Ar tarnystė žemina?

Šiandieninėje visuomenėje žmogus yra unikali asmenybė, kuriai einant sunkų gyvenimo kelią tenka susidurti
su skirtingais išbandymais ir išgyvenimais. Vienas iš tokio problemu tai tarnystė. Daugelis tarnystės sąvoką supranta,
kaip tarnavimas kitiems. Tokia tarnyba laikoma žeminančiu darbu, o tokie žmonės nėra gerbiami ir nevertinami.
Tačiau tikroji tarnystė prasmė slypi giliau. Dar viena tarnystė tai visiškas atsidavimas kilniems ir geriems tikslams,
atsidavimas vertybių išsaugojimui, idėjų įgyvendinimui, nesitikint už tokią auką atlygio. Ir vis dėlto net tokia
paslauga yra neįvertinama ir visada žeminama?
Dažnai vienokių ar kitokių aplinkybių dėka žmogus yra priverstas tarnauti, tačiau tarnystė iš jo orumo
neatima. Tai ypač būdinga baudžiavinei Lietuvai, kuomet vargingi žmonės turėjo dirbti valdžiai, o ne sau. Budami
priklausomi kažkam. Paprastas, eilinis kaimo žmogus buvo tik darbo įrankis – nevertinamas, negerbiamas ir
nemylimas. Apie tai kalba Kristijonas Donelaitis – XVIII amžiaus lietuvių grožinės literatūros pradininkas, sukūręs
pirmąjį meninį tekstą – epinę poemą ,,Metai“. Remdamasis keturių metų laikų kaita, aptaria Mažosios Lietuvos
skirtumus, nagrinėja temas nuo tikėjimo iki paprasčiausių žmonių ydų. Kūrinio pasakotojas nėra pats K. Donelaitis
ar pastorius, tai poeto išgalvotas asmuo, kartais pamokslauja teigiami poemos veikėjai. Jie gyvena Vyžlaukio
valsčiuje, yra skirstomi į būrus ir ponus, tautiniu požiūriu – lietuvius ir kitataučius. Atskleidžiama būrų ir ponų
santykius ir jų gyvenimo ypatumus. Žmogus, kaip ir gyvenimas, sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Dievo
nustatytiems dėsniams. Kaip gamtoje po pavasario ateina vasara, po to ruduo ir pagaliau žiema, o paskui vėl viskas
kartojasi iš naujo, taip ir žmogus, miršta ir gimsta iš naujo. Burai vaizduojami kaip tautinės savimonės atstovai: jie
didžiuojasi savo kalba, papročiais, tradicijomis. Jie vertina lietuvišką aprangą, valgius, į praeitį žvelgia su ilgesiu,
kaip į pavyzdinį laiką, skirstomi į „viežlybuosius“ ir „nenaudėlius“. „viežlybai“ tai doras, darbštus, pamaldus,
padorus, kuklus, neišsižadantis protėvių gyvensenos, papročių, kalbos žmogus. Būrai turi įvairių ydu tokie kaip
tingėjimas, bedievystė, žiaurumas, svetimų madų bei įpročių vaikymasis ir yra vadinami „nenaudėliais“.  Visi
žmonės iš prigimties yra lygūs „Tu savavalnike didpilvi, vis pasišiaušęs / Ir , nei žaibas koks žaibuodams, gandini
būra, / Ar tu ne taip jau kaip bėdžius toks, prasidėjai, ...“„Ir ponu taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo.” Dėl valstietiškos
kilmės ir prastos socialinės padėties būras turėjo klausytis ponus, o jie išnaudoja, liepa dibrti visus darbus už juos, o
būrai vykdo, nes neturejo galimybių atsakyti.: „Darbo reik, nės taip kožnam dievs paliepė valgyt, / Valgio reik, kad
dirbančius syla nepamestų”. Ponai išnaudoja būrus, ir jie tokie tampa nenaudėliais jiems nenorisi dirbti tik gulėti,
kiauliškai elgtis, gerti ir rukyti – „Vyrai rod tokių gėbrybių menk užsigeidžia, / Jiems tabakėlis, kad ir visą butą
prismirdin, / Tikt gardesnis, kaip visi riešutai gardžiausi“, „Būriškai bei kiauliškai tuo pradeda zaunyt“, „Ir girti kits
kitą prie galvos nisitvėrę“. Būdami ponų priklausomi ir jų perniek laikomi, būrai patys supranta savo svorį ir reikšmę
visuomenėje, nėra nustoję savigarbos jausmo, nesijaučia esą vergai, moka gana teisingai ir kritiškai į viską pažiūrėti.
Ponų ir būrų lyginimas išeina šių pastarųjų naudai ne dėl to, kad Donelaitis juos idealizuotų, bet 500 kad moka jų tarpe
rasti šviesių ir taurių asmenybių, nepasidavusių neigiamai aplinkos įtakai.
Taigi tarnystė žemina tik tada, kai ji nuvertinama, kai pats žmogus praranda savo būtį ir žmogiškumą
tarnaudamas tikslui ar idėjai kaip būrai. Daugeliu atvejų pasiaukojimas, meilė ir atsidavimas kilniam tikslui, idėjai,
rūpinimasis vargstančiaisiais tik ugdo dvasią ir pakylėja žmogų. Tokie žmonės yra gerbiami ir vertinami visame
pasaulyje. Tikiu, kad tokia tarnystė vis dažniau bus suprantama ne kaip žeminantis dalykas, o kaip pagarbos vertas
elgesys.