Moters paveikslas Žemaitės apsakyme ,,Marti“

Dabar moteris yra labai gerbiama, mylima, o seniau, kaip Žemaitės, XX a. rašytojos, parašiusios
apsakymą ,,Marti“ kūrinyje, apie moters laimę yra mažai kalbama. Kūrinyje moteris yra engiama,
užgauliojama, nemylima, neturinti balso, beteisė.
Kūrinys prasideda Vingio sumanymu, kad jo sūnui Jonui reikia vesti Katrę, kad jie galėtų
susimokėti skolas. Katrė labai tvarkinga, darbšti. Vingienė ir Driežienė su vestuvėmis nesutinka,
tačiau jos negali nuspręsti. Moteris turi nusileisti savo vyrui, sutikti su viskuo, ką vyras besakytų,
nesiginčyti, todėl Katrei tenka ištekėti už Jono. ,,Kaip sakau, taip ir bus. Jonukas ves, gaus paspirtį
ir galėsime gyventi.“ Naujojoje šeimoje Katrė visų peikiama, užgauliojama, viskas vyksta ne taip,
kaip ji tikisi prieš ateinant į Vingių šeimą. Uošvė ją vadina tingine, pajuodėle, tačiau Katrė negali
nieko pakeisti. Vyras visiškai jos nemyli, nežiūri į ją, ji nepatinka abiems uošviams. ,,-Išsvajotasis
tai mano vyras, mano tėvo išskirtasis. Tokios tai meilės troško mano širdis?“ Ji bando Vingiams
paprieštarauti, nurodo, ką daryti, bet jai nesiseka. Katrei labai skaudu, kad naujojoje šeimoje visi
taip šiurkščiai elgiasi su ja. Vingienė taip pat nėra laiminga, tačiau ji sugeba pasipriešinti vyrui,
ginčyjasi, tačiau ir jo prisibijo. Yra šiek tiek panaši į jį.
Apibendrindama galiu teigti, kad Katrė ir Vingienė turėjo vieną bendrą bruožą – jos abi buvo
nemylimos. Moteris priklausė nuo vyro, kas buvo paliepta, tas turėjo būti ir įvykdyta. Svarbiausia
buvo ne moteris - o pinigai.