Mirėją, Astridą, Akimą

Mokyklos kiaulaičių titulas prispaudęs kankina

Ir nesvarbu nei grožis, nei žvilgsnis

Jei mergaičių norai kaip liepsnojantis žingsnis

Šviesiaplaukė, spoguota žvaira mergaitė Astrida - Auksinė kiaulaitė

Nedidukė šeštokė juodų ūsų Akima - sidabrinė kiaulaitė

Nukarusi krūtinė, bulvės formos smakras, mažutės paršelio ausytės

Kas tai? Tai Bronzinė kiaulaitė - Mirėja

Muškietininkai trys, kitaip kiaulaitės

Išjos su savo dviračiais, ieškoti laimės.

Ar išeis joms? Ar likimas kojos nepakiš?

Kiek žmonių jaunoms mergaitėm nugaras atsuks,

Ir liežuviais lyg gyvačių apkalbės mergaičių žingsnius atkaklius?

Kiek gi ši kelionė truks, kas pavyks, o kas sužluks?

Trys ryžtingi kareivėliai, vienas dievas vėžimėly

Su visiem nežinomu tikslu ir dešrelių karučiu

Siekt Paryžiaus užsimanė.

Tokį kelią jiems numinti daug drąsos reikės turėti.

O drąsuoliams daug kas kelią bandė stoti ir grėsmingais žodžiais nukovoti.

Bet jokie veiksmai ar žodžiai šių jaunų kiaulaičių ryžto nesustabdė.

Dviračiai mergaičių minami varginančiais ir ilgais keliais važiuoti nesustojo.

Tikslas vis labiau artėjo, priežastis toliau išliko paslaptis.