KRIKŠČIONYBĖS IR BAŽNYČIOS RAIDA VIDURAMŽIAIS

30 m. Kristaus mirtis, pirmoji krikščionių bendruomenė

44 m. Apaštalų susirinkimas nusprendžia platinti krikščionybę tarp pagonių
45-56 m. Pirmosios trys Pauliaus kelionės, misijos
64 m. Romos gaisras, pirmieji masiniai krikščionių persekiojimai
~ 70 m. Parašoma pirmoji evangelija pagal Morkų
Tarp 80 ir 100 m. Evangelijos pagal Matą, Luką, Joną
81-96 m. Pirmoji didelė krikščionių persekiojimo Romoje banga

313 m. Milano ediktas. Imperatoriai Konstantinas ir Licinijus legalizuoja krikščionybę

325 m. Nikėjos susirinkimas. Trejybės dogmos įtvirtinimas
380 m. Teodosijus I Tikėjimo ediktu uždraudė pagonių susirinkimus
392 m. Krikščionybė tampa valstybine religija

Viduramžiais

496 (498) Chlodvigo ir frankų krikštas. Europos krikšto pradžia

525 m Įvedamas laiko skaičiavimas nuo Kristaus gimimo
960 m. Danijos krikštas. Vikingų puldinėjimų pabaiga.
966 m. Lenkijos krikštas.
988 m Kijevo Rusios krikštas

Krikščionybės platinimo būdai:

 Misionieriška veikla (Patrikas- Airiją, Vinfridas Bonifacijus-Vokietiją,
Brunonas – prūsus)
 Krikštijasi valdovas, krikštijasi pavaldiniai (frankai, danai, rusai)
 Per vedybas su krikščioniškų šalių atstovais (LDK)
 Ginklu

Krikščionybės reikšmė:
- Vienijo Europą politiniu, religiniu, kalbiniu aspektu;
- Kultūrino;
- Švietė;
- Gynė;
- Centralizavo

Krikščionių bažnyčios schizma 1054 m.

Priežastys, nuo VII a. išryškėja nesutarimai tarp Rytų ir Vakarų krikščionių:
 Dėl Šv. Trejybės: Vakarų – DT, DS, DŠVD.
Rytų – DT, DŠVD (DS- žemesnėje pakopoje)
 Dėl kalbos (R- graikų kalba, V- lotynų klb.)
 Dėl komunijos (R- duona ir vynas, V- tik duona)
 Dėl žegnojimosi (R- 3 pirštais, V- 5 pirštais)
 Dėl įtakos krikštijant Rytų ir Vidurio Europą
 Skilimas prasidėjo 1043 m. popiežius Leonas IX norėdamas valdyti Konstantinopoliui pavaldžią Siciliją ten
pasiunčia savo kandidatą. Patriarchas Mykolas Cerularijus uždaro visus vakarietiškus vienuolynus ir bažnyčias.
1054 m. Leonas ir Mykolas paskelbė vienas kitam anatemas (atskyrimą nuo bažnyčios), prakeikimus. Taip
atsiranda katalikybė ir pravoslavybė. Anatema panaikinta tik 1965.

Kliuni reforma 1059 m. Vykdyti pradėjo Grigalius VII, užbaigė Inocentas III.
Priežastys:
 Simonija –bažnytinių pareigų pirkimas ir pardavimas už pinigus;
 Priklausomybė nuo pasauliečių, negalioja vien tik dvasininkų investitūra;
 Kunigystės ir vienuolių įžadų nesilaikymas.
Reformos:
 popiežių renka kardinolų konklava (taryba)
 popiežius skiria vyskupus (investitūra)
 vienuolynai pavaldūs tik popiežiui, vienuoliai renka abatą
 griežtos regulos vienuoliams, celibatas, fizinės bausmės,

Rezultatas: teokratija- popiežiaus valdžia aukščiausia.

Kova dėl investitūros 1075-1122.

Visus viduramžius vyko konkurencija tarp popiežiaus ir Šv. Romos imperatoriaus bei kitų pasauliečių valdovų.
Ypač stipri ji buvo tarp Grigaliaus VII ir Henriko IV.
1076 m. Šv. Romos imperatorius Henrikas IV paskelbė, kad nušalinamas naujai išrinktas popiežius, nes šis jam
nepatiko (Grigalius VII). Pavadino jį plėšriu vilku. Popiežius paskelbė, kad atskiria imperatorių nuo bažnyčios, o
jo vasalus atleido nuo ištikimybės priesaikos jam. Vasalai ruošėsi rinkti naują imperatorių. Henrikui IV teko
vykti į Kanosą (1077) ir tris dienas stovėti šaltyje ( gruodžio mėn) basam ir vienplaukiam kol popiežius jį priėmė.
1122 m. tarp Henriko V ir Inocento III buvo pasirašytas Vormso konkordatas, kuriame buvo susitarta dėl
vyskupų investitūrų- popiežius teikia žiedą ir lazdą kaip dvasinės valdžios simbolį, imperatorius-skeptrą, kaip
dalinės priklausomybės nuo pasaulietinės valdžios simbolį.

Erezijos
Erezija- religinė srovė, prieštaraujanti oficialiai Bažnyčiai, tradiciniam mąstymui.
Pirmąja erezija yra laikoma arijonybė, kuri nepripažino trejybės ir Kristaus dieviškumo. Ji buvo uždrausta 325 m.
Nikėjos susirinkime.
Žymiausios viduramžių erezijos:
Valdensai (Liono vienuoliai) atsirado XII a. pab. pradininkas Pjeras Valdas. Ragino gyventi sekant Kristaus
pavyzdžiu, atsisakyti turtų, kaltino bažnyčią Kristaus dvasios išsižadėjimu.
Katarai („švarieji“)- XI-XIII a. neigė bažnytinę žemėvaldą, dešimtinę, turtą, ragino gyventi asketiškai, kukliai,
kaip pirmieji apaštalai.
Albigiečiai – XIII a. idėjos artimos valdensams ir katarams.
Husitai – pradininkas J. Husas. XV a. kunigas, Prahos universiteto profesorius. Smerkė bažnyčios ydas- turto
siekimą, bažnytinių pareigų siekimą, indulgencijų platinimą. Jo nuomone vienintelis, tikėjimo šaltinis yra Biblija.
Ragino atsisakyti turto, kad pamaldos vyktų gimtąja kalba. Buvo atskirtas nuo bažnyčios. 1415 m. suimtas ir
sudegintas ant laužo. 1419 m. kilo J. Huso pasekėjų ( husitų, taboritų) sukilimas Prahoje- griaunamos bažnyčios,
nusavinamos jų žemės, turtai. Popiežius paskelbė prieš juos kryžiaus žygius, bet šie sėkmingai apsigynė. Tačiau
1434 m. buvo sutriuškinti. Vienas iš husitų vadų buvo J. Žička, kuris talkins lietuviams ir lenkams Žalgirio
mūšyje.
Kovos su erezijomis formos:
 ~1231 (1233) m. įkuriama inkvizicija- bažnytinis teismas;
 anatema, negina įstatymai, nekrikštijami, nelaidojami kapinėse,
 kryžiaus žygiai, viešos bausmės, deginimas ant laužo,
 naujų vienuolynų steigimas.
Kryžiaus žygiai
Vakarų Europos karinės ekspedicijos į Artimuosius Rytus. Kryžiaus žygiais vadinami todėl, kad juos inicijavo
katalikų bažnyčia, su tikslu-plėsti krikščionybę.
Kryžiaus žygiai yra skirstomi:
 Kryžiaus žygiai į Artimuosius Rytus 1096-1270 m.
 Kryžiaus žygiai į Pabaltijį 1270-1410 m.
 Kryžiaus žygiai prieš eretikus ir kitatikius (brandžiaisiais viduramžiais)
 Rekonkista- krikščionių ir musulmonų kovos Pirėnuose (per visus viduramžius)
Kryžiaus žygių į Artimuosius Rytus priežastys:
Religinės : atkovoti Kristaus karstą iš kitatikių, musulmonų; išvadavus šventąją žemę užsitarnauti rojų ir geresnį
gyvenimą žemėje.
Ekonominės: skurdas, badas, 7 liesieji metai, epidemijos Europoje ir turtingi, švytintis prabanga Rytai, su
gausiais prieskoniais;
Teritorinės: žemės trūkumas, vasalų perteklius;
Politinės: išaugusi karinė V. Europos galia, noras atitraukti varguomenę nuo sukilimų, noras nukreipti
neturtingų feodalų įniršį. 1071 m. turkai užėmė Jeruzalę ir pradėjo grasinti Konstantinopoliui. 1090/1091 m.
Bizantija paprašė V. E. karinės pagalbos.

Pretekstas- 1095 m. popiežiaus Urbono II pasakyta kalba prancūzų mieste Klermone. Joje jis pakvietė visus
tikinčiuosius imtis ginklo žygiui prieš „persų giminės turkus“. Paskelbė šūkį apie kryžiaus žygį į Rytus.
Pavaizdavo karą kaip „viešpaties karsto išvadavimą“. Šalia dangiškųjų (atperkamųjų) gėrybių pažadėjo ir
žemiškųjų. Kalba pasiekė tikslą. Imta karštligiškai ruoštis žygiui. Ypač Prancūzijoje. Atsirado fanatiškai
nusiteikusių pamokslininkų, vienuolių, kurie įnirtingai propagavo žygio idėjas.
1096 m. Prancūzijoje susidarė tūkstantinė vargšų minia- vyrų, moterų, vaikų, skubotai išpardavusių savo mantą ir
pasiruošusių žygiui į Jeruzalę.
I-asis 1096-1099 m.
Riterių žygis iš Prancūzijos, Vokiečių, italų žemių. Šiam žygiui vadovavo Gotfridas Bujonietis su kitais riteriais.
Įvairiais keliais vykę, jie 1097 m. susirinko Konstantinopolyje. Davę priesaiką Bizantijos imperatoriui ,persikėlė
į M. Aziją. Čia prasidėjo pirmosios kovos su turkais. Žygis buvo sunkus. Pavyko užimti Edesą, Antiochiją,
Tripolį. 1099 m. liepos 15 d. buvo užimta Jeruzalė. Išžudyta daug gyventojų. Galiausiai kryžiuočiams atiteko
visas rytinis Viduržemio jūros pakraštys. Užgrobtoje teritorijoje kryžiuočiai sukūrė savo valstybę- Jeruzalės
karalystę, kuri buvo pavyzdinė feodalinė valstybė. Be Jeruzalės karalystės dar buvo trys vasalinės kryžiuočių
valstybės- Edesos, Antiochijos ir Tripolio kunigaikštystės. Kiekviena iš jų buvo padalinta į baronijas(senjorijas),
šios į riterių lenus.Buvo sukurti specialūs įstatymai- Jeru0zalės asizai, reguliavę feodalų tarpusavio santykius
(renkama karaliaus valdžia, kiek dienų per metus riteris turėjo tarnauti, paveldėjimo teisė). Valstybės buvo
nestiprios, nes silpna karaliaus valdžia, riterių savivaliavimas, vietinių nepasitenkinimas.
IV žygis
IV-asis žygis vyko 1202-1204 m. Savotiškas tuo, kad atskleidė tikrąją kryžiaus žygių esmę. Čia didelę reikšmę
suvaidino venecijiečiai. Kryžininkų tikslas buvo užimti Egiptą, bet venecijiečiai sėkmingai prekiavo su juo todėl
buvo linkę jį išsaugoti, o susilpninti Bizantiją. Jie pasisiūlė perkelti kryžiuočius į Egiptą, bet šie neturėjo pinigų
sumokėti už kelionę. Į juos pagalbos kreipėsi nuversto nuo sosto Bizantijos imperatoriaus sūnus Aleksejus,
prašydamas pagalbos tėvui ir pažadėdamas atsilyginti.
Kryžiuočiai užima Konstantinopolį, bet imperatorius neturi kuom jiems atsilyginti, todėl jie nusiaubia miestą.
Vietoj Bizantijos imperijos kryžiuočiai Įkuria Lotynų imperiją (iki 1261 m.) Ją valdo vienas iš kryžiuočių vadų
Balduinas. Daug Bizantijos žemių gavo venecijiečiai, jie užėmė visą prekybą Konstantinopolyje. 1261 m.
atkurta Bizantijos imperija nebeatgavo savo statuso ir teritorinio dydžio.

Pasekmės:
 Religinės ir teritorinės misijos neįgyvendintos;
 Pagyvėjo europiečių prekyba (su Levanto šalimis) Viduržemio jūroje (Venecija, Genuja, Piza)
 Kultūriniai mainai. Europiečiai parsigabeno: ryžius, citrinas, grikius, abrikosus, išmoko gaminti šilkinius
audinius, veidrodžius, perėmė etiketo, higienos tradicijas.
  Ekonominiai-socialiniai pokyčiai :
- išaugo pinigų poreikis, nes norėjo pirkti prabangos prekes,
- kai kur naikinama baudžiava, lažas. Jis keičiamas činšu.
- Sumažėjo smulkiųjų ir vidutinių feodalų sluoksnis. Jų žemės atiteko stambiesiems, kurių įtaka dar labiau
išaugo.
- Miestų išlaisvėjimas, nes buvo lengviau išsipirkti iš nuskurdusių feodalų.
 Politinės
– padidėjo katalikų bažnyčios prestižas,
- sutvirtėjo popiežiaus pozicijos kovoje su karaliais.
- padidėjo prieštaravimai tarp katalikų, žydų ir musulmonų.
- XIII a. atsiranda pirmieji getai žydams.
- apiplėšti ir nusiaubti Rytai nustoja vystytis.
XIII a. prasidėjo kryžiaus žygiai į Pabaltijį.

Didžioji katalikų bažnyčios schizma 1378-1417

1309 m. popiežius Klemensas V nesijausdamas saugus Romoje pabėga prieglobsčio ieškoti į Prancūziją ir randa
jį Avinjone. Italai jį laiko Prancūzijos karaliaus belaisviu. 7 popiežiai iš eilės reziduoja Avinjone. Įkalbėtas italų,
popiežius grįžtą į Romą 1377 m. Tai schizmos pradžia. Kol šventasis sostas Avinjone, tol popiežiai prancūzai,
kai grįžta į Romą išrenkamas italas.
Prancūzų kardinolai jo nepripažįsta ir išsirenka savo popiežių. Taigi yra 2 popiežiai : Romoje – Urbonas IV,
Avinjone- Klemensas VII. Abu ekskomunikuoja vienas kitą, kariauja.
1409 m. Pizoje sušaukiamas Bažnytinis sinodas, kuris nušalina abu popiežius nuo valdžios ir išrenka trečiąjį –
Aleksandrą V. Pirmieji du Aleksandro nepripažįsta. Jau yra trys popiežiai.
1414-1417 m. vyksta Konstancos bažnytinis susirinkimas, kuris pasiskelbia esantis aukščiausia valdžia, nušalina
nuo valdžios 3 popiežius ir išrenka – Martyną V, kurį visi pripažįsta. Baigiasi skilimas , bet ne krizė.

1517 m. katalikų bažnyčią sukrečia reformacija.

Vienuolynų reikšmė viduramžiais:

Vienuolynai be religinės funkcijos atliko ir kitas funkcijas. Vienuolynai buvo stambūs žemvaldžiai,
užsiėmė žemdirbyste, dažnai kokybiško vyno gamyba. Vertėsi amatais (audinių gamyba, auksakalyste ir
pan.) Didelė įtaka švietimui, nes kurį laiką buvo vieninteliai mokyklų kūrėjai, knygų perrašinėtojai.
Dažniausiai remdavo ir duodavo užsakymus to meto dailininkams, architektams, skulptoriams,
literatams. Vienuolynai užsiėmė ir socialine veikla- kūrė ligonines, slaugė ir prižiūrėjo ligonius,
raupsuotuosius, vargšus ir kitus atstumtuosius.