UDK 821.

172(430)-31
He275

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-2204-4

Viršelyje panaudotos nuotraukos:

© Alexandru Marian / shutterstock.com
© bezikus / shutterstock.com
© Jozef Sowa / shutterstock.com
© Jolita Herlyn, 2016
© Leidykla „Alma littera“, 2016
 Prologas

N usiavusi basutes palieku jas kartu su kitais batais ir žengiu

už stiklinių durų į gaivią vėsą. Masažo salonas - geriausia
vieta vidurdienį slėptis nuo karštos Tailando saulės. Bet ne viena
aš tokia gudruolė. Laukiamajame, maukdami kas vandenį, kas
arbatą, ilsisi keletas europiečių. Rusų porelę atpažinčiau, net jei
jie tylėtų. Ežiuku kirpto šviesiaplaukio pavandenijusiomis aki­
mis vyro kaklas lyg buivolo, dar ir papuoštas masyvia auksine
grandine. Tokia prie stulpo nors dviratį tvirtink. Išsipūtę rankų
raumenys mirga marga nuo tatuiruočių. Bet labiausiai šio vyro
tautybę išduoda perkreiptos lūpos, sudėtos į keistą paniekos ap­
linkiniams, neriboto pasitikėjimo savimi ir aiškiai deklaruojamos
viršenybės mišinį. Šalia vyro ištiesusi kojas ilgaplaukė gražuolė
botulino pripumpuotomis ančiuko lūpomis dūsauja, lyg ją slėgtų
visos pasaulio negandos. Priklijuoti nagai tokie ilgi ir aštrūs, kad
peilio pjaustant mangus jai tikrai neprireikia. O kokie meno kū­
riniai ant kojų pirštų! Pačios tikriausios van Gogo saulėgrąžos!
- Masažas? Pėdų? Tajų? Aliejaus? - darkyta anglų kalba su­
čiulba užuolaidą praskleidusi apkūni vidutinio amžiaus tailan­
dietė baltais sportiniais marškinėliais.
- Aliejaus, - linkteliu galvą.
- Laukti penkiolika minučių, - ištiesia ranką į laisvą krės­
lą. - Vandens? Arbatos?
 - Norėčiau vandens, ačiū.
Tailandietė dingsta už užuolaidos, o aš įsitaisau patogia­
me dirbtinės odos krėsle. Netrukus atnešusi vandens, mote­
ris pakviečia rusų porelę masažo. Man net gaila, kad tokie
įdomūs stebėjimo objektai pasitraukė iš akiračio. Dvi pagyve­
nusios vokietės mane domina kur kas mažiau. Gurkšnodama
vandenį pro stiklą seku gatvės gyvenimą. Vangiai kojas kil­
nojančius turistus ir motoroleriais net po keturis lakstančius
vietinius. Prie masažo salono durų sustoja nenuspėjamo am-
žaus daili moteris balta linine palaidine, siekiančia kelius. Ji
studijuoja lentelę su kainomis, o aš tyrinėju jos figūrą. Pečiai
atlošti atgal, nugara neįtikėtinai tiesi, mentys tarsi surakintos
užtrauktuku. Ilgi šviesūs plaukai - tikra arklio uodega - veik
siekia liemenį. Veidą slepia plačiakraštė balta skrybėlė ir aki­
niai nuo saulės. Šokėja, - prilipdau etiketę, bet atspėti kilmės
šalies dar negaliu. Moteris praveria duris ir ją pasitinka stan­
dartiniai klausimai:
- Masažas? Pėdų? Tajų? Aliejaus?
Moteris įsitaiso krėsle šalia manęs. Ak, jei būtų atsisėdusi
priešais, galėčiau į ją geriau įsižiūrėti. Spoksoti iš šono lyg ir ne­
mandagu, bet smalsumas suka man kaklą ir kreipia žvilgsnį į tą
pusę, nors tu ką. Užsisakiusi vandens, iš oranžinio pinto krepšio
moteris išsitraukia žurnalą. Ir ką gi ji skaito? Tai padėtų išsiaiš­
kinti, iš kur ji atvyko. Atsidususi palenkiu galvą, lyg norėdama
geriau įsitaisyti. Negaliu patikėti! Ar man nesivaidena? Ši mote­
ris varto žurnalą „Žmonės“!
- Jūs iš Lietuvos? - retoriniame mano klausime nuskamba
nuostabos gaidelė, nors, atrodo, ko čia stebėtis - lietuvių net
nuošaliausiame pasaulio kampe gali sutikti.
- Iš Lietuvos, - moters lūpose suraibuliuoja šypsena, atver­
dama itin baltus lygius dantis.
 - Atostogaujate? - klausiu toliau ir iškart save baru už „žur­
nalistinį žmonių kamantinėjimą“, kaip mano paprastą smalsu­
mą ir susidomėjimą vadina sutuoktinis.
- Atostogauju. O jūs?
Klausimai ir atsakymai laksto nuo vieno krėslo prie kito,
kol mus pakviečia į masažams skirtą patalpą, padalytą eilėmis
margaspalvių užuolaidų. Dvi tailandietės, nusprendusios, kad
esame draugės ar giminaitės, mus paguldo vieną šalia kitos. Net
ir išsitiesusios gultuose nesiliaujame tauškėjusios. Tačiau masa­
žuotojų pirštai, keliaudami po mūsų kūnus, galų gale pritildo
žodžius ir užliūliuoja smalsumą.
Taip masažo salone Tailande prasidėjo mano pažintis su
Reda. Nors ji buvo už mane gerokai jaunesnė, viena kitai paju­
tome simpatiją. Mus sujungė ne tik Lietuva. Išsyk atpažinome
bendras moteriškas patirtis. Ji mane žavėjo savo gyvybingumu,
drąsa, nuoširdumu ir užkrečiamu juoku. Kuo ją traukiau aš, ne­
žinau. Bet dėl to sau galvos nekvaršinau. Man buvo smagu leisti
laiką su naująja pažįstama. Reda tapo dar vienu mano tailandie-
tiškų atostogų prieskoniu.
Kadangi temdavo anksti, o vakarai buvo nuostabiai šilti ir
malonūs, valandų valandas vaikščiodavome ištuštėjusiu paplū­
dimiu ir kalbėdavomės. Tiesą pasakius, kalbėjo ji. Aš klausiausi
ir klausinėjau. Taip prieš mano akis ėmė vertis spalvingas Re­
dos gyvenimas. Iš pradžių gan blankios lietuviškos jo spalvos
vis ryškėjo ir tirštėjo, kol galų gale užgožė lempučių girliando­
mis padabintus barus, transvestitus, kviečiančius į šou, ir sodrų
gatvėje šalia paplūdimio čirškinamų vietinių delikatesų kvapą.
Vakarinių susitikimų su Reda laukdavau lyg pasimatymų su
kokia Šachrazada. Jos istorijos man dar kartą patvirtino gerai
žinomą tiesą: tikras gyvenimas gerokai pranoksta mūsų vaiz­
duotę.
 Redos atostogos Tailande baigėsi greičiau nei mano. Išva­
žiuodama ji man paliko žurnalo „Žmonės“ numerį, tą patį, kurį
vartė masažo salone. Atsisveikindama užsiminė, kad jame rasiu
ir jos nuotrauką.
Tą patį vakarą gulėdama lovoje po zyziančių, bet atkakliai
su karščiu kovojančiu ventiliatoriumi, atsiverčiau žurnalą. Ilgai
netrukus suradau Redos nuotrauką. Pasipuošusi raudona su­
knele ji paslaptingai šypsojosi per visą puslapį. Perskaičiau įrašą
ir mintyse naujajai draugei pasiunčiau oro bučinį. „Mano gyve­
nimas vertas romano“, - Redos žodžius citavo žurnalistė.
Tai buvo ženklas, kad į mano gyvenimą pasibeldė nauja isto­
rija, kurią privalau užrašyti.
 1

- K raujas! Kraujas! - spiegia Reda, o jos džiugus balsas

leidžiasi laiptų pakopomis, aplenkia posūkį, įlekia į
virtuvę ir tik atsitrenkęs į didingo stoto moterį subliūkšta. Ta
virtuvės karalienė, rymanti prie viryklės ir nieko nematančiu
žvilgsniu spoksanti į kunkuliuojantį puodą, kuriame verda svo­
gūnų lukštais apkamšyti ir į seną moterišką kojinę sukišti kiau­
šiniai, - tai Nijolė, mergaitės mama.
- Koks kraujas? - moters akys atgyja ir susminga į dukterį.
Jose atsispindi ne tiek išgąstis, kiek susierzinimas ir nuostaba.
Labiau nei žodis „kraujas“ moterį trikdo džiugi dukros veido
išraiška. Ar nepasimaišė mergelei?
- Mėnesinių! - Redos veidas spindi lyg šventosios paveiks­
las žvakių šviesoje, o ant ištiesto delno guli tualetinio popieriaus
skiautė su raudona dėme.
- Radai ko rėkauti! - papurčius galvą, suraibuliuoja kašto­
ninės moters garbanos. - Eik, apsiplauk, higieniniai įklotai apa­
tinėje vonios spintelėje, - moteris vėl nusisuka į puodą, lyg jos
žvilgsnis būtų buvęs svarbiausias ingredientas dažant velykinius
kiaušinius.
Mamos abejingumas Redai uždavė širdį. Norėjo, kad kartu
pasidžiaugtų, apkabintų, pasveikintų. Juk pirmųjų mėnesinių
laukė kaip Velykų. Net labiau. Kraujas ant baltų kelnaičių lyg
tas margas velykinis kiaušinis turėjo simbolizuoti naują pra­
džią - jos kaip moters kelio pradžią. Nejaugi mamai nerūpi?
Juk ir kalendoriuką, kur privalo žymėti tas dienas, pati jau per­
nai padovanojo. „Tai labai svarbu“, - tą kartą tarė paslaptingu
ir kiek griežtoku balsu, bet į smulkmenas nesileido. Tačiau to
kalendoriaus Redai neprireikė. Artėjant Naujųjų metų sutiktu­
vėms, mergaitė prieš pat vidurnaktį dar kartą nubėgo į tualetą,
patikrino kelnaites ir, nieko įtartino ten neišvydusi, suglamžė
skaičiais išmargintą popierėlį, lyg jis būtų visų kalčiausias dėl jos
užsitęsusios vaikystės.
Kitą rytą ant rašomojo stalo rado naują - 1996 metų kalen­
dorių su išsišiepusiu ančiuku Donaldu. Šis iš jos šaipėsi. Reda
iškišo jam liežuvį trokšdama, kad paikas sparnuotis susiprastų
ir nusiplėštų tą kvailą šypseną. Nepadėjo. Pagriebusi pieštuką
įnirtingais judesiais užterliojo ančiuko marmūzę. Tada atidarė
stalčių ir įžūlų išsišiepėlį įmetė į daboklę. Kad be reikalo nesi-
šypsotų. Kasdien tualete prisimenamas Donaldas tūnojo ten iki
šiol. Progos išleisti jo į laisvę nebuvo. O šiandien yra! Tegu sau
šypsosi. Kartu su savo šeimininke. Tegu bent jis pasidžiaugia
Redos pirmuoju žingsniu į moterystę.

Redai kovo gale suėjo dvylika. Daili mergaitė. Apvalaus veidelio,

švelnių bruožų, tik lūpos ryškių kontūrų. Akys samanų spalvos,
o tose samanose lyg kas smėlio smiltelių būtų pribarstęs. Smul­
kutė ir klasėje veik žemiausia ji stengėsi vaikščioti tiesi it styga
ir iškėlusi galvą, kad atrodytų bent kiek aukštėlesnė. Tas jos tie­
sumas pašaliečius dažnai trikdė. Negalėjai suprasti, ar mergaitė
kažin ką vaizduoja, ar pramoginius šokius lanko, ar jai namie
kas per kuprą nuolat talžo. O Reda tik norėjo būti šiek tiek aukš­
tesnė. Kartais į batus po kulnais įkišdavo po sulankstytą sąsiu­
vinio lapą - vis geriau, nei pasistiebus vaikščioti. Atrodyti kaip
klasės dilbos nenorėjo, jos savo ūgio gėdijosi, kūprinosi ir vaikš­
čiojo lyg nosį nukabinę klaustukai. Bet pora centimetrų nebūtų
pakenkę, kaip ir mėnesinės. Daugelis bendraklasių jau senokai
didžiavosi moters statusu. Reda joms pavydėjo. Iki šiandien.
Dabar ir ji viena iš jų. Ir nuo ūgio tai nepriklauso. Žiūrėk, Alma
už ją visais penkiais centimetrais aukštesnė, bet mėnesinės jai
neprasidėjo. O Redai prasidėjo. Ji suaugusi. Ir Paulius mažvaike
jos nebevadins. Ji turi įrodymą.
Mergaitė vaizduotėje jau kūrė paveikslus, kaip tas kraujuotas
kelnaites pakiša jam po nosim. Ir jo nustebusį pagarbų žvilgsnį
įsivaizdavo. Paulius į ją visada žiūrėjo iš aukšto. Bepigu jam -
buvo tikras aukštaūgis, be to, šešeriais metais už Redą vyresnis.
Patėvio sūnus iš pirmos santuokos. Pažinojo jį visą amžinybę, o
tiksliau - nuo tada, kai mama lengva širdimi paliko tėvą, kurio
niekada nemylėjo, ir sumetė skudurus su tikrąja savo gyvenimo
meile - Kaziu. Patėvis dangišku glėbiu lyg tinklu sugavo mamą,
kuri nepastebėjo, kad raivosi ir strikinėja jame ne viena. Juk tuš­
čias tinklas - nei šis, nei tas, tad patėvis gaudydavo ir mailių.
Reda ne kartą matė, kaip šis kirkina mergeles garaže ar glamžo
automobilyje. Nesuprato, kaip to nematė mama. Gal įtikėjo, kad
meilė privalo būti akla?
Patėvis Redai nerūpėjo. Norėjo patikti Pauliui. Visada. Arba
bent nuo tada, kai save pamena. Jai buvo gal septyneri, kai vieną
naktį, įsisupusi į baltą antklodę, kuri priminė nuotakos drabužį,
nusėlino į palėpę, kur savaitgaliais apsistodavo Paulius. Stovėjo
prie miegančio bernioko sudėjusi delniukus lyg maldai ir tyri­
nėjo jo veido bruožus. Buvo toks gražus mėnulio šviesoje - juo­
daplaukis garbanius su ilgomis puriomis blakstienomis ir pu­
tliomis kiek mergaitiškomis lūpomis. Reda susikaupė ir palinko
jų pabučiuoti. Ar nubus užburtas jos karalaitis? Kai mažos lūpy­
tės nutūpė ant paauglio lūpų, Pauliaus akys atsimerkė. Švystelė­
jo panika, o po akimirkos ją pakeitė nuostaba.
- Tfu, na ir išgąsdinai. Jau pamaniau, kad vaidenasi. Eik į
lovą, Reda. Ko čia naktim slampinėji, ar nebūsi lunatikė?
- Lunatikė nebūsiu, būsiu tavo žmona, - ištarė tvirtai, nė
kruopelytę neabejodama savo žodžių tiesa.
Paulius suprunkštė.
- Eik miegoti, sakau.
Mergaitė stovėjo kaip prikalta prie grindų ir niekur eiti ne­
siruošė. Lyg būtų į grindis įaugusi. Ir išrauti ją galėjo tik koks
viesulas. Arba Paulius. Kartu su grindlente. Berniokas atsiduso,
iš po anklodės ant grindų nuslydo jo paaugliškos kaulėtos pir­
mais gyvaplaukiais apaugusios kojos. Paėmęs už rankos nuvedė
Redą atgal į miegamąjį, paguldė, apkamšė ir prigrasino naktimis
neslampinėti, kad šmėklos nepagautų.
Reda naktimis nebeslampinėjo, bet liko įsitikinusi, kad taps
Pauliaus žmona. Tik niekam apie tai nekalbėjo. Uždarė šią pa­
slaptį širdies kamputyje ir kruopščiai ją saugojo.
Niekas ir nepastebėjo, kaip ta paslaptis išvešėjo ir apraizgė
mergaitės širdelę. Taip, kad net pradėjo ją dusinti. Ypač tada,
kai Paulius pas tėvą atvažiavo su savo drauge. Milda buvo tikra
gražuolė: vario spalvos plaukai iki liemens, migdolinės akys lyg
kokios užjūrio katės ir tas murkiantis balsas. Paulius šalia jos
tiesiog tirpo. Lyg varveklis pirmai pavasario saulutei pašildžius.
Reda neketino be kovos atiduoti savo svajonių vyro konkuren­
tei. Paprašė, kad mama ir jai nudažytų plaukus, bet ši tik smi­
liumi pasukiojo ties smilkiniu ir liepė ne į veidrodį, o į knygas
daugiau spoksoti. Redai neliko nieko kito, tik laukti. Ji žinojo,
kad vieną dieną taps panaši į Mildą ir tada Paulius bus jos.
Šiandien Reda nebenori būti panaši į Mildą. Žmonės pasa­
kojo, kad Pauliaus mamai, dirbusiai greitojoje pagalboje, būsi­
mos marčios kūną, o tiksliau - kas iš jo liko po avarijos, nuo
asfalto teko grandyte grandyt. Tai nutiko prieš pusmetį. Paulius,
atrodė, iš sielvarto pats pakels prieš save ranką. Tokia didelė
buvo jo kančia. Ir tokia įspūdinga. Didesnė už pasaulį. Tada
Reda suprato, kad visų labiausiai ji nori ne tiek paties Pauliaus,
o to vyro jame, kuris šitaip kenčia, rauda ir plaukus raunasi dėl
mylimos merginos.
„Noriu! Vyro ašarų upės - štai geriausias moters vertės
įrodymas”, - dušo srovė, nukreipta tarp kojų, maloniai kutena
ką tik užgimusios moters lytį. Rausvas kraujo lašas, nuriedėjęs
kairės kojos vidine puse, Redai primena ašarą. Ji tiki, kad vieną
dieną vyrai dėl jos verks. Ir ne tik verks, bet raudos kruvinomis
ašaromis.
 2

N ijolė nubunda prieš aušrą. Akių vokus trukteli biologi

nis žadintuvas. Galėtų pasnūduriuoti dar valandėlę, bet
įprotis stipresnis už pagundą. Į laikrodį ant staliuko prie lovos
net nežvilgteri. Žino, kad dabar penkios ryto, gali apsirikti ne­
bent penkiom minutėm. Kazys palaimingai parpia šalia. Mo­
teris išsliuogia iš lovos, nedegdama šviesos susiranda šliures ir
lėtai it vaiduoklis nusiiria link vonios.
Po dešimties minučių ji jau stovi virtuvėje ir it karvedys ko­
vos lauke planuoja dienos mūšius. Ir apsirengusi atitinkamai:
vyšninis chalatas, margintas rožių žiedais, šviečia iš toli lyg mar­
šalo munduras. Tik antpečių trūksta. Nors įsižiūrėjus iš arčiau
Nijolė primena piktą ežiuką. Akys, nosis ir lūpos vos telpa siau­
rame veide, įrėmintame suktukų šalmo, visą dieną užtikrinan­
čio kaštonines garbanas.
Kruopštus būtiniausių darbų planavimas buvo įprastinis
Nijolės ritualas lyg malda ar meditacija. Ji visada keldavosi
anksti, kad paruoštų vaikams pusryčius, pietus ir vakarienę. Jos
virtuvėje, kaip ir kitur namuose, viešpatavo absoliuti tvarka ir
švara. Lyg kokioje medicinos laboratorijoje. Net atokiausiame
užkaboryje nebūtum radęs nė dulkelės. Nijolė šveitė ir blizgi­
no kiekvieną laisvą minutę, nes buvo šventai įtikėjusi, kad tik
švariuose ir tvarkinguose namuose gali augti švarūs ir tvarkingi
vaikai. Tvarka ir teisingumas jai buvo sinonimai ir neįkainoja­
mos vertybės. Chaosas išorėje bylojo apie sumaištį sieloje. O to
ji stengėsi išvengti visomis priemonėmis. Kartais atrodydavo,
kad ji taip nepaliaujamai viską šveičia, lyg norėtų numazgoti
savo praeities nuodėmes. „Kokios ten nuodėmės!“ - purkšteli
Nijolė panosėje, bet sąžinė tampo už prijuostės ir negailestingai
primena, kad Vytą paliko ji. Nebuvo jis blogas vyras, negėrė ir
rankos nekeldavo. Ką ten nekeldavo, neaišku, ar jas turėjo. Lyg
savotiškas baldas. Kur pastatysi, ten ir rasi. Nors fotografuoda­
vo gerai. Gražios tos jo nuotraukos. Ir vaikus mylėjo. Jei ne jis,
tai Reda pasaulio būtų ir neišvydusi. Susilaukusi Gyčio, daugiau
gimdyti nesiruošė, o kai pastojo, iškart nusprenė pasidaryti
abortą. Per kvailą galvą Vytui prasitarė, o šis kaip liūtas stojo
būsimo vaiko ginti. Tas jo užsispyrimas ir valia palaužė Nijolės
nusistatymą. Tačiau daugiau to liūtiškumo ji niekada neberegė­
jo. Gimus Redai jis vėl tapo naminiu katinu. O katinai ugnelės
joje neuždegdavo. Gal ir būtų taip nugyvenusi visą gyvenimą,
po namus su šluota vyrą vaikydama, bet Kazys jai protą susuko.
Negalėjo atsilaikyti prieš jo laukines glamones ir vyrišką jėgą, -
kai savo juodom akim sužibindavo, visas racionalumas per se­
kundę išgaruodavo. O kai apkabindavo didelėm letenom, tai ir
krisdavo į jo glėbį kaip akmuo į šulinį.
Nijolė pjausto virtus burokėlius salotoms. Pirštai nusida­
žo raudonai. Lyg kas krauju būtų ištepęs. Ta spalva jai sužadi­
na keistas asociacijas. Redos mėnesinės. Užaugo jos mergaitė.
Tikra gražuolė. Spindulėlis. Ir krūtinė jau ryškėja. Kaip reikės
ją nusaugoti? Prie Velykų stalo matė, kaip blakstienomis prieš
Paulių klapsi, kaip nusišypso lyg tikra vilioklė. O ir tas stuobrys
nuo jos akių nenuleidžia. Gal užuodžia, kad mergaitė jau tapo
visa pana, verta dėmesio. Kai pamatė, kad berniokas į užpakalį
dukrai žnybtelėjo, vos skuduru per veidą neužvožė. Tik Kazio
pykdyti nenorėjo. Mylėjo šis savo vienturtį ir jam veik meldėsi.
Ne tik gardesnį kąsnelį siūlė, bet vis pinigų pakišdavo, brangių
drabužių dovanodavo, o dabar ir automobilį aštuoniolikos metų
proga nupirkti užsimanė. Nijolė niekaip neįstengė Pauliaus pa­
milti, ką ten pamilti - net jo savaitgalinius apsilankymus sunkiai
ištverdavo. Sukąsdavo dantis, kad ko neleptelėtų. Ir kodėl taip
yra? Juk Kazys jos vaikus savais laiko. Jei kas jo paklausia, kiek
vaikų turi, neabejodamas atsako: tris. O jai liežuvis neapsiver­
čia to „tris“ ištarti. Jos yra du. Du ir ne daugiau. Gytis ir Reda.
O Paulius - tai jo. Nekenčia ji Pauliaus. Nes Kazys priklauso jai.
Tik jai. Neketina su niekuo dalytis vyro dėmesiu, laiku ir pini­
gais. Net su jo sūnumi. Bet kas jos klausia. Ketina, neketina, o
taikstytis tenka. Kaip ir su pirmomis raukšlėmis ar žilų plaukų
sruoga. Bet tuos plaukus nudažyti galima, o Pauliaus į kaminą
neįmūrysi. Nors norėtų, ak kaip norėtų, net pirštai niežti. Dabar
tas stuobrys į jos dukrą akis spigina. Po velykinių pusryčių nu­
taikė akimirką, kai bernas į virtuvę įžirgliojo, sugriebė už ran­
kos, lyg metaliniais kabliais įsikabino, ir sušvokštė:
- Paliesi Redą - bybį tau pati nupjausiu!
Prisiminusi šią sceną Nijolė vypteli, o palaiminga šiluma pa­
glosto krūtinę. Žino, kad ir Reda tuos žodžius girdėjo, matė tada
jos sijonėlį tarpdury šmėstelint. Na ir gerai. Tegu abu žino. Dėl
savo vaikų bet kam akis išdraskys.
Nijolė nusiplauna rankas ir pradeda kotletų gamybos ritu­
alą. Į maltą mėsą įmuša kiaušinių, įdeda piene mirkyto batono,
pagardina prieskoniais. Valgį gaminti jai niekada neatsibosta.
Rankos pačios laksto tarp indų, stalo įrankių ir produktų, o
mintys sukiojasi aplinkui. Jos vaikai visada pamaitinti. Ji sten­
giasi būti gera motina. Todėl ir prie tvarkos spaudžia. Todėl ir
taisyklių laikytis verčia. Bendri pusryčiai. Jie daug svarbiau nei
katalikui mišios. Jokių žaidimų, nosies krapštymo ar žvalgymosi
pro langą. Ir jokių nenoriu, neskanul Lėkštės privalo būti ištuš­
tintos, kad net žvirbliukui trupinėlio neliktų. Vaikams juk augti
reikia! Pavalgius indai turi būti išplauti, iššluostyti ir į vietas su­
dėlioti. Tai Redos ir Gyčio pareiga. Vaikai puikiai prisimena ma­
mos pamoką: kartą grįžusi iš darbo ir radusi neplautas lėkštes
pasikvietė juos į virtuvę ir jų akivaizdoje tėškė indus į grindis.
- Neplausit, greitai iš ko ėst neturėsit, - užriko ir liepė šukes
surinkti, grindis išmazgoti.
Gal ir pasikarščiavo tada, lėkščių truputį gaila, bet tvarka
turi būti! Taip, ji griežta, tai visi žino. Bet nuo griežtumo juk
niekas nenumirė. Bent veltėdžiai neužaugs, juk ji pati kaip bitelė
nuo ryto iki vakaro dūzgia. Jei ne namie, tai viešbučio kavinėje.
Ir vaikams tą darbštumą būtina įskiepyti. Nesvarbu, jei ir diržą
pasitelkti reikia. Beržinė košė dar nė vienam nepakenkė. Kaip
kadaise tėvukas sakydavo? „Beržo medaus nepakaštavojęs, ra-
zumnas nebūsi.“ Kaimynė Zoselė savo atžalas popino, lepino, o
kas iš jų išėjo? Dukra su kažkokiais neaiškiais tipais valkiojasi,
sūnus visą dieną prie televizoriaus drybso ir motiną rusiškais
keiksmažodžiais varinėja. O štai jos vaikai tik „jūs, mamyte“
kreipiasi. Pagarba. Pagarba turi būti. Šiais laikais jaunimas visai
pasileido. Kazio vietoj lieptų Pauliui tas nuogų bobų nuotraukas
nuo sienos nuplėšti. Bet jis mūru už tą šiknių stojasi. Palėpė mat
jo. Reikės Redą prigrasinti, kad daugiau ten kojos nekeltų. Išves
iš kelio jos mergelę, sugadins gyvenimą. Ji juk dar tokia naivi.
Apvalučiai tobulai vienodo dydžio kotletukai palaimingai
čirškia keptuvėje. Nijolė iš stalčiaus paima pieštuką, nutupdo
sėdynę ant taburetės, ir baltame lapelyje sujuoduoja raitytų ly­
gių raidžių eilutė: I. Nuskusti bulves. Kiek pagalvojusi moteris
rašo toliau: 2. Išsiurbti kilimą. 3. Paruošti pamokas. Tų pamo­
kų gal ir nereikėjo priminti, juk patys žino. Bet nepakenks. Dar
kiek pakramsnojusi pieštuką padeda jį atgal, o popierių magne-
tuku pritvirtina prie šaldytuvo. Kad pavalgę suplautų lėkštes,
nebeįrašė, ir taip aišku, kad alternatyva - diržas arba duženų
rinkimas nuo grindų.
Patenkinta savimi Nijolė nusiplauna rankas ir panardina
pirštus į tešlą. Iškeps sausainių. Ir vaikai, ir Kazys juos mėgsta.
Tegu pasilepina. Juk ji taip juos myli!
 3

R edos kūnas mirksta pilnoje putų vonioje. Kojų pirštai

gaudo muilo burbulus, o mintys čiuožinėja baltais putų
kalniukais. Kiek mergaitė pamena, sekmadienis visada buvo
maudynių diena. Nuo pat vaikystės. Šios dievų ar mamos nu­
statytos tvarkos negalėjo pakeisti niekas. Juo labiau santechni­
kas, kartą vidury dienos išjungęs karštą vandenį. Mama kaiti­
no kibirus vandens, pūškavo tempdama juos į vonios kambarį,
bet maudynių procedūros atidėti kitai dienai nė už ką nesutiko.
Taip būtų sugriuvęs visas jos savaitės ritmas. Ką ten ritmas, visas
pasaulis būtų subyrėjęs...
Tačiau mama, jos taisyklės ir pasaulio sandara šiandien Re­
dai nerūpi. Visos jos mintys sukasi apie Paulių. Jau tris savaites
jie vadina save „pora“. Ir vaidina porą, kai niekas nemato. Tai
jų didžioji paslaptis. Jei mama sužinotų, kailį taip iškarštų, kad
sveikos vietos ant kūno neliktų. Mamos ji bijo, bet Pauliaus mer­
ginos statusas jai daug svarbesnis nei mamos priekaištai ar diržo
kirčiai. Prie jų buvo pratusi. Mamos auklėjimo arsenale buvo
du pagrindiniai ginklai: diržas ir grasinimas, kad išsiųs gyventi
pas tėvą. Būta dėl ko gąsdinti! Sėdynė diržo skonį pažinojo, bet
pas tėvą nei jos, nei Gyčio niekas neišsiuntė, nors Reda apie tai
net pasvajodavo. Ypač vakarais, kai pavargdavo nuo mamos ko­
mandų ir norėdavo, kad kas priglaustų ir apkabintų. Bet mamos

L I E T U V I Š K A S PAVASARI S 21
rankos buvo užimtos kitais dalykais, patėvio ji gėdijosi, o Gytis
iš tokio jos pageidavimo būtų tik pasišaipęs. O štai tėtis - jis
tikrai apkabintų, ant kelių pasūpuotų, nors iš sūpuojamųjų am­
žiaus ji seniai išaugusi. Ne, Reda tikrai neprieštarautų, jei tektų
gyventi pas tėtį. Tėtį ji myli. Jis toks ramus, švelnus žmogus. Gy­
vena kaip atsiskyrėlis vienkiemyje ir fotografuoja paukštelių liz­
dus... O Paulius visai kitoks. Mergaitė negali paaiškinti ir nelabai
supranta, kuo tas išstypėlis ją traukia. Gražuoliu jo nepavadinsi,
ausys kiek atlėpusios... Bet lūpos tokios putlios! Ir tokios sal­
džios. Gal jos dėl tos traukos ir kaltos?
Pasibučiavo jie pirmą kartą Pauliaus palėpėje. Tas bučinys -
kiek negrabus, bet jaudinantis, - įsirėžė Redos atminty kaip ir
pirmą kartą matyta vaivorykštė. Nuo tada kiekvieną kartą pa­
žiūrėjusi į vaikino burną apie nieką daugiau nė galvoti negalėjo.
Todėl viltingai laukdavo savaitgalių, kuriuos praminė Pauliaus
lūpų švente.
Paulius pasirodydavo penktadienio vakare. Darbo dienomis
gyveno pas mamą ir darbavosi automobilių servise. Buvo baigęs
profesinę mokyklą. Rankas turėjo išties auksines. Nesvarbu, kad
su juodomis panagėmis. Bet jo plaštakos buvo didelės, šiurkš­
čios kaip tikro vyro. Ir kvepėjo vyriškai - nikotinu. Tas kvapas
tiesiog glostydavo Redos šnerves.
Šventė prasidėdavo per vakarienę. Kazys sūnui prie stalo
užleisdavo savo vietą. Kaip tik prieš Redą. Nijolė raukydavosi,
kad pažeidžiama jos nustatyta tvarka, bet vyro priekaištais ne­
erzindavo. Vis tiek nieko nebūtų laimėjusi. Žiūrėk, dar supyks
ir dings savaitgaliui. Taip jau buvo kartą nutikę, tad nerizikavo.
Todėl moteris tylėdavo, o mergaitė džiūgaudavo. Ji įsmeigdavo
akis vaikinui į burną ir nenuleisdavo žvilgsnio tol, kol joje ding­
davo paskutinis kąsnis. Ta burna ją hipnotizuodavo it smauglys.
Trokšdavo panirti į ją ir prasmegti. Kai Paulius gromuliuodavo
sumuštinį, ji pavydėdavo duonos gabalui, kad užima jos vietą.
Vaikino burna buvo skirta tik jai ragauti. Reda godžiai stebėda­
vo Pauliaus žandikaulių šokį laukdama, kada pasirodys liežuvis.
Ir kai šis rausvas grublėtas padaras išslysdavo nulaižyti nuo lūpų
užsilikusio majonezo šlakelio, mergaitė net suvirpėdavo iš ma­
lonumo.
Prie stalo jie nesišnekėdavo, todėl Reda tykodavo vaikino po
vakarienės. Dažniausiai užsislėpusi po laiptais. Paulius su tėvu
išlenkdavo alaus bokalą, o kartais ir ne vieną, parūkydavo susė­
dę ant suolelio priemenėje, persimesdvo žodžiu kitu. Redai tas
laikas labai prailgdavo, bet ji tykodavo vaikino kaip grobio, kan­
triai ir aistringai. Kai šis, pakankamai prisišnekėjęs su tėvu, pa­
kildavo į savo kambarį palėpėje, Reda šmurkštelėdavo iš paskos.
Mama į Pauliaus palėpę buvo uždraudusi koją kelti, bet ar
kas sulaikys? Nors ir Redai tas kambarys nelabai patiko: tamsus,
niūrus. Nedažytas išsiklaipiusias grindis kiek dengė išblukęs
nudėvėtas kilimas. Labai panašus, raudonas su juodais raštais,
kabojo ir ant sienos, prie jos stovėjo lova, po nedideliu lange­
liu - nudrengtas rašomasis stalas, o prie kitos sienos - kinivarpų
išvarpyta griozdiška spinta. Kampe mėtėsi kartoninės dėžės su
seniai pamirštais menkaverčiais mažmožiais ir drabužiais, kurių
niekas niekada nebevilkės. Ir tos nuotraukos. Na, kam Pauliui
reikėjo virš lovos prikabinėti tų nuogų mergų nuotraukų? Visos
tokios papingos, gundomai šypsančios. Kažin, ar ji tokia kada
nors taps? Būtų jos valia - sudegintų jas visas, įžūliai ryjančias
jų bučinius. Bet nuotraukų nuplėšti nuo sienos nedrįso. Dėl jų
ir nemėgo to kambario, nors jis ją magiškai traukė. Ir kvepėjo
jis Pauliumi!
Kad mama neišgirstų, mergaitė tipendavo į palėpę ant pirštų
galiukų. Tačiau Nijolė it sarginis šuo užuosdavo, kad jos dukra
vėl traukia į Pauliaus valdas.
 - Reda!!! - nuo mamos riksmo drebėdavo langų stiklai ir
namas net pasipurtydavo iš išgąsčio. Mergaitė vikriai lyg pelytė
sprukdavo pro palėpės duris ir tylutėliai, kad, neduok Dieve, ko­
kia laiptų pakopa nesukrebždėtų, nusileisdavo žemyn.
- Ką, mamuk? Gal jums ką padėti? - nekaltom akelėm pa­
žvelgdavo mamai į akis, o ši tiriamu žvilgsniu perliedavo dukrą
nuo galvos iki kojų.
- Eik, šiukšles išmesk.
Išmesdavo tas šiukšles, o mama tuoj puldavo kamantinėti.
- Ar istorijos kontroliniui pasiruošei?
- Pasiruošiau...
- Nešk vadovėlį, patikrinsiu.
Nenoromis sliūkindavo į savo kambarį pasiimti vadovėlio.
Atverstą ties reikiamu skyriumi padėdavo ant virtuvės stalo.
Mama, tarkuodama bulves ar kočiodama tešlą, žvilgčiodavo į
knygą ir berdavo klausimus. Tik nepriekaištingai išdainavusi
mintinai iškaltą tekstą, Reda galėdavo palikti virtuvę. Palaukusi
penkias minutes, pasiklausiusi ir įsitikinusi, kad mama vis dar
brazda virtuvėje, vėl tipendavo pas Paulių.
Pirmiausia Reda užberdavo jį klausimais: kur buvo, ką
veikė, su kuo ir apie ką kalbėjo. Norėjo žinoti viską. Iki smul­
kiausių detalių. Dar kartą įsitikinti, kad Paulius priklauso tik
jai. Tą savininkės instinktą veikiausiai paveldėjo iš motinos: kas
mano - tai mano. Klausimų ir atsakymų serijas užbaigdavo bu­
činiais ir glamonėmis. Bet niekada neišsirengdavo. Ji nė karto
nematė Pauliaus nuogo. Ir jis jos be drabužių nebuvo regėjęs.
Gal, jei pamatytų, tai ir tas popierines gražuoles nuo sienos nu­
krapštytų...
Reda iškelia vieną koją į viršų, perbėga ją žvilgsniu, pasukioja
pėdą. Tada įsistebeilija į neseniai prasikalusias krūtis, paglosto
muiluotais delnais, tarsi norėdama įsitikinti, kad jos tikros. Pirš­
tai slysta papilve, bet jų kelionę nutraukia trys greiti bilstelėjimai
į duris. Mergaitė instinktyviai slepiasi putų pataluose, palikda­
ma kyšoti tik galvą su pakaušyje sukeltais, segtuko prilaikomais
plaukais.
- Nugarą tau nutrinsiu, - Pauliaus akys blizga it gerai nu­
šveisti sidabriniai šaukštai.
- Tu jau grįžai? - klausimas kvailas, bet Reda nesumeta, ką
dar galėtų pasakyti. Jos nuogumas ją glumina, todėl ji nežino,
kaip elgtis. Savo kūno lyg ir nesigėdija, bet, be veidrodžių, jo
niekas nuogo dar nėra matęs.
- Negalėjau pataisyti to Andriaus kledaro, jam naujų detalių
reikia, o parduotuvė uždaryta, - Paulius tiesia ranką į plaušinę,
gulinčią ant vonios krašto. - O kada tavo mama grįš?
- Jai šiandien vakarinė pamaina, gal apie vidurnaktį.
Patenkintas Paulius muiluoja plaušinę.
- Na, duok savo nugarą.
Reda nedrąsiai išnyra iš vandens ir greitai pasilenkia į prie­
kį, bet to užtenka, kad Paulius įžiūrėtų du baltus kauburėlius,
papuoštus prisirpusiomis žemuogėmis. Vaikino veidas rausta,
pažastys drėksta, o kelnėse sutvinkčioja draugužis.
- Na ir karšta, - slėpdamas sumišimą Paulius atbula ranka
nusišluosto kaktą.
- Tai marškinius nusivilk, - išsprūsta Redai. Vaikinui papil­
domo raginimo nereikia.
Muiluotą plaušinę tvirta ranka lėtai vedžioja Redos nugara,
skaičiuoja stuburo slankstelius, apveda menčių kontūrus. Mer­
ginos skruostai dega. Ne tiek nuo karščio, kiek nuo nepažįsta­
mo jausmo, nuo keisto tvinkčiojimo tarpukojy, nuo malonaus
kutenimo papilvėje. Jei būtų katė, seniai būtų pradėjusi murkti.
Užsimerkusi palaimingai spaudžia lūpas, kad sulaikytų atodū­
sių bangą. Nebeištverusi atmeta galvą, gosliai pražioja burną,
ir Pauliaus liežuvis it išbadėjęs kormoranas neria prie savo au­
kos. Plaukų segtukas išsigandęs krinta į vandenį, išlaisvindamas
plaukų kaskadas. Redos liaunos rankos apsiveja vaikino kaklą.
Geismas kunkuliuoja, svaigina. Paulius greitosiomis, nepaleis­
damas mergaitės lūpų atsisega diržą, atitraukia užtrauktuką ir
išsilaisvina iš džinsų. Po akimirkos ant vonios grindų voliojasi
ir trumpikės. Vaikinas panyra į putas, jo plaukuota blauzda pri­
siliečia prie Redos kojos šilko, tokio švelnaus, kad kūnas nueina
pagaugais.
Paulius stumteli Redą, atsigula vonioje, o mergaitę pasodina
sau ant šlaunų. Jo falas lyg švyturys išniręs iš putų stovi tiesus
ir nepajudinamas. Reda negali nuo jo atitraukti žvilgsnio. Nori
paliesti, bet nedrįsta. Tik šnopuoja ir ryja seiles. Nuo to undinės
vaizdo - išsidraikiusiais plaukais ir žaliomis lyg maurai akimis -
Pauliui temsta akyse, maišosi protas. Suėmęs delnais mergaitės
liemenį jis kilsteli ją ir užsodina ant savo švyturio.
Skausmas sumišęs su aistra perlieja Redos kūną. Negi tai jau
vyksta? Vyksta? Ji siūbuoja lyg nendrė vėjyje atodūsių ir aimanų
ritmu, paklaikusios akys dega, pirštai kabinasi į vaikino pečius, o
galvoje dūzgia tik viena mintis: Jis mano! Dabar jis tikrai mano!
Lyg patvirtindamos putos nusidažo rausvai, bet Reda to ne­
pastebi. Šuoliuoja kaip tikra nugalėtoja iškėlusi smakrą, vis sti­
priau spausdama Pauliaus kūną keliais. Jos širdis spurda, atrodo,
tuoj iššoks lauk ant pritaškytų vonios grindų, nes nebeatlaiko to
didžiulio džiaugsmo: Įšventinta į moteris! Pagaliau įšventinta į
moteris! Ir jis mano, amžiams mano!
Redos žirgas pasimuisto, sustaugia agonijoje, jo nugara išsi­
riečia, o švyturys, paplautas aistrų bangos, subliūkšta. Mergaitės
akyse pasirodo nuostaba, ji dar šuoliuotų ir šuoliuotų - ši ką tik
užgimusi raitelė, bet jos žirgas virsta pavargusiu kuinu, keliasi iš
vonios, vyniojasi į rankšluostį ir pradingsta už durų.
Ji išlipa iš vonios, šluostosi kūną, o jos pakili būsena slūgsta
taip greitai kaip vanduo, atkimšus vonios kamštį. Baimė kabi­
nasi į kulnus, nerimas įkaitintom šukom braižo nugarą. Reda
pakelia ranką, kasosi, bet nerimas tik auga, plečiasi, siurbiasi į
kiekvieną ląstelę. Ji jaučiasi prasikaltusi. Labai prasikaltusi. Pra­
sikaltusi mamai.
 4

/I psikabinusi klozetą Reda žiaukčioja ir keikia save už tai,

( ^ / Vkad susigundė tais prakeiktais riebaluose permirkusiais
beliašais. Kas žino, ko toj mėsoj primaišyta. Mama jai buvo už­
draudusi valgyti kioskelių gardėsius, bet juk Pauliui atsakyti
negalėjo. Kirto abu pasigardžiuodami, net taukai per smakrą
varvėjo. Buvo išalkę po meilės akto.
Nespėjusią pasimėgauti prisiminimais Redą vėl supurto
konvulsijos ir kioskelinės puotos turinys drioksteli į mamos
išblizgintą klozetą. Mergaitei kiek palengvėja. Ji nuleidžia van­
denį, apsiprausia veidą ir nusvirduliuoja į lovą. Susirietusi į ka­
muoliuką stengiasi pamiršti šleikštulį, mintis skraidindama į
ežero pakrantę. Jiedu su Pauliumi čia mylėjosi jau antrą kartą.
Dabar Reda žino, kad paežerės automobilių stovėjimo aikšte­
lė - tai didžiulis seksodromas, kuriame mašinos aprasojusiais
langais yra jaukūs įsimylėjėlių lizdeliai. Mergaitė dar neskyrė
meilės nuo aistros ir sekso, todėl ta aikštelė jai buvo tikras mei­
lės rojus. Tiesa, kai pirmą kartą su Pauliumi ten atvažiavo, ji dar
nieko nežinojo apie slaptus aprasojusių langų kodus. Ir Pauliaus
automobilis buvo vienintelis. Vaikinas gan grubokai nutraukė
merginai kelnaites ir numetė jas po kojomis. Švaruolei Redai
tas nepatiko. Sugriebusi dviem pirštais savo apatinį drabužį pa­
kabino ant veidrodėlio. Paulius perlipo iš vairuotojo sėdynės,
nusismaukė kelnes ir kilstelėjęs merginai sijonėlį smigo į jos gel­
mes. Abu siūbavo, lingavo, ūkčiojo, aikčiojo, kol Reda pastebėjo,
kad šalia jų vos už poros metrų stoja kitas automobilis. Išgąstis
spazmomis surakino jai kojas, perliedamas Paulių palaiminga
atodūsių banga. Merginos akys išsiplėtė, nagai susmigo vaikinui
j pečius.
- Greičiau, greičiau! Kažkas atvažiavo! Dar pamatys, - Reda
stūmė nuo geismo apsvaigusį Paulių ir jis nenoromis nusirangęs
į savo sėdynę įjungė variklį.
- Taigi jie to paties atvažiavo, - burbtelėjo, bet pastebėjęs
Redos išgąstį spustelėjo pedalą.
Kai kitą kartą porelė vėl atvažiavo paežerėn, aikštelėje jau
lingavo pora automobilių. Reda nebuvo apsisprendusi - ieško­
ti nuošalesnės vietelės ar pasilikti čia. Turėjo prisipažinti, kad
žinojimas, kas vyksta kituose automobiliuose, ją keistai jaudi­
na. Skruostai užkaito, pažastyse kuteno, papilvė susitraukė. Kai
Paulius paklausė, ar važiuoti kitur, ji tik papurtė galvą, nes bur­
na jau buvo prisirinkusi seilių - jos lyg vandens užtvanka sulai­
kė žodžius.

Atsirėmusi į durų staktą, sukryžiavusi rankas po krūtine Nijolė

stebi snūduriuojančią dukrą. It per stipriai užrištas šalikas
moterį dusina keistas nerimas. Ta Redos nuotaikų kaita,
nepaaiškinamas irzlumas... Kur dingo jos fontanais trykštanti
jaunatviška energija, skaidrus juokas? Ir tas papilkėjęs veidas...
Ar tik čia ne to nevidono Paulius kaltė? Bet Redukė dievagojosi,
kad tarp jų nieko nėra. Juk negalėjo tas nekaltas žvilgsnis me­
luoti, tikrai negalėjo. Reda jai niekada nemeluoja. Bet sveikatą
patikrinti reikia. Gal mažakraujystė ar kokia kita liga įsimetė.
Atsargumas tikrai niekam nepakenkė.
 Tokios mintys nugina moterį į sandėliuką. Suradusi puslitri-
nį stiklainį atsineša jį į virtuvę, kruopščiai išplauna, perlieja ver­
dančiu vandeniu ir iššluosčiusi nuneša į Redos kambarį. Ne tiek
išgirdusi, kiek pajutusi mamą artėjant, mergaitė atmerkia akis.
- Eik pasiusiok, - mama ištiesia stiklainį. - Patikrinsim, ar
kokio viruso nepagavai.
- Man tik truputį skrandį suka, - dar bando priešintis Reda,
bet įsakmus mamos žvilgsnis byloja, kad ji neklausys jokių atsi­
kalbinėjimų.

Grįžusi iš mokyklos Reda numeta kuprinę į kampą koridoriuje.

Nuotaika skaidri, už matematikos kontrolinį gavo dešimtuką.
Tai mama apsidžiaugs! Juk taip didžiuojasi, kad duktė gabi tik­
sliesiems mokslams. Kai praėjusiais metais miestelio matema­
tikos olimpiadoje trečią vietą laimėjo, didžiulį tortą iškepė ir ku­
dakavo visiems kaimynams lyg višta, auksinį kiaušinį padėjusi.
Buvo įtikėjusi, kad dukra studijuos ekonomiką. O tada jau kelias
į šviesią ateitį garantuotas. Bus bankininkė, o gal, duos Dievas,
ir kokios įmonės direktorė. Nors Redai daug labiau prie širdies
buvo kiti dalykai. Bibliotekoje pasiimdavo kokį tapybos albumą
ir glostydavo puslapius. Ypač jai Botičelio Venera patiko. Norėjo
būti į ją panaši. O dar labiau norėjo išmokti piešti, kad tokį grožį
galėtų perteikti. Taip ir blaškėsi tarp dviejų troškimų - būti graži
ir pati kurti grožį. Net nežinojo, kuris iš jų svarbesnis. Kol galų
gale išsprendė šitą galvosūkį: tik gražūs žmonės kuria grožį. Kai
namie bandydavo ką paišyti, mama šaipydavosi. Ir kai gimtadie­
niui molberto užsiprašė, ji tik pasukiojo pirštu prie smilkinio
ir išrėžė: „Menininke užsimanei būti? Na jau ne! Tik per mano
lavoną! Tų veltėdžių nusususių menininkų pilni patvoriai volio­
jasi.“ Todėl Reda ir nesigirdavo, kad slapčia visas miestelio par­
odas aplanko. Kiek tu parodų, čia juk ne Vilnius ir ne Kaunas,
bet vis geriau nei nieko.
Aunantis basutes Redos ausis pasiekia pritildyti balsai iš
svetainės. Ar Gytis draugų atsivedė? O gal kokią merginą? Bet
kodėl ne į savo kambarį? Atlapoja duris ir nustėrsta. Tai bent
kompanija! Ir kas galėjo juos čia surinkti?! Ant sofos nudelbę
akis į grindis sėdi Kazys ir Paulius. Mama sučiauptomis lūpomis
stovi prie lango, o nuo fotelio į ją sminga Pauliaus mamos akys.
Nė vienas nepasisveikina. Tyla it kirvis pakimba virš Redos gal­
vos. Tokia pati tyla spengia ir galvoje.
- Sėsk, - prislopintu lediniu balsu duoda komandą mama.
Jau geriau ji griaudėtų ir šaudytų žaibais. Ta dirbtinė ramybė
nežada nieko gero. Tik baugina.
Reda apsižvalgo ir nutupia tuščiame fotelyje. Kojos virpa, o
galva ūžia bandydama suvokti, kokiam spektakliui pritiktų šios
dekoracijos ir artistai. Dar minutė grėsmingos tylos. Ji girdi,
kaip kraujas tvinksi smilkiniuose.
- Tu nėščia, - mamos balsas nuvilnija per kambarį, ledine
banga perliedamas Redą.
Aš nėščia? - mergaitė netiki savo ausimis. Kaip ji gali būti
nėščia, jai tik dvylika metų?! Ji juk vaikas! Vaikas! Juk taip ne­
būna! Na taip, porą kartų su Pauliumi jie mylėjosi. Bet nėščia?
Mergaitė stengiasi, bet jos galvelė niekaip negali apdoroti tokios
informacijos. Vyzdžiai plečiasi, galva svaigsta, žvilgsnis blaškosi
po kambarį ieškodamas paaiškinimo ir užtarimo. Gal kas pa­
neigs tą nesąmonę, gal prisipažins kvailai pajuokavęs? Paklaiku­
sios Redos akys šokinėja nuo vieno prie kito, tarsi ieškodamos
atramos, bet atsiremia tik į stingdančią tylą. Nijolė susidomėjusi
tyrinėja debesų kontūrus už lango, Paulius ir Kazys žvilgsniais
įnirtingai gręžia grindis, ten tuoj atsiras dvi skylės. O ką ten bal­
toje sienoje kandžiodama lūpas bando įžiūrėti Pauliaus mama?
 - Dėl aborto mes jau susitarėme. Rytoj, - mamos žodžiai
akmenimis gula Redai į širdį. Ir kam tų statistų armijos reikėjo?
Kad ją pažemintų? Ar tai buvo šeimos taryba, priėmusi nuos­
prendį? - O dabar eik į savo kambarį.
Ledinis mamos balsas skaudesnis nei jos diržo kirčiai. Ge­
riau jau būtų nuplakusi, taip bent žinotų, kad atpirko kaltę, bet
dabar... Reda sunkiai pakyla nuo krėslo ir vatinėmis kojomis
nulinguoja prie durų. Galvoje spengia, rankų pirštai nutirpę.
Prieš uždarydama svetainės duris dar spėja nugirsti nežinia
kam adresuotą mamos repliką: Tikėkimės, kad komplikacijų ne­
bus, taip susisikti gyvenimų pačioj jaunystėj...

Nijolė atidaro duris ir per pečius prilaikydama dukrą įveda į

koridorių. Gytis nustebęs žvilgteri iš virtuvės. Sesuo - lyg ką tik
atgaivinta skenduolė. Nors jokių skenduolių jis akyse nebuvo
regėjęs. Išsidraikę plaukai, pilkas veidas ir nieko nematančios
akys. Na, pati tikriausia skenduolė.
- Eik, atsigulk, - švelniai taria dukrai Nijolė, o sūnui paaiš­
kina: - Redai šlapimtakių operaciją atliko. Paruošk jai ko nors
valgyti, man į darbą.
Gytis nieko neklausinėdamas paklūsta. Seseriai ruošia valgį
pirmą kartą. Juk ne vyrų pareiga po virtuvę sukinėtis. Perde­
gusią lemputę pakeisti, peilį pagaląsti - taip, bet virti ir kepti
moterų pareiga. Tik kad sesutė labai nekaip atrodo, - gailestis
verčia vaikiną stengtis. Išverda bulvių, sugrūda, kaip buvo ma­
tęs mamą darant, įpila karšto pieno, žino, kad Reda mėgsta bul­
vių košę. Ir pieniškų dešrelių pakepa. Kiek pagalvojęs supjausto
porą pomidorų ir agurkų, įmaišo grietinės. Viską sudėjęs ant
padėklo nuneša seseriai į kambarį.
Reda sunkiai pakyla iš guolio. Pusiau sėdomis atsiremia į
didelę pagalvę ir dėkingai žiūri į brolį. Jaučiasi nykiai. Ne todėl,
kad jai skauda papilvę. Niekaip negali atsikratyti smerkiančio
išsigandusios gydytojos žvilgsnio, kuris kandžiojo kaip pasiutęs
šuva, degino, svilino ir išdegino kaktoje gėdos žymę. Nejaugi tas
žvilgsnis ją persekios visą gyvenimą? Nejaugi kaltė ir gėda taps
jos likimo ženklais?
Sutilindžiuoja skambutis ir Gytis nugurna atidaryti durų.
Reda išgirsta, kaip sveikinasi Paulius. Atėjo aplankyti - mintis
it saulės spindulėlis pakutena mergaitei širdį. Bet Paulius kaž­
kodėl į viršų neskuba. Ir ką jis ten veikia? „Na eik, eik, jai tikrai
nekaip“, - ataidi brolio balsas nuo laiptų. Galų gale tarpduryje
pasirodo Paulius. Panašus į aptvaran stumiamą ožiuką. Atlėpu­
sios ausys linguoja.
- Na, kaip tu? - šiaip ne taip išspaudžia.
- Gerai, - sušnibžda Reda, nors visa mergiotės povyza rėkte
rėkia, kad negerai.
Paulius stovi prie durų ir nejuda. Tarsi bijotų apsikrėsti. Kuo
gi? Gal ta kalte ir gėda? Nejaugi taip ir neprieis? Prieina, bet
ant lovos neprisėda. Tik palinksta pabučiuoti. Nikotino smarvė
bloškia Redą atgal. Tos lūpos, ta burna, kuri buvo jos malonumų
ir svajonių šaltinis, smirda kaip pats tikriausias šikinykas. Mer­
gaitė sužiaukčioja ir atsuka skruostą. Paulius atsainiai pakšteli ir
iššiepia pageltusius dantis:
- Tai aš jau eisiu.
Ir išeina. Palikdamas visišką tuštumą Redos širdyje ir vim­
dantį rūkalų dvoką kambaryje.
 5

M etus Reda į jokį vyriškosios lyties atstovą net žiūrėti ne-

galėjo. Nusukdavo akis, jei į ją pažvelgdavo koks ben­
draklasis, paspartindavo žingsnį, jei dirstelėdavo praeivis. Tik
broliui ši taisyklė negaliojo. O nuo Pauliaus ją pykino. Jis, lyg
nujausdamas, savo apsilankymų pas tėvą gerokai sumažino, tuo
labai pradžiugindamas Nijolę. O po metų, suradęs darbą kitame
Lietuvos pakraštyje, ir su visam išnyko kartu su įsigėrusiu niko­
tino kvapu.
Reda niekaip negalėjo suprasti, kaip jai į širdį krito tas su­
smirdęs atlėpausis. Ir kur išgaravo jos aistra bei susižavėjimas?
Pradingo lyg akmuo upėje. Net raibulių nebeliko. Nejautė jam
nei meilės, nei neapykantos. Paulius jai buvo tuščia vieta. Taip,
tuščia vieta ir daugiau nieko.
Mokykloje Reda uoliai krimto mokslus, lyg atmintinai iš­
kalti vadovėlių puslapiai prilygtų maldoms, nuplaunančioms
jos kaltę. Tikėjosi, kad tokiu stropumu ir mamai įtiks. Nijolė
dukrai dėl anksti pradėto lytinio gyvenimo nepriekaištavo, bet
porą kartų skaudžiai prikišo melą: „Ir kaip galėjai man meluoti,
kad su Paulium nieko nebuvo? Juk sakei, kad esu tavo geriausia
draugė! Draugėms juk nemeluojama!“ Nesuprato Nijolė, kad
dukra jai kalba tai, ką mama norėtų išgirsti. Juk tikros draugės
Reda neturėjo, todėl ir kartojo: „Mamuk - jūs mano geriausia
draugė.“ O Nijolės kumpiai net tirpdavo iš malonumo tokių žo­
džių užkaitinti. Kodėl jai neužteko mamos rolės ir taip norėjosi
prisimatuoti dukters draugės kostiumą - nė pati nežinojo.
Reda mokėsi. Jos negąsdino nei kalikės pravardė, nei klasės
mergaičių patyčios. Žinojo, kad laiko ją pasipūtėle, nors veikiau­
siai pavydėjo - juk sunkiausius algebros uždavinius ji gliaudė
kaip riešutus. Klasės bičiulės buvo tiesiog nesubrendusios maž­
vaikės, plepančios apie kvailus serialus, o kartais net apie lėles!
Redą erzino nepaliaujamas jų liežuvavimas ir skurdus pasaulis,
todėl su bendraamžėmis bendros kalbos nerado. Nors nelabai ir
ieškojo. Veikiausiai taip ir neturėtų nė vienos draugės, jei į klasę
nebūtų atėjusi naujokė.
Eda buvo keista mergaitė - išstypusi, juokingomis plonomis
kojomis. Oranžinių garbanotų plaukų ševeliūra - lyg visą vai­
kystę vien morkų sultis būtų gėrusi - gaubė jos baltą kaip po­
pierius veidą, negana to, dar nusėtą strazdanų. Ir ta kumpa nosis
kaip iš kokios karikatūros. Redai naujokė nepatiko, kaip ir šiai
Reda. Viena kitą laikė pasipūtusiomis garbėtroškomis. Lyg paži-
nusios lygiavertę priešininkę, persimesdavo pašaipiu žvilgsniu,
bet ryšio užmegzti nebandė. Gal būtų niekada ir nesuėjusios,
bet istorijos mokytoja joms uždavė bendrą užduotį. Teko Edai
pasikviesti Redą į svečius, juk nestypsosi mokykloje iki sutemų.
O čia trapi smulkutė Edos mama lyg geroji fėja mergaites ir pa­
maitino, ir arbata pavaišino, ir sausainių pasiūlė. Dūzgė aplinkui
kaip tikra burtininkė, audė slaptą tinklą iškart pajutusi, kad šios
mergaitės draugaus visą gyvenimą. Taip ir susidraugavo Reda su
Eda - kurdamos istorijos kryžiažodį ir net nenutuokdamos, kad
dar ne kartą drauge teks likimo kryžiažodžius spręsti.
Jos sulaukė keturioliktojo gimtadienio. Pirmiausia Reda, o
lygiai po mėnesio Eda.
Prisirpusi gyvenimo geismo gegužė svaigino žiedų aromatu. Na,
kas nusėdės prie vadovėlio, kai net raidės išsibėgioja paukščių
giesmių paviliotos. Knygos - pavargusiam rudeniui ir neatsibu-
dusiam pavasariui. Bet kai ore tvyrantis juslingumas skverbiasi
pro odą, vietoje nusėdėti negali. Reda ir Edą taip pat vis dažniau
iškedenusios garbanas lekia į gatves, gėrisi savo atvaizdais
parduotuvių vitrinose, gaudo praeivių žvilgsnius ir margina jais
savo dienoraščius.
Vieną penktadienį draugės išsiruošia į diskoteką. Mokyklos
šokiai jų nedomina, nes vyresnėliai žvalgosi tik į bendraklases
ar vyresnes mergaites. Šios, kaip kriaušės išsirpusios, į aptemp­
tas palaidines vos sutalpina savo moteriškas grožybes. Ir kaip
su tokiomis gali varžytis? Mergaitės nusitaiko į Jaunimo namus.
Gal valandą staiposi prie veidrodžio. Reda nedvejodama pasi­
puošia raudona suknute. Raudona - mėgstamiausia jos spalva.
Nuo vaikystės. O tiksliau - nuo tada, kai teta jai, šešiametei, pa­
siuvo raudoną paltuką. Ji to paltuko nusivilkti nenorėdavo net
vasarai atėjus. Toks jis buvo gražus. Ir kaip visi gyrė, pažįstami
ir nepažįstami: Ak, kaip tau raudona spalva tinka! Su paltuku
atsisveikino tik tada, kai rankovės alkūnes vos dengė. Jei būtų
galėjusi, visą amžių jį būtų nešiojusi. Tas drabužis jai tarnavo
tarsi antra oda. Paltukas su pagarba iškeliavo į drabužių anapilį,
bet Redos pomėgis raudonai spalvai - ne. Pusė jos garderobo
raudonavo lyg prisirpusios braškės.
Eda buvo įpratusi rengtis daug kukliau. Dažniausiai džinsais
ir marškinėliais. Labai mėgo juodą spalvą. Po ja galėjo paslėpti
ir liesas kojas, ir visą nuotaikų paletę. Juoda jai buvo paslapties
simbolis. Sijonų ir suknelių veik nenešiojo, bet žinojo, kad Reda
tol neatstos, kol jos neaprengs kuo moteriškesnėmis ir seksua­
lesnėmis drapanomis. Ir dabar veikiausiai pusę savo spintos su­
tempė. Gerai, kad nemaldauja ryškiai apsivilkti, žino, kad toks
derinys su jos oranžinėmis garbanomis atrodys klaikiai. O štai
tamsiai žalia palaidinė ir juodas sijonėlis - pats tas. Reda tuoj
rado prie jų tinkamus auskarus su žaliais akmenukais. Na ir
puošeiva! Net tris rankines atvilko, kad viskas kuo labiau derėtų.
- Frida visada rengdavosi spalvingai, - segdamasi į plaukus
raudoną gėlę sako Reda.
- O kas ta Frida?
- Meksikiečių dailininkė.
- Aš tau ne meksikietė, - nepiktai mesteli Eda, bet perklau­
sia: - Ir iš kur tu tą Fridą ištraukei?
- Iš kur, iš kur, iš bibliotekos. Renkis greičiau.
Reda net geriausiai draugei nenori prisipažinti, kad Fridos
albumą ne bibliotekoje rado. Knaisiodamasi labdarinėje, kurijai
atstojo madingų drabužių parduotuvę, ji užtiko vokišką knygą.
Tai buvo Fridos Kalo darbų rinktinė. Pirštai slydo puslapiais,
akys plėtėsi, o kraujas stingo venose. Mergaitė lyg muselė įkliu­
vo į spalvingą Fridos skausmo, nevilties ir vienatvės voratinklį.
Negalėjo apsipręsti, ar tais piešiniais ji baisisi, ar grožisi, - ar
baisybės gali būti gražios, o grožis baisus. Pardavėja už knygą
paprašė vos penkiasdešimties centų, nunešiota liemenėlė ir tai
kainavo brangiau. Grįžusi namo Reda knygą pakišo po lova.
Tokį meną mama tikrai ugniakurui paaukotų. Vakarais išsi­
traukdavo, keliaudavo iš vieno paveikslo į kitą, dėliojo vokiškus
žodžius ir siurbė į save nepažįstamos moters dvasią, tą keistą
džiaugsmo, atmiešto skausmu, kokteilį. Fridą jai buvo iššūkis,
absoliuti jos priešingybė, bet paslaptingai traukė. Lyg kokia se­
suo iš paralelinio pasaulio. Gal būtų apie ją Edai papasakojusi,
bet ši ne tik meno nemėgo, bet ir buvo griežtai nusistačiusi prieš
visokius labdarynus. Turėjo tik vieną svajonę - tapti turtinga,
nors dorai paaiškinti, ką su tais turtais ketina veikti, taip ir ne­
sugebėjo.
 - O dabar jau gerai? - Eda staiposi prieš veidrodį.
- Tik veidą dar nusipaišyk...
Dar pusvalandis makiažo, kuriam įgudusia ranka vadovauja
Reda, penkios minutės abipusių komplimentų, o jau tada susiki­
busios rankomis mergaitės neria į vakarėjančio miestelio gatves.
Nespėjus pasiekti Jaunimo namų, prie jų prisigretina au­
tomobilis ir vėžlio greičiu slenka paskui. Redos širdelė jau
stuksena kiek per garsiai, bet kai nusileidžia šoninis langas ir
besišypsantis gražuolis rikteli: „Eda, tai kur varot?“, aprimsta.
Pasirodo, draugės pažįstamas. Ir ne šiaip pažįstamas, bet anglų
kalbos mokytojos sūnus, kaip paaiškina Eda. Reda mokėsi vo­
kiečių, tad anglų kalbos mokytojos nepažinojo, juo labiau jos
sūnaus Ramūno, bet juk „mokytojos sūnus“ - tai beveik koky­
bės sertifikatas, garantuojantis, kad produktas tinkamas vartoti
ir alergijos nesukels. Susitarusios po valandos susitikti diskote­
koje, merginos švyti, lyg gavusios nemokamą bilietą į kiną. Ne­
bereikės pakampiais trintis ir laukti, kas šokti pakvies. Juk taip
galima ir visą vakarą pramurksoti. Ir kodėl merginoms drauge
šokti negalima? Kodėl to pakvietimo lyg kokios išmaldos reikia
laukti? Bet šiandien jų sėkmės diena. Šiandien jos - karalienės.

Ramūnas su bendražygiu į salę žengia kaip tikri nugalėtojai.

Ne išalkę medžiotojai, o pasitikintys ir savo vertę žinantys
vyrai. Įsitaiso prie baro ir užsisako viskio. Abu gerai sudėti,
sporto salėje išaugintais raumenimis. Ramūno palydovas kiek
žemesnis, šiek tiek į priekį palinkusia pečių linija ir trumpu
drūtu kaklu. Masyvų smakrą laiko kiek iškėlęs, lyg būtų gimęs
vadovauti. Akys išsišovusios, vandeningos, žvilgsnis įdėmus,
kiek skeptiškas. Nosies kauburys per vidurį keistai praplatėjęs ir
primena slidinėjimo kalną su poilsio aikštele.
 - Eime, - Edą timpteli draugę ir per salę nuvinguriuoja link
baro net neabejodama, kad Reda seks paskui.
- Susipažinkite, čia mano draugas Rimas. Ko gersite, mergi­
nos? - imasi iniciatyvos Ramūnas.
- Fantos! - abi kartu sučiauška lyg papūgos. Nebūtų atsi­
sakiusios ir alkoholinio kokteilio, bet buvo nedrąsu taip tiesiai
rėžti. Daugelis jų pažįstamų prieš diskoteką užsukdavo į nedide­
lę krautuvėlę skambiu pavadinimu „Stikliai“. Ten galėjai ne tik
šokoladukų ar gumos įsigyti, bet ir stipriųjų gėrimų. Paso nie­
kas neprašė ir į metus dėmesio nekreipė, kad tik prekyba vyktų.
Tad jaunimėlis čia įsigydavo visko, ko širdis geidė, kad pakeltų
tonusą. O tada tokie „tonizuoti“ didvyriai žengdavo į šokių salę.
Muzika sprogdina ausų būgnelius. Reda su Eda, įsitaisiusios
ant aukštų baro kėdžių, išlenkusios nugaras ir atlošusios pečius
siurbčioja gėrimus. Vyrai stovi šalia įsikibę į viskio taures. Šo­
kiai jiems, atrodo, visai nerūpi. Mergaitės kiek nusivylusios, kad
savo gracijos aikštelėje nepademonstruos, bet tie vyrukai tikrai
keistai atrodytų stypčiodami tarp žalio jaunimėlio. Jie gerokai
lenkia besilinksminančiųjų amžiaus vidurkį.
- Gal eime į lauką, čia net pasišnekėti neįmanoma ir baisiau­
siai tvanku, - siūlo Rimas ir ant baro numeta kelis banknotus.
Visa kompanija klusniai iškurna jam įkandin. Lauke atsi­
dūsta, tarsi iš peklos ištrūkę, įkvepia ievomis kvepiančio oro ir
susižvalgo, lyg vienas kito klausdami, o kas toliau.
- Merginos, gal nuvažiuokim prie ežero, - pasiūlo Ramūnas
ir spragteli automobilio pultelį. Kaip tikras džentelmenas atida­
ro dureles, ranka kviesdamas jaunąsias damas sėstis.
Reda tokio pasiūlymo norėtų atsisakyti, nes puikiai žino, kas
ten prie to ežero vyksta, bet draugės akys dega tokia viltimi ir
noru pratęsti vakarėlį, kad mergaitei nelieka nieko kito, kaip už­
gniaužti vidinį nerimą ir paklusniai įsitaisyti sėdynėje. Nejaugi
ji sutiko tik norėdama įrodyti ištikimybę draugei? Nejaugi jos
širdelė nesuplazdėjo, kai pamatė tą paslaptingą orų vyriškį, ap­
suptą ypatingos galios aura? Taip, Rimas - labai įdomus vyras.
Tikras vyras! Subrendęs. Atsargiai ją nužiūrinėjo, neįžūliai, bet
liepsnelės jo akyse užsidegė, tikrai užsidegė.

Automobilis prideda prie ežero, virš jo kabo didžiulis mėnulio

blynas. Reda pirmoji strikteli iš mašinos ir pasileidžia keliuku
į pakrantę. Paskui ją neskubriu žingsniu nuseka Rimas. Edą
ir Ramūną mėnesiena traukia kur kas mažiau nei jųdviejų
įaudrinti kūnai.
Reda prisėda ant žolės ir pakerėta nakties burtų įsmeigia
akis į sidabrinį mėnulio kelią. Po akimirkos Rimo petys jau švel­
niai liečia jos petį. Abu rymo tyloje ir gėrisi nakties grožybe.
Vėjo gūsis prašliaužia Redos nugara, mergaitė susigūžia ir vyras
globėjiškai apkabina ją per pečius. Reda pasuka galvą, dėkin­
gai nusišypso, mėnulio atspindžiai deimantukais sublizga Rimo
akyse. Vyro veidas palinksta, lūpos švelniai paliečia mergaitės
lūpas - ji kiek nustemba, bet nesipriešina. Reda užsimerkia ir
atsiduoda bučiniui kaip upės srovei, nežinodama, kur ji nuneš.
Jie bučiuojasi - švelniai, aistringai - gal kokią valandą, o gal ir
amžinybę, tarsi apkerėti sidabrinio ežero burtų, tarsi nežinoda­
mi, ką vienas kitam turėtų pasakyti.
 6

M iestelio gatvėmis Rimas suka jau trečią ratą. Žino, kad

ją pamatys. Ne žino, o jaučia, kaip gyvūnai jaučia artė­
jantį žemės drebėjimą. Ta mergaitė jam visai galvą susuko. Juk
jis turi nuostabią šeimą. Vaikai jį myli, glaustosi, žmona aplink
tupinėja, pataikauja. Tačiau šeimoje jis jaučiasi svetimas. Net ir
nebežino, kada ta egzistencinė vienatvė spėjo susisukti lizdą jo
sieloje. Bandė ją vaikyti kaip įmanydamas: draugai, verslas, al­
koholis, krepšinio treniruotės. Bet visos pastangos buvo bergž­
džios. Tik kai mieste pamatydavo Redą, niūrumas, užgulęs jo
širdį, imdavo sklaidytis. Lyg ta mergaitė būtų jo gelbėjimo ratas,
kito, geresnio pasaulio, kuriame jis bus visumos dalis, pažadas.
Jis jos ieškojo. Žinojo, kad tai absoliuti beprotybė, bet nepajėgė
savęs nulaikyti.
Pirmą kartą ją pastebėjo mieste gal prieš metus - grakščiai
plaukė gatve lyg laivas raudonom burėm. Tiesi kaip stiebas,
galva iškelta, plaukai kaip saulės vėliava. Mergaitės oda švytė­
jo, tarsi jos kūne būtų apsigyvenę tūkstančiai jonvabalių. Vėliau
matė ją ne kartą: jauną, gaivią, kartu paslaptingą ir beprotiškai
traukiančią. Kai Ramūnas praėjusį penktadienį pro automobilio
langą bakstelėjo pirštu į savo pažįstamą, Rimas iškart šalia jos
atpažino gražuolę, užvaldžiusią jo sapnus bei svajones, ir liepė
draugui stabdyti mašiną. Ir į diskoteką nuvažiavo, kur jau šimtą
metų kojos nekėlė. Ką ten veikti rimtam verslininkui? Trisde­
šimtmečiui tarp mažvaikių trintis nėra laiko. Bet ta mergiotė!
Ir kiekgi jai metų? Visai dar vaikas! Nors ne, vyrą traukė ne jos
vaikiškumas, bet bundanti moteris, kurią užuodė slypint tame
mergaitiškame kūne. Ji tarsi neišsiskleidęs pumpuras aistros
saulei užkaitinus kada nors atsivers visu grožiu. Juk jau dabar
bučiuojasi kaip tikra laumė. Tie bučiniai Rimui visai protą su­
drumstė. Vaikščiojo apsvaigęs, vėlavo į susitikimus su verslo
partneriais, įsisvajojęs apleido darbus. Atsibusdavo prieš aušrą,
vartydavosi nuo vieno šono ant kito. Neapsikentęs šokdavo iš lo­
vos, užsitempdavo sportinę aprangą, tada smukdavo į automo­
bilį ir leisdavosi į kelią. Lėkdavo į Kauną kaip išprotėjęs ir pats
pirmas imdavo plasnoti baseine. Vanduo jį kiek apramindavo,
nuplaudavo nerimą. Grįždavo namo kaip tik pusryčių. Pavalgęs
nerdavo į darbus, kol Redos paveikslas patyliukais įsibraudavo
į sąmonę, išplisdavo it rašalo dėmė ir užgoždavo kitas mintis.
Kuo labiau jis tą paveikslą trynė, tuo smarkiau jis švytėjo.
Tas vidinis nerimas ir šiandien ištempė jį iš biuro. Vertė au­
tomobiliu klaidžioti gerai pažįstamomis gatvėmis. Jis privalo
ją pamatyti, privalo. Gal taip išsivaduos nuo jį persekiojančio
mergiotiško bučinio magijos... Koks kvailys - telefono numerio
nepaprašė, per daug apsvaigęs ir susijaudinęs buvo. Galėtų Ra­
mūnui paskambinti, jis Edos paprašytų... Bet ne, prieš Ramūną
juokdario nevaidins. Pats ją susiras.
Prie sankryžos Rimas pasuka į dešinę. Net nesupranta, ko­
dėl taip elgiasi, tarsi rankos žinotų geriau. Dar kartą į dešinę.
Kelias driekiasi šalia mokyklos stadiono. O kas čia grakščiais
stirnos žingsniais šuoliuoja, uodegėlė tik šast, šast į šalis. Pėda
lėtai spaudžia stabdžio paminą. Ak, tai jo gražuolėlė sportuoja.
Lango stiklas slysta žemyn. Ji tai jaučia, tikrai jaučia, bet neatsi­
suka, ką gi, nori pažaisti - tegu. O jis dar pasigrožės tuo standžių
sportinėm kelnėm aptemptu užpakaliuku. Lėčiau automobilis
važiuoti nebegali. Bėgikė galų gale atsisuka.
- Tai gal stabtelėsi?
- Oi, labukas, - išdainuoja, vaidindama nustebusią.
- Šiandien devintą prie mokyklos... - mirkteli ir nelaukda­
mas atsakymo uždaro langą. Paspaudžia pedalą ir džiaugsmin­
gai trinkteli kumščiu į vairą. Šypsena nušviečia veidą, o automo­
bilis lyg pats savaime pasuka atgal į biurą.

Devintą. Mama dar bus darbe, tad iš namų galės išslįsti nepa­
stebėta. Redos pulsas padažnėjęs, prakaito srovelė teka stubu­
ru. Kaip ji laukė šio susitikimo! Kai išgirdo automobilį paskui
važiuojant, šimtu procentų buvo įsitikinusi, kad vairuoja Rimas.
Po tų bučinių prie ežero visą jos esybę užvaldė šitas paslaptin­
gas vyras. Širdelė jautė, kad jie dar susitiks, tikrai susitiks. Todėl
ir bėgiodavo kasdien ne iš didelės meilės sportui, o tikėdamasi
jį kur pamatyti. Prieš krosą visą pusvalandį prie veidrodžio
pramindžiukuodavo gražindamasi ir derindama aprangą.
Šiandien įsitikino, kad ne veltui.
Edą spėjo apie Rimą daug ką iššniukštinėti. Vienas rimčiau­
sių miestelio verslininkų, vedęs, turi dvi dukras. Jo dėdė - kaž­
koks naftos bosas Mažeikiuose, jis ir paskolino pinigų verslui
įsukti. Apie tą dėdę sklandė įvairiausių gandų. Kad rūmus pajū­
ryje pasistatęs ir net negyvenamąją salą nusipirkęs. Reda nelabai
tomis pasakomis tikėjo, kam normaliam žmogui negyvenamoji
sala, jei jis ne Penktadienis ir nelaukia Robinzono Kruzo...
Edą net nusliūkino į Rimo elektros prekių paduotuvę „Ant
kampo“. Apsižiūrėjo ir draugę nusitempė. Bet ne parduotuvė
Redai buvo galvoj ir ne vyro turtai. Bučinys prie ežero svaigino
ir jo rankos! Tarsi jo pirštais elektros srovė tekėtų. Jam tikriau-
šiai tuntai mergų ant kaklo kabinasi. Bet jis į ją, į ją dėmesį at­
kreipė. O kad vedęs - ir Diegas buvo vedęs, kai Fridą jį sutiko,
ir už ją veik du kartus vyresnis... Ir ką apsirengti reikės? Kaip tų
devynių valandų vakaro sulaukti?
Reda sulėtina žingsnį ir pasuka namo. Užteks apsimetinėti
didžiąja sportininke. Šios dienos normą įvykdė. Medalį atsiims
devintą.

Raudona lyg prisirpusi vyšnia, plaukus sukėlusi į kuodą, kad

atrodytų vyrėlesnė, įsikibusi į rankinuką mergaitė stypčioja prie
mokyklos laiptų, dairosi. Ir ką pagalvos praeiviai? Gerai, kad
vieta nuošali. Vakarais nedaug žmonių čia sukinėjasi, nebent
kas šunį į stadioną pavedžioti atveda. Kad tik koks tėvų susirin­
kimas nebūtų užsitęsęs. Nors ne, kas mokykloj tiek sėdėti norės.
O jei neatvažiuos? Nors iš gėdos mirk.
Žalsvai juodas automobilis „Saab“ pričiuožia prie šaligatvio.
Durelės šiek tiek prasiveria ir Reda smunka vidun.
- Labukas, - sučiulba pasaldinusi balselį.
Rimas nieko nesako, tik varsto ją žvilgsniu. Kilstelėjęs ranką
ištraukia jos plaukų segtukus. Išlaisvintos Redos garbanos nu­
vilnija raudona suknele kaip debesys prieš audrą.
- Tau palaidi plaukai daug labiau tinka.
Vyras įjungia variklį ir automobilis klusniai pajuda į priekį.
Reda prisisega saugos diržą, tarsi šis galėtų suturėti jos spurdan­
čią širdelę, ištiesia kojas, pasitaiso suknutę. Ir apie ką kalbėti, kai
visą erdvę jaudulys užtvindęs, kai žodžiams vietos nebėra.
- Tai kur važiuojam?
- Prie upės, - vyro ranka nusileidžia prie magnetolos ir au­
tomobilio saloną užlieja garsų bangos. Jaudulys ištirpsta, bet
nepasitraukia.
 Mašina įsuka į miško keliuką, pašokinėja duobėtu žvyrkeliu
ir sustoja šalikelėje. Lyg pagal komandą Rimas su Reda palinks­
ta vienas prie kito ir susilieja į bučinį. Bučiuojasi lyg išprotėję,
gosliai, vaitodami, traukia kits kitą į save lyg deguonies kaukę
nusičiupę nardytojai. Ranka kedendamas Redos plaukus vyras
jaučia, kaip jais lyg laidais teka aistra. Ir kada jie pasisotins? Vyro
delnas nuslysta glotnia mergaitės šlaunimi, karšta lyg saulėje
įkaitęs akmuo. Norėtų kilti į viršų, bet sąžinės geniukas stukteli
Rimui į smilkinį. Vyras sukaupia valią, sutramdo prie šilkinės
odos prilipusius pirštus ir išsivaduoja iš mergiotės lūpų. Ar kas
įsivaizduoja, kaip sunku sutramdyti įsisiautėjusį geismą? - atsi­
dūsta. Bet ji juk tokia jauna, tokia jauna...
- Kiek tau metų, Reda?
- Penkiolika, - sumeluoja.
- Tikrai? - nustėrsta Rimas, juk tikėjosi, kad bent šešioli­
kmetę bučiuoja.
Bet Reda jo klausimą supranta savaip. Nurausta, mergaitės
piršteliai perbėga Rimo nugara, įsikimba jam į kaklą. Liežuviu
pakutena jam už ausies, o tada sušnibžda:
- Na gerai, keturiolika... Bet ar tai turi reikšmės?
- Tu mane varai iš proto, gražuole, - Rimas atšlyja, atsilen­
kia ir susmunka sėdynėje. Geismo gyvatė ryja vidurius, o kaltės
liežuviai laižo krūtinę. Jis giliai atsidūsta ir delnais suspaudžia
smilkinius.
Reda švyti. Ji ypatinga! Šis vyras eina dėl jos iš proto! Jos
skruostai dega, kūnu lyg skruzdės bėgioja šiurpuliukai. Ji jau
lenkiasi vėl bučiuoti, bet Rimas nusuka veidą ir įsikabina į vairą:
- Važiuokim atgal...
- Namo pas šeimą, - gelia Reda, nes pasimatymas jai per
trumpas, ji ilgai mėgautųsi tuo ypatingosios statusu, ta bundan­
čia moteriškų kerų galia, be kovos nuginkluojančia vyrus.
 - Pas šeimą, - nenoriai kartoja vyras ir įjungia variklį.
- Tai kodėl tu čia su manim? - neištveria Reda.
- Tai kodėl aš čia su tavim... - atsisuka į ją Rimas.
- Gal tokių kaip aš turi daug? - kamantinėja mergaitė. Išdi­
džios kerėtojos apdaras dryksta, apnuogindamas trapią, pažei­
džiamą vaikišką sielą.
- Tokia kaip tu - viena vienintelė ir daugiau būti negali, - la­
bai rimtai, žiūrėdamas tiesiai jai į akis sako vyras, jis nemeluoja.
Žodžiai krinta į mergaitės širdį, apramindami jos bundan­
tį nepasitenkinimą ir pavydą. Vienintelė, ypatinga - to troško
nuo pat vaikystės. Tai buvo ne šiaip troškimas, bet tikra manija,
jos gyvenimo tikslas. Būti išskirtinė, nustebinti, pavergti, pake­
rėti. Vyrų akys buvo jos vertės veidrodis. Gal šis poreikis būti
dėmesio centre užkuoduotas jos genuose? Gal mama jos vai­
kystėje nevertino ar tėvo meilės pritrūko? Mergaitė į priežastis
nesigilino ir viešai savo tikslų neskelbė. Tik džiaugėsi atradusi
bendramintę - nesvarbu, kad ši jau buvo mirusi. Fridą juk tokia
panaši į ją sielos polėkiais. Reda nenori pakartoti jos likimo, bet
tiki, kad vieną dieną irgi taps tokia išskirtinė ir garsi. Šios dienos
pasimatymas jai yra geriausias įrodymas.
Automobilis rieda miestelio link. Du žmonės skendi savo
svajose it dvi uolos vandenyne, skalaujamos švelnumo bangų.
Skirtingi, tolimi ir artimi, atsispyrę nuodėmei ir apie ją svajojan­
tys. Rimas, bijantis likimo prakeiksmo, ir Reda, trokštanti tapti
lemties laume.
 7

N uobodus ir pilkas miestelis Redai tapo stebuklų lauku.

Ji skraidė juo plačiai išskleistais pasitikėjimo ir aistros
sparnais, jausdama, visa savo esybe jausdama, kad tuoj tuoj jos
ir Rimo keliai vėl susikirs. Gal kasoje prie parduotuvės, gal prie
šviesoforo ar mokyklos. Taip atsitiktinai ar neatsitiktinai susi­
tikę tik perliedavo vienas kitą žvilgsniu, bet neištardavo nė žo­
džio. Lyg būtų nepažįstami. Bet Reda žinodavo, kad tą vakarą
Rimas jai būtinai paskambins ir jie vėl bėgs į gamtos prieglobstį,
kur nors nuošaliau nuo svetimų akių. Automobilis ūkčios ir aik­
čios, langai rasos, kol galų gale atsilapos durelės ir pro jas iškris
du įsimylėjėliai, gaudantys kvapą lyg žuvys, išmestos ant kranto.
Reda bent kartą per dieną pratipendavo pro Rimo parduo­
tuvę. Žinojo, kad jo biuras antrame aukšte. Su vertikaliomis
žaliuzėmis. Jei jos nebūdavo aklinai užtrauktos, mergaitė galė­
davo matyti, ką veikia jos svajonių vyras. Ar atsisėdęs ant stalo
krašto mosikuodamas rankomis kalba mobiliuoju, ar palinkęs
prie kompiuterio ir į stalviršį atrėmęs alkūnę pirštais barbena
sau į skuostą. Geriausiai visa tai matydavo iš kitos gatvės pusės.
Bet nestypsos lyg elgeta, pardavinėjanti degtukus. Tad žings­
niuodavo pirmyn atgal. Sustodavo prie šviesoforo - geriausios
stebėjimo vietos - ir melsdavo, kad raudona šviesa degtų kuo
ilgiau. Ir net užsidegus žaliai palinkdavo prie batelio, lyg šis būtų
atsisegęs, imdavo jį knibinėti, kad tik ilgiau galėtų gerti mylimo
vyro atvaizdą. Taip batelį rakinėdama ir vėl raudonos šviesos
sulaukdavo.

Savaitgaliais žvalgytis į parduotuvės langus buvo beprasmiška,

bet Reda iš įpratimo vis tiek pražingsniuodavo pažįstama gatve.
Juk ir gatvė, ir langai saugojo Rimo vaizdą. Kartais paliesdavo ir
parduotuvės durų rankeną, tikėdamasi dar užčiuopti mylimojo
delnų šilumą. Nežinia, kaip tuos savaitgalius būtų ištvėrusi, jei
ne krepšinio treniruotės mokyklos sporto salėje. Ne, žemaūgės
niekas į komandą nebūtų priėmęs, bet šeštadieniais vykdavo
miestelio verslininkų krepšinio rungtynės. Reda išsipustydavo
lyg į koncertą ir įsitaisydavo ant žiūrovų suolelio. Įbesdavo akis į
persirengimo kambario duris ir laukdavo, kada pasirodys vyrai.
Rimas žvalia ristele išbėgdavo į aikštelę akinamai baltais
sportiniais marškinėliais, juodom krepšinio kelnėm ir baltomis
kojinėmis. Mergina negalėdavo atitraukti akių. Juk pasigėrė­
ti tokiu vyro paveikslu jai netekdavo. Visada matydavo jį tik iš
toli - dalykiškai apsirengusį verslininką - arba labai iš arti: jo
veidą, kaklą, delnus automobilyje. Sporto salėje galėjo apžiūri­
nėti, kiek tinkama. Plaukuotas raumeningas blauzdas, stambius
kelius, mikliai judančias rankas. Laukdavo, kol marškinėliai pri­
sigers prakaito ir prilips prie plačios krūtinės. Siurbė tuos vaiz­
dus į save, mėgavosi, it gerdama egzotišką kokteilį, o skruostai
degė, širdis plazdėjo, straksėjo paskui kamuolį.
Kai Rimo rankos paleistas sviedinys pataikydavo į krepšį,
plodavo pasišokčiodama. Vyras nusišypsodavo - nėjai, visiems,
bet ji žinojo, kad jis jaučia jos žvilgsnį, sekantį kiekvieną rankų
mostą, kiekvieną galvos kryptelėjimą. Buvo įsitikinusi, kad jos
žvilgsniai net ir kamuolį į lanko vidurį nukreipia. Kartais žvilgs­
niu įsisiurbdavo į vyro kūną ir bėgiodavo kartu su juo. Tada pa­
jusdavo, kaip ima mausti dešinysis kelis, kaip tvinkčioja akis ir
džiūsta gerklė. Kamuoliui perskrodus krepšį, sprukdavo atgal į
savo kūną, kad galėtų Rimą apdovanoti šūksniais ir plojimais.
Taip buvo įpratusi iš vieno kūno nardyti į kitą, kad dažnai nebe-
suprasdavo, kuriame iš jų jaučiasi patogiau.

Rungtynės baigėsi. Sukaitę vyrai nuo kaktos šluostosi prakaitą,

lėtai žingsniuoja drabužinių link. Reda nenoriai kyla iš vietos.
Šios dienos spektaklis baigtas. Laikas namo pamokų ruošti. Prie
Rimo prisiklijavusi žvilgsniu iki paskutinės akimirkos. Tuoj
durys jį praris kaip ir kitus krepšininkus, o jos bejėgis žvilgsnis
neįveikęs medinės kliūties tėkšis į žemę. Tada ją užgrius liūdesys.
Toks pat stiprus kaip ir laukimo džiaugsmas prieš rungtynes.
Bet štai Rimas atsisuka ir jai mirkteli. Ar tik nepasivaideno? Juk
visada viešose vietose vaidino nepažįstamus. O gal tas mirksnis
kažką reiškia? Širdelė liuoksi ir negali sustoti net ant mokyklos
laiptų. Pypteli mobilusis telefonas:
Šiandien važiuosime į gimtadienį. 18.00.
Redos piršteliai virpa. Į gimtadienį? Pas ką? Ar Rimas tikrai
jai siuntė šią žinutę? O gal supainiojo adresatą? Reda nuveja to­
kią mintį, net jei žinutė skirta ne jai, ji nori pasimėgauti saldžia
svaja, kad jie kažkur su Rimu eis kartu kaip pora. Įsivaizduo­
ja save su aukštakulniais, įsikibusią jam į parankę, iškilmingai
žengiančią į prabangią restorano salę. Susižavėjusius vyrų ir pa­
vydžius moterų žvilgsnius. Štai Rimas pristato ją kaip savo mer­
giną... Ne, nesąmonė, taip negali būti, nors to labiausiai norėtų.
Juk būtų bent vietą parašęs, kur susitikti.
Artėjant vakarui Redos nerimas auga lyg pakelės piktžolės.
Tai ruoštis jai ar ne? Protas iš jos tyčiojasi, o jausmai verčia vėl
peržiūrėti savo garderobą. Galų gale pasiryžta: kviesta ar ne­
kviesta, ji geriau pasipuoš tinkamai, nueis prie mokyklos, kur
dažniausiai susitikdavo, ir pusvalandį palauks. Blogiausiu atveju
sugrįš namo.

Lietus pliaupia kaip iš kibiro. Reda, įsikibusi į nugvelbtą iš patėvio

juodą skėtį, styro susigūžusi lyg iš lizdo išmestas paukščiukas.
Viltis net per tokią liūtį atplukdė ją prie mokyklos. Ne, ilgai ji
neišlauks. Dar penkios minutės, ir keliaus namo.
Pramindžiukuoja visas dešimt, vanduo skverbiasi pro basu­
tes, smelkiasi per odą, o galų gale suradęs ašarų kanalus čiuožia
skruostais ir vėl rieda ant žemės. Nukabinusi nosį, kandžioda­
ma lūpas, rydama ašaras Reda pasuka namų link. Už mokyklos
kampo žibinto šviesa pagauna jos siluetą, ir pažįstamas automo­
bilis sustoja šalia, aptaškydamas ir taip permirkusias kojas. Bet
jai tai nė motais. Atgalia ranka nusišluosčiusi veidą Reda šoka
pro atsidariusias dureles ir tik tada suskleidžia skėtį.
- Atsiprašau, užtrukau pirkdamas dovaną, - švelnus vyriš­
kas Rimo balsas apgaubia merginą, per sekundę išgarindamas ir
užsilikusias ašaras, ir laukimo įtampą.
- Tai mes tikrai į gimtadienį važiuojam? - saulutės spindi
Redos žvilgsnyje. Ji vis dar negali patikėti, kad svajonės pildosi.
- Į Kauną, - Rimo ranka spusteli radijo imtuvo mygtuką ir
„M1 plius“ melodijos susimaišo su švokščiančiu lauke lietumi
bei ritmišku langų valytuvų brūžčiojimu. - Ramūną pasveikin-
sim...
Reda iškart nesusigaudo, kas tas Ramūnas. Mintys blaškosi
atminties lentynose, kol galų gale Redai nušvinta, kad čia tas
anglų kalbos mokytojos sūnus, su kuriuo Edai nieko taip ir neiš­
ėjo. Gal kvapas netiko, gal pėdų dydis. O Redai tiko, viskas tiko.
Rimas jai buvo kaip krėslas, į kurį įkrinti ir nebenori atsikelti.
Niekada.
Iš radijo atsklinda „Vengaboys“ dainos žodžiai My heartgoes
shalala lala, shalala in the morning ir Reda atkraginusi galvą už­
dainuoja kartu. Jos visos ląstelės dainuoja, nuo adrenalino per­
tekliaus kūnas virpa, net blakstienos šokinėja.
- Ar žinai, kad tas tavo ša-lia-lia mane varo iš proto? - Rimas
atsisuka į mergaitę. - Geriau jau patylėk, nes avariją padarysiu...
- Nepatinka? - Reda koketiškai kilsteli petukus.
- Tu pažiūrėk į veidrodį, kaip tavo liežuvėlis juda ša-lia-lia
traukiant, man tiesiog pagaugai eina... Ir kaip tu šitaip seksualiai
sugebi dainuoti?
Mergina atsilenkia veidrodėlį virš priekinio stiklo. Į ją žiūri
žalios akutės, pasuka veidrodėlį žemiau, kad matytųsi tik lūpos,
ir vėl uždainavusi ša-lia-lia nusikvatoja.
- Na, tavo ir fantazijos... - suokia švelniai glostydama jam
ranką, laiminga iki beprotybės, apsvaigusi nuo lietaus, muzikos,
draugijos, vakaro žaidimų nuojautos ir savo jaunystės.

Pas Ramūną ilgai neužsibūna, nors Reda gal dar būtų pasistaipiu­
si prieš jo draugus. Matė, kaip kiekvienas jos judesys užburia
jau spėjusius įkaušti vyrus. Moterų šioje draugijoje nebuvo,
tad visi varvino seilę ją nužiūrinėdami. Tačiau ji svaigo ne nuo
svetimų žvilgsnių, o dėl to, kad Rimas visiems pristatė ją kaip
savo merginą, kad jie - pora. Nepaleido jo rankos nė minutę.
Paleis, ir išnyks lyg miražas. Kai Rimas atsisveikino su Ramūnu
ir atsiprašė, kad laikas namo, ji labai nenusiminė.
Tik ne namo jie važiuoja. O į viešbutį. Patį tikriausią praš­
matniausią viešbutį. Kaip tikra įsimylėjėlių pora. Pirmą kartą
ant šiugždančių paklodžių, pirmą kartą plačioje lovoje. Palygin­
ti su automobilio salonu, ta lova buvo tiesiog milžiniška, atrodo,
pasiklysi ir nerasi partnerio. Bet lūpos atpažįsta lūpas, net ša-
lia-lia dainuoti nereikia, rankos kojos susiraizgo, kūnas į kūną
plakasi be atvangos, jie spurda susikabinę, kambarys aplink su­
kasi šviesos greičiu nusinešdamas svetimus gyvenimus ir viesu­
lo aky palikdamas juos du, tapusius vienu.
Išnaudoję visas jėgas amžinai jungčiai sutvirtinti, jie tįso su­
sikibę rankomis ant baltų paklodžių ir žiūri į lubas, kur lyg dvi
dūmų juostos vejasi mintys: „Ir kodėl mes ne vienmečiai, kodėl
nesutikau jos laiku, jos vienintelės, būčiau niekada nepaleidęs...
Už ką likimas pasmerkė mane šiai uždraustai meilei, kodėl įka­
lino besočio geismo narve?.. Aš priešinausi, Dievas mato, prieši­
nausi. Bet kuo labiau nuo jos bėgau, tuo labiau ji mane traukė...“
„Ir kodėl jis manęs negali pagrobti, pabėgtume kur nors į Kari­
bus ir gyventume vienudu su savo meile. Juk mums užtektų vien
saulės ir palmių lapais dengtos lūšnelės.“
Guli du kūnai ant viešbučio paklodžių, sielos sklando palu­
bėse, o likimo deivė sėdi ant užuolaidos karnizo ir vaiposi, ab­
soliučiai abejinga visiems „už ką“ ir „kodėl“.
 8

I ( ijolė sunkia širdimi į lagaminą deda plastikinį rėmelį su

{ J VJ Redos ir Gyčio nuotrauka. Galėtų, Dievas mato, vaikus
pasiimtų su savimi. Bet negali. Dar pati nežino, kaip toje Vokie­
tijoje jai seksis. Autobusas išveš ją į naują gyvenimą jau rytoj.
Gal pavyks užsikabinti. Juk daugeliui pavyksta. Darbo ji nebijo.
Gali ir namus valyt, ir senelius prižiūrėt. Tik įsitvirtins, ir vai­
kai galės atvažiuoti. Nors gal jiems ir Lietuvoje geriau vidurinę
baigti, tiek ir beliko. Gyčiui tik metai, Redai - dveji. Mokyklos
bendrabutis visai padorus, savaitgaliais pas tėvą pagyvens. Tegu
ir jis prie vaikų auklėjimo prisideda. Reda anksti gyvenimo pa­
moką išmoko, su bernais gal nesivalkios. Juk kartą uodegą jau
nusvilo. Nors negali ji dukra skųstis, negali - stropi mergaitė.
Gal išvažiuodama ir vaikams naujų perspektyvų atveria. Ar vien
dėl savęs stengtųsi?
Moteris atsidūsta ir prisėda ant lovos. Nenori prisipažinti,
kad ne naujos laimės ieškoti važiuoja, bet bėga nuo prisimini­
mų. Šis miestelis jai tapo per mažas tą lemtingą dieną, kai pras­
tai pasijutusi anksčiau parėjo namo iš darbo. Vaikai buvo moky­
kloje, tad nustebo pamačiusi, kad pro miegamojo langą tvieskia
šviesa. Nejaugi pamiršo išjungti? Atsirakino duris, nusiavė ba­
tus. Skubrūs žingsniai mediniais laiptais, ir štai ji prie miegamo­
jo. Pravėrusi duris net amo neteko. Jos Kaziukas, jos mylimas

L I E T U V I Š K A S PAVASARI S 53
Kaziukas... Pažino jį iš boluojančio užpakalio, besikilnojančio
ant lovos virš kažkokios būtybės.
- Ką tu čia darai? - tik tiek teišspaudė.
Kazio galva pasisuko, jo apsiblaususios ir nepažįstamos akys
blykstelėjo pykčiu:
- Netrukdyk! Ar nematai, kad užsiėmęs!
Nijolė lyg apkerėta užvėrė duris. Kojos neatlaikė ir ji susi­
leido ant grindų lyg subliuškęs balionas. Nepajuto, kaip galva
daužo sieną, kaip ausyse ima spengti. Jos karingas charakteris
kažkur išgaravo. Netrukdyk! - smūgis galva į sieną, netrukdyk! -
dar vienas. Iš kambario išlėkė kažkokia perkarusi pamėklė ir
sucypsėjusi atsiprašau nėrė laiptais žemyn. Tas atsiprašau mo­
terį tarsi išblaivė. Ji šiaip ne taip atsistojo, pasipurtė ir atlapojusi
duris į miegamąjį sustaugė:
- Kuily tu neraliuotas! Nešdinkis iš čia! Kad tavo kojos šiuo­
se namuose nematyčiau!
Prilėkusi prie spintos, glėbiais griebė sugyventinio tvarkin­
gai jos pačios suguldytus drabužius ir svaidė ant žemės.
- Ir ko čia putoj i? - Kazys sagstėsi kelnes.
- Jauniklių prireikė! Na ir keliauk pas jas! Keliauk! Aš nor­
malų,vyrą susirasiu!
- Ir kas tave ims? Ar veidrodyje save bent matei?
- Dink greičiau, - atsivedėjusi Nijolė žiebė tokį antausį, kad
Kazys net susvyravo.
- Na, gerai, gerai jau... - išspūdino pro duris, o Nijolė su­
smuko ant išmėtytų drabužių krūvos.
Rauda draskė jos kūną. Ji visada gynė Kazį, netikėjo apkal­
bom, kad jis paskui svetimus sijonus laksto, ir štai! Prieš kelias
minutes matytas vaizdas ją vimdė. Nušlitiniavo į vonios kamba­
rį ir pakišo galvą po šaltu vandeniu.
Kai prisimena tą rytą, Nijolę net šiurpas nukrato. Pikčiausiam
priešui nelinkėtų tokio pragaro pereiti. Kazj tą dieną ji išvijo,
bet namas juk jam priklausė. Po savaitės vyras grįžo, bandė tai­
kytis, bet Nijolė net į jo pusę žiūrėti negalėjo. Vis tas užpakalis
it pamėklė prieš akis bolavo. Sutarė, kad porą mėnesių jis
pas draugą pagyvens, o paskui Nijolė išsikels. Sutiko Kazys,
juk neišmes moters su vaikais į gatvę, juolab kad ir jos vaikus
mylėjo kaip savus. Gal tik tos meilės nebuvo išmokęs rodyti. Ir
Nijolę mylėjo, bet negi jis kaltas, kad jo draugužis nuolat naujų
moterų alkanas ir sperma smegenis užpila, kartais daugiau
apie nieką galvoti negali, tik kaip po kokiu sijonu palįsti. Su­
prato ir Nijolė, kad ši liga nepagydoma. Todėl ir nesitaikė. Bet
kur ji galėjo išsikelti? Santaupų veik neturėjo. Viskas sudegė
garsiajame „Sekundės“ banke, o taip tikėjosi, kad bent sūnui
butą kada nors nupirks. Kol ieškojo, kur prisiglausti, dar vie­
na neganda prisivijo. Viešbučio kavinėje, kur dirbo, auditas
rado didelį sąskaitos trūkumą. Valdžia aiškinosi, kas ir kaip,
bet kur čia galus surasi. Todėl ir atleido abi darbuotojas. Nijolė
liko be stogo virš galvos ir be darbo. Nors pasikark. Gal būtų
ranką prieš save pakėlusi, bet juk vaikai ant kojų nepastaty­
ti. Gerai, kad tuo metu jos geriausia draugė Irutė iš Vokieti­
jos tėvų aplankyti atvažiavo. Iš papilkėjusio Nijolės veido ir
suveltų plaukų suprato, kad jai ne pyragai. Ši gynėsi, išdidumas
ją įkalino liūdesio bokšte. Net draugei nenorėjo savo kasos
nuleisti ir į slaptą kamaraitę įsileisti. Bet Irutė per daug ge­
rai pažinojo Nijolę. Daug neklausinėjo, į kampą nespaudė,
smalsumu nekankino, bet įkalbėjo kartu į automobilį sėsti
ir į Bremeną važiuoti. Porai savaitėlių aplinkų pakeisi, gal ir
gyvenimas gražesnis pasirodys. Palikusi vaikus tėvo globai,
Nijolė iškeliavo. O vieną vakarą neraginama prie degtinės
butelaičio draugei savo širdies sopulius išliejo. Ugninis gėrimas
paskatino ją atsiverti, tad ne tik išsipasakojo, bet ir išsižliumbė
kaip pridera.
Kol Nijolė ašaromis laistė stalą, Irutė kūrė gelbėjimo planus.
Jos vyras pažinojo vietinį graiką, buvusį kaimyną. Ne pirmos
jaunystės senbernis dirbo vietinėje mokykloje ūkvedžiu. Jam
labai reikėjo moteriškos šilumos, ne tiek šilumos, kiek rankų.
Kad namus sutvarkytų, pietus išvirtų. Nijolė tikrai jam į akį kris,
jos moteriškų iškilumų tik neregys nepastebėtų. O gal pavyks
supiršti, tada ir draugę pašonėje visada turės. Juk bičiulių Irutė
Vokietijoje taip ir nerado. Vokietės šaltos, mandagiai bendravo,
bet Irutės šalinosi. Pažinojo kelias ruses, bet vis tiek ne tas.
Irutė iškart ėmėsi savo paprasto plano. Liepė vyrui Dimi-
trijų pakviesti savaitgalį vakarienės. Kur tau viengungis karš­
to maisto atsisakys. Nedažnai jį kas į svečius kviečia. Nijolė
pasidabino, kaštonines garbanas išpureno, raudonais dažais
lūpas perbraukė, tiesiog prisirpusi nuotaka. Graikas jai di­
delio įspūdžio nepadarė: niūrus, uždaras ir cigaretės iš dantų
neišleidžia. Bet vienišiaus pelėsius nuo jo nugrandžius gal vi­
sai nieko vyras būtų? Irutė nesiliovė Dimitrijui suokusi, kokia
nuostabi jos draugė: ir siuva, ir mezga, ir pyragus kepa, pati ir
sūrį spaudžia, ir sviestą išsuka. Va paragauk, paragauk kąsnelį,
argi neskanu? Tai ji, ji iškepė! Aš taip nemoku! Nijolė jautėsi lyg
turguje parduodama avelė, bet jei sutiko, negi dabar nekaltą
mergelę vaidins...
Kitą dieną Dimitrijus moteris pakvietė pas save kavos. Ni­
jolė vėl pyragą iškepė, o kol storulis išpūstais žandais tą pyragą
gromuliavo, ji ir dulkes nušluostė, ir indus išplovė, ir virtuvės
spintelę sutvarkė. Na, kur tu geresnę šeimininkę rasi! Kol Irutė
graikui draugę gyrė, Nijolė apžiūrėjo ir įvertino namuką. Ne­
didelis, bet gyventi galima, mintyse tapetus perklijavo, baldus
perstatė ir net naujas užuolaidas pasiuvo.
 Taip ir susikukavo. Gal visai ir nieko vyras, - mąstė Nijolė.
Bent jau bus tikra, kad pas mergas nelaksto. O paskui ir vai­
kai atvažiuoti galės. Gerai, kad Reda vokiečių kalbą mokykloje
pasirinko, reikės perspėti, kad netingėtų. Juk Vokietija - tai ne
Lietuva, visai kitos perspektyvos, kitas gyvenimas! Gal bent vai­
kams geriau pasiseks. Viskas juk jų labui.
 1

Ji utobusas rieda nesibaigiančiais Lenkijos keliais. Reda

įbedusi nosį į langą, bet pro jos akis slenka ne nuobodūs
pakelės peizažai, o praėjusių dvejų metų akimirkos. Gyvenimas
mokyklos bendrabutyje, kai po savaitgalio merginos sukrauda­
vo lauktuves ant stalo ir iškeldavo tikrą puotą, o ketvirtadienį
grauždavo tik sudžiūvusią duoną, na, kartais dar bulvių pasi­
kepdavo. Vokiečių kalbos kalimas, angliškų frazių gromuliavi-
mas, matematikos kontroliniai...
Keisčiausia buvo tai, kad, mamai persikėlus į Vokietiją, kai
nuslinko griežtas jos kontrolės šešėlis ir sušvito laisvės saulė, ta
saulė Redos nesušildė, neišginė į laukus, nenuviliojo į diskote­
kas sijonų purtyti, o užgulė atsakomybės našta dėl ateities. Ir ta
atsakomybė ją priklijavo prie rašomojo stalo. Kai akys merkda-
vosi iš nuovargio, o raidės liedavosi, iš pasąmonės ataidėdavo
mamos žodžiai: Jei pažymiai bus blogi, į jokį universitetą Vokieti­
joje neįstosi! Mergaitė pasirąžydavo, padarydavo keletą pritūpi­
mų, išsitraukdavo iš stalčiaus užslėptą šokolado plytelę, gabalėlį
įsimesdavo į burną ir vėl sėsdavo prie knygų.
Taip tuos dvejus metus ir prasėdėjo. Gerai, kad ir kambario
bičiulei vien mokslai rūpėjo. Lengviau buvo įvairių pagundų at­
sisakyti. Merginos nesiblaškė, apie tai bylojo ir pažymiai. Tačiau
kiek ji gaus už vakar išlaikytą paskutinį egzaminą, dar nežino.

G R A I K I Š K A VASARA $Sc 61
 Prieš akis praplaukia ir ją išlydėjusios Edos veidas, apsiblau­
sęs liūdnas žvilgsnis, tyliai klausiantis, kada jų keliai vėl susikirs.
Edą tapo jai seserimi, jos paslapčių saugotoja, jai vienintelei pa­
sipasakojo apie abortą, su ja dalijosi viskuo: drabužais ir maistu,
viltimis ir rūpesčiais.
Tačiau brangiausi jos prisiminimai susiję su Rimu. Jį vežasi
savo širdyje lyg brangakmenį papuošalų dėžutėje. Ir kaip tuos
metus be jo būtų ištvėrusi? Gal kaip tik todėl, kad jos gyveni­
me buvo Rimas, ji ir galėjo ramiai knygas graužti. Nuo pasi­
matymo iki pasimatymo. Ištisus dvejus metus. Nors ne, visus
ketverius tie siautulingi pasimatymai jai buvo tikras gyvybės
šaltinis. Reda žinojo, kad Rimas niekada nepaliks šeimos, nie­
kada nepriklausys tik jai, bet tai jai neberūpėjo. Jis buvo bran­
giausia jos gyvenimo dalis, jos mokytojas, globėjas, įkvėpėjas,
jos draugas ir meilužis. Jos moteriškosios vertės įrodymas. Jos
kokybės sertifikatas. Apie Rimą ji žinojo viską. Jis papasakojo
Redai apie tėvukus, paprastus ūkininkus, nuostabų obelų sodą
prie medinės vaikystės trobos, apie brolį, kaimo mokyklos lie­
tuvių kalbos mokytoją, apie mylimą vilkinį šunį, kurį netyčia
nušovė medžiotojai, pasakojo, kaip paauglystėje išsitatuiravo
skorpioną ant kairiojo peties. Kalbėjo ir apie verslo projektus,
apie nelengvą pradžią nuomoj ant vaizdajuostes, apie tai, kaip
kilo idėja prekiauti elektros prekėmis, apie sumanymą atidaryti
boulingo klubą. Minėjo draugus, pažįstamus, dukras, tik apie
žmoną niekada neužsiminė. Ir apie dėdę iš Mažeikių. Reda ir
neklausinėjo.
Atminties kaleidoskopas dėlioja mozaiką iš jųdviejų bepro­
tiškų susitikimų. Meilės guoliu virtęs automobilis aprasojusiais
langais prie upės, jie, nuogi bėgiojantys po naktinę pievą, „Ma­
nijos“ šokoladuko skonis, užgertas „Keglevich Melone“ likeriu,
tylūs, bet išraiškingi žvilgsniai netyčia susitikus parduotuvėje,
visada tas pats juodas su balintos kavos spalvos raštais Rimo
megztinis ir Edos komentaras: Tai vėl tuo pačiu vilkėjo? Veikiau­
siai savo milijonus juo maskuoja... Porą kartų ir į Kauną buvo
nuvažiavę, tačiau miesto tiek ir tematė. Iš kambario ištaigingame
viešbutyje taip ir neišlįsdavo. Ir kaip ji būtų tuos metus be Rimo
išgyvenusi? Jie niekada apie meilę nekalbėjo, tik atsisveikinant
jis prisipažino, kad visada ją mylėjo ir mylės, ir vadino tuo keis­
tu vardu „mano kašiukas“, taip, ne kačiukas, o kašiukas. Tiek
daug iš jo išmoko. Pirmiausia kantrybės, dar išmoko laukti ir
priimti viską taip, kaip yra. Kada jie pasimatys, jei išvis pasima­
tys? Reda žvilgteri į savo ranką, ant kurios puikuojasi žiedelis.
Auksinis su raudonu rubino lašu. Rimo dovana penkioliktojo
gimtadienio proga. Skausmo adatėlės dilgteli krūtinėje. Bet tas
skausmas toks saldus. Kaip ir prisiminimai apie beviltišką aistrą.
Mergina net išrausta, kai atminties juosta lyg užstrigusi vis
sustoja ties tuo pačiu kadru. Rimas nutraukia jos kelnaites ir pa­
nardina į jas nosį lyg šuo, norėdamas iš daikto atpažinti savo
šeimininką. Iš pradžių Redą toks kvapo ir apatinių drabužių
fetišizmas stingdė ir vertė jaustis nejaukiai. Bet greitai įprato
ir mergaitišką sumišimą dangstė juokais: uostyk, uostyk, nepri-
bezdėjau, tikrai. Ir kikendavo kaip tikra vilioklė. Prieš kiekvieną
pasimatymą išsimuiluodavo, išsitrinkdavo galvą, net specialiai
levandų muilo nusipirko, kad jos drabužėliai tik gėlėmis kvepė­
tų. O Rimas vis prašydavo: nesiprausk prieš mums susitinkant,
maldauju, tavo kūno kvapas užkaitina man kraują. Lyg įrody­
damas atsegdavo kelnių užtrauktuką, išsitraukdavo savo pa­
raudusią ietį ir durdavo tiesiai jai į gelmes. Spazmos surakina
Redos papilvę prisiminus, kaip idealiai Rimas užpildydavo jos
slapčiausią ertmę, kaip buvo malonu jį turėti ir laikyti savyje.
Reda pasimuisto, nuveja atsiminimus išsigandusi, kad tuoj pa­
tirs patį tikriausią orgazmą, ir nukreipia žvilgsnį į nuobodžią ir
visai neseksualią autostrados šalikelę. Bet ji merginos dėmesio
ilgai neišlaiko. Ausyse skamba paskutinis pokalbis su Rimu.
- Kaip aš ten be tavęs, toje Vokietijoje? - glaustėsi prie vyro
krūtinės, gėrė jo kvapą ir vis kartojo: - Kaip aš ten be tavęs?
Rimas iš kelnių kišenės išsitraukė piniginę ir išėmė savo
nuotrauką, nespalvotą, tikriausiai darytą pasui ar teisėms.
- Vežkis su savimi, - ištiesė Redai.
Ji žiūrėjo į nuotrauką, žiūrėjo, o paskui paprašė, kad Rimas
jai ką nors užrašytų. Kitaip ta nuotrauka lyg be dvasios, lyg ne
jai skirta. Jis užrašė tris žodžius ir pridūrė:
- Linkiu tau pamilti vyrą, kuris bus vertas tavo meilės.
- Bet juk aš myliu tave ir visada mylėsiu, - su vaikišku entu­
ziazmu putojo Reda, o Rimas tik liūdnai, išmintingai šypsojosi.
- Mylėk, bet prižadėk neužverti širdies. Tu būtinai sutiksi
savo žmogų ir jį atpažinsi.
- Kaip?
- Tai nebus tas, kuris tau sakys „negaliu be tavęs gyventi“.
Saugokis tokių. Tai arba nesubrendę vyrai, kuriems kaip vai­
kams iš moters reikia motiniško rūpesčio ir globos, arba alko­
holikai, kuriems taip pat reikia pagalbos. Netikėk ir tais, kurie
žadės niekada tavęs nenuskriausti.
- Tai kaip aš atpažinsiu tą, kuris vertas meilės?
- Jis bus pasiryžęs su tavimi kartu nešti gyvenimo kryžių. Už
tokio drąsiai tekėk.
Redai sudiegia širdį. Kilnumas ir gerumas ją graudina la­
biau nei didžiausios pasaulio baisybės. Iš piniginės ji išsitrau­
kia Rimo nuotrauką, žvilgsniu paglosto brangų veidą, apverčia
kitą pusę ir skaito: Visada būk mylima. Ir ką jis norėjo pasakyti?
Kodėl neparašė: Visada tave mylėsiu? Ar tai reiškia, kad išties
nemylėjo, ar tiesiog negali jai padovanoti amžinos savo meilės?
Merginai vėl dilgteli krūtinėje, bet ji nenori užstrigti praeityje,
nenori įklimpti į bergždžias svajones apie Rimą. Jis priklauso
praeities žemei. Gal būtų geriausia, jei pasienyje ištrintų visus
prisiminimus ir į Vokietiją atvažiuotų kaip baltas švarus lapas,
kurį išmargins naujos patirtys, naujos pažintys, nauja kalba? Ta­
čiau ar be atminties ji vis dar būtų ta pati Reda? Gal tik tuščias
bevertis kiautas?
Pralenkdamos autobusą mintys šuoliuoja į priekį, bandy­
damos atspėti ateitį. Ir kaip jai Vokietijoj seksis? Kaip tas Di-
mitrijus? Matė tik nuotraukose, atrodo senas ir paniuręs. Kakta
raukšlių lyg girto traktorininko išvagota. Bet gyvenime gal ki­
toks? Mama jo nė karto į Lietuvą neatsivežė. Ir pati tik porą kar­
tų grįžusi buvo, kažkokių dokumentų susitvarkyti ir paskutinių
daiktų pasiimti. Reda ir jų vestuvėse nedalyvavo. Nors kokios
ten vestuvės. Jie susirašė Danijoje, kad po ilgus vokiškus biuro­
kratinius koridorius nereikėtų klampoti. Danai mat į tokias pro­
cedūras atsainiau žiūri. Kaip liudytojai Irutė su vyru atvažiavo,
o ar jie šventė, ar linksminosi kaip pridera, to Reda nežino. Ne­
žino, ar mama laiminga, ar gražiai jiedu sutaria. Mama nebuvo
tylenė, kalbėjo daug, dalijosi faktais, bėrė patarimus, nešykštėjo
pamokymų, bet Redai atrodė, kad už žodžių lavinos mama sle­
pia tikruosius jausmus. Ar bent sau prisipažįsta, kaip jaučiasi,
ar bijodama tiesos tikrąjį „aš“ vynioja į saldaus melo ir beribio
pasitikėjimo savimi maršką? Ak, mamuk mamuk... - suvešėjęs
ilgesys apraizgė mergaitei krūtinę, net įkvėpti tapo sunku.
Reda žinojo, kad Dimitrijus mamai parūpino darbą toje pa­
čioje mokykloje, kur dirbo ūkvedžiu. Ten ji vakarais valė. O ry­
tais blizgino ir gremžė svetimus namus. Tie sugremžti pinigėliai
keliaudavo į Lietuvą. Didžioji dalis sūnui, kuris jau metus Vil­
niuje studijavo teisę. Iš pradžių Gytis apsigyveno studentų ben­
drabutyje, bet jau po poros mėnesių suprato, kad tiek lakdamas
ir visokią bjaurastį dūmydamas greitai atsidurs teismo salėje.
Tik ne toje tribūnos pusėje. Tad gelbėdama jaunojo teisininko
karjerą mama siuntė pinigines perlaidas, skirtas ne tik maistui,
bet ir buto nuomai. Šiek tiek ir Redai to gero nukrisdavo, kad
suplyšusiom kojinėm nevaikščiotų ar kokiu pyragaičiu pasile­
pintų, mamos gardumynus prisimindama.
Ir vis dėlto labiau nei pyragų ir tortukų Reda ilgėjosi pačios
mamos. Jos buvimo šalia, apkabinimo, jos kaštoninių garbanų,
gėlėtų vanile kvepiančių chalatų ir net griežto jos balso. Nieka­
da nebūtų patikėjusi, kad per tuos dvejus metus gležni ilgesio
daigai, sumesti į dirvą joms atsisveikinant, stiebsis į viršų kaip
kokie išprotėję bambukai ir švelni žolytė taps sumedėjusiais
kotais.
Ar ji pasmerkta visą šitą ilgesio bambukyną nešioti savyje
iki gyvenimo pabaigos? Keliom dienom ar savaitėm mama jį iš­
kirs, gal net naudingai pritaikys kokio egzotiško baldo gamybai.
Bet juk bambukai - greičiausiai pasaulyje augantys augalai, jie
vėl sužeis, tik jau stiebsis ne link mamos, o link kitos saulės, įgy­
jančios vis kitą vardą. Kartais Rimo, kartais Edos, o kartais dar
kieno nors, nenuspėjamo ir kol kas bevardžio.

Naujuose mamos namuose Reda pirmiausia atpažįsta kvapus.

Ak, kaip buvo jų išsiilgusi! Bendrabučio virtuvėlė, nesvarbu, ką
jos su bendraklasėm joje meistraudavo, niekada taip nekvepėjo.
Nosį kutena orkaitėje kepama antis, jos kvapas maišosi su
barščių, burbuliuojančių ant viryklės. Palubėje sklando medaus,
šokolado ir vanilės aromatai, pranešdami Redai, kad mama jai
iškepė ir pyragą.
Atpažįsta ir mamos tvarką. Visi daiktai surikiuoti kaip kariš­
kiai prieš paradą, net su padidinamuoju stiklu dulkelės nerasi.
Merginai atrodo, kad dulkės mamos tiesiog bijo ir tik nugirdu-
sios jos chalato šnaresį neria į nebūtį. Ta tobula tvarka Redos
neslegia, atvirkščiai, apgaubia saugumo ir jaukumo skara.
Mama išties ruošėsi sutikti dukrą. Gal kiek ir persistengė. Ir
kaip jai į galvą šovė kambarį išklijuoti žydrais tapetais su meš-
kučiais ir ančiukais? Nepatingėjo net krūvos balionų pripūsti.
Kilimas nusėtas konfeti - nežinia, kaip juos reikės išsiurbti. Ant
nedidelio staliuko - tortas su braškėmis, Redos mėgstamiausio­
mis uogomis, ant jo raudonu glaistu užrašyta: Reda.
Juokingai atrodo tas kambarys, lyg laukiantis penkiamečio
gimtadienio puotos, bet Reda mamai nieko nesako. Labiausiai
po ilgos kelionės trokšta dušo ir mamos glėbio. Tegu papriekaiš­
tauja, tegu paauklėja. Net ir to Reda pasiilgo. Nepyks išgirdusi,
kad atrodo pablyškusi ir paakiai juodi, kad palaidinė jai netinka
ar auskarai per dideli. Tegu tik šneka, čiauška, burnoja, užpil­
dydama žodžiais dvejų metų tuštumą. Reda norėtų prilipti prie
mamos kaip tie magnetukai prie šaldytuvo durelių jos virtuvėje.
- Daiktų gali net neišpakuoti, tik šiltus drabužius atidėk.
Graikijoje tau jų neprireiks, - Nijolė atidaro žydros spintos duris.
Nespės kojų apšilti Vokietijoje, o jos jau laukia kelionė į
Graikiją. Automobiliu per Italiją, toliau keltu. Tikros šeimyni­
nės atostogos su mama. Net su Gyčiu nereikės dalytis jos dėme­
siu. Mama priklausys jai, tik jai. O Dimitrijus? Dimitrijus - tik
vairuotojas. Reda nestygsta savo kailyje, naujas ir tiek visko ža­
dantis pasaulis užgriūva ją įspūdžių lavina, ji pasirengusi siurbti
juos lyg išdžiūvusi kempinė.
 2

ę 2 ~ (Y Dimitrijaus automobilis važiuoja pakrante nuo vieno

Vkelto iki kito, iš Patrų į Pirėją, Nijolė vis baksnoja pirštu
pro langą:
- Žiūrėk, jūra, žiūrėk, kalnai, žiūrėk, laivai!
Redai tas žiūrėk jau kiek pakyrėjęs. Jis negelbsti nuo dulkių
ir karščio. Tą rojų žemėje ji įsivaizdavo truputį kitaip. Akys,
įpratusios prie sodrios lietuviškos žalumos, su gailesčiu žvelgia į
saulės nualintą žemę ir parudusius augalus. Perkarusios karvės
ir nupiepusios ožkos kalnų papėdėse kažką rupšnoja, bet Reda
nesupranta, kaip tie gyvulėliai badu nedvesia. Neįprastai atro­
do ir tamsiaplaukiai, ryškių bruožų graikai. Juodom akim ir iš­
raiškingom nosim. Vyrams tai teikia papildomo vyriškumo, bet
moterims, jos supratimu, tik nereikalingo šiurkštumo.
Ilga kelionė automobiliu per Vokietiją ir Italiją, nuolat lin­
guojantis keltas ir neįprastas karštis lietuvaitę išvargino. Vaizdai
už lango liejasi. Priešaky laukia dar vienas keltas, kol pasieks Sa-
laminą - salą, kurioje gyvena Dimitrijaus sesuo. Dar teks šiek tiek
pakentėti. Susirangiusi ant užpakalinių sėdynių Reda užmerkia
akis ir ką tik matyti vaizdai tampa dar vieno sapno dalimi.

Mergina nenoriai pramerkia akis. Vingiuotu keliu automobi­

lis ropoja į kalną ir sustoja prie nediduko balto namelio. Pro

68 :£ S : At s a r g i a i - mo te ri s!
mėlynai dažytas duris pasirodo iškilusios mielinės tešlos kalnas,
įspraustas į baltą berankovę suknelę. Stambios blauzdos atkar­
toja graikiškas kolonas. Vienintelis moters papuošalas - dei­
mantinis prakaito lašelis virš lūpų. Nors ne, labiausiai ją puošia
gerumu spinduliuojančios akys ir nuo ausies iki ausies pakibęs
šypsenos pusmėnulis.
- Algiro! - ropščiasi iš automobilio Dimitrijus ir krinta se­
seriai į glėbį.
Po akimirkos jame atsiduria ir Nijolė. O tada - Reda. Lyg
būtų įpuolusi į saldų tortą. Toks širdingas tas apkabinimas.
Graikiškų žodžių kaskados liejasi ir sveikinantis, ir aprodant
namus, ir Dimitrijui kraustant bagažinę. Ir ko tik jis iš Vokieti­
jos seseriai neatvežė! Šokoladas ir kava, dešrelės ir sausainiai,
XXXL dydžio marškinėliai ir chalatas, skalbimo milteliai ir
net indų ploviklis. Iš namelio atstypina Algiro vyras Michae­
lis, aukštas, išdžiūvęs lyg šakalys, tarsi žmona jo nemaitintų ir
visą maistą suvalgytų pati. O pritrūkusi dar gabaliuką ir nuo jo
atsikąstų. Žvejo veidas nugairintas vėjo, rankos šiurkščios, nes
nuolat tenka traukyti tinklus, bet akys - lygiai kaip žmonos -
švyti gerumu ir meile.
Jiems suvilkus mantą į nedidelį kambarėlį, kuriame Reda tu­
rės miegoti kartu su mama ir patėviu, nes daugiau laisvų kam­
barių nėra, Algiro puola ruošti maisto, o Nijolė, neklausydama
graikės prieštaravimų, jai talkina.
- Tuoj paragausi graikiškų salotų, - praneša ji dukrai, o ši tik
timpteli lūpą nesuprasdama, kuo graikiškos salotos nuo lietu­
viškų skiriasi. Nejaugi čia pomidorai ar agurkai kitokie?
Kol moterys triūsia, Reda apžiūrinėja nuotraukas, sukabin­
tas ant sienos. Tiesą pasakius, kuklioje lūšnelėje nelabai yra kur
akių paganyti. Žvilgsnis sustoja prie senovinės pablukusios ne­
spalvotos fotografijos.
 - Čia tavo seneliai, Algiro?
- Taip, čia jų vestuvinė nuotrauka.
- O kodėl ji stovi, o jis sėdi? - Redai tokia kompozicija at­
rodo nenatūrali, lyg vyras būtų svarbiausias, o moteris - tik
jo tarnaitė antrame plane. - Lietuviškose nuotraukose būtų
atvirkščiai.
- Taigi nuotrauka daryta po vestuvinės nakties! Senelis ne­
bepastovėjo, o senelė prisėsti nebegalėjo, - kvatoja visas Algiro
tyvuliuojantis kūnas. - Pamatysi, koks karštas graikų kraujas,
tada pati suprasi!
Reda kiek susigėdusi nutyla. Dėl graikų karštumo kiek abe­
joja. Juk Algiro sūnus - jos vienmetis. Pasisveikino mandagiai,
bet nė menkiausia susidomėjimo ugnelė jo akyse neužsižiebė.
Kai apžergė motorolerį ir išlėkė pas draugus, jo akys labiau
švytėjo.
Apžiūrėjusi namelį Reda išlenda į kiemą. Akys markstosi
nuo ryškios saulės, pratinasi prie intensyvios šviesos, bet jai taip
maga kuo greičiau apčiupinėti naują aplinką, kad net nepaieš-
ko lagamine akinių nuo saulės. Pakalnę nusagstę maži nameliai
primena pievoje išmėtytus karoliukus. Lyg žaltys, ištroškęs van­
dens, į pakalnę rangosi kelias. Nedidelis akmenuotas paplūdi­
mys - prasižiojusi roplio galva - neria į mėlyną jūrą. Jos spalva
visai kitokia nei Baltijos, sodresnė, gilesnė, paslaptingesnė. Jū­
ros paviršius išmargintas baltų burių rašto, o tolumoje apsimu­
turiavę migla snaudžia kalnai.
Marga klijuote užklotą stalą terasoje, nuo kandžios saulės
apsaugotoje vynuogienojų užuolaidomis, nudengia graikiški
patiekalai. Redos akys šokinėja tarp pitos, dzazikio - agurkų,
jogurto ir česnakų padažo, slyvos dydžio alyvuogių, aštuonkojų
salotų, musakos - sluoksniuoto bulvių ir baklažanų apkepo su
česnakų ir mėtų padažu, kakavijos - graikiškos žuvienės ir kep­
tų kalmarų žiedų. Nepažįstami kvapai kutena nosį ir burnoje
renkasi seilės, pasiruošusios šių gėrybių atakai.
Geraširdės Algiro vis raginama paragauti ir vieno patiekalo,
ir kito, Reda jaučiasi tokia sava, tokia mylima, lyg jos arterijomis
tekėtų pats tikriausias graikiškas kraujas. Lyg būtų čia gimusi ir
po ilgo laiko sugrįžusi į gimtinę.
Ar užsimojusi atpenėti liesą, lietuvaitę, ar norėdama įrodyti,
kad graikai svetinga tauta, Algiro tris dienas iš eilės nuo ryto
iki vakaro vis kiša Redai panosėn gardžiausius patiekalus, mal­
dauja dar kąsnelį praryti ir vis glosto galvą, plekšnoja per ranką.
Vieną dieną prie širdingosios graikės pastangų prisideda ir kiti
šeimynos nariai, dar dvi Dimitrijaus seserys su vyrais ir vaikais,
sugužėjusios apkabinti brolio. Namie nerimsta džiaugsmingas
šurmulys, lyg pusė kaimo į vestuves būtų susirinkę. Visi glė­
besčiuojasi, bučiuojasi, vienas kitam taršo plaukus, draugiškai
plekšnoja per skruostus ir vis ragina valgyti. Reda džiaugiasi
tapusi šios didelės svetingos šeimos dalimi - jie valgo, geria,
šnekasi, juokauja, šūkalioja ir krykštauja, lyg pasaulyje nebūtų
nieko smagesnio už tokį giminaičių sambūrį.
Kai graikiško klegesio tampa kiek per daug, Reda bėga že­
myn į pakalnę, į mažąjį paplūdimį. Jame ramu, tylu, girdėti tik
švelnus bangelių teliūškavimas į pakrantės akmenis. Išsitepa
kremu nuo saulės, drybso išmetusi rankas ir kojas į šonus lyg
koks nesveikai baltas iksas, iškritęs iš matematikos vadovėlio,
siurbia graikiškos saulės spindulius ir vis labiau tiki, kad praėju­
siame gyvenime buvo graikė.
Viešnagė pas tetą Algiro Redai neprailgsta, bet laikas vėl sės­
ti į keltą ir mojuoti ranka geraširdei storulei, braukiančiai ašarą
krantinėje, ir jos ilgšiui vyrui, per pečius apkabinusiam žmoną,
nes per liemenį apglėbti nebeįstengia. Reda mojuoja jų geru­
mui, jų širdingumui ir viliasi dar ne kartą juos aplankyti.
 Paro sala, kur Dimitrijus turi nedidelį ir labai apleistą na­
muką, - jį ketina per atostogas kiek aptvarkyti - Redai visai ne­
patinka. Nors pati sala niekuo už kitas ne prastesnė: tokie patys
praplikę kalnai, tokia pati mėlyna jūra, paplūdimiai, nedidukai
žvejų kaimeliai su tavernomis. Tačiau miestelis, kuriame ap­
sistoja, Redai atrodo pavargęs, dulkėtas, apšiuręs, iki pakran­
tės pėstute nenueisi, kratytis automobiliu visą valandą reikia.
Mama su Dimitrijumi nuolat ginčijasi, kokius daiktus išmesti
ir kokia spalva dažyti kambarėlių sienas, jie laiko nei paplūdi­
miams, nei Redai neturi. Mergina nereikalinga. Nei šiai salai,
nei mamai, nei pačiai sau. Sėdėdama ant laiptų gurkšnoja li­
monadą ir spokso į tuščią gatvę. Joje nė gyvos dvasios. Lyg visi
būtų išmirę. Žino, kad neišmirė, tik slepiasi nuo karščio savo
nameliūkščiuose, o veikiausiai prigulė pamiegoti. Reda gulinėti
nenori, tad sėdi ir geria limonadą, kurį pati ir pasigamino, iš­
spaudusi ką tik nuo medžio nuskintą citriną ir sumaišiusi sultis
su vandeniu bei cukrumi. Taip, citrinos čia visai ne tokios kaip
Lietuvoje. Kvepiančios, sultingos, iš vienos net pusę didžiulės
stiklinės sulčių išspaudi. Tokį limonadą gertų ir gertų. Tai Algi-
ro ją išmokė. Ak, mieloji, širdingoji Algiro.
Reda nustemba staiga suvokusi, kad labai nori grįžti atgal.
Atgal ne į Lietuvą, į Salaminą. Jos troškimas auga su kiekviena
minute. Pati nesupranta, negali paaiškinti, bet noras toks sti­
prus, kad nugali sveiką protą. Reda žino - jei praneštų nutarusi
grįžti į Salaminą, mama supyktų ir pasijustų išduota, nes tektų
vienai keliauti atgal, be to, Dimitrijaus sesers šeima gali turėti
kitų planų. Bet nepaaiškinama trauka į Salaminą verčia Redą
veikti neatidėliotinai. Įslinkusi į miegamąjį suranda Dimitrijaus
mobilųjį telefoną, geras ženklas - klaviatūra neužrakinta. Plo­
nais piršteliais spaudo mygtukus, kol randa Algiro numerį. Jį
kruopščiai nusirašo ant laikraščio skiautės ir dar kartą patikri­
na. Tada išsliūkina į karščiu alsuojantį miestelį ir gatvėmis klai­
džioja tol, kol suranda telefono būdelę. Iš jaudulio virpančiais
pirštais surinkusi numerį ir po kelių signalų išgirdusi mieguistą
Algiro balsą, net šokteli iš laimės.
Vakare mamai ir Dimitrijui Reda parodo bilietą į keltą. Ni­
jolė užsirūstina, atskaito moralą, kad nemandagu taip žmonėms
ant galvos užlipti. Nors jai labiau rūpi ne vyro giminės ir jų pato­
gumas, kiek ramybės neduoda užgauta savimeilė, kad dukra ne
mamos, o vos tris dienas pažįstamos graikės draugiją renkasi.
Įprastai Reda į mamos pykčio priepuolius reaguoja labai
skausmingai. Susigūžia, atsiprašinėja ir galų gale nusileidžia jos
valiai. Tačiau šį kartą mamos nuotaikos jaudina kur kas mažiau
nei Salamino trauka. Ši sala ją užbūrė. Ji turi ten sugrįžti. Neži­
no, kodėl, bet pasitiki savo instinktais.
 3

yškiai geltona Redos kuprinė nuo kalno straksi lyg teniso

Iv kamuoliukas. Mergina jau iš tolo mato, kad prie jūros bus
ne viena. Du vaikinai žaidžia paplūdimio tenisą, o po medžiu
ant margo patiesalo drybso kiek vyresnė šviesiaplaukė moteris.
Tikriausiai turistė.
Trys poros akių nužiūrinėja geltonos kuprinės savininkę. Ši
apsimeta to nepastebinti. Tamsūs akiniai slepia žibančias akis.
Mergina šypsosi matydama, kad vaikinai stengiasi žaisti grakš-
čiau, šokinėti aukščiau. Vienas labiau atlošė pečius, kitas įtraukė
pilvuką.
Reda kiek atokiau pasitiesia rankšluostį ir lėtai, lyg ją fil­
muotų reklamai, nusitraukia palaidinę. Gražiai ją sulanksto ir
išsivaduoja iš šortų. Plastiškais judesiais tepa ant kūno kremą
nuo saulės, visa povyza rodydama, kad sportininkai jai nerūpi.
Kiek pagulėjusi išsimaudo, nusiima akinius, o tada pasilenku­
si purto šlapius plaukus, muojuoja galvą į abi puses. Jos jaunas
kūnas blizga saulėje, vaikinams net seilės ištįsta. Bet Reda vaiz­
duoja, kad jie jai nerūpi. Atsisėda, manieringai užsideda tam­
sius akinius, lyg siųsdama pasauliui ženklą: aš jūsų nematau,
vadinasi, jūs neegzistuojat, ir atsuka žaidėjams nugarą.
Vaikinai toliau žaidžia tenisą. Įdegusios raumeningos ran­
kos mosuoja raketėmis. Jie taiko taip sviesti kamuoliuką, kad šis

74 A t sa r g i ai - moter is!
atsidurtų kuo arčiau paslaptingos blondinės. Kaip kitaip prieisi
ir geriau apžiūrėsi. Galų gale vienam pasiseka ir kamuoliukas
bumbteli tiesiai ant Redos rankšluosčio. Mergina net nesujuda,
lyg šalia nukritęs kamuoliukas būtų nematomas, lyg jos žvilgsnį
amžiams būtų prikaustęs jūros mėlis.
Vienas iš vaikinų, tas žemesnis, bet raumeningesnis, išpūtęs
krūtinę atlinguoja prie merginos. Lėtai pasilenkia ir pirštų ga­
lais sugriebia kamuoliuką. Reda vis dar studijuoja jūros tolius.
- Koks tavo vardas? - neiškenčia graikas. Klausia angliškai,
neabejoja, kad prieš jį užsienietė.
- Mano vardas? - mergina kilsteli galvą, jos veidas neišduo­
da jokio susidomėjimo, tik abejingai klausia: kas čia ją išdrįso
sutrukdyti?
- Taip, koks tavo vardas?
- Reda.
- Iš kur tu?
- Iš Lietuvos, - vėl ledinis tonas. Reda buvo girdėjusi, kad
graikus traukia paslaptingos išdidžios moterys, jie tokias labiau
gerbia, tad iš visų jėgų stengiasi tokia tapti bent šią minutę.
- Iš Lietuvos? „Žalgiris“? Kaunas? Krepšinis? - vyruko akys
nušvinta, o kūnas spurda lyg pagauto paukštelio tinkle.
- Žinai „Žalgirį“? Girdėjai apie mano šalį? - Reda pakelia
akinius atidengdama žalsvas akis, jose tvyksteli nuoširdus susi­
domėjimas. Juk ką tik Dimitrijaus seserys vargo prie žemėlapio
Lietuvos ieškodamos, o šis graikas net apie „Žalgirį“ yra girdė­
jęs. - Tu man patinki, - pareiškia, bet nekoketuoja.
Moteris po medžiu pakyla nuo gulto ir modama ranka kaž­
ką graikiškai šūkteli vaikinui. Bet šis į jos žodžius nekreipia dė­
mesio. Visą jo esybę pasiglemžusi paslaptinga nepažįstamoji.
- O tu čia atostogauji?
- Lankau gimines.
 - Gal galėčiau tave pakviesti vakarienės?
- Ne! Aš tavęs nepažįstu, - kategoriškai atkerta, nes intuicija
jai kužda, kad šį jaunuolį mato ne paskutinį kartą. Tad pasirody­
ti lengvai prieinama neketina.
- Tada susipažinkime. Mano vardas Adonis, - neatlyžta
graikas, kaitinamas svetimšalės abejingumo. - Žiūrėk, ten mano
mama, - mosteli į moterį po medžiu, kuri jau lanksto paklotą
ir bruka į krepšį. Ji skuba namo, trypčioja, bet laukia jaunuolio,
neketina jo čia palikti. - Rytoj mes vėl žaisime tenisą. Ateik, pa­
žaisim drauge.
- Aš nemoku.
- Išmokysiu tave. Lauksiu vienuoliktą, - vaikinas linkteli
galva, apsisuka ir per smėlį brenda moters link, kuri jau kiša
krepšį į automobilio bagažinę.

Rytas baltu debesėliu plaukia tolyn užleisdamas vietą dienos

karščiui, o Reda vis sėdi terasoje po vynuogienojais ir lėtai, labai
lėtai gurkšnoja graikišką kavą.
- Tai į paplūdimį neisi, koritcaki mou*? - Algiro rausvų
marškinėlių palapinė užstoja visą durų angą.
- Eisiu, eisiu, bet noriu ramiai kavos išgerti.
- Jau tuoj pietūs, nespėsi grįžti.
- Tikrai spėsiu, - patikina Reda puikiai žinodama, kad grai­
kai nepusryčiauja, ryte geria tik kavą, pietus valgo tuoj po vidur­
dienio, o tada jau ilsisi.
Algiro tik gūžteli, švelniai nusišypso merginai ir vėl pasisle­
pia namuko tamsoje. Veikiausiai, kad jos lašiniai saulėje neap­
tirptų, - geraširdiškai pagalvoja Reda ir pakėlusi žiūronus prie

* Mergaite mano (gr.).

akių įsmeigia žvilgsnį į paplūdimį. Vaizdas glosto širdį. Adonis
su draugu bando žaisti tenisą, o iš tikrųjų laužo kaklus žvalgy­
damiesi į kelią. Reda sukikena. Tegu pasižvalgo, palaukia, pasi­
kankina. Kiekviena laukimo minutė jos kainą augina tarsi auk­
cione. Gerai, kad vakar tuos žiūronus dėdė Michaelis ištraukė.
Tokį kozirį jai į rankas įteikė. Bet juk ir aukcionas amžinybę
nesitęsia. Laikas! Reda užsimeta geltoną kuprinę ant pečių ir
nušuoliuoja pakalnėn.
- Maniau, kad nebeateisi, - Adonis puola bučiuoti į skruos­
tus lyg senas pažįstamas, bet Reda atšlyja rodydama, kad toks
vaikino įkarštis ne visai tinkamas. - Eikš, išmokysiu žaisti. Tu
stok priešais, o aš laikysiu tavo ranką.
Įdavęs raketę Adonis atsistoja Redai už nugaros. Tvirtai sui­
ma jos ranką ir kartu atmuša pirmą smūgį. Paskui dar vieną. Ir
trečią.
- Na, matai, kaip tau gerai sekasi, - vis giria, bet rankos ne­
paleidžia.
Kai prakaito lašeliai suspindi ant žaidėjų kūnų, jie meta ra­
ketes ir panyra į gaivų vandenį. Kiek paplaukioję įsitaiso ant
rankšluosčių. Adonio draugas, kažką suburbuliavęs apie reika­
lus, supratingai palieka porelę. Adonis dėl to neapgailestauja,
Reda irgi.
- Iš kur tu apie Lietuvą girdėjai? - klausia.
- Aš „Žalgirio“ sirgalius, man krepšinis labai patinka, - šyp­
sosi Adonis. - Ir universitete žaidžiu.
- O ką studijuoji?
- Ekonomiką Patrų universitete.
- Aaa, Patrai, žinau...
- Žinai, kas yra Patrai? - nuoširdžiai nustemba.
- Taip, mes iš Italijos į Patrus keltu persikėlėme.
 - O paskui pakrante riedėjot? Aš dažnai šiuo keliu važiuoju.
O gal turi kokių nuotraukų iš savo šalies? - staiga keičia temą.
Reda iš krepšio ištraukia knygą, kurioje vietoj puslapių skir­
tuko guli bendra klasės draugų nuotrauka, daryta per atsisvei­
kinimo vakarėlį prie Palangos tilto. Adonis atidžiai studijuoja
nuotrauką, o tada pirštu baksteli į vaikiną, apsikabinusį Redą.
- Čia tavo sužadėtinis? - graikui sunkiai sekasi slėpti nepa­
sitenkinimą.
- Neee, šiaip bendraklasis, - nusijuokia.
- Tai galiu tave pakviesti vakarienės? - puola į ataką lyg iš­
girdęs, kad priekyje nėra jokių priešo pasalų.
- Nežinau, aš vis dar tavęs nepažįstu. Man per greitai.
- Tu baiminiesi? Nebijok, pasitikėk manimi, ir susipažinsi­
me, - maldauja graiko akys.
Reda nirtuliuoja. Nežino, kaip derėtų elgtis. Mama tikrai į
pasimatymą jos neišleistų, bet ji juk toli, atsiklausti nereikės. Ir
kada ji paskutinį kartą tokio mamos leidimo prašė? Juk niekada!
Tai kodėl dabar mamą prisiminė? Kas ji - saugumo garantas?
Pačiai viską reikia spręsti, pačiai. Užtenka, kad Adonio mamą
matė, išties solidi ponia, visai negraikiškos išvaizdos, riesta no­
sele. Bet ar nepagalvos šis berniokas, kad ji lengvabūdė turistė,
tinkama vienos dienos nuotykiui? Tokios reputacijos nori iš­
vengti, bet į tą pasimatymą nueiti labai maga, labai...
Dar minutę padvejojusi, Reda padiktuoja Algiro adresą.
 4

(~ Oygiai septintą baltas „Fiat Punto“ sustoja prie Algiro namo.

« ^ L Vairuotojo durelės atsidaro, pasirodo mėlyni džinsai, bal­
ti golfo marškinėliai ir švytintis Adonio veidas. Tas švytėjimas
ir yra jo ryškiausias bruožas, nes vaikinas neturi nei išraiškin­
gos graikiškos nosies, nei kokio nuskelto danties. Akys, lūpos,
smakras, kaip ir visa kita, tarsi surinkta iš katalogo skyriaus,
kuris apibrėžtas kaip „vidutinis“. Tik šviesa, tarsi prilipusi prie
jo kūno, ypatinga. Reda nežino, ar kiti ją pastebi, bet ji mato. Ir
todėl Adonis jai gražus.
Mergina laukdama vakarinio pasimatymo jaudinosi kaip
aktorė prieš premjerą. Ištaigingų suknelių neturi, aukštakulnių
į salą nepasiėmė, tik šlepetes, įsispiriamas per pirštą. Džiaugėsi,
kad bent kiek įdegti suspėjo, ta saulės nurusvinta oda jai tei­
kė pasitikėjimo ir tiko prie baltos paprastutės suknelės. Palaidi
plaukai lyg užuolaida dengė pečius, o ant kaklo kabojo Algiro
padovanotas sidabrinis kryželis. Širdis po tuo kryželiu plazdėjo,
bet iš merginos veido vargiai kas būtų įžiūrėjęs jaudulį. Prie vei­
drodžio ilgai repetavo matuodamasi išdidžios, save gerbiančios
ir neprieinamos moters kaukę.
Reda sėda į Adonio automobilį sukdama galvą, apie ką rei­
kės kalbėtis. Ir ne šiaip kalbėtis, bet angliškai šnekėti su nepa­
žįstamu vaikinu iš visai nepažįstamos kultūros. Na, gerai, su

G R A I K I Š K A VASARA 79
vaikinu, kuriam jaučia simpatiją ir kuris aiškiai jai neabejingas.
Su Rimu tokių problemų jai nekildavo. Jis buvo dievas, o ji - jo
šešėlis. Jis kūrė taisykles, o ji paklusdavo. Jis pasakojo apie save,
o ji nuolankiai klausydavo. Tol, kol privažiuodavo nuošalią vie­
telę. O tada žodžių nebereikėdavo. Kartais ji uždainuodavo...
- Gal gali graikiškų melodijų paleisti? - atsiminimas apie
dainavimą Redai pasiūlo išeitį.
Adonis tokiu pageidavimu apsidžiaugia, nes ir jam iš jau­
dulio pinasi liežuvis. Tokia gražuolė šalia! Sėdi tiesi, žiūri tik į
priekį, tikra Sniego Karalienė. Buzukio garsai užpildo erdvę, bet
tvyrančios įtampos neįveikia. Drėgni graiko delnai slidinėja ant
vairo, o mintys painiojasi. Redai drėksta šlaunys, bet ji bijo net
pirštą pajudinti. Kartą Rimas jai pasakė, kad moteris vilioja vyrą
savo paslaptingumu. Ji pamoką išmoko ir dabar taiko praktiko­
je - vaidina paslaptingą. O kas gali būti paslaptingiau už tylą?
Nors sau Reda tokia nepatinka. Juk išties yra atvira, šilta, drau­
giška pleputė. Bet nustoti vaidinti negali.
Kai pastatę automobilį jaunuoliai įsilieja į šurmuliuojančią
vakarinę miestelio minią, Adonis paima Redai už rankos ir tuoj
pat paaiškina:
- Kad nepasimestum...
Jo delnas drėgnas ir labai švelnus, Reda iškart supranta, kad
šios rankos niekada runkelių nerovė ir braškių neravėjo. Jos pa­
čios delnas kur kas šiurkštesnis. Tačiau Adonio prisilietimas ku­
pinas paslaptingos jėgos, tylaus vyriškumo. Tokia ranka galima
pasitikėti, galima į ją atsiremti. Ji ne tik ves per žmonių sambūrį,
bet saugos, globos, gins. Redai Adonio ranka patinka.
Susikibę jaunuoliai lėtai iriasi per minią. Reda dairosi aplink.
Tarp juodbruvų graikų ji it balta varna. Tamsios akys kapoja ją
iš visų pusių, lesioja kojas, drasko drabužius, kabinasi į plaukus.
Kyla įspūdis, kad į pusnuogę graikę gatvėje visi žiūrėtų mažiau
nei į ją apsirengusią. Svarbiausia išvengti akių kontakto, kad sie­
los niekas nepasiglemžtų. Reda galvos nenunarina, našlaitėlės
nevaidina, bet pakelia smakrą ir skaitinėja užeigų pavadinimus.
Taverna Salamina, Taverna Athina, Taverna Janis, Baras Sala-
mina, Baras Konstantinos, Baras Janis... - be garso dėlioja Redos
lūpos. Pas Algiro veltui laiko ji neleido, išstudijavo graikų rai­
dyną, vis baksnojo pirštu klausinėdama, kaip vadinasi vienas ar
kitas daiktas, norėjo kuo greičiau įsikabinti į naują kalbą. Kalba
buvo užuolaida, slepianti kitą pasaulį, ir Reda buvo pasiryžusi ją
praskleisti. O gal svetima kalba panašesnė į stiklo sieną: vaizdą
matai, bet iki galo taip ir nesupranti, kas vyksta?
- Vakarieniausime? - Adonis spusteli merginai ranką.
- Aš jau pavalgiusi, - Redai apie maistą net baisu pagalvoti,
nauji potyriai taip užpildę skrandį, kad vakarienei ten tikrai ne­
beliko vietos.
- Tada išgerkime po kokteilį, - pasiūlo graikas ir nuvairuoja
merginą prie vieno iš daugybės barų, nutūpusių palei pagrindi­
nę gatvę ir atgręžusių lemputėmis išpuoštus fasadus į jūrą.
Prie baro per daug triukšminga ir ėdrių žvilgsnių per daug.
Reda suglumusi patempia lūpą, Adoniui šio ženklo pakanka.
Apsižvalgęs pereina gatvę ir atitraukia kėdę nuo vieno iš staliu­
kų šalia medinės tvorelės, už kurios banguoja smėlėtas paplūdi­
mys. Po akimirksnio prisistato padavėjas. Adonis užsako džino
su tonikų ir kažkokį kitą kokteilį, o tada įsistebeilija Redai į akis.
Merginai tų žvilgsnių ir taip su kaupu. Bet šį atlaikys. Alkoholio
šlakelis gal kiek sušvelnins tų juodų grobuoniškų akių, žybčio­
jančių iš visų pusių, poveikį. Ant stalo nusileidžia didžiulė taurė
su šiaudeliu, gėrimas papuoštas vyšnia ir ananaso skiltele. Reda
siurbteli ir sutrinka. Dar kartą siurbteli. Kokteilis be alkoholio!
Nejaugi šis vyras mano, kad ji nepilnametė ar iš vienuolyno?
Nors ne, vienuolės irgi vyno išgeria, o Lietuvoje kiekvienas pa­
auglys žino, kad geriausias kokteilis - degtinė ir namie spaustų
obuolių sulčių šlakelis, na, kad spalvos suteiktų. Kaip kitaip at­
sipalaiduosi?
- Žinai, kuo garsus Salaminas? - džinas, nors ir su tonikų,
atpalaiduoja Adonio kalbos padargus. - Čia įvyko istorinis mū­
šis, 480 metais prieš mūsų erą atėniečiai nugalėjo persus. Ar jau
buvai senajame uoste prie Ambelakijos? Ne? Mes būtinai ten
nuvažiuosime... Turiu tave nuvežti ir prie šventojo Nikolajaus
vienuolyno. Jis įsikūręs miške, netoli yra ir seniausia salos baž­
nyčia, išlikusi net nuo dešimto amžiaus...
Reda klausosi Adonio istorijų, linkčioja galva. Ne kiekvieną
žodį supranta, bet esmę lyg ir pagauna. Anglų kalbos tik pasku­
tinius dvejus metus mokykloje mokėsi. Tai Rimas ją paragino,
net pats neįtardamas. Užteko vienintelės jo frazės, kad pasaulis
nesibaigia Vokietijoje, ir mergina puolė prie dar vienos užsienio
kalbos studijų. Kaip dabar be tos anglų kalbos susišnekėtų?
Reda siurbčioja sulčių mišinį, neva kokteilį, ir vis bando
išspręsti uždavinį, ar būtų mandagu paprašyti vyno taurės, na,
bent ūzo. Ta anyžių degtinė, sumaišyta su vandeniu ir prime­
nanti praskiestą pieną, jai skani nepasirodė, bet vis geriau nei
nieko. Ne, tokio pasimatymo be alkoholio ji dar neturėjo. Lie­
tuvoje tai privaloma bet kokio susitikimo dalis. Daug svarbesnė
net už gėlių puokštę. Bet čia juk ne Lietuva, gal geriau savo pa­
pročių nedemonstruoti. Tačiau jis pats vis dėlto džiną su tonikų
maukia.
Kai padavėjas atneša sąskaitą, Reda ištiesia ranką. Išdidžios,
nepriklausomos ir paslaptingos damos juk pačios už save susi­
moka. Mama įspėjo, kad Vokietijoje kavinėse net kartu gyvenan­
čios poros sąskaitą dalijasi per pusę. Kokie papročiai Graikijoje,
Reda nežino, bet ji neapsikiaulins. Adonis sugriebia merginos
ranką. Kiek per stipriai. Įžeista savimeilė - vėl pasirodė ta kau­
kė, perkreipusi jo veidą. Redai intuicija pakužda, kad Graikijoje,
ko gero, galioja kitos taisyklės nei Vokietijoje. Ji leidžia Adoniui
iš jos rankų ištraukti popierėlį ir kaltai nusišypsojusi padėkoja.
Numetęs banknotą ant stalo Adonis pakyla.
- Gal nori ledų? - klausia.
Ledai, deja, ne vynas, bet kodėl turėtų atsisakyti? Kioskely­
je nusipirkę migdolinių šokoladu glaistytų skanėstų jaunuoliai
lėtai žingsniuoja paplūdimiu. Bangos lyžčioja krantą, o jie lyž­
čioja ledus. Adonis pasakoja apie savo šeimą ir studijų draugus,
klausinėja Redos apie Lietuvą ir giminaičius. Taip ir pėdina su­
sikibę už rankų, lydimi neįkyrios mėnulio šypsenos. Priėję molą
užsiropščia akmenimis. Redos basutė slysteli, ir mergina atsi­
duria Adonio glėbyje. Karštas delnas ant liemens, lyg kas būtų
priglaudęs nespėjusį atvėsti lygintuvą. Reda atsisuka, žvaigždės
spindi graiko akyse, o jo lūpų laivelis plaukia link jos lūpų.
Ar neatrodysiu per daug lengvabūdiška, leisdamasi bučiuo­
jama per pirmą pasimatymą? O kelintas pasimatymas tinka
bučiniui? Ir kur dėti tą popierėlį nuo ledų, juk negaliu tiesiog
numesti ant žemės? Reda nespėja sugalvoti dar vieno klausi­
mo - šaltos, kvepiančios šokoladu ir migdolais Adonio lūpos
švelniai priglunda prie jos burnos, akimirksniu užšaldydamos
merginos dvejones.
Kai vienos šaltos lūpos pasiekia kitas, įvyksta keista cheminė
reakcija. Šaltis virsta karščiu, ledų gabaliukas ant lūpų - ugnimi.
Jis kaitina ne tik liežuvį, bet degina gomurį, leidžiasi stemple,
kol pasiekia krūtinę ir suliepsnoja taip galingai, kad tos ugnies
atšvaitus pasigavusios žvaigždės dar ryškiau nušviečia padangę.

„Fiat Punto“ nenoriai slenka link Algiro namų. Būtų jo va­

lia, Adonis savo deivę visą naktį vežiotų, visus gražiausius sa­
los paplūdimius aprodytų, nors pats nori žiūrėti tik į ją - savo
Afroditę. Kai pirmą kartą pamatė ją prie jūros, jam net kojas pa­
kirto, turėjo sukaupti drąsą, kad prie tokios dievaitės prisiartintų
ir užkalbintų. Bet jis išdrįso, išdrįso! O šiandien net jos lūpas
palytėjo. Buvo įsitikinęs, kad jos bus sūrios it jūros vanduo, kaip
ir priklauso Afroditei. Bet lūpos buvo švelnios ir saldžios lyg
rožių žiedlapiai.
- Mes jau atvažiavom, - aksominis balsas paglosto Adonio
ausį ir vaikinas prieš savo valią nuspaudžia stabdžio pedalą.
Suima merginos plaštaką ir pakėlęs prie lūpų pabučiuoja.
- Už savaitės mano mamos gimtadienis. Ji rengia vakarėlį,
labai noriu tave pakviesti ir pristatyti tėvams. Bus ir muzikos,
ir šokių...
Adonio pakvietimas Redą nustebina. Buvo girdėjusi, kad
graikai savo tėvams pristato tik sužadėtines. O jie tik kartą pa­
sibučiavo. Aistringai, jausmingai pasibučiavo. Reda įsitikinusi,
kad ne paskutinį kartą. Bet ar to bučinio užtenka, kad priimtų
kvietimą į šeimos pobūvį? O gal iš padorumo reikėtų atsisaky­
ti? Tačiau kas pasakė, kad atsisakyti kvietimo yra padoru? Reda
susipainioja minčių raizgalynėje, o smalsumas net kaulus laužo,
taip jai knieti tikrame graikiškame vakarėlyje dalyvauti.
- Nežinau, negaliu pažadėti, - pakšteli į skruostą ir iššoka iš
automobilio.
- Rytoj ryte atvažiuosiu tavęs pasiimti, pasivažinėsime po
salą, - Adonis pro atvirą langą žodžiais dar bando sulaikyti
merginą.
Reda pamoja, pasiunčia oro bučinį ir baltą jos suknelę pra­
ryja mėlynos durys.
 5

j ijokliais apaugusi tvora saugo gelsvą vilą su baltomis ko-

v lonomis. Tamsos antklodę suplėšiusios lempučių švie­
sos suteikia jai paslapties. Reda, įsikabinusi Adoniui į parankę,
virpančiomis kojomis žengia pro vartus. Išsipusčiusios damos
nuogais pečiais ir plikom nugarom, pasitempę įspūdingi vyrai
tviskančio baltumo marškiniais, auksas ir deimantai, prabangūs
kvepalai, susimaišę su nepažįstamų gėlių aromatais, graikiška už
širdies griebianti muzika, šampano taurių skambčiojimas, ne­
priekaištingai išlygintos staltiesės ir visokiausiomis gėrybėmis
nukrauti stalai, puošti gėlių girliandomis ir auksiniais kaspinais.
Reda žengia į vieną iš tų meksikietiškų serialų, kur mergaitė iš
lūšnyno patenka į prabangos pasaulį.
Adoniui su drauge pasirodžius pokyliui papuoštame kie­
me, visų akys lyg filmavimo kameros nukrypsta į geltonplaukę.
Žvilgsniai smalsūs, kibūs, vertinantys. Tikroji nuomonė paslėpta
po akinančiomis šypsenomis. Tik jaunesni vyrukai nesigėdija,
prieina, paplekšnoja vaikinui per petį ir vis šūkteli: Ak, kaip tau
pasisekė, Adoni! O šis išdidžiai plaukia per blizgančią svečių minią
tėvų link, linkčioja galva, dalija šypsenas it įžymybė autografus.
- Aš tave jau mačiau. Paplūdimyje, - vaikino mama apkabi­
na Redą, smogdama rytietiškų kvepalų aromatu tiesiai į nosį. -
Adonis mums ausis išūžė apie tave pasakodamas...

G R A I K I Š K A VASARA 85
 Reda kukliai nusišypso, pasveikina Adonio mamą Eleną su
gimtadieniu ir padėkoja už pakvietimą. Jos guvus protas nepra­
leidžia detalių: moters plaukai dažyti, o akys rudos. Ausų lezge­
lius svarina deimantais puošti auksiniai auskarai, priderinti prie
kaklo vėrinio. Auksu blizganti suknelė platėja po įrėmintomis
įspūdingomis krūtimis ir sumaniai dengia papildomus pilvo
kilogramus bei gana stambias kojas, kurias Reda prisiminė iš
paplūdimio.
- Malonu susipažinti. Aš Janis, Adonio tėvas, - spaudžia
ranką įspūdingas aukštas ryškių bruožų vyras, jo susižavėjimo
žvilgsnį palydi plati šypsena. Iš tėvo sūnus nepaveldėjo nei ūgio,
nei galingos nosies, tik pomėgį ekonomikai. Janis buvo banki­
ninkas ir tikėjo, kad sūnus paseks jo pėdomis.
Toliau eina tetos ir dėdės, pusseserės ir pusbroliai, pažįsta­
mi ir kaimynai. Reda nebepajėgia įsidėmėti nei jų vardų, nei gi­
minystės ryšių, tik šypsosi, tiesia ranką, siurbia į save vis kitą
kvepalų aromatą ir iriasi paskui Adonį. Nuo kvapų, veidų ir
šypsenų merginai sukasi galva, bet Adonis vis labinasi, vis tiesia
ranką, vis Redos vardą kartoja. Apėjęs ratą ir iki soties pasilepi­
nęs dėmesiu, jis pagriebia dvi vyno taures ir mosteli sodo link.
Reda supranta jį be žodžių. Pro vynuogienojų arką jie žengia į
apšviestą alyvmedžių ir citrinmedžių oazę. Jos viduryje dailiai
nupjautoje vejoje įkurdinta medinė valtis, prisodinta įvairių rū­
šių kaktusų. Kairėje šalia dviejų kiparisų alma fontanėlis.
- Čia tavo kopija, bet tu už ją gražesnė, - šnabžda Redai į ausį
Adonis, rodydamas į Afroditės skulptūrą. Apkabina merginą per
pečius, nori prisitraukti bučiniui, bet Reda mosteli ranka ir nusu­
ka veidą. Bučiniai, pagardinti vynu, gali būti per daug pavojingi.
Pokylių aikštelėje muzika pagarsėja ir pasigirsta plojimai.
- Eime, užgrojo ciftetelį, pamatysi, kaip mūsų moterys
šoka, - Adonis tempia vos spėjusią atgauti kvapą Redą.
 Aikštelėje, iškėlusios per alkūnes sulenktas rankas, klubus ^
suka graikės. Dešinysis klubas į višų ir į priekį, koja šiek tiek
iškeliama prieš save, tada kairysis klubas į viršų ir į priekį, kairė
koja seka paskui. Kai Elena ištiesia Redai ranką, ši nesiginčija
ir leidžiasi įtraukiama į plazdančių suknelių ir virpančių kūnų
sūkurį. Merginai įgimtas ritmo pojūtis, ji visada mėgo šokti, -
nors pirmą kartą mato ciftetelio judesius, iškėlusi smakrą ir
pasidabinusi plačia šypsena ji klubais suka aštuoniukes ne ką
prasčiau nei prityrusios graikės. Tos penkios dienos, praleistos
su Adoniu važinėjant po salą, kaitri Graikijos saulė, spindulių
pripildžiusi jos kūno ląsteles, varinėja kraują ir šoka už ją. Su­
sižavėjusių vyrų žvilgsniai jos judesiams suteikia dar daugiau
grakštumo. Ji nori pateisinti Afroditės vardą, trokšta būti Ado­
nio deivė, siekia, kad šis vakinas ja didžiuotųsi.
Šokis baigiasi, moterys apdovanojamos plojimais, bet muzi­
kantai užgroja zeibekiką ir minia lyg susitarusi skanduoja: Ado­
ni! Adoni! Vaikinas švysteli švarką, ištiesia į šonus rankas ir kaip
išdidus erelis sklendžia į aikštelės vidurį. Kyla vienas petys ir
koja, paskui kitas, tada kojos mostas atgal, atsilenkimas, kūnas
juda į priekį, ranka pliaukšteli per žemę. Prie Elenos stovėjusi
moteris atsitupia ir ploja į taktą, šalia jos tūpteli ir kita, jaunas
vyrukas susmunka ant vieno kelio, tuoj pat klupteli kitas, paskui
trečias, kol galų gale plojančių pritūpusių svečių ratas apjuosia
Adonį. Grakščiais judesiais jis kaitina kraują, kažkuris svečias
šokančiam vyrui meta rožės žiedą, kitas dar vieną, galiausiai
Elena nuo stalo pagriebia stirtą lėkščių. Miniai staugiant lėkštės
viena po kitos dūžta Adoniui po kojomis, o jo judesiai darosi
dar ryžtingesni, dar sudėtingesni, tarsi dūžtantys indai būtų su­
teikę jam papildomos jėgos.
Reda savo šokantį draugą ryja akimis. Tiek vidinio ryžto,
tiek vyriškumo ir galios! Ji grožisi juo, didžiuojasi. Mielai pul­
tų į aikštelės vidurį ir kartu plasnotų viešai parodydama, kokia
puiki jų pora. Tik vidinis balsas ją sulaiko. Ji nežino, kad būtent
tas balsas išgelbsti svečius nuo kultūrinio šoko, o ją pačią apsau­
go nuo pašaipių ir niekinamų žvilgsnių. Zeibekikas - tai vieno
žmogaus šokis, antro šokėjo įsiveržimas prilygtų įžeidimui ir
kviestų į kovą. Reda su Adoniu kovoti nenori, ji tik trokšta pa­
daryti neišdildomą įspūdį. Pakerėti, užburti, apakinti.
Šukės girgžda po kojomis, bet Adonis į jas nekreipia dėme­
sio. Jo delnas pliaukšteli į grindinį ir vėl pakyla skristi. Vėl posū­
kis ir naujas rankų mostas. Savo pasirodymą Adonis baigia klū­
pėdamas, atsilenkęs atgal veik iki žemės, griaudint plojimams ir
susižavėjimo šūksniams.
Patarnautojas šluoja šukes, o muzikantai užgroja sirtakį.
Graikai susiėmę už pečių vėl kilnoja kojas, o Reda lydi Adonį į
jo apartamentus antrame namo aukšte. Jiems kelią rodo į priekį
ištiesta vaikino ranka kraujuojančiu delnu. Taip buvo įsijautęs
į šokį, kad pliaukštelėdamas į grindinį nepaisė duženų, o jos lyg
įžeistos panelės atsikeršydamos nudažė delną raudonai.
- Puiki proga aprodyti savo būstą, - juokauja Adonis. Dėl
sužeisto delno neverkšlena, net savotiškai juo didžiuojasi. - Tė­
vai įsikūrę pirmame aukšte, o aš antrame.
- Pirmiausia kraują nuplaukim, - globėjiškai prataria
Reda. - Kur čia vonia?
Vanduo, susimaišęs su Adonio krauju, teka kriaukle, o Reda
apžiūrinėja delną, nagučiais traukia užsilikusius šukių krislelius.
Jos pačios plaštaka taip pat susitepa krauju ir merginai atrodo,
kad Adonio kraujas skverbiasi pro jos odą, įsilieja į jos krauja­
gysles ir teka jos kūnu. Ji jaučia tokią vienybę, tokį stebuklingą
ryšį, tokį širdies tvinksėjimą priimant svetimą kraują kaip savą,
kad jai nelieka jokių abejonių: juk tai ir yra meilė! Šis suvokimas
ją išgąsdina, nudegina ir išlaisvina. Ji nebenori kerėti, nori tik
būti. Ji neturi laiko galvoti. Dar spės apie tai pamąstyti, kai iš­
keliaus pas Algiro, dar spės apsiprasti su šio jausmo didybe, da­
bar geriau nieko negalvoti, tiesiog leisti jo kraujui lietis jos oda,
nieko nemąstyti, kad neišgąsdintų, dvejonėmis nenuvaikytų tos
išskirtinės būsenos... Dabar... dabar geriau tvarstyti vyro ranką,
galvoti apie daiktus, apie žmones, tik ne apie jausmus.
Kai Adonio delną papuošia baltas tvarsčio kryžius, jie įžen­
gia į didžiulę svetainę. Vienoje pusėje stovi milžiniškas stalas
raitytom kojom, sunkios kėdės vyšniniu aksomu muštais atlo­
šais, tolėliau tokia pati vyšninė sofa. Po veidrodžiu su auksiniais
rėmais ant komodos išrikiuotos kelios vazelės, graikiškų dievų
statulėlės ir kelios įrėmintos nuotraukos. Sienos nukabinėtos
paveikslais su graikų dievų atvaizdais.
- Mamos? - dar perklausia Reda, nors atsakymą žino. Ado­
nis jau buvo spėjęs papasakoti, kad jo mama - garsi dailininkė.
Nedidelis koridorius veda į du miegamuosius. Vienas ber­
niokiškas, su dviem lovom ir dviem rašomaisiais stalais.
- Čia mes miegam su broliu, - uždarydamas duris taria
Adonis ir pasuka kito miegamojo link.
Spragtelėjęs mygtukas blankia šviesa užtvindo erdvę. Reda
nedrįsta peržengti slenksčio, lyg stovėtų prieš šventyklą. Tam­
siai raudonais apmušalais išklijuoto kambario viduryje - lova
metaliniais ornamentuotais galais, virš jos kaba didžiulė juoda
vėduoklė. Šalia lovos ant nedidelių staliukų stovi pilvotos lem­
pos ištaigingais juodais gaubtais, sunkios užuolaidų draperijos
alsuoja prabanga ir seksualumu.
Adonio pirštai keliauja Redos liemeniu. Lūpos atranda ka­
klo linkį. Merginos kūnas virpa it žvakės šviesa vėjyje. Vaikinas
pakelia ją ant rankų ir atsargiai paguldo ant juodo karališkos lo­
vos užkloto, siuvinėto auksiniais raštais ir graikų dievybių silu­
etais. Reda atsiduoda dievų globai nesvarstydama ir neabejoda­
ma. Grožio ir aistros dievas Adonis stovi prieš ją, per sakralines
apeigas pasiruošęs paaukoti save gražiajai Afroditei, kartu su ja
mirti ir iš naujo atgimti.
Reda apsiveja vaikiną kaip kaspinas, pirštų galiukais matuo­
ja kiekvieną mylimojo centimetrą, ir Adoniui atrodo, kad jį vie­
nu metu myluoja visos graikų deivės. Jis nenori skubėti, švelniai
išsivaduoja iš šimtarankės moters glėbio ir praskiria jos kojas,
įkvepia jos kvapo - medaus ir jūrų dumblių, liežuvio galiuku
praveria jos kriauklę, paragauja nektaro, o tada apsilaižęs įninka
siurbti moters drėgmę, kuri plūsta iš neišsenkamo šaltinio ir,
atrodo, niekada nesibaigs. Redos pilvo raumenys susitraukia iš
geismo, pilvas tvinksi, klubai kilnojasi, ji tuoj sprogs. Paskutinę
akimirką Adonis atsitraukia, jo veidas blizga, akys švyti, kūnas
virpa, bet jis laikosi, iš paskutiniųjų laikosi. Per sakralines apei­
gas nevalia skubėti.
Kai galų gale jų kūnai iškilmingai ir lėtai susilieja, Reda gir­
di, kaip visi Olimpo dievai laimina šią jungtį.
 6

It utomobilis dūzgia plačia Vokietijos autostrada, o Reda vis

( y t rūšiuoja prisiminimus. Salamino paplūdimiai, kaimeliai,
tavernos, švelnios Adonio rankos, aistringi bučiniai, tas nevy­
kęs paskutinis vakaras, kai juos abu kaustė nežinomybės bai­
mė, - nei kalbėtis, nei mylėtis negalėjo, tik susikibę už rankų
siurbė vienas kito žvilgsnius, lyg taip galėtų įsiurbti sielą, ap­
gyvendinti savo širdy ir niekada nepaleisti. Mintimis Reda vis
sugrįžta į tą rytą po Adonio mamos gimtadienio, kai jos myli­
masis nusivežė ją prie mažos bažnytėlės ant kalno. Ši buvo nu­
tūpusi lyg koks paukštis ant skardžio. Apačioje bangos daužėsi į
krantą, įsisiautėjęs vėjas vėlė alyvmedžių šukuosenas, o Adonis
uždėjęs karštus delnus ant jos liemens vis kartojo: Aš tave my­
liu, mano Afrodite, aš tave myliu. O paskui atsidusęs pridūrė:
Šioje bažnytėlėje mes susituoksim. Reda neabejojo jo žodžiais,
meilė kalbėjo jo lūpomis, meilė kėlė jų širdis į padangę, kaiti­
no jų aistrą. Ji jautėsi laimingiausias žmogus pasaulyje, kuriam
likimas padovanojo pačią brangiausią dovaną. Kartu užplūdo
dėkingumo jausmas mamai ir Dimitrijui. Juk jie atsivežė ją į šį
kraštą, kuriame gal trūko sodrios žolės, bet užtat vešėjo sodrūs
jausmai. Per trumpą laiką meilės kerai svetimą ir nepažįstamą
šalį pavertė rojaus sodu.
Merginos veidas pasidabina paslaptinga šypsena, mintys
kartoja klajonių po Atėnus maršrutą. Adonis labai norėjo su-
sipažinti su jos mama ir patėviu, tad į sostinę pakvietė visą šei­
mą. Mamai jis iškart patiko - išsilavinęs, iš turtingos šeimos ir
visai nepasipūtęs. Ji net pasijuto kiek nejaukiai, kai Adonis pa­
klausė apie profesiją. Nenorėjo prisipažinti, kad dirba valytoja,
tad abu su Dimitrijumi numykė, kad darbuojasi mokykloje, ir
greitai kalbą nusuko kita linkme. Karštis tą dieną buvo tiesiog
neįmanomas. Dulkės lipo prie suprakaitavusių kojų, Reda vis
gąsdinosi, kad jos neatbaidytų mylimojo. Juk atrodė kaip tikra
čigonė, mėnesį muilo nemačiusi, bet Adonis į kojas nesidairė.
Atkraginęs galvą vis pasakojo apie akropolį, šventyklas, agorą,
Olimpo dievus ir prašė Redos, kad viską išverstų mamai. Prasta
ji buvo vertėja, pati ne visus angliškai beriamus žodžius suprato,
o dar tie negirdėti vardai, skaičiai... Todėl ir vertė labai paviršu­
tiniškai. Matote, mamuk, ten tą šventyklą ir skulptūrą prie jos,
kažkokio dievo, na, pati viską matote... Sau pasižadėjo, kad grį­
žusi į Vokietiją puls ne tik vokiečių, bet ir anglų kalbos tobulinti.
Ir graikiškai pramoks, kad Adonį nustebintų. Mintyse jau rašė
laiškus savo mylimajam. Susitarė, kad jis atvyks į Vokietiją per
pirmas atostogas, rudenį. Ak, kada tai bus. Ir kaip teks išlaukti...
Sučirškia Nijolės telefonas. Koks įkyrus garsas, galėtų ir
mielesnę ausiai melodiją surasti.
- Sveika, Irute... Taip, mes jau Vokietijoje, pakeliui. Gerai,
gerai sekėsi... Sužinojai? Niekaip neišeis? Kažkaip teks spręsti...
Pakalbėsim, kai sugrįšiu.
- Kas neišeis? - perklausia Reda.
- Pasirodo, pavėlavom pateikti tavo dokumentus į univer­
sitetą. Juos vasaros pradžioj reikėjo atiduoti. Teks laukti kitų
metų...
- Tai ką man dabar daryti?
Pajutęs nerimo gūsį Dimitrijus paprašo, kad moterys kalbė­
tų vokiškai. Nijolė greitosiomis perpasakoja pokalbį su drauge.
 - Taigi aš mokykloje pažinčių turiu, - savo svarbą rodo
vyras. - Susitarčiau, metus pasimokytų su vaikais, o paskui
tegu stoja.
- Bet juk tai pradinė mokykla! - suraukia nosį Nijolė.
- Kalbą patobulins, draugų įgis, integruosis. Reikia juk nuo
ko nors pradėti, - Dimitrijus labai nori būti naudingas.
- O gal tikrai verta pabandyti? - patėviui pritaria ir Reda.
Juk vis tiek ko nors išmoks, vis daugiau, nei namie sėdėdama.

Iki mokyklos Redą atveža Dimitrijus. Kieme šūkalioja ir

šokinėja vaikai, mataruodami margaspalvėmis kuprinėmis.
Juos lydi išdidūs tėvai. Koridoriuje prie klasės ant kabyklos
mirga lietpalčiai, grindis nuklojusi batų mozaika. Reda taip pat
nusiauna batus ir išsitraukia iš krepšio šlepetes. Tokia tvarka.
Jos batai atrodo tokie gremėzdiški šalia dešimtmečių vaikigalių
sportbačių, kad net suima juokas. Ir lietpalčio kraštai šluoja
grindis. Kabykla pritaikyta kur kas mažesniems mokinukams.
Galų gale esu aukščiausia, - nusišaipo Reda dėl taip keistai
įgyvendinto jos seno troškimo klasėje nebūti žemiausia.
Įėjusi į klasę pasisveikina su mokytoja, tipiška vidutinio am­
žiaus vokiete blankiomis akimis, nesveikai rausvais skruostais,
trumpais nenusakomos spalvos plaukais ir sarafanu, panašiu į
maišą. Reda šiaip ne taip įsispraudžia į paskutinį suolą. Švytu­
rys virš vaikų galvų jūros. Mokinukai ją nužiūrinėja pagarbiais
žvilgsniais, ką gali žinoti, gal jų nauja mokytoja ar praktikantė.
Nuskamba skambutis ir prasideda pamoka. Reda kartu su
kitais atsiverčia matematikos vadovėlį, pavarto ir nusišypso -
visų metų uždavinius ji išspręs per pusę pamokos. Alkūnėmis
atsiremia į suolą, smakrą paguldo į delnus ir žiūri į lentą. Mono­
toniškas mokytojos bubenimas migdo. Palikusi kūną tarp vaikų
ji skrenda į Graikiją. Aplekia Salaminą, nusileidžia prie gerai pa­
žįstamos vilos, parymo prie tapančios Elenos ir neria į Patrus.
Susiranda universitetą ir auditoriją, kur prie lentos išraiškingai
rankomis mosikuoja kumpanosis praplikęs graikas, o tarp juo­
daplaukių vaikinų į sąsiuvinį kažką skrebena Adonis. Nutupia
jam ant peties, priglaudžia lūpas prie skruosto, o šis, lyg pajutęs,
nurausta, pirštais priliečia žandą ir giliai atsidūsta.
Visą pamoką Reda prasvajoja. Per pertrauką stovėdama prie
lango stebi išdykaujančius vaikus. Ką aš čia veikiu? Ką aš čia
veikiu? - vis klausia savęs suvokdama, kad tai pats kvailiausias
eksperimentas, kokį tik galėjo sugalvoti. Daugiau į šią mokyklą
kojos nekels. Šiandien dar tvarkingai atsėdės, ir baigta.
Per kitas pamokas Reda mokytojos nebesiklauso. Rašo laiš­
ką Adoniui. Jausmas jos širdyje toks tirštas, saldus, lipnus, bet
sunkiai pasiduoda išreiškiamas žodžiais. Jie per paprasti, per
banalūs, per lėkšti, kasdieniški, per daug nuvalkioti. Reda renka
juos labai atsargiai, dėlioja ir vėl perdėlioja, nori išgauti kažką
tobulo, bet jai nesiseka. Laiškas panašus į pilką jos jausmų šešėlį,
o ne į spalvotą nuotrauką, bet mergina patenkinta - pamokos
prabėgo nepastebimai.

Nijolė, išgirdusi pirmos dienos tarp ketvirtokų įspūdžius, iškart su­

meta naują planą. Paskambina Irutei, prapliurpia gal pusvalandį,
bet išsiaiškina, kur artimiausia gimnazija. Kitą rytą įsiveržia lyg
vėtra į direktoriaus kabinetą ir tol siaučia, kol išpeša pažadą,
kad jos duktė taps gimnaziste. Reda nori į paskutinę klasę, bet
išmintingas direktorius sugeba įtikinti, kad ten merginai bus per
sunku, be to, ruoštis egzaminams visi pradeda prieš porą metų.
Priimamas kompromisinis sprendimas ir po trijų dienų Reda jau
mokosi gimnazijos priešpaskutinėje klasėje.
 Į studijas pasineria visa galva. Kaip ir Lietuvoje, daug ką kala
mintinai, po pamokų pėdina į privačią mokyklą ir papildomai
mokosi vokiečių ir anglų kalbų. Motyvacijos ir užsispyrimo jai pa­
kanka. Adonis ja didžiuosis - visada ir bet kokioje kompanijoje.
Knygyne Reda įsigyja vokiečių ir graikų pokalbių knygelę,
žodyną randa pas Dimitrijų. Nusiperka ir keletą diskų su grai­
kiška muzika. Parašo Edai ir paprašo atsiųsti „Graikų mitus“,
knygą, kurią kadaise matė draugės mamos lentynoje. Gavusi
siuntinį puola tyrinėti knygos turinį. Koks nusivylimas! Turi­
nyje mito ape Afroditę ir Adonį nėra. Tenka guostis tik deivės
skulptūros, saugomos kažkuriame Vatikano muziejuje, nuo­
trauka. Ta Afroditė jai neatrodo labai patraukli ar kuo nors
ypatinga. Reda jaučiasi pranašesnė, gal todėl, kad joje pulsuoja
jaunas kraujas. Bet knygos į šoną nenumeta, verčia puslapį po
puslapio, gilindamasi į Olimpo dievų gyvenimo peripetijas, kol
galų gale vis dėlto aptinka pasakojimą apie Afroditę ir Adonį.
Ta istorija ją kiek sutrikdo, ne tokios pabaigos tikėjosi, negalėtų
tenkintis Adoniu tik pusmetį, bet juk ir dabar ji gyvena laukda­
ma, tai gal nuo tikrosios Afroditės ne kažin kiek ir skiriasi? Bet
vieną dieną jie perrašys senovinį mitą. Jie susijungs amžiams ir
niekada nebeišsiskirs.
Graikija Redą apsėda lyg manija. Jos kambary skamba tik
graikiškos melodijos. Sieną virš lovos puošia blusų turguje įsi­
gytas plakatas su naktinio akropolio nuotrauka. Virš rašomojo
stalo vis gausėja graikiškų atvirukų. Adonis jai rašo beveik kas­
dien, o Reda išties kasdien. Ji pati nesupranta, iš kokio nesibai­
giančio šaltinio, iš kokio gilaus šulinio randasi meilės žodžiai.
Jie dauginasi jos širdy, kurstomi ilgesio ir laukimo. Ji nesiunčia
mylimajam savo kasdienybės nuotrupų. Nenori buitimi tepti
popieriaus lapo, kuriame liejasi tyras dangiškasis jausmas. Mei­
lė buriuoja jos širdį ir laiškus, meilė yra jos šerdis, jos žodžių
vaišių stalas.
 7

S T \ edai tariant Adonio namų adresą, jos balsas trūkčioja kaip

M per akmeninį grindinį dardantis vežimas. Širdis šokčioja
iš paskos. Taksi automobiliui riedant pažįstamu Salamino keliu,
adrenalino burbuliukai sproginėja merginos kūne, o atminties
beriami paveikslai ne ramina, o dar labiau audrina. Kaip ne­
pastebimai prabėgo pusantrų metų - laiškams ir kūnams sklan­
dant meilės sparnais iš Vokietijos į Graikiją ir atgal. Laiką tarp
susitikimų per kiekvienas įmanomas ir neįmanomas atostogas
trumpino ne tik laiškai, bet ir ilgi jausmingi naktiniai pokalbiai
telefonu. Adonis ir jo šalis buvo užpildę visas Redos kambario
kerteles ir sienas, kūno ląsteles, mintis, sapnus ir svajones. Tarsi
pati Graikija būtų apsigyvenusi joje.
Reda prisimena Adonio pirmą apsilankymą Bremene. Ruoš­
damasi tikrai persistengė. Kaip kvailelė nutarė pasiryškinti plau­
kų spalvą. Po tokio eksperimento švietė kaip saulėgrąža, Adonis
tikrai turėjo ją pastebėti lėktuvui net nenusileidus. Ir apsirengė
taip, kad visi praeiviai įsmeigė akis: juodas odinis lietpaltis, juo­
dos odinės kelnės, raudoni pusbačiai aukštais kulnais ir tokios
pačios spalvos akį rėžiantis šalikas. Drabužių jai parūpindavo
mama. Vienų namų, kuriuose ji tvarkėsi, šeimininkė prigrūs-
davo Nijolei pilnus krepšius labdaros, mat turėjo panašaus
amžiaus dukrą, kuri savo apdarus keisdavo kas mėnesį. Reda
puošėsi tais padėvėtais brangiais drabužiais, norėdama padaryti
mylimajam įspūdį. Bet nė motais jam buvo merginos drapanos.
Nuplėšdavo pirmai progai pasitaikius ir nerdavo į meilės guo­
lį. Kartą balandėliai taip įsiburkavo, kad net pamiršo orkaitėje
šildomą picą. Namai užrūko dūmais, dar gerai, kad kaimynai
gaisrininkų neiškvietė.
Kas vakarą Reda pabučiuodavo pliušinį meškutį, kurį Ado­
nis jai nupirko vienoje rankdarbių parduotuvėlėje Bremeno
senamiestyje. Tada jie išsirinko du žaislus - kiškutį ir meškutį.
Dalelę sielos įkvėpė į tuos žaisliukus ir jais apsikeitė, prisiekę
niekada su jais nesiskirti.
Reda glamžo pliušinį kelionės palydovą, įspausdama jame
prisiminimų nuotrupas. Automoblio stabdžiai cypteli, mestelė­
dami Redą ir jos meškutį į priekį. Vairuotojas riebiai nusikeikia
ir piktu žvilgsniu burbuliuodamas palydi iš šalutinio kelio iš­
lindusią mašiną. Sidabrinės spalvos mersedesas nulekia į prie­
kį. Visai toks, kaip Elenos, - susiraukia Reda. Gaižus vypsnys
palydi automobilio paliktą prisiminimų šleifą. Deguto šaukštas
medaus statinėje. Ir vis dėlto praėjusios vasaros skonį jis paga­
dino. Ji tikrai nešnipinėjo, specialiai nesiklausė, bet Elenos po­
kalbį su seserimi nugirdo. Ar moterys vaikštinėdamos po sodą
Redos nematė, ar buvo įsitikinusios, kad ši graikų kalbos dorai
nesupranta, o gal ir norėjo, kad svetimšalė jų nuomonę žinotų.
Neaišku, kaip iš tikrųjų buvo. Bet širdį Redai uždavė.
- Bet kiek ta Redos mama per gyvenimą vyrų pakeitė! - nu­
tvilkė pagiežingas Adonio mamos balsas. - Dabar ir Dimitrijų
dėl kažkokio vokiečio paliko.
- Gal ji juos kolekcionuoja? - nusišaipė Elenos sesuo.
- Rimta moteris taip tikrai nesielgtų...
Nebesiklausė Reda jų pokalbio, tik skaudančia širdimi su­
grįžo prie molberto. Ir kaip tokios inteligentiškos moterys gali
apkalbinėti jos mamą? Kaip drįsta ją smerkti? Juk nežino, nei
kaip, nei kas, nei kodėl. Kiekvienas juk savo laimės kalvis. Ne­
mylėjo Dimitrijaus mama, bet šitiek metų juo rūpinosi, kaip
tarnaitė aplink tupinėjo, o jo draugas Piteris ir nusižiūrėjo. Ir ką
čia teisti? Reda įpykusi braukė teptuku ant molberto pastatytą
drobę, graikiškiems dievams suteikdama rūstesnę veido išraiš­
ką, nei derėjo.
- Tu ne taip tepi dažų sluoksnius, - Reda nepastebėjo, kaip
už nugaros atsidūrė Elena. - Duok teptuką, pamokysiu.
- Aš ne profesionalė, ir tapau, kaip noriu, - atžariai rėžė
mergina, jai vis dar širdį dėl apšmeižtos mamos skaudėjo.
- Daryk, kaip išmanai, - nusisuko įsižeidusi Elena, ir pirmą
kartą nuo jos padvelkė netikėtu šalčiu.
Tas šaltukas neišsisklaidė nei tą vakarą, nei per kitas atos­
togų dienas. Reda Adoniui nė žodžiu neužsiminė apie nugirstą
pokalbį sode, tik pasiguodė, kad su jo mama dėl tapybos apsi­
pyko. Bet ar kišis vyras į tokius bobiškus reikalus, pačios susi­
tvarkys.
Tačiau nesusitvarkė. Elenos simpatijos išgaravo, o gal pasi­
slėpė jos paveiksluose ir daugiau nebepasirodė. Su Reda ji buvo
pabrėžtinai mandagi - tik tiek iš buvusios mielaširdystės liko.
Mergina sunkiai sugromuliavo šį Adonio mamos pasikeitimą.
Bet padaryti nieko nebegalėjo, tad susitaikė tikėdama, kad lai­
kas kaip geras dažytojas užglaistys jų santykių nelygumus. Guo­
dė tik besąlygiška Adonio meilė ir jo tėvo prielankumas. Jai
pasirodžius Janio akyse nušvisdavo susižavėjimo kibirkštėlės.
Apkabindavo ją kaip dukrą, pagirdavo, ranką paglostydavo. Jei
ne Adonio tėvas, tai ir su mylimuoju nebūtų galėjusi taip dažnai
matytis. Janis nupirkdavo būsimai marčiai lėktuvo bilietus. Bet
šį kartą Reda nutarė padaryti siurprizą. Visą pusmetį savaitga­
liais tvarkė senolės kaimynės sodą, nueidavo į krautuvę pirkinių,
išvalydavo namus ir dėjo eurą prie euro, kol susitaupė bilietui. Ir
atskrido į Graikiją niekam nieko nesakiusi.
Mintyse Reda piešia mylimojo veidą, jo besiplečiančius vyz­
džius ir pražiotą burną, ją netikėtai išvydus. O jei namuose nie­
ko neras? Jei visa šeima kur svečiuojasi? Sėdės kaip našlaitėlė
prie durų? Reda sukryžiuoja rankas ir delnais apsikabina pe­
čius, kad neįsileistų atslenkančio nerimo.
Už posūkio sugeltonuoja pažįstama vila. Širdis vėl šokteli į
viršų, lyg norėdama pasisveikinti. Reda išsitraukia veidrodėlį,
brūkšteli dažais per lūpas, pirštu perbraukia antakius ir pakede­
na plaukus. Tada sumoka taksistui.
Kiek pamindžiukavusi prie vartų spusteli skambučio myg­
tuką. Apmiręs namas gyvybės ženklų nerodo. Tirtėdama iš
jaudulio Reda dar kartą pabando jį pažadinti. Padų šiurenimas
takeliu prilygsta lakštingalos čiulbesiui. Mergina nuo ausies iki
ausies nusišypso, ir geležiniai vartai prasiveria.
- Surprise, surprise! - rankos šokteli į šonus lyg staiga iš­
skleista vėduoklė.
Apstulbusio Janio antakiai išsilenkia lyg du jauni mėnuliai.
- Ką tu čia veiki? - atsitokėjęs apkabina Redą.
- Norėjau Adoniui staigmeną padaryti. Jis namuose?
- Ne, išvažiavo į miestelį susitikti su draugu... Na, nestovėk,
užeik, užeik, - raudonas lagaminas ant ratukų smagiai šokčioja
vilos šeimininko rankose. - Aš tuoj jam paskambinsiu.
- O jis ilgam? Gal neskambinkit, tegu jam lieka staigmena, -
čiauška mergina.
- Kaip įsakysi, gražuole. Eime, kavos išvirsiu, tu tikriausiai
išalkusi, Elena kaip tyčia pas seserį išvažiavo, teks tau pačiai po
šaldytuvą pasirausti. Na, bet tu čia kaip namie, viską pati žinai...
- Kaip aš jūsų pasiilgau! - Redos emocijos liejasi per kraš­
tus. Ji iš nugaros apkabina Janį, stovintį prie vyryklės, prisiglau­
džia ir pasitrina skruostu į jo marškinius. Tada kiek aprimusi
prisėda.
- Mes irgi tavęs pasiilgom! - Janis užkaitęs kavą atsisuka į
Redą ir tiriamu žvilgsniu perbėga nuo galvos iki kojų. - O tu vis
gražėji ir gražėji...
- Ačiū, ačiū, - Reda švyti nuo Adonio tėčio komplimentų.
Kai giria toks įspūdingas vyras, žodžiai įgyja visai kitokio svo­
rio. Gaila, kad ūgiu ir stotu sūnus jam neprilygsta.
Reda siurbčioja kavą, o Janis tylėdamas žvilgsniu vis keliauja
per jauną moters kūną. Ją tas užsitęsęs buvimas dviese ir degi­
nančios vyro akys kiek trikdo, nelabai žino, apie ką su juo turėtų
kalbėti. Todėl, kai puodukas ištuštėja, padėkoja ir priduria:
- Gal aš pakilsiu į Adonio kambarį, noriu nusiprausti ir per­
sirengti po kelionės.
- Kelią žinai...
Susukusi šlapius plaukus į rankšluosčio turbaną, įvyniojusi
kūną į dar vieną minkštą kilpuotį, niūniuodama Reda stumte­
li vonios duris. Nutipena prie stalelio, ant kurio buvo palikusi
kosmetines priemones. Pasiėmusi kūno pienelį klesteli ant lovos
ir kokosu kvepiančiu skysčiu įtrina kojas. Išsilaisvinusi iš rankš­
luosčio atsistoja prie veidrodinių spintos durų ir kremu ištepa
pilvą, krūtinę. Netyčia tūtelė iškrinta iš rankų, Reda lenkiasi jos
pasiimti. Tada ir išgirsta keistą garsą, šnopavimą ar alsavimą.
Gal pasivaideno? Mergina apsidairo, akimis ieškodama garso
šaltinio. Durys į kambarį šiek tiek praviros. Negi pamiršo užda­
ryti? O gal vėjas pasidarbavo? Žingnis jų pusėn, ir šios atsilapo­
ja. Janio figūra užstoja visą durų tarpą. Reda tik aikteli ir puola
prie lovos pasiimti rankšluosčio.
- O tu nuoga dar gražesnė nei apsirengusi, - goslus vyro
balsas šiurpuliu nubėga Redos kūnu.
- Ką jūs čia veikiate?
 - Atėjau pažiūrėti, kaip tau sekasi, - vyras grėsmingai artė­
ja. - Gal nugarą kremu ištepti?
Netekusi žado Reda negali nei pajudėti, nei nuleisti akių
nuo Janio rankų. Jos lėtai, netgi iškilmingai sagsto kelnių sagas.
Moters gerklėje žodžius užspaudžia-baimės gniutulas. Ne, jai tik
vaidenasi! To negali būti!
- Dabar suprantu, kodėl Adonis dėl tavęs galvos neteko, - iš­
pampęs vyro pimpalas lyg šautuvo vamzdis artėja prie Redos. -
Eikš, pamalonink mane, mergyt... Juk tiek gero tau padariau...
Laikas už visus lėktuvų bilietus susimokėti...
- Jūs galvos netekote! - Reda pašoka ir smunka link durų,
bet geležinis vyro kumštis lyg antrankis sugniaužia ranką.
- Pažaisti nori? Na, ir kur tu bėgsi? - gauruoti antakiai susi­
grūda tarpunosyje. - Nori, kad Adoniui pasakyčiau, kad mane
suvilioti bandei? Jo kraujas karštas, kaip manai, kuo jis labiau pa­
tikės - tavim ar manim? - viena ranka suėmęs Redos smakrą, o
kita tvirtai laikydamas ranką svilina žvilgsniu. - Klaupkis ir žiok
burną, - trukteli merginą žemyn. - Tai mokestis už tai, kad Ado­
nis būtų tavo. Imk į burną, jei nenori per visus galus būti išdul­
kinta! Kitas skylutes sūnui paliksiu, tiek jau to... - nusikvatoja.
Redos galvoje griaudėja pabūklai, žiežirbų lietus užpila akis,
jai pasirodo, kad siela atsiskiria nuo kūno, kaip tuose Fridos
paveiksluose ji susidvejina ir žiūri į save iš aukštai. Didžiulis
vyras įsikibęs į jos plaukus lyg vanagas šnopuodamas murkdo
savo galą jai į burną, juda ritmiškai lyg prisukamas mechani­
nis žaislas, murkdo ir murkdo, kakta blizga nuo prakaito, akys
primerktos, plaštakų venos išsišovusios, o jis juda ir juda, kol
galų gale jo mechanizmas užstringa, vyras akimirką sustingsta,
o tada suriaumoja ir jo pirštai atsileidžia. Nuo stalelio paėmęs
popierinę servetėlę apšluosto sušlapusį savo draugužį, užsisega
kelnes ir išeidamas pro duris ramiai sako:
 - Ir nė žodžio Adoniui. Pagaliau mudu atsiskaitėme.
Moters kūnas, pridengtas išsitaršiusių plaukų paklodės,
iš viršaus primena ne vietoje numestą šiaudų kūgį. Sušaudytą
šiaudų kūgį. Ir iš kur tie šiaudai Adonio miegamajame? Reda vis
dar sklando palubėse ir abejoja, ar verta dėl to kūgio sau kvar­
šinti galvą ir leistis į apačią, juk taip lengva ir gera sklandyti...
Staiga nepakeliamas skausmas perveria jos plazdančią esybę ir ji
krinta į žemę, tiesiai į šiaudus... Kūgis sujuda, įgauna žmogystos
pavidalą ir žiaugčiodamas pasileidžia į vonią.
Reda lyg pamišusi šveičia dantis, skalauja burną, vėl valo
dantis, kol galinga raudos banga užlieja kūną, rankos ima dre­
bėti, nebenulaiko dantų šepetuko, ji susmunka ant grindų ir
susirietusi į kamuoliuką ima kūkčioti. Ji nekenčia savo kūno,
nekenčia Janio, nekenčia pasaulio... Tik staiga iš pasąmonės
gelmių atskrieja balsas: Fridai skaudėjo labiau, Fridai skaudėjo
labiau...
Kitos moters kadaise patirtas skausmas ją sustiprina. Pali­
kusi ant grindų sutryptą savigarbą Reda vangiai kyla, lenda po
dušu ir ilgai stovi. Žino, kad vanduo pažeminimo nenuplaus,
bet ji nenori Adoniui pasirodyti sugniuždyta. Taip džiaugėsi su­
planuota staigmena ir įsivaizduojamu Adonio džiaugsmu, dėl
mylimojo ji pasirengusi užgniaužti liepsnojančią neapykantą jo
tėvui. Meilė stipresnė už neapykantą ir sūnus neatsakingas už
tėvą. Ji stipri, ji privalo būti stipri ir kovoti už savo meilę.
Reda nusipraususi ir susišukavusi stovi prieš veidrodį. Tik
pavandenijusios akys lyg dvi balos primena prapliaupusį ašarų
lietų. Gal Adonis nepastebės? Už lango trinkteli privažiavusio
automobilio durelės. Reda susmunka į minkštą lovos pata­
lą. Širdis daužosi nuo jausmų pertekliaus. Žingsniai laiptuose,
durys veriasi, Adonis sustingsta lyg įrėmintas paveikslas. Žiūri
apstulbęs. Jo akys lyg du vyriški juodi skėčiai. Gal jie paslėps ją
nuo visų negandų? Galų gale suvokimo žaibas persmelkia jauno
vyro kūną. ir jis puola prie mylimosios, stveria į glėbį.
- Čia tu? Čia tu? Kaip čia atsiradai? - šūkčioja.
- Pasiilgau ir atskridau, - Reda švyti, akimirką pamiršusi
širdgraužą, tik kai Adonis bando įsisiurbti į lūpas, tas švytėjimas
išgaruoja. Ji suka veidą ir vis murma: - Nebučiuok manęs, ne­
bučiuok, turiu pūslelinę...
Kai Adonis delnais suėmęs jos veidą išbučiuoja kiekvieną
odos lopinėlį, Reda apsipila ašaromis.
- Ko verki, gražuole mano? - švelnus vyro balsas tik dar la­
biau ją graudina.
- Iš laimės... - sumeluoja.
 8

f ~ T \ edos akys atsimerkia, bet ji atsibunda tik dirstelėjusi į sie-

| v ninį laikrodį. Jau vienuolika, o ji vis dar drybso lovoje.
Bet kur jai skubėti? Tyla Adonio namuose ją glosto. Reda įsi­
klauso. Taip, nė gyvos dvasios. Elena veikiausiai šluoja parduo­
tuvių lentynas. Kaip kiekvienai pasiturinčiai graikei, apsipirki­
mas jai geriausias sportas. Adonis su tėtušiu išvažiavę į banką.
Dar savaitę mylimasis ten atliks praktiką.
Po nuotykio su Janiu Reda buvo sau prisiekusi, kad niekada
nebeperžengs šių namų slenksčio. Kad tai jos paskutinė kelionė
į Graikiją. Pagarba Adonio tėvui virto panieka. Vien jo vaizdas
keldavo šleikštulį, tik vargu ar Janis tai pastebėdavo. Po nuoty­
kio sūnaus miegamajame elgėsi taip, lyg ji būtų tapusi nemato­
ma. Tuščia vieta, ir tiek. Na, daugių daugiausia dulkė, prilipusi
prie jo sūnaus bato. Reda nedrįso prisipažinti, kad jo bijo. Ado­
niui apie tėvą nė žodeliu neprasitarė. Gelbėjo jį nuo gėdos ir
abejonių, viena rišdama skausmingų prisiminimų akmenį. Tas
akmuo ir prislėgė ją, kai mylimasis vėl pakvietė pasisvečiuoti.
Taip nuoširdžiai, taip aistringai kvietė, kad Redai teko pamiršti
visas sau duotas priesaikas. Įtikino save, jog vengdama kelionės
pripažins Janį laimėjus. Ne, Reda stipresnė už jį! Tegu sūnaus
džiaugsminga meilė jam bado akis, gal prabadys ir tunelį iki tos
vietos, kuri vadinasi sąžinė. Meilė juk nugali viską! Mergina ap-
siginklavo šiuo sparnuotu posakiu, nugvelbtu iš kažkokios kny­
gos, įsisupo į meilę kaip į šarvus ir sėdo į lėktuvą.
Reda strykteli iš lovos, įsisuka į šilkinį chalatėlį ir nusileidžia
į virtuvę. Stovi prie viryklės ir ramiai laukia, kol užvirs graikiška
kava. Tai tarsi rytinė meditacija. Ji pukiai žino visas sudedamą­
sias dalis, todėl atidžiai stebi varinį indą. Pirmieji burbuliukai
pranašauja, kad kava bunda. Puta kyla į viršų sveikindama rytą
ir, kai beveik pasiekia brikio kraštus, Reda kilsteli indą, atsargiai
šaukšteliu pamaišo gėrimą ir vėl pastato ant viryklės. Dar du
kartus pakartoja tą patį ritualą, tik trečią kartą kavos nemaišo, o
supila į mažutį elegantišką puodelį.
Dieviškas aromatas plazdena ore sekdamas Redos žingsnius.
Mergina atsisėda prie didelio medinio stalo, užmeta vieną koją
ant kitos, patogiai įsitaiso kėdėje ir siurbteli gurkšnelį kavos.
Ją užplūsta tokia ramybė, toks gerumas, it kas būtų į tą gėrimą
stebuklingų lašų privarvinęs. Širdis prisipildo tokios dieviškos
meilės, kad joje nebelieka vietos nei pagiežai, nei nuoskaudoms,
joje sudega ir Elenos šaltumas, ir Janio niekšybė. Ji mylima ir
mylinti, ko gi daugiau žmogaus laimei reikia? Gal tikrai meilė ir
laikas gydo žaizdas?
Ant stalo kūpso krūva popierių. Sąskaitos, reklaminiai
lankstinukai, laikraščiai. Redos mintys sūpuojasi kavos aromato
laivelyje, o pirštai lyg ką tik atsibudę vaikai ima žaisti su po­
pieriaus lapu stirtos viršuje. Akys nuseka paskui išdykėlius. Ak,
tai į Adonio telefono sąskaitą jie įsitvėrę! Labai įdomu! Reda
žino - Janis sūnui papriekaištaudavo, kad jo sąskaitos tikrai per
didelės. Kurgi nebus! Juk laiškų neužteko, ilgėdavosi vienas kito
balso, kvėpavimo ir intonacijų, tad ir skambindavo. Ne tik Ado­
nis, bet ir Reda. Mama ją taip pat dėl papildomų išlaidų bar­
davo, bet kas sulaikys ranką, nevalingai spaudančią mygtukus,
kad bent minutę pasinertų į mylimo balso gelmes. Įdomu, kiek
jie vis dėlto per paskutinį mėnesį prašnekėjo? Oho, trys šimtai
trisdešimt eurų. Čia tai bent! Reda įsispokso į telefono pokalbių
išklotinę. Atpažinusi savo telefono numerį nusišypso. Peržvelgia
skambinimo laiką ir trukmę. Bet pala, koks čia dar telefono nu­
meris kartojasi? Ir koks keistas skambinimo laikas. Adonis naktį
kelis kartus skambino jai, o paskui tuo nepažįstamu numeriu.
Reda kavos puoduką pastumia į šalį ir prisitraukia arčiau sąskai­
tą. Akys laksto tarp eilučių, o nerimas bombarduoja širdį. O jei
jis skambino kitai moteriai? Ne, negali būti! Ranka pastumia
skambučių išklotinę ir prisitraukia kavos puodelį. Bet nerimas
paskui baltą popieriaus lapą nepasitraukia. Abejonių kirminas
vagoja smegenis. Kieno tas numeris? Ne, tai negali būti nei Ele­
nos mobilusis, nei brolio, kiekvieną naktį mamai juk neskambi­
nėtų. Pažįstamas baimės gniužulas užspaudžia Redai gerklę, vos
seiles gali nuryti. Ant servetėlės paskubomis iškeverzoja įtartinų
skaičių virtinę ir lekia į antrą aukštą. Žino, ką darys, tik nenori
būti netikėtai užklupta.
Atsistojusi prie lango ir užsiglaudusi už užuolaidos, dreban­
čiais pirštais Reda spaudo telefono aparato mygtukus. Po trijų
signalų pasigirsta moteriškas balsas. Jis nudilgina Redai krūtinę.
Mergina giliai įkvepia, o tada teškia:
- Aš esu Adonio žmona ir noriu sužinoti, kodėl mano vyras
jums naktimis skambina!
- Kokia Adonio žmona?.. - sutrikęs moters balsas ragelyje
neslepia nuostabos. - Tai aš, Kristina, esu jo žmona!
- Ką? - Reda vos gaudo orą, o grindys grasinasi pabėgti. -
Aš atvykau iš Vokietijos, esu jo namuose. Noriu žinoti, kas čia
vyksta?!
- Kaip jo namuose? Mes ką tik su Adoniu ir jo tėvais bu­
vome susitikę senajame uoste ir gėrėme kavos... - moteris ne
mažiau apstulbusi nei Reda.
- Ir kaip ilgai jūs kartu? - negailestingai kvočia Reda.
 - Ilgai...
Reda numeta įkaitusį ragelį. Jis nusvilino ne tik ausį, bet
išdegino ir skylę galvoje. Pasaulis pradeda suktis neįtikėtinai
greitai, lyg ji būtų tapusi visatos centru. Galva ūžia. Kojos neat­
laiko ir merginos kūnas susmunka ant grindų. Jai bloga, baisiai
bloga, bet ji negali pasiduoti. Gal visa tai paprasčiausias nesu­
sipratimas, viltis ją priverčia griebti telefono aparatą ir surinkti
Adonio numerį. Jis viską paaiškins, jis nuramins, jis paguos. Tik
tegu pakelia ragelį!
- Ar gali man pasakyti, kas ta Kristina ir kodėl tu jai skambi­
ni naktimis? - greitakalbe isterišku balsu užsipuola Reda.
- Niekam aš neskambinu, - ginasi vyras.
- Aš radau tavo telefono išklotinę, radau tą numerį, aš jai
paskambinau... Ji sakė, kad ryte buvot susitikę!
- Kaip tu drįsti knaisiotis po mano daiktus! - sušvokščia
Adonis. - Kas tau leido mane kontroliuoti?! Kaip galėjai nusiris­
ti iki tokio lygio ir skambinti nepažįstamiems žmonėms? Į kokią
padėtį mane statai? - griaudėja įtūžęs. - Tuoj atvažiuosiu, išsi­
aiškinsimi
- Gali nevažiuoti, nieko nenoriu girdėti, kraunuosi daiktus
ir išskrendu į Vokietiją! - išrėkia Reda, nevilties ašaros pasipila
lyg iš blogai išgręžto grindų skuduro.
Taip ir jaučiasi. Kaip pats tikriausias, purviniausias grindų
skuduras, į kurį visi nusivalė kojas. Ir ką jai dabar daryti? Pini­
ginėje vos dešimt eurų, bet ji geriau paplūdimy nakvos, bet čia
nepasiliks, ne. Pavymui sudraskytai savigarbai ir subliūškusiam
pasitikėjimui į lagaminą lekia suknelės ir batai. Už lango sucy­
pia automobilio stabdžiai. Elena! Reda lekia laiptais žemyn, pro
ašaras vos įžiūrėdama pakopas.
- Elena, ar jūs ryte buvote susitikę su Kristina? - be įžangos
atakuoja vos gaudydama kvapą.
 Graikės veidas ištįsta. Paklaikusios svetimšalės akys nežada
nieko gero. Nežino, ką jai atsakyti, tad lūpos išspaudžia netvir­
tą ką? Reda dar labiau įsiunta, paleidžia žodžių tiradą, aiškina,
kaip ji pamatė sąskaitą, kaip paskambino Kristinai...
- Ar suprantate, kaip jaučiuosi? - nedaug trūksta, kad Reda
įsikabintų į prabangaus tamsiai mėlyno graikės kostiumėlio at­
lapus. - Kas ji tokia, sakykite, kas ji tokia?
- Viską išsiaiškink su Adoniu. Čia jūsų, o ne mano reikalas.
Bet Reda nenustoja nei žliumbti, nei kamantinėti, nei grą­
žyti rankų. Abejonės ją smaugia, skandina ašaromis. Tokia aki­
vaizdi Redos neviltis sugraudintų net atšiauriausius Olimpo
dievus, žvelgiančius iš paveikslų nuo sienos. Ir Elena neatlaiko.
Puse lūpų prasitaria, kad Kristina - buvusi Adonio draugė, kuri
visais būdais siekia jį susigrąžinti.
- Kaip buvusi? Iš kurių laikų? - rypauja Reda.
Elena, susivokusi, kad per daug pasakė, dar kartą sumurma,
kad aiškintųsi su Adoniu, ir patraukia į miegamąjį, prikišamai
parodydama, kad tai ne jos drama ir ji išliks lojali sūnui.
Po tekančiu šaltu vandeniu panardinusi rankas Reda šlaks­
to veidą tikėdamasi susigrąžinti bent lašelį pasitikėjimo savimi,
bent šlakelį buvusios ramybės ir sveikos nuovokos. Ledinis van­
duo stingdo pirštus, šaltis skverbiasi pro odą, smelkiasi į raume­
nis, kaulus, kol galų gale pasiekia širdį. Ji susigūžia lyg paukštu­
kas nuo atšiauraus gūsio. Nusišluosto veidą, it girta nulinguoja
prie sofos ir sudrimba į ją.
Šaižus trenksmas, ir durys vos nenulekia nuo vyrių. Reda į
atūžusį viesulą akių nepakelia. Nebeturi jėgų.
- Kaip tu galėjai? - stūgauja Adonis. - Visai nesveika! Koks
lygis! Koks žemas lygis!
Mylimojo žodžiai Redą čaižo kaip botago kirčiai. Delnai, už­
dengę veidą, nebesulaiko ašarų, o sukepusios lūpos vis kartoja:
 - Pasakyk, pasakyk, kodėl tu jai skambini naktį?
- Aš neprivalau tau duoti ataskaitų! Aš niekam neskambinu!
- Ar buvote šiandien susitikę? Atsakyk! - pro pirštus sun­
kiasi ašaros ir neviltis.
- Tu nenormali!
- Grįžtu į Vokietiją, - Reda kyla nuo sofos, bet kojos susi­
pina ir ji paslysta. Netyčia užkliudo ant staliuko stovintį indą ir
iš jo lyg išprotėję į visus kampus pasipila spalvoti stiklo rutuliu­
kai. Jie šokinėja per marmurines grindis, rieda po sofa, foteliais,
slapstosi kampuose. Tai byra Redos gyvenimas, jos viltys, svajo­
nės, tikėjimas meile, žmonėmis, byra jos naivumas.
Tie stiklo rutuliukai stebuklingai paveikia ir Adonį. Įsiutu­
sio žvėries kaukė krinta, vaikinas tarsi nubunda, puola prie Re­
dos, apkabina, bučiuoja jai kaktą, plaukus, rankas ir vis kartoja:
Aš tave myliu! Aš tave myliu! Tu mano žmona!
- Ji irgi sakė, kad yra tavo žmona...
Adonis nespėja nieko atsakyti - vos porą kartų bilstelėjusi į
duris įžengia Elena.
- Ar viskas gerai? - klausia, nors ir didžiausiam idiotui būtų
aišku, kad negerai, labai negerai.
Nelaukdama atsakymo paima indą, pritupia ir renka stikli­
nius rutuliukus, lyg nieko pasaulyje už juos svarbiau nebūtų.
Adonis užsikrečia motinos rankų ritmu, puola ant kelių ir taip
pat graibo pabirusio gyvenimo atspindžius. Tik Reda nepajuda.
Sėdi kaip sėdėjusi ant sofos ir sriūbčioja.
Kai stikliniai rutuliukai sugrįžta į indą, Elena atsistoja ir le­
diniu balsu pareiškia, kad pietūs paruošti. Tada apsisuka ir išdi­
džiai pakėlusi galvą išplaukia iš kambario.
- Aš nenoriu pietų, - šniurkšteli nosimi Reda.
- Reikia. Einam, - tvirtai suėmęs merginos ranką virš alkū­
nės, Adonis nuveda ją laiptų link.
 9

/ T \ rėmeno oro uosto atvykimo salėje Reda, įsisupusi į rau-

O doną lietpaltį, nekantriai mindžiukuoja, nors dar liko
dvidešimt minučių, kol lėktuvas nusileis. Nusiperka kavos, tarsi
gurkšnojimas greičiau prastumtų laiką, ir žvilgsniu keliauja po
margą keliautojų ir juos sutinkančiųjų minią. Jos jausmai sumi­
šę. Džiaugsmas, nerimas ir abejonė kovoja sieloje, nenorėdami
vienas kitam užleisti pozicijų.
Reda negali išmesti iš galvos tos lemtingos dienos, spen­
giančios tylos virš pietų stalo, pašaipaus Adonio tėvo žvilgsnio,
pagardinto paniekos prieskoniais, tvirtai suspaustų Elenos lūpų,
virš kurių jau kalėsi juodi, tik prieš porą dienų nudepiliuoti gy­
vaplaukiai, ir lakstančių Adonio akių, maldaujančių pagalbos,
supratimo, užtarimo. Tai buvo siaubingiausi pietūs jos gyve­
nime. Jautėsi kaip niekad vieniša. Tarp svetimų žmonių, kitoje
šalyje, kurios papročiai, tradicijos ir mąstymo būdas tokie sveti­
mi. Ir kodėl ji buvo įtikėjusi, kad tie žmonės artimesni už tikrus
gimines... Meilė, nejaugi jos kelias visada toks gruoblėtas? Ar
neužteko tos pažeminimo duobės, į kurią ją įstūmė Janis? Dėl
meilės ji išsikabarojo, išsilaižė žaizdas ir vėl ištikimai bidzeno
paskui mylimąjį tikėdama, šventai tikėdama, kad ji vienintelė,
kad ji jo amžinoji meilė...
Ne, Reda visai nenori prisiminti tos siaubingos dienos, per-
skėlusios jos gyvenimą į svaiginantį, skaidraus naivaus džiaugs-
mo „iki“ ir abejonių raizgomą nerimo persunktą „paskui“. Bet ta
diena į jos atmintį įsikabino tokiais kabliais, kurių be chirurgo
pastangų neištrauksi. Niekur iš Adonio namų ji tada neišvažia­
vo, leidosi įtikinėjama, kad ji - jo deivė, jo Afroditė - vienintelė
mylimojo širdy. Patikėjo, kad tais naktiniais skambučiais Ado­
nis tik keletą dalykų turėjo pasiaiškinti. Juk ji pati žinanti, kad
graikai gyvena naktimis, o miega dienomis, todėl jis ir skambi­
no Kristinai tokiu laiku. Bet tai nieko nereiškia, tai tiesiog kvai­
las nesusipratimas.
Tada Reda nieko labiau netroško, nei būti paguosta, nura­
minta ir įtikinta, kad jai tik pasivaideno, kad menama kita mo­
teris - tik jos fantazija, blogas sapnas, iš kurio pabundama nie­
ko neprisimenant. Mylinti širdis pasiryžusi abejonės skeveldras
klijuoti bet kokiais logiškais ir nelogiškais pateisinimais, kad vėl
susigrąžintų palaimingą pirminį pavidalą. Bet ar tai įmanoma?
Reda norėjo tuo tikėti, o Adonis užsimojo įrodyti, kad toks tin­
kamai suklijuotas indas dar tvirtesnis, gražesnis ir vertingesnis.
Lyg būtų tikras japoniško kintsugi meno gerbėjas, įskilimus nu­
sprendęs užglaistyti aukso siūlėmis. Todėl ir pasiėmė tris laisvas
dienas, todėl ir skrenda dabar į Bremeną, kad dar kartą Redai
prisiektų savo meilę.
Matinio stiklo durys prasiskiria ir Reda po akimirkos jau
geria Adonio aromatą. Jo glėbys toks jaukus ir pažįstamas. Jame
ištirpsta dvejonės ir neišsakyti priekaištai. Jo glėbys it stebuklin­
ga motinos gimda, kurioje plaukioji palaimos vandenyse, o išo­
rinis pasaulis atrodo lyg tolimas nereikšmingas miražas.

Susikibę už rankų jiedu vaikštinėja Bremeno senamiesčiu.

Prie juvelyrinių dirbinių parduotuvės „Christ“ graikas sulėtina
žingsnį. Pasidairęs į vitrinoje išdėliotus papuošalus, stipriau
apkabina Redą per liemenį ir pabučiavęs į smilkinį taria:
 - Mums čia.
Krautuvėlė tviska prabanga. Elegantiškai apsirengęs pagyve­
nęs vyras pakviečia porą prisėsti ant juodų fotelių. Tačiau Reda
negali nustygti vietoje, o Adonis tik paslaptingai šypsosi.
- Ieškau sužadėtuvių žiedo, - jo iškilmingas tonas pabrėžia
akimirkos svarbą.
Parduotuvės tarnautojas maloniai nusišypso ir po kelių
minučių prieš jaunąją porą ant aksomu traukto padėklo suži­
ba deimantinės auksinių žiedelių akutės. Adonis vieną po kito
kelia žiedus, apžiūrinėja juos kaip gerai savo amatą išmanantis
juvelyras. Galų gale parenka žiedelį su šešiais deimantukais ir
paprašo Redos pasimatuoti.
- Ar patinka?
Mergina, apsalusi iš laimės, tik sukioja plaštaką ir lyg užbur­
ta stebeilijasi į žiedą. Jis tarsi suaugo su pirštu. Akmenukai žėri
ir skleidžia stebuklingą šviesą, kuri šilumos verpetais kyla į viršų
ir kaitina skruostus.
- Tai ar patinka? - pakartoja Adonis.
- Labai, - merginos balsas išduoda jaudulį.
- Imame, - vyras linkteli galva pardavėjui ir nuo Redos pirš­
to numauna žiedą.
Reda su šia brangenybe nesiskirtų, bet žiedelis atsiduria dė­
žutėje, o dėžutė maišelyje. Adonis visą šį turtą įsimeta į odinę
kuprinę. Mergina supranta, kad teks pakentėti, kol mylimasis
ras romantiškesnę aplinką pasipiršti. Bet jei žiedas yra, tai bus
ir piršlybos!

Šeštadienio saulė į gamtos prieglobstį būtų išviliojusi net

didžiausią paniurėlį. Tad kai Adonis pasiūlė Redos mamai ir Pi-
teriui paiškylauti, šie mielai sutiko. Porą valandų pasivaikščioję
ežero pakrantėje jie prisėda po žydinčiomis vyšniomis prie
medinių kaimo smuklės stalų. Reda varto valgiaraštį.
- O, Hochzeitssuppe*. Adoni, dar neragavai šio vokiško pa­
tiekalo?
- Ne. Bet paragausiu, jei kokių nuodingų grybų jame nėra.
- Tai vištienos sultinys su frikadelėmis, makaronais ir špara-
gais. Šią sriubą jaunikis su nuotaka valgo po vestuvių ceremoni­
jos, - aiškina viską žinanti Nijolė.
- Tada visi užsisakom, - pasiūlo Piteris.
Kai sriubos lėkštės garuoja ant stalo, Adonis atsistoja.
- Dabar tinkamiausia proga, - jo veidas išrausta, o akys pa­
slaptingai žybteli. Liežuvis pinasi, bet galų gale išstumia lemtin­
gus žodžius: - Nijole ir Piteri, norėčiau paprašyti jūsų dukters
rankos.
Adonis delnuose sukinėja mėlyną dėžutę. Žodžio kišenėje
neieškanti Nijolė iš nuostabos tik kilsčioja pečius, glaudžia del­
nus prie širdies ir kudakuoja kaip višta:
- Na, gerai, gerai, aš nieko prieš.
Piteris ramindamas apkabina savo moterį per pečius ir ty­
liai šypsosi. O Adonis suklumpa prie Redos kelių ir iškilmingai
atidaro dėžutę.
- Ar tekėsi už manęs, mylimoji?
- Taip, - švytėdama labiau už saulę atsako Reda ir jos pirštas
slysteli į deimantų vainiką.
- Sveikinu! - paplekšnoja Adoniui per petį Piteris. - Gal jau
valgom, kad sriuba neatauštų?

Vestuvių sriuba (vok.).

 10

/"T N ėda laukia vasaros. Ir ne tik todėl, kad ilgisi Adonio, bet
M labai nori sužadėtuvių žiedeliu pasipuikuoti prieš jo šei­
mą. Įsivaizduoja save vėl šokančią Elenos gimtadienyje plazdan­
čiomis rankomis, sukančią plaštaką aplink riešą ir vogčia ste­
binčią deimantų atspindžius susižavėjusių svečių akyse. Šį kartą
ji ir tinkamą suknelę vilkės. Žydro šilko, bangomis vilnijančio
nuo vieno peties, visai taip, kaip pritinka tikrai Afroditei. Niekas
negalės atsispirti jos grožiui ir kerams. Redos svajos augina jos
pasitikėjimą ir moterišką galią. Ji puikiai žino mitą apie Adonį ir
Afroditę, bet žino ir tai, kad šią vasarą jį perrašys. Jie bus amži­
nai laimingi. Ir už tą laimę ji jau susimokėjo ašaromis.
Telefono skambutis nutraukia virvę, ant kurios Redos vaiz­
duotė kabina romantiškus ateities paveikslėlius.
- Mylimasis, kaip aš tavęs pasiilgau, - sučiauška nė akimirką
nesuabejojusi, kad jai skambina Adonis. - Braukau kalendoriuje
dienas ir skaičiuoju, kiek liko iki mūsų susitikimo.
- Aš irgi tavęs pasiilgau, mano Afrodite.
- Svajoju, kaip panardinsiu pirštus į tavo plaukus, kaip
vaikščiosim susikibę už rankų prie jūros...
- Mieloji, - Adonio balsas užsikerta, - turiu naujieną, kuri
tavęs nepradžiugins.
- Geriau manęs negąsdink... nerimo adatėlės susminga į
širdį, pradurdamos ir prakaito liaukas pažastyse.
 - Trim vasaros mėnesiams išvažiuoju į Ameriką. Tėvas man
išrūpino praktiką viename solidžiame banke. Tai nuostabi pro­
ga mano karjerai. Aš tikiuosi, tu suprasi. Tad šią vasarą Sala-
mine nepasimatysime. Mama keliauja kartu, nori susitarti dėl
parodos Čikagoje. Tu tik neliūdėk, mano Afrodite, mes juk visą
gyvenimą būsim kartu. Vešiuosi tave savo širdy...
- O gal ir aš galėčiau važiuoti? - Reda kabinasi į paskutinę
viltį.
- Ką sakai?.. Negirdžiu... Ryšys trūkinėja... Aš tau po poros
dienų dar paskambinsiu...
Žinia prilygsta sprogimui. Akimirksniu sudrasko į skutelius
Redos vasaros planus, jos šokį su žydra suknele, bučinius paplū­
dimy ir popietines glamones kiparisų šešėlyje.
- Oi, kaip liūdna, - taria telefonui, rydama ašaras. Dar ban­
do rinkti Adonio numerį, bet elektroninė operatorė vis kartoja
tuos pačius bejausmius žodžius, kad abonentas nepasiekiamas...
Reda krinta ant lovos. Širdy lyg pridergta, o galva panešėją
į vapsvų lizdą. Per tą zyzimą net nelabai suvokia, kas vyksta.
Ji gailisi savęs, teisina Adonį, nekenčia jo tėvo, pavydi jo ma­
mai, keikia atstumą, telefono operatorius ir likimą, kad negimė
Salamine. Galų gale save įtikina, kad vyrui karjera - tai jo pa­
sitikėjimo savimi garantas, kaip medžiotojui laimikis. Jos prieš­
taravimai ir maldos nuskambės tik kaip išpaikintos mergaitės
kaprizai. O Adonio giminaičiai dar apkaltins egoizmu. Iškentės
ji kaip nors tą vasarą. Iškentės. Bet į Salaminą nuvažiuos! Juk Al-
giro jos neatstums. Nesvarbu, kad mama paliko Dimitrijų, Reda
juk niekuo dėta. Pasidžiaugs bent tomis vietomis, kur jų pėdos
žengė kartu, pakvėpuos tuo oru, galų gale pasidegins, pasimau­
dys... Naujas planas Redą apramina. Ji išmoks laukti. Kaip tikra
graikė. Kaip Penelopė. Juk ši net dvidešimt metų laukė Odisėjo,
nejaugi Reda savo Adonio keletą mėnesių nepalauks?
 11

) ynuogienojų arka rėmina pilką medinį stalą ir suolą, nu­

ly klotą spalvotų raštų pagalvėlėmis. Įsitaisiusi per patį vidu­
rį, lyg būtų šio paveikslo centras, Reda siurbčioja pačios spaustą
limonadą. Saulės spinduliai linksmai žaidžia merginos garba­
nose, bergždžiai tikėdamiesi prasiskverbti pro liūdesio maršką,
apmuturiavusią jos sielą. Ritmiškais judesiais Reda sukinėja su­
žadėtuvių žiedą ant piršto, tarsi nesąmoningai tikėdamasi, kad
žiedas suveiks kaip Aladino lempa ir iškvies džiną, kuris turės
Adonio pavidalą.
Salaminas prarado didžiąją dalį žavesio. Anuomet toks mie­
las paplūdimys kėlė nuobodulį. Ir ką ji viena ten veiks, kiek gali
per bangas šokinėti ir undinėlę vaidinti. Todėl iš Algiro kiemo
jau trečią dieną nekelia kojos. Spokso į tolumoje tyvuliuojančią
jūrą, jos akys lyg laivės skrodžia bangas, verždamosi tolyn pas
savąjį Odisėją. Gurkšnoja limonadą pakaitom su kava ir svaigi­
nasi prisiminimais bei svajonėmis.
Kai Reda iš Vokietijos paskambino Dimitrijaus seseriai, ši
gerokai nustebo, bet priimti neatsisakė. O merginai tik to ir rei­
kėjo - taip magėjo sugrįžti į svajonių salą. Graikė priėmė svetin­
gai, kaip liepė tradicijos, bet jos širdingumas ir geranoriškumas
buvo dingę. Nebešokinėjo ir nesišypsojo kaip anksčiau. Reda
suprato - Algiro vis dar jaučia kartėlį, kad mama jos brolį paliko
ir su kažkokiu vokiečiu susidėjo.
 Tylus graikės priekaištas lydėjo Redą lyg nematomas šešėlis.
Mergina bandė guostis, kad ji nekalta, kad už mamą neatsakin­
ga, bet niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, jog jai čia ne vieta.
O gal išties laikas susikrauti lagaminą ir keliauti atgal. Tikėjosi,
kad Adonio tėviškėje pasijus arčiau savo mylimojo, bet tai buvo
naivi iliuzija. Bent iki jų bažnytėlės būtų gerai nuvažiuoti. Su
ja atsisveikins ir skris atgal į Vokietiją, ten bent laukia draugės,
mama, o čia ji vis tiek svetima.
Duryse suplevėsuoja rausvi Algiro marškinėliai. Nejaugi ji į
veidrodį nepasižiūri, juk atrodo kaip sukiužęs gigantiškas vestu­
vinis tortas, nevykusių padavėjų numestas ant žemės. Ir dar tie
raudoni karoliai nei į tvorą, nei į mietą. Net ir jie Redą erzina.
- Tai prie jūros vėl neisi? - sarkastiškai timpteli lūpą graikė,
savo visą lipšnumą palikusi praėjusių metų vasaroms.
- Labai norėčiau į vieną vietą nuvažiuoti, - išsprūsta mergi­
nai. - Į bažnytėlę, tą mažutę ant kalno.
Toks pabudęs viešnios religingumas nustebina Algiro, bet
bažnyčia jai - šventa vieta. Ir pati žvakelę uždegtų, per retai ten
išsiruošia. Tik per didžiąsias šventes, giminaičių krikštynas,
vestuves ar laidotuves. Kodėl nenuvežus viešnios.
- Ruoškis, važiuosim.
Reda atsibunda, gyvastis sugrįžta į kūną. Vienu mauku iš­
tuštinusi limonado stiklinę lekia į kambarį persirengti. Plikais
pečiais ir su šortais tikrai nedera į šventą vietą važiuoti.
Algiro sunkiai įsirango į nediduką „Fiatą“. Jos didelis liu­
lantis kūnas užima visą automobilio erdvę. Redai dingojasi, kad
sėdi greta ne laiku išsiskleidusios oro pagalvės. Tik vargu ar ava­
rijos atveju ji pagelbės. Mėsingos prakaituotos graikės rankos
įsikimba į vairą ir paleidžia variklį. Automobilis šokinėja tarsi
neketinantis paklusti įnoringas kuinas. Ties kiekvienu posūkiu
Redos pirštai tvirčiau sugriebia sėdynės kraštą. Jei sveikos ir gy­
vos pasieks reikiamą vietą, tikrai Dievui padėkos.
 Nedidelėje, įprastai tuščioje automobilių stovėjimo aikštelė­
je miniatiūrinis „Fiatas“ vos randa laisvą vietą. Tarsi visi Salami-
no nuodėmingieji šiandien būtų čia susirinkę. Lyg ir ne religinė
šventė, - nustemba Algiro. Sudie, iliuzijos, - prikanda lūpą Reda
supratusi, kad jos viltis intymioje vienatvėje išgyventi mistinį
susiliejimą su Adoniu žlugo net nepriartėjus prie bažnytėlės.
Moterys kyla į kalną. Algiro šnopuoja, dūsauja, prakaituoja,
lyg keliautų į Golgotą. Reda strimgalviais nušokuotų, bet man­
dagumas neleidžia palikti graikės. Galų gale už posūkio pasiro­
do kiparisais apaugusios šventyklos prieigos. Už jų slepiasi šim­
tamečių alyvmedžių apsupta bažnytėlė. Keletas pačių tikriausių
deivių būriuojasi šalia jaunamartės drabužiais pasidabinusios
tamsiaplaukės. Ir aš vieną dieną čia taip stovėsiu, - Redos širdy­
je suspindi viltis. Ji negali atitraukti akių nuo puošnaus nuota­
kos apdaro, nėriniuoto ir siuvinėto dirbtiniais perlais.
- O kodėl jos šydas raudonas? - klausia palydovės.
- Dabar nuotakos retai tokį dėvi, - kumščius atrėmusi į klu­
bus sunkiai kvapą gaudo Algiro. Jai jaunoji rūpi kur kas mažiau
nei netoliese stovintis suolelis. Lyg finišuodama svarbiose rung­
tynėse graikė giliai įkvepia ir nusiiria link tikslo. Savo užpakalį
drebia ant suolelio taip, kad šis kone per pusę sulūžta. Bet dabar
ji gali tęsti pasakojimą: - Senovėje raudonas šydas išskirdavo
nuotaką iš svečių minios. Šiais laikais jaunieji prieš šventę tris
kartus apjuosiami raudona juosta. Nuotakai ji simbolizuoja ne­
kaltybę ir ištikimybę, o jaunikiui - vaisingumą.
Staiga jaunoji nusiauna vieną batelį, o pamergės pagriebia jį
ir apspinta lyg egzotišką gyvūną.
- Ką jos ten daro? - Reda pro pamergių nugaras ir sukneles
negali įžiūrėti. - Gal pakulnė nulūžo?
- Jos ant nuotakos batelio rašo vardus. Po šventės patikrins -
kurios vardas jaunajai šokant nenusitrynė, liko ryškiausias, ta
ištekės pirmoji... Kai aš tekėjau, į batą buvau įsidėjusi pinigėlį,
kad turtingi būtume, o pirštinėje turėjau cukraus gabaliuką, kad
gyvenimas būtų saldus.
Pražilęs graikas įspūdingais ūsais priartėja prie merginų
pulkelio. Veikiausiai jaunosios tėvas, - spėja lietuvaitė. Nuotaka
įsikabina jam į parankę ir kartu su klegančiu pamergių pulkeliu
pradingsta kiparisų alėjoje, vedančioje į bažnyčią. Reda nekan­
trauja, jai knieti nors akies krašteliu žvilgterėti į ceremoniją, bet
bažnytėlė tokia nedidukė, o jos apdarai tokie kasdieniški, kad
įsimaišyti į puošnų svečių būrį veik neįmanoma. Ir nemanda­
gu. Gal geriau palauks, kol sutuoktuvės baigsis, tada parymos
bažnytėlėje, pasimels. Nesvarbu, kad tai ne katalikų šventovė,
Dievas juk vienas...
Algiro sutinka palūkėti kiparisų pavėsyje. Įsidrėbusi ant
suoliuko ji tuština antrą butelį vandens, kurį Reda paslaugiai
atitempė iš automobilio. Atrodo, kad vanduo teka jai ne į skran­
dį, o sunkiasi tiesiai pro veido poras.
Palikusi vargšą suolelį graikei, Reda nuplazda link skardžio.
Jį vainikuoja mėlynas baltos bažnytėlės kupolas. Suranda vietą,
iš kurios puikiai matosi šventyklos kiemas. Jaunavedžių svita
jau sugužėjusi į vidų, tik pora jaunikaičių pagarbiu atstumu nuo
bažnytėlės traukia dūmą. Redai pasidingoja, kad vieno veidas
pažįstamas, - Adonio pusbrolis Kostas, tas, kuris ją susižavėji­
mo žvilgsniais ir komplimentais per Elenos gimtadienį apdalijo.
Mergina kelia ranką, nori pamojuoti, bet jaunuolis nusisuka,
paskubomis nuspriegia cigaretę ir sutrynęs į žemę lakuoto bato
padu šmurkšteli į šventyklą. Redai nudiegia širdį. Kostas jai pa­
sivaideno ar ją ignoruoja? O gal tiesiog neatpažino?
Iš bažnyčios sklinda sodrus monotoniškas šventiko balsas.
Reda net nepajunta, kaip pro šoninius vartus įsmunka į šventy­
klos kiemą ir po akimirksnio jau stypso prie durų, stengdamasi
tarp susirinkusiųjų galvų įžiūrėti, kas vyksta šventyklos centre.
Stiebiasi, kiek gali, kol sausakimšos patalpos viduryje pamato
jaunuosius. Tiksliau, raudoną šydą ir juodą laku ar geliu sulai­
žytą ševeliūrą, juos puošia du gėlių vainikai, sujungti baltu kas­
pinėliu. Lyg nulipęs iš ikonos šventikas linkteli porai ir pasuka
ratu aplink stovą, nuo kurio, kiek įžiūri Reda, į aukštybes kyla
dvi milžiniškos baltos žvakės. Jaunieji klusniai seka dvasininko
pėdomis.
Kai pora apsuka pusę rato, Reda sužiaukčioja. Elegantiško
jaunikio profilis jai pasirodo toks pažįstamas, kad sudrebina
visą kūną. Gal nuo aitraus miros kvapo jai prasidėjo haliucinaci­
jos? Gal ir nuotaka pasirodys besanti ji pati, kaip kad jaunikis -
Adonis? Reda pasitrina akis ir laukia, kol pora apsuks antrą ratą
ir ji vėl pamatys jaunųjų veidus. Ne, nuotaka į ją nepanaši, bet
jaunikis - iš akies trauktas Adonis. Reda sumirksi tris kartus,
persižegnoja, bet vizija neišnyksta. Ausyse ūžia, o akys blaškosi
šokinėdamos per susirinkusiųjų pakaušius. Viena galva, lyg už­
gauta jos žvilgsnio, pasisuka, ir mergina atpažįsta Adonio ma­
mos riestą nosį, šalia jos suboluoja aukščiau kitų styranti Janio
plikė. Svečių būryje akys suranda Adonio brolį, kai kuriuos kitus
giminaičius. Redai susvaigsta galva ir pasidaro bloga, skrandis
susigniaužia į gumulą, ji tuoj apalps arba apsivems. Sukaupusi
paskutines jėgas smunka iš bažnyčios ir pasileidžia kiparisų alė­
ja. Puola į Algiro glėbį kaip į pagalvę, kūną purto rauda. Išsigan­
dusi graikė delnais suima merginos veidą.
- Kas tau, vaikeli? Kas? Nejau kas nuskriaudė? Ar užsigavai?
Na, nurimk, mieloji, nurimk.
- Adonį, aš mačiau Adonį...
- Gal saulėje perkaltai ir tau vaidenasi, juk pati sakei, kad jis
Amerikoje.
- Tai jo vestuvės, Algiro... Jo...
 Graikė tapšnoja kūkčiojančiai merginai per pečius nežino­
dama, ką pasakyti. Jai gaila šios raudančios šviesiaplaukės. Bet
ne tik gailestis tvindo jos plačią krūtinę. Joje lyg aliejaus lašai
vandenyje plaukioja piktdžiugos burbuliukai. Argi tai ne atpil­
das už tai, kad Nijolė paliko Dimitrijų? Motina išdavė graiką, o
kitas graikas atkeršijo dukrai.
- Gyvenimas lyg agurkas, vieni jį valgydami atsigaivina, kiti
paspringsta, - graikišką išmintį visai ne laiku pažeria Algiro ir
nusitempia žliumbiančią merginą į automobilį. Kam gadinti
tam gražuoliukui šventę, juk skandalo per vestuves niekas ne­
norėtų. O šiai svetimšalei nežinia kas į galvą gali šauti. Gėdą
tik užtrauktų, kaimynai pirštais užbadytų. Ir kam ji išvis sutiko
mergiotę priimti. Vis iš geros širdies...

Reda stovi ant akmenų krūvos ir bereikšmiu žvilgsniu ste-

beilijasi į sidabrinį mėnulio taką, lyg jai nutiestą ramiu jūros
paviršiumi. Pirštais sukioja sužadėtuvių žiedą neapsispręsdama,
ar paridenti jį tuo žaižaruojančiu taku, ar kartu su juo žengti
į nebūtį. Merginos veidas panašus į japonišką kaukę, tarsi vi­
sus jausmus būtų išverkusi per paskutines tris dienas. Algiro
išklausinėjo pažįstamų ir patvirtino, kad Adonis išties vedė
Kristiną. Ėjo kalbos, kad ji laukiasi, ir tėvai privertė jaunuolius
paskubėti su tuoktuvėmis.
Redos galvoje nuolat zvimbė, protas tiesiog atsisakė pripa­
žinti tikrovę. Jai vis atrodė, kad tuoj tuoj pabus ir sužinos, jog
tos vestuvės buvo tik klaikus sapnas. Bet kiekvieną kartą atsibu­
dus tikrovė jai smogdavo kumščiu į nosį. Todėl ji vėl krisdavo
miegoti, o jei nemiegodavo, tai šliaužiodavo lyg sapnuodama ar
durnaropių užrijusi. Ir vis sprendė neišsprendžiamą galvosū­
kį, kankino save beprasmiais klausimais kodėl ir kaip. Ir kas jai
galėjo pasakyti, kur dingo Adonio meilė? Gal jis ją paskandino
šioje šilkinėje jūroje? Tada ir jai reikia iš paskos. Afroditė gimė
iš jūros putos, o ji ja pavirs, ištirps amžinybėje. Kaip herojiška!
Kaip svaiginamai gražu! Gal apie ją vietinė salos Salomėja, tikra
Homero palikuonė, sudės mitą apie svetimšalę, kuri norėjo tapti
Afrodite, bet galiausiai virto jūros puta.
Reda žengia žingsnį, dar vieną, mėnulio takas vilioja, žvaigž­
dės atkalbinėja. Staiga mintyse pamato lavoną, išmestą ant jū­
ros kranto, tokį išpampusį, pamėlynavusį, žuvų išgraužtomis
akimis, iš burnos kyšo trys aštuonkojo kojos... Reda nusipurto
iš pasibjaurėjimo. Ir tokią baidyklę teks atpažinti mamai? Ne,
mama tikrai to nenusipelnė! Už tokias nesąmones ji taip kailį
išvanotų, kad iš mirusiųjų bet ką prikeltų. Ir kaip jai į galvą šovė
skandintis? Kad Adonis raudotų, kad jį sąžinė užgraužtų? Bet
juk ji tų ašarų nematys. Ir kiek ilgai vyrų raudos trunka? Ne, vy­
rui galima atkeršyti nesižudant, o tik būnant laimingai, įrodant,
kad ir be jo gyvenimas gali būti spalvingas kaip vaivorykštė ir
svaiginantis kaip erelio skrydis. Ne, ji daugiau niekada neverks
dėl vyrų, tegu jie savo ašaromis jai kojas plauna. Ačiū už meilę,
Adoni, ačiū, meile, kad leidai tave pažinti. Reda nusilenkia -
gal jūrai, gal deivei Afroditei, o gal visiems Graikijos dievams
ar mėnulio takui, - ir atsukusi jiems nugarą, iškėlusi galvą nu­
žingsniuoja Algiro namų link.
 rėmeno traukinių stotyje pirmyn atgal zuja žmonės su­
sirūpinusiais arba be jokios išraiškos veidais. Merginų
trejetukas, plevenantis vasarinėmis suknelėmis, švytintis ir
čiurlenantis šioje minioje, atrodo keistai - lyg ant asfalto išdy-
gusios gėlės. Jos krykštauja, vasnoja suknelių skvernais, mosi­
kuoja įdegusiomis rankomis, kol galų gale sugarma į traukinį
Brėmenas-Brėmenhafenas. Stoties perone nutilus jaunatviškam
jų klegėjimui tampa daug tyliau, o vagonas prisipildo džiaugs­
mingo gaivalo.
Nutūpusios prie stalelio, visos trys nenustygsta vietoje. Juk
keliauja į Brėmenhafeną pasižiūrėti burlaivių, suplaukusių iš
viso pasaulio. Ne mažiau nei burlaiviai joms rūpi ir šventinės
krantinės - idealiausias podiumas tokiems kaip jos modeliams
iš prigimties. Beata iš pažįstamo italo gavo keturis kvietimus
apsilankyti laive „Amerigo Vespucci“. Argi galima praleisti to­
kią progą? Būsima pramoga kaitina merginų fantaziją. Ne tik
laukianti ekskursija, bet ir iki pusės nugertas „Martini Rosso“
butelaitis, iš kurio kakliuko kliukino jau skverelyje netoli stoties.
Traukinyje ir pribaigs tą rausvą džiaugsmą. O paskui lėks pas
Beatą, su kuria susitarė susitikti prie laivo be dešimties devy­
nios. Lenkaitė į Brėmenhafeną jau ryte išbildėjo kartu su pažįs­
tamu italu.
 Kai traukinys pajudėjo iš stoties, vagone pasirodė keturi
uniformuoti vyrukai. Balti marškinėliai švyti kaip sniegas kal­
nų viršukalnėse, tamsiai mėlynų kelnių kantas toks lygus, kad
perbraukęs pirštą įsipjausi. Neaukšti, sportiško sudėjimo. Po
mėlynom jūrininkų kepuraitėm su snapeliais - įrudusi veido
oda, juodi trumpai kirpti plaukai, vešlūs antakiai ir išraiškingos
nosys.
- Tikriausiai graikai, - šnipšteli pritilusioms draugėms Reda.
Jaunuoliai žvilgteri į merginas, apdalija jas šypsenomis ir sė­
dasi į vietas, lyg tyčia šalia tako, skiriančio sėdynių eiles. Drau­
gės nuščiūva, jų kalbos ir pokštai staiga prieš tas mėlynas uni­
formas nublanksta.
- Ne, jie kalba ne graikiškai, - vėl užgula stalelį Reda.
- O kaip?
- Gal itališkai?
- Ne, į italus jie nepanašūs...
- Nori pasakyti, kad visi italai pagal trafaretą suštampuoti ar
kitaip kvepia?
- Tai paklauskim!
- Neklausiam, o išgerkim, - Reda iš rankinės ištraukia bu­
telaitį. - Kieno eilė?
Merginos vėl sušurmuliuoja ir ta šurmulio banga nusirita
tiesiai link jaunųjų jūrininkų. Vienas atsistoja, nuo jaudulio vei­
kiausiai į tualetą užsimanęs, o kitas pakyla, kad praleistų drau­
gą. Reda jau kurį laiką spirga nuo deginančio žvilgsnio. Taip,
būtent to vaikino, kuris pakilo draugui iš paskos. Ji pakelia akis,
paleidžia šypseną lyg strėlę ir palydi ją žodžiais:
- Gal gurkšnelį martinio?
- Kodėl gi ne? - ištiesia ranką leitenantas Fernando Barero
Sanches. Vardo nepasako, bet ir nereikia. Jis puikuojasi kairėje
mėlyno švarko pusėje lyg nuoroda ant durų į širdį.
 Vyrukas gurkšteli ir atiduoda butelį merginoms. Bet prieš
tai klesteli į laisvą vietą prie Redos.
- O mums, leitenante? Mums? - poška ištroškusių Fernan­
do kolegų balsai, bet jis jų negirdi. Prisiklausys jų visą kitą mė­
nesį, o štai tokių gražuolių - neaišku, kada dar pamatys.
- Tai kur susiruošėte, merginos?
- Mes turime kvietimus į „Amerigo Vespucci“, - įspūdinga
krūtine užgulusi staliuką, lenkaitė Ana veržiasi į sceną.
- Puiku, galėsim kelią parodyti, jis visai šalia mūsų laivo pri­
švartuotas.
- O iš kur jūs? - neatlyžta Ana.
- Iš „Glorijos“, - išdidžiai atsako leitenantas ir tuoj sumetęs,
kad šis pavadinimas tikriausiai nieko nereiškia traukinio gra­
žuolėms, pasitaiso: - Iš Kolumbijos.
Reda jau gerokai įkaito nuo martinio ir simpatiško unifor­
muoto vyruko artumo. Be to, jai visai nepatinka, kad paradui
vadovauti ėmėsi Ana. Adrenalino perteklius lyg karštas garas iš
užvirusio puodo išsiveržia dainos žodžiais:

Tengo la camisa negrą

Hoy mi amor estą de luto
Hoy tengo en ei alma una peną
Y es por culpa de tu embrujo.

Tą gerai žinomą, dešimtis kartų per dieną iš visų radijo sto­

čių sklindančią melodiją palydi Redos pečių ir akių šokis. Šoka
ir jos antakiai, ir skruostikauliai, net blakstienos linguoja į taktą.
- Kalbate ispaniškai? - dainos žodžiai lyg burtažodžiai pa­
keri jaunąjį leitenantą.
- Ne... Tik vieną dainą moku, - Redos blakstienos nusilei­
džia kaip uždanga po pasirodymo.
 Nematomam traukinio mašinistui ar jam talkinančiam elek­
troniniam balsui pranešus, kad tuoj pasirodys Brėmenhafenas,
vagonas sušlama lyg giria nuo vėjo gūsio. Jaunieji jūrininkai ir
merginos iššoka į platformą.
- Kibkis man į parankę, - paliepia Fernandas. - Žmonių
daug, kitaip pasimesim.
Balta suknutė priglunda prie tamsiai mėlynos uniformos,
Redos drauges pasiekia kariška komanda:
- Neatsilikite, merginos.
Aukštakulnių savininkės pakinkuoja galvomis, bet Redai
draugės neberūpi. Neberūpi nei minia įspūdžių ištroškusių
žmonių, nei Beata su savo itališka „Amerigo Vespucci“ įgula, nei
tai, kad jie jau valandą žingsniuoja ir niekaip nepasiekia tikslo.
Redai rūpi tik tvirta leitenanto ranka, kurią gniaužia jos liekni
prancūzišku manikiūru padabinti pirštukai, ir kimus palydovo
juokas. Ta ranka lyg gyvas medis, kuriuo ir teka kolumbiečio
kvatojimas.
- Ar jau greitai? - iš už nugaros ataidi iškankintos Anos bal­
sas. Ji neturi savo medžio, į kurį atsiremtų ir kurio syvais pasi­
maitintų.
- Tuoj, tuoj, - atsiliepia Fernandas supratęs, kad dar vieno
rato merginos nebeištvers, nors jis būtų valandų valandas ėjęs
su šia gražuole. Apie Lietuvą nė girdėt nebuvo girdėjęs. Gal ji iš­
vis ne šioje planetoje, jei ten visos moterys tokios? Ir kodėl ryte
jie išplaukia? Ak, kad kiltų audra ir laivą uoste užlaikytų... Bent
dieną, bent pusdienį.

Beata įsiutusi tiesiog dreba prie laivo trapo:

- Kiek galima jūsų laukti! Jau valandą čia stypsau, - rėkia
nesigėdydama Redos palydovo.
 - Mes pro žmones prasibrauti negalėjom, - teisinasi Reda, o
kitos dvi pavargėlės piktai į ją dėbčioja.
- Žinoma, negalėjot! Taip ir patikėsiu! Na, varom greičiau,
ten priėmimas seniai prasidėjo!
- Čia viskas per ją, - drebia Ana.
Redai tiek ir trūksta:
- Man jokio jūsų priėmimo nereikia. Važiuoju namo, - šir­
delė greitai pasirenka tarp perkreiptų draugių lūpų ir susižavėju­
sio Fernando šypsenos, atidengiančios lygių baltų dantų vėrinį.
- Tada aš į traukinių stotį palydėsiu, - Reda kitokios leite­
nanto reakcijos ir nesitiki.
Balta suknelė vėl priglunda prie mėlynos uniformos ir jū­
rinis duetas sulėtintu žingsniu, stabdydamas laiką pasuka į tą
pačią traukinių stotį. Kalba apie viską ir nieką, šmaikštauja, dai­
nuoja, išdykauja. Fernandas, žinoma, ir pro „Gloriją“ prasuka.
Ne tiek Redai gražuolį laivą norėdamas parodyti, kiek pasakišką
gražuolę savo komandai.
Tiek ėjo, tiek ėjo, kad stotyje susivokė, jog paskutinis trau­
kinys į Bremeną jau išvažiavo. Kitas - ketvirtą ryto. Nepaliks
šaunusis leitenantas jaunosios damos nakties tamsoje, į laivą
irgi parsivesti negali, tad pasisiūlo kartu palaukti ant suolelio
perone. Taip ir pralaukia kelias valandas. Vėl kalba, juokauja,
dainuoja La camisa negrą, nes Reda ispaniškai daugiau nemoka,
0 Fernandas nemoka nei angliškų, nei vokiškų, nei graikiškų,
juolab lietuviškų dainų. Galų gale dainą vainikuoja bučinys - il­
gas kaip laukimas ir gerokai per trumpas.
Likus penkiolikai minučių iki traukinio Fernandas ištrau­
kia iš kišenės ženkliuką su laivo simboliu. Auksu žėri užrašas
„Glorija“. Redai pro akis neprasprūsta, kad tų ženkliukų dar ne
vienas kišenėje, tad neiškenčia jos kandus liežuvėlis:
- Gal visas Vokietijos merginas tokiais apdalijai?
 Fernandas nieko neatsako, tik nuo kaklo nusikabina sidabri­
nę grandinę, ant kurios kabo plokštelė su išgraviruotu jo vardu
ir kraujo grupe, ir užkabina Redai ant kaklo.
- Tokią turi kiekvienas įgulos narys, kad kilus bėdai būtų
galima atpažinti.
Mergina susigūžia, nejauku jai, lyg atimtų vyro tapatybę. Jau
gailisi provokavusi. Ir vis dėl to noro būti išskirtinė.
- O tau jos tikrai nereikia?
- Reikia, bet pasakysiu, kad pamečiau. Kad nuskendo. Kaip
ir aš tavo akyse.
Fernandas dar kartą prisiglaudžia, apkabina merginą, sulei­
dęs pirštus į jos plaukus, pabučiuoja, o tada švelniai stumteli pro
atviras vagono duris. Audra neprasideda, viesulas nepakyla. Jo
laivas po trijų valandų irgi išplauks. Ir tada jis galės niūniuoti
Tengo la camisa negrą*.
Traukiniui nyrant į priešaušrio miglą, Redos pirštai vis slidi­
nėja ženkliuko su laivo atvaizdu paviršiumi. Nuovargis rungiasi
su euforija, kol pirmasis įveikia antrąją ir moters akys užsimer­
kia. Jei kada turėsiu dukrą, pavadinsiu ją Glorija - tokia paskuti­
nė mintis palydi Redą į sapną.

* Camisa negrą - juoda palaidinė (isp.). Dainoje ji simbolizuoja gedulą dėl

palikusios merginos.
 2

I į ulipusi nuo dviračio Reda stumteli jį prie tvoros, bet

(_/ VJ kilstelėjusi akis į antro aukšto langus pastebi šmėstelint
pažįstamą siluetą. Po akimirkos į ją susminga piktos vilos šei­
mininkės akys. Mergina atsidūsėja ir pagriebusi dviratį laiptais
tempia jį į pusrūsį, kuriame įrengtas jos nuomojamas butas.
Jau beveik aštuonis mėnesius čia gyvena ir niekaip negali
priprasti prie keistos šeimininkės paranojos. Kaulėtai raukšlėtai
senmergei tas dviratis lyg asmeninis priešas ar rakštis subinėje.
Kartą Reda namie užmiršo mobilųjį telefoną ir grįžo jo pasiimti.
Negi dėl penkių minučių tąsys tą dviratį aukštyn žemyn, paliko
jį prie tvoros. Kai išlėkė į kiemą, šeimininkė jau stovėjo įsispren­
dusi į šonus ir putojo kaip furija.
- Juk sakiau, kad dviratį laikytum koridoriuje! - klykė taip,
kad net seilės į visas puses tiško.
Reda sumurmėjo atsiprašymo žodžius ir griebusi savo trans­
porto priemonę spruko iš moters akiračio.
Tačiau taikytis prie šeimininkės keistenybių vertėjo. Redai
patiko gyventi šios senovinės vilos pusrūsyje. Žinoma, dar la­
biau būtų patikę tapti visos vilos savininke. Nors ne, jei reikėtų
tapti tokia surūgusia senmerge, tai apsieis be vilos. Jai užteks
ir rūsio. Vis dėlto tai jos pirmas atskiras butas. Išsinuomojo jį,
kai įstojo į universitetą ir gavo studentams skirtą paskolą. Daug

KOLUMBIETIŠKAS RUDUO šlSc 131

pinigų būstui skirti negalėjo, tad liko tenkintis vieno kambario
butu. Gana tamsus ir šaltas, bet su atskira virtuvėle, nediduku
vonios kambariu. Langai, nors ir mažučiai, bet žvelgė į išpuo­
selėtą sodą, kurio gale iškilmingai it kunigas per mišias j dangų
šakas kėlė augalotas ąžuolas. Būstą šildė ne tiek radiatoriai, kiek
raudona aksominė sofa. Ją padovanojo mama ir Piteris gimna­
zijos baigimo proga. Dvi bambukines arkos formos komodas,
kažkurio spektaklio nebereikalingą rekvizitą, Piteris atitempė iš
municipalinio teatro, kuriame jo brigada darė remontą. Reda
išgelbėjo ir medinį Piterio mamos stalą, paruoštą kelionei į są­
vartyną. Tik dvigulė lova kambario nišoje buvo nauja. Ją pirko
parduotuvėje „Ikea“ gavusi pirmą atlyginimą.
Reda nesunkiai derino studijas ir darbą. Kaip studentė ga­
lėjo gauti ne didesnį nei keturių šimtų eurų atlyginimą, todėl
„Lacoste“ parduotuvėje triūsdavo tris kartus per savaitę po pusę
dienos. Prie šio uždarbio prisidurdavo pilstydama gėrimus grai­
kiško restorano bare. Šis darbas buvo nelegalus, bet nei jai, nei
restorano savininkui tai nerūpėjo. Tarsi žodžių legalu ir nelega­
lu jie būtų neskyrę kaip daltonikai spalvų. Reda su šeimininku
kalbėjo graikiškai, todėl iškart tapo sava ir patikima, dar vienu
šeimos nariu, aptarnaujančiu restoraną.
Tiek iš to graikiško Redos periodo ir buvo likę: aptrupėju-
sios žodžių atsargos ir Afroditės skulptūra ant komodos. Vis dar
norėjo būti į ją panaši. Tik, kitaip nei bylojo mitas, nelaukė Ado­
nio atgimstant pavasarį. Palaidojo jį praeitame savo gyvenime.
Sugrįžusi po nevykusių atostogų pas Algiro, Reda Vokietijo­
je sielos žaizdas gydė, kaip galėjo. Nuplėšė nuo sienos plakatus
su Graikijos vaizdais vildamasi, kad taip išplėš juos ir iš širdies.
Sudegino Adonio laiškus dar nežinodama, kad prisiminimai
taip greitai nedega. Tik graikiškos muzikos kompaktinių dis­
kų pagailėjo, nekilo ranka išmesti į šiukšlyną. Tačiau kielcvie-
nas namų kampas vis dar saugojo prisiminimus apie Adonį. Ir
mama paskui vaikščiojo burbėdama: „Sakiau gi, sakiau, kad tais
graikais pasitikėti negalima... Iš manęs imk pavyzdį, vokiečio
ieškok.“ Neprisiminė Reda, kad mama taip būtų sakiusi, Adonį
ji ant pjedestalo kėlė ir ditirambus jam giedojo. Na, kam dabar
druską ant žaizdos pilti ir vis su pamokymais į širdį lįsti. Neap­
sikentė mergina mamos priekaištų ir Adonio šmėklos palubėse.
Pakėlė sparnus į Lietuvą. Vis dar tikėjo, kad įmanoma pabėgti
ne tik nuo mamos komentarų, bet ir nuo savęs. Tėviškėje aplan­
kė tėvuką apleistame vienkiemyje, po rasotas pievas pabraidžio-
jo, ryto rūkuose paklaidžiojo, vešlius serbentynus nulesė, Edai
ant peties išsiverkė ir skausmas susigūžė, dantų nebešiepė, su
juo buvo įmanoma gyventi.
Kai miestelyje sutiko Rimą, abu žado neteko. Geismas pa­
kirto kojas, lyg tų trejų išsiskyrimo metų ir nebūta. O gal tą
geismą išsigalvojo, vildamasi sudeginti Adonio netektį. Reda vėl
dainavo ša-lia-lia gundydama vyrą, lingavo, pūškavo automo­
bilis, tapęs aistros guoliu, rasojo langai. Po vieno tokio karšto
pasimylėjimo, kai abu apsvaigę gulėjo žolėje prie upės ir žiūrėjo
į žvaigždes, papasakojo jam savo graikiškus nuotykius.
- Meilė visada žeidžia, - Rimo balsas buvo liūdnas. - Bet
kančia mūsų sielą nušlifuoja kaip deimantą. Mylėti - tai leistis
būti pažeidžiamam. Žinoma, galima užmūryti širdį, užlituoti
ir nieko į ją neįsileisti. Taip saugiau. Bet jei stengsiesi išvengti
skausmo, tai neregėsi ir džiaugsmo spalvų.
Kiek patylėjęs ir pakramsnojęs smilgos kotą, Rimas iš filoso­
finių aukštybių nusileido ant žemės.
- Jis tavęs nevertas. Pamiršk jį, jis niekada nebebus tavo. Nė
vienas vedęs vyras neaukos žmonos dėl meilužės.
Šie žodžiai Redą prablaivė. Ne, ji neturėjo jokių iliuzijų, kad
Adonis paliks žmoną ir puls jai į kojas. Tačiau joje vis dar ruse­
no mažutė viltis, įžiebta šios vasaros susitikimo, kad vieną dieną
su Rimu jie bus kartu. Taip, viltis - kvailių motina. Tačiau Redai
tokios motinos nereikėjo, savos pakako iki kaklo. Amžina mei­
luže būti nesiruošė, nesvarbu, kad Rimo glėbys buvo guodžian­
tis ir malonus. Tačiau skolintas, tiksliau, iš žmonos nugvelbtas.
Ji turi tęsti savo gyvenimą. Turi grįžti į Vokietiją. Bus tų vyrų,
bus tų meilių.
Ir sugrįžo. Ne tik sugrįžo, bet ir įstojo į universitetą. Pasirin­
ko kultūrologijos ir menotyros kursą, ne pačią populiariausią,
bet jai mažiausiai nuobodžią specialybę. O tada išsinuomojo
butą, pradėjo dirbti. Visos šios permainos širdies skausmą dar
gerokai aptirpdė. Bet kai birbiančio telefono ekrane pamatė
pažįstamą graikišką numerį, širdis suspurdėjo kaip pakvaitusi.
Ėmė krėsti nervinis drebulys, pirštai net degė iš noro spuste­
lėti mygtuką. Bet Reda atsilaikė. Nors tai kainavo milžiniškas
pastangas. Bijojo, kad Adonio balsas ją užliūliuos ir vėl pasės
nereikalingos vilties daigus, iš kurių, deja, išdygti gali ne ra­
munės ir ne rugiagėlės, o paprasčiausios dilgėlės bei usnys. Tas
praleistas skambutis, sukėlęs tokią sumaištį jos sieloje, merginą
privertė atsisveikinti su paskutiniu buvusios meilės atsiminimu.
Adonio sužadėtuvių žiedelį, kurį saugojo papuošalų dėžutėje,
išsiuntė į Salaminą. Jį lydėjo trumpas laiškelis: Gražios buvo ves­
tuvės. Nubraukė ašarą, nes meilė dar nebuvo jos visai apleidusi,
ir prisiekė sau, kad kitą kartą bus atsargesnė ir apdairesnė.
O tada sutiko Fernandą. Manė, kad jų pažintis tuo bučiniu
Brėmehafeno traukinių stotyje ir baigėsi, bet kolumbietis buvo
atkaklus. Užpylė ją aistringais elektroniniais laiškais. Paskui ir
siuntinį atsiuntė. Jį prisiminusi Reda visada sukikena. Stiklinių
karoliukų apyrankės, tinkančios nebent dvylikametei, akvareli-
nių dažų dėžutė, aiškai subadyta muitininkų, nes kas patikės,
kad žmonės iš Kolumbijos į Vokietiją akvarelę, o ne dažytus nar-
kotikus siunčia. Ir dar karinio laivyno emblema puošti marški­
nėliai, deja, tais pačiais dažais išteplioti. Dovanos ją prajuokino,
bet parodytą dėmesį įvertino. Nei Rimas, nei Adonis dovanų
jai nesiųsdavo, o štai Fernandas atsiuntė, nesvarbu, kad niekam
tikusias. Reda nenorėjo likti skolinga. Išrinko savo parduotuvė­
je žydrus sportinius marškinėlius su apykakle, nupirko dėžutę
šokoladinių saldainių su marcipanais ir patenkinta savimi, kad
tokia dovana tikrai neapsijuoks, išsiuntė į Kolumbiją.
Tarpatlantinių telefono skambučių kainos buvo nei Redai,
nei Fernandui neįkandamos, todėl jaunuoliai greitai į pagalbą
pasitelkė informacinių technologijų išradimą skaipą. Su tuo
skaipu ir gyveno. Jis buvo juos jungiantis tarpininkas. Kadan­
gi Redą nuo Fernando skyrė ne tik Atlanto vandenynas, bet ir
septynios laiko juostos, skambučiai buvo nereguliarūs. Daž­
niausiai kalbėdavo naktimis. Po tokių pokalbių merginai tek­
davo aukoti pirmą paskaitą. Juk lovoje miegoti tikrai patogiau
nei universiteto suole. Tačiau ją grauždavo sąžinė. Ne todėl, kad
paskaitos buvo itin įdomios, o lankomumas nuolat tikrinamas.
Tiesiog drausmės pojūtį jai mama su pienu perdavė, o paskui
diržu užtvirtino. Todėl ir stengėsi lankyti paskaitas pavyzdingai.
Atsipalaiduodavo tik sekmadienį. Ryte mergina išsiblizgindavo
namus, pasiruošdavo seminarams, išsipustydavo, pasidažydavo
lyg aktorė prieš filmavimą ir po pietų įjungdavo skaipo progra­
mą. Fernandas trindavo užsimiegojusias akis, karinio laivyno
bendrabučio kambarėlyje vartydamasis ant geležinės lovos, o
Reda spinduliuodama lyg vakaro žvaigždė čiauškėdavo iš ekra­
no. Ji nematydavo, kaip sutvirtėja vyro kuolas po antklode, bet
pulsuojanti aistra ją ir taip pasiekdavo. Jai tas vyras patiko. Ir
ne tik todėl, kad veido bruožais priminė Adonį, kad apiberda­
vo ją komplimentais, kad joje žadino prigimtinę vilioklę, bet
svarbiausia - jis sugebėdavo prajuokinti. Jo išlavintas ar įgimtas
humoro jausmas ją pakerėjo. Fernandas mokėjo paprasčiausias
gyvenimo smulkmenas nupasakoti taip, kad Reda vis kvatodavo
ir kvatodavo.
Net ir išjungus kompiuterį šypsena dar ilgai šviesdavo vei­
de. Su kolumbiečiu, tiksliau, jo šnekančia galva ekrane, jai buvo
linksma. Kitos draugijos ir nereikėjo. Tiesa, ir pasirinkimas ne­
buvo didelis. Su studentėm vokietėm nesusidraugavo. Jos nuolat
niurzgėdavo, būdavo viskuo nepatenkintos: tai joms per karšta,
tai per šalta, tai jos alkanos, tai persivalgiusios, o išlėkusios po
paskaitos rūpinosi tik vienu dalyku - kaip greičiau parūkyti.
Redai jos kėlė pasidygėjimą: apie ką su jomis kalbėtis? Lygiai
tokios nuomonės apie vokietes buvo ir jos grupės bičiulė Marija
iš Bulgarijos. Taip merginos suartėjo. Prie jų prisidėjo ir turke
Aiša, kurią vokietės tiesiog ignoravo, bet po kelių ginčų dėl bul­
garų ir turkų santykių, kurių subtilybių Reda niekaip negalėjo
suvokti, Marija ir Aiša susipyko. Lietuvaitė jas taikė, kiek galėjo,
bet šaltuko neįveikė. Tik tada, kai atsirasdavo bendras priešas -
vokietės, jos susivienydavo. Merginos kartais nueidavo į kiną ar
kavinę, bet sekmadienius leisdavo atskirai. Marija su savo drau­
gu, taip pat bulgaru, Aiša su savo šeima, o Reda su skaipu ir
Fernandu.
Šį kartą ji jam turi gerą žinią. Dvejojo, ar laukti sekmadie­
ninio pokalbio, ar parašyti laišką. Galų gale neištvėrė, atsidarė
kompiuterį ir jos piršteliai surinko trumpą tekstą: Bilietą į Ko­
lumbiją jau nusipirkau.
 3

II tviras džipas leidžiasi nuo kalvos, užnugary palikdamas

C ^ / v L a Lomos miestelį. Vėjas kedena merginos plaukus, o
akiniuose nuo saulės atsispindi jūra. Reda šypsosi. Ne, nedidukė
baptistų bažnytėlė, Šventojo Andriejaus salos pasididžiavimas,
jos nesužavėjo, bet ten, ant kalvos, ji galų gale suprato, kodėl vie­
tiniai Karibų jūrą vadina Mar de siete coloures - septynių spalvų
jūra. Dėl skirtingo gylio vandens spalvos nuolat keičiasi: nuo
šviesiai žalsvos ir turkio iki tamsiai mėlynos. Lyg koks vaikas
išdykaudamas dailininko studijoje būtų išpylęs kelias skardines
skirtingų dažų.
Reda laiminga, tik gaila, kad atostogos nuostabioje Karibų
saloje artėja į pabaigą. Geresnių ir įsivaizduoti negalėjo. Fernan­
do mama, inteligentiška moteris švytinčiomis akimis, pasitiko
ją Bogotoje. Oro uosto kavinėje jos prakalbėjo beveik valandą.
Kolumbietė universitete dėstė anglų ir prancūzų kalbas, bet apie
darbą nepasakojo, klausinėjo Redos apie Lietuvą ir postringa­
vo apie vienintelį jos pažįstamą lietuvį - buvusį Bogotos merą
Antaną Mockų. Reda susigėdo, kad šio vardo nebuvo girdėjusi,
todėl ištempusi ausis klausėsi apie tautiečio nuopelnus Kolum­
bijos sostinei.
- Tu įsisvaizduoji, kai jis buvo meras, vandens suvartojimas
namų ūkiuose sumažėjo net keturiasdešimčia procentų! Per te-
levizorių rodė, kaip jis muiluodamasis po dušu ar dantis valy­
damasis išjungia vandenį, kad be reikalo nebėgtų! - emocingai,
neslėpdama susižavėjimo Mockumi, pasakojo Fernando mama,
išraiškingais gestais palydėdama kiekvieną, sakinį. - Ir nusikals­
tamumas septyniasdešimčia procentų sumažėjo. O apie mimų
akciją girdėjai? Ne? Tai tiesiog fantastinis sumanymas! Žinoda­
mas, kad kolumbiečiai daug labiau nei baudų bijo būti išjuokti,
Mockus paprašė daugiau nei keturių šimtų pantomimos artistų,
kad savo vaidinimais sugėdintų prasižengusius vairuotojus. Ir
tai pasiteisino! O kartą jis paskelbė Moterų naktį. Įsivaizduoji, tą
vakarą moterys galėjo pramogauti, o vyrai privalėjo sėdėti na­
mie, tvarkytis ir prižiūrėti vaikus!
Reda tik linkčiojo galva ir pirmą kartą gyvenime pajuto pa­
sididžiavimą, kad ji lietuvė, kad jos tautiečiai tokie išmoningi
ir tokie gerbiami, įsivaizdavo, jog tas Mockus - jos tolimas gi­
minaitis... Būti lietuve - tai pranašumas! Vien šio jausmo paka­
ko, kad persismelktų dėkingumo ir pamiltų Fernando mamą.
Vokietijoje prisistačiusi, kad yra lietuvė, niekam įspūdžio nepa­
darydavo. Jai būdavo automatiškai priklijuojama rytų europie­
tės etiketė, kuri reiškė žemesnę kastą, besigviešiančią turtingos
valstybės socialinių pašalpų, ir dar pasileidėlės statusą. Žinoma,
į akis mandagūs vokiečiai to neišrėždavo, bet juk užtenka kreivo
žvilgsnio ar ironiško lūpų vyptelėjimo. Toks požiūris Redą že­
mino, vertė mokytis geriau ir dirbti daugiau. Panaši į viskuo ne­
patenkintas vokietes tapti nenorėjo, todėl stengėsi pralenkti jas
darbštumu ir atkaklumu. Ji lietuvė! Visada tokia buvo ir bus. Ir
už tai ji Kolumbijoje gerbiama. Susitikimas su Fernando mama
buvo puiki įžanga jos atostogoms.
Tokia pakylėta ir atskrido į Šventojo Andriejaus salą Karibų
jūroje. Joje, be viešbučių turistams, buvo įkurdinta ir Kolum­
bijos karo laivyno bazė. Reda nė nesuprato, nuo ko tuos dyki­
nėjančius turistus čia reikėtų ginti, kol naujasis pažįstamas ne­
paaiškino, kad sala - strateginė vieta narkotikų kontrabandai į
JAV. Todėl kariškiai ir patruliuoja jūroje, gaudydami kvaišalus
gabenančius nusikaltėlius.
Prieš kelionę Redą kankino abejonės, ar vyrukas iš skaipo
bus toks mielas visas dvi atostogų savaites, ar internetinis ar­
tumas neišgaruos karštoje Karibų saulėje. Bet kaip pasitikrinsi
nesusidūręs akis į akį?
Oro uoste Fernandas ją sutiko vilkėdamas šortais ir sporti­
niais marškinėliais. Žiūrėdama į šį įdegusį jaunuolį raumenin­
gomis kojomis ir rankomis, Reda sunkiai atpažino Brėmenha-
fene sutiktą jūrininką. Jis šypsena slėpė jaudulį, bet akyse - toks
susižavėjimas, toks gerumas! Na, tokio niekaip nepaslėpsi.
Draugiškai pasisveikinę pakštelėjo vienas kitam į skruostus ir
stumdami lagaminą nudardėjo link automobilio.
Paaiškinęs, kad kareivinėse jai nebus patogu, Fernandas
nusivežė Redą į viešbutį ant jūros kranto, kur buvo išnuomo­
jęs kambarį. Mergina net neįtarė, kad jai nereikės sukti galvos
dėl nakvynės. Vyrų paslaugos ar dovanos jai nebuvo savaime
suprantami dalykai. Už bilietą į Kolumbiją pati susimokėjo ir
buvo pasiruošusi pasirūpinti nakvyne, kad ir kaip skausmingai
tai atsilieptų studentiškam jos biudžetui. Fernandas, neleisda­
mas jai atsiskaityti už viešbutį, pats to nežinodamas užsitarnavo
papildomų susižavėjimo ir pagarbos balų.
Viešbutyje kolumbietis nepuolė nurenginėti merginos ir
tempti į lovą. Abiem reikėjo apsiuostyti, priprasti vienam prie
kito. Paveiksliukai iš ekrano turėjo virsti trimate realybe. Pir­
miausia kūnus apnuogino paplūdimy ir atidavė glostyti saulės
spinduliams. Žinoma, vogčiomis glostinėjo ir patys, bet pirš­
tams valios nedavė.
Vakare ilgai sėdėjo ant dienos karščio įkaitinto smėlio.
Plepėjo ir tylėjo, stebeilydami į jūros bangas. Grįžti į viešbutį
vengė, žinojo, kas jų laukia, bet dar nebuvo tam pasiruošę. Kai
tamsa užklojo juos tiršta antklode, nupėdino į kokteilių barą.
Sausakimšoje nedidukėje patalpoje, kurioje pirmiausia Redai
į akis krito siena, puošta tuntais link medinio stabo lekiančių
žuvelių, salsos ritmu rangėsi vietiniai. O gal ne tik vietiniai, bet
ir jų karščiu nuo romo užsikrėtę turistai. Įsiaudrinusių, supra­
kaitavusių šokėjų siautulys pagavo ir lietuvaitę. Nors apie sal­
sos žingsnius nieko neišmanė, kūnas iškart pasidavė seksualiam
muzikos ritmui. Fernandas ją suko, kraujas kaito, geismas plito
lyg gaisras miške ir nė vienas iš jų neabejojo, kad pasimylėjimas
šią naktį viešbutyje bus toks pat natūralus kaip bangų teliūška­
vimas už lango.

Automobilis privažiuoja San Luiso kaimelį rytinėje salos

pakrantėje. Margaspalviai namukai, išsirikiavę palei trijų
kilometrų smėlio ruožą, ilgesingai žiūri į jūrą, lyg patys norėtų
pasinerti į viliojantį turkio spalvos vandenį. Baltos bangelių
keteros Redai primena nėriniuotas nosinaites, vėjo sumestas į
vandenį. Padūkėlis vėjas taikosi ir jos sijonėlį nuplėšti, bet Fer­
nandas greitesnis. Apkabina merginą, uždeda delną jai ant klu­
bo ir nusiveda palmių alėja. Reda žvilgteri į vyrišką kolumbiečio
profilį ir širdį užlieja gerumas. Nežino, ar ji Fernandą myli. Šio
žodžio bijo, nes meilė ją nuvylė. Ne, gal ne meilė, o mylimasis.
Ir vis dėlto nedrįsta to jausmų mišinio - artumo, susižavėjimo,
fizinės traukos, pagarbos - pavadinti meile. Jai nuostabiai gera
šalia jo. Gal tai daug vertingiau už žeidžiančią meilę?
- Šiandien turi paragauti Rondon sriubos, čia ją gamina ge­
riausiai, - paglosto Redai ranką Fernandas ir mosteli į artimiau­
sią paplūdimio barą.
- O kokia tai sriuba?
 - Čia tradicinis salos patiekalas, nors jis ir Nikaragvoje po­
puliarus. Jo pavadinimas kilo iš angliško junginio „run down“*.
Ką virėjas pagauna per dieną, tą į sriubą ir sudeda, - nusijuokia
Fernandas.
- Jei dramblį pagauna, ir jį įmeta? - pasišaipo Reda.
- O tu čia dramblių matei? - vyras suvaidina nustebusį. -
Tai kokosų sultyse virta žuvienė, bet nenustebk joje radusi kiau­
lės uodegą, duonvaisį ar bananą.
- Kiaulės uodegas lietuviai taip pat valgo, neišgąsdinsi.
Jaunuoliai įsitaiso terasoje nendriniu stogu. Mediniai sta­
lai veik visi užimti išsišiepusių vietinių. Geras ženklas! Salsvo
skonio sriuba Reda gardžiuojasi iš lėto, atsargiai tyrinėdama jos
sudedamąsias dalis. Kiaulės uodega būtų nieko, bet skorpiono
tikrai nenorėtų aptikti.
- Na ir kaip? Patinka?
- Patinka, bet dar labiau patinka tavo žiedas ant rankos, -
Redai tas auksinis stambus žiedas ant bevardžio dešiniosios
rankos piršto seniai krito į akį. Jis teikė Fernandui galios ir vy­
riškumo.
- Aaa... Toks žiedas mums įteikiamas, kai baigiame Karinio
jūrų laivyno akademiją. Ši tradicija Kolumbijos laivyne gyvuoja
nuo 1938 metų. Ar žinai, kad pirmasis savo asmeninės armi­
jos karius žiedais apdovanojo Romos imperatorius Septimijus
Severas antrame mūsų eros amžiuje? Žiedas - ištikimybės sim­
bolis. Mes susituokę su laivynu, - nusijuokia ir ištiesia žieduotą
ranką, lyg pirmą kartą apžiūrinėtų papuošalą. - O kodėl jis tau
taip patinka?
- Todėl, kad ant jo užrašyta „Kolumbija“, - nedvejodama at­
sako Reda. - Ir aš tokio norėčiau.

* Surasti, pavyti (angį.).

 - Galima užsakyti ir mažesnį, tokius nešioja karininkų
žmonos...
- Na, tai...
- Nori pasakyti, kad sutiktum būti mano žmona?
Reda klausimo išsigąsta, nesitikėjo, kad pokalbis taip pasi­
suks. Nesupranta, ar Fernandas tik juokauja, ar rimtai jai perša­
si. Gal likimas iš jos šaiposi: antros piršlybos - ir vėl prie sriubos
puodo. O gal atvirkščiai - duoda jai antrą galimybę? Sutelkusi
visą drąsą Reda vylingai nusišypso:
- Kodėl ne?
- Tada aš užsakysiu žiedą. Ne tik „Kolumbija“, bet ir „Fer­
nandas“ bus įrašyta vidinėje pusėje.
Tai pasakęs jis nurausta, sugriebia priešais sėdinčios mergi­
nos plaštaką ir tvirtai tvirtai suspaudžia.
 4

P opierinis pirkinių maišelis nutupia ant raudonos sofos,

šalia nusileidžia ir džinsais aptemptas Redos užpakaliu­
kas. Mergina atsidūsta. Net nepastebėjo, kaip nuo kelionės į
egzotišką Karibų salą prabėgo metai. Paskaitos, darbas ir po­
kalbiai skaipu su Fernandu. Be pastarųjų jos gyvenimas tikrai
būtų buvęs nykus ir nevisavertis. Su Fernandu jie sukūrė savo
pasaulį. Kartu gerdavo kavą, dalydavosi dienos įspūdžiais, ap­
tardavo giminaičius, juokdavosi ir net šokdavo salsą. Nesvarbu,
kad skirtingose ekrano pusėse, nesvarbu, kad už tūkstančių ki­
lometrų, - jie jautė neįtikėtiną artumą, sielų vienybę. Redai iš­
garavo visos abejonės, ar myli šį vyrą. Mi amor skriejo iš vienos
Atlanto pusės į kitą. Ji degė aistra ir nebeįsivaizdavo gyvenimo
be išsišiepusios kolumbiečio galvos kompiuterio ekrane. Virtu­
ali meilė užpildė jos sielą ir skatino tobulėti, kibti į dar vienos
užsienio kalbos studijas. Fizinis nuotolis buvo ne tik trūkumas,
bet ir pranašumas. Fernandas niekada nematė Redos susivėlu-
sios ar nepasidažiusios, pavargusios ar be nuotaikos. Kai skaipo
skambutis užtikdavo ją netikėtai, ji paprasčiausiai nejungdavo
kameros, suversdama kaltę interneto trukdžiams. Fernandas jos
mažų apgaulių nesuprato, nes dėl išvaizdos galvos sau nesuko ir
jokių nuotaikos svyravimų nepaisė, įsijungdavo kamerą ir už­
miegotu, aptinusiu veidu, ir susitaršiusiais plaukais. Kiekvieną
laisvą minutę norėdavo į save siurbti visada švytinčios gražuolės
vaizdą. Troško ją liesti, bučiuoti, myluoti, bet tenkinosi, kuo ga­
lėjo, - vaizdu ir krištoliniu juoku iš ekrano.
Reda nebežino, kuri tikrovė jai svarbesnė, - ta, kurią gali
lytėti ir uostyti, ar ta, kurią tik mato ir girdi kompiuterio ekrane.
Už savaitės lėktuvas jas sujungs - Reda vėl ruošiasi į Kolumbiją.
Nebegali susekti, kam pirmam šovė mintis paslapčia susituokti.
Viskas prasidėjo tada, kai Fernandas užsiminė, kad greitai bus
pagamintas jos žiedas. O paskui - jis ar ji? - pajuokavo: jei žie­
dai yra, tai kodėl jų nesumainius kur nors negyvenamojoje sa­
loje. Aplink Šventąjį Andriejų tokių pilna - tik jiedu, liudytojai
būtų dangus ir jūra, na, dar kunigas... Jaunos aistringos širdys,
ištroškusios romantikos ir nuotykių, svaigo nuo fantazijų, nela­
bai įsivaizduodamos, kur jos nuneš.
Gal ir būtų niekas nieko nesuuodęs, gal ir būtų tuščioje sa­
loje paslapčiomis susituokę, jei ne sveikatos draudimas. Fernan­
das, kaip jūrų laivyno karininkas, buvo apdraudęs visą šeimą.
Tai buvo svarbu jo tėčiui, kuris ruošėsi prostatos operacijai.
Susituokus draudimas nebegaliotų. Fernandas dėl tėvo sveika­
tos juokauti nedrįso, tačiau tuoktuvių atsisakyti irgi nebegalėjo.
Paskambino jam, išdėstė situaciją ir paprašė pasiieškoti kitų ga­
limybių apsidrausti. Na, dar prisakė paslaptį apie planuojamas
vestuves išlaikyti. Neištvėrė seniokas, prasitarė apie tai broliui,
šis savo žmonai, ji dar vienai giminaitei. Taip žinia pasiekė ir
Fernando mamą, kuri su vyru kartu negyveno jau apie dešimtį
metų. Tada Kolumbijoje visi suskato ruoštis Fernando vestu­
vėms. Tik Redos artimieji nieko nežinojo. Ir ką mama pasakys,
tokią žinią išgirdusi? Veikiausiai taip užpyks, kad visą gyveni­
mą nebesišnekės. Nors Fernandą nuotraukose ir kompiuterio
ekrane matė, bet dukrai kitokio vyro geidė. Vietinio, vokiečio.
Nenorėjo, kad išsidangintų į tolybes. Nežinomybė ją baugino.
Ką ten jos dukrelė veiks? O jei su vyru susipyks, nebus, nei kur
prisiglausti, nei kam pasiguosti. Svetima svetimame krašte. Ne­
jaugi Graikijoje nepasimokė? Pietiečiais pasitikėti negalima!
Redai tokia mamos minčių eiga buvo gerai pažįstama. Ne kartą
dukrai minėjo, kad laikas pradėti į vietinius vaikinus dairytis.
Bet ji nesidairė. Vokiečiai jai atrodė šalti ir nuobodūs.
Klankteli lauko durys ir po akimirkos Nijolė įvirsta į dukros
svetainę. Lyg Reda mintimis būtų ją prisišaukusi.
- Balandėlius vakar viriau, tai ir tau atnešiau. Ar pašildyt?
Visai išgaišusi, - Nijolė nelaukdama atsakymo jau darbuojasi
virtuvėje. - Tai ar Fernandui dovaną radai?
- Mamuk, aš jums turiu kai ką pasakyti... - atsirėmusi abiem
rankom į virtuvės palangę Reda ieško tinkamų žodžių. - Mes su
Fernandu susituoksime...
- Kaip susituoksite? - sudrebėjus rankai balandėlis šokteli
nuo šaukšto į išlydytą sviestą, aptaškydamas Nijolės plaštaką.
Moteris skausmingai susiraukia.
- Mes buvome susitarę dviese, kad niekas nežinotų, bet taip
išėjo... - Reda užsikirsdama dėlioja žodžius ir pasakoja, kaip jų­
dviejų su Fernandu pokštas virto kolumbiečio šeimos pasiruo­
šimu vestuvėms.
- Tikiuosi, mokslų nemesi? - iš Nijolės lūpų šis klausimas
skamba kaip grasinimas.
- Ką jūs, mamuk! Diplomą tikrai gausiu, juk vos metai te­
liko. Ne tam įstojau, kad mesčiau. Dvejus metus per atstumą
pratempėm - ir trečius pratempsim.
- O kas paskui? Apie ateitį jūs bent pagalvojote? Kiaurom
dienom salsos juk nešoksit, - Nijolė nerimastingais žings­
niais matuoja atstumą nuo vienos sienos iki kitos, lyg nuo to
vaikščiojimo kas keistųsi. Bet nei sienos traukiasi, nei rūpes­
čių mažėja.
 - Mes jau svarstėm, ką darysim toliau. Rinksimės mažes­
nę iš dviejų blogybių, tai yra aš kelsiuosi į Karibus. Pagalvokite,
jei Fernandas atvažiuotų čia, būtų tik svetimšalis, slebizuojantis
Die, Der, Das ir minkantis smegenis, kur ir kada tuos artike­
lius pavartoti. Ir kokį darbą be kalbos čia gautų? Nebent šiukšlių
rinkėjo. O aš Kolumbijoje būsiu karininko žmona, visų mylima
ir gerbiama. Ilgainiui Fernandą gal paskirs į Bogotą, ten vokiš­
kų firmų yra, galėčiau vertėja įsidarbinti arba ką nors veikti su
menais, gal kokioje galerijoje... Bet kokiu atveju tai, kad pas jį
važiuosiu aš, daug geriau, nei jis pas mane. Tas, kas į savo šalį
pasikviečia užsienietį kaip gyvenimo partnerį, už jį ir atsako.
Fernandas toks vyras, kuris išties gali vesti. Na, ne tik pasiūlyti
moteriai tapti jo žmona, bet rodyti jai kelią... Vis dėlto kokia
tiksli lietuvių kalba: vyras veda, o moteris teka... Kaip upė pas­
kui vyrą...
Nijolė klausosi dukros postringavimų ir tyliai ja didžiuojasi.
Kaip protingai jos mergaičiukė kalba, net nelabai pasiginčysi!
Apie viską pagalvojo. Supranta, kad vien saule ir jūra gyvas ne­
būsi, taip tik naivioje jaunystėje atrodo. Bet tokia tolybė! Ir kodėl
Redai koks vokietukas į akį nekrinta? Gyventų kur šalia mamos
pašonėje, abiem būtų ramiau. Bet ar tu jai įsakysi! Jei jau nuta­
rė tuoktis, tai neperkalbėsi. Vis vien savo padarys. Nebent rūsy
uždarytų ir visai į tą Kolumbiją neleistų. Bet kam nuo to geriau?
- O kaip aš? Negi mamos pakviesti nesiruošei? - Nijolės si­
jonas priglunda prie jos skulptūriškų šlaunų plačiam užpakaliui
parėmus stalo kraštą. - Aš irgi važiuosiu! - sukryžiuoja rankas
ant krūtinės. - Tu bent suknelę turi?
Reda strykteli prie raudonos sofos ir iš popierinio maišelio
ištraukia baltą kartūninę paplūdimio suknutę, pirktą parduo­
tuvėje „Benetton“. Tokią kuklią, su petnešėlėmis, bet iki žemės.
Prisidėjusi staiposi prieš mamą ir laukia įvertinimo.
 - Na, su naktiniais tikrai nesituoksi! Junk greičiau kompą ir
pažiūrėkim e-bay parduotuvėje. Mano dukra savo vestuvėse ne­
apsikiaulins! Juk ne kasdien išteki! Turi atrodyti kaip princesė!
Kol Reda jungia kompiuterį, Nijolė nuo viryklės nukelia
keptuvę su seniai sušutusiais balandėliais. Du paguldo į lėkštę,
užmeta porą šaukštų grietinės ir nuneša ant stalo.
- Eik valgyt, - stumteli nuo kompiuterio dukrą ir įsitaiso jos
vietoje.
Pamiršusi visą gyvenimą vaikams diegtas taisykles - jei prie
stalo kas valgo, jokių kitų užsiėmimų negali būti, - Nijolė susi­
kaupusi naršo internete ieškodama ko nors tinkamo už prieina­
mą kainą. Na ir išprotėjusi jos dukrelė! Su naktiniais marškiniais
tuoktis susiruošė! Sarmata prieš pasaulį. Ji ir dukrą įspūdingai
aprengs, ir pati tinkamai pasipuoš. Ir bilietus kuo greičiau užsi­
sakyti reikia. Na, ir kodėl ta Reda tokia slapukė? Lyg mama ne
geriausia jos draugė būtų, lyg blogo linkėtų.
 5

F ernandas tyliai uždaro namuko duris, nenorėdamas pa

žadinti miegančios Redos. Jo laukia krūva darbų. Bet
svarbiausia - reikia užsukti į viešbutį pas Inesą ir patikrinti, ar
viskas paruošta vakarėliui. Apie jį Reda nieko nežino. Tai turi
būti gimtadienio dovana. Fernandas sukvietė visus jų pažįsta­
mus, užsakė vietinių muzikantų grupę. Tai galės prisišokti! Juk
jo gražioji Redita - tikra salsos karalienė. Lyg Karibuose būtų
gimusi. Žmonos jam pavydi visi įgulos vyrai. Ji yra tarsi papil­
doma žvaigždutė ant jo antpečių. Žinoma, niekas už europietę
žmoną premijų nemokėjo, bet žiūrėjo pagarbiau. Bent jau vyrai.
Juk reikia kažką išskirtinio turėti, kad tokia gražuolė tau tektų.
Ak, kokia jos oda! Už šilką švelnesnė. Ir tos akys, lyg saulė
žaistų žaliose jūros bangose. O plaukai, jos gelsvi plaukai lyg iš
aukso gijų. Jo Redita išskirtinė. Ne tik graži, bet ir puiki šeimi­
ninkė. Namuose tvarka kaip armijoje. Išsigandusios Redos che­
minės atakos, iš virtuvės pasitraukė skruzdėlės, nebeužsukdavo
ir skorpionai. Ir virėja ji puiki! Kasdien skaniausiais patiekalais
lepina. Nuostabi žmona. Ypatinga. Ir už savo vyrą piestu stoja!
Jei ne ji, tai dar porą metų jiems būtų reikėję skyriumi gyventi.
Lyg tų trejų internetinių metų, kol Reda studijavo, būtų nepaka­
kę. Neužteko to, kad po vestuvių jie dar metus gyvanašliavo, -
naujas likimo išbandymas užgriuvo praėjus porai mėnesių nuo
tada, kai Reda persikraustė į salą. Tuo metu Karinis jūrų laivy­
nas turėjo suformuoti naują dalinį kovai su narkotikų gabento-
jais Amazonės džiunglėse. Tai buvo pati pavojingiausia misija, iš
kurios daugelis nebegrįždavo. Porai metų ten pirmiausia siųsda­
vo viengungius, o paskui tuos, kurie neturėjo vaikų. Fernandas
taip pat pakliuvo į sąrašą. Jei nebūtų sutikęs Redos, adrenalino
nešamas būtų lėkte nulėkęs į Amazonę, į tikrą narkomafijos šar-
šalynę. Bet palikti Redą... Žinoma, su mama Bogotoje jai blogai
nebūtų... Tačiau trejus metus išlaukęs Fernandas sunkiai įsivaiz­
davo dar dvejus be mylimos moters kūno šalia. Bet armija yra
armija, su ja jis susituokęs, armija vis dėlto pirmoji žmona...
Reda, sužinojusi apie planuojamą misiją, pašėlo. Nieko ne­
laukusi nulėkė pas kaimynystėje gyvenusi kapitoną ir tokią au­
drą iškėlė, kad jos spigų balsą girdėjo aplinkiniuose namuose
gyvenantys kariškiai ir jų žmonos. Ko ji ten prišnekėjo, Fernan­
das taip ir nesužinojo. Bet nuo misijos buvo atleistas. Štai kokia
nepaprasta jo žmona. Todėl ir ypatingą gimtadienio dovaną jai
sugalvojo. Reda tikrai apsidžiaugs vakarėliu. Ir dviratis ją pra­
džiugins. Galės į EI Centro kasdien minti, po parduotuves pa­
sivaikščioti. O jei norės, ir apie salą apsuks, juk vos trisdešimt
kilometrų kelio. Fernandas jau mato, kaip rieda Reda taku, vėjas
plaiksto plaukus, užkelia sijoną, nuo tokio vaizdo susijaudina,
išrausta, užsinori grįžti namo į šiltą guolį, į aistringą žmonos
glėbį, bet jo laukia darbas. Atsiims savo vakare. Gal po fejer­
verkų paplūdimyje pasiliks ir pasimylės tiesiog ant smėlio. Juk
ne kartą taip svaigindavosi po žvaigždėtu dangumi, ošiant jū­
rai. Bet kokios čia mintys vis ramybės neduoda? Juk tiek darbų
laukia. Narkotikų gabentojai išvis suįžūlėjo. Aną savaitę greita­
eigiame kateryje net du šimtus kilogramų kokaino aptiko. Aiš­
kiai į JAV pakrantę nusitaikė. Ir vėl „Urabenos“ darbas. Kaip su
jais kovoti? Juk vien aukščiausiajame organizacijos sluoksnyje
sukasi daugiau nei tūkstantis mafiozų. Jie viską laiko savo ran­
kose, voratinkliu regioną apraizgė - karinė disciplina, samdyti
vyrukai ne tik iki dantų ginkluoti, bet ir gerai treniruoti. Niekuo
mūsų kariškiams nenusileidžia, tik uniformų nedėvi. Šventojo
Andriejaus sala būtų tikras rojus, jei ne „Urabenos“... Bet tada
ir Nacionalinis laivynas vargiai čia būtų įsikūręs. Ne, Fernandas
tikrai nesiskundžia nei lokacijos vieta, nei darbu. Tiesą pasa­
kius, savo darbą jis mėgsta ir juo didžiuojasi - išsipildžiusi ber­
niūkščio svajonė gaudyti nusikaltėlius. Kai draugai džiūgaudavo
išlošę akcijų biržoje, tokį patį pasitenkinimo pojūtį jis patirda­
vo policijos pareigūnams pristatydamas lyg plytas išrikiuotus ir
sunumeruotus plastikinius paketus su narkotikais. Išdidžiai lyg
iš garbės rašto perskaitydavo kur, kada ir kokia kvaišalų partija
sulaikyta...

Reda iš miego pinklių vaduojasi labai nenoriai, lyg negalėdama

apsispręsti, kuriam iš pasaulių padovanoti dar vieną ryto valan­
dą. Abu jie nerealūs, tik sapnuose laukia daugiau netikėtumų
nei mažoje salelėje, kurioje pragyvenusi veik metus moteris
pažinojo ne tik kiekvieną užkaborį, bet ir visus vietinius šunis.
Persikeldama į Lotynų Ameriką Reda tikėjosi priartėti prie mo­
kyklos metais dievintos Fridos Kalo, jos pasaulėžiūros, mąsty­
mo laisvės ar bent paveikslų kolorito. Deja, saloje neaptiko net
tik jokio Fridos dvelksmo, bet ir nė vieno įdomesnio meninin­
ko. Atrodė, kad čia sukasi tik turistai, kontrabandininkai ir juos
gaudantys kariškiai. Na, dar juos aptarnaujantys darbuotojai.
Reda tapo viena iš jų - vyrą aptarnaujanti karininko žmona.
Šias pareigas priėmė ne kaip naštą, o kaip suteiktą garbę. Prisi­
minusi, kad Fridą gamindavo ir pintinėje nešdavo vyrui valgyti,
kol šis tapydavo kuriame nors didmiestyje ant svarbaus pastato
sienų, ji būrė virtuvėje, naršė po internetą ieškodama receptų,
stengėsi kaip galėjo ir net kelis kartus su karštu maistu kariškių
miestelyje pasirodė. Bet ten savą valgyklą kariškiai turėjo, to­
dėl moteris su lauknešėliu pasijuto keistokai. Lyg atkeliavusi iš
praėjusio šimtmečio. Tiek uniformuotų vyrų žvilgsnių ją vars­
tė, kad pati nusprendė - verčiau su garuojančia vakariene vyro
lauks švariuose jaukiuose namuose. Pasipuošusi, pasidažiusi,
besišypsanti. Na, visai kaip Fridą.
Reda vis dar užmerktomis akimis koja brauko per lovą,
vildamasi apčiuopti gauruotą ir visada šiltesnę nei jos Fernan­
do blauzdą. Atsiristų link jo, įsirangytų į glėbį kaip kačiukas ir
gulėtų susirietusi lyg embrionas, stengdamasi nekvėpuoti. Iš
miegų nepakirdęs vyras paimtų į delną jos krūtį ir dviem pirš­
tais suspaudęs spenelį ritmiškai timpčiotų, žadindamas ne tiek
moters kūną, kiek savo vyriškumą. Kiekvienas judesys karščio
banga nuvilnytų Redos kūnu, įpūsdamas vis daugiau gyvybės
ir Fernando varpai. „Mano spenelis - jo varpos pompa“, - Reda
šyptelėjo vis dar nepraplėšusi vokų. Moteriškos galios jausmas
ją jaudino. Tik Fernando nebuvo šalia, kad dar kartą tą jausmą
paliudytų.
Šį gimtadienio rytą ji labiausiai troško pradėti švelniu pa­
simylėjimu, kai esi pakibusi tarpinėje realybėje lyg nesvarumo
būsenoje. Tokiu, kai kojomis dar braidžioji po sapnų pievas,
o ausis lyg langus praveria paukščių balsai. Kai vyro atodūsių
upeliai švelniai teka tarp menčių. Kai subrinkusi varpa slysteli
į jos gelmes ir užpildo kaip pačią tobuliausią tik jam pritaikytą
glotnią pirštinę... Bet Fernando šalia nebuvo, tad teko rinktis -
pasitenkinti pačiai ar palaukti audringo vakaro. Redos ranka jau
leidosi tarp kojų, bet paskutinę minutę moteris persigalvojo ir
atvėrė akis. Miegamasis švytėjo, lyg nutviekstas saulės. Ne veltui
Reda išsirinko šią sodrią geltoną spalvą. Jos gyvenimas turėjo
būti toks pat sodrus, šviesus ir ryškus. Argi vertėjo belstis į kitą
pasaulio kraštą, jei būtų tikėjusis kitokio?
Redos žvilgsnis klajoja po kambarį. Gal Fernandas paliko
jai gėlių, mažą dovanėlę ar bent gimtadienio atviruką? Tačiau
ant stalelio prie lovos guli tik jos laikrodis ir knyga. Kišteli ran­
ką po pagalve, bet ir ten nieko nėra. Lengvo nusivylimo migla
leidžiasi ant moters pečių. Išsigandusi, kad migla nesutirštėtų,
Reda pasirąžo ir strykteli iš lovos. Nuo grindų pagriebusi šilkinį
chalatėlį nutipena į virtuvę.
Įjungia kavos aparatą. Kol šis burbuliuoja ir pūškuoja, atsi­
rėmusi abiem rankom į palangę studijuoja dangų. Pilkų debesų
kamuoliai pranašauja lietų. Bet Reda lietų mėgsta. Jis primena
jai Lietuvą. Niekada neįsivaizdavo, kad vaiski žydrynė ir palmės
gali pakyrėti. Vos ne kasdien keldavo į feisbuką savo nuotrau­
kas - hamake tarp palmių, besitaškanti bangose ir visur besišyp­
santi, besišypsanti, besišypsanti, lyg ta šypsena amžiams prikli­
juota būtų. Sąmoningai erzino draugus amžinų atostogų iliuzija
norėdama, kad jų pavydas pateisintų jos beprasmes dienas, kad
pažįstamų ir nepažįstamų žmonių įrašai po nuotraukomis (Su­
pert Nuostabu! Norėčiau su tavimi pasikeisti vietomis!) atgaivin­
tų joje vis giliau įmingantį pirmųjų dienų džiaugsmą. Fridą jai
tapo dar artimesnė. Suprato, kodėl ji vis tapė autoportretus. Kai
vienatvė tampa geriausia drauge, tai ir bruki jai į rankas teptuką
ar fotoaparatą.
Reda kiokso prie lango ir žvelgia į savo gyvenimo tuštumą.
Ji tarsi laukia, kad kažkas įvyktų. Tačiau nieko nevyksta, tik kai­
mynų šuo amteli ir nuskuodžia per pievelę krūmų link. Gal ir
jai įsigyti šunį? - nuobodulys geresnio sprendimo nepasiūlo.
Gaižiai šyptelėjusi atsitraukia nuo lango ir įsijungia kompiuterį.
Dvejojant, kurią programą įsijungti pirmiausia, į laisvę iš­
trūksta atodūsis, atsimuša į sieną ir lyg koks voratinklis pakim­
ba kampe prie lubų. Tebūnie feisbukas - Reda pirštuku spusteli
kompiuterio pelę ir ekrane sumirga pažįstamas mėlynas simbo­
lis. Dešinėje pusėje raudonas langelis rodo, kad jos laukia net
dvidešimt šeši nauji pranešimai. Moteris puse lūpų vypteli, bet
įprastinė euforijos banga jos neužlieja. Atsainiai peržiūri feisbu-
ko daugiabučio gyventojų įrašus. „Su gimtadieniu! Su tortadie-
niu! Laimės! Svajonių išsipildymo!“ - šūkalioja interneto platy­
bės. „Kokia banalybė“, - pagalvoja Reda, žiūrėdama į virtualias
gėlių puokštes ir karikatūrinius tortus. Nejaugi taip ir nerasiu nė
vieno originalaus sveikinimo?
Randa. Tai Edos žinutė. Kiek keistoka. Jei gerai nepažinotų
draugės, veikiausiai net įsižeistų. „Tikiuosi, kad sugebėjai įveikti
visatos dėsnius, ir nokimas netapo nykimu.“ Reda alkūnėmis
užgula stalą ir pirštais suspaudžia smilkinius. Smakras pakimba
ant nykščių. Akys vis dar įbestos į ekraną, bet žvilgsnis klajoja
po atminties archyvus. Edos žinutė skamba kaip seniai girdėta
mįslė, kurios atsakymą pamiršo. Ir ką jai nori priminti geriau­
sia draugė? Kokius visatos dėsnius? Kad mes visi gimstame ir
mirštame? Kad iš pradžių nokstame, o tada nykstame? Gal ji
taip originaliai linki nemirtingumo? Ir kam tas nemirtingumas
reikalingas? Kad pratęstų nuobodybę iki begalybės?
Reda savo būsenos nebegali pavadinti lengvabūdišku nuo-
bodžiavimu. Nuobodulys, kaip koks galvos auglys, kasdien
plečiasi, tvinksta ir gali sprogti kiekvieną minutę. Moteris įsi­
vaizduoja, kaip pūliai bėga per ausis, akis, veržiasi iš burnos...
Nuo to vaizdo pasipurto, stipriau susisiaučia chalatą ir gurkšteli
kavos. Tikrai keistos gimtadieniškos mintys. O gal čia besiarti­
nanti audra taip protą jaukia?
Nokti-nykti, nokti-nykti, - atitardami sieniniam laikro­
džiui Redos pirštai barbena į stalviršį. Barbena tol, kol išbarbena
tą vasaros rytą, kai autobusų stotyje ašarojanti Edą spaudė glėby
mylimą draugę, kiek sutrikusią, bet švytinčią, pasiruošusią nau­
jam gyvenimo tarpsniui Vokietijoje.
- Čia tau, - į rankas įspraudė tarsi užrašų knygelę, tarsi są­
siuvinį. Neįprasti medžiaga traukti kieti purpuriniai viršeliai
mirgėjo auksiniais ornamentais. - Kai norėsi pasikalbėti, o ne­
bus galimybių, tiesiog rašyk dienoraštį, - nuo kūkčiojimo dre­
bėjo ne tik Edos lūpos, bet ir pečiai.
Reda linkčiojo galvą, kramtė lūpą ir kaip įmanydama sten­
gėsi nepravirkti. Žinojo, kad tokios draugės kaip Edą gyvenime
nebeturės. Ją labiausiai gaila palikti gimtinėje. Būtų galėjusi -
būtų į lagaminą susipakavusi ir išsivežusi kartu. Tikėjo, kad li­
kimas jas dar suves. Bet tikėjimo nepakako raižančiam širdies
skausmui numaldyti.
Autobusui pajudėjus, Reda priplojusi nosį prie lango mojo
žliumbiančiai Edai. Kai kilstelėjo ranką su užrašų knygute, kad
priglaustų prie krūtinės ir parodytų draugei, kokia brangi jos
dovana, ant kelių nuplasnojo atvirukas. Edai išnykus iš akiračio,
Reda jį apžiūrėjo. Išties tai buvo ne atvirukas, o knygos puslapio
nuotrauka. Viršuje buvo užrašyta - „Redos ratas“. Piešinys šiek
tiek priminė kryžių ar saulę. Ties gulsčiais kryžiaus galais ir vir­
šūnėje buvo surašyti žodžiai. Kairėje: krikštynos, gavėnia, gautis,
mirti-rimti. Viršuje: vestuvės, rasa, rastis, nokti-nykti. Dešinėje:
laidotuvės, ilgės, liegti, migti-gimti. Reda atidžiai studijavo pa­
veiksliuką. Kur čia tas mano ratas? Žodžių virtinė nelabai ką
sakė. Dar kartą sutelkė žvilgsnį ir tada pastebėjo taškelį ant ė.
Rėdos ratas. Bet ir tada netapo aiškiau. Įdėjo nuotrauką atgal
tarp knygelės puslapių. Ji jai liks brangi kaip prisiminimas apie
draugę.
Nokti-nykti, nokti-nykti, - Reda mintyse varto draugės
dovanotą paveiksliuką. Tai štai kur esmė! Moteris iki vestuvių
noksta, o po vestuvių nyksta. Todėl lietuviškose vestuvėse tiek
daug raudų ir ašarų... Edą tikisi, kad gal šie pagoniški dėsniai
bent Kolumbijoje negalioja. Galioja ar negalioja? Nejaugi aš iš­
ties nykstu? Ne! Mano kūnas tiesiog prisirpęs, - pirštų galiukais
moteris perbraukia per šlaunį. Bronzinė oda lygi ir švelni. Re­
dos grožis Kolumbijoje suvešėjo lyg koks atogrąžų augalas. Apie
tai bylojo vietinių akys, joms neprieštaravo ir vonios veidrodis.
Tik tas grožis šiandien Redos nedžiugina. Niekas nedžiugina.
Gal, jei Fernandas būtų palikęs nors mažiausią dovanėlę, būtų
buvę kitaip... O gal priešgimtuvinė depresija ją užgriuvo kaip tik
per gimtadienį?
Į rodyklę panašiu vyšninės spalvos nagu papuoštas smi­
lius slysta kompiuterio klaviatūra, artėdamas prie skaipo pro­
gramos. Reda žino, kad mama, nepaisydama laiko skirtumo,
laukia jos skambučio. Bet nuotaika visai ne ta, kad išsišiepusi
meluotų apie savo laimę ir neblėstantį džiaugsmą. Juk vos jai
užsiminus, kad liūdna, mama puls piktdžiugiškai kartoti: „Aš
juk sakiau, kad nėra ko į tokią tolybę trenktis! Sakiau, kad ne
tavo ten kraštas, kad niekas tavęs ten nelaukia, kad visada būsi
svetima! Nenorėjai manęs klausyti, dabar žinokis!“ Mamai savo
teisumą įrodyti rūpi daug labiau, nei paguosti liūdinčią dukrą.
Po poros tokių pokalbių Reda buvo tvirtai nusprendusi - kad
ir kas būtų, ji mamai nesiguos. Šypsosis kaip ir visiems kitiems,
net jei lūpų kampučiai sutrūkinėtų. Tačiau dabar šypsenos jai
išspausti nepavyks. Ne, pokalbį su mama geriau atidėti. Reda
gurkšteli kavos, puodelį pastato šalia atversto kompiuterio ekra­
no ir nupėdina prie durų. Keisto akstino pagauta stipriai trūk­
teli rankeną ir basa takeliu pasileidžia prie jūros. Jai nė motais,
kad trumputis šilkinis dramblio kaulo spalvos chalatėlis plaiks­
tosi atskleisdamas jos moteriškas grožybes atsitiktinių praeivių
žvilgsniams. Jai niekas nerūpi, išskyrus vieną dalyką, - šiandien
gimtadienio proga ji maudysis nuoga.
 6

( ^ V ’ernandas tyliai atveria duris. Reda sėdi prie rašomojo

( J / stalo ir klebena kompiuterio klaviatūra. Tikriausiai ir vėl
feisbuke smaginasi, šiandien ją turėjo užpilti sveikinimų lavina.
Bet tikroji siurprizų lavina jos laukia už poros valandų. Fernan­
das labai savim patenkintas. Žmonelė net neįtaria apie būsimą
staigmeną.
- Sveikutė, kaip laikaisi? - pakšteli į žanduką.
- O tu nežinai, kokia šiandien diena? - pagiežingai mesteli
Reda.
- Kokia? - apkabindamas savo moterį Fernandas suvaidina
nustebusį.
- Kokia, kokia! Ogi mano gimtadienis, - įsiutusi Reda nusi­
purto vyro ranką. - Bent gėlytės iš tavęs tikėjausi, o tu... Palieki
mane čia kiaurą dieną vieną murksoti, - Reda greitais žingsniais
prišoka prie baro, kliukteli pusę stiklinės romo ir vienu mauku
ją ištuština.
- Tu juk žinai, aš dirbau...
- Dirbau, dirbau... Žinai, kur man tas tavo darbas sėdi? Ši-
knoj! - ji vėl pagriebia romo butelį.
- Tuoj viską pati suprasi, padėk tą romą, - Fernandui visai ne­
patinka, kad Reda ne laiku sumanė iškelti sceną. - Duok man bu­
telį, sakau, - tvirtai sugriebia įsikarščiavusiai žmonai už rankos.
 - Na ir neduosiu. Aš laisva paukštė, kur noriu, ten skraidau,
ką noriu, tą darau!
- Nurimk, Reda, eik persirengti, vis dar su chalatu sėdi.
- O kas tau rūpi, ar išvis aš tau rūpiu? - moteris spurda ir
bando išsivaduoti iš vyro gniaužtų. - Aš čia vienut vienutėlė,
mano šeima ir draugai Vokietijoje, o tu per visą dieną nė vieno
mielo žodelio nepasakei!
Fernandas jos nepaleidžia. Prasideda tikros grumtynės.
Romo butelis išslysta moteriai iš rankos ir teškiasi ant akmeni­
nių plytelių. Rusvoje baloje sužiba tūkstančiai stiklo deiman-
tukų. Jų blizgesys atsispindi moters akyse ir ji kaip pantera
puola vyrą.
- Matai, ką padarei! - dreskia nagais jam per veidą.
- Tu pati kalta, - Fernando kantrybė trūksta, jis sugrie­
bia puolančią moterį už chalato atlapų ir iš visų jėgų trenkia
į sieną. Neišlaikiusi pusiausvyros ji slysteli ir plekšteli tiesiai į
romo balą.
- Nekenčiu tavęs, nekenčiu! Tu sugadinai man gyvenimą! -
Redos balsu staugia sužeistas žvėris.
- Tu beprotė! Tai tu man sugadinai gyvenimą! - užver­
da įžeisto kolumbiečio kraujas. - Tu esi išlepinta, nuobodi, is­
teriška, save įsimylėjusi kvaiša! Su tavim net pasišnekėti nėra
apie ką! Tau rūpi tik tavo nuotraukos feisbuke! Daugiau niekam
ir netinki - tik būti dulkinama! Ir čiuožk pas tą savo šeimą į
Vokietiją! - Fernandas taip trinkteli lauko durimis, kad jos vos
nenulekia nuo vyrių.
Reda apsižliumbia. Per skruostus teka jos neišsipildę lūkes­
čiai, pyktis, vienatvės valandos. Šlaunį dilgčioja skausmas, bet
įžeista savimeilė kraujuoja labiau. Reda apžiūri koją, nusikeikia
ir atsistojusi nusvirduliuoja į vonią. Ašaromis laistydama žaiz­
das susiranda pincetą ir ištraukia kelias įsmigusias stiklo šu­
kės. Kraujo latakėliai maitina jos savigailą ir Reda sriūbauja lyg
profesionali laidotuvių gedėtoja. Apsivynioja rankšluosčiu koją
ir nušlubčioja prie kompiuterio. Atbula ranka nusišluosčiusi
ašaras įsijungia skaipą. Visą dieną jo vengė, nes žinojo, kad ir
mama, ir brolis, ir Edą puls sveikinti ir klausinėti - ką padova­
nojo Fernandas?
- Reda, kurgi prapuolei? Vis laukiau, kada prisijungsi, - at­
aidi mamos balsas, prismaigstytas priekaišto strėlelių. - Su gim­
tadieniu, prapuolene! Kur buvai dingusi? Ar svečių pilni namai?
Įsijunk kamerą, nematau tavęs!
- Ne, mamuk, buvau prie jūros, - bando kuo linksmiau at­
sakyti, bet mamos neapgauna.
- O ko balsas toks liūdnas? Ar kas atsitiko?
- Fernandas mane mušė! Nebegaliu su juo būti, - kaip fon­
tanas išsiveržia rauda.
- Ką reiškia mušė? Nusiramink ir papasakok normaliai!
Redos burnoj tarsi įstrigęs obuolys. Šiaip taip jį nuryja ir
smulkiai nupasakoja dienos įvykius.
- Sakiau tau, sakiau, kad nėra ko į tuos Karibus trenktis. Ne
tavo gyvenimas, ne tavo vyras. O kad dar ranką keltų! Kraukis
daiktus ir varyk namo!
- Lengva jums kalbėti...
- Nustok žliumbusi. Aš tuoj viską suorganizuosiu. Pa...
Redai nespėjus išgirsti, ką sugalvos mama, plyksteli elektros
lemputė ir namuose dingsta šviesa. Monitoriaus ekranas taip
pat užgęsta. Kaip visada - ne laiku. Ir kokia sumauta diena, o
dar gimtadienis. Tas elektros ir vandens dingimas Redai pakyrė­
jęs iki gyvo kaulo. Išsimuiluoja po dušu, o čiaupas jau ir spokso
tuščia akimi lyg šaipydamasis. Kartą net porą valandų muiluota
vaikščiojo, kol odą perštėti pradėjo. Vandens taip ir neatsirado,
teko lėkti į jūrą ir sūrimu tą muilą mazgoti. O kiek kartų elektra
dingdavo, kai ji kaisdavo vandenį arbatai! Sala tarsi tyčiojosi iš
Redos ir bandė jos kantrybę. Tiek bandė, kad nieko iš jos ne­
beliko. Ištuštėjo kantrybės aruodas, lyg armijos pelių užpultas.

Šviesa tvyksteli po gero pusvalandžio. Atsibusdamas sugurgia

šaldytuvas. Reda paspaudžia kompiuterio mygtuką ir po ekraną
lyg gelbėjimo brigada ima lakstyti raidės ir skaičiai. Kai visos
programos persikrauna, iškart pragysta skaipas.
- Kiek aš tau skambinti galiu! Tu mane iš proto išvarysi! -
suriaumoja mama.
- Elektra buvo dingusi, - it nuskriaustas kačiukas kniaukia
Reda.
- Žiūrėk, - dalykiškai sukomanduoja moteris iš ekrano, o
Reda niekaip nesusigaudo, į ką jai reikia žiūrėti. - Rytoj laisvų
vietų nėra. Ir poryt. Greičiausiai gali išskristi po trijų dienų, bi­
lietas septyni šimtai eurų. Tai didžiuliai pinigai, bet Piteris pa­
skolino. Tad eik pakuoti lagaminų!
 1

/į trakinusi duris Nijolė įleidžia dukrą ir nuveda ją į svečių

kambarį.
- Gali išsimaudyti duše, tuoj Piteris iš darbo sugrįš, tada val­
gysim. Rankšluosčiai vonioje, - sudiktuoja ir neria į virtuvę.
Iš po skustuko žvaliai laksto bulvių lupenos, o Nijolės gal­
voje tokiu pačiu greičiu laksto mintys. Argi reikėjo Redai į tą
Kolumbiją trenktis? Juk kiek kartų sakė, kad nepritaps ji ten, ne
jos kraštas, ne jos žmonės. Neklausė, gavo, ko norėjo. Vos me­
tus pratempė. Būtų pradėjusi čia normaliai dirbti, vyrą vokietį
susiradusi, bet ne. Nejau ir dukrai nesiseks su vyrais? Nors Pi-
teriu Nijolė skųstis negali. Tvarkingas, darbo nebijo, plaštakos
kietos, įdiržusios. Ne tik kitų namus dažo, bet ir savus prižiūri.
O koks nuovokus! Iš Dimitrijaus ją gėlėmis ir šampanu persi-
viliojo. Pamatė, kaip draugo namai moteriai atsikrausčius per
porą savaičių pasikeitė. Tapo šviesesni ir, atrodė, net erdvesni.
Kas vakarą karšta vakarienė garuoja ant stalo. O švara, švara!
Viskas lyg muziejuje blizga. Ne kiekviena vokietė taip susitvar­
kytų. Tikras lobis. Dimitrijus tokios likimo dovanos nevertino.
Juk moterį palepinti kartais reikia. Bent į kiną ar teatrą nusi­
vestų, juk ir į kavinę kartą per tris mėnesius pakviesti galėtų.
Aišku, nelabai gražu draugo moterį nuvilioti, bet juk tokios
nesimėto! Tad įvertinęs, kas jam svarbiau, - draugystė su pa-
niurėliu graiku ar karšta vakarienė ir švytintys namai, - daug
nesvarstė.
Nijolei taip pat buvo pabodęs Dimitrijaus nikotino kvapas
ir vyras kaip daiktas. Rengi, šeri, o naudos jokios. Kad bent tas
dalykėlis dar grotų. Pirmus metus kartais užsivesdavo, paskui
jo dūdelė vis silpnesnę melodiją išspausdavo, kol visai nutilo.
Užtat ją pakeitė knarkimas. Ir ne šiaip knarkimas, bet toks,
kad namo stogas kilnojosi. Neištvėrusi Nijolė persikėlė į ats­
kirą kambarį, o Dimitrijus to lyg ir nepastebėjo, svarbu, kad
skrandis prikimštas. Pamačiusi, kad Piteris jai vis akį merkia,
vis puokštę gėlių ar saldainių dėžutę atneša, komplimentą pa­
sako, ir pati prieš jam ateinant ėmė gražintis ir ne po du, o po
tris skirtingus patiekalus gaminti. Ir pačios keptais pyragais pa­
sistengdavo nustebinti.
Lankėsi porą kartų su Dimitrijumi ir pas Piterį. Šio namas
buvo kur kas didesnis, ištaigingesnis, o lauke kiek vietos! Ir šil­
tnamį galima įsirengti, ir gėlių prisodinti! Kai po vieno tokio
pavakarojimo Dimitrijus su konjako taure užsnūdo prie tele­
vizoriaus, Piteris nusivedė draugo moterį į savo miegamąjį ir
pamylėjo kaip tikras eržilas. Seniai tikro vyro neragavusi Nijo­
lė staiga susivokė turinti kūną. Ir ne bet kokį - tinkamą malo­
numams, o ne tik namų darbams atlikti. Suprato, kad aistringą
savo prigimtį buvo užliūliavusi ir į rūsį nukišusi kaip niekam
nebereikalingą. Pajutusi, kad gyvybė joje trykšte trykšta, nuste­
bo ir nušvito. Todėl, kai Piteris pasiūlė persikelti pas jį, nedve­
jojo nė minutės.
Bulvės burbuliuoja puode, keptuvėje čirškia kotletai, o Nijo­
lė šypsosi. Laiminga ji su Piteriu, tikrai laiminga. Galų gale po
tiek nesėkmių surado savo gyvenimo vyrą. Gal todėl taip sten­
gėsi jam įtikti, niekada nė žodeliu nepriešgyniaudavo, lipšnumu
apdovanodavo, švietė jam kaip saulė, o šis dosniai atsidėkodavo
lovoje. Ir ne tik lovoje. Kartą per mėnesį net gėlių puokštę žmo­
nai parnešdavo. Nijolė jautėsi it karalienė. Ar kas galėjo pagal­
voti, kad ir penkiasdešimties sulaukus lovos reikalai lieka tokie
svarbūs? Ką ten svarbūs! Ypač malonūs!

Po sočios vakarienės motina ir dukra nurenka nuo stalo indus.

Keistas buvo vakaras. Vokietis nė žodeliu Redos nepakalbino,
lyg jos čia išvis nebūtų. Visa savo povyza rodė, kad podukros at­
siradimas jam nekelia jokio malonumo. Ir reikėjo jai čia atsibas-
tyti! Dabar savuos namuos lyg viešbutyje jaustis turi. Nuogas į
vonios kambarį nebenueis. O jei ji draugelius pradės vedžiotis...
Įsitaisęs ant sofos Piteris spokso į televizorių. Bet niekaip ne­
gali susikaupti ir sekti, kas vyksta ekrane. Nors kaip tik rodo
jo mėgstamą detektyvinį serialą. Vis skaičiuoja galimus nepa­
togumus ir papildomas išlaidas. Ar neužtenka, kad tiek eurų
kelionei paskolino?! Įdomu, kada ir iš ko ji atiduos. Reikės su
Nele pašnekėti.
Kai motina su dukra pasirodo svetainėje, Piteris demonstra­
tyviai atsistoja, išjungia televizorių ir amtelėjęs „labanakt“ pasu­
ka prie laiptų, vedančių į miegamąjį. Nijolė klusniai nušiurena
paskui vyrą.
- Mamuk, aš kompiuterį įsijungsiu, man reikia paskambinti
Fernandui ir pranešti, kad laimingai grįžau, - Redos balsas su­
stabdo moterį.
- Ir ko jam skambinėti? Baigei su juo, ir viskas! Neužteko
kartą per galvą gauti? - užputoja Nijolė. - Be to, naktis ant no­
sies, miegot laikas. Neprisišnekėjai per tuos metus, ar ką?
- Kolumbijoje dar diena, juk jis jaudinasi, - neatlyžta Reda,
stovėdama lyg kareivis sargyboje prie rašomojo stalo, ant kurio
snūduriuoja stacionaraus kompiuterio monitorius.
 - Nele, aš tavęs laukiu! - iš viršaus ataidi įsakmus Piterio
balsas ir Nijolė, pašnairavusi į dukrą, nubindzena laiptais į viršų.
Aparatas suburzgia nenoriai sveikindamasis ir Reda įsijun­
gia skaipą. Pirmas bandymas susisiekti su Fernandu nepavyks­
ta. Ji palauks, užmigti dėl laiko skirtumo vis tiek negalės. Reda
landžioja po įvairias interneto svetaines, tingiai klaidžioja po
virtualybės žemę, stumia laiką kaip išmanydama. Už valandos
Fernandas tikrai jau bus namie. Ji turi jam paskambinti, juk pa­
žadėjo. Išsiskyrė ne kaip priešai, o kaip draugai. įneša, nesulau­
kusi jubiliatės vakarėlyje, jai paskambino, taip Reda ir sužinojo
apie siurprizą, bet nuotaikos linksmintis nebebuvo. Sumelavo,
kad susirgo, o kad įtikinamiau būtų, kaip paslaptį pašnibždėjo,
neva viduriuoja ir į tualetą kas penkias minutes laksto. Paprašė
jos vardu svečių atsiprašyti ir palinkėjo visiems linksmai atšvęs­
ti. Kitą dieną ir su Fernandu susitaikė, šis už skaudžius žodžius
atsiprašė, bet sprendimas grįžti buvo priimtas, bilietai nupirkti.
Vyras maldavo pasilikti, bet Reda buvo tvirtai apsisprendusi. Pa­
silikdama ji apgaudinėtų ir Fernandą, ir save. Tie metai, praleisti
saloje, buvo ne gyvenimas, o tikro gyvenimo laukimas. Šitaip
dykumoje laukiama lietaus. Reda suprato, kad gali ir nesulaukti.
Jai atrodė, kad jos gyvenimas vertas daug kilnesnių tikslų nei
tuščias dykinėjimas po palmėmis, daug vertingesnių nei feisbu-
ko nuotraukų ir po jomis surinktų liaupsių rojus. Konfliktas su
Fernandu - tai pati tikriausia likimo dovana gimtadienio proga,
jos bilietas į prasmingesnį gyvenimą. Jei ne tas barnis, gal nie­
kada ir nebūtų išdrįsusi jo palikti. Juk jokių priežasčių neturėjo.
Fernandas buvo gražus, aistringas, atidus, ištikimas vyras. Bet
visų šių savybių, deja, jos laimės sriubai nepakako.
Jau buvo po vidurnakčio, kai ties Fernando vardu sumirk­
sėjo žalias signalas. Jis prisijungė. Reda spustelėjo klavišą ir po
kelių sekundžių jau rėkė į ekraną:
 - Fernandai, viskas gerai. Atskridau be jokių bėdų. Taip,
mama sutiko oro uoste.
- Aš jau tavęs pasiilgau, - liūdnas vyro veidas kompiuterio
ekrane skaidėsi į kvadratėlius. Ryšys labai prastas. - Gal sugrįši,
mums juk buvo gera kartu.
- Nekalbėkim apie tai, juk pabandžiau, bet mums nepavy­
ko. Aš tau viską paaiškinau. Papasakok, kas naujo darbe. Ar vėl
naktinis reidas laukia?
Fernandas pasakoja dienos įspūdžius, jie kalbasi, lyg ir ne­
būtų išsiskyrę. Miegančiuose namuose jo balsas iš ekrano trūk­
čioja, aidi. Reda išgirsta, kaip laiptais atbilda mama.
- Tu mums miegot trukdai! Piteriui anksti į darbą! Tai ką -
naktimis dabar ir skambinėsi?
- Aš tuoj baigsiu...
- Kokie tuoj, greičiau junk kompiuterį!
- Dar porą minučių...
- Jokių minučių! Piteris ir taip siunta! Čia jo namai ir jo tai­
syklės. Žinai, esi pakankamai suaugusi. Nepatinka - kraustykis,
kur nori. Gyvenk, kur nori, ir daryk, ką nori! Motinos tu visai
nevertini. Visą gyvenimą paskui tave nelakstysiu ir užpakalio
tau nešluostysiu! Aš savo gyvenimą susitvarkiau ir tu man jo
nesugriausi!

Kitą rytą Reda nuleidusi galvą spūdina į savivaldybės Socialinės

rūpybos skyrių. Įdomu, ar greitai socialinį būstą galima gau­
ti? O jei negaus? Mamai ir patėviui į kojas pulti? Paklusnios,
nusižeminusios dukros drabužius ji jau seniai išaugo. Mama
irgi su charakteriu, tikra geležinė ledi. Nusprendė ir kaip peiliu
nupjovė. Ir kodėl ji vakar nesusilaikė, kam tą ginčą pradėjo,
kam akis draskė? Nedaug trūko, kad su visais daiktais naktį į
gatvę būtų išmesta. Ar tik ji nuo vilko ant meškos neužšoko? Vis
dėlto Karibuose ji buvo ponia, turėjo savo namus, o čia benamė,
bedalė, šunų apskalyta, ir joks purpurinis vakaras neglobia, tik
drumzlinos sniego draiskalų ašaros ritasi šaligatviu.
Redai buvo gaila savęs. Nebesuprato, nei kur sugrįžo, nei ko­
dėl, nei pas ką. Ir ko jai rojus neįtiko?
- Reda! Čia tu? - prie parduotuvės durų šypsosi juodaplau­
kė mergina.
- Beata? - Reda nuvaiko liūdesio paukščius nuo pečių ir
puola draugei į glėbį. Lenkaitės, su kuria mokėsi universitete,
čia tikrai sutikti nesitikėjo. Ir pažinusi nebūtų, tada juk Beata
buvo šviesiaplaukė. - Ką čia veiki?
- Dirbu. O tu tokia įdegusi, išgražėjusi, vos atpažinau, -
Beata už rankų paėmusi sukioja draugę. - Užsuk į parduotuvę,
klientai rytais beveik neužeina...
Kol Beata verda kavą, Reda dairosi po drabužių parduotuvės
„United Colours of Benetton“ lentynas. Pirkėjų taip ir nepasi­
rodo, tad moterys įsitaiso ant klientams skirtos sofutės ir puo­
la dalytis praėjusių metų įspūdžiais. Beata pasiguodžia, kad jos
italas jai taip ir nepasipiršo, o Reda iškloja savo bėdas.
- Tai pas mus pagyventi gali, vietos nedaug, bet sutilpsim, -
pagauta geraširdystės priepuolio pasiūlo Beata. - Po tiltu juk
nenakvosi. Čia tau ne Karibai, - pajuokauja. - O darbą per lai­
ką susirasi. Ir aš savininkų paklausiu, gal jie ką žinos. Kokiai
kosmetikos ar drabužių parduotuvei puikiai tiktum. Juk vienas
pagrindinių reikalavimų, kad pardavėjos gražaus veidelio būtų.

Tą patį vakarą Reda perneša nedidelę savo mantą į Beatos

šeimos butą. Lenkaitė gyveno su tėvais - jų buvimo kartu
niekaip bendru gyvenimu nepavadinsi. Beatos mama Janina
kartu su dukra dalijosi miegamuoju. Tėvas turėjo savo kambarį.
Grįžęs iš darbo net batų nenusiavęs išsyk puldavo prie šaldytuvo
ir traukdavo iš ten sviestą, dešrą, raugintų agurkų stiklainį. Tik
tada numesdavo apavą koridoriaus kampe ir puldavo lyg akis
išdegęs tepti sumuštinių. Šlept lept, ir penkios duonos riekės
suguldavo lėkštėje. Susikišęs pusę rauginto agurko į burną,
po pažastimi pasikišdavo stiklainį, sugriebdavo sumuštinių
lėkštę ir lyg vagis nerdavo į savo kambarį. Iš televizoriaus
tuoj pasigirsdavo lenkiškų sakinių virtinės ir Kšyštofo niekas
daugiau nei matydavo, nei girdėdavo - tik tuos televizorinius
pš pš, pertraukiamus galingo riaugėjimo. Kai vyras prieš me­
tus įsitaisė palydovinę lėkštę, kuri pagaudavo visus lenkiškus
kanalus, žmoną ir dukrą paliko ramybėje. Nebesivaidijo, prie
jų nebesikabinėjo, tik dalijosi vonia ir virtuve. Negi eis į gatvę?
Socialinį butą juk kaip šeima gavo. Ir Janinai su Beata nebuvo
kur dėtis, tad kentė įkalintos su šiuo seniai svetimu tapusiu
vyru, tyliai vildamosi, kad kokia laimė ar nelaimė vieną dieną
viską pakeis.
Reda apsigyveno pereinamojoje svetainėje ant sofos. Buvo
dėkinga draugei, kad priglaudė, tad sukandusi dantis kentė vi­
sus nepatogumus. Labiausiai ją erzino ne rytinės eilės į vonios
kambarį, bet tai, ką rasdavo jame. Mamos įpratinta prie idealios
švaros, ji su padygėjimu nužvelgdavo nutaškytą veidrodį ir ant
žemės numestus šlapius rankšluosčius. Niekaip nesuprato, ko­
dėl žmogus, išsivalęs dantis, negali nuplauti ant kriauklės ištiš­
kusių pastos likučių. Bet tai nebuvo blogiausia. Žiaukčiodama
ji rinko juodus ilgus Beatos plaukus, it gyvačiukės susirangiu­
sius ant balto porceliano. Prisiekė, kad gavusi pirmą atlyginimą
bičiulei būtinai nupirks šampūną nuo plaukų slinkimo. Ir dar
gero kondicionieriaus nepagailės. Tik jos dosnumo priepuolius
greitai numalšindavo iš šiukšliadėžės į ją įžūliai spoksantis pa­
raudęs tamponas ir šūdina šypsena besipuikuojanti tualetinio
popieriaus skiautė.
Kai iš Socialinės rūpybos skyriaus gavo žinią, kad gali įsikel­
ti į savo butuką, Reda netvėrė džiaugsmu. Galų gale nepriklau­
somybė! Viena, ji gyvens viena, susitvarkys, išsiblizgins. Ir dar­
bą gal pagaliau gaus, juk tiek paraiškų ir anketų išsiuntė. Kiek
galima iš socialinių pašalpų ir žmonių gerumo gyventi. Laikas
atsistoti ant kojų.
 2

A au beveik pusmetį Reda darbuojasi parduotuvėlėje „Lacos-

/ y te“ - toje pačioje, kur dirbo būdama studentė. Ratas apsisu­
ko ir ji vėl grįžo į pradinį tašką, nes kito darbo gauti nepavyko.
Jai čia visai patinka. Gražiai apsirengusi, plaukučiai nagučiai
sutvarkyti, šypsena ištreniruota lyg paklusnus šuniukas. Pažįsta
visus nuolatinius klientus. Vienas pagyvenęs vokietis visada nu­
siperka mažiausiai trejus golfo marškinėlius ir dar liemenę kaip
priedą. Mergina vėžlio kaulo akiniais pasimatuoja visą naują
kolekciją, bet niekada nieko neperka. Dvi pagyvenusios po­
niutės užsuka tik pakritikuoti prekių - tai spalva joms netinka,
tai modelis. Raumenų prisiauginęs turkas vis išsirenka dviem
dydžiais mažesnius marškinėlius, į kuriuos įsispraudęs atrodo
kaip vakuuminėje pakuotėje suspausta dešra, bet jam vaidenasi,
kad tai geriausias būdas savo vyriškumui parodyti. Kiekvieną
kartą jis kviečia Redą kavos, bet ši profesionaliai šypsosi ir pur­
to galvą. Įkyriausi lankytojai - jauna pora su trimečiu bambliu.
Kol tėvas renkasi kelnes ir vis neišsirenka tinkamų, žmona tik
dūsauja, o mažylis tampo drabužius iš lentynos, kad ir kiek jį
drausmintum.
Vis dėlto nuobodu Redai, o atlyginimo, nors buvo žadėta, jai
taip niekas ir nepakelia. Dienos panašios viena į kitą kaip prarū-
gusio kisieliaus stiklinės mokyklos valgykloje. Po darbo kėblina
namo. Porą kartų per savaitę nubėga į salsos klubą, bet liūdesys
skverbiasi pro visas poras kaip rudeninis lietus į pavargusią dir­
vą. Ir nerimo vėjas vis dažniau įsisuka. Kartais dar pakalba skal­
pu su Fernandu, bet tie pokalbiai kažkokie prėski, beprasmiški,
neturintys ateities. Lyg kelias į niekur.
Kai Redai galutinai įgrysta dirbtinė šypsena klientams ir niū­
rus murksojimas vakarais prie kompiuterio, ji nusprendžia, kad
atėjo laikas atostogoms. Iš darbo jos niekas neišleis, tad nupė­
dina pas šeimos gydytoją. Nesidažiusi, nesišukavusi, pilka kaip
pelė ir paklaikusiomis akimis. Pasiskundžia, kad nemiga kanki­
na, kad apetitą prarado, viskas aplink pilka, gyventi nesinori ir
draugų vengia. Gydytojas palinguoja galvą ir nusprendžia, kad
tai ankstyvosios depresijos simptomai. Reda žinojo, kad jos vai­
dyba suveiks. Internetas pilnas straipsnių apie depresiją, tad su­
vaidinti buvo vieni niekai. Šeimos daktaras pasiūlo pasikonsul­
tuoti su psichoterapeutu. Vis šiokia tokia pramoga, - pagalvoja
Reda ir pradeda skambinti visiems specialistams pagal šeimos
gydytojo pateiktą sąrašiuką. Bet anksčiau nei po pusmečio nė
vienas negali pasiūlyti priėmimo, lyg visa Vokietija būtų vien
psichai! Na, depresiją ji dar pasimuliuos, nedarbingumo lapelį
gaus, bet pramogoms reikia pinigėlių. Iš atlyginimo vos pragy­
vena, pradėjus dirbti socialinės pašalpos baigėsi, už butą taip pat
pačiai tenka mokėti. Kiekvieną mėnesį po šimtą eurų atiduoda
ir Piteriui - dalį skolos už bilietą iš Kolumbijos, kad neverkš­
lentų. Kompiuterį nusipirko išsimokėtinai, už jį irgi kas mėnesį
įmokas moka. Be naujų drabužių apsieiti gali - „Lacoste“ ją ren­
gia. Bet pusę kainos vis tiek tenka padengti. Už tokią sumą nor­
malioj parduotuvėj ir pati ne blogiau apsirengtų. Tačiau tokios
darbo sutarties sąlygos. Argi čia gyvenimas?
Norėdama nuvyti nemalonias mintis Reda įninka į knygą
vildamasi, kad svetimi gyvenimai atitrauks jos mintis nuo nuo­
bodžios kasdienybės. Nusipirko tą romaniūkštį parduotuvėje
„Rossmann“, į akis krito viršelis - blizgantis, juodas, o ant jo
moteris raudona suknele. Tas raudonis Redą ir suviliojo. Juk
pati raudoną spalvą dievina, suknelė pažadino prisiminimus
apie pirmą vakarą su Rimu. Ak, kaip jo pasiilgo, su kokiu ma­
lonumu pultų jam į glėbį... O į kieno glėbį puls romano herojė?
Tekstas bėga pro Redos akis ir ji vis labiau įsijaučia į studen­
tės Tanios iš Berlyno gyvenimą. Jos šeimos istorija ir pokalbiai
su draugėmis ne itin domina, bet kai mergina nusprendžia iš­
bandyti erotinių masažų verslą, pasidaro tikrai įdomu. Studen­
tės lengvabūdiški nuotykiai aprašyti taip tikroviškai, kad Reda
norom nenorom seka paskui Tanią į viešbučių kambarius, žiū­
ri į susijaudinusių vyrų akis, judina klubus ir atsainiai susikiša
banknotus į kišenę. Ir kaip ji gali šitaip išnaudoti vyrus, - pyks­
ta Reda, bet knygos nemeta. Kuo toliau, tuo labiau kaltintojos
laikysena tirpsta užleisdama vietą smalsiai nuotykių ieškotojai.
Čia autorės išmonė ar realybė? - prikandusi lūpą svarsto Reda.
Romano herojės pasaulis jai visiškai nepažįstamas, bet todėl ir
traukia. O gal taip lengvai pasipelnyti ir patirti linksmų nuoty­
kių įmanoma tik Berlyne? Gal Bremene tokių dalykų net nėra?
Redos smalsumas kunkuliuoja. Metusi knygą ant sofos ji
prišoka prie kompiuterio. Įjungusi google paiešką surenka žo­
džius: Erotische Massagen in Bremen. Paslaugusis internetas jai
tuoj ištraukia visą krūvą pasiūlymų. Moteris spusteli ties pirmu.
Prieš akis sublizga pilkas fonas su vyšnios raudonumo užra­
šais. Ir nuotraukos su aprašymais. Nėriniuotos, išvirtusiais pa­
pais padėvėtos gražuolės ir moteraitės su celiulito pakąstomis
šlaunimis siūlo visą rinkinį moteriškos šilumos bei prisilietimų
išsiilgusiems vyriškiams. Ir ką jos tokio ypatingo daro? Redos
kūnu nuvilnija susijaudinimo banga. Akys užkliūva už skaičių.
Valanda nuo penkiasdešimties iki septyniasdešimties eurų. Čia
tai bent! Gal ir ji sugebėtų? Jei tokioms po pusšimtį moka, tai jai
ir šimtą paklotų. O kodėl nepabandžius, vis šiokia tokia atrakci­
ja, ir papildomi eurai kišenės neplėšys. Redos pirštas nevalingai
nuslenka prie registracijos langelio ir spusteli pelės klavišą.
Iš kompiuterio joks suteneris neiššoka, tik anketa su vos ke­
liais klausimais.
Vardas. Pirmiausia vardas. Na, tikruoju ji tikrai nepasira­
šys. Gal Nelė? Taip Piteris vadina mamą, - ironiškai nusišyp­
so ir tuoj pat atmeta mintį. Diana? Taip! Kaip anglų princesė.
Skamba karališkai ir išdidžiai. Metų nesumeluoja - dvidešimt
šešeri. O prie eilutės Apie save tenka pasukti galvą. Nori išsiskir­
ti iš tų storžieviškų mėsą siūlančių vokiečių, nors jos gal visai
ir ne vokietės, o slavės ar net lietuvaitės. Ji nori sužavėti ne tiek
seksualumu, o jaunyste ir gaivumu. Aš studentė. Jei nori, kad
jaunatviški prisilietimai tave nuskraidintų į svajonių šalį, būsiu
tavo mūza. Tiks. Trumpai ir romantiškai. Dar reikia elektroni­
nio pašto adreso. Susikuria jį per porą minučių, juk nesuplaks
abiejų savo tapatybių - Redos ir Dianos. Skirtingos moterys,
skirtingi elektroninio pašto adresai. Bet ką daryti su nuotrauka?
Galėtų pasifotografuoti, tačiau nei seksualių drabužėlių neturi,
nei nuotraukų kokybės neišgaus. O nuotrauka turi būti graži,
paslaptinga ir gundanti. Panaršiusi internete Reda greitai aptin­
ka, ko jai reikia. Nuostabios moters kojos, aptrauktos juodomis
kojinėmis. Nuo kulkšnies iki šlaunies vidurio suvarstyti raudoni
kaspinėliai. Ir dar du tobulo užpakaliuko pusmėnuliai. Puiku!
Nesukdama galvos dėl autorystės ir tapatybės Reda įkelia jai į
akį kritusią nuotrauką. Viskas! Klavišas klakteli, ir štai - Diana
jau svetainėje. Adrenalino banga bloškia jauną moterį ant sofos
ir ji sutabaluoja kojomis.
Iki vakaro adrenalino bangos gerokai atslūgsta. Reda sėdi
virtuvėlėje prie stalo ir kerta picą. Ne šaldytą, iš parduotuvės, o
savo pačios pagamintą. Pati išsikočiojo tešlą, nuklojo pievagry­
biais, smulkintais pomidorais, paprikos griežinėliais ir svogūnų
žiedais. Nepagailėjo tarkuoto sūrio.
 Nykščiu nusivaliusi per lūpų kamputį nutekėjusį riebalų
lašelį, atsilošia kėdėje svarstydama, ar prikimštas pilvas paklus
salsos ritmui. Tingulys glaustosi aplink kojas ir murkdamas įti­
kina Redą, kad sofa šiandien jai daug tinkamesnė vieta nei šokių
aikštelė.
Patogiai įsitaisiusi moteris prisitraukia kompiuterį. Ir kaip
žmonės anksčiau be interneto gyveno? Ką veikdavo? Kaip su
pasauliu bendravo? Peržiūri elektroninį paštą, feisbuko prane­
šimus, bet dėmesio niekas nepatraukia. Galų gale nusprendžia
patikrinti ir Dianos elektroninį paštą. Įrašo slaptažodį ir net
šokteli iš nuostabos. Dešimt laiškų! Netikėdama pasitrina akis.
Taip, dešimt! Pažastyse suteliūškuoja jaudulio balutės, karščio
erkutės siuva po skruostus. Reda giliai įkvepia ir spusteli ties
pirmu laišku.
Ar galima būtų jus pakviesti į viešbutį? Rytoj ir poryt būsiu
konferencijoje Bremene. Teo
Trumpas ir dalykiškas. Tikriausiai koks verslininkas, juk
sunkvežimių vairuotojai po konferencijas nesitranko.
Kito laiško esmė telpa į vieną sakinį. Ar tai tikrai jūsų kojos
ir užpakaliukas? Naivuolis. Negi tikrai tiki, kad rašys teisybę? Jei
ir atsakys į šį laišką, tai tik trumpučiu Taip. Ir ne visai sumeluos.
Tai išties Dianos užpakaliukas, - išsišiepia Reda, nes laiškai ją
pralinksmina. Ji vėl klakteli pele.
Ar tai darote ir mašinoje? O ne, automobilyje niekam jokio
masažo už jokius pinigus neatliktų. Automobilis - šventa erdvė,
jos bažnyčia, kurioje atnašavo pamaldas tik vienam dievui - Ri­
mui. Masažas automobilyje - tai šventvagystė. Reda ištrina laiš­
ką ir pereina prie kito.
Ar darote nuolaidų? Reda garsiai nusikvatoja. Na, kurgi ne,
ims ir derėsis kaip turguje. Dar užsigeis akcijos „du už vieno
kainą“ arba paprašys paskelbti „laimingas valandas“. Šis laiškas
irgi lekia į virtualų šiukšlyną.
 Mane labai sužavėjo jūsų aprašymas ir nuotrauka. Jaučiu,
kad už jų slypi tikra malonumų deivė. Kada turėtumėt laiko p a­
simatyti? Dirkas
Visai nieko, gal ir galima atrašyti. Reda peržiūri kitus laiš­
kus, iškart ištrina tą, kurio autorius prašosi pas ją į namus. Ne,
savo lovos ji niekam teršti neleis, o Diana namų neturi, tad tegu
erotinio masažo gerbėjai plotu patys pasirūpina. Įdomu, kaip tie
jaunikaičiai, o gal nukriošę seniai, atrodo? O gal kurį pažįsta?
Į ką ji čia veliasi? Bet jei jie patys pasiryžę jai po kojomis pinigus
mesti, kodėl jų nesusirinkus? Tačiau tai juk prostitucija. Jokia
prostitucija, juk nei mylėtis, nei bučiuotis nereikia. Žingsnis
atgal, du žingsniai pirmyn. Diana žingsniuoja į priekį, o Reda
tempia atgal. Bet smalsumas ir nuotykio pojūtis taip traukia,
kad Redai nelieka nieko kito, tik pasiduoti Dianos komandoms.
Kiek pasvarsčiusi išsirenka tris laiškų autorius, kuriems nu­
sprendžia parašyti. Jei jie visi atsakys, tada jau rinksis toliau...
Teo - ar po tokiu pseudonimu pasislėpusio vyruko - laiškas
ateina pirmasis, net penkių minučių nereikėjo laukti. Šis tikrai
užkibo, tikriausiai visą vakarą nuo kompiuterio nesitraukia. Pa­
siūlė susitikti kitą dieną viešbutyje „Swissotel“, 304-ame kam­
baryje, septintą vakaro. Veikiausiai koks nuo šeimos atitrūkęs
verslininkas. Viešbutis puikus, pačioje senamiesčio širdy. Ką gi,
gal ir gerai, jog ne vietinis. Adrenalinas pulsuoja Redos veno­
mis. Nuotykis! Jos laukia nuotykis! Bet ką turėtų apsirengti, juk
jos garderobas tikrai jokiems masažams nepritaikytas. Salsos
šokiams skirti šortukai jokia erotika net iš tolo nekvepia. Reikės
ryt ką seksualaus nusipirkti, o gal ir tokias kojines su raudonais
kaspinėliais pavyktų rasti. Jei galėtų, į parduotuvę lėktų tuoj pat,
bet darbo valandos seniai baigėsi. O gal išlėkti, bent į vitrinas
paspoksotų? Ne, nesąmonė. Viską suspės atlikti rytoj ryte. Tik
kaip to ryto sulaukti?
 3

A uodas kelius dengiantis paltas, raudonas šalikas, plevėsuo-

S j jantis lyg vėliava, juodi aukštakulniai iki pusės blauzdų ir
aukštai iškelta galva. Reda žygiuoja „Swissoter link lyg savimi
pasitikinti verslininkė, skubanti į svarbų susitikimą. Ryžtinga
laikysena - tai nematomi šarvai, į kuriuos vis bumbteli moky­
kloje atmintinai išmokto eilėraščio žodžiai. Iš kur mergaitei tiek
drąsos? - akompanuojant kaukšintiems kulniukams lyg maršas
skamba Redos galvoje. Ar Salomėja Nėris apie Marytę Melni-
kaitę taip rašė? Bet ne į kankinimų kamerą juk žygiuoja. O gal
viską mesti ir sukti namo?
Namo Reda nepasuka, sekundę stabteli prie viešbučio durų,
žvilgteri į laikrodį, giliai įkvepia ir pro duris žengia jau kaip Dia­
na. Greitai mestelėjusi labas vakaras administratorei, nedvejo­
dama pasuka link lifto. Kad tik niekas nepasiteirautų, kur ji su­
siruošė. Nors buvo paruošusi ir atsakymą: pas brolį.
Iš lifto žengia raudonu kilimu lyg Holivudo žvaigždė, dar
papurena plaukus, ištiesina pečius ir nuplaukia prie durų, pažy­
mėtų 304 numeriu. Trumpai stabteli, išgirsta televizoriaus burz-
gėjimą, nusišypso ir pabeldžia.
Televizorius nutyla ir už minutės tarpduryje pasirodo sim­
patiškas kokių keturiasdešimt penkerių metų vyras baltais spor­
tiniais marškinėliais ir mėlynais džinsais. Redai į akis krinta
stambi metalinė rudo odinio diržo sagtis.
 - Labas, Teo, - Reda pažemina balsą, kad skambėtų labiau
gundomai.
- Labas, Diana. Užeik, - vyras įsitempęs, bet ryja ją akimis.
Diana nusivynioja šaliką, Teo padeda nusivilkti paltą, pa­
kabina į koridoriaus spintą. Ir kam šiam išvaizdžiam vyrui rei­
kia erotinio masažo? Nueitų į barą - ne vieną, o tris gražuoles
parsivestų. Viena striptizą sušoktų, antra išbučiuotų, o trečia su
malonumu pamylėtų.
- Negaliu patikėti, kad man taip pasisekė. Tu tokia graži, -
susižavėjimo atodūsį išleidžia Teo, negalėdamas atitraukti akių
nuo moters. - Ir punktuali, - kažkodėl priduria.
- Tu juk laukei, - padovanoja paslaptingą šypseną Diana ir
iš rankinės ištraukia kompaktinį diską. - Užleisk, o aš į vonią.
Vyras tik palinksi galva ir klusniai nupėdina prie kompiute­
rio. Kambarį užlieja muzikos garsai, neįkyrūs, bet švelniai vilio­
jantys ir žadinantys geismą. Vonioje Reda nusitraukia suknelę.
Po ja mūvi dar parduotuve kvepiančias juodo gipiūro nėriniuo­
tas kelnaites ir vilki tokius pačius marškinėlius su petnešėlėmis,
gražiai prigludusius prie krūtinės ir krintančius ant klubų. Ko­
jinių su raudonais kaspinais nerado, tad nusipirko juodas, tvir­
tinamas gumelėmis. Ant kaklo užsikabina ilgą perlų vėrinį. Tai
mamos dovana. Jei sužinotų, kokiais tikslais jis naudojamas,
paspringtų. Bet balti perlai ant juodo gipiūro atrodo labai sek­
sualiai. Nors Reda šį vėrinį pasirinko ne dėl seksualumo, o kaip
magišką ją saugantį amuletą. Iš rankinės ištraukia vaikiško alie­
jaus, už porą eurų pirkto parduotuvėje „Rossmann“, ir pasistie­
busi ant pirštų galiukų, kad atrodytų aukštesnė, žengia į sceną.
Vyras kiek sutrikęs stypso vidury kambario. Nuo gundomo
moters vaizdo jo vyzdžiai išsiplečia, šnervės ima trūkčioti. Pagal
muzikos ritmą vos vos kraipydama klubus ir užpakaliuką Diana
prisiartina prie jo ir apkabina per liemenį.
 - Tu pasiruošęs? - žvilgsniu paglosto.
- Pasiruošęs, - vos pralemena ir uždeda sudrėkusį nuo jau­
dulio delną moteriai ant liemens.
Pora judesių linguojant, dar keletas, ir Diana pakelia baltus
vyro marškinėlius, nutraukia juos per galvą, o tada demonstra­
tyviai švysteli į šalį. Nenuleisdama žvilgsnio nuo apsiblaususių
vyro akių, tuo žvilgsniu jį surišusi ir įkalinusi, įsikabina į diržo
sagtį. Diržas netrukus pasiduoda, jam įkandin viena po kitos
kapituliuoja ir džinsų sagos, išlaisvindamos pilkas trumpikes su
„Armani“ ženklu. Nuvairavusi apkvaitusį vyrą prie lovos, Diana
švelniai jį stumteli, ir šis krinta lyg angelas, suplazdėjęs sparnais
ant baltų čežančių paklodžių.
Diana lėtai, lyg judėtų vandenyje, pakelia vieną koją ir ap­
žergia vyro kūną. Atsiklaupia, delnais įsiremia į pagalvę ir ne-
liesdama Teo kaip besiraivanti katė praslenka nuo vyro bam­
bos iki veido. Mato, kaip vyro akys paskęsta griovelyje tarp jos
krūtų, kaip kūnas virpa nuo jos išsidraikiusių plaukų ir perlų
karolių prisilietimų. Net per kelnes jaučia, koks išpampęs jo
vyriškumas. Diana atsisėda, lyg sulėtintame filme paima šalia
stovintį aliejaus buteliuką, užsipila bespalvio skysčio ant delno,
sudrėkina ir antrą, o tada plastiškais judesiais perbraukia sau
kaklą, krūtinę, rankas. Vėl šliūksnis aliejaus ant delno, ir dabar
jos pirštai keliauja vyro kaklu, už ausų, patikrina pečių liniją,
slysta rankomis, krūtine, pilvu.
Vyras alpėja, bando išlaikyti atmerktas akis, bet jos neklau­
so, vokai leidžiasi ir vėl sunkiai kyla, rankos aptirpusios lyg ne­
reikalingi pagaliai guli šalia, o dangiška malonumų fėja jau ap­
sisukusi nugara lėtai traukia jo džinsus. Jos tobuli užpakaliuko
pusrutuliai lyg du mėnuliai boluoja nėrinių naktyje, siųsdami
akinančią dievišką palaimą. Ne, dar nė karto gyvenime jis ne­
patyrė nieko panašaus. Moters delnai keliauja jo kojomis, gla­
monėja pėdas, blauzdas ir šlaunis. Vyras vos laikosi, jaučia, kad
tuoj iššaus fejerverkų kaskada, bet jis nori užtęsti malonumą.
Susikaupia, bet kai moteris nutraukia trumpikes ir prisiliečia
prie jo draugužio, nebeišlaiko. Riaumodamas palydi džiaugsmo
fontaną ir sminga į bedugnę.
Diana tyliai sukikena. Patenkinta, kad gerai atliko darbą.
Tiesą pasakius, ir pati susijaudino. Kebliausia buvo prieš nu­
traukiant trumpikes. Tada švystelėjo mintis, kad seansą lyg ir
baigė, tik viena vieta nemasažuota liko. Bet dvejojo tik akimir­
ką. Tas vyras jai patiko. Ji norėjo jį užburti. Kad visą gyvenimą
ją prisimintų. Nesitikėjo, kad burtams suveikti pireiks vos poros
sekundžių.
Teo paklode apsivalo kūno skysčius ir sužiūra į šalia gulinčią
moterį.
- Ar tu tikra? - vis dar negali patikėti, kad nesapnuoja. -
Niekada gyvenime nesu nieko panašaus patyręs. Kaip gaila, kad
rytoj išvažiuoju...
- Tau tai buvo pirmas kartas? - pasirėmusi galvą ranka, Dia­
na žiūri į šalia gulintį vyrą.
- Taip, - nedrąsiai nusišypso. - Bet, manau, ne paskutinis.
Diana vyrui atsako šypsena ir pakilusi iš guolio nuplaukia į
vonios kambarį. Muilu nusiplauna aliejų, pasidžiaugia, kad nu­
sipirko bekvapį ir pašalinių kvapų į namus neparsineš, apsiren­
gia, šepečiu perbraukia plaukus.
Kai susitvarkiusi vėl pasirodo kambaryje, vyras laukia ap­
sirengęs. Diana mato, kad šalia jos rankinės ant stalo guli eurų
kupiūros. Jau žengia link jų, bet vyras ją sustabdo.
- Ar galiu kai ko paklausti?
- Taip.
- Kodėl tu tai darai? Ar studentės negali surasti kitų darbų?
- Ne taip viskas paprasta dėl tų darbų, - nutęsia Diana niu­
kindama smegenis, kad šios ištransliuotų atsakymą, kokį norėtų
išgirsti Teo. Už studijas moku pati, už buto nuomą, o dar šei­
mai reikia padėti, - kukliai nuleidžia akis lyg prasikaltusi mo­
kinukė. - O kodėl tu nusprendei išbandyti? - švelniai perima
puolimą.
- Nežinau, kaip atsitiko, bet netyčia užklydau į tą inter-
netinę svetainę, gal Bremeno įžymybių ieškodamas, - iš savęs
pasišaipo. - Ir mane tos kojinės su raudonais kaspinėliais už­
hipnotizavo. Perskaičiau aprašymą ir supratau, kad negaliu tau
neparašyti...
Diana patenkinta nusišypso, į rankinę įsimeta aliejaus bute­
liuką, ant stalo padėtą kompaktinį diską ir banknotus.
- Aš jau eisiu, - vėl pažemintas balso tembras ir švelnus at­
sisveikinimo žvilgsnis.
- Taip, žinoma, - sukruta Teo, ištraukia iš spintos paltą,
padeda apsivilkti. Diana apsuka raudoną šaliką aplink kaklą ir
pasakiusi sudie vėl žengia raudonu kilimu. Išgirdusi, kaip už nu­
garos užsidaro durys, spusteli lifto mygtuką. Kabinoje pasitaiso
plaukus, šaliką. Akys spindi lyg po gero sekso. Bet sekso nebuvo,
tik puikiai atliktas darbas. Iškėlusi galvą moteris pražingsniuoja
viešbučio vestibiuliu ir verdama duris pagalvoja, kad Dianą pa­
lieka už nugaros, į gatvę išleisdama tikrąją Redą.
Lauke žvarbu. Tačiau net šaltas vėjo gūsis nesugeba nupūsti
to keisto pasitenkinimo savimi pojūčio. Ir šimto eurų rankinėje.
Koks nenuspėjamas gyvenimas! Dar vakar Reda skaitė knygą, o
šiandien pati tapo jos heroje.
 4

1 į eaišku, ar erotinių masažų nuotykis - taip Reda vadino

C»/VI savo naują užsiėmimą - būtų užsitęsęs, jei pirmasis jos
klientas būtų buvęs koks atgrasus dramblotas ir smirdantis sun­
kvežimio vairuotojas. Tačiau jai sekėsi. Ne jai, o Dianai. O gal
ją saugojo mamos perlų vėrinys. Klientai, kuriuos pasirinkdavo
(aišku, jiems atrodė, kad jie patys renkasi), buvo padorūs vy­
rai - cha, čia nelabai tinka žodis padorūs - išsiilgę moteriškos
šilumos ir prisilietimų. Reda tobulai įvaldė pirštų magiją, nors
žinojo, kad net nesiliesdama gali priversti vyrus šnopuoti, ai­
manuoti ir dūsauti. Ji papildė ir savo garderobą. Akys pačios
užkliūdavo už seksualių apatinių vitrinose, o kojos nunešdavo
į reikiamą parduotuvę. Buvo įsigijusi skaisčiai raudono atlaso
korsetą, juodo gipiūro peršviečiamą triko ir net tamsiai mėlynus
apatinius drabužėlius. Neturėjo tik baltų. Tai nekaltų mergelių
spalva. Tokie gundančios moters įvaizdžiui netiko.
Sutemos patyliukais vogė dienos spalvas, kol Reda žingsnia­
vo prabangių Bremeno vilų kvartalu į naują susitikimą. Šiaip į
namus pas klientus nevaikščiojo ir pas save nieko neįsileisdavo.
Tiesa, buvo vienas, kuris prikalbėjo ją nusivežti į savo namus.
Po miestą suko automobiliu gal pusvalandį, Redai jau ir baugu
pasidarė. Galų gale vairuotojas sustojo prie vieno daugiaaukš­
čio, žvilgterėjo į langus ir kaltu balsu suvapėjo: Atrodo, mano
žmona namo sugrįžo... Išsitraukė piniginę, sumokėjo ir nuvežė
Redą iki pirmos autobuso stotelės. Ši taip ir liko nieko nesupra­
tusi, bet galvos sau nesuko.
Nelabai suvokė, kodėl ir šį kartą sutiko pasimatyti kliento
namuose. Gal laiško tonas paveikė, o gal pažadėta priemoka.
Dairydamasi į prašmatnius namus Reda prisiminė, kaip prieš
porą savaičių nuvyko į viešbutį už miesto. Trenkėsi autobusu gal
pusvalandį į nedidelį motelį prie žirgyno. Vieną tokį žirgų mė­
gėją pamasažavo, bet kai baigė darbą, pasirodė, kad paskutinis
autobusas į Bremeną jau seniai išdundėjęs. Gūdi naktis, aplink
laukai, nei kur dėtis, nei ką daryti. Galėtų viešbutyje paprašyti
iškviesti taksi. Bet juk visą atlygį paklos. Tai kam čia važiavo?
Kiek pamindžiukavusi ant motelio laiptų, apsisuko ir nukurnėjo
prie kambario, iš kurio prieš penkiolika minučių išplasnojo. Tuk
tuk tuk. Nustebusio vyro veidas durų plyšy. Reda pasiguodė, kas
ir kaip. Graudžiai akelėm pamirksėjo. O vyrukas tikras džen­
telmenas pasirodė, ne tik arklius gerbė. Registratūroje iškvietė
taksi, sulaukė automobilio, sumokėjo vairuotojui ir palinkėjo
damai labos nakties.
Štai ir penktas numeris. Ne namas, o visa pilis. Ir sodas pri­
žiūrėtas, žolė sušukuota, tujos nukarpytos lyg pudeliai prieš pa­
rodą. Tokioje viloje Redai lankytis dar neteko.
Pilaitės šeimininkas Redai palieka kur kas prastesnį įspūdį
nei jo būstas. Praplikęs, alaus pilvukas aptemptas rudu megzti­
niu. Nuo rūkymo pageltę dantys trisdešimties laipsniu kampu
atsikišę į priekį, lyg juos nuolat stumtų burnoje netelpantis lie­
žuvis. Ir dar tie ūsai! Lyg mediniai virtuvės rankšluosčių kabliai
pas močiutę.
- Užeik, užeik, - pro koridorių įveda į milžinišką svetainę,
apstatytą sunkiais antikvariniais baldais.
Tamsaus medžio stalą supa šešios kėdės, muštos tamsiai ža­
liu aksomu. Jos tarsi spitrijasi į masyvią žalvarinę žvakidę, kurią
apsikabinusi žalvarinių angelų porelė. Tik paveikslas virš stalo
visai iškrinta iš konteksto. Reda vos nesuprunkščia pažvelgusi
į ančiuko Donaldo šeimyną. Na ir skonis! Tie ančiukai jai pri­
mena kalendorių mėnesinių dienoms žymėti, kurį buvo pado­
vanojusi mama.
- Gal kokteilį išgersi? - pildamas į krištolinę stiklinę viskio
klausia Hubertas.
- Ne, ačiū, - Redos akys bėgioja po stalelį, nukrautą praban­
giais gėrimais. - Geriau šio rožinio vyno.
Rožinį vyną ji tikrai mėgsta, o raudonojo per pasimatymus
niekada negeria. Nuo pat jaunystės. Kad lūpos ir dantys nepa­
raudonuotų. Savo grožį ji brangina. Būtų ir viskio su kola išgė­
rusi, bet svetimuose namuose su nepažįstamu vyru jokiu būdu
to nedarys, ką gali žinoti, ko jis į viskį primaišys. Savisaugos ins­
tinktas ją globoja ne prasčiau nei angelas sargas.
Kol džiazo garsų užlietame kambaryje vyras pūškuoja at­
kimšdamas vyną, Reda prisėda prie stalo.
- Tu tokia graži, - paduodamas taurę sako vyras ir savo pla­
čią sėdynę nutupdo ant kėdės priešais.
- Ir tavo namai gražūs, - negalėdama atsakyti tuo pačiu,
taktiškai išsisuka Reda.
- Tik per dideli jie man, per dideli. Žmona prieš pusmetį
paliko ir vaikus pasiėmė. Dabar matau juos tik savaitgaliais.
Ir tai ne kiekvieną, nes dažnai verslo reikalais į Aziją tenka
skristi...
Taip ir prasidėjo. Žodžių srautas liejasi iš vienišo vyro bur­
nos, o Reda siurbčioja vyną ir galvoja, na, kada gi jis baigs, juk
ne psichoterapeute dirbu. Supranta, kad vyrui reikia ne tiek ero­
tikos, kiek nuodėmklausio ar gero draugo peties, kad išsišne­
kėtų, išsiverktų, pasiguostų... Reda dairosi po kambarį svarsty­
dama, kuri vieta geriausiai tiktų masažui. Tos odinės sofos juk
nelaistys aliejumi, o stalas per kietas, - mintyse nusišaipo. Kai
jau visai pabosta Huberto pliurpalai, nutaikiusi trumpą pertrau­
kėlę pasaldina balsą:
- Tai jau išsirinkai vietą savo gražiuose namuose, tinkančią
malonumų terapijai?
Vyras užuominą supranta. Atsidusęs keliasi nuo stalo ir ran­
ka parodo laiptus į viršų. Miegamojo durys atidarytos. Kambary
tamsu, tik žibinto šviesa pro sunkių užuolaidų tarpą pjauna ne­
paklotą lovą į dvi dalis. Mėlyna patalynė lyg vandenyno banga
kūpso vidury. Na, negi taip sunku rytais pasikloti lovą, - Reda
savyje užspaudžia kylantį pasidygėjimą. Standus viešbučių lovų
ledas jai kur kas labiau prie širdies.
- Aš į vonią, - informuoja ir užsklendžia duris.
Šį vakarą ji pasipuošusi mėlyno blizgančio atlaso korse­
tu, kraštuotu juodais nėriniais. Tiesiog prisiderinau prie pata­
lynės, - iš savęs pasišaipo ir neilgai trukusi žengia į sutemose
skendintį nejaukų miegamąjį. Hubertas išsirengęs jau guli ant
lovos. Tas skenduolio spalvos kūnas Redai sukelia pasišlykštė­
jimą, bet persikūnijusi į Dianos rolę aliejuotom rankom džia­
zo ritmu ji slysta vyro kūnu. Įsivaizduoja, kad tai moderni
medinė skulptūra, kurią reikia ištepti, kad blizgėtų. Hubertas
šnopuoja, o įsijautusi menininkė triūsia. Vyro dalykėlis jai pri­
mena nudžiūvusį augalą, galėtų - paprasčiausiai nurėžtų kaip
nereikalingą. Tačiau Diana gaivina jį glostydama, tapšnodama,
sukdama ratus, kol nuvytęs susiraukšlėjęs stiebelis prisipildo
gyvybės syvų ir juos išspjovęs tuoj vėl nuvysta. Darbas atliktas.
Reda pakyla nuo patalo ir nupėdina į vonios kambarį. Kadangi
dušo kabinos nėra, nusitraukusi kojines įlipa į vonią ir paleidžia
vandenį. Nusiprausia veidą, kaklą, rankas. Staiga pajunta, kad ji
čia ne viena. Tarpdury stovi sutrikusi žmogysta ir prasikaltusiu
žvilgsniu žiūri į jos kojas.
 - Viskas gerai? - labiau nustebusi, nei išsigandusi netikėto
įsibrovėlio, klausia Reda.
- Aš siusiuko noriu, - pralemena Hubertas.
- Tai daryk, daryk, tu man netrukdai... - pamoja ranka
Reda, bet vyras klozeto link taip ir nepajuda.
- O galėčiau ant tavo kojų? - sumekena.
Reda žiūri į savo kojas, į bėgantį vandenį, vėl į kojas, pasi­
stengia įsivaizduoti, kaip šiltas siusiukas susimaišo su šiltu van­
deniu ir pradingsta vonios skylėje...
- Daryk... - Reda atsirėmusi į sieną prisėda ant vonios kraš­
to, pasiremia rankomis ir pati nudelbia akis į savo kojas.
Geltona šilta čiurkšlė paliečia jos blauzdą ir nuteka žemyn, o
moters galvoje aidi tik vienas žodis: PSICHAS!
Kai švytintis Hubertas uždaro vonios kambario duris, Reda
pagriebia rankšluostį, išmuiluoja ir trina kojas, kol šios pa­
raudonuoja iš pykčio. Ne veltui jį žmona paliko, o ji, naivuolė,
manė, kad jam pasiguosti reikia, moteriškos šilumos trūksta...
Psichas, tikras psichas!
 5

j aiški saulė išvilioja Redą iš namų anksčiau nei įprastai. Iki

v darbo dar likusi gera valanda. Moteris lėtai žingsniuoja
gatve, užsuka į kavinukę ir užsisakiusi kavos bei prancūzišką
ragelį prisėda prie staliuko lauke. Lėtai siurbčiodama karštą gė­
rimą žvalgosi aplinkui.
Štai moteris ir vyras veda trimetį. Tikriausiai į vaikų darže­
lį. Įdomu, ar šis pavyzdingas tėtušis jau išbandė erotinio masa­
žo malonumus, o gal turi meilužę? O į kieno glėbį vakare puls
tas verslininkas iškelta galva, mojuojantis odiniu portfeliu? Per
pastaruosius mėnesius Redos požiūris į vyrus labai pasikeitė.
Nebetiki, kad kur nors dar egzistuoja ištikimas, meilės ištroškęs
romantikas. Visi vyrai jai yra tik geidulių valdomos primityvios
būtybės, pasirengusios už savo geismą mokėti tam tikrą sumą.
Ir ji tuo naudojasi. Vyrai jai nėra verti nė mažiausios pagarbos.
Klientų netrūko. Bet Reda buvo išranki. Susitikinėdavo per
savaitę tik kartą ar porą. Kartais nebūdavo nuotaikos, kartais
trukdydavo mėnesinės. O kartais tiesiog būdavo daug smagiau
salsos klube raityti klubus savo malonumui.
Į vakarinius seansus viešbučiuose eidavo kaip į paprasčiau­
sią darbą. Be didelio entuziazmo ar širdies virpulio. Dažniau­
siai tai ir būdavo paprastas juodas darbas, nedaug besiskiriantis
nuo grindų plovimo ar indų mazgojimo. Tik daug geriau ap-
mokamas. Tačiau turėjo sau prisipažinti, kad porą kartų namo
sugrįžo pakylėta, įsivaizduodama, kad tai galėjo būti pats ti­
kriausias pasimatymas. Tik tokias mintis vydavo šalin lyg pa­
vojingą virusą.
Vyrams, klausiantiems, kodėl ji tai daro, buvo sukurpusi
tradicinį atsakymą. Studentė, kuriai reikia mokėti už mokslus
ir finansiškai padėti šeimai. Kai paklausdavo, ką studijuoja,
atsakydavo, jog filosofiją. Buvo įsitikinusi, kad mažiausia ti­
kimybė tarp klientų sutikti filosofų, todėl niekas jos neegza­
minuos klausinėdamas apie Kanto ar Hėgelio teorijas. Ji buvo
nelabai toli nuo tiesos, juk išties studijavo pačią tikriausią gy­
venimo filosofiją - aistrų ir instinktų pasaulį. Bet Redai darė­
si neramu. Neįsivaizdavo savęs nei kaip prostitutės, nei kaip
mergelės palydovės. Reputacija jai buvo brangi, nors suvokė,
kad kiekvieną kartą eidama į pasimatymą su klientu erzina
likimą, tampo jį už ūsų. Dar kiek padirbės, pasitaupys ir mes
tą nesąmonę. O tada įgyvendins savo svajonę - taps meni­
ninke, žymia kaip Fridą, ir dar įgyvendins Fridos svajonę -
susilauks kūdikio, o gal net dviejų. Bet pirmiausia reikia pa­
sitaupyti pinigų, kad taptų nepriklausoma nuo jokio vyro. Ar
ne paradoksas, kad vyrai jai reikalingi tam, kad taptų nuo jų
nepriklausoma?
Ir vakarykščiam nuotykiui pritarė ne tiek dėl smalsumo,
kiek dėl pinigų. Kai gavo laišką, kad pora nori atlikti erotinį
masažą jai, iš pradžių pamanė, kad neteisingai perskaitė. Bet
tekstas buvo aiškus. Ir dar aiškesnis atlyginimas - trys šimtai
eurų. Ir kokie čia bepročiai? Tegu patys save masažuoja. Tačiau
mintys apie laišką jos nepaleido visą dieną. Kai gavo antrą su
poros nuotrauka ir pakartotiniu pasiūlymu, godumas jau buvo
suvešėjęs. O ir veidai nuotraukoje nebuvo atgrasūs. Jis - ne pir­
mos jaunystės apskritaveidis, tipiškas vokietis, ji - rytietiškos
išvaizdos, įkypom akim ir juodais ilgais plaukais. Bet nuotrau­
ką jie irgi iš interneto galėjo pasiskolinti. Kvietė į namus. Reda
patikrino adresą - privačių vidurinės klasės namų kvartalas. Jei
duris atidarys ne veidai iš fotografijos, pasakys, kad supainiojo
adresą. Na, kodėl gi nepabandžius...
Ir pabandė. Kai išėjo iš vonios su tradiciniu apdaru - juodais
laisvai krintančiais šilkiniais marškinėliais ir baltais perlais, tik
šį kartą be kojinių, - už rankų ją paėmė vyras, susisukęs į šilkinį
tamsiai mėlyną chalatą, puoštą auksiniais raštais, ir nedidukė
liauna azijietė permatomu gipiūriniu raudonu peniuaru. Vedė
ją lyg nuotaką įvijais mediniais laiptais, ant kiekvienos pako­
pos švietė baltos žvakės. Miegamasis labiau priminė šventyklą.
Tamsiai raudonos sienos ir lubos, ant jų pritvirtintas didžiulis
veidrodis. Kambario vidury - nedidelis pakilimas su pora laip­
tų lyg nebaigtos statyti piramidės postamentas, ant jo patiestas
čiužinys, užklotas raudonu atlasu. Ant sienos kabo besimylinčių
porų, susivijusių į kamuolį, paveikslas. Kampe paauksuota kaž­
kokios indų deivės statula. Iš abiejų jos pusių stovi vazonai su
baltom orchidėjom. Begalės žvakių pasieniuose, smilkalų kva­
pas ir ausį kutenanti nepažįstama muzika. Redos klausa buvo
labiau pratusi prie atvirai gundančios ir kraują kaitinančios ais­
tringos salsos ar prie širdį graudenančių graikiškų melodijų. Bet
ši muzika tekėjo tykiai, be didelių šuolių ar vingių, nematomai
skverbėsi pro odą ir plaukė tiesiai į pasąmonę, atidarydama ne­
pažinius goslumo kambarius.
Redai atrodė, kad ji tuoj bus paaukota nežinomiems die­
vams. Į galvą lindo keistos vizijos. Skriejo actekų ir inkų žmonių
aukojimo aprašymai iš Fernando dovanotos knygos apie Lotynų
Amerikos istoriją. Juos papildė Adonio pasakotos istorijos, kaip
Biblo Afroditės šventykloje per afrodisijas deivės garbei visos
moterys turėdavo atsiduoti užsieniečiams už pinigus.
 Nežinomybės baimė kaustė jos judesius, veido raumenys įsi­
tempė. Azijietė paglostė Redai ranką, suėmusi gelsvą garbaną
pakėlė prie nosies ir pauostė. Tada paslaptingai nusišypsojo ir
mostu parodė, kad ji atsigultų. Vyras išsinėrė iš chalato ir nuogas
prigulė šalia. Jo gyvenimo palydovė - iš kitos pusės. Ji vėl plo­
nais piršteliais atskyrė Redos sruogą, išpešė ir savąją, juodą kaip
naktis, tada abi apvijo aplink smilių. Su pasigėrėjimu pažvelgė
į juodą ir gelsvą plaukų gyvatėlę lyg į brangiausią žiedą, o tada
su nežinia iš kur atsiradusiomis žirklutėmis nurėžė jas jungusią
plaukų bambagyslę ir įmetė į sidabrinę vazelę. Tada atsistojo,
pagarbiai dviem rankomis paėmė vazelę ir mažais žingsniukais
nutipenusi prie kampe stovėjusios skulptūros jai nusilenkė. Prie
deivės kojų padėjusi auką, sugrįžo į raudoną guolį.
Redai nepatiko nei žirklės, nei plaukų karpymas. Išplėstomis
akimis ji žiūrėjo į veidrodį ant lubų ir tyrinėjo, ar tame paraleli­
niame pasaulyje nėra kur paslėpta dar kokių peilių ir skustuvų.
- Nebijok, užsimerk ir mėgaukis, - švelniai sušnibždėjo juo­
daplaukė.
Reda buvo įpratusi vadovauti pati. O čia turėjo paklusti, ir
ne tik kito valiai, bet ir kitai kultūrai, nepažįstamiems ritualams,
atsisakyti savo ego ir tiesiog būti. Tai baugino ir' kartu viliojo.
Toks buvo jos vaidmuo. Už tai jai mokėjo. Bet ne būsimas atlygis
atpalaidavo moters valią, veikiau keisti smilkalų kvapai, švelnus
azijietės balsas ir dar švelnesnis prisilietimas. Reda atsiduso ir
užsimerkė. Tebūnie tai, kas turi būti.
Ant dešiniosios blauzdos pajuto tvirtą vyro delną, ant kai­
riosios - švelnią moters plaštaką. Kokie skirtingi! - praskriejo
nuostaba įaudrintoje sąmonėje. Atsidavė tiems skirtingiems pri­
silietimams, kurie ją, įsitempusią kaip baslį, lyg dvi srovės nešė
malonumų upe. Negalėjo patikėti, kad virpa ne iš baimės, o iš
geismo. Ir kai švelnios azijietės lūpos prisilietė prie jos lūpų, pir­
mą kartą nusižengė taisyklei nesibučiuoti su klientais. Tas mo­
teriškas bučinys taip skyrėsi nuo vyriško, taip apsvaigino savo
kitoniškumu, kad ištirpdė išankstines nuostatas ir nepasitikė­
jimą. Tai buvo ne aistros bučinys, o kito pasaulio prisilietimas.
Reda nesipriešino ir tada, kai azijietė pradėjo glamonėti jos
kairiąją krūtį, o vyras įsisiurbė į dešinės krūties spenelį. Tik įsi­
kibo į mamos perlus ir laikėsi iš paskutiniųjų, kad neprigurgu-
liuotų nepažįstamų pojūčių verpetuose. Nepastebėjo, kaip nuo
jų atšlijo vyras ir, įsitaisęs prie medinės deivės, ėmėsi glamonėti
savo daiktą. Azijietės rankose atsirado šepetukas, toks, kokį vy­
rai anksčiau naudodavo skųsdamiesi barzdą. Reda susigūžė, bet
švelnus moters žvilgsnis, slystantis jos kūnu, nuramino. Azijietė
nutraukė sudrėkusias Redos kelnaites, praskėtė kojas ir minkš­
tais šepetuko šereliais pradėjo glostyti jos išbrinkusį kauburiu-
ką. Palaimos verpetas pagavo Redą, ji atsidavė srovei, nešančiai
ją link geismo krioklio, o atėjus laikui krito į jį, mirdama ir at-
gimdama iš naujo...
Ir už visa tai ji dar gavo tris šimtus eurų. Už ką? Jai buvo
sumokėta už patirtą malonumą? Ar už tai, kad paaukojo savo
plaukų sruogą svetimai deivei? Keisti tie žmonės, labai keisti...

Reda pakyla nuo stalelio ir žvilgterėjusi į laikrodį skubriu žings­

niu pasileidžia parduotuvėlės link. Nesitikėjo, kad mintys ir pri­
siminimai suris tiek laiko. Bet atidaryti lygiai dešimtą suspės,
svarbiausia, kad viršininkė anksčiau nepasirodytų. Visai nesi­
nori tokios saulėtos dienos gadinti surūgusiu jos žvilgsniu ir
priekaištų lavina.
Suspėja. Tiriamu žvilgsniu apibėga lentynas, sulygiuoja pa­
kabus, pataiso persirengimo kabinos užuolaidas ir atsistoja prie
kasos aparato.
 Į parduotuvę įžengia šviesiaplaukė moteris. Ką tik iš kirpy­
klos, - nustato Reda. Penkiasdešimtmetės šukuosena dar kve­
pia laku. Skoningai padažytos akys ir lūpos. Daili, - pagalvo­
ja mergina. Ir turtinga. Rankinukas - pats tikriausias „Gucci“.
Greičiausiai su vyru žaidžia golfą ir užsigeidė naujų marškinė­
lių. Moteris ji visada nužiūrėdavo smalsiai. Spėliodavo jų amžių,
profesiją, kūrė joms skirtingus likimus ir, kol šios matuodavosi
drabužius, Reda prisimatuodavo įsivaizduojamus moterų gyve­
nimus. Vyrai ją domino mažiau. Gal todėl, kad buvo įgrisę, o gal
todėl, kad parduotuvės lankytojai - ne jos asmeniniai klientai.
Nuo pirkinių sumos visiškai nepriklausė jos atlyginimo dydis.
Net jei ir visas parduotuvės prekes išpirktų, savininkas jai atly­
ginimo nepakeltų. Tiek kartų žadėjo, ji taip stengėsi, prieš kie­
kvieną įžengusį pirkėją kaip paslaugiausia tarnaitė lankstėsi, bet
pažadai taip ir liko neįgyvendinti. Savininku Reda nebetikėjo
kaip ir visais kitais vyrais.
Moters pirštai bėgioja tarp pakabų su marškinėliais, o par­
duotuvės tarpdury pasirodo vyras. Į švarko kišenę jis bruka mo­
bilųjį telefoną. Reda iškart jį atpažįsta. Krūtinė nutirpsta. Čia
tas, kuris priekaištavo, kad ji nevilki kojinių su raudonais kaspi­
nėliais kaip nuotraukoje. Jis irgi ją atpažįsta. Iškart. Mato tai jo
akyse, bet nė vienas neišsiduoda.
- Ką galėtume pasiūlyti? Gal ieškot ko ypatingo? - Reda
profesionaliai šypsosi kaip ir kiekvienam „Lacoste“ klientui.
- Ne, ačiū, - mandagiai atsako vyras, bet Reda pastebi, kaip
jis nuryja seilę.
- Kaip tau šie rožiniai? - moteris atsisuka į jį ir rodo marški­
nėlius, laukdama sutuoktinio įvertinimo.
- Tinka, - kiek per greitai atsako vyras, norėdamas iš čia
kuo greičiau sprukti.
 Gal jam dega padai? O gal tarpkojis? - mintyse nusišaipo
Reda. Tačiau jai visai nejuokinga. Tas vyras vidury parduotuvės
stovi ir mirksi kaip raudona pavojaus lemputė. Ženklas, kad jos
du pasauliai - lyg laivai tamsią naktį užmigus kapitonui - pavo­
jingai priartėjo ir gali atsitrenkti vienas į kitą, nuskandindami
jos svajones, o gal net ir ją pačią.
Pora, apsikrovusi pirkiniais, uždaro parduotuvės duris, bet
Reda vis dar virpa. Katastrofos ji išvengė. Bent jau šiandien. Bet
ar ilgam?
 6

A šėjusią iš salsos klubo Redą pasitinka lietaus siena. Gatvė-

mis lenktynių bėga upeliai. Moteris nerimastingai apsidai­
ro. Ir kaip jai dviračiu į namus parminti? Kad atrodys kaip šlapia
višta - dar nieko, bet juk gali ir paslysti. Visai nesinorėtų kelių
nusibrozdinti.
Iš klubo išnyra pažįstamas siluetas. Jau buvo kelis kartus ma­
čiusi tą vyriškį. Tamsaus gymio, juodi kaip smala plaukai surišti
į uodegėlę. Akys lyg angliukai, bet dantys balti - net tamsoje
švyti. Pilvuką užsiauginęs, bet šoka visai neblogai. Nors Reda su
juo nė karto nešoko. Ją vis lotynų amerikiečiai kviesdavo. Salsa
juos varė iš proto, kraujas sukunkuliuodavo, o jų akys ir judesiai
kviesdavo pratęsti šokį lovoje. Bet tuos „lotynus“ Reda per daug
gerai pažinojo. Ne kartą prie baro girdėjo: Aš tą tratinau ir aną...
Nenorėjo į tokį sąrašėlį pakliūti, todėl šokiai jai baigdavosi salė­
je. Tai buvo jos auksinė taisyklė. Kaip prieš miegą išsivalyti dan­
tis ir nusiprausti veidą. Nesvarbu, kad aušra jau beldžiasi pro
langą ir kojos linksta iš nuovargio.
- Gal jus pavėžėti? - sublizga balti dantys.
Reda pasimuisto. Lietus nesiliauja, pila beviltiškai.
- Mano automobilis už kampo. Parvešiu jus namo, juk per
tokį lietų neisit...
- Aš su dviračiu, - išdidžiai pareiškia mergina ir išsyk suvo­
kia, kad jos žodžiai nuskamba kvailai.
 - Rytoj tą dviratį pasiimsit. Juk pavojinga šlapiais keliais
minti.
Reda dar kartą žvilgteri į dangų lyg tikėdamasi, kad lietus
stebuklingai baigsis, atsidūsta ir jau daug nuolankesniu balsu
sako:
- Gerai, labai ačiū.
Vyriškis ristele, aplenkdamas balas, pasileidžia pirmyn,
Reda šokčioja jam iš paskos. Spragteli automobilio užraktas, ir
moteris jau sėdi naujut naujutėlaičiame BMW. Rožinės spalvos
odiniu salonu! Pasijunta tikra ponia - jai tas automobilis labai
patinka.
Kai naujasis pažįstamas įjungia variklį, Redos smegenis per­
skrodžia vienintelė mintis: tas vyras šiam automobiliui visai ne­
tinka... Bet garsiai ištaria tik adresą ir vardą.
- O aš Kumaras, iš Indijos.
- Seniai Vokietijoje? - rožinis šiltas salonas moterį įkvepia
pokalbiui.
- Beveik dešimt metų. Aš su informacinėm technologijom
dirbu, mano kompanija atidarė biurą Vokietijoje ir pasiuntė
mane.
- Tai jūs, informatikai, tiek daug uždirbate, kad tokį auto­
mobilį įstengiate įsigyti? - iš smalsumo neištveria Reda.
- Dar Indijoje dirbau su vienu projektu. Bankams sukūriau
programinę įrangą. Mokėjo gerai, tai ir namą šeimai pastačiau,
ir automobiliui užteko, - nusišypso Kumaras.
- Tai tu vedęs? - toliau egzaminuoja moteris.
- Buvau, bet šeima čia nepritapo. Žmona su vaikais grįžo į
Indiją.
- O pats pritapai?
- Atvažiavus čia mane stebino viskas. Beskonis maistas,
mėsos patiekalai. Žmonės lyg robotai, įnikę į savo rūpesčius,
nematantys kitų, skubantys ir niekur nespėjantys, nekantrūs ir
pikti. Skurdžiuose kraštuose žmonės mato daugiau vargo, todėl
atjaučia kitus ir stengiasi padėti, nes patys yra patyrę nelengvų
situacijų. O šioje šalyje gavę viską be didesnių pastangų jie šykš­
ti net šypsenos. Kai grįžtu į Indiją, net aplinkiniai kaimai apie
tai sužino, o čia, jei nudvėsčiau, tai nebent kaimynų šuo kelias
dienas staugdamas apie mane praneštų...
- Tai kodėl likai?
- Darbas... - nutęsia naujasis Redos pažįstamas. - O kaip tu?
Jie jau buvo privažiavę moters daugiaaukštį. Bet Reda su
Kumaru sėdėjo automobilyje ir vis šnekėjosi. Papasakojo jam
apie savo nesėkmingą santuoką Kolumbijoje, pasiguodė, kad
nusibodo darbas parduotuvėje. Indas užsiminė, kad ruošiasi
persikelti į Hamburgą, kur atidaromas jo įmonės filialas. Ir trijų
kambarių butą jau išsinuomojo, po savaitės pakels sparnus.
- Aš irgi į Hamburgą ruošiuosi! - džiaugsmingai sukleke­
tuoja Reda. - Išsiunčiau paraišką bendrovei „Lufthansa“, noriu
būti stiuardesė. Po poros savaičių laukia pokalbis.
- Tai gal kelkis pas mane, - pakviečia Kumaras. - Aš vis tiek
būčiau ieškojęs bendranuomio. Kol susirasi darbo, aš tau padė­
siu, nereikės mokėti už butą, ir maisto parūpinsiu, - nuoširdžiai
siūlo Kumaras.
Reda tokio pasiūlymo ir tikėjosi. Ir tas automobilis, ir trijų
kambarių butas Hamburge jai pasirodė per dideli šiam gerašir­
džiam indui, iš kurio sklido tarsi tėviška globa ir ramybė. Jos
moteriški lokatoriai neužfiksavo jokių seksualumo apraiškų, ir
tai ją džiugino. Patinų buvo prisižiūrėjusi pakankamai. O štai
tėvo, draugo, globėjo jai trūko. Kumaras buvo kaip tik toks.
Sprendimus Reda priimdavo greitai. Tad nelaukė, kol vyras per­
sigalvos ar antrą kartą pakartos siūlymą.
- Hamburgas - tebūnie Hamburgas. Kodėl gi ne?
 7

K ( ijolė nuo ryto sukiojasi virtuvėje. Nori padaryti įspūdį.

C_y VJ Reda seniai pas ją nesirodė. Ir štai atvažiuoja su kažko­
kiu indu! Ir su juo keliasi į Hamburgą. Na, Hamburgas - tai ne
Kolumbija. Gal išties ten daugiau perspektyvu, vis dėlto didelis
miestas. Ir apie tą vyrą tiek daug gražių dalykų prišnekėjo. Pa­
tikimas, rimtas, gerą darbą, butą ir prašmatnų automobilį turi.
Draugas mat, penkiolika metų vyresnis. Įdomu, kiek ta nekalta
draugystė truks? O gal ir gerai, kad susitupėjęs. Na, vis geriau
nei tie „lotynai“, kuriems tik lova rūpi. Seniai jau surimtėti lai­
kas. O tam indui parodys, kad Redos šeima padori. Tegu sau ne-
prisigalvoja! Priims kaip tikrą svečią, vokiškai. Orkaitėje čirška
višta, ant stalo jau nunešė mėsos salotas, silkutę su patalais, va,
dar liežuvio su majonezu reikia nepamiršti. Mes vaišingi, tegu
žino. Prieš svečią ji tikrai neapsijuoks. Virtuvė - jos stichija, čia
savo gabumais pasipuikuoti vieni niekai.
Nijolė mato, kaip juodas blizgantis automobilis pričiuožia
prie vartelių. Graži mašina! Pasislėpusi už užuolaidų stebi, kaip
Reda išsliuogia su raudonų rožių puokšte. Šaunuolė, duktė pui­
kiai žino, kad tai mėgstamiausios jos gėlės. Tikra tiesa - atvykti
į svečius be gėlių būtų nusikaltimas. Norėtų pulti pro duris kaip
įpratusi, bet susilaiko. Tegu nemano indas, kad jam kas ant kaklo
šoks, tegu pirmiausia užsitarnauja pagarbą ir meilę. Perbraukia
delnais per plaukus, liežuviu suvilgo lūpas ir metusi žvilgsnį į
virtuvę, ar kur kokio menkniekio nepaliko, sulaukia skambučio.
- Labas, mamuk, - sutilindžiuoja krištolinis dukros bal­
sas. - Susipažinkite, čia Kumaras.
Vyras ištiesia ranką, tvirtai paspaudžia ir įteikia Nijolei sal­
dainių dėžutę. Ką ten dėžutę, visą dėžę! Moteris pražysta lyg
nuotaka.
- Užeikit, užeikit, stalas jau paruoštas, - mosteli ranka. Jai
patinka, kad svečias be raginimų nusiauna batus ir tvarkingai
pastato juos į kamputį. Geras ženklas - jis tvarkingas.
Nijolė svečius nulydi į stiklinę verandą, kurią su deramu pa­
sididžiavimu vadina Žiemos sodu. Patalpa apstatyta vazonais su
kambariniais augalais. Sansevjeros ir chlorofitai, fikusai ir „pi­
nigų medis“. Visi prižiūrėti, nuprausti, pagirdyti ir pavalgydinti.
Buvo čia ir dvi bugenvilijos, kurias pavasarį ištempdavo į lauką,
o jos, atsidėkodamos šeimininkei ir saulei, šypsodavosi violeti­
niais žiedlapiais.
Iš stiklinės verandos veriasi puiki panorama: vaismedžių so­
das, už tvoros ganosi arkliai, tolumoje stūkso miškas. Tiesiog
sėsk į bambukinį krėslą ir medituok. Vaizdas, vertas milijono.
Nijolė svečio akyse mato susižavėjimą.
- Taigi sėskitės, sėskitės, - paragina.
Stalas nukrautas įvairiausiais patiekalais, lyg į svečius turėtų
sugužėti visi kaimynai, nors padengtas tik trims asmenims. Prie
lango stovi ir mažesnis stalelis. Ant jo laukia porcelianiniai kavos
puodeliai, termosas, tortas su mėlynėmis bei medaus pyragas.
- Tai nuo ko pradėsite? Gal nuo liežuvio? - susodinusi sve­
čius nerimsta Nijolė.
- Mamuk, Kumaras - vegetaras, - Reda su siaubu pagalvoja,
ką jos palydovas pamanys apie švento gyvulio liežuvį smagu­
riaujančius lietuvius. Greičiau pats savo liežuvį praris.
 - O kas jam čia negerai? - sunkiai nepasitenkinimą slepia
moteris.
- Jis mėsos nevalgo...
- Tada silkutės tegu paragauja. Ne iš parduotuvės, pati pa­
ruošiau.
- Tai kad jis ir žuvies nevalgo...
Pasirodo, nė vienas iš patiekalų svečiui netinka. Nijolė giliai
atsidususi nulekia į virtuvę, papjausto pomidorų ir agurkų. Šalia
padeda kartu su višta orkaitėje keptų bulvių.
- Tik tu jam nebandyk sakyti, kad jos taukuose keptos. Pa­
matysi, sušlamš kaip mielas, - perspėja dukrą lietuviškai.
Ir Kumaras šlamščia. Ir giria šeimininkę. Sako, kad paskuti­
nį kartą tokį gausų vaišių stalą tik gimtinėje matęs. Nesupranta,
kad jo gimtinė Nijolei nė kiek nesvarbi, jai svarbiausia nustelb­
ti visus svečio iki tol matytus stalus, visas indijas ar net kitas
planetas, kad tik būtų pripažinta virtuvės deivių deive. Ir kodėl
Reda iš anksto neperspėjo, kad jis nei mėsos, nei žuvies nevalgo,
būtų ką nors sugalvojusi. Nijolė nuryja nepasitenkinimo seilę ir
toliau kimba į svečią. Apie jį nori žinoti viską.
- O jūsų tėveliai - Indijoje?
- Indijoje. Aš kilęs iš nedidelio kaimelio prie Mumbajaus.
Nuo jo šešios valandos automobiliu. Tėvai visą gyvenimą sun­
kiai dirba. Turi trisdešimt hektarų žemės, augina kviečius, me­
dvilnę, pomidorus, mangus. Ir aš vaikystę tiems laukams atida­
viau. Tėvai niekaip nesuprastų dabartinio mano gyvenimo. Jie
patys viską atidavė žemei. Labiau žemę nei vaikus mylėjo. Sun­
kus tėvų gyvenimas, todėl man jų meilės trūko. Aš irgi žemei
vaikystę paaukojau. Teko greitai suaugti ir savimi pasirūpinti.
Nijolės širdį persmelkia gailestis. Ji net Baltušio „Parduo­
tas vasaras“ prisimena. Savo vaikus prie tvarkos ir darbo ji irgi
spaudė, bet kad ištisom dienom po lysves ropotų - tikrai ne. Jai
buvo svarbiau, kad mokslus krimstų, ji pati pakankamai nugarą
lenkė - ir jos mama, ir senelė... O meilės tai tikrai nei Redai, nei
Gyčiui nepagailėjo, skųstis jie negali, karštas maistas ant stalo
garuodavo kasdien, o ir pyragus mažiausiai du kartus per sa­
vaitę kepdavo. O štai šitas ponaitis motiniškos meilės ir globos
nepatyrė.
- Kadangi jūs šioje šalyje visai vienas, galite mane laikyti
savo vokiška mama, - melodramišku balsu išdainuoja Nijolė
sumetusi, kad, jei ne patiekalais, tai bent meile pulsuojančia pla­
čia širdimi padarys įspūdį.
- Ačiū, mamita, ačiū, - simpatiškos duobutės išryškėja Ku-
maro skruostuose.
- O brolių ar seserų turite?
- Turiu du brolius. Aš vyriausias. Jaunėlis gyvena su tėvais ir
jiems padeda. O vidurinis įsikūrė Punoje, aš ten irgi namą turiu.
- Tai galima ten nuvažiuoti atostogų, - sušvinta Nijolės
akys, jos vaizduotė jau kuria planus.
- Ten mano vaikai gyvena ir buvusi žmona, - sutrinka Ku­
inams.
- Jis buvo apvesdintas per prievartą, tokios tradicijos, -
Reda lietuviškai puola ginti savo globėjo. - Tarp jų tikrai nieko
nebėra.
- O kiek vaikams metų? Ar jie Vokietijoje buvo? - lyg per
teismo posėdį toliau kamantinėja Nijolė. Kol jos apklausiama­
sis nuolankiai atsakinėja, spėja apžiūrėti jo rankas: išpuoselėtos,
tvarkingai apkirptais nagais. Patinka jai, kaip elegantiškai vyras
darbuojasi peiliu ir šakute, geros manieros visada svarbios.
- Jie čia gyveno trejus metus, net darželį lankė. Bet žmona
nepritapo. Tiesiog nenorėjo - kalbos nesimokė, draugių neieš­
kojo, tik namuose sukiodavosi, valgyti gamindavo, bet vis in­
diškų prieskonių ir daržovių pasigesdavo. Neiškentė, prasidėjo
depresija, kivirčai, ir ji išvažiavo. Bet vaikais aš rūpinuosi, jie
geroje mokykloje mokosi. Noriu visą gyvenimą dirbti, kad ir
vaikams galėčiau padėti, ir tėvams nebereikėtų vargti... Indijoje
mes labai gerbiame savo tėvus.
Nuo tokių žodžių Nijolė apsąla. Šį vyrą ji jau pamilo. Nebe
taip svarbu, kad jis ne grynas vokietis ir jos valgių neišragavo.
Svarbu, kad vokišką pasą turi ir tėvus gerbia. Įsivaizduoja, kaip
jis rūpinasi ja senatvėje, kaip indiškus skanėstus ant padėklo
neša, o ji po palme sau guli... Tfu, iš kur tos palmės Vokietijoje!..
- Dabar gal kavutės išgerkim, - pakyla nuo stalo ir surinkusi
nešvarius indus nukurna į virtuvę. Reda, pagriebusi padėklą su
kepta višta, kurios tik kojelės buvo nupjautos, išskuba paskui.
Prirėmusi dukrą į kampą Nijolė išraiškingai pakelia antakius
ir, bakstelėjusi pirštu jai į krūtinę, taria:
- Jeigu tu aplink jį neapsisuksi, pati tą padarysiu!
 8

usierzinusio Kumaro pirštas baksteli telefono mygtuką,

S 6 plaštaka švysteli rafinuotą kankinimo įrankį ant sofos.
Vyras pakankamai protingas, nesviestų telefono ant žemės ar į
sieną. Daiktus jis saugo ir emocijų pertekliumi stengiasi jų ne­
gadinti. Ir vis dėlto ne taip lengva numalšinti vidinę sumaištį.
Sandros skambutis ir priekaištų lavina suplakė aitrų pykčio, at­
miešto giliai užslėpta kalte, kokteilį.
- O su manim tai niekada nesifotografuodavai-, - buvusios
žmonos žodžiai gėlė lyg širšės geluonis.
Bet juk niekada jokioms nuotraukoms Kumaras nesiprie­
šino. Sandra pati nenorėjo į kadrą lįsti, nebūtų ir tilpusi. Šim­
to dvidešimties kilogramų lašinių kalnas sunkiai bendrauja su
objektyvu, kuris dažniausiai būna apkaltinamas neobjektyvu­
mu. Tačiau Kumaro žmona nebuvo bloga moteris. Šiaip ar taip,
trejus metus su ja išgyveno. Susipažino internetu, paragintas
draugo Anilo. Šis buvo tikras ekspertas vokiško paso gavimo
klausimais. Žinojo, kur surasti netikrų nuotakų ir kiek tai kai­
nuoja. Bet Kumaras mokėti nenorėjo. Ne todėl, kad buvo šykš­
tus. Žinoma, didžioji atlyginimo dalis keliaudavo pirmajai žmo­
nai ir vaikų mokslams į Indiją, tad taupyti reikėjo. Tačiau, jei
būtų pasistengęs, būtų reikiamą sumą sukrapštęs. Tik dar labai
pasitikėjo savo vyrišku žavesiu. Pirmiausia nutarė jį ir išbandyti.
Internetiniame pažinčių puslapyje draugystės ištroškusių vokie­
čių buvo į valias. Išsirinko putlią globėjiškai atrodančią blon­
dinę nušiurusiais plaukais. Tokios didelių reikalavimų nekelia.
Kumaras parašė, sulaukė atsakymo, ir jie susitiko.
Sandra tikrovėje pasirodė ne putli, o tiesiog nepadoriai nu­
tukusi. Vos ją atpažino. Tačiau už vyrišką kvapą namuose ši
moteris buvo pasiruošusi atsilyginti keptų dešrelių ir raugintų
kopūstų aromatais. Tik kad ta vokiška virtuvė Kumarui kelda­
vo šleikštulį. Nors pyragus ir tortus ši tauta moka kepti. Na, ir
kelius tiesti, ir automobilius konstruoti, benamiais pasirūpinti...
Šioje šalyje yra gerų dalykų, dėl kurių galima iškęsti ir Sandros
kulinarines klaidas, ir jos guolį. Stengėsi ne savo labui, o apie
vaikų ateitį galvodamas. Indijoje juk tokia beprotiška konku­
rencija, ten apstu darbščių genijų, į universitetus įstoja tik tie,
kurių žinios įvertinamos pačiais aukščiausiais balais. Kad pa­
siektų tokių rezultatų, papildomai su repetitoriais mokiniai pra­
deda dirbti dar prieš penkerius metus iki aukštosios mokyklos.
Prasimušti, gauti gerą darbą ir peršokti į kitą socialinį sluoks­
nį - tai jau stebuklas.
Todėl Kumaras ir stengėsi savo vaikų dalią palengvinti. Tre­
jus metus sąžiningai ėjo vyro pareigas ir už tai buvo apdova­
notas Vokietijos pilietybe. Keista valstybė, taip atsilyginanti už
savo moterų dulkinimą. Bet jis, gink Dieve, ant jos nepyksta.
Juk dabar tas pasas jo vaikams yra bilietas į laimingą ateitį.
Kai gavo darbo pasiūlymą iš Frankfurto persikelti į Breme­
ną, o Sandra dėl ką tik atliktos kelio operacijos atsisakė vykti
kartu, Kumaras tikrai nesisielojo ir pradėjo skyrybų bylą. Vokie­
tei irgi buvo įgrisusi namų šeimininkės dalia, aštrūs vegetariški
patiekalai ir prėskas seksas, todėl skyryboms ji nesipriešino.
Tik kai pamatė Redos ir Kumaro - įsimylėjusių laimingų
žmonių - veidus prancūziško disneilendo fone, sukilo pavydas.
Vyras negalėjo Sandros teisti. Nors jo mama marčiai iš Vokieti­
jos, apie kurios egzistavimą net nenutuokė, būtų šioje situacijoje
indiškos išminties pažėrusi: „Ne laikas šulinį kasti, kai gaisras
prasidėjo.“ Taip, ne laikas, Sandrute. Vokiškas pasas jau kišenė­
je, skyrybų popierėliai bus tuoj sutvarkyti, todėl nereikia prie­
kaištų ar pavydo scenų.
Tiesą pasakius, Kumaras pats sau pavydėjo tokio grožio, to
atsivėrusio lotoso žiedo šalia, tos neįtikėtinos laimės. Negalėjo
uždrausti Redai kelti nuotraukų į feisbuką. Juk ji taip krykštavo
džiaugdamasi parko karuselėmis, amerikietiškais kalneliais, sū­
pynėmis. Lyg maža mergaitė į stebuklų šalį patekusi. Kai pasiū­
lė jai kartu nuvykti į kokią kelionę, ji pasirinko ne Paryžių, ne
Londoną, ne Romą, o pramogų parką šalia Paryžiaus. Kumarui
buvo tas pat. Nors gal romantiškesnės vietos būtų norėjęs, nes
jautė, visom kūno ląstelėm jautė, kad toje kelionėje jie pirmą
kartą pasimylės. Deja, nelabai vykusiai - prisiminimai lyg karš­
tas vanduo nutvilko vyro skruostus. Tą naktį jis buvo taip įsiau­
drinęs, kad virpėjo, tarsi drugio krečiamas. Bet gal srovė buvo
per stipri, gal laidai kur nesusijungė, nes jo dalykėlis, kad ir kiek
maigomas, taip ir neįsižiebė - kaip perdegusi lemputė. Gal laukė
per ilgai? O gal kūnas tiesiog nenorėjo suteršti to skaidraus jaus­
mo, kurį jautė savo dievaitei?
Hamburge kiekvienas turėjo atskirą miegamąjį. Redai buvo
skyręs didesnį, kaip ir prisakė jos mama. Suprato, kad moteriai
reikia daugiau erdvės, - juk ir drabužiai, ir kosmetika užima
vietos. Mėnesį gyveno kartu, bet jis nedrįso Redos nė piršteliu
paliesti. Slapčiomis vis nužvelgdavo iš po trumpučio chalatėlio
styrančias kojas ir vyšnine spalva nulakuotus kojų nagučius, su­
laikydavo kvapą, kai drabužėlis netyčia prasiskirdavo ties krū­
tine jiems pusryčiaujant, bet taip ir neišdrįso pirmo žingsnio
žengti. Suprato, kad Reda žiūrėdama į jį įžvelgia tėvą, o ne vyrą,
tad nenorėjo jos nuvilti. Bijojo neatsargiu žingsniu ką nors su­
gadinti. Prisiminė indišką patarlę: „Dviejų žmonių draugystei
reikalinga vieno kantrybė.“ Tad nutarė būti kantrus. Kantrybė -
ji visada globoja ir saugoja. Kantrybės mokė ir tobulas Redos
grožis. Neužmiršo savo dėdės, kuris buvo Tagorės gerbėjas, pa­
mokymų: „Grožis moko mus susilaikyti. Jis duoda jėgų nugalėti
kūno geidulius. Grožis moko mus susitaikyti, nes tik per tokį
susitaikymą galima įžvelgti slaptą meilės grožį.“ Kumaras ap­
gailestavo, kad taip ir nepaklausė dėdės, neišmoko mintinai Ta­
gorės meilės lyrikos. Tada jis labiau su skaičiais nei su žodžiais
draugavo, o dabar tie eilėraščiai tikrai būtų pravertę, nes savų
žodžių apsakyti jausmų perteklių trūko. Kumarui Reda buvo
gražiausia gėlė, gal todėl jai gėlių ir nedovanodavo. Visos buvo
per blankios. Geidė, kad jo mylinti širdis taptų gėle, kuria ši ne­
tikėtai jo gyvenime atsiradusi moteris papuoštų savo auksinius
plaukus.
Vis dėlto vieną vakarą jis parnešė Redai puokštę tulpių. Se­
nučiukė prie parduotuvės taip siūlė, kad negalėjo atsisakyti. Už
gėles Reda atsidėkojo bučiniu. Tada ir suprato Kumaras, kad il­
giau susilaikyti nebenori, negali, nebeturi jėgų. Todėl ir pasiūlė
kelionę, nors jo ištuštėjusi banko sąskaita nelabai tam pritarė.
Trokšdamas įtikti Redai pirkdavo viską, ko tik ji užsigeisdavo.
Virtuvės kombainą, keistą lempą ar naujas stiklines. Mokė­
damas kreditine kortele nė nenujautė, kad perka savo laimę į
skolą. Tačiau jo noras įsiteikti buvo didesnis. Net sutiko vištie­
nos pirmą kartą gyvenime paragauti. Bet neįstengė, na, niekaip
neįstengė to gabalėlio be pasibjaurėjimo praryti, lyg būtų savo
artimojo gabalą iškandęs. Bet dėl Redos pasiaukojo. Dėl jos ir
bėgioti pradėjo. Niekas jo anksčiau nebūtų išvaręs ratų aplink
stadioną sukti, daug mieliau nardydavo po stebuklingą virtualų
šešėlių pasaulį. O dabar kiekvieną savaitgalį krosą kartu su Reda
bėga ir nesiskundžia. Kumaras įtikėjo, kad Reda - jo laimės
žvaigždė. Ir dėl jos buvo pasiryžęs kalnus nuversti.
Jis susiranda ant sofos numestą telefoną ir surenka Redos
numerį:
- Kur tu, mieloji? Pakeliui namo?.. Aš jau grįžau... Galėsim
važiuoti į „Ikea“.
 9

ėda vaikšto po parduotuvę ir vis bando išgauti Kumaro

M nuomonę.
- Ar tau patinka šis šviestuvas?
- Patinka, labai patinka, - linkčioja galvą indas.
- O šitas? - tuoj klausia, pasukusi galvą į pirmojo priešin­
gybę-
- Patinka, labai patinka, - lyg nežinodama kitų atsakymų
vėl linguoja juodaplaukė galva.
Moteris niekaip negali suprasti, kas šiam vyrui tinka ir išties
patinka. Lyg jis išvis neturėtų savo nuomonės. Atsiradusių na­
muose naujų mažmožių nepastebėdavo. Ką ten mažmožių, jis
net nepastebėjo, kad Reda perdažė svetainės sienas! O ji šitaip
stengėsi! Pati nuvažiavo į parduotuvę „Bauhaus“, nusipirko bal­
tų dažų, volelį, viską partempė namo. Prieš pradėdama darbą
durų pakraščius ir grindjuostes - kad nieko neištepliotų - apkli­
javo apsaugine juostele, kaip matė ne kartą darant Piterį. Dažė
atsargiai, vienodais mostais, kol įkyri geltonos trydos spalva vir­
to balta ir kambarys nušvito. Labai laukė Kumaro įvertinimo ir
pagyrimo, bet šis jokių pokyčių net nepastebėjo.
Įsikėlusi į butą Hamburge Reda įsivaizdavo, kad šeiminin­
kaus tik savo kambary, bet jau po savaitės suprato, kad gali ra­
mia sąžine užkariauti visus namus. Jai patiko kurti interjerą.
Todėl ir perdažė sienas, kad galėtų švarią erdvę užpildyti savo
spalvomis ir jaukumo ženklais. Pirmiausia transformacijas išgy­
veno virtuvė. Ant vienos palangės moteris įkurdino vazonėlius
su tulpėmis ir narcizais, kita sužaliavo bazilikais, kalendromis
ir petražolėmis. Virtuvė buvo milžiniška, joje tilpo ne tik buto
savininkų palikta juoda odinė sofa ir prie jos derantis krėslas,
bet ir kavos stalelis - jį papuošė juodomis ir baltomis juosto­
mis marginta staltiese. Įsigijo ir puodukų. Juodų su baltais taš­
kučiais ir baltų su juodais. Kumaras jai neprieštaravo, tik nuo­
lankiai vykdė nurodymus. Reda taip ir neperprato, ar tą daro
iš geros širdies, ar bandydamas jai įtikti. Merginimo ženklų ji
nepastebėjo, Kumaras tiesiog buvo labai mandagus, paslaugus
ir draugiškas. Tik kartais žiūrėdavo pavandenijusiomis akimis
kaip nuo mamos atitrūkęs veršiukas. Gal todėl ir Redos klau­
sė kaip mamos? Kartą dviračiu išbandžiusi kelią nuo namų iki
Elbės tunelio ji nusprendė, kad vyrui jis tikrai įveikiamas, ir pa­
siūlė į darbą nebevažiuoti automobiliu, o minti. Kumaras ne­
priešgyniaudamas sutiko. Todėl kas rytą mindavo kartu. Reda
propagavo ne ekologišką gyvenimo būdą, o kovojo su Kumaro
pilvuku. Dėl estetinių sumetimų. Juk šalia nuolat matyti gražų
žmogų daug maloniau. Ir vyras jos klausė. Neatsikalbinėdamas,
nesiginčydamas, tarsi jos žodis būtų šventas.
Kumaro paklusnumas moterį kiek glumino. Jis buvo tarsi
plastilinas - lipdyk, ką nori. Viena vertus, lyg ir gerai, bet kartais
pabosdavo. Redai parūpo, kiek toli siekia jo indiškas nuolanku­
mas, ar tikrai jis beribis. Ir nutarė Kumarą dar kartą išbandyti
paruošusi lietuviškų patiekalų. Nepamiršo, kad pas mamą įpro­
čiai ir įsitikinimai jam buvo svarbesni už mandagumą ir norą
patikti. Bet ji juk ne mama! Jai jis bando įtikti besąlygiškai.
Reda buvo puiki kulinarė. Kai ištroškindavo vištieną su
morkytėmis ir svogūnais, visi pirštus apsilaižydavo. Tai buvo jos
ypatingas patiekalas, kurį anuomet liaupsino ir Adonis, ir Fer­
nandas. Tad ir Kumarą įtikino, kad nuo vieno kąsnio nenumirs,
ir liepė pabandyti. Indas raukėsi, nosį suko, bet galų gale pasi­
davė. Įsikišo gabaliuką į burną, net pasakė, kad skanu, bet pri­
sipažino, kad vis tiek valgyti negali. Redai to nepakako. Po po­
ros dienų orkaitėje iškepė lašišą su pomidoriukais ir fetos sūriu.
Kumaras vėl buvo priverstas paragauti. Žiaukčiodamas išbandė,
bet paprašė daugiau jo nebekankinti. Užteko tokio menko vyriš­
kio pasipriešinimo, kad Reda užsiliepsnotų. Ir kodėl vyrai tokie
nelankstūs? Juk ji Graikijoje prie visko prisitaikė, vietinių patie­
kalų, net nematytų neregėtų aštuonkojų, ne tik ragavo, bet juos
ir pamėgo. Ir Kolumbijoje buvo taip pat. Argi neįmanoma pri­
prasti prie lietuviško maisto? Žinoma, ji pati galėtų būti lanks­
tesnė, jam kugelį iškepti. Bet koks kugelis be spirgučių?! Reda
buvo tikra mėsėdė ir Kumaro vegetarizmo nesuprato. Garsiai iš
jo nesišaipė, bet savo užmačių neatsisakė. Paruošė burokėlių ir
silkių mišrainę. Įtikino vyrą, kad nei mėsos, nei žuvies joje nėra.
Šveitė Kumaras mišrainę pasigardžiuodamas. Ir nei migrena jo
neužpuolė, nei vidurių jam nesusuko.
Valgyti kartu Redai buvo ypač svarbu. Tai šeimą vienijan­
tis kasdienis ritualas. Ji prisiminė, kaip vaikystėje mama visus
susodindavo prie stalo, jie skaniai kirsdavo jos kotletus ir sutar­
tinai aikčiodavo: ak, kaip skanu, ak, kaip skanu. Reda taip pat
mėgo gaminti. Į kiekvieną patiekalą įdėdavo dalelę savęs, maisto
ruošimas jai buvo kūrybos aktas, kuriam negailėjo nei meilės,
nei laiko, todėl ir tikėjosi, kad jos kūrinys bus deramai įvertin­
tas - su pagarba ir akivaizdžiu susižavėjimu. Juk ir pati kitų ku­
linarinius sugebėjimus vertino. Indiškų patiekalų ragavo su ma­
lonumu. Kumaras nebuvo virtuvės genijus, net Basmati ryžiai
jam kartais lyg košė sulipdavo, bet indiškos duonos paplotėlius
chapati jis kepdavo tiesiog puikiai. Taip tešlą iškočiodavo, kad
ant karštos aliejumi išteptos keptuvės papločiai iškildavo keliais
sluoksniais.
Kumaras, jos leidimo atsiklausęs, indiškus patiekalus valgė
tik pirštais. Teigė, kad taip skaniau, bet Reda pabandžiusi jokių
skonio skirtumų neįžvelgė ir liko ištikima šakutei su šaukštu. Ne
tik neįprasta, bet ir nemalonu būdavo žiūrėti, kaip vyras pirštais
sulipina ryžių rutuliuką, pamirko į lęšių su kariu padažą ir susi­
kiša už vieno žando. Už to paties žando keliaudavo ir indiški pa­
plotėliai su avinžirniais. Kumaras tapdavo panašus į burunduką
sutinusiu skruostu. Redai tai numušdavo apetitą, bet ji suprato,
jog su šiais iš vaikystės atsineštais įpročiais kovoti bergždžia.
Galų gale į šią ydą Reda nebekreipė dėmesio ir į žiaumojantį
vyrą tiesiog nežiūrėjo.
Kai Prancūzijoje Kumaras jiems užsakė vieną kambarį, Re­
dai tapo aišku, kad atėjo laikas iš kambario draugų tapti tikra
pora. O kodėl gi ne? Jis juk toks geras, taip ja rūpinasi. Net jei tai
bus tik dėkingumo veiksmas, kodėl vyrui malonumo nesutei­
kus? Pagaliau ir smalsu buvo. „Kamasutra“ juk Indijoje užgimė,
kaip ir tantrinis seksas. Ji įsivaizdavo, kad Kumaras turėtų būti
subtilus meilužis, atskleisiantis meilės meno niuansus. Reda vis
prisimindavo Bremeno azijietės stebuklingus prisilietimus, ir
jos vaizduotė dar labiau išvešėdavo.
Ak, kaip jai teko nusivilti. Šis vyras net bučiuotis nemokėjo.
Tik žiūrėjo į ją paklaikusiomis iš geismo akimis, pirštai virpėjo
traukdami jos šilkinius naktinukus, net nepabandęs paglostyti
ar pamyluoti puolė į ją veržtis lyg atsidavęs karys į ataką. Tik jo
ginklas neklausė... Na, gal susijaudino per daug ir per greitai, -
guodėsi Reda. Nors jai pasirodė, kad Kumaras nė karto mo­
ters nebuvo pamylėjęs. Bet du vaikus su žmona juk sugyveno.
Paskui jis prisipažino, kad šioje srityje esąs visiškas diletantas.
Žmona atsiguldavo kaip lenta, o jis pašokinėdavo ant jos pilvo,
lyg gaivindamas paskenduolį. Tuo jų meilės žaidimai ir baig­
davosi.
Nieko nebus, reikės šį vyrą pamokyti, kaip mylėti moterį, -
nusprendžia Reda ir nužingsniuoja į miegamųjų komplektų sky­
rių. Galų gale juk į „Ikea“ atvažiavo dvigulės lovos užsisakyti...

Dvigulė lova Redos ir Kumaro seksualinio gyvenimo nepage­

rina. Porą savaitėlių moteris dar palaukia, viliasi, kad vyras,
kiek apsipratęs su jos jaunu kūnu, ne taip jaudinsis, įsiklausys
ir atras tinkamą kelią į malonumų buveines. Tačiau po, kelių
pasibaisėtinai nevykusių kartų jos kantrybė išsenka. Ne, ji ne
skenduolis, kurį reikia gaivinti, ir ne drovuolė, kad nutylėtų.
Šiandien pat imsis nelengvų mokytojos pareigų.
Vakarinis spektaklis prasideda ta pačia trumpute įžanga.
Scenarijus nesikeičia. Po vonios procedūrų, įsivyniojęs tik į
rankšluostį, Kumaras įlekia į miegamąjį, sviedžia nereikalingą
medžiagos skiautę ant kėdės ir nuogutėlis šmurkšteli po antklo­
de. Tik užuodęs šiltą moters kūną, nirtulingai kyšteli liežuvį į
jos burną.
- Liaukis! Šitaip negalima! - stumtelėjusi vyrą griežtai suko­
manduoja Reda.
Kumaras suglumęs atšlyja. Žvelgia į ją nepelnytai nubausto
mokinuko žvilgsniu.
- Nekišk liežuvio iškart į burną. Pirmiausia reikia bučiuoti
švelniai, tarsi lūpomis tyrinėtum veidą, paausį, kaklą, - moteris
ranka braukia linijas, nurodydama bučinių kelią. - Turi paieš­
koti vietų, kurios mane sujaudintų labiausiai. Na, sakyk - kurios
tavo kūno vietos jautriausios?
- Man labiausiai kutena pilvo šonuose, - pirmūno balsu ra­
portuoja Kumaras.
 - Kutenimas čia niekuo dėtas, - atsidūsta Reda. - Na, žiū­
rėk, tiksliau pasakius - jausk.
Reda švelniai lūpomis perbraukia vyrui skruostą, liežuvio
galiuku apibrėžia ausies geldelę, tada nuberia bučiniais kaklą,
peties linkį. Kumaras dreba iš geismo, o jo falas sukaitęs baks­
noja į antklodę, lyg norėdamas skylę pradurti ir į tą mokymo
procesą pats paspoksoti.
- Tai kad aš jau ir taip susijaudinęs, nebereikia manęs jau­
dinti, - indas atplėšia moterį.
- Bet mane reikia!
Kumaras lūpomis pakartoja moters nueitą kelią. Reda pa­
junta malonų dilgčiojimą papilvėje.
- Dabar gali leistis žemiau, - moters akys žiba.
Vyras iškart puola prie krūtų ir įsisiurbia į spenelį lyg išba­
dėjęs kūdikis. Maigo krūtis, žiūrėk, tuoj nuraus. Reda susiraukia
iš skausmo.
- Na, neskubėk gi taip! Nepamiršk, kad yra dar kojos, gali
jas glostyti.
Kumaras paklusniai vykdo Redos nurodymus ir vis klausi­
nėja: Ar gerai? Ar gerai? Tas klausimas Redą erzina, neleidžia
atsipalaiduoti, bet ji tikisi, kad vargsta ateities labui, kad po kelių
tokių pamokų šis geras vyras taps geras ir lovoje.
Per kitas dienas Kumaras stengiasi, kiek įmanydamas. Kie­
kvieną vakarą visą išmoktą veiksmų eigą atkartoja kaip pagal
instrukciją. Reda mintyse šypsosi, giria Kumarą už uolumą,
bet malonumo nepatiria. Pati sau primena mokytoją, tikrinan­
čią mokinių namų darbus, o ne moterį, kviečiamą aistros žai­
dimams.
Tiesa, kartais Kumaro veiksmuose pastebi ir naujų elemen­
tų. Neklausinėja, ar kur pasiskaitę, ar internete pašniukštinėjo.
Nežlugdysi juk mokinio iniciatyvos. Tačiau kartą, kai indas įsi­
siurbia į jos mažąsias lūpas, o paskui savim patenkintas klausia:
Na kaip, ar pajutai klitoriuką? Ar pajutai? - Reda nebeištveria.
Savišvieta ne visada prie gero priveda. Apie klitorį Reda dar nie­
ko jam nebuvo pasakojusi, manė, pats atras tą malonumų taš­
ką, bet šį vakarą jai tampa aišku, kad gali tekti per ilgai laukti.
O gal ir išvis jokių atradimų nesulauks. Tad išskečia kojas ir lyg
kokioje anatomijos pamokoje baksnodama pirštu viską aprodo
tikėdamasi, kad pieštuku apvedžioti neteks...
Kumaras ir toliau stengiasi, bet jo pažymių knygelėje vien
trejetukai. O jis taip norėtų bent vieną pagyrimą gauti. Jis juk
pasitenkina, tik nesupranta, kad moters nepatenkina. Todėl po
kiekvieno savo orgazmo lyg mažas vaikas išsproginęs akis klau­
sinėja: Ar gerai buvo? Ar gerai? Tas ar gerai? jau pro gerklę lenda.
Vieną vakarą neapsikentusi Reda rėžia:
- Tas tavo klausimas mane pribaigs. Jei dar kartą paklausi, ar
buvo gerai, tai ateity nebus nei gerai, nei blogai, tiesiog niekaip.
Jei tu nejauti, kaip buvo, tai aš tau niekuo negaliu padėti...
Vyro akys prisipildo liūdesio, jis užtvindo lovą. Tuoj abu
tame liūdesyje ir nuskęs. Reda iš gailesčio mesteli sau gelbėjimo
ratą: intymaus gyvenimo pamokų nebebus, laikas ir patirtis pa­
darys savo. O ji prisitaikys, kaip nors prisitaikys.

Daug geriau nei žaisti lovoje Kumarui sekasi kurti verslo pla­
nus. Jis įkalba Redą mesti sumanymą tapti stiuardese ir pasiūlo
užsiimti nuosavu verslu. Jo įsitikinimu, dirbti sau - daug pras­
mingiau ir maloniau, nei už atlyginimą lenkti nugarą kieno kito
gerovei.
- Tu galėtum kurti moteriškų rankinių dizainą!
Reda piešti mėgsta, iš prigimties turi gerą skonį, o įgūdžius
pralavino Graikijoje, tad į Kumaro pasiūlymą ranka nenumoja.
Gal būtent toks jos kelias į įžymybių olimpą.
 - Aš surasiu gamyklų Indijoje, ten geriausią rankinę tau pa­
siūs vos už trisdešimt eurų, o Vokietijoje ją galėsi parduoti už
šimtą, - indas trykšta entuziazmu.
- Ne! Jau geriau kurti vardines rankines, jas galima ir už tris,
ir už penkis šimtus parduoti. Vokietijoje pakanka turtingų žmo­
nių, kurie už kokybišką gaminį pasiryžę tiek mokėti. Būtų ga­
lima susitarti su mažomis prabangių prekių parduotuvėlėmis...
- Aš tau ir internetinę svetainę sukursiu! Dabar visi interne­
tu perka! - įsiaudrinusio Kumaro akys žaižaruoja.
- O aš sugalvosiu prekinį ženklą, kad rankinės būtų atpa­
žįstamos, - Reda pagriebia pieštuką ir pirmą pasitaikiusį popie­
riaus lapą. - Galėtų būti taip...
Moters ranka piešia kažką panašaus į žuvėdrą ar lūžtančią
bangą. Bet išties tai Kumaro kaktos linija palei plaukus - tokia
išskirtinė, kad Reda ją ir atkartoja piešinyje. Paskui nubrėžia ir
antrą tokią liniją, tarpą užpildo taškučiais. Indui patinka. Nors
jam patiktų viskas, kad ir ką paišytų Reda. Meilės akys pasau­
lį mato kaip grožio įsikūnijimą. Net mylimosios padėtas taškas
popieriuje atrodo kaip absoliuti tobulybė.
Po mėnesio Reda jau turi dvidešimt penkis rankinių eski­
zus. Kumaras sukuria jai internetinę svetainę. Tiesa, vietoj ga­
minių įdeda tik užrašą: Jau greitai. Piešinių rodyti nenori, o jei
kas nukopijuos? Suranda penkias didžiausias odos gamyklas
Indijoje, susitaria dėl susitikimų. Užsako elegantiškas vizitines
korteles, ant kurių puikuojasi logotipas „Reda International“.
Šios įmonės direktorė, žinoma, Reda, o Kumaras prisiima va­
dybininko pareigas. Toks paskirstymas ne iš piršto laužtas ir ne
didžiulės meilės pagimdytas. Kumaras puikiai nusimano, kaip
verslas veikia Indijoje. Hierarchija ten yra viskas. Derybas veda
tik vadybininkai, o direktoriui priklauso paskutinis žodis. Jis ti­
krai geriau nusimano, kaip su tautiečiais derėtis, kaip skaityti jų
gestus ir paslėptas žodžių reikšmes. Apsilankęs su Reda keliose
parduotuvėse išrenka jai griežtus dalykinius kostiumėlius - tai
paskutinis, bet labai svarbus potėpis naujam vaidmeniui. O tada
užsako bilietus į Indiją.
 10

A šsitiesusi svetainėje ant sofos Reda žiūri pro langą ir tyri-

nėja praplaukiančių debesų kontūrus. Kumaras turi grįžti
po pusvalandžio ir iš pašto parnešti siuntinį - taip ilgai lauktus
rankinių pavyzdžius.
Šypsodamasi Reda prisimena kelionę į Indiją. Tik išlipusi
iš lėktuvo ji įsikibo Kurnami į alkūnę, kaip buvo pratusi. Bet
jis tuoj pat atitraukė ranką ir tyliai pratarė: Neprovokuokime. Ji
suvokė, kad Indijoje galioja kitos taisyklės, todėl šiame nepažįs­
tamame pasaulyje geriau nesiaikštyti ir klausyti savo palydovo.
Spalvos, kvapai, žmonių gausa ją glumino ir vertė gūžtis, ne­
įsivaizdavo, kaip tokį žygį būtų atlikusi be Kumaro. Jei ne jis,
jos kojos vargu ar būtų įžengusios į šią žemę. Niekada nemėgo
indų filmų, jos neviliojo nei ašramai, nei šventyklos, todėl ne­
suprato ir europiečių maldininkų, ieškančių čia dvasinio nušvi­
timo. Nors turėjo pripažinti, kad žmonių akys švyti gerumu ir
net didžiausi skurdžiai džiaugiasi gyvenimu. Ją sukrėtė turistus
besivaikanti luošių armija - stebėjosi ne sužalotais, gamtos ar li­
kimo subjaurotais kūnais, o žvilgsniais, kuriuose nebuvo nė lašo
pykčio ar pagiežos, tik gerumas ir išmintis, gili kaip bedugnė.
Nuo vyrų žvilgsnių Indijoje ji pavargdavo. Jie buvo tokie
veriantys, kad gręždavo kiaurai. Jei koks pašalietis ją įdėmiau
nužvelgdavo Vokietijoje, Reda pasitempdavo, jos savivertė ūg-
telėdavo ir paglostytas moteriškumas prasiskleisdavo šypsena.
Bet šioje šalyje ji akis narindavo, nuleisti vokai jai tarnavo kaip
šarvai nuo varpančių dėmesio kulkų. Nusukdama akis nuo vyrų
Reda atsigriebdavo žvalgydamasi į moteris. Jos buvo nuos­
tabios! Jai tiesiog susuko galvą tie spalvingi sariai ir suknelės,
papuošalai - kad ir pigūs, bet priderinti prie apdarų. Kelionės
pabaigoje ji paprašė Kumaro ir jai nupirkti ką nors panašaus.
Kadangi šis neįsivaizdavo Redos Hamburge su sariu, išrinko jai
nuri, skaisčiai raudoną palaidinę iki kelių, dėvimą su plačiomis
kelnėmis.
Net jei Reda ir būtų norėjusi patyrinėti naują kultūrą, var­
gu ar jai būtų pavykę. Verslo susitikimai buvo suplanuoti taip,
kad pramogoms laiko neliko. Net penkis kartus Indijoje skrido
vis į kitą miestą, vis į kitą odos gamyklą. Prieš pirmą susitikimą
Delyje labai jaudinosi. Jaudulį turėjo paslėpti santūrus pilkas
kostiumėlis ir į kuodą susukti plaukai. Net akinius ant nosies
užsibalnojo. Be dioptrijų, bet taip atrodė solidžiau. Gamyklos
vadovai pasiimti galimų užsakovų į viešbutį atsiuntė vairuotoją.
Kumaras Redai prisakė tylėti ir viską stebėti rimtu veidu.
Prie gamyklos vartų juos pasitiko vadybininkas ir nuvedė į
parodinę salę. Iškart pasiūlė kavos, arbatos, vandens. Tą pirmą
kartą paprašiusi arbatos, kurios aitrūs prieskoniai graužė gerklę,
Reda pasižadėjo, kad Indijoje gers tik vandenį.
Šviesaus kambario lentynose buvo sutupdytos rankinės,
piniginės, diržai. Reda atpažino populiarius prekių ženklus -
„Mango“, „Žara“, „Diesel“... Vadybininkas kilnojo gaminius,
gyrė odą, ant stelažų dėliojo medžiagos, aksesuarų pavyzdžius.
Reda suvokė, kad apie rankinių gamybą ji veik nieko nenusi­
mano, o viskas iš pradžių atrodė taip lengva, taip paprasta. Bet
buvo primokyta tylėti, todėl nepasakė nė žodžio, tik retsykiais
išdidžiai palinksėdavo galvą.
 Prie derybų stalo kalbėjo Kumaras. Galėjai susidaryti įspū­
dį, kad jis jau šimtą kartų tą pačią dainelę dainuoja: nauja įmonė
Vokietijoje ieško gamintojų, rinka didelė, poreikis irgi, bet svar­
bu kokybė, nes vokiečiams kokybė itin rūpi. Pirmiausia norėtų
užsakyti pavyzdžius, kiek laiko tai užtruktų?..
Reda rimta išraiška klausėsi anglų kalbos su hindi akcentu,
o viduje kikeno. Labiausiai ją stebino tai, kad nė karto žodžio ne
neišgirdo. Pagaminsite per mėnesį? Taip. O gal per dvi savaites?
Jokių problemų. Tai gal per dvi dienas? Galim.
Moters monologas laukė tik spektaklio pabaigoje. Ačiū už
pasiūlymus. Sugrįžę į Vokietiją mes apsvarstysime juos su ko­
manda, su jumis susisieks mano vadybininkas. Dabar dar turi­
me keletą susitikimų kitose gamyklose. Tada jie kildavo, Kumaras
susirinkdavo odos, kitų medžiagų bei aksesuarų pavyzdžius ir
keliaudavo į viešbutį. Vakare laukdavo ištaiginga vakarienė pra­
bangiame restorane. Žinoma, gamyklos atstovų sąskaita. Reda
su Kumaru buvo lepinami ne tik gardžiais valgiais, gyva muzi­
ka, šokiais, bet ir saldžiais pažadais.
Po poros tokių susitikimų Reda visiškai įsijautė į naują vai­
dmenį. Jis jai vis labiau patiko. Tokia svarbi, išskirtinė, tikra
direktorė. Kumaras irgi išdrąsėjo - kai prie derybų stalo nors
penkioms minutėms likdavo vieni, kišdavo ranką jai po sijonu,
keliaudavo šlaunimi iki kelnaičių. Moteris žaismingai pliaukšte­
lėdavo jam per plaštaką, papūsdavo lūpytes, bet tokias pertrau­
kėles tarp vaidinimų jie abu mėgo.
Reda su Kumaru jautėsi saugi ir globojama. Indijoje pir­
mą kartą abu prašneko ne tik apie verslo ateitį, bet ir apie šei­
mą. Kumaras suokė, kad norėtų dukrelės, tokios mėlynakės ir
šviesiaplaukės kaip Reda, o ši sutiko, kad vaikeliui tikrai atėjo
laikas. Visada norėjo pastoti ir pagimdyti iki trisdešimtmečio.
Neabejojo, kad Kumaras bus rūpestingas tėvas. Todėl vieną
rytą viešbučio tualete išmetė kontraceptinių tablečių pake­
lį į šiukšlių dėžę nusprendusi, kad trukdyti likimui nederėtų.
Kumaras dar labiau aplink ją tupinėjo ir geriau už pačią Redą
žinojo, kada ji turėtų sulaukti mėnesinių. Kol kas jos vis dar
ištikdavo laiku.
Durų skambutis priverčia Redą krūptelėti. Net nepastebėjo,
kad klaidžiojant po prisiminimų ir svajų labirintus praėjo visas
pusvalandis. Moteris strykteli nuo sofos ir tekinomis pasileidžia
prie durų. Kumaras stovi su didžiuliu paketu, šypsosi.
- Oho! - Reda suploja delnais ir griebusi siuntinį nusitem­
pia į svetainę.
Kol vyras aunasi batus, iš virtuvės stalčiaus ji atsineša žir­
kles ir kimba į rusvą popierių. Plėšia lipniąsias juostas, kol galų
gale ištraukia permatomo plastiko maišą. Ten drobiniuose
krepšeliuose guli rankinės. Jos dizaino rankinės! Pirmą ištrau­
kia virpančiomis rankomis. Tamsiai rudą krepšį, puoštą švie­
sesnės odos ornamentais, iškelia į viršų, pasukioja pakabinusi
ant piršto, tada persimeta per petį ir nulėkusi prie veidrodžio
pasistaipo. Pasitenkinimo banga užlieja širdį. Ir pasididžiavimas
savimi. Tai jos kūrinys! Jos! Kumaras, stebėdamas mylimos mo­
ters triumfą, šypsosi nuo ausies iki ausies - atrodo, kad jo lūpos
tuoj suplyš.
Tada abu įsitaiso ant sofos ir ima tyrinėti gaminius atidžiau.
Oda šiurkštesnė, nei tikėjosi. O kokia čia siūlė? Juk ji kreivai
nusiūta! Ir plastikinis užtrauktukas toks menkutis, juk užsakė
visai ne tokį... Šiluma iš Redos krūtinės nyksta, lūpų kampučiai
leidžiasi ir moterį užlieja pykčio banga.
- Tie tavo indai nesugeba normalios rankinės pasiūti! - įsi­
plieskia Reda. - Ką mes su tokiomis veiksime? Kas jas pirks?
- Juk jos visai gražios, - Kumaro žodžiai skamba kaip atsi­
prašymas.
 - Na, už šimtą eurų gal kas ir nupirks, bet ir tai tik neapsi­
žiūrėjęs. Bet brangiau tokių niekaip neparduosi! Man būtų gėda
prestižiniams salonams siūlyti. Tik vardą susigadinčiau!
- Tai gal bandykime kitoje gamykloje užsakyti?
- Kitoje? Vėl investuosime į pavyzdžius ir tokį patį šūdą gau­
sime? Ką darysime paskui - sienas jomis klijuosime? Man sakė,
kad iš Indijos kokybės nesitikėčiau! Nepaklausiau, kvailelė...
- Bet juk garsios firmos irgi savo gaminius Indijoje siuva,
juk pati matei, - gina tėvynainių vardą Kumaras.
- Mačiau, mačiau! Ir dabar matau! Gal siekdami klientus
privilioti tuos vardus ten ir prilipino. Žinai, brangusis, ieškok
padorių odos gamyklų Italijoje. Nes kitaip jokio verslo nebus!
- O gal dar pabandykime Indijoje?
Reda lyg tikra įmonės direktorė paniekos žvilgsniu perlieja
Kumarą ir suspaudusi lūpas žingsniuoja į virtuvę. Vyras susi­
gūžia, atsidūsta, surenka ant sofos sumestas rankines ir sudėjęs
atgal į dėžę pakiša jas po rašomuoju stalu. Toliau nuo Redos
akių, kad tik daugiau jos neerzintų.
 11

JI tsitūpusi tarp braškių lysvių Reda naršo po lapais, raško

v. išsirpusias uogas ir mėgaujasi kiekvienu kąsniu. Niekur
tokių skanių braškių kaip tėčio darže ji neragavo. Pirkdavo Vo­
kietijoje, bet jos buvo lyg sintetinės. Net cukrus negelbėjo. O čia
jos tirpsta burnoje kaip vasaros atostogų vakaras vaikystėje.
Šį kartą į Lietuvą ji atvyko ne tik aplankyti tėčio. Svarbiausia
išlaikyti vairavimo egzaminą ir gauti pažymėjimą. Vokietijoje tai
brangus malonumas, todėl pasitarusi su Kumaru išsiruošė mė­
nesiui į tėviškę. Nepavykus indiškų rankinių eksperimentui Ku-
maras ilgai šturmavo internetą, kol rado galimų tiekėjų Italijoje.
Jiems nusiuntė Redos rankinių eskizus ir laukė pavyzdžių. Kartu
jiedu svarstė ir ateities planus, kaip ir kur tas rankines parduos.
Nesinorėjo visko patikėti tik internetinei parduotuvei. Juk joje
odos nepačiupinėsi ir pardavėja įtaigiu balsu į ausį nesuoks, ko­
kia nuostabi, nepakartojama ši vienintelė autorinė rankinė! Tada
ir kilo mintis, kad Redai būtina išmokti vairuoti. Ji galės pati
rankines po parduotuves išvežioti. Juk nesitampys visuomeniniu
transportu iš vieno miesto galo į kitą. Juo labiau kad automobilis
po langais stovi. Kumaras į darbą važinėjo dviračiu. Džiaugėsi,
kad Reda jį įpratino. Sportuoti laiko nelabai turėjo, tad tos ryti­
nės ir vakarinės kelionės į biurą ir atgal atstojo užsiėmimus spor­
to salėje. Hamburgas - puikus miestas dviratininkams. Važiuoji
lyg mišku, voverės aplink šokinėja, paukščiai čiulba, kerti vieną
kanalą po kito, žiūrėk, jau ir pasiekei kelionės tikslą.
Redai susitarti dėl vairavimo pamokų padėjo Edą. Jos vis
dar buvo artimos - ir skaipu pakalbėdavo, ir elektroninius laiš­
kus viena kitai rašė. Kam daugiau pasiguosi, kieno patarimo pa­
klausi, jei ne geriausios bičiulės. Edos gyvenimas nebuvo toks
spalvingas kaip Redos. Penkerius metus ji draugavo su vaikinu,
kuris pasikvietė ją į Kauną. Kai atrodė, kad vestuvės ant nosies,
ją paliko. Be draugių, svetimame mieste, už minimalų atlygi­
nimą dirbančią knygyne. Neapsikentusi vienatvės Edą grįžo į
gimtąjį miestelį pas mamą. Įsidarbino žaislų parduotuvėje, bet
jos gyvenimas buvo nykus, monotoniškas ir be jokių perspek­
tyvų. Todėl sužinojusi, kad senų laikų draugė net mėnesį praleis
tėviškėje, džiūgavo lyg maža mergaitė.
Redai mokytis vairuoti sekėsi visai neblogai. Pagyvenęs
storulis instruktorius kartais nusikeikdavo, kai vietoj stabdžių
ji nuspausdavo greičio pedalą, bet šiaip buvo gana kantrus ir
geranoriškas. Žavi dama jam patiko, todėl neatsisakydavo ir pa­
pildomai pamokyti, juolab kad ši ne tik atsidėkodavo šypsena,
bet ir kelis papildomus litus į kišenę įbrukdavo.
Kumaras skambindavo kasdien. Net po keletą kartų. Tie
skambučiai Redą užkankindavo. Ypač kai telefonas uždainuo­
davo jai sėdint prie vairo. Jei neatsiliepdavo, aparatas birbdavo
tol, kol instruktorius neapsikentęs liepdavo stabdyti automobilį
ir kalbėtis. Perdėtas indo rūpinimasis ją erzino, bet, jei jis ilgė­
liau nepaskambindavo, pati nerimaudavo.
Dar viena raudona uoga nukeliauja į Redos burną ir ji net
užsimerkia iš malonumo.
- Tau skambina, - nuo trobos atsklinda tėčio balsas ir ji per­
kreipusi lūpas užverčia akis. Vilką mini, vilkas čia. Pagalvojo
apie Kumarą, o jis jau ir nerimsta.
 Reda atsistoja, delnus nusivalo į džinsus ir nutipena link
tėvo. Iš jo rankų paėmusi telefoną, priglaudžia prie ausies.
- Sveikas, saulės spindulėli, - kaip visada į ją kreipiasi Ku-
maras. - Kaip gyveni?
- Gerai, - nusijuokia Reda. - Na, kas gi nuo ryto galėjo
nutikti?
- Ką veiki?
- Braškes valgau. O tau - ar nereikia dirbti?
- Reikia, aš ir dirbu, bet tavęs labai pasiilgau.
- Aš irgi pasiilgau, - sučiauška Reda, nes puikiai žino, kokių
žodžių iš jos laukia Kumaras.
- Klausyk, o tavo mėnesinės prasidėjo?
- Dar ne, - šypteli moteris. Ar ne juokinga, kad Kumaras jos
ciklą žino geriau nei ji pati?
- Aš paskaičiavau, kad jau prieš tris dienas turėjo prasidėti.
Gal nėštumo testą nusipirk?
- Trys dienos dar nieko nereiškia. Jei nesusirgsiu, nusipirk­
siu, - pažada Reda. - Man reikia vairavimo pamokoms ruoštis.
Paskambinsiu tau vakare.
- Bučiuoju, mano mylimoji.
- Ir aš tave, - Reda nuspaudžia mygtuką, padeda telefoną
ant suolelio ir vėl nužingsniuoja į braškių lysvę.

Po trijų dienų neprasidėjus mėnesinėms ir vis raginant Kurna­

mi, Reda nukiūtina į vaistinę ir nusiperka nėštumo testą. Ne
tam, kad išsklaidytų abejones, kurių neturi, bet kad atsikratytų
įkyrių indo klausimų. Netiki ja, tai tegu testas jam pasako, kad ji
ne nėščia! Ne nėščia!
Procedūra nesudėtinga, instrukcija pakankamai aiški, tad
nusišlapinusi ant plastikinės juostelės Reda laukia. Greitai pa­
sirodo viena linija, o paskui ir antra. Negi nėščia? - savo akimis
netiki Reda. Nepatiki ir testu, tad dar kartą nuskuodžia į vaisti­
nę, nusiperka naują pakuotę ir nutaria palaukti ryto, kad rezul­
tatai būtų tikslesni. Užmigti tą vakarą ilgai negali, nežinia, sumi­
šusi su baime ir džiaugsmu, varto moterį nuo šono ant šono. Vis
ranką prie pilvo prideda, ji paglosto, tikėdamasi užčiuopti naują
gyvybę. Bet nejaučia nieko. Visiškai nieko. Gal čia tik hormonai
sutrikę?
Vos prašvitus nulekia į vonios kambarį ir pakartoja tyrimą.
Dvi raudonos linijos tokios ryškios, kad negali būti jokių abe­
jonių. Didžiulė euforijos banga užgriūva Redą ir išveja į lauką.
Laksto basa po rasą rankas iškėlusi į dangų ir vis dėkoja die­
vams - krikščionių, pagonių, budistų, induistų. Ir pati dorai
nežino, kam dėkoja, bet tikrai žino, už ką. Ji laukiasi! Gyveni­
mas įgijo prasmę! Širdis prisipildo gerumo ir visa apimančios
meilės. Šia susikaupusia meile ji apgaubs savo kūdikį. Visada
žinojo, kad bus gera mama. Net ir aplinkiniai tą jautė. Prisiminė
abiturientų albumą, kuriame bičiuliai surašė savo spėjimus: kas
pirmas susituoks, kas pirmas gaus darbą, kas greičiausiai susi­
lauks vaikų. Kad Reda susilauks pirmoji, balsavo daugelis. Na,
pirmoji iš klasės nebus, bet tikrai bus geriausia mama, tuo nea­
bejoja. O Kumaras bus geras tėvas. Su juo ji saugi - globojama,
mylima. Nesvarbu, kad tokia pačia meile atsakyti negali. Gal ir
geriau, kai vyras myli labiau. Adoniui ji buvo atidavusi visą širdį,
bet jis į ją tik prispjaudė. Dabar ji mylės vaikelį. Besąlygiškai ir
amžinai.
Prisilaksčiusi po pievas kaip jauna kumelė, Reda tyliai įsė­
lina į namus. Tėčio žadinti nenori. Susiranda telefoną ir vėl iš-
sprūdina į kiemą, kad balsas per visą trobą neskardėtų. Surenka
Kumaro numerį ir vos jam spėjus atsiliepti išpyškina:
- Aš nėščia! Nėščia!!!
 - Valio!!! - Kumaro miegą ši žinia nupučia per akimirką. -
Mes turėsim mergaitę! Geltonplaukę mėlynakę mergaitę!
- Kokią mergaitę? - Reda suglumsta.
- Tokią kaip tu.
- Mes turėsim berniuką, - rimtai pareiškia. Jos balse nė lašo
abejonės.
- Tai tu jau žinai? - džiūgauja Kumaras. - Gydytojas sakė?
- Kvaileli, koks gydytojas... Tas vaikelis dar tik kruopelytė...
Bet esu Įsitikinusi, kad bus berniukas.
- Berniukas irgi gerai. Tu tik rūpinkis savimi ir pas gydytoją
būtinai nueik.
- Rūpinsiuos, rūpinsiuos...

Sužinojęs, kad Reda laukiasi, Kumaras rašo žinutes ir skam­

bina kas dvi valandas. Lyg per porą valandų kas nors galėtų
pasikeisti. Moterį toks perdėtas dėmesys vargina. Ji nori ty­
liai pasidžiaugti savo būsena. Tokia ypatinga būsena! Juk po
širdimi nešioja stebuklą. Vaikštinėja po mišką, atkragina galvą,
užsisvajojusi žiūri į medžių karūnas, o jos mintys skrieja pro
lapus link melsvų dangaus lopinėlių, ten, iš kur atkeliavo jos vai­
kelio siela. Prisiglaudžia nugara prie ąžuolo kamieno, semiasi
iš jo stiprybės - ji irgi gamtos dalis, todėl ir paukščių giesmės
jos ausį glosto, ir šakų šlamėjimas vėjui įsisukus. Pievoje prisis-
kina gėlių ir traukia į save kvapus, norėdama pradžiuginti joje
užsimezgusią gyvybę.
Jei ne tos kelių taisyklės ir būsimas vairavimo egzaminas,
Reda apie nieką daugiau ir negalvotų - tik apie būsimą vaikelį.
Jau dabar kuria planus, kaip papuoš jo kambarį, kaip sienas iš­
klijuos, kokią lovytę pirks. Ir, žinoma, drabužėlių nuners. Pati.
Tokių mažulyčių kojinaičių, megztukų ir kepuraičių. Ta mintis
ją taip užburia, kad nulekia į parduotuvę, nusiperka mėlynų siū­
lų, vąšelių rinkinį, internete susiranda nėrimo pamokų ir kimba
į darbą. Tų pamokų, tiesą pasakius, jai nė nereikia. Tarsi rankos
pačios žinotų, ką daryti, tarsi nėrimas glūdėtų jos genuose.
Kumaras, laimingas būsimas tėtis, nė už ką nesutinka, kad
Reda į Vokietiją grįžtų lėktuvu. Ką gali žinoti, kaip skrydis mamą
ir kūdikį paveiks, tad užsispiria automobiliu į Lietuvą atvažiuoti
ir parsivežti savo besilaukiančią gražuolę. Jokie moters įtikinėji­
mai, kad skraidyti negalima tik paskutines keturias nėštumo sa­
vaites, jo neveikia. Na, gerai, tegu atvažiuoja, - nusileidžia Reda.
Gal ir geriau, juk ir Edą su daiktais kartu parsivežti reikia.
Draugei kartu važiuoti į Vokietiją pasiūlė dar tada, kai neži­
nojo, kad laukiasi. Pagailo jai Edos, kuri nei prasmės, nei ateities
Lietuvoje nebematė. Įtikino, kad pakeisti vietą bus tik į naudą:
kalbos išmoks, seną meilę pamirš, žiūrėk, ir naują sutiks. Edą,
drovesnė iš prigimties, iš pradžių lyg spyriojosi, atsikalbinėjo,
bet kai Reda pažadėjo pas save apgyvendinti, kalbos kursus ir
darbą surasti, sutiko. Ką ji čia Lietuvoje palieka? Nebent sudau­
žytą širdį...
Kumaras, išgirdęs, kad su jais nuo šiol gyvens ir Redos drau­
gė, reaguoja ramiai. Jei jo mylimoji būtų nutarusi ir visą giminę
bute apgyvendinti, nebūtų prieštaravęs. Jis toks laimingas, kad
pasiryžęs vykdyti kiekvieną Redos įnorį lyg karalienės įsakymą.

Prabangus Kumaro automobilis įsuka į Redos tėvuko kiemą.

Moteris stovi antrame aukšte ir stebi pro langą. Pati nesupranta,
kodėl nepuola laukan būsimo vaiko tėvo sutikti. Juk buvo pasi­
ilgusi, laukė, norėjo pasipuikuoti savo pilvuku, vos išsipūtusiu
ne tiek nuo nėštumo, kiek nuo tris savaites su apetitu kirsto
tėviškės maisto. Tačiau tik stovi už užuolaidos ir žiūri, kaip Ku-
maras sutrikęs dairosi po tuščią kiemą, kaip iš bagažinės traukia
vieną lagaminą, paskui kitą, išsišiepęs nuo ausies iki ausies priei­
na prie durų, kaip beldžiasi, paspaudžia rankeną.
- Sveiki! Ar namie kas yra? - iš pirmo aukšto atsklinda
balsas.
- Aš antrame aukšte, - šūkteli Reda.
Laiptai subilda nuo greitų Kumaro žingsnių. Per dvi pakopas
šokinėja, kad tik greičiau mylimą moterį prie širdies priglaustų.
Reda stovi laiptų viršuje ir paslaptingai šypsosi.
Kumaras griebia mylimąją į glėbį, bučiniais nusėja jos veidą,
plaukus, rankas, suklumpa, priglaudžia ausį jai prie pilvo, pa­
klauso, tada pakėlęs palaidinę išbučiuoja.
- Eime į kambarį, aš tau dovanų atvežiau! - jis atidaro laga­
minus ir ant lovos krauna gėrybes: fotoaparatą ir skarą Redai,
vaikiškus žaislus būsimam mažyliui, „Jagermeister“ butelį tėvu­
kui, saldumynus... Tačiau Reda iš džiaugsmo nešokinėja, stovi
lyg užburta. Keistas abejingumas kausto jai kojas, rankas. Širdy
tuščia tuščia. Galvoje taip pat lyg iššluota. Ir staiga mintis kaip
griaustinis nuaidi toje bežodėje bejausmėje erdvėje: Ne mano
čia vyras. Ne mano. Toks svetimas ir tolimas...
 12

ji trėmusi galvą į sieną ir apglėbusi pilvą Reda sėdi gydyto-

C / l j o kabineto priimamajame ir mintyse planuoja kūdikėlio
kambario dekorą. Dabar, kai Edą galų gale išsikraustė, pats lai­
kas imtis darbo. Tame kambaryje įkurdins mažylį, tik tapetus
perklijuos, užuolaidas pakeis, naujus baldus sustatys. Jos stebu-
klėlis turės viską, kas geriausia.
Reda su nuoskauda prisimena paskutines dienas, praleistas
su drauge. Ta trintis viename bute jai gerokai pakyrėjo. O iš pra­
džių viskas atrodė taip puikiai. Reda kasdien Edą veždavo vis
į kitą Hamburgo rajoną, rodė kanalus ir tiltus, parkus ir seną­
jį uostą, tampė po muziejus ir galerijas. Ir vakarais šnekėdavo
iki išnaktų. Reda ne tik įtaisė vaikystės draugę į vokiečių kalbos
kursus, bet ir valytojos darbą vaistininko šeimoje rado. Tik ste­
bėjosi, kad draugė nerodo nei didelio entuziazmo, nei dėkingu­
mo. Įpratusi, kad Kumaras visada jai itin paslaugus, nustebdavo,
kai paprašiusi Edos paduoti šakutę išgirsdavo: Pati kojas rankas
turi - ką, pasiimti negali? Dar tie išmėtyti drabužiai ant sofos,
dantų pastos likučiai kriauklėje... Kai kursuose Edą susirado
naujų pažįstamų, tik su jais ir lakstydavo, grįždavo naktimis ir
garsiai bildėdavo koridoriuje. O gal čia tik Redos hormonai kal­
ti, kad šitaip jautriai į visokias smulkmenas reaguoja? Juk Edą
jos vienintelė tikra draugė, amžiną draugystę paauglystėje viena
kitai prisiekė. Gal dabar, kai gyvena atskirai, viskas vėl sugrįš į
senas vėžes? Nenori Reda prarasti draugės, tikrai ne. Juk Edą jai
artimesnė ir už mamą, ir už Kumarą. Į šį išvis žiūrėti nebegali,
vien mintis, kad jis palies jos kūną, tąso vemti. Jos kūnas - jos
vaikelio šventovė, niekieno daugiau. Šį kartą indo neišprusimas
dėl moteriškų reikalų jai į naudą. Prisakė, kad nėščiai mylėtis
griežtai draudžiama, tai tas ir klauso. Ir kodėl jai vyro rūpestin­
gumas, meilė ir globa neįtinka, niekaip nesuvokia. Gal vis dėlto
kalti hormonai?
- Užeikite, - iš už durų išnirusi slaugytoja žvilgsnį nukreipia
į Redą.
Moteris lėtai atsistoja ir žengia į kabinetą.
- Kaip jaučiatės? - gydytojos balsas malonus.
- Puikiai, - Reda nusišypso.
- Gulkitės ant lovos, pažiūrėsime, kaip jūsų vaikelis laikosi.
Ar norite žinoti kūdikio lytį?
- Noriu, bet aš ir taip žinau. Berniukas, - Reda atsigula ant
lovos, pakelia į viršų palaidinę, nusismaukia kelnes.
Gydytoja pamatuoja pilvą, duomenis užrašo kortelėje, o
tada ištepusi odą geliu pradeda ultragarso tyrimą. Ekrane su­
mirguliuoja juodos ir baltos dėmės.
- Mergaitė...
- Kaip mergaitė? - Reda vos nenušoka nuo lovos. - Gydyto­
ja, jūs dar kartą gerai pažiūrėkite!
- Nagi žiūriu, žiūriu... Tarp kojų tikrai nieko nėra...
- Jūs įsitikinusi?
- Na, šimtu procentų niekada negali būti įsitikinęs, bet de-
vyniasdešimčia tai tikrai garantuoju. Bet jūs nesijaudinkite, juk
sveika puiki mergaitė.
- Mergaitė... - Redai tas žodis lūpose skamba keistai. O ji
savo vizijose matė berniuką, tokį tamsiaplaukį, didžiaakį, su
džinsinėm kelnėm, ilgu spalvotu megztiniu ir baltais sportba­
čiais...
Išėjusi iš gydytojos kabineto Reda vis dar apdujusi. Žinia
ją pritrenkė. Prisėda ant kėdės ir akis įsmeigia į savo pilvą. Pa­
medituoja taip porą minučių, o tada paglosto pilvą ir tyliai su­
šnibžda:
- Sveika, Glorija. Tu mano princesė ir aš tave labai labai my­
liu. Labiau už viską pasaulyje.
Tada nusišypso ir iškėlusi galvą išdidi lyg gulbė išplaukia į
gatvę. Neabejoja, kur eis. Kaip visada, į siūlų parduotuvę. Nė­
rimas jai buvo tapęs antru kvėpavimu: nuramindavo, atgaivin­
davo, pradžiugindavo. Parduotuvėlės savininkė Helga, viduti­
nio amžiaus moteris per anksti pražilusiais plaukais, pati dažnai
stovinti už prekystalio, Redą jau pažinojo. Maloniai šnektelėda­
vo valandėlę, naujų siūlų pavyzdžių pasiūlydavo, dažnai ir kokį
nėrimo žurnalą į pirkinių maišelį įbrukdavo.
- Sveika, Reda, - jau nuo slenksčio Helga pasveikina žavia
šypsena. - Aš tavęs laukiau, stebuklingo žydrumo siūlų gavau,
tau tikrai patiks...
Redos akys žiba. Teatrališkai papučia lūpytes lyg užsispyrusi
mergaičiukė ir piršteliu baksteli į rožinių siūlų rites:
- Man šitų!
- Tai jau žinai! - suploja rankomis Helga. - Mergaitė? Svei­
kinu! O tu vis žydrus rinkdavaisi...
- Ir prinėriau bent penkiems vaikams, - nusijuokia Reda. -
Bet turiu dar tris mėnesius, spėsiu ir rožinį kraitelį paruošti. Da­
bar jau galėsiu vaizduotę pakrutinti. Nes berniukui kiek reikia -
melsvi batukai ir kokia sagutė su inkariuku, o mergaitei... Čia
jau galėsiu pafantazuoti...
Prisirinkusi net keturių atspalvių rausvų siūlų, Reda laimin­
ga žingsniuoja gatve. Akys klajoja parduotuvių vitrinomis. Pa­
skutiniu laiku krypsta į tas, kur prekiaujama vaikiškais baldais,
vežimėliais, drabužiais, žaislais. Iki šiol dar jokio baldo nenupir­
ko, bet dabar, kai išsikraustė Edą, pats laikas viskuo pasirūpinti.
Kojos pačios moterį įneša į prabangią parduotuvę, kurioje
puikuojasi vaikiškos lovelės ir lopšiai. Vienas pintas lopšys tie­
siog prikausto jos žvilgsnį. Koks grožis! Kaip tik jos Glorytei.
- Iki šešių mėnesių nepakeičiamas daiktas, - nežinia iš kur
išdygsta jaunutė smulki pardavėja. - Prancūziškas dizainas. Iš­
skirtinė partija. Čia pavyzdys. Bet dar vieną sandėlyje gal ir tu­
rime. Patikrinti?
- Patikrinkite.
Mergina nulėkusi prie kompiuterio subarbena klavišais ir
žvaliai praneša:
- Taip, dar vienas yra. Paskutinis. Daugiau šio modelio ne-
begamins.
Reda kaip užkerėta žiūri į lopšį. Tai jos Glorytės lopšys. Ne­
žmoniškai brangus. Bet jos mergaitė verta viso pasaulio brange­
nybių. O čia tik lopšys. Gal pasitarti su Kumaru? O kam? Jis vis
tiek apie tai nieko neišmano.
- Pirksiu. Bet ar galėsite pristatyti į namus?
- Žinoma. Mokėsite grynais ar kortele?
- Kortele, - nusišypso Reda. Kas tiek pinigų grynais nešio­
jasi? Ištraukia Kumaro banko kortelę, kurią šis buvo davęs kaip
tik tokiems atvejams, ir ištiesia pardavėjai.
Ši įkiša plastikinį keturkampį į mažutį pilką aparatą ir su­
renka skaičius. Tada paprašo Redos įvesti PIN kodą. Aparatas
suburzgia.
- Kažkodėl kortelės nepriima, - kaltai sako mergina. - Pa­
bandysiu dar kartą.
Tačiau ir po antro, ir po trečio bandymo aparatas byloja tą
patį: kortelė negalioja. Reda susinervina, jau nori apšaukti par­
davėją, kad savo įrangą pasitikrintų, bet paskutinę akimirką
susivaldo, paprašo pirkinį atidėti ir šliumpina prie bankomato,
kurį matė gatvės gale už kampo. Išsiims grynais ir sumokės.
Aparatas pinigų jai neišduoda. Reda vis maigo mygtukus,
bando įvairias sumas, bet negavusi net dvidešimties eurų pa­
siunta. Ji pasiryžusi sudaužyti tą kvailą aparatą arba lėkti į ban­
ko skyrių ir aprėkti patį banko valdytoją. Prieš išleisdama įniršį
į laisvę, spusteli paskutinį mygtuką, kurio dar nebandė. Prie jo
užrašyta: sąskaitos likutis.
Bankomatas galų gale suveikia. Išspjauna baltą lapelį. Reda
į jį žvilgteri ir nori spjauti bankomatui atgal. Bet nespjauna, tik
žiūri į skaičiais ir raidelėmis išmargintą popierėlį. Negali patikė­
ti tuo, ką mato: -20 000. Kumaras skolingas dvidešimt tūkstan­
čių eurų ir bankas kredito nebeduoda.
Redai virpa rankos ir kojos. Prisiminusi, kad bet koks jau­
dulys kenkia kūdikiui, giliai įkvepia ir pasiekusi pirmą suolelį
šlumšteli ant jo lyg višta perekšlė.
Ji buvo įsitikinusi, kad Kumaras gal ir ne turtuolis, bet tikrai
pinigų pasitaupęs. Kas dabar bus? Juk jie vaikelio laukiasi, o vai­
kui tiek daug reikia... O gal jis tuos pinigus kam paskolino? Bet
kam? Ji tikrai žinotų! Juk Vokietijoje draugų neturi... Ne, reikia
tuoj pat jam skambinti ir išsiaiškinti. Tuoj pat!
Iš rankinės greitosiomis išžvejojusi telefoną, Reda spusteli
mygtuką. Bet ekranas taip ir neįsižiebia. Aparatas išsikrovęs.
- Bliamba! - nusikeikia Reda ir prilaikydama pilvą paknops­
tomis nulekia autobuso stotelės link.
 13

( ^ 1 / oi sugrįžta namo, Reda mažumėlę aprimsta. Būtų dar

k _ / \ , putojusi, bet mintis, kad neigiamos emocijos veikia
kūdikį, ją sutramdo. Iškart griebiasi vąšelio ir siūlų - geriausio
vaisto nuo streso. Telefono neįjungia. Tyčia. Tegu dabar Kuma-
ras nerimauja, kad ji nepasiekiama, tegu ieško jos, tegu suka gal­
vą, kas atsitiko.
Kumaras pro duris ne įeina, o įgriūva.
- Tu čia? Ačiū Dievui! O aš iš proto kraustausi, visą popietę
sau vietos nerandu svarstydamas, kas tau nutiko. Kodėl nekeli
telefono? ^
- Gal išsikrovė, - Reda net nepakelia akių nuo nėrinio.
- Maniau, kad jau gimdai...
- Kur tau gimdau! Juk tik šeštas mėnuo.../
- Ką gydytoja sakė? - Kumaras atsitupia šalia moters bandy­
damas nuspėti, kodėl jos nuotaika tokia keista.
- Turėsime mergaitę, - ramiai ištaria Reda.
- Mergaitę... - Kumaras nušvinta. - Mėlynakę, geltonplaukę
mergaitę! - iš to džiaugsmo puola bučiuoti mylimosios kojų ir
net ašaromis apsipila. - Tu nesidžiaugi?
- Džiaugiuosi, - itin ramus moters balsas vyrui kelia įtari­
mų. - Tik norėčiau sužinoti, kaip žadi šeimą išlaikyti, jei tavo
sąskaitoje nėra nė euro. O tiksliau - dvidešimties tūkstančių
skola, - Reda galų gale pakelia akis ir įsmeigia žvilgsnį į išsiplė­
tusius Kumaro vyzdžius.
Vyras sustingsta, šaltukas perbėga jo nugara. Nelauktai už­
klupo jį šis klausimas, labai nelauktai.
- Aš, aš... - suveblena. - Mes juk į Indiją keliavome, ranki­
nių užsisakėm, tai ir išsileidau... - Kumaras užsikerta laiku su­
sigriebęs. Jei paminės, kad vaikų mokykloje mokesčiai padidėjo
ir jis yra priverstas pirmajai žmonai didesnes pinigų perlaidas
siųsti, Reda išvis pasius. Ne dėl to, kad jo šeimai pavydėtų, tik
ji buvo įsitikinusi, jog tai praeitis, į kurią žvalgytis nėra ko, juo
labiau kad kūdikio gimimas ant nosies.
- Už ką mes baldus vaiko kambariui pirksim? Juk tiek daug
daiktų reikia! Mūsų mergytei noriu visko, kas geriausia ir gra­
žiausia. Negi to nesupranti? Negi tai nenormalu?
- Pamatysi, įsuksim verslą su rankinėmis, ir viskas bus ge­
rai, - lyg nenugirdęs klausimo tikina Kumaras ir glosto moteriai
kojas. - Aš siuntinį iš pašto parnešiau, kaip tik iš Italijos pavyz­
džių atėjo.
Paminėjęs itališkas rankines Kumaras pašoka nuo grindų ir
puola į koridorių prie siuntinio kaip prie gelbėjimosi plausto.
Peiliu perrėžia lipniąją juostą, iš dėžės išvaduoja penkias ran­
kines ir lyg auką suguldo jas ant sofos šalia Redos. Kad tik jos
nuotaika pasitaisytų!
- Pažiūrėk, pažiūrėk, kokia puiki kokybė!
Smalsumas nugali. Padėjusi į šalį vąšelį Reda lėtai paima
arčiausiai gulinčią rankinę. Čiupinėja odą, patikrina sagtis,
peržiūri kiekvieną siūlę. Tada stveria antrą, trečią, ketvirtą...
Rankinės tiesiog nuostabios. Aukščiausios klasės. Nieko tiems
italams negalima prikišti. Bet užuot garsiai pasidžiaugusi Reda
tik piktai teškia:
 - Gal tu įsivaizduoji, kad aš su pilvu tas rankines po Ham­
burgą tampysiu? Rankinių verslą reikės atidėti. Dabar pirmeny­
bė - vaikas!
- Mieloji, žinoma, kad svarbiausia mūsų dukrelė... - Kuina­
ms nebežino, kaip moteriai įtikti, ką pažadėti ir kaip nuraminti.
Į pagalbą nelauktai ateina pati Reda.
- Aš turiu kitą verslo planą, - taria. - Esu prinėrusi daugybę
mėlynų drabužėlių. Mums jų neprireiks, bent jau šį sykį. Būtų
galima juos pardavinėti internetu...
- Fantastiška mintis! - Kumaras apsidžiaugia ne tiek nauju
verslo planu, kiek tuo, kad Redos nuotaika taisosi. - Aš sukursiu
internetinę svetainę, iškart galėsime pardavinėti! Ką gali žinoti,
gal tai labai pelningas verslas?! O aš įstaigoje imsiuosi papildo­
mų projektų ir bankui skolą tikrai atiduosiu. Pamatysi, ne pir­
mas kartas...
Be reikalo indas banko sąskaitą vėl paminėjo. Redai net rūgš­
tis tulžyje sukilo. Norėjo Kumarui įgelti, pasakyti dar ką nors
pikto, bet puikiai suvokė, kad rėkiant tų tūkstančių nei sugrą­
žinsi, nei uždirbsi. O internetinės nertų drabužių parduotuvės
idėja ją viliojo. Juk galėtų ne tik drabužėlius pardavinėti, bet ir
jų dizainą, raštus. Lietuvoje toks verslas tikrai neturėtų ateities.
Kiekviena lietuvė iš prigimties yra mezgėja ir nėrėja, užtenka tik
žvilgterėti į kokį rankdarbį, ir jau žino, kaip pačiai pasidaryti.
Vokietijoje kitaip. Vokietės mėgsta instrukcijas, net ir šaliko be
jų nunerti nesugeba. Tad kodėl tų aprašymų nepardavus?
- Tai eik ir daryk, - iš Redos lūpų išsprūsta sprendimas.
- Einu jau, einu, - Kumaras paklusniai pasuka į virtuvę su­
pratęs, kad mylimoji jam liepia ruošti vakarienę.
- Ne į virtuvę, o prie kompiuterio, - atsidūsta Reda ir vėl
palinksta prie nėrinio.
 14

/ T \ ėda palinkusi prie kompiuterio fotošopu tvarko nėrinių

M nuotraukas. Jas reikia kuo greičiau įkelti į interneto sve­
tainę. Nors jau vėlyvas vakaras, įsitraukusi į darbą moteris apie
miegą nė negalvoja. Kumaras brazdinasi aplink ir taip pat neina
į miegamąjį, laukia mylimosios.
- Tu dar ilgai? - neiškenčia. Nori kartu į lovą, nori apsika­
binti savo turtą ir saldžiai užmigti apglėbęs moters pilvą.
- Šiandien turiu pabaigti. Gal kokį pusvalandį užtruksiu.
- Tai aš kambarį išsiurbsiu, - pasisiūlo vyras. Vis greičiau
laukimo minutės prabėgs, pagaliau gerą darbą nuveiks.
- Siurbk, tik nepamiršk po sofa perbraukti, - nepakeldama
akių nuo kompiuterio primena Reda.
Dulkių siurblio ji pati nemėgsta, erzina garsas. Bet dar la­
biau jai nepatinka, kaip šį darbą atlieka Kumaras. Žiūrėk, po
lova ar po radiatoriais būtinai paliks dulkių ruožą. Nepraktiškas
vyras. Tik prie kompiuterio genijus, o visur kitur... Grindjuostes
taip prikalė, kad išsižiojusiose ertmėse galėtum įrengti slėptuvę
banko kortelėms arba kurortą saldainių popieriukams. Teko tas
lenteles plėšti ir iš naujo kalti. Ką ten grindjuostes! Net paveikslo
Kumaras nesugebėdavo pakabinti padoriai. Todėl visus darbus
Reda prižiūrėdavo.
 - Nepamiršk dulkių maišelio pakeisti, jis jau pilnas, - per­
rėkdama įkyrų zirzimą duoda dar vieną komandą vyrui.
- Kai baigsiu, pakeisiu.
Glorytė pilve spardosi, jai, matyt, taip pat siurblio garsas
nepatinka. Reda kaire ranka glosto pūpsantį pilvą, o dešine ke­
liauja kompiuterio klaviatūra. Grožisi savo nuotraukomis. Ge­
rai, kad kaimynė sūnų kaip modelį pasiūlė. Tos nertos kelnės
tiesiog puikiai atrodo. Nors privargo fotografuodama vaikutį,
bet rezultatas buvo vertas triūso. Greitai ir nuosavą modelį tu­
rės, - Reda nusišypso ranka apčiuopusi į pilvo sienelę atremtą
kūdikio pėdutę.
Galų gale siurblys užsičiaupia. Reda atsisuka, kad įvertintų
vyro darbą. Vidury svetainės Kumaras atidaro siurblio dangtį
ir traukia lauk pilną maišą šiukšlių. Į orą pakyla debesis dulkių,
pilkas gumulas išsiveržia iš perpildyto maišelio ir nusileidžia
tiesiai ant kilimo.
- Ką tu darai?! - užrinka Reda.
Vyras suglumęs žiūri į ją. Nori leptelėti, kad jos priesakus
vykdo, bet nutyli.
- Pažiūrėk, vėl kambarys pilnas dulkių! Nejaugi negali bal­
kone to maišo pakeisti?! - Redos akys prisipildo ašarų, ji de­
monstratyviai užsikosėja.
- Jei nepatinka, gali pati siurbti! - nebeištveria Kumaras ir
meta maišelį ant grindų. Dulkės, šokčiodamos iš džiaugsmo lyg
į laisvę išleisti kaliniai, ore suka piruetus. - Tau niekas netinka!
Aš stengiuosi, tavo komandas vykdau, o tau vis blogai ir blogai!
Galėtum savo nervus kiek kontroliuoti! Man tavo hormonų au­
dros jau gerklėj stovi!
- Beproti neraliuotas! Pažiūrėk, ką padarei! - rėkia Reda
drebėdama iš pykčio, pirštu baksnodama į priterštas grindis. -
Na jau ne! Aš čia nei savęs nuodyti, nei vaiko dusinti nežadu!
Šūdas! Tikras šūdas! Eisiu pas Edą!
Reda pakyla nuo kėdės ir prilaikydama pilvą nulinguoja į
miegamąjį persirengti. Juk nebėgs pas draugę su pižama. Ne­
svarbu, kad ši visai netoliese gyvena.
- Kur tu eisi? Jau naktis! - stveria Kumaras moteriai už ran­
kos, bet ši pasimuisčiusi išsisuka.
- Eisiu! Jokie idiotai man nenurodinės! - rėžia Reda, stum­
telėdama kelią pastojusį vyrą.
Kai miegamajame spraudžiasi į sportines kelnes, išgirsta
klinktelint spynos užraktą. Paklebena rankeną. Durys užrakin­
tos. Moteris net suurzgia iš įniršio.
- Ką tu darai? Ar visai išprotėjai?! Išleisk! - spiegia Reda
trankydama per durų rankeną.
- Niekur aš tavęs neišleisiu. Naktį nesivalkiosi, - Kumaro
balsas ramus, ir tai Redą dar labiau siutina.
- Sūdžiau prakeiktas, tai ką - man per balkoną pas kaimy­
nus lipti? Išleisk, arba aš skambinsiu policijai! - Reda tirtėdama
jau spardo duris.
- Daryk, ką nori! - neišsigąsta Kumaras.
Reda griebia nuo stalelio mobilųjį telefoną. Kaip gerai, kad
jį paliko krautis šiame kambaryje! Tirtančiais pirštais surenka
policijos numerį.
- Aš devintą mėnesį nėščia! Mane vyras užrakino ir neišlei­
džia! Mano adresas...
Diktuodama adresą išgirsta, kaip raktas vėl pasisuka spyno­
je. Reda griebia rankeną. Durys paklusniai atsidaro. Įniršis kiek
atslūgsta - vėl laisva ir jau galėtų pas Edą eiti. Bet kur dabar eisi,
jei policijos laukti reikia...
Tiek to laukimo. Nepraėjus nė penkioms minutėms nekan­
trūs skambučio garsai praneša apie atvykusius pareigūnus. Reda
atlapoja duris ir net išsižioja. Kaip kokiame filme! Jai atima žadą,
o ašaros iš išgąsčio prapliumpa upeliais. Prie atidarytų lifto durų
stovi penki ginkluoti pareigūnai, laiptais aidi dar kelių polici­
ninkų žingsniai. Visi suguža į butą. Vyrai apsupa Kumarą sve­
tainėje, o trys pareigūnės sriūbaujančią Redą išsiveda į virtuvę.
Viena pasodina ant kėdės, kita įpila stiklinę vandens, o trečia,
vyriausia, puola klausinėti:
- Ar jis jus mušė?
- Ne... - užsidengusi veidą delnais kūkčioja Reda.
- Ar anksčiau smurtavo?
- Ne...
- Jūs nusiraminkite, nusiraminkite... - glosto petį jaunesnė
policininkė. - Tai kas nutiko?
Reda mikčiodama atpasakoja vakaro įvykius: kaip su Kuma-
ru susipyko, kaip jis miegamojo duris užrakino... Policininkės
susižvalgiusios guodžia moterį, dviprasmiškai šypsosi, o tuo
metu vyrai svetainėje kamantinėja Kumarą. Išgirdę jo įvykių
versiją ir išklausę vyriausios policininkės nuomonės nurimsta,
o gal kiek ir nusivilia, kad nieko tramdyti ar gelbėti neprireiks.
Tada prisako Kumarui būti atidesniam ir kantresniam su besi­
laukiančia žmona, paguodžia moterį ir iškurna atgal į laiptinę.
Kumaras ašarodamas apkabina Redą.
- Aš tik bijojau, kad tau ko nors neatsitiktų, todėl ir neiš­
leidau...
Reda prigludusi prie vyro lieja ašaras. Jie stovi apsikabinę
kambario vidury ir verkia. Du paskutiniai kvailiai, du idiotai,
ką tik savanoriškai suvaidinę pagrindinius vaidmenis absurdo
teatro spektaklyje.
 15

umaras atrakina duris ir praleidžia į priekį Redą, abiem

{ J V rankom spaudžiančią rožiniu kaspinu perrištą ryšulį.
Vyras įneša krepšį ir atsainiai numeta jį kampe. Moteris sužai­
buoja, bet neištaria nė žodžio. Jos dėmesys sutelktas į ką tik pra­
simerkusias tamsias kūdikio akis.
- Čia tavo namai, Gloryte, - Reda švelniai glosto kūdikio
veidelį. - Tuoj parodysiu tavo kambarį. Patinka? Patinka? - ne­
paleisdama ryšulio nusispiria batus ir žengia į rausvą dukters
rojų. - O čia tavo lovytė, pagulėk, kol mamytė persirengs.
Reda atsargiai guldo kūdikį į baltą medinę lovą. Juodos Glo­
rijos akutės sumirksi, lūpos sučepsi.
- Aš tuoj tave pamaitinsiu, tuoj... - išpuola į koridorių ir
paskubomis nusivelka lietpaltį. Traukia per galvą megztinį. Stai­
ga pasigirsta kūdikio krenkštimas, kuris Redos širdyje skamba
kaip pavojaus signalas. Ji strimgalviais šoka prie kūdikio ir pa­
kėlusi priglaudžia prie širdies. - Mamytė su tavimi, brangioji...
Nusineša dukrelę į miegamąjį, įsitaiso plačioje lovoje ir iš­
traukia krūtį. Lūpytės sučepsi, įsikimba į spenelį ir godžiai
čiulpia. Kartu su pienu mažoji Glorija traukia į save palaimą ir
motinos meilę. Reda nė neįsivaizdavo, kad egzistuoja tokia tyra
viską apimanti meilė, kokia pripildė jos širdį gimus Glorijai.
Meilė, didesnė už patį gyvenimą.
 Kūdikis pasisotina ir užmiega, o moteris braido po prisi­
minimų pievą. Gimdymo skausmus primena kiek maudžianti
papilvė. Bet ryškiausiai prieš akis iškyla mamos vaizdas. Ji kar­
tu su Kumaru dalyvavo gimdyme ir taip spaudė jai ranką, taip
gniaužė pirštus, kad, atrodė, tuoj kaulus sutraiškys. Kartais tas
spaudimas ir už sąrėmius buvo stipresnis. „Nespauskit taip, ma­
mule, nespaūskit“, - prakaitu žliaugianti Reda raivėsi iš skaus­
mo. Bet mama nesiliovė, tarsi jos raumenys būtų neklausę. Tarsi
pati būtų gimdžiusi.
Reda nusišluosto ašarą. Nesitikėjo, kad mama atvažiuos į
ligoninę, juk jos pusę metų nesikalbėjo. Trūko jai mamos, jos
meilės ir supratimo. Broliui mama savo jausmus seikėdavo dos­
niai, o Redai tekdavo už juos kovoti. Tarsi meilę galėtų nusipirk­
ti būdama pavyzdinga duktė. Ji stengėsi, kiek galėjo stengėsi, bet
Nijolė vis užsiplieksdavo ir be jokios rimtos priežasties palik­
davo Redą skausmingoje tyloje. Pakutinį kartą ir vėl susipyko
dėl niekniekių. Tada Nijolė ilsėjosi sanatorijoje. Po savaitės pa­
skambino, pasigyrė, kad kasdien sportuoja, lanko baseiną, porą
kilogramų numetė ir galvos jai nebeskauda. „Matote, mamuk,
užtenka pasportuoti, nesinervinti dėl visokių niekų, ir sveika­
ta iškart pagerėja“, - džiaugėsi Reda. „Tai tu manai, kad aš dėl
niekų nervinuosi? - spjovė balsas iš telefono. - Nešnekėk nesą­
monių!“ - dar vienas pykčio pliūpsnis ir jį lydintis pypsėjimai.
Paskui pusmetis tylos. Todėl, kai mamą pamatė ligoninėje, pra­
virko lyg maža mergaitė...
Ir Kumaras savęs netausojo, budėjo šalia jos, švelniais žo­
džiais guodė nuo sąrėmių pradžios iki pat dukrelės gimimo. Pir­
mą kartą dalyvavo gimdyme, jaudinosi, kartu su ja stanginosi.
Ten, toje operacinėje, jie buvo kartu. Buvo tarsi vienas kūnas.
Bet kas atsitiko vėliau? Kai Reda kitą dieną išvydo vyrą ligoninė­
je, jis jai pasirodė toks svetimas, toks atgrasus... Nesuprato, kaip
jos širdyje gali tilpti tokia neaprėpiama, švytinti meilė kūdikiui
ir toks giluminis pasišlykštėjimas Kumaru. Kitoje palatos pusėje
burkavo jauna vokiečių pora, susilaukusi sūnelio. Moteris taip
meiliai žvelgė į vyrą, kad Redai net darėsi pavydu. Kodėl ji to
paties negali jausti Kumarui, padovanojusiam jai patį didžiausią
stebuklą pasaulyje - jų dukrą? O gal čia kokia keista pogimdyvi-
nės depresijos forma? Bet juk nesijaučia nei prislėgta, nei liūdna,
ji laiminga, tik kodėl savo vyro nekenčia? Kodėl jis jai atgrasus?
O ir jis, lyg tą jausdamas, ratais aplink vaikšto. Juk vaikelis du
žmones turėtų sujungti lyg tiltas du krantus. Vis dėlto Glorija
tapo ne tiltu ir net ne tilteliu, bet juos skiriančiu vandenynu...
Nė namų ramiai nepasiekė. Apsibarė jau taksi automobilyje. Kai
ji paprašė kėdutės kūdikiui, Kumaras iškart paprieštaravo:
- Tai ką, palaikyti jos negali?
Vyras puikiai žinojo, kad Vokietijoje tos kėdutės privalo­
mos, bet tokios taisyklės jam atrodė kvailos. Reda nenusileido:
- Taip saugiau.
Vairuotojas ilgai tvirtino kėdutę, o Kumaras sėdėjo pagie­
žingai perkreipęs lūpas ir rodydamas nepasitenkinimą. Nejau­
gi nuo šiol visada taip bus - pyksis dėl Glorytės kiekviename
žingsnyje? Bet gal visa tai laikina? Gal čia tik hormonai? Gal
praeis?
Prie durų išdygsta Kumaras. Žiūri bejausmiu veidu į savo
moterį ir į šalia miegantį kūdikį, mindžiukuoja, tarsi bijotų pri­
eiti. Galų gale apsisprendžia:
- Leisk, aš dukrą į lovytę pernešiu, - rankų kabliai artėja
prie miegančios mergaitės.
- Tegu miega čia, nežadink, - Reda stumteli vyrą. Balsas ty­
lus, bet šiurkštesnis, nei derėtų. Kumaras stypso nerasdamas nei
vietos, nei tinkamo vaidmens. Reda lėtai kyla iš patalo. Tuoj eis
į virtuvę arbatos užsikaisti.
 - Taigi ji turi savo lovą, - Kumaras dar kartą bando įsijausti
į tėvo vaidmenį.
- Nelįsk prie Glorytės. Ar neturi kuo užsiimti?
Žodžiai pykčio strėlėmis susminga į vyro širdį. Kumaras pa-
simuisto lyg sužeistas žvėris, jo sprandas sutrūkčioja, išrausta.
Jis ir pats nepajunta, kaip dešinė ranka kyla, brėžia lanką ore ir
atsivedėjusi kerta tiesiai moteriai į žandą.
Trinkteli durys, aidas nuvilnija per visą butą, bet Glorija ne-
atsibunda. Miega kietai sugniaužusi kumštukus, lyg sapnuose ir
ji ruoštųsi kovai. Reda abiem rankom uždengusi skruostą krinta
ant lovos, rauda drasko kūną, sprogdina jį iš vidaus, išsigandu­
sios mintys seniai išbėgiojo, o sukepusios lūpos vis kartoja žo­
džius: „Šį vyrą aš vis tiek vieną dieną paliksiu...“
 16

/ T \ ytas seniai sulaižė nakties sutemas, bet Redos galvoje ne-

| v prašviesėja. Minčių mėsmalė vis mala vakarykštę dieną,
nuotaikų suktinį, Kumaro antausį, bet iš to malimo jokios nau­
dos. Reda prausia, žindo kūdikį, rūšiuoja drabužėlius, geria ar­
batą ir vėl žindo kūdikį, net numinga pusvalandį, bet tamsuma,
užgulusi jos sielą, neišsisklaido.
Suskamba telefonas. Atpažinusi draugės numerį Reda apsi­
pila ašaromis ir net nepasisveikinusi rypuoja:
- Edą, nebegaliu aš su juo gyventi, nebegaliu...
- Reda, mieloji, kas nutiko? - draugės balsas rūpestingas, guo­
džiantis, bet ašarų nesustabdo, tik dar plačiau atveria jų latakus.
- Nekenčiu jo, jis nevertas nei manęs, nei mūsų stebuklo...
- Kokio stebuklo, Reda?
- Kaip kokio stebuklo? Glorijos... Įsivaizduok, vakar grįžo­
me namo, o jis kaip tėškė man per veidą...
- Na, nejuokink, - pykteli Edą. - Ko ko, o Kumaro kumš­
čiais mosuojant visai neįsivaizduoju, jis juk apie tave kaip apie
kokią lepią egzotišką gėlę tupinėja. Gal pati paskatinai...
- Nieko aš nepaskatinau! - virkauja. Dar sukūkčioja, atga­
lia ranka nusivalo pažliugusią nosį ir radusi genialų sprendimą
išpoškina: - Ar galim pas tave su Glorija persikelt, nebegaliu su
juo viename bute gyventi...
 Tyla. Spengianti tyla. Gili kaip bedugnė.
- Reda, dėl manęs, žinoma, galėtum keltis, bet ką kiti nuo­
mininkai pasakys? Be to, studentiški vakarėliai ir prirūkyti kam­
bariai - ne pati tinkamiausia vieta kūdikiui. Jei šeimininkai su­
žinos, kad ką nors priėmiau, tai mane pačią iš buto išmes. Žinai,
čia juk Vokietija ir niekas jokių nuolaidų nedaro, pati prisimeni,
kaip sunkiai šitą butą suradau. Kas įrašytas sutartyje, tas ir turi
teisę gyventi. Gal tu mamai paskambink?
Mamai Reda jau skambino. Anksti ryte, kai tik Kumaras į
darbą išsinešdino. Ne tik paguodos žodžio nesulaukė, bet dar ir
kvaiša išvadinta buvo. „Baik tą cirką. Laikas subręsti. Turi vyrą,
vaiką, tai ir gyvenk. Kur tu be namų, pastovių pajamų su kūdi­
kiu ant rankų dėsies? Ką žmonės pasakys?“ Mamai visada svar­
biausia - ką žmonės pasakys. Tikras tobulos vokietės paveikslas!
Vokiečiai juk taip didžiuojasi, kad jie atviri, principingi ir ties­
muki. Todėl visada ką nors pamokomo pasakys. Kad dviračiu
ne ta kelio puse važiuoji ar kad neįsijungei žibintų, nors tems
tik už poros valandų. Ir parduotuvėje būtinai paaiškins, kad
perkant vynuogių kekę nevalia vienos uogos paragauti. Ne, ne
pardavėja subars, o kokia nors atidi pirkėja. Būsi iškoneveikta ir
už tai, kad šiukšlių maišelį į svetimą pustuštį konteinerį įmetei,
nesvarbu, kad tavo perpildytas, o šiukšlinė pasirodys už pus­
valandžio. Tvarka yra tvarka. Taisyklės svarbiau už viską. Tad
gyvenk, Redute, pagal jas ir nebandyk iššokti aukščiau bambos.
O visų geriausia - susibėk su mase ir tapk nematoma.
Glorija paleidžia dūdas ir Reda metusi telefoną strimgalviais
pasileidžia į dukrytės kambarį.
- Aukseli mano, gražuolyte, mamytė čia, tuoj tave pervystys,
pamaitins, - glaudžia kūdikį prie širdies, myluoja. - Aš visada,
visada būsiu su tavimi, kad ir kas nutiktų... Tu mano brangiau­
sias turtas... Tu mano stebuklas...
 Ne, Reda niekada nebus tokia kaip mama. Ir jos primesto
gyvenimo negyvens. Elgsis savaip! Visada puls į pagalbą savo
dukrai. Jei reikės, ugnį pereis ir ledinius vandenis. Visas pasau­
lio audras nugalės.
Reda išgirsta, kaip spynoje pasisuka raktas. Kumaras slepia­
si už didžiulio balto zuikio. Taip, to paties, kurį jie matė „Žaros“
vaikų skyriuje, prie kurio ilgai stoviniavo, kilnojo, glostė, bet
taip ir nenupirko, nes dar visko tiek daug reikėjo įsigyti... Zui­
kis lėtai priartėja, jo ausys nulinksta ir už jų pasirodo liūdnos
vyro akys.
- Čia Glorytei...
Moteris sukandusi dantis tyli. Nebeturi jėgų pykti. Stovi lyg
medis praūžus audrai - aplaužytom šakom, apdraskytais lapais.
- Atleisk, Reda, nežinau, kas man pasidarė, tas gimdymas,
visi pasikeitimai, tavo nuotaikos, man sunku, aš jaučiuosi ne­
reikalingas, nustumtas į šoną... Aš savęs neteisinu, ano vakaro
pateisinti neįmanoma, bet maldauju, atleisk... Aš pažadu, pa­
žadu - būsiu pats geriausias tėtis mūsų dukrai... Ir tau geriau­
sias vyras...
Kumaro veidas blizga nuo ašarų, o Reda stovi ir tyli. įtūžis,
nuoskaudos, pasiryžimas pabėgti krinta po kojomis lyg vėjo nu­
draskyti lapai. Ji stovi ir tyli kaip medis lauko vidury. Vienišas
ir išdidus. Atlaikęs dar vieną audrą. Aplaužytas, bet nepalūžęs.
 17

vyras girgžda po vaikiško vežimėlio ratais. Už jų šlepsi dvi

poros batų. Šią išvyką į zoologijos sodą pasiūlė Edą. Įkalbė­
jo Redą, kad Glorytei pats laikas su žvėreliais susipažinti, nors
pusantrų metų sulaukusi mažylė didelio susidomėjimo nei liū­
tais, nei beždžionėmis nerodo. Ją daug labiau domina bandelių
trupinius lesantys žvirbliukai. Edą trykšta entuziazmu, nes pati
zoologijos sode lankosi pirmą kartą gyvenime. Kikena, rodo
pirštu, ūkčioja.
Prisivaikščiojusios iki valios moterys prisėda ant vienišo
suoliuko išsikerojusio kaštono pavėsyje. Reda atsega vežimėlio
diržų sagtis ir iškelia dukrytę. Mažomis kojytėmis ji pasileidžia
žole ir susmukusi tarp pienių juokiasi. Moterys stebi geltonus
žiedus skabančią mažylę. Per pievą prašuoliuoja voverytė.
- Klausyk, tavo vyrus į aptvarą suvarius irgi nemenkas zo­
ologijos sodas išeitų, - išsišiepia Edą, pati dorai nesuprasdama,
kodėl jai Redos vyrai parūpo ir ką ta nustriksėjusi voverė su jais
turi bendro. Bet žodžiai pasiekė taikinį.
- Na, ne tiek daug buvo tų vyrų... - kilsteli pečius Reda ir
ištraukusi iš rankinės vandens butelį gurkšteli.
- O jei įsivaizduotum juos kaip gyvūnus, kas jie būtų? - ne­
atstoja draugė.
- Hmmm... - supratusi, kad pokalbio temos nepavyks iš­
vengti, Reda susimąsto. - Adonis man priminė vanagiuką, taip
jį ir vadinau, dėl tos plačios nosies smailiu galiuku. Kai susijau­
dindavo, šnervės išsiplėsdavo, akys išsprogdavo ir spinduliuo­
davo drąsą, galią ir pasitikėjimą. Nors aš jo auka nesijaučiau,
atvirkščiai, su juo buvau saugi ir graikiškai čiulbėdama pati jau­
čiausi kaip atogrąžų papūgėlė, norinti jam įtikti...
- Man tas tavo Adonis labiau primena kumeliuką, kuris
svajojo tapti laukiniu laisvu žirgu, bet tapo darbiniu kuinu, ku­
rio visas gyvenimas šeimininko valioje... O Fernandas, koks jis
gyvis?
- Tik nesijuok, bet man jis priminė aštuonkojį, - įsijautusi į
žaidimą sukikena Reda. - Na, gal dėl tų išpūstų akių ir didokos
nosies... Nors nežinau, ar aštuonkojai išties akis ir nosis turi, bet
taip vaikiškose knygelėse vaizduojami. Bet labiausiai - dėl dau­
gybės čiuptuvų. Atrodė, kad Fernandas šimtą rankų turi: viską
spėdavo, viską padarydavo, nuolat judėdavo į priekį, niekada
nesustodavo. Ir koks ištvermingas! Dieną naktį jūroje patru­
liuodavo pašėlusiai kaitinant saulei, bet nė menkiausio nusis­
kundimo iš jo nesu išgirdusi... Ir labai ištikimas. Jei jau įsika­
bins, tai niekada nepaleis...
- O man atrodo, kad jis asilas.
- Asilas?! - Reda net šokteli iš nuostabos ir pasipiktinimo.
- O kodėl tau asilai nepatinka? Asilas - stiprus ištvermin­
gas gyvūnas, kuris nuo seno žmonėms padėjo tempti nešulius,
kone prilygstančius jo paties svoriui. Iš pradžių juos prijaukino
Afrikoje, tik vėliau jie pateko į Europą. Asilai nešdavo krovi­
nius itin sudėtingomis sąlygomis. Sakoma, kad asilas, net auksą
nešdamas, dilgėlėm pasisotina. Liaudies išmintis turi tiesos, nes
nešdami sunkius krovinius ir praradę daug skysčių asilai suge­
bėdavo išgyventi.
- Gal tu zoologiją studijuoti susiruošei?
- Ne, tik mokykloje referatą apie asilus rašiau...
 - Ir vis dėlto Fernandas ne asilas. Gal veikiau delfinas, be
jūros gyventi negalėjo. Bet gal pasikeitė... Nepatikėsi, bet kari­
nį laivyną jis metė ir tapo aktoriumi. Vaidina kolumbietiškuose
serialuose ir tapo labai populiarus. Jam tikriausiai mažoje saloje
pritrūko mano keliamų scenų, - Reda suprunkščia. - Jis, kaip ir
aš, pabėgo iš to egzotiško kalėjimo.
- O Rimas? Į kokį narvą jį uždarysi?
- Nežinau, gal prie dramblių? Ramus, išmintingas, pasiti­
kintis savimi, kartais užsikeldavo mane ant nugaros ir aš plačiau
į pasaulį pažvelgdavau... Bet visada žinojau, kad jis ne man.
- O Kumaras? Kumaras, kas jis? - nekantrauja Edą, po suo­
leliu mataruodama kojomis. Spalvoti sportbačių raišteliai švys­
čioja it nedidukės gėlių puokštelės.
- Kumaras - tai musė po didinamuoju stiklu. O kai pradeda
zysti, iš proto išvaryti gali...
- O man jis į beždžionę panašus. Rankos ilgos, liuoksi, bet
vaikus myli.
- Taip, Glorytę jis myli. Vienąsyk jam pasakiau, kad jis tik
žindyti negali, o visa kita - kuo puikiausiai, jis ir sauskelnes kei­
čia, ir maudo... - liūdesio šešėlis aptraukia Redos akis ir draugė
tai iškart pastebi.
- Ir vis tiek tau neįtinka?
- Žinai, žiūrėdama į jį vis ieškau Fernando, jo vidinės
stiprybės, vyriškumo, charizmos, verčiu jį šokti, bet žinau,
kad niekada nepasieksim bendro ritmo ir palaimos, nors
šoktume nuo ryto iki vakaro. Bandau su juo juokauti, bet
žinau, kad jo humoro jausmas niekada neprilygs Fernando
juokams.
- Tai vis dėlto labiausiai mylėjai savo kolumbietį?
- Ne, aistringiausiai ir besąlygiškai mylėjau Adonį, bet pati
matei, kaip viskas išėjo... Fernandas buvo tarsi antra mano apel­
sino pusė, bet tada to neįvertinau. Ir mūsų santykių nevertinau.
Jo ilgiuosi labiausiai...
- Bet meilė Fernandui nuo beprasmybės tavęs neišgelbėjo?
- Kvaila buvau. Nesupratau, kad meilėje glūdintį kūrybos
pradą reikia išlaisvinti. Kai myli, būtina kurti. Nesvarbu, ką:
vaikus, pasaulio gelbėjimo planus, eilėraščius ar puodus. Kitaip
kunkuliuojanti meilės energija mus susprogdina... Taip ir su
manimi nutiko...
- O Kumarą tu myli?
- Privalau mylėti, jis juk Glorytės tėvas...
- Nuo to tavo „privalau“ man vidurius susuko, - Edą pakyla
nuo suolelio. - Nubėgsiu į tualetą, ar čia palauksi?
- Aš prie žirafų einu, gal bent jos Glorytei patiks.
Edą skuodžia ieškoti išvietės, o Reda įsodina dukrą į veži­
mėlį ir, žvilgterėjusi į žemėlapiuką, palengva žingsniuoja prie
žirafų aptvaro. Randa nesunkiai. Prasibrauna pro kitus smal­
suolius ir kartu su Glorija užvertusios galvas stebi medžių lapus
rupšnojančius gyvūnus.
- Diana? - balsas lyg iš kito pasaulio nutvilko tarsi lava, vy­
riška ranka nusileidžia ant moters peties. Širdis sugaudžia bai­
mės būgnais, šokteli ir nugarma žemyn it atitrūkusi lifto kabina.
Net kojos sulinksta. Reda įsitveria į vežimėlį, įkvepia oro ir atsi­
sukusi, žiūrėdama vyriškiui tiesiai į akis, išpoškina:
- Jūs apsirikote. Mano vardas Reda.
- Atsiprašau... - pralemena vyriškis.
Reda jį atpažįsta. Tai tas storulis, kuriam reikėjo nusišlapin­
ti jai ant kojų. Anoje, paralelinėje Dianos realybėje, su kuria ji
nebeturi nieko bendro, nuo kurios pabėgo ir kurią palaidojo,
tvirtai užkaltame karste paslėpė. Nejaugi praeitis ją persekios
nuolat?
 - Atsiprašau... - dar kartą suvapa vyras, atbulu žingsniu tol­
damas nuo Redos.
- Kas čia toks buvo? - išdygsta Edą.
- Rupūžė, įtikėjusi, kad taps princu, jei apmyš princesę, -
Reda įsikimba į vežimėlį ir atsisukusi taria: - Man tas žvėrynas
jau gerklėje lindi, keliaukim namo.
 18

aulės spindulys kutena Redos skruostą, nardo jos plaukų

S upėje, bet moteris sėdi susikaupusi prie stalo ir pieštuku
dideliame sąsiuvinyje dėlioja brūkšnelius ir taškučius - Mor­
zės abėcėlę, skirtą nėrėjoms. Jos paskutinė vaikiško kombine­
zono nuotrauka sulaukė tokio susidomėjimo, kad laikas apra­
šymą kelti į internetą. Nerti Redai patinka kur kas labiau nei
aiškinti raštus, bet tai pagrindinis jos uždarbis, todėl vargsta,
nesiskundžia, kartais padūsauja, permeta koją ant kojos ir to­
liau rašo.
Iš vaikų kambario atsklinda Glorytės čiauškėjimas. Reda žo­
džių negirdi, tik melodingą švelnų balsą lyg pavasarinio upelio
čiurlenimą.
- Was machen wiejetzt mein Schatz?* - dukters žodžių upelį
užtvenkia suaugusios moters balsas.
Reda pakelia galvą nuo sąsiuvinio, giliai atsidūsta ir nukul­
niuoja garsų link.
- Mamuk, kodėl jūs su Glorija vokiškai kalbate? Jūs juk mo­
čiutė lietuvė.
- Aš visai ne močiutė lietuvė, aš vokiška Omai - Nijolės akys
žaižaruoja, garbanos kreta iš pasipiktinimo. - Kam jai ta lietu-

* Ką dabar veiksime, mano brangenybe? (Vok.)

vių kalba? Kur ją dės? Mes gyvename Vokietijoje ir turime būti
vokiečiai.
- Mamuk, ką jūs šnekate! Kalba - tai turtas, mūsų šaknys!
Ką mes galime perduoti savo vaikams, jei ne gimtąją kalbą? Aš
ir Kumarą verčiu su Glorija kalbėti hindi kalba.
- Sugalvojo mat šaknis! Nesąmonė! Jokių supuvusių šaknų
man nereikia! Aš ne tam iš Lietuvos išvažiavau, kad runkelių
šaknis tampyčiau! - Nijolė pašoka nuo grindų lyg įgelta širšės. -
Jei nepatinka, kaip su ja šneku, tai mano kojos čia nematysit! Ir
nedraskyk man akių! - užrinka nerdama į koridorių ir paskubo­
mis aūdamasi basutes. Užsimeta ant peties rankinuką ir trinkteli
durimis.
- O kur močiutė išėjo? - Glorytės akys liūdnos.
- Namo išskubėjo, - paglosto dukrai plaukus Reda. - Dabar
aš su tavimi pažaisiu, gerai?
Skaudančia širdimi Reda dėlioja meškučius ir zuikučius.
Kaip nevykusiai su mama susibarė. Ir vėl ji nelauktai pasišiau­
šė, vėl atsiskirs tylos jūra... Kuriam laikui šį kartą? Ir kodėl kie­
kvieną sykį viskas baigiasi vienodai? Nejaugi niekada negalės
su mama žmoniškai pasikalbėti, išsakyti savo nuomonės? Bet
dėl lietuvių kalbos Reda nenusileis. Jei pati kalbėtų su Glorija
vokiškai, jai atrodytų, kad kalba pro stiklą. O dabar žodžiai lie­
jasi iš širdies į širdį. Tai jų intymus ryšys, kurio neleis nutraukti
niekam, net mamai. Nori ji būti vokietė - tegu būna. Bet Reda
liks lietuvė, nesvarbu, kur ją gyvenimo vėjai nublokštų.
Prie durų pasirodo Kumaras:
- Kas mamai nutiko? Apsiašarojusi perbėgo kiemą, tik ran­
ka pamojavo, pasiūliau iki autobuso stotelės pavėžėti, bet ji tik
mostelėjo...
- Kaip visada, net nėra ko pasakoti...
- Ar mes į tą tavo šventę važiuosime?
 - Žinoma, važiuosime! - Reda, žvilgterėjusi į laikrodį, strik­
teli. - Gloryte, einam, aš tau kaspiną įsegsiu. Jis gražus, toks kaip
Lietuvos vėliava: geltona žalia raudona...
- Tai gal ir man persirengti? Juk turiu krepšinio marškinė­
lius. Na, tuos, kuriuos tavo brolis padovanojo, - Kumaras trau­
kia iš spintos žalius sportinius marškinėlius, ant kurių nupaišy­
tas liepsnojantis kamuolys, pakelia prie pečių ir klausiamai žiūri
į moterį.
- Ne... Anie žali golfo marškinėliai geriau tiko...
- O ten daug jūsiškių susirinks? - teiraujasi Kumaras, kišda­
mas krepšinio aistruolių drabužį atgal į spintą.
- Nežinau, feisbuke perskaičiau, kad Hamburgo lietuviai
prie rotušės renkasi. Kartu dainuosim.
- „Ant kalno mūrai“ ? - šios dainos žodžius indas moka,
galėtų net pritarti. Na, gal dar „Du gaidelius“ lietuviškai sudai­
nuotų.
- Ne! - nusijuokia Reda. - Tautinę giesmę giedosim. Įsivaiz­
duoji, visam pasaulyje tuo pačiu metu!
Kumaras nieko nesako. Jau įsivaizduoja, kaip vidury nakties
lietuvaičiai, susirinkę prie Tadž Mahalio, užtraukia savo himną.
Vaizdas jį prajuokina, bet moters entuziazmo nenori malšinti.
Džiaugiasi gera Redos nuotaika, jos spinduliuose šildosi it ka­
tinas ir net pažada, kad iki kitų metų ir jis „tos dainos“ žodžius
išmoks.
Visą kelią iki rotušės Reda niūniuoja tautišką giesmę, karto­
ja žodžius, skanauja juos lūpomis, liežuviu, junta gomuriu. Tie
žodžiai krinta jai į širdį, graudina, spaudžia ašarą. Kiek prasmės
juose, kiek tikrumo...
Prie rotušės šurmuliuoja tradicinė vasaros mugė. Vokiečiai
geria alų, kerta kiaulės kojas ir dešreles su troškintais raugintais
kopūstais. O kur lietuvaičiai? Reda dairosi. Nejaugi ji viena at­
važiavo? Juk Hamburge tikrai per du tūkstančius tautiečių. Pa­
sirodo mergina su auskaru nosyje, ne, ji negali būti lietuvaitė,
bet kodėl dviratį puošia lietuviška vėliava? Atskuba dar viena,
tikrausiai tiesiai iš biuro - dalykišku kostiumėliu, tokia rimta
ir tvarkinga. O štai ir Akvilė! Be jos nebūtų jokio giedojimo. Ji
profesionali džiazo dainininkė, turi sodrų, kūną virpinantį bal­
są. Dabar tikrai sugiedos, kad ir keturiese! Prie jų būrelio prisi­
deda dar kelios merginos, prieina ir pora vyrukų...
- Tai gal parepetuokim, o paskui filmuosime. Sustokime į
ratą, skaičiuokime iki dešimt, tada pradėsim...
Repetuoja iš širdies - kokia čia repeticija, jei pačios tikriau­
sios ašaros bėga... Glorijos delniukas spaudžia Redos delną,
mergaitė bando pritarti chorui.
- Visai neblogai. Dar palaukime, o paskui eisim prie Alste-
rio, ten geresnė šviesa filmuoti...
- Bet juk tuoj aštuonios, turime sugiedoti, Lietuvoje tuoj
pradės, - pratrūksta Reda.
- Na, gerai jau, gerai, giedam, - nusišypso Akvilė. - Vienas,
du, trys... dešimt...
Giesmė sklinda per Rotušės aikštę, aplink lietuvaičius bū­
riuojasi vokiečiai, kavinių lankytojų žvilgsniai irgi nukrypsta
į šį margą būrį, traukiantį keistą dainą kažkokia negirdėta kal­
ba. Bet taip nuoširdžiai, iš visos širdies... Pašaliečių akyse nėra
paniekos nei dėl kvailo entuziazmo, nei dėl seilėto sentimenta­
lizmo, jose - nuostaba, susižavėjimas ir pagarba.
- Kokia proga? Kokia kalba? - klausinėja smalsuoliai nuai­
dėjus paskutiniam garsui.
- Šiandien lietuvių nacionalinė šventė. Ir mes giedame him­
ną visame pasaulyje vienu metu, - su pasididžiavimu aiškina
Reda baltapūkei senučiukei. O tada iškelia Gloriją ant rankų ir
mėto ją į viršų kaip olimpinėje rungtyje nugalėjusią sportininkę.
 19

JI tlošusi galvą ir kiek pravėrusi burną Glorija stebi mamą.

U H J Š maišelio ištraukusi vyriškus marškinius ant pakabo,
Reda kabina juos ant įmantriais metaliniais raštais puoštų durų.
Žengusi porą žingsnių atgal įdėmiai apžiūri, pataiso kaklaryšį,
nustato fotoaparato objektyvą ir keletą kartų spragteli mygtuku.
Tada žvilgteri į dukrą, panardina ranką į jos juodas garbanas,
pakedena ir nusišypsojusi klausia:
- Patinka?
- Tas raudonas drugelis? - perklausia Glorija.
- Čia ne drugelis, - nusijuokia Reda. - Čia varlytė.
- Bet ji juk ne žalia, visai nepanaši į varlytę, - patempia lūpą
mergaitė mamai keičiant raudoną vyrišką aksesuarą mėlynu ir
vėl pliauškinant fotoaparatu.
- Taip tik vadinasi, mažyle...
Durys veriasi ir Reda stveria pakabą.
- Laba diena, ką čia veikiate? - puikiu trijų dalių kostiumu
vilkinčio pagyvenusio vyro veidas neatspindi jokių emocijų. Nė
vienas veido raumenėlis neišduoda, ar jis smalsauja, ar prie­
kaištauja.
- Aš dizainerė, man labai patiko jūsų durys, fotografuoju
savo naują kolekciją. Tikiuosi, neprieštarausite? - nutaisiusi
kuo maloniausią šypseną ir pasitelkusi moterišką žavesį čiauška
Reda. Greitakalbe ji bando slėpti sumišimą, juk neatsiklausė šios
prabangios vyriškų drabužių parduotuvės savininko leidimo nei
durimis naudotis, nei fotografuoti. O jeigu tas pakabas metali­
nes puošmenas nubraižė, tai ir nuostolius gali tekti apmokėti.
Vyras susidomėjęs nužvelgia moterį. Jo bajoriški ūsai sukru­
ta norėdami atidaryti burnos vartus, bet Reda už jį greitesnė.
Į ataką ji paleidžia žodžių pliūpsnį:
- Iš šilkinių siūlų neriu varlytes ir kaklaraiščius vyrams, ber­
niukams. Gal jus irgi domintų tokie gaminiai? Juk artėja šven­
tės, visi stengiasi pasipuošti.
Vyras dvejoja, nerimas raižo Redai vidurius, o Glorija gau­
do saulės spindulius nuo auksinio ženkliuko vyro švarko atla­
pe. Reda įsistebeilija į tamsias savininko akis ir sukaupusi galią
siunčia savo kerus. Neatlaikęs įdėmaus žvilgsnio vyras pasiduo­
da ir plačiau praveria duris.
- Užeikite ir parodykite savo gaminius.
Pagriebusi Gloriją už rankos Reda įžengia į nedidelę pra­
banga tviskančią parduotuvę. Trūksta tik raudono kilimo kaip
įrodymo, jog čia lankosi solidūs ir svarbūs ponai. Nuo sidabri­
nio padėklo paėmęs į tamsiai mėlyną popierių įvyniotą šokola­
duką, vyras ištiesia jį Glorijai. Mergaitės akys sušvinta, ji stveria
gardėsį, padėkoja ir įsitaiso odiniame fotelyje. Lyg ta vieta kaip
tik jai būtų skirta. Reda ant prekystalio dėlioja nėrinius ir, kovo­
dama su vis nerimstančiu jauduliu, nesustodama čiauška. Vyras
glotniais pirštais glosto varlytes, tikrina jų užsegimą, prisideda
vieną prie marškinių apykaklės ir žvilgteri į veidrodį.
- Jūs pati jas neriate?
- Žinoma, pati!
- O kiek už jas norėtumėte?
- Čia rankų darbas ir geriausi šilkiniai siūlai. Vienos kaina
septyniasdešimt eurų, - išpyškina Reda ir mintyse svarsto, ar
ne per daug užsiprašė. Juk tokią varlytę per pusvalandį nuneria.
Bet parduotuvė labai prabangi, negi prašysi penkių eurų, gami­
nio vertė iškart nublanks. Atrodys, kad niekalus siūlo.
- Gerai, galim pabandyti, iš pradžių užsakysiu dvylika, po
keturias juodas, raudonas ir mėlynas. Manau, kad tinkamai įpa­
kavę galėsim jas parduoti po šimtą trisdešimt eurų.
Redos širdis strykčioja. Bet suvaldžiusi euforijos bangą ji iš­
tiesia ranką:
- Bus malonu su jumis bendradarbiauti, Herr... - Reda užsi­
kerta, bet žvilgterėjusi į švarko atlapą tuoj priduria: - HerMiller.
Kitą savaitę pristatysiu gaminius...
Linkstančiomis kojomis moteris išsiūbuoja iš parduotuvės.
Ir kas galėjo tikėtis tokios sėkmės! Tų varlyčių ji priners kad ir
šimtą, jei tik atsiras bepročių, perkančių už tokią kainą. Neturi
žmonės kur pinigų dėti, tikrai neturi...
- O dabar eisim valgyti ledų, - pritūpusi ir pakštelėjusi du­
krai į skruostuką pareiškia Reda. Tokią progą tikrai reikia at­
švęsti. Glorija - jos sėkmės angelas. Ji visada tą žinojo.
Įsitaisiusios „Europos pasažo“ ledainėje, Reda su Glorija lyž­
čioja ledus. Mažylė stebi pro šalį plaukiančias pirkėjų minias, o
Reda užsigalvojusi nieko nemato. Ji skaičiuoja būsimą pelną ir
neria, neria, neria.
- Mama, o ką tu tėčio gimtadieniui padovanosi? Aš jam nu­
paišysiu piešinį.
- Dar nežinau, bet sugalvosiu, - Reda paglosto dukrai
plaukus.
Tiesą pasakius, dėl dovanos jau kelias dienas suko galvą, bet
nieko originalaus taip ir neišmąstė. Žinoma, galėtų nupirkti jam
kvepalus ar naujus marškinius, Kumaras apsidžiaugtų, bet juk
taip banalu.
 - Frau Reda? - vidutinio amžiaus, kukliai pasidažiusi tam­
siaplaukė moteris ant peties pasitaiso madingą rankinę.
- Taip...
- Aš atpažinau jus iš šaliko! Ir iš mergaitės, - mosteli į Glo­
riją. - Jūs manęs nepažįstate. Esu jūsų gerbėja. Jūsų internetinė
svetainė ir nėriniai tiesiog puikūs! Draugei nunėriau tą margas­
palvę skarą iš „Fridos“ kolekcijos, ji atsidžiaugti negali...
- Labai ačiū, - Reda sutrikusi kukliai šypsosi nežinodama,
kur dėti tirpstančius ledus. Juk nelaižys jų šios elegantiškos po­
nios akivaizdoje. Laiko pakėlusi vaflinę taurelę ir akies krašteliu
dairosi, kur ją padėjus.
- O čia jūsų dukra? Tikra gražuolė! Aš vis svarsčiau, iš kur
tokį modelį gavote. Labai į jus panaši!
Nuo liaupsių Reda tirpsta labiau nei ledai rankoje. Iš pri­
gimties šviesiaplaukė ir mėlynakė, ji gatvėje dažnai išgirsdavo
komentarų, kad dukra visai į ją nepanaši. O taip norėjo, kad
niekam nė mažiausios abejonės nekiltų, kad jos vieno kraujo.
Prieš porą savaičių nuėjo į kirpyklą ir paprašė savo ilgus gelto­
nus plaukus nudažyti juodai. Rezultatu buvo labai patenkinta.
Jos veidas pagriežtėjo, akys išryškėjo, o kai pasidabino lankeliu
su raudonom rožėm, iš veidrodžio į ją pažvelgė... ne, ne Glo­
rija, o pati tikriausia Fridą Kalo. Na, jei ne Fridą, tai jos sesuo.
Kiek baiminosi, ar dukra atpažins naują mamos reinkarnaciją.
Bet Glorija, pamačiusi mamą darželio koridoriuje, puolė į glėbį
šaukdama: „Kaip gražu, mamyte! O geltonus plaukus tau nu­
kirpo?“ Kumaras vargu ar būtų pastebėjęs pokyčius, jei Glorija
jam nebūtų pranešusi. Jis pagyrė moterį, nors neaišku, ar nuo­
širdžiai, ar norėdamas išvengti nereikalingų ginčų.
- Glorijai labai patinka fotografuotis, - su pasididžiavimu ir
meile Reda pažvelgia į savo didžiausią turtą.
 - O ar nenorėtumėte savo kūrybos sudėti į atskirą leidinį?
Rankdarbių knygos išties populiarios. Aš pakalbėsiu su viena
pažįstama leidėja, ji jums parašys, jei neprieštaraujate...
- Labai ačiū, - neatsitokėjusi nuo netikėto pasiūlymo teiš-
stena Reda.
Tapti rankdarbių knygos autore ji net pasvajoti nedrįso. Redai
užteko to, kad už jos nėrinių aprašymus kasdien į banko sąskaitą
kapsėjo pinigėliai. Apie kiekvieną pervedimą pranešdavo telefo­
no žinutė, todėl pažįstamas pyptelėjimas jai visada glostė ausį.
- Buvo malonu su jumis susipažinti, - ištiesia ranką ponia. -
Sėkmės kuriant.
- Labai ačiū, - trečią kartą per trumpą pokalbį pakartoja
Reda.
Na ir stebuklinga diena! Vietoj nuobaudos gauna užsakymą,
ją atpažįsta klientės ir dar pasiūlo leisti knygą! Reda spirga iš
džiaugsmo - kai Glorija baigia valgyti ledus, stveria mergaitę
į glėbį ir apsuka kelis ratus nekreipdama dėmesio, kad trukdo
pirkėjų srautui. Paskui iškelia dukrą į viršų ir mesteli dar aukš­
čiau. Mergaitė krykštauja, mataruoja kojytėmis, jos džiaugsmas
toks nuoširdus ir tikras kaip Redos sėkmės nuojauta. Staiga mo­
terį užlieja tokia gerumo banga, kad norisi ant jos keteros api­
plaukti visą pasaulį. Reda dėkinga likimui, Glorijai, Kumarui.
Gerumas ir dėkingumas tvindo ją tol, kol į paviršių išplukdo
netikėtą mintį. Redai nebereikia svarstyti, ką padovanos vyrui
gimtadienio proga. Ji žino, ji puikiai žino, kas pradžiugins jį la­
biausiai.
 20

A šsišiepęs nuo ausies iki ausies Kumaras mina dviratį. Net

įkyriai purškiantis lietus nenuplauna jo pakilios nuotaikos.
Gimtadienio proga jis sulaukė daugybės sveikinimų. Bet jo au­
syse skamba pokalbis su vaikais. „Tėti, mes tavim didžiuojamės!
Tu pats geriausias“, - skaipu jam kalbėjo sūnus. Koks jis užau­
gęs. Ir taip į jį panašus. Baigs mokslus Indijoje, galės atvažiuoti
į Vokietiją. Indijoje gabių indų tiesiog per daug, todėl ir pra­
simušti nelengva, bet čia, Europoje, jų ateitis garantuota. Visgi
labai tinkamą vardą savo berniukui išrinko - Kavi. Sanksrito
kalba tai reiškia „mąstytojas, išmintingas vyras“. Vardas žmo­
gaus gyvenime labai svarbus. Tai jo lemtis. Savuoju Kumaras
nelabai patenkintas. Berniukas, sūnus... Tokia jo vardo reikšmė.
Nejaugi išties jis pasmerktas niekada nesuaugti ir likti tik sūnu­
mi? O Kavi dar parodys pasauliui, kad ne veltui turi tokį vardą.
Gal taps kokiu išradėju, juk indai visada garsėjo savo gabumais.
Ar kas žino, kad net prieš keturis tūkstančius metų indai išrado
sagas? Ir liniuotė indų atradimas, ir šachmatai, ir net šampū­
nas... Įdomu, kokią studijų sritį pasirinks Kavi?
Užsisvajojęs Kumaras nepastebi balos ir ji supykusi pasi­
šiaušia, aptaškydama kelnes. Bet jam nė motais. Jis toliau mąsto
apie vardų reikšmę gyvenime. Jo žmona Avani - žemiška, kaip
ir jos vardas, reiškiantis „žemę“. Gal todėl Vokietijoje ir neįpra-
to, žemė juk kita... Svetima... Bet Avani buvo gera žmona, nie­
kas jai virtuvėje neprilygo... O dukrą jie pavadino Dėvi - deivė,
užaugusi tokia ir bus, nors Glorija ją savo grožiu greičiausiai
pralenks. Jos ir oda šviesesnė, ir bruožai švelnesni. Į mamą.
Į Redą. Ji juk tikra gražuolė. Tik reikia tikėtis, kad charakteris
bus kaip tėvo, ne toks impulsyvus ir nenuspėjamas. Būtų jo va­
lia, Redą pervadintų Rėva. Yra toks indiškas vardas, reiškiantis
„nuolat judanti“. Reda tarsi spyruoklę savyje nešiotų. Nerimsta,
blaškosi, ramybės neranda. Pamedituotų, visiems būtų geriau.
Europiečiai visi kažkokie pikti, suirzę, visko pertekę ir niekuo
nesidžiaugiantys, ne taip kaip Indijoje...
Iš darbo Kumaras į Indiją skambindavo dažnai. Skaipu -
vaikams ir broliams, kartais telefonu tėvams, bet ne per daž­
niausiai, kad niekas neprikibtų prie telefono sąskaitų. Vyro
tėvai kompiuterio neturėjo, jei ir būtų turėję, vargu ar žinotų,
kaip naudotis. Namuose Kumaras skaipo niekada neįsijung­
davo. Nenorėjo erzinti Redos. Jos nuotaikų sūpynės ir taip jį
išsiūbuodavo. Ji per sekundę užsiplieksdavo dėl niekniekių.
Ir ko jai trūksta? Juk šitaip ją ir Gloriją myli... Nesupranta
Reda, kad ryšys su Indija ir ten augančiais vaikais jam toks
pat svarbus kaip ir gyvenimas Vokietijoje. Keistos tos mo­
terys. Sandra irgi buvo nusistačiusi prieš jo indišką šeimą, o
dabar, žiūrėk, taip su Avani susidraugavo, kad net į svečius
buvo nuskridusi. Abi ankstesnės žmonos susivienijo. Rado
bendrą priešą - Redą. Argi ne juokinga? O jam juk ir taip
sunku išlaikyti pusiausvyrą tarp Indijos ir Vokietijos, vyres­
nius vaikus ant kojų pastatyti. Bet jis stengiasi, kiek įmany­
damas stengiasi. Visus atliekamus pinigus į namus siunčia.
Redai pasakė, kad atiduoda tik šešis šimtus eurų, bet išties
dvigubai daugiau. Reda turi jį, tad pinigai keliauja į Indiją.
Juk taip teisinga, ar ne? Kavi kriketo treniruotes lanko, reikia
už jas mokėti. Kriketas tarsi antra religija Indijoje, kaip krep­
šinis lietuviams, tai kodėl Reda suprasti nenori... Vis dėlto
vakariečiai niekada nesupras Rytų paslapties ir žavesio. Bet
gal todėl vieni kitus ir traukia - dėl tų nesuderinamų menta­
liteto skirtumų?
Pastatęs dviratį ir prirakinęs prie stovo, Kumaras pakyla liftu
į septintą aukštą. Atrakinus duris, gerai pažįstamas kario kvapas
pakutena nosį. Vyras nusišypso: Reda nutarė jį indiškais patie­
kalais palepinti. Per laiką išmoko juos gaminti - gal ir nelabai
jai sekasi, prieskonių tai per daug, tai per mažai įdeda ir pasū­
dyti dažniausiai pamiršta, bet vis geriau nei vokiškos beskonės
bulvės.
Glorija, išgirdusi prie durų brazdant tėtį, puola jam ant kaklo.
- Su gimtadieniu, tėveli! - mergytė bučiniais nusėja jam
skruostą. - Eime į mano kambarį, aš tau dovaną turiu.
Paėmęs dukrą už rankos, Kumaras klusniai nuseka paskui.
Iš stalčiaus Glorija ištraukia piešinį. Jame nupaišyti du suaugę
žmonės ir vaikas, o šalia didelis tortas su trimis žvakutėmis.
- Čia mūsų šeima, - paaiškina mažoji. - Pasiimk tą piešinį į
darbą, kad tau be mūsų nebūtų liūdna.
Kumaras apkabina dukrą ir pakėlęs nusineša į virtuvę. Reda
triūsia prie viryklės.
- Su gimtadieniu, mielasis! Tuoj valgysime, o paskui tavęs
laukia siurprizas.
- Koks siurprizas? - sublizga Kumaro akys, jis jau įsivaiz­
duoja karštą meilės naktį. Paskutiniu metu Reda retai jį prisi­
leidžia. Tai jai galvą skauda, tai pilvą. Vieną kartą taip ir pasakė:
„Klausyk, atstok nuo manęs ir pats susigalvok priežastį, kodėl
šiandien nenoriu sekso. Įsivaizduok skirtingą kiekvienai savai­
tės dienai ir nustok klausinėjęs.“ Prieš tokią moterišką logiką jis
buvo bejėgis.
 - Pamatysi, tau patiks, - Reda įsodina bučkį vyrui į skruostą
ir ima dengti stalą.

Paskaitęs Glorijai pasaką Kumaras kiek palaukia, kol dukrytė

įmigs, o tada ant pirštų galų stypčioja į virtuvę, kur vis dar sukio­
jasi Reda. Uždėjęs delnus moteriai ant klubų viltingai klausia:
- Tai kur mano siurprizas?
- Eime į miegamąjį, - išsivadavusi iš vyro glėbio Reda nu­
sklendžia koridoriumi, o Kumaras tipena paskui ją.
Atidariusi komodos stalčių Reda ištraukia didelį raudoną
voką, perrištą sidabriniu kaspinu.
- Kas čia? - nepatikliai apžiūrinėja voką Kumaras. Gal koks
Gutschein vienoje iš parduotuvių?
- Pažiūrėk, - paslaptingos liepsnelės tiesiog šokinėja Redos
akyse.
Kumaras iš voko atsargiai ištraukia kelis lapus. Pradeda
skaityti, aikteli, ir ašaros pasipila jo skruostais. Jis suklumpa
prieš Redą ant kelių, apkabina jai kojas ir rauda lyg mažas vai­
kas. Moteris glosto juodas vyro garbanas, nuo tų ašarų jai pačiai
darosi graudu.
- Ir kaip tau siurprizas?
- Tu išpildei mano slapčiausią norą... - kūkčioja Kumaras. -
Aš tave labai myliu... Ir kaip tu sugalvojai bilietus į Indiją nu­
pirkti?..
- Tiesiog pabandžiau įsivaizduoti, kas tave pradžiugintų, o
tu, užuot džiaugęsis, sriūbauji...
- Tu neįsivaizduoji, koks aš laimingas. Tu mano svajonių
deivė... Esi tikras stebuklas... Aš tiek laiko nemačiau savo vaikų.
- Per tas dvi savaites ne tik vaikus, bet ir mamą galėsi ap­
lankyti...
 Redos sijonas sudrėksta nuo vyro ašarų. Kumaras klūpo prie
jos lyg bedalis, apsikabinęs pakelės kryžių. Reda triumfuoja. Ne
dėl to, kad mato nusižeminusį indą, bučiuojantį jai kojas, ne -
ji bent kartą sugebėjo tapti tikra stebukladare. Ir neaišku, kas
šią akimirką laimingesnis: ar Kumaras, dovanų gavęs kelionę į
Indiją, ar Reda, ją padovanojusi. O gal po sapnų žemę ramiai
klajojanti Glorija.
 21

k utomobilis grumiasi su kitomis mašinomis, įstrigusio-

/ T mis spūstyje, o Reda abejingai dėbso pro priekinį stiklą ir
mintyse keikia save. Ir kaip ji sutiko su tokia nesąmone? Vakare
Kumaras grįžo su geltonų tulpių puokšte, toks gerutis, meilu­
tis, o paskui driokstelėjo naujieną, kad ją užrašė pas gydytoją
psichoterapijos klinikoje: „Mieloji, tau tikrai reikia pasitikrinti,
tu juk tokia dirgli, tavo nuotaikos šokinėja, mūsų šeimai išties
reikia pagalbos, juk nuo tokių santykių kenčia Glorytė.“ Pirma
Redos mintis buvo: Nesąmonė! Aš ne kokia psichė, kad man pas
gydytoją reikėtų! Bet Kumaras vis zyzė ir zyzė. O ji taip norė­
jo pabaigti skaityti romaną, vos keli puslapiai belikę. Buvo len­
gviau su vyru sutikti, nei ginčytis. Kad tik ramybėje paliktų. Ir
sutiko - kaip tikra beprotė...
Saldus moteriškas GPS balsas praneša, kad už penkių šimtų
metrų jiems reikia sukti į dešinę.
- Persirikiuok, girdėjai, kad posūkis į dešinę, - sukoman­
duoja vyrui, įsikabinusiam į vairą.
- Man rodo, kad į kairę, - užginčija jis.
- Kokią kairę, kokią kairę, paskui juk lanką reikės apsukti!
- Nereikės, aš tuoj, - Kumaras žvalgosi, kaip įsisprausti tarp
automobilių gretimoje eilėje. Bet jo pastangos bergždžios, vo­
kiečiai vairuotojai mandagumu nepasižymi.
 Automobiliui sustojus prie šviesoforo, Reda nebeapsikenčia.
Įjungia avarinius žibintus ir surinka:
- Dabar aš vairuosiu, lįsk iš mašinos, - trinktelėjusi dure­
lėmis moteris skuodžia aplink automobilį. Kumarui nieko ne­
lieka, tik paklusti. Svarbu, kad laiku kliniką pasiektų. Redai juk
tikrai reikia pagalbos.
Geltonas lyg vakaro saulė Redos šalikas plevėsuoja jai ryžtin­
gai žengiant klinikos link. Juodi akiniai slepia įtūžį. Prie įėjimo
po trimis ženklais „Nerūkyti“ cigaretes traukia keistos žmogys­
tos paburkusiais veidais ir išsprogusiomis akimis. Vienas neaiš­
kios lyties kūnas sudribęs ant suoliuko. Jame pasislėpusi siela
baugiai žvilgčioja pro apsiblaususius akių langus ir vis gūžčioja
nuo praeivių keliamo triukšmo. Nejaugi ir aš taip atrodau? -
klausia savęs Reda ir žvilgterėjusi į atšvaitą lange kiek aprims­
ta - jos atvaizdo nesukritikuotų net itališkas žurnalas „Vogue“.
Erdviame klinikos vestibiulyje žmonių nėra. Kumaras, pa­
drąsinamai nusišypsojęs Redai, priveda ją prie registratūros lan­
gelio.
- Kuo galiu padėti? - klausia vidutinio amžiaus moteris
atvipusia lūpa.
- Aš jums atvedžiau pacientę, - išdainuoja Kumaras, o Reda
iš pasipiktinimo norėtų spirti jam į koją. Tačiau susivaldo, kils­
teli akinius nuo saulės ir perveria jį paniekos kupinu žvilgsniu,
it vyras būtų mažas bjaurus šliužas.
- Šiame skyriuje tik skubūs atvejai, psichozė, bandymas nu­
sižudyti...
- Čia ir yra skubus atvejis, - tvirtai taria Kumaras.
Moteris nepatikliu žvilgsniu permeta porą ir paduoda po­
pieriaus lapą.
- Užpildykite anketą, o tada į keturioliktą kabinetą.
Prisėdusi ant sofutės Reda peržiūri klausimus: ar rūkote,
ar geriate, ar vartojate narkotikus, ar sergate depresija, ar kyla
minčių apie savižudybę, ar vartojate antidepresantus... Moteris
į kiekvieną nedvejodama atsako ne.
- Taip džiaugiuosi, kad sutikai pasitikrinti, taip tavim di­
džiuojuosi, mums tikrai pavyks, pamatysi, žinai, kokia man
svarbi šeima... - murkia Kumaras, o nuo jo žodžių Redai darosi
dar kokčiau.
Įžengus į nurodytą kabinetą, jaunutė gydytojo asistentė ti­
riamai nužvelgia porą.
- Aš užregistravau ir atvedžiau žmoną, - be įžangos pareiš­
kia Kumaras.
- Turite problemų?
- Tik žmona.
- Tada man reikia pasikalbėti su ja, - asistentė atsisuka į
Redą. - Gal norėtumėte, kad vyras palauktų koridoriuje?
- Tegu klausosi, jei jau čia atsivedė, - vypteli Reda.
- Tai kuo skundžiatės?
- Padidėjęs dirglumas, nuotaikų kaita, viskas erzina, net
musė, nutūpusi ant sienos, - beria Reda. Juk nesėdės čia tylėda­
ma kaip beprotė. - Tada tampu agresyvi...
- Ir puolate muštis? - stengiasi padėti medikė.
- Ne, ne, arba užsisiuvu burną, arba, kai neištveriu, imu rėk­
ti. Tiesiog mūsų šeiminis gyvenimas klostosi blogai, tai veikia
mane, mano darbą, motinystę, - Reda, pati to nenorėdama, ap-
sižliumbia. Ir ką ji čia veikia? Idiotę vaidina? Tik atima brangų
laiką iš tikrų pacientų, kuriems reikia skubios pagalbos. Delnais
užsidengia veidą ir sukūkčioja.
- O ką jūs galite pasakyti? - gydytoja kreipiasi į Kumarą.
- Mano žmona - nuostabus žmogus, aš ją labai myliu, bet
jos nuotaikos nenuspėjamos...
- Tada jums būtų geriausia kreiptis į šeimos santykių psi­
chologą. Žinoma, galėtume imtis terapijos, kuri sureguliuotų
jūsų žmonos nuotaikas, išrašyti antidepresantų.
 - O kaip tas nuotaikas reguliuosite, kaip širdies ritmą? -
Reda jau įsivaizduoja, kaip prie jos prijungiami įvairiausi apa­
ratai, kaip jie cypsi, brėžia kreives ekrane, siunčia impulsus į jos
nuotaikų centrą. Beje, o kur jis yra? Galvoje? Širdyje?
- Siūlyčiau psichoterapijos kursą, tada labiau suvoktumėte
save, jus trikdančias aplinkybes, išmoktumėte atsipalaiduoti...
- Taip, taip! Aš sakiau, kad jai reikia meditacijos! -
džiaugsmingai sušunka Kumaras ir apkabina Redą per pe­
čius. - Tau pavyks, pamatysi, aš taip džiaugiuosi, kad sutikai
priimti pagalbą.
Reda iš kabineto išeina apdujusi. Galva tuščia it puodynė.
Kumaras lyg mažas vaikas strikinėja aplinkui ir beria kom­
plimentus: Tu šiandien tokia graži kaip niekad! Aš taip tavimi
didžiuojuosi! Bet žodžiai, nepasiekę moters širdies, virsta skre­
pliais, limpa prie veido, plaukų, palto. Reda nori kuo greičiau
namo ir į vonią. Kai įsitaiso automobilyje, jos galvoje skamba tik
viena mintis: jis nori iš manęs padaryti psichę! Jis nori iš manęs
padaryti psichę!

Grįžusi namo po dušu nepalenda, griebusi telefoną pirmiausia

paskambina Edai. Išpasakojusi draugei ryto nuotykius sriūbauja:
- Nereikia man jokios terapijos! Man normalių atostogų
reikia! Man įkyrėjo tas Kumaro nevyriškumas. Jis tarsi bestu­
buris šliužas. Jame nė kvapo charizmos! Jis mano, kad rydamas
maisto papildus taps man patrauklesnis! Papildams ir vaikams
Indijoje pinigų yra, o namams ir maistui - nėra. Turiu kaulyti
lyg kokia vargdienė gatvėje. Kodėl aš jį turiu maitinti? O kas
būtų, jei neužsidirbčiau? Kaip jis man įkyrėjo! Vis lenda su savo
bučinukais ir pokalbiais. Man visiškai neįdomu su juo kalbėtis,
todėl ėmė ir sugalvojo, kad aš psichė, kurią reikia gydyti...
 - Iš tavęs vis ta pati daina... - Edos balse girdisi ironijos gai­
delės. - Nebūk beprotė, nepradėk jokios terapijos! Paskui dar
į „psichuškę“ sugalvos uždaryti. Žinai, tokia lietuvaitė Neringa
čia mokslus baigė ir turi savo psichoterapijos kabinetą. Pasakyk
Kumarui, kad su ja susitarei, kad tau lietuviškai išsipasakoti len­
gviau. Aš su ja viename lietuvių bendruomenės susitikime kal­
bėjausi. Ji man aiškino, kad yra penkios įvadinės valandos, kai
pacientas išpasakoja savo praeitį, - tai tarsi savotiškas susipaži­
nimas, paskui būna dvidešimt terapijos valandų, jei neužtenka,
dar dvidešimt.
- O jei jis sugalvos jai paskambinti ir pasiteirauti, kaip man
sekasi?
- Ji gi nieko negalės pasakyti, konfidencialumas... Tik nesu­
galvok pradėti jokių terapijų, paskui ir pati įtikėsi, kad tau galvoj
negerai... Man viskas čia ir be gydytojų aišku. Nemyli, tu papras­
čiausiai jo nemyli, todėl ir erzina viskas...
- Žinau, viską žinau. Bet ar aš viena išgyvenčiau? Glorijai
tėtuko reikia...
- Gal manai, kad Glorija įtampos namie nejaučia? Kad jai
geriau, kai namie žaibais svaidomasi? Kai tėvai lyg šuo su kate
pešasi? Ar ji įvertins, kad kadaise mama jos labui pasiaukojo,
o dabar sukriošusi antidepresantais minta? Tau išties reikia ap­
sispręsti - ar nori su juo gyventi, ar laikas skirtis. Tu juk tokia
jauna, negi iki gyvenimo pabaigos žadi kankintis?
- Bet kai dedu pliusus ir minusus...
- Štai čia ir yra tavo problema! - nutraukia Redą draugė. -
Tu viską bandai išspręsti protu, pasverti, apskaičiuoti. Tu nori,
kad ir vilkas būtų sotus, ir avelės sveikos. Taip nebūna, Reda!
Kad ir ką pasirinktum, - gal bet kuris pasirinkimas bus blogas,
bet, jei nesirinksi, taip ir liksi moliu, laukiančiu, kad kas iš tavęs
nulipdytų puodynę.
- Nieko nesirinkti - irgi pasirinkimas, - pasipučia Reda.
 - Tavo atveju tai negalioja. Nes toks pasirinkimas tave veda
tiesiai į „psichuškę“...

Kumaras iš darbo vėl pasirodo su gėlėmis. Redai tai kelia

įtarimą, nerimo bangelės perbėga per krūtinę. Juk skintų gėlių jis
nemėgsta, jam tai gyvi padarai. Šį kartą jo rankose baltos tulpės.
- Aš taip tavim didžiuojuosi, Reda! Tu juk žinai, kokia man
svarbi šeima, - jau nuo durų užgieda savo įprastą litaniją.
- Jokių klinikos terapijų man nereikia, - ramiai sako Reda
užversdama kompiuterį. - Viską apmąsčiau ir pasikalbėjau su
lietuvaite, kuri užsiima tokia terapija, - meluoja, bet taip įtikė­
jusi savo melu, kad nė vienas veido raumenėlis nesuvirpa. - Ji
man pasakė, kad niekas negali žinoti geriau už mane, ko man
reikia. Kad reikia klausytis savo vidaus, to, ką sako intuicija. Aš
supratau - man reikia šiek tiek atsitolinti, kad išsivalyčiau sie­
lą. Mums teks pagyventi atskirai. Man kaip asmenybei reikia
erdvės ir laiko, turiu susivokti, kas esu, pagaliau iš naujo tave
pamilti. Tu man vėl turi tapti įdomus kaip vyras, kaip žmogus,
o ne vien kaip Glorytės tėvas. Tu mane patraukei savo globa,
su tavimi jaučiausi saugi, man atrodė, kad tai ir yra suaugusių­
jų meilė, bet aš klydau. Meilė trenkia kaip žaibas, mylint pilve
plazda drugeliai.
- Nori pasakyti, kad Glorija gimė ne iš meilės? - Kumaro
veidas aptemsta.
- Glorija gimė iš pasitikėjimo tavimi. Ne iš aistros, o iš ra­
maus jausmo.
- Tu keiti vaidmenis, kaip tau patinka! - pasiunta vyras. - Su
draugėmis vienokia, su Glorija kitokia, su manimi vėl visai kita!
Ar tu pati bent žinai, kas tokia esi? Pamatysi, jei ir toliau tęsi
savo žaidimus, tai ir Glorija nuo tavęs nusisuks!
 - Neprikišk Glorijos! Čia mano atsakomybė. Tai aš valau jai
dantukus, ruošiu valgyti, guodžiu, kai liūdi...
- Bet tu iš jos nori atimti tėvą! Aš juk jus abi myliu!
- Meilė - tai vyšnia ant torto. Mes turime išmokti būti drau­
gais, pasitikėti, normaliai bendrauti. Tai mes skolingi Glorijai.
Jei iš tokios draugystės vėl užgims meilė - puiku, tačiau žinau,
kad likdami po vienu stogu mes prarasime vienas kitą. Šie na­
mai mus žlugdo, ar tu nejauti, kad čia tvyro bloga energija?
- O kaip tu įsivaizduoji finansinę šio reikalo pusę?
- Manau, reikia išsinuomoti nedidelį dviejų kambarių butą
mums su Gloryte ir vieną atskirai tau. Aišku, viena su savo už­
darbiu neištempsiu, bet jei tu prisidėsi... Tai vienintelė mūsų ga­
limybė. Tau irgi reikia atrasti save...
Kumaras suklumpa prie žmonos kelių ir padėjęs galvą jai į
skreitą apsiverkia.
- Tu juk žinai, kaip man svarbi šeima, kaip aš jus su Glorija
myliu. Aš padarysiu viską, kad išsaugočiau šeimą. Jei tau reikia
pabūti vienai, aš galiu porą savaičių išvažiuoti į Indiją.
- Paatostogauti ir mane su Glorija palikti vieną? - nusišaipo
Reda. - Kodėl nepasiūlai kur nors važiuoti kartu?
- Juk mes neturime pakankamai pinigų...
- Tada ir į Indiją nėra ko važiuoti. Geriau ieškokim atskirų
butų...

Tą naktį Reda su Glorija miega didžiojoje lovoje, o Kumaras

ant sofutės svetainėje. Ryte ant pirštų galiukų vyras atsėlina į
miegamąjį, ilgai žiūri į savo mylimą moterį ir dukrą. Kai Reda
pramerkia akis, jis sako:
- Žiūrėjau į jus kaip į du miegančius angelus ir pajutau, kad
šiuose namuose tikrai bloga energija. Ieškosime naujų-namų.
 22

r~ Q ėktuvas neria į padangę ir Reda palaimingai užmerkia akis.

Gali ir snustelėti valandžiukę. Praėjusių savaičių įvykiai le­
kia jos sąmonėje kaip dūmų juostos iš lėktuvo variklių.
Buto Kumaras nerado. Ir negalėjo rasti. Juolab dviejų, kaip
norėjo Reda, įsisvajojusi, kad su vyru pagyvens kaip Fridą su
Diegu - dviejuose atskiruose namuose, gal dar sujungtuose til­
teliu, kuriuo Glorytė galėtų žingsniuoti pirmyn atgal, kada tik
užsigeidusi. Hamburge tokių ieškančiųjų buvo ne mažiau nei
bedarbių. Į nuomojamo buto apžiūrą sugužėdavo apie trisde­
šimt pretendentų, o tada šeimininkas rinkdavosi, su kuriuo su­
tartį pasirašyti. Pirmenybę, žinoma, teikdavo vokiečiams.
Vieną dieną Kumaras, trokšdamas Redai suteikti erdvės,
nieko jai nesakęs susikrovė krepšį su reikalingiausiais daiktais ir
persikėlė pas pažįstamą, su kuriuo darbe kartu rengė naują pro­
jektą. Tiek ir pranešė parašęs žinutę. Būtų ir jos nesiuntęs, bet
pabūgo, kad Reda nepradėtų jo po ligonines ir lavonines ieškoti.
Staigus Kumaro dingimas Redą pribloškė, bet dar labiau ji nu­
stebo suvokusi, kad vyras neatsako į skambučius. Ir neperskam­
bina. Buvo įpratusi, kad Kumaras apie kiekvieną savo žingsnį
praneša penkis kartus per dieną. Po kelių tuščių skambučių ne­
jaukus šaltukas perbėgo jos kūnu. Bet kai sulaukė žinutės, nusi­
ramino ir net pajuto pagarbą. Galų gale Kumaras kai ką vyriško
nuveikė, charakterį parodė. Savarankiškai, be jos nurodymų.
Kumaro ji nesiilgėjo, tik nežinojo, ką Glorijai į klausimus apie
tėvelį atsakyti. Jai buvo smagu vienai, darbuodavosi visą dieną,
kol dukra darželyje. Ir vakarai likdavo jai, kai mažoji užmigda­
vo. Niekas į ausį nezyzė ir aplink nešmėžavo. Vis dėlto neilgai
tokia ramybė truko. Ilgesys parginė Kumarą namo. Grįžo uo­
degą pabrukęs. Niekas jo nepasigedo ir nieko išėjęs jis neįrodė.
Kumarui sugrįžus, pakili Redos nuotaika dar išsilaikė diene­
lę, bet jau kitą rytą it pavasarinis vėjas pro langą įsiveržė irzulys.
Indas, moters nuotaikų svyravimų bijodamas labiau nei velnias
kryžiaus, greitai pasiūlė naują šeimos gelbėjimo planą. Iš banko
gavo kreditą ir užsakė kelionę į Turkiją. Redai toks išlaidavimas
nepatiko, bet ji buvo labai pasiilgusi saulės, jūros ir šilumos,
todėl daug nepurkštavo. Jai norėjosi pabėgti nuo rutinos ir pa­
keisti aplinką. Tikėjo, kad atostogos visiems išeis į naudą. Tik
susigriebė, kad paso galiojimo laikas baigiasi, o su asmens kor­
tele toli nepriskraidysi. Vienintelė išeitis - kuo greičiau skristi
į Lietuvą ir gauti naują pasą. Tada ir gimė mintis, kad tai puiki
proga ne tik tėtį aplankyti, bet ir su Rimu susitikti. Tiek metų
jo nematė! Kartu galėtų visą savaitgalį praleisti! Juk niekada
tokios progos neturėjo. Pagaliau susitiks kaip lygūs. Ji irgi turi
savo verslą, šeimą. Kartu patikrins, kiek tiesos toje lietuviškoje
patarlėje, kad sena meilė nerūdija. Gal tikrai jos širdis nušvis ir
pasaulis kitom spalvom nusidažys?
Mintys apie galimą susitikimą tiesiog užvaldė Redą. Bandė
save kvailinti, atkalbinėti, bet turėjo prisipažinti, kad širdis, vai­
kystės meilę prisiminusi, ima plakti greičiau. Galų gale telefono
adresinėje surado Rimo numerį, kurį tiek metų saugojo neištry-
nusi, ir į Lietuvą nulėkė žinutė:
Ar pakviesi mane cepelinų su nakvyne?
Atsakymas ilgai neužtruko:
 Man tavo planai patinka. Viską sutvarkysiu.
Reda toliau spaudė mygtukus:
Atskrendu penktadienį. Tavo iki pirmadienio. Pasitiksi oro
uoste?
Telefonas netrukus pyptelėjo:
Tavo noras man įsakymas.
Reda skrajojo lyg drugelis gėlių pievoje. Jaunystės prisimini­
mai kirbino širdį. Ir Kumarui buvo švelnesnė, balso nebelaidė,
net pasimylėti sutiko. Būtų žinojęs, iš kur toks moters užsidegi­
mas... Bet nežinojo, tik įsivaizdavo, kad šitaip atostogos šiltuose
kraštuose ją audrina, todėl Redos nuolankumą priėmė kaip už­
tarnautą malonę.
Reda kruopščiai ruošėsi į Lietuvą. Nusipirko gundančius
juodo šilko apatinius, iš Edos pasiskolino raudono gipiūro kom-
plektuką. Troško Rimui padaryti įspūdį. Kokį įspūdį?! Norėjo,
kad iš kojų išvirstų! Tegu pamato, kas iš jo mergaičiukės išaugo.
Ji irgi turi kuo pasigirti ir ką papasakoti. Ilgai svarstė, ko lauktu­
vių nuvežti, kol galų gale parduotuvėje „Massimo Dutti“ išrin­
ko odinį diržą ir kvepalus. Ne tik jam, bet ir automobiliui - jų
meilės šventovei. Nepigios tos lauktuvės, bet pinigų ji negailėjo.
Nors ne turtuolė, bet neapsijuoks prieš didį verslininką.
Lėktuvui leidžiantis Vilniaus oro uoste Reda spurda kėdėje
ir vis spėlioja, ar Rimas ją sutiks atvykimo salėje, ar lauks auto­
mobilyje. Su gėlėm ar be gėlių? O gal ji dar spės nubėgti į tualetą
ir noselę papudruoti? Šiek tiek jaudinasi, bet skrybėlė, kuria pa­
sipuošė šiai kelionei, jai suteikia pasitikėjimo. Ji atrodo kaip ti­
kra dama, tokį vaidmenį ir vaidins. Kaip mergaičiukė nešokinės
ir jokių ša-lia-lia nedainuos. Tiesiog leisis lepinama ir mėgausis
kiekviena akimirka.
Lėktuvui nusileidus įjungia telefoną ir patikrina - gal yra
žinutė ar praleistas skambutis. Nėra. Vadinasi, jis jos laukia. At­
vykimo salėje pasidairo, bet akimis neužkliuvusi už pažįstamo
silueto nenusimena. Žino, kad Rimas vengia viešųjų erdvių, juk
nežinia, koks pažįstamas jose gali sukiotis.
Reda išridena lagaminą į lauką. Viena ranka prilaikydama
skrybėlę, kad įsidūkęs vėjas nenuplėštų, dairosi. Kiek kvailokai
sau atrodo, lyg skaičiuotų prabangius automobilius. Vis žvilg­
čioja į telefoną, laukdama Rimo ženklo. Bet jo nėra. Prisėda ant
suoliuko, tačiau kiek galima styroti tokiame vėjyje. Vėl nubidze-
na į vidų, nupėdina į tualetą, pasigražina, bet telefonas nepa­
liaujamai tyli. Galų gale neiškentusi parašo žinutę:
Aš čia. Kur tu?
Telefonas galų gale neatlaiko piktų Redos žvilgsnių ir žvaliai
uždainuoja.
- Kašiuk, aš tik dabar iš Kauno išvažiuoju. Netikėtas susiti­
kimas, bet aš tuoj, jau lekiu...
- Klausyk, aš nežadu čia iki sutemų stypsoti. Aš ne iš kokio
kaimo, o iš Vokietijos atvažiavau, - neaišku, ką labiau - Rimą
ar pačią Redą - nustebina įsiutęs moters balsas. - Juk galėjai
pranešti, kad vėluosi. Parašyti, kad sėsčiau į taksi, važiuočiau į
viešbutį, ten ilsėčiausi ir tavęs laukčiau...
- Nežinau, ką tau atsakyti... - Rimo balsas aiškiai suglumęs.
Tokiu tonu seniai su juo niekas nekalbėjo. Reikalauti, priekaiš­
tauti ir įsakinėti buvo jo priedermė.
- Įtariu, kad ir dėl viešbučio nepasirūpinai. Žinai, gal tu ne­
sivargink ir važiuok savo reikalais...
- Mažiuk, aš lekiu, tuoj būsiu.
- Kada?
- Už keturiasdešimt penkių minučių.
- Gerai, - Redos balsas kiek aprimsta. - Išgersiu kavos. Pen­
kiolika minučių kavai, penkiolika tualetui, dar penkiolika pasi­
ruošti monologui, kaip tave į šuns dienas išdėti...
 Įmetusi telefoną į rankinę Reda nužingsniuoja į kavinę. Pa­
žeminta nesijaučia, bet neįvertinta - tikrai. Prisiminusi pokalbį
nustemba dėl savo drąsos. Tokiu balsu su Rimu niekada nėra
kalbėjusi. Bet pyktis ir įžeista savimeilė buvo stipresni už ilgesį
ir mandagumą.
Po trijų ketvirčių valandos Reda vėl stovi ant oro uosto laiptų
ir stebi pravažiuojančias mašinas. Šlapio asfalto spalvos „Lexus“
aiškiai bus Rimo. Redos telefonas vėl uždainuoja.
- Laaaba dieeena, - Rimas tęsia balsius, ir Redą tai suerzina.
Tegu neapsimeta, kad jos nemato. Tokią skrybėlę net paskutinis
žlibis pastebėtų.
Nieko neatsakiusi nuspaudžia mygtuką ir pamoja ranka.
Automobilis sustoja, jo šeimininkas neskubriais žingsniais pri­
siartina prie skrybėlėtos gražuolės. Kažkoks sumažėjęs, pase­
nęs, bet pasitikėjimo savimi nepraradęs, - įvertina Redos akys.
Automobiliui pajudėjus, Rimas dar kartą atsiprašo:
- Tikrai nesitikėjau, kad teks vėluoti, atleisk.
- O tu įsivaizduok, kaip aš turėjau jaustis! - vis dar putoja
Reda.
- Tai kur važiuojam?
- Negi tu tikrai nieko nesuplanavai?
- Maniau, kartu viską nuspręsim, o kas, jei tau būtų nepati­
kę? - nevykusiai teisinasi. - Man reikia į degalinę užsukti.
- O gal tau ir statybinių medžiagų reikia? - Redos įniršis
virsta sarkazmu. - Ten toliau yra parduotuvė...
Automobilis įsuka į degalinę. Prisipylęs benzino Rimas išsi­
traukia planšetinį kompiuterį.
- Tai paieškokim kambariuko...
Kambariuko? - Redos akys išsiplečia. Ji ne kokia kambariu­
kų kekšė. Vadinasi, šitaip jos laukė. Užgniaužusi naują įsiūčio
priepuolį Reda prataria:
 - Tu siūlyk. Nebūtinai Vilniuje, galim ir į Palangą važiuoti.
- Ar šis tiks? - Rimas rodo viešbučio „Vilnius Grand Resort“
internetinės svetainės puslapį.
Reda peržvelgia aprašymą, nuotraukas ir be didelio entuzi­
azmo numykia, kad tiks. Rimas paskambina į viešbutį, iš dvie­
jų kambarių užsako pigesnį. Neprasprūsta pro jos ausis ir tai,
kad rezervavo kambarį tik vienai nakčiai. Bet ką čia spyriosies ir
ginčysies. Reikia iš gyvenimo imti tai, kas siūloma.
Kiek paklaidžioję galų gale privažiuoja viešbutį.
- Tai aš einu, apžiūrėsiu... - vyras lipa iš automobilio.
Reda nelaukusi sakinio pabaigos stveria skrybėlę ir iššoka
pro dureles. Ne, kaip našlaitėlė jo nelauks. Rimas šypteli, bet
nieko nepasako. Abu nužingsniuoja link įėjimo. Reda norėtų,
kad vyras jai pasiūlytų parankę, bet pati iniciatyvos nerodo. Ma­
lonus durininkas plačia šypsena pasitinka svečius. Užpildžiusi
popierius registratūroje, pora užkyla į savo aukštą. Kambarys
kuklus. Reda atidaro duris į balkonėlį, iš kurio veriasi tvenki­
nio vaizdas. Jaučiasi keistai. Lyg uždaryta į narvą. Tas balkonė­
lis - tikras išsigelbėjimas, pasirėmusi į turėklus moteris įsmeigia
žvilgsnį į tolį. Ne taip šį savaitgalį įsivaizdavo, visai ne taip...
Rimas prisiartina iš nugaros ir apkabina per liemenį. Pri­
glaudžia lūpas prie kaklo, ir Reda atsisuka. Bučinys goslus, bet
jos neuždega. Vyras uždaro balkono duris, kažkodėl užtraukia
užuolaidas. Redos smegenys veikia kaip gerai prižiūrėtas vari­
klis: Tai dabar jau mylėsimės? Neapšilę, neatgaivinę ryšio, nepa­
sikalbėję, dorai net neapsiuostę...
- Aš į tualetą...
Kad šlapimo čiurkšlės garsą gali išgirsti Rimas, Redos ne­
trikdo. Pagarba šiam vyrui kažkur išgaravo, gal pasiliko ant oro
uosto laiptų. Todėl ir nesigėdija. Nusiplovusi rankas stebeilijasi
į veidrodį ir tyliai savo atvaizdo klausia: Ką aš čia išvis veikiu?
Jokios traukos... Jokio noro mylėtis... Kur dingo anas laukinis
jaunystės geismas? Bet gal apetitas ateis valgant? Gal per daug
skubu daryti išvadas? Gal viskas pasikeis? Gal reikia atsiduoti
akimirkai kaip upei ir pažiūrėti, kur ji nuneš...
Rimas laukia Redos išsitiesęs ant lovos. Jai prigulus šalia
bučiuoja, lėtai atsagsto palaidinę, išvaduoja iš sijono. Atsistojęs
nusirengia pats ir labai greitai pereina prie paprasto mechaninio
lytinio akto.
Reda nori įsisiūbuoti, įsiaudrinti, atsiduoti, bet kūnas jos ne­
klauso. Ji ne kokia išbadėjusi kalė, virpanti vien vyro falą pama­
čiusi. Ne falo ji nori, o jaunystės dienų siautulį prisikviesti, širdį
pažadinti, sielą sukrėsti. Kūnų trinties tam nepakanka. Reikia
kur kas daugiau. Smegenų variklio Redai taip ir nepavyksta iš­
jungti, - nei kai Rimas juda virš jos, nei kai už jos, nei jai įsi­
taisius viršuje. Negalėdama atsipalaiduoti moteris imasi mate­
matikos: skaičiuoja gėles paveiksle ant sienos, metus, praėjusius
nuo paskutinio pasimatymo, matuoja Rimo seksualinį pajėgu­
mą ir ištvermę, lygina su Kumaro, kol galų gale padaro išvadą:
Rimo pimpalas nelabai kuo nuo Kumaro ir skiriasi... Sarkazmas
sužiaumojo visą romantiką...
- Aš tuoj baigsiu, - sušnopuoja Rimas.
- Tik ne į mane, nes galėsi keltis į Hamburgą ir savo atžalą
auginti...
Lytinis aktas - Reda jo net pasimylėjimu negali pavadinti -
nepadovanoja nei trokštamo malonumo, nei buvusio artumo.
Tik kartėlį ir liūdesį, kad prisišaukti jaunystės nepavyko. Ji guli
padėjusi galvą vyrui ant krūtinės, klausosi jo širdies ritmo, atpa­
žįsta tą duslų dunksėjimą. Ir tada - o Dieve, nejau tai tiesa? - iš
lėto sugrįžta jaunystėje patirto artumo pojūtis. Ir kodėl jis taip
pasivėlino? Gal irgi kokiame svarbiame susitikime buvo užstri­
gęs? Reda išsigąsta užplūstančios švelnumo bangos, nebežino,
ar nerti į ją, ar nuo jos bėgti. Gal visa tai beprasmiška? Gal Rimo
vieta tik nostalgiškuose atsiminimų albumuose, gal visai never­
tėjo jo iš praeities ištraukti į negailestingą dabarties šviesą, ku­
rioje auksinė moneta virsta paprasčiausiu varioku? Suburzgęs
skrandis Redą išgelbsti nuo tolesnių svarstymų.
- Važiuojam cepelinų! - pasiūlymas nuskamba kaip reika­
lavimas.
- Gal į kambarį ko užsisakom? - Rimas tiesia ranką į vieš­
bučio valgiaraštį.
- Tai negi visą laiką šitame kambary tūnosim? - Reda vyro
baimės pasirodyti su ja viešumoje toleruoti nebesirengia. Vel­
niop tą švelnumą ir supratingumą! Patratino, tai tegu bent cepe­
linais pamaitina...
Rimas nieko nesako, tik varto valgiaraštį, o Reda tyrinėja
jį per vyro petį. Kainos kosminės, salotos kainuoja tiek, kiek
Vokietijoje dienos pietūs. Nežinia, ar tos kainos, ar kas kita
suveikia, bet Rimas galų gale sutinka važiuoti į netoliese esan­
tį prekybos centrą. Reda labiau norėtų po Vilniaus senamiestį
pasivaikščioti, paganyti akis po spalvotus fasadus, modernių
kavinaičių langus, su Rimu kaip su senu draugu pasišnekėti,
prisiminimais ir gyvenimo nuotrupom pasidalyti, bet yra kaip
yra. Tenka sutramdyti norus, užgniaužti nepasitenkinimą ir nu­
sileisti. Juk nesėdės visą dieną viešbutyje.
„Forto dvaras“ įsikūręs antrame prekybos centro aukšte. Reda
šį kartą nesipriešina Rimui, kai jis išsiruošia į žvalgybą. Tiek to,
pavaidins supratingą. Nors kiurksoti vienai, kad ir prabangiame
automobilyje, jai nepatinka. Kas ji? Kontrabandos prekė?
Restoranas visai padorus, Rimas, žinoma, išrenka nuo­
šaliausią kampelį, kuo toliau nuo pašaliečių akių. Valgiaraštis
įspūdingas, bet Reda, vos žvilgterėjusi, iškart jį užverčia. Puikiai
žino, ko nori:
 - Man giros ir didelę porciją cepelinų su mėsa. Grietinės ir
spirgučių nepagailėkite, - kol diktuoja užsakymą, burna prisi­
renka seilių, moteris taip išsiilgusi lietuviško maisto.
Rimas užsisako kugelio ir giros. Kol laukia maisto, pasikal­
ba. Nors nuolat birbiantis Rimo telefonas trukdo ir įnirtingai
primena, koks svarbus pasauliui šis vyriškis ir kaip visiems rei­
kia jo dėmesio, kurį Reda pasiglemžė, ji galų gale pasijunta ge­
rai: sėdi su senu pažįstamu ir pasakoja savo gyvenimo istoriją.
Sugrįžta artumo jausmas, pasitikėjimas. Rimas pasakoja apie
vyresnę dukrą, ji Amerikoje baigė mokslus ir puikiai įsidarbi­
no. Reda užsimena, kad ir Kumaras vaikus Indijoje į privačias
mokyklas leidžia, o paskui pasiguodžia dėl nesklandumų šei­
mos gyvenime. Rimas išklauso nepertraukdamas, nieko neko­
mentuoja, neklausinėja, neteisia. Toks pagarbus požiūris Redą
džiugina, bet galų gale ji vis tiek neištveria ir paklausia to, kas
jai knieti labiausiai:
- Noriu išgirsti tavo nuomonę. Žinai, kai draugėms pasi-
guodžiu, jos įvairių nuomonių išsako, bet ne visada objektyvių.
Man reikia kito požiūrio, vyriško.
- Nieko negaliu tau pasakyti, juk nežinau judviejų situaci­
jos. Jei ir žinočiau, vis tiek nieko nepatarčiau. Tai, kad tu manęs
klausi patarimo, jau savaime viską pasako.
- Žinai, man kartais atrodo, kad santuoka - tai pelkė.
Į ją įklimpus paskui labai sunku išsikapstyti. Ypač kai meilės
trūksta...
- Vienas išminčius labai teisingai pasakė: mylėti lengva, bet
gyventi kartu - daug sunkiau... Jei gyvenime verta dėl ko kovoti
ir stengtis, tai dėl šeimos... Žinoma, galima ardytis dėl verslo,
garbės, pinigų, bet viskam yra ribos. O investicijos į šeimą visa­
da atsiperka...
Rimas kalba paprastai, jo balse nė lašo pompastikos. Pagar­
ba uždususi parlekia nuo oro uosto laiptų ir vėl įsitaiso Redos
krūtinėje. Šis vyras turi aiškias vertybes. Šeimą. Ir visai nesvar­
bu, kad šiandien jis su meiluže sėdi. O gal jai toks statusas netai­
kytinas? Gal ji tik praeities šešėlis arba ateivė iš kitos realybės?
- Atsimeni, kažkada man sakei, kad pasirinkčiau tokį žmo­
gų, kuris būtų pasirengęs su manimi kartu tempti likimo už­
krautą naštą visą gyvenimą. Atrodo, radau būtent tokį, bet esu
nelaiminga...
- O tu kada nors jį mylėjai? - Rimo antakiai kilsteli.
- Ne...
- Tada viskas aišku. Tu su juo nesi pasiryžusi viso kelio nu­
eiti drauge. Meilė su laiku bręsta, bet jei niekada nemylėjai, tai
niekada ir nepamilsi.
- O kas būna tada, kai meilė praeina? - Reda bando atakuoti
iš kito kampo.
- Tada gyveni iš pagarbos tam buvusiam jausmui.
Ne, kažkaip sudėtingai jis aiškina. Arba Reda tiesiog neno­
ri girdėti. Cepelinai su egzistenciniu padažu tampa beskoniai.
Užteks tų kalbų. Laikas kilti ir dar kartą prisiminti siautulingą
praeitį. Gal atsiminimai ir aistrą prišauks.
Kai išeina iš restorano, Redos akį patraukia vaikiškų žais­
lų parduotuvė. Jai labai knieti užsukti ir kokį žaisliuką Glorytei
nupirkti. Mielai būtų ir po prekybos centrą pasivaikščiojusi, į
lietuviškas vitrinas pasidairiusi, bet Rimas it gaudomas vagis
vis į šonus dirsčioja, stengiasi kuo greičiau pasprukti. Reda ne­
sipriešina, juk netampys jo paskui save kaip užsispyrusio ožio.
Spės tas parduotuves ir viena apibėgti.
Sugrįžusi į viešbutį Reda kalbina Rimą išbandyti SPA pro­
cedūras, bet jos nusaldintas balselis vyro užsispyrimo neįvei­
kia. Mainais jis sutinka pasivaikščioti aplink ežerą. Moteris įsi­
kabina į parankę, ir jie patraukia žvyrkeliu. Rimas vis pasakoja
apie savo verslą, „Lions“ klubą, dukras, jų mokslus, aiškina,
kaip jis sukūrė užtikrintą ateitį kelioms kartoms. O Redai taip
norisi papasakoti apie save, pasigirti Vokietijoje pasirodžiusia
nėrinių knyga, užsiminti apie projektus televizijoje, autorines
laidas. Ji pasinėrusi į savo darbą ne mažiau nei Rimas, todėl vis
laukia progos, kada galės pasidalyti savo džiaugsmu ir pasie­
kimais.
- Mano jaunėlė linksta į meno mokslus, bet manau, kad tai
beprasmiška. Menas gali būti tik laisvalaikio užsiėmimas, - Ri­
mas vis pasakoja apie šeimą.
- Kodėl? Pažiūrėk į mane. Aš save laikau menininke, kuriu
vaikiškų drabužių modelius, juos nuneriu, aprašymus keliu į in­
ternetą ir parduodu. Visai neblogas verslas. Supranti?
- Ne, visai nesuprantu, - Rimas stabteli.
- Gerai, aš tau internetines svetaines parodysiu, gal tada su­
prasi.
Reda išsitraukia telefoną, prisijungia prie interneto ir rodo
savo darbus, aistringai aiškindama apie tokio pobūdžio verslą.
Galų gale Rimas pagauna mintį.
- Aš gerokai nustebau, kad mano nertų modelių knyga ne­
pasiklydo knygynų lentynose, įgyju vis daugiau gerbėjų. Bet tai
dar ne viskas. Viena rašytoja apie mano gyvenimą leidžia knygą.
Ten būsi ir tu.
- Kaip aš? - išsiplėtę Rimo vyzdžiai kupini išgąsčio.
- Nusiramink, vardai bus pakeisti. Bet mano gyvenimo
tarpsniai, noriu to ar ne, susiję su vyrais. Tu buvai vienas iš jų,
kaip be tavęs...
Rimas muistosi, lyg kas jį už kiaušių būtų sugriebęs, o Reda
džiūgauja. Šią akimirką ji jaučiasi nugalėtoja, pirmą kartą per
visą dieną absoliučiai laiminga.
- Na, nesinervink taip, niekas neatpažins, kai knyga pasiro­
dys, tau pranešiu, galėsi įsigyti...
 Kad nurytų tokią žinią, Rimui geriausiai tiktų viskis. Ta­
čiau viešbučio bare užsako šampano. Nepatinka jam ta naujiena
apie knygą, labai nepatinka, bet juk neuždraus kažkokiai vokie­
čių rašytojai jos leisti. O gal reikėtų tą moterį susirasti? Bet juk
pasirodys kaip visiškas idiotas, žiūrėk, dar koks skandalas kils.
Geriau jau viską negirdom nuleisti. Jei ką, išpirks visą tiražą, ir
kriukis baigtas. Gal ši mintis, gal šampanas vyrą apramina.
Abu kyla į kambarį. Pasitaisiusi Redos nuotaika pažadina vi­
lioklės prigimtį. Kodėl gi Rimui įspūdžio nepadarius?
- Aš į vonią...
Vonios kambaryje užsitraukia juodą korsetą, prisisega ko­
jines, pasipuošia baltais perlų karoliais ir ryškiu raudonu lūp-
dažiu perbraukia lūpas. Išgirsta, kaip Rimas įjungia televizijos
kanalą, - aišku, muzika. Nusišypso. Ji vėl ruošiasi vaidmeniui.
Visiškai persikūnyti į Dianą nenori. Tik trokšta įgyvendinti sva­
jonę: būti ideali, žavinga, geidulinga, tapti užburiančia moteri­
mi, dėl kurios vyrai svaigsta ir eina iš proto.
- Pagarsink muziką, - rikteli pravėrusi duris, o tada pasi­
stiebusi, lengvai siūbuodama klubais įvinguriuoja į kambarį.
Iš padilbų įsmeigusi žvilgsnį į Rimą sėlina link jo, apkabina
per liemenį, šokdama nurengia ir lengvu mostu stumteli ant lo­
vos. Ant lovos užkelia koją, klubais apsuka ratą, paskui uždeda
ir kitą koją. Stovi jį apžergusi, įsikibusi į perlų vėrinį, siūbuoja
klubais ir lėtai leidžiasi žemyn. Užsėdusį vyro šlaunis artistiš­
ku judesiu paskleidžia plaukus ir jais lėtai glosto jo kūną. Mato,
kaip Rimo vyriškas įnagis pampsta net neliečiamas, ir mėgaujasi
savo moteriška galia. Dabar ji - tikra gyvačių kerėtoja, pagal jos
judesius paklusniai juda ir Rimo gyvatukas...
Suošia geismo vėjas, suplaka du kūnus į vieną, ir šį kartą
siautulingoje ekstazėje jie banguoja kartu, vienu ritmu, susilie­
dami į vieną milžinišką malonumo bangą. Aistra slopina mo-
terš smegenų dalis, atsakingas už logiką, palikdama veikti tik
tas, kurios skatina pojūčius.
Kai įsiaudrinimas nuslūgsta, laiminga ir švytinti Reda stryk­
teli nuo lovos.
- Aš tau turiu kai ką!
Pripuolusi prie lagamino ji ištraukia taip kruopščiai rinktas
dovanas ir ištiesia Rimui. Šis sutrinka. Atidaręs kvepalų buteliu­
ką pauosto, paglosto rudos odos diržą ir apžiūri sagtį.
- O aš tau nieko neturiu...
- Nesvarbu, visai nesvarbu, - nusimetusi lemtingos kerėto­
jos kaukę Reda čiauška lyg maža mergaičiukė. - Prisimeni, tu
man į pasimatymą visada „Manijos“ šokoladuką atveždavai ir
„Keglevich Melone“ likerio... Tau patinka? Patinka?
- Labai patinka... Aš tau norėjau kvepalų nupirkti, bet ne­
spėjau...
- Ššš, - Reda prideda pirštą jam prie lūpų. - Tai visai ne­
svarbu...
Ji žvelgia į Rimą tokiu tyru vaikišku žvilgsniu, kad jis galų
gale atpažįsta tą jauną mergaitę, kažkada praėjusiame gyveni­
me, prieš kokį gerą šimtą metų, kritusią į akį ir širdį... Pabu­
čiuoja jai į kaktą, priglaudžia prie krūtinės - jie guli žiūrėdami į
lubas, gerdami vienas kito kvapą, skraidydami po prisiminimus,
lyg visų šių metų nė nebūtų buvę. Reda patiki, kad šitaip kartu
ir į sapnų žemę nuskris. Ir susapnuos tokį patį sapną, kupiną
švelnumo...
- Rytoj anksti laukia susitikimas. Man reikės keltis šeštą
ryto, - Rimo sparnai per daug apsunkę nuo žemiškų rūpesčių.
- O kaip aš?
- Tu gali manęs palaukti, po susitikimo atvažiuočiau.
- Jokiu būdu! - susižavėjusi mergaičiukė išgaruoja ir pabun­
da įžeista moteris. - Visą dieną tikrai čia nesėdėsiu ir nelauksiu.
 - Tada galiu tave pas tėtį nuvežti...
- Ir vežk!
Reda pakyla iš lovos ir nusliūkina į vonios kambarį. Rengia­
si atsainiai, burnoje jausdama kartų pagiežos, paniekos ir netek­
ties skonį. Liūdna, labai liūdna. Jos siela, akimirką sužibusi kaip
deimantas, vėl apsitraukė pelėsiais.
 23

1 ( uo batų dėžės pagriebusi krepšį, Reda stumteli pro duris

( _ / VI Gloriją.
- Greičiau! Eime!
Ir kur ji taip skuba? Į parduotuvę maisto? Kurgi ne! Juk ką
tik pavalgė, o parduotuvės veiks visą dieną. Ir kitos užduotys
nespaudžia. Tai jos mintys lekia, it botagu ją gena, neleidžia
stabtelėti, atgauti kvapo ir nurimti. Lyg amžiams būtų pasmerk­
ta nuolat bėgti. Beprasmiškai bėgti ratu. Bėgti nuo savo liūdesio.
Geros nuotaikos, parsivežtos iš Turkijos, Redai pakako ly­
giai dviem savaitėms. Ji baigėsi šį rytą per pusryčius kartu su
aviečių uogiene, kai Kumaro paklausė:
- Tai maistui šį mėnesį visai nieko neduosi?
- Neturiu, - Kumaras užvožė tuščią uogienies stiklainį ir
švystelėjo į šiukšlių kibirą.
Kaip Redai nusibodo ginčai dėl pinigų, tas nuolatinis kau-
lijimas. Taip, Kumaras sumokėdavo buto nuomą, apmokėdavo
telefono sąskaitas, Glorijos darželį ir automobilio draudimą.
Tačiau kiti pinigai keliaudavo į Indiją. Anksčiau pirmą mėne­
sio dieną dar pervesdavo Redai tris šimtus eurų maistui, bet po
truputį suma traukėsi, gūžėsi, kol virto nuliu. Absoliučiu nuliu.
Reda už savus pinigus šeimai pirko drabužių ir maisto, mokėjo
už pramogas, už dovanas einant į svečius. O jai taip norėjosi
pasijusti moterimi ir būti palepinta bent menka dovanėle, bi­
lietu į kiną ar romantiška vakariene restorane, kai vyras ne tik
pakviečia, bet ir sumoka. Prievolė Indijoje augantiems vaikams
Kumarui darėsi svarbesnė su kiekvienais Vokietijoje praleistais
metais, su kiekvienu papildomai uždirbtu euru. Reda tėviškei
duoklę atiduodavo giesmėmis ir nėrinių raštais, Kumaras - pi­
nigais.
Moteris vis bandė save įtikinti, kad pyksta ant vyro dėl tų
perlaidų į Indiją, kad jai neįtinka jo švelnus charakteris, vidu­
tiniškumas, erzina lenkiami puslapių kampai skaitant knygą, jo
valgymas rankomis kemšantis maistą už žando. Būtų sugalvoju­
si tūkstančius priežasčių, kodėl jai neįtinka „gerasis Glorijos tė­
tis“. Tik vieno sau negalėjo prisipažinti. Kad niekada jo nemylė­
jo. Nė trupučiuką. Nė vieną sekundę. Ir kai Rimas savo žodžiais
paaitrino šitą giliai užslėptą tiesą, Reda nebepajėgė savo nemei­
lės ir liūdesio dangstyti po „gyvenimo su pavyzdingu tėčiu“ sky­
du. Nemeilė ją graužė, Kumaro prisilietimai erzino. Šiam vyrui
ji jautė alergiją kaip kačių ar šunų plaukams, jo buvimas šalia
dusino, bet ji niekaip nesiryžo žengti lemtingo žingsnio ir jo pa­
likti. Kaip išgyvens viena? Juk pajamos nepastovios ir nenuspė­
jamos. Kaip susimokės už butą? Be to, ir Glorijai reikia tėtuko...
Va, jei įsimylėtų ką nors, tai gal daug lengviau būtų sparnus pa­
kelti. O kas bus, jei meilė daugiau niekada nebeaplankys? Taip
ir turės kęsti tą svetimą žmogų šalia? Bet kai jis šalia, kiek ji turi
galimybių sutikti ką nors kitą? Kur susipažinti? Internete? Jei
parašys tiesą, kad yra ištekėjusi, bet ieško kito vyro rimtiems
santykiams, atrodys it lengvabūdė mergšė, o gal net bus palai­
kyta nimfomane. O jei sumeluos, jei prisistatys kaip vienišė, -
kokie rimti santykiai gali prasidėti nuo melo?
Redos kulniukai kaukši šaligatviu, o minčių malūnas vis
mala ir mala jiems į taktą. Moteris pyksta ant Kumaro, keikia jo
gerumą ir netobulai sukurtą pasaulį, pyksta ant savęs, kad ne­
randa ramybės nei šeimoje, nei savy, kad niekaip neišdrįsta pa­
aukoti patogaus gyvenimo ir atsiduoti trokštamai laisvei, baugi­
namai nežinomybei. Glorija vos spėja įkandin. Ji niekaip negali
suprasti, kur jos mamytė taip skuba. Mergaitės skruostukai įrau­
dę, į uodegą surišti plaukai švytruoja, ji užkliūva už atšokusio
plytelės krašto, suklumpa, bet Reda nepastebi. Tvirtai laikydama
dukrą už rankos ji veržiasi pirmyn ir tempia mergaitę paskui.
Prie kasos iš krepšio Reda išima prekes: duonos kepalą, salo­
tų gūžę, pomidorų maišelį, tuno konservus, dėžę vanilinių ledų.
- Mama, mama, pažiūrėk, teta be rankų, - timpteli už skver­
no Glorija.
Redai nejauku nuo dukros žodžių, bet jos akys nevalingai
krypsta į tą pusę, kur žiūri Glorija. Moteris pasidžiaugia, kad
mergaitė nerodo pirštu ir su ja kalba lietuviškai.
Prie gretimos kasos stovi gal penkiasdešimties metų mote­
ris, abi jos elegantiškos suknelės rankovės užsiūtos ties pečiais.
Staiga ji lyg kokia akrobatė iškelia koją, ir kasininkas tarp dvie­
jų pėdos pirštų, kurių nagai nulakuoti ryškiai raudona spalva,
jai įkiša raktelį. Balansuodama ant vienos kojos šiuo rakteliu
moteris spaudžia banko kortelės kodo skaičius aparatėlyje,
tada išpuoselėta pėda sugrįžta į elegantišką aukštakulnį batelį.
Kasininkas jos prekes sudeda į prabangią rankinę ir pakabina
ant peties. Moteris nusišypso akis išputusiai Glorijai ir žengia
pro duris.
- Mokėsite kortele ar grynais? - jauna pardavėja nekan­
trauja.
- Grynais, grynais, - lyg atsibudusi iš sapno suvapa Reda ir
puola kuistis rankinėje ieškodama piniginės.
Iš krautuvės Reda išplaukia lyg per rūką. Ta berankė moteris
jai niekaip neišeina iš galvos. Ji buvo tokia savimi patenkinta,
tokia laiminga, kad jos šypsena dailiai padažytose lūpose Redai
pasirodė kaip priekaištas. „Viena, be jokio palydovo. Be jokio
vyro. Ji, netgi ji gali būti laiminga, o aš - ne? Ji gali, o aš negaliu?
Ne, jei ji gali, tai aš tiesiog privalau. Aš privalau būti laimin­
ga!“ - būgnais muša mintys, širdis šoka pasiutpolkę, o pasąmo­
nės užkaboriuose pradeda bręsti maištas.
 EPILOGAS

vėd dietuviškas pauasa/tts

/ T \ imas suspaudęs lūpas sėdi automobilyje ir barbena pirš-

| v tais į vairą. Jo dorybių sąraše kantrybė nugrūsta į patį
galą. Tačiau kur dėsis, tenka laukti. Žmona ką tik paskambino
ir pranešė, kad užstrigo spūstyje ir gerokai vėluos. Ir kam jis jai
nusileido, kam sutiko eiti j tą kvailą kalėdinį labdaros vakarą.
Vidai daug labiau knieti pademonstruoti ką tik iš Milano par­
sivežtą vakarinę suknelę. O toks ponų vakarėlis - pati geriausia
proga. Ji, nors ir iš provincijos, tikisi nurungti įnoringas save įsi­
mylėjusias Kauno poniutes. Kokia tuštybė! Betgi reikia kažkaip
jai atsilyginti už tai, kad namie vyro veik nemato. Idealią šeimą
pavaidins bent čia. Nors ne, ne dėl idealios šeimos įvaizdžio jis
nuolaidžiauja Vidai. Ir ne dėl jos raišos kojos. Tą dieną, prieš
penkiolika metų, kai skubėjo ją parvežti namo, kad galėtų lėk­
ti į pasimatymą su Reda, užsisvajojo ir nepastebėjo iš šalutinio
keliuko išriedėjusio sunkvežimio. Jis pats stebuklingai nenuken­
tėjo, atsipirko mėlyne kaktoje, bet per avariją Vidai lūžo du šon­
kauliai, buvo sutrenktos smegenys, sutrupintas blauzdikaulis, ji
neteko daug kraujo. Tris dienas moteris gulėjo panirusi į komą.
Tada ligoninėje jis savo gyvybe ir dukrų sveikata prisiekė, kad,
jei žmona išsikapstys, niekada jos nepaliks. Net jei jį patį sude­
gins meilė tai žaliaakei mergaitei. Savo pažadą jis tesėjo, nors
prieš avariją jau buvo pasiryžęs kelti sparnus. Reda ruošėsi iš­
vykti į Vokietiją, o jis norėjo ją sulaikyti bet kokia kaina. Žinojo,
kad teks paaukoti šeimą. Ir buvo tam pasiryžęs. Iki to lemtingo
vakaro. Meilė jį sprogdino, bet pareiga supančiojo rankas ir ko­
jas. Ilgus metus meilė ir pareiga tempė jį į skirtingas puses. Kar­
tais atrodydavo, kad tuoj perplyš pusiau. Bet neperplyšo. Meilės
ir pareigos užkrautą naštą vilko tyliai ir išdidžiai, kol galų gale
apsiprato ir tas nešulys nebeatrodė toks sunkus. Vidai jis nieka­
da nepapasakojo apie Redą, o Redai neužsiminė apie avariją ir
savo neįgyvendintus planus palikti šeimą.
Rotušės aikštę sukaustęs ledukas, medžiai mirkčioja šimtais
lempučių, suoliukai ir net šukšlių dėžės puošiasi sniego karūno­
mis. Rimas nužiūrinėja išsipusčiusias poras. Kailiniuotos mo­
terys tipena įsikibusios savo palydovams į parankes. Šie stato
kojas atsargiai, kad nepaslystų ir išsaugotų orumą. Staiga Rimo
dėmesį patraukia pažįstamas siluetas, gal ne siluetas, bet eisena.
Ne, negali būti, jam tik pasivaideno. Moteris pajutusi jo- žvilgsnį
atsisuka ir Rimas pats to nesitikėdamas it vaikigalis strykteli iš
automobilio. Pora skubrių žingsnių. Ne, nėra jokios abejonės!
- Reda, čia tu? Kokie vėjai tave atpūtė?
- Grįžau...
- Kalėdoms?
- Ne, visam...
- Su vyru?
- Tik su dukra.
- Seniai?
- Prieš gerą pusmetį...
- Ir man nepranešei? - vyras suglumsta.
Reda kilsteli baltais kailinias įrėmintus pečius ir kaltai nusi­
šypso. Nors ne, kaltės jos šypsnyje nėra, gal tik mandagus atsi­
prašymas. Rimas neatpažįsta ir jos žvilgsnio. Redos akys, jį die­
vinusios mergaičiukės akys, spinduliuoja jam nematytą orumą,
ramybę, beatodairišką pasitikėjimą savimi ir nepriklausomybę.
Jose nelikę nė šešėlio nuolankumo.
- Eime, vėluojam, - draugei į parankę įsikimba Edą ir švel­
niai trukteli.
- Tai gal kada pasimatysim? - dar šūkteli Rimas.
- Nėra prasmės... - per petį mesteli Reda.
Rimas, sugrūdęs rankas į palto kišenes, stebi dvi moteriškas
figūras, plaukiančias tolyn. Jo kūnas virpa. Nesupranta, ar nuo
šalčio, ar nuo gniuždančio praradimo jausmo. Vidury baltos
aikštės jis stovi įžeistas, paniekintas, nereikalingas. Lyg seniai
išaugtas dviratis, užmirštas dulkėtame palėpės kampe.

Į baltą Kauno rotušės salę Rimas su žmona įsmunka nepastebėti.

Renginys jau prasidėjęs ir susirinkusiųjų žvilgsniai nukreipti
į sceną, kurioje pažįstamas televizijos veidas - Rimas niekaip
negali prisiminti jo vardo - į sceną kviečia labdaros aukcionui
savo darbus padovanojusius menininkus.
Greitai peržvelgęs salę Rimas mosteli žmonai į dvi kėdes pa­
skutinėje eilėje iš krašto.
- Už nuostabius varpelius, kuriuos galite įsigyti aukcione,
dėkojame nėrinių salonui „Rėdos ratas“. Tie varpeliai papuošė
mūsų kalėdinę eglutę. Aukcione pristatome ir vaikiškų drabužių
kolekciją. Kviečiame salono vadovę ponią Redą į sceną.
Rimas vos pasiekia kėdę. Dreba ir rankos, ir kojos, lyg jį kra­
tytų elektros srovė. Pro plojančių rankų jūrą link scenos iriasi
raudona suknele pasidabinusi jo Reda, jo kašiukas. Tokia artima
ir tokia svetima, tiesi kaip styga, pakelta galva ir spindinčia nu­
galėtojos šypsena.
 Turinys

PROLOGAS 5

PIRMA DALIS 9

Lietuviškas pavasaris

ANTRA DALIS 59

Graikiška vasara

TREČIA DALIS 123

Kolumbietiškas ruduo

KETVIRTA DALIS 161

Vokiška žiema

EPILOGAS 291

Ir vėl lietuviškas pavasaris