Professional Documents
Culture Documents
Neabejotinas bestseleris.
SUNDAY EXPRESS
vienas
Jotema
U D K 821.111-31 Jojo Moyes
M o -4 1 T H E O N E PLŪS O N E
Penguin Books, London, 2014
DŽESĖ
7
darbo vietas. Papurčiusi pūkinį užvalkalą Džesė išgirdo pokštelėjimą,
panašų į pneumatinio ginklo šūvį. Tokius garsus lengvai atpažinda
vo, nes jų prisiklausydavo savo gyvenamajame kvartale. Tačiau drąsiai
galėjo lažintis iš pinigų, kad Bičfronte pneumatinių šautuvų niekas
neturėjo.
Jos žvilgsnį patraukė ant grindų tviskantis daikčiukas. Džesė pri
ėjo prie lango, pasilenkė ir smiliumi bei nykščiu suėmė deimantinį
auskarą. Iškėlė jį priešais šviesą ir patraukė link kitų durų, prie klū-
pomis vonią blizginančios Natalijos, kurios liemenėlės petnešėlę jau
rėmino tamsios prakaito gijos. Rytas buvo ilgas.
— Pažvelk.
Nata atsistojo skersakiuodama.
— Kas čia?
— Deimantas. Nusirito nuo paklodės.
— Vargu ar tikras. Žiūrėk, koks didelis.
Džesei sukiojant juvelyrinį dirbinį tarp pirštų, abi įdėmiai jį pa
tyrinėjo.
— Žinant, kiek pinigų jie turi, Liza Riter nenešiotų briliantų
imitacijos. Deimantai gali įpjauti stiklą, teisingai? — ji surizikavo aus
karu perbraukti lango pakraščiu.
— Puiki mintis, Džese. Tęsk, ką pradėjusi, kol iškris stiklas, — Na
talija atsitiesė, po čiaupu nuskalavo skudurėlį. — Svarbiausia, kur kitas?
Jiedvi iškratė patalynę, apieškojo palovį, kruopščiai panaršė rus
vai gelsvo, storo kilimo gelmes, ropodamos visomis keturiomis tarsi
žmogžudystės vietą šukuojantys policininkai. Galiausiai Džesė dirste
lėjo į savo rankinį laikrodį. Jos susižvalgė ir atsiduso.
Vienas auskaras. Iš esmės, pats baisiausias košmaras.
Antai ką joms pasitaikė aptikti, kai valė kitų žmonių namus:
• Dirbtinius dantis.
• Pasprukusią jūros kiaulytę.
• Seniai pamestą vestuvinį žiedą (už tai jos gavo šokoladi
nių saldainių dėžutę).
• Klifo Ričardo fotografiją su autografu (jokių saldainių;
savininkas išsigynė ką nors žinąs apie nuotrauką).
• Grynųjų. Ne smulkmę, o penkiasdešimtinių pilną žals
vai melsvą piniginę, užkritusią už komodos. Kai Dže-
sė ją atidavė klientei — poniai Linder, kuri vasarą tris
mėnesius nuomojosi ketvirtuoju numeriu pažymėtą
Bičfronto namą, — toji pažiūrėjo į radinį šiek tiek nu
stebusi. „Aš vis svarsčiau, kur ji prapuolė", — tarė ir
paslėpė piniginę kišenėje, įsimetė ją kuo ramiausiai, ta
rytum plaukų segtuką arba nuotolinio valdymo pultelį.
9
Džesė baigė rašyti ir popieriaus lapelį atsargiai prislėgė auskaru.
— Galimas daiktas, ponia Riter vieną išsaugojo. Ir turbūt apsi
džiaugs, kad radome kitą.
Natos veidą perkreipė grimasa, bylojanti, kad Džesė bando
įžvelgti šviesiąją branduolinės apokalipsės pusę.
— Jei mano lovoje gulėtų briliantas, dydžio sulig akies obuoliu,
tikrai jį pajusčiau, — Natalija nutrenkė nešvarius skalbinius už mie
gamojo durų. — Ką gi, kol keisiu vaikų patalynę, išsiurbk koridorių.
Jeigu greitai apsisuksime, pas Gordonus nusigausime prieš pusę vie
nuoliktos.
10
Džesei koridoriumi velkant dulkių siurblį, atsidarė paradinės du
rys. Į antrą aukštą atvilnijo ponios Riter balsas:
— Ten jūs, mergaitės?
Mergaitėmis ji vadino visas moteris, netgi pensininkes. „Šešta
dienio vakarą mieste kaip niekad puikiai pasilinksminau su mergai-
tėmisu, sakydavo šelmiškai vartydama akis. Arba: „Turėjau užsukti į
mergaičių pasakų namelį...“ Vis dėlto poniai Riter jos jautė prielanku
mą. Ji visada spinduliavo gerą nuotaiką, nešykštėjo pinigų. Ir niekuo
met su jomis nesielgė kaip su valytojomis.
Natalija ir Džesė apsimainė žvilgsniais. Rytas kaip reikiant užsi
tęsė, joms teko grandyti net dvi orkaites (kokie žmonės per atostogas
kepa kiaulieną?), o ponia Hamfri dažniausiai pavaišindavo laiptų lako
spalvos ir konsistencijos arbata.
Po dešimties minučių, kai abi įsitaisė prie apskrito virtuvės stalo,
Liza Riter jų pusėn pastūmė sausainių lėkštę.
— Nagi, užkrimskite. Jeigu gardėsius valgysite jūs, jie negalės su
gundyti manęs, — pasakė ir ties juosmeniu spustelėjo neegzistuojantį
riebalų sluoksnį.
Džesė su Natalija nuolat ginčydavosi spėliodamos, ar ji išvis kur
nors dirba. Ponia Riter buvo iš tų moterų, kurios plevendavo iščiusty
tose nenuspėjamo amžiaus — nuo keturiasdešimties iki šešiasdešim
ties su viršum metų — erdvėse. Plaukus dažydavosi kaštonine spalva,
šukuodavo juos švelniomis bangelėmis, tris kartus per savaitę žaisdavo
tenisą, su asmeniniu treneriu užsiimdavo pilatesu, maža to, kaip Na
talijai minėjo pažįstama iš čionykščio grožio salono, kas keturias savai
tes atlikdavo depiliavimo vašku procedūras, per kurias depiliuodavosi
kiekvieną kūno lopinėlį.
— Kaip laikosi tavo Martinas?
— Kol kas gyvas. Kiek man žinoma, — atsiliepė Džesė.
— Ak, taip, — ji linktelėjo. — Tu pasakojai. Ieško savęs, ar ne?
— Teisingai.
11
— Keista, kad iki šiol nerado. Juk ne mažas vaikas, — ponia Ri-
ter pritilo ir nusišypsojo Džesei tarsi sąmokslininkė. — Tavo mergytė
vis dar įsikniaubusi į matematikos vadovėlius?
— Kaip įprastai.
— O, tavo vaikai geri. Kai kurios iš vietinių motinų, garbės žo
dis, nė nenutuokia, ką veikia jų atžalos nuo aušros iki sutemų. Vieną
dieną Džeisonas Fišeris su bendrais kiaušiniais apmėtė Denio Grove-
rio langus. Kiaušiniais! — iš balso tono nebuvo aišku, kas ją labiau
sukrėtė — agresijos proveržis ar maisto švaistymas.
Vis pratrukdama juoktis Liza Riter įpusėjo porinti istoriją apie
savo manikiūrininkę ir nesuvaldomą jos šunytį, kai Natalija pakėlė
mobilųjį.
— Man prisiskambinti mėgino ponia Hamfri, — ji atsistūmė
nuo stalo. — Mums laikas keliauti.
Nuslydusi nuo kėdutės Natalija žengė į koridorių paimti dėžės su
valymo reikmenimis.
— Namas atrodo nuostabiai. Esu judviem labai dėkinga, — po
nia Riter kilstelėjo ranką ir susiglostė plaukus, trumpam nugrimzda
ma į savo mintis. — Tiesa, Džese, kol dar neišėjai, ar galėtum man
pagelbėti?
Didžiuma klientų žinojo, kad Džesė puikiai atlieka praktiško po
būdžio užduotis. Beveik kiekvieną dieną kas nors prašydavo šį tą nu
tinkuoti ir užglaistyti, ant sienos pakabinti paveikslą, atlikti darbelius,
kurie užtruks vos penkias minutes, kaip jie prisiekdavo. Džesė niekada
neatsisakydavo.
— Jeigu veiklos bus daug, greičiausiai teks ją pabaigti kitą kar
tą, — pareiškė. Ir tiktai už papildomą užmokestį, nebyliai pridūrė.
— O, ne, — tarė Liza Riter žengdama prie užpakalinių durų. —
Man tik reikia žmogaus, kuris įvilktų vidun lagaminą. Lėktuve pasi
tempiau nugarą, todėl būtų gerai, jei kas užneštų jį laipteliais.
— Lėktuve?
12
— Skridau į Maljorką paviešėti pas seserį. Dabar, kai vaikai stu
dijuoja universitete, galiu skirti laiko vien sau, ar ne? Nusprendžiau,
kad man nepakenktų kelių dienų pertraukėlė. Tad Saimoną, telaimina
jį Dievas, palikau vieną.
— Kada grįžote?
Ji sumišusi atsisuko į Džesę.
— Taigi pati matei! Ką tik!
Prireikė poros sekundžių, kol pavyko susigaudyti, kas čia atsi
tiko. Džesė pajuto, kaip išbąla jos veidas, bet ponia Riter, laimė, jau
traukė atgal į saulėkaitą.
13
drabužių su etiketėmis. Apie LenąTompson, kuri jau ketverius metus
stengėsi pastoti ir per mėnesį atlikdavo du nėštumo testus (sklido kal
bos, esą ji niekada nesiskiria su kompresinėmis pėdkelnėmis). Apie
poną Mičelą, gyvenantį didžiajame name už bažnyčios, per metus
uždirbantį šešiaženklę sumą (ant koridoriaus staliuko jis numesdavo
algalapius ir, Natalijos įsitikinimu, taip elgdavosi tyčia), arba jo dukrą,
vonios kambaryje vogčiomis traukiančią dūm ą ir ant palangės lygio
mis eilėmis išrikiuojančią nuorūkas.
Panorėjusi Džesė galėtų paminėti moteris, viešumoje atrodan
čias nepriekaištingai, idealiai susišukavusias, nusilakavusias nagus,
pasipurškusias brangiais kvepalais, bet nesigėdijančias ant grindų,
visiems prieš akis, nusviesti pridergtų apatinių kelnaičių; paauglius,
kurių suragėjusių rankšluosčių nesinorėjo kelti nepasičiupus žnyplių;
poreles, miegančias atskirose lovose — prašydamos laisvajame kam
baryje pakeisti užvalkalus ir paklodes žmonos guviai tvirtindavo, neva
„pastaruoju metu namuose lankosi gausybė svečių“; išvietes, kuriose
vertėtų parūpinti dujokaukių ir pakabinti apie cheminį pavojų įspė
jantį ženklą.
Visgi kartkartėmis Džesė rasdavo tokią malonią klientę kaip Liza
Riter, dulkių siurbliu išvalydavo jos grindis ir grįždavo namo prislėgta
visiškai nereikalingų žinių naštos.
14
— Kaip man patinka jūsų aukštakulniai, — kone sulaikiusi kva
pą prabilo ji.
— Išties, Natalija? Nusipirkau juos kelionėje. Stulbinamai pigiai.
— Ponia Riter viešėjo Ispanijoje, — pabrėžtinai ištarė greta su
stojusi Džesė. — Pasidarė pertraukėlę.
Natalija į ją žvilgtelėjo ir nusišypsojo. Potekstės nesuprato.
— Grįžo tik šįryt.
— Nuostabu, — švytėdama atsiliepė Nata.
Džesę apėmė stiprėjanti panika, tarsi nesulaikoma potvynio banga.
— Žinote, nunešiu jūsų daiktus viršun, — ji prasispraudė pro
ponią Riter.
— Ką tu, nebūtina!
— Nieko tokio, man nesunku.
Džesė pasvarstė, ar Liza Riter užfiksavo keistą jos veido išraišką.
Ji galėtų užlipti į antrą aukštą, tarė sau. Galėtų nulėkti į miegamąjį,
įsimesti auskarą į kišenę, įstumti Nataliją į furgoną, neleisdama jai nė
prasižioti, ir ponia Riter ničnieko nesužinotų. Vėliau abi pamąstytų,
ką daryti su deimantu.
Tačiau skuodžiant pro užpakalines duris kažkuri jos dalis jau nu
manė, kas bus toliau.
— Na, ar Džesė jums perdavė žinią?
Ji spėjo įveikti pusę laiptatakio. Pro atvirą langą kuo aiškiausiai
buvo girdėti Natalijos balsas.
— Mes radome vieną jūsų auskarą. Pagalvojome, kad kitą išsau
gojote.
— Auskarą? — paklausė ponia Riter.
— Su briliantu. Rodos, platinos aptaise. Nukrito nuo paklodės.
Jums pasisekė, kad to daikčiuko neįtraukė dulkių siurblys.
Trumpam stojo tyla.
Džesė užsimerkė ir sustingo ant laiptų maršo lūkuriuodama, kol
jos pusėn atsklis neišvengiamai nuskambėsiantys žodžiai.
15
*
16
tylos pauzės užkaukė plonu balseliu. Glėbyje du visiškai vienodus di
džiulius pirkinių krepšius laikanti motina stabtelėjo ir nerimaudama
pažvelgė į mažylį.
— Klausyk, tu girdėjai, ką ji sakė aną savaitę — esą veikiau nusi
kratytų savo kirpėja negu mumis.
— Negu „valytojomis44. Štai kur esmė. Jai nė motais, kas švarins
namus — mudvi, „Greitatvarkiai44 ar „Kambarinės su šluotomis44, —
Natalija papurtė galvą. — Ne-e. Nuo šiol Liza Riter žiūrės j mus kaip
į valytojas, kurios žino tiesą apie jos vyrą. Panašaus tipo moterims rūpi
tokie dalykai. Rūpi išsaugoti nepriekaištingą įvaizdį, ar ne?
Motina nuleido krepšius, pasilenkė ir kilstelėjo vaiką. Už poros
namų, nusprendęs pažiūrėti, kas ten šurmuliuoja, iš po variklio dang
čio galvą kyštelėjo Teris Blekstounas, kuris krapštėsi prie savo jau pu
santrų metų neveikiančio „Ford Focus44.
Džesė užsikėlė basas kojas ant prietaisų skydelio ir veidu įsikniau
bė į delnus.
— Velniai rautų. Kaip mes kompensuosime nuostolius, Nata?
Netekome geriausio darbo.
— Namas buvo švarutėlis. Porą kartų per savaitę paprasčiausiai
išblizgindavome kambarius, — Natalija nukreipė akis pro langą.
— Ji mokėdavo laiku.
— Ir įteikdavo dovanų.
Džesės galvoje vis šmėžavo deimanto vaizdas. Kodėl jos papras
čiausiai nenumojo ranka į auskarą? Jau verčiau kuri nors būtų jį nu
džiovusi.
— Ką gi, Liza Riter mūsų atsisakys. Nata, pakalbėkime kitomis
temomis. Prieš pamainą bare man negalima verkti.
— Ar Martis šią savaitę skambino?
— Neturėjau omeny tokios temos.
— Tai kaip?
Džesė atsiduso.
17
— Aha.
— Ar paaiškino, kodėl su tavimi nesusisiekė aną savaitę? — Na
talija nustūmė jos pėdas nuo prietaisų skydelio.
— Ne-e, — Džesė juto, kad ją varsto įdėmus kolegės žvilgs
nis. — Ir ne, pinigų nepervedė.
— Ak, susimildama. Užsiundyk jį Vaikų paramos agentūra. Kaip
tu išgyvensi? Jam derėtų atsiųsti grynųjų savo vaikams.
Jos įsitraukė į seną ginčą.
— Martis... vis dar jaučiasi prastai. Negaliu stipriau jo paspausti.
Jis vis dar niekur neįsidarbino.
— Bet dabar tau reikės papildomų pinigų. Kol rasi darbą tokia
me name kaip Lizos Riter valdos. Kaip einasi Nikiui?
— O, aš užsukau į Džeisono Fišerio namus ir pašnekėjau su jo
motina.
— Juokauji? Ji mirtinai mane gąsdina. Ir ką, pažadėjo liepsianti
sūnui palikti Nikį ramybėje?
— Daugmaž.
Natalija per du colius nukorę žandikaulius, neatplėšdama akių
nuo Džesės.
— Pareiškė taip mane prikulsianti, kad sveikos vietos nebeliks,
jei dar sykį pasirodysiu ant jos namų slenksčio. Mane ir mano... kaip
ten sakė?.. Mane ir mano „išsigimėlius vaikėzus", — Džesė veidrodė
lyje užmetė akį į savo plaukus ir surišo juos į uodegėlę. — A, tiesa, ir
pridūrė, atseit Džeisonas nė musės nenuskriaustų.
— Koks tipiškas elgesys.
— Nieko tokio. Kartu buvau nusivedusi Normaną. Laimė, prie
Fišerių tojotos jis pritriedė milžinišką krūvą, o aš netikėtai pamiršau,
kad kišenėje turiu maišelį.
Džesė vėl užsikėlė kojas.
Natalija antrąsyk jas nustūmė žemyn ir drėgna šluoste patrynė
viršutinę prietaisų skydo dalį.
18
— Ne, rimtai, Džese. Kiek metų prabėgo nuo tada, kai Martis
išvyko? Dveji? Tau laikas sėstis atgal į balną. Esi jauna. Juk amžinai
nelauksi, kol jis išspręs savo problemas, — nutaisiusi grimasą pabaigė
bičiulė.
— Sėstis atgal į balną. Žavinga.
— Tu į akį kritusi Lijamui Stabsui. Pabandyk su juo užmegzti ryšį.
— Užmegzti ryšį su Lijamu Stabsu lengvai gali bet kuri būtybė,
pripažinta kaip dviejų X chromosomų savininkė. — Džesė uždarė lan
gą. — Mieliau paskaitysiu knygą. Be to, vaikai jau užtektinai patyrė
sudėtingų permainų ir jiems mažiausiai reikia žaidimo „Susipažinkite
su naujuoju dėde“. Taigi, — ji pažiūrėjo į dangų ir suraukė šnerves. —
Paruošiu vakarienę, o vėliau turėsiu keliauti į aludę. Bet pirmiau dar
apskambinsiu klientus — galbūt kuris nors duos papildomo darbo.
Beje, kas ten žino, gal ponia Riter mūsų neatsisakys.
Natalija pravėrė savąjį langą ir laukan išpūtė ilgą dūm ų juostą.
— O taip, Dorote. Ir tada sulauksime pasiūlymo iškuopti Sma
ragdo miestą, ties kuriuo baigiasi Geltonų Plytų kelias.
19
— Prieš medžiagos kartojimą padariau pertrauką.
Ji pakėlė peleninę ir ištiesė Nikio pusėn.
— Ką aš tau sakiau?
— Liko nuo ano vakaro. Man niekaip nepavyko užmigti.
— Tik ne namuose.
Bartis dėl kvaišalų vartojimo nebuvo prasmės. Vietinėse apylin
kėse žolę rūkė visi. Jai dar pasisekė, kad Nikis ėmė plėšti dūmą tik nuo
penkiolikos metų.
— Tancė jau grįžo?
Džesė pasilenkė ir nuo grindų sugraibė kojines bei puodelius.
— Ne. Tiesa. Popiet skambino iš mokyklos.
— Dėl ko?
Jis pabarbeno per klaviatūrą, įvesdamas į kompiuterį kažkokius
duomenis, ir atsisuko.
— Nežinau. Dėl mokyklinių reikalų.
Kaip tik tada Džesė ją ir išvydo. Nužėrė juodai dažytų plaukų sruo
gą ir ties skruostikauliu aiškiai pamatė naują žymę. Nikis kaipmat atšlijo.
— Kaip jautiesi?
Patrūkčiojęs pečiais jis nusigręžė.
— Jie vėl prie tavęs lindo?
— Viskas gerai.
— Kodėl man nepaskambinai?
— Mano kortelės sąskaita tuščia, — Nikis atsilošė kėdėje ir pa
leido virtualią granatą. Ekrane išsprogo ugnies kamuolys. — Numeris
ant stalo. Jei klaus apie mane, penktadienį mokykloje buvau. Manęs
turbūt paprasčiausiai nepastebėjo, — jis užsimaukšlino ausines ir su
telkė dėmesį į ekraną.
20
Atvykęs berniukas elgėsi tyliai ir budriai, jis turėjo laibas, ištįsusias
galūnes ir vilko apetitą. Dela susidėjo su kita draugija, galiausiai din
go vidurinėje šalies dalyje, ten nulėkusi su vyru, pram intu Didžiuoju
Elu, kuris niekada nežiūrėdavo pašnekovui į akis ir savo milžiniškame
kumštyje it granatą nuolat gniauždavo „Tennents Extra“ alaus skar
dinę. Nikis buvo aptiktas miegantis vienoje iš mokyklos rūbinių, ir
sulaukusi antro socialinių darbuotojų skambučio Džesė pasakė, kad
vaikis gali apsistoti pas juos.
— Tik to tau ir trūko, — išrėžė Natalija. — Dar vienos burnos.
— Jis mano posūnis.
— Per ketverius metus judu matėtės vos porą sykių. Ir tau net
nėra dvidešimties.
— Na, mūsų laikais pilna įvairiausių šeimų. Pora tėvų ir pora
vaikų sudaro ne visas.
Vėliau ji kai kada paspėliodavo, ar tik sūnaus pasirodymas neta
po paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę ir privertusiu Martį
atsižadėti įsipareigojimų savo šeimai. Tačiau Nikis buvo geras vaikis,
nors ir slėpėsi po juodais it varnas plaukais, o akis ryškino tušu. Jis
maloniai elgėsi su Tance, šviesesnėmis savo gyvenimo dienomis kal
bėdavo, juokdavosi, protarpiais leisdavosi jos apkabinamas, ir Džesė
juo džiaugėsi, net jeigu kartais neatsigindavo pojūčio radusi dar vieną
žmogų, dėl kurio tekdavo nerimauti.
Džesė pasiėmė mobilųjį, išniro į užpakalinį kiemą ir giliai įkvėpė,
iš jaudulio jos skrandis ėmė veržtis į mazgą.
— Hmm... sveiki? Čia Džesika Tomas. Gavau žinutę, kad su ju
mis susisiekčiau.
Pauzė.
— Jeigu jums kilo klausimų dėl Nikio, aš patikrinau jo moky
mosi namuose tvarkaraštį. Pasak Nikio, jam leidžiama kartotis me
džiagą namie, ir aš galvojau, kad tokiu būdu moksleiviai...
— Ponia Tomas, skambinau jums dėl Tancės.
21
Ją įkalino panikos gniaužtai. Nudūrusi akis į numerį, Džesė įdė
miai perskaitė skaičius.
— Dėl Tancės? Ar... kas atsitiko?
— Atleiskite. Man derėjo iš karto pasakyti. Aš esu ponas Cvan-
garajus, Tancės matematikos mokytojas.
— O... — mintyse ji pamatė aukštą vyriškį pilka eilute. Ir laido
jimo paslaugų firmos biuro direktoriaus veidu.
— Norėjau į jus kreiptis, nes prieš kelias savaites labai įdomiai
pasikalbėjau su buvusiu kolega, kuris dirba Šventos Onos mokykloje.
— Šventos Onos? — Džesė susiraukė. — Šnekate apie privačią
vidurinę?
— Taip. Tenykščiai turi parengę stipendijų programą, skirtą ne
paprastai gabiems matematikai vaikams. Kaip žinote, mes jau įvardi
jome Tancę kaip gabią ir talentingą.
— Nes ji neblogai išmano matematiką.
— Geriau negu neblogai. Aną savaitę davėme jai testą. Nežinau,
ar mergaitė jums minėjo apie savo užduotis? Išsiunčiau jums laišką,
bet nesu tikras, kad jį skaitėte.
Džesė prisimerkusi pažvelgė į dangų. Pilkame fone ratais sklandė
ir pikiravo kirai. Iš radijo imtuvo skambančiai melodijai pritarė per du
kiemelius nutolęs Teris Blekstounas. Kaimynas garsėjo tuo, kad galėjo
padainuoti visą Rodo Stiuarto repertuarą, jei tik manydavo, jog niekas
jo nestebi.
— Šįryt mums atsiuntė rezultatus. Darbą ji atliko puikiai. Neiš
pasakytai gerai. Ponia Tomas, jeigu jūs neprieštarausite, jie norėtų pa
kviesti Tancę į pokalbį dėl finansuojamos vietos.
— Finansuojamos vietos, — lyg papūga nejučia pakartojo Džesė.
— Priimdama išskirtinių gabumų vaikus, Šventos Onos mokykla
atsisakys didelės mokesčio dalies. Kitaip tariant, mergaitė gaus aukš
čiausio lygio išsilavinimą. Ponia Tomas, jos matematiniai gebėjimai
įspūdingi. Mano įsitikinimu, jai pasitaikė nuostabi proga.
22
— Mokytis Šventos Onos vidurinėje? Bet... Tancė turės autobu
su važiuoti į kitą miesto galą. Įsigyti uniformą, mokymosi reikmenis,
ir... ir ji nieko ten nepažinos.
— O, draugų susiras. Tai smulkmenos. Luktelėkime ir pažiūrėki
me, ką mokykla pasiūlys. Jūsų Tancė nepaprastai talentinga, — ponas
Cvangarajus nutyko. Džesei neatsiliepus, jis tęsė tylesniu balsu: — Po
nia Tomas, matematiką dėstau beveik dvidešimt dvejus metus. Bet dar
nesu sutikęs vaiko, kuris matematikos sąvokas perprastų taip lengvai
kaip ji. Manau, Tancė pasiekusi per aukštą lygį, kad dar galėčiau ją ko
nors išmokyti. Algoritmai, tikimybės, pirminiai skaičiai...
— Gerai, gerai. Pone Cvangarajau, jūs visiškai mane supainiosi
te. Man užteks „gabios" ir „talentingos".
Jis prunkštelėjo.
— Palaikysime ryšį.
Džesė išjungė telefoną ir sudribo ant baltos plastikinės sodo kė
dės, stovinčios kieme nuo tų laikų, kai jie atsikraustė į namą, nūnai
apžėlusios plonu blizgančiu smaragdinių samanų sluoksniu. Įsistebei
lijo į tuštumą, žvilgsniu nuslydo pro lango užuolaidas, kurias Martis
visada laikė per ryškiomis, plastikinį raudoną triratį, kurio ji taip ir
neprisiruošė atsikratyti, artimiausių kaimynų nuorūkas, it konfeti iš
barstytas ant jos tako, sutrūnijusias tvoros lentas, pro kurias šuo vis
mėgindavo iškišti galvą. Nors Natalija jos optimizmą vadindavo aki
vaizdžiai neprotingu, Džesės akyse netikėtai susikaupė ašaros.
Kai tavo vaikų tėvas apleidžia šeimą, tenka ištverti aibę bjaurių
sunkumų: spręsti finansines problemas, slopinti dėl paliktų atžalų įsi-
plieskusį pyktį, taikstytis su tuo, kad dauguma vyrus turinčių draugių
dabar su tavim elgiasi kaip su potencialia sutuoktinių grobike. Bet
blogiausia — blogiau už amžinas, negailestingas, energiją siurbian
čias, velniškai sekinančias finansines kankynes ir pastangas išgyventi,
— kad po kojomis nebejaučiant žemės savarankiška tėvystė prilygsta
giliausiam vienatvės liūnui.
23
2
TANCĖ
24
Aplinkui nebuvo matyti mokytojų, šaukiančių pailsusiais balsais ir
mėginančių suginti į klases paauglius. Mergaitės netrumpino sijo
nų, šešis kartus sulenkdamos juosmenį, ir nešiaušė plaukų. Nė vienas
žmogus nerūkė. Dauguma nešiojo akinius. Motina švelniai suspaudė
jos delną. Tancė troško, kad ji nustotų taip nervintis.
— Čia gražu, mama, tiesa?
Ji palinkčiojo.
— Taip, — atsakymas nuskambėjo kaip cyptelėjimas.
— Ponas Cvangarajus man sakė, kad visi abiturientai, kurie mo
kėsi matematikos, laikė A arba A* lygio egzaminus. Neblogai, ar ne?
— Nuostabu.
Tancė patraukė mamą už rankos, kad jos greičiau nusigautų pas
direktorių.
— Kaip manai, ar Normanas ilgėsis manęs, kai kiauras dienas
leisiu šioje vietoje?
— Kiauras dienas?
— Šventos Onos mokykloje pamokos trunka iki šeštos. Antra
dieniais ir ketvirtadieniais rengiami matematikos klubo susitikimai,
kuriuose tikrai norėsiu dalyvauti.
— Tance.
Ji sustojo.
— Mama. Žiūrėk.
Kažkokia mergaitė vaikštinėdama skaitė knygą. Iš tiesų skaitė.
Nikis aiškino, kad Makarturo mokykloje tave primuštų, jeigu slankio-
tum po žaidimų aikštelę įbedęs akis į knygą. Ten reikėdavo jas slėpti
lyg cigaretes.
Motina žvilgtelėjo į dukrą. Atrodė be galo išvargusi. Kaip visada
pastaruoju laiku. Perkreipė lūpas nutaisydama vieną iš savo vypsnių,
kurie nė iš tolo nepriminė tikros šypsenos, ir jiedvi žengė į pastatą.
25
— Sveiki, ponia Tomas. Labas, Konstancija. Džiugu jus matyti.
Prisėskite.
Direktoriaus kabinete buvo aukštos lubos — baltos ir išdailin
tos it vestuvinis tortas, su plastikiniais, kas dvidešimt centimetrų bo
luojančiais rozečių ornamentais ir pusiaukelėje tarp kiekvienos poros
kyšančiais miniatiūriniais pumpurais. Kambarys buvo užgriozdintas
senais baldais, pro didžiulį erkerio langą jos matė vyriškį, po kriketo
aikštę stumdantį volą. Ant staliuko kažkas nuleido padėklą su kavos
puodeliu ir naminiais sausainiais. Tancė tik po kelių minučių susivo
kė, kad vaišės suruoštos joms.
— Galima vieną? — paklausė, ir direktorius stumtelėjo skanės
tus arčiau jos.
— Žinoma.
— Valgyk užsičiaupusi, — sumurmėjo mama.
Jie pasirodė neapsakomai gardūs. Akivaizdžiai kepti namuose. Iki
tėčiui išvykstant, mama irgi tokius kepdavo. Tancė pritūpė ant sofos
krašto ir pažvelgė į priešais sėdinčius du vyrus. Ūsuotasis šiepėsi it
medicinos seselė, pasirengusi tau sušvirkšti injekciją. Mama rankine
prislėgė kelius ir plaštaka uždengė Normano apkramtytą kampą. Jos
koja tirtėjo.
— Tai ponas Kruikšankas. Matematikos skyriaus vedėjas. Aš esu
ponas Deilis. Mokyklos direktoriumi dirbu pastaruosius dvejus metus.
Motina atsakė šypsniu ir paspaudė vyriškiams rankas. Tancei irgi
derėjo atkišti delną, bet dabar jos galvoje nepaliaujamai sukosi žodžiai
„matematikos skyriaus vedėjas". Ji pakėlė akis nuo sausainių.
— Jūs dėstote apie apskritimo stygas?
— Taip.
— O kaip tikimybių funkcijos?
— Ir apie jas.
Ponas Kruikšankas pasviro į priekį.
— Konstancija, mes peržiūrėjome tavo testų rezultatus. Mūsų
nuomone, kitąmet galėtum išlaikyti į brandos atestatą įtrauktą mate
26
matikos egzaminą, kad jis tau nestovėtų skersai kelio. Nes tave, ma
nau, labiau pradžiugintų A lygio problemos.
Ji įsmeigė žvilgsnį į mokytoją.
— Gal čia turite uždavinių?
— Gretimame kabinete. Norėsi juos pamatyti?
Išgirdusi klausimą Tancė nepatikėjo savo ausimis. Net ketino at
rėžti „Tai AIŠKU", kaip sakydavo Nikis. Bet po akimirkos tik kink
telėjo galva.
Ponas Deilis įteikė mamai kavos puodelį.
— Ponia Tomas, kalbėsiu be užuolankų. Jūs puikiai žinote apie
išskirtinius dukters gebėjimus. Su tokiais gabumais esame susidūrę tik
kartą, ir juos demonstravo mokinys, kuris vėliau Kembridžo Trejybės
koledže tapo moksliniu bendradarbiu.
Tancė sulinksėjo, nors nedegė noru bendradarbiauti su berniu
kais. Visi žinojo, kad matematiką geriau išmano mergaitės.
Direktorius nesiliovė dudenęs. Spėliodama, kiek sausainių įveik
tų, Tancė truputėlį išsiblaškė, todėl jos ausis tepasiekė:
— ... atrinktai nepaprastai talentingų mokinių grupei skyrė
me prieinamumo lygiateisiškumą užtikrinančias stipendijas, — ple-
ple-ple. — Vaikams, kurie turbūt neišgalėtų pasinaudoti mūsų tipo
mokyklos privalumais, jos leistų išnaudoti savo gabumus... — ple-
ple-ple. — Mes nekantraujame pamatyti, ką Konstancija įstengtų
nuveikti matematikos srityje, bet tuo pat metu norėtume, kad ji tin
kamai lavintųsi ir kitose moksleiviško gyvenimo sferose. Mūsų m o
kymo planai aprėpia tiek sportą, tiek muziką, — ple-ple-ple. — Į
matematiką linkę vaikai pagirtinai studijuoja ir užsienio kalbas... —
ple-ple-ple, — ... yra ir dramos būrelis — jis labai populiarus tarp
Konstancijos amžiaus mergaičių.
— Aš mėgstu tiktai matematiką, — atsiliepė ji. — Ir šunis.
— Na, šunų atžvilgiu nieko nepasiūlysime, tačiau progų siekti
matematikos aukštumų suteiksime su kaupu. Nors, manau, nustebsi
sužinojusi, kas dar gali tau patikti. Ar groji kokiais instrumentais?
27
Tancė krestelėjo galva.
— O kaip užsienio kalbos?
Kabinete akimirką įsitvyrojo tyla.
— Turi kitų pomėgių?
— Penktadieniais keliaujame paplaukioti, — atsakė mama.
— Neplaukiojom nuo tada, kai tėtis išėjo iš namų.
Mama nusišypsojo, bet kreivokai.
— Tu klysti.
— Ne, jei neskaitytume vieno karto. Gegužės tryliktąją. Bet da
bar penktadieniais tu dirbi.
Vypsnys pasidarė labai keistas, lyg ji nebūtų įstengusi nulaikyti
pakeltų lūpų kampučių.
Ponas Kruikšankas dingo iš kambario, tačiau netrukus grįžo ran
kose laikydamas užduočių lapus. Tancė įsikišo į burną paskutinį sau
sainio kąsnį, atsistojo ir atsisėdo greta jo. Mokytojas atnešė visą stirtą
medžiagos! Netgi naujos, kol kas nenagrinėtos!
Sklaidydama puslapius ir rodydama, ko mokėsi, o su kuo dar
nebuvo susipažinusi, Tancė girdėjo fone skambančius mamos bei di
rektoriaus balsus.
— Mes puikiai suvokiame, kad vaikus, kurie skatinami domėtis
tiktai viena mokslo kryptimi, gali užgriūti ir psichologinės, ir įvairios
kitos problemos... — ple-ple-ple. — Matematinius Konstancijos ga
bumus laikome dideliu privalumu, bet, jeigu mergaitė čia mokysis, jos
lavinimas...
Rodos, sunkumų neturėtų kilti. Tancė leido savo dėmesiui nu
krypti į užrašus. Lyg ir į atstatymo procesų teoriją.
— Taip, — tyliai patvirtino ponas Kruikšankas, lapą primygęs
pirštu. — Zinai, kokia keista savybe pasižymi atstatymo procesai? Kai
praėjus numatytam laiko tarpui įvertini jo atstatymo intervalo apim
tis, paaiškėja, kad šios dažniausiai pranoksta vidutinį atstatymo inter
valo dydį.
28
Ji žinojo!
— Todėl beždžionės ilgiau užtruktų, kol kompiuteriu surinktų
„Makbeto" tekstą?
— Teisingai, — mokytojas šyptelėjo. — Aš nebuvau tikras, ar
per pamokas tau dėstė atstatymo procesų teoriją.
— Ne, nedėstė. Bet ponas Cvangarajus sykį apie ją papasakojo,
o daugiau žinių radau internete. Man patiko palyginimai su beždžio
nėmis.
Ji peržvelgė kitus puslapius. Storą šūsnį. Skaitmenys jai sakytum
traukė giesmę. Netverdamos noru juos patyrinėti, smegenys kone gau
dė. Tancė suvokė privalanti lankyti šią mokyklą.
— Mama? — dažniausiai į suaugusiųjų pokalbius neįsiterpdavo,
bet šįkart iš susijaudinimo pamiršo mandagumo taisykles. — Ar galė
tume dalį medžiagos pasiimti?
Ponas Deilis atsisuko. Dėl gerų manierų stygiaus, regis, nepyko.
— Pone Kruikšankai, jūs turite kopijų?
— Imk šitas.
Jis atidavė viską! Štai taip, paprastai! Tancė įniko sklaidyti lapus.
Anapus durų atgijo skambutis, ir neilgai trukus, gurgždėdami žvy
ruotu taku, už kabineto lango nupėdino vaikai. Ji kilstelėjo galvą ir
užmetė akį į mokinius. Norėjo pažiūrėti, ar dar kas skaito knygas.
— Ir... kas toliau?
— Na, Konstancijai... Tancei... suteiktume stipendiją, — nuo
stalo direktorius pakėlė blizgantį aplanką. — Tai mūsų brošiūra ir
reikiamų dokum entų sąrašas. Padengtume devyniasdešimt procentų
mokesčių. Dosnesnės stipendijos mūsų mokykla dar niekam nesiūlė.
Įprastomis aplinkybėmis, atsižvelgdami į ilgą sąrašą kandidatų, kurie
viliasi pas mus įstoti, kompensuojame daugiausia pusę sumos. Naująją
stipendiją skiriame neįtikėtinai gabiems vaikams.
— Tokiems kaip man, — pasakė Tancė.
— Tokiems kaip tau.
29
Ponas Deilis jos link ištiesė indą su užkandžiais. Vietoj suvalgytų
gardėsių kažkokiu būdu atsirado naujų. Sv. Onos mokykla tikrai pati
šauniausia.
— Devyniasdešimt procentų, — tarė mama. Ir savąjį sausainį
padėjo ant lėkštutės.
— Jus, be abejo, vis tiek prislėgs nemaži finansiniai įsipareigoji
mai. Beje, nepamirškim uniformos, išlaidų kasdienėms kelionėms, už
papildomą veiklą, kuri ją galbūt sudomins, pavyzdžiui, už muzikos
pamokas arba mokyklines iškylas. Bet aš norėčiau atkreipti dėmesį,
kad jums pasitaikė nepaprasta proga, — direktorius palinko į prie
kį. — Tance, mes su džiaugsmu tave priimtume. Tavo matematikos
mokytojas tikina, esą dirbti su tavimi — vienas malonumas.
— Man patinka pamokos, — atsakė ji siekdama kito sausainu
ko. — Gausybei mano draugų jos kelia nuobodulį. Bet aš mieliau sė
džiu mokykloje negu namuose.
Visi nejaukiai prajuko.
— Ne dėl tavęs, mama, — pridūrė Tancė ir čiupo dar vieną ska
nėstą. — Tik tiek, kad ji užsivertusi darbais.
Jie nuščiuvo.
— Šiais laikais visiems mums tenka daug dirbti, — tylą nutraukė
ponas Kruikšankas.
— Ką gi, peno apmąstymams jums nestinga. Taip pat, žinoma,
ir klausimų. Kol šnekėsimės, išgerkite kavą, o tada aš pakviesiu vieną
iš mūsų mokinių, kad aprodytų likusią mokyklos dalį. Paskui judvi
pasitarsite.
30
sėdėdavo prie Nikio stalo stengdamasi nekreipti dėmesio į mažutį savo
atvaizdą ekrane, kuriame jos galva atrodydavo itin keistos formos.
Bet šiandien buvo ne sekmadienis.
Tancė užpakaliniame kiemelyje mėtė Normanui kamuoliuką.
Buvo tvirtai apsisprendusi, kad vieną dieną privers šunį nubėgti ir jį
atnešti. Kažkur skaitė, neva kartojant tuos pačius veiksmus keturiskart
padidėja galimybė išmokyti gyvūną vykdyti komandas. Tik abejojo, ar
Normanas moka skaičiuoti.
Kai tėtis paliko namus, ir mama vienuolika naktų iš eilės praleido
be miego baimindamasi, kad kiti šeimos nariai nebūtų nužudyti lovo
se, vos tik aplinkiniai sužinos, jog tėvo nebėra, jie apsilankė gyvūnų
prieglaudoje, kur ir susirado Normaną. Anot globos centro darbuoto
jų, nepaprastai švelniai besielgiantį su vaikais, fantastišką sargą. Mama
vis kartojo:
— Bet jis toks didelis.
— Ogis — papildoma atbaidymo priemonė, — džiugiai išsišiepę
aiškino gyvūnų globėjai. — Beje, ar minėjome, kad jis nepaprastai
švelniai elgiasi su vaikais?
Prabėgus porai metų, mama sykį pareiškė, kad Normanas tėra
milžiniškas maistą ėdantis ir triedžiantis agregatas. Jis slankiodavo po
namus, visur pridrabstydavo šerių ir įkandin savęs palikdavo klaikią
smarvę. Seilėdavosi ant pagalvių, per miegus kaukdavo ir ore mata
ruodavo didžiulėmis letenomis tarsi irdamasis vandenyje. Anot ma
mos, žmonės iš prieglaudos sakė tiesą: į namus nedrįstų lįsti jokie įsi
laužėliai, nes jie bijotų uždusti Normano bezdalais.
Jai atsibodo varyti šunį iš dukters kambario. Kai Tancė rytais pa
kirsdavo, Normanas visada drybsodavo išsikėtojęs per tris ketvirčius
lovos, apžėlusiomis kojomis slėgdamas čiužinį, priversdamas ją drebėti
po pūkinės antklodės krašteliu. Mama bambėdavo dėl šerių ir higie
nos, bet Tancė neimdavo į galvą. Juodu su Norm anu siejo ypatingas
ryšys. Ji buvo tikra, kad vieną dieną šuo parodys savo atsidavimą.
31
Nikis atsirado, jai sulaukus dvejų metų. Sykį Tancė vakare nuė
jo miegoti, o kai pabudo, laisvajame kambaryje išvydo atvykėlį, tada
mama pranešė, kad į namus atsikėlė jos brolis ir liks čia gyventi. Nors
abu buvo pusiau giminės, Tancė nenutuokė, ar juos sieja ypatingas ry
šys. Kartą paklausė, kokius, Nikio manymu, bendrus genus abu turi,
ir jis atsakė: „Nenormalų nevykėlio geną.“ Veikiausiai juokavo, bet
Tancė per menkai išmanė genetiką, kad galėtų patikrinti informaciją.
Kieme po lauko čiaupu plaunant rankas, jos link atvilnijo balsai,
sklindantys pro atvirą brolio langą.
— Sumokėjai už vandenį? — paklausė Nikis.
— Ne. Nebuvo laiko užsukti į paštą.
— Ant sąskaitos užrašyta „paskutinis priminimas".
— Žinau, kad paskutinis, — mama atkirto irzliu tonu, kuriuo
paprastai šnekėdavo apie pinigus. Stojo tyla. Prie jos kojų Normanas
nutrenkė kamuoliuką — glitų ir šleikštu. — Atleisk, Niki. Man... tik
knieti greičiau užbaigti tą pokalbį. Su tėvu bendrausi?
Tancė atsakymą žinojo. Nikis nebenorėjo bendrauti su tėčiu.
— Labas.
Ji žengė po langu ir sustingo kaip įkalta. Ausis pasiekė tėvelio
balsas.
— Viskas gerai? — jis, rodos, įsitempęs.
Galbūt išsigando, kad nutiko kas nors negero? Gal net sugrįš
namo, jeigu manys, kad Tancė susirgo leukemija? Kartą per televizorių
ji žiūrėjo filmą, kuriame mergaitės tėvai išsiskyrė, bet vėliau susitaikė,
kadangi dukra susirgo kraujo vėžiu. Tiesą sakant, pati netryško noru
sirgti leukemija, nes nuo adatų alpdavo, be to, auginosi visai gražius
plaukus.
— Taip, normaliai, — atsakė mama neužsimindama, kad Nikį
primušė.
— Kas atsitiko?
Pauzė.
— Tavo mama išdailino kambarius?
32
— Ką?
— Naujais tapetais.
— O. Sitais.
Močiutės būstas apklijuotas naujais tapetais? Tancė pasijuto keis
tai. Tėtis su senele gyveno name, kurio ji tikriausiai nebepažintų. Su
tėvu paskutinį kartą matėsi prieš 378 dienas. Su močiute prieš 433
dienas.
— Mudviem būtina aptarti Tancės mokslus.
— Kas yra — ji krečia išdaigas?
— Nieko panašaus, Marti. Šventos Onos mokykloje jai pasiūlė
stipendiją.
— Šventos Onos?
— Tenykščių manymu, ji neįtikėtinai gabi matematikai.
— Šventos Onos, — jis tarsi negalėjo patikėti savo ausimis. —
Hm m , aš žinojau, kad mergaitė protinga, bet...
Tėtis aiškiai apsidžiaugė. Tancė nugara prisispaudė prie sienos ir
pasistiebė, kad geriau girdėtų. Rasi, tėvelis grįš, jeigu ji ims lankyti Sv.
Onos vidurinę.
— Mūsų mažylė prašmatnioje mokykloje? — balsas atsidavė iš
didumu.
Tancė įsivaizdavo, kaip jis svarsto, ką papasakos aludėje. Kita
vertus, į barus vaikščioti negalėjo. Nes, kaip nuolat kartojo mamai,
pramogoms stokojo pinigų.
— Tai kokios bėdos?
— Na... stipendija didelė, bet visų išlaidų nekompensuoja.
— Apie ką tu šneki?
— Apie penkis šimtus svarų, kuriuos reikia pakloti už vieną se
mestrą. Uniformą. Ir penkių šimtų registracijos mokestį.
Tyla užsitęsė, ir Tancė netgi ėmė spėlioti, ar tik neužstrigo kom
piuteris.
— Mums paaiškino, esą po vienerių mokslo metų galėsime pra
šyti, kad dėl finansinių sunkumų mokestis būtų smarkiai sumažintas.
33
Kreipsimės į iždininko raštinę ar kokią kitą įstaigą, kuri skirs papil
domą stipendiją. Tačiau pirmiems metams iš esmės reikia sukrapštyti
beveik du tūkstančius.
Staiga tėtis nusijuokė. Iš tiesų nusijuokė.
— Vedžioji mane už nosies?
— Ne, anaiptol.
— Džese, iš kur man iškapstyti porą gabalų?
— Tik pagalvojau...
— Man nė nepavyko gauti nuolatinio darbo. Aplink niekas to
kio nesiūlo. Aš tik... tik dabar pradedu atsigauti. Nepyk, mažule, bet
nieko nebus.
— Gal pagelbėtų tavo mama? Ji veikiausiai turi santaupų. Nieko
prieš, jei su ja pakalbėčiau?
— Ne. Motina... išėjusi. Nenoriu, kad kaulytum iš jos pinigų. Jai
užtenka ir savų rūpesčių.
— Marti, aš nekauliju. Bet galbūt ji sutiktų padėti vieninteliams
savo anūkams.
— Jau ne vieninteliams. Elena pagimdė berniuką.
Tancė stovėjo nekrutėdama.
— Nežinojau, kad ji nėščia.
— Aha, ketinau tau pasakyti.
Taigi Tancė turėjo kūdikiško amžiaus pusbrolį, apie kurį išgirdo
pirmą sykį. Normanas susmuko šeimininkei prie kojų, pakėlė į ją di
deles rudas akis ir stenėdamas labai lėtai apsivertė — atrodė, lyg dryb
sojimas būtų prilygęs be galo sunkiam darbui. Jis stebeilijo į Tancę ir
laukė, kol ši pakasys pilvuką, bet mergaitės dėmesį buvo prikaustęs
pokalbis.
— O ką... ką, jei parduotume rolsroisą?
— Ne, jo atsisakyti negaliu. Ketinu vėl imtis vestuvių verslo.
— Automobilis kone dvejus metus rūdija mūsų garaže.
— Žinau. Aš atvyksiu ir jį išsivešiu. Tik kol kas neradau saugios
vietos, kur galėčiau jį laikyti.
34
Abiejų tonai įgavo dirglumo. Jų pokabiai dažnai taip baigdavosi.
Iš pradžių mama šnekėdavo maloniai, bet vėliau kažkas nutikdavo, ir
jiedu imdavo kalbėtis įsitempę, kapotais balsais. Tancė išgirdo, kaip
mama giliai įkvėpė.
— Marti, bent jau pagalvok apie tai, gerai? Mergaitė trokšta m o
kytis toje įstaigoje. Netveria noru. Kai matematikos mokytojas į ją
kreipėsi, Tancė visa nušvito. Tokios švytinčios jos nemačiau nuo tada...
— Kai palikau namus.
— Omeny turėjau kitką.
— Vadinasi, kaltė krenta vien tik man?
— Ne, ne vien tau, Marti. Bet aš neapsimetinėsiu, kad tavo išė
jimas vaikams buvo vieni juokai. Tancė nesuvokia, kodėl jos nelankai.
Nesuvokia, kodėl su tavimi beveik nebesusitinka.
— Džese, puikiai žinai, kad neįperku bilietų. Nėra reikalo ir vėl
manęs graužti. Aš sirgau.
— Žinau, kad sirgai.
— Ji gali pas mane paviešėti. Juk sakiau. Atsiųsk abu, kai prasidės
moksleivių atostogos.
— Neišdegs. Jie per maži be palydovo keliauti tokius didelius
atstumus. O man trūksta pinigų susimokėti už tris bilietus.
— Ir dėl to esu kaltas?
— Ak, dėl Dievo meilės!
Tancė nagais įsikirto į delnus. Normanas į ją tebespoksojo lūku
riuodamas.
— Marti, nenoriu su tavimi bartis, — mama prabilo tyliai ir
atsargiai lyg mokytoja, bandanti išaiškinti dalykus, kuriuos mokinys
privalėjo įsisavinti anksčiau. — Tik pamąstyk, gal kaip nors sugebė
tum įnešti savo indėlį. Permainos pakeistų Tancės gyvenimą. Jai nie
kada nereikėtų grumtis su sunkumais... kaip mums.
— Nebūtinai.
— Ką turi galvoje?
35
— Džese, tu nežiūri žinių? Baigusieji aukštuosius mokslus sėdi
be darbo. Jokio skirtumo, koks tavo išsilavinimas. Jai vis tiek teks ko
voti dėl duonos kąsnio, — kuriam laikui tėtis nutilo, paskui pratę
sė: — Ne. Lįsti į skolas nėra prasmės. Be abejo, žmonės iš tų mokyklų
tikins, kad jos nepaprastai geros, o Tancė nepaprastai gabi, prižadės
nuostabią ateitį, jei tik mergaitė lankys jų vidurinę, ir taip toliau, ir
panašiai. Jie visi taip suokia.
Mama neatsiliepė.
— Ne, ji prasimuš savaip, jeigu išties yra tokia protinga. Lankys
Makarturo mokyklą, kaip ir kiti vaikai.
— Kaip tie šunsnukiai, kurie nepaliaudami tik ir ieško būdų,
kaip išmarginti Nikiui veidą? Arba mergiotės, kurios užsitepa keturis
colius makiažo ir neina į kūno kultūros pamokas, nes bijo nusilaužti
nagą? Marti, ji ten nepritaps. Paprasčiausiai nepritaps.
— Dabar kalbi lyg snobė.
— Ne, kalbu kaip motina, pripažįstanti, kad jos duktė mažumėlę
skiriasi nuo aplinkinių. Ir turi lankyti mokyklą, vertinančią kitoniš
kumą.
— Atleisk, Džese, bet niekuo negaliu padėti, — rodos, tėtis išsi
blaškė, tarsi būtų mėginęs įsiklausyti į kokius tolimus garsus. — Man
jau reikia eti. Sekmadienį pasodink ją prie kompiuterio ir įjunk skaipą.
Ilgam pakibo tyla.
Tancė suskaičiavo iki keturiolikos.
Atsidarė durys ir nuskambėjo Nikio replika:
— Ką gi, šnektelėjote neblogai.
Ji pasilenkė ir galiausiai ėmė kasyti Normanui pilvą. Po akimir
kos užsimerkė, tad nepamatė ant jo užtiškusios ašaros.
— Ar pastaruoju metu pirkome loterijos bilietų?
— Ne.
Pauzė truko devynias sekundes. Tuomet tylą perskrodė aidintis
mamos balsas:
— Manau, laikas jų įsigyti.
36
3
EDAS
37
— Dina Liuis? — pasitikslino Ronanas.
— Mums reikia aiškumo. Ar suteikei jai kokių nors žinių apie
būsimą prekybą SFAX programine įranga?
— Ne. Galbūt. Ką visa tai reiškia?
— Apačioje tavo kabinetą naršo policininkai su dviem stuobriais
iš Finansinių paslaugų tarnybos. Jos brolis suimtas, nes įsigijo verty
binių popierių pasinaudojęs tavo perduota nevieša informacija apie
programinę įrangą, kurią rengiamės pateikti į rinką.
— Cha-cha-cha! Labai juokinga.
— Dina Liuis? Mūsiškė Dina Liuis? — kaip įprastai, kai jį apim
davo nerimas, Ronanas ėmė valytis akinių stiklus.
— Jūsiškė Dina Liuis?
— Ją pažinojome koledže.
— Nejaugi. Pirmąją prekybos dieną jos broliui priklausantis
ribotos rizikos fondas uždirbo du milijonus šešis šimtus tūkstančių
dolerių. Pati Dina Liuis į asmeninę sąskaitą atsidėjo šimtą devyniasde
šimt tūkstančių pelno, — tuodu nesijuokė.
— Jos brolio valdomas ribotos rizikos fondas?
— Taip, jo valdomas ribotos rizikos fondas.
— Aš nesuprantu, — tarė Ronanas. — Apie ką jūs šnekate?
— Paaiškinsiu išsamiau. Yra pokalbio telefonu įrašas, kaip Dina
Liuis praneša broliui, kad Edas esą jai papasakojo apie būsimą SFAX
platinimą. Anot merginos, Edas teigė, kad programa sukels furorą. Ir
žinote ką? Po dviejų dienų jos brolio fondas tapo vienu iš stambiausių
mūsų akcijų pirkėjų. Ką konkrečiai jai atskleidei?
Ronanas įsispigino į jį. Edas pasistengė sutelkti mintis. Gėdingai
garsiai nugurkė seiles. Kitoje biuro pusėje, iškišę nosis virš savo garde
lių pertvarų, jų pusėn spoksojo programos kūrėjai.
— Nieko, — jis sumirksėjo. — Nepamenu. Gal ką nors ir užsi
miniau. Čia gi ne valstybinė paslaptis.
— Velniai rautų, dar ir kokia valstybinė paslaptis. Tai nevieša in
38
formacija, kuria draudžiama naudotis, įsigyjant vertybinius popierius.
Ji sakė, kad įvardijai tikslias datas. Sakė, kad įmonė praturtės.
— Meluoja! Pliurpia niekus. Mes tik... palaikėme ryšius.
— Užsigeidei išdulkinti merginą, todėl pats ėmei pliurpti, kad
padarytum jai įspūdį?
— Nieko panašaus.
— Tu mylėjaisi su Dina Liuis?
Edas jautė svilinantį trumparegiškų Ronano akių žvilgsnį.
Sidnis atmetė aukštyn rankas ir pasisuko į vyriškį, stovintį jo už
nugaryje.
— Verčiau skambink savo advokatui.
— Kodėl aš turėčiau patekti į bėdą? Juk iš to nepasipelniau.
— Likus savaitei iki oficialios mūsų žinios apie SFAX sukūrimą
paskelbimo, Maiklo Liuiso ribotos rizikos fondas staiga investavo į
„Mayfly“ daugiau nei bet kas kitas.
— Nė nežinojau, kad jos brolis turi ribotos rizikos fondą.
Sidnis pažvelgė kitapus Edo. Veidai pranyko, ant savo rašomųjų
stalų staiga aptikę kažin ką įdomaus. Jis prabilo jau tylesniu balsu:
— Tau reikia eiti. Tave nori apklausti policijos nuovadoje.
— Ką? Beprotybė. Po dvidešimties minučių man pasitarimas. Į
jokią nuovadą neketinu važiuoti.
— Ir mes, be abejo, laikinai tave nušaliname nuo pareigų, iki kol
viską išsiaiškinsime.
Edas prunkštelėjo.
— Šaipaisi? Tu negali manęs atleisti. Įmonė mano, — pasisu
kęs nuo kostiumuotųjų, jis vėl sviedė kamuoliuką aukštyn ir sugavo.
Niekas nejudėjo iš vietos. — Aš niekur neisiu. Tai mūsų bendrovė.
Pasakyk jiems, Ronanai.
Jis pažiūrėjo į Ronaną, bet šis nusigręžė. Įsmeigė akis į Sidnį,
tačiau tas viso labo tik palingavo galva. Žvilgtelėjo į du uniformuotus
vyrus, stovinčius užnugaryje, greta jo sekretorės, delnu prisidengusios
39
burną, tada akis nudūrė į kiliminį taką, netrukus atvešiantį porelę iki
kabineto durų, ir kamuolėlis išslydęs iš rankos nukrito po kojomis.
40
Dina Liuis paniro į keistą prisiminimų nišą, atsiveriančią, kai per daug
įkaušdavai ir užsimanydavai kolegoms įrodyti, kad universitete mėga-
vaisi tam tikru socialiniu gyvenimu, ne tik trejus metus lindėjai prie
kompiuterio ekrano. „Ak... Dina Liuis“, apsimainydavo atodūsiais, į
lubas įbedę miglotus žvilgsnius, lyg matydami ją, lėtai plevenančią virš
galvų. Arba sykiais įvertindavo vieną kitą prie baro stoviniuojančią
merginą: „Zavutė. Bet ne Dina Liuis.“
Tačiau prieš tris mėnesius, praėjus pusmečiui nuo tada, kai jį pa
liko Lara, atimdama butą Romoje, priglausdama pusę akcijų paketo,
užgniauždama bet kokį išlikusį artimų santykių geismą, Dina per „Fa-
cebook“ parašė žinutę. Pranešė, kad porą metų gyveno Niujorke, bet
nūnai ketina grįžti ir esą mielai atgaivintų ryšius su senais bičiuliais iš
universiteto. Ar jis pamena Riną? O Semą? Ar pats apsistojęs netoliese,
ar rastų laiko su ja išgerti?
Ronanui naujienos Edas neatskleidė, ir dėl to jį svilino gėda.
Ronanas užsiėmęs naujos programos tobulinimu, tikino save. Bičiulis
užtruko, kol galiausiai atsikratė Dinai puoselėtų jausmų. Neseniai už
mezgė ryšį su mergina, kuri dirbo pelno nesiekiančiame sriubų resto
rane. Kam gaivinti senas emocijas? Atvirai kalbant, Edas tebeskendėjo
skyrybų sukeltos nevilties liūne. Į pasimatymus nevaikščiojo ištisą am
žinybę. Ir giliai širdyje troško, kad Dina Liuis pamatytų, kokiu žmo
gumi jis tapo, prieš metus pardavęs savo bendrovę.
Mat už pinigus, kaip pasirodė, galima nusisamdyti asmeninį tre
nerį. Ir įvaizdžio specialistus, kurie rūpintųsi tavo apranga, oda bei
šukuosena. Edas Nikolsas nebepriminė amą praradusio, „Mini“ vaira
vusio kompiuterių knibčiaus. Akivaizdžių finansinės gerovės požymių
nedemonstravo, bet puikiai žinojo, kad dabar, kai sulaukė trisdešimt
trejų, šie supo jį tarytum nematomi kvapai.
Jiedu susitiko Soho bare. Ji atsiprašė: Rina — ar prisimeni
Riną? — paskutinę minutę nusimuilino. Neseniai pagimdė kūdikį.
Taip sakydama Dina ironiškai pakėlė antakį. Semas irgi nesiteikė atei
ti, kaip jis suvokė gerokai vėliau. Apie Ronaną ji išvis nesiteiravo.
41
Edas negalėjo nuo jos atplėšti akių. Dina Liuis pernelyg nepasi
keitė, bet dabar ji atrodė dar geriau. Gražiai pakirpti tamsūs plaukai
šokčiojo virš pečių lyg šampūno reklamoje, iš skruostų pranyko jauna
tviško putlumo pėdsakai. Manieros buvo malonesnės, žmogiškesnės
už tas, kurias jis atsiminė. Matyt, iškeliavusios iš universiteto miestelio
kiek arčiau žemės nusileisdavo netgi ledinės panelės. Ji kvatojo iš visų
Edo juokelių. Kartkartėmis pažvairavęs jis pastebėdavo, kaip Dina
mirksi stebėdamasi, kad priešais sėdintis vyras nė trupučio nepanašus
į studijų laikų vaikiną. Veide šmėžuojanti nuostaba nuteikė maloniai.
Po kelių valandų jie atsisveikino. Kažkuri Edo dalelė apstulbo,
kai prabėgus dviem dienoms ji paskambino ir pasiūlė vėl susitikti. Šį
syk abu užsuko į naktinį klubą, kur smagiai pašoko, o kai ji pakeldavo
rankas aukštyn, jis turėjo sutelkti visas jėgas ir nuvyti šalin įsivaizdavi
mą, kaip parverčia Diną ant lovos. Po trečio ar ketvirto gėrimo ji pri
sipažino ką tik nutraukusi artimus ryšius su vienu žmogumi. Išsisky
rimas buvęs siaubingas, todėl artimiausiu metu rimtų santykių turbūt
nenorėtų megzti. Edas apsimetė tam pritariąs. Papasakojo, kaip Lara,
buvusi žmona, sakė, esą pirmąja jos meile visada liks darbas, tvirtino,
neva siekdama išsaugoti sveiką protą, privalanti tarti jam sudie.
— Skamba kiek teatrališkai, — pareiškė Dina.
— Lara italų kilmės. Ir dar aktorė. Todėl nuolat elgiasi melodra
matiškai.
— Elgdavosi, — patikslino ji, žvilgsniu varstydama Edo akis.
Pasiteiravo apie darbą — neslėpė susižavėjimo išgirdusi, ką jis nuveikė
savo įmonėje. — Technologijų srityje esu neišmanėlė, bet, regis, tavo
darbo rezultatai įspūdingi, — pagyvenusi svetur Dina nežymiai perė
mė amerikietišką tarseną. Jos koja prigludo prie Edo.
Jis mėgino paaiškinti, kuo užsiima. Šnekėdamas matė, kad Dina
atidžiai seka jo lūpas, ir tai kažin kodėl glumino. Išdėstė viską: apie
pirmąsias bandomąsias versijas, drauge su Ronanu kurtas miegamaja
me, programinės įrangos defektus, susitikimus su žiniasklaidos mag-
42
natu, kuris privačiu reaktyviniu lėktuvu nuskraidino abu į Teksasą ir
pratrūko keiksmais, kai jiedu atsisakė parduoti įmonę. Paporino ir
apie tą dieną, kai įmonė ėmė viešai platinti savo vertybinius popierius,
ir jis, įsitaisęs ant vonios krašto, telefono ekrane stebėdamas aukštyn
šaunančias akcijų kainas, įniko drebėti, nes suvokė, kaip artimiausiu
metu pasikeis gyvenimas.
— Maudaisi piniguose?
— Verčiuosi neblogai.
— Apibrėžk žodį „neblogai".
Edas suvokė esąs per plauką nuo ribos, kurią peržengęs ims graž
byliauti kaip tikras mulkis.
— Na... prieš skyrybas mano padėtis akivaizdžiai buvo geresnė...
bet ji ir dabar normali. Zinai, dėl pinigų neinu iš proto, — jis gūžte
lėjo pečiais. — Tiesiog mėgstu savo veiklą. Man patinka įmonė. Ir aš
džiaugiuosi, kai į galvą šauna mintys, suteikiančios naudos žmonėms.
— Betgi tu pardavei bendrovę.
— Ji tapo per didelė, ir man pasiūlė perleisti valdymą kitiems,
tada finansinius reikalus sutvarkys kostiumuoti tipai. Si verslo pusė
manęs niekada nedomino. Turiu daug akcijų, ir tiek, — Edas pažiū
rėjo į ją. — Tavo labai gražūs plaukai, — nė neįsivaizdavo, kodėl, po
galais, taip pasakė.
Sėdėdama taksi Dina Liuis jį pabučiavo. Liaunais pirštais ma
nikiūro išgražintais nagais atsuko jo veidą į save ir pabučiavo. Nuo
universiteto laikų prabėgo dvylika metų — per tą laiką Edas Nikolsas
trumpam vedė modelį/aktorę, kad ir kas ji būtų, — tačiau galvoje
niekaip netilo balselis: Mane bučiuoja Dina Liuis. Ir ji tuo neapsiri
bojo — aukštyn pasitempė sijonėlį, numodama ranka į vairuotoją,
liekna ilga koja slystelėjo ir prisispaudė virš jo kūno, bučiniais nusė-
jo veidą bei kaklą, ėmė glostyti marškiniais pridengtą krūtinę, kol jis
prarado amą, o glamonės išblaškė bet kokias mintis, ir, automobiliui
sustingus šalia jo buto, Edas teįstengė kažką neaiškiai, kimiai išveblen-
43
ti, nelaukdamas grąžos, nė nesivargindamas patikrinti, kokių kupiūrų
pluoštą įteikė taksistui.
Jiedu nuostabiai pasimylėjo. O, Viešpatie, kaip buvo gera. Dėl
Dievo meilės, ji elgėsi it pornografinių filmų aktorė. Prieš atsisveiki
nant su Lara, kelis mėnesius seksas priminė paslaugą, kurią žmona
malonėdavo padaryti, jei vyras vykdydavo tik jai vienai suprantamus
reikalavimus: jei skirdavo dėmesio, jei drauge praleisdavo užtektinai
laiko, jei nusivesdavo kur nors pavakarieniauti, jei įsisąmonindavo,
kaip užgavo Laros jausmus. Po fizinio suartėjimo kai kada tyliai nusi
gręždavo, tarytum jis būtų iškrėtęs kokią baisią niekšybę.
Į nuogą jo kūną žvelgiančios Dinos Liuis akis nutvieskė kažkokia
vidinė aistra. O, Dieve. Jėzau Kristau. Dina Liuis.
Vėliau tysodama lovoje ji užsirūkė.
— Pastaruoju metu prie cigarečių beveik nesiliečiu, bet da
bar... — Dina sukrizeno gerkliniu balsu.
— Aš ir pats galėčiau į jas įjunkti.
Baigusi rūkyti Dina taip fantastiškai pačiulpė, kad jis įtarė, jog
dūmą ėmė plėšti ir apačioje gyvenantys kaimynai.
Ji pernakvojo pas Edą ir ryte nenoriai išvažiavo namo. Šiokiadie
niais gyveno pas brolį Fulame, savaitgaliais keliaudavo į Bristolį, kur
buvo įsikūrę tėvai. Pirmąją savaitę kasdien brūkštelėdavo po elektro
ninį laišką ir tris kartus paskambino. Ronanui jis nieko nepasakojo.
Su Dina susirašinėjo įsitaisęs ant lovos, prieš save pasidėjęs nešiojamąjį
kompiuterį, viduryje milžiniškos pūkinės antklodės švytintį vandeny
ną, bet stengėsi apie ją per daug negalvoti. Mes tik kvailiojame, tikino
save. Nieko čia rimto. Vargu ar Ronanas kada nors su ja susidurs.
Maža to, jiedu su Dina neseniai pergyveno skaudžius išsiskyri
mus. Abu nutarė, kad į artimus santykius žiūri kaip tikri cinikai ir
mėgaujasi vienišių gyvenimu. Vieną vakarą Edas kiek išgėrė. Pasijuto
šiek tiek prislėgtas. Po trumputės dvejonės pauzės, trukusios trisde
šimt sekundžių, nusiuntė žinutę:
44
„Savaitgalį prasiblaškom mieste?“
„Negaliu", — sulaukė atsakymo.
„Kodėl?“
„Tuščios kišenės/4
Edas prisiminė, kaip jautėsi, kai tamsūs Dinos plaukai slydo jo
pirštais. Suvokė, kaip malonu galvoti ne apie Larą, o apie kitą žmogų.
Ir parašė:
„Aš statau. Atvyk. “
Ji atvažiavo penktadienio vakarą. Apsilankę keliuose vietiniuo
se baruose jie pasivaikščiojo prie upės, užkando aludėje. Dina įsikibo
jam į parankę, ir Edas, nejučia įsispoksojęs į jos pirštus, mintyse sušu
ko: Dina Liuis! Aš miegu su Dina Liuis! Ji buvo linksma ir sąmojinga.
Mokėjo taip šyptelėti, kad akimoju atsakydavai tuo pačiu. Be kita ko,
puiku mylėtis su moterimi, nejaučiant jokios kaltės ir nesibaiminant,
kad tau miegant ji gali nudžiauti piniginę.
Sekmadienį, po šaunios vakarienės ir didelio kiekio šampano,
abu grįžo į jo butą; Dina mūvėjo fantastiškas juodas šilkines kelnaites
ties šonais sumazgytais kaspinėliais, kuriuos atrišus apatiniai lėtai nu
slydo šlaunimis tarytum vandens raibuliai. Vėliau ji susisuko suktinę,
Edas taip pat užtraukė dūmą, nors dažniausiai nerūkydavo, pajuto
malonų galvos svaigulį ir į švelnias tamsias jos plaukų sruogas panar
dinęs pirštus nusprendė, kad gyvenimas visai smagus.
Staiga Dina prabilo:
— Apie mus pasakiau tėvams.
Kurį laiką jam sunkiai sekėsi suvokti žodžių prasmę.
— Tėvams?
— Tu nieko prieš? Man taip gera... jaustis lyg... na, žinai, lyg
būčiau vėl radusi savo vietą.
Edas nukreipė žvilgsnį į lubas, nejučia įsižiūrėjo į vieną tašką.
Nieko baisaus, pagalvojo. Daug kas su tėvais šneka apie savo santy
kius. Net jeigu šie užsimezgė vos prieš dvi savaites.
45
— Mane kankino depresija. Bet dabar esu... — Dina džiugiai
išsišiepė, — laiminga. Beprotiškai laiminga. Rytais atsibudusi mąstau
tik apie tave. Neabejoju, kad viskas bus gerai.
Keista, bet jo burna perdžiūvo. Ir Edas nemanė, kad dėl to kalta
vien tik suktinė.
— Depresija?
— Aš jau atsigavau. Mano senoliai elgėsi nuostabiai. Po pastaro
jo atkryčio nuvežė pas gydytoją ir šis davė tablečių. Jos tikrai padėjo.
Jei neklystu, vaistai slopino varžymąsi, bet niekas dėl to nesiskundė!
C H A -C H A - C H A -C H A -C H A !
46
— Tik nesisiūlyk paskolinti. Iš savo vaikino pinigų nė už ką ne
imčiau. Jie pernelyg komplikuotų santykius. Bet, jei atvirai, gyveni
mas virto košmaru.
Jos pavartotą žodį „vaikinas44 Edas pasistengė nuleisti negirdo
mis. Žvilgtelėjęs į Diną pamatė, kad apatinė jos lūpa virpa, ir nugurkė
seiles.
— Hmm... ar tu gerai jautiesi?
Ji nusišiepė per greitai, per plačiai.
— O taip! Tavo dėka mano savijauta puiki, — Dina pirštu per
braukė jam per krūtinę. — Bet kuriuo atveju, džiaugiausi sulaukusi
progos nebemąstyti apie rūpesčius. Kaip nuostabu vakarieniauti ža
vingose užeigose ir nespėlioti, ar įstengsiu susimokėti, — pridūrė ir
pabučiavo vieną jo spenelį.
Tąnakt ji miegojo vieną koją užmetusi ant Edo. Jis gulėjo ne
pajėgdamas sumerkti akių, apgailestaudamas, kad negali paskambinti
Ronanui.
47
skaičiui žmonių. Kartais taip įsijausdavo pliurpti, kad pamiršdavo val
gyti sučiaupta burna. Jo bute šlapindavosi atsidariusi vonios kambario
duris. Klausantis apimdavo jausmas, lyg tualete lengvintųsi į svečius
atklydusi kumelė.
Edas nesijautė tam pasirengęs. Si moteris tryško poreikiais. Elgėsi
pernelyg pakrikai. Joje visko buvo per daug. Jis geidė likti vienas savo
namuose. Troško tylos, įprastos tvarkos. Negalėjo patikėti, kad kadaise
jį slėgė vienatvė.
Vieną vakarą Edas tarstelėjo nenorintis mylėtis.
— Aš pavargęs.
— Guldau galvą, kad atgaivinčiau tave...
Dina įniko raustis po antklode, todėl ją teko patraukti aukštyn.
Sujudimą lydėjusios grumtynės kitomis aplinkybėmis veikiausiai būtų
atrodžiusios juokingos: ore kybanti jos galva baudėsi smigti apačion ir
lūpomis apžioti vyriškas genitalijas, jis savo ruožtu desperatiškai čiupo
Diną už pažastų.
— Ne, rimtai. Ne... ne dabar.
— Tuomet pasiglaustykime. Dabar žinau, kad trokšti manęs ne
tik dėl kūno! — ji apsivijo Edo ranką ir tarsi gyvūnėlis inkštelėjo iš
pasitenkinimo.
Edas Nikolsas gulėjo tamsoje plačiai atsimerkęs. Pasimatymams
ir santuokai su Lara paaukojo ketverius metus, bet per tą laiką užmir
šo, kaip mitriai vaizduotė geba pasukti žmogų 180 laipsnių kampu ir
geidžiamiausią paversti tokiu, iš kurio pinklių sprukdamas prireikus
nusigraužtum galūnę. Jis giliai įkvėpė.
— Dina... hmm... kitą savaitgalį išskrisiu tvarkyti reikalų.
— Į gražius kraštus?
— Hmm... į Ženevą.
— Ooo, ten labai gražu! Man pasislėpti tavo lagamine ir keliauti
be bilieto?
— Ką?
48
— Galėčiau tavęs laukti viešbučio kambaryje. Kai grįžtum iš su
sitikimų, išlyginčiau raukšles tavo veide.
Dina pirštu paglostė jam kaktą. Edas vos susivaldė nekrūptelėjęs.
— Ar ne? Kaip miela. Bet mano išvyka kitokio pobūdžio.
— Kaip tau pasisekė. Aš labai mėgstu keliauti. Jeigu nebūčiau
bankrutavusi, kaipmat sėsčiau į lėktuvą.
— Tikrai?
— Tai mano aistra. Dievinau laisvę, lėkdavau, kur tik užsimany
davau.
Dina persisvėrė, iškrapštė cigaretę iš pakelio ant naktinio staliuko
ir ją prisidegė.
— Vadinasi, norėtum vėl keliauti?
— Maučiau nedvejodama.
Jis trumpam susimąstė.
— Ar turi kokių vertybinių popierių?
Nusiridenusi nuo Edo ji atsirėmė į pagalvę.
— Šiek tiek. Jei neklystu, man juos paliko senelė. Šimtą kažko
kios statybinės organizacijos akcijų ir porą šimtų „Woolworths“ pre
kybos tinklo akcijų. Spekuliacijomis užsiimti per mažai.
Edas pavėluotai įsisąmonino, ką leptelėjo:
— Spekuliuoti nereikės.
— Kuo?
— Rinkai ketiname pasiūlyti naujieną. Po kelių savaičių. Ji pa
keis nusistovėjusias žaidimo taisykles.
— Naujieną?
— Nieko daugiau papasakoti negaliu. Bet tą produktą kūrėme
gana ilgai. Jis ženkliai pakels įmonės vertę. Už verslą atsakingi mūsų
žmonės eina dėl jo iš proto.
Dina nepratarė nė žodžio.
— Taip, taip, apie darbą beveik nekalbėdavome, bet netrukus
uždirbsime šūsnis pinigų.
49
Sprendžiant iš balso, ji neatrodė įtikinta.
— Siūlai paskutinius pinigus statyti už kažkokį gaminį, kurio aš
net pavadinimo nežinau?
— Tau nebūtina žinoti pavadinimą. Tik nusipirk mano įmonės
akcijų, — Edas apsivertė ant šono. — Klausyk, jei sukrapštysi kele
tą tūkstančių, garantuoju, kad po dviejų savaičių buvusiam vaikinui
grąžinsi visą skolą. Ir tapsi laisva! Galėsi daryti, ką panorėsi. Keliauti,
kur užsigeisi!
Ilgam stojo tyla.
— Štai kaip gauni pinigų, Edai Nikolsai? Nusitempi moteris į
lovą ir priverti jas už tūkstančius įsigyti tavo įmonės akcijų?
— Ne, aš...
Dina atsisuko, ir Edas suprato, kad ji šaiposi. Moters pirštas nu
slydo jo skruostu.
— Koks tu man geras. Mintis nuostabi. Deja, atliekamų tūks
tančių neturiu.
Žodžiai išsprūdo anksčiau, nei jis suvokė, ką sako:
— Aš tau paskolinsiu. Grąžinsi iš pelno. Jeigu jo negausi, ką gi...
pats būsiu kaltas, kad daviau nevykusį patarimą.
Ji prajuko, bet po akimirkos nutilo suvokusi, kad Edas nusiteikęs
rimtai.
— Iš tikrųjų dėl manęs taip padarytum?
— Atvirai? — jis patraukė pečiais. — Man penki gabalai nėra
labai didelė suma. — Sumokėčiau dešimt kartų daugiau, jei tik tavęs
atsikratyčiau.
Dina išplėtė akis.
— Eik tu sau! Su manimi dar niekas taip maloniai nesielgė.
— O... kažin.
Ryte, prieš jai iškeliaujant, Edas išrašė čekį. Dina veržėsi plaukus
segtuku ir stovėdama priešais koridoriaus veidrodį rodė sau grimasas.
Nuo jos sklido vos užuodžiamas obuolių kvapas.
50
— Neužpildyk čekio, — paprašė sumojusi, ką jis daro. — Už
mane viskuo pasirūpins brolis, kuris išmano tuos reikalus su vertybi
niais popieriais. Ką aš ten pirksiu?
— Juokauji?
— Nieko negaliu padaryti. Būdama šalia tavęs, nesugebu blai
viai mąstyti. — Dinos ranka slystelėjo apatiniais jo šortukais. — Kaip
įmanoma greičiau grąžinsiu tau skolą. Pažadu.
— Štai, — jis padavė vizitinę kortelę ir atšlijo per žingsnį. —
Čia įmonės pavadinimas. Nusipirk akcijų. Užtikrinu, jos tau pagelbės.
Neleisiu jaustis įspraustai į kampą!
Edas nutildė galvoje skambančius perspėjimus. Į buto sienas at
simušė dirbtinai pakilus jo balsas.
51
Bet nuo SFAX pasirodymo rinkoje praslinkus dviem savaitėms,
tądien, kai jis ilsėjosi kūrybiniame kambaryje ir tingiai mėtė porolo-
ninį kamuoliuką, o Ronanas svarstė, kaip geriausia pašalinti defektą
apmokėjimų programoje, per slenkstį žengė Sidnis, finansų skyriaus
direktorius, ir Edas ūmai susidūrė su gerokai rimtesnėmis bėdomis nei
tos, kurių gali pridaryti ant kaklo besikabinančios merginos.
— Edai?
-K ą?
Trumpa pauzė.
— Štai kaip atsiliepi į telefono skambutį? Rimtai? Kiek dar metų
praeis, kol išmoksi mandagiai bendrauti?
— Labas, Džemą, — išspaudęs atodūsį jis nuleido koją nuo lovos
ir atsisėdo.
— Žadėjai su manimi susisiekti. Prieš savaitę. Todėl nutariau...
na, žinai, kad tave prislėgė sunkus baldas ir nesugebi pajudėti iš vietos.
Jis apžvelgė miegamąjį. Nukreipė akis į užmestą ant kėdės švarką.
Paskui į laikrodį, rodantį penkiolika minučių po septintos. Pasitrynė
sprandą.
— Taip, taip. Iškilo šiokių tokių rūpesčių.
— Skambinau tau į darbą. Man pranešė, kad esi namuose. Sergi?
— Ne, tik... buvo veiklos.
— Kitaip tariant, rasi laiko atvykti ir pasimatyti su tėčiu?
Edas užsimerkė.
— Dabar esu užsiėmęs.
Džemos tylėjimas pasakė daugiau nei žodžiai. Jis įsivaizdavo sese
rį kietai sukandusią dantis, užvertusią akis į dangų.
— Tėvas tave kviečiasi. Jau ištisą amžinybę.
— Aš atvažiuosiu. Tik... dabar nesu mieste. Turiu sutvarkyti kelis
reikalus.
52
— Mums visiems tenka rūpintis kažkokiais reikalais. Paskam
bink jam, gerai? Net jei negali sėsti į vieną iš aštuoniolikos savo pra
bangių automobilių ir jo aplankyti. Bent jau surink telefono numerį.
Tėtį perkėlė į Viktorijos skyrių. Tenykščiai duos jam telefoną, jeigu tik
sulauks tavo skambučio.
— Gerai.
Užuot baigusi pokalbį, kaip jis tikėjosi, sesuo tyliai atsiduso:
— Edai, aš klaikiai pavargau. Viršininkai neleidžia atsiprašyti iš
darbo. Todėl lekiu ten kiekvieną savaitgalį. Mama vos laikosi. Man
labai labai praverstų šiokia tokia pagalba.
Jį pervėrė kaltės dūris. Džemą nebuvo bambeklė.
— Kaip minėjau, pasistengsiu apsilankyti.
— Taip tvirtinai aną savaitę. Klausyk, galėtum atvažiuoti per ke
turias valandas.
— Aš ne Londone.
— O kur?
Pro langą Edas nužvelgė tamsėjantį dangų.
— Pietinėje pakrantėje.
— Atostogauji?
— Ne... mano padėtis sudėtinga.
— Ji negali būti tokia sudėtinga. Juk neturi jokių įsipareigojimų.
— Aha. Ačiū, kad priminei.
— O, tik nereikia. Bendrovė priklauso tau. Taigi pats ir kuri tai
sykles, ar ne? Skirk sau porą papildomų savaičių atostogų. Tapk įmo
nės Kim Cen Unu. Diktatoriumi!
Vėl stojo tyla.
Prieš prabildamas Edas giliai įkvėpė.
— Aš ką nors sugalvosiu. Prisiekiu.
— Gerai. Ir paskambink mamai.
— Būtinai.
Po spragtelėjimo ryšys nutrūko.
53
Akimirką jis pažiopsojo į telefoną ir surinko savo advokato biuro
numerį. Reaguodamas į skambutį, kaipmat įsijungė atsakiklis.
Bylą tiriantys pareigūnai iškratė kiekvieną jo buto stalčių. Kitaip
nei filmuose, ant grindų nieko nemėtė, dirbo metodiškai, tikrindami,
kas slypi tarp marškinių klosčių, naršydami kiekvieną failą. Paėmė abu
nešiojamuosius kompiuterius, atmintines ir du mobiliuosius. Liepė pa
sirašyti daiktų konfiskavimo dokumentus, lyg būtų darę jam paslaugą.
— Dink iš miesto, Edai, — paragino advokatas. — Pranyk ir
pasistenk negalvoti apie incidentą. Jei tau reikės grįžti, aš pakviesiu.
Policininkai apieškojo ir šituos namus. Čia buvo tiek mažai daik
tų, kad atliko kratą greičiau nei per valandą.
Edas pasidairė po vasarnamio miegamąjį, užmetė akį į šiugždantį
belgišką lininį užvalkalą, į kurį valytojos ryte įvilko antklodę, ir stal
čius su atsarginiais džinsais, kelnėmis, kojinėmis, trumparankoviais
marškinėliais.
— Dink iš miesto, — paliepė Sidnis. — Jei žinios pasklis, tu
suknisi mūsų akcijų kainą.
Ronanas su juo nesišnekėjo nuo tos dienos, kai biure apsilankė
policija.
Jis įsispigino į mobilųjį. Nenutuokė, su kokiu žmogumi, išskyrus
Džemą, būtų įmanoma pasikalbėti neaiškinant, kas nutiko. Visi pažįs
tami dirbo informacinių technologijų srityje, bet nė nežinia, kuriuos,
neskaitant Ronano, galima vadinti tikrais draugais. Edo žvilgsnis smi
go į sieną. Jis prisiminė, kaip pastarąją savaitę keturis sykius vyko į
Londoną ir atgal, nes praradęs darbą nenumanė, ką veikti. Prisiminė
aną vakarą, kai perpykęs ant Dinos Liuis ir Sidnio, nesuprasdamas,
kaip jo gyvenimas atsidūrė tokiame mėšle, sviedė į sieną pilnutėlį bal
tojo vyno butelį. Apmąstė tikimybę, kad įniršio priepuolis pasikartos,
jeigu jis ir toliau tūnos vienas.
Kitos išeities nebuvo. Eidamas prie durų, vedančių į galinį kie
mą, Edas įsispraudė į striukę, nuo bufeto čiupo raktų karulį ir nėręs
laukan nudrožė prie automobilio.
54
4
DŽESĖ
Tancė visada šiek tiek skyrėsi nuo aplinkinių. Būdama vos me
tukų išrikiuodavo kubelius lygiomis voromis arba tam tikrais raštais,
tuomet pašalindavo vieną ar porą, taip keisdama jų gretų formą. Dėl
skaitmenų galvą pametė sulaukusi dvejų. Dar iki pradėdama lankyti
mokyklą vartydavo knygas, pilnas matematinių uždavinių, pažerdavo
įvairių klausimų, tarkim: „Kodėl skaičius vienas rašomas kaip 1, o ne
2?“, arba sakydavo Džesei, kad daugyba „tėra kitoks sudėties meto
das". Šešerių gebėdavo paaiškinti „mozaikos" reikšmę.
Marčiui tai nepatiko. Dėl dukters susidomėjimo jis jausdavosi
nesmagiai. Tačiau vyrui nejauku būdavo dėl bet kokių „neįprastų" da
lykų. O Tancė tik džiūgaudavo sėdėdama prie stalo ir narpliodama už
duotis, kurių artimieji nė iš tolo nepajėgė suprasti. Tais retais atvejais,
kai atvykdavo į svečius, Marčio motina ją vadindavo kalike. Moters
tonas bylodavo, kad taip stropiai gilintis į mokslus nederėtų.
— Na, ką darysi?
— Kol kas nėra nieko, ko galėčiau imtis.
— Kažkaip keistai viskas atrodytų, jeigu ji įsisuktų tarp vaikių iš
privačios mokyklos, ar ne?
— Nežinau. Taip. Bet čia būtų mūsų problema. Ne jos.
— O jeigu dukra nutols nuo tavęs? Jei prisidės prie snobų ir ims
gėdytis savo kilmės?
-K ą?
55
— Tik sakau, kad gali supainioti jos gyvenimą. Kas, jei Tancė
pamirš, iš kur yra kilusi?
Džesė atsigręžė į vairuojančią Nataliją.
— Nata, ji nuo mažų dienų gyvena sumautame nevykėlių kvar
tale. Aš tik apsidžiaugčiau, jeigu ją anksti užkluptų Alzheimerio liga.
Kai Džesė išklojo apie pokalbį dėl mokslų, Natalija ėmė elgtis
keistokai. Lyg naujiena būtų ją įžeidusi. Visą rytą pliurpė, kaip jos
atžaloms patinka valstybinė mokymo įstaiga, kokia ji laiminga, kad
vaikai auga „normalūsu, kaip sunku jaunikliams būti „kitokiems44.
Tiesą sakant, mąstė Džesė, iš Sv. Onos mokyklos dukra grįžo
trykšdama džiugesiu, kokio nerodė jau daugelį mėnesių. Matematikos
srityje ji pasiekė šimtaprocentinį rezultatą, iš neverbalinių intelektinių
gebėjimų patikrinimo gavo 99 procentų įvertinimą. (Dėl trūkstamo
vieno nuošimčio netgi suirzo.) Paskambinęs ponas Cvangarajus pra
nešė, esą, galima daiktas, pavyktų rasti alternatyvių finansavimo šal
tinių. Čia tik smulkmenos, tikino mokytojas, bet, Džesės manymu,
pinigus smulkmenomis laikydavo žmonės, kuriems dėl jų netekdavo
sukti galvos.
— Ir, žinai, ji privalės dėvėti ponišką uniformą, — pridūrė Nata
lija, sustabdžiusi furgoną Bičfronte.
— Ne, neprivalės, — dirgliai atkirto Džesė.
— Vaikai ims erzinti Tancę, jeigu ji nebus tokia kaip kiti.
— Poniškos uniformos ji nevilkės, nes, po velnių, niekur nesi
keis. Aš niekaip neįstengsiu išleisti jos į Šventos Onos mokyklą. Aišku?
Džesė šoko laukan, užtrenkė automobilio dureles ir nužygiavo
pirma, kad nereikėtų klausytis Natos.
Bičfrontą kempingu vadindavo tik vietiniai; statybų vykdytojai jį
titulavo „svajonių kurortu44. Nes, priešingai nei Si Braito kempingas,
įrengtas ant kalvos, kur chaotiškai grūdosi vėjo nučaižyti kilnojamieji
nameliai ir per sezoną iškylančios palapinės, Bičfronte viešpatavo ar
chitektų suprojektuotos „gyvenamosios erdvės44, kurias supo iščiustyti
56
takeliai, poilsiautojų namukai ir prižiūrimi miškingų teritorijų plotai.
Apylinkėse buvo ir spa centras, kelios teniso aikštės, milžiniškas ba
seinų kompleksas — vietiniams visgi nebuvo leista juo naudotis, —
saujelė pernelyg prabangių butikų ir nedidelis prekybos centras, kad
atostogautojai nesileistų į žygius po vargingesnes, labiau nušiurusias
miesto dalis.
Antradieniais, ketvirtadieniais ir penktadieniais „Benson & To
mas" valydavo du prie užmiesčio klubo pastato nuomojamus kotedžus
su trimis miegamaisiais, tada tvarkydavo naujesnius būstus: ant krei
dinės uolos suręstus modernius namus stikliniais fasadais, pro kuriuos
atsiverdavo vaizdas į jūrą.
Pono Nikolso „Audi" nuolat stovėdavo ant įvažos tako, ir nė vie
na jų nematė, kad automobilis nors kartą būtų pajudėjęs iš vietos. Sykį
čia lankėsi jo seserimi prisistačiusi moteris su dviem mažais vaikais
ir pablyškusiu niauriaveidžiu vyru (ketvertas paliko būstą nepriekaiš
tingai švarų). Pats šeimininkas atvykdavo retai ir nesinaudodavo nei
virtuve, nei skalbimo mašina, bent jau to nedarė ištisus metus, nuo
tada, kai jos čia ėmė tvarkyti. Džesė užsidirbdavo priedą, skalbdama ir
lygindama rankšluosčius bei patalynę, skirtus pono Nikolso svečiams,
kurie niekada neatvažiuodavo.
Namas atrodė milžiniškas, nuo pilkai melsvų plytelių grindų skli
do aidas, bendruosiuose kambariuose driekėsi jūržolių pluošto kilimi
nės dangos platybės, sienose buvo įmontuota brangi garso aparatūra.
Pro stiklinį fasadą galėjai įžiūrėti nutįsusį mėlyną horizonto puslankį.
Bet nuotraukos niekur nekabojo, ir joms nepavyko aptikti jokių pono
Nikolso pėdsakų. Pasak Natalijos, net ir įsikūręs kotedže savininkas,
regis, apsieidavo be patogumų. Tiesa, moterys kai kada viešėdavo —
kartą Nata vonios kambaryje rado lūpdažį, o pernai iš palovio ištraukė
nėriniuotas, miniatiūrines kelnaites („La Peria") ir viršutinę bikinio
dalį, bet kitų užuominų, suteikiančių daugiau informacijos apie namo
šeimininką, jos beveik neaptiko.
57
Džesė nedažnai lygindavo savo ir klientų būstus (nuo tokių m in
čių galima išprotėti), bet dabar, kai pagalvojo apie namus, kuriuose
pati gyveno, apie girgždantį siaurą laiptatakį ir apspurusius tapetus,
ją netikėtai persmelkė erdvės ilgesys. Sitam žmogui niekada nereikėjo
antrame aukšte tvirtinti drabužių kabyklos, jis niekada nestokojo vie
tos knygų lentynoms. Ir niekada nesijaudino, ar įstengs sukrapštyti
pinigų registracijos mokesčiui.
— Jis čia, — pašnibždomis tarė Natalija.
Uždarant laukujės duris, koridoriuje nugriaudėjo vyriškas balsas;
vaidingas skambus tonas liudijo, kad jis su kažin kuo ginčijasi, vei
kiausiai kalba telefonu. Natalija grįžtelėjo į Džesę, perkreipė veidą ir
lėtai patraukė pirmyn.
— Valytojos! — šūktelėjo.
Ponas Nikolsas neatsiliepė, bet šūksnį turbūt išgirdo.
Kol jos kuopė virtuvę (jis pasinaudojo vienu puodeliu, o šiukšlių
dėžėje gulėjo dvi tuščios išsineštinio maisto dėžutės), kivirčas nenu-
tyko. Kampe prie šaldytuvo žioravo stiklo duženos, smulkutės žalios
šukės, tarsi kažkas būtų surinkęs stambesnes, bet nekvaršinęs galvos
dėl likusių. Sienas margino vyno dėmės. Džesė rūpestingai jas nuplo
vė. Patalpa atsidavė alaus daryklos kvapais. Jis taip ir nesiliovė baręsis.
Dėl kiek privertų, per toli esančių kambario durų ji nesuprato, apie ką
kalba, tačiau net iš slopių garsų suvokė, kad namo šeimininkas puolęs
į neviltį. Jiedvi su Natalija darbavosi tylėdamos, tik retsykiais pašnibž
dėtomis apsimainydavo replikomis, mėgindamos apsimesti, kad nieko
negirdi.
Kai baigė švarinti virtuvę, Natalija nužingsniavo į svetainę. Dže
sė perėjo koridorių, išblizgino pirmo aukšto tualetą, paskui užsuko į
valgomąjį, kuriame dunksojo niekieno nepaliestas balintas ąžuolinis
stalas ir prie jo idealiai priderintos kėdės. Ji minkštu skudurėliu nu
braukė dulkes nuo paveikslų rėmų, keletą pakreipė per porą centimet
rų, idant namo šeimininkas matytų, kad jie nuvalyti. Terasoje išvydo
58
tuščią „Jack Daniels44viskio butelį su stiklu; žengusi į lauką paėmė abu
ir parnešė vidun.
Plaunant stiklą, jos mintys nukrypo prie Nikio, vakar iš mokyk
los grįžusio įpjauta ausimi ir žemėtais kelnių keliais. Jis nesileido į
kalbas apie incidentą. Mieliau bendravo su žmonėmis, pasislėpusiais
kitapus ekrano, berniokais, su kuriais Džesei nebuvo lemta susipa
žinti, kuriuos Nikis vadino RIE2A SU ir te r m -n -a to r iu m i, kurie sma
gindavosi šaudydami ir skersdami vieni kitus. Kas galėtų jį kaltinti?
Realus Nikio gyvenimas priminė tikrą karo zoną.
Džesė prisiminė, kaip atrodė Tancė šnekėdama su matematikos
mokytoju. Po susitikimo su mokyklos direktoriumi Džesė gulėdavo
lovoje ir nepaliaudama skaičiuodavo, nors savo atimties ir sudėties
metodais tikrai būtų prajuokinusi dukrą. Stipendija niekaip neiškrito
jai iš galvos, {strigo smegenyse lyg dantų krapštukas, ir nerasdama sau
vietos Džesė apsvarstė įvairiausius būdus, kaip iš finansinio kurmia
rausio suversti šlamančiųjų kalnus. Ji mintyse pardavė savo mantą.
Apmąstė kiekvieną žmogų, galintį paskolinti grynųjų ir neprašyti jų
grąžinti artimiausiu metu. Įvertino labiausiai ir mažiausiai tikėtinas
kandidatūras — motiną, tetą Nelę iš Dorseto, į pensiją išėjusią, Tancės
gabumus nuolat gyrusią mokytoją, kurios namus ji valydavo, — visgi
puikiai žinojo, kad iš jų geriausiu atveju išmelstų po penkiasdešimt
svarų, duoti dešimt kartų daugiau niekas neįstengtų. Nė vienas pažįs
tamas net neturėjo tokių pinigų.
Paskolą suteiktų nebent lupikautojai, ratais slankiojantys aplink
rajoną ir nuo aplinkinių slepiantys keturženkles savo palūkanų nor
mas. Jai teko regėti kaimynus, gavusius pinigų iš kreditorių, kurie su
žybčioję skvarbiomis akimis pristodavo prie nelaimėlių tarytum ore
pakibę, lūkuriuojantys maitvanagiai. Todėl nenuostabu, kad Džesės
galvoje kartkartėmis vis nuskambėdavo Marčio žodžiai. Nejau nemo
kama Makarturo vidurinė iš tikrųjų tokia prasta? Ten irgi pasitaikyda
vo neblogus mokymosi rezultatus rodančių moksleivių. Nėra jokios
59
priežasties, kodėl Tancė negalėtų priklausyti jų ratui, jei tik nesiveltų į
konfliktus su ramybės drumstėjais.
Tačiau nepaneigiama tiesa užkirto kelią tartum mūro siena. Šiaip
ar taip, dukrai teks pasakyti, kad reikiamų pinigų surinkti nepavyks.
Džesė Tomas, visuomet išsisukanti iš keblių padėčių ir abiem vaikams
nuo jaunų dienų kartojanti, esą viskas bus gerai, šįkart rasti išeities
nesugebėjo.
Ji sutvarkė valgomąjį, kuriame gyvenime dar niekas nebuvo pie
tavęs, ir kažkokia tolima sąmonės kertele užfiksavo, kad skardžios kal
bos nuslopo. Ponas Nikolsas, regis, pagaliau liovėsi šnekėti telefonu.
Džesė išsiurbė koridorių, krūptelėjo, į blauzdą atsitrenkus dulkių siur
bliui, ir subarbeno į duris norėdama pasiteirauti, ar valyti kabinetą.
Trumpam įsitvyrojo tyla, paskui, kai ji pabeldė antrąkart, būsto savi
ninkas netikėtai užrėkė:
— Taip, Sidni, aš puikiai žinau! Minėjai penkiolika kartų, bet tai
nereiškia...
Trauktis buvo per vėlu: ji pravėrė duris. Jau žiojosi atsiprašyti,
bet vyriškis paprasčiausiai pažvairavo į Džesę, statmenai iškėlė delną
lyg įsakydamas šuniui: „Nejudėti", pasviro į priekį ir užtrenkė duris jai
priešais veidą. Garsas aidu nuvilnijo per visą kotedžą.
Ji sustingo priblokšta, iš gėdos pašiurpusia oda.
— Ką aš tau sakiau, — neilgai trukus pratarė Natalija stebėdama,
kaip Džesė tūžmingai gremžia prie svečių miegamojo prijungtą vonios
kambarį. — Privačios vidurinės neišmoko mandagaus elgesio.
60
žiūrėti į pirštų atspaudais išterliotus čiaupus arba rankenas. Kai kada
jos užtrukdavo papildomas dešimt minučių, kol pagaliau išeidavo iš
išvalyto namo.
— Pone Nikolsai, mes jau eisime.
Kotedžo šeimininkas stoviniavo virtuvėje ir pro langą spitrijosi į
jūrą, ranka slėgdamas viršugalvį, tarsi pamiršęs, kad ją užsikėlė ant pa
kaušio. Jo plaukai buvo tamsūs, veidą pridengė akiniai neva madingais
rėmeliais, kuriuos užsidėję žmonės tiesiog primindavo Vudį Aleną. Jis
vilkėjo švarką kaip dvylikametis, priverstas eiti į krikštynų iškilmes.
— Pone Nikolsai.
Vyriškis nežymiai palingavo galvą, atsiduso ir žengė į koridorių.
— Gerai, — išsiblaškęs tarė. Akimis vis šaudė į mobiliojo ekra
ną. — Ačiū.
Jos laukė tylėdamos.
— Hm m , mes norėtume savo algos.
Natalija liovėsi gludinti rankeną, perlenkė skudurėlį, praskleidė jį
ir vėl sulankstė. Šnekų apie pinigus nekentė.
— Maniau, jums sumoka valdymo įmonė.
— Iš jos nieko negavome jau tris savaites. Atsiskaitykite, jei nori
te, kad ir toliau čia dirbtume.
Panaršęs kišenes vyras iškrapštė piniginę.
— Tebūnie. Kiek aš jums skolingas?
— Po trisdešimt svarų per savaitę. Ir dar už tris savaites skalbimo.
Jis kilstelėjo antakį.
— Aną savaitę jūsų balso pašte palikome žinutę.
Ponas Nikolsas pakratė galvą, tarsi valytojoms nederėjo tikėtis,
kad jis atsimintų tokius dalykus.
— Kiek iš viso?
— Šimtą trisdešimt penkis svarus.
— Tiek grynųjų neturiu, — peržvelgęs kupiūras atsakė jis. —
Klausykite, duosiu šešiasdešimt ir liepsiu atsiųsti jums čekį su likusia
suma.
61
Kitomis aplinkybėmis Džesė būtų sutikusi. Bet kokiu kitu atve
ju būtų nusileidusi — juk ponas Nikolsas nesiruošė nusukti nuo jų
atlygio. Bet ūmai pajuto, kad jai iki gyvo kaulo įgriso turčiai, kurie
niekada nemokėdavo laiku, septyniasdešimt penkis svarus laikydavo
smulkme, todėl manydavo, kad taip galvoja ir Džesė. Iki gyvo kaulo
įsiėdė klientai, kurie į ją žvelgdavo iš tokių aukštybių, kad trenkdavo
durimis tiesiai prieš veidą ir nė neatsiprašydavo.
— Ne, — keistai aiškiu balsu pareiškė Džesė. — Pinigų man
reikia tuojau pat.
Ponas Nikolsas pirmąsyk pažvelgė jai į akis. Natalija suskato ma
niakiškai brūžinti durų rankeną.
— Aš privalau apmokėti sąskaitas. Jas siunčiantys žmonės nesi
taikstys su mano kelių savaičių įsiskolinimais.
Džesė niekaip neįstengė atsikratyti sąmonėje nusėdusio vaizdo:
šalin vejančio, griežto rankos mosto ir prieš pat nosį įžūliai trinktelin-
čių durų.
Vyriškis susiraukė tartum bendraudamas su visiškai nesukalba
mu žmogumi. Ir savo atžvilgiu pakurstė dar didesnę antipatiją. Ji netgi
panoro pasiūlyti tam tipui susikišti kvailą darbą į vieną vietą. Bet lai
kytis tam tikrų principų neišgalėjo.
— Paieškosiu viršuje, — atsakė jis ir dingo iš akiračio.
Jos lūkuriavo panirusios į nejaukią tylą, klausėsi, kaip ponas Ni
kolsas pabrėžtinai garsiai uždaro stalčius ir drabužių spintoje barškina
pakabus. Galų gale jis grįžo nešinas pluoštu banknotų. Atskaičiavo ke
letą ir įteikė Džesei, nukreipęs žvilgsnį į šoną. Jai knietėjo mesti kokią
repliką: pasakyti, kad jam nederėtų vaizduoti subingalvio, pridurti, esą
gyventi būtų lengviau, jeigu aplinkiniai žmoniškai elgtųsi tarpusavyje,
rėžti ką nors tokio, kas paskatintų Nataliją iš nervų nuzulinti pusę durų
rankenos. Dėl šeimininko reakcijos nė trupučio nesijaudino. Apie įsi
tikinimą, kad valytoja nenusipelnė užmokesčio, liudijo netgi tai, kaip
jis atkišo pinigus. Bet Džesei prasižiojus sučirškė jo telefonas. Ponas
Nikolsas nieko netaręs apsisuko ir nužygiavo atsiliepti į skambutį.
62
*
63
— Nes juos siuvi tu.
— Iš kur Sona žino?
— Paklausė Tancės, iš kur juos gavo, ir toji atsakė. Juk pažįsti ją.
— Bet jai patinka mano siūti drabužiai... mielai juos vilki.
— Būtent Sona Brajant aiškino, atseit mūsų namai nenormalūs,
nes turime per daug knygų.
— Sona Brajant — idiote.
Jis pasilenkė paglostyti Normaną.
— O, tiesa. Elektros įmonė atsiuntė priminimą apie skolą.
Džesė vos pastebimai atsiduso.
— Kokia suma?
Priėjęs prie indaujos Nikis pervertė ant jos gulinčią popierių stirtą.
— Iš viso daugiau nei du šimtai svarų.
Ji maiše sugraibė dribsnių pakelį.
— Aš tuo pasirūpinsiu.
Nikis atidarė šaldytuvo dureles.
— Turėtum parduoti rolsroisą.
— Nieko neišdegs. Tai vienintelis tavo tėčio turtas.
— Bet jis galėtų naudotis automobiliu, kad užsidirbtų pinigų. Ir
dalį duotų tau.
Kartais Džesė pati nesusigaudydavo, kodėl tebegina Martį.
— Salia jo mamos namų nėra kur saugiai palikti automobilio.
Bet tėtis juo užsiims, kai tik atsistos ant kojų. Dabar lipk viršun. Pas
mane kai kas užsuks.
Ji pamatė atvykėlę, einančią taku užpakalinio kiemo link.
— Mes apsipirksime pas Eiliną Trent?
Nikiui stebint, viešnia pravėrė vartelius ir atsargiai juos uždarė
sau už nugaros.
Džesė nesugebėjo nuslėpti skruostus užliejusio raudonio.
— Tik šįsyk.
Nikis įsispigino į ją.
64
— Tvirtinai, kad mums stinga pinigų.
— Klausyk, pirkinys padės nukreipti Tancės mintis nuo mokyk
los, kai pranešiu jai naujieną.
Džesė apsisprendė pakeliui į namus. Nors sumanymas buvo ab
surdiškas. Jie vos sudūrę galą su galu. Smagintis išlaidaujant tikrai ne
vertėjo.
Jis tebežvelgė į Džesę.
— Bet EilinaTrent? Pati sakei...
— O tu ką tik pasakojai, kaip Tancę uja dėl aprangos. Kai
kada... — ji atmetė rankas aukštyn. — Kai kada tikslas pateisina prie
mones.
Dėl atidaus jo žvilgsnio Džesė pasijuto nelabai jaukiai. Galiausiai
Nikis užlipo į antrą aukštą.
65
paštininkas. Jai dėstant giliamintiškas savo įžvalgas — „Jei nori, kad
verslas klestėtų, turi elgtis profesionaliai", — baltame kaip pamėklės
veide lėtai mirksėdavo blyškios akys.
Jos siūlymų Džesė visada mandagiai, bet griežtai atsisakydavo.
Šnekėdami tarpusavyje vietiniai niekada nespėliodavo, kokiu būdu
Eilina gaudavo etiketes išsaugojusias prekes, kurias parduodavo neįti
kėtinai pigiai, bet tiesą žinojo visi. Džesė aiškindavo Marčiui nenorinti
vaikams rodyti blogo pavyzdžio.
Bet taip buvo anksčiau.
Ji pakėlė sluoksniuotas palaidinukes, dryžuotą ir šviesiai rožinę.
Mintyse jau matė, kaip Tancė atrodytų jas apsivilkusi.
— Kiek?
— Dešimt už palaidinę, penki už marškinėlius ir dvidešimt už
sportbačius. Kaip matai iš etiketės, parduotuvėje jie kainuoja aštuo
niasdešimt penkis. Suteikiu labai didelę nuolaidą.
— Aš neįstengsiu tiek užmokėti.
— Na, kadangi esi nauja klientė, skirsiu įžanginę premiją, —
Eilina kilstelėjo užrašų knygelę, prisimerkusi įsižiūrėjo į skaičius. —
Jeigu imsi tuos tris, pridėsiu džinsus. Kaip geros valios ženklą, — ji
išsišiepė pademonstruodama džiugiai žiojinčią švarplę. — Trisdešimt
penki svarai už visą komplektą, įskaitant apavą. Ir tik šį mėnesį dova
nų gausi nedidelę apyrankę. „T.K. Maxx“ parduotuvėje tokių kainų
nerasi.
Džesė įsistebeilijo į nepriekaištingus drabužius, išdėliotus ant
grindų. Ji norėjo pamatyti Tancę besišypsančią. Norėjo, kad, nepaisant
persidirbusios, amžinai laisvo laiko neturinčios motinos ir pražuvėlio
tėvo, kuris vieną kartą per savaitę su ja bendraudavo per kompiuterio
ekraną, gyvenimas dukrai galėtų pasiūlyti mielų staigmenų.
Norėjo, kad blogas naujienas užglaistytų nuotaiką praskaidrinan
tys dalykai.
— Minutėlę.
66
Ji žengė į virtuvę, iš spintelės ištraukė kakavos skardinę, kurioje
laikė elektros mokesčiams skirtus pinigus. Atskaičiavo monetas ir, kol
nespėjo susivokti, ką daro, pabėrė jas į šaltą, drėgną Eilinos delną.
— Malonu su tavim tvarkyti reikalus; — moteris sulankstė liku
sius drabužius ir atsargiai įkišo į šiukšlių maišą. — Grįšiu po dviejų
savaičių. Jei ko prireiks, žinai, kur manęs ieškoti.
— Manau, apsiribosiu šitais daiktais.
Eilina įbedė į ją gudrų žvilgsnį. Aha , taip sako visi, brangute.
67
— Nepamiršk pavedžioti Normano. Tik nevaikštinėk šalia svai
galų parduotuvės.
— Aha, tuoj, skubu.
— Visą vakarą nekiurksok prie kompiuterio.
Nikis jau buvo nusigręžęs atgal į ekraną.
Džesė aukštyn trūktelėjo iš užnugario sugriebtą jo džinsų kraštelį.
— Ir paslėpk savo apatinius, kol manęs neapėmė pagunda
įsprausti jų į tavo užpakalį — giliau nei bet kam kitam.
Atsisukusio Nikio veide akimirką sušmėžavo jam būdingas vyps-
nys. Eidama iš miegamojo Džesė suvokė neprisimenanti, kada pasku
tinį kartą matė jo šypseną.
5
NIKIS
DŽESĖ
70
— Roksana bare?
Kai Desas išniro iš rūsio, kur prie pilstymo įrangos prijungė elio
statinę, Džesė ant juostos formos kabyklos tvirtino spirgų traškučių
pakelius.
— Ne-e. Kažkur nusivedė motiną, — jis trumpam susimąstė. —
Pas gydūną. Ne, būrėją. Parapsichologą. Mediumą.
— Spiritistą?
— Pas žmogų, dėstantį tau žinomus dalykus ir taip mėginantį
padaryti įspūdį.
— Pas aiškiaregį.
— Sumokėjo po trisdešimt svarų vien tam, kad išgertų taurę pi
gaus baltojo vyno ir šūktelėtų „Taip!“, kažkam paklausus, kas iš salės
turi giminaitį, kurio vardas prasideda Dž, — Desas pasilenkė, stenė
damas užtrenkė rūsio duris. — Aš irgi galiu kai ką numatyti. Už savo
pranašavimus nė neimsiu trijų dešimtinių. Spėju, šiuo metu tas tipas
sėdi namuose, trina rankas ir galvoja: „Na ir m ulkiai/4
Džesė iš indaplovės iškėlė padėklą su švariais bokalais ir ėmė juos
dėlioti ant lentynų virš baro.
— Pati tiki tomis nesąmonėmis?
— Ne.
— Nieko keista. Esi protinga mergina. Kai kada nebeišmanau,
ką jai sakyti. Su Roksanos motina išvis nesusikalbu. Toji įsivaizduoja
turinti angelą sargą. Angelą, — ją mėgdžiodamas Desas dirstelėjo sau
į petį ir paplekšnojo per jį. — Mano esanti apsirūpinusi asmeniniu
globėju. Tik įdomu, kodėl jis nepadėjo išsaugoti pašalpos, kurią iš
jos išsiurbė teleparduotuvės. Nejau angelas neperspėtų: „Ei, Morina,
vargu ar tu išties nori prabangaus lyginimo lentos uždangalo su šuns
atvaizdu. Dalį pinigų verčiau atsidėk pensijai?44
Džesę slėgė rūškanos mintys, bet ji nesusilaikiusi nusijuokė. Alu
dėje buvo sudėtinga nepralinksmėti. Lankytojai elgėsi džentelmeniš
kai (jei tik vyrus, gebančius išriaugėti abėcėlę, galima vadinti džentel
71
menais), patalpoje vilnijo smagios šnekos, o jai bent porą vakarų ir
dvi popietes per savaitę nereikėjo tūnoti namuose, užsivertus krūva
svetimų skalbinių, ir nerimauti dėl aplinkybių, kurių neįmanoma su
valdyti.
— Tu ankstyva, — Desas demonstratyviai pažvelgė į rankinį
laikrodį.
— Netikėtai kilo rūpesčių dėl batelių, — Čelsė nusimetė nuo pe
ties rankinę, kyštelėjo ją po baru ir pasitaisė plaukus. — Per internetą
bendravau su vienu iš savo vyrukų, — kreipėsi į Džesę, lyg nematyda
ma aludės šeimininko. — Jis žavingas.
Žavingi buvo visi internetiniai jos vaikinai. Bent jau kol Celsė su
jais susitikdavo.
— Jis vardu Deividas. Ieško moters, kuri mėgsta gaminti valgyti,
palaikyti švarą, lyginti drabužius. Ir kai kada pakeliauti.
— Į prekybos centrą? — spėjo Desas.
Ji nuleido repliką negirdomis. Griebė skudurėlį ir ėmė šluostyti
bokalus.
— Džese, tau irgi vertėtų užsukti į pažinčių svetainę. Išeiti į
miestą ir prasiblaškyti, užuot pelijus čia, senų nusmurgėlių draugijoje.
— Liaukis, ne tokie jie ir seni.
Per palydovinę televiziją turėjo rodyti futbolo varžybas, o Desas
per rungtynes paprastai vaišindavo klientus traškučiais, sūrio kubeliais
ir, kai ištikdavo dosnumo priepuolis, miniatiūrinėmis bandelėmis su
dešrelėmis. Jam suteikus palaiminimą, kubelių likučius Džesė nešda
vosi namo ir jais apiberdavo išvirtus makaronus, kol Natalija atskleidė,
kiek vyrų statistiškai po apsilankymo tualete plaudavosi rankas.
Aludę užtvindė žmonės, mačas prasidėjo, ir vakaras ėmė slink
ti kaip visada; kai klientai trumpam nustodavo komentuoti futbolą,
ji pildydavo bokalus, darbuodavosi tylėdama, nes bet kokius garsus
nustelbdavo gausmas, sklindantis nuo tolimosios sienos, kur kabojo
televizorius, ir tuo pat metu mąstė apie pinigus. Mokyklos valdžia in
formavo, esą Tancę būtina užregistruoti iki birželio pabaigos, antraip
72
jos nepriims. Žinoma, galima metus taupyti ir mėginti perkelti dukrą į
Sv. Onos vidurinę, kai ji sulauks dvylikos, bet nebuvo jokių garantijų,
kad stipendija vis dar bus skiriama.
Džesė taip pasinėrė į savo mintis, kad „Plunksnų" šeimininką
išgirdo tik tada, kai prisiartinęs Desas ant baro nutrenkė „Quavers“
traškučių dubenį.
— Norėjau kai ką pranešti. Kitą savaitę mums pristatys naują
kasą. Vieną iš tų aparatų, kuriuose surašytas visas meniu. Užtenka pa
liesti ekraną.
Ji nusigręžė nuo dozatorių.
— Naują kasą? Kam?
— Šita senesnė už mane. Ir ne kiekviena barmenė taip puikiai
atlieka aritmetinius veiksmus kaip tu, Džese. Anąsyk, kai leidau Celsei
dirbti vienai, suskaičiavęs dienos pajamas aptikau vienuolikos svarų
trūkumą. Paprašius sudėti dvigubos džino porcijos, „Webster s“ pintos
ir džiovintų sūdytų riešutėlių pakelio kainas, ji ims žvairuoti. Privalo
me žengti koja kojon su laiku, — Desas delnu perbraukė įsivaizduoja
mą ekraną. — Skaitmeninis tikslumas. Tau jis patiks. Proto pasitelkti
nebereikės. Kaip Čelsei.
— Gal leistum man naudotis senąja? Aš visiškai nemoku naudo
tis kompiuteriais.
— Tu nepražūsi. Personalui surengsime instruktažą.
— Instruktažą.
— Jis truks pusdienį. Deja, neapmokamą. Ateis toks vyrukas.
— Neapmokamą?
— Tik plekšt plekšt šmaukšt per ekraną. Kaip „Įspėjančiame pra
nešime". Tik be plikių. Bet nepamiršk, pas mus tebėra Piteris. PITAI!
73
Ji nejudėjo iš vietos.
— O... ir vėl tu.
— Nieko sau pasisveikinimas. Prašyčiau „Stellos" pintą, — apsi
dairęs Lijamas pridūrė: — Ir visa kita, ką pasiūlytum.
— Turime neblogų džiovintų riešutėlių.
— Man norisi ko nors... drėgnesnio.
— Tuojau įpilsiu alaus.
— Kaip ir anksčiau, apsimeti sunkiai prieinama?
Džesė jį pažinojo nuo mokyklos laikų. Lijamas priklausė tiems
vyrams, kurie galėjo sudaužyti širdį į šipulius, jei tik jiems leistum;
tokie mėlynakiai aštrialiežuviai nekreipdavo į tave dėmesio, kai su
laukdavai dešimties ar vienuolikos, sąmojais įsitempdavo į lovą, tau
atsikračius kabių ir tapus ilgaplauke, o vėliau susitikę viso labo džiu
giai pamodavo ranka ir šelmiškai mirktelėdavo. Jo plaukai buvo kaš
toniniai, skruostikauliai — aukšti ir rusvoki. Lijamas turguje prekiavo
gėlėmis ir, Džesei praeinant pro kioskelį, kaskart sukuždėdavo: „Tu.
Aš. Už jurginų. Nedelsiant." Ganėtinai rimtai, kad ją išmuštų iš vėžių.
Žmona jį paliko maždaug tuo metu, kai namus apleido Martis („Kilo
nedidelių bėdų dėl serijinės neištikimybės. Kai kurios moterys per
nelyg išrankios."), ir apytikriai prieš pusmetį vienas iš uždarų, vėlyvų
pasisėdėjimų Deso bare baigėsi tuo, kad jiedu atsidūrė moterų tualete,
Lijamo rankos nuslydo po jos marškinėliais, o Džesės veide ištisoms
dienoms sustingo kreivas vypsnys.
Iki Marčiui pranykstant, jiedu gyveno kaip irzlūs brolis ir sesuo.
Kartais jis skųsdavosi nuovargiu. Dažniausiai tvirtindavo, kad jį atstu
mia priekabus žmonos zyzimas.
Retsykiais Džesė ilgėdavosi artimų santykių, bet jo paties nepa
sigesdavo.
Nešina tuščiomis kartoninėmis bulvių traškučių dėžėmis ji ėjo
šiukšlių konteinerio link, kai prie užpakalinių vartelių pasirodė Li
jamas. Vyras atžygiavo, savo eisena skleisdamas savotišką nebylų pa
74
sipūtimą, priversdamas ją lėtai atšlyti prie mūrinės kiemo tvoros. Jis
šiepėsi, tarsi abu būtų apsimainę slaptu juokeliu. Stabtelėjo vos per
porą colių nuo Džesės ir švelniai pratarė:
— Aš niekaip nesiliauju apie tave galvojęs.
Cigaretę stengėsi laikyti atokiau nuo jos. Antai koks džentelmenas.
— Kertu lažybų, kad taip sakai visoms merginoms.
— Man patinka stebėti, kaip sukiojiesi prie gėrimų. Kol ten sė
džiu, pusę laiko žiūriu futbolą, o kitą laiko dalį įsivaizduoju, kaip pri-
verčiu tave pasilenkti virš baro.
— Ir dar žmonės drįsta teigti, atseit romantikos nebeliko.
Viešpatie, nuo jo sklido neapsakomai malonus kvapas. Džesė pa
simuistė, idant išsisuktų, kol nepadarė nedovanotinos klaidos. Lijamo
Stabso akivaizdoje jausdavo, kaip kibirkščiuodamos atgyja kai kurios
jos esybės dalelės — kitu metu apie jų egzistavimą netgi pamiršda
vo, — tarytum gimtadienio žvakės-išdaigos, kurios užpūstos staiga vėl
įsiplieksdavo.
— Tuomet leisk man pasielgti romantiškai. Kur nors tave nusi
vesti. Tu ir aš. Tikrame pasimatyme. Nagi, pabandykime.
Ji atsitraukė nuo Lijamo.
— Nori užmegzti rimtus santykius?
— Tuos žodžius ištarei lyg nusikeikdama.
Džesė nuslydo į šoną ir metė akį į duris.
— Man metas grįžti į barą.
— Kodėl atsisakai su manimi susitikti? — jis prisigretino per
žingsnį. — Juk žinai, kad būtų nuostabu... — balsas prityko iki šnabž
desio.
— Taip pat žinau, kad turiu porą vaikų ir du darbus, o tu visą
savo gyvenimą praleidi automobilyje. Praeitų trys savaitės, ir mudu
sėdėdami ant sofos pultume rietis, kieno eilė išnešti šiukšles, — ji ma
loniai nusišypsojo. — Tokie kaip šis kvapą gniaužiantys, romantiški
pokalbiai pranyktų amžiams.
75
Lijamas suėmė jos plaukų sruogą, leido šiai nuslinkti tarp pirštų.
— Kaip ciniška, — švelniai urgztelėjo. — Džese Tomas, tavo
elgesys mane liūdina.
— O dėl taviškio mane išmes iš darbo.
Jo nė už ką nederėjo vertinti rimtai. Džesė numanė kritusi Li-
jamui į akį tik todėl, kad vienintelė iš čionykščių moterų permatė jį
kiaurai.
— Kiek suprantu, apie greituką negali būti nė kalbos?
Ištrūkusi iš nepatogios vietos, stengdamasi, kad atslūgtų veidą
nudažęs raudonis, Džesė pasuko link užpakalinių aludės durų. Staiga
sustojo.
— Ei, Lijamai.
Jis liovėsi maigęs nuorūką ir pakėlė galvą.
— Gal kartais paskolintum man penkis šimtus svarų?
— Mielai, jei tik juos turėčiau.
Lijamui pasiuntus oro bučinį, ji pradingo už durų.
76
Kai Džesė išlindo viršun, ponas Nikolsas, įsikniaubęs į telefoną,
jau tuštino naują pintą.
Vakaras užsitęsė. Celsė apsvarstė internetinių pažįstamų varian
tus, ponas Nikolsas ištuštino dar tris bokalus, o Džesė pranykdavo
kaskart, kai tik jis prieidavo prie baro, sykiu vengdama Lijamo žvilgs
nio, sutelkusi mintis į skolas ir menamus loterijos bilietų laimėjimus.
Be dešimties minučių vienuoliktą „Plunksnose" liko tik būrelis savo
gėrimų nebaigusių klientų — nuolatinių prasižengėlių, kaip juos va
dindavo Desas. Celsė užsimetė apsiaustą.
— Kur keliausi?
Ji susikūprino priešais veidrodį už dozatorių ir pasinaudojo lūp-
dažiu.
— Desas leido išeiti kiek anksčiau, — bendradarbė sučiaupė lū
pas. — Manęs laukia pasimatymas.
— Nejaugi? Kas tokiu paros metu vaikšto į pasimatymus?
— Su Deividu susitiksiu jo namuose. Nieko tokio, — pridūrė
ji, kai Džesė išpūtė akis. — Ateis ir mano sesuo. Jis sakė, kad mums
trims bus gera.
— Čelse, ar kada esi girdėjusi posakį „tratinimosi vakarėlis"?
— Ką?
Džesė minutę į ją padėbsojo.
— Nieko. Tiesiog... pasismagink.
Jai pildant indaplovę, šalia baro išdygo ponas Nikolsas. Prisimer
kęs, mažumėlę linguodamas, tarsi ketintų šokti.
— Prašyčiau pintos.
Džesė nustūmė dar du bokalus į užpakalinę metalinių pertvarų
dalį.
— Mes nebeaptarnaujame klientų. Jau vienuolikta.
Pažvelgęs į laikrodį jis išvogravo:
— Be vienos minutės.
— Jums jau užteks.
77
Ponas Nikolsas lėtai sumirksėjo. Trumpi tamsūs plaukai styrojo
šiek tiek pakrypę į šoną, sakytum kažkuriuo m omentu per pastarąją
valandą jis būtų ėmęs slysti nuo minkštasuolio.
— Kas jūs tokia, kad aiškintumėte, kiek man gerti?
— Alkoholį pilstantis žmogus. Tokios taisyklės, — Džesė atlaikė
jo žvilgsnį. — Jūs manęs nė neatpažįstate?
— O turėčiau?
Ji dar vieną akimirką stebeilijo į poną Nikolsą.
— Minutėlę.
Džesė pasitraukė nuo baro, prisigretino prie dvivėrių durų, atida
rė jas ir paleido link suglumusio jo veido, podraug iškėlė delną kažką
nebyliai žiopčiodama.
Ji pakartojo numerį atsistojusi priešais vyriškį.
— Prisiminėte?
Ponas Nikolsas mirktelėjo. Kone buvo girdėti, kaip jo galvoje
tarška atgiję sraigteliai.
— Ar jūs... vakar jus mačiau?
— Valytoja. Taip.
Jis pirštais persibraukė plaukus.
— O, tas reikalas su durimis. Aš tik... buvau įsitraukęs į keblų
pokalbį.
— Manau, būtų pakakę frazės „ A č iū , bet ateikite vėliau".
— Aišku. Esmę supratau, — jam pasilenkus ir alkūne nuslydus
nuo baro, Džesė vos sugebėjo išlaikyti rimtą veidą. — Žodžiu, reikia
atsiprašyti? — įbedęs į ją apsiblaususias akis pareiškė: — Atleiskite. Aš
tikrai, tikrai, tikrai apgailestauju. Labai apgailestauju, o, prašmatnaus
baro šeimininke. Dabar gausiu alaus?
— Ne. Jau po vienuoliktos.
— Ei, jūs mane užkalbinote.
— Neturiu laiko laukti, kol tuštinsite bokalą.
— Tuomet vieną burnelę. Susimildama. Man reikia išgerti. D uo
kite stikliuką degtinės. Imkite. Grąžą pasilikite, — vyriškis plojo dvi
78
dešimtine į barą. Nuo smūgio suvibravo visas jo kūnas ir atgal nežy
miai šastelėjo galva. — Tik vieną. Ne, dvigubą porciją. Prarysiu per
dvi sekundes. Per sekundę.
— Ne. Jums užteks.
Į pokalbį įsiterpė iš virtuvės atsklidęs Deso balsas:
— Dėl Dievo meilės, įpilk jam.
Džesė minutėlę stypsojo kietai sukandusi dantis, galiausiai nusi
suko ir pripylė stiklelį. Kasos aparate išmušė mokamą sumą, ant baro
tyliai padėjo grąžą. Ponas Nikolsas susivertė degtinę, garsiai ją nurijo,
nuleido taurelę ir svyruodamas apsigręžė.
— Užmiršote grąžą.
— Pasilikite.
— Nenoriu.
— Tada įmeskite ją į aukų dėžutę.
Kupiūras ir monetas Džesė įgrūdo jam į delną.
— Desą domina vienintelis labdaros fondas, kuris vadinasi „Deso
Hariso atostogos Memfyje". Ne, rimtai, pasiimkite pinigus.
Į ją žvelgdamas ponas Nikolsas sumirkčiojo ir, Džesei atlapojus
laukujės duris, per du žingsnius nusverdėjo į šoną. Tik tada ji pamatė,
ką vyriškis rado kišenėje. Ir atkreipė dėmesį į aikštelėje stovintį akina
mai blizgantį „Audi".
— Prie vairo jūs nesėsite.
— Jaučiuosi gerai, — jis numojo ranka į protestus. — Šiaip ar
taip, naktimis automobiliai čia nelaksto.
— Jūs negalite vairuoti.
— Mes gūdžiame užkampyje, jei dar nepastebėjote, — ponas
Nikolsas gestu parodė į dangų. — Nuo visko, ką turėjau, mane skiria
daugybė mylių, įstrigau čia, pasaulio krašte, — palinkęs į priekį iškvė
pė alkoholio tvaiko pliūpsnį. — Važiuosiu labai labai lėtai.
Vyras taip nusitašė, kad iš rankos išplėšti raktus buvo nepadoriai
lengva.
79
— Ne, — Džesė pasuko baro link. — Neketinu už jus atsakyti,
jeigu pateksite j avariją ar pridarysite kvailysčių. Grįžkite vidun, ir aš
jums iškviesiu taksi.
— Atiduokite raktelius.
— Ne.
— Jūs vagiate mano raktelius.
— Geibėjų jus nuo baudos ir draudimo vairuoti.
— O, dėl Dievmeils... — jo tonas liudijo, kad barmenė įkūnijo
dar vieną dirginį ilgoje jų virtinėje. Ir Džesei pakurstė norą jam įspirti.
— Tuojau iškviesiu taksiu. Jūs tik... prisėskite. Raktus grąžinsiu,
kai saugiai įsitaisysite mašinos salone.
80
akis į savo laikrodį. — Nagi, Lijamai. Jau vėlu. As tik noriu grįžti
namo.
— Tegu lieka čia. Atleisk, bet ne.
— Gerai, o jei važiuočiau kartu? Jeigu jam pasidarys bloga, pri
žadu jovalą iškuopti. Vėliau užveši mane į namus. Apmokėti kelionę
jis gali. — Džesė surinko grąžą, kurią ponas Nikolsas išbarstė prie suo
liuko, ir suskaičiavo pinigus. — Trylikos svarų turėtų pakakti, ar ne?
Jo veidą perkreipė grimasa.
— Ak, Džese. Neapsunkink man gyvenimo.
— Prašau, — ji nusišypsojo ir palietė vairuotojo ranką. — Labai
prašau.
Lijamas pažvelgė į kelią.
— Tebūnie. Bet jei vyruką supykins, dėl prarasto uždarbio kaina
sieks trisdešimt svarų. Ir tau teks išvalyti vėmalus.
Džesė pasilenkė prie miegančiojo veido, atsitiesė ir linktelėjo.
— Jis sutinka.
Lijamas krestelėjo galva. Anksčiau vyravusi flirto atmosfera išga
ravo.
— Liaukis purkštavęs. Ir padėk jį įgrūsti į mašiną. Man reikia
lėkti namo.
Paguldytas ponas Nikolsas nuleido galvą jai ant kelių tarytum
sergantis vaikas. Džesė nežinojo, kur dėti rankas. Užkėlė jas ant ga
linės sėdynės atlošo ir visą kelionę praleido melsdamasi, kad tik jis
nesubloguotų. Kiekvieną sykį, kai vyriškis išspausdavo aimaną ar pa-
simuistydavo, ji atidarydavo langą arba pasvirusi įsižiūrėdavo į jo iš
raišką. Nedrįsk, mintyse reikalavo. Nė nemėgink. Kai iki kempingo
liko dvi minutės kelio, suzirzė jos mobilusis. Zinutę atsiuntė Belinda,
kaimynė. Prisimerkusi švytinčiame ekrane Džesė perskaitė: Vaikiai vėl
kibo prie tavo Nikio. Salia užkandinės. Naidzelasjį nuvežė į ligoninę.
Širdį prislėgė milžiniškas šaltas akmuo.
Jau lekiu, atrašė ji.
81
Naidželas sakoy kad pabus su juoy kol sulauks tavęs. Aš prižiūrėsiu
Tancę.
Ačiūy Belinda. Atvyksiu kaip įmanoma greičiau.
Į jos krūtinę ėmė barbenti nerimo būgnų lazdelės. Ponas Nikolsas
sujudėjo ir pratisai užknarkė. Akimis permetus brangiai kainavusią jo
šukuoseną ir pernelyg mėlynus džinus, Džesę ūmai apėmė įtūžis. Jei ne
šitas tipas, ji jau būtų grįžusi namo. Ir pati būtų išvedusi šunį laukan.
— Mes vietoje.
Džesė nukreipė Lijamą prie reikiamo pastato, ir netrukus jiedu
suskato tempti poną Nikolsą, užsimetę jo rankas sau ant pečių. Nuo
stebėtinai didelio kliento svorio jai kiek sulinko keliai. Prie paradinių
durų vyras krustelėjo, o Džesė įniko naršyti raktus, apgraibomis ieš
kodama tinkamo, kol galiausiai nusprendė, kad bus paprasčiau pasi
naudoti savuoju.
— Kur guldyti? — pūkšdamas paklausė Lijamas.
— Ant sofos. Į antrą aukštą tikrai nevilksiu.
— Tegul džiaugiasi, kad išvis kažkur jį atvilkai.
Ji energingai parvertė poną Nikolsą ant šono. Nuėmė akinius,
apklojo šalia rastu švarku ir numetė raktus ant sieninio staliuko, kurį
šiandien pati buvo išblizginusi. Tik tuomet pajuto sugebėsianti ištarti
žodžius:
— Lijamai, ar gali nuvežti mane į ligoninę? Nikis pakliuvo į ne
laimingą atsitikimą.
82
— Man luktelėti? — pasiteiravo Lijamas, riedėdamas prie grei
tosios pagalbos skyriaus.
— Galėtum? Užtruksiu tik porą minučių. Reikia sužinoti, kokia
jo būklė.
Ji nėrė iš salono anksčiau nei taksi sustojo.
Nikis buvo įkurdintas šoniniame gardelyje. Kai slaugė ją palydė
jo kitapus užuolaidų, nuo plastikinės kėdės atsiplėšė Naidželas papur
tusiu, maloniu, bet iš nerimo įsitempusiu veidus. Vaikis tysojo nusi
sukęs, jo skruostikaulį dengė tvarstis, į akiduobę jau sunkėsi mėlynės
juoduma. Aplink plaukų augimo liniją rangėsi laikinas vyturas.
Džesė vos susivaldė neapsipylusi ašaromis.
— Gydytojai susius žaizdas. Bet kol kas neketina jo išrašyti. Nori
patikrinti, ar nelūžo kaulai ir panašiai, — Naidželas, regis, jautėsi ne
smagiai. — Jis neleido skambinti į policiją, — mostu parodęs daug
maž į lauko pusę tarė: — Jei tu nieko prieš, grįšiu pas Belindą. Jau
vėlu...
Ji išlemeno padėką ir prisigretino prie Nikio. Ranka palietė ap
klotą, po kuriuo slėpėsi jo petys.
— Tancė sveika gyva, — neatsigręždamas sušnabždėjo jis.
— Žinau, branguti, — Džesė prisėdo ant plastikinės kėdės prie
lovos. — Kas atsitiko?
Nikis vangiai gūžtelėjo. Jis niekuomet nenorėdavo kalbėtis apie
savo išgyvenimus. Kokia prasmė? Bjaurią tiesą žinojo visi. Jei savo iš
vaizda primindavai keistuolį, tave sumušdavo. Jeigu ir tada nepasikeis-
davai, priekabiautojai nuo tavęs neatstodavo. Tokie buvo nepajudina
mi pajūrio miestelio dėsniai.
Džesė pirmą kartą nesugalvojo, ką jam sakyti. Juk negalėjo ra
minti, kad padėtis pasitaisys, nes akivaizdu, kad taip nenutiks. Nega
lėjo raminti, kad policija pričiups Fišerius, nes pareigūnai niekada jų
nesulaikydavo. Neįstengė žadėti, kad gana greitai viskas pasikeis, nes
paauglystėje tavo vaizduotė aprėpia tik porą artimiausių gyvenimo sa
83
vaičių, ir jie abu buvo tikri, jog malonių permainų neverta tikėtis nei
po pusės mėnesio, nei turbūt vėliau.
Abiem delnais suėmusi nubrozdintą Nikio ranką, Džesė tyliai
ištarė:
— Nesijaudink, ateityje bus geriau. Privalai to nepamiršti. Atei
tyje iš tiesų bus geriau.
Nikio žvilgsnis slystelėjo jos pusėn ir smigo į akis, bet po akimir
kos jis nusigręžė.
84
— Ne. Šitą klausimą išsprendžiau. Problemų tau užtenka, — jis
pamerkė akį. — Kai sumanysi vykti namo, susisiek su vienu iš mūsiš
kių. Parvešime nemokamai. Denas tam neprieštaravo.
— Bet...
— Jokių „bet“. Keliauk. Rūpinkis berniuku. Pasimatysime bare.
Iš dėkingumo ji bemaž apsiverkė. Kilstelėjo ranką, sustingo ir,
Lijamui apsukus ratą automobilių aikštelėje, pro atvirą vairuotojo lan
gą išgirdo šūksnį:
— Verčiau patark vaikiui atrodyti šiek tiek normaliau, galbūt
tuomet jo taip dažnai nekultų.
7
DŽESĖ
86
Panašios reakcijos ir tikėjosi.
Atsirakinusi duris Džesė įžengė į tuščią namą. Komunaliniams
mokesčiams skirtais pinigais apmokėjo įsiskolinimą už vandenį. Valy
tojos atlygiu padengė elektros sąskaitą. Išsimaudė duše, persirengė ir
nusigavo atgal į barą, bet per popietinę pamainą taip paniro į apmąs
tymus, kad ne iš karto atkreipė dėmesį į Stiuarto Pringlo ranką, kuri
jau pusę minutės grabinėjo jos sėdimąją. Kliento batus ji lėtai apliejo
puse pintos geriausio karčiojo alaus.
— Kodėl taip padarei? — sušuko Desas, išklausęs Stiuarto Prin
glo nusiskundimus.
— Jei taip nori, pats čia stovėk ir leisk jam grabalioti tavo pastur
galį, — atkirto Džesė ir vėl ėmė šluostyti bokalus.
— Taikliai pastebėta, — sutiko Desas.
Prieš grįžtant Tancei, ji dulkiu siurbliu iškuopė visus namus. Dėl
nepakeliamo nuovargio kone turėjo prarasti sąmonę, bet užvaldyta
įniršio triūsė dvigubai greičiau nei įprastai. Nepajėgė sustoti. Tvar
kė kambarius, rūšiavo ir lankstė drabužius, idant nepultų į apiplėkusį
garažą, nuo dviejų kablių nenukeltų Marčio senojo kūjo, nenudrožtų
prie Fišerių namo ir neiškrėstų kvailystės, kuri juos galutinai pribaig
tų. Švarinosi, nes žinojo, kad kitu atveju išeitų į užpakalinį kiemelį,
atsuktų veidą į dangų ir pratrūktų klykti, klykti, klykti, o tada ir vargu
ar įstengtų aprimti.
Kai ant tako pasigirdo žingsniai, namas jau buvo persisunkęs
toksine baldų ir virtuvės valiklių troškumą. Ji du sykius giliai įkvėpė,
atsikrenkštė, dar kartą įtraukė į plaučius oro ir, nutaisiusi padrąsinantį
vypsnį, atidarė duris. Lauke išvydo Nataliją, laikančią rankas Tancei
ant pečių. Mergaitė žengė prie Džesės, apkabino ją per juosmenį ir
užsimerkusi stipriai prisispaudė.
— Nikis pasitaisys, širdele, — tarė Džesė, — Jam nieko baisaus
nenutiko. Paikiai berniokai viso labo susipešė.
Natalija palietė jos dilbį, krustelėjo galva ir atsisveikino.
87
— Žiūrėk savęs, — prieš išeidama tepasakė.
Džesė sutepė Tancei sumuštinį, vėliau stebėjo, kaip dukra su
šunimi keliauja į ūksmingą kiemelio dalį atlikti algoritmines užduo
tis, patikino save, kad Sv. Onos mokyklos reikalus jiedvi aptars rytoj.
Taip, rytoj, be jokių abejonių. Galiausiai pranyko vonios kambaryje ir
išlankstė pono Nikolso kupiūras, rastas taksi. Keturi šimtai aštuonias
dešimt svarų. Užrakinusi duris, ant grindų išdėstė dailias banknotų
šūsneles.
Suprantama, ji puikiai žinojo, ką turėtų daryti. Juk pinigai sve
timi. Kiekvieną dieną kalė vaikams į galvas: Vogti nevalia. Imti tau
nepriklausančius daiktus nevalia. Elkis kaip pridera ir galų gale sulauksi
už tai atlygio.
Elkis kaip pridera.
Tuomet kodėl ji negrąžino šimtinių?
Smegenų kertelę persmelkė tylus anksčiau negirdėto, niūresnio
balso zirzimas. Kodėl turėtum grąžinti? Ponas Nikolsas jų nepasiges.
Nuleipo automobilių aikštelėje ir neatsigavo nei važiuodamas taksi, nei
namuose. Pinigai iš kišenės galėjo iškristi bet kur. Juos aptikai visiškai
atsitikinai. O jei ritinėlį būtų pakėlęs kas nors kitas iš vietinių? Manai,
būtų j į grąžinęs savininkui? Tikrai?
Darbuotojo tapatybės kortelė skelbė, kad jo įmonė vadinasi
„Mayfly“. Vardu buvo Edas.
Svarus teks atiduoti ponui Nikolsui. Jos mintys galvoje sūkuriavo
lyg karuselinė drabužių džiovyklė.
Visgi savo sprendimo Džesė neįgyvendino.
89
dunksodamas ant privažiavimo tako, po apmušalais įsisuko pelės, to
dėl, prieš imantis nuomos verslo, reikėjo sukrapštyti pinigų ir pakeisti
užpakalines sėdynes — nes kas jungtuvių dieną norėtų tūnoti lipnia
juosta išklijuotame mašinos salone? Paaiškėjo, kad apmuštos rolsroiso
sėdynės buvo kone vienintelis dalykas, kurio neįmanoma rasti „eBay"
svetainėje. Į garažą įstumtas automobilis kasdien primindavo, kaip jie
kaskart susimaudavo ir kodėl šaldiklis persikraustė į pirmo aukšto ko
ridorių.
Ji perėmė finansinius reikalus, kai Martis susirgo ir kasdien di
džiąją laiko dalį prakiurksodavo lovoje. Depresija yra liga, sakė visi.
Nors tais keliais vakarais per savaitę, kai nuvilkdavo kojas į aludę, jis,
anot bičiulių, neatrodydavo pernelyg pasiligojęs. Džesė atplėšė vokus
su banko ataskaitomis, koridoriaus stalo stalčiuje susirado taupomąją
knygelę ir galiausiai pamatė, į kokias rimtas bėdas jie įklimpo. Porą
sykių bandė šnekėtis su vyru, bet jis tik antklode užsidengdavo galvą ir
atsakydavo neturįs jėgų spręsti iškilusių sunkumų. Maždaug tuo metu
Martis užsiminė, esą mielai trumpam persikeltų pas savo motiną. Jam
nutarus išeiti iš namų, Džesei, atvirai kalbant, palengvėjo. Augindama
Tancę ir Nikį, uždarą pamėklišką sulysėlį, ir triūsdama dviejuose dar
buose ji nestokojo problemų.
— Važiuok, — paragino glostydama vyrui plaukus. Prisiminė
andai galvojusi, kaip seniai pastarąjį kartą jį lietė. — Paviešėk tenai
savaitę kitą. Atsipūsi ir pasijusi geriau.
Martis tylėdamas įsmeigė į ją raudonais ratilais apsuptas akis ir
spustelėjo delną.
Sis pokalbis įvyko prieš dvejus metus. Per šį laiką nė vienas rimtai
nesvarstė tikimybės, kad jis galėtų sugrįžti.
90
nas. Vėliau sušukavo dukrai plaukus, prisėdo ant lovos ir tarsi mažy
lei paskaitė istoriją, o Tancė bent kartą neprieštaravo aiškindama, esą
mieliau išspręstų keletą matematikos uždavinių.
Įsitikinusi, kad duktė užmigo, Džesė paskambino į ligoninę. Iš
girdo, jog Nikio būklė patenkinama ir po rytinio gydytojo konsultan
to vizito berniukas greičiausiai bus išrašytas. Rentgeno nuotraukoje
nematyti jokių užuominų į pradurtą plautį, o skilęs skruostikaulis tu
rėtų savaime sugyti.
Ji susisiekė su Marčių, kuris išklausė naujienas netardamas nė
žodžio, o paskui paklausė:
— Ar jo veidą tebedengia dažų sluoksnis?
— Taip, jis šiek tiek pasidažo akis.
Ilgam pakibo tyla.
— Nieko nesakyk, Marti. Nedrįsk nieko sakyti.
Be penkiolikos dešimtą paskambino policija ir pranešė, esą Fiše
riai teigia nieko nežinantys apie įvykį.
— Incidentą stebėjo keturiolika liudininkų, — tramdydama
norą klykti, įtemptu balsu atsiliepė Džesė. — Įskaitant žmogų, pre
kiaujantį žuvimi ir gruzdintomis bulvytėmis. Jie šoko ant mano sū
naus. Keturiese.
— Taip, bet liudininkai mums praverčia tik tuo atveju, jei geba
identifikuoti nusikaltėlius. Pasak pono Brento, neaišku, kas ir su kuo
mušėsi, — pareigūnas atsiduso, tarsi tokie skambučiai būtų prilygę
niekada nesibaigiančiam, nuobodžiam darbui — tarytum jai derėtų
žinoti, kaip elgiasi paaugliai. — Ponia, privalau jus informuoti, kad
Fišeriai tvirtina, neva peštynes pradėjo jūsų sūnus.
— Jis toks pats mušeika, kaip, po velnių, ir Dalai Lama. Mes
kalbame apie berniuką, kuris net įvilkdamas antklodę baiminasi ką
nors užgauti.
— Mes galime imtis veiksmų tik remdamiesi įkalčiais, ponia, —
abejingas tonas liudijo, kad panašias kalbas jam teko girdėti ne sykį.
91
Fišeriai, dingtelėjo jai, kai metė šalin telefoną. Žinant jų reputa
ciją, labai pasisektų, jei bent vienas asmuo „prisimintų", ką ketvertu
kas iškrėtė.
Akimirką Džesė veidu įsikniaubė į delnus. Jie niekada neatstos.
Ateis eilė irTancei, vos tik ji ims lankyti vidurinę. Dėl polinkio į mate
matiką, keistumo ir atviraširdiškumo mergaitė taps pagrindiniu prie
kabiavimų objektu. Kūną nukratė šiurpas vien nuo tokios minties. Ji
prisiminė garaže kabantį Marčio kūjį. Pagalvojo, kaip jaustųsi nužy
giavusi prie Fišerių namo ir...
Telefonas vėl sučirškė. Džesė griebė mobilųjį.
— Kas dar? Ketinate pridurti, kad jis pats save aptalžė? Ar ne?
— Ponia Tomas?
Ji sumirksėjo.
— Ponia Tomas. Čia ponas Cvangarajus.
— O, pone Cvangarajau. Dabar... dabar ne pats tinkamiausias
metas... — Džesė ištiesė ranką. Ši drebėjo.
— Atleiskite, kad taip vėlai skambinu, bet reikalas skubus. Apti
kau įdomų dalyką. Matematikos olimpiadą, — kiekvieną žodį jis tarė
labai aiškiai.
— Ką?
— Škotijoje organizuojamą naują renginį talentingiems vaikams.
M atematikų konkursą. Dar spėtume įregistruoti Tancę.
— Matematikų konkursą? — Džesė užsimerkė. — Pone Cvan
garajau, labai malonu, kad rūpinatės, bet dabar mums nestinga rūpes
čių, todėl nemanau...
— Ponia Tomas. Paklausykite manęs. Prizų fondą sudaro penkių
šimtų, tūkstančio ir penkių tūkstančių svarų premijos. Penki tūkstan
čiai. Jeigu ji laimėtų, bent jau pirmus metus nereikėtų sukti galvos dėl
mokesčių Sv. Onos mokyklai.
— Kaip sakėte?
Ponas Cvangarajus pakartojo. Jam nuodugniau aiškinant padėtį,
Džesė klestelėjo ant kėdės.
92
— Tai tikras reikalas?
— Kuo tikriausias.
— Ir jūs manote, kad ji pajėgtų iškovoti pergalę?
— Vienoje dalyvių kategorijoje rungiasi jos amžiaus grupės vai
kai. Neįsivaizduoju, kaip Tancė galėtų susikirsti.
Penki tūkstančiai svarųy smegenyse uždainavo balsas. Jų pakaktų
mažiausiai pirmiems metams.
— Kur čia spąstai?
— Jokių spąstų nėra. Be abejo, reikia išmanyti aukštąją matema
tiką. Bet vargu ar mergaitei dėl to kiltų sunkumų.
Džesė atsistojo ir vėl prisėdo.
— Ir jums, suprantama, teks keliauti į Škotiją.
— Smulkmenos, pone Cvangarajau. Smulkmenos, — Džesei su
kosi galva. — Jūs kalbat rimtai? Nejuokaujate?
— Ponia Tomas, aš prastas pokštininkas.
— Sūdąs. ŠŪDAS. Pone Cvangarajau, jūs nuostabus.
Jos ausį pasiekė drovus mokytojo juokas. Vyriškį, ko gero, su
trikdė ne tiek keiksmai, kiek mintis, kad Džesė veikiausiai pirmoji
moteris, kuri jį pavadino nuostabiu.
— Na... kas toliau?
— Kai nusiunčiau kelis jos darbų pavyzdžius, tenykščiai atsisakė
kvalifikacinio testo. Jie, rodos, labai džiaugiasi vaikais iš paprastesnių
mokyklų. Be to, tarp mūsų kalbant, Tancei nepaprastai pravertė, kad
ji yra mergaitė. Tačiau mes privalome apsispręsti nedelsdami, nes šių
metų olimpiada vyks po penkių dienų.
Po penkių dienų. Šv. Onos mokykloje registracijos terminas
baigsis rytoj.
Stypsodama viduryje kambario Džesė susimąstė. Galų gale užlė
kė į antrą aukštą, ištraukė savo pėdkelnių gniužule slėptus pono Ni-
kolso pinigus, nė negalvodama, ką daro, brūkštelėjo laiškelį ir įgrūdo
kupiūras į voką, ant kurio kruopščiai užrašė adresą.
93
Ji būtinai atiduos skolą. Grąžins viską iki paskutinio penso.
Bet dabar kitos išeities neturėjo.
94
8
EDAS
kaip tu.
95
Duosiu tau žinią.
96
— Edai... — įspėjamai nuskambėjo Polo balsas.
— Dar keli klausimai.
O klausimų pareigūnams nestigo. Juos domino, kaip dažnai jis
matydavosi su Dina. Kokius konkrečiai ryšius palaikė. Detektyvai
nepatikėjo, kai Edas užtikrino apie jos gyvenimą mažai težinojęs. Ir
nepatikėjo, kai jis pridūrė nė nenutuokęs, kad toji moteris turi brolį.
— Ei, susimildami! — užprotestavo Edas. — Jums niekada nete
ko užmegzti santykių, kurie būtų paremti seksu?
— Ponia Liuis teigia, kad jie nesirėmė vien seksu. Tvirtina, esą
judu siejo „artimi ir rimtiu santykiai, pažinojote vienas kitą nuo uni
versiteto laikų, ir jūs ryžtingai skatinote, netgi spaudėte ją imtis šio rei
kalo. Kaip pati prisiekia, ji nenumanė, kad paklausiusi jūsų patarimo
nusižengė įstatymams.
— Bet... mūsų nesiejo tokie tvirti ryšiai, kaip gali pasirodyti iš jos
kalbų. Ir aš neverčiau jos nieko daryti.
— Vadinasi, pripažįstate pasidalijęs žiniomis?
— Anaiptol! Tik aiškinu...
— Mano klientas, regis, mėgina pasakyti, kad jis neatsakingas
nei dėl klaidingų įsitikinimų, kuriuos ponia Liuis puoselėjo jų santy
kių atžvilgiu, — įsiterpė Polas Vilksas, — nei dėl informacijos, kurią
ji perdavė savo broliui.
— Mes nepalaikėme tokių santykių, apie kokius ji šneka.
Detektyvas patraukė pečiais.
— Žinote ką? Man nerūpi jūsų ryšių pobūdis. Nerūpi ir tai, ar ją
tratinote, kol sveikos vietos neliko. Svarbiausia kitkas, pone Nikolsai:
oficialiai užfiksuota, kad šiai jaunai moteriai suteikėte duomenų, iš
kurių „mes gerokai pasipelnysime", kaip vasario dvidešimt aštuntąją
ji pareiškė draugei. Ir jie išties „gerokai pasipelnė", kaip rodo panelės
Liuis ir jos brolio fondo sąskaitos.
97
Po valandos, už užstatą gavęs poros savaičių atokvėpį, Edas pri
sėdo Polo Vilkso kabinete. Advokatas abiem šliūkštelėjo viskio ir, kol
Edas tuštino savąjį stiklą, trumpam įsivyravo tyla. Keista, bet jis pa
mažu įjunko vidury dienos gurkšnoti stiprius alkoholinius gėrimus.
— Manęs nederėtų kaltinti dėl to, ką ji pranešė broliui. Negi
aš pulsiu tikrinti, ar kiekviena potenciali partnerė turi finansų srityje
dirbantį brolį? Policija, be abejo, mane supras.
Polas atsilošė krėsle ir atsiduso kaip žmogus, įpratęs aiškinti aki
vaizdžius dalykus.
— Įkalčių grandinė veda prie tavęs. Ji su broliu neteisėtai užsidir
bo krūvas pinigų, nes naudojosi tavo suteikta informacija.
— Aš tik mėginau jai padėti.
— Ir tikrai nemenką pagalbą suteikei. Tačiau SFA ir SOCA* nu
sispjaut, kas tave motyvavo, Edai.
— Gal liaukimės kalbėję akronimais? Neįsivaizduoju, apie ką tu
pliauški.
— Iš esmės apie kiekvieną teisėsaugos organą, kaip nors susijusį
su finansais. Arba nusikaltimais. Štai kas tiria tavo veiką.
— Klausantis tavęs atrodo, tartum man iš tikrųjų bus pateikti
kaltinimai.
Edas padėjo stiklą ant stalo.
— Labai tikėtina. Ir mes, kaip spėju, netrukus atsidursime teis
me. Panašias bylas kaltintojai stengiasi baigti kuo greičiau.
Edas išpūtė akis. Po sekundės nukorę galvą ir apglėbė ją delnais.
— Košmaras. Aš tik... norėjau, kad ji dingtų. Noriu, kad išnyktų
ir šitos problemos.
— Na, kol kas mums belieka viltis, jog įtikinsime tyrėjus, kad tu
98
tik paprasčiausias technologijų knibčius, kuris nepajėgė įveikti užgriu
vusių sunkumų.
— Nuostabu.
— Turi geresnių minčių?
Edas papurtė galvą.
— Tuomet nespurdėk.
— Polai, aš privalau ko nors griebtis. Privalau grįžti į darbą. Da
bar neišmanau ko nusitverti. Tame užkampyje kraustausi iš proto.
— Kaip minėjau, prokurorai sieks kuo greičiau padėti tašką. Bet,
tavimi dėtas, likčiau ten, kur apsistojai. Galimas daiktas, SFA pavie
šins duomenis, o tada mėšlo bus pridrabstyta į visas puses. Parengiau
pranešimą, kuriame skelbiu, kad esi visiškai nekaltas, ir neabejojame,
jog teisme pavyks apginti tavo gerą vardą. Bet vos tik naujienos pa
sklis, žiniasklaida tave apspis kaip širšės medų. Būtų geriausia, jei savo
užkampyje slėptumeisi dar kokią savaitę.
Atsivertęs bloknotą Polas paskubomis užsirašė pastabą. Edas įdė
miai nužvelgė regimą apverstą sakinį.
— Manai, tai pateks į laikraščius?
— Nežinau. Greičiausiai. Beje, tau vertėtų apšviesti artimuosius,
kad pasiruoštų nemaloniam viešumui.
Edas įrėmė rankas į kelius.
— Negaliu.
— Ko negali?
— Papasakoti tėvukui, kas atsitiko. Jis serga. Tokia žinia tikrai...
Edas krestelėjo galva. Vėl nukreipęs akis į Polą sutiko rimtą jo
žvilgsnį.
— Na, spręsti tau. Bet, kaip sakiau, elgtumeisi protingai, jei
pasklidus naujienoms liktum nepasiekiamas. „Mayfly“ akivaizdžiai
netrokšta, kad sukinėtumeis aplink biurą, kol problemos nebus iš
spręstos. Ant naujojo produkto kortos pastatytos milžiniškos pinigų
sumos. Todėl venk žmonių, sietinų su bendrove. Jokių skambučių.
99
Jokių elektroninių laiškų. Ir jei kas nors tave netyčia ras, dėl Dievo
meilės, prikąsk liežuvį. Su niekuo nebendrauk.
Jis plunksnakočiu pabilsnojo į stalą leisdamas suprasti, kad po
kalbis baigtas.
— Kitaip sakant, aš slapstysiuosi pasaulio krašte, laikysiu liežuvį
už dantų ir sėdėsiu sudėjęs rankas, kol mane uždarys į kalėjimą?
Advokatas pakilo ir užvertė bylos segtuvą.
— Šio reikalo imsis geriausia mūsų komanda. Mes pasistengsi
me, kad taip nenutiktų.
Atsistojęs Edas pamažu įsisąmonino, kad teisininkas nepaneigė
nė vienos iš prielaidų. Polas jį palydėjo ir atidarė duris.
— Edai? Kitąkart paprasčiausiai pasakyk merginai, kad ji tavęs
nedomina. Išvengsi begalės rūpesčių.
100-
Edas prisiminė, kaip aną savaitę Bičfronte pakirdo ant sofos nė
neįsivaizduodamas, kokiu būdu ant jos atsidūrė, jausdamas, kad ger
klė perdžiūvusi, tarsi aplipdyta vata. Akiniai tvarkingai sulenktomis
kojelėmis gulėjo ant žurnalinio staliuko. Jau trečią kartą per kažin
kiek savaičių jis taip nusitašė, kad neįstengė prisiminti, kaip parsigavo
namo, bet pirmą kartą atsibudo tuščiomis kišenėmis.
Iš jo buvo prastas gėrėjas. Lara amžinai tikindavo, esą dėl alkoho
lio ant pilvo kaupiasi riebalai, ir skųsdavosi, kad išlenkęs daugiau nei
porą bokalų jis naktimis knarkdavo. Nūnai Edas kaip niekada troško
išgerti — retas dalykas žadindavo jam tokius norus.
Nes štai kur šuo pakastas: darbo jis ilgėjosi labiau nei sutuokti
nės. Ilgėjosi veiklos kaip ištikimos meilužės; ilgėjosi nusistovėjusios
tvarkos. Beveik penkerius metus šiokiadieniais laikydavosi tiksliausio
grafiko visame pasaulyje:
101
trys numeriai). Balso pašto dėžutėje aptiko du Džemos pranešimus.
Niekas kitas neskambino. Atsidusęs jis ištrynė žinutes ir saulės kepina
mu šaligatviu nužingsniavo automobilių aikštelės link.
102
Sėdėdamas kelkraštyje ir rankoje gniauždamas mobilųjį, Edas
jautė, kaip blėsta įtūžis. Padvejojęs nutarė susisiekti su Ronanu, kurio
numerį, vieną iš nedaugelio, mokėjo mintinai.
Bičiulis atsiliepė po kelių pyptelėjimų.
— Ronanai...
— Man draudžiama su tavimi kalbėtis, — nuilsusio žmogaus
balsu tarė jis.
— Aha. Žinau. Aš tik... norėjau pasakyti...
— Ką? Ką tu nori pasakyti, Edai?
Ronano toną persmelkęs įsiūtis atėmė jam žadą.
— Jei atvirai, man nerūpi slaptos informacijos nutekinimas. Nors
mūsų įmonei jis užtraukė velniškai rimtų bėdų. Bet tu buvai mano
draugas. Seniausias. Aš niekada nebūčiau su tavimi taip pasielgęs.
Po spragtelėjimo telefone stojo tyla.
Edas nuleido galvą ant vairo ir porą minučių suakmenėjo. Palau
kė, kol pranyks galvą raižantis, pamažu slopstantis ūžesys, tada įjungė
posūkį, lėtai išriedėjo į kelią ir pasuko į Bičfrontą.
103
— Na... tai darbo reikalai.
— Ak, darrrbo, — štai ir balsą suvirpinusios instinktyvaus pyk
čio gaidos.
Nejau Lara tikėjosi išgirsti, kad Edas jos ilgisi?
Vestuvės, be jokių abejonių, buvo prastas sumanymas. Pasitai
ko atvejų, kai tau kas nors sako: „Net stovėdamas prie altoriaus giliai
širdyje jutau, kad darau klaidą", ir tu pagalvoji: idiote, kokio velnio
išvis tam ryžaisi? Ką gi, tokia jo dalia. Jis ir buvo tas „kas nors". Edas
pasipiršo, nes žinojo, kad Lara trokšta ištekėti, ir siekė ją pradžiuginti.
Tačiau nuo jungtuvių prabėgus maždaug porai savaičių suprato, kad
jai santuoka laimės nesuteiks. Bent jau santuoka su juo.
— Nieko baisaus, Lara. Kaip einasi tau?
— Mamma varo mane iš proto. Ir bute kilo bėdų dėl stogo.
— Darbą radai?
Ji sušnarpštė, į lūpas įspaudusi dantis.
— Viename iš Vest Endo teatrų statomas spektaklis, ir jo kūrėjai
man paskambino, bet pareiškė, neva atrodau per sena. Per sena!
— Tu tikrai neatrodai per sena.
— Žinau! Iš išvaizdos galiu priminti šešiolikmetę! Mažuti, pakal
bėkime apie buto stogą.
— Lara, jis priklauso tau. Juk turtą pasidalijome.
— Bet man sakė, kad remontas brangiai kainuos. Labai brangiai.
Aš visai neturiu pinigų.
Edas pasistengė šnekėti ramiai.
— Kur dingo per skyrybas gauti pinigai?
— Nieko nebeliko. Reikėjo paremti brolio verslą, be to, tėtukui
sušlubavo sveikata. O kur dar mano kredito kortelės...
— Viską išleidai?
— Stogo remontui neužtenka. Man sako, kad žiemą jis prakiurs.
Eduardo...
— Na, gali parduoti tą šilkografinį spaudą, kurį gruodį paėmei iš
104
mano buto, — advokatas leido suprasti, kad jis pats kaltas, nes nepa
sikeitė durų spynos. Regis, spynomis pasirūpindavo visi.
— Eduardo, man buvo liūdna. Aš tavęs ilgėjausi. Geidžiau, kad
tave kas nors primintų.
— O, taip. Nors manęs, kaip tikinai, nebegalėjai akyse matyti.
— Taip sakiau, kai niršau, — pastarąjį žodį ji ištarė lyg burgzda-
ma: nirrrršau. Edas pasitrynė akis ir įjungė posūkio signalą, ketinda
mas išvažiuoti į pajūrio kelią. — Norėjau kokio daikto, kuris primintų
laikus, kai jautėmės laimyyyngi.
— Ei, kitąsyk manęs pasiilgusi verčiau pasiimk įrėmintą mudvie
jų nuotrauką, o ne riboto tiražo keturiolika tūkstančių svarų kainuo
jantį Mao Dzeduno spaudą.
Jos balsas pritilo iki šnabždesio, kone nepakeliamai intymiai pri
pildžiusio tamsų automobilio saloną.
— Negi tau nė motais, kad neturiu į ką kreiptis?
Nuo švelnaus, graudaus murkimo jam nevalingai sutraukė sėkli
des. Lara gerai žinojo, kaip reaguos vyro kūnas.
Edas žvilgtelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį.
— Kodėl neprašai Džimo Leonardso pagalbos?
-K ą?
— Man skambino jo žmona. Keista, bet ji netryško džiaugsmu.
— M udu į pasimatymą ėjome tik kartą! Ir koks kieno reikalas, su
kuo aš susitikinėju! — jis išgirdo įsiūčio kupiną staugimą.
Mintyse regėjo Larą, pakėlusią ranką su idealiai išdailintais na
gais, tūžmingai praskėtusią pirštus, netveriančią pykčiu, kad jai tenka
bendrauti su „labiausiai erzinančiu žmogumi pasaulyje".
— Tu mane palikai. Ką, gal iki gyvenimo pabaigos turėčiau būti
vienuolė?!
— Lara, tu mane palikai. Gegužės dvidešimt septintąją, grįždama
iš Paryžiaus. Atsimeni?
— Kam gilintis į smulkmenas! Kodėl visada iškreipi mano žo
džius? Štai kodėl privalėjau su tavimi išsiskirti.
105
— Argi ne todėl, kad mylėjau vien savo darbą ir nesupratau žmo
nių emocijų?
— Palikau tave, nes tavo pimpis mažas! Trumpas, TRUMPUTĖ
LIS! Kaip laugūsto!
— Turėjai omenyje langustą?
— LANGUSTĄ. VĖŽĮ. Smulkiausią iš jų! Taviškis miniatiūrinis!
— Manau, kalbi apie krevetę. Žinant, kad pasisavinai vertingą
riboto tiražo spaudą, galėjai mane tituluoti bent jau omaru. Tebūnie.
Koks skirtumas.
Ji pratrūko itališkai keiktis ir negrabiai numetė telefoną. Edas
įveikė keletą mylių, nors vėliau nė neprisiminė, kaip jas sukorė. Po ku
rio laiko išspaudė atodūsį, įsijungė radijo imtuvą ir nukreipė žvilgsnį į
priešais plytintį, atrodytų, begalinį juodą greitkelį.
106
Edas subarbeno per vairą.
— Nežinau.
— Klausyk, vakar tėtis teiravosi apie tave. Pasakiau, kad dėl savo
darbo projekto visiškai neturi laisvo laiko, bet jis labai silpnas. Tavo
pasirodymas jam daug reikštų. Jiems abiem.
— Džemą, kaip minėjau...
Salone išsprogo jos balsas.
— Taip, taip, veiklos tau nestinga. Minėjai, kad esi užsivertęs
reikalais. Galybe rūpesčių.
— Nė neįsivaizduoji kokiais!
— Be abejo, argi aš galėčiau ką nors suprasti? Esu tik kvaiša so
cialinė darbuotoja, neuždirbanti suknistos šešiaženklės sumos. Edai,
mes kalbame apie tėtį. Žmogų, paaukojusį viską, kad tik tau suteiktų
prakeiktą išsilavinimą. Jis tave dievina, nemato jokių tavo ydų. Ir ilgai
netemps. Todėl atvažiuok, parodyk savo fizionomiją ir tark žodžius,
kuriuos sūnūs turėtų pasakyti mirštantiems tėvams, aišku?
— Jis nemiršta.
— Iš kur, po velnių, tau žinoti? Tėčio neaplankei du mėnesius!
— Aš atvyksiu. Tik iš pradžių privalau...
— Kodėl tu nuolat ieškai dingsties išsisukti?
— Nieko aš neieškau...
— Skiedalai. Juk esi verslininkas. Organizuoji įvairius dalykus.
Tad suorganizuok ir šią kelionę. Antraip, prisiekiu...
— Džemą, tavo balsas trūkinėja. Atleisk, baisiai prastas ryšys... —
jis ėmė šnypšti, po akimirkos ištiesė ranką ir paspaudė mygtuką. M o
bilusis nutilo, bet prieš tai Edo ausis dar spėjo pasiekti prislopintas
sesers šūksnis: „Subingalvis?
Jis vėl įjungė radiją. Transliavo nuobodžią laidą apie pieno pri
milžį. Pakeitė kanalą, bet dygi, čaiži muzika pernelyg priminė seserį.
107
Nusprendė pasiklausyti klasikos (pernelyg melancholiška), nustatė
vietinę komercinę stotį (siaubingai erzinantis laidos vedėjas) ir pasida
vęs imtuvą visai užčiaupė.
Vėl atgijo mobilusis. Edas pašnairavo į numerį, bet neatsiliepė.
Nepaisė ir antro skambučio. Sulig trečiuoju atsiduso ir dūrė pirštu į
mygtuką.
— Mes tik papietausime, — ramiu, taikingu socialinės darbuo
tojos balsu tarė Džemą. — Daug laiko nesugaišime. Atvyk trumpam,
nieko daugiau neprašau.
Edas išvydo policijos automobilį, metė akį į spidometrą ir kiek
įsitempė pasirengdamas sumaitoto metalo vaizdui. Oranžinėje natrio
lempos šviesoje, perpus išlindęs į kelią, riogsojo purvinas rolsroisas,
kurio vienas priekinis žibintas švietė blausiau už kitą. Greta stovėjo
nedidukė mergaitė ir už pavadžio laikė milžinišką šunį. Jam riedant
pro šalį, ji lėtai pakreipė galvą.
— Aš suprantu, kad turi aibę įsipareigojimų ir tavo darbas nepa
prastai svarbus. Mes visi suprantame, pone Šule Technopimpi. Visgi,
net jei tau bus nejauku, ar galėtum papietauti su ligotu tėvu ir persi
dirbusia, menką algą gaunančia seserimi? Nejau labai daug prašau?
— Minutėlę, Džemą, {vyko avarija.
Šalia mergaitės stypsojo pečius nukoręs, į kišenes rankas susi
grūdęs vaiduokliškos išvaizdos paauglys (berniukas ar mergaitė?) su
tamsių gaurų kupeta ir dar vienas vaikas, kuris akimirkai nusigręžė
nuo kažką rašančio policininko — ne, smulki moteris į netvarkingą
uodegėlę surištais plaukais. Ji dirgliai pakėlė rankas aukštyn, savo ges
tu primindama Larą. Kaip tu mane erzini!
Edas nutolo per šimtą jardų, kol įsisąmonino, kokia mintis nu
tvilkė smegenis. Tas žmogus kažkur matytas. Jis įniko sukti galvą:
bare? Kempinge? Iš atminties staiga išniro vaizdas, kaip moteris čium
pa jo raktus, kaip namie nuima akinius. Ką ji su vaikais čia vidury
nakties veikė? Edas sustabdė automobilį ir pažvelgė į veidrodėlį. Būrelį
108
vos įžiūrėjo. Mergytė prisėdo tamsioje šalikelėje, prie jos atsitūpė šuo,
didžiulis juodas kauburys.
— Edai? Tau nieko nenutiko? — tylą sudrumstė Džemos balsas.
Vėliau, apmąstydamas šią naktį, jis negalėjo tiksliai pasakyti, ko
dėl nutarė griebtis veiksmų. Galbūt tempė laiką, nes vengė grįžti į tuš
čią namą, kuriame iki paryčių beviltiškai žiopsotų televizorių. Galbūt
susiviliojo neįprastomis aplinkybėmis — kai tavo gyvenimas drastiš
kai išmuštas iš vėžių, įsitraukti į tokius incidentus nebeatrodo keista.
O gal tetroško įtikinti save, kad, nepaisant įrodymų, jis vis dėlto
nebuvo visiškas subingalvis.
— Džemą, aš tau perskambinsiu. Ten mano pažįstamas.
Atlikęs kelis manevrus Edas apsisuko, blankiai apšviestu keliu lė
tai grįžo iki policijos automobilio ir sustojo priešingoje eismo juostoje.
— Sveiki, — šūktelėjo nuleisdamas langą. — Ar galiu kuo padėti?
9
TANCĖ
110
išbrinkusią burną perkreipė vos įžvelgiamas vypsnys, tarytum jai bent
sykį būtų leista likti šalia (mažų mažiausiai iki tada, kai jis pareiškė:
„Tance, bičiule, mane rimtai prispyrė užsukti į tualetą.")
Mama išbalusiu veidu vis kramtė lūpą tarsi norėdama kažką pri
durti. Nikis nė karto į ją neatsigręžė.
Kai palatoje susispietė būrys gydytojų ir kitų žmonių, mama
Tancei liepė luktelėti už durų, todėl ji ėmė žingsniais matuoti antisep
tinius koridorius, skaitydama mokslų medžiagos lapus ir spręsdama
algebros uždavinius. Skaičiai jai pakeldavo ūpą. Deramai panaudoti
jie visuomet atlikdavo savo funkcijas — sakytum būtų egzistavusi kaž
kokia stebuklinga tvarka, į kurią vedančias duris galėjai atrakinti, jei
tik rasdavai tinkamą raktą.
Kai Tancė grįžo, Nikis jau buvo apsirengęs. Jis be galo lėtai nu
slinko pro tarpdurį ir, beje, nepamiršo padėkoti slaugei.
— Koks mielas vaikinukas, — pastebėjo moteris. — Mandagus.
Mama rinko jo daiktus.
— Tai ir blogiausia, — atsiliepė. — Jis tik nori būti paliktas ra
mybėje.
— Na, čia vienumos tikėtis neverta, ar ne? — slaugė nusišypsojo
Tancei. — Saugok savo brolį, gerai?
{domu, svarstė Tancė žingsniuodama įkandin Nikio, einančio
pagrindinio įėjimo link, ką galima pasakyti apie jų šeimą, jeigu nūnai
kiekvienas pokalbis, regis, baigdavosi keistais žvilgsniais ir raginimais
saugoti vienas kitą.
111
kaip vaikiai jį užpuolė ir kaip, vienos moters pastangomis, ji buvo
įtempta į užkandinę, kad nematytų, kas vyksta. Pabandė užgniaužti
mintis, nes nuo smūgių garsų vis dar keistai sukirbėdavo skrandis,
nors mama užtikrino niekuomet gyvenime neleisianti pasikartoti to
kiems dalykams ir liepė apie tai nebegalvoti.
Mama triūsė antrame aukšte. Tancė girdėjo ją traukiant stalčius,
bildant laiptų aikštelėje, kurioje vaikščiojo pirmyn atgal. Panirusi į
savo darbus užmiršo, kad jau seniai laikas miegoti.
Tancė pirštu švelniai pabaksnojo Nikį.
— Skauda?
-K ą?
— Veidą.
— Apie ką tu kalbi? — brolis pažiūrėjo į Tancę lyg nesuprastų,
apie ką toji šneka.
— Na... jis nenormalios formos.
— Kaip ir taviškis. Ar tau skauda?
— Cha cha.
— Spirge, aš jaučiuosi gerai. Nesijaudink, — jos žvilgsniui nenu-
slydus į šoną, Nikis pridūrė: — Garbės žodis. Tiesiog... pamiršk, kas
atsitiko. Viskas gerai.
Mama nusileido apačion ir užsegė Normanui pavadėlį. Ant sofos
drybsantis šuo nedegė noru keltis, todėl teko keturis sykius stipriai
trūktelėti, kol pavyko jį ištempti pro duris. Tancė žiojosi pasiteirauti,
ar mama nusprendė jį pavedžioti, bet televizorius jau rodė labai juo
kingą turnyro etapą, kuriame ant pakylų stovinčius dalyvius į vandenį
griovė besisukanti alkūnė, ir klausimas iškrito jai iš galvos. Netrukus
mama grįžo.
— Ką gi, vaikai. Čiupkite striukes.
— Striukes? Kodėl?
— Mes išvykstame. Į Škotiją, — ji pranešė naujieną kaip niekur
nieko.
112
Nikis nė neatsisuko.
— Išvykstame į Škotiją? — televizoriaus pusėn nukreipė nuoto
linio valdymo pultelį ir vis dėlto atsigręžė.
— Aha. Važiuosime.
— Juk neturime mašinos.
— Sėsim į rolsroisą.
Jis dirstelėjo į Tancę ir vėl įsmeigė akis į mamą.
— Automobilis neapdraustas.
— Aš vairuoju nuo dvylikos metų. Ir niekada nesu pakliuvusi
į avariją. Klausykite, mes rinksimės krašto kelius, didžiumą atstumo
įveiksime per naktį. Taip ir išsisuksime, jei tik mūsų niekas nesustab
dys.
Abu įsistebeilijo į mamą.
— Bet tu sakei...
— Puikiai žinau, ką sakiau. Tačiau kartais tikslas pateisina prie
mones.
— Ką tai turėtų reikšti?
Mama atmetė rankas aukštyn.
— Mūsų gyvenimą gali pakeisti matematikos konkursas, tačiau
jis rengiamas Škotijoje. Jei atvirai, traukinio ar autobuso bilietams pi
nigų nėra. Suprantu, kad išeitis ne ideali, ir netvirtinu, jog taip elgtis
teisinga, bet jeigu jums nešauna geresnių idėjų, sėskime į mašiną ir
leiskimės į kelionę.
— Hm m , ar mums nereikia susikrauti daiktų?
— Jie automobilyje.
Tancė buvo tikra, kad Nikio galvoje sukasi tokia patis mintis —
mama išsikraustė iš proto. Bet ji kažkur skaitė, esą psichikos ligonių,
kaip ir lunatikų, verčiau netrikdyti, todėl lėtai sulinksėjo, tarsi kuo
aiškiausiai suvokdama, kas vyksta, ir griebė striukę. Išnirę pro užpaka
lines duris, visi trys žengė į garažą; Normanas tupėjo salono gale, savo
žvilgsniu tartum bylodamas: „Aha. Čia atvarė ir mane.“ Tancė įlipo
113
vidun. Oras silpnai trenkė pelėsiais; ji nedegė noru liestis prie sėdynių,
nes buvo skaičiusi, kad pelės dažnai, faktiškai nepaliaujamai siusioja, o
nuo jų šlapimo galima užsikrėsti kokiais aštuoniais šimtais ligų.
— Nieko tokio, jei pasiimsiu pirštines? — paklausė mergaitė.
Mama ją nužvelgė lyg įsitikinusi, kad dukra prarado vieną šulą,
tačiau linktelėjo, taigi Tancė grįžo į namą, užsimovė pirštines ir pagal
vojo, kad dabar veikiausiai jaučiasi kiek geriau.
Nikis nedrąsiai įsitaisė priekinėje sėdynėje, nuo prietaisų skydelio
nubraukė dulkes. Tancė panūdo jį perspėti dėl pelių siusiuko, vis dėlto
nutarė negąsdinti mamos savo žiniomis.
Mama atidarė garažo duris, užvedė variklį ir įjungusi atbulinę
pavarą apdairiai išvairavo rolsroisą laukan. Ant įvažos tako sustojo,
išlipo, užrakino garažą, vėl atsisėdo į automobilį ir trumpai pamąstė.
— Tance, turi rašiklį ir popieriaus lapelį?
Kuprinėje ji pasirausė ir ištraukė prašomus daiktus. Mama stengė
si nuslėpti, ką rašo, bet Tancė vogčiomis žvilgtelėjo pro sėdynių tarpą.
114
kurios miesto centre pasiekdavo penkiolikos mylių per valandą greitį
ir braižydavo automobilių duris į municipalinių stovėjimo aikštelių
stulpelius.
Rolsroisas pravažiavo pro „Rožės ir karūnos" užeigą, pramoninį
pastatą ir jame veikiančią, penkis darbuotojus turinčią mašinų plovyklą,
kilimų sandėlį. Tancė prispaudė nosį prie lango. Jie išties traukė užmies-
tin. Paskutinį kartą už miesto ribų ji keliavo per mokyklos surengtą iš
vyką į Dardi Dorą, kai Melanė Ebot apsivėmė autobuse ir tarp 5C klasės
mokinių sukėlė grandininę reakciją.
— Ramiai, — sau panosėje murmėjo mama. — Ramiai, nėra ko
jaudintis.
— Tu neatrodai rami, — tarė Nikis abipus žvilgančio „Ninten
do" ekranėlio taip mitriai luzgindamas nykščiais, kad šių kontūrai iš
skydo.
— Niki, pasinaudok žemėlapiu. Liaukis žaidęs „Nintendo".
— Akivaizdu, kad turime laikytis šiaurės krypties.
— Kur toji šiaurė? Vietiniuose kraštuose nevairavau galybę metų.
Sakyk, kur link sukti.
Jo akys trumpam smigo į kelio ženklą.
— Mums reikalinga M3 magistralė?
— Nežinau. Aš klausiu tavęs!
— Leisk pažiūrėti, — Tancė pro sėdynių tarpą iš Nikio perėmė
žemėlapį. — Kokia puse jį apversti?
Jai vargstant prie kelių plano, automobilis du kartus apriedėjo
žiedą ir pagaliau išlėkė į aplinkkelį, kurį Tancė miglotai prisiminė: sykį
juo važiavo, kai mama su tėčiu bandė prekiauti oro kondicionieriais.
— Ar gali salone įjungti šviesą? Nieko neįžiūriu.
Mama pasisuko visu kūnu.
— Mygtuką turėtum rasti virš savo galvos.
Tancė pakėlė ranką ir įspaudė jį nykščiu. Galėjau nusimauti pirš
tinę, pamanė. Juk pelės nebėgioja žemyn galva. Kitaip nei vorai.
115
— Neveikia.
— Niki, rodyti kelią teks tau, — mama atsigręžė į jį niršda-
ma. — Niki!
— Aha, tuojau. Tik prigriebsiu auksines žvaigždes. Jos vertos
penkių tūkstančių taškų.
Tancė sulankstė žemėlapį ir nustūmė jį į priekį. Nikis tebesėdėjo
nukoręs galvą, taip įsitraukęs į žaidimą, kad aplinkui nieko nematė.
Tiesa, reikia pripažinti, kad rinkti auksines žvaigždes išties labai sunku.
— Ar pagaliau padėsi šalin tą prakeiktą daiktą!
Jis atsiduso ir užvožė dangtelį. Automobilis praslinko pro anks
čiau neregėtą aludę ir naują viešbutį. Mama minėjo ieškanti M3 ma
gistralės, bet jos ženklų nebuvo matyti jau visą amžinybę. Greta gu
lintis Normanas ėmė tyliai inkšti — Tancė apskaičiavo, kad maždaug
po trisdešimt aštuonių sekundžių mama pareikš, esą tie garsai tampo
nervus.
Ne, ištvėrė tik dvidešimt septynias.
— Tance, meldžiu, nuramink šunį. Aš negaliu susikaupti. Niki,
prašau patikrinti žemėlapį.
— Normanas visur seiliojasi. Turbūt nori laukan.
Ji pasislinko į šoną. Nikis prisimerkęs įsižiūrėjo į priekyje pasiro
džiusius ženklus.
— Traukdami pirmyn atsidursime Sautamptone.
— Bet mums reikia į priešingą pusę.
— O ką aš sakiau.
Alyvos tvaikas gerokai sustiprėjo. Gal ji sunkiasi iš kokio mecha
nizmo, pasvarstė Tancė ir pirštine užsidengė nosį.
— Verčiau grįžkime į pradinį tašką ir pasirinkime naują kryptį.
Mama urgzdama metėsi artimiausiu nuvažiuojamuoju keliu ir
pasiekė žiedinę sankryžą. Automobiliui įveikiant ratą, jos kakle iš
ryškėjo sausgyslės, įsitempusios it plieniniai kabeliai. Visi stengėsi
ignoruoti džeršgėjimą, kuris pasigirdo, kai ji susuko vairą dešinėn, ir
rolsroisas grįžo į kitą greitkelio juostą.
116
— Tance, maldauju, kaip nors nutildyk šunį. Maldauju, — vie
nas pedalas buvo toks stangrus, kad perjungiant pavarą ir jį minant
tekdavo kone atsistoti. Pakėlusi akis mama bedė pirštu į šalutinį kelią,
vedantį miesto link. — Niki, ką man daryti? Sukti čia?
— O, Dieve. Mama, jis pabezdėjo. Tuoj uždusiu.
— Būk geras, Niki, užmesk akį į žemėlapį.
Tancė prisiminė, kad mama niekada nemėgo vairuoti. Per lėtai
apdorodavo informacijos srautus. Aiškindavo stokojanti tam reika
lingų sinapsių. Be to, salone pakibo blaiviai mąstyti trukdanti šlykšti
smarvė.
Tancė sužiaukčiojo.
— Aš mirštu!
Normanas pakreipė į ją didžiulę seną galvą, liūdnose jo akyse
sakytum atsispindėjo apgailestavimas, kad Tancė taip bjauriai elgiasi.
— Ten du posūkiai. Rinktis pirmą ar antrą?
— Neabejotinai antrą. O, ne, atleisk... pirmą.
— Ką? — mamai trūktelėjus vairą, rolsroisas šovė iš greitkelio,
tik per plauką neužlėkė ant žolės ir pataikė į šalutinį kelią. Automobi
liui dardant kelkraščiu, jo kėbulą sukratė vibracijos, todėl Tancė buvo
priversta atplėšti delną nuo šnervių ir įsikibti į Normano apykaklę. —
Dėl Dievo meilės, nejau negali paprasčiausiai...
— Turėjau omenyje kitą posūkį. Šituo per mylių mylias nutolsi-
me nuo savo kelio.
— Mes blaškomės beveik pusantros valandos, bet esame atokiau
nuo tikslo, nei tada, kai leidomės į kelionę. Jėzau, Niki, aš...
Kaip tik tuo momentu Tancė išvydo žybsinčius mėlynus švyturė
lius. Ji įsispoksojo į veidrodėlį ir netikėdama savo akimis atsigręžė į už
pakalinį langą. Širdyje meldėsi, kad patruliai nurūktų pro šalį, vylėsi,
jog galbūt policija skuba į avarijos vietą. Tačiau automobilis artinosi,
kol rolsroiso saloną užtvindė šalta žydra šviesa.
Nikis skausmingai pasimuistė.
117
— Džese, man rodos, tau liepia sustoti.
— Sūdąs. Sūdąs, sūdąs, šūdas. Tance, pamiršk, ką išgirdai, —
mama giliai įkvėpė ir stabdydama patogiau įsikibo į vairą. — Viskas
bus gerai. Garbės žodis, viskas bus gerai.
Nikis dar žemiau sudribo sėdynėje.
— Hm m , Džese?
— Vėliau, Niki.
Mėlynų švyturėlių greitis irgi mažėjo. Jos delnai pažliugo prakai
tu. Viskas bus gerai.
— Turbūt dabar ne pats tinkamiausias metas prisipažinti, kad iš
namų pasiėmiau žolės atsargas.
10
DŽESĖ
119
Galvą persmelkė milijonas minčių — kas prižiūrės vaikus, kai ją
uždarys į kalėjimą? Jei globėju bus paskirtas Martis, ar jis nepamirš,
kad Tancės pėdos retsykiais paauga, ar dukrai nupirks naują apavą,
užuot lūkuriavęs, kol ims riestis jos kojų pirštų nagai? Kas rūpinsis
Normanu? Kodėl, po velnių, ji nepasielgė sąžiningai ir negrąžino Edui
Nikolsui to kvailo kupiūrų ritinėlio?
Bet atvykėlis nieko panašaus neištarė. Apžvelgęs įvykio vietą tie
siog paklausė:
— Reikia pagalbos?
Į jį lėtai atsigręžė policininkas Nr. 1, vyriškis plačia, išpūsta krū
tine ir tiesia laikysena, vienas iš tų individų, kurie save vertino labai
rimtai ir pykdavo, jei kiti į juos taip nereaguodavo.
— O jūs esate?..
— Edvardas Nikolsas. Aš ją pažįstu. Kas atsitiko? Sugedo auto
mobilis? — jis dėbsojo į rilsroisą tarsi nesuvokdamas, kaip tas apskritai
atsirado kelyje.
— Galima ir taip pasakyti, — tarė policininkas Nr. 2.
— Negaliojantis kelių mokesčio lipdukas, — suniurnėjo Džesė,
stengdamasi nepaisyti krūtinę drebinančių širdies dūžių. — Norėjau
kai kur nuvežti vaikus. Regis, teks parvairuoti jį namo.
— Nieko jūs nevairuosite, — paskelbė policininkas Nr. 1. —
Automobilis konfiskuojamas. Vilkikas jau pakeliui. Pažeistas Trans
porto priemonių mokesčio ir registracijos įstatymo trisdešimt trečias
skirsnis, draudžiantis viešuosiuose keliuose eksploatuoti transporto
priemonę be galiojančio kelių mokesčio lipduko. Todėl bus anuliuotas
ir jūsų draudimo polisas.
— Jo neturiu.
Abu pareigūnai atsisuko į ją.
— Aš neapdraudusi mašinos. Neapdraudusi savęs.
Ji matė, kaip ponas Nikolsas išpūtė akis. Kokio velnio? Šiaip ar
taip, patruliai gautų informaciją, patikrinę duom enų bazę.
120
— Mums kilo tam tikrų rūpesčių. Iš nevilties negalvojau, ko im
tis. Tik tokiu būdu galėjau nugabenti vaikus iš taško A į tašką B.
— Ar suprantate, kad vairuodama neapdraustą ir galiojančio ke
lių mokesčio lipduko neturintį automobilį darote nusikaltimą?
Džesė nudūrė žvilgsnį sau po kojomis.
— Ir už tai, visai įmanoma, pateksite už grotų.
— Beje, čia ne mano mašina, — ji nuspyrė akmenėlį ant žo
lės. — Štai dar vienas dalykas, kurį rasite duomenų bazėje.
— Ponia, jūs pavogėte transporto priemonę?
— Nieko aš nevogiau. Ji dvejus metus stovėjo mano garaže.
— Į mano klausimą neatsakėte kaip dera.
— Rolsroisas priklauso mano buvusiam sutuoktiniui.
— Ar jis žino, kad pasisavinote automobilį?
— Jam būtų nusispjauti, net jei pasikeisčiau lytį ir pasivadinčiau
Sidu. Gyvena šiauriniame Jorkšyre pastaruosius...
— Klausykite, gal jau metas liautis šnekėjus? — ponas Nikolsas
delnu persibraukė viršugalvį.
— Kas jūs toks? Jos advokatas?
— O jai reikalinga teisininko pagalba?
— Vairuodamas neapdraustą transporto priemonę, už kurią ne
sumokėti mokesčiai, asmuo nusižengia Transpor...
— Taip, taip, jau sakėte. Mano nuomone, prieš tęsiant pokalbį,
jums praverstų vienas kitas patarimas...
— Džesė.
— Džese, — jis atsisuko į patrulius. — Pareigūnai, ar jai išties
reikia keliauti į nuovadą? Juk aišku kaip dieną, kad moteris labai, la
bai apgailestauja. Ir, atsižvelgiant į paros metą, vaikams turbūt derėtų
grįžti namo.
— Ji bus apkaltinta vairavusi automobilį, kuris neturi draudimo
ir apmokėto kelių mokesčio lipduko. Ponia, jūsų vardas, pavardė ir
adresas?
121
Džesė atsakė. Vis dėlto atgailaujančios veido minos nesugebėjo
nutaisyti. Taip širdo ant savęs, kad vos pajėgė išspausti žodžius. Jai
stebint, policininkas Nr. 1 nusigręžė ir viską pakartojo j radijo stotelę.
Kad ir kokių pranešimų sulaukė, teisėtvarkos atstovą jie, regis, paten
kino, nes atsisukęs dirstelėjo į vaikus ir sulinkčiojo galva.
— Taip, automobilis registruotas jūsų adresu. Ir deklaruota, kad
jis nevažiuojantis, kitaip tariant...
— Jam draudžiama pasirodyti viešuosiuose keliuose. Žinau.
— Jūs žinote. Apmaudu, kad apie tai nepagalvojote prieš sės
damasi prie vairo, ar ne? — pareigūnas nudelbė Džesę nemaloniu
žvilgsniu, kuriuo mokytojai priverčia aštuonmečius aiškiai pajusti
savo menkumą. Jo akys spinduliavo kažką tokio, kas perpildė moters
kantrybės taurę.
— Ei, jūs tikrai manote, kad vienuoliktą nakties būčiau bala-
žin kur vežusi vaikus su nelemtu šunimi, jei manęs nebūtų apėmusi
neviltis? Tikrai manote, kad šįvakar, tūnant savo namelyje, man šovė
mintis: o, prigriebsiu vaikus su prakeiktu šunimi, leisiuosi į žygį, visus
įklampinsiu į gilų bėdų liūną ir...
— Ponia, ne mano reikalas, ką sau galvojote. Svarbiausia, kad
viešajame kelyje vairavote neapdraustą ir greičiausiai nesaugią trans
porto priemonę.
— Buvau puolusi į neviltį, aišku? Ir aš gyvenime nesu padariusi
nieko bloga, todėl savo prakeiktoje duomenų bazėje manęs neaptiksite...
— Arba jūsų paprasčiausiai niekada nesugavo už rankos.
Ant jos peties nusileido pono Nikolso delnas.
— Džese? Verčiau patylėkite.
Abu pareigūnai ramiai į ją spiginosi. Kelkraštyje Normanas gar
siai atsiduso ir išsidrėbė ant žemės. Tancė stebėjo pokalbį tylėdama,
jos akys priminė didžiules dreves. O, Dieve, aplinkui j i mato vien tik
chaosą, tarė sau Džesė. Ir užgniaužusi norą atsikirsti, išvebleno atsipra
šymo žodžius.
122
— Ponia Tomas, jūs būsite kaltinama, kad vairavote automobilį
nepasirūpinusi reikiamais dokumentais, — policininkas Nr. 1 įteikė
popieriaus lapelį. — Perspėju, kad sulauksite kvietimo į teismą ir jums
grės iki penkių tūkstančių svarų bauda.
— Penki gabalai? — Džesė prajuko.
— Tačiau dabar esate laisva.
— Penki gabalai?
— Be to, teks sumokėti, jei norėsite pasiimti šią... — patruliui
neapsivertė liežuvis jų ratus pavadinti mašina, — ... iš policijos aikšte
lės. Kiekviena ten praleista diena atsieis penkiolika svarų.
— Nuostabu. Ir kaip turėčiau išsivaryti automobilį, jei nė nelei
džiate jo vairuoti?
Džesė žinojo bandanti jų kantrybę. Bet neįstengė tvardytis. Penki
gabalai.
— Pasirūpinusi mokesčiais ir draudimu, kaip visi kiti. Arba
kreipkitės į autoserviso darbuotojus, kurie jį išveš. Patarčiau susirinkti
savo mantą, kol dar nepasirodė vilkikas. Kai jis atvyks, mes nebebūsi
me atsakingi už daiktus transporto priemonėje.
— Be abejo. Argi galima tikėtis, kad policijos aptvaras automo
biliui užtikrins saugumą, — sumurmėjo ji.
— Džese...
— Bet, mama, kaip mes grįšime namo?
Trumpam įsitvyrojo tyla. Policininkai nusisuko.
— Aš jus pametėsiu, — tarė ponas Nikolsas.
Džesė atsitraukė nuo jo per žingsnį.
— O, ne. Ne, dėkui. Nieko mums nenutiks. Parsigausime pės
čiomis. Eiti netoli.
— Tris mylias.
Duktė į ją įsispitrijo lyg spėliodama, ar motina kalba rimtai, ir
vangiai atsiplėšė nuo žemės. Džesė prisiminė, kad po striuke ji apsi
rengusi tik pižama. Ponas Nikolsas pažvelgė į vaikus.
123
— Važiuoju štai ten, — jis kryptelėjo galva miesto link. — Jūs
žinote, kur gyvenu.
Nei Tancė, nei Nikis neatsiliepė, bet pastarasis nušlubčiojo iki
rolsroiso ir iš salono ėmė tempti krepšius. Džesė suprato, kad negalėtų
liepti jam nešti daiktų iki pat namų. Ir vargu ar dabartinės būsenos
pati pėstute įveiktų tokį didelį atstumą.
— Ačiū, — įtemptu balsu ištarė. — Jūs labai malonus, — pridū
rė vengdama žiūrėti jam į akis.
— Kas atsitiko jūsų berniukui? — pasiteiravo policininkas Nr. 2,
kai Nikis numetė kelionmaišį prie jos kojų.
— Susiraskite informaciją savo duom enų bazėje, — atrėžė Džesė
ir žengė prie krepšių stirtos.
124
Nieko keista. Sutikusi važiuoti kartu Džesė akimirką išsigando patek
sianti j kažkokias pinkles. Jis turbūt luktelės, kol policija dings, ir pa
sitelkęs kokias šiurpinančias priemones privers ją gailėtis dėl vagystės.
Tačiau dabartinė padėtis buvo dar blogesnė. Vyriškis tik mėgino
elgtis paslaugiai.
— Hm m , galite sukti kairėn? Mes beveik vietoje. Aha, iki pat
gatvės galo, vėl į kairę, o tada antras posūkis į dešinę.
Vaizdinga miesto dalis liko užnugaryje, nutolusi per pusę mylios.
Čia, Deinhole, netgi vasarą medžiai panėšėjo į skeletus, ir ant plytų
krūsnių riogsojo nebeveikiantys automobiliai — tartum ant neaukš
tų cokolių iškilusios miesto skulptūros. Senutėliai gyvenamieji namai
buvo trijų rūšių, kurios vyravo skirtingose gatvėse: sublokuoti į vir
tinę, tinkuoti arba mažučiai su kaštonų spalvos mūru ir plastikiniais
langais. Ponas Nikolsas nuvairavo automobilį kairėn į Sikouvo alėją ir,
jai bedus pirštu į savo būstą, sumažino greitį. Atsigręžusi į užpakalinę
sėdynę, Džesė pamatė, kad Tancė snaudžia vos vos prasižiojusi, galvą
priglaudusi prie Normano, kuris puse kūno rėmėsi į Nikį. Sis apatiš
kai žvelgė pro langą. Dabar jie traukė palei „Kiškį ir terjerą", riedėjo
pro grupeles vyrų, rūkančių prie kampo, susiruošusių eiti namo arba
ieškančių dingsties likti aludėje.
— Manau, nenorėsite per ilgai sukiotis po čionykštes apylin
kes, — ji kryptelėjo smakru į būrelius. — Jūsų modelio automobilį
vairuoja ir vietinis kvaišalų prekeivis.
— Kurgi jūs bandėte nukakti?
— Į Škotiją, — Džesė įniko kasytis nosį. — Ilga istorija.
Ponas Nikolsas lūkuriavo tęsinio.
Jos koja ėmė nevalingai tirtėti.
— Man reikia nuvežti dukrą į matematikos olimpiadą. Traukinio
ir autobuso bilietai pasirodė per brangūs. Nors akivaizdžiai pigesni nei
pažintis su farais, kurie sustabdo tave kelyje.
— Matematikos olimpiada.
125
— Žinau. Aš irgi apie ją išgirdau tik prieš savaitę. Kaip sakiau,
ilga istorija.
— Ką ketinate daryti?
Džesė vėl atsisuko į tyliai knarkiančią Tancę. Sutrūkčiojo pečiais.
Savyje nerado jėgų garsiai ištarti tų žodžių.
Ponas Nikolsas staiga atkreipė dėmesį į Nikio veidą. Ir išplėtė
akis lyg pirmą kartą jį pastebėjęs.
— Aha. Dar viena istorija.
— Kaip matau, istorijų jums netrūksta.
Jis pasisuko ir nukreipė žvilgsnį tiesiai į vyrus, susispietusius prie
užeigos. Džesė nepajėgė suprasti, sėdi ponas Nikolsas nugrimzdęs į
apmąstymus, ar tik laukia, kol jie išlips.
— Ačiū, kad atvežėte. Labai gražu iš jūsų pusės.
— Na, esu jums skolingas. Beveik neabejoju, kad kaip tik jūs aną
naktį padėjote man iš aludės parsigauti namo. Ryte atsibudau ant so
fos, mane kamavo baisiausios pagirios pasaulyje, bet automobilį radau
saugiai stovintį baro aikštelėje, — po pauzės jis pratęsė: — Ir miglotai
prisimenu, kad elgiausi kaip mulkis. Greičiausiai antrą kartą.
— Nieko baisaus, — atsakė ji jausdama, kaip ausyse pulsuoja į
galvą suplūdęs kraujas. — Tikrai.
Nikis atidarė dureles. Vėsus oras pažadino Tancę, mergaitė pasi
trynė akis, sumirksėjo atsigręžusi į Džesę ir lėtai apžvelgė saloną. Jos
veide įsirėžė pastarosios valandos įvykiai.
— Vadinasi, mes niekur nekeliausime?
Džesė griebė prie kojų padėtus kelionmaišius. Nė kiek netroško
žiūrovų akivaizdoje veltis į šitą pokalbį.
— Tance, eime namo. Jau vėlu.
— Ar tai reiškia, kad į Škotiją nevažiuosime?
Ji nejaukiai nusišypsojo ponui Nikolsui.
— Dar kartą dėkui, — tarė ir nutempė krepšius ant šaligatvio.
Oras pasirodė besąs stebėtinai žvarbus. Nikis laukė prie vartelių.
126
Nerikėtai įsisąmoninus, ką žada ateitis, Tancės balsas užlūžo.
— Aš nepateksiu į Šventos Onos mokyklą?
Džesė pabandė vyptelėti.
— Mieloji, apie tai pašnekėsime vėliau.
— Ką gi mes darysime? — paklausė Nikis.
— Ne dabar, Niki. Eime vidun.
— Policijai turėsi sumokėti penkis gabalus. Kaip keliausime į
Škotiją?
— Vaikai? Prašau? Ar jau galime grįžti namo?
Stenėdamas Normanas pakilo nuo užpakalinės sėdynės ir tingiai
išvirto iš automobilio.
— Tu nepasakei, kad mes ką nors sugalvosime, — sprendžiant iš
tono, mergaitę apėmė panika. — Juk taip aiškini visada.
— Ką nors būtinai sugalvosime.
Džesė iš bagažinės ištraukė antklodes.
— Tavo balsas skamba kitaip, kai iš tiesų ketini ką nors sugalvo
ti. — Tancė pravirko.
Ašaros plūstelėjo taip netikėtai, kad Džesė akimirką priblokšta
neįstengė pajudėti iš vietos.
— Imk, — ji įgrūdo apklotus Nikiui į glėbį ir perpus sulindo į
saloną, ketindama iškrapštyti dukrą.
— Tance... širdele. Eikš. Jau vėlu. Mes pakalbėsime namuose.
— Apie ką? Kad aš nesimokysiu Šventos Onos mokykloje?
Ponas Nikolsas žiopsojo į vairą tarsi persisotinęs vakaro įvykių.
— Atleiskite, ji pavargusi, — pašnibždomis atsiprašė Džesė, mė
gindama apkabinti Tancę. Mergaitė atšlijo.
Ūmai sučirškė vairuotojo mobilusis.
— Džemą, — pailsusiu balsu tarė jis, lyg būtų tikėjęsis skam
bučio.
Džesė išgirdo tūžmingą zyzimą, kurio klausantis atrodė, jog tele
fone įstrigo vapsva.
127
— Žinau, — tyliai pasakė ponas Nikolsas.
— Aš tik noriu lankyti Šventos Onos mokyklą, — verkė Tan
cė. Akiniai nukrito — Džesė neturėjo laiko nusivesti dukrą pas opti
ką, kad pataisytų rėmelius, — ir mergaitė delnais užsidengė akis. —
Mama, leisk man ten eiti. Prašau, mama. Aš elgsiuosi gražiai. Tik leisk.
— Sa, ša, — Džesei sutraukė gerklę. Tancė niekuomet nemal
daudavo. Jos prigimtis buvo kitokia. — Tance...
Ant šaligatvio stypsantis Nikis nusigręžė tarsi nebepakeldamas
vaizdo.
Ponas Nikolsas kažką tarstelėjo į mobilųjį, bet žodžių suprasti
nepavyko. Dukra pratrūko raudoti. Vaiko kūnas virto sunkia našta.
Regis, išlipti iš automobilio Tancė neketino.
— Eime, brangute, — Džesė ėmė ją timpčioti.
Tancė įsirėmė į dureles.
— Prašau, mama. Prašau, prašau. Aš būsiu labai gera.
— Tu negali likti automobilyje.
— Prašau...
— Išlipk. Nagi, mažute.
— Aš jus nuvešiu, — pareiškė ponas Nikolsas.
Džesės galva stuktelėjo į durų rėmą.
— Ką?
— Nuvešiu jus į Škotiją, — jis padėjo telefoną ir vėl ėmė smak-
soti į vairą. — Pasirodo, man teks keliauti į Nortamberlando grafystę.
Škotija neką toliau. Mielai jus pametėsiu.
Visi nuščiuvo. Iš gatvės galo atsklido juoko pliūpsnis, trinktelėjo
automobilio durelės. Džesė pasilygino persikreipusią plaukų uodegėlę.
— Klausykite, jūs neapsakomai malonus, bet pasiūlymo priimti
negalime.
— Kurgi ne, — pasvirdamas į priekį įsiterpė Nikis. — Dar ir
kaip galime, Džese, — jis nukreipė akis į Tancę. — Aišku, kad galime.
— Bet mes jūsų nė nepažįstame. Aš nedrįsčiau prašyti...
128
Ponas Nikolsas į ją neatsigręžė.
— Pavėžėsiu, ir tiek. Didelis čia daiktas.
Tancė šniurkštelėjo ir nusišluostė nosį.
— Prašau? Mama?
Džesė pažiūrėjo į ją, į sumuštą Nikio veidą, į poną Nikolsą. Da
bar kaip niekada troško sprukti tolyn nuo automobilio.
— Aš nesugebėsiu jums atsilyginti, — tarė atgavusi balsą, vidury
sakinio padariusi keistą pauzę. — Visiškai niekuo.
Jis kilstelėjo antakį, pasuko galvą Normano pusėn.
— Vėliau dulkių siurbliu nepavalysite užpakalinės sėdynės?
Iš jos krūtinės ištrūko atodūsis ir žodžiai, kurių diplomatišką
skambesį prislopino palengvėjimas.
— Na... gerai, pavalyti galėsiu.
— Tuomet siūlau kelias valandas numigti. Užsuksiu jūsų iš pat
ryto.
11
EDAS
130
neturintį automobilį? Teoriškai, atsižvelgiant į farų, nenormalių atža
lų, naktinio pasivažinėjimo aspektus, galima teigti, kad toji moteris —
gyva bėda. O Edo Nikolso gyvenime šiuo metu bėdų užteko su kaupu.
Taip mąstydamas jis nusiprausė, šepetėliu išsivalė dantis, griuvo į
lovą ir pirmą kartą per daugelį savaičių normaliai išsimiegojo.
131
Sveiki, aš labai atsiprašau, bet mane užgriuvo svarbūs darbo rei
kalai, todėl artimiausias porą dienų neišdegs gauti laisvadienių. Tačiau
mielai įneštu indėlį į olimpiadinį jūsų dukters fondą. Išties puiku , kad j i
taip uoliai mokosi. Štai pinigai jos traukinio bilietui.
Šįryt monologas galvoje skambėjo ne taip įtikinamai kaip vakar,
bet nieko čia nepadarysi. Edas jau rengėsi pasibelsti, kai išvydo prie
durų prisegtą, švelnaus vėjo kedenamą raštelį:
132
Edas nespėjo atsiliepti, nes pro šalį trindamasis akis prasliūkino
berniokas. Vis dar sutinusiu veidu, kurį nūnai margino impresionisti
nė purpurinių ir geltonų atspalvių paletė. Nužvelgęs krepšių ir šiukšlių
maišų kauburį, vaikis paklausė:
— Ką vešimės?
— Viską, — atsakė mergytė. — Ir aš dar prigriebiau Normano
antklodę.
Džesė neatplėšė nuo Edo budrių akių. Jis prasižiojo, bet neišspau-
dė nė garso. Koridorių buvo užtvindę romanai aplamdytais, minkštais
viršeliais. Sunku pasakyti kodėl, bet knygų vaizdas nustebino.
— Pone Nikolsai, paimsite? — mergaitė jo pusėn trūktelėjo vie
ną maišą. — Bandžiau kelti pati, nes šiuo metu Nikis negali nieko
kilnoti, bet šis man per sunkus.
— Žinoma.
Edas nejučia pasilenkė, bet prieš čiupdamas naštą trumpam su
stingo. Kaip, po galais, reikės tesėti duotą žodį?
— Klausykite, pone Nikolsai... — priešais išdygo Džesė, kuriai,
regis, buvo lygiai taip pat nejauku. — Dėl kelionės...
Staiga atsilapojo laukujės durys. Vidun įsiveržė moteris trum-
parankoviais marškinėliais ir sportinėmis kelnėmis, rankoje gniaužė
beisbolo lazdą.
— MESK, KĄ LAIKAI! — užriaumojo.
Jis suakmenėjo.
— RANKAS AUKŠTYN!
— Nata! — riktelėjo Džesė. — Nemušk jo!
Edas lėtai iškėlė rankas, pasisukdamas į nepažįstamąją.
— Kas per... — pro jį nuslydęs moters žvilgsnis smigo į Dže-
sę. — O, Dieve. Maniau, kažkas yra tavo namuose.
— Kažkas tikrai yra. Aš.
Atėjūne nutrenkė lazdą ir pažiūrėjo į jį apimta siaubo.
— O, Dieve. Tai... o, Dieve, Dieve, nepykite. Pamačiau atvi
133
ras duris ir, garbės žodis, nusprendžiau, kad esate įsilaužėlis. Palaikiau
jus... na, žinote kuo.
Natalija dirgliai prajuko, vėl atsigręžė į Džesę ir nutaisė skaus
mingą miną, tarytum įsitikinusi, kad jis nepastebės perkreiptos veido
išraiškos.
Edas atsikvėpė. Moteris paslėpė lazdą sau už nugaros ir prisivertė
nusišypsoti.
— Suprantate, šiame rajone ne itin saugu...
Jis žengė atbulas ir vos vos linktelėjo.
— Aha, aišku... aš tik nueisiu telefono. Mobilųjį palikau auto
mobilyje.
Edas atsargiai praslinko pro moterį, prieš save atstatęs delnus, ir
taku patraukė gatvės link. Atvėrė mašinos dureles, užtrenkė jas ir vėl
užrakino vien tam, kad turėtų ką veikti. Nepaisydamas ausis varstan
čio spengimo stengėsi aiškiai mąstyti. Sėsk prie vairo ir dink , ragino
tylus balselis. Išvažiuok. Su ja niekada nebesusidursi. Dabar tau ma
žiausiai reikia tokių incidentų.
Edui patiko tvarka. Patiko žinoti, ko tikėtis ateityje. O namo
šeimininkė elgėsi taip, lyg nepripažintų jokių ribų, ir jos nežabotos
manieros kurstė susierzinimą.
Mintyse ieškodamas tinkamų žodžių, jis nužingsniavo atgal į
namą. Pusiaukelėje, artėjant prie pravirų durų, pasigirdo moterų balsai.
— Jo pasiūlymo atsisakysiu.
— Ne, Džese, — įsiterpė vaikinukas. — Kodėl?
— Nenoriu komplikuoti padėties. Aš jam dirbu.
— Tik valai jo namą. Tai visai kas kita.
— Bet mes nežinome, kas jis toks. Kaip galiu liepti Tancei nekišti
nosies į svetimų žmonių automobilius ir nepaisyti savo pačios patarimų?
— Ponas Nikolsas nešioja akinius. Jis nepanašus į serijinį žudiką.
— Papasakok tai Deniso Nilseno arba Haroldo Sipmano au
koms.
134
— Tu pažįsti per daug serijinių žudikų.
— Jei kas nors nutiks, užsiundysime jį Normanu, — vėl prabilo
berniukas.
— Be abejo. Juk praeityje Normanas puikiai pasitarnavo saugo
damas mūsų šeimą, ar ne?
— Ponas Nikolsas šito nežino.
— Ei, jis tėra kažkoks vyrukas, netyčia sudalyvavęs vakarykš
tėje dramoje. Iš pažiūros, nenorintis turėti su mumis nieko bendra.
Mums... mums teks pranešti naujieną Tancei ir pasirūpinti, kad ji
smarkiai nenuliūstų.
Tancė. Edas matė, kaip mergaitė laksto užpakaliniame kieme, ir
jai įkandin plaikstosi plaukai. Matė, kaip šuo — ne, pusiau šuo, pu
siau jakas — nerangiai siūbuoja atgal prie durų, paskui save nudriek
damas sraigės pėdsaką primenančią seilių giją.
— Bandau išvarginti Normaną, kad didžiąją kelionės dalį jis
miegotų, — pribėgusi paaiškino Tancė.
— Aha.
— Aš tikrai gerai moku matematiką. Mes vykstame į olimpia
dą, nes privalau laimėti pinigų, jei noriu patekti į mokyklą, kurioje
matematika dėstoma A lygiu. Ar žinote, kaip skambėtų mano vardas,
pakeistas dvejetainio kodo išraiška?
Edas pažiūrėjo į mergaitę.
— Tancė — sutrumpintas Konstancijos vardas?
— Aha. Visi mane taip vadina.
Edas išpūtė skruostus.
— Hm m . Ką gi. 01001011 01101111 01101110 01110011
01110100 01100001 01101110 01100011 01101001 01101010
01100001 .
— Pabaigoje sakėte 0001? Ar 1001?
— 0001, suprantama, — anksčiau jis taip žaisdavo su Ronanu.
— Oho. Atsakėte visiškai teisingai, — mergaitė praėjo pro šalį ir
135
pastūmė duris. — Aš niekada nesilankiau Škotijoje. Nikis vis stengiasi
įkalti man į galvą, kad ten ganosi laukinių hagių bandos.
— Kiek man teko girdėti, šiais laikais jie prijaukinti.
Tancė atsisuko išplėtusi akis. Tada džiugiai nusišypsojo, podraug
savotiškai urgztelėdama.
Ir Edas Nikolsas suvokė keliausiąs į Škotiją.
Jam stumtelėjus duris, abi moterys pritilo. Paskui nudūrė akis į
porą krepšių, kuriuos jis atplėšė nuo grindų.
— Prieš mums išvykstant, turėsiu pasiimti keletą daiktų, — tarė
Edas, palikęs duris sūpuotis už nugaros. — Beje, jūs užmiršote Garį
Ridžvėjų. Dar žinomą kaip Žaliosios upės žudiką. Bet nesijaudinkite.
Jie visi buvo trumparegiai. O aš toliaregis.
136
— Jūs vedęs?
— Jau nebe.
— Buvote jai neištikimas?
— Tance, — sudraudė Džesė.
Edas sumirksėjo ir trumpam nukreipė žvilgsnį į užpakalinio vaiz
do veidrodį.
— Ne-e.
— Per „Džeremio Kailo šou“ vieni žmonės išduoda kitus. Kartais
sužino, kad jiems gimė kūdikis, todėl atlieka D N R testą, o jeigu jis
būna teigiamas, moterys pasiunta ir atrodo taip, lyg norėtų kam nors
užvožti. Vis dėlto dažniausiai apsipila ašaromis.
Džesė pažvairavo pro langą.
— Dauguma moteriškių niršta, nes sužino, kad vyrai turi ne
santuokinį vaiką arba būrį merginų. Statistiškai tikėtina, kad toks jų
elgesys pasikartos. Bet nė viena moteris apie statistiką, regis, negalvoja.
— Aš nesidomiu „Džeremio Kailo šou“, — Edas dirstelėjo į GPS
imtuvą.
— Kaip ir aš. Nebent tada, kai, mamai dirbant, sėdžiu pas Nata
liją. Ji įsirašo laidą, kad galėtų pažiūrėti vakare, grįžusi iš darbo. Stan-
džiajame diske yra išsaugojusi keturiasdešimt septynias serijas.
— Tance, ponas Nikolsas turbūt norėtų susitelkti į vairavimą.
— Nieko baisaus.
Džesė sukiojo plaukų sruogą. Sėdėjo prisitraukusi kelius prie
krūtinės. Edą erzino žmonės, užsikeliantys kojas ant sėdynės. Net jei
gu jie nusiaudavo batus.
— Kodėl žmona jus paliko?
— Tance.
— Tik stengiuosi būti mandagi. Pati minėjai, kad gražiai elgiuo
si, jeigu su aplinkiniais užmezgu mandagų pokalbį.
— Atleiskite, — atsiprašė Džesė.
— Nieko tokio, garbės žodis, — jis kreipėsi į mergaitę, nenu
leisdamas akių nuo veidrodėlio. — Jos nuomone, aš per daug dirbau.
137
— Per „Džeremio Kailo šou" moterys niekada taip nesako.
Eismo spūstis prasisklaidė, tad netrukus jie jau lėkė greitkeliu.
Edas stipriau paspaudė akceleratorių. Diena buvo nuostabi, ir jam
magėjo išsukti j pajūrio kelią, tačiau norą slopino baimė vėl įstrigti
spūstyje. Šuo inkštė, berniukas nukoręs galvą susikaupęs tyliai žaidė
„Nintendo", Tancė pamažu aprimo. Jis įjungė radiją — populiarių
dainų stotį, — ir sekundę kitą įtikėjo, kad nieko bloga nenutiks. Tie
siog skirs jiems vieną savo gyvenimo dieną, su sąlyga, kad pavyks iš
vengti transporto grūsčių. Vis geriau nei lindėti namuose.
— Anot GPS imtuvo, tikslą pasieksime per aštuonias valandas,
jei tik nepakliūsime į spūstis.
— Greitkeliu?
— Na, taip, — Edas pašnairavo kairėn. — Sparnų neturi net
aukščiausios klasės „Audi".
Jis pamėgino nusišypsoti ir taip parodyti laidąs sąmojus, tačiau
Džesės veidas išliko rimtas.
— Hmm... gali kilti bėdų.
— Bėdų?
— Greitai važiuojant, Tancę supykina.
— Ką reiškia „greitai"? Aštuoniasdešimt mylių per valandą? De
vyniasdešimt?
— O... veikiau penkiasdešimt. Gal net keturiasdešimt.
Edas žvilgtelėjo į veidrodėlį. Jam vaidenasi, ar mergaitė tikrai ma
žumėlę pablyško? Ji žvelgė pro langą, nuleidusi ranką ant šuns galvos.
— Keturiasdešimt? — jis sumažino tempą. — Juokaujate? Į Ško
tiją turėtume važiuoti krašto keliais?
— Ne. Galbūt. Tancė veikiausiai išaugo iš tų negalavimų. Bet ji
retai keliauja automobiliu, ir anksčiau mes susidurdavome su rimto
mis bėdomis... nenorėčiau išterlioti gražaus jūsų salono.
Edas vėl įsmeigė akis į užpakalinio vaizdo veidrodį.
— Krašto kelių rinktis negalime — tai absurdas. Užtruktume
138
dienų dienas, kol nukaktume į vietą. Beje, nieko jai neatsitiks. Mano
automobilis visiškai naujas. Aprūpintas įvairių laimėjimų pelniusia
pakaba. Juo važiuodamas nesubloguotų nė vienas žmogus.
Džesė žiūrėjo tiesiai į priekį.
— Jūs neturite vaikų, tiesa?
— Kodėl klausiate?
— Šiaip sau.
139
— Aberdinas. Na, žinoma, — nukreipė akis atgal į prietaisą ir
tarė stengdamasis, kad balse nepasigirstų neviltis: — Visi patenkinti?
Vandens turite? Plėvelė ant sėdynės? Vėmalų maišeliai vietose? Puiku.
Važiuojam.
Išriedant į kelią, jo galvą pervėrė sesers juokas. Cha cha chay Edai.
TAIP TAU IR REIKIA.
140
— As tvarkausi kempinge.
— Ar... jūs visada norėjote tokios veiklos?
— Ar nuo mažų dienų norėjau kuopti namus? — Džesė pakėlė
antakį lyg svarstydama, ar jis nejuokauja. — H m m , ne. Troškau būti
profesionalia nare. Bet pagimdžiusi Tancę nesugalvojau, kaip vandens
paviršiuje išlaikyti vaikišką vežimėlį.
— Atleiskite, klausimas kvailas.
Ji pasitrynė nosį.
— Ne, tai ne svajonių darbas. Bet jis neblogas. Aš nenutolstu
nuo vaikų, ir didžioji dalis žmonių, kurių būstus valau, man patinka.
Didžioji dalis.
— Pragyvenimui užsidirbate?
Džesė žaibiškai atsuko galvą.
— Ką turite omenyje?
— Tai, ką pasakiau. Ar užsidirbate pragyvenimui? Ar valymo pa
slaugos pelningos?
Jos veidas atrodė neįskaitomas.
— Šiaip taip išsiverčiame.
— Ne-e, — iš galo atsklido Tancės balsas.
— Tance.
— Tu nuolat tvirtini, kad mums trūksta pinigų.
— Čia tik toks posakis, — ji nuraudo.
— Kuo verčiatės jūs, pone Nikolsai? — pasiteiravo mergaitė.
— Dirbu programinės įrangos įmonėje. Ar žinai, apie ką kalbu?
— Be abejo.
Nikis pakėlė galvą. Edas veidrodėlyje matė, kad berniūkštis iš
ausų išsitraukia ausinių bumbuliukus. Pastebėjęs vyro žvilgsnį, vaikis
nusigręžė.
— Kuriate žaidimus?
— Ne, ne žaidimus.
— O ką?
141
— Pastaruosius kelerius metus tobulinau programą, kuri, reikia
tikėtis, priartins mus prie visuomenės, nesinaudojančios grynaisiais
pinigais.
— Kokiu būdu?
— Na, pirkdami kokius nors produktus arba apmokėdami sąs
kaitą mostelėtume telefonu, į kurį bus įdiegtas kodas, panašus į brūkš
ninį, ir per kiekvieną operaciją iš mūsų išskaičiuotų papildomą, be
galo mažytę sumą — apytikriai vieną šimtąją svaro.
— Mokėsime, kad susimokėtume? — pasitikslino Džesė. — To
kios programos niekas nenorės.
— Šiuo atveju klystate. Ji žavi tiek bankus, tiek mažmenininkus,
nes korteles, čekius, grynuosius pakeistų bendra sistema, ir finansinės
operacijos mums atsieitų pigiau nei atsiskaitymai kredito kortele. To
dėl naujovė tiktų abiem pusėms.
— Kai kurie iš mūsų kredito kortelėmis naudojasi tik patekę į
beviltišką padėtį.
— Tuomet ją susietų su jūsų banko sąskaita. Iš esmės, jums ne
reikėtų nieko daryti.
— Taigi, jeigu permainas palankiai įvertins kiekvienas bankas ir
mažmenininkas, mes nebeturėsime iš ko rinktis.
— Taip nutiks negreitai.
Stojo tyla. Džesė prisitraukė kelius prie smakro ir apsivijo juos
rankomis.
— Kitaip tariant, turtingieji dar labiau pralobs — bankininkai
su krautuvininkais, — o vargšai dar labiau nuskurs.
— Teoriškai galbūt. Bet čia ir slypi visas gražumas. Suma bus
tokia menkutė, kad į ją nė neatkreipsite dėmesio. Kita vertus, sistema
bus labai patogi.
Džesė kažką suniurnėjo panosėje, tačiau jis nenugirdo žodžių.
— Kiek, sakėte, mums kainuotų viena operacija? — paklausė
Tancė.
142
— Vieną šimtąją svaro. Ne, netgi mažiau nei pensas.
— Kiek jų atliekama per dieną?
— Dvidešimt? Penkiasdešimt? Žiūrint, kaip dažnai jums tenka
leisti pinigus.
— Vadinasi, penkiasdešimt pensų per dieną.
— Būtent. Vieni niekai.
— Trys su puse svaro per savaitę, — įsiterpė Džesė.
— Šimtas aštuoniasdešimt du svarai per metus, — pridūrė Tan
cė. — Jei užmokestis išties siekia beveik pensą, ir metai nėra keliamieji.
Edas atplėšė ranką nuo vairo.
— Ne daugiau. Netgi jūs turėtumėte pripažinti, kad suma ne
didelė.
Džesė pasisuko sėdynėje.
— Tance, ką mes galėtume įsigyti už šimtą aštuoniasdešimt du
svarus?
— Dvejas mokyklines kelnes, keturias mokyklines palaidinukes
ir vieną porą batų. Sportinę aprangą ir penkias poras baltų kojinių. Jei
gu viską pirktume prekybos centre. Išleistume aštuoniasdešimt penkis
svarus devyniasdešimt septynis centus. Šimtinę paklotume už maisto
produktus, kurių užtektų lygiai devynioms ir dviem šimtosioms die
nų, žinoma, jei niekas neužsuktų į svečius ir jei mama neprigriebtų
butelio vyno, gaminto pagal prekybos centro užsakymą, — mergaitė
minutėlę pamąstė. — Arba sumokėtume mėnesinį komunalinį mo
kestį už D kategorijos nuosavybę. Mūsiškė yra D kategorijos, ar ne,
mama?
— Taip. Nebent mus priskirtų kitai.
— Arba galėtume ne sezono metu tris dienas praleisti Kento po
ilsiavietėje. Jos kainuotų šimtą septyniasdešimt penkis svarus, įskai
čiuojant PVM, — Tancė palinko į priekį. — Toje vietoje lankėmės
pernai. Už papildomą ketvirtą naktį nieko nemokėjome, nes mama
suadė būsto šeimininko užuolaidas. Ir ten yra vandens čiuožykla.
143
Vėl pakibo tyla.
Edas jau žiojosi prabilti, kai tarp priekinių sėdynių kyštelėjo mer
gaitės galva.
— Arba, pagal dabartinius įkainius, mama tiek uždirbtų, mėnesį
valydama namą su keturiais miegamaisiais ir skalbdama patalynę su
rankšluosčiais. Plius minus keli svarai, — ji atsilošė aiškiai patenkinta
savimi.
Jie sukorė tris mylias, tada T formos sankryžoje pasuko į dešinę ir
netrukus nuriedėjo kairėn į siaurą gatvelę. Edui knietėjo ką nors pasa
kyti, bet jis suvokė laikinai praradęs amą. Nikis vėl susigrūdo bum bu
liukus ir nusigręžė. Saulė trumpam pasislėpė už debesų.
— Šiaip ar taip, — prašneko Džesė, užsikeldama basas kojas ant
prietaisų skydelio, pasvirdama pirmyn ir įjungdama muziką, — belie
ka tikėtis, kad jūsų reikalai klostysis puikiai, ar ne?
12
DŽESĖ
145
kiekviena mylia Džesės pečiai pamažu tolo nuo ausų. Ji suvokė, kad
paskutinį kartą bent iš dalies atsipūtusi jautėsi prieš nesuskaičiuojamą
daugybę mėnesių. Dabar sąmonės gilumoje nepaliaudamas pulsavo
nerimas: ką vėl pridirbs Fišeriai? Kokios mintys sukasi Nikio galvoje?
Kaip elgtis su Tance? O kur dar fone dundantis niūrus, bosinis ritmas:
Pinigai. Pinigai. Pinigai.
— Kaip laikotės? — pasiteiravo ponas Nikolsas.
Priversta išnirti iš apmąstymų Džesė sulemeno:
— Ačiū, normaliai.
Abu nejaukiai vienas kitam linktelėjo. Ponas Nikolsas neatrodė
atsipalaidavęs — sprendžiant iš protarpiais įsitempiančių žandikaulių,
iš krumplių, boluojančių virš vairo, iš to, kad jis akivaizdžiai skendėjo
minčių gelmėse, pasislėpęs už tamsių akinių. Nežinia dėl kokių kon
krečių motyvų nusprendė juos pavėžėti, bet aišku kaip dieną, kad gai
lėtis dėl savo sprendimo pradėjo nuo to momento, kai Tancė sustugo
prašydama maišelio, į kurį galėtų išsivemti.
— Hm m , ar jums kaip nors pavyktų liautis tekšenus?
— Tekšenus?
— Kojomis. Į prietaisų skydelį.
Ji nukreipė akis į savo pėdas.
— Tie garsai mane blaško.
— Norite, kad nustočiau stuksenti?
Ponas Nikolsas žvelgė tiesiai į priekį.
— Taip, prašyčiau.
Džesė nuleido kojas, bet atsisėdo nepatogiai, todėl po sekundės
užsikėlė jas ant sėdynės. Galvą priglaudė prie lango.
— Jūsų ranka.
— Kas?
— Ranka. Dabar pliaukšite per kelį.
Ji nė nepajuto, kad ėmė tapšnoti.
— Kol vairuosite, privalau sėdėti sustingusi?
146
— Ne, aš taip nesakiau. Tik plekšėjimas man trukdo susikaupti.
— Negalite vairuoti, jeigu judinu kurią nors kūno dalį?
— Anaiptol.
— Tuomet kas ne taip?
— Tekšenimas... mane nervina.
Džesė giliai įkvėpė.
— Vaikai, nekrutėkite. Gerai? Juk mes nenorime erzinti pono
Nikolso.
— Jie nieko nedaro. Nesivaldote tik jūs, — švelniai pastebėjo jis.
— Aha, mama, tu išties nenustygsti vietoje.
— Ačiū, Tance.
Ant krūtinės sukryžiuodama rankas, kietai sukąsdama dantis ji
pasistengė nukreipti mintis tik į gerus dalykus, tiksliau, į tai, kad po
nas Nikolsas nepersigalvojo. Įveiktos beveik šešios dešimtys mylių, bet
jis nepersigalvojo. Kai esi atsakinga už visą namų ūkį, kartais malonu
kam nors perleisti vadovavimą.
Džesė įsirėmė pakaušiu į atlošą, užsimerkė ir prisivertė pamiršti
pinigus, idiotišką Marčio automobilį, baimes dėl vaikų, leisdama rū
pesčiams atitolti, mėgindama nugrimzti į tykų brangaus variklio gaus
mą; veidą glostė pro atvirą langą dvelkiantis vėjelis, į ausis skverbėsi
muzika, ir akimirką ji pasijuto visiškai kitaip gyvenančia moterimi.
147
— Turime ko nors kito?
— Uogienės.
Nikas atsiduso ir įkišo ranką į krepšį. Pritūpusi ant suoliuko galo
Tancė jau prasmego matematikos uždaviniuose. Automobilyje į juos
nesigilino, nes skaitant apimdavo blogulys, todėl skaičiavimo praty
boms siekė išnaudoti kiekvieną pasitaikančią progą. Stebėdama, kaip
susikaupusi duktė į pratybų sąsiuvinį mikliai rašo algebros lygtis, Dže
sė kokį šimtąjį kartą savęs paklausė, iš kur tokie dukros gabumai.
— Štai, — rankose laikydamas padėklą tarė priėjęs ponas Nikol
sas. — Nusprendžiau, kad mums nepakenktų gėrimai, — vaikų link
pastūmė du kolos buteliukus. — Nežinojau, ko pageidausite, todėl
išrinkau įvairių.
Jis atnešė itališko alaus butelį, kažką panašaus į pusę pintos sidro,
baltojo vyno taurę, dar vieną kolos, limonado ir apelsinų sulčių. Sau
pasiėmė mineralinio vandens. Padėklo viduryje kėpsojo skirtingo sko
nio traškučių kauburėlis.
— Jūs visa tai nupirkote?
— Teko stoti į eilę. Nenorėjau grįžti ir jūsų klausinėti.
— Aš... aš neturiu tiek grynųjų.
Ponas Nikolsas pažvelgė į Džesę, lyg ši būtų keistuolė.
— Čia tik gėrimai. Neketinu pirkti jums namo.
Staiga suskambo mobilusis. Vyras čiupo telefoną, atsiliepė ir kal
bėdamas nužirgliojo į priešingą automobilių aikštelės pusę.
— Gal jam pasiūlyti vieną iš mūsų sumuštinių? — prašneko
Tancė.
Džesė stebėjo, kaip jis pėdina išilgai gatvelės, įgrūdęs ranką į ki
šenę, kol galiausiai dingo iš akiračio.
— Ne dabar.
Nikas buvo įsisupęs į tylą. Paklaustas, ką jam labiausiai maudžia,
tik burbtelėjo, kad jaučiasi gerai.
— Ateityje bus lengviau, — Džesė ištiesė ranką. — Tikrai. Mes
148
atsipusime, pasirūpinsime Tance ir sugalvosime, ką daryti toliau. Kai
kada, siekiant išpainioti galvoje susinarpliojusius dalykus, būtina nu
tolti nuo kasdienių sunkumų. Tada galvoje viskas pasidaro aiškiau.
— Vargu ar bėdos kyla dėl mano galvos.
Davusi Nikiui analgetikų, Džesė stebėjo, kaip vaikis kola užsige
ria vaistus ir nedrąsiai patampo ilgas laibas galūnes. Automobilyje mė
gino nors šiek tiek nuo vaikinuko atitraukti šunį, idant Nikis neprisi
plotų prie durelių, bet jai nieko neišdegė. Augintinis buvo per platus,
kad tilptų plyšyje tarp priekinių ir užpakalinių sėdynių. Normanas
galėjo atsitūpti tarp vaikų — vienu metu netgi pasisekė prisegti jį dir
žu, — bet po kurio laiko susmegdavo it šuniška nuošliauža, padėdavo
galvą Tancei ant kelių, o milžinišką strėngalį įremdavo į jos brolį.
Susikūprinęs, vilkdamas kojas Nikis išsivedė šunį pasivaikščioti.
Įdomu, ar turi cigarečių, paklausė savęs Džesė. Prieš dvidešimt mylių
išsikrovė „Nintendo" baterija, todėl berniukas buvo prastos nuotaikos.
Galimas daiktas, nė nežinojo, ko griebtis, kai sutrūkdavo chirurginės
siūlės, kurios jį jungė prie žaidimų kompiuterio.
Jiedvi nebyliai palydėjo Nikį žvilgsniais.
Džesė trumpam susimąstė apie šykščius, vis labiau retėjančius
Nikio vypsnius, budrumą, tuos nedažnus atvejus, kai jis išnirdavo iš
miegamojo — blyškus, pažeidžiamas, lyg nesavame kailyje. Atsiminė
ligoninėje regėtą likimui pasidavusiam žmogui priklausantį bejausmį
Nikio veidą. Kas ten sakė, kad esi laiminga tiek pat, kiek nelaimin
giausias iš tavo vaikų?
Tancė perlenkė uždavinių lapus.
— Paauglystėje tikriausiai gyvensiu kitur.
Ji atsigręžė į dukrą.
-K ą ?
— Turbūt universitete. Aš nenoriu augti greta Fišerių, — mer
gaitė sąsiuvinyje brūkštelėjo skaičių, vieną skaitmenį nutrynė ir pakei
tė jį ketvertu. Tada tyliai pridūrė: — Jie mane truputį gąsdina.
149
— Fišeriai?
— Sykį apie juos sapnavau košmarą.
Džesė nugurkė seiles.
— Tau nereikia baimintis. Tie pusgalviai berniūkščiai elgėsi kaip
tikri bailiai. Jie — tuščia vieta.
— Man Fišeriai nepanašūs į tuščią vietą.
— Tance, aš rasiu priemonių, kaip juos pažaboti, mes išspręsime
šį reikalą. Gerai? Nesileisk kamuojama košmarų. Šitą reikalą būtinai
sutvarkysiu.
Jos pasėdėjo netardamos nė žodžio. Tuščioje gatvėje tylą drumstė
tik tolimas traktoriaus burzgimas. Beribėje dangaus mėlynėje sūku
riavo paukščiai. Ponas Nikolsas traukė atgal. Jis žingsniavo išsitiesęs,
lyg dėl kažko tvirtai apsisprendęs, ranką su telefonu nukoręs žemyn.
Džesė pasitrynė akis.
— Sudėtines lygtis atlikau. Nori patikrinti?
Tancė atkišo puslapį su skaičiais. Džesė įbedė žvilgsnį į žavų, atvi
rą dukters veidą. Ištiesė ranką ir pataisė jos akinius.
— Taip, — linksmai nusišypsojo. — Aš mielai patikrinčiau, kaip
atlikai sudėtines lygtis.
Kitą kelionės atkarpą jie įveikė per dvi su puse valandos. Ponas
Nikolsas barbeno į vairą tarsi atsidūręs eismo spūstyje (nors automo
biliai aplinkui nesigrūdo), atsiliepė į du telefono skambučius — pir
mąsyk bendravo su moterimi, vardu Džemą (buvusia žmona?), tačiau
pokalbį labai greitai nutraukė, antrą kartą su kažkuo aiškiai turėjo ap
tarti darbo reikalus, bet netrukus tam žmogui pasakė perskambinsiąs
vėliau. Tada keturiasdešimt minučių praleido tylėdamas. Kai „Audi"
įsuko į degalinę, vyro mobilusis vėl atgijo, bet, pasigirdus žodžiams
„Eduardo, mažuli", ponas Nikolsas išplėšė telefoną iš laikiklio, nėrė
laukan ir atsistojo prie kolonėlės.
150
— Ne, Lara, — tarė nusigręždamas nuo bendrakeleivių. — Mes
jau aptarėme... ne, tavo advokatas klysta... ne, tu nieko nepeši, net jei
vadinsi mane omaru.
Nikis maždaug valandą pūtė į akį, papurtusį skruostą buvo ap-
kritę melsvai juodi plaukai; miegant jo veidas bent trumpam atsikratė
nerimo išraiškos. Tancė panosėje niūniavo ir glostė šunį. Drunijantis
Normanas keletą sykių garsiai pabezdėjo, savo kvapais užtvindydamas
visą saloną. Nė vienas nesiskundė. Tiesą sakant, jo tvaikas nustelbė vis
dar iki galo neišsivadėjusią vėmalų smarvę.
— Vaikams nereikėtų užkrimsti? — pasiteiravo ponas Nikolsas
kažkokio didmiesčio apylinkėse.
Džesė seniai liovėsi domėtis, į kokius miestus jie atklysdavo. Kiek
vieną pusmylį ženklino tviskantys, aukšti biurų pastatai, ant kurių fasa
dų puikavosi jai negirdėti, su vadyba arba technologijomis susiję pavadi
nimai: ACCSYS, TECHNOLOGICA ir MEDIAPLUS. Palei kelią plytėjo
begalinės automobilių aikštelės. Čia niekas neslankiojo pėsčiomis.
— Gal pasidairykime „McDonald’s"? Manau, šiuose priemies
čiuose makdonaldų netrūksta.
— Mes nevalgome makdonalduose, — atsiliepė ji.
— Jūs nevalgote makdonalduose.
— Jei norite, pakartosiu. Mes nevalgome makdonalduose.
— Esate vegetarai?
— Ne. Verčiau pasiieškokime prekybos centro. Aš sutepsiu su
muštinių.
— „McDonald’s" užkandinėje išsisuksite pigiau, jeigu jums ra
mybės neduoda piniginiai klausimai.
— Jie čia niekuo dėti.
Džesė nerado savyje jėgų paaiškinti, kad vieniša mama privers
ta kai ko atsisakyti. Tiksliau, negali elgtis taip, kaip visi tikisi: negali
reikalauti pašalpų, rūkyti, gyventi socialiniame būste, maitinti vaikų
makdonalduose. Vienų dalykų pakeisti neįmanoma, bet dėl kitų ji ap-
sispręsdavo pati.
151
Jis tyliai atsiduso, įbedęs akis pirmyn.
— Tiek to, mes kur nors apsistosime ir pažiūrėsime, ar tie nakvy
nės namai turi užeigą.
— Aš planavau miegoti automobilyje.
Ponas Nikolsas sustabdė „Audi“ šalikelėje ir atsisuko į Džesę.
— Nakvoti automobilyje?
Sąmyšis privertė ją pasišiaušti.
— Mes vežamės Normaną. Jo nepriims joks viešbutis. Mums bus
gerai ir čia.
Išsitraukęs telefoną jis ėmė plekšenti per ekraną.
— Rasime tokią vietą, kur į šunis žiūrima palankiai. Ką nors
būtinai rasime, net jei turėsime šiek tiek pavažiuoti.
Džesė juto, kaip į veidą muša raudonis.
— Nėra reikalo.
Ponas Nikolsas nesiliovė baksnojęs į mobiliojo ekraną.
— Ne, rimtai. Viešbučiui... neturime pinigų.
Vyro pirštas sustingo virš telefono.
— Nesąmonė. Automobilyje jūs nemiegosite.
— Tik porą naktų. Nepražūsime. Vis vien ketinome nakvoti
rolsroise. Todėl ir pasiėmiau antklodžių.
Į juodu pažvelgė salono gale sėdinti Tancė.
— Aš neketinu viršyti kasdienio biudžeto išlaidų, jeigu jūs nieko
prieš. Dvylika svarų per dieną — vien tik už maistą. Ir ne daugiau.
Jis įsispoksojo į Džesę, lyg toji būtų pakvaišusi.
— Nesiūlau jums numoti ranka į viešbutį, — skubiai pridūrė
ji. Tik neužsiminė, kad džiaugtųsi, jeigu ponas Nikolsas išsinuomotų
kambarį.
— Tikra beprotystė, — galop paskelbė jis ir įsmeigė akis į vairą.
Būtent tada Džesei šovė į galvą, kad „Audi“ savininkas galbūt
nenorėtų palikti jų vienų mašinoje.
152
*
153
— Taip elgiuosi ne dėl jūsų, o dėl vaikų.
— Ne, — Džesė pasistengė kalbėti kiek diplomatiškiau. — La
bai malonu iš jūsų pusės, bet mums bus gerai ir čia.
Jis pirštais persibraukė plaukus.
— Klausykite, aš negaliu miegoti viešbučio kambaryje žinoda
mas, kad už dvidešimties pėdų ant užpakalinės automobilio sėdynės
nakvos ką tik iš ligoninės išleistas berniukas. Nikis atsiguls ant kitos
lovos.
— Ne, — instinktyviai atšovė ji.
— Kodėl?
Džesė nepajėgė atsakyti.
Vyro veidas apniuko.
— Aš ne iškrypėlis.
— Nieko panašaus ir nesakiau.
— Tada kodėl neleidžiate sūnui kartu su manimi įsikurti viena
me kambaryje?
Ji nuraudo.
— Pastaruoju metu Nikiui buvo nelengva. Man reikia jį prižiūrėti.
— Ką reiškia „iškrypėlis"? — sukluso Tancė.
— Aš galėčiau įkrauti „Nintendo" bateriją, — nuo užpakalinės
sėdynės atsiliepė Nikis.
— Žinote ką? Mūsų ginčas absurdiškas. Mano skrandis prašo
maisto. Privalau ko nors pavalgyti, — ponas Nikolsas įkišo galvą pro
tarpdurį. — Niki, nori miegoti „Audi" salone ar viešbutyje?
Vaikis paskersakiavo į Džesę.
— Viešbutyje. Aš irgi nesu iškrypėlis.
— Ar aš iškrypėlė? — paklausė mergaitė.
— Štai kaip susitarsime. Nikis su Tance keliaus į viešbučio kam
barį. Jūs eisite kartu ir atsigulsite ant grindų.
— Negaliu leisti, kad mokėtumėte už nakvynę, bet miegotumėte
automobilyje. Be to, šuo staugs kiaurą naktį. Normanas nepažįsta jūsų.
154
Ponas Nikolsas pavartė akis. Buvo akivaizdu, kad tuojau praras
kantrybę.
— Tebūnie. Vaikai eis į viešbutį. M udu liksime čia su šunimi.
Visi bus laimingi, — vyras neatrodė laimingas.
Trumpam stojo tyla. Džesė suvokė nebevaldanti padėties.
— Aš pasirūpinsiu Tance, — viltingai tarė Nikis. Mėlynių neiš
marginta jo veido dalis įgavo glaisto atspalvį. — Mielai išsimaudyčiau
vonioje.
— Ar man perskaitysi istoriją?
— Tik tuo atveju, jeigu joje bus zombių.
Atsisukęs į seserį jis kreivai šyptelėjo. Kaip tik tas vypsnys Džesę
ir palaužė.
— Gerai, — nusileido ji mėgindama užgniaužti šleikštulio ban
gą, kurią paskatino supratimas, kokiam planui ryžosi pritarti.
155
Nikis valandą praleido vonios kambaryje atsukęs čiaupus. Ga
liausiai sugrįžo, įsijungė televizorių ir išsitiesė ant lovos, apimtas tiek
nuovargio, tiek palengvėjimo.
Džesė išdėstė jo piliules, nuprausė Tancę, aprengė ją pižama, pas
kui perspėjo abudu, kad nekiurksotų iki vėlumos prie televizoriaus.
— Ir nebandyk traukti dūmo, — pridūrė. — Rimtai.
— Iš kur man jo gauti? — piktai suurzgė Nikis. — Tu priglaudei
mano atsargas.
Tancė atsigulė ant šono, įsikniaubė į matematikos uždavinius ir
prasmego nebyliame skaičių pasaulyje. Džesė pašėrė šunį, pavedžiojo
lauke, tada įsitaisė ant keleivio sėdynės. Pravėrusi duris ir lūkuriuo
dama, kol ponas Nikolsas pavakarieniaus, sukrimto bandelę su sūriu.
Jis grįžo be penkiolikos pusę dešimtos, tuo metu, kai Džesė blės
tančioje šviesoje vargo skaitydama laikraštį. Sprendžiant iš rankoje
laikomo mobiliojo, ką tik vėl su kažkuo šnekėjosi, ir nūnai išvydęs
bendrakeleivę, regis, apsidžiaugė tiek pat, kiek ir ją pradžiugino pono
Nikolso pasirodymas. Jis įlipo į automobilį ir užtrenkė dureles.
— Registratūroje paprašiau, kad skambtelėtų man, jei kas nors
atsisakys rezervuoto kambario, — tarė įsmeigęs žvilgsnį į priekinį lan
gą. — Žinoma, neužsiminiau lauksiąs stovėjimo aikštelėje.
Normanas tysojo ant degutbetonio ir panėšėjo į mėsos luistą, iš
aukštybių nutrenktą ant žemės. Ji pasvarstė, ar nereikėtų įleisti šuns
į saloną. Likus be Nikio ir Tancės, tirštėjant tamsai, pono Nikolso
draugija kurstė dar keistesnius pojūčius nei įprastai.
— Kaip vaikai?
— Jie patenkinti. Ačiū.
— Berniukas kaip reikiant aptalžytas.
— Nikis atsigaus.
Ilgam įsivyravo tyla. Jis pažvelgė į Džesę. Abi rankas nuleidęs ant
vairo atsilošė. Tada apatinėmis delnų dalimis pasitrynė akis ir atsisuko.
— Taigi... ar aš kaip nors sugadinau jums ūpą?
156
-K ą?
— Elgiatės taip, lyg kiaurą dieną būčiau jus erzinęs. Juk atsipra
šiau dėl ano vakaro aludėje. Padėjau jums atkakti iki šių vietų, bet
mane vis tiek kankina nuojauta, kad kažko prisidirbau.
— Jū... jūs nieko blogo nepadarėte, — sumikčiojo ji.
Jis minutę patyrinėjo Džesę.
— Ar čia, hmm, moteriškas „nieko blogo", iš tiesų reiškiantis,
kad siaubingai prasikaltau ir turėčiau atspėti, ką iškrėčiau? O jūs įnir-
šite, jei nesusigaudysiu?
— Ne.
— Na va, galutinai susipainiojau. Nes „ne" gali priklausyti mo
teriškam „nieko blogo".
— Aš nekalbu kodais. Tikrai nieko blogo neatsitiko.
— Tai gal šiek tiek atsipalaiduokime vienas kito kompanijoje?
Nes dėl jūsų elgesio jaučiuosi nejaukiai.
— Dėl mano elgesio?
Vyro galva lėtai pakrypo į Džesę.
— Man susidarė įspūdis, kad apgailestaujate pasisiūlęs nuvežti
mus į vietą nuo tada, kai susėdome į automobilį. Ir net dar anks
čiau, — užsičiaupk, save įspėjo ji. Užsičiaupk. Užsičiaupk. — Nė ne
suprantu, kodėl išvis sutikote mus pavežti.
— Ką?
— Nieko, — Džesė nusisuko. — Pamirškite, ką sakiau.
Ponas Nikolsas vėl įsistebeilijo į priekinį stiklą. Staiga pasirodė,
kad jį prislėgė nepaprastai sunki nuovargio našta.
— Žinote, ryte galėtumėte pamėtėti mus į autobusų stotį. Mes
jums nebetrukdytume.
— Tikrai to norite?
Ji prisitraukė kelius prie krūtinės.
— Taip, matyt, būtų geriausia.
Abu nuščiuvo. Dangus pasidarė juodas kaip derva. Džesė porą
157
sykių jau žiojosi prabilti, bet neišspaudė nė garso. Ponas Nikolsas pro
priekinį langą spitrijosi į užtrauktas viešbučio kambario užuolaidas ir
akivaizdžiai skendėjo apmąstymuose.
Ji pagalvojo apie Nikį su Tance, ramiai miegančius kitapus sie
nos, ir suvokė, kaip trokšta atsidurti tarp vaikų. Juto, kad skrandį vars
to šleikštulys. Ak, kodėl nesugeba apsimesti maloni? Kodėl nepajėgia
elgtis gražiau? Kelionė užtruktų ne ilgiau kaip porą dienų. Kokia ji
kvailė. Ir vėl viską sukniso.
Oras atvėso. Džesė padavė jam Nikio apklotą, kurį pagriebė nuo
užpakalinės sėdynės.
— Prašau.
— O... — ponas Nikolsas nužvelgė didžiulį Super Mario atvaiz
dą. — Dėkui.
Pakvietusi šunį vidun, ji nuleido sėdynės atlošą, pasislinko kaip
įmanoma arčiau durų, kad nesiliestų prie vyriškio, ir užsiklojo Tancės
antklode.
— Labos nakties, — palinkėjo dėbsodama į prašmatnią salono
apdailą vos pora colių nuo šnervių, uosdama naujo automobilio kvapą.
Galvoje plakėsi minčių kratinys. Ar toli iki stoties? Kiek kainuos
bilietai? Mažų mažiausiai vieną naktį teks apsistoti svečių namuose. Ir
kur dėti šunį? Kad aš nusprogčiau, jeigu siurbliu valysiu užpakalinę
sėdynę, jai į galvą šovė niūri mintis, išgirdus slopų Normano parpimą.
— Dar tik pusė dešimtos, — tylą sudrumstė pono Nikolso balsas.
Džesė gulėjo nekrutėdama.
— Pusė dešimtos, — jis giliai atsiduso.
— Nemaniau, kad taip pasakysiu, bet šitai blogiau už santuoką.
— Kas yra... aš per garsiai alsuoju?
Jis netikėtai atidarė dureles.
— Dėl Dievo meilės, — taip tarstelėjęs nudrožė per stovėjimo
aikštelę.
Atsisėdusi Džesė žvilgsniu palydėjo poną Nikolsą, kuris nusku
bėjo per kelią, smuko į fluorescentinėmis lempomis apšviestą krautu
158
vėlę, ir po kelių minučių išniro laukan nešinas vyno buteliu bei vien
kartinių puodukų pakuote.
— Skonis turbūt siaubingas, — pareiškė atsisėdęs prie vairo. —
Bet man nusispjaut.
Ji įsispigino į butelį.
— Na, Džesika Tomas, skelbiam paliaubas? Diena buvo ilga. Sa
vaitė išpuolė sumauta. Ir nors mano automobilis labai erdvus, dviem
tarpusavyje nebendraujantiems žmonėms čia per ankšta.
Ponas Nikolsas dirstelėjo į ją. Dėl pavargusių akių ir ant smakro
ryškėjančių šerių atrodė keistai pažeidžiamas.
Džesė suėmė puodelį.
— Atleiskit. Aš nesu pratusi, kad aplinkiniai mums padėtų. Kai
taip nutinka...
— Jus apima įtarumas? Irzlumas?
— Norėjau pasakyti — kai taip nutinka, pagalvoju, kad man
vertėtų dažniau išeiti į žmones.
Jis atsiduso.
— Aišku, — atsiliepė ir nudūrė žvilgsnį į pirkinį. — Tuomet...
po paraliais!
— Kas yra?
— Maniau, kamštis atsukamas, — ponas Nikolsas žiopsojo į bu
telį tartum į vieną iš gausybės dalykų, sukurtų jį erzinti. — Nuostabu.
Kamščiatraukio, be abejo, neturite?
— Ne.
— Įdomu, ar vyną pakeistų?
— Čekį išsaugojote?
Jis giliai atsiduso.
— Nesvarbu.
Nelaukdama atsakymo Džesė paėmė butelį ir atidariusi duris
žengė laukan. Normano galva šastelėjo aukštyn.
— Tikiuosi, priekinio stiklo netalžysite?
159
— Ne-e, — ji atlupo foliją. — Nusiaukite batą.
-K ą?
— Nusiaukite. Mano šlepetės netinka.
— Tik nenaudokite jo vietoj taurės. Buvusi žmona kartą iškrėtė
panašų pokštą su aukštakulniu, ir man neapsakomai sunkiai sekėsi
apsimesti, kad kojomis atsiduodantis šampanas žadina aistrą.
Ji ištiesė ranką. Ponas Nikolsas galiausiai nusitraukė batą ir pa
davė Džesei. Toji įstatė butelį į apavą ir rankose tvirtai gniauždama
pašventino viešbučio sieną.
— Turbūt nė neverta klausti, ką darote, ar ne?
— Minutėlę, — grieždama dantimis ji trenkė dar sykį.
Ponas Nikolsas lėtai palingavo galva.
Džesė atsitiesė ir pasisukusi sužaibavo akimis.
— Mielai leisiu iščiulpti kamštį, jei tik jums labai norisi.
Jis pakėlė delną.
— Ne, ne. Pirmyn. Iš vakaro kaip tik to ir tikėjausi — galimybės
pajusti, kaip kojines raižo stiklo šukės.
Džesė patikrino butelio viršų ir vėl tvojo kulnu į mūrą. Ir kamštis
per centimetrą išlindo iš kakliuko. Bumbt. Dar vienas centimetras.
Atsargiai laikydama batą ji trečią kartą trenkė į sieną, tada palengva
iškrapštė kamštelį ir įteikė šį ponui Nikolsui. Tas įdėmiai jį nužvelgė ir
pažiūrėjo į Džesę, kuri kaip tik grąžino apavą.
— Oho. Jūs naudingiausia moteris iš visų, kokias tik pažįstu.
— Negana to, moku pritvirtinti lentynas, pakeisti trūnijančias
grindlentes ir iš kojinių surišti ventiliatoriaus dirželį.
— Tikrai?
— Minėdama dirželį perdėjau, — ji grįžo į automobilį ir paėmė
vyno pilną vienkartinį puodelį. — Sykį išbandžiau, bet nuvažiavus
trisdešimt jardų iš jo teliko skutai. Veltui paaukojau „M &S“ matines
aptemptukes, — Džesė nurijo gurkšnelį. — Salonas ištisas savaites
dvokė susvilusiomis timpomis.
160
Ant užpakalinės sėdynės per miegus inkštelėjo Normanas.
— Paliaubos? — ponas Nikolsas iškėlė plastikinę taurę.
— Paliaubos. Vėliau nevairuosite, tiesa? — atsiliepė ji pakeldama
savąją.
— Ne, jei prie vairo nesėsite ir jūs.
— Ak, kaip juokinga.
Juos kausčiusi įtampa atslūgo, ir vakaras staiga pasidarė mažumė
lę šviesesnis.
13
EDAS
162
Iš nuskambėjusių teisinimosi gaidelių Edas padarė
išvadą, kad šiuos teiginius jai teko dėstyti begalę kartų.
163
iš pradžių ko nors pasiekčiau ir tik tada auginčiau vaikus.
Būtų malonu jiems suteikti... geresnį gyvenimą.
Kalbėdama ji nė nesivargino grąžinti sėdynės atlošo
į pradinę padėtį. Gulėjo pasirėmusi alkūne, prisidengusi
antklode, basas pėdas užkėlusi ant prietaisų skydelio. Edas
netikėtai suvokė, kad dėl tų kojų jis nebesuka sau galvos.
— Jūs ir dabar galėtumėte siekti karjeros. Esate jauna.
Pavyzdžiui... nusisamdytumėte auklę, kuri po pamokų
prižiūrėtų vaikus?
Džesė net nusijuokė. „Audi“ salone išsprogo ruonio
amtelėjimas: „Cha!“ Atsisėdusi ji išlenkė vyno mauką.
— Taip, taip, pone Nikolsai. Aišku, kad galėčiau.
164
5. Kol neturėjo vaikų, ji galėdavo susiversti keturis
stiklus su dvigubomis degtinės porcijomis, bet vis tiek
nešlitinėdavo.
— Aha, esu atspari alkoholiui. Bet, regis, ne tiek, kad
prisiminčiau, kaip išvengti nėštumo.
Edas ja tikėjo: abu išgėrė du butelius, ir Džesė, ko
gero, suvartojo dvigubai daugiau vyno negu jis, tačiau
nė akimirką neatrodė bent šiek tiek įkaušusi, nors ir
mažumėlę atsipalaidavo.
Namuose ji veik nesiliesdavo prie svaigalų.
— Kai dirbant aludėje klientai siūlosi mane
pavaišinti, mieliau imu grynuosius. O namie pernelyg
nerimauju, kad vaikams gali kas nors nutikti, todėl
stengiuosi išlikti dėmesinga. — Džesė žvilgtelėjo pro
langą. — Jei atvirai, pirmą sykį po... penkių mėnesių
ėmiausi veiklos, kuri labiausiai iš visų primena
pasisėdėjimą mieste.
— Drauge su žmogumi, jums prieš veidą užtrenkusiu
duris, ir dviem rašalinio vyno buteliais automobilių
aikštelėje.
— Aš nereikli.
Ji neaiškino, kodėl baiminasi dėl vaikų. Edas
mintyse išvydo Nikio veidą ir nusprendė verčiau nieko
neklausinėti.
165
7. Vidurinis jos vardas buvo Reija. Prisistatydama
kiekvieną kartą turėdavo ištarti jį paraidžiui.
166
darbas biure, Dinos Liuis sukeltas nesibaigiantis chaosas — nutolęs
per milijoną mylių.
— Nemiegat?
Edas pasuko galvą spėliodamas, ar Džesė jį stebėjo.
— Ne.
— Ką gi, — iš keleivio vietos atsklido murmesys, — pažaidžiam
„Tiesą"?
Jo akys pakrypo į stogą.
— Pradėkit.
— Jūs pirmas.
Jis nepajėgė nieko sugalvoti.
— Jus turėtų kas nors dominti.
— Gerai, kodėl avite paplūdimio šlepetes?
— Toks jūsų klausimas?
— Lauke baisiai žvarbu. Mes sulaukėme šalčiausio ir drėgniausio
pavasario per visą rekordų fiksavimo istoriją. O jūs įsispyrusi į šlepetes.
— Jus taip erzina mano apavas?
— Aš tik nesuprantu. Akivaizdu, kad esate sustirusi.
Džesė kojos pirštu dūrė laukan.
— Dabar pavasaris.
— Na ir kas?
— Tas, kad jau pavasaris. Oras tik šiltės.
— Šlepetėmis išreiškiate savo tikėjimą?
— Galima ir taip pasakyti.
Jis neįstengė sugalvoti jokios replikos.
— Gerai, mano eilė.
Edas sustingo lūkuriuodamas.
— Ar ryte norėjote sprukti ir palikti mus vienus?
— Ne.
— Melagis.
— Tebūnie. Siek tiek. Jūsų kaimynė ketino beisbolo lazda užvož
ti man per galvą, o šuo klaikiai smirda.
167
— Tfiu. Jums tinka bet koks pasiteisinimas, ar ne?
Džesė pasimuistė ant sėdynės. Pėdos dingo po apklotu. Nuo
kūno dvelkė šampūno aromatas, sužadinęs jam mintis apie „Bounty“
šokoladukus.
— Kodėl nepabėgote?
Prieš prabildamas Edas minutę pagalvojo. Matyt, suveikė tamsa,
slepianti jos veidą. Arba tai, kad maždaug tarp trečio ir ketvirto puo
delio jam šovė mintis, jog Džesė — neblogas žmogus. O gal atvirauti
privertė vakare išlenktas vynas, nes įprastomis aplinkybėmis jis nebūtų
drįsęs pasakyti tokių žodžių:
— Neseniai pridirbau kvailysčių. Giliai širdyje turbūt geidžiau
nuveikti ką nors tokio, dėl ko pasijusčiau geriau.
Edas manė, kad ji ką nors tarstelės. Netgi vylėsi išgirsti atsakymą.
Bet Džesė tylėjo.
Keletą minučių jis tysojo žiūrėdamas į gatvės žibintus su natrio
lempomis, klausydamasis Džesikos Reijos Tomas alsavimo ir suvok
damas, kaip stipriai ilgisi laikų, kai paprasčiausiai galėjo miegoti šalia
kito žmogaus. Pastaruoju metu jautėsi esąs vienišiausia būtybė pasau
lyje. Nūnai mintyse pamatė mažutes jos pėdas ir dailiai nublizgintus
kojų pirštų nagus, bet, kai šį vaizdą pakeitė sesers veidas kilstelėtu an
takiu, sumojo per daug išgėręs. Nebūk kvailys, Nikolsai, paliepė sau ir
nusigręžė nuo Džesės.
Edas mąstė apie buvusią žmoną ir Diną Liuis, kol švelnūs, me
lancholiški atsiminimai prasisklaidė, ir jo viduje beliko neslūgstantis
pyktis. Staiga kūną persmelkė šaltis, lauke tamsa užleido vietą blyš
kiai pilkumai, kairė ranka nutirpo, o sąmonę užvaldė toks kvaitulys,
kad prabėgo ištisos dvi minutės, kol pavyko susigaudyti, kokių dūžių
garsai varsto ausis — į vairuotojo langą beldė apsauginis, ketino juos
perspėti, kad miegoti stovėjimo aikštelėje draudžiama.
168
14
TANCĖ
169
Tancė sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Visada aiškindavai, kad vogti negalima.
— Nieko tu nevogsi. Imsi tai, už ką paklojai pinigus.
— Mokėjome ne mes, o ponas Nikolsas.
— Elkis, kaip sakau. Prašau. Mudviem su ponu Nikolsu teks
pusvalandžiui išvažiuoti iš automobilių aikštelės. Padaryk, ką liepiau,
grįžk į kambarį ir devintą būk pasirengusi keliauti. Gerai? — ji įkišo
galvą pro atvirą langą, pabučiavo Tancę ir įsisiautusi į striukę nupėdi
no prie „Audi“. Prie durelių stabtelėjo, atsigręžė ir sušuko: — Nepa
miršk išsivalyti dantų! Ir nepalik matematikos vadovėlių!
Iš vonios kambario žengė Nikis, apsirengęs itin aptemptais juo
dais džinsais ir trumparankoviais marškinėliais su užrašu MAN VIE
NODAI PIEŠIA.
— Tu niekaip į jas neįsprausi dešrelės, — tarė ji žiūrėdama į bro
lio kelnes.
— Kertam lažybų, kad paslėpsiu daugiau nei tu.
Jų žvilgsniai susikryžiavo.
— Kertam, — atsakė Tancė ir nubėgo apsirengti.
170
Nikis kišenėje sugraibė baltą paketą.
— Trys sluoksniuoti pyragaičiai. Atsargiai, glajus prilipęs prie
servetėlių. Keturios dešrelės, į vienkartinį puoduką įdėti keli kumpio
bryzai Normanui. Du sūrio luistai, jogurtas ir... — jis užsitraukė striu
kę virš tarpkojo, susiraukė, įsitempė ir iš klyno iškrapštė vaisius. —
Negaliu patikėti, kad sugebėjau juos ten įgrūsti.
— Šiuo atveju, aš nerandu žodžių, kurie pritiktų sūnaus ir moti
nos pokalbiui, — atsiduso mama.
Tancė priglaudė šešis dribsnių pakelius, du bananus ir porą skru
dintos duonos riekių, kurias pertepusi uogiene pasidarė suvožtinį. Ji
pradėjo valgyti, o Normanas išpūtė akis — iš nasrų tystantys du seilių
stalaktitai nenumaldomai ilgėjo, kol ant pono Nikolso automobilio
sėdynės ėmė telktis jų klanelis.
— Virtus kiaušinius dalijusi moteris tikrai matė, kuo užsiimame.
— Pasakiau jai, kad tavo hormonų pusiausvyra sutrikusi, — at
siliepė Tancė. — Pasakiau, kad tris kartus per dieną turi gauti trigubai
daugiau maisto nei priklauso tavo kūnui pagal svorį, antraip apalpsi jų
bufete ir netgi gali numirti.
— Žavinga, — tarstelėjo Nikis.
— Tu laimėjai kiekiu, — paskelbė Tancė suskaičiavusi brolio lai
mikį. — Bet aš pelniau taškų už savo įgūdžius.
Tancė pasilenkė ir, visiems žiūrint, iš striukės kišenių iškrapštė
polistirolinius kavos puodukus, įsuptus į popierines servetėlės, idant
jie išliktų stati. Vieną padavė mamai, kitą įstatė į laikiklį, stirksantį
greta pono Nikolso.
— Tu geniali, — mama atplėšė dangtelį. — Ak, Tance, neįsivaiz
duoji, kaip man šito reikėjo.
Nurijusi gurkšnį užsimerkė. Jau dvejus metus, kuriuos praleido
be tėčio, neatrodė tokia laiminga kaip dabar, tik neaišku, kas ją pra
džiugino — tai, kaip šauniai jie prasisuko bufete, ar po amžinybės
pirmą kartą nuskambėjęs Nikio juokas.
171
Ponas Nikolsas spoksojo į juos lyg į šutvę ateivių.
— Gerai, pietums susitepsime sumuštinių su kumpiu, sūriu ir
dešrelėmis. Kol kas, bičiuliai, pasisotinkite pyragaičiais. Vaisiai bus de
sertui. Norėsite? — mama atkišo apelsiną vairuotojui. — Jis šiltokas.
Bet aš galiu nulupti žievę.
— Hmm... jūs labai maloni, — atsakė ponas Nikolsas nukreip
damas žvilgsnį į šalį, — bet aš verčiau užsuksiu į „Starbucks“ kavinę.
172
Po dviejų valandų ponas Nikolsas pranešė turįs pamankštinti
raumenims, o Normanui prireikė nusišlapinti, todėl jie sustojo prie
užmiesčio parko. Mama laukan išnešė dalį bufete surinkto grobio, jie
visi nuėjo į nedidelę proskyną, įsitaisė prie tikro iškylų stalo medžio
paunksnėje ir užkrimto. Peržvelgusi mokslų medžiagą (pirminius skai
čius ir kvadratines lygtis) Tancė nusivedė šunį į miškelį. Patenkintas
Normanas kas porą minučių stabčiojo ir kažką uostinėjo, danguje
tvieskė saulė, tarp medžių slinko šviesos dėmelės, netoliese buvo pa
sirodęs elnias su dviem fazanais, ir Tancė jautėsi taip, lyg iš tiesų atos
togautų.
— Viskas gerai, mieloji? — pasiteiravo artyn žengdama, ant krū
tinės rankas susinėrusi mama. Pro medžių tarpus jos matė, kaip Nikis
šnekasi su ponu Nikolsu. — Pasitiki savimi?
— Manau, taip.
— Anądien gilinaisi į uždavinius?
— Aha. Pirminių skaičių sekos sunkokos, bet man pasidarė aiš
kiau, kai visas surašiau ir peržiūrėjau išdėstytas popieriuje.
— Tavęs nebekankina košmarai apie Fišerius?
— Vakar sapnavau kopūstą, galintį važinėti riedučiais, — atsakė
Tancė. — Jis buvo vardu Kevinas.
Mama į ją įbedė žvilgsnį.
— Aišku.
Jos mažumėlę pasivaikščiojo. Miške buvo vėsiau, kvepėjo malo
nia drėgme — samanota, kupina žalumos, gyvybinga, nesmirdančia
pelėsiais kaip kambaryje, pro kurį atsiverdavo vaizdas į vidinį namų
kiemą. Mama sustingo ant takelio ir atsisuko į automobilį.
— Kaip ir minėjau, gerų dalykų pasitaiko, — ji luktelėjo, kol
prieis Tancė. — Ponas Nikolsas rytoj pristatys mus į vietą. Kur nors
ramiai pernakvosime, tu sėkmingai sudalyvausi konkurse ir įstosi į
naują mokyklą. Tada, tikėkimės, mūsų gyvenimas šiek tiek pagerės.
Laiką leidžiam smagiai, ar ne? Keliauti įdomu?
173
Kalbėdama mama nenuleido akių nuo „Audi“ ir, sprendžiant iš
balso, šnekėjo viena, bet galvojo apie kažką kita. Tancė atkreipė dėme
sį, kad važiuodama ji pasidažė. Siek tiek pasigręžė nuo pono Nikolso,
prieš veidą pakėlė pudrinę ir tušo šepetėliu ėmė braukyti blakstienas,
nors sulig kiekvienu kelio nelygumu išsitepdavo veidą. Neaišku, kam
išvis stengėsi. Kuo puikiausiai atrodė ir be kosmetikos.
— Mama?
— Taip?
— Mes vis dėlto vogėme iš bufeto, tiesa? Nes valgio pasiėmėme
neproporcingai daug.
Susimąsčiusi mama minutę dėbsojo sau po kojomis.
— Jei tikrai taip nerimauji, iš tavo laimėtų pinigų atskaičiuosime
penkis svarus, įdėsime juos į voką ir nusiųsime į viešbutį. Sutinki?
— Spėju, kad mūsų nudžiautas maistas kainavo beveik šešis sva
rus. Ar net šešis su puse, — tarė Tancė.
— Tiek ir grąžinsime. Bet dabar turėtume priversti tavo rubuilį
seną šunį palakstyti, kad pavargęs jis ramiai išmiegotų kitą kelio atkar
pą, taip pat galbūt užsimanytų nusilengvinti ir nebezdėtų artimiausias
aštuoniasdešimt mylių.
174
Nikiui plepėti nesinori. Ji apgailestavo užsitempusi vien tik šortus, nes
plikos šlaunys vis lipo prie odinių sėdynių. Maža to, Normanas kažkur
išsivoliojo ir dabar šlykščiai dvokė, bet Tancė nedrįso skųstis, idant
ponas Nikolsas nenuspręstų, kad jam iki gyvo kaulo įgriso keleiviai su
smirdančiu šunimi, todėl pirštais užsispaudė nosį ir pasistengė alsuoti
pro burną, atleisdama šnerves tik kas trisdešimt žibintų stulpų.
Štai taip jie ir keliavo. Dangus pragiedrėjo. Užnugaryje palikęs
Koventrį, automobilis artinosi prie Derbio, pilno aplinkkelių ir di
delių, tamsiai raudonų fabrikų. Tancė dairės į kraštovaizdį, kuris vis
labiau atrodė apleistas, galvoje vijo trumpas skaitmenų pynes ir į jas
nežiūrėdama, kad nesubloguotų, bandė mintyse atlikti skaičiavimus.
Mobilusis vėl suskambo, ir po akimirkos poną Nikolsą itališkai
apšaukė moteris. Jis be žodžių išjungė telefoną.
Priekyje sėdinti mama atsisegė rankinę ir ėmė skaičiuoti pinigus.
Buvo pasiėmusi 63,91 svarų sterlingų, bet kol kas nematė, kad vie
na dešimties pensų moneta yra užsieninė, taigi bendra suma tesiekė
63,81 svarų sterlingų, nebent pasisektų ją kam nors iškišti.
— Niki?
Brolis pakėlė galvą. Ponas Nikolsas jį stebėjo per užpakalinio
vaizdo veidrodėlį.
— Nori pasiskolinti mano mobilųjį? Daug žaidimų ten nerasi,
bet gali atsidaryti „Twitter“, „Facebook“ ar kitokius socialinius tin
klus, į kuriuos jūs, vaikiai, esate įjunkę.
— Tikrai? — jis kaipmat atitiesė nukartus pečius.
— Aha. Išsitrauk iš mano striukės kišenės.
Mama sugraibė aparatą ir įteikė jį Nikiui.
— Tik elkis labai atsargiai, — perspėjo.
— Reikalavimą įvesti PIN kodą išjungiau. Bet... na, žinai, jokių
filmų.
— Jėga, — Nikis nenusišypsojo — šiais laikais jis retai kada nu
sišiepdavo, dingtelėjo Tancei, — bet aiškiai apsidžiaugė.
175
— Tance, tik nemėgink žvilgčioti į ekraną, kitaip tau sutrauks
skrandį, — tarp sėdynių nuvilnijo mamos balsas.
Ji atsiduso. Kai kada būti ja NEAPSAKOMAI nyku. Normano
galva it sunki našta prislėgė kelius, ir Tancė pabandė švelniai nustumti
šuns snukį, nes jos kojas žnaibė dilgsėjimas. Įdomu, pasvarstė, kiek lai
ko praeis, kol jie nukaks į Škotiją. Iš nuobodulio neberado sau vietos,
bet suvokė, kad jei sumanytų guostis, mama atkirstų: „Mums visiems
nuobodu. Nieko čia nepadarysi.“ Ji kiek prisnūdo, galva bumbsėdama
į durų rėmą. Mama su ponu Nikolsu ėmė šnekėtis. Galimas daiktas,
užmiršo automobilyje esantys ne vieni.
— Na, papasakosite apie žmoną?
— Apie buvusią žmoną. Gal ne.
— Kodėl? Juk neapgaudinėjote jos su kita. Nujaučiu, kad ji irgi
nesuko kairėn, antraip būtumėte nutaisęs tą grimasą.
— Kokią dar grimasą?
Stojo tyla. Kai automobilis pravažiavo apytikriai pro dešimt ži
bintų stulpų, jis vėl prabilo.
— Nemanau, kad tokiu atveju išvis kaip nors raukyčiausi... bet
taip, ji buvo ištikima. Ir ne, aš nenoriu gilintis į šią temą. Tai...
— Privatu?
— Man nepatinka kalbėti apie asmeninius reikalus. Norite ap
tarti savo buvusį vyrą?
— Jo vaikų akivaizdoje? Aha, puiki mintis.
Kitas kelias mylias jie įveikė tylėdami. Mama įniko plekšnoti per
langą. Tancė atsisuko į poną Nikolsą. Po kiekvieno tekštelėjimo nežy
miai suvirpėdavo jo žandikauliai.
— Ir apie ką plepėsime? Manęs nedomina programinė įranga, o
jums, kaip spėju, nusišvilpti į tai, kuo užsiimu aš. Juk negaliu amžinai
pirštais badyti pro langą ir šūkčioti: „O, žiūrėkit, karvės.“
Ponas Nikolsas atsiduso.
— Nagi. Iki Škotijos toli.
176
Pauzė tęsėsi, kol pro šoną praslinko trisdešimt žibintų stulpų.
— Jei norite, padainuosiu. Visi galėtume užtraukti dainą. Tik
įjungsiu radiją ir surasiu...
— Lara. Italė. Modelis.
— Modelis, — mama skambiai nusikvatojo. — Na, žinoma.
— Ką tai turėtų reikšti? — irzliai burbtelėjo ponas Nikolsas.
— Tokie vyrai kaip jūs draugauja tik su modeliais.
— Tokie vyrai kaip aš? Apie ką jūs šnekate?
Mama sučiaupė lūpas.
— Apie ką jūs kalbate? Paaiškinkite.
— Apie piniguočius.
— Aš nesu turtingas.
— Be abejo, — palingavusi galva atsiliepė mama.
— Tikrai nesu.
— Nelygu, kaip apibrėžiate žodį „turtingas".
— Man teko regėti turčių. Aš ne toks. Pasiturintis? Taip. Bet
anaiptol ne turčius.
Mama atsigręžė į vairuotoją. Jis nė nenutuokė, su kuo bendrauja.
— Jūs turite ne vieną nuosavą būstą?
Ponas Nikolsas įjungė posūkio signalą ir susuko vairą.
— Galbūt.
— Turite ne vieną automobilį?
Jis pažvairavo į šoną.
— Taip.
— Vadinasi, esate turtingas.
— Ne-e. Išties pinigingi žmonės įsigyja privačius lėktuvus ir
jachtas. Viskuo rūpinasi samdytas personalas.
— O kas aš tokia?
— Jūs ne asmeninė darbuotoja, — pakratęs galvą atsakė jis. —
Esat...
— Kas?
177
— Tiesiog bandau įsivaizduoti, koks būtų jūsų veidas, jei pasaky
čiau, kad priklausote mano personalui.
Ji prajuko.
— Kaip tarnaitė. Karinga valytoja.
— Aha. Viena iš tų. Na, gerai, kaip jūs apibūdintumėte turtuolius?
Iš rankinės mama išsitraukė bufete prigriebtą obuolį ir suleido į
jį dantis. Kąsnį kramtė minutę, kol pagaliau atsiliepė:
— Turtuoliai ramiai ir laiku apmoka kiekvieną sąskaitą. Gali
atostogauti arba švęsti Kalėdas nesibaimindami, kad teks skolintis gry
nųjų, jog kaip nors pratemptų sausį ir vasarį. Jei paprasčiau, jiems, po
šimts, nereikia nuolat galvoti apie pinigus.
— Visi galvoja apie pinigus. Netgi turtuoliai.
— Bet jums terūpi, kur juos dėti, kad dar labiau pralobtumėte.
O man ramybės neduoda mintis, iš kur, velniai rautų, gauti jų tiek,
kad išsiverstume artimiausią savaitę.
Ponas Nikolsas keistai sumykė.
— Negaliu patikėti — vežu jus visus į Škotiją, bet esu priverstas
klausytis, kaip mane ūdijate, nes klaidingai nusprendėte, kad esu kaž
kas panašaus į Donaldą Trampą.
— Aš jūsų neūdiju.
— Be abejo.
— Tik parodau skirtumus tarp tikrų piniguočių ir tų, kuriuos jūs
laikote turtingais.
Stojo nejauki tyla. Mama nuraudo tarsi būtų pasakiusi per daug
ir ėmė griausmingai krimsti obuolį, nors Tancė žinojo, kad tikrai ne
išvengtų pylos, jei pati taip žiaumotų maistą. Ji visiškai išsibudino ir
kyštelėjo galvą tarp sėdynių nenorėdama, kad mama su ponu Nikolsu
liautųsi bendravę — jiems aiškiai patiko kalbėtis.
— Esu skaičiusi, kad mūsų šalyje vieną procentą turtingiausių
žmonių sudaro tie, kurių metinės pajamos viršija šimtą keturiasdešimt
tūkstančių svarų, — paslaugiai tarė Tancė. — Jei ponas Nikolsas tiek
neuždirba, jis tikriausiai nėra pinigingas, — ji šyptelėjo ir atsilošė.
178
Mama įbedė žvilgsnį į poną Nikolsą ir gan ilgai nenukreipė akių
šalin.
Jis pasikasė viršugalvį.
— Žinote ką? — po pauzės prašneko. — Siūlau kur nors sustoti
ir išgerti arbatos.
179
tartum ketindama kažin ką atšauti, bet galiausiai sumurmėjo: „Ačiū",
nors padėkojo ne itin mandagiai.
Jie prisėdo kavinėje, pavadintoje „Jusmi užeijout arbatien“, nors
Tancė galėjo lažintis, kad viduramžiais arbatinių nebuvo. Ir beveik ne
abejojo, kad anuomet arbata išvis neegzistavo. Bet likusiems netiks
lumai netrukdė. Atsiplėšęs nuo suolo Nikis patraukė į tualetą. Mama
ir ponas Nikolsas greta prekystalio rinkosi maistą, todėl ji įjungė tele
foną — kaipmat nušvito „Facebook“ svetainės puslapis su brolio pa
skyra. Tancė palūkuriavo, nes Nikis širsdavo, jei žmonės kišdavo nosį
į jo reikalus, bet po minutės, įsitikinusi, kad jis tualete, išdidino ekra
ną, idant galėtų perskaityti įrašus, ir nustėro. Nikio metraštį Fišeriai
užtvindė žinutėmis ir nuotraukomis, kuriose vieni vyrai nešvankiai
elgiasi su kitais. Išvadino SMAUKALIUMI ir PEDIKU. Ji nenutuokė,
ką konkrečiai reiškia tie žodžiai, bet žinojo, kad jie pasibjaurėtini, tad
skrandį ūmai nutvilkė šleikštulys. Tancė nukreipė akis prekystalio link
ir išvydo padėklą atnešančią mamą.
— Ei, su pono Nikolso telefonu elkis atsargiai!
Mobilusis nubarškėjo ant stalo krašto. Ji nejautė jokio noro lies
ti aparato. Įdomu, paklausė savęs, ar Nikis tualete verkia? Tokiomis
aplinkybėmis pati neabejotinai apsiašarotų.
Pakėlusi galvą Tancė pastebėjo, kad į ją įdėmiai žiūri mama.
— Kas atsitiko?
— Nieko.
Ji atsisėdo ir kitapus stalo stumtelėjo lėkštutę su apelsinų skonio
keksiuku. Tancė prarado apetitą, nors gardėsis buvo nusėtas pabars-
t ūkais.
— Kas yra? Šnekėk su manimi.
Tancė lėtai pastūmė telefoną į priešingą medinio stalo pusę,
liesdama korpusą piršto galiuku, tarytum baimindamasi apsideginti.
Mama susiraukė ir nudūrė akis žemyn. Įjungusi mobilųjį pažvelgė į
ekraną.
180
— Jėzau Kristau, — ištarė po minutės.
Greta jos įsitaisė ponas Nikolsas, iš kavinės pasiėmęs didžiausią
šokoladinio torto gabalą, kokį Tancei teko regėti.
— Visi laimingi? — pasiteiravo. Jis atrodė laimingas.
— Prakeikti suskiai, — mamos akys prisipildė ašarų.
— Ką? — ponas Nikolsas jau pilna burna žiaumojo desertą.
— Tai reiškia „iškeripeliai“?
Regis, mama neišgirdo klausimo. Atsistūmė nuo stalo nemalo
niai garsiai sudžerškindama kėde ir nužygiavo tualetų kryptimi.
— Ponia, ten vyrų tualetas, — pasigirdo kažkokios moters šūks
nis, kai ji smūgiu atidarė duris.
— Ačiū, skaityti aš moku, — atsiliepė mama ir smukusi per
slenkstį dingo iš akių.
— Kas yra? Kas vyksta? — ponas Nikolsas vargais negalais nurijo
kąsnį.
Atsisuko ten, kur pranyko mama, paskui, Tancei neatsiliepus,
nukreipė žvilgsnį į telefoną ir du kartus jį patekšeno. Tylėdamas įsispi
trijo į mobilųjį. Po pauzės ėmė slinkinti ekraną lyg viską skaitydamas.
Tancė jautėsi keistokai. Nežinojo, ar jam derėtų matyti įrašus.
— Ar... tai susiję su įvykiais, kuriuos išgyveno tavo brolis?
Ją apėmė noras pravirkti. Užvaldė pojūtis, kad Fišeriai sugadino
puikią dieną. Tarytum būtų juos pasiviję, sakytum niekada nebūtų
ketinę atstoti. Tancė nė neįstengė atsiliepti.
— Ei, — tarė jis, kai ant stalo nutiško didžiulė ašara. — Ei, —
pakartojo įteikdamas popierinę servetėlę.
Tancė nusišluostė akis, tačiau pratrūkusio kūkčiojimo nebesuval
dė, todėl jis apėjo stalą, atsisėdo šalia, suėmė ją už pečių ir prisitraukė į
savo glėbį. Ponas Nikolsas skleidė citrinų ir vyrų kvapą. Nuo tų laikų,
kai išvyko tėtis, vyrišką aromatą ji užuodė pirmą kartą, ir ši mintis kėlė
dar didesnį liūdesį.
— Ei, neverk.
— Atleiskit.
181
— Nėra dėl ko atsiprašinėti. Aš irgi nesulaikyčiau ašarų, jei kas
nors taip pasielgtų su mano seserimi. Tai... tai... — jis aptemdė tele
fono ekraną. — Jėėėtau, — papurtęs galvą išpūtė skruostus. — Ar jie
dažnai tavo broliui krečia tokias šunybes?
— Nežinau, — šniurkštelėjo Tancė. — Pastaruoju metu jis ma
žai kalba.
Ponas Nikolsas palaukė, kol ji aprims, vėl grįžo į savo vietą, už
sakė karšto šokolado su zefyrais, šokolado drožlėmis ir dviguba grieti
nėlės porcija.
— Išgydo visas ligas, — pareiškė stumdamas puodelį jos pu
sėn. — Patikėk manimi, aš žinau.
Keisčiausia, kad jis neklydo.
182
Ji nujautė, kad neturėtų klausytis pokalbio, todėl įsispigino į
kvadratines lygtis.
— Ne.
Ponas Nikolsas pasviro virš stalo ir prašneko dar tykesniu balsu:
— Na, manau, tau pats laikas susipažinti su šia sritimi.
183
Mama atsistojo ir paeiliui juos nužvelgė. Aiškiai norėjo ką nors
rėžti, bet nenumanė ką.
— Ragavote šokoladinio torto? — paklausė ponas Nikolsas, nu
taisęs malonią, tačiau neįskaitomą veido išraiška, kaip televizijos žai
dimo vedėjas.
— Ne.
— Gaila. Desertas nuostabus. Jūsų tortas pats gardžiausias, —
sušuko jis moteriškei, kuri išsišiepė ir ėmė linksmai žybčioti akimis,
nors ką tik į mamą dėbsojo visai kitaip. Po akimirkos ponas Nikolsas
su Nikiu vėl nėrė laukan ir patraukė per kelią tarytum seni bičiuliai, o
Tancė su mama čiupo savo daiktus ir nulėkė įkandin.
15
NIKIS
185
-K ą?
— Mes turime nustatyti jo slaptažodį. Pirmyn — neabejoju, kad
ką nors žinai.
Jie sėdėjo automobilių aikštelėje. Aplink zujantys žmonės vertė
pirkinius į savo mašinas ir vaikščiojo ieškodami mielos arbatinės arba
baro. Šioje vietoje akių nebadė nei grafičiai, nei kaip papuola palik
ti parduotuvės vežimėliai. Nikis būtų kirtęs lažybų iš pinigų, kad čia
įmanoma aptikti ir ženklą su užrašu „Geriausiai prižiūrimas kaimas". Į
gretimą automobilį daiktus kraunanti žilaplaukė moteris akimis sugavo
jo žvilgsnį ir kilstelėjo lūpų kampučius aukštyn. Išties nusišypsojo. O
gal vyptelėjo Normanui, stambų snukį nukorusiam virš Nikio peties.
— Niki?
— Aha. Aš galvoju.
Jis pasistengė mąstyti kuo aiškiau. Išpyškino kiekvieną žinomą
su Fišeriu susijusią smulkmeną. Adresą, sesers ir mamos vardus. Netgi
prisiminė gimtadienį, nes tas buvo švenčiamas prieš tris savaites — tė
vas dovanų įteikė keturratį, bet po savaitės Fišeris jį sudaužė.
Ponas Nikolsas vis barbeno per klaviatūrą.
— Netinka. Netinka. Nagi. Dar ką nors. Kokios muzikos jis
klausosi? Kokią futbolo komandą palaiko? O, pažvelk... turi elektro
ninį adresą „Hotmail" puslapyje. Puiku... įrašykime.
Nikis pasakė viską, ką sugebėjo atgaminti. Jokių rezultatų. Staiga
jam šovė mintis.
— Tulisa. Jis eina iš proto dėl Tulisos. Dainininkės.
Ponas Nikolsas užrašė vardą ir pakratė galvą.
— Tulisos subinė?
Jis įvedė žodžius.
— Ne-e.
— AšdulkinauTulisą. Be tarpų.
— Ne-e.
— Tulisa Fišer.
186
— M m-hm m. Ne-e. Tačiau spėjimas neblogas.
Jiedu nugrimzdo į apmąstymus.
— Gal išbandykite jo vardą? — pasiūlė Nikis.
Ponas Nikolsas krestelėjo galva.
— Net didžiausi pusgalviai nenaudotų savo vardo kaip slapta
žodžio.
Nikis atsigręžė į jį. Ponas Nikolsas įrašė kelias raides ir įsispoksojo
į ekraną.
— Žiūrėk tu man, — tarė atsilošdamas. — Turi įgimtą progra-
mišiaus talentą.
— Ką ketinate daryti?
— Truputį pažaisime su Džeisono Fišerio paskyra. Tiesa, aš nagų
nekišiu. Nes... hmm... negaliu rizikuoti, kad tokia veikla būtų susieta
su mano IP adresu. Bet pažįstu žmogų, kuris mielai tuo užsiimtų, —
vyras surinko mobiliojo numerį.
— Fišeris nesuuos, kad čia mano darbas?
— Kokiu būdu? Mes faktiškai tapome juo. Tavęs niekaip nepa
vyks atsekti. Jis turbūt nė nepastebės, kas atsitiko. Minutėlę. Džezai?..
Labas. Čia Edas... Aha. Aha, kol kas esu nepasiekiamas. Noriu papra
šyti paslaugos. Sugaiši ne ilgiau kaip penkias minutes.
Ponas Nikolsas padiktavo slaptažodį ir elektroninio pašto adresą.
Tuomet pridūrė, kad vienam jo draugui Džeisonas Fišeris „kelia tam
tikrų problemų". Taip sakydamas pažvairavo į Nikį.
— Mažumėlę pasilinksmink, gerai? Perskaityk įrašus. Padėtį len
gvai suprasi. Darbo imčiausi pats, bet privalau išsaugoti idealiai švarias
rankas... Aha... Aha, paaiškinsiu, kai susitiksime. Būsiu tau dėkingas.
Nikis negalėjo patikėti, kaip lengvai pasisekė užgrobti svetimą
profilį.
— O jis vėl neįsilauš į mano puslapį?
Nuleidęs mobilųjį ponas Nikolsas atsakė:
— Šiuo atveju teks surizikuoti. Bet nemanau, kad savo vardą vie
187
toj slaptažodžio naudojantis berniūkštis trykšta kompiuterių žinovo
įgūdžiais.
Kurį laiką abu lūkuriavo „Audi" salone, vis atnaujindami Džeiso-
no Fišerio „Facebook" paskyrą. Galop, tarsi mostelėjus burtų lazdele,
kai kas ėmė keistis. Vaje, Fišeris pasirodė besąs tikras mulkis. Metrašty
je skelbė, kaip patvarkys vieną ar kitą paną iš mokyklos, aiškino, neva
tokia ir tokia yra šliundra, gyrėsi aptalžęs kone visus, nepriklausančius
jo gaujai. Zinutės tarpusavyje beveik nesiskyrė. Viename iš pranešimų
Nikis išvydo savo vardą, bet ponas Nikolsas, akimis permetęs įrašą,
tarstelėjo: „Na, tau nebūtina šito skaityti", ir nuslinko tekstą aukštyn.
Avigalvio manierų jis nedemonstravo tiktai KriseiTeilor rašytame laiš
kelyje, kuriame prisipažino ją įsižiūrėjęs ir teiravosi, ar Krisė norėtų
užsukti į jo namus. Pasiūlymas jos neviliojo, tačiau Fišeris nesiliovė
siuntęs žinučių. Tikino pasiskolinsiąs tėvuko ratus (nors buvo nepil
nametis ir neturėjo teisės sėstis prie vairo), nusivešiąs ją į kokią „fainą
vietelę". Vadino ją gražiausia mergina mokykloje, sakė einąs dėl jos iš
proto, ir sužinoję, kaip Krisė jį veikia, draugeliai nuspręstų, kad jam
pasimaišė galvoje.
— Dar kalbama, neva mūsų laikais nebeliko romantikos, — su
urzgė ponas Nikolsas.
Permainų ilgai laukti nereikėjo. Dviem Fišerio bičiuliams Džezas
parašė nutaręs atsisakyti smurto ir su jais nebedraugauti. Krisei perda
vė tebejaučiąs simpatiją, bet prieš pasimatymus turįs sutvarkyti asme
nines problemas, nes „užsikrėčiau idiotiška infekcija, ir gydytojai man
liepė gerti vaistus. Bet, kai mes sueisime, aš jau būsiu švarutis, gerai?"
— Nieko sau, — iš juoko Nikiui paskaudo šonkaulius. — Nieko
sau.
„Džeisonas" prielankumą išsakė dar vienai panelei, vardu Steisė,
ir pridūrė, kad, jeigu ji sutiktų ateiti į pasimatymą, mama jį aprengtų
labai gražiais drabužėliais. Tokį patį laišką brūkštelėjo ir bendramoks
lei Andželai, kurią sykį buvo apšaukęs šiknaskyle. Be to, Džezas ištry
188
nė žinutę nuo Denio Keino, turinčio bilietus į svarbias futbolo rung
tynes ir galinčio vieną duoti Džeisonui, jeigu šis iki vakaro praneš, ar
jo nori. Iki šiandienos vakaro.
Profilio nuotrauka buvo pakeista į bliaunančio asilo atvaizdą. Po
nas Nikolsas mąsliai nužvelgė ekraną ir vėl čiupo mobilųjį.
— Zinai, bičiuli, metas baigti žaisti, — kreipėsi į Džezą.
— Kodėl? — prasižiojo Nikis, kai jis padėjo telefoną. Ėjimas
asilu buvo nuostabus.
— Nes mums derėtų veikti subtiliai. Jei apsiribosime laiškeliais,
visai įmanoma, kad jis nieko nepastebės. Nusiųsim juos adresatams ir
vėliau pašalinsime. Atjungsime pranešimus apie gaunamą elektroninį
paštą. Todėl draugai ir toji mergina tiesiog laikys jį dar didesniu subin-
galviu. O Džeisonas neturės supratimo kodėl. Čia ir esmė.
Nikiui sunkiai sekėsi tuo patikėti. Sunkiai sekėsi patikėti, kad
kažkas galėtų taip sujaukti Fišerio gyvenimą.
Džezas vėl paskambino ir informavo išsiregistravęs iš paskyros, o
jie išjungė „Facebook“ puslapį.
— Ir viskas?
— Kol kas. Mes šiek tiek pasismaginome. Bet tu jautiesi geriau,
ar ne? Jis apkuops tavo metraštį ir ten nebeliks jokių Fišerio įrašų.
Nikis suprato esąs kiek išmuštas iš vėžių, nes atsikvepiant balsą
nutvilkė virpuliai. Nuotaika tikrai pagerėjo. Pokštas, aišku, problemų
neišsprendė, tačiau buvo gera bent kartą netapti pajuokų objektu.
Jis įniko glamžyti marškinėlių kraštą, kol pagaliau atgavo kvapą.
Ponas Nikolsas, ko gero, numanė, kas vyksta, nes pasuko galvą į langą
tarsi kažin kuo nepaprastai susidomėjęs, nors lauke tebuvo matyti au
tomobiliai ir senukai.
— Kodėl išvis taip elgiatės? Įsilaužiate į svetimą profilį, vežate
mus į Škotiją? Juk mūsų nė nepažįstate.
Ponas Nikolsas pažiopsojo į stovėjimo aikštelę ir atsiliepė, nors
akimirką rodės, tarytum kalbėtų su savimi.
189
— Tam tikra prasme esu skolingas tavo mamai. Ir man nepatin
ka, kai vieni žmonės pila srutas ant kitų. Zinai, priekabiautojai peštu
kai atsirado ne sulig tavo karta.
Jis minutę tylėjo, ir Nikis staiga persigando sulauksiąs mėginimų
aptarti rimtus reikalus. Kaip mokykloje per pokalbį su psichologu,
kuris vaidino bičiulį ir penkiasdešimt sykių kartojo, esą „viskas liks
tarp mūsų“, kol tie žodžiai ėmė skambėti šiurpokai.
— Pasakysiu tau vieną dalyką.
Na štai, prasideda, pamanė Nikis ir nusišluostė Normano apsei-
liotą petį.
— Kiekvienas dėmesio vertas asmuo, kurį pažįstu, mokykloje
kuo nors skyrėsi nuo kitų. Tau tereikia rasti saviškius.
— Ką tokius?
— Savo šutvę.
Nikio veidą perkreipė grimasa.
— Tu visą gyvenimą nepritampi jokioje aplinkoje, bet vieną die
ną įžengi į kambarį — galbūt universitete, darbovietėje arba kokiame
klube, — sau tari: „Ak, štai kur jie“, ir staiga pasijunti kaip namuose.
— Aš niekur nesijaučiu kaip namuose.
— Tik šiuo momentu.
Jis apmąstė pono Nikolso žodžius.
— Kur buvo jūsiškiai?
— Universiteto kompiuterių klasėje. Aš lyg ir priklausiau moks
liukų knibčių ratui. Ten susipažinau su geriausiu draugu Ronanu. Pas
kui... įkūriau įmonę, — baigęs šnekėti jis nežymiai surimtėjo.
— Bet aš įstrigęs ten, kur gyvename, kol baigsiu mokyklą. Ir
mūsų apylinkėse nėra jokių man patinkančių šutvių, — Nikis virš
akių nubraukė kirpčiukus. — Elgiesi, kaip nori Fišeris, arba nestoji
jam skersai kelio.
— Pasiieškok jų internete.
— Kaip?
190
— Nežinau. Apsilankyk grupėse, kurias vienija bendri pomė
giai... panašūs j taviškius. Arba gyvensena.
Nikis pastebėjo jo išraišką.
— O, jūs irgi laikote mane žydru?
— Ne, tik sakau, kad interneto erdvės neaprėpiamos. Jose visada
galima rasti bendraminčių, kuriuos domina tas pats, kas ir tave, kurių
gyvenimas primena tavąjį.
— Niekas negyvena taip, kaip aš.
Ponas Nikolsas sulenkė nešiojamąjį kompiuterį ir įkišo į dėklą.
Išjungęs visus laidus dirstelėjo kavinės pusėn.
— Mums laikas grįžti. Tavo mama ims spėlioti, ką rezgame, —
jis pravėrė dureles ir atsigręžė: — Ei, tu galėtum susikurti tinklaraštį.
— Tinklaraštį?
— Pasirašyti tikru vardu nebūtina. Bet taip galima atskleisti savo
gyvenimo įvykius. Įvesi kelis raktažodžius, ir žmonės tave aptiks. Tavo
tipo žmonės.
— Tušu paryškinantys akis? Nemėgstantys nei futbolo, nei miu
ziklų?
— Maža to, turintys dvokiančius milžiniškus šunis ir matemati
kos vunderkindes seseris. Lažinamės, kad bent vieną tokį rastum, —
vyras minutėlę pagalvojo. — Galbūt. Hokstone. Arba Tupile.
— Žinote, aš nesu beplaukė pavianė.
-K ą?
— Nieko.
Nikis ant veido užmetė daugiau sruogų, mėgindamas paslėpti
mėlynę. Juoda dėmė išbluko ir šleikščiai pageltonijo, todėl dabar atro
dė, kad jis serga keista liga.
— Ačiū, bet tinklaraščiai... ne man. Į juos įjunkusios vidutinio
amžiaus moterys, kurios rašo apie savo skyrybas, kates ir kitokius da
lykus. Arba pakvaišusios dėl nagų lako.
— Skelbia savo mintis, ir tiek.
191
— O jūs rašote?
— Ne-e. Bet man ne itin norisi bendrauti, — ponas Nikolsas
žengė laukan, palaukė, kol Nikis išnirs iš salono, nukreipė raktų ka
rulį į „Audi“, ir automobilis prašmatniai spragtelėjęs užsirakino. —
Beje, — tyliau prabilo jis, — mūsų pokalbį pamiršk. Nieko gero ne
būtų, jei kas sužinotų, kad nekaltus vaikus mokau laužtis į privačių
duom enų bazes.
— Džesė tam neprieštarautų.
— Šneku ne apie Džesę.
Nikis atlaikė jo žvilgsnį.
— Pirmoji knibčių klubo taisyklė. Jokio knibčių klubo nėra.
— Šaunuolis. Teisingai. Kol dar neišvažiavome, pavedžiosi savo
bjaurų šunį?
16
TANCĖ
193
pamatė, kur žiūri Tancė, kreivai šyptelėjo, tarytum dėl netvarkos ne
suktų galvos — nors greičiausiai tik apsimetė dėl jos nesijaudinąs — ir
atsigręžė į vairą.
— Metas judėti, — taip taręs užvedė variklį.
Kol jis per „Radio 4“ stotį klausėsi laidos apie technologijas, maž
daug valandą visi tylėjo. Mama skaitė knygą. Nuo tada, kai užsidarė
biblioteka, labdaros krautuvėlėje ji įsigydavo po du pigius tomelius per
savaitę, bet per tiek laiko spėdavo įveikti tik vieną. Kai kada, jei tekda
vo dirbti papildomas pamainas, Tancė rytais aptikdavo ją miegančią,
prasižiojusią, ant pagalvės numetusią praskleistą romaną. Mama ne
per geriausiai išmanė pirmojo laipsnio lygtis, todėl namai persipildė
leidinių apdriskusiais minkštais viršeliais, kuriuos ji dievagojosi netru
kus perskaitysianti.
Popietė užsitęsė, juos apėmė nuobodulys, dangus prakiuro gau
saus lietaus šuorais. Automobilis riedėjo pro vilnijančius, begalinius
žalius laukus, užnugaryje palikdamas vieną kaimą po kito, keleiviai
nebenustygo vietoje ir virš strėnų nuolat timpčiojo susiglamžiusius
marškinėlius. Už Koventrio visos gyvenvietės ėmė atrodyti daugmaž
vienodos. Tancė žvelgė pro langą ir bandė mintyse spręsti matema
tikos uždavinius, tačiau be sąsiuvinio, kuriame galėtų užrašyti veiks
mus, jei nesisekė susikaupti. Apie šeštą vakaro Nikis ėmė muistytis
tarsi neįstengdamas patogiai atsisėsti.
— Kada sustosime?
Mama knapsėjo užsnūdusi. Ji bemat išsitiesė apsimesdama, kad
nemiegojo, ir nukreipė akis į laikrodį.
— Dešimt minučių po šeštos, — pasakė ponas Nikolsas.
— Ar galėtume kur nors nusipirkti maisto? — prabilo Tancė.
— Man tikrai reikėtų pasivaikščioti. Vėl maudžia šonkaulius.
Nikio kojos buvo per ilgos netgi šiam automobiliui. Sulenkti ke
liai rėmėsi į vairuotojo atlošą, negana to, jį į kampą įtrėškė Normanas,
uždribęs ant kojų, nukoręs ilgą rožinį liežuvį.
194
— Pasidairykime kokios užkandinės. Galėtume nusukti j Lesterį
ir pasivaišinti troškiniu su kariu.
— Pasitenkinsime sumuštiniais.
Iš Nikio pusės atvilnijo tyli dejonė.
— Jūs, bičiuliai, maitinatės vien sumuštiniais?
— Žinoma, ne. Bet juos teptis patogu. Be to, mes neturime laiko
kažkur atsisėdę valgyti troškinį su kariu.
— Man jis patinka, — graudžiai tarė Nikis.
— Na, galbūt paragausime jo Aberdyne.
— Jeigu aš laimėsiu.
— Verčiau pasistenk, mailiau, — tyliai pasakė brolis. — Jei teks
kimšti dar vieną sumuštinį su apdžiūvusiu sūriu, apsivemsiu.
Ponas Nikolsas pravažiavo pro kelis miestelius ir sekdamas žen
klus pasuko link prekybos parko. Kaip įprasta šeštadienio vakarais, ke
lius sukaustė eismo spūstis, pypsinčiuose automobiliuose, prie langų
priploję džiugius veidus, grūdosi futbolo gerbėjai, linksmai traukian
tys į niekam negirdėtų komandų rungtynes. „Audi“ šliaužė spūstyje,
dusliai ir įkyriai čeksėdamas valytuvais, kol pagaliau sustingo šalia pre
kybos centro. Mama smuko laukan, garsiai atsiduso ir įlėkė į parduo
tuvę. Likusieji pro lietaus talžomą salono langą matė, kaip ji stovi greta
šaldymo vitrinų, kilnoja produktus ir deda juos atgal.
— Kodėl neperka gatavų sumuštinių? — burbtelėjo ponas N i
kolsas, užmetęs akį į laikrodį. — Grįžtų po dviejų minučių.
— Per brangu, — atsiliepė Nikis.
— Ir nežinia, kieno pirštai juos lietė.
— Pernai Džesė tris savaites dirbo prekybos centre, kuriame ga
mino sumuštinius. Ji sakė, kad šalimais stovėjusi ir Cezario salotoms
vištieną smulkinusi moteris protarpiais vis krapštė savo nosį.
— Ir nė viena nemūvėjo pirštinių.
Ponas Nikolsas prityko.
Neilgai trukus Džesė išniro pro duris, virš galvos pakėlė maišelį ir
pasileido prie netoliese stovinčio „Audi“.
195
— Statau penkis prieš vieną, kad nupirko pagal parduotuvės už
sakymą rūkytą pigiausią kumpį, — ją stebėdamas pareiškė Nikis. — Ir
obuolių. Ji visada ima obuolių.
— Už vietinės rūšies kumpį reikėtų statyti du prieš vieną, — tarė
Tancė.
— Penki prieš du, kad prigriebė tos guminės duonos. Nukai
notos.
— Aš linkstu prie pjaustyto sūrio, — įsiterpė ponas Nikolsas. —
Kokį koeficientą duosite už pjaustytą sūrį?
— Jį reikia įvardyti konkrečiau, — atsakė Nikis. — Rinkitės
iš „Dairylea" lydyto sūrio ir pagal parduotuvės užsakymą pjaustytų
oranžinių griežinėlių. Turbūt su išgalvotu kvailu pavadinimu.
— „Maloniojo slėnio sūris".
— „Tešmengardis cederis".
— Fu, kaip šlykštu.
— „Niurzgios karvės atraikai".
— Susimildami, vargu ar ji išties tokia netikusi.
Tancė su Nikiu prajuko.
Mama pradarė duris ir atkišo pirkinių maišelį.
— Štai ir aš, — guviai paskelbė. — Nupirkau nupiginto tuno
pašteto. Kas nori sumuštinio?
196
susiu arba makaronų. Vakarais vienoje užkandinėje įsigyju išsineštinių
patiekalų.
— Kiekvieną dieną?
— Jei tik nevakarieniauju mieste.
— Dažnai lankotės užeigose?
— Pastaruoju metu? Niekada.
Mama jį nudelbė atšiauriu žvilgsniu.
— Gerai jau, gerai, nebent prisigeriu jūsų aludėje.
— Jūs iš tikrųjų kasdien maitinatės tuo pačiu?
Ponas Nikolsas mažumėlę sutriko.
— Galima pirkti vis kitokius troškinius su kariu.
— Turbūt išleidžiate krūvas pinigų. Kokį maistą perkate Bičfronte?
— Išsineštinį.
— „Radžos valdose"?
— Aha. Žinote jas?
— O taip.
Stojo tyla.
— Kas yra? — paklausė ponas Nikolsas. — Jūs ten nesilankote?
Kas ne taip? Per brangu? Aiškinsit, esą išsivirti bulvių su lupenomis
nesudėtinga? Ei, aš nemėgstu bulvių su lupenomis. Nemėgstu sumuš
tinių. Ir nemėgstu gamintis valgyti, — matyt, jis buvo alkanas, nes
staiga prakalbo irzliu tonu.
Tancė palinko tarp sėdynių.
— Kartą džalfrezio vištienoje Natalija rado plauką.
Ponas Nikolsas jau žiojosi kažką atsakyti, tačiau ji užbėgo už akių
pridurdama:
— Bet ne nuo galvos.
Pauzė tęsėsi, kol pro šalį praslinko dvidešimt trys žibintų stulpai.
— Jūs per daug nerimaujate dėl tokių dalykų, — galiausiai tarė
ponas Nikolsas.
Kažkur už Nunitono Tancė slapta ėmė gnaibyti sumuštinio kąs
nelius ir siūlyti juos Normanui, nes paštetas savo skoniu nė iš tolo ne
priminė tuno, o duona vis lipo prie gomurio. Ponas Nikolsas užsuko į
degalinę, kuri dunksojo prie kelio tartum ką tik nusileidęs NSO.
— Vietiniai sumuštiniai bus pasibaisėtini, — mama įsmeigė akis
į kioską. — Ten veikiausiai gulėjo ištisas savaites.
— Manęs nedomina sumuštiniai.
— Galbūt čia prekiaujama pyragėliais su įdaru? — žiūrėdamas
vidun ilgesingai spėjo Nikis. — Man jie patinka.
— Tie dar klaikesni. Ko gero, įdaryti šuniena.
Tancė delnais uždengė Normanui ausis.
Mama žvilgtelėjo į Nikį ir atsiduso.
— Ketinate eiti į tą vietą? — paklausė pono Nikolso naršydama
piniginę. — Vaikams paimtumėte šokoladukų? Aš vaišinu.
— Prašyčiau „Crunchyu, — nušvito Nikis.
— „Aero44. Mėtų skonio, — pridūrė Tancė. — Galima didelį?
Mama tiesė ranką, bet ponas Nikolsas stebeilijosi dešinėn.
— Gal pati nupirksite? Aš trumpam nulėksiu kitapus kelio.
— Kur susiruošėt?
Ūmai pralinksmėjęs jis paplekšnojo sau per pilvą.
— Ana ten.
198
stiklo plokštės, ir dūrė pirštu į milžinišką rudą mėsos luistą, lėtai besi
sukantį ant iešmo. Tancė pasvarstė, kas iš gyvūnų buvo tokios formos,
bet, nesumąstė jokio kito varianto, išskyrus buivolą. Na, galbūt buivo
lą amputuotomis galūnėmis.
— O, varge, — tyliai, ilgesingai suaimanavo Nikis, kai vyriškis
ėmė pjaustyti mėsą. — Ar negalėtume pasivaišinti bent vienu kebabu?
— Ne, — atsakė mama.
— Kaip manai, kiek jie kainuoja?
— Per brangiai.
— Esu tikras, kad ponas Nikolsas nupirktų, jei tik paprašytume.
— Ponas Nikolsas ir taip daug mums padeda, — nukirto
mama. — Užteks iš jo kaulyti paslaugų, aišku?
Nikis atsisuko į Tancę ir pavartė akis.
— Tebūnie, — niūriai sumurmėjo.
Visi nutilo.
— Atleisk, — po minutės tarė mama, — Aš tik... nenoriu, kad
jis laikytų mus išnaudotojais.
— Argi čia išnaudojimas, jeigu žmogus pats tau ką nors pasiū
lo? — atsiliepė Tancė, kuriai iki gyvo kaulo įgriso kramsnoti maistą,
sužvejotą iš plastikinių maišų. Ji nujautė, kad paprašytas ponas Nikol
sas neabejotinai jiems atneštų kebabą.
— Valgyk obuolį, jei tebesi alkana. Arba pusryčių keksiuką. Dar
keli turėjo likti.
Mama vėl ėmė raustis maišelyje. Nikis nebyliai kilstelėjo akis
aukštyn. Tancė atsiduso.
Ponas Nikolsas pravėrė dureles, ir saloną užplūdo karštos, riebios
mėsos kvapas. Jis atsisėdo plačiai išsišiepęs. Kebabas buvo įvyniotas
į taukuotą baltą popierių, mėsos griežinėlius supo smulkintos žalios
salotos, kurios stirksojo lyg Kičenerio* ūsai. Iš Normano nasrų aki
mirksniu nudriko dvi seilių gijos, tarytum elastingi tįstinio lynai.
199
— Tikrai nenorite paragauti? — džiaugsmingu balsu paklausė
vyras, atsigręžęs į užpakalinę sėdynę. — Aš tik įsidėjau šiek tiek aštrio
jo padažo.
— Ne. Jūs labai malonus, bet ne, — ryžtingai atsakė mama, į
Nikį įsmeigdama perspėjantį žvilgsnį.
— Ačiū, bet ne, — tyliai ištarė Tancė, nors į šnerves smelkėsi
nuostabus aromatas.
— Ne, ačiū, — skubiai pridūrė Nikis ir nusisuko.
— Na, kas norėtų dar vieno sumuštinio? — pasiteiravo mama.
200
žmones, slėgė nuobodulys. Mama vėl skaitė įsijungusi salono lemputę.
Ponas Nikolsas nesiliovė muistęsis, kol galiausiai paklausė:
— Tas žemėlapis... priekyje pažymėtas koks restoranas ar kas
nors panašaus?
— Vis dar išalkęs? — mama pakėlė akis nuo knygos.
— Ne. Aš... turiu užsukti į tualetą.
Mamos žvilgsnis smigo į knygą.
— O, nekreipkite į mus dėmesio. Bėkite už medžio.
— Man... dėl kitokio reikalo, — suniurnėjo jis.
— Aišku, — ji ištraukė žemėlapį iš dėklės. — Regis, artimiausias
miestas yra Kegsvortas. Guldau galvą, ten užeigų rasite. Arba galima
apsilankyti pakelės poilsiavietėje, jei nusigausime iki magistralės.
— Kas arčiau?
Mama pirštu perbraukė kelių linijas.
— Sunku pasakyti. Kegsvortas?
— Kiek iki jo?
— Dešimt minučių?
— Gerai, — ponas Nikolsas sulinksėjo, bet, rodos, sau. — Bus
gerai, — pakartojo. Veidas keistai žvilgėjo. — Dešimt minučių ištversiu.
Nikis klausėsi muzikos, į ausis įsikišęs ausinių bumbuliukus.
Tancė glostė ilgas, švelnias Normano ausis ir mąstė apie stygų teoriją.
Staiga „Audi" žaibiškai metėsi į šalikelę. Visi iš inercijos pasviro į prie
kį. Šuo kone nusirideno nuo sėdynės. Ponas Nikolsas atšovė dureles,
apibėgo bagažinę, susilenkė prie griovio, vieną ranką įrėmė į kelį ir,
Tancei stebint, pratrūko vemti. Langai buvo uždaryti, bet į saloną len
gvai prasiskverbė žiaukčiojimo garsai.
Jie išpūtė akis.
— Oho, — aiktelėjo Nikis. — Kiek daug atpylė. Primena fil
mą... „Svetimą".
— Viešpatie, — tarstelėjo mama.
— Fe, kaip šlykštu, — Tancė spoksojo pro galinį stiklą.
201
— Niki, kur popieriniai rankšluosčiai?
Jiems bežiūrint, mama šoko laukan ir nulėkė padėti ponui Ni-
kolsui. Jis rietėsi dvilinkas, tarytum pilvą būtų raižęs stiprus skausmas.
Matydama, kad Tancė su Nikiu spiginasi pro užpakalinį langą, ji mostu
liepė abiem nusigręžti, nors dar prieš kelias sekundes pati darė tą patį.
— Tebenori kebabo? — brolio paklausė Tancė.
— Tu esi piktoji šmėkla, — atkirto jis ir sudrebėjo.
202
— Laikykitės, — slopiu balsu ištartas jos raginimas skambėjo
kaip įsakymas.
Maždaug už pusmylio:
— O, Dieve! Man reikia... — jis vėl numygo stabdį.
— Baras! — sušuko mama ir dūrė pirštu į švieselę, vos įžiūrimą
artimiausio kaimo pakraštyje. — Pažvelkite! Jums pavyks!
Jo koja staigiai numygo akceleratorių, ir Tancė pajuto, kaip
skruostus įtempia pagreitis. Kai „Audi" įčiuožė į stovėjimo aikštelę,
ponas Nikolsas atlapojo duris, kniūbčiodamas išvirto iš salono ir puo
lė į užeigą.
Visi sustingo lūkuriuodami. Automobilyje buvo taip tylu, kad jų
ausis pasiekė variklio caksėjimas.
Po penkių minučių mama pasilenkė virš vairuotojo vietos ir už
darė dureles, idant vidun nedvelktų žvarba. Atsigręžusi nusišypsojo.
— Kaip tau „Aero“ šokoladukas?
— Skanus.
— Man irgi patinka „Aero“.
Nikis sėdėjo užsimerkęs ir į dainos taktą kinkavo galva.
Į aikštelę įsuko kažkoks vyriškis, kuriam draugiją palaikė mote
ris, ties pakaušiu susirišusi plaukus į uodegėlę. Ji pervėrė „Audi" rūsčiu
žvilgsniu. Mama vyptelėjo. Nepažįstamoji tuo pačiu neatsakė.
Praslinko dešimt minučių.
— Man jį pakviesti? — prabilo Nikis, iš ausų išpurtęs ausinių
bumbuliukus ir užmetęs akį į laikrodį.
— Verčiau nereikia, — atsakė mama, koja stuksendama į grindis.
Dar po dešimties minučių, kai Tancė su Norm anu išėjo pasi
vaikščioti, o mama persikėlė į salono galą ir pasimankštino, nes, anot
jos, buvo sustirusi ir praradusi formą, laukan žengė ponas Nikolsas.
Tancė pirmą sykį gyvenime matė taip išbalusį žmogų. Jo bruožus
sakytum kas buvo nugremžęs pigiu trintuku.
— Manau, mums teks apsistoti čia, — tarė jis.
— Bare?
203
— Ne, — ponas Nikolsas pašnairavo sau už nugaros. — Tikrai
ne bare. Galbūt... kur nors... už kelių mylių.
— Norite, kad sėsčiaus prie vairo? — pasiteiravo mama.
— Ne, — sutartinai atsiliepė visi, ir ji nusišypsojo mėgindama
apsimesti, kad neįsižeidė.
204
— Nereikia manęs apiplėšinėti. Duosiu trisdešimt svarų, — ji
kišenėje sugraibė kupiūras.
— Keturiasdešimt.
— Trisdešimt penkis, — mama atkišo delną. — Čia visi mano
pinigai. Beje, mes turime šunį.
Storulis pamojo mėsinga ranka.
— Žiūrėkite ženklą. Jokių šunų.
— Tai mano mergytės vedlys. Norėčiau priminti, kad įstatymai
draudžia išvaryti asmenį, remiantis jo neįgalumu.
Nikis atidarė duris ir prilaikydamas už alkūnės įvedė Tancę
į kambarėlį. Ji suakmenėjo pasislėpusi už tamsių akinių stiklų, tuo
metu Normanas kantriai lūkuriavo priešais. Tokia gudrybe jie pora
sykių naudojosi, kai tėčiui išėjus iš namų teko autobusu važiuoti į
Portsmutą.
— Jis dresuotas, — užtikrino mama. — Nekels jokių rūpesčių.
— Šuo man atstoja akis, — prabilo Tancė. — Be jo negalėčiau
gyventi.
Vyriškis pažvelgė į ištiestus pinigus ir atsigręžė į Tancę. Dėl nu
karusio pagurklio atrodė panašus į Normaną. Ji prisivertė neužmiršti,
kad nesuktų galvos į televizorių.
— Ponia, jūs spardote mano pautus.
— O, tikiuosi, ne, — džiugiai atsakė mama.
Jis palingavo galva, nuleido stambią ranką ir prisiartino prie rak
tų spintelės.
— „Auksiniai akrai“. Antras tarpueilis, ketvirtos durys iš dešinės.
Prie tualetų korpuso.
205
„Auksiniai akrai" nebuvo aukso spalvos ir savo dydžiu nesiekė nė
pusės akro, tačiau, pasak mamos, per audrą tiko bet kokia užuovėja.
Neskaičiuojant dviejų nedidukų miegamųjų, svečiai galėjo įsitaisyti
ant svetainėje pastatytų išskleidžiamų sofų. Mamos nurodymu, Nikiui
su Tance atiteko viena dvigulė lova, ponas Nikolsas turėjo išsitiesti ant
kitos, o ji pati ketino numigti ant sofos. Atvirai šnekant, jų kambarė
lyje buvo ne taip jau blogai, nors brolio pėdos kabojo virš kojūgalio,
ir kiekvienas paviršius dvokė rūkalais. Mama šiek tiek pravėrė kelis
langus, lovas užklojo antklodėmis ir palaikė čiaupą atsuktą, kol ėmė
tekėti karštas vanduo, aiškindama, esą grįžęs ponas Nikolsas turbūt
norės išsimaudyti duše.
Tancė paeiliui atidarė iš medienos drožlių plokščių sukaltas spin
teles, užtraukė gėlėmis margintas užuolaidas, vonios kambaryje apžiū
rėjo cheminį klozetą, galiausiai prispaudė nosį prie stiklo ir patikrino
keliuose kilnojamuosiuose nameliuose dega šviesos. (Iš pirmo žvilgs
nio užimti buvo tik du. „Sumautas melagis", burbtelėjo mama.)
Laukdama, kol iš tualeto pareis ponas Nikolsas, mama ėmė tyri
nėti iš automobilio paimtą žemėlapį ir pirštu vedžioti maršrutus.
— Laiko turime su kaupu. Apsčiai. Viskas bus gerai. Ei! Ramy
bės minutes galėsi išnaudoti medžiagai kartotis, — atrodė, kad labiau
stengiasi padrąsinti save.
Mobiliojo įkroviklį ji prijungė prie elektros lizdo, bet lygiai po
penkiolikos sekundžių aparatas atgijo. Mama krūptelėjo ir neištrau
kusi laido pakėlė telefoną.
— Alio? — atsiliepė taip, lyg būtų pamaniusi, kad iš tualeto skam
bina ponas Nikolsas, kuriam prireikė daugiau popieriaus. — Desai? —
jos delnas šovė prie burnos. — O, Dieve. Desai, aš nespėsiu grįžti.
Iš garsiakalbio atsklido griausminga serija duslių keiksmų.
— Man išties labai gaila. Taip, žinau, ką sakiau. Bet, tam tikra
prasme, patekome į beprotišką padėtį. Aš esu... — ji susiraukė atsigrį
žusi į Tancę. — Kur mes?
206
— Prie Ešbi de la Zušo.
— Ešbi de la Zuše, — pakartojo mama ir įsikibo sau į plau
kus. — Ešbi de la Zuše. Žinau. Garbės žodis, atsiprašau. Kelionė klos
tosi ne visai taip, kaip tikėjausi, mūsų vairuotojas pasiligojo, mano
telefono baterija išsikrovė ir... ką? — ji dirstelėjo į Tancę. — Neturiu
supratimo. Ko gero, ne anksčiau kaip antradienį. Gal net trečiadienį.
Užtruksime ilgiau nei maniau.
Nūnai Tancė buvo tikra girdinti to vyro riksmus.
— Ar manęs negali pakeisti Čelsė? Juk tiek kartų ją pavadavau...
taip, klientų padaugėjo. Žinau. Desai, man tikrai gaila. Ne. Rimtai...
Ką tu šneki? Juk pernai nepraleidau nė vienos savo pamainos. Aš...
Desai?.. Desai? — ji nuščiuvo spygsodama į telefoną.
— Čia Desas iš baro?
Tancei patiko Desas iš baro. Vieną sekmadienio popietę ji su
Normanu sėdėjo prie aludės ir laukė mamos, o jis pavaišino gruzdin
tomis krevetėmis su česnako padažu.
Po minutės atsidarė namuko durys ir vidun įžengė, ne, veikiau
įgriuvo ponas Nikolsas.
— Gultis, — išspaudė, atsitiesė ir po sekundė drebėsi ant gėlėtų
sofos pagalvėlių. Tada į mamą atsuko papilkėjusį veidą ir giliai įdubu
sias akis. — Jau guliu. Atsiprašau, — suvebleno.
Mama liko sėdėti įbedusi žvilgsnį į mobilųjį.
Ponas Nikolsas sumirksėjo ir atkreipė dėmesį į telefoną.
— Bandėte man prisiskambinti? — silpnu balsu paklausė.
— Jis mane atleido, — tarė mama. — Negaliu tuo patikti. Po
velnių, jis mane atleido.
17
DŽESĖ
208
Sugrįžus į kilnojamąjį namuką paaiškėjo, kad ponas Nikolsas te-
belindi dušo kabinoje. Nuo pakabų nutrauktus drabužius Džesė už
metė ant šildytuvo vildamasi, kad iki ryto jie pradžius, ir tyliai pabeldė
į dušo duris. Stiklas buvo aprasojęs, visgi ji įžvelgė išsekusį, ant grindų
kėpsantį vyriškį. Luktelėjo žiūrėdama į plačią nugarą, prispaustą prie
stiklinės plokštės, keistai dailų, blausų, apverstą trikampį, galiausiai
pamatė, kaip jis iškėlė ranką ir nuvargęs delnu persibraukė veidą.
— Pone Nikolsai? — iš užnugario sukuždėjo ji ir nesulaukusi
atsakymo pakartojo: — Pone Nikolsai?
Jis atsigręžė ir išvydo Džesę; nežinia, ar dėl to buvo kaltas srūvan
tis vanduo, bet labiau palaužto žmogaus jai niekada neteko regėti. Jo
akis supo raudoni ratilai, galva buvo susmegusi giliai į pečius.
— Kad aš nusprogčiau. Nė negaliu atsistoti. O vanduo pamažu
šąla.
— Padėti?
— Ne. Taip. Jėzau.
Ji išskleidė rankšluostį — galbūt ketino pridengti poną Nikolsą,
gal save, — ištiesė ranką po čiurkšlėmis ir užsuko dušą. Tada atsitūpė,
kad jis įsisiaustų, ir palinko į kabiną.
— Užsikabinkite man už kaklo.
— Jūs smulki. Aš tik jus pargriausiu.
— Esu stipresnė nei atrodau.
Jis nesijudino.
— Turėsite man pagelbėti. Ugniagesių keltuvo čia nėra.
Ponas Nikolsas šlapia ranka apsivijo jos sprandą, rankšluosčiu
apsisupo juosmenį. Džesė įsitempė atsiremdama į dušinės šoną, ir abu
tirtėdami pakilo nuo grindų. Laimė, namelis buvo toks ankštas, kad
sulig kiekvienu žingsniu kelyje pasitaikydavo siena, į kurią jiedu galė
jo atsišlieti. Nerangiai nusiūbavęs į svetainės atitikmenį, jis teškės ant
sofos pagalvėlių.
— Štai prie ko mane privedė gyvenimas, — suvaitojo nukreipęs
akis į kibirą, kurį ji pastatė prie lovos.
209
— Aha, — Džesė žvilgsniu patyrinėjo atsilaupiusius tapetus ir
dažytus paviršius nusėjusias nikotino dėmelės. — Man yra pasitaikę ir
malonesnių šeštadienio naktų.
Ji užsikaitė arbatos. Laikrodis rodė kiek po ketvirtos ryto. Galva
svaigo, dilgsinčiose akyse sakytum prisikaupė žvyro. Džesė prisėdo ir
trumpam užsimerkė.
— Ačiū, — išlemeno jis.
— Už ką?
Ponas Nikolsas prisivertė atsisėsti.
— Už tai, kad vidurnaktį radote man tualetinio popieriaus riti
nėlį. Į skalbyklę įkišote subjaurotus mano drabužius. Padėjote išeiti iš
dušinės. Ir nė karto nesielgėte taip, lyg pats būčiau kaltas, nes „Kyto
kebabuose" pirkau neaiškios kokybės užkandį.
— Nors čia tikrai jūsų kaltė.
— Matot? Tuoj viską sugadinsite.
Jis vėl nuleido galvą ant pagalvės ir dilbiu prislėgė akis. Džesė
stengėsi nukreipti žvilgsnį nuo plačios krūtinės, iškilusios virš strate
giškoje vietoje apsiausto rankšluosčio. Nė neprisiminė, kada paskutinį
kartą matė apnuogintą vyro torsą, na, nebent pernai rugpjūtį, kai pa
klausė Deso nevykusio patarimo ir stebėjo baro surengtas paplūdimio
tinklinio varžybas.
— Eikit į miegamąjį. Ten bus patogiau.
Ponas Nikolsas pramerkė vieną akį.
— Duosit apklotą su kempiniuko Plačiakelnio atvaizdu?
— Gausite manąjį rožinį su dryželiais. Bet prižadu nevertinti jo,
kaip jūsų vyriškumo atspindžio.
— Kur pati miegosite?
— Čia. Viskas gerai, — patikino ji užbėgdama protestams už
akių. — Nė nežinau, ar įstengsiu sudėti bluostą.
Jis leidosi nuvedamas į miniatiūrinį kambariuką. Pūkšdamas
griuvo ant lovos, tarytum nepatogumų būtų kėlusios vien pastangos
210
išsitiesti, ir Džesė virš jo švelniai užtraukė antklodę. Pono Nikolso pa
akius temdė pelenų spalvos šešėliai, balsas skambėjo mieguistai:
— Po kelių valandų būsiu pasirengęs.
— Be abejo, — atsiliepė ji atkreipdama dėmesį į vaiduokliškai
blyškią vyriškio odą. — Ilsėkitės, kiek tik jums reikia.
— Kur, po velnių, mes atsidūrėme?
— Geltonų plytų kelyje.
— Kuriame visus išgelbėja dieviškas liūtas?
— Jūs kalbate apie Narniją. Šitas žvėris — niekam tikęs bailys.
— Suprantama.
Jis pagaliau užmigo.
Džesė tyliai išslinko iš kambario, atsigulė ant sofos ir stengdamasi
nežiūrėti į laikrodį įsisupo į rausvai oranžinį apklotą, kuris trenkė vog
čiomis rūkytomis cigaretėmis ir drėgme. Vakare, kol ponas Nikolsas
kiūtojo tualetų korpuse, jiedu su Nikiu išnagrinėjo žemėlapį ir kaip
įmanydami pakoregavo kelionės maršrutą.
Laiko tebeturime į valias, tikino ji save. Ir galiausiai taip pat nu
grimzdo į miegą.
211
Pusę vienuoliktos sugirgždėjusios prasivėrė kambariuko durys, ir
akiratyje pasirodė ponas Nikolsas vienais marškinėliais bei apatiniais
šortukais. Jis mirksėdamas pasilabino delno mostu. Atrodė suglumęs
kaip žmogus, kuris išsigelbėjo iš skęstančio laivo ir atgavo sąmonę
negyvenamoje saloje. Skruostą pusiau dalijo pagalvės įspausta pailga
rukšlė.
— Mes esame...
— Ešbi de la Zuše. Ar kažkur greta. Į Bičfrontą nepanašioje vie
toje.
— Metas vėlyvas?
— Dabar be penkiolikos vienuolikta.
— Be penkiolikos vienuolikta. Aišku, — jis pasitrynė barzdos
ražienas, nusvyravo prie lango ir įsižiūrėjo laukan. — Jaučiuosi, lyg
išmiegojęs milijoną metų.
Sunkiai atsisėdo priešais ją, prislėgdamas sofos pagalvę, ir pirštais
persibraukė smakrą.
— Bičiuli, — prabilo už Džesės stovintis Nikis, — sprunka ka
linys.
-K ą?
Nikis pamojo šratinuku.
— Kalinį reikia nuvaryti atgal už grotų.
Ponas Nikolsas įsispitrijo į vaikį ir atsigręžė į Džesę, žvilgsniu
tartum sakydamas: „Jūsų sūnus išprotėjo."
— O, Dieve.
Jis susiraukė.
— Ką reiškia „O, Dieve"?
Sekdama Nikio žvilgsnį ji dirstelėjo apačion ir skubiai nusisuko.
— Iš pradžių bent jau galėjot pakviesti mane vakarienės, — tarė
ir atsistojusi nukraustė pusryčių stalą.
— O... — ponas Nikolsas įbedė akis žemyn ir pasitaisė apati
nius. — Atleiskite. Ką gi... gerai, — pakilęs žengė vonios kambario
link. — Aš, hmm... nieko tokio, jei vėl išsimaudysiu?
212
— Mes palikome jums karšto vandens, — atsiliepė kampe sėdin
ti, į matematikos testų lapus įsikniaubusi Tancė. — Tai yra, palikome
tiek, kiek jo buvo. Vakar jūs klaikiai smirdėjote.
Iš dušo kabinos jis išniro po dvidešimties minučių — drėgnais
plaukais, kvepiantis šampūnu, švariai apsiskutęs. Džesė įnirtingai mai
šė į vandenį įbertą druską bei cukrų ir iš galvos vijo mintis apie vos
prieš kelias minutes matytą vaizdą. Ji įteikė stiklinę ponui Nikolsui.
— Kas čia? — vyro veidą sudarkė grimasa.
— Rehidracijos tirpalas. Atgausite dalį to, ką vakar praradote.
— Turėčiau maukti sūdytą vandenį? Nors mane kiaurą naktį py
kino?
— Tiesiog išgerkite.
Ji buvo per daug pavargusi, kad ginčytųsi. Kol jis raukėsi ir žiauk
čiojo rydamas skystį, Džesė paruošė juodos kavos puodelį ir niekuo
nesuteptą skrebutį. Ponas Nikolsas įsitaisė kitapus staliuko su „Formi
ca" laminatu, sriūbtelėjo kavos, atsargiai paragavo skrudinos duonos
ir po dešimties minučių kiek nustebusiu balsu pripažino išties besijau
čiąs geriau.
— Pakankamai gerai, kad vairuodamas nepadarytumėte avarijos?
— Kalbėdama apie avariją turite omenyje...
— Šuolį į kelkraštį.
— Dėkui už paaiškinimą, — jis vėl atsikando riekės, bet šįsyk
drąsiau. — Aha. Tik palaukime dar dvidešimt minučių. Noriu būti
tikras...
— ... kad kelyje nesusidursite su problemomis.
— Cha, — ponas Nikolsas išsišiepė, ir tas vypsnys ją keistai pra
džiugino. — Taip. Puiku. Oho, mano savijauta tikrai pagerėjo, — jis
delnu paglostė plastikinį stalviršį, nurijo didelį gurkšnį kavos ir aki
vaizdžiai džiugiai atsiduso. Sukirtęs skrebutį pasiteiravo, ar gaus antrą,
tada nužvelgė aplinkinius. — Bet žinote, būtų dar šauniau, jei nežiop-
sotumėte į mane, kol valgau. Verčiat nuogąstauti, kad jums prieš akis
atsikišo kokia nors kita mano kūno dalis.
213
— Jūs suprasite, jeigu taip nutiks, — tarė Nikis. — Nes visi
spruksime klykdami.
— Mama sakė, kad jūs beveik išvėmėte vieną iš organų, — pra
bilo Tancė. — Įdomu, kaip tuo metu jautėtės?
Jis pažiūrėjo į Džesę ir ėmė maišyti kavą. Nenukreipė žvilgsnio
šalin, kol jos skruostai paraudo.
— Atvirai? Daugmaž taip pat, kaip didžiumą pastarųjų šeštadie
nio vakarų, — baigęs gerti nuleido puoduką. — Gerai. Nenaudėlis
kebabas nugalėtas. Metas keliauti.
214
bet mėlynės spėjo išblukti. Jis, rodos, tapo kalbesnis. Bet su ja, kaip ir
anksčiau, bendravo santūriai. Kai kada ji baimindavosi, kad dabartinė
padėtis nesikeis iki gyvenimo pabaigos. Ir visai nesvarbu, kaip dažnai
kartodavo mylinti Nikį arba sakydavo, esą jiedvi su Tance laiko jį tikru
šeimos nariu. „Tu pavėlavai, — tarė motina, kai Džesė jai pranešė,
kad namuose apsigyvens posūnis. — Pradėjusi rūpintis tokio amžiaus
vaiku, padarytos žalos nebeatitaisysi. Kam tai žinoti, jeigu ne man?“
Dirbdama mokytoja jos gimdytoja taip gebėdavo pajungti klasę
savo valiai, kad trisdešimt aštuonmečių įsupdavo narkolepsine tyla,
nukreipdavo jų dėmesį į testus kaip piemuo, genantis avis į aptva
rą. Tačiau Džesė neprisiminė, ar motina kada nors jai šypsojosi su
pasitenkinimu, koks užvaldo žmogų, regintį atžalą, kuriai jis suteikė
gyvybę.
Ji neklydo dėl daugelio dalykų. Tądien, kai dukra ėmė lankyti
vidurinę mokyklą, paskelbė: „Nuo šiol tavo priimti sprendimai lems,
kaip gyvensi ateityje." Anuomet Džesė teišgirdo, kad jai derėtų leis
tis suvaržomai, tartum segtuku prismeigiamam drugeliui. Antai kur
esmė: jei nuolat mygsi kitus, galų gale jie nustos klausytis protingų
patarimų.
Džesė pagimdė Tancę jauna ir paika, bet turėjo pakankamai iš
minties, kad kiekvieną dieną sakytų, kaip stipriai ją myli. Spausdavo
mergaitę glėbyje, šluostydavo ašaras, kartu griūdavo ant sofos ir susi
pindavo kojomis it spagečiais. Drauge su kūdikiu miegodavo vienoje
lovoje, jį apsivijusi rankomis, o Martis irzliai vilkdavo kojas į laisvąjį
kambarį bambėdamas, neva jam trūksta vietos. Bet vyro žodžiai fak
tiškai praslysdavo pro ausis.
Po dvejų metų pasirodė Nikis, ir visi ėmė aiškinti, kad ji kuokte
lėjo, į namus priimdama svetimą vaiką, jau aštuonerių ir kilusį iš prob
leminės šeimos — juk supranti, kiek bėdų pridaro tokie berniukai.
Tačiau pamokymų Džesė nepaisė. Nes budriame, smulkiame šešėlyje,
kuris nuo aplinkinių, netgi nuo savo tėvo, laikydavosi mažiausiai dvy
215
likos colių atstumu, akimoju įžvelgė kruopelę to, ką pati jautė. Nes
žinojo, kas atsitinka, jei gimdytoja tavęs šalinasi, jei nuolat netikina,
esą už tave nėra nieko geresnio, jei nė nemato, kad esi namuose. Tada
užsiveria tam tikra nežymi tavo dalis. Tau mamos nebereikia. Tau nie
ko nebereikia. Paskui nejučia imi laukti, kol žmonės, su kuriais suartė-
ji, tavyje įžiūrės jiems nepatinkančias, iš pradžių nepastebėtas savybes,
atšals ir pranyks kaip virš jūros kybanti migla. Jeigu tavęs nemylėjo net
tikra motina, kažkas išties negerai, teisingai?
Štai kodėl Marčiui apleidus šeimą ji nesijautė sugniuždyta. Nors
vargu ar tuo derėtų stebėtis. Vyras negalėjo jos įskaudinti. O Džesei,
tiesą sakant, svarbiausia buvo rūpintis porele vaikų ir įkalti jiems į
galvas, kad likę su ja tikrai nepražus. Kai pasaulis tave apipila akmenų
kruša, palūžti neleidžia tėvų palaikymas. Giliai širdyje suvoki, kad esi
mylimas. Kad nusipelnai būti mylimas. Per savo gyvenimą daug įspū
dingų darbų Džesė nenuveikė, bet labiausiai didžiavosi tuo, kad Tancė
žinojo esmę. Nors mažutė ir keistuolė, dukra esmę žinojo.
Ji vis dar stengėsi atverti akis ir Nikiui.
216
18
EDAS
217
turiasdešimties mylių per valandą greičiu, „Elnias ir skalikai" prašė
dvidešimt penkių svarų už kambarį — kaina tenkino netgi Džesę — ir
mielai priėmė Normaną.
— O, mes mėgstame šunis, — ponia Dikins prasibrovė pro gru
pelę lengvai įsiaudrinančių špicų. Ji paplekšnojo sau per galvą, ant
kurios lyg rausvai gelsvas dviejų dalių duonos kepalėlis riogsojo segtu
kais apsmaigstyta struktūra. — Mėgstame labiau negu žmones, ar ne
Džekai? — kažkur apačioje pasigirdo pritariamas niurnėjimas. — Juos
lengviau patenkinti. Jei tik norite, savo žavingą dičkį atsiveskite į kam
bariuką. Mano mergužėlės apsidžiaugs sutikusios naują vyrą, — taip
kalbėdama ji šiek tiek koketiškai linktelėjo Edui. Tuomet atidarė abie
jų miegamųjų duris. — Pone Nikolsai, jūs su žmona įsikursite šiame,
vaikai apsistos gretimame. Čia tėra du kambariai, todėl užimsite visą
antrą aukštą. Pusryčiams turime įvairių rūšių dribsnių, arba Džekas
jums pasiūlys skrebučių su kiaušiniu. Jis nuostabiai ruošia skrebučius
su kiaušiniu.
— Ačiū.
Moteris atidavė raktus, žiūrėdama jam į akis milisekundę ilgiau
nei reikėtų.
— Manau, jums patinka minkštučiai... virti ant lengvos ugnies?
Edas pašnairavo sau per petį tikrindamas, ar ponia Dikins išties
kreipiasi į jį.
— Aš teisi, ar ne?
— Hmm... patinka visokie, — jam nesinorėjo galvoti apie gli-
čius kiaušinių baltymus.
— Vi... so... kie, — lėtai ištarė ji, nuo Edo neatplėšdama žvilgsnio.
Moteris pakėlė antakį, vėl jam nusišypsojo ir kartu su šunyčiais,
aplink kojas banguojančia gaurų jūra, laiptais nusileido į pirmą aukš
tą. Akies krašteliu jis pastebėjo kreivą Džesės vypsnį.
— Tik nepradėkit, — perspėjo mesdamas jos maišus ant lovos.
— Vonios kambarį užimu pirmas, — Nikis pasitrynė strėnas.
218
— Aš privalau peržiūrėti savo medžiagą. Iki olimpiados liko ly
giai septyniolika su puse valandų, — Tancė susirinko vadovėlius ir
dingo kitame kambaryje.
— Mieloji, pirma pavedžiokime Normaną, — tarė Džesė. —
Įkvėpsime gryno oro. Paskui geriau miegosi.
Ji atsisegė kelioninį krepšį ir per galvą užsitraukė palaidinę su
gobtuvu. Kai aukštyn iškėlė rankas, akimirką sušmėžavo apnuogintas
pilvas, blyškus ir keistai gluminantis. Kaklo ertmėje pasirodė jos veidas.
— Grįšiu po pusvalandžio. Arba... galiu užtrukti ilgiau, — tvir
čiau susirišusi plaukus į uodegėlę Džesė pažvelgė laiptatakio kryptimi,
atsisuko į jį ir kilstelėjo antakį. — Tiesiog... siūlau.
— Labai šmaikštu.
Joms nueinant, Edą pasiekė Džesės juokas. Jis išsitiesė ant nailo
ninės lovatiesės jusdamas, kaip nuo statinės elektros plaukai mažumė
lę stojasi piestu, ir kišenėje sugraibė mobilųjį.
219
oficialų pranešimą apie naują tavo įmonės produktą — štai dar vienas
perspėjimo signalas policijai.
— Aišku.
Vilksas tebedudeno, bet ryšys trūkinėjo, todėl Edui sunkiai sekė
si įsiklausyti į tariamus žodžius. Pakilęs nuo lovos jis žengė prie lango.
„Elnio ir skalikų" kieme bėgiojo ir linksmai spygavo Tancė. Jai įkan
din lakstė viauksintys mažieji špicai. Džesė juokėsi sunėrusi rankas ant
krūtinės. Normanas tupėjo viduryje ir stebeilijo į aplinkinius lyg sutri
kęs, nepajudinamas objektas, kurį supo beprotybės jūra. Edas numanė
žinąs, kaip šuo jaučiasi. Jis prispaudė delną prie kitos ausies.
— Kitaip tariant, aš galiu grįžti? Reikalas sutvarkytas? — mintyse
ūmai nutvisko jo biuro vizija: miražas dykumoje.
— Prilaikyk arklius. Tuoj sužinosi prastesnes naujienas. Maiklas
Liuisas prekiavo ne tik akcijomis, bet ir opcionais.
— Kuo? — jis sumirksėjo. — Minutėlę, dabar tu kalbi lenkiškai.
— Šaipaisi? — stojo trumpa tylos pauzė. Edas įsivaizdavo, kaip
advokatas sėdi medžio plokštėmis apkaltame kabinete ir varto akis. —
Opcionų, arba pasirinkimo sandorių, pardavimas leidžia makleriui
daryti įtaką savo arba šiuo atveju jos investicijoms ir ženkliai padidinti
gaunamas pajamas.
— Kaip jo veikla susijusi su manimi?
— Na, iš tų sandėrių jis gerokai pasipelnė, todėl bylos tyrėjai
įjungė aukštesnę pavarą. Ir tokia įvykių eiga nulėmė blogas naujienas.
— Čia dar buvo ne blogiausios?
Vilksas atsiduso.
— Kodėl man nesakei, kad Dinai Liuis išrašei čekį?
Edas mirktelėjo. Čekis.
— Pasinaudojusi tavo čekiu, į banko sąskaitą ji persivedė penkis
tūkstančius svarų.
— Na ir kas?
— Ogi tas... — iš lėtos šnekėjimo manieros ir atsargaus tono su
220
sidarė įspūdis, kad advokatas vėl užvertė akis aukštyn, — kad pinigai
tave sieja su Dina Liuis. Iš dalies esi prisidėjęs prie akcijų pirkimo.
— Daviau kelis tūkstančius, nes mėginau padėti! Jos kišenės
buvo tuščios!
— Pelno gal ir nesiekei, bet finansine prasme domėjaisi Liuis.
Prieš pat išplatinant žinią apie SFAX prekybą. Mes galėtume užginčy
ti elektroninius laiškelius, neva juose per mažai įtikinamų duomenų.
Deja, šiuo metu byloje atsirado daugiau įkalčių — ne vien jos žodis
prieš tavąjį.
Edas nužvelgė viržynę. Straksinti Tancė mojavo lazdele priešais
apsiseiliojusį šunį. Mergaitės akiniai ant nosies persikreipė, ji skambiai
kvatojo. Džesė apkabino ją iš už nugaros ir suspaudė glėbyje.
— Ką tai reiškia?
— Tai reiškia, Edai, kad tave ginti pasidarė gerokai sudėtingiau.
Edas tik vieną kartą gyvenime rimtai nuvylė tėvą. Nors šiokį tokį
apmaudą kurstydavo nuo mažų dienų — neabejojo, kad gimdytojas
mieliau būtų auginęs į save panašų sūnų: dorą, ryžtingą, veržlų. Savo
tišką vietinį jūrų pėstininką. Tačiau tėvas užgniaužė slaptą nepasiten
kinimą dėl tylaus, apkiautusio berniuko manierų ir nutarė, kad jeigu
jau pats negali vaikui padėti, šią problemą išspręstų brangiai kainuo
jantis išsilavinimas.
Per daugelį darbo metų kauptas menkas santaupas tėvai paau
kojo į privačią mokyklą išleisdami sūnų, o ne dukrą, ir šeimoje tai
prilygo didžiam „Nepripažintam apmaudui". Edas dažnai spėliodavo,
ar jie būtų taip pasielgę, jeigu būtų numanę, kokį milžinišką emocinį
barjerą jai suręs. Jam taip ir nepavyko įtikinti sesers, kad tėvai nejautė
poreikio rūpintis jos mokslais, nes Džemą įstabių laimėjimų ir taip pa
siekdavo bet kokioje srityje. Ne kas kitas, o jis kiauras dienas tūnoda
vo savo kambaryje arba prilipęs prie ekrano. Ir žinojo esąs beviltiškas
221
sportininkas. Tądien, kai pranešė tėvui, kad kiekvieną dieną bėgioja
(asmeninis treneris neapsiriko — galų gale bėgiojimas jį sužavėjo),
vyresnysis Nikolsas, garbės žodis, nušvito tarsi išgirdęs apie artėjantį
anūko gimimą.
Nepaisydamas jokių priešingų įrodymų, tėvas tikėjo, kad brangi
neprofilinė privati mokykla, savo moto pasirinkusi šūkį „Žmogų ugdo
sportas", kaip pridera išugdys ir jo sūnų. „Edvardai, tau suteikiame
nuostabų šansą. Geresnį nei turėjome m udu su tavo motina, — amži
nai kartodavo. — Nepaleisk visko vėjais." Todėl, kai pirmųjų mokslo
metų pabaigoje jis gavo laišką su įvertinimais ir ėmė skaityti praneši
mą, kuriame buvo įtraukti tokie žodžiai kaip „atsainus", „neįspūdinga
pažanga" ir, kas blogiausia, „ne komandos žaidėjas", Edui teko nejau
kiai stebėti, kaip blykšta tėvo skruostai.
Jis nedrįso atskleisti, kad nekenčia mokyklos, užtvindytos perne
lyg tituluotais išlepusiais eržilais. Nedrįso atskleisti, kad niekada ne-
pamėgs regbio, ir visai nesvarbu, kiek kartų bus verčiamas bėgioti po
aikštelę. Nedrįso prisipažinti besidomįs vien tik pikseliais išmargintu
ekranu ir šio teikiamomis galimybėmis, kurios, jo nuomone, leistų už
sidirbti pragyvenimui. Suvokus, kad vaikas, po velnių, nepasinaudojo
savo proga, tėvui iš nevilties ištįso veidas, ir Edas įsisąmonino neturįs
kitos išeities.
— Tėti, kitąmet įdėsiu daugiau pastangų, — prižadėjo.
Po kelių dienų Edas Nikolsas privalės atvykti į Londono Sičio
policiją.
Jis pamėgino įsivaizduoti, kokią miną nutaisys tėvas, kai sužinos,
kad sūnus, kuriuo girdavosi tarnybos draugams, su pasididžiavimu
dėstydamas: „Man ne visai aišku, ką konkrečiai jis daro, bet progra
minei įrangai, rodos, priklauso ateitis", veikiausiai bus teisiamas dėl
slaptos informacijos nutekinimo. Mėgino įsivaizduoti, kaip jo galva
pakryps ant silpno kaklo, kaip šokas bei graužatis dar smarkiau per
kreips pailsusius bruožus, nors jis ir stengsis nuslėpti reakciją, kaip
222
švelniai sučiaups lūpas perpratęs, kad niekuo negali pagelbėti. Ir nežy
miai linktelės pripažindamas, kad sūnus, tiesą sakant, taip ir neviršijo
jo lūkesčių.
Edas apsisprendė. Į advokatą kreipsis prašydamas užvilkinti teis
mo procesą. Išleis kiekvieną turimą pensą, idant žinia apie tariamą jo
nusikaltimą pasklistų kaip įmanoma vėliau. Bet į šeimyninius pietus
nevažiuos, kad ir kaip sunkiai tėvas sirgtų. Tokiu būdu padarys jam
paslaugą. Likęs nuošaly, jį apsaugos.
Stovėdamas rožiniame viešbučio kambarėlyje, atsiduodančiame
oro gaiviklio kvapu bei nusivylimu, pro langą žiūrėdamas į niūrią, at
šiaurią viržynę ir mergaitę, kuri sudribo ant šlapios žolės ir už ausų
įniko tampyti atsitūpusį, liežuvį pakabinusį, savo milžinišku snukiu
idiotišką ekstazę spinduliuojantį šunį, Edas Nikolsas paklausė savęs,
kodėl — nors elgiasi teisingai, — jis jaučiasi lyg mėšlo krūva.
19
DŽESĖ
Tancė nervinosi, nors pati tikino, esą jos dirglumas sustiprėjęs tik
iki „trisdešimt septynių, galbūt trisdešimt aštuonių procentų". Vaka
rienės atsisakė, kaip ir pasiūlymo trumpam atsipūsti pirmame aukšte,
tiesiog susirangė ant rausvos nailoninės lovatiesės ir ėmė doroti mate
matikos uždavinius, sykiu krimsdama pusryčių likučius. Džesė nuste
bo: su matematika susiję dalykai beveik niekada neišmušdavo dukters
iš pusiausvyros. Ji kaip galėdama stengėsi nuraminti mergaitę, tačiau
nelengva būti guodėja, kai neturi supratimo, apie ką šneki.
— Mes beveik vietoje! Reikalai einasi kaip iš pypkės, Tance. Tau
nėra ko jaudintis.
— Manai, šiąnakt užmigsiu?
— Žinoma.
— Jeigu ne, galiu prastai pasirodyti.
— Tu sudalyvausi, kaip pridera, net jei nesudėsi akių. Bet aš ne
pamenu, kad būtum kada naktį nemiegojusi.
— Man baugu, jog dėl nerimo nepajėgsiu užsnūsti.
— O man dėl to nė kiek nebaisu. Atsipalaiduok. Viskas bus ge
rai. Patikėk manimi.
Bučiuodama dukrą Džesė pastebėjo, kad ji iki gyvuonies nusi-
kramtė nagus.
Ponas Nikolsas žingsniais matavo kiemą, kuriame jiedvi prieš
pusvalandį sukiojosi, ir su užsidegimu šnekėjo telefonu. Porą kartų
224
stabtelėjo, nužvelgė aparatą, galiausiai užsikorė ant baltos plastikinės
sodo kėdės — turbūt vylėsi, kad pagerės mobilusis ryšys. Porą m inu
čių svirduliavo nekreipdamas jokio dėmesio į žmones, iš vidaus smal
siai stebinčius, kaip jis gestikuliuoja ir keikiasi.
Įsispiginusi pro langą, ji neryžtingai svarstė, ar nevertėtų pokal
bio nutraukti. Kitoje baro pusėje stovinti „Elnio ir skalikų" savininkė
šnekučiavosi su alų geriančiais keliais seniais. Tie sėdėjo palinkę virš
savo pintų ir kartkartėmis abejingai pažiūrėdavo į Džesę.
— Darbas, ar ne? — ponia Dikins akimis pasekė jos žvilgsnį.
— O, taip. Niekada nesibaigia, — Džesė prisivertė šyptelėti. —
Nunešiu jam išgerti.
Žengusi laukan ji rado poną Nikolsą sėdintį ant žemos mūrinės
tvorelės, alkūnėmis pasirėmusį į kelius ir dėbsantį į žolę.
Džesei atkišus pintą, jis akimirką pažiopsojo į alų, galiausiai su
ėmė bokalą.
— Ačiū, — atrodė pervargęs.
— Viskas gerai?
— Ne, — ponas Nikolsas nugėrė didelį mauką. — Anaiptol.
Ji įsitaisė už kelių pėdų.
— Ar galiu kuo padėti?
— Ne.
Abu prityko. Užeiga buvo apšiurusi, bet jai čia patiko. Aplink
viešpatavo ramybė, kurią trikdė tik viržynėje dvelkiančio vėjelio šiure
nimas, tolimas paukščių čiulbėjimas ir iš pastato sklindantis pokalbių
murmesys. Ji ruošėsi pasakyti ką nors apie peizažą, kai tylą pervėrė
krioksmas.
— Šūdas! — tūžmingai užriaumojo ponas Nikolsas. — Šūdas.
Iš netikėtumo Džesė net suvirpėjo.
— Negaliu patikėti, kad prakeiktas gyvenimas virto tokiu... jovalu,
— vyro balsas užlūžo. — Negaliu patikėti, kad tiek metų plušėjau, o štai
dabar mano darbo vaisiai byra akyse. Ir dėl ko? Dėl ko, velniai rautų?
225
— Jūs paprasčiausiai apsinuodijote maistu. Nieko jums...
— Šneku ne apie suknistą kebabą, — jis nuleido galvą ir veidu
įsikniaubė į delnus. — Ne, verčiau į tai nesigilinkime, — pridūrė irz
liai į ją dėbtelėjęs.
— Kaip norite.
Džesė nurijo gurkšnelį. Alaus nemėgo, bet šį pirko su nuolaida.
Antrame aukšte prasidarė vonios kambario langas, ir jo ertmė atsirūgo
garų kamuolėliu.
- Č i a ir esmė. Teisiškai man nevalia niekam tų dalykų atskleisti.
Ji neatsigręžė. Pasinaudojo seniai išmoktu triuku: kai pas juos
apsigyveno aštuonmetis Nikis, socialinė darbuotoja užsiminė, kad vai
kas bendraus nuoširdžiau, jeigu Džesė nesistengs žiūrėti jam į akis.
Vyrai... jie primena žvėris. Į tiesioginio kontakto perteklių reaguoja
kaip į grėsmę.
— Negaliu atsiverti nė gyvai dvasiai. Pagal įstatymus.
Džesė ištiesė koją ir pasisuko saulėlydžio pusėn.
— Na, aš nesiskaitau, ar ne? Tesu valytoja.
Ponas Nikolsas atsiduso.
— Sūdąs, — vėl tarė. — Et, velniop.
Nukoręs galvą, pirštais braukydamas trumpai kirptus tamsius
plaukus, papasakojo apie mylimąją, prisipažino, kad nesumojo, kaip
gražiai su ja išsiskirti, išklojo apie buvusią, niekaip jo ramybėje nepa-
liekančią žmoną, apie žlungantį savo gyvenimą. Apie įmonę, kurioje
turėtų švęsti šešerius metus trukusio maniakiško darbo rezultatus, bet
štai dabar privalo vengti artimos aplinkos ir laukti, kol jį patrauks bau
džiamojon atsakomybėn. Apie sergantį tėvą, kuris dar rimčiau pasili
gos, kai tik išgirs, kas nutiko. Apie advokatą, ką tik telefonu pranešusį,
kad po kelionės į Škotiją teks grįžti į Londoną ir prisistatyti į policiją,
kur jis oficialiai bus apkaltintas pasipelnymo tikslais nutekinęs slaptus
bendrovės duomenis — už tokį nusikaltimą grėsė dvidešimt metų ka
lėjimo. Jam baigiant kalbėti, Džesė pajuto, kad jai užėmė kvapą.
226
— Praradau viską, dėl ko dirbau. Viską, ką branginau. Man
draudžiama pasirodyti nuosavoje kontoroje. Nė neleidžiama apsilan
kyti bute tam atvejui, jeigu sukvailiočiau ir naujieną pasigavusiai spau
dai išpliurpčiau, kas įvyko. Aš negaliu matytis su tėvu, nes tada jis mirs
žinodamas, kokiu suknistu pusgalviu tapo jo sūnus.
Džesė kelias minutes virškino informaciją. Jis šaltai nusišypsojo
pakėlęs akis į dangų.
— Žinote, kas geriausia? Šiandien — mano gimtadienis.
— Ką?
— Mano gimtadienis.
— Šiandien? Kodėl nieko nesakėte?
— Nes man sukako trisdešimt ketveri, o tokio amžiaus žmogus
šnekėdamas apie gimtadienius atrodo kaip tikras mulkis, — jis užsiver
tė alaus bokalą. — Ir nepamirškim apsinuodijimo. Aš nedegiau noru
linksmintis, — ponas Nikolsas nukreipė į ją skersą žvilgsnį. — Be to,
automobilyje jūs greičiausiai būtumėt užtraukusi „Ilgiausių metųu.
— Padainuosiu čia.
— Prašau, nereikia. Man ir taip negera.
Džesei apsisuko galva. Sunku patikėti, kiek daug bėdų jį slėgė.
Bet kokį kitą žmogų ji, ko gero, apkabintų, paguostų. Bet ponas Ni
kolsas lengvai pasišiaušdavo. Na, kas galėtų jį kaltinti? Juk „Elasto-
plast“ pleistro nesiūlysi žmogui, kuriam amputavo ranką.
— Jūsų reikalai pasitaisys, — atsiliepė Džesė nesugalvojusi, ką
dar pasakyti. — Karma tikrai pričiups jus pakišusią merginą.
Jo veidą pakreipė grimasa.
— Karma?
— Aš nuolat vaikams tvirtinu: geriems žmonės nutinka geri da
lykai. Tik reikia tikėti...
— Praėjusiame gyvenime, matyt, buvau užkietėjęs šunsnukis.
— Susimildamas, juk tebeturite nekilnojamojo turto. Automobi
lius. Savo smegenis. Ir brangius advokatus. Savo bėdas tikrai išspręsite.
227
— Kaip čia yra, kad esate tokia optimistė?
— Na, problemas visada įmanoma išspręsti.
— Ir taip kalba moteris, kuri nesukrapšto pinigų traukinio bi
lietui.
Džesė neatplėšė žvilgsnio nuo uolėto kalvos šlaito.
— Šiandien jūsų gimimo diena, todėl repliką nuleisiu negirdom.
Ponas Nikolsas atsiduso.
— Atleiskite. Žinau, kad bandote padėti. Bet dabar nepalaužia
mas jūsų pozityvumas mane vargina.
— Ne, jus išsekino šimtai mylių, kurias sukorėte prie vairo, tri
jų nepažįstamų žmonių ir milžiniško šuns draugijoje. Lipkite į antrą
aukštą, išmirkite vonioje, ir savijauta tikrai pagerės. Judinkitės.
Jis nukėblino vidun lyg mirtininkas, o Džesė apžvelgė plyną žalią
viržynę. Sėdėdama mėgino įsivaizduoti, kaip jaučiasi asmuo, kuriam
ne tik gresia patekti į kalėjimą, bet ir draudžiama artintis prie mėgsta
m ų dalykų, mylimų žmonių. Bandė įsivaizduoti už grotų atsiduriantį
tokio tipo vyrą kaip ponas Nikolsas. Pagaliau nusprendė vyti šias m in
tis iš galvos; podraug nuoširdžiai vylėsi, kad Nikis neišnaudojo viso
karšto vandens.
Neilgai trukus Džesė žengė pro duris nešina tuščiais bokalais ir
palinko virš baro, už kurio šeimininkė žiūrėjo „Būstų aukcionų" laidą.
Jai už nugaros kiurksantys vyrai irgi spoksojo į televizorių arba apsi
blaususiais žvilgsniais varstė savo pintas.
— Ponia Dikins? Žinote, šiandien mano vyras švenčia gimtadie
nį. Ar galėtumėte man padaryti paslaugą?
228
- K ą ?
229
Ponas Nikolsas nurijo gurkšnelį. Paskui išlenkė didesnį mauką.
— Neblogai.
— Žinojau, kad jums patiks. Paruošiau kokteilį specialiai jums.
Jis vadinasi „Gyvas vargas“.
230
įvyniotais apkepais ir skrudintomis bulvytėmis — laikė jas atsargiai
kaip penkių žvaigždučių restorane dirbanti, gurmaniškus patiekalus
pristatanti vyriausioji padavėja.
— Prašom, — „Elnio ir skalikų" savininkė padėjo lėkštes ant
stalo. — Žlėgtainis ir inkstai. Maistą paruošė Janas iš netoliese vei
kiančios užeigos. Jis gamina nuostabius mėsos apkepus.
Džesės skrandį graužė toks stiprus alkis, kad šiuo metu ji tikriau
siai būtų sukirtusi ir patį Janą.
— Fantastiška. Ačiū, — padėkojo ant kelių praskleisdama po
pierinę servetėlę.
Ponia Dikins atsitiesė ir apsidairė lyg pirmą kartą išvydusi savo
kiemą.
— Mes niekada čia nevalgome. Puiki mintis. Pasiūlysiu ją klien
tams. Ir tie kokteiliai... galėčiau visa tai įtraukti į bendrą kainą.
Džesės galvoje nušvito bare susibūrusių senių vaizdas.
— Aha, verta pamėginti, — atsakė ir perdavė actą ponui Nikol-
sui, kuris, regis, trumpam prarado amą.
Ponia Dikins į prikyštę nusišluostė rankas.
— Kaip matote, pone Nikolsai, žmona pasistengė, kad jūs sma
giai praleistumėte gimtadienį.
Jis pakėlė akis į svečių namų šeimininkę.
— O, su ja nepanuobodžiausi, — taip taręs leido savo žvilgsniui
nuslysti link Džesės akių.
— Kiek laiko esate susituokę?
— Dešimt metų.
— Trejus metus.
— Vaikai — iš ankstesnių santuokų.
Džesė atsipjovė apkepo.
— Ak! Tai...
— As ją išgelbėjau, — įsiterpė ponas Nikolsas. — Patraukiau
nuo šalikelės.
231
— Gryna tiesa.
— Kaip romantiška, — ponios Dikens šypsena truputį suvirpėjo.
— Nelabai. Tuo metu policija ketino ją suimti.
— Juk paaiškinau, kas įvyko. Dieve, kokios gardžios bulvytės.
— O taip. Ir pareigūnai elgėsi itin supratingai. Atsižvelgė į aplin
kybes.
Ponia Dikins jau slinko atbula.
— Žavinga. Puiku, kad tebesate kartu.
— Įsigudriname sutarti.
— Neturime kitos išeities.
— Teisybė.
— Ar galėtumėte atnešti pomidorų padažo?
— Ei, gera mintis, brangioji.
Kai ji pradingo, ponas Nikolsas linktelėjo žvakės bei lėkščių pu
sėn. Ir nebesiraukydamas pažiūrėjo į Džesę.
— Atvirai kalbant, tai skaniausias apkepas su keptomis bulvėmis,
kokį tik esu ragavęs keistame viešbutyje, įrengtame man negirdėtame
užkampyje Jorkšyro viržynėse.
— Malonu girdėti. Su gimtadieniu.
Jiedu valgė nugrimzdę į draugišką tylą. Tiesiog neįtikėtina, kaip
karštas maistas ir bauginamai stiprus kokteilis pakelia ūpą. Džesės au
sis pasiekė iš antro aukšto vilnijantys televizoriaus garsai ir protarpiais
atsklindantis irzlus Nikio niurnėjimas, kuriuo jis reaguodavo į atmos
feros trikdžius, aptemdančius žiūrimą programą. Salimais nešvankiai
krankė ant telefono laido tupinčios varnos. Normanas sustenėjo ir nu
virto nuo pono Nikolso pėdos. Pastarasis atsargiai ištiesė koją, turbūt
tikrindamas, ar bent jau įstengs ją pakrutinti.
Jis įbedė akis į Džesę ir iškėlė vėl pripildytą taurę.
— Garbės žodis, man tikrai geriau. Ačiū.
Ponas Nikolsas buvo nusiėmęs akinius, ir ji tik dabar pastebėjo,
kad vyriškis turi stulbinamai ilgas blakstienas. Tuo pat metu vidury
232
stalo kyšanti žvakė sužadino keistą nejaukumo pojūtį. Nors Džesė ją
atnešti paprašė tik dėl juoko.
— Na... atsidėkoju, kaip galiu. Jūs neklydote teigdamas, kad mus
išgelbėjote. Patraukėte nuo šalikelės. Nenumanau, ką būtume darę.
— Aš privalau rūpintis savo darbuotojais, — atsakė jis kilstelėda
mas šakute persmeigtą bulvytę.
— Man labiau patiko sutuoktinių variantas.
— { sveikatą, — ponas Nikolsas išsišiepė plačiai ir taip nuošir
džiai, kad Džesė nejučia atsakė tuo pačiu.
— Už rytojų. Už Tancės ateitį.
— Ir kad nebeįklimptume į jokią mėšlo krūvą.
— Už tai būtinai išgersiu.
233
Nikis gulėjo sudribęs ant vienos iš lovų, įsmeigęs akis į televizo
rių. Įkandin savęs uždariusi duris ji sušnarpštė:
— Tikiuosi, nerūkei?
— Jei pameni, mano atsargos persikraustė pas tave. Sakei, kad
jomis atsikratysi.
— O, taip, — Džesė visiškai pamiršo. — Bet tu sumerkei akis
nerūkęs. Ir vakar, ir užvakar.
— M m-hm m.
— Puiku, tiesa?
Jis trūktelėjo pečiais.
— Manau, norėjai pasakyti: „Taip, nuostabu, kad norint užmigti
man nereikia jokių draudžiamų medžiagų." Ką gi, trumpam atsikelk.
Padėsi man išnešti čiužinį, — jis nė nesiteikė pakrutėti, todėl Džesė
pridūrė: — Aš negaliu gulėti čia kartu su ponu Nikolsu. Įsitaisysiu
tavo kambaryje ant grindų, gerai?
Nikis atsiduso, bet pagalbos ranką ištiesė. Judėdamas nebekrūp-
čiojo, pastebėjo ji. Kai prie Tancės lovos patiestas čiužinys prislėgė ki
limą, laisvos vietos beliko tiek, kad jie galėtų prasibrauti pro tarpdurį,
kuris nūnai atsiverdavo tik per šešis colius.
— Bus smagu, jei naktį užsimanysiu į tualetą.
— Ten apsilankyk prieš pat eidamas miegoti. Esi didelis berniukas.
Ji liepė dešimtą valandą išjungti televizorių, idant šio garsai ne
trukdytų Tancei, ir paliko abu antrame aukšte.
234
Jis savo ruožtu apsakė, kaip per Laros, buvusiosios, gimimo dieną pa
sirūpino, kad vairuotojas nuvežtų žmoną į prašmatnų viešbutį, kur jos
laukė netikėti pusryčiai su draugėmis, suteikė progą kiaurą rytą pra
leisti „Harvey Nichols“ parduotuvėje, pasinaudojant asmeninio asis
tento paslaugomis ir neribojant išlaidų, bet vėliau, kai jiedu susitiko
per pietus, Lara ėmė piktai bambėti, esą šiandien jam išvis nederėjo
eiti į darbą. Džesė nusprendė, kad pernelyg pridažytą Laros fizionomi
ją mielai pašventintų antausiu (storu kosmetikos sluoksniu užklotus
bruožus išsigalvojo: jie labiau priminė ne moters, o transvestito veidą).
— Mokėjote alimentus?
— Taip, nors ir neprivalėjau. Išlaikyti atsisakiau, kai ji trečią kar
tą įsibrovė į butą ir priglaudė kai kuriuos mano daiktus.
— Nuosavybę susigrąžinote?
— Nemačiau reikalo veltis į kivirčus. Jeigu Larai taip svarbu tu
rėti Mao Dzeduno šilkografinį spaudą, tegul jį pasilieka.
— Kokia jo vertė?
— Kieno?
— Portreto.
— Keli tūkstančiai.
— Klausykite, m udu šnekame skirtingomis kalbomis, — Džesė
įdėmiai jį nužvelgė. — Spynas jau pasikeitėte?
Ponas Nikolsas nejaukiai pasimuistė.
— Tai tik daiktai... — Džesės veidą turbūt iškreipė grimasa, nes
jis skubiai paklausė: — Gerai, kokius alimentus moka jūsų buvęs vyras?
— Jokių.
— Jokių? — šovę aukštyn jo antakiai sustingo kažkur ties plaukų
linija. — Nė penso?
— Martis turi bėdų iki kaklo. Negi bausi žmogų, kuris užsivertęs
problemomis?
— Nors jūs su vaikais vos išsiverčiate? O taip, mes tikrai šnekame
skirtingomis kalbomis.
235
Kaip jam paaiškinti susiklosčiusias aplinkybes? Pati užtruko dve
jus metus, kol įsisąmonino esmę. Žinojo, kad vaikai ilgisi tėvo, bet
jam išvykus slapta lengviau atsipūtė. Nuo širdies nusirito akmuo, nes
jai nebereikėjo nerimauti, kad vyras sugriaus jų ateitį, įklimpęs į dar
vieną nevykusią avantiūrą. Depresija ir nuovargis, kurį jam amžinai
keldavo atžalos, buvo įgrisę iki gyvo kaulo. Bet labiausiai erzino m in
tis, kad ji nesugebėjo nieko deramai padaryti. Martis žavėjosi šešiolik
mete Džese — nežabota, impulsyvia, už nieką neatsakinga, — bet
galiausiai užkrovė ją pareigų našta ir rezultatais neapsidžiaugė.
— Kai susitvarkys gyvenimą, Marčiui, be abejo, teks finansiškai
prisidėti prie vaikų auginimo. Tačiau mūsų padėtis ne tokia jau blo
ga, — ji nukreipė akis į antrą aukštą, kur miegojo Nikis su Tance. —
Manau, per šią kelionę įvyks persilaužimas. Jūs, ko gero, nesuprasite
— ir, kiek žinau, žmonės tuodu laiko keistokais, — bet man pasisekė,
kad juos turiu. Jie linksmi ir geraširdžiai. Abiem į galvas ateina m in
čių apie įvairiausius dalykus.
Džesė vėl prisipildė taurę ir išgėrė. Kuo toliau, tuo lengviau rūgš
tus vynas slydo gomuriu. Tik sunku pasakyti, kiek dantų emalio bus
likę ryte.
— Jūsų vaikai mieli.
— Ačiū. Žinote, šiandien kai ką supratau. Kiek save atsimenu,
pastarąsias kelias dienas pirmą sykį praleidau drauge su jais. Nedirbau,
neužsiėmiau namų ruoša, nelaksčiau į parduotuves, nebandžiau atsi
griebti už prarastą laiką. Gera tiesiog pabūti kartu, jei tik mano žodžiai
neskamba kvailai.
— Anaiptol.
— Beje, Nikis miega. Nors paprastai niekada nesudeda akių. Ne
nutuokiu, ką jam padarėte, bet, rodos...
— O, mes tik iš dalies atkūrėme pusiausvyrą.
Džesė kilstelėjo taurę.
— Vadinasi, per jūsų gimtadienį atsitiko vienas geras dalykas —
jūs pralinksminote mano berniuką.
236
— Tai buvo vakar.
Ji sekundę pamąstė.
— Jūs nė karto neapsivėmėte.
— Susimildama. Gal jau liaukitės.
Jiedu sėdėjo vienas šalia kito, ir Džesė nebepajėgė aiškiai jo
įžvelgti, bet pono Nikolso kūnas atsipalaidavo, nors neaišku kodėl —
dėl maisto, kokteilį papildžiusių keturių alaus pintų ar galimybės ne
žiūrėti jai į akis. Jis atsilošė, po stalu ištiesė ilgas kojas. Viena jau kurį
laiką rėmėsi į jos galūnes. Džesė probėgšmais pasvarstė, ar nereikėtų
pasislinkti, bet iš vietos taip ir nepasijudino; dabar krustelėjimai tik
bylotų, kad ji mėgina kažką pasakyti. Sąlytis su apnuoginta jos oda
kėlė šiurpą kaip silpna elektros iškrova.
Tas jausmas jai patiko.
Mat per kelias valandas, skiriančias vakarienės pradžią ir paskuti
nę vyno taurę, kai kas nutiko, bet šiuos įvykius nulėmė ne vien alko
holis, proga nutolti nuo rūpesčių ar supratimas, kad kelionės tikslas
ranka pasiekiamas. Ji troško, kad pono Nikolso negraužtų pyktis ir
neviltis. Troško pasigėrėti mieguistu vypsniu, kuris tarsi prasklaidy-
davo užgniaužtą įniršį ir leisdavo pamatyti, koks jis atrodytų, jeigu
nebūtų įklimpęs į mėšlo liūną. Kai tokia šypsena nušvito, ji pasirodė
veide visiškai nelauktai ir taip pradžiugino, kad Džesė pati nevalingai
prašiepė lūpas. Štai taip jiedu ir sėdėjo tyliai šnekučiuodamiesi, klau
sydamiesi nuo baro atplevenančių televizoriaus ūžesio bei murmesių,
kartkartėmis vaipydamiesi lyg porelė idiotų.
— Jei atvirai, dar nesu sutikęs tokio žmogaus kaip jūs, — tarė jis,
įsmeigęs akis į stalą; atrodė giliai susimąstęs.
Džesė jau žiojosi pajuokauti apie valytojas ir aptarnaujantį per
sonalą, bet prikando liežuvį, nes paširdžius persmelkė stiprus virpu
lys — galvoje ūmai išryškėjo dušo kabinoje regėtas plikas V formos
vyro torsas, ir ji ėmė spėlioti, kaip jaustųsi su juo permiegojusi.
Į sąmonę įsiskverbusios mintys taip pribloškė, kad Džesė vos ne
237
ištarė jų balsu. Pone Nikolsai, manau, būtų visai smagu su jumis pa
simylėti. Ji nusigręžė, išgėrė puspilnę taurę ir pajuto, kaip, neskaitant
vyno, gomurį perliejo svilinantis nepasitenkinimas.
Ponas Nikolsas nuo jos neatplėšė žvilgsnio.
— Neįsižeiskite. Čia komplimentas.
— Aš ir neįsižeidžiau, — jos ausys parausvėjo.
— Nė vienas iš mano pažįstamų neprilygtų jums pozityvumu.
Esate praktiška. Mokate suktis iš keblių padėčių. Niekada nepuolate
į savigailą. Sėkmingai ropščiatės per kiekvieną kelyje iškylančią kliūtį.
— Tačiau lipdama susiplėšau, kelnes ir skaudžiai tėškiuosi ant
žemės.
— Bet nesustojate.
— Jei tik man kas nors padeda.
— Gerai jau, gerai, sulyginimas painokas, — jis atsigėrė alaus. —
Tiesiog... bandau paaiškinti... suprantu, kad netrukus nukaksime į
vietą, bet kelionė man patiko. Labiau nei tikėjausi.
Žodžiai išsprūdo anksčiau, nei ji suvokė, ką sakanti:
— Aha. Kaip ir man.
Abu sustingo. Ponas Nikolsas spiginosi į jos koją. Įdomu, pagal
vojo Džesė, ar jiems abiem kirba ta pati mintis?
— Džese, žinote ką?
-K ą?
— Jūs nustojote nervintis.
Jie susižvalgė apsimainydami nebyliu klausimu. Džesė norėjo
nusisukti, bet neįstengė. Iki šiol naudojosi ponu Nikolsu, kad ištrūk
tų iš nepaprastai sudėtingų aplinkybių spąstų. Bet dabar prieš save
tematė didžiules rudas jo akis, neįtikėtinai vešlia sruoga atokiau nuo
kaktos banguojančius plaukus. Retsykiais žvakutės formą įgaunančią,
hipnotizuojančią viršutinę lūpą.
Tau reikia vėl sėstis į balną.
Pirmas nusigręžė ponas Nikolsas.
238
— Oho! Tik pažiūrėkite į laikrodį. Jau vėlu. Mums derėtų pa
miegoti. Minėjote, kad kelsimės anksti, — vyro balsas nuskambėjo
kiek per garsiai. — Aha. Beveik vienuolikta. Mano skaičiavimais, į
kelią privalome leistis apie septintą, jei ketiname iki vidurdienio pa
siekti tikslą. Taip?
— Hmm... taip.
Atsistodama Džesė susvyravo ir ištiesė ranką, norėdama už jo pri
silaikyti, bet ponas Nikolsas jau buvo pasitraukęs nuo stalo.
Jie kreipėsi į ponią Dikins, susitarė dėl ankstyvų pusryčių, kiek
per širdingai atsisveikino ir apleidę barą lėtai užkopė į antrą aukštą. Ji
veik negirdėjo, kas buvo sakoma. Mąstė tik apie tai, kad jis eina iš pas
kos. Apie netvirtą savo eiseną ir linguojančius klubus. Apie apnuogin
tus pečius. Ar jis mane stebi? Mintys sūkuriavo verpetais ir šaudė ne
tikėtomis kryptimis. Džesė akimirką svarstė, kaip jaustųsi, jeigu ponas
Nikolsas pasilenktų ir pabučiuotų pliką jos petį. Spėjo, kad nevalingai
išspaudė prislopintą dejonę vien įsivaizduodama tokią įvykių eigą.
Kai abu nusigavo iki laiptų aikštelės, Džesė atsigręžė. Ir, rodės,
pamatė jį pirmą kartą, nors kartu keliavo jau dvi dienas.
— Ką gi, labos nakties, Džesika Reija Tomas, kurios vidurinį
vardą reikia rašyti su ei dvigarsiu.
Ji palietė durų rankeną. Dar sykį pažiūrėjo į poną Nikolsą — į
plačius pečius, trumparankovius marškinėlius, niekuo nesiskiriančius
nuo ankstesnių, švelnias liūdnas akis, — ir jai užgniaužė kvapą. Fizi
nio artumo nebuvo patyrusi visą amžinybę. Negi atsiduodama įgei
džiui iškrėstų kvailystę? Džesė nuleido rankeną ir pasviro pirmyn.
— Susitiksime ryte.
— Pasiūlyčiau atnešti kavos puodelį, bet jūs visada atsibundate
pirma.
Ji nenumanė, kaip reaguoti. Ko gero, išpūtė akis, ir tiek.
— Hmm... Džese?
-K ą?
239
— Ačiū. Už viską. Už tai, kad rūpinotės manimi, kai blogavau,
ir suorganizavote gimtadienio staigmeną... Tam atvejui, jeigu rytoj ne
išpultų proga... — jis kreivai nusišypsojo. — Iš visų buvusių žmonų
esate šauniausia.
Mėgindama atsakyti vypsniu Džesė suvokė, kad jai perdžiūvo
gerklė. Pastūmė rankeną. Jau ketino mesti kokią repliką, tačiau išsi
blaškė, nes durys nepajudėjo. Apsisukusi dar kartą jas stumtelėjo, bet
pravėrė tiktai per colį.
— Kas yra?
— Negaliu atidaryti durų.
Ji abiem rankom stvėrė už rankenos. Nieko nepešė.
Ponas Nikolsas priėjo ir įsirėmė į jas. Plyšys padidėjo labai nežymiai.
— Durys neužrakintos, — tarė klibindamas rankeną. — Kažkas
jas blokuoja.
Laiptų aikštelėje jis uždegė šviesą, tuo metu Džesė atsitūpė ir
pabandė žvilgtelėti į kambarį. Pro dviejų colių pločio tarpelį išvydo
šunį, kuris slėgė anapus slenksčio patiestą čiužinį ir į ją buvo atgręžęs
milžinišką pasturgalį.
— Normanai, — sušnypštė. — Traukis.
Jokios reakcijos.
— Normanai.
— Jeigu nesiliaučiau stūmęs, jis pabustų, ar ne? — ponas Nikol
sas visu svoriu įsirėžė į duris. — Jėzau Kristau.
Džesė palingavo galva.
— Jūs nepažįstate mūsų šuns.
Jis atgniaužė rankeną, ir durys tyliai spragtelėdamos užsidarė.
Abu susižvalgė.
— Na... — galiausiai prabilo ponas Nikolsas, — mano kamba
ryje stovi dvi lovos. Išsiteksime.
— Ne, antroje miega Normanas, — raukydamasi tarė ji. — Kiek
anksčiau pernešiau čiužinį.
240
Į Džesę įsmeigtose vyriškio akyse atsispindėjo nuovargis.
— Ką darysime? Laušime duris?
— Tancė įsitempusi. Negaliu rizikuoti ir ją prižadinti. Nieko bai
saus. Aš... aš... pamiegosiu krėsle.
Ji nuėjo į vonios kambarį, užbėgdama protestams už akių. Ap-
siprausė, išsivalė dantis ir plastikiniuose rėmuose įtvirtintame veidro
dyje kurį laiką įdėmiai žiūrėjo į alkoholio parausvintą odą — mėgino
sutramdyti mintis, idant šios nustotų gainioti vienos kitas.
Kai Džesė parsigavo į miegamąjį, ponas Nikolsas rankose jau lai
kė vieną iš savo tamsiai pilkų marškinėlių.
— Prašau, — sviedė juos ir praslinkęs pro šalį žengė ten, iš kur
ji atėjo.
Džesė persirengė — podraug pasistengė nekreipti dėmesio į ma
žumėlę erotišką švaraus vyro kvapą, — iš spintos iškrapštė apklotą su
pagalve, susirangė krėsle ir prisitraukė kelius, įsitaisydama kuo pato
giau. Naktis žadėjo būti ilga.
Po kelių minučių ponas Nikolsas pravėrė duris ir išjungė palubė
je tvieskusią lemputę. Jis vilkėjo baltus marškinėlius, buvo apsitempęs
tamsiai mėlynus apatinius šortukus. Jai į akis krito pailgi, aiškiai mato
mi kojų raumenys, kurie priklausė mankštintis netinginčiam žmogui.
Džesė bemat suvokė žinanti, kaip jaustųsi, jeigu tos kojos priglustų
prie josios. Burna išdžiūvo vien apie tai galvojant.
Kai jis atsigulė, nedidelė lova įkrisdama sugirgždėjo.
— Jums ten patogu? — į ją smigo pono Nikolso žvilgsnis, nusly
dęs virš levandų spalvos lovatiesės.
— Žinoma! — guviai atsiliepė Džesė. — O jums?
— Jei miegodamas persismeigsiu spyruokle, leidžiu jums pasi
naudoti mano automobiliu ir juo įveikti likusią kelio dalį.
Ponas Nikolsas dar šiek tiek paspoksojo į ją, sėdinčią priešingame
kambario gale, ir aptemdė stalinę lempą.
241
*
242
nys įdubo, todėl abu kūnai nuslydo link vidurio, bet nuo patalo kraš
to, tarytum uolos skardžio, ji pasislinko tik per kelis colius. Jie gulėjo
taip arti vienas kito, kad Džesė užuodė išlikusį jo losjono ir dantų
pastos aromatą. Jautė, kaip kilnojasi pono Nikolso krūtinė, kaip spur
da jos pačios širdis. Po akimirkos kilstelėjo galvą ir pabandė įžiūrėti jo
išraišką. Ant apkloto nuleidęs dešinę ranką, kuri pasirodė besanti ste
bėtinai sunki, jis prisitraukė Džesę. Kairiąja lėtai sugniaužė jos pirštus.
Sausa, švelni jo plaštaka atsidūrė už poros colių nuo Džesės burnos.
Jai magėjo pabučiuoti vyro krumplius, dantimis atsargiai perbraukti
nežymiai išriestą viršutinę jo lūpą.
Gyveni tik kartą.
Juodame kambaryje gulinčią Džesę paralyžiavo geismas ir mintis,
kad bent sykį ji ne tik nežino atsakymo, bet ir neįsivaizduoja, kaip
turėtų skambėti klausimas.
— Ar nori su manimi pasimylėti? — prabilo tamsoje.
Tyla užsitęsė.
— Ar girdėjai, ką...
— Taip. Ir... ne, — tada, kol ji nespėjo pavirsti akmens luitu,
Edas Nikolsas pridūrė: — Tiesiog manau, kad mūsų padėtis pernelyg
komplikuotųsi.
— Jokios painiavos nekiltų. Mudu esame jauni, vieniši ir kiek
suirzę. Bet po šito vakaro nebepasimatysime.
— Kodėl?
— Tu išvyksi į Londoną ir pasinersi į didmiesčio gyvenimą, aš
sugrįšiu į savąjį pajūryje. Neverta to sureikšminti.
Jis minutę nutilo.
— Džese... gal ne.
— Aš tau nepatinku.
Staiga prisiminė jo buvusią žmoną — Lara dirbo modeliu, dėl Die
vo meilės, — ir ją iš gėdos nukratė šiurpas. Bet atšlydama pajuto, kaip
ranką tvirčiau suspaudė jo pirštai. Ir išgirdo ausį kutenantį murmesį:
— Tu nuostabi.
243
Džesė aprimo lūkuriuodama. Jos delną brūkštelėjo Edo nykštys.
— Taigi... kodėl nenori su manimi permiegoti?
Jis nieko neatsakė.
— Klausyk. Nesimylėjau trejus metus. Man lyg ir būtų neprošal
grįžti į balną, ir tu, hmm... puikiai tam tiktum.
— Ketini mane pabalnoti?
— Nieko panašaus. Čia tik metafora.
— Vėl griebsimės trikdančių palyginimų?
— Klausyk, moteris, kurią laikai gražia, siūlo seksą be jokių išly
gų. Nesuprantu, kas tau negerai.
— Sekso be išlygų nebūna.
-K ą?
— Žmonės visada ko nors nori iš kitų.
— Man nieko iš tavęs nereikia.
Džesė jautė, kad jis trūkčioja pečiais.
— Kol kas.
— Oho, — ji apsivertė ant šono. — Žm ona tave gerokai įskau
dino, ar ne?
— Aš tik...
Jos pėda nuslydo Edo koja.
— Manai, kad mėginu tave suvilioti? Moteriškomis gudrybėmis
spendžiu pinkles? Moteriškomis gudrybėmis, nailonine lovatiese, mė
sos apkepu ir skrudintomis bulvytėmis?
Džesės pastangomis, abiejų pirštai susipynė. Jos balsas prityko iki
šnabždesio. Dabar ji jautėsi nerūpestingai, lyg ištrūkusi iš pančių. Taip
jo geidavo, kad įtikėjo tuojau apalpsianti.
— Man nereikia naujų santykių. Nei su tavim, nei su kitais vy
rais. Mano gyvenime nėra vietos „Vienas plius vienas" tipo ryšiams, —
ji pakreipė veidą, burna kone liesdama Edo lūpas. Bemaž juto saldų jo
dantų pastos skonį. — Buvau tikra, kad tai akivaizdu.
Jis nerangiai, per nago juodymą, atšlijo nuo Džesės klubų.
244
— Tu... nepaprastai moki įtikinėti.
— O tu... — ji koja užkabino Edo kūną ir pritraukė prie savęs.
Nuo vyriško standumo Džesei trumpam apsvaigo galva.
Jis nugurkė seiles.
Jų lūpas skyrė milimetrai. Visi nervai, regis, susitelkė jos odoje.
O gal jo odos paviršiuje: Džesei galva nebeišnešė, kuris variantas tei
singas.
— Si naktis paskutinė. Zinai... rytoj pristatysi mus į vietą, tada
atsisveikinsime ir daugiau nesusitiksime. Blogiausiu atveju, kai dulkių
siurbliu valysiu tavo namus, apsimainysime žvilgsniais, ir aš prisimin
siu, kad maloniai vakarojau su išties mielu vyruku, — ji lūpomis pa
lietė Edo smakrą, kurį šiurkštino barzdaplaukiai. Džesę apėmė noras
jam krimstelėti. — Pats, be abejo, tai prisiminsi, kaip šauniausią pasi
mylėjimą gyvenime.
— Tik tiek? — kimiu suglumusio žmogaus balsu atsiliepė jis.
Ji prisislinko dar arčiau.
— Tik tiek, — pakuždomis tarė.
— Iš tavęs galėjo išeiti puiki derybininke.
— Ar tu niekuomet neužsičiaupi?
Ji krustelėjo pirmyn, ir abiejų lūpos susiliejo. Kūną tartum nu
kratė. Jausdama pasiduodančio Edo saldumą, įelektrinantį jo lūpų
spaudimą, Džesė galiausiai suprato, kad jai niekas neberūpi. Tetroško
jo. Degė geismu.
— Su gimtadieniu, — tyliai pasveikino.
Jis šiek tiek atsitraukė. Užuot išvydusi, Džesė pajuto, kad Edas
Nikolsas į ją žiūri. Tamsoje jo akys juodavo, buvo neįskaitomos. N u
leidęs ranką jis palietė Džesės pilvą, ir ji nevalingai sudrebėjo.
— Sūdąs, — vos girdimu balsu nusikeikė Edas. — Apsišik sta
čias. — Ir sudejavęs pridūrė: — Rytoj man už tai padėkosi.
Jis išsivadavo iš Džesės glėbio, pakilo nuo lovos, įsitaisė krėsle,
giliai atsidusdamas užsiklojo antklode ir nusigręžė.
245
20
EDAS
246
būtų visiškai nevykęs, todėl jie siaubingai nusiviltų ir kelyje į olimpi
adą praleistos likusios penkios valandos prilygtų kankynei. Arba (b)
seksas būtų vidutiniškas, todėl ryte abu atsikeltų sumišę ir vis vien
kamuotųsi iki pat Aberdyno. Dar prastesnė galimybė (c): seksas būtų
fantastiškas (Edas slapta įtarė, kad teisingas yra kaip tik šis punktas
— jam kietėdavo vien atsiminus Džesės lūpas), todėl juos užvaldytų
šilti jausmai, kuriuos nulemtų grynai lytinė trauka, o paskui (d) jie
du susitaikytų, kad neturi nieko bendra ir, nepaisant fizinio artumo,
vienas kitam netinka, arba (e) suprastų iš dalies tinkantys vienas ki
tam, bet teismas jį pasiųstų į kalėjimą. Beje, vertėtų nepamiršti, kad
(f) Džesė augino atžalas, kurių gyvenimui reikėjo stabilumo, o ne jo
tipo žmogaus: Edui patiko vaikai lygiai taip pat, kaip, tarkim, Indijos
subkontinentas — malonu žinoti, kad tokia vietovė egzistuoja, bet nei
jis ką nors nutuokė apie tuos kraštus, nei degė noru ten apsilankyti.
Ir kur dar papildomas faktorius (g): užmezgęs santykius su mo
terimis jis klaikiai susimaudavo — apie nesėkmes bylojo du neįsivaiz
duojamai pragaištingi atvejai. Todėl velniškai mažai tikėtina, kad šįsyk
jam nuskiltų vien dėl ilgai trunkančios kelionės, į kurią Edas leidosi,
nes nepajėgė rasti būdo, kaip nuo jos išsisukti.
Negana to, kalbos apie norus grįžti į balną skambėjo keistokai.
Prie išvardytų dalykų, aišku, galima pridėti beprotiškesnius spė
jimus, į kuriuos jis nė neatsižvelgė. Kas, jeigu Džesė buvo psichopate
ir tvirtindama, esą visiškai netrokšta artimų ryšių, viso labo bandė jį
suvilioti? Nors tokios merginos nepriminė.
Kaip, tiesą sakant, ir Dina Liuis.
Edas mintyse narpliojo šiuos klausimus ir kitokias painiavas ap
gailestaudamas, kad negali jų aptarti su Ronanu, kol dangus nusidažė
oranžiniu atspalviu ir pašviesėjo iki neoninės žydrynės. Koja galutinai
apmirė, o ligi tol miglotai smilkinius veržusios pagirios transformavosi
į kaukolę skaldantį galvos skausmą. Jis vengė žiūrėti į jauną moterį,
miegančią vos už kelių pėdų, į antklode apkloto kūno ir veido kontū
247
rus, kuriuos ryškino atslenkanti šviesa. Tuo pat metu stengėsi nesiil-
gėti laikų, kai sekso su patinkančia mergina nelydėdavo aibė tokių su
dėtingų ir sveiku protu nesuvokiamų lygčių, kurias daugmaž perprasti
gebėtų nebent Tancė.
248
— Na, štai, — Džesės bakštinamas Normanas atsitūpė ant gali
nės sėdynės, ir salone iškart pasklido drėgno šuns tvaikas. Ji patikrino,
ar dukra prisisegė diržą, tada įsitaisė keleivio vietoje ir galiausiai atsi
gręžė į Edą. Moters veido išraiška buvo neįskaitoma. — Pirmyn.
249
venimą, palengvėjimo nekėlė. Ne, jį buvo apėmę gerokai sudėtingesni
jausmai. Edas pareguliavo garso kolonėles, idant užnugaryje muzika
griaudėtų, o priekyje trumpam stotų ramybė.
— Kaip laikaisi?
Džesė neatsisuko.
— Normaliai.
Pašnairavęs atgal jis įsitikino, kad vaikai nesiklauso pokalbio.
— Dėl anos nakties... — prasižiojo.
— Mesk ją iš galvos.
Edas norėjo atsiprašyti. Ir prisipažinti taip troškštantis grįžti ant
įdubusios viengulės lovos, kad šiaip taip valdantis kūną nutvilkė fizinis
skausmas. Tačiau kokia prasmė? Kaip Džesė vakar sakė, jiems nebuvo
jokio pagrindo vėl matytis.
— Aš negaliu jos užmiršti. Norėjau paaiškinti...
— Nėra ko aiškinti. Tu teisus. Sumanymas tikrai buvo prastas.
Po savimi parietusi kojas Džesė nusigręžė į langą.
— Mano gyvenimas pernelyg...
— Ne, rimtai. Didelio čia daikto. Man tik... — Džesė giliai atsi
duso, — knieti laiku nusigauti į olimpiadą.
— Bet aš nenoriu, kad tarp mūsų viskas taip baigtųsi.
— Mes neturime ko baigti, — ji užkėlė kojas ant prietaisų sky
delio. Tarsi parodydama, ką mano. — Važiuojam.
— Kiek mylių iki Aberdyno? — pro sėdynių tarpą išniro Tancės
veidas.
— Klausi, kiek liko?
— Ne. Nuo Sautamptono.
Edas iš striukės kišenės ištraukė mobilųjį ir padavė jį mergaitei.
— Įsijunk žemėlapių programėlę.
Tancė raukydama kaktą sutekšeno į ekraną.
— Apie penki šimtai aštuoniasdešimt.
— Apytikriai.
250
— Jei mūsų tempas siekia keturiasdešimt mylių per valandą, va
dinasi, per parą keliavome ne mažiau kaip šešias valandas. Bet jeigu
manęs nebūtų pykinę, atstumą galėjome įveikti...
— Per vieną dieną. Geriausiu atveju.
— Per vieną dieną, — Tancė virškino informaciją įsmeigusi akis
pirmyn, į tolumoje kylančius Škotijos kalvų šlaitus. — Bet tada nebū
tume taip šauniai praleidę laiko, ar ne?
Edas pažvairavo į mergaitės motiną.
— Nebūtume.
Džesės žvilgsnis jo link nukrypo ne iš karto.
— Taip, širdele, — po pauzės atsiliepė ji, keistai graudžiu vyps-
niu iškreipdama lūpas. — Tavo tiesa.
251
— Lara.
— Eduardo. Mažuli. Mums būtina pašnekėti apie butą.
Edas pastebėjo, kad Džesės kūnas įsitempė, o akyse sušmėžavo
žiburėliai. Staiga pajuto apgailestaująs, kad atsiliepė į skambutį.
— Lara, dabar į tai nesigilinsime.
— Suma ne tokia jau didelė. Bent jau ne tau. Kalbėjau su advo
katu, ir jis tikina, kad tau būtų vieni niekai apmokėti remontą.
— Lara, kaip sakiau, turtą jau pasidalijome.
Jis staiga sumojo, kad automobilyje sėdinčius kitus tris žmones
įsupo spengianti tyla.
— Eduardo. Mažuli. Mums reikia aptarti šį reikalą.
— Lara...
Nelaukdama, kol jis pratęs, Džesė ištiesė ranką ir pagriebė tele
foną.
— Sveika, Lara, — prabilo. — Aš esu Džesė. Man baisiai gaila,
bet Edas negali mokėti už jūsų būstą, todėl nebesivarginkite ir daugiau
jam neskambinkite.
Trumpa pauzė. Ir driokstelėjimas:
— Kas čia?!
— Naujoji jo žmona. O, beje... Edas norėtų atgauti pirmininko
Mao šilkografinį spaudą. Perduokite portretą jo advokatui. Gerai? Kai
tik rasite laiko. Labai ačiū.
Pakibusi tyla prilygo toms kelioms sekundėms, kurias lydi ato
minis sprogimas. Nespėjus jiems išgirsti atsakymo, Džesė nutraukė
ryšį ir grąžino mobilųjį. Jis nedrąsiai suėmė aparatą, aptemdė ekraną.
— Dėkui. Turbūt.
— Nėra už ką, — neatsigręždama tarė ji.
Edas pažiūrėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Nors nebuvo tik
ras, nujautė, kad Nikis sunkiai tramdo juoką.
252
Kažkur tarp Edinburgo ir Dandžio, medžiais apsuptame siaura
me plente, teko pamažinti greitį ir galiausiai visiškai sustoti, nes keliu
traukė karvių banda. Lyg tamsi jūra nudrikusi kaimenė slinko aplink
automobilį, su atsainiu smalsumu dėbsojo į žmones ir vartė į juodas
galvas įspraustus veizolus. Į galvijus žiopsantį Normaną kaustė sąmyšį
išduodantis nebylus įniršis. Tancė nusiėmė akinius ir pasitrynė akis, į
karves įbedusi pusaklį žvilgsnį.
— Aberdynų-angusų veislė, — prabilo Nikis.
Staiga, be jokio perspėjimo, urgzdamas ir kriokdamas Normanas
visu svoriu metėsi prie lango. Automobilis palinko į šoną, ir saloną
pervėrė uždaros erdvės sustiprintas kurtinantis lojimas. Užpakalinė sė
dynė virto chaotiška rankų, triukšmo, besiraitančio šuns mase. Nikis
su Džese kaip įmanydami stengėsi jį suturėti.
— Mama!
— Normanai! Raminkis!
Jis užgriuvo Tancę, snukiu prisiplodamas prie stiklo. Po didžiuliu
kūnu Edas vos įžvelgė išsitaršiusią rožinę mergaitės striukę.
Džesė nėrė kitapus sėdynės, griebė Normaną už apykaklės ir, pa
dedama Nikio, atitraukė jį nuo lango. Šuo čaižiai, isteriškai inkštė,
veržėsi iš jų gniaužtų ir taškėsi stambiais seilių purslais.
— Normanai, avigalvi! Kas per velnias...
— Jis pirmąsyk išvydo karves, — vargais negalais atsitiesdama
mergaitė kaip įprastai puolė jį ginti.
— Viešpatie, Normanai.
— Tance, nesusižeidei?
— Ne.
Galvijai tebesiūbavo aplink „Audi“, niekaip nesureagavę į šuns
įniršio protrūkį. Už rasojančių langų pasirodė įkandin bandos kėbli
nantis ūkininkas, kuris savo apatišku dramblojimu priminė genamas
karves. Eidamas pro šalį jis vos pastebimai linktelėjo — atrodė, lyg
būtų turėjęs marias laiko.
253
— Dar nesu mačiusi jo taip siautėjant, — Džesė pasitaisė plau
kus, išpūtė skruostus ir atsiduso. — Turbūt užuodė jautieną.
— Nežinojau, kad jis geba pašėlti, — tarė Edas.
— Mano akiniai, — Tancė pakėlė išklypusius metalinius rėme
lius. — Mama. Normanas sudaužė mano akinius.
Buvo be penkiolikos minučių pusė vienuoliktos.
— Be jų nieko nematau.
Džesė pasisuko į Edą. Prakeikimas.
— Ką gi, — atsiliepė jis. — Čiupk plastikinį maišelį. Man teks
nuspausti akceleratorių.
254
pėjo žvarba, nudrengtas salonas, aukštyn kojomis apvirtęs gyvenimas.
Pribloškiančio kraštovaizdžio aplinkoje visa esybe susitelkęs į tai, kad
išspaustų kuo didesnį greitį, bet kelyje neprarastų budrumo, Edas pro
tarpiais jautėsi, lyg būtų apimtas dvasinio transo, kurį, tiesa, momen
tais prasklaidydavo vaikas, žiaukčiojantis į naują plastikinį maišiuką.
Jis žinojo pristatysiąs šeimą į vietą. Buvo tuo tikras, kaip niekuo
kitu. Po daugelio mėnesių viduje pirmąsyk įsitvirtino tikslo suvokimas.
Priekyje iškilus Aberdynui su milžiniškais, sidabriškai pilkais statiniais
ir tolimas padanges raižančiais, keistai šiuolaikiškais daugiaaukščiais,
Edas mintimis šovė kitapus aukštuminių namų. Traukiant centro link,
keliai siaurėjo, kol užleido vietą akmenimis grįstoms gatvėms. Kai do
kai ir iš dešinės pusės riogsančios milžiniškos saugyklos-cisternos liko
užnugaryje ir eismo sąlygos tapo sudėtingesnės, jo savikliova po tru
putį, bet nenumaldomai ėmė blėsti. Jie sumažino tempą ir užvaldyti
stiprėjančio nerimo pritilo. Edas įniko ieškoti alternatyvių maršrutų,
bet tie laiko prasme nebuvo trumpesni ir vedė ne ten, kur reikia. N ū
nai prieš jo norus veikianti GPS vis pridėdavo anksčiau atimtą laiką.
Rodė, kad iki universiteto liko penkiolika, devyniolika, dvidešimt dvi
minutės. Dvidešimt penkios minutės. Per daug.
— Kodėl taip gaištame? — prabilo Džesė į nieką konkrečiai ne
sikreipdama. — Kas mus stabdo?
— Vien transporto gausa.
— Koks nevykęs posakis, — pareiškė Nikis. — Kas dar nulemia
eismo spūstis, jei ne transporto gausa?
— Gal įvyko avarija? — tarė Tancė.
— Grūstį vis tiek sudaro automobiliai. Bėdų pridaro jų knibž
dėlynas.
— Ne, didelis skaičius lėtėjančių transporto priemonių yra visai
kas kita.
— Rezultatas toks pat.
— Bet apibūdinimas netikslus.
255
Džesė įsispoksojo į GPS imtuvą.
— Kryptis teisinga? Maniau, dokai įrengti netoli universiteto.
— Mums teks juos pravažiuoti, jei norime nusigauti iki tikslo.
— Įsitikinęs?
— Taip. — Edas stengėsi, kad jo balsas neišduotų įtampos. —
Pažvelk į navigatorių.
Trumpam pakibo tyla. Priekyje du sykius pasikeitė šviesoforo
signalai, bet automobiliai nė nekrustelėjo. Džesė nenustygo vietoje,
sukiojosi, įdėmiai dairėsi laisvo kelio, kuris galbūt prasprūdo pro akis.
Kas galėtų ją kaltinti. Edas irgi sėdėjo kaip ant adatų.
— Vargu ar spėsime nupirkti naujus akinius, — pašnibždomis
tarė, kai raudona šviesa užsidegė ketvirtą kartą.
— Be jų Tancė nieko nematys.
— Jeigu žvalgysimės vaistinės, prieš pusiaudienį universiteto nė
už ką nepasieksime.
Džesė prikando lūpą ir atsisuko į automobilio galą.
— Tance, ar ką įžiūrėtum pro nesuskilusį lęšį? Bent ką nors?
Iš plastikinio maišelio išniro blyškus, žalsvas veidas.
— Aš pasistengsiu, — atsakė mergaitė.
Judėjimas sustingo. Visi nuščiuvo, automobilyje kerojo įtampa.
Kai šuo ėmė inkšti, aplinkiniai vieningai riktelėjo: „Užsičiaupk, N or
manai!44 Edas juto, kad jo kraujospūdis didėja, o pečius dar smarkiau
slegia atsakomybės našta. Kodėl jie neišvyko valanda anksčiau? Kodėl
jis neparengė geresnio kelionės plano? Kas bus, jei nepavyks laiku nu
kakti į olimpiadą? Edas skersu žvilgsniu nudelbė Džesę, dirgliai plek-
šenančią sau per kelį, ir spėjo, kad jos galvoje sukasi tokios pat mintys.
Nė neaišku, kaip tai nutiko, bet eismo spūstis staiga išsisklaidė — su
jais tarytum užsigeidė pažaisti dievai.
„Audi44 nušvilpė gatvės grindiniu, Džesė sušuko: „GREIČIAU!
GREIČIAU!", palinkusi virš prietaisų skydelio it arklį raginanti vežike.
Automobilis taip mitriai slysčiojo vingiais, kad GPS imtuvas suskato
256
kažką neaiškiai burbuliuoti nebespėdamas sekti permainų. Galų gale
jie dviem ratais įčiuožė į universiteto teritoriją ir prisilaikydami padri
kai išsibarsčiusių stulpelių, ant kurių buvo pritvirtinti ženklai su smul
kiu šriftu užrašytomis nuorodomis, rado dvidešimto amžiaus aštunta
jame dešimtmetyje kaip ir kiti namai iš pilko granito suręstą neišvaizdų
administracinį Daunso pastatą.
Automobilis cypdamas padangomis nučiuožė į vieną iš stovėjimo
vietų, įrengtų priešais fasadą, ir viskas staiga aprimo. Giliai atsidusęs
Edas žvilgtelėjo į laikrodį. Be šešių minučių dvylikta.
— Atvykom?
— Atvykom.
Akimirką Džesė sėdėjo kaip paralyžiuota — lyg netikėdama, kad
jie vis dėlto pasiekė kelionės tikslą. Galiausiai atsisegė saugos diržą,
nukreipė akis į mašinų aikštelę, į vaikštinėjančius, sakytum, begalę
laisvo laiko turinčius berniukus, kurie studijavo elektroninių įrenginių
ekranus arba slankiojo drauge su įsitempusiais tėvais. Vaikai dėvėjo
neprofilinių privačių mokyklų uniformas.
— Tikėjaus... kad bus įspūdingiau, — pratarė.
Nikis pažiūrėjo į šaltą, pilką dulksną.
— Aha. Nes aukštoji matematika privilioja aibę žiūrovų.
— Aš nieko nematau, — pasakė mergaitė.
— Klausykit, kol registruositės, nuvažiuosiu į miestą paieškoti
akinių.
Ji atsigręžė.
— Bet jie gali netikti Tancei, nes tu neturi recepto.
— Ką nors sugalvosiu. Eikite. EIKITE.
Slysdamas iš aikštelės ir sukdamas atgal į centrą, Edas pastebėjo,
kad Džesė jį lydi žvilgsniu.
257
Staigiai stabdant, „Audi" dramatiškai sužvigo padangomis, ir Edui per
petį kirto pirmyn šovusio Normano snukis. Šuo urgzdamas vėl įsitaisė
ant užpakalinės sėdynės.
— Lik čia, — paliepė jis ir nukūrė į vaistinę.
Beveik tuščioje patalpoje terado krepšeliu nešiną senutę ir prislo
pintais balsais su ja bendraujančius du pardavėjus. Apšliuožė lentynas
su tamponais, dantų šepetėliais, nuospaudų pleistrais, nukainotais ka
lėdinių dovanų rinkiniais ir prie kasos pagaliau išvydo reikiamą stovą.
Prakeikimas. Kodėl, velniai rautų, nepasidomėjo, trumparegė mergai
tė ar toliaregė. Jau siekė mobiliojo ketindamas paskambinti Džesei,
bet prisiminė, kad neturi jos telefono numerio.
— Šūdas. Šūdas. Šūdas.
Jis sustingo laužydamas galvą. Tancės stiklai atrodė gan stori. Ir
Edas niekada nematė jos nusiėmusios akinius. Vadinasi, ji trumpare
gė? Kaip didžiuma vaikų, ar ne? Ne kas kitas, o suaugusieji traukdavo
toliau nuo savęs objektus, kad aiškiau įžiūrėtų. Jis dešimt sekundžių
dvejojo, neryžtingai mindžikavo, galiausiai nuo lentynos nušlavė visus
rėmelius — tiek su „minusiniais", tiek su „pliusiniais" stiklais, pra
dedant silpnais, baigiant itin stipriais lęšiais, — ir prekystalį užvertė
kauburiu permatomų plastikinių pakuočių.
Mergina nutraukė pokalbį su senute. Įsispigino į krūvelę, pakėlė
akis į jį. Edas sumetė, kad pardavėja atkreipė dėmesį į seilėmis aptaš
kytą jo apykaklę, ir pabandė vogčiomis šią nusivalyti. Tačiau viso labo
išterliojo atvartą.
— Visus. Imu visus, — pasakė. — Bet tik tuo atveju, jeigu sumą
išmušite greičiau nei per trisdešimt sekundžių.
Ji atsisuko į savo prižiūrėtoją, kuris nutvilkė Edą skvarbiu žvilgs
niu ir beveik nepastebimai linktelėjo. Mergina be žodžių ėmė skenuoti
prekes ir rūpestingai jas dėlioti į krepšelį.
— Ne. Nėra laiko. Tiesiog meskite vidun, — jis ištiesė ranką,
pasirengęs suversti akinius į plastikinį maišiuką.
258
— Turite lojalumo kortelę?
— Ne. Jokių lojalumo kortelių.
— Šiandien siūlome įsigyti tris dietinius baltyminius batonėlius
už dviejų kainą. Ar norėtumėt...
Pritūpęs Edas surinko nuo prekystalio nusiritusias pakuotes.
— Baltyminių batonėlių man nereikia. Ačiū, bet jūsų pasiūlymai
manęs nedomina.
— Šimtas septyniasdešimt keturi svarai, — paskelbė ji. — Sere.
Mergina pažvairavo sau virš peties kone tikėdamasi, kad į vaistinę
įsiverš išdaigas filmuojančios televizijos laidos komanda. Bet Edas su
rinko kortelės PIN kodą, sparčiai baksnodamas per skaitmenis, griebė
maišelį ir nuskuodė į automobilį. Prieš smunkant laukan, ausis pasie
kė ryškia škotiška tarsena mestelėta replika: „Fu, koks nemandagus/4
Edas grįžo į universiteto teritoriją, bet stovėjimo aikštelėje nebe
rado nė gyvos dvasios. Sustabdė „Audi“ prie pat durų, salone paliko
Normaną — šuo vangiai, lyg būtų pervargęs, užsiropštė ant galinės
sėdynės, — nėrė vidun ir nubildėjo aidinčiu koridoriumi.
— Matematikų konkursas? Matematikų konkursas? — šūkčiojo
kiekvienam, pro kurį prabėgdavo.
Kažkoks vyriškis pirštu bedė į laminuotą ženklą. Edas užsikorė
laiptatakiu, vienu metu įveikdamas po dvi pakopas, perlėkė kitą kori
dorių ir netrukus įpuolė į laukiamąjį. Pamatė du vyrus, įsitaisiusius už
registracijos stalo. Ir kitoje kambario pusėje stovinčius Nikį su Džese.
Pastaroji žengė jo link.
— Aš juos gavau. — Edas pergalingai iškėlė maišelį. Taip uždu
so, kad vos pajėgė prakalbėti.
— Tancė jau už durų, — atsiliepė ji. — Olimpiada prasidėjo.
Jis sunkiai šnopuodamas nukreipė akis į laikrodį. Septynios mi
nutės po dvyliktos.
— Atsiprašau, — kreipėsi į žmogų, sėdintį prie stalo. — Vienai
iš dalyvių privalau perduoti akinius.
259
Vyriškis lėtai pakėlė galvą. Nužvelgė priešais jį atkištą plastikinį
krepšelį.
Edas persisvėrė virš stalo brukdamas jam maišiuką.
— Pakeliui į olimpiadą sudaužė savo akinius. Be jų nieko nemato.
— Atleiskit, sere. Dabar negaliu nieko ten įleisti.
Jis linktelėjo.
— O taip, jūs galite. Klausykite, neketinu sukčiauti ar ką nors
slapta įnešti. Nenutuokiau, koks jos regėjimas, todėl nupirkau visus
akinius. Patikrinkite juos. Kiekvieną rėmelį. Žiūrėkite. Jokių slaptų
kodų. Čia tik akiniai, — Edas praskleidė maišelį. — Perduokite juos
mergaitei, kad pasirinktų sau tinkamus.
Linguodamas galva vyriškis atsakė:
— Sere, mums nevalia pažeisti tvarkos...
— Nieko panašaus. Susidarė kritiška padėtis.
— Tokios yra taisyklės.
Edas dešimt sekundžių jį svilino žvilgsniu. Tada atsitiesė, delnu
susiėmė už viršugalvio ir pasitraukė nuo registracijos stalo. Jautė, kad
viduje vėl kyla spaudimas, tirtėjo lyg arbatinis, nuleistas ant viryklės.
— Žinote ką? — tarė palengva apsisukdamas. — Mes užtrukome
tris dienas ir naktis, kol atsibeldėme į Aberdyną. Tris dienas, per kurias
mano dailaus „Audi“ saloną apdergė išvamos, o šuo nenusakomai bai
siai subjaurojo sėdynes. Jei atvirai, man nė nepatinka šunys. Drauge
su visiškai nepažįstama moterimi teko miegoti automobilyje. Tik ne
ta maloniąja prasme. Nakvojau ten, kur jokiam sveiko proto individui
nederėtų lankytis. Valgiau obuolį, iškrapštytą iš pernelyg prigludusių
paauglio kelnių klyno, ir kebabą, galimas daiktas, su žmogiena. Nors
Londone turėčiau kapanotis iš įspūdingo masto asmeninės krizės,
penkis šimtus aštuoniasdešimt mylių vežiau svetimus žmones — labai
mielus žmones, nes netgi aš supratau, kokia jiems svarbi ši olimpiada.
Gyvybiškai svarbi. Nes tai mergytei terūpi matematika. Jeigu ji negaus
reikiamų akinių, su kitais varžysis nelygiomis sąlygomis. Jeigu su kitais
260
varžysis nelygiomis sąlygomis, praras vienintelį šansą įstoti į mokyklą,
kurią tiesiog privalo lankyti. Ir jeigu jūs neišpildysite mano prašymo,
žinote ką padarysiu?
Pašnekovas klausėsi išpūtęs akis.
— Įeisiu į aną kambarį, nužygiuosiu palei stalus ir skuteliais pa
versiu kiekvieną matematikos darbą. Sudraskysiu žaibiškai, greičiau
nei spėsite iškviesti apsaugą. Ir žinote, kodėl taip pasielgsiu?
Vyriškis nugurgė seiles.
— Ne.
— Nes mūsų kelionė negali baigtis beprasmiškai, — grįžęs Edas
palinko prie pat jo besiklausančio žmogaus. — Nė už ką. Nes dabar,
būtent šiuo momentu, man nėra ko prarasti.
Edas suvokė, kad kažkas nutiko jo veidui. Jautė, kad bruožai per
sikreipė kaip niekada anksčiau. Suprato iš to, kaip registratorius į jį
stebeilijo. Iš to, kaip Džesė priėjo, švelniai palietė jo ranką ir vyriškiui
įteikė plastikinį maišelį.
— Mes būtume be galo dėkingi, jeigu nuneštumėte jai aki
nius, — vos girdimu balsu pasakė.
Įsmeigęs žvilgsnį į Edą, vyriškis atsistojo, apėjo stalą ir patraukė
gretimo kambario link.
— Pasistengsiu jums padėti, — tarė ir įkandin savęs tykiai uždarė
duris.
261
Džesė suraukė nosį.
— Ne. Nėra reikalo. Mes ir taip per ilgai tave užlaikėme.
Edas pajuto, kad jo lūpų kampučiai truputį nusviro.
— Kur šiąnakt miegosite?
— Pergalės atveju turbūt mėgausimės prašmatniu viešbučiu. Jei
Tancė nelaimės... — ji patrūkčiojo pečiais. — Autobusų stotelėje, —
sprendžiant iš balso, pati tuo netikėjo.
Džesė žengė prie užpakalinių durelių. Į ją įsispigino šuo, kuris
matydamas, kad lauke lyja, aiškiai nutarė likti salone.
Ji įkišo galvą vidun.
— Normanai, metas judintis.
Ant drėgnos žemės, už „Audi" bagažinės, iškilo krūvelė krepšių.
Viename jų Džesė surado striukę ir padavė Nikiui.
— Apsirenk, juk šalta.
— Na... laikas atsisveikinti? — ore sklandantys druskingi jūros
kvapai ūmai privertė jį pagalvoti apie Bičfrontą.
— Taip. Ačiū, kad atvežei į Aberdyną. Aš... mes... esame labai
dėkingi. Už akinius. Už viską.
Jiedu pirmą sykį pažiūrėjo vienas į kitą kaip prideda, ir Edas sup
rato norįs atskleisti jai milijardą dalykų.
Nikis nerangiai iškėlė ranką.
— Aha. Pone Nikolsai, ačiū.
— O, palauk, — Edas kišenėje sugraibė mobilųjį, kurį buvo iš
traukęs iš dėtuvės, ir metė jį berniukui. — Tai... atsarginis. Hm m ,
man jo nebereikės.
— Tikrai? — Nikis įtariai nužvelgė viena ranka sugautą aparatą.
Džesės kaktoje įsirėžė raukšlė.
— Mes negalime priimti dovanos. Ir taip mums daug padėjai.
— Nieko čia ypatinga. Garbės žodis. Jeigu Nikis nepaims tele
fono, teks jį nusiųsti į vieną iš tų perdirbimo įmonių. Išvaduotumėte
mane nuo rūpesčių.
262
Ji nudūrė akis žemyn tarsi užsimaniusi kažin ką pridurti. Po aki
mirkos pakėlė galvą ir visai be reikalo mitriai sutraukė plaukus į uo
degėlę.
— Hmm... dar kartą dėkui, — Džesė staigiu judesiu ištiesė ranką.
Edą trumpam apėmė dvejonės, visgi atkištą delną jis paspaudė,
iš sąmonės vydamas netikėtai sušmėžavusius prisiminimus apie aną
vakarą.
— Sėkmės su tėčiu. Šeimos pietumis. Ir darbu. Manau, visos
bėdos išsispręs. Nepamiršk, gerų dalykų pasitaiko.
Kai Džesė nuleido ranką, jis pasijuto keistokai, tarytum būtų
kažko netekęs. Ji nusigręžė ir išsiblaškiusi dirstelėjo per petį. Paskui
pridūrė:
— Gerai. Eime ieškoti sausos vietos, kur perneštume savo daiktus.
— Minutėlę, — Edas striukėje sužvejojo vizitinę kortelę, grei
tosiomis užrašė numerį ir prie jos prisigretino. — Paskambink man.
Vieno skaitmens kontūrai išskydo. Jis matė, kad Džesė bando
įžiūrėti skaičių.
— Čia trejetas, — Edas jį paryškino ir susigrūdo rankas į kiše
nes it nepatogiai pasijutęs paauglys. — Aš norėsiu žinoti, kaip sekėsi
Tancei. Prašau.
Ji linktelėjo nutaisiusi neįskaitomą veido išraišką. Ir patraukė
šalin, priešais save gindama berniuką tartum ypač budri piemenai
tė. Edas stebėjo didžiulius kelionmaišius velkančią porelę ir nenoriai
slenkantį, suirzusį šunį, kol visi trys dingo iš akiračio, pasukę už pilko
mūrinio pastato kampo.
263
Džesės muistymosi. Dabar, žvelgdamas j saloną, į užpakalinę sėdynę,
kurią margino juodi ilgi Normano šeriai ir vaiduokliški nudžiūvusių
seilių pėdsakai, jautėsi taip, lyg stypsotų apleistame name. Į akis krito
trupiniai ir peleninėn įspraustas obuolio graužtukas, aptirpęs šokola
dinis saldainis, iš atlošo kišenės kyšantis sulankstytas laikraštis. Gali
nius langus dengiantys, ant vielinių pakabų kadaruojantys drėgni jo
drabužiai. Išvydęs į šoninį sėdynės tarpelį perpus įkištą matematikos
vadovėlį, kurį Tancė skubėdama užmiršo, Edas pasvarstė, ar nunešti jį
mergaitei. Tačiau kokia prasmė? Ką nors keisti per vėlu.
Per vėlu.
Sėdėdamas pilkoje, nykioje aikštelėje, jis matė, kaip prie savo
mašinų šen ten eina tėvai, ketinantys kur nors prastumti laiką, kol
lauks savo atžalų. Edas pasilenkė, kakta prigludo prie vairo ir trum
pam sustingo. Galop stovėjimo zonoje likus tik jo automobiliui, į už
vedimo spynelę įkišo raktą ir pajudėjo iš vietos.
Koks nuovargis slegia kūną, Edas suvokė tik įveikęs beveik dvide
šimt mylių. Tris naktis miegojo su pertrūkiais, kamavosi dėl pagirių,
vairuodamas „Audi“ sukorė įspūdingą atstumą — šie faktoriai veikė
kaip pastatus griaunantis rutulys, tad akių vokai savaime ėmė svirti
žemyn. Jis įjungė radiją, atsidarė langus, tačiau budresnis nepasijuto,
todėl stabtelėjo prie pakelės užeigos nusipirkti kavos.
Nors buvo pietų laikas, kavinė pasirodė besanti pustuštė. Vie
name kampe darbavosi virėjas, ant pakaušio atsmaukęs kepurę, nuo
riebalų tamsioje keptuvėje jis čirškino kažkokį neįžiūrimą patiekalą.
Priešingame patalpos gale sėdėjo pora kostiumuotų vyrų, įsitraukusių
į pokalbius telefonu, prasmegusių tarp savo dokumentų; ant sienos
užnugaryje kabėjo valgiaraštis, klientams jis siūlė dešreles, kiaušinius,
kumpį, skrudintas bulvytes ir pupeles — šešiolika įvairių jų derinių.
Edas nuo stovo griebė laikraštį, žengė prie stalo ir užsisakė kavos.
264
— Atleiskite, sere, bet šiuo dienos metu staliukai skirti tiktai val-
gantiems, — padavėja prabilo tokiu stipriu škotišku akcentu, kad jis
neišsyk suprato žodžių reikšmę.
— O, gerai. Tokiu atveju aš...
— Sere?
Edas ją išgirdo tiktai iš antro karto. Kilstelėjo galvą. Pamatė jauną
moterį strazdanota nosimi ir pašiauštais plaukais. Ji stovėjo priešais.
— Ką valgysite?
— Bet ką, — jo burna perdžiūvo.
Pauzė.
265
— Hm m . Gal išvardyti dienos pietus? Arba populiariausius pa
tiekalus?
Tik laiko klausimas.
— Mes siūlome Bernso pusryčius...
— Gerai.
— Ir dar... Norėsite Bernso pusryčių?
— Taip.
— Su balta ar juoda duona?
— Tiks bet kas.
Edas jautė, kad padavėja nenuleidžia nuo jo akių. Po kelių sekun
džių mergina brūkštelėjo užsakymą, už juosmens rūpestingai paslėpė
bloknotą ir nužingsniavo šalin. Jis atsisėdo ir įsispitrijo į laikraštį, pa
dėtą ant stalo, kurio paviršių dengė „Formica“ laminatas. Pastarąsias
septyniasdešimt dvi valandas atrodė, tarytum visas pasaulis būtų apsi
vertęs aukštyn kojomis, bet šių dienų įvykiai tebuvo niekis, palyginti
su tuo, ką žadėjo ateitis.
— Aš kalbu su klientu.
— Daug laiko neatimsiu, — Edas įkvėpė. — Į šeimos pietus
neatvyksiu.
Trumpam pakibo grėsminga tyla.
— Meldžiu, pasakyk, kad man haliucinacijos.
— Negaliu. Kai kas atsitiko.
— Kai kas.
— Paaiškinsiu vėliau.
— Ne. Palauk minutėlę.
Slopus murmėjimas bylojo, kad telefoną ji pridengė delnu. Arba
sugniaužtu kumščiu.
— Sandra, man reikia išeiti laukan. Grįšiu po... — žingsnių bil
desys. Staiga nugriaudėjo driokstelėjimas, tarsi kas būtų iki galo atsu
kęs garsą: — Rimtai? Šaipaisi iš manęs, šunsnuki? Rimtai?
266
Edas nukreipė akis į kitoje užeigos pusėje sėdinčią porą senukų,
kurie įsitaisę gardelyje tyliai ir metodiškai valgė žuvį su keptomis bul
vytėmis. Jis manė pasirinkęs tinkamą laiką. Kaip galėjo dar smarkiau
susimauti?
— Atleisk.
— Netikiu savo ausimis. Netikiu. Pietūs rengiami rytoj, Edai.
Ar tu įsivaizduoji, kaip juos ruošdama mama nėrėsi iš kailio? Diedra,
Saimonas, netoliese gyvenanti Gremų porelė, su kuria tėvai bendrau
ja. Ateis visi. Ateis, nes mamai su tėčiu knieti tavimi pasipuikuoti. Ar
bent nutuoki, kaip jie trokšta su tavimi susitikti? Aną savaitę tėtis ban
dė prisiminti, kada tave matė. Gruodį, Edai. Prieš keturis mėnesius.
Prieš keturis mėnesius, per kuriuos jo būklė pablogėjo, o tu, velniai
rautų, nieko doro nenuveikei, tik atsiuntei kelis sušiktus žurnalus.
— Tėvas sakė mėgstąs The New Yorker. Maniau, tie leidiniai jam
padeda leisti laiką.
— Po paraliais, jis beveik nieko neįžiūri. Džiaugiasi prakeiktais
žurnalais, jei kas nors juos perskaito balsu. Mamai taip įgriso skaityti
ilgus straipsnius, kad jai tuoj smegenys išvarvės.
Sesuo nesiliovė plūdusi tiradomis. Jausmas toks, lyg į ausį būtų
tvoskęs visu pajėgumu veikiantis plaukų džiovintuvas.
— Mama eina iš proto tavęs laukdama nesulaukdama. Tėčio gim
tadieniui kepė ne jo, o tavo mėgstamą patiekalą. Štai kaip ji trokšta
tave pamatyti. Bet dabar, iki šventės likus dvidešimt keturioms valan
doms, tu praneši, kad neatvažiuosi? Štai taip? Nieko neaiškindamas?
Kokia čia velniava? Negaliu patikėti tuo, ką girdžiu. Aš gyniau tave,
kai teta Seila sakė, kad dėl darbo išpuikai ir dabar į savo šeimą žiūri iš
aukšto. Bet po truputį imu spėlioti, ar tik ji nebuvo teisi.
Ausys išties įkaito. Edas užsimerkė. Kai praplėšė akių vokus,
laikrodis rodė be dvidešimties minučių antrą. Trys ketvirčiai olimpi
ados jau praėjo. Jis pagalvojo apie Tancę, universiteto auditorijoje pa
linkusią virš užduočių, apsuptą ant grindų išmėtytais, nereikalingais
267
akiniais. Pačios mergaitės labui vylėsi, kad išvydusi skaitmenų pilną
puslapį ji atsipalaiduos ir sėkmingai atliks darbą, kuriam akivaizdžiai
turėjo įgimtų gabumų. Prisiminė Nikį, slampinėjantį lauke ir vei
kiausiai ieškantį ramios vietelės, kur galėtų slapta sutraukti dūmą.
Mintyse iškilo Džesė, sėdinti ant krepšio, greta šuns, nuleidusi rankas
ant kelių, tartum maldai sunėrusi pirštus, įsitikinusi, kad gerų dalykų
vis dėlto nutinka, jei tik nuoširdžiai jų geidi.
— Kaip tau ne gėda, Edai? Esi baisus žmogus. Garbės žodis, —
sesuo springo ašaromis.
— Žinau.
— Nesitikėk, kad jiems perduosiu naujienas. Sumauto purvino
darbo už tave neatliksiu.
— Džemą, meldžiu... yra tam tikra priežastis...
— Nė nesvajok. Nori skaudinti tėvus, mielai prašom. Aš nusi
plaunu rankas. Negaliu patikėti, kad esi mano brolis.
Baigęs šnekėti mobiliuoju, Edas nugurkė seiles. Ir išspaudė pra
tisą, virpulingą atodūsį. Koks skirtumas, kaip klostėsi pokalbis? Juk
neišgirdo nė pusės to, ką artimieji pasakytų sužinoję visą tiesą.
Dabar jis teliks nerūpestingu, per daug pasipūtusiu sūnumi. Per
nelyg užimtu, kad susitiktų su šeima. Verčiau tapti išpuikėliu nei vi
sišku nevykėliu. Gėdos šaltiniu. Žmogumi, sudaužiusiu gimdytojui
širdį.
Pustuštėje užeigoje sėdėdamas ant raudona dirbtine oda aptrauk
to minkštasuolio, priešais pamažu šąlančius pusryčius, Edas pagaliau
įsisąmonino, kaip stipriai ilgisi tėvo. Būtų atidavęs bet ką, kad tik pa
matytų raminantį jo galvos linktelėjimą arba keistai nenorią šypse
ną, kuri kartkartėmis nušviesdavo vyresniojo Nikolso veidą. Namams
nostalgijos nejautė penkiolika metų, nuo tada, kai juos apleido, bet
dabar netikėtai suvokė, kad širdį užtvindė ilgesys. Pro kiek riebaluotą
langą žvelgiantį į greitkeliu zvimbiančius automobilius Edą perliejo
sunkiai nusakomos emocijos, kurios atšniokštė it lūžtančios milžiniš
268
kos bangos. Pirmą sykį per savo suaugusio žmogaus gyvenimą — nors
patyrė skyrybas, tyrimą, pragaištingus santykius su Dina Liuis, —
Edas Nikolsas pajuto bandąs suturėti ašaras.
Jis priplojo delnus prie akiduobių ir taip kietai susičiaupė, kad
netrukus nebepajėgė galvoti daugiau apie nieką, išskyrus vienus į kitus
įsirėžusius krūminius dantis.
— Viskas gerai?
Įtarokas jaunos padavėjos žvilgsnis liudijo, kad ji svarsto, ar kli
entas gali pridaryti bėdų.
— Taip, — Edas ketino kalbėti užtikrintai, visgi prakalbo trū
kinėjančiu balsu. Jos aiškiai neįtikino, todėl pridūrė: — Kamuoja
migrena.
Merginos veide regima įtampa kaipmat atslūgo.
— O, migrena. Užjaučiu. Tikra kankynė. Turite vaistų?
Jis pakratė galvą nedrįsdamas atsiliepti.
— Taip ir maniau, kad kažkas nutiko, — kelias sekundes ji sto
vėjo nejudėdama. — Minutėlę.
Padavėja nuėjo. Viena ranka siekdama ties pakaušiu įmantriai
suraizgytų ir prisegtų plaukų, pasilenkė virš prekystalio, sugraibė jam
neįžiūrimus daiktus ir lėtai grįžo. Dirstelėjo sau už nugaros ir ant stalo
numetė dvi piliules folijos apvalkale.
— Klientams dalinti tablečių, aišku, negalima, bet šitos veikia
puikiai. Mano migreną numalšino tik jos. Siūlyčiau nebegerti kavos,
antraip galvos skausmas sustiprės. Tuoj atnešiu vandens.
Edas sumirksėjo žiūrėdamas į jauną moterį ir nudūrė akis į vaistus.
— Nesijaudinkite. Sveikatai nepakenksite. Jos viso labo išvaduo
ja nuo migrenos.
— Jūs labai maloni.
— Suveiks per dvidešimt minučių. Ir tada — ak, palengvėji
mas! — nusišypsant aplink jos nosį įsispaudė raukšlelės.
Dabar Edas matė, kad tušu paryškintos akys skleidžia gerumą.
269
Veidas buvo mielas, nuoširdus — ir jo atspindinčių emocijų kol kas
nedarkė gyvenimiška patirtis.
Mergina išnešė kavos puodelį tarytum mėgindama apsaugoti kli
entą. Jis nejučia prisiminė Džesę. Gerų dalykų pasitaiko. Kartais tada,
kai jų mažiausiai tikiesi.
— Ačiū, — tyliai padėkojo.
— Nėra už ką.
Staiga atgijo mobilusis. Kai pakelės kavinėje nuaidėjo skambutis,
Edas pažvelgė į ekraną ir užtildė garsą. Numeris nepažįstamas.
— Pone Nikolsai?
— Taip?
-— Čia Nikis. Nikis Tomasas. Hm m ... labai atsiprašau, kad truk
dau. Bet mums reikia jūsų pagalbos.
21
NIKIS
Vos tik „Audi“ įsuko į aikštelę, Nikiui iškart buvo aišku, kad jie
suklydo čia atvykę. Visur vaikštinėjo vien berniukai, neskaitant galbūt
kelių mergaičių. Ir visi bent dvejais metais vyresni už Tancę. Daugu
mai, atrodė, buvo nesvetimos įvairios Aspergerio sindromo formos. Jie
vilkėjo perdėm nevalyvus marškinius, kaip pridera viduriniosios kla
sės atstovams, ir vilnonius švarkelius, buvo prastai apsikirpę ir nešiojo
dantų kabes. Tėvai vairavo „Volvo“ automobilius.
Tomasai skyrėsi nuo jų šeimų kaip pigios „Aldi“ parduotuvės
nuo brangesnių „Waitrose“, kaip paprastas kečupas nuo pešto padažo.
Tancė rausvomis kelnėmis ir džinsine striuke, į kurią Džesė įsiuvo bliz
gučių ir veltinio gėlių, atrodė ne savo vietoje, lyg nukritusi iš dangaus.
Nikis pastebėjo, kad jai nejauku, anksčiau, nei Normanas suskal
dė akinių stiklus. Kelionės metu sesuo nepaliaujamai grimzdo į tylą,
užsidarydama nervinės įtampos ir blogavimų pilname savo pasaulė
lyje. Jis mėgino išjudinti Tancę — elgėsi įspūdingai nesavanaudiškai,
nes mergaitė atsidavė gan nemaloniu kvapu, — tačiau, kai jie galiau
siai nusigavo į Aberdyną, ji taip giliai paniro į save, kad tapo nebe
pasiekiama. Džesei terūpėjo kelionės tikslas ir ji nematė, kas vyksta
aplinkui. Sprendė problemas, susijusias su ponu Nikolsu, akiniais ir
išvamų maišeliais. Nė akimirką nesusimąstė, kad privačių mokyklų
auklėtiniai gali krėsti tokias pat bjaurias šunybes kaip ir vaikai iš Ma-
karturo vidurinės.
271
Džesė registravo Tancę, tikrino dokumentus, laukė, kol gaus
kortelę su vardu. Nikis tyrinėjo pono Nikolso mobilųjį ir drauge su
Normanu stoviniavo atokiau, kad šuo netrukdytų kitiems, todėl neat
kreipė dėmesio į porą berniukų, prisigretinusių prie Tancės, kuri šalia
auditorijos durų spiginosi į stalų išdėstymo tvarką. Jis nieko neišgirdo,
nes per ausinuką klausėsi „Depeshe M ode“ ir buvo susitelkęs į telefo
no ekraną. Staiga į akiratį pakliuvo prislėgtas sesers veidas, ir Nikis iš
ausies iškrapštė vieną ausinių bumbulėlį.
Berniokas su kabėmis į ją spoksojo, lėtai nužvelgdamas nuo gal
vos iki kojų.
— Tu tikrai atvykai ten, kur reikia? Džastino Byberio gerbėjų
suvažiavimas vyksta netoliese.
Laibesnis vaikis prajuko.
Tancė žiūrėjo į juos apvaliomis akimis.
— Ar tau kada teko dalyvauti olimpiadoje?
— Ne, — atsakė ji.
— Nieko nuostabaus. Retas dalyvis atsineša kailinį penalą.
Džeimsai, ar tu pasiėmei savąjį?
— Rodos, užmiršau. O, varge.
— Man jį pagamino mama, — nenatūraliu balsu atsakė Tancė.
— Pagamino mama, — tuodu susižvalgė. — Čia tavo laimę ne
šantis penalas?
— Ar ką nors žinai apie stygų teoriją?
— Spėju, kad ji geriau nusimano apie špygų teoriją. Arba... Ei,
Džeimsai, užuodi nemalonų kvapą? Lyg ir vėmalus? Kažkas truputį
nerimauja, ar ne?
Tancė nukorę galvą, metėsi pro juos ir nulėkė tualetų pusėn.
— Ten vyrų išvietė! — riktelėjo jie ir prapliupo kvatoti.
Nikis vargais negalais pririšo Normano saitą prie radiatoriaus.
Berniukams sukant į auditoriją, jis žengė į priekį ir nuleido ranką ant
Kabių sprando.
272
— Ei, vaiki. EI!
Kabės apsisuko. Jo akys išsprogo. Nikis prisislinko artyn staiga
apsidžiaugęs, kad jo oda įgavusi gelsvą atspalvį, o skruostą vagoja ran
das, ir vos girdimai sukuždėjo:
— Biče, pora žodžių. Jei dar kartą taip kalbėsi su mano seseri
mi — ar kieno kito seserimi, — aš grįšiu ir tavo kojas surišiu į sudėti
nės lygties mazgą. Aišku?
Jis linktelėjo prasižiojęs.
Nikis kaip įmanydamas pasistengė nutaisyti psichopatišką Fiše
rio žvilgsnį. Į Kabes stebeilijosi ganėtinai ilgai, kad bernioko kakle
suspurdėtų Adomo obuolys.
— Nerimauti ne itin smagu, ar ne?
Vaikas pakinkavo galva.
— Gerai, — Nikis plojo jam per petį. — Džiugu, kad supratome
vienas kitą. Eik spręsti aritmetikos uždavinių, — ir apsisukęs nužings
niavo tualetų link.
Staiga kelią užstojo kažkoks mokytojas, jis pakėlė ranką klausia
mai žiūrėdamas.
— Atsiprašau? Ar aš ką tik mačiau?..
— Kaip jam linkėjau sėkmės? Taip. Puikus vaikis. Šaunus vaikis.
Nikis sulingavo galva lyg juo žavėdamasis ir nėrė į vyrų tualetą
išsivesti Tancės.
273
Na, žinoma. Konkurso pradžioje Tancei kaip tik ir reikėjo, kad
motina pratrūktų siautėti.
— Hmm... abejoju, ar jį atpažinčiau. Kad ir kaip būtų, šią prob
lemą jau išsprendžiau.
Jam patiko tų žodžių skambesys. Problemą jau išsprendžiau.
— Bet, mama, aš nieko nematau. Ką man daryti, jei neįžiūrėsiu
užduočių?
— Nebijok, ponas Nikolsas tau atveš akinius.
— O jeigu ne? Kas, jei išvis negrįš?
Juo dėtas tikrai čia nesirodyčiau, pamanė Nikis. Jų šeima nunio
kojo gražų automobilį. Ir per kelionę ponas Nikolsas, regis, paseno
dešimtmečiu.
— Grįš, — atsakė Džesė.
— Ponia Tomas, metas pradėti. Jūsų dukra privalo užimti savo
vietą ne vėliau kaip po trisdešimties sekundžių.
— Klausykite, gal dar kiek palauktumėte? Mums verkiant reikia
akinių. Be jų mergaitė ničnieko nematys.
— Ne, mem. Jei per pusę minutės neatsisės prie stalo, deja, teks
pradėti be jos.
— Tada įleiskite mane. Galėčiau jai perskaityti klausimus.
— Bet neturėdama akinių neįstengsiu rašyti.
— Rašysiu vietoj tavęs.
— Mama...
Džesė suvokė pralaimėjusi. Atsisuko į Nikį ir liūdnai pasiūbavo
galva lyg sakydama: aš nebežinau, ką daryti.
Nikis pritūpė greta sesers.
— Tau pavyks, Tance. Užtikrinu. Tuos uždavinius išspręstum net
ir apsivertusi aukštyn kojomis. Tik prikišk popieriaus lapą prie pat
akių ir neskubėk.
Nieko neregintis mergaitės žvilgsnis smigo į auditoriją. Anapus
slenksčio šiureno mokiniai, iš už stalų atstumiantys kėdes, priešais
save dėliojantys pieštukus.
274
— Atnešim tau akinius, kai tik prisistatys ponas Nikolsas.
— Garbės žodis. Eik vidun ir daryk, ką sugebi, o mes lauksime
čia. Normanas lūkuriuos kitoje sienos pusėje. Kartu su mumis. Vėliau
kur nors užsuksime papietauti. Nėra dėl ko nervintis.
Prie jų žengė moteriškė, rankose ji laikė segtuvą su gnybtuku.
— Konstancija, ar tu dalyvausi konkurse?
— Ji vardu Tancė, — pataisė Nikis.
Moteris replikos tartum neišgirdo. Mergaitė be žodžių palinksėjo
galva ir leidosi nuvedama prie stalo. Ji atrodė velniškai mažutė.
— Tau pavyks, Tance! — iš Nikio lūpų netikėtai išsprūdo šūks
nis, aidu atsimušęs nuo auditorijos sienų, privertęs užpakalinėje patal
pos dalyje esantį vyriškį piktai dėbtelėti: — Kalk į dešimtuką, Spirge!
— O, dėl Dievo meilės, — kažkas burbtelėjo.
— Kalk į dešimtuką! — vėl šūktelėjo Nikis, ir į jį nukrypo pri
blokštos Džesės akys.
Sučirškė skambutis, durys su trenksmu užsidarė; laukiamajame
beliko Nikis, Džesė ir Normanas, kurie dabar turėjo kur nors pra
stumti porą valandų.
— Taigi, — tarė Džesė atplėšusi akis nuo įėjimo į salę. Į kišenes
susikišo rankas, vėl jas ištraukė, pasitaisė plaukus ir atsiduso. — Taigi.
— Jis ateis, — pasakė Nikis, staiga apimtas abejonių.
— Žinau.
Stojusi tyla taip užsitęsė, kad jie buvo priversti nejaukiai nusi
šypsoti vienas kitam. Žmonės koridoriuje išsiskirstė, teliko vienas iš
organizatorių, jis tyliai murmėjo sau po nosimi ir pieštuku braukė per
vardų sąrašą.
— Ko gero, užstrigo spūstyje.
— Taip, eismo sąlygos prastos.
Nikis mintyse išvydo Tancę, sėdinčią kitoje durų pusėje, sker
sakiuojančią į popieriaus lapus, veltui besidairančią pagalbos. Džesė
įsmeigė akis į lubas, tyliai nusikeikė, kelis sykius perrišo plaukų uode
gėlę. Nikis spėjo, kad sesuo elgiasi lygiai taip pat.
275
Iš tolumos staiga atvilnijo sambrūzdžio garsai, ir koridoriuje
pasirodė ponas Nikolsas, jis skuodė kaip beprotis, iškeltoje rankoje
gniauždamas maišelį, kaip pasirodė, pilną akinių. Kai jis šoko prie
registracijos stalo ir ėmė kivirčytis su organizatoriais — įsivėlė į gin
čą, kurio iniciatorius žino nieku gyvu nepasiduosiąs, — Nikį užvaldė
toks stiprus palengvėjimas, kad jis išslinko laukan, atsirėmęs į sieną
susmuko, ant kelių nuleido galvą ir kurį laiką pasėdėjo, kol įsitikino,
jog tankus alsavimas nevirs dusinančiu gokčiojimu.
276
pats nežinodavo, ką galvoja. Neturėjo nei politinio, nei ekonominio
požiūrio, nei nuomonės apie savo išgyvenimus. Nebuvo jos susidaręs
net apie tikrąją motiną. Si vartojo narkotikus. Mėgo kvaišalus labiau
už sūnų. Ką čia dar pasakyti?
Kurį laiką teko lankytis pas psichologę, ši, regis, stengėsi suža
dinti jo įniršį. Nikis aiškino nepykstąs, nes mama tiesiog negalėjo jo
prižiūrėti. Juk neketino tyčia jo skaudinti. Lygiai taip pat būtų pali
kusi bet kurį kitą vaiką. Mat ją slėgė... liūdesys. Vaikystėje gimdytoją
jis labai retai matydavo, todėl nė nejuto, kad juodu būtų siejęs koks
nors ryšys.
Tačiau psichologė nesiliovė tikinusi:
— Nikolai, tu privalai išsilieti. Praeities įvykių negalima už
gniaužti.
Netgi įteikė dvi skudurines figūras ir liepė parodyti, „kokius po
jūčius kursto mintis, kai motina tavęs atsisakėt
Nikis vengė atvirauti, kad jį labiau gniuždo būtinybė sėdėti šiame
kabinete, žaisti su lėlėmis ir klausytis, kaip moteris vis kartoja vardą
„Nikolas“. Jis nebuvo itin piktas žmogus. Nesiuto nei ant mamos, nei
ant Džeisono Fišerio, bet vargu ar kas galėtų tai suprasti. Anam mul
kiui pakakdavo proto nebent mostaguoti kumščiais. Giliai viduje Fiše
ris žinojo nieko neturįs ir nieko nepasieksiąs. Žinojo esąs apsimetėlis,
kuriam nuoširdžios simpatijos nepuoselėja nė gyva dvasia, todėl pats
trykšdavo blogomis emocijomis ir atsikratydavo jomis užsipuldamas
artimiausią prieinamą auką. (Va, va, psichoterapija visgi pravertė.)
Todėl kai Džesė pasiūlė išvesti šunį laukan, Nikis kiek įsitempė.
Nenorėjo veltis į rimtus postringavimus apie savo jausmus. Nenorėjo
aptarinėti nieko panašaus. Ketino nukreipti šnekas kitomis temomis.
Tačiau Džesė pasikasė galvą ir tarė:
— Kažkaip keista, kad šalia nėra pono Nikolso... ar taip atrodo
tik man?
277
Štai apie ką jie kalbėjosi:
Apie netikėtai gražius kai kuriuos Aberdyno pastatus.
Apie šunį.
Ar kuris nors pasiėmęs plastikinį maišelį tam atvejui, jeigu reikė
tų surinkti Normano išmatas.
Kaip geriausiai į žolę nusivalyti batų nosis.
Ar išvis įmanoma į žolę nusivalyti batų nosis.
Ar Nikiui vis dar skauda veidą (atsakymas: ne, jau nebe).
Ar tebesmilksi kitos kūno dalys (ne, gal truputėlį, bet maudulys
slopsta).
Kodėl jis nepasitempia džinsų aukštyn, kad nebūtų matyti apa
tinių kelnaičių.
Kodėl apatinės jo kelnaitės — ne aplinkinių reikalas.
Ar pasakoti tėčiui apie rolsroisą. Nikis siūlė apsimesti, kad au
tomobilį nušvilpė. Tėvas vis tiek nesužinos tiesos. Beje, taip jam ir
reikia. Džesė pareiškė negalinti meluoti, nes taip elgtis nesąžininga. Ir
trumpam prityko.
Kaip jis laikosi? Ar nutolęs nuo namų jaučiasi geriau? Ar neri
mauja dėl sugrįžimo? Kaip tik tada Nikis prikando liežuvį ir ėmė gūž
čioti pečiais. Ką čia sakyti?
Štai apie ką jie neužsiminė:
Apie Tancę. Vaikštant po universiteto teritoriją, tarp jųdviejų
sklandė neištarti klausimai apie mergaitę. Nikis įsivaizdavo ją, iški
šusią liežuvį pro lūpų kamputį, nulenkusią galvą, krebždenančią pieš
tuku, skendinčią savajame skaitmenų pasaulėlyje. Buvo tikras, kad
Džesė mintyse regi tą patį.
Kaip jie jaustųsi, jeigu išties keliautų namo praturtėję penkiais
tūkstančiais svarų.
Jei Tancė įstotų į Šv. Onos vidurinę, o Nikis nuspręstų nebetęsti
mokslų, ar Džesė prašytų jo kasdien paimti sesę iš mokyklos.
Apie greitąjį maistą, kuriuo šįvakar jie neabejotinai vaišinsis. Bet
turbūt ne kebabais.
278
Apie tai, kad Džesė žvarbo, nors pati teigė, neva jai nė trupučio
nešalta. Gyvaplaukiai ant jos rankų stiebėsi piestu.
Apie poną Nikolsą. Ir, dar svarbiau, kur Džesė miegojo aną
naktį. Kodėl tuodu kiaurą rytą mainėsi slaptais žvilgsniais lyg porelė
paauglių, bet sykiu purkštavo vienas ant kito. Nikio įsitikinimu, visi
suaugusieji kartai elgiasi kaip tikri puskvaišiai.
Vis dėlto bendravimas nuteikė gan maloniai. Nikis pamanė, kad
taip kalbėtis galėtų ir dažniau.
279
Džesė koridoriuje pasidairė organizatorių.
— Reikia su jais šnektelėti. Paaiškinti, kas {vyko. Juk tu nematei
uždavinių. Galgi įkalbėtume į tai atsižvelgti ir leisti pasitaisyti rezultatą.
— Ne. Nenoriu, kad į juos kreiptumeis. Pirmo klausimo nesup
ratau net užsidėjusi tinkamus akinius. Man nepavyko atlikti mokyto
jų nurodytų skaičiavimų ir rasti teisingo atsakymo.
— Bet gal...
— Aš susikirtau! — užkaukė Tancė. — Nenoriu visko kartoti!
Važiuojam iš čia!
— Mieloji, tu tikrai nesusikirtai. Padarei, ką sugebėjai. Tai svar
biausia, — Džesė vis glostė jai nugarą lyg vildamasi, kad taip pakels
dukrai nuotaiką.
— Nieko panašaus. Jei negausime pinigų, aš negalėsiu lankyti
Šventos Onos mokyklos, ar ne?
— Na, gal kaip nors... Nesijaudink. Ką nors sugalvosiu.
Jos šypsena atrodė visiškai neįtikinanti. Tancė nebuvo kvaila. Ji
verkė kaip širdgėlos palaužtas žmogus.
Nikiui niekada anksčiau neteko matyti jos taip sielvartaujančios.
Net ir pačiam mažumėlę sudrėko akys.
— Grįžtam namo, — nebeištvėręs tarė.
Bet po šių žodžių sesuo dar smarkiau pratrūko raudoti.
Džesė atsuko nubalusį veidą, kuris liudijo sąmyšį ir tarsi klausė:
Niki, ką man daryti? Kai suvokė, kad bent sykį nė Džesė nežino, ko
griebtis, jį apėmė jausmas, tarsi pasaulyje išties būtų kilusi kažkokia
velniava. Ir į galvą atklydo mintis: o, kad ji nebūtų priglaudusi mano
žolės atsargų. Jam kaip niekad gyvenime reikėjo parūkyti.
Kol olimpiados dalyviai skirstėsi į grupeles, vaišinosi sumušti
niais arba drauge su tėvais traukė prie automobilių, jie trise lūkuriavo
koridoriuje, ir Nikis pirmą kartą pajuto rimtai nirštąs. Jis pyko ant
avigalvių berniūkščių, išmušusių Tancę iš vėžių, niršo ant idiotiško
matematikos konkurso taisyklių, kurioms nevalia nė kiek nusižengti
280
netgi dėl prasto regėjimo, ir apskritai tūžo, kad jie trenkėsi per visą
šalį, bet ir vėl susimovė. Jų šeima, rodės, nesugeba nieko atlikti kaip
pridera. Ničnieko.
Kai koridoriuje pagaliau nebeliko žmonių, Džesė įkišo ranką į
užpakalinę kelnių kišenę ir iškrapštė stačiakampę kortelę. Įbruko ją
Nikiui.
— Skambink ponui Nikolsui.
— Jis, ko gero, jau pusiaukelėje iki namų. Ką dar galėtų dėl
mūsų padaryti?
Ji prikando lūpą. Trumpam nusisuko, bet netrukus atsigręžė.
— Nuvežti mus pas Martį.
Nikis išpūtė akis.
— Prašau. Taip, suprantu, tau nejauku, bet aš neišmanau, kaip elg
tis. Mes privalome padėti Tancei atsigauti. Jai būtina susitikti su tėčiu.
Jis atlėkė per pusvalandį. Kaip sakė, netoliese buvo užsukęs į ka
vinę pavalgyti. Vėliau Nikis sumetė — jei ne aiškų protą pritemdę
kivirčai su Džese, tuo m omentu veikiausiai būtų savęs paklausęs, ko
dėl Edas nesugebėjo įveikti didesnio atstumo ir kodėl taip ilgai užkan
džiavo.
— Žinau, nenori matytis su tėčiu, bet...
— Niekur aš nevažiuosiu.
— Tancei šito reikia.
Džesė nutaisė ryžtingą veido išraišką, kuria paprastai bylodavo
neva atsižvelgianti į tavo jausmus, bet iš tiesų ketinanti pasirūpinti,
kad vykdytum jos nurodymus.
— Nieko gero iš to nebus.
— Galbūt tavo požiūriu. Niki, tėtis tau kursto prieštaringus jaus
mus, ir aš tavęs nekaltinu. Padėtis, be abejo, trikdanti...
— Aš nesu sutrikęs.
281
— Tancė pasiekusi dugną. Turėtume kaip nors kilstelėti jos dva
sią. O Martis gyvena ne taip jau ir toli, — Džesė ištiesė ranką ir palietė
jo dilbį. — Klausyk, kai nusigausime į vietą, tiesiog sėdėk automo
bilyje, jei tikrai nenori pamatyti tėvo. Gerai?.. Nepyk, — pridūrė ji
neišgirdusi jokio atsakymo. — Garbės žodis, aš irgi nedegu noru su
juo susidurti. Bet mes neturime iš ko rinktis.
Ką Džesei pasakyti? Kaip ją perkalbėti? Juolab kad savo teisumu
Nikis buvo įsitikinęs maždaug devyniasdešimt penkiais procentais, o
likusiais penkiais tebesvarstė, ar tik pats neklysta.
Ji atsigręžė į poną Nikolsą, nugara atsirėmusį į automobilį, be
žodžių stebintį sceną.
— Prašau... ar paveši mus iki Marčio? Tai yra, iki jo mamos
namų. Atleisk. Manau, tau iki gyvo kaulo atsibodome, esame tikra
rakštis, bet... bet aš neturiu į ką kreiptis. Tancei... reikalingas tėtis. Jo
kio skirtumo, ką apie jį manau... mes manome... Jai reikia pasimatyti
su tėveliu. Užtruktume tik porą valandų.
Jis tylėdamas žiūrėjo į Džesę.
— Na, gerai, turbūt ilgiau, jei greitai nelėksime. Bet meldžiu...
Tancei reikia permainų. Jai verkiant reikia permainų.
Ponas Nikolsas žengė į šoną, pravėrė keleivio dureles ir kiek susi
lenkęs vyptelėjo Tancei:
— Keliaujam.
282
22
DŽESĖ
283
arba kaimynų nelaimes — apie supjaustytą automobilio padangą ar,
tarkim, mirtiną ligą.
Džesė du kartus nesėkmingai mėgino jai prisiskambinti pono
Nikolso mobiliuoju.
— Senelė greičiausiai vis dar darbe, — padėjusi telefoną kreipėsi
į Tancę.
— Vis tiek nori ten važiuoti? — trumpam atsigręžęs pasiteiravo jis.
— Prašau, nusigavę į vietą tikrai ją rasime. Vakarais ji neina iš
namų.
Nikis per veidrodėlį pažiūrėjo jai į akis ir bemat nusisuko. Dėl
neigiamo nusistatymo Džesė jo nekaltino. Į Tancę močiutė reagavo
be didelio susidomėjimo, o štai žinią apie anksčiau negirdėtą vaikaitį
pasitiko kaip žmogus, kuriam pranešė, kad šeima susirgo niežais. Gal
būt Mariją Konstanciją žeidė mintis, jog berniukas taip ilgai gyvavo
jai nežinant, o gal ji nusprendė Nikį išvis ignoruoti, mat nepajėgė
paaiškinti, iš kur jis atsirado, nepripažindama, kad (a) anūkas buvo
pavainikis, ir (b) sūnus palaikė ryšius su narkomane. Tai buvo viena iš
priežasčių, kodėl Marčiui pranešus, esą jis jaučiasi šiek tiek geriau —
kai prabėgo pusmetis nuo jo išvykimo, — ir pasiūlius artimiesiems
atvažiuoti į svečius, Džesė gan lengvai sugebėjo atsisakyti, dingstimi
pasirinkusi per didelę kelionės kainą.
— Tance, nekantrauji susitikti su tėčiu?
Džesė atsisuko į užpakalinę sėdynę. Duktė rėmėsi į Normaną, jos
veidas buvo rimtas, pervargęs. Mergaitė leido savo žvilgsniui nuslysti
jai į akis ir vos pastebimai linktelėjo.
— Bus šaunu pasimatyti su tėveliu, — guviai tęsė Džesė. — Ir
su močiute. Nesuprantu, kodėl anksčiau nesugalvojome jų aplankyti.
Nusprendusi užmegzti ryšį su Marčių ji staiga suvokė, kad skam
binant į vyro telefoną visada įsijungdavo balso paštas. Abu bendrau
davo tik per skaipą arba tada, kai jis pats teikdavosi paskambinti mo
biliuoju, kurį įsijungdavo labai retai. Ne, savo elgesį jis turės keisti,
pamanė Džesė. Permainų neišvengs daugybė dalykų.
284
Automobilyje buvo tylu. Prigludusi prie šuns Tancė snaudė. N i
kis nebyliai smaksojo į tamsėjantį dangų. Džesei nesinorėjo klausytis
muzikos. Ji nedrįso rodyti vaikams, kaip jaučiasi dėl įvykių Aberdyne.
Neleido sau apie juos mąstyti. Viskas iš eilės, ragino save. Pirma padėk
Tancei atgauti dvasios pusiausvyrą. O tada galvosi, ką daryti toliau.
— Kaip laikaisi?
— Normaliai, — Džesė matė, kad jo neįtikino. — Išvydusi tėtį
ji pasijus geriau. Esu tuo tikra.
— Olimpiadoje galėtų dalyvauti ir kitąmet. Zinos, ko tikėtis.
Ji pabandė nusišypsoti.
— Pone Nikolsai. Tavo žodžiai įtartinai atsiduoda optimizmu.
Jis atsigręžė akimis spinduliuodamas užuojautą.
Vėl įsėdus į automobilį, Džesę užvaldė palengvėjimas. Keista, bet
„Audi" viduje ji jautėsi saugi, tarsi čia nebūtų galėję atsitikti nieko blo
go. Mėgino įsivaizduoti, kaip vyro motina priims svečius, ypač kai su
pras, kad visi ketina nakvoti jos namelyje. Kaip stovėdama svetainėje
ji turės pasiaiškinti dėl netikėto apsilankymo. Ir kokia mina perkreips
Marčio veidą, kai išgirs apie rolsroiso likimą. Džesė mintyse pama
tė savo šeimą rytoj ryte, prieš be galo ilgą kelionę namo susibūrusią
autobusų stotelėje, pasirengusią pirmajam žygio etapui. Gal paprašy
ti pono Nikolso prižiūrėti Normaną, kol jie nukaks į Sautamptoną?
Prisiminusi, kiek kainavo ši avantiūra, ji iškart išmetė tokias mintis iš
galvos. Viskam savas laikas.
Džesė turbūt užsnūdo, nes staiga pajuto, kaip kažkas sugriebė ją
už rankos.
— Džese?
— Mmm?
— Regis, atvažiavome. GPS imtuvas rodo, kad čia jos adresas.
Manai, esame ten, kur reikia?
Ji atsisėdo tiesiau, pamankštino nutirpusius sprando raumenis.
Pamatė dailaus balto blokuotojo namelio langus, kurie priminė ne
mirksinčias akis. Ir jai instinktyviai nudiegė skrandį.
285
— Kiek dabar valandų?
— Beveik septinta, — palaukęs, kol ji prasikrapštys akis, ponas
Nikolsas pridūrė: — Šviesos dega. Vadinasi, jie namuose.
Kai Džesė išsitiesė, jis pasisuko atgal.
— Ei, vaikai, mes jau vietoje. Metas susitikti su tėčiu.
286
— Labas, senele.
Tancė metėsi į priekį ir apkabino močiutę per juosmenį. Marčio
motinos ranka glebnai nusviro ant anūkės nugaros. Ji kiek per tamsiai
nusidažiusi plaukus, išsiblaškiusi pastebėjo Džesė. Marija Konstancija
akimirką stovėjo nekrutėdama, galiausiai nukreipė žvilgsnį į automo
bilį, pro kurio užpakalinį langą apatiškai dairėsi Nikis.
Viešpatie, negi nusprogtum, jei bent kartelį parodytum lašelį
džiaugsmo, šovė mintis Džesei į galvą.
— Nikis tuoj ateis, — tarė ryžtingai išsišiepusi. — Ką tik pabu
do. Leidau jam... atsitokėti.
Kurį laiką abi lūkuriavo stovėdamos viena priešais kitą.
— Taigi... — vėl prabilo Džesė nesulaukdama, kol vyresnė m o
teris atsilieps, ir metė akį į koridorių jai už nugaros.
— Jis... jo čia nėra, — pasakė Marija Konstancija.
— Darbe? — nekantraudama labiau nei ketino paklausė ji. —
Puiku, jeigu Marčio savijauta, hmm... taip pasitaisė, kad jis netgi gali
dirbti.
— Džesika, jo čia nėra.
— Serga?
O Dieve, kažkas nutiko, pagalvojo Džesė. Ir staiga įžvelgė emo
ciją, kurią vargu ar kada regėjo Marijos Konstancijos bruožuose. Su
mišimą.
Moteris aiškiai stengėsi nuslėpti, kad pasijuto nepatogiai. Džesė
dirstelėjo jai už nugaros ir sunėrė rankas ant krūtinės.
— Na, tai kur jis?
— Tu... judviem reikėtų pasikalbėti, — moteris delnu prisidengė
burną lyg užčiaupdama save, kad nieko daugiau nepasakytų, ir švel
niai išsivadavo iš anūkės glėbio. — Palauk, duosiu jo adresą.
— Adresą?
Ji paliko Džesę su dukra stovėti prie slenksčio ir dingo trumpame
koridoriuje, sau įkandin pridariusi duris. Tancė klausiamai kilstelėjo
287
galvą. Džesė ją ramindama prašiepė lūpas. Išspausti vypsnį pasirodė
jau ne taip lengva kaip anksčiau.
Durys vėl virstelėjo. Marčio motina įteikė popieriaus lapelį.
— Ten nuvyksi per valandą, gal per pusantros — priklausys nuo
eismo sąlygų.
Džesė atkreipė dėmesį į neįskaitomą šaltą moters veidą, vėl nu
žvelgė koridorių, kuris per penkiolika metų — tiek laiko ją pažino
jo — visiškai nepasikeitė. Nė per nago juodymą. Ir išgirdo tolimoje
smegenų kertelėje tilindžiuojantį varpelį. Liovėsi šypsotis ir tarė:
— Aišku.
Marija Konstancija nebeatlaikė jos žvilgsnio. Susikūprino, delnu
palietė anūkės skruostą.
— Greičiau grįžk ir aplankyk savo močiutę, gerai? — atsisukusi į
Džesę paklausė: — Tu ją atveši? Mes labai seniai nesimatėme.
Jos dviveidiškumą pripažįstanti nebylios maldos išraiška įvarė
daugiau baimės nei faktiškai bet koks kitas Marčio motinos elgesys,
kurį teko patirti per visą jų pažinties laikotarpį.
Džesė kaipmat nusitempė Tancę automobilio link.
288
*
289
gė ją nuo galvos iki kojų, užmetė akį į suglamžytas baltas kelnes bei
paplūdimio šlepetes, ir iš nežymiai pašiurkštėjusių jos bruožų buvo
akivaizdu, kad suprato, ką reginti. Žinojo, kas stovi priešais.
— Palaukite, — atsakė.
Durys prisivėrė, ir Džesė išgirdo šūksnius, nuskambėjusius siau
rame koridoriuje.
— Martai? Martai?
Martai.
Jos ausis pasiekė linksmas kažką apie televiziją murmančio vyro
balsas, kuris netikėtai nutrūko. Kitapus matinio stiklo įsprūdų sušmė
žavo jųdviejų šešėliai. Atsidarė durys, ir jis išdygo ant slenksčio.
Martis užsiaugino plaukus. Virš kaktos laisvai krentančias ilgas
sruogas šukavosi į šoną kaip paauglys. Mūvėjo nematytus indigo spal
vos džinsus ir buvo netekęs svorio. Atrodė kaip visiškai nepažįstamas
žmogus. Jo veidas išbalo.
— Džese.
Ji prarado amą.
Kurį laiką abu žiūrėjo vienas į kitą. Martis gurktelėjo.
— Aš ketinau tau pasakyti.
Iki šios akimirkos viena jos dalis atsisakė tuo tikėti. Iki šio mo
mento Džesė manė, kad galbūt įvyko siaubinga klaida, ir iš tiesų vyras
įsikūrė pas draugą arba vėl pasiligojo, o Marija Konstancija dėl per
dėto savo išdidumo nedrįso to pripažinti. Bet, sprendžiant iš Marčio
išvaizdos, jokios klaidos nebuvo.
Ji ėmė slinkti atbula, klupčiodama žvilgsniu aprėpė idealiai tvar
kingą priekinį kiemą, pro langą matomą naują minkštų baldų kom
plektą. Šonu atsitrenkė į automobilį ant tako, pasirėmė ranka į kėbulą,
idant išsilaikytų ant kojų, ir tartum apsideginusi patraukė delną, nes
staiga suvokė, į ką įsirėžė.
— Visą tą laiką?.. Pastaruosius dvejus metus mes nėrėmės iš kai
lio, kad tik kaip nors apsirūpintume šiluma ir maistu, o tu gyvenai
įsikūrę prašmatniame name ir vairavai naujutėlaitę tojotą?
290
Martis nejaukiai žvilgtelėjo sau už nugaros.
— Džese, mums reikia pašnekėti.
Staiga ji išvydo svetainės tapetus. Storus dryžius. Ir į savo vietą
stojo kiekviena neaiški smulkmena. Kodėl jis mygo bendrauti tik iš
anksto sutartu laiku. Kodėl neturėjo stacionaraus telefono numerio.
Kodėl, kai paskambindavo neįprastą valandą, Marija Konstancija tvir
tindavo, esą Martis miega, ir stengdavosi kuo greičiau ja atsikratyti.
— Sakai, mums reikia pašnekėti? — Džesė kone prajuko. — Ge
rai, kalbėkimės. Nieko tokio, jei pradėsiu pirma? Dvejus metus nieko
iš tavęs nereikalavau — nei pinigų, nei laisvalaikio, nei alimentų, nei
jokios kitos pagalbos. Nes maniau, kad sergi. Maniau, tave kankina
depresija. Galvojau, gyveni su MOTINA.
— Aš ir gyvenau su mama.
— Kiek laiko?
Jis sučiaupė lūpas.
— Kiek laiko? — šaižiai pakartojo klausimą Džesė.
— Penkiolika mėnesių.
— Su mama išbuvai penkiolika mėnesių?
Martis nudūrė akis į žemę.
— Čia praleidai penkiolika mėnesių? Ilgiau nei metus?
— Norėjau tau papasakoti. Bet žinojau, kad tu...
— Ką? Supyksiu? Nes pats gyveni prabangiai, kol žmona su vai
kais murkdosi tavo paliktame mėšle?
— Džese...
Ją trumpam nutildė netikėtai atsivėrusios durys. Už jo nugaros
pasirodė mergaitė vaikiškai gelsvais, lygiais plaukučiais, „Hollister"
medvilniniu nertiniu ir „Converse" sportbačiais. Mažylė patimpčiojo
Marčio rankovę.
— Jau rodo tavo laidą, — tarė, bet pamačiusi Džesę nutyko.
— Mažute, eik pas mamą, — tyliai atsiliepė jis dirstelėdamas į
šoną. Ir švelniai palietė jos petį. — Ateisiu po minutėlės.
291
Kurį laiką mergytė įtariai spiginosi į Džesę, matyt, jausdama orą
virpinančias keistas vibracijas. Ji buvo tokio pat amžiaus kaip Tancė.
— Keliauk.
Martis jai įkandin uždarė duris.
Kaip tik tada Džesę palaužė širdgėla.
— Toji moteris... turi vaikų?
Vyras nugurkė seiles.
— Du.
Ji veidu įsikniaubė į delnus, paskui stvėrėsi už plaukų. Apsigręžė
ir nieko nematydama nusvyravo takeliu. Nė nesuvokė, kur einanti.
— O, Dieve. O, Dieve.
— Džese... aš neplanavau...
Apsisukusi ji puolė Martį. Troško jį primušti. Troško aptalžyti tą
pusgalvišką fizionomiją ir suvelti brangiai kainavusią šukuoseną. Troš
ko, kad jis patirtų tokį skausmą, kokį pats sukėlė savo vaikams. Troško
atpildo. Vyras smuko už tojotos, ir Džesė, bemaž nesuvokdama, ką
daro, ėmė spardyti didžiulius ratus, tviskantį kėbulą, idiotišką, skais
čiai baltą, žvilgantį, švarutėlį, idiotišką automobilį.
— Tu melavai! Melavai mums visiems! O aš gyniau tave! Negaliu
patikėti... negaliu... — ji koja spyrė į skardą ir, metalui įdubus, pajuto
šiokį tokį pasitenkinimą, nors pėdą nutvilkė skausmas. Spyrė dar kartą
ir dar, nieko nepaisydama kumščiais ėmė trankyti langus.
— Džese! Mašina! Po velnių, gal pakvaišai?
Ji apipylė smūgiais tojotą, nes nesugebėjo pasiekti Marčio. Trankė
rankomis ir kojomis spjaudama į viską, raudodama iš įtūžio, kursdama
nuo čaižaus savo alsavimo. Kai vyras įsispraudė tarp Džesės ir kėbulo,
tvirtai suspaudė jos rankas ir nustūmė nuo automobilio, vieną sekun
dės dalį ji persigando, kad pateko į kažkokią naują beprotybės stichiją,
o gyvenimas tapo nevaldomas, bet tada, griausmingam spengimui vars
tant galvą, pažvelgė jam į akis, į bailio akis. Įsigeidė sutraiškyti...
— Džese.
292
Atgal ją lėtai tempė juosmenį apsivijusi pono Nikolso ranka.
— Pasitrauk nuo manęs!
— Į tave žiūri vaikai. Raminkis.
Jis palietė Džesės dilbį. Jai trūko oro. Kūną persmelkė dejonė.
Džesė leidosi nuvelkama per porą žingsnių. Martis šūkavo, bet jo balsą
užgožė sąmonę apėmęs gausmas.
— Nagi... eikš.
Vaikai. Džesė atsigręžė į „Audi“, išvydo suapvalėjusias priblokštos
Tancės akis ir už dukros juoduojantį, nekrutantį Nikio siluetą. Tada
nukreipė žvilgsnį į priešingą pusę, į du blyškius veidelius, stebinčius
iš svetainės, ir už jų stovinčią motiną, kuri nuleido žaliuzes, vos tik
pamatė, kad Džesė atsisuko.
— Tu kuoktelėjai! — sustaugė Martis dėbsodamas į įlenktus au
tomobilio šonus. — Tau visiškai pasimaišė protas!
Džesė ėmė virpėti. Ponas Nikolsas ją apkabino ir nuvedė prie
„Audi“.
— Sėskis, — paliepė ir, kai ji pakluso, vėl užtrenkė dureles.
Martis lėtai artinosi taku, nutaisęs ankstesnę, pasipūtėlišką eise
ną, nes dabar eibių buvo prikrėtusi ji. Džesė pagalvojo, kad vyras puls
rietis, bet už penkiolikos pėdų jis mažumėlę susilenkė lyg tikrindamas,
kas tūno automobilyje. Netikėtai atsivėrė užpakalinės durelės, ir jo
link nuskuodė laukan smukusi Tancė.
— Tėti! — suriko mergaitė, ir Martis čiupo ją į glėbį, o Džesė
suvokė nebenutuokianti, ką jaučia.
293
Džesė nirtulingai sugniaužė jo pirštus.
— Tu. Niekuo. Nekaltas, — užsikirsdama tyliai atsiliepė.
Galiausiai durys prasidarė ir vidun galvą įkišo ponas Nikolsas. Jo
veidas buvo šlapias, nuo apykaklės varvėjo lietaus lašai.
— Ką gi, Tancė kelias valandas pas jį paviešės.
Ji akimirksniu įsitempė.
— O, ne. Martis jos negaus. Tik ne po to, ką...
— Sis reikalas su judviem nesusijęs.
Džesė atsisuko į namą. Laukujės durys buvo nežymiai pravertos.
Tancė jau spėjo dingti viduje.
— Bet ji negali ten likti. Tik ne su jais...
Ponas Nikolsas įsitaisė prie vairo ir spustelėjo jos delną. Kaip le
das šaltais, drėgnais pirštais.
— Jai reikia pasimatyti su tėčiu, — jis kalbėjo kaiptikras su-
augėlis, kažin ką aiškinantis nepaklusniam vaikui. — Tanceiišpuolė
prasta diena ir ji paklausė, ar galėtų kiek pabūti su tėvu. Džese, jeigu
tavo vyras apsisprendė pasirinkti šitokį gyvenimą, mergaitė, be abejo,
turėtų tapti jo dalimi.
— Bet tai...
— Nesąžininga. Žinau.
„Audi" salone sėdinti trijulė įsižiūrėjo į skaisčiai apšviestą namelį.
Ten pranyko jos dukra. Įsiliejo į naują Marčio šeimą. Džesei dingojosi,
lyg kieno ranka būtų įsiskverbusi į krūtinę ir išplėšusi širdį.
Ji negalėjo nuleisti akių nuo lango.
— O jei Tancė persigalvos? Ji jausis vienui viena. Mes nežinome,
kas tie žmonės. Aš nepažįstu tos moters. Kas, jeigu...
— Mergaitei draugiją palaikys tėtis. Nieko jai nenutiks.
Džesė pažvelgė į poną Nikolsą. Šio veide buvo matyti užuojauta,
tačiau balsas skambėjo keistai tvirtai.
— Kodėl tu jį užstoji? — išspaudė ji.
— Aš neužstoju, — vyras sugniaužė Džesės pirštus. — Klausyk,
294
nuvažiuosime kur nors užkąsti. Grįšime po kelių valandų. Pernelyg
nenutolsime, kad galėtume tučtuojau parlėkti, jeigu jai mūsų prireiks.
— Ne. Aš liksiu, — iš užnugario atsklido žodžiai. — Aš liksiu su
Tance. Tada ji nebus viena.
Džesė apsisuko. Nikis stebeilijo pro langą.
— Tikrai to nori?
— Nesijaudink, nepražūsiu, — jo veidas atrodė abejingas. — Ir
man savotiškai įdomu išgirsti, ką jis pasakys.
295
— Ar vaikai galėtų pas mane pernakvoti?
Kvapą užgniaužė kaip po smūgio į paširdžius.
— O, ne, — atgavusi amą pareiškė Džesė. — Nė nesvajok, kad
štai taip juos pasiliksi.
— Tik... mėginu jiems viską paaiškinti.
— Cha, linkiu sėkmės. Nes kad mane kur skradžiai, jeigu aš ką
nors suprantu, — Džesė atsiliepė pakeltu tonu, ir į ją ėmė krypti prie
gretimų kavinukės stalų sėdinčių žmonių galvos.
— Tau atskleisti tiesos negalėjau. Nujaučiau, kad būtent taip ir
reaguosi.
— Vadinasi, čia mano kaltė? Kaipgi kitaip!
— Ne blogiau už mane žinojai, kad mūsų santykiai žlugę.
Džesė jau stovėjo. Nė nepajuto, kaip pašoko. Ponas Nikolsas kaž
kodėl irgi pakilo.
— Man nusišikt į mudu. Bet tau išėjus mes nuolat balansuojame
ties skurdo riba. Dabar pasirodo, kad gyveni su kita moterimi, turi
naujutėlaitę sofą ir žvilgantį automobilį, išlaikai jos vaikus. Nors dėl
savųjų nepajudini nė piršto. Taip, Marti, į tavo naujienas veikiausiai
reaguosiu prastai.
— Aš gyvenu ne iš savo, o iš Lindsės pajamų. Ir negaliu jos pini
gų duoti tavo vaikams.
— Mano vaikams? Mano vaikams? — ji nėrė iš už stalo ir nudrožė
durų link. Viena ausim išgirdo, kaip ponas Nikolsas kviečia padavėją.
— Klausyk, — tęsė Martis. — Tancei maga naktį likti pas mus.
Akivaizdu, kad dėl matematikos ji nusiminė. Paprašė manęs, kad tave
įkalbėčiau. Prašau?
Džesė nerado savyje jėgų prasižioti. Užsimerkusi sustingo šaltoje
automobilių aikštelėje, taip gniauždama telefoną, kad net krumpliai
pabalo.
— Be to, labai norėčiau užglaistyti nesutarimus su Nikiu.
— Tu... neįtikėtinas.
296
— Tik... leisk man išsiaiškinti su vaikais, gerai? M udu pasikal
bėsime vėliau. Bet šįvakar, kol jie svečiuojasi pas mus... Džese, aš jų
ilgėjausi. Taip, taip, esu kaltas. Elgiausi bjauriai. Kita vertus, netgi
džiaugiuosi, kad viskas iškilo aikštėn. Džiaugiuosi, kad sužinojai tiesą.
Paprasčiausiai... noriu iš naujo pradėti gyvenimą.
Ji nukreipė akis į mašinų stovėjimo vietas. Tolumoje žybčiojo po
licijos automobilio švyturėliai. Stypsodama aikštelėje Džesė prispaudė
delną prie veido ir galiausiai tarė:
— Perduok telefoną Tancei.
Po trumpos pauzės pasigirdo atsidarančių durų garsai. Ji giliai
įkvėpė.
— Mama?
— Tance? Širdele? Kaip laikaisi?
— Gerai. Jie laiko vėžliukus. Vieno koja sužalota. Jis vardu Mal
kas. Ar mes galėtume įsigyti vėžliuką?
— Apie jį dar pašnekėsime, — fone barkštelėjo prikaistuvis, ėmė
šniokšti atsuktas čiaupas. — Tu... išties norėtum ten nakvoti? Tu ne
privalai. Bet... rinkis tai, kas tave džiugina.
— Mielai pasilikčiau. Siuzė maloni. Ji man paskolins pižamą su
„Mokyklos miuziklo" veikėjų nuotrauka.
— Siuzė?
— Lindsės duktė. Mes miegosime viename kambaryje. Ir ji turi
karoliukų, kuriuos galima išdėlioti į paveikslėlį ir sulipdyti lygintuvu.
— Aišku.
Stojo tyla. Fone Džesė nugirdo prislopintus balsus.
— Kada rytoj žadi mane paimti?
Ji nurijo seiles ir pasistengė atsiliepti kuo ramiau:
— Po pusryčių. Devintą valandą. Jei persigalvosi, paskambink
man. Bet kuriuo metu. Ir aš nedelsdama tavęs atvažiuosiu. Net ir vi
durnaktį. Man vis tiek.
— Žinau.
297
— Atlėksiu, kada tik reikės. Mieloji, aš tave myliu. Skambink,
kai tik užsimanysi.
— Sutarėm.
— Gal... gal perduotum telefoną Nikiui?
— Myliu tave. Ate.
Posūnio balsas buvo neperprantamas.
— Sutikau likti, — prašneko jis, — nes ketinu prižiūrėti Tancę.
— Tebūnie. Pasirūpinsiu, kad apsistotume netoliese. Ar ji... toji
moteris... gražiai elgiasi? Tai yra, jums viskas bus gerai?
— Lindsė. Ji nebloga.
— Ir tau... tavęs padėtis netrikdo? Jis ne...
— Dėl manęs nesijaudink.
Pauzė užsitęsė.
— Džese?
— Taip?
— Kaip tu jautiesi?
Džesės veidą perkreipė grimasa. Patylomis įkvėpusi ji nusišluostė
skruostais plūstančias ašaras. Nė neįsivaizdavo, kiek daug jų turi. N i
kiui atsakė tik tada, kai įsitikino, kad jos nepermerks ir balso.
— Normaliai, branguti. Smagiai praleiskite laiką ir dėl manęs
nesukite galvos. Su jumis abiem pasimatysiu ryte.
Iš užnugario prisiartino ponas Nikolsas. Mobilųjį perėmė tylėda
mas, nenuleisdamas nuo jos akių.
— Radau vietą, kur mums leis pernakvoti drauge su šunimi.
— Ten yra baras? — paklausė ji atžagaria ranka nusibraukdama
ašaras.
— Kas?
— Edai, man reikia išgerti. Nusitašyti, — jis ištiesė ranką, ir
Džesė į ją įsikibo. — Be to, regis, susilaužiau kojos pirštą.
298
23
EDAS
299
išleido Normaną iš salono ir nusivedė abu vidun. Ji smarkiai šlubčiojo.
Edas prisiminė, su kokiu įtūžiu Džesė spardė automobilį. Vienomis
paplūdimio šlepetėmis.
— Griūk į vonią, — pasiūlė įjungdamas šviesas ir užtraukdamas
užuolaidas. Lauke jau buvo tamsu, nors į akį durk. — Pamėgink atsi
palaiduoti. Aš atnešiu maisto. Ir galbūt ledų kompresą.
Ji atsisukusi linktelėjo. Lūpas nežymiai perkreipė dėkingumo
vypsnys, kuris nė neatrodė panašus į šypseną.
Greta veikiantis prekybos centras tik juo vadinosi: parduotuvė
je Edas terado dvi kraiteles su nugeibusiomis daržovėmis ir lentynas,
prikrautas ilgai negendančio maisto su negirdėtais prekių ženklais. Be
kelių pusgaminių, dar nupirko duonos, kavos, pieno, šaldytų žirnelių
ir nuskausminamųjų vaistų Džesės pėdai. Siek tiek pamąstęs čiupo ir
porą butelių vyno. Jautė turįs išgerti. Įtarė, kad Džesė taip pat neatsi
sakytų.
Lūkuriuojant prie kasos, pyptelėjo mobilusis. Edas kišenėje su
graibė telefoną spėliodamas, ar tik ne Džesė jam atsiuntė žinutę. Stai
ga prisiminė, kad jos telefono sąskaita ištuštėjo prieš dvi dienas.
300
— Juokaujate?
— Kurių galų man juokauti? — atšovė ji mąsliai kažką kramty
dama.
— Nežinau, ar man užteks grynųjų.
Kasininkė tylėjo apatiškai į jį žiūrėdama.
— Kortelių nepriimate?
— Čia taip parašyta, ar ne?
— Hmm... o jūs neturite rankinio kortelių aparato?
— Dauguma čionykščių moka vien grynaisiais, — merginos iš
raiška liudijo, kad jis akivaizdžiai neturi nieko bendra su vietiniais.
— Tiek to. Kur artimiausias bankomatas?
— Karlaile.
Edas nusprendė, kad ji šaiposi. Bet kasininkė šnekėjo rimtai.
— Jeigu negalite atsiskaityti, jums teks grąžinti maistą į vietą.
— Galiu. Palaukite minutėlę.
Jis ėmė naršyti savo drabužius, nepaisydamas už nugaros stovi
niuojančių, akis vartančių ir dejonių beveik netramdančių žmonių,
kol vidinėje striukės kišenėje ir piniginės gilumoje kažkokiu stebuklin
gu būdu sukrapštė visą reikiamą sumą — grynųjų pritrūko tik svogū
nų badžiui. Kai jis įteikė pinigus, mergina demonstratyviai kilstelėjusi
antakį išmušė čekį ir nustūmė į šoną badžį, vėliau, be abejo, keliau
siantį atgal į šaldymo vitriną. Iš galvos vydamas mintis apie motiną,
Edas sugrūdo pirkinius į maišelį, kuris įplyšo anksčiau, nei jis pasiekė
automobilį.
301
Matyt, šių dalykų jos mokydavosi nuo jaunų dienų, kaip ir plautis
rankas arba per mėnesines rūpintis asmens higiena. Atidengtas Džesės
veidas atrodė keistai dailus.
— Prašau, — Edas padavė vyno stiklą.
Ji mechaniškai, tarsi negalvodama, ką daro, suėmė taurę. Paskui,
jam įkūrus ugnį, atsisėdo priešais liepsnas, bet iš savo apmąstymų taip
ir neišniro. Edas įteikė šaldytus žirnius, kuriais derėjo prislėgti pėdą, ir
sutelkė dėmesį į mikrobangų krosnelėje šildomus patiekalus, prisilai
kydamas ant pakuočių užrašytų instrukcijų.
— Nusiunčiau Nikiui žinutę, — pasakė jis, šakute dūręs į plasti
kinę plėvelę. — Tik pranešiau, kur apsistojome.
Džesė dar sykį paragavo vyno.
— Kaip jam einasi?
— Neblogai. Jie ruošėsi vakarieniauti.
Moteris suvirpėjo, ir Edas kaipmat ėmė gailėtis jos vaizduotei
pakišęs šeimyninės idilės paveikslėlį.
— Kaip koja?
— Maudžia.
Džesei nugėrus didelį mauką, Edas pamatė, kad jos taurė jau
tuščia. Ji atsistojo, taip krūptelėjo, kad žirniai nuslydo ant grindų, ir
prisipylė vyno. Lyg kažką atsiminusi, į chalato kišenę įkišo ranką ir
iškrapštė perregimą plastikinį maišiuką.
— Nikio atsargos, — paaiškino. — Nutariau, kad atėjo metas
pasinaudoti jo kvaišalais, — pridūrė įžūliu balsu, tartum laukdama,
kol jis užprotestuos.
Kai Edas neatsiliepė, ji čiupo Nikio popierėlius, nuo stiklinio
žurnalinio stalo griebė turizmo vadovą, nuleido jį ant savo kelių ir su
suko kreivą šleivą cigariuką. Prisidegė, giliai į plaučius įtraukė dūmą.
Pasistengė nuslopinti kosulį ir vėl užsirūkė. Po truputį atsivyniojantis
turbanas ėmė slysti nuo galvos, todėl Džesė irzliai nusiplėšė rankšluos
tį, ir jos pečius apkrito drėgni plaukai. Dar kartą supapsėjo, užsimerkė
ir jo pusėn atkišo suktinę.
302
— Štai, ką užuodžiau įžengęs pro duris?
Ji praskyrė vienos akies blakstienas.
— Manai, darau sau gėdą?
— Ne. Manau, kuris nors iš mudviejų privalo išsaugoti blaivią
galvą, kad galėtų sėstis prie vairo, jeigu Tancė paprašytų jos atvažiuoti.
Džesės akys suapvalėjo.
— Nesijaudink, — tarė jis. — Rūkyk. Spėju... tau reikia...
— Pradėti naują gyvenimą? Susitvardyti? Gerai pasidulkinti? —
ji nelinksmai nusijuokė. — O, ne. Visai pamiršau. Aš nė tuo negaliu
užsiimti.
— Džese...
Ji pakėlė ranką.
— Atleisk. Gerai. Valgome.
Abu užkando prisėdę prie laminuoto staliuko, pastatyto šalia vir
tuvės zonos. Troškiniai su kariu buvo pakenčiami, bet Džesė beveik
nepalietė savojo, daugiau dėmesio skyrė vyno taurei. Stumdė vištienos
birjanį lėkštėje, kol tapo aišku, kad suvalgys, geriausiu atveju, kelis
gabaliukus, todėl jis pasisiūlė nudengti stalą.
Kai Edas stojo prie kriauklės pasiruošęs išplauti indus, Džesė at
sigręžė į jį.
— Buvau tikra idiote, ar ne?
Jis atsirėmė į virtuvės spintelę, rankoje spausdamas lėkštę.
— Kodėl tu...
— Supratau gulėdama vonioje. Tiek metų pliurpiau vaikams, at
seit, jei bendrausi su tinkamais žmonėmis ir elgsiesi teisingai, viskas
bus gerai. Nemeluok. Daryk, ką reikia. Ir visata tau atsilygins. Kokie
tauškalai, tiesa? Niekas kitas taip negalvoja.
Džesė kalbėjo šiek tiek suliedama žodžius, jų pakraščius buvo
nudildęs skausmas.
— Anaiptol...
— Ne? Jau dvejus metus esu tuščiomis kišenėmis. Dvejus metus
303
jį gyniau nenorėdama kurstyti įtampos, varginti vaikais. O Martis tuo
metu gyveno sau prašmatniame name, džiaugėsi jo privalumais, firmi
niais džinsais ir nauja mylimąja, — ji priblokšta palingavo galva. — Aš
ničnieko neįtariau. Nė akimirką. Ir žinai, ką suvokiau, kai maudžiausi
vonioje? Apie tą raginimą: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti
su tavimi elgtųsi?44 Na, principas veikia tik tuo atveju, jeigu jo laikosi
visi. Bet, rodos, niekam jis neberūpi. Pasaulyje pilna žmonių, kuriems
į tave nusispjaut. Siekdami įgyvendinti norus jie lengvai tave perliptų.
Sumindytų netgi savo vaikus.
— Džese...
Jis apėjo virtuvės spinteles ir taip prisigretino, kad dabar juodu
skyrė vos keli coliai. Nesumąstė, ką pasakyti. Norėjo šią moterį apka
binti, bet kažkas jos išvaizdoje privertė susivaldyti. Džesė šliūkštelėjo
sau dar vyno ir kilstelėjo taurę jo pusėn.
— Man nusišvilpt į jo mylimąją. Mudviejų su Marčių seniai ne
besieja artimi santykiai. Bet kodėl jis skiedžia, neva negali padėti savo
vaikams? Kodėl atsisako net pagalvoti, kaip kartu galėtume apmokėti
Tancės mokyklos mokesčius? — ji nurijo didelį gurkšnį ir lėtai su
mirksėjo. — Atkreipei dėmesį į mergaitės nertinį? Dizainerio nertinį?
Numanai, kiek jis kainuoja? Šešiasdešimt septynis svarus. Šešiasdešimt
septyni svarai už vaikišką palaidinę. Mačiau etiketę, kai panašią man
atnešė narkomanė Eilina, — ji piktai nusišluostė akis. — Zinai, kokią
dovaną Martis vasarį įteikė sūnui? Dešimties svarų kuponą. Atsiun
tė dešimties svarų kuponą kompiuteriniam žaidimui. Už tokią sumą
jokio naujo žaidimo neįsigysi. Nebent vieną iš naudotų. Kuriuose ne
visada ištrinami rezultatai, todėl daugiausia taškų būna surinkęs kas
nors kitas. O mes, kvailiai, apsidžiaugėme. Mat kuponas, kaip vylė
mės, rodė, kad jo savijauta gerėja. Net pasakiau vaikams, esą dešimt
svarų yra dideli pinigai, kai tu nedirbi.
Ji prajuko. Kambaryje nuskambėjo liūdesio sklidinas, šiurpinan
tis garsas.
304
— Bet visą tą laiką... visą tą laiką jis mėgavosi prabangiu namu,
nepriekaištinga nauja sofa, prie baldų priderintomis užuolaidomis ir
prakeikta šukuosena, kokia puikuojasi vaikinų popgrupės nariai. Ir
turėjo per skystus kiaušus, kad man pasakytų teisybę.
— Jis bailys.
— Aha. O aš esu pusgalvė. Dėl paikų užmačių tempiausi vaikus
per pusę šalies, vildamasi išnaudoti palankią progą. Seimai užkoriau
tūkstančių svarų skolą. Praradau darbą bare. Iš esmės sužlugdžiau Tan-
cės pasitikėjimą savimi, privertusi ištverti tai, ko jai nederėjo patirti. Ir
kodėl? Nes atsisakiau pripažinti tiesą.
— Kokią tiesą?
— Kad mūsų tipo žmonės niekada neprakunta. Viršun niekada
nepakylame, tik sukinėjamės ant dugno, rausiamės po kitų atliekas
kaip žiurkės rūsyje ir stengiamės susirasti šiltą, sausą kampelį.
— Nieko panašaus.
— Iš kur tau žinoti? — vietoj pykčio jos balse tebuvo girdėti są
myšio gaidos. — Kaip tu gali suprasti? Tave ketina nubausti dėl vieno
iš sunkiausių prasižengimų Londono Sityje. Faktiškai esi kaltas. Juk
savo merginai pasakei, kokias akcijas pirkti, kad užsidirbtų krūvas pi
nigų. Bet tu išsisuksi.
Jo taurė sustingo netoli burnos.
— Neabejotinai. Galimas daiktas, porą savaičių praleisi už grotų,
gal net būsi nuteistas lygtinai ir sumokėsi didžiulę baudą. Bet rimtų
bėdų išvengti tau padės brangūs advokatai. Tavo kailį gelbės, už tave
kovos reikiami žmonės. Pats turi namų, automobilių, išteklių. Taigi
nėra reikalo nerimauti. Kaip tu galėtum suvokti, koks yra mūsų gy
venimas?
— Taip kalbėti nesąžininga, — švelniai tarė jis.
— Nepasakok man apie sąžiningumą, — atrėžė Džesė.
Ji nusigręžė ir vėl užsirūkė. Papsėjo lyg trokšdama netekti sąmo
nės. Smilkė suktinę užsimerkusi, salsvus dūmus pūtė lubų kryptimi.
305
Šalia prisėdęs Edas išgriebė žolės cigariuką iš jos pirštų.
— Sumanymas visgi prastas.
Džesė kaipmat atsiėmė suktinę.
— Tik nereikia aiškinti, kas yra geri sumanymai.
— Nemanau, kad kvaišalai tau pagelbėtų.
— Man nerūpi, ką tu...
— Aš nesu tavo priešas.
Ji dėbtelėjo į Edą, nusisuko ir įsispitrijo į ugnį. Galbūt laukė, kol
jis atsistos ir pasišalins. Arba ją aprėks. Ne, bent kartą gyvenime niekur
nesitrauksiu, nusprendė Edas. Sėdėsiu, kiek reikės.
— Atleisk, — apmirusio žmogaus balsu atsiliepė Džesė.
— Viskas gerai.
— Nieko čia gero, — ji atsiduso. — Man nederėjo... nederėjo
ant tavęs išsilieti.
— Nesijaudink. Tiesiog pasitaikė sumauta diena. Klausyk, aš iš-
simaudysiu, ir tada mums vertėtų kiek numigti.
— Užlipsiu į antrą aukštą, kai baigsiu rūkyti, — Džesė vėl įtrau
kė dūmą.
Akimirką luktelėjęs Edas paliko ją spoksoti į židinį. Šiuo mo
mentu tepajėgė galvoti apie vonią, ir tai bylojo, koks nuovargis jį slėgė.
306
garsas — užsikertantis, disonuojantis tolimas ūžesys, kurį tarytum
skleidė zvimbiantis grandininis pjūklas arba akceleratoriaus pedalą
spausti besimokantis vairuotojas. Jis praplėšė akį melsdamasis, kad
šurmulys nusloptų. Nuoširdžiai tikėjosi, kad šita vieta kaip jokia kita
suteiks bent lašelį ramybės. Viena naktis be triukšmo ir dramų — argi
jis per daug prašė?
— Džese? — nebeištvėręs šūktelėjo.
Pasvarstė, ar apačioje yra muzikos centras. Koks nors grotuvas,
kurį įjungusi ji užgožtų gausmą. Bet staiga suprato, kas kėlė miglotą
nerimą. Jis girdėjo nuosavo automobilio variklį.
Edas žaibiškai atsisėdo, po akimirkos smuko iš vonios, rankš
luosčiu apsisiautęs liemenį. Laiptatakiu nurūko į pirmą aukštą, vienu
metu įveikdamas po dvi pakopas, nėrė pro Normaną, kuris sudribęs
priešais židinį klausiamai pakėlė galvą, trumpam susigrūmė su ranke
na ir pagaliau atlapojo laukujės duris. Kūną peršniojo žvarbaus oro
gūsis. Jis kaip tik spėjo pastebėti mėšlungiškai trūkčiojantį, nuo na
muko tolstantį „Audi“. Šoko nuo laiptelių ir pasileidęs tekinas įžvelgė
Džesę, sėdinčią prie vairo, palinkusią į priekį, kad matytų kelią. Nė
neįjungusią priekinių žibintų.
— Jėzau Kristau, DŽESE!
Edas nudūmė per žolę, viena ranka gniauždamas juosmenį įsu
pusį rankšluostį, mėgindamas perlėkti veją, idant aplenktų automobilį
ir neleistų išvažiuoti į kelią. Moters veidas kryptelėjo jo pusėn, akys
suapvalėjo. Jai plūkiantis su pavarų svirtimi, pasigirdo traškesys.
— DŽESE!
Jis pripuolė prie automobilio. Užgriuvo variklio dangtį, metėsi
prie vairuotojo durelių, atplėšė jas anksčiau, nei Džesė rado užrakto
jungiklį, ir iš inercijos susiūbavo.
— Ką, po velnių, tu darai?
Bet ji greičio nemažino. Dabar Edas skuodė nenatūraliai dideliais
žingsniais, įsirėžęs į svyruojančias duris, viena ranka gniauždamas vai
307
rą, jausdamas, kaip padus bado aštrus žvirgždas. Rankšluostis seniai
pradingo.
— Atstok!
— Stabdyk masiną! DŽESE, STABDYK MAŠINĄ!
— Pasitrauk! Antraip susižeisi! — ji ėmė talžyti Edo pirštus, ir
automobilis grėsmingai nuslydo kairėn.
— Kas per...
Sulig paskutiniu šuoliu jam visgi pavyko iškrapštyti raktą iš už
degimo spynelės. Kėbulą nukratė drebulys, ir staiga automobilis su
stingo. Dešinysis Edo petys tėškėsi į duris, Džesės nosis bumbtelėjo į
vairą. Šniokšdamos išsipūtė oro pagalvės — bet ne iš karto, tarytum
būtų mažumėlę padvejojusios.
— ŠŪDAS, — jis susmuko ant žemės ir galva trenkėsi į kažkokį
kietą paviršių. — ŠŪDAS.
Kurį laiką gulėjo uždusęs ir apsvaigęs. Prireikė kelių sekundžių,
kol protas prašviesėjo; Edas nerangiai pakilo įsikibęs į duris. Nors aky
se dvejinosi, matė, kad nuo ežero juos skiria vos pora pėdų — šalia
ratų tyvuliavo it rašalas juodas vanduo. Ji nuleido veidą ant rankų,
įremtų į oro pagalvę, pro kurios siūles aukštyn vinguriavo blausi dūm ų
sruoga. Jis persisvėrė per Džesę ir aukštyn patraukė rankinį stabdį, kol
ji nesumąstė kaip nors išjudinti „Audi“ įš vietos.
— Ką, po paraliaiSy išdarinėji? Ką tu DARAI?
Edą varstė adrenalinas ir skausmas. Šita moteris — tikras koš
maras. Chaoso kurstytoja. Ką, velniai rautų, ji sau galvojo? Ką, velniai
rautų, jis sau galvojo, sutikdamas dalyvauti šioje kelionėje?
— Viešpatie, mano galva. O, ne. Kur rankšluostis? Kur prakeik
tas rankšluostis?
Aplinkiniuose nameliuose įsižiebė šviesos. Languose Edas išvydo
siluetus, į jį žvelgiančias figūras — nė nenutuokė turįs kaimynų. Sauja
kaip įmanydamas prisidengė paslėpsnius ir pasišokinėdamas nubėgo
rankšluosčio, kuris purvinas gulėjo ant tako lyg tviskanti, suglamžyta
308
vėliavėlė. Pakeliui iškėlė ranką tarsi sakydamas aplinkiniams, esą čia
nėra į ką žiūrėti (šaltas oras veikiai pasirūpino, kad nebylūs aiškinimai
neprasilenktų su tiesa), ir pora jų tučtuojau užtraukė užuolaidas.
Džesė kiūtojo ten, kur Edas ją paliko.
— Ar žinai, kiek šįvakar išgėrei? — pro tarpdurį užstaugė jis. —
Kiek žolės paleidai dūmais? Galėjai save pražudyti. Galėjai pražudyti
mus abu.
Jam knietėjo papurtyti Džesę, parodyti, kaip beprotiškai ji elgėsi.
— Negi tikrai esi pasiryžusi raustis gilyn į mėšlo krūvą? Kas, po
galais, tau darosi?
Ir tada jo ausis pasiekė nevilties kupini tylūs garsai, kurie smelkė
si pro veidą dengiančius, ašaromis drėkinamus moters delnus.
— Atleisk.
Edas kiek atlėgo ir rankšluosčiu apsivyniojo liemenį.
— Po velnių, ką sau mąstai? Pati supranti, kad siautėji kaip pa
mišėlė.
— Ketinau važiuoti pas vaikus. Negalėjau palikti jų ten, Marčio
namuose.
Jis įkvėpė, suspaudė pirštus į kumštį, vėl juos atgniaužė.
— Mes jau aptarėme šią temą. Abu jaučiasi kuo puikiausiai. N i
kis užtikrino, kad paskambins, jeigu tik kils problemų. Pas juos va
žiuosime rytoj iš pat ryto. Juk žinai. Tad kokio velnio...
— Aš bijau, Edai.
— Bijai? Ko?
Džesės nosis kraujavo, ir lūpų link rangėsi tamsiai raudona srove
lė, o paakius juodomis dėmėmis ištepliojo nutekėjęs blakstienų tušas.
— Kad vaikams... patiks pas Martį, — jos bruožus sudarkė
skausmo grimasa. — Man baisu, kad jie nebenorės grįžti.
Džesika Tomas atsargiai prie jo prigludo, veidu įsikniaubė į ap
nuogintą krūtinę. Galiausiai Edas ją apkabino, tvirtai prispaudė prie
savęs ir leido išsiverkti.
309
*
Jis ne kartą girdėjo, kaip religingi vyrai ir moterys kalba apie pa
tirtus netikėtus apreiškimus. Apie tuos momentus, kai atsiveria akys,
ir jie nustoja kreipti dėmesį tiek į aplink vykstančias nesąmones, tiek
į trumpalaikius dalykus. Panašių kalbų visada klausydavosi skeptiškai.
Bet kažkur prie Karlailo, netoli vandens telkinio — galbūt ežero, o
gal kanalo, stūksančiame rąstų namelyje, Edas Nikolsas pats išgyveno
tokią akimirką. Nes kartą jis susipažino su moterimi, kuri tvirtino sau
galinti pasiekti bet kokius tikslus, o vėliau nusprendė, kad ji visiškai
niekam tikusi; su moterimi, kuri atsidūrė dugne, bet vis tiek stūmė
šalin kiekvieną žmogų. Kaip tik tada jis suprato turįs atkurti teisin
gumą. Palyginti su jo bėdomis, Džesę persekiojančios nelaimės kurs
tė gerokai stipresnes emocijas. Laikydamas ją glėbyje, bučiuodamas
viršugalvį, jusdamas, kaip Džesė prie jo glaudžiasi, Edas suprato, kad
versis per galvą, idant jai su vaikais užtikrintų laimingą, saugų, švie
sesnį gyvenimą.
Jis nesvarstė, kaip per keturias dienas pajėgė įsisąmoninti esmę.
Bet žinojo, kad į jo galvą aiškesnė mintis nebuvo atklydusi ištisus de
šimtmečius.
Taip jai ir tarė. Lyg išpažintį atliekantis tikintysis slopiu balsu
pareiškė, esą nėra dėl ko jaudintis. Esą jis padės išspręsti problemas.
Nes ji nuostabiausia moteris iš visų, su kuriomis teko bendrauti — ši
tiesa nekėlė jokių abejonių, kaip ir suvokimas, kad jam pačiam ateitis
nieko gero nežada. Kai Džesė patinusias akis įbedė į jo vyzdžius ir
suraukė kaktą gromuliuodama išgirstus žodžius, Edas Nikolsas, ap
šluostė kraujuojančias šnerves, lūpomis švelniai prisilietė prie josios
ir įgyvendino troškimą, kuriuo degė jau keturiasdešimt aštuonias va
landas, nors per kvailą galvą neišsyk susigaudę, ko geidžiąs. Pabučiavo
ją. Kai ji atsakė tuo pačiu — iš pradžių nedrąsiai, vėliau su pašėlusia,
džiuginančia aistra, užsimerkdama, leisdama savo rankai nuslysti jo
310
kaklu, — Edas ją kilstelėjo (pirmiausia nuo žemės atplėšė koją su lū
žusiu pirštu), nunešė į namą ir vieninteliu būdu, kurio Džesė nė už ką
negalėjo suprasti neteisingai, parodė, ką jaučia.
Kaip tik tuo metu Edas Nikolsas suprato buvęs panašesnis į Mar-
tį, o ne į Džesę. Elgėsi kaip bailys — nuo jaunų dienų baidėsi sunku
mų, užuot drąsiai juos pasitikęs. Šitokį požiūrį, žinoma, reikėjo keisti.
— Džese, — po kurio laiko tyliai prabilo, murmesiu šildydamas
jos kūną, stebėdamasis, kaip kartais gyvenimas pakreipia aplinkybes
šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu. — Ar galėtum dėl manęs kai
ką padaryti?
— Vėl? — mieguistai atsiliepė ji, nuleidusi delną ant Edo krūti
nės. — Dievulėliau.
— Ne dabar. Rytoj.
Jis prisislinko, ir abiejų galvos susilietė. Džesė pasimuistė, savo
koją užmetė ant jo šlaunies. Edas juto, kaip moters lūpos priglunda
prie jo odos.
— Gerai. Ko nori?
Jo žvilgsnis smigo į lubas.
— Ar sutiktum drauge nuvažiuoti pas mano tėvą?
24
NIKIS
išvis beprotiška.
312
išskyrus g a lb ū t vonios kam barį, ir b ent viena paprastai guli
nebloga.
g alb ū t tikėjosi.
313
Nė nenutuokiu, kodėl jum s visa tai dėstau. Tiesiog
314
25
DŽESĖ
315
nespausi ledų kompreso, pridaužyto žmogaus išvaizdos nepakeisi, kad
ir kokių kitų priemonių imsiesi. Ji liežuviu atsargiai persibraukė so
pančią viršutinę lūpą.
— Sunku patikėti, kad nejutau skausmo, kai mudu... na, vakar...
Vakar.
Apsisukusi Džesė nušliaužė lovos paviršiumi ir visu kūnu pri
siglaudė prie Edo. Ji pažinojo šitą vyrą. Pažinojo kiekvieną jo colį.
Stačiai neįtikima, kad vos prieš savaitę jiedu nė nebuvo bendravę kaip
pridera. Jis apsimiegojęs prasimerkė, ištiesė ranką ir tingiai pasukiojo
jos plaukų sruogą.
— Įvykių eigą nulėmė vien tik gyvuliška mano trauka.
— Arba dvi žolės suktinės ir pusantro butelio „Merlot“ vyno.
Edas dilbiu užkabino ją už kaklo ir prisitraukė arčiau. Džesė
trumpam užsimerkė, alsuodama jo kūno aromatu. Įkvėpdama malo
nų sekso kvapą.
— Elkis gražiai, — švelniu balsu suurzgė jis. — Nes šiandien esu
kaip aplaužytas.
— Prileisiu tau vandens į vonią.
Ji pirštu brūkštelėjo žymę, įsirėžusią Edui į galvą, kai jis trenkėsi
į automobilio dureles. Jiedu apsimainė ilgu, saldžiu bučiniu, kuris iš
kėlė klausimą apie galimus santykius.
— Kaip jautiesi?
— Kaip niekada puikiai, — vyras praplėšė vienos akies voką.
— Ne. Kalbu apie pietus.
Edas kelias sekundes surimtėjo ir tada vėl padėjo galvą ant pagal
vės. Džesė kaipmat pasigailėjo apie juos užsiminusi.
— Nerimauju. Bet, manau, pasijusiu geriau, kai viskas baigsis.
316
landos. Nuo šiol, nusprendė, viso labo praneš jam, ką žada daryti, ir
nieko daugiau. Martis perdavė telefoną dukrai, bet Tancė, užuot pasa
kojusi apie vakarą, liepė iškloti, kaip laikėsi Normanas. Šuo drybsojo
priešais židinį kaip trimatis kilimas. Vargu ar per dvylika valandų išvis
kur nors judėjo, neminint tų kelių minučių, kai ėdė pusryčius.
— Jis išgyveno. Per plauką.
— Tėtis sakė, kad suteps man sumuštinių su kumpiu. Vėliau tur
būt eisime į parką. Tik jis, aš ir Nikis. Lindsė veš Siuzę į baletą, kurio
pamokas ji lanko du kartus per savaitę.
— Žavinga.
Džesė pasvarstė, ar tik jos supergalios neatstoja gebėjimas džiu
giai kalbėti apie tuos dalykus, kurie žadindavo troškimą ką nors
suspardyti.
— Atvyksiu maždaug po trečios valandos, — tarė jam, kai duktė
grąžino mobilųjį. — Pasirūpink, kad Tancė vilkėtų striukę.
— Džese, — prabilo Martis, prieš jai nutraukiant ryšį.
— Ką?
— Jie nuostabūs. Abudu. Aš tik...
Ji gurktelėjo.
— Po trečios. Jei vėluosiu, paskambinsiu.
Džesė išvedė šunį laukan, vėliau leido jam išsidrėbti svetainėje,
o grįžusi į miegamąjį pamatė, kad Edas jau atsikėlęs ir papusryčia
vęs. Valandos trukmės kelionė iki jo tėvų namų prabėgo tyloje. Jis
apsiskuto, porą kartų pasikeitė trumparankovius marškinėlius, nors
tie tarpusavyje niekuo nesiskyrė. Ji sėdėjo greta netardama nė žodžio,
jausdama, kaip įsibėgėjant rytui ir slenkant mylioms blėsta vakarykštis
intymumas. Keletą sykių prasižiojo, bet taip ir nesugalvojo, ką pasa
kyti. Rodės, tarytum kas būtų nulupęs jos odos sluoksnį ir apnuogi
nęs nervus. Džesė juokėsi per garsiai, judėjo nenatūraliai, neįstengė
užgniaužti drovumo. Lyg būtų kirmijusi milijoną metų, kol kažkas
griausmingai ją prižadino.
317
Tiesą sakant, ji degė noru paliesti Edą, susinerti su juo pirštais,
nuleisti delną jam ant šlaunies, tačiau nebuvo tikra, ar dabar, iš miega
mojo išnirus j negailestingą dienos šviesą, taip derėtų elgtis.
Nė nesuprasi, kaip jis pats reagavo į vakarykščius įvykius. Džesė
baiminosi kamantinėti.
Ji pakėlė koją ir prie skaudamos pėdos prispaudė šaldytus žirnius.
Atplėšė juos ir vėl priglaudė.
— Kaip tu?
— Normaliai.
Maišelį iš esmės kilnojo, kad turėtų kuo užsiimti. Ji vyptelėjo
Edui, šis atsakė tuo pačiu.
Džesei knietėjo susilenkti ir jį pabučiuoti. Pirštais švelniai per
braukti sprandą, kad Edas į ją pažvelgtų kaip vakar. Galbūt atsisegti
saugos diržą, pasislinkti arčiau, priversti sustabdyti automobilį ir bent
dvidešimčiai minučių išblaškyti jo rūpesčius. Bet tada prisiminė Nata
liją, kuri prieš trejus metus pagauta impulso nutarė padaryti staigme
ną pikapą vairavusiam Dinui ir jį pamaloninti burna. „Ką, po velnių,
tu darai!“ — sustugo jis, rėžėsi į „Mini M etro“ užpakalį ir nė nespėjo
užsisagstyti kelnių, kai Natalijos teta Dorina išbėgo iš prekybos centro
patikrinti, kas atsitiko. Jos nuomonė apie dukterėčią pasikeitė visiems
laikams.
Ne, gal neverta. „Audi“ riedant pirmyn, Džesė nesiliovė slapta į
jį dirsčiojusi. Suvokė negalinti žiūrėti į Edo rankas neįsivaizduodama,
kaip šios glosto jos odą, kaip minkštutėlės plaukų sruogos lėtai slysta
nuogu jos pilvu. Atsiminė vyrišką kvapą, tvirtus raumenis ir glotnų
kūną. O, Dieve. Ji sukryžiavo kojas ir nudūrė žvilgsnį pro langą.
Tuo metu Edo mintys klaidžiojo kitur. Jis nuščiuvo, kiečiau su
kando dantis ir truputėlį stipriau įsikibo į vairą.
Džesė atsigręžė į priekinį stiklą, pataisė ant kojos nuleistą šaldytų
žirnių maišelį, paliepė sau galvoti apie traukinius. Apie žibintų stul
pus. Apie matematikos olimpiadas.
318
Esu moteris, kuriai rimtų santykių nereikia, tikino save. Sąmyšį
pakurstė sužadinti hormonai — aš primenu išalkusią, sriuba pavaišin
tą varguolę.
Esu moteris, kuri neužmezga artimų ryšių. Jei atvirai, turiu pa
kankamai rūpesčių ir nenoriu, kad jų padaugėtų dėl dabartinių įvykių.
Čia tik kelios mano gyvenimo dienos. Džesė stebeilijo pro langą ir
mintyse kartojo tuos žodžius, kol jie prarado bet kokią reikšmę.
319
— Keista. Džemą sakė, kad pietūs rengiami šiandien, nė kiek tuo
neabejoju. Minutėlę.
Edas akimis permetė trumpąsias žinutes, sulinksėjo įsitikinęs,
kad neklydo, ir vėl pabarbeno.
— Jie tikrai mus išgirstų, jeigu būtų viduje, — tarė Džesė.
Galvoje šmėstelėjo mintis, kad būtų malonu bent kartą priėjus
prie namo nuspėti, kas vyksta kitapus slenksčio.
Viršuje trinktelėjus keliamo lango rėmui, jie krūptelėjo. Edas
žengė atbulas ir pasisuko į gretimas duris.
— Edai, čia tu?
— Sveiki, ponia Haris. Aš ieškau tėvų. Gal numanote, kur jie?
Moters veidą perkreipė skausminga grimasa.
— Ak, mielasis, visi išvažiavę į ligoninę. Deja, anksti ryte vėl
pablogėjo tavo tėvo būklė.
Jis delnu prisidengė akis.
— { kurią?
Ponia Haris sudvejojo lyg negalėdama patikėti, kad jis nežino.
— Į Karališkąją. Maždaug už keturių mylių, jei trauksi greitkelio
link. Kelio gale suksi į kairę...
— Gerai, ponia Haris, — toldamas nuo pastato atsiliepė Edas. —
Aš žinau, kur ji. Ačiū.
— Perduok jam linkėjimų! — sušuko moteris, ir Džesė išgirdo
nuleidžiamo lango girgždesį. Edas jau darė automobilio dureles.
320
— Jūs žinote, kaip rasti onkologinius ligonius? — paslaugiai pri
dūrė moteris, nuo ekrano atplėšusi žvilgsnį. Nuo paskutinių dviejų
žodžių vyrą akivaizdžiai nukratė šiurpas.
Jie smuko į liftą plieninėmis sienomis ir pakilo du aukštus. Išėję
iš kabinos, priekyje pamatė reikiamo skyriaus ženklą. Edas prisistatė
į vidaus ryšio sistemos mikrofoną, antibakteriniu skysčiu nusiplovė
rankas ir, kai spragtelėjusios atsivėrė durys, žengė per slenkstį.
Jųdviejų link traukė moteris veltiniu sijonu ir ryškių spalvų
timpomis. Trumpai pakirptų ir suveltų jos plaukų sruogos priminė
plunksnas — šitokį stilių rinkdavo tos, kurios teigdavo esančios per
nelyg užsiėmusios, kad kvaršintų galvą dėl šukuosenos.
— Labas, Džemą.
Jai artėjant, Edas sulėtino žingsnį.
Moteriškė žvelgė į jį netikėdama savo akimis, apatinis žandikau
lis stirksojo atvipęs. Džesei akimirką dingojosi, kad ji ketina kažką
pasakyti.
— Malonu tave ma... — tarė Edas. Iš niekur šovęs moters delnas
tėškė antausį. Taip skambiai, kad garsas nuaidėjo koridoriumi.
Edas stvėrėsi už skruosto ir pasvirduliavo atbulas.
— Kas per...
— Tu, sumautas šūdžiau, — pareiškė ji. — Sumautas, sumautas
šūdžiau.
Kol abu spitrijosi vienas į kitą, jis nuleido pirštus tarsi užsimanęs
patikrinti savo pulsą. Moteris stovėjo sučiaupusi lūpas ir, regis, laukė,
kol Edas atsilieps arba imsis kokių veiksmų, tačiau jis nejudėjo.
Ji pakratė ranką, įsmeigė į šią akis lyg nusistebėdama savimi ir po
akimirkos nedrąsiai atkišo delną.
— Labas, aš esu Džemą.
Kiek padvejojusi Džesė atsargiai jį paspaudė.
— Hmm... Džesė.
Moteris susiraukė.
321
— Toji, kurios vaikui būtinai reikėjo padėti?
Kai Džesė linktelėjo, moteris lėtai nužvelgė ją nuo galvos iki
kojų. Veide pasirodė budrus, bet anaiptol ne priešiškas vypsnys.
— Aha, taip ir galvojau. Ką gi... mamą rasi koridoriaus gale. Ver
čiau nueik ir pasisveikink.
322
— Na, taip. Nieko nepadarysi, — moteris, rodės, susitvardė. —
Žinote, toji liga tikrai šlykščiausia iš visų. Man tenka labai pasisteng
ti, kad nepriimčiau jos asmeniškai, — Edo motina palinko arčiau ir
liūdnai šyptelėjo. — Kartais užsuku į mūsų miegamąjį ir išplūstu ją
bjauriausiais keiksmais. Bobas pasibaisėtų mane išgirdęs.
Džesė jai nusišypsojo.
— Jei norite, aš pridėsiu porą.
— O, taip! Prašau! Būtų nuostabu. Kuo nešvankiau, tuo geriau.
Ir garsiai. Tiktai garsiai.
— Džesė moka griaudėti, — įsiterpė Edas, pirštu sutekšenęs sau
per lūpą.
Trumpam pakibo tyla.
— Aš nupirkau lašišą, — pasakė Ana, nors į nieką konkrečiai
nesikreipė.
Džemai nenuleidžiant įdėmaus žvilgsnio, Džesė nevalingai pa-
timpčiojo marškinėlius, kad pridengtų virš džinsų matomą tatuiruotę.
Įdėmiai stebima jautėsi vien dėl žodžių „socialinė darbuotoja", lyg toji
moteris jau būtų supratusi, iš kur ji atsirado, ir dabar mėgino įvertinti.
Staiga Ana prasispraudė tiesdama rankas. Taip godžiai prisitrau
kė Edą, kad Džesė net krūptelėjo.
— Ak, brangusis. Mielas berniuk. Aš elgiuosi kaip višta perekš
lė, bet gal suteiktum tokį malonumą. Man neapsakomai džiugu tave
matyti.
Edas taip pat apglėbė motiną ir sekundę kaltai pašnairavo į Džesę.
— Paskutinį kartą motina mane buvo apkabinusi tūkstantis de
vyni šimtai devyniasdešimt septintaisiais, — burbtelėjo Džemą. Ka
žin, ar pati suprato, kad žodžius ištarė garsiai.
— Jei gerai pamenu, maniškė to nedarė niekada.
Edo sesuo atsisuko, tarsi būtų visiškai apie ją pamiršusi.
— Hmm... dėl antausio broliui... Jis turbūt minėjo, kaip užsi
dirbu pragyvenimui. Privalau pastebėti, kad įprastomis aplinkybėmis
žmonių nemušu.
323
— Manau, broliams tai netaikoma.
Džemos akių gilumoje sekundę nuvilnijo šilti raibuliai.
— Kokia protinga taisyklė.
— Žinoma, — atsakė Džesė. — Be to, pastarąsias kelias dienas
man pačiai knietėjo jam užvožti.
324
— Susinėjau su automobiliu. Pati kalta.
— Jis irgi kivirčijosi?
Ji nė nemirktelėjo.
— Taip.
Edo tėvas dar kelias sekundes į ją spoksojo.
— Rodos, esate gyva bėda, — pagaliau tarė. — Ar jūs — gyva
bėda?
Džemą pasviro į priekį.
— Tėti! Džesė yra Edo draugė.
Dukters repliką jis nuleido negirdom.
— Į pabaigą sparčiai artėjantis gyvenimas, geriausiu atveju, turi
vieną menkutį pliusą — galiu kalbėti, kas tik man šauna į galvą. Šiaip
ar taip, ji neužsigavo. Jūs įsižeidėte? Atleiskite, pamiršau jūsų vardą.
Kaip spėju, nebeliko smegenų ląstelių.
— Džesė. Ne. Neįsižeidžiau.
Bobas vis dar į ją stebeilijosi.
— Ir taip, aš veikiausiai esu gyva bėda, — pridūrė ji atlaikiusi
Edo tėvo žvilgsnį.
Lūpų kampučiai aukštyn kilo lėtai, bet kai galiausiai šypsena nu
tvieskė veidą, Džesė probėgšmais pamatė, kaip šitas žmogus, galima
daiktas, atrodė prieš ligą.
— Džiugu girdėti. Man visuomet patiko nenuoramos merginos.
O šitas vaikis gerokai per ilgai sėdėjo įsikniaubęs į kompiuterio ekraną.
— Tėti, kaip tau einasi?
Tėvas sumirksėjo.
— Aš mirštu.
— Mums visiems lemta mirti, — įsiterpė Džemą.
— O, tik nereikia socialinės darbuotojos sofistikos. Pas mane
giltinė skuba nemaloniai greitai. Fizinių ir protinių gebėjimų beveik
neliko, kaip, tiesą sakant, ir orumo. Kriketo sezono pabaigos turbūt
nesulauksiu.
325
— Atleisk, — tyliai ištarė Edas. — Atleisk, kad nebuvau šalia.
— Turėjai daug darbo.
— Jeigu jau kalbame šia tema... — Edas susigrūdo rankas giliai
į kišenes. — Tėti, man reikia kai ką tau papasakoti. Reikia papasakoti
jums visiems.
Džesė kaipmat pašoko nuo kėdės.
— Gal jums atnešti sumuštinių? Leisti pasišnekėti? — pasiūlė
jausdama, kad Džemą spėlioja, ką ji žino. — Paimčiau ir gėrimų. Ar
batos? Kavos?
Bobas Nikolsas pažiūrėjo į ją.
— Juk ką tik atėjote. Likite.
Ji susižvalgė su Edu, kuris nežymiai gūžtelėjo pečiais tartum ne
besukdamas galvos, kaip pakryps įvykiai.
— Kas yra, mielasis? — motina ištiesė ranką jo pusėn. — Ar
gerai jautiesi?
— Normaliai. Tam tikra prasme. Dėl sveikatos nesiskundžiu,
bet... — jis nugurkė seiles. — Ne, reikalai prasti. Privalau šį tą jums
atskleisti.
— Ką? — pasiteiravo sesuo.
— Gerai, — Edas giliai įkvėpė. — Ką gi...
— Kas nutiko? — neatlyžo Džemą. — Viešpatie, kas nutiko?
— Teisėsauga įtaria, kad nutekinau slaptą bendrovės informaciją,
siekdamas pasipelnyti iš prekybos akcijomis. Mane laikinai nušalino
nuo įmonės veiklos. Kitą savaitę teks prisistatyti į policijos nuovadą,
kur, labai tikėtina, man pateiks kaltinimus, ir aš tikriausiai atsidursiu
kalėjime.
Šiuo atveju posakis „įsitvyrojo tyla“ skambėtų gerokai per švel
niai. Atrodė, tarsi iš palatos būtų kas išsiurbęs visą orą. Džesė netgi
spėjo, kad dėl deguonies stygiaus gali trumpam apalpti.
— Juokauji? — paklausė motina.
— Ne.
326
— Man tikrai derėtų nueiti arbatos, — tarė Džesė.
— Slaptos informacijos nutekinimas? Bandymai pasipelnyti iš
prekybos akcijomis? — vardijo Džemą. — Tai... rimti kaltinimai?
— Aha. Žinau.
— Turi omeny neteisėtą prekybą vertybiniais popieriais, apie ku
rią skelbia per televizijos naujienas?
— Teisingai.
— Jis nusisamdęs gerus advokatus, — įsiterpė Džesė.
Nė vienas jos nesiklausė.
— Brangius.
Anos Nikols pirštai liko sustingę pusiaukelėje iki burnos. Ji pa
mažu nuleido ranką.
— Nesuprantu. Kada tai atsitiko?
— Apytikriai prieš mėnesį. Bent jau pats informacijos nutekinimas.
— Prieš mėnesį? Kodėl mums nesakei? Mes galėjome tau padėti.
— Negalėjote, mama. Niekas negali.
— Sėsi į kalėjimą? Kaip nusikaltėlis? — ji išbalo.
— Na, jeigu tave siunčia už grotų, vadinas, iš tikrųjų esi nusi
kaltėlis.
— Policija turės nutraukti bylą. Išsiaiškins, kad įvyko klaida, ir
tuo viskas baigsis.
— Ne, mama. Taip nebus.
Vėl ilgam pakibo tyla.
— Bet tu nepražūsi?
— Žinoma, ne, mama. Kaip Džesė sakė, turiu puikių advokatų.
Ir išteklių. Tyrėjai jau nustatė, kad jokios finansinės naudos negavau.
— Iš savo veiklos nė nepraturtėjai?
— Suklydau, ir tiek.
— Suklydai? — tarė Džemą. — Kažkas čia ne taip. Kaip įmano
ma per klaidą nutekinti slaptus duomenis?
Edas atsitiesė ir ramiai pažvelgė į seserį. Įkvėpęs dirstelėjo į Dže
sę. Paskui įbedė akis į lubas.
327
— As, hmm, mylėjausi su viena moterimi. Maniau, ją įsižiūrėjęs.
Bet paskui suvokiau, kad ji kitokia nei galvojau, ir nutariau išsiskirti
be jokių skandalų. Ji užsiminė trokštanti keliauti. Žaibiškai apsispren
dęs paaiškinau, kaip užsidirbti pinigų, kurių užtektų skoloms sumo
kėti ir leistis į kelionę.
— Pasidalijai slapta informacija.
— Aha. Apie SFAX. Apie rinkai pristatomą mūsų naują pelningą
produktą.
— Jėzau Kristau, — Džemą palingavo galva. — Netikiu savo
ausimis.
— Kol kas mano pavardė spaudoje neminima. Bet tai tik laiko
klausimas, — jis įkišo rankas į kišenes, rimtu žvilgsniu aprėpė šeimą.
Džesė pasvarstė, ar tik ji viena atkreipė dėmesį į virpančius Edo pirš
tus. — Štai... hmm... kodėl nesilankiau namuose. Vyliausi kaip nors
nuslėpti naujienas, gal net išspręsti problemas, kad jūs nieko nesu
žinotumėte. Bet viskas krypsta taip, kad man nieko neišdegs. Noriu
jūsų atsiprašyti. Turėjau anksčiau viską papasakoti ir daugiau laiko
praleisti čia. Tik aš... nedrįsau atskleisti tiesos. Nedrįsau... pripažinti,
kad susimoviau.
Niekas neatsiliepė. Dešinioji Džesės koja ėmė nevalingai tirtėti.
Jos akis staiga prikaustė be galo įdomus odos ruoželis šalia nykščio
nago. Dar po kelių sekundžių ji sutelkė jėgas, idant priverstų dreban
čią galūnę aprimti. Ir kilstelėjusi galvą pamatė, kad Edas žiūri į tėvą.
— Na?
— Kas na?
— Nieko nepasakysi?
Bobo Nikolso pakaušis lėtai atsiklijavo nuo pagalvės.
— Ką tiksliai tu nori išgirsti?
Edo ir tėvo žvilgsniai susikirto.
— Man pasakyti, kad esi avigalvis? Tebūnie, esi avigalvis. Pasaky
ti, kad suknisai puikią savo karjerą? Tebūnie ir tai.
328
— Bobai...
— O ko tu... — jis staiga pratrūko dusliai kriokti.
Ana su Džemą šoko į priekį tiesdamos popierines nosinaites ir
vandens stiklines, bruzdėdamos ir kudakuodamas it pora perekšlių.
Regis, atsiradus, ko imtis, visi lengviau atsiduso.
Edas tebestovėjo lovos kojūgalyje.
— Gresia kalėjimas? — pakartojo motina. — Gresia tikras ka
lėjimas?
— Būtent taip jis ir sakė, mama.
— Kaip baisu.
— Prisėsk. Giliai įkvėpk, — Džemą nuvedė ją prie kėdės.
Nė viena nesiartino prie Edo. Kodėl niekas jo neapkabino? Nejau
nematė, koks vienišas jis jaučiasi?
— Atleiskit, — sumurmėjo Edas.
Artimieji, rodos, jo neišgirdo.
— Galiu tarti žodį? — nebeištverusi prabilo Džesė skambiu ir
kiek per garsiu balsu. — Tik norėjau pastebėti, kad Edas ištiesė pagal
bos ranką dviem mano vaikams, kai aš pati nebeįstengiau jiems padėti.
Vežė mus per visą šalį, nes buvome netekę vilties. Mano įsitikinimu,
jūsų sūnus... nuostabus.
Nikolsai pakėlė galvas. Džesė atsigręžė į jo tėvą.
— Ne visada pritariu tam, ką Edas daro, bet jis yra geras, suma
nus ir protingas. Maloniai elgiasi su beveik nepažįstamais žmonėmis.
Net jei ir nusižengė nutekindamas slaptą informaciją, aš būčiau lai
minga, jeigu mano sūnus užaugęs taptų nors perpus toks vyras, koks
yra Edas. Ne šiaip laiminga. Mane apimtų ekstazė.
Jie išpūtė akis.
— Beje, taip maniau netgi prieš tai, kai su juo pasimylėjau, —
pridūrė Džesė.
Tyla. Edas nudelbė akis sau po kojomis.
— Na... — Ana vos vos palinkčiojo. — Kaip, hmm, kaip...
329
— Informatyvu, — užbaigė Džemą.
— Ak, Edvardai, — motinos balsas nutyko.
Bobas atsiduso ir užsimerkė.
— Tik nepradėkime holivudiškų dramų, — praskyręs vokus,
gestu nurodė pakelti lovos galvūgalį. — Prieik, Edai, kad galėčiau tave
matyti. Mano regėjimas niekam tikęs.
Mostu vėl paprašė vandens, ir žmona prikišo stiklinę prie lūpų.
Jis skausmingai nurijo mauką, tada paplekšnojo į lovos kraštą, ant ku
rio Edas ir atsisėdo. Ištiesęs ranką Bobas palietė jo plaštaką. Atrodė
siaubingai, neapsakomai gležnas.
— Edai, esi mano sūnus. Ir tai, ką tau jaučiu, nepakeis net idio
tiškas, neatsakingas tavo elgesys, — Nikolsas vyresnysis susiraukė. —
Man pikta, kad galėjai pagalvoti kitaip.
— Atleisk, tėti.
Bobas lėtai papurtė galvą.
— Deja, iš manęs jokios naudos. Nelemtas dūstantis... — jo vei
dą iškreipė grimasa, gomuriu nuslydęs gurkšnis sukėlė skausmą, pirš
tai tvirčiau spustelėjo Edo plaštaką. — Klysta visi. Atlik bausmę, grįžk
ir pradėk gyvenimą iš naujo.
Edas nukreipė akis į tėvą. Ir Džesė pamatė berniuką, kuriuo jis
kitados buvo — įskaudintą, desperatiškai geidžiantį tėčio pritarimo. Ir
ryžtingai nusiteikusį niekada nerodyti savo emocijų.
— Kitąsyk pasistenk labiau. Aš žinau, kad sugebėsi.
Ana netikėtai prapliupo verkti, rankove slėpdama nevaldomai
byrančias ašaras. Bobas lėtai pasuko galvą į žmoną.
— O, širdele, — kuždomis pratarė.
Kaip tik tada Džesė suvokė vis dėlto esanti įsibrovėlė. Tad tyliai
atidarė duris ir išslinko laukan.
330
kad gydytojas apžiūrėtų skaudamą pėdą. Rimtai sumušta, paskelbė
jaunas lenkų kilmės gydytojas ir nė nemirktelėjo išgirdęs, kaip paci
entė susižeidė. Sutvarstė koją, išrašė stiprių nuskausminamųjų vaistų,
grąžino paplūdimio šlepetes ir patarė ilsėtis. „Automobilių verčiau ne-
bespardykite“, pridūrė nepakeldamas akių nuo dokum entų segtuvo.
Džesė nuraišavo laiptais aukštyn į Viktorijos skyrių ir įsitaisė ant
vienos iš koridoriuje išrikiuotų plastikinių kėdžių. Buvo šilta, žmo
nės bendravo pašnibždomis. Ji, ko gero, užsnūdo, bet Edui išėjus iš
palatos bemat pakirdo. Ir atkišo striukę, kurią jis be žodžių paėmė.
Netrukus į koridorių žengė Džemą. Abu kurį laiką nebyliai stovėjo
vienas priešais kitą. Sesuo švelniai priglaudė delną jam prie skruosto.
— Sumautas kvailys.
Jis nukorę galvą, susibrukęs rankas į kišenes kaip Nikis.
— Prakeiktas, sumautas kvailys. Paskambink man.
Edas atsitraukė. Jo akis supo raudoni ratilai.
— Aš nejuokauju. Kartu su tavimi eisiu į teismą. Pažįstu keletą
žmonių, dirbančių Lygtinio paleidimo tarnyboje ir galinčių pasirū
pinti, kad tave uždarytų atvirojo tipo kalėjime. Tavęs nesodins kartu
su sunkiausiais nusikaltėliais, jei tik nieko daugiau neprisidirbai, — ji
žvilgtelėjo į Džesę ir vėl atsisuko į brolį. — Juk neprisidirbai, ar ne?
Palinkęs pirmyn Edas apkabino seserį, ir turbūt vienintelė Džesė
pastebėjo, kad atšlydamas jis stipriai užsimerkė.
331
dyklos oras ir sklandė kone apčiuopiama virš Bobo Nikolso pakibusi
mirties šmėkla. Edas žingsniavo dėbsodamas tiesiai. Akimirką priminė
ankstesnį Nikį, visas jėgas telkusį vien tam, kad nerodytų emocijų ir
nieko nejaustų. Kai abu perėjo aikštelę ir nusigavo iki „Audi“, Edas
stabtelėjo. Atsirakinant durims pasigirdo duslus spragt. Staiga Edas
suakmenėjo tarsi negalėtų pajudėti. Stypsojo šiek tiek ištiesęs ranką,
bereikšmes akis įsmeigęs į savo mašiną.
Minutę palaukusi Džesė lėtai apėjo automobilį. Iš jo pirštų iš
griebė raktų ryšulį. Ir, kai Edo žvilgsnis nukrypo į ją, tvirtai jį apka
bino. Rankomis apsivijusi juosmenį laikė Edą glėbyje, kol šio galva
pamažu nusviro ant Džesės peties ir prislėgė kaip sunki našta.
26
TANCĖ
Keista, bet per pusryčius Nikis užmezgė pokalbį. Jie valgė prie
stalo nelyginant televizinė šeima: Tancė sotinosi įvairiagrūdžių dribs
nių žiedeliais, Siuzė ir Džošas kramsnojo šokoladinius ragelius, kurių
tuodu, anot Šiužės, gaudavo kiekvieną dieną, mat juos mėgo labiau
nei bet ką kitą. Ir iš pradžių štai taip sėdėti greta tėčio su naująja jo
šeima buvo nejauku, bet ne taip nemalonu, kaip ji tikėjosi. Tėtis kir
to sėlenų dribsnius, tvirtino privaląs išlikti geros fizinės formos ir vis
plekšnojo sau per pilvą, tik nežinia kodėl taip elgėsi, nes darbo iki šiol
neturėjo.
— Reikalai gerėja, — atšaudavo kaskart, kai Tancė paklausdavo,
kuo tiksliai jis užsiima.
Ji ėmė spėlioti, ar Lindsės garažas taip pat prigrūstas neveikian
čių oro kondicionierių. Lindsė beveik nelietė maisto. Nikis knaibė
skrebutį — įprastomis aplinkybėmis dažniausiai nepusryčiaudavo,
apskritai prieš kelionę niekada taip anksti nesikeldavo, bet galiausiai
atsisuko į tėtį ir pareiškė:
— Džesė nuolat dirba. Be paliovos. Taip nesąžininga.
Tėčio šaukštas sustingo pakeliui iki burnos, ir Tancė pasvarstė,
ar jis supyks kaip seniau, kai manydavo, kad Nikis šneka nepagarbiai.
M inutę niekas nekalbėjo. Tuomet Lindsė palietė tėčio ranką.
— Brangusis, Nikis teisus.
Jis mažumėlę nuraudo ir atsakė, esą, taip, hmm, kai kam lemta
pasikeisti, juk mes visi klystame. Visgi Tancė kiek išdrąsėjusi paprieš-
333
taravo: ne, ne visi. Ji padarė klaidą spręsdama algoritminę užduotį,
Normanas, kurį išgąsdino karvės, padarė klaidą sudaužydamas jos
akinius, mama padarė klaidą sėsdama į rolsroisą, nes pateko polici
ninkams į rankas, bet Nikis vienintelis šeimoje niekada neklysdavo.
Nespėjus baigti sakinio, brolis spyrė jai po stalu ir apdovanojo tuo
žvilgsniu.
Kas ne taip, savuoju pasiteiravo Tancė.
Prikąsk liežuvį, liepė jo akys.
GRRR, neaiškink man, kaip elgtis, atkirto josios.
Bet Nikis nuo jos nusigręžė.
— Brangute, norėtum šokoladinio ragelio? — Šiužės ir Džošo
mama padėjo vieną į Tancės lėkštę nelaukdama, kol ši atsilieps.
Lindsė išskalbė ir per naktį išdžiovino jos drabužius, kurie dabar
atsidavė orchidėjomis ir vanile — audinių minkštiklio kvapu. Name
kokiu nors aromatu dvelkė kiekvienas objektas, tarytum čia niekam
nebūtų leista kvepėti savimi. Iš elektros lizdų, įtaisytų virš grindjuos-
čių, stirksojo „nuostabių žiedų ir atogrąžų miškų aromatą" skleidžian
tys kištukai, aplinkui netrūko dubenėlių su sausų lapelių ir žiedlapių
mišiniais, kuriuos Lindsė apipurkšdavo aromatais iš buteliukų, o vo
nios kambarį margino koks milijonas žvakių. („Aš dievinu kvapniąsias
žvakes.") Patalpose Tancei vis dirgino šnerves.
Kai jie apsirengė, Lindsė nuvežė Siuzę į baleto pamokas, o tėtis
su Tance patraukė į žaidimų aikštelę, kurioje ji nesilankė apie dvejus
metus, nes tokiems užsiėmimams lyg ir buvo per didelė. Nenorėdama
jo skaudinti, atsisėdo ant sūpynių ir leidosi keletą sykių pasiūbuoja
ma. Nikis ją stebėjo atsistojęs greta, susibrukęs rankas į kišenes. Pono
Nikolso automobilyje sugebėjo palikti savo „Nintendo" ir šiuo metu,
ko gero, neapsakomai troško cigaretės, bet vargu ar būtų drįsęs rūkyti
tėvo akivaizdoje.
Jų trijulė užkandinėje nusipirko keptų bulvyčių („Tik nieko ne
sakykit Lindsei", paprašė tėtis, plekšnodamas sau per pilvą), ir tėtis
ėmė neva atsainiai kamantinėti apie poną Nikolsą.
334
— Kas gi tas vyrukas? Jūsų mamos vaikinas?
— Ne, — Nikis atsiliepė taip kategoriškai, kad tėtis nesugalvojo,
ko dar pasiteirauti.
Tancės nuomone, sūnaus bendravimo manieros jį truputėlį pri
bloškė. Nikis nekalbėjo šiurkščiai, bet savo išore rodė, kad jam nė
motais, ką tėvas galvoja. Beje, šį jau pranoko savo augumu, ir tėtis
anaiptol nenudžiugo išgirdęs Tancės pastabas apie jų ūgio skirtumą.
Galų gale ji sužvarbo, nes nebuvo pasiėmusi striukės, todėl jie
grįžo namo. Ten rado iš baleto parvažiavusią Siuzę, Nikis užlipo į an
trą aukštą ir sėdo prie kompiuterio, jos šiek tiek pažaidė, vėliau pasi
domėjo vėžliuku, paskui tiesiog nuėjo į Šiužės kambarį, ir ši pasiūlė
pažiūrėti filmą, mat turėjo DVD leistuvą ir kas vakarą, prieš guldamasi
miegoti, pažiūrėdavo po vieną.
— Mama tau neskaito? — paklausė Tancė.
— Ji neturi laiko. Todėl padovanojo man DVD leistuvą.
Ant lentynos rikiavosi daugybė diskų su mėgstamais filmais, į
kuriuos Siuzė užmesdavo akį, kai vyresnieji apačioje įsijungdavo tai,
kas jos nedomindavo.
— Marčiui patinka filmai apie gangsterius, todėl jie tokius ir žiūri.
Mergaitė suraukė nosį, ir Tancė tik po kelių minučių įsisąmoni
no, kad Siuzė kalba apie jos tėtį. Nė nežinojo, ką pasakyti.
— Tavo striukė graži, — tarė Lindsės duktė, įdėmiu žvilgsniu
tyrinėdama jos kuprinės turinį.
— Kalėdoms ją išgražino mama.
— Savo rankomis? — Siuzė iškėlė apdarą, ir šviesoje sužioravo į
rankoves įsiūti blizgučiai. — O, Dieve, gal ji mados dizainerė ar kaž
kas panašaus?
— Ne. Valytoja.
Siuzė nusikvatojo tarytum išgirdusi pokštą.
— Kas tai? — jai į akis krito matematikos vadovėliai.
Šįkart Tancė neatsiliepė.
335
— Matematika? O, Dieve... kokie kringeliai. Kaip... graikų kal
ba, — ji prunkštelėjo vartydama puslapius, paskui suėmė juos dviem
pirštais lyg kokią bjaurastį. — Čia tavo brolio? Jis ką, pakvaišęs dėl
matematikos?
— Nežinau, — Tancė nuraudo, nes meluoti nemokėjo.
— Fui. Kiaušingalvis. Apkiautėlis moksliukas, — Siuzė metė
knygas šalin, iš kuprinės krapštydama kitus drabužius.
Tancė nutylėjo. Paliko vadovėlius gulėti ant grindų, nes nejautė
jokio noro aiškintis. Taip pat ir prisiminti olimpiados. Gyvenimas vei
kiausiai taptų lengvesnis, pamanė, jeigu nuo šiol ji elgtųsi kaip Siuzė,
kuri atrodė laiminga, kaip ir tėtis. Galiausiai, nebenorėdama apie nie
ką galvoti, pasiūlė nulipti į pirmą aukštą ir pažiūrėti televizorių.
Abi įveikė tris ketvirčius Disnėjaus „Fantazijos", kai pasigirdo tė
čio šūksnis:
— Tance, atvyko mama!
Mama stoviniavo ant slenksčio iškėlusi smakrą, lyg pasirengusi
barniui. Kai Tancė pribėgo ir nužvelgė jos veidą, mama palietė savo
lūpą sakytum ką tik prisiminusi, kad toji perskelta.
— Aš pargriuvau, — paaiškino, o Tancei įsmeigus akis į poną
Nikolsą „Audi“ salone, ji skubiai pridūrė: — Jis taip pat parkrito.
Atvirai šnekant, vairuotojo veido nebuvo matyti, o Tancė tik ban
dė atspėti, kaip reikės keliauti — automobiliu ar vis dėlto autobusu.
— Ar pastaruoju metu nukentėti tenka visiems, su kuriais susi
duri? — metė komentarą tėtis, bet sulaukęs veriančio mamos žvilgsnio
murmtelėjo kažką apie remontus ir pridūrė tuojau atnešiąs kuprinę.
Tancė giliai atsiduso ir puolė jai į glėbį. Lindsės namuose laiką
praleido maloniai, tačiau pasiilgo Normano, suvokė norinti būti su
mama ir staiga pasijuto siaubingai nuvargusi.
336
įpiršti vaistus nuo prostatos sutrikimų. Jis stovėjo ant ežero kranto, ap
linkui buvo dar keletas kitų namų, tačiau pastarieji slėpėsi už medžių
arba stiebėsi tokiose vietose, kad, žvelgiant pro bet kurį langą, nė vienas
nepapuldavo į akiratį. Vandenyje plaukiojo penkiasdešimt šešios antys
ir dvidešimt žąsų, bet jiems atsigėrus arbatos paukščių sumažėjo tik tri
mis vienetais. Tancė manė, kad Normanas puls vaikytis plunksnuočius,
tačiau šuo tik šleptelėjo ant žolės, nuo jų nenuleisdamas akių.
— Žavinga, — paskelbė Nikis, nors nelabai mėgo sukiotis lauke.
Jis giliai įkvėpė. Tancė sumetė, kad brolis nerūko jau keturias
dienas.
— Išties gražu, ar ne? — pritilusi mama įsispigino į ežerą.
Po pauzės užsiminė, kad jai galbūt derėtų sumokėti savąją nuo
mos dalį, bet ponas Nikolsas iškėlė rankas, ėmė garsiai kartoti „ne ne ne
ne“, lyg nenorėdamas nieko girdėti, ir mama kiek nuraudusi nutyko.
Jie vakarieniavo lauke, paskrudinę mėsą kepsninėje. Oro sąlygos
iškyloms netiko, bet mama paskelbė, esą taip užbaigti kelionę būtų
smagu, be to, anksčiau tokiems dalykams niekada nepavykdavo ras
ti laiko. Ji, regis, stengėsi, kad visi būtų patenkinti, plepėjo dvigubai
daugiau nei kiti, tikino pereikvojusi biudžetą, nes kartkartėmis reikia
džiaugtis tuo, ką turi, leisti sau atsipūsti ir pasimėgauti gyvenimu. Ma
tyt, taip išreiškė savo dėkingumą. Taigi jie kirto dešreles, vištos šlau
neles su pikantišku padažu, šviežias bandeles, salotas, ir mama dar
nupirko du kubilėlius ledų — kokybiškų, o ne pigių, įspraustų į bal
tus, plastikinius pakelius. Apie naują tėčio namą nesiteiravo, bet daž
nai spaudė Tancę glėbyje ir aiškino, kaip jos pasiilgo, nors tie žodžiai
skambėjo kvailokai, nes jiedvi nesimatė tik vieną naktį.
Visi iš eilės pasakojo anekdotus, ir Tancė teprisiminė pokštą apie
rudą ir neskęstantį... rąstą, bet istorija visus prajuokino. Paskui jie įsi
traukė į žaidimą, per kurį kaktą įremi į šluotkočio galą ir sukiesi ratais,
kol pargriūni, o žiūrovai pratrūksta kvatoti. Kartą pabandė ir mama,
nors dėl sutvarsytos pėdos smarkiai šlubčiojo ir sukinėdamasi aplink
337
šluotą vis aimanavo: „Oi, oi, oi.“ Tancė nudžiugo, kad bent sykį pai
kystes krečia ir ji. Ponas Nikolsas kaip įmanydamas gynėsi, ne, ne,
ačiū, bet ne, jokiu būdu, jam mieliau žiūrėti. Tačiau mamai prie jo
nuraišavus ir kažką sukuždėjus į ausį, jis kilstelėjo antakius ir pasitiks
lino: „Tikrai?u Ji palinkčiojo galva, ir ponas Nikolsas nusileido: „Ką
gi, tebūnie.“ Kai jis parpuolė, nuo smūgio truputį suvibravo žemė.
Žaidė netgi Nikis, kuris šiaip jau vengdavo tokių linksmybių; nuvir-
tusio brolio kojos atsikišo kaip uodo galūnės, juokas rodėsi keistas,
maždaug kaip „Cho cho cho“, ir Tancė nusprendė, kad negirdėjo jo
taip kvatojant visą ištisą amžinybę. Galbūt niekada.
Ji pati sukosi ratu šešis kartus, kol pajuto, kaip po kojomis su
banguoja pasaulis, tada atsigulė ant žolės, įbedė akis į viršuje lėtai sū
kuriuojantį dangų ir nusprendė, kad tokia padėtis iš dalies primena jų
šeimos gyvenimą — atsitiesti, kaip pridera, niekaip nesisekė.
Jie baigė doroti maistą, mama su ponu Nikolsu išgėrė vyno,
Tancė atidavė Normanui mėsos nuograndas, bet ne vištos kaulus, nes
žinojo, kad šunys gali jais užspringti. Tada visi apsirengė striukėmis
ir įsitaisė nameliui priklausančiuose, greta vandens į eilę sustatytuose
krėsluose, iš kurių žvelgė į ežere plaukiojančius paukščius, kol sutemo.
— Man patinka ši vieta, — tylą nutraukė mama.
Ponas Nikolsas spustelėjo jos pirštus, tik Tancė nenutuokė, ar
kam nors kitam derėjo pastebėti šį gestą.
Didžiąją dalį vakaro ponas Nikolsas atrodė liūdnokas. Tancė ne
suprato kodėl. Galbūt todėl, kad kelionė artėjo į pabaigą. Tolimajame
vandens telkinio gale taškėsi, krykė ir gageno antys su žąsimis, bet,
laikui bėgant, paukščių šurmulį pakeitė krantą plaunančių vilnelių
tekšėjimas; lauke buvo taip ramu ir tylu, kad Tancė greičiausiai užsnū
do, nes lyg per miglą atsiminė, kaip leidosi pono Nikolso nunešama
į antrą aukštą, kaip mama apkamšė ją lovoje ir pasakė mylinti, visgi
iš vakaro į atmintį geriausiai įstrigo kitas dalykas — niekas nešnekėjo
apie olimpiadą, ir ji be galo tuo džiaugėsi.
338
*
339
Rytas buvo žvarbus ir apniukęs, medžiuose švelniai burkavo lau
kiniai karveliai, ir Tancė pajuto liūdesį, koks įsismelkia vidun supra
tus, kad baigiasi viešnagė labai mieloje vietoje.
— Aš nenoriu važiuoti namo, — tyliai pasakė ji.
Bagažinę uždarydama mama krūptelėjo.
— Ką, širdele?
— Aš nenoriu važiuoti namo.
Mama greitosiomis metė žvilgsnį į poną Nikolsą ir mėgindama
nusišypsoti lėtai žengė prie jos.
— Tau patiktų apsistoti pas tėtį? Jei tikrai to nori...
— Ne. Man tiesiog patinka šis namas ir gražios apylinkės.
Tancei magėjo pridurti: „Sugrįžus nieko gero mūsų nelaukia, iš
skyrus bėdas, kurių prisidarėme, be to, čia nėra Fišerių", bet mamos
galvoje akivaizdžiai sukosi tokios pat mintys, nes ji atsigręžė į Nikį, o
tas viso labo patraukė pečiais.
— Jūs žinote, kad savo pastangų nereikia gėdytis, ar ne? — mama
nužvelgė juodu. — Siekdami tikslo vertėmės per galvas, ir nors mums
nepavyko, visgi nutiko nemažai gerų dalykų. Grožėjomės kraštovaiz
džiu, kurio šiaip jau niekada nebūtume išvydę. Išmokome vieną kitą
pamoką. Išsiaiškinome santykius su tėčiu. Radome naujų draugų, —
ji veikiausiai kalbėjo apie Lindsę su Džošu ir Siuze, bet sakydama tuos
žodžius neatplėšė akių nuo pono Nikolso. — Apskritai šaunu, kad
išvis ko nors griebėmės, net jeigu įvykiai klostėsi ne visai pagal mūsų
planą. Beje, kai parsigausime namo, galima daiktas, padėtis nebus to
kia prasta, kaip tikimės.
Nikio veidas išliko neįskaitomas. Tancė suprato, kad jis mąsto
apie prarastus pinigus.
Kiaurą rytą beveik nė žodžio neprataręs ponas Nikolsas apėjo au
tomobilį, atidarė Džesei duris ir pasakė:
— Taip. H m m . Aš apie tai galvojau. Manau, iš pradžių padary
sime nedidelį lankstą.
340
27
DŽESĖ
341
Edas. Džesė mintyse kartojo vardą, kol jis prarado bet kokią
prasmę. Sėdėjo vos už kelių colių nuo žmogaus, kuris, kaip dabar įsi
sąmonino, buvo nuostabiausias vyras iš visų pažįstamų. Tiesiog neįti
kėtina, kad niekas kitas to nesuvokė. Kai jis nusišypsodavo, vypsnys
pražysdavo ir jos veide. Kai Edo bruožus sukaustydavo liūdesys, kažin
kas nežymiai įtrūkdavo ir jos širdyje. Stebėdama, kaip jis bendrauja
su vaikais — kaip Nikiui maloniai rodo vieną iš kompiuterio galimy
bių ir rimtai reaguoja į Tancės probėgšmais pasakytą komentarą, kurį
išgirdęs Martis tik užverstų akis į dangų, — Džesė apgailestavo, kad
Tomasų šeimoje jis neatsirado gerokai anksčiau. Kai abu likdavo vieni,
Edas priglausdavo ją prie savęs, delnu kiek savininkiškai liesdamas jos
šlaunį, švelniai alsuodamas jai į ausį, ir Džesę apimdavo įsitikinimas,
tarsi iš negandų gniaužtų visgi pavyks ištrūkti. Bet ne todėl, kad su jo
mis susidoros būtent Edas — jam nestigo savų bėdų. Ne, jiedu prob
lemas kažkaip įveiks bendromis jėgomis. Ir viskas bus gerai. Jis tapo
pirmuoju žmogumi, kurio draugijoje Džesė pagaliau suprato posakio
„jiems paprasčiausiai gera kartu" esmę.
Ji baiminosi klausti Edo apie jųdviejų santykių ateitį. Baiminosi
taip ilgai tauškusi, kaip neva nesidomi vyrais, geba verstis savarankiš
kai, dėl darbo, poros vaikų ir šuns negali skirti laiko niekam kitam,
kad į tokias kalbas vyras galbūt pažiūrėjo rimtai.
Džesė troško Edo Nikolso. Svajojo rytais atsibusti greta jo, drau
ge mėgautis gėrimais, maitinti jį skrebučiu, kurį suimtų lipniais pirš
tais. Geidė prietemoje apsivyti jį kojomis, jausti savyje, spurdėti Edo
rankose. Geidė šito vyro prakaito, jėgos ir standumo, troško, kad jų
lūpos suliptų, o žvilgsniai susikirstų. Svajingomis, kraują kaitinančio
mis nuotrupomis atsiminė pastarąsias dvi naktis, jo rankas ir burną,
atsiminė, kaip Edas ragino elgtis tyliau, idant nepažadintų vaikų, ir
nūnai Džesė vos tvardėsi, kad veidu neįsikniaubtų vyrui į sprandą ir
delnu neperbrauktų marškinėliais pridengtos nugaros, siekdama mė
gautis pasitenkinimu, kurį teikė sąlytis su jo oda.
342
Ji tiek daug laiko mąstė vien tik apie vaikus, darbą, sąskaitas ir
pinigus. Dabar galvą užtvindė mintys apie Edą. Kai jis atsisuko, ji nu
raudo. Kai jis ištarė Džesės vardą, ji tarsi nugirdo tamsoje murmantį
balsą. Kai vyras įteikė kavos puodelį ir trumpam palietė jos pirštus,
kūną tarsi nutvilkė elektra. Į ją pakrypusios Edo akys, kuriose atsispin
dėjo kažkuo atokus žvilgsnis, pakurstė malonų pojūtį, ir Džesė ėmė
spėlioti, ką jis galvoja.
Kaip perteikti emocijas, ji nenutuokė. Su Marčių susipažino la
bai jauna ir, neskaitant vakaro „Plunksnose44, kai Lijamo Stabso rankos
prasibrovė po jos palaidinuke, nė neketino užmegzti santykių su jokiu
kitu vyru.
Džesė Tomas pasimatyme nebuvo nuo mokyklos laikų. Pati su
vokė, kaip absurdiškai tai skžmba. Jai tik norėjosi atskleisti Edui savo
jausmus.
Norėjosi iki skausmo.
— Jeigu jūs, bičiuliai, nieko prieš, važiuosime iki Notingamo, —
atsigręžęs prabilo Edas. Jo nosies šoną tebetamsino blyški mėlynė. —
Kur nors apsistosime vėlai vakare. Tokiu atveju namus pasieksime ke
tvirtadienį.
O kas tada, užsigeidė paklausti Džesė. Bet viso labo užkėlė kojas
ant prietaisų skydelio ir pasakė:
— Pasiūlymas neblogas.
343
Džesė atsisuko į jį.
— Man reikia šlamštmaisčio. Taukuoto ir kaloringo. Ei, vaikai,
kas nori riebalų ir angliavandenių? — Edas jai pamojo. — Nagi, mais
to naciste, nusileisk. Vaisių užkąsime vėliau.
— Tu nebijai? Po to, kai apsinuodijai kebabu?
Jis kilstelėjo delną prie kaktos, nuo saulės prisidengdamas akis,
kad geriau ją įžiūrėtų.
— Nusprendžiau nebevengti pavojų.
Vakar, kai kambario kampe per nešiojamojo kompiuterio klavia
tūrą tyliai barbenęs Nikis galiausiai patraukė į lovą, Edas pas ją atėjo.
Džesė kiūtojo ant kitos sofos ir jautėsi kaip paauglė — neva žiūrėjo
televizorių ir laukė, kol kiti sumigs, kad galėtų jį paliesti. Bet, vaikiui
pagaliau iškėblinus, Edas, užuot prie jos prisislinkęs, atsivertė kom
piuterį.
— Ką ten Nikis veikė? — vyrui spoksant į ekraną, paklausė Džesė.
— Gilinosi į kūrybinį rašymą.
— Ne į žaidimus? Jokių ginklų? Jokių sprogdinimų?
— Nieko panašaus.
— Jis gerai išsimiega, — sukuždėjo ji. — Kelionėje kiekvieną
naktį lengvai sumerkia akis. Nė neparūkęs žolės.
— Na ir šaunu. Aš asmeniškai jaučiuosi, lyg būčiau nemiegojęs
keletą metų.
Per šias dienas jis tartum suseno dešimtmečiu. Džesė paklausė
savęs, ar jai derėtų atsiprašyti, ėmė svarstyti, ar per ilgai išbuvęs su
chaotiška Tomasų šeimynėle taip pasikeistų bet kuris vyras. Prisiminė,
ką Čelsė sakė apie jos galimybes džiaugtis meilės romanu. Kol sėdėjo
nebežinodama, kaip elgtis toliau, Edas staiga ištiesė ranką ir ją prisi
traukė.
— Ką gi, Džesika Reija Tomas, — tyliai prašneko, — ar leisi
man šiąnakt nusnūsti?
Apatinę jo lūpą tyrinėjanti Džesė sugėrė pojūtį, kuris išplito vi
duje, kai prie jos šono prigludo vyriškas delnas.
344
— Ne, — atsiliepė džiūgaudama.
— Nuostabus atsakymas.
Vienas kito draugija abu mėgavosi apie tris valandas. Kiek tiksliai
laiko praėjo, sunku pasakyti.
Dabar toldami nuo nedidelės parduotuvės jie nuvinguriavo tarp
irzlių keliauninkų, kurie dairėsi bankomatų arba perpildytų tualetų.
Džesė stengėsi neišsiduoti, kaip džiaugiasi, kad jai nebereikės vėl tep
ti sumuštinių. Vos už kelių jardų sviestinių kepinių aromatą skleidė
karšti pyragaičiai.
Išklausę Edo instrukcijų, rankose sugniaužę jo duotas kupiūras,
Nikis su Tance pranyko krautuvėlėje ir įsiliejo į ilgą eilę. Jis prisiartino
prie Džesės, ir dabar juos nuo vaikų atitvėrė žmonių spūstis.
— Ką tu darai?
— Žvalgausi.
Kai Edas atsistodavo šalia, jos kūnas pora laipsnių pašiltėdavo.
— Žvalgaisi?
— Aš negaliu kaip niekur nieko būti greta tavęs.
Jo lūpas ir Džesės ausį teskyrė keli coliai, tykus Edo urzgimas
smelkėsi kiaurai odą.
Ją nukratė šiurpas.
-K ą?
— Vis įsivaizduoju, kaip su tavimi užsiimu nešvankiais dalykė
liais. Be paliovos. Nederamais, gėdingais dalykėliais.
Jis įsikibo į priešakinį Džesės džinsų kraštą ir trūktelėjo arčiau
savęs. Kūną perskrodė toks galingas kaitros pliūpsnis, kad stačiai neįti
kėtina, kaip aplinkiniai nepastebėjo. Ji mažumėlę atšlijo ir ištiesė kaklą
norėdama įsitikinti, kad vaikai dingę iš akiračio.
— Štai apie ką mąstei? Kol vairavai? Ir tylėjai?
— Aha, — nukrypusios kitapus Džesės, jo akys smigo į parduo
tuvę. — Ir dar apie maistą.
— Apie du mano mėgstamus dalykus.
345
Jo pirštai smuko po palaidinuke ir nuslydo plika jos oda. Iš pa
sitenkinimo Džesės pilvas įsitempė. Kojas pakirto keistas silpnumas.
Edui ji juto tokį geismą, kokio Martis niekada nekėlė.
— Jei tik neminėsime sumuštinių.
— Nebekalbėkime apie sumuštinius. Niekada.
Edo delnas palietė jos strėnas, ir abu taip prisispaudė vienas prie
kito, kiek tik leido padorumas.
— Šįryt atsibudau be galo laimingas, nors žinau, kad taip jaustis
neturėčiau, — sumurmėjo jis, įdėmiu žvilgsniu varstydamas Džesės
veidą. — Neapsakomai, beprotiškai laimingas. Gyvenimas virto ka
tastrofa, bet... mano savijauta puiki. Žiūrėdamas į tave neabejoju, kad
viską ištversime.
Džesė suvokė, kad gerklėje įstrigo didžiulis gumulas.
— Aš taip pat, — pakuždomis atsiliepė.
Edas primerkė saulė spiginamas akis, pabandė perprasti jos miną.
— Vadinasi... balnu manęs nelaikai?
— Joks tu ne balnas. Hm m . Gražiausia, ką galiu apie tave pasa
kyti...
Jis nuleido galvą ir lūpomis įsisiurbė į Džesę. Apdovanojo užtikrin
tumu dvelkiančiu bučiniu, kurio paragavus galima nepastebėti, kaip
krenta monarchai ir dingsta ištisi žemynai. Ji šiaip taip atsitraukė, bet tik
todėl, kad nenorėjo rodyti vaikams praradusi gebėjimą stovėti. Pirštais
perbraukė jo lūpas, nes užsigeidė pajusti malonumą, kurį teikė sąlytis.
— Jie ateina, — plačiai nusišypsojęs tarė Edas.
Džesė suvokė kvailokai į jį žiopsanti.
— Gyva bėda, — artėjant vaikams, kurie aukštai iškeltose ran
kose laikė popierinius maišelius, Edas vėl pasisuko į ją. — Taip sakė
mano tėvukas.
— Lyg pats nebūtum susigaudęs.
Jai dilgčiojo lūpas. Galvoje sukosi it medus saldžios ir lipnios
mintys. Atrodė, kad jis įsispaudė į visą jos kūną. Trumpam sustingusi,
346
laukdama, kol atlėgs skruostus nudažęs raudonis, Džesė stebėjo, kaip
Edas šnekina Nikį, o tas praskleidęs maišiuką rodo, ką nupirko. Saulei
šildant odą, ji klausėsi į žmonių kalbas įsiterpiančio paukščių čiulbėji
mo ir automobilių burzgimo, užuodė degalų ir pigaus maisto kvapus.
Sąmonėje netikėtai nuaidėjo žodžiai: štai ką reiškia būti laimingai.
Sukišę veidus į popierinius maišelius, visi lėtai nupėdino „Audi“
kryptimi. Žvelgdama į priekyje einančią dukrą, į laibas jos kojas, neat-
siliekančias nuo kitų, Džesė ūmai suprato, kad kažko trūksta.
— Tance? Kur tavo matematikos vadovėliai?
Mergaitė neatsigręžė.
— Palikau juos pas tėtį.
— O, aišku. Nori, kad jam paskambinčiau? — Džesė pradėjo
naršyti rankinę, apgraibomis ieškodama mobiliojo. — Tėtis galėtų nu
nešti knygas į paštą. Jos, ko gero, pasiektų namus anksčiau už mus.
— Ne.
Tancė vos vos pakreipė galvą, bet žiūrėti tiesiai jai į akis privengė.
Prie automobilio sustojusio Nikio žvilgsnis slystelėjo jos pusėn,
netrukus vėl smigo į seserį. Ir Džesės skrandyje nusėdo sunkumas.
347
Su trimis kambariais besiribojantis koridorius, regis, driekėsi
pagrindiniame viešbučio priestate.
— Nuosavas miegamasis, — lengviau atsiduso Nikis atrakinda
mas duris Nr. 23 ir, kai Džesė jas pastūmė, prabilo tyliau: — Aš ją
myliu ir panašiai, bet tu neįsivaizduoji, kaip Tancė knarkia.
— Normanui čia patiks, — tarė dukra, kai Džesė pravėrė duris
Nr. 24. Tarsi pritardamas šuo akimirksniu žnektelėjo ant lovos kraš
to. — Kambariu mielai dalyčiausi su Nikiu, bet, mama, jis baisiai
knarkia.
Nė vienas iš vaikų neklausė, kur nakvos ji. Džesė nesuprato, ar jie
žino tiesą, ar nesuko galvų dėl įvykių eigos, o gal paprasčiausiai spėjo,
kad ji arba Edas nakvos automobilyje.
Nikis pasiskolino Edo nešiojamąjį kompiuterį. Tancė išsiaiškino,
kaip veikia nuotolinio valdymo pultelis ir užtikrino, kad pažiūrėjusi
vieną televizijos laidą kaipmat grius į lovą. Apie dingusius matemati
kos vadovėlius neketino šnekėti. Taip ir pareiškė:
— Aš nenoriu apie tai kalbėtis.
Džesė nemanė, kad kada nors girdėjo dukrą jai sakančią tokius
žodžius.
Tancės veide buvo matyti anksčiau neregėta suvokimo išraiška. Ir
kita jos replika Džesę kaip reikiant prislėgė.
— Mama, verčiau tenkinsiuosi tuo, ką turiu.
— Ką man daryti?
-— Nieko. Kol kas jai viskas stovi skersai gerklės. Juk negali jos
kaltinti.
Edas nubloškė krepšius į miegamojo kampą. Džesė prisėdo ant
plačios lovos kraštelio, stengdamasi nekreipti dėmesio į skausmingai
pulsuojančią pėdą.
— Tancė nebepanaši į save. Ji visada dievino matematiką. Bet
dabar elgiasi taip, lyg nė nenorėtų galvoti apie mokslus.
348
— Džese, per šias dvi dienas mergaitė patyrė sunkių išbandymų.
Tu... palik ją ramybėje. Nesijaudink, ji atsipeikės.
— Koks tu užtikrintas.
— Tavo vaikai sumanūs, — Edas žengė prie jungiklio, žvelgda
mas į lempas pritemdė šviesas. — Kaip ir jų motina. Parpuolusi tu
atšoki nuo žemės kaip guminis kamuoliukas, bet tai nereiškia, kad jie
visada seks tavo pavyzdžiu.
Džesė į jį neatsigręžė.
— Čia ne kritika. Jiems paprasčiausiai pasitaikė sudėtinga savai
tė. Kai nuslūgs spaudimas, Tancė atsities. Ji tokia, kokia yra. Ir šiuo
atžvilgiu vargu ar kas pasikeis.
Ant kėdės jis numetė marškinėlius, kuriuos vienu sklandžiu mos
tu nusitraukė per galvą. Jos mintys bemat susijaukė. Džesė negalėjo
ramiai žiūrėti į pliką Edo liemenį. Pilvo sritį supo mažumėlę per storas
riebalų sluoksnis. Tačiau dėl jo kūnas kažkodėl atrodė dar žavesnis.
— Kaip tapai toks išmintingas? — į jį žvelgdama paklausė Džesė.
— Nežinau. Turbūt savaime, — Edas prisiartino per du žings
nius, tada atsiklaupė ir numovė paplūdimio šlepetes, sužalotą koją iš
apavo vaduodamas itin atsargiai. — Kaip jautiesi?
— Skauda. Bet išgyvensiu.
Jis ištiesė rankas, neprašydamas leidimo lėtai atsegė Džesės palai
dinę. Į apnuogintą jos odą nukreiptose Edo akyse nušvito kone ato
kus žvilgsnis, tartum mintimis jis būtų klaidžiojęs už daugelio mylių.
Apačioje užtrauktukas užstrigo, todėl Džesė švelniai suėmė jo rankas,
padėjo praskirti drabužį, kad Edas galėtų šį nutraukti nuo jos pečių.
Sekundę kitą jis spitrijosi į Džesę, tada ją pabučiavo ir tyliai pra
tarė:
— Manau, mums nereikėtų apie tai mąstyti, — pabučiavo
petį. — Manau, mums nereikėtų išvis mąstyti, — pabučiavo kaklą. —
Kelionėje praleisime paskutinę naktį ir mes ničnieko nebegalime pa
keisti. Bent jau šįvakar.
349
Stebėdama, kaip Edo pirštai kruopščiais, tiksliais judesiais atsega
jos diržą ir džinsus, Džesė pajuto, kad ausų būgnelius intensyviai vars
to širdies pulsavimas.
— Džesika Reija Tomas, atėjo laikas, kad ir tavimi kas nors pa
sirūpintų.
350
— Manai, čia burbulas?
— H m m , aplinkui jų nestinga. Juk...
— Ne. Kalbu apie šitą burbulą. Mes leidomės į keistą kelionę,
kurioje negalioja įprastos taisyklės. Kurioje išblėsta tikrovė. Pati išvyka
primena... atokvėpį nuo realybės.
Džesė pastebėjo, kad ant grindų telkiasi vandens balutės.
— Nežiūrėk į jas. Šnekėk su manimi.
Mąstydama ji lūpomis prigludo prie Edo raktikaulio.
— Ką gi, — prabilo vėl pakėlusi galvą, — mažiau nei per pen
kias dienas mums teko spręsti problemas, susijusias su rimtais negala
vimais, širdgėlos kamuojamais vaikais, netikėtais smurto proveržiais,
kone lūžusia pėda, policija ir avarijomis. Sakyčiau, realybės pakako su
kaupu.
— Mane žavi tavo minčių eiga.
— Mane žavi viskas, kas yra tavyje.
— Regis, mudu begalę laiko praleidžiame pliurpdami niekus.
— Man patinka ir jie.
Vanduo jau vėso. Ji išsirangė iš Edo glėbio ir pakilo tiesdama ran
ką prie šildytuvo. Vieną šiltą rankšluostį davė jam, kitu įsisiautė pati.
Ak, kokį kūnišką malonumą teikia minkšti viešbučio rankšluosčiai. Jis
atsistojo ir įniko energingai trintis plaukus.
Džesė paklausė savęs, ar Edas taip įpratęs prie viešbučio rankš
luosčių purumo, kad į šį nė nekreipė dėmesio. Stebėdama jį suprato,
kad kūną slegia nepakeliamas nuovargis. Išsivalė dantis, išjungė vonios
kambario šviesą, atsisuko į miegamąjį ir pamatė, kad Edas jau guli
milžiniškoje lovoje, jos pusėje atmetęs apklotą. Jis išjungė stalinę lem
pą, Džesė įsitaisė greta ir, kai drėgna jo oda palietė josios, ėmė svarsty
ti, kaip jaustųsi galėdama kiekvieną vakarą štai taip prie jo prisiglausti.
Amžinai gyventi kartu su savo vyru.
— As nežinau, ką man žada ateitis, — į tamsą prabilo Edas tarsi
perskaitęs jos mintis. Žodžiai nuskambėjo kaip perspėjimas.
351
— Tu išsisuksi.
— Ne, rimtai, šiuo atveju tavo optimizmas nepadės. Kad ir kas
nutiktų, greičiausiai aš viską prarasiu.
— Na ir kas? Kalbi apie įprastą mano padėtį.
— Bet man gali tekti išvykti.
— To nebus.
— Galu Džese, — nemaloniai tvirtai pakartojo jis.
Ji atsakė greičiau nei pati suvokė, ką ketina ištarti.
— Tuomet aš lauksiu.
Džesė jautė, kad Edo galva klausiamai pakrypsta jos pusėn.
— Aš tavęs lauksiu. Jei tik nori.
352
— Tinkamas metas parduoti namą, — pagaliau baigęs pokalbį
telefonu pasakė Edas. — Vis dar. Kaip minėjai, aš bent jau turiu iš
teklių.
— Kiek tau kainuos teismas? Baudžiamasis persekiojimas?
— O, niekas man nesako. Nors, jei skaitytume tarp eilučių, ma
nau, atsakymas būtų „neteksiu beveik viso turto“.
Jis išties pernelyg nesisielojo ar tik apsimetė esąs ramus, Džesė
nesuprato.
Edas bandė kai kam prisiskambinti, bet teišgirdo atsakiklį: „Čia
Ronanas. Palikite žinutę.“ Ir be žodžių išjungė telefoną.
Sulig kiekviena mylia tikrovė artėjo kaip atplūstanti banga —
šalta ir nesulaikoma. Džesė sumetė nieko nežinanti apie didžiąją jo
gyvenimo dalį ir prisivertė nukreipti mintis nuo burbulų.
353
Kai iki miesto liko valanda kelio, Edas užsuko į didžiulę „pasi
daryk pats" tipo parduotuvę — nuvažiavęs minėtu lankstu — ir grįžo
nešinas daiktų pilna dėže, kurią įspraudė bagažinėje tarp jų mantos.
Matyt, prieš atsikratydamas būstu ketino jį iškuopti. Nors Džesė neį
sivaizdavo, kaip dar buvo galima pagražinti tą namą.
Jis padėjo krepšius prie laukujų durų ir sustingo, rankose laiky
damas kartoninę dėžę. Vaikai kaipmat pranyko savo kambariuose it
gyvūnėliai, dalyvaujantys kažkokiame eksperimente, per kurį privalėjo
rasti kelią namo. Dėl užgriozdintos, ankštos buveinės, grūdėtų tape
tų, koridoriuje vingiuojančios ilgos voros romanų nudrengtais plonais
viršeliais Džesė pasijuto šiek tiek nesmagiai.
— Rytoj važiuosiu atgal pas tėtį.
Širdis nevalingai sudilgsėjo vien nuo minties apie išsiskyrimą.
— Gerai. Puiku.
— Tik porai dienų. Paskui turėsiu keliauti į policiją. Bet pirma
reikia įtaisyti šituos.
Džesė nudūrė žvilgsnį į dėžę.
— Vaizdo stebėjimo kamerą ir lempą su judesio jutikliu.
— Nupirkai jas mums?
— Nikis buvo sumuštas. Tancė aiškiai jaučiasi nesaugi. Pama
niau, jums bus ramiau. Na, žinai... man išvykus.
Spoksodama į dėžę Džesė pagaliau įsisąmonino pirkinių reikš
mę. Ją pribloškė suvokimas, kad Edas įvertino aplinkybes, rūpinosi jų
saugumu.
— N-nebūtina, — atsiliepė mikčiodama, nė nespėjusi susigau
dyti, ką ketina pasakyti. — Aš moku meistrauti. Pati viską įtvirtinsiu.
— Karsiesi ant kopėčių? Nors tavo pėda sužalota? — jis kilstelė
jo antakį. — Zinai, Džesika Reija Tomas, kažkuriuo momentu turėsi
leisti kitiems tau pagelbėti.
— O tu kažkuriuo momentu turėsi liautis mane vadinęs Džesika
Reija Tomas.
354
— Negaliu susilaikyti. Man patinka tarti pilną tavo vardą.
O Džesei patiko jo klausytis.
— Ką gi man daryti?
— Sėskis ir nekrutėk. Tik kur nors užkelk skaudančią koją. Atli
kęs darbą kartu su Nikiu nueisiu į miestą, ir mes paleisime vėjais krūvą
pinigų įsigydami šlykščiai nesveiko, išsineštinai parduodamo maisto,
nes artimiausiu laiku man greičiausiai nebeteks jo ragauti. Tada pa-
valgysime, vėliau m udu prigulsime ir su pagarbia baime dėbsosime į
išsipūtusius vienas kito pilvus.
— Viešpatie, aš dievinu nešvankias tavo kalbas.
Taigi ji prisėdo. Dyka. Ant savo sofos. Kurį laiką draugiją jai
palaikė į pirmą aukštą nusileidusi Tancė. Edas lauke užlipo kopėčio
mis, sumojavo grąžtu ir ėmė vaidinti tuojau nukrisiąs ant žemės, taip
pakurstydamas Džesei nerimą.
— Per pastarąsias aštuonias dienas lankiausi dviejose skirtingose
ligoninėse! — pro langą piktai suriko ji. — Nenoriu keliauti į trečią.
Nemokėdama nustygti vietoje, Džesė išrūšiavo nešvarius drabu
žius ir dalį jų įkišo į skalbimo mašiną, bet tada vėl atsisėdo ir lei
do veikti aplinkiniams, nes turėjo pripažinti, kad ilsinti koją ne taip
skausminga, kaip darbuotis, nuolat ją priminant.
Tam tikra prasme buvo neapsakomai gera jausti, kaip kiti aplink
ją šokinėja, klausytis grąžto zirzimo, dairytis pro langą ir akimis gau
dyti Edo žvilgsnį — pritaisęs vaizdo kamerą jis šūksniu pakvietė Džesę
ateiti ir įvertinti darbo rezultatus. Ji nė neprisiminė, kada paskutinį
kartą namuose meistravo ne pati.
Džesė nušlubčiojo laukan. Stovėdamas ant tako Edas žiūrėjo į
fasado viršų.
— Pagalvojau, kad ten pritvirtinta vaizdo kamera užfiksuotų ne
tik į priešakinį kiemą atklystančius žmones, bet ir gatvę. Objektyvas
išgaubtas, matai?
Ji bandė apsimesti susidomėjusia. Bet sykiu laužė galvą, ar vai
kams atsigulus sugebėtų įtikinti jį likti nakčiai.
355
— Kai sumontuoji tokią sistemą, neprašytus svečius dažnai nu
baido pati kamera.
Mintis ne tokia ir prasta, ar ne? Jis galėtų išsmukti anksčiau, nei
vaikai pabus. Kita vertus, ką jie mausto? Nikis ir Tancė jau turbūt
atspėjo, kad tarp jų kažkas užsimezgė.
— Džese?
Edas stiebėsi priešais.
— Mm?
— Man tereikia šioje vietoje išgręžti skylę ir pro sieną įkišti lai
dus. Tikėkimės, viduje sugebėsiu įtaisyti skirstytuvą ir tada bus nesun
ku viską sujungti.
Jis spinduliavo pasitenkinimą, būdingą vyrams, įsigijusiems
elektros įrankius. Pliaukštelėjęs per kišenę patikrino, ar turi užtektinai
varžtelių, ir įdėmiai ją nužvelgė.
— Girdėjai bent vieną mano žodį?
Džesė kaltai nusišypsojo.
— O, tu nepataisoma, — po minutės pareiškė Edas. — Garbės
žodis.
Jis apsidairė, įsitikino, kad niekas jųdviejų nemato, apkabino
Džesės kaklą, prisitraukė ją artyn ir pabučiavo. Ant Edo smakro buvo
išplitusios barzdaplaukių ražienos.
— Dabar leisk man tęsti darbą. Neblaškomam. Eik ir surask
greitojo maisto užkandinės meniu.
Džesė vypsodama nuraišavo į virtuvę ir ėmė naršyti stalčius. Nė
neprisiminė, kada paskutinį kartą užsisakinėjo maisto į namus. Ir ne
abejojo, kad visi valgiaraščiai bus pasenę. Edas užlipo į antrą aukštą
pasirūpinti instaliacija. Iš viršaus riktelėjo turėsiąs pastumti vieną kitą
baldą, kad prieitų prie grindjuostės.
— Elkis kaip tinkamas! — šūksniu atsiliepė ji.
Neilgai trukus, jam mėginant nusigauti iki elektros lizdų, iš vir
šaus atsklido dundėjimas, trankus stumiamo griozdo bildesys, ir Dže
sė vėl nusistebėjo, kad meistrauja ne ji, o kažkas kitas.
356
Vėliau Džesė išsitiesė ant sofos, pėdą prislėgė nauja ledų pūsle ir
ėmė vartyti iš pašluosčių stalčiaus išgriebtus senus meniu, atskirdama
nuo amžiaus pageltusius arba padažu aptaškytus ir sulipusius pusla
pius, atmesdama už daugelio mylių įsikūrusius arba seniai nebevei
kiančius restoranus. Ji buvo daugmaž tikra, kad kinų maisto užkandi
nė nebeegzistavo. Kilo kažkokių nesklandumų dėl aplinkos sveikatos.
Picerija nepatikima. Indų restorano valgiaraštis atrodė gan standarti
nis, bet jai iš galvos niekaip neiškrito riestas plaukelis, kurį Natalija
aptiko savajame džalfrezyje. Bet tenykščiai siūlė vištienos baltį. Plovą.
Traškiuosius papadamus. Ji atsiminė, kaip Edas sakė, esą jiedu gulės ir
su pagarbia baime žiopsos vienas kitam į pilvą. Galiausiai mintis apie
indų virtuvėlę nustelbė apnuoginto jo pilvo vaizdiniai.
Ji taip išsiblaškė, kad negirdėjo į pirmą aukštą palengva nulipusio
Edo žingsnių.
— Džese?
— Manau, apsistosime ties šituo, — Džesė kilstelėjo meniu. —
Dėl neaiškios kilmės plauko neverta atsisakyti skanaus džalf...
Kaip tik tada ji pamatė Edo išraišką. Ir objektą, kurį jis laikė ne
galėdamas patikėti tuo, ką gniaužia rankoje.
— Džese? — tarė susvetimėjusiu balsu. — Kaip tavo kojinių
stalčiuje atsidūrė mano darbuotojo kortelė?
28
NIKIS
358
Tuodu akivaizdžiai dėl kažko susivaidijo, nors šįkart Džesė elgėsi
kitaip nei tada, kai riedavosi su tėčiu. Anais laikais trenkdavo duri
mis, panosėje murmėdavo: „Mulkis44, arba nutaisydavo įtemptą veido
išraišką, kuri klausė: „Ir kodėl aš gyvenu su tuo idiotu?“ — bet nieko
nesakydavo, kai jis rėkaudavo apie vaikus. Dabar atrodė kaip žmogus,
kuriam gyventi beliko pusmetis.
— Gerai jautiesi?
Ji sumirksėjo, prispaudė prie kaktos delną, lyg tikrindama, ar turi
temperatūros.
— H m m . Niki. Man reikia... prigulti. Ar gali... pats savimi pasi
rūpinti? Maisto rasi... šaldytuve.
Į šią vietą jis atsikėlė prieš aštuonerius metus, bet anksčiau Džesė
niekada neprašydavo pasirūpinti savimi. Netgi tada, kai dvi savaites
sirgo gripu.
Nespėjus jam atsiliepti, moteris apsisuko ir nušlubčiojo į antrą
aukštą be galo lėtai vilkdama kojas, palikdama Nikį vieną su visomis
problemomis.
359
— Nesveikuoji? — paklausė jis atitraukdamas užuolaidas.
— Man tik reikia dieną pagulėti, — tyliai atsakė Džesė.
— Pas mus lankėsi Natalija. Prašė su ja susisiekti. Dėl valymo
darbų.
— Perduok jai, kad sergu.
— Bet tu sveika. Skambino iš policijos — teiravosi, kada žadi iš
aikštelės pasiimti automobilį. Sulaukėme ir pono Cvangarajaus skam
bučio, bet aš nežinojau, ką jam sakyti, todėl leidau palikti žinutę at
sakiklyje.
— Niki, prašau?
Džesės veide atsispindėjo tokia širdgėla, kad jis susigėdo išvis pra
sižiojęs. Po pauzės ji iki smakro užsitempė antklodę ir nusigręžė.
Jis paruošė Tancei pusryčius. Šįryt jautėsi keistai energingas. Nė
nesiilgėjo savo žolės atsargų. Leido Normanui pasivaikščioti kieme,
vėliau surinko viską, ką šuo pridirbo. Ponas Nikolsas prie lango paliko
apsaugos žibintą. Jis buvo įdėtas į dėžę, kurią permerkė lietus, tačiau
naktį niekas jos nenudžiovė. Nikis parnešė lempą namo ir atsisėdęs
įsmeigė į ją akis. Pasvarstė, gal skambtelėti ponui Nikolsui, bet neįsi
vaizdavo, apie ką su juo kalbėti. Antrąsyk prašyti, kad atvyktų, būtų
kažkaip nejauku. Ketindami su tavimi susitikti, žmonės imasi žygių ir
tiek. Nikis tai žinojo geriau už kitus. Neaišku, kas konkrečiai nutiko
tarp jųdviejų su mama, tačiau konfliktas įsiplieskė ganėtinai rimtas,
kad į jį nederėtų kištis. Ganėtinai rimtas, kad ponas Nikolsas negrįžtų
atsiimti nešiojamojo kompiuterio.
Jis susitvarkė miegamąjį. Trumpam panaršė internetą, bet žaidi
mai jau buvo įgrisę. Pro langą nužvelgė virš pagrindinės gatvės iškilu
sius stogus, atokiau stūksantį, oranžinį mūrinį poilsio centrą ir suvokė
nebenorįs apsimesti šarvuotu androidu, kuris pleškina danguje skrai
dančius ateivius. Nebenorįs lindėti kambaryje. Nikis pagalvojo apie
atvirą kelią, prisiminė, kokie pojūčiai jį buvo apėmę, kai pono Nikolso
automobilis į tolybes gabeno visą Tomasų šeimą — kai beribėje laiko
360
tėkmėje niekas nenumanė, kur link teks važiuoti toliau, — ir suprato,
kad labiau už viską jam maga ištrūkti iš šito miestelio.
Ir susirasti savo šutvę.
361
— Dažeisi?
— Tik lūpdažiu.
— Džesė tau neleistų kišti prie jo nagų. Nusivalyk.
— O Siuzė juo naudojasi.
— Spirge, vargu ar Džesė apsidžiaugs tai pamačiusi. Klausyk,
nusišluostyk lūpas, o kai grįši, pamokysiu tave tinkamai vartoti kos
metiką.
Ji nuo kabyklos pagriebė striukę ir nėrė laukan. Mama leisdavo
Tancei vienai vaikščioti į parduotuvę nuo tada, kai jai sukako devyneri.
— Nusišluostysiu pakeliui! — riktelėjo per petį.
— Išsivesk ir Normaną! — įkandin sušuko Nikis.
Jis užkaitė kavos ir nunešė puodelį į antrą aukštą. Laikas spręsti
Džesės problemas. Mintyse ištaręs šiuos žodžius pasijuto keistai suau
gęs. Laikas spręsti Džesės problemas.
Miegamasis skendėjo prieblandoje. Laikrodis rodė be penkioli
kos minučių trečią dienos, bet ji nė nesivargino atitraukti užuolaidų.
— Pastatyk puoduką ant staliuko, — suniurnėjo Džesė.
Aplinkui tvyrojo nešvaraus kūno kvapas ir nepravėdinto kamba
rio tvankuma.
— Jau nustojo lyti.
— Gerai.
— Džese, tau metas keltis.
Ji nieko neatsakė.
— Ne, rimtai. Kelkis. Čia jau dvokia.
— Aš nuvargusi. Privalau pailsėti.
— Tau nereikia ilsėtis. Mūsų namuose esi kaip... kaip triušiukas
su „D uraceir elementu.
— Prašau, branguti.
— Nesuprantu, Džese. Kas vyksta?
Ji labai lėtai atsigręžė ir viena alkūne įsirėmė į lovą. Iš apačios
atsklido pakrikas, įkyrus šuns amsėjimas. Džesė pasitrynė akis.
362
— Kur Tancė?
— Parduotuvėje.
— Ką nors valgė?
— Taip. Iš esmės vien dribsnius. Aš moku kepti tik žuvies piršte
lius, kurie jai stovi skersai gerklės.
Džesė nukreipė akis į Nikį ir tarsi svarstydama pažiūrėjo pro langą.
— Jis nebegrįš, — pagaliau ištarė ir jos veidas tarytum susimaigė.
Normanas, nelemtas pusgalvis, įsismarkavo loti. Nikis stengėsi
sutelkti dėmesį į išgirstus žodžius.
— Tikrai? Niekada?
Jos skruostu nusirito didžiulė ašara. Džesė atžagaria ranka ją nu
braukė ir pakratė galvą.
— Zinai, kas kvailiausia? Aš užmiršau... užmiršau, ką pridirbau.
Kelionėje jaučiausi tokia laiminga, kad rodės, lyg tie įvykiai būtų nu
tikę kažkam kita. O, prakeiktas šuo!
Nikis nesusigaudė, apie ką ji tauškia. Negi išties susirgo?
— Galėtum jam paskambinti.
— Bandžiau. Jis neatsiliepia.
— Man pas jį nueiti?
Nė neįgarsinęs klausimo iki galo, Nikis mažumėlę pasigailėjo,
kad ištarė jį balsu. Ponui Nikolsui jautė nuoširdų prielankumą, bet
kaip niekas kitas puikiai suvokė, kad jokio žmogaus neįmanoma pri
versti likti su tavimi. Klijuotis prie to, kuriam nerūpi, beprasmiška.
Matyt, Džesė atsivėrė, nes neturėjo su kuo pasišnekėti.
— Aš jį pamilau. Taip, skamba kvailai, juk m udu susipažinome
neseniai, bet aš jį pamilau.
Nikį apstulbino jos žodžiai. Vienu pliūpsniu išsprogusios emo
cijos. Bet jis pirmą sykį tokiomis aplinkybėmis nepanūdo sprukti.
Prisėdo ant lovos, pasilenkė ir ją apkabino, nors dėl fizinio kontakto
vis dar jautėsi nejaukiai. Džesę visuomet laikė augesnę už save, tačiau
nūnai ji atrodė smulkutė. Kai jos galva prigludo prie jo krūtinės, Nikį
363
užvaldė liūdesys, mat pirmą kartą gyvenimą panoro ką nors pasakyti,
bet nesumąstė ką.
Staiga Normanas pratrūko isteriškai skalyti. Kaip tada, kai Škoti
joje pamatė karves. Išblaškytas Nikis atšlijo.
— Gal jam protas pasimaišė?
— Prakeiktas šuo. Turbūt aploja čihuahuą iš penkiasdešimt šeš
tojo namo, — Džesė šniurkštelėjo ir nusišluostė akis. — Prisiekiu, tas
ciuckis tyčia j j kankina.
Atsistojęs Nikis žengė prie lango. Normanas griausmingai vam-
brijo kišdamas galvą pro tvoros plyšį, kuris atsivėrė išpuvus ir perpus
sulūžus porai lentelių. Nikis tik po kelių sekundžių sumetė, kad šuo
nebepanašus į save — stūksojo nenormaliai stačias, pasišiaušęs. Į šoną
trūktelėjo užuolaidą ir kitapus gatvės pamatė Tancę, kurią prie sienos
rėmė du Fišeriai su nepažįstamu bernioku. Vienas iš trijulės griebė ją
už striukės, mergaitė pabandė nustumti jo ranką.
— Ei! Ei! — sustaugė Nikis, tačiau lauke jo šūksnių niekas ne
išgirdo. Jausdamas, kaip krūtinėje daužosi širdis, jis įniko grumtis su
pakeliamuoju lango rėmu, bet tas nepajudėjo iš vietos. Tada ėmė barš
kinti stiklą, idant trenksmais nugintų juos šalin. — EI! Šūdas. EI!
— Kas yra? — Džesė atsigręžė.
— Ten Fišeriai.
Juodu pasiekė veriantis Tancės klyksmas. Kai Džesė šoko nuo
lovos, Normanas akimirką sustingo ir metėsi į silpniausią tvoros dalį.
Pralaužė lentas kaip šuns pavidalo taranas, aplinkui pažerdamas me
dienos šipulius. Nudūm ė prie rėkiančios mergaitės. Nikiui bežiūrint,
Fišeriai apsisuko, pamatė link jų atskriejančią milžinišką juodą raketą
ir sustingo atvipusiais žandikauliais. Staiga pasigirdo stabdžių žviegi
mas, stebėtinai garsus dunkstelėjimas, Džesės „o, Dieve, o, Dieve", ir
galiausiai pakibo tyla, kuri tęsėsi ištisą amžinybę.
364
29
TANCĖ
365
gęs ir liūdniausias žmogus visame pasaulyje. — Bet greitai atsikelsiu.
Prižadu.
— Tu guli... dėl manęs?
— Ką?
— Graužiesi, nes nebenoriu užsiimti matematika?
Mamos akis netikėtai užtvindė ašaros, ir Tancė išsigando, kad dėl
jos kaltės padėtis dabar dar prastesnė.
— Ne, — atsakė ji prisitraukdama Tancę arčiau. — Ne, brangio
ji. Tai nesusiję nei su tavimi, nei su matematika. Tau tikrai nereikėtų
taip galvoti, — užtikrino, tačiau iš savo guolio nepakilo.
Taigi dabar Tancė traukė palei gatvę, kišenėje turėjo du svarus
ir penkiolika pensų, kuriuos gavo iš Nikio, be jokių abejonių, gal
vojančio, kad jos sumanymas kvailas. Svarstė, gal verčiau nusipirkti
šokolado plytelę ir pigų atviruką, tačiau baiminosi, kad pastarasis su
maus pačią idėją. Staiga greta sustojo automobilis. Matyt, kažkas nori
pasiteirauti, kaip nukakti į Bičfrontą (žmonės amžinai klausinėdavo,
kaip nukakti į Bičfrontą), deja, vairą gniaužė Džeisonas Fišeris.
— Alio, išsigimėle, — šūktelėjo jis, bet Tancė nesustojo.
Geliu sutepti Fišerio plaukai stirksojo kaip dygliai, akys buvo
primerktos, lyg jam visą gyvenimą būtų tekę raukytis ir šnairuoti į
nepasitenkinimą keliančius dalykus.
— Aš sakiau, išsigimėle.
Tancė stengėsi neatsisukti. Krūtinėje ėmė trankytis širdis. Ji pa
spartino žingsnį.
Džeisonas Fišeris nuslinko pirmyn, ir ji spėjo, kad automobilis
galbūt pasišalins. Vis dėlto jis sustojo, vaikis išniro laukan ir atžygiavo
iš priekio taip užstodamas kelią, kad norint praeiti būtų tekę jį pa
stumti.
— Kai į tave kas nors kreipiasi, neatsakyti nemandagu, — Fišeris
dudeno pasviręs į šoną, lyg kažką aiškindamas puskvaišiui. — Mama
tavęs nemokė gerų manierų?
366
Persigandusi Tancė prarado amą. Todėl tiesiog papurtė galvą.
— Kur tavo brolis?
— Nežinau, — pakuždomis atsiliepė ji.
— Dar ir kaip žinai, keturake išgama. Tavo brolis mano, kad
elgėsi gudriai kvailiodamas su mano feisbuko paskyra.
— Nikis nieko nedarė, — Tancė buvo prasta melagė ir vos išta
rusi šiuos žodžius suprato, kad Fišeris ją kiaurai permato.
Jis prisiartino per du žingsnius.
— Perduok tam įžūliam šūdžiui, kad jį pričiupsiu. Mano esąs
apsukruolis, ar ne? Perduok, kad žadu subjauroti tikrąjį jo profilį.
Kitas Fišeris, pusbrolis, kurio vardo ji neprisiminė, kažką suniur
nėjo jam į ausį. Visi išlipo iš automobilio ir pamažu patraukė Tancės
pusėn.
— Tavo brolis privalo kai ką įsikalti sau į galvą, — tęsė Džeisonas
Fišeris. — Jeigu jis kiš nagus prie mano dalykų, aš imsiuosi to, kas
priklauso jam.
Pakėlęs smakrą, jis griausmingai nusispjovė ant šaligatvio. Tancė
padvejojo nenorėdama užminti ant priešais nutiškusio žalio skreplio.
Įdomu, galvon šovė mintis, ar tie vyrukai mato, kaip jai sunku kvė
puoti?
— Sėsk į mašiną.
— Ką?
— Sėsk į sumautą mašiną.
— Ne.
Ji žengė atbula. Apsidairė žiūrėdama, gal kas nors ateina keliu.
Širdis daužėsi kaip narvelyje spurdantis paukštis.
— Sėsk į sumautą mašiną, Konstancija, — sprendžiant iš tono,
Džeisonui Fišeriui jos vardas kėlė pasišlykštėjimą.
Tancei knietėjo mauti šalin, bet ji suvokė esanti prasta bėgikė —
visada lakiodavo kreivai šleivai mataruodama kojomis — ir numanė
nuo jų nepaspruksianti. Mestis per kelią ir smukti į namus taip pat
367
nepavyktų, nes vos tik ji leistųsi tekina, Fišeriai bemat ją sugriebtų.
Ant jos peties netikėtai nusileido ranka.
— Pažvelk į jos plaukus.
— Ei, keturake, ką nors žinai apie bernus?
— Aišku, kad nežino. Matai, kaip atrodo?
— Ta šliundra išsidažiusi lūpas. Bet vis tiek atrodo kaip pabaisa.
— Aha, tačiau į veidą žiūrėti nebūtina, tiesa? — jie prapliupo
juoktis.
Tancė atsiliepė tarsi ne savu balsu:
— Atstokite nuo mūsų. Nikis nieko blogo nepadarė. Mes tik
norime, kad paliktumėte mus ramybėje.
— Tik norime, kad paliktumėte mus ramybėje, — pašaipiai pa
kartojo jie.
Fišeris žengė dar vieną žingsnį. Dabar prašneko tyliau:
— Sėsk į sumautą mašiną, Konstancija.
— Palik mane ramybėje!
Džeisono rankos šovė pirmyn ir įsikibo į jos drabužius. Panika
perliejo Tancę kaip ledinė banga, suverždama gerklę, įslėgdama širdį į
šonkaulius. Ji bandė nustumti užpuoliką, gal net užriko, bet akiratyje
niekas nepasirodė. Pora griebė ją už rankų ir nuvilko prie automobi
lio. Mėgindama kojomis įsiremti į šaligatvį Tancė klausėsi, kaip tuodu
vargdami stena, ir užuodė vyriško dezodoranto kvapus. Sykiu puikiai
suprato, kad nė už ką nevalia leistis įgrūdamai į automobilį. Mat kai
priešakyje atsivėrė durelės, prasiskirdamos lyg milžiniško žvėries nas
rai, staiga atsiminė amerikiečių statistikos duomenis apie mergaites,
kurios atsiduria svetimų vyrų automobiliuose. Vos tik įlipdavai vidun,
išgyvenimo tikimybė sumažėdavo 72 procentais. Tas faktas tarsi įgavo
materialų pavidalą. Jo įsistvėrusi Tancė ėmė mojuoti kumščiais, spar
dytis ir kandžiotis, bet netrukus, kojai įsirėžus į minkštą kūno dalį,
ausis pasiekė keiksmai, galvą pašventino smūgis, ji svirduliuodama ap
sisuko ir trenksmingai plojosi ant žemės. Vaizdas pakrypo. Kažin kas
368
sučežėjo, iš tolumos atsklido šūksniai. Kiek atsiplėšusi nuo šaligatvio
Tancė lyg per miglą išvydo Normaną, kuris driuokė per gatvę anksčiau
neregėtu greičiu, prašiepęs iltis, pirmyn įbedęs juodas akis, nebepana
šus į save, veikiau primenantis demoną. Bet staiga tvykstelėjo raudo
nis, sužvigo stabdžiai, kažkoks juodas objektas nušvilpė oru it skalbi
nių gniutulas, o skrydį palydėjo staugsmas, nenutrūkstantis klyksmas,
pasaulio pabaigą ženklinantis rėksmas, baisiausias iš visų, kokius teko
girdėti, kol pagaliau Tancė suprato, kad spiegia ji. Balsas priklausė jai.
30
DŽESĖ
Jis gulėjo ant žemės. Džesė basa, uždususi nuskuodė į gatvę, ku
rioje linguojantis, abiem rankomis už galvos susiėmęs žmogus vis kar
tojo:
— Aš jo net nepamačiau. Nespėjau pamatyti. Jis išlėkė tiesiai į
kelią.
Baltas kaip drobė Nikis sėdėjo ant asfalto, laikė šuns galvą ant
kelių ir murmėjo:
— Laikykis, bičiuli, laikykis...
Šoko ištikta Tancė išsprogdino akis, jos rankos karojo nuleistos
ir sustingusios.
Džesė atsiklaupė. Normano vyzdžiai pavirto stiklo rutuliukais. Iš
nasrų ir ausies sunkėsi kraujas.
— O, ne, senas kvaiša. O, ne, Normanai.
Ji priglaudė ausį prie šuns krūtinės. Jokio garso. Džesė pajuto,
kad ją smaugia rauda.
Petį prislėgė dukters pirštai, jie sugniaužė marškinėlius ir ėmė
nepaliaujamai timpčioti.
— Mama, padaryk, kad viskas būtų gerai. Mama, padaryk taip,
kad jis atsigautų, — Tancė puolė ant kelių, veidu įsikniaubė į šuns
kailį. — Normanai! Normanai! — ėmė klykti.
Mergaitės spiegimas kone nustelbė neaiškiai išvograutus Nikio
žodžius:
370
— Jie bandė nusitempti Tancę į mašiną. Aš ketinau pas tave at
bėgti, bet nepajėgiau atidaryti lango. Nesugebėjau pakelti rėmo. Kol
šūkavau, jis ištrūko pro kiemo tvorą. Anksčiau nei ten nulėkiau. N or
manas suprato, kas vyksta. Išsiveržė į gatvę. Mėgino jai pagelbėti.
Prie jų atbėgo Natalija kreivai užsisegusi marškinius, dalį plaukų
suraičiusi suktukais. Ji rankomis apsivijo Tancę, priglaudė prie savęs,
ėmė sūpuoti mergaitę glėbyje, siekdama apraminti.
Šuns akys suakmenėjo. Tarsi smigusios į tolumoje matomą ėdesį.
Džesė plyštančia širdimi nuleido galvą prie jo snukio.
— Iškviečiau veterinarą, — kažkas pranešė.
— Ačiū, — pašnibždomis atsiliepė ji glostydama didelę, švelnią
Normano ausį.
— Mums reikia ką nors daryti, — Nikis ištarė primygtinesnių
balsu: — Nedelsiant.
Džesė virpančia ranka palietė berniuko petį.
— Mielasis, man regis, mes jo netekome.
— Ne. Nedrįsk taip kalbėti. Juk pati aiškini, kad taip šnekėti ne
dera. Mes niekada nepasiduodame. Pati aiškini, kad viskas bus gerai.
Todėl nedrįsk taip kalbėti.
Kai Tancė vėl sustugo, Nikio veidas persikreipė. Ir jis ėmė raudo
ti gokčiodamas, alkūnės linkį įspaudęs į akis — atrodė, lyg pagaliau
būtų sugriuvusi užtvanka.
Kol aplinkui slinko automobiliai ir iš savo nam ų lindo smalsūs
kaimynai, kurie neryžtingai sukiojosi prieangiuose, vidury gatvės sė
dinti, milžinišką kruviną seno šuns galvą ant kelių laikanti Džesė kils
telėjo veidą į dangų ir nebyliai paklausė: ką man daryti? KĄ MAN, PO
VELNIŲ, DARYTI?
371
31
TANCĖ
372
32
EDAS
373
sėtą prekybą vertybiniais popieriais. Visi atsisėdo už raudonmedžio
stalo ir lyg prieš tai parepetavę tiesiai šviesiai išdėstė kaltinimų esmę,
kad jis aiškiai suvoktų, kas gresia. Įkalčiai prieš Edą: elektroninės ži
nutės, Dinos Liuis žodžiai, jos brolio skambučiai telefonu, Finansinių
paslaugų tarnybos pasiryžimas sudoroti visus, kurie akcijų rinkoje pre
kiaudavo pasitelkdami slaptą informaciją apie įmones. Jo paties pasi
rašytas čekis.
Dina dievagojosi, kad nenutuokė kaip nors prasižengianti. Sakė,
neva Edas spaudė ją paimti pinigus. Tikino nebūtų priėmusi jo pa
siūlymų, jeigu būtų supratusi, kad šie nusikalstami. Ir nieko nebūtų
pasakojusi broliui.
Edą teisinantys įrodymai: iš sandorių jis neuždirbo nė penso. Tei
sininkų komanda paskelbė — kiek per džiugiai, pamanė jis — pabrė-
šianti Edo neišmanymą ir žioplumą, akcentuosianti, kad jis praturtėjo
neseniai ir sunkiai pakėlė įmonės direktorių užgriuvusias problemas
bei atsakomybę. Jie tvirtins, esą Dina Liuis puikiai žinojo, ką daro, o
trumpi jos ir Edo santykiai liudijo, kad ji su broliu provokavo bau
džiamąją veiką. Tyrėjai iškratė Edo sąskaitas, laimė, ničnieko nepešė.
Jis kasmet sumokėdavo visus mokesčius. Pajamų niekur nebuvo inves
tavęs. Mėgo paprastumą.
Beje, čekis skirtas ne jai. Taip, Dina Liuis jį turėjo, bet savo vardą
įsirašė pati. Per teismą reikės tvirtinti, kad kaltinamoji iš jo namų pa
siėmė neužpildytą čekį, kol jie dar palaikė artimus santykius.
— Tai netiesa, — įsiterpė Edas.
Nė vienas, regis, jo neišgirdo.
Ar jis pateks į kalėjimą, dar neaišku, tačiau nuo didelės piniginės
baudos niekaip neišsisuks. Ir atsisveikins su „Mayfly“ įmone. Jam bus
uždrausta vadovauti bendrovėms, ko gero, ilgam. Edas privalės tam
pasiruošti.
Kai teisininkai ėmė tartis tarpusavyje, jis pasakė:
— Noriu prisipažinti kaltu.
374
-K ą ?
Kambaryje įsitvyrojo tyla.
— Ji vykdė mano nurodymą. Anuomet negalvojau, kad elgiuosi
neteisėtai. Tenorėjau ja atsikratyti, todėl papasakojau, kaip užsidirbti
pinigų.
Jie susižvalgė.
— Edai... — prabilo sesuo.
— Noriu atskleisti tiesą.
Vienas iš teisininkų palinko pirmyn.
— Pone Nikolsai, mūsų gynybos argumentai įtikinantys. Į
čekį — vienintelį esminį įkaltį — jūs nieko neįrašėte, todėl galime
sėkmingai teigti, kad panelė Liuis savo tikslais naudojosi jūsų sąskaita.
— Bet aš daviau jai tą čekį.
Į priekį pasviro ir Polas Vilksas.
— Edai, suprask: jei prisipažinsi kaltas, kur kas padaugės šansų
atsidurti už grotų.
— Man vis vien.
— Kalbėsi kitaip, kai dvidešimt tris valandas per parą dėl savo
paties saugumo tūnosi Vinčesterio kalėjimo vienutėje.
Perspėjimą jis nuleido negirdom.
— Aš tik noriu atskleisti tiesą. Kaip tik taip ir nutiko.
— Edai, — sesuo griebė jį už rankos. — Teismo salėje tiesai ne
vieta. Tu komplikuosi savo padėtį.
Bet jis tik pakratė galvą ir atsilošė nebepratardamas nė žodžio.
Edas suvokė, kad teisininkai manė jį esant keistuolį, bet dėl to
nė trupučio nesijaudino. Nepajėgė apsimesti, kad jam visa tai rūpi.
Pastėręs kiurksojo ant kėdės, ir tiek. Advokatus daugiausia kaman
tinėjo sesuo. Jis klausėsi apie Finansinių paslaugų ir rinkų įstatymą,
priimtą 2000-aisiais, ple-ple-ple, apie atvirojo tipo kalėjimą, pinigines
baudas, 1993-iaisiais patvirtintą Baudžiamosios justicijos įstatymą,
ple-ple-ple, bet, nuoširdžiai kalbant, šitie dalykai jam buvo nė motais.
375
Teks pasėdėti kalėjime? Na ir kas? Šiaip ar taip, viską prarado — jau
antrą kartą.
— Edai? Ar girdėjai, ką sakiau?
— Atleisk.
Atleisk. Pastaruoju metu jis nieko nedarė, tik atsiprašinėjo. At
leiskite, kad jūsų nenugirdau. Atleiskite, kad nesiklausiau. Atleiskite,
kad susimoviau. Atleiskite, kad iškrėčiau kvailystę įsimylėdamas žmo
gų, kuris mane laikė idiotu.
O, taip: prisiminus ją, širdį suveržė gerai pažįstami gniaužtai.
Kaip ji galėjo meluoti? Kaip galėjo didžiąją savaitės dalį praleisti gre
ta automobilyje ir nė menkiausia užuomina neišsiduoti, ko pridirbo?
Kaip galėjo porinti jam apie savo finansines baimes? Kaip galėjo taukš
ti apie pasitikėjimą glausdamasi jo glėbyje ir sykiu žinodama, kad vogė
pinigus jam iš kišenės?
Jei atvirai, jai nė nereikėjo šnekėti. Iškalbingesnė pasirodė besanti
tyla, sekundės dalelę trukusi pauzė, kuri atskyrė momentą, kai Džesė
išvydo įmonės darbuotojo kortelę rankoje laikantį, priblokštą Edą, ir
akimirką, kai ji ėmė mikčiodama aiškintis.
Ketinau viską tau papasakoti.
Čia ne tai, ką manai. Burną pridengė delnas.
Aš nieko nemaniau.
O, Dieve. Man ne...
Ji blogesnė net už Larą, kuri bent jau neslėpė tikrųjų savo ma
nierų ir polinkių. Žmonai patiko pinigai. Patiko ir jo išvaizda — kai
tik pakeitė šią pagal savo įgeidžius. Abu, ko gero, žinojo, kad jųdviejų
vedybos tolygios sandoriui. Kaip, tam tikra prasme, ir kitų santuokos.
Bet Džesė? O, Džesė elgėsi taip, lyg jis būtų vienintelis vyras,
kurio ji geidė. Privertė patikėti, kad ją traukia tikrasis Edas — net
ir vemiantis, mėlynėmis išsimarginęs veidą arba bijantis susitikti su
tėvais. Maloniai šypsojosi ir leido galvoti, kad nuoširdžiai jo trokšta.
— Edai?
376
— Atleisk?
Jis atplėšė veidą nuo delnų.
— Suprantu, tau nelengva. Bet tu ištversi.
Sesuo virš stalo ištiesė ranką ir spustelėjo jo pirštus. Jai už nuga
ros spiegė vaikas. Edo smilkinius varstė skausmingas pulsavimas.
— Be abejo.
Vos tik Džemą išėjo iš kavinės, jis nudrožė į barą.
377
galvūgalio lentos ir prisimindavo, kaip paauglė sesuo dundėdavo laip
tais aukštyn ir trenkdavo miegamojo durimis virškindama tąkart iš
tėvo išgirstą, jai mestelėtą užgaulią frazę. Rytais su motina pusryčiavo
pernelyg tylioje virtuvėje ir pamažu įsisąmonino, kad tėtis nebegrįš.
Kad jis niekada čia nesėdės, irzliai nesklaidys laikraščio ir nežiūrėda
mas nesieks didelio puodo stiprios juodos kavos (be cukraus). Retsy
kiais mama paplūsdavo ašaromis, atsiprašydavo ir prie akių prispau
dusi popierinę nosinaitę numodavo ranka: nieko nenutiko, nieko ne
nutiko, tikrai, branguti, nekreipk į mane dėmesio.
Viktorijos skyriuje, troškioje palatoje Nr. 3 gulintis Bobas Ni
kolsas vis mažiau bendravo, valgė, judėjo. Edas ir be gydytojų kon
sultacijų suprato, kas vyksta. Tėvo kūno audiniai tarytum tirpo, kau
kolę aptempusi oda pasidarė kone perregima, į pajuodusias akiduobes
įspraustos akys atrodė milžiniškos: Bobo Nikolso gviešėsi mirtis.
Jiedu žaisdavo šachmatais. Vyresnįjį Nikolsą vargino šnekėjimas,
bet, kad ir kaip keista, ne šachmatai. Partijai įpusėjus, tėtis neretai pri-
snūsdavo, ir Edas kantriai lūkuriuodavo sėdėdamas ant lovos krašto.
Pagaliau praplėšęs vokus ir po sekundės kitos susivokęs, kur esąs, jis
susičiaupdavo, suraukdavo antakius ir įvertindavo padėtį ant lentos,
Edas savo ruožtu pastumdavo figūrą apsimesdamas, kad nuo paskuti
nio ėjimo prabėgo ne valanda, o minutė.
Jie šnekučiuodavosi. Bet ne apie svarbius dalykus. Matyt, galvojo
Edas, nė vienas jų nebuvo pratęs gilintis į rimtas temas. Pokalbiai krypo
apie kriketą, orą, absurdiškai didelę lovos kojūgalyje įrengtos, moka
mos pramogų sistemos kainą. Tėvas pasakojo apie juokelius laidančią
slaugę su duobutėmis skruostuose. Prašė rūpintis motina. Būgštavo,
kad ji pernelyg užsivertusi darbais. Nerimavo, kad jam nesant stogo
latakų valytojas pareikalaus per didelio atlygio. Nervinosi, kad rudenį
išleido krūvas pinigų samanoms vejoje pašalinti, o rezultatų neišvys.
Edas į ginčus nesivėlė. Prieštaravimai būtų skambėję globėjiškai.
— Na, kur toji ugningoji panelė? — vieną vakarą pasiteiravo jis.
378
Tuo metu Edas svarstė, kaip apsiginti nuo šacho ir mato, gresian
čio po dviejų ėjimų.
— Kas?
— Tavo mergužėlė.
— Lara? Tėti, juk žinai, kad mes iš...
— Ne ji. Kita.
Edas giliai įkvėpė.
— Džesė? Tikriausia... hmm... namuose.
— Man ji patiko. Mačiau, kaip į tave žiūri, — tėvas lėtai pa
stūmė bokštą į juodą langelį. — Džiaugiuosi, kad esi su ja, — Bobas
Nikolsas silpnai palinksėjo. — Gyva bėda, — tarsi sau pačiam m urm
telėjo ir nusišypsojo.
Edo strategija žlugo. Tėvas jį įveikė trimis ėjimais.
33
DŽESĖ
380
nuo vaikų ir prašneko tykesniu balsu: — Atsižvelgiant į šuns žaizdų
rimtumą, ko gero, žmoniškiausia būtų jį užmigdyti.
— Bet jeigu Normanas išgyvens dvi paras?
— Tada atsiras šiokia tokia tikimybė, kad jis pasveiks. Bet, ponia
Tomas, kaip minėjau, nenoriu suteikti apgaulingų vilčių. Jūsų drau
gužio būklė tikrai prasta.
Juos stebėjo aplinkui lūkuriuojantys klientai, kelius prislėgę ke
lioniniais narveliais su katėmis, atsivedę šuniukus, kurie tyliai lekavo
po kėdėmis. Nikis stebeilijo į veterinarą, sukąstus berniuko žandikau
lius stingdė įtampa, paakius buvo išterliojęs tušas.
— Gydymas nebus pigus, jei tik jį tęsime. Normanui reikės dau
giau nei vienos operacijos. Greičiausiai kelių. Ar jis apdraustas?
Džesė krestelėjo galvą.
Veterinaras pasijuto nejaukiai.
— Privalau jus įspėti: tolesnės procedūros kainuos nemenką
sumą. Ir nėra jokių garantijų, kad šuo pasitaisys. Labai svarbu, kad tai
suprastumėte, prieš priimdama sprendimą.
Jį išgelbėjo Naidželas, kaimynas, kuris atlėkė su dviem apklotais,
pasirengęs į vieną įsiausti drebančią Tancę, o kitu uždengti šuns kūną.
Eik namo, paliepė Džesei, veskis ir vaikus. Tačiau virš Normano gal
vos švelniai traukdamas languotą pledą ūmai suakmenėjo ir kreipėsi į
Nataliją:
— Matei?
Iš pradžių ji neišgirdo klausimo, nes balsą nustelbė smalsuolių
šurmulys, prislopintas Tancės klyksmas ir netoliese verkiantys vaikai,
kurie jo nepažinojo, bet suvokė, kokį begalinį liūdesį kelia gatvėje ty
santis, nejudantis šuo.
— Natalija? Liežuvis. Žiūrėk. Jis kvėpuoja. Ei, stverkime jį. Neš
kime į mašiną. Paskubėkime!
Atplėšti Normaną nuo žemės prireikė trijų Džesės kaimynų. Kai
jis buvo atsargiai paguldytas ant užpakalinės sėdynės, Naidželas visu
381
greičiu nurūko j didelę veterinarijos kliniką, veikiančią miesto pakraš
tyje, toliau nei kryžkelėje įrengta pono Milerio gydykla, bet turinčią
operacinę ir galinčią tuoj pat iškviesti reikiamus specialistus. Natalija
gūžėsi šalia sėdynės, idant prilaikytų Normano galvą. Džesė užsiplies
kė meile Naidželui, nes tas nė sykio neužsiminė apie kraują, išteplioju
sį jo automobilio apmušalus. Tuodu paskambino iš veterinaro ir liepė
jai nedelsiant atlėkti. Po striuke Džesė tebevilkėjo pižamą.
— Na, ką nusprendėte?
Liza Riter kartą pasakojo, kaip jos vyras tvarkė stambų sandorį,
kuris neišdegė. „Jei skolinsiesi penkis tūkstančius ir negalėsi jų atiduo
ti, tave užgrius rūpesčiai, — tąsyk sutuoktinį citavo ji. — Jei skolin
siesi penkis milijonus, rūpesčiai užgrius banką.“
Džesė dirstelėjo į maldingą dukters veidą. Nukreipė akis į skaus
mo kupiną posūnio miną — į širdgėlą, meilę, baimę, kurią Nikis
pagaliau sugebėjo išreikšti. Ji buvo vienintelis žmogus, kuris pajėgė
griebtis reikiamų veiksmų. Vienintelis žmogus, kuris reikiamų veiks
mų pajėgs griebtis ir ateityje.
— Darykite, ką tik įstengsite, — pasakė barzdočiui. — Aš sugal
vosiu, kaip jums užmokėti. Tiesiog imkitės darbo.
Trumpa pauzė bylojo, kad veterinaras laiko ją kvaiša. Tačiau vie
na iš tokių, su kuriomis jis pratęs bendrauti.
— Eikšenkit, — tarė. — Jums teks pasirašyti dokumentus.
382
Ji neliepė vaikams gultis į lovas. Nenorėjo, kad jie vieni tūnotų
savo kambariuose. Todėl dviem sklendėmis užšovė duris ir įjungė seną
filmą. Uždarė langus, užtraukė užuolaidas ir galinių durų rankeną dėl
visa ko įrėmė kėdės atkalte. Tada išvirė tris didelius puodelius kakavos,
atsisėdo tarp vaikų ir užsiklojo pūkine antklode; į televizorių jie spigi-
nosi nieko nereginčiomis akimis, kiekvienas skendėjo apmąstymuose.
Ir meldėsi, iš visos širdies meldėsi, kad neatgytų telefonas.
34
NIKIS
384
— Na, ką darysime? — paklausiau mamos.
pagalvoti. Ir atsakė:
apsispręsti nesudėtinga.
385
visada elgiasi teisingai. Kaip čia yra, kad gerutė, protinga,
netgi geniali m ano mažoji sesutė praranda viską, kas jai
* Erikas Morkambas ir Ernis Vaisas — britų komikų pora, kurių partnerystė tęsėsi
nuo 1941-ųjų iki 1984 m., kai E. Morkambas mirė.
386
Bet labiausiai negaliu suprasti, kodėl iš balos sausi
išlipa priekabiautojai, vagys ir viską žlugdantys šikniai.
DŽESĖ
388
to nebesuko galvos. Tačiau policininkė, matyt, buvo naujokė, perne
lyg entuziastingai dalyvaujanti šiame žaidime.
— Gal vis dėlto papasakotumėte, kas nutiko? Sugaišinčiau tik
penkias minutes.
Taigi Džesė viską jai išklojo, dudendama monotonišku balsu,
tartum nebemanydama, kad ja kas nors patikės. Išklojo apie Fišerius,
apie ankstesnius incidentus, apie dukrą, bijančią žaisti savame kieme,
nors Džesė užtaisė skylę tvoroje. Papasakojo apie galvijo dydžio paiką
šunį ir apie didėjančias jo gydymo sąskaitas, tokias dideles sumas, kad
už jas faktiškai būtų galima jį apgyvendinti prabangiame viešbutyje. Ir
apie sūnų, tetrokštantį sprukti iš miesto, bet vargu ar pasieksiantį savo
tikslą, nes pastaruosius metus vidurinėje mokykloje Fišeriai pavertė
pragaru.
Sprendžiant iš veido, pareigūnė nenuobodžiavo. Ji stovėjo ir, atsi
rėmusi į virtuvės spinteles, rašėsi pastabas. Galiausiai paprašė parodyti
tvorą. Džesė nė nesivargino eiti laukan.
— Ana ten, — ji pirštu bedė į langą. — Matot, kur prikaliau
šviesesnes lenteles? O nelaimingas atsitikimas, kaip jį vadinate, įvyko
už penkiasdešimties jardų, dešinėje pusėje.
Džesė žvilgsniu palydėjo pro duris traukiančią policininkę ir nu
sigręžė į kriauklę. Parduotuvės vežimėlį anapus gyvatvorės stumianti
Eilina Trent džiugiai jai pamojo. Staiga pamatė, kas vaikšto prie namo,
nulenkė galvą ir nėrė priešinga kryptimi.
Konsteblė Kenvorti slankiojo beveik dešimt minučių. Spėjusi ją
užmiršti, Džesė krapštė drabužius iš skalbimo mašinos, kai pareigūnė
sugrįžo.
— Galiu kai ko pasiteirauti, ponia Tomas? — prabilo konsteblė,
sau už nugaros uždarydama į vidinį kiemą vedančias duris.
— Toks jūsų darbas, — atsakė Džesė.
— Manau, klausimą girdėjote kokį tuziną kartų. Bet jūsų apsau
gos kamera... ar ji veikia?
389
*
390
Iš pradžių žurnalistai apie bylą rašė gan abstrakčiai. Dėl mažame
tės užpuolimo ir kėsinimosi ją pagrobti, kaip skelbė vietinė spauda,
suimti keli čionykščiai jaunuoliai. Tačiau kitą savaitę įtariamieji vėl pa
kliuvo į laikraščius — šįsyk įvardyti. Regis, Fišeriams nurodyta išsikelti
iš socialinio būsto. Jie ramybę drumstė ne vien Tomasams. Nam ų ben
drijos atstovas užsiminė, esą „jų šeima jau seniai buvo gavusi paskutinį
įspėjimą4.
Nikis prie arbatos puodelio atsivertė laikraštį ir balsu perskaitė
straipsnį. Visi minutę nutilo netikėdami savo ausimis.
— Jie tikrai privalės persikraustyti kitur?
— Čia taip parašyta, — atsakė Nikis.
— Kas jiems nutiks? — Džesė tebelaikė šakutę pusiaukelėje iki
burnos.
— Fišeriai, rodos, apsistos Saryje, netoli Džeisono svainio namų.
— Saryje? Bet...
— Nam ų bendrija jais nusikratė. Visais iki vieno. Džeisonu Fi
šeriu, jo pusbroliu ir kitais šeimyniškiais. Jie įsikurs pas kažkokį dėdę.
Geriausia, kad įsakymas jiems draudžia grįžti į mūsų kvartalą. Štai
pora nuotraukų, kuriose jo motina verkia ir teigia, neva aplinkiniai
niekada jų nesuprato, o Džeisonas nė musės nenuskriaustų.
Nikis stumtelėjo laikraštį į kitą stalo pusę.
Džesė perskaitė straipsnį du kartus — pasitikslino, ar Nikis ne-
apsigavo. Ar j i neapsigavo.
— Jie išties bus areštuoti, jeigu čia pasirodys?
— Tu neapsirikai, mama, — atsiliepė Nikis kramtydamas duo
nos kąsnį. — Permainų pasitaiko.
Ji sustingo. Nudūrė žvilgsnį į laikraštį, vėl dirstelėjo į Nikį ir pa
matė, kad posūnis, staiga suvokęs, kaip ją pavadino, rausta ir aiškiai
viliasi, kad Džesė to nesureikšmins. Todėl ji nutylėjo, tik delnais pasi
šluostė akis, įsispigino į lėkštę ir netrukus ėmė valgyti.
— Ką gi, — pridususiu balsu tarė, — puiku. Geros žinios. Labai
geros žinios.
391
— Tu išties manai, kad padėtis pasikeis? — Tancė įbedė į ją dide
les, tamsias, nepatiklias akis.
Džesė nuleido peilį su šakute.
— Taip, širdele. Mums visiems išpuola prastų momentų. Bet
taip, aš manau, kad pokyčių bus.
Tancė pažvelgė į Nikį, atsisuko į Džesę ir vėl sutelkė dėmesį į
maistą.
392
Džesė sumirksėjo.
— Puiki mintis.
Vėl pasinėrusi į valymo darbus, Džesė klausėsi Natalijos paskalų,
kaip Fišeriai kvartale praleido paskutines dienas — kaip prieš palik
dami Plezent Vju gatvėje esantį namą jie iš sienų išplėšė visus elektros
lizdus ir virtuvėje spyriais prakiurdė gipso kartono pertvaras. Šeštadie
nio vakarą greta namų bendrijos biuro kažkas — draugė iškalbingai
perkreipė veidą — padegė čiužinį.
— Tu lengviau atsipūtei, ar ne?
— Žinoma, — sutiko Džesė.
Natalija atsitiesė ir pasitrynė nugarą.
— Norėjau tavęs paklausti. Kaip su ponu Nikolsu sekėsi keliauti
į Škotiją? Spėju, buvo keistoka.
Džesė pasilenkė virš kriauklės, akimirką suakmenėjo ir pro langą
nužvelgė beribį jūros išlinkį.
— Nieko ypatinga.
— Įstrigusi automobilyje nepritrūkai temų pokalbiams? Aš jų
tikrai būčiau pristigusi.
Akis nudilgino ašaros, ir Džesė apsimetė ant nerūdijančio plieno
gremžianti nematomą dėmę.
— Ne, — atsakė. — Keista, bet ne.
393
prasčiausiai užsnūsdavo priešais televizorių, įsitaisiusi ant sofos, prisi
traukusi kelius prie krūtinės, stengdamasi atsikratyti viduje išplitusios
tuštumos.
Išvykus Marčiui, jai ramybės nedavė tik praktiniai klausimai,
pagaliau suvokė Džesė. Anuomet ji jautėsi nesaugi. Jaudinosi dėl to,
kaip į tėvo dingimą reaguos vaikai. Baiminosi dėl pinigų, su nerimu
svarstė, kas juos paglobos, jeigu vakare prireiks dirbti bare, ir kas ket
virtadieniais laukan ištemps šiukšliadėžes. Vis dėlto didžiąją laiko dalį
juto miglotą palengvėjimą, kad jai nebedarys įtakos varginanti vyro
nuotaikų kaita. Kad nebereikės įsiterpti tarp jo ir vaikų. Ir daugiau
neprivalės įtikinėti savęs, kad šiuos santykius verta gelbėti.
Ypač didelį apmaudą kėlė mintis, kad vyras, matęs gražiausią jos
pusę, dabar apie ją galvojo blogai. Edo nuomone, ji neką geresnė už
kitus, kurie jį apvylė arba sujaukė gyvenimą. Gal net prastesnė. Ir dėl
susidariusios padėties kalta pati Džesė. Tai nepaneigiama tiesa. Kaltė
krito tik ant jos pečių.
Džesė apie tai mąstė tris naktis, galiausiai parašė jam laišką.
394
pondencijos. Kitą dieną draugė pranešė, esą greta antruoju numeriu
pažymėto namo iškilo ženklas „Parduodama". Šnekėdama kiek per
įdėmiai stebėjo Džesės reakciją ir paskui nustojo kamantinėti apie
poną Nikolsą.
Prabėgus penkioms dienoms Džesė suvokė, kad Edas neatsi
lieps — po bemiegės nakties ryžtingai nutarė, kad užteks gulinėti lo
voje ir graužtis. Metas judėti pirmyn. Širdgėla tolygi prabangai, kurios
vieniša mama negali sau leisti.
395
vo kiekvieną dieną, pasvarstė Džesė. Moteris subarbeno klaviatūra, į
kompiuterį įvedė kelis skaičius ir jos pusėn atsuko ekraną.
— Štai kiek būtų. Suma nemaža. Jūsų vyras prašys leidimo atsi
skaityti dalimis. Taip elgiasi dauguma.
— Nieko baisaus, — Džesė ištiesė pirštus savo rankinės link. —
Jis turi į ką kreiptis pagalbos.
Ji nuosekliai tvarkė į sąrašą įtrauktus, neatidėliotinus reikalus ir
stengėsi pamatyti bendrą vaizdą, išplitusį už miestelio ribų. Nustel
biantį pinigines šeimynėlės bėdas ir trumpą meilės istoriją, kuri nu
trūko anksčiau nei prasidėjo. Kai kada, tvirtino sau, gyvenimas prime
na kliūčių ruožą, ir jas tenka kažkaip įveikti, galimas daiktas, grynai
valios pastangomis. Eidama išilgai pajūrio miesto Džesė prisiekė, kad
vaikams nepasakos apie tikrąją finansinių rūpesčių naštą. Suvokė pri
valanti leisti jiems svajoti ir puoselėti viltis, net jeigu pati taip elgtis ne
beįstengs. Savo atžaloms duos bent jau tiek, jei nepajėgs suteikti nieko
daugiau. Ji nukreipė akis į dulsvai mėlyną beribę jūrą, giliai įkvėpė,
pakėlė smakrą ir nutarė, jog nepražus. Juk ištverdavo didžiumą ne
gandų. Šiaip ar taip, niekas neturėjo prigimtinės teisės būti laimingas.
Džesė pėdino akmenukais nusėtu paplūdimiu, nežymiai pėdo
mis klimpdama į smėlį, perlipdama bangolaužius. Trijų pirštų pakako
suskaičiuoti gerus dalykus, tarytum kišenėje užgrojusi pianinu vardijo:
Tancė saugi. Nikiui pavojai negresia. Normanas sveiksta. Antai kur
esmė, argi ne? Visa kita tėra smulkmenos.
Jeigu ji dažnai kartos šiuos žodžius, gal net ims jais tikėti.
396
— Paėmei iš kišenės?
— Ne. Radau iškritusius. Taksi salone. Bet žinojau, kam jie pri
klauso.
Įsivyravo bežadė tyla. Džesė nematė dukros minos. Ir abejojo, ar
nori regėti Nikio veidą. Ji švelniai šukavo ir glostė Tancės plaukus, o
žodžius tarė ramiu, santūriu balsu, tarsi taip būtų galėjusi pagrįsti savo
veiksmus.
— Kur padėjai pinigus? — Tancės galva keistai sustingo.
Džesė nugurkė seiles.
— Nepamenu.
Ji nesiliovė šukavusi. Glosčiusi ir šukavusi. Trūkčiodavo sruogas,
kol jas išpainiodavo.
— Išleidai mano registracijos mokesčiui?
— Tance, garbės žodis, neprisimenu. Ir kur juos dėjau, neturi
reikšmės.
Kalbėdama Džesė jautė, kad Nikis ją smaigsto įdėmiu žvilgsniu.
— Kodėl visa tai pasakoji dabar?
Ji timpčiojo, glostė ir narpliojo plaukus.
— Nes... nes jūs privalote žinoti, kaip siaubingai aš suklydau ir
kaip dėl to gailiuosi. Taip, pinigus grąžinti planavau, tačiau jų savintis
jokiu būdu nederėjo. Elgiausi nedovanotinai. Ir atskleidęs tiesą Edas...
ponas Nikolsas, be abejo, turėjo teisę išeiti, nes užmezgus santykius
su kitu žmogumi svarbiausia yra pasitikėjimas, — ji sutelkė jėgas, kad
galėtų šnekėti nuosaikiu, bejausmiu tonu. Tai reikalavo vis daugiau
pastangų. — Todėl žinokite: man labai gaila, kad judu nuvyliau. N uo
lat jums aiškindavau apie gero elgesio taisykles, bet pati jas sulaužiau.
Pasakoju, ką iškrėčiau, dėl kelių priežasčių: nutylėdama tapčiau veid
mainė, ir dar noriu parodyti, kad už blogus darbus tenka atsakyti. Aš
asmeniškai praradau žmogų, kuris man patiko. Labai patiko.
Abu nuščiuvo.
Po minutės Tancė iškėlė ranką už pakaušio, susirado Džesės pirš
tus ir juos spustelėjo.
397
— Nieko tokio, mama, — tarė. — Mes visi darome klaidų.
Džesė užsimerkė.
Kai ji praskyrė blakstienas, galvą pakėlė Nikis. Atrodė nuoširdžiai
sutrikęs.
— Jis būtų tau davęs pinigų, — posūnio balsą atmiešė vos girdi
mos, bet akivaizdžios pykčio gaidos.
Džesė nuo berniuko nenuleido akių.
— Jis būtų tau davęs. Jei tik būtum paprašiusi.
— Taip, — jos rankos pakibo ties dukros plaukais. — Štai kas
blogiausia. Jis, ko gero, išties būtų davęs.
36
NIKIS
399
įprato be jokių trukdžių vaikščioti į parduotuvę ir suvokė, kad jo nu
gara nebeturėtų lakstyti skruzdėlės. Šias ne kartą ragino pranykti, bet
jos vis atsisakydavo paklusti. Tancė eidavo laukan tik tuo atveju, jeigu
ją lydėdavo Džesė.
Prie tinklaraščio Nikis neprisėdo dešimt dienų. Paskutinį įrašą
paliko iš karto po Normano sužalojimo, persipildęs įsiūčiu, kurį reikė
jo kaip nors išlieti. Anksčiau niekada nejautė tikro įtūžio, kai rankos
niežti laužyti daiktus ir talžyti žmones, bet po to, ką iškrėtė Fišeriai,
toks pyktis jį varstė ne vieną parą. Kraujas užvirė it apnuodytas. Norė
jo rėkti visa gerkle. Kelias siaubingas dienas rašymas suteikė galimybę
nuleisti garą. Nikis tarytum kažkam pasakojo apie incidentą, nors tas
„kažkas“ nenutuokė, kas jis toks, ir dėl šių įvykių tikriausiai nekvarši
no sau galvos. Jis tetroško žinoti, kad pasaulyje atsiras žmonių, kurie
išgirs, kas atsitiko, ir supras, kokia skriauda buvo padaryta.
Galų gale, kai įniršis atlėgo, o juos pasiekė žinia, kad Fišeriai su
mokės už savo darbelius, Nikis kažin kodėl pasijuto kaip idiotas. Pa
našiai nutinka, jei su kuo nors bendraudamas per daug mali liežuviu,
vėliau susigaudai tapęs pažeidžiamas ir kitą savaitę meldiesi, jog pašne
kovai užmirštų, ką prikalbėjai, nes bijai, kad informaciją jie panaudos
prieš tave. Ir kokia prasmė reikštis internete? Tinklaraščiu domėtųsi
nebent tie, kurie sulėtina žingsnį, kad pažiopsotų į automobilių avariją.
Iš pradžių Nikis ketino ištrinti, ką rašė. Bet į galvą staiga atėjo
mintis: ne, žmonės juk jau bus skaitę. Atrodysiu dar kvailiau, jeigu
bandysiu pašalinti savo žodžius. Todėl nusprendė brūkštelėti, kad Fi
šeriams liepta persikraustyti kitur, ir tiek. Neketino jų įvardyti, tik no
rėjo palikti kokią malonią žinutę, idant tinklaraščio lankytojai, jei to
kių išvis pasitaikytų, nežiūrėtų į jo šeimą kaip į tragišką nesusipratimą.
Kai akimis permetė anos savaitės rašliavą — sugėrė emocijas, skausmo
proveržį, — iš gėdos ėmė riestis kojų pirštai. Nikis paspėliojo, ar kas
nors iš kibererdvės visa tai skaitė. Ir kiek žmonių pasaulyje dabar manė
jį esant ne tik išsigimėliu, bet ir puspročiu.
400
Bet tada jis nusigavo iki įrašo apačios ir pamatė komentarus.
naujienomis.
401
įvykių pavyktų išpešti ką nors gero. Siunčiu savo įnašą!
teko išgyventi.
laimėti.
402
Atskuodęs j svetainę jis rado Džesę stovinčią greta spintelės, ran
kose laikančią rausvų audinių gniutulą.
— Žiūrėk, — Nikis sugriebė ją už rankos ir nusitempė prie sofos.
— Kas yra?
— Mesk šalin tuos daiktus.
Nešiojamąjį kompiuterį jis nuleido Džesei ant kelių. Ji bemaž
krūptelėjo, tarsi atsidūrus taip arti pono Nikolso nuosavybės ją būtų
pervėręs fizinis skausmas.
— Matai? — Nikis pirštu dūrė į aukų puslapį. — Perlaidos. Nor
manui.
— Ką turi omeny?
— Pažvelk, Džese.
Ji prisimerkė ir įsispigino į ekraną, stumdydama puslapį aukštyn
žemyn, po keletą kartų skaitydama komentarus.
— Bet... mes negalime jų priimti.
— Jos skirtos ne mums. O Tancei. Ir Normanui.
— Nesuprantu. Kodėl nepažįstamieji mums duoda pinigų?
— Nes tie incidentai juos prislėgė. Nes jie suvokia, kokia netei
sybė įvyko. Nes nori pagelbėti. Ką aš žinau.
— O kaip apie mus išgirdo?
— Per mano tinklaraštį.
— Per ką?
— Aš paklausiau pono Nikolso patarimo susirasti saviškius. To
dėl... aprašiau, kas atsitiko.
— Kur konkrečiai?
Jis įjungė tinklaraščio puslapį. Džesė skaitė lėtai ir taip susitel
kusi, kad jos kaktoje įsirėžė raukšlės; Nikis jautėsi keistokai, tartum
rodydamas nuo visų slepiamą savo esybės dalelę. Nežinia kodėl, bet
emocijas sunkiau atskleisti pažįstamam.
403
— Na, kiek užsiprašė veterinarijos klinika? — pasiteiravo jis, kai
Džesė galiausiai perskaitė įrašą.
Ji prabilo kaip apsvaigusi:
— Aštuonis šimtus septyniasdešimt aštuonis svarus. Ir keturias
dešimt du pensus. Kol kas.
Nikio rankos šovė viršun.
— Vadinasi, reikalas sutvarkytas? Matai bendrą sumą? Reikalas
sutvarkytas!
Džesė atsigręžė, ir Nikis išvydo miną, kuri prieš pusvalandį tur
būt atsispindėjo jo veide.
— Svetimų žmonių gerumas, — tarė jis.
Ji delnu prisidengė burną.
— Kaip jie gali siųsti pinigus nepažįstamiems? Tiesiog neįtikėtina.
— Pati minėjai. Geri dalykai nutinka.
Nikis troško, kad ji nusišypsotų. Ir pasijustų kaip jis — tary
tum būtų atsivėrusios durys į anksčiau neregėtą pasaulį, kuriame pilna
mielų žmonių ir galimybių tapti laimingam.
— Argi ne puikios naujienos? Turėtum džiūgauti!
Akimirką jos akis užtvindė ašaros. Džesė taip sumišo, kad Nikis
palinko į priekį ir apsivijo ją rankomis. Savo noru apkabino jau trečią
kartą per trejus metus.
— Tušas, — atšlijusi ištarė ji.
— O...
Jis nusišluostė paakius. Džesė pasitrynė savuosius.
— Normaliai?
— Aha. Kaip maniškiai?
Ji pasviro pirmyn, žemiau apatinio akies krašto nykščiu perbrau
kė odos lopinėlį. Giliai atsiduso ir staiga vėl tapo senąja Džese. Atsi
stojusi pasivalė džinsus.
— Vėliau turėsime jiems grąžinti pinigus.
— Dauguma pervedė po kokius tris svarus. Linkiu sėkmės juos
surasti.
404
— Tancė nustatys, kas ir kiek atsiuntė, — Džesė pakėlė rausvų
audinių gniužulą, bet po akimirkos, sakytum į galvą būtų šovusi kaž
kokia mintis, įgrūdo jį atgal į spintelę ir nuo veido atmetė plaukus. —
Parodysi jai žinutes apie matematiką. Tancė privalo jas pamatyti.
Nikis kilstelėjo akis sesers miegamojo link.
— Būtinai, — atsakė jis ir trumpam apniuko. — Tik abejoju, ar
iš to bus naudos.
37
DŽESĖ
406
Džesė apmokėjo sąskaitas debeto kortele. Į gyvūnams skirtų
aukų dėžutę įmetė dvidešimties svarų kupiūrą. Taip, pinigus, ko gero,
būtų naudingai išleidusi kitur, tačiau jautė, kad elgiasi teisingai.
Jiems kėblinant namo, Tancė nesitraukė nuo milžiniško juodo
Normano kūno ir laikėsi už pavadžio kaip už gelbėjimosi lyno. Eida
ma iš veterinarijos klinikos, pirmą sykį per tris savaites lauke neįsikibo
į Džesės ranką.
Džesė tikėjosi, kad susigrąžinus šunį dukrai pakils ūpas. Bet
Tancė taip ir liko smulkutė šmėkla, kuri namie nebyliai sekiodavo jai
įkandin arba po pamokų, šalia mokytojos, nervingai lūkuriuodavo,
kol prie vartų išdygs motina. Ji viso labo skaitydavo savo miegama
jame arba tyliai žiūrėdavo animacinius filmukus įsitaisiusi ant sofos,
nuleidusi ranką ant greta sudribusio šuns. Po trum pų atostogų mo
kykloje ponui Cvangarajui teko išvykti — dėl kažkokių šeimyninių
bėdų, — ir Džesė instinktyviai nuliūsdavo įsivaizduodama, kaip jis
sužino apie Tancės ryžtą atsisakyti matematikos ir pamato, kad anks
tesnė, išskirtinė, žaviai keista mergaitė kažin kur dingo. Retsykiais
Džesei dingojosi, tarytum vieną prislėgtą, nekalbų vaiką ji papras
čiausiai pakeitė kitu.
Jai paskambinusi registratorė iš Sv. Onos vidurinės paklausė,
kada Tancei surengti ekskursiją po mokyklą, ir Džesė turėjo pasakyti,
kad mergaitė neatvyks. Žodžiai strigo gerklėje, lyg šią būtų užblokavęs
sausas gumulas.
— Ponia Tomas, mes patartume atvažiuoti. Mūsų manymu, iš
anksto susipažinę su nauja aplinka, vaikai jaučiasi ramiau. Dėl laisvos
dienos nesiseka susitarti su dabartine mokymo įstaiga?
— Ne. Turėjau galvoje... ji neatvyks.
— Išvis?
— Taip.
Trumpa tylos pauzė.
— O... — pagaliau atsiliepė registratorė. Ir Džesė nugirdo varto
407
m ų dokum entų šiugždesį. — Čia toji mergaitė, kuri gaus stipendiją,
padengiančią devyniasdešimt procentų mokesčio? Konstancija?
Ji pajuto raustanti.
— Taip.
— Vietoj mūsų pasirinko Pitersfildo akademiją? Tenykščiai irgi
siūlosi apmokėti mokslus?
— Ne, nieko panašaus, — Džesė kalbėdama užsimerkė. — Klau
sykite... gal kaip nors pavyktų... skirti didesnę stipendiją?
— Didesnę? — apstulbo moteris. — Ponia Tomas, mes dar nie
kam nesame siūlę dosnesnės stipendijos. Atleiskite, bet apie tai negali
būti nė kalbos.
Džesė neatlyžo ir tuo pat metu džiaugėsi, kad niekas nemato,
kaip ji kaista iš gėdos.
— O jei iki kitų metų surinkčiau reikiamą sumą, ar jūs išsaugo
tumėte jai vietą?
— Nė nežinau, ar toks variantas įmanomas. Ir likusių kandidatų
atžvilgiu taip elgtis tikriausiai būtų nesąžininga, — ji padvejojo staiga
suvokusi, kad Džesė neatsiliepia. — Bet, aišku, į Konstanciją žiūrėtu
me palankiai, jeigu vėliau ji norėtų dar sykį pateikti prašymą.
Džesė įsmeigė akis į dėmę, subjaurojusią kilimą po to, kai Martis
į svetainę įstūmė motociklą, iš kurio variklio sunkėsi alyva. Gerklę
užkimšo kamuolys.
— Ką gi, ačiū, kad pranešėte.
— Ponia Tomas, — staiga taikingu balsu prabilo moteris, — re
gistracijos terminas baigsis tik po savaitės. Šią vietą jums išsaugosime
iki paskutinės minutės.
— Ačiū. Labai miela. Bet, garbės žodis, neverta.
Tiek Džesė, tiek pašnekovė suprato: jiems nieko neišdegs. Kai
kurie šuoliai būna per dideli, kad jie pavyktų.
Moteris palinkėjo Tancei geros kloties naujoje mokykloje. N u
leisdama telefoną Džesė išgirdo, kaip ji naršo sąrašus ieškodama kito
tinkamo kandidato.
408
*
Džesė dukrai nieko nesakė. Įtarė, kad toji jau žino tiesą. Prieš dvi
dienas pastebėjo, kad Tancė iš spintelės ištraukė visus matematikos
vadovėlius ir sukišo juos tarp istorinių, meilės romanų bei trilerių, dar
likusių antro aukšto laiptų aikštelėje, bet pasistengė įsprausti taip, kad
mama neatkreiptų dėmesio. Džesė pernešė tomelius į drabužinę ir su
dėjo į tvarkingą stirtą. Slėpdama juos pati nenutuokė, kieno jausmus
mėgina apsaugoti — savo ar Tancės.
Iš advokato laišką gavęs Martis paskambino, ėmė protestuoti ir
rėksmingai aiškinti, kodėl negali duoti pinigų. Ji atsakė padėties nebe-
kontroliuojanti. Pareiškė, esą viliasi, kad jiedu susitars gražiai. Pridūrė,
kad vaikams reikia batų. Jis nebeužsiminė ketinąs atvykti per moks
leivių atostogas.
Džesę priėmė atgal į „Plunksnas44. Po trijų pirmųjų darbo dienų
mergina iš Paryžiaus persikėlė į „Teksaso šonkauliukus44. Toje užeigoje
mokėjo geresnius arbatpinigius ir ten nebuvo Stiuarto Pringlo, kart
kartėmis užsimanančio pagrabinėti tavo sėdimąją.
— Menkas nuostolis. Ji nemokėjo prikąsti liežuvio, kai skam
bant „Leilai44prasidėdavo gitaros solo, — mąsliai tarė Desas. — Kokia
barmenė nežino, kad per „Leilos44 gitaros solo būtina užsičiaupti?
Keturias dienas per savaitę Džesė drauge su Natalija valydavo
būstus, bet vengdavo Bičfronto Nr. 2. Mieliausiai imdavosi orkaičių
gremžimo ar panašios veiklos, idant atsitiktinai nepažvelgtų pro langą,
ir į akis nekristų namas su stilingu, mėlynu ir baltu ženklu „Parduo
dama44. Draugė nieko nekomentavo, net jei ir manė, kad jos elgesys
truputį keistas.
Vietiniame laikraštyje ji išspausdino skelbimą, siūlydama visų
galų meistrės paslaugas. „Per smulkių darbų nėra!44 Pirmo skambučio
sulaukė nepraėjus nė dvidešimt keturioms valandoms: pensininkė iš
Adeno gatvės paprašė vonios kambaryje pritvirtinti spintelę. Rezul
409
tatu be galo patenkinta senutė netgi davė penkis svarus arbatpinigių.
Užsiminė nemėgstanti, kai po namus sukiojasi vyrai, negana to, per
keturiasdešimt dvejus vedybinio gyvenimo metus sutuoktinis ją te
matė dėvinčią gražią vilnonę liemenę. Ji rekomendavo Džesę senelių
namuose įsikūrusiai bičiulei, kuriai teko pakeisti čiaupo tarpinę ir
pritvirtinti kilimą. Situos darbelius lydėjo dar pora užsakymų, taip
pat iš pensininkų. Bičfronto Nr. 2 adresu Džesė pasiuntė antrą įmo
ką, kurią vidun nunešė Natalija. Ženklas „Parduodama" kol kas ne
dingo.
Nikis vienintelis šeimoje buvo išties pakiliai nusiteikęs. Tinkla-
raštis sakytum suteikė jam naują tikslą. Jis rašydavo daugumą vakarų,
pasakodavo, kaip sekasi Normanui, plepėdavo su naujais draugais.
Su vienu susitiko TG, kaip išvertė Džesei, „tikrame gyvenime". Ti
kino, kad jaučiasi normaliai. Ne, ne taip „normaliai" kaip anksčiau.
Per atvirų durų dienas jis norėjo apsilankyti dviejuose skirtinguose
koledžuose. Su klasės auklėtoju tarėsi, kaip gauti stipendiją, skiriamą
studentams, kurių šeimos patiria finansinių sunkumų. Ieškojo infor
macijos. Šypsodavosi po keletą sykių per dieną — ir niekaip nepapirk-
tas, — džiaugsmingai priklupdavo pamatęs, kaip virtuvėje šuo vizgina
uodegą, svetainėje soluodavo oro gitara, visiškai nesivaržydamas pa
mojuodavo mergaitei iš Nr. 47 paženklinto namo, Lolai, kuri, kaip
pastebėjo Džesė, savo plaukus nusidažė tokiu pat atspalviu kaip ir jis.
Nikis dažnai eidavo į miestą kilnodamas kojas, iš pažiūros vis tvir
tesniais žingsniais, galbūt nevisiškai ištiesęs pečius, bet ir jų nenuko-
ręs, kaip prieš savaites. Kartą net apsivilko geltonus trumparankovius
marškinėlius.
— Kur dingo nešiojamasis kompiuteris? — pasiteiravo Džesė,
kai vieną dieną užsukusi į Nikio kambarį aptiko jį sėdintį prie senojo
agregato.
— Grąžinau savininkui, — vaikis gūžtelėjo pečiais. — Pro duris
mane įleido Natalija.
410
— Ar jį matei? — nesusilaikiusi paklausė Džesė.
Nikio žvilgsnis nuslydo šalin.
— Atleisk. Daiktai tebėra name, bet jie įkišti į dėžes. Vargu ar jis
ten lankosi.
Tuo stebėtis nederėjo, bet lipdama į pirmą aukštą Džesė pajuto,
kad abiem rankomis laikosi už pilvo, tarsi staiga būtų pritrūkusi oro.
38
EDAS
412
Edas atsistojo stebėdamas, kaip stenografuotojas kažką greito
siomis rašo ir vieni arčiau kitų pasvirę advokatai pirštais baksnoja į
popieriaus lapelius. Užuot pasiekusi kulminaciją, bylos nagrinėjimo
eiga keistai išsikvėpė.
— Žinau, kad jūs pripažinote kaltę, ir, atsižvelgiant į jųdviejų
su panele Liuis santykius, akivaizdu, jog susidūrėme su pavieniu nu
sikalstamos veikos atveju, kurį nulėmė ne finansiniai faktoriai. Bet to
negalima pasakyti apie Maiklą Liuisą.
Pasirodo, Finansinių paslaugų tarnyba nustatė kitus „įtartinus"
Dinos brolio sandorius, pirkimų ir pardavimų skirtumo lažybas bei
prekybą opcionais.
— Visgi mes privalome pasiųsti signalą, kad jūsų elgesys neto
leruotinas, ir nesvarbu, kas jį lėmė. Šie veiksmai griauna investuotojų
pasitikėjimą sąžininga rinkų dinamika ir klibina mūsų finansinės sis
temos struktūrą. Todėl ketinu pasirūpinti, kad bausmės mastas atbai
dytų kitus, veikiausiai manančius, jog tokių nusikaltimų atvejais aukų
nebūna.
Pakilęs nuo teisiamųjų suolo, svarstydamas, kaip pakeisti savo
miną, Edas išklausė nuosprendį — laisvė atimama pusmečiui, tačiau
bausmės vykdymas atidedamas dvylikai mėnesių, be to, reikės sumo
kėti 750 tūkstančių svarų piniginę baudą ir padengti teismo išlaidas.
Procesas baigėsi.
Džemą pratisai, su virpuliu atsiduso, nuleido galvą ir veidu įsi
kniaubė į delnus. Edas kažkodėl pasijuto apkvaitęs.
— Viskas? — tyliai paklausė, ir ji kilstelėjo akis netikėdama tuo,
ką išgirdo.
Teismo stenografuotojas atidarė teisiamųjų suolo link vedančias
dureles ir mostu paragino eiti laukan. Jiems traukiant į koridorių, Po
las Vilksas paplekšeno jam per nugarą.
— Ačiū, — tarė Edas.
Nusprendė, kad padėkoti derėtų.
413
Į akiratį staiga papuolė Dina Liuis, koridoriuje gyvai bendraujan
ti su raudonplaukiu vyriškiu. Sis, regis, kažin ką aiškino, bet ji nepa
liaujamai purtė galvą ir vis nutraukdavo pašnekovą. Edas įsispitrijo į
porelę, po kelių sekundžių, nė nesusimąstydamas, ką daro, prasiskver
bė pro spūstį ir žengė tiesiai prie jos.
— Aš tik norėjau atsiprašyti, — prabilo. — Jei būčiau num a
nęs, kas...
Dina kaipmat atsigręžė ir išplėtė akis.
— Eik šikt, — moters skruostus nudažė tamsus raudonis. Brau-
damasi pro šalį ji pridūrė: — Tu, sumautas nevykėli!
Edas pastebėjo, kad jos šūksnis privertė aplinkinius atsisukti ir
sumišusius žvilgsnius nukreipti į priešingą pusę. Vienas kitas prunkš
telėjo. Kol jis stoviniavo perpus iškėlęs ranką, lyg tebemėgindamas
įgarsinti savo mintis, ausį pervėrė balsas:
— Ei, ji nėra kvaila. Iš pat pradžių žinojo, kad nereikėtų apie tai
pasakoti broliui.
Edas apsisuko ir išvydo Ronaną. Žvilgsniu aprėpė languotus
draugo marškinius, storus juodus akinių rėmelius, ant peties permestą
nešiojamojo kompiuterio krepšį ir jo viduje iš palengvėjimo kažkas
subliūško.
— Tu... tu čia buvai visą rytą?
— Jei atvirai, mažumėlę įgriso sėdėti biure. Nutariau atvažiuoti
ir pažiūrėti, kaip vyksta tikras bylos svarstymas.
Jis nepajėgė atplėšti akių nuo Ronano.
— Teismo procesų įdomumas pervertinamas.
— Aha. Aš irgi taip manau.
Tuo metu sesuo purtė Polo Vilkso ranką. Ji išdygo greta ir pasi
taisė švarkelį.
— Na, paskambinkim mamai ir perduokim geras naujienas? Ji
pažadėjo neišjungti mobiliojo. Gal net nebus užmiršusi jo įkrauti, jei
tik mums nusišypsos sėkmė. Sveikas, Ronanai.
414
Pasilenkęs Ronanas pabučiavo ją į skruostą.
— Džiaugiuosi su tavim susitikęs, Džemą. Ilgai nesimatėm.
— Per ilgai! Lekiam pas mane, — ji atsigręžė į Edą. — Paskutinį
kartą vaikus matei prieš amžinybę. Per vakarienę užkąstume spagečių
su Bolonijos padažu, kurių turiu šaldymo kameroje. Ei, Ronanai, dė
kis prie mūsų. Į puodą įmesime daugiau makaronų.
Ronano akys nukrypo į šoną, kaip tais laikais, kai jiedu su Edu
buvo aštuoniolikmečiai. Jis paspyrė kažkokį trupinėlį ant grindų. Edas
pažvelgė į seserį.
— Hmm... Džemą... nieko prieš, jei pas tave neužsukčiau? Bent
jau ne šį vakarą? — jis stengėsi nepastebėti, kaip apniūksta sesers vei
das. — Kitąkart būtinai tave aplankysiu. Tiesiog... su Ronanu norė
čiau kai ką aptarti. Mes jau seniai...
Džemą pašaudė į juos žvilgsniu.
— Be abejo, — guviai atsiliepė, nuo akių atmesdama kirpčiu
kus. — Ką gi, susisiek su manimi.
Ji užsimetė rankinuką ant peties ir patraukė laiptų kryptimi.
Judriame koridoriuje nuskambėjus jo šūksniui, keli žmonės pa
kėlė galvas nuo savo laikraščių.
— Ei! Džemą!
Ji atsigręžė, po pažastimi spausdama rankinę.
— Ačiū. Už viską.
Sesuo sustingo perpus į jį pasisukusi.
— Rimtai. Esu tau dėkingas.
Džemos veide sušmėžavo užuomina į šypseną. Ji linktelėjo ir din
go ant laiptatakio, įsiliedama į žmonių grūstį.
— Gal... hmm... einam išgerti? — Edas stengėsi, kad jo balsas
neskambėtų maldingai. Bet abejojo, ar jam pavyko. — Aš vaišinu.
Ronanas palūkuriavo. Tik vieną sekundę. Šunsnukis.
— Na, tokiu atveju...
415
*
416
— Ronanai, nuoširdžiai dėl tavęs džiaugiuosi. Jūs puikiai tinkate
vienas kitam — man taip atrodė iš pat pradžių.
— Dėkui.
Jis plačiai nusišypsojo, o Ronanas atsakė tuo pačiu ir perkreipė
veidą tarytum kiek susigėdęs dėl savo laimės.
Edas akimis smaigstė savo pintą alaus, podraug stengėsi nesi
jausti paliktas. Negalvoti apie tai, kad jo paties gyvenimui iš esmės
pasinėrus į chaosą seniausias draugas tiesiu taikymu traukė į džiuges
nę, šviesesnę ateitį. Barą užtvindė darbą baigę tarnautojai, sekretorės,
avinčios batelius pernelyg aukštais kulnais, ir jaunuoliai, kurie mėgino
įrodyti esantys tikri vyrai. Staiga jį persmelkė laiko trūkumo pojūtis ir
suvokimas, kad tam tikrus dalykus vertėtų iškloti nedelsiant.
— Atsiprašau.
— Už ką?
— Už viską. Atleisk dėl Dinos Liuis. Nežinau, kodėl taip elgiau
si, — krenkšdamas kalbėjo Edas. — Siaubas, kiek kvailysčių prikrė-
čiau. Aišku, man liūdna, kad praradau darbą, bet labiausiai slegia m in
tis, jog suknisau mūsų santykius, — jis neprisivertė žiūrėti į bičiulį,
tačiau ištaręs šiuos žodžius lengviau atsipūtė.
Ronanas užsivertė alaus bokalą.
— Nesijaudink. Pastaruosius mėnesius daug mąsčiau ir, nors ne
malonu pripažinti, labai tikėtina, kad būčiau sekęs tavo pavyzdžiu,
jeigu Dina Liuis būtų užmezgusi pažintį su manimi, — gailus vyps-
nys. — Juk tai Dina Liuis.
— Ji... truputį kitokia nei galvojome.
— Nori tikėk, nori ne, pats spėjau susiprotėti, — Ronanas pra
šiepė lūpas.
— Ne, rimtai, aš apgailestauju, kad susimoviau. Kad pakenkiau
mūsų bendrovei. Ir draugystei. Jei tik žinotum, kaip jaučiausi...
Bičiulis gūžtelėjo, tarsi Edui nebūtų buvę jokio reikalo tęsti.
Kelias sekundes abu sėdėjo tylėdami. Ronanas patogiai atsilošė,
padėkliuką alui sulenkė kartą, paskui dar kartą.
417
— Jei atvirai... tau pradingus, prasidėjo gan įdomus metas, —
galų gale pratarė draugas. — Naujos aplinkybės privertė kai ką įsisą
moninti. „Mayfly“ įmonėje man nelabai patinka dirbti. Buvo kur kas
geriau, kai ją valdėme tik mudu. Kostiumuotieji, pelnas ir nuostoliai,
akcininkai... manęs tai nedomina. Darbą mėgau dėl kitų priežasčių.
Įmonę įkūrėme dėl kitų priežasčių.
— Sutinku. Aš ilgiuosi tavęs, bet ne jų.
— Tie nesibaigiantys posėdžiai... būtinybė įpiršti idėjas rinko-
darininkams, siekiant parašyti paprasčiausią kodą. Ir nuolat aiškintis,
ką nuveikei per valandą. Žinojai, kad jie užsigeidė kiekvienam skirti
tabelio kortelę? Tikro tabelio?
Edas lūkuriavo.
— Tu nedaug praradai.
Ronanas palingavo galvą, tarsi norėdamas kažką pridurti, bet su
vokdamas, kad taip elgtis nereikėtų.
Štai ir svarbiausia akimirka. Ji mažumėlę priminė pasimatymo
momentą, kai rengiesi atskleisti savo jausmus, tačiau abejoji dėl kito
žmogaus reakcijos.
— Ronanai?
— Ką?
— Man į galvą šovė viena mintis. Prieš savaitę ar dvi. Dėl nau
jos programinės įrangos. Aš krapščiausi prie elementarios prognozių
programos, padedančios tvarkyti savo finansus. Lyg ir skaičiuoklės,
skirtos tiems, kurie nemėgsta skaičiuoklių. Ir nemoka valdyti pinigų.
Ji perspėtų vartotoją apie gresiančias banko sankcijas. Parodytų, kiek
palūkanų susikauptų per konkretų laiko tarpą. Sistema nesudėtinga.
Iš dalies panaši į Piliečių konsultacijos biurą.
— Įdomu.
— Ji turėtų veikti pigiuose kompiuteriuose ir ne pačiuose bran
giausiuose mobiliuosiuose. Tikti programinei įrangai, sukurtai prieš
kelerius metus. Nenutuokiu, kiek užsidirbtume, apie ją galvojau tik
bendrais bruožais. Numačiau pagrindinius principus, bet...
418
Bičiulis susimąstė. Edas matė, kad jo protas jau perkrato para
metrus.
— Supranti, man prireiks labai gero programuotojo. Su kuriuo
galėčiau parašyti kodą.
Nutaisęs neįskaitomą veido išraišką Ronanas spoksojo į alaus bo
kalą.
— Tu gi žinai, kad negali grįžti į „Mayfly“, ar ne? — paklausė jis.
Edas linktelėjo. Geriausiam draugui nuo koledžo laikų.
— Aha, žinau.
Ronanas pažiūrėjo jam į akis, ir staiga abu išsišiepė.
39
EDAS
420
— Ei, labutis! — sesuo jį prisitraukė ir stipriai apkabino. Kostiu
mėlį jau buvo iškeitusi į džinsus ir palaidinę. — Nė nepamenu, kada
tave mačiau mūsų namuose. Filai, kada jis paskutinį kartą čia lankėsi?
— Kai svečiavosi drauge su Lara, — koridoriumi atvilnijo balsas.
— Prieš dvejus metus?
— Brangioji, kur kamščiatraukis?
Aplinkui viešpatavo triukšmas ir chaosas. Virtuvėje tvyrojo garai
ir česnako kvapas. Tolimajame jos gale nuo skalbinių naštos linko su
dedamųjų džiovyklių rėmai. Kiekvieną paviršių, daugiausia vien pu
šinius stalviršius, dengė knygos ir šūsnys vaikų piešinių. Pakilęs nuo
kėdės Filas paspaudė jam ranką ir atsiprašė.
— Prieš vakarienę privalau atsakyti į keletą elektroninių laiškų.
Nieko tokio, jei trumpam pranyksiu?
— Tu veikiausiai pasibaisėjęs, — tarė sesuo, priešais jį dunkstelė
dama taure. — Atleisk dėl palaidos balos. Mano darbo pamaina bai
giasi vėlai, Filas pluša nesudėdamas rankų, be to, kai atsisveikinome
su Rosarija, naujos valytojos taip ir nesusiradome. Visų kitų paslaugos
mums kiek per brangios.
Edas ilgėjosi tokios netvarkos. Ilgėjosi tos būsenos, kai jautiesi
įgrūstas į kurtinamai besidaužančią širdį.
— Tavo namai man patinka.
Sesuo žvilgsniu pervėrė jo akis, siekdamas įžiūrėti užuominas į
sarkazmą.
— Ne. Rimtai. Labai patinka. Čia...
— Tikra netvarka.
— Aha. Maloni ir ji, — Edas prisėdo prie virtuvės stalo ir giliai
atsiduso.
— Ei, dėde Edai.
Jis sumirksėjo.
— Kas tu?
Į klausimą plačiu vypsniu atsakė paauglė blizgančiais auksiniais
plaukais, akis apvedžiojusi storu tušo sluoksniu.
421
— Juokinga.
Edas atsigręžė į seserį prašydamas pagalbos. Džemą pakėlė rankas.
— Jūs ilgai nesimatėte. Vaikai auga. Leo! Nusileisk žemyn ir pa
sisveikink su dėde Edu.
— Maniau, dėdė Edas sės į kalėjimą, — gretimame kambaryje
nuskambėjo šūksnis.
— Minutėlę atsiprašysiu.
Sesuo paliko keptuvę su padažu ir dingo koridoriuje.
— Mama minėjo, kad praradai visus pinigus.
Džastina įsitaisė priešingoje stalo pusėje ir nuo prancūziško bato
no riekės ėmė lupti plutą.
Edo smegenys desperatiškai mėgino susigaudyti, kaip prieš kele
rius metus regėtas it nendrė laibas, drovus vaikas pavirto rusvaode gra
žuole, kuri į jį spoksojo nežymiai pralinksmėjusi, tartum žvelgdama į
muziejinę retenybę.
— Daugmaž.
— Ir netekai prašmatnių apartamentų?
— Su jais atsisveikinsiu artimiausiu metu.
— Velniava. Ketinau tavęs paprašyti, kad per šešioliktąjį gimta
dienį leistum tenai surengti vakarėlį.
— Ką gi, išgelbėjai mane nuo nemalonios pareigos tau atsakyti.
— Grynai tėčio žodžiai. Na, ar džiaugiesi išvengęs grotų?
— O, šiaip ar taip, mano atvejui lemta tapti šeimynine pamoko
ma istorija. Bent jau kurį laiką.
Ji vyptelėjo.
— Nesielk kaip neklaužada dėdė Edvardas.
— Tai štai ką apie mane šneka?
— Juk pažįsti mamą. Mūsų namuose nuo moralų neišsisuksi.
„Matai, kaip lengva nuklysti nuo tiesaus kelio? Jis turėjo, ką širdis
geidžia, o dabar?.
— ... meldžiu maisto ir vairuoju prieš septynerius metus gamintą
automobilį.
422
— Neblogas bandymas. Bet mūsiškis vis vien trejais metais se
nesnis už tavąjį, — Džastina dirstelėjo į koridorių, kur jos motina pri
slopintu balsu bendravo su Leo. — Nepyk ant mamos. Vakar ji kiaurą
dieną iš rankų nepaleido mobiliojo — stengėsi, kad tave įkurdintų
atvirojo tipo kalėjime.
— Išties?
— Mama klaikiai nervinosi. Girdėjau, kaip telefonu aiškino, at
seit Pentovilyje neištvertum nė penkių minučių.
Supratus, kad nė nenumanė, kaip sesuo dėl jo nėrėsi iš kailio,
širdį nutvilkė kažkoks skausmingas pojūtis. Pasinėręs į savigailos gel
mes Edas nė nesvarstė, kaip įvykiai paveiks kitus, jeigu jis vis dėlto bus
pasiųstas į kalėjimą.
— Ko gero, neklydo.
Džastina įniko krimsti savo plaukų sruogą. Ji akivaizdžiai mėga
vosi pokalbiu.
— Ką darysi dabar, kai tapai šeimos gėda, tave išmetė iš darbo ir,
galimas daiktais, netekai namų?
— Neįsivaizduoju. Gal įjunkti į kvaišalus? Taip padėti galutinį
tašką?
— Fui, ne. Apdujėliai baisiai nuobodūs, — dukterėčia atplėšė
ilgas kojas nuo kėdės. — Mamytė ir taip užsivertusi darbais. Nors, ge
riau pagalvojus, turėčiau tau pritarti. Juk nuo manęs ir Leo nukreipei
nuolatinį akylą jos dėmesį. Mums beveik nebereikia pateisinti mamos
lūkesčių.
— Džiaugiuosi, kad padėjau.
— As nejuokauju. Žodžiu, malonu tave matyti, — palinkusi pir
myn Džastina sušnibždėjo: — Tiesą sakant, tu gerokai nudžiuginai
mamą. Pati nepripažįsta, bet išgirdusi, kad atvyksti, visa nušvito. Net
buvo keista į ją žiūrėti. Tam atvejui, jeigu pasirodytum, ji netgi išvalė
pirmo aukšto tualetą.
— Hmm... aš pasistengsiu atvažiuoti dažniau.
423
Džastina prisimerkė lyg spėliodama, ar jis šneka rimtai, po se
kundės apsisuko ir pranyko ant laiptatakio.
424
ir Tancę, atsimenąs, kaip tuodu lažinosi, įsitaisę ant užpakalinės sėdy
nės. Suvokė, kad sprogs, jei kam nors neatskleis tiesos. Todėl ją išdėstė
Džemai.
Sesuo stumtelėjo savo lėkštę kitapus stalo. Pasviro pirmyn, į
delną įremdama smakrą. Kai klausėsi, jos kaktą pusiau kirto negili
raukšlė. Edas apsakė, kaip tvirtino vaizdo stebėjimo kamerą, kaip iš
komodos, kurią rengėsi nustumti į priešingą kambario pusę, ištraukė
stalčius ir viename jų, tarp tvarkingai sulankstytų mėlynų kojinių, pa
matė laminuotą savo veidą.
Ketinau viską tau papasakoti.
Čia ne tai, ką manai. Burną pridengė delnas.
Suprantu, koks įspūdis susidaro, bet, o Dieve, o Dieve...
— Ji atrodė kitokia. Nuostabiausia iš visų, narsi, principinga,
stulbinama... Bet, velniai rautų, ji lygiai tokia pati kaip Lara. Ir Dina.
Domėjosi tik tuo, ką galėtų iš manęs išpešti. Kodėl su manimi taip el
gėsi, Džemą? Kodėl nesugebu per mylią atpažinti tokių moterų? — jis
susičiaupė ir atsilošė laukdamas.
Sesuo nepratarė nė žodžio.
— Ką? Taip ir tylėsi? Neaiškinsi, kad nemoku teisingai įvertinti
žmonių? Vėl leidau moteriai iš manęs išspausti pinigų? Ir vėl prikrė-
čiau kvailysčių?
— Nieko panašaus neketinau minėti.
— O ką norėjai sakyti?
— Nežinau.
Džemą nudūrė žvilgsnį į savo lėkštę. Regis, nė trupučio nenu
stebo. Mintyse jis paspėliojo, ar tai dėl dešimt metų trunkančio socia
linio darbo, prie kurio įpratusi sesuo pajėgė išsaugoti neutralią veido
išraišką net ir klausydamasi šokiruojančių kalbų.
— Kad esu regėjusi baisesnių atvejų?
Jis išpūtė akis.
— Nei vagystė iš mano piniginės?
425
— Ak, Edai, tu neįsivaizduoji, kas nutinka, kai atsiduri išties be
viltiškoje padėtyje.
— Bet tai nesuteikia leidimo savintis svetimą turtą.
— Teisingai. Tačiau... hmm... vienas iš mudviejų praleido dieną
teisme, kur prisipažino kaltu dėl prekybos vertybiniais popieriais, pa
sinaudojant slapta įmonės informacija. Vargu ar tau derėtų moralizuo
ti. Visko pasitaiko. Žmonės klysta, — ji atsistojo norėdama nurinkti
nuo stalo lėkštes. — Kavos?
Edas tebespoksojo į seserį.
— Vadinasi, gersi. Kol plausiu indus, gali kiek daugiau apie ją
papasakoti.
Ankštoje virtuvėje Džemą sukinėjosi grakščiai taupiais judesiais,
bet nė sykio nedirstelėjo jam į akis. Veide — jai įprasta mąsli išraiška.
Edas suprato, kad, jeigu nieko nesiims, taip ir liks sėdėti nutysusiu
veidu, todėl atsiplėšė nuo kėdės, ketindamas pagelbėti sudėti lėkštes į
plautuvę.
Džemą pastūmė jam šluostą.
— Štai kokį vaizdą aš matau. Ji puolusi į neviltį, ar ne? Vaikai
kenčia nuo priekabiautojų. Sūnų ką tik sudaužė kaip obuolį. Motina
bijo, kad eilė ateis ir dukrai. Bare ar kur kitur aptinka pluoštelį kupiū
rų. Ir jas priglaudžia.
— Žinodama, kad pinigai priklauso man.
— Bet tavęs nepažinodama artimai.
— Koks skirtumas?
Sesuo patraukė pečiais.
— Didelis, pasakytų iš draudimo suktybių pragyvenanti tauta.
Nespėjus jam užprotestuoti, Džemą pridūrė:
— Pasakyti atvirai? Aš nenutuokiu, ką ji sau mąstė. Tačiau ne
vilties į kampą įsprausti žmonės elgiasi neapgalvotai, kvailai, impul
syviai. Tą matau kiekvieną dieną. Jie griebiasi idiotiškų veiksmų, savo
elgesį pagrįsdami tinkamais motyvais, ir vieni išlipa sausi iš balos, o
kitiems nenuskyla.
426
Edas neatsiliepė, todėl ji tęsė:
— Ei, tau neteko iš darbo nudžiauti šratinuko?
— Ji pasisavino penkis šimtus svarų.
— Niekada nesi „pamiršęs" susimokėti už automobilio stovėjimą
ir nedžiūgavai negavęs baudos?
— Tai visai kas kita.
— Keliuose niekada neviršijai leistino greičio? Niekada nedirbai
vien dėl pinigų? Nesinaudojai svetimu bevieliu ryšiu? Atsiskaitydamas
su mokesčių inspekcija niekada perdėtai nepūtei savo išlaidų?
— Džemą, čia anaiptol ne tas pats.
— Aš tik bandau paaiškinti, kad nusikaltimus dažnai vertiname
iš savo pozicijų. Ir tu, broleli, šiandien esi puikus mano žodžių pavyz
dys. Ji, be abejo, elgėsi neteisingai. Tačiau viena akimirka neturėtų
atspindėti jos esmės. Arba jūsų santykių.
Sesuo išplovė indus, nusitraukė gumines pirštines ir padėjo jas
į džiovyklę. Abiem į puodelius šliūkštelėjo kavos ir nugara įsirėmė į
kriauklę.
— Hmm... galbūt aš paprasčiausiai tikiu antromis progomis.
Galbūt pats tuo tikėtum, jei kiekvieną darbo dieną tave, kaip ir mane,
slėgtų nesibaigianti žmogiškų kančių litanija, — Džemą atsitiesė ir
pažiūrėjo į Edą. — Galbūt, tavim dėta, bent jau norėčiau ją išklausyti.
Jis nesumąstė, ką atsakyti.
— Ar tu jos ilgiesi?
Ar jis ilgėjosi Džesės? Edas jos ilgėjosi lygiai taip pat, kaip būtų
pasigedęs prarastos galūnės. Kasdien versdavo save apie ją negalvo
ti, stengdavosi užgniaužti tokias mintis. Vengdavo sau pripažinti, kad
Džesę primena viskas — maistas, automobiliai, lova. Prieš pusryčius
tuziną sykių su ja veldavosi į rietenas, prieš eidamas miegoti tūkstantį
kartų aistringai taikydavosi.
Antrame aukšte nutyko bumbsintys ritmai.
— Aš nežinau ar galiu ja pasikliauti.
427
Džemą pervėrė jį tokiu žvilgsniu, kuriuo nudelbdavo, kai Edas
tvirtindavo negalįs ko nors nuveikti.
— Manau, žinai. Giliai širdyje tikriausiai žinai.
Jis vienas baigė gerti vyną, tada ištuštino atsineštą butelį ir nu
smigo ant sesers sofos. Penkiolika minučių po penktos ryto atsibudo
šlapias nuo prakaito ir susitaršęs, Džemai brūkštelėjo padėkos raštelį,
tyliai išniro laukan ir nuvažiavo į Bičfrontą, kur turėjo sutvarkyti rei
kalus su nekilnojamojo turto agentūra. Aną savaitę „Audi“ kartu su
Londone laikytu BM W atiteko prekeiviams automobiliais, ir dabar jis
vairavo septynmetį „Mini" įlenktu užpakaliniu buferiu. Nė nemanė,
kad dėl to pernelyg nesuks galvos.
Rytas buvo švelnus, keliai — apytuščiai, bet, kai Edas pusę vie
nuoliktos prisistatė į vietą, kempinge jau zujo poilsiautojai, o pagrin
diniame restoranų ir barų ruože knibždėjo žmonės, siekiantys mak
simaliai išnaudoti retai pasirodančios saulės šilumą. Kiti žingsniavo
į paplūdimį apsikrovę skėčiais ir krepšeliais su rankšluosčiais. Dailiai
aprengti vaikai šokčiojo palei atvirą užeigą ir jos kieme įrengtą picos
krosnį arba link dengto baseino tempė nenoromis einančius tėvus. Į
akis krito ant šaligatvių surikiuoti puskubiliai su žvilgančiomis, tobulai
sukomponuotomis sezoninėmis gėlėmis. Tarp augalų lėtai riedančiam
Edui jų vaizdas kėlė nelogišką įniršį — jį siutino sterilus apgaulingas
panašumas į bendruomenę, kurios nariai gaudavo daugmaž vienodas
pajamas, erzino mintis, kad chaotiška tikrovė čionai neprasibrauna, ir
ją geriausiu atveju teatspindi idealiai išdėstytos gėlės. Praslinkęs pro
puskubilius jis įsuko į gyvenamąjį sektorių, sustojo ant nepriekaištin
gai tvarkingo tako, kuris vedė prie Nr. 2 pažymėto namo, ir lipdamas
iš salono įsiklausė į bangų ošimą.
Edas pravėrė duris, įėjo vidun ir suprato nė kiek nesijaudinąs,
kad į šią vietą užsuka paskutinį kartą. Su Londone parduotu butu jis
428
galutinai turėjo atsisveikinti po savaitės. Likusį laiką, pagal miglotus
planus, ketino praleisti su tėvu. Ką veiks paskui, nė nebuvo numatęs.
Koridoriaus sienas ramstė dėžės, pažymėtos jas pildžiusios san
dėliavimo bendrovės pavadinimu. Edas sau už nugaros uždarė duris.
Girdėdamas vien savo žingsnių aidą, skambantį negyvenamoje erdvė
je, pamažu užkopė į antrą aukštą ir apėjo iškraustytus kambarius. Šen
ten matė darbininkų veiklos pėdsakus: lipniosios juostos ritinėlį arba
burbulinės plėvelės atraižą. Bet faktiškai visi daiktai buvo supakuoti,
ir namas stūksojo tuščias. Antradienį dėžių atvažiuos furgonas, kuris
nugabens jas į saugyklą ir ten paliks, kol Edas apsispręs, kaip elgtis su
daiktais. Antai kokios problemos užgriūva kelių būstų savininką: kur
dėti sofas ir lovas, kai tau tenka laužyti galvą, kaip dviejų kambarių
bute sutalpinti bent vieną baldų komplektą.
Iki šiol jis, kaip pats manė, beatodairiškai skynėsi kelią, steng
damasis išgyventi baisiausias porą savaičių savo gyvenime. Iš pirmo
žvilgsnio panėšėjo į žmogų, trykštantį niauriu ryžtu, susitaikiusį su pa
skirta bausme. Veržėsi pirmyn nulenkęs galvą. Gal kiek per daug gėrė,
bet, ei, iš esmės laikėsi neblogai, žinant, kad per dvylika su viršum
mėnesių neteko darbo, žmonos, namų — maža to, netrukus praras
ir tėvą.
Ant virtuvės stalviršio Edas staiga išvydo paremtus keturis storus
vokus, kuriuos margino šratinuku pakeverzotas jo vardas. Iš pradžių
nusprendė, kad juos atsiuntė nekilnojamojo turto agentai, tačiau vie
ną atplėšus į akis krito juvelyriškai atspausdintas violetinis dvidešim
ties svarų banknotas. Jis sugraibė kupiūrą ir iškrapštė prie jos pridėtą
lapelį su dviem žodžiais: t r e č ia sis įn a š a s .
429
Atleisk.
Sąmonėje skambantis Džesės balsas. Atleisk. Kaip tik tada jo šir
dyje kažin kas įtrūko. Edas laikė pinigus rankoje ir nenumanė, ką su
jais veikti. Jam nereikėjo atsiprašymo. Nereikėjo ir kitko.
Jis išėjo iš virtuvės ir nužingsniavo koridoriumi, delne gniaužda
mas suglamžytas kupiūras. Troško jomis atsikratyti. Troško jas išsau
goti. Rodės, lyg viduje kas netrukus užsiliepsnos. Iš vieno namo galo
kėblino į kitą, vilko kojas pirmyn atgal, svarstė, ką daryti. Žvalgėsi į
sienas, kurių jam nebuvo lemta išteplioti, ir į jūros panoramą, kuria
nesimėgavo svečiai. Čia niekada nesijautė kaip namuose. Abejojo, ar
išvis kur nors jautėsi kaip namuose.
Edą staiga prislėgė supratimas, kad jis jokioje vietoje neįstengs
atsipalaiduoti ir niekur nepritaps. Vėl pradėjo žingsniais matuoti ko
ridorių, nusiplūkęs ir nerimstantis, vis dar apimtas įsitikinimo, kad
turėtų griebtis kokių nors veiksmų. Pradarė langą vildamasis, kad ra
mybės suteiks jūros ošimas, tačiau iš lauko it priekaištas atsklido lai
mingų šeimų erzelis.
Ant vienos dėžės gulėjo pusiau perlenktas, kažin ką pridengian
tis laikraštis. Nenumaldomai sūkuriuojančių minčių varginamas Edas
sustojo ir mechaniškai jį pakėlė. Po leidiniu rado nešiojamąjį kompiu
terį su mobiliuoju. Vaizdas taip pribloškė, kad jis minutę nesusigaudė,
iš kur tie daiktai čia atsidūrė. Akimirką padvejojęs kilstelėjo telefoną ir
pavartė jį rankoje. Aparatas, kurį Aberdyne davė Nikiui, buvo kruopš
čiai paslėptas nuo atsitiktinių praeivių akių.
Keletą savaičių emocijas kurstė išdavystės sukeltas įniršis. Kai pir
minis pyktis atlėgo, dalis jo paprasčiausiai apledėjo. Patirta skriauda
ir apmaudas teikė saugumo. Bet dabar Edas rankoje spaudė mobilų
jį, kurį paauglys, kone nieko neturintis vaikis, jautė privaląs grąžin
ti. Mintyse nuskambėjo sesers žodžiai, viduje kažkas beveik girdimai
prasivėrė. Ką, po paraliais, jis žinojo apie gyvenimą? Kas jis toks, kad
smerktų kitus?
430
Velniop, tarė sau. Aš negaliu matytis su Džese. Tiesiog negaliu.
Kodėl turėčiau pas ją trenktis?
Ką jai sakyti?
Edas sukinėjosi po tuščias patalpas, skersai išilgai varstydamas
namą, bildėdamas per medines grindis, kumštyje gniauždamas bank
notus.
Koks kvailys rodytų atlaidumą?
Pro langą įbedęs akis į jūrą jis staiga pasigailėjo, kad nepateko
į kalėjimą, kur būtų turėjęs sutelkti dėmesį vien į neatidėliotinas, su
saugumu, logistika, išlikimu susijusias problemas.
Jis nenorėjo galvoti apie Džesę.
Nejautė jokio noro regėti jos veidą kaskart, kai užsimerkdavo.
Ne, reikia išvykti. Apleisti vietinius kraštus, pasiieškoti būsto
ir darbo, pradėti naują gyvenimą. Užmiršti praeitį. Tuomet jam pa
lengvės.
Tylą sudraskė čaižus garsas — nepažįstama telefono melodija.
Skambėjo mobilusis, kurį Nikis perprogramavo pagal savo pomėgius.
Jis įsispoksojo į aparatą, į švytintį, ritmiškai pulsuojantį ekraną. N u
meris nežinomas. Po penkių skambučių, kai zirzimas tapo nebepaken
čiamas, Edas griebė mobilųjį.
— Aš kalbu su ponia Tomas?
Edas trumpam atitraukė nuo savęs telefoną, lyg šis būtų radio
aktyvus.
— Juokaujat? — paklausė vėl priglaudęs aparatą prie ausies.
Sniaurojančiu balsu prabilęs žmogus nusičiaudėjo.
— Atleiskit. Užpuolė klaiki šienligė. Numeris teisingas? Priklau
santis Konstancijos Tomas tėvams?
— Ką... kas jūs?
— Endrius Prentisas. Iš olimpiados.
Edui ne iš karto pavyko susivokti. Jis atsisėdo ant laiptų.
— Olimpiados? Atleiskit... iš kur jūs gavote šitą numerį?
431
— Iš kontaktinių duom enų sąrašo. Palikto per egzaminą. Jis tei
singas?
Edas prisiminė, kad Džesės telefono sąskaita buvo tuščia. Matyt,
ji užrašė Nikiui dovanoto mobiliojo numerį. Jis nuleido galvą, kaktą
priglausdamas prie laisvos rankos delno. Kažkas ten viršuje turėjo ne
blogą humoro jausmą.
— Taip.
— O, ačiū Dievui. Mes ne vieną dieną mėginome su jumis su
sisiekti. Netikrinote žinučių? Skambinu dėl egzamino... Suprantate,
vertindami rašomuosius darbus šį tą pastebėjome. Į pirmąją užduotį
įsivėlė spausdinimo klaida, todėl į algoritminį klausimą buvo neįma
noma atsakyti.
-K ą?
Vyriškis dudeno, tartum dėstydamas begalę sykių kartotą prane
šimą.
— Riktą aptikome sulyginę galutinius rezultatus. Ir pamatę, kad
ties pirmuoju klausimu susikirto visi mokiniai. Iš pradžių problemos
nepastebėjome, nes darbus tikrino skirtingi žmonės. Žodžiu, mes la
bai apgailestaujame ir jūsų dukrai siūlome perlaikyti egzaminą. Olim
piada rengiama iš naujo.
— Perlaikyti olimpiados egzaminą? Kada?
:— Čia ir esmė. Šiandien popiet. Privalome organizuoti ją savait
galį, nes negalime reikalauti, kad mokiniai praleistų pamokas. Tiesą
sakant, ištisą savaitę stengėmės jums prisiskambinti. Dėl visa ko nuta
riau jūsų numerį surinkti paskutinį kartą.
— Tikitės, kad ji atvyks į Škotiją per... keturias valandas?
Ponas Premisas vėl ėmė čiaudėti.
— Ne, ne į Škotiją. Esame priversti tenkintis mums prieinamu
plotu. Bet jums tai išeitų į naudą, nes, kaip matau, gyvenate pietų
pakrantėje. Perlaikymas rengiamas Beizingstoke. Jūs pranešite Kons
tancijai?
432
— Eee...
— Labai jums ačiū. Manau, pirmaisiais metais tokie nesklan
dumai tikėtini. Ką gi, turiu paskambinti dar vienam žmogui. Beliko
susisiekti tik su vienu dalyviu! Visą reikiamą informaciją rasite mūsų
tinki alapyje.
Vyriškis griausmingai nusičiaudėjo. Ir ryšys nutrūko.
Sėdėdamas tuščiame name Edas įsispigino į telefoną.
40
DŽESĖ
434
atėjo, bet jautė, kad prie durų kažkas lūkuriuoja — stiklą temdė šešė
lis. Galbūt Eilina Trent? Per pastarąsias dvi savaites ji nekviesta prisi
statė keturis kartus ir siūlė „neįtikėtinai pigių prekių" vaikams. Turbūt
išgirdo apie pinigus, kuriuos Nikis gavo po įrašo savo tinklalapyje.
Kvartale apie juos, regis, žinojo visi.
— Aš pastovėsiu laiptų viršuje! — riktelėjo Džesė. — Tau terei
kia praverti duris.
Vėl sučirškė skambutis. Du sykius.
— Nagi, Tance. Nieko blogo nenutiks. Prisek Normanui pavadį
ir nusivesk jį prie slenksčio.
Tyla.
Stovėdama už mergaitės akiračio ribų, Džesė nukorę galvą ir al
kūnės linkiu pasišluostė akis. Reikia pripažinti tiesą: užuot gerėjusi,
Tancės būklė prastėjo. Prieš porą savaičių duktė įjunko miegoti jos
lovoje. Naktimis nebepakirsdavo ir nebeverkdavo, bet paryčiais atsė
lindavo koridoriumi ir įsitaisydavo jos guolyje, o Džesė atsibusdavo
nenutuokdama, kiek laiko ši pragulėjo šalia. Pavaryti Tancės nedrįso,
nors psichologė pabrėžtinai tikino, esą ji per didelė miegoti su motina.
— Tance?
Jokios reakcijos.
Atvykėlis vėl nuspaudė skambutį, šįkart nekantriai.
Džesė luktelėjo įtempusi ausis. Ne, teks leistis į pirmą aukštą ir
pačiai atidaryti duris.
— Minutėlę! — pailsusiu balsu sušuko.
Jau ruošėsi nusitraukti gumines pirštines, bet sustingo, korido
riuje išgirdusi žingsnius. Ir įkandin tempiamo Normano dramblojimą
bei švokštimą. Malonus Tancės tonas, kuriuo mergaitė nūdien bend
ravo tik su šunimi, meldė jį eiti drauge.
Staiga laukujės durys prasidarė. Jų girgždesio sukeltą džiaugsmą
apmalšino mintis, kad jai derėjo liepti Tancei nuginti Eiliną šalin. Nes
toji, išnaudojusi menkiausią progą, prasmuks vidun, į svetainę įvilks
435
ratuotą juodąjį krepšį, prisės ant sofos ir savo „pigiomis prekėmis*4
apklos grindis.
Bet Džesė išgirdo ne Eilinos balsą.
— Labas, Normanai.
Ji suakmenėjo.
— Oho. Kas nutiko snukiui?
— Jam liko tik viena akis, — atsiliepė Tancė.
Džesė ant pirštų galų nutipeno iki viršutinės laiptatakio pakopos.
Iš savo vietos įžiūrėjo jo kojas. „Converse44sportbačius. Krūtinėje ėmė
daužytis širdis.
— Pateko į nelaimingą atsitikimą?
— Jis mane išgelbėjo. Nuo Fišerių.
— Ką padarė?
Vėl pasigirdo Tancės balsas — ji prasižiojo, ir žodžiai plūstelėjo
sraunia tėkme:
— Fišeriai bandė mane įgrūsti į mašiną, Normanas pralaužė tvo
rą, siekdamas mane apginti, tačiau jį partrenkė automobilis, o mes
nepajėgėme apmokėti gydymo, bet tie žmonės atsiuntė mums pinigų,
kai perskaitė, ką parašė Nikis, ir veterinaras perpus sumažino sąskaitą,
nes, kaip sakė, dar nebuvo sutikęs tokio narsaus šuns.
Jos duktė žodžius berte bėrė.
Džesė palypėjo vienu laipteliu žemiau, paskui kitu.
— Jis vos nežuvo, — tęsė Tancė. — Vidaus organai buvo siau
bingai sužaloti, veterinaras netgi vengė operuoti Normaną ir siūlė su
juo atsisveikinti. Bet mama nesutiko ir pasakė, kad jam reikia suteikti
šansą. Paskui Nikis tinklaraštyje aprašė, kas mums blogo nutiko, ir kai
kurie žmonės ėmė siųsti pinigus. Tai yra, daugybė jų atsiuntė po kelis
svarus. Šiaip sau, be jokios priežasties. Perlaidų užteko jam pagydyti.
Normanas išgelbėjo mane, o nepažįstami žmonės išgelbėjo jį. Nieko
sau, ar ne? Bet dabar jis teturi vieną akį, greitai nuvargsta, nes dar
sveiksta, ir nieko ypatinga neveikia.
436
Ji pagaliau įžiūrėjo Edą, kuris pritūpęs glostė šuns galvą. Įsiste
beilijo į jį neįstengdama atplėšti akių: į tamsius plaukus ir trumpa-
rankoviais marškinėliais aptemptus pečius. Tie pilkieji marškinėliai.
Kažkas viduje sukilo, pro lūpas išsprūdo duslus goktelėjimas, ir Džesė
turėjo delnu užsispausti burną. Vis dar tupėdamas Edas pervėrė jos
dukrą kuo rimčiausiu žvilgsniu.
— Tance, ar tu gerai jautiesi?
Mergaitė pakėlė ranką ir suvijo savo plaukų sruogą lyg svarstyda
ma, ką ir kiek jam atskleisti.
— Daugmaž.
— Ak, mieloji.
Dvejodama Tancė pasukiojo į grindis įremtą kojos pirštą, galiau
siai žengė link išskėstų jo rankų. Edas stipriai ją apkabino, tarsi būtų
šito laukęs, leido mergaitės galvai prislėgti jo petį, ir abu sustingo ko
ridoriuje. Kai Tancę apglėbęs vyras užsimerkė, Džesė pasitraukė per
žingsnį atgal, mat išsigando nesuvaldysianti ašarų, jeigu Edas ją pa
stebės.
— Aš seniai žinojau... — atšlijęs jis prabilo keistai ryžtingu bal
su, — žinojau, kad Normanas kažkuo išskirtinis.
— Tikrai?
— O, taip. Judu esate komanda. Tą matė kiekvienas, turintis
bent šiek tiek nuovokos. Beje, su viena akimi jis atrodo visai šauniai.
Griežtas ir bauginantis. Normano akivaizdoje niekas nedrįs kvailioti.
Džesė neišmanė, ko imtis. Leistis į pirmą aukštą nedrįso — tie
siog nebūtų pakėlusi smerkiančio jo žvilgsnio. Pakrutėti iš vietos ne
pajėgė. Negalėjo nei lipti apačion, nei judėti.
— Mama paaiškino, kodėl nebeatvykstate.
— Išties?
— Nes priglaudė jūsų pinigus.
Skausmingai ilgos tylos pauzė.
— Tikino baisiai suklydusi ir nenorinti, kad mes panašiai elgtu-
mėmės, — vėl įsivyravo tyla. — Ketinate juos atsiimti?
437
— Ne. Čia atkeliavau ne dėl to, — jis pašnairavo sau per p e tį.—
Tavo mama namuose?
Išsisukti nuo akistatos niekaip nebūtų pavykę. Taip ir nenusitrau
kusi guminių pirštinių, įsikibusi į turėklą ji nuleido koją ant žemesnio
laiptelio, paskui ant kito. Sustojo ir palaukė, kol Edas į ją pažvelgs.
Tačiau jis pasakė tai, ko Džesė visiškai nesitikėjo išgirsti.
— Mes privalome nuvežti Tancę į Beizingstoką.
-K ą?
— Į olimpiadą. Užduotyse įsivėlė spausdinimo klaida. Todėl eg
zaminą reikia perlaikyti. Šiandieną.
Tancė atsigręžė į laiptatakį ir raukydamasi pakėlė į ją akis. Atrodė
išmušta iš vėžių, kaip ir Džesė. Staiga nušvito, tarsi galvoje būtų įsi
žiebusi lemputė.
— Pirmajame klausime?
Jis linktelėjo.
— Aš žinojau! — jos veidą netikėtai nutvieskė plati džiaugsmin
ga šypsena. — Žinojau, kad ten kažkas ne taip.
— Organizatoriai ketina pakartoti egzaminą?
— Šiandien popiet.
— Mums nė už ką neišdegtų ten nukakti.
— Ne Škotijoje. O Beizingstoke. Misija įvykdoma.
Ji nenutuokė, kaip turėtų reaguoti. Prisiminė sugriovusi dukters
savivertę, kai anąkart stūmė ją į olimpiadą. Prisiminė visas beprotiškas
savo strategijas, kelionės sukeltas kančias ir pridarytus nuostolius.
— Nežinau...
Tebetupintis Edas ištiesė ranką ir palietė Tancės dilbį.
— Pabandysi?
Mergaitė abejojo. Stipriau sugniaužė Normano antkaklį. Kūno
svorį perkėlė ant kitos kojos.
— Tance, tu neprivalai, — tarė Džesė. — Jei nenorėsi, tai netu
rės jokios reikšmės.
438
— Bet, žinok, susikirto visi, — Edas kalbėjo ramiu ir tvirtu bal
su. — Man skambinęs žmogus tvirtino, kad užduoties buvo neįmano
ma išnarplioti. Taigi teisingai neatsakė nė vienas dalyvis.
Jam už nugaros jau stiebėsi Nikis, grįžęs iš parduotuvės, rankoje
jis laikė plastikinį maišelį su kanceliarinėmis prekėmis. Sunku pasaky
ti, kiek laiko jis ten stovėjo.
— Taip, tavo mama teisi, ir tau nebūtina ten keliauti, — tęsė
Edas. — Bet, atvirai šnekant, mielai pažiūrėčiau, kaip per matemati
kos egzaminą sutriuškini tuos berniūkščius. Esu tikras, kad juos įveik
tum.
— Pirmyn, Spirge, — prabilo Nikis. — Parodyk jiems, iš kokio
molio esi drėbta.
Ji atsisuko į mamą. Po akimirkos nusigręžė ir pasitaisė ant nosies
akinius.
Kvapą turbūt sulaikė visi keturi žmonės.
— Gerai, — galiausiai tarė Tancė. — Jei tik pasiimsime Normaną.
Džesės ranka šastelėjo prie burnos.
— Iš tiesų to nori?
— Taip. Mama, į likusius klausimus atsakyti galėjau. Kai nesu
sidorojau su pirmuoju, mane apėmė panika. Todėl pridariau klaidų ir
spręsdama kitus.
Džesė nusileido dar per porą laiptelių. Jos širdis ėmė sparčiai
tvinkčioti, guminėse pirštinėse išprakaitavo delnai.
— Kaip mums suspėti?
Atsitiesęs Edas Nikolsas pažvelgė jai į akis. Jo veido išraiška sklei
dė ryžtą ir sykiu buvo keistai neįskaitoma.
— Aš jus nuvešiu.
439
dicionieriaus neturinčiu automobiliu. Ypač jei minėto šuns viduriai
streikuoja dar smarkiau nei kadaise, o dėl laiko stokos tenka viršy
ti keturiasdešimties mylių per valandą greitį ir susitaikyti su didelio
tempo pasekmėmis. Jie traukė pirmyn prasidarę langus, didžiąją kelio
dalį tylėdami, Tancė burbleno panosėje mėgindama atsiminti tuos da
lykus, kuriuos tarėsi užmiršusi, ir protarpiais veidu įsikniaubdavo į
strategiškai patogioje vietoje padėtą plastikinį maišelį.
Naujajame Edo automobilyje nebuvo GPS imtuvo, todėl Džesė
atsivertusi žemėlapį stengėsi jį nukreipti atokiau nuo magistralinių eis
mo spūsčių ir užtvindytų prekybos centrų. Po valandos ir keturiasde
šimt penkių minučių, praleistų beveik nedrumsčiamoje, keistoje tylo
je, jie pasiekė tikslą — dvidešimto amžiaus aštuntajame dešimtmetyje
iš betono ir stiklo suręstą daugiaaukštį pastatą — ir išvydo popieriaus
lapelį su užrašu o l im p ia d a , plazdenantį vėjo šuoruose, priklijuotą prie
ženklo „Draudžiama mindyti veją“.
Šįkart jų draugija pasirengė tinkamai. Džesė užregistravo Tancę,
įteikė atsarginius akinius („Dabar ji niekur neina be atsarginių aki
n i ų 4, Edui paaiškino Nikis), rašiklį, pieštuką ir trintuką. Visi ją ap
kabino, pasakė, kad dėl rezultatų jokiu būdu neverta nerimauti, tada
nuščiuvę žvilgsniais palydėjo mergaitę, kuri nužingsniavo grumtis su
abstrakčiais skaičiais ir, ko gero, galvoje tūnančiais demonais. Jai už
nugaros užsidarė durys.
Džesė liko registratūroje pildyti dokumentų, bet jos dėmesį blaš
kė anapus atvirų durų greta vejos stoviniuojantys ir plepantys Edas
su Nikiu. Ji nesiliovė vogčiomis dėbčiojusi į porelę. Berniukas kažką
rodė senajame pono Nikolso telefone. Edas kartais sulinguodavo gal
va. Negi skaitė Nikio tinklaraštį?
— Ji parodys, ką moka, — džiugiai tarė Nikis, kai Džesė išniro
laukan. — Nesinervink, mama.
Jis gniaužė Normano pasaitą. Prižadėjo Tancei nesitraukti nuo
pastato toliau nei per penkis šimtus pėdų, idant sesuo net pro egzami
no salės sienas galėtų jausti juodu siejantį ypatingą ryšį.
440
— Aha. Jai viskas eisis kaip per sviestą, — pridūrė Edas, giliai į
kišenes susigrūdęs rankas.
Nikis į juos pašaudė žvilgsniu ir dirstelėjo į Normaną.
— Na... laikas nusilengvinti. Ne man, o šuniui. Grįšime netrukus.
Stebėdama, kaip jis slenka per kiemą, Džesė tramdė norą eiti
kartu su posūniu.
Galiausiai jie liko vieni.
— Ka gi, — prabilo ji ir ant džinsų pakrapštė dažų dėmelę. Kar
tu apgailestavo, kad neturėjo progos apsirengti dailiau.
— Ką gi-
— Tu vėl mus išgelbėjai.
— Siekdami išsisukti iš keblios padėties, jūs patys kaip reikiant
pasidarbavote.
Abu pritilo. Kitoje aikštelės pusėje į stovėjimo vietą įčiuožė au
tomobilis, nuo užpakalinės sėdynės nuslydo, laukan nėrė ir durų link
metėsi berniukas su mama.
— Kaip tavo koja?
— Sveiksta.
— Paplūdimio šlepečių nebeavi.
Ji nudūrė akis į baltus teniso sportukus.
— Ne.
Edas pirštais persibraukė plaukus ir pažiūrėjo į dangų.
— Aš gavau tavo vokus.
Džesė neįstengė atsiliepti.
— Šįryt. Tavęs vengti nebandžiau. Jei būčiau žinojęs... kas atsiti
ko... nė už ką nebūčiau palikęs jūsų vienų bėdoje.
— Nieko tokio, — guviai atsakė ji. — Tu padėjai užtektinai.
Priešais ją kėpsojo į vejos dirvą įsispraudęs stambus titnago luitas.
Džesė sveikąja koja paspyrė žemes mėgindama jį iškrapštyti.
— Labai malonu, kad atvežei mus į olimpiadą. Nežinau, kaip
klostysis įvykiai, bet aš visada būsiu...
441
— Gal jau pakaks?
-K ą?
— Liaukis spardžiusi daiktus. Ir taukšti lyg... — jis atsigręžė. —
Eikš. Įsitaisykime automobilyje.
— Ką?
— Ir pakalbėkime.
— Hmm... ačiū, bet ne.
-K ą?
— Man tik... ar galime šnekėtis čia?
— Kodėl ne mašinoje?
— Verčiau nereikia.
— Nesuprantu. Kodėl ne mašinoje?
— Neapsimesk, kad nežinai.
Jai iš akių ištryško ašaros. Džesė delnu niršiai jas nusišluostė.
— Tikrai nežinau.
— Tuomet nieko tau neaiškinsiu.
— O, koks absurdas. Tiesiog prisėskime automobilyje.
— Ne.
— Kodėl? Aš neketinu nusileisti, jei nepateiksi rimtos priežasties.
— Nes... — jos balsas užlūžo, — nes ten jautėmės laimingi. Ten
uš jaučiausi laiminga. Kaip niekada. Negaliu vien tik su tavimi sėdėti
mašinoje. Tik ne dabar, kai...
Džesė prityko. Ir nusigręžė, kad Edas nepamatytų jos emocijų.
Nenorėjo rodyti ašarų. Išgirdo, kaip jis prisigretino ir sustojo. Jai vis
sunkiau sekėsi alsuoti. Džesė troško nuvaryti jį šalin, tačiau kartu su
vokė palūšianti, jeigu Edas įvykdys reikalavimą ir atšlis.
Ausį pasiekė tylus jo balsas:
— Klausyk, bandau tau kai ką pasakyti.
Ji žvilgsniu tebesmaigstė žemę.
— Aš trokštu būti su tavimi. Taip, mes klaikiai susimovėme, bet,
nors darai klaidų, tavo draugijoje vis tiek jaučiuosi geriau nei tada, kai
442
viskas lyg ir normaliai, o tavęs šalia nėra. Šūdas. Tokių dalykų nemoku
aiškinti. Nė nežinau, ką šneku.
Džesė pamažu atsisuko. Edas žiūrėjo sau po kojomis, į kišenes
susikišęs rankas. Staiga jis pakėlė akis.
— Man sakė, kaip skambėjo neteisinga Tancės egzamino užduotis.
— Kaip?
— Ji susijusi su emergencijos teorija. Pagal stipriąją emergenciją,
skaitmenų suma gali būti ne vien jos dėmenų visuma. Supranti?
— Ne. Matematikos neišmanau.
— Nenoriu vėl gilintis į praeities įvykius. Į tai, ką iškrėtei. Pats
irgi nesu tobulas. Man... man tik knieti pamėginti. Galbūt mums nė
velnio neišdegs. Bet aš surizikuosiu.
Jis ištiesė ranką ir švelniai įsikibo į jos džinsų diržo kilpelę. Lėtai
prisitraukė prie savęs. Ji nepajėgė nukreipti akių nuo jo pirštų. Kai
visgi kilstelėjo galvą ir pamatė, kad Edas žvelgia tiesiai į ją, Džesė pa
juto, jog vienu metu ir verkia, ir šypsosi — ko gero, pirmą kartą per
milijoną metų normaliai šypsosi.
— Džesika Reija Tomas, aš mielai pažiūrėčiau, kas išeitų iš mūsų
dėmenų. Iš mūsų visų. Na, ką pasakysi?
41
TANCĖ
444
Penktadieniais popiet mama pasiima laisvadienį, sutinka mane
prie vidurinės, ir vėliau mes drauge, vien tik ji ir aš, kepame sausai
nius. Mudviem smagu, bet teks jai paaiškinti, kad po pamokų privalau
užtrukti mokykloje, juolab dabar, kai pavasarį rengiuosi laikyti A ly
gio egzaminą. Tėtis dar neatvyko, tačiau mes kas savaitę šnekamės per
skaipą, ir jis žada būtinai atvažiuoti. Ateinančią savaitę tėčio laukia du
pokalbiai dėl darbo, be kita ko, jis užsivertęs reikalais.
Nikis perėjo į Sautamptono koledžą, kur lanko pirmąją iš dviejų
vyriausiųjų klasių. Nori stoti į meno mokyklą. Susirado merginą, var
du Laila, ir tai, anot mamos, visais atžvilgiais prilygsta netikėtumui.
Akis iki šiol dažosi, bet atsiaugino natūralios spalvos plaukus, kurie
yra tamsiai rudi. Dabar jis visa galva aukštesnis už mamą, ir protar
piais, kai jie stovi virtuvėje, Nikis pokštauja nuleisdamas alkūnę jai ant
peties — tarytum atsiremdamas į baro paviršių. Retsykiais teberašo
tinklaraštyje, bet dažniausiai, kaip sako, būna pernelyg užsiėmęs, todėl
ką nors brūkštelėti siūlo man. Kitos savaitės įraše rasite mažiau asme
ninių dalykų ir daugiau matematikos. Tikiuosi, matematika patinka
ne vienam iš jūsų.
Iš viso atsilyginome 77 procentams žmonių, kurie siuntė pini
gus Normanui. Keturiolika nuošimčių paprašė verčiau juos perduoti
labdaros įstaigoms, likusių devynių taip ir neatsekėme. Pasak mamos,
nieko čia tokio, nes svarbiausia, kad mes stengėmės, ir kai kada galima
priimti kitų dosnumą, jei tik padėkoji. Ji liepė man tarti ačiū ir pridū
rė, kad niekada nepamirš svetimų žmonių gerumo.
Edas faktiškai NUOLAT gyvena pas mus. Jis pardavė namą
Bičfronte, įsigijo butelį Londone — ten nuvažiavę m udu su Nikiu
turime miegoti ant sudedamosios lovos, — bet daugiausia laiko pra
leidžia mūsų namuose. Sėdėdamas virtuvėje dirba prie nešiojamojo
kompiuterio, užsidėjęs šaunias ausines bendrauja su Londone įsikū
rusiu draugu ir savo „Miniu važinėja į susitikimus. Vis rengiasi įsigyti
naują automobilį, nes jei kur nors keliaujame, mums visiems nelengva
445
išsitekti šitame, tačiau niekas per daug nedega noru jo keisti. Grūstis
ankštoje mašinėlėje savotiškai malonu, juolab kad šioje nesijaučiu kal
ta dėl šuns seiliojimosi.
Normanas patenkintas. Jis atsigavo tiek, kiek žadėjo veterina
ras, ir mama sako, kad mums to užtenka. Tikimybių teorija išvien su
Didžiųjų skaičių dėsniu skelbia, kad bandydamas tinkamai išnaudoti
menkus savo šansus ir pasiekti geidžiamą rezultatą privalai nepaliauja
mai, vis ilgiau kartoti tuos pačius veiksmus. Jų dažnumas artina tave
prie tikslo. Arba, kaip aiškinu mamai, kai kada tereikia nepasiduoti ir
judėti pirmyn.
Per savaitę, išvedusi šunį į kiemą, sviedžiau jam kamuoliuką aš
tuoniasdešimt šešis kartus. Normanas nė sykio jo neatnešė.
Bet, manau, vieną dieną atneš.
Moyes, Jojo
M o-4l Vienas plius vienas: [romanas] / Jojo Moyes; iš anglų kalbos vertė
Bronislovas Bružas. — Kaunas: Jotema, [2014]. — 448 p.
ISBN 978-9955-13-471-8
Tarkim, jūsų gyvenimas sumautas. Baisiai. Vyras dingęs iš akiračio, paaugliui posūniui
ramybės neduoda chuliganai, o jūsų dukra, matematikos vunderkinde, sulaukia vienintelio
šanso, už kurį jūs negalite susimokėti. Taip iš esmės gyvuoja Džesė... kol riteris žvilgančiais šar
vais netikėtai pasisiūlo juos išgelbėti. Tiesa, Džesės riteris pasirodo besąs kompiuterių knibčius
Edas, iš informacinių technologijų turtus susikrovęs koktus tipas, kurio vasarnamį ji tvarko.
Bet Edui nestinga savų tikrai rimtų problemų ir veždamas disfunkcinę šeimą į matematikos
olimpiadą jis, regis, pirmą kartą po ištisos amžinybės... o gal suvis pirmą kartą pasielgia nesa
vanaudiškai.
U D K 821.111-31
Jojo Moyes
Aš prieš tave
Jojo Moyes (Džodžo Mojęs) yra romaniste ir
žurnalistė. Prieš tapdama profesionalia rašytoja,
ji dešimt metų dirbo Independent redakcijoje.
Skaitytojai jau pamėgo lietuvių kalba išleistus
romanus „Aš prieš tave" „Mergina, kurią palikai"
ir „Paskutinis mylimojo laiškas". Pripažinimo
sulaukė J. Moyes knygos „The Horse Dancer" ir
„The Ship of Bridės".
Vieniša mama. Viena chaotiška šeima. Vienas keistokas
nepažįstamasis. Viena prikaustanti m eilės istorija, kurią
parašė į „The N ew York Times" bestselerių sąrašą įtraukto
„Aš prieš tave" romano autorė.
ISBN 978-9955-13-471-
www.jotema.lt
www.facebook.com/jotema 9 7 89 9 5 5 1347 18