Karalienė Margarita ir plėšikai

Kadaise Anglijoje, vienu metu, buvo du karaliai. Vienas iš jų buvo Henris VI. Jis buvo
teisingas karalius, bet labai silpnas vyrukas, ir neitin tinkantis valdyti savo karalystę.
Kitas buvo jaunas Edvardas, Jorko kunigaikštis, vadinamas Edvardu IV. Jį karaliumi
paskyrė kaikurie didikai, kurie pavargo nuo Henrio ir jo kvailų poelgių.
Nemažai anglų gyventojų buvo ištikimi karaliui Henriui, tačiau daugelis kitų perėjo į
karaliaus Edvardo pusę, taip tarp abiejų šalių kilo konfliktai, kurie baigėsi karu. Šis karas
vadinosi Rožių karu, todėl, kad Henrio mokiniai turėjo raudoną rožę kaip savo simbolį, o
Edvardo draugai turėjo baltą.
Viename mūšyje, kuris vyko Hexham‘o mieste, Baltos Rožės nugalėjo Raudonąsias, tad
karalius Henris buvo paimtas į nelaisvę ir išsiųstas į Londono bokštą. Jo žmona, Karalienė
Margarita ir jos sūnus Princas Edvardas pabėgo po mūšio ir pasislėpė laukiniame miške.
Kol jie klajojo tarp medžių, ieškodami saugios vietos nuo priešų, jie sutiko būrį plėšikų. Šie
žiaurūs vyrai atėmė karalienės pinigus ir jos brangenybes, nuplėšdami jos grandinėlę nuo
kaklo, ir jos žiedus nuo jos pirštų. Tada jie ėmė ginčytis, kam turėtų priklausyti daugiausia
pavogtų daiktų. Kol jie ginčijosi, Karalienė Margarita pagriebė savo berniuką už rankos ir
pabėgo į tankią miško dalį. Jie liko ten tol, kol nebebuvo girdėti piktų plėšikų balsų, ir tada,
vis didėjančioje tamsoje, jie slapta išėjo iš savo slėptuvės. Jie klajojo toliau, nežinodami kur
eiti, stipriai tikėdamiesi sutikti savo draugus, ir dar labiau bijodami būtų surastais savo
priešų, Baltosios Rožės karių. Bet, deja! Jie nepamatė nei vieno malonaus veido ir taip atėjo
naktis. Tada, kai jie išsigandę slinko nuo medžio prie medžio, jie sutiko kitą plėšiką.
Vargšė karalienė labai bijojo šio plėšiko, kuris atrodė labai nuožmus, ji bijojo, kad jis užmuš
ją ir princą, nes ji nebeturėjo jokio turto, kurį galėtų jam duoti. Iš nevilties, ji puolė ant kelių
prieš jį ir tarė: „Mano drauge, čia yra tavo karaliaus sūnus, aš atiduodu jį tavo globai.“
Plėšikas buvo labai nustebęs, kai pamatė karalienę ir princą vienus, jų rūbai suplėšyti ir
dėmėti, ir jų veidai pabalę nuo alkio ir nuovargio. Bet jis buvo geros širdies žmogus, nors ir
atrodė labai piktas, prieš jam tampant plėšiku, jis buvo Karaliaus Henrio sekėjas, tad jis
buvo pasirengęs padaryti viską princo naudai. Jis paėmė berniuką ant rankų ir nuvedė juos į
urvą miške, kuriame jis gyveno su savo žmona. Šioje vargingoje prieglaudoje karalienė ir
jos sūnus prabuvo dvi dienas, klausydami kiekvieno mažo garselio, bijodami, kad jų priešai
juos suras. Kaip bebūtų, trečią dieną, draugiškas plėšikas miške sutiko kai kuriuos
Raudonosios Rožės kunigaikščius ir nuvedė juos į urvą. Karalienė ir princas buvo labai
laimingi, kai pamatė savo draugus, ir neilgai trukus jie pabėgo kartu su jais kartu į saugią
vietą.
Jų slėptuvė nuo to laiko pavadinta „Karalienės Margaritos Urvu“. Jei nuvyksite į Hexham
mišką, jūs pamatysite tą urvą.