mylimojo

JOJO MOYES
„Aš prieš tave“ autorė

r o m anas
 mylimojo

JOJO MOYES

Iš anglų kalbos vertė Paulė Budraitė

Jotema
UDK 821.111-31 Jojo Moyes
Mo-41 THE LAST LETTER FROM YOUR LOVER
Hodder & Stoughton, London, 2010

Copyright © Jojo Moyes 2010

© Vertimas į lietuvių kalbą,
Paulė Budraiti, 2013
ISBN 978-9955-13-422-0 © UAB „Jotema“, 2014
 ZJ ts

5u gimtadieniu! Kartu siunčiu ir dovanėlę, kuri,

tikiuosi, tau patiks...
Ypač šiandien daug apie tave galvojau... nes
nusprendžiau, kad, nors ir myliu Tave, nesu įsimylėjusi
mirtinai. Nemanau, kad esi man Dievo siųstasis, dėt
vis tiek viliuosi, kad mano dovanėlė tau patiks ir kad
fantastiškai atšvęsi gimtadienį.
Moteris vyrui — laišku

Iki x

Minioje Elė Heivert žvilgsniu sugauna bičiulius ir iriasi per visą

barą. Ji numeta rankinę ant grindų, po kojomis, o telefoną pasideda
ant stalo, bičiuliams prieš nosį. Jie jau gerokai įkaitę — matosi iš eks­
travagantiško gestikuliavimo, pakeltų balsų, garsaus juoko ir sustatytų
tuščių butelių.
— Vėluoji, — Nikė pabaksnoja į laikroduką ir pagrūmoja jai
pirštu. — Tik jau nepasakok, kad „reikėjo baigti vieną istoriją“.
— Ėmiau interviu iš įskaudintos parlamentaro žmonos. At­
siprašau. Rytojaus numeriui, — beria Elė sėsdamasi į laisvą vietą ir
pildamasi į taurę viename butelyje dar likusių drumzlių. Ji pastumia
ant stalo padėtą telefoną. — Na, gerai. Šio vakaro diskusijos tema —
mane suerzinęs iki.
— Iki?
— Taip, žodelis, rašomas baigiant laišką. Ar jis reiškia rytojų, ar

3
vėlesnį metą tą pačią dieną? O gal tai tik bjaurus paaugliškas pasimai-
vymas ir iš tikrųjų nereiškia nieko?
Nikė užmeta akį į nušvitusį telefono ekraną.
— Čia parašyta iki ir dar X. Sakyčiau, panašu į „labanakt“. Ma­
nyčiau, kad iki reiškia jau rytojų.
—Tikrai rytojų, — pritaria Korina. — Iki — visada užuomina į
rytojų. —Ji kiek patyli. — O gal net ir į porytojų.
— Labai atsainus žodelis.
— Atsainus?
— Na, taip galėtum pasakyti paštininkui.
— Paštininkui galėtum pasiųsti bučinį?
Nikė nusišiepia.
— Galėčiau. Manasis paštininkas nepaprastai žavus.
Korina atidžiai skaito žinutę.
— Nemanau, kad į šitai vertėtų žiūrėti rimtai. Gal jis paprasčiau­
siai kur nors skubėjo.
—Taip. Pavyzdžiui, pas žmoną.
Elė perveria Daglasą įspėjančiu žvilgsniu.
— O ką? — klausia jis. — Tik stengiuosi pasakyti, kad tu jau
turėjai išaugti iš ženkliukų ir raidelių šifruotojos amžiaus.
Elė nuryja mauką vyno ir užsikvempia ant stalo.
— Puiku. Jeigu man teks išklausyti visą paskaitą, reikia išgerti dar.
— Jeigu turi tokį itin artimą žmogų, kad net gali su juo mylėtis
darbo kabinete, manyčiau, vertėtų išsiaiškinti, ar kito susitikimo metu
pasitenkinsite tik puodeliu kavos.
— Kas toliau rašoma toje žinutėje? Labai prašau, pasakyk, kad
nieko neužsimenama apie seksą jo kabinete.
Elė žiūri į telefoną braukdama pirštu per ekraną ir slinkdama
žemyn žinučių tekstus.
— „Keblu skambinti iš namų. Kitą savaitę — Dublinas, bet gerai
nežinau, kaip susiplanuosiu. Iki x.“
—Jis gali pasielgti visaip, — sako Daglasas.
— Na, nebent... žinot... jis nė pats nenutuokia, ką sumanys.
— Tada būtų parašęs: „Paskambinsiu iš Dublino“. Arba net „Iš­
skraidinsiu tave į Dubliną“.
4
 — Ar jis vežasi ir žmoną?
— Niekada nesiveža. Čia jis rašo apie komandiruotę.
— Gal jis vežasi ką nors kitą, — murma Daglasas tiesiai į alaus
bokalą.
Nikė mąsliai purto galvą.
— Dieve, tikrai buvo lengviau gyventi, kai tau normaliai pa­
skambindavo ir pasikalbėdavo. Tada bent jau iš balso galėdavai su­
prasti, ar tave pavarys, ar ne.
—Taip, — suprunkščia Korina. — Ir galėdavai valandų valandas
sėdėti namuose prie telefono laukdama, kol tau paskambins.
— Oi, tie vakarai, kuriuos tekdavo leisti...
— ... nuolat tikrinant, ar nesugedo telefonas...
— ... o paskui metant ragelį atgal, nes gal kaip tik tą minutę tau
ir skambina.
Elė klausosi, kaip jie juokiasi, sutinka, kad kiekviename pokšte
slypi dalis tiesos, ir vis tiek širdies kamputyje tikisi išvysti, kaip staiga
nuo skambučio nušvinta telefono ekranas. Tačiau, turint omenyje vė­
lyvą metą ir tai, kad „iš namų keblu“, taip nenutiks.

Daglasas ją lydi namo. Jis vienintelis iš visos ketveriukės gyvena

su partnere, bet jo mergina Lena užima svarbias pareigas visuomenės
informavimo ir reklamos srityje, tad dažnai užsibūna darbe iki de­
šimtos ar vienuoliktos valandos vakaro. Lena neprieštarauja, kad jis
bendrautų su senomis bičiulėmis — kelis kartus ji ir pati buvo su juo
atėjusi, bet jai sunku prasibrauti pro senų pokštų ar anekdotų sieną ir
perprasti per dešimtmetį su puse gyvuojančios bičiulystės užuominas;
taigi dažniausiai Lena leidžia Daglasui eiti vienam.
— Na, o kaip tu, vaikine? — Elė kumšteli Daglasui, kai jiedu
mėgina aplenkti kažkieno ant šaligatvio paliktą pirkinių vežimėlį. —
Nieko apie save nepasakojai. O gal aš praklausiau?
— Nelabai turiu ko pasakoti, — atsako Daglasas ir dvejoja. Jis
susikiša į kišenes rankas. —Tiesą sakant, ne visai taip. Eee... Lena nori
kūdikio.

5
 Elė pakelia į jį akis.
— Ohoo.
— Ir aš noriu, — skuba pridurti Daglasas. — Mes jau šimtą
metų apie tai kalbame, bet dabar nusprendėme, kad tinkamo laiko
niekada nebus, todėl nutarėme nebedelsti.
— Oi, senas romantike...
— As... Aš nežinau... Tiesą sakant, labai džiaugiuosi. Tikrai.
Lena dirbs ir toliau, o aš namuose prižiūrėsiu kūdikį. Na, žinai, jeigu
viskas bus taip, kaip ir turėtų būti, jei...
Elė stengiasi kalbėti įprastu balsu.
— Ir tu tikrai to nori?
—Taip. Man vis tiek nepatinka mano darbas. Jau daug metų ne­
patinka. O Lena uždirba krūvą pinigų. Manau, kad bus smagu kiauras
dienas krapštinėtis su vaiku namuose.
— Tėvystė — šis tas daugiau nei krapštinėjimasis... — paprieš­
tarauja Elė.
— Žinau. Atsargiai... matai, kas ant žemės. — Jie atsargiai ap­
eina vėmalus. — Bet aš viskam pasirengęs. Man nereikia kas vakarą
lakstyti po aludes. Noriu pradėti kitą etapą. Nesakau, kad man ne­
patinka susitikti su jumis, draugutės, bet kartais tikrai pagalvoju, ar
mums nevertėtų... na, supranti... nors truputį suaugti.
— Oo, ne! — Elė įsikabina jam į parankę. — Tu jau suki į tam­
siąją pusę.
— Na, man darbas — ne tas pat, kas tau. Tau darbas — viskas,
tiesa?
— Beveik viskas, — prisipažįsta Elė.
Dar porą gatvių jie eina tylėdami, klausydamiesi tolumoje gau­
džiančių sirenų, trankomų automobilių durelių ir prislopintų miesto
ginčų. Elei patinka toks vakaro metas, kai nuotaiką skaidrina bičiulys­
tė, kai laikinai išsivaduoji iš netikrumo, nuolatinio kasdienybės paly­
dovo. Ji puikiai pavakarojo aludėje, dabar grįžta namo, į savo jaukų
butuką. Ji sveika. Turi kredito kortelę, kurioje gausu nepanaudotų
lėšų, yra suplanavusi savaitgalį, be to — vienintelė iš visų bičiulių, dar
neturinti nė vieno žilo plauko. Gyvenimas puikus.

6
 — Ar tu kada nors apie ją pagalvoji? — klausia Daglasas.
— Apie ką?
— Apie Džono žmoną. Kaip manai, ar ji žino?
Užuomina išsklaido Elės laimę.
— Nežinau.
Daglasui nieko nepasakius, ji priduria:
— Net neabejoju, kad būdama jos vietoje žinočiau. Džonas sako,
kad ji labiau domisi vaikais nei juo. Kartais sakau sau, jog ji galbūt net
šiek tiek ir džiaugiasi, kad jai nebereikia dėl jo nerimauti. Na, supran­
ti, nereikia nuolat rūpintis vyro laime.
— Tu tiesiog nori, kad taip būtų, todėl taip ir mąstai.
— Galbūt. Bet, jei kalbėčiau visai atvirai, atsakyčiau — ne. Ne­
galvoju apie ją ir nesijaučiu kalta. Nes nemanau, kad taip būtų atsiti­
kę, jeigu jie jaustųsi laimingi arba... supranti... dvasiškai susiję.
—Jūsų, moterų, toks klaidingas požiūris į vyrus.
— Manai, kad jis su ja laimingas? — Elė įdėmiai žvelgia Daglasui
į akis.
— Nė nenutuokiu, laimingas jis, ar ne. Tik nemanau, kad norė­
damas su tavim miegoti, jis turėtų jaustis nelaimingas su savo žmona.
Nuotaika šiek tiek pasikeitė, ir tai pajutusi Elė paleido Daglaso
ranką, norėdama pasitaisyti šaliką ant kaklo.
—Tu manai, kad aš esu blogas žmogus. Arba jis blogas žmogus.
Nebėra kur trauktis. Faktas, kad taip kalba Daglasas, mažiausiai
iš visų jos draugų linkęs teisti kitus, skaudžiai gelia.
— Nemanau, kad kas nors yra blogas. Tik pagalvojau apie Leną,
apie tai, ką jai reikštų nešioti mano kūdikį; tada ir šovė mintis: ar aš
kur šlaistyčiausi vien dėl to, kad ji vaikui skiria dėmesį, kuris, mano
manymu, priklauso man...
— Vadinasi, vis dėlto manai, kad jis — blogas žmogus.
Daglasas purto galvą.
— Aš tik... — jis sustoja ir prieš suformuluodamas atsakymą pa­
kelia akis į vakarinį dangų. — Manau, turėtum būti atsargi, Ele. Tavo
pastangos išsiaiškinti, ką jis turi galvoje, ko jis nori, — gryni niekai.
Tik švaistai laiką. Mano padangėje viskas visada labai paprasta. Tu
kažkam patinki, tau kažkas patinka, tu pakabini, ir viskas.

7
 — Gražiame pasaulyje gyveni, Daglasai. Tik gaila, kad jis visiškai
nepanašus į tikrąjį.
— Gerai, keiskime temą. Nieko gera, kad išgėrę pradėjome apie
tai kalbėti.
— Ne, — Elė pakelia balsą. — In vino veritas*, kaip sakoma. Vis­
kas gerai. Bent jau žinau, ką manai. Nuo čia jau pati pareisiu. Perduok
Lenai nuo manęs linkėjimų.
Ji bėgte nubėga namo per likusias dvi gatves neatsigręždama ir
nepažvelgdama į seną savo bičiulį.

The Nation kruopščiai pakuojamas, kraunamas į dėžes, ruošia­

mas plukdyti į švytintį uostą — naujus erdvius namus miesto rytinėje
dalyje. Savaitė po savaitės biuras vis labiau lyso — kur kažkada pūp­
sojo stirtos spaudai parengtos medžiagos, kaugės segtuvų ir archyvinių
iškarpų, dabar aštrios lempos šviesos pluoštas krito ant tuščių stalų ir
netikėtai sušvitusių laminuotų paviršių. Tarsi archeologų trofėjai buvo
iškasti kažkada papasakotų istorijų suvenyrai; po karališkų jubiliejų li­
kusios vėliavėlės; sulankstyti metaliniai šalmai, bylojantys apie kadaise
virusius mūšius; įrėminti sertifikatai, liudijantys apie seniai pamirštus
apdovanojimus. Draikėsi laidų raizginiai, kiliminės dangos lopai vėp­
sojo atplėšti, lubose žiojėjo didelės skylės, pranašaujančios teatrališkus
sveikatos ir darbo saugos specialistų vizitus bei nesibaigiančius srau­
tus įvairiausio plauko žmonių su segtuvais po pažastimis. Reklamos,
skelbimų ir sporto skyriai jau persikraustė į Kompaso krantinę. Šešta­
dienio žurnalas, verslo ir asmeninių finansų skyriai rengiasi persikelti
artimiausiomis savaitėmis. Tada persikels Elės skyrius — gyvenimo
būdo redakcija, o paskutinieji iš čia išeis naujienų žmonės; viskas su­
planuota itin sumaniai: šeštadienio laikraštis bus išleistas senajame
Turnerio gatvės biure, o pirmadienio leidinys — tarsi pamojus burtų
lazdele — jau turės naują adresą.
Kone šimtą metų laikraščiui namus atstojęs pastatas nebeatitinka

* Vyne slypi tiesa (lot.).

8
 reikalavimų. Vadybininkų žodžiais, jis neatspindi šiuolaikinės žinias-
klaidos dinamikos ir modernumo. Šiame pastate yra per daug vietų
slėptis, kaip sako niurzgos rašeivos, lupami nuo senų kėdžių kaip pra­
skeltų kiaukutų užsispyrėliškai besilaikantys moliuskai.
— Reikėtų atšvęsti! — iš beveik tuščio redaktorių kabineto šūk­
teli Melisa, Gyvenimo būdo skyriaus vadovė. Ji vilki vyno spalvos šil­
kinę suknelę. Jei tokią suknelę apsivilktų Elė, drabužis atrodytų kaip
močiutės naktinukai, o dėvima Melisos suknelė atrodo taip, kaip rei­
kia — pati tikriausia aukštoji mada.
— Išsikraustymą? — pasitikslina Elė šnairuodama į šalia padėtą
begarsį mobiliuką. Aplink tyliai sėdi kiti gyvenimo būdo aprašinėto­
jai, ant kelių pasidėję bloknotus.
— Taip. Aną vakarą kalbėjausi su vienu bibliotekininku. Jis
sako, kad turi daugybę senų bylų, kurių metų metus niekas nejudi­
no. Norėčiau kokios nors penkiasdešimties metų senumo medžiagos
į moterims skirtus puslapius. Na, kaip keitėsi požiūriai, mados, mo­
terų darbai. Kartu pateiktume konkrečių atvejų tyrimus anuomet ir
dabar. — Melisa atverčia aplanką ir išima kelis A3 formato kopijų
lakštus. Ji kalba su aiškiai juntamu pasitikėjimu žmogaus, įpratusio,
kad jo klausomasi. — Pavyzdžiui, iš mūsų probleminių puslapių: „Ką,
po galais, man daryti, kad žmona galėtų padoriau apsirengti ir pa­
traukliau atrodytų? Mano pajamos — pusantro tūkstančio svarų per
metus, mėginu įsitvirtinti pardavimų organizavimo srityje. Labai daž­
nai sulaukiu klientų kvietimų, bet pastarosiomis savaitėmis turėjau jų
atsisakyti, nes, atvirai kalbant, mano žmona atrodo baisiai.“
Kabinete pasigirsta tylus kikenimas.
Mėginaujai švelniai apie tai užsiminti, ožmona man aiškina, kad
jai nerūpi mada, papuošalai argrimas. Atvirai kalbant, ji tikrai nepana­
ši į sėkmės lydimo žmogaus žmoną, nors labai norėčiau, kad būtų kitaip.
Kartą Džonas sakė, kad susilaukusi vaikų jo žmona liovėsi do­
mėtis savo išvaizda. Jis pakeitė pokalbio temą vos pradėjęs gvildenti
ir daugiau niekada prie jos negrįžo, nes pajuto, kad tie žodžiai buvo
tarsi dar didesnė išdavystė nei naktis su kita moterimi. Elę papiktino ši
džentelmeniškumo užuomina, nors širdies kamputyje ji tuo žavėjosi.

9
 Tačiau tas pokalbis sužadino jos vaizduotę. Elė įsivaizdavo jo
žmoną — nevalyvą, dėmėtais naktiniais marškiniais, glėbyje spau-
džiančią kūdikį ir postringaujančią apie kažin kokį įsivaizduojamą
nepriteklių. Elė norėjo pasakyti Daglasui, jog Džono akivaizdoje ji
niekada tokia nebus.
— Panašių klausimų galėtų pateikti ir šiuolaikinė žurnalistė, —
„Šeštadienio“ redaktorius Filipas pasilenkęs žiūri į kitus nukopijuotus
puslapius.
— Nežinau, ar tikrai reikėtų. Paklausyk atsakymo: „Bet gal jūsų
žmonai niekada nė nešovė į galvą, kad ji turėtų būti jūsų parduotu­
vės vitrina. Gal ji tarė sau (jei apskritai kada nors apie tai susimąstė),
kad yra ištekėjusi, saugi, laiminga, todėl daugiau niekuo ir neturėtų
rūpintis?“
— Ak, — tarsteli Derekas. — Saldi saldi vedybinio guolio pa­
laima...
— „Esu mačiusi, kaip stulbinamai greitai taip nutinka tiek įsi­
mylėjusioms merginoms, tiek moterims, susisukusioms jaukią vėlyvos
santuokos gūžtą. Vieną akimirką jos gali atrodyti žavios, šaunios, tarsi
ką tik nudažytos, didvyriškai kovojančios dėl grakštesnio liemens, pa­
sitempusios, maloniai pasišlaksčiusios kvepalais. Ir vos tik kažkas pa­
sako: „Aš tave myliu“, jau kitą akimirką toji švytinti mergina pavirsta į
nevalą, lyg jai pačiai visiškai nerūpėtų. Į laimingą nevalą.“
Kabinete trumpam nuskamba mandagus pritariantis juokas.
— O ką jūs, merginos, rinktumėtės? Ar didvyriškai kautumėtės
dėl grakštesnio liemens, ar verčiau taptumėte laimingomis nevalomis?
— Man atrodo, neseniai mačiau taip pavadintą filmą, — sako
Derekas. Jo šypsena išblėsta suvokus, kad juokas nutilo.
— Su tokia medžiaga galime daug nuveikti. — Melisa mosteli į
aplanką. — Ele, gal šiandien popiet galėtum kiek padirbėti? Pažiūrėk,
ko dar galima rasti. Reikėtų paieškoti keturiasdešimties ar penkias­
dešimties metų senumo medžiagos. Šimtas metų jau būtų per toli.
Redaktorius nori, kad problemų dinamiką išryškintume į kelionę pa­
sikvietę skaitytojus.
— Norite, kad peržvelgčiau archyvą?

10
 — Ar tau kils kokių nors sunkumų?
Ne, jei tau patinka kiurksoti tamsiuose rūsiuose, tarp apipelijusių
popierių, kuriuos tvarko stalinistinės mąstysenos neįgalūs vyriškiai,
gal trisdešimt metų nematę dienos šviesos.
— Ne ne, jokių sunkumų, — linksmai atsako Elė. — Net nea­
bejoju, kad ką nors rasiu.
—Jei nori, pasiimk porą darbuotojų, kad padėtų. Girdėjau, pora
tokių dykinėja pasiklydusios drabužinėje.
Elė nepastebi piktdžiugos, šmėstelėjusios redaktorės veide, šiai
pagalvojus, kaip bus šaunu pasiųsti kelias Anos Vintur* pamėgdžioto­
jas į pačias laikraščio gelmes. Elės galvoje sukasi mintys: Šunsnuki. Po
žeme nėra mobiliojo ryšio.
— Beje, Ele, kur buvai šįryt?
-K ą?
— Šįryt. Norėjau, kad perrašytum gabaliuką apie vaikus ir arti­
mųjų netektis. Na? Ir niekas nežinojo, kur esi.
— Buvau išvykusi imti interviu.
— Iš ko?
Kūno kalbos specialistas teisingai įžvelgtų, kad blanki Melisos
šypsena panašesnė į prašieptą urzgiančio žmogaus burną, pamanė Elė.
— Iš teisininko. Visleblauerio. Tikėjausi ką nors išpešti apie sek-
sizmą advokatų kontorose, — šie žodžiai išsprūsta Elei iš burnos pa­
čiai nė nesusivokus, ką kalba.
— Seksizmas Sityje. Vargu ar labai šiuolaikiškai skamba. Pa­
sistenk rytoj laiku būti darbo vietoje. O abejotinus inteviu renk kitu
metu. Gerai?
— Gerai.
— Puiku. Pirmajam Kompaso Krantinės numeriui reikia dviejų
puslapių apimties straipsnio. Žodžiu, ko nors „nauja — tai pamiršta
sena“ tema. — Melisa kažką brūkšteli į bloknotą oda trauktais vir­
šeliais. — Nuolatiniai rūpesčiai, reklama, problemos... Šiandien po
pietų atnešk kelis puslapius; pažiūrėsim, kaip tau sekėsi.

* Anna Wintour — žurnalistė, mados kritikė.

11
 — Atnešiu, — pažada Elė, jos šypsena giedriausia ir darbingiau­
sią iš visų čia esančių; ji paskui kitus išeina iš kabineto.

Šiandieną praleidau šiuolaikiniame skaistyklos atitikmenyje, surenka

tekstą Elė, stabtelėdama atsigerti vyno. Laikraščio archyve. Būčiau labai
dėkinga galėdama dirbti viršuje.
Jis atsiuntė žinutę elektroniniu paštu. Vadina save plunksnagrau­
žiu; tai jiedviem gerai suprantamas juokelis. Elė pariečia po savimi
kojas, sėdėdama ant kėdės ir laukdama, kol kompiuteris „išmes“ jo
atsakymą.
Tu baisi tamsuolė. Man patinka archyvai, ekrane pasirodo atsakymas.
Primink man, kad per mūsų kitą aistringą pasimatymą nusivesčiau tave į Britų
laikraščių biblioteką.
Elė šypteli.
Tu puikiai išmanai, kokias pramogas parinkti merginoms.
Tikrai stengsiuosi kiek įmanydamas.
Vienintelis ten esantis žmoniškas bibliotekininkas davė man visą šūsnį
neįrištų laikraščių. Ne patys smagiausi skaitiniai prieš miegą.
Baimindamasi, kad šie žodžiai nenuskambėtų sarkastiškai, Elė
prideda besišypsantį veiduką, o paskui nusikeikia prisiminusi, jog kar­
tą Literatūros apžvalgai jis parašė esė apie tai, kad besišypsantys veidu­
kai atspindi viską, kas šiuolaikiniame bendravime yra negerai.
Besišypsantis veidelis ironiškas, priduria Elė ir apžioja kumštį.
Palauk. Telefonas. Ekranas prigęsta.
Telefonas. Žmona? Dabar jis viešbučio kambaryje Dubline. Sakė
jai, kad kambario langai žvelgia į vandenį. Tau patiktų. Ką ji turėjo at­
sakyti? Tai kitą kartą pasiimk ir mane? Pernelyg įsakmu. Net neabejoju, kad
patiktų ?Skambėtų beveik sarkastiškai. Taip , galiausiai atsakė ji ir giliai
giliai, bet negirdimai atsiduso.
Draugės jai sakė, kad pati kalta. Nors Elei šitai nebūdinga, vis
dėlto ji negali nesutikti.
Jiedu susipažino Safolke, knygų mugėje, kur buvo pasiųsta pa­
imti interviu iš detektyvų rašytojo, praturtėjusio po to, kai ėmėsi dar

12
kelių su literatūra susijusių pasiūlymų. Jis vardu Džonas Armoras, jo
personažas Danas Hobsonas — kone karikatūriškas visų senamadiškų
vyriškumo bruožų mišinys. Ji kalbėjosi su juo per pietus, tikėdamasi
agresyvios žanro gynybos, gal dar paaimanavimų dėl leidybos; imti
interviu iš rašytojų jai visada atrodė labai varginantis darbas. Tikėjo­
si sutikti pilvotą pusamžį vyriškį bereikšmiu veidu, nublukusiu nuo
daugelio metų sėdimo darbo. Tačiau aukštas, įdegęs žmogus, atsisto­
jęs paspausti jai rankos, buvo lieknas, strazdanotas, panašus į Pietų
Afrikos ūkininką vėjo nugairintu veidu. Jis atrodė linksmas, žavus,
neužrietęs nosies ir dėmesingas. Interviu jis apvertė aukštyn kojom —
ėmė klausinėti apie ją pačią, paskui išdėstė savo teorijas apie kalbos
prigimtį, kalbėjo apie tai, kad, jo manymu, bendravimas virsta į kažin
ką pavojingai keista ir bjauraus.
Kai jiems atnešė kavos, Elė susivokė per beveik keturiasdešimtį
minučių neužsirašiusi nė žodelio.
— Betgi ar jums nepatinka kalbų skambesys? — paklausė ji, kai
jiedu išėjo iš restorano ir patraukė atgal į knygų mugę. Tada buvo
metų galas, žiemos saulė jau slėpėsi už žemų rimstančios didelės ga­
tvės pastatų. Elė per daug išgėrė ir pasiekė stadiją, kai liežuvis įžūliai
mala jai nė nesusivokus, ką iš tikrųjų turėtų sakyti. Ji nenorėjo išeiti
iš restorano.
— Kokių kalbų?
— Ispanų kalbos. Labiausiai — italų. Net neabejoju, kad kaip tik
todėl man ir patinka italų opera, o vokiškų negaliu pakęsti. Tie šiurkš­
tūs gerkliniai garsai... — Jis mąstė apie jos žodžius, ir tyla ją erzino.
Tad mikčiodama Elė varė toliau: — Žinau, kad tai baisiai nemadinga,
bet man labai patinka Pučinis. Man patinka toji galinga emocija. Man
patinka vibruojanti r, žodžių staccato... — ji nutilo išgirdusi, kaip ab­
surdiškai pretenzingai skamba šie žodžiai.
Džonas Armonas stabtelėjo tarpduryje, nužvelgė jiems už nugarų
besidriekiančią gatvę, tada vėl atsigręžė į Elę.
— Man nepatinka opera, — tai sakydamas jis žvelgė tiesiai jai į
akis. Tarsi mestų iššūkį. Elė pajuto, kaip giliai giliai paširdžiuose kažin
kas suspurdėjo. O, Dieve, pamanė ji. — Ele, — pratarė jis taip išsto­

13
vėjęs gal kokią minutę. Tada jis pirmą kartą pavadino ją vardu. — Ele,
prieš grįždamas į mugę turiu šį tą pasiimti iš viešbučio. Ar norėtum
eiti su manimi?
Jam nė nespėjus uždaryti miegamojo durų, jie jau buvo vienas
kito glėbyje, prisispaudę vienas prie kito, ryte ryjantys vienas kitą, tarsi
surakinti, rankoms karštligiškai šokant pagal nurenginėjimo choreo-
grafiją.
Jau vėliau Elė prisimins savo elgesį, negalėdama atsistebėti tuo
tarsi iš šalies pamatytu keistumu. Ji šimtus kartų patyrė viską iš naujo,
nieko nesureikšmindama, nutrynusi visas galingas emocijas ir palikusi
tik detales: kasdieniai paprasti jos apatiniai, užkritę ant laidynės; jie­
du, jau po visko beprotiškai kikenantys, gulintys ant grindų po marga
sintetine viešbučio antklode; jis, linksmai ir nepadoriai žavingai vėlyvą
popietę grąžinantis raktus registratorei.
Džonas paskambino po dviejų dienų, kai patirtas euforinis šokas
buvo nuslūgęs ir atnešęs pesimistiškesnius jausmus.
— Žinai, kad aš vedęs, — kalbėjo jis. — Skaitei laikraščiuose.
— Guglinau ir išsikrapščiau net menkiausias užuominas apie
tave, — tyliai atsakė ji.
— Aš dar niekada... nebuvau neištikimas. Ir vis dar negaliu su­
prasti, kas nutiko.
— Turbūt dėl visko kaltas apkepas, — gūždamasi pašmaikštavo
Elė.
—Tu man kažką padarei, Ele Heivert. Per keturiasdešimt aštuo-
nias valandas neparašiau nė žodelio, — jis nutilo. — Per tave pamirš­
tu, ką noriu pasakyti.
Vadinasi, aš žuvusi, pamanė Elė, nes vos pajutusi ant savęs jo
kūno svorį, jo lūpas ant savųjų, ji suprato — kad ir ką kalbėjo drau­
gėms apie vedusius vyrus, kad ir kuo buvo įtikėjusi, tereikėjo vienin­
telės jo užuominos apie tai, kas nutiko, kad ji iškart pamestų galvą.
Praėjo metai, o ji vis dar nepradėjo ieškoti išeities.
Jis vėl prisijungia beveik po keturiasdešimt penkių minučių. Per
tą laiką ji buvo pasitraukusi nuo kompiuterio: dar įsipylė išgerti, be
tikslo slampinėjo po kambarį, vonios veidrodyje apžiūrėjo savo odą,

14
paskui surinko išmėtytas kojines ir sukišo į skalbinių krepšį. Elė išgirs­
ta skimbtelėjusią žinutę ir vėl susirango ant kėdės.
Atleisk. Nemaniau; kad taip ilgai užtruksiu. Tikiuosi, rytoj galėsime pa­
sikalbėti.
Jokių skambučių iš mobiliojo, yra sakęs jis. Detaliose mobiliųjų
sąskaitose fiksuojama, kam skambinama.
Ar tu dabar viešbutyje? — skuba rinkti tekstą Elė. Galėčiau paskam­
binti į tavo numerį. Balsu ištartas žodis — prabanga, reta proga. Dieve,
bet juk jai taip reikia išgirsti jo balsą.
Turiu eiti vakarieniauti, žavingoji. Atleisk... jau vėluoju. Iki X
Ir jo nebėra.
Elė spokso į tuščią ekraną. Dabar jis žengs viešbučio fojė, žavės
administratores, įlips į kokį nors mugės organizatorių atsiųstą auto­
mobilį. Per vakarienę pasakys kokią nors išmintingą improvizuotą
kalbą, o paskui savo sąmoju linksmins visus, kam šįvakar teko laimė
sėdėti su juo prie vieno stalo. Jis išvykęs, džiaugiasi visaverčiu gyveni­
mu, o ji, rodos, gyvena nuolat susiturėdama.
Ką, po velnių, ji daro?
— Ką, po velnių, aš darau? — garsiai prataria Elė spustelėdama
mygtuką ir išjungdama kompiuterį. Ji išrėkia pyktį į miegamojo lubas
ir krenta ant plačios tuščios lovos. Ji negali paskambinti draugėms —
joms jau daugybę kartų teko iškęsti panašius pokalbius, tad Elė gali
nuspėti visus atsakymus — jie nė negali būti kitokie. Daglaso žodžiai
skaudina. Tačiau bet kam kitam ji irgi būtų pasakiusi lygiai tą patį.
Elė sėdasi ant sofos ir įsijungia televizorių. Galiausiai, pažvelgusi
į šalia padėtą laikraščių krūvą, užsiverčia ją sau ant kelių keiksnoda­
ma Melisą. Šioje krūvoje — visokios įvairenybės, sakė jai biblioteki­
ninkas, iškarpos be datų, neatitinkančios kokios nors specifinės ka­
tegorijos. „Neturėjau laiko viskam peržvelgti. Mums tenka perversti
daugybę štai tokių krūvų.“ Tas bibliotekininkas ten buvo vienintelis,
dar neturintis penkiasdešimties. Elei šmėstelėjo mintis, kaip anksčiau
nebuvo jo pastebėjusi.
— Pažiūrėk, ar nerasi ko naudinga, — sąmokslininkiškai arčiau
jos pasilenkė bibliotekininkas. — Išmesk viską, ko nenorėsi pasilikti,

15
tik nieko nesakyk bosui. Šiuo metu mes paprasčiausiai nebeįstengiame
peržiūrėti visų sukauptų laikraščių.
Ir labai greitai paaiškėja kodėl: krūvoje — kelios spektaklių re­
cenzijos, kruizinio laivo keleivių sąrašas, keli laikraščio organizuotų
šventinių pietų valgiaraščiai. Elė varto puslapius, kartkartėmis užmes­
dama akį į televizorių. Mažai ką čia rasi, kas sujaudintų Melisą.
Dabar ji sklaido išdrikusią krūvelę, labai primenančią ligonio
kortelę. Rašoma apie plaučių ligas, išsiblaškiusi pastebi Elė. Šitai kaž­
kaip susiję su kalnakasyba. Ji jau rengiasi grūsti visą krūvą į šiukšlių
dėžę, bet žvilgsnis kliudo šviesiai mėlyną popieriaus kamputį. Suėmusi
smiliumi ir nykščiu ji trukteli už to kampučio ir ištraukia voką su
ranka užrašytu adresu. Vokas atplėštas, viduje įdėtas laiškas, datuotas
1960-ųjų spalio 4 diena.

Mano brangiausia ir vienintele meile,

tikrai yra taip, kaip sakiau. Padariau išvadą, kad
vienintelis kelias — vienam iš mūsų priimti drąsų
sprendimą.
Man trūksta tavo stiprybės. Kai pirmąkart tave
pamačiau, pamaniau, kad esi trapi būtybė, kurią man
reikėtų saugoti. Dabar suprantu, kad klydau. Būtent tu esi
tas stiprusis žmogus, galintis gyventi džiaugdamasis štai
tokios meilės galimybe ir žinodamas paprastą tiesą, kad
mums niekada nebus leista ta meile mėgautis.
Prašau manęs neteisti už silpnumą. Vienintelis būdas
man išsilaikyti— būti ten, kur niekada tavęs nematysiu,
kur manęs nepersekios baimė išvysti tave su juo. Turiu
būti ten, kur nepalenkiama būtinybė išstums tave iš mano
minčių, ir negalvosiu apie tave kiekvieną minutę, valanda po
valandos. Čia taip nebus.
Ketinu priimti tą darbo pasiūlymą. Penktadienio
vakarą, 7 vai. 15 min., būsiu ketvirtame Pedingtono
stoties perone, ir mane ištiktų didžiausia pasaulyje laimė,
jei rastum drąsos vykti kartu su manimi.

16
 Jei neateisi, žinosiu: kad ir ką vienas kitam jautėme,
to nepakanka. Nekaltinsiu tavęs, brangenybe. Suprantu,
kad pastarosios savaitės tau buvo nepakenčiamai
įtemptos, ir aš skaudžiai juntu tos naštos svorį. Negaliu
pakęsti minčių apie tai, kad dėl mano kaltės tau sunku.
Lauksiu perone nuo be penkiolikos septynios. Žinok,
kad tavo rankose mano širdis, mano viltys.
Tavo
d

Elė jau antrą kartą skaito laišką ir negali paaiškinti, kodėl akyse
susitvenkia ašaros. Ji negali atplėšti žvilgsnio nuo stambių raidžių di­
delėmis kilpelėmis; daugiau nei keturiasdešimt metų slėpęsi žodžiai
dabar jai pasirodo neįtikėtinai tiesūs ir primygtini. Ji apverčia voką,
ieškodama kokių nors užuominų. Laiškas adresuotas pašto dėžutei Nr.
13 Londone. Gal vyrui, gal moteriai. Kaip tu pasielgei, tryliktoji pašto
dėžute? — tyliai klausia Elė.
Paskui ji atsistoja, atsargiai įkiša laišką į voką ir eina prie kompiu­
terio. Atsidariusi elektroninį paštą paspaudžia atnaujinimo mygtuką.
Po žinutės, kurios sulaukė septintą valandą keturiasdešimt penkios
minutės, negauta nieko.
Turiu eiti vakarieniauti, žavingoji. Atleisk... jau vėluoju. Iki X
PIRMA DALIS
 Vienintelis būdas man išsilaikyti— būti ten, kur
niekada tavęs nematysiu, kur niekada manęs nepersekios
baimė išvysti tave su juo. Turiu būti ten, kur nepalenkiama
būtinybė išstums tave iš mano minčių, ir negalvosiu apie
tave kiekvieną minutę, valanda po valandos. Čia taip nebus.
Ketinu priimti tą darbo pasiūlymą. Fenktadienio
vakarą, 7 vai. 15 min., būsiu ketvirtame Fedingtono
stoties perone, ir mane ištiktų didžiausia pasaulyje laimė,
jei rastum drąsos vykti kartu su manimi.

Vyras moteriai — laišku

 1

1960-ieji

— Ji bunda.
Kažkas sušnara, kažkas patraukia kėdę, garsiai sudzingsi vienas į
kitą atsitrenkę užuolaidų žiedai. Tyliai murma du balsai.
— Paieškosiu pono Hargrivzo.
Paskui — trumpa tyla, per kurią ji pamažu susivokia girdinti
kitokius garsus: tolumoje vos girdimus balsus, pravažiuojantį automo­
bilį; keista, bet atrodo, kad šie garsai sklinda kažkur iš apačios. Ji guli
gerdama tuos garsus, juos kristalizuodama, mėgindama mintimis juos
pasivyti ir po truputį kiekvieną atpažinti.
Ir tą akimirką ji pajuto skausmą. Jis veržėsi vis aukštyn, vis aštrė-
damas, iš pradžių nusmelkė ranką — aštrus, svilinantis skausmas nuo
alkūnės iki peties, paskui — galvą; bukas, negailestingas skausmas.
Sopėjo visą kūną, kaip ir tada, kai ji...
Kai ji?..
— Jis netrukus ateis. Jis liepa užtraukti užuolaidas.
Jai taip džiūsta burna... Ji sučiaupė lūpas ir skaudžiai nurijo sei­
les. Norėjo paprašyti vandens, bet niekaip neišspaudė žodžių. Šiek tiek
prasimerkė. Šalia šmėžavo du neaiškūs pavidalai. Kai tik ji pamanyda­
vo, kad dabar jau aišku, kas jie tokie, pavidalai pasitraukdavo. Mėlyni.
Jie buvo mėlyni.
— Žinai, kas ką tik ten, apačioje, įėjo?
Vienas iš balsų prabilo tyliau:
— Edžio Kočreino mergina. Toji, kuri liko gyva po automobilio
avarijos. Ji jam rašė dainas. Tiksliau, jo atminimui.

23
 — Galiu lažintis, kad ji nebus tokia gera kaip jis.
— Visą rytą pas ją zujo žurnalistai. Vyresnioji visai suglumusi.
Ji nesuprato, apie ką balsai kalba. Galvos skausmas pavirto sti­
priu pulsuojančiu garsu, vis didėjančiu ir didėjančiu, tad jai teliko vėl
užsimerkti ir laukti, kol šis nuslūgs. Tada tarsi potvynis užplūdo ją visą
apgaubęs baltumas. Pajutusi dėkingumą ji tyliai atsiduso ir leido sau
nugrimzti į to baltumo glėbį.

— Ar nubudai, mieloji? Turi lankytoją.

Virš jos virpėjo atspindys, spėriai judantis vaiduokliukas — žybt
į vieną pusę, žybt į kitą. Staiga ji prisiminė savo pirmąjį laikroduką —
kaip stikliniu ciferblatu gaudė saulės spindulius ir žiūrėjo į saulės zui­
kučius ant vaikų kambario lubų, kraipydama riešą į šonus, pirmyn ir
atgal, lodydama savo mažąjį šunelį.
Ir vėl mėlynieji. Ji matė, kaip jie sukiojasi šnarėdami. Paskui ant
riešo pajuto kažkieno ranką; akimirką nutvilkė skausmo kibirkštis; ji
net suinkštė.
— Sesute, toje pusėje šiek tiek atsargiau, — subarė kažkieno bal­
sas. — Ji pajuto prisilietimą.
— Labai atsiprašau, pone Hargrivzai.
— Ranką dar reikės operuoti. Sukabinome keliose vietose, bet
dar ne viskas.
Prie kojų sušmėžavo tamsus pavidalas. Ji norėjo, kad pavidalas
liktų toje pačioje vietoje, bet kaip ir mėlynieji, jis irgi judėjo, todėl ji
užsimerkė.
— Jeigu norite, galite prie jos pasėdėti. Galite su ja kalbėtis. Ji
girdės.
— Kaip jos... kiti sužeidimai?
— Deja, randų liks. Ypač ant tos rankos. Ir dar jai stipriai su­
trenkta galva, todėl gali prireikti laiko, kol vėl ims elgtis įprastai. Vis
dėlto, atsižvelgiant į tai, kokia rimta buvo avarija, manau, jai tikrai
pasisekė, kad viskas taip baigėsi.
Trumpam viskas nutilo.

24
 — Taip.
Kažkas šalia jos padėjo vazą su vaisiais. Ji vėl atsimerkė ir įbedė
į vazą akis stengdamasi, kad pavidalas ir spalvos susitelktų; galiausiai
apsidžiaugė supratusi, kad atpažino, kas vazoje. Vynuogės, pratarė ji.
Paskui mintyse vėl tyliai pakartojo tą žodį: vynuogės. Šitai jai buvo
svarbu — tarsi tas žodis būtų inkaras naujoje realybėje.
Kaip greitai jie atsirado, taip greitai ir išnyko, ištirpdyti šalia nu-
sileidusios tamsiai mėlynos materijos. Mėlynumui vis artėjant, ji teju­
to silpną tabako kvapą. Pasigirdęs balsas buvo nedrąsus, gal net kiek
sutrikęs.
— Dženifere? Dženifere? Ar girdi mane?
Žodžiai nuskambėjo garsiai, keistai atgrasiai.
— Džene, mieloji, tai aš.
Ji svarstė, ar jie leis jai dar kartą pamatyti vynuoges. Rodės, bū­
tina jas pamatyti — tokias prisirpusias, tamsiai raudonas, stangrias.
Pažįstamas.
— Ar jūs įsitikinęs, kad ji mane girdi?
— Visiškai įsitikinęs, bet iš pradžių jai gali būti labai sunku ben­
drauti.
Ir vėl murmesys, kurio ji nesuprato. O gal paprasčiausiai liovėsi
mėginusi suprasti. Dabar jau viskas buvo neaišku.
— Gal... jūs... — sušnabždėjo ji.
— Bet jos sąmonei nepakenkta? Smūgio metu? Ar tikrai žinote,
kad nebus jokių... liekamųjų?..
— Kaip jau minėjau, ji patyrė stiprų smūgį į galvą, tačiau nėra
jokių medicininių požymių, dėl kurių reikėtų nerimauti. — Girdėti
šiurenami popieriaus lapai. — Jokio lūžio. Smegenys netinsta. Tačiau
tokius dalykus visada sunku prognozuoti, tokius sužalojimus pacien­
tai pakelia labai skirtingai. Taigi jums reikės šiek tiek...
— Prašau... — balsas vos girdimas, ji tik šnabžda.
— Pone Hargrivzai! Man atrodo, kad ji mėgina kažką pasakyti.
— ... noriu pamatyti...
Prie jos priplaukia veidas.
— Klausau?

25
 — ... noriu pamatyti... — vynuoges, meldė ji. — As tik noriu
dar kartą pamatyti tas vynuoges.
— Ji nori pamatyti savo vyrą! — pašoka slaugė, tiumfuodama
pareiškusi savo atradimą. — Man atrodo, kad ji nori pamatyti savo
vyrą.
Tada visi nutilo, o paskui prie jos kažkas pasilenkė.
— Aš čia, mieloji. Viskas... viskas gerai.
Kūnas pasitraukė, ji išgirdo, kaip kažkas kažkam pliaukštelėjo
per nugarą.
— Na, matote? Ji jau dabar po truputį atsigauna. Laikui bėgant
viskas bus gerai, ką? — ir vėl kalba vyriškas balsas. — Slaugute? Eikite
ir paprašykite seselės šiam vakarui paruošti šio to užvalgyti. Ko nors
lengva. Kad būtų lengva nuryti... Kad jau čia esate, gal ir mums atneš-
tumėte po puodelį arbatos?
Ji girdėjo žingsnius ir šalia pritilusiais balsais toliau besišnekan­
čius žmones. Paskutinė jos mintis prieš išblėstam šviesai: Vyras?

Kai jau vėliau jai buvo pasakyta, kaip ilgai gulėjo ligoninėje, ji
vargiai galėjo tuo patikėti. Laikas atrodė suskaidytas, sunkiai supai­
somas, atslenkantis ir nuslenkantis chaotiškais valandų klūpsniais. Ką
tik buvo antradienio pusryčiai. Dabar — trečiadienio priešpiečiai.
Turbūt ji miegojo aštuoniolika valandų — šitai buvo pasakyta kiek
priekaištingai, tarsi jau savaime būtų nepadoru taip ilgai nedalyvauti
gyvenime. Ir staiga — penktadienis. Ir vėl.
Kanais jai nubudus būdavo tamsu; tada ji padėdavo galvą kiek
aukščiau, ant baltos iškrakmolytos pagalvės, ir stebėdavo judesius nak­
ties apgaubtoje palatoje: tyliai šiurena pirmyn atgal vaikštinėjančios
slaugės minkštapadžiai batai, kartkartėmis pasigirsta slaugės ir paci­
ento pokalbio nuotrupos. Slaugė jai sakė, kad vakarais gali žiūrėti te­
levizorių, jeigu tik pageidauja. Jos vyras moka už privačią slaugą — ji
gali turėti viską, ko panorėjusi. Ji visada atsakydavo „ačiū, ne“; ją ir
taip trikdė netilsiantis informacijos srautas, ką jau sakyti apie kampe
stovinčią kalbančią dėžę.

26
 Būdravimo periodams ilgėjant ir dažnėjant ji susipažino su kitų
mažoje palatoje gulinčių moterų veidais. Jai iš dešinės gulinčios vyres­
nės moters varnos juodumo plaukai buvo tvarkingai susegti ir pūpsojo
ant galvos kaip nuglotninta skulptūra; atrodė, kad jos veide atsispindi
lengva nuostaba praskiestas nusivylimas. Jaunystėje ji vaidino filme ir
dabar teikėsi apie tai pasakoti kiekvienai naujai medicinos seselei. Mo­
ters balsas buvo įsakmus, o lankytojų pas ją ateidavo nedaug. Priešais
gulėjo putli jauna moteris, toji ankstyvais rytais tyliai verkdavo. Smar­
ki pagyvenusi moteris — gal auklė? — kas vakarą kokiai valandai at­
vesdavo jai vaikus. Du maži berniukai lipdavo ant lovos ir glausdavosi
prie jos, o auklė liepdavo jiems nulipti bijodama, kad jie „nesužeistų
motinos“.
Slaugytojos jai pasakė tų kitų moterų vardus, kartkartėmis ir pa­
čios prisistatydavo, bet ji vardų neatsiminė. Įtarė, kad medicinos sese­
rys ja nusivylusios.
Jos vyras — kaip visi sakė — ateidavo kone kas vakarą. Jis vilkėjo
puikiai sukirptu kostiumu, tamsiai mėlynos arba pilkos saržos, atsai­
niai pakštelėdavo į skruostą ir dažniausiai atsisėsdavo lovos kojūgaly.
Jis rūpestingai klausinėdavo jos apie maistą, ar nenorėtų, kad jis ko
nors atneštų. Kartais jis paprasčiausiai skaitydavo laikraštį.
Jis buvo gražus vyras, gal dešimčia metų už ją vyresnis, aukšta
ereliška kakta, rimtomis giliai kaktoje įspaustomis akimis. Kažkur gi­
liai viduje ji žinojo, kad jis ir turi būti tas, kuo sakosi esąs, kad ji už
jo ištekėjusi, bet ją labai glumino faktas, kad ji nieko nejaučia, kai
visi kiti akivaizdžiai laukia kitokios reakcijos. Kartais ji spoksodavo į
vyrą, kai jis nežiūrėdavo, laukdama kokio nors staigaus familiarumo
pliūpsnio. Kartais nubudusi rasdavo jį sėdintį su nuleistu laikraščiu ir
žiūrintį į ją, tarsi jis irgi jaustų ką nors panašaus.
Gydytojas konsultantas ponas Hargrivzas užeidavo kasdien —
jis patikrindavo jos temperatūrą, paklausdavo, ar ji galinti pasakyti,
kokia šiandien diena, kiek dabar valandų, kuo ji vardu. Ji visada iškart
viską pasakydavo. Net įstengė jam pasakyti, kad ministras pirmininkas
yra ponas Makmilanas, kad jai dvidešimt septyneri. Tačiau jai buvo
sudėtinga skaityti laikraščių antraštes, sunkiai prisiminė įvykius, nuti­
kusius prieš čia papuolant.

27
 — Viskas grįš, — tikindavo gydytojas, glostydamas jai ranką. —
Nesistenk prisiminti jėga, būk gera mergaitė.
Paskui atėjo mama, atnešė dovanėlių — muilo, gero šampūno,
žurnalų, tarsi visa tai galėtų priminti, kas ji tokia buvo.
— Mes irgi labai nerimavome, mieloji Džene, — kalbėjo mama,
uždėjusi jai ant kaktos vėsią ranką. Buvo miela. Nepažįstama, bet mie­
la. Kartkartėmis ji mėgindavo kažką pasakyti, bet paskui tik sumur­
mėdavo: — Man nereikėtų varginti tavęs klausimais. Viskas grįš. Taip
sako gydytojai. Todėl ir tu neturėtum nerimauti.
Ji norėjo pasakyti mamai, kad nerimas jos tikrai nekamuoja. Ma­
žoje jos galvelėje buvo visiškai ramu. Jai tik buvo truputį liūdna, kad
negali būti toks žmogus, kokio akivaizdžiai visi tikisi. Tokiomis aki­
mirkomis mintys imdavo pernelyg trikdyti, ir ji visada užmigdavo.

Galiausiai jai buvo pasakyta, kad gali važiuoti namo; tas rytas
buvo toks gaivus, o vaiskiai žydrą sostinės dangų vagoję dūmai atrodė
panašūs į aukštą mišką. Dabar ji kartais pavaikštinėdavo po palatą su
kitomis pacientėmis, vis pasišnekučiuojančiomis su sesutėmis ar pa­
siklausančiomis radijo, pasklaidydavo žurnalus. Jai buvo atlikta antra
rankos operacija ir pasakyta, kad ranka gerai gyja, nors pati vis dar
krūpčiojo pažvelgusi į ilgą raudoną randą, likusį ten, kur buvo įdėta
plokštelė, todėl dabar randą stengėsi slėpti po ilga rankove. Jai patikri­
no regėjimą, klausą; milijonų stiklo šukių supjaustyta oda gražiai sugi­
jo. Mėlynės išnyko, lūžęs šonkaulis ir raktikaulis puikiai sugijo, ir da­
bar ji nejausdama skausmo galėjo gulėti pasirinkusi bet kokią padėtį.
Visi tvirtino, kad ji, faktiškai, atrodo „visai kaip anksčiau“, tarsi
šią frazę pakartojus daugybę kartų ji prisimintų, kaip viskas kažkada
buvo. Jos mama ištisas valandas rausdavosi po šūsnius nespalvotų nuo­
traukų, kad tik įstengtų grąžinti Dženiferei buvusį gyvenimą.
Ji sužinojo, kad yra ištekėjusi jau ketverius metus. Vaikų neturi;
iš nuleisto mamos balso suprato, kad šis faktas visus labai liūdina. Ji
gyvena šauniame name, labai gerame Londono kvartale, turi namų
šeimininkę, vairuotoją ir visą būrį jaunų panelių, kurios kažin ką ati-

28
duotų, kad tik turėtų bent pusę to, ką turi ji. Jos vyras yra kažkoks
svarbus asmuo kalnakasybos srityje, jo dažnai nebūna namie, tačiau
jis toks atsidavęs, kad po nelaimės atidėjo kelias labai svarbias koman­
diruotes. Iš pagarbos, kurią visas medicinos personalas rodė jos vyrui,
ji sprendė, kad jis išties labai svarbus žmogus, todėl ir pati tarsi galėjo
tikėtis atitinkamos pagarbos, nors visa tai jai atrodė kvaila.
Apie tai, kaip ji čia papuolė, niekas daug nekalbėjo, nors kartą
dirstelėjusi į gydytojo užrašus sužinojo, kad buvo patekusi į avariją.
Aną dieną ji gerokai spustelėjo mamą mėgindama išgauti, kas jai nu­
tiko, bet ši tik skaisčiai nuraudo, uždėjo putlų delną ant dukros ran­
kos ir primygtinai paprašė mielosios „apie tai negalvoti. Viskas buvo...
labai baisu“. Jos akys priplūdo ašarų, ir nenorėdama mamos jaudinti
Dženiferė nutilo.

Iš kito ligoninės galo atėjusi pleputė mergina su ryškiai oranžinių

plaukų šalmu pasisiūlė Dženiferę apkirpti. Apsikirpusi jausitės kur kas
geriau, čiauškėjo jaunoji moteris. Ties pakaušiu Dženiferė neteko šiek
tiek plaukų —juos reikėjo nuskusti siuvant žaizdą, o mergina pareiškė
meistriškai sugebanti tokius nesklandumus paslėpti.
Kiek mažiau nei po valandos kirpėja plačiu mostu pakėlė veidro­
dį. Dženiferė spoksojo į merginą, žvelgiančią iš veidrodžio. Visai graži,
pamanė, lyg ir likusi patenkinta. Sumuštas, šiek tiek pablyškęs, bet
visai neprastas veidelis. Mano veidas, pasitaisė ji.
— Ar turite kosmetikos? — paklausė kirpėja. — Jeigu jums dar
skauda ranką, galėčiau padažyti. Truputis lūpų dažų paryškins bet
kokį veidą, ponia. Ir dar šiek tiek skaistalų.
Dženiferė tebežiūrėjo į veidrodį.
— Ar tikrai manote, kad reikėtų?
— Oo, taip. Jūs tokia graži mergina. Galėčiau padažyti labai sub­
tiliai... bet skruostai vis tiek ims švytėti. Luktelėkit, nubėgsiu žemyn
pasiimti lagaminėlio. Turiu kelias nuostabias spalvas iš Paryžiaus, o
Charles ofthe Ritz lūpų dažai jums kuo puikiausiai tiks.

29
 *

— Štai, tik pažvelkite, atrodote žavingai. Miela regėti pasidažiu­

sią merginą. Iškart matyti, kad atsigavote, — kiek vėliau vizituodamas
kalbėjo ponas Hargrivzas. — Ruošiamės keliauti namo, ką?
— Taip, dėkoju, — mandagiai atsakė Dženiferė. Ji nė nenuma­
nė, kaip jam pasakyti, kad nenutuokia, kas tie namai.
Minutėlę gydytojas žvelgė jai į akis, tarsi mėgindamas išmatuoti
tą netikrumą. Paskui jis prisėdo ant lovos krašto ir uždėjo jai ant peties
ranką.
— Suprantu, kad tokia būsena kelia nerimą — vis dar nesijauti
esanti savimi, bet, jei dar daug kas atrodo neaišku, nesijaudink. Amne­
zija po tokio galvos sužalojimo — įprasta. Tavo šeima labai rūpestin­
ga, todėl neabejoju, jog, kai tik atsidursi tarp pažįstamų daiktų, imsiesi
įprastos veiklos, susitiksi senus draugus, pradėsi lankytis parduotuvėse
ir visa kita, suprasi, kad viskas grįžta į senas vėžes.
Dženiferė klusniai linkčiojo. Jai labai greitai paaiškėjo, kad taip
elgiantis visi darosi daug laimingesni.
— O dabar norėčiau paprašyti, jog po savaitės vėl čia pasirody­
tum, kad galėčiau apžiūrėti, kaip gyja ranka. Kad visai pasveiktum,
prireiks fizioterapijos procedūrų. Bet dabar tau svarbiausia ilsėtis ir dėl
nieko pernelyg nesijaudinti. Supranti?
Gydytojas jau rengėsi eiti. Ką dar ji galėtų pasakyti?

Vyras ją pasiėmė prieš pat vakarinę arbatėlę. Apačioje, priėmimo

skyriuje, slaugytojos išsirikiavo norėdamos su ja atsisveikinti — visos
žibančios kaip sagutės, užsijuosusios iškrakmolytas prijuostes. Dženi­
ferė vis dar jautė keistą silpnumą ir sunkiai laikėsi ant kojų, todėl buvo
dėkinga galėdama įsikibti į vyro pasiūlytą parankę.
— Dėkoju už rūpestį mano žmona. Sąskaitą išsiųskite mano biu­
ro adresu, — tarė jis seselei.
— Mums buvo malonu, — atsakė seselė spausdama jam ranką
ir plačiai nusišypsodama Dženiferei. — Gera ją matyti atsistojusią ant
kojų. Puikiai atrodote, ponia Stirling.

30
 — Jaučiuosi... daug geriau. Dėkoju.
Dženiferė vilkėjo ilgą kašmyro paltą ir buvo užsidėjusi tokios pat
spalvos skrybėlaitę be kraštų. Vyras jai atsiuntė tris drabužių komplek­
tus. Ji pasirinko blankiausią — nenorėjo atkreipti į save dėmesio.
Ponui Hargrivzui iškišus iš kabineto galvą, visi sužiuro į jį.
— Sekretorė sakė, kad lauke yra žurnalistų — atėjo pasikalbėti
su Kočreino mergina. Jeigu norite išvengti bruzdesio, galite eiti pro
galinį išėjimą.
— Būtų labai gerai. Gal galėtumėte įspėti mano vairuotoją?
Po daugybės savaičių šiltoje palatoje oras jai pasirodė stulbinamai
šaltas. Dženiferė iš paskutiniųjų tankiai alsuodama stengėsi neatsilikti
nuo vyro ir galiausiai atsidūrė dideliame juodame automobilyje, ant
didžiulės odinės sėdynės; prabangiai trakštelėjusios užsivėrė durelės.
Tyliai burgzdamas automobilis įsiliejo į Londono gatvių srautą.
Ji pažvelgė pro langą ir ant priekinių laiptų pamatė laukiančius
žurnalistus, objektyvus kaitaliojančius tylius fotografus. Toliau matėsi
centrinės Londono gatvės, knibždančios skubančių žmonių, besigi­
nančių nuo vėjo pastatytomis apykaklėmis, ir ant kaktų fetrines skry­
bėles užsismaukusių vyrų.
— Kas toji Kočreino mergina? — paklausė ji, atsigręžusi į vyrą.
Jis kažką murmėjo vairuotojui.
— Kas tokia?
— Kočreino mergina. Ją minėjo ponas Hargrivzas.
— Kiek žinau, ji buvo populiaraus dainininko draugė. Jie pateko
į automobilio avariją visai prieš pat...
— Visi apie ją kalba. Na, seselės ligoninėje.
Vyras ja, rodos, nebesidomėjo.
— Užvešiu ponią Stirling namo, ir kai tik ji įsikurs, grįšiu į biu­
rą, — pasakė jis vairuotojui.
— Kas jam nutiko? — paklausė Dženiferė.
— Kam?
— Kočreinui. Tam dainininkui.
Vyras pažvelgė į ją, lyg kažką įtemptai svarstytų.
— Jis mirė, — atsakė. Paskui vėl nusisuko į vairuotoją.

31
 *

Ji lėtai užlipo baltai tinkuoto namo laiptais ir, vos žengus pasku­
tinį žingsnį, durys stebuklingai atsidarė. Vairuotojas atsargiai pastatė
jos lagaminėlį koridoriuje ir nuėjo. Vyras už nugaros linktelėjo kori­
doriuje laukusiai moteriai, turbūt atėjusiai jų pasitikti. Moteris buvo
vyresnė nei pusamžė, plaukai sušukuoti į viršų ir susegti į šinjoną; ji
vilkėjo dviejų dalių tamsiai mėlynos spalvos kostiumėliu.
— Sveika sugrįžusi namo, ponia, — pratarė moteris tiesdama
ranką. Ji nuoširdžiai šypsojosi, o angliškai kalbėjo su aiškiai juntamu
akcentu. — Mes tikrai labai džiaugiamės, kad jūs vėl sveika.
—Ačiū, — atsakė Dženiferė. Ji norėjo pridurti moters vardą, bet
buvo nepatogu klausti.
Moteris luktelėjo, kol galės paimti jų paltus, o paskui pradingo
koridoriuje.
—Ar pavargai? — pasilenkęs Dženiferės vyras pažvelgė jai į akis.
— Ne. Ne, viskas gerai, — ji dairėsi po namus labai norėdama
nuslėpti nerimą — atrodė, kad niekada viso to nebuvo mačiusi.
— Dabar turiu grįžti į darbą. Ar tikrai gali likti su ponia Kordoza?
Kordoza. Nepasakytum, kad visai nepažįstama. Dženiferė pajuto
užplūstantį dėkingumą. Ponia Kordoza.
—Tikrai galiu, ačiū. Prašau dėl manęs nesijaudinti.
— Grįšiu septintą... na, jei tikrai sakai, kad viskas gerai... — jis
aiškiai nekantravo išeiti. Pasilenkė, pabučiavo Dženiferei į skruostą ir
kiek pamindžikavęs išėjo.

Ji stovėjo koridoriuje klausydamasi, kaip už durų tolsta jo žings­

niai, kaip suburzgia variklis ir didžiulis automobilis nuvažiuoja. Staiga
visas namas jai darosi panašus į urvą.
Dženiferė palietė šilkinius sienų apmušalus, nužvelgė išblizgintą
parketą, svaiginamai aukštas lubas. Įgudusiu judesiu ji atsargiai nusi­
movė pirštines. Tada pasilenkė atidžiau pasižiūrėti į nuotraukas, sto­
vinčias ant koridoriaus stalelio. Didžiausia nuotrauka buvo vestuvinė,

32
įrėminta dailiai šlifuotuose įmantriuose sidabro rėmeliuose. Nuotrau­
koje buvo ji pati, vilkinti prigludusią baltą suknelę, baltų nėrinių šydu
pusiau pridengtu veidu, o šalia plačiai šypsojosi jos vyras. Aš tikrai
už jo ištekėjau, pagalvojo Dženiferė. O kiek vėliau — „atrodau tokia
laiminga“.
Dženiferė pašoko. Jai už nugaros pasirodė ponia Kordoza ir da­
bar stovėjo ant pilvo susinėrusi rankas.
— Pamaniau, gal norėsite, kad paruoščiau arbatos. Pagalvojau,
gal gersite arbatą svetainėje. Įkūriau židinį.
— Būtų labai... — Dženiferė nužvelgia daugybę iš koridoriaus
vedančių durų. Paskui atsisuka į nuotrauką. Po kelių akimirkų ji vėl
prabilo. — Ponia Kordoza... gal galėčiau įsikibti jums į parankę? Tik
kol atsisėsiu. Vis dar kažkaip sunkiai laikausi ant kojų.
Jau vėliau Dženiferė nė pati sau negalėjo atsakyti, kodėl neno­
rėjo, kad toji moteris sužinotų, kaip menkai ji prisimena savo namų
išplanavimą.
Jai atrodė, kad, jei pavyktų apsimetinėti, jei visi ja patikėtų, gal­
būt vaidyba galiausiai pavirstų tikrumu.

Šeimininkė paruošė vakarienę — troškinį su bulvėmis ir pran­

cūziškomis pupelėmis. Dženiferei ji pasakė troškinį palikusi orkaitėje.
Prieš ką nors nešdama į stalą Dženiferė turėjo sulaukti vyro — dešinė
jos ranka tebebuvo silpna, ir ji bijojo išmesti sunkų ketaus puodą.
Likusi viena ištisą valandą vaikštinėjo po erdvius namus su jais
pažindindamasi, traukinėdama stalčius ir žiūrinėdama nuotraukas.
Mano namai, vėl ir vėl kartojo ji sau. Mano daiktai. Mano vyras. Kar­
tą ar du pamėgino nieko negalvoti ir leistis kojų nešamai ten, kur,
jos manymu, turėtų būti vonia arba darbo kambarys; ji apsidžiaugė
supratusi, kad kažkuri sąmonės kertelė vis dėlto žino, kur viskas yra.
Dženiferė apžiūrėjo svetainėje sudėliotas knygas ir patenkinta sau
pripažino, kad, nepaisant daugelio jai nežinomų dalykų, ne taip jau
mažai knygų ji vis dėlto prisimena ir mintyse galėtų atpasakoti jų
turinį.

33
 Ilgiausiai ji užtruko miegamajame. Ponia Kordoza iškraustė jos
lagaminą ir viską išdėliojo. Dviejose pravirose spintose matėsi dau­
gybė kruopščiai sukabintų drabužių. Viskas jai kuo puikiausiai tiko,
net ir labiausiai nudėvėti batai. Ant tualetinio stalelio buvo išrikiuoti
kvepalų buteliukai, plaukų šepečiai, pudros dėžutės. Ant odos užtiškę
aromatai pasirodė maloniai pažįstami. Kosmetikos priemonių spalvos
jai puikiai tiko — Coty, ChanelyElizabeth Arden, Dorothy Gray; visas
jos veidrodis buvo apsuptas pulkelio brangių kremų ir tepalų.
Dženiferė pravėrė stalčių, pasklaidė lengvo šifono klostes, pakil­
nojo liemenėles ir kitokius šilkinius nėriniuotus drabužėlius. Aš esu
moteris, kuriai rūpi, kaip atrodau, pamanė sau. Ji kurį laiką sėdėjo
ir žiūrėjo į savo atspindį trijų dalių veidrodyje, o paskui ilgais, lėtais
dryksniais ėmė šukuotis plaukus. Štai ką aš čia veikiu, kelis kartus tarė
ji sau.
Kai kelis kartus Dženiferė buvo bepasijuntanti užvaldoma neži­
nios, ji suskubo griebtis smulkių darbelių — apačioje, vonioje, pakeitė
rankšluosčius, išdėliojo lėkštes ir taures.
Vyras grįžo prieš septynias. Ji laukė jo koridoriuje, ką tik pasida­
žiusi, kaklą ir pečius pasišlaksčiusi kvepalais. Matė, kad jis liko paten­
kintas šiuo panašumu į normalų gyvenimą. Dženiferė paėmė jo paltą,
pakabino į spintą ir paklausė, ar nenorėtų išgerti.
— Mielai išgerčiau. Dėkoju, — atsakė jis.
Vieną ranką uždėjusi ant grafino Dženiferė sudvejojo.
Atsigręžęs jis suprato, kad ji negali apsispręsti.
—Taip, šito, mieloji. Viskio. Per du pirštus, su ledu. Ačiū.
Per vakarienę jis sėdėjo jai iš dešinės, prie didelio poliruoto rau­
donmedžio stalo, kurio didesnė dalis buvo tuščia ir niekuo nepagra­
žinta. Ji dėjo į lėkštes garuojantį maistą, o jis tas lėkštes nunešė į paser-
viruotas vietas. Štai koks mano gyvenimas, pasijuto begalvojanti Dže­
niferė žiūrėdama, kaip juda vyro rankos; štai ką mes veikiame vakarais.
— Pamaniau, gal šeštadienio pietums galėtume pasikviesti Mon-
krifiis? Ar sutiktum?
Paėmusi nuo šakutės ji įsidėjo kąsnelį į burną.
— Manau, galėtume pasikviesti.

34
 — Gerai, — linktelėjo jis. — Mūsų draugai apie tave daug klau­
sinėjo. Jiems būtų smagu įsitikinti, kad tu... vėl tokia kaip anksčiau.
Dženiferė išspaudė šypseną.
— Tikrai bus... miela.
— Gal dar kokią savaitę ar dvi nekviesim. Na, kol tu sustiprėsi.
— Taip.
— Troškinys labai skanus. Ar tu gaminai?
— Ne. Ponia Kordoza.
— Aa.
Jie valgė tylėdami. Ji gėrė vandenį — ponas Hargrivzas nepatarė
vartoti ko nors stipresnio — ir pavydėjo savo vyrui prie lėkštės pa­
statytos taurės. Ji labai norėtų išsklaidyti nerimą keliantį keistumą ir
sušvelninti padėtį.
— O kaip reikalai tavo... darbe?
Jis sėdėjo nuleidęs galvą.
— Viskas gerai. Per kitas dvi savaites turėsiu apsilankyti kasyklo­
se, bet prieš išvykdamas norėsiu įsitikinti, kad tau čia bus viskas gerai.
Tau, be abejo, padės ponia Kordoza.
Dženiferei net truputį palengvėjo nuo minties, kad bus viena.
— Man tikrai viskas bus gerai.
— O paskui, pamaniau, galėtume porai savaičių nuvykti į Rivje­
rą. Ten turiu reikalų, o ir tau naudinga pabūti saulėje. Ponas Hargrivzas
sakė, kad saulė padėtų... greičiau gyti randams... — jo balsas nutilo.
— Rivjera, — aidu atkartojo Dženiferė.
Staiga ji išvydo reginį: mėnesienos nušviesta pakrantė. Juokas.
Taurių skambėjimas. Ji užsimerkė stengdamasi, kad šmėstelėjęs vaiz­
dinys paryškėtų.
— Pamaniau, gal šįkart galėtume nuvažiuoti ten tik dviese.
Viskas dingo. Ausyse ji girdėjo pulso tvinksnius. Nurimk, paliepė
sau. Viskas grįš. Ponas Hargrivzas sakė, kad grįš.
— Ten tu visada jautiesi laiminga. Gal net laimingesnė nei Lon­
done, — vyras pažvelgė į ją ir iškart nukreipė žvilgsnį kitur.
Ją ir vėl apėmė nuojauta, tarsi būtų tikrinama. Dženiferė prisi­
vertė sukramtyti kąsnį ir nuryti.

35
 — Daryk taip, kaip tau atrodo geriausia, — tyliai atsakė.
Kambaryje pasidarė tylu, tik girdėjosi lėkštę brūkščiojantys stalo
įrankiai; slogus garsas. Staiga vakarienė jai pasirodė neįveikiama.
— Tiesą sakant, pavargau labiau nei maniau. Ar tau bus labai
blogai, jei lipsiu į viršų?
Pakilus Dženiferei, atsistojo ir jis.
— Man reikėjo pasakyti poniai Kordozai, kad būtų pakakę ir
kuklesnės vakarienės virtuvėje. Gal norėtum, kad tau padėčiau?
— Ne, nesirūpink, — mostelėjusi ji atsisakė vyro pasiūlytos pa­
rankės. — Tik truputį pavargau. Esu tikra, kad rytą jausiuosi kur kas
geriau.

Be penkiolikos desimtą Dženiferė išgirdo, kaip jis įėjo į kambarį.

Ji gulėjo lovoje apžiūrinėdama patalus, pro ilgas užuolaidas besismel­
kiančią mėnesieną, klausydamasi iš tolo nuo aikštės sklindančių auto­
mobilių garsų, sustojančių ir paleidžiančių keleivius taksi automobi­
lių, šunį pasivaikščioti išvedusio žmogaus mandagaus pasisveikinimo.
Dženiferė gulėjo labai ramiai, laukdama, kol kokia nors mozaikos de­
talė įkris į savo vietą, kol į sąmonę vėl įsilies toji fizinė aplinka, kuriai
ji ir priklausė.
Ir tada atsidarė durys.
Jis nedegė šviesos. Ji girdėjo tyliai sutarškėjusius medinius pa­
kabus jam kabinant švarką, girdėjo tylų vakuuminį puk, traukiantis
nuo kojų batus. Ir staiga Dženiferė nustėro. Jos vyras — šitas žmogus,
šitas nepažįstamasis — ketina lipti į jos lovą. Ji buvo taip susitelkusi į
kiekvieną akimirką, kad apie tai nė nepagalvojo. Netgi vogčia vylėsi,
kad jis miegos kitame kambaryje.
Ji prikando lūpą, kietai užsimerkė prisiversdama kvėpuoti lėtai,
tarsi miegotų. Girdėjo, kaip jis dingsta vonios kambaryje, girdėjo iš
čiaupo tekantį vandenį, kaip jis įnirtingai valo dantis trumpai pagar­
galiuodamas. Jis basas nupėdino per kilimu išklotas grindis ir palindo
po antklode, čiužinyje palikdamas įdubą ir sugirgždinęs protestuojan­
čią lovą. Minutėlę jis taip ir gulėjo, o ji ir toliau stengėsi kvėpuoti

36
kuo lygiau. Oi, prašau, dar ne dabar, meldė ji. AI tavęs beveik visai
nepažįstu.
— Džene? — pratarė jis.
Ant šlaunies ji pajuto jo ranką ir nė nekrūptelėjusi stengėsi gulėti
ramiai.
Jis nedrąsiai ją pajudino.
— Džene?
Ji garsiai iškvėpė nekaltai meluodama, kad giliai giliai miega. Su­
prato, kad jis laukia nebejudindamas rankos, o paskui ir pats atsidusęs
sunkiai krito ant pagalvių.
 Norėčiau būti tavo gelbėtojas, bet taip nenutiks...
Kai gausi šį laišką, aš tau neskambinsiu, nes galbūt mano
skambutis tave nuliūdins, ojei išgirsiu tave verkiančią, tai
nebūsi tikroji tu, nes aš jau pusantrų metų nemačiau tavęs
verkiančios ir dar niekada nesu turėjęs tokios merginos.

Vyras moteriai — laišku

 Moira Parker atkreipė dėmesį į paniurusią boso išraišką, ryžtin­
gus žingsnius, kuriais jis nužygiavo per jos kabinetą į savąjį, ir pamanė,
jog turbūt gerai, kad ponas Arbatnotas vėluoja ateiti numatytu laiku
— pusę trijų. Akivaizdu, kad paskutinis boso susitikimas.
Ji atsistojo, persibraukė ranka per sijoną ir paėmė iš jo paltą,
kurį jau spėjo išmarginti lietaus lašai, nužingsniavus menkutį atstumą
nuo automobilio iki biuro. Įkišo jo skėtį į stovą, o paskui ilgėliau nei
paprastai užtruko atsargiai kabindama ant kabliuko paltą. Čia Moira
dirba ganėtinai ilgai, todėl gerai žino, kada jam reikia laiko pabūti
vienam.
Moira įpylė jam puodelį arbatos — po pietų jis visada geria ar­
batos, o rytais išgeria po du puodelius kavos, — pasikliaudama ilgų
metų praktikos išugdyta nuojauta, paėmė pluoštą dokumentų, pabel­
dė į jo kabineto duris ir žengė vidun.
— Turbūt ponas Arbatnotas įstrigo automobilių spūstyje. Meril-
bouno kelyje turėtų būti didelė grūstis.
Jis skaitė laiškus, kuriuos kiek anksčiau ji buvo palikusi ant sta­
lo, kad pasirašytų. Lyg ir patenkintas jis išsitraukė iš viršutinės švarko
kišenės parkerį ir smagiais, trumpais brūkšniais pasirašė. Ji padėjo ant
stalo puodelį su arbata ir susirinkusi laiškus tvarkingai pridėjo prie
savosios dokumentų krūvelės.
— Užsakiau bilietus jūsų skrydžiui į Pietų Afriką, susitariau, kad
jus paimtų iš oro uosto.
— Penkioliktą dieną?
—Taip. Jei norite peržvelgti dokumentus, atnešiu. Čia yra pasta­
rosios savaitės pardavimų sumos. Šiame segtuve — paskutinių atlygi­

41
nimų skaičiai. Kadangi nebuvau tikra, ar po susitikimo su automobi­
lių gamintoju turėsite laiko papietauti, leidau sau užsakyti jums kelis
sumuštinius. Tikiuosi, neprieštarausite.
— Labai gerai, Moira. Dėkoju.
— Ar sumuštinių norėtumėte dabar? Prie arbatos?
Jis linktelėjo ir šykščiai nusišypsojo. Moira iš paskutiniųjų sten­
gėsi nenurausti. Puikiai žinojo, kad kitos sekretorės iš jos šaiposi dėl, jų
manymu, per didelio rūpinimosi bosu, ką jau kalbėti apie itin griežto
dalykiško stiliaus tvarkingus jos drabužius ir šiek tiek sukaustytus ju­
desius. Tačiau jos bosas — žmogus, mėgstantis, kad viskas būtų atlikta
tinkamai, ir Moira visada šitai suprato. O tos kvailos mergiūkštės, am­
žinai sukišusios nosis į žurnalus ir be paliovos liežuvaujančios moterų
tualete, nė nenutuokia apie kai kam įgimtą malonumą džiaugtis gerai
atliktu darbu. Jos nesupranta pasitenkinimo, kurį teikia žinojimas,
kad esi nepakeičiama.
Kiek padvejojusi Moira išėmė iš aplanko paskutinį laišką.
— Jau yra ir antrasis paštas. Pamaniau, jums reikėtų pamatyti.
Tai dar vienas laiškas apie tuos žmones Ročdeile.
Bosas suraukė antakius užmušdamas akimirkai veidą nušvietusią
šypsenėlę. Jis du kartus perskaitė laišką.
— Ar dar kas nors matė šį laišką?
— Ne, pone.
— Padėk jį prie kitų, — jis metė laišką Moirai. — Tas laiškas
nieko gera nežada. Už jo stovi profsąjungos. Nenoriu turėti su jomis
jokių reikalų.
Moira klausėsi boso be žodžių. Ji jau ketino eiti, bet paskui pa­
suko atgal.
— Ar galiu paklausti... kaip laikosi jūsų žmona? Turbūt džiau­
giasi grįžusi namo?
—Ačiū, gerai. Dabar jau daug... daug panašesnė į save, — atsakė
jis. — Namų aplinka jai labai padeda.
Moira nurijo gerklėje įstrigusį kamuolį.
— Man labai malonu tai girdėti.
Boso dėmesys jau buvo sutelktas kažkur kitur — jis žiūrinėjo

42
Moiros atneštuose dokumentuose įrašytus pardavimų skaičius. Vis dar
prisiklijavusi šypseną Moira Parker prisispaudė prie krūtinės doku­
mentus ir pasuko prie savo darbo stalo.

Jis sakė, kad ateis tik senos draugės. Nieko baisaus. Dvi iš tų
draugių jau buvo pažįstamos — jos lankė Dženiferę ligoninėje ir dar
kartą buvo atėjusios jai grįžus namo. Ivona Monkrif, išstypusi tamsia­
plaukė moteris trisdešimties su trupučiu, yra Dženiferės draugė dar
nuo tada, kai jos buvo artimos kaimynės Medvėjaus aikštėje. Ji visada
elgėsi santūriai ir nuolat atrodė taip, tarsi lengvai iš visų šaipytųsi; Ivo­
na buvo visiška priešingybė tai kitai draugei Violetai, kurią pažinojo
nuo mokyklos laikų ir, rodėsi, toleravo kandų jos humorą bei juokin­
gas pastabas, kaip išties pelnytas.
Iš pradžių Dženiferė labai stengėsi pagauti kokias nors užuomi­
nas, nustatyti svarbą vardų, kuriuos jos minėjo, bet vis tiek šių moterų
draugijoje jautėsi laisvai. Ji buvo beišmokstanti pasitikėti instinkty­
viomis reakcijomis į žmones — gali būti, kad atsiminimai slypi ne tik
sąmonėje, bet ir kur nors kitur.
— Norėčiau prarasti atmintį, — pasakė Ivona, kai Dženiferė pri­
sipažino, kaip keistai jautėsi atsigavusi ligoninėje. — Eičiau pažiūrėti
saulėlydžio. Pirmiausia pamirščiau, kad esu ištekėjusi už Fransio.
Ivona užsuko norėdama Dženiferę patikinti, kad viskas bus gerai.
Svečiai turėjo ateiti „ramių“ pietų, bet dabar, įsibėgėjus popietei, Dže­
niferę kone paralyžiavo iš nervų.
— Nesuprantu, kodėl tu taip jaudiniesi, mieloji. Apie tavo vaka­
rėlius sklando legendos. — Dženiferei matuojantis vieną suknelę po
kitos, Ivona nutūpė ant lovos.
— Taip, bet kodėl? — suknelės iškirptėje Dženiferė mėgino pa­
kelti biustą. Per pastarąsias savaites ji numetė svorio, ir dabar priekyje
suknelė negražiai pūpsojo.
Ivona nusijuokė.
— Oi, nurimk. Juk tau nieko nė nereikės daryti, Džene. Stebu­
klingoji ponia K. pasirūpins tavo šlove. Namai atrodo labai gražiai.

43
Tu atrodai pribloškiamai. Tiksliau, atrodysi, kai apsivilksi kokius nors
nelemtus drabužius, — ji nusispyrė batelius ir užsikėlė ant lovos ilgas,
grakščias kojas. — Tavo entuziazmas linksminti kitus man niekada
nebuvo suprantamas. Tik nesuprask manęs klaidingai, man labai pa­
tinka vaikščioti į vakarėlius, bet visas organizacinis darbas... — Ivona
apžiūrėjo savo nagus. — Vakarėliai yra tam, kad į juos vaikščiotum, o
ne pats rengtum. Taip sakė mano mama; atvirai kalbant, manau, kad
taip ir yra. Galiu nusipirkti vieną kitą naują suknelę, bet rūpintis vie­
no kąsnio sumuštiniais ir sudarinėti vietų sąrašą?... Oooch.
Dženiferė liovėsi plūktis su iškirpte ir pažvelgė į save veidrodyje
— pasisuko į dešinę, pasisuko į kairę. Ji ištiesė ranką. Randas buvo
iškilus ir vis dar ryškiai raudonas.
— Kaip manai, gal man vis dėlto apsivilkti drabužį ilgomis ran­
kovėmis?
Sėdėdama Ivona išsitiesė ir įdėmiau pažvelgė į Dženiferę.
— Skauda?
— Skauda visą ranką; gydytojas davė tablečių. Pamaniau, gal tas
randas truputį...
— Per daug atkreips dėmesį? — Ivona suraukė nosį. — Geriau
atrodytum ilgomis rankovėmis, mieloji. Na, kol randas kiek pabluks.
Be to, labai šalta.
Dženiferė nustebo išgirdusi tokį tiesmuką draugės pareiškimą,
bet neįsižeidė. Nuo tada, kai grįžo namo, tai buvo vieninteliai jos gir­
dėti tiesūs ir atviri žodžiai.
Ji nusivilko suknelę, priėjo prie spintos ir ėmė joje raustis, kol ga­
liausiai rado siaurą gryno šilko suknelę. Nutraukė suknelę nuo paka­
bo; labai prašmatni. Grįžusi namo ji norėjo slėptis apsivilkusi subtilių
pilkų ir rudų atspalvių tvido drabužiais, bet šios puošnios suknelės vis
badė akis.
— Ar šitoji — viena iš tų? — paklausė Dženiferė.
— Iš kokių?
Dženiferė giliai įkvėpė.
— Iš tų, kurias vilkėjau? Ar aš taip ir atrodžiau? — ji prisidėjo
suknelę prie savęs.

44
 Ivona išsiėmė iš rankinės cigaretę ir prisidegė ją įdėmiai žvelgda­
ma draugei į akis.
— Ar tu nori pasakyti, kad tikrai nieko neprisimeni?
Dženiferė atsisėdo ant kėdutės priešais tualetinį staliuką.
— Tikrai nieko, — prisipažino Dženiferė. — Žinau, kad tave
pažįstu. Ir jį pažįstu. Štai čia jaučiu, — ji pabaksnojo sau į krūtinę. —
Bet... yra didžiulių spragų. Neprisimenu, kas man buvo manasis gyve­
nimas. Nežinau, kaip turėčiau su jumis visais elgtis. Aš nežinau... —ji
prikando lūpą. — Nežinau, kas esu.
Labai netikėtai jos akys pasruvo ašaromis. Ieškodama nosinaitės
Dženiferė atitraukė vieną stalčių, paskui — kitą.
Ivona šiek tiek palaukė. Paskui atsistojo, priėjo arčiau ir atsisėdo
šalia ant siauros kėdutės.
— Gerai, mieloji, aš tau papasakosiu. Tu esi miela, linksma, skli­
dina gyvenimo džiaugsmo. Tavo gyvenimas tobulas, turi turtingą gra­
žų vyrą, kuris tave dievina, turi drabužinę, dėl kurios gyvybę galėtų
atiduoti bet kuri moteris. Tavo plaukai visada nepriekaištingai sušu­
kuoti. Tavo liemenį vyras galėtų apimti viena ranka. Tu visada būni
bet kokio vakarėlio siela, ir visi mūsų vyrai slapta tave įsimylėję.
— Oi, nekalbėk nesąmonių.
— Ir nekalbu. Fransis tave dievina. Kai tik pamato koketišką
tavo šypsenėlę, šviesias garbanas, man iškart būna aišku, kad jis mėgi­
na pats sau atsakyti, kurių velnių paėmė į žmonas išstypusią ekscentri-
kę seną žydę. O Bilas...
— Bilas?
—Violetos vyras. Iki tau ištekant, jis faktiškai sekiojo paskui tave
kaip kambarinis šunytis. Puiku, kad jis labai bijo tavo vyro, antraip jau
prieš daugelį metų būtų su tavimi pabėgęs.
Dženiferė nusišluostė nosinaite akis.
— Tu labai gera.
— Visai ne. Jeigu nebūtum tokia miela, norėčiau tave pribaigti.
Bet tau pasisekė. Tu man patinki.
Jos dar kelias minutes ramiai pasėdėjo. Dženiferė kojos piršteliu
perbraukė per dėmę ant kilimo.

45
 — Kodėl aš neturiu vaikų?
Ivona giliai užsitraukė cigaretės dūmo. Ji pažvelgė į Dženiferę ir
pakėlė antakius.
— Kai paskutinį kartą apie tai kalbėjomės, tu pasakei, kad būtų
labai gerai, jei sumanę susilaukti vaikų vyras ir žmona kurį laiką pagy­
ventų viename žemyne. Tavo vyras labai dažnai būna išvykęs, — kvai­
lai šyptelėjusi Ivona išpūtė kone tobulą dūmų žiedą. — Tai dar viena
priežastis, dėl kurios tau siaubingai pavydėjau.
Kai Dženiferė nenorom sukikeno, Ivona kalbėjo toliau:
— Oi, mieloji, viskas bus gerai. Turėtum elgtis taip, kaip liepė
tas beprotiškai brangus gydytojas, ir liautis save graužti. Tikriausiai
per artimiausias porą savaičių galėsi pasidžiaugti keliomis eureka aki­
mirkomis, nes viską prisiminsi — bjauriai knarkiantį vyrą, ekonominę
padėtį, siaubingą Harvey Nichols drabužių parduotuvės sąskaitą. O da­
bar, kol gali, džiaukis savo nežinojimu.
—Turbūt tu teisi.
— O kad jau pasakiau tai, pasakysiu ir daugiau: manyčiau, tau
derėtų pasipuošti tais dailiais rožiniais papuošaliukais. Tu turi kvarco
karoliukus, kurie puikiai tiktų prie šios suknelės. Smaragdinis vėrinys
šiuo atveju netiks. Su tokiu vėriniu biustas atrodys kaip du suglebę
balionėliai.
— Oo, tu tikra draugė! — pasakė Dženiferė, ir jos abi nusijuokė.

Trinktelėjo durys, jis numetė portfelį ant koridoriaus grindų,

nuo palto ir odos padvelkė iš lauko atsinešta vėsa. Jis nusirišo šaliką,
pabučiavo Ivoną ir atsiprašė, kad vėluoja.
— Finansininkų susirinkimas. Juk žinai, kaip būna su tais pini­
guočiais.
— Oi, Lari, jau kai jie sueina į krūvą... Nuobodžiauju iki ašarų.
Mes buvome susituokę jau penkerius metus, o aš vis dar nesugebėjau
atskirti debeto nuo kredito. — Ivona dirstelėjo į laikroduką. — Jis ne­
trukus turėtų ateiti. Net neabejoju, kad jam prireikė mostelėti savąja
burtų lazdele, pamačius dar vieną itin svarbių skaičių skiltį.

46
 Jis nužvelgė žmoną.
— Žavingai atrodai, Džene.
— Tikra tiesa. Tavo žmona visada neblogai pasirodo.
— Taip. Taip, tikrai. Tu teisi, — jis perbraukė ranka per skruos­
tą. — Jeigu leisite, eisiu susitvarkyti, iki dar neatėjo kiti svečiai. Vėl
snigs; per radiją girdėjau orų prognozę.
— Laukdamos tavęs ko nors išgersime, — šūktelėjo Ivona.
Kai durys prasivėrė antrą kartą, Dženiferė jau buvo apraminusi
nervus stipriais kokteiliais. Viskas bus gerai, nesiliovė kartoti ji. Jeigu
jai grės apsikvailinti, Ivona patars, kaip ir ką daryti. Juk čia — jos
draugai. Jie nelauks išsišiepę, kada ji suklups. Jie — dar vienas laipte­
lis, padėsiantis grįžti į save.
— Džene, labai ačiū, kad mus pakvietei, — Violeta Feirklof ją
apkabino; putlus moters veidelis kone visas susmigęs į kepuraitę. Nu­
siėmusi kepuraitę ji padavė ją kanu su paltu. Violeta vilkėjo šilkinę
suknelę su laivelio formos iškirpte, pudią jos figūrą apgaubusią lyg
vėjo išpūstas parašiutas. Ivona jau vėliau prasitars, kad Violetos lieme­
niui apglėbti prireiktų kokio nors nediduko pėstininkų būrio vyriškų
rankų.
— Dženiferė... Tikras mielas paveiksliukas, kaip visada... — jos
pabučiuoti pasilenkė aukštas vyras raudonomis plaštakomis.
Dženiferę apstulbino šios poros neįprastumas. To vyriškio ji visiš­
kai neprisiminė; jai atrodė juokinga, kad jis — mažosios Violetos vyras.
— Užeikite, užeikite, — kanojo ji, mėgindama atplėšti nuo jo
akis ir atgauti savitvardą. — Mano vyras ateis po kelių minučių. O
dabar įpilsiu jums išgerti.
— „Mano vyras“, a? Šįvakar mes labai dalykiški? — nusijuokė
Bilas.
— Na... — sumikčiojo Dženiferė, — ... kadangi aš jus visus taip
seniai mačiau...
— Gyvulys. Dženei turėtum būti labai geras, — pabučiavo jį
Ivona. — Ji vis dar labai silpna. Dabar turėtų ramiai ilsėtis viršuje,
miegamajame, kol mes rinktume kokį vyriškį, kuris gliaudytų jai vy­
nuoges. Bet ne, ji primygtinai prašosi martinio.

47
 — Štai tokią Dženę mes pažįstame ir mylime, — Bilo šypsena
ir visa povyza buvo tokia gašli, kad Dženiferė net du kartus pažvelgė į
Violetą, norėdama įsitikinti, ar ši neįsižeidė. Bet ji, rodos, visai nekrei­
pė į tai dėmesio, tik rausėsi rankinėje.
— Naujajai auklei palikau tavo telefono numerį, —pakėlusi akis
pratarė Violeta. — Tikiuosi, nesupyksi. Labiau niekam tikusios mo­
ters nesu mačiusi. Tikrai nenustebčiau, jeigu ji bet kurią minutę pa­
skambintų ir pradėtų skųstis, kad negali numauti Frederikui pižamos
kelnių ar dar dėl ko nors.
Dženiferė pamatė, kaip Bilas pavarto akimis, ir kiek sunerimusi
susivokė, kad šis jo judesys jai pažįstamas.

Prie stalo susėdo aštuoniese; iš abiejų galų — jos vyras ir Fransis.

Ivona, Dominikas, užimantis gana aukštą postą raitojoje gvardijoje, ir
Dženiferė sėdėjo prie lango; Violeta, Bilas ir Ana, Dominiko žmona,
— priešais juos. Ana buvo tikra linksmuolė ir kvatojo iš vyrų pokštų
žiburiuodama akimis, išduodančiomis, kaip puikiai ji jaučiasi.
Dženiferė stebėjo visus valgančius, smulkmeniškai analizuodama
kiekvieną jų pasakymą, ieškodama buvusio gyvenimo užuominų. Ji
atkreipė dėmesį, kad Bilas retai žvilgčioja į žmoną, ką jau kalbėti apie
pakalbinimą. Tačiau Violeta, rodės, visiškai to nepaisė, ir Dženiferė
svarstė, ar ji nepastebi to abejingumo, ar tik stoiškai slepia, kaip nepa­
togiai jaučiasi.
Nepaisant juokais išsakytų skundų Fransio atžvilgiu, Ivona jį be
paliovos stebėjo. Ji lengvai iš vyro šaipėsi nutaisiusi dvikovon kvie­
čiančią šypsenėlę; štai kaip jie bendrauja, svarstė Dženiferė. Ji niekada
neparodys, kiek daug jis jai reiškia.
— Gaila, kad neinvestavau į šaldytuvus, — kalbėjo Fransis. —
Šįryt laikraštyje skaičiau, kad šiais metais Britanijoje jų bus parduota
milijonas. Milijonas! O prieš penkerius metus parduota... šimtas sep­
tyniasdešimt tūkstančių.
— Amerikoje turbūt parduodama dešimčia kartų daugiau. Gir­
dėjau, kad žmonės juos keičia kas porą metų. — Violeta pasmeigė

48
kąsnelį žuvies. — O tie šaldytuvai milžiniški — dvigubai didesni nei
mūsiškiai. Įsivaizduojate?
— Amerikoje viskas didesnių gabaritų. Bent jau jie patys taip
sako.
— Įskaitant ir jų ego, sprendžiant iš žmonių, su kuriais man teko
susidurti, — pakėlė balsą Dominikas. — Nesakyk, kad žinai, kas yra
nepakenčiamas visažinis, kol nesusiduri su generolu jankiu.
Ana juokėsi.
— Vargšas Domas neteko kantrybės, kai vienas toks tipas pamė­
gino jį mokyti vairuoti nuosavą automobilį.
— „Tikrai, jūsų butai labai maži. Šitie automobiliai labai maži.
Jūsų maisto porcijos labai mažos...“ — mėgdžiojo Dominikas. —
Jiems reikėjo pažiūrėti, kaip pas mus normuojamas maistas. Aišku, jie
nė nenutuokia...
— Domas norėjo su juo papramogauti ir pasiskolino mano mo­
tinos Morris Minor. Taigi įsisodino jį į tą automobilį. Gaila, kad ne­
matėte to žmogaus išraiškos.
— „Čia toks automobilis įprastas, bičiuli“, pasakiau. „Aukštus
postus užimančius svečius vežiojame Vauxhall Vėlo automobiliais. Ten
yra trimis coliais daugiau vietos kojoms pasidėti.“ Kad įtilptų, jam
teko susiriesti kone dvilinkam.
— Miriau iš juoko, — prisiminė Ana. — Nesuprantu, kaip Do­
mas neprisivirė košės.
— Kaip tavo reikalai, Lari? Girdėjau, kad po savaitės kitos vėl
keliauji į Afriką?
Dženiferė stebėjo, kaip jos vyras patogiau atsilošia kėdėje.
— Gerai. Tiesą sakant, labai gerai. Ką tik pasirašiau sutartį su
viena automobilių gamybos įmone stabdžių trinkelėmis gaminti, —
jis padėjo ant lėkštės krašto peilį ir šakutę.
— O kuo konkrečiai tu užsiimi? Taip ir nežinau, kokį naują mi­
neralą naudojate.
— Neapsimesk, kad tau įdomu, Violeta, — iš kitos stalo pusės
prakalbo Bilas. — Violeta retai domisi tuo, kas nėra rožinės ar žydros
spalvos arba neprasideda žodžiu mama.

49
 — Brangusis Bilai, gal šitai paprasčiausiai reiškia, kad namuose
ji negauna pakankamai impulsų, — atrėmė Ivona; vyriškiai smagiai
sušvilpė.
Lorensas Stirlingas pasisuko į Violetą.
— Apskritai čia joks naujas mineralas, — kalbėjo jis. — Jis jau
romėnams buvo žinomas. Ar mokykloje mokeisi apie romėnus?
— Tikrai mokiausi. Nors dabar, aišku, nieko neprisimenu, —
Violeta spigiai nusijuokė.
Lorensas nuleido balsą, visi prie stalo nutilo, kad geriau girdėtų.
— Na, dar Plinijus Vyresnysis rašė apie tai, kaip pokylių salės
židinyje išvydo j ugnį įmestą medžiagos skiautę, kurią išėmus po kelių
minučių ši buvo sveikut sveikutėlė. Kai kas pamanė, kad tai burtai,
bet jis suprato atradęs kažin ką ypatinga. — Laris išsitraukė iš kišenės
parkerį ir pasilenkęs kažką užrašė ant damasto servetėlės. Jis pastūmė
servetėlę arčiau Violetos, kad ji geriau matytų. — Chrizolito pava­
dinimas, dabar įprasta šio žodžio forma, kilo iš graikų kalbos žodžio
chrysos, reiškiančio auksą, ir tilosy reiškiančio skaidulą arba pluoštą.
Net tada buvo žinoma, kad šis mineralas itin vertingas. O aš, tiksliau,
mano įmonė, šituos mineralus kasu ir pritaikau įvairioms reikmėms.
— Gesini gaisrus.
— Taip, — susimąstęs jis pažvelgė į rankas. — Arba pirmiausia
užtikrinu, kad tų gaisrų nekiltų.
Visi šiek tiek įsitempę trumpam nutilo. Jis pažvelgė į Dženiferę,
paskui nusuko nuo jos akis.
— Tai iš kur tie dideli pinigai, vyruti? Turbūt ne iš liepsnai at­
sparių staltiesių?
— Iš automobilių dalių, — Lorensas vėl atsilošė, ir visas kamba­
rys atsipūtė kartu su juo. — Sakoma, kad po dešimties metų beveik
visi Britanijos šeimų ūkiai turės po automobilį. Reikės baisiai daug
stabdžių trinkelių. Deramės su geležinkeliu ir oro linijų bendrovėmis.
Tačiau baltojo asbesto panaudojimo galimybės kone beribės. Plečiame
veiklą gręždamiesi į stoglatakių, ūkinių pastatų, stogo dangų, izoliaci­
nių medžiagų gamybos sritis.
—Tikrai stebuklingas mineralas.

50
 Kalbėdamas su bičiuliais apie savo darbą vyras jautėsi daug lais­
viau nei tada, kai jie likdavo dviese, mąstė Dženiferė. Turbūt jam buvo
baisu, kai ji taip stipriai susižeidė, kai net dabar nėra tokia, kokia buvo
anksčiau. Dženiferė galvojo apie tą popietę Ivonos nupieštą jos pa­
veikslą: žavinga, susitvardanti, šelmiškai koketuojanti. Ar jis ilgisi tos
moters? Turbūt pajutęs, kad yra stebimas, Laris pasuko galvą ir sugavo
jos žvilgsnį. Ji nusišypsojo, po akimirkos jis taip pat jai šyptelėjo.
—Aš viską mačiau. Liaukis, Lari. Negalima žiūrėti į žmoną, kaip
katinui į lašinius, — Bilas pildė svečių taures.
—Aišku, kad galima, — paprieštaravo Fransis. — Po viso to, kas
jai nutiko. Kaip dabar jautiesi, Džene? Nuostabiai atrodai.
— Gerai. Ačiū.
— Manyčiau, jos sumanymas pasikviesti mus pietų nepraėjus
nė — kiek? — dviem savaitėms po to, kai grįžo iš ligoninės, tikrai
puikus.
— Jeigu Dženė nebūtų surengusi šio pasisėdėjimo, pamanyčiau,
kad kažkas tikrai labai blogai — ir ne tik jai, bet ir visam nelemtam
pasauliui. — Bilas nurijo gerą mauką vyno.
— Klaikus reikalas. Labai miela matyti tave tokią kaip anksčiau.
— Mes baisiai nerimavom. Tikiuosi, gavai mano gėles, — įsiter­
pė Ana.
Dominikas padėjo ant stalo servetėlę.
— Ar ką nors prisimeni apie pačią avariją, Džene?
— Jeigu neprieštarausi, ji mieliau nesistengs tos avarijos prisi­
minti, — Lorensas atsistojo paimti iš bufeto dar vieno butelio vyno.
— Aišku, kad neprieštarausiu, — atsiprašydamas Dominikas pa­
kėlė ranką. — Kažkaip nepagalvojau.
Dženiferė ėmė rinkti lėkštes.
— Jaučiuosi puikiai. Tikrai. Tik mažai ką galiu jums papasakoti.
Apskritai menkai ką prisimenu.
— Tai ir gerai, — pareiškė Dominikas.
Ivona degėsi cigaretę.
— Na, mielasis Lari, kuo greičiau tapsi atsakingas už mūsų visų
stabdžius, tuo saugesni būsime.

51
 — Ir tuo turtingesnis bus jis, — nusijuokė Fransis.
— Oi, brangusis Fransi, nejau tikrai kiekvienas pokalbis turi
baigtis replikomis apie pinigus?
—Taip, — vienbalsiai atsakė jiedu su Bilu.
Surinkusi stirtą nesvarių porcelianinių lėkščių ir pasukusi į virtu­
vę Dženiferė girdėjo, kaip jie juokiasi.

— Ką gi, viskas praėjo puikiai, tiesa?

Dženiferė sėdėjo prie tualetinio stalelio stengdamasi atsargiai
išsisegti auskarus. Veidrodyje ji pamatė vyro atspindį, kai jis įžengė
į miegamąjį rišdamasis kaklaraištį. Nusispyrė batus ir nuėjo į vonią
palikęs praviras duris.
—Taip, — atsakė ji. — Manyčiau, puikiai.
— Maistas buvo nuostabus.
— Oo, čia jau ne mano nuopelnas, — atsakė Dženiferė. — Vis­
ką paruošė ponia Kordoza.
— Bet valgiaraštį sudarei tu.
Jai buvo paprasčiau neprieštarauti. Dženiferė atsargiai įdėjo aus­
karus į dėžutę. Ji girdėjo, kaip į kriauklę tyška vanduo.
— Džiaugiuosi, kad tau patiko.
Atsistojusi ji nusivilko suknelę, pakabino ir ėmė mautis kojines.
Nusimovusi vieną kojinę Dženiferė pamatė jį stovintį tarpduryje. Jis
spoksojo į jos kojas.
— Šįvakar labai gražiai atrodei, — tyliai pasakė.
Dženiferė sumirksėjo maudamasi antrą kojinę. Dabar jau tikrai
susidrovėjusi, grabinėdama už nugaros ji mėgino atsisegti korsetą. Iš
kairės rankos vis dar nebuvo jokios naudos — per silpna, kad ją būtų
galima užkišti už nugaros. Išgirdusi ateinantį vyrą Dženiferė tebesė­
dėjo panarinusi galvą. Dabar jis buvo nuoga krūtine, bet vis dar su
kostiumo kelnėmis. Laris atsistojo jai už nugaros, patraukė jos rankas
ir stengėsi padėti. Jis buvo taip arti, kad segant kabliuką po kabliuko
ji nugara juto vyro kvėpavimą.
— Labai gražiai, — pakartojo Laris.

52
 Dženiferė užsimerkė. Jis — mano vyras, tarė sau. Jis mane die­
vina. Visi taip sako. Mes laimingi. Ji pajuto, kaip jo pirštai lengvai
perbėga per dešinį petį, paskui sprandą paliečia lūpos.
— Ar tu labai pavargusi? — sumurmėjo jis.
Ji suprato, jog dabar gali pasinaudoti proga. Laris — džentelme­
nas. Jeigu pasakytų, kad pavargo, jis pasitrauktų ir paliktų ją ramybėje.
Bet juk jie susituokę. Susituokę. Ji privalo šitai įsisąmoninti. Beje, kas
žino? Jeigu vyras jai nebebus toks svetimas, gal paaiškės, kad jai grą­
žinta dalelė savasties?
Dženiferė apsigręžė jo glėbyje. Ji neįstengė pažvelgti jam į akis,
neįstengė pabučiuoti.
— Ne, jei... jei tu nepavargęs, — sušnabždėjo jam į krūtinę.
Savo kūnu ji pajuto vyro kūną ir stipriai užsimerkė laukdama,
kol pajus pažįstamus jausmus, gal net geismą. Jie susituokę ketverius
metus. Kaip dažnai jie tai darydavo? Jai grįžus Laris buvo toks kan­
trus...
Dženiferė juto, kaip vyro rankos dabar jau drąsiau keliauja jos
kūnu, kaip atsega liemenėlę. Ji tebebuvo užsimerkusi, galvojo apie tai,
kaip dabar atrodys.
— Gal galėtume išjungti šviesą? — paklausė Dženiferė. — Ne­
noriu... galvoti apie savo ranką, na, kaip ji atrodo.
— Žinoma. Ir pats turėjau susiprasti.
Dženiferė išgirdo, kaip sucaksi miegamojo jungiklis. Vis dėlto jai
buvo neramu ne dėl rankos — pati nenorėjo į jį žiūrėti. Nenorėjo būti
varstoma jo žvilgsnio, nenorėjo jaustis pažeidžiama. Galiausiai jiedu
atsigulė, tankiai alsuodamas Laris bučiavo jai kaklą, rankas. Jis užsi­
ropštė ant jos stipriai primygdamas, ji rankomis apsivijo jo kaklą gerai
nenumanydama, ką turėtų daryti, absoliučiai nieko nejausdama, bet
vis tikėdamasi ką nors pajusti. Kas man nutiko? — svarstė Dženiferė.
Ką aš darydavau anksčiau?
— Ar tau viskas gerai? — jai į ausį sumurmėjo Laris. — Ar tau
niekur neskauda?
— Ne. Ne, visai ne.
Jis bučiavo jai krūtis tyliai aimanuodamas iš malonumo.

53
 — Nusimauk, — pratarė timptelėjęs kelnaites. Jis truputį pasi­
kėlė, kad ji galėtų nusismaukti kelnaites iki kelių, o paskui ir visai jas
nusitraukti. Dabar jos jau niekas nebesaugojo. Vis dėlto, jeigu mes...
Dženiferei norėjosi pasakyti, bet jis jau spėjo praskėsti jos kojas ne­
rangiai mėgindamas įsiskverbti. Aš nepasiruošusi... bet ji negalėjo šių
žodžių ištarti; ši akimirka tam buvo visiškai netinkama. Jis nuklydęs
kažkur kitur — beviltiškai apniktas geismo.
Dženiferė susiraukusi pritraukė kelius ir iš paskutiniųjų stengė­
si atsipalaiduoti. Galiausiai jis įsiskverbė, o ji tamsoje vis krimsčiojo
skruostą nepaisydama skausmo ir suvokimo, jog nejaučia nieko, iš­
skyrus didžiulį norą, kad viskas kuo greičiau baigtųsi ir jis nuo jos
pasitrauktų. Jo judesiai darėsi vis spartesni ir nekantresni, jo svoris ją
vis labiau slėgė, petį spaudė karštas ir drėgnas veidas. Galiausiai viskas
baigėsi — jis sušuko, akimirksnį tapęs pažeidžiamas; jokiu kitu gyve­
nimo atveju šio silpnumo nė su žiburiu neįžiūrėtum — tik tarp šlaunų
buvo lipnu ir drėgna.
Ji taip susikandžiojo skruostą, kad burnoje juto kraujo skonį.
Vis dar sunkiai alsuodamas Laris nusirito nuo jos.
—Ačiū, — pasakė jis į tamsą.
Dženiferė džiaugėsi, kad jis nemato jos gulinčios ir žiūrinčios į
niekur, iki smakro užsitraukusios antklodę.
—Tai kad nėra už ką, — tyliai atsakė.
Ji suprato, kad atsiminimai tikrai turėtų slypėti kažkur kitur, tik
ne smegenyse.
„Nebebus laimingų dienų... Kaltas aš, tiktai aš, o ne tu.“

Vyras moteriai — atviruku

 — Reikia apybraižos. Apie pramonininką, — rodėsi, kad per kel­
nių juosmenį išvirtęs Dono Franklino pilvas tuoj tuoj sprogs. Marš­
kinių sagutės įsitempusios, ir virš kelnių diržo bolavo balto plaukais
apžėlusio pilvo trikampėlis. Jis atsilošė kėdėje ir užsismaukė ant viršu­
galvio akinius. — Redaktoriui būtinai reikia, O’Harai. Jis nori keturių
puslapių apimties reklaminės apybraižos apie stebuklingą mineralą.
— Ką, po velnių, aš išmanau apie kasyklas ir gamyklas? Dėl Die­
vo, juk aš — užsienio korespondentas.
— Buvai, — pataisė jį Donas. — Mes nebegalime tavęs vėl iš­
siųsti, Amoni, ir tu tai žinai, o man reikia žmogaus, galinčio gerai
atlikti darbą. Nemanyk, kad ramiai sau sėdėsi apsikuitęs.
Amonis krito į kitoje stalo pusėje stovinčią kėdę ir išsiėmė ciga­
retę.
Už žinių redaktoriaus nugaros, vos matomas pro stiklinę biuro
sieną, jaunesnysis reporteris Fipsas ištraukė iš spausdinimo mašinėlės
tris popieriaus lapus ir susukęs nosį vėl juos įdėjo, tarp puslapių įklojęs
du lakštus kalkės.
— Esu matęs, kaip dirbi tokius darbus. Sugebi paskleisti savo
kerus.
— Betgi reikia net ne apybraižos. Reikia panegirikos. Šlovinan­
čios reklamos.
— Jis dirba ir Konge. Žinai, kokia tai šalis.
— Žinau, kokiems žmonėms priklauso Kongo kasyklos.
Donas ištiesė ranką prašydamas cigaretės. Amonis padavė vieną
ir pridegė.
— Viskas ne taip jau blogai.

57
 —Tikrai?
—Tau reikės paimti iš to vyruko interviu jo vasaros rezidencijoje
Pietų Prancūzijoje. Rivjeroje. Kelios dienos saulėje, vienas kitas oma­
ras mūsų sąskaita, gal net galimybė akies krašteliu pamatyti Bridžitą
Bardo... Turėtum jaustis dėkingas.
— Pasiųsk Pitersoną. Jam patinka tokie dalykai.
— Pitersonas rašo apie Noridžo vaikų žudiką.
—Tada Marfetą. Jis pataikūnas.
— Marfetas išvykęs j Ganą rinkti medžiagos apie nelaimes
Ašantyje.
— Jis? — negalėjo patikėti Amonis. — Bet jis juk nesugebėtų
aprašyti nė dviejų mokinukų muštynių telefono būdelėje. Kaip, po
velnių, jis susitvarkys Ganoje? — Amonis nuleido balsą. — Grąžink
mane atgal, Donai.
— Ne.
— Gal aš ir pusprotis, alkoholikas, gal mane reikia uždaryti į
prakeiktą durnyną, bet vis tiek geriau dirbčiau nei Marfetas, ir tu tai
žinai.
— Žinai, O’Harai, kur tavo bėda? Tu nesupranti, kada galima
pasipelnyti. — Donas palinko į priekį ir ėmė kalbėti tyliau. — Pa­
klausyk; liaukis niurzgėjęs ir klausyk. Kai grįžai iš Afrikos, ten, viršu­
je, buvo daug kalbų. — Donas mostelėjo redaktoriaus kabineto pu­
sėn. — Buvo svarstoma, ar tau verta leisti dirbti. Tas incidentas... Jie
dėl tavęs nerimavo, vyruti. Žodžiu, vienas Dievas težino, kodėl, bet čia
turi daug draugų, ir kai kurie jų — labai svarbūs žmonės. Jie atsižvelgė
į viską, ką tau teko ištverti, taigi tu nebuvai išbrauktas iš algalapių.
Net ir tada, kai... — jis negrabiai mostelėjo ranka, —... pats supranti.
Amonis nenuleido akių.
— Kad ir kaip būtų, jie nenori, kad imtumeisi ko nors, kas...
sukeltų per daug įtampos. Todėl suimk save į rankas, keliauk į Pran­
cūziją ir būk dėkingas už tai, kad dirbi tokį darbą, kuris tau leidžia
kartkartėmis papietauti Monte Karlo prieigose. Kas žino, gal imsi ir
susimedžiosi kokią žvaigždutę?
Paskui abu ilgokai tylėjo.

58
 Kai Antonis taip ir neišspaudė padėkos, Donas sumaigė nuorūką.
— Matau, tu tikrai nenori imtis to darbo.
— Nenoriu, Donai. Pats žinai, kad nenoriu. Kai tik to darbo
imsiuosi, atsidursiu vos per žingsnį nuo gimimų, vestuvių ir mirčių.
— Jėzau, tu — bukas priešgyniautojas, O’Harai, — ištiesęs ran­
ką Donas nudrėskė nuo ant stalo stovinčio strypo lapą prirašyto po­
pieriaus. — Puiku, tada imkis kitko. Vivjena Li susiruošė už Atlanto.
Ji apsistos netoli teatro, kuriame vaidina Olivjė. Galima numanyti,
kad jis su ja nesikalbės, o žurnalistams ji sakosi nežinanti, kodėl taip
yra. Gal galėtum išsiaiškinti, ar jie tikrai ketina skirtis? Gal ten viešė­
damas dar galėtum gražiai aprašyti, kuo ji dėvi?
Ir vėl ilga pauzė. Kitame kabinete Fipsas vėl ištraukė iš mašinėlės
tris puslapius, pliaukštelėjo per kaktą ir nusikeikė.
Antonis užgesino cigaretę ir perliejo bosą paniurusiu žvilgsniu.
— Einu krautis daiktų, — pasakė.

Rengdamasis pietums Antonis svarstė, jog kažin kodėl tikrai la­

bai turtingi žmonės jį nuteikia taip, kad visada norisi jiems truputį
įgelti. Gal jį erzino jiems būdingas žmonių, kuriems retai kada prieš­
taraujama, užtikrintumas, o gal pasipūtimas suprantant, kad net ir
pati pilkiausia, nuobodžiausia jų nuomonė bus įvertinta labai rimtai.
Iš pradžių Lorensas Stirlingas jam pasirodė ne toks atstumiantis,
kaip tikėjosi; vyriškis buvo mandagus, visi jo atsakymai — apgalvoti,
nuomonė apie darbininkus — aiški ir pasverta. Tačiau baigiantis die­
nai Antonis pamatė, kad Stirlingas yra iš tų žmonių, kuriems svarbiau­
sia viską kontroliuoti. Jis buvo linkęs kalbėti žmonėms, o ne stengtis
išgauti iš jų informaciją. Menkai domėjosi tuo, kas nėra jo sritis. Jis
buvo tikras nuoboda, toks turtingas ir lydimas sėkmės, kad jam nė
negalėtų šauti į galvą pamėginti tapti kuo kitu.
Antonis valėsi šepečiu švarką svarstydamas, kodėl sutiko eiti pie­
tauti. Stirlingas pakvietė jau po interviu, ir taip netikėtai užkluptas jis
buvo priverstas prisipažinti, kad Antibuose nieko nepažįsta ir nieko
neturi suplanavęs, tad ketina ko nors užkąsti viešbutyje. Jau vėliau

59
Amonis įtarė, jog Stirlingas žurnalistą pasikvietė tikėdamasis, kad apie
jį bus parašyta kas nors, kas paglostys verslininko savimeilę. Kai An-
tonis nenoromis sutiko, Stirlingas davė vairuotojui nurodymus pusę
aštuntos paimti jį iš viešbučio Cap.
— Vienas pats nerasite namo, — pasakė Stirlingas. — Jis gana
gerai paslėptas ir nuo kelio nesimato.
Net neabejoju, pamanė Amonis. Stirlingas nepanašus į žmogų,
kuris džiaugtųsi atsitiktinių žmonių vizitais.
Pamatęs už durų laukiantį limuziną, snūduriavęs durininkas iš­
kart pašoko. Staiga jis puolė atidaryti durų prisiklijavęs šypseną, ku­
rios, atvykus Amoniui, jo veide tikrai nebuvo.
Amonis į durininką nekreipė dėmesio. Pasisveikinęs su vairuo­
toju, atsisėdo į keleivio vietą priekyje; jau vėliau jis pagalvojo, kad
vairuotojui turbūt nebuvo labai smagu, bet įsitaisęs gale būtų jautęsis
kaip apsišaukėlis. Ilgam automobiliui riedant rozmarinais ir čiobreliais
apžėlusiais pakrantės keliais, Amonis atsidarė langą, leisdamas Vidur­
žemio vėjeliui glostyti veidą. Jo žvilgsnis klaidžiojo tolumoje dunksan­
čiais purpuriniais kalnais. Jau buvo įpratęs prie egzotiškesnių Afrikos
peizažų ir visai pamiršo, kokių gražių vietų yra Europoje.
Amonis užvedė paprastą pokalbį: klausinėjo vairuotojo apie
apylinkes, ką jis dar vežioja, kaip šiame šalies regione gyvena papras­
ti žmonės. Jis niekaip negalėjo susilaikyti: žinios jam — viskas. Keli
geriausi jo bičiuliai taip pat kadaise buvo vairuotojai, galingų žmonių
tarnai.
— Ar ponas Stirlingas — geras viršininkas? — pasiteiravo jis.
Truputį įsitempęs vairuotojas įsmeigė į Amonį akis.
—Taip, — atsakė tokiu tonu, kad iškart tapo aišku, jog pokalbis
baigtas.
— Džiugu girdėti, — atsakė Amonis ir, jiems privažiavus didžiu­
lį baltą namą, vairuotojui nepagailėjo arbatpinigių.
Žiūrėdamas, kaip automobilis dingsta už namo, turbūt nuva­
žiuodamas į garažą, Amonis pajuto lengvą ilgesį. Būdamas nekalbus
jis mieliau būtų pasidalijęs sumuštiniu su vairuotoju ir palošęs su juo
kortomis nei mandagiai šnekučiavęsis su nuobodžiu Rivjeros turtuoliu.

60
 *

Astuoniolikto amžiaus namas niekuo nesiskyrė nuo kitų turtin­

gų žmonių namų — milžiniškas, nepriekaištingai sutvarkytas, spren­
džiant iš fasado, nuolat prižiūrimas kelių čia dirbančių žmonių. Kelias
privažiuoti išpuoselėtas ir išdailintas, apjuostas iškiliais akmeninėmis
plokštėmis grįstais takeliais, kur nedrįso želti nė mažiausia piktžoly-
tė. Smagiai blizgėjo dažytomis langinėmis puošti elegantiški langai.
Platūs akmeniniai laiptai vedė svečius į didžiulį vestibiulį, kuriame
jau aidėjo pietauti susirinkusiųjų balsai; visame vestibiulyje buvo pilna
pakylų, ant kurių puikavosi milžiniškos gėlių puokštės. Amonis lėtai
užkopė laiptais jausdamas nuo akmenų sklindančią šilumą, likusią po
negailestingos dienos kaitros.
Pietų buvo pakviesti dar septyni svečiai — Monkrifai, londoniš-
kiai Stirlingų draugai (žmonos žvilgsnis buvo atvirai vertinantis), vie­
tinis meras ponas Lafajetas su žmona ir dukra, šelmiška grakščia bru­
nete sodriai pridažytomis akimis, ir vyresnio amžiaus ponai Demarsjė,
matyt, gyvenantys gretimoje viloje. Stirlingo žmona buvo Greisės Keli
tipo ryškaus grožio blondinė; tokios moterys paprastai negali pasakyti
nieko įdomaus, bet jomis visą gyvenimą žavimasi vien dėl išvaizdos.
Jis vylėsi būti pasodintas šalia ponios Monkrif. Nieko baisaus, tegu jį
įvertina. Ši moteris jam bus tikras iššūkis.
— Vadinasi, dirbate laikraštyje, pone O’Harai? — įdėmiai pa­
žvelgė į jį pagyvenusi ponia prancūzė.
— Taip. Anglijoje. — Šalia išdygo padėklą su gėrimais laikantis
patarnautojas. — Gal turite kokių gaiviųjų gėrimų? Gal toniko? —
Patarnautojas linktelėjo ir dingo.
— Kaip tas laikraštis vadinasi? — paklausė ponia.
— The Nation.
— The Nation, — pakartojo ji aiškiai nusivylusi. — Niekada
tokio negirdėjau. Girdėjau, kad yra The Times. Tai pats geriausias laik­
raštis, tiesa?
— Esu girdėjęs, kad žmonės taip mano. — O Dieve, mąstė An-
tonis. Padaryk taip, kad nors maistas būtų geras.

61
 Jo pašonėje vėl atsirado padėklas su aukšta taure ledukais atšal­
dyto toniko. Amonis stengėsi nežiūrėti į kitų svečių sriubčiojamą tau­
rėse žybsintį juodųjų serbentų likerio ir baltojo vyno kokteilį. Užuot
vogčiomis svaidęsis žvilgsniais, jis apsisprendė prisiminti mokyklines
prancūzų kalbos žinias ir pabendrauti su mero dukra; toji jam atsakė
tobula anglų kalba su žaviu prancūzišku akcentu. Per jauna, pamanė
Amonis, pastebėjęs surauktus mero antakius.
Apsidžiaugė pamatęs, kad atsisėdęs prie stalo galiausiai tikrai
atsidūrė šalia Ivonos Monkrif. Ji buvo mandagi, linksma ir visiškai
nepasidavė jo kerams. Po velnių visas>laimingai ištekėjusias. Jam iš kai­
rės sėdėjo Dženiferė Stirling; moteris buvo nusisukusi ir su kažkuo
kalbėjosi.
— Ar daug laiko čia praleidžiate, pone O’Harai? — paklausė
Fransis Monkrifas, iš išvaizdos — tikras žmonos analogas, aukštas ir
lieknas.
— Ne.
— Dažniau dirbate Londone?
— Ne. Apie Londoną visai nerašau.
— Jūs ne finansų žurnalistas?
—Aš — užsienio korespondentas. Rašau apie... bėdas užsienyje.
— Kol Laris tas bėdas provokuoja, — nusijuokė Monkrifas. —
Apie kokius įvykius rašote?
— Oo, apie karą, badą, ligas. Linksmos temos.
— Nemanau, kad čia yra kas nors linksma, — pagyvenusi pran­
cūzė atsigėrė vyno.
— Pastaraisiais metais rašiau apie Kongo krizę.
— Lumumba tik drumsčia ramybę, — įsiterpė Stirlingas. — O
belgai — kvaili bailiai, jei įsivaizduoja, kad be jų tas kraštas nepražus.
— Jūs manote, kad afrikiečiams negalima patikėti tvarkyti savų
reikalų?
— Vos prieš penkias minutes Lumumba buvo basas džiunglių
laiškininkas. Visame Konge nerastumėte nė vieno spalvotojo, turinčio
profesinį išsilavinimą. — Jis prisidegė cigarą ir išpūtė dūmų kamuo­
lį. — Kaip jie valdys bankus, kaip tvarkysis ligoninėse, kai belgai iš­

62
vyks? Šalis taps karo zona. Mano kasyklos yra ties Rodezijos ir Kongo
siena, ir man jau reikėjo atsisiųsti papildomos apsaugos. Rodezijos ar
Kongo apsaugininkais jau nebegalima pasitikėti.
Trumpam visi nutilo. Amoniui niekaip nenurimo trūkčiojęs
skruosto raumuo.
Stirlingas pakratė cigarą.
— Na, pone O’Harai, o kuriame Kongo regione lankėtės jūs?
— Daugiausia Leopoldvilyje*. Brazavilyje.
— Tada žinote, kad kongiečių kariuomenės neįmanoma kontro­
liuoti.
— Žinau, kad nepriklausomybė kiekvienai šaliai — tikras išban­
dymas. Ir dar žinau, kad, jei generolas leitenantas Jansensas būtų bu­
vęs geresnis diplomatas, daugybė gyvybių būtų išgelbėta.
Stirlingas žvelgė į jį pro cigaro dūmus. Amonis jautėsi perkaino­
jamas.
— Vadinasi, ir jus įsiurbė Lumumbos kultas. Dar vienas naivuo­
lis liberalas? — jo šypsena buvo ledinė.
— Sunku patikėti, kad daugelio afrikiečių gyvenimo sąlygos ga­
lėtų dar pablogėti.
— Vadinasi, mūsų nuomonės skiriasi, — pareiškė Stirlingas. —
Manau, kai kuriems žmonėms laisvė gali būti labai pavojinga dovana.
Visas kambarys nuščiuvo. Tolumoje į kalną kilo motociklas. Su­
nerimusi ponia Lafajet pakėlė ranką norėdama pasitaisyti plaukus.
— Na, negaliu sakyti, kad ką nors apie tai išmanau, — pratarė
Dženiferė Stirling, tvarkingai lankstydama ant kelių padėtą servetėlę.
— Pernelyg slogios temos, — sutiko Ivona Monkrif. — Būna
rytų, kai paprasčiausiai negaliu žiūrėti į laikraščius. Fransis skaito
sporto puslapius ir apie Sičio reikalus, o man įdomiausia žurnalai.
Naujausios žinios kartais taip ir lieka neperskaitytos.
— Mano žmona mano, kad viskas, kas nesudėta į Vogue pusla­
pius, apskritai nėra dėmesio vertos žinios, — tarstelėjo Monkrifas.
* Kinšasa — Kongo Demokratinės Respublikos sostinė, vienas didžiausių Afrikos
miestų.

63
 Įtampa kiek atslūgo. Pokalbis vėl įsisuko, padavėjai pripildė tau­
res. Vyrai aptarinėjo biržos reikalus ir verslo plėtros galimybes Rivje­
roje — kalbėjosi apie turistų srautus (pagyvenusių ponų pora ėmė
skųstis „suprastėjusiu tonu“), nesibaigiančias statybas, prisiminė bai­
sius naujokus, įstojusius į Britų bridžo klubą.
— O man nereikia pernelyg jaudintis, — kalbėjo Monkrifas. —
Šiais metais vasarnamis Monte Karle kainuoja penkiasdešimt svarų
savaitei. Nemanau, kad tokią sumą galėtų mokėti paprasti kempingų
gyventojai.
— Girdėjau, kad Elza Maksvel pasiūlė aptraukti pakrantės akme­
nukus porolonu, kad būtų patogiau vaikščioti paplūdimiu.
— Išties baisūs vargai kamuoja šio krašto žmones, — tyliai pra­
tarė Amonis. Jis norėjo išeiti, bet šiuo metu tai buvo neįmanoma.
Jautėsi esąs per toli nuo visko, kas jam buvo svarbu — tarsi kažkas jį
būtų nusviedęs į paralelinę visatą. Kaip šie žmonės gali taip abejingai
kalbėti apie suirutę ir siaubą Afrikoje, kai jų pačių gyvenimai nuo Af­
rikos ir priklauso?
Akimirką padvejojęs jis pamojo padavėjui prašydamas vyno. Ro­
dos, nė vienas prie stalo sėdintis svečias to nepastebėjo.
— Vadinasi... apie mano vyrą ketinate parašyti visokiausių nuos­
tabių dalykų, tiesa? — ponia Stirling žvelgė į jo rankogalį. Jam prieš
nosį buvo padėtas antras patiekalas — šviežių jūrų gėrybių lėkštė; po­
nia Stirling dabar atsigręžė į jį. Amonis pasitaisė servetėlę.
— Nežinau. O turėčiau? Ar jis ir yra nuostabus?
— Kaip sako mūsų brangus draugas ponas Monkrifas, Laris —
sėkmingos komercinės praktikos švyturys. Jo gamyklos pastatytos pa­
gal aukščiausius standartus. O metinė apyvarta auga sulig kiekvienais
metais.
— Bet aš ne to jūsų klausiau.
— Ne to?
— Klausiau, ar jis nuostabus, — Amonis suprato, kad kalba už­
gauliai, bet alkoholis jį „užvedė“, jam jau ėmė šiurpti oda.
— Nemanau, kad to turėtumėte klausti manęs, pone O’Harai.
Vargu ar aptariant tokius klausimus žmona gali būti nešališka.

64
 — O, iš savo patirties galiu pasakyti, kad nerasite jokio bjauriai
nešališkesnio žmogaus nei žmona.
— Tęskite.
— Kas gi dar vos per kelias savaites po vestuvių galėtų sužinoti
visas vyro ydas ir nuodėmes, kas dar mokėtų jas atmintinai ir chirur­
giškai tiksliai nuolatos jas primintų?
— Galima pamanyti, kad jūsų žmona baisiai žiauri. Man patiktų
jos smarkumas.
—Tiesą sakant, ji be galo gudri moteris, —Amonis stebėjo, kaip
Dženiferė Stirling deda į burną krevetę.
— Tikrai?
— Taip. Tokia gudri, kad mane paliko jau prieš daugelį metų.
Dženiferė padavė jam majonezo. Kai jis nesusigundė majonezu iš
jos rankų, pati įdrėbė šaukštą į jo lėkštę.
— Ar tai reiškia, kad jūs nebuvote nuostabus, pone O’Harai?
— Gyvendamas santuokoje? Taip. Manyčiau, nebuvau. Bet visais
kitais atžvilgiais, savaime suprantama, aš neturiu sau lygių. Ir prašau
mane vadinti Amoniu, — jis tarsi perėmė jų manieringumą, atsainiai
arogantišką intonaciją.
— Tada, Amoni, net neabejoju, kad puikiai sutarsite su mano
vyru. Manyčiau, jis irgi taip apie save galvoja. — Dženiferė pažvelgė
į Stirlingą, paskui — vėl į Amonį; ji nenukreipė žvilgsnio gana ilgai,
ir Amonis spėjo padaryti išvadą, kad ši moteris tokia nuobodi, kaip
jis manė.
Valgant pagrindinį patiekalą — jautienos suktinukus su grietine
ir miško grybais — jam paaiškėjo, kad Dženiferė Stirling, kurios mer­
gautinė pavardė Verinder, ištekėjusi ketverius metus. Šiaip ji gyvena
Londone, o jos vyras labai dažnai vyksta į komandiruotes užsienyje, į
savo kasyklas. Į Rivjerą jie atvyksta peržiemoti, kartais pavasaroti ir per
šventes, kai atsibosta Londono visuomenė. Čia labai siauras pažįstamų
ratas, kalbėjo ji, nužvelgdama priešais sėdinčią mero žmoną. Niekas
čia nenorėtų likti visam laikui, nes pasijustų kaip auksinė žuvelė akva­
riume.

65
 Štai apie ką ji jam pasakojo; moteris kalbėjo apie tai, kas bylotų
ją esant eilinę išpaikintą turtuolio žmoną. Tačiau Amonis pastebėjo ir
kitką — gali būti, kad Dženiferė Stirling labiau sau atsidavusi ir men­
kiau paiso taisyklių, kurios privalomos jos statuso žmogui; gali būti,
kad nė pati nesuvokia, kaip tokia šių savybių kombinacija gali jai at­
siliepti po metų ar dvejų. O dabar tokias nuojautas išdavė tik liūdesio
užuomina moteris akyse. Ji buvo įsukta nuolat marmančio beprasmio
čionykštės visuomenės gyvenimo sūkurio.
Vaikų jie neturi.
— Girdėjau, kad norėdami susilaukti vaikelio du žmonės turėtų
nors trumpai pagyventi vienoje šalyje, — jai taip pasakius Amonis su­
simąstė, ar tik nenori jam pasiųsti kokios nors žinutės. Tačiau atrodė,
kad ji kalba atvirai, ir tokia susiklosčiusi padėtis jai atrodo linksma, o
ne beviltiška. — O jūs ar turite vaikų, Amoni? — paklausė Dženiferė.
—Aš... rodos, vieną kažkur pamečiau. Jis gyvena su mano buvu­
sia žmona, kuri iš paskutiniųjų stengiasi, kad jo nesugadinčiau, — vos
ištaręs šiuos žodžius Amonis suprato, kad yra girtas. Būdamas blaivas
jis niekada nebūtų užsiminęs apie Filipą.
Šįkart Dženiferės šypsena pasirodė keistai rimta, tarsi ji svarsty­
tų, ar pareikšti jam užuojautą. Nereikia, tyliai patarė jis. Mėgindamas
paslėpti sumišimą, jis įsipylė dar vieną taurę vyno.
— Viskas gerai. Jis...
— Pone O’Harai, o kuo pasireikštų tas jūsų gadinimas? — iš
kitos stalo pusės paklausė mero dukra Marieta.
— Sakyčiau, panele, kad aš pats esu sugedęs, — atsakė Amo­
nis. — Jeigu iki šiol aš dar nebūčiau apsisprendęs parašyti pagyrų ku­
pinos apybraižos apie poną Stirlingą, numanau, kad mane būtų palen­
kęs štai toks maistas ir prie šio stalo susirinkusi kompanija. — Jis kiek
patylėjo. — O ko reikėtų, kad būtumėte sugadinta jūs, ponia Mon-
krif? — paklausė Amonis; ponia Monkrif jam atrodė patikimiausias
žmogus, kuriam būtų galima adresuoti tokį klausimą.
— Oi, aš tikrai nusipiginčiau. Bet iki šiol dar niekas labai nesi­
stengė to padaryti, — atsakė ji.

66
 — Kokia nesąmonė, — meiliai įsiterpė jos vyras. — Man prirei­
kė ištisų mėnesių, kad tave sugadinčiau.
— Ne, mielasis, tau teko mane nupirkti. Kitaip nei ponas O’Ha-
ras, tu nebuvai nei gražus, nei žavingas, — ji pasiuntė vyrui oro buči­
nį. O štai Dženės sugadinti neįmanoma. Ar nemanote, kad ji skleiste
skleidžia kone bauginamą gėrį ir dorą?
— Jeigu kaina tinkama, šioje žemėje nerasi nepaperkamos sie­
los, — pareiškė Monkrifas. — Sitai galioja net ir mielajai Dženei.
— Ne, Fransi. Mūsų tikrasis doros švyturys — ponas Lafaje-
tas, — piktdžiugiškai kryptelėjusi lūpų kampučiais atsakė Dženiferė.
Ji jau buvo truputį apsvaigusi. — Šiaip ar taip, prancūzų politikams
apskritai nežinomas toks reiškinys kaip korupcija.
— Mieloji, nežinau, ar tu tikrai kompetentinga aptarinėti pran­
cūzų politikus, — nutraukė ją Lorensas Stirlingas.
Amonis pastebėjo, kaip lengvai nuraudo jos skruostai.
— Aš tik mėginau pasakyti...
— Na, gal geriau nereikia, — žaismingai atsakė Stirlingas.
Dženiferė sumirkčiojo ir įbedė akis į lėkštę. Trumpam visi nu­
ščiuvo.
— Neabejoju, kad jūs, ponia, teisi, — statydamas ant stalo vyno
taurę galantiškai pratarė ponas Lafajetas kreipdamasis į Dženiferę. —
Vis dėlto galėčiau papasakoti, koks nedoras niekšas yra mano prieši­
ninkas savivaldybėje... Žinoma, už atitinkamą kainą.
Už stalo nuvilnijo juokas. Po stalu Marietos koja mynė Amonio
batą. Iš kitos pusės Dženiferė Stirling tyliai davė tarnaitėms nurody­
mus išnešti tuščias lėkštes. Monkrifai įsitraukė į pokalbį su ponais De-
marsjė.
Jėzau, galvojo Amonis, ką aš čia veikiu su šitais žmonėmis? Tai
— ne mano pasaulis. Lorensas Stirlingas kažką karštai dėstė savo kai­
mynui. Kvailys, pamanė Amonis, gerai žinodamas, kad šis epitetas
tinkamesnis jam, praradusiam šeimą, žlugdančiam karjerą, nesusikro­
vusiam turtų. Mintys apie sūnų, Dženiferės Stirling pažeminimas ir
alkoholis dar labiau sugadino nuotaiką. Dabar teliko viena — jis pa­
mojo padavėjui prašydamas dar vyno.

67
 *

Ponai Demarsjė išėjo tuoj po vienuoliktos, Lafajetai — dar po ke­

lių minučių; meras paaiškino, esą rytą jo laukia miesto tarybos reikalai.
— Mes pradedame anksčiau nei jūs, anglai, — jis spaudė rankas
svečiams didžiulėje verandoje, kurioje jie gėrė kavą ir brendį. — Man
bus labai įdomu paskaityti jūsų straipsnį, pone O’Harai. Buvo malonu.
— Patikėkite, ir man, — stodamasis Amonis susverdėjo. — Ma­
nęs dar niekada taip nežavėjo miesto valdžios politikai.
Dabar jis buvo labai girtas. Žodžiai išsprūdo jam iš burnos nė
nesusivokus, ką iš tikrųjų nori pasakyti. Amonis tankiai sumirksėjo
aiškiai suprasdamas, kad dabar jau ne nuo jo priklauso, kaip į tuos
žodžius bus sureaguota. Jis beveik nenutuokė, apie ką buvo kalbama
pastarąją valandą. Akimirką meras įsmeigė į Amonį akis. Paskui palei­
do Amonio ranką ir nusigręžė.
— Tėti, jei neprieštarausi, pasiliksiu. Neabejoju, kad vienas iš
šių gerų džentelmenų po valandėlės palydės mane namo, — Marieta
reikšmingai pažvelgė į Amonį, ir šis uoliai palinksėjo.
— Gali būti, kad man prireiks jūsų pagalbos, panele. Nė nenu­
tuokiu, kur esu, — atsakė jis.
Dženiferė Stirling atsisveikindama bučiavosi su Lafajetais.
—Aš pasirūpinsiu, kad ji saugiai grįžtų namo, — kalbėjo Dženi­
ferė. — Labai ačiū, kad atėjote, — tada ji kažką pasakė prancūziškai,
bet Amonis nesuprato.
Vakare labai atvėso, bet Amonis nieko nejautė. Jis tik matė apa­
čioje į krantą besidaužančias bangas, girdėjo dzingsinčias taures, biržos
reikalus ir investavimo užsienyje galimybes aptarinėjančių Monkrifo
ir Stirlingo pokalbio nuotrupas. Tačiau nekreipė į nieką dėmesio, tik
gurkšnojo puikų konjaką, kurį kažkas įbruko jam į rankas. Amonis
buvo įpratęs prie vienatvės svetimoje šalyje, jam tiko ir jo paties drau­
gija, bet šįvakar jautėsi išmuštas iš vėžių ir suirzęs.
Amonis pažvelgė į tris moteris — dvi brunetes ir blondinę. Dže­
niferė Stirling buvo ištiesusi ranką — turbūt rodė kokį nors naują pa­
puošalą. Kitos dvi kažką kalbėjo, kol galiausiai pradėjo juoktis. Kart-

68
kartėmis Marieta pažvelgdavo į jį ir nusišypsodavo. Ar toje šypsenoje
tikrai slypi sąmokslo užuomina? Jai septyniolika, įspėjo save Antonis.
Per jauna.
Nuo namo sklido svirplių dainos, moterų juokas, džiazo garsai.
Antonis užsimerkė, paskui atsimerkė ir pažvelgė į laikrodį. Keista, bet
praėjo visa valanda. Antonį apėmė keista nuojauta — ar tik jis nebuvo
užsnūdęs? Šiaip ar taip, metas eiti.
— Manyčiau, — pratarė jis stodamasis nuo kėdės, — man jau
metas grįžti į viešbutį.
Lorensas Stirlingas atsistojo. Jis rūkė didžiulį cigarą.
— Pakviesiu vairuotoją, — jis pasisuko namo pusėn.
— Ne ne, — paprieštaravo Antonis. — Noriu pakvėpuoti gaiviu
oru. Labai ačiū jums už... labai įdomų vakarą.
— Jeigu jums reikės dar kokios nors informacijos, paskambinki­
te rytoj rytą man į biurą. Iki pietų būsiu ten. Paskui išvyksiu į Afriką.
Nebent jūs norėtumėte keliauti kanu ir apžiūrėti kasyklas? Toks senas
Afrikos vilkas kaip jūs mums...
— Gal kitą kartą, — atsakė Antonis.
Stirlingas stipriai spustelėjo jam ranką. Monkrifas irgi padavė
ranką atsisveikindamas, o paskui nieko nesakydamas pakėlė pirštus
prie smilkinio, tarsi atiduodamas pagarbą.
Antonis apsigręžė ir patraukė sodo vanų link. Taką apšvietė gėlių
lysvėse sustatyti žibintukai. Tolumoje, neįžvelgiamoje jūros tamsybėje,
matėsi laivų žiburiai. Nuo verandos vėjas atnešė tylius balsus.
— Įdomus vyrukas, — kalbėjo Monkrifas balsu, išduodančiu,
kad jam atrodo visai priešingai.
— Geriau jau toks, nei savimyla formalistas, — sumurmėjo pa­
nosėje Antonis.
— Pone O’Harai, ar neprieštarausite, jei eisiu kartu?
Svyruodamas Antonis atsigręžė. Jam už nugaros stovėjo Marieta,
rankose spausdama rankinę, apsigaubusi pečius megztuku.
— Žinau kelią į miestą — galime pasukti tuo taku tarp uolų. Jei
eisite vienas, tikrai pasiklysite.

69
 Amonis kluptelėjo ant žvyruoto takelio. Liauna įdegusia ranka
mergina įsikibo jam į parankę.
— Gerai, kad šviečia mėnulis. Bent jau savo kojas matysime, —
kalbėjo ji.
Kurį laiką jie žingsniavo tylėdami; Amonis klausėsi po batais
gurgždančio žvyro ir keistai suaikčiojo išgirdęs, kaip po kojomis ėmė
traškėti laukinių levandų kuokštai. Nepaisant švelnaus vakaro ir į pa­
rankę įsikibusios jaunos merginos, jis ilgėjosi kažin ko, ko nė pats ne­
įstengė suvokti.
—Jus labai tylus, pone O’Harai. Bene ketinate užmigti?
Juos pasiekė nuo namo atsklidęs juoko pliūpsnis.
—Tai papasakokite man ką nors, — atsakė Amonis. — Ar jums
patinka štai tokie vakarai?
Mergina patraukė pečiais.
—Jų namas gražus.
— Gražus namas. Toks ir yra esminis jūsų kriterijus, norint ma­
loniai praleisti vakarą, tiesa, panele?
Ji pakėlė antakį, matyt, nesujaudinta aštrios jo intonacijos.
— Prašau į mane kreiptis Marieta. Ar man reikėtų suprasti, kad
jums vakaras nepatiko?
— Pabendravus su tokiais žmonėmis, — dėstė jis suvokdamas,
kad yra visiškai girtas ir agresyviai nusiteikęs, — man norisi apsižioti
revolverį ir nuspausti gaiduką.
Ji sukikeno, ir Amonis, dėkingas už prielankumą, vėl ėmėsi pra­
dėtos temos.
— Tie vyrai kalba apie nieką, tai yra tik apie tai, kas ką turi. O
moterys, be savo papuošalų, daugiau nieko nemato. Jie turi pinigų,
turi galimybių bet ką padaryti, bet ką pamatyti, bet niekas nieko ne­
mato, išskyrus savo siaurą pasaulėlį, — Amonis vėl suklupo, ir Marie­
ta tvirčiau suėmė jį už rankos. —Jau mieliau būčiau praleidęs vakarą
plepėdamas su skurdžiais prie Cap viešbučio, tik, aišku, tokie žmonės
kaip Stirlingas skubėtų juos sutvarkyti ir nugabenti kur kitur, kur ne
taip matosi...

70
 — O aš maniau, kad jums patiko ponia Stirling, — papriekaiš­
tavo jam Marieta. —Ją įsimylėję pusė Rivjeros vyrų. Na, galėtum taip
pamanyti.
— Paprasta pramogaujanti lepūnėlė. Kiekviename mieste tokių
rasi, panele... Marieta. Graži kaip persiko žiedas, bet galvelėje — jo­
kios originalios minties.
Jis dar kurį laiką tęsė savo tiradą, kol galiausiai pastebėjo, kad
mergina sustojo. Pajutęs kažkokį keistą pokytį Amonis atsigręžė ir ge­
riau įsižiūrėjęs pamatė už kelių pėdų ant tako stovinčią Dženiferę Stir­
ling. Rankose ji laikė drobinį jo švarką; šviesūs plaukai mėnesienoje
žvilgėjo sidabru.
— Palikote, — pratarė ji, tiesdama jam švarką. Veide matėsi
įtampa, mėlynoje šviesoje rūsčiai blizgėjo akys.
Priėjęs arčiau Amonis paėmė drabužį.
Tylą suardė moters balsas:
— Man labai gaila, pone O’Harai, kad šitaip jus nuvylėme, kad
jus labai įžeidė mūsų gyvenimas. Gal būdami juodaodžiai ir nuskurdę
būtume labiau jums įtikę.
— Viešpatėliau, — pratarė jis, nurijęs įstrigusį gumulą. — Atsi­
prašau. Aš... aš labai girtas.
— Akivaizdu. Gal tik norėčiau jūsų paprašyti, kad, nepaisyda­
mas savo nuomonės apie mane ir sugedusį mano gyvenimą, spaudoje
nepultumėte Lorenso, — ji apsigręžė ketindama kopti įkalnėn.
Kol susiraukęs Amonis tyliai plūdosi, lengvas vėjelis atnešė atsi­
sveikinant ištartus jos žodžius:
— Kai kitą kartą jums bus pasiūlyta pasisvečiuoti tokių nuobodų
draugijoje, patarčiau pasukti lengvesniu keliu ir paprasčiausiai pasaky­
ti „ačiū, ne“.
 Neduosi man mažos dailios rankutės, nė prie pirštelio
prisiliesti negaliu manosios persikutės.

Vyras moteriai — laišku

 4

— Jeigu jums netrukdysiu, pradėsiu siurbti, ponia.

Ji išgirdo žingsnius laiptų aikštelėje ir ėmė suptis ant kulnų.
Dulkių siurbliu nešina ponia Kordoza sustojo tarpduryje.
— Oo! Tvarkote drabužius... Nežinojau, kad darbuojatės šiame
kambaryje. Gal norėtumėte, kad padėčiau?
Nužvelgdama drabužių spintos turinį Dženiferė nusišluostė kak­
tą; ant miegamojo grindų buvo primėtyta drabužių.
— Ne, ponia Kordoza, dėkoju. Galite darbuotis. Aš tik dėlioju
savo daiktus, kad prireikus ko rasčiau.
Namų tvarkytoja vis dar lūkuriavo.
— Na, jei tikrai sakote... Baigusi darbą eisiu į parduotuves. Šal­
dytuve palikau šaltos mėsos. Sakėte, pietums norėtumėte lengvesnio
maisto.
— Ir labai gerai. Ačiū.
Ji vėl liko viena; koridoriumi tolo monotoniškas dulkių siurblio
gausmas. Dženiferė išsitiesė ir nukėlė dangtį nuo dar vienos batų dė­
žutės. Ji jau ištisas dienas štai taip darbavosi — žiemos vidury ėmėsi
pavasarinės ruošos; kitus kambarius jau buvo sutvarkiusi priėmusi po­
nios Kordozos pagalbą. Perkratė visą lentynų ir spintelių turinį, neį­
tikėtinai kruopščiai apžiūrinėdama, perdėliodama, tvarkydama visus
daiktus, palikdama ant jų savo atspaudus, iš naujo pratindamas! dirbti
savuose namuose, kurie vis dar atkakliai priešinosi galimybei vadintis
tikraisiais namais.
Darbų ėmėsi norėdama prasiblaškyti, mažiau galvoti apie tai, kaip
jaučiasi, o jai vis rodėsi, kad vaidina kitų paskirtą vaidmenį. Tvarkyda­
masi ji tarėsi įsitvirtinanti šiuose namuose, ieškanti, kas ji yra, kokia

75
buvo. Dženiferė rado laiškų, nuotraukų, iškarpų albumėlių iš vaikystės,
kuriuose pamatė save sėdinčią ant storulio balto ponio — susiraukusią
mergytę su kasyte. Ji iššifravo kadaise kruopščiai suraizgytas mokyklos
laikų keverzones, perskaitė laiškelius su nepadoriais juokeliais ir pa­
lengvėjusia širdimi pagalvojo, kad tikrai daug ką prisimena. Ėmė skai­
čiuoti laiką, skyrusį ją nuo tos žvalios, linksmos, dievinamos, gal net
išlepintos mergaitės ir dabartinės joje apsigyvenusios moters.
Dabar apie save Dženiferė žinojo beveik viską, ką tik buvo įma­
noma žinoti, tačiau tai nė trupučio nesušvelnino niekad neapleidžian-
čio atskirties jausmo — tarsi būtum įmestas ne į tą gyvenimą.
— Oi, mieloji, visi taip jaučiasi, — su užuojauta glostė jai petį
Ivona, kai aną vakarą, išgėrusi dvi martinio taures, Dženiferė jai apie
tai prasitarė. — Net negaliu pasakyti, kiek kartų esu nubudusi, pažvel­
gusi į meilumo ir žavumo įsikūnijimą — knarkiantį, dvokiantį pagi­
ringą savo vyrą — ir pamaniusi, kaip, po šimts, galėjau taip nusiristi?
Dženiferė pamėgino nusijuokti. Niekas nenorėjo klausytis jos
vapalionių. Ji neturėjo iš ko rinktis — tiesiog reikėjo ir toliau taip gy­
venti. Kitą dieną, po kviestinių pietų, sunerimusi ir nuliūdusi ji viena
nuvažiavo į ligoninę, pasakė norinti pasikalbėti su ponu Hargrivzu.
Gydytojas nedelsdamas nusivedė ją į savo kabinetą, bet, kaip jai atro­
dė, ne tiek klausydamas savo sąžinės balso, kiek iš profesinio manda­
gumo, kurį būtina rodyti itin turtingo paciento žmonai. Jo atsakymas
nebuvo toks lengvabūdiškas kaip Ivonos, bet iš esmės bylojo tą patį.
— Galvos trauma gali atsiliepti įvairiai, — kalbėjo jis gesindamas
cigaretę. — Kai kuriems žmonėms būna sunku susikaupti, kai kurie
netikėtai pradeda ašaroti arba ilgai būna pikti. Turėjau kelis džentel­
menus pacientus, kurie pasidarė labai aršūs, nors anksčiau tokie nebu­
vo. Depresija nėra kokia nors išskirtinė reakcija į tai, ką patyrėte.
—Vis dėlto tai šis tas daugiau nei depresija, pone Hargrivzai. Ti­
krai maniau, kad jau dabar daug labiau... daug labiau jausiuosi savimi.
— O jūs nesijaučiate savimi?
— Man viskas atrodo ne taip. Jaučiuosi tarsi be vietos, — Dženi­
ferė droviai nusijuokė. — Kartais ima atrodyti, kad kraustausi iš proto.
Gydytojas palinksėjo, tarsi šitai jau būtų girdėjęs daugybę kartų.

76
 — Laikas — tikrai labai geras gydytojas, Dženifere. Suprantu,
kad pasakiau baisią banalybę, bet taip jau yra. Nesikrimsk dėl to, kad
mėgini prisitaikyti prie jausmų, kurie kitokie nė negali būti. Po galvos
traumų kitaip nebūna. Kurį laiką tikrai gali jaustis keistai, na, tarsi be
vietos, kaip pati sakei. Išrašysiu tablečių, kurios tau padės. Pasistenk
per daug negalvoti apie nepatogumus.
Jis jau kažką rašė ant lapelio. Dženifere minutėlę palaukė, paėmė
receptą ir atsistojo pasirengusi eiti. Pasistenk per daug negalvoti apie
nepatogumus.
Grįžusi namo po valandos ji jau pradėjo tvarkytis. Drabužinė pil­
na apdarų. Riešutmedžio dėžutėje puikavosi keturi nuostabūs žiedai
su brangakmeniais, o kitame dėžutės skyrelyje buvo daugybė prie skir­
tingų drabužių derančių papuošalų. Sutvarkiusi paskutinę dėžę Dže-
niferė pamatė turinti dvylika skrybėlaičių, devynias poras pirštinių
ir aštuoniolika porų batų. Ant kiekvienos batų dėžutės galo ji užrašė
trumpą paaiškinimą: kasdieniai, tamsiai raudoni, vakariniai, atlasi­
niai. Ji vartė rankose kiekvieną batelį, mėgindama atgaivinti kokį nors
prisiminimą iš tų dienų, kai juos avėjo. Porą kartų mintyse trumpam
buvo sušvitęs vienas kitas vaizdinys — iš taksi automobilio keliama ža­
liu atlasu apauta kojytė — gal ji važiavo į teatrą? — tačiau šie blyksniai
buvo labai netvarūs, Dženifere tiesiog nespėjo jų įsisąmoninti.
Pasistenkper daug negalvoti apie nepatogumus.
Ji jau buvo bededanti į dėžutę paskutinę porą batų, kai pamatė
knygą minkštais viršeliais. Tarp plono popieriaus ir dėžutės sienelės
buvo įkištas pigus meilės romanas. Ji žvelgė į viršelį stebėdamasi, kodėl
niekaip negali prisiminti tos knygos turinio, nors daugybę kitų lenty­
noje esančių knygų gerai prisimena.
Gal aš ją nusipirkau ir nusprendžiau neskaityti, pamanė Dženi-
ferė, sklaidydama pirmus knygos puslapius. Tekstas jai pasirodė ga­
nėtinai niūrus. Šįvakar ji dar kiek paskaitinės ir, jei romanas tikrai
pasirodys ne jos skonio, knygą atiduos poniai Kordozai. Dženifere
padėjo knygą ant stalelio prie lovos ir nusipurtė sijoną. Dabar ji turi
svarbesnių neatidėliotinų reikalų — reikia sutvarkyti kambarį ir apsi­
spręsti, ką vilkės šįvakar.

77
 *

Antrą kartą atnešus paštą, vėl buvo gauti du laiškai. Kone dvi per
kalkę surašytos identiškos kopijos, svarstė Moira perskaičiusi laiškus;
tie patys faktai, tokie pat skundai. Jie išsiųsti iš tos pačios gamyklos,
kur beveik prieš du dešimtmečius pradėjo dirbti abu vyrai. Gal visa
tai išties kaip nors susiję su profsąjungomis, kaip minėjo bosas, bet vis
tiek truputį neramu, nes prieš kelerius metus tokių laiškų pasirodyda­
vo vos vienas kitas, o dabar jų — tikras lietus.
Pakėlusi akis ji pamatė bosą grįžtantį po pietų ir ėmė galvoti, ką
pasakyti. Jis spaudė ranką ponui Velfordui, patenkintuose vyrų vei­
duose švietė šypsenos, bylojančios apie sėkmingą susitikimą. Vos se­
kundėlę padvejojusi Moira nubraukė nuo stalo abu laiškus į viršutinį
stalčių. Padės juos prie kitų. Nėra prasmės jo nervinti. Šiaip ar taip, ji
vis tiek žino, ką jis atsakytų.
Moira dar minutėlę į jį žiūrėjo, kol galiausiai pamatė poną Vel-
fordą, einantį iš posėdžių salės ir sukantį liftų link; ji prisiminė rytinį
pokalbį. Kabinete jie buvo vieni du. Kitos sekretorės retai kada pasiro­
dydavo prieš devynias, o štai Moira visada ateidavo valanda anksčiau
— kad įjungtų kavos aparatą, paruoštų jam reikalingus dokumentus,
peržvelgtų naktį gautas telegramas ir įsitikintų, kad boso kabinetas pa­
rengtas sklandžiam darbui, dar iki jam įžengiant. Toks jos darbas. Be
to, jai patiko pusryčiauti prie darbo stalo; dabar, kai mamos nebėra,
Moira čia jautėsi ne tokia vieniša kaip namie.
Atsistojęs ir kilstelėjęs ranką jis pakvietė ją užeiti į kabinetą. Ži­
nojo, kad Moira šį judesį pastebės; ji visada stebėdavo bosą viena aki­
mi, jeigu šiam ko prireiktų. Mikliai pasitempusi sijoną ji nužingsniavo
sparčiu žingsniu laukdama nurodymų, prašymo pateikti kokius nors
skaičius, bet jis tik perėjo per kabinetą ir tyliai uždarė duris. Moira
stengėsi numaldyti jaudulio virpulį. Per penkerius metus jis dar nieka­
da nebuvo uždaręs durų. Ji nevalingai pasitvarkė plaukus.
Žengęs artėliau bosas prakalbo tyliau.
— Moira, norėjau pasikalbėti apie tai, apie ką kalbėjomės prieš
kelias savaites.

78
 Ji spoksojo į jį suparalyžiuota tokio jo artumo ir netikėto įvy­
kių poslinkio. Moira papurtė galvą; jau vėliau ji pagalvojo, kad atrodė
kvailokai.
— Apie tai, — boso balse nuskambėjo nekantros užuomina, —
apie ką kalbėjomės po mano žmonos avarijos. Pamaniau, man reikėtų
patikrinti. Ar daugiau niekada nieko...
Moira atsipeikėjo ir timptelėjo apykaklaitę.
— Aaa. Aaa, ne, pone. Du kartus buvau nuėjusi, kaip prašėte.
Ir nieko. Nieko nemačiau, — minutėlę palaukusi ji pridūrė: — Visai
nieko. Esu tikra.
Taip patikintas jis palinksėjo. Paskui nusišypsojo ta retai kada
nušvintančia švelnia šypsena.
— Ačiū, Moira. Juk žinai, kaip labai tave vertinu, tiesa?
Jai buvo labai malonu tai girdėti; net oda pašiurpo.
Jis nuėjo prie durų ir vėl jas atidarė.
—Tavo diskretiškumas visada buvo viena pačių žaviausių savybių.
Prieš pratariant žodį, jai teko nuryti galugerklyje įstrigusį gniutulą.
— Aš... Visada galite manimi pasitikėti. Jūs tai žinote.
— Moira, kas tau yra? — kiek vėliau tądien moterų tualete pa­
klausė viena mašininkė. Moira susivokė beniūniuojanti. Ji kruopščiai
pasidažė lūpas, pasikvepino šlakeliu kvepalų. —Atrodai kaip grietinė­
lės palaižiusi katytė.
— Gal Marijui iš pašto galiausiai pavyko numauti jai kelnai­
tes? — kažkas nedraugiškai sukikeno vienoje kabinoje.
— Jeigu darbui skirtum bent pusę to laiko, kurį skiri kvailiems
plepalams, Filise, gal jau seniai būtum kas nors daugiau nei jaunes­
nioji mašininkė, — išeidama metė Moira. Tačiau pakilios nuotaikos
nesugadino net jai išėjus pasigirdęs pašaipūnių šurmulys.

Visa aikštė buvo nusėta kalėdinių žiburių — didelių baltų tulpės

formos lempučių. Jos kybojo nuo Viktorijaus stiliaus gatvės žibintų,
spiralėmis vijosi apie miesto sodo medžius.

79
 — Kiekvienais metais vis anksčiau ir anksčiau, — pratarė ponia
Kordoza, įėjus Dženiferei gręždamasi nuo didelio svetainės lango. Ji
ketino užtraukti užuolaidas. —Juk dar net ne gruodis.
— Bet labai gražu, — Dženiferė segėsi auskarėlį. — Ponia Kor­
doza, gal galėtumėte užsegti tą sagutę prie kaklo? Niekaip nepasie­
kiu, — jos ranka jau buvo sugijusi, bet vis dar ne tokia lanksti, kad
galėtų apsirengti be kitų pagalbos.
Vyresnioji moteris patempė apykaklaitę, užsegė tamsiai mėlynu
šilku aptrauktą sagutę ir pasitraukė laukdama, kol Dženiferė atsisuks.
— Ši suknelė jums visada puikiai tiko, — pratarė.
Dženiferė jau įprato prie tokių akimirkų — kai jai tekdavo pri­
kąsti liežuvį nepaklausus „tikrai? O kada?“ Ji jau išmoko slėpti emo­
cijas ir nuolat tikinti ją supančius žmones, kad puikiai žino savo vietą
šiame pasaulyje.
— Tik neprisimenu, kada paskutinį kartą ją vilkėjau, — po mi­
nutėlės atsakė Dženiferė.
— Vilkėjote per savo gimtadienio proga surengtą vakarienę. Vy­
kote į restoraną Čelsyje.
Dženiferė vylėsi, kad šitai išjudins atmintį, bet neišjudino. Nieko.
—Taip, tikrai, — paskubėjusi nusišypsoti tarstelėjo ji. — Vaka­
ras buvo labai mielas.
—Ar šįvakar yra kokia nors ypatinga proga, ponia?
Dženiferė pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje, pakabintame virš
židinio. Jos plaukai krito minkštomis šviesiomis bangomis, akys dai­
liai paryškintos juodais dažais.
— Oi, ne, nemanau. Monkrifai mus pakvietė į svečius. Pavaka­
rieniausime, pašoksime. Įprasta viešnagė.
—Jei neprieštarausite, šiandien pabūsiu valandą ilgiau. Turiu iš­
krakmolyti skalbinius.
— Mes jums mokame už viršvalandžius, tiesa? — nepagalvojusi
paklausė Dženiferė.
— O, taip, — atsakė ponia Kordoza. — Jūs ir jūsų vyras visada
būnate labai dosnūs.

80
 Lorensas — ji vis dar negalėjo galvoti apie jį kaip apie Larį, ne­
svarbu, kad visi kiti jį tik taip ir vadino — pasakė, kad negalės anksti
ištrūkti iš darbo, todėl ji pasiūlė išsikviesti taksi ir nuvažiuoti pas jį į
biurą, o jau iš ten jiedu vyks kartu. Jis, rodės, nelabai norėjo, bet ji
primygtinai reikalavo. Pastarąsias porą savaičių Dženiferė stengėsi kiek
dažniau prisiversti išeiti iš namų, kad vėl pasijustų mokanti gyventi
savarankiškai. Kartą buvo išėjusi apsipirkti su ponia Kordoza, kartą
ir viena; ji lėtai žingsniavo Kensingtono gatve stengdamasi nesileis­
ti gluminamai daugybės žmonių, netilsiančio triukšmo ir nuolatinio
grumdymosi. Prieš dvi dienas vienoje parduotuvėje ji nusipirko skarą
— ne todėl, kad jos norėjo, ne todėl, kad jos reikėjo, bet tik tam, kad
grįžtų namo pasiekusi tikslą.
— Gal galėčiau padėti jums apsirengti, ponia?
Namų tvarkytoja rankose laikė tamsiai mėlyno brokato apsiaus­
tėlį. Ji pakėlė drabužį taip, kad Dženiferei būtų patogu vienu metu
įkišti į rankoves abi rankas. Apsiausto pamušalas buvo šilkinis, bro­
katas — maloniai sunkus. Apsirengusi Dženiferė apsigręžė, pasistatė
apykaklę.
— O ką jūs veikiate, kai iš čia išeinate?
Moteris sumirkčiojo taip netikėtai užklupta.
— Ką aš veikiu?
— Na, norėjau paklausti, kur jūs paskui einate.
— Einu namo, — atsakė ponia Kordoza.
— Grįžtate pas... savo šeimą? — aš tiek daug laiko praleidžiu su
šia moterimi, svarstė Dženiferė, ir nieko apie ją nežinau.
— Mano šeima Pietų Afrikoje. Mano dukros jau suaugusios. Tu­
riu du vaikaičius.
— Aišku. Jūs man atleiskite, bet aš vis dar neviską prisimenu.
Neprisimenu, kad būtumėte ką nors pasakojusi apie savo vyrą.
Moteris nudūrė akis į kojas.
— Jis mirė beveik prieš aštuonerius metus, ponia, — Dženiferei
nieko neatsakius, ji tęsė: —Jis buvo Transvalio kasyklos vadybininkas.
Jūsų vyras davė man šitą darbą, kad turėčiau iš ko išlaikyti savo šeimą.
Dženiferė pasijuto taip, lyg būtų užklupta šnipinėjanti.

81
 —Aš labai atsiprašau. Kaip sakiau, šiuo metu dar negaliu visiškai
pasikliauti atmintimi. Labai prašau, tik nepamanykite, kad aš...
Ponia Kordoza papurtė galvą.
Dženiferė skaisčiai nuraudo.
— Net neabejoju, kad normaliai susiklosčius aplinkybėms bū­
čiau...
— Nieko, ponia. Suprantu... — atsargiai rinko žodžius namų
tvarkytoja, — kad dar nesijaučiate sėdinti savo ratuose.
Jos stovėjo viena priešais kitą; vyresnioji moteris tikriausiai grau­
žėsi dėl per didelio parodyto familiarumo.
Tačiau Dženiferei viskas atrodė kitaip.
— Ponia Kordoza, — prabilo ji, — ar aš jums atrodau labai pa­
sikeitusi po tos avarijos?
Ji trumpam sugavo ponios Kordozos žvilgsnį, prieš šiai atsakant.
— Ponia Kordoza?
— Na, gal truputį.
— Gal galite pasakyti, kaip?
Buvo akivaizdu, kad namų tvarkytoja pasijuto nejaukiai; Dženi­
ferė suprato, kad ji bijo sakyti tiesą.
— Labai prašau. Patikėkite, negali būti nei teisingo, nei klaidin­
go atsakymo. Aš tik... Viskas klostosi kažin kaip keistai nuo tada, kai...
Norėčiau labiau nutuokti, kaip viskas buvo seniau.
Moteris stovėjo kietai sunėrusi ant krūtinės rankas.
— Gal jūs kiek ramesnė. Truputį mažiau... bendraujate.
— Ar norite pasakyti, kad anksčiau buvau laimingesnė?
— Ponia, prašau... — moteris vartė tarp pirštų pakabutį. — Aš
nežinau... Man jau tikrai reikia eiti. Jeigu neprieštarausite, skalbinius
iškrakmolysiu rytoj.
Dženiferei nespėjus nieko atsakyti, namų tvarkytoja dingo.

„Pajūrio bastūno“ restoranas Mayfair viešbutyje buvo viena karš­

čiausių vietelių visame kvartale. Kartu su vyru čia įėjusi Dženiferė
iškart suprato, kodėl vos keli jardai nuo žvarbios Londono gatvės ji

82
atsidūrė paplūdimio rojuje. Apskritas baras ir lubos buvo aptaisytos
bambukais. Grindys — jūržolės, nuo gegnių karojo žvejų tinklai ir
plūdės. Iš dirbtinėse akmeninėse uolose įrengtų kolonėlių sklido ha-
vajietiška muzika, vos girdima per penktadienio vakarą čia susirinku­
sios minios keliamą triukšmą. Ant vienos sienos švietė didžiulė freska,
vaizduojanti mėlyną dangų ir baltą smėlį, kiek akys užmato, o virš
baro kyšojo nuo laivo pirmagalio nuimtas milžiniškas moters biustas.
Ten jie ir pamatė Bilą, ant vienos išdrožtos krūties mėginantį pakabin­
ti savo skrybėlę.
— Oo, Dženifere... Ivona... ar matėte aktorę Etjelę Merman? —
paėmęs skrybėlę jis joms pamojo.
— Būkite atsargūs, — atsistojusi jų pasitikti sumurmėjo Ivo­
na. — Violeta liko namuose, o Bilas jau girtas kaip dūmas.
Lorensas paleido Dženiferės ranką; juos palydėjo prie stalo. Ivona
atsisėdo priešais Dženiferę, paskui elegantiškai pamojo ranka kvies­
dama ką tik pasirodžiusius Aną ir Dominiką. Dženiferei einant pro
kitame stalo gale sėdintį Bilą, šis sugriebė jos ranką ir pabučiavo.
— Oi, Bilai, koks tu pataikūnas, — kraipė galvą Fransis. —Jeigu
nebūsi atsargus, nusiųsiu Violetai automobilį.
— O kur Violeta? — Dženifere laukė, kol padavėjas jai atstums
kėdę.
— Susirgo vaikelis, ir ji nenorėjo palikti jo vieno su aukle, —
žavingai išlenkusi vieną antakį Ivona sugebėjo išreikšti viską, ką mano
apie tokį sprendimą.
— Juk vaikai — visada pirmoje vietoje, — išgiedojo Bilas. Jis
pamerkė Dženiferei. — Geriau nekeiskite savo gyvenimo, ponios.
Mums, vyrams, reikia stebėtinai daug jūsų rūpesčio ir globos.
— Gal išgertume po kokią taurę? Ko gera čia duoda?
— Aš išgerčiau Mat Tai>— atsakė Ana.
— O aš — „Karališkojo ananaso“, — skaitydama meniu pasa­
kė Ivona; meniu puošė havajietišku sijonėliu vilkinčios merginos pa­
veikslėlis, prie kurio buvo parašyta Alkoholiniai gėrimai.
— O tu, Lari, ką gersi? Atspėsiu. „Balio skorpioną“. Tai toks gyvis
su geluonių uodegoje, taip? — Bilas jau buvo pasičiupęs gėrimų meniu.

83
 — Bjauriai skamba. Gersiu viskio.
— Tada leisk man išrinkti gėrimą mielajai Dženiferei. Mieloji
Džene, gal paragautum „Paslėpto perlo“?Arba „Havajiečių mergaitės
nuopuolio“? Norėtum šito?
Dženiferė nusijuokė.
— Kaip pasakysi, Bilai.
— O aš išgersiu „Nusivariusio galvijo“. Nes toks ir esu, — sma­
ginosi Bilas. — Gerai. Kada prasidės šokiai?
Atnešė gėrimus ir patiekalus — polinezietiškai paruoštos kiaulie­
nos, krevečių su migdolais ir pipirinių jautienos kepsnių. Greitai ap­
svaigusi nuo stiprių kokteilių Dženiferė visai nenorėjo valgyti. Resto­
rane dabar buvo dar triukšmingiau, kampe įsitaisė muzikantų grupė,
šokių aikštelėje jau sukosi poros, o staliukai varžėsi, kuris kurį perrėks.
Prigeso šviesos, nuo spalvotų stiklinių stalinių lempų sklido svaigus
raudonai auksinis švytėjimas. Dženiferės žvilgsnis klaidžiojo nuo vieno
draugo prie kito. Bilas ir toliau šaudė į ją akimis, tarsi nekantraudamas
išgirsti teigiamą atsakymą. Ivona sėdėjo permetusi ranką Fransiui per
petį; ji pasakojo vyrui kažkokią istoriją. Ana liovėsi traukti pro šiaudelį
spalvingą kokteilį ir griausmingai nusikvatojo. Dženiferė vėl pajuto
tarsi potvynio bangą nenumaldomai atplūstantį jausmą: ji turėtų būti
kažkur kitur. Jautėsi taip, lyg būtų stikliniame burbule, atitolusi nuo
visų čia susirinkusių; tarsi ilgėtųsi namų, krūptelėjusi pamanė. Per
daug išgėriau, barė save Dženiferė. Kvaila mergiotė. Sutikusi savo vyro
žvilgsnį nusišypsojo jam vildamasi, kad neatrodo taip, kaip iš tikrųjų
jaučiasi — išties labai nejaukiai. Laris jai nenusišypsojo. Aš pernelyg
lengvai nuspėjama, nuliūdusi pagalvojo Dženiferė.
—Tai ko mes čia susirinkome? — gręždamasis į Fransį paklausė
Lorensas. — Ką dabar švenčiame?
— O ar mums reikia priežasties papramogauti ir pasidžiaugti? —
atsiliepė Bilas. Dabar, nusičiupęs ilgą dryžuotą šiaudelį, jis siurbė Ivo­
nos ananasų kokteilį. Ivona, rodos, nė nepastebėjo.
— Mes turime vieną naujieną, taip, mieloji? — pratarė Fransis.
Ivona atsilošė, pasirausė rankinėje ir prisidegė cigaretę.
—Tikrai turime.

84
 — Šįvakar norėjome suburti jus, geriausius savo bičiulius, kad
šitai sužinotumėte anksčiau už visus kitus... — Fransis pažvelgė į žmo­
ną. — Taigi... maždaug po sesių mėnesių mes turėsime mažąjį Mon-
krifą.
Trumpam visi nutilo. Ana išpūtė akis.
— Jūs laukiatės kūdikio?
— Na, tikrai neketiname jo pirkti, — storai pridažytomis lūpo­
mis linksmai kryptelėjo Ivona. Ana jau buvo pašokusi iš savo vietos
ir bėgo aplink stalą norėdama apkabinti bičiulę. — Oo, nuostabios
naujienos. Kokie jūs protingi.
Fransis nusijuokė.
— Patikėk. Nieko ypatinga.
— Tikrai, ir man nebuvo nieko ypatinga, — atsakė Ivona sulau­
kusi vyro niukso.
Ir Dženiferė atsistojo, tarsi genama kažkokio automatiško impul­
so apėjo aplink stalą ir pasilenkė prie Ivonos pasveikinti.
— Neįtikėtinai šauni žinia, — pasakė ji nesuprasdama, kodėl
staiga pasijuto dar labiau apsvaigusi. — Sveikinu.
— Būčiau tau ir anksčiau pasakiusi, — Ivona paėmė ją už ran­
kų, — bet pamaniau, kad man derėtų palaukti, kol tu kiek labiau...
— Tapsiu panaši į save. Taip, — Dženiferė išsitiesė. — Vis dėlto
naujiena tikrai stulbinama. Labai dėl tavęs džiaugiuosi.
— Dabar jau bus tavo eilė, — pareiškė Bilas, pabrėžtinai atsar­
giai kreipdamasis į Dženiferę ir Lorensą. Jo marškinių apykaklė buvo
atsegta, kaklaraištis atrištas. —Judu būsite likę vieni. Na, Lari, skinkis
kelią. Negali nuvilti draugų.
Grįždama į savo vietą Dženiferė juto, kaip kaista skruostai, bet
tikėjosi, kad tokioje blausioje šviesoje niekas to nepastebės.
— Viskam savas laikas, Bilai, — gražiai jį pertarė Fransis. — Ir
mums prireikė ne vienerių metų, kol prisiruošėme. Geriausia iš pra­
džių susitaikyti, kad pramogos nebebus svarbiausia.
— Ką? Vadinasi, visa, ką patyrėme, buvo pramogos?— paklausė
Ivona.
Visi prapliupo juoktis.

85
 — Ramiai. Nėra kur skubėti.
Dženiferė stebėjo, kaip jos vyras išsiima iš švarko kišenės cigarą ir
kruopščiai nupjauna cigaro galiuką.
—Tikrai nėra kur skubėti, — aidu atkartojo ji.

Jie sėdėjo taksi automobilyje ketindami važiuoti namo. Ant ap­

ledėjusio šaligatvio Ivona mojo jiems atsisveikindama; Fransis stovėjo
globėjiškai apkabinęs ją per pečius. Dominikas ir Ana išėjo prieš kelias
minutes, o Bilas praeiviams dainavo serenadas.
— Ivonos naujiena tikrai puiki, tiesa? — pratarė Dženiferė.
—Tu taip manai?
— Na, taip. O tau atrodo kitaip?
Jis žvelgė pro langą. Miesto gatvės buvo beveik visiškai tamsios,
išskyrus žibintų apšviestus plotelius.
—Taip, — atsakė jis. — Kūdikis — nuostabi naujiena.
— Bilas baisiai nusigėrė, ar ne? — Dženiferė išsiėmė iš rankinės
pudros dėžutę ir pažvelgė į veidrodėlį. Pagaliau šis veidas jos nebeste­
bino.
— Bilas, — pratarė vis dar stebeilydamas į gatvę jos vyras, — yra
kvailys.
Kažkur toli suskambo pavojaus varpai. Dženiferė užsegė rankinę,
susinėrė ant kelių rankas ir ėmė galvoti, ką dar galėtų pasakyti.
— Ar tu... Ką pamanei, kai išgirdai?
Laris atsigręžė į ją. Vieną jo veido pusę apšvietė gatvės žibinto
šviesa, o kita buvo tamsi.
— Na, kalbu apie Ivoną. Tu beveik nieko nesakei. Restorane.
— Pamaniau, — atsakė jis, kaip jai pasirodė, su begaliniu liūde­
siu balse, — koks laimingas tas šiknius Fransis Monkrifas.
Per visą neilgą kelionę namo jie daugiau nieko vienas kitam ne­
pasakė. Atvykus Lorensas sumokėjo taksi vairuotojui, o ji atsargiai
lipo smėliu pabarstytais akmeniniais laipteliais. Nuo degančių žibintų
ant snieguoto grindinio krito blyškiai gelsva šviesa. Tylioje aikštėje jų

86
namas buvo vienintelis apšviestas. Jis girtas, pamanė Dženiferė žiūrė­
dama, kaip sunkiai ir nelygiai Lorensas dėlioja pėdas lipdamas laiptais.
Pamėgino prisiminti, kiek stiklų viskio vyras išlenkė, bet neįstengė. Ji
buvo įsigilinusi į savas mintis svarstydama, kaip atrodo kitų akimis.
Sakytum, smegenys virte verda iš pastangų atrodyti normaliau
— Ar norėtum, kad įpilčiau išgerti? — atidariusi duris paklausė
Dženiferė. Koridoriuje aidėjo jų žingsniai. — Jei norėtum, galėčiau
užplikyti arbatos.
— Ne, — atsakė jis numesdamas paltą ant koridoriuje stovinčios
kėdės. — Norėčiau eiti miegoti.
— Na, manau, aš...
— Ir dar norėčiau, kad eitum su manimi.
Štai taip viskas ir buvo. Dženiferė tvarkingai pakabino paltą į ko­
ridoriaus spintą ir nusekė paskui jį laiptais į viršų, į miegamąjį. Staiga
ji pasigailėjo, kad neišgėrė daugiau. Tada jai būtų patikę elgtis nerū­
pestingai, kaip Dominikas ir Ana, kurie kikendami griuvinėjo gatvėje
vienas ant kito. Bet dabar ji jau žinojo, kad jos vyras — ne iš tų kike­
nančiųjų.
Laikrodis rodė be penkiolikos antrą. Lorensas nusivilko drabužius
ir paliko sumestus į krūvą ant grindų. Staiga jis jai pasirodė beviltiškai
pavargęs; Dženiferei suruseno viltis, kad galbūt jis ims ir užmigs. Ji nu­
siavė batelius ir suprato, kad pati nesugebės atsisegti suknelės apykaklės
sagutės.
— Lorensai?
— Ką?
— Gal galėtum atsegti?.. — ji atsuko jam nugarą ir stengėsi
nesiraukyti, kai nemiklūs vyro pirštai tampė suknelės medžiagą. Jis
alsavo viskiu ir karčiais cigaro dūmais. Lorensas tampė sagutę, kelis
kartus sugriebęs ir ant sprando augančius plaukelius; Dženiferė su-
krūpčiojo.
— Po šimts, — galiausiai pratarė jis. — Nutraukiau sagą.
Dženiferė nusmaukė suknelę nuo pečių, o jis įdėjo jai į delną
šilku trauktą sagutę.

87
 — Nieko baisaus, — pratarė Dženiferė stengdamasi kalbėti ra­
miai. — Neabejoju, kad ponia Kordoza viską sutvarkys.
Ji jau ketino pakabinti suknelę, kai jis sugriebė jos ranką.
— Palik, — pratarė. Vyras žvelgė į ją įsmeigęs akis, šiek tiek pa­
narinęs galvą, kiek nuleidęs patamsėjusius vokus. Pasilenkęs jis suėmė
delnais jos veidą ir pradėjo bučiuoti. Dženiferė užsimerkė jausdama,
kaip jo rankos slysta kaklu, pečiais; jiedu susverdėjo, nes jis prarado
pusiausvyrą. Tada jis pasiguldė ją ant lovos, didelėmis rankomis ap­
gaubė krūtis ir užgulė ją visu svoriu. Ji mandagiai pasitiko jo bučinius
stengdamasi negalvoti apie dvoką, sklindantį vyrui iš burnos.
— Džene, — murmėjo jis dabar jau tankiau alsuodamas, —
Džene...
Gerai nors tiek, kad viskas neturėtų labai ilgai užtrukti.
Pajutusi, kad jis nurimo, Dženiferė atsimerkė ir pamatė įdėmų
jo žvilgsnį.
— Kas yra? — prikimusiu balsu paklausė jis.
— Nieko.
— Atrodai taip, tarsi tau daryčiau kažką labai nemalonaus. Ar
taip ir jautiesi?
Lorensas buvo girtas, tačiau jo veide atsispindėjo ir dar kažkas —
kažkoks kartėlis, kurio ji neįstengė suprasti.
—Atleisk, mielasis. Nenorėjau, kad taip pamanytum, — Dženi­
ferė pasirėmė ant alkūnių. — Turbūt aš tiesiog pavargau, — ji ištiesė
jam ranką.
— Aa. Pavargai.
Jie sėdėjo vienas šalia kito. Nusivylimo apniktas Lorensas persi­
braukė ranka per plaukus. O Dženiferę užplūdo kaltės jausmas, bet
kartu ir palengvėjimas, nors jai buvo labai nesmagu tai pripažinti. Kai
tyla tapo nebepakeliama, ji paėmė vyrą už rankos.
— Lorensai... kaip manai, ar man viskas gerai?
— Ar viskas gerai? Kaip suprasti?
Ji pajuto galugerklyje stringantį gumulą. Jis — jos vyras; savai­
me suprantama, ji privalo juo pasikliauti. Akimirką ji prisiminė prie

88
Fransio prisiglaudusią Ivoną, nuolat tarp jų perbėgančius žvilgsnius,
bylojančius apie šimtus kitų pokalbių, apie kuriuos žino tik jiedu. Ji
prisiminė Dominiką ir Aną, besijuokiančius iki pat taksi.
— Lorensai...
— Lari! — pratrūko jis. — Tu mane vadini Lariu. Nesuprantu,
kodėl taip sunku prisiminti.
Ji užsidengė rankomis veidą.
— Lari, atsiprašau. Tik aš... vis dar jaučiuosi labai keistai.
— Keistai?
Dženiferė susiraukė.
— Tarsi man kažin ko trūktų. Tarsi dėliočiau kažkokią dėlionę ir
man trūktų detalių. Ar baisiai kvailai skamba? — Labai prašau, nura­
mink mane, tyliai meldė Dženiferė. Apkabink mane. Pasakyk, kad aš
tikrai kvaila, kad galiausiai viską prisiminsiu. Pasakyk, kad Hargrivzas
buvo teisus, kad tas baisus jausmas praeis. Mylėk mane nors truputį.
Priglausk mane ir laikyk, kol pajausiu, kad ir tau toprisiglaudimo labai
reikia. Tiesiog pamėgink mane suprasti.
Tačiau pakėlusi akis Dženiferė pamatė, kad jis žiūri į batus, pa­
liktus ant kilimo, už kelių pėdų. Jai pamažu aiškėjo, kad toji tyla nėra
klausianti. Toji tyla — tai ne užuomina, kad jis stengiasi ką nors išsi­
aiškinti. Toji klaiki ramybė atskleidė tamsesnę tiesą — jis vos įstengė
suvaldyti pyktį.
Lorensas prakalbo ramiu lediniu balsu:
— Dženifere, kaip manai, ko tavo gyvenime trūksta?
— Nieko, — paskubėjo atsakyti ji. — Visiškai nieko. Aš labai
laiminga. Aš... — atsistojusi ji pasuko vonios link. — Nieko. Kaip
sakė ponas Hargrivzas, viskas greitai praeis. Ilgai netrukus vėl jausiuosi
kaip anksčiau.

Dženiferei nubudus jis jau buvo išėjęs; į kambario duris tyliai pa­
beldė ponia Kordoza. Dženiferė atsimerkė ir pajudinusi galvą pajuto
skausmą.

89
 — Ponia? Gal atnešti puodelį kavos?
— Būtų labai miela. Ačiū, — prikimusiu balsu atsakė Dženiferė.
Truputį pasikėlusi ji pašnairavo į ryškią šviesą. Be penkiolikos
dešimt. Už lango išgirdo burzgiantį automobilio variklį, girdėjo, kaip
kažkas monotoniškai gremžia nuo šaligatvio sniegą, kaip medžiuose
pešasi žvirbliai. Naktį po visą miegamąjį išmėtyti drabužiai dabar buvo
kažkieno sutvarkyti. Dženiferė padėjo ant pagalvių galvą stengdamasi
atgaminti nakties įvykius.
Kai ji grįžo į lovą, Lorensas nuo jos nusigręžė; plati, tvirta jo nu­
gara atrodė kaip neįveikiama kliūtis. Taip, jai palengvėjo, bet kartu ją
kažkas ir glumino. Dabar Dženiferė pajuto keistai melancholišką nuo­
vargį. Turiu labiau stengtis, svarstė ji. Liausiuosi kalbėjusi apie savo
jausmus. Būsiu jam malonesnė. Būsiu dosni. Vakar aš jį įskaudinau, ir
štai kas iš to išėjo.
Pasistenkper daug negalvoti apie nepatogumus.
Pasibeldė ponia Kordoza. Ji atnešė padėklą su kava ir dviem plo­
nyčiais skrebučiais.
— Pamaniau, gal išalkote.
— Oi, kokia jūs gera. Atsiprašau. Man jau seniai reikėjo keltis.
— Viską padėsiu čia, — ponia Kordoza atsargiai padėjo padėklą
ant lovatiesės, paskui paėmė puodelį ir pastatė jį ant Dženiferės nak­
tinio stalelio.
— Būsiu apačioje, kad jums netrukdyčiau, — namų tvarkytoja
metė žvilgsnį į nuogą Dženiferės ranką — ryškioje šviesoje aiškiai ma­
tėsi randas — ir nusuko akis.
Poniai Kordozai išėjus, Dženiferė pamatė knygą — meilės ro­
maną, kurį rengėsi perskaityti arba atiduoti. Pirmiausia išgers kavą, o
paskui nuneš knygą į apačią, svarstė Dženiferė. Po keisto vakarykščio
pokalbio būtų gerai atnaujinti šiltus santykius su ponia Kordoza.
Dženiferė atsigėrė kavos ir paėmusi knygą pasklaidė puslapius.
Šįryt jai buvo labai sunku skaityti. Iš knygos iškrito popieriaus lapelis.
Dženiferė padėjo knygą ant staliuko prie lovos ir pakėlė lapelį. Lėtai jį
išlanksčiusi pradėjo skaityti.

90
 Mieliausioji,
neįstengiau priversti tavęs klausytis, kai taip greitai
išskubėjai, bet tikrai neketinau tavęs atstumti. Tu nė
nenutuokei tiesos; vos ištvėriau.
O tikroji tiesa štai tokia: tu
— ne pirma ištekėjusi
moteris, su kuria būčiau mylėjęsis. Žinai, kaip susiklostė
mano gyvenimas; atvirai kalbant, tokie santykiai mane
tenkino. Su niekuo nenorėjau tapti artimas. Kai susitikome
pirmą kartą, nutariau, kad ir su tavimi viskas bus taip pat.
Tačiau kai šeštadienį atėjai į mano kambarį, tu taip
nuostabiai atrodei su ta suknele. Faskui paprašei atsegti
apykaklės sagutę. Ir tą akimirką, kai mano pirštai palietė
tavo odą, supratau, kad tave pamylėjęs užtraukčiau
baisią negandą mums abiem. Tu, mieliausioji mano
mergyte, nė nenutuoki, kaip pasijustum tapusi dviveidė.
Tu sąžininga, dora, nuostabi būtybė. Net jei dabar taip
—

nesijauti, man vis tiek malonu žinoti, kad esu padorus.

Nenoriu prisiimti atsakomybės už tavo graužatį, kad tapai
kitokia.
O aš? Tą pačią akimirką, kai tik į mane pažvelgei,
supratau, kad, jei taip pasielgsime, aš paklysiu.
Nebegalėsiu nuo tavęs nusigręžti, kaip nusigręždavau
nuo kitų. Nebegalėsiu mandagiai linktelėti Lorensui, kai
prasilenksime kokiame nors restorane. Manęs niekada
netenkins tik dalelė tavęs. Kvailinau save manydamas
kitaip. Ir būtent dėl šios priežasties, mieloji mergyte,
aš vėl užsegiau tą nelemtą apykaklės sagutę. Kaip tik
dėl šios priežasties dvi naktis pragulėjau nesudėdamas
bluosto, nekęsdamas savęs už tą vienintelį gyvenime dorą
poelgį.
Atleisk man.
d

91
 Dženiferė sėdėjo lovoje, įbedusi akis į vienintelį akyse šokinėjantį
žodį. Lorensas.
Lorensas.
Ir šitai galėjo reikšti tik viena.
Laiškas buvo skirtas jai.
Nenoriu, kad blogai jaustumeisi, bet man
labai gėda dėl to, kas tarp mūsų įvyko. To
neturėjo nutikti. Kad visiems būtų geriau,
manau, mums geriausia nebesusitikti.

(Vedęs) vyras moteriai — elektroniniu pastų

 Amonis O’Haras nubudo Brazavilyje. Jis pažvelgė į tingiai virš
galvos besisukantį ventiliatorių, susivokė matąs pro uždarytas langines
besiveržiančius saulės spindulius ir galvoje šmėstelėjo mintis — ar šį­
kart jis mirs? Galva buvo tarsi įstrigusi spaustuvuose, nuo vieno smil­
kinio iki kito lakstė aštrios strėlės. Tarsi per visą naktelę kažkas įnir­
tingai kūju būtų daužęs inkstus. Burna išdžiūvusi, dvokianti, truputį
pykino. Jis pajuto kylančią paniką. Ar jį pašovė? Sumušė kilus maiš­
tui? Amonis užsimerkė laukdamas, kol iš gatvės pasigirs triukšmas —
maistą pardavinėjančių gatvės prekeivių šūksniai, niekada netilstančių
radijo aparatų traškesys, nes žmonės vis kur nors susirinkdavo ir su­
tūpę klausydavosi pranešimų, kurioje vietoje kils naujų neramumų.
Ne, ne kulka. Geltonoji karštligė. Šįkart jis tikrai neišsisuks. Visgi net
ir surezgęs šią mintį jis suprato, kad negirdi jokių Kongo garsų — nei
riksmų pro pravirus langus, nei muzikos iš baro, neužuodžia bananų
lapuose gaminamos kivangos kvapų. Nesigirdi šūvių. Jokių riksmų lin-
gališkai ar svahiliškai. Tyla. Tolimas kirų riksmas.
Ne Kongas. Prancūzija. Jis Prancūzijoje.
Kol vėl nenusmelkė skausmas, pajuto užplūdusį dėkingumą. Gy­
dytojas įspėjo, kad vėl išgėręs jausis dar blogiau, prisiminė jis, sąmonės
kertelėje užčiuopęs šią miglotą mintį. Ponas Robertsonas apsidžiaugtų
sužinojęs, kokios tikslios jo prognozės.
Įsitikinęs, kad galės įgyvendinti sumanymą nepatyręs gėdos, jis
atsisėdo. Atsargiai nuleidęs ant grindų kojas nuėjo prie lango; uosda­
mas pridvisusio prakaito tvaiką ir pamatęs ant stalo surikiuotus tuš­
čius butelius jis suprato, kokia ilga buvo naktelė. Per colį praskleidęs
užuolaidas išvydo žemai spindinčią įlanką, nutviekstą blyškios aukso

95
spalvos. Šlaitus marginantys raudoni stogai dengti terakotinėmis čer­
pėmis; tikrai ne rūdžių spalvos kongiečių trobelės; šių namų gyvento­
jai — sveiki, laimingi žmonės, susibūrę pakrantėje, besišnekučiuojan­
tys, vaikštinėjantys, bėgiojantys. Balti žmonės. Turtingi žmonės.
Amonis žvalgėsi prisimerkęs. Peizažas nepriekaištingas, idiliškas.
Jis paleido užuolaidas, nušlitiniavo iki vonios ir apsikabinęs klozetą
spjaudydamasis išsivėmė. Sukaupęs jėgas ir atsistojęs, drebančiomis
kojomis įlipo į dušo kabiną ir atsirėmęs į sienelę dvidešimt minučių
stovėjo po šilto vandens srove gailėdamasis, kad vanduo negali nu­
prausti iš vidaus.
Liaukist susiimk.
Jis apsirengė, paskambinęs paprašė kavos ir jausdamasis kiek
tvirčiau atsisėdo prie stalo. Laikrodis rodė be penkiolikos vienuoliktą.
Reikėjo išsiųsti straipsnį, apybraižą, kurią rašė vakar popiet. Jis pažvel­
gė į prikeverzotus užrašus ir prisiminė, kaip baigėsi vakaras. Mintyse
nušvito atskiros atkarpos — prie viešbučio į jį žvelgianti Marieta, lau­
kianti bučinio, griežtas jo atsisakymas, nors ir suprantant, koks yra
kvailys; toji mergina tikrai žavinga; ji tik ir laukė, kol bus paimta. Vis
dėlto jis norėjo pajusti nors lašą džiaugsmo, kad tą vakarą padarė ir šį
tą gera.
Oi, Dieve, Dženiferė Stirling, susijaudinusi ir įžeista, tiesianti
jam švarką. Ji nugirdo jo beriamą kvailą, bjaurią tiradą apie juos visus.
Ką jis apie ją sakė? Paprasta lepūnėli... galvelėje — jokios originalios
minties. Amonis užsimerkė. Karo zonoje buvo lengviau, pamanė. Sau­
giau. Karo zonoje visada gali pasakyti, kas tavo priešas.
Jam atnešė kavos. Amonis giliai atsikvėpė, prisipylė puodelį.
Pakėlęs telefono ragelį pavargusiu balsu paprašė, kad jį sujungtų su
Londonu.

Fonia Stirling,
aš — nemandagus kiaulė. Džiaugčiausi galėdamas
suversti kaltę nuovargiui ar sakyti, kad mano organizmas
taip keistai sureagavo suvalgius vėžiagyvių. Deja, taip
nutiko dėl alkoholio, kurio man negalima gerti, ir viešoje

96
 vietoje nemokančio elgtis žmogaus choleriško charakterio.
3et ir man būnant blaivam menkai ką galima apie mane
pridurti prie viso to, ką jau išsakiau.
Labai prašau leisti man atsiprašyti. Jeigu prieš
grįždamas į Londoną galėčiau pavaišinti jus ir poną
Stirlingą pietumis, būčiau labai laimingas.
Susigėdęs Antonis O’Haras
F. S. Fridedu ir straipsnio, kurį išsiunčiau į Londoną,
kopiją, norėdamas patikinti jus, kad bent jau pasielgiau
garbingai.

Antonis sulankstė laišką, įdėjo į voką, užklijavo ir apvertė. Gali

būti, kad jis vis dar apgirtęs — niekaip neprisiminė, ar dar kada nors
buvo toks atviras ir sąžiningas rašydamas laišką.
Ir tada Antonis prisiminė, kad nežino adreso, kuriuo galėtų tą
laišką išsiųsti. Jis tyliai nusikeikė stebėdamasis savo kvailumu. Vakar
vakare jį paėmė Stirlingo vairuotojas, o kelionės namo beveik visai
neprisiminė, na, jei neminėsime visokeriopų pažeminimų.
Viešbučio administratorius irgi menkai kuo galėjo padėti. Ster­
lingos? Durininkas papurtė galvą.
— Gal pažįstate? Turtingas žmogus. Svarbus, — kalbėjo Anto­
nis. Burna tebebuvo kaip veltinis.
— Pone, — pavargusiu balsu atsakė durininkas, — čia visi tur­
tingi ir svarbūs.
Popietė buvo šilta, vaiskus dangus tvieskė kone fosforine baltu­
ma. Jis patraukė pėsčias, stengdamasis atsekti kelią, kuriuo vakar va­
žiavo automobiliu. Kelionė truko mažiau nei dešimt minučių — kaip
sunku jam bus rasti tą namą? Paprasčiausiai numes laišką prie durų ir
nueis. Jam nesinorėjo galvoti apie tai, ką veiks grįžęs į miestą; jau nuo
ryto visas organizmas, prisiminęs, kaip ilgai kadaise draugavo su alko­
holiu, dūzgė nenumaldomu noru. Baisiai norėjosi alaus. Vyno. Viskio.
Jam skaudėjo inkstus, vis dar krėtė lengvas drebulys. Pasijusiu geriau,
kai pavaikščiosiu, tarė jis sau sveikindamasis ir linktelėdamas dviem
besišypsančioms moterims su skrybėlėmis nuo saulės.

97
 Dangus virš Antibų buvo svaigiai mėlynas, paplūdimiai nutaš-
kuoti ant balto smėlio besivartančių atostogautojų. Jis prisiminė, kad
prie šito žiedo pasuko kairėn, ir pamatė, kad molinėmis čerpėmis
dengtos vilos kyla į kalnus. Kaip tik tuo keliu ir važiavo. Į nugarą ir
sprandą spigino saulė, skverbėsi pro kepurę nuo saulės. Amonis nusi­
vilko švarką ir žingsniavo persimetęs jj per petį.
Kalnuose, jau už miesto, reikalai suprastėjo. Jis pasuko kairėn,
link bažnyčios, kuri lyg ir atrodė matyta, ir ėmė kopti į kalną. Pušys ir
palmės vis retėjo, o paskui ir visai dingo, palikusios jį be jokio šešėlio;
nuo šviesių uolų ir skaldos tvoskė kaitra. Amonis juto, kaip peršti sau­
lės laižomą odą, ir suprato, kad vakare bus stipriai įdegęs, jam skaudės.
Kartais pravažiuodavo koks automobilis, virš vis gilėjančio skar­
džio pažerdamas smulkių akmenėlių saujas. Vakar vakare kelionė atro­
dė tokia trumpa; ją dar paspartino laukinių žolynų aromatas ir vėsus
prieblandos vėjelis. Dabar priešaky matėsi tik mylias žymintys akme­
nys; Amonio pasitikėjimas vis labiau geso pradėjus svarstyti, jog vis
dėlto gali būti, kadjis pasiklydo.
Donui Franklinui patiktų, svarstė Amonis, sustojęs nosinaite nu­
sišluostyti galvos. Amonis sugebėjo nusigauti iš vieno Afrikos galo į
kitą, prasiskynė kelią per sienas, o štai dabar pasiklydo, nors kelionė
turėjo trukti vos dešimt minučių milijonierių kurortu. Jis pasitraukė
praleisdamas dar vieną automobilį, o paskui pažvairavo prisimerkęs
nuo saulės — sucypęs stabdžiais automobilis sustojo. Burgzdama ma­
šina atbula riedėjo prie jo.
Pro DaimlerSP250 langelį persisvėrė Ivona Monkrif, ant pakau­
šio užsistūmusi saulės akinius.
— Gal išprotėjote? — linksmai pratarė ji. — Jūs čia iškepsite.
Geriau įsižiūrėjęs Amonis pamatė prie vairo sėdinčią Dženiferę
Stirling. Ji žvelgė pro didžiulius tamsius saulės akinius; jos plaukai
buvo sušukuoti atgal ir surišti, veido išraiška neįskaitoma.
— Laba diena, — pasisveikino Amonis, nusiimdamas kepurę.
Staiga jis pamatė, kad suglamžyti jo marškiniai permirkę prakaitu, vei­
das taip pat blizga prakaito lašais.

98
 — Ką, po šimts, veikiate taip toli nuo miesto, pone O’Harai? —
paklausė Dženiferė. — Skubate užfiksuoti kokią nors karštą istoriją?
Amonis nusimetė nuo peties drobinį švarką, įkišo į kišenę ranką
ir išėmęs padavė jai laišką.
— Aš... aš norėjau atiduoti jums štai ką.
— Kas čia?
— Atsiprašymas.
— Atsiprašymas?
— Už netinkamą elgesį vakar vakare.
Ji nė nekrustelėjo, neištiesė rankos ir nepaėmė laiško.
— Dženifere, gal man paimti? — akivaizdžiai susijaudinusi Ivo­
na Monkrif pažvelgė į draugę.
— Ne. Gal galite perskaityti garsiai, pone O’Harai? — paklausė
Dženiferė.
— Dženifere!
— Jeigu ponas O’Haras viską surašė, neabejoju, kad kuo pui­
kiausiai galės tą patį išdėstyti žodžiu, — akinių pridengtas jos veidas
liko abejingas.
Amonis minutėlę pastovėjo žvelgdamas į už nugaros besidrie­
kiantį tuščią kelią, į apačioje plytintį saulės nukepintą kaimą.
— Aš tikrai mieliau...
— Vadinasi, toks ten ir atsiprašymas, ar ne, pone O’Harai? —
maloniu balsu pratarė Dženiferė. — O kelis žodelius brūkštelėti gali
kiekvienas.
Ivona Monkrif sėdėjo įbedusi akis į rankas, purtydama galvą.
Akli Dženiferės saulės akiniai tebebuvo įbesti į jį; tamsiuose stikluose
atsispindėjo jo siluetas.
Amonis atplėšė voką, ištraukė popieriaus lapą ir po akimirkos
perskaitė jai laišką; kalnuose jo balsas skambėjo nenatūraliai garsiai.
Baigęs skaityti įsikišo laišką į kišenę. Tokioje tyloje, kurią trikdė tik
tyliai burzgiantis automobilio variklis, jis jautėsi keistai sutrikęs.
— Mano vyras, — galiausiai pratarė Dženiferė, — išvykęs į Af­
riką. Šįryt iškeliavo.

99
 —Tada labai apsidžiaugčiau, jei leistumėte jums ir poniai Mon-
krif nupirkti pietus, — jis pažvelgė į laikrodį. — Dabar jau reikėtų
sakyti „vėlyvus pietus“.
—As negaliu, mieloji. Fransis nori, kad popiet apžiūrėčiau jach­
tą. Aš jam sakiau, kad svajoti niekas nedraudžia.
— Mes parvešime jus atgal į miestą, pone O’Harai, — pasakė
Dženiferė mostelėjusi į mažutę galinę sėdynę. —• Nenoriu būti kalta
dėl to, kad garbingiausias Nation korespondentas gavo saulės smūgį ir
dar apsinuodijo alkoholiu.
Ji palaukė, kol išlipusi Ivona palaikė atlenktą priekinę sėdynę,
kad įliptų Amonis, o paskui pasirausė daiktadėžėje.
— Štai, — pratarė mesdama jam nosinaitę. — Ir turbūt žinote,
kad ėjote į visai priešingą pusę? Mes gyvename štai ten, — moteris
parodė į tolumoje dunksantį medžiais apaugusį kalną. Jos lūpų kam­
pučiai vos pastebimai suvirpėjo, ir Amonis pamanė, kad galbūt jam
atleista; abi moterys galiausiai prapliupo juoktis. Gerokai palengvėju­
sia širdimi Amonis O’Haras vėl užsidėjo kepurę, ir jie pajudėjo siauru
keliu žemyn, miesto link.

Automobilis įstrigo spūstyje beveik iškart, kai jie paleido Ivoną

prie Šv. Jurgio viešbučio.
— Žiūrėkite man, padoriai elkitės, — pasakė Ivona modama
ranka ir atsisveikindama. Amonis atkreipė dėmesį į tai, kad ji tuos žo­
džius ištarė linksmai ir lengvabūdiškai, kaip žmogus, puikiai žinantis,
kad jokia alternatyva negalima.
Jiems likus vieniems nuotaika pasikeitė. Dženiferė Stirling nuti­
lo, važiavo įsmeigusi akis į kelią, nors prieš dvidešimt minučių elgėsi
visiškai kitaip. Amonis vogčiomis dirsčiojo į lengvai saulėje įdegusias
jos rankas, profilį, o ji atkakliai žiūrėjo į besidriekiančią automobilių
galinių šviesų eilę. Jis svarstė, ar dabar ji pyksta labiau, nei apskritai
ketino sau leisti.
— Kaip ilgai jūsų vyras bus Afrikoje? — norėdamas nutraukti
tylą pasiteiravo Amonis.

100
 — Gal savaitę. Jis retai kada užtrunka ilgiau, — ji dirstelėjo iš­
kišusi pro langą galvą, turbūt norėdama išsiaiškinti, kas stabdo eismą.
— Tokia ilga kelionė ir taip trumpai būna.
— Na, jūs geriau žinote, pone O’Harai.
— Aš?
Dženiferė pakėlė antakį.
— Jūs viską žinote apie Afriką. Vakar vakare pasakojote.
— Viską?
— Žinote, kad dauguma ten verslą turinčių žmonių yra sukčiai.
— Aš taip sakiau?
— Ponui Lafajetui sakėte.
Amonis kiek pasmuko sėdynėje.
— Ponia Stirling... — pradėjo jis.
— Oi, nesijaudinkite. Lorensas jūsų negirdėjo. Girdėjo Fransis,
bet tenykštis jo verslas visai nedidelis, todėl nemanau, kad jūsų žo­
džius būtų priėmęs asmeniškai.
Automobilių eilė pajudėjo.
— Leiskite pavaišinti jus pietumis, — pratarė Amonis. — Labai
prašau. Norėčiau gauti progą, nors pusvalandį, įrodyti, kad nesu pa­
skutinis asilas.
— Manote, kad taip mikliai galite pakeisti mano nuomonę? —ji
vėl nusišypsojo.
— Esu pasiryžęs, jei neprieštarausite. Pasakykite, kur mums ver­
tėtų užeiti.

Padavėjas jai atnešė aukštą stiklinę limonado. Atsigėrusi Dženife­

rė atsilošė kėdėje ir nužvelgė jūros horizontą.
— Nuostabus vaizdas, — pasakė jis.
— Taip, — pritarė ji.
Išdrikę jos plaukai buvo panašūs į dažus, išvarvėjusius iš inde­
lio — šilkinėmis šviesiomis sruogomis jie krito iki pečių. Ne visai
Amonio skonio. Jam patiko ne tokio įprasto grožio moterys, bet su

101
tamsesnių paslapčių užuomina, tokios, kurių kerai skleidžiasi ne taip
akivaizdžiai.
—Jūs negeriate?
Amonis pažvelgė į savo taurę.
—Tiesą sakant, neturėčiau.
— Žmona liepė negerti?
— Buvusi žmona, — pataisė jis Dženiferę. — Oi, ne, gydytojai.
— Vadinasi, praėjęs vakaras jums tikrai buvo nepakenčiamas?
Jis patraukė pečiais.
— Retai išeinu pasižmonėti.
— Jūs — atsitiktinis turistas.
— Gal ir taip. Ginkluotas konfliktas mane mažiau baugintų.
Šįkart ji nusišypsojo šelmiškai.
— Vadinasi, jūs — kaip Viljamas Butas, — pratarė. — Absoliu­
čiai nesuprastas Rivjeros visuomenės karo zonoje.
— Butas... — išgirdęs nelaimingo Vo* romano personažo vardą
tądien jis pirmąkart nuoširdžiai nusišypsojo. — Manau, visai teisėtai
galėjote parinkti ir daug prastesnį palyginimą.
Į restoraną įžengė moteris, prie galingos krūtinės spausdama šu­
nelį su į sagutes panašiomis akytėmis. Ji laviravo tarp stalelių gana
ryžtingai, neleisdama sau blaškytis, genama numatyto tikslo. Atsisė­
dusi prie tuščio stalelio vos per kelias vietas nuo jų, moteris su palen­
gvėjimu atsipūtė. Ji pastatė šunelį ant grindų, o šis stovėjo pabrukęs
uodegą, visas drebėdamas.
—Taigi, ponia Stirling...
— Dženiferė.
— Dženifere, papasakokite apie save, — paprašė Amonis, pa­
linkdamas per stalelį.
— Tai jūs turėtumėte pasakoti. Na, atsiskleisti ir parodyti, koks
esate.
-Ką?

* Evelyn Waugh — anglų satyrikas.

102
 — Turite įrodyti, kad nesate visiškas asilas. Kiek atsimenu, sky­
rėte sau pusvalandį.
— Aa. O kiek man dar liko?
Dženiferė pažvelgė į laikroduką.
— Maždaug devynios minutės.
— O kaip elgiausi iki šiol?
— Jums neverta tikėtis, kad taip greitai ką nors pasakysiu.
Tada jie nutilo; nors Amoniui tai nebuvo būdinga, jis nežino­
jo, ką sakyti, o ji turbūt gailėjosi pasirinkusi tokius žodžius. Amonis
O’Haras prisiminė paskutinį su moterimi užmegztą romaną; toji mo­
teris — jo odontologo žmona, raudonplaukė, moters oda buvo tokia
perregima, jog jis vengdavo ilgiau į ją žiūrėti, kad nepamatytų, kas po
ta oda. Jai buvo nusibodęs gerokai užsitęsęs vyro abejingumas. Amo­
nis įtarė, kad ji pasidavė vilionėms greičiau norėdama atkeršyti nei dėl
kokių nors kitokių priežasčių.
— Ką veikiate per dienas, Dženifere?
— Bijau ir pasakyti.
Amonis pakėlė antakį.
— Taip menkai ką naudinga nuveikiu, kad tikrai bijau jūsų ne­
prielankumo, —šiuos žodžius ji ištarė taip, jogAmonis iškart suprato,
kad ji nieko nebijo.
— Prižiūrite du namus.
— Neprižiūriu. Prižiūri nusamdyti žmonės. Londone ponia Kor-
doza daug geriau išmano namų ruošos darbus nei aš.
— Tai ką veikiate jūs?
— Rengiu kokteilių vakarėlius, pietus. Stengiuosi, kad viskas
būtų gražu. Ir pati esu kaip puošmena.
— Jums puikiai sekasi.
— Ooo, aš — tikra žinovė. Suprantate, turiu ypatingų įgūdžių
ir talentų.
Jis būtų galėjęs žiūrėti į ją visą dieną. Viršutinė jos lūpa buvo
kažin kaip ypatingai išlinkusi ir dailia linija susiliejo su švelnia panosės
oda. Ši veido dalis turi specialų pavadinimą; Amonis neabejojo, kad
ganėtinai ilgai pažiūrėjęs jis tą pavadinimą prisimintų.

103
 — Darau tai, kam ir buvau auginama. Susimedžiojau turtingą
vyrą ir dabar stengiuosi, kad jis būtų laimingas.
Šypsena priblėso. Gal mažiau nei jis patyręs žmogus būtų to ne­
pastebėjęs, nepamatęs akyse šmėstelėjusio šešėlio, kažko rimčiau nei
pats paviršėlis.
— Tiesą sakant, norėčiau išgerti, — pasakė Dženiferė. — Ar la­
bai baisiai jausitės nepatenkintas?
— Būtiniausiai išgerkite. Džiaugsiuosi už jus.
— Džiaugsiuosi užjus, — pakartojo ji pakėlusi ranką kviesdama
padavėją. Ji paprašė martinio ir daug ledukų.
Pramoginis gėrimas, pamanė Amonis; ši moteris neturėjo ko
slėpti, jai nereikėjo užsimiršti geriant alkoholį. Jis truputį nusivylė.
— Jeigu jums nuo to bus geriau, — nerūpestingai dėstė Amo­
nis, — ir aš, be darbo, daugiau nieko neišmanau.
— Oi, net neabejoju, — atsakė ji. — Vyrams daug paprasčiau
dirbti, nei užsiimti kuo nors kitu.
— Kuo nors kitu?
— Kasdienybės netvarka — žmonėmis, kurie elgiasi ne taip, kaip
norėtum, ir jaučia tai, ko nenorėtum. Dirbdamas gali pasiekti konkre­
čių rezultatų, tapti savo srities meistru. Ką pasakai, tą žmonės ir daro.
— Tik ne mano pasaulyje, — nusijuokė Amonis.
— Bet jūs galite parašyti istoriją ir jau kitą dieną išvysti ją spau­
dos kioske. Ar tuo nesididžiuojate?
— Didžiavausi. Bet pasididžiavimas greitai išvesta. Nemanau,
kad esu padaręs ką nors, kuo galėčiau ilgėliau didžiuotis. Viskas, apie
ką rašau, greitai praeina. Rytojaus dieną laikraštis tampa vyniojamuo­
ju popieriumi.
—Tikrai? Tai kam taip sunkiai dirbti?
Jis nurijo įstrigusį gumulą, mėgindamas nuginti prisiminimus
apie sūnų. Staiga Amonis labai panoro išgerti. Vargais negalais jis iš­
spaudė šypseną.
— Dėl visų jūsų paminėtų priežasčių. Dirbti — daug lengviau
nei užsiiminėti kuo kitu.
Jųdviejų žvilgsniai susitiko, ir tą neapdairią akimirką jos šypsena

104
išblėso. Dženiferė truputį nuraudo ir ėmė lėtai maišyti kokteilį šiau­
deliu.
— Džiaugsiuosi užjus, — vėl pratarė ji. — Turėsite man paaiš­
kinti, ką tai reiškia, Antoni.
Jo vardą ji ištarė taip, kad jis iškart pajuto keistą intymumą. Šitai
kažką pranašavo — gal panašų pokalbį ateityje?
—Tai reiškia... —Amoniui džiūvo burna, — tai reiškia malonu-
mą, patirtą todėl, kad kažkas kitas irgi patyrė malonumą.

Kai Dženiferė nuvežė Amonį į viešbutį, jis kone valandą išgulėjo

ant lovos įsmeigęs akis į lubas. Paskui nusileido prie administracijos
stalelio, paprašė atviruko ir parašė savo sūnui laiškelį svarstydamas, ar
Klarisa leis sau vargintis ir tikrai tą laiškelį perduos.
Grįžęs į savo numerį jis rado po durimis pakištą raštelį:

Gerbiamas Šutai, kadangi vis dar manęs neįtikinote,

kad nesate asilas, norėčiau jums suteikti dar vieną
progą įtikinti. Sugriuvo mano šio vakaro planai. Fietausiu
nKalipsėsuviešbutyje Sent Žako gatvėje; 3.00 vai. vakaro
lauksiu draugijos.

Jis du kartus perskaitė raštelį ir nubėgo laiptais išsiųsti Donui

telegramos:

NEKREIPK DĖMESIO Į PASKUTINĘ TELEGRAMĄ TAŠKAS LIEKU

PADIRBĖTI PARAŠYSIU STRAIPSNIŲ CIKLĄ APIE AUKŠTĄJĄ
RIVJEROS VISUOMENĘ TAŠKAS PARAŠYSIU IR APIE NAUJAUSIAS
MADOS TENDENCIJAS TAŠKAS

Šyptelėjęs Amonis sulankstė lapelį ir atidavė administratoriui,

įsivaizduodamas telegramą skaitančio redaktoriaus veidą, o paskui
mėgino išsiaiškinti, kaip suspėti iki vakaro išvalyti kostiumą.

105
 *

Tą vakarą Amonis O’Haras buvo neįtikėtinai žavingas. Jis elgėsi

taip, kaip turėjo elgtis aną vakarą. Jis elgėsi taip, kaip turbūt turėjo
elgtis gyvendamas santuokoje. Buvo sąmojingas, mandagus, galantiš­
kas. Ji niekada nebuvo Konge — vyras pasakė, esą toji šalis „ne jai“,
ir gal todėl, kad jautė nenumaldomą poreikį priešgyniauti Stirlingui,
Amonis pasiryžo priversti ją panorėti tą šalį pamilti. Jis pasakojo apie
elegantiškas medžiais apsodintas Leopoldvilio gatves, apie belgų kolo­
nistus, už baisią kainą importuojančius konservuotą ir šaldytą maistą,
kad tik nereikėtų valgyti iš dosniausio pasaulyje gausybės rago byran­
čių produktų. Pasakojo jai apie tame mieste gyvenusių europiečių pa­
tirtą šoką, Leopoldvilio kariuomenėje kilus maištui ir prasidėjus jų
persekiojimui, apie jų bėgimą į sąlyginai saugų Stenlivilį.
Amonis norėjo, kad Dženiferė jį pamatytų iš pačios geriausios
pusės, kad žiūrėtų į jį žavėdamasi, o ne gailėdamasi ar pykdama. Nu­
tiko keistas dalykas — vaidindamas žavuolį ir linksmą nepažįstamąjį
akimirką jis pasijuto vėl tapęs savimi. Prisiminė savo motiną; vaikys­
tėje ji sakydavo jam: „Šypsokis ir būsi laimingesnis.“ Anuomet jis ja
netikėjo.
Dženiferė irgi buvo linksma. Ji daugiau klausėsi nei kalbėjo, kaip
buvo pratusios bendrauti įgudusios moterys, ir kai kartą nusijuokė
iš kažkokių Amonio pasakytų žodžių, jis pasijuto trokštąs dar kartą
ją prajuokinti. Patenkintas pamatė, kad jie traukia prie gretimų sta­
lelių sėdinčių žmonių žvilgsnius: kokia neįtikėtinai linksma pora sėdi
prie šešiolikto stalelio. Keista, bet ji visai nesidrovėjo būti stebima su
žmogumi, kuris nėra jos vyras. Gal taip ir veikia Rivjeros visuomenė,
svarstė Amonis, — kaip vis nauji socialiniai duetai su kitų žmonių vy­
rais ir žmonomis. Jis nenorėjo galvoti apie kitokią svarstymų galimybę
— kad jo statuso ir jo klasės žmogus neturėtų būti laikytinas grėsme.
Ilgai netrukus po to, kai jiedu suvalgė antrą patiekalą, prie jų sta­
liuko pasirodė vyriškis, apsivilkęs nepriekaištingai sukirptu kostiumu.
Jis pabučiavo Dženiferę į abu skruostus ir apsikeitęs su ja keliomis
mandagiomis frazėmis laukė, kol bus supažindintas su Amoniu.

106
 — Mielasis Ričardai, tai — ponas Butas, — rimtu veidu tarė
ji. — Vienam Anglijos laikraščiui jis rasė apybraižą apie Larį. Dabar
as jį supažindinu su kai kuriomis smulkmenomis ir stengiuosi įrodyti,
kad pramonininkai ir jų žmonos nėra beviltiški nuobodos.
— Nemanau, kad kam nors galėtų šauti į galvą pavadinti tave
nuoboda, Džene, — sveikindamasis jis ištiesė Amoniui ranką. — Ri­
čardas Keisas.
— Amonis... ee... Butas. Kaip matau, Rivjeros visuomenė tikrai
nėra nuobodi. Ponas ir ponia Stirlingai buvo nuostabūs šeiminin­
kai, — atsakė Amonis. Jis buvo prisižadėjęs elgtis diplomatiškai.
— Gal ponas Butas ir apie tave ką nors parašys. Ričardas turi
viešbutį pačioje kalno viršūnėje. Tą, iš kurio atsiveria nuostabūs vaiz­
dai. Tai neabejotinai svarbiausias Rivjeros visuomenės centras.
— Gal mes galėtume jus pas save apgyvendinti, kai čia atvyksite
kitą kartą, pone Butai, — pasiūlė vyriškis.
— Man būtų labai malonu, bet palauksiu ir pažiūrėsiu, ar ponui
Stirlingui patiks tai, ką parašiau; tik tada paaiškės, ar man bus leista
sugrįžti, — atsakė Amonis. Jau vėliau jis pagalvojo, jog jiedu labai
stengėsi kartkartėmis paminėti Lorenso vardą, kad jis, nors ir nema­
tomas, būtų drauge.
Tą vakarą Dženiferė švytėte švytėjo. Ji skleidė tokią energiją, ku­
rios vibracijas, kaip atrodė Amoniui, gali pagauti tik jis. Ar tai aš tave
taip veikiu? — svarstė jis žiūrėdamas, kaip ji valgo. O gal tau tik pa­
lengvėjo nejaučiant varžančio vyro žvilgsnio? Prisiminęs, kaip aną va­
karą ją žemino Stirlingas, dabar Amonis klausinėjo jos nuomonės apie
rinkas, apie poną Makmilaną, karališkąsias vestuves, stengdamasis ne­
brukti savo nuomonės. Moters žinios apie kitas sritis buvo menkos,
tačiau ji puikiai išmanė žmogaus prigimtį ir susidomėjusi klausėsi jo
žodžių, todėl jos draugija buvo labai maloni. Amonis trumpam prisi­
minė Klarisą, kandžias jos replikas kitų atžvilgiu, jos sugebėjimą kito
akyje įžiūrėti net menkiausią krislą. Jis jau daugelį metų nesimėgavo
štai tokiu šauniu vakaru.
— Man greitai reikės eiti, — tarė Dženiferė pažvelgusi į laikrodėlį.
Jiems atnešė kavos ir mažą sidabrinį padėkliuką su dailiais pyragaičiais.

107
 Gerokai nusivylęs jis padėjo ant stalo servetėlę.
— Negalite, — pratarė Amonis ir paskubėjo pridurti: — Aš vis
dar nesu tikras, kad pakeičiau apie mane susidarytą nuomonę.
—Tikrai? O man atrodo, kad pakeitėte, — ji nusigręžė ir pama­
tė prie baro stovintį Ričardą Keisą su draugais. Vyras greitai nusisuko,
tarsi būtų užkluptas ją stebintis.
Ji pažvelgė Amoniui į akis. Jeigu ir buvo surengusi jam egzaminą,
Amonis jį išlaikė. Pasilenkusi ji tyliai paklausė:
— Mokate irkluoti?
— Ar moku irkluoti*

Jie nuėjo į prieplauką. Ji žiūrėjo į vandenį lyg dvejotų, kurią

valtelę pasirinkti — vis skaitė ir skaitė jų pavadinimus, kol galiausiai
bakstelėjo pirštu į mažą valtelę. Amonis įlipo pirmas, paskui padavė
jai ranką, kad galėtų įsitaisyti priešais. Pūtė šiltas vėjelis, rašalo juodu­
mo tamsoje taikiai mirkčiojo žvejų laivelių žiburiai.
— Kur plaukiam? — Amonis nusivilko švarką, pasidėjo jį šalia
ir paėmė irklus.
— Ai, irkluokite štai ten. O kur plaukti toliau, pasakysiu.
Jis irklavo lėtai, klausydamasis į valtelės šonus teliūskuojančių Vil­
nių. Dženiferė sėdėjo priešais, ant pečių užsimetusi šaliką. Ji buvo nusi­
sukusi, kad geriau matytų, kur plaukia, ir kad galėtų duoti nurodymus.
Amonio mintys aprimo. Įprastai susiklosčius aplinkybėms, jis
mąstytų apie tolimesnių veiksmų strategiją džiugiai jaudindamasis dėl
būsimų nakties nuotykių. Bet dabar, net ir likęs vienas su šia mote­
rimi, net ir sulaukęs jos kvietimo pasiirstyti po tamsią jūrą, nesijautė
tvirtai žinąs, kaip šis vakaras klostysis toliau.
— Ten, — pratarė ji rodydama pirštu. — Štai toji.
— Sakėte, laivelis, — jis žiūrėjo į didžiulę grakščią baltą jachtą.
— Didžiulis laivelis, — nusileido ji. —Tiesą sakant, nesu didelė
jachtų žinovė ar gerbėja. Ja naudojuosi vos porą kartų per metus.
Jie pririšo valtelę ir perlipo į jachtą.
Dženiferė pasiūlė jam sėstis ant pagalvėlėmis nukloto suolo ir

108
po kelių minučių grįžo iš kajutės. Stengdamasis per daug akivaizdžiai
nespoksoti į neįtikėtinai mažas jos pėdutes, Amonis pastebėjo, kad ji
nusiavė batelius.
— Sutaisiau jums nealkoholinį kokteilį, — pasakė duodama tau­
rę. — Pamaniau, kad į tonizuojamąjį vandenį nebegalėsite žiūrėti.
Buvo šilta, nors jachta stovėjo tolokai nuo uosto; bangavo taip
menkai, kad laivas beveik nesiūbavo. Už Dženiferės nugaros matėsi
uosto žiburiai, girdėjosi kartkartėmis pakrantės keliu praburzgiantys
automobiliai. Amonis prisiminė Kongą ir pasijuto taip, tarsi iš pragaro
būtų išsviestas į neįsivaizduojamai nuostabų dangų.
Dženiferė įsipylė martinio ir įsitaisė ant suolo priešais Amonį,
parietusi po savimi kojas.
— Na, —pratarė Amonis, —o kaip jūs susipažinote su savo vyru?
— Su vyru? Ar mes vis dar dirbam?
— Ne. Tik mane intriguoja.
— Kas?
— Kaip jis... — Amonis nutilo rinkdamas žodžius. — Man įdo­
mu, kaip nutinka, kad galiausiai žmonės nutaria likti kartu.
— Susipažinome pokylyje. Jis aukojo pinigus sužeistiems ka­
riams. Prisėdo prie mano staliuko, pakvietė kartu papietauti, ir viskas.
— Ir viskas?
— Viskas vyko labai paprastai. Po kelių mėnesių jis pasiūlė už jo
tekėti, ir aš sutikau.
— Buvote labai jauna.
— Dvidešimt dvejų. Mano tėvai labai džiaugėsi.
— Todėl, kad jis turtingas?
— Todėl, kad, jų manymu, jis man buvo tinkama partija. Soli­
dus, puikios reputacijos.
— Ir šitai jums svarbu?
— Ar tai nėra svarbu visiems? — ji gniaužė tarp pirštų sijono
kraštą, tai jį suglamžydama, tai vėl ištiesindama. — O dabar aš klausi-
nėsiu. Kaip ilgai buvote vedęs, pone Butai?
— Trejus metus.
— Nelabai ilgai.

109
 — Gana greitai paaiškėjo, kad padarėme klaidą.
— Ir ji neprieštaravo, kad išsiskirtumėte?
— Ji mane paliko. — Dženiferė jį nužvelgė, ir Antonis suprato,
kad taip ji stengiasi nuspėti, kuo gi jis žmonai neįtiko. — Nebuvau
ištikimas vyras, — pridūrė Antonis nė pats nesuprasdamas, kodėl tu­
rėtų apie tai pasakoti.
— Turbūt ilgitės sūnaus.
—Taip, — atsakė jis. — Kartais svarstau, ar tikrai būčiau išsisky­
ręs, jeigu būčiau žinojęs, kaip labai jo ilgėsiuosi.
— Ar todėl ir geriate?
Antonis kreivai šyptelėjo.
— Nemėginkite manęs perauklėti, ponia Stirling. Labai daug ge­
ranoriškų moterų jau norėjo manimi pasirūpinti.
Ji pažvelgė į savo taurę.
— O kas sakė, kad noriu jus perauklėti?
—Jūsų balse nuskambėjo... globėjiška intonacija. Mane tai nervina.
—Jums niekaip nepavyksta nuslėpti liūdesio.
— Ir jūs tai iškart pastebėjote?
— Aš — ne kvailė. Nėra žmonių, kurie gauna viską. Ir aš šitai
žinau taip pat gerai kaip ir jūs.
—Jūsų vyras turi viską.
— Malonu, kad taip sakote.
— Bet aš tai sakau nemaloniai.
Jų žvilgsniai susitiko, o paskui ji nukreipė akis kranto pusėn.
Dabar jiedu buvo nusiteikę karingai, sakytum, pyko vienas ant kito.
Ištrūkę iš tikro gyvenimo pakrantėje jie tarsi išlaisvėjo. Ašjos geidžiu,
pamanė Antonis ir gerokai aprimo suvokęs, kad vis dar geba jausti
tokius įprastus jausmus.
— Su keliomis ištekėjusiomis moterimis esate permiegojęs? —
nutraukė tylą Dženiferės balsas.
Antonis vos nepaspringo gėrimu.
—Turbūt bus paprasčiau pasakyti, kad miegojau su keliomis ne­
tekėjusiomis.
Ji svarstė jo žodžius.
— Ar su mumis saugiau?

110
 — Taip.
— O kodėl tos moterys su jumis miega?
— Nežinau. Gal todėl, kad jaučiasi nelaimingos.
— Ir jūs padarote jas laimingas.
— Manau, menkai valandėlei padarau.
— Ar dėl to nesijaučiate esąs alfonsas? — ir vėl jos lūpų kampu­
čiuose ėmė žaisti šypsnys.
— Ne, jaučiuosi esąs vyras, norintis pasimylėti su ištekėjusia mo­
terimi.
Šįkart tyla įsismelkė iki kaulų smegenų. Amonis būtų tą tylą nu­
traukęs, jei tik būtų nutuokęs, ką sakyti.
— Neketinu su jumis mylėtis, pone O’Harai.
Jis du kartus mintyse pakartojo jos žodžius, kol galutinai įsitiki­
no, ką ji pasakė. Stengdamasis atsigauti Amonis vėl atsigėrė.
— Ir puiku.
— Tikrai?
— Ne, — jis išspaudė šypseną. — Nepuiku. Bet kitaip nebus.
— Nesu tokia nelaiminga, kad su jumis permiegočiau.
Viešpatie, kai ji pažvelgė jam į akis, Amoniui pasirodė, kad ji
mato viską. Jis negalėjo pasakyti, ar jam šitai tikrai patiko.
— Po vestuvių nesu net pabučiavusi jokio kito vyro. Nė vienintelio.
— Žavu.
— Jūs netikite tuo, ką sakote.
— Tikiu. Tai retenybė.
— O dabar jums atrodo, kad aš baisiai nuobodi. — Dženiferė
atsistojo ir nuėjo prie borto; priėjusi prie tiltelio atsigręžė. — Ar ište­
kėjusios moterys irgi jus įsimyli?
— Truputį.
— Ar jos liūdi, kai jas paliekate?
— O kodėl nemanote, kad jos mane palieka?
Ji laukė.
— Kai jos įsimyli, — galiausiai tarė Amonis, — dažniausiai su
jomis nebekalbu.
— Jūs jas ignoruojate?

111
 — Ne. Dažnai būnu užsienyje. Stengiuosi per ilgai neužsibūti vie­
noje vietoje. Be to, jos turi savovyrus, savo gyvenimus... Nemanau, kad
kuri nors būtų ketinusi palikti savo vyrą. As joms tik... paįvairinimas.
— Ar kurią nors iš jų mylėjote?
— Ne.
— Ar mylėjote savo žmoną?
— Maniau, kad mylėjau. Bet dabar jau nebežinau.
— Ar kada nors ką nors mylėjote?
— Sūnų.
— Kiek jam metų?
— Aštuoneri. Jūs būtumėte gera žurnalistė.
— Jums išties sunku susitaikyti su tuo, kad aš nedarau nieko
naudinga, tiesa? — ji prapliupo juoktis.
— Manau, kad jūs švaistote save šiame gyvenime.
—Tikrai? Ir kuo norėtumėte, kad užsiimčiau? — Dženiferė žen­
gė kelis žingsnelius jo pusėn. Amonis matė, kaip blyški jos oda atspin­
di mėnulį, kaip kaklo duobutėje sukritę šešėliai. Ji žengė dar vieną
žingsnį ir nuleidusi balsą, nors nieko arti nebuvo, pratarė:
— Kąjūs man ką tik sakėte, Antoni? Nemėginkite manęsperauklėti.
— Kodėl turėčiau? Juk sakėte, kad nesate nelaiminga, —jo balsas
strigo galugerkly. Dabar ji buvo taip arti, akimis ieškojo jo žvilgsnio.
Amonis jautėsi apgirtęs, visi pojūčiai rodėsi paaštrėję — tarsi kiekvie­
na jos ląstelė negailestingai skverbtųsi į jo sąmonę, visam laikui palik­
dama ten antspaudą. Jis kvėpė jos aromatą — gėlių ir Rytų dvelksmą.
— Man atrodo, — ramiai kalbėjo ji, — kad viską, ką man pa­
sakėte šįvakar, būtumėte pasakęs bet kuriai kitai ištekėjusiai moteriai.
— Klystate, — atsakė Amonis. Bet iš tikrųjų jis žinojo, kad ji
visai teisi. Tik tiek jis ir tegalėjo padaryti, valdydamasis neužčiaupti
jos savo lūpomis. Jam atrodė, kad dar niekada gyvenime nebuvo taip
susijaudinęs.
— Man atrodo, — pratarė ji, — kad mudu galėtume padaryti
vienas kitą baisiai nelaimingus.
Jai prabilus, Amoniui pasirodė, kad viduje kažkas apsivertė; ne­
jau jis pasiduoda?
— O man atrodo, kad man tai labai patiktų, — lėtai atsakė jis.

112
 Lieku Graikijoje, neketinu grįžti į Londoną, nes tu
mane gąsdini, bet gerąja prasme.

Vyras moteriai — atviruku

 Moterys vėl barbeno į stiklą. Ji jas matė pro miegamojo langą:
viena — juodaplaukė, kita — neįtikėtinai raudonų plaukų; abi buvo
įsitaisiusios prie pirmame aukšte esančio buto lango gatvės kampe.
Kai pro šalį eidavo koks nors vyras, jos imdavo barbenti į langą, mo­
juoti ir šypsotis, tarsi galėtų atsirasti toks neprotingas žmogus, kuriam
šautų į galvą pakelti į jas akis.
Tos moterys siutino Lorensą. Kiek anksčiau šiais metais aukštes­
nysis teismas nagrinėjo bylą, kurios metu teisėjas įspėjo tokias mote­
ris taip nesielgti. Lorensas sakė, kad toks kitų užkabinėjimas, nors ir
nekrentantis į akis, kenkia viso kvartalo prestižui. Jis niekaip negalėjo
suprasti, kodėl niekas nieko nedaro, jei jos tikrai pažeidžia įstatymą.
Dženiferei jos netrukdė. Tos moterys už stiklo jai atrodė kaip
kalinės. Kartą netgi pati joms pamojavo, bet todvi tik pažvelgė nieko
nesakančiomis akimis, ir ji nuskubėjo toliau.
O šiaip jos dienos bėgo nauju ritmu. Keldavosi kartu su Lorensu,
kol vyras skusdavosi ir rengdavosi, išvirdavo jam kavos, paskrudinda­
vo skrebučių, atnešdavo iš koridoriaus laikraštį. Dažnai ji atsikeldavo
pirma, susišukuodavo ir pasidažydavo, kad sukiodamasi po virtuvę su
chalatu atrodytų gražiai ir tvarkingai, jeigu kartais vyras teiktųsi dirs­
telėti į ją atplėšęs akis nuo laikraščio. Negirdint susierzinimo pritvin­
kusių jo atodūsių lengviau pradėti dieną.
Lorensas pakildavo nuo stalo, leisdavosi jos aprengiamas paltu ir
paprastai šiek tiek po aštuntos į lauko duris mandagiai pasibelsdavo jo
vairuotojas. Ji mojuodavo, kol automobilis dingdavo už kampo.
Po kokių dešimties minučių ji pasitikdavo ponią Kordozą; kol
pasiskundusi, kad šalta, vyresnioji moteris plikydavo joms abiem ar­

115
batos, Dženiferė peržvelgdavo sudarytą tos dienos darbų sąrašą. Be
įprastų darbų — kambarių siurbimo, dulkių valymo ir skalbimo —
dažnai reikėdavo ir šį tą susiūti; kartais iš Lorenso marškinių ranko­
galio ištrūkdavo saga, kartais reikėdavo išblizginti batus. Kartais po­
niai Kordozai tekdavo peržiūrėti lovos skalbinių spintą, patikrinti ar
perlankstyti tai, kas joje sudėta, ant laikraščiu užtiesto virtuvės stalo,
klausantis radijo, nušveisti virtuvės sidabrą.
Tuo metu Dženiferė maudydavosi ir rengdavosi. Kartais su Ivona
užsukdavo į netoliese esančią kavinukę išgerti kavos, kai kada nusives­
davo mamą lengvai užkąsti arba išsikvietusi taksi važiuodavo į miesto
centrą apsipirkti Kalėdoms. Visada stengdavosi grįžti namo iki pietų.
Tada ji dažniausiai rasdavo jau kitokių darbelių poniai Kordozai —
prašydavo, kad ši autobusu nuvažiuotų nupirkti medžiagos užuolai­
doms ar paieškotų tam tikros žuvies, kurią mėgsta Lorensas. Kartą
ji suteikė namų šeimininkei laisvą popietę, norėdama garantuoti sau
valandėlę kitą vienatvės — pakankamai laiko, kad galėtų paieškoti
daugiau laiškų.
Per dvi savaites — tiek laiko buvo praėję nuo tada, kai ji aptiko
pirmąjį laišką, — Dženiferė rado dar du. Ir tie laiškai buvo siųsti į
išsinuomotą pašto dėžutę, bet tikrai adresuoti jai. Ta pati rašysena, tas
pats aistringas atviras kalbėjimas. Laiškų žodžiai keistu aidu atsimušė
jos širdy. Juose buvo rašoma apie įvykius, kurių ji neprisiminė, tačiau
juto aiškų atgarsį — tarsi vis dar ore virpėtų milžiniško varpo dūžiai,
pačiam varpui jau seniai nutilus.
Visi laiškai buvo pasirašyti taip pat — „B.wDženiferė skaitė juos
vėl ir vėl, kol žodžiai smelkte įsismelkė į sielą.

Mieloji mergyte,
dabar ketvirta valanda ryto. Negaliu miegoti
žinodamas, kad šįvakar jis pas tave grįžta. Tai kelias į
—

beprotybę, bet aš drybsau ir įsivaizduoju, kaip jis guli šalia

tavęs turėdamas teisę tave paliesti, apkabinti, o aš bet ką
padaryčiau, kad tik tokia laisvė būtų suteikta man.

116
 Kai radai mane geriantį Alberto bare, tu taip
. “

supykai. Favadinai tai piktnaudžiavimu, o mano atsakymas,

deja, buvo nedovanotinas. Nutrūkę vyrai patys save
skaudina; kad ir kokie žiaurūs ar kvaili buvo mano žodžiai,
man rodos, pati supranti, kad tavieji mane dar labiau
įskaudino. Kai išėjai, Felipė man pasakė, kad esu kvailys; ir
jis buvo teisus.
Visa tai tau pasakoju tam, kad žinotum, jog ketinu
būti geresnis žmogus. Cha! Man net sunku patikėti, kad
rašau tokiomis klišėmis. Visgi tai tiesa. Tu verti mane
norėti būti geresniam. Sėdėjau sau valandų valandas
spoksodamas į viskio butelį, bet vos prieš penkias minutes
galiausiai atsistojau ir visą tą prakeiktą šlamštą išpyliau
į kriauklę. Dėl tavęs, mieloji, būsiu geresnis žmogus. Noriu
gyventi gražiai, noriu, kad manimi didžiuotumeisi. Jeigu
mums teduotos vos kelios valandos ir minutės, noriu, kad
jos ypač aiškiai įsiėstų man atmintin, kad vėliau, tokiomis
akimirkomis, kai sieloje taip juoda, jas prisiminčiau.
Jei kitaip negalima, priimk jį, mano meile, tik nemylėk.
Frašau, nemylėk jo.
Egoistiškai tavo
F

Perskaičius paskutines eilutes Dženiferės akys paplūdo ašaromis.

Tik nemylėk. Prašau, nemylėkjo. Dabar jai viskas pasidarė kiek aiškiau:
ją ir Lorensą skyrusio atstumo ji neįsivaizdavo. Tas atstumas atsirado
todėl, kad ji pamilo kažką kitą. Štai, aistros kupini laiškai; tas vyras
jai atsivėrė taip, kaip Lorensas niekada neatsivertų. Skaitant laiškus
Dženiferei šiurpo oda, daužėsi širdis.// atpažino tuos žodžius. Bet, kad
ir kaip puikiai juos suprastų, širdyje tebežiojėjo tuštuma.
Dženiferės galvoje dūzgė šimtai klausimų. Ar ilgai tęsėsi tas ro­
manas? Ar seniai viskas prasidėjo? Ar ji miegojo su tuo žmogum? Ar
todėl su savo vyru jaučiasi taip nenatūraliai?
Ir labiausiai nesuprantama, kas tas meilužis.

117
 Ji karštligiškai lakstė akimis per visus tris laiškus ieškodama užuo­
minų. Dženiferė neprisiminė nieko, kieno vardas prasidėtų raide B,
išskyrus savo vyro sąskaitininką Bernardą. Tačiau ji nė per nago juo­
dymą neabejojo, kad jo tikrai niekada nemylėjo. Ar B. buvo aplankyti
ligoninėje tada, kai ji gulėjo be sąmonės, kai viskas aplink plūduriavo
miglose? Ar dabar jis laikosi atokiau viską stebėdamas? Ar laukia, kol
Dženiferė jį susiras? Jis kažkur yra. Jis turi raktą į viską.
Diena iš dienos ji stengėsi įsivaizduoti, kaip grįžta į tikrąją savas­
tį, į paslaptį saugančią moterį. Kur ankstesnioji Dženiferė būtų galėju­
si slėpti laiškus? Kur glūdi užuominos į jos kitą — slaptą — buvimą?
Du laiškus ji rado knygose, dar vienas buvo tvarkingai sulankstytas ir
įkištas į kojinę. Visi laiškai buvo paslėpti tokiose vietose, kur jos vyrui
tikrai nešautų į galvą ieškoti. Buvau gudri, mąstė Dženiferė. O paskui,
jau kiek labiau sunerimusi, pagalvojo: buvau dviveidė.

Kartą per pietus, valgydama sumuštinį Džono Leviso užkandinės

antrame aukšte, ji paklausė:
— Mama, kas vairavo, kai patekau į avariją?
Mama pervėrė ją akimis. Restoranėlyje buvo tiršta žmonių, apsi­
krovusių pirkinių krepšiais, apsimuturiavusių storais paltais; salėje ūžė
kalbos ir skimbčiojo indai.
Prieš atsisukdama į Dženiferę ji apsidairė, tarsi išgirstas klausimas
būtų galėjęs suardyti visą tvarką.
— Mieloji, nejau mums tikrai reikia šitai prisiminti?
Dženiferė gurkštelėjo arbatos.
— Aš taip mažai žinau apie tai, kas nutiko. Jeigu galėčiau sudėti
visas dėlionės detales, man būtų lengviau.
—Tu vos nenumirei. Aš tikrai nenoriu apie tai galvoti.
— Bet kas nutiko? Ar vairavau aš?
Dženiferės motina sėdėjo įbedusi žvilgsnį į lėkštę.
— Aš neprisimenu.
— O jei vairavau ne aš, kas atsitiko vairuotojui? Jeigu aš buvau
sužeista, jis taip pat turėjo susižeisti.

118
 — Nežinau. Iš kur galiu žinoti? Lorensas visada prižiūri savo
žmones, juk taip? Manyčiau, jis nebuvo smarkiai sužeistas. O jei ir
reikėjo jį gydyti, drįstu manyti, kad Lorensas už viską sumokėjo.
Dženiferė pagalvojo apie vairuotoją, kuris juos parvežė iš ligoninės;
jis buvo nuovargio nukamuotas, į septintą dešimtį įkopęs žmogus plin-
kančia galva ir tvarkingais ūsiukais. Neatrodė panašus į didelę traumą
patyrusį žmogų, taip pat nepasakytum, kad jis galėtų būti jos meilužis.
Dženiferės mama pastūmė lėkštelę su sumuštinio likučiais.
— Kodėl tau jo nepaklausus?
— Paklausiu. — Tačiau ji žinojo, kad nepaklaus. — Jis nenori,
kad apie tai galvočiau.
— Na, net neabejoju, kad jis teisus, mieloji. Gal tau tikrai vertė­
tų įsiklausyti į vyro patarimą.
— Ar žinai, kur važiavau?
Dabar mama sutriko ir kiek susierzino nuo tokių klausimų.
— Nė nenutuokiu. Tikriausiai važiavai apsipirkti. Klausyk, tai
nutiko kažkur prie Merilbono kelio. Kiek žinau, atsitrenkei į autobu­
są. Arba autobusas atsitrenkė į tave. Mieloji Džene, kaip buvo baisu;
tegalvojome apie tai, kad tik tu pasveiktum. — Ji kietai sučiaupė lū­
pas, ir Dženiferė suprato, kad pokalbis baigtas.
Užkandinės kampe į tamsiai žalią paltą susisupusi moteris žvelgė
į akis vyrui, vedžiojančiam pirštu jai per skruostą. Dženiferei stebint
ji apžiojo piršto galiuką ir švelniai jį krimstelėjo. Toks atsitiktinai pa­
stebėtas intymumas nupurtė Dženiferę lyg elektra. Rodėsi, daugiau
niekas tos poros nepastebėjo.
Ponia Verinder nusišluostė servetėle burną.
— Mieloji, betgi koks dabar skirtumas? Avarija įvyko. Kuo dau­
giau bus tų automobilių, tuo daugiau tykos pavojų. Man atrodo, kad
pusė dabar važinėjančių keliuose žmonių apskritai neturėtų vairuoti.
Ne taip, kaip tavo tėvas. Jis buvo atsargus vairuotojas.
Dženiferė nebežiūrėjo.
— Šiaip ar taip, dabar tu jau visiškai sveika, tiesa? Tau jau geriau?
— Man gerai, — Dženiferė nusišypsojo motinai giedra šypse­
na. — Visai gerai.

119
 *

Dabar, kai jiedu su Lorensu vakarais kur nors išeidavo papietauti

ar išgerti, ji suprato į platų draugų ir pažįstamų ratą žiūrinti kitomis
akimis. Kai kuris nors vyras žiūrėdavo į ją ilgėliau nei derėtų, Dže-
niferė pasijusdavo negalinti atplėšti nuo jo akių. Gal čia jisi Gal už
šio malonaus sveikinimo slypi kokia nors kita prasmė? Ar šią šypseną
priimti kaip iškalbingą?
Jeigu B yra pravardė, galimi trys kandidatai. Džekas Eimoris,
automobilių dalių gamyklos vadovas, yra nevedęs ir, kai jiedu susi­
tiko, demonstratyviai puolė bučiuoti jai ranką. Tačiau bučiuodamas
jis kone mirktelėjo Lorensui, tad ji nesuprato, ar tai tikrai dviguba
apgavystė.
Kitas kandidatas — Regis Karpenteris, Ivonos pusbrolis; kartais
vakarieniaujant svečiuose vyras jai meilindavosi. Tamsiaplaukis, gie­
drų akių, jaunesnis, nei ji tarėsi esantį laiškų autorių, bet labai žavus ir
linksmas, visada besistengiantis atsisėsti šalia jos, jei tik nėra Lorenso.
Ir dar, savaime suprantama, Bilas. Bilas, kuris visada skaldydavo
anekdotus, sakytum, tik jai vienai pralinksminti, kuris juokdamasis
net ir Violetos akivaizdoje skelbėsi ją dievinantis. Akivaizdu, kad jis jai
kažką jaučia. O ji ar galėjo jam ką nors jausti?
Dženiferė pradėjo labiau rūpintis savo išvaizda. Ji reguliariai
lankėsi pas kirpėją, nusipirko kelias naujas sukneles, tapo šnekesnė,
„panašesnė į save“, kaip sakė patenkinta Ivona. Po avarijos ji ištisas
savaites slėpėsi už savo draugių, bet dabar pradėjo klausinėti — man­
dagiai, bet atkakliai kvosdavo tariamuose jų šarvuose ieškodama nors
menkiausio plyšelio, galinčio atskleisti kai kuriuos atsakymus. Kart­
kartėmis ji įpindavo į pokalbius užuominų, paklausdavo, ar prie stalo
yra mėgstančiųjų viskį, o paskui įsižiūrėdavo į vyriškių veidus, ieško­
dama nors menkiausių prisipažinimo kibirkščių. Bet visada netoliese
būdavo Lorensas, todėl ji numanė, kad net ir supratę jos užuominas,
jie vargu ar būtų norėję atsakyti.
Net ir pastebėjęs Dženiferę pernelyg karštai tauškiančią su drau­
gais, jos vyras nesimėtydavo pastabomis. Jis apskritai retai sakydavo jai

120
pastabas. Nuo tos nakties, kai jiedu apsipyko, Lorensas daugiau prie
jos nesiartino. Buvo mandagus, bet tolimas. Jis iki vėlumos dirbdavo
savo kabinete, dažnai atsikeldavo ir eidavo dirbti jai dar nenubudus.
Kelis kartus praėjusi pro svečių kambarį matė sujauktą lovą, vadinasi,
jis ir vėl miegojo vienas, tyliai jai priekaištaudamas. Dženiferė suprato,
kad dėl to turėtų jaustis prasčiau, nei jautėsi iš tikrųjų, bet kanu jai
norėjosi laisvės grįžti į savo privatų paralelinį pasaulį, kuriame galėtų
mėginti prisiminti mistišką aistringą romaną ir išvysti save ją dievi­
nančio žmogaus akimis.
Ir dabar kažkur yra tasai B., kartojo ji sau. Laukiantis.

— Šituos reikia pasirašyti, o ant dokumentų spintelės yra kelios

dovanėlės, kurias šįryt gavome. Dėžė šampano iš Citroen, pintinė iš
Peterboro cementininkų ir dėžutė šokoladinių saldainių iš jūsų bu­
halterių. Žinau, kad nemėgstate saldainių su minkštais įdarais, todėl,
pamaniau, gal man juos išdalyti kitiems. Tokiems minkštiems saldai­
niams ypač neabejinga Elzė Mačinski.
Jis beveik nepakėlė akių.
— Gerai, išdalyk.
Moira suprato, kad pono Stirlingo mintys sukasi tikrai ne apie
kalėdines dovanas.
— Tikiuosi, neprieštarausite, kad užbėgau jums už akių ir šio
to užsakiau Kalėdų vakarėliui. Jūs nusprendėte, kad vakarėlį geriau
surengti čia nei restorane, nes mūsų kompanija gerokai išsiplėtė, todėl
paprašiau tiekėjų pasirūpinti nedideliu švedišku stalu.
— Gerai. Kada vakarėlis?
— Dvidešimt trečią dieną. Po darbo. Bus penktadienis, prieš
laisvadienius.
— Gerai.
Kuo jis taip susirūpinęs? Kodėl toks nelaimingas? Verslas klostosi
kaip niekada gerai. Jų produkcija itin paklausi. Net ir laikraščiams
prognozuojant prastą situaciją dėl kreditų, Acme Mineral and Mining
gali džiaugtis vienu geriausių balansų visoje šalyje. Jie nebegaudavo

121
nerimą keliančių laiškų, o tie, kuriuos gavo aną mėnesį, vis dar gulėjo
viršutiniame jos stalčiuje, boso taip ir neperskaityti.
—Taip pat pamaniau, kad gal norėsite...
Staiga kažką išgirdęs už durų bosas pakėlė akis, ir Moira krūpte­
lėjusi atsigręžė ir pamatė, į ką jis žiūri. Įėjusi į kabinetą ji žengė toliau;
plaukai krito gražiomis bangomis, ant galvos puikavosi daili raudona
skrybėlaitė be kraštų, priderinta prie tokio pat atspalvio batelių. Ką ji
čia veikia? Viešnia apsidairė taip, tarsi ko ieškotų; tada prie jos priėjo
ponas Stivensas iš buhalterijos ir ištiesė ranką. Ji tą ranką paspaudė, ir
jiedu dar kiek pasišnekučiavo, o paskui abu pažvelgė į tą kabineto galą,
kur stovėjo Moira ir ponas Stirlingas. Ponia Stirling kilstelėjo ranką
sveikindamasi.
Moira vėl taisėsi plaukus. Yra moterų, kurios visada moka atro­
dyti taip, tarsi ką tik būtų nužengusios iš mados žurnalo puslapių, ir
Dženiferė Stirling — viena tokių. Tačiau Moira apie tai negalvojo, ji
visada visą energiją mieliau nukreipdavo į darbus, į svarbesnius tikslus.
Vis dėlto nėra lengva nepasijusti pilkai pasilyginus su tokia netikėtai
į biurą įžengusia moterimi — nuo šaltuko švytinčia oda, su ausyse
žėrinčiais deimantiniais auskarėliais. Ponia Stirling atrodė lyg puikiai
įpakuota kalėdinė dovanėlė, tviskantis žaisliukas.
— Ponia Stirling, — mandagiai pasisveikino Moira.
— Sveiki, — atsakė ji.
— Koks malonus netikėtumas, — ponas Stirlingas atsistojo su
ja pasisveikinti; atrodė kiek sutrikęs, bet širdyje turbūt džiaugėsi, kaip
nemylimas mokinys, prie kurio netikėtai priėjo mokyklos meilė.
— Ar man išeiti? — tarp jų atsidūrusi Moira irgi pasijuto nejau­
kiai. — Galėčiau sutvarkyti dar kelis dokumentus...
— Oi, ne, dėl manęs jums tikrai nereikia išeiti. Užtruksiu tik
minutėlę. — Dženiferė vėl atsisuko į vyrą. — Ėjau pro šalį ir pama­
niau, kad užsuksiu paklausti, ar šįvakar ketini grįžti vėlai. Jeigu taip,
važiuočiau pas Harisonus. Jie ruošia karštą vyną.
— Aš... Gerai, važiuok. Jei anksčiau baigsiu, irgi ateisiu.
— Būtų šaunu, — atsakė Dženiferė. Nuo jos lengvai padvelkė
Ninos Riči kvepalais. Moira uostė juos praėjusią savaitę D. H. Evans

122
parduotuvėje, bet pamanė, kad kvepalai kiek per brangūs. Dabar ji
gailėjosi, kad nenusipirko.
— Pasistengsiu nevėluoti.
Ponia Stirling, rodos, visai neskubėjo išeiti. Ji stovėjo priešais
poną Stirlingą, bet atrodė, kad moterį labiau domina pats biuras ir
prie stalų sėdintys vyrai. Apžiūrinėjo visus keistai susikaupusi. Saky­
tum, lyg niekada nebūtų šių patalpų mačiusi.
— Jau senokai čia buvai, — pratarė ponas Stirlingas.
— Taip', — pritarė ji. — Tikrai.
Visi trumpam nutilo.
— Aaa, — netikėtai prabilo ponia Stirling. — Kuo vardu tavo
vairuotojai?
Ponas Stirlingas suraukė kaktą.
— Mano vairuotojai?
Ji patraukė pečiais.
— Pamaniau, gal norėtum, kad jiems suruoščiau kalėdines do­
vanėles.
Ponas Stirlingas atrodė suglumęs.
— Kalėdines dovanėles? Na, ilgiausiai man dirba Erikas. Papras­
tai jam nuperku butelį brendžio. Man atrodo, ši tradicija tęsiasi jau
dvidešimt metų. Kai skubiai prireikia, padeda Simonas. Jis blaivinin­
kas, todėl jam šiek tiek pridedu prie kalėdinio atlyginimo. Nemanau,
kad tau dėl ko nors reikėtų nerimauti.
Ponia Stirling atrodė nusivylusi.
— Na, norėčiau padėti. Tada nupirksiu brendžio, — galiausiai
pasakė ji, rankose spausdama rankinę.
— Išties puiki... mintis, — atsakė ponas Stirlingas.
Dženiferė vėl klaidžiojo žvilgsniu po kabinetą, o paskui pažvelgė
į juodu.
— Na, tikriausiai esate labai užsiėmę. Kaip sakiau, norėjau tik
trumpam užbėgti. Malonu jus matyti... ee... — moters šypsena prigeso.
Moirą žeidė toks šios moters abejingumas. Kiek kartų per pen­
kerius metus jos buvo susitikusios? Ir šioji net nesistengia prisiminti
jos vardo.

123
 — Moira, — pasufleravo ponas Stirlingas, kai tyla tapo nepatogi.
—Taip. Moira. Žinoma. Malonu vėl susitikti.
— Greitai grįšiu, — tarstelėjo ponas Stirlingas ir palydėjo žmoną
iki durų. Moira stebėjo, kaip jiedu apsikeičia keliomis pastabėlėmis, o
paskui, pamojusi pirštinėta ranka, ponia Stirling išėjo.
Sekretorė giliai atsiduso stengdamasi per daug apie tai negalvoti.
Išėjus žmonai ponas Stirlingas liko stovėti kaip įbestas.
Nė pati gerai nesusivokusi, ką daranti, Moira pasuko iš kabineto
ir mikliai priėjo prie savo darbo stalo. Išsitraukusi iš kišenės raktelį ji
atrakino stalčių, pasirausė po laiškų krūvelę ir galiausiai rado, ko ieš­
kojusi. Į pono Stirlingo kabinetą ji grįžo anksčiau už patį bosą.
Jis uždarė duris ir pažvelgė per stiklo sieną, lyg tikėtųsi pamatyti
grįžtančią žmoną. Dabar jis atrodė giedresnis, ne toks įsitempęs.
— Na, — pratarė Lorensas sėsdamasis, — kalbėjai apie kompa­
nijos vakarėlį. Kažką organizavai, — jo lūpose žaidė lengva šypsena.
Moirai gniaužė krūtinę. Kad galėtų normaliai kalbėti, jai teko
nuryti gerklėje įstrigusį kamuolį.
—Tiesą sakant, pone Stirlingai, yra dar kai kas.
Jis paėmė laišką, pasirengęs pasirašyti.
— Aš tuoj. O kas dar?
— Šitai atėjo prieš dvi dienas, — Moira padavė jam voką su
ranka išvedžiotomis raidėmis. — į tą pašto dėžutę, kurią minėjote. —
Lorensui nieko neatsakius, ji pridūrė: — Kaip prašėte, aš ją nuolat
tikrinau.
Ponas Stirlingas kurį laiką spoksojo į voką, paskui pakėlė akis į
ją; jis taip staiga išbalo, jog Moira net išsigando, kad bosas nenualptų.
— Ar tu tuo tikra? Negali būti.
— Bet juk...
— Gal patikrinai ne tą numerį.
— Patikėkite, dėžutės numeris tikrai buvo toks. Tryliktas. Pasi­
naudojau ponios Stirling vardu, kaip jūs ir... siūlėte.
Jis atplėšė voką, užsikvempė ant stalo ir perskaitė kelias eilutes.
Moira stovėjo kitoje stalo pusėje nenorėdama atrodyti smalsi, aiškiai
pajutusi kabinete tvyrančią įtampą. Jai jau darėsi baisu dėl savo poelgio.

124
 Pakėlęs akis jis atrodė pasenęs keleriais metais. Ponas Stirlingas
atsikrenkštė, tada viena ranka sugriebė popieriaus lapą ir suglamžęs
sviedė į šiukšlių dėžę po stalu. Vyro veidas buvo nuožmus.
— Laiškas pasiklydo kažkur pašte. Niekas nieko apie jį neturi
žinoti. Supranti?
Moira žengė žingsnį atgal.
— Taip, pone Stirlingai. Žinoma.
— Uždaryk tą pašto dėžutę.
— Dabar? Bet man dar reikia parengti audito ataskaitą...
— Šiandien popiet. Daryk, ką reikia daryti. Tik uždaryk tą dė­
žutę. Supranti?
— Taip, pone Stirlingai, — ji pasibruko po pažasčia aplanką ir
išėjo iš kabineto. Moira pasiėmė rankinę, užsimetė paltą ir jau buvo
pasirengusi lėkti į paštą.

Dženiferė ketino važiuoti namo. Ji pavargo; kelionė į biurą ne­

davė jokios naudos, pradėjo lyti, praeiviai skubėjo šaligatviu pasistatę
apykakles ir panarinę galvas. Tačiau stovėdama ant savo vyro darbo­
vietės laiptų Dženiferė suprato, kad negali grįžti į tuos tylius namus.
Nulipusi nuo šaligatvio ji susistabdė taksi — mojo tol, kol pa­
matė atmirgančią geltoną švieselę. Purtydama nuo raudono paltuko
lietaus lašus įlipo į automobilį.
— Ar žinote, kur yra »Alberto“ baras? — paklausė Dženiferė, kai
vairuotojas atsirėmė į juos skiriantį stiklą.
— Kurioje Londono dalyje jis yra?
— Atsiprašau, bet nė nenutuokiu. Pamaniau, gal žinosite.
Taksistas suraukė kaktą.
— Meifeire yra »Alberto“ klubas. Galiu jus ten nuvežti, bet neži­
nau, ar jis bus atidarytas.
— Puiku, — atsakė Dženiferė ir įsitaisė ant galinės sėdynės.
Kelionė truko vos penkiolika minučių. Taksi sustojo, vairuotojas
parodė į kitą gatvės pusę.

125
 — Tai vienintelis man žinomas „Alberto“ baras, — pasakė. —
Nesu tikras, ar jums ten patiks, ponia.
Dženiferė perbraukė per langą rankove ir pažvelgė. Įėjimas į rūsį
buvo aptvertas metaline tvorele, laiptų žemyn visai nesimatė. Pavadi­
nimas buvo užrašytas ant išblukusios iškabos, prie durų iš abiejų pusių
dideliuose vazonuose pūpsojo susitaršę kukmedžiai.
— Ar čia?
— Manote, kad ši vieta jums tinkama?
Dženiferė išspaudė šypseną.
— Na, greitai išsiaiškinsiu.
Sumokėjusi vairuotojui ji liko stovėti ant šaligatvio dulkiant lie­
tui. Durys buvo šiek tiek praviros, jas prilaikė šiukšlių dėžė. Įėjus ją
pradėjo bombarduoti alkoholio, įsisenėjusių cigarečių dūmų, prakai­
to ir kvepalų kvapai. Dženiferė pratino akis prie prieblandos. Kairėje
įrengta rūbinė buvo tuščia ir niekieno neprižiūrima, ant stalo buvo
paliktas butelis alaus ir raktai. Žengusi kelis žingsnius siauru kori­
doriumi ji pastūmė dvivėres duris ir atsidūrė milžiniškame tuščiame
kambaryje; priešais nedidelę sceną buvo sustatyti apskriti staliukai, o
ant jų uždėtos kėdės. Tarp staliukų besisukiojanti moteris tampė dul­
kių siurblį ir kartkartėmis nepatenkinta kažką subambėdavo panosėje.
Palei vieną sieną buvo baras. Už baro rūkė kita moteris; ji kalbėjosi su
vyriškiu, ant apšviestų lentynų dėliojančiu butelius.
— Palauk, — pratarė moteris pastebėjusi Dženiferę. — Galiu
kuo padėti, širdele?
Dženiferė juto vertinantį moters žvilgsnį. Tas žvilgsnis nebuvo
labai draugiškas.
— Jūs dirbate?
— O jums atrodo, kad dirbame?
Staiga atsipeikėjusi Dženiferė prisispaudė prie pilvo rankinę.
— Atleiskite. Ateisiu kitu metu.
— Ko norėjote, ponia? — išsitiesdamas paklausė vyriškis. Jo
plaukai buvo juodi, sušukuoti atgal, blyški oda kiek pabrinkusi; aki­
vaizdu, kad jis per daug geria ir per mažai būna gryname ore.

126
 Dženiferė įdėmiai žvelgė į jį stengdamasi suprasti, ar tai, ką jau­
čia, nėra bundanti atmintis.
— Ar jūs... ar jūs esate mane čia matę anksčiau? — paklausė ji.
Vyriškis pralinksmėjo.
— Jei norite, kad nebūčiau matęs, nemačiau.
Moteris pakreipė galvą.
— Čia mes visi labai prastai įsimename žmonių veidus.
Dženiferė žengė kelis žingsnius baro link.
— Ar pažįstate žmogų, vardu Felipė?
— Kas tu? — griežtai paklausė moteris.
— Aš... nesvarbu.
— Kodėl jums reikia Felipės?
Jų veidai pasidarė rūstūs.
— Mudu turime bendrą draugą, — paaiškino Dženiferė.
— Vadinasi, jūsų draugas turėjo jums pasakyti, kad su Felipe bus
sunkoka susisiekti.
Dženiferė prikando lūpą svarstydama, kaip galėtų protingai pa­
aiškinti savo padėtį.
— Na, aš jam nesu labai...
— Ponia, jis mirė.
-K ą?
— Felipė. Mirė. Dabar barui vadovauja kitas. Čia pas mus ateina
visokių, sakančių, kad jis jiems buvo skolingas tą ar aną, bet aš tau
pasakysiu, kad iš manęs tu nieko negausi.
— Aš čia atėjau ne...
— Nebent parodytum man Felipės parašą ant skolos raštelio; ki­
taip nieko negausi. — Dabar kvailai išsišiepusi moteris atidžiai apžiū­
rinėjo Dženiferės drabužius ir papuošalus, tarsi mėgindama nuspėti,
kodėl ji čia atėjo. — Jo turtas atitenka šeimai. Viskas, kas liko. Įskai­
tant ir žmoną, — bjauriu tonu pridūrė ji.
— Manęs su ponu Felipe nesieja nieko asmeniška. Apgailestauju
dėl netekties, — santūriai atsakė Dženiferė. Kiek įmanydama greičiau
ji išėjo iš klubo ir užlipo laiptais į dienos pilkumą.

127
 *

Moira naršė puošmenų dėžutes, kol galiausiai rado, ko ieškoju­

si, o paskui vėl viską tvarkingai sudėliojo. Prie visų durų ji prisegė
po kelis blizgučius. Kone pusvalandį sėdėjo prie stalo, klijuodama per
metus sutrūkinėjusias popierines girliandas, kurias paskui nutiesė virš
stalų. Prie sienos prisegė kelis kaspinėlius ir ant jų pririšo iš verslo
partnerių gautus sveikinimo atvirukus. Nuo šviestuvų Moira nutiesė
žibančias folijos sruogas ir įsitikino, kad jos ne per arti lempučių, taigi
gaisro nesukels.
Lauke buvo sutemę, žiebėsi gatvėje išsirikiavę žibintai. Po trupu­
tėlį, ta pačia tvarka, iš pastato ėjo Acme Mineral and Mining Londono
filialo darbuotojai. Pirmos išėjo mašininkės Filisė ir Elzė; jos visada
išeidavo lygiai penktą, nors pradėdamos darbą lyg ir nepasižymėjo di­
deliu punktualumu. Paskui išeidavo Deividas Moretonas iš buhalte­
rijos, o iškart po jo — minėtasis Stivensas, prieš grįždamas namo jis
dar užsukdavo į barą prie kampo išlenkti kelių taurelių viskio. Visi kiti
išeidavo pulkeliais, apsimuturiavę šalikais ir apsirengę paltais; vyrai
nusikabindavo paltus nuo kampe įrengtos kabyklos; eidami pro pono
Stirlingo kabinetą keli pamodavo jai atsisveikindami. Už algalapius
atsakinga Felisitė Harvud gyveno Stretame, viena stotele toliau nei
Moira, bet nė karto nepasiūlė jai važiuoti tuo pačiu autobusu. Kai
tik Felisitė pradėjo dirbti — gegužės mėnesį, — Moira apsidžiaugė
pamaniusi, kad būtų smagu su kuo nors paplepėti pakeliui į namus,
su kokia nors moterimi, su kuria būtų galima apsikeisti receptais ar
troškiame 274 autobuse trumpai aptarti dienos įvykius. Tačiau Felisitė
kas vakarą išeidavo net neatsigręždama. Kartą abi važiavo tuo pačiu
autobusu, tačiau beveik visą kelią Felisitė sėdėjo įbedusi nosį į knygą
plonais viršeliais, nors Moira neabejojo, kad kolegė matė ją sėdinčią už
nugaros, vos už kelių sėdynių.
Ponas Stirlingas išėjo be penkiolikos septintą. Beveik visą popietę
jis buvo išsiblaškęs ir nenustygo vietoje — paskambino gamyklos val­
dytojui ir išplūdo dėl nedarbingumo lapelio išmokų, paskui atšaukė

128
ketvirtą valandą numatytą susitikimą. Kai Moira grįžo iš pašto, pažvel­
gė į ją, tarsi laukdamas patikinimo, kad ji padarė viską, ko jis prašė, o
paskui vėl ėmėsi darbų.
Du mažai naudojamus stalus Moira nustūmė į kabineto galą,
prie sąskaitų spintelės. Stalus užtiesė šventinėmis staltiesėmis, prie jų
galų prisegė po kelias blizgučių sruogas. Po dešimties dienų čia bus
švediškas stalas, o iki tol ant šitų stalų bus galima dėti iš tiekėjų gautas
dovanas ir pastatyti kalėdinio pašto dėžutę, į kurią darbuotojai galės
mesti vienas kitam adresuotus sveikinimus.
Iki aštuntos viskas buvo padaryta. Moira nužvelgė tuščią biurą,
jai pasistengus, tapusį tokį šventišką ir blizgantį, timptelėjo sijoną
ir pamėgino įsivaizduoti rytą pro duris įžengsiančius patenkintus
žmones.
Už tai jai niekas nesumokės, bet juk labai daug reiškia ir menku­
tis gestas, viena kita smulkmena. Kitos sekretorės net nenutuokė, kad
asmeninės sekretorės darbas — ne tik asmeninės korespondencijos
spausdinimas ir pastangos užtikrinti, kad visi dokumentai būtų tvar­
kingi, bet ir gerokai gerokai daugiau. Asmeninės sekretorės pareiga ne
tik pasirūpinti, kad biuras dirbtų sklandžiai, bet ir kad jame dirbantys
žmonės pasijustų esantys... šeimos dalis. Kalėdinio pašto dėžutė ir ke­
lios linksmos puošmenos biurą išties sušildė, tad žmonėms norėsis čia
ateiti.
Ir kampe pastatyta kalėdinė eglutė atrodė gražiai. Kam jai laikyti
eglutę namuose, jeigu ja grožėsis tik pati viena. Čia eglute džiaugsis
daug žmonių. O jeigu kas nors nusistebės, koks gražus angeliukas,
nutūpęs ant pačios viršūnės, arba kokie gražūs tie žaisliukai, žvilgantys
kristalų šerkšnu, ji paprastai atsakys, tarsi ką tik pati susipratusi, kad
šie žaisliukai buvo jos mamos mėgstamiausi.
Moira apsivilko paltą. Ji susirinko savo daiktus, užsirišo šaliką,
tvarkingai pasidėjo ant stalo parkerį ir pieštuką, pasiruošdama ryto­
jaus rytui. Rankoje laikydama raktus nuėjo į pono Stirlingo kabinetą
ketindama jį užrakinti, bet paskui, pažvelgusi į duris, mikliai įėjo vi­
dun, pasilenkė po stalu ir dirstelėjo į šiukšlinę.

129
 Jau po akimirkos ji pamatė ranka parašytą laišką. Beveik nesu­
dvejojusi Moira paėmė laišką ir vėl metusi žvilgsnį į stiklo sieną, norė­
dama įsitikinti, kad tebėra viena, pasidėjo lapą ant stalo ir jį išlyginusi
pradėjo skaityti.
Ji stovėjo labai labai ramiai.
Paskui perskaitė dar kartą.
Už lango varpas išmušė aštuonias. Krūptelėjusi nuo garso Moira
išėjo iš pono Stirlingo kabineto, paliko šiukšlinę už durų, kad valyto­
jos išneštų šiukšles, ir užrakino duris. Laišką ji įsidėjo į paskutinį savo
stalo stalčių, jį užrakino, o raktą įsimetė į kišenę.
Pirmą kartą kelionė į Stretamą autobusu jai nė trupučio neprail­
go. Moirai Parker reikėjo apmąstyti baisybę dalykų.
 Man svarbu tai, ką pasakei. Tačiau viliuosi, kad
skaitydama šį laišką suprasi (...), kokia kilniadvasė mano
graužatis ir apgailestavimas dėl elgesio su tavimi, dėl to,
kokį kelią pasirinkau... Mano santykiai su M. pasmerkti,
ir niekada nebuvo kitaip. Gaila, kad prireikė trejų metų
suprasti, jog tai, kas užsimezgė kaip atostogų romanas, ir
turėjo likti tik atostogų romanas.

Vyras moteriai — laišku

 Jie susitikdavo kiekvieną dieną, sėdėdavo saulės nutviekstose
kavinukėse ar mažuoju jos automobiliuku riedėdavo į nusvilintus
kalnus pavalgyti kokiose nors užeigėlėse, kurių atidžiau nė nesirink­
davo. Ji pasakojo apie tai, kaip buvo auklėjama Hampšyre ir Itone,
apie ponius, pensioną, siaurą patogų pasaulėlį, kuriame tilpo jos
gyvenimas iki vestuvių. Pasakojo, kad jau būdama dvylikos pajuto,
kaip jai trošku, suprato, kad gyvenime jai prireiks didesnės drobės;
porino apie tai, jog niekada neįtarė, kad Rivjeros platybėse irgi vieš­
patauja tokia pat griežta visuomenės struktūra kaip ta, kurioje ji su­
kosi vaikystėje.
Ji pasakojo jam apie berniuką iš kaimo, kurį įsimylėjo būdama
penkiolikos, apie tai, kaip tai sužinojęs tėvas nusivedė ją į ūkinį pastatą
ir prilupo petnešomis.
— Už tai, kad įsimylėjote? — Amonis mėgino nuslėpti kilusį
nerimą, nes Dženiferė savo istoriją pasakojo linksmai.
— Už tai, kad įsimylėjau netinkamą berniuką. Oi, sakyčiau, tada
buvau gražuoliuke. Man buvo nuolat kartojama, kad visai šeimai už­
trauksiu nešlovę, kad neturiu tvirtų moralinių nuostatų, ir jei nepa­
darysiu išvadų, joks padorus vyras nenorės manęs vesti, — ji liūdnai
nusijuokė. — Žinoma, tai, kad daugelį metų mano tėvas turėjo mei­
lužę, jau kitas klausimas.
— Ir tada pasirodė Lorensas.
Dženiferė gudriai nusišypsojo.
— Taip. Argi man nepasisekė?
Jie bendravo taip, kaip kalbasi traukinio vagone susitikę atsitik­
tiniai žmonės, dėstantys viso gyvenimo istorijas — neįsipareigodami,

133
atvirai, džiaugdamiesi garsiai neišsakoma tiesa, jog pašnekovai vargu
ar kada nors besusitiks. Jis pasakojo apie trejus metus eitas Nation
korespondento Centrinėje Afrikoje pareigas, apie tai, kaip iš pradžių
apsidžiaugė pasitaikiusia proga ištrūkti iš žlungančios santuokos, bet
iš anksto nepasirūpino apsauga nuo laukiančių žiaurumų — Kon­
go žingsniai į nepriklausomybę reiškė tūkstančių žmonių mirtis.
Galiausiai jis kone visus vakarus praleisdavo Leopoldsvilio užsienio
korespondentų klube, stengdamasis nusiskausminti viskiu arba, dar
blogiau, palmių vynu, kol galiausiai susikaupusios baisybės ir drugio
priepuolis jo vos nenumarino.
— Galima sakyti, palūžau, — kalbėjo Amonis, stengdamasis
mėgdžioti lengvą Dženiferės toną, — nors, suprantama, visi buvo ga­
nėtinai mandagūs ir į akis to nesakė. Viskas buvo suversta geltonajam
drugiui, ir man nebuvo leista ten grįžti.
— Vargšelis Butas.
—Taip. Vargšelis. Ypač todėl, kad tada mano buvusi žmona rado
dar vieną priežastį neleisti man matytis su sūnumi.
— O dar ir aš pamaniau, kad dėl visko kalta eilinė jūsų neišti­
kimybė, — Dženiferė uždėjo delną jam ant rankos. — Atleiskite. Aš
juokauju. Nenorėjau pasirodyti tokia banali.
— Ar jums su manimi nuobodu?
— Atvirkščiai. Nedažnai leidžiu laiką su žmonėmis, kurie tikrai
nori su manimi pasikalbėti.
Jos draugijoje Amonis negėrė ir jam visai to gėrimo netrūko. Jos
metamas iššūkis buvo kuo puikiausias alkoholio pakaitalas, be to, bū­
damas su ja norėjo visada būti savimi. Po paskutinių Afrikoje praleis­
tų mėnesių Amonis mažai kalbėdavo, bijodamas to, ką gali pasakyti,
nenorėdamas atskleisti savo silpnybių, bet dabar suprato, kad kalbėtis
nori. Jam patiko, kaip Dženiferė jį stebi, tarsi niekas, kad ir ką jis pasa­
kytų, nepakeistų jos susidarytos tvirtos nuomonės apie jį, tarsi niekas,
kad ir ką jis prisipažintų, niekada nebūtų panaudota prieš jį.
— Kas nutinka buvusiems karo korespondentams, kai juos išvar­
gina negandos? — paklausė ji.

134
 — Jie nugrūdami į tamsiausias žinių skyriaus kertes ir ten visus
vargina pasakomis apie savo šlovingas dienas, — atsakė Amonis. —
Arba lieka mūšio lauke, kol juos užmuša.
— O jūs iš kurių?
— Nežinau, — jis pakėlė j ją akis. — Manęs dar nenuvargino
negandos.
Jis palengva pasidavė ramiems Rivjeros ritmams — ilgi pietūs,
lauke leidžiamos valandos, begaliniai pašnekesiai su žmonėmis, kurių
beveik nepažįsta. Ankstyvais rytais jis ilgam išeidavo pasivaikščioti ir
likusiam pasauliui tapdavo miręs — mėgavosi jūros oru, bičiuliškais
geraširdžių, išsimiegojusių, pagirių nekamuojamų sutiktųjų pasisvei­
kinimais. Jautėsi laisvai, kaip niekada anksčiau per ištisus metus. Jis
gynėsi nuo Dono siuntinėjamų telegramų, grasinančių baisiomis pa­
sekmėmis, jeigu kuo greičiau neatsiųs ko nors naudinga.
— Tau nepatiko apybraiža? — paklausė Amonis.
— Apybraiža gera, bet ji pasirodė verslo skiltyje praėjusį antra­
dienį, ir buhalterija nori žinoti, kodėl tu tebeleidi pinigus, kai jau ke­
turios dienos, kaip straipsnis parašytas.
Vingriais kalnų keliukais ji nuvežė jį į Monte Karlą, o jis žiūrėjo
į vairą laikančias grakščias, stiprias jos rankas ir įsivaizdavo, kaip kiek­
vieną pirštelį susikištų į burną. Ji nuvedė jį į kazino ir padėjo pasijusti
Dievu, kai prie ruletės kelis svarus jis pavertė krūva pinigų. Pajūrio
kavinėje ji valgė moliuskus, dailiai, bet negailestingai traukdama juos
iš geldelių, ir jis prarado kalbos dovaną. Ji taip galingai įsiveržė į jo sie­
lą, užvaldydama visas blaivias mintis, kad jis ne tik nebegalėjo mąstyti
apie ką nors kita, bet ir visai dėl šios negalimybės nesisielojo. Vienatvės
valandomis jis perbėgdavo mintimis milijonus galimų pasekmių pats
stebėdamasis, kaip seniai nesijautė štai taip užvaldytas moters.
Tai todėl, kad ji — nepasiekiama retenybė. Jam jau prieš kelias
dienas reikėjo liautis. Tačiau radęs dar vieną po durimis pakištą raštelį,
klausiantį, ar nenorėtų kartu su ja išgerti Piazza viešbutyje arba trum­
pam nuvažiuoti į Mantoną, jis pajusdavo, kaip ima daužytis širdis.
Ir kas gi čia bloga? Jam trisdešimt ir jis neprisimena, kada pa­
skutinį kartą tiek juokėsi. Kodėl jam trumpam nepasidžiaugus tomis

135
linksmybėmis, kurios kitiems žmonėms — kasdienybė? Viskas buvo
taip toli nuo kasdienio gyvenimo, kad atrodė tiesiog nerealu.
Penktadienio vakarą jis gavo telegramą, kurioje buvo rašoma tai,
ko jau kelias dienas tikėjosi sulaukti: jam nupirkti traukinio bilietai
rytojui; Nation biure jo laukiama pirmadienio rytą. Tai perskaitęs An-
tonis pajuto savitą palengvėjimą; visi šie reikalai su Dženifere Stirling
keistai jaukė protą. Jis dar niekada nėra iššvaistęs tiek laiko ir energijos
moteriai, nebūdamas tikras, kad sulauks aistringo jos atsako. Antonį
liūdino mintys apie tai, kad daugiau jos nebematys, vis dėlto širdies
kamputyje jis norėjo grįžti į įprastą kasdienybę ir atrasti save iš naujo.
Ištraukęs iš spintos lagaminą Amonis padėjo jį ant lovos. Dabar
susikraus daiktus ir nusiųs jai raštelį, dėkodamas už kartu praleistą lai­
ką ir pasiūlydamas papietauti Londone; jai tereikėtų jam paskambinti.
Jeigu Dženifere nuspręs susirasti jį Londone, toli nuo šių vietų magi­
jos, galbūt pasirodys jam tokia pati, kaip kitos — malonus gyvenimo
paįvairinimas fizine prasme.
Amoniui įdėjus į lagaminą batus, paskambino šveicorius: prie
administratoriaus stalelio jo laukia moteris.
— Šviesiaplaukė?
—Taip, pone.
— Gal galėtumėte paprašyti, kad ji prieitų prie telefono?
Jis išgirdo trumpą papliūpą prancūziškai, o paskui jos balsą —
kiek dvejojantį, uždususį.
— Čia Dženifere. Pamaniau... gal galėtume trumpam nueiti kur
nors išgerti?
— Mielai, bet aš dar nepasirengęs. Gal norėtumėte užlipti pas
mane ir palaukti?
Amonis paskubomis apsitvarkė kambarį, po lova paspyrė išmė­
tytus daiktus. Paskui įkišo į spausdinimo mašinėlę popieriaus lapą,
tarsi išties būtų rašęs straipsnį, kurį prieš valandą išsiuntė telegrafu.
Jis apsivilko naujus marškinius, nors nebeturėjo kada jų užsisagstyti.
Išgirdęs tylų beldimą atidarė duris.
— Koks mielas netikėtumas, — pratarė Amonis. — Aš dar ne
viską baigiau, bet užeikite.

136
 Nejaukiai jausdamasi ji stovėjo koridoriuje. Pamačiusi nuogą jo
krūtinę Dženiferė nusuko žvilgsnį.
— Gal man geriau palaukti apačioje?
— Ne. Prašau. Užtruksiu vos kelias minutes.
Įžengusi į kambarį ji nuėjo į patį vidurį. Dženiferė vilkėjo šviesiai
geltoną suknelę, puoštą mandarinų spalvos apykakle. Jos pečiai buvo
švelniai rožiniai, vairuojant pagauti saulės; palaidi plaukai, pataršyti
vėjo, krito ant pečių; galėjai pamanyti, kad čia važiuodama ji labai
skubėjo.
Dženiferės žvilgsnis užkliudė bloknotais apverstą lovą, pradėtą
krauti lagaminą. Trumpam jie nutilo sutrikę nuo tokio artumo. Dže­
niferė pirma atgavo žadą.
— Ar nepasiūlysite ko nors atsigerti?
— Atsiprašau. Koks aš nesusipratėlis. — Paskambinęs jis paprašė
džino su tonikų; gėrimus atnešė po minutėlės. — Kur važiuosime?
— Važiuosime?
— Ar spėsiu nusiskusti? — jis pasuko į vonią.
— Žinoma. Skuskitės.
Jau vėliau jis susivokė, kad taip pasielgė tyčia, norėdamas ją
įtraukti į priverstinai intymią situaciją. Dabar Amonis atrodė ge­
riau — oda ne taip liguistai pageltusi, dingo apie akis susimetusios
įtampos raukšlelės. Jis atsuko karštą vandenį ir muiluodamasis smakrą
žvelgė į jos atspindį vonios veidrodyje.
Dženiferė atrodė ir išsiblaškiusi, ir susimąsčiusi. Skustuvu brauk­
damas per skruostus jis stebėjo, kaip ji žingsniuoja po kambarį lyg
sunerimęs žvėrelis.
— Ar viskas gerai? — šūktelėjo jis skalaudamas po tekančiu van­
deniu skustuvą.
— Taip, puikiai.
Ji jau buvo išgėrusi pusę taurės džino su tonikų ir prisipylė dar.
Baigęs skustis rankšluosčiu nusišluostė veidą ir pasišlakstė los­
jonu, kurį pirko vaistinėje. Losjonas kvepėjo aštriai — citrusais ir
rozmarinu. Amonis užsisagstę marškinius ir prieš veidrodį pasitvarkė

137
apykaklę. Jam patiko tokios akimirkos — apetitas ir galimybė vienu
metu. Jį apėmė keistas triumfas. Išėjęs iš vonios Amonis rado ją sto­
vinčią balkone. Dangus blausėsi, leidosi prieblanda, pajūrio bulvare
žiebėsi žibintai. Vienoje rankoje Dženiferė laikė taurę, o kita buvo
prisidengusi liemenį, tarsi nuo kažko gintųsi. Amonis žengė žingsnelį
jos link.
— Pamiršau pasakyti, kaip gražiai atrodote, — pratarė jis. — Ši
spalva jums labai tinka. Ji tokia...
— Rytoj grįžta Laris.
Ji pasitraukė nuo balkono krašto ir pažvelgė į jį.
— Šiandien popiet gavau telegramą. Antradienį skrisime į Lon­
doną.
— Suprantu, — atsakė Amonis.
Jos ranka buvo apaugusi plonyčiais šviesiais plaukeliais. Nuo jū­
ros pučiantis lengvas vėjelis tuos plaukelius tai priglausdavo, tai pa-
šiaušdavo.
Pakėlęs akis Amonis sutiko jos žvilgsnį.
— Aš nesu nelaiminga, — pratarė Dženiferė.
— Žinau.
Ji atidžiai rimtu veidu jį apžiūrinėjo. Prikandusi lūpą atsuko jam
nugarą. Dženiferė stovėjo labai ramiai.
— Viršutinė sagutė, — pratarė ji.
— Atsiprašau?
— Pati negalėsiu atsegti.
Amonis pajuto kažką įsiplieskiant. Jam kone palengvėjo, kad ši­
tai nutiks, kad moteris, apie kurią svajojo, apie kurią godojo naktimis
gulėdamas šioje lovoje, galiausiai bus jo. Jį slėgė jos priešinimasis ir
atsitolinimas. Troško pajusti palengvėjimą išsiliejęs, užgesinęs nuolat
kamuojantį niekaip nepatenkinamą geismą.
Jis paėmė iš jos taurę, ir ji, suėmusi plaukus delnu, pakėlė juos
nuo kaklo. Amonis pakluso tyliems jos nurodymams, irgi pakėlė ran­
kas. Paprastai tokie sumanūs jo pirštai dabar painiojosi, buvo lyg su­
stingę ir labai nemiklūs. Amonis žvelgė į šilku trauktą sagutę grabalio-
jančius pirštus, tarsi jie būtų ne jo, ir suprato, kad jam dreba rankos.

138
Aprimęs pažvelgė į jos kaklą — nepridengtas plaukų jis buvo kiek
palenktas į priekį, tarsi nuolankiai kažko prašant. Jam norėjosi pri­
glausti prie to kaklo lūpas, jau dabar tarėsi juntąs šios šviesios, lengvai
strazdanotos odos skonį. Amonis švelniai perbraukė nykščiu gėrėda­
masis tuo, kas jo laukė. Ji tyliai atsikvėpė, vargiai pakeldama įtampą,
bet šis atodūsis buvo toks lengvas, kad Amonis, sakytum, jį pajuto, o
ne išgirdo. Ir jame kažkas užgeso.
Jis spoksojo į pūkelius, augančius ten, kur prasideda auksinių
plaukų juosta; grakštūs jos pirštai tebelaikė pakeltas sruogas. Ir jis
kraupiai aiškiai suprato, kas dabar nutiks.
Amonis O’Haras kietai užsimerkė ir labai ryžtingai vėl užsegė
suknelę. Paskui žengė žingsnelį atatupstas.
Dženiferė dvejojo, tarsi mėgindama suprasti, ką jis padarė, gal
stengdamasi suvokti, kad nebejaučia jo pirštų prisilietimo.
Paskui ji atsigręžė ranka palietusi kaklą, supratusi, kas nutiko. Ji
žvelgė į Amonį, ir klausiantis moters veidas nuraudo.
— Atleiskite, — pradėjo jis, — bet aš... aš negaliu.
— Oo... — Dženiferė krūptelėjo. Ji delnu prisidengė burną, kak­
las skaisčiai nuraudo. — O, Dieve.
— Ne, Dženifere, jūs nesuprantate. Tai tikrai ne...
Ji prasibrovė pro jį pasičiupusi rankinę, Amoniui nieko nespėjus
pasakyti; akimirką sugaišusi prie durų rankenos, ji jau bėgo korido­
riumi.
— Dženifere! — šaukė jis. — Dženifere! Leiskite paaiškinti!
Tačiau jam pribėgus prie durų jos jau nebebuvo.

Prancūzų traukinys vilkosi saulės išdegintomis apylinkėmis Liono

link, tarsi garantuodamas Amoniui ilgas apmąstymų valandas: viskas su­
siklostė blogai, dabar, net ir norėdamas, jis nieko nebegalės pakeisti. Net
kelis kartus per valandą pagalvojo, ar nevertėtų užsisakyti didelio stiklo
viskio iš vežimaičio; jis žiūrėjo į mikliai vagonu pirmyn atgal vaikštan­
čius palydovus, ant sidabro padėklų nešiojančius taures, pasilenkiančius,
išsitiesiančius ir vėl žingsniuojančius baleto šokėjų žingsneliais; Amonis

139
žinojo, kad pakaktų pamoti pirštu, ir akimirksniu sulauktų paguodos. Ir
vėliau jis nesuprato, kas gi jį nuo tos paguodos sulaikė.
Vakare Antonis įsitaisė ant kušetės, kurią labai greitai jam ištiesė
palydovas. Traukiniui skrodžiant tamsą, jis užsidegė prie kušetės įreng­
tą lemputę ir pasiėmė knygą popieriniais viršeliais, kurią buvo radęs
viešbutyje, paliktą kažkokio kito keliautojo. Kelis kartus perskaitė tą
patį puslapį, nieko nesuprato ir galiausiai nepatenkintas padėjo kny­
gą šalin. Antonis turėjo prancūzišką laikraštį, bet čia buvo per mažai
vietos, kad galėtų visą patogiai išskleisti, be to, teksto šriftas buvo per
mažas, o lemputė — per silpna. Jis užsnūdo, paskui nubudo, ir artė­
jant Anglijai ateitis jį užgulė kaip didžiulis tamsus debesis.
Galiausiai auštant jis susirado parkerį ir popieriaus. Antonis dar
niekada nebuvo rašęs laiško moteriai, nebent trumpus padėkos laiške­
lius mamai už atsiųstas smulkias dovanėles, finansinius reikalus apta­
riančius raštelius Klarisai ar tą trumpą atsiprašymo laiškelį Dženiferei
po pirmojo jų pažinties vakaro. Dabar, graužiamas skaudžios melan­
cholijos, persekiojamas nustėrusios Dženiferės akių žvilgsnio, išlais­
vintas nuogąstavimų, kad galbūt daugiau niekada jos nebepamatys, jis
rašė nesivaržydamas, norėdamas pasiaiškinti.

Mieliausioji,
neįstengiau priversti tavęs klausytis, kai taip greitai
išskubėjai, bet tikrai neketinau tavęs atstumti. Tu nė
nenutuokei tiesos; vos ištvėriau.
0 tikroji tiesa štai tokia: tu — ne pirma ištekėjusi
moteris, su kuria būčiau mylėjęsis. Žinai, kaip susiklostė
mano gyvenimas; atvirai kalbant, tokie santykiai mane
tenkino. Su niekuo nenorėjau tapti artimas. Kai susitikome
pirmą kartą, nutariau, kad ir su tavimi viskas bus taip pat.
Tačiau kai šeštadienį atėjai į mano kambarį, tu taip
nuostabiai atrodei su ta suknele. Paskui paprašei atsegti
apykaklės sagutę. Ir tą akimirką, kai mano pirštai palietė
tavo odą, supratau, kad tave pamylėjęs užtraukčiau baisią
negandą mums abiem. Tu, mieliausioji mano mergyte,

140
 nė nenutuoki, kaip pasijaustum tapusi dviveidė. Tu —

sąžininga, dora, nuostabi būtybė. Net jei dabar taip

nesijauti, man vis tiek malonu žinoti, kad esu padorus.
Nenoriu prisiimti atsakomybės už tavo graužatį, kad tapai
kitokia.
O aš? Tą pačią akimirką, kai tik į mane pažvelgei,
supratau, kad, jei taip pasielgsime, aš paklysiu.
Nebegalėsiu nuo tavęs nusigręžti, kaip nusigręždavau
nuo kitų. Nebegalėsiu mandagiai linktelėti Lorensui, kai
prasilenksime kokiame nors restorane. Manęs niekada
netenkins tik dalelė tavęs, kvailinau save manydamas
kitaip. Ir būtent dėl šios priežasties, mieloji mergyte, aš
vėl užsegiau tą nelemtą apykaklės sagutę, kaip tik dėl šios
priežasties dvi naktis pragulėjau nesudėdamas bluosto,
nekęsdamas savęs už tą vienintelį gyvenime dorą poelgį.
Atleisk man.
d

Atsargiai sulankstęs laišką Amonis jį įsidėjo į viršutinę švarko ki­

šenę ir tada pagaliau užmigo.

Donas mygo gesinamą cigaretę ir atidžiai skaitė mašinraštį, o prie

jo stalo nejaukiai mindžikavo jaunuolis.
— Tu net nemoki parašyti žodžio „bigamija“; reikia rašyti „a“,
o ne „o“, — karingai nusiteikęs Donas pieštuku pabraukė tris eilu­
tes. — Ir įžanga baisi. Rašai apie tris moteris vedusį vyrą, vardu Hil-
da, ir visos trys jos gyvena vos dviejų mylių atstumu viena nuo kitos.
Tai tikra dovanėlė, o ne istorija. Betgi tu parašei taip, kad aš mieliau
paskaityčiau parlamento posėdžio ataskaitą apie miesto kanalizacijos
sistemą.
— Adeiskite, pone Franklinai.
— Velniop atsiprašymus. Sutvarkyk. Tekstas buvo skirtas anks­
tyvajam tiražui, o dabar jau be dvidešimt keturios. Koks velnias tave

141
apsėdo? „Bigomija“! Gal mokaisi iš O’Haro? Jis tiek daug laiko pralei­
džia Afrikoje, kad ir mes nebegalime pasakyti, ar jo rašyba taisyklinga,
ar klaidinga.
Jis metė jaunuoliui lapą ir šis, pasičiupęs mašinraštį, išskubėjo iš
kabineto.
— Na, — nekantravo Donas, — tai kur ta prakeikta apybraiža?
Rivjeros turtuolių ir garsenybių paslaptys?
—Tuoj bus, — melavo Amonis.
— Patarčiau paskubėti. Šeštadienio numeriui esu numatęs pusę
puslapio. Ar gerai pagyvenai?
— Gerai.
Donas pakreipė galvą.
— Taip. Taip ir atrodai. Žodžiu, kad ir kaip būtų. Turiu gerų
naujienų.
Jo kabineto langai buvo taip aptraukti nikotinu, kad kiekvienas,
netyčia perbraukęs per juos rankove, ant drabužio pamatytų geltonas
dėmes. Amonis spoksojo pro geltoną rūką į žinių skyriaus kabinetą. Jis
jau dvi dienas vaikšto su laišku kišenėje, mėgindamas sugalvoti, kaip
jai tą laišką perduoti. Amonis mintyse regėjo Dženiferės veidą, nurau­
dus} iš siaubo suvokus, kaip jai tada atrodė, savo klaidą.
—Toni?
— Aha.
— Turiu tau gerų žinių.
—Taip. Klausau.
— Kalbėjausi su užsienio naujienų redakcija; jie nori, kad kas
nors vyktų į Bagdadą. Reikėtų atidžiau pažiūrėti į tą žmogų iš Lenki­
jos ambasados, kuris sakosi esąs kažkoks superšnipas. Kietas riešutėlis,
sūnau. Kaip tik tau. Savaitėlę kitą ištrūksi iš kabineto.
— Dabar negaliu vykti.
— Reikia vienos kitos dienos?
—Turiu sutvarkyti vieną asmeninį reikalą.
— Tai gal man paprašyti alžyriečių užlaikyti trumpas paliaubas?
Na, jei kartais jų sumanymas kirstųsi su tavo šeiminiais reikalais. Gal
juokauji, O’Harai?

142
 — Tada siųsk ką nors kitą. Atleisk, Donai.
Donas stukseno į stalą tušinuku; darnus ritmas sutriko.
— Aš nesuprantu. Nuolat triniesi po kabinetą zirzdamas, kad
tau reikia „tikrų“ naujienų; aš tau duodu istoriją, dėl kurios Pitersonas
nusigraužtų dešinę ranką, o tu staiga užsinori prisikaustyti prie rašo­
mojo stalo.
—Jau sakiau, man labai gaila.
Donas išsižiojo. Paskui susičiaupė, sunkiai pakilo, perėjo per ka­
binetą ir uždarė duris. Paskui vėl grįžo į savo vietą.
— Toni, istorija labai gera. Pataikytum kaip pirštu į akį. Be to,
tau reikia tos istorijos. Turi jiems įrodyti, kad tavimi galima pasikliau­
ti, — Donas nenuleido nuo jo akių. — Praradai apetitą? Nori pasaky­
ti, kad dabar jau tave domina banalybės?
— Ne. Aš tik... Duok man kokią dienelę kitą.
Donas atsilošė, prisidegė cigaretę ir įkvėpė pro nosį.
— Gerasis Dieve, — pratarė. — Ir vėl moteris.
Amonis nieko neatsakė.
— Taip ir bus. Sutikai moterį. Tai kas yra? Niekur negali važiuo­
ti, kol jos neištratinai?
— Ji ištekėjusi.
— Nuo kada šitai tau — kliūtis?
— Ji... Ji yra žmona. Stirlingo žmona.
— Na?
— Ir ji per gera.
— Jam? Tik jau nepasakok.
— Man. Nežinau, ką daryti.
Donas pakėlė akis į lubas.
— Sąžinės priekaištai, ką? Aš ir svarsčiau, kodėl taip velniškai
blogai atrodai, — jis papurtė galvą ir ėmė kalbėti taip, tarsi nedidelia­
me kabinete būtų dar kas nors. — Netikiu. Taip mąstyti gali bet kas,
tik jau ne O’Haras, — putlia ranka jis padėjo ant stalo tušinį. — Pui­
ku. Padarysi taip: nueisi, su ja susitiksi, atliksi, ką turi atlikti, ir viską
pašalinsi iš organizmo. Tada būk pasirengęs skrydžiui ryt per pietus.

143
Redakcijai pasakysiu, kad išvyksti šiandien vakare. Kaip sakai? Ir para­
šyk tinkamų straipsnių, po velnių.
— Ir viskąpasalinsi iš organizmo. Senas romantikas...
— Zinai gražesnę frazę?
Amonis prisiminė kišenėje gulintį laišką.
— Lieku tą frazę skolingas, — atsakė.
—Tu man skolingas aštuoniasdešimt tris frazes, —suurzgė Donas.

Stirlingo adresą jam nebuvo sunku rasti. Jis peržvelgė biure pa­
dėtą „Kas yra kas“ egzempliorių ir rado Dženiferę, įrašytą straipsne­
lio apie Stirlingą pabaigoje: „Vedęs Dženiferę Luizą Verinder, gimusią
1934 m.“ Antradienio vakarą po darbo Amonis nuvažiavo į Ficroviją
ir pastatė automobilį aikštėje, vos už kelių namų nuo baltai aptinkuo­
to pastato.
Džono Nešo sumanyto stiliaus vila, iš priekio puošta kolonomis,
priminė brangaus konsultanto biurą Harlio gatvėje. Amonis sėdėjo
automobilyje svarstydamas, ką ji veikia už šių tinklinių užuolaidų.
Įsivaizdavo ją sėdinčią ir vartančią žurnalą, o gal ji nieko nereginčiu
žvilgsniu klaidžioja po kambarį, prisimindama tą prarastą momentą
viešbučio kambaryje Prancūzijoje. Maždaug pusę septintos iš namo
išėjo pusamžė moteris, supdamasi į paltą ir žvalgydamasi į dangų, ar
nebus lietaus. Užsirišusi ant plaukų neperšlampamą skarelę, ji nusku­
bėjo gatve. Nematoma ranka užtraukė užuolaidas; švelnus vakaras po
truputį užleido vietą nakčiai, bet jis sėdėjo savo Hillman įbedęs akis į
trisdešimt antru numeriu pažymėtą namą.
Jis jau buvo bepajudąs, kai galiausiai namo durys prasivėrė. Iš­
sitiesęs pažiūrėti Amonis pamatė, kaip ji išeina. Buvo beveik devinta.
Dženiferė vilkėjo berankovę baltą suknelę, ant pečių buvo užsimetusi
lengvą šaliką; ji labai atsargiai, tarsi nepasitikėdama savo kojomis, lei­
dosi laiptais. Tada paskui išėjo ir Stirlingas; jis kažką pasakė, tik An-
tonis neišgirdo, ir ji linktelėjo. Paskui jiedu įlipo į didelį juodą auto­
mobilį. Automobiliui įsukus į kelią, Amonis įjungė variklį. Jis taip pat
įsuko į kelią ir važiavo paskui juos, prieš save įleidęs vieną automobilį.

144
 Jie važiavo netoli. Vairuotojas sustojo prie Majfero kazino ir juos
išleido. Ji pasitaisė suknelę ir įėjo vidun, prieš tai nusiėmusi šaliką.
Amonis laukė, kol įsitikino, kad ir Stirlingas įėjo, o tada pastatė
savąjį Hillman už juodojo automobilio.
— Pastatykite už mane automobilį, gerai? — sušuko jis apstul­
busiam durininkui, mesdamas jam raktelius ir įsprausdamas į delną
dešimties šilingų banknotą.
— Pone? Gal parodytumėte nario kortelę? — Amonis bėgo ves­
tibiuliu, kol jo nesustabdė kazino uniforma vilkintis vyras. — Pone?
Prašyčiau parodyti nario kortelę.
Stirlingai jau ketino lipti į liftą. Amonis ją pamatė pro būrį žmonių.
— Man su kai kuo reikia pasikalbėti. Užtruksiu dvi minutes.
— Pone, man labai gaila, deja, negaliu jūsų įleisti be...
Amonis įkišo į kišenę ranką ir viską iš ten ištraukęs — piniginę,
namų raktus, pasą — sukrovė į ištiestas vyriškio rankas.
— Imkit... viską paimkit. Pažadu, užtruksiu tik dvi minutes.
Kol išsižiojęs vyriškis į jį spoksojo, Amonis prasibrovė pro žmo­
nių būrį ir smuko į liftą prieš pat užsiveriant durims.
Dešinėje stovėjo Stirlingas; Amonis užsismaukė ant akių skrybė­
lę, praėjo pro jį ir įsitikinęs, kad vyriškis jo nemato, nusigavo iki lifto
sienelės ir atsirėmė į šią nugara.
Visi stovėjo veidais į duris. Dabar priešais Amonį atsidūręs Stir­
lingas kalbėjosi su kažkokiu pažįstamu. Amonis girdėjo, kaip Stirlin­
gas mini rinkas, kreditų krizę, kaip kitas vyriškis jam atsakinėja pritar­
damas. Pačiam Amoniui ausyse kalė pulsas, nugara varvėjo prakaitas.
Dženiferė pirštinėtose rankose spaudė rankinę, atrodė susikaupusi, tik
iš kuodo buvo išsipešusi šviesi sruogelė, tarsi bylojanti, kad ši moteris
— žmogus, o ne kokia nors dangiška būtybė.
— Antras aukštas.
Prasivėrė durys, išleisdamos du žmones ir vieną priimdamos.
Likę žmonės mandagiai pasitraukė priimdami naujoką. Stirlingas te­
bekalbėjo žemu, skambiu balsu. Vakaras buvo šiltas, ankštoje lifto erd­
vėje Amonis buvo apsuptas žmonių, uodė kvepalų, losjono ir plaukų

145
kremo kvapus, tvyrančius lipniame ore, o vėl užsivėrus durims pajuto
lengvos vėsos gurkšnį.
Jis vos pastebimai pakėlė galvą ir žiūrėjo į Dženiferę. Ji stovėjo
mažiau nei už pėdos, taip arti, kad jis juto sodrų jos kvepalų aromatą ir
matė pečius nusėjusias strazdanėles. Amonis tol žiūrėjo, kol Dženiferė
pasuko galvą ir... jį pamatė. Dženiferės akys išsiplėtė, skruostai nurau­
do. Jos vyras vis dar buvo įsijautęs į pokalbį.
Ji nudūrė akis į grindis, paskui vėl pažvelgė į Antonį; besikilno­
janti moters krūtinė išdavė, kaip labai jis ją sutrikdė. Jųdviejų žvilgs­
niai susitiko, ir per tas kelias tylias akimirkas jis jai pasakė viską. Jis
pasakė, kad Dženiferė — nuostabiausia kada nors jo matyta būtybė.
Pasakė, kad galvoja apie ją kiekvieną minutę, kad kiekvienas iki šiol jo
išgyventas jausmas, kiekvienas potyris yra banalus ir nesvarbus, paly­
ginti su šios akimirkos didingumu.
Amonis pasakė, kad ją myli.
—Trečias aukštas.
Dženiferė sumirksėjo, ir jie prasiskyrė, nes gale stovėjęs vyriškis
atsiprašė, praėjo pro juos ir išlipo. Vėl žmonėms susibūrus draugėn
Amonis įkišo į kišenę ranką ir ištraukė laišką. Žengęs žingsnelį į deši­
nę, jis ištiesė laišką Dženiferei, slėpdamas ranką už kostiumuoto vy­
riškio nugaros; vyriškis sukosėjo, ir jiedu krūptelėjo. Jos vyras purtė
galvą atsakydamas į kažkokią pašnekovo repliką. Abu vyriškiai sausai
nusijuokė. Akimirką Amoniui pasirodė, kad Dženiferė laiško neims,
bet paskui vogčiomis kyštelėjo pirštinėta rankutė, ir laiškas dingo jos
rankinėje.
— Ketvirtas aukštas, — pratarė pasiuntinukas. — Restoranas.
Visi, išskyrus Antonį, ūžtelėjo pirmyn. Stirlingas pažvelgė deši­
nėn, matyt, prisiminęs, kad su juo yra žmona, ir ištiesė ranką, bet ne
tam, kaip Amonis suprato, kad šiltai ją apkabintų, o kad stumtelėtų
pirmyn. Jai už nugaros užsivėrė durys, ir Amonis liko vienas; pasiun­
tinukui sušukus „pirmas aukštas“, liftas pradėjo leistis.
*

146
 Antonis atsakymo beveik nesitikėjo. Prieš išeidamas iš namų,
beje, vėluodamas, jis net neperžvelgė pašto, bet ant kilimėlio rado du
laiškus. Jis pusiau ėjo, pusiau bėgo įkaitusiu šaligatviu, nepaisydamas į
kojas besidaužančio lagamino, grūsdamasis pro žmones, braudamasis
pro slauges ir pacientus, išėjusius iš didžiulės Šv. Bartolomėjaus ligoni­
nės. Pusę trijų jis turėjo būti Hitrou oro uoste, bet vis dar nenumanė,
kaip spėti laiku. Išvydus jos rašyseną Antonį ištiko šokas, o paskui jis
pasidavė panikai suvokęs, kad jau be dešimties minučių dvylika, o jis
yra visai kitame Londono gale, nei turėtų būti.

Paštininko parke. Vidurdienį.

Taksi, aišku, nepasitaikė. Iš pradžių jis įšoko į metro, o likusį

kelią bėgo bėgte. Tvarkingai išlaidyti jo marškiniai dabar lipo prie nu­
garos, ant prakaituotos kaktos draikėsi plaukai.
— Atsiprašau, — suburbėjo jis, kai aukštakulniais avinti moteris
ėmė murmėti priversta tuoj pat trauktis jam iš kelio. — Atsiprašau.
Atsirūgęs tamsiais dūmais sustojo autobusas, ir Antonis išgirdo,
kaip konduktorius paskambino varpeliu pranešdamas, kad autobusas
tuoj pajudės. Ant šaligatvio pasipylus keleiviams, jis dar dvejojo mė­
gindamas atgauti kvapą, paskui pažvelgė į laikrodį. Jau penkiolika po
dvyliktos. Tikrai gali būti, kad dabar ji galutinai juo nusivils.
Ką, po velnių, jis daro? Jeigu jis neskris tuo lėktuvu, Donas as­
meniškai pasistengs, kad artimiausius dešimtį metų jis rašytų tik apie
auksines vestuves ir kitokias sukaktis. Į jo poelgį bus pažiūrėta kaip
į dar vieną negebėjimo susidoroti su darbais pavyzdį, todėl kita gera
istorija bus patikėta Marfetui arba Fipsui.
Dusdamas jis nėrė Karaliaus Edvardo gatve ir atsidūrė mažytėje
ramybės oazėje Sičio širdyje. Paštininko parkas — tai nedidukas sodas,
įkurtas Viktorijos laikų filantropo, sumaniusio įamžinti paprastų kas­
dienybės didvyrių gyvenimus. Sunkiai alsuodamas Antonis nužings­
niavo į patį parko vidurį.
Prieš akis — mėlis, ramiai siūbuojantis mėlis. Geriau įsižiūrėjęs
jis pamatė mėlynomis uniformomis vilkinčius paštininkus: kai kurie

147
vaikštinėjo, kiti buvo sugulę ant žolės, keli sėdėjo ant suolelio priešais
porcelianines lenteles, menančias visus drąsius žygius. Baigę darbus,
pasidėję laiškanešių krepšius, Londono paštininkai džiaugėsi vidudie­
nio saulute, sėdėjo vienmarškiniai atsidarę sumuštinių dėžutes, plepė­
jo, dalijosi priešpiečiais, ilsėjosi ant žolės švelniame medžių pavėsyje.
Amonis atgavo kvapą. Numetęs lagaminą jis susirado nosinę, nu­
sišluostė kaktą, paskui lėtai apsisuko dairydamasis, nužiūrinėdamas
didžiulius paparčius, bažnyčios sieną, šešėliuotas kontorų prieigas. Jis
žvalgėsi po parką ieškodamas smaragdinės suknelės, auksinių plaukų
žybsnio, išskiriančio ją iš kitų.
Dženiferės čia nebuvo.
Amonis pažvelgė į laikrodį. Dvidešimt po dvylikos. Ji buvo atė­
jusi ir išėjo. O gal persigalvojo. Gal Stirlingas rado tą nelemtą laišką. Ir
tada Amonis prisiminė antrą voką, Klarisos laišką, kurį įsikišo į kišenę
eidamas iš namų. Dabar jis išsitraukė laišką ir paskubomis perskaitė.
Jam niekada nepavykdavo skaityti jos rankraščio negirdint kartėliu
ir nusivylimu persunkto buvusios žmonos balso ar nematant iki pat
kaklo užsagstytų palaidinių — jo akivaizdoje Klarisa visada būdavo
kruopščiai užsisagsčiusi, tarsi išvydęs lopinėlį kūno Amonis mėgintų
kaip nors juo pasinaudoti.

Mielas Antoni,
manau, padorumas reikalauja tau pranešti, kad aš
išteku.

Jį ištiko lengvas savininkiškas šokas: kaip gali būti, kad Klarisa

rado laimę su kažkuo kitu. Jam atrodė, kad tai neįmanoma.

Sutikau padorų žmogų, turintį užuolaidų parduotuvių

tinklą ir norintį priimti mane bei Filipą. Jis geras ir
sako, kad Filipą augins kaip savo vaiką. Vestuvės vyks
rugsėjį. Man sunku apie tai kalbėti, bet gal tau vertėtų
susimąstyti, kiek galėsi bendrauti su berniuku. Norėčiau,

148
 kad jis gyventų taip, kaip gyvenama normalioje šeimoje;
gali būti, kad nereguliarūs pasimatymai su tavimi jam
trukdys apsiprasti.
Prašau apie tai pamąstyti ir pranešti man, ką manai.
Mes iš tavęs nebereikalausime finansinės pagalbos,
nes Edgaras gali mus išlaikyti. Žemiau užrašau naują mūsų
adresą.
Nuoširdžiai
K!ariša

Amonis du kartus perskaitė laišką, bet tik prieš skaitydamas tre­

čiąkart suvokė, ką Klarisa siūlo: jo berniukas Filipas bus auklėjamas
kažkokio doruolio užuolaidų prekeivio, apsaugotas nuo „nereguliarių
pasimatymų“ su tėvu. Jam aptemo dangus. Staiga Amonis beprotiškai
panoro išgerti ir pro parko vartus pamatė kitoje gatvės pusėje esančią
užeigą.
— O, Dieve, — garsiai pratarė jis, nuleidęs rankas ir nunarinęs
galvą. Minutėlę jis taip ir stovėjo kone dvilinkas, mėgindamas suri­
kiuoti mintis, apraminti besidaužančią širdį. Paskui atsidusęs išsitiesė.
Ji stovėjo priešais. Vilkėjo balta suknele, marginta didžiulėmis
rožėmis, buvo užsidėjusi kiek per didelius saulės akinius. Ji nustūmė
akinius ant viršugalvio. Ją taip išvydus, iš krūtinės jam išsiveržė gilus
atodūsis.
— Negaliu pasilikti, — atgavęs balsą pradėjo Amonis. — Turiu
keliauti į Bagdadą. Lėktuvas išskrenda... nė nenutuokiu, kaip...
Dženiferė buvo tokia graži, nustelbdama tvarkinguose gėlynuose
žydinčias gėles, apstulbindama paštininkus, kurie liovėsi kalbėję, kad
tik galėtų į ją paganyti akis.
— Aš negaliu... — jis purtė galvą. — Viską surašysiu laiškuose.
O tada, kai jus pamatysiu...
— Amoni, — pratarė ji tarsi pasiskirdama jį sau.
— Grįšiu po kokios savaitės, — kalbėjo jis. — Jeigu tada su ma­
nimi susitiksite, galėsiu viską paaiškinti. Turiu tiek daug visko...

149
 Bet ji žingtelėjo dar arčiau, suėmė pirštinaitėmis apmautomis
rankomis jo veidą ir prisitraukė prie savęs. Menkutę akimirką padve­
jojusi prispaudė lūpas prie jo lūpų; jos lūpos buvo šiltos, klusnios ir
stulbinamai godžios. Amonis pamiršo skrydį. Pamiršo parką, prarastą
vaiką ir buvusią žmoną. Jis pamiršo istoriją, kuri, boso įsitikinimu,
dabar jį pražudys. Amonis pamiršo, kad jo gyvenime emocijos būna
pavojingesnės už ginklus. Jis leido sau elgtis taip, kaip reikalavo Dže-
niferė — laisva valia jai dovanojo save.
— Amoni, — pakartojo ji, tuo vieninteliu žodžiu dovanodama
jam ne tik save, bet ir naują, geriau suredaguotą ateitį.
 Aš taip stengiausi, kad nors kiek suprastum, ką
maniau apie tą kelionę iš Fadujos į Milaną, bet tu elgeisi
kaip išlepintas vaikas, ir aš nebegalėjau dar labiau tavęs
skaudinti. O dabar drįstu tik todėl, kad esu toli. Taigi
—

patikėk, ir man šitai labai netikėta— viliuosi greitai

ištekėti.

Agnesė fon Kurovski Ernestui Hemingvėjui

 s

Jis ir vėl su ja nesikalbėjo. Lorensas Stirlingas — santūrus žmo­

gus, tačiau jo nuotaikos stebėtinai nepastovios. Dženiferė tyliai nu­
žvelgė vyrą prie pusryčių stalo; Lorensas skaitė laikraštį. Nors ji nu­
sileido žemyn anksčiau nei jis, paruošė jo mėgstamus pusryčius, per
trisdešimt tris minutes, nuo tada, kai atsikėlė, vyras jai nepratarė nė
žodžio.
Dženiferė permetė akimis savo chalatuką, pasitvarkė plaukus.
Viskas taip, kaip turi būti. Randą, kuris, ji aiškiai matė, vyrą erzino,
slėpė rankovė. Ką ji padarė? Gal turėjo jo palaukti? Vakar vakare jis
grįžo namo taip vėlai, kad ji tik trumpam nubudo išgirdusi veriamas
lauko duris. Gal ji ką nors pasakė per miegus?
Melancholiškai tiksėdamas laikrodis rodė beveik aštuntą; tiksėji­
mą pertraukdavo tik kartkartėmis atverčiamo ar sulenkiamo laikraščio
šiugždesys. Lauke ji išgirdo kažką lipant laiptais, sušiureno į pašto dė­
žutę laiškininko metamas paštas, paskui pasigirdo irzlus pro šalį einan­
čio vaiko balsas.
Dženiferė pamėgino užmegzti pokalbį apie sniegą, atkreipė dė­
mesį į antraštę apie didėjančias kuro kainas, bet Lorensas tik atsiduso
susierzinęs ir ji nutilo.
Meilužis taip su manimi nesielgtų, pagalvojo ji, tepdama ant
skrebučio sviestą. Jis nusišypsotų, virtuvėje praeidamas pro šalį apka­
bintų per liemenį. Tiesą sakant, jie tikriausiai nė nepusryčiautų virtu­
vėje — mylimasis padėklą su skanumynais atneštų jai tiesiai į lovą, vos
nubudus pamalonintų kava, o paskui jie apsikeistų linksmais trupi-
niuotais bučinukais. Viename savo laiške jis rašė:

153
 Kai tu valgai, visa savo esybe atsiduodi toms
akimirkoms. Stebėjau tave tą pirmą kartą per vakarienę,
norėjau, kad tiek pat dėmesio skirtum ir man.

Jos svajones nutraukė Lorenso balsas.

— Šįvakar Monkrifai rengia vakarėlį; prieš kalėdinę įmonės šven­
tę. Nepamiršai?
— Nepamiršau, — ji nepakėlė į vyrą akių.
— Grįšiu apie pusę septintos. Tuo laiku Fransis mūsų ir lauks.
Dženiferė pajuto į save įbestą Lorenso žvilgsnį, tarsi lauktų ko­
kio nors atsakymo, bet ji užsispyrė ir nė neketino kaip nors atsiliepti.
Tada jis išėjo palikdamas Dženiferę tyliuose namuose, svajojančią apie
įsivaizduojamus pusryčius, visai kitokius nei šie.

Ar prisimeni tą pirmąją vakarienę? Aš buvau toks

kvailys, ir tu tai žinojai. 0 tu buvai tokia beprotiškai
beprotiškai žavinga, mieloji Dž., nors aš elgiausi
begėdiškai.
Tą vakarą buvau labai piktas. Dabar man atrodo, kad
jau tada buvau tave įsimylėjęs, bet mes, vyrai, paprastai
nesugebame pamatyti, kas mūsų laukia. Tada man buvo
paprasčiau išsivaduoti iš blogų emocijų, nei elgtis kaip
kitaip.

Iki šiol Dženiferė buvo atkapsčiusi septynis laiškus, suslapstytus

įvairiose vietose; septyni laiškai jai bylojo apie patirtą kitokią meilę,
apie kitokią save, tos meilės pakeistą. Tuose ranka parašytuose žo­
džiuose ji matė milijardus savo atspindžių — ji impulsyvi, aistringa,
greitai užsiplieskianti ir atleidžianti.
Jis rodėsi esąs visiška jos priešingybė. Jis ginčijosi, įrodinėjo, ža­
dėjo. Jis buvo smalsus stebėtojas — stebėjo ją ir viską, kas jį supo. Jis
nieko neslėpė. Atrodė, kad ji — pirmoji iš tikrųjų jo pamilta moteris.
Dženiferė svarstė, ar ir jis yra tas vyras, kurį ji iš tikrųjų pamilo.

154
 Kai pažiūrėjai į mane tomis beribėmis skaidriomis
akimis, susimąsčiau, ką manyje įžvelgei. Dabar suprantu,
kad pamatei beprotišką meilę. Mes nebegalime vienas kito
nemylėti, kaip kad Žemė negali liautis sukusis apie Saulę.

Nors ne visi laiškai buvo su datomis, juos buvo galima sudėlio­

ti chronologine tvarka — šis laiškas rašytas neilgai trukus po to, kai
jiedu susipažino; kitas — po kažkokio kivirčo; trečias — po aistringo
susitaikymo. Jis norėjo, kad ji paliktų Lorensą. Keliuose laiškuose to
prašė. Atrodo, ji tam priešinosi. Kodėl? Ji mąstė apie tą šaltą žmogų
virtuvėje, apie namus užgulusią slegiančią tylą. Kodėl aš neišėjau?
Ji karštligiškai perskaitė dar kelis laiškus ieškodama užuominų,
stengdamasi nustatyti autoriaus tapatybę. Paskutinis laiškas siųstas
rugsėjį, vos kelios savaitės iki avarijos. Kodėl jis nemėgina su ja su­
sisiekti? Jie niekada vienas kitam neskambino, neturėjo pasimatymų
vietos. Pamačiusi, kad kai kurie laiškai siųsti į tam tikrą pašto dėžu­
tę iki pareikalavimo, nuėjo į paštą išsiaiškinti, ar negauta daugiau jai
adresuotų laiškų. Bet tokios pašto dėžutės jau nebebuvo, jai adresuotų
laiškų — taip pat.
Dženiferė įtikinėjo save, kad jis kaip nors su ja susisieks. Kaip
tokius laiškus rašęs emocingas ir aistringas žmogus galėtų ramiai sėdėti
ir laukti? Ji jau nebemanė, kad tas žmogus galėtų būti Bilas; na, gal ir
būtų galėjusi jam ką nors pajausti, bet apgaudinėti Violetą — tikrai ne
jai, nors Bilas gal ir galėtų taip elgtis. Taigi lieka tik Džekas Eimoris ir
Regis Karpenteris. Bet Džekas Eirmoris ką tik pareiškė Saryje susiža­
dėjęs su panele Viktorija Nelson iš Kamberlio.
Į kambarį įėjo ponia Kordoza; Dženiferė baigė šukuotis.
— Gal galėtumėte vakarui išlyginti tamsiai mėlyną šilkinę suk­
nelę? — paprašė Dženiferė. Prie balto kaklo ji prisidėjo deimantinį
vėrinuką. Jam patiko jos kaklas.

Niekada negalėjau žiūrėti į tavo kaklą netrokšdamas

jo pabučiuoti.

155
 — Suknelę palikau ant lovos.
Ponia Kordoza priėjusi paėmė drabužį.
— Išlyginsiu dabar, ponia Stirling.

Regis Karpenteris flirtavo. Kitaip tokio elgesio nė nepavadinsi.

Ivonos pusbrolis rėmėsi į Dženiferės kėdę, spoksojo jai į piktdžiugiškai
krypčiojančias lūpas, tarsi atsakančias tik į jiems vieniems supranta­
mus pokštavimus.
Padavusi Frensiui taurę — Frensis sėdėjo kelios pėdos nuo Dže­
niferės — Ivona žvelgė į juos. Pasilenkusi ji sušnabždėjo vyrui į ausį:
— Ar negali nusivesti Regio prie kitų vyrų? Jis kone sėdi jai ant
kelių nuo pat tos minutės, kai tik ji atėjo.
— Bandžiau, mieloji, bet niekaip nepavyko, nebent galėčiau jėga
jį atplėšti ir nutempti.
—Tada čiupk Moriną. Ji, rodos, tuoj tuoj pravirks.
Vos atidarius duris Stirlingams — Dženiferė vilkėjo audinių kai­
linukais; matėsi, kad yra prastai nusiteikusi, o vyras irgi surūgęs, — jai
pašiurpo visas kūnas, tarsi laukiant, kad nutiks kažin kas siaubinga.
Stirlingai buvo įsitempę, o paskui Dženiferė ir Regis pradėjo atvirai
burkuoti, nepaisydami jokio padorumo.
— Labai norėčiau, kad šeiminius ginčus žmonės spręstų namuo­
se, — murmėjo Ivona.
— Įpilsiu Lariui didelį viskio. Gal jis pagaliau įšils. Gal prastai
sekėsi biure, — Fransis atsistojo, paglostė jai ranką ir nuėjo.
Mažųjų dešrelių beveik niekas nė nepalietė. Atsidususi Ivona pa­
ėmė užkandžių lėkštę, pasirengusi jų pasiūlyti svečiams.
— Morina, paragauk.
Dvidešimt vienerių metų Regio draugė nė neišgirdo, kad į ją
kreipiamasi. Pasipuošusi dailia rūdžių spalvos vilnone suknele ji sė­
dėjo kaip prikalta ant kėdės, svaidydama gūdžius žvilgsnius į dešinėje
įsitaisiusius žmones, kurie, rodos, ją visai pamiršo. Dženiferė sėdėjo
atsilošusi fotelyje, o Regis buvo pritūpęs ant ranktūrio. Jis kažką jai
sušnabždėjo, ir abu prapliupo juoktis.

156
 — Regi? — pratarė Morina. — Betgi ar tu neminėjai, kad eisime
į miestą susitikti su kitais?
— Ai, jie niekur nepabėgs, — abejingai atsakė Regis.
— Turėjome susitikti „Zaliuosiuose apartamentuose“, Burun-
duk. Sakei, kad pusę aštuntos.
— Burunduk? — sutramdžiusi juoką Dženiferė pažvelgė į Regį.
— Jo tokia pravardė, — paaiškino Ivona siūlydama jai užkan­
džių. — Kūdikystėje Regis buvo neįtikėtinai plaukuotas. Mano teta
sakė, iš pradžių pamaniusi, kad pagimdė burunduką.
— Burundukas, — pakartojo Dženė.
— Taip. Man neįmanoma atsispirti. Aš toks švelnus. Ir būnu
laimingiausias, kai pavyksta įsmukti į lovą... — jis pakėlė antakį ir dar
labiau palinko prie jos.
— Regi, gal galėčiau persimesti žodeliu kitu?
—Tik jau ne tada, kai esi nutaisiusi tokį veidelį, mieloji pussese­
re. Džene, Ivona mano, kad aš su tavimi flirtuoju.
— Ne tik mano, — šaltai atsiliepė Morina.
— Oi, Mo, liaukis. Nebūk nuoboda, — nors Regis vis dar juo­
kavo, balse nuskambėjo nepasitenkinimas. — Aš labai seniai nesikal­
bėjau su Džene. Juk mes tik šiaip plepam.
—Ar tikrai taip seniai nesišnekėjome? — nekaltai paklausė Dže­
niferė.
— Oi, šimtą metų... — karštai atsakė Regis.
Ivona matė, kaip ištįso merginos veidelis.
— Morina, mieloji, gal galėtum padėti man sutaisyti dar kelis
kokteilius? Galas žino, kur dingo tas mano niekam tikęs vyras.
— Jis ten. Jis...
— Eime, Morina. Štai čia.
Mergina nusekė paskui ją į valgomąjį ir paėmė butelį mėtinio
sirupo, kurį jai padavė Ivona. Morina tiesiog tryško bejėgiu pykčiu.
— Ką toji moteris sau mano? Juk ji ištekėjusi, tiesa?
— Dženiferė tik... Oi, ji tikrai nieko bloga negalvoja.
— Ji visaip stengiasi jam įtikti! Tik pažvelk! Ar jai patiktų, jeigu
aš taip spiginčiau į jos vyrą?

157
 Ivona pažvelgė į kambarį, kuriame sėdėjo Laris, užsidėjęs paniu­
rėlio kaukę, ir tik viena ausimi klausantis, ką jam dėsto Fransis. Gal
verčiau to nepastebėti, tarė ji sau.
— Žinau, kad ji tavo draugė, Ivona, bet man atrodo, kad ji —
tikra kalė.
— Morina, suprantu, kad Regis netinkamai elgiasi, bet tu negali
taip kalbėti apie mano draugę. Tu net nenutuoki, ką jai pastaruoju
metu teko patirti. O dabar duok man tą butelį, gerai?
— O į kokią padėtį ji stato mane? Juk ji mane žemina. Visi žino,
kad draugauju su Regiu, o ji tik vynioja jį apie pirštą, ir viskas.
— Dženiferė buvo patekusi į baisią avariją. Tik visai neseniai išė­
jo iš ligoninės. Kaip sakiau, ji tik mėgina nuleisti garą.
— O kartu ir apatines kelnaites.
— Mo...
—Ji girta. Ir dar labai sena. Kiek jai galėtų būti metų? Dvidešimt
septyneri? Dvidešimt aštuoneri? Mano Regis mažiausiai trejais metais
už ją jaunesnis.
Ivona giliai atsiduso. Ji prisidegė cigaretę, kitą cigaretę padavė
merginai ir uždarė dvivėres duris.
— Mo...
— Ji — vagilė. Mėgina pavogti jį iš manęs. Aš puikiai matau,
nors tu ir nepastebi.
Ivona nuleido balsą.
— Mo, mieloji, turi suprasti, kad tai tik flirtas, nieko daugiau.
Regis ir Dženė jau labai seniai pažįsta vienas kitą, bet nė vienam jų
net nešautų į galvą būti neištikimiems. Taip, jie flirtuoja, bet juk taip
elgiasi būdami kambaryje, kuriame daug žmonių, jie nė nesistengia
slėptis. Jeigu jie turėtų nors kruopelytę blogų ketinimų, nejau tikrai
manai, kad ji leistų sau taip elgtis Lario akivaizdoje? — Šie žodžiai
net ir pačiai Ivonai nuskambėjo įtikinamai. — Mieloji mergaite, kai
būsi vyresnė, pati pamatysi, kad tokie pasižodžiavimai yra gyvenimo
dalis. — Ji įmetė Morinai į burną anakardžio riešutą. — Tai viena iš
didžiųjų paguodų, kai metų metais tenka gyventi ištekėjus už vieno ir
to paties vyro.

158
 Mergina tebepyko, bet jau ne taip audringai.
— Gal tu ir teisi, — pasakė. — Bet vis tiek nemanau, kad tikrai
poniai dera taip elgtis.
Ji atidarė duris ir grįžo į kambarį. Giliai atsidususi Ivona nusekė
paskui.

Kokteilių vis mažėjo, pokalbiai darėsi vis garsesni ir gyvesni.

Fransis grįžo į valgomąjį ir sumaišė dar „Sniego gniūžčių“ — kokteilių
su kiaušininiu likeriu ir limonadu; norėdama papuošti taures Ivona
mikliai vėrė ant desertinių iešmelių vyšnias. Dabar ji jau gerai žinojo,
kad jausis šlykščiai, jei išgers daugiau nei dvi taures, todėl išgėrė vie­
ną kokteilį su Blue Curacaoy o paskui tenkinosi sultimis. Šampanas
liejosi laisvai. Fransis išjungė muziką vildamasis, kad žmonės supras
užuominą ir pradės skirstytis, bet Bilas ir Regis ją vėl įjungė ir mėgino
visus pakviesti šokti. Vienu momentu abu vyrukai stvėrė Dženiferę už
rankų, o paskui pradėjo šokti aplink ją. Kadangi Fransis gamino kok­
teilius, Ivona priėjo prie Lario ir atsisėdo šalia. Ji buvo sau prisiekusi,
kad vis tiek išspaus iš jo šypseną.
Laris nieko nepasakė, tik nurijo didelį mauką iš savo taurės, pa­
žvelgė į žmoną ir vėl nusuko akis. Nuo jo tvokste tvoskė nepasitenki­
nimas.
— Taip ji visai apsikvailins, — sumurmėjo jis, kai tyla pasidarė
nebejauki.
Ji kvailina tave, pamanė sau Ivona.
— Ji tik linksminasi. Dženei tas metas buvo labai keistas, Lari.
Ji... ji tik stengiasi pasismaginti.
Atsisukusi į Larį pamatė, kad jis įdėmiai į ją žiūri. Ivona pasijuto
kiek nesmagiai.
— Bet juk tu pats sakei, jog gydytojas įspėjo, kad kurį laiką ji bus
kaip nesava, — pridūrė Ivona. Laris jai taip sakė dar tada, kai Dženi-
ferė gulėjo ligoninėje, kai jis dar bendravo su kitais.
Jis vėl atsigėrė nenuleisdamas nuo Ivonos akių.
— Tu žinojai, tiesa?

159
 — Ką žinojau?
Jis atakavo ją žvilgsniu ieškodamas užuominų.
— Ką žinojau, Lari?
Fransis „paleido“ rumbą. Jiems už nugarų Bilas meldė Dženiferę
su juo pašokti, o ji prašė jo liautis.
Lorensas ištuštino taurę.
— Nieko.
Ivona pasilenkė ir uždėjo jam ant rankos delną.
— Jums abiem nelengva. Net neabejoju, kad jums reikia šiek
tiek laiko, kad... — ją nutraukė dar vienas Dženiferės juoko pliūpsnis.
Regis įsikando skintą gėlę ir kvietė ją improvizuotam tango.
Lorensas mandagiai ištraukė iš po Ivonos delno ranką, nes šalia
jų klestelėjo uždusęs Bilas.
— Tas Regis kiek per daug sau leidžia, ką? Ivona, gal tau reikėtų
su juo pasikalbėti?
Ji nedrįso pažvelgti į Lorensą, bet šis prabilo ramiu balsu.
— Nesijaudink, Ivona, — pratarė jis, įbedęs akis į tolį. — Aš
susitvarkysiu.

Prieš pusę devintos ji rado Dženiferę vonioje. Pasilenkusi virš

marmurinės praustuvės ji tvarkėsi makiažą. Ivonai įėjus Dženiferė ją
nužvelgė, o paskui vėl įsižiūrėjo į savo atspindį. Ivona pastebėjo, kad ji
išraudusi; gal net apsvaigusi.
— Gal norėtum kavos? — paklausė Ivona.
— Kavos?
— Na, prieš eidama į vakarėlį Lario darbe.
— Man atrodo, — prabilo Dženiferė neįprastai kruopščiai da-
žydamasi lūpas, — kad prieš tą vakarėlį man derėtų išgerti dar vieną
alkoholinį kokteilį.
— Ką tu darai?
— Dažausi lūpas. O ką, atrodo, kad aš...
— Su mano pusbroliu. Tu gerokai perspaudi, — šiuos žodžius
Ivona ištarė griežčiau nei ketino. Bet Dženiferė, rodos, nė nepajuto.
— Kada mes su Regiu paskutinį kartą matėmės?

160
 -K ą?
— Kada mudu paskutinį kartą matėmės?
— Nė nenutuokiu. Gal tada, kai vasarą jis su mumis keliavo į
Prancūziją.
— Ką jis geria, kai negeria kokteilių?
Ivona giliai įkvėpė stengdamasi susitvardyti.
— Mieloji Dženifere, ar tau neatrodo, kad reikėtų pristabdyti
arklius?
-K ą?
— Kalbu apie tavo elgesį su Regiu. Tu skaudini Larį.
— Oi, jam nusispjaut, kaip elgiuosi, — abejingai atsakė Dženi-
ferė. — Ką Regis geria? Turi atsakyti. Tai labai svarbu.
— Nežinau. Viskį. Dženifere, ar namuose viskas gerai? Ar ju­
dviem su Lariu viskas gerai?
— Nesuprantu, ko klausi.
— Gal dabar ir ne metas apie tai kalbėtis, bet Laris išties atrodo
baisiai nelaimingas.
— Laris nelaimingas?
—Taip. Tavim dėta, neleisčiau sau taip visiškai nepaisyti jo jaus­
mų, mieloji.
Dženė atsigręžė į Ivoną.
—Jo jausmų? Kaip manai, ar mano nelaimė kam nors bent ma­
žumėlę rūpi?
— Džene, aš...
— Visiškai niekam nerūpi. Privalau gyventi toliau, laikyti liežuvį
už dantų ir vaidinti atsidavusią žmoną. Kad tik Laris nebūtų liūdnas.
— Bet jei tau įdomi mano nuomonė...
— Ne, neįdomi. Tu žiūrėk savo reikalų, Ivona. Jau tikrai.
Abi moterys stovėjo tylėdamos. Ore virpėjo įtampa, tarsi kuri
nors iš jų būtų smogusi kitai.
Ivonai nemaloniai užgulė krūtinę.
— Žinai, Dženifere, tai, kad gali laimėti bet kurį šiuose namuose
esantį vyrą, dar nereiškia, jog taip ir turi elgtis, — ji kalbėjo plieniniu
balsu.

161
 -K ą?
Ivona pataisė sukabintus rankšluosčius.
— Oi, kartais ta gležnutės princesės povyza ima ir nusidėvi. Ži­
nom, kad esi graži, Dženifere. Visos žinom, kad mūsų vyrai tave dievi­
na. Tik kartais galėtum pamąstyti ir apie kitų žmonių jausmus.
Moterys žvelgė viena į kitą.
— Ar tokia aš tau atrodau? Manai, kad elgiuosi kaip princesei
— Ne. Manau, kad elgiesi kaip kalė.
Dženifere išpūtė akis. Ji prasižiojo, tarsi norėdama kažką pasaky­
ti, paskui vėl susičiaupė, užkimšo lūpų dažus, ištiesino pečius ir dėbte­
lėjo į Ivoną. O tada išėjo.
Ivona klestelėjo ant klozeto dangčio ir nusišluostė nosį. Ji žvelgė į
vonios kambario duris vildamasi, kad gal jos vėl atsidarys, o kai neat­
sidarė, veidu įsikniaubė į sunertas rankas.
Po kelių akimirkų ji išgirdo Fransio balsą.
—Ar tau viskas gerai, mergyte? Vis svarsčiau, kur dingai. Mieloji?
Kai Ivona pakėlė galvą, Fransis išvydo jos akis ir skubiai atsiklau­
pęs paėmė už rankų.
—Ar gerai jautiesi? Gal dėl kūdikio kas? Gal galėčiau ką padaryti?
Ivona suvirpėjo ir dar kurį laiką neištraukė iš jo delnų savo rankų.
Jie kelias minutes taip prabuvo klausydamiesi muzikos ir apačioje be­
sišnekučiuojančių svečių, pasigirdusio spigaus Dženiferės juoko. Fran­
sis įkišo į kišenę ranką, išėmė cigaretę ir ją pridegęs padavė žmonai.
— Ačiū, — padėkojo ir paėmusi cigaretę Ivona giliai užsitrau­
kė. Galiausiai ji pažvelgė į jį rimtu tamsių akių žvilgsniu. — Mielasis
Fransi, pažadėk man, kad būsime laimingi net ir tada, kai gims kūdi­
kis.
— O kas...
—Tu tik pažadėk.
— Na, juk žinai, kad negaliu to padaryti, — glostydamas jai
skruostą atsakė Fransis. — Visada didžiavausi žinodamas, kad per
mane nuolat jautiesi prislėgta ir pažeminta.
Ivona nesusilaikė nenusišypsojusi.
— Galvijas.

162
 — Stengiuosi, — Fransis atsistojo ir pasitvarkė kelnių klostes. —
Klausyk, turbūt tu labai pavargai. Aš tuoj tą šutvę išprašysiu, ir mudu
galėsime griūti į lovą. Ką pasakysi?
— Vis dėlto kartais, — meiliai kalbėjo ji stodamasi, atsirėmusi į
Fransio ištiestą ranką, —pasirodai esąs vertas brangaus vestuvinio žiedo.

Oras buvo šaltas, šaligatviai aplink aikštę beveik tušti. Alkoholis

ją šildė; jai svaigo galva.
— Nemanau, kad čia sulauksime taksi, — linksmai pratarė Regis
statydamasis apykaklę. — O ką jūs, bičiuliai, darysite? — Vakaro ore
jam iš burnos vertėsi garų debesys.
— Laris turi vairuotoją, — jos vyras stovėjo prie šaligatvio kraš­
to, visai čia pat, ir dairėsi po gatvę. — Tik atrodo, kad jis kažkur din­
go, — staiga šis faktas Dženiferei pasirodė labai juokingas ir ji iš pas­
kutiniųjų stengėsi liautis kikenusi.
— Šįvakar leidau jam nedirbti, — sumurmėjo Lorensas. — Vai­
ruosiu aš. Tu čia pabūk, o aš nueisiu paimti automobilio raktelių.
Lorensas užlipo jų namų laiptais.
Dženiferė susisupo į paltą. Ji niekaip negalėjo liautis spoksojusi į
Regį. Tai jis. Burundukas. Kitaip nė negali būti. Jis visą vakarą nuo jos
nepasitraukė. Ji net neabejojo, kad daugelyje jo replikų slypėjo atitin­
kamos žinutės. Ašjau gal kokį šimtą metų neturėjau progospasikalbėti
su Džene. Tuos žodžius kažin kaip ypatingai ištarė. Dženiferė neabe­
jojo, kad taip ir yra, kad jai nepasirodė. Jis gėrė viskį. Burundukas.
Jai svaigo galva. Ji kiek per daug išgėrė, bet jai buvo nė motais. Ji turi
viską išsiaiškinti.
— Mes baisiai pavėluosim, — apmaudavo Regio draugė, o Regis
tarsi sąmokslininkas dirstelėjo į Dženiferę.
Jis pažvelgė į laikrodį.
— Oo, turbūt jie mūsų nebelaukė. Dabar jau tikrai bus išėję
vakarieniauti.
— Tai ką darysim?
— Kas dabar žino? — patraukė pečiais Regis.

163
 — Ar kada nors esi buvęs „Alberto“ klube? — staiga paklausė
Dženiferė.
Regis išsišiepė, ir jo šypsnys jai pasirodė šelmiškas, gal piktdžiu­
giškas.
—Juk žinai, kad esu buvęs, ponia Stirling.
— Žinau? — Jai pašėlusiai daužėsi širdis. Dženiferė stebėjosi,
kaip visi kiti to negirdi.
— Man atrodo, mačiau tave „Alberto“ klube, kai ten lankiausi
paskutinį kartą, — jis kalbėjo žaismingai, kaip tikras padauža.
— Na, matyt, buvai ištrūkęs papramogauti, — aikštingai kalbėjo
Morina, giliai susikišusi rankas į palto kišenes. Ji dėbtelėjo į Dženiferę,
tarsi ši dėl to būtų kalta.
Oo, jeigu tik tavęs čia nebūtų, pagalvojo Dženiferė; jos širdis te­
besidaužė.
— Važiuojam kartu, — staiga pratarė ji.
-K ą?
— Į Lorenso vakarėlį. Tikriausiai ten bus mirtinai nuobodu, bet
net neabejoju, kad jūs visus išjudinsite. Judu abu. Ten bus daug ger­
ti, — pridūrė ji.
Regis atrodė patenkintas.
— Tada priskaičiuok ir mus, — pratarė.
— Ar mano nuomonė kam nors įdomi? — Morinos nepasiten­
kinimas buvo akivaizdus.
— Liaukis, Mo. Bus linksma. Kitaip mums tik dviese tektų kiū­
toti kokiame nors nuobodžiame restorane.
Morinos neviltis aiškiai atsispindėjo akyse, ir Dženiferė pajuto
kaltės diegliuką, bet nepasidavė sąžinės priekaištams. Būtinai turiu iš­
siaiškinti.
— Lorensai? — šūktelėjo ji. — Lorensai, mielasis? Regis ir Mo­
rina važiuoja su mumis. Bus smagu, tiesa?
Stovėdamas ant viršutinio laiptelio, rankose vartydamas raktelius
ir varstydamas juos akimis Lorensas kiek padvejojo.
— Nuostabu, — pratarė, tada ramiai nulipo laiptais ir atidarė
didelio juodo automobilio užpakalines dureles.

164
 *

Pasirodo, Dženiferė neįvertino Acme Mineral and Mining ben­

drovės galimybių šėlioti kalėdiniame vakarėlyje. Gal dėl kalėdinių
puošmenų, gal dėl gausių vaišių — maisto ir gėrimų, o gal ir todėl,
kad ilgai nebuvo boso, tačiau jiems atvykus biuro šventė buvo pa­
čiame įkarštyje. Kažkas atsigabenęs nešiojamą gramofoną, šviesos pri­
gesintos, stalai sustumti į vieną pusę, kad būtų vietos šokti, ir dabar
šioje šokių aikštelėje visi klykė ir spiegė trypdami pagal Konės Fransis
dainas.
— Lari! Tu mums niekada nesakei, kad tavo žmonės — tokie
muzikos aistruoliai! — sušuko Regis.
Dženiferė paliko jį stovintį tarpduryje, spoksantį į prieš akis at­
sivėrusį vaizdą, ir prisidėjo prie šokėjų būrio. Lorenso jausmai atsi­
spindėjo veide: jo darbo vieta, jo valdos, jo dangus dabar buvo neat­
pažįstamai pasikeitę, darbuotojai — jau ne jo valioje, ir jam šitai labai
nepatiko. Dženiferė matė, kaip nuo kėdės pakilo sekretorė — gal ji
taip ir sėdėjo visą vakarą — ir priėjusi kažką Lorensui pasakė. Jis link­
telėjo mėgindamas nusišypsoti.
— Išgerkim! — sušuko Dženiferė norėdama nusigauti kuo toliau
nuo Lorenso. — Irkis čionai, Regi! Suvilgykim gerkles.
Eidama pro vyro kompanijos darbuotojus — daugelis jau buvo
atsirišę kaklaraiščius, nuo gėrimo ir šokių įraudusiais veidais — ji
lyg pro miglą pamatė kelis nustebusius žvilgsnius. Paskui nuo jos tie
žvilgsniai nuslydo prie Lorenso.
— Sveiki, ponia Stirling.
Ji pažino buhalterį, prieš porą savaičių kalbėjusį su ja Lorenso
kabinete, ir jam nusišypsojo. Vyro veidas blizgėjo nuo prakaito, jis
buvo apsikabinęs šventine kepuraite pasipuošusią kikenančią merginą.
— Oo, sveiki! Gal galėtumėte mums parodyti, kur yra gėrimai?
— Štai ten. Prie mašininkių skyriaus.
Punšo buvo visas didžiulis kubilas. Jiems pripylė du popierinius
puodelius ir pasiuntė virš žmonių galvų. Regis jai padavė vieną puodelį,
Dženiferė paragavo ir pradėjo juoktis užsikosėjusi bei užspringusi — ji

165
nemanė, kad gėrimas bus toks stiprus. Paskui ji šoko pradingusi kūnų
jūroje, lyg pro miglą matydama Regio šypseną, jusdama, kaip kartais
jo ranka paliečia jos liemenį. Matė, kaip apatiškai ją stebi prie sienos
stovintis Lorensas, po akimirkos labai nenoriai įsitraukęs į pokalbį su
kažkokiu vyresnio amžiaus kiek blaivesniu žmogumi. Dženiferė neno­
rėjo būti šalia jo. Ji norėjo, kad Lorensas važiuotų namo, kad paliktų ją
šokti. Morinos ji daugiau nematė. Gali būti, kad mergina išėjo. Dženi-
ferės akyse viskas liejosi, laikas ištįso, pasidarė tamprus. Jai buvo smagu.
Buvo karšta, tad iškėlė virš galvos rankas ir, nepaisydama kitų moterų
smalsumo, pasidavė muzikos ritmui. Regis suko, o ji garsiai kvatojo.
Dieve, bet juk ji gyva! Štai kur jos vieta. Dženiferė pirmą kartą nesijau­
tė svetima pasaulyje, kuris, kaip visi tvirtino, tikrai buvo jos.
Regio ranka palietė jos ranką — Dženiferę tarsi elektra nukrėtė.
Dabar jo žvilgsniai tapo reikšmingi, šypsena — iškalbinga. Burundu­
kas. Jis jai kažką sakė.
— Ką? — ji nubraukė nuo veido plaukų sruogą.
— Karšta. Norėčiau dar išgerti.
Ant jos liemens uždėta Regio ranka, atrodė, radioaktyvi. Ji ėjo
kartu neatsitikdama, apsupta žmonių. Atsigręžusi pažiūrėti, kur Lo­
rensas, Dženiferė pamatė, kad jis dingo. Turbūt nuėjo į savo kabinetą,
pamanė ji. Kabinete degė šviesa. Lorensui čia turėtų labai nepatikti.
Jos vyras negali pakęsti jokių linksmybių. Šias pastarąsias kelias savai­
tes netgi ėmė manyti, kad jis ir jos nebegali pakęsti.
Regis įspraudė jai į ranką dar vieną popierinį puodelį.
— Oro! — suriko jis. — Man reikia oro.
Ir tada vieni du jie išėjo į vestibiulį, kur buvo vėsu ir tylu. Jiems
už nugarų užsivėrus durims, nurimo šventės triukšmas.
— Štai čia, — pratarė Regis vesdamas ją pro liftą, avarinio išėji­
mo link. — Išeikime į lauką, ant laiptų. — Kiek paklebinęs rankeną,
atidarė duris ir jie atsidūrė vėsioje naktyje; Dženiferė gėrė gaivų orą,
lyg malšindama didžiulį troškulį. Apačioje ji matė gatvę, raudonus pa­
vienių automobilių žiburiukus. —Aš visas šlapias! — Regis timptelėjo
marškinius. — Ir nė nenutuokiu, kur palikau švarką.

166
 Dženiferė pajuto žiūrinti į jo kūną, dabar labai išryškėjusį po
šlapiais marškiniais; galiausiai ji paliepė sau nusigręžti.
— Bet vis tiek smagu, — sumurmėjo ji.
— Pritariu. Nemačiau, kad senis Laris šoktų.
— Jis nešoka, — atsakė Dženiferė stebėdamasi, kaip gali būti
tokia užtikrinta. — Niekada.
Minutėlę jie tylėjo žiūrėdami į miesto tamsą. Tolumoje ūžė auto­
mobiliai, jiems už nugarų girdėjosi prislopinti šventės garsai. Dženife­
rė jautėsi kaip įelektrinta, nekantra jai gniaužė kvapą.
— Štai, — Regis išsiėmė iš kišenės pakelį cigarečių ir vieną ciga­
retę pridegė jai.
—Aš ne... — Dženiferė nutilo. O iš kur ji žino? Gal yra surūkiu­
si šimtus cigarečių. — Ačiū.
Ji nedrąsiai paėmė cigaretę dviem pirštais, įtraukė ir užsikosėjo.
Regis nusijuokė.
— Atsiprašau, — pratarė ji šypsodamasi. — Turbūt šiuo atveju
aš beviltiška.
— Vis tiek rūkyk. Geriau atsipalaiduosi.
— Aš ir taip atsipalaidavusi, — Dženiferė pajuto, kaip ima kaisti
skruostai.
— Galiu lažintis, jog tik todėl, kad esi šalia manęs, — pasakė
jis šypsodamasis ir žengdamas žingsnelį arčiau. — Vis svarsčiau, kada
man pavyks užtikti tave vieną.
Regis palietė jos riešą.
— Labai sunku kalbėti kodais, kai aplink pilna žmonių.
Dženiferė svarstė, ar gerai nugirdo.
— Taip, — atgavusi žadą pratarė, o jos balsas buvo sklidinas ra­
mybės. — O, Dieve, aš jau anksčiau norėjau tau ką nors pasakyti. Man
buvo taip sunku. Aš tau vėliau viską paaiškinsiu, bet vienu metu... Oo,
apkabink mane. Apkabink, Burunduk. Apkabink.
— Džiaugiuosi galėdamas.
Jis žengė dar žingsnį ir apsikabino ją tvirtai prisispausdamas.
Dženiferė nieko nesakė, tik mėgino suprasti, ką jaučia būdama jo glė­
byje. Jis prisiglaudė prie skruosto, ji užsimerkė laukdama, alsuoda­

167
ma vyrišku prakaitu, stebėdamasi, kokia siaura jo krūtinė, tikėdamasi
atsidurti praeityje. Oo, aš taip ilgai tavęs laukiau, be garso pasakė ji
pakeldama akis.
Jų lūpos susitiko, ir akimirką ji suvirpėjo nuo to prisilietimo.
Tačiau bučinys buvo nevykęs, keistai valdingas. Jo dantys atsimušė
į jos dantis, ir galiausiai Regis taip giliai įgrūdo liežuvį, kad jai teko
atsilošti.
Bet Regiui, rodos, niekas nekliudė. Jo rankos nuslydo ant Dže-
niferės užpakaliuko, ir tvirtai ją prisispaudė. Jis žvelgė į ją geismo skli­
dinomis akimis.
— Gal nori, kad surasčiau viešbučio numerį? O gal... čia?
Ji žiūrėjo į jį nenuleisdama akių. Turbūt tai jis, tarė sau. Viskas
apie tai bylojo. Betgi kaip B. galėtų būti toks... toks visiškai kitoks, nei
jo rašytuose laiškuose?
— Kas yra? — paklausė Regis, pastebėjęs Dženiferės veidu per­
bėgusį šešėlį. — Tau per šalta? Ar tu nenori viešbutyje, nes ten per
daug rizikinga?
— Aš...
Kažkas negerai. Dženiferė išsivadavo iš jo glėbio.
— Atleisk. Nemanau, kad... — ji palietė ranka smilkinį.
— Nenori to daryti čia?
Dženiferė suraukė kaktą. Paskui pakėlė į jį akis.
— Regi, ar žinai, ką reiškia žodis „klišė“?
— Kli... Koks žodis?
Dženiferė užsimerkė, paskui vėl atsimerkė.
— Turiu eiti, — burbtelėjo. Staiga ji pasijuto klaikiai blaiva.
— Bet juk tau vis tiek patinka žaisti. Norisi veiksmo.
— Ko man norisi?
— Na, juk ne aš pirmas daviau užuominą, tiesa?
Dženiferė sumirksėjo.
— Nesuprantu.
— Oi, tik nevaidink nekaltos, Dženifere. Mačiau tave, prisime­
ni? Su kitu gražuoliu. „Alberto“ bare. Negalėjai nuo jo atlipti. Supra­
tau, ką man tada sakei, visų akivaizdoje metusi tą aliuziją.

168
 — Su kitu gražuoliu?
Regis užtraukė dūmą, paskui bato kulnu sumindė nuorūką.
— Tai tokios tavo žaidimo taisyklės, ką? Kaip suprasti? Ar neati­
tinku tavo standartų tik todėl, kad nesuprantu kažkokio kvailo žodžio?
— Su kokiu vyru? — dabar Dženiferė nesusilaikė ir įsikibo jam į
marškinių rankovę. — Apie ką tu kalbi?
Regis piktai nusipurtė jos ranką.
— Ar ir toliau su manimi žaisi?
— Ne, — protestavo Dženiferė. — Tik turiu sužinoti, su kuo
mane matei.
— Jėzau! Taip ir žinojau... pasitaikius progai man reikėjo nešti
kudašių kartu su Mo. Ji bent jau gerbia vyrus. Ji... ji ne kokia kek­
šė, — spjovė jis.
Staiga įraudusį, piktą jo veidą nutvieskė šviesa. Apsisukusi Dženi­
ferė pamatė avarines duris pravėrusį Lorensą. Jis išvydo šviesos pluošte
stovinčią žmoną ir nuo jos besitraukiantį vyrą. Panarinęs galvą, šluos­
tydamasis burną Regis, netaręs nė žodžio, smuko pro Lorensą atgal į
vestibiulį.
Dženiferė stovėjo sustingusi.
— Lorensai, tu gal ne taip...
— Eik vidun, — paliepė jis.
— Aš tik...
— Eik vidun. Dabar pat, — jis kalbėjo tyliai, ganėtinai ramiai.
Akimirką padvejojusi ji pasuko laiptų link. Norėdama grįžti į vakarėlį,
drebėdama po patirto šoko ir širdyje kilusios sumaišties, Dženiferė
pasuko prie durų, bet jiems einant pro liftą Lorensas čiupo ją už riešo
ir apgręžė.
Dženiferė pažvelgė į vyro ranką, spaudžiančią riešą, paskui įbedė
žvilgsnį jam į akis.
— Nemanyk, kad gali mane žeminti, Dženifere, — tyliai pasakė
Lorensas.
— Paleisk mane!
— Tikrai tau sakau. Aš ne koks kvailys, kurį gali...
— Paleisk mane! Man skauda! — ji mėgino trauktis.

169
 — Paklausyk, — jam trūkčiojo skruostas. — Aš nesileisiu. Su­
pranti? Aš nesileisiu, — košė pro sukąstus dantis. Jo balse buvo tiek
daug pykčio.
— Lorensai!
— Lari! Tu mane vadini Lariu\ — rėkė jis pakėlęs kitos rankos
kumštį. Prasivėrė durys, ir iš lifto išėjo buhalteris. Jis juokėsi apsika­
binęs jau anksčiau Dženiferės matytą merginą. Išvydus tokią sceną jo
šypsena išblėso.
— Ee... Mes tik ėjome pakvėpuoti gaiviu oru, pone, — nejaukiai
teisinosi jis.
Tą akimirką Lorensas paleido jos ranką, o Dženiferė, pasinaudo­
jusi proga, prasibrovė pro porelę ir pasileido laiptais žemyn.
 Tu man patinki dèi daugybės priežasčių, bet yra šis
tas, ko negaiiu pakęsti. Turbūt ir pati žinai, kad kuo toliau,
tuo dažniau mąstau apie tai, kokie tavo bruožai man kelia
nerimą. Favyzdžiui, prisimenu, kaip pribaigei tą omarą,
kaip šūkavai ir plojai rankomis vaikydama nuo kelio karves.
Kodėl negalėjome paprasčiausiai palaukti, kol jos ramiai
pereis? dūtume nebenuvykę į kiną... Kaip neatsargiai tu
pjaustai daržoves... ir nuolat visur matai neigiamybes.
Man teko tepti tris dažų sluoksnius, kol uždažiau
tavo ranka ant sienos raudonu rašalu užrašytą telefono
numerį. Taip, suprantu, aš dariau remontą, bet vis tiek
veltui sunaudojau tiek dažų.

Vyras moteriai — laišku

 Amonis sėdėjo ant baro kėdės, vienoje rankoje laikydamas tuščią
kavos puodelį, stebėdamas į gatvę vedančius laiptus — ar nepamatys
žemyn besileidžiančių grakščių kojyčių. Kartkartėmis į „Alberto“ už­
eigą nusileisdavo kokia porelė, stebėdamasi tokiam metų laikui nebū­
dingu karščiu, skųsdamasi kamuojančiu troškuliu ar nuobodžiaujan­
čia rūbininke Šere, pūpsančia ant kėdės, įsikniaubusia į pigų romaną.
Jis nužvelgdavo atėjusiųjų veidus, o paskui vėl nusisukdavo į barą.
Buvo penkiolika po septynių. Laiške ji minėjo pusę septintos.
Jis dar kartą išsitraukė iš kišenės laišką, nykščiu išlygino popierių, dar
kartą atidžiai pažvelgė į jos ranka išvedžiotas raides su didelėmis kilpo­
mis, tikinančias, kad ji ateis. Su meile — Dz.
Penkias savaites jie keitėsi laiškais; Amonis laiškus siuntė iki pa­
reikalavimo, į pašto dėžutę Langlio gatvėje; Dženiferė pasirinko trylik­
tą pašto dėžutės numerį, nes paštininkė ją patikino, kad šiuo numeriu
pažymėtos dėžutės niekada niekas nenori. Jie buvo susitikę tik penkis
ar šešis kartus ir tik trumpam — jiems to laiko buvo gerokai per ma­
žai, — kai leisdavo jo arba Lorenso darbo grafikas.
Tačiau ko jis jai nepasakydavo per pasimatymus, surašydavo laiš­
kuose. Amonis rašydavo jai kone kasdien, pasakodavo viską nesigėdy­
damas ir nesutrikdamas. Tarsi jame kažkas būtų pralaužęs užtvanką.
Jis rašė, kaip labai jos ilgisi, pasakojo apie savo gyvenimą užsienyje,
apie tai, kaip iki dabar jautė nuolatinį nerimą, tarsi netoliese kažkas
kalbėtųsi, o jis niekaip negalėtų to pokalbio išgirsti.
Išklojo jai visus savo nusižengimus, rašė apie savo egoizmą, užsis­
pyrimą, kartais net žiaurumą pasakodamas, kaip ji privertusi jį pradėti

173
taisyti klaidas. Rasė, kad ją myli, vėl ir vėl kartojo tą patį mėgaudama­
sis popieriuje gulančiais žodžiais.
Jos laiškai, atvirkščiai, buvo trumpi ir konkretūs. Susitikime
čia, rašydavo ji. Arba: Ne tuo metu, ateik pusvalandžiu vėliau. Arba
paprasčiausiai: Taip. Ir aš. Iš pradžių Amonis baiminosi, kad tokie
trumpučiai laiškeliai reiškė, jog ji menkai ką tejaučia; jam buvo sunku
suderinti jos parašytus žodžius su tuo meiliu, jaukiu, juokaujančiu, jo
gerove besirūpinančiu žmogumi, kurį jis taip trumpai matydavo.
Vieną vakarą, kai Dženiferė atėjo labai vėlai — po kurio laiko
Amonis sužinojo, kad Lorensas grįžo anksti, ir ji buvo priversta prasi­
manyti sergančią draugę, kad apskritai galėtų išeiti iš namų, — rado jį
prie baro girtą ir labai piktą.
— Gražu, kad užsukai, — sarkastiškai pasakė jis, pakeldamas į
jos sveikatą taurę. Per dvi laukimo valandas jis išmaukė keturias dvi­
gubas viskio porcijas.
Ji nusismaukė nuo galvos šaliką, užsisakė martinio, bet tuoj pat
užsakymą atšaukė.
— Nepasiliksi?
— Nenoriu žiūrėti į tave tokį.
Plūdo ją už viską, ko jam iš jos trūko — už tai, kad nuolat ne­
randa laiko, kad neparašo nieko, ką jis galėtų be paliovos skaityti ir
prisiminti — nekreipdamas dėmesio į tramdančią barmeno Felipės
ranką, uždėtą ant jo rankos. Amonį baugino jo paties jausmai, todėl
norėjo ją skaudinti.
— Kas yra? Bijai parašyti ką nors, kas vėliau būtų panaudota
prieš tave kaip įkaltis?
Sakydamas tuos žodžius pats savęs nekentė, suprato, kad elgiasi
bjauriai, kad atsiskleidė kaip apgailėtina žmogysta, nors desperatiškai
mėgino nuslėpti nuo jos šią savo asmenybės pusę.
Dženiferė apsisuko ant kulniukų ir mikliai užbėgo laipteliais, ne­
paisydama inkščiančių atsiprašymų, maldavimų grįžti.
Kitą rytą pašto dėžutėje Amonis paliko vieno žodžio žinutę ir po
dviejų ilgų, kaltės svilinamų dienų, gavo jos laišką.

174
 dutai, man nėra lengva lieti jausmus popieriuje.
Apskritai man sunku juos kaip nors išreikšti. Tai tu
nuolat dirbi su žodžiais, ir aš branginu kiekvieną man
rašytą sakinį. Tikjau nespręsk apie mano jausmus pagal
atsakymus.
dijau, kad pamėginusi rašyti kaip tu, tikrai tave
nuvilsiu. Kaip jau sakiau, retai ką domina mano nuomonė
— jeigu nekalbėsime apie tokius svarbius klausimus kaip
šis, — ir man nėra paprasta kam nors ją siūlyti. Tikėk
manimi, aš čia pat. Vertink mane atsižvelgdamas į mano
—

veiksmus ir jausmus. Tai ir yra tikroji mano valiuta.

Tavo Dž.

Gavęs šį laišką Amonis verkė iš gėdos ir palengvėjimo. Jau vėliau

viską apmąstęs jis įtarė, kad jai ant širdies tebeguli patirtas pažemini­
mas viešbučio kambaryje, nors jis ir nėrėsi iš kailio stengdamasis paaiš­
kinti, kodėl tada jos nepamylėjo. Kad ir ką Amonis jai sakė, nujautė,
kad Dženiferė nebuvo įsitikinusi nesanti tik dar viena iš tų jo minėtų
ištekėjusių moterų.
— Ar tavo mergaitė neateis? — Felipė prisėdo ant kėdės šalia.
Klubas jau buvo pilnas. Plepėjo sėdintys prie staliukų klientai, kampe
skambino pianistas, o po pusvalandžio Felipė išsitrauks trimitą. Virš
galvų tingiai sukosi ventiliatorius, tuščiai stengdamasis išjudinti klam­
pų orą. — Gal šįkart nenusigersi iki žemės graibymo, ką?
— Geriu kavą.
— Būk atsargus, Toni.
— Juk sakiau, geriu kavą.
— Kalbu ne apie gėrimą. Ateis diena, kai apsikvailinsi; moteris
ne ta. Vieną dieną jos vyras tave padės į vietą.
Amonis iškėlė ranką prašydamas dar vieno puodelio kavos.
— Felipe, man labai malonu, kad taip rimtai rūpiniesi mano
gerove, bet aš visada labai atsargiai renkuosi partnerius, — jis kreivai
šyptelėjo. — Patikėk, reikia labai pasitikėti savo gebėjimais būti tak­

175
tiškam ir apdairiam, kad leistum dantų gydytojui makaluoti grąžtu po
tavo burną nė valandai nepraėjus po to, kai... eee... kai linksminai jo
žmoną.
Felipė neišlaikęs nusijuokė.
— Koks tu begėdis.
— Visai ne. Nes daugiau nebus jokių ištekėjusių moterų.
—Tik netekėjusios, ką?
— Ne. Apskritai daugiau jokių moterų nebus. Ši — Viena Vie­
nintelė.
— Nori pasakyti, vienas šimtas ir viena, — Felipė griausmingai
nusijuokė. — Paskui dar imsi ir pasakysi, kad ketini studijuoti Bibliją.
Štai kur slypi visa ironija: kuo daugiau rašė stengdamasis Dže-
niferę įtikinti tuo, ką jaučia, tuo, rodos, labiau ji įtarė, kad jo žodžiai
bereikšmiai, kad jie per lengvai nulaša nuo jo plunksnos. Ji jau kelis
kartus dėl to traukė jį per dantį, ir Amonis pajuto geležinį tuose žo­
džiuose slypinčios tiesos grūdą.
Ji ir Felipė matė jį vienodai — kaip nesugebantį nuoširdžiai my­
lėti. Jie žvelgė į jį kaip į žmogų, trokštantį nepasiekiama tik tol, kol
siekia.
— Felipe, drauguži, gali būti, kad vieną dieną aš imsiu ir nuste­
binsiu tave.
— Toni, tu jau ganėtinai ilgai čia sėdi, žinau, kad daugiau nebus
jokių staigmenų. Žiūrėk, vilką mini — vilkas čia. Štai, ateina tavo
gimtadienio dovana. Ir dar labai gražiai įpakuota.
Amonis pakėlė akis ir pamatė laiptais lipančius du smaragdo ža­
lumo šilko batelius. Dženiferė lipo lėtai, viena ranka prisilaikydama
turėklo, kaip ir tą pirmą kartą, kai jis žiūrėjo į ją, besileidžiančią pa­
radiniais laiptais; colis po colio jos matėsi vis daugiau, kol galiausiai
tiesiai prieš jį išniro įraudęs ir šiek tiek drėgnas jos veidelis. Ją išvydus
jam užėmė kvapą.
— Aš labai atsiprašau, — pratarė Dženiferė bučiuodama jam
skruostą. Amonis užuodė šiltą kvepalų aromatą, pajuto, kaip drėgnas
jos skruostas sudrėkino ir jo veidą. Ji lengvai spustelėjo jam pirštus. —
Man buvo... sunku čia patekti. Ar galėtume kur nors prisėsti?

176
 Felipe jiems parodė atskirą „gardelį“; Dženiferė pamėgino pasi­
taisyti plaukus.
— Jau maniau, kad nebeateisi, — pasakė Amonis, kai Felipė at­
nešė jai martinio.
— Kaip visada, nieko nepranešusi mus aplankyti sumanė Loren-
so motina. Ji sėdėjo ir plepėjo be galo be krašto, o as vis pilsčiau arbatą
ir maniau, kad tuoj tuoj pradėsiu rėkti.
— O kur jis? — nuleidęs po stalu ranką Amonis paėmė jos del­
ną. Dieve, kaip jam gera štai taip ją jausti.
— Komandiruotėje, Paryžiuje. Susitinka su kažkuo iš Citroën,
tarsis dėl stabdžių trinkelių ar dar dėl kažko.
— Jeigu tu būtum mano, — kalbėjo Amonis, — nė minutėlei
nepalikčiau tavęs vienos.
— Galiu lažintis, kad tą patį sakai visoms savo merginoms.
— Nereikia, — pratarė jis. — Negaliu to pakęsti.
— Oi, bet juk negali apsimetinėti, kad užkariaudamas tas kitas
moteris nebuvai išsitraukęs visų geriausių savo ginklų. Pažįstu tave,
Butai. Juk pats man sakei, prisimeni?
Jis atsiduso.
— Tai štai kuo baigiasi noras kalbėti atvirai ir sąžiningai. Nieko
keista, kad anksčiau nė nemėgindavau atvirauti.
Dženiferė pasislinko arčiau Antonio, jos koja lietė jo koją, ir
jam truputį atlėgo. Ji gurkšnojo martinį, ir akimirką tame jaukiame
„gardelyje“ Amonis pajuto svaigų nuosavybės jausmą. Užgrojo muzi­
kantai, Felipė ėmė pūsti trimitą; patenkintą Dženiferės veidą apšvietė
žvakės; Amonis vogčia ją stebėjo ir neįtikėtinai aiškiai suprato, kad ji
ir liks vienintelė moteris, šalia kurios jis štai taip jaučiasi.
— Pašoksim?
Kone visiškai tamsioje šokių aikštelėje muzikos ritmu jau sukosi
kelios poros. Amonis laikė ją apkabinęs, kvėpdamas jos plaukų aro­
matą, visu kūnu jausdamas jos kūną, įsivaizduodamas, kad čia — tik
jiedu, muzika ir jos odos švelnumas.
— Džene?
-K ą?

177
 — Pabučiuok mane.
Visi bučiniai po to pirmojo Paštininko parke buvo išgauti slapčia
— jo automobilyje, ramioje priemiesčio gatvelėje, restorano kampu­
tyje. Jis jau matė ant liežuvio galo besisukantį Dženiferės protestą:
Čia? Visų šių žmonių akivaizdoje? Laukė, kol ji jam atsakys, kad čia
bučiuotis pernelyg rizikinga. Bet gal jos širdyje atsiliepė jo jausmai,
nes sušvelnėjusiu veidu — ji visada pasikeičia atsidūrusi vos keli mi­
limetrai nuo jo lūpų — Dženiferė pakėlė ranką prie jo skruosto ir
švelniai, aistringai pabučiavo.
— Su tavimi aš labai laiminga, ir tu tai žinai, — tyliai pratarė ji
patvirtindama, kad anksčiau laiminga nesijautė. Jų pirštai susipynė;
be jokių abejonių, jie priklausė vienas kitam. — Negaliu apsimesti ir
sakyti, kad yra kitaip.
— Tai palik jį, — žodžiai išsprūdo jam iš burnos nė pačiam ne­
susivokus, ką sako.
-K ą?
— Palik jį. Ateik gyventi pas mane. Man pasiūlė naują darbą.
Galėtume tiesiog dingti.
— Nereikia.
— Ko nereikia?
—Taip kalbėti. Juk žinai, kad tai neįmanoma.
— Kodėl? — nesuprato Amonis. Savo balse jis išgirdo griežtesnę
gaidelę. — Kodėl neįmanoma?
— Mes... mes net gerai nepažįstame vienas kito.
— Ne, pažįstame. Juk žinai, kad pažįstame.
Jis palenkė galvą ir dar kartą ją pabučiavo. Šįkart pajuto lengvą
Dženiferės pasipriešinimą, todėl uždėjęs ranką jai ant nugaros stipriau
prisiglaudė ir džiaugėsi jos artumu. Muzika nutilo; viena ranka Amo­
nis pakėlė jai nuo sprando plaukus ir pamatė, kad jos kaklas šlapias.
Dženiferė buvo užsimerkusi, truputį pakreipusi galvą, vos pastebimai
pravėrusi lūpas.
Ji atmerkė mėlynas akis, pažvelgė į Amonį ir svaigiai nusišypsojo
puse lūpų, taip išsakydama savus troškimus. Kaip dažnai vyrai mato
tokias šypsenas? Tai ne pakantumo, atsidavimo ar paklusnumo šypse­

178
na. Taip, mielasis, gerai, jei tik tu tikrai to nori. Dženiferė Stirling jo
geidė. Ji jo geidė taip, kaip ir jis jos.
— Man baisiai karšta, — pratarė ji tebežiūrėdama Amoniui į akis.
— Vadinasi, mums reikia išeiti pakvėpuoti, — jis paėmė ją už
rankos ir nusivedė irdamasis pro šokančias poras.
Amonis nujautė, kad ji juokiasi jam iš nugaros įsikibusi į marški­
nius. Jiedu išėjo į tuščią koridorių, ir bučiniais jis nutildė jos juoką; jo
pirštai prasmego Dženiferės plaukuose, šiltos jos lūpos prapuolė tarp
jo lūpų. Ir ji bučiavo Amonį vis karščiau, nesiliaudama net pasigirdus
praeivio žingsniams. Amonis pajuto, kaip jos rankos įsigavo po marš­
kiniais, ir jos pirštų prisilietimas buvo toks neapsakomai malonus, kad
trumpam jis prarado mąstymo dovaną. Ką daryti? Ką daryti? Bučiniai
darėsi vis karštesni ir ilgesni. Jis suprato, kad sprogs, jei jos negaus. Jis
atplėšė nuo jos lūpas, suėmė delnais veidelį ir pamatė ilgesio sklidinas
akis. {raudę Dženiferės skruostai ir buvo tikrasis atsakymas.
Amonis pažvelgė dešinėn. Šėrė tebesėdėjo įnikusi į knygą — kas
gi naudosis rūbine tokį kaitrų, tvankų rugpjūtį. Tiek metų šalia savęs
regėjusi įvairiausių meilės scenų Šeri ir jiems buvo akla.
— Šere, — pratarė Amonis traukdamas iš kišenės dešimties šilin­
gų banknotą, — gal norėtum padaryti pertraukėlę?
Ji pakėlė antakį, paskui paėmė pinigus ir pakilo nuo kėdės.
— Dešimt minučių, — tiesiai šviesiai pasakė. Kikendama Dže­
niferė nusekė paskui Amonį į rūbinę; ji liko be žado, kai jis užtraukė
visą rūbinės nišą dengiančias juodas užuolaidas.
Minkštoje aklinoje tamsoje tvyrojo tūkstančių apsiaustų kvapai.
Apsikabinę jie nusigavo į patį rūbinės galą galvomis kliudydami nu­
merėlius, skimbčiojančius lyg vėjo arfa. Jis jos nematė, bet paskui ji
atsisuko į jį, nugara atšlijusi į sieną; dabar ji puolė aistringai bučiuoti
šnabždėdama jo vardą.
Jau tada širdies kertelėje Amonis žinojo, kad Dženiferė bus jo
pražūtis.
— Liepk man liautis, — sušnabždėjo jis vos bealsuodamas, del­
nu slysdamas jos krūtimi, suprasdamas, kad tik taip įmanoma šitai
sustabdyti. — Liepk man liautis.

179
 Ji papurtė galvą tyliai prieštaraudama.
— O, Dieve, — tepratarė Amonis.
Ir tada jie pašėlo; mažais gurkšniais gaudydama orą Dženiferė
apsivijo jį kojomis, jo rankos po jos suknele slydo apatinių šilku ir
nėriniais. Jis pajuto jos pirštus savo plaukuose, o kita ranka Dženiferė
siekė jo kelnių; Amonis net sutriko — jis manė, kad įgimtas Dženife-
rės etiketo pojūtis neleis laisvai reikštis tokiems potraukiams.
Laikas sulėtėjo, oras pavirto į vakuumą, pildomą tik jų alsavimu.
Drabužiai skriejo šalin. Kojos sudrėko; Amonis stovėjo įsispyręs, kad
išlaikytų jos svorį. Ir tada — o, Dieve — jis į ją įsiskverbė ir akimirkai
sustojo viskas: jos alsavimas, judesys, jo širdis. Gal ir visas pasaulis. Prie
savo lūpų pajuto jos lūpas, išgirdo jos kvėpsnį. Ir tada jie pradėjo siū­
buoti, ir jis tejautė viena, ir jis tebuvo viena, ir jis liko kurčias skimb-
čiojantiems numerėliams, už sienos grojančiai prislopusiai muzikai,
koridoriuje kažkieno sutikto draugo sveikinimo šūksniui. Tebuvo jis
ir Dženiferė — siūbuojantys iš pradžių lėtai, paskui greičiau; ji jau ne­
besijuokė, tik dar tvirčiau jį apsikabino; Amonis lietė lūpomis jos odą,
ji alsavo jam į smilkinį. Amonis juto vis aštresnius jos judesius, juto,
kaip ji pradingsta savo pačios gelmėse. Vis dar budintis sveikas protas
jam pakuždėjo, kad Dženiferei negalima išleisti nė garselio. Išgirdęs
galugerklyje besikaupiantį klyksmą, užgniaužė jį lūpomis, sugerdamas
jos balsą ir palaimą kaip savo paties.
Džiaugsiuosi užjus.
Tada jie ėmė klupti, nuleidus Dženiferę ant žemės Amoniui ėmė
tirpti kojos; jie glaudėsi vienas prie kito, glamonėjo vienas kitą; ant
virpančios jo glėbyje sutirpusios Dženiferės skruostų pajuto ašaras.
Paskui Amonis nebeprisiminė, ką tą akimirką jai sakė. Aš tave myliu.
Aš tave myliu. Niekada manęs nepalik. Tu tokia graži. Tik prisiminė,
kaip švelniai šluostė jai ašaras, kaip ji kažką šypsodamasi jam šnabždė­
jo, prisiminė jos bučinius, jos bučinius, jos bučinius...
Ir tada tarsi ilgo tunelio gale jiedu išgirdo garsiai kosinčią Šėrę.
Dženiferė pasitvarkė drabužius, leido jam pataisyti sijoną, ir Amonis
pajuto, kaip ji spustelėjo jam ranką vesdama tas kelias pėdas į šviesą,

180
į tikrą pasaulį; Amoniui vis dar linko kojos, jis dar negalėjo tolygiai
kvėpuoti ir jau gailėjosi palikęs tą tamsų rojų.
— Penkiolika minučių, — pasakė Sere, įkišusi nosį į knygą, kai
Dženiferė išėjo į koridorių. Jos suknelė atrodė tvarkingai, tik nugaroje
susiploję plaukai galėjo būti užuomina į tai, kas įvyko.
— Jeigu jau taip sakote, — Amonis pakišo rūbininkei dar vieną
banknotą.
Vis dar įraudusi Dženiferė atsigręžė į jį.
— Batelis! — sušuko ji pakėlusi vien tik kojine apmautą koją.
Prapliupusi juoktis Dženiferė užsidengė burną. Amonį džiugino tokia
šelmiška jos išraiška —jis baiminosi, kad ji staiga nenuliūstų ir nepra­
dėtų gailėtis.
— Aš paimsiu, — pasakė jis nerdamas atgal.
— Kas sakė, kad riterių nebėra? — sumurmėjo Sere.
Amonis grabaliojo tamsoje ieškodamas smaragdinio šilko bate­
lio, kita ranka tvarkydamasis plaukus, kad neatrodytų taip išdavikiškai
kaip Dženiferė. Jis tarėsi juntąs su kvepalais sumišusį troškų meilės
kvapą. O, jis dar niekada nieko panašaus nebuvo patyręs. Akimirką
užsimerkė, vėl įsivaizduodamas ją šalia, pajusdamas...
— Oo, ponia Stirling, sveika!
Batelį Amonis rado po apversta kėde; jis išgirdo ir Dženiferės
balsą, trumputį pokalbį.
Išėjęs iš rūbinės Amonis pamatė netoliese stovintį jaunuolį. Lūpų
kamputyje smilko cigaretė, viena ranka laikė apglėbusi tamsiaplaukę
merginą, kuri smagiai plojo atsisukusi ten, iš kur sklido muzika.
— Kaip gyveni, Regi? — Dženiferė ištiesė jaunuoliui ranką, ir šis
ją spustelėjo sveikindamasis.
Amonis sugavo į jį mestą jaunuolio žvilgsnį.
— Puikiai. Tas ponas — su tavimi?
Dženiferė nesutriko.
— Lorensas amžinai užsiėmęs. Tai Amonis, mūsų draugas. Jis
buvo labai malonus ir sutiko su manimi pavakaroti.
Jie paspaudė vienas kitam rankas.
— Malonu susipažinti.

181
 Antonio šypsena buvo panašesnė į keistą grimasą.
Regis stovėjo apžiūrinėdamas Dženiferės plaukus, lengvai įrau­
dusius skruostus, ir jo žvilgsnyje atsispindėjo kažkoks nemalonus spė­
jimas. Vaikinas kryptelėjo galva rodydamas jai į kojas.
—Tu kažkodėl... be batelio.
— Atsinešiau šokių batelius, pasidėjau juos čia, bet, kvaiša, su­
painiojau poras, — Dženiferė kalbėjo ramiai ir abejingai.
Amonis padavė jai batelį.
— Štai, radau, — pasakė. — Batelius, su kuriais atėjai, palikau
po paltuku.
Šėrė nė nekrustelėdama sėdėjo savo vietoje, įbedusi nosį į knygą.
Regis kvailai šypsojosi aiškiai patenkintas sukeltu nesmagumu.
Amonis minutėlę svarstė, ar tik tas vyrukas nenori, kad jis pasiūlytų
išgerti ar prie jų prisidėti, bet, po velnių, jis nesiūlys nei viena, nei kita.
Gerai, kad Regio mergina timptelėjo jį už parankės.
— Einam, Regi. Žiūrėk, ten Melas.
— Pareiga šaukia, — Regis pamojo ranka ir nuėjo vingiuodamas
tarp staliukų. — Smagiai... pašokit.
—Velnias, — tyliai pratarė Dženiferė. —Velnias. Velnias. Velnias.
Amonis nusivedė ją į baro salę.
— Eime, išgersim.
Jie grįžo į savo „gardelį“; prieš dešimtį minučių juodu skandinusi
ekstazė liko tik prisiminimuose. Amoniui nepatiko to vyruko išvaizda;
dėl šios netekties jis būtų galėjęs jį primušti.
Dženiferė vienu mauku baigė martinį. Kitaip susiklosčius aplin­
kybėms Amonis būtų iš jos pasijuokęs. Tačiau dabar tokia skuba tik
aiškiai parodė, kaip ji nervinasi.
— Liaukis nerimauti, — pasakė jis. — Juk dabar jau nieko ne­
bepadarysi.
— O kas, jeigu jis pasakys...
—Tai ir palik Lorensą. Viskas paprasta.
— Amoni...
— Nebegali pas jį grįžti, Džene. Ne po viso to, kas įvyko. Juk
pati supranti.

182
 Dženiferė išsitraukė pudros dėžutę ir kempinėle perbraukė paa­
kius valydama nubėgusį tušą. Akivaizdžiai nepatenkinta ji uždarė dė­
žutę.
— Džene?
— Pagalvok, ko manęs prašai. Aš viską prarasčiau. Mano šeima...
yra viskas, ką turiu šiame gyvenime. Užsitraukčiau gėdą.
— Bet juk tada turėtum mane. Padaryčiau tave laimingą. Pati
taip sakei.
— Moterims viskas kitaip. Aš būčiau...
— Mes susituoktume.
— Tu tikrai manai, kad Lorensas sutiktų su manimi skirtis? Ma­
nai, kad jis mane paleistų? — Dženiferės veidas apniuko.
— Žinau, kad jis tau netinkamas. Aš tau skirtas, — jai nieko
neatsakius, Amonis kalbėjo toliau. — Ar tu su juo laiminga? Ar tokio
gyvenimo nori? Ar nori būti įkalinta auksiniame narvelyje?
— Aš ne kalinė. Nekalbėk absurdų.
— Tu tik nematai.
— Ne. Tai tu matai tai, ką nori matyti. Laris nėra blogas žmogus.
— Gal dabar tu to nepastebi, Džene, bet gyvendama su juo, kuo
toliau, tuo labiau jausiesi nelaiminga.
— O dabar tu nori pasirodyti esąs dar ir pranašas, ne tik rašeiva?
Amonis tebebuvo įsiaudrinęs ir toliau drabstėsi nesivaržydamas.
— Jis tave sugniuždys, sunaikins viską, kas leidžia tau jaustis ti­
krąja savimi. Dženifere, tas žmogus yra kvailys, pavojingas kvailys, o
tu akla, jei nematai.
Moters veidas persimainė.
— Kaip tu drįsti. Kaip drįstP
Jos akyse Amonis pamatė ašaras, ir jį apėmęs įkarštis ėmė slūgti.
Įkišo ranką į kišenę ieškodamas nosinės — norėjo padėti Dženiferei
nusišluostyti akis, bet ji sulaikė jo ranką.
— Nereikia, — sumurmėjo. — Gal Regis žiūri.
— Atsiprašau. Nenorėjau tavęs pravirkdyti. Prašau, neverk.
Jie sėdėjo nemaloniai tylėdami, žiūrėdami į šokių aikštelę.
— Man labai sunku, — pratarė Dženiferė. — Maniau, kad esu

183
laiminga. Maniau, kad mano gyvenimas puikus. Tada pasirodei tu,
ir viskas... viskas prarado prasmę. Nebenoriu nieko, ką buvau supla­
navusi — namų, vaikų, atostogų. As nebemiegu. Nebevalgau. Visą
laiką galvoju apie tave. Žinau, kad jau nebegalėsiu liautis galvojusi
apie tai. — Ji mostelėjo rūbinės pusėn. — Bet mintis apie tai, kad
tikrai galėčiau išeiti, — ji patraukė nosį, — atrodo absoliučiai tuščia,
lyg žvelgtum prarajom
— Prarajon?
Ji išsišnypštė.
—Tokia būtų meilės tau kaina: manęs išsižadėtų tėvai. Aš nieko
neturiu. Aš nieko nemoku, Amoni. Esi niekam tikusi, galiu gyventi
tik taip, kaip gyvenu. Ką pasakytum, jei aš net nesugebėčiau sutvarkyti
tavo namų?
— Nejau manai, kad man tai rūpi?
— Parūptų. Ilgainiui. Lepūnėli. Juk pirmą kartą kaip tik taip apie
mane pamanei ir buvai teisus. Galiu pasistengti, kad vyrai mane pa­
miltų, bet daugiau nieko negaliu.
Jai suvirpėjo apatinė lūpa. Tūždamas ant savęs Amonis graužėsi,
kad kažkada pavartojo tą žodį. Jie sėdėjo tylėdami, žiūrėdami, kaip
groja Felipė, abu paskendę savose mintyse.
— Man pasiūlė darbą, — galiausiai pratarė jis. — Niujorke. Tu­
rėčiau rašyti apie Jungtinių Tautų veiklą.
Dženiferė į jį atsisuko.
— Išvažiuoji?
— Paklausyk. Jau daugelį metų nebesusitvarkau su savimi. Dirb­
damas Afrikoje visai palūžau. Grįžęs namo niekaip nenustygau, norė­
jau atgal. Neįstengiau nurimti, nusikratyti jausmo, kad turėčiau būti
kur nors kitur, dirbti ką nors kita. — Amonis paėmė ją už rankos. —
Ir tada sutikau tave. Staiga išvydau ateitį. Išvydau galimybę įsikurti
vienoje vietoje ir ramiai gyventi. Man labai patiktų dirbti Jungtinėms
Tautoms. Noriu būti su tavimi.
— Aš negaliu. Tu nesupranti.
— Ko?
— Aš bijau.

184
 — To, ką jis padarys? — Amonis vis labiau niršo. — Manai, jis
gali mane išgąsdinti? Manai, nesugebėčiau tavęs apsaugoti?
— Ne. Ne jo bijau. Prašau, kalbėk tyliau.
— Bijai tų kvailų žmonių, su kuriais bendrauji? Tau tikrai svarbi
jų nuomonė? Jie — tušti, kvaili žmonės, kurie...
— Liaukis! Kalbu ne apie juos!
— Tai tada apie ką? Ko tu bijai?
— Tavęs bijau.
Amonis mėgino suprasti jos žodžius.
— Bet juk aš ne...
— Bijau savo jausmų tau. Bijau štai taip stipriai mylėti, — ji
nutilo. Dženiferė sulankstė servetėlę ir vartė ją tarp grakščių pirštų. —
Aš jį myliu, bet ne taip. Jis man patiko, aš jo nekenčiau, bet mes gan
neblogai kartu gyvenome; aš prisitaikiau ir žinau, kad ir toliau galiu
taip gyventi. Supranti? Žinau, kad galiu taip nugyventi visą likusį gy­
venimą, ir būtų visai neblogai. Daugybė moterų gyvena blogiau.
— O su manimi?
Ji taip ilgai neatsakė, kad Amoniui norėjosi pakartoti klausimą.
— Jeigu leisiu sau tave mylėti, sudegsiu. Daugiau nebus nieko,
tik tu. Aš nuolat bijosiu, kad tu nepersigalvotum. O jei imtum ir per­
sigalvotum, numirčiau.
Suėmęs jos rankas Amonis pakėlė jas prie lūpų nepaisydamas
pašnibždom tariamų Dženiferės raginimų liautis. Jis bučiavo jai pirštų
galiukus. Troško ją visą suimti savin. Norėjo ją apsikabinti ir daugiau
niekada nepaleisti.
— Myliu tave, Dženifere, — pasakė. — Niekada nenustosiu my­
lėti. Dar niekada nieko nesu mylėjęs ir niekada nieko nebemylėsiu.
— Tik dabar taip sakai, — pratarė Dženiferė.
— Nes tai tiesa, — Amonis papurtė galvą. — Nežinau, ką dar
norėtum, kad pasakyčiau.
— Nieko. Jau viską pasakei. Visus tavo gražius žodžius turiu už­
rašytus popieriuje. — Dženiferė ištraukė iš jo delnų rankas ir paėmė
martinio taurę. Vėl prabilusi ji kalbėjo taip, lyg kalbėtų su savimi: —
Bet nuo to man ne lengviau.

185
 Ji patraukė nuo jo koją, ir šis judesys Amonį nutvilkė skausmu.
— Ką tu kalbi? — Amonis iš paskutiniųjų stengėsi valdytis. —
mane myli, bet mes neturime jokios vilties?
Dženiferė dar labiau apniuko.
— Amoni, manau, mes abu žinom... — ji nebaigė sakinio.
Bet jai ir nereikėjo baigti.
Arturas Džeimsas pakeitė statusą į „neįsipareigojęs“.

Vyras moteriai, naujas įrašas Facebook;

vardas turbūt pakeistas
 Ji matė, kaip ponia Stirling dingo iš šventės dalyvių būrio, kaip
vis labiau širstantis ponas Stirlingas galiausiai trenkė ant stalo stiklą
ir paskui juos išėjo į koridorių. Kone virpanti iš susijaudinimo Moira
Parker norėjo pulti iš paskos ir pažiūrėti, kas bus, bet susitvardė ir liko
kur buvusi. Rodos, daugiau niekas ir nepastebėjo, kad bosas išėjo.
Galiausiai jis grįžo pas besilinksminančiuosius. Visiškai sutrikusi
Moira žvelgė į jį per tai pakylančias, tai vėl nusileidžiančias šokančių
žmonių galvas. Boso veidas neišdavė beveik jokių emocijų, vis dėlto ji
įžvelgė dar niekada anksčiau nematytą įtampą.
Kas ten atsitiko? Ką Dženiferė Stirling veikė su tuojaunuoliu?
Moira pajuto įsiplieskusią, sakytum, nepadoraus džiugesio ki­
birkštį, kaitinusią jos vaizduotę, kol galiausiai ši įsiliepsnojo. Gal po­
nas Stirlingas buvo priverstas galų gale pamatyti, kokia savanaudė toji
jo žmona. Moira žinojo, jog vėl atsidarius biurui, pakaks kelių žodelių,
kad visi imtų aptarinėti boso žmonos elgesį. Tačiau neišvengiamai bus
apkalbinėjamas ir ponas Stirlingas, staiga apnikus melancholijai svars­
tė Moira, ir jai ėmė gniaužti širdį pagalvojus, kad toks drąsus, kilnus,
stoiškas žmogus taps lengvabūdžių sekretorių apkalbų taikiniu. Kaip
ji gali taip žeminti vyrą ten, kur jis visada turėtų būti gerokai aukščiau
už visus kitus?
Moira bejėgiškai stovėjo nuošaliame kabineto kampe, baiminda­
masi net pamėginti paguosti savo bosą, ji buvo taip toli nuo šėliojan­
čių bendradarbių, jog galėtum pamanyti, kad stovi kitame kabinete.
Ji žiūrėjo, kaip jis eina prie improvizuoto baro ir kreivai šypsodamasis
ima puodelį; turbūt viskio. Vienu mauku viską išgėręs, paprašė dar. Po

189
trečio puodelio Stirlingas linktelėjo visiems, buvusiems šalia, ir nuėjo
į savo kabinetą.
Moira brovėsi pro būrį. Buvo be penkiolikos vienuolika. Nutilo
muzika, žmonės pradėjo skirstytis namo. Tie, kurie dar neketino išeiti,
pamažu traukėsi kitur, atokiau nuo kolegų akių. Už kabyklos Stivensas
bučiavo raudonplaukę mašininkę, tarsi niekas jų nematytų. Merginos
sijonėlis buvo užsiplėšęs iki pusės šlaunų; putlūs Stivenso pirštai pe­
šiojo dabar visiems matomą kūno spalvos keliaraištį. Moira susivokė,
kad ir paštininkas nebegrįžo išsivedęs Elzę Mačinski ieškoti taksi; ji
svarstė, kaip galėtų pasakyti Elzei, kad jai viskas aišku, nors daugiau
niekas kitas to nepastebėjo. Nejau visi, išskyrus ją, tikrai apsėsti kū­
niškų džiaugsmų geismo? Nejau dalykiški pasisveikinimai, mandagūs
kasdieniai pokalbiai — tik paprasta bakchanališkos prigimties (kuri
jai tikrai nebūdinga) priedanga?
— Einame į „Katės akies“ klubą. Gal prisidėsi, Moira? Gal ir tau
vertėtų prasiblaškyti?
— Oi, ji neis, — pratarė Felisitė Harvud taip abejingai, kad
akimirką Moira buvo pasiryžusi jas visas nustebinti ir pasakyti: „Na,
kodėl, tiesą sakant, norėčiau eiti su jumis.“ Tačiau pono Stirlingo ka­
binete degė šviesa. Moira pasielgė taip, kaip pasielgtų kiekviena parei­
ginga asmeninė sekretorė. Ji liko visko sutvarkyti.

Kai Moira baigė tvarkytis, buvo beveik pirma. Tvarkėsi ji ne viena

— nauja mergina iš buhalterijos laikė maišą, į kurį ji rinko tuščius bu­
telius, o pardavimų skyriaus vadovas, aukštas vyriškis iš Pietų Afrikos,
padėjo surinkti popierinius puodelius ir dabar garsiai dainavo moterų
tualete. Galiausiai liko tik Moira, ji valė nuo linoleumo dėmes, kurias
dar buvo įmanoma išvalyti, pasiėmusi semtuvėlį ir šluotą šlavė ant
grindų plytelių nubyrėjusius ir sutryptus riešutus bei trupinius. Grįžę
į darbą vyrai galės sustatyti į vietas stalus. Jeigu ne kelios kyburiuojan­
čios folijos juostos, patalpa vėl būtų panaši į darbo kabinetą.
Moira pažvelgė į sumaitotą eglutę — kai kurių žaisliukų išvis
nebuvo, kai kurie sudužo; į kalėdinio pašto dėžutę apdraskytais šonais

190
(visas krepo popierius buvo negražiai nuplėštas), dabar jau įlenktą, nes
kažkas buvo ant jos atsisėdęs. Moira džiaugėsi, kad mamos nebėra, ir
ji nemato, kad jos brangieji žaisliukai taip nerūpestingai išmėtyti po
visus kampus.
Baigusi krauti paskutinius daiktelius, ji pastebėjo poną Stirlingą.
Vyras sėdėjo odiniame krėsle, pasirėmęs galvą rankomis. Ant stalo,
pastatyto prie durų, dar buvo likę gėrimų, ir ji instinktyviai įpylė jam
viskio per du pirštus. Perėjusi per kabinetą pabeldė. Ponas Stirlingas
teberyšėjo kaklaraištį. Net ir tokiu metu dalykiškas.
— Aš tvarkiausi, — pratarė Moira, kai jis pažvelgė į ją nustebęs.
Staiga ji sutriko.
Jis pažiūrėjo pro langą, ir Moira suprato, jog ponas Stirlingas
nemanė, kad ji vis dar čia.
— Labai gražu iš tavo pusės, Moira, — tyliai pratarė Stirlin­
gas. — Ačiū.
Jis paėmė iš jos rankų viskį ir šįkart lėtai išgėrė.
Moira matė, koks apniukęs boso veidas, kaip jam dreba rankos.
Ji stovėjo prie stalo kampo nors kartą neabejodama, kad dabar pakan­
ka vien jos buvimo. Ant boso darbo stalo pūpsojo tvarkingai į krūvelę
sudėti laiškai, kuriuos buvo atnešusi dieną jam pasirašyti. O atrodė,
kad atnešė prieš šimtus metų.
— Gal norėtumėte dar? — paklausė ji, kai Stirlingas baigė ger­
ti. — Butelyje dar šiek tiek yra.
— Manau, jau pakaks. — Jis ilgokai patylėjo. — Ką dabar turė­
čiau daryti, Moira? — Stirlingas papurtė galvą, tarsi mintyse su kuo
nors ginčytųsi, tik ji to ginčo negirdėjo. — Aš jai duodu viską. Viską.
Ji niekada nieko nenorėjo.
Vyro balsas neramiai trūkčiojo.
— Sako, kad viskas keičiasi. Moterys nori ko nors nauja... Dievai
žino, ko. Kodėl viskas turi keistis?
— Ne visos moterys, — tyliai pratarė Moira. — Labai daug mo­
terų svajoja apie vyrus, kurie jas išlaikytų, kuriais jos galėtų rūpintis,
kuriems sukurtų jaukius namus.
— Tu taip manai? — jo akys buvo paraudusios iš nuovargio.

191
 — Oo, aš žinau. Grįžusiam namo vyrui sutaisyti išgerti, jį paval­
gydinti, juo pasirūpinti... Būtų... neapsakomai miela, — ji nuraudo.
—Tai tada kodėl... — jis atsiduso.
— Pone Stirlingai, — staiga pratarė Moira, — esate nuostabus
viršininkas. Nuostabus žmogus. Tikrai, — ji varė toliau. — Jai nepa­
prastai pasisekė, kad jus turi. Jai reikia tai žinoti. O jūs nenusipelnė­
te... jūs nenusipelnėte... — Moira nutilo, nes dar kalbėdama nujautė
pažeidžianti kažkokį nerašytą protokolą. — Labai atsiprašau, — pa­
sakė ji, kai nejauki tyla užsitęsė. — Pone Stirlingai, aš nenorėjau pikt­
naudžiauti...
— Ar jau taip negerai, — pratarė jis taip tyliai, kad iš pradžių
Moira net gerai neišgirdo, — kad vyras nori jaustis prižiūrimas? Ar dėl
to jis tampa ne toks vyriškas?
Moira pajuto akyse besitvenkiančias ašaras... ir dar kažką, kažin
ką giliau ir aštriau. Ji priėjo artėliau ir lengvai uždėjo jam ant peties
ranką. Oo, kaip gera jį pajusti! Aukštas, plačiapetis, ir švarkas toks gra­
žus — kaip nulietas... Moira žinojo, kad visą gyvenimą vėl ir vėl prisi­
mins šią akimirką. Prisimins, ką jautė palietusi, kaip džiaugėsi laisve jį
paliesti... Ji kone alpo iš malonumo.
Kai jis nieko nedarė, kad ją sulaikytų, sulaikiusi kvapą Moira
truputį pasilenkė ir padėjo jam ant peties galvą. Užuojautos ir solida­
rumo gestas. Štai ką jis turėtų pajusti, palaimingai pagalvojo Moira.
Akimirką ji pamanė, jog būtų labai gerai, kad kas nors juos nufoto­
grafuotų taip intymiai susiglaudusius. Tada Stirlingas pakėlė galvą, ir
Moira staiga pajuto kylančią paniką ir... gėdą.
— Aš labai atsiprašau... aš atnešiu... — ji išsitiesė dusdama nuo
žodžių. Bet jis laikė ją už rankos. Šilta. Artima.
— Moira, — pratarė jis prisimerkęs, nevilties ir geismo kupinu
prikimusiu balsu. Stirlingo delnai atsidūrė jai ant skruostų, jis palenkė
jos galvą, kad ieškančiomis, nekantromis, trokštančiomis lūpomis su­
sirastų jos lūpas. Moira suaikčiojo iš netikėtumo bei palaimos ir atsakė
jam bučiniu. Stirlingas buvo tik antras vyras, kurį ji bučiavo, ir ši aki­
mirka niekuo neprilygo anai pirmajai patirčiai, nuspalvintai daugelio

192
metų neatlyginto ilgesio. Moiros viduje kažkas sprogo, suūžė kraujas,
rodėsi, iš krūtinės tuoj tuoj iššoks širdis.
Ji pasijuto stumiama stalo link; jis nekantriai šnabždėjo prikimu­
siu balsu, rankomis keliaudamas nuo jos kaklo iki krūtų; Moira jautė
šiltą jo alsavimą. Būdama nepatyrusi ji nelabai žinojo, kur dėti rankas
ir kojas, bet paskui prisiglaudė prie jo norėdama įsiteikti, skęsdama
naujuose pojūčiuose. Ašjus dievinu, tyliai pratarė Moira. Imkite iš ma­
nęs viską, ko norite.
Vis dėlto ir atsidavusi malonumui Moira suvokė turinti išsaugoti
nors kruopelę sveiko proto, kad viską gerai įsimintų. Net ir tada, kai
bosas ją apkabino, kai į ją įsiskverbė, kai sijonas užsiplėšė gerokai virš
klubų, o jo rašalinė nepatogiai smigo į petį, Moira žinojo, kad Dženi-
ferei Stirling ji nepavojinga. Šiame pasaulyje dženiferės visada visiems
bus pati vertingiausia dovana, kurios niekada neatstos tokios kaip ji.
Tačiau Moira Parker turėjo vieną privalumą: ji mokėjo vertinti tai, ką
turi, o šito nemoka nei Dženiferė Stirling, nei visos kitos, kurioms
visada viskas paprasčiausiai pakišama po nosimi. Ji žinojo, kad net ir
viena trumputė naktis gali būti brangiausia iš brangiausiųjų, ir jei tai
bus ryškiausias įvykis romantiškame jos gyvenime, privalo būti apdairi
ir saugioje atminties kertelėje palikti jam vietos. O paskui, kai viskas
baigsis, ji galės atgaivinti šias akimirkas tais nesibaigiančiais vienišais
vakarais.

Kai jis grįžo namo, ji sėdėjo didelėje svetainėje. Vilkėjo platų

avietinį tvido paltuką, buvo užsidėjusi skrybėlaitę, ant kelių pasidėju­
si juodą rankinuką, sunėrusi juodomis pirštinėmis apmautas rankas.
Dženiferė išgirdo, kaip privažiuoja jo automobilis, pamatė blausius
žibintus ir atsistojo. Ji vos vos praskleidė užuolaidas ir stebėjo jį, sėdin­
tį vairuotojo sėdynėje ir gęstant varikliui mėginantį sudėlioti mintis.
Atsigręžusi permetė žvilgsniu lagaminus, paskui pasitraukė nuo
lango.
Jis įžengė vidun ir nubloškė paltą ant koridoriuje stovinčios kė­
dės. Ji išgirdo, kaip subarškėjo raktai, įmesti į specialiai jiems ant stalo

193
padėtą indelį, kaip sutrinksėjo kažkoks krintantis daiktas. Gal vestu­
vinė nuotrauka? Minutėlę palūkuriavęs už svetainės durų Lorensas jas
atidarė ir rado Dženiferę.
— Manau, turiu išeiti, — ji matė, kaip vyro žvilgsnis nukrypo
į lagaminus, sudėtus jai prie kojų; vienas lagaminas buvo tas pats, su
kuriuo prieš kelias savaites ji išėjo iš ligoninės.
—Tu manai, kad turi išeiti.
Dženiferė giliai įkvėpė ir pasakė žodžius, kuriuos repetavo pasta­
rąsias dvi valandas.
— Mes nesijaučiame labai laimingi būdami kartu. Ir abu tai ži­
nome.
Lorensas praėjo pro ją ir prie gėrimų stalelio įsipylė viskio per
tris pirštus. Iš to, kaip jis laikė grafiną, Dženiferė galėjo nuspręsti, kiek
buvo išgerta nuo tada, kai ji grįžo namo. Jis nusinešė graviruotą taurę
prie kėdės ir sunkiai ant jos klestelėjo. Vyras pakėlė į Dženiferę akis ir
kelias minutes žiūrėjo. Ji įveikė norą nusukti žvilgsnį.
— Vadinasi... — pratarė jis, — yra kažkas kitas? Kažkas, kas ga­
lėtų padaryti tave laimingesnę? — jis kalbėjo nemaloniai, sarkastiškai;
alkoholis jį pakeitė. Tačiau Dženiferė nebijojo. Ji jautėsi laisva — ži­
nojo, kad su šiuo žmogumi tikrai nesies savo ateities.
Jie žiūrėjo vienas į kitą lyg du kariai nelengvame mūšyje.
—Tu žinai, tiesa? — pratarė ji.
Jis gurkštelėjo viskio nenuleisdamas nuo jos akių.
— Ką žinau, Dženifere?
Ji atsikvėpė.
— Kad myliu kažką kitą. Ir kad tas kitas — ne Regis Karpenteris.
Niekada jo nemylėjau, — kalbėdama ji vartė rankose rankinę. — Iš­
siaiškinau šįvakar. Regis buvo klaida, nuklydau nuo tiesos. O tu visą
laiką, kai būni su manimi, esi piktas. Tu pyksti nuo pat tos dienos,
kai grįžau iš ligoninės. Nes tu, kaip ir aš, žinai, kad mane myli kaž­
kas kitas, nebijantis man to sakyti. Štai kodėl nenorėjai, kad per daug
klausinėčiau. Štai kodėl mano motina — ir visi kiti — taip norėjo,
kad kuo greičiau įsigyvenčiau į savo kasdienybę. Jūs nenorėjote, kad
prisiminčiau. Niekada nenorėjote.

194
 Dženiferė manė, kad dabar jis įtūš. Tačiau Lorensas tik palink­
sėjo. Paskui, jai laukiant sulaikius kvapą, pakėlė taurę, tarsi gerdamas
į jos sveikatą.
— Na... tai kada tas tavo meilužis bus čia? — vyras pažvelgė į
laikrodį, paskui — į jos lagaminus. — Kaip suprantu, jis tave išsiveš?
—Jis... — ji nurijo gumulą galugerklyje. — Aš... Viskas ne taip.
— Vadinasi, esi sutarusi su juo kažkur susitikti.
Jis buvo toks ramus. Sakytum, net džiaugėsi.
— Kada nors. Taip.
— Kada nors, — pakartojo Lorensas. — Kodėl delsiat?
— Aš... Aš nežinau, kur jis.
— Tu nežinai, kur jis.
Lorensas baigė viskį. Vargais negalais atsistojęs įsipylė dar.
—Aš neprisimenu; juk žinai, kad neprisimenu. Atmintis po tru­
putį grįžta, bet mintys dar miglotos, tačiau dabar jau suprantu, kodėl
viskas — ji mostelėjo į kambarį, — atrodo ne taip. Viskas ne taip, nes
myliu kažką kitą. Todėl labai atsiprašau, bet tikrai turiu išeiti. Taip bus
geriausia. Mums abiem.
Jis linktelėjo.
— Gal galėčiau paklausti, ką tasai džentelmenas — tavo meilu­
žis — turi, ko neturiu aš?
Už lango sumirkčiojo gatvės žibintas.
— Nežinau, — prisipažino Dženiferė. — Tik žinau, kad jį my­
liu. Ir kad jis myli mane.
— Oo, tikrai? Ką tu sakai? O ką dar žinai? Kur jis gyvena? Iš
ko pragyvena? Kaip jis tave išlaikys, kaip įtiks tavo ekstravagantiškam
skoniui? Ar jis tau nupirks naujų suknelių? Ar nusamdys namų tvar­
kytoją? Pirks papuošalų?
— Man visa tai nerūpi.
— Bet anksčiau tikrai rūpėjo.
— Dabar aš kitokia. Žinau, kad jis mane myli, ir tik tai dabar
man svarbu. Gali iš manęs šaipytis, kiek nori, Lorensai, bet tu neži­
nai...
Jis pašoko nuo kėdės, ir Dženiferė pasitraukė.

195
 — Oo, Džene, aš viską žinau apie tavo meilužį, — subaubė. Iš
vidinės kišenės Lorensas išsitraukė suglamžytą voką ir sumojavo juo
Dženiferei panosėje. — Tikrai nori žinoti, kas tau nutiko? Tikrai nori
žinoti, kur tavo meilužis? — jis drabstėsi seilėmis žvelgdamas krauge­
rišku žvilgsniu.
Dženiferė suakmenėjo vos gaudydama kvapą.
— Tu mane palieki jau ne pirmą kartą. Oi, ne. Šitai žinau taip
pat gerai, kaip ir apie jį, nes po avarijos tavo rankinėje radau jo laišką.
Ant voko ji pamatė pažįstamą rašyseną ir nebepajėgė atplėšti nuo
laiško akių.
— Laiškas nuo jo. Jis prašo su juo susitikti. Nori su tavimi pabėg­
ti. Tik judu. Kuo toliau nuo manęs. Kad kartu pradėtumėte naują gy­
venimą, — Lorensas išsiviepė lyg ir iš pykčio, lyg ir iš sielvarto. — Ar
dabar prisimeni, mieloji? — jis metė jai laišką, ir drebančiais pirštais
Dženiferė paėmė voką. Išėmusi laišką perskaitė:

Mano brangiausia ir vienintele meile,

tikrai yra taip, kaip sakiau. Fadariau išvadą, kad
vienintelis kelias — vienam iš mūsų priimti drąsų
sprendimą.
Ketinu priimti tą darbo pasiūlymą. Fenktadienį
vakare, 7 vai. 15 min., būsiu ketvirtame Fedingtono
stoties perone....

— Kažkur girdėta, ką, Džene?

—Taip, — sušnabždėjo ji. Mintyse jai šmėstelėjo keli vaizdiniai.
Tamsūs plaukai. Susiglamžęs drobinis švarkas. Parkelis, pilnas mėlynai
vilkinčių žmonių.
Butas.
—Taip, tu jį prisimeni? Atmintis po truputėlį grįžta?
— Taip, grįžta... — ji tarėsi jį beveik matanti. Dabar jis buvo
visai arti.
—Tik gal prisimeni ne viską.
— Ką tu...

196
 —Jis miręs, Dženifere. Jis mirė automobilyje. Po avarijos tu likai
gyva, o tas džentelmenas, tavo draugas, žuvo. Kaip teigia policija, žuvo
įvykio vietoje. Taigi tavęs niekas niekur nelaukia. Pedingtono stotyje
nieko nėra. Tau neliko jokio to prakeiktojo atsiminimo.
Aplink Dženiferę ėmė suktis visas kambarys. Ji girdėjo, kaip Lo-
rensas kalba, bet tie žodžiai jai jau nieko nereiškė, nebeturėjo jokios
prasmės.
— Ne, — dabar jau drebėdama pratarė ji.
— Oo, deja, taip. Jeigu tikrai norėtum įrodymų, gal ir galėčiau
atkapstyti keletą laikraščiuose pasirodžiusių žinučių. Mes — tavo tėvai
ir aš — dėl savaime suprantamų priežasčių stengėmės, kad tavo pavar­
dė viešai nepasirodytų. Bet apie jo mirtį buvo pranešta.
— Ne, — abiem rankomis įsikibusi į Lorensą ji mėgino jį papur­
tyti. Ne ne ne. Ji neklausys, ką jis kalba.
— Jis žuvo įvykio vietoje.
— Liaukis! Liaukis tai kartojęs! — dabar Dženifere metėsi ant jo
rėkdama, praradusi savitvardą. Savo pačios balsą ji girdėjo tarsi iš tolo,
tarsi pro miglą matė, kaip kumščiais siekia jo veido, daužo į krūtinę,
kol galiausiai stipresnės jo rankos sučiupo jos riešus, ir ji nebegalėjo
pajudėti.
Lorensas stovėjo nė nekrustelėdamas. Tai, ką jis pasakė, paralyžiavo.
Miręs.
Dženifere susmuko ant kėdės, ir pagaliau jis ją paleido. Ji jautėsi
keistai sumažėjusi, atrodė, kambarys staiga išsiplėtė ir ją prarijo. Mano
brangiausia ir vienintele meile... Ji panarino galvą, kad matytų tik grin­
dis; ašaros varvėjo nosimi krisdamos ant brangaus kilimo.
Po ilgos valandėlės ji pakėlė į Lorensą akis. Jis buvo užsimerkęs,
tarsi visas šis vaizdas jam būtų pernelyg nemalonus stebėti.
—Jeigu žinojai, — prakalbo ji, — jeigu supratai, kad man grįžta
atmintis, kodėl... kodėl nepasakei tiesos?
Jis jau nebepyko. Sėdėjo priešais ją ant kėdės staiga palūžęs.
— Nes vyliausi... Kai supratau, kad nieko neprisimeni, tikėjausi,
jog viskas liks praeity. Vyliausi, kad gal galėsime gyventi taip, tarsi
nieko nė nebūtų nutikę.

197
 Mano brangiausia ir vienintele meile...
Ji nebeturėjo kur eiti. Butas miręs. Jis visą laiką buvo miręs. Ji
jautėsi apsikvailinusi, praradusi sveiką protą, lyg mergiškų svajonių
apnikta fantazuojanti panelė.
— Ir dar, — tylą nutraukė Lorenso balsas, — nenorėjau, kad
save kaltintum dėl to, jog, jeigu ne tu, tas žmogus tebebūtų gyvas.
Ir tada prasidėjo... Akimirksniu ją pervėrė baisus skausmas.
— Kad ir ką apie mane galvotum, Dženifere, tikėjau, kad taip
gyventi tau bus lengviau.
Slinko laikas. Ji nebūtų galėjusi pasakyti, ar taip išsėdėjo kelias
valandas, ar kelias minutes. Po valandėlės Lorensas atsistojo. Jis pri­
sipylė dar vieną stiklą viskio ir išgėrė kaip vandenį. Paskui tvarkingai
pastatė taurę ant sidabrinio padėklo.
—Tai kas dabar bus? — bespalviu balsu paklausė Dženifere.
— Aš einu miegoti. Tikrai labai pavargau. — Jis apsigręžė ir nu­
ėjo durų link. — Ir tau patarčiau padaryti tą patį.
Lorensui išėjus, ji dar kurį laiką sėdėjo. Dženifere girdėjo, kaip
virš galvos, po jo kojomis, girgžda grindlentės, girdėjo sunkius girtus
vyro žingsnius, jam atsigulus sugirgždėjusią lovą. Jis miegos didžiaja­
me miegamajame. Jos miegamajame.
Ji dar kartą perskaitė laišką. Skaitė apie ateitį, kurios sulaukti jai
nelemta. Apie meilę, be kurios neįstengs gyventi. Skaitė žodžius, ra­
šytus žmogaus, mylėjusio ją stipriau, nei galėjo apsakyti, žmogaus, už
kurio mirtį netiesiogiai buvo atsakinga. Galiausiai Dženifere pamatė
jo veidą — gyvą, viltingą, sklidiną meilės.
Dženifere Stirling parpuolė ant grindų, susirietė į kamuoliuką,
prispaudusi prie krūtinės laišką, ir tyliai pravirko.
 brangusis J... Žinau, kad buvau tikra karvė, ir dabar
atsiprašau. Žinau, kad rytoj grįžti namo, bet manęs nebus,
todėl nepasimatysime. Mes su Deividu tuokiamės ***, ir
mudu daugiau nebesusitikinėsime. Giliai širdyje aš tave
myliu, bet kita širdies dalimi myliu Deividą (gal net labiau).
Iki, G xxx

Moteris vyrui — laišku

 Jis juos pamatė vėlyvos vasaros vakarą pro pusiau aprasojusį ka­
vinės langą. Jo sūnus sėdėjo prie staliuko, stovėjusio arčiausiai lango;
skaitydamas meniu berniukas po stalu maskatavo kojas. Stabtelėjęs
ant šaligatvio Amonis įsižiūrėjo į ištįsusias sūnaus kojas ir rankas, at­
kreipė dėmesį, kad dabar jo bruožai jau ne tokie švelnūs kaip anksčiau
(kažkada šitai jį išskirdavo iš kitų vaikų). Dabar jis matė vyrą, į kurį
šis berniukas galėjo išaugti. Amoniui sugniaužė širdį. Po pažasčia pasi­
spaudęs paketą jis įėjo vidun.
Kavinę pasirinko Klarisa — čia buvo erdvu ir triukšminga; se­
namadiškomis uniformomis apsivilkusios padavėjos ryšėjo baltas pri­
juostėles. Klarisė šią kavinukę pavadino arbatine, tarsi žodis „kava“ ją
trikdytų.
— Filipai?
— Tėti?
Jis sustojo prie staliuko džiaugdamasis berniuko šypsena, šiam
išvydus tėvą.
— Klarisa, — pridūrė Amonis.
Jis iškart suprato, kad Klarisa dabar ne tokia pikta. Pastaruosius
kelerius metus jos veide visada atsispindėdavo keista įtampa, ir kas­
kart, kai jie susitikdavo, Amonis pasijusdavo kaltas. Dabar moteris į jį
žvelgė kažin kaip smalsiai, tarsi tikėdamasi išvysti kažką, kas pradings
vos šmėstelėjęs, tyrinėjo lyg iš tolo, bet labai įdėmiai.
— Labai gerai atrodai, — pasakė Amonis.
— Ačiū, — padėkojo Klarisa.
— O tu paaugai, — pratarė sūnui. — Dievuli, per du mėnesius
šovei gal kokius šešis colius.

201
 — Per tris mėnesius. Tokio amžiaus taip būna, — Klarisa vėl
kryptelėjo lūpomis, lyg būtų kuo nepatenkinta; ši išraiška Amoniui
puikiai pažįstama. Jis akimirksniu prisiminė Dženiferės lūpas. Rodos,
jis niekada nematė, kad tos lūpos štai taip persikreiptų, kita vertus,
Dženiferės lūpos turbūt visai kitaip „sudėtos“, ir ji taip išsišiepti tie­
siog negali.
— O tu... gerai gyveni? — paklausė Klarisa pildama jam arbatos
ir pastumdama puodelį.
— Ačiū, labai gerai. Daug dirbu.
— Kaip visada.
—Taip. O kaip tu, Filipai? Mokykloje viskas gerai?
Jo sūnus buvo įkišęs nosį į valgiaraštį.
— Atsakyk tėvui.
— Gerai.
— Puiku. Pažymiai geri?
— Turiu jo įvertinimus. Pamaniau, gal norėsi pamatyti, — pa­
žvejojusi rankinėje ji padavė jam popieriaus lapą.
Pats stebėdamasis, kad didžiuojasi, Amonis skaitė nuolat pasikar­
tojančias frazes, apibūdinančias Filipo „malonų būdą“ ir „nuoširdžias
pastangas“.
—Jis — futbolo komandos kapitonas, — Klarisei sunkiai sekėsi
slėpti džiaugsmą.
— Šauniai pasistengei, — jis paplekšnojo sūnui per petį.
— Jis kiekvieną vakarą ruošia namų darbus. Aš tuo pasirūpinu.
Dabar Filipas į jį nežiūrėjo. Ar Edgaras jau užpildė tą tėvo trūku­
mą, kurį, baiminosi Amonis, jau galėjo pajusti Filipas? Ar tas vyras su
juo žaidžia kriketą? Ar skaito jam knygas? Amonis pajuto virš galvos
besikaupiantį debesį ir atsigėrė arbatos, stengdamasis suimti save į ran­
kas. Jis pakvietė padavėją ir užsakė lėkštę pyragaičių.
— Pačių didžiausių, kokių tik turite. Švenčiame, — pasakė jis.
— Jis nebenorės vakarienės, — pratarė Klarisa.
— Juk taip bus tik šiandien.
Klarisa nusigręžė, iš paskutiniųjų stengdamasi prikąsti liežuvį.

202
 Kavinė ūžė vis garsiau. Jiems atnešė pyragaičius, išdėliotus ant
dviejų aukštų sidabrinio padėklo. Amonis sugavo sūnaus žvilgsnį ir
patarė jam nedelsiant pradėti vaišintis.
— Man pasiūlė naują darbą, — pratarė Amonis, kai tyla prie jų
stalelio ėmė pernelyg slėgti.
— Nation laikraštyje?
—Taip, bet Niujorke. Prie Jungtinių Tautų dirbęs žmogus išeina
į pensiją, todėl manęs paklausė, ar metams nenorėčiau užimti jo vie­
tos. Gaučiau ir butą pačiame miesto centre.
Kai Donas jam apie tai prasitarė, Amonis nė negalėjo patikėti.
Donas pasakė, esą taip jie įrodo savo pasitikėjimą Amoniu. Jeigu jam
dirbti seksis, kas žino? Gali būti, kad po metų, tokiu pačiu laiku, jis
vėl rengsis į kelionę.
— Labai šaunu, — Klarisa paėmė mažutį kremu puoštą pyragaitį
ir įsidėjo į lėkštelę.
— Mane toks pasiūlymas kiek nustebino, bet tai labai gera proga.
— Taip. Tikrai. Tu visada buvai didis keliautojas.
— Čia ne kelionė. Tame mieste aš dirbsiu.
Kai Donas apie tai užsiminė, Amoniui kone palengvėjo ant šir­
dies. Viskas savaime išsispręs. Jis gaus geresnį darbą, vadinasi, Dženi-
ferė irgi galės atvykti, kad kartu su juo pradėtų naują gyvenimą... Be
to, nors ir stengėsi apie tai negalvoti, jai atsisakius, jis turės kur bėgti.
Londonas jau tapo nuo jos nebeatskiriamas — visos vietovės čia pa­
ženklintos jų buvimo kartu.
— Taigi kelis kartus per metus būsiu laisvesnis; atsimenu, ką sa­
kei, bet vis tiek norėčiau siųsti laiškus.
— Aš nežinau...
— Norėčiau papasakoti Filipui apie savo gyvenimą Amerikoje.
Gal kiek paūgėjęs jis net galėtų atvažiuoti manęs aplankyti.
— Edgaras mano, kad mums visiems bus geriau, jeigu elgsimės
paprasčiau. Jis nenori... kad viską ardytum.
— Edgaras — ne Filipo tėvas.
— Jis toks pats tėvas, koks buvai tu.
Jie susišaudė žvilgsniais.

203
 Filipo pyragaitis tebepūpsojo vidury lėkštės, berniukas sėdėjo pa­
sikišęs po kojomis rankas.
— Kad ir kaip būtų, dabar to neaptarinėkime. Juk Filipo gim­
tadienis, — jau giedresniu balsu prabilo Amonis. — Turbūt norėtum
pamatyti dovaną, ką?
Sūnus nieko neatsakė. Dieve, pamanė Amonis, ką mes jam daro­
me? Iš po stalo jis ištraukė didelį paketą.
— Gali pasilaikyti iki savo dienos, jei nori, bet mama man sakė,
kad rytoj išvažiuojate, todėl pamaniau, gal norėtum išvynioti dabar.
Jis padavė Filipui dovaną. Berniukas paėmė paketą ir baugščiai
pažvelgė į motiną.
— Manyčiau, galėtum išvynioti dabar, nes rytoj neturėsi lai­
ko, — išspausdama šypseną pasakė ji. — Jeigu nesupyksite, eisiu pa­
sipudruoti nosytės.
Klarisa atsistojo, ir Amonis žiūrėjo, kaip ji eina laviruodama tarp
staliukų; įdomu, ar ir ją liūdina tokie berniuko pokyčiai. Gal Klarisa
eina ieškoti telefono automato norėdama paskambinti Edgarui ir pa­
siguosti, koks neprotingas jos buvęs vyras.
—Tada pirmyn, — pratarė jis sūnui. — Vyniok.
Išsivadavęs iš motinos žvilgsnių Filipas kiek pagyvėjo. Nuplėšęs
rudą popierių ir pamatęs, kas buvo juo apvyniota, jis nustėro.
— Tai traukinukas, — pasakė Amonis. — Geriausias, kokį tik
galima gauti. „Skrajojantis škotas“. Girdėjai apie tokį?
Filipas palinksėjo.
— Dar pridėtas geležinkelis, dar paprašiau vienos stotelės ir ke­
lių žmogeliukų. Jie čia, šiame maišelyje. Kaip manai, galėsi pats viską
sumontuoti?
— Paprašysiu, kad Edgaras padėtų.
Amonis pajuto spyrį į paširdžius. Susikaupęs jis tyliai iškentė
skausmą. Juk galiausiai ne berniukas dėl visko kaltas.
— Taip, — pro sukąstus dantis išspaudė. — Net neabejoju, kad
padės.
Kelias minutes jie sėdėjo tylėdami. Tada Filipas ištiesė ranką, čiu­
po pyragaitį ir įsikišo į burną nieko negalvodamas; jis godžiai mėgavosi

204
saldumynu. Paskui išsirinko dar vieną, šokoladinį, ir kaip sąmoksli­
ninkas mirktelėjęs tėvui suvalgė.
— Vadinasi, dar džiaugiesi matydamas savo tėtį?
Filipas pasislinko ir priglaudė galvą tėvui prie krūtinės. Amonis jį
apkabino ir stipriai prisispaudė uosdamas jo plaukų kvapą, vėl pajutęs
nevalingą trauką, kurios taip atkakliai stengėsi nepaisyti.
— Ar dabar tau geriau? — paklausė berniukas atšlijęs. Jis jau
pametęs priekinį dantuką.
— Atsiprašau?
Filipas krapštė iš dėžutės varikliuką.
— Mama sakė, kad tau buvo sunku su savimi susitvarkyti, todėl
ir nerašei.
— Man geriau. Taip.
— Kas atsitiko?
— Kai buvau Afrikoje... ten dėjosi nemalonūs dalykai. Ir tie da­
lykai mane liūdino. Aš susirgau, o paskui buvau toks kvailas, kad pra­
dėjau per daug gerti.
— Tikrai taip elgtis kvaila.
— Taip. Tikrai. Daugiau taip nedarysiu.
Prie staliuko grįžo Klarisa. Kiek sutrikęs jis pamatė, kad moters
nosis paraudusi, o akys patinusios. Amonis pamėgino nusišypsoti ir
mainais sulaukė blausaus vypsnio.
— Jam patinka dovana, — pasakė Amonis.
— Viešpatėliau. Na, dovana tikrai gera, — ji žiūrėjo į žibantį
varikliuką, į nuoširdžiai besidžiaugiantį vaiką ir pridūrė: — Tikiuosi,
padėkojai, Filipai.
Amonis įdėjo į lėkštelę pyragaitį ir padavė Klarisai, paskui vieną
paėmė pats; jie taip ir sėdėjo įsitempę, kopijuodami tikros šeimos gy­
venimą.
— Leisk man rašyti, — po valandėlės paprašė Amonis.
— Mėginu pradėti naują gyvenimą, Amoni, — sušnabždėjo
ji. — Noriu viską pradėti iš naujo, — moteris kone maldaute mal­
davo.

205
 —Juk kalbu tik apie laiškus.
Jie žvelgė vienas į kitą per stalelį. Tarp jų sėdintis sūnus smagiai
burgzdamas suko naujojo traukinuko ratus.
— Laiškas... Kiek jis gali pakenkti?

Dženiferė išlankstė Lorenso paliktą laikraštį, paskleidė jį ant vir­

tuvės stalo, išlygino ir atvertė puslapį. Ji matė Lorensą pro virtuvės
duris — jis apsižiūrinėjo koridoriaus veidrodyje ir taisėsi kaklaraištį.
— Nepamiršk, kad šįvakar einame pietauti pas Henlius. Kviečia
ir žmonas, todėl gali jau dabar pradėti galvoti, kuo apsivilksi.
Jai nieko neatsakius, vyras suirzęs pridūrė:
— Dženifere? Šįvakar pietūs. Svečiai rinksis didelėje palapinėje.
— Net neabejoju, kad man pakaks dienos suknelei išsirinkti, —
atsakė ji.
Dabar Lorensas stovėjo tarpdury. Pamatęs, ką ji veikia, susiraukė.
— Ir ką čia darai?
— Skaitau laikraštį.
— Vargu ar čia rasi sau ką įdomaus. Ar tavo žurnalų dar neat­
nešė?
—Aš tik... pamaniau, truputį paskaitysiu. Pažiūrėsiu, kas dedasi
pasaulyje.
— Nemanau, kad šiame laikraštyje rasi ką nors, kas tave galėtų
sudominti.
Dženiferė pažvelgė į ponią Kordozą, plaunančią prie kriauklės
indus ir besidedančią, kad nesiklauso.
— Skaičiau, — atsargiai rinko žodžius Dženiferė, — apie „Ledi
Čaterli“*bylą. Tiesą sakant, visai įdomu.
Dženiferė veikiau pajuto nei pamatė, kaip nepatogiai jis pasijuto;
ji tebebuvo įsmeigusi akis į laikraštį.
— Tikrai nesuprantu, kodėl visi kelia tiek triukšmo. Juk čia tik
knyga. Kiek suprantu, tai istorija apie dviejų žmonių meilę.

* Kalbama apie D. Lawrence knygą „Ledi Čaterli meilužis“.

206
 — Na, tu apskritai menkai ką supranti. Ta knyga nešvanki. Mon-
krifas ją skaitė ir sakė, kad ji amorali.
Ponia Kordoza įnirtingai šveitė keptuvę. Ji pradėjo tyliai niū­
niuoti. Lauke pakilo vėjas, ir pro virtuvės langą pralėkė keli rausvai
gelsvi lapai.
— Apie tokius dalykus kiekvienam reikėtų turėti savo nuomonę.
Esame suaugę žmonės. Tie, kuriems atrodo, kad knyga juos žeidžia,
neturėtų jos skaityti.
— Na, taip. Tik jau nepiršk šios pusiau skustos, pusiau luptos
nuomonės apie tokius reikalus šįvakar per pietus, gerai? Ten susirinks
ne tokie žmonės, kurie norės klausytis moters, postringaujančios apie
tai, ko visiškai neišmano.
Prieš atsakydama Dženiferė giliai įkvėpė.
— Na, vis dėlto paklausiu Fransio, ar negalėtų man paskolinti
tos knygos. Tada gal ir sužinosiu, apie ką postringauju. Kaip manai? —
Dženiferė sukando dantis; jai ėmė nervingai trūkčioti skruostas.
Pasiėmęs portfelį Lorensas abejingai pasakė:
— Pastaruosius kelis rytus tu labai pikta. Tikiuosi, šįvakar pasi­
stengsi būti nuolaidesnė. Jeigu tave taip provokuoja laikraščio straips­
niai, pasirūpinsiu, kad juos pristatytų man į biurą.
Dženiferė nepakilo nuo kėdės pabučiuoti jam į skruostą, kaip
darydavo anksčiau. Prikandusi lūpą ir toliau spoksojo į laikraštį, kol
pokštelėjusios lauko durys jai pasakė, kad vyras išėjo į darbą.

Tris dienas ji beveik nevalgė ir nemiegojo. Kone kasnakt ištisas

valandas gulėdavo atsimerkusi, laukdama, kol iš tamsos išnirs kokia
nors biblinė būtybė. Ji visą laiką tyliai niršo ant Lorenso; staiga išvys­
davo jį Amonio akimis ir pasijusdavo susitapatinanti su nemaloniais
jo vertinimais. Paskui ją apnikdavo neapykanta Amoniui už tai, kad ji
taip blogai galvoja apie savo vyrą, ir galiausiai imdavo dar labiau niršti,
kad negali jam to pasakyti. Naktimis Dženiferė prisimindavo glamo­
nėjančias Amonio rankas, jo lūpas, įsivaizduodavo save, jį myluojan­
čią taip, kad rytą prisiminusi savo fantazijas nurausdavo. Kartą, norė­

207
dama numalšinti trikdančius jausmus, ji prisiglaudė prie vyro, užmetė
ant jo baltą koją ir bučiniais jį pažadino. O jis nustėręs paklausė, kas,
po galais, ją apsėdo, ir jos nusikratė. Lorensas atsuko žmonai nugarą,
palikęs ją lieti ant pagalvės tylias pažemintos moters ašaras.
Šiomis bemiegėmis valandomis, kamuojama nuodijančių geis­
mo ir kaltės geluonių, Dženiferė svarstė pačias įvairiausias galimybes
— ji galėtų išeiti, kaip nors įveikti kaltės jausmą, susitaikyti su nepri­
tekliumi ir tėvų pykčiu. Galėtų užmegzti romaną, susikurti gyveni­
mą, kuriame jiedu su Amoniu galėtų kažkaip egzistuoti greta įprastos
kasdienybės. Juk taip, be jokių abejonių, gyvena ne tik ledi Čaterli.
Tarp jų pažįstamų netyla kalbos apie tai, kas ką turi. Ji galėtų sulaužyti
įsigalėjusius įpročius ir būti gera žmona. Jeigu jos santuokinis gyve­
nimas nesusiklostė, vadinasi, pati kalta, kad nesistengia nieko keisti.
Juk galima viską apversti aukštyn kojom — apie tai rašoma visuose
moterims skirtuose žurnaluose. Ji galėtų būti truputėlį geresnė, labiau
mylinti, galėtų pasistengti dar gražiau atrodyti. Galėtų liautis, jos ma­
mos žodžiais tariant, nuolat galvoti, kad kitų rankose bandelė didesnė.
Priėjo jos eilė.
—Ar jau gavote popietinį paštą? Gal galėtumėte patikrinti mano
pašto dėžutę? Mano pavardė Stirling, dėžutės numeris tryliktas.
Ji čia nebuvo atėjusi nuo to vakaro „Alberto“ bare įtikinėdama
save, kad taip bus geriausia. Viskas — taip susiklosčiusios situacijos
ji nedrįso pavadinti užsimezgusiu romanu — ėmė suktis pavojingai
greitai. Jiems reikėjo šiek tiek atvėsti, kad galėtų blaiviau mąstyti. Ta­
čiau po nemalonaus rytinio pokalbio su vyru Dženiferė pakeitė savo
sprendimą. Kol ponia Kordoza siurbė kambarius, prisėdusi prie nedi­
duko rašomojo stalo svetainėje, ji paskubomis brūkštelėjo laiškutį. Ji
meldė jį suprasti. Ji nežinanti, ką daryti, ji nenorinti jo įskaudinti...
bet ir neįsivaizduojanti, kaip galėtų gyventi be jo.

Aš ištekėjusi. Vyrui nutraukti santuoką yra viena, o

moteriai?.. Tavo akimis žvelgiant, viską, ką darau, darau
teisingai. Kiekvienas mano poelgis tau atrodo teisingas.

208
 Žinau, kad ateis diena, kai šitai pasikeis. Nenoriu, kad
manyje išvystum tai, ką niekindavai kitose.

Mintys šokinėjo ir pynėsi, rašysena buvo nelygi ir surizgusi.

Paštininkė paėmė iš jos laišką ir grįžo nešina kitu.
Pamačius jo rašyseną jai ir dabar suspurdėjo širdis. Jo žodžiai bū­
davo taip gražiai sudėlioti, kad ištisus sakinius tamsoje ji pati sau ga­
lėdavo padeklamuoti kaip poeziją. Tebestovėdama prie langelio Dže-
niferė nekantraudama atplėšė voką, o paskui pasitraukė užleisdama
vietą kitam eilėje stovėjusiam žmogui. Tačiau šįkart žodžiai buvo kiek
kitokie.
Vargu ar kas nors pastebėjo staiga tarsi sustingusią mėlynu paltu
vilkinčią moterį; kažin ar pamatė, kaip baigusi skaityti laišką, ji ranka
atsirėmė į sienelę, mėgindama išsilaikyti ant kojų, nes visi buvo susirū­
pinę savo siuntinukais ir dokumentais. Tačiau jos elgesys stulbinamai
pasikeitė. Ji dar minutėlę pastovėjo, o paskui drebančia ranka įsikišo
laišką į rankinę ir kiek netvirtu žingsniu išėjo į saulės nutviekstą gatvę.

Dženiferė visą popietę klaidžiojo po centrinio Londono gatves,

dairydamasi į parduotuvių vitrinas. Neįstengdama grįžti namo ji lau­
kė, kol vaikščiojant žmonių užtvindytomis gatvėmis, nuskaidrės min­
tys. Po kelių valandų įžengusi pro namų duris ji rado koridoriuje lau­
kiančią ponią Kordozą, persimetusią per ranką dvi sukneles.
— Ponia Stirling, jūs man nepasakėte, kokia suknele norėtumėte
vilkėti šįvakar, per pietus. Išlyginau šitas, jeigu kuri nors jums tiktų.
Koridorius buvo nušviestas persikinės vėlyvos vasaros šviesos;
Dženiferė stovėjo tarpdury. Jai uždarius duris, vėl nusileido niaurus
pilkumas.
— Ačiū, — praėjusi pro namų tvarkytoją, ji pasuko į virtuvę.
Laikrodis rodė beveik penkias. Ar jis jau kraunasi daiktus?
Dženiferė užčiuopė kišenėje gulintį laišką. Perskaitė jį tris kartus.
Pasitikslino datą: jis tikrai minėjo šiandienos vakarą. Kaip jis taip grei­
tai gali priimti tokį sprendimą? Kaip jis apskritai gali taip pasielgti? Ji

209
keikė save, kad anksčiau nepaėmė to laiško ir neturėjo laiko paprašyti
jo dar kaną viską apmąstyti.

Man trūksta tavo stiprybės. Kai pirmąkart tave

pamačiau, pamaniau, kad esi trapi būtybė, kurią man
reikėtų saugoti. Dabar suprantu, kad klydau. Būtent tu esi
tas stiprusis žmogus, galintis gyventi džiaugdamasis štai
tokios meilės galimybe ir žinodamas paprastą tiesą, kad
mums niekada nebus leista ta meile mėgautis.
Frašau manęs neteisti už silpnumą. Vienintelis būdas
man išsilaikyti — būti ten, kur niekada tavęs nematysiu,
kur manęs nepersekios baimė išvysti tave su juo. Turiu
būti ten, kur nepalenkiama būtinybė išstums tave iš mano
minčių, ir negalvosiu apie tave kiekvieną minutę, valanda po
valandos. Čia taip nebus.

Vieną minutę Dženiferė tūzo, kad jis mėgina kone jėga pelnyti
jos ranką, o kitą jau kamavosi kęsdama baimę, kad jis išvažiuos. Kaip
ji gyvens žinodama, kad daugiau jo niekada nebematys? Kaip ji gali
toliau gyventi savo gyvenimą pamačiusi jo parodytą kitokią alterna­
tyvą?

Ketinu priimti tą darbo pasiūlymą. Fenktadienio

vakarą, 7 vai. 15 min., būsiu ketvirtame Fedingtono
stoties perone, ir mane ištiktų didžiausia pasaulyje laimė,
jei rastum drąsos vykti kartu su manimi.
Jei neateisi, žinosiu: kad ir ką vienas kitam jautėme,
to nepakanka. Nekaltinsiu tavęs, brangenybe. Suprantu,
kad pastarosios savaitės tau buvo nepakenčiamai %
įtemptos, ir aš skaudžiai juntu tos naštos svorį. Negaliu
pakęsti minčių apie tai, kad dėl mano kaltės tau sunku.

Ji elgėsi su juo pernelyg sąžiningai. Jai nereikėjo pasakoti, ko­

kia jaučiasi sutrikusi, kaip neramiai leidžia naktis. Jeigu jam nebūtų

210
atrodę, kad ji per daug kenčia, Amonis nebūtų jautęs būtinybės taip
pasielgti.

Žinok, kad tavo rankose mano širdis, mano viltys.

Ir dar tas begalinis jo švelnumas... Amonis, negalėjęs pakelti net

minties apie tai, kad ji gali būti nepelnytai įskaudinta, norėjęs apsau­
goti ją nuo niūriausių jausmų, pasiūlė dvi lengviausias išeitis — ke­
liauti su juo arba nejaučiant graužaties pasilikti žinant, kad yra myli­
ma. Ką dar jis galėjo padaryti?
Kaip ji galėtų per tokį trumpą laiką priimti tokį svarbų spren­
dimą? Dženiferė svarstė, ar nevertėtų nuvažiuoti pas jį į namus, bet
nebuvo tikra, ar ten jį ras. Pagalvojo, ar nenuvažiavus pas jį į laikraš­
čio redakciją, bet pabijojo, kad nepamatytų koks nors gandų skyrelio
žurnalistas ir netaptų visuotinio smalsumo objektu, dar blogiau, ne­
pakenktų Amoniui. Kita vertus, o ką ji galėtų pasakyti, mėgindama
įkalbėti jį persigalvoti? Viskas, ką jis parašė, yra tiesa. Kitaip ši istorija
negali baigtis. Vis tiek visiems nebus gerai.
— Oi, skambino ponas Stirlingas, sakė, paims jus be penkioli­
kos septintą. Jis užtruks biure. Atsiuntė vairuotoją paimti kostiumo
pietums.
— Taip, — išsiblaškiusi atsakė Dženiferė. Staiga jai pasidarė ne­
gera ir ji įsitvėrė turėklų.
— Ponia Stirling, ar gerai jaučiatės?
— Gerai.
— Sakyčiau, jums reikėtų pailsėti, — ponia Kordoza atsargiai
padėjo suknelę ant kėdės koridoriuje ir paėmė iš Dženiferės rankų
paltą. — Gal jums prileisti vonią? Jeigu norėtumėte, kol bėgs vanduo,
galėčiau užplikyti arbatos.
Dženiferė atsisuko į namų tvarkytoją.
— Taip. Gal ir gerai. Sakėte, be penkiolikos septintą? — ji pasu­
ko laiptų link.
— Ponia Stirling? O kaip suknelės? Kurią vilksitės?
— Oi. Nežinau. Pati parinkite.

211
 ♦

Ji gulėjo vonioje beveik nejausdama vandens karščio, stingstanti

nuo minčių apie tai, kas dabar nutiks. Aš — gera žmona, kartojo sau
Dženiferė. Šįvakar eisiu į kviestinius pietus, būsiu maloni, linksma ir
nepostringausiu apie tai, ko neišmanau.
Kaip ten vieną kartą Amonis parašė? Labai malonu žinoti, kad
esi padorus žmogus. Nesvarbu, jei dabar to dar nesupranti.
Dženiferė išlipo iš vonios. Jai nepavyko atsipalaiduoti. Norėjosi
kaip nors išblaškyti mintis. Staiga ji panoro išgerti vaistų ir kokias dvi
valandas pamiegoti. O gal net kokius du mėnesius, paniurusi pagalvo­
jo siekdama rankšluosčio.
Atidariusi vonios kambario duris pamatė ponios Kordozos ant lo­
vos padėtas dvi sukneles — kairėje buvo tamsiai mėlyna suknelė, kuria
ji vilkėjo per Lorenso gimtadienį. Tada jie smagiai leido vakarą kazino.
Žaisdamas ruletę Bilas laimėjo daug pinigų ir visus vaišino šampanu.
Ji per daug išgėrė, apsvaigo, nieko negalėjo valgyti. Dabar, kambario
tyloje, Dženiferė prisiminė ir daugiau to vakaro smulkmenų, kurias
tada paklusniai užglaistė. Ji prisiminė, kaip Lorensas ją kritikavo už
tai, kad per daug išlaidauja mokėdama už lošimo žetonus. Prisiminė,
kaip jis bambėjo kartodamas, esą ji stebinanti jį, kol galiausiai Ivona
žaviai paprašė Lario nebūti tokiam niurzgai. Jis tave sutryps, atims iš
tavęs viską, kas tau leidžiajaustis savimi. Dženiferė prisiminė, kaip šįryt
jis stovėjo virtuvės tarpduryje. Kodėl suki dėl togalvą? Tikiuosi, šįvakar
pasistengsi ir būsi nuolankesnė.
Ji pažvelgė į kitą ant lovos paskleistą suknelę — švelniai geltono
brokato, be rankovių, puoštą mandarinų spalvos apykaklaite. Šia suk­
nele ji vilkėjo tą vakarą, kai Amonis O’Haras atsisakė su ja pasimylėti.
Dženiferė pasijuto taip, tarsi būtų išsisklaidžiusi tiršta migla. Me­
tusi rankšluostį, ji apsivilko kažkokiais drabužiais. Paskui ėmė svaidyti
ant lovos viską: apatinius, batelius, kojines. Ką, po galais, žmonės pa­
siima išvykdami visam laikui?
Jai drebėjo rankos. Gerai nė nesusivokdama, ką daranti, ištraukė
iš spintos viršaus lagaminą ir jį atidarė. Mėtė į lagaminą daiktus nesu-

212
stodama, baimindamasi, kad liovusis mąstyti apie tai, ką dabar daro,
daugiau to nebedarys.
— Ar kažkur išvykstate, ponia? Gal padėti susikrauti daiktus? —
jai už nugaros tarpduryje pasirodė ponia Kordoza su puodeliu arbatos
rankose.
Dženiferė pakėlė prie lūpų ranką. Užstojusi lagaminą ji atsigręžė.
— Ne... ne. Tik norėčiau nuvežti poniai Monkrif keletą drabužė­
lių. Jos dukterėčiai. Kai kurie drabužiai man jau nusibodo.
— Skalbykloje yra keli daikteliai, kurie, sakėte, jums jau nebetin­
ka. Gal norėtumėte, kad juos atneščiau?
— Ne. Galiu ir pati.
Ponia Kordoza pažvelgė į sukrautus drabužius.
— Bet įdėjote ir auksinę suknelę. Ji jums patinka.
— Ponia Kordoza, gal leistumėte man pačiai tvarkytis savo spin­
toje? — atkirto Dženiferė.
Namų tvarkytoja net susigūžė.
— Labai atsiprašau, ponia Stirling, — atsakė ji ir nutilo įsižeidusi.
Dženiferė pratrūko verkti, raudojo pasikūkčiodama. Susiėmusi
už galvos ji susirangė ant apkloto ir rypavo nežinodama, ką daryti;
jai buvo aišku tik viena — sulig kiekviena neapsisprendimo sekunde
jos gyvenimas vis labiau krypsta prarasdamas pusiausvyrą. Dženiferė
išgirdo motinos balsą, pamatė siaubo iškreiptą jos veidą sužinojus apie
visą šeimą ištikusią nešlovę, išgirdo naujienos priblokštų patenkintų
liežuvautojų šnabždesius bažnyčioje. Ji pamatė pačios susiplanuotą
gyvenimą, vaikus, kurie, aišku, atitirpdytų Lorenso šaltuką, priverstų
jį nors kiek atlyžti. Išvydo ankštus nuomojamus kambariukus, nuolat
darbe prasmegusį Antonį, save pačią, svetimoje šalyje be jo bijančią ir
žingsnį žengti. Dženiferė išvydo jį pavargusį nuo jos, vilkinčios nuo­
bodžius drabužius, besižvalgantį į kitas ištekėjusias moteris.
Niekada nesiliausiu tavęs mylėjęs. Iki tavęs dar niekada nieko nesu
mylėjęs irpo tavęs nieko nebemylėsiu.
Pakėlusi galvą Dženiferė išvydo lovūgalyje stovinčią ponią Kor-
dozą.

213
 Ji nusišluostė akis, nosį ir jau ketino atsiprašyti už nemandagią
pastabą, bet tada pamatė, kad moteris krauna jai lagaminą.
— Įdėjau žemakulnius batelius ir rudas kelnes. Jų nereikia lai­
dyti.
Vis dar kūkčiodama Dženiferė žiūrėjo į ją išpūtusi akis.
— Įdėjau ir apatinių, ir naktinius.
— Aš... aš ne...
Ponia Kordoza toliau dėliojo drabužius. Išėmusi iš lagamino jau
sukrautus drabužius, ji juos iš naujo lankstė ir dėjo atg^l perklodama
šilkiniu popieriumi, atsargiai, lygvystytų naujagimį. Dženiferę hipno­
tizavo šios viską dailinančios ir lyginančios rankos.
— Ponia Stirling, — nepakeldama akių prabilo ponia Kordo­
za, — niekada jums to nepasakojau. Kadaise gyvenau Pietų Afrikoje;
mirus žmogui tenykščiai laikydavosi papročio ištepti langus pelenais.
Kai mirė mano vyras, langų netepiau. Tiesą sakant, aš juos dar labiau
išblizginau, kad švieste šviestų.
Įsitikinusi, kad sulaukė Dženiferės dėmesio, ponia Kordoza to­
liau lankstė drabužius. Tvarkingai suglaudusi padais batelius, įkišo
juos į ploną medvilninį maišelį ir įdėjo į lagamino dugną; ten pat
nukeliavo ir balti teniso bateliai, ir plaukų šepetys.
— Tikrai mylėjau savo vyrą, kai buvome jauni, bet jis nebuvo
geras žmogus. Su amžiumi jis ėmė vis mažiau kontroliuoti savo elgesį.
Kai jis staiga mirė — Dieve, atleisk man, — pasijutau taip, tarsi mane
kas būtų išvadavęs. — Moteris kiek padvejojo žvelgdama į pusiau su­
krautą lagaminą. — Jeigu prieš daugelį metų man kas nors būtų su­
teikęs progą, būčiau išėjusi. Manau, būčiau pasinaudojusi galimybe
susikurti naują gyvenimą.
Ji padėjo ant viršaus paskutinius sulankstytus drabužius, uždarė
lagaminą ir užsegė iš abiejų rankenos pusių pritaisytas sagteles.
— Jau pusė septynių. Ponas Stirlingas sakė, kad namo grįš be
penkiolikos septintą, jeigu pamiršote.
Daugiau netarusi nė žodžio moteris atsitiesė ir išėjo iš kambario.
Dženiferė pažvelgė į laikrodį ir užsimetė dar kelis drabužius. Per­
bėgusi per kambarį įsispyrė į pirmą pasitaikiusią batelių porą. Priėju­

214
si prie tualetinio stalelio ir pasiraususi stalčiuje, susirado pirkiniams
skirtų santaupų, kurias laikė susukusi į kojines, ir susikišo banknotus
į kišenę kartu su sauja žiedų bei grandinėlių iš brangenybių dėžutės.
Galiausiai Dženiferė čiupo lagaminą ir nusitempė laiptais žemyn.
Ponia Kordoza jai padavė apsiaustą.
— Greičiausiai pasigausite taksi Naujojo Kavendišo gatvėje. Pa­
siūlyčiau Portlando gatvę, bet, kiek žinau, ja važinėja pono Stirlingo
vairuotojas.
— Naujojo Kavendišo gatvė.
Abi moterys stovėjo nė nekrustelėdamos, turbūt pačios apstul­
bintos to, ką padarė. Galiausiai Dženiferė žengė žingsnį ir ūmai apsi­
kabino ponią Kordozą.
— Ačiū. Aš...
— Perduosiu ponui Stirlingui, kad jūs, kiek žinau, išėjote apsi­
pirkti.
— Taip. Taip, ačiū.
Ji išėjo į vakaro gaivą ir staiga pajuto atsivėrusias didžiules gali­
mybes. Atsargiai lipo laiptais įdėmiai žiūrėdama, ar nepamatys pažįs­
tamų geltonų taksi žiburėlių. Pasiekusi šaligatvį bėgte nubėgo panirusi
į miestą užgulusią prieblandą.
Dženiferei stulbinamai palengvėjo — jai nebereikia būti ponia
Stirling, nebereikia atitinkamai rengtis, elgtis ir mylėti. Svaigdama ji
suvokė, kad nė nenumano, kas bus po metų, kur ji bus, ir kone nusi­
juokė iš tokios minties.
Gatvės buvo pilnos praeivių, tirštėjančioje prieblandoje atgijo
žibintai. Dženiferė bėgo, į kojas daužėsi lagaminas, garsiai mušė šir­
dis. Laikrodis rodė beveik be penkiolikos septintą. Ji įsivaizdavo, kaip
Lorensas grįžta namo, kaip suirzęs ją šaukia, kaip ponia Kordoza rišasi
ant galvos šaliką ir stebisi, kodėl ponia taip ilgai užtruko išėjusi apsi­
pirkti. Praeis dar pusvalandis, kol jis išties sunerims, bet tuo metu ji
jau bus perone.
— Aš ateinu, Antoni, — tyliai tarė Dženiferė, ir krūtinėje iškilo
didžiulis jaudulio, o gal baimės, o gal ir jaudulio, ir baimės burbulas.

215
 *

Perone buvo daugybė pirmyn atgal zujančių žmonių, todėl nieko

negalėjai ramiai stebėti. Žmonės plaukė prieš jį modami vieni kitiems,
ir galiausiai jis nebesusivokė, kur žiūri. Amonis stovėjo prie kalto me­
talo suolelio, prie kojų pasidėjęs lagaminus, ir jau tūkstantąjį kartą
žvelgė į laikrodį. Beveik septinta. Jeigu ji būtų apsisprendusi vykti kar­
tu, dabar jau tikrai būtų atėjusi, tiesa?
Amonis pažvelgė į informacinę lentą, paskui į traukinį, nuvesian­
tį jį į Hitrou. Susiimk, žmogau, paliepė sau. Ji ateis.
— Laukiate traukinio, išvykstančio septynios penkiolika, pone?
Palei petį jis išvydo palydovo veidą.
— Pone, traukinys išvyksta po kelių minučių. Jeigu juo važiuo­
site, patarčiau lipti.
— Aš kai ko laukiu.
Amonis nužvelgė peroną ir įbedė akis į bilietų kontrolės tvorelę.
Ten stovėjo pagyvenusi moteris, mėginanti sužvejoti seniai pamestą
bilietą. Ji purtė galvą lyg norėdama pasakyti, kad jau ne pirmą kartą
jos rankinė praryja svarbų dokumentą. Netoliese plepėjo du nešikai.
Daugiau nieko nesimatė.
— Pone, traukinys nelauks. Kitas išvažiuoja devynios keturiasde­
šimt penkios, jeigu jums įdomu.
Amonis ėmė žingsniuoti tarp dviejų metalinių suoliukų, steng­
damasis nežvilgčioti į laikrodį. Jis galvojo apie Dženiferės veidą tą va­
karą, ,Alberto“ bare, kai ji pasakė, kad jį myli. Tame veide nebuvo
jokios klastos, tik nuoširdumas. Ji nemoka meluoti. Jis nė nedrįso gal­
voti, kaip jaustųsi kasryt nubudęs šalia jos, apie euforiją žinant, kad
yra jos mylimas, apie laisvę į jos meilę atsakyti meile.
Tas laiškas su ultimatumu, kurį jai pasiuntė, buvo rizikinga avan­
tiūra, bet tą vakarą jis pripažino, kad ji teisi — viskas negali taip tęstis.
Galingi jų jausmai galiausiai taps nuodingi. Jie ims niršti vienas ant
kito už tai, kad neįstengia įvykdyti to, ko abu taip labai trokšta. Jeigu
nutiktų blogiausia, be paliovos kartojo sau Amonis, jis bent žinos, kad

216
pasielgė garbingai. Bet kažin kodėl jis netikėjo, kad blogiausia tikrai
nutiks. Dženiferė ateis. Visa savo esybe ji jam sakė, kad ateis.
Amonis vėl pažvelgė į laikrodį, persibraukė pirštais plaukus,
žvilgsniu nulydėjo kelis su nuolatiniais bilietais važinėjančius kelei­
vius, praėjusius pro kontrolės tvorelę.
— Tau šitai išeis į naudą, — kalbėjo jam Donas. — Padės iš­
vengti bėdų.
Amonis svarstė, ar tik redaktorius slapta nesidžiaugia jį išsiuntęs
į pasaulio kraštą.
Gali būti, pats sau atsakė Amonis, pasitraukdamas iš kelio būre­
liui šurmuliuojančių verslininkų, skubančių sulipti į traukinį. Turiu
penkiolika minučių, kad išsiaiškinčiau, ar tai tiesa.

Ji negalėjo patikėti. Kai tik atskubėjo į Naujojo Kavendišo gatvę,

pradėjo lyti — iš pradžių dangus nusidažė purvina oranžine spalva, o
paskui pajuodo. Tarsi vykdydami kokį slaptą nurodymą, visi taksistai
buvo užimti. Visi juodi automobiliai buvo užsigesinę geltonus žibu­
rėlius; lyg šešėliai šmėkščiojantys keleiviai jau buvo pakeliui į ten, kur
jiems ir reikėjo būti. Dženiferė vis tiek nesiliovė kilnoti rankos. Nejau
nesuprantate, kaip labai man reikia?— norėjosi šaukti jai. — Nuo šios
kelionėspriklauso manogyvenimas.
Dabar jau pylė kaip iš kibiro, kliokė čiurkšlėmis, tarsi šėltų tropi­
nė audra. Aplink ėmė šaudyti skėčiai, aštrūs jų galiukai baksnojo Dže-
niferę iš visų pusių, kol ji trypčiojo prie šaligatvio krašto nuo vienos
kojos ant kitos. Iš pradžių ji sušlapo, o paskui ir visai permirko.
Laikroduko rodyklėms artėjant prie septintos, lengvas jaudulys
jau buvo išaugęs į gerokai stipresnį jausmą, panašų į baimę. Ji pavė­
luos. Dabar jau bet kurią minutę Lorensas gali pulti jos ieškoti. O
pėsčia ji irgi niekaip nespės, net jei numestų lagaminą.
Nerimas didėjo, skandino lyg potvynis, pro šalį lėkė mašinos,
taškydamos neapdairiųjų kojas.
Ir tada mintyse ji išvydo vyriškį raudonais marškiniais. Dženiferė
puolė bėgti, sprausdamasi pro kelią pastojusius žmones, šįkart tikrai

217
nepaisydama apstulbusių jų veidų. Ji bėgo pažįstamomis gatvėmis,
kol rado tai, ko ieškojo. Lagaminą palikusi prie laiptų, plevėsuodama
plaukais, pasileido žemyn, į klubo tamsą.
Felipė stovėjo prie baro blizgindamas taures. Ten daugiau nieko
nebuvo, tik rūbininkė Šėrė. Baras rodėsi sustingęs, gluminamai ra­
mus, nors tyliai skambėjo muzika.
—Jo čia nėra, ponia, — Felipė net nepakėlė į ją akių.
— Žinau, — ji buvo tokia uždususi, kad vos įstengė kalbėti. —
Bet reikalas baisiai svarbus. Ar turite automobilį?
Jis pažvelgė į Dženiferę nedraugišku žvilgsniu.
— Gal ir turiu.
— Gal galėtumėte mane nuvežti į stotį? Į Pedingtoną?
— Norite, kad nuvežčiau? — jis nužvelgė šlapius jos drabužius,
prie kaktos prilipusius plaukus.
—Taip. Taip!Turiu tik penkiolika minučių. Prašau.
Jis įdėmiai ją apžiūrinėjo. Dženiferė pastebėjo prie Felipės stovin­
čią didelę pusiau nugertą viskio taurę.
— Prašau! Neprašyčiau, jei nebūtų taip labai svarbu, — ji pasi­
lenkė arčiau. — Man reikia susitikti su Toniu. Žiūrėkite, turiu pini­
gų... — ji kuitėsi kišenėje ieškodama banknotų. Ištraukė šlapius.
Felipė ištiesė ranką ir iš už durų nusikabino raktelius.
— Nenoriu tų jūsų pinigų.
— Ačiū, oi, labai ačiū, — gaudydama kvapą kartojo Dženife­
rė. — Paskubėkite. Dabar jau turime mažiau nei penkiolika minučių.
Automobilis buvo paliktas visai netoli, bet kol jiedu priėjo, Feli­
pė irgi kiaurai permirko. Jis neatidarė Dženiferei durelių, ji pati jas at­
plėšė ir kažką suniurnėjusi numetė lagaminą ant užpakalinės sėdynės.
— Važiuokit! Prašau! — pasakė moteris braukdama prie kaktos
prilipusias šlapias sruogas, bet vyras sėdėjo nejudėdamas prie vairo,
kažką galvodamas. Oo, Dieve, prašau, tik nesakyk, kad esi visai girtas,
tyliai kartojo sau Dženiferė. Prašau, tik nesakyk, kad negali vairuoti,
kad bake nėra benzino, kad persigalvojai. — Prašau. Liko tiek mažai
laiko, — ji stengėsi neparodyti, kaip sielvartauja.
— Ponia Stirling? Dar prieš jus veždamas...

218
 — Taip?
— Turiu išsiaiškinti... Tonis... jis — geras žmogus, bet...
— Žinau, kad jis buvo vedęs. Žinau apie jo sūnų. Viską žinau, —
nekantravo Dženiferė.
— Jis trapesnis nei atrodo.
-K ą?
— Nesudaužykite jam širdies. Dar niekada nesu matęs jo taip el­
giantis su moterimi. Jeigu jūs nesate tikra, jeigu manote, kad yra nors
menkiausia tikimybė, kad grįšite pas savo vyrą, prašau, nedarykite to.
Į mažo automobiliuko stogą barbeno lietus. Ištiesusi ranką Dže­
niferė palietė Felipei alkūnę.
— Aš ne tokia... Aš ne tokia, kaip jūs manote. Tikrai.
Felipė pašnairavo.
— Aš... aš tik noriu su juo būti. Dėl jo išsižadu visko. Man svar­
bus tik jis, tik Amonis, — pasakė Dženiferė ir nuo tų žodžių panoro
nusijuokti iš baimės ir nerimo. — O dabar važiuokite! Prašau!
— Gerai, — atsakė Felipė taip pasukdamas automobilį, kad net
padangos sucypė. — Kur?
Jis pasuko automobilį Eustono gatvės link, stipriai spustelėjęs
mygtuką įjungė valytuvus. Dženiferė prisiminė ponios Kordozos pa­
sakojimą apie langus, kuriuos ji valė, kol šie suspindo, ir tada iš voko
išsitraukė laišką.

Mano brangiausia ir vienintele meile,

tikrai yra taip, kaip sakiau. Fadariau išvadą, kad
vienintelis kelias — vienam iš mūsų priimti drąsų
sprendimą...
Ketinu priimti tą darbo pasiūlymą. Fenktadienio
vakarą, 7 vai. 15 min., būsiu ketvirtame Fedingtono
stoties perone...

— Ketvirtas peronas! — sušuko Dženiferė. — Liko vienuolika

minučių. Kaip manote, ar mes...

219
ANTRA DALIS
 N E N O R IU NEVAŽIUOK

Vyras moteriai, kario žmonai, telegrama

 1964-ųjų vasara

Slaugytoja lėtai žingsniavo palata stumdama vežimėlį, ant kurio

tvarkingomis eilutėmis buvo išrikiuoti popieriniai puodeliai su ryš­
kiaspalvėmis tabletėmis. 16c lovoje gulinti moteris sudejavo:
— Oo, Dieve, daugiau negaliu...
— Daugiau nebetriukšmausime, gerai? — slaugytoja pastatė ant
staliuko plastikinį puodelį su vandeniu.
— Jeigu aš išgersiu dar kelias tabletes, imsiu barškėti.
— Taip, bet juk turime kaip nors sumažinti kraujo spaudimą,
tiesa?
— Ar tikrai turime* Net nesupratau, kad jis padidėjęs...
Prisėdusi ant šalia lovos pastatytos kėdės Dženiferė paėmė puo­
delį ir padavė Ivonai Monkrif, kurios kupolo pavidalo pilvukas pūp­
sojo apklostytas antklode, lyg būtų ne jos kūno dalis.
Ivona atsiduso. Ji susižėrė į burną tabletes ir klusniai nurijo, o
paskui sarkastiškai nusišypsojo jaunajai medicinos seselei, jau žings­
niuojančiai būsimųjų mamų palata prie kitos pacientės.
— Džene, mieloji, padėk man iš čia ištrūkti. Nemanau, kad čia
ištversiu dar vieną naktį. Dejonės, vaitojimai... nepatikėtum.
— Maniau, Fransis tau parūpins vienutę.
— Ne, jie mano, kad man teks čia praleisti ištisas savaites. Juk
žinai, kaip apdairiai jis elgiasi su pinigais. „Mieloji, kokia prasmė gulėti
kitur, jei čia tavimi kuo puikiausiai pasirūpins veltui? Be to, galėsi pa­
plepėti su kitomis poniomis“, — Ivona suprunkštė ir mostelėjo galva,
rodydama į stambią šlakuotą moterį, gulinčią gretimoje lovoje. —Taip,

225
tikrai, nes aš tiek daug turiu bendrumų su Lile Lil. Trylika vaikų! Tryli­
ka! Mane ima siaubas pagalvojus, kad per ketverius metus susilauksime
trijų, betgi, viešpatėliau, palyginti su ja as — tik mėgėja.
— Atnešiau tau žurnalų, — Dženiferė išėmė juos iš krepšio.
— Oi, Vogue. Tu labai miela, bet paprašysiu, kad šitą pasiimtum.
Praeis ne vienas mėnuo, kol įtilpsiu į tuos drabužėlius iš žurnalo pus­
lapių, o žiūrėdama tik verkti norėsiu. Kai tik pagaliau atkeliaus šitas
mažylis, užsisakysiu naują korsetą... Papasakok ką nors įdomaus.
— Įdomaus?
— Ką veiksi šią savaitę? Net neįsivaizduoji, ką reiškia ištisas die­
nas gulėti jaučiantis kaip banginiui, verčiamai valgyti pienišką pudin­
gą ir mėginant įspėti, kas iš tikrųjų dedasi šiame pasaulyje.
— Ai... viskas gana nuobodu. Šįvakar einame į vakarėlį kažko­
kioje ambasadoje. Mieliau likčiau namuose, bet Laris primygtinai
reikalauja, kad eičiau kartu. Niujorke buvo surengta kažkokia konfe­
rencija apie asbesto žalą žmonių organizmui; Laris nori nueiti ir jiems
pasakyti, kad, jo manymu, tasai Selikovas, kuris kažkaip su tais reika­
lais susijęs, iš tikrųjų yra tik paprastas triukšmadarys.
— Bet kokteiliai, gražios suknelės...
—Tiesą sakant, mieliau patogiai įsitaisiusi pažiūrėčiau „Keršyto­
jus“. Per karšta, kad gražiai pasipuoštum.
—Aha. Gali nepasakoti. Pati čia jaučiuosi taip, tarsi būčiau įstri­
gusi savo orkaitėje, — Ivona paplekšnojo per pilvuką. — Ooi! Štai
ką norėjau tau papasakoti. Vakar buvo užsukusi Marija Odin. Ji sakė,
kad Katerina ir Tomis Hutonas nutarė skirtis. Niekada neatspėsi, ką
jie sumanė.
Dženiferė papurtė galvą.
— Skyrybas viešbutyje. Atrodo, jis sutinka būti „sučiuptas“ vieš­
butyje su kažkokia moterimi, kad paskui labai greitai jie būtų išskirti.
Bet tai dar ne viskas.
— O kas dar?
— Marija sako, kad toji moteris, sutikusi būti su juo nufotogra­
fuota, iš tikrųjų yra Hutono meilužė. Toji pati, kuri rašinėjo laiškus.
Vargšelė Katerina mano, jog jis kažkam sumokėjo, kad taip darytų.

226
Jau dabar vienu meilės laišku ji naudojasi kaip įrodymu. Turbūt jis
pasakė Katerinai, kad turi draugą, gebantį laiškus parašyti taip, lyg jie
būtų tikri. Sutik, nieko baisiau dar nesi girdėjusi.
— Siaubinga.
— Meldžiuosi, kad Katerina neateitų manęs aplankyti. Žinau,
kad galiausiai tikrai atskleisiu jai visas kortas. Vargšė moteris. Visi vis­
ką žino, tik ne ji.
Dženiferė paėmė žurnalą ir ėmė jį sklaidyti, kartkartėmis garsiai
atkreipdama dėmesį į kokį nors receptą ar suknelės modelį. Ji suprato,
kad bičiulė nesiklauso.
— Ar gerai jautiesi? — Dženiferė uždėjo ranką ant antklodės. —
Gal tau ko nors reikėtų?
—Tu vis užmesk akį vietoj manęs, gerai? — Ivona kalbėjo ramiu
balsu, bet sutinę jos pirštai neramiai barbeno į paklodę.
— Kaip suprasti?
— Kalbu apie Fransį. Tu vis užmesk akį, ar pas jį nesilanko kokie
nors nelaukti svečiai, kokios nors viešnios, — Ivona atkakliai žiūrėjo
į langą.
— Oi, aš net neabejoju, kad Fransis...
— Džene, padaryk tai dėl manęs, gerai?
Trumpa pauzė. Dženiferė apžiūrinėjo iš sijono išsipešusį siūlelį.
— Žinoma.
— Kad ir kaip būtų, — Ivona pakeitė temą, — vis tiek papasa­
kok, kuo šįvakar rengsiesi. Kaip sakiau, negaliu sulaukti, kol vėl galė­
siu rengtis kaip visi žmonės. Ar žinai, kad mano pėdos padidėjo dviem
dydžiais? Jeigu padėtis blogės, iš čia išeisiu avėdama botais.
Dženiferė atsistojo ir pasiėmė krepšį, kurį buvo pasikabinusi ant
kėdės adošo.
— Vos nepamiršau. Violeta sakė, kad po arbatos ateis tavęs ap­
lankyti.
— Oo, Viešpatie. Ir vėl teks klausytis apie mažojo Frederiko tuš-
tinimosi nesklandumus.
— Jeigu galėsiu, ateisiu rytoj.
— Gerai pasilinksmink, mieloji. Kažin ką atiduočiau, kad tik

227
galėčiau ištrūkti į tą kokteilių vakarėlį, užuot klausiusis Violetos tira­
dų, — atsiduso Ivona. — Ir prieš išeidama paduok man tą Queen nu­
merį, gerai? Ką manai apie Džinos Šrimpton plaukus? Šukuosena tru­
putį panaši į tavo per tą siaubingą vakarienę pas Meisę Barton-Hium.

Dženiferė nuėjo į vonios kambarį ir užsirakino duris, nusivilkusi

chalatuką, numetė jį ant grindų. Ji jau buvo pasiruošusi drabužius,
kuriais vilkės šįvakar, — sodrios vyšninės spalvos šilko suknelę su lai­
velio formos apykakle ir šilko skarą. Ji susisegs plaukus ir įsiverš rubi­
no auskarus, kuriuos trisdešimtojo gimtadienio proga jai nupirko Lo-
rensas. Vyras skundėsi, kad retai juos segi. Lorenso manymu, jeigu jau
jis leidžia pinigus jos labui, ji turėtų šitai akivaizdžiai demonstruoti.
Viską susiruošusi Dženiferė nutarė pasimėgauti vonia, o paskui
nusilakuoti nagus. Tada ji apsirengs, ir Lorensui grįžus, teliks šiek tiek
pasitvarkyti makiažą. Ji atsuko čiaupus ir pažvelgė į savo atspindį prie
vaistų spintelės pasidailinti veidrodyje, kartu šluostydama aprasojusį
stiklą, ¡dėmiai žvelgė į atspindį, kol veidrodis vėl apsitraukė migla.
Tada Dženiferė atidarė spintelę ir apžiūrinėjo viršutinėje lentynėlė­
je sustatytus rudus buteliukus, kol rado tai, ko norėjo. Ji prarijo dvi
valiumo tabletes užgerdama vandeniu iš dantims skalauti skirto puo­
delio. Dženiferė apžiūrėjo ir stipresnių raminamųjų buteliuką, bet
paskui nusprendė, kad vaistų bus per daug, jeigu panorės išgerti. O
tikrai panorės.
Įlipusi į vonią Dženiferė išgirdo lauko durų trinktelėjimą, prane­
šantį, kad iš parko grįžo ponia Kordoza; galiausiai ji paniro į raminantį
vandenį.

Paskambinęs Lorensas pasakė, kad ir vėl vėluos. Ji sėdėjo užpa­

kalinėje automobilio sėdynėje, o jų vairuotojas Erikas riedėjo įkaitu­
siomis sausomis gatvėmis, kol galiausiai sustojo prie Dženiferės vyro
biuro.
— Ar lauksite automobilyje, ponia Stirling?

228
 — Taip, ačiū.
Ji stebėjo, kaip jaunuolis mikliai užlėkė laiptais ir dingo vestibiu­
lyje. Ji jau nebevaikščiojo į vyro biurą. Kartais, Lorensui prašant, pasi­
rodydavo per oficialius priėmimus ar užsukdavo darbuotojams palin­
kėti gražių Kalėdų, bet čia ji jausdavosi nepatogiai. Lorenso sekretorė
į ją žvelgė su keista panieka, tarsi Dženiferė būtų padariusi jai ką nors
bloga. Gal ir padarė. Šiais laikais sunku pasakyti, kas bloga, o kas ne.
Prasivėrė durys, išėjo Lorensas, o paskui jį — vairuotojas; Lo-
rensas vilkėjo tamsiai pilką tvido kostiumą. Nesvarbu, kad lauke apie
trisdešimt laipsnių karščio; Lorensas Stirlingas visada dėvės tik tai, ką,
jo supratimu, dera dėvėti. Naujos vyriškų drabužių mados jam buvo
sunkiai suvokiamos.
— Aa, tu čia, — jis atsisėdo į automobilio galą, šalia Dženiferės,
kartu įleisdamas šilto oro gūsį.
— Taip.
— Namuose viskas gerai?
— Viskas gerai.
— Ar buvo atėjęs berniukas, žadėjęs nuplauti laiptus?
— Kai tik išėjai.
— Norėjau išeiti kokią šeštą... bet vis tie prakeikti skambučiai iš
užjūrio. Jie visada paskambina vėliau, nei būna pažadėję.
Dženiferė linktelėjo. Ji žinojo, kad atsakyti nereikia.
Automobilis įsuko į vakarėjančią gatvę. Merilbouno gatvėje ji
išvydo žalią Regento parko miražą, žiūrėjo į merginas, besijuokian­
čias ir pulkeliais vaikštinėjančias nuo karščio mirgančiais šaligatviais,
kartais sustojančias ir kažką viena kitai šūktelinčias. Pastaruoju metu
štai tokių korsetais nesusivaržiusių, trumpais sijonėliais pasipuošusių
ir drąsiai išsidažiusių lėlyčių akivaizdoje Dženiferė pasijusdavo sena,
solidi. Toms merginoms, rodos, nė nerūpi, ką apie jas pagalvos kiti. Jas
ir ją skiria gal dešimt metų, svarstė Dženiferė, bet ji jautėsi taip, tarsi
būtų savo motinos kartos.
— Oo, apsivilkai tą suknelę, — Lorenso balse nuskambėjo ne­
pasitenkinimas.
— Nežinojau, kad ji tau nepatinka.

229
 — Ne, nei man ji patinka, nei nepatinka. Tik pamaniau, gal pa­
norėsi apsivilkti drabužį, su kuriuo atrodytum... ne tokia kaulėta.
Galo krašto nesimato... Nors Dženiferė tarėsi prisidengusi širdį
porcelianiniu skydu, jis vis tiek rasdavo būdų įdurti.
Ji nurijo nuoskaudą.
— Kaulėta. Dėkoju. Nemanau, kad dabar galėčiau ką nors pa­
keisti.
— Nesinervink. Bet vis tiek galėtum labiau pasirūpinti savo iš­
vaizda. — Jis trumpam į ją atsigręžė. — Galėtum kiek daugiau štai
čia užsitepti... nežinau, ką tu ten naudoji. —Jis perbraukė pirštu sau
palei akis. — Dabar atrodai pavargusi.
Vėl atsilošęs sėdynėje Lorensas prisidegė cigaretę.
— Gerai, Erikai. Paspausk... norėčiau ten būti dar prieš septy­
nias.
Klusniai suurzgęs automobilis nėrė pirmyn. Dženiferė sėdėjo
įbedusi akis į judrias gatves ir nieko neatsakė.

Maloni. Rami. Tyli. Tokiais žodžiais Dženiferę apibūdinda­

vo jos bičiuliai, Lorenso draugai ir verslo partneriai. Ponia Stirling,
visų moteriškų dorybių įsikūnijimas, visada tobulai santūri, niekada
nesusierzinanti, nepuolanti isteriškai spiegti, kaip kartais nutinka ne
tokioms tobuloms žmonoms. Kartais, kai tie komplimentai būdavo
pasakomi girdint Lorensui, šis atsakydavo: „Tobula žmona? Oi, kad
jūs žinotumėt... Juk taip, mieloji?“ Šalia būdavę vyriškiai mandagiai
nusijuokdavo, Dženiferė irgi nusišypsodavo. Tokie vakarai dažnai
prastai baigdavosi. Kartais po aštresnių Lorenso pastabų sugavus Ivo­
nos ir Fransio žvilgsnius, pamačius Bilo nuoraudį, Dženiferę apnikda­
vo įtarimai, kad jų santykiai išties gali būti įvairių privačių spekuliacijų
tema. Tačiau jos niekas niekada nespaudė. Kad ir kaip būtų, žmogaus
gyvenimas namuose yra privatus. Jie visi — geri bičiuliai, per geri, kad
kaišiotų nosis, kur nereikia.
— Oo, štai ir ponia Stirling. Kaip žavingai atrodote! — Pietų
Afrikos atašė padavė Dženiferei ranką ir pabučiavo į abu skruostus.

230
 — Ne per kaulėta? — nekaltai paklausė ji.
-K ą ?

— Nieko, — nusišypsojo Dženiferė. — Baisiai gerai atrodai, Se­

bastianai. Akivaizdu, kad vedybos tau išėjo į naudą.
Lorensas paplekšnojo jaunesniajam vyriškiui per nugarą.
— Nepaklausei mano įspėjimų, a?
Abu vyriškiai nusijuokė, ir Sebastianas Tomas, vis dar tebešvytin-
tis laimingo jaunavedžio šviesa, išdidžiai šypsodamasis pasakė:
— Paulina štai ten, jeigu panorėtum su ja pasisveikinti, Dženife-
re. Žinau, kad ji labai norėtų su tavimi pasišnekėti.
— Pasisveikinsiu, — atsakė Dženiferė dėkinga už galimybę taip
anksti pasitraukti. — Atsiprašysiu.
Nuo avarijos praėjo ketveri metai. Visą tą laiką Dženiferė grū­
mėsi su sielvartu, kaltės jausmu, meilės romano prarasties skausmu;
romano ji beveik neprisiminė ir iš paskutiniųjų stengėsi išsaugoti pa­
saulį, kuriam priklausė dabar.
Keletą kartų leidusi sau pasvajoti apie senus laikus ji nusprendė,
kad radus tuos laiškus ją buvo apsėdusi beprotybė. Dženiferė prisi­
minė maniakiškas pastangas atskleisti Buto tapatybę, prisiminė nu­
trūktgalvišką Regio persekiojimą padarius klaidingas išvadas, ir dabar
jai atrodė, kad visa tai nutiko kažkam kitam. Dabar ji nė neįstengė
įsivaizduoti, kad būtų galėjusi jausti didelę aistrą. Jai buvo sunku įsi­
vaizduoti galingą geismą. Dženiferė ilgai atgailavo. Ji išdavė Lorensą
ir dabar vylėsi kaip nors šitai atpirkti. Lorensas iš jos šito mažiausiai
tikėjosi. Dženiferė tvirtai nutarė įvykdyti numatytą užduotį ir išgujo
mintis apie kitą. Likę laiškai jau seniai buvo sudėti į batų dėžutę ir
paslėpti tolimiausioje drabužių spintos kertėje.
Gaila, bet tada ji dar nežinojo, kad Lorenso pyktis bus toks ait­
rus ir grauš taip ilgai. Dženiferė prašė supratimo, dar vienos progos,
o vyras kone iškrypėliškai džiaugėsi galimybe įvairiausiais būdais jai
priminti, kaip kadaise jį įžeidė. Apie Dženiferės išdavystę jis niekada
atvirai nekalbėdavo, antraip būtų pasirodęs nesugebąs valdytis; ji jau
seniai suprato, kad Lorensui patinka visais gyvenimo atvejais demons­
truoti savitvardą, tačiau kasdien milijardais būdų vyras primindavo jos

231
paklydimus. Jis badydavo jai akis dėl to, kaip ji rengiasi, kaip tvarkosi
namuose, kaip nesugeba padaryti jo laimingo. Kartais Dženiferei atro­
dydavo, kad už tai jai teks mokėti visą likusį gyvenimą.
Pastaruosius metus vyras buvo ne toks įnoringas. Dženiferė įtarė,
kad Lorensas susirado meilužę. Ši nuojauta jos nejaudino; tiesą sa­
kant, jai netgi palengvėjo. Jis mažiau iš jos reikalavo, mažiau spaudė,
o žodiniai užgauliojimai tapo paviršutiniški, daugiau iš įpročio, kurio
keisti neverta.
Kaip ir žadėjo ponas Hargrivzas, tabletės padėjo. Dženiferės jaus­
mai keistai atbuko, bet, mąstė ji, gal ir verta mokėti tokią kainą. Taip,
gal ji ir nuobodi, kaip dažnai sakydavo Lorensas. Taip, gal ji nebe-
žaižaruoja prie pietų stalo, bet tabletės padėjo neverkti netinkamais
momentais ir be didelių valios pastangų pakilti iš lovos. Dženiferė jau
nebijojo prastos vyro nuotaikos, lengviau priimdavo į savo lovą, kai jis
panorėdavo. O svarbiausia, jos nebegraužė skausmas dėl to, ką prara­
do ar už ką buvo atsakinga.
Taip. Dženiferė Stirling buvo ištikima savo laikų madai, visada
tobulai susišukavusi ir pasidažiusi, nutaisiusi mielą šypsenėlę. Žavin­
goji romioji Dženiferė, rengianti šauniausius kviestinius pietus, be­
sisukanti gražiuose namuose, pažįstanti pačius geriausius žmones...
Tobulai atitinkanti vyro statusą žmona.
Būdavo ir kompensacijų. Šitai jai buvo leidžiama.
— Jaučiuosi nepaprastai laiminga, kad turime savo namus. Ar
jūs irgi taip jautėtės, kai ištekėjote už pono Stirlingo?
— Dabar jau neprisimenu, — Dženiferė pažvelgė į Lorensą,
besišnekučiuojantį su Sebastianu, pakėlusį ranką prie amžinai rūks­
tančio cigaro. Virš galvos tingiai ūžė ventiliatoriai, po kuriais spietėsi
papuošalais pasidabinusios moterys, kartkartėmis pasiplekšnojančios
kaklus ploniausio batisto nosinaitėmis.
PaulinaTorn išsiėmė dėkliuką su naujų savo namų nuotraukomis.
— Pasirinkome modernius baldus. Sebastianas sakė, kad galiu
daryti, ką noriu.
Dženiferė pagalvojo apie savo namus — sunkius raudonmedžio
baldus, pretenzingas apdailos detales. Ji žavėjosi nuotraukose pama-

232
lytomis paprastomis baltomis kėdėmis, tokiomis lygiomis, tarsi iš
kiaušinio lukšto, ryškiaspalviais kilimėliais, ant sienų pakabintais mo­
derniais meno kūriniais. Lorensas buvo įsitikinęs, kad jo namai turi
atspindėti jį patį. Jo namai didingi, dvelkiantys istorija. Žvelgdama
į šias nuotraukas, savuosius namus Dženiferė išvydo pompastiškus ir
nepajudinamus, slogius. Ji priminė sau nebūti nedėkingai. Daugybė
žmonių norėtų gyventi tokiuose namuose, kokiuosegyvenu.
— Nuotraukos pasirodys kito mėnesio „Tavo namų“ numeryje.
Sebo motinai mūsų namai baisiai nepatinka. Ji sako, kad kiekvieną
kartą įkėlusi koją į mūsų kambarį pasijaučia taip, lyg tuoj bus pa­
grobta ateivių, — nusijuokė mergina, ir Dženiferė nusišypsojo. — Kai
pasakiau, kad vieną miegamąjį įrengsiu kaip vaikų kambarį, ji man
atsakė, esą, sprendžiant pagal visą namų apdailą, vaikelį turėčiau išpe­
rinti iš plastikinio kiaušinio.
— Laukiate vaikučių?
— Dar ne. Bet labai ilgai nedekime... — ji įsikibo Dženiferei į
parankę. — Gal man ir nederėtų jums apie tai pasakoti, bet mes ką
tik grįžome po medaus mėnesio. Prieš išvykstant mama su manimi
pasikalbėjo. Suprantate... kaip turiu atsiduoti Sebui, kaip tai turėtų
būti „nelabai malonu“.
Dženiferė sumirkčiojo.
— Ji tikrai manė, kad patirsiu traumą. Bet juk viskas yra kitaip,
tiesa?
Dženiferė nugėrė kokteilio.
— Oi, gal aš baisiai netaktiškai kalbu?
— Ne ne, visai ne, — mandagiai paprieštaravo Dženiferė. Ir pa­
manė, kad dabar jos veido išraiška turėtų būti baugiai bereikšmė. —
Gal norėtum išgerti dar, Paulina? — atgavusi žadą pratarė ji. — Ma­
noji taurė jau tuščia.

Nuėjusi į moterų tualetą Dženiferė atsisegė rankinę. Atsukusi

mažą rudą buteliuką išsiėmė dar vieną valiumo tabletę. Išgers tik vie­
ną; ir dar išlenks taurę kokteilio, bet ne daugiau. Prisėdusi ant klozeto

233
dangčio laukė, kol širdis vėl ims plakti kaip įprastai; atsidariusi pudri­
nę nusprendė pasipudruoti nosį, kurios pudruoti tikrai nereikėjo.
Dženiferei nuėjus Paulina pasijuto kone įskaudinta, tarsi jos pa­
sitikėjimui būtų duotas atkirtis. Paulina buvo tokia mergaitiška, tokia
susijaudinusi, besidžiaugianti patekusi į naują, suaugusiųjų, pasaulį.
Ar ir ji kadaise tą patį jautė Lorensui? — abejingai svarstė Dže-
niferė. Kartais praeidama pro koridoriuje pastatytą jų vestuvinę nuo­
trauką ji pasijusdavo taip, lyg žvelgtų į nepažįstamus žmones. Daž­
niausiai ji stengdavosi nekreipti į tai dėmesio. Bet, jeigu ji būdavo
keistai nusiteikusi (o pasak Lorenso, taip nutinka dažnai), norėdavo
sušukti tai pasitikinčiai savimi didžiaakei merginai apskritai netekėti.
Dabar daugybė moterų neteka. Jos siekia karjeros, užsidirba pinigų ir
nesijaučia įsipareigojusios sekti kiekvieno savo žodžio ar žingsnio, kad
tik neįžeistų vyro, kurio nuomonė ir yra svarbiausia.
Dženiferė stengėsi negalvoti apie tai, kokia bus Paulina Torn po
dešimties metų, kai dievinantys Sebastiano žodžiai bus seniai pamirš­
ti, kai kasdienis darbas, vaikai, rūpesčiai dėl pinigų ar paprasčiausia
kasdienybės monotonija prigesins jos spindesį. Ne, ji nebus surūgusi.
Nereikia gadinti tai mergaitei nuotaikos. Galbūt jos gyvenimas susi­
klostys kitaip.
Dženiferė giliai atsiduso ir pasidažė lūpas.
Grįžusi pas svečius pamatė, kad Lorensas buvo prisidėjęs prie ki­
tos grupelės. Dženiferė stovėjo tarpduryje ir stebėjo, kaip jis pasilenkia
pasisveikinti su jauna moterimi, kurios ji nepažinojo. Linksėdamas
Lorensas įdėmiai klausėsi, ką ji sako. Moteris vėl kažką pasakė, ir visi
vyrai nusijuokė. Lorensas prikišo jai prie ausies lūpas ir kažką pakuž­
dėjo, moteris šypsodamasi linktelėjo. Dženiferė pamanė, kad jai Lo­
rensas turbūt atrodo be galo žavus.
Be penkiolikos dešimta. Dženiferė norėjo eiti namo, bet labai ge­
rai žinojo, kad vyro spausti nevalia. Jie išeis tada, kai jis bus pasirengęs.
Prie jos skubėjo padavėjas. Jis ištiesė jai šampano taurėmis nu­
krautą sidabrinį padėklą.
— Ponia?
Staiga namai jai pasirodė neįtikėtinai toli.

234
 — Ačiū, — pratarė Dženiferė ir paėmė taurę.
Ir tada ji pamatė jį, pasislėpusį už vazone augančių palmių. Iš
pradžių ji žvelgė kone abejingai, gaivindama tolimus prisiminimus
apie tai, kad kažkada pažinojo žmogų, kurio plaukų spalva buvo pa­
naši į šio. Buvo toks laikas — gal prieš kokius metus, — kai Dženiferė
jį matydavo visur, matydavo jo šešėlį, kituose vyruose atpažindavo jo
liemenį, plaukus, išgirsdavo jo juoką.
Jo bičiulis kvatojo purtydamas galvą ir melsdamas toliau nebe­
pasakoti. Jie pakėlė taures į vienas kito sveikatą. Ir tada jis atsigręžė.
Dženiferės širdis sustojo. Kambarys ėmė suktis, paskui pakrypo.
Ji nepajuto, kaip iš rankų iškrito taurė, tarsi iš tolo išgirdo pažirusias
šukes, trumpam pritilusias šnekas, sparčius padavėjo, ketinančio viską
sutvarkyti, žingsnius. Ji išgirdo, kaip kažką abejingai tarstelėjo neto­
liese buvęs Lorensas. Dženiferė stovėjo lyg stabo ištikta, kol galiausiai
padavėjas paėmė ją už parankės kartodamas:
— Ponia, pasitraukite, prašyčiau truputį pasitraukti.
Kambaryje vėl atgijo šnekos. Toliau grojo muzika. Jai bežiūrint,
tamsiaplaukis vyriškis taip pat į ją pažvelgė.
 Menkas patarimas: kai kitą kartą užmegs! romaną
su vieniša motina, nelauk ištisus mėnesius stengdamasis
pelnyti galimybę būti supažindintam su jos vaiku.
Nesivesk minėto vaiko į futbolo varžybas. Picerijoje
nevaidink mlaimingos šeimosu. Nekalbėk nesąmonių apie
tai, kaip gera būti visiems kartu, ir panašiai... nes vis
tiek pabėgsi, kadangi, kaip sakei ** " NIEKADA NEdUVAi
TIKRAS, AP JI TAU IŠTIES PATINKA.

Moteris vyrui — atvirlaiškiu

 fj

— Tiesiog nežinau. Maniau, kad su tuo pasaulio kraštu jau už­

raukei. Kodėl nori ten grįžti?
— Ilga istorija, bet tam darbui aš tinkamiausias.
— Tu ir Jungtinėse Tautose gerai dirbi. Viršininkai patenkinti.
— Bet tikrosios istorijos mezgasi Konge, Donai, ir tu tai žinai.
Nepaisant įvairių pokyčių, nepaisant to, kad iš žinių redaktoriaus
buvo pakeltas į atsakingojo redaktoriaus pareigas, nuo tada, kai Amo­
nis O’Haras išvyko iš Anglijos, Donas Franklinas menkai tepasikeitė;
beje, kaip ir jo kabinetas. Amonis kasmet grįždavo aplankyti sūnaus
ir pasirodyti žinių redakcijoje; kiekvienais metais langai būdavo vis
labiau apnešti nikotinu, o didžiulės įvairių straipsnių iškarpų krūvos
vis netvarkingesnės.
— O man taip patinka, — paklaustas atsakydavo Donas. — Ir
kodėl, po velnių, į tą apgailėtiną šutvę turėčiau žiūrėti pro švarų stiklą?
Tačiau netvarkingas, popieriais užverstas Dono kabinetas buvo
anomalija. The Nation keitėsi. Jo puslapiai pasidarė drąsesni ir ryš­
kesni, besiorientuojantys į jaunesnę auditoriją. Gyvenimo būdo pus­
lapiuose buvo galima paskaityti apie kosmetikos naujienas, padisku­
tuoti apie naujausias muzikos kryptis, rasti laiškų apie kontracepciją,
gandų apie įvairių žmonių nesantuokinius ryšius. Laikraščio redak­
cijos kabinetuose tarp vyrų atraitotomis rankovėmis prie kopijavi­
mo aparatų sukiojosi ir merginos trumpais sijonėliais, būreliai tokių
merginų spietėsi ir koridoriuose. Amoniui einant pro tokius būrelius
pokalbiai trumpam nutildavo, ir jis būdavo nužiūrimas nuo galvos
iki kojų. Londono merginos atrodo drąsesnės. Lankydamasis šiame
mieste jis retai būdavo vienas.

239
 — Tu, kaip ir aš, puikiai žinai, kad niekas geriau už mane ne­
pažįsta gyvenimo Afrikoje. Be to, įkaitais dabar paimti ne tik Jung­
tinių Valstijų konsulato žmonės; pavojus iškilęs daugeliui baltųjų. Iš
tos šalies mus pasiekia siaubingos žinios — Simbos vadams nerūpi, ką
daro sukilėliai. Liaukis, Donai. Nejau nori pasakyti, kad Fipsas tokiam
darbui tinkamesnis? Arba Makdonaldas?
— Nežinau, Toni.
— Patikėk, amerikiečiams nepatinka misionierius Karlsonas, ku­
riuo mėginama atsipirkti, — Amonis pasilenkė prie Dono. — Kalba­
ma apie gelbėjimo operaciją... Vis dažniau minimas Raudonojo Dra­
kono vardas.
— Toni, nemanau, kad redaktorius dabar norėtų ką nors ten
siųsti.. Sukilėliai neprognozuojami.
— O kas turi užmezgęs daugiau ryšių nei aš? Kas geriau už mane
pažįsta Kongą ir geriau išmano Jungtines Tautas? Aš ketverius metus
tupėjau triušių aptvare, Donai, ketverius prakeiktus metus. Aš tau rei­
kalingas ten. Man reikia būti ten.
Amonis matė, kaip sunku Donui apsispręsti. Amonio teiginiams
svorio pridėjo darbo metai už redakcijos sienų ir išpuoselėta išvaizda.
Ketverius metus jis ištikimai pranešinėjo apie politikų darbo vingry­
bes painiuose Jungtinių Tautų labirintuose.
Pirmaisiais metais Amonis beveik apie nieką daugiau negalvojo,
tik apie tai, kaip ryte atsikėlus gerai atlikti savo darbą. Tačiau paskui
jį vis labiau ėmė graužti įsitikinimas, kad tikroji jo istorija, tikrasis
gyvenimas laukia kažkur kitur, toli nuo dabartinės jo vietos. Po Lu-
mumbos nužudymo ant pražūties slenksčio stovintis Kongas dabar
atrodė kaip užtaisytas sprogmuo, ir Amonis tarėsi nuolat girdįs tolimą
sirenų gausmą.
— Dabar ten vyksta kitokie žaidimai, — kalbėjo Donas. — Jie
man nepatinka. Nemanau, kad mums reikėtų ką nors siųsti į tą šalį,
kol viskas kiek neaprims.
Bet Donas, kaip ir Amonis, puikiai žinojo, kad nuo reporterio
darbo prakeiksmo niekur nedingsi: rašydamas apie konfliktą privalai
aiškiai pasakyti, kas teisus, o kas — ne; nuo adrenalino pertekliaus

240
pakyla ūpas, apima desperacija, paaiškėja, ko verta tikroji bičiulystė.
Lengva perdegti, bet kiekvienas, šitai patyręs, gali patvirtinti, kaip
sunku vėl įsisukti į nuobodžius kasdienius darbus pradėjus gyventi
„normalų“ gyvenimą namuose.
Amonis skambindavo kiekvieną rytą, sklaidė laikraščius ieškoda­
mas nors kelių eilučių apie tai, kas ten vyksta. O įvykiai turėtų būti
labai svarbūs — šitai uoste užuodė. Amonis privalo ten būti, privalo
viską patirti savo kailiu ir iškloti laikraščio puslapiuose. Ketverius me­
tus jis gyveno kaip negyvas. Jam būtina vėl pajusti tikrą gyvenimą.
Amonis užsikvempė ant stalo.
— Klausyk, Filmoras man sakė, kad redaktorius klausinėjo apie
mane. Nori jį nuvilti?
Donas prisidegė dar vieną cigaretę.
— Aišku, kad ne. Bet jo čia nebuvo, kai tu... — jis nukrėtė ciga­
retės pelenus į perpildytą peleninę.
— Apie ką tu? Bijai, kad vėl neužsikabinčiau?
Donui nesmagiai sukosčiojus, Amonis suprato viską, ką jam ir
reikėjo žinoti.
— Aš jau keleri metai negeriu. Ir esu visiškai švarus. Nuo drugio
pasiskiepysiu, jei tau dėl to neramu.
— Aš tik galvoju apie tave, Toni. Darbas rizikingas. Klausyk, o
kaip tavo sūnus?
— Jis — ne kliūtis. — Geriausiu atveju Amonis sulaukdavo
dviejų sūnaus laiškų per metus. Žinoma, Klarisa galvojo tik apie Fi-
lipą — berniukui geriau per dažnai nesusitikti su tėvu akis į akį, kad
neiškryptų iš vėžių. — Leisk man važiuoti trims mėnesiams. Iki metų
galo viskas baigsis. Visi taip kalba.
— Nežinau...
— Ar kada nors nesilaikiau grafiko? Ar nesu parašęs puikių isto­
rijų? Donai, dėl Dievo, tau manęs reikia tuose kraštuose. Laikraščiui
manęs tuose kraštuose reikia. Juk ten turi būti žmogus, išmanantis jų
strategijas. Turi būti koks nors ryšių turintis žmogus. Pats pagalvok. —
Amonis nuvedė pirštu palei įsivaizduojamą antraštę. — „Konge —

241
mūsų žmogus; išgelbėti baltieji įkaitai“. Klausyk, padaryk tai dėl ma­
nęs, ir tada pasikalbėsime.
—Tau vis dar niežti padai, ką?
— Žinau, kur turiu būti.
Donas kaip žiurkėnas išpūtė žandus ir garsiai iškvėpė.
— Gerai. Pasikalbėsiu su Tuo-Kuris-Aukštai. Nieko negaliu pa­
žadėti, bet... pasikalbėsiu.
—Ačiū, — Amonis atsistojo ketindamas išeiti.
—Toni...
-K ą?
— Gerai atrodai.
— Ačiū.
—Tikrai gerai. Gal šįvakar norėtum išgerti? Tu, aš ir dar kas nors
iš senosios kompanijos? Mieste yra Mileris. Galėtume išmaukti po ke­
lis alaus... vandens su ledukais, kolos — bet ko...
— Pažadėjau pasimatyti su Daglasu Gardineriu.
— Oo?
— Pietų Afrikos ambasadoje. Privalau palaikyti ryšius.
Donas nuolankiai palingavo galvą.
— Sakai, su Gardineriu. Perduok jam nuo manęs, kad jo rašlia­
vos taip ir nenukeliaus toliau šiukšlinės.
Prie dokumentų spintos stovėjusi žinių tarnybos sekretorė Šerilė
jam praeinant pamerkė akį. Ji tikrai jampamerkė akį. Amonis O’Ha-
ras susimąstė, ar tik jam nesant viskas nebus pasikeitę labiau, nei jis
manė.

— Pamerkė tau akį? Toni, sūneli, tau pasisekė, kad ji tavęs neįsi-
grūdo į tą prakeiktą spintą.
— Dagi, bet juk buvau išvykęs vos kelerius metus. Juk šalis liko
ta pati?
— Ne, — Daglasas šaudė akimis po kambarį. — Ne, vaikine,
ne ta pati. Dabar Londonas — visatos centras. Čia viskas virte verda.
Vyrų ir moterų lygybė — tik menka visa ko dalelė.

242
 Amonis turėjo pripažinti, kad Daglasas kalba tiesą. Net miesto
veidas pasikeitė — nebeliko daugelio ramių gatvių, elegantiškų nu­
blukusių fasadų, primenančių pokario nepriteklių. Juos pakeitė švie­
čiančios iškabos, salonėliai moterims, pavadinti „Vakarėlių liūtė“ arba
„Zavuolė“, užsienietiški restoranai ir aukšti bokštai. Kaskart grįžęs į
Londoną jis vis labiau pasijusdavo esąs svetimšalis — dingę pažįsta­
mi statiniai, likusieji užgožti Pašto bokšto ar kitų futuristinės archi­
tektūros pavyzdžių. Namas, kuriame buvo senasis jo butas, dabar jau
nugriautas ir pakeistas kraupiai moderniu statiniu. „Alberto“ džiazo
klubas paverstas rokenrolo sale. Net drabužiai buvo ryškesni. Rudai ir
mėlynai vilkinti vyresnioji karta atrodė gerokai senesnė ir blankesnė,
nei buvo iš tikrųjų.
— O tu... nesigaili palikęs mūšio lauką?
— Ne. Vieną gražią dieną mums visiems teks nusiimti šalmus,
juk taip? Kad ir kaip būtų, mano darbas garantuoja galimybę būti šalia
gražuolių moterų. Kaip Niujorkas? Ką manai apie Džonsoną?
— Na, kad jis — Ae Kenedis, tai tikrai... O ką tu dabar veiki?
Tiesi sau kelius į aukštuomenę?
— Dabar viskas kitaip nei tada, kai išvykai, Toni. Niekam ne­
reikia ambasadorių žmonų ar gandų apie kieno nors netaktą. Dabar
valdo popžvaigždės — Bitlai ir Cila Blak*. Niekam neįdomi kilmė.
Skiltyse apie visuomenės gyvenimą — visuotinė lygybė.
Dideliame pokylių kambaryje nuaidėjo dūžtančio stiklo garsas.
Abu vyriškiai liovėsi šnekučiavęsi.
— Ohohoo, kažkas padaugino, — tarstelėjo Daglasas. — Yra
dalykų, kurie nesikeičia. Ponios vis dar nepakelia didesnių alkoholio
kiekių.
— Na, o man atrodo, kad kai kurios redakcijos merginos galėtų
gerti toliau, kai aš jau gulėčiau po stalu, — atsakė Antonis kone nu-
sipurtydamas.
— Vis dar blaivininkas?
— Jau daugiau nei treji metai.

* Cilla Black — Didžiosios Britanijos dainininkė, aktorė ir televizijos laidų vedėja.

243
 — Dirbdamas tokį darbą ilgai netemptum. Ar nepasiilgsti taurelės?
— Kiekvieną nelemtą dieną.
Daglasas liovėsi juoktis ir žiūrėjo Amoniui per petį. Amonis irgi
atsigręžė.
— Ar tau reikia su kuo nors pasikalbėti? — jis paslaugiai žengė
žingsnelį į šalį.
— Ne, — pašnairavo į jį Daglasas. — Bet man atrodo, kad pasi­
kalbėti reikia tau. Tu ją pažįsti?
Amonis atsisuko... ir jam aptemo protas. Ir tada jam smogė min­
tis lyg neišvengiamai susprogsiantis užtaisas: suprantama, kad ji turėjo
čia būti. Tas vienintelis žmogus, apie kurį jis stengėsi negalvoti. Žmo­
gus, kurio jis vylėsi daugiau niekada nepamatyti. Jis atvyko į Angliją
mažiau nei savaitei, ir štai... ji čia, jau patį pirmą vakarą, vos jam iškė­
lus koją iš namų.
Amonis nužvelgė tamsiai raudoną suknelę, kone tobulą laiky­
seną, išskyrusią ją iš visų kitų kambaryje buvusių damų. Kai jų akys
susitiko, ji, rodėsi, susverdėjo.
— Ne. Ji žiūrėjo ne į tave, — pratarė Daglasas. — Žiūrėk, ji
eina į balkoną. Žinau, kas ji. Ji... — Daglasas spragtelėjo pirštais. —
Stirling. Tokio Stirlingo žmona. Asbesto magnato, — jis pakreipė gal­
vą. — Gal neprieštarausi, jei prie jos prieisime? Gal pavyktų parašyti
kokią žinutę. Prieš kelerius metus visuomenėje ji buvo neblogai žino­
ma. Taip, galbūt jie mieliau išspausdintų gabaliuką apie Elvį Preslį, bet
niekada negali žinoti...
Amonis nurijo gerklėje įstrigusį kamuolį.
—Taip, žinoma.
Jis pasitaisė apykaklę, giliai įkvėpė ir nusekė paskui draugą, irda­
masis pro susirinkusius svečius balkono link.

— Ponia Stirling.
Ji žvelgė žemyn, į šurmuliuojančią Londono gatvę, nusisukusi į
jį nugara. Moters plaukai krito dailiomis žvilgančiomis garbanomis,
kaklą puošė rubinai. Ji lėtai atsigręžė ir prisidengė ranka burną.

244
 Taip ir turėjo nutikti, tarė sau Amonis. Gal štai taip ją pamačius,
štai taip susitikus, jam galiausiai pavyks apie ją nebegalvoti. Tačiau
Amonis neišmanė, ką jai pasakyti. Gal jiems derėtų apsikeisti keliomis
mandagiomis frazėmis? O gal Dženiferė atsiprašys ir paprasčiausiai
nueis? Ar jai nejauku dėl to, kas nutiko? Gal ji jaučiasi kalta? Gal ji
pamilo ką nors kitą? Mintys sukosi kaip pašėlusios.
Daglasas ištiesė ranką, ji tą ranką spustelėjo, bet nenuleido nuo
Antonio akių. Jos veidas išbalo kaip drobė.
— Ponia Stirling? Daglasas Gardineris iš „Ekspreso“. Jei gerai
atsimenu, vasarą buvome susitikę pas Eskotus.
— Aa, taip, — atsakė ji. Moters balsas drebėjo. — Atleiskite, —
sušnabždėjo ji. — Aš... aš...
— Ar jūs gerai jaučiatės? Atrodote labai išbalusi.
— Aš... Tiesą sakant, man truputį silpna.
— Gal pakviesti jūsų vyrą? — Daglasas paėmė ją už parankės.
— Ne!— atsakė ji. — Ne. — Dženiferė giliai įkvėpė. — Norė­
čiau tik taurės vandens. Jeigu būtumėte toks malonus...
Daglasas metė žvilgsnį į Amonį. Ir kasgi čia dedasi?
—Toni... pabūsi minutėlę su ponia Stirling, gerai? Greitai grįšiu.
Daglasas įsimaišė tarp svečių, ir kai balkono durys užsidarė, kai
pritilo muzika, liko tik jiedu. Dženiferė žvelgė į jį išplėtusi siaubo ku­
pinas akis. Ji, rodės, prarado žadą.
— Ar jau tikrai taip blogai? Na, kad čia pasirodžiau? — Amonis
nesusivaldė... nenurijo apmaudo.
Dženiferė sumirksėjo, nusuko akis, paskui vėl į jį pažvelgė tarsi
tikrindama, ar jis tikrai čia stovi.
— Dženifere? Gal norėtum, kad išeičiau? Atleisk. Nebūčiau tavęs
trukdęs. Tik, štai, Daglasas...
— Jie sakė... jie sakė, kad tu... Kad tu miręs, — ji prabilo kone
springdama.
— Miręs?
— Automobilio avarijoje, — blyškų vaškinį jos veidą išpylė pra­
kaitas. Amonis išsigando, kad ji nenualptų. Žengęs žingsnelį, jis nu­
vedė ją prie balkono tvorelės atbrailos, nusivilko švarką ir patiesė jai

245
atsisėsti. Dženiferė panarino galvą, įsikniaubė į delnus ir tyliai sudeja­
vo. — Negali būti, kad tu čia, — atrodė, kad kalbasi su savimi.
— Ką? Nesuprantu. — Amonis akimirką pamanė, kad ji kraus­
tosi iš proto.
Dženiferė pakėlė akis.
— Mes važiavome automobiliu. Įvyko avarija... Negali būti, kad
čia tu! Negali būti, — ji vedžiojo akimis po jo rankas, lyg baiminda­
masi, kad jos neišgaruotų.
—Avarija? — Amonis atsiklaupė šalia. — Dženifere, bet pasku­
tinį kartą mes matėmės klube, o ne automobilyje.
Ji purtė galvą, matyt, menkai ką tesuprasdama.
— Parašiau tau laišką...
—Taip.
— ... prašiau, kad keliautum su manimi.
Ji palinksėjo.
— Laukiau stotyje. Tu nepasirodei. Pamaniau, nusprendei ne­
važiuoti. Paskui gavau tavo laišką, kuriame nuolat kartojai, kad esi
ištekėjusi.
Amoniui pavyko šitai ištarti taip ramiai, tarsi kalbėtų apie lauktą
seną bičiulį. Tarsi jos netektis nebūtų pakreipusi ketverių metų jo gy­
venimo, jo laimės.
— Bet aš ir važiavau pas tave.
Jie žiūrėjo vienas į kitą.
Dženiferė vėl įsikniaubė į rankas; jos pečiai virpėjo. Amonis at­
sistojo žvelgdamas jai per petį į apšviestą pokylių salę ir uždėjo jai ant
peties ranką. Ji krūptelėjo lyg nuplikyta. Žvelgiant į jos nugaros išlinkį
Amoniui užėmė kvapą. Jam buvo sunku blaiviai mąstyti. Jis apskritai
vargiai begalėjo mąstyti.
—Tiek laiko, — Dženiferė žvelgė į jį ašarotomis akimis, — tiek
laiko... ir tu buvai gyvas.
— O aš maniau... kad tu nepanorai keliauti su manimi.
— Žiūrėk! —ji atsmaukė rankovę, rodydama iškilų sidabrišką ran­
dą per visą ranką. — Buvau praradusi atmintį. Daugelį mėnesių. Ir dabar
menkai tą metą prisimenu. Jis man sakė, kad tu žuvai. Jis man sakė...

246
 — Bet nejau laikraščiuose nematei mano pavardės? Aš rašiau
kone kasdien.
— Neskaitau laikraščių. Jau nebeskaitau. Kodėl būčiau turėjusi?
Amonis mintyse pamažu dėliojo visus jos pasakytus žodžius ir
galiausiai jam pačiam ėmė linkti kojos. Dženiferė pasisuko į plačius
langus, dabar aprasojusius, ir pirštais nusišluostė akis.^Antonis jai pa­
siūlė savo nosinę; Dženiferė atsargiai ją paėmė, tarsi vis dar bijotų prie
jo prisiliesti.
— Nebegaliu čia būti, — susitvardžiusi pratarė ji. Paakiai buvo
ištepti blakstienų tušu, ir Amonis šiaip taip susilaikė tų juodulių ne-
nuvalęs. — Jis ims nerimauti, kur aš, — aplink moters akis atsirado
naujų įtampos ženklų; skaisti oda įgavo ryškesnių spalvų. Mergaitiš-
kumo nebeliko, ją pakeitė nauja patirtis. Amonis negalėjo atplėšti nuo
jos akių.
— Kaip galėčiau su tavimi susisiekti? — paklausė.
— Negalėtum, — ji papurtė galvą, lyg mėgindama praskaidrinti
mintis.
— Aš apsistojęs „Regento“ viešbutyje, — kalbėjo Amonis. —
Paskambink man rytoj.
Įkišęs į kišenę ranką, jis išsitraukė vizitinę kortelę ir brūkštelėjo
telefono numerį. Paėmusi kortelę Dženiferė žiūrėjo į ją, tarsi stengda­
masi įrėžti atmintin kiekvieną smulkmeną.
— Na, štai, — pratarė grįžęs Daglasas. Jis ištiesė Dženiferei stik­
linę vandens. — Jūsų vyras kalbasi su kažkokiais žmonėmis visai čia
pat. Jei norėtumėte, galėčiau jį pakviesti.
— Ne... ne, man jau viskas gerai. — Dženiferė truputį atsigė­
rė. — Labai jums ačiū. Turiu eiti, Amoni.
Kaip ji ištarė tą vardą... Antoni. Jis susivokė, kad šypsosi. Ji buvo
čia, vos už kelių colių. Ji mylėjo jį, dėl jo sielvartavo. Tą vakarą ji va­
žiavo pas jį. Rodėsi, kad išnyko ketverių metų skausmas ir liūdesys.
— Vadinasi, jūs pažįstami?
Amonis tarsi iš tolo girdėjo Daglaso žodžius, matė, kaip jis mos­
teli rodydamas į duris. Dženiferė gurkšnojo vandenį nenuleisdama
nuo jo akių. Amonis nujautė, kad dar kelias valandas plūs dievus, su­

247
maniusius paišdykauti ir keleriems metams atskyrusius jų gyvenimus,
sielosis dėl prarasto laiko. Tačiau dabar jis pašėlusiai džiaugėsi, kad tai,
ką tarėsi praradęs visiems laikams, jam buvo sugrąžinta.
Dženiferei buvo metas eiti. Ji atsistojo, pasitaisė plaukus.
—Ar aš atrodau... gerai?
—Tu atrodai...
— Jūs atrodote nuostabiai, ponia Stirling. Kaip visada, — Dag-
lasas atidarė duris.
Ji vos pastebimai nusišypsojo, perverdama Amoniui širdį. Eida­
ma pro šalį, ji ištiesė laibą ranką ir palietė jo alkūnę. Paskui žengė į
šurmuliuojančią pokylių salę.
Dženiferei uždarius balkono duris Daglasas pakėlė antakį.
—Tik jau nesakyk, kad ir šią užkariavai, a? — pratarė jis. — Oi,
senas vilke... Visada gaudavai, ko panorėjęs.
Amonis vis dar žiūrėjo į duris.
— Ne, — tyliai atsakė. — Ne visada.

Neilgos kelionės namo metu Dženiferė tylėjo. Lorensas pasisiūlė

pavėžėti kolegą, kurio ji nepažinojo, vadinasi, galėjo ramiai sau sėdėti,
kol vyriškiai kalbėsis.
— Pipas Maršantas, aišku, ir toliau pokštauja — visą kapitalą
sutelkė vienam projektui vykdyti.
—Jis nepagrįstai rizikuoja. Jo tėvas irgi toks buvo.
— Man atrodo, atidžiau patyrinėjęs jo giminės medį, rastum ir
South Sea Bubble krizės šešėlį.
— Sakyčiau, ir ne vieną! Ir dar itin ryškų.
Juodas didelis automobilis pritvinkęs cigarų dūmų. Lorensas
buvo plepus, demonstravo pasitikėjimą savimi; vyras dažnai taip elg­
davosi būdamas su verslininkais arba išgėręs viskio. Užlieta šokiruo­
jančių naujienų Dženiferė jo nė negirdėjo. Riedant automobiliui, ji
žvelgė į ramias gatves matydama ne miesto grožį, ne atsitiktinį namo
skubantį praeivį, bet Amonio veidą — į ją įsmeigtas rudas akis, kiek

248
labiau raukšlelėmis išmargintą veidą, bet dėl to gal net dar gražesnį ir
ramesnį. Nugara tebejautė jo rankų šilumą.
Kaip galėčiau su tavimi susisiekti?
Visus ketverius metus jis buvo gyvas. Gyveno, kvėpavo, gėrė
kavą, stukseno mašinėle. Gyvas. Ji būtų galėjusi jam parašyti, su juo
pasikalbėti. Būtų galėjusi pas jį nuvažiuoti.
Dženiferė nurijo sprangų gumulą, mėgindama suturėti kun­
kuliuojančias emocijas, kurios grasino prasiveržti. Dar bus laiko ap­
mąstyti viską, kas ją atvedė į šią akimirką šiame automobilyje, šalia
žmogaus, kuriam nė nerūpėjo kaip nors parodyti, jog žino, kad ir ji
važiuoja kartu. Dabar — ne apie tai. Jos kraujas ūžte ūžė. Gyvasydai­
navo širdis.
Automobilis važiavo Aukštutinio Vimpolo gatve. Pro vairuotojo
dureles išlipęs Erikas išleido keleivį. Verslininkas išlipo papsėdamas
cigarą.
— Didžiai dėkingas, Lari. Būsi šią savaitę klube? Nupirksiu tau
pietus.
— Neatsisakysiu.
Vyriškis nuplumpsėjo prie durų, kurios iškart atsidarė, tarsi kaž­
kas jau būtų laukęs, kol jis atvažiuos. Lorensas žiūrėjo į nueinantį ko­
legą, o paskui atsigręžė į vairuotoją.
— Prašyčiau namo, Erikai.
Lorensas patogiau įsitaisė.
Dženiferė juto jo žvilgsnį.
— Kažin ko labai tyli, — šiuos žodžius jis visada sakydavo tarsi
priekaištaudamas.
— Tikrai? Nemanau, kad būčiau galėjusi ką nors pridurti prie
jūsų pokalbio.
— Na, taip. Šiaip visai neblogas vakaras, — Lorensas atsilošė
pats sau palinksėjęs.
— Taip, — tyliai sutiko Dženiferė. — Išties labai neblogas va­
karas.

249
Atleisk, bet turiu tave palikti. Nesikrimsk,
tu nekalta. Deivas sakė, kad sutiktų gauti
pylos, jeigu kitaip negalima. Bet tu niekur
nesivelk, man dar reikės su tavimi susitikti.

Vyras moteriai — žinute

 74

Tavo viešbutyje. Vidurdienį. Dž.

Amonis spoksojo į raides, į tą vienintelę teksto eilutę.

— Šįryt atnešė į rankas, — prieš jį stovėjo Šerilė, žinių tarny­
bos sekretorė, tarp smiliaus ir didžiojo piršto spausdama pieštuką. Jos
trumpi stulbinamai šviesūs plaukai buvo tokie stori, jog akimirką jis
pamanė, kad mergina su peruku. — Nežinojau, ar tau skambinti, bet
Donas sakė, kad atvažiuoji.
—Taip. Ačiū, —jis kruopščiai sulankstė raštelį ir įsikišo į kišenę.
— Kaip žavu...
— Tu apie mane?
— Apie tavo naują merginą.
— Labai juokinga.
— Ne, tikrai. Pamaniau, kad ji tau per gera, — Šerilė sėdėjo ant
jo stalo krašto žvelgdama pro neįtikėtinai juodas blakstienas.
— Ji tikrai oooi kokia man gera. Ir dar — ji ne mano.
— Aa, taip, visai pamiršau. Merginą turi Niujorke. Šita ištekė­
jusi, tiesa?
— Ji sena mano draugė.
— Cha! Ir aš turiu tokių senų draugų. Ar tempsiesi ją kartu į
Afriką?
— Nežinojau, kad vykstu į Afriką, — Amonis atsilošė kėdėje
susinerdamas virš galvos rankas. — O tu — baisiai smalsi.
— Dirbame laikraštyje, jeigu dar nepastebėjai. Visur kaišioti
nosį — mūsų darbas.
Tapęs viskam itin jautrus, Amonis beveik nemiegojo. Trečią nak­

253
ties jis atsikėlė ir nuėjęs į viešbučio barą gėrė kavą — puodelį po puo­
delio, vis iš naujo apmąstydamas jų pokalbį, stengdamasis suvokti, kas
buvo pasakyta. Ankstyvą rytmetį jis įveikė norą sėsti į taksi, nuvažiuoti
į aikštę, sėdėti prie jos namų ir mėgautis žinojimu, kad ji — ten, na­
muose, vos už kelių pėdų.
Aspas tave važiavau,
Šerilė vis dar į jį žiūrėjo. Amonis pabarbeno pirštais į stalą.
—Taip, — tarstelėjo. — Na, man atrodo, kad žmonės tikrai per
daug kišasi į kitų reikalus.
— Vadinasi, kažkoks reikalas išties yra. Zinai, skyriaus redakto­
rius šiuo klausimu jau dantis praėdęs.
— Šerile...
— Na, rytais tokiu metu mažai yra ko spausdinti. Ir kas gi tame
laiškelyje? Kur su ja susitiksi? Kokioje nors gražioje vietelėje? Ar ji už
viską sumokės? Juk ji piniginga, tiesa?
— Gerasis Dieve!
— Bet ji menkai patyrusi, jeigu jau prakalbome apie romanus.
Pasakyk jai, kad kai kitą kartą norės palikti meilės laiškelį, tegu pirma
nusimauna vestuvinį žiedą.
Amonis atsiduso.
—Jaunoji panele, jūs švaistote savo talentą dirbdama sekretore.
Šerilė ėmė kalbėti pašnibždomis:
— Jeigu pasakysi, kuo ji vardu, su tavimi pasidalysiu totalizato­
riuje laimėta suma. O pinigėliai nemaži.
— Dėl Dievo, išsiųskite mane į Afriką. Kongo armijos tardytojų
pulkas — vieni niekai, palyginti su tavimi.
Kimiai nusijuokusi Šerilė nuėjo prie savo spausdinimo mašinėlės.
Amonis išlankstė laiškelį. Vien pažvelgęs į dailiai suraitytas kilpe­
les, jis mintimis persikėlė į Prancūziją, prisiminė po durimis kišamus
raštelius ir tą idilišką savaitę prieš milijoną metų. Širdies kertelėje jis
tikėjosi, kad Dženiferė jį susiras. Supratęs, kad įėjo Donas, Amonis
pašoko.
—Toni, redaktorius nori su tavimi pasikalbėti. Ten, viršuje.
— Dabar?

254
 — Ne. Antradienį, po trijų savaičių. Aišku, dabar. Jis nori su ta­
vimi pasikalbėti dėl ateities. Gaila, bet tavęs neketina adeisti iš darbo.
Manau, jis mėgins išsiaiškinti, siųsti tave į Afriką, ar ne. — Donas
bakstelėjo jam į petį. — Alio? Ausyse bananai? Privalai atrodyti taip,
lyg žinotum, kur esi ir ką veiki.
Antonis jo beveik negirdėjo. Laikrodis rodė penkiolika po vie­
nuolikos. Redaktorius buvo ne iš tų, kuriems patinka viską daryti
greitai; tikrai gali būti, kad jo kabinete Antonis užtruks gerą valandą.
Stodamasis jis atsisuko į Serilę.
— Blondine, padaryk man paslaugą. Paskambink į mano vieš­
butį. Pasakyk jiems, kad dvyliktą su manimi turėtų susitikti Dženiferė
Stirling; paprašyk, kad kas nors jai pasakytų, jog vėluosiu; tegul ji ne­
išeina. Aš ateisiu. Ji būtinai turi palaukti.
Šerilė patenkinta nusišypsojo dailia šypsena.
— Ponia Dženiferė Stirling?
— Jau sakiau, kad ji sena mano bičiulė.
Antonis atkreipė dėmesį, kad Donas vilki vakarykščius marški­
nius. Jis visada vilkėdavo vakarykščius marškinius. Donas irgi purtė
galvą.
— Jėzau... Ir vėl toji Stirling? Kada pradings tavo apetitas viso­
kioms bėdoms?
—Ji — tik bičiulė.
— O aš — manekenė Tvigi. Liaukis. Eik ir paaiškink Didžiajam
Baltųjų Vadui, kodėl tau turi būti leista pasiaukoti Simbos sukilėliams.

Pamačius, kad ji tebelaukia, jam nukrito nuo širdies akmuo. Po

sutarto laiko buvo praėjęs daugiau nei pusvalandis. Dženiferė sėdėjo
prie nedidelio stalelio ekstravagantiškame erdviame salone, dekoruo­
tame gipso lipdiniais, primenančiais nesaikingai išpuoštą kalėdinį tor­
tą; beveik visi kiti staleliai buvo užimti — prie jų spietėsi pagyvenusios
našlės, tyliai stebėdamosi šiuolaikinio pasaulio nedorybėmis.
— Užsakiau arbatos, — pasakė ji, kai Antonis atsisėdo priešais,
penktą kartą atsiprašydamas už pavėlavimą. —Tikiuosi, neprieštarausi.

255
 Moters plaukai buvo palaidi. Ji vilkėjo juodą megztuką ir mūvėjo
puikiai pasiūtomis gelsvai rusvomis kelnėmis. Dabar ji buvo dar liek­
nesnė nei anksčiau. Amonis pagalvojo, kad ji paiso mados.
Jis stengėsi kvėpuoti lygiai. Juk tiek daug kartų įsivaizdavo šią
akimirką, svajojo, kaip ją apkabins, kaip jiedu vėl paskęs aistroje. Da­
bar jam atrodė kiek netikėtas jos gebėjimas tvardytis, trikdė įprastos
susitikimo aplinkybės.
Stumdama vežimėlį priėjo padavėja; nuo vežimėlio ji nukėlė ar­
batinį, ąsotėlį su pienu, kelis mažyčius sumuštinius su balta duona,
lėkšteles ir desertines lėkštes. Amonis pamanė, kad iškart į burną galė­
tų susikišti keturis tokius sumuštinius.
— Ačiū.
— Cukraus... nededi, — stengdamasi prisiminti suraukė kaktą
Dženiferė.
— Nededu.
Jie gurkšnojo arbatą. Amonis kelis kartus žiojosi ką nors pasa­
kyti, bet jam nepavyko. Jis ir toliau vogčiomis dirsčiojo į Dženiferę
fiksuodamas kiekvieną smulkmeną. Pažįstama nagų forma. Riešai.
Nuolatinės pastangos sėdėti tiesiai, tarsi koks tolimas balsas vis pri­
mintų ištiesinti nugarą.
— Vakar mane tikrai ištiko baisus šokas, — galiausiai pratarė
ji, statydama ant lėkštelės puoduką. — Turėčiau... atsiprašyti už savo
elgesį. Turbūt pamanei, kad aš labai keista.
— Visiškai suprantama. Ne kasdien pamatai iš mirusiųjų prisi­
kėlusį žmogų.
Lengva šypsenėlė.
—Tai jau taip.
Jų žvilgsniai susitiko ir išsiskyrė. Dženiferė pasilenkė įpilti dar
arbatos.
— Kur tu dabar gyveni?
— Gyvenau Niujorke.
— Visą laiką?
—Tiesą sakant, nebuvo dėl ko grįžti.
Ir vėl slogi tyla, kurią nutraukė Dženiferė.

256
 — Gerai atrodai. Labai gerai.
Ji teisi. Neįmanoma gyventi Manhatano širdyje ir būti nevaly­
vam. Šiais metais jis grįžo į Angliją su pilnais lagaminais gerų kos­
tiumų ir daugybe naujų įpročių — dažnai skustis, blizgintis batus,
blaiviai gyventi.
— O tu atrodai nuostabiai, Dženifere.
— Ačiū. Ar į Angliją grįžai ilgam?
—Turbūt ne. Tikriausiai ir vėl keliausiu už jūrų marių, — Amo­
nis įdėmiai žvelgė jai į akis norėdamas pamatyti, kokį įspūdį Dženife-
rei padarys ši žinia. Bet ji tik paėmė ąsotėlį su pienu. — Ne, — tarste­
lėjo Amonis pakeldamas ranką. — Ačiū.
Dženiferės ranka sustingo, tarsi ji būtų nusivylusi savimi dėl to,
kad pamiršo.
— Ką apie tave mano laikraštis? — ji įdėjo į lėkštelę sumuštinį ir
pastūmė Amoniui.
— Jie nori, kad likčiau čia, bet aš noriu grįžti į Afriką. Konge
labai sudėtinga padėtis.
— Bet ar ten nėra labai pavojinga?
— Man nesvarbu.
— Nori būti įvykių sūkuryje.
— Taip. Įvykiai labai svarbūs. Be to, mane apima siaubas vien
pagalvojus, kad teks sėdėti prirakintam prie rašomojo stalo. Tie pas­
tarieji keleri metai buvo... — Amonis mėgino rasti žodžius, kuriuos
galėtų ištarti nesibaimindamas. Tiepastarieji keleri metai Niujorkepa­
dėjo man neišprotėti? Ten galėjau šiaip taip vegetuoti ir be tavęs? Ten
lioviausi varęs save į patrankų ugnį?— buvo naudingi, — galiausiai
pasakė Amonis. — Kaip supratau, redaktorius norėjo įsitikinti, ko dar
esu vertas. Vis dėlto dabar labai norėčiau keliauti toliau. Imtis darbų,
kuriuos geriausiai išmanau.
— Ir nėra saugesnių vietų, kuriose dirbdamas galėtum patenkinti
savo poreikius?
— Ar aš panašus į žmogų, mėgstantį terliotis su sąvaržėlėmis ir
tvarkyti dokumentus?
Dženifere šyptelėjo.

257
 — O kaip gyvena tavo sūnus?
— Aš jo beveik nematau. Jo motina nori, kad laikyčiausi ato­
kiau. — Amonis atsigėrė arbatos. — Mes bendraujame tik laiškais,
todėl išsiuntus mane į Kongą, menkai kas tepasikeistų.
— Tau turėtų būti labai sunku.
—Taip. Taip ir yra.
Kampe užgrojo styginių kvartetas. Dženiferė trumpam nusisuko,
ir jis niekieno netrukdomas galėjo gėrėtis jos profiliu, viršutinės lūpos
išlinkiu. Jam sugniaužė širdį, ir jis skaudžiai suvokė, kad jau nieko
nebemylės taip, kaip mylėjo Dženiferę Stirling. Ketveri metai jo neiš­
laisvino; ir vargu ar išlaisvins artimiausi dešimt metų. Kai Dženiferė
vėl į jį atsigręžė, Amonis suprato, kad negali kalbėti, nes, jei prabils,
visą save išvers išvirkščią, lyg būtų mirtinai sužeistas.
— Ar patiko Niujorkas? — paklausė Dženiferė.
— Manau, kad man buvo geriau gyventi ten.
— Kur gyvenai?
— Manhatane. Ar pažįsti Niujorką?
— Ne tiek, kad nutuokčiau, apie kokias vietas kalbi, — atsakė
ji. — O tu buvai... ar esi vedęs?
— Ne.
— Ar turi merginą?
— Susitikinėjau su viena.
— Amerikiete?
—Taip.
— Ar ji ištekėjusi?
— Ne. Juokinga.
Dženiferės išraiška nepasikeitė.
— Rimtai draugaujate?
— Dar neapsisprendžiau.
Dženiferė leido sau nusišypsoti.
—Tu nepasikeitei.
— Ir tu ne.
— Aš pasikeičiau, — tyliai pratarė ji.

258
 Amonis troško ją paliesti. Norėjo numesti nuo to prakeikto sta­
lelio visus indus, ištiesti rankas ir ją apkabinti. Staiga jis įsiuto, kad
yra varžomas šitos absurdiškos vietos, salono formalumo. Vakar vakare
Dženiferė buvo keista, bet prasiveržusios emocijos — tikros.
— O kaip tu? Ar gerai gyvenai? — supratęs, kad pati Dženiferė
nekalbės, paklausė Amonis.
Ji atsigėrė arbatos. Dženiferė atrodė lyg apsnūdusi.
— Ar gerai gyvenau? — tarsi svarstė Amonio klausimą. — Ir
gerai, ir blogai. Neabejoju, kad gyvenau kaip visi.
— Ir vis dar važinėji į Rivjerą?
— Ne, jei tik galiu tų kelionių išvengti.
Amonis norėjo paklausti: „Ar dėl manęs?“ Neatrodė, kad Dženi­
ferė apskritai ko nors norėtų. Kur jos sąmojis? Kur aistra? Kur tas vir­
pėjimas, kai atrodydavo, tarsi tuoj tuoj iš jos lūpų netikėtai prasiverš
juokas ar bučinių kruša? Ji atrodė prislėgta, prispausta gerų manierų
ledyno.
Kampe griežęs kvartetas nutilo rengdamasis kitam kūriniui. An-
tonis vis labiau niršo.
— Dženifere, kodėl mane čia pasikvietei?
Jis matė, kad ji pavargusi; jos skruostai buvo nesveikai įraudę.
— Atleisk, — tęsė Amonis, — bet aš nenoriu sumuštinio. Neno­
riu čia sėdėti ir klausytis tos prakeiktos styginių muzikos. Jeigu apskritai
ko nors nusipelniau per tuos ketverius numirėlio metus, norėčiau pa­
sinaudoti teise nesėdėti čia prie arbatos mandagiai šnekučiuodamasis.
— Aš... tik norėjau tave pamatyti.
— Zinai, kai vakar pamačiau tave toje salėje, vis dar labai ant
tavęs pykau. Visus tuos metus maniau, kad tu pasirinkai jį, jo gyveni­
mo būdą, o ne mane. Mintyse daugybę kartų repetuodavau ginčą su
tavimi, plūdau tave, kad neatsakei į paskutinius mano laiškus...
— Prašau, nereikia, — Dženiferė pakėlė ranką norėdama jį nu­
tildyti.
— Ir tada pamatau tave, tu man sakai, kad važiavai pas mane.
Ir aš turiu viską permąstyti, visus tuos ketverius metus... permąstyti
viską, kas anksčiau man atrodė tiesa.

259
 — Amoni, nekalbėkime apie tai, kas būtų buvę... — ji padėjo
ant stalo rankas, lyg ketintų dalyti kortas. — Tiesiog... aš negaliu.
Jie sėdėjo vienas priešais kitą — nepriekaištingai apsirengusi mo­
teris ir įsitempęs vyras. Amoniui šmėstelėjo tragikomiška mintis, jog
prašalaičiui jie turbūt pasirodytų ganėtinai nelaimingi, kad būtų vyras
ir žmona.
— Papasakok man ką nors, — paprašė jis. — Kodėl tu jam to­
kia ištikima? Kodėl gyveni su žmogumi, kuris tau akivaizdžiai negali
suteikti laimės?
Dženiferė pakėlė į jį akis.
—Turbūt todėl, kad buvau neištikima.
— Ar manai, kad jis tau ištikimas?
Minutėlę ji žvelgė jam į akis, o paskui pažiūrėjo į laikroduką.
—Turiu eiti.
Amonis susiraukė.
— Atleisk. Daugiau nieko nesakysiu. Man tik reikia žinoti...
—Tu nekaltas. Tikrai. Turiu būti kai kur kitur.
Amonis susivokė.
— Žinoma. Atsiprašau. Juk pavėlavau. Atleisk, kad tave sugaiši­
nau, — jam sunkiai sekėsi tramdyti pyktį. Amonis keikė redaktorių,
atėmusį iš jo brangų pusvalandį, plūdo save už pražiopsotas progas ir
už tai, kad leido sau atgaivinti tai, kas vis dar taip skaudžiai degino.
Dženiferė atsistojo ketindama išeiti, padavėjas prišoko norėda­
mas padėti jai apsivilkti paltą. Visada atsiras tokių, kurie jai padeda,
išsiblaškęs svarstė Amonis. Tokia jau ji moteris. Amonis sėdėjo kaip
prikaltas, neįstengdamas nė krustelėti.
Nejau nebuvo jos perpratęs? Nejau jis ne taip prisiminė tą trum­
pą, bet visa ko kupiną laiko atkarpą, praleistą kartu? Jį liūdino nuojau­
tos, kad šitai gali būti tiesa. Gal dabar bus dar blogiau, kai nuostabius
prisiminimus suteršė kažkas, kas nepaaiškinama ir varo į neviltį?
Padavėjas laikė Dženiferės paltuką suėmęs už pečių. Panarinusi
galvą, ji įkišo į rankovę vieną ranką, paskui — kitą.
— Ir viskas?
— Atleisk, Amoni. Tikrai turiu eiti.

260
 Jis atsistojo.
— Daugiau apie nieką nepasikalbėsime? Po viso to? Ar kada nors
apie mane galvojaP.
Jam daugiau nieko nespėjus pasakyti, Dženiferė apsisuko ant
kulniuko ir išėjo.

Dženiferė jau penkioliktą kartą apsišlakstė šaltu vandeniu parau­

dusias, ištinusias akis. Vonios veidrodyje ji išvydo gyvenimo nugalėtą
moterį. Šioji atspindžio moteris buvo taip nutolusi nuo prieš penke­
rius metus besipuikavusios pramogaujančios lepūnėlės, jog galėtum
pamanyti, kad kalba sukasi apie skirtingas rūšis, net ne apie skirtingus
žmones. Dženiferė perbraukė pirštais per pajuodusius paakius, per
kaktoje susimetusias įtampos raukšleles ir susimąstė apie tai, ką jis iš­
vydo į ją pažvelgęs.
Jis tave sutraiškys, išsunks iš tavęs visą savastį.
Ji pravėrė vaistų spintelę ir pažvelgė į tvarkingai surikiuotus
rudus buteliukus. Ji negalėjo jam pasakyti, jog prieš susitikimą taip
baiminosi, kad išgėrė dvigubą raminamųjų dozę. Ji negalėjo pasakyti
Amoniui, kad jo balsą girdėjo lyg pro rūką, kad taip menkai orien­
tavosi aplinkoje, jog vos nulaikė arbatinį. Ji negalėjo pasakyti, kad ją
paralyžiavo jo artuma, galimybė apžiūrėti kiekvieną jo rankų vagelę ir
kvėpuoti jo odekolono aromatu.
Dženiferė atsuko karšto vandens čiaupą, plūstelėjo vanduo, taš­
kydamasis į porcelianą ir ant šviesių jos kelnių palikdamas tamsesnes
dėmeles. Iš viršutinės lentynėlės ji paėmė valiumo buteliuką ir atsuko
kamštelį.

Būtent tu esi tas stiprusis žmogus, galintis gyventi

džiaugdamasis štai tokios meilės galimybe ir žinodamas
paprastą tiesą, kad mums niekada nebus leista ta meile
mėgautis.

Tik aš ne tokia sumani kaip tu, Butai.

261
 Dženiferė išgirdo iš apačios sklindantį ponios Kordozos balsą ir
užsirakino vonios kambaryje. Ji abiem rankomis atsirėmė į kriauklę.
Ar galiu taippadaryti?
Paėmusi buteliuką, ji iškratė jo turinį į kriauklės skylę žiūrėdama,
kaip vanduo nusineša baltas tabletėles. Paskui Dženiferė atkimšo kitą
buteliuką nė nedirstelėjusi, kas jame yra. Štai, „mažieji jos pagalbi­
ninkai“... Visi taip daro, palaimingai pasakė Ivona, kai atsisėdusi jos
virtuvėje Dženiferė pirmą kartą suprato negalinti liautis verkusi. O
gydytojai labai džiaugėsi galėdami parūpinti joms vaistų. Taip, tabletės
jai truputį palengvins... Man išties palengvėjo, kai tablečių nebeliko,
pamanė sau Dženiferė imdama kitą buteliuką.
Galiausiai vaistai dingo — lentyna tuščia. Dženiferė žvelgė į at­
spindį veidrodyje; sugurguliavus vandeniui, kriauklė prarijo paskuti­
nes tabletes.

Stenlivilyje buvo neramu. Į Nation užsienio reikalų redakciją An-

toniui atėjo žinia, kad Kongo sukilėliai — apsišaukėlė Simbos armija,
keršydami Kongo vyriausybės pajėgoms ir baltiesiems jų samdiniams,
Viktorijos viešbutyje uždarė dar daugiau baltųjų įkaitų. „Kraukis ke-
lionkrepšį. Sukrečianti istorija, — buvo rašoma laiške. — Redaktorius
tau suteikė specialų leidimą išvykti. Ir dar pareikalavo nesileisti nužu­
domam arba paimamam į nelaisvę.
Amonis pirmą kartą nebėgo į redakciją susipažinti su naujausio­
mis telegramomis. Jis neskambino pažįstamiems iš Jungtinių Tautų ar
armijos. Jis tik gulėjo viešbučio lovoje galvodamas apie moterį, taip jį
mylėjusią, kad net palikusią savo vyrą, bet po ketverių metų pradin­
gusią.
Išgirdęs beldimą į duris krūptelėjo. Matyt, kambarinė pasiryžo
tvarkyti kambarį kas pusvalandį... Dirbdama ji buvo įpratusi švilpauti;
Amonį šitai erzino, be to, labai nepatikdavo, kai ji tvarkydavosi jam
esant.
— Ateikite vėliau, — pratarė jis ir apsivertė ant kito šono.
Gal dėl patirto šoko išsiaiškinus, kad jis gyvas, ji taip drebėjo

262
sėdėdama priešais? Gal šiandien Dženiferė suprato, kad kadaise patirti
jausmai šiandieną jau išgaravę? Gal ji pažvelgė į susiklosčiusią padėtį
formaliai — tiesiog susitiko su senu bičiuliu? Juk jai visada buvo svar­
bu geros manieros.
Ir vėl kažkas nedrąsiai pasibeldė. Antonį šitai dar labiau suerzino
— jau geriau toji mergina adapotų duris ir įeitų. Tada jis bent galėtų
ją aprėkti. Amonis išlipo iš lovos ir nuėjo prie durų.
— Man tikrai būtų geriau...
Prieš jį stovėjo Dženiferė; liemenį ji buvo susiveržusi diržu, jos
akys žibėjo.
— Kiekvieną dieną... — pratarė ji.
-K ą?
— Kiekvieną mėnesį, kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, — ji
nutilo, o paskui pridūrė: — mažiausiai kas valandą. Ketverius metus.
Koridoriuje buvo tylu.
— Antoni, maniau, kad tu miręs. Sielvartavau dėl tavęs. Siel­
vartavau dėl gyvenimo, kurį būčiau galėjusi su tavimi nugyventi. Vis
skaitydavau ir skaitydavau tavo laiškus, kol jie visai nuspuro. Įsivaiz­
duodama, kad esu kalta dėl tavo mirties, taip savęs nekęsdavau, jog vos
ištverdavau naują dieną. Jeigu ne... — ji laiku pasitaisė, — o paskui,
nuėjusi į tą vakarėlį, į kurį taip nenorėjau eiti, pamačiau tave. Tave.
Ir tu dar klausi, kodėl norėjau su tavimi susitikti? — Dženiferė giliai
atsikvėpė, lyg mėgindama susitvardyti.
Koridoriaus gale pasigirdo žingsniai. Amonis ištiesė ranką.
— Užeik, — pratarė.
— Negalėjau sėdėti namuose. Turėjau tau ką nors pasakyti prieš
išvykstant. Turėjau pasakyti.
Amonis pasitraukė nuo durų, ir ji įžengė į erdvų dvivietį mie­
gamąjį, kurio dydis ir apstatymas liudijo apie pakitusią Amonio pa­
dėtį laikraštyje. Jis pasidžiaugė nors kartą palikęs kambarį tvarkingą
— išlaidyti marškiniai kabojo ant kėdės atlošo, geri batai padėti prie
sienos. Langas buvo praviras, į kambarį plūdo gatvės triukšmas, ir An-
tonis nuėjo uždaryti lango. Dženiferė padėjo ant kėdės rankinę, ant
jos užmetė paltą.

263
 — Mane paaukštino, — rinko žodžius Amonis. — Kai grįžau
pirmą kartą, jie man davė bendrabutį Baisvoterio gatvėje. Nori ko
nors išgerti? — Dženiferei prisėdus prie mažo staliuko, jis pajuto keis­
tą pasitikėjimą. — Gal paskambinti ir ko nors užsakyti? Gal kavos? —
klausinėjo.
Dieve, jam taip norėjosi ją paliesti.
— Aš nemiegojau, — pratarė Dženiferė persibraukusi delnais
per skruostus. — Kai pamačiau tave, nebegalėjau blaiviai mąstyti.
Stengiausi viską išsiaiškinti. Bet man nepavyko.
— Ar tą popietę prieš ketverius metus važiavai kartu su Felipe?
— Felipe? — nesusivokė Dženiferė.
— Su mano draugu iš ^Alberto“ klubo. Jis žuvo automobilio
avarijoje maždaug tada, kai aš išvykau. Šįryt peržvelgiau laikraščių iš­
karpas. Ten užsimenama apie keleivę, kurios pavardė nežinoma. Tik
taip ir galėčiau viską paaiškinti.
— Aš nežinau. Kaip vakar sakiau, kai kurių dalykų vis dar ne­
prisimenu. Jeigu nebūčiau radusi laiškų, gal niekada nebūčiau ir tavęs
prisiminusi. Niekada nebūčiau sužinojusi...
— Bet kas tau pasakė, kad aš miręs?
— Lorensas. Nežiūrėk taip. Jis nėra toks žiaurus. Man atrodo, jis
tikrai taip manė. — Dženiferė minutėlę palaukė. — Matai, jis žinojo,
kad važiavo... dar kažkas. Jis perskaitė paskutinį tavo laišką. Po avarijos
jis galėjo suvesti galus...
— Paskutinį mano laišką?
— Tą, kuriame siūlei susitikti stotyje. Kai įvyko avarija, laišką
turėjau su savimi.
— Nesuprantu... Tas laiškas nebuvo paskutinis...
— Oi, nereikia, — nutraukė jį Dženiferė. — Prašau, jau vis
tiek...
— O kas?
Ji įdėmiai į jį žvelgė.
— Dženifere, aš...
Ji priėjo taip arti, kad net ir prieblandoje Amonis matė kiekvieną
jos strazdanėlę, kiekvieną blakstieną, užriestą ir ties akies krašteliu už-

264
smailintą taip, kad galėtų perverti kiekvieno vyro širdį. Ji buvo ir šalia,
ir kažkur toli, tarsi mėgintų kažką nuspręsti.
— Butai, — švelniai pratarė ji, — ar tu ant manęs pyksti? Tebe­
pyksti?
Butai...
Jis nurijo įstrigusį gumulą.
— Kaip galėčiau?..
Pakėlusi ranką, pirštų galiukais lengvai perbraukė jamper skruostą.
— Ar mes mylėjomės?
Amonis spoksojo į ją.
— Seniau, — sumirkčiojo Dženiferė. — Aš neprisimenu. Prisi­
menu tik tavo žodžius.
— Taip, — Amonis užsikirto. — Taip, mylėjomės, — jis jautė
vėsių pirštų prisilietimą, prisiminė jos aromatą.
— Amoni, — tyliai pratarė ji; šį vardą Dženiferė ištarė taip sal­
džiai, taip nepakeliamai švelniai, ir visa tai bylojo apie didžiulę meilę
bei netektį, kuri buvo ištikusi ir jį patį.
Ji buvo visai čia pat, išgirdo jos atodūsį, ant savo lūpų pajuto jos
kvėpsnį. Viskas aplink nurimo, viskas sustingo. Jos lūpos atsidūrė ant
jo lūpų, ir kažkas jo krūtinėje sprogo. Jis išgirdo savo aimaną ir apim­
tas siaubo suprato, kad akys pritvinko ašarų.
— Atleisk, — sutrikęs šnabždėjo. — Atleisk. Nežinau... kodėl...
— Aš žinau, — atsakė Dženiferė. — Aš žinau.
Ji apsikabino jo kaklą bučiuodama skruostais riedančias ašaras ir
šnabždėdama. Jie glaudėsi vienas prie kito apimti euforijos, negalėda­
mi patikėti tuo, kas vyksta. Laikas prarado prasmę, bučiniai darėsi vis
aistringesnį, ašaros nudžiūvo. Amonis nutraukė jai megztuką ir sto­
vėjo nesusivokdamas, kol ji sagstė jo marškinius. Smagiai trūktelėjusi
ji nuvilko tuos marškinius, ir jiedu atsidūrė ant lovos, apsiviję vienas
kito įkaitusius kūnus, liepsnojantys goduliu.
Amonis bučiavo ją trokšdamas išpasakoti, kokie bedugniai jo
jausmai. Net ir svaigdamas, ant skruostų ir krūtinės jausdamas jos
plaukus, skonėdamasis jos bučiniais ir rankomis Amonis suvokė, kad
yra žmonių, negalinčių gyventi be atrastosios kitos savo pusės.

265
 Ji gyva, ji įkvėpė gyvybės ir jam. Amonis bučiavo iki pat peties
nusidriekusį randą nepaisydamas jos nenoro, bet galiausiai ir ji su­
prato, ką jis nori jai pasakyti — jam šis sidabriškas iškilumas gražus,
įrodantis jos meilę, įrodantis, kad ji norėjo keliauti kanu. Jis bučiavo
tą randą, nes dievino kiekvieną jos kūno lopinėlį.
Amonis mėgavosi vis stiprėjančiu jos geismu, tarsi tai būtų dova­
na jiems abiem, žavėjosi Dženiferės veide atsispindinčiomis nesuskai­
čiuojamomis emocijomis, matė ją dvejojančią, tarsi besigrumiančią su
savimi, ir kai ji atsimerkė, Amonį užliejo palaima.
Pajutęs ekstazę, jis vėl apsiverkė, nes širdies kenelėje visada žino­
jo nė pats tuo netikėdamas, kad vis dėlto būna akimirkų, kai įmanoma
štai taip jaustis. Vėl išgyventos akimirkos buvo tokia didžiulė dovana,
kokios jis nė negalėjo tikėtis.
— Aš tave pažinau, — šnabždėjo Dženiferė spausdamasi prie
drėgno jo kūno, ašaromis drėkindama jam kaklą. — Tikrai tave pa­
žįstu.
Akimirką jis neįstengė kalbėti, tik gulėjo įbedęs akis į lubas, jus-
damas kambario vėsą, drėgnas jos kojas ir rankas.
— Oo, Džene, — pratarė. — Ačiū Dievui.
Atgavusi kvapą pasirėmė alkūne ir pažvelgė į Amonį. Ji pasikei­
tė — veido bruožai sušvelnėjo, dingo įtampa. Jis apglėbė Dženiferę
ir prisispaudė taip stipriai, kad jų kūnai kone susilydė. Amonis vėl
pajuto geismą, ir ji nusišypsojo.
— Norėčiau tau ką nors pasakyti, — pratarė jis, — bet atrodo...
šią akimirką nerasiu tinkamų žodžių.
Dženiferė šypsojosi žavingai — pasisotinusi, mylinti, užlieta
keistos nuostabos.
— Dar niekada gyvenime taip nesijaučiau, — prisipažino ji.
Jie žvelgė vienas į kitą.
— Jaučiausi? — pasitikslino ji.
Amonis linktelėjo. Dženiferė nukreipė nuo jo žvilgsnį.
— Tada... ačiū.
Jis nusijuokė, ir ji kikendama krito jam ant peties.

266
 Ketveri metai tarsi ištirpo, pavirto į nieką. Amonis labai aiškiai
išvydo būsimo savo gyvenimo kelią. Jis liks Londone. Nutrauks santy­
kius su Eva, Niujorke likusia mergina. Ji labai miela, maloni ir links­
ma, bet dabar Amonis tvirtai žinojo, kad visos moterys, su kuriomis
jis susitikinėjo tuos ketverius metus, tebuvo blankios šalia gulinčios
moters kopijos. Dženiferė paliks savo vyrą. Jis ja rūpinsis. Antrą kartą
savo šanso jie nepraras. Staiga Amonis išvydo ją su savo sūnumi — jie
visi trys, kaip viena šeima, — ir ateitis sušvito dar neregėtais pažadais.
Jo minčių traukinį sustabdė ant krūtinės, peties ir kaklo pasipylę
Dženiferės bučiniai; ji bučiavo jį keistai susikaupusi.
—Tu turbūt supranti, — pratarė Amonis pasisukdamas taip, kad
jos kojos persipintų su jo kojomis, o lūpos atsidurtų prie jo burnos, —
kad mums teks viską pakartoti. Na, kad tikrai viską atsimintum.
Ji nieko neatsakė, tik užsimerkė.
Šįkart jis ją mylėjo labai iš lėto. Kalbėjo jai visu savo kūnu. Jis
juto, kaip ji laisvėja, kaip plaka širdis, atliepdama jo širdies dūžiams.
Milijonus kartų kartojo jos vardą mėgaudamasis prabanga jį ištarti.
Šnabždėdamas išklojo viską, ką jai visada jautė.
Kai Dženiferė pasisakė jį mylinti, jam užėmė kvapą. Pasaulis su­
stojo, užsivėrė, liko tik jiedu, patalų, rankų, kojų, plaukų ir tylių šūks­
nių raizginys.
— Tu — pati žaviausia... — Amonis žiūrėjo, kaip ji atsimerkia
droviai susivokdama, kur buvo išskridusi. —Aš šimtus kartų tave my­
luosiu, kad patirčiau malonumą stebėdamas tavo veidą. — Dženiferė
nieko neatsakė, ir dabar jis pajuto godulį. — Džiaugsiuosi už tave, —
staiga pratarė jis. — Prisimeni?
Paskui jis jau nebenutuokė, kaip ilgai jiedu taip išgulėjo, tarsi
mėgindami vienas kitą sugerti kiekviena odos pora. Amonis girdėjo iš
gatvės sklindantį triukšmą, kartais koridoriumi nuaidinčius žingsnius,
tolimus balsus. Krūtine jautė ritmingą jos alsavimą. Jis pabučiavo jai į
pakaušį, panardino pirštus į susivėlusius plaukus. Jį apgaubė nuostabi
ramybė, prasismelkusi iki kaulų smegenų. Aš namie, pamanė jis. Štai
taip.
Dženiferė sukrutėjo Amonio glėbyje.

267
 — Užsisakykime ko nors išgerti, — pratarė jis bučiuodamas jai į
kaklą, smakrą ir smilkinį. — Atšvęskim. Man — arbatos, tau — šam­
pano. Ką pasakysi?
Ir tada jis pastebėjo tą nemalonų šešėlį, išduodantį, kad jos min­
tys kažkur kitur, už šio kambario sienų.
— Oi, — tarstelėjo ji sėsdamasi. — Kiek valandų?
Amonis pažvelgė į laikrodį.
— Dvidešimt po keturių. Kodėl klausi?
— Oo, ne! Pusę penkių turiu būti apačioje, — Dženiferė jau lipo
iš lovos dairydamasi drabužių.
— Vaje! Ir kodėl tau reikia būti apačioje?
— Ponia Kordoza...
— Kas?
— Manęs lauks mano namų tvarkytoja. Turėčiau eiti apsipirkti.
— Tai pavėluok. Nejau tos parduotuvės taip svarbu? Dženifere,
mums reikia pasikalbėti... išsiaiškinti, ką darysime toliau. Turiu pasa­
kyti redaktoriui, kad į Kongą nevažiuoju.
Ji vilkosi drabužius kaip papuolė, tarsi daugiau niekas nerūpėtų,
tik rankų miklumas — liemenėlė, kelnės, megztukas... Po truputį jam
iš akių dingo ką tik turėtas ir užvaldytas kūnas.
— Dženifere? — jis išsliuogė iš lovos, apsimovė kelnes, susijuosė
juosmenį diržu. — Negali taip imti ir išeiti.
Ji buvo atsukusi jam nugarą.
— Mums tikrai reikia apie daug ką pasikalbėti, na, apie tai, kaip
toliau tvarkysimės.
— Nėra ko tvarkyti, — moteris atsisegė rankinę, išsiėmė šepetį ir
trumpais, smarkiais mostais šukavosi plaukus.
— Nesuprantu.
Atsigręžusi ji atrodė užsisklendusi, tarsi ant veido būtų užslinkęs
koks ekranas.
—Amoni, man labai gaila, bet mes... mes nebegalėsime susitikti.
-K ą?
Išsitraukusi pudrinę, ji kempinėle ėmė valytis tušu apibėgusius
paakius.

268
 — Tu negali taip kalbėti po to, kas nutiko. Negali visko ištrinti.
Kas, po velnių, darosi?
Ji buvo nepalenkiama.
— Tau viskas bus gerai. Kaip visada. Klausyk, aš... aš turiu eiti.
Labai atsiprašau.
Dženiferė čiupo rankinę ir paltą. Jai už nugaros beviltiškai užsi­
trenkė durys.
Amonis puolė paskui atlapodamas duris.
— Dženifere, liaukis! Nepalik manęs taip! — jo balsas aidėjo
jau tuščiu koridoriumi, atsimušdamas į lygias kitų viešbučio numerių
duris. — Tai ne žaidimas! Aš nelauksiu tavęs dar ketverius metus!
Stingdamas iš siaubo ir plūsdamasis jis susitvardė, nubėgo atgal į
kambarį, apsivilko marškinius, įsispyrė į batus.
Čiupęs švarką, besidaužančia širdimi Amonis išlėkė į koridorių.
Bėgdamas per du laiptelius vienu metu nusileido į vestibiulį. Jis pama­
tė praviras lifto duris; štai ir ji, sparčiai taukšinti kulniukais marmuri­
nėmis grindimis, susikaupusi, susitvardžiusi, milijonus mylių nutolusi
nuo ten, kur buvo vos prieš kelias minutes. Amonis jau rengėsi jai
surikti, bet išgirdo šūksnį:
— Mamyte!
Dženiferė pasilenkė išskėtusi rankas. Jos link žingsniavo pusamžė
moteris, ir iš tos moters rankos jau vadavosi maža mergytė. Ji puolė
Dženiferei į glėbį ir iškart buvo paimta ant rankų; aidinčiame vestibiu­
lyje skambėjo mažylės balselis:
— Ar eisime pas Hemlius? Ponia Kordoza sakė, kad eisim.
— Taip, mieloji. Eisime dabar pat. Tik turiu šį tą sutvarkyti re­
gistratūroje.
Ji nuleido mergytę ant žemės ir paėmė ją už rankos. Turbūt pa­
jutusi įsmeigtą įdėmų Amonio žvilgsnį, eidama prie administratoriaus
Dženiferė atsigręžė. Ji pamatė Amonį. Pažvelgė jam tiesiai į akis, ir
tame žvilgsnyje jis sugavo atsiprašymą ir... kaltės užuominą.
Dženiferė nusuko akis, kažką brūkštelėjo ant lapuko ir pasidė­
jusi ant stalelio rankinę pažvelgė į administratorių. Apsikeitusi su juo

269
keliais žodžiais, ji išėjo pro stiklines duris į saulės nutviekstą popietę;
šalia čiauškėdama striksėjo mažoji mergaitė.
Pamatyto epizodo potekstė smigo Amoniui į širdį kaip pėda į
birų smėlį. Palaukė, kol Dženiferė dings jam iš akių, o paskui, tarsi
nubudęs iš sapno, užsimetė ant pečių švarką.
Amonis jau ketino eiti, bet prie jo skubiai žengė durininkas.
— Pone Butai? Toji ponia prašė manęs perduoti jums šitai, —jis
įbruko Amoniui į ranką raštelį.
Amonis išlankstė firminio viešbučio popieriaus skiautę.

Atleisk man. Man tik reikėjo išsiaiškinti.

 Giliai širdyje mes nesuprantame, kaip galima turėti
vyrą, ir primygtinai rekomenduojame rinktis vienišiaus
gyvenimą.

Karalienė Elžbieta I Švedijos princui Erikui

 Nuėjusi į mašininkių kabinetą Moira Parker išjungė tranzistorių,
padėtą ant telefono knygų krūvos.
— Ei! — protestavo Anė Džesop. — Aš klausiausi.
— Biure nedera klausytis trankios popmuzikos, — griežtai atsa­
kė Moira. — Ponui Stirlingui nepatinka, kai jį blaško toks triukšmas.
Čia — darbo vieta, — tokias pastabas ji išsakė jau ketvirtą kartą šią
savaitę.
— Greičiau jau laidojimo namai. Oi, Moira, liaukis. Įjunk nors
tyliai. Muzika padeda prastumti darbo dieną.
— Įtemptas darbas padeda prastumti dieną.
Ji išgirdo pašaipų juoką ir dar aukščiau iškėlė smakrą.
— Ne pro šalį būtų sužinoti, kad Acme Mineral and Mining
kompanijoje pakilti karjeros laipteliais galima tik vadovaujantis pro­
fesionaliu požiūriu.
— Ir dar atlaisvinant kelnaičių gumelę, — kažkas sumurmėjo jai
už nugaros.
— Atsiprašau?
— Nieko, panele Parker. Gal mums perjungti programą Karo
metų mėgstamiausieji?Ar tada pasijustumėte laimingesnė? Wearegoing
tohangout the washingon the SiegfriedLine... *— ir vėl juoko pliūpsnis.
— Nunešiu radiją į pono Stirlingo kabinetą. Galėsite paklausti,
kasjam labiausiai patinka.
Eidama per kambarį Moira girdėjo nepatenkintus balsus, tačiau
jiems liko kurčia. Įmonei plečiantis, atitinkamai smuko joje dirban­

* Populiarios II pasaulinio karo metų dainos žodžiai.

273
čio personalo lygis. Šiais laikais niekas nebegerbia viršesnių, nepaiso
darbo etikos ar to, ką pasiekė ponas Stirlingas. Dabar ji gana dažnai
būdavo taip prastai nusiteikusi, kad prieš griebdamasi raminančio nė­
rimo vąšeliu, pakeliui į namus užsukdavo į kavinukę. Kartais Moirai
atrodydavo, kad tik ji ir Stirlingas — gal dar ponia Kingston iš buhal­
terijos — supranta, kaip reikia elgtis.
O jau drabužiai! Save jos vadino lėlytėmis, ir toks pavadinimas
joms baisiai tiko. Išsipusčiusios, išsigražinusios, bet tuščios ir vaikiš­
kos mašininkių skyriaus merginos gerokai daugiau laiko praleisdavo
galvodamos apie tai, kaip atrodo vilkėdamos trumpučius sijonėlius ir
absurdiškai išsidažiusios, nei apie laiškus, kuriuos turėjo išspausdinti.
Vakar popiet jai teko grąžinti tris dokumentus. Rašybos klaidos, pa­
miršta data, net parašas „Nuoširdžiai jūsų“, nors ji aiškiai pasakė, kad
turi būti rašoma „Pagarbiai“. Moirai išsakius visas pastabas, Sandra
tik demonstratyviai pakėlė į lubas akis, nė nepaisydama į ją žiūrinčios
Moiros.
Moira atsiduso, pasikišo po pažasčia radiją ir pagalvojusi, kad
per pietus pono Stirlingo kabineto durys retai kada būna užrakintos,
spustelėjusi rankeną žengė vidun.
Marija Driskol sėdėjo priešais jį, bet ne ant kėdės, ant kurios
sėdėdavo Moira, kai jai būdavo diktuojama, o antjo rašomojo stalo. Šis
vaizdas ją taip nustebino, jog prireikė minutėlės, kad Moira susivoktų
žengusi žingsnelį atgal taip pat greitai, kaip ir buvo įėjusi.
— Aa, Moira.
— Atleiskite, pone Stirlingai. Nežinojau, kad čia yra dar kaž­
kas, — ji nuliejo merginą žvilgsniu. Ką, po galais, ji manosi daranti?
Nejau tikrai visi išsikraustė iš proto? — Aš... aš atnešiau čia radiją.
Merginos labai jau garsiai klausosi muzikos. Pamaniau, jeigu joms
teks jums pasiaiškinti, gal ims ir nors trumpam susimąstys.
— Suprantu, — pratarė jis sėsdamasis į savo kėdę.
— Nerimavau, kad jos jums netrukdytų.
Pauzė užsitęsė ilgokai. Marija nė nekrustelėjo, tik knibinėjo sijo­
ną, siekiantį vos pusę šlaunų. Moira laukė, kol ji galiausiai pasijudins.
Tačiau ponas Stirlingas prabilo anksčiau.

274
 — Džiaugiuosi, kad užėjai. Norėjau asmeniškai pasikalbėti. Pa­
nele Driskol, gal duotumėte mums minutėlę?
Akivaizdžiai nepatenkinta mergina nuleido kojas ant grindų ir
pražingsniavo pro Moirą įdėmiai ją nužvelgdama. Moira pamanė, kad
mergina per stipriai išsikvepinusi. Užsidarius durims, kabinete liko tik
juodu. Kaip jai ir patiko.
Po to pirmojo karto per kelis mėnesius ponas Stirlingas dar du
kartus ją pamylėjo. Gal ir netikslu sakyti „pamylėjo“ — abu kartus jis
buvo labai girtas, viskas truko trumpiau ir paprasčiau nei pirmą kartą,
o kitą dieną jis apie tai nė neužsiminė.
Nepaisant jos pastangų leisti jam suprasti, kad nebus atstumtas
— ant jo darbo stalo paliekami namuose sutepti sumuštiniai, ypač
graži jos šukuosena, — šitai nebepasikartojo. Vis dėlto Moira suprato,
kad jam ji — išskirtinė, ir mėgavosi šiuo žinojimu, kai jos bendra­
darbės valgykloje apkalbinėjo savo bosą. Ji puikiai suvokė, kad tokia
dviguba padėtis sukeltų jam daug įtampos; nors ir trokšdama, kad
viskas būtų kitaip, Moira gerbė susižavėjimą keliantį jo susilaikymą ir
santūrumą. Tais retais atvejais, kai į biurą užsukdavo Dženiferė Stir-
ling, Moiros jau nebaugino šios moters spindesys. Jeigu būtum tokia
pat gera žmona, jam nereikėtų gręžtis į mane. Ponia Stirling niekada
nematė, su kokiu žmogum gyvena.
— Sėskis, Moira.
Ji prisėdo gerokai grakščiau nei toji mergiūkštė Driskol — gražiai
susidėjo kojas ir staiga pasigailėjo, kad neapsivilko savo raudonosios
suknelės. Jam patiko ta suknelė, ponas Stirlingas jai tai sakė net kelis
kartus. Už kabineto durų ji išgirdo juoką ir išsiblaškiusi pagalvojo, ar
tik merginos nebus susiradusios kito tranzistoriaus.
— Pasakysiu toms merginoms, kad susiimtų, — pratarė ji. —
Net neabejoju, kad jums tas triukšmas baisiai trukdo.
Lorensas, rodos, jos nė neišgirdo. Jis sklaidė ant stalo sukrautus
popierius. Pakėlęs akis į Moirą nežiūrėjo.
— Nedelsdamas pavesiu Marijai eiti naujas pareigas...
— Oo, manau, tai labai puiki...
— ... ji bus mano asmeninė sekretorė.

275
 Minutėlę jie abu tylėjo. Moira stengėsi neparodyti, kaip labai jai
šitai rūpi. Taip, darbų padaugėjo, tarė ji sau. Suprantama, jam atrodo,
kad reikia dar vienos poros rankų.
— O kur ji sėdės? — paklausė Moira. — Mano kabinete vietos
yra tik vienam stalui.
— Žinau.
— Manyčiau, galėtumėte perkelti Meisę...
— Neprireiks. Nusprendžiau šiek tiek sumažinti tavo darbo krū­
vį. Nuo šiol tu dirbsi... mašininkių kabinete.
Turbūt ji blogai išgirdo.
— Mašininkių kabinete?
— Buhalterijoje pasakiau, kad tavo atlyginimas nesikeis, todėl
tau tokia rokiruotė turėtų būti naudinga, Moira. Gal dabar turėsi dau­
giau laiko už biuro sienų. Daugiau laiko galėsi skirti sau.
— Bet aš nenoriu laiko sau.
— Dabar nesiginčykim. Kaip jau sakiau, tavo atlyginimas liks
toks pat, o iš mašininkių būsi pati vyriausia. Visoms kitoms apie tai
pranešiu labai aiškiai. Ir pati sakei, kad kažkas turi jas prižiūrėti.
— Bet aš nesuprantu... — Moira atsistojo; ji taip spaudė tran­
zistorių, kad net pabalo krumpliai. Krūtinę sugniaužė panika. — Ką
padariau ne taip? Kodėl atimate iš manęs darbą?
Stirlingas susierzino.
— Nieko nepadarei. Kiekviena organizacija kartkartėmis perke­
lia žmones į kitas pareigas. Keičiasi laikai, noriu šį tą atnaujinti.
— Šį tą atnaujinti?
— Marija yra labai gabi.
— Marija Driskol dirbs mano darbą? Bet juk ji nieko neišmano
apie biuro reikalus. Ji neišmano Rodezijo darbo užmokesčio sistemos,
nežino telefono numerių, nemoka užsakyti lėktuvo bilietų. Ji nesu­
pranta dokumentacijos sistemos. Pusę darbo laiko ji praleidžia tualete
tvarkydamasi makiažą. Ir dar ji vėluoja! Visą laiką! Vien šią savaitę aš
jau du kartus įrašiau jai papeikimą. Ar matėte jos darbo grafiko korte­
les? — berte bėrė Moira.

276
 — Neabejoju, kad ji visko išmoks. Moira, juk tai tik sekretorės
darbas.
— Bet...
— Dabar tikrai nebeturiu laiko apie tai kalbėtis. Prašyčiau šian­
dien po pietų išsikraustyti iš stalčių savo daiktus; jau rytoj pradėsime
dirbti su nauju personalu.
Jis ištiesė ranką imdamas cigarą ir leisdamas jai suprasti, kad
pokalbis baigtas. Moira atsistodama įsitvėrė stalo, kad išsilaikytų ant
kojų. Gerklėje ji pajuto tulžies skonį, smilkiniuose mušė kraujas. At­
rodė, kad jai ant galvos plyta po plytos byra visas kabinetas.
Stirlingas įsikišo į burną cigarą, ir ji išgirdo, kaip sucaksėjo žny-
plytės, nukerpančios cigaro galiuką.
Lėtai priėjusi prie durų ir jas atidariusi Moira išgirdo, kaip kita­
me kabinete visos staiga nutilo; ji suprato, kad merginos žinojo, kas
nutiks, dar iki pranešant tą žinią jai.
Ji matė po stalu ištiestas Marijos Driskol kojas — ilgas išstypusias
kojas, apmautas kvailomis spalvotomis pėdkelnėmis. Kam, po šimts,
galėtų šauti į galvą, einant į darbą, mautis tamsiai mėlynas pėdkelnes
ir tikėtis, kad į tave bus žiūrima rimtai?
Moira čiupo nuo stalo rankinę ir netvirtu žingsniu pasuko mo­
terų tualeto link, mėlynu megztuku aptempta nugara jausdama svili­
nančius smalsius ir pašaipius užuojautos nepažįstančių)ų žvilgsnius.
— Moira, groja tavo dainą! „Negaliu gyventi, praradusi tave...“
— Oi, Sandra, kaip negražu, — vėl prapliupo juokas, bet tada jai
už nugaros užsivėrė tualeto durys.

Dženiferė stovėjo vidury nykaus parkelio žiūrėdama, kaip susti­

rusios auklės šnekučiuojasi stumdydamos vežimėlius, klausydamasi
besistumdančių ir vis griuvinėjančių kaip kėgliai mažylių riksmų.
Ponia Kordoza siūlėsi pati išsivesti Esmę, bet Dženiferė atsakė,
kad jai reikia pakvėpuoti grynu oru. Ji jau keturiasdešimt aštuonias
valandas nerado sau vietos — visas kūnas rodėsi įjautrintas jo prisilie­
timų, mintys sukosi tik apie tai, ką ji padarė. Ją be galo slėgė šis nenu­

277
sakomai didelis praradimas. Ir šio jausmo raminamaisiais neįveiksi —
pati privalo viską ištverti. Dukra jai primins, kad pasielgta teisingai. Ji
tiek daug visko norėjo jam pasakyti. Net ir tarusi sau, jog neketina jo
sugundyti, ji suprato, kad meluoja. Norėjo tik menkos jo dalelės, tik
žiupsnio gražių, brangių prisiminimų ateičiai. Iš kur ji galėjo žinoti,
kad pravers Pandoros skrynią? Ir dar blogiau — ar ji galėjo įsivaizduo­
ti, kad šitai taip sugniuždys Amonį?
Tą vakarą ambasadoje jis taip puikiai tvardėsi. Turbūt jam neteko
tiek kentėti kiek jai; negali būti, kad jis jautė tą patį, ką ir ji. Dženiferė
buvo įsitikinusi, kad Amonis stipresnis. Tačiau dabar negalėjo liautis
apie jį galvojusi, svarsčiusi apie jo pažeidžiamumą ir šviesius jųdviejų
ateities planus. Ir kaip jis į ją žiūrėjo, kai ji ėjo viešbučio vestibiuliu
pasitikti savo mergytės...
Ji girdėjo už nugaros nuaidėjusį kančios kupiną skaudų jo šūksnį:
Dženifere, liaukis!As nelauksiu tavęs dar ketverius metus!
Atleisk man, tyliai pratarė ji jau gal tūkstantąjį kartą šiandien.
Tačiau Lorensas man niekada neleis jos pasiimti. O tu tikrai negalė­
tum manęs prašyti ją palikti. Tu turėtum suprasti mane geriau nei bet
kas kitas.
Kartkartėmis Dženiferė nusišluostydavo akių kampučius kaltin­
dama stiprų vėją ar mįslingai į akį patekusią smiltį. Sukilus emoci­
joms, ji tapo labai jautri, aštriai juto net menkiausius temperatūros
pokyčius.
Lorensas nėra blogas žmogus, nesiliovė sau kartojusi. Jis geras
tėvas. Jeigu jam sunku būti maloniam jos atžvilgiu, kas jį galėtų dėl to
kaltinti? Kiek vyrų galėtų atleisti žmonoms tai, kad jos pamilo kitus?
Kartais Dženiferė susimąstydavo, ar jis nebūtų nuo jos pavargęs, jeigu
ji nebūtų taip greitai pastojusi; ar nebūtų apsisprendęs ją paleisti. Vis
dėlto ji netikėjo, kad taip būtų galėję nutikti — gal Lorensas jos ir ne­
bemyli, bet tikrai nepatikėtų, kad ji galėtų gyventi kažkur kitur, be jo.
O ji — mano paguoda. Dženiferė įsupo dukrelę žiūrėdama, kaip
pakyla jos kojytės, kaip vėjyje draikosi garbanėlės. Ji turi daug dau­
giau, nei gali pasigirti kitos moterys. Kaip kartą sakė Antonis, guodžia
supratimas, kad pasielgta teisingai.

278
 — Mama!
Dorotėja Monkrif pametė kepuraitę, ir Dženiferė suskato jos ieš­
koti; kartu su ja aplink sūpynes šmirinėjo dvi mažos mergaitės, visur
dairydamosis ir dirsčiodamos po suoleliais, kol galiausiai kepuraitė
buvo pastebėta ant kažkokio berniuko galvos.
— Vogti negerai, — rimtai pasakė Dorotėja, joms vaikštinėjant
po parką.
— Taip, negerai, — sutiko Dženiferė. — Bet aš nemanau, kad
tas mažas berniukas vogė. Jis turbūt nežinojo, kad kepuraitė tavo.
— Jei nežinai, kas gerai, o kas negerai, turbūt esi kvailas, — pa­
reiškė Dorotėja.
— Kvailas, — patenkinta aidu atkartojo Esmė.
— Gal ir taip, — atsakė Dženiferė. Ji patvarkė dukrelei šaliką
ir leido mergytėms bėgti; šįkart jos nuskubėjo į smėlio dėžę, prieš tai
išklausiusios nurodymų jokiu būdu nemėtyti vienai į kitą smėlio.
Mieliausiasis Butai, per šias dvi dienas ji kūrė kokį tūkstantąjį
įsivaizduojamą laišką, labai prašau, nepyk ant manęs. Turi žinoti, kad
jei tik būtų nors menkiausia galimybė keliauti su tavimi, taip ir pada­
ryčiau...
Ji nesiųs jam jokio laiško. Ką dar ji galėtų pasakyti be to, ką pasa­
kė? Bėgant laikui jis man atleis, tarė sau. Ir jam gyvenimas susiklostys
gerai.
Ji stengėsi nesvarstyti to akivaizdaus klausimo — kaip jai toliau
gyventi? Kaip jai gyventi žinant tai, ką sužinojo? Jos akys vėl paraudo.
Išsitraukusi iš kišenės nosinaitę Dženiferė vėl jas nusišluostė nusigręž­
dama, kad neatkreiptų į save dėmesio. Vis dėlto gal jai vertėtų užbėgti
pas gydytoją. Jai tereikia šiokios tokios pagalbos, kad nugyventų arti­
miausias porą dienų.
Dženiferės dėmesį patraukė į tvido paltą susisupusi figūra, ei­
nanti veja parko pusėn. Nors žolė buvo purvina, moteris žingsniavo
pirmyn, mechaniškai dėliodama kojas. Dženiferė nustebo supratusi,
kad tai — jos vyro sekretorė.
Moira Parker ėjo tiesiai prie jos ir sustojo taip arti, kad Dženiferei
teko žengtelėti atgal.

279
 — Panele Parker?
Sekretorė buvo kietai sučiaupusi lūpas, akyse degė ryžtas.
—Jūsų namų tvarkytoja man pasakė, kad esate čia. Gal galėtume
trumpai pasikalbėti?
— Ee... taip. Žinoma, — Dženiferė atsigręžė į mergaites. —
Mielosios? Dote? Esme?
— Palauksiu ten.
Mergaitės pakėlė akutes, o paskui toliau kapstėsi smėlyje.
Moterys paėjo kelis žingsnius į šalį; Dženiferė atsistojo taip, kad
matytų mažyles. Monkrifų auklei ji pažadėjo parvesti Dorotėją namo
prieš keturias, o dabar buvo beveik be penkiolikos ketvirta. Dženiferė
nusišypsojo.
— Kas nutiko, panele Parker?
Moira įkišo ranką į aplamdytą rankinę ir ištraukė storą paketą.
— Čia jums, — pasakė tiesiai šviesiai.
Dženiferė paėmė paketą. Praplėšusi popierių, ji iškart prispaudė
ranka popieriaus lapus, nes vėjas grasino juos išplėšti.
—Tik nė vieno nepameskit, — pasigirdo nurodymas.
— Atleiskite... Nesuprantu. Kas čia?
—Tai žmonės, kuriuos jis papirko, kad tylėtų.
Dženiferei vis tiek nieko nesupratus, Moira tęsė:
— Mezotelioma. Plaučių liga. Tai sąrašas darbininkų, kuriems
jis mokėjo pinigus norėdamas nuslėpti faktą, kad jam dirbdami, jie
susirgo mirtina liga.
Dženiferė susiėmė už galvos.
— Kas mokėjo?
— Jūsų vyras. Tie, kurie jau mirė, sąrašo gale. Jų šeimos turėjo
pasirašyti oficialius dokumentus, paliudijančius, kad mainais už pini­
gus jie niekam nieko nesakys.
Dženiferė stengėsi mintyse sudėlioti visus tos moters žodžius.
— Mirė? Oficialūs dokumentai?..
— Liepė tiems žmonėms sakyti, kad jis čia niekuo dėtas. Ir už
tai jiems mokėjo. Pietų Afrikos darbininkai gavo menkas sumeles. Čia
veikiančių gamyklų žmonės brangesni.

280
 — Betgi asbestas niekam nekenkia. Tik jį nori apkaltinti Niujor­
ke sėdintys triukšmadariai. Lorensas man taip sakė.
Moira, rodėsi, nė neklausė. Ji perbraukė pirštu per pirmo pusla­
pio sąrašą.
— Pavardės surašytos pagal abėcėlę. Jeigu norite, galite pasikal­
bėti su jų šeimų nariais. Daugumos jų adresai surašyti viršuje. Jis labai
bijo, kad šita informacija pateks į laikraščius.
— Juk tai tik profsąjungų keliamas triukšmas... Jis man sakė...
— Ir kitoms įmonėms iškilo ta pati problema. Nugirdau kelis
pokalbius telefonu su Goodasbest Amerikoje. Jie finansuoja tyrimus,
kuriuos neva atlikus paaiškėtų, kad asbestas nekenksmingas.
Moteris kalbėjo taip greitai, kad Dženiferei sukosi galva. Ji pa­
žvelgė į abi mergytes, kurios dabar mėtėsi smėlio saujomis.
Moira Parker reikšmingai pratarė:
— Turbūt suprantate, kad jis žlugs, jei kas nors išsiaiškins, ką jis
padarė. Žinote, yla vis tiek galiausiai išlįs iš maišo. Turės išlįsti. Kitaip
nebūna.
Dženiferė atsargiai vartė rankose dokumentus, tarsi ir šie būtų
užkrėsti.
— Kodėl jūs man visa tai atnešėte? Kodėl, po galais, manote, kad
galėčiau norėti padaryti ką nors, kas pakenktų mano vyrui?
Moiros Parker išraiška pasikeitė; dabar ji lyg ir pasijuto kalta. Jos
lūpos išsitempė į plonytę raudoną liniją.
— Dėl šito, — ji ištraukė suglamžytą popieriaus lapą ir įbruko
Dženiferei į rankas. —Jis buvo gautas kelios savaitės po jūsų avarijos.
Na, prieš kelerius metus. Jis nežino, kad išsaugojau.
Dženiferė išlankstė lapą; vėjas plakė tarp pirštų suspaustą popie­
rių. Ji pažino rašyseną.

Prisiekiau, kad nemėginsiu tavęs ieškoti, dėt praėjus

šešioms savaitėms jaučiuosi neką geriau. 3e tavęs — už
tūkstančių myiių nuo tavęs — man visai nepalengvėjo.
Manęs neišgydė žinojimas, kad nebekankins tavo artumas,
ar kasdien suvokiama tiesa, kad negaliu turėti to, ko išties

281
 noriu. Viskas tik dar blogiau. Ateitį matau tarsi pliką,
tuščią kelią.
Mieloji Džene, net nežinau, ką noriu pasakyti. Na,
jeigu kartais tau atrodo, kad priėmei klaidingą sprendimą,
durys tebėra plačiai atlapotos.
Ojei nujauti, kad apsisprendei teisingai, žinok nors
tai: kažkur šiame plačiame pasaulyje yra žmogus, kuris
tave myli, kuris supranta, kokia tu brangi, protinga ir gera:
žmogus, kuris visada tave mylėjo ir kuris, kad ir kaip jam
šitai būtų nepalanku, turbūt visada mylės.
Tavo d

Dženiferė spoksojo j laišką išbalusi kaip drobė. Ji pažvelgė į datą.

Rašyta beveik prieš ketverius metus. Iškart po avarijos.
— Sakėte, kad laišką turėjo Lorensas?
Moira Parker stovėjo nudūrusi į žemę akis.
—Jis liepė man uždaryti pašto dėžutę.
—Jis žinojo, kad Amonis tebėra gyvas? — Dženiferė drebėjo.
— Apie tai nieko nežinau, — Moira Parker pasistatė apykaklę.
Jai pavyko nutaisyti priešingai manančio žmogaus išraišką.
Dženiferės širdį užgulė šaltas akmuo. Ją sukaustė keistas stingulys.
Moira Parker užsisegė rankinę.
— Na, darykite su tais popieriais, ką išmanote. Man į visa tai
nusispjauti.
Apsisukusi ir patraukusi parku, ji vis dar kažką bambėjo po nosi­
mi. Dženiferė susmuko ant suolelio nekreipdama dėmesio į mergytes,
kurios dabar smagiai barstė viena kitos plaukus smėliu. Dženiferė dar
kartą perskaitė laišką.

Ji nuvedė Dorotėją Monkrif namo, pas auklę, ir paklausė ponios

Kordozos, ar ši negalėtų nusivesti Esmės į saldainių parduotuvę.
— Nupirkite jai ledinuką ir dar pusę svaro karamelių.
Stovėdama prie lango Dženiferė žiūrėjo, kaip jos žingsniuoja gat-

282
ve; dukrelė ėjo pasišokinėdama, nekantriai laukdama saldžių vaišių.
Joms pasukus už kampo, Dženiferė pravėrė Lorenso kabineto duris; ji
retai kada eidavo į šį kambarį, o Esmei čia apskritai uždrausta įžengti,
kad maži, smalsūs jos pirštukai nesujauktų daugybės vertingų daiktų.
Galiausiai Dženiferė nė pati nesuprato, kodėl čia atėjo. Ji nieka­
da nemėgo šio kabineto — niūrių raudonmedžio lentynų, prikrautų
knygų, kurių jis niekada neskaitydavo, nuolat tvyrančio cigarų kvapo,
įvairiausių trofėjų ir sertifikatų, gautų už pasiekimus, kurie jai niekada
neatrodė svarbūs {Metų Apskritojo stalo verslininkas, Geriausias šaulys,
Kaubridzo elnių medžioklė 1959-ieji, Golfo trofėjus, 1962-ieji). Jis ir
pats retai kada šiuo kabinetu naudojosi; šis kambarys — tam tikra
poza; į svečius atėjusiems vyrams jis sakydavo, esą čia jie gali pasislėpti
nuo moterų, aiškindavo, kad savo kabinete jis randa priebėgą ir gali
pailsėti.
Iš abiejų židinio pusių buvo pastatyta po patogų fotelį, kurių
sėdynės atrodė kaip naujos, nė trupučio neįdubusios. Per aštuonerius
metus židinyje nė kartelio nebuvo įkurta ugnis. Indaujoje sustatytos
graviruotos taurelės niekada nebuvo pripiltos viskio iš šalia žvilgančio
grafino. Kabineto sienos nukabinėtos nuotraukomis: Lorensas spau­
džia rankas kolegoms verslininkams, lanko įžymybes — Pietų Afrikos
prekybos ministrą, Edinburgo kunigaikštį. Kambarys skirtas rodyti
kitiems; kartu tai dar viena proga svečiams juo žavėtis. Lorensas Ster­
lingas, sėkmės numylėtas šunsnukis.
Dženiferė stovėjo tarpdury, netoli vežimėlio su brangių golfo
klubų atributais; kampe buvo pastatyta golfo lazda. Toje vietoje, kur
į plaučius patenka oras, ji pajuto užsiveržusį mazgą, užgniaužusį visą
krūtinę. Ji suprato nebegalinti kvėpuoti. Paėmusi golfo lazdą Dženi­
ferė nuėjo į kambario vidurį. Garsiai atsikvėpė kaip žmogus, nubėgęs
ilgą distanciją. Iškėlė virš galvos lazdą, tarsi imituodama tobulą smūgį,
ir visa jėga tvojo per grafiną. Po kambarį pažiro stiklo šukės; tada Dže­
niferė vėl užsimojo taikydama į sienas — pažiro nuotraukų rėmeliai,
nuo stovų krito įmantrūs trofėjai. Ji kirto per knygas odiniais virše­
liais, per storo stiklo pelenines. Daužė daiktus įnirtusi, nesustodama;
liauną jos kūną kaitino įniršis, kuris dar ir dabar vis labiau stiprėjo.

283
 Ji bloškė iš lentynų knygas, žėrė nuo židinio atbrailos įrėmintas
nuotraukas, lazda kaip kirviu smogė į masyvų raudonmedžio stalą,
švaistėsi savo įrankiu į visus šonus. Daužėsi, kol paskaudo rankas, kol
visą kūną išbėrė prakaito karoliukai, kol nebegalėjo normaliai alsuoti,
tik žiopčiojo gaudydama kvapą. Galiausiai, kai nebeliko ko daužyti,
Dženiferė atsistojo vidury kambario, batelių padais traiškydama šu­
kes, braukdama nuo prakaituotos kaktos plaukų sruogas, ir žiūrėjo į
tai, ką padarė. Mieloji ponia Stirling, romioji ponia Stirling. Santūri,
ramty nuolanki. Visajos ugnelėjau išblėsusi...
Dženiferė Stirling numetė sau po kojomis lenktą lazdą, paskui
nusišluostė į sijoną rankas, išsitraukė įsmigusią stiklo šukelę, numetė
ją ant grindų ir išėjusi iš kambario uždarė duris.

Ponia Kordoza sėdėjo virtuvėje su Esme; įėjusi Dženiferė pareiš­

kė, kad jos vėl išeina.
— Bet ar mergytė tikrai nenori arbatos? Juk ji išalks.
— Aš niekur nenoriu eiti, — sučiulbėjo Esmė.
— Ilgai neužtruksime, mieloji, — šaltai atsakė Dženiferė. — Po­
nia Kordoza, galite eiti namo.
— Bet aš...
— Tikrai. Taip bus geriau.
Nepaisydama suglumusios namų tvarkytojos, Dženiferė paėmė
ant rankų dukrą, susikrautą lagaminą ir rudą popierinį maišelį su sal­
dainiais. Išėjusi pro duris, ji nusileido laiptais ir susistabdė taksi.

Dženiferė jį pamatė vos pradariusi dvivėres duris; jis stovėjo savo

kabineto prieigose ir kalbėjosi su jauna moterimi, sėdinčia prie rašo­
mojo stalo. Dženiferė išgirdo, kaip kažkas su ja sveikinasi, kaip ji pati
santūriai atsako, ir nusistebėjo, kad gali taip įprastai elgtis.
— Kokia ji išaugusi!
Dženiferė pažvelgė į dukrą, čiupinėjančią jos perlų vėrinį, o pas­
kui į ją užkalbinusią moterį.

284
 — Jūs — Sandra? — pasitikslino.
— Taip, ponia Stirling.
— Gal labai nesupyktumėte, jei Esmė pažaistų su jūsų spausdi­
nimo mašinėle, kol šnektelėsiu su savo vyru?
Esmė džiaugėsi galėdama stuksenti klavišais šnekinama aki­
mirksniu ją apsupusių moterų, patenkintų, kad teisėtai gali atsitraukti
nuo darbo. Nusibraukusi nuo veido plaukus Dženiferė pasuko vyro
kabineto link. Ji nuėjo į sekretorės kambarėlį, kur jis ir stovėjo.
— Dženifere, — nustebo Stirlingas. — Nesitikėjau, kad ateisi.
— Gal galėčiau porą žodžių? — paklausė ji.
— Penktą turiu išeiti.
— Ilgai neužtruksiu.
Jis palydėjo ją į savo kabinetą, uždarė duris ir pamojo rodydamas
kėdę. Vyras pyktelėjo, kai Dženiferė atsisakė ten sėstis ir susmego odi­
niame jo krėsle.
— Na?
— Ką aš tau padariau, kad taip manęs nekenti?
-K ą?
— Žinau apie tą laišką.
— Kokį laišką?
— Apie tą, kurį prieš ketverius metus paėmei iš pašto dėžutės.
—Aa, apie tą, — abejingai pratarė. Lorensas atrodė kaip žmogus,
kuriam buvo priminta, kad jis pamiršo kažko nupirkti parduotuvėje.
— Tu viską žinojai, bet pasistengei, kad manyčiau, jog jis žuvo.
Leidai man graužtis įsivaizduojant, kad aš dėl to kalta.
— Aš ir maniau, kad jis žuvęs. Bet visa tai — jau istorija. Nesu­
prantu, kodėl reikėtų vėl viską tempti į dienos šviesą, — pasilenkęs jis
išsiėmė cigarą iš sidabrinės dėžutės, gulėjusios ant stalo.
Mintyse jai šmėstelėjo sumaitota dėžutė, panaši į šią, jo kabinete
žvilganti tarp stiklo šukių.
— Ogi todėl, Lorensai, kad tu mane diena iš dienos baudei, lei­
dai man pačiai save bausti. Ką aš tau padariau, kad to nusipelniau?
Jis metė į peleninę degtuką.
— Labai gerai žinai, ką padarei.

285
 — Norėjai, kad manyčiau, jog as jį užmušiau.
— Ką manei, tą manei; aš čia niekuo dėtas. Be to, kaip jau sa­
kiau, visa tai — jau istorija. Tikrai nesuprantu, kodėl...
— Ne istorija. Jis grįžo.
Šie jos žodžiai patraukė vyro dėmesį. Dženiferė numanė, kad už
durų gali klausytis jo sekretorė, todėl kalbėjo tyliau.
—Taip. Tikrai grįžo. Ir dabar aš išvykstu su juo; pasiimu ir Esmę,
suprantama.
— Nekalbėk nesąmonių.
— Kalbu rimtai.
— Dženifere, nėra pasaulyje tokio teismo, kuris paliktų vaiką
vyrui neištikimai motinai — motinai, kuri nė dienos neištveria be
tablečių. Ponas Hargrivzas paliudytų, kiek tablečių iki šiol esi išgėrusi.
— Tablečių nebėra. Aš jas visas išmečiau.
— Tikrai? — jis vėl pažvelgė į laikrodį. — Sveikinu. Vadinasi,
jau ištisas... dvidešimt keturias valandas gyveni nepasistiprinusi vais­
tais? Net neabejoju, kad teisėjui šitai patiks, — patenkintas savo atsa­
kymu Lorensas nusijuokė.
— Ar manai, kad jam patiks ir dokumentai apie plaučių ligas?
Dženiferė pamatė, kaip Lorensas staiga susičiaupia, kaip akyse
šmėsteli abejonė.
-Ką?
— Senoji tavo sekretorė man atnešė dokumentus. Turiu visų per
pastaruosius dešimtį metų susirgusių ir numirusių tavo darbuotojų
pavardes. Kaip toji liga vadinasi? — Dženiferė stengėsi ištarti ligos
pavadinimą kuo raiškiau, pabrėždama neįprastą žodžio skambesį. —
Me-zo-te-lio-ma.
Staiga Lorensas mirtinai išbalo, Dženiferė net pamanė, kad jis
gali nualpti. Jis atsistojo ir nuėjo prie durų. Pravėręs duris ir pažvelgęs
pro tarpą, vėl jas uždarė.
— Ką čia kalbi?
— Lorensai, turiu visą informaciją. Turiu net banko kvitus, ku­
riuos gavai jiems sumokėjęs.

286
 Truktelėjęs stalčių vyras ėmė jame raustis. Vėl išsitiesęs Lorensas
atrodė ištiktas šoko. Jis žengė žingsnį Dženiferės link, ir jai nieko kita
neliko, kaip atremti jo žvilgsnį.
— Dženifere, jei sužlugdysi mane, sužlugdysi ir save.
— Tu tikrai manai, kad man visa tai nors lašą rūpi?
— Aš niekada su tavimi nesiskirsiu.
— Puiku, — atsakė ji dabar jau tvirtai apsisprendusi, paskatinta
jo nerimo. — Štai kaip viskas bus: mes su Esme apsigyvensime kur
nors netoli, galėsi ją lankyti. Mudu būsime vyras ir žmona tik pagal
pavardę. Tu man mokėsi padorią sumą, kad galėčiau ją išlaikyti, o aš
pasirūpinsiu, kad šie dokumentai niekada nebūtų paviešinti.
— Mėgini mane šantažuoti?
— Oo, Lorensai, aš gerokai per buka, kad galėčiau iškrėsti ką
nors panašaus, juk per pastaruosius kelerius metus šitai man esi pri­
minęs begalę kartų. Ne, aš tik sakau, kaip toliau gyvensiu. Gali pasi­
likti meilužę, namą, visą turtą ir... reputaciją. Tavo verslo kolegoms to
nereikia žinoti. Bet aš daugiau niekada nekelsiu kojos į namus, kur
gyveni tu.
Lorensas tikrai nemanė, kad ji žino apie meilužę. Dženifere matė
jo veide įsiplieskusį bejėgišką įniršį ir didžiulį nerimą. Emocijas prige­
sino pataikūniškos pastangos nusišypsoti.
— Dženifere, tu susijaudinusi. Pasirodžius tam vyrukui, patyrei
šoką. Kodėl tau negrįžus namo? Ten apie viską ir pasikalbėtume.
— Dokumentus patikėjau vienam žmogui. Jeigu man kas nors
nutiks, jis žinos, kaip jam elgtis.
Jis dar niekada nebuvo žvelgęs į ją taip pagiežingai. Dženifere
tvirčiau suspaudė rankinę.
— Kekšė, — pratarė Stirlingas.
— Gyvendama su tavimi tokia ir buvau, — ramiai atsakė Dženi-
ferė. — Tokia ir buvau, nes tai dariau ne iš meilės.
Pabeldė į duris; įėjo naujoji jo sekretorė. Merginos žvilgsnis, ku­
riuo ji juodu perliejo, suteikė Dženiferei papildomos informacijos.
Dabar Dženifere įgavo dar daugiau drąsos.

287
 — Taigi manau, kad daugiau nieko nebeturiu tau pasakyti. Ei­
siu, mielasis, — pasakė ji. Priėjusi pabučiavo Stirlingui į skruostą. —
Susisieksime. Sudie, panele... — ji laukė.
— Driskol, — atsakė mergina.
— Driskol, — nusišypsojo jai Dženiferė. — Taip taip, žinoma.
Praėjusi pro sekretorę ji pasiėmė mergaitę, besidaužančia širdimi
atidarė dvivėres duris vis dar tikėdamasi išgirsti jo balsą ir už nugaros
dunksinčius žingsnius. Galiausiai Dženiferė su dukra nusileido laip­
tais iš antro aukšto ir įsėdo į tebelaukiantį taksi.
— Kur važiuojam? — paklausė Esmė, kai Dženiferė pasisodino
ją šalia savęs. Mergytė gardžiavosi sauja saldainių — iš sekretorių su­
simedžiotu grobiu.
Dženiferė pasilenkė ir pravėrusi langelį kažką sušuko vairuotojui,
mėgindama perrėkti judraus eismo triukšmą. Staiga ji pasijuto besvo­
rė; Dženiferė triumfavo.
— Prašyčiau į „Regento“ viešbutį. Kiek įmanoma greičiau.

Jau vėliau šią dvidešimties minučių kelionę ji prisimins suvok­

dama, kad šurmuliuojančias gatves, žvilgančias parduotuvių vitrinas
ji matė turisto ar užsienio korespondento akimis, niekada šio miesto
nemačiusio žmogaus žvilgsniu. Ji pastebėjo tik kelias detales, nereikš­
mingas smulkmenas suprasdama, kad galbūt daugiau niekada jų nebe­
pamatys. Senasis jos gyvenimas baigtas; jai norėjosi dainuoti.
Štai taip Dženiferė Stirling tarė „sudie“ senajam gyvenimui, me­
tui, kai ji eidavo šiomis gatvėmis apsikrovusi pirkinių krepšiais, pil­
nais daiktų, kurie tapdavo beverčiai vos grįžus namo. Štai čia, netoli
Merilbouno gatvės, artėdama prie namo, kurio ilgainiui nebegalėjo
pavadinti namais, kuris jai buvo kaip bausmė, Dženiferė kasdien pa­
jusdavo vis stipriau krūtinę spaudžiančius gniaužtus.
Pro šalį pralėkė aikštė, kurioje stūksojo tylus jos namas, pasaulis,
kuriame ji gyveno užsisklendusi, žinodama, kad negali garsiai išreikšti
jokios minties, negali imtis jokių darbų, kurie nesusilauktų kritikos iš
žmogaus, kurį ji padarė tokį nelaimingą, kad jis teturėjo vieną tikslą —

288
bausti ją negailestingai ignoruodamas ir skleisdamas tokį šaltį, jog net
vidurvasarį ją krėsdavo šiurpas.
Nuo šito galėjo apginti vaikas, bet tik sąlygiškai. Nors dabartinis
jos poelgis galėtų užtraukti aplinkinių nemalonę, ji turėjo parodyti
dukrai, kad galima gyventi kitaip — be raminamųjų, tarsi visą gyveni­
mą atsiprašinėjant už tai, kas iš tikrųjų esi.
Ji matė langą, kuriame rodydavosi prostitutės; merginos persi­
kraustė kažkur kitur. Tikiuosi, dabar jūs gyvenate geriau, pagalvojo
Dženiferė. Tikiuosi, išsivadavote iš čia jus laikiusių pančių. Kiekvienas
yra nusipelnęs sulaukti savo progos.
Esmė tebevalgė saldainius, pro kitą langą stebėdama judrias gat­
ves. Dženiferė apsikabino dukrą ir prisitraukė arčiau. Mergaitė išsivy­
niojo dar vieną saldainį ir įsikišo į burnelę.
— Mamyte, kur mes važiuojame?
— Susitikti su draugu, o tada leisimės ieškoti nuotykių, širde­
le, — atsakė ji, staiga pajutusi džiugų jaudulį. Ji nieko neturi, pamanė
sau Dženiferė. Nieko.
— Nuotykių?
—Taip. Nuotykių, kuriuos turėjome patirti jau labai labai seniai.

Ketvirtame puslapyje išspausdinta istorija apie derybas dėl nusi­

ginklavimo nieko nesudomins, mąstė Donas Franklinas, kol jo padė­
jėjas dėstė kitokias pasirinkimo galimybes. Jis apmaudavo, kad žmona
į sumuštinius vėl įdėjo žalių svogūnų. Nuo jų jam visada susuka pilvą.
— Jeigu dantų pastos reklamą pastumtume į kitą pusę, gal šioje
vietoje tilptų žinutė apie šokantį kunigą? — pasiūlė padėjėjas.
— Ta žinutė man labai nepatinka.
— Tai gal įdėti spektaklio recenziją?
— Ji jau yra aštuonioliktame puslapyje.
— Pažvelkite pietvakarių kryptimi, bose.
Trindamas pilvą Franklinas pakėlė akis ir pamatė redakcijos kabi­
netu žengiančią moterį. Ji vilkėjo trumpu juodu lietpalčiu, už rankos
vedėsi šviesiaplaukę mergytę. Redakcijoje išvydęs mažą mergytę Do­

289
nas pasijuto nepatogiai — tarsi būtų pamatęs apatiniais vilkintį karei­
vį. Šiandien viskas negerai. Moteris sustojo ir kažko paklausė Šerilės,
toji pamojo Dono pusėn.
Donas sėdėjo įsikišęs į dantis pieštuką.
—Adeiskite, kad trukdau, bet man reikia pasikalbėti su Amoniu
O’Haru, — pratarė ji.
— O jūs esate?..
— Dženiferė Stirling. Aš — jo draugė. Atvažiavau iš viešbučio;
ten man pasakė, kad jis išsiregistravo, — moteris žvelgė sunerimusio-
mis akimis.
— Prieš porą dienų jūs atnešėte jam laiškelį, — prisiminė Šerilė.
—Taip, — atsakė moteris. — Atnešiau.
Donas matė, kaip Šerilė ją apžiūrinėja nuo galvos iki kojų. Mergai­
tė laikė rankoje nučiulptą ledinuką, ištepusį motinos lietpalčio rankovę.
—Jis išvyko į Afriką, — pasakė Donas.
-Ką?
— Išvyko į Afriką.
Moteris tarsi sustingo; mergytė — taip pat.
— Ne, — vos įstengė pratarti ji. —To negali būti. Jis net nebuvo
apsisprendęs, ar jam važiuoti.
Donas išsitraukė iš burnos pieštuką ir gūžtelėjo pečiais.
— Naujienos sklinda greitai. Jis išvyko vakar, pirmu pasitaikiusiu
reisu. Keliaus dar kelias dienas.
— Bet man reikia su juo pasikalbėti.
— Dabar su juo neįmanoma susisiekti.
Donas matė, kaip įdėmiai jį stebi Šerilė. Dvi kitos sekretorės
šnabždėjosi sukišusios nosis.
Moteris išblyško.
— Bet vis tiek turėtų būti kaip nors įmanoma su juo susisiekti.
Juk jis negali tiek laiko keliauti.
— Šiuo metu jis gali būti bet kur. Juk jis Konge. Ten jie neturi
telefonų. Kai tik galės, jis atsiųs telegramą.
— Konge? Bet kodėl, po šimts, jis taip greitai išvyko? — su­
šnabždėjo Dženiferė.

290
 — Kas žino? — Donas pervėrė ją aštriu žvilgsniu. — Gal norėjo
iš čia išsinešdinti. —Jis matė čia pat stoviniuojančią Šerilę, kuri dėjosi
rūšiuojanti dokumentus.
Moteris, rodos, nebegalėjo blaiviai mąstyti. Ji persibraukė per
skruostą ranka. Vieną baisią akimirką Donas pamanė, kad ji tuoj tuoj
pravirks. Taip, gali būti kai kas blogiau už vaiką redakcijoje — tai
verkianti moteris su vaiku.
Giliai įkvėpusi ji susitvardė.
— Jeigu jūs su juo kalbėsitės, gal galėsite paprašyti, kad jis man
paskambintų? — įkišusi ranką į krepšį Dženiferė ištraukė dokumentų
prikimštą segtuvą, paskui — kelis suglamžytus vokus; kiek pasvars-
čiusi, sukišo juos atgal. — Ir perduokite jam šitai. Jis žinos, ką visa tai
reiškia.
Brūkštelėjusi laiškelį moteris išplėšė iš užrašų knygutės lapą ir
pakišo po aplanku. Segtuvą padėjo ant stalo, tiesiai priešais Doną.
— Žinoma.
Ji paėmė Doną už parankės. Deimantas ant jos piršto buvo rau­
dono trintuko dydžio.
— Ar tikrai pasistengsite, kad jis viską gautų? Tai išties labai svar­
bu. Neapsakomai svarbu.
— Suprantu. O dabar, jei nesupyksite, man tikrai reikia dirbti.
Šiuo dienos metu turime daugiausia darbų. Terminai spaudžia.
Dženiferė apniuko.
— Atleiskite. Tik labai prašau, pasistenkite, kad Amonis O’Ha-
ras visa tai gautų. Labai prašau.
Donas linktelėjo.
Ji laukė nenusukdama nuo jo akių, gal mėgindama save įtikinti,
kad šitas žmogus tikrai laikysis duoto žodžio. Paskui, dar kartą nužvel­
gusi redakciją, tarsi tikrindama, ar O’Haro tikrai čia nėra, ji paėmė
dukrelę už rankos.
— Labai atsiprašau, kad sutrukdžiau.
Atrodydama lyg ir mažesnė nei tada, kai čion įėjo, ji lėtai pasuko
prie durų, tarsi nė nenutuoktų, kur dabar eiti. Keli žmonės, susispietę
prie padėjėjo stalo, sužiuro į ją.

291
 — Kongas, — po minutėlės pratarė Šerilė.
— Reikia išjudinti iš mirties taško tą ketvirtą puslapį, — Donas
sėdėjo įbedęs į stalą akis. — Dėkime tą šokantį kunigą...

Beveik po trijų savaičių kažkam šovė į galvą sutvarkyti redakto­

riaus padėjėjo stalą. Tarp senų teksto ruošinių ir tamsiai mėlynų kalki­
nio popieriaus lapų buvo ir apšiuręs aplankas.
— Kas tasai B? — svarstydama aplanką atvertė laikinai einanti
sekretorės pareigas Dora. — Ar šie popieriai Bentinkui? Bet ar jis ne­
išvyko prieš du mėnesius?
Dėl kelionės išlaidų telefonu su kažkuo besideranti Šerilė neatsi­
gręždama pridengė ranka ragelį.
— Jeigu nesupranti, kam tie popieriai skirti, siųsk į biblioteką.
Ten gabenu viską, kas lieka be šeimininko. Tada Donas negali ant
nieko rėkti, — Šerilė minutėlę pagalvojo ir pridūrė: — Na, gal ir gali,
bet ne dėl nesutvarkytų popierių.
Aplankas atgulė į vežimėlį, kuriuo į rūsyje įrengtą archyvą buvo
gabenami seni laikraščio redakcijai priklausantys „Kas yra kas“ egzem­
plioriai ir oficialios parlamento posėdžių ataskaitos.
Ir tas aplankas ten dūlės kone keturiasdešimt metų.
TREČIA DALIS
Tarp musu vsks baigta

Vyras moteriai — žinute

 2003-ieji

Antradienį. Raudonajame liūte? Kas geresnio?

Džonas x

Ji jo laukia dvidešimt minučių; galiausiai jis ateina, abejingai

pasisveikina, atsiprašo. Interviu radijuje užtruko ilgiau, nei jis manė.
Paskui sutiko garso operatorių, su kuriuo kartu studijavo universitete,
šis norėjęs paplepėti. Būtų buvę nemandagu imti ir pabėgti.
O mane palikti sėdinčią aludėje nėra nemandagu, pagalvoja Elė,
bet nenori gadinti jam nuotaikos, todėl tik nusišypso.
— Gražiai atrodai, — sako jis paliesdamas jai skruostą. — Pasi­
darei šukuoseną?
— Ne.
— Aa. Vadinasi, graži kaip visada, — vos po vieno sakinio jis
pamiršo, kad pavėlavo.
Jis vilki tamsiai mėlynus marškinius ir samanų spalvos švarką;
kartą ji patraukė jį per dantį, esą tai — rašytojo uniforma. Santūru,
skoninga, brangu. Taip apsirengusį jį Elė įsivaizduoja ir tada, kai jiedu
ne kartu.
— Kaip Dubline?
— Vis bėgte ir bėgte, — Džonas nusivynioja nuo kaklo šali­
ką. —Turiu tokią naują žurnalistę Ros; jai atrodo, kad jos pareiga — į
paskutines penkiolika minučių sukišti kiek įmanoma daugiau. Tiesą
sakant, ji net suplanavo pertraukėles, kad galėčiau nubėgti į tualetą.
Ji juokiasi.

297
 — Gersi ko nors? — pamatęs, kad jos taurė tuščia, Džonas pa­
moja padavėjui.
— Baltojo vyno.
Elė daugiau neketino gerti; ji apskritai stengiasi mažinti, bet da­
bar jis čia, ir paširdžiuose susimezgę tokie mazgai, kuriuos atlaisvinti
gali tik alkoholis.
Jis plepa apie kelionę, apie parduotas knygas, pokyčius Dublino
uosto rajone. Elė stebi jį kalbantį. Ji kažkur skaitė, kad tikrąją žmogaus
išvaizdą teisingiausiai galima įvertinti per pirmąsias kelias susitikimo
minutes, o paskui lieka tik įspūdis, nuspalvintas to žmogaus išprovo­
kuotų minčių. Šitai ją guosdavo rytais, kai po išgertuvių nubusdavo
išpurtusiu veidu arba vos galėdavo praplėšti akis per mažai išmiegoju­
si. Man tu visada būsi gražus, mintyse tarė sau.
— Vadinasi, šiandien nedirbi?
Ji mėgina įsitraukti į pokalbį.
— Šiandien man laisva diena. Dirbau praėjusį sekmadienį, prisi­
meni? Bet vis tiek užsuksiu į biurą.
— Ką šiuo metu darai?
— Ai, nieko ypatinga. Radau įdomų laišką ir nusprendžiau pasi­
knisti archyvuose — gal dar ką nors aptiksiu.
— Laišką?
— Taip.
Džonas pakėlė antakį.
— Ne, tikrai nėra ko pasakoti, — gūžteli pečiais Elė. — Laiškas
senas. Rašytas pačioje septintojo dešimtmečio pradžioje, — nė pati
nesupranta, kodėl taip santūriai kalba, bet ji keistai pasijustų pradėjusi
atvirai reikšti emocijas. Ji baiminosi, kad Džonas nepamanytų, jog ji
turi kokių nors slaptų priežasčių toms emocijoms rodyti.
— Aa. Tada kritika buvo daug griežtesnė. Man patinka rašyti
apie tuos metus. Jei nori sukurti įtampą, tas metas puikiai tinka.
— Įtampą?
— Įtampą tarp to, ko norime, ir to, kas mums leidžiama.
Ji žiūri sau į rankas.
— Aha. Viską apie tai žinau.

298
 — Nuolatinis spaudimas, apribojimai... griežtos elgesio normos.
— Pakartok dar kartą, — ji žvelgia tiesiai jam j akis.
— Ne, — murma jis išsišiepdamas. — Ne restorane. Bloga mer­
gaitė.
Žodžių galia... Ji visada jį pergali.
Po stalu ji jaučia prie kojos priglaustą jo koją. Pasėdėję čia jiedu
eis į jos namus, ir ji galės mažiausiai valandą juo džiaugtis. To nepa­
kanka, niekada nepakanka, bet ji svaigsta vien apie tai pagalvojusi,
vien įsivaizduodama jį savo glėbyje.
—Ar tu... vis dar nori valgyti? — lėtai tardama žodžius klausia Elė.
— Viskas priklauso nuo...
Jie glosto vienas kitą žvilgsniais; ji šiame bare daugiau nieko ne­
mato, tik jį.
Jis sukruta kėdėje.
— Beje, kol nepamiršau... nuo septynioliktos vėl išvykstu.
— | kitą komandiruotę? — po stalu jos kojos dabar jau tarp jo
kojų. Elė stengiasi kontroliuoti savo žodžius. — Leidėjai tikrai tavęs
dyko nelaiko.
— Ne, — atsako jis abejingu balsu. — Atostogausiu.
Trumputė pauzė. Ir štai... Skausmas... tarsi kas būtų sugnybęs po
širdimi. Jai toji vietelė visada būna jautriausia.
— Tau gerai, — ji patraukia kojas. — Kur vyksti?
— Į Barbadosą.
— Į Barbadosą, — jai nepavyksta nuslėpti nuostabos. Jis neketi­
na keliauti po Britaniją, neketina apsigyventi kokio nors tolimo pus­
brolio trobelėje lietaus skalbiamame Devone. Barbadose neįmanoma
nuobodžiai atostogauti su šeima. Barbadosas — tai prabanga, baltas
smėlis, bikiniu apsitempusi žmona. Barbadosas — tai puiki kelionė,
tarsi patvirtinanti, kad jų santuoka tebėra gyva. Ir dar — galbūt jie
mylėsis.
— Nemanau, kad ten bus interneto ryšys; ir paskambinti bus
sudėtinga. Na, kad žinotum.
— Mirtina tyla...
— Galima sakyti ir taip.

299
 Ji neišmano, ką sakyti. Ji labai ant jo pyksta, nors puikiai supran­
ta, kad neturi tokios teisės. Kita vertus, ar jis kada nors jai ką žadėjo?..
— Vis dėlto nėra tokio dalyko kaip atostogos su mažais vai­
kais, — kalba jis gurkšnodamas. — Paprasčiausiai pakeisime vietą.
—Tikrai?
— Net nepatikėsi, kiek visko reikia gabentis. Tie nelemti vežimė­
liai, vaikiškos kėdutės, sauskelnės...
— Nė nepasakyčiau...
Kol atneša vyną, jie sėdi tylėdami. Jis pripila jai taurę, paduoda.
Tyla tęsiasi, tampa nebepakeliama, katastrofiškai nepakeliama.
— Ele, nieko nepadarysi, kad esu vedęs, — galiausiai prataria
jis. — Man labai gaila, jei tau skaudu, bet negaliu nevykti atostogauti
todėl, kad...
— ... kad aš pavyduliauju, — ji baigė sakinį. Pati savęs nekenčia
už tokį toną. Nekenčia savęs už tai, kad sėdi čia kaip zirzianti paau­
glė. Tačiau niekaip negali išmesti iš galvos Barbadoso ir nuojautų, kad
dvi savaites ji stengsis neleisti sau įsivaizduoti, kaip jis mylisi su savo
žmona.
Štai dabar aš turėčiau išeiti, pagalvoja ji keldama taurę. Štai tokią
akimirką bet kuris sveikai mąstantis žmogus susigraibytų savigarbos
likučius, pareikštų esąs vertas daugiau ir išeitų ieškoti kito, gebančio
atiduoti visą save, o ne numetančio nuvogtus priešpiečius ar skaudi­
nančio vienišais vakarais.
— Ar vis dar nori, kad važiuočiau pas tave?
Džonas atidžiai ją stebi, iš jo išraiškos aišku, kad atsiprašo, kad
supranta, kaip ją skaudina. Oi, tas vyras... Tas minų laukas...
— Taip, — atsako ji.

Laikraščių redakcijose susiformavusi hierarchija, ir biblioteki­

ninkai yra vieni iš žemiausiųjų. Jie ne taip žemai kaip valgyklos dar­
buotojai ar apsaugininkai, bet gerokai nutolę nuo straipsnių autorių,
redaktorių ar reporterių, besirūpinančių numerių sudarymu ir leidi­

300
nio išvaizda. Bibliotekininkai — pagalbinis personalas, nematomas,
nevertinamas, dirbantis tiems, kurie svarbesni. Bet atrodo, šito niekas
nepaaiškino ilgarankoviais marškinėliais vilkinčiam vyriškiui.
— Šiandien užsakymų nepriimame, — jis rodo į ranka parašytą
ir priklijuotą prie stalelio raštelį.

Atsiprašome, iki pirmadienio archyvas nedirba. Į visus klausi­

mus bus stengiamasi atsakyti internetu; prašytumepirmiausia
taip ir kreiptis, oypatingais atvejais skambinti tel. x3223.

Kai ji vėl pakėlė akis, vyriškio nebebuvo.

Taip, gal ji ir jaučiasi įžeista, bet tebegalvoja apie Džoną, apie tai,
kaip jis papurtė galvą prieš valandą vilkdamasis marškinius.
— Ohohoo, — pasakė jis kišdamas už kelnių juosmens marški­
nius. — Dar niekada nesu patyręs tokio pikto sekso.
— Nenuvertink, — lengvabūdiškai atsakė Elė pajutusi laikiną
palengvėjimą. Ji gulėjo išsidriekusi ant antklodės, pro stoglangį žiūrė­
dama į pilką spalio dangų. — Toks seksas geriau nei pyktis be sekso.
— Man patiko, — Džonas pasilenkė ir ją pabučiavo. — Man
visai patiko, kaip mane išnaudojai. Aš — paprastas instrumentas ma­
lonumui patirti.
Elė metė į jį pagalvę. Jis tebežiūrėjo tuo pačiu žvilgsniu, tik kiek
sušvelnėjęs, vis dar ja persiėmęs, vis dar mintimis klajodamas ten, kur
ką tik abu buvo. Jis buvoti.
— Kaip manai, ar būtų lengviau, jei seksas nebūtų toks geras? —
paklausė ji nusibraukdama nuo akių plaukus.
— Ir taip, ir ne.
Nes, jeigu ne seksas, tavęs čia nė nebūtų?..
Staiga nejaukiai pasijutusi ji atsisėdo.
— Gerai, — tarstelėjo Elė. Ji pabučiavo jam į skruostą, o paskui
dar ir į ausį. —Turiu nueiti į redakciją. Kai išeisi, užrakink duris, — ji
nutapnojo į vonią.
Suprasdama, kaip jį nustebino, Elė uždarė duris ir atsuko šalto
vandens čiaupą; vanduo garsiai kliokė gargaliuodamas vonios skylėje.

301
Ji prisėdo ant vonios krašto ir klausėsi, kaip jis vaikšto po kambarį;
turbūt ieško batų. Paskui jo žingsnius išgirdo prie pat durų.
— Ele? Ele?
Ji neatsiliepė.
— Ele, aš išeinu.
Ji laukė.
— Ilgai netrukus pasikalbėsime, žavuole, — jis du kartus pabel­
dė į duris ir išėjo.
Išgirdusi, kaip užsitrenkia lauko durys, ji taip išsėdėjo beveik de­
šimt minučių.
Vyriškis vėl ateina, kai ji jau rengiasi išeiti. Jis nešasi linguojančią
krūvą dokumentų — dvi dėžes — ir užpakaliu mėgina atidaryti duris,
kad vėl pradingtų.
—Jūs vis dar čia?
— Klaidingai parašėte žodį „ypatingais“. —Ji rodo į raštelį.
Jis pažvelgia ten, kur ji rodo.
— Šiuo metu pas mus labai mažai žmonių; gal galėtumėte? —jis
atsisuka į duris.
— Neišeikite! Prašau! — Elė pasilenkia virš stalelio ir sumojuoja
aplanku, kurį vyriškis jai buvo davęs. — Man reikia peržvelgti kai
kuriuos septintojo dešimtmečio pradžios laikraščius. Ir dar norėjau
kai ko jūsų paklausti. Gal atsimenate, kur radote tą medžiagą, kurią
man atidavėte?
— Apytikriai atsimenu. Kodėl klausiate?
— Aš... Kai ką radau. Laišką. Pamaniau, išeitų geras straipsnis,
jei tik giliau pasikapstyčiau ir paplėtočiau tą temą.
Vyriškis purto galvą.
— Dabar negaliu. Atleiskite, labai skubame išsikraustyti.
— Prašau, prašau, prašau! Per savaitgalį turiu šį tą išsiaiškinti.
Suprantu, kad tikrai esate labai užimtas, bet man tik reikia, kad pa­
rodytumėte, kur radote tuos dokumentus. O visa kita pati padarysiu.
Vyro plaukai susivėlę, ilgarankoviai marškinėliai apdulkėję. Ki­
taip nei visi bibliotekininkai, jis atrodo taip, tarsi knygas naudotų vie­
toj banglenčių, o ne dėliotų jas į krūveles.

302
 Jis išpučia skruostus, nutrenkia ant stalo dėžes.
— Gerai. Koks tas laiškas?
— Štai, — Elė išsitraukia iš kišenės voką.
— Menkai informacijos, — pažvelgęs sako jis. — Pašto dėžutės
numeris ir inicialai.
Jis kalba atžariai. Ji gailisi padariusi pastabą dėl rašybos klaidos.
— Žinau; pamaniau, jei turite ir daugiau tokių laiškų, gal galė­
čiau...
— Aš neturiu laiko...
— Paskaitykite, — neatlyžta ji. — Imkite. Tik paskaitykite... —
Elė nutyla prisiminusi, kad nežino jo vardo. Ji čia dirba dvejus metus,
bet nežino nė vieno bibliotekininko vardo.
— Roris.
— Aš —Elė.
— Žinau, kas jūs.
Ji pakelia antakius.
— Čia, apačioje, mes irgi permetame akimis pavardes po straips­
niais. Tikėsite ar ne, bet mes irgi pasikalbame. — Vyriškis žiūri į laiš­
ką. — Aš visiškai neturiu laiko, o už asmeniškus laiškus tikrai nesame
atsakingi. Net nežinau, kaip jis čia papuolė.
Brukdamas jai laišką jis pažvelgia į akis.
— Štai, y-p-a-t-i-n-g-a-i prašom.
— Tik dvi minutes, — ji nenuleidžia akių. — Rori, prašau.
Jis paima iš jos voką, ištraukia laišką ir skaito trypčiodamas. Bai­
gęs skaityti pakelia į ją akis.
— Na, sakykite, juk susidomėjote?
Jis patraukia pečiais.
— Susidomėjote, — nusišypso Elė. — Tikrai.
Jis įleidžia ją už stalelio ir mosteli nutaisęs nuolankaus tarno iš­
raišką.
— Laikraščius, kurių norite, atnešiu po dešimties minučių. Visus
neįrištus dokumentus dėjau į šiukšlių maišus ketindamas išmesti, bet
galite eiti su manimi. Pati peržiūrėsite, gal ką nors ir atrasite. Tik nieko
nesakykite mano viršininkui. Ir nesitikėkite, kad padėsiu.

303
 *

Ji čia jau tris valandas. Jau pamiršo septinto dešimtmečio pra­

džios laikraščių krūvą; dabar sėdi dulkėto rūsio kampe beveik nepaste­
bėdama vyrų, pro šalį nešiojančių dėžes su užrašais 1967-ųjų rinkimai,
1982-ųjų birželio — liepos traukinių katastrofos. Elė rausiasi po šiukšlių
maišus, sklaido stirtas dulkėtų popierių, išmargintų vaistų nuo peršali­
mo, toniko ir seniai pamirštų cigarečių firmų reklamomis; jos rankos
juodos nuo dulkių ir seno spaustuvinio rašalo. Ji sėdi ant apverstos dė­
žės, popieriaus šūsnis krauna į augančias aplinkui netvarkingas krūvas,
ieškodama mažesnių nei A3 formato lapų, žvalgydamasi rankraščio.
Ji tokia įsijautusi į savo darbą, kad net pamiršta žvilgtelėti į mobilųjį
ir pasitikrinti, ar niekas neparašė žinutės. Trumpam netgi pamiršta tą
valandą, kurią savo namuose praleido su Džonu, nors paprastai šie
įspūdžiai peni jos vaizduotę dar kelias dienas.
Viršuje, žinių redakcijos kabinete, tiksliau, ten, kas iš jo liko, virė
darbas — buvo virškinamos ir išspjaunamos dienos naujienos, nuo­
lat kas valandą atnaujinamos žinios, atsižvelgiant į skaitmeniniu būdu
gaunamus faktus rašomi ir atmetami straipsniai. Tamsiuose rūsio kori­
doriuose galėtum pamanyti, kad visa tai dedasi kitame žemyne.
Apie pusę šeštos ateina Roris, nešinas dviem plastikiniais puode­
liais su arbata. Vieną puodelį paduoda jai, ir atsirėmęs į tuščią doku­
mentų spintą pučia savo arbatą.
— Kaip sekasi?
— Niekaip. Daugybė naujovių sveikatą gerinančių priemonių
pasaulyje, daugybė žinučių, skelbiančių neaiškių Oksfordo koledžų
kriketo komandų rezultatus, bet jokių už širdies griebiančių meilės
laiškų.
—Tokie darbai visada atima daug laiko.
— Suprantu. Tiesiog tas laiškas buvo vienas iš tų... — Elė pakelia
prie lūpų puodelį. — Net nežinau. Aš jį perskaičiau ir niekaip negalė­
jau pamiršti. Norėjau išsiaiškinti, kas atsitiko. Kaip sekasi kraustytis?
Jis sėdi ant dėžės už kelių pėdų nuo jos. Jo rankos nešvarios nuo
dulkių, net kakta suodina.

304
 — Beveik baigiam. Negaliu patikėti, kad mano bosas net profe­
sionalams neleido tvarkyti archyvo.
Bibliotekos vadovas šiame laikraštyje dirba nuo neatmenamų lai­
kų; apie jį sklinda legendos kaip apie didžiulį talentą, galintį iš bet
kokio migloto pasakojimo atpažinti laikraščio datą ir turinį.
— Kodėl neleido?
Roris atsiduso.
— Baiminosi, kad jie ko nors nepadėtų į netinkamą vietą, kad
nepraganytų kokios nors dėžės. Aš jam vis kartoju, kad anksčiau ar
vėliau vis tiek viskas bus suskaitmeninta, bet juk žinote, kokie jam
svarbūs popieriniai egzemplioriai...
— Kelerių metų senumo jūsų laikraščiai?
— Manau, kad specializuoti laikraščiai aštuoniasdešimties metų,
o iškarpos ir su jomis susiję dokumentai — šešiasdešimties. O baisiau­
sia, kad jis žino, kur koks egzempliorius yra.
Kai kuriuos popierius ji ima krauti atgal į maišą.
— Gal man reikėtų užsiminti jam apie šį laišką. Gal jis galėtų
pasakyti, kas jį parašė.
Roris sušvilpia.
— Galite pasakyti, jei neprieštarausite, kai jis paprašys laišką grą­
žinti. Jis negali pakęsti, kai kas nors dingsta iš archyvo. Kai jis išva­
žiuoja namo, mes stengiamės nors šiek tiek to šlamšto išmesti, kitaip
tektų prikimšti dar kelis kambarius. Jeigu jis sužinotų, kad atidaviau
aplanką su senais dokumentais, turbūt mane atleistų.
Elė vypteli.
— Vadinasi, niekada nesužinosiu, — teatrališkai sako ji.
— Ko nesužinosite?
— Kas nutiko maniesiems po nelaiminga žvaigžde gimusiems
įsimylėjėliams.
Roris susimąsto.
— Ji pasakė „ne“.
— Oi, senas romantike...
— Ji būtų per daug praradusi.
Elė žiūri į jį pakreipusi galvą.

305
 — Iš kur žinote, kad laiškas buvo adresuotas jai?
—Juk tada moterys nedirbdavo, tiesa?
— Laiškas rašytas tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimtaisiais.
Vargu ar jis rašytas sufražistės.
— Parodykite, — Roris ištiesia ranką norėdamas paimti laiš­
ką. — Na, gerai, gal ji ir turėjo darbą. Bet, kiek atsimenu, laiške mi­
nimas traukinys. Manau, moteris tikrai nerašytų apie tai, kad važiuoja
kitur imtis naujo darbo, — jis vėl skaito laišką rodydamas atskiras
eilutes. —Jis jos prašo keliauti kartu. Moteris vyro neprašytų. Tik jau
ne tais laikais.
—Jūs labai stereotipiškai žvelgiate į vyrus ir moteris.
— Ne. Tik aš labai daug laiko praleidau čia, paniręs į praeitį, —
jis pamoja ranka. — Dabar ši šalis kitokia.
— O gal laiškas nebuvo rašytas moteriai, — Elė erzina Rorį. —
Gal jis rašytas kitam vyrui.
— Ne. Homoseksualumas tada dar buvo nelegalus, juk taip?
Laiške būtų užuominų, kad viską reikia daryti slaptai, ar kas nors pa­
našaus.
— Bet juk ir užsimenama apie slaptumą.
— Paprastas romanas, — sako jis. — Labiausiai tikėtina.
— Kas čia kalba? Patyrusiojo balsas?
— Cha! Tik jau ne aš, — jis grąžina jai laišką ir atsigeria arbatos.
Jo pirštai ilgi ir buki. Darbininko, bet ne bibliotekininko rankos,
išsiblaškiusi pamano Elė. Beje, o kaip turėtų atrodyti bibliotekininko
rankos?
— Vadinasi, niekada nebuvote užmezgęs romano su ištekėjusia
moterimi? — ji dirsteli į jo bevardį pirštą. — O gal jūs esate vedęs ir
apskritai niekada nebuvote užmezgęs jokio romano?
— Ne. Ne, ne ir dar kaną ne. Niekada nebuvau užmezgęs jo­
kių romanų. Niekada nebuvau su niekuo susipainiojęs. Noriu gyventi
paprastai, — Roris linkteli rodydamas į laišką, kurį Elė jau dedasi į
rankinę. —Tokie dalykai niekada gerai nesibaigia.
— Ką? Vadinasi, nepaprasta, iškart neišsiskleidusi meilė būtinai
turi baigtis tragiškai? — ji pati supranta, kad kalba tarsi gindamasi.

306
 — Aš taip nesakiau.
— Ne, sakėte. Jau anksčiau sakėte, kad, jūsų manymu, ji atsakė
u
„ne .
Jis baigia gerti arbatą, sulanksto puodelį ir meta į šiukšlinę.
— Baigsime po dešimties minučių. Verčiau jau čiupkite, ko no­
rite. Parodykite, ko dar neperžiūrėjote, ir aš viską padėsiu kur nors
nuošaliau.
Elei renkantis daiktus vyras sako:
— Kad ir kaip būtų, aš tikrai manau, kad ji pasakė „ne“. — Jo
veido išraiška nesuprantama. — Bet ar būtinai tai turėtų būti blogiau­
sias pasirinkimas?
 Vis tiek tave myliu — net jei manęs išvis nėra, net jei
nėra meilės, net jei nėra gyvenimo, — myliu tave.

Zelda Skotui Ficdzeraldui — laišku

 17

Elės Heivert gyvenimas — tikra svajonė. Ji dažnai sau tai kartoja

iš vakaro padauginusi baltojo vyno, kamuojama pagirių ir graužiama
melancholijos, nubudusi savo tobulame butelyje, kur niekas niekada
nesujaukia įprastos kasdienybės. (Slapčia ji nori katės, bet baiminasi
tapti tokia kaip visos.) Elė dirba žurnaliste nacionaliniame laikraštyje,
džiaugiasi paklusniais plaukais ir lieknu kūnu, kuris putlus tik ten, kur
reikia, ir yra ganėtinai graži, kad patrauktų dėmesį, o paskui apsimes­
tų, jog tas dėmesys ją žeidžia. Ji turi aštrų liežuvį — mama sako, kad
per aštrų, — niekada kišenėje neieško sąmojingo žodžio, turi kelias
kreditines korteles ir nedidelį automobilį, kurį gali išlaikyti be vyriškio
pagalbos. Susitikusi mokyklos laikų pažįstamus ir pradėjusi pasakoti
apie savo gyvenimą Elė pajunta jų pavydą — ji dar ne tokio amžiaus,
kai gyvenimas be vyro ar vaikų vadinamas nepavykusiu. Susitikusi su
vyrais ji mato, kaip šie ima skaičiuoti jos privalumus — geras darbas,
puiki išvaizda, humoro jausmas; tikra dovanėlė, kurios verta siekti.
Na, pastaruoju metu ji gal ir pajuto, kad ta svajonė po truputį
blėsta, kad žavesys, kuriuo ji garsėjo redakcijoje, pasirodžius Džonui,
,sklaidosi; kad santykiai, anksčiau suteikdavę energijos, dabar ima ne­
pavydėtinai varginti, tačiau šito stengiasi nedramatizuoti. Kad ir kaip
būtų, viskas daug lengviau, kai tave supa panašūs žmonės — daug
geriantys, triukšmingai švenčiantys žurnalistai ir rašytojai, lengvabū­
diškai užmezgę pražūtingus romanus, namuose palikę nelaimingus
partnerius, kurie, pavargę nuo ignoravimo, galiausiai ir patys susiran­
da meilužius. Elė — viena išjų, viena iš jų būrio, gyvenanti žvilgančių
žurnalų puslapių gyvenimą, kurio troško nuo tada, kai suprato norinti

311
rašyti. Jai sekasi, yra netekėjusi, savanaudė. Elė Heivert tikrai laimin­
ga. Na, laiminga tiek, kiek žmogus apskritai gali jaustis laimingas.
Be to, niekas niekada negauna visko, ko nori, nuolat sau primena
Elė, kai nubudusi mėgina prisiminti, kieno svajonę jai reikia gyventi.

— Su gimtadieniu, sena šliundra! — Korina ir Nikė laukia kavi­

nukėje, mojuodamos ir plekšnodamos per jai paruoštą kėdę; Elė bėga
pas jas mosuodama rankine. — Ateik, ateik! Ooooi> kaip vėluoji. Da­
bar jau turėtume būti darbe.
— Atsiprašau. Uždelsiau išeiti.
Jos susižvalgė; Elė nujaučia, kad draugės įtaria ją buvus su Džonu.
Ji nusprendžia nesakyti, kad iš tikrųjų laukė, kol atneš paštą. Norėjo
pažiūrėti, ar jis nieko neatsiuntė. Ir dabar Elė kvailai jaučiasi privertusi
drauges laukti ištisas dvidešimt minučių.
— Kaip jautiesi būdama tokia sena? — Nikė nusikirpo plaukus.
Jie šviesūs, tik dabar trumpi ir banguoti. Dabar ji panaši į angeliu­
ką. — Užsakiau tau liesos latės. Manau, nuo dabar tau teks itin rūpin­
tis savo svoriu.
—Trisdešimt dvejų — ne tokia jau ir sena. Bent jau mėginu save
tuo įtikinti.
— O man kelia siaubą, — sako Korina. — Trisdešimt vieneri
skamba kaip šiek tiek per trisdešimt, na, formaliai žiūrint, galima sa­
kyti, kad tau — gerokai per dvidešimt. O trisdešimt dveji jau grėsmin­
gai arti trisdešimt penkerių.
— O nuo trisdešimt penkerių — tik vienas žingsnelis iki ke­
turiasdešimties. — Žiūrėdama į veidrodį, kabantį už minkštasuolio,
Nikė pasitvarko plaukus.
— Ir jums gražaus gimtadienio, — sako Elė.
— Oi! Mes tave mylėsime ir tada, kai būsi susiraukšlėjusį, vieni­
ša, apsitempusi dideliausiomis kūno spalvos kelnaitėmis. — Jos deda
ant stalo du krepšelius. — Štai tau dovanos. Ir nė vienos negalima
nešti pakeisti.

312
 Dovanas jos išrinko nuostabias, kokias gali išrinkti tik senos
draugės. Korina jai nupirko šviesiai pilkas kašmyro kojines — tokias
minkštas, kad Elei sunku susilaikyti jų neužsimovus tiesiog čia. Nikė
padovanojo čekį į nepadoriai brangų grožio saloną.
— Užsisakysi procedūrą veidui nuo senėjimo, — piktžodžiauja
ji. — Arba tokia procedūra, arba botoksas.
— O mes labai gerai žinome tavo požiūrį į injekcijas.
Jos širdis kupina meilės ir dėkingumo draugėms. Daugybę vaka­
rų jos yra kartojusios viena kitai, kad jaučiasi esančios naujos šeimos
narės, kad bijo, jog kuri nors nesusirastų draugo ir nepaliktų kitų vie-
nišauti. Nikė turi naują draugą, kuris, rodos, skirtingai nei visi kiti,
teikia daug vilčių. Jis pasiturintis, geras, stengiasi vis pakurstyti jos
dėmesį. Nikė jau dešimt metų bėgioja nuo vyrų, kurie gražiai su ja
elgiasi. Korina visai neseniai nutraukė metus trukusį romaną. Ji sako,
kad vyrukas buvo mielas, bet galiausiai jie ėmė bendrauti kaip brolis ir
sesuo; „o aš tikėjausi, kad iki taip nutinkant, susituoksime ir susilauk­
sime poros vaikų“.
Jos rimtai nekalba apie tą siaubą, kad galbūt jų traukinukas jau
nuvažiavo, kaip dažnai mėgsta papostringauti jų tetulės ir motinos.
Jos nemini fakto, kad dauguma draugų vyrų susitikinėja su penkeriais
ar dešimčia metų jaunesnėmis už jas. Bičiulės juokauja apie gėdingą
senėjimą. Jos tariasi su draugais gėjais, kurie pažada „per dešimtį metų
parūpinti joms vaikelių“, jei visi liks vienišiai, nors nė viena pusė neti­
ki, kad kada nors gali taip nutikti.
— Ką jis tau padovanojo?
— Kas? — nekaltai klausia Elė.
— Ponas rašytojas. O gal dėl jo ir pavėlavai?
— Ji jau po injekcijos, — kikena Korina.
— Kokios jūs bjaurios. — Elė atsigeria drungnos kavos. — Aš...
aš jo dar nemačiau.
— Bet judu kažkur eisitž — klausia Nikė.
— Gal ir eisim, — atsako. Staiga ji supyksta, kad draugės va taip
į ją žiūri, kad mato ją kiaurai. Pyksta ir ant savęs, kad nesugalvojo jam
jokio pateisinimo. Ji pyksta ant jo, kad to pateisinimo reikia.

313
 — Ele, ar jis tau apskritai skambino?
— Ne. Bet dar tik pusė devintos... O, Dieve, desimtą valandą tu­
riu būti redaktorių susirinkime, o dar nesugalvojau jokios geros temos.
— Vaje, koks mulkis, — Nikė pasilenkia ir ją apkabina. — Mes
tau nupirksime gimtadienio pyragėlį, gerai, Korina? Pabūkite čia, at­
nešiu glaistytą keksiuką. Surengsime ankstyvą gimtadienio arbatėlę.
Ir tada Elė išgirsta tylų mobiliojo signalą. Ji atstumia dangtelį.

Su gimtadieniu, žavuole. Dovaną gausi vėliau. X

— Jis? — klausia Korina.

— Taip, — išsišiepia Elė. — Dovana, rodos, bus vėliau.
— Kaip ir jis pats, — suprunkščia Nikė, grįžusi su glaistytu kek­
siuku. — Kur jis tave vesis?
— Eee... nerašo.
— Parodyk, —Nikė čiumpa mobilųjį. — Ką, po velnių, tai reiškia?
— Nike... — Korina stengiasi ją įspėti.
—Taip; „Dovaną gausi vėliau. Bučinukas.“ Labai jau miglota, ką?
— Juk čia jos gimtadienis.
— Būtent. Ir todėl jai nederėtų šifruoti kažkokių niekam tikusių
pusiau skustų, pusiau luptų žinučių, atsiųstų kažkokio nesusitupėjusio
draugužio. Ele, mieloji, ką gi tu daruti
Elė suakmenėjo. Nikė sulaužė nerašytą taisyklę: jos nieko viena
kitai nesakys, kad ir koks kvailas būtų pradėtas romanas — visada
parems viena kitą, nerimaus dėl to, kas taip ir liks nepasakyta, niekada
viena kitai neištars tokių frazių kaip „Ką tu darai?“
— Viskas gerai, — sako ji. —Tikrai.
Nikė žiūri į ją.
— Tau trisdešimt dveji. Tu jau beveik metus susipančiojusi su
tuo žmogumi, tu jį myli, bet gimtadieniui nusipelnei tik kažkokios
niekingos žinutės, sakančios arba net nesakančios, kad judu nežinia
kada susitiksite miglotoje ateityje? Nejau meilužės neturėtų gauti do­
vanų bent jau brangių apatinių? Arba šaunaus savaitgalio Paryžiuje?
Korina raukosi.

314
 — Atleisk, Korina. Kalbu, kad kalbėčiau. Ele, mieloji, beprotiš­
kai tave myliu. Betgi, tikrai, kas tau iš viso to?
Elė sėdi nudūrusi akis į kavos puodelį. Gimtadienio džiaugsmas
slūgsta.
— Aš jį myliu, — paprastai atsako.
— O jis tave ar myli?
Ūmai ji pajunta Nikei neapykantą.
— Ar jis žino, kad tu jį myli? Ar gali priversti jį mylėti?
Elė pakelia akis.
— Kalbu iš savo patirties, — sako Nikė.
Kavinukė nutyla. O gal tik joms taip atrodo.
Elė sukruta kėdėje.
Korina vis dar dėbso į Nikę, kuri patraukia pečiais ir paima kek­
siuką.
— Ir vis dėlto... Su gimtadieniu, a? Gal kas nori dar kavutės?

Ji sėdasi už stalo, prie kompiuterio. Ant stalo nieko nėra. Jokio

raštelio, pranešančio, kad priimamajame jos laukia gėlių puokštė. Jo­
kių saldainių ar šampano. Elektroninio pašto dėžutėje yra aštuonioli­
ka laiškų, neskaičiuojant visokio šlamšto. Mama, prieš metus įsigijusi
kompiuterį ir vis dar po kiekvieno sakinio dedanti šauktukus, atsiun­
tė jai laiškelį, kuriame linki gražaus gimtadienio! ir rašo, kad „šuo
sveiksta po klubo sąnario operacijos! 0 pati operacij a
kainavo daugiau nei toji, kuri buvo a t l i k t a močiutei
Hei v er t ! ! ! “ Skilties redaktoriaus sekretorė atsiuntė priminimą apie
rytinį posėdį. Bibliotekininkas Roris atsiuntė laiškelį, kuriame kvie­
čia kiek vėliau nusileisti į rūsį, bet tik iki ketvirtos, nes po keturių
jie jau bus naujose patalpose. Iš Džono — nė žodžio. Nė kukliausio
kruopščiai užslaptinto sveikinimo. Elės nuotaika subjūrsta; ji susirau­
kia pamačiusi į jos kabinetą žingsniuojančią Melisą ir paskui tipenan­
tį Rupertą.
Naršydama ant stalo sukrautus popierius Elė susivokia papuolusi
į bėdą. Ji leido sau taip įsijausti į laišką, kad dabar beveik nieko neturi

315
pasakyti apie septintojo dešimtmečio pradžios leidinius, neturi jokių
kontrastingų pavyzdžių, kurių prašė Melisa. Elė keikiasi, kad tiek laiko
praleido kavinukėje, taisosi plaukus ir, čiupusi arčiausiai padėtą doku­
mentų aplanką, kad nors atrodytų įnikusi į darbus, laukia susidūrimo.
— Vadinasi, sveikatos puslapiai jau daugmaž parengti ir pati­
krinti, taip? Ar turim straipsnį apie artritą? Norėjau, kad būtų pateikti
ir alternatyvūs gydymo būdai. Ar radote artritu sergančių įžymybių?
Nuotraukos pagyvintų vaizdą, nes šitie piešinėliai nuobodoki.
Elė šiurena popierius. Jau beveik vienuolikta. Ar daug jam būtų
kainavę atsiųsti gėlių? Gėlių parduotuvėje galėjo sumokėti grynaisiais,
jei tikrai bijo, kad kas nors perskaitys jo kredito kortelės informaciją;
juk jau yra taip daręs.
Gal jis jau vėsta. Gal kelionė į Barbadosą — tai mėginimas at­
naujinti santykius su žmona? Gal pasakodamas apie atostogas jis, kaip
tikras bailys, mėgino pasakyti, kad dabar ji jam jau nebe tokia svarbi,
kokia kadaise buvo. Elė perbėga akimis ankstesnes telefonu siųstas jo
žinutes stengdamasi įžiūrėti, ar tuose žodžiuose nėra akivaizdžių atvė­
simo žymių.

Šaunus gabalas apie karo veteranus. X

Laisva per pietus? Užsuksiu apie 12.30. Dž

Šįvakar negaliu kal bėti . Kai t i k galėsiu,

parašysiu. X

Beveik neįmanoma pasakyti, ar žinučių tonas keičiasi; taip mažai

parašyta. Prislėgta įvairiausių minčių ir stačiokiškų bičiulių pastabų
Elė atsidūsta. Ką, po šimts, ji sau mano? Juk tiek mažai prašo. Kodėl?
Nes bijo, kad paprašius daugiau, jis pasijus įvarytas į kampą, ir viskas
pražus. Elė juk visada žinojo, kokia jos padėtis. Ji negali skųstis, kad
buvo suvedžiota. Bet kiek, matuojant sveiku protu, yra tas „mažai“?
Viena yra žinoti, kad esi aistringai mylima, bet susiklosčiusios aplin-

316
kybės neleidžia būti kartu su mylimuoju, ir visai kas kita, kai nėra nė
ženklo to kazkoykas palaikytų santykius.
— Ele?
— Mm? — ji pakėlė akis ir pamatė į ją susmigusias dešimt porų
akių.
— Ketinai pasidalyti su mumis idėjomis pirmadienio leidi­
niui. — Melisos žvilgsnis tiesus ir kiaurai veriantis. — Žadėjai pamąs­
tyti apie straipsnį „tada ir dabar“.
— Taip, — sako Elė ir sklaido aplanke sudėtus lapus, mėginda­
ma nuslėpti nuoraudį. —Taip... Na, pamaniau, kad būtų įdomu tie­
siogine prasme pavartyti senus puslapius. Pamaniau, kad būtų įdomu
palyginti anuometinių ir dabartinių žurnalistų darbą.
— Taip, — sako Melisa. —To aš tavęs ir prašiau praėjusią savai­
tę. Tu turėjai parodyti, ką radai.
— Oi, atleiskite. Tie numeriai vis dar archyve. Bibliotekininkus
kamuoja lengva paranoja — jiems labai svarbu, kad išsikraustant vis­
kas būtų savo vietose, — mikčioja Elė.
— Kodėl nenusikopijavai to, ko reikėjo?
— Aš...
— Ele, tu nespėsi. Maniau, kad susitvarkei jau prieš kelias die­
nas, — Melisos balsas ledinis. Visi kiti kabinete sėdi nuleidę galvas,
nenorėdami tapti neišvengiamos egzekucijos liudininkais. — Gal
nori, kad tavo užduotį patikėčiau kam nors kitam? Gal kokiai nors
labiau įpratusiai dirbti merginai?
Ji aiškiai mato, svarsto Elė, kad jau daugelį mėnesių darbas man
toli gražu nėra svarbiausia. Melisa puikiai supranta, kad mano mintys
kitur — sujauktoje viešbučio lovoje arba dar nematytuose jo namuo­
se, nuolat šnekučiuojantis su žmogumi, kurio šalia nėra. Daugiau nie­
ko nėra, tik jis, ir Melisa mato mane kiaurai.
Melisa įbedusi žvilgsnį į lubas.
Staiga Elė neįtikėtinai aiškiai suvokia, kokia kebli jos padėtis.
— Ee, aš radau šį tą geriau, — staiga sako ji. — Pamaniau, kad
jums tai labiau patiks. —Vokas guli tarp kitų popierių, ir išėmusi laiš­
ką Elė paduoda jį viršininkei. — Ketinau pasigilinti atidžiau.

317
 Melisa perskaito trumpą laišką ir suraukia kaktą.
— Ar žinome, kas rašė laišką?
— Dar ne, bet aš aiškinuosi. Pamaniau, būtų puikus straipsnis,
jei išsiaiškinčiau, kas tiems žmonėms nutiko, ar galiausiai jie liko kartu.
Melisa linksi.
—Taip. Panašu j nesantuokinius ryšius. Septintojo dešimtmečio
pradžioje šitai turėjo būti tikras skandalas, ką? Šią temą galima panau­
doti svarstant, kaip pasikeitė moralė. Kaip greitai viską išsiaiškinsi?
— Jau zonduoju padėtį.
— Išsiaiškink, kas nutiko, ar juos atstūmė visuomenė.
— Jeigu jie susituokė, gali būti, kad nenorėjo viešai skelbtis, —
pareiškia Rupertas. — Tada tokie dalykai buvo gerokai reikšmingesni
nei dabar.
—Jeigu prireiks, pažadėk, kad išsaugosi anonimiškumą, — sako
Melisa. — Vis dėlto būtų idealu, jei pavyktų gauti jų nuotraukų bent
jau iš tų laikų, kai buvo rašytas laiškas. Šiandien būtų sunku juos at­
pažinti.
— Aš jų dar neradau, — Melisa įsitempė, ir Elė suprato, kad
nereikėjo to sakyti.
— Bet surasi. Jeigu reikia, pasitelk į pagalbą žinių redakcijos
žurnalistus. Jie įgudę tyrinėti ir ieškoti. Beje, tikrai norėčiau sulaukti
straipsnio kitą savaitę. Tačiau pirmiausia sutvarkykite probleminius
puslapius. Iki darbo pabaigos norėčiau pavyzdžių, kad galėčiau su­
dėlioti dvigubo puslapio maketą. Gerai? Susitiksime rytoj tuo pačiu
metu. — Ji jau suko prie durų, siūbuodama tobulai apkirptais plau­
kais, tarsi būtų nužengusi iš šampūno reklamos.

— Oo, ponia iš rašybos konkurso.

Ji randa jį sėdintį valgykloje. Elei atsisėdus priešais, jis išsitraukia
iš ausų ausines. Roris skaito vadovą po Pietų Ameriką. Tuščia lėkštė
byloja apie jau suvalgytus pietus.
— Rori, patekau į didelę bėdą.

318
 — Žodį „pasikiškiakopūsteliaudamas“ parašėte su „eu“?
— Neprikandau liežuvio kalbėdama su Melisa Bakingam ir da­
bar turiu parengti straipsnį gyvenimo būdo puslapiams „Istorijų isto­
rija apie meilę“.
— Prasitarėte jai apie laišką?
— Neturėjau išeities. Privalėjau ką nors pasakyti. Ji taip į mane
žiūrėjo, jog pamaniau, kad perkels į nekrologų skyrių.
— Oo, vadinasi, bus įdomu.
— Žinau. Bet prieš tai man reikės perversti visų tūkstantis de­
vyni šimtai šešiasdešimtųjų numerių probleminius puslapius ir surasti
šiuolaikinius jų atitikmenis moralės požiūriu.
— Viskas paprasta, tiesa?
— Taip, bet užima daug laiko, o aš turiu padaryti begalę kitų
darbų, ne tik aiškintis, kas nutiko paslaptingiesiems įsimylėjėliams. —
Elė viltingai nusišypso. — Nemanau, kad kaip nors galėtumėte man
padėti...
— Atsiprašau. Aš irgi iki ausų įklimpęs. Kai nusileisiu į apačią,
ištrauksiu visus tų metų laikraščių rinkinius.
— Bet toks ir yra jūsų darbas, — protestuoja Elė.
Jis nusišypso.
— Taip. O jūsų — rašyti ir tirti.
— Šiandieną mano gimtadienis.
— Tai sveikinu su gimtadieniu.
— Oi, koks jūs nuoširdus.
— O jūs pernelyg įpratusi, kad viskas klostytųsi taip, kaip nori­
te. — Roris jai šypsosi; Elė žiūri, kaip jis pasiima knygą ir MP3 grotu­
vą. Eidamas durų link vyras pakelia ranką atsisveikindamas.
Tu nė nenutuoki, pamano Elė, kai jam už nugaros užsidaro du­
rys, kaip labai klysti.

Man dvidešimt penkeri, turiu pusėtiną darbą, bet

ne tokį gerą, kad įgyvendinčiau viską, ko trokštu —
noriu turėti namą, automobilį ir žmoną.

319
 Labai gali būti, kad žmoną įsigysi kartu su namu ir automobiliu,
murma Elė sklaidydama išblukusį laikraštį. Ir dar kartu su skalbimo
mašina. Galbūt skalbyklė ir turėtų būti svarbiausia.

Pastebėjau, kad dauguma mano draugu jau vedę;

po vestuvių jų gyvenimo lygis akivaizdžiai nusmuko.
Aš trejus metus nuolat bendrauju su mergina ir labai
norėčiau ją vesti. Prašiau jos palaukti trejus metus,
kol galėsime susituokti, kol galėsime susikurti geresnį
gyvenimą, bet ji sako neketinanti manęs laukti.

Treji metai, mąsto Elė. Nekaltinu jos. Vargu ar ji susidarė įspūdį,

kad tu liepsnoji aistra, ką?

Arba mes turime susituokti šiais metais, arba ji

už manęs apskritai netekės. Man atrodo, toks požiūris
neprotingas, nes aš aiškiai išdėsčiau, kad dabar jai
tektų gyventi prasčiau. Kaip manote, ar yra dar koks
nors argumentas, kurį galėčiau pridurti savo pozicijai
sustiprinti?

— Ne, bičiuli, — garsiai prataria Elė, į kopijuoklį kišdama dar

vieną seno laikraščio puslapį. — Manyčiau, tu kuo aiškiausiai viską
išdėstei.
Ji grįžta prie stalo, atsisėda ir iš aplanko ištraukia suglamžytą ran­
ka rašytą laišką.

Mano brangiausia ir vienintele meile... Jei neateisi,

žinosiu: kad ir ką vienas kitam jautėme, to nepakanka.
Nekaltinsiu tavęs, brangenybe. Suprantu, kad pastarosios
savaitės tau buvo nepakenčiamai įtemptos, ir aė skaudžiai
juntu tos naštos svorį. Negaliu pakęsti minčių apie tai, kad
dėl mano kaltės tau sunku.

320
 Elė iš naujo skaito ir skaito šiuos žodžius. Net ir po tokios daugy­
bės metų jie skamba aistringai ir galingai. Kam kęsti niekingus žodžius
„aš išdėsčiau, kad dabar jai tektų gyventi prasčiau“, kai gali klausytis
kitokių: „Žinok, kad mano širdis ir viltys — tavo rankose“? Nepažįs­
tamai pirmojo laiško adresantei ji linki sėkmės, sprunkant nuo tokio
draugo.
Elė puola tikrinti elektroninio pašto, paskui — mobiliojo. Jai
trisdešimt dveji. Ji myli žmogų, kuris vedęs kitą. Bičiuliai jau ima kal­
bėti, kad tokia situacija absurdiška, ir Elė tų draugų nekenčia supras­
dama, kad jie teisūs.
Ji kramto pieštuko galą; paima laikraščio puslapio kopiją ir vėl

Paskui Elė kompiuterio ekrane išsikviečia naują elektroninės ži­

nutės laukelį ir net gerai visko neapmąsčiusi, pradeda rašyti:

Vienintelė dovana, kurios tikrai noriu

gimtadienio proga, tai galimybė suprasti,
ką tau reiškiu. Noriu, kad nuoširdžiai
pasikalbėtume, kad galėčiau pasakyti, ką
tau jaučiu. Man reikia žinoti, ar mums būtų
įmanoma kurti bendrą ateitį.

Paskui priduria:

Myliu tave, Džonai. Myliu tave taip, kaip

gyvenime dar nieko kito nemylėjau, ir šitai
jau veda mane iš proto.

Jos akys pritvinko ašarų. Rankos tiesiasi prie laukelio „siųsti“.

Redakcijos kabinetas tarsi susitraukia. Elė tarsi nė negirdi prie greti­
mo stalo telefonu kalbančios sveikatos skilties redaktorės Karolinos,
nemato linguojančiame aptvare, už stiklo, dirbančio langų valytojo,
nesiklauso kitame kabineto gale žinių redaktoriaus ir reporterio ginčo,

321
nepastebi, kad po jos kojomis nebėra kilimėlio. Ji nieko nemato, tik
mirksintį žymeklį, parašytus žodžius, savo ateitį, pliką nuogą išdėstytą
kompiuterio ekrane.

Myliu tave taip, kaip gyvenime dar nieko kito

nemylėjau.

Jeigu dabar šitai išsiųsiu, svarsto ji, viskas bus nulemta. Tada jau
aš turėsiu valdyti padėtį. O jei atsakymas bus kitoks nei noriu, guo-
siuosi nors tuo, kad apskritai to atsakymo sulaukiau.
Smilius lengvai uždėtas ant pelės, žymeklis — ties laukeliu „siųsti“.
Irjau niekada nebepaliesiu to veido, nebebuciuosiu tų lūpų, nebe­
jausiu tų rankų. Nebegirdėsiu, kaipjis ištaria „Elė Heivert“taip, tarsijau
vien žodžiai būtų didžiausia brangenybė.
Suskamba ant jos stalo padėtas telefonas.
Krūptelėjusi Elė pažvelgia į telefoną, tarsi būtų pamiršusi, kur
esanti, tada nusišluosto ranka akis. Atsitiesusi pakelia ragelį.
— Klausau.
— Sveika, sukaktuvininke, — sako Roris. — Prieš darbo pabai­
gą nusileiskite į rūsį. Kai ką jums turiu. Ir atneškite kavos. Kava bus
atpildas už mano triūsą.
Ji padeda ragelį, atsisuka į kompiuterį ir paspaudžia „ištrinti“.

— Na, ką radote? — persisvėrusi per stalelį Elė paduoda jam

puodelį kavos, vyras puodelį paima. Jo plaukai apkritę lengvomis dul­
kelėmis, ir ji nugali norą jas nubraukti, kaip nubrauktų vaikui. Kartą
jis jau pasijuto per daug jos kontroliuojamas; Elė nenori rizikuoti ir
antrą kartą jo įžeisti.
— Cukraus dėta?
— Ne, — atsako Elė. — Nežinojau, kad kavą saldinatės.
— Nesisaldinu, — jis palinksta virš stalelio. — Klausykite... bo­
sas vis sukiojasi. Turiu būti atsargus. Kada baigiate darbą?
— Bet kada, — atsako ji. — Aš jau beveik viską padariau.

322
 Roris pasitaršo plaukus. Jam virš galvos pakyla apgailėtinas dul­
kių debesėlis.
— Jaučiuosi kaip animacinio filmuko personažas. Kaip jis ten...
Elė purto galvą.
— Paršiukas Čiukas. Tas, kur nuolat murzinas... Kilnojant dėžes,
kurios ištisus dešimtmečius nebuvo paliestos. Tikrai nesuprantu, kam
galėtų prireikti tūkstantis devyni šimtai trisdešimt antrųjų parlamento
protokolų, kad ir ką jis kalbėtų. Taigi. „Juodajame arklyje“?Pusvalan­
džiui?
— Aludėje?
— Taip.
— Nežinau, ar neturėsiu kitokių planų... — Elė norėtų paklaus­
ti: „Nejau negalėtumėte iškart paduoti viską, ką radote?“ Tačiau net ir
ji supranta, kokia pasirodytų nedėkinga.
— Užtruksime dešimt minučių. Vis tiek paskui turiu susitikti su
draugais. Bet, jei jums taip patogiau, galime palaukti rytojaus.
Elė vis dar galvoja apie mobilųjį, atkakliai tylintį užpakalinėje ki­
šenėje. O iš ko jai rinktis? Skubėti namo ir ten laukti, kol paskambins
Džonas? Stumti dar vieną vakarą prie televizoriaus žinant, kad kažkur
kitur gyvenimas verda?
— Ai, bala nematė... Šaunu būtų ko nors išgerti.
— Imbierinio alaus! Cha! Ten ir susitiksime.
Jis nusišypso.
— Mane bus paprasta atpažinti — rankose laikysiu aplanką su
užrašu „Visiškai slaptai“.
— Oo, tikrai? O aš būsiu toji, kuri šauks: „Nupirk man ko nors
išgerti — nebrangiai, bet kaip pridera. Juk mano gimtadienis.“
— Ir nebūsite į sagos kilpelę įsikišusi raudono gvazdiko? Na, kad
man būtų lengviau jus atpažinti?
— Nereikia jokių skiriamųjų ženklų. Taip man bus paprasčiau
pasprukti, jei nepatiks jūsų išvaizda.
Roris linkteli pritardamas.
— Išmintinga.
— O jūs man nė neužsiminsite, ką radote?

323
 — Tegu tai bus gimtadienio staigmena!
Taip pasakęs jis pasuko dvivėrių durų link ir dingo rūsio įsčiose.

Moterų tualetas tuščias. Plaudamasi rankas Elė atkreipia dėmesį,

kad dabar, kai dienos šiame pastate jau suskaičiuotos, įmonė nesivar­
gina pakeisti muilo dozatoriaus ar papildyti įklotų automato. Kitą sa­
vaitę turbūt teks nešiotis savo tualetinio popieriaus ritinėlį.
Ji apžiūri save veidrodyje, pasidažo blakstienas ir papudruoja
maišelius paakiuose; pasiryškina lūpas, paskui nusivalo. Atrodo pavar­
gusi, bet taria sau, kad tualete prastas apšvietimas, ir toks įspūdis tikrai
niekaip nesisieja su faktu, kad ji jau metais vyresnė. Tada atsisėda prie
kriauklės, išsitraukia iš rankinės mobilųjį ir rašo žinutę.

Noriu p a s i t i k s l i n t i : ar „vėliau“ rei škia šį

vakarą? Mėginu susidėli oti reikalus. E.

Žinutė tikrai nėra priekabi, savanaudiška ar desperatiška. Galima

pamanyti, kad ji — daug pasiūlymų sulaukianti moteris, turinti ką
veikti, vis dėlto iš teksto galima suprasti, kad prireikus, pirmenybę ji
teiks jam. Elė dar penkias minutes pamąsto rankose vartydama telefo­
ną, o paskui žinutę išsiunčia.
Atsakymas atskrieja kone iškart. Elės širdis krūpteli; visada taip
būna, kai ji žino, kad rašo jis.

Šiuo metu sunku pasakyti. Jeigu matysiu, kad

galiu, paskambinsiu vėliau. Dž.

Staiga Elės širdyje įsiplieskia pyktis. Štai kaip? — nori jam išrėk­
ti. Mano gimtadienis, o tu tegali pasakyti „Jeigu matysiu, kad galiu,
paskambinsiu vėliau“?
„Nesivargink, rašo ji pirštais baksnodama mygtukus. Turiusavųpla­
nų"

324
 Pirmą kartą per daugybę mėnesių Elė Heivert įsideda į rankinę
mobilųjį išjungusi garsą.

Prie straipsnio sėdi ilgiau nei tikėjosi — jai reikia užrašyti inter­
viu su moterimi, kurios paauglys vaikas serga artritu; atėjusi į „Juodąjį
arklį“ Elė jau randa Rorį. Mato jį kitame salės gale; dabar jo plaukai
švarūs. Ji iriasi prie jo per žmonių jūrą, atsiprašinėdama, kliudydama
kitus alkūnėmis, neįvertinusi atstumo; jau ketina ištarti „Atsiprašau,
kad pavėlavau“, kai pamato, kad vyrukas atėjęs ne vienas. Elė nepažįs­
ta to būrelio žmonių; jie — ne iš laikraščio. Roris — pačiame vidury­
je, juokiasi. Ji sutrinka išvydusi jį čia, neįprastoje aplinkoje. Nusigręžia
mėgindama surikiuoti mintis.
— Ele, sveika!
Prisiklijavusi šypseną, ji vėl atsisuka.
Jis pakelia ranką.
—Jau maniau, kad neateisi.
— Užtrukau. Atsiprašau.
Ji prieina prie būrelio ir sveikinasi.
— Nupirksiu tau ko nors išgeni. Šiandien — Elės gimtadienis.
Ko norėtum?
Ji priima nepažįstamųjų sveikinimus atsakydama šykščia šypse­
nėle ir gailisi atėjusi. Nebuvo tartasi, kad reikės šnekučiuotis. Mintyse
ji permeta galimybes sprukti, bet Roris jau prie baro, perka jai gėrimą.
— Baltasis vynas, — sako jis atsigręždamas ir duodamas jai tau­
rę. — Būčiau paprašęs šampano, bet...
— Aš jau ir taip pernelyg įsijaučiau.
Jis juokiasi.
—Taip. Kaip pirštu į akį.
— Vis tiek ačiū.
Roris supažindina ją su savo draugais, išpyškindamas jų vardus,
kuriuos Elė pamiršta jam nė nebaigus visų vardyti.
—Taigi... — tarsteli ji.

325
 — Prie reikalo. Mes minutėlę atsiprašysime, — sako Roris, ir
jiedu eina į baro kamputį, kur tuščiau ir tyliau. Ten tik viena vieta, ir
Roris pamoja jai sėstis, pats pritūpdamas šalia. Atsegęs kuprinę ištrau­
kia aplanką, ant kurio užrašyta Asbestas! Tyrimai: simptomai
— Ir šitai kaip nors siejasi su...
— Kantrybės, — sako Roris, duodamas jai aplanką. — Mąsčiau
apie tą laišką, kurį anąkart radom. Jis buvo pridėtas prie krūvos doku­
mentų, kuriuose kalbama apie asbestą, tiesa? Na, apačioje yra galybė
popierių apie įvairiausius teisinius veiksmus, kurių imtasi sprendžiant
asbesto klausimus, bet visi jie kelerių metų senumo. Nusprendžiau
paieškoti ankstyvesnių dokumentų ir radau gerokai senesnės medžia­
gos. Maždaug iš to meto, kaip ir iškarpos, kurias daviau tau anąkart.
Manau, tie dokumentai buvo išimti iš pirmojo aplanko, — įgudusiais
pirštais jis sklaido lapus. — Ir dar, — toliau kalba jis traukdamas per­
matomą plastikinį aplanką, — štai ką radau.
Elės širdis apmiršta. Du vokai. Ta pati rašysena. Tas pats adre­
sas — pašto dėžutė Langlio gatvėje.
— Ar tu juos perskaitei?
Jis nusišypso.
— Ar aš tikrai panašus į taip labai save varžantį žmogų? Aišku,
kad perskaičiau.
— O aš ar galiu?
— Skaityk.
Pirmas laiškas pradedamas paprastai: „Trečiadienis“.

5uprantu tavo baimę būti klaidingai suprastai,

bet tikrai sakau, toji baimė nepagrįsta. Taip, tą vakarą
„Alberto“ bare buvau tikras kvailys ir savo išpuolį
visada prisiminsiu kamuojamas gėdos, tačiau tą išpuolį
išprovokavo ne tavo žodžiai. Atvirkščiai, tu nieko nesakei.
Džene, nejau nematai, kad aš iš anksto nusiteikęs išgirsti
tik tai, ką geriausia gali pasakyti, pamatyti tik tai, ką
geriausia gali padaryti? dėt žmogaus širdis, kaip ir gamta,

326
 nemėgsta tuštumos. Taip, esu kvailas, nepatikimas,
bet juk mes abu nesame tikri, kas čia dedasi, negalime
pasikalbėti apie tai, kuo viskas baigsis, todėl man telieka
laukti patikinimo, ką visa tai galėtų reikšti. Man tik reikia
išgirsti, kad tau šitai reiškia tą patį, ką ir man, trumpiau
sakant — viską.
Jei nuo šių žodžių tau vis dar perbėga šiurpuliukai,
leidžiu pasirinkti lengvesnį variantą. Atsakyk man
paprastai, vienu žodžiu: taip.

Antrame laiške parašyta data, bet nėra jokio kreipinio. Rašysena

atpažįstama, bet surizgusi, tarsi laiško autorius nebūtų gerai apmąstęs
savo žodžių ir rašęs prislėgtas liūdesio.

Frisiekiau, kad nemėginsiu tavęs ieškoti, dėt praėjus

šešioms savaitėms jaučiuosi neką geriau. Manęs neišgydė
žinojimas, kad nebekankins tavo artumas, ar kasdien
suvokiama tiesa, kad negaliu turėti to, ko išties noriu.
Viskas tik dar blogiau. Ateitį matau tarsi pliką, tuščią
kelią.
Mieloji Džene, net nežinau, ką noriu pasakyti. Na,
jeigu kartais tau atrodo, kad priėmei klaidingą sprendimą,
durys tebėra plačiai atlapotos.
0 jei nujauti, kad apsisprendei teisingai, žinok nors
tai: kažkur šiame plačiame pasaulyje yra žmogus, kuris
tave myli, kuris supranta, kokia tu brangi, protinga ir gera;
žmogus, kuris visada tave mylėjo ir kuris, kad ir kaip jam
šitai būtų nepalanku, turbūt visada mylės,
d

— Dženė, — prataria Roris.

Elė neatsako.
— Ji neatėjo, — sako jis.

327
 — Taip. Buvai teisus.
Jis prasižioja tarsi norėdamas kažką pasakyti, bet paskui persigal­
voja — turbūt pamatė jos veido išraišką.
Elė atsidūsta.
— Nežinau, kodėl, — sako ji, — bet man truputį liūdna.
— Bet juk gavai atsakymą. Ir dar turi užuominą — vardą, jei
tikrai nori rašyti apie tai straipsnį.
— Dženė, — svarsto Elė. — Menkai už ko tegalima užsikabinti.
—Tačiau antrasis laiškas buvo dokumentų apie asbestą aplanke,
tai gal ji kaip nors su visu tuo susijusi. Vertėtų peržiūrėti tuos du ap­
lankus. Na, kad įsitikintum, ar tikrai nieko daugiau nėra.
— Tu teisus, — Elė paima iš jo aplanką, laišką atsargiai įdeda į
plastikinę įmautę ir viską įsikiša į krepšį. —Ačiū, — prataria. —Tik­
rai. Žinau, koks esi užsiėmęs, todėl tikrai labai dėkoju.
Jis žiūri į ją kaip žmogus, žvelgiantis į kompiuterio ekraną ir ieš­
kantis informacijos. Kai žiūri Džonas, mąsto Elė, jo akyse visada atsi­
spindi atsiprašymas — už tai, kas jie yra, už tai, kuo jie tapo.
— Tu tikrai atrodai labai nuliūdusi.
— Ai... tik gaila, kad nesulaukiau laimingos pabaigos, — ji iš­
spaudžia šypseną. — Kai pasakei, jog kai ką radai, pamaniau, paaiškės,
kad viskas baigėsi gerai.
— Nepriimk visko taip asmeniškai, — sako Roris paliesdamas
jos ranką.
— Oi, tikrai, gal aš ir pernelyg įsijaučiau, — nelabai maloniai
atkirto Elė, — bet straipsnis būtų kur kas labiau vykęs, jei galėčiau jį
baigti pakilia gaida. Gal Melisa net nenorės, kad rašyčiau istoriją, kuri
blogai baigiasi. — Ji nusibraukia nuo veido plaukų sruogą. — Zinai,
kokia ji... „Tegu skamba linksmiau... apie nelaimes žmonės prisiskaito
žinių puslapiuose.“
— Jaučiuosi taip, tarsi būčiau aplijęs visą tavo gimtadienį, —
sako Roris, jiems einant per salę. Jam tenka pasilenkti ir rėkte išrėkti
jai į ausį.
— Nesijaudink, — atsakydama rėkia ji. — Labai tinkama pabai­
ga tokiai dienai kaip ši.

328
 — Eime su mumis, — pasiūlo Roris, imdamas ją už parankės ir
sustabdydamas. — Mes einame pačiuožinėti. Kažkas atsisakė, turime
vieną adiekamą bilietą.
— Pačiuožinėti?
— Vienas juokas...
— Betgi man trisdešimt dveji! Negaliu eiti čiuožinėti!
Dabar jau jis negali patikėti savo ausimis.
— Oo... Na, tada... — Roris supratingai linkčioja. — Na, taip,
jeigu kartais iškristum iš vaikštynės...
— Maniau, kad čiuožinėja tik vaikai. Paaugliukai.
— Vadinasi, tavo vaizduotė labai skurdi, panele Heivert. Baik
gerti ir eime su mumis. Pasismagink. Nebent tikrai turi kokių nors
kitų planų.
Elė prisimena rankinėje įmestą mobilųjį ir gundosi jį įjungti.
Tačiau dabar jai nesinori skaityti neišvengiamo Džono atsiprašymo.
Nenori, kad likusi vakaro dalis būtų nuspalvinta jo ilgesio, jo žodžių,
dėl jo patirto skausmo.
— Jeigu susilaužysiu koją, — sako ji, — būsi įpareigotas šešias
savaites vežioti mane į darbą ir atgal.
— Būtų įdomu, nes neturiu automobilio. Ar sutiktum, kad ne­
šiočiau tave ant nugaros?
Ne, šitas vyrukas tikrai ne jos skonio — sarkastiškas, šiurkštokas,
gal net keleriais metais už ją jaunesnis. Elė įtaria, kad jis uždirba kur
kas mažiau nei ji, ir gali būti, kad butu dalijasi su kitu nuomininku.
Gal jis nė nemoka vairuoti. Vis dėlto Roris — geriausias pasiūlymas iš
visų, kurių ji sulaukė trisdešimt antrojo gimtadienio proga; beje, jau
be penkiolikos septynios; Elė nutarė, kad pragmatizmas — nepakan­
kamai įvertinta dorybė.
— Ir jeigu koks nors neatsargus čiuožėjas perrėš man pirštus,
turėsi sėdėti prie mano darbo stalo ir už mane rinkti tekstą.
— Tekstui rinkti pakanka ir vieno piršto. Axba nosies. Vieš-
patėliau, tos žurnalistės — primadonų šutvė, — sako jis. — Gerai,
draugužiai. Baikime gerti. Bilietuose nurodyta, kad turime būti pusę
aštuonių.

329
 *

Jau vėliau, išėjusi iš metro ir traukdama namo, Elė suvokia, kad

visus šonus skauda ne nuo čiuožimo (nors nuo tada, kai išmoko vaikš­
čioti, ji dar niekada nebuvo tiek daug kartų nugriuvusi), bet todėl, kad
kvatojosi kone ištisas dvi valandas. Čiuožti pasirodė juokinga ir smagu,
pačiuožinėjusi jautėsi žvali; žengusi pirmuosius netvirtus žingsnelius
ant ledo, ji išties patyrė malonumą, nes fizinė veikla padėjo užsimiršti.
Roris čiuožė puikiai; dauguma jo draugų — taip pat.
— Mes čia ateiname kiekvieną žiemą, — kalbėjo jis, mostelėjęs
į prožektorių nutviekstą, biurų apsuptą laikiną čiuožyklą. — Ledą iš­
lieja lapkritį, ir mes čia ateiname daugmaž kas antrą savaitę. Lengviau
čiuožti, kai šiek tiek išgeri. Tada labiau atsipalaiduoji. Eikš... tegu ran­
kos ir kojos pačios juda. Tu tik truputį pasilenk, — vyrukas čiuožė
atbulas priešais Elę, ištiesęs rankas, kad ji galėtų įsikibti. Jai nugriuvus,
jis negailestingai juokėsi. Mokydamasi su žmogumi, kurio nuomonė
jai labai menkai terūpėjo, ji jautėsi laisvai; jeigu Rorio vietoje būtų bu­
vęs Džonas, ji būtų nerimavusi, kad nuo šalto ledo gali parausti nosis.
Visą laiką būtų galvojusi apie tai, kada jam reikės išeiti.
Jie priėjo prie jos buto durų.
— Ačiū. Šis vakaras man klostėsi labai prastai, bet galiausiai aš
labai šauniai praleidau laiką, — sako ji Roriui.
— Tai buvo mažiausia, ką galėjau padaryti, kai tuo laišku suga­
dinau tau gimtadienį.
— Kaip nors ištversiu.
— Ir kas būtų galėjęs pamanyti? Elė Heivert turi širdį.
— Tai tik bjaurūs gandai.
— Žinai, tu visai nebloga, — šypsodamasis akimis sako Roris. —
Kaip tokia pabuvusi mergužėlė...
Elei norisi paklausti, ar jis kalba apie čiuožimą, bet staiga sune­
rimsta, kad nepasakytų, ko nereikia.
— O tu žavingas.
— O tu... — jis nužvelgia gatvę, vedančią metro link.

330
 Elė akimirką susimąsto, ar nereikėtų jo pasikviesti vidun. Ta­
čiau net svarstydama šią galimybę aiškiai žino, kad nieko neišeis. Jos
mintys, jos butas, jos gyvenimas sklidinas Džono. Šiam žmogui vietos
nėra. Jaučia jam tik seseriškus jausmus; na, gal kiek sutrinka pastebė­
jusi, kad jis visai nebjaurus.
Roris vėl atidžiai tyrinėja jos veido išraišką, ir Elę apninka įtari­
mas, ar tik jis neperprato veide atsispindinčių jos dvejonių.
— Geriau jau eisiu, — sako Roris, mostelėjęs draugų pusėn.
— Taip, — atsako Elė. — Dar kartą labai ačiū.
— Nėra už ką. Pasimatysime darbe, —jis pabučiuoja jai į skruos­
tą, paskui apsigręžia ir ristele nubėga į stotelę. Elė žiūri į jį keistai nu­
siminusi.
Elė užlipa akmeniniais laipteliais, ieško raktų. Ji dar kartą per­
skaitys naująjį laišką, pervers laikraščius, paieškos užuominų. Ji dirbs
produktyviai. Sutelks visą energiją. Staiga pajutusi ant peties ranką, ji
pašoka ir vos susilaiko nešūktelėjusi.
Jai už nugaros ant laiptelių stovi Džonas; vienoje rankoje laiko
šampano butelį, o kitoje — neįtikėtino dydžio gėlių puokštę.
— Manęs čia nėra, — sako jis. — Aš — Somersete, skaitau pas­
kaitą grupelei netalentingų rašytojų, tarp kurių neabejotinai atsiras
bent vienas nepataisomas nuoboda. — Jis stovi, ir Elei užima kva­
pą. — Gali ką nors pasakyti, na, jeigu tai nebus „Išeik“.
Ji prarado kalbos dovaną.
Džonas padeda ant laiptų puokštę ir šampano butelį, tada čium­
pa ją į glėbį. Jo bučinys dvelkia automobilio šiluma.
— Aš ten sėdėjau beveik pusvalandį. Jau buvau puolęs į paniką,
kad šįvakar namo negrįši.
Elė pradeda tirpti. Ji numeta rankinę, mėgaujasi jausdama jo pri­
silietimą, jo svorį, ūgį ir leidžia sau visu kūnu prie jo prisišlieti. Jis
suima šaltus jos skruostus į šiltus delnus.
— Su gimtadieniu, — sako, kai galiausiai jie atsitraukia.
— Somersete? — klausia ji truputį apsvaigusi. — Ar tai reiškia?..
— Visą naktį.

331
 Šiandien — trisdešimt antrasis jos gimtadienis, ir vyras, kurį ji
myli, atvažiavo pas ją su šampanu bei gėlėmis ir ketina ištisą naktį
praleisti jos lovoje.
— Tai ar galiu užeiti? — klausia Džonas.
Ji pažvelgia suraukusi kaktą, tarsi mėgindama pasakyti: „Nejau
tau tikrai reikia šito klausti?“ Tada Elė paima gėles, šampaną ir užlipa
laiptais.
Antradienį aš užimtas. Tiesą sakant, aš taip
labai nesikraustau dėl mūsų iš proto, kad
nuolat kažkur lakstyčiau... Man atrodo, viską
iškloti tiesiai šviesiai bus kiek geriau, nei
susitikti ir paskui daugiau nebesusitarti
vėl pasimatyti.

Vyras moteriai — elektroniniu paštu

 — Ele? Gal galime pasikalbėti?
Ji kiša po stalu rankinę; jos kūnas dar drėgnas, mažiau nei prieš
pusvalandį nusiprausus po dušu, o mintys vis dar kažin kur klajoja. Iš
stiklinio kabineto sklindantis Melisos balsas — negailestingas, šiurkš­
tus grįžimas į tikrovę.
— Žinoma, — ji linksi ir mandagiai šypsosi. Kažkas jai pali­
ko kavos; gėrimas drungnas, turbūt jau ilgokai pastovėjęs. Po puode­
liu — raštelis, adresuotas Džeinei Torvil*: „Papietausim?“
Elė neturi laiko apie tai mąstyti. Nusivilkusi paltą žengia į Meli­
sos kabinetą ir sunerimusi pastebi, kad redaktorė vis dar stovi. Elė pri­
sėda ant kėdės ir laukia, kol Melisa iš lėto apeis aplink stalą ir atsisės. Ji
mūvi juodais džinsais ir vilki juodu megztuku aukštu kaklu; jos rankos
ir pilvas — kaip žmogaus, po kelias valandas per dieną praleidžiančio
pilateso treniruotėse. Mados žurnalų teigimu, tokie žmonės sportuoja
tiek, „kiek dera jų statuso žmonėms“; Elės manymu, šį madingą posa­
kį galima perfrazuoti paprasčiau: „ji sportuoja daug“.
Melisa tyliai atsidūsta ir žiūri į ją. Moters akys stulbinamai viole­
tinės; Elė akimirką pasvarsto, ar tik ji nebus įsidėjusi spalvotų kontak­
tinių lęšių. Jos akys tokios pat spalvos kaip ir pakabukas.
—Man labai nesmagu pradėti šį pokalbį, Ele, bet jis neišvengiamas.
— Oo?
—Jau be penkiolikos vienuolikta.
— Aa. Taip, aš...
— Aš džiaugiuosi, kad gyvenimo būdo skyriuje žmonės dirba
* Dieinė Torvil — britų šokėja am ledo.

335
ne taip įtemptai kaip Nation redakcijoje, bet, kiek atsimenu, visi lai­
komės susitarimo, kad be penkiolikos dešimta — vėliausias laikas pa­
rengtai medžiagai pateikti.
—Taip, aš...
— Visada stengiuosi duoti žurnalistams laiko pasirengti susirin­
kimui. Jiems pakanka laiko perskaityti dienos laikraščius, peržvelgti
naujienų tinklalapius, pasikalbėti, įkvėpti kitus ir patiems pasisemti
įkvėpimo. — Melisa pasisuka su visa kėde pasitikrinti elektroninio
pašto. — Ele, dalyvauti susirinkime — privilegija. Daugybė žurnalistų
norėtų sulaukti tokios progos. Man tikrai sunku suprasti, kaip galima
profesionaliai pasirengti atbėgus paskutinę minutę?
Elei pašiurpsta oda.
— Ir dar šlapiais plaukais...
— Labai atsiprašau, Melisa. Turėjau sulaukti santechniko ir...
— Tik jau nereikia, Ele, — ramiai kalba Melisa. — Patarčiau
menkinti mano protinių sugebėjimų. Ir kadangi tau nepavyks manęs
įtikinti, kad kone kas antrą dieną pas tave lankosi santechnikai, deja,
turiu konstatuoti, kad į savo darbą žiūri nelabai rimtai.
Elė suakmenėjusi.
— Dabar esame ir elektroninėje erdvėje, o tai reiškia, kad šiame
laikraštyje nebepasislėpsi. Kiekvieno žurnalisto veikla gali būti verti­
nama ne tik pagal jo darbą, publikuojamą popieriniuose puslapiuose,
bet ir pagal peržiūras internete. Tavo, Ele, darbas, — redaktorė dirsteli
į kažkokį popieriuką panosėje, — per metus suprastėjo kone keturias-
dešimčia procentų.
Elė nieko negali pasakyti. Jai džiūsta gerklė. Redaktoriai ir žur­
nalistai būriuojasi prie Melisos kabineto, pasispaudę po pažastimis
storiausius bloknotus, rankose laikydami plastikinius puodelius. Elė
mato, kaip jie dirsčioja į ją pro stiklą — kai kurie smalsaudami, kai
kurie sutrikę, tarsi žinotų, kas čia vyksta. Ji trumpam susimąsto, ar jos
darbo kokybę aptarinėjo kiti, ir pasijunta pažeminta.
Melisa palinkusi virš stalo.
— Kai galutinai tavimi patikėjau, buvai išalkusi. Buvai viso žai­
dimo priešakyje. Štai todėl ir išsirinkau tave iš daugybės regioninių

336
reporterių, kurie, atvirai kalbant, būtų galėję parduoti savo močiutes,
kad tik gautų tavo vietą.
— Melisa, as...
— Ele, man neįdomu, kas vyksta tavo gyvenime. Man nė motais,
ar turi asmeninių bėdų, ar mirė koks nors tavo artimasis, ar tave slegia
skolos. Man net nerūpi sužinoti, ar susirgai kokia nors rimta liga. As
tik noriu, kad atliktum savo darbą, už kurį tau mokama. Dabar jau
tikrai turėtum žinoti, kad laikraščiai niekam nedovanoja. Jeigu nepa­
rašysi gerų istorijų, nebus užsakomos reklamos, kris tiražas. Jeigu šitai
prarasime, neteksime ir darbo — vieni anksčiau, kiti vėliau. Ar aiškiai
kalbu?
— Labai aiškiai, Melisa.
— Gerai. Nemanau, kad šiandien tau vertėtų dalyvauti susi­
rinkime. Eik, viską apmąstyk, susitiksime rytoj. Kaip sekasi rašyti tą
straipsnį apie meilės laišką?
— Gerai. Taip, — Elė atsistoja stengdamasi nutaisyti protingą
veido išraišką.
— Puiku. Rytoj galėsi parodyti. Kai išeisi, pakviesk kitus, kad
užeitų.

Šiek tiek po pusės pirmos ji lekia, peršokdama po keturias laip­

tų pakopas, į biblioteką; nuotaika vis dar bjauri, visi vakarykščiai
džiaugsmai užmiršti. Biblioteka — lyg tuščias sandėlis. Visos lentynos
jau tuščios, raštelis su klaidingai parašytu žodžiu nuplėštas, likusi tik
dvipusė lipnioji juostelė. Elė girdi, kaip už antrų dvivėrių durų kažkas
stumdo baldus. Bibliotekos vedėjas vedžioja pirštu palei skaičių sąrašą;
akiniai nusmukę ant nosies galiuko...
— Ar yra Roris?
—Jis užimtas.
—Gal galite jam pasakyti, kad negalėsiu sujuo susitikti per pietus?
— Gerai nežinau, kur jis.
Elė nerimauja, kad Melisa nepamatytų, jog jos nėra darbo vie­
toje.

337
 — Bet gal vis tiek jį pamatysite. Pasakykite jam, kad man reikia
rašyti straipsnį. Gal galėtumėte jį įspėti, kad į darbo pabaigą užsuksiu?
— Gal jums reikėtų palikti jam raštelį.
— Bet jūs sakėte, kad nežinot, kur jis.
Vedėjas pažvelgia į ją suraukęs kaktą.
—Adeiskite, bet mes baigiame kraustytis. Neturiu kada perdavi­
nėti kažkokių žinučių, — bibliotekos vedėjas ima nekantrauti.
— Puiku. Tada eisiu į personalo skyrių ir gaišinsiu jų laiką praši­
nėdama Rorio mobiliojo telefono numerio, gerai? Tik taip būsiu tikra,
kad jo neapgausiu ir nesugaišinsiujo laiko.
Bibliotekos vedėjas ištiesia ranką.
— Aš viską jam pasakysiu, jeigu tik pamatysiu.
— Oi, nesivarginkit. Atleiskite, kad sutrukdžiau.
Jis iš lėto į ją atsigręžia ir perveria, kaip dabar pasakytum, sena­
madišku žvilgsniu.
— Panele Heivert, gal jūs ir panašūs į jus dirbančiuosius biblio­
tekoje ir laikote prastesniais, bet sulaukęs garbaus amžiaus pats galiu
rinktis, ar bendrauti su redakcijos juodnugariais. Atleiskite, jeigu dėl
to jums kyla nepatogumų visuomeniniame gyvenime.
Elė net krūpteli prisiminusi Rorio tikinimus, kad bibliotekinin­
kai puikiai prisimena visas pavardes. O štai ji šio žmogaus pavardės
nežino.
Ji nurausta; bibliotekos vedėjas dingsta už durų. Elė pyksta ant
savęs, kad elgėsi kaip užsispyrusi paauglė, pyksta ant to pagyvenusio
žmogaus, kad nenorėjo jai padėti. Pyksta ant Melisos — lediniu tonu
ištarti priekaištai reiškia, kad ji negalės smagiai papietauti kur nors
išėjusi, nors diena prasidėjo taip šauniai. Džonas pas ją buvo beveik
iki devintos. Jis sakė, kad traukinys iš Somerseto atvyksta tik be pen­
kiolikos vienuoliktą, todėl nebuvo prasmės kur nors skubėti. Ji iškepė
plaktos kiaušinienės, paskrudino skrebučių — tai vienintelis patieka­
las, kuris jai visada pasiseka, — o paskui palaimingai sėdėjo lovoje,
Džonui valgant nuvogdama kąsnelį kitą iš lėkštės.
Visą naktį jie buvo praleidę kartu tik vieną kartą, pačioje romano
pradžioje, kai Džonas tikino esąs visiškai pametęs dėl jos galvą. Vakar

338
vakare viskas vyko kaip tais senais laikais — jis buvo švelnus, meilus,
tarsi laukdamas artėjančių atostogų stengėsi būti itin jautrus jos jaus­
mams.
Apie tas atostogas Elė nekalbėjo; per šiuos metus ji neabejotinai
išmoko vienintelio dalyko — gyventi dabartimi. Ji mėgavosi kiekviena
akimirka, nenorėdama sukti galvos dėl kainos, kurią už viską reikės
sumokėti. Ruduo vis tiek ateis, juk visada ateina, bet paprastai ji būna
prisikaupusi pakankamai prisiminimų, kad tą faktą sušvelnintų.
Elė stovi ant laiptų galvodama apie ją apkabinusias nuogas Džo­
no rankas, apie jo veidą ant jos pagalvės. Viskas buvo tobula. Tobula.
Širdies kertelėje tylus balsiukas kužda, ar tikrai negali ateiti tokia die­
na, kai jis, labai gerai viską apmąstęs, supras, kad toks galėtų būti visas
gyvenimas.

Važiuojant taksi, iki pašto Langlio gatvėje visai netoli. Prieš išei­
dama iš redakcijos ji įspėja Melisos sekretorę.
— Štai mano mobiliojo numeris, jeigu jai manęs prireiktų, —
Elė kalba dalykiškai ir mandagiai. — Grįšiu po kokios valandos.
Nors jau pietūs, pašte daug žmonių. Elė eina į nesamos eilės galą
ir klusniai laukia, kol elektroninis balsas ištars: „Prašome ketvirtą nu­
merį.“
— Gal galėčiau su kuo nors pasikalbėti apie pašto dėžutes?
— Luktelėkite. — Moteris dingsta ir vėl grįžusi rodo į salės gale
esančias duris. —Ten jus pasitiks Mardžė.
Iš už durų iškiša galvą jauna moteris. Ji prisisegusi kortelę su pa­
varde, pasikabinusi stambią auksinę grandinėlę su nukryžiuotuoju ir
apsiavusi batelius tokiais aukštais kulnais, kad Elė stebisi, kaip ji aps­
kritai pastovi, ką jau kalbėti, kaip ištveria visą darbo dieną. Moteris
šypsosi, ir Elei šmėsteli mintis, kad šiame mieste pamatyti šypseną —
retenybė.
— Gal nuskambės keistokai, — pradeda Elė, — bet ar įmanoma
sužinoti, kas prieš daugelį metų nuomojosi pašto dėžutę?

339
 — Nuomininkai gali keistis labai dažnai. Kuris metas jus domina?
Elė svarsto, kiek gali šiai moteriai pasakoti, bet Mardžės veidas
labai malonus, todėl ji prabyla bičiuliškai. Įkišusi į krepšį ranką, išima
laiškus, dabar jau tvarkingai sudėtus į permatomą įmautę.
— Istorija gana keista. Radau kelis meilės laiškus. Jie siųsti į čia
buvusią pašto dėžutę, ir aš norėčiau grąžinti juos adresatui.
Mardžė susidomi. Turbūt jai malonu paįvairinti darbo dieną ir
pasidomėti kuo kitu, ne tik pašalpų išmokomis ar perlaidų grąžinimu.
—Trylikta pašto dėžutė, — baksteli pirštu į voką Elė.
Mardžė kažką prisimena.
—Trylikta?
—Jūs ką nors žinote?
— O, taip, — Mardžė sučiaupia lūpas, tarsi svarstytų, kiek galė­
tų atvirauti. — Tą pašto dėžutę nuomoja tas pats asmuo jau beveik...
oooi, jau beveik keturiasdešimt metų. Kita vertus, tai dar nėra labai
neįprasta.
— O kas jums atrodo neįprasta?
— Neįprasta, kad į šią pašto dėžutę niekada nebuvo atėjęs nė
vienas laiškas. Joks. Mes ne kartą kreipėmės į nuomininkę klausdami,
ar ji nenorėtų dėžutės uždaryti. Bet moteris vis kartoja, kad dėžutė turi
būti atidaryta. Na, jos valia, jeigu jai patinka išlaidauti... — Mardžė
pažvelgia į laišką. — Sakote, meilės laiškas? Oo, kaip liūdna.
— Gal galite man pasakyti tos moters pavardę?
Elei sutraukia vidurius. Istorija gali būti įdomesnė, nei ji įsivaiz­
davo.
Moteris purto galvą.
— Atleiskite, negaliu. Visi duomenys konfidencialūs.
— Oi, labai prašau! — Elė mintyse išvysta Melisos veidą, jai
grįžus su straipsniu „Uždrausta meilė, besitęsianti keturiasdešimt
metų“. — Prašau. Jūs nė nenumanote, kaip man tai svarbu.
— Atleiskite, tikrai galiu įsivaizduoti, bet manasis darbas man
irgi svarbus.
Elė tyliai nusikeikia ir pažvelgia į staiga susidariusią eilę. Mardžė
gręžiasi į duris.

340
 — Ačiū ir už tai, — dėkoja Elė prisiminusi gero elgesio taisykles.
— Nėra už ką. —Joms už nugarų pradeda verkti vaikas, norintis
ištrūkti iš vežimėlio.
— Luktelėkite, — tarstelėjusi Elė rausiasi krepšyje.
— Taip?
Elė nusišypso.
— Žinot, gal galėčiau palikti pašto dėžutėje laišką?

Mieloji Dženifere,
atleiskite, kad trukdau, bet radau kelis asmeninius
laiškus, kurie, kaip suprantu, adresuoti jums; labai
norėčiau kaip nors juos grąžinti.
Mane galima rasti paskambinus žemiau nurodytu
numeriu.
Nuoširdžiai jūsų
Elė Heivert

Roris skaito. Nors vakaras dar ankstyvas, jau tamsu; apšviestame

kieme, prie centrinių vartų, matyti žali sunkvežimiai, pirmyn atgal
plačiais laiptais zuja kombinezonais vilkintys vyrai. Jie čia dūzgia jau
kelias savaites, sakytum, tapo neatsiejama peizažo dalimi.
— Ką? Manai, tonas netinkamas?
— Ne, — jis sėdi šalia Elės ant minkštasuolio, vieną koją užme­
tęs ant stalelio priešais.
— Tada kas? Kodėl nutaisei tokią išraišką?
Roris šypteli.
— Nežinau, neklausinėk. Aš ne žurnalistas.
— Liaukis. Ką reiškia toji išraiška?
— Na, ar tu pati nesijauti truputį...
— Kaip?
— Net nežinau... Viskas labai asmeniška. O tu ketini jos prašyti
viešai skalbti purvinus marškinius.

341
 — Gal ji tik apsidžiaugs tokia galimybe. Gal ji vėl jį susiras, —
Elės balse nuskamba įžūlaus optimizmo gaidelė.
— O gal ji dabar ištekėjusi, galbūt keturiasdešimt metų mėgino
pamiršti seną romaną.
— Abejoju. Beje, iš kur žinai, kad jai teks skalbti purvinus marš­
kinius? Gal dabar jie jau kartu. Galbūt ta istorija baigėsi laimingai.
— Ir ji vis tiek keturiasdešimt metų nuomoja pašto dėžutę? Ne,
laimingos pabaigos nebuvo, — Roris grąžina Elei laišką. — Gali būti
ir taip, kad ji — psichikos ligonė.
— Aaa, vadinasi, jei vis dar ko nors lauki ir viliesi, esi išprotėjęs.
Akivaizdu.
— Keturiasdešimt metų nuomoti pašto dėžutę — toli gražu nėra
normalus elgesys.
Rorio žodžiuose yra tiesos, nusprendžia Elė. Tačiau jos vaizduotę
galutinai užvaldė mintys apie Dženiferę ir tuščią pašto dėžutę. Dar
svarbiau — ji turi medžiagos visai neblogam straipsniui. Ji Roriui ne­
sako, kad popiet išsiuntė kitą, geresnę, laiško kopiją.
— Na, — klausia Roris, — ar vakar vakare smagiai praleidai
laiką? Ar šiandien šonų neskauda?
-K ą?
— Kalbu apie čiuožinėjimą.
— Aa. Šiek tiek skauda, — Elė ištiesia kojas, pajunta, kaip tem­
pia šlaunis, ir truputį parausta, keliu užkliudžiusi jo kelį. Jiedu jau
turi tik jiems vieniems suprantamų pokštų. Ji — Džeinė Torvil; jis —
kuklus bibliotekininkas, vykdantis jos įsakymus. Jis rašo jai žinutes
tyčia darydamas klaidas: Ar sumaniojipone ateispapietauti su kukliuoju
bibliotekininku?
— Girdėjau, buvai nusileidusi manęs ieškoti?
Ji pažvelgia į Rorį, ir vyriškis nusišypso. Ji išsiviepia.
— Tavo viršininkas toks niurzga. Tikrai. Aš tik norėjau perduoti
tau žinutę, bet pasijutau taip, lyg būčiau prašiusi jo paaukoti pirma­
gimį.
— Jis gan geras. — Roris suraukia nosį. — Tik dabar labai su­
sinervinęs. Ir įsitempęs. Šis darbas yra paskutinis, prieš jam išeinant

342
į pensiją, o jam reikia tinkamai surūšiuoti keturiasdešimt tūkstančių
dokumentų; o kur dar dokumentai, kuriuos reikia nuskenuoti skait-
meninimui.
— Rori, mes visi užimti.
— Jis tik nori palikti tvarką. Supranti, jis seno sukirpimo, viskas
tik laikraščiui, tik laikraščio gerovei. Tas žmogus man patinka. Tokie
kaip jis jau nyksta.
Elė pagalvoja apie šaltų akių Melisą, avinčią aukštakulnius, ir su
Roriu negali nesutikti.
— Jis žino viską, ką tik įmanoma žinoti apie šią redakciją. Tau
reikėtų kada nors su juo pasikalbėti.
— Taip. Tuo labiau kad aš akivaizdžiai jam labai patikau.
— Neabejoju, kad jis su tavimi pasikalbėtų, jeigu tik gražiai pa­
prašytum.
— Taip, kaip kalbu su tavimi?
— Ne. Aš pasakiau „gražiai“.
— Ar ir tu norėtum dirbti tokį darbą, kokį dirba jis?
— Ar aš? — Roris pakelia prie lūpų stiklinę. — Ne. Aš noriu
keliauti. Po Pietų Ameriką. Čia ketinau padirbėti tik per atostogas, bet
taip nutiko, kad likau aštuoniolika mėnesių.
— Tu čia dirbi aštuoniolika mėnesių?
— Nori pasakyti, kad anksčiau manęs nepastebėjai? — Roris pa­
šaipiai į ją pasižiūri, ir Elė vėl nurausta.
— Aš tik... Pamaniau, kad turėjau matyti ir anksčiau.
— Vaje vaje, jūs, žurnalistai, matote tik tai, ką norite matyti.
Mes — tik nematomos bitutės, tenkinančios jūsų reikalavimus.
Roris šypsosi ir kalba be jokio pykčio, bet Elė supranta, kad jo
žodžiuose yra ir grūdas nemalonios tiesos.
— Vadinasi, aš — savanaudė, nieko nepaisanti žurnalistė, akla
dorai dirbančiųjų poreikiams ir bjauriai nepaisanti darbo etikos ben­
draudama su vyresniais žmonėmis, — garsiai svarsto Elė.
— Gana taikliai pasakei, — Roris pažvelgia tiesiai jai į akis, ir
jo išraiška pasikeičia. — Ką ketini daryti, kad išpirktum savo kaltes?

343
 Stulbinamai sunku atlaikyti jo žvilgsnį. Elė mėgina sumesti atsa­
kymą, bet išgirsta mobiliojo signalą.
— Atsiprašau, — sumurma grabaliodama rankinėje. Ji spusteli
voko simbolį.

Tik norėjau pasi svei ki nti . I ki rytojaus nebūsiu,

kai grįši u, parašysiu; l ai kyki s DžX

Elė nusivylusi. „Pasisveikinti“ po visų intymių vakarykščių šnabž­

desių? Po nevaržomo buvimo dviese? Jis tenori „pasisveikinti“?
Ji dar kartą perskaito žinutę. Elė žino, kad jis niekada nedaug-
žodžiauja rašydamas. Iš pradžių Džonas jai sakydavo, kad daug rašyti
rizikinga, nes žmona gali paimti telefoną jam nespėjus ištrinti kom­
promituojančių laiškelių. O palinkėjimas „laikykis“ irgi labai mielas,
tiesa? Jis nori, kad jai viskas puikiai klostytųsi. Ramindamasi ji stebisi,
kaip plačiai galima interpretuoti tuos padrikus žinučių žodžius, iki
kokių platybių ištęsti aliuzijas. Elė įsitikinusi, kad visos žinutės labai
susijusios, kad ji kuo puikiausiai supranta, ką jis iš tikrųjų nori pasa­
kyti. Vis dėlto kartais, pavyzdžiui, šiandien, ji suabejoja, ar iš tų kelių
skubiai sumestų žodžių galima išskaityti dar ką nors.
Kaip atsakyti? Vargu ar Elė galėtų atrašyti „smagiai paatosto­
gauk“, kai iš tikrųjų nori, kad atostogos jam susiklostytų klaikiai, kad
jo žmona apsinuodytų maistu, kad be paliovos zirztų vaikai, kad staiga
subjurtų oras, ir jie visi susipykę sėdėtų namuose. Elė nori, kad jis
sėdėtų paniuręs ir ilgėtųsi jos, ilgėtųsi, ilgėtųsi...

Laikykis x

Kai Elė pakelia akis, Roris žiūri į lauke stovinčius sunkvežimius,

dėdamasis nesidomįs, kas vyksta šalia.
— Atsiprašau, — sako ji kišdama į rankinę telefoną. — Darbo
reikalai, — ji ir pati nelabai supranta, kodėl nesako tiesos. Jis gali būti
jos draugas, Roris jau dabar yra jos draugas; kodėl nepapasakojus apie
Džoną? — Kodėl manai, kad dabar jau niekas neberašo tokių meilės

344
laiškų? — galiausiai paklausia ji, imdama iš rankinės vieną laišką. —
Na, taip, žmonės gauna trumpųjų ir elektroninių žinučių, bet niekas
neberašo štai tokia kalba, juk taip? Niekas neberašo taip, kaip rašė
mūsų nepažįstamas įsimylėjėlis.
Sunkvežimis nuvažiavo. Laikraščio redakcijos pastato fasadas tuš­
čias, įėjimas — tarsi tamsūs nasrai, apšviesti žibintų, su vis dar liku­
siais darbuotojais, paskutinę minutę karštligiškai taisančiais pirmąjį
puslapį.
— Gal ir rašo, — atsako Roris, ir jo veidas dabar jau nebe toks
švelnus. — O gal, jeigu esi vyras, net negali išsiaiškinti, ką turėtum rašyti.

Nors sporto salė, kurioje juodvi lankosi, jau seniai nebe šalia jų
namų, nors čia daugelis treniruoklių dažniausiai neveikia, o registra­
torė tokia nemaloni, jog galėtum pamanyti, kad ją čia pasodino kli­
entams nubaidyti, nei Elė, nei Nikė nesiryžta nutraukti narystės ir
susirasti naujos vietelės sportuoti. Šis sporto klubas — kassavaitinė
jų susitikimo vieta. Jau keleri metai abi mina greta pastatytus dvira­
čius ir vykdo užuojautos kupinų dvidešimtmečių asmeninių trenerių
nurodymus. Dabar, po kelių atsainių ratelių nedideliame baseinėlyje,
jos jau keturiasdešimt minučių sėdi karštoje pirtyje ir šnekučiuojasi
įtikinėdamos save, kad tokios procedūros „naudingos odai“.
Nikė atvažiuoja vėlai; ji rengiasi konferencijai Pietų Afrikoje, to­
dėl užtruko darbe. Tikra draugė niekada nepareikš pastabos bičiulei,
kad ši vėluoja — visiems suprantama, kad taip gali nutikti, ir dėl bet
kokių su karjera susijusių trukdžių nevalia priekaištauti. Be to, Elė
niekada gerai nesuprato, kuo Nikė užsiima.
— Ar ten bus karšta? — Elė patiesia ant įkaitusio suolo rankš­
luostį, o Nikė šluostosi akis.
— Manau, kad taip. Tik nežinau, kiek turėsiu laiko tuo karščiu
pasidžiaugti. Naujoji mano viršininkė — darboholikė. Tikėjausi grį­
žusi gauti savaitę atostogų, bet ji sako negalinti manęs išleisti.
— Kokia ji?

345
 — Ai, ji gera, nesistengia iššokti aukščiau bambos, bet tikrai dir­
ba savęs netausodama ir niekaip nesupranta, kodėl ir kiti negali taip
pat dirbti. Kaip norėčiau, kad grįžtų mūsų senasis Ričardas. Man taip
patikdavo penktadieniai, kai galėdavome ilgai pietauti.
— Nepažįstu žmonių, kurie šiais laikais džiaugiasi padoriomis
pietų pertraukomis.
— Na, nebent jūs, žurnalistai. Visada manydavau, kad pietauda­
mi bei bendraudami su pašnekovais jūs galite ir kokią taurelę išlenkti.
— Cha. Tik jau ne turint tokią viršininkę, kokia sėdi man ant
sprando.
Elė papasakoja apie rytinį pokalbį su Melisa, ir Nikės akyse pa­
sirodo užuojauta.
— Tau reikia būti atsargiai, — sako ji. — Manau, ji dabar tikrai
neišleis tavęs iš akių. Ar parašysi tą straipsnį? Ar tada, kai parašysi, ji
nuo tavęs atstos?
— Nežinau, ar kas išeis. Keistai jaučiuosi naudodama rastą me­
džiagą. — Elė pasitrina pėdą. — Tie laiškai labai mieli. Ir tikrai aist­
ringi. Jeigu man kas nors būtų parašęs tokį laišką, tikrai nenorėčiau,
kad jis būtų skaitomas viešai.
Tardama šiuos žodžius, ji girdi Rorio balsą ir susivokia gerai ne­
bežinanti, ką mananti. Ji buvo nepasirengusi sulaukti jo nepritarimo
— Roris nenorėjo, kad laiškai būtų publikuoti. Elė buvo įpratusi prie
minties, kad visiems, dirbantiems Nation laikraštyje, būtinas bendras
požiūris. Pirmiausia — laikraštis. Senoji mokykla.
— O man tikrai norėtųsi garsiai apie tai kalbėti ir prisegti tuos
laiškus prie skelbimų lentos. Nepažįstu tokių, kurie šiais laikais dar
gautų meilės laiškų, — sako Nikė. — Tiesa, tokių laiškų — bent po
du per savaitę — gaudavo mano sesuo, kai devintojo dešimtmečio
pradžioje jos sužadėtinis išvyko į Honkongą. Kartą ji man juos paro­
dė, — Nikė suprunkščia. — Patikėk, kone visuose laiškuose jis rašė
apie tai, kaip labai pasiilgo jos užpakaliuko.
Jos liaujasi juoktis, kai į pirtį įžengia dar viena moteris. Jos visos
apsikeičia mandagiomis šypsenėlėmis, kruopščiai pasitiesusi rankš­
luostį moteris sėdasi ant aukščiausio suolo.

346
 — Aa, praėjusį savaitgalį mačiau Dagą.
— Kaip jis gyvena? Ar Lena jau nėščia?
—Tiesą sakant, jis klausinėjo apie tave. Dagas nerimauja many­
damas, kad tave įskaudino. Sakė, kad judu apsižodžiavote.
Prakaitas varvėjo Elei į akis, ir jas ėmė perštėti patekus tušo li­
kučių.
— Ai, viskas gerai. Jis tik... — Elė žvilgteli į moterį, įsitaisiusią
ant viršutinio suolo. — Jis gyvena kitame pasaulyje.
— Tokiame, kuriame niekas neužmezga jokių romanų.
— Na, jis gal kiek per greitai... daro išvadas. Nesutarėme dėl
Džono žmonos.
— Kodėl nesutarėte?
Elė neramiai sukruta ant rankšluosčio.
— Dėl manęs nesijaudinkite, — iš viršaus pasigirsta moters bal­
sas. — Viskas, kas nugirstama pirtyje, taip ir lieka tarp šių sienų.
Moteris nusijuokia, Elė ir Nikė mandagiai jai nusišypso.
Elė kalba tyliau.
— Nesutarėme dėl to, kaip labai turėčiau atsižvelgti į jos jausmus.
— Man atrodo, kad tai — Džono reikalas.
—Taip. Bet juk pažįsti Dagą. Nuostabiausias pasaulyje vyras. —
Elė nusibraukia nuo skruosto plaukus. — Jis teisus, Nike, bet aš jos
nepažįstu. Ji man tarsi netikra. Tai kodėl man turėtų rūpėti, kaip ji
jaučiasi? Ji turi vienintelį dalyką, kurio aš tikrai labai noriu, vienintelį
dalyką, kurį gavusi būčiau labai laiminga. Ji negali taip labai jo mylėti
ir nekreipti dėmesio, ko jam reikia, ko jis nori, tiesa? Na, jeigu jiedu
gyventų laimingai, jam manęs nereikėtų, sutinki?
Nikė purto galvą.
— Nežinau. Kai mano sesuo susilaukė kūdikio, ji ištisus šešis
mėnesius daugiau nieko kito ir nematė.
— Jauniausiam jo vaikui beveik dveji, — Elė greičiau pajunta
nei pamato, kaip Nikė pašaipiai patraukia pečiais. Tokios jau tos senų
bičiulių ydos — merginos niekada nieko nepraleidžia pro ausis, nesu-
teikdamos progos išsisukti.

347
 — Žinai, Ele, — sako Nikė, atsiguldama ant suolo ir susinerda-
ma virš galvos rankas. — Vertinant iš moralinės pusės, man gal irgi ji
nerūpėtų, bet tu neatrodai laiminga.
Ir vėl jai norisi gintis.
— Betgi aš esu laiminga.
Nikė kilsteli antakį.
— Na, gerai, aš daug laimingesnė ir kartu nelaimingesnė, nei
kada nors buvau bendraudama su kitais, jeigu suprantamai pasakiau.
Skirtingai nei dvi geriausios jos draugės, Elė niekada negyveno su
vyru. Dar nesulaukusi trisdešimties, į vestuves ir vaikus (jai vestuvės ir
vaikai reiškia vieną ir tą patį) ji žvelgė kaip į kažką, kas jos laukia vė­
liau, tik tada, kai padarys karjerą; ji taip pat mąstė ir apie pasirinkimą
saikingai gerti, ir apie būsimą pensiją. Elė nenorėjo, kad jos gyveni­
mas susiklostytų taip, kaip kai kurių pažįstamų merginų iš mokyklos,
kurios, vos įpusėjusios trečią dešimtį, išvargusios stumdė vežimėlius,
gyveno finansiškai priklausomos nuo vyrų, kurių nekentė.
Paskutinis jos turėtas vaikinas nuolat skųsdavosi, kad daugiau­
sia laiko praleidžia bėgiodamas paskui, kol Elė lakstydavo „lodama į
mobilųjį“. Jis dar labiau supyko supratęs, kad jai taip gyventi smagu.
Betgi kai Elei suėjo trisdešimt, viskas pasirodė ne taip ir linksma. Kai
ji apsilankydavo pas tėvus Derbišyre, jie taip akivaizdžiai stengdavosi
neužsiminti apie dukros draugus, kad tas pastangas ji vertino kaip tam
tikrą spaudimo formą. Jai gerai štai taip pačiai sau būti ponia, karto­
davo Elė tėvams ir visiems kitiems. Ir visa tai buvo tiesa, kol ji sutiko
Džoną.
— Širdele, ar jis vedęs? — pro garų kamuolius klausia atėjusi
ponia.
Elė ir Nikė apsikeičia sąmokslininkių žvilgsniais.
— Taip, — atsako Elė.
— Jeigu nuo to pasijusi geriau, pasakysiu, kad ir aš įsimylėjau
vedusį vyrą; kitą antradienį bus ketveri metai, kai mudu susituokę.
— Sveikinu, —vienu balsu atsakė Elė ir Nikė; Elei pasirodė, kad
šis žodis nėra tinkamas tokiai aplinkai, susiklosčius tokioms aplinky­
bėms.

348
 — Mes esam labai laimingi. Jo dukra, be abejo, su juo nesišneka,
bet šiaip viskas gerai. Mes laimingi.
— Kiek laiko jam prireikė, kad paliktų žmoną? — sėsdamasi
klausia Elė.
Moteris rišasi plaukus į uodegėlę. Ji visai be papų, ir tas vyras vis
tiek dėl jos paliko žmoną, pagalvoja Elė.
— Dvylikos metų, — atsako moteris. —Todėl ir negalėjome tu­
rėti vaikų, bet, kaip sakiau, nesigailime susituokę. Mes labai laimingi.
— Džiaugiuosi už jus, — sako Elė; moteris nulipa žemyn. Prasi­
veria stiklinės durys, jai išeinant vidun plūsteli šalto oro gūsis; galiau­
siai karštoje tamsioje kamaraitėje vėl lieka tik juodvi.
Kurį laiką abi tyli.
— Dvylika metų, — prataria Nikė rankšluosčiu trindamasi vei­
dą. — Dvylika metų, nutolusi dukra, daugiau jokių vaikų... Na, laži-
nuosi, dabar jautiesi daug geriau.

Po dviejų dienų suskamba telefonas. Penkiolika po devynių, Elė

sėdi prie darbo stalo; ji stojasi ketindama atsiliepti —viršininkė pama­
tys, kad ji dirba. Kada Melisa ateina į darbą? Gyvenimo būdo skilties
redakcijoje ji visada ateina pirma ir išeina paskutinė, bet jos plaukai
ir makiažas visada nepriekaištingi, drabužiai kruopščiai suderinti. Elė
įtaria, kad šeštą ryto jos laukia asmeninis treneris, o po valandos ji jau
sėdi kokiame nors prabangiame salone, kur jai daroma šukuosena. Ar
Melisa kada nors būna namuose? Kažkas buvo užsiminęs, kad ji turi
nedidelę dukrytę, bet Elei sunku tuo patikėti.
— Gyvenimo būdo redakcija, — sako ji, išsiblaškiusi žvelgdama
į stiklines duris. Melisa irgi kalba telefonu vaikštinėdama po kabinetą,
viena ranka glostydamasi plaukus.
— Ar tuo numeriu skambinu, norėdama pasikalbėti su Ele Hei-
vert? — krištolinis balsas, praėjusio amžiaus reliktas.
—Taip. Ji ir kalba.
— Aa. Jūs man atsiuntėte laišką. Aš — Dženiferė Stirling.
 Ką aš padariau? Tą ketvirtadienį sakei, kad nenori
manęs išleisti. Frimenu, pats taip pasakei, ne aš. Opaskui
— nieko. Tiesą sakant, pamaniau, kad patekai į avariją!
5***** sakė, kad ir anksčiau esi taip pasielgęs; tada
nenorėjau ja patikėti, bet dabar jaučiuosi kaip idiote.

Moteris vyrui — laišku

 Pliaupiant lietui, ji eina sparčiu žingsniu, panarinusi galvą, keiks­
nodama save, kad neapsižiūrėjo ir nepasiėmė skėčio. Paskui autobu­
sus aprasojusiais langais lekia taksi automobilių virtinės, grakščiomis
purslų arkomis taškydamos šaligatvius. Šią šlapią šeštadienio popietę
Elė atėjo į Šv. Jono miškų kvartalą; ji stengiasi negalvoti apie baltą Bar-
badoso smėliuką, apie stambią strazdanotą ranką, kremu nuo saulės
tepančią moters nugarą. Šis vaizdinys kaip bausmė lenda ir lenda jai į
galvą, ir šitaip jau šešias dienas, nuo tada, kai Džonas iškeliavo. Toks
bjaurus oras — tarsi jai iškrėstas gamtos pokštas.
Pilkos didžiulio namo sienos tarsi išaugusios iš medžiais apso­
dinto plataus šaligatvio. Elė užlipa akmeniniais laiptais, paspaudžia
aštuntu numeriu pažymėtą durų skambutį ir laukia mindžikuodama
nuo vienos šlapios kojos ant kitos.
— Klausau? — balsas aiškus, ne toks senas, kaip ji įsivaizdavo.
Elė dėkoja Dievui, kad Dženiferė Stirling pasiūlė susitikti būtent šian­
dien — jai buvo baisu ir pagalvoti, kaip visą šeštadienį būtų reikėję
ištverti be darbo, be draugų, kurie visi labai užsiėmę. Ir vėl toji šla­
kuota ranka...
— Čia Elė Heivert. Aš dėl laiškų.
— Aa. Užeikite. Esu ketvirtame aukšte. Lifto gali tekti kiek pa­
laukti. Jis baisiai lėtas.
Į tokius pastatus ji apskritai retai užeina, o šio kvartalo beveik
visai nepažįsta; jos draugai gyvena naujuose butukuose su mažučiais
kambarėliais, požeminiais garažais arba dviaukščiuose butuose, kaip
torto sluoksniai suguldytuose Viktorijos laikų namuose su terasomis.
Šis namas byloja apie seniai uždirbtus pinigus ir atsparumą madoms.

353
Elei šauna į galvą žodis „kilminga našlė“; Džonui šis junginys patiktų,
pamano ji ir nusišypso.
Koridorius išklotas turkio spalvos kilimu; spalva — tarsi iš ano
šimtmečio. Palei keturis marmurinius laiptelius besitęsiantis žalvari­
nis turėklas kruopščiai nušveistas. Elė trumpam prisimena savo pačios
daugiabutį su krūvomis niekam nereikalingų laiškų ir nerūpestingai
paliktais dviračiais.
Barškėdamas ir dundėdamas liftas lėtai pakyla į ketvirtą aukštą;
Elė žengia į plytelėmis išklotą koridorių.
— Sveiki? — Elė pamato praviras duris.
Ji nė gerai nenutuokia, ką po minutėlės tikisi išvysti — kokią
nors pakumpusią seną ponią žėrinčiomis akimis ir turbūt labai gražia
skara, besisukiojančią po namus, prigrūstus porcelianinių žvėrelių fi­
gūrėlių. Dženiferė Stirling į tokią moterį nepanaši. Gal jai ir apie sep­
tyniasdešimt, bet moteris liekna ir tiesi, tik trumpai kirpti ir ant šono
sušukuoti sidabriniai plaukai galėtų būti užuomina į tikrąjį jos amžių.
Moteris vilki tamsiai mėlyną kašmyro megztuką, diržu sujuostą vilno­
nį švarkelį ir puikiai sukirptas kelnes, turbūt įsigytas Dries van Noten,
o ne M&S. Ant kaklo užsirišusi smaragdo spalvos šalikėlį.
— Panelė Heivert?
Elė nujaučia, kad prieš kreipdamasi pavarde moteris ją įvertino
įdėmiai nužiūrėjusi.
—Taip, — Elė ištiesia ranką. — Prašau mane vadinti Ele.
Atslūgus įtampai moters veidas kiek sušvelnėja. Kad ir kokį egza­
miną ji buvo surengusi Elei, atrodo, tas egzaminas išlaikytas.
— Užeikite. Ar iš toli važiavote?
Elė eina paskui moterį į kambarius. Ir vėl visi jos lūkesčiai bliūkš-
ta. Čia nėra jokių figūrėlių, jokių niekučių. Kambarys didžiulis, švie­
sus, menkai apstatytas baldais. Ant šviesių medinių grindų patiesti
du persiški kilimai, prie stiklinio kavos stalelio viena priešais kitą pa­
statytos dvi damastu trauktos minkštos sofutės. Kiti pavieniai baldai
išskirtinio dizaino — turbūt labai brangi daniška kėdė, nedidelis an­
tikvarinis stalelis, inkrustuotas riešutmedžiu, šeimos ir mažų vaikų
nuotraukos.

354
 — Koks gražus butas, — sako Elė, kuri niekada negalvojo apie
interjero subtilybes, bet dabar staiga suprato, kaip norėtų gyventi.
— Gražu, tiesa? As čia atsikrausčiau... gal šešiasdešimt aštun­
taisiais. Tada šis namas buvo aptriušęs, bet pamaniau, kad čia mano
dukrai bus gera augti, nes reikėjo gyventi mieste. Pro langą matyti
Regento parkas. Ar galėčiau paimti jūsų paltą? Norėtumėte kavos? Jūs
kiaurai peršlapusi.
Elė prisėda, Dženiferė Stirling dingsta virtuvėje, turbūt ruošia
kavavirę. Ant šviesių kreminių sienų kabo keli dideli modernistiniai
paveikslai. Elė nužvelgia į kambarį grįžusią Dženiferę Stirling ir susi­
vokia nesistebinti, kad ši moteris galėjo įkvėpti laiškų rašytoją tokiems
aistringiems tekstams.
Ant stalo sustatytose nuotraukose nufotografuota stulbinamo
grožio jauna moteris, galėjusi pozuoti ir Sesiliui Bitonui*; kitoje nuo­
traukoje, jau gal po kelerių metų, toji pati moteris žvelgia į naujagimį;
jos veide — visoms jaunoms motinoms būdingas nuovargis, euforija
ir susižavėjimas; nors ji čia — ką tik pagimdžiusi, moters plaukai kuo
gražiausiai sutvarkyti.
— Labai miela, kad nepabūgote tiek vargo. Turiu pasakyti, jūsų
laiškas mane nepaprastai suintrigavo.
Elei paduotas kavos puodelis; Dženiferė Stirling sėdasi priešais,
mažutyčiu sidabriniu šaukšteliu, kurio galiukas puoštas raudono ema­
lio kavos pupele, maišydama kavą. Jėzau, pamano Elė, jos liemuo dar
kibesnis nei mano.
— Man labai smalsu, kokie ten laiškai. Aš jau daugybę metų
net netyčia nesu nieko išmetusi. Viską karpau. Per praėjusias Kalėdas
mano sąskaitininkas padovanojo tą pragaro mašiną.
— Na, iš tikrųjų ne aš tuos laiškus radau. Mano draugas rūšiavo
Nation laikraščio numerius ir rado aplanką.
Dženiferės Stirling elgesys keičiasi.
— Štai tie laiškai.

* Cecil Beaton — britų aukštuomenės fotografes.

355
 Elė įkiša ranką į krepšį ir atsargiai ištraukia plastikinę įmautę su
trimis meilės laiškais. Ji stebi laiškų siekiančios ponios Stirling veidą.
— Būčiau išsiuntusi jums tuos laiškus, — tęsia Elė, — bet...
Dženiferė Stirling abiem rankomis laiko laiškus kaip šventenybę.
— Tik nebuvau įsitikinusi... kaip... na, ar apskritai panorėsite
juos matyti.
Dženiferė nieko nesako. Staiga nesmagiai pasijutusi Elė gurkšteli
iš savojo puodelio. Ji jau nebežino, kaip ilgai čia sėdi gerdama kavą,
bet kažin kodėl vis nedrįsta pažvelgti tai poniai į akis.
— Oo, tikrai norėsiu.
Kai Elė galiausiai pasižiūri, Dženiferės veido išraiška jau pasikei­
tusi. Ne, ji neketina apsiverkti, bet jos žvilgsnyje tarsi sustingusi kažin
kokia galinga emocija.
— Kaip suprantu, jūs juos perskaitėte.
Elė pasijunta raustanti.
— Atleiskite. Jie gulėjo aplanke, kuriame buvo sudėta su šiais
laiškais niekaip nesusijusi medžiaga. Nemaniau, kad galiausiai man
pavyks rasti adresatą. Laiškai man pasirodė gražūs, — mikčiodama
pridūrė Elė.
— Taip, tiesa, gražūs. Na, Ele Heivert, mano amžiaus žmogų
mažai kas begali stebinti, bet šiandien jums pasisekė.
— Ar jūs tų laiškų neskaitysite?
— Man nė nereikia skaityti. Žinau, kas juose parašyta.
Elė jau seniai žinojo, kad žurnalistui svarbiausia suprasti, kada
geriausia patylėti. Bet dabar, stebint šią pagyvenusią moterį, kuri kaž­
kokiu būdu dingo iš kambario, ji jaučiasi vis nesmagiau.
— Adeiskite, — atsargiai prataria ji, kai tyla ima slėgti, — jeigu
jus nuliūdinau. Neišmaniau, ką daryti, nes nežinojau, kokia jūsų...
—... situacija, — pratęsia Dženiferė. Ji nusišypso, ir Elė vėl nusi­
stebi, koks gražus jos veidas. —Jūs elgėtės labai diplomatiškai. Bet šie
laiškai tikrai nieko nesutrikdys. Mano vyras mirė prieš daugelį metų.
Štai todėl moterims niekas ir nepasako, kai jos pasensta, — ji kreivai
šypteli. — Vyrai miršta daug anksčiau.

356
 Valandėlę abi klausosi, kaip lyja, kaip už lango cypia autobusų
stabdžiai.
— Na, — prataria ponia Stirling, — papasakokite man ką nors,
Ele. Kodėl taip stengėtės grąžinti man tuos laiškus?
Elė svarsto, užsiminti apie straipsnį ar ne. Instinktyviai nujaučia,
kad geriau neužsiminti.
— Nes niekada anksčiau nieko panašaus nebuvau skaičiusi.
Dženiferė Stirling atidžiai ją stebi.
— Ir... aš taip pat turiu meilužį, — sako Elė gerai nė nesupras­
dama kodėl.
— Meilužį?
— Jis... vedęs.
— Aa. Vadinasi, šie laiškai jums kažką pasakė.
— Taip. Visa istorija man šį tą pasakė. Juk viskas apie tai, ko
nori, bet negali turėti; apie negalėjimą pasakyti, ką iš tikrųjų jauti, —
dabar Elė sėdi nudūrusi akis į skreitą. — Tas vyras, su kuriuo susitiki-
nėju, Džonas... aš nė nežinau, ką jis mano. Mes nesikalbame apie tai,
kas tarp mudviejų vyksta.
— Nemanau, kad tuo jis išsiskiria iš kitų, — pareiškia ponia
Stirling.
— Bet jūsų meilužis buvo kitoks. Butas buvo kitoks.
—Taip, — moteris ir vėl atsiduria kitame laike. —Jis man viską
pasakydavo. Tikrai nuostabu gauti štai tokį laišką. Nuostabu žinoti,
kad esi taip mylima. Jam visada nepaprastai gerai sekėsi dėlioti žo­
džius.
Langą plaka lietaus čiurkšlės, griaudžia, gatvėje apačioje kažką
šaukia žmonės.
— Gal ir keistai nuskambės, bet mane jūsų meilės istorija tarsi
apsėdo. Beprotiškai troškau, kad judu vėl būtumėte kartu. Negaliu
nepaklausti, ar jūs... ar jūs kada nors buvote vėl suėję?
Šiuolaikinė kalbėsena Elei atrodo netinkama, nederama; staiga
pati susidrovi. Ji paklausė kažko gėdinga, bent jai taip atrodo. Turbūt
ji perlenkė lazdą...

357
 Elei ketinant atsiprašyti ir kone pakilus eiti, Dženiferė Stirling
prabyla:
— Ele, gal norėtumėte dar vieno puodelio kavos? Nemanau, kad
verta kelti laukan koją, kai šitaip lyja.

Dženiferė Stirling sėdi ant šilku apklotos sofutės, ant kelių pasi­
dėjusi garuojantį kavos puodelį, ir pasakoja Pietų Prancūzijoje apsigy­
venusios ištekėjusios jaunos moters istoriją, pasakoja apie vyrą, kuris,
jos žodžiais tariant, tuo metu nebuvo kuo nors blogesnis už kitus.
Jis — tipiškas to meto vyras, kuriam skundai dėl slegiančio gyvenimo
atrodė kaip silpnumo ženklas. Ji pasakoja istoriją ir apie tikrą priešin­
gybę — niurzgą, itin savimi patenkintą, aistringą, gyvenimo sugadin­
tą žmogų, suvirpinusį jai širdį jau tą pirmąjį vakarą, vakarieniaujant
mėnesienoje.
Elė sėdi pakerėta, mintyse dėliodama įvairiausius vaizdinius,
stengdamasi negalvoti apie rankinėje įjungtą diktofoną. Ji jau nebesi­
jaučia pasielgusi netaktiškai. Ponia Stirling kalba gyvai, tarsi jau ištisus
dešimtmečius būtų svajojusi kam nors papasakoti šią istoriją. Moteris
sako, šią istoriją dėliojusi metų metus, tad Elė, nors ne viską gerai su­
prasdama, nenori jos nutraukti ir mėginti aiškintis.
Dženiferė Stirling pasakoja apie tai, kaip staiga pasijuto persisoti­
nusi prabangaus gyvenimo, pasakoja apie bemieges naktis, savo kaltę,
apie siaubingą neįveikiamą uždrausto vaisiaus trauką, apie baisų suvo­
kimą, jog gali būti, kad gyveni netinkamai, ne taip, kaip reikėtų. Jai
kalbant Elė kramto nagus svarstydama, ar ir Džonas dabar, gulėdamas
saulės nutviekstame paplūdimyje, mąsto taip pat. Kaip jis gali mylėti
savo žmoną ir kartu štai taip gyventi su ja? Ar gali būti, kad štai tokios
traukos jis nejaučia?
Istorija darosi vis liūdnesnė, moters balsas — tylesnis. Ji pasakoja
apie automobilio avariją šlapiame kelyje, apie nekalto žmogaus žūtį,
apie somnambuliškai gyventus ketverius santuokos metus, gelbstintis
tabletėmis ir tvirčiau pasijutus tik gimus dukrai.

358
 Ponia Stirling nutyla, ištiesia ranką ir paduoda Elei įrėmintą nuo­
trauką. Nuotraukoje — aukšta šviesiaplaukė moteris, dėvinti šortus,
ir ją apsikabinęs vyriškis. Prie basų moters kojų guli šuo, glaudžiasi du
vaikai. Tarsi iš Kalvino Kleino reklamos.
— Esmė turbūt neką vyresnė už jus, — sako Dženiferė Stir­
ling. — Ji gydytoja, su vyru gyvena San Franciske. Jie labai laimin­
gi, — ir ironiškai šyptelėjusi priduria: — na, kiek žinau.
— Ar ji žino apie tuos laiškus? — paklausia Elė ir atsargiai deda
nuotrauką ant kavos staliuko, stengdamasi „nenužiūrėti“ nepažįsta­
mos Esmės nuostabios genetikos ir, kaip atrodo, tikrai pavydėtino gy­
venimo.
Šįkart prieš prabildama ponia Stirling kiek dvejoja.
— Šios istorijos dar nėra girdėjusi jokia gyva būtybė. Kuri dukra
norėtų sužinoti, kad jos motina mylėjo kitą vyrą, o ne jos tėvą?
Tada Dženiferė ima pasakoti apie atsitiktinį susitikimą po kele-
rių metų, apie kerintį sukrėtimą supratus, kad atsidūrė tinkamu laiku
reikiamoje vietoje.
—Ar galite įsivaizduoti? Aš taip ilgai neradau sau vietos... ir stai­
ga sutikau Antonį. Ir pajutau, — ji stukteli sau į krūtinę, — kad grį­
žau namo. Kad tai — tikrai jis.
— Taip, — sako Elė, nutūpusi ant sofos kraštelio. Dženiferės
Stirling veidas nušvito. Staiga Elė prieš save išvysta jauną merginą. —
Pažįstu tą jausmą.
— Bet, aišku, baisiausia buvo tai, kad vėl jį suradusi, nebegalėjau
su juo iškeliauti. Tais laikais, Ele, į skyrybas buvo žiūrima visai kitaip
nei dabar. Skyrybos — tikras siaubas. Tavo vardą galėdavo maišyti su
purvais. Žinojau, kad pamėginus išeiti, vyras būtų mane sužlugdęs.
Negalėjau palikti Esmės. Jis — Antonis — paliko savo sūnų, ir nema­
nau, kad kada nors būtų už tai sau atleidęs.
— Vadinasi, jūs taip ir nepalikote savo vyro? — Elė dar labiau
nusivilia.
— Palikau. Ir už tai turiu būti dėkinga tam aplankui, kurį rado­
te. Vyras turėjo tokią juokingą seną sekretorę... panelę Kažkokią, —
moteris nusišiepia. — Niekada neprisiminiau jos vardo. Man atrodo,

359
ji buvo įsimylėjusi mano vyrą. O paskui dėl kažkokių priežasčių toji
sekretorė įdavė man įrankį, kuriuo galėjau savo vyrą sunaikinti. Jis
suprato, kad negali manęs liesti, kol turiu tuos dokumentus.
Ponia Stirling pasakoja apie susitikimą su bevarde sekretore, apie
vyro patirtą šoką, kai jo kabinete išdėstė, ką žinanti.
— Asbesto dokumentai... — Elės bute jie atrodė tokie menki,
tokie nereikalingi, nureikšminti prabėgusių metų.
— Aišku, tada apie asbestą niekas nieko nežinojo. Manėme, kad
tai — puiki medžiaga. Sužinojusi, kad Lorenso įmonė pražudė tiek
gyvybių, buvau siaubingai sukrėsta. Todėl jam mirus įkūriau fondą.
Na, kad padėčiau aukoms. Štai. — Moteris praveria rašomojo sta­
lo stalčių ir išima lankstinuką. Lankstinuke smulkiai nurodyta visa
mezotelioma sergantiems ligoniams teikiamos pagalbos schema. —
Dabar fonde belikę nedaug pinigų, bet mes ir toliau teikiame teisinę
pagalbą. Turiu teisininkų draugų, kurie tiek čia, tiek užsienyje teikia
nemokamą pagalbą.
—Jūs vis tiek gavote iš vyro pinigų?
— Taip. Taip susitarėme. Saugojau jo gerą vardą, tapau viena iš
tų atsiskyrėlių žmonų, kurios niekada niekur neina su savo vyrais. Visi
manė, kad atsiribojau nuo viešojo gyvenimo, nes atsidaviau Esmei.
Suprantate, tais laikais tai nebuvo neįprasta. Į visus vakarėlius Loren-
sas vesdavosi meilužę. — Dženiferė juokiasi purtydama galvą. —Tais
laikais toks jo poelgis buvo neįprasčiausias „dvigubas standartas“.
Elė pamėgina save įsivaizduoti šalia Džono per kokį nors autorinį
jo vakarą. Jis visada stengiasi būti atsargus ir viešai niekada prie jos ne-
siliečia — kad tik niekas nesusivoktų apie jų santykius. Ji slapta vylėsi,
kad gal kas nors užtiks juos besibučiuojančius, gal jųdviejų aistra ims
badyti kitiems akis, ir pasklis pražūtingos apkalbos.
Ji pakelia akis ir pasijunta užklupta Dženiferės Stirling žvilgsnio.
— Ele, gal norėtumėte dar kavos? Kaip supratau, jūs niekur ne­
skubate.
— Neskubu. Būtų labai malonu. Norėčiau sužinoti, kas nutiko
toliau.
Moters veidas pasikeičia. Šypsena išblėsta. Minutėlę abi tyli.

360
 —Jis grįžo į Kongą, — sako Dženiferė. —Jis keliaudavo į pačias
pavojingiausias vietas. Tuo metu baltiesiems ten nutikdavo baisių da­
lykų, o jis nebuvo labai stiprus... — dabar ji kalbėjo apskritai, ne kon­
krečiai Elei. — Vyrai dažnai būna gerokai silpnesni nei atrodo, tiesa?
Elė gromuluoja ponios Stirling žodžius stengdamasi nepasiduoti
apmaudžiai nevilčiai, kurią išjudino išgirsta informacija. Tai — ne tavo
gyvenimas, griežtai taria sau. Nebūtinai šitai turi būti ir tavo tragedija.
— Kuo jis vardu? Tikriausiai ne Butas?
— Ne. Mes tik taip juokavome. Ar esate skaičiusi Ivliną Vo? Tik­
rasis jo vardas —Amonis O’Haras. Tiesą sakant, tikrai keista po tokios
daugybės metų jums apie tai pasakoti. Jis — mano gyvenimo meilė,
bet aš neturiu jo nuotraukų; liko tik keli prisiminimai. Jeigu ne laiškai,
turbūt galvočiau, kad viską prasimaniau. Štai todėl jūsų grąžinti laiškai
man — tikra dovana.
Elei sugniaužia gerklę.
Suskamba telefonas, išblaškydamas jų abiejų mintis.
— Labai atsiprašau, — sako Dženiferė. Ji eina į koridorių, pake­
lia telefono ragelį, ir Elė išgirsta ramiu, santūriu, dalykišku balsu ištar­
tą atsakymą. — Taip, taip, tebeveikia. Kada liga buvo diagnozuota?..
Man išties labai gaila...
Elė brūkšteli ant lapelio pavardę ir įsikiša į rankinę. Ji pamato,
kad diktofonas tebeveikia, mikrofonas vis dar įjungtas. Patenkinta dar
kelias minutes pasėdi žvelgdama į šeimos nuotraukas ir suprasdama,
kad Dženiferė dar šiek tiek užtruks. Juk negražu skubinti tą, kuris pa­
teko į plaučių ligos gniaužtus. Ji išplėšia iš bloknoto puslapį, brūkšteli
raštelį ir paima paltą. Elė prieina prie lango. Lauke jau prasigiedrinę,
ant šaligatvio telkšančiose balutėse atsispindi žydrynė. Tada ji pasuka
prie durų ir sustoja laikydama raštelį.
— Atsiprašysiu minutėlei, — Dženiferė pridengia ranka rage­
lį. — Labai atsiprašau, — sako ji. — Tikrai galėčiau kada nors kitą
kartą, — iš jos balso galima spręsti, kad šiandien pokalbio geriau ne­
betęsti. — Žmogus kreipiasi prašydamas kompensacijos...
— Ar tikrai galėsime pasikalbėti dar kartą? — Elė duoda jai la­
pelį. — Štai mano adresas ir telefonas. Tikrai labai norėčiau sužinoti...

361
 Dženiferė linkteli spausdama ragelį.
—Taip. Žinoma. Tai mažiausia, ką galiu padaryti. Labai ačiū dar
kartą, Ele.
Persimetusi per ranką paltą Elė apsigręžia eiti. Dženiferei pakėlus
prie ausies ragelį, ji atsisuka.
— Tik pasakykite man vieną dalyką... Trumpai. Kai jis — Bu­
tas — vėl išvyko, ką darėte jūs?
Dženiferė Stirling nuleidžia ragelį; jos akys vaiskios ir ramios.
— Išvykau paskui.
 Tarp mūsų nebuvo jokio romano. Jeigu mėginsi
tvirtin ti kitaip, pasakysiu, kad viską prasimanei.

Vyras moteriai — laišku; 1960-ieji

 20

— Ponia? Gal norėtumėte atsigerti?

Dženiferė atsimerkia. Ji jau beveik valandą sėdi įsitvėrusi sėdy­
nės ranktūrių BOAC lėktuve, skrendančiame į Keniją. Ji visada gan
prastai jausdavosi lėktuvuose, tačiau dabar Kometa taip drebėjo, kad
sulig kiekviena oro duobe net ir senų afrikiečių rankos savaime kilo
prie smakrų. Dženiferė susiraukė pašokusi nuo sėdynės; iš lėktuvo
galo atskriejo nerimo šūksnis. Salone pasidarė trošku nuo paskubomis
prisidegtų cigarečių dūmų.
—Taip, — atsakė Dženiferė. — Prašyčiau.
— Įpilsiu dvigubą, — pamerkusi akį pasakė palydovė. — Kelio­
nė bus nerami.
Pusę puodelio ji išgėrė vienu mauku. Dabar jau kone po ketu­
riasdešimt aštuonių valandų kelionės jos akys buvo tarsi žvyro pri­
piltos. Prieš išvykdama iš Londono Dženiferė kelias naktis negalėjo
sudėti bluosto vis mąstydama, klausinėdama savęs, ar tai, ką sumanė,
išties beprotybė, kaip atrodė visiems kitiems.
— Gal norėtumėte pasivaišinti? — greta sėdintis verslininkas
ištiesė jai atidengtą skardinę dėžutę su saldainiais. Jo rankos buvo di­
džiulės, pirštai — kaip vytintos dešrelės.
— Ačiū. Kokie čia? Mėtiniai? — paklausė.
Jis nusišypsojo vešliais baltais ūsais pridengta burna.
— Oo, ne, — vyras kalbėjo sodriu afrikiečių akcentu. — Jie ap­
ramins jums nervus. Vėliau džiaugsitės, kad paėmėte.
Dženiferė atitraukė ranką.
— Ačiū, neimsiu. Kai kas man yra sakęs, kad oro duobių bijoti
nereikia.

365
 — Kas taip sakė, buvo teisus. Turbulencijos reikia saugotis vaikš­
tant žeme.
Kai ji nenusijuokė, žmogus minutėlę įdėmiai į ją žiūrėjo.
— Kur skrendat? Į safarį?
— Ne. Turiu spėti į lėktuvą, skrendantį į Stanlivilį. Man buvo
pasakyta, kad tiesioginio skrydžio iš Londono nėra.
— Skrendate į Kongą? Ką jūs ten pametėte, ponia?
— Mėginsiu susirasti savo draugą.
Žmogus niekaip negalėjo patikėti.
— Konge*
— Taip.
Vyriškis žiūrėjo į ją taip, tarsi Dženiferė būtų beprotė. Ji išsitiesė
sėdynėje, akimirkai paleisdama ranktūrius.
— Ar jūs laikraščių neskaitote?..
— Skaitinėju, bet kelias dienas neskaičiau. Buvau... labai užsiė­
musi.
— Sakote, labai užsiėmusi? Mieloji poniute, geriau apsigrįžkite ir
keliaukite atgal į Angliją, — jis sukikeno žemu balsu. — Net neabejo­
ju, kad į Kongą jūs nenuskrisite.
Nuo jo nusisukusi Dženiferė įsižiūrėjo pro lėktuvo langą į debe­
sis, į toli apačioje stūksančius sniego kepurėmis pasipuošusius kalnus
ir akimirką pagalvojo, ar yra nors menkiausia tikimybė, kad dabar, šią
akimirką, jis yra čia, apačioje, už dešimties tūkstančių pėdų. Jūs nė
nenutuokiate, kaip toli aš jau nukeliavau, mintyse atsakė Dženiferė.

Prieš dvi savaites Dženiferė Stirling šiaip taip išslinko iš Nation

redakcijos, atsistojo ant laiptų, delne laikydama putlią dukrelės ran­
kutę, ir suprato nė nenumananti, ką daryti toliau. Pakilo smagus vė­
jelis, šalikelėmis gainiojantis lapus; neaiški lapų trajektorija atspindėjo
miglotą jos pačios padėtį. Kaip Amonis galėjo taip dingti? Kodėl ne­
paliko jai jokios žinutės? Dženiferė prisiminė viešbučio vestibiulyje jį
apėmusį sielvartą ir ėmė baimintis žinanti atsakymą. Galvoje sukosi

366
storulio redaktoriaus žodžiai. Jai ėmė rodytis, kad po kojomis siūbuoja
visas pasaulis; akimirką pamanė, kad apalps.
Tada Esmė pradėjo verkšlenti, kad nori „pas nykštukus“. Dukre­
lės reikalavimas padėjo jai pakirsti iš minčių ir imtis veiksmų.
Ji užsiregistravo „Regento“ viešbutyje, tame pačiame, kuriame
gyveno Amonis, tarsi širdies kertelėje būtų įtikėjusi, kad jam bus leng­
viau ją rasti, jeigu kartais apsispręstų grįžti. Jai reikėjo tikėti, kad An-
tonis norėtų ją susirasti, norėtų žinoti, kad ji pagaliau laisva.
Vienintelis laisvas kambarys buvo ketvirtame aukšte, ir Dženi-
ferė iškart sutiko ten apsigyventi. Lorensas nedrįs ginčytis dėl pinigų.
Kol Esmė patenkinta sėdėjo priešais didelį televizorių arba kartkartė­
mis nubėgdavo pašokinėti ant milžiniškos lovos, Dženiferė visą vakarą
žingsniavo po kambarį įtemptai galvodama, stengdamasi nuspręsti,
kaip būtų geriausia nusiųsti žinią žmogui, kuris dabar yra nežinia kur,
Centrinės Afrikos platybėse.
Ir kai galiausiai dukrelė šalia jos užmigo susirietusi po viešbučio
antklode, įsikišusi į burnelę nykštį, Dženiferė gulėjo ir žiūrėdama į ją
svarstė, ar galėtų telepatiškai pasiųsti Amoniui žinutę, jeigu labai ilgai
ir įtemptai apie jį galvotų. Butai, prašau, išgirsk mane. Man reikia, kad
grįžtum pas mane. Pati toparlaryti negaliu.
Antrą ir trečią dieną ji praleido bendraudama su Esme — vedėsi
ją į Gamtos istorijos muziejų, į Fortnum&Manson arbatinę arbatos.
Regento gatvėje jos prisipirko drabužių — Dženiferė nebuvo tokia
praktiška, kad turimus drabužius neštų į viešbučio skalbyklą — ir va­
karienei iš kambarių tarnybos užsisakė sumuštinių su keptu viščiuku,
kurie joms buvo atnešti ant sidabrinio padėklo. Kartais Esmė paklaus­
davo, kur ponia Kordoza ar tėtis, ir Dženiferė dukrą vis patikindavo,
kad labai greitai juos pamatys. Ji jautėsi dėkinga dukrelei už tą smul­
kių, gan lengvai išpildomų prašymų laviną, įvairinančią kasdienybę —
arbatėlė, prausimasis, miegelis. Bet kai tik mažylė užmigdavo, Dženi­
ferė uždarydavo miegamojo duris, ir ją apnikdavo juodos baimės. Ką
ji padarė?Sulig kiekviena praslinkusią valanda į ją vis labiau smelkėsi
jos poelgio rimtumas ir beprasmybė. Ji metė savo gyvenimą, dukrelę
apgyvendino viešbučio kambaryje... ir dėl ko?

367
 Ji dar du kartus skambino į Nation redakciją. Kalbėjosi su tuo di-
džiapilviu stačioku vyriškiu; dabar Dženiferė jau atpažindavo jo balsą,
atžarų kalbėjimą. Jis patikino perduosiąs jos žinutę, kai tik O’Haras
jam paskambinsiąs. Paskambinusi antrą kartą, susidarė aiškų įspūdį,
kad jis nesako jai tiesos.
— Betgi dabar jis jau tikrai turėtų būti ten nuvykęs. Nejau visi
žurnalistai nesilaiko vienoje vietoje? Nejau niekas negali jam perduoti
mano žinutės?
— Aš — ne sekretorius. Sakiau jums, kad žinutę perduosiu, va­
dinasi, perduosiu, bet ten dabar vyksta karas. Mano galva, šiuo metu
jis tikrai turi apie ką mąstyti.
Ir pokalbis baigtas...
Viešbučio numeris tapo lyg kokiu nuo pasaulio atskirtu burbulu;
vieninteliai Dženiferės lankytojai buvo kambarinė ir pasiuntinukas iš
kambarių tarnybos. Ji niekam nedrįso skambinti — neskambino nei
tėvams, nei draugams, nes vis dar nežinojo, kaip pasiaiškinti. Prievar­
ta stengėsi nors šiek tiek valgyti, beveik nemiegojo. Kuo labiau tirpo
Dženiferės pasitikėjimas, tuo labiau stiprėjo nerimas.
Ją vis labiau kamavo įsitikinimas, kad negali gyventi viena. Kaip
ji išgyvens? Ji niekada nieko nedarydavo pati. Lorensas pasistengs, kad
ji ir liktų nuo visų atskirta. Tėvai jos išsižadės. Dženiferė iš paskuti­
niųjų stengėsi atsispirti pagundai užsisakyti alkoholio, galinčio padėti
prislopinti vis stiprėjančias katastrofos nuojautas. Ir sulig kiekviena
diena galvoje aidintis balselis darėsi vis aiškesnis: Pas Lorensągaligrįžti
bet kada. Kokį kitą pasirinkimą turėjo moteris, kurios vienintelis ta­
lentas — būti puošmena?
Taip ir slinko dienos keistais priešokiais, tarsi siurrealistiška įpras­
to gyvenimo kopija. Šeštą dieną ji paskambino namo manydama, kad
Lorensas bus darbe. Nuskambėjus antram skambučiui, atsiliepė ponia
Kordoza; Dženiferė suglumo išgirdusi prislėgtą moters balsą.
— Kur jūs, ponia Stirling? Leiskite man atnešti jūsų daiktus.
Leiskite man pamatyti Esmę. Aš taip jaudinausi.
Dženiferė pajuto, kaip nuo krūtinės nusirita akmuo.

368
 Po valandos ponia Kordoza jau buvo prie viešbučio su lagaminu,
pilnu Dženiferės daiktų. Namų tvarkytoja jai papasakojo, jog ponas
Stirlingas nieko nepaaiškino, tik įspėjo, esą keletą dienų nereikėtų ti­
kėtis, kad pas juos kas nors ateitų.
— Jis manęs paprašė sutvarkyti kabinetą. Ir kai pažvelgiau vi­
dun... — Kordoza kilstelėjo prie veido ranką, — nė nenumaniau, ką
galvoti.
— Viskas gerai. Tikrai, — Dženiferė negalėjo prisiversti paaiš­
kinti, kas atsitiko.
— Mielai kuo galėdama jums padėčiau, — tęsė ponia Kordo­
za, — bet nemanau, kad jis...
Dženiferė paėmė ją už parankės.
— Ponia Kordoza, viskas gerai. Patikėkite, mes labai džiaugtu­
mėmės, jei būtumėte su mumis, bet, manau, šitai būtų labai sunku.
Ilgai netrukus, kai viskas kiek aprims, Esmė turės eiti namo aplankyti
tėvo, todėl turbūt visiems bus geriau, jeigu ten galėsite ja pasirūpinti.
Mergytė parodė poniai Kordozai naujus daiktelius ir užsiropš­
tė jai ant kelių norėdama apkabinti. Dženiferė užsakė arbatos, ir abi
moterys nelinksmai nusišypsojo, kai Dženiferė įpylė namų tvarkytojai
arbatos, apsikeisdama su ja vaidmenimis.
— Labai ačiū, kad atėjote, — pratarė Dženiferė, kai ponia Kor­
doza pakilo eiti. Neišvengiamai artėjant viešnagės pabaigai Dženiferė
pajuto kažką prarandanti.
—Tik pasakykite, ką nuspręsite, — ponia Kordoza vilkosi paltą.
Ji ramiai žvelgė į Dženiferę sučiaupusi lūpas, o ši impulsyviai žengė
žingsnį ir ją apkabino. Ponia Kordoza taip pat stipriai apkabino Dže­
niferę, tarsi mėgintų įpūsti jai stiprybės; ji gerai suprato, kaip labai
Dženiferei reikia jausti kieno nors palaikymą. Jos taip pastovėjo vidu­
ry kambario kelias minutes. Paskui gal kiek sutrikusi ponia Kordoza
atsitraukė. Jos nosis buvo paraudusi.
— Neketinu grįžti, — pratarė Dženiferė ir išgirdo, kaip netikėtai
galingai tyloje nuskamba jos žodžiai. — Susirasiu kokią nors vietelę
mudviem gyventi. Bet tikrai negrįšiu.
Vyresnioji moteris linktelėjo.

369
 — Rytoj jums paskambinsiu. — Ant firminio viešbučio lapo
Dženiferė brūkštelėjo kelis žodžius. — Galite jam pasakyti, kur mes
apsistojusios. Gal bus geriausia, jeigu jis žinos.
Tą vakarą, paguldžiusi Esmę, ji paskambino į visas Flitstryto laik­
raščių redakcijas teiraudamasi, ar negalėtų nusiųsti jų koresponden­
tams žinučių, slapta tikėdamasi, kad telegramą netyčia gaus Centrinė­
je Afrikoje esantis Amonis. Ji paskambino dėdei, kuris, kiek Dženiferė
prisiminė, kadaise ten dirbo, ir paklausė, ar jis kartais neprisimena
kokių nors viešbučių pavadinimų. Pasitelkusi į pagalbą tarptautinius
operatorius, ji susiskambino su dviem viešbučiais — vienu Brazavilyje
ir vienu Stanlivilyje — ir administratoriams paliko žinutes, bet vienas
administratorius iškart atsakė liūdnu balsu: „Ponia, čia nėra baltao­
džių. Mūsų mieste dabar labai blogai.“
— Prašau, — kalbėjo Dženiferė, — jūs tik pasistenkite įsiminti
pavardę. Amonis O’Haras. Pasakykite jam „Butas“. Jis supras, ką tai
reiškia.
Laikraščio redakcijai ji nusiuntė dar vieną laišką, kuris turėjo būti
perduotas Amoniui:

Atleisk. Fraėau, grįžk pas mane. Aė laisva ir tavęs laukiu.

Ji padavė laišką administratoriui pagalvojusi, kad jei laiškas bus

išsiųstas, vadinasi, bus išsiųstas. Ir jai nereikia sukti galvos dėl to laiško
kelionės, nereikia artimiausiomis dienomis ar savaitėmis spėlioti, kur
tas laiškas atsidūręs. Ji padarė viską, ką galėjo, taigi dabar atėjo laikas
susikaupti ir kurti naują gyvenimą, rengtis tam metui, kai viena iš
daugelio išsiųstų žinučių jį pasieks.

Ponas Grosvenoras vėl šypsojosi. Tokia šypsena jai atrodė kaip

grimasa, ir Dženiferė stengėsi nekreipti į ją dėmesio. Ėjo vienuolikta
diena.
— Jeigu galėtumėte čia pasirašyti, — jis rodė pirštu dailiai ap­
kirptu nagu, — ir dar čia. Paskui, savaime suprantama, mums prireiks

370
jūsų vyro parašo štai čia. — Vyras vėl nusišypsojo, ir jo lūpos vos pas­
tebimai suvirpėjo.
— Oi, dokumentus jums patiems teks išsiųsti jo adresu, — pa­
sakė ji.
„Regento“ viešbučio arbatinė buvo pilna — čia sėdėjo moterys,
pagyvenę džentelmenai ir tie, kurie pavargo šią šlapią trečiadienio po­
pietę vaikščioti po parduotuves.
— Atleiskite?
— Aš nebegyvenu su vyru. Mes bendraujame laiškais.
Šitai jį pribloškė. Šypsenėlė dingo, ponas Grosvenoras ėmė dė­
lioti ant kelių paskleistus popierius, tarsi mėgintų perrikiuoti mintis.
— Man atrodo, aš jums jau daviau savo vyro namų adresą.
Štai, — Dženiferė bakstelėjo pirštu į vieną iš laiškų, įdėtų į aplan­
ką. — Vadinasi, galėsime įsikelti kitą pirmadienį? Mus su dukra jau
nuvargino gyvenimas viešbutyje.
Ponia Kordoza buvo išsivedusi Esmę pasisupti. Dabar ji ateidavo
kasdien, tuo metu, kai Lorensas būdavo darbe. „Kai jūsų nėra, namuo­
se beveik visai nėra ko veikti“, — sakė ji. Dženiferė matė, kaip nušvis­
davo moters veidas apglėbus Esmę; ji nujautė, kad poniai Kordozai
kur kas mieliau būti su jomis viešbutyje nei tuščiame name aikštėje.
Ponas Grosvenoras suraukė kaktą.
— Ee, ponia Stirling, gal galėčiau pasitikslinti... Ar jūs norite
pasakyti, kad toje nuosavybėje neketinate gyventi su ponu Stirlingu?
Savininkas yra garbingas džentelmenas. Jis buvo nusprendęs namą
nuomoti šeimai.
— Jis ir nuomoja šeimai.
— Bet jūs ką tik pasakėte...
— Pone Grosvenorai, už nuomą mes jums mokėsime po dvide­
šimt keturis svarus per savaitę. Aš esu ištekėjusi moteris. Net neabejo­
ju, kad toks žmogus kaip jūs tikrai sutiks, jog tai, kaip dažnai susitiki-
nėju su savo vyru — ir ar išvis susitikinėju, — yra tik mūsų reikalas.
Susitaikydamas jis iškėlė delną; sprandą užliejo raudonis. Mik­
čiodamas vyriškis ėmė atsiprašinėti:
— Tik...

371
 Jį nutraukė nekantriai Dženiferę vardu pasaukusi moteris. Pasi­
sukusi kėdėje Dženiferė pamatė per žmonių prisigrūdusią arbatinės
salę žingsniuojančią Ivoną Monkrif, metančią šlapią skėtį to nesitikė­
jusiam padavėjui.
— Vadinasi, tu čia!
— Ivona, aš...
— Kur tu buvai? Aš nė nenutuokiau, kas vyksta. Praėjusią savaitę
išėjau iš ligoninės, bet ta tavo nelemta namų tvarkytoja man nė velnio
nesakė. O paskui Fransis pranešė... — Ivona nutilo supratusi, kaip
toli siekia jos balsas. Arbatinė nuščiuvo, į juos nukrypo nekantrumu
degantys žvilgsniai.
— Pone Grosvenorai, gal nesupyksite? Manau, mes jau baigė­
me, — tarė Dženiferė.
Jis jau buvo atsistojęs, paėmęs portfelį ir dabar tyčia garsiai sprag­
telėjo portfelio sagtimi.
— Šiandien popiet nunešiu dokumentus ponui Stirlingui. Su ju­
mis susisieksiu, — tarė Grosvenoras ir pasuko vestibiulio link.
Jam išėjus Dženiferė paėmė bičiulę už parankės.
— Baisiai daug norėčiau paaiškinti. Ar turi laiko užlipti viršun?
Ivona Monkrif ligoninėje praleido keturias savaites — dvi savai­
tes iki ir dvi po mažosios Alisos gimimo. Grįžusi namo jautėsi tokia
nuvargusi, jog prireikė dar savaitės, kad susivoktų, kaip seniai matė
Dženiferę. Ji skambino du kartus, bet jai buvo pasakyta, kad šiuo metu
ponios Stirling nėra. Po savaitės Ivona nutarė išsiaiškinti, kas dedasi.
— Tavo namų tvarkytoja vis purtė galvą kartodama, esą turiu
pasikalbėti su Lariu.
—Turbūt jis poniai Kordozai prisakė niekam nieko nepasakoti.
— Apie ką? — Ivona numetė ant lovos paltą ir atsisėdo ant vie­
nos iš gobelenu trauktų kėdžių. — Kodėl, po galais, tu čia būni? Ar
judu su Lariu susibarėte?
Ivonos paakiai buvo patamsėję, bet pati atrodė nepriekaištingai
rami. Dženiferei ji pasirodė keistai tolima, tarsi atėjusi iš kito gyvenimo.
— Aš jį palikau, — pratarė Dženiferė.
Didelės Ivonos akys lakstė jos veidu.

372
 — Užvakar vakare Laris pas mus nusigėrė. Visiškai nusigėrė. Pa­
maniau, kad dėl verslo, taigi palikau vyrus ir su mažyle nuėjau mie­
goti. Kai atėjo Fransis, jau snūduriavau, bet išgirdau, kaip jis pasakė,
esą Laris jam pasakojęs, kad tu turi meilužį, kad išsikraustei iš proto.
Pamaniau, kad viską susapnavau.
— Na, — lėtai prabilo Dženiferė, — tavo žodžiuose yra ir tiesos.
Ivona prisidengė delnu burną.
— O, Viešpatie, tik jau ne Regis.
Nusišypsodama Dženiferė papurtė galvą.
— Ne, — atsiduso ji. — Ivona, aš baisiai tavęs pasiilgau. Aš taip
norėjau su tavimi pasikalbėti...
Dženiferė papasakojo bičiulei visą istoriją, praleisdama tik kai
kurias smulkmenas, bet išklodama beveik visą tiesą. Juk, šiaip ar taip,
ji pasakojasi Ivonai. Tyliame kambaryje aidintys paprasti žodžiai, ro­
dos, neatskleidė tų nepaprastų jausmų, kuriuos jai teko patirti pasta­
rosiomis savaitėmis. Viskas pasikeitė; viskas. Ji baigė pasakoti pakiliai:
— Aš jį ir vėl surasiu. Žinau, kad surasiu. Man tik reikia viską
paaiškinti.
Ivona įdėmiai klausėsi, o Dženiferė pati stebėjosi, kaip labai jai
trūko šios kandžios stačiokės draugės.
Galiausiai Ivona pamėgino nusišypsoti.
— Net neabejoju, kad jis tau atleistų, — pratarė.
— Kas?
— Laris. Net neabejoju, kad jis tau atleistų.
— Laris? — Dženiferė net atšlijo.
—Taip.
— Bet aš nenoriu, kad man būtų atleista.
—Tu negali taip pasielgti, Džene.
—Jis turi meilužę.
— Oi, gali lengvai ja atsikratyti! Dėl Dievo, ji — tik jo sekretorė.
Pasakyk jam, kad viską nori pradėti iš naujo. Pasakyk, kad ir jis privalo
to panorėti.
Dženiferė vos įstengė pralementi:
— Ivona, bet aš jo nenoriu. Nenoriu būti už jo ištekėjusi.

373
 — Verčiau norėtum kažkokio vargšo mergišiaus reporterio, kuris
gali nė negrįžti?
— Taip, norėčiau.
Ivona įkišo ranką į rankinę, paskui prisidegė cigaretę ir į kamba­
rio vidurį išpūtė dūmų kamuolį.
— O kaip Esmė?
— Kas kaip Esmė?
— Kaip ji augs be tėvo?
— Ji turės tėvą. Mergaitė matys jį visą laiką. Tiesą sakant, šį sa­
vaitgalį Esmė ten ir bus. Aš jam parašiau, ir Laris man atrašė tai pa­
tvirtindamas.
— Juk žinai, kad mokykloje iš išsiskyrusių tėvų vaikų baisiai ty­
čiojamasi. Olsopų mergaitei labai blogai.
— Mes neketiname skirtis. Jos klasės draugams nieko nereikia
žinoti.
Ivona vis dar įnirtingai traukė dūmą.
Dženiferės balsas sušvelnėjo.
— Prašau, pasistenk suprasti. Nėra jokios priežasties, dėl kurios
mudu su Lorensu negalėtume gyventi atskirai. Visuomenė keičiasi.
Mes neprivalome gyventi užspeisti kaip kokie... Net neabejoju, kad
be manęs Lorensas bus kur kas laimingesnis. Ir šitai niekaip nieko
nepaveiks. Tikrai ne. Mudvi irgi galime likti tokios pat draugės. Tie­
są sakant, svarsčiau, gal šį savaitgalį galėtume praleisti kartu su savo
vaikais? Gal nuvestume juos į Londono zoologijos sodą? Žinau, kad
Esmė be galo trokšta pamatyti Dotę...
— Madam Tiuso?
— Arba galime nueiti į Kju sodus. Jeigu tik oras...
— Liaukis, — Ivona pakėlė elegantišką ranką. — Sakau, liaukis.
Daugiau neklausysiu nė žodžio. Viešpatėliau... Tu tikrai esi pati super-
savanaudiškiausia mano kada nors matyta moteris.
Ji užgesino cigaretę, atsistojo ir pasiėmė paltą.
— Dženifere, kaip manai, kas yra gyvenimas? Gal kokia nors
pasaka? Nejau manai, kad mums neįkyrėję vyrai? Kodėl taip elgdamasi
manai, kad mes būsime šalia, nors pati trankaisi tarsi... tarsi nė nebū­

374
tum ištekėjusi? Jei nori gyventi moraliai degradavusi, puiku. Bet tu
turi vaiką. Turi vyrą ir vaiką. Tu negali tikėtis, kad mes visi toleruosime
tavo elgesį.
Dženiferė pravėrė burną.
Ivona nusigręžė, tarsi nė negalėtų į ją žiūrėti.
— Ir aš nesu vienintelė taip mananti. Siūlau tau labai gerai pa­
mąstyti, ką darysi toliau, — ji persimetė per ranką paltą ir išėjo.
Po trijų valandų Dženiferė apsisprendė.

Vidurdienį Embakasio oro uoste virte virė gyvenimas. Nuo vis

užsikertančio konvejerio nusikėlusi lagaminą Dženiferė nusiyrė per
žmones į tualetą, apsišlakstė šaltu vandeniu veidą ir persivilko švaria
palaidine. Ji susisegė plaukus, nes kaklas jau dabar buvo šlapias nuo
karščio. Išėjus iš tualeto, po kelių sekundžių palaidinė vėl lipo prie
nugaros.
Oro uoste knibždėte knibždėjo žmonių — jie stovėjo išsirikia­
vę netvarkingomis eilėmis arba būriais ne ramiai kalbėdamiesi, bet
rėkaudami. Dženiferę akimirką paralyžiavo ryškiai apsirengusių afri­
kiečių, besigrumdančių minioje, apsikrovusių lagaminais ir ant galvų
užsidėjusių milžiniškus virvėmis suraišiotus skalbinių krepšius, vaiz­
das. Kertėse rūkė Nigerijos verslininkai blizgančiais veidais, aplink
sėdinčiuosius ant grindų zujo vaikai. Pro žmones brovėsi nedidelį ve­
žimaitį stumianti gėrimų pardavėja. Švieslentėse pasirodė informacija
apie kelis atidėtus skrydžius; nebuvo nė menkutės užuominos, kada
galima tikėtis išskristi.
Kitaip nei triukšmingame oro uosto pastate, lauke buvo ramu.
Dangus prasigiedrino, kaitra baigė išgarinti drėgmės likučius; tolumo­
je Dženiferė išvydo purpurinius kalnus. Pakilimo takas buvo tuščias;
jame stovėjo tik lėktuvas, kuriuo ji atskrido; po lėktuvu šlavinėjosi
kažkoks susimąstęs žmogus. Kitoje modernaus žibančio pastato pusė­
je kažkas buvo įrengęs nedidelį alpinariumą, nutaškuotą kaktusais ir
sukulentais. Dženiferė grožėjosi kruopščiai išdėliotais akmenimis ste­
bėdamasi, kad kažkam teko gerokai pavargti šiame ūžiančiame chaose.

375
 BOAC ir Rytų Afrikos oro linijų atstovai nedirbo, todėl Dženi-
ferė vėl grūdosi pro minią, prie baro užsisakė puodelį kavos, atsisė­
do prie staliuko ir iškart buvo užspeista kitų žmonių lagaminų, pintų
krepšių ir net grėsmingai žvilgčiojančio gaidžiuko, kurio sparnai buvo
pririšti prie kūnelio mokykliniu kaklaraiščiu.
Ką ji jam pasakys? Dženiferė įsivaizdavo jį kokiame nors užsienio
korespondentų klube, gal už daugelio mylių nuo karštųjų taškų, kur
žurnalistai renkasi išgerti ir aptarti dienos įvykių. Arjis vėl buspradėjęs
gerti?Amonis jai sakė, kad tas pasaulėlis labai ankštas. Kai tik ji nusi-
gaus į Stanlivilį, vis tiek ras žmogų, kuris jį pažįsta. Kas nors tikrai pa­
sakys, kur jis. Dženiferė įsivaizdavo save ten atvykstančią, pavargusią
įžengiančią į klubą; šitas vaizdinys ją gaivino ir šias pastarąsias kelias
dienas. Ji taip aiškiai matė Antonį stovintį po dūzgiančiu ventiliato­
riumi, gal besišnekučiuojantį su kolega, o paskui apstulbstantį ją išvy­
dus. Be abejo, suprastų jo veido išraišką — pastarąsias keturiasdešimt
aštuonias valandas ji ir pati save vos beatpažįsta.
Niekas per visą nugyventą gyvenimą nebuvo parengęs Dženiferės
tam, ką ji padarė; niekas nė nenutuokė, kad ji galėtų taip padaryti.
Ir vis dėlto nuo pat tos akimirkos, kai ji įlipo į lėktuvą, nepaisant
baimės, ji jautėsi pakiliai, tarsi spręstų gyvenimo ar mirties klausimą.
Tą akimirką, užtvindyta galingų emocijų, ji pajuto keistą panašumą į
Antonį O’Harą.
Ji susiras Antonį. Ji pati ėmėsi kontroliuoti padėtį, užuot leidusis
gniuždoma susiklosčiusių aplinkybių. Pati nuspręs, kokia bus jos atei­
tis. Dženiferė kratėsi minčių apie Esmę kartodama sau, kad taip bus
geriau, kol galiausiai ji supažindins dukrą su Amoniu.
Po kurio laiko prie BOAC stalelio atsisėdo šaunia tamsiai raudo­
na uniforma apsirengęs jaunuolis. Dženiferė paliko nebaigtą gerti kavą
ir kone tekina pasileido per salę to stalelio link.
— Man reikia bilieto į Stanlivilį, — pasakė ji rankinėje ieškoda­
ma pinigų. — Artimiausiu reisu. Ar reikia paso?
Jaunuolis spoksojo į ją.
— Ne, ponia, — atsakė jis purtydamas galvą. — Į Stanlivilį nie­
kas neskrenda.

376
 — Bet man sakė, kad tiesioginis skrydis yra.
— Man labai gaila. Visi skrydžiai į Stanlivilį atšaukti.
Dženiferė žvelgė įpykusi, kol jaunuolis viską dar kartą pakartojo,
o paskui nusitempė lagaminą prie EAA stalelio. Ten sėdėjusi mergina
pasakė tą patį.
— Ne, ponia. Skrydžiai atšaukti dėl didelių neramumų, — kal­
bėdama darbuotoja pabrėžė kiekvieną r raidę. — Priimame tik iš Stan-
livilio atskrendančius lėktuvus.
— O kada skrydžiai bus atnaujinti? Man kuo skubiau reikia nu­
vykti į Kongą.
Abu oro uosto darbuotojai susižvalgė.
— Į Kongą jokių skrydžių nėra, — pakartojo jie.
Ji sukorė tokį kelią ne tam, kad tenkintųsi tuščiais žvilgsniais ir
neigiamais atsakymais. Dabarjau nebegaliujo išduoti.
Lauke vyriškis vis dar vaikštinėjo po nusileidimo taką ir darbavo­
si išbyrėjusia šluota.
Tą akimirką Dženiferė pamatė sparčiu žingsniu per salę einantį
baltaodį; jis buvo pasitempęs, kaip dera valstybės pareigūnui, nešė­
si odinį aplanką. Kreminio drobinio švarko nugaroje buvo išryškėjęs
prakaito sumerktas trikampis.
Jis pamatė ją tą pačią akimirką, kaip ir Dženiferė jį. Pakeitęs
kryptį vyriškis priėjo tiesiai prie jos.
— Ponia Ramzi? —jis ištiesė jai ranką. —Aš Aleksandras Frobi-
šeris iš konsulato. Kur jūsų vaikai?
— Ne, aš vardu Dženiferė Stirling.
Jis susičiaupė ir, rodos, mėgino susivokti, ar ji tikrai neklysta.
Vyriškio veidas buvo putlus, todėl gali būti, kad atrodė vyresnis, nei
buvo iš tikrųjų.
— Man labai reikia jūsų pagalbos, pone Frobišeri, — tęsė Dže­
niferė. — Man reikia patekti į Kongą. Gal žinote, ar ten važiuoja koks
nors traukinys? Man pasakė, kad lėktuvai nebeskrenda. Tiesą sakant,
nelabai kas ir nori su manimi kalbėtis. —Ji žinojo, kad ir jos skruostai
žvilga nuo prakaito, kad šukuosena tuoj tuoj išsileis.

377
 Kai vyriškis prabilo, galėjai pamanyti, kad jis mėgina nors šį tą
paaiškinti pamišėliui.
— Ponia...
— Stirling.
— Ponia Stirling, į Kongą nevažiuoja niekas. Nejau nežinote,
kad ten...
—Taip, žinau, kad ten labai neramu. Bet man būtina surasti vie­
ną žurnalistą, kuris ten atvyko gal prieš kokias dvi savaites. Tai baisiai
svarbu. Jis vardu...
— Ponia, Konge neliko jokių žurnalistų. — Jis nusiėmė akinius
ir nusivedė ją prie lango. — Ar bent nutuokiate, kas atsitiko?
— Šiek tiek nutuokiu. Na, gal nevisiškai, keliavau iš Anglijos.
Keliauti teko labai sunkiai.
— Dabar karas įtraukė ir Jungtines Valstijas, taip pat mūsų ir ki­
tas vyriausybes. Prieš tris dienas mus ištiko didžiulė krizė — į nelaisvę
paimta trys šimtai penkiasdešimt baltųjų, įskaitant moteris ir vaikus;
jie laukia Simbos sukilėlių egzekucijos. Stanlivilio gatvėse su jais kovo­
ja belgų pulkai. Apie šimtas civilių jau paskelbti mirusiais.
Dženiferė jo beveik negirdėjo.
— Bet aš galiu sumokėti... sumokėsiu, kiek tik reikės. Turiu ten
nukakti.
Vyriškis paėmė ją už parankės.
— Ponia Stirling, aš jums sakau — į Kongą nenuvyksite. Nėra
jokių traukinių, neskrenda lėktuvai, ten neveda jokie keliai. Oru skrai­
dinamos karinės pajėgos. Net jei ir būtų koks nors transportas, nega­
lėčiau duoti leidimo Britanijos pilietei — britei moteriai — vykti į
karo zoną. — Frobišeris pavartė užrašų knygelę. — Rasiu jums kokią
nors vietelę, kur galėsite palaukti, padėsiu nusipirkti bilietą skrydžiui
namo. Afrika — prasta vieta baltajai moteriai, keliaujančiai vienai.
Vyriškis nuvargęs atsiduso, tarsi ji būtų padvigubinusi ir taip ne­
menką jo naštą.
Dženiferė mąstė.
— Kiek mirusiųjų?
— Nežinome.

378
 — Ar žinote jų pavardes?
— Šiuo metu turiu tik labai apytikslį sąrašą. Jis toli gražu nėra
išsamus.
— Prašau, prašau, parodykite jį man. Turiu žinoti, ar jis... — jai
kone stojo širdis.
Jis ištraukė iš aplanko mašinėle prirašytą suglamžytą lapą.
Dženiferė permetė žvilgsniu lapą; jos akys buvo tokios pavargu­
sios, kad pagal abėcėlę surašytos pavardės ėmė lietis. Harperis. Ham-
bro. OKifas. Luisas. Jo čia nėra.
Jo čia nėra.
Ji pakėlė akis į Frobišerį.
— Ar žinote pavardes tų, kurie pateko į nelaisvę?
— Ponia Stirling, mes nė nenutuokiame, kiek Britanijos piliečių
tuo metu buvo mieste. Žiūrėkite, — kalbėdamas jis ištraukė dar vieną
lapą ir jai padavė, kita ranka baidydamas ant sprando nutūpusį mos­
kitą. —Tai paskutinis oficialus pranešimas, išsiųstas lordui Volstonui.
Dženiferė pradėjo skaityti; akyse šokinėjo atskiros frazės:

Vien Stanlivilyje žuvo penki tūkstančiai... Manome, kad

sukilėliu užimtoje teritorįjoje tebėra dvidešimt septyni
Jungtinės Karalystės piliečiai... Negalime pasakyti,
kada būtp įmanoma pasiekti rąj'onus, kur yra minėti
britai, jei ir labai gerai pažinotume tas vietas.

— Mieste yra Belgijos ir Jungtinių Valstijų karių. Jie mėgina at­

kovoti Stanlivilį. Mes esame išsiuntę Beverlio lėktuvą, juo išgelbėsime
tuos, kurie nori būti išgelbėti.
— Kaip man sužinoti, ar jis tame lėktuve yra?
Vyriškis pasikrapštė galvą.
— Niekaip nesužinosite. Atrodo, kai kurie žmonės visai nenori
būti išgelbėti. Jie mieliau lieka Konge. Turbūt tam turi savų priežasčių.
Staiga Dženiferė prisiminė storulį žinių redaktorių. Kas žino?Gal
jis norėjo išvykti.

379
 — Jeigu jūsų draugas norės išvykti, jis ir išvyks, — kalbėjo vy­
riškis. Jis nusišluostė nosinaite veidą. — Jeigu panorės likti, tikrai gali
būti, kad jis pradings — Konge šitai labai paprasta.
Dženiferė ketino kažką sakyti, bet ją nutraukė salėje pasigirdę
šnabždesiai, kai pro atvykimo vartus išėjo šeima. Iš pradžių žengė du
maži vaikai — nebylūs, sutvarstytomis rankomis ir galvomis, ne pagal
amžių suaugusiais veideliais. Prie savęs kūdikį glaudžianti šviesiaplau­
kė moteris žvelgė paklaikusiomis akimis; jos plaukai buvo nešvarūs,
veide aiškiai matėsi įtampa. Juos pamačiusi pagyvenusi moteris išsiva­
davo iš vyro rankos ir dejuodama metėsi per barjerą. Šeima nė nekrus­
telėjo. Tada jaunoji motina susmuko ant kelių ir prapliupo raudoti;
jos lūpos skausmingai perkreiptos, galva nusvirusi ant putlaus pagyve­
nusios moters peties.
Frobišeris susikišo dokumentus į aplanką.
— Ramziai. Atleiskite. Turiu jais pasirūpinti.
— Ar jie ten buvo? — paklausė Dženiferė žiūrėdama, kaip sene­
lis užsikelia ant pečių mažą mergytę. — Tose žudynėse? — Pamačius
nuo patirto šoko suakmenėjusius vaikų veidelius jos kraujas pavirto į
ledinį vandenį.
Aleksandras Frobišeris pažvelgė į ją griežtu žvilgsniu.
— Ponia Stirling, dabar jums jau tikrai reikia eiti. Šį vakarą iš­
skrenda Rytų Afrikos oro linijų lėktuvas. Jeigu šiame mieste neturite
patikimų ryšių turinčių bičiulių, primygtinai patariu išvykti.

Kelionė namo truko dvi dienas. Ir tada prasidėjo naujas jos gy­
venimas. Ivona laikėsi žodžio. Su Dženifere ji daugiau niekada nesu­
sitiko, o kai kartą Dženiferė atsitiktinai pamatė gatvėje Violetą, ši pa­
sijuto taip nepatogiai, kad buvo paprasčiausiai negražu ją užkalbinti.
Tačiau Dženiferė dėl to jaudinosi mažiau, nei buvo galima tikėtis: jos
draugės — iš senojo gyvenimo, kuris jai tikrai nebebuvo savas.
Kone kiekvieną dieną į naujuosius jų namus ateidavo ponia Kor-
doza, sugebėdavusi rasti įvairiausių priežasčių, kad tik galėtų pabūti
su Esme arba padėti nudirbti kokį namų ruošos darbelį; Dženiferė

380
susivokė labiau besidžiaugianti buvusios namų šeimininkės draugija,
nei kadaise džiaugdavosi senosiomis draugėmis. Vieną drėgną popietę,
kol Esmė miegojo, ji papasakojo poniai Kordozai apie Antonį, o ponia
Kordoza truputį daugiau papasakojo apie savo vyrą. Paskui, lengvai
nuraudusi, ji paporino apie vieną gerą žmogų, atsiuntusį jai gėlių iš
restorano, esančio už dviejų gatvių.
— Neketinau suteikti jam vilčių, — lygindama skalbinius tyliai
pasakė moteris, — bet, kadangi viskas taip...
Lorensas su ja bendravo rašteliais, kuriuos perduodavo per ponią
Kordozą.

Ateinantį šeštadienį norėčiau pasiimti Esmę į savo

pusbrolio vestuves Vinčesteryje. Fasistengsiu, kad
namuose ji būtų dar prieš septintą.

Jie buvo nutolę, santūrūs, dalykiški. Kartais Dženiferė skaitydavo

tuos raštelius ir stebėdavosi, kaip galėjo būti už šio žmogaus ištekėjusi.
Kiekvieną savaitę ji eidavo į paštą Langlio gatvėje norėdama pa­
tikrinti, gal pašto dėžutėje jau yra laiškas. Kiekvieną savaitę grįždavo
namo stengdamasi išlikti tvirta išgirdusi paštininkės „ne“.
Dženiferė persikėlė į išsinuomotą butą, ir kai Esmė pradėjo lan­
kyti mokyklą, ėmė dirbti vietiniame Piliečių konsultavimo biure be
jokio atlygio; ši organizacija vienintelė nekreipė dėmesio į tai, kad ji
neturi darbo patirties. Vadovas pasakė, kad visko išmoks dirbdama:
„Patikėkite, gana greitai jūs visko išmoksite.“ Mažiau nei po metų
tame pačiame biure jai buvo pasiūlytas mokamas darbas. Ji patarinėjo
žmonėms praktiniais klausimais, kaip antai pinigų valdymas, ginčai
dėl nuomos (pasirodė, kad nepatikimų nuomininkų išties labai daug),
gyvenimas iširus šeimai.
Iš pradžių ją itin vargino niekada nesibaigiančios bėdos, kabine­
te nuolat stūksantis žmonių vargų kalnas, bet pamažu, įgaudama vis
daugiau pasitikėjimo, Dženiferė pamatė, kad ji — ne vienintelė, susi­
jaukusi gyvenimą. Ji iš naujo save įvertino ir suprato esanti dėkinga už

381
tai, kur yra, kur galiausiai atkeliavo, ir didžiuodavosi savimi, kai kas
nors sugrįždavo pasakyti, kad jos patarimas padėjo.
Po dvejų metų ji su dukra vėl persikėlė — dabar jau į dviejų
miegamųjų butą Šv. Jono miškuose, įsigytą už Lorenso ir Dženiferės
paveldėtus tetos pinigus. Savaitėms virstant mėnesiais, o mėnesiams
— metais, Dženiferei teko pripažinti, kad Amonis O’Haras nebegrįš.
Jis neatsilieps į jos laiškelius. Kartą ji pasijuto galutinai įveikta, kai
laikraščiai paskelbė keletą smulkmenų apie skerdynes Viktorijos vieš­
butyje Stanlivilyje. Nuo tada ji liovėsi skaityti laikraščius.
Ji tik kartelį skambino į Nation. Atsiliepė sekretorė, ir kai ji pasa­
kė savo pavardę vildamasi, kad galbūt šįkart užtiks Antonį redakcijoje,
išgirdo klausimą: „Ar čia toji Stirlingo moteriškė?“ Dženiferė išgirdo ir
atsakymą: „Ar čia toji pati, su kuria jis nenorėjo šnekėtis?“
Tada Dženiferė padėjo ragelį.

Savo vyrą ji vėl pamatė tik po septynerių metų. Esmė turėjo

pradėti lankyti pensioną, įkurtą raudonų plytų griozdiškame pasta­
te Hampšyre, dvelkiančiame gerai prižiūrėto vasarnamio atmosfera.
Darbe Dženiferė paprašė laisvo pusdienio, kad galėtų nuvežti dukrą, ir
jiedvi važiavo naujuoju mažalitražiu automobiliuku. Ji vilkėjo vyšnių
spalvos kostiumėliu ir laukė iš Lorenso nemalonių pastabų —jam nie­
kada nepatiko, kai ji apsivilkdavo tokios spalvos drabužius. Labaipra­
šau, tik ne Esmės akivaizdoje, tyliai prašė ji. Prašau, elkimės mandagiai.
Tačiau vestibiulyje sėdintis žmogus niekuo nepriminė to Loren­
so, kurį ji prisiminė. Tiesą sakant, iš pradžių Dženiferė jo nė nepaži­
no — veidas papilkėjęs, skruostai įdubę; vyras atrodė pasenęs dvide­
šimčia metų.
— Labas, tėti, — apkabino jį Esmė.
Jis linktelėjo Dženiferei, bet rankos neištiesė.
— Dženifere, — tepratarė.
— Lorensai... — ji stengėsi neparodyti nuostabos.
Susitikimas buvo trumpas. Mokyklos direktorė, jauna moteris
ramiomis vertinančiomis akimis, nenusistebėjo, kad jų namų adre­

382
sai skiriasi. Galbūt dabar daugelis taip gyvena, pamanė Dženiferė. Šią
savaitę į biurą kreipėsi keturios moterys, ketinančios palikti savo su­
tuoktinius.
— Na, mes padarysime viską, ką galime, kad tik Esmė čia būtų
laiminga, — kalbėjo ponia Brauning. Dženiferė atkreipė dėmesį, kad
direktorės labai geros akys. — Puiku, kad mergaitės pačios pasirenka
pensionus, be to, kaip supratau, čia ji jau turi draugių, todėl net nea­
bejoju, kad greitai apsipras.
— Ji labai daug skaito Enidės Blaiton knygų, — pasakė Dženi­
ferė. — Man atrodo, Esmė įsivaizduoja, kad pensionas — tai niekada
nesibaigiančios vidurnakčio šventės.
— Oo, ir pas mus būna tokių švenčių. Tik dėl tokių švenčių
saldumynų krautuvėlė penktadieniais dirba iki vėlyvos popietės.
Mes stengiamės užsimerkti, jeigu tik vaikai pernelyg neįsismarkauja.
Džiaugiamės, jei mergaitės pastebi pensiono privalumus.
Dženiferė atsipūtė. Mokyklą išrinko Lorensas; jos baimės, pasi­
rodo, buvo nepagrįstos. Artimiausios kelios savaitės bus sunkios, bet
Dženiferė jau buvo įpratusi kartais likti viena, kai Esmė išeidavo pagy­
venti pas Lorensą, be to, ji turi darbą, turi veiklos.
Direktorė priėjo arčiau ir ištiesė jai ranką.
— Dėkoju. Mes būtinai paskambinsime, jei kils kokių nors bėdų.
Kai durys užsidarė, Lorensas pradėjo kosėti; girdėdama šį nema­
lonų sausą kosulį Dženiferė sukando dantis. Ji norėjo kažką pasakyti,
bet Lorensas pakėlė ranką tarsi prašydamas nekalbėti. Jie lėtai leidosi
laiptais vienas šalia kito, tarsi nė nebūtų tokie tolimi. Dženiferė būtų
galėjusi lipti dvigubai greičiau, bet jai atrodė žiauru taip elgtis, nes
vyrukui tikrai buvo sunku kvėpuoti, ir jis jautėsi labai nepatogiai. Ga­
liausiai Dženiferė neapsikentusi sustabdė pro šalį ėjusią mergaitę ir
paklausė, ar ši nebūtų tokia maloni ir neatneštų stiklinės vandens. Po
kelių minučių mergaitė grįžo, ir Lorensas sunkiai klestelėjo ant kori­
doriuje stovinčios raudonmedžio kėdės atsigerti.
Dabar Dženiferė drąsiai jį nužiūrinėjo.
— Ar tau?.. — paklausė ji.

383
 — Ne, — Lorensas pamėgino įkvėpti; jam skaudėjo. — Turbūt
nuo cigarų. Suprantu tavo ironiją.
Dženiferė atsisėdo šalia.
— Turėtum žinoti, jog aš pasirūpinau, kad jums abiem visko
pakaktų.
Dženiferė pašnairavo į jį, bet vyras apie kažką galvojo.
— Gerą vaiką užauginome, — galiausiai pratarė Lorensas.
Pro langą jie matė pievelėje su kitomis dviem mergaitėmis be­
sišnekučiuojančią Esmę. Tarsi paklusdamos kažkokiam nematomam
ženklui, jos visos trys pasileido žole plevėsuodamos sijonais.
— Atleisk, — pratarė Dženiferė atsisukdama. — Už viską.
Lorensas padėjo stiklinę ir pakilo nuo kėdės. Jis minutėlę pa­
stovėjo, atsukęs jai nugarą, žvelgdamas pro langą į mergaites, paskui
atsigręžė į ją ir nežiūrėdamas į akis vos pastebimai linktelėjo.
Dženiferė stebėjo, kaip jis sunkiai žengia pro duris, eina per pievą
link automobilio, kuriame jo laukė draugė; šalia Lorenso straksėjo duk­
ra. Mergaitė smagiai pamojavo, kai vairuotojo vairuojamas Daimler nu­
riedėjo keliuku.
Po dviejų mėnesių Lorensas mirė.
Nekenčiu tavęs ir žinau kad tau vis dar patinku
bet tu man nepatinki ir man nerūpi ka kalba
kvaili tavo draugai tu verti mane liesti tavo
rankas dėl kažkokiu kvailu priežasčių sakei
kad netyče mane apkabinai bet tu man daugiau
niekada nepatiksi AŠ TAVĘS NEKENČIU TAVĘS
NEKENČIU LABIAU UŽ VISKĄ ŠITAME PRAKEIKTAME
PASAULYYY jau geriau susitikinėsiu su voru
ar su žiurke nei su tavim tokiu bjeuriu ir
storu!!!

Moteris vyrui — elektroniniu laišku

 21

Lietus nesiliovė visą vakarą; tamsiai pilki debesys plaukė miesto

dangumi, kol galiausiai juos prarijo naktis. Negailestinga liūtis uždarė
žmones namuose, užliejo visą gatvę, ir iš lauko girdėti tik šlapiame ke­
lyje šnarančios padangos, gurgiantys pritvinkę lietvamzdžiai ar skubūs
mėginančiųjų parsigauti namo žingsniai.
Atsakiklyje nėra jokių žinučių, mobiliajame nemirksi vokas, pra­
nešantis apie laiškelius. Elektroninio pašto dėžutėje vien darbo laiškai,
nepatentuotos viagros reklamos ir mamos rašyta žinutė, pranešanti
apie šunelio, sveikstančio po klubo operacijos, savijautą. Elė sėdi ant
sofos sukryžiavusi kojas, gurkšnodama trečią raudonojo vyno taurę ir
skaitydama laiškus, kuriuos prieš grąžindama nusikopijavo. Iš Dženi-
ferės Stirling namų ji išėjo prieš keturias valandas, bet mintys vis dar
ūžia. Ji mato nepažįstamą nutrūktgalvį Butą sudaužyta širdimi Konge
kaip tik tuo metu, kai baltieji europiečiai ten buvo žudomi.
— Skaičiau pranešimus apie žudynes, apie tai, kaip buvo išskers­
tas visas viešbutis Stanlivilyje, — pasakojo Dženiferė, — ir verkiau iš
baimės.
Elė įsivaizduoja, kaip Dženiferė kas savaitę veltui eina į paštą ti­
kėdamasi laiško, kurio niekada taip ir nesulaukė. Jai ant rankovės pap­
teli ašara, ir ji sušniurkščia tą ašarą nubraukdama.
Jų meilės romanas kažką reiškė, svarsto Elė. Jis — žmogus, nebi­
jojęs būti visiškai atviras moteriai, kurią mylėjo; jis norėjo ją suprasti
ir stengėsi apsaugoti net nuo savęs pačios. Praradęs mylimąją, jis per­
sikėlė į kitą pasaulio kraštą ir galbūt ten save paaukojo. O ji gedėjo jo
keturiasdešimt metų. Ką turi ji, Elė? Puikų seksą kas kokias dešimt
dienų ir daugybę neįsipareigojamų elektroninių laiškų. Jai trisdešimt

387
dveji, jos karjera kabo ant plauko, draugai puikiai supranta, kad apie
kokį nors emocinį komfortą neverta nė kalbėti, be to, sulig kiekviena
diena jai vis sunkiau save įtikinti, kad kaip tik tokį gyvenimą ir būtų
pasirinkusi.
Dabar penkiolika po devintos. Elė žino, kad nebereikėtų gerti,
bet jai pikta, liūdna, apmaudu. Įsipila dar vieną taurę, verkia ir dar
kartą perskaito paskutinį laišką. Ji jaučia, kad, kaip ir Dženiferė, šiuos
žodžius jau išmoko atmintinai. Jie sukelia stulbinamą rezonansą.

3e tavęs — už tūkstančių mylių nuo tavęs — man

visai nepalengvėjo. Manęs neišgydė žinojimas, kad
nebekankins tavo artumas, ar kasdien suvokiama tiesa,
kad negaliu turėti to, ko išties noriu. Viskas tik dar
blogiau. Ateitį matau tarsi pliką, tuščią kelią.

Ji ir pati jau beveik įsimylėjo tą vyrą. Elė įsivaizduoja Džoną,

girdi jį tariantį šiuos žodžius, ir alkoholis juodu subloškia į vieną. Kaip
žmogui pakylėti savo gyvenimą nuo pilkos kasdienybės iki poezijos?
Juk tam, kad mylėtum, reikia drąsos? Pajutusi keistą tamsią jėgą ir
drąsą, ji išsiima iš rankinės mobilųjį. Atidariusi telefono dangtelį ne­
klusniais pirštais ima rinkti žinutės tekstą:

Prašau, paskambink. Tik k a r t e l į . Turiu i š g i r s t i

tavo balsą. X

Ji paspaudžia „siųsti“ žinodama, kad daro didžiulę klaidą. Jis

įsius. Arba neatsakys. Elė nežino, kas būtų blogiau. Ji pasideda galvą
ant rankų ir verkia dėl nepažįstamojo Buto, dėl Dženiferės, dėl praleis­
tų progų ir iššvaistyto gyvenimo. Elė apverkia save, nes niekas niekada
jos taip nemylės, kaip jis mylėjo Dženiferę; nes ji įtaria, kad gadinasi
kone tobulą, nors ir paprastą, savo gyvenimą. Ji verkia, nes daug išgė­
rė, nes sėdi namuose, nes gyventi vienai — menkas privalumas, na, tik
išsiverkti gali niekieno nevaržoma ir kada panorėjusi.
Elė krūpteli išgirdusi durų skambutį, pakelia galvą ir nė nekrusteli,

388
kol skambučio neišgirsta antrą kartą. Vieną beprotišką akimirką pagal­
voja, kad gal čia Džonas, norintis atsakyti į jos žinutę. Staiga užsidegusi
ji nuskuba prie koridoriaus veidrodžio, įnirtingai pasitrina raudonomis
dėmėmis išmuštus skruostus ir čiumpa durų skambučio ragelį.
— Klausau?
— Gerai, visažine, kaip parašysi „nekviestas svečias“?
Elė suklapsi akimis.
— Roris.
— Ne, ne taip.
Elė prikanda lūpą ir atsiremia į sieną. Trumpa pauzė.
—Ar tu užsiėmusi? Ėjau pro šalį, — jis kalba linksmai, gyvai. —
Na, gerai... važiavau tavo metro linija.
— Užeik.
Elė pakabina ragelį, apsišlaksto veidą šaltu vandeniu, stengdama­
si nuginti nusivylimą, kad ją aplankė ne Džonas.
Ji girdi, kaip Roris lekia viršun šokinėdamas kas dvi pakopas,
kaip pastumia duris, kurias ji paliko praviras.
— Atėjau ištempti tavęs išgerti. Oo! — Jis pamato tuščią vyno
butelį, o paskui, po akimirkos, ir jos veidą. — Aha. Pavėlavau.
Elė išspaudžia nedrąsią šypseną.
— Prastas buvo vakaras.
— Aha.
— Puiku, jei nori kur nors nueiti, — sako Elė.
Jis apsivyniojęs kaklą pilku šaliku. Šalikas turbūt kašmyrinis. O
ji niekada neturėjo kašmyro megztinio. Kaip gali būti, kad ji sulaukė
trisdešimt dvejų ir niekada neturėjo kašmyro megztinio? — Tiesą sa­
kant, iš manęs dabar prasta draugija.
Roris dar kartą pažvelgia į vyno butelį.
— Na, Heivert, — sako jis nusirišdamas šaliką, — šitai dar nie­
kada nebuvo manęs sustabdę. Gal man užkaisti arbatinį?

Jis ruošia arbatą, krebžda mažojoje jos virtuvėlėje ieškodamas

arbatžolių, pieno, šaukštelių. Elė galvoja apie Džoną, kuris praėjusią

389
savaitę elgėsi taip pat, ir jos akys vėl pasrūva ašaromis. Tada Roris atsi­
sėda ir padeda priešais ją puodelį; Elė geria, o jis neįprastai daug pasa­
koja apie praėjusią dieną, apie draugą, su kuriuo nuėjo išgerti ir kuris
pasiūlė kažkokią ilgą kelionę po Patagoniją. Tas jo draugas — pažįsta
jį nuo vaikystės — yra labai patyręs keliautojas.
— Juk žinai, būna tokių; pasakai, kad ketini vykti į Peru, o jis
atsako: „Oi, pamiršk Maču Pikču trasą, aš tris vakarus praleidau su
pigmėjais Atakantos džiunglėse. Kai pritrūkome paviano mėsos, jie
pavaišino vienu iš savo giminaičių.“
— Šaunu, — Elė susirangiusi ant sofos, abiem rankomis apglė­
busi puodelį.
— Myliu tą vyruką, tik nežinau, ar ištverčiau jo draugiją šešis
mėnesius.
—Taip ilgai užtruktų toji kelionė?
— Manau, kad taip.
Ją užplūsta dar viena liūdesio banga. Aišku, Roris — ne Džonas,
bet vis tiek jo draugija buvo savita kompensacija, kai vakarais jis pa­
skambindavo ir kur nors pakviesdavo.
— Na, tai kas nutiko? — klausia Roris.
— Ai... keista diena.
— Juk šeštadienis. Maniau, tokios merginos kaip tu eina kur
nors priešpiečiauti, paliežuvauti su draugėmis, o paskui traukia pirkti
batelių.
— Vadinasi, man stereotipai negalioja. Buvau pas Dženiferę
Stirling.
— Pas ką?
— Pas tą ponią iš laiškų.
Elė mato, kaip jis nustemba. Roris pasilenkia.
— Oho. Ji tikrai tau paskambino? Kas nutiko?
Staiga ji vėl pradeda verkti; ašaros liejasi upeliais.
—Atsiprašau, — murma ji ieškodama popierinių nosinaičių. —
Labai atsiprašau. Net nežinau, kodėl taip kvailai elgiuosi.
Ant peties ji pajaučia Rorio ranką, toji ranka ją apsikabina. Jis
kvepia baru, dezodorantu, švariais plaukais ir lauku.

390
 — Ei, — švelniai sako jis, — ei... juk tau taip nebūna.
Iš kur jis žino? — pagalvoja Elė. Niekas nežino, kaip man būna,
o kaip nebūna. Aš ir pati nesu tikra, kad žinau.
—Ji man viską papasakojo. Visą meilės istoriją. Oi, Rori, tiesiog
plyšta širdis. Jie taip vienas kitą mylėjo, jie taip vienas kito ilgėjosi, kol
jis galiausiai numirė Afrikoje; ji daugiau niekada jo nematė, — Elė
taip verkia, kad net sunku suprasti žodžius.
Roris ją glaudžia palenkęs galvą, gaudydamas kiekvieną žodelį.
— Taip nuliūdai pakalbėjusi su sena ponia? Dėl liūdnai pasibai­
gusio keturiasdešimties metų senumo meilės romano?
— Būtum ten buvęs... Būtum girdėjęs, ką ji kalbėjo. — Elė pa­
pasakoja jam kelias visos istorijos detales ir nusišluosto akis. —Ji tokia
graži, tokia grakšti, tokia liūdna...
— Ir tu graži, grakšti ir liūdna. Na, gerai, gal ir ne grakšti.
Ji padeda jam ant peties galvą.
— Niekada nemaniau, kad tu... Ele, nesuprask klaidingai, bet
tu mane nustebinai. Niekada nemaniau, kad tave gali taip paveikti tie
pamiršti laiškai.
— Ne tik laiškai, — šmurkščioja ji.
Roris laukia. Dabar jis atsilošė ant sofos, bet ranka vis dar lengvai
liečia Elės kaklą. Ji susivokia nenorinti, kad jis tą ranką patrauktų.
— Na?.. — jis mėgina švelniai ją paraginti.
— Aš bijau...
— Ko?
Ji kalba tyliai tyliai, kone šnabžda.
— Bijau, kad manęs niekas niekada taip nemylės.
Nuo išgerto alkoholio ji pametė galvą. Vaikino žvilgsnis dabar
dar švelnesnis, jis truputį prasižioja, sakytum, ją užjausdamas. Roris
žiūri į ją, ji šluostosi nosinaite akis. Akimirką Elė pamano, kad jis ją
pabučiuos, bet Roris paima laišką ir pradeda garsiai skaityti:

Ją vakarą grįždamas namo pakliuvau į muštynes

vienoje smuklėje. Pešėsi du vyrai, palaikomi girtų draugelių;
staiga pasijutau įsuktas triukšmo, keiksmų ir chaoso,

391
 atsidūriau tarp skraidančių butelių. Tolumoje žviegė
policijos sirenos. [ visas puses pasklido žmonės, cypė
automobilių padangos; visi stengėsi išvengti peštynių. O
aš tegalėjau galvoti apie tavo lūpas — kaip jos išsilenkia
tau šypsantis. Ir dar mane apėmė nuostabi nuojauta, kad
tą akimirką ir tu apie mane galvoji.
Gal šitai skamba nerealiai; gal tu galvojai apie teatrą,
apie ekonomikos krizę, gal svarstei, kur nusipirkti naujas
užuolaidas. Bet staiga, tą beprotišką akimirką, suvokiau,
kad turėti žmogų, kuris tave supranta, kuris tavęs
trokšta, kuris tave regi kaip geresnį savo paties variantą,
yra pati nuostabiausia dovana. Nors mes ir ne kartu,
žinojimas, kad tau aš toks ir esu, man yra tikrasis dvasios
penas.

Elė užsimerkė klausydama Rorio balso, švelniai skaitančio laiško

žodžius. Ji įsivaizdavo, kaip jautėsi Dženiferė žinodama, kad yra myli­
ma, dievinama ir geidžiama.

Net nežinau, kuo užsitarnavau tą teisę. Aš net dabar

nelabai tuo tikiu. Bet net ir galimybė svajoti apie gražų
tavo veidą, tavo šypseną bei žinoti, kad dalelė viso to
priklauso ir man, turbūt yra vienintelis nuostabiausias
dalykas, nutikęs mano gyvenime.

Žodžiai nutilo. Ji atsimerkia ir už kelių colių pamato Rorio akis.

— Būdama tokia sumani, — sako jis, — esi stebėtinai silpna, —
jis ištiesia ranką ir nykščiu nušluosto ašarą.
—Tu nežinai... — prataria Elė. —Tu nesupranti...
— Man atrodo, kad žinau pakankamai, — jai nespėjus vėl pra­
bilti, Roris ją pabučiuoja. Akimirką ji lukteli; ir vėl toji kankinanti
šlakuota ranka. Kodėl turėčiau būti ištikima kažkam, kas galbūt šią
minutę mylisi kaip pašėlęs maloniai atostogaudamas?

392
 Tada Rorio lūpos vėl atsiduria ant jos lūpų, jo delnai apgaubia
jos skruostus, ir ji taip pat jį bučiuoja nuginusi mintis; visas jos kūnas
spinduliuoja dėkingumu apglėbusioms rankoms, jo lūpoms. Viską iš­
trink, tyliai meldžia Elė. Perrašyk šį puslapį. Elė sukruta pati stebėda­
masi, kad nepaisydama kamuojamo ilgesio, ji gali taip labai geisti šio
vyro. Paskui ji jau nebegali apie nieką mąstyti.

Ji nubunda žvelgdama į dvi tamsių blakstienų šluotas. Kokios

tamsios blakstienos, pagalvoja, dar nespėjus nubusti sąmonės balsui;
Džono blakstienos karamelinės. Išoriniame kairės akies kamputyje yra
viena balta blakstiena; Elė net neabejoja, kad šitai pastebėjo tik ji viena.
Čiulba paukščiai. Lauke kažkas atkakliai stengiasi užvesti auto­
mobilį. Per nuogą jos šlaunį permesta ranka. Toji ranka stebėtinai sun­
ki, ir kai tik Elė pasijudina, delnas akimirksniu spusteli jai užpakalį,
tarsi tas kažkas instinktyviai neleistų jai atsikelti. Ji spokso į blakstienas
prisimindama praėjusio vakaro įvykius. Ji ir Roris ant grindų, prie­
šais sofą. Supratęs, kad jai šalta, jis surado antklodę. Vešlūs, švelnūs
jo plaukai jos delnuose, stulbinamai tvirtas jo kūnas ant jos, lovoje,
po antklode dingsta jo galva... Viską prisiminus, Elei kūnu perbėga
šiurpuliukai; vis dar negali sau atsakyti, kaip dabar jaučiasi.
Džonas.
Zinutė mobiliuoju.
Kava, pagalvoja ji, tarsi mėgindama apsisaugoti. Kava ir bande­
lės. Elė vaduojasi iš vyro glėbio vis dar įsmeigusi akis į miegantį veidą.
Ji pakelia jo ranką ir švelniai paguldo ant paklodės. Jis nubunda, ir Elė
sustingsta. Akimirksnį Rorio akyse ji mato savo sumišimą.
— Ei, — prikimusiu neišsimiegojusio žmogaus balsu tarsteli jis.
Kiek buvo valandų, kai jie pagaliau užmigo? Ketvirta? Penkta? Elė pri­
simena, kaip jiedu kikeno pamatę, kad už lango jau švinta. Jis trinasi
veidą, sunkiai remiasi alkūne. Plaukai sukritę ant vieno šono, smakras
spėjęs apželti. — Kiek dabar valandų?
— Beveik devynios. Eisiu išvirti žmoniškos kavos, — Elė eina
durų link, ryškioje ryto šviesoje kiek drovėdamasi savo nuogumo.

393
 —Tikrai? — šūkteli Roris jai išėjus. — Nenori, kad išvirčiau aš?
— Ne ne, — Elė maunasi džinsus, kuriuos rado prie kambario
durų. — Viskas gerai.
— Man, prašyčiau, juodos. — Ji išgirsta, kaip jis vėl krenta ant
pagalvių kažką murmėdamas apie sunkią galvą.
Apatinės jos kelnaitės palindusios po vaizdo grotuvu. Skubiai jas
išsitraukia ir susikiša į kišenę. Elė apsivelka per galvą marškinėlius, su­
sisupa į švarkelį ir nė nestabtelėjusi pažiūrėti, kaip atrodo, pasileidžia
laiptais žemyn. Sparčiu žingsniu ji eina į artimiausią kavinę mobiliuo­
ju telefonu rinkdama numerį.
Nubusk. Atsiliepk.
Dabar ji jau stovi eilėje. Nikė atsiliepia signalui nuskambėjus tre­
čią kartą.
— Ele?
— O, Dieve, Nike. Padariau siaubingą dalyką, — ji pritildo bal­
są nenorėdama, kad ją girdėtų už nugaros į eilutę atsistojusi šeima.
Tėvas tyli, motina mėgina nuvesti prie staliuko du mažus vaikelius.
Išblyškę tėvų veidai pajuodusiais paakiais byloja apie bemiegę naktį.
— Palauk, aš sporto klube. Tuoj išeisiu iš salės.
Sporto klube? Sekmadienį, devintą valandą ryto? Pro gatvės
triukšmą ji girdi Nikės balsą.
— Siaubingą — tai kokį? Nužudei? Išprievartavai mažametį? Ti­
kriausiai nepaskambinai tokio vieno žmogaus žmonai ir nepasisakei
esanti jo meilužė?
— Permiegojau su tuo vyruku iš darbo.
Trumpa pauzė. Elė pakelia akis ir pamato į ją žiūrinčią antakius
pakėlusią pardavėją. Elė pridengia delnu telefoną.
— Oi. Du didelius amerikietiškos, prašyčiau; vieną su pienu; ir
bandelių. Dvi... ne, tris.
— Su bibliotekininku?
—Taip. Jis pas mane atėjo vakar vakare, aš buvau girta, jaučiausi
šlykščiai, o jis perskaitė vieną iš tų meilės laiškų ir... Aš nežinau...
— Na?
— Na, aš permiegojau su kitu!

394
 — Ir buvo labai baisu?
Linksmai primerktos Rorio akys. Prie jos krūtų palinkusi galva.
Bučiniai. Begaliniai begaliniai bučiniai.
— Ne. Buvo... visai gerai. Tikrai gerai.
—Tai kokios bėdos?
—Turiu miegoti su Džonu.
Pardavėja apsikeičia žvilgsniais su nuvargusiu tėvu. Elė nujaučia,
kad jie abu netveria smalsumu, nors ir neišsiduoda.
— Šeši svarai šešiasdešimt trys, — šypsodamasi puse lūpų sako
mergina.
Elė kiša ranką į kišenę ieškodama smulkių ir ištraukia vakarykš­
tes kelnaites. Nuvargęs tėvas kosteli — o gal tik stengiasi sutramdyti
juoką. Elė degančiais skruostais atsiprašinėja, paduoda pinigus ir eina
į prekystalio galą; panarinusi galvą laukia kavos.
— Nike...
— Oi, Ele, dėl Dievo. Iki šiol miegojai su vedusiu vyru, kuris
neabejotinai tebemiega su savo žmona. Jis tau nieko nežada, niekur
nesiveda, neketina jos palikti...
— Tu šito nežinai.
— Žinau. Atleisk, širdele, bet galėčiau lažintis iš įkeisto menka­
verčio siaubingo savo namelio. Ir jeigu tu mėgini man pasakyti, kad ką
tik šauniai pasimylėjai su puikiu vyruku, kuris yra vienišas, kuriam tu
patinki, kuris nori su tavimi būti, aš tikrai nekaulysiu prozako. Aišku?
— Aišku, — tyliai atsako Elė.
— O dabar grįžk namo, pažadink jį ir karštai pasimylėk; ry­
toj rytą mes visos — aš, tu ir Korina — susitiksime kavinukėje ir tu
mums viską papasakosi.
Ji šypsosi. Kaip šaunu švęsti buvimą su kažkuo, o ne tą kažką
nuolat teisinti.
Elė galvoja apie jos lovoje gulintį vaikiną. Ilgablakstienis Roris,
taip švelniai bučiuojantis... Argi tikrai taip blogai praleisti su juo rytą?
Elė paima kavos puodelius ir grįžta namo stebėdamasi, kokios miklios
jos kojelės.

395
 *

— Nejudėk! — šūkteli Elė lipdama laiptais, nuspirdama ba­

tus. — Nešu tau pusryčius į lovą.
Ji pastato kavos puodelius ant grindų prie vonios durų, neria į
vonios kambarį, nusivalo tušu išteptus paakius, apsišlaksto veidą šaltu
vandeniu, paskui pasipurškia kvepalais. Kiek pamąsčiusi atsuka dantų
pastos tūbelę, atsikanda žirnio didumo gumuliuką ir skalaujasi burną.
— Dabar jau nebegalvosi apie mane kaip apie beširdę egoistę
vyrų skriaudikę. Be to, būsi man skolingas puodelį kavos darbe. O
rytoj, suprantama, aš vėl tapsiu beširde egoiste.
Elė išeina iš vonios, pasilenkia paimti puodelių ir šypsodamasi
žengia į miegamąjį. Lova tuščia, antklodė sulankstyta. Vonioje jo nėra,
ji pati ką tik ten buvo.
— Rori? — tyloje nuskamba jos balsas.
— Aš čia.
Jo balsas sklinda iš kambario. Elė žingsniuoja koridoriumi.
—Turėjai likti lovoje, — primena. — Vargu ar tai bus pusryčiai
lovoje, jei tu...
Roris stovi vidury kambario vilkdamasis švarką. Jis jau apsiren­
gęs, apsiavęs batus, susišukavęs plaukus.
Elė sustoja tarpduryje. Roris į ją nežiūri.
— Ką čia darai? — ji ištiesia jam kavos puodelį. — Maniau,
papusryčiausime.
— Taip. Na, manau, verčiau jau eisiu.
Elė pajunta nupurtantį šaltuką. Čia kažkas negerai.
— Kodėl? — klausia ji mėgindama nusišypsoti. — Užtrukau gal
tik penkiolika minučių. Ar tikrai turi kokį nors susitikimą dvidešimt
po devintos, sekmadienio rytą?
Roris žiūri į batus, kiša rankas į kišenes ir tikrinasi, ar yra raktai.
Radęs raktus varto juos rankose. Kai galiausiai pakelia į Elę akis, jo
žvilgsnis nieko nesako.
— Kai buvai išėjusi, tau skambino. Jis paliko žinutę. Nenorėjau
kišti nosies, bet tokiame mažame butelyje labai sunku nesikišti.

396
 Elė pajunta, kaip paširdžiuose nusėda kažin kas šaltas ir sunkus.
— Rori, aš...
Jis pakelia ranką.
— Kartą jau sakiau, kad nemėgstu komplikacijų. Sitai galioja ir...
ee... ir tada, kai miegi su kuo nors, kas irgi miega su kuo nors. — Jis
eina pro Elę, nekreipdamas dėmesio į jam ištiestą kavos puodelį. —
Pasimatysime, Ele.
Ji girdi laiptais tolstančius jo žingsnius. Durimis netrenkia, bet
šioms užsivėrus lieka tvyroti nejaukus baigties pojūtis. Elei ima linkti
kojos. Ji atsargiai stato ant stalo kavos puodelį, po minutėlės eina prie
atsakiklio ir paspaudžia mygtuką.
Kambarį užlieja žemas saldus Džono balsas.
— Ele, negaliu ilgai kalbėti. Tik norėjau sužinoti, ar tau viskas
gerai. Nelabai supratau, ką vakar vakare norėjai pasakyti. Ir aš tavęs
pasiilgau. Pasiilgau mūsų. Bet, žiūrėk... prašau, neberašyk man žinu­
čių. Na... — trumpas atodūsis. — Klausyk. Aš tau parašysiu, kai tik
mes... kai tik aš grįšiu namo. — Spragteli dedamas ragelis.
Elė klauso tyliame bute aidinčių jo žodžių, paskui nugrimzta į
sofą ir sėdi nė nekrustelėdama; čia pat stovinčiuose puodeliuose šąla
kava.
 Gerbiamam ponui 3...
Dėl: 4& T... alėja

... pakartotinai rašau, jog supratau, kad visos prekės

dabar bus siunčiamos tik jūsų vardu ir dabartiniu
adresu iki 14-tos dienos, kol negrįšite, nenešiu jokios
korespondencijos, kurią atsiimant reikia parašo.

Laiškas, kurį netyčia atplėšė moteris

 22

Kam: Filipui O'Harui, phillipohare@thetimes.co.uk

Nuo ko: Elė Heivert, elliehaworth@thenation.co.uk

Atleiskite, kad štai taip į jus kreipiuosi,

bet tikiuosi, kad pats būdamas kolega
.
žurnalistas, mane suprasite Mėginu surasti
Antonį O'Harą, kuris, mano manymu, turėtų
būti tokio pat amžiaus, kaip ir jūsų tėvas;
praėjusio gegužės mėnesio „Times" numeryje
užsiminėte, kad jūsų tėvo vardas toks pat .
Mano ieškomas Antonis O'Haras 1960-ųjų
pradžioje trumpai gyveno Londone, paskui daug
laiko praleido užsienyje, ypač Centrinėje
.
Afrikoje, kur galbūt ir mirė Apie jį žinau
labai mažai, tik tiek, kad jis turėjo sūnų,
kurio vardas toks pat, kaip jūsų .
Jeigu jūs ir esate jis, jei žinote, kas
nutiko Antoniui O'Harui, gal galėtumėte man
parašyti elektroniniu paštu? Mes turime
bendrą pažįstamą, kuri prieš daugelį metų
jį pažinojo ir tikrai labai norėtų išgirsti,
.
kas jam nutiko Labai norėčiau, kad nebūčiau
apsirikusi, nes pavardė nėra reta; man labai
reikėtų bet kokios įmanomos pagalbos .
Su geriausiais linkėjimais
Elė Heivert

401
 Naujasis pastatas stūkso tokioje miesto dalyje, kurios Elė nebuvo
mačiusi nuo tada, kai čia kiurksojo apleisti nušiurę sandėliai pramai-
šiui su nemaloniomis maisto į namus krautuvėlėmis, iš kurių ji net
badaudama nieko nebūtų pirkusi. Viskas, kas stovėjo toje kvadratinėje
mylioje, buvo nugriauta, nušluota, prigrūstos gatvės pakeistos erdvio­
mis, kuo lygiausiai išgrįstomis aikštėmis su metaliniais stulpeliais, o
kai kurie keistai švytintys biurų pastatai lyg naujagimiai dar buvo su­
vystyti į pastolius.
Prieš persikeliant čia pirmadienį, darbuotojams buvo surengtas
vizitas, kad žmonės apsižiūrėtų naujus darbo stalus, kompiuterius ir
telefonus. Elė eina per įvairiausius padalinius kartu su gyvenimo būdo
redakcijos būreliu, o jaunuolis su aplanku po pažasčia ir prisegta kor­
tele, ant kurios užrašyta „Persikraustymo koordinatorius“, pasakoja
apie gamybos skyrius, informacijos centrus ir tualetus. Jiems aiški­
nama apie kiekvieną naujosios redakcijos erdvę, Elė stebi skirtingas
savo kolegų reakcijas, džiugų jaunesniųjų darbuotojų jaudulį — jiems
patinka elegantiškas, modernus redakcijos interjeras. Akivaizdžiai čia
jau lankiusis Melisa kartkartėmis įsiterpia į vaikino pasakojimą pami­
nėdama tai, ką jis, redaktorės manymu, praleido.
— Čia nėra kur pasislėpti! — juokauja Rupertas, nužvelgdamas
tuščią erdvę. Elė sutinka, kad jo žodžiuose yra tiesos. Pietrytiniame
kampe įrengtas Melisos kabinetas stiklinis; pro sienas matyti visas gy­
venimo būdo padalinys. Daugiau nė vienas šio skyriaus darbuotojas
neturi savo kabineto; buvo akivaizdu, kad toks sprendimas keliems
Elės kolegoms nėra priimtinas.
— O jūs sėdėsite štai čia.
Visi žurnalistai — prie vieno milžiniško ovalaus stalo, kurio cen­
tre susiraizgę laidai, lyg bambagyslės besitęsiantys prie plokščiaekranių
kompiuterių.
— Kas kur? —klausia vienas žurnalistas. Melisa pažvelgia į sąrašą.
— Mąsčiau apie tai. Iki galo dar nesugalvojau. Bet tu, Rupertai,
štai čia. Ariana — ten. Timas — už vienos kėdės, ten. Edviną... — ji
baksteli į tuščią vietą. Elė prisimena mokykloje žaistą netbolą; žmogui
iškart palengvėja, kai tik jis išskiriamas iš būrio ir nukreipiamas į vieną
ar kitą komandą. Tik dabar visos vietos jau užimtos, o ji tebestovi.

402
 — Ee... Melisa? — surizikuoja Elė. — O kur aš turėčiau sėdėti?
Melisa pažvelgia į kitą stalą.
— Keliems žmonėms teks keisti darbo vietas. Nėra prasmės vi­
siems būti prikaustytiems prie vienos darbo vietos visą dieną, — kal­
bėdama ji nežiūri į Elę.
Elė pajunta, kaip bateliuose susiriečia kojų pirštai.
— Norite pasakyti, kad neturėsiu savo darbo stalo?
— Ne, aš tik sakau, kad keli žmonės dalysis viena darbo vieta.
— Bet aš dirbu kiekvieną dieną. Nesuprantu, kaip bus galima
taip dirbti. — Reikės pasivesti Melisą į šalį ir prie keturių akių pa­
klausti, kodėl Ariana, dirbanti vos mėnesį, turės savo darbo vietą. Ji
neturėtų pasirodyti pyktelėjusi. Jai reikėtų prilaikyti liežuvį už dan­
tų. — Nesuprantu, kodėl aš — vienintelė gyvenimo būdo žurnalistė,
neturinti...
— Ele, jau sakiau, kad galutinio sprendimo dar nėra. Tau visada
atsiras vieta, kur galėsi dirbti. Taip. Dabar eime į žinių redakciją. Jie,
be abejo, atsikraustys tą pačią dieną kaip ir mes... — pokalbis baigtas.
Elė supranta, kad taip žemai jos akcijų vertė dar niekada nebuvo
kritusi. Ji sugauna Arianos žvilgsnį, pamato, kaip greitai mergina nu­
suka akis, ir dedasi tikrinanti nesamas žinutes mobiliajame.

Biblioteka dabar jau ne po žeme. Naujasis informacinių šalti­

nių centras įkurtas du aukštai virš žemės, salėje, apsuptoje didžiulių,
įtartinai egzotiškų augalų vazonuose. Vidury salės yra salelė, kurioje
ji pamato pažįstamą niurzgą bibliotekos vadovą, tyliai besišnekučiuo­
jantį su daug jaunesniu vyriškiu. Elė apžiūrinėja lentynas, suskirstytas
į skaitmeninių ir popierinių knygų skyrius. Naujojoje redakcijoje visi
skaitmeniniai šaltiniai žemesniuose skyreliuose; Elė įtaria, kad dėl to
vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas gaus skrandžio opą.
Didesnio skirtumo nė negali būti, šią biblioteką palyginus su se­
naisiais pridulkėjusiais archyvais, atsiduodančiais priplėkusiais laikraš­
čiais, pilnais tamsių kerčių; staiga Elė pajunta nostalgiją.

403
 Ji net gerai nesupranta, kodėl apskritai čia atėjo; na, tik jaučia
kažin kokią trauką Roriui; gal jai norisi išsiaiškinti, ar jis nors kiek
atleido, gal nori su juo pasikalbėti apie Melisos sprendimą neskirti jai
darbo stalo. Elė supranta, kad Roris — vienas iš nedaugelio žmonių,
su kuriais ji galėtų apie tai pasikalbėti. Bibliotekininkas ją pamato.
—Atsiprašau, — prataria Elė kilstelėdama ranką. —Tik dairausi.
— Jeigu ieškote Rorio, jis — senajame pastate, — bibliotekos
vadovas kalba draugiškai.
— Ačiū, — sako Elė lyg atsiprašydama. Jai atrodo svarbu kalbėti
taip, kad neatstumtų žmonių. — Čia labai gražu. Jūs... neįtikėtinai
daug nuveikėte.
— Beveik baigėme, — sako bibliotekininkas ir nusišypso. Šyp­
sodamasis jis atrodo jaunesnis, ne toks išvargintas rūpesčių. Jo veide
Elė išvysta tai, ko nepastebėjo anksčiau — palengvėjimą ir kažkokį
gerumą. Kaip neteisingai kartais gali įvertinti žmones, pamano ji.
— Gal galiu kuo padėti?
— Ne, aš...
Jis vėl nusišypso.
— Kaip sakiau, jis — senajame pastate.
— Ačiū. Tai aš... jau eisiu. Matau, kad esate užsiėmęs.
Elė prieina prie stalelio, paima bibliotekos plano kopiją, atsargiai
ją sulanksto, įsideda į rankinę ir išeina.

Ji visą popietę sėdi prie greitai tapsiančio nereikalingu darbo

stalo, į paieškos sistemas vis įrašinėdama Antonio O’Haro pavardę.
Jau daugybę kartų taip darė ir kiekvienąkart nustebdavo, kiek daug
tų Amonių O’Harų pasaulyje yra ar buvo. Tinklalapiuose daugybė
paauglių Amonių O’Harų, seniai mirusių ir palaidotų Pensilvanijos
kapinėse Amonių O’Harų, po kurių gyvenimus kapstosi savamoksliai
genealogai. Vienas — Pietų Afrikoje besidarbuojantis gydytojas, kitas
— savo lėšomis knygas leidžiantis fantastinių romanų rašytojas, tre­
čias — Svonsio bare kilusių muštynių auka. Ji aiškinasi apie kiekvieną
žmogų, žiūri, kokio jis amžiaus, dėl visa ko tikslinas! jo tapatybę.

404
 Suskamba telefonas; ji gavo žinutę. Pamačiusi Džono vardą Elė
akimirką nusivilia, kad parašė ne Roris.
— Susirinkimas.
Prie jos stalo stovi Melisos sekretorė.

Atleisk, kad aną vakarą negalėjau i l gi au

kal bėti . Tik noriu, kad žinotum, jog tavęs
pasiilgau. Laukiu nesulaukiu, kada pamatysiu.
Dž x

— Taip. Atsiprašau, — atsako Elė. Sekretorė tebestovi. — Atsi­

prašau. Ateinu.
Ji dar kaną skaito žinutę narstydama po kaulelį kiekvieną sakinį,
kad nors kartą neabejotų, jog vietoj kurmiarausio nesupylė didžiulio
paslėptos prasmės kalno. Bet juk aiškiai parašyta: Tik noriu, kad žino-
tum, jog tavęspasiilgau.
Elė susirenka popierius ir įraudusiais skruostais žengia į kabinetą,
spėjusi įsmukti pirma Ruperto. Labai svarbu ateiti ne paskutinei. Ji
nenori būti vienintelė žurnalistė, kuriai ir Melisos kabinete (kaip ir už
jo sienų) neatsirado vietos.
Ji tyliai sėdi, kol analizuojami dienos straipsniai, aptariama, kaip
juos tobulinti. Rytinis pažeminimas primirštas. Jos netrikdo net Aria-
nos sumedžiotas interviu su atsiskyrėlišku gyvenimo būdu garsėjančia
aktore. Elės galvoje ūžia netikėtai įsirėžę žodžiai: Tik noriu, kad žino-
turriyjog tavęspasiilgau.
Ką tai reiškia? Ji vargiai drįsta viltis, kad tai, ko tiek metų troško,
galiausiai pildosi. Saulėje įdegusi, bikiniu apsitempusi žmona galiau­
siai blėsta. Nuolat besivaidenusi šlakuota ranka ir miklūs masažuo­
jantys pirštai susigniaužia į kumštį, iš pykčio net krumpliai pabąla.
Dabar Elė įsivaizduoja Džoną ir jo žmoną besivaidijančius per visas
atostogas, kurios buvo planuotos kaip paskutinė galimybė išsaugoti
santuoką. Ji mato jį pavargusį, įsiutusį, slapta besidžiaugiantį jos žinu­
te, nors ir įspėjo kitos nebesiųsti.

405
 Per daug neįsisvajok, įspėja save Elė. Gal Džonas tik nori apie
save priminti. Baigiantis atostogoms visi jaučiasi kiek pavargę nuo su­
tuoktinių. Gal jis tik nori įsitikinti, kad Elė tebėra jam ištikima. Bet
net ir duodama sau patarimus ji kuo puikiausiai žino, kuo nori tikėti.
— O kaip Elė? Kaip toji meilės laiškų istorija?
Oi, Viešpatėliau.
Ji šiurena ant kelių sudėtus popieriaus lapus, nutaiso savimi pasi­
tikinčios žurnalistės toną.
— Na, suradau daug daugiau informacijos. Susitikau su ta mote­
rimi. Istorijai tikrai visko pakaks.
— Gerai, — Melisa elegantiškai pakelia antakius, tarsi Elė ją
būtų nustebinusi.
— Bet... — Elė nuryja jaudulį. — Nesu tikra, kiek tos informa­
cijos galėtume panaudoti. Tas klausimas... truputėlį subtilus.
— Ar jie abu gyvi?
— Ne. Jis miręs. Ar bent jau ji taip mano.
—Tada reikia pakeisti tos moters vardą. Nematau jokių kliūčių.
Tu naudojiesi laiškais, kuriuos ta moteris, kiek suprantu, buvo pamir­
šusi.
— Oi, tikrai nemanau, kad ji juos pamirštų, — Elė stengiasi
kruopščiai rinkti žodžius. — Iš tikrųjų ji labai daug prisimena. Pama­
niau, gal bus geriau, jei laiškais pasinaudosiu kaip pretekstu patyrinėti
meilės kalbą. Na, parašysiu apie tai, kaip per daugelį metų keitėsi mei­
lės laiškai.
— Ir neįtrauksi tikrų laiškų.
— Taip, — atsakydama Elė pajunta milžinišką palengvėjimą. Ji
nenori viešinti Dženiferės laiškų. Net ir dabar mato ją prisėdusią ant
sofos, atgijusiu veidu, pasakojančią istoriją, kurią saugojo širdyje ilgus
dešimtmečius. Elė nenori dar labiau sustiprinti tą moterį apėmusio
netekties jausmo. — Na, gal pavyktų surasti kitokių pavyzdžių.
— Iki antradienio.
— Na, juk turi būti knygų, rinkinių...
— Nori, kad spausdintume jau anksčiau kažkur publikuotą me-

406
 Visi nuščiuvo. Tarsi ji ir Melisa Bakingam būtų atsidūrusios nuo­
dingame burbule. Elė supranta, kad redaktorei jau nebetiks niekas,
kad ir ką ji darytų.
—Tu rengei šį straipsnį tiek laiko, kiek daugumai žurnalistų pa­
kaktų parašyti po tris dviejų tūkstančių žodžių straipsnius. — Melisa
stuksena į stalą parkerio galiuku. — Ele, tu tik parašyk, — jos balsas
ledinis ir pavargęs. —Tu tik parašyk, pavardės neskelbk, ir tavoji mo­
teris turbūt nė nesužinos, apie kieno laiškus kalbi. Atsižvelgdama į tai,
kiek tau prireikė laiko, numanau, kad parašysi ką nors nepaprasta.
Melisa nusišypso spindinčia šypsena visiems susirinkusiesiems.
— Gerai. Žiūrime toliau. Neturiu sveikatos skilties informacijos.
Gal ką turite pasiūlyti?

Elė jį pamato eidama iš redakcijos pastato. Jis juokauja su Ronal­

du, apsaugos darbuotoju, lengvai nusileidžia laiptais ir nueina. Lyja;
ant nugaros Roris nešasi nedidelę kuprinę, šalta, todėl jis panarinęs
galvą.
— Sveikas, — ji pabėgėja, kol jį prisiveja.
Jis pažvelgia į Elę.
— Sveika, — paprastai atsako. Jis traukia į metro stotelę ir priėjęs
laiptus į požemį žingsnio nesulėtina.
— Pamaniau... gal norėtum trumpam užbėgti ko nors atsigerti?
— Neturiu kada.
— Kur trauki? — Elei reikia pakelti balsą, kad būtų išgirsta per
trepsinčias kojas; Viktorijos laikų požeminėje sistemoje — specifinė
akustika.
— Į naująjį pastatą.
Jie apsupti keleivių. Elė beveik nesiekia kojomis žemės, leisdama­
si laiptais skęsta žmonių jūroje.
— Oho. Vadinasi, dirbsi viršvalandžius.
— Ne. Tik padėsiu bosui atlikti kelis paskutinius darbus, kad jis
visai nenusivarytų nuo kojų.
— Šiandien aš jį mačiau.

407
 Kai Roris nieko neatsako, Elė priduria:
— Jis buvo labai malonus.
— Na, taip. Jis šaunus žmogus.
Elei pavyksta žengti greta, kol jie nusigauna iki bilietų tikrinimo
barjero. Roris pasitraukia praleisdamas kitus.
— Tikrai kvaila, — sako Elė. — Kasdien praleidinėji žmones
visai be reikalo...
— Klausyk, Ele, ko tu nori?
Ji prikanda lūpą. Aplink juos keleivių srautas prasiskiria lyg van­
duo: vieni praeiviai užsidėję ausines, kiti garsiai caksi liežuviais savo
kelyje išvydę kliūtis — du stovinčius žmones. Elė pakedena dabar jau
sudrėkusius plaukus.
— Aš tik norėjau atsiprašyti. Na, dėl to ryto.
— Viskas gerai.
— Ne, negerai. Bet... Klausyk, tai, kas nutiko, su tavimi niekaip
nesusiję, tu man tikrai patinki. Tik yra kai kas...
— Žinai, man visai neįdomu. Ele, viskas gerai, tegu viskas taip
ir lieka.
Roris eina prie bilietų tikrinimo aparato. Elė seka paskui. Prieš
jam nusisukant, ji spėjo pamatyti jo veido išraišką; ji buvo siaubinga.
Pati Elė jaučiasi siaubingai.
Kylant eskalatoriui, ji atsistoja Roriui už nugaros. Pilkas jo šali­
kas nusėtas mažais vandens perliukais; Elė nugali norą juos nubraukti.
— Rori, aš tikrai labai atsiprašau.
Jis žiūri į batus. Tada pažvelgia į ją; Rorio akys šaltos.
— Vedęs, a?
— Kas?
— Tavo... draugas. Iš to, ką jis pasakė, akivaizdu.
— Nežiūrėk į mane taip.
— Kaip?
— Nenorėjau įsimylėti.
Jis nemaloniai nusijuokia. Eskalatorius juos nuleido iki apačios.
Roris paspartina žingsnį, ir Elei tenka pabėgėti, kad neatsiliktų. Tune­
lyje oras pridvisęs, atsiduoda sudegusia guma.
—Tikrai nenorėjau.

408
 — Paistalai — renkiesi pats. Kiekvienas renkasi pats.
— Vadinasi, tavęs niekada niekas nėra patraukęs, niekada nesi
pajutęs tos traukos?
Roris atsisuka į Elę.
— Aišku, kad esu. Bet jei tolesniais savo veiksmais galėdavau ką
nors įskaudinti, iškart atsitraukdavau.
Elės skruostai užsiplieskia.
— Žiūrėk, koks tu nuostabus.
— Nesu nuostabus. Bet tu tikrai negali vadinti savęs aplinky­
bių auka. Turbūt žinojai, kad jis vedęs, bet vis tiek nutarei žengti kitą
žingsnį. Galėjai pasirinkti kitaip ir pasakyti „ne“.
— Viskas buvo kitaip.
Jis ima kalbėti sarkastiškai:
— „Šitai buvo kažkas daugiau nei mudu abu kartu sudėjus.“
Man atrodo, tie meilės laiškai tave paveikė labiau nei manai.
— Na, taip, gera tau kalbėti, Pone Praktiškasis. Tau gerai, jei gali
atsukti arba užsukti savo emocijas kaip vandens čiaupus. Taip, leidau
sau pasiduoti jausmams, ir ką? Taip, amoralu. Prastas pasirinkimas?
Na, sprendžiant iš tavo reakcijos, akivaizdu. Bet tada pajutau tarsi kaž­
kokius burtus ir... na, nesijaudink, už viską man tenka sumokėti.
— Bet juk tu ne vienintelė, tiesa? Ele, kiekvienas veiksmas turi
pasekmes. Mano požiūriu, pasaulyje yra žmonių, kurie šitai supranta
ir priima atitinkamus sprendimus, ir žmonių, kurie nemąsto ir daro
tai, kas jiems tuo metu malonu.
— O, Dieve! Ar bent nutuoki, kaip žiauriai pompastiškai kal­
bi? — dabar Elė rėkia nė nepastebėdama juos lenkiančių praeivių,
skubančių į skirtingus metro linijų tunelius.
— Taip.
— Ir tavajame pasaulyje niekam neleidžiama klysti?
—Tik kartą, — sako jis. — Gali suklysti tik kartą.
Roris įsmeigia akis į tolį, sukandęs dantis, tarsi svarstytų, kiek dar
galima sakyti. Paskui jis atsigręžia į Elę.
— Buvau atsidūręs tos kitos pusės vietoje, aišku, Ele? Mylėjau kai
ką, kas susirado kitą, kuriam negalėjo atsispirti. Surado tai, kas buvo

409
„daugiau nei jiedu abu“. Aišku, galiausiai jis ją paliko. Aš ją vėl įsilei­
dau į savo gyvenimą, ir ji mane nudegino antrą kartą. Todėl... taip,
apie tokius dalykus turiu savo nuomonę.
Elė stovi kaip įkirsta. Artėjant traukiniui sušnara oras, pliūpteli
karščio gūsis. Keleiviai plūsteli prie durų.
— Žinai, ką? — sako Roris perrėkdamas ūžesį. — Neteisiu tavęs
už tai, kad įsimylėjai tą žmogų. Kas žino, gal jis ir yra didžioji tavo
gyvenimo meilė? Gal jo žmonai tikrai būtų geriau gyventi be jo? Gal
judu tikrai skirti vienas kitam? Bet tada man galėjai pasakyti „ne“, —
staiga vyruko veide Elė pamato kažką labai tikra, netikėta. — Štai dėl
ko suku galvą. Man galėjai pasakyti „ne“. Taip būtų buvę teisingiausia
ir geriausia.
Jis įšoka į prigrūstą vagoną, prieš pat užsidarant durims. Sušvil­
pęs kurtinančiu švilpuku traukinys nuvažiuoja.
Elė žiūri į apšviestus langus, kol traukinys dingsta jai iš akių.
Kam būtų buvęgeriausiai

5veika, mažute,
visą savaitgalį mąsčiau apie tave. Kaip universitete?
baris mano, kad visos paukštytės, įstojusios į
universitetą, galiausiai susiranda kitą, bet aš jam
atsakiau, kad jis kalba tik iš savo varpinės. Faprasčiausiai
pavydi. Antradienį jis buvo nusivedęs tą merginą iš
nekilnojamojo turto agentūros papietauti, bet jau po
antro patiekalo ji barį paliko. Fasakė, kad eina į tualetą,
ir išėjo!!! Jis sakė sėdėjęs dvidešimt minučių, kol
galiausiai supratęs, kas nutiko. 0 mes visi stumiame laiką
„Flunksnelėse"...
Labai norėčiau, kad būtum šalia, mažute, be tavęs
naktys tokios ilgos. Farašyk man ilgai nelaukusi. Klaivas.
XX

Elė sėdi vidury lovos, ant kelių pasidėjusi apdulkėjusią kartoninę

dėžę; aplink paskleisti paauglystėje gauti laiškai. Pusė dešimtos vakaro,

410
ji lovoje, desperatiškai besistengianti ką nors sugalvoti, kad išgelbė­
tų Melisai pažadėtą straipsnį apie meilės laiškus, viešai nepaskelbusi
adresuotų Dženiferei. Ji galvoja apie Klaivą, pirmąją meilę, sodininko
sūnų, lankiusį tą pačią mokyklą. Jiedu labai nerimavo dėl to, kad Elė
važiuos į universitetą, prisiekinėjo vienas kitam, kad šitai niekaip ne­
paveiks jų santykių. Jai išvykus į Bristolį, jųdviejų draugystė truko tris
mėnesius. Prisimena, kaip prie bendrabučio pasirodžius aplamdytam
jo automobiliukui, noras atrodyti šauniai, pasipurkšti kvepalais ir pul­
ti koridoriumi jo pasitikti bauginamai greitai pavirto slegiančiu neri­
mu supratus, kad ji nieko nebejaučia, išskyrus nuojautą būti grąžintai
į gyvenimą, kurio ji nebenorėjo.

brangusis Klaivai,
beveik visą naktį stengiausi sugalvoti, kaip šitai
padaryti, kad mums abiem kiek įmanoma mažiau skaudėtų.
Tačiau jokio paprasto būdo nerandu...

brangusis Klaivai,
man tikrai labai sunku rašyti šį laišką. Vis dėlto
privalau pasakyti, kad...

brangusis Kiaivai,
man tikrai labai gaila, bet nebenoriu, kad
atvažiuotum. Ačiū už puikiai kartu praleistą laiką. Tikiuosi,
liksime draugai.
Elė

Ji čiupinėja subraukytus juodraščius, tvarkingai sudėtus į krūve­

lę tarp kitų laiškų. Gavęs paskutinį laišką, Klaivas sukorė du šimtus
dvylika mylių tik tam, kad asmeniškai jai išrėžtų, kokia yra kalė. Elė
prisimena, kad jo žodžiai jos keistai nesujaudino — galbūt todėl, kad
jau buvo įsigyvenusi kitaip. Universitete ji pajuto kitokį gyvenimą, ki­
tokį nei savo jaunystės mažame miestelyje; šis gyvenimas buvo gerokai
nutolęs nuo klaivų, barių, šeštadienio vakarų aludėje, nuo gyvenimo,

411
kuriame tave ne tik visi pažįsta, bet ir žino, ką veikei mokykloje, kuo
užsiima tavo tėvai, kada dainuosi choro koncerte, kada nusileidai sijo­
nėlį... Save gali atrasti iš naujo tik toli nuo namų. Ir dabar lankydama
tėvus ji jaučiasi šiek tiek varžoma tos visiems žinomos bendruomeni­
nės istorijos.
Elė baigia gerti arbatą ir susimąsto apie tai, kuo Klaivas užsiima
dabar. Tikriausiai jis vedęs, svarsto; turbūt laimingai vedęs; jis buvo
paprastas vaikinas. Greičiausiai turi porą vaikų, o didžiausias savaitga­
lio malonumas jam ir dabar turbūt tebėra šeštadienio vakarai aludėje,
nuo mokyklos pažįstamų bičiulių draugijoje.
Suprantama, nūdienos pasaulio klaivai tokių laiškų neberašytų.
Jie atsiųstų trumpąją žinutę: viskasgerai mažyte?Elė susimąsto, ar pati
galėtų baigti romaną išsiuntusi žinutę mobiliuoju telefonu.
Ji sėdi labai tyliai. Nužvelgia tuščią lovą, ant antklodės išmėtytus
senus laiškus. Nuo vakaro su Roriu ji neskaitė jokio Dženiferės laiško;
jie kažin kaip nejaukiai siejasi su jo balsu. Prisimena jo veidą, kai sto­
vėjo metro tunelyje. Man galėjai pasakyti „ne“. Elė prisimena Melisos
veidą ir stengiasi negalvoti apie galimybę grįžti į ankstesnį gyvenimą.
Jai gali nepavykti. Tikrai gali. Elė jaučiasi taip, tarsi stovėtų prie bedug­
nės krašto. Artinasi permainos.
Ir tada ji išgirsta supypsintį telefoną. Palengvėjusia širdimi ji tiesia
ranką per visą lovą, keliais smigdama į pastelinės spalvos popierių šūsnį.

Jokio atsakymo?

Elė perskaito dar kartą ir surenka tekstą:

Atleisk. Maniau, nenori, kad rašyčiau.

Viskas pasikeitė. Dabar sakyk, ką nori.

Tyliame mažame kambarėlyje ji garsiai ištaria parašytus žodžius

vargiai tikėdama savomis akimis. Ar tikrai šitaip nutinka ne tik ro­
mantiškose komedijose? Ar tikrai tokios visų priešiškai vertinamos si-

412
tuacijos gali išsispręsti? Ji įsivaizduoja save kada nors ateityje sėdinčią
kavinėje ir dėstančią Nikei ir Korinai: „Taip, žinoma, jis persikels pas
mane. Pagyvensime, kol jis ras didesnį butuką. Vaikai pas mus bus kas
antrą savaitgalį.“ Elė įsivaizduoja jį vakarais grįžtantį namo, numetantį
portfelį, koridoriuje švelniai ją pabučiuojantį. Scenarijus toks neįtikėti­
nas, kad jai ima suktis galva. Ar to ji nori? Ji bara save už silpną dvejo­
nių akimirką. Aišku, kad nori. Kitaip nebūtų tiek ilgai štai taip jautusis.
Dabar sakyk, ką nori.
Ramiai, paliepia sau Elė. Gali būti, kad dar niekas nenuspręsta.
Beje, jis tiek daug kartų buvo tave nuvylęs.
Jos ranka nusileidžia ant mažučių klavišėlių, bet niekaip negali
apsispręsti.

Pasakysiu, bet ne tai p. Džiaugiuosi, kad

galėsime pasikal bėti.

Kiek palaukusi ji parašo:

Man dar gana sunku susivokti. Bet i r aš tavęs

pasiilgau. Paskambink, kai t i k gr įši . E xx

Elė jau ketina padėti telefoną ant naktinio stalelio, kai šis vėl
supypsi.

Ar mane tebemyli?

Trumpam ji sulaiko kvapą.

Taip.

Ji išsiunčia žinutę nė nepagalvojusi. Porą minučių palaukia, bet

negauna atsakymo. Nė nesuprasdama, ar džiaugiasi, ar liūdi, Elė krin­
ta ant pagalvių ir ilgai ilgai žiūri pro langą į tuščią juodą dangų; tyliai
mirkčioja nežinomo tikslo link skrendančių lėktuvų lemputės.
 Tą dieną, kai aiškiai pamačiau tavo abejingumą —
labai seniai, — žlugo visos mano iliuzijos, ir supratau, kad
tu niekada neįžengsi į mano pasaulį, kurio taip troškai. Juk
manasis pasaulis paremtas aistra, ir tu žinai, kad manasis
pasaulis, iš kurio dabar juokiesi, Henriui [Mileriui] padėjo
tapti didžiu rašytoju. Taigi gyvendama šių liepsningų,
stebuklingų mainų sūkuryje, pabuvusi su tavimi, pasijutau
taip, tarsi būčiau su kunigu. Temperatūrų skirtumas buvo
per didelis.

Anais Nin C. L. Boldvinui

 Roris pajunta ant savo peties ranką ir išsitraukia vieną ausinę.
— Arbata.
Jis linkteli, išjungia muziką ir įsikiša į kišenę MP3 grotuvą. Sunk­
vežimiai savo darbą baigė; dabar pirmyn atgal važinėjo tik laikraščiui
priklausantys nedideli furgonėliai, vežiojantys pamirštas dėžes ir įvai­
riausius daiktelius, gyvybiškai svarbius laikraščio gyvenime. Šiandien
ketvirtadienis. Sekmadienį bus supakuotos paskutinės dėžės, išvežti
paskutiniai kavos ir arbatos puodeliai. Pirmadienį The Nation pradės
naują gyvenimą naujuose kabinetuose, ir šis pastatas bus ruošiamas
nugriauti. Kitais metais tokiu pačiu laiku šioje vietoje tviskės nauja
stiklo ir metalo konstrukcija.
Roris sėdasi furgonėlio gale, šalia viršininko, susimąstęs žiūri į
seną juodo marmuro fasadą. Nuardomas virš laiptų buvęs metalinis
laikraščio ženklas — pašto balandis.
— Keistas vaizdas, tiesa?
Roris pučia arbatą.
—Jums turėtų būti tikrai keista. Po tiek laiko...
— Tiesą sakant, nelabai. Galiausiai viskam ateina pabaiga. Šir­
dies kertelėje ir man norisi imtis ko nors kita.
Roris atsigeria gurkšnelį.
— Keista leisti dienas tarp kitų žmonių gyvenimo istorijų. Tarsi
manasis gyvenimas būtų turėjęs kažin ko laukti.
Tarsi kalbėtų kokia nors nuotrauka... Taip neįprasta. Ir taip ne­
paprastai įdomu. Roris padeda arbatos puodelį ir klausosi.
— Nejautėte pagundos ir pats ko nors parašyti?
— Ne, — viršininko tonas abejingas. — Nesu rašytojas.

417
 — Ką veiksite?
—Nežinau. Gal keliausiu... gal leisiuosi j turistinius žygius kaip tu.
Abu nusišypso nuo tokios minties. Jie ištisus mėnesius darbavosi
kartu dažniausiai tylėdami, retai kada persimesdami žodeliu kitu, ne­
susijusiu su dienos darbais. Sparčiai artėjanti darbų pabaiga pavertė
juos šnekučiais.
— Mano sūnus mano, kad taip ir turėčiau daryti.
Roriui nesiseka nuslėpti nuostabos.
— Nežinojau, kad turite sūnų.
—Turiu ir marčią. Ir tris labai išdykusius vaikaičius.
Roris suvokia, kad nuo šiol į viršininką teks žvelgti kitaip. Jis iš tų
žmonių, kurie sudaro vienišiaus įspūdį, todėl labai sunku įsivaizduoti
jį kaip šeimos žmogų.
— O jūsų žmona?
— Ji seniai mirė.
Bosas šitai ištaria visai paprastai, bet Roriui vis dar nejauku —
tarsi būtų peržengęs kokią neleistiną ribą. Jeigu čia būtų Elė, mąsto
Roris, ji tiesiai šviesiai paklaustų, kas jai atsitiko.
Jei Elė būtų čia, užuot su ja pasikalbėjęs, Roris nueitų į tolimiau­
sią bibliotekos kertę. Jis išmes ją iš galvos. Daugiau apie ją negalvos.
Nesvajos apie jos plaukus ir juoką, apie tai, kaip suraukia kaktą mąs­
tydama, apie tai, koks jos kūnas po jo delnais — neįtikėtinai švelnus,
lankstus ir pažeidžiamas.
— Na, tai kada leidiesi į kelionę?
Roris pakirsta iš minčių; jam paduodama knyga, paskui — kita.
Ši biblioteka kaip laiko mašina; čia viskas atsiranda tarsi iš niekur.
— Vakar pasakiau, kad išeinu iš darbo. Dabar telieka išsirinkti
skrydį.
— Pasiilgsi savo merginos?
—Ji — ne mano mergina.
— Mėgini sudaryti gerą įspūdį, ką? O aš maniau, kad ji tau patiko.
— Patiko.
—Visada maniau, kad judu vienas kitą suprantate iš pusės žodžio.
— Ir aš taip maniau.

418
 —Tai kur bėda?
—Ji... labiau neįspėjama nei atrodo.
Seniokas kreivai nusišypso.
— Dar neteko sutikti kitokios moters.
—Taip... Na, komplikacijos man nepatinka.
— Rori, bet gyvenimo be komplikacijų nebūna. Galiausiai
mums visiems tenka sutikti su kompromisais.
—Tik ne man.
Bibliotekininkas pakelia antakį. Jis vos pastebimai šypsosi.
— Kas? — klausia Roris. — Kas?Tikiuosi, neketinate man skai­
tyti karamelinės paskaitos apie prarastas galimybes, apie tai, kaip gai­
litės, kad daug ko nedarėte kitaip? — jo balsas garsesnis, kalba aštriau
nei norėtų, bet nieko nebegali sau padaryti. Roris ima krauti dėžes iš
vienos furgonėlio pusės į kitą. — Vis tiek būtų beprasmiška. Aš išvyks­
tu. Man nereikia jokių komplikacijų.
— Ne.
Roris perveria bosą skersu žvilgsniu, pastebi kreivą šypsnį.
— Dabar man tikrai nereikia jokių sentimentų. Turiu jus prisi­
minti kaip vargšą seną kvailelį.
Vargšas senas kvailelis sukikena.
— Nė nedrįsčiau prieštarauti. Pirmyn. Paskutinį kartą peržiūrėki­
me mikrofilmų skyrių ir susikraukime arbatos puodelius. O tada pavai­
šinsiu tave pietumis. Galėsi man nieko nepasakoti apie tai, kas nutiko
tarp tavęs ir tos merginos, apie kurią taip kantriai ir tiek daug mąstai.

Šaligatvis prie Dženiferės Stirling namo šviesiai pilkos spalvos,

nutviekstas žiemos saulės. Palei kelkraštį darbuojasi šlavėjas — specia­
liomis žnyplėmis mikliai renka šiukšles. Elė susimąsto, kada paskutinį
kartą matė šlavėją savo kvartale, toje Londono dalyje, kurioje gyvena.
Galbūt šlavėjams tvarkytis jos rajone — Sizifo darbas; judrioje jos gat­
vėje veikia daugybė maisto į namus parduotuvių ir pigių kepyklėlių:
raudoni ir balti popieriniai maišeliai linksmai skrajoja po gatves, bylo­
dami apie dar vieną riebalų ir cukraus prisotintų pietų orgiją.

419
 — Čia Elė. Elė Heivert, — Dženiferei atsiliepus, ji rėkia į prie
durų kabantį telefoną. — Palikau jums žinutę. Tikiuosi, aš galėčiau...
— Elė, — moteris kalba svetingu balsu. — Ketinau leistis žemyn.
Kol liftas neskubėdamas matuoja aukštus, Elė galvoja apie Meli­
są. Nebegalėdama miegoti Elė atėjo į Nation redakciją šiek tiek po pu­
sės aštuntos. Jai reikėjo išsiaiškinti, kaip išgelbėti straipsnį apie meilės
laiškus; iš naujo skaitydama Klaivo rašytus laiškus, Elė aiškiai supra­
to, kad tikrai niekaip nebesusigrąžins praėjusio gyvenimo. Ji parašys
straipsnį. Išpeš iš Dženiferės Stirling likusią informaciją ir kaip nors
ja pasinaudos. Dabar Elė tokia kaip visada — susikaupusi, ryžtinga.
Šitai padeda negalvoti apie tai, koks beprotiškai susinarpliojęs jos as­
meninis gyvenimas.
Pamačiusi, kad Melisa jau darbe, ji jautėsi priblokšta. Šiaip jų
redakcijoje buvo tuščia, tik tyli valytoja tarp likusių stalų apatiškai
stumdė dulkių siurblį; Melisos kabineto durys buvo šiek tiek praviros.
— Žinau, mažute, bet tave paims Nina. — Redaktorė pakėlė
prie plaukų ranką ir neramiai suko tarp pirštų žvilgančią sruogą. Plau­
kai rangėsi tarp liaunų jos pirštų, apšviesti menkai tepakilusios žiemos
saulės; sruogelė tai įsitempdavo, tai vėl susisukdavo. — Ne, aš tau jau
sakiau sekmadienį vakare. Prisimeni? Tave ten nuveš Nina, o paskui ji
ir paims... Žinau... žinau... bet mamytė turi eiti į darbą. Juk žinai, kad
man reikia dirbti, meilute... — Melisa atsisėdo, trumpam pasirėmė
ranka galvą, ir dabar norėdama ką nors išgirsti, Elė turėjo pasisteng­
ti. — Žinau, žinau. Ateisiu į kitą. Bet ar prisimeni, kaip sakiau, kad
mes persikeliame į kitus kabinetus? Ir kad tai labai svarbu? Ir mamytė
negali...
Ilga pauzė.
— Deize, mieloji, gal gali pakviesti Niną?.. Suprantu. Tik pa­
kviesk minutėlei Niną... Taip, paskui pakalbėsiu ir su tavimi. Tik pa­
kviesk... —ji pakelia akis ir pamato už kabineto durų stovinčią Elę. Ši
mikliai nusigręžia sumišusi, kad buvo užklupta besiklausanti; ji pakėlė
savo telefono ragelį, dėdamasi įnikusi į tokį pat svarbų pokalbį. Vėl
pakėlusi akis, ji pamatė, kad redaktorės kabineto durys uždarytos. Iš
tokio atstumo buvo sunku įžiūrėti, bet gali būti, kad Melisa verkė.

420
 — Oo, koks mielas netikėtumas. — Dženiferė Stirling vilki
gurgždančius drobinius marškinius ir mūvi mėlynus džinsus.
Aš irgi norėčiau mūvėti džinsus sulaukusi šešiasdešimties ir dau­
giau, galvoja Elė.
— Sakėte, kad galėsiu ateiti kitą kartą.
— Aišku, kad galite. Turiu pripažinti, kad praėjusią savaitę at­
vėrusi jums širdį, pajutau malonų palengvėjimą. Be to, jūs man šiek
tiek primenate dukrą, kurią man visada labai gera matyti. Labai jos
ilgiuosi.
Palyginta su Kalvino Kleino moterimi iš nuotraukos, Elė pajunta
kvailai malonų virpulį. Atkakliai stengiasi negalvoti apie tai, kodėl ji čia.
— Na, jei aš jums dar neįkyrėjau...
— Visai ne. Nebent jums mirtinai įkyrėjo senos moters paistalai.
Ketinau pasivaikščioti po Raktažolių kalvelę. Gal norite kartu?
Jos žingsniuoja greta, truputį pasišnekučiuoja apie apylinkes,
apie vietas, kuriose abi gyveno, apie Elės batus, kuriais ponia Stirling
atvirai žavisi.
— Mano pėdos baisios, — sako ji. — Kai buvau jūsų metų, kas­
dien kišdavau jas į aukštakulnius. Jūsų kartai turėtų būti daug daug
patogiau.
— Taip, bet manoji karta niekada neatrodė taip, kaip atrodėte
jūs, — Elė prisiminė Dženiferės — jaunos mamos nuotrauką, grimą
ir tobulą šukuoseną.
— Oi, tiesą sakant, mes neturėjome kito pasirinkimo. Tironiški
buvo laikai. Lorensas — mano vyras — niekada nebūtų leidęs man
fotografuotis nesusitvarkiusiai. — Šiandien moteris kalba giedriau,
nuotaikos netemdo slogūs prisiminimai. Ji žengia sparčiai, tarsi būtų
gerokai jaunesnė, tad Elei kartais tenka pabėgėti ristele, kad neatsi­
liktų. — Kai ką jums pasakysiu. Prieš kelias savaites nuėjau nusipirk­
ti laikraščio ir pamačiau stovinčią merginą, vilkinčią kone pižamos
kelnėmis ir avinčią tokiais didžiuliais avikailio batais. Kaip jūs juos
vadinate?
— Ugais.
Dženiferės balsas linksmas.

421
 —Taigi. Tie batai atrodo baisiai. Žiūrėjau, kaip toji mergina pir­
ko pintą pieno; ant sprando krintantys plaukai pasišiaušę... ir aš taip
ėmiau pavydėti jai laisvės... Stovėjau ir spoksojau į ją kaip tikra kvai­
ša, — Dženiferė juokiasi prisiminusi. — Danuška, kiosko savininkė,
manęs paklausė, ką toji vargšė mergaitė man padarė... Žvelgiant atgal,
mūsų būtis tikrai buvo baisiai suvaržyta.
— Ar galiu paklausti?
Dženiferės lūpų kampučiai lengvai pakyla.
— Ir tikėjausi klausimų.
— Ar jūs kada nors jaučiatės prastai dėl to, kas nutiko? Na, dėl
to, kad buvote užmezgusi romaną.
— Norite paklausti, ar gailiuosi, kad įskaudinau savo vyrą?
—Turbūt taip.
— Ar tai... smalsumas, ar ieškojimas pateisinimo?
— Nežinau. Turbūt ir viena, ir kita, — Elė kramto nagą. — Man
atrodo, kad mano... Džonas... ketina palikti savo žmoną.
Minutėlę juodvi tyli. Jos jau priėjo prie vartelių, vedančių į Rak­
tažolių kalvą; Dženiferė sustoja.
— Vaikų?
Elė nepakelia akių.
— Yra.
— Vaikai — didelė atsakomybė.
— Žinau.
— Ir jūs truputį bijote.
Elė randa tokių žodžių, kokių negalėjo ištarti niekam kitam.
— Noriu būti tikra, kad elgiuosi teisingai. Kad viskas yra verta to
skausmo, kurį suteiksiu kitiems.
Kas gi ši moteris, kad jos akivaizdoje neįmanoma neiškloti visos
tiesos? Elė pajunta į save įsmeigtas Dženiferės akis ir tikrai nori būti
išteisinta. Ji prisimena Buto žodžius: Tu verti mane stengtis būti geres­
niu žmogumi. Ji irgi nori būti geresnė. Nenori vaikštinėti svarstydama,
kurią šio pokalbio atkarpą galės pagrobti ir publikuoti laikraštyje.
Rodės, kad ilgi metai, nugyventi klausantis kitų žmonių bėdų,

422
Dženiferei suteikė išmintingo neutralumo aurą. Kai ji galiausiai pra­
byla, Elė pajunta, kad žodžiai parinkti labai kruopščiai.
— Net neabejoju, kad judu viską išsiaiškinsite. Jums tik reikia
atvirai, nuoširdžiai pasikalbėti. Skausmingai atvirai. Gal ne visada su­
lauksite tokių atsakymų, kokių norėsite. Šitai ir pati dar kartą prisimi­
niau praėjusią savaitę, po jūsų vizito, dar kartą perskaičiusi Amonio
laiškus. Žaidimų nežaidėme. Nei anksčiau, nei vėliau neteko sutikti
žmogaus, su kuriuo būčiau galėjusi būti tokia nuoširdi ir atvira.
Dženiferė atsidūsta, praleidžia pro vartelius Elę. Jos žingsniuoja
takeliu, vedančiu į kalvos viršūnę.
— Tačiau tokiems žmonėms kaip mes, Ele, nėra jokio pateisi­
nimo. Galiausiai vis tiek paaiškės, kad ateityje tas kaltės jausmas ims
slėgti daug labiau, nei tau norėtųsi. Ne veltui sakoma, kad aistra degi­
na; kai užsimezga romanas, skaudinami ne tik pagrindiniai jo dalyviai.
Kalbėdama apie save galiu pasakyti, kad ir dabar jaučiuosi kalta dėl
skausmo, kurį suteikiau Lorensui... Tuo metu galėjau save pateisinti,
bet matau, kad tai, kas nutiko... sužeidė mus visus. Bet... labiausiai
man skauda galvojant apie Antonį.
— Žadėjote man papasakoti, kaip jūsų istorija baigėsi.
Dženiferės šypsena išblėsta.
— Na, Ele, laimingos pabaigos nebuvo. — Ji pasakoja apie nu­
trūkusią kelionę j Afriką, ilgas paieškas, slogią tylą iš žmogaus, kuris
anksčiau nesiliaudavo pasakojęs apie savo jausmus, ir galiausiai apie
naują vienišą gyvenimą Londone.
— Ir viskas?
— Labai glaustai — taip.
— Ir per visą tą laiką jūs niekada... niekada neturėjote jokio kito?
Dženiferė Stirling vėl nusišypso.
— Gal taip ir nepasakyčiau. Juk aš — žmogus. Bet galiu pasaky­
ti, kad daugiau su niekuo nebuvau užmezgusi tokio stipraus emocinio
ryšio. Po Buto man... man net nesinori būti artimai kam nors kitam.
Man buvo tik jis. Labai aiškiai tai supratau. Be to, turėjau Esmę, —
moteris ima dar plačiau šypsotis. — Vaikas — išties puiki paguoda.

423
 Jos pasiekia kalvos viršūnę, po kojomis driekiasi visas šiaurinis
Londonas. Jos giliai kvėpuoja besižvalgydamos po tolimą horizontą,
girdi gatvėje ūžiančius automobilius, šunis vedžiojančių žmonių šūks­
nius ir lakstančių vaikų riksmą.
—Ar galėčiau paklausti, kodėl taip ilgai laikėte neuždarytą pašto
dėžutę?
Dženiferė atsiremia į metalinį suolelį ir prieš atsakydama susi­
mąsto.
—Jums turbūt pasirodė kvaila, bet, matote, mes du kartus buvo­
me vienas kitą pametę, ir abu kartus pritrūko vos kelių valandų. Man
atrodė, privalau palikti nors tą menkutę galimybę. Turbūt uždariusi
pašto dėžutę būčiau pripažinusi, kad galiausiai viskas baigta.
Moteris liūdnai patraukia pečiais.
— Kiekvienais metais pasakydavau sau, kad laikas liautis. Metai
slinko man nė nepastebint, kaip ilgai viskas tęsiasi. Bet kažkodėl taip
niekada ir nesilioviau. Turbūt tariau sau, kad toks sprendimas visai
nekaltas.
—Tai iš tikrųjų taip ir buvo? Tai ir buvo paskutinis jo laiškas? —
Elė mosteli Šv. Jono miškų pusėn. — Ar tikrai daugiau nieko iš jo
negavote? Kaip galėjote ištverti nežinodama, kas jam nutiko?
— Man atrodė, kad buvo tikėtinos dvi versijos. Arba Amonis
žuvo Konge — tuo metu taip manyti man buvo nepakeliama, — arba,
kaip man atrodė, aš jį nepaprastai įskaudinau. Jis buvo įsitikinęs, kad
aš neišdrįsiu palikti savo vyro, gal netgi manė, kad man nerūpi jo jaus­
mai; manau, jam daug kainavo suartėti su manimi antrą kaną. Gaila,
bet neįvertinau, kiek daug, kol jau buvo per vėlu.
— Niekada nemėginote jo surasti? Nepasamdėte privataus sek­
lio? Nedavėte skelbimo į laikraštį?
— Oi, niekada nebūčiau taip pasielgusi. Jis pats būtų išsiaiškinęs,
kur mane rasti. Aš aiškiai išsakiau savo jausmus. Jo jausmus irgi priva­
lėjau gerbti, — ji rimtu žvilgsniu nužvelgia Elę. — Suprantate, negali
priversti žmogaus vėl tave pamilti. Kad ir kaip to norėtum. Deja, kar­
tais pasirinkti tiesiog... neįmanoma.

424
 Kalvos viršūnėje stipresnis vėjas —jis braunasi už apykaklės, kan­
da visur, kur tik nepridengta drabužiais. Elė susikiša į kišenes rankas.
— Kaip manote, kas būtų nutikę, jeigu jis dar kartą būtų jus
susiradęs?
Dženiferės Stirling akys pirmą kartą paplūsta ašaromis. Ji žiūri į
horizontą ir lengvai kresteli galvą.
— Suprantate, jauniems nėra suteikta teisė tapti vienvaldžiais su­
daužytų širdžių šeimininkais. —Ji lėtai žingsniuoja takeliu atgal, kad
nesimatytų jos veido. Prieš vėl prabildama ilgokai tyli, Elė susigraudi­
na. — Jau seniai supratau, Ele, kad žaisti su tuo „jei dar kartą“ tikrai
labai pavojinga.

Susitikime - DžX

Naudojamės mobiliaisiais? X

Turiu tau daug ką pasakyti. Man rei ki a tave

pamatyti. Les Percivals Derio gatvėje. Rytoj, 1
vai. X

Percivals?!? Tau neįprasta

Ai. Šiomis dienomis aš visus stebinu DžX

Elė sėdi prie staltiese uždengto stalo ir varto bloknoto puslapius,

prirašytus metro; giliai širdyje žino, kad negalės šios istorijos publikuo­
ti, o jei negalės, jos karjera Nation laikraštyje bus baigta. Ji du kartus
buvo sumaniusi bėgti į butą Sv. Jono miškuose, melsti senosios ponios
malonės, viską paaiškinti ir maldauti leisti viešai paskelbti nelaimingą
jos meilės istoriją. Bet, vos pamėginusi viską įsivaizduoti, Elė pamato
Dženiferės Stirling veidą, išgirsta jos balsą: Suprantate, jauniems nėra
suteikta teisė tapti vienvaldžiais sudaužytų širdžių seimininkais.
Ji spokso į ant stalo blizgančias alyvuoges baltame keraminiame
indelyje. Ji neturi apetito. Jei neparašys šio straipsnio, Melisa ją išmes.

425
Jeigu vis dėlto parašys, vargu ar kada nors jausis kaip iki šiol, ar apskri­
tai susivoks, kas ji iš tikrųjų yra. Elė vėl gailisi, kad negali pasikalbėti
su Roriu. Jis žinotų, kaip jai pasielgti. Elę kamuoja nemaloni nuo­
jauta, kad tas vyrukas patartų kitaip, nei jai norėtųsi, bet neabejoja,
kad Roris būtų teisus. Jos mintys veja viena kitą, argumentas gena
prieštaringą argumentą. Gali būti, kad Dženiferė Stirling nė neskaito
Nation*. Ji gali nė nesužinoti, ką parašei. Melisa ieško dingsties tave
išstumti. Tu tikrai neturijokio pasirinkimo.
O paskui nuskamba pašaipus Rorio balsas: Galjuokauji?
Jai sutraukia skrandį. Elė jau nebeprisimena, kada tas skrandis
nebuvo sutrauktas į kietą mazgą. Staiga galvon šauna mintis: jeigu ji
išsiaiškintų, kas nutiko Amoniui O’Harui, Dženiferė tikrai turėtų jai
atleisti. Gal kurį laiką būtų nepatenkinta, bet galiausiai atlyžtų pama­
čiusi, kad Elė turi jai staigmeną. Atsakymas jai nukrito lyg iš dangaus.
Elė jį suras. Būtinai išsiaiškins, kas jam nutiko, net jeigu tos paieškos
užtruks dešimtmetį. Tai pats ploniausias šiaudelis, koks tik gali būti,
bet ji vis tiek pasijunta šiek tiek geriau.

Po penkių minučių būsiu. Ar tu jau ten? Džx

Taip. Sėdžiu pri e staliuko pirmame aukšte.

Laukia šalta taurė. Ex

Elė instinktyviai taisosi plaukus. Ji vis dar neišsiaiškino kodėl

Džonas nenorėjo iškart eiti pas ją. Senasis Džonas visada mieliau ei­
davo tiesiai pas ją į namus, tarsi nė negalėtų tinkamai kalbėtis, tarsi
nė negalėtų į ją žiūrėti iš pradžių neatsikratęs tramdomos įtampos.
Pirmaisiais jų romano mėnesiais šitai jai glostė savimeilę, o vėliau šiek
tiek pykdė. Dabar širdies kamputyje Elė vylėsi, kad susitikimas res­
torane kažkaip turėtų sietis su galimybe pagaliau visiems pasirodyti
viešai. Rodos, kažkas tikrai dramatiškai pasikeitė — vis dėlto naujasis
Džonas gali panorėti kažką pareikšti prie visų. Elė mato prie gretimų
stalelių sėdinčius brangiais drabužiais vilkinčius žmones ir vien nuo
tokių minčių jai sutraukia kojų pirštus.

426
 — Dėl ko taip nerimauji? — rytą jos paklausė Nikė. — Reikėtų
suprasti, kad gavai tai, ko nori, ką?
— Nežinau, tiesiog... — Elė jai paskambino septintą valandą
ryto dėkodama Dievui, kad vis dar turi draugių, kurios supranta, jog
romantiškas nuotykis yra pateisinama priežastis skambinti tokiu metu.
—Tu jau nežinai, ar jo tebenori.
— Ne! — ji piktai sušuko į ragelį. —Aišku, kad noriu! Tik viskas
taip greitai pasikeitė, kad net nespėjau supaisyti; susisuko galva.
— Geriau tegul atsisuka. Tikrai gali būti, kad pietauti jis ateis ne­
šinas dviem lagaminais ir vedinas dviem rėkiančiais vaikais, —kažkodėl
ši mintis Nikę labai pralinksmino ir ji kikeno, kol Elei pasidarė pikta.
Elė nujautė, jog Nikė vis dar jai neatleido už tai, kad, jos žodžiais
tariant, „susigadino visą reikalą“ su Roriu. Draugė nuolat kartodavo,
kad Roris labai šaunus. „Su tokiu tikrai norėčiau nueiti į barą.“ Po­
tekstė: Nikė niekada nenorėtų eiti į barą su Džonu. Ji niekada neatleis
jam už tai, kad yra iš tų vyrų, kurie neištikimi žmonoms.
Elė pažvelgia į laikrodį, tada pamoja padavėjui prašydama antros
taurės vyno. Jis vėluoja jau dvidešimt minučių. Kitu atveju Elė sėdėtų
tyliai tūždama, tačiau dabar taip nervinasi, kad netikėtai pamano, gal
net apsivemtų vos jį išvydusi. Taip, būtų puikus pasveikinimas. Tada ji
pakelia akis ir pamato kitoje stalelio pusėje stovinčią moterį.
Iš pradžių Elė pamano, kad tai padavėja, o paskui nusistebi, ko­
dėl ji neturi taurės vyno. Dar vėliau pastebi, kad moteris vilki tamsiai
mėlyną paltą, o ne padavėjos uniformą, bet nepažįstamoji įdėmiai į ją
žiūri, kaip autobuse važiuojantys du keleiviai, tuoj tuoj pradėsiantys
dainuoti.
— Sveika, Ele.
Elė mirksi.
— Atleiskite, — prataria ji mintyse pervertusi vizitinių kortelių
dėkliuką ir nieko ten neradusi. — Ar mes pažįstamos?
— Oo, manau, kad taip. Aš — Džesika.
Džesika. Šis vardas Elei nieko nesako. Dailiai apkirpti plaukai.
Gražios kojos. Gal kiek pavargusi, ¡degusi. Ir tada jai šovė mintis.
Džesika. Džesė.

427
 Moteris supranta, kad Elę ištiko šokas.
—Taip, pamaniau, kad mano vardą prisiminsi. Turbūt nenorėjai
gilintis, tiesa? Nenorėjai daug apie mane galvoti. Tikriausiai tai, kad
Džonas turi žmoną, tau nebuvo labai patogu.
Elė prarado amą. Ji miglotai mato kitus restorano lankytojus,
sužiurusius jų pusėn, pajutusius nuo penkiolikto staliuko sklindančias
keistas vibracijas.
Džesika Armor peržiūri žinutes pažįstamame mobiliajame telefo­
ne. Laiškelius ji skaito pakeltu balsu.
— „Šiandien aš labai išdykusi. Ištrūk. Nežinau, kaip tai padarysi,
bet ištrūk. Dosniai atsilyginsiu.“ Hmm, ir dar vienas geras: „Turėčiau
rašyti interviu su parlamentaro žmona, bet mintys vis grįžta į praėju­
sį antradienį. Blogas berniukas!” Oi, o čia — mano mėgstamiausias:
„Buvau pas poną provokatorių. Nuotrauką pridedu...“
Vėl pažvelgusi į Elę moteris kalba virpančiu balsu, sunkiai tram­
dydama pyktį:
— Labai sunku rungtis, kai slaugai du sergančius vaikus ir pri­
žiūri statybininkus. Taip, antradienis, dvylikta diena. Tą dieną puikiai
prisimenu. Jis atnešė man puokštę gėlių atsiprašydamas, kad grįžo taip
vėlai.
Elė sėdi išsižiojusi, bet neįstengia ištarti nė žodžio. Jai pašiurpo oda.
— Per atostogas paėmiau jo telefoną. Pasidomėjau, kam jis
skambino būdamas bare, ir radau tavo žinutes. „Prašau, paskambink.
Tik kartelį. Turiu išgirsti tavo balsą. X“, — Dženiferė liūdnai nusijuo­
kia. — Kaip jaudina. Jis mano, kad telefoną kažkas pavogė.
Elei norisi lįsti po stalu. Jai norisi susitraukti į dulkę, išgaruoti.
— Norėčiau tikėti, kad gyvenimą baigsi varganai vienišaudama.
Nors iš tikrųjų viliuosi, kad vieną gražią dieną ir tu turėsi vaikų, Ele
Heivert. Tada suprasi, ką reiškia jaustis pažeidžiamai, ką reiškia kovo­
ti, nuolat būti budriai, kad tik užsitikrintum, jog tavo vaikai augs su
tėvu. Pamąstyk apie tai, kai kitą kartą pirksi permatomus apatinius,
kad palinksmintum mano vyrą, gerai?
Džesika Armor vingiuoja tarp staliukų ir išeina į saulės nutvieks­
tą gatvę. Restorane sėdintys žmonės tikriausiai šnibždasi; Elė negali

428
pasakyti, nes jai ūžia ausyse. Sėdėdama liepsnojančiais skruostais, ji
galiausiai drebančia ranka pamoja padavėjui prasydama sąskaitos.
Jam priėjus Elė kažką sumurma mėgindama pasakyti, kad neti­
kėtai turi išeiti. Nė pati nesuvokia, ką kalba — jos balsas dabar kažin
koks svetimas.
— Sąskaitą? — prataria.
Padavėjas pamoja durų pusėn. Jis šypsosi užjausdamas.
— Nereikia, ponia. Už jus sumokėjo anoji ponia.

Elė grįžta į redakciją nematydama automobilių, šaligatviu sku­

bančių praeivių, priekaištingai į ją įsmeigtų bulvarinių laikraščių par­
davėjų žvilgsnių. Ji norėtų sprukti į mažąjį savo butelį ir užsirakinti,
bet rizikinga padėtis darbe reiškia, kad šitai neįmanoma. Ji eina per
laikraščio redakciją jusdama kitų žmonių žvilgsnius, giliai įsitikinusi,
kad visi mato jos gėdą, mato tai, ką regėjo Džesika Armor, tarsi šitai
būtų joje išdeginta, įrėžta lyg akmenyje.
— Ele, ar gerai jautiesi? Tu baisiai išblyškusi, — iš už kompiu­
terio ekrano kyšteli galvą Rupertas. Prie kitos jo kompiuterio ekrano
pusės kažkas priklijavo lipduką su užrašu „perdegęs“.
— Skauda galvą, — jos balsas stringa gerklėje.
—Terė turi tablečių... toji mergaitė turi tablečių visiems gyveni­
mo atvejams, — linksmai sako Rupertas ir vėl dingsta už ekrano.
Elė sėdasi prie stalo, įsijungia kompiuterį ir tikrina elektroninį
paštą. Na, štai.

Pamečiau telefoną. Per pietus pasiimu naują.

Naująjį numerį atsiųsiu elektroniniu paštu.
DžX

Elė pažvelgia į laikrodį. Zinutė atsiųsta tuo metu, kai ji kalbė­

josi su Dženifere Stirling. Elė užsimerkia ir prieš akis iškyla vaizdas,
kuris ją kamuoja jau valandą — sukąsti Džesikos Armor dantys, bau­
ginančios akys, jai kalbant apie skruostus siūbuojantys plaukai, tarsi

429
įelektrinti pykčio ir nuoskaudos. Širdies kamputy Elė pripažino, kad
kitaip susiklosčius aplinkybėms, jai patiktų tos moters išvaizda, netgi
norėtų nueiti su ja kur nors išgerti. Vėl atsimerkusi Elė nebenori išvysti
Džono žodžių, nenori matyti juose senojo savo aš atspindžio. Tarsi
būtų nubudusi iš neįtikėtinai ryškaus sapno, trukusio ištisus metus. Ji
supranta, kokią baisią klaidą padarė. Ji ištrina jo žinutę.
— Štai, — Rupertas deda jai ant stalo puodelį arbatos. — Gal
geriau pasijusi.
Rupertas niekada niekam neneša arbatos. Kadaise kiti žurnalistai
fiksuodavo, kiek jis užtruks bėgdamas iki valgyklos; jis visada parody­
davo labai gerus rezultatus. Elė jau nebežino, ar jaustis sujaudintai to­
kio reto užuojautos kupino gesto, ar nuogąstauti dėl to, kad šis gestas
jam pasirodė reikalingas.
— Ačiū, — dėkoja ji imdama puodelį.
Rupertas atsisėda, ir tą akimirką elektroninio pašto dėžutėje Elė
pamato pažįstamą pavardę — Filipas O'Haras. Jai sustoja širdis, laiki­
nai pasimiršta prieš valandą patirtas pažeminimas. Atsivertusi žinutę
Elė pamato, kad ją atsiuntė The Times dirbantis Filipas O’Haras.

Sveika. Mane kiek sutrikdė tavo žinutė. Gal

gali paskambinti?

Elė nusišluosto akis. Darbas — atsakymas į visus klausimus, taria

ji sau. Darbas dabar — vienintelis svarbus dalykas. Ji išsiaiškins, kas
atsitiko Dženiferės meilužiui, ir moteris jai atleis už tai, ką ketina pa­
daryti. Turės adeisti.
Elė surenka žinutėje nurodytą telefono numerį. Telefonui
suskambus antrą kartą, atsiliepia vyriškas balsas. Ragelyje ji girdi pa­
žįstamą žinių redakcijos triukšmą.
— Sveiki, — nedrąsiai sveikinasi Elė. —Jums skambina Elė Hei-
vert. Siuntėte man žinutę?
— Aa. Taip. Elė Heivert. Palauk, — sprendžiant iš balso, jam
galėtų būti apie keturiasdešimt. Balsas šiek tiek panašus į Džono. Iš­
girdusi, kaip ragelis uždengiamas delnu, ji nuveja šią mintį; iš pradžių

430
vyras kažką kalba beveik negirdimai, o paskui vėl kreipiasi į Elę. — At­
siprašau. Taip. Terminai spaudžia. Klausyk, ačiū, kad paskambinai...
Tik norėjau kai ką išsiaiškinti. Kur, sakei, dirbi? Nation laikraštyje?
— Taip, — Elei džiūsta burna. Ji ima neaiškiai veblenti. — Bet
noriu jus patikinti, kad jo vardas nebūtinai bus minimas mano rašo­
mame straipsnyje. Aš tikrai noriu išsiaiškinti, kas jam nutiko, nes jo
draugė, kuri...
— Natiorii
—Taip.
Trumpa pauzė.
— Ir sakai, kad nori kažką išsiaiškinti apie mano tėvą?
—Taip, — jos balsas vis labiau slopsta.
— Ir tu — žurnalistė?
— Atleiskite, — sako Elė. — Nesuprantu, kur lenkiate. Taip,
žurnalistė. Kaip ir jūs. Norite pasakyti, kad jums nepatogu suteikti
informaciją konkuruojančiam laikraščiui? Aš jums sakiau, kad...
— Mano tėvas — Amonis O’Haras.
—Taip. To žmogaus aš...
Į kitą ragelį kalbantis žmogus juokiasi.
— Ar kartais tu ne iš tyrimų biuro?
— Ne.
Jam prireikia minutėlės aprimti.
— Panele Heivert, mano tėvas dirba Nation laikraštyje. Tavo laik­
raštyje. Jis ten dirba daugiau nei keturiasdešimt metų.
Elė sėdi labai ramiai. Ji paprašo jo pakartoti, ką prieš akimirką
pasakė.
— Nesuprantu, — sako ji stodamasi. — Tikrinau visų čia dir­
bančių autorių pavardes. Daug kur ieškojau. Nieko neradau. Tik jūsų
pavardę The Times.
—Todėl, kad jis nerašo.
— Tai ką jis tada...
— Mano tėvas dirba bibliotekoje. Jis ten dirba... oi... nuo tūks­
tantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtųjų.
 ... kaip ir sakiau, seksas su tavimi ir laimėta
Somerseto Moemo stipendija tiesiog nedera.

Vyras moteriai — laišku

 24

— Ir perduokite jam šitai. Jis supras, ką reiškia, — Dženiferė

Stirling brūkštelėjo kelis žodžius, išplėšė iš užrašų knygelės lapą ir įkišo
į aplanką. Aplanką ji padėjo redaktoriaus pavaduotojui ant stalo.
— Žinoma, — suburbėjo Donas.
Ištiesusi ranką Dženiferė palietė jam alkūnę.
— Jūs tikrai pasirūpinsite, kad jis gautų aplanką? Reikalas išties
svarbus. Gyvybiškai svarbus.
— Perduosiu. Ponia, atsiprašau, bet man reikia dirbti. Šiuo dar­
bo dienos metu turime daugiausia darbų. Spaudžia grafikas, — Donas
norėjo, kad ji kuo greičiau išeitų iš kabineto. Jis norėjo, kad tas vaikas
išeitų iš kabineto.
Jos veidas persimainė.
— Atleiskite. Labai prašau, pasirūpinkite, kad jis viską gautų.
Prašau.
Dieve, jis taip norėjo, kad ji išeitų. Jis negalėjo į ją žiūrėti.
—Aš... labai atsiprašau, kad jus sutrukdžiau, — staiga Dženiferė
susidrovėjo suvokusi, kad atkreipė į save visų dėmesį. Ji paėmė dukrelę
už rankos ir labai nenorom išėjo. Prie redaktoriaus pavaduotojo stalo
susispietę keli žmonės tylėdami stebėjo ją išeinančią.
— Kongas, — po minutėlės pratarė Šerilė.
— Mums reikia išjudinti iš mirties taško ketvirtą puslapį, — Do­
nas sėdėjo įbedęs akis į stalą. — Dėkime tą šokantį kunigą.
Šerilė niekaip neatlyžo.
— Kodėl jai pasakėte, kad jis išvyko į Kongą?
— Nori, kad pasakyčiau jai tiesą? Kad jis nusigėrė iki sąmonės
netekimo?

435
 Šerilė sukiojo tarp dantų parkerį, nenuleisdama akių nuo suve­
riamųjų kabineto durų.
— Betgi ji tokia nuliūdusi.
—Ji ir turėtų būti nuliūdusi. Tai ji įstūmė jį į tokią bėdą.
— Betgi jūs negalite...
Redakciją sprogdino Dono balsas:
— Tam vaikiui mažiausiai reikia, kad ji vėl viską sujauktų. Su­
pranti? As jam darau paslaugą, — jis išėmė iš aplanko raštelį ir išmetė.
Šerilė užsikišo už ausies rašiklį, dėbtelėjo į bosą ir nuplaukė prie
savo stalo.
Donas giliai atsikvėpė.
— Gerai, gal galėtume pamiršti prakeiktus O’Haro meilės rei­
kalus ir imtis to prakeikto šokančio kunigo istorijos? Ei, kas nors?
Greičiau duokite kokį rankraštį, kitaip laikraščių išnešiotojai rytoj liks
su krūva tuščių puslapių.

Kitoje lovoje gulintis vyras labai kosėjo. Kosėjo ir kosėjo, būgnijo

ir būgnijo, tarsi gerklėje būtų kas įstrigęs. Jis kosėjo net miegodamas.
Amonis O’Haras nustūmė šį garsą į tolimą sąmonės kertę, kaip ir visa
kita. Dabar jis jau buvo išmokęs šį triuką. Išmanė, kaip viską pradan­
ginti.
— Pone O’Harai, pas jus — lankytojas.
Girdisi atitraukiamos užuolaidos, liejasi šviesa. Gražioji škote
slaugė. Vėsios rankos. Jam atrodė, kad kiekvienas jos ištartas žodis
skamba kaip žmogaus, besirengiančio ką nors padovanoti. Aš tik sulei­
siujums vaistukų, pone O’Harai. Gal ką norspakviesti, kadjus palydėtų
iki tualeto, pone O’Harai? Pone O’Harai, pasjus — lankytojas.
Lankytojas? Akimirką jam sušvito viltis, bet paskui už užuolaidų
išgirdo Dono balsą ir prisiminė, kur esąs.
— Nekreipk į mane dėmesio, širdele.
—Tikrai nekreipsiu, — santūriai atsakė ji.
—Tai guli? — kažkur tarp pėdų pasimatė apskritas kaip mėnulis
raudonas veidas.

436
 — Labai juokinga, — pratarė jis į pagalves, mėgindamas atsi­
remti ant alkūnių. Amoniui skaudėjo visą kūną. Jis sumirkčiojo. —
Man reikia iš čia ištrūkti.
Dabar jis viską matė aiškiau. Gale lovos stovėjo Donas, ant pilvo
susinėręs rankas.
— Niekur neisi, sūneli.
— Negaliu čia likti, — atrodė, kad Amonio balsas sklinda tiesiai
iš krūtinės. Jis gergždė ir cypė kaip medinis ratas provėžoje.
— Tu nesveikuoji. Prieš kur nors išleisdami gydytojai nori ištirti
tavo kepenų funkciją. Tu mus visus išgąsdinai.
— O kas atsitiko? — jis nieko neprisiminė.
Donas dvejojo; turbūt svarstė, ką pasakoti, o ko — ne.
— Tu nepasirodei pas Mardžorę Spekman, neatėjai į susirinki­
mą. Kai iki šeštos niekas nieko apie tave nebuvo girdėjęs, mane apėmė
bloga nuojauta. Taigi vietoj savęs palikau Mičelsą ir nušoviau į tavo
viešbutį. Radau tave ant grindų, nelabai gražų. Atrodei prasčiau nei
dabar, ir šitai jau šį tą sako.
Prisiminė... „Regento“ viešbučio baras. Budrios barmeno akys.
Skausmas. Pakelti balsai. Ir begalinė svirduliuojanti kelionė iki nume­
rio ramstant sienas bei velkantis laiptais. Dūžtantys daiktai. Paskui —
nieko.
— Man visur skauda.
— Kitaip ir negali būti. Dievas žino, ką jie tau padarė. Kai vakar
vakare tave pamačiau, atrodei kaip adatų pagalvėlė.
Adatos. Įsakmūs balsai. Skausmas. Oo, Jėzau, skausmas.
— Kas čia dedasi, O’Harai?
Kitoje lovoje gulintis žmogus vėl pradėjo kosėti.
— Ar viskas dėl tos moters? Ji tave pametė? — Donui fiziškai
buvo nepatogu kalbėti apie jausmus. Šitai išdavė judinama koja ir
nuolat per plinkančią galvą braukomas delnas.
Neminėkjos. Neverskgalvoti apiejos veidą.
— Viskas ne taip paprasta.
—Tai kas, po velnių, darosi? Nė viena moteris nėra... to verta. —
Donas numojo virš lovos ranka.

437
 — Aš... aš tik norėjau pamiršti.
— Tai eik ir apsižerk kurią kitą. Tokią, kurią gali paimtu Ir pa­
mirši, — gal taip pasakius viskas ims ir išsipildys.
Amonis tylėjo tiek, kad būtų aišku, jog su Donu nesutinka.
— Kai kurios moterys tik bėdas neša, — pridūrė Donas.
Atleisk. Man tik reikėjo išsiaiškinti.
— Į liepsną skrendantys drugeliai. Visiems taip buvo.
Atleisk.
Amonis papurtė galvą.
— Ne, Donai. Taip nebuvo.
— Visada atrodo, kad „taip nebuvo“, kai kalbame apie savo...
— Ji negali jo palikti, nes jis neleis jai pasiimti vaiko, — užuo­
laidomis atitvertą palatos kampą pervėrė staiga labai aiškus Antonio
balsas. Trumpam liovėsi kosėjęs kitoje lovoje gulintis žmogus. Amonis
stebėjo ką tik ištarto sakinio prasmę virškinantį bosą ir jo veide atsi­
randančią užuojautą.
— Aa. Griežtas.
—Taip.
Donas vėl pradėjo judinti koją.
— Bet tai nereiškia, kad turi žudytis gerdamas. Zinai, ką jie sakė?
Geltonoji karšdigė sugadino tau kepenis. Sugadino, O’Harai. Dar tiek
išgerk ir tu...
Amonis pajuto neapsakomą nuovargį. Padėjęs galvą ant pagalvės
nusisuko.
— Nesijaudink. Šitai nepasikartos.

Grįžęs iš ligoninės Donas pusvalandį sėdėjo prie savo stalo mąs­

tydamas. Kaip ir kiekvieną dieną, žinių redakcija po truputį budo —
miegantis milžinas nenoriai kirdo iš miegų: žurnalistai kalbėjo telefo­
nais, vienas naujienas keitė kitos, buvo kuriami ir dėliojami puslapiai,
šaipomasi iš nepavykusių bandymų.
Donas pasitrynė skruostą ir šūktelėjo per petį sekretorei.

438
 — Blondine, pasakyk man to... kaip jis ten... Stirlingo numerį.
To, kur dirba su asbestu.
Šerilė tylėdama klausėsi. Po kelių minučių ji padavė iš redakcijoje
buvusios knygos „Kas yra kas“ išrašytą telefono numerį.
— Kaip jis?
— O kaip tu manai? — Vis dar didžiai susimąstęs Donas kelis
kartus pabeldė parkerio galiuku į stalą. Paskui, kai Šerilė grįžo prie
savo stalo, pakėlė telefono ragelį ir paprašė operatorės sujungti su
Fitcrojumi 2286.
Prieš prabildamas jis kelis kartus sukosėjo, tarsi kalbėdamas tele­
fonu jaustųsi nepatogiai.
— Norėčiau pasikalbėti su Dženifere Stirling.
Jis jautė į save įsmeigtas Šerilės akis.
— Gal galiu palikti žinutę?.. Ką? Nebėra? Aa. Suprantu, — pau­
zė. — Ne, nesvarbu. Adeiskite, kad sutrukdžiau, — Donas padėjo ragelį.
— Kas atsitiko? — prie jo stovėjo Šerilė. Avėdama naujais aukš­
takulniais, ji buvo už jį aukštesnė. — Donai?
— Nieko, — jis išsitiesė. — Pamiršk, kad apskritai ką sakiau.
Geriau atnešk man sumuštinį su kiauliena. Ir nepamiršk padažo. Be
padažo negaliu valgyti.
Popierėlį su numeriu jis susuko į gumuliuką ir metė į šiukšlių
dėžę, stovėjusią prie kojų.

Sielvartas buvo didesnis, nei kam nors mirus; vakarais jis atsiriš­
davo bangomis — negailestingomis, stulbinamai galingomis, skandi­
nančiomis. Kaskart išvysdavo ją užsimerkęs, pamatydavo ją užliejusį
mieguistą malonumą, kaltės ir bejėgystės atspindį veide, kai pažvelgė
į jį viešbučio vestibiulyje. Jos akys jam pasakė, kad jie prarado vienas
kitą, kad ji jau tada žinojo, ką jam padarė viską pasakydama.
Dženifere buvo teisi. Iš pradžių jam buvo pikta, kad nepasakiusi
visos tiesos apie tikrąją savo padėtį, sužadino jo viltis, kad ji vėl negai­
lestingai įsibrovė į jo širdį žinodama, kad jiedu neturi nė menkiausios
galimybės. Kaip ten žmonės sako? Viltis tavepražudys.

439
 Jo jausmai kunkuliavo. Amonis jai atleido. Nė nebuvo ko atleisti.
Ji taip pasielgė todėl, kad kaip ir jis negalėjo kitaip pasielgti. Ir dar to­
dėl, kad tik tokią jo dalelę ji galėjo viltis pasiimti ir saugoti. Tikiuosi,
Dženifere, kad šie prisiminimai padės tau gyventi toliau, nes mane jie
sunaikino.
Jis grūmėsi su žinojimu, kad šįkart jam jau tikrai nieko nebeliko.
Jautėsi fiziškai silpnas, trapus, pažeistas pražūtingo savo paties elgesio.
Aštrus jo protas pagrobtas, skaidri sąmonė sutrupinta į šipulius, likęs
tik nuolat kalantis prarasties pulsas, kokį jis jau buvo patyręs Leo-
poldvilyje.
Ji niekada nebus jo. Jie buvo priėję taip arti tikslo, bet ji niekada
nebebus jo. Ir kaip gyventi šitai žinant?
Ryto valandomis Amonis rasdavo tūkstančius sprendimų. Jis pa­
reikalaus, kad Dženifere išsiskirtų. Jis padarys viską, kas jo valioje, kad
tik ji būtų laiminga ir be dukrelės. Jis nusamdys geriausią advokatą. Jis
padovanos jai dar daugiau vaikų. Jis pasipriešins Lorensui; aršiausiose
svajonėse jis grasindavo perrėžti tam vyrui gerklę.
Tačiau Amonis visada buvo vyriškas vyras, tad net ir tada vyriška
širdimi nujautė, ką turėtų jausti Lorensas, žinodamas, kad jo žmona
myli kitą; jis nujautė, ką reiškia atiduoti savo vaiką žmogui, kuris pa­
vogė tavo žmoną. Šios nuojautos gąsdino Antonį; Klarisos jis niekada
nemylėjo taip, kaip mylėjo Dženiferę. Jis mąstė apie savo tylų, liūd­
ną sūnų, apie savo paties nuolatinį kaltės maudulį, žinojo, kad kitai
šeimai suteikęs tokį pat skausmą, niekada nesijaustų tikrai laimingas
— naują laimę gaubtų niauri širdgėla. Jis jau sugriovė vieną šeimą ir
negali būti atsakingas už dar vienos šeimos žlugimą.
Amonis paskambino Niujorke likusiai merginai ir pasakė, kad
pas ją nebegrįš. Nuostabos kupino jos balso ir sunkiai tramdomų aša­
rų klausėsi vargiai jausdamasis kaltas. Jis nebegalėjo ten grįžti. Jis ne­
begalėjo pasinerti į vienodą miestietiško gyvenimo Niujorke ritmą, į
gyvenimą, matuojamą kasdienių kelionių į Jungtinių Tautų būstinę
ir atgal, nes dabar tos kelionės būtų paženklintos Dženifere — jos
aromatu, jos skoniu, nors ji pati gyventų ir alsuotų be jo. Kažin kodėl

440
žinoti, kad ji jo troško taip pat, kaip ir jis jos, buvo dar blogiau. Jis
neįstengė įžiebti savyje pykčio, negalėjo išsisukti nuo minčių apie ją.
Atleisk man. Aš tik turėjau išsiaiškinti.
Jam reikėjo atsidurti ten, kur nebūtų galėjęs mąstyti. Jam reikėjo
išlikti reikėjo atsidurti kur nors, kur išlikimas būtų vienintelis mąsty­
mų objektas.

Donas jį paėmė po dviejų dienų, tą popietę, kai gydytojai sutiko

jį išrašyti, prieš tai aptarę kepenų tyrimų rezultatus ir pažėrę grasini­
mų, kas jam nutiktų vėl išgėrus.
— Kur mes važiuojam? — Amonis žiūrėjo, kaip Donas kiša į
savo automobilį nedidelį jo lagaminą, ir pasijuto kaip belaisvis.
— Tu važiuosi pas mane.
-K ą?
— Vivė taip sako. — Jis nežiūrėjo Amoniui į akis. — Ji mano,
kad tau reikia raminančios namų aplinkos.
Tu manai, kad manęs negalimapalikti vieno.
— Nemanau, kad aš...
— Neverta apie tai kalbėti, — pareiškė Donas sėsdamasis prie
vairo. — Tik nekaltink manęs dėl maisto. Mano žmona žino šimtą
vieną būdą, kaip paversti pelenais visą veršį; beje, ji vis dar eksperi­
mentuoja.
Visada labai keista matyti savo kolegą namų aplinkoje. Nors per
daugelį metų Amonis ir buvo matęs Vivę — raudonplaukę gyvybingą
linksmuolę, tikrą paniurėlio Dono priešingybę, — dirbančią visokius
darbus, Doną jis matydavo dažniau; Donas tiesiog gyveno Nation re­
dakcijoje. Jis ten būdavo nuolat. Redakcijos kabinetas su krūvomis
popierių, prirašytais lapeliais ir bet kaip prie sienų prismeigtais raš­
teliais bei planais buvo tikroji jo aplinka. Tarp namų sienų aksomi­
nėmis šlepetėmis avintis Donas, užsikėlęs kojas ant minkštos sofos,
braižantis visokiausius ornamentus ir einantis parnešti pieno, atrodė
netelpantis į jokias gamtos nustatytas taisykles.
Viešnagė jo namuose išties ramino. Nevykusiai Tiudorų stilių
imituojantis vienbutis namas priemiesčio rajone buvo ganėtinai dide­

441
lis, kad gyventum nesipainiodamas kitiems po kojomis. Dono vaikai
jau užaugę ir išėję, likusios tik įrėmintos nuotraukos, todėl Amoniui
niekas nepriminė jo paties nevykusių pastangų būti tėvu.
Vivė jį pasitikusi išbučiavo abu skruostus; moteris nė žodeliu ne­
užsiminė apie tai, kur jis buvo.
— Pamaniau, kad jūs, vaikinai, po pietų galėtumėte pažaisti gol­
fą, — pasakė.
Ir pažaidė. Donas žaidė taip beviltiškai, jog jau vėliau Amonis
suprato, kad šių namų šeimininkai paprasčiausiai nesugalvojo, ką dar
galėtų veikti du vyrai nesėdėdami prie butelio. Donas neužsiminė apie
Dženiferę. Amonis matė, kad jis vis dar labai susirūpinęs. Jis nuolat
klausinėjo, ar Amonis gerai jaučiasi, ar jaučiasi grįžęs į normalų gyve­
nimą, nors ir neaišku, koks tas normalus gyvenimas turėtų būti. Per
pietus ar vakarienę niekas nepasiūlė vyno.
— Na, kokie tavo planai?
Amonis sėdėjo ant vienos iš sofų. Jis girdėjo, kaip virtuvėje, pri­
tardama iš radijo skambančiai dainai, indus plauna Vivė.
— Rytoj — vėl į darbą, — atsakė Donas. Jis glostėsi pilvuką.
Į darbą. Amonis norėjo paklausti, ką šis žodis reiškia, bet neišdrį­
so. Kartą Nation redakcijoje jam jau nepavyko; jis nenorėjo, kad šįkart
paaiškėtų, jog viskas galutinai baigta.
— Kalbėjausi su Spekman.
Of Dieve. Prasideda...
—Toni, ji nieko nežino. Viršuje niekas nieko nežino.
Amonis sumirksėjo.
— Žinome tik mes, tik mūsų skyrius — Blondinė, aš ir dar keli
redaktorės pavaduotojai. Kai paguldėme tave į ligoninę, turėjau jiems
paskambinti ir pasakyti, kad neateisiu į darbą. Jie nieko niekam nepra­
sitars.
— Nežinau, ką tau pasakyti.
— Vis tiek viskas iš esmės keisis. — Donas prisidegė cigaretę ir
išpūtė ilgą dūmų virvę. Jis kone kaltai pažvelgė Amoniui į akis. — Ji
sutinka su manimi, kad turime tave išsiųsti atgal.
Amoniui prireikė minutėlės, kad suprastų, apie ką Donas kalba.

442
 — Į Kongą?
— Tu tam darbui tinkamiausias.
Kongas.
— Bet turiu žinoti... — Donas nukrėtė į peleninę cigaretę.
— Viskas gerai.
— Leisk pabaigti. Turiu žinoti, kad tu save prižiūrėsi. Turiu būti
ramus.
— Negerti. Nesielgti nutrūktgalviškai. Man tik... man tik reikia
atlikti savo darbą.
— Aš būtent taip ir maniau. — Tačiau Donas juo netikėjo. Au­
toms tai suprato iš šnairo žvilgsnio. Trumpa pauzė. — Jausiuosi už
tave atsakingas.
— Žinau.
Gudrus tu žmogus, Donai. Bet Amonis nieko negalėjo garan­
tuoti. Ir kaip galėtų? Jis net gerai nežinojo, kaip nugyvens artimiausią
pusvalandį, ką jau kalbėti apie tai, kaip jausis Afrikos vidury.
Nuskambėjus atsakymui, ilgai netrukus vėl pasigirdo Dono bal­
sas. Jis užgesino cigaretę.
— Po minutės prasidės futbolas. Čelsis pieš Arsenalą. Patinka? —
Vyras sunkiai pakilo nuo kėdės ir įjungė raudonmedžiu aptaisytą dėžę
kampe. — Pasakysiu tau ir vieną gerą žinią. Daugiau nebesusirgsi ta
šlykščia geltonąja karštlige. Po tokios sunkios ligos įgijai imunitetą.
Amonis spoksojo nieko nereginčiomis akimis į nespalvotą ekra­
ną. O kaip įgyti imunitetą visam kitam?

Jie buvo užsienio naujienų redaktoriaus kabinete. Polis de Senas,

aukštas aristokratiškos išvaizdos žmogus atgal sušukuotais plaukais,
panašus į romantišką poetą, studijavo ant stalo paklotą žemėlapį.
— Stanlivilyje karšta. Į nelaisvę paimta mažiausiai aštuoni šimtai
kitataučių, daugelis jų — iš „Viktorijos“ viešbučio; dar apie tūkstan­
tis žmonių pagrobti iš aplinkinių rajonų. Diplomatų pastangos juos
išlaisvinti žlugo. Tarp pačių sukilėlių verda tokios aršios kovos, kad
padėtis keičiasi kas valandą, todėl beveik neįmanoma susidaryti kokio

443
nors aiškaus vaizdo. Labai neaišku, kas ten dedasi, O’Harai. Prieš šešis
mėnesius gal dar būčiau pasakęs, kad kiekvieno baltojo saugumas ga­
rantuojamas, kad ir kas nutiktų vietiniams. Deja, dabar jie nusitaikė į
les colons— kolonistus. Vis išgirstame nepaprastai baisių istorijų. Net
negalime apie tai rašyti laikraštyje, — vyras patylėjo. — Prievartavi­
mai — tik pusė tiesos.
— Kaip man ten patekti?
— Tai ir yra didžiausia problema. Kalbėjausi su Nikolsu; geriau­
sia keliauti per Rodeziją* arba Zambiją, nes dabar neramiausia šiau­
rinėje dalyje. Ten esantis mūsų žmogus šiuo metu mėgina sudaryti
maršrutą, bet daugelis kelių išardyti, todėl keliauti teks ilgai.
Jam ir Donui aptarinėjant kelionės klausimus, Amonis atsito­
kėjo ir pasijuto esąs dėkingas už tai, kad visą pusvalandį negalvojo
apie Dženifrę; be to, ši nauja istorija buvo jį betraukianti. Jautė be­
siskleidžiantį jaudulį, iššūkio atsidurti priešiškoje teritorijoje trauką.
Jis nieko nebijojo. Ir kaip galėtų? Ar gali nutikti kas nors dar blogiau?
Amonis vartė Polio de Seno padėjėjo paduotus aplankus. Po­
litinės padėties apžvalga; amerikiečius įsiutinusi komunistų pagalba
sukilėliams; amerikiečio misionieriaus Polio Karlsono egzekucija... Jis
skaitė reporterių pranešimus apie tai, ką pridirbo sukilėliai, ir darėsi
vis rūstesnis. Amonis nusikėlė į 1960-uosius, į suirutę sukėlusio trum­
po Lumumbos valdymo laikus. Skaitė pranešimus iš atitinkamos pers­
pektyvos. Jam atrodė, kad žmogaus, kuris ten buvo seniau — žmo­
gaus, kurį taip gniuždė tai, ką ten matė, — jis nebepažįsta.
— Vadinasi, rytdienai užsakome skrydžius į Keniją, taip? Sabe-
noje turime savo žmogų, kuris pasakys, ar įmanoma nuskristi į Kon­
gą. Kitu atveju reikės nusileisti Solsberio oro uoste ir kirsti Rodezijos
sieną. Taip?
— Ar žinome, kokie ten dirba korespondentai?
— Žinių gauname nedaug. Mums sunku su jais susisiekti. Tačiau
šiandien Oliveris parašė į Mail\ girdėjau, kad rytoj pasirodys didelis
straipsnis Telegrapf
* Britų kolonijinis pavadinimas, skirtas įvardyti teritoriją Afrikoje, apimančią
dabartinę Zambiją ir Zimbabvę.

444
 Prasivėrė durys. Šerilė atrodė sunerimusi.
— Serile, mes dirbame, — pyko Donas.
— Atsiprašau, — atsakė ji, — bet atėjo tavo berniukas.
Amoniui prireikė kelių sekundžių, kad susivoktų, jog Šerilė žiūri
ui-
— Mano berniukas?
— Nuvedžiau į Dono kabinetą.
Amonis atsistojo vargiai sumegzdamas, ką išgirdo.
— Atsiprašysiu minutėlei, — pratarė ir nusekė paskui Šerilę per
žinių redakcijos kabinetą.
Ir vėl tas pat šokas, kaip ir kelis kartus anksčiau išvydus Filipą,
pamačius, kaip labai sūnus pasikeitė po paskutinio pasimatymo; toks
spartus jo augimas Amoniui nuolat būdavo lyg akis badantis priekaiš­
tas: tėvo šalia berniuko nėra.
Per šešis mėnesius jo sūnus keliais coliais paaugo, nors dar nebu­
vo visas vyras. Išstypęs ir susikūprinęs jis atrodė panašus į klaustuką.
Amoniui įėjus į kabinetą Filipas pakėlė akis; vaikas atrodė išblyškęs,
akys patinusios ir paraudusios.
Amonis stovėjo mėgindamas suvokti blyškiame sūnaus veide
įsirėžusio sielvarto priežastį; sąmonės kamputyje neramiai sukirbėjo:
nejau ir vėl kaltas aš? Ar jis sužinojo, ką sau padariau? Nejau jo akimis
esu toks nevykėlis?
— Mama, — pratarė Filipas. Jis ėmė tankiai mirksėti ir ranka
nusišluostė nosį.
Amonis žengė žingsnį arčiau. Berniukas išskėtė rankas ir netikė­
tai puolė tėvui į glėbį. Amonis pajuto, kaip Filipo rankos įsitvėrė jo
marškinių, tarsi vaikas nė neketintų jo paleisti; jis švelniai glostė sūnui
galvą, kol šis raudojo virpėdamas visu kūnu.

Lietus garsiai barbeno į Dono automobilio stogą, atrodė, per­

merks kiaurai. Beveik taip ir buvo. Dvidešimt minučių — tiek pri­
reikė įveikti Kensingtono gatvės spūstį — abu vyrai sėdėjo tylėdami;
girdėjosi tik galingi Dono kvėpsniai, traukiant cigaretės dūmus.

445
 — Avarija, — sako Donas žiūrėdamas į priekyje išsirangiusią
raudonų švieselių uodegą. — Turbūt didelė. Reikėtų paskambinti į
žinių redakciją. — Bet jis neketino sustoti prie telefono budelių.
Amoniui nieko neatsakius, Donas pasilenkė ir ėmė sukioti radijo
aparatą, kol traškesys jį įveikė. Tada apžiūrėjo nuorūką ir dar kartelį
užsitraukė įžiebdamas kibirkštį.
— De Senas sako, kad laiko turime iki rytojaus. Jeigu nespėsime,
kito suplanuoto skrydžio reikės laukti keturias dienas, — jis kalbėjo
taip, tarsi jau dabar reikėtų ką nors nuspręsti. — Galėtum vykti, o
jeigu jai pablogėtų, atšauktume tave atgal.
— Jai jau dabar pablogėję, — Klarisos vėžys progresavo stulbi­
namai greitai. — Gydytojai jai neduoda daugiau kaip dviejų savaičių.
— Prakeiktas autobusas. Tik pažiūrėk, važiuoja per dvi juos­
tas! — Donas praveria langelį ir meta į šlapią gatvę nuorūką. Vėl už­
daręs langą nusibraukia nuo rankovės lietaus lašus. — Beje, kaip tas
jos vyras? Nieko gera?
— Mačiau jį tik kartą.
Negaliu sujuo gyventi. Tėti, prašau, neliepk man sujuo būti.
Filipas įsitvėrė tėvo diržo kaip skęstantysis gelbėjimosi rato. Kai
galiausiai nugabeno vaiką į namus Parsons Grine, Amonis jautė tų
pirštų jėgą dar gana ilgai po atsisveikinimo su sūnumi.
— Man labai gaila, — pasakė jis Edgarui.
Vyresnis nei manė Amonis užuolaidų prekeivis įtariai jį nužvelgė,
tarsi tuose žodžiuose slypėtų koks įžeidimas.
— Negaliu ten vykti, — ištrūko žodžiai. Galima sakyti, juos iš­
tarus Amoniui palengvėjo. Tarsi po daugelį metų atidėlioto bausmės
vykdymo galiausiai būtų paskelbtas mirties nuosprendis.
Donas atsiduso. Atodūsį buvo galima suprasti kaip melancholi­
jos arba kaip palengvėjimo ženklą.
— Jis — tavo sūnus.
— Jis — mano sūnus.
Amonis pažadėjo: Taip, žinoma, gali gyventipas mane. Aišku, kad
gali. Viskas busgerai. Net ir tardamas tuos žodžius Amonis gerai nesu­
prato, ko atsisako.

446
 Automobiliai vėl pajudėjo — iš pradžių vos šliaužė, paskui riedė­
jo pėsčiųjų greičiu.
Kai Donas vėl prabilo, jie buvo Čisvike.
— Zinai, O’Harai, gal taip bus netgi geriau. Gal tai dovana tau.
Dievas žino, kas tau ten galėjo nutikti.
Donas pašnairavo.
— Beje, kas ten žino? Tegu berniukas kiek aprimsta... tu dar ga­
lėsi ištrūkti į mūšio lauką. Gal tegul jis pagyvena pas mus. Vivė juo
pasirūpintų. Jam pas mus patiktų. Dievas mato, Vivei labai trūksta
vaikų. Dieve, — Donui šovė mintis, — tau reikės susirasti kokį nors
namą. Trauk velniai tuos viešbučių kambarius.
Jis leido Donui klejoti toliau, tarsi klojant ant popieriaus isto­
rijas, paistyti apie kažin kokį pramanytą naują jo gyvenimą — daug
žadantį, raminantį; naujasis šeimyniškasis jo aš padės pasijusti geriau,
paslėps, kas prarasta, pritildys tamsesniuose sielos kampeliuose tebe-
mušantį būgną.

Amoniui buvo duotos dvi savaitės atostogų — kad susirastų, kur

gyventi, kad paglobotų sūnų po motinos mirties, kad atliktų visus
liūdnus laidotuvių formalumus. Filipas tėvo akivaizdoje nebeverkė.
Jis ramiai džiaugėsi nedideliu nameliu su terasa pietvakarių Londone,
netoli jo mokyklos, taip pat netoli Dono ir Vivės, kuri mielai įsijautė į
rūpestingos tetulės vaidmenį. Dabar jis sėdėjo pasidėjęs menkutį laga­
minėlį, tarsi laukdamas kokių nors nurodymų. Edgaras neskambino ir
nesidomėjo, kaip jis laikosi.
Amonis jautėsi taip, lyg gyventų su svetimu žmogumi. Filipas
vis norėjo įsiteikti, tarsi bijodamas, kad nebūtų išsiųstas atgal. Amo­
nis visaip stengėsi sūnui pasakyti, jog labai džiaugiasi, kad jie gyvena
kartu, nors slapčia jautėsi taip, tarsi būtų ką apgavęs, tarsi jam būtų
suteikta tai, ko nenusipelnė. Jis nujautė, kad niekaip negalės sušvel­
ninti baisaus berniuko sielvarto, bet vis tiek mėgino ką nors daryti,
nepaisydamas savojo skausmo.

447
 Pirmiausia ėmė intensyviai mokytis praktinių dalykų — nešė į
skalbyklą drabužius, sėdėjo šalia Filipo kirpykloje. Amonis nemokėjo
gaminti, galėjo tik kiaušinių išvirti, todėl kas vakarą jie eidavo į gale
gatvės esančią kavinę valgyti sočios vakarienės — kepsnių, pyragų su
inkstais, pervirtų daržovių ir balzganame padaže plaukiojančių pudin­
gų. Abu apatiškai stumdydavo lėkštėse maistą, ir kiekvieną vakarą Fili-
pas pareikšdavo, kad „buvo skanu“, ir padėkodavo, tarsi vakarienė ka­
vinėje išties būtų prilygusi puikioms vaišėms. Jiems grįžus namo Amo­
nis stovėdavo prie sūnaus miegamojo durų ir svarstydavo, užeiti vidun,
ar ne: gal parodęs, kad mato vaiko liūdesį, tik dar labiau jam pakenks?
Sekmadieniais jie būdavo kviečiami į Dono namus, kur Vivė pie­
tums iškepdavo ką nors gardaus, o paskui primygtinai visus kviesdavo
pažaisti stalo žaidimų, kol ji tvarkysis. Stebint, kaip berniukas šypsosi
jai juokaujant ir optimistiškai raginant, kad ir jis pradėtų pokštauti,
matant, kaip moteris stengiasi įtraukti Filipą į šios keistai padidėjusios
šeimos ratą, Amoniui suskausdavo širdį.
Jiems įlipdavus į automobilį Amonis matydavo, kaip berniuko
skruostu nurieda ašara, nors Filipas mojuodavo Vivei pro priekinį lan­
gą siųsdamas oro bučinius. Amonis suspausdavo vairą paralyžiuotas
užgriuvusios atsakomybės. Jis neišmanydavo, ką pasakyti. Ką jis galėjo
pasiūlyti Filipui, kai pats nuolat svarstydavo, ar nebūtų buvę geriau,
jei gyva būtų likusi Klarisa, o ne jis?
Tą vakarą Amonis sėdėjo prie židinio žiūrėdamas per televizorių
pirmuosius išlaisvintų Stanlivilio įkaitų kadrus. Ant karinio lėktuvo
trapo pasirodė pirmi neaiškūs pavidalai, kurie paskui spietėsi pakriku­
siais būreliais. „Rinktinė belgų kariuomenė per kelias valandas užėmė
miestą. Dar per anksti tiksliai pasakyti, kiek yra žuvusių; pirminiais
duomenimis, per konfliktą žuvo mažiausiai šimtas europiečių. Gero­
kai daugiau — dingusiųjų be žinios.“
Amonis išjungė televizorių užhipnotizuotas ekrano, nors baltas
žiburiukas jau seniai buvo dingęs. Galiausiai jis užlipo laiptais ir su­
stojo prie sūnaus miegamojo durų klausydamasis iš kambario sklin­
dančių garsų — slopinamos raudos su niekuo nesupainiosi. Buvo pusė
vienuoliktos.

448
 Amonis trumpam užsimerkė, atsimerkė ir pastūmė duris. Sūnus
pakėlė į jį akis ir kažką skubiai pakišo po antklode.
Amonis uždegė šviesą.
— Sūnau?
Tyla.
— Kas yra?
— Nieko, — šluostydamasis skruostus berniukas mėgino nurim­
ti. — Viskas gerai.
— O kas ten? — Amonis kalbėjo švelniai; jis prisėdo ant lovos
krašto.
Filipas buvo visas sušilęs ir šlapias. Tikriausiai valandų valandas
verkė. Amonis jautėsi sugniuždytas negebėjimo būti tėvu.
— Nieko.
— Štai čia. Parodyk, — jis atsargiai praskleidė antklodę. Po ja
pamatė nedidelę Klarisos nuotrauką sidabro rėmeliuose; jos rankos
buvo išdidžiai uždėtos sūnui ant pečių. Ji plačiai šypsojosi.
Berniukas krūptelėjo. Amonis uždėjo ant nuotraukos delną ir
nykščiu nubraukė nuo stiklo ašaras. Turbūt Edgaras tave išmokė taip
plačiai šypsotis, mintyse tarė jis Klarisai.
— Labai graži nuotrauka. Gal norėtum, kad mes ją pastatytume
apačioje? Gal ant židinio atbrailos? Kad galėtum į ją žiūrėti, kada pa­
norėjęs?
Jis jautė, kad Filipo akys ieško jo žvilgsnio. Gal jis rengėsi kokiai
nors kandžiai pastabai, gal norėjo išlieti priešiškumo likutį, bet Amo­
nio žvilgsnis buvo įsmeigtas į nuotraukoje esančią moterį, į spindinčią
jos šypseną. Amonis jos nematė. Jis matė Dženiferę. Jis ją matydavo
visur. Jis visada ją visur matys.
O’Harai, susiimk.
Jis grąžino sūnui nuotrauką.
— Žinai... nieko bloga, jei tau liūdna. Tikrai. Juk leidžiama liū­
dėti, kai prarandi mylimą žmogų, — buvo labai svarbu rasti tinkamus
žodžius.
Amonio balsas trūkinėjo, iš labai giliai kažkas sukilo, ir jam skau­
dėjo krūtinę iš paskutiniųjų stengiantis, kad tas kažkas jo neuždusintų.

449
 —Tiesą sakant, ir man labai liūdna, — kalbėjo Amonis. — Bai­
siai liūdna. Kai prarandi mylimą žmogų... tikrai būna nepakeliamai
sunku. Gerai tai suprantu.
Jis prisiglaudė sūnų ir dabar kalbėjo visai tyliai:
— Bet aš taip džiaugiuosi, kad dabar tu su manimi, nes man at­
rodo... man atrodo, kad mes dviese viską galėtume įveikti. Kaip manai?
Filipas priglaudė galvą jam prie krūtinės, liesa rankute apkabi­
no tėvą per juosmenį. Amonis jautė, kaip rimsta sūnaus kvėpavimas;
jiedu sėdėjo apsikabinę, apgaubti tylos, prietemoje panirę kiekvienas
į savo mintis.

Amonis visai nepagalvojo, kad tą savaitę, kai reikės grįžti į dar­

bą, prasidės trumposios sūnaus atostogos. Vivė nedvejodama pareiškė
antrą atostogų dalį Filipą pasiimsianti pas save, bet iki trečiadienio ji
ketino viešėti pas seserį, todėl pirmas dvi dienas Amoniui teks ką nors
sugalvoti.
— Jis galės kartu su mumis važiuoti į redakciją, — pasiūlė Do­
nas. — Galės virti mums arbatą.
Žinodamas Dono požiūrį į šeimos narius, besipainiojančius Na-
tion kabinetuose, Amonis jautėsi dėkingas. Jis be galo troško vėl kibti
į darbus, grįžti į kiek įmanoma normalesnį gyvenimą. Filipas mielai
sutiko važiuoti kartu.
Amonis sėdėjo prie naujo darbo stalo ir skaitė rytinius laikraščius.
Šalies naujienų skyriuje laisvų vietų nebuvo, todėl jis tapo laisvuoju
reporteriu; šis garbingas titulas turėjo Amonį patikinti, kad jis išties
dar kartą toks taps. Amonis išgėrė „valdiškos“ kavos ir susiraukė pri­
siminęs, kokia ji būna šlykšti. Šiugždėdamas švarutėliais rytą Amonio
išlygintais marškiniais, apkritusiais liesą nugarą, Filipas vaikščiojo nuo
stalo prie stalo klausinėdamas, ar niekas nenori arbatos. Staiga Amo­
nis pasijuto išties atsidūręs namuose ir dėl to jautėsi dėkingas. Štai kur
prasideda naujasis jo gyvenimas. Viskas bus gerai. Jiems abiem viskas
bus gerai. Jis nenorėjo kišti nosies į užsienio naujienų redakciją, dabar
dar nenorėjo aiškintis, kas vietoj jo buvo pasiųstas į Stanlivilį.

450
 — Štai, — Donas numetė jam The Times numerį su raudonai
apibraukta žinute. — Mikliai perrašyk pranešimą apie Jungtinių Vals­
tijų skrydį į kosmosą. Šiuo metu jokių šviežių naujienų iš Valstijų ne­
gausime, bet į aštuntą puslapį galėsime įdėti trumpą žinutę.
— Kiek žodžių?
— Dvi skiltelės po penkiasdešimt, — tarsi atsiprašinėdamas atsa­
kė Donas. — Vėliau rasiu tau ką nors geriau.
— Viskas gerai.
Ir tikrai viskas buvo gerai. Sūnus šypsojosi kone perdėtai atsargiai
laikydamas padėklą su arbatos puodeliais. Jis pažvelgė į tėvą, ir Amo­
nis pritardamas palinksėjo. Jis didžiavosi berniuku, didžiavosi jo drąsa.
Išties tikra dovana turėti žmogų, kurį gali mylėti.
Amonis prisitraukė spausdinimo mašinėlę, tarp lapų įkišo kalkės
lapelius. Vienas egzempliorius bus redaktoriui, kitas — redaktoriaus
pavaduotojams, o trečias — jam pačiam. Įprasti kasdieniai darbai da­
bar teikė gundantį malonumą. Klausydamasis malonaus prie popie­
riaus limpančių plieninių raidelių kaukšėjimo, puslapio viršuje Amo­
nis išspausdino savo pavardę.
Jis kelis kartus perskaitė Times pranešimą ir šį tą pasižymėjo blok­
note. Nusileidęs žemyn, į laikraščių biblioteką, susirado aplanką apie
skrydžius į kosmosą ir ėmė sklaidyti naujausius surinktų iškarpų pus­
lapius. Amonis ir vėl šį tą pasižymėjo. Galiausiai jis dar kartą sėdo prie
spausdinimo mašinėlės, uždėjo ant klavišų pirštus.
Nieko.
Tarsi rankos būtų neveiksnios.
Amonis išspausdino sakinį. Sakinys buvo beprasmis. Jis ištraukė
iš mašinėlės lapus ir susuko juos į cilindrą.
Tada išspausdino kitą sakinį. Banalu, beprasmiška. Išspausdino
dar vieną. Jis viską sutvarkys, nudailins. Tačiau taip, kaip jis norėjo,
žodžiai negulė. Taip, sakinį jis sukurpė, bet šitai tikrai netiks nacio­
naliniam laikraščiui. Jis prisiminė žurnalistams žinomą piramidės tai­
syklę: svarbiausia informacija turi būti pasakyta pirmu sakiniu; kiti
sakiniai tą svarbiąją informaciją tik dar labiau atskleidžia. Nedaugelis
žmonių straipsnius skaito iki galo.

451
 Ne, taip netiks.
Penkiolika po dvylikos prie Amonio stalo išdygo Donas.
—Jau baigei tą gabaliuką?
Amonis sėdėjo atsilošęs kėdėje, ranką pakėlęs prie smakro; ant
grindų pūpsojo kaugė suglamžytų popierių.
— O’Harai, jau pasirengęs?
— Negaliu, Donai, — jis kalbėjo prikimęs, pats netikėdamas
savo žodžiais.
-K ą?
— Negaliu. Negaliu rašyti. Praradau tą dovaną.
— Nekalbėk nesąmonių. Kas tau čia, ką? Rašytojų kampelis? Kas
tariesi esąs, Skotas Ficdžeraldas? — Donas pakėlė suglamžytą lapą ir
ištiesinęs paklojo ant stalo. Paskui paėmė kitą, perskaitė, dar kartą per­
skaitė. — Tau daug teko patirti, — galiausiai pratarė. — Turbūt tau
reikia atostogų, — Donas kalbėjo pats nebūdamas įsitikinęs. Amonis
ką tik atostogavo. — Tavo gebėjimas grįš. Tu tik nieko nesakyk. Ra­
miai. Paprašysiu, kad žinutę parašytų Smitas. Šiandien pailsėk. Viskas
susitvarkys.
Amonis pažvelgė į sūnų, kuris Obitsui drožė pieštuką. Jis pirmą
kartą gyvenime jaučiasi už kažką atsakingas. Pirmą kartą gyvenime
jam gyvybiškai svarbu pasirūpinti kitu. Ant peties Amonis pajuto sle­
giančią Dono ranką.
— O ką, po velnių, aš darysiu, jei tas gebėjimas negrįš?
to airio vaikino pastangos pasivyti merginą
iš san diego yra tas pat kas viena ranka
pagauti bangą... neįmanoma... kartais tik
paplaukiu toliau ir stebiuosi.

Vyras moteriai — trumpąja žinute

 Elė nemiega iki ketvirtos ryto. Ir tai tikrai ne koks nors bandy­
mas: pirmą kartą per kelis mėnesius jai viskas aišku. Nuo ankstyvo
vakaro ji sėdi prie telefono, stebi kompiuterio ekraną įsispraudusi te­
lefoną tarp ausies ir peties. Ji siunčia žinutes, skambina prasydama
paslaugų. Meilikauja, įtikinėja, niekaip nepriima neigiamo atsakymo.
Gavusi viską, ko reikia, sėdasi prie darbo stalo apsivilkusi pižama, susi-
sega plaukus ir pradeda. Ji mikliai renka tekstą, iš po pirštų liete liejasi
žodžiai. Nors kartą ji gerai žino, ką pasakyti. Ji perrašo kone kiekvieną
sakinį, kol tikrai lieka patenkinta, ji išdėsto visą informaciją taip, kad
skaitytojas patirtų didžiausią efektą. Kartą viską perskaičiusi pravirks­
ta, o paskui kelis kartus garsiai nusijuokia. Elė kažką savyje atpažįsta,
gal tą, kurią trumpam buvo praradusi. Viską baigusi, ji išspausdina du
egzempliorius ir užmiega kūdikio miegu.

Elė miega dvi valandas. Dar prieš pusę aštuntos ji jau redakcijoje.
Nori pagauti Melisą, kol dar nieko nėra. Palindusi po dušu nusiplau­
na nuovargį, išgeria dvigubą itin stiprios espreso kavos ir įsitikina, ar
tikrai gerai išsidžiovino plaukus. Ji trykšta energija; gyslose ūžia ver­
da kraujas. Kai Melisa, persimetusi per petį brangią rankinę, rakina
kabineto duris, Elė jau sėdi prie savo stalo. Viršininkei atsisėdus, Elė
pastebi, kaip ši antrą kartą pakelia į ją akis negalėdama patikėti, kad
redakcijoje ji ne viena.
Elė baigia gerti kavą. Tada iškart smunka į tualetą pasitikrinti, ar
tarp dantų nėra maisto likučių. Ji dėvi šiugždančią baltą palaidinę, ge­

455
riausias kelnes, avi aukštakulniais ir atrodo, kaip juokaudami pasakytų
jos bičiuliai, kaip didelė.
— Melisa?
— Ele, — Melisos balse nuostaba sumišusi su lengvu priekaištu.
Elė į tai nekreipia dėmesio.
— Gal galiu pasikalbėti?
Melisa pažvelgia į laikrodį.
—Tik trumpai. Po penkių minučių turiu kalbėtis su Kinijos biuru.
Elė sėdasi priešais. Dabar Melisos kabinetas visiškai tuščias, tik
pūpso keli aplankai, kurių jai prireiks rengiant šios dienos numerį.
Likusi tik jos dukters nuotrauka.
— Aš dėl to straipsnio.
— Tikiuosi, neketini pasakyti, kad rašyti negali.
— Ketinu.
Tarsi Melisa to ir būtų tikėjusis, jau rengėsi pratrūkti.
— Na, Ele, šito išgirsti tikrai nenorėjau. Mūsų laukia pats karš­
čiausiais savaitgalis per visą laikraščio gyvavimo istoriją, o šiam darbui
turėjai ištisas savaites. Tu tikrai nepadedi sau štai taip pas mane atei­
dama ir...
— Melisa... prašau. Atskleidžiau to žmogaus tapatybę.
— Ir? — Melisa išlenkia antakius taip, kaip geba tik profesionalai.
— Jis čia dirba. Negalime tais laiškais pasinaudoti, nes jis pas
mus dirba.
Pro Melisos kabineto duris valytoja praveža dulkių siurblį; pokal­
bį trumpam nutraukia gūdus ūžesys.
— Aš nesuprantu, — sako Melisa siurbliui pritilus.
— Meilės laiškus rašęs žmogus — Amonis O’Haras.
Melisai ši pavardė nieko nesako. Elė apmaudaudama supranta,
kad gyvenimo būdo skyriaus redaktorė irgi nenutuokia, kas jis toks.
— Vyriausiasis bibliotekininkas. Jis dirba rūsyje. Dirbo.
— Tas žilas?
— Taip.
— Oo, — ji tokia nustebusi, kad net pamiršta pykti ant Elės. —
Ohohooo, — po minutėlės tarsteli. — Ir kas galėjo pamanyti?

456
 — Taigi.
Jos apmąsto šią naujieną kone bičiuliškai tylėdamos, kol galiau­
siai Melisa, turbūt prisiminusi, kad turi būti savimi, perverčia ant stalo
sukrautus popierius.
— Kad ir kaip visa tai būtų žavu, Ele, toji didžioji problema
niekur nedingsta. Turime parengę proginį numerį, kuris šįvakar pasi­
rodys su didžiule dviejų tūkstančių žodžių skyle ten, kur turėjo būti
pagrindinis tavo straipsnis.
— Ne, — sako Elė. —To nebus.
— Tik jau nepasakok apie meilės kalbą. Neketinu perspausdinti
knygų mūsų...
— Ne, — pakartoja Elė. — Aš parašiau. Du tūkstančius absoliu­
čiai originalių žodžių. Štai. Norėčiau sužinoti, ar reikia ką nors tobu­
linti. Ar nesupyksite, jei valandai ištruksiu?
Elė ją tikrai suglumino. Ji duoda Melisai lapus, stebi, kaip redak­
torė permeta akimis pirmą puslapį, kaip sušvinta jos akys radus kažką
įdomaus.
— Na, ką? Taip. Gerai. Nesvarbu. Būtinai grįžk į susirinkimą.
Eidama iš redaktorės kabineto Elė tvardosi nepakumščiavusi įsi­
vaizduojamos bokso kriaušės; susitvardyti nesunku, nes ji vargiai gali
iškelti rankas stengdamasi išsilaikyti ant aukštų kulniukų.

Vakar vakare Elė nusiuntė jam elektroninį laišką; jis sutiko nė

nepaprieštaravęs. Taip, vietelė jam visiškai netinkama; jam patinka
gurmaniški meniu ir atkampūs prabangūs restoranai. Kitoje Nation
redakcijos gatvės pusėje veikianti „Džordžo“ užeiga gali pasiūlyti tik
kiaušinių, keptų bulvių ir neaiškios kilmės kumpio už du svarus ir
devyniasdešimt devynis pensus.
Jai atėjus, jis jau sėdi prie staliuko, apsivilkęs PaulSmith švarku ir
plonais šviesiais marškiniais, keistai nederėdamas prie čia susirinkusių
statybininkų.
—Atleisk, — sako jis Elei nė nespėjus atsisėsti. —Aš tikrai labai
atsiprašau. Ji paėmė mano telefoną. Maniau, kad pamečiau. Mano

457
elektroniniame pašte ji rado porą žinučių, kurių neištryniau, susirado
tavo pavardę... o paskui...
— Ji būtų gera žurnalistė.
Jis atrodo kiek išsiblaškęs; Džonas pamoja padavėjai ir užsako dar
vieną puodelį kavos. Jo mintys kažkur kitur.
— Taip. Taip, tikriausiai taip ir būtų.
Elė sėdasi ir leidžia sau įdėmiai įsižiūrėti į priešais įsitaisiusį žmo­
gų, vyrą, užvaldžiusį jos svajones. Įdegis nepajėgia paslėpti tamsių še­
šėlių po akimis. Elė abejingai svarsto, kas jam nutiko vakar vakare.
— Ele, manau, bus išmintinga kuriam laikui sustoti. Gal porai
mėnesių.
— Ne.
-K ą?
— Viskas, Džonai.
Jis nenustebo taip, kaip ji tikėjosi.
Prieš atsakydamas Džonas svarsto jos žodžius. Paskui prataria:
— Tu nori... mėgini pasakyti, kad nori viską baigti?
— Na, kalbėkime atvirai; juk nesame kokie nors neišskiriami
įsimylėjėliai, tiesa? — prieš savo valią Elė nuliūsta pamačiusi, kad jis
neprotestuoja.
— Tu man tikrai svarbi, Ele.
— Bet nepakankamai. Aš tau neįdomi, tau neįdomus mano gy­
venimas, mūsų gyvenimas. Nemanau, kad apskritai ką nors apie mane
žinai.
— Žinau viską, ką reikia žinoti...
— Kuo vardu buvo pirmasis mano augintinis?
-K ą?
— Alfas. Alfas buvo mano žiurkėnas. Kur aš užaugau?
— Nesuprantu, kodėl manęs to klausinėji?
—Ar apskritai kada nors ko nors iš manęs norėjai, išskyrus seksą?
Džonas apsižvalgo. Jiems už nugarų sėdintys statybininkai įtar­
tinai prityla.
— Kas buvo pirmasis mano vaikinas? Koks mėgstamiausias
mano patiekalas?

458
 — Absurdas, — vyras suspaudžia lūpas; tokios jo išraiškos Elė
dar nebuvo mačiusi.
— Ne, tu manimi visai nesidomi, tave domina tik tai, kaip grei­
tai galiu nusimesti drabužius.
—Ar tu tikrai taip manai?
— Bet ar tau kada nors rūpėjo mano jausmai? Ar buvo įdomu,
kaip gyvenu?
Suirzęs Džonas kilsteli rankas.
— Ele, Jėzau Kristau, tik nevaidink kažkokios aukos. Nevaidink,
kad aš tikras niekšas suvedžiotojas, — sako jis. — Kada tu su manimi
kalbėjaisi apie jausmus? Kada man esi sakiusi, kad ko nors nenori? Dė­
jaisi esanti šiuolaikinė moteris. Seksas — pareikalavus. Svarbiausia —
karjera. Tu buvai... — Džonas renka tinkamą žodį, —... neprieinama.
Tas žodis keistai skaudina.
—Aš saugojau save.
— O aš šitai turiu išsiaiškinti telepatiškai? Ar taip teisinga? — jis
tikrai nuoširdžiai sutrikęs.
—Aš tik norėjau būti su tavimi.
— Bet tu norėjai daugiau — norėjai santykių.
—Taip.
Džonas žvelgia į ją tiriančiu žvilgsniu, tarsi matytų pirmą kartą.
—Tu vyleisi, kad paliksiu savo žmoną.
— Aišku, kad vyliausi. Galiausiai. Maniau, jei pasakysiu, kaip iš
tikrųjų jaučiuosi, tu... tu mane paliksi.
Statybininkai jiems už nugarų vėl sušneko. Iš vogčia mėtomų
žvilgsnių Elė suprato, kad jie — šių žmonių pokalbio tema.
Džonas persibraukia delnu per smėlio spalvos plaukus.
— Ele, aš atsiprašau. Jei būčiau manęs, kad negalėsi susidoroti,
niekada nė nebūčiau visko pradėjęs.
Štai ir išaiškėjo visa tiesa. Tai, ką ji ištisus metus nuo savęs slėpė.
— Tai dabar jau viskas, tiesa? — Ji stojasi ketindama eiti. Pa­
saulis sugriuvo; keista, bet ji kapstosi iš nuolaužų. Ji tebestovi. Ir net
nekraujuoja. — Tu ir aš. Ironiška, turint galvoje mūsų profesijas, bet
mes apskritai niekada nesame rimtai pasikalbėję.

459
 Ji stovi prie užeigos gnaibant šaltukui, uodžia miesto kvapus ir
išsitraukia iš rankinės mobilųjį. Parašiusi vieną klausimą, išsiunčia ži­
nutę ir, nelaukdama atsakymo, pasileidžia per gatvę. Elė neatsigręžia.

Melisa sutinka Elę vestibiulyje; Melisos kulniukai ritmingai

kaukši į blizgantį marmurą. Ji kalbasi su atsakinguoju redaktoriumi,
bet pralenkdama Elę, pokalbį nutraukia. Subanguodama pečius sie­
kiančiais plaukais, ji palinksi.
— Man patiko.
Elė atsikvepia, nors nė nesuprato, kad buvo sulaikiusi kvapą.
—Taip. Man labai patiko. Pirmame puslapyje, ne pirmadienį, o
sekmadienį. Prašyčiau daugiau.
Ji dingsta lifte tęsdama pokalbį; lifto durys užsiveria.

Biblioteka tuščia. Elė stumteli dvivėres duris ir pamato, kad čia

liko tik kelios apdulkėjusios lentynos. Jokių laikraščių, jokių žurnalų
ar aptrintų parlamento posėdžių protokolų rinkinių. Ji klausosi cak-
sinčių palubėmis išvedžiotų vamzdžių, tada perlipa per atitvarą, pali­
kusi ant grindų rankinę.
Pirmasis kambarys, kuriame buvo laikomi kone šimtmečio senu­
mo Nation numeriai, visiškai tuščias, tik kampe stūkso dvi kartoninės
dėžės. Čia jautiesi lyg duobėje. Elei pasukus į kambario vidurį, garsiai
nuaidi žingsniai.
Katalogų skyriaus kambarys, kuriame buvo laikoma medžiaga
nuo yyA“ iki „M“, irgi tuščias, likusios tik lentynos. Elei žingsniuo­
jant pakyla ima suktis dulkelės, sušvitusios šešios pėdos virš grindų,
esančių langų šviesoje. Nors dabar čia jau nėra laikraščių, oras troškus
nuo sausaininio seno popieriaus kvapo. Įsisvajojusi Elė pamano, kad
kone girdi ore skambančius seniai papasakotų istorijų aidus, šimtus
tūkstančių balsų, kurių jau niekas nebegirdi. Nugyventi ar prarasti
gyvenimai, suraizgyti lemties, paslėpti aplankuose, kurie dar šimtmetį
gali būti niekieno neatversti. Ji svarsto, kiek dar antonių ir dženife-

460
rių yra palaidota tuose puslapiuose, kiek gyvenimų laukia, kol visai
atsitiktinai ar supuolus kokioms nors aplinkybėms, bus pakeisti. Ant
minkštos sukamosios kėdės, pastatytos kampe, užklijuotas lapelis su
užrašu „Skaitmeninis archyvas“; Elė prieina prie kėdės ir pasuka ją iš
pradžių į vieną, paskui į kitą pusę.
Staiga ji pasijunta baisiai pavargusi, tarsi būtų išsekęs visas adre­
nalinas, kaitinęs ją pastarąsias kelias valandas. Ji klesteli į kėdę ap­
gaubta šilumos bei tylos ir pirmą kartą, kiek siekia atmintis, pasijunta
esanti rami. Elė rami. Širdyje ramu. Ji giliai atsidūsta.
Išgirdusi sutrinksėjusias duris, ji nesupranta, kiek ilgai miegojo.
Amonis O’Haras laiko jos rankinę.
— Ar čia jūsų?
Elė atsistoja sunkiai susivokdama, truputį svaigstančia galva.
Akimirką ji nesupranta, kur esanti.
— Dieve. Atsiprašau, — ji pasitrina veidą.
— Čia menkai ką rasite, — sako jis duodamas jai rankinę. Jis
atkreipia dėmesį į mieguistas jos akis, pasiglamžiusius drabužius. —
Dabar jau viskas naujame pastate. Aš grįžau paimti paskutinių arbatos
puodelių. Ir dar paimsiu tą kėdę.
— Taip... patogi. Per gera, kad čia paliktumėte... O, Dieve, kiek
dabar valandų?
— Be penkiolikos vienuolika.
— Vienuoliktą susirinkimas. Man viskas gerai. Vienuoliktą su­
sirinkimas, — Elė veblena dairydamasi daiktų, kurių čia nepaliko.
Paskui ji prisimena, ko čia atėjo. Ji mėgina sutelkti mintis, bet neiš­
mano, kaip šiam žmogui pasakyti tai, ką turi pasakyti. Elė vogčiomis
pažvelgia į jį, šio žilaplaukio žmogaus melancholiškomis akimis vietoje
matydama visai kitą. Dabar ji mato aštrialiežuvį O’Harą.
Elė paima rankinę.
— Ee... ar Roris yra?
Roris žinos. Roris žinos, ką daryti.
Jis šypsosi tarsi atsiprašinėdamas dėl to, ką jiedu abu žino.
— Deja, šiandien jo nėra. Tikriausiai namie, ruošiasi.
— Ruošiasi?

461
 — Didžiajai kelionei. Nežinojote, kad jis išvyksta?
— Na, vyliausi, kad neišvyks. Na, dar ne dabar. — Elė pasirausia
rankinėje ir išsitraukia popieriaus lapelį. — Nemanau... kad turite jo
adresą.
— Jeigu nueitume į mano kabinetą, tiksliau, ten, kas iš to kabi­
neto liko, aš jums tą adresą surasčiau. Nemanau, kad jis spės išvykti
anksčiau nei po savaitės.
Elė nusigręžia, gerklėje stringa žodžiai.
— Pone O’Harai, tiesą sakant, norėjau pamatyti ne tik Rorį.
— Oo?
Elė mato, kaip jis nustebo, kad ji kreipėsi pavarde.
Ji išima iš rankinės aplanką ir ištiesia Amoniui.
— Radau kai ką jūsų. Prieš kelias savaites. Būčiau grąžinusi anks­
čiau, bet aš... iki vakar vakaro nežinojau, kad tai jūsų, — ji žiūri, kaip
O’Haras atverčia laiškų kopijas. Atpažinus savo rašyseną, jo veidas pa­
sikeičia.
— Iš kur jūs juos gavote? — klausia jis.
— Jie buvo čia, — nedrąsiai sako Elė baimindamasi, kaip jis
sureaguos į šią informaciją.
— Čia?
— Užmesti. Jūsų bibliotekoje.
Jis dairosi aplinkui, tarsi tuščios lentynos kokia nors užuomina
galėtų paaiškinti Elės žodžius.
— Atleiskite. Suprantu, kad laiškai... asmeniški.
— Kaip sužinojote, kad jie mano?
— Ilga istorija, — Elei daužosi širdis. — Bet jūs turite šį tą ži­
noti. Dženiferė Stirling paliko savo vyrą jau kitą dieną po to, kai judu
susitikote tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtaisiais. Ji atėjo
čia, į laikraščio redakciją, ir jai pasakė, kad jūs išvykote į Afriką.
0 ‘Haras stovi kaip įkirstas. Jis kiekviena savo kūno ląstele gaudo
Elės žodžius. Atrodo, net virpa iš įtampos beklausydamas.
— Ji mėgino jus surasti. Mėgino jums pasakyti, kad ji... kad ji
laisva.

462
 Elę net baugina Amonio reakcija klausantis jos žodžių. Jis iš­
blykšta. Amonis sėdasi į kėdę, jam sunku kvėpuoti. Bet dabar ji ne­
begali liautis.
— Visa tai... — sutrikęs pradeda jis; Amonio reakcija labai ski­
riasi nuo sunkiai slepiamos Dženiferės giedros. — Visa tai buvo taip
seniai.
— Aš dar nebaigiau, — sako Elė. — Prašau.
Jis laukia kažin ko tikėdamasis.
— Čia yra laiškų kopijos. Nes originalus turėjau grąžinti. Turėjau
juos atiduoti, — iš nervų ar jaudulio drebančia ranka Elė paduoda
bibliotekininkui pašto dėžutės numerį.
Dvi minutės iki nusileisdama į biblioteką ji gavo žinutę:

Ne, j i s nevedęs. 0 kodėl klausi?

— Nežinau, kaip jūs dabar gyvenate. Nežinau, ar nesielgiu labai

negražiai taip kišdamasi. Gal dabar darau baisiausią klaidą. Bet, pone
O’Harai, štai jums adresas, — sako Elė. Amonis paima lapelį. — Šiuo
adresu ir turėtumėte parašyti.
 Vienas išmintingas žmogus kadaise man yra sakęs,
kad rašymas pavojingas, nes niekada negali garantuoti,
kad tavo žodžiai bus perskaityti tokia pačia dvasia, kokia
buvo parašyti. Todėi sakysiu tiesiai šviesiai. Atsiprašau.
Labai atsiprašau. Atleisk man. Turiu žinoti, ar dar kaip
nors galėčiau pakeisti tavo nuomonę apie save.

Moteris vyrui — laišku

 2f

Mieloji Dženifere?
Ar čia tikrai tu? Atleisk man. Tuzinus kartų mėginau
rašyti šiuos žodžius, o dabar nežinau, ką pasakyti.
Antonis O’Haras

Elė tvarko ant stalo paskleistus užrašus, išjungia kompiuterį ir

užsisegusi rankinę eina iš gyvenimo būdo skilties redakcijos tyliai atsi­
sveikindama su Rupertu. Jis susikūprinęs tvarko interviu su rašytoju,
kuris, kaip visą popietę skundėsi Rupertas, pasirodė esąs didžiausias
nuoboda. Elė paprašė, kad jai būtų leista laikinai nerašyti apie knygas.
Ji parengė istoriją apie pakaitines motinas, rytoj keliaus į Paryžių, ims
interviu iš kinės, labdaros organizacijos narės, kuriai neleidžiama grįžti
į savo šalį dėl prieštaringų komentarų, išsakytų britų dokumentiniame
filme. Elė pasitikrina adresą, bėga į autobusą. Krisdama į sėdynę ji jau
mąsto apie turimą informaciją naujam straipsniui, jau guldo būsimą
tekstą į pastraipas.
Vėliau susitinka su Korina ir Nike; ji pakviečia drauges į restora­
ną, kuris joms abiem gerokai per brangus. Ateina ir Daglasas. Bičiulis
buvo toks malonus, kai Elė anądien jam paskambino — kaip baisu,
kad jie taip ilgai nesikalbėjo. Po kelių sekundžių buvo aišku, kad jis
žino, kas nutiko Džonui. Korinos ir Nikės irgi lauktų karjera Nation
laikraštyje, jeigu tik jos atsisakytų atsitiktinių darbų, sako Elė.
— Nesijaudink, nepasakosiu paikų mergiotiškų istorijų, — sako
ji, kai Daglasas sutinka susitikti.
— Ačiū Dievui, — sako jis.
— Bet pavaišinsiu tave pietumis. Norėdama atsiprašyti.

467
 — Ir nebus jokio atsitiktinio sekso?
— Nebent prisidėtų ir tavo draugė. Ji gražesnė už tave.
— Žinojau, kad taip pasakysi.
Kišdama į rankinę telefoną Elė šypsosi.

Mielas Antoni,
taip, tai aš. Tiksliau, tai, kas iš manęs liko, palyginti
su ta mergina, kurią pažinojai. Turbūt jau žinai, kad mūsų
draugė žurnalistė su manimi kalbėjosi. Vis dar stengiuosi
suvokti, ką ji pasakė.
bet šįryt pašto dėžutėje radau tavo laišką.
Famačiusi tavo rašyseną pasijutau, tarsi keturiasdešimt
metų kažin kur dingo. Ar šitai suvokiama sveiku protu?
Fraėjęs laikas tarsi susitraukė, pavirto į nieką. Sunkiai
galiu patikėti, kad laikau prieš dvi dienas tavo rašytą
laišką, net galvoje netelpa, ką visa tai reiškia.
Ji man šiek tiek apie tave pasakojo. Sėdėjau ir
svarsčiau nė nedrįsdama pagalvoti, kad galiu sulaukti
progos atsisėsti šalia tavęs ir pasikalbėti.
Meldžiuosi, kad būtum laimingas.
Dženiferė

Štai kokia toji nematoma laikraščių pusė — žurnalisto „akcijų

vertė“ gali pakilti žaibiškai, dvigubai greičiau nei nukrito. Dvi geros
istorijos — ir tu gali tapti svarbiausia žinių redakcijos tema, visų po­
kalbių centru, visuotinio susižavėjimo objektu. Tavo istorija pasklis
internete, bus nupirkta ir publikuota Niujorke, Australijoje, Pietų Af­
rikoje. Spaudos agentūros žmonės sakė, kad straipsnis jiems patiko.
Būtent tokioms istorijoms lengviausia rasti rinką. Per keturiasdešimt
aštuonias valandas Elė sulaukė elektroninių laiškų iš skaitytojų, norin­
čių išdėstyti savo istorijas. Vienas agentas paskambino klausdamas, ar
ji turi ir daugiau tokių istorijų, esą gal būtų galima išleisti visą knygą.
Kalbant apie Melisos požiūrį, Elė niekada neklysta. Jeigu reikia
gero tūkstančio žodžių straipsnio, dabar per susirinkimus redaktorė

468
pirmiausia kreipiasi į Elę. Šią savaitę trumpieji jos straipsneliai net
du kartus buvo publikuoti pirmame puslapyje. Laikraštyje dirban­
čio žurnalisto padėtis prilygsta loterijos laimėtojo situacijai. Dabar
Elė darosi vis labiau matoma, vadinasi, vis paklausesnė. Ji visur įžiūri
kokias nors istorijas. Ji — tarsi magnetas; jai skriete skrieja įvairiausi
kontaktai ir pasakojimai. Jau nuo devintos Elė sėdi prie savo stalo ir
dirba iki ankstyvo vakaro. Dabar ji puikiai supranta, kad laiko švais­
tyti nevalia.
Elė turi švytinčią baltą darbo vietą prie didžiojo ovalaus stalo,
turi septyniolikos colių aukštos kokybės raiškos kompiuterio ekraną ir
telefoną su aiškiai užrašytu savo vardu bei ilguoju numeriu.
Rupertas nebesisiūlo išvirti jai arbatos.

Mieloji Dženifere,
atsiprašau dėl šio pavėluoto atsakymo. Atleisk,
jei šitai tau pasirodė kaip per didelis santūrumas
ar uždarumas. Aš jau daugelį metų rankoje nelaikiau
plunksnos, nebent pildžiau sąskaitas ar užrašydavau vieną
kitą nusiskundimą. Nemanau, kad žinočiau, ką pasakyti.
Jau kelis dešimtmečius gyvenu tik kitų žmonių žodžiais;
aš juos pertvarkau, saugau, kopijuoju, perrikiuoju. Aš juos
saugau. Turbūt jau seniai pamiršau savuosius žodžius. Tų
laiškų autoriaus, rodos, nė nepažįstu.
0 tu atrodai visai kitokia nei toji mergina, kurią
mačiau „Regentouviešbutyje. Ir tuo pat metu tu
akivaizdžiai ta pati pačia geriausia prasme. Džiaugiuosi,
kad gyveni gerai. Džiaugiuosi, kad turiu progą tau šitai
pasakyti. Norėčiau pakviesti tave susitikti, bet baiminuosi
pasirodyti tau visai kitoks, nei buvo tas žmogus, kurį
prisimeni. Nežinau. Atleisk man.
Antonis

Prieš dvi dienas Elė išgirdo, kaip kažkas gaudydamas kvapą šūk­
telėjo ją vardu, kai ji paskutinį kartą leidosi senojo redakcijos pasta-

469
to laiptais. Atsigręžusi pamatė laiptų viršuje stovintį Antonį O’Harą.
Rankoje jis laikė popieriaus lapelį su užrašytu adresu.
Elė užbėgo laiptais, kad jam nereikėtų nusileisti.
— Pagalvojau, Ele Heivert, — pratarė jis truputį virpančiu, ap­
gailestaujančiu, bet kartu ir džiugiu balsu, — gal geriau nerašykite jam
laiško. Žinote, gal bus geriau, jei pas jį nuvažiuosite. Asmeniškai.

Mieliausiasis mieliausiasis dutai,

mano balsas mane sprogdinai Jaučiuosi taip, tarsi
pusę amžiaus būčiau gyvenusi negalėdama kalbėti. Viskas
tebuvo nuolatiniai trikdantys apribojimai, pastangos
atskirti tai, kas gera, nuo to, kas atrodė sutrypta,
sunaikinta, kas buvo mano pačios tyli atgaila už tai, ką
padariau. 0 dabar... dabar? Užpyliau vargšę Elę Heivert
žodžiais, j i tik sutrikusi sėdėjo ir spoksojo į mane
tylėdama ir galvodama — kur tos senos ponios orumas?
Kaip ji gali taip kalbėti lyg keturiolikmetė? Antoni,
noriu su tavimi pasikalbėti. Noriu kalbėtis su tavimi, kol
užkimšime, kol nė žodžio nebepratarsime. Turiu atkalbėti
už keturiasdešimt metų.
Kaip gali sakyti, kad nežinai? Taip neteisinga. Kaip
galiu tavimi nusivilti? Fo visko, kas nutiko, ar galėčiau
jausti ką kita nei begalinį džiaugsmą, kad vėl galiu tave
pamatyti? Dabar aš žila, nebe šviesiaplaukė. Mano veidas
raukšlėtas. Man daug kur skauda, aš baršku nuo visokių
papildų, o mano vaikaičiai negali patikėti, kad kadaise
buvau kitokia nei priešistorinius laikus menanti būtybė.
Antoni, mes seni. Taip. Ir mums niekas neduos
dar keturiasdešimties metų. Jei tau teberūpi, jei esi
pasirengęs leisti man perpiešti tos merginos, kurią
kadaise pažinojai, portretą, aš mielai leisiu tau padaryti
tą patį.
Dženiferė x

470
 Dženiferė Stirling stovi vidury kambario apsivilkusi chalatą, vie­
noje pakaušio pusėje styrančiais plaukais.
— Tik pažvelkite į mane, — beviltiškai sako ji. — Kokia baidy­
klė. Tikrų tikriausia baidyklė. Naktį negalėjau užmigti, kol galiausiai
apie penktą užmigau; negirdėjau žadintuvo ir pramiegojau kirpėjos
paskirtą laiką.
Elė žiūri į ją. Dar niekada nebuvo jos tokios mačiusi. Dženiferė
Stirling spinduliuoja jauduliu ir nekantra. Be grimo jos oda atrodo
kaip vaiko, ji pati — be galo pažeidžiama.
— Jūs... jūs puikiai atrodote.
— Žinote, vakar vakare skambinau savo dukrai ir šiek tiek apie
viską papasakojau. Na, ne viską. Pasakiau, kad turiu susitikti su žmo­
gumi, kurį kadaise mylėjau ir kurio nemačiau nuo tada, kai buvau dar
panelė. Ar labai negražiai pamelavau?
— Visai ne, — atsako Elė.
— Žinote, ką ji man šįryt atsiuntė elektroniniu paštu? Štai ką. —
Ji pakiša Elei išspausdintą puslapį, amerikietiško laikraščio iškarpos
kopiją apie vyrą ir moterį, kurie susituokė po penkiasdešimties metų
pertraukos. — Ir ką aš turėčiau daryti? Ar esate mačiusi didesnį absur­
dą? — Iš nervų moters balsas lūžta.
— Kada su juo susitinkate?
— Vidurdienį. Ne, niekaip nesusiruošiu. Man reikėtų atidėti su­
sitikimą.
Elė stojasi ir kaičia arbatinį.
— Eikite rengtis. Turite keturiasdešimt minučių. Aš jus nuve­
šiu, — sako ji.
— Jūs manote, kad aš — tikra kvaiša, tiesa? — Elė pirmą kartą
mato Dženiferę Stirling ne kaip labiausiai visoje galaktikoje susikau­
pusią moterį. — Tikra sena kvaiša. Kaip paauglė prieš pirmąjį pasi­
matymą.
— Ne, — sako Elė.
— Viskas buvo gerai, kai tik susirašinėjome laiškais, — kalba
Dženiferė Elės nė negirdėdama. — Galėjau būti savimi. Galėjau būti
tuo žmogumi, kokį jis prisimena. Buvau tokia rami ir pasitikinti. O

471
dabar... Vienintelė paguoda man buvo žinoti, kad yra mane mylin­
tis žmogus, manyje matęs tik tai, kas geriausia. Net per tą siaubingą
paskutinį pasimatymą žinojau, kad manyje jis matė kažką, ko troško
labiau už viską pasaulyje. Kas bus, jeigu jis į mane pažvelgs ir nusivils?
Tada bus dar blogiau nei tuo atveju, jei apskritai nebūtume susitikę.
Dar blogiau.
— Parodykite man laišką, — prašo Elė.
— Ne, aš negaliu. Ar jūs nemanote, kad kartais geriau ko nors
nedaryti?
— Dženifere, laišką.
Dženiferė ima laišką iš spintelės, minutėlę palaiko ir duoda Elei.

Mieliausioji Dženifere,
ar seniems vyriškiams galima verkti? Sėdžiu vis iš
naujo skaitydamas tavo atsiųstą laišką ir mėginu patikėti,
kad mano gyvenimas taip smagiai, taip netikėtai pasisuko.
Paprastai tokių dalykų žmonėms nenutinka. Aš išmokau
jaustis dėkingas už žemiškas dovanas — už sūnų, jo
vaikus, ramiai gyvenamą gerą gyvenimą. Už išlikimą. Oo,
taip, būtinai už išlikimą.
Ir dabar... tu. Tavo žodžiai, tavo emocijos įžiebė
manyje godulį. Ar galime tiek daug prašyti? Ar galiu drįsti
tikėtis vėl tave pamatyti? Lemtis buvo tokia negailestinga;
širdies kertelėje maniau, kad mes negalime susitikti —
mane pakirs liga, partrenks autobusas, praris Temzėje
gyvenanti jūrų pabaisa. (Taip, laikraščių antraštėse aš vis
dar regiu visą gyvenimą.)
Pastarąsias dvi naktis sapnuose girdėjau tavo
žodžius. Girdžiu tavo balsą, ir man norisi dainuoti.
Prisimenu tai, ką tariausi visai užmiršęs, šypsausi visai
netinkamais momentais ir gąsdinu savo šeimos narius,
kurie man tuoj diagnozuos silpnaprotystę.
Toji mergina, kurią mačiau paskutinį kartą, buvo tokia
palūžusi; žinojimas, kad tu taip susitvarkei savo gyvenimą,

472
 yra tarei iššūkis mano paties pasaulio matymui. Tas
pasaulis turbūt labai geras. Jis pasirūpino tavimi ir tavo
dukra. Tu net neįsivaizduoji to mane ištikusio džiaugsmo.
Džiaugiuosi ir už tave. Nebegaliu rašyti. Todėl labai
jaudindamasis rizikuoju: Faštininko parke ketvirtadienį,
vidurdienį?
Tavo Butas X

Elės akys paplūdo ašaromis.

— Žinote, ką? — sako ji. — Man tikrai atrodo, kad jums neverta
jaudintis.

Amonis O’Haras sėdi ant suolelio parke, kuriame nesilankė ke­

turiasdešimt ketverius metus; jis turi laikraštį, kurio neketina skaityti,
ir nustemba suvokęs, kad prisimena visų atminimo lentelių užrašus.

MERĖ RODŽERS, „STELOS“ PALYDOVĖ, PASIAUKOJUSI

ATIDUODAMA GELBĖJIMOSI LIEMENĘ KITAM IR PASIRINKUSI
ŽŪTĮ SKYSTANČIAME LAIVE.

VILJAMAS DREIKAS ATSISVEIKINO SU GYVENIMU

GELBĖDAMAS PONIOS GYVYBĘ PER RIMTĄ NELAIMINGĄ
ATSITIKIMĄ HAID PARKE, KAI SULŪŽUS VEŽIMO GRĄŽULUI,
ARKLIAI TAPO NEVALDOMI.

DŽOZEFAS ENDRU FORDAS GREISO INO GATVĖJE iŠ GAISRO

IŠGELBĖJO ŠEŠIS ŽMONES, BET PASKUTINIO DIDVYRIŠKO
ŽYGIO METU SUDEGĖ.

Jis čia sėdi jau nuo vienuoliktos keturiasdešimt. Jau septynios

minutės po dvyliktos.
Amonis pakelia prie ausies laikrodį ir pakrato. Giliai širdyje jis nė
netikėjo, kad šitai gali įvykti. Ir kaip galėtų? Ganėtinai ilgai padirbėjęs

473
laikraščio archyve pamatai, kad tos pačios istorijos kartojasi nuolat
— karai, badmečiai, finansų krizės, prarastos meilės, iširusios šeimos.
Mirtis. Širdgėla. Retai kada sulauki laimingos pabaigos. Viskas, ką tu­
rėjau, man buvo kaip premija, tvirtai taria sau Antonis slenkant minu­
tėms. Jam ši frazė skaudžiai pažįstama.
Lyja vis smarkiau, mažas parkelis ištuštėjo. Tik jis sėdi pavėsinėje.
Tolumoje mato pagrindinę gatvę, vandeniu šliuožiančius automobi­
lius ir taškančius neapdairiuosius.
Penkiolika po dvylikos.
Antonis O’Haras primena sau visas priežastis, kodėl turėtų jaus­
tis dėkingas. Gydytojas stebisi, kad jis apskritai dar gyvas. Antonis
įtaria, kad gydytojas jau seniai naudojasi gražia jo pasaka bendrauda­
mas su kitais pacientais, kurių kepenys pažeistos. Stipri jo sveikata —
akibrokštas gydytojų autoritetui ir visai medicinai. Antonis trumpai
susimąsto, ar tikrai negalėtų dar pakeliauti. Į Kongą jis nebenori vykti,
bet pamatyti Pietų Afriką būtų įdomu. Gal dar Keniją. Jis grįš namo ir
pradės planuoti. Turės apie ką pamąstyti.
Antonis išgirsta, kaip sucypia autobuso stabdžiai, kaip šūkteli
įpykęs dviratininkas. Gana žinoti, kad ji jį mylėjo. Kad ji buvo lai­
minga. To turėtų pakakti, tiesa? Net nekyla abejonių, kad vienas iš se­
natvės privalumų ar dovanų yra galimybė viską pamatyti iš tam tikros
perspektyvos. Kartą jis mylėjo moterį, kuri, pasirodo, jį mylėjo labiau,
nei jis manė. Štai. To turėtų pakakti.
Dvidešimt viena minutė po dvyliktos.
Ir tada, kai jis jau rengiasi stotis, kai susilanksto laikraštį ir pa-
sikiša jį po pažasčia ketindamas traukti namo, Antonis pamato, kad
prie parko vartų sustoja nedidelis automobiliukas. Jis laukia prideng­
tas mažos pavėsinės šešėlių.
Kažkas šiek tiek delsia. Paskui durelės prasiveria ir garsiai ūžte­
lėjęs išsiskleidžia skėtis. Skėtis pakyla, ir po juo Antonis pamato porą
kojų ir tamsų apsiaustą. Jam bežiūrint figūra pasilenkia ir kažką sako
vairuotojui, o tada kojos pasuka į parką, eina siauru takučiu tiesiai
pavėsinės link.

474
 Amonis O’Haras susivokia bestovįs; jis pasitaiso švarką, pasilygi-
na plaukus. Jis negali atplėšti akių nuo batelių, nuo lengvos, grakščios
eisenos, kurios skėtis negali pridengti. Jis žengia žingsnį pirmyn gerai
nežinodamas, ką pasakys, ką darys. Širdis muša kažkur galugerkly. Au­
syse suskamba daina. Tamsiomis tamprėmis apmautos kojos sustoja
tiesiai prieš jį. Skėtis lėtai pakyla. Štai ji — visai tokia pati, stulbinamai
absurdiškai tokia pati; kai ji pažvelgia jam į akis, lūpų kampučiuose
žaidžia šypsena. Jis praranda žadą. Tik žiūri įbedęs akis; ausyse skamba
jos vardas.
Dženiferė.
— Sveikas, Butai, — sako ji.

Elė sėdi automobilyje ir rankove valo aprasojusį langą keleivio

pusėje. Ji sustojo Raudonajame take, neabejotinai užsitraukdama sto­
vėjimo aikštelių dievų rūstybę, bet jai nerūpi. Elė negali net pajudėti.
Ji žiūri, kaip Dženiferė vienodu žingsniu eina taku, mato, kad tas
žingsnis nėra labai tvirtas, išduodantis baimę. Dvigubai už ją vyresnė
moteris primygtinai reikalavo, kad jos grįžtų namo, kartojo, kad jos
ir taip vėluoja, kad viskas jau prarasta, beprasmiška. Elė dėjosi esanti
kurčia. Kol Dženiferė Stirling neįprastai piktai aiškino, kokia ji, Elė,
„neapsakomai neprotinga mergina“, Elė dainavo lalalalalalala.
Elė mato, kaip skėčiu prisidengusi Dženiferė eina pirmyn, ir bai­
minasi, kad moteris neapsigręžtų ir nepabėgtų. Ji įsitikino, kad amžius
tikrai neapsaugo nuo meilės pavojų. Ji klausėsi Dženiferės žodžių, pa­
šėlusiai besisukančių tarp triumfo ir katastrofos nuojautų, girdėdama
savo pačios begalines Džono žodžių analizes, savo beviltišką troškimą,
kad tai, kas taip akivaizdžiai buvo blogai, būtų gerai; savo įsivaizduo­
jamas pasekmes, emocijas, sklindančias iš žodžių, kurių prasmes ji ga­
lėjo tik nuspėti.
Tačiau Amonis O’Haras visai kitoks.
Ji vėl nušluosto langą ir mato, kaip Dženiferė sulėtina žingsnį, o
paskui sustoja. Jis išeina iš šešėlių, dabar lyg aukštesnis nei anksčiau,

475
šiek tiek pasilenkia žengdamas iš pavėsinės ir atsistoja tiesiai priešais
ją. Jie žvelgia vienas į kitą — liekna moteris, susisupusi j apsiaustą,
ir bibliotekininkas. Net iš tokio atstumo Elė mato, kad lietus jiems
nebesvarbus, nebeįdomus mažasis parkelis ar smalsios praeivių akys.
Jų žvilgsniai tarsi susirakino, abu stovi, lyg būtų čia stovėję tūkstantį
metų. Dženiferė nuleidžia skėtį, vos pastebimai pakreipia ant šono
galvą ir ranka švelniai paliečia jo skruostą. Amonis irgi pakelia ranką
ir dar stipriau prispaudžia sau prie veido jos delną.
Elė Heivert dar sekundėlę stebi juos, o paskui traukiasi nuo lan­
go, nebešluosto jį aptraukusios miglos. Elė pasislenka į vairuotojo sė­
dynę, išsišnypščia nosį ir užveda variklį. Geriausi žurnalistai puikiai
žino, kada metas trauktis iš savosios istorijos.

Namas stovi Viktorijos laikų gatvėje su terasomis; aplink langus

ir duris — baltas tinkas; skirtingos užuolaidos ir portjeros byloja, kad
čia gyvena įvairūs šeimininkai. Ji išjungia variklį, išlipa iš automobilio,
eina prie durų ir nužvelgia prie dviejų skambučių mygtukų parašytas
pavardes. Pirmame aukšte — tik jo pavardė. Elė mažumėlę nustemba;
manė, kad jis neturi savo buto. Nors, kita vertus, ką gi ji žino apie jo
gyvenimą, iki jam pradedant dirbti laikraštyje? Visiškai nieko.
Straipsnis įdėtas į didelį rudą voką, ant kurio užrašytas jo vardas.
Elė kiša voką pro plyšį duryse, garsiai paleisdama pašto dėžutės dang­
telį. Ji grįžta prie vartelių ir sėdasi ant iš plytų sumūryto stulpelio, pusę
veido apsivyniojusi šaliku. Ji puikiai įvaldė sėdėjimo meną. Suprato,
kad smagu taip būti, kai aplink tave zuja visas pasaulis — beje, pačiais
netikėčiausiais būdais.
Kitoje gatvės pusėje kažkokiam paaugliui moja aukšta moteris.
Vaikinukas užsitraukia gobtuvą, įsikiša į ausis ausines ir į ją nė ne­
dirsteli. Tolėliau gatvėje du vyriškiai palinkę prie atvožto didžiulio
automobilio variklio dangčio. Jiedu šnekučiuojasi menkai kreipdami
dėmesio į patį variklį.
— Klaidingai užrašei vardą „Ruaridas“.

476
 Elė atsisuka; Roris stovi tarpduryje su laikraščiu rankoje.
— As daug ką dariau klaidingai.
Jis vilki tuos pačius marškinėlius ilgomis rankovėmis, kuriais vil­
kėjo tada, kai jie kalbėjosi pirmą kartą, praskydusius nuo ilgo dėvė­
jimo. Ji prisimena, kaip jai patiko, kad jis nekreipia dėmesio į savo
drabužius. Ji žino, kokia švelni tų marškinėlių medžiaga.
— Gražiai parašyta, — sako jis kilstelėdamas laikraštį. — „Bran­
gusis Džonai, penkiasdešimt metų paskutinių meilės laiškų“. Kaip
matau, tu vėl tapai auksine gyvenimo būdo skilties mergaite.
— Šiuo metu — taip. Tiesą sakant, — kalba ji, — vieną laišką
sukūriau pati. Rašiau, ką pati būčiau sakiusi. Na, jei būčiau turėjusi
tokią galimybę.
Roris praleido jos žodžius pro ausis.
— Dženiferė tau leido pasinaudoti pirmuoju laišku.
— Anonimiškai. Taip. Ji nuostabi. Aš jai viską papasakojau, ir ji
buvo nuostabi.
Jo veidas ramus, giedras.
Ar girdėjai, ką aš tau pasakiau? — nebyliai klausia jo Elė.
— Manau, ji truputį sutriko, bet po viso to, kas nutiko, kažin ar
jai nors kiek rūpėjo tai, ką padariau.
— Vakar čia buvo atėjęs Amonis. Dabar jis visai kitas žmogus.
Nežinau, ko jis čia buvo. Manau, paprasčiausiai norėjo su kuo nors
pasikalbėti, — Roris linksi prisimindamas. —Jis vilkėjo naujus marš­
kinius ir buvo pasirišęs kaklaraištį. Ir dar buvo apsikirpęs.
Elė nusišypso nuo tokių jo žodžių.
Ruaridas tylėdamas pasirąžo susinėręs už galvos rankas.
— Padarei šaunų dalyką.
— Tikiuosi, — sako Elė. — Smagu žinoti, kad kažkas vis dėlto
sulaukė laimingos pabaigos.
Pro šalį praeina šuneliu vedinas senukas; jo nosies galas — rau­
donos vynuogės spalvos; visi trys sumurma sveikindamiesi. Kai Elė
pakelia akis, Ruaridas stovi nudūręs žvilgsnį. Ji žiūri svarstydama, ar
dabar jį mato paskutinį kartą. Atleisk, tyliai jam sako.

477
 — Pakviesčiau tave vidun, — prataria, — bet aš kraunuosi daik­
tus. Turiu daug ką nuveikti.
Ji pakelia ranką stengdamasi neparodyti nusivylimo. Elė pakyla
nuo stulpelio; kelnių medžiaga prikibusi prie grublėto plytų pavir­
šiaus; ji persimeta per petį krepšį; nebejaučia kojų.
— Tai... ar ko nors norėjai? Na, dar ko nors, o ne tik, žinai, su­
vaidinti laikraščių išnešiotoją.
Darosi šalta. Elė susikiša į kišenes rankas. Roris žiūri į ją kažin ko
laukdamas. Ji bijo prabilti. Jeigu jis pasakys „neM , ji pasijus sugniuž­
dyta; Elei baisu. Štai kodėl jai prireikė daug dienų, kol prisiruošė čia
ateiti. Bet ar ji turi ką prarasti? Juk daugiau jo niekada nepamatys.
Elė giliai įkvepia.
— Norėjau sužinoti... ar tu galėtum man parašyti.
— Tau parašyti?
— Kol keliausi. Ruaridai, aš susimoviau. Nieko negaliu tavęs
prašyti, bet aš tavęs pasiilgau. Tikrai tavęs pasiilgau. Man... man tik
norėtųsi galvoti, kad viskas buvo kitaip. Kad mes galėtume... — ji
neranda tinkamų žodžių, pasitrina nosį, — ... galėtume susirašinėti.
— Susirašinėti.
— Tik... tiek. Apie tai, ką veiki. Kaip tau sekasi. Kur esi, — šie
žodžiai jai skamba be galo kvailai.
Roris stovi susikišęs į kišenes rankas ir žiūri į gatvę. Jis neatsako.
Tyla ilga kaip gatvė.
— Šalvena, — galiausiai prataria.
Paširdžiuose nugula kažin kas didelis ir sunkus. Jų istorija baigta.
Jisjai nebeturi kopasakyti. Roris gręžiasi į duris tarsi atsiprašydamas.
— Išleisiu iš namų visą šilumą.
Jai sunku kalbėti. Elė patraukia pečiais ir išspaudžia šypseną,
kuri, ji įtaria, panašesnė į vypsnį. Nusigręžusi Elė vėl išgirsta jo balsą.
— Sakau, gal užeitum ir išvirtum man kavos. Na, kol rinksiuosi
kojines. Tiesą sakant, jei gerai prisimenu, tu man skolinga puodelį.
Vėl atsisukusi Elė pamato, kad Rorio veidas pasikeitė. Tikroji
šiluma dar neužplūdo, bet jau tikrai nujaučiama.

478
 — Gal galėtum permesti akimis Peru vizą, kad jau esi čia. Patik­
rintum, ar nėra klaidų.
Dabar ji ilgėliau žiūri į jį, nužvelgia kojinėtas pėdas, per ilgus,
kad būtų tvarkingi, rudus plaukus.
— Turbūt nenorėtum Patalaktos supainioti su Fujupatmar-
ka*, — sako ji.
Roris pakelia į dangų akis ir purto galvą. Stengdamasi neparodyti
kuo plačiausios šypsenos, Elė žengia vidun.

* Inkų miestai netoli Maču Pikču, Peru.

 Moyes, Jojo
Mo-4l Paskutinis mylimojo laiškas: [romanas] / Jojo Moyes; iš anglų kalbos vertė
Paulė Budraitė. — Kaunas: Jotema, [2014]. — 480 p.
ISBN 978-9955-13-422-0
Ligoninėje atgavusi sąmonę Dženiferė Stirling nieko neprisimena — nei tragiškos automo­
bilio avarijos, per kurią ji susižalojo, nei savo vyro; moteris net nesusivokia, kas esanti. Dženiferė
jaučiasi gyvenanti svetimą gyvenimą, kol netikėtai randa aistringą laišką, pasirašytą labai paprastai
— B.; laiške prašoma palikti savo vyrą.
Po kurio laiko tą patį paslaptingą laišką žurnalistė Elė aptinka redakcijos archyvuose. Ji pa­
meta galvą dėl perskaitytos istorijos ir viliasi, kad laiškas padės išgelbėti jos pačios žlungančią karjerą.
Kaip baigėsi anų įsimylėjėlių meilės istorija? Gal ir Elės sudėtingi meilės reikalai susiklostys sėkmin­
gai ir pavyks susigrąžinti savo gyvenimą?

UDK 821.111-31

Jojo Moyes

PASKUTINIS MYLIMOJO LAIŠKAS

Iš anglų kalbos vertė Paulė Budraitė

Redaktorė Renata Buinickienė
Viršelio dailininkė Vilūne Grigaitė
Viršelio nuotrauka iš unuw.shutterstock.com
Maketavo Elvyra Laipanova

SL 250. 30 sp. 1. Užsak. Nr. 14.33

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas
Tel. 8 37 337695, ei. p.: info@jotema.lt
www.jotema.lt
Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“, Vakarinis aplinkkelis 24, 48184 Kaunas
Ligoninėje atgavusi sąmonę Dženiferė Stirling nieko neprisi­
mena — nei tragiškos automobilio avarijos, per kurią ji ir
susižalojo, nei savo vyro; moteris net nesusivokia, kas esanti.
Dženiferė jaučiasi gyvenanti svetimą gyvenimą, kol netikėtai
randa aistringą laišką, pasirašytą labai paprastai — B; laiške
prašoma palikti savo vyrą.
Po kurio laiko tą patį paslaptingą laišką žurnalistė Elė aptinka
redakcijos archyvuose. Ji pameta galvą dėl perskaitytos istori­
jos ir viliasi, kad laiškas padės išgelbėti žlungančią karjerą.
,1

Kaip baigėsi anų įsimylėjėlių meilės istorija? Gal ir Elės

sudėtingi meilės reikalai susiklostys sėkmingai ir pavyks
susigrąžinti savo gyvenimą?

■»