Vincas Krėvė (1882-1954)

Veiklos: buvo mokytojas Kaukaze, buvo dėstytojas Kauno universitete, tinko tautosaką, buvo aktyvus
publicistas ir redaktorius, buvo ministras pirmininkas(politikas), emigrantas, buvo dėstytojas Filadelfijos
universitete.
Gimė Subartonyse, Varėnos rajone. Baigęs Merkinės pradžios mokyklą 2 metus mokėsi Vilniaus kunigų
seminariją. Iš jos buvo pašalintas, manoma, dėl pašaukimo stokos (greičiausiai buvo įskųstas nes labai
domėjosi istorijos, kultūros ir kitais klausimais). Studijavo Kijevo ir Lvovo universitetuose studijavo
filosofiją ir filologiją. Baku dirbo mokytoju, O grįžęs į Lietuvą 1920m. profesoriavo Kauno ir Vilniaus
universitetuose. Krėvei visada rūpėjo politinis gyvenimas. 1940m. įsitraukė į okupuotos Lietuvos liaudies
vyriausybė. 1942m. Krėvė paskelbė antisovietinį pareiškimą apie savo politinę veiklą. 1944m. pasitraukė į
Austriją, O vėliau į JAV. Dirbo Pensilvanijos universitete. Gyvendamas svetur jautėsi vienišas, pamirštas ir
nelaimingas. Mirė Filadelfijoje. Tiktai praėjus 38 metams buvo perlaidotas Subartonyse.
Krėvė ypač domėjosi istorija, tautosaka, Rytų religijomis ir kultūra. Buvo ambicingas, maištingas ir
užsispyręs - visada pasiekdavęs užsibrėžtų tikslų. Šio rašytojo kūrybinio palikimo įvairovė rodo, jį buvus
didelių gabumų žmogų.

Istorijos "Skirgailos" kontekstas:

Lietuvos padėtis XIV amžiaus pabaigoje buvo sudėtinga. 1386m. Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, O Lietuvą
po mažų virto provincija. 1387m. Jogaila paskyrė brolį Skirgaila vietininku Vilniaus kunigaikštystėje, O
Skirgaila pažadėjo ištikimybę Lenkijos karūnai. Skirgaila nepajėgė suvienyti ir valdyti Lietuvos. Tai padaryti
pasisekė padaryti Vytautui apie 1400 metus. XIV amžiaus pabaigoje atotrūkis tarp Europos šalių ir Lietuvos
buvo didelis. Pagoniškoje Lietuvoje nėra net rašto, todėl kelias vienintelis - priimti krikščionybę. Tai
suprasdamas Jogaila per 1 metus, per 1387m, pakrikštijo Lietuvoje, išskyrus Trakų kunigaikštyste ir
Žemaitija. Vokiečių ordinas Lietuvos krikšto nelaikė tikrų, tačiau 1389m. popiežius pripažino Lietuvą
katalikiška šalimi.

Žanras: istorinė drama

Tematika:
Dramoje vaizduojama XIV amžiaus Lietuva, veiksmas vyksta Vilniaus pilyje. Kūrinyje vaizduojamas
Skirgailos (valdovo ir žmogaus) tragedija. Skirgaila kaip valdovas yra atsidūręs taip 2 religijų - pagonybės ir
krikščionybės. Kaip žmogus, asmeninės laimės jis nepasiekė.

Problematika:
Ar paaukoti savo įsitikinimus dėl tautos gerovės?
Kaip išlikti doram kritinėse situacijose?
Kokį gyvenimą pasirinkti?
Ar rinktis mirtį, ar gyvenimą pasmerkiant gerai mylimą moterį?
Kūrinyje sprendžiama žmoniškumo, tikėjimo, asmeninės laimės ir pasirinkimo problemos.

Veikėjai:
Skirgaila - žiaurus, kenčiantis, nelaimingas, vienišas, mylintis Lietuva.
Ona Duonutė - išdidi, pamaldi, kenčianti, mylinti, nelaiminga.
Keleris - pamilęs Ona Duonutė tampa narsus ir garbingas.
Vaidila Stardas - ištikimas seniesiems dievams, garbingas.
Krivis Skurdulis - išmintingas .

Idėjos:
Žiaurumas ir kerštas sunaikina žmogų žmoguje.
Nusižengęs žmoniškumui kiekį vienas ir nelaimingas.
Atsakomybė už Lietuvą ir už savo tautą reikalauja asmeninės laimės išsižadėjimo.
Juozas Tumas - Vaižgantas (1869 - 1933)

Gimė Anykščių rajone. Motute troško ji matyti tarnaujanti Dievui. Baigęs gimnaziją įstojo į Kauno kunigų
seminariją. Spaudos draudimo metais darbavosi tėvynės labui:
kūrė lietuviškas mokyklas, rūpinosi lietuviškų laikraščių leidyba, platino draudžiamą spaudą. Dėl to caro
valdžios buvo persekiojamas, O bažnyčios vadovybės skiriamas į kitą parapiją. 1906 - 1911 dirbo "Vilniaus
žinių" ir "Vilties" redakcijoje. 1920m. 9 metus dėstė lietuvių literatūrą Kauno universitete, taip pat buvo
Kauno Vytauto bažnyčios rektorius.

Vaižgantas buvo atviras, paprastas, laisvas žmogus, aktyvus visuomenininkas, tikras patriotas, visada
pasirengęs ginti lietuvybę. Nevengė savo tautiečių pakritikuoti, atskleisti jų ydas. Rašytojo amžininkus
žavėjo jo humoras, O studentus - gyva, šmaikšti kalba. Literatūroje Vaižgantas dar vadinamas "deimančiuku
ieškotoju", nes savo personažams tinkančių prototipu sugebėjo rasti realybėje.

Dėdės ir dedienės

Žanras: apysaka

Tematika:
Tai pasakojimas apie 3 žmonių (Severijos, Mykoliuko, Rapolo Geišės) likimą. Ši likimą nulemia socialinė
realybė ir charakterio ypatybės.

Veikėjai:
Severijos charakteris apysakoje yra sudėtingiausias - jis kinta. Iš pradžių buvusi linksma, po vyro mirties
nebemato gyvenimo prasmės, pradeda vagiliauti, vis dažniau užsuka į karčemą. Tačiau kūrinio pabaigoje ji
susitaiko su savo likimu - tampa dedienė. Severija darbšti, tikinti, tvarkinga, drovi, muzikali, puiki
krembliautoja, nuolanki.
Mykoliukas- šis veikėjas nuolankus, kuklus, nereiklūs, vienišas, tylus, meniškos sielos (mėgdavo groti tą
pačią melodija savo pasigaminti skripkele). Šio veikėjo gyvenimą nušviečia meilė Severijai - gražiausiai
kaimo merginai. Įsimylėjęs Mykoliukas dažniau susimąsto apie savo gyvenimą: jis supranta, kad mylimajai
nieko negali pasiūlyti, nes pats nieko neturi, O ją vesdamas nuskriaustų brolio vaikus. Todėl Mykoliukas
tyliai susitaiko su savo likimu ir tampa Dzidorium Artojuorium , kuriam ištekėjusi Severija tarsi
nebeegzistuoja - meilę jai jis visą gyvenimą nešiojasi savo širdyje. Mykoliukas nesipriešino savo likimui (tą
patį daro ir Severija).
Rapolas Geišė - apysakos pradžioje šis veikėjas atrodo pranašesnis, galingesnis, bet po baudžiavos
panaikinimo pasikeičia - nebetenka vietos dvare, sugniužta, yra priverstas glaustis pas brolį. Rapolas vengia
darbo, nes nepratęs dirbti, mieliau bendrauja su vaikais.
Visi veikėjai artimi gamtai, meniškos prigimties, nuolankiai susitaiko su savo likimu.

Problematika:
Kodėl žmogus linkęs nekovoti už savo laimę?
Kodėl jautrus ir darbštus žmogus yra išnaudojamas?
Ar charakteris lemia žmogaus likimą?
Ar pasyvus žmogus gali būti gerbiamas?
Kaip socialinė padėtis lemia žmogaus gyvenimą?
Ar gindamas žmogus savo laimę gali pasipriešinti visuomenės nustatytoms normoms?
Kaip istorinės aplinkybės lemia žmogaus gyvenimą?

Idėjos:
Žmogų gražu daro meniškas prigimtis, glaudus ryšis su gamta, su šeima, gebėjimas aukotis dėl artimųjų.
Neoromantizmas

Neoromantizmas - tai naujai atkartotas romantizmas.

Neoromantiku kūrybos centre - vidiniai žmogaus išgyvenimai. Juos domino tautos likimo klausimai,
tapatybės paieškos, saviugdos klausimai. Pirmajai neoromantikų kartai priklauso šie rašytojai:
Šatrijos Ragana
Juozas Tumas - Vaižgantas
Vincas Krėvė - Skirgaila

Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) 1877-1930

Gimė bajorų šeimoje, Plungės rajone. Šatrijos Ragana - pirmoji moteris įgijusi europinį išsilavinimą. Mokėsi
Peterburge, Varšuvoje, Šveicarijoje studijavo vokiečių ir prancūzų literatūrą. Grįžusi į Lietuvą Vilniuje
įsteigė knygyną, vėliau vadovavo Marijampolės mergaičių progimnazijai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam
karui pasitraukė į Židikus, kuriuose gyveno iki pat gyvenimo mirties.
Šatrijos Ragana buvo religinga, neabejinga menui, vertybinės nuostatas pirmiausia formavo šeima. Rašytojos
pasaulėžiūrai didele įtaką padarė Povilas Višinskis - tai jis paskatino Marija Pečkauskaitė rašyti. Šatrijos
Ragana troško tarnauti tėvynei, jos žmonėms, juos šviesti. Tai krikščioniškos pasaulėžiūros rašytoja, pirmoji
lietuvių literatūroje sukūrusi dvaro, kaip kultūros skleidėjo paveikslą.

Sename dvare 1922

Žanras: Apysaka

Tematika:
Pasakojama apie dvaro gyvenimą: apie buitį, namiškių santykius, santykius su giminaičiais, bendravimą su
kaimiečiais.
Moters dvasinio pasaulio atskleidimas.
Tautinės tapatybės paieškos.
Socialinių santykių.

Problematika:
Asmeninės laimės paaukojimo problema.
Gimtosios kalbos ir savo krašto kultūros problema.
Valstiečių tamsumo problema.
Egzistencijos problemos (siela, mirtis)

Veikėjai:
Mamatė Marija - tikinti, jautri, pareiginga, mėgsta muzika, knygas, tačiau savo pomėgius slopina, nes jai
svarbiausią vaikų lavinimas. Tai subtili asmenybė. Mamatė vaikus auklėja vadovaudamasi krikščioniškąją
moralę. Ugdo vaikų meilę menui, moko užjausti vargstančius ir kenčiančius žmonės. Mamatės charakterį
padeda atskleisti "Mamatės uždarai". Marija rūpinasi ne tik savo šeima - jai rūpi, kad jos aplinkos žmonės vis
labiau lenkeja, nesupranta jos norų mokyti prastuomene lietuviškai. Matmatę liūdina bajorų lėbavimai
Ir laiko švaistymas. Marija žavisi paprastai sodiečiais, jų lietuviška dvasia.
Liudvikas - ūkiškas, reiklus, griežtas tarnams, nemėgstantis meno, nepuosėliajantys tautinių vertybių,
išlaidūs, pareigingas.
Vaikai( Irusia, Jonelis, Nika) - dvaras vaizduojamas aštuonerių metų mergaitės Irusios akimis.

Idėjos: Tautinės sąmonės ugdymo idėja.

Realizmas

Laikmečio charakteristika:

1904m. Buvo panaikintas spaudos draudimas. Atšaukus spaudos draudimą suaktyvėjo literatūrinis, kultūrinis
ir visuomeninis gyvenimas. 1914m. prasidėjo Pirmasis pasaulis karas. 1918m. Vasario 16d. pasirašytas
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

Asmenybės:

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Vydūnas (Filosofas, rašytojas)
Kazimieras Būga (Kalbininkas, lietuvių kalbos tyrinėtojas)

Realistai savo kūryboje sprendė psichologines, moralinės ir socialinės problemas. Jie kūriniuose gyvenimą
vaizdavo tokį, koks jis yra. Ši literatūra vaizdavo dinamišką, dramatišką, individualų veikėją.

Jonas Biliūnas (1879-1907)

XIxa. pab. - XXa. Pr. rašytojas, realistas. Lyrines psichologinės novelės pradininkas.
Gimė netoli Anykščių, valstiečių šeimoje, mokėsi Liepojos gimnazijoje, vėliau studijavo mediciną dorpato
universitete. Už dalyvavimą anticarinėje veikloje iš universiteto buvo pašalintas. 1903-1904m. Studijavo
literatūrą Leipcigo ir Ciuricho universitetuose. Kaip ir daugelis to meto šviesuolių, jaunas susirgo džiova.
Susirgęs nuo visuomeninės veiklos nutolo, O ligai paūmėjus vien kūrė. Kai negalėdavo rašyti, diktuodavo
žmonai. 1905-1907, tai brandžiausias Biliūno kūrybos laikotarpis.
Kūriniai: Ubagas, Vagis, Laimės žiburys, Lazda, (novelės), apysaka "Liūdna pasaka".
Rašytojas miręs Zakopanėje. Jo palaikai tik 1953m. buvo perkelti netoli Anykščių.

Ubagas

Žanras: Novelė

Tematika:
•Novelėje aprašomas pasakotojo ir senelio Sabaliūno susitikimas.
•Pasakojama skaudi Petro Sabaliūno santykių su sūnumi istorija.

Problematika:
•Vaikų ir tėvų santykiai.
•Pagarbos tėvams trūkumas.
•Žmogiškumo trūkumas.
•Atlaidumo problema.

Veikėjai:
•Pasakotojas - jautrus, skaudžiai išgyvena svetimą drama, jaučia kaltę.
•Petras Sabaliūnas - nelaimingas, gebantis atleisti, jaunystėje buvęs doras ir darbštus, labai mylėjęs bitės ir
vaikus.

Idėjos:
Gyvenime žmogus turi vadovautis krikščioniškąją morale, kurios esmės - neteisti kito, sugebėti atleisti.
Žmogus kuris neabejingas kito skausmui, doras ir gražus.
Vagis

Žanras: novelė

Tematika:
•Jokūbo susidūrimas su vagimi.
•Netyčinis žmogaus nužudymas, pakeičia visą Jokūbo gyvenimą ir nulemia jo dvasinę būseną.

Problematika:
Ar sąžinės graužatis gali pakeisti žmogaus gyvenimą?
Ar žmogus visada gali atsakyti už savo veiksmus?
Kaip individas elgiasi ribinėse situacijose?
Ar gali būti laimingas nuslėpdamas nusikaltimą?

Veikėjai:
Ūkininkas Jokūbas (jis yra istorijos pasakotojas) - doras, sąžiningas, tikintis, nusižengęs Dievo įsakymui
"nežudyk", visą gyvenimą jaučiasi nelaimingas, kaltas, atgailauja. Bando kančia palengvinti išsipasakodamas
žmonai, kunigui per išpažintį, artimiausiems kaimynams.

Idėjos:
Sąžinė yra svarbiausia žmogaus teisėja.
Žmogaus gyvybė yra vertybė, kurios niekas neturi teisės atitikti.

Pastabos:
Pasakojama pirmuoju asmeniu, pasakojimas skamba kaip monologas arba išpažintis.

Laimės žiburys
Žanras:
Pasaka/alegorinės apsakymas

Tematika:
Kovos už žmonių laimę istorija.

Problematika:
Ar verta aukotis dėl kitų?
Ar verta kovoti su nelaisvę, neteisybę?
Geresnio gyvenimo sekimas

Veikėjai:
Senelis simbolizuoja išmintį
Drąsuoliai - Prometėjiškos asmenybės, kurios geba aukotis dėl kitų laimės.
Minia - drąsuoliams nepritarianti žmonių grupė.

Idėjos:
Laimė reikalauja aukų.
Ne iš karto yra vertinami tie, kurie aukoja gyvybę.
„Liūdna pasaka“ 1907

Žanras: Apysaka

Tematika:
Dramatiška Juozapotos ir Petro Banių gyvenimo istorija.
Banių likimą nelemia 1863m. sukilimas.
Didžiausias dėmesys skiriamas Juozapotos dramai atskleisti.

Problematika:
Kiek kainuoja laisvė? (Kokia laisvės kaina?)
Kaip istorijos situacijos paveikia žmogaus likimą?
Kaip žmogų paveikia mylimojo netektis?

Veikėjai:
Pasakotojas-jautrus, ligotas.
Juozapota - svajojanti apie laimingą gyvenimą, vaikus, mylinti, ištikima, tačiau po vyro žūties dvasiškai
palūžusi.( Ištinka dvasinę mirtis)
Petras Banys - trokštantis laisvės, geresnio gyvenimo, rūpestingas, mylintis, siekiantis aprūpinti savo šeimą.
Kaimynai Damuliai.

Idėjos:
Didžiausia gyvenimo vertybe yra meilė artimam žmogui.
Geresnio gyvenimo siekį reikia derinti su atsakomybė už artimuosius.
Pastabos:
Ši apysaka yra paskutinis Biliūno kūrinys. Ji parašyta diktuojant žmonai. Moteris, vaizduojama šiame
kūrinyje, dar nėra laisva.
Akermano stepės

Žanras: sonetas

Tematika:
Tėvynės ilgesys
Kelionės motyvas
Savojo krašto gamtos ilgesys

Problematika:
Ar žmogui svarbi tėvynė?
Kaip gyventi netekus tėvynės?
Kodėl individui svarbus gimtasis kraštas?

Lyrinis subjektas:
Lyrinis subjektas grožisi svetimo krašto gamta: jis vežimu tartum laivu plaukia stepe (sausu okeanu), bet
svetimos gamtos grožis nenumalšina gimtojo krašto ilgesio. Lyrinis subjektas stebi žvaigždės, įsiklauso į tylą
- jis norėtų išgirsti balsus iš Lietuvos. Tačiau nieko neišgirdęs tarė: "važiuokim, nieks nešaukia."

Idėjos:
Žmogus, kuris prarado tėvynę, jaučiasi kaip tremtinys. Jo kančios negali nuslopinti įspūdingas svetimos
gamtos grožis.

Pastabos:
1824-1829m. Mickevičius gyveno Rusijoje, kur buvo ištremtas už dalyvavimą filomatų veikloje. Kurį laiką
gyveno Odesoje, keliavo po Akermano stepės. Taip buvo sukurtas sonetų rinkinys "Krymo sonetai". Vienas
iš jų - Akermano stepės. Poetui svetimas peizažas sužadina tėvynės ilgesį.
Vincas Kudirka (1858-1899)

XIXa. Žymiausias publicistas, Varpo steigėjas, eilėraščių ir publicistinių straipsnių autorius. Mokėsi
Marijampolės gimnazijoje, baigęs 6 klasės įstojo tėvo verčiamas į Seinų kunigų seminariją. Po dvejų mokslo
metų buvo pašalintas dėl "pašaukimo stokos". Netekęs materialinės tėvo paramos, tęsė mokslą Marijampolės
gimnazijoje. Baigęs gimnaziją be piniginės paramos išvyko studijuoti į Varšuvos universitetą. Pasirodęs
pirmasis „aušra“ laikraštis paskatino žengti su bundančia Lietuva. 1888m Kudirka įkūrė nelegalia Varšuvos
lietuvių studentų draugija "Lietuva". 1889 ši draugija pradėjo leisti laikraštį varpas. Kudirka paliko ryškius
veiklos pėdsakus ir tapo tikru tautinės kultūros herojumi.

"Tautiška giesmė"

Žanras: Eilėraštis

Tematika:
Šiame eilėraštyje yra skelbiami pagrindiniai tautos idealai (dora, darbas, didingos praeities pavyzdys, meilė
tautai, vienybė, tiesa).

Problematika:
Koks žmogus turi kurti tautos ateitį?

Lyrinis subjektas:
Pirmosiomis eilėraščio eilutėmis yra kreipiamasi į Lietuvą. Apie sūnus ir vaikus kalbama III asm. kartais
atrodo, jog didvyrių žemė užkalbama teikti stiprybę vaikams. Trečiame posme taip yra užkalbama saulė ir
jau atsiranda įvardis "mes".

Idėjos:
Svarbiausios žmogaus gyvenimo vertybės turi būti šios:
• meilė tėvynei
• darbas jos labui
• tautiečių vienybė
• dorumas
Santykis su tėvynę suvokiamas kaip motinos ir vaikų ryšys. Vienybė ir tėvynės meilė parašą išlaikyti didinga
praeitis, tradicijos, aukšti idealai.

Pastabos:
"Tautišką giesmę" Kudirka sąmoningai kūrė kaip tautos himną. Šiuo eilėraščiu išreiškiama paskutinė valia,
žodžiui suteikiama magiška galia, į kasdienybę žvelgiama tarsi iš aukščiau.
"Varpas"

Žanras: Eilėraštis

Tematika:
Kvietimas drauge dirbti tėvynės labui.

Problematika:
Problema yra dvasiškai abejingi žmonės, kurių tautinė sąmonė yra užmigusi: "O kur atrastit tinginį
miegaliu..."

Lyrinis subjektas:
Eilėraščio žmogus nereiškia asmeninių nuotaikų, neišsako savo jausmų - jam svarbus visų noras išjudinti
Lietuvą. Jis trokšta, kad skelbiamos keltų ryžtą kovoti.

Idėjos:
Varpas - kvietimo bendram darbui simbolis. Varpo gaudimas simbolizuoja tautinį sąjūdį, kuris apima vis
daugiau visuomenės sluoksnių.

Pastabos:
Šis eilėraštis išspausdintas 1889 pirmajame laikraščio "Varpas" numeryje.

LABORA!

Žanras: eilėraštis

Tematika:
Raginimas dirbti visuomenės labui. Akcentuojamos jauno žmogaus jėgos ir galios

Problematika:
Eilėraštį užsiminama apie idealų išsižadėjimą dėl aprūpinto gyvenimo. "Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio
grūdus/Ir dirvos ne'pleiski !" -  ši citata yra atkeliavusi iš Biblijos. Būtent Kristaus žodžiai apie dirva, leidžia
eilėraščio problemas suvokti plačiau.

Lyrinis subjektas:
Eilėraščio žmogus skelbia tiesas, kuriomis pats tiki. Jis karštai gyna žmogaus pareiga gyventi prasmingai.
Eilėraščio žmogus suvokia gyvenimo trapumą, tingumo pavojų, todėl ragina įprasminti savo gyvenimą
tarnavimu žmogui ir tėvynei: " O, dirbk, idant neitų ugnis tą ant nieko!"

Idėjos:
Darbuotis visuomenei - tai doras ir kilnus idealas. Kiekvienas privalo ieškoti jėgų kilniems idealams siekti.

Pastabos:
Ši eilėraštį Kudirka sukūrė universiteto baigimo proga, būdamas 32 metų. Tuomet jau buvo pajutęs
pirmuosius džiovos požymius, todėl kūrinyje galima išgirsti norą pasipriešinti nebūčiai: " Tu nesupelytum ir
eitum į kapą/be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs".
Antanas Baranauskas

Praniauskaites tėvai ir brolis kunigas siekdami nutraukti draugystė, sudarė sąlygas Baranauskas 1856 įstoti į
Varnių kunigų seminariją. 1857-1859 buvo produktyviausias Baranausko kūrybos laikotarpis. Šiuo
laikotarpiu buvo sukurta poema "Anykščių šilelis".1866 Baranauskas dėstė teologiją Kauno kunigų
seminarijoje.
1897 buvo paskirtas Seinų vyskupu. Baranauskas domėjosi kalbotyra, kūrė gramatikos terminus, žavėjosi
matematika.

"Anykščių šilelis"
Žanras: Romantinė lyrinė poema

Tematika:
Pirmoje poemos dalyje vaizduojamas jau išnykęs šilelis. Jo buvęs Grožis atgyja pasakotojo atmintyje.
Pirmoje poema dalyje ypač ryškus emocinis įspūdis. Antroje dalyje plėtojama miško ir lietuvio tema. Ši
Baranausko poema vaizduoja Anykščių krašto girių istoriją. Poemos pradžioje prisimenami dar pagoniškos
Lietuvos ąžuolynai, kurie buvo nukirsti Lietuvai priėmus krikštą. Šie miškai galutinai buvo sunaikinti XIXa.
pabaigoje. Ypatingą romantinė nuotaika yra sukuriama gretinant praeities ir dabarties miško vaizdus

Problematika:
Kokį poveikį žmogui daro gamta?
Kodėl kyla priešprieša tarp praeities ir dabarties?

Pasakotojas:
Pasakotojas tarsi susitapatina su visais, išgyvena bendrystės jausmą, tarsi yra nutrinamos ribos skiriančios
medžio ir žmogaus gyvenimą. Pirmoje dalyje yra svarbus dvasinis žmogaus atsivėrimas grožio akivaizdoje.
Antroje dalyje yra kalbama lietuvių santykį su gamta.

Idėjos:
Miško likimas - tai tėvynės likimas: Baranausko aprašytas Anykščių šilelis amžinas ir nesunaikinamas -
iškirstas, ir išparduotas, vėl atželiantis ir atgimstantis poetų eilėse. Tai nenugalėtos tėvynės metafora.

Pastabos:
Šia poema Baranauskas parašė per 2 vasaros atostogas 1858-1859m. Šis kūrinys parašytas, norint įrodyti,
kad ir lietuvių kalba galima sukurti nuostabų kūrinį apie gamtą. Tai pirmoji romantinė poema, kurioje girios
įvaizdis išaugo į laisvo gyvenimo simbolį.
Balys Sruoga

Poetas prozininkas dramai literatūros ir tautosakos tyrinėtojas. Petrogrado ir Maskvos universitetuose

studijavo literatūra
1918 grįžo į Lietuvą. Nuo 2921 tęsė literatūros studijas Miuncheno universitete. Grįžęs į Lietuvą dėstė
Lietuvos universitete, o 1940 pradėjo dėstyti Vilniaus universitete. 1943 kovo mėnesį buvo suimtas ir
išvežtas į Štuhofo koncentracijos stovyklą Lenkijoje, netoli Gdansko. 1945 grįžo į Lietuvą ir iki mirties dirbo
Vilniaus universitete.

Balys Sruoga talentinga ir spalvinga asmenybe. Neapkentė melo, veidmainiško mandagumo, apkalbų,
nuobodžių kalbų, garsėjo karštu būdu, netikėtais poelgiais, aplinkinius stebino originaliais sumanymais.
Žymiausi kūriniai: eilėraščių rinkiniai "Saulė ir smiltys", "Dievų takais", dramos "Milžino paunksmė",
"Apyaušrio dalia", memuarai romanas "Dievų miškas".

„Dievų miškas“

Žanras: memuaris romanas

Tematika:
Tai dokumentinė knyga apie 2 metus, pasakotojo išgyventus nacių koncentracijos lagerį. Kūrinyje ironiškai
ir sarkastiškai vaizduojama lagerio kasdienybė, kalinių ir esesininkų santykių. Kartu yra apmąstymai Europa
ištikusi katastrofa, žmogaus dehunizavimas. Algis Samulionis yra pasakęs :" Sruogai labiausiai rūpėjo kaip
fašizmas XXa viduryje, galėjo paversti žmogų žvėrimi.

Problematika:
•Kaip ir kodėl atsirado nežmoniška fašizmo ideologija?
•Kodėl vakarų pasaulį ištiko civilizacijos katastrofa ir žlugo visos humanistinės vertybės
•Vis dėlto ir pačiomis žiauriausiomis sąlygomis kai kurie žmonės išlieka orus, nepalūžti.

Veikėjai:
Pasakotojas yra ir kūrinio veikėjas, ir lagerio kalinys. Jis nevengia pasišaipyti iš klipatiškos padėties, iš savo
inteligentiško nepraktiškumo.
Budeliai: (komendantas Hopė) menko išsilavinimo, mažai kišosi į kalinių reikalus.
Traugotas Majaris kalinių stovyklos viršininkas, " apsigimęs banditas".
Zelionkė stovyklos seniūnas.
Sadistas Liudkė.
Vacelis Kodlofskis "korikas mėgėjas".
Kaliniai:Vagys, karo belaisviai, teisėjai, gydytojai, dėstytojai,- tai pilka bevardė minia kovojanti už save
žiauriaisias būdais, kenčianti moralinį ir fizinį smurtą.

Idėjos:
•Fašistinės ideologijos nežmoniškumas
•Lageris- tai žmogaus dehunizavimo įstaiga
•Turintis beribe valdžia žmogus degraduoja ir nebejaučia atsakomybes už savo veiksmus.
•Lageryje vertybės nieko nebereiškia - ten praranda vertė visą tai, kas turi vertę normaliame gyvenime.
(Gyvybė, laimė, žmogiškumas, supratingumas, užuojauta)
•Ironija padeda ištverti nežmoniškas lagerio sąlygas, neprarasti žmoniškumo ir vilties.

Pastabos:
•"Dievų mišką" Sruoga parašė per 2 1945 m. mėnesius, sunkiai sirgdamas.
•Knyga buvo išleista tik 1957m.
•Sovietiniai valdininkai įvertino kaip ciniška šaipymasi iš vokiečių aukų, autorių kritikavo už tai, kad jis
nerodė kovojančio kalinio.
•Knyga buvo uždrausta spausdinti, o Sruoga sunkiai išgyveno kritiką.
•"Dievų miškas" - tai viena originaliausių knygų apie hitlerinės Vokietijos koncentracijos lagerius.