Tavo širdies terapija

Jausmų pasaulis, kuriame skleidžiasi draugystės žiedai,

karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys,
pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiai.
Ir visa tai—garsiausių pasaulio rašytojų
laikopatikrintuose kūriniuose:
intriguojančiuose, užburiančiuose
jausmų romanuose
ir šeimų sagose.

AlÇeygamtą
Al minkštąvirieiį/
 NORA
ROBERTS
Pirmoji serijos „Nakties istorijos" knyga

balsas
naktyje•

• F svajonių knygos

Vilnius
2017
 Versta is: Nora Roberts,
Night Tales: Night Shift &
Night Shadow,
Silhouette Books, 2010
©Harlequin Books S.A., 2010
©Night Shift, Nora Roberts,
1990
Šis leidinys publikuojamas
pagal sutartį su „Harlequin
Enterprises 11B.V. / s. à. r. 1."
Iš anglų kalbos vertė
Asta Zuoza
Redagavo
Indrė Viliūnaitė

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę

atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.
Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.
Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar
mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės

Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų
banke (NBDB).

©Asta Zuoza, vertimas iŠ

anglų kalbos, 2016
©Živilė Adomaitytė,
knygos dizainas, 2017
©Shutterstock.com, viršelio
ISSN2335-7118 nuotrauka
ISBN978-609-03-0181-4 ©„Svajonių knygos", 2017
 Kay iš Denverio.
Ir su dėkingumu - WQCMkomandai
 - Na, naktinės pelėdos, artėja vidurnaktis, o
jūs klausotės radijo stoties KHIP. Pasiruoškite
penkiems hitams iš eilės. Čia Sila Orork ir šią
dainą, mielasis, siunčiu tiesiai tau.
Jos balsas liejosi kaip karštas viskis - švelnus
ir stiprus. Sodrus, kimtelėjęs, su vos juntama
pietietiška gaidele, jis atrodė specialiai sukurtas
radijui. Bet kuris Denverio vyras, įsijungęs jos
stotį, būtų patikėjęs, kad ji kalba tik jamvienam.
Sila, atsirėmusi į pultą, pasiuntė savo klau­
sytojams pirmąjį iš pažadėtųjų penkių hitų.
Įrašas įslydo į angą. Ji galėjo nusiimti ausines
ir pasidovanoti sau tris minutes ir dvidešimt
dvi sekundes tylos, tačiau pasirinko garsą. Jos
V'
meilė muzikai buvo tik viena iš jos sėkmės ra­
dijuje priežasčių.
Silos balsas - Dievo dovana. Savo pirmąjį

7
 Nora Roberts

menkai apmokamą darbą žemo dažnio radijo

stotyje kaimiškoje Džordžijos valstijos vie­
tovėje ji gavo vos tik baigusi vidurinę mo­
kyklą ir neturėdama jokios patirties nei reko­
mendacijų. Ji puikiai suvokė, kad įsidarbinti
jai padėjo balsas. Balsas ir pasiryžimas dirbti
beveik už ačiū, ruošti kavą ir pavaduoti radijo
stoties sekretorę. Po dešimties metų jos balsas
jau nebebuvo vienintelis pranašumas, bet vis
dar dažnai padėdavo pakreipti įvykius į gera.
Ji taip ir nerado laiko komunikacijos stu­
dijoms, kurių slapta tebetroško, tačiau visada
galėjo pavaduoti inžinierių, žinių pranešėją, žur­
nalistą ir programos direktorių. Ji kuo puikiausiai
įsimindavo dainas, jų atlikėjus ir juos gerbė. Ra­
dijas jau dešimtmetį buvo jos mylimi namai.
Jos kuriamas draugiškos, koketiškos tiesio­
ginio eterio merginos įvaizdis dažnai nė kiek
nederėjo su rimta, organizuota, ambicinga mo­
terimi, kuri retai miegodavo ilgiau nei šešias
valandas ir dažniausiai valgydavo pasku­
bomis. Viešumoje Sila Orork buvo žinoma kaip
seksuali radijo princesė, besisukinėjanti garse­
nybių draugijoje ir dirbanti romantišką įdomų
darbą. Kasdienybėje Sila praleisdavo maždaug
dešimt valandų radijo stotyje arba tvarkydama

8
 Balsas naktyje

jos reikalus, buvo pasiryžusi mokėti už sesers

studijas ir porą metų nebuvo jokiame pasi­
matyme šeštadienio vakarą.
Ir nė kiek to netroško.
Stumtelėjusi į šalį ausines ji dar kartą pati­
krino artimiausių penkiolikos minučių tinklelį.
Kol skambėjo geriausių dainų dešimtukas,
studijoje buvo tylu. Tik Sila ir valdymo pulto
švieselės bei svirtelės. Tokios akimirkos jai la­
biausiai patikdavo.
Prieš šešis mėnesius, įsidarbinusi KHIP
radijo stotyje Denveryje, radijo laidų pro­
gramoje, Sila išsikovojo laiką nuo dešimtos
valandos vakaro iki antros valandos nakties,
dažniausiai skiriamą naujiems vedėjams. Tu­
rėdama dešimties metų patirtį ir darydamasi
vis populiaresnė Sila galėjo nusičiupti ge­
riausią dienos laiką, kai klausytojų būna dau­
giausia. Ji pasirinko naktį ir tomis vienišomis
valandomis per pastaruosius penkerius metus
labai išgarsėjo.
Ji mėgavosi būdama viena ir siųsdama savo
balsą bei muziką kitiems naktinėtojams.
Dirsčiodama į laikrodį Sila pasitaisė au­
sines. Besibaigiant ketvirtajam hitui ir prieš
prasidedant penktajam ji intarpe prodainiu

9
 Nora Roberts

išskandavo ketvirtojo pavadinimą, priminė

penktosios dainos ir radijo stoties pavadinimą
bei dažnį. Po trumpos pertraukėlės, kai bus
įjungtas žinių įrašas, prasidės jos mėgsta­
miausia dalis. Pageidavimai.
Jai patikdavo stebėti, kaip įsižiebia telefono
linijų švieselės, patikdavo girdėti žmonių
balsus. Jie kiekvieną vakarą penkiasdešimčiai
minučių padėdavo jai ištrūkti iš studijos,
leisdami pajusti, kad kažkur yra žmonių, tikrų
skirtingus gyvenimus gyvenančių žmonių,
kurie jos klausosi.
Sila prisidegė cigaretę ir atsilošė sukamojoje
kėdėje. Tai paskutinės ramios minutės prieš
prasidedant kitai valandai.
Ji nebuvo tyli moteris. Ir, nepaisant balso,
nė kiek nepanėšėjo į pribloškiamąfemmefatale.
Tam trukdė balse ir nervingame kūne slypintis
per didelis energijos užtaisas. Jos nagai būdavo
nelakuoti, lūpos nedažytos. Savo dienotvarkėje
Sila beveik niekada nerasdavo laiko nei
dažams, nei lakui. Norėdama nors kelias mi­
nutes pailsėti ji tiesiog pasėdėdavo užmerkusi
savo tamsias brendžio rudumo spalvos akis.
Ilgas blakstienas ji paveldėjo iš svajoklio
tėvo. Jos veido bruožai, priešingai nei šilkinės

10
 Balsas naktyje

blakstienos ir švelniai rusva oda, buvo griežti

ir kampuoti. Sila buvo apdovanota kupeta
tamsių banguotų plaukų, kuriuos dėl ausinių
negailestingai rišdavo į uodegą, susegdavo ar
susukdavo į kuodą.
Nenuleisdama akių nuo laikrodžio, rodančio
iki eterio likusį laiką, Sila užgesino cigaretę,
gurkštelėjo vandens ir įjungė mikrofoną. Nu­
švito žalias eterio signalas.
- Šis kūrinys skambėjo visiems mylimie­
siems, nesvarbu, ar turite prie ko šį vakarą pri­
siglausti, ar tik svajojate turėti. Likite su mumis.
Čia Sila Orork iš Denverio. Jūs klausotės radijo
stoties KHIP. Netrukus grįšime klausyti jūsų
pageidavimų.
Įjungusi reklaminį intarpą Sila pakėlė akis.
- Sveikas, Nikai. Kaip sekasi?
Nikas Pitersas, radijo stotyje praktiką atlie­
kantis koledžo studentas, stumtelėjo nosimi
aukštyn akinius tamsiais rėmeliais ir nusi­
šypsojo.
- Labai gerai išlaikiau literatūros egzaminą.
- Taip ir toliau! - ji dėkinga paėmė jo pa­
siūlytą puodelį garuojančios kavos. - Ar vis
dar sninga?
- Nustojo prieš valandą.

ii
 Nora Roberts

Sila linktelėjo ir jai šiek tiek palengvėjo. Ji ne­

rimavo dėl Deboros, savo jaunesniosios sesers.
- Spėju, kad keliuose maišalynė.
- Nėra taip blogai. Gal norėtum ko nors prie
kavos?
Ji šyptelėjo jam, nė nepastebėdama jo dievi­
nančio žvilgsnio.
- Ne, ačiū. Pats suvalgyk tą senstelėjusią
spurgą prieš išeidamas.
Ji spustelėjo mygtuką ir vėl prašneko į mi­
krofoną.
Kol ji skaitė radijo stoties reklaminius pra­
nešimus, Nikas ją stebėjo. Jis žinojo, kad tai
beprasmiška ir netgi kvaila, tačiau buvo be­
viltiškai ją įsimylėjęs. Jam ji buvo gražiausia
moteris pasaulyje, koledžo merginos prieš
ją - tik apgailėtini tikros moters šešėliai. Sila
buvo stipri, lydima sėkmės ir seksuali, tačiau
retai kada atkreipdavo į jį dėmesį. Nebent
kartais apdovanodavo išsiblaškiusia draugiška
šypsena ar gestu.
Daugiau kaip tris mėnesius Nikas kaupė
drąsą norėdamas pakviesti ją į pasimatymą ir
svajojo apie tai, kaip jaustųsi, kai visas jos dė­
mesys būtų skirtas jam ir tik jam vienam ištisą
vakarą.

12
 Balsas naktyje

Sila nieko nė neįtarė. Jei būtų žinojusi, kur

klajoja jo mintys, veikiau būtų pasijuokusi nei
pasijutusi pamaloninta. Nikui buvo vos dvi­
dešimt vieni, taigi septyneriais metais už ją jau­
nesnis. O visais kitais atžvilgiais jaunesnis už ją
keliais dešimtmečiais. Jis jai patiko - neįkyrus
ir nuovokus, nesibodėjo sunkaus darbo ir ilgų
valandų.
Per pastaruosius mėnesius ji tapo pri­
klausoma nuo kavos, kurios jis jai atnešdavo
prieš išeidamas! Ir mėgaudavosi žinodama,
kad išgėrusi ją liks visai viena.
Nikas dirstelėjo į laikrodį.
- Pasimatysime rytoj.
- Hm? O taip, tikrai pasimatysime. Labos
nakties, Nikai.
Tą pačią akimirką, kai jis dingdavo už durų,
Sila jį pamiršdavo. Ji spustelėjo vieną iš švie­
čiančių telefono mygtukų.
- Radijo stotis KHIP. Jūs eteryje.
- Sila?
- Taip, tai aš. Kas jūs?
- Aš Keitė.
- Iš kur skambinate, Keite?
- Iš namų, iš Leikvudo. Mano vyras taksi
vairuotojas. Jis dirba iki vėlumos. Kiekvieną

13
 Nora Roberts

vakarą mes abu klausomės jūsų laidos. Ar ga­

lėtumėte Keitei ir Rėjui pagroti „Geras ramus
jausmas"*?
- Būtinai, Keite. Saugokite namų židinį.
Sila paspaudė kitą mygtuką.
- KHIP. Jūs eteryje.
Viskas ėjosi sklandžiai. Sila atsakinėjo į skam­
bučius, paskubomis užsirašydama pavadinimus
ir dedikacijas. Nedidelės studijos sienos buvo
suliniuotos lentynų, sausakimšai prigrūstų
albumų, kompaktinių ir vinilinių plokštelių su
priklijuotomis kortelėmis, kad būtų lengviau
rasti. Dar po keleto skambučių ji įjungs reklamą
ir ims ruošti pirmąją dainų grupę.
Kai kurie žmonės skambindavo jau ne pirmą
kartą, tad ji trumpai su jais šnektelėdavo. Kiti
jautėsi vieniši ir skambindavo vien norėdami
išgirsti kito žmogaus balsą. Tarp jų retkarčiais
pasitaikydavo vienas kitas pakvaišėlis, tada
jai tekdavo pajuokauti, kad nukreiptų skam­
bintojo dėmesį kitur, arba paprasčiausiai iš­
jungti telefoną. Per visus darbo su skambučiais
tiesioginiame eteryje metus ji nebūtų prisi­
minusi nė akimirkos nuobodulio.

* „Peaceful Easy Feeling" (angį.) (čia ir toliau -

vertėjos komentarai).

14
 Balsas naktyje

Jai be galo patiko plepėti ir pokštauti su

skambintojais. Saugiame savo kabinos prie­
globstyje Sila pajėgdavo atsipalaiduoti ir
lengvai bendrauti su nepažįstamaisiais, o susi­
tikus akis į akį būdavo daug sunkiau. Niekas,
girdėdamas jos balsą, nebūtų įtaręs, kad ji drovi
ir jaučiasi nesaugiai.
- KHIP. Jūs eteryje.
-Sila?
- Taip. Kalbėkite garsiau, drauguži. Kuo jūs
vardu?
- Nesvarbu.
- Puiku, pone X, - ji brūkštelėjo staiga su­
prakaitavusius delnus per džinsais aptemptas
šlaunis. Nuojauta perspėjo, kad su šituo piliečiu
bus rūpesčių, ir ji pasiruošė nuspausti septynių
sekundžių užlaikymo mygtuką. - Koks jūsų
pageidavimas?
- Noriu, kad susimokėtum, šliundra. Pri­
versiu tave susimokėti. Kai viskas bus baigta,
padėkosi man, kad tave pribaigiau. Nepamiršk
šito.
Sila suakmenėjo ir, pyktelėjusi ant savęs už
tai, išjungė jį vidury besiliejančio nešvankybių
srauto. Tvirtai susiėmusi šiaip ne taip suvaldė
drebantį balsą.

15
 Nora Roberts

- Oho! Panašu, kad šį vakarą kai kas šiek

tiek kvaištelėjo. Klausykite, jei tai jūs, pa­
reigūne Marksai, aš sumokėsiu baudas už ne
vietoje pastatytą automobilį. Pažadu. O šis kū­
rinys skiriamas Džoisui ir Lariui.
Ji greitai įjungė naujausią Springstino dainą
ir atsirėmusi drebančiomis rankomis nusiėmė
ausines.
Kaip kvaila! Sila atsistojo susirinkti kitą pa­
geidavimų rinkinį. Po šitiek metų nebeturėtų
išsigąsti kažkokio pamišėlio skambučio. Retai
pasitaikydavo, kad per pamainą nebūtų nors
vieno tokio. Ji mokėdavo susidoroti su keis­
tuoliais, pikčiurnomis, besiperšančiais ir grasi­
nančiais taip pat meistriškai kaip ir su valdymo
pultu.
Tai tik darbo dalis, priminė sau. Esi viešas
asmuo ir dirbi naktinėje programoje, kai keis­
tuoliai tampa dar keistesni. Tačiau pagavo save
žvilgčiojančiąper petį, pro tamsų studijos stiklą
į už jos prieblandoje skendintį koridorių. Vien
tik tyla ir šešėliai. Po storu megztiniu ją išpylė
šaltas prakaitas. Ji buvo viena. Visiškai viena.
Radijo stotis užrakinta, priminė sau dė­
liodama kitą dainų rinkinį. Signalizacija įjungta.
Jei ji suveiktų, šaunūs Denverio policininkai

16
 Balsas naktyje

kaukdami atzvimbtų per keletą minučių. Čia ji

tokia pat saugi kaip ir banko saugykloje.
Vis dėlto Sila spoksojo į mirksinčią telefono
švieselę ir juto kylančią baimę.

Nebesnigo, tačiau vėsiame kovo ore tebe-

tvyrojo sniego kvapas. Važiuodama Sila truputį
pravėrė langą ir iki galo atsuko radijo garsą.
Vėjo ir muzikos derinys ją ramino.
Sila nenustebo supratusi, kad Debora jos
laukia. Įsukusi į namo, kurį nusipirko tik prieš
šešis mėnesius, įvažą ji su palengvėjimu atsi­
kvėpė ir kartu suirzo pamačiusi plieskiančias
visas šviesas. Susinervino, kad Debora nemiega
ir nerimauja. O palengvėjo jai dėl to, kad yra
prie apšviesto namo, nes tyli priemiesčio ga­
tvelė buvo tuštutėlė ir joje Sila jautėsi nesaugi.
Ji išjungė variklį ir nutildė švelnius Džimio
Džeksono naktinio šou garsus. Nuo staiga sto­
jusios tylos iš krūtinės vos neiššoko širdis.
Supykusi ant savęs Sila trinktelėjo automo­
bilio dureles ir susigūžusi nuo vėjo užlėkė laip­
teliais. Debora pasitiko ją prie durų.
- Ei, argi'tytoj tau nėra paskaitos nuo de­
vintos ryto? - Sila neskubėdama išsinėrė iš
palto ir pakabino jį spintoje. Kvepėjo karštu

17
 Nora Roberts

šokoladu ir baldų valikliu. Ji atsiduso. Debora

visada puldavo valyti namų, jei būdavo įsi­
tempusi. - Ką veiki tokiu metu?
- Sila, aš girdėjau tą žmogų...
- Ak, nurimk; mažute, - atsisukusi Sila
apkabino seserį. Susisupusi į paprastutį baltą
kilpinį chalatėlį Debora jai vis dar atrodė dvy­
likos. Daugiau nė vieno žmogaus Sila taip ne­
mylėjo. - Tai tik nekaltas pokštas.
- Jis man nepasirodė nekaltas, Sila. - Nors
ir šiek tiek žemesnio ūgio, Debora nepaleido
Silos. Jos buvo gana panašios, ypač iš lūpų.
Abiejų jos buvo putlios, aistringos ir rodančios
ryžtingumą. Tik Deboros veido bruožai buvo
švelnesni, apvalesni, ne tokie kampuoti. Tankių
blakstienų apsuptos akys stulbinamai mėlynos.
Dabar jos buvo kupinos nerimo. - Manau, tu­
rėtum pranešti policijai.
- Policijai? - tokia mintis Šilai nė nebuvo
atėjusi į galvą, tad ji nusikvatojo. —Vienas ne­
padorus skambutis ir lekiu pas farus? Ar laikai
mane pakvaišėle?
Debora susigrūdo rankas į kišenes.
- Tai ne pokštas!
- Na gerai, ne pokštas, bet, Debe, mes abi
suprantame, kad policija nieko nesiimtų dėl

18
 Balsas naktyje

vieno šlykštaus skambučio vidurnaktį į vals­

tybinę radijo stotį.
Nekantriai atsidususi Debora nusisuko.
- Jis man tikrai pasirodė piktavališkas. Tai
mane išgąsdino.
- Mane irgi.
Debora greitai ir šiek tiek nenatūraliai nu­
sijuokė.
- Tu niekada nebijai!
„Aš visada bijau", - pagalvojo Sila, bet nu­
sišypsojo.
- Šį kartą išsigandau. Buvau taip sukrėsta, kad
nebesugraibiau atidėjimo mygtuko ir visą pokalbį
paleidau į eterį. - Šilai šmėstelėjo mintis, kad rytoj
ji gaus pylos už šį nedidelį nesusipratimą. - Jis
daugiau nebeskambino, vadinasi, tai vienkar­
tinis dalykas. Eik miegoti, - paliepė ji, ranka per­
braukdama tamsius papurusius sesers plaukus. -
Niekada netapsi geriausia Kolorado valstijos
teisėja, jei visą naktį žingsniuosi pirmyn ir atgal.
- Eisiu, jeigu tu irgi eisi.
Suprasdama, kad jos protui ir kūnui nurimti
prireiks ne vienos valandos, Sila apglėbė seserį
per pečius.
- Sutarta.

19
 Nora Roberts

Jo kambarys skendėjo tamsoje, tik spragsėjo

keletas žvakių. Jam patiko jų paslaptingas,
dvasingas švytėjimas ir svajingas bažnytinis
kvapas. Kambarys buvo nedidukas, kimšte pri­
kimštas atminimo niekučių - praeities trofėjų.
Laiškų, nuotraukų, nedidelių porcelianinių
gyvūnėlių, laiko nublukintų kaspinų. Jam ant
kelių, dulsvai švytėdamas mirguliuojančioje
šviesoje, gulėjo ilgaašmenis medžioklinis peilis.
Salia alkūnės ant iškrakmolytos nertos serve­
tėlės buvo padėtas gerai suteptas 45 kalibro au­
tomatinis ginklas. Rankoje jis laikė nuotrauką
raudonmedžio rėmeliuose. Jis spoksojo į ją, kal­
bėjosi su ja, liejo karčias ašaras. Tai vienintelis
žmogus, kurį jis kada nors mylėjo, o prispausti
prie krūtinės teliko tik ši nuotrauka.
Džonas. Naivuolis, patiklusis Džonas. Moters
apgautas. Moters išnaudotas. Moters išduotas.
Jam belinguojant meilė ir neapykanta su­
sipynė. Ji sumokės. Ji sumokės didžiausią
kainą. Tačiau pirma ji pasikankins.

Ji sulaukdavo skambučio - vieno šlykštaus

skambučio kiekvieną vakarą. Savaitės pa­
baigoje Silos nervai pakriko. Ji nebepajėgė
šito nuleisti juokais nei eteryje, nei už jo ribų.

20
 Balsas naktyje

Džiaugėsi bent tuo, kad išmoko atpažinti balsą,

tą šaižų tarsi įtempta viela balsą su užslėptu
įsiūčiu, ir išjungdavo jį po pirmųjų žodžių.
Tada sėdėdavo apimta siaubo ir suprasdama,
kad jis vėl paskambins, kad yra čia, kitapus
vienos iš tų mirksinčių švieselių, laukia, kada
galės vėl ją pakankinti.
Ką ji padarė?
Antrą valandą nakties, paleidusi žinių ir re­
klamos įrašą, Sila užsidėjo ant stalo alkūnes ir
rankomis pasirėmė galvą. Ji retai kada ramiai
miegodavo, tačiau per pastarąją savaitę su­
gebėjo tik keletą kartų normaliai prisnūsti. Su­
prato, kad tai pradeda atsiliepti jos nervams ir
susikaupimui.
Ką ji padarė?
Šis klausimas nedavė jai ramybės. Ką tokio
galėjo iškrėsti, kad kažkas imtų jos nekęsti?
Sila atpažino balse neapykantą, giliai įsišakni­
jusią neapykantą. Taip, kartais ji būna staigi ir
nekantri su žmonėmis. Pasitaikė vienas kitas
kartas, kai buvo nepakankamai jautri. Bet tyčia
nieko niekada nėra nuskriaudusi. Už ką jai teks
susimokėti? Kokį nusikaltimą - tikrą ar įsivaiz­
duojamą - padarė, kad privertė tą žmogų su­
telkti pastangas jai atkeršyti?

21
 Nora Roberts

Akies krašteliu Sila pastebėjo judesį, šešėlį

tarp šešėlių koridoriuje. Užliejo panikos banga
ir ji pašoko, klubu užkliudydama valdymo
pultą. Galvoje suskambo balsas, kurį išjungė
vos prieš dešimt minučių. Sustingusi iš baimės
Sila žiūrėjo, kaip pasisuka studijos durų
rankena.
Bėgti nėra kur. Perdžiūvusia burna ji pasi­
ruošė kovai.
- Sila?
Besidaužančia širdimi ji lėtai susmuko ant
kėdės keikdama savo nervus.
- Markai.
- Atsiprašau, tikriausiai tave išgąsdinau.
- Vos ne iki mirties, - didžiulėmis pastan­
gomis ji nusišypsojo radijo stoties vadovui.
Jam buvo kokie trisdešimt penkeri ir jis atrodė
tikras gražuolis. Tamsūs plaukai skoningai su­
šukuoti taip, kad atrodytų ilgesni ir darytų jo
lygų įdegusį veidą jaunesnį. Drabužiai, kaip
visada, naujausios mados. - Ką Čia veiki tokiu
metu?
- Pats laikas pasikalbėti apie tuos skam­
bučius.
- Prieš porą dienų per susirinkimą aš tau
sakiau...

22
 Balsas naktyje

- Tu man sakei, - pritarė jis.

- Atostogų neimsiu, - Sila atsisuko į jį su
kėde, - neturiu kur važiuoti.
- Visi turi kur važiuoti, - jis ištiesė ranką til­
dydamas Šilą. - Neketinu dėl to daugiau gin­
čytis. Žinau, kad tau sunku, bet aš bosas.
Sila timptelėjo žemyn megztuką.
- Ką ketini daryti? Atleisti mane?
Jis nesuprato, kad Sila tikisi iššūkio. Nors
jau ilgokai dirbo su ja, nebuvo spėjęs perprasti,
kokia nestabili jos savivertė. Jei būtų ją šiek tiek
pagąsdinęs, Sila būtų kapituliavusi. Tačiau jis
tematė, kaip jos šou prikėlė radijo stotį naujam
gyvenimui. Reitingai šovė aukštyn.
- Nuo to nė vienam iš mūsų nebūtų geriau. -
Kai Sila lengviau atsiduso, vadovas uždėjo
jai ant peties ranką. - Klausyk, man dėl tavęs
neramu, Sila. Mums visiems neramu.
Tai ją sujaudino ir, kaip visada, nustebino.
- Jis nieko nedarys, tik kalba.
Kol kas. Pasistūmusi su kėde link pulto Sila
pasiruošė paleisti muziką.
- Neketinu likti nuošalyje, kai prieka-
biaujamavprie vieno iš mano žmonių. Aš pra­
nešiau policijai.
Sila pašoko nuo kėdės.

23
 Nora Roberts

- Po velnių, Markai. Aš tau sakiau...

- Tu man sakei, - šyptelėjo Markas, - ne-
pradėkime ir vėl iš pradžių. Tu labai reikalinga
radijo stočiai. Ir norėčiau manyti, jog esame
draugai.
Sila atsisėdo ištiesdama batais apautas kojas.
- Žinoma, luktelėk. - Iš paskutiniųjų mė­
gindama susikaupti ji paskelbė radijo stoties
pavadinimą ir pristatė būsimą dainą. Tada
mostelėjo link laikrodžio. - Turi tris minutes ir
penkiolika sekundžių mane įtikinti.
- Viskas labai paprasta, Sila - tai, ką tas vy­
rukas daro, yra nusikaltimas. Neturėjau pasi­
duoti tavo įkalbinėjimui ir leisti viskam taip
ilgai tęstis.
- Jei nekreipsime į jį dėmesio, jis dings.
- Tavo metodas nepasiteisino, - jis vėl
padėjo ranką jai ant peties ir kantriai spaudė
įsitempusius raumenis. - Taigi, išbandysime
mano. Pasikalbėk su policija arba imk nepla­
nuotas atostogas.
Nugalėta Sila pakėlė akis ir išspaudė
šypseną.
- Ar savo žmonai tu irgi taip vadovauji?
- Visą laiką, - jis šyptelėjo ir pasilenkęs
pakštelėjo jai į kaktą, - ji tai dievina.

24
 Balsas naktyje

- Atsiprašau.
Sila atšoko tarsi pagauta nusikaltimo vietoje.
Du žmonės studijos tarpduryje nužiūrinėjo ją,
kaip jai pasirodė, su profesiniu nešališkumu.
Moteris atrodė lyg mados įsikūnijimas -
tamsiai ugniniais plaukais, kaskadomis krin­
tančiais ant pečių, ir su mažyčiais elegantiškais
safyrais ausyse. Jos oda kaip tikros raudon­
plaukės priminė gryniausią porcelianą. Ne­
didukė, smulkaus sudėjimo, ji vilkėjo dailiai
pasiūtą melsvų ir žalsvų atspalvių kostiumėlį.
šalia jos stovintis vyras atrodė taip, tarsi
būtų praleidęs mėnesį rančoje vaikydamasis
galvijus. Šviesūs pasišiaušę plaukai buvo nu­
blukinti saulės ir krito ant darbinių džinsinių
marškinių apykaklės. Džinsai buvo nunešioti
ir kabėjo žemai ant klubų aptempdami, kaip
pasirodė Šilai, maždaug metro ilgio kojas. Pa­
lankos apspurusios. Ištįsėlis stovėjo tarpduryje
atsirėmęs, o moteris buvo pasitempusi. Vyro
batai atrodė nunešioti, tačiau ant savo netvar­
kingų marškinių jis vilkėjo klasikinio kirpimo
tvido švarką. v .-

Jis nesišypsojo. Sila pagavo save spoksant

ir apžiūrinėjant jo bruožus ilgiau, nei derėtų.
Pastebėjo duobutes vyro skruostuose, smakras

25
 Nora Roberts

buvo neryškiai skeltas. Glotni įdegusi veido

oda, o lūpos, vis dar nesišypsančios, plačios ir
tvirtos. Butelio žalumo akys žvelgė jai į veidą
taip įdėmiai, kad norėjosi muistytis.
- Pone Harisonai, - pirmoji prabilo moteris.
Šilai pasivaideno, kad, moteriai žengtelėjus
pirmyn, jos akyse šmėstelėjo šelmiški žibu­
rėliai. - Tikiuosi, kad davėme jums užtektinai
laiko.
Sila sviedė į Marką žudantį žvilgsnį.
- Sakei, kad pranešei policijai, bet nepa­
sakei, kad jie laukia už durų.
- Dabar jau žinai, - jis tebelaikė ranką jai
ant peties, bet šį kartą labiau suturėdamas nei
guosdamas. - Čia panelė Orork.
- Aš esu detektyve Greison. Čia mano part­
neris detektyvas Flečeris.
- Dar kartą ačiū, kad palaukėte, - Markas
mostu pakvietė juodu su partneriu įeiti. Vyras
tingiai atsitraukė nuo durų staktos.
- Mudu su detektyvu Flečeriu prie to įpratę.
Mums nepakenktų šiek tiek daugiau informa­
cijos.
- Kaip jūs žinote, panelė Orork čia, stotyje,
sulaukia grasinančių skambučių.

26
 Balsas naktyje

- Kažkoks pamišėlis, - prabilo Sila, nepaten­

kinta, kad kalbama apie ją, - nereikėjo Markui
jūsų dėl to trukdyti.
- Mums moka, kad būtume trukdomi, -
Boidas Flečeris siaurais klubais atsirėmė į
stalą. - Tai čia jūs dirbate?
Pastebėjusi jo žvilgsnyje blykstelint akiplė­
šiškumą, Sila pasišiaušė.
- Galiu lažintis, kad jūs velniškai geras de­
tektyvas.
- Sila, - pavargęs ir trokštantis kuo greičiau
atsidurti namuose pas žmoną, Markas piktai į
ją dėbtelėjo, - bendradarbiaukime. - Jis vėl at­
sigręžė į detektyvus. - Skambučiai prasidėjo
praeitą antradienį. Niekas iš mūsų per daug ne­
kreipė dėmesio, tačiau jie nesiliovė. Paskutinio
sulaukėme šiąnakt 12.35.
- Ar turite įrašus? - Altėja Greison jau spėjo
išsitraukti bloknotą.
- Ėmiau įrašinėti po trečio skambučio, -
Markas tik gūžtelėjo pečiais atsakydamas į iš­
gąstingą Silos žvilgsnį, - dėl viso pikto. Įrašai
mano kabinete.
Boidas linktelėjo Altėjai.
- Eik, aš apklausiu panelę Orork.

27
 Nora Roberts

- Bendradarbiauk, - tarė Markas Šilai ir iš­

sivedė Altėją.
Stojusioje tyloje Sila išsitraukė cigaretę iš
vis plonėjančio pakelio ir greitais trūksmingais
judesiais ją prisidegė. Boidas ilgesingai įtraukė
kvapo. Jis metė rūkyti tik prieš šešias savaites,
tris dienas ir dvylika valandų.
- Lėta mirtis, - pakomentavo jis.
Sila įdėmiai jį nužvelgė pro dūmų miglą.
- Norėjote mane apklausti.
- Taip, - apimtas smalsumo jis ištiesė ranką
prie jungiklio.
Sila trenkė jam per pirštus.
- Šalin rankas!
Boidas šyptelėjo. Jį apėmė neaiški nuojauta,
kad ji turi galvoje ne tik įrangą, bet ir save.
Sila pasiruošė groti dar vieną hitą. Įjungusi
mikrofoną ji priminė besibaigiančios dainos pa­
vadinimą, atlikėją, stoties pavadinimą ir savo
vardą. Lengvu ritmu, nedarydama pertraukos,
ji perėjo prie kito kūrinių rinkinio.
- Paskubėkime, - paliepė jam, - nemėgstu
pašalinių per savo laidą.
- Jūs ne visai tokia, kokią tikėjausi išvysti.
- Atsiprašau?

28
 Balsas naktyje

Taip, tikra tiesa, pamanė jis. Įsivaizdavo ją

visai kitokią.
- Klausiausijūsųlaidos, - ramiai tarė Boidas, -
keletą kartų.
Daugiau nei keletą. Jis prarado keletą va­
landų miego klausydamasis šito balso. Bepro­
tiškai seksualaus.
- Na, žinote, susikūriaujūsų vaizdą mintyse.
Metro septyniasdešimties, - jis abejingai nu­
žvelgė ją nuo viršugalvio iki batų. - Atrodo,
dėl ūgio nelabai suklydau, tačiau palaikiau jus
šviesiaplauke, su plaukais iki juosmens, mėly­
nomis akimis, tikra įžymybe.
Pareigūnas vėl šyptelėjo mėgaudamasis
jos akyse blykstelėjusiu susierzinimu. Didelės
rudos akys, pastebėjo jis. Tikrai kitokios ir daug
patrauklesnės nei jo fantazijoje.
- Atsiprašau, kad nuvyliau.
- Aš nesakiau, kad nusivyliau.
Sila neskubėdama giliai užsitraukė ir tyčia
išpūtė dūmus į jo pusę. Ką jau ką, o atbaidyti
bjaurius vyrus mokėjo, puikiai.
- Norite apklausti, tiesa, Kietuoli?
- Dėl to aš ir esu čia, - iŠ švarko kišenės jis
išsitraukė bloknotą ir pieštuko galelį, - pirmyn!

29
 Nora Roberts

Trumpai, be emocijų ji prisiminė kiekvieną

skambutį, laiką, žodžius. Kalbėdama toliau
dirbo - įjungė reklamos įrašą, paruošė klausyti
kompaktinę plokštelę, keitė ir atsirinko albumus.
Boido antakiai jam berašant pakilo. Žinoma,
jis patikrins įrašus, tačiau jautė, kad Sila viską
padiktavo pažodžiui. Savo darbe jis vertino
gerą atmintį.
- Kiek laiko jūs gyvenate šiame mieste?
Šešis mėnesius?
- Panašiai.
- Įsigijote priešų?
- Prekybininką, bandžiusį man įkišti enci­
klopedijas. Privėriau jam durimis koją.
Boidas ją nužvelgė. Ji mėgino pavaizduoti,
kad visa tai niekai, tačiau jis pastebėjo, kaip ji
sumaigė cigaretę ir ėmė kramtyti nykščio nagą.
- Apvylėte kokį nors meilužį?
- Ne.
- Ar turite ką nors?
Jos akyse vėl plykstelėjo pyktis.
- Esate detektyvas, jūs ir išsiaiškinkite.
- Išsiaiškinsiu, jei tai asmeniška.
Jisvėl pakėlė akis, jožvilgsnisbuvo toks tiesus,
toks skvarbus, kad Šilai suprakaitavo delnai.

30
 Baisas naktyje

- Aš tiesiog dirbu savo darbą. Pavydas ir

atstūmimas - galingi motyvai. Sprendžiant iš
jūsų pasakojimo, didžioji jo komentarų dalis
susijusi su jūsų seksualiniais įpročiais.
Gal tiesmukumas ir buvo stiprioji Silos
savybė, tačiau ji nesiruošė jam aiškinti, kad vie­
nintelis seksualinis jos įprotis yra susilaikymas.
- šiuo metu neturiu jokių artimų santykių, -
ramiai ištarė Sila.
- Gerai, - nė nežvilgtelėjęs į ją jis dar kažką
užsirašė. - Tai buvo asmeninė pastaba.
- Klausykite, detektyve...
- Atveskite, Orork, - tarė jis švelniai, -
tai tik pastaba, ne pasiūlymas. - Jo tamsios
kantrios akys vertinamai ją nužvelgė. - Aš
dirbu. Man reikia sąrašo vyrų, su kuriais jūs
turėjote asmeninių santykių. Apsiribosime
paskutiniais šešiais mėnesiais. To prekeivio
galite nebeminėti.
- Aš neturiu jokių asmeninių santykių. -
Jai atsistojus rankos pačios susigniaužė į
kumščius. - Neturiu ir nenoriu turėti.
- Žinoma, aistra gali būti ir vienpusė, - šią
akimirką jis nė neabejojo, kad jo aistra tikrai
vienpusė.

31
 Nora Roberts

Ji staiga pasijuto klaikiai pavargusi. Per­

sibraukė delnu plaukus stengdamasi išlikti
kantri.
- Savaime suprantama, kad tas vyrukas
užkibo dėl balso, girdimo per radiją. Jis manęs
nė nepažįsta. Tikriausiai niekada nėra matęs.
Jis pats susikūrė mano vaizdą, - ji sviedė jam
jo žodžius atgal. - Šitame darbe taip nutinka
nuolat. Aš nieko blogo nepadariau.
- AŠ ir nesakiau, kad padarėte.
Šį kartą jis jos neerzino. Netikėtai pasigirdęs
švelnumas balse privertė Šilą staiga atsigręžti,
ji sumirksėjo mėgindama sulaikyti besikau­
piančias ašaras. „Turbūt persidirbau, - tarė pati
sau. - Persitempiau." Visko per daug. Atsukusi
jam nugarą ji pasistengė susitvardyti.
Tvirta, pamanė Boidas. Ji kieta mergina. Prie
šonų sugniaužti kumščiai tvardant emocijas
daug labiau jaudino, atrodė daug patraukliau
už trūksmingus atodūsius ar bejėgiškus
mostus.
Jis mielai būtų priėjęs prie jos, pasakęs vieną
kitą paguodos ir padrąsinimo žodį, paglostęs
plaukus. O ji tikriausiai būtų įkandusi į riešą.
- Noriu, kad pamąstytumėte apie pasta­
ruosius keletą mėnesių, gal pavyks ką nors

32
 Balsas naktyje

prisiminti, nors ir visai nereikšmingo, kas galėjo

visa tai sukelti, - jo balso tonas vėl pasikeitė.
Dabar jis skambėjo gyvai ir nešališkai. - Mes
negalime apklausti visų Denverio apygardos
vyrų. Tai ne išeitis.
- Aš žinau, kaip dirba policija.
Kartėlis jos balse privertė jį kilstelėti ant­
akius. Čia slypėjo kažkas daugiau, bet nebuvo
laiko gilintis.
- Jūs pažintumėte jo balsą, jei išgirstumėte
dar kartą?
- Taip.
- Jis ką nors primena?
- Nieko.
- Ar manote, kad jis pakeistas?
Jos pečiai neramiai sutrūkčiojo, tačiau kai
atsigręžė į jį, ji jau buvo susitvardžiusi.
- Jis žemas ir prislopintas. Kaip... kaip
šnypštimas.
- Ar neprieštarausite, jei rytoj pasėdėsiu su
jumis per naktinę programą?
Sila kurį laiką žiūrėjo į jį.
- Prieštarausiu.
Jis nulenkė galvą.
- Tada kreipsiuosi į jūsų bosą.

33
 Nora Roberts

Pasibjaurėjusi ji siektelėjo cigarečių. Jis su­

laikė jos ranką tvirtu kietu delnu. Sila dėbtelėjo
į susipynusius pirštus ir suirzo pajutusi, kaip
jos pulsas tapo dvigubai tankesnis.
- Leiskite man dirbti savo darbą, Sila. Bus
daug lengviau, jei mudu su detektyve Greison
viską perimsime.
- Mano gyvenimo niekas neperims.
Ji staigiai ištraukė ranką ir įkišo ją į kišenę.
- Tada nors šiąnedidelę jo dalį. - Jai nespėjus
jo sulaikyti, Boidas ištiesė ranką ir užkišo jai už
ausies plaukų sruogą. - Važiuokite namo ir iš­
simiegokite. Jūs atrodote nusikamavusi.
Ji žengtelėjo atgal ir prisivertė nusišypsoti.
- Ačiū, apsukruoli. Dabar jaučiuosi daug
geriau.
Detektyvas nekreipė dėmesio į piktą Silos
bambėjimą ir išėjo tik tada, kai ji baigė darbą ir
perdavė studiją kitam naktinės programos ve­
dėjui. Be to, nepaisydamas jos nenoro, Boidas
palydėjo ją iki automobilio, priminė, kad už­
sirakintų duris, ir palaukė, kol ji nuvažiuos.
Sutrikusi dėl to, kaip detektyvas į ją žiūrėjo ir
kaip ji pati reagavo, Sila spoksojo į jį užpaka­
linio vaizdo veidrodėlyje, kol jis dingo iš akių.

34
 Balsas naktyje

' - Tik to man ir trūko, - suniurnėjo pati

sau, - policininko kaubojaus.
Truputėlį vėliau prie Boido automobilių
aikštelėje prisijungė ir Altėja. Savo krepšyje ji
turėjo įrašus ir Marko suteiktą informaciją.
- Na, Flečeri, - ji draugiškai patapšnojo jam
per petį, - kokia išvada?
- Ji kieta kaip Šikšna, užsispyrusi, dygliuota
kaip erškėčio krūmas, - susikišęs rankas į ki­
šenes jis pasisupo ant kulnų. - Spėju, kad tai
meilė.

35
 Ji gerai dirba, pamanė Boidas baigdamas
gerti karčią kavą ir stebėdamas Šilą. Ji lengvai
ir įgudusiai spaudinėjo valdymo pulto myg­
tukus - įjungdavo ir išjungdavo muziką, rekla­
minius skelbimus, savo mikrofoną. Jos laikas
buvo kuo tiksliausiai apskaičiuotas, kalbėjimas
sklandus. O nagai nukramtyti iki gyvuonies.
Ji tikras nervų ir priešiškumo kamuolys.
Nervus bandė slėpti. Dėl jos priešiškumo
Boidas nesuko sau galvos. Per dvi studijoje
praleistas valandas ji beveik neištarė jam nė
žodžio. Puikus triukas, nes patalpa vargu ar
buvo didesnė nei dešimt kvadratinių metrų.
Nieko baisaus. Policininkai yra įpratę būti
ten, kur yra nepageidaujami. Priešingai, jam tai
netgi patiko. Jis mėgo savo darbą. Jo netrikdė
susierzinimas, priešiškumas ar karingumas.

36
 Balsas naktyje

Daug lengviau susidoroti su neigiamomis emo­

cijomis nei su 45 kalibro ginklu. Jis turėjo progų
susidurti ir su tuo, ir su tuo.
Gal Boįdas būtų nejaukiai pasijutęs pava­
dintas filosofu, tačiau jis buvo linkęs viską nuo­
dugniai analizuoti. Tai kilo iš esminio tikėjimo
tuo, kas teisinga, o kas ne. Arba tikėjimo, kad
egzistuoja gėris ir blogis, nors jis būtų suabe­
jojęs dėl šitos frazės.
Jis buvo gana nuovokus ir suprato, jog nu­
sikaltimai duoda pelną, ir net labai nemažą.
Jo vaidmuo - pasirūpinti, kad tai nesitęstų
pernelyg ilgai, jam kėlė malonumą. Jis buvo
kantrus žmogus. Nesvarbu, kiek prireikdavo
laiko nustatyti nusikaltėlį - šešių valandų ar
šešių mėnesių, rezultatai būdavo tokie pat.
Geri vyrukai laimėdavo.
Ištiesęs ilgas kojas jis vertė knygos lapus klau­
sydamasis Silos balso. Jos balsas vertė galvoti
apie sūpuokles verandoje, karštas vasaros naktis
ir neskubriai tekančios upės čiurlenimą.. Nuo
Silos sklindanti įtampa ir nerami energija buvo
visiška to priešingybė. Jis mėgavosi pirmuoju
dalyku ir nerimavo dėl antrojo.
Jis nervino ją. Vien būdamas čia. Sila įjungė
reklamą, tikrinosi grojaraštį ir tyčia jį ignoravo.

37
 Nora Roberts

Arba mėgino ignoruoti. Ji nemėgo būti su

kuo nors studijoje. Nesvarbu, kad jai nepa­
laikant pokalbio detektyvas įsitaisė su knyga,
ne kokia nuotykių ar vyriška nuotykių knyga,
o Steinbeko romanu „Į rytus nuo Edeno" už-
lankstytais kampais. Nesvarbu ir tai, kad jis
kantriai pratylėjo beveik dvi valandas.
Jis sėdėjo čia. Ir to užteko.
Sila negalėjo apsimesti, kad skambučiai
liovėsi, kad jie nieko nereiškia, kad jos gyve­
nimas grįžo į normalias vėžes. Tik ne dabar,
kai ankštos studijos kampe ištįsęs kaubojus
skaito garsaus amerikiečių rašytojo romaną, o
jai reikia laipioti per jį, kad pasiektų albumus,
saugomus prie galinės sienos. Šis vyras baigė
ištampyti visus nervus.
Jis ją siutino, siutino, kad įsiveržė į jos erdvę
ir yra policininkas.
Tai asmeniniai reikalai, priminė sau Sila. Jai
reikia dirbti.
- Grupė INXS palydėjo jus iki vidurnakčio.
Denveryje jau nauja diena, kovo 28-oji, bet
žiemos dar neišvarėme. Dabar 12 valandų 2
minutės ir 7 laipsniai šalčio, tad junkitės prie
mūsų ir sušilkite. Jūs klausotės radijo stoties
KHIP, kuri per valandą groja daug hitų.

38
 Balsas naktyje

Netrukus žinios ir jūsų pageidaujamos dainos.

Skambinkite ir šoksime rokenrolą.
Boidas palaukė, kol ji perskaitė žinias ir
perėjo prie reklamos, tada pasižymėjo skaitomą
vietą knygoje ir atsistojo. Atsisėdęs šalia Silos
pajuto, kaip išaugo įtampa.
- Noriu, kad jo neišjungtumėte.
Sila sustingo ir pasistengė, kad jos balsas nu­
skambėtų nerūpestingai ir sarkastiškai.
- Mano klausytojai skambina ne dėl tokio
šou, Kietuoli.
- Juk galite išlaikyti telefono ryšį su juo per
studijos garsiakalbį, nepaleisdama jo į eterį,
tiesa?
- Taip, bet nenoriu...
- Įjunkite kokią nors reklamą arba muziką, -
švelniai tarė Boidas, - tik išlaikykite telefono
ryšį su juo. Gal mums pavyks jį susekti. Jei
galite, pratęskite pageidavimų laidą iki savo
programos pabaigos, kad jis turėtų užtektinai
laiko.
Jai bespoksant į jau mirksinčias telefonų
linijos švieseles, rankos pačios susigniaužė į
kumščius. Jis teisus. Sila suprato, kad jis teisus.
Ir negalėjo to pakęsti.

39
 Nora Roberts

- Tiek vargo dėl vieno atsipalaidavusio

varžtelio.
- Nesirūpinkite, - šyptelėjo Boidas, - man
moka vienodai, nesvarbu, ar varžtelis laisvas,
ar priveržtas.
Sila dirstelėjo į laikrodį, atsikrenkštė ir įsi­
jungė mikrofoną.
- Sveikas, Denveri, čia KHEP. Klausotės
pačios karščiausios stoties Uolėtųjų kalnų
rajone. Jūs galite ją dar labiau užkaitinti. Mūsų
studijos telefonai įjungti. Aš grosiu tai, ką no­
rėsite išgirsti, tad skambinkite 55 55 447.
Jos pirštas vos pastebimai virpėjo spau­
džiant pirmąjį mirksintį mygtuką.
- Čia Sila Orork, jūs eteryje.
- Sveika, Sila, čia Bobas iš Engelvudo.
Sila užsimerkė suvirpėjusi iš palengvėjimo.
Tai nuolatinis klausytojas.
- Sveikas, Bobai, kaip sekasi?
- Puikiai! Mes su žmona šiandien švenčiame
penkioliktas vestuvių metines.
- O sakėte, kad nieko neišeis. Ką man jums
pagroti, Bobai?
- Gal „Brangink mane"* Nensei nuo Bobo.
* „Cherish" (angį.).

40
 Balsas naktyje

- Puikus pasirinkimas. Linkiu dar penkio­

likos metų, Bobai!
Laikydama rankoje pieštuką ji atsiliepė į
antrą skambutį, paskui į trečią. Boidas matė,
kaip ji kaskart įsitempia. Sila tarškėjo ir
pokštavo. Ir vis labiau blyško. Per pirmąją per­
trauką iš pakelio išsitraukė cigaretę ir niekaip
nesugraibė degtuko. Boidas tylomis paėmė iš
jos degtukus ir vieną uždegė.
- Jums puikiai sekasi.
Ji greitai trūksmingai išpūtė dūmą. Jis tylė­
damas kantriai laukė jos atsakymo.
- Ar turite mane stebėti?
- Ne, - atsakė jis ir išsišiepė. Šis tingus
šypsnys prieš jos valią privertė ją sureaguoti. -
Kiekvienas žmogus turi teisę į malonius
priedus.
- Jeigu nieko geriau nebesugebate, šau­
nuoli, turėtumėte pasiieškoti kitokio darbo.
- Man patinka šitas, - jis užsikėlė ant kelio
apautą koją. - Labai patinka.
Sila nusprendė, kad lengviau kalbėti su juo,
nei spoksoti į mirksinčias švieseles ir nerimauti.
- Ar seniafedirbate policininku?
- Beveik dešimt metų.
Ji žvilgtelėjo į jį, pamėgino atsipalaiduoti

41
 Nora Roberts

sutelkdama dėmesį į jo veidą. Šio vyro akys

ramios, pamanė. Tamsios ir ramios. Jos daug ką
regėjo ir išmoko tai priimti. Jose slypėjo rami
jėga, tokia jėga, kuri traukia moteris, kai kurias
moteris. Jis saugotų ir gintų. Jis nepradėtų
kovos. Jis ją pabaigtų.
Supykusi pati ant savęs Sila vėl nukreipė
žvilgsnį į savo užrašus; Jai nereikia nei ap­
saugos, nei gynybos. Ir tikrai nereikia, kad dėl
jos kas nors kovotų. Ji savimi visada pasirū­
pindavo pati. Ir toliau pasirūpins.
- Koks bjaurus darbas, - tarė ji, - būti poli­
cininku.
Jis krustelėjo. Jo kelis brūkštelėjo jai per
šlaunį.
- Dažniausiai.
Instinktyviai Sila patraukė savo kėdę per
centimetrą toliau.
- Sunku suprasti, kodėl žmonės laikosi
įsikibę netikusio darbo dešimt metų.
Jis tik šyptelėjo.
- Spėju, kad esu pastovus.
Ji gūžtelėjo pečiais ir nusisuko prie mi­
krofono.
- Ši daina skambėjo Bilui ir Maksinai. Mūsų

42
 Balsas naktyje

pageidavimų linija vis dar veikia. Skambinkite

55 55 447.
Po trumpučio atokvėpio ji paspaudė myg­
tuką.
- KHIP. Jūs eteryje.
Viskas vyko sklandžiai, labai sklandžiai
ir Sila pradėjo atsipalaiduoti. Ji atsiliepinėjo
į vieną skambutį po kito įsivažiuodama į
savo įprastą ritmą. Pamažu vėl ėmė mėgautis
muzika, jos tėkme. Pulsuojančios telefono švie­
selės daugiau nebeatrodė grėsmingos. Be pen­
kiolikos antrą ji buvo įsitikinusi, kad jos pa­
maina praeis ramiai.
Tik viena naktis, sakė pati sau. Jei jis ne­
paskambins šiandien, viskas bus baigta. Sila
žiūrėjo į laikrodį stebėdama, kaip tiksėdamos
bėga sekundės. Dar aštuonios minutės ir ji
perduos radijo bangas Džeksonui.
Tada važiuos namo, ramiai pagulės karštoje
vonioje ir užmigs kaip kūdikis.
- KHIP. Jūs eteryje.
- Sila?
Nuo šnypščiančio kuždesio jai sustingo
kraujas. Ranka nevalingai kilstelėjo išjungti te­
lefono, tačiau Boidas suspaudė jai riešą ir pa­
purtė galvą. Akimirką ji mėgino susitvardyti,

43
 Nora Roberts

nuslopinti paniką. Boido ranka tvirtai laikė jos

riešą, žvilgsnis buvo ramus ir susikaupęs.
Boidas matė, kaip ji stengėsi neprarasti sa­
vitvardos, kol paleido reklamos įrašą. Jai per­
jungus skambutį į studijos garsiakalbį, eteryje
suskambo linksma, žvali reklaminė dainelė.
- Taip, - išdidumas vertė ją nenuleisti akių
nuo Boido, - čia Sila. Ko jūs norite?
- Teisingumo. Aš noriu tik teisingumo.
- Kokio teisingumo?
- Noriu, kad pagalvotum apie tai. Noriu,
kad galvotum ir svarstytum prakaituodama,
kol tave susirasiu.
- Kodėl? - jos ranka po Boido delnu trūk­
telėjo. Instinktyviai, norėdamas ją padrąsinti,
jis sunėrė savo pirštus su jos. - Kas jūs?
- Kas aš? - nuo nuaidėjusio juoko oda nuėjo
pagaugais. - Aš - tavo šešėlis, tavo sąžinė.
Tavo budelis. Tu privalai mirti. Kai suprasi, tik
tada, kai suprasi, aš viską baigsiu. Bet tai bus
negreitai. Ir nebus lengva. Sumokėsi už tai, ką
padarei.
- Ką aš padariau?! - sušuko ji. - Dėl Dievo
meilės, ką aš padariau?
Jis užpylė ją nešvankybių srautu ir nutraukė

44
 Balsas naktyje

telefono ryšį palikdamas ją priblokštą ir pasi­

baisėjusią.
Vis dar spausdamas jai ranką Boidas su­
rinko numerį savo telefonu. '
- Ar užčiuopei pėdsaką? ^ griežtai paklausė
ir nurijo keiksmažodį. - Taip, puiku, - pasipik­
tinęs jis baigė pokalbį. - Nepakankamai ilgas. -
Ištiesęs ranką palietė išbalusį Silos skruostą. -
Ar jums viskas gerai?
Sila beveik negirdėjo jo per ūžesį ausyse, bet
linktelėjo. Mechaniškai pasisuko į mikrofoną
laukdama, kol nutils reklaminė dainelė.
- Šį kartąjau beveik viskas. Dabar be trijų mi­
nučių dvi. Tina Temer paliūliuos jus iki antros.
Negalintiems užmigti mano kolega Džeksonas
palaikys draugiją iki šeštos valandos. Čia Sila
Orork iš KHIP. Nepamirškite, mielieji, jei sap­
nuosite mane, sapnuokite tik gerai.
Apsvaigusi ji atsitraukė nuo pulto.
Tereikia tik atsistoti, tarė sau. Nueiti prie au­
tomobilio, parvažiuoti namo. Viskas paprasta.
Ji tai daro kiekvieną naktį jau daug metų. Bet
liko sėdėti bijodama, kad sulinks kojos.
Džeksonas įsiveržė pro duris ir abejodamas
sustojo. Jis buvo su beisbolo kepuraite, po kuria
slėpė gyjantį plaukų persodinimo randą.

45
 Nora Roberts

- Sveika, Sila, - jis dirstelėjo į Boidą, tada vėl

į Šilą, - nerami naktelė, tiesa?
Suėmusi save į rankas Sila nerūpestingai nu­
sišypsojo.
- Būna ir geresnių, - jausdama kiekvieną
raumenį ji atsistojo. - Aš juos tau apšildžiau,
Džeksonai.
- Būk rami, mažute.
- Žinoma.
Jai beeinant iš ankštos studijos pasiimti nuo
kabyklos palto, ūžesys ausyse tik sustiprėjo.
Koridoriuose tvyrojo tamsa, atsimušė tik
silpnas atšvaitas iš vestibiulio, kuriame degė tik
apsaugos lemputės. Netekusi orientacijos Sila
sumirksėjo. Ji nė nepajuto, kaip Boidas, paėmęs
už rankos, išvedė į lauką.
Vėsus oras atgaivino. Ji godžiai traukė jį į
plaučius ir iškvėpė balto garo debesėlius.
- Mano automobilis ten, - tarė, kai Boidas
ėmė tempti ją į priešingą aikštelės pusę.
- Tokios būklės jūs negalite vairuoti.
- Man viskas gerai.
- Nuostabu. Tada važiuosime pašokti.
- Klausykite...
- Ne, jūs klausykite! - Boidas buvo piktas,
įsiutęs. Iki tos akimirkos ir pats šito nesuprato.

46
 Balsas naktyje

Ji drebėjo ir, nors pūtė šaltas vėjas, jos skruostai

buvo mirtinai išbalę. Klausytis muzikos įrašų
yra viena ir visai kas kita būti ten suskambus
tam skambučiui, matyti jos blykštantį veidą ir
siaubo apimtas akis. Ir nesugebėti padaryti nič­
nieko, kad visa tai liautųsi.
- Jūs visiškai palūžusi, Orork, ir aš neleisiu
sėstis prie vairo, - jis sustojo šalia savo auto­
mobilio ir atplėšė dureles. - Lipkite vidun. Par­
vešiu jus namo.
Ji krestelėjo nuo akių plaukus.
- Tarnaujate ir saugote?
- Tikrai taip. Greičiau lipkite, kol nesu­
laikiau jūsų už laiko gaišinimą.
Sila pasidavė tik todėl, kad keliai atrodė kaip
guminiai. Ji norėjo užmigti viena mažame ty­
liame kambarėlyje. Norėjo klykti. Dar blogiau,
jai norėjosi verkti. Tačiau ji užsipuolė Boidą,
vos šiam spėjus atsisėti į vairuotojo vietą.
- Ar žinote, ko nekenčiu labiau nei polici­
ninkų?
Boidas pasuko degimo raktelį.
- Spėju, kad tuoj man pasakysite?
- Vyrų, kurie mano galintys įsakinėti mo­
terims tik todėl, kad jie vyrai. Tai ne kultūrinis

47
 Nora Roberts

bruožas, o kvailystė. Taigi du taškai jūsų ne­

naudai, detektyve.
Boidas palinko prie jos ir tyčia prispaudė
ją prie sėdynės, akimirką patyrė didžiulį ma­
lonumą matydamas, kaip jos akys iš nuostabos
išsiplėtė, o burna prasižiojo protestuoti. Jis
būtų patyręs dar didesnį malonumą, jei būtų
pasidavęs impulsui ir užspaudęs tas atkaklias
įžūlias lūpas savosiomis. Nė neabejojo, kad
skonis būtų lygiai toks pat kaip ir jos kalbų -
karštas, seksualus ir pavojingas.
Bet jis tik trūktelėjo saugos diržą ir apjuosęs
juo ją prisegė.
Ji garsiai atsikvėpė, kai Boidas vėl suėmė
vairą.
Buvo sunki naktis, priminė sau Sila. Įtempta,
erzinanti ir kelianti nerimą. Kitaip ji nesėdėtų
čia kaip kvailė ir nesileistų bauginama kaž­
kokio šių laikų kaubojaus.
Jos rankos vėl drebėjo. Priežastis nerūpėjo,
erzino tik silpnumas.
- Man nepatinka jūsų stilius, Kietuoli.
- Jums ir neturi patikti. - Ji erzina jį, suvokė
Boidas sukdamas iš aikštelės. Taip neturėtų
būti. - Darykite, kas jums liepiama, ir mes
puikiai sutarsime.

48
 Balsas naktyje

- Aš nedarau, kas man liepiama, - atšovė

Sila, - ir nenoriu, kad antrarūšis policininkas,
kenčiantis nuo Džono Veino komplekso, man
įsakinėtų. Jums paskambino Markas, ne aš.
Man jūsų nereikia, aš jūsų nenoriu.
Boidas sustojo prie šviesoforo.
- Nuostabu.
- Jei manote, kad palūšiu dėl kažkokio iš­
krypėlio, kuris šlykščiai mane pravardžiuoja ir
gąsdina, tai klystate.
- Nemanau, kad palūšite, panele Orork, o
jūs turbūt nesitikite, kad jus guosčiau, jei taip
vis dėlto nutiktų.
- Puiku. Nuostabu! Galiu susidoroti su
juo pati viena, o jei jums patinka klausytis to
mėšlo... - ji staiga nutilo pasibaisėjusi savimi.
Prispaudė delnus prie veido ir tris kartus giliai
įkvėpė. - Atsiprašau.
-Už ką?
- Kad pratrukau ant jūsų, - Sila nuleido
rankas ant kelių ir įsispoksojo į jas. - Gal galite
minutėlei sustoti?
Netaręs;nė žodžio Boidas pasuko automobilį
į kelkraštį ir sustojo.
- Turiu nusiraminti prieš grįždama namo, -

49
 Nora Roberts

stengdamasi atsipalaiduoti ji atsilošė ir užsi­

merkė. - Nenoriu liūdinti sesers.
Nelengva toliau niršti ir piktintis, kai šalia
sėdinti moteris iš spygliuotos vielos pavirsta
trapiu stiklu. Bet jei jo nuojauta neapgauna, per
didelė užuojauta Šilą vėl suerzintų.
- Gal norite kavos?
- Ne, ačiū, - jos lūpų kampučiai kilstelėjo. -
Aš jau tiek prisigėriau kavos, kad jos užtektų
ir viršgarsiniam lėktuvui vietoj degalų. - Ji iš­
leido ilgą atodūsį tarsi apsivalydama. Galvos
svaigimas praėjo, o kartu su juo ir netikrumo
pojūtis. - Atsiprašau, Kietuoli, jūs tik dirbate
savo darbą.
- Tai tiesa. Kodėl vadinate mane Kietuoliu?
Ji atsimerkė ir įdėmiai pažvelgė jam į veidą.
- Nes jūs toks esate. - Nusisukusi Sila ėmė
naršyti po rankinę ieškodama cigarečių. - Aš
bijau.
Ji pasijuto nemaloniai dėl savo netvirto pri­
sipažinimo ir degtuką brėžiančios virpančios
rankos.
- Ir turėtumėte bijoti.
- Ne, aš iš tiesų bijau, - Sila lėtai išpūtė
dūmą stebėdama, kaip naujausio modelio

50
 Balsas naktyje

sedanas nuzvimbia keliu į tamsą. - Jis nori

mane nužudyti. Iki šios nakties tuo netikėjau. -
Ji pašiurpo. - Argi šita gelda nešildoma?
Boidas iki galo atsuko šildytuvą.
- Gerai, kad bijote.
- Kodėl?
- Jūs bendradarbiausite.
Sila nusišypsojo. Tai buvo tikra, plati šypsena,
nuo kurios jam vos nesustojo širdis.
- Ne, nebendradarbiausiu. Čia buvo tik trum­
pas atokvėpis. Kai tik atsigausiu, vėl imsiu jus
graužti.
- Pasistengsiu prie to neįprasti.
Tačiau Boidas žinojo, kad bus lengva įprasti
prie jos akių, kurios nušvinta jai besišypsant.
Jos balso, raminamai apgaubiančio ir priver­
čiančio stebėtis, kas nutiko.
- Ar jaučiatės geriau?
- Daug geriau, ačiū, - jam pasukant atgal į
kelią, ji nukratė cigaretės pelenus. - Kaip su­
prantu, jūs žinote, kur aš gyvenu?
- Juk esu detektyvas.
- Koks netikęs _darbas! - ji atmetė nuo
kaktos plaukus. Jie kalbėsis, nusprendė Sila.
Paprasčiausiai kalbėsis ir tiek. Tada jai nereikės
galvoti. - Kodėl jūs kažkur tyruose nemėtote

51
 Nora Roberts

kilpavirvės ar nežymite įdagais jaučių? Jūs pa­

našus į tokį žmogų.
Kurį laiką jis svarstė.
- Abejoju, kad tai komplimentas.
- Jūs labai nuovokus, Kietuoli.
- Boidas, - tarė jis. - Gal tau nebus skaus­
minga vadinti mane vardu.
Jai tik trūktelėjus pečiais, jis smalsiai ją nu­
žvelgė.
- Sila. Tai trumpinys nuo Priscilos, tiesa?
- Niekas nepavadina manęs Prisdla daugiau
kaip vieną kartą.
- Kodėl?
Ji pasiuntė jam pačią mieliausią šypseną.
- Nes išpjaunu liežuvį.
- Aišku. Gal pasakytum, kodėl nemėgsti
policininkų?
- Ne, - ji nusisuko ir įsispoksojo pro langą. -
Man patinka naktis, - tarė tarsi pati sau. -
Trečią valandą nakties galima daryti ir sakyti
tokius dalykus, kurių neįmanoma pasakyti ar
padaryti trečią valandą dienos. Nė nebeįsivaiz-
duoju, ką reiškia dirbti dieną, kai visur minios
žmonių.
- Tau nelabai patinka žmonės.

52
 Balsas naktyje

- Kai kurie. - Ji nenorėjo kalbėti apie save,

apie tai, kas jai patinka ir ne, apie savo sėkmes ir
nesėkmes. Norėjo kalbėti apie jį - patenkinti savo
smalsumą ir nuraminti džeržgiančius nervus. -
Ar seniai dirbate naktinėje pamainoje, Flečeri?
- Apie devynis mėnesius, - jis dirstelėjo
jos pusėn. - Tenka sutikti... gana įdomaus tipo
žmonių.
Sila nusikvatojo ir pati nustebo, kad pajėgia
juoktis.
- Tikrai? Ar jūs iš Denverio?
- Čia gimęs ir augęs.
- Man Čia patinka, - atsakė Sila vėl save
nustebindama. Ji niekada nesusimąstė apie
Denverį. Tiesiog ši vieta tiko Deborai, sesuo
studijavo universitete ir turėjo gerų ateities
galimybių. Vis dėlto per pastaruosius šešis mė­
nesius Sila beveik suleido čia šaknis, nors ir ne­
giliai, bet suleido.
- Ar tai reiškia, kad čia pasiliksi? - Jis įsuko
į ramią šalutinę gatvelę. - Aš šiek tiek pasido­
mėjau. Atrodo, kad dveji metai vienoje vietoje
tau jau yra riba.
- Aš mėgstu pokyčius, - atkirto ji neno­
rėdama nieko daugiau aiškinti. Jai nepatiko,
kad kažkas knisasi po jos praeitį ir asmeninį

53
 Nora Roberts

gyvenimą. Kai Boidas įsuko į jos įvažiuojamąjį

keliuką, Sila suskubo atsisegti saugos diržą.
- Ačiū, kad atvežei, Kietuoli.
Jai dar nespėjus pripulti prie namo durų,
šalia išdygo Boidas..
- Man reikės tavo raktų.
Jie jau buvo jos rankoje.
- Kodėl?
- Kad galėčiau ryte atvairuoti tavo auto­
mobilį.
Stovėdama po priekinio priebučio žibintu
ji raukydamasi skimbtelėjo raktais. Boidas pa­
svarstė, kaip viskas atrodytų, jei jis lydėtų ją
namo po pasimatymo. Tikrai nelaikytų rankų
kišenėse, pamanė sau sielvartingai. Numal­
šintų tą niežulį pabučiuodamas ją prie durų.
Po galais, kodėl prie durų, dingtelėjo jam. Jis
įeitų su ja pro duris. Ir vakaras baigtųsi kai kuo
daugiau nei labos nakties bučiniu.
Deja, tai ne pasimatymas. Kiekvienas kvailys
suprastų, kad tarp jų negali būti jokių įprastų
santykių. Taip, kokie nors santykiai galimi.
Tačiau tikrai ne įprasti.
- Raktus? - pakartojo Boidas.
Apsvarsčiusi keletą galimybių Sila nu­
sprendė, kad taip bus geriausia. Ji atsargiai

54
 Balsas naktyje

nukabino nuo grandinėlės vieną didžiulės

natos formos raktą.
- Ačiū.
- Luktelėk, - jis įrėmė delną į atrakintas
duris, - ar neketini pakviesti manęs vidun puo­
delio kavos?
Ji nė nepasisuko, tik pakreipė galvą.
-Ne.
Jos kvapas kaip nakties, dingtelėjo Boidui.
Tamsus, sodrus ir pavojingas.
- Tu ne itin draugiška.
Ji vėl netikėtai nusijuokė.
- Žinau. Iki pasimatymo, Kietuoli.
Boido ranka nuslydo ant jos rankos, lai­
kančios durų rankeną, ir tvirtai suspaudė.
- Ar tu kada nors valgai?
Jos šypsena dingo. Jo tai nenustebino. Nu­
stebino kas kita - tai, kas tą šypseną pakeitė.
Sutrikimas. Ir - Boidas būtų galėjęs prisiekti -
drovumas. Tačiau Sila taip greitai susiėmė, kad
jis net suabejojo, ar iš tikrųjų matė, kaip ji pirma
sutriko.
- Vieną ar du kartus per savaitę.
- Rytoje Jo ranka vis dar buvo uždėta ant jos
rankos. Jis nebuvo tikras dėl to, ką matėjos akyse,
bet jautė, kad pulsas po jo pirštais pagreitėjo.

55
 Nora Roberts

- Galbūt valgysiu rytoj.

- Su manimi.
Sila sutriko ir kartu apstulbo dėl savo re­
akcijos. Jau daug metų joks vyras jos taip ne­
trikdė. Ji gyveno ramiai ir tyliai. Atsisakyti pa­
simatymo buvo taip pat paprasta, kaip ištarti
žodį „ne". Bent jau jai. Dabar pajuto kylantį
norą šypsotis ir klausti, kelintą valandą turėtų
būti pasiruošusi. Žodžiai jau sukosi ant lie­
žuvio galo, bet staiga ji susizgribo.
- Labai malonus pasiūlymas, detektyve, bet
negaliu priimti.
- Kodėl?
- Nevaikštau į pasimatymus su policinin­
kais.
Nenorėdama visiškai praskysti ji smuko
vidun ir užtrenkė jam prieš nosį duris.

Boidas sklaidė popierius ant stalo ir raukėsi.

Orork byla nebuvo jo vienintelė užduotis,
tačiau jis niekaip nepajėgė išmesti jos iš galvos.
Nepajėgia išmesti iš galvos Orork, pamanė jis ir
staiga užsimanė cigaretės.
Šiek tiek toliau sėdintis patyręs policininkas
apklausė vagišių ir rūkė kaip kaminas. Boidas

56
 Balsas naktyje

giliai įkvėpė galvodamas, kad norėtų išmokti

taip nekęsti cigarečių kvapo, kaip jo nekenčia
nerūkantieji.
Bet ir toliau save kankino traukdamas į
plaučius ne tik gundantį aromatą, bet ir kitus,
ne tokius malonius policijos nuovados kvapus.
Ne itin skanios kavos, perkaitusių kūnų ir
pigių kvepalų, sklindančių nuo poros jaunų
darbininkių, nuolankiai sėdinčių ant suolelio
netoliese.
Anksčiau jam visa tai netrukdydavo, retai
kada tai pastebėdavo užsiėmęs kasdieniniais
reikalais. Šį vakarą šie dalykai neleido susi­
kaupti. Kvapai, klaviatūros klavišų tarškė­
jimas, telefonų skambučiai, batų šiurenimas į
linoleumą, vienos iš lempų palubėje neregu­
liarus mirksėjimas.
Susikaupti darbui trukdė ir mintys apie
Priscilą Alisą Orork, kuri per pastarąsias tris
dienas prikibo prie jo kaip koks dagys. Niekaip
nepajėgė jos nusikratyti. Gal dėl to, kad ir jis, ir
jo partnerė praleido su Sila studijoje daugybę
valandų, jai vedant laidą. Gal dėl to, kad matė
ją bejėgę.vGal dėl to, kad trumpą akimirksnį
pajuto ją užplūdusį norą neatstumti jo.
Taip gali būti, mąstė Boidas. O gal ir ne.

57
 Nora Roberts

Jis ne iš tų vyrų, kurių savimeilė smarkiai

nukentėtų, jei mergina atsisakytų eiti į pasi­
matymą. Boidas ganėtinai pasitikėjo savimi ir
suprato, jog negali tikti kiekvienai moteriai.
Per savo trisdešimt trejus metus jis tiko, jo
nuomone, nemažam jų skaičiui ir tai jį tenkino.
Bėda ta, kad dabar užkibo ant vienos moters. O
jai tai nė motais.
Na, jis kaip nors su tuo susitaikys.
Deja, jam reikėjo dirbti. Boidas nebuvo
tikras, kad Šilai gresia tiesioginis pavojus,
tačiau ją gąsdino - metodiškai ir nuosekliai.
Juodu su Altėja ėmėsi tirti šį reikalą: apklausė
anksčiau baustus vyrus, kurie galėtų būti su
tuo susiję, pasidomėjo Silos asmeniniu ir pro­
fesiniu gyvenimu nuo jos atvykimo į Denverį,
patyrinėjo jos bendradarbius.
Kol kas nieko naudingo neaptiko.
Laikas pasiknaisioti giliau, nusprendė Boi­
das. Rankose jis laikė Silos gyvenimo ap­
rašymą. Įdomus dalykėlis. Kaip ir pati moteris.
Savo karjerą ji pradėjo nuo nedidelės radijo
stoties Džordžijoje (iš čia ir vos girdimas,
bet žavingas jos pietietiškas akcentas), toliau
buvo svarbesnis postas Atlantoje, tada darbas
Ričmonde, Sent Luise, Čikagoje, Dalase, kol

58
 Balsas naktyje

galų gale klajonės atvedė į Denverį, radijo

stotį KHIP.
Ši panelė mėgsta keliauti, svarstė jis. O gal
yra priversta bėgti? Tai semantinis klausimas, o
atsakymą jis ketino išgirsti iš pirmų lūpų.
Peržvelgęs sausus faktus jis neabejojo tik dėl
vienintelio dalyko - Sila sėkmingai kopė kar­
jeros laiptais turėdama tik vidurinės mokyklos
baigimo atestatą ir didžiulį ryžtą. Aštuonio­
likos metų merginai turėjo būti nelengva įsi­
veržti į verslo, kuriame dominuoja beveik vieni
vyrai, sritį.
- Skaitai ką nors įdomaus? - Altėja klestelėjo
ant jo stalo kampo. Niekas nuovadoje nebūtų
drįsęs pasišaipyti iš jos kojų. Juk dauguma į jas
žvilgčiojo.
- Apie Šilą Orork, - jis pastūmė bylą tolyn. -
Ką tu manai?
- Kieta moteris, - šyptelėjusi atsakė Altėja.
Jau kurį laiką ji erzino Boidą, kad jis yra susiža­
vėjęs temperamentingu radijo vedėjos balsu. -
Mėgsta elgtis taip, kaip jai patinka. Protinga ir
profesionali.
Boidas paėmė dėžutę cukruotų migdolų ir
keletą jų įsimetė sau į delną.

59
 Nora Roberts

- Manau, kad tiek ir pats sugebėjau suprasti.

- O dabar pamąstyk štai apie ką, - Altėja
pasiėmė dėžutę ir atidžiai išsirinko vieną
glotnų riešutėlį. - Ji mirtinai įsibaiminusi. Be
to, ją kankina pastebimas per mylią nevisaver-
tiškumo kompleksas.
- Nevisavertiškumo kompleksas? - Panieki­
namai prunkštelėjęs Boidas užsikėlė kojas ant
kėdės. - Negali būti!
Taip pat dėmesingai Altėja išsirinko dar
vieną migdolą.
- Ji slepia jį po devyniais užraktais, bet tikrai
jį turi. - Altėja uždėjo delną ant jo bato galo. -
Moteriška intuicija, Flečeri. Štai kodėl tau vel­
niškai pasisekė, kad dirbi su manimi.
Boidas atėmė iš jos dėžutę suprasdamas,
kad Altėja metodiškai išsirankios visus iki pa­
skutinio riešutėlio.
- Jei ta moteris nepasitiki savimi, aš suval­
gysiu savo skrybėlę.
- Tu neturi skrybėlės.
- Nusipirksiu ir suvalgysiu, - atmetęs savo
partnerės nuojautas, jis mostelėjo segtuvų
pusėn. - Kadangi mūsų vyrukas nesiliauja,
bandysime jo ieškoti kitur.

60
 Balsas naktyje

- Panelė nelabai linkusi dalytis savo pra­

eities paslaptimis.
- Mes ją šiek tiek paspausime.
Altėja trumpam susimąstė. Tada gracingai
kilstelėjo ir perkryžiavo kojas.
- Gal nori lažintis? Ji greičiausiai atsakys
tuo pačiu.
Boidas šyptelėjo.
- To ir tikiuosi.
- šį vakarą tavo eilė budėti studijoje.
- O tu pradėk nuo Čikagos, - Boidas padavė
jai segtuvą. - Čia yra radijo stoties vadovo ir
nuomoto būsto šeimininko kontaktai. - Jis pats
permetė puslapį akimis. Ketino pasikapstyti
daug giliau, bet pradės nuo čia nurodytų
faktų. - Pasitelk savo meilų, mokantį įtikinti
balselį, kad jie išlietų viską, kas guli ant širdies.
- Tūkstančiai turi tokį balsą. - Altėja abe­
jingai dėbtelėjo į kolegą, per prievartą sodi­
nantį ant kėdės besikeikiantį įtariamąjį sukru­
vinta nosimi. Nedideles grumtynes palydėjo
keiksmai ir grasinimai. - Dieve, kaip man pa­
tinka ši darbo vieta.
- Tiesa, visur gerai, o namie geriausia, -
Boidas pagriebė savo nebaigtą išgerti kavą, kol
ji nepateko į partnerės rankas. - Aš pradėsiu

61
 Nora Roberts

nuo pirmosios stoties, kurioje ji dirbo. Tėja, jei

mes greitai ko nors neaptiksime, gausime pylos
nuo kapitono.
- Tada privalome ką nors aptikti.
Jis linktelėjo. Staiga suskambo telefonas, jam
nespėjus jo pasiimti.
- Flečeris.
- Kietuoli?
Boidas būtų susiraukęs dėl pravardės, jei
nebūtų išgirdęs balse baimės.
- Sila? Kas atsitiko?
- Man paskambino, - ji trumpai nusijuokė. -
Spėju, kad tai tas pats tipas, tik šį kartą aš na­
muose ir, po perkūnais, krūpčioju nuo šešėlių.
- Užsirakink duris ir lauk. Aš atvažiuoju.
Sila? - perklausė jis nesulaukęs atsakymo. - Aš
atvažiuoju.
- Ačiū. Būčiau dėkinga, jei pažeistumėte
keletą eismo taisyklių.
- Dešimt minučių. - Jis baigė pokalbį. - Tėja,
važiuojam, - paragino partnerę, kuri kaip tik
ruošėsi skambinti.

62
 Kai jie atvažiavo, Sila jau buvo susitvar-
džiusi. Ir jautėsi labai kvailai, kad puolė
skambinti policijai, jam. Juk tai tik telefono
skambučiai, ramino save Sila vis prieidama
prie lango. Jie tęsiasi jau savaitę ir ji jau turėjo
priprasti. Jei tik įstengtų reaguoti ramiau ir
įtikintų skambintoją, kad jos nejaudina nei
tai, ką jis sako, nei kaip sako, skambučiai
liautųsi.
Tėvas mokė ją, kad būtent taip reikia
tramdyti priekabiautojus. Tačiau mama patarė
smogti tiesiai į žandikaulį. Sila abu patarimus
laikė vertingais, tačiau šiuo atveju pasyvus po­
žiūris jai atrodė tinkamesnis.
Deja, tekd-pripažinti, kâd šįkart, kai jis pa­
skambino, ji viską sugadino. Klausydamasi
jo tirados pasidavė isterijai, ėmė šaukti ant jo,

63
 Nora Roberts

maldauti, paskui pati grasinti. Beliko džiaugtis,

kad namuose nebuvo Deboros.
Stengdamasi nusiraminti prisėdo ant fotelio
ranktūrio tiesi kaip styga, galvoje buvo su­
maištis. Po skambučio ji išjungė radijo aparatą,
užsirakino duris, užtraukė užuolaidas. Dabar
ji sėdėjo nutvieksta ryškios lempų šviesos, ti­
kėdamasi išgirsti kokį nors garsą ir akimis ty­
rinėdama kambarį. Sienas, kurias ji su Debora
išdažė, baldus, kuriuos pačios išsirinko, dėl
kurių ginčijosi. Pažįstami daiktai ramino.
Praėjo tik šeši mėnesiai, o jau prisikaupė
niekniekių, anksčiau ji sau to neleisdavo. Juk šį
kartą nei namas, nei baldai nenuomojami. Visa
tai jų. Galbūt todėl jos ėmė tempti namo su­
venyrus, niekučius. Porcelianinį katiną, snau­
džiantį ant knygų prigrūstos lentynos. Bepro­
tiškai brangią, glotnią baltą vazą su ištapytais
kinrožių žiedlapiais. Dabitišką varlę juodu kak­
laraiščiu ir fraku.
Jos kuria namus, susivokė Sila. Pirmą kartą
nuo tada, kai liko vienos, jos ėmė kurti namus.
Ji neleis kažkokiam piktavališkam, beveidžiam
balsui iš telefono visko sugriauti.
Kąjai daryti? Kadangi buvo viena, leido aki­
mirką pasiduoti nevilčiai ir pasirėmė rankomis

64
 Balsas naktyje

galvą. Gal pasipriešinti? Bet kaip priešintis

tam, ko nematai ir nesupranti? Gal apsimesti
abejingai? Bet kaip ilgai pavyks taip apsime­
tinėti, jeigu jis ir toliau persekios ją ne tik darbe,
bet ir namie.
O kas nutiks, kai jam pagaliau pabos gra­
sinti žodžiu ir jis pasirodys pats?
Nuo smarkaus beldimo į duris ji pašoko ir
prispaudusi prie krūtinės ranką pamėgino nu­
raminti pašėlusiai besidaužančią širdį.
Aš tavo budelis. Priversiu tave kankintis. Pri­
versiu tave sumokėti.
- Sila, čia Boidas. Atidaryk duris.
Jai prireikė dar akimirkos. Ji užsidengė veidą,
giliai įkvėpė ir aprimusi nuėjo atidaryti durų.
- Sveiki, kokie jūs greiti. - Sila linktelėjo Al-
tėjai. - Detektyve Greison. - Ji rankos mostu
pakvietė juos į vidų, uždarė duris ir atsirėmė į
jas nugara. - Jaučiuosi kvailai, kad pasikviečiau
jus iš taip toli.
- Tai mūsų darbo dalis, - nuramino ją Altėja.
Moteris vos valdosi, įvertino ji. Nedaug trūksta,
kad palūžtų. - Ar neprieštarausite, jei visi pri­
sėsime?
- O, aš labai atsiprašau, sėskitės, - Sila
persibraukė ranka plaukus. Nelabai sekasi

65
 Nora Roberts

apsimetinėti, pamanė ji. O juk didžiuodavosi

savo aktoriniais gebėjimais. - Gal paruošti
kavos?
- Nesirūpink, - Boidas atsisėdo ant šviesiai
rusvos sofos ir atsirėmė į safyro mėlynumo pa­
galvėles. - Papasakok, kas atsitiko.
- Aš viską užrašiau, - jai einant prie telefono
pasiimti popieriaus lapelio, judesiai išdavė
įtemptus nervus. - Įprotis iš radijo, - paaiškino
ji. - Suskamba telefonas ir imu užsirašinėti. -
Sila nebuvo pasirengusi prisipažinti, kad nenori
garsiai kartoti pokalbio. - Kai kas užrašyta
Orork stiliaus trumpiniais, bet esmę suprasite.
Boidas paėmė iš jos lapelį, permetė akimis
žodžius. Nuo įsiūčio ir pasibjaurėjimo viduje
net įsitempė. Išoriškai ramus jis perdavė lapelį
partnerei.
Sila nepajėgė sėdėti. Ji stovėjo kambario
viduryje, tai gniaužydama pirštus, tai timp­
čiodama apdribusį megztinį.
- Jis labai išsamiai paaiškina, ką mano apie
mane ir ką ketina daryti.
- Ar tai pirmas skambutis į namus? - pasi­
teiravo Boidas.
- Taip. Nežinau, iš kur jis gavo numerį. AŠ...
mes neįtrauktos į telefonų knygą.

66
 Balsas naktyje

Altėja padėjo lapelį į šalį ir išsiėmė savo lapą.

- Kas turi jūsų namų telefono numerį?
- Radijo stoties vadovybė. - Šilai šiek tiek
palengvėjo. Su tuo ji pajėgi susidoroti. Su pa­
prastais klausimais, paprastais atsakymais. -
Jis turėtų būti įrašytas dokumentuose univer­
sitete. Taip pat mano advokatas, tai yra Karlas
Donelis, čia, mieste, jį žino. Dar pora vaikinų,
su kuriais susitikinėja Debė. Džošas Holdenas
ir Darenas Makinlis. Keletas draugių, - ji baigė
vardyti trumpą sąrašą. - štai ir viskas. La­
biausiai aš nerimauju dėl... - ji apsisuko, už nu­
garos trinktelėjus durims. - Debe! - Ją pervėrė
susierzinimas ir palengvėjimas. - Maniau, kad
turi vakare paskaitas.
- Turiu. - Ji įsmeigė dideles akinamai mė­
lynas akis į Boidą su Altėja. - Ar jūs iš policijos?
- Debora, - pasipiktino Sila, - negali pralei­
dinėti paskaitų. Jūs turėjote rašyti testą...
- Nustok elgtis su manimi kaip su vaiku! -
ji piktai tėškė Šilai į rankas laikraštį. - Nejaugi
tikiesi, kad elgsiuosi, tarsi nieko nebūtų nutikę?
Po galais, Sila, tu man sakei, kad viskas kontro­
liuojama.
Taigi, antroji dalis, pirmas puslapis, alsiai
pagalvojo Sila. Vėlyvos nakties radijo princesė

67
 Nora Roberts

apsupta. Bandydama nuslopinti nuo įtampos

augantį galvos skausmą ji pasitrynė pirštais
smilkinius.
- Viskas kontroliuojama. Tokie dalykai - tai
įdomi medžiaga, štai ir viskas.
- Ne, ne viskas.
- Aš paskambinau policijai, - atšovė Sila ir
nušveitė laikraštį šalin. - Ko dar nori?
Ojos abi gana panašios, nešališkai pastebėjo
Boidas. Tokios pat akys ir lūpos. Sila - iš tų
moterų, kurių žavesys ir seksualumas priverčia
vyrų galvas apsisukti 360 laipsnių kampu, o
jos sesuo - tiesiog pritrenkianti. Dar jaunutė,
mąstė jis. Gal aštuoniolikos. Po kelerių metų jai
užteks tik žvilgtelėti ir vyrai bus apžavėti.
Boidas pastebėjo ir skirtumų. Deboros plaukai
trumpi ir papurę. Silos ilgi ir neklusnūs. Jaunėlė
sesuo vilkėjo tamsiai raudoną megztuką, o dailiai
pasiūtos kelnės buvo sukištos į blizgančius pus­
bačius. Sila vilkėjo nederančiais tarpusavy, ap­
dribusiais drabužiais. Buvo apsirengusi pur­
purinį megztuką, žalias kelnes. Ji pasirinko
storas gelsvas puskojines ir oranžinius suvars­
tomus batus.
Jų skoniai gal ir kertasi, mintijo Boidas, bet
temperamentai labai dera.

68
 Balsas naktyje

O kai Orork seserys įsiunta, jos surengia

tikrą spektaklį.
Nežymiai krustelėjusi Altėja sušnibždėjo
jam į ausį:
- Matyt, jos ir anksčiau taip elgėsi.
Boidas šyptelėjo. Jei būtų turėjęs spragintų
kukurūzų ir alaus, būtų patenkintas sėdėjęs ir
dar ilgai stebėjęs, kaip jos kivirčijasi.
- Už ką statai?
- Už Šilą, - sumurmėjo Altėja susikryžiuo­
dama glotnias kojas, - bet ir jos sesutė daug
žadanti.
Matyt, pavargusi ginčytis Debora atsisuko.
- Na, - bakstelėjo pirštu į Boidą, - jūs pasa­
kykite man, kas čia vyksta.
- Hm...
- Tiek to, - ji nukreipė pirštą į Altėją, - jūs!
Užspaudusi šypseną Altėja linktelėjo.
- Mes tiriame jūsų sesers bylą, panele Orork.
- Vadinasi, jau pradėta byla.
Nekreipdama dėmesio į siuntančią Šilą
Altėja vėl linktelėjo.
- Taip. Radijo stoties vadovybei sutikus,
klausomės shMijos telefono skambučių. Mudu
su detektyvu Flečeriu jau apklausėme keletą
įtariamųjų, anksčiau baustų už nepadorius

69
 Nora Roberts

pasiūlymus ar grasinimus telefonu. Dabarti­

nėmis aplinkybėmis ketiname klausytis ir jūsų
telefono skambučių.
- Dabartinėmis aplinkybėmis! - Deborai
užteko akimirkos susivokti. - Ak, Sila, negali
būti! Nejaugi jis paskambino čia? - pamiršusi
pyktį ji apglėbė seserį. - Aš atsiprašau.
- Tau nėra dėl ko nerimauti. - Deborai nu­
rimus, Sila atsitraukė. - Tikrai, Debe. Mums
abiemnėra dėl ko nerimauti. Viskuo pasirūpins
profesionalai.
- Teisingai, - Altėja atsistojo, - mudu su de­
tektyvu Flečeriu kartu sudėjus turime penkiolikos
metų patirtį policijoje. Mes pasirūpinsime tavo se­
serimi. Kur čia telefonas, turiu kai ką suderinti.
- Virtuvėje, - tarė Debora, Šilai dar nespėjus
prasižioti. Ji norėjo pasikalbėti akis į akį su de­
tektyve. - Aš jus palydėsiu. - Debora stabtelėjo
ir pažvelgė į Boidą. - Gal norėtumėte kavos,
detektyve?
- Ačiū, - jis nusekė ją, išeinančią iš kam­
bario, akimis - kuris vyras to nedarytų?
- Nė negalvok apie tai, - suniurnėjo Sila.
- Atsiprašau? - vis dėlto jis šyptelėjo. Ne­
reikėjo būti detektyvu, kad atpažintum perekšlę
vištą. - Tavo sesuo... Debora, tiesa? Ji žavi.

70
 Balsas naktyje

- Tu jai per senas.

-Oi!
Sila pasiėmė cigaretę ir prisivertė vėl atsi­
sėsti ant fotelio ranktūrio.
- Bet judu su detektyve Greison, atrodo,
labai tinkate vienas kitam.
- Su Tėja? - jis vėl šyptelėjo. Dažniausiai net
pamiršdavo, kad jo partnerė - moteris. - Taip,
man tikrai sekasi.
Sila sukando dantis. Nė neįsivaizdavo, kad
ją galėtų erzintų kita moteris. Altėja Greison
buvo gana simpatiška ir profesionali. Netgi
stulbinanti, pripažino Sila. Be to, ji dirbo kartu
su Boidu.
Boidas atsistojęs ištraukė Šilai iš pirštų ne­
pridegtą cigaretę.
- Pavydi?
- Pasapnuok, Kietuoli.
- Apie mano sapnus pakalbėsime vėliau, -
jis piršto galu kilstelėjo jai smakrą. - Kaip lai­
kaisi?
- Man viskas gerai,. - ji ketino stotis, bet
pajuto, kad jis nepasitrauks. O jeigu ji atsistos,
bus daug lengviau padėti jam ant peties galvą
ir pasiduoti. Bet ji turi pareigų ir įsipareigojimų.

71
 Nora Roberts

Ir savigarbą. - Nenoriu į šį reikalą velti Debės.

Ji būna čia naktį viena, kol aš dirbu.
- Pasirūpinsiu, kad gatvėje budėtų policijos
automobilis.
Ji dėkinga linktelėjo.
- Negaliu pagalvoti, kad padariau kažkokią
klaidą, dėl kurios jai gali grėsti pavojus. Ji to
nenusipelnė.
Nebepajėgdamas tvardytis Boidas suėmė
delnu jai skruostą.
- Tu irgi nenusipelnei.
Jau seniai niekas jos nelietė, ji nesileido lie­
čiama, net ir taip atsainiai, tad sugebėjo tik
trūktelėti pečiais.
- Apie tai dar nemąsčiau, - Sila tyliai at­
siduso trokšdama užsimerkti ir priglusti veidu
prie stiprių, viską mokančių rankų. - Turiu
ruoštis į darbą.
- Ar negali šiąnakt nedirbti?
- Ir leisti jam manyti, kad mirtinai mane
įbaugino? - ji atsistojo. - Jokiu būdu!
- Net ir supermoterys pasiima ne darbo
dienų.
Sila papurtė galvą. Nesuklydo pamaniusi,
kad jis nepasitrauks. Jai nebuvo kur sprukti: iš
vienos pusės kelią užstojo fotelis, o iš kitos - jo

72
 Balsas naktyje

kūnas. Nuo įtampos ji suvirpėjo. Išdidžiai žvel­

giančios akys liko ramios. Jeigu jis nėra aklas ir
kvailas, pamatys, kad tai ją alina.
- Jūs mane užspeitėte, Flečeri.
Dar po minutės, tik vienos minutėlės, jis
būtų pasidavęs impulsui ir prisitraukęs ją prie
savęs. Būtų pamatęs, kiek arti tikrovės yra jo
fantazijos.
- Nė nebandžiau to daryti, Orork.
Ji pažvelgė skvarbiomis akimis.
- Dėkoju, šiai dienai grasinimų man pakaks.
Boidas panoro ją uždusinti už šiuos žodžius.
Lėtai, nenuleisdamas nuo jos akių jis susikišo į
kišenes nykščius.
- Jokių grasinimų, mažute. Tik faktai.
Debora nusprendusi, kad jau užtektinai
slapta prisiklausė, kostelėjo.
- Kava, detektyve Flečeri, - ji padavė jam
garuojantį puodelį, - Tėja sakė, kad mėgstate
juodą su dviem gabaliukais cukraus.
- Ačiū.
- Einu pasivaikščioti, - tarė ji provokuodama
Šilą ginčytis. - Policija bus čia po kokios va­
landos, prijungs pasiklausymo aparatūrą prie
mūsų telefono. - Debora uždėjo rankas sesei
ant pečių ir pabučiavo į abu skruostus. - Aš

73
 Nora Roberts

nepraleidau nė vienos paskaitos šį semestrą,

Saimonai.
- Saimonai? - pakartojo Boidas.
- Legrė. - Kvatodama Debora dar kartą pa­
bučiavo Šilą. - Šiai moteriai vergaujantis vai­
ruotojas.
- Nesuprantu, apie ką kalbi, - Sila nuėjusi
pasiėmė rankinę. - Tau reikia nemažai per­
skaityti iš Amerikos istorijos. Politinių mokslų
seminarui irgi nepakenktų pasiruošti. Pra­
verstų pasikartoti psichologijos pagrindus. -
Ji išsitraukė paltą iš sieninės spintos. - Be to,
reikia iššveisti virtuvės grindis. Manau, kad
turi tam tinkamą dantų šepetuką. Be to, no­
rėčiau, jog sukapotum dar vieną rietuvę malkų.
Debora nusijuokė.
- Keliauk savo keliais.
Sila šypsodamasi siektelėjo durų rankenos.
Jos pirštai nusileido ant Boido plaštakos. Sila
atšoko.
- Ką tu darai?
- Važiuoju su tavimi. - Jis mirktelėjo De-
borai tempdamas pro duris Šilą.

- Tai kvaila, - piktinosi Sila skubėdama į

radijo stotį.

74
 Balsas naktyje

- Kas kvaila?
- Nesuprantu, kodėl kasnakt mano studijoje
turi būti policininkas. Ji švysčioja palto skvernais
tarsi matadoras savo raudona skraiste, pamanė
Boidas. Vis dar susiraukusi Sila pravėrė sandė­
liuko duris ir klyktelėjusi atšoko atsitrenkdama
į Boidą.
- Jėzau, Bili, mirtinai mane išgąsdinai.
- Atsiprašau, - apgailestaudamas valytojas
žilstančiais plaukais ir plonomis kaip šaka­
liukai rankomis šyptelėjo. - Pritrūkau langų
valiklio, - tarė jis ir ištiesė butelį su purkštuvu.
- Viskas gerai. Aš šiek tiek įsitempusi.
- Girdėjau apie tai, - vyras užsikabino
butelį už diržo ir pasiėmė šluostę su kibiru. -
Nesijaudink, Sila, būsiu čia iki vidurnakčio.
- Ačiū. Ar klausysitės programos šį vakarą?
- Be abejo, - jis nuėjo šiek tiek šlubčiodamas
dešine koja.
Sila įlindusi į sandėliuką susirado naują
butelį grotuvo adatų valiklio. Tada išsitraukė iš
rankinės penkių dolerių banknotą ir įspraudė jį
į šūsnį šluosčių.
- Kam tai?
- Jis buvo Vietname, - paprastai paaiškino ji
ir vėl uždarė duris.

75
 Nora Roberts

Boidas nieko nebesakė supratęs, kad ji

suirzo užklupta. Jis priskyrė šį poelgį prie dar
vieno prieštaravimo.
Ruošdamasi savo pamainai Sila nuėjo į ne­
diduką poilsio kambarį peržiūrėti savo pro­
gramos grojaraščio - ko nors ištrinti ar pridėti
pagal savo norus. Programos direktorius jau
prieš kelis mėnesius nustojo piktai šūkalioti
dėl šito įpročio. Dar viena priežastis, dėl kurios
jai labiau patiko naktinė pamaina, - tai veikimo
laisvė.
- Ta nauja grupė, - burbtelėjo ji.
- O kas? - Boidas atsikando cukruotos spur­
gos.
- Ta nauja grupė „The Studs", - ji pabarbeno
pieštuku į stalą, - vienkartinis dalykas, neverta
eterio laiko.
- Tai kodėl grosi jų muziką?
- Turiu suteikti jiems vienodas galimybes. -
Įsigilinusi į darbąji nemačiomatsikando spurgos,
kurią Boidas prikišo jai prie burnos. - Po šešių
mėnesių niekas nebeprisimins jų vardų.
- Toks tas rokenrolas.
- Ne. Juk yra „The Beatles", Badis Holis,
Čakas Beris, Springstinas, Elvis - štai tikrasis
rokenrolas.

76
 Balsas naktyje

Boidas atsilošė kėdėje apmąstydamas jos žo­

džius.
- Ar kada nors klausaisi ko nors kito?
Ji šyptelėjo ir nusilaižė nuo lūpos cukraus
kruopelę.
- Nori pasakyti, kad yra kas nors kita?
- Ar visada buvai tokia vienpusiška?
- Taip, - išsitraukusi iš kišenės plaukų raištį
ji vikriai judindama riešą susirišo plaukus. - O
kokią muziką mėgsti tu?
- „The Beatles", Badį Holį, Čaką...
- Na, dar ne visai beviltiškas, - nutraukė ji.
- Mocartą, Lena Hom, Džoaną Džet, Elą
Ficdžerald, Bibi Kingą...
Jos antakiai pakilo.
- Tu gana eklektiškas.
- Aš plačių pažiūrų.
Ji trumpam atsilošė.
- Tu tikras netikėtumas, Flečeri. Buvau su­
sidariusi nuomonę, kad esi nepastovus, mėgs­
tantis išgerti ir apgaudinėti tipas.
- Čia apie muziką ar charakterį?
- Ir tai, ir tai. - Ji dirstelėjo į laikrodį. - Jau
laikas pradėtbprogramą.
Laukinis Bobas Viljamsas, vedantis laidą
kasdien nuo šeštos iki dešimtos valandos

77
 Nora Roberts

vakaro, kaip tik ruošėsi baigti darbą. Jis buvo

nedidelio ūgio, pilvotas, vidutinio amžiaus
žmogelis, bet turėjo dvidešimtmečio jauni­
kaičio balsą. Sveikindamasis jis mostelėjo Šilai,
jau dėliojančiai plokšteles ir albumus.
- Mmm, ką tik įžengė ilgakojė mergina, -
jis spustelėjo svirtelę, įjungdamas aidintį pla­
kančios širdies įrašą, - ruoškitės, patekėjo jūsų
vidurnakčio žvaigždė. Aš atsisveikinu su jumis
šiuo gabalu iš praeities.
Jis paleido skambėti „Moterį iš baro"*. Ap­
sisukęs kėdėje Bobas ištiesė savo sustingusias
kojas.
- Ei, meilute, ar viskas gerai?
- Žinoma, - ji uždėjo pirmąją plokštelę ant
grotuvo ir patikrino adatą.
- Skaičiau apie tai laikraštyje.
- Nieko rimto, Bobai.
- Ei, juk mes čia viena šeima, - jis spustelėjo
jai petį. - Mes už tave.
- Ačiū.
- Ar jūs policininkas?
- Tikrai taip.

* „Honky Tonk Woman" (angį.).

78
 Balsas naktyje

- Greičiau sučiupkite tą vaikiną. Dėl jo visi

dreba iš pykčio. - Jis dar kartą spustelėjo Šilai
petį. - Duok žinią, jei ko nors prireiks.
- Gerai, ačiū.
Ji nenorėjo apie tai galvoti, negalėjo sau to
leisti iki eterio likus trisdešimčiai sekundžių.
Ji įsitaisė savo vietoje, sureguliavo mikrofoną,
kelis kartus giliai įkvėpė ir iškvėpė, patikrino
balso skambėjimą skaičiuodama iki trijų ir
įjungė mikrofoną.
- Sveikas, Denveri, su jumis KHIP pirma
programa ir aš, Sila Orork. Būsiu su jumis nuo
dešimtos iki antros valandos nakties. Pradėsiu
laidą išdalydama jums šimtą devynis dolerius.
Tuojau nuskambės vienas kūrinys. Jei pasa­
kysite jo pavadinimą, atlikėją ir metus, gausite
krūvą pinigų. Skambinkite 55 55 447. Ruoškitės
išgirsti roką.
Tranki muzika ją nuramino. Viskas vėl kon­
troliuojama.
- Eltonas Džonas, - tarė Boidas jai iš už
nugaros, - „Miela katytė"*, tūkstantis devyni
šimtai septyniasdešimt... antrieji.
Sila atsisukusi įsmeigė į jį akis. Jis velniškai

* „Honky Cat" (angį.).

79
 Nora Roberts

savimi patenkintas, pamanė ji. Veide žaidė

lengva šypsenėlė, rankos buvo sukištos ki­
šenėse. Tikras nesusipratimas, kad jis toks pa­
trauklus, prakeiktas nesusipratimas.
- Na na, tu stebim mane, Kietuoli. Primink,
kad įtraukčiau tave į pretendentų gauti nemo­
kamus marškinėlius sąrašą.
- Aš mieliau rinkčiausi pietus.
- Aš mieliau įsigyčiau poršė automobilį.
Deja... Ei?! - šūktelėjo Sila, kai Boidas sugriebė
jos ranką.
- Kramtai nagus. - Jis perbraukė nykščiu jai
per krumplius ir pastebėjo, kaip pasikeitė jos
žvilgsnis. - Dar vienas blogas įprotis.
- Turiu jų daugybę.
- Puiku, - užuot likęs sėdėti savo kampe, jis
atsisėdo šalia Silos. - Neturėjau laiko pasiimti
knygos, - paaiškino, - todėl pažiūrėsiu, kaip tu
dirbi.
- Kodėl tau ne... - Sila nusikeikusi spustelėjo
telefono linijos mygtuką. Vos nepražiopsojo
savo replikos. - KHIP. Ar galite įvardyti tą pa­
slaptingą kūrinį?
Prireikė penkių skambučių, kol sulaukė lai­
mėtojo. Stengdamasi nekreipti dėmesio į Boidą

80
 Balsas naktyje

ji paleido skambėti kitą dainą ir užsirašė lai­

mėtojo vardą ir adresą.
Tarsi dar būtų negana trukdžių, svarstė ji
tylomis. Kaip jai susikaupti, kai jis sėdi kone
ant galvos? Taip arti, kad gali užuosti jo kvapą.
Jokių kvepalų, tik muilo aromatas, vieną aki­
mirksnį primenantis kalnus, o kitą - ramias in­
tymias naktis. Bet jai neturėtų rūpėti nei viena,
nei kita. Dabar ji tetroško kuo greičiau įveikti
šią krizę ir vėl grąžinti gyvenimą į ramias vėžes.
Patrauklūs vyrai ateina ir išeina, bet sėkmė pa­
silieka. Pasilieka tol, kol lieji dėl jos prakaitą.
Ji pasisuko siekdama naujo įrašo. Jų šlaunys
susilietė. Jo šlaunis buvo ilga ir kieta kaip akmuo.
Pasiryžusi reaguoti ramiai Sila atsigręžė ir pa­
žvelgė jam į akis. Ir priėmė iššūkį būdama vos
per kelis centimetrus nuo Boido. Ji matė, kaip jo
akys stabtelėjo prie jos lūpų ir aistringai blyks­
telėjusios vėl pakilo aukštyn. Jai į ausis liejosi
muzika iš ausinių, kurių ji atkakliai nenorėjo
nusiimti, kad nereikėtų su juo kalbėti. Skambėjo
daina apie karštas naktis ir aistrą.
Ji labai atsargiai pasitraukė. Kai vėl prakalbo
į mikrofoną, balsas buvo kiek prikimęs.
Boidas atsistojo. Tai buvo vienintelis būdas ap­
sisaugoti. Tenorėjo paerzinti ją, nukreipti dėmesį

81
 Nora Roberts

nuo skambučio, kurio neišvengiamai sulauks

nakčiai nepasibaigus. Norėjo, kad jos mintys
suktųsi ne apie tą skambintoją, bet apie jį. Deja,
nepagalvojo, jog Sila gali jį patį parklupdyti.
Ji kvepėjo tarsi vidurnaktis. Slaptas ir nuo­
dėmingas. Balsas skleidė seksualumą. Karštą
ir kviečiantį. O kai pažvelgė jai į akis, iš tiesų
pažvelgė, išvydo paprastą nekaltumą. Vyras,
kurio toks derinys neišvestų iš proto, dar
negimė arba jau yra miręs.
Reikia šiek tiek atsitolinti, paliepė sau Boidas
tylutėliai slinkdamas iš studijos. Ir būti objek­
tyvesniam. Nė vienam iš jų nebus geriau, jei
jis leisis emociškai paveikiamas moters, kurią
turėtų ginti.
Likusi viena Sila sąmoningai pasistengė
nurimti - atpalaiduoti vieną raumenį po kito.
Tikino save, kad tiesiog yra per daug įsi­
tempusi. Taip reaguoja į Boidą tik dėl įtampos,
kurią patiria jau daugiau kaip savaitę. O jis tik
pablogino padėtį.
Sila nupūtė nuo akių plaukus ir apdovanojo
klausytojus skanėstu - dviem hitais iš eilės. O
save - minutėle ramybės.
Ji dar neperprato šio vyro iki galo. Jis skaito
Steinbekąir atpažįsta Eltoną Džoną. Kalba lėtai

82
 Balsas naktyje

ir tingiai, o mąsto greitai. Avi rumbuotus batus

ir vilki trijų šimtų dolerių vertės švarkus.
Koks skirtumas, paklausė ji savęs ruoš­
damasi būsimoms dvidešimčiai laidos mi­
nučių. Jos nedomina vyrai. O jis - vyras. Tai
viena. Antra, ji niekada neprasidėtų su poli­
cininku. O jei turi akis, aiškiai matai, koks ar­
timas, beveik intymus ryšys jį sieja su gražuole
partnere. Sila - ne iš tų, kurios savinasi tai, kas
svetima.
Trys priežastys ir jis iškrinta.
Ji užsimerkė ir leidosi nešama muzikos. Kaip
visada, tai padėjo nusiraminti, pralinksmėti ir
paprasčiausiai prisiminti, kokia yra laiminga.
Ji ne tokia darbšti ir aštraus proto kaip Debora.
Ji ne tokia pasiaukojanti, kokie buvo tėvai. Jos
išsilavinimas tik vidurinis, vis dėlto ji yra ten,
kur visada norėjo būti, ir daro tai, ką visada
svajojo daryti.
Iš gyvenimo gavo vieną esminę pamoką.
Niekas nesitęsia amžinai. Tiek geri, tiek blogi
laikotarpiai praeina. Šis košmaras, kad ir koks
baisus šiuo metu atrodo, galų gale irgi baigsis.
Jai tikYoikia išgyventi, dieną po dienos.
- Tai Džoana Džet jus žadina artėjant vidur­
nakčiui. Netrukus trumposios žinios, o po jų

83
 Nora Roberts

Stivas Vinvudas kartu su Filu Kolinsu pradės

kitą pusvalandį. Čia KHIP, o žinias jums pa­
rengė „Wildwood Records".
Sila įjungė iš anksto parengtą įrašą ir per­
žvelgė išspausdintas reklamas ir skelbimus,
kuriuos jai reikės perskaityti. Kai grįžo Boidas,
ji jau buvo paleidusi groti kitą muzikos bloką ir
stovėjo mankštindama raumenis.
Jis sustojo kaip įbestas bandydamas su­
laikyti dejonę, kai Sila iškėlė rankas ir ėmė ratu
sukti klubus. Pagal muzikos ritmą - jis tuo nė
neabejojo - ji pasilenkė ir suėmusi kojas per
kulkšnis lėtai sulenkė ir ištiesė kelius.
Jis jau matė tuos pratimus anksčiau. Ji at­
likdavo juos vieną ar porą kartų per savo ke­
turių valandų darbo laiką. Tačiau dabar Sila
manė esanti viena ir pasistengė viską daryti
ritmiškiau. Stebėdamas ją Boidas suprato, kad
dešimties minučių pertraukos jam nepakako.
Sila vėl atsisėdo ir greitakalbe šnektelėjo
su klausytojais. Ausines buvo palikusi kabėti
ant kaklo ir, savo malonumui pasigarsinusi
muziką, lingavo į taktą.
Kai Boidas jai ant peties padėjo ranką, ji
stryktelėjo iš kėdės.
- Ramiau, Orork, aš atnešiau tau arbatos.

84
 Balsas naktyje

Jos širdis krutinėję daužėsi kūju. Šiek tiek

atsigavusi ji pasilenkė prie stalo.
-Ko?
- Arbatos, - pakartojo jis tiesdamas jai
puodelį. - Atnešiau tau arbatos. Geri per daug
kavos. Čia žolelių arbata. Jazminų ar panašiai.
Šiek tiek atsigavusi Sila dirstelėjo į puodelį
su pasibjaurėjimu.
- Aš negeriu gėlių.
- Paragauk. Gal kitą kartą nešoksi iki lubų,
kai kas nors tave palies.
Jis iš butelio gurkštelėjo gaiviojo gėrimo.
- Aš geriau atsigersiu šito.
Jis nurijo dar vieną gurkšnį ir perdavė butelį
jai.
- Jau beveik įpusėjai programą.
Kaip ir Boidas, ji dirstelėjo į laikrodį. Artėjo
vidurnaktis. Anksčiau tai buvo jos mėgsta­
miausias programos laikas. O dabar, stebint
bėgančią sekundžių rodyklę, jai nuo prakaito
sudrėko delnai.
- Gal šį vakarą jis nepaskambins, nes užtiko
mane namuose?
Boidas vėl įsitaisė šalia jos.
-Gal.
- Bet tu taip nemanai?

85
 Nora Roberts

- Manau, kad mums geriau judėti po vieną

žingsnelį, - ramindamas jis uždėjo ranką jai ant
sprando. - Noriu, kad pasistengtum išlikti rami ir
išlaikytumtelefonoryšį sujuo kuo ilgiau. Užduok
klausimų. Nesvarbu, ką jis sakys, tu klausinėk.
Gal jis ką nors pasakys ir mums tai pagelbės.
Ji linktelėjo ir dešimt minučių buvo susi­
kaupusi į darbą.
- Noriu tavęs paklausti, - pagaliau tarė Sila.
- Klausk.
Nežiūrėdama įjį Sila nurijo paskutinį gurkšnį
gaiviojo gėrimo, kad sudrėkintų perdžiūvusią
gerklę.
- Kiek dar laiko jie man samdys auklę?
- Tau nereikia dėl to sukti galvos.
- Sakykime, aš šiek tiek numanau, kaip
dirba policija, - jos balse vėl pasigirdo kartėlio
ir apgailestavimo gaidelė. - Pernelyg daug dė­
mesio dėl keleto pagiežingų skambučių.
- Tavo gyvybei iškilo grėsmė, - paaiškino
jis. - Be to, esi žinomas žmogus ir apie tai
parašė spauda. Kurį laiką aš čia dar šmėžuosiu.
- Nieko gero, - sumurmėjo Sila ir pradėjo
pageidavimų dalį.
Kaip ir tikėjosi, ji vėl sulaukė skambučio, tik

86
 Balsas naktyje

šį kartą greičiau. Tai buvo penktas skambutis -

ji atpažino balsą ir, užgniaužusi norą klykti,
perjungė muziką. Pati to nesuvokdama stvėrė
už rankos Boidą.
- O jūs atkaklus.
- Noriu, kad mirtum. Aš jau beveik pasi­
ruošęs.
- Ar aš jus pažįstu? Būtų gerai žinoti, kad
pažįstu visus, norinčius mane nužudyti.
Sila sumirksėjo nuo pasipylusių nešvan­
kybių ir pasistengė sutelkti dėmesį į raminamą
Boido rankos svorį ant jos sprando.
- Oho! Atrodo, aš kaip reikiant jus suer­
zinau. Žinote ką, drauguži, jūs neprivalote
klausyti laidos, išjunkite ją.
- Tu suviliojai jį, - pasigirdo tarsi verksmas,
sumišęs su įsiūčiu. - Tu suviliojai jį, gundei, ža­
dėjai jam. O tada nužudei.
- Aš... - šitie žodžiai ją pribloškė labiau nei
visi tie keiksmai. - Ką aš nužudžiau? Nežinau,
apie ką jūs kalbate. Prašau pasakyti, ką...
Telefono ryšys nutrūko.
ji -liko sėdėti priblokšta, o Boidas stvėrė te­
lefono ragelį.
- Ar pasisekė? Po velnių!

87
 Nora Roberts

Jis atsistojo, susigrūdo rankas į kišenes ir

ėmė vaikštinėti pirmyn ir atgal.
- Dar dešimt sekundžių. Būtume jį nutvėrę
per kitas dešimt sekundžių. Jis tikriausiai žino,
kad yra sekamas.
Jis žaibiškai pasuko galvą į duris, pro kurias
įžengė Nikas Pitersas su teliūskuojančia kava
rankose.
-Ko?
- Aš... aš... - Jis nugurkė seiles, jo Adomo
obuolys šoktelėjo. - Markas man leido pasilikti
iki laidos pabaigos. - Nikas vėl nurijo seiles. -
Pamaniau, kad Sila norės kavos.
Boidas mostelėjo nykščiu į stalą.
- Mes tau pranešime. Ar gali jai padėti iki
laidos pabaigos?
- Man nereikia pagalbos, - Silos balsas buvo
visiškai ramus. - Man viskas gerai, Nikai. Ne­
sirūpink dėl to. - Ji tvirtai uždėjo ranką ant mi­
krofono. - Ši daina skambėjo Čakui nuo Lorės,
su meile.
Prieš nuspausdama telefono linijos mygtuką
ji nukreipė ramų žvilgsnį į Boidą.
- KHIP. Jūs eteryje.
* **

88
 Balsas naktyje

Ji sėkmingai susitvarkė. Tai svarbiausia. Ne­

palūžo kaip aną kartą. Jautėsi už tai dėkinga.
Dabar reikėjo viską apmąstyti.
Ji neprieštaravo, kai Boidas perėmė iš jos au­
tomobilio vairą. Kova už teisę vairuoti nė kiek
nedomino.
- Užeisiu į vidų, - tarė Boidas pastatęs au­
tomobilį.
Ji tik trūktelėjo pečiais ir pasuko prie durų.
Viduje labai lėtai pasikabino paltą ir nusiavė
batus. Netarusi nė žodžio atsisėdo ir prisidegė
cigaretę. Pajuto palengvėjimą pamačiusi lauke
patruliuojantį policijos automobilį. Debora
miega, ji saugi.
- Klausyk, - tarė surikiavusi mintis, - nebe­
verta toliau gilintis į šį reikalą. Man atrodo, aš
viską supratau.
- Tikrai? - jis neprisėdo. - Jos ledinė ramybė
kėlė jam daugiau nerimo nei isterija ar pyktis. -
Paaiškink man.
- Akivaizdu, kad jis suklydo. Jis mane su­
painiojo su kažkuo kitu. Man tik reikia jį įti­
kinti.
- Tau reikia jį įtikinti, - pakartojo Boidas. -
O kaip tu ketini tai padaryti?
- Kai jis paskambins kitą kartą, priversiu

89
 Nora Roberts

mane išklausyti, - pakėlusi ranką ji ėmė trinti

sustingusį petį. - Dėl Dievo meilės, Flečeri, aš
nieko nežudžiau!
- Tu jam pasakysi, o jis bus toks protingas ir
atsiprašys už priekabiavimą.
Jos rūpestingai užsidėta ramybės kaukė
nyko.
- Aš priversiu jį suprasti.
- Bandai įtikinti save, kad jis yra protingas.
Deja, taip nėra.
- Tai ką man daryti? - griežtai paklausė Sila
ir gesindama cigaretę perlaužė ją pusiau. - Ne­
svarbu, protingas jis ar ne, turiu įtikinti jį, kad
suklydo. Aš niekada nieko nežudžiau. - Ji dirb­
tinai nusijuokė ir išsitraukė iš plaukų raištį. - Ir
niekada nieko negundžiau.
- Negaliu patikėti.
Apimta pykčio ji pašoko nuo kėdės.
- Kuo tu mėme laikai? Kažkokia juodąja
našle, kuri vilioja vyrus ir atsikrato jų, kai nusi­
bosta? Suprask, Flečeri! Aš esu balsas, velniškai
patrauklus balsas. Tik tiek.
- Tu daug daugiau nei balsas, Sila. Mes abu
tai suprantame, - jis stabtelėjo laukdamas, kad
ji vėl pažvelgtų į jį, - ir jis tai supranta.

90
 Balsas naktyje

Kažkas jos viduje virptelėjo - gal baimė, o

gal ilgesys. Jai nereikėjo nė vieno.
- Kad ir kas būčiau, aš nesu viliotoja. Tai
tik vaidyba, šou, neturintis nieko bendra su
tikrove. Mano buvęs vyras pats pirmasis pa­
sakytų, kad aš net nejaučiu seksualinio po­
traukio.
Jis nukreipė į ją įdėmų žvilgsnį.
- Nė karto neužsiminei, kad buvai ište­
kėjusi.
Ir neketino užsiminti, pamanė Sila alsiai
persibraukdama ranka plaukus.
- Tai buvo prieš milijoną metų. Argi tai
svarbu?
- Viskas svarbu. Man reikia jo vardo ir
adreso.
- Nežinau jo adreso. Mes neištempėme nė
metų. Viešpatie, buvau tik dvidešimties.
Ji pasitrynė kaktą.
- Jo vardas, Sila.
- Polas. Polas Lomaksas. Nemačiau jo kokius
aštuonerius metus, nuo tolaiko, kai išsiskyrėme. -
Ji nulėkė prie lango ir vėl sugrįžo atgal. - Tiesiog
tas man skambinantis vyrukas pasirinko ne tą
dažnį. Jis įsikalė sau į galvą, kad aš niekšiškai

91
 Nora Roberts

pasielgiau su kažkokiu vaikinu, nors tai yra vi­

siška nesąmonė.
- Matyt, jam taip neatrodo.
- Na, čia jis klysta. Nesugebėjau padaryti
laimingo net vieno vyro, tad juokinga galvoti,
kad galėčiau sugundyti armiją.
- Tai labai netinkama įžvalga, net ir tau.
- Manai, man labai malonu prisipažinti,
kad aš - tik vaidinu šou, o lovoje esu visiška
nevykėlė? - žodžiai apmirė jai ant lūpų ir ji
vėl nužingsniavo per kambarį. - Paskutinis
vyras, su kuriuo ėjau į pasimatymą, pasakė,
kad manyje vietoj kraujo ledinis vanduo. Bet aš
jo nenužudžiau. - Pati save prajuokinusi ji šiek
tiek aprimo.
- Pats laikas pradėti žiūrėti į šį reikalą
rimčiau. Man atrodo, pats laikas ir į save imti
žiūrėti rimčiau.
- Aš labai rimtai į save žiūriu.
- Taip, savo darbe, - sutiko jis. - Tu tiksliai
žinai, ką ir kaip daryti. O asmeniniame gy­
venime... tu pirmoji mano sutikta moteris, kuri
prisipažįsta nepajėgianti priversti vyro šokti
pagal jos dūdelę.
- Aš esu realistė.
- O aš manau, kad tu esi bailė.

92
 Balsas naktyje

Ji užrietė galvą.
- Eik velniop!
Boidas neketino trauktis. Jam reikėjo įrodyti
svarbų dalyką, svarbų jiems abiem.
- Man atrodo, kad tubijai suartėti su žmogumi,
bijai pamatyti, kas jo viduje. O ką, jei nepajėgsi to
kontroliuoti?
- Nenoriu šito girdėti. Geriau pasitrauk nuo
manęs.
Jau ketino pasipiktinusi lėkti šalin, bet
Boidas nutvėrė ją už rankos.
- O jei atliktume eksperimentą?
- Eksperimentą?
- Kodėl tau nepamėginus, Orork? Su ma­
nimi? Tai būtų visiškai saugus eksperimentas,
nes vargiai gali mane pakęsti. Patikrinimas, -
jis paėmė jos kitą ranką, - be jokios rizikos.
Laikydamas ją juto, kaip jos kūnu ima pul­
suoti pyktis. Labai gerai. Dėl nesuprantamų
priežasčių, jį irgi apėmė toks pat pyktis.
- Penki prieš vieną, kad nieko nepajusiu.
Jis prisitraukė ją dar arčiau.
- Ar nori įrodyti, kad esu neteisus?

93
 Jie buvo taip arti. Ji nesąmoningai kilstelėjo
ranką tarsi norėdama apsiginti ir jos išskėsti
pirštai atsidūrė jam ant krūtinės. Po savo delnu
ji pajuto lėtą ramų jo širdies plakimą. Sutelkė
savo pasipiktinimą į tą vienodą ritmą, nes jos
pulsas šokčiodamas kilo.
- Aš nieko neprivalau tau įrodinėti.
Boidas linktelėjo. Jam buvo lengviau susi­
doroti su jos akyse sunkiai slepiamu įsiūčiu nei
su prieš tai jas aptraukusiu baimės šydu.
- Nebent sau pačiai, - jis tyčia šyptelėjo er­
zindamas ją. - Kas atsitiko, Orork? Ar aš tave
išgąsdinau?
Jis spustelėjo teisingą mygtuką. Abu tai su­
prato. Net jei ją stūmė pirmyn jos karštas būdas,
tai jam nė truputėlio nerūpėjo. Kol ji juda.
Sila neskubėdama atmetė atgal savo ilgus

94
 Balsas naktyje

plaukus ir tyčia slystelėjo ranką nuo jo krūtinės

ant peties. Po galais, ji trokšta, kad jis surea­
guotų. Boidas tik kilstelėjo antakį ir nežymiai
šypsodamasis ją stebėjo.
Vadinasi, jis nori žaisti, pamanė Sila. Ką gi, ji
pasirengusi. Nustumdama šalin sveiką protą ji
prigludo lūpomis prie jo lūpų. Jos buvo tvirtos
ir vėsios. Ir abejingos. Neužmerkdama akių ji
matė, kad jo žvilgsnis išliko kantrus, ramus ir
nepakenčiamai linksmas. Ranka ant jo peties
susigniaužė į kumštį ir ji staigiai atitraukė
galvą atgal.
- Patenkintas?
- Vargu, - jo akys galbūt ir išliko ramios. To
išmokstama. Jei ji būtų pasivarginusi užfiksuoti
:jo širdies dūžius, būtų pamačiusi, kokie jie ne­
ritmingi. - Tu nesistengi, Orork. - Jis nuleido
rankas jai ant klubų, nežymiai pakeisdamas
jos pusiausvyrą ir leisdamas jai atsiremti į jį. -
;Nori, kad patikėčiau, jog tai viskas, ką sugebi
padaryti?
Pikto pažeminimo bangos nuvilnijo jai per
kūną. Keikdama jį Sila prisitraukė jo lūpas ir
įsisiurbė į fa's. Jos vis dar buvo tvirtos, bet jau
nebe vėsios. Ir nebe abejingos. Ji jau norėjo
trauktis, tačiau staiga prasiveržė aistra, beveik

95
 Nora Roberts

pamiršta aistra. Ją užtvindė troškimai, geismas,

šių jausmų užvaldyta Sila išsitempusi prigludo
prie jo, leisdama jėgai ir karščiui plakti ją,
leisdama priminti jai, ką reiškia vėl mėgautis
aistra.
Išnyko visos pašalinės mintys ir troškimai.
Sila jautė prie jos prisispaudusi jo ilgą tvirtą
kūną, lėtus atsargius rankų, slystančių jai per
nugarą ir plaukus, judesius. Jo lūpas, vis ne­
kantriau ieškančias jos lūpų, kol kraujas ūž­
telėjo jai į galvą.
Boidas žinojo, kad joje slypi galinga jėga.
Manė, kad yra tam pasiruošęs. Nuo tada, kai
su ja susipažino, daugybę kartų įsivaizdavo
save taip ją skanaujantį. Mėgindavo nuspėti,
kaip jausis ją glausdamas, girdėdamas jos ato­
dūsius, lūpomis lytėdamas jos liepsnojančią
odą, bučiuodamas jos lūpas. Tikrovė pranoko
visas svajones.
Tai prilygo grandininiam žaibui. Ji buvo tiek
pat ūmi, kiek ir audringa, ir mirtinai pavojinga.
Energija spragsėdama liejosi iš jos į jį užimdama
jam kvapą, svaigindama ir jaudindama. Sude­
javęs nuo tokios atakos jis pajuto, kaip ji išsi-
rietė nuo į ją plūstančios galios.
Prisispaudusi prie jo Sila suvirpėjo ir išleido

96
 Balsas naktyje

garsą, lyg protestuodama, lyg gėdydamasi,

bandydama atsiplėšti nuo jo.
Jis apsuko sau apie ranką jos plaukus. Te­
reikėjo tik lengvai trūktelėti, kad atloštų jai
galvą ir pamatytų jos padūmavusį tamsių akių
žvilgsnį.
Jis neskubėjo, leido jos žvilgsniui klaidžioti
jampo veidą. Troško jame pamatyti tai, ką jautė
pats. Ir išvydo gaivališko troškimo atspindį. Jis
vėl šyptelėjo, kai jos lūpos virpėdamos pra­
sivėrė ir išsprūdo greitas trūksmingas atodūsis.
- Aš dar nebaigiau, - tarė jis ir vėl prisi­
spaudė ją prie savęs.
Jai reikėjo galvoti, bet mintys nepajėgė pra­
simušti pro jausmus. Ji jautėsi tarsi apgaubta
plonyčių, švelnių miglos sluoksnių, skandi­
nančių sveiką protą, atimančių valią. Kol dar
nesmogė panika, ji vėl stiebėsi, glaudėsi prie jo,
vėrėsi jam, reikalavo iš jo.
Jis suprato, kad niekada ja nepasisotins. Tik
ne dabar, kai jos lūpos tokios karštos, drėgnos,
ir prisirpusios nuo aistros. Suprato, kad gali ją
laikyti glėbyje, bet ne .valdyti. Tik ne dabar, kai
jos kūnas vibruoja nuo jų abiejų aistros. Reikia
sulaukti, kad išsipildys ta viltis, pasigirdusi jos
balse, šmėstelėjusi jos akyse.

97
 Nora Roberts

Nebepajėgdamas tvardytis jis pakišo ranką

jai po marškinėliais ir pajuto šiltą glotnią odą.
Jis ėmė, valdė, išnaudojo, kol kūne plintantis
maudimas virto skausmu.
„Per greitai, - įspėjo jis save. - Per anksti.
Mums abiem per anksti." Ramiai glausdamas
ją prie savęs jis pakėlė galvą ir laukė, kol ji at­
sigaus.
Sila pravėrė akis ir matė tik jo veidą. Godžiai
įkvėpė oro ir juto tik Boido skonį. Susvirdu-
liavusi prispaudė ranką prie smilkinio, paskui
leido jai nusvirti prie šono.
- Aš... aš noriu prisėsti.
- Ir aš norėčiau, - paėmęs už rankos jis
nuvedė ją prie sofos ir pats atsisėdo šalia.
Sutelkusi dėmesį į tamsų langą priešingoje
kambario pusėje Sila stengėsi nuraminti kvė­
pavimą. Gal šiek tiek atsikvėpus pavyks save
įtikinti, kad tai, kas ką tik atsitiko, nieko iš
esmės nekeičia.
- Tai buvo kvaila.
- Galima apibūdinti įvairiai, - pabrėžė Boi-
das, - tik ne žodžiu „kvaila".
Sila giliai atsikvėpė.
- Tu mane supykdei.
- Tai buvo nesunku.

98
 Balsas naktyje

- Klausyk, Boidai...
- Pasirodo, tu gali ištarti mano vardą. - Jai
nespėjus jo sustabdyti, jis intymiai perbraukė
ranka per plaukus ir vėl privertė jos širdį dau­
žytis. - Ar tai reiškia, kad tu nevadini vyro
vardu tol, ko jis nepabučiuoja?
- Tai nieko nereiškia. - Sila atsistojo vil­
damasi, kad kojos atsigaus greičiau, jei pavaikš-
tinės. - Matyt, mes išklydome iš tiesaus kelio.
- Kelių yra daugybė, - Boidas atsilošė ir
pamanė, kad stebėti ją judant - vienas malo­
numas. Jis pasijuto tarsi koks rafinuotas dabita,
besigrožintis ilgų moteriškų kojų judesiais. Kol
Sila nervingai žingsniavo, jis atmetė ranką ant
sofos atkaltės ir ištiesė savo ilgas kojas.
- O man - tik vienas, - ji dėbtelėjo į jį per
petį. - Galėtum pasistengti suprasti.
- Gerai, kol kas judėsime tuo vieninteliu. -
Jis galėjo palaukti, nes ketino keisti kursą,
ir labai greitai. - Atrodo, tu kvailai įsikalusi į
galvą, kad vienintelis dalykas, traukiantis prie
tavęs vyrus, - tai tavo balsas, tavo vaidyba.
Manau, kad ką tik įrodei, jog tai netiesa.
- Tai, kas ką tik nutiko, neįrodė nieko. - Šiuo
metu ją užvis labiausiai erzino ta lėta, rami

99
 Nora Roberts

Boido šypsena. - Be to, tai neturi nieko bendro

su žmogumi, kuris man skambinėja.
- Tu protinga moteris, Sila. Mąstyk galva.
Tas vyras prie tavęs prikibo ne dėl savęs. Jis
nori tau atsilyginti už tai, ką padarei kitam
žmogui. Kažkam, ką pažinojai. - Sila stabtelėjo
išsitraukti cigaretės, o jis tęsė; - Kažkam, su
kuo palaikei santykius.
- Jau sakiau, tokio žmogaus nėra.
- Dabar nėra.
- Nėra dabar, nebuvo anksčiau, jau daugybę
metų nieko nėra.
Jis niekaip nepajėgė tuo patikėti. Vis dėlto
linktelėjo.
- Galbūt tik tu neteiki tam ypatingos reikš­
mės. Gal čia ir slypi problema.
- Dėl Dievo meilės, Flečeri, aš net nevaikštau
į pasimatymus. Neturiu nei laiko, nei noro.
- Apie tavo norus pakalbėsime vėliau.
Pavargusi ginčytis ji nusisuko ir nukreipė
tuščią žvilgsnį pro langą.
- Po velnių, Boidai, dink iš mano gyvenimo!
- Mes ir kalbame apie tavo gyvenimą, - jo
balse pasigirdusi aštri gaidelė privertė ją su­
silaikyti nuo kandžios pastabos. - Jei nebuvo

100
 Balsas naktyje

jokio artimo žmogaus Denveryje, turime per­

žvelgti ankstesnius metus. Aš noriu, kad tu
pamąstytum, labai gerai pamąstytum. Kas
tavimi domėjosi? Gal kas nors skambino į stotį
dažniau, nei įprasta? Gal kas nors norėjo susi­
pažinti, klausinėjo asmeninių dalykų? Gal koks
žmogus priėjo prie tavęs, kvietė kur nors kartu
nueiti, rodė tau dėmesį?
Ji nelinksmai nusijuokė.
-Tu.
- Primink man patikrinti savo tapatybę, -
Boido balsas skambėjo apgaulingai švelniai, bet
ji pajuto užslėptą susierzinimą ir nusivylimą. -
Kas dar, Sila?
- Niekas, visiškai niekas nerodė man ypa­
tingo dėmesio. - Trokšdama trumputės, nors
akimirkos, ramybės Sila delnais užspaudė
akis. - Taip, man skambina. Tai tiesa. Kai kurie
kviečia į pasimatymą, kai kurie netgi atsiunčia
dovanų. Na žinai, gėlių ir saldainių. Juk nieko
blogo gauti puokštę rožių.
- Tikrai ne blogiau, nei sulaukti grasinimo
nužudyti.
Sila norėjo kalbėti ramiai ir dalykiškai, bet
jai nepavyko nuslopinti pagiežos.
- Aš negaliu prisiminti kiekvieno, kuris

101
 Nora Roberts

skambino ir eteryje su manimi flirtavo. Jei kokį

vyruką atstumiu, jis ir lieka atstumtas.
Boidas tik papurtė galvą. Jis negalėjo atsi­
stebėti, kad tokia tvirta moteris gali būti tokia
naivi tam tikrose situacijose.
- Ką gi, pradėsime iš kitos pusės. Radijo
stotyje tu dirbi su vyrais, beveik vien tik vyrais.
- Mes kolegos, - atšovė ji ir ėmė kramtyti
nagus. - Markas yra laimingai vedęs. Bobas yra
laimingai vedęs. Džimas - mano draugas, geras
draugas.
- Dar yra Nikas.
- Nikas Pitersas? Kuo jis čia dėtas?
- Jis tave įsimylėjęs.
- Ką? - iš nuostabos Sila net atsigręžė. - Tai
juokinga. Jis vaikas.
Boidas ilgokai žvelgė jai į veidą, tada at­
siduso.
- Ar tu tikrai nieko nepastebėjai?
- Nėra ką pastebėti. - Sutrikusi labiau, nei
galėjo sau pripažinti, ji vėl nusigręžė. - Klausyk,
Kietuoli, nieko iš to neišeis, o aš... - jos balsas
staiga nutrūko, ranka pakilo prie gerklės.
-Ką tu?
- Kitoje gatvės pusėje - žmogus. Jis žiūri į
namą.

102
 Balsas naktyje

- Pasitrauk nuo lango.

-Ką?
Boidas pašokęs jau tempė ją šalin.
- Pasitrauk nuo langų ir užrakink duris. Ne­
atidaryk jų, kol negrįšiu.
Linktelėjusi Sila nusekė jam iš paskos prie
durų. Pamačiusi, kaip jis išsitraukia ginklą,
suspaudė lūpas. Užteko vieno gesto, kad pri­
verstų ją atsipeikėti. Tai buvo sklandus judesys,
ne tiek išmoktas, kiek instinktyvus. Dešimt
metų policijoje, prisiminė ji. Jam ir anksčiau
teko traukti ginklą ir šaudyti.
Sila negalėjo prašyti jo pasisaugoti. Tai tušti
žodžiai.
- Einu, žvilgtelėsiu. Užsirakink duris.
Tas atsipalaidavęs vyriškis, įviliojęs ją į savo
glėbį, dingo. Užteko vieno žvilgsnio jamį veidą,
kad suprastum, jog jis tikras policininkas. Jų
akys pasikeičia, pamanė Sila. Išnyksta emo­
cijos. Kai laikai ginklą, joms nebelieka vietos.
- Jei po dešimties minučių negrįšiu, kviesk
pastiprinimą telefonu 911. Supratai?
- Taip, - nesusilaikiusi ji palietė jam ranką. -
Taip, - pakartojo.
Kai Boidas išslinko, Sila užrakino duris ir
ėmė laukti.

103
 Nora Roberts

Boidas neužsisagstė palto ir stiprus ankstyvo

rytmečio vėjas kiaurai košė per marškinius. Jis
spaudė rankoje ginklą, sušilusį nuo jo kūno.
Jis apsidairė, pažvelgė į dešinę ir į kairę ir įsi­
tikino, kad gatvė tuštutėlė, tik vienodais inter­
valais išdėstyti žibintai skleidė šviesą. Rami
priemiesčio gatvelė jaukiai snūduriavo prieš
aušrą. Tik naktinis vėjas tyliai vaitojo judin­
damas plikų medžių viršūnes.
Boidas neabejojo Silos žodžiais, nebūtų su­
abejojęs net tada, jei pats nebūtų pastebėjęs
vienišo žmogaus silueto kitoje gatvės pusėje.
Bet dabar tas žmogus buvo dingęs, tik­
riausiai pasišalino tą pačią akimirką, kai Sila jį
pastebėjo. Tarsi patvirtindamas Boido mintis,
už kvartalo ar poros suūžė užvedamas variklis.
Boidas nusikeikė, bet neketino persekioti. Per
toli - tai būtų tik laiko švaistymas. Jis paėjėjo
po pusę kvartalo į vieną ir į kitą pusę, tada at­
sargiai apėjo aplinkui namą. Kai pabeldė, Sila
jau laikė rankose telefoną.
- Viskas gerai, čia Boidas.
Trimis skubiais žingsniais ji priėjo prie durų.
- Ar matei jį? - griežtai paklausė Sila, vos
jam įkėlus vidun koją.

104
 Balsas naktyje

-Ne.
- Jis buvo ten. Prisiekiu.
- Žinau, - Boidas užrakino duris. - Pa­
sistenk nusiraminti. Jis dingo.
- Nusiraminti? - per pastarąsias dešimt
minučių jos išgąstis spėjo peraugti į panišką
baimę. - Jis žino, kur aš dirbu, kur gyvenu. Dėl
Dievo, kaip aš galiu nusiraminti? Jei nebūtum
jo išgąsdinęs, jis galėjo... - ji persibraukė ran­
komis plaukus. Jai nesinorėjo galvoti apie tai,
kas galėjo atsitikti. Tiesiog nedrįso to daryti.
Boidas kurį laiką tylėjo. Jis stebėjo, kaip ji ne­
skubėdama, kankinamai mėgina susitvardyti.
- Kodėl tau nepasiėmus kelių laisvadienių,
nepabuvus namie? Policijos automobilis patru­
liuos tavo gatvėje.
Ji leido sau prabangą nugrimzti į fotelį.
- Koks skirtumas, aš čia ar radijo stotyje? -
Sila papurtė galvą, jam nespėjus ištarti nė
žodžio. - Jei pasiliksiu namie, išeisiu iš proto
galvodama apie tai, nerimaudama. Darbe
mano galva bent jau užimta kitais dalykais.
Jis ir nesitikėjo, kad Sila sutiks.
- Pakalbėsime apie tai vėliau. Dabar tu pa­
vargusi. Geriau eik miegoti. Aš prigulsiu ant
sofos.

105
 Nora Roberts

Ji norėjo būti stipri ir pasakyti jam, kad tai

nebūtina, bet pasijuto jam dėkinga ir nusileido.
- Atnešiu tau antklodę.

Jau beveik aušo, kai jis parsigavo namo. Jis

ilgai važinėjo - iš vieno mieguisto priemiesčio
į kitą, į nykiai tylų centrą. Mėtė pėdsakus. Iš
pradžių jį buvo apėmusi panika, bet ją įveikęs
prisivertė važiuoti lėtai ir atsargiai. Jei su­
stabdytų patrulių automobilis, sužlugtų jo
planai.
Jis prakaitavo po storu Šaliku ir kepure.
Kojos, apautos plonais drobiniais teniso ba­
teliais, sušalo į ledą. Tačiau jis buvo per daug
įpratęs prie nepatogumų, kad tai pastebėtų.
Nejungdamas šviesos jis nusvirduliavo į
vonią. Be jokių pastangų saugiai apėjo savo
įspėjamuosius įtaisus. Ploną vielą, ištemptą
tarp aukštos kėdės ir nublukusios sofos rank­
tūrių. Bokštą iš skardinių prie miegamojo durų.
Jis puikiai matė naktį ir tuo labai didžiavosi.
Tamsoje nusiprausė po dušu leisdamas
vandeniui sroventi įsitempusiu kūnu, kol šis
atvėso. Kai pradėjo rimti, leido sau įkvėpti
muilo aromato, savo mėgstamiausio kvapo.

106
 Balsas naktyje

šiurkščiu šepečiu ilga rankena įnirtingai nusi­

trynė visą kūną.
Jambesiprausiant tamsa ėmė blėsti ir pradėjo
ryškėti blausi ankstyvo priešaušrio šviesa.
Ant jo krūtinės puikavosi įmantri dviejų aš­
menimis sukryžiuotų peilių tatuiruotė. Glosty­
damas jis perbraukė ją pirštais. Prisiminė, kaip
visai naują parodė ją Džonui. Ji padarė jam
įspūdį ir sužavėjo.
Prieš akis iškilo ryškus vaizdas. Tamsios,
iš jaudulio spindinčios Džono akys. Jo balsas,
paskubomis berte beriantis žodžius. Kartais jie
sėdėdavo tamsoje ir valandų valandas kalbė­
davosi kurdami planus. Ruošėsi kartu keliauti,
kartu nuveikti daug puikių dalykų.
O tada jam sutrukdė. Sutrukdė gyvenimas.
Sutrukdė moteris.
Visas šlapias jis išėjo iš dušo. Rankšluostis
buvo ten, kur jį ir paliko. Niekas neįžengdavo
į šį kambarį, į kitus jo kambarius, niekas nesu­
jaukdavo jo rūpestingai sutvarkytos erdvės.
Nusišluostęs jis užsitempė nublukusią pižamą.
Ji priminė jam vaikystę, kuri buvo iš jo atimta.
Kai patekėjo saulė, jis susitepė du didžiulius
sumuštinius ir suvalgė virtuvėje pasilenkęs virš
kriauklės, kad trupiniai nebyrėtų ant grindų.

107
 Nora Roberts

Vėl pasijuto stiprus. Švarus ir sotus. Jis pa­

sirodė apsukresnis už policiją, apgavo juos. Tai
jį pradžiugino. Jis gąsdino moterį kiekvieną
dieną. Mėgavosi tuo. Kai ateis tinkamas laikas,
jis išpildys tai, ką jai buvo žadėjęs.
Ir vis tiek to neužteks.
Jis nuėjo į kambarį, uždarė duris, užtraukė
užuolaidas ir nukėlė telefono ragelį.

Debora išslinko iš miegamojo vilkėdama

baltais naktiniais marškiniais ir plasnodama
nesusagstytais plono mėlyno chalatėlio, sie­
kiančio šlaunis, skvernais. Kojų nagai švietė
ryškiai rožine spalva. Nusilakavo juos vakar
vakare, norėdama pasijusti smagiau prieš eg­
zaminą.
Sau po nosimi murmėdama kartojo galimus
devintą valandą vyksiančio egzamino klau­
simus. Klausimus prisiminė be didelio vargo,
tačiau atsakymai strigo kažkokioje klampynėje
tarp sąmonės ir pasąmonės. Debora tikėjosi,
kad puodelis stiprios kavos pašalins tas kliūtis.
Žiovaudama ji užkliuvo už bato, numesto
prie sofos, ir tyliai aiktelėjo ranka užčiuopusi
šiltą kūną.

108
 Balsas naktyje

Boidas pašoko kaip strėlė ir ištiesė ranką prie

ginklo. Vos nesusidūręs su Debora nosimis, jis
išvydo jos veidą - rusvą odą, dideles mėlynas
akis, kupetą tamsių plaukų - ir nurimo.
- Labas rytas.
- Aš... Detektyvas Flečeris?
Jis ranka pasitrynė akis.
- Atrodo, kad taip.
- Atsiprašau, nežinojau, kas jūs čia, - ji
kostelėjo ir pavėluotai prisiminė susisiausti
chalatėlį. Nevikriai grabinėdamasi dirstelėjo į
laiptų viršų ir automatiškai pritildė balsą. Jos
sesuo net ir palankiausiomis aplinkybėmis
miegodavo gana neramiai. - Kodėl jūs čia?
Boidas pamankštino nepatogiai miegant ant
sofos sustingusį petį.
- Juk sakiau, kad ketinu saugoti Šilą.
- Taip, sakėte, - ji prisimerkė įdėmiai jį nu­
žvelgdama. - Atsakingai žiūrite į savo darbą.
- Taip.
- Gerai, - Debora patenkinta nusišypsojo.
Per savo devyniolika metų, priversta nuolat
kraustytis,' ji išmoko greit perprasti žmones. -
Ketinau išgerti kavos. Turiu ankstyvą eg­
zaminą. Gal ir jums padaryti?

109
 Nora Roberts

Jei ji tokia pat kaip sesuo, tai jam daugiau

neteks nusnūsti, kol neatsakys į visus jos
galvoje kylančius klausimus, pamanė Boidas.
- Žinoma, ačiū.
- Manau, norėtumėte ir nusiprausti po
karštu dusu. Jūs maždaug penkiolika centi­
metrų per aukštas, kad būtumėte galėjęs pa­
togiai išsimiegoti ant šios sofos.
- Sakyčiau, net dvidešimt, - atsiliepė jis trin­
damas sustingusį kaklą.
- Galite naudoti tiek karšto vandens, kiek
tik norite. Aš pasirūpinsiu kava.
Deborai sukant į virtuvę, suskambo tele­
fonas. Nors ji žinojo, kad Sila atsilieps po antro
skambučio, tačiau greitai žengė prie telefono.
Boidas papurtė galvą. Ištiesęs ranką jis pakėlė
ragelį ir ėmė klausytis.
Prilaikydama chalato skvernus Debora jį
stebėjo. Jo veidas išliko ramus, bet ji pastebėjo
akyse šmėkštelint pykčio šešėlį. Ji akimirksniu
suprato, kas skambina.
Boidas mechaniškai padėjo ragelį ir surinko
kitą numerį.
- Nieko? - išgirdęs neigiamą atsakymą net
nebesivargino nusikeikti. - Gerai.

no
 Balsas naktyje

Vėl padėjo ragelį ir žvilgtelėjo į Deborą. Ji

stovėjo prie sofos sugniaužusi kumščius, iš­
balusi.
- Einu į viršų, - tarė jis, - kavos išgersiu
vėliau.
- Ji bus nusiminusi, noriu su ja pasikalbėti.
Boidas nusimetė antklodę ir atsistojo mūvė­
damas tik džinsais.
. - Būčiau dėkingas, jei šį kartą leistum pasi­
kalbėti man.
Debora ruošėsi ginčytis, bet jo akių išraiška
sustabdė ją.
- Gerai, - linktelėjo Debora, - pasistenkite
ją nuraminti. Ji ne tokia kieta, kokia apsimeta
prieš kitus žmones.
- Žinau.
Jis užlipo laiptais į antrą aukštą, praėjo pro
atvirą kambarį, kuriame buvo matyti dailiai pa­
klota lova. „Deboros", - nusprendė nužvelgęs
baltos ir rožinės spalvų dekorą ir moteriškus
nėrinius. Sustojęs prie kitų durų pabeldė ir ne­
laukdamas kvietimo įėjo.
Sila sėdėjo lovos viduryje prisitraukusi prie
krūtinės kelius ir pasidėjusi ant jų galvą. Su­
jaukta patalynė liudijo neramų jos keleto va­
landų miegą.

m
 Nora Roberts

Čia nebuvo jokių moteriškų nėrinių , švelnių

kreminių atspalvių. Jai labiau patiko tiesios, o
ne banguotos linijos, paprastumas, o ne rau­
kiniai. Jos kambarys buvo išdažytas ramiomis
spalvomis. Žalsvai melsvame fone ji atrodė dar
pažeidžiamesnė.
Sila nežvilgtelėjo į jį, kol jis neatsisėdo ant
lovos ir nepalietė jai plaukų. Ji lėtai pakėlė
galvą. Boidas nepamatė nei ašarų, nei baimės,
tik begalinį nuovargį, o tai kėlė dar didesnį
nerimą.
- Jis paskambino, - tarė Sila.
- Žinau, klausiausi per kitą aparatą.
- Tada girdėjai, - ji nusisuko į langą, už
kurio pro žemus debesis mėgino prasiskverbti
saulė. - Tai jis buvo vakar naktį lauke. Sakė,
kad matė mane, matė mus. Prikalbėjo bjaurių
dalykų.
- Sila...
- Jis stebėjo! - ji piktai iškošė žodžius. - Ne­
svarbu, ką sakysiu ar darysiu, jo niekas nesu­
stabdys. O kai jis sučiups mane, padarys tai, ką
žadėjo.
- Jis nesučiups tavęs.
- Kiek laiko? - griežtai paklausė Sila lieps­
nojančiomis akimis gniaužydama ant paklodės

112
 Balsas naktyje

rankas. - Kiek laiko tu mane saugosi? Jis pa­

lauks. Lauks, skambins ir stebės. - Kažkas jos
viduje tarsi trūko, ji stvėrė telefoną ir tėškė į
sieną priešais. Jis atsitrenkė ir triukšmingai
barkštelėjęs nukrito ant grindų. - Tu nesu­
stabdysi jo. Juk pats girdėjai. Jis sakė, kad
niekas jo nesustabdys.
- Jis to ir nori, - Boidas sugriebė ją už rankų
ir papurtė. - Nori, kad palūžtum. Nori pa­
matyti, kaip tu palūžai. Jei pasiduosi, tik pa­
maloninsi jį.
- Nežinau, ką daryti, - prisivertė ištarti
Sila. - Tiesiog nežinau, ką daryti.
- Turi pasitikėti manimi. Pažiūrėk į mane,
Sila. - Ji trūksmingai kvėpavo, bet pakėlė į jį
akis. - Noriu, kad manimi pasitikėtum, - tyliai
paprašė jis, - ir tikėtum, kai sakau, kad neleisiu,
jog tau kas nors atsitiktų.
- Tu negali visą laiką būti čia.
Jo lūpos trūktelėjo. Jis atleido pirštus ir ėmė
glostyti jai rankas.
N/

- Žinoma, kad galiu.

- Aš noriu... - ji stipriai užsimerkė. Buvo ne­
malonu šito prašyti. Iš viso ko nors trokšti.
-Ko?

113
 Nora Roberts

Virpančiomis lūpomis Sila kovojo su pa­

skutine savitvardos kliūtimi.
- Noriu į ką nors atsiremti, - ji sunkiai at­
siduso, - prašau.
Jis nieko neatsakė, tik prisitraukė ją ir at­
sargiai padėjojos galvą sau ant peties. Į kumščius
suspaustos jos rankos įsirėžė jam į nugarą. Ji
drebėjo stengdamasi sulaikyti beprotišką ašarų
protrūkį.
- Nurimk, Orork, - sumurmėjo jis, - atsipa­
laiduok.
- Negaliu. - Ji neatsimerkė, bet ir toliau
glaudėsi prie jo. Jis toks tvirtas, šiltas, stiprus.
Patikimas. - Bijau, kad pabandžiusi nebega­
lėsiu sustoti.
- Ką gi, pabandykime šitaip. - Pakreipęs jos
galvą Boidas švelniai prisilietė lūpomis prie jos
lūpų. - Galvok apie mane. Šią akimirką. - Jo
lūpos vėl brūkštelėjo per jos lūpas. - Dabar, -
jis švelniai ir kantriai glostė jai įsitempusią
nugarą, - galvok tik apie mane.
Kokia užuojauta. Ji nė nenumanė, kad vyro
bučinys gali būti toks užjaučiantis. Švelniai ir
atsargiai bučiuodamas jis nuramino jos per­
temptus nervus, stingdančią baimę, kunku­
liuojančią neviltį. Silos kumščiai po truputėlį

114
 Balsas naktyje

atsileido. Jo supratingos ir nieko nereikalau­

jančios lūpos klajojo jai po veidą.
Buvo labai paprasta įvykdyti jo prašymą.
Sila galvojo tik apie jį.
Ji neryžtingai pakėlė ranką jam prie veido ir
švelniai perbraukė dygų skruostą. Jos skrandis
atsileido. Galvoje liovėsi tvinksėti. Atsidū­
sėdama ji ištarė jo vardą ir sutirpo prigludusi
prie Boido.
Boidas paliepė sau elgtis atsargiai. Labai at­
sargiai. Jos visiškas pasidavimas pažadino jo
paties poreikius, bet jis nekreipė į juos dėmesio.
Dabar jai reikėjo paguodos, ne aistros. Ne­
svarbu, kad jam ėmė suktis galva nuo jos, nuo
jos minkšto kūno, nuostabaus jos lūpų skonio.
Nesvarbu, kad oras aplinkui taip sutirštėjo, jog
kiekvienas jo įkvėptas oro gurkšnis buvo persi­
sunkęs jos kvapo.
Jis suvokė, kad turi paguldyti ją atgal į
lovą ant sujauktų paklodžių. Ir užkloti. Ji nesi­
priešins. Gal net apsidžiaugs, jog jis atsitraukė.
Apsidžiaugs laikinu prieglobsčiu. Jis ketino jai
duoti daug daugiau.
Kovodamas su savo demonais jis prispaudė
lūpas jai prie kaktos, paskui prigludo skruostu
prie plaukų.

115
 Nora Roberts

- Geriau?
Trūksmingai atsidususi ji linktelėjo. Abejojo,
kad pajėgs kalbėti. Kaip galėtų pasakyti jam,
kad nori likti taip jį apglėbusi, jausdama jo
širdies plakimą. Jis palaikytų ją paika.
- Aš... nemaniau, kad gali būti toks šaunus
vaikinas, Flečeri.
Boidas norėjo atsidusti, bet pasijuto besi­
šypsąs.
- Kartais pasitaiko.
- Taip. Nors kartą per gyvenimą.
Galbūt, tik galbūt, ji norėjo jam įgelti. Jis at­
sitraukė, atsargiai kilstelėjo jai smakrą.
- Aš dirbu. Tačiau, kai tave bučiuoju, tai
neturi nieko bendra su darbu. Supratai?
Sila ruošėsi padėkoti jam, paerzinti jį. Iš­
vydusi jo akyse įspėjimą susiraukė.
- Tikrai?
- Tikrai, - pakartojo Boidas ir atsistojęs susi­
grūdo rankas į kišenes.
Tik dabar ji pastebėjo, kad jis mūvi tik
džinsus, prasegtus ir pasmukusius. Staiga jai
suspaudė skrandį ir atėmė žadą visai ne iš
baimės.
Ji geidė jo. Troško ne tik apkabinti, ne tik aist­
ringai bučiuoti. Ir tikrai ne paguodos tikėjosi.

116
 Balsas naktyje

Ji geidė jo lovoje, negalėjo prisiminti, jog kada

nors būtų taip troškusi vyro. Žiūrėjo į jį, į jo
liekną rusvą liemenį, siaurus klubus, judančius
rankų raumenis, ir mėgino įsivaizduoti, kaip
jaustųsi jį liesdama ir jo liečiama, raitydamasi
lovoje apimta aistros. Būdama ant jo ir po juo.
- Kas tau?
-Ką?
Prisimerkęs jis sūpavosi ant kulnų, Sila su­
mirksėjo.
- Kur nuklydai, Orork?
- Aš, a-a... - jai išdžiūvo burna ir užspaudė
gerklę. Ką jis pasakytų, jei papasakotų, kur ją,
juos, nunešė mintys? Ji užsimerkė. - O varge, -
sušnibždėjo, - man reikia kavos.
Ir panirti į ledinį ežerą.
- Tavo sesuo ją ruošia.
Suraukęs antakius Boidas įdėmiai ją nu­
žvelgė. Trumpam prisiminė Deborą ir kaip
ji vos neužvirto ant jo, prisidengusi plonyčiu
gundomu chalatėliu. Jam patiko jos ilgos
grakščios kojos. Kuriam vyrui nepatiktų? Bet
išvydęs ją jo kūnas nesureagavo.
O štai čia^ila - pajuodusiais paakiais, vil­
kinti dviem dydžiais per didelius futbolo
marškinėlius. Ryškiai oranžiniai medvilniniai

117
 Nora Roberts

marškinėliai ne itin gimdė, vis dėlto jis suprato:

jei pasiliks čia dar bent akimirką, parklupęs ant
kelių ims melsti pasigailėjimo.
- Okaip dėl pusryčių? - jobalsas nuskambėjo
Šiurkščiai ir visai nedraugiškai. Tai padėjo jai su­
siimti.
- Niekada nevalgau pusryčių.
- Šiandien valgysi. Po dešimties minučių.
- Klausyk, Kietuoli...
- Kaip nors susitvarkyk plaukus, - paprašė
Boidas eidamas iš kambario, - atrodai kaip
kūtvėla.
Jis rado Deborą virtuvėje jau apsirengusią ir
besiurbčiojančiąkavą. Ji laukėjo. Kai tik Boidas
įžengė, pašoko ant kojų.
- Jai viskas gerai, - trumpai tarė jis, - pa­
ruošiu jai pusryčius.
Tai išgirdusi Debora pakėlė antakius, bet
linktelėjo.
- O gal atsisėsk? Aš paruošiu ką nors jums
abiem.
- Maniau, kad turi skubėti į universitetą?
- Nenueisiu.
Jis žengė prie kavos aparato.
- Tada ji supyks ant mūsų abiejų.
Debora šypsojosi, kol jis pylėsi į puodelį

118
 Balsas naktyje

kavos ir rausėsi po stalčių ieškodamas šaukš­

telio.
- Jau gerai ją pažįsti.
- Dar ne itin gerai.
Išgėręs pusę puodelio kavos jis vėl pasijuto
beveik žmogumi. Privalėjo galvoti apie Silos
saugumą. Jei elgsis kaip profesionalas, bus
saugus.
- Kiek dar turi laiko?
- Maždaug penkias minutes, - tarė Debora,
žvilgtelėjusi į laikrodį.
- Papasakok man apie jos buvusį vyrą.
- Apie Polą?- nustebusi paklausėji, nuostaba
atsispindėjo ir akyse. - Kodėl? - ji ėmė purtyti
galvą dar prieš jam atsakant. - Juk nemanai, kad
jis susijęs su visu tuo?
- Aš tikrinu visas galimybes. Skyrybos... ar
jos buvo draugiškos?
- O jos kada nors būna draugiškos?
„Ji jauna, - linktelėdamas pamanė Boidas, -
bet nuovoki."
- Tai tu man pasakyk.
- Na, sakyčiau, jos buvo draugiškos
arba ganėtinai "kultūringos, - ji dvejojo nesi­
ryždama kalbėti toliau. Bet jei tenka rinktis,
būti ištikimai Šilai ar ją saugoti, privalo rinktis

119
 Nora Roberts

saugumą. - Man buvo tik dvylika, o Sila šia

tema niekada labai neatviravo, tačiau susi­
dariau nuomonę, kad tai jis norėjo skirtis.
Boidas atsirėmė į spintelę.
- Kodėl?
Nejaukiai pasijutusi Debora gūžtelėjo pe­
čiais.
- Jis įsimylėjo kažką kitą, - ji garsiai at­
siduso melsdamasi, kad Sila nepamatytų, kaip
ją išduoda. - Jie turėjo bėdų, dar prieš man at­
vykstant su jais gyventi. Apsigyvenau pas juos
iš karto po tėvų mirties. Sila buvo ištekėjusi vos
keletą mėnesių, bet... na, sakykime, medaus
mėnuo buvo seniai pasibaigęs. Ji siekė įsitvir­
tinti Atlantoje, o Polas... jis buvo labai konserva­
tyvus, sąžiningas. Nusprendė tapti savivaldos
nariu, manau, kad jam netiko Silos įvaizdis.
- O man pasirodė atvirkščiai.
Debora maloniai šyptelėjo ir dar įpylė jam
kavos.
- Prisimenu, kaip sunkiai ji dirbo, kad iš­
saugotų darbą, išsaugotų viską. Mums tai buvo
gana sunkus metas. Netapo lengviau, kai teko
dar ir prisiimti atsakomybę už dvylikametę. Po
poros mėnesių, kai aš apsigyvenau su jais, jis
išsikraustė ir paprašė skyrybų. Ji nesipriešino.

120
 Balsas naktyje

Boidas pamėgino įsivaizduoti, kaip viskas

buvo. Dvidešimties ji neteko tėvų, prisiėmė rū­
pintis dvylikos metų seserimi ir išgyveno san­
tuokos griūtį.
- Atrodo, ji lengvai jo atsikratė.
- Išdrįsiu pasakyti, kad man jis niekada
labai nepatiko. Jis buvo nekenksmingas. Ir nuo­
bodus.
- Kodėl ji už jo ištekėjo?
- Manau, kad to derėtų paklausti manęs
pačios, - nuo durų atsiliepė Sila.

121
 Ji buvo susirišusi plaukus į uodegą. Akyse,
visame veide, liepsnojo pyktis. Vilkėjo marški­
nėlius, su kuriais miegojo, ir gelsvas kelnes. De­
rinys atrodė apgaulingai linksmas. Stovėjo su­
sikišusi rankas į gilias kišenes ir pasipiktinusi
žiūrėjo į Boidą.
- Sila, - suprasdama, kada tinkamas metas
ginčytis, o kada guosti, Debora žengė į priekį, -
mes tik...
- Taip, girdėjau, ką jūs tik, - ji nukreipė
žvilgsnį į Deborą. Pyktis akyse išblėso. - Nesi­
jaudink. Tai ne tavo kaltė.
- Kalbame ne apie kaltę, - sumurmėjo
Debora, - mums rūpi, kas tau gali nutikti.
- Nieko man nenutiks. Geriau eik, Debe,
nes pavėluosi. O mes su detektyvu Flečeriu,
atrodo, turime ką aptarti.

122
 Balsas naktyje

Debora pakėlė ir nuleido rankas. Su užuo­

jauta dirstelėjo į Boidą ir pabučiavo seserį į
skruostą.
- Gerai. Tokiu ankstyvu metu vis tiek ne­
klausytum jokių argumentų.
- Gauk aukščiausią įvertinimą, - teatsakė Sila.
- Pasistengsiu. Paskui su Džošu nueisime
suvalgyti mėsainio ir į kiną, bet būsiu namie
prieš tau grįžtant.
- Gerai praleisk laiką. - Sila ramiai palaukė,
kol trinktelės lauko durys. - Turi geležinius
nervus, Flečeri.
Jis paprasčiausiai nusisuko ir nukabino nuo
kabliuko dar vieną puodelį.
- Ar nori kavos?
- Man nepatinka, kad kamantinėj! mano
seserį.
Jis pripylė puodelį ir stumtelėjo į šalį.
- Aš nedariau nieko panašaus.
- Išsiaiškinkime kai ką, - Sila priėjo prie jo
tyčia laikydama rankas kišenėse. Ji nė neabejojo,
kad trenktų jam antausį, jei jas išsitrauktų. - Jei
nori ką nors sužinoti apie mane, klausk manęs.
Nepainiok'į tai Deboros.
- Ji daug labiau linkusi atvirauti nei jos
sesuo. Ar turi kiaušinių?

123
 Nora Roberts

Ji užgniaužė norą trenkti atidarytomis Šal­

dytuvo durelėmis jam į galvą.
- Žinai, trumpą akimirką ten viršuje tau
pavyko mane apkvailinti. Pamaniau, kad turi
jautrią širdį, sugebi užjausti.
Jis aptiko Šešis kiaušinius, sūrio ir kelis ga­
balėlius šoninės.
- Geriau atsisėsk, Orork, ir išgerk savo kavą.
Ji bjauriai nusikeikė. Jo akyse kažkas blyks­
telėjo, kažkas grėsmingo, tačiau jis pasiėmė
keptuvę ir ėmė ramiai skrudinti šoninę.
- Tau reikėtų labiau pasistengti, - tarė Boidas
po kurio laiko. - Mane, dešimt metų pradirbusį
policijoje, nelengva nustebinti keiksmažodžiais
ir išvesti iš kantrybės.
- Neturėjai teisės, - jos balsas tapo tylesnis,
bet emocijų jame padvigubėjo, - neturėjai
jokios teisės viso to klausti jos. Ji buvo vaikas,
sukrėstas, mirtinai sužeistas. Tie metai jai buvo
tikras pragaras, o tu juos priminei.
- Ji puikiai susidorojo, - Boidas įmušė kiaušinį
į dubenėlį ir saujoje sugniaužė lukštą. - Man
atrodo, kad tai tu turi problemų.
- Atstok.
Jis taip netikėtai sugriebė ją už rankos, kad

124
 Balsas naktyje

Sila nė nespėjo atšokti. Vos tvardydamas įtūžį

Boidas tarė tyliu, negailestingu balsu:
- Jokių galimybių.
- Tai, kas nutiko tada, visai nesusiję su da­
bartiniais įvykiais, o tave domina tik tai, kas
vyksta dabar.
- Tai aš spręsiu, kaip kas susiję. - Boidas
pamažu atgavo savitvardą. Jis negalėjo pri­
siminti, kad kas nors tiek kartų būtų išvedęs
jį iš pusiausvyros. - Jei nori, jog palikčiau tai
ramybėje, turi išsamiai man viską papasakoti.
Buvę vyrai dažnai tampa įtariamaisiais.
- Tai nutiko prieš aštuonerius metus.
Sila žengtelėjo atgal ir norėdama kuo nors
užimti rankas čiupo puodelį. Kava per puo­
delio kraštą šliūkštelėjo ant spintelės.
- Vis vien sužinosiu - iš tavęs arba iš ko nors
kito.
- Ar nori, kad viską smulkiai tau išdės-
tyčiau? Ar nori, kad apsinuoginčiau prieš tave?
Nuostabu. Vargu ar dabar tai svarbu. Man
buvo dvidešimt, buvau kvaila. Jis buvo gražus,
žavingas ir-protingas - toks, apie kokį svajoja
dvidešimtmetės.
Ji gurkštelėjo kavos ir automatiškai ištiesė

125
 Nora Roberts

ranką prie šluostės, norėdama nuvalyti pasilie-

jusią kavą.
- Pažinojome vienas kitą tik kokį porą mė­
nesių. Jis be galo įtikinamai kalbėjo, buvo labai
romantiškas. Ištekėjau už jo, nes troškau ko
nors stabilaus ir tikro. Be to, maniau, kad jis
mane myli.
Sila aprimo. Nė pati nesuvokė, jog nebe­
pyksta. Atsidususi ji nusisuko ir siekė lėkščių
bei virtuvinių įrankių.
- Tai buvo tikras nesusipratimas nuo pat
pirmosios dienos. Jis nusivylė manimi fiziškai,
jo iliuzijos sugriuvo supratus, kad mano darbas
man toks pat svarbus, kaip jam - jo. Jis vylėsi,
kad jam pavyks įtikinti mane pakeisti darbą.
Ne, jis nenorėjo, kad visai nebedirbčiau. Ne­
turėjo nieko prieš mano karjerą, net ir radijuje -
tol, kol mano darbas nepradėjo kliudyti jo
planams.
- Kokiems planams? - susidomėjo Boidas,
dėdamas į šalį šoninę, kad nuvarvėtų riebalai.
- Politiniams. Tiesą sakant, mes susipa­
žinome per radijo stoties suorganizuotą lab­
daros renginį. Jis stengėsi pritraukti kuo
daugiau rinkėjų. Aš jį reklamavau. Tai ir buvo
esminė problema, - suniurnėjo Sila.

126
 Balsas naktyje

- Ir kas nutiko?
- Mes susituokėme, per daug skubėjome.
Viskas subyrėjo, subyrėjo pernelyg greitai. Aš
net svarsčiau jo pasiūlymą pasukti į rinkodaros
ar prekybos sritį. Norėjau bent jau pamėginti.
Tada mano tėvai... Aš netekau tėvų ir turėjau
pasirūpinti Debora.
Sila trumpam nutilo. Buvo sunku kalbėti
apie tą laikotarpį, net galvoti apie tuo metu pa­
tirtą baimę ir sielvartą, skausmą ir apmaudą.
- Turėjo būti nelengva.
Sila tik gūžtelėjo.
- Galiausiai aš nebepajėgiau susidoroti su
dar vienu pokyčiu. Man reikėjo dirbti. Įtampa
suardė mūsų susikurtą nestabilų pamatą. Jis
susirado kitą, kuri padarė jį laimingesnį, ir
mane paliko, - Sila įsipylė dar kavos, nors jos
jau nebenorėjo. - Istorijos pabaiga.
„Ką jai pasakyti? - pamanė Boidas. - Esi
tvirta mergaitė? Mes visi klystame? Ne, jokių
asmeninių komentarų", - įspėjo save. Jie ir taip
abu įsitempę.
- Ar jis -niekada tau negrasino?
-Ne.
- Nesmurtavo?

127
 Nora Roberts

Sila liūdnai nusijuokė.

- Ne, ne. Nori padaryti iš jo blogiuką, Boidai,
deja, nepavyks. Mudu tiesiog suklydome, nes
tuokėmės patys nežinodami, ko norime.
Susimąstęs Boidas įdėjo jai į lėkštę kiauši­
nienės.
- Kartais žmonės ilgai jaučia pagiežą, patys
to nesuvokdami. Vieną dieną ji pratrūksta.
- Jis nejautė man pagiežos, - atsisėdusi Sila
paėmė gabalėlį šoninės. Atidžiai apžiūrėjusi
jį perpjovė. - Aš jam tiek nerūpėjau. Liūdna,
bet tokia tiesa. - Ji šyptelėjo, bet akys buvo
nelinksmos. - Supranti, jis tapatino mane su
gundančia, išmintinga, seksualia moterimi iš
radijo. Jis norėjo tokios moters lovoje. O už mie­
gamojo ribų jam reikėjo gerai išauklėtos, man­
dagios, dėmesingos būtybės, kuri rūpintųsi jo
namais. Aš nebuvau nei tokia, nei tokia, - gūž­
telėjusi pečiais Sila numetė šoninės gabaliuką
ant lėkštės. - O jis nebuvo tas dėmesingas,
patikimas, supratingas vyras, kokiu jį laikiau,
taigi pralošėme abu. Išsiskyrėme labai tyliai,
civilizuotai, paspaudėme vienas kitam ranką ir
pasukome savo keliais.
- Jei tai viskas, kodėl tau iki šiol skauda?

128
 Balsas naktyje

Pakėlusi akis ji liūdnai žvilgtelėjo.

- Tu niekada nebuvai vedęs, tiesa?
-Ne.
- Tada nėra ko aiškinti. Jei nori patikrinti
Polą, pirmyn, bet tai bus tik laiko švaistymas.
Esu tikra, kad jis nė neprisiminė manęs nuo to
laiko, kai išvykau iš Atlantos.
Boidas abejojo, ar koks nors vyras, kada nors
buvęs su ja artimas, pajėgtų ją išmesti iš galvos,
tačiau nusprendė dabar apie tai nekalbėti.
- Tavo kiaušinienė aušta.
- Sakiau tau, kad nevalgau pusryčių.
- Suteik man malonumą. - Ištiesęs ranką jis
pasmeigė šakute kiaušinienės iš jos lėkštės ir
prinešė jai prie lūpų.
- Tu tikras įkyruolis, - tarė Sila, nurijusi
kąsnį. - Ar tau nereikia pranešti, kad esi čia, ar
panašiai?
- Aš jau pranešiau vakar vakare, kai nuėjai
miegoti.
Ji knebinėjo lėkštėje maistą, prarijo porą kąs­
nelių, kad Boidas jos nespaustų. Jis pasiliko,
priminė sau, pasiliko iki vėlumos, pasibaigus
pamainai. Ji jam skolinga. O skolas visada
grąžina.

129
 Nora Roberts

- Klausyk, esu tau dėkinga, kad pasilikai su

manimi, ir suprantu, kad privalai užduoti as­
meninius ir nepatogius klausimus, tačiau tikrai
nenoriu, jog painiotum į tai Debę.
- Pasistengsiu nepainioti.
- Artėja pavasario atostogos. Pamėginsiu
įtikinti ją išvažiuoti prie jūros.
- Sėkmės, - Boidas gurkštelėjo kavos stebė­
damas ją per puodelio viršų. - Gal ir pasiseks,
jei pati su ja važiuosi.
- Aš neketinu bėgti, - pastūmusi šalin lėkštę
su nebaigta valgyti kiaušiniene Sila pasirėmė
ant stalo alkūnėmis. - Po šito rytinio skam­
bučio buvau beveik pasiryžusi taip ir padaryti,
bet pamąsčiau ir supratau, kad skambučiai ne­
siliaus, kol aš visko neišsiaiškinsiu. Noriu vėl
gyventi ramiai, todėl turiu sužinoti, kas tas
žmogus ir kodėl mane persekioja.
- Mano darbas tai išsiaiškinti.
- Žinau, todėl nusprendžiau bendradar­
biauti.
Boidas padėjo puodelį.
- Tikrai?
- Tikrai, - ji nusišypsojo, - bet klausysiu tik
tų nurodymų, kurie man atrodys pagrįsti. -
Sila palietė Boidui ranką nustebindama ir jį, ir

130
 Balsas naktyje

save. - Atrodai pavargęs, Kietuoli. Nelengva

naktelė, tiesa?
- Būna ir lengvesnių, - jis sunėrė pirštus su
jos, nespėjus jai atitraukti rankos. - Rytais at­
rodai velniškai gerai, Sila.
Štai ir vėl tas plazdenimas krūtinėje, o
vėliau - pilve.
- Ką tik sakei, kad atrodau kaip kūtvėla.
- Persigalvojau. Prieš skambindamas į darbą
norėčiau pasikalbėti su tavimi apie praeitą naktį.
Apie mudu.
- Nelabai gera mintis.
- Nelabai, - jis nepaleido jos rankos. - Aš -
policininkas, o tu - mano darbo dalis. Ir nieko
čia nepakeisi.
Sila vos neatsiduso iš palengvėjimo, o jis
tęsė:
- Negaliu paneigti ir to, kad aš iki skausmo
tavęs geidžiu.
Sila nuščiuvo, girdėjo tik savo pačios širdies
plakimą, aidu atsimušantį galvoje. Labai lėtai ji
ėmė kelti akis, kol jos susitiko su jo žvilgsniu.
Boido akys nebeatrodė ramios. Jose švietė
liepsna, sunkiai valdoma aistra. Kaip nuostabu,
be galo nuostabu.

131
 Nora Roberts

- Dabar netinkamas laikas, - tęsė Boidas, kai

ji nieko nepasakė, - bet juk ne visada galima
pasirinkti tinkamą laiką ir tinkamą vietą. Aš at­
liksiu savo darbą, bet tu turi žinoti, jog man ne­
lengva išlikti objektyviam. Jei nori, kad paskirtų
kitą žmogų tirti šį atvejį, geriau sakyk dabar.
- Ne, - ji atsakė per greitai. - Nemanau, kad
norėčiau įsileisti dar vieną policininką į savo
gyvenimą. - „Ramiau", - įspėjo save Sila. - Iš
viso netrokštu jokių policininkų, bet prie tavęs
jau beveik pripratau. - Ji pagavo save kram­
tančią nykščio nagą ir skubiai nuleido rankas
ant kelių. - O dėl viso kito, na, mes susido­
rosime... esame suaugę.
Boidas suprato, kad neverta tikėtis prisipa­
žinimo, jog ir ji jo geidžia. Nieko, jis dar tru­
putėlį palauks.
Boidui atsistojus, Sila staigiai pašoko pri­
versdama jį nusikvatoti.
- Aš išplausiu indus, Orork, neketinu tavęs
pulti.
- Aš išplausiu, - ji norėjo pati sau įspirti, -
vienas gamina, kitas plauna. Orork namų tai­
syklė.
- Puiku. Vidurdienį tau reportažas iš miesto,
tiesa?

132
 Balsas naktyje

- Iš kur žinai?
- Patikrinau tavo darbotvarkę. Prieš tai
noriu spėti užsukti pas save - nusiprausti po
dušu ir persirengti.
- Būsiu prekybiniame rajone, ten daugybė
žmonių, - puolė aiškinti Sila, - aš nemanau...
- Aš manau.
Tai pasakęs jis paliko ją vieną.

Kai Sila nusileido žemyn, Boidas sėdėjo ant

sofos su laikraščiu ir puodeliu kavos. Jis dirs­
telėjo į ją ir beišsprūstantis sarkastiškas komen­
taras apie tai, kaip greitai ji susiruošė, apmirė
jam ant lūpų. Jis apsidžiaugė, kad sėdi.
Sila apsirengė raudonai. Ryškios, šviesoforo
raudonumo spalvos drabužiais. Trumpas odinis
sijonas, prigludęs prie klubų, siekiantis iki
šlaunų vidurio. Džinsai, kuriuos ji paprastai mū­
vėdavo, neatskleidė jam, kokio ilgio ir dailumo
iš tiesų yra jos kojos. Priderintas švarkelis ties
juosmeniu užsegtas spaustukais. Įdomu, ką ji
vilki po juo?
Ji pasitvarkė plaukus. Dabar jie krito ant
pečių dailiau ir žaviau. Galų gale atsistojęs jis
atkreipė dėmesį ir į jos veidą. Ji pasidarbavo ir

133
 Nora Roberts

čia - šiek tiek paryškino skruostikaulius, pa­

brėžė akis, pablizgino lūpas.
- Kokia kvailystė, - bambėjo ji mėgindama
įverti auskarą. - Niekada nesupratau, kodėl
kažkokie kabantys daikčiukai ausyse laikomi
viliojančiais. - Atsidususi delne apžiūrėjo auk­
sinius vamzdelius. - Arba jiems kažkas negerai,
arba man. Gal tu ką nors suprasi?
Ji priėjo arčiau ir ištiesė delną. Nuo jos kvapo
jam apsvaigo galva.
- Kas yra?
- Kaip juos užsegti? Kartais nesegiu jų iš­
tisas savaites, todėl iki galo ir nesusigaudau.
Padėk man, gerai?
Jis pasistengė sutelkti dėmesį į kvėpavimą,
kvėpuoti tolygiai, ramiai.
- Tu nori, kad aš juos tau užsegčiau?
Sila nekantriai pavartė akis.
- Tu greitai susigaudai, Kietuoli, - ji įdėjo
auskarus jam į delną ir užsikišo plaukus už de­
šinės ausies. - Įverk šitą lankelį į ausį ir užsek
tą dalykėlį, kad ir kaip jis ten vadinasi. Kaip tik
dėl šitos detalės aš nuolat vargstu.
Jis kažką suniurnėjo ir pasilenkė vykdyti
užduoties. Krūtinę spaudė vis stipriau. Boidas

134
 Balsas naktyje

suprato, kad niekada nepajėgs pamiršti šito

kvapo. Tyliai keiksnodamas pamėgino pirštų
galiukais užsegti mažulytę sagtelę.
- Kokia kvaila sagtelė!
- Taip, - Sila vargiai pajėgė išspausti žodį.
Kai tik Boidas ją palietė, ji suprato padariusi di­
džiulę klaidą. Pojūčiai ir vaizdiniai plūste už­
plūdo ją. Ji tegalėjo tik' tyliai stovėti ir melstis,
kad jis greičiau baigtų krapštytis.
Jo nykštys slankiojo aukštyn ir žemyn jos
žandikauliu. Jo pirštų galiukai baksnojo jautrią
vietelę už ausies, o šiltas kvapas glostė odą, kol
Sila išsigando, kad tuoj ims dejuoti.
Ji pakėlė virpančią ranką.
- Klausyk, gal tiek to, pamirškime tai.
- Viskas, - atsidusęs Boidas šiek tiek atsi­
traukė. Jautėsi žlugęs. Kai žvilgtelėjęs į ją su­
prato, jog ir ji toli gražu neabejinga, įtampa at­
slūgo. Jis išspaudė šypseną ir brūkštelėjo pirštu
per kabančius auksinius vamzdelius.
- Turėsime pamėginti dar kartą... kai bus
daugiau laiko.
Nepajėgdama sugalvoti jokio saugaus at­
sakymo Sila tylėjo. Ji ištraukė iš spintos savo
ir Boido striukes. Padėjusi jo striukę šalin

135
 Nora Roberts

luktelėjo, kol jis per petį užsisegs ginklo dėklą.

Pamačius, kaip jis greitai tikrina ginklą, sukilo
nepageidaujami prisiminimai, tada ji nusuko
akis į šalį. Atvėrė duris ir išėjo į saulės šviesą,
palikdama jį sekti iš paskos, kai bus pasirengęs.
Pasivijęs ją Boidas netarė nė žodžio.
- Ar neprieštarausi, jei įjungsiu savo radijo
stotį? - pasiteiravo Sila, kai jie įsitaisė automo­
bilyje.
- Trečias numeris.
Sila greitai ją surado. Plepėjo rytinė ko­
manda, jų juokelius pertraukdavo muzika. Jie
pranešė apie artėjantį koncertą ir pažadėjo per
kitą valandą padovanoti porą bilietų, o paskui
pakvietė klausytojus į prekybinį rajoną asme­
niškai susitikti su Sila.
- Ji dalys albumus, marškinėlius ir koncerto
bilietus, - pranešė Pasiutėlis Fredas.
- Eik jau, Fredai, - įsiterpė jo kolega, - juk
žinai, kad tiems vaikinams nerūpi marškinėliai.
Jie tenori, - jis garsiai sušnopavo, - pamatyti
Šilą.
Pasigirdo vilkiški kauksmai, dejonės ir urz-
gesys.
- Kaip miela, - suniurnėjo Boidas, bet Sila
tik sukikeno.

136
 Balsas naktyje

- Iš jų tikimasi bjauraus elgesio, - paaiškino

ji. - Rytais, kai žmonės kyla iš lovų ar kankinasi
eismo spūstyse, tokie absurdiški pašnekesiai
labai tinka. Praeito ketvirčio apklausa parodė,
kad jų klausosi dvidešimt keturi procentai tiks­
linės auditorijos.
- Tau tikriausiai malonu, kad tie vaikinai
dūsauja dėl tavęs.
- Aišku, aš dėl to gyvenu, - visai neįsi­
žeidusi, tik pralinksmėjusi ji atsirėmė į atlošą.
Kaip policininko, jo automobilis tikrai neblogas.
Užsienietiškas, sportinis, dar visai naujas. Sila
neišmanė gerai nei automobilių modelių, nei
markių. - Nurimk, Kietuoli, tai tik vaidybos
dalis.
Jis keiktelėjo pats save mintyse. Apsikvailino.
Juk buvo pasidomėjęs jos bendradarbiais ir
žinojo, kad abu vyrukai iš rytinės laidos yra
sėkmingai vedę, turi namus priemiestyje. Pa­
siutėlis Fredas su žmona laukėsi pirmagimio.
Abu vyrukai dirbo radijo stotyje jau trejus
metus ir jis neaptiko jokių jų ir Silos sąsajų
praeityje.v--
Pasigirdus muzikai Sila atsipalaidavo ir nu­
kreipė žvilgsnį pro langą. Diena žadėjo būti

137
 Nora Roberts

šilta ir saulėta. Gal tai jau pranašauja pavasarį.

Jos pirmąjį pavasarį Kolorado valstijoje. Jai labai
patiko šis metų laikas, mėgaudavosi stebėdama
sprogstančius lapus, besiskleidžiančius žiedus.
Deja, pavasaris jai visada primindavo Džor­
džijos valstiją - magnolijas, visterijas, kame­
lijas. Visus tuos svaiginančius kvapus.
Sila prisiminė pavasarį, kai jai buvo penkeri
ar šešeri. Šiltą šeštadienio rytą, per radiją
skambant savaitės dainų keturiasdešimtukui,
ji su tėčiu sodino bijūnus. Aplinkui čiulbėjo
paukščiai, tarp pirštų trupėjo drėgna žemė.
Tėtis pasakė jai, kad bijūnai žydės kiekvieną
pavasarį, o ji galės jais grožėtis pro savo langą.
Jai parūpo, ar jie vis dar auga, ar žmonės,
gyvenantys tame name, rūpinasi jais.
- Sila?
- Ką? - atsiliepė Sila.
- Ar viskas gerai?
V

- Žinoma, jaučiuosi puikiai, - ji susitelkusi

žiūrėjo pro langą.
Aplinkui augo didžiuliai medžiai, vasarą
suteiksiantys pavėsį, dailiai apkarpytos gy­
vatvorės, už kurių taip patogu pasislėpti nuo
žmonių akių. Neaukšta nuokalnė vedė prie

138
 Balsas naktyje

grakštaus trijų aukštų namo iš akmenų ir me­

dienos. Saulėje tviskėjo aukšti langai.
- Kur mes?
- Mano namuose. Man reikia persirengti,
prisimeni?
- Tavo namuose? - pakartojo Sila.
- Taip. Visi turi kur nors gyventi.
Na taip, pamanė Sila atidarydama automo­
bilio dureles. Bet nė vienas iš jos pažįstamų
policininkų negyvena taip prabangiai. Apsi­
dairiusi ji įsitikino, kad kaimynystėje gyvena
turtingi, solidūs žmonės. Aukščiausios klasės
kaimynystė.
Akmenimis grįstu takeliu Sila nepatikliai
nusekė paskui Boidą prie arkinių durų su
mažais langeliais. Jie įžengė į erdvų prieš­
kambarį spindinčiomis vyšnios medžio grin­
dimis ir skliautuotomis lubomis. Ant sienų
kabėjo žymių dvidešimto amžiaus dailininkų
darbai. Į antrą aukštą kilo įviji laiptai.
- Na, - leptelėjo Sila, - maniau, kad esi doras
policininkas.
- Aš ir esu doras.
Boidas nusitraukė nuo pečių striukę ir pa­
kabino ją ant laiptų turėklų.

139
 Nora Roberts

Jai nekilo abejonių dėl jo sąžiningumo,

tačiau toks prabangus namas vertė ją nervintis.
- Na, reikia manyti, kad visa tai paveldėjai
iš turtingo dėdės.
- Iš senelės.
Paėmęs už rankos jis nusivedė ją pro aukštą
arką. Svetainėje į akis krito akmeninis židinys
su didžiule raižyta atbraila, bet pats kambarys
buvo šviesus, su trimis langais kiekvienoje
sienoje. Kur ne kur išdėliotus antikvarinius
daiktus stelbė modernios skulptūros. Pro kitą
arką Sila pastebėjo valgomąjį primenančią pa­
talpą.
- Matyt, senelė buvo nepaprasta.
- Nepaprasta. Ji vadovavo Flečerių įmonei,
kol sulaukė septyniasdešimties.
- O kas ta Flečerių įmonė?
Jis patraukė pečiais.
- Šeimos verslas. Nekilnojamasis turtas, gal­
vijai, kalnakasyba.
- Kalnakasyba? - Sila išleido nuostabos
atodūsį. - Auksas?
- Be viso kito.
Sila susinėrė pirštus, kad nepradėtų kramtyti
nagų.

140
 Balsas naktyje

- Tai kodėl tu esi policininkas, užuot skai­

čiavęs savo auksą?
- Man patinka būti policininku, - jis paėmė
ją už nenustygstančios rankos. - Kas čia blogo?
- Tiek to, tu geriau renkis. Man reikia atva­
žiuoti anksčiau, kad spėčiau pasiruošti.
- Aš greitai.
Sila palaukė, kol jis pasišalins, ir klestelėjo
ant minkštos dvivietės sofos. Flečerių įmonė,
pamanė sau. Skamba rimtai. Netgi iškiliai.
Panaršiusi po rankinę cigaretės, ji dar kartą
įdėmiai apsižvalgė. Elegantiška, skoninga, šiek
tiek prabangu. Jai nepasiekiama.
Jau ir taip buvo nelengva patikėti, kad jie ly­
giaverčiai. Šilai nesinorėjo to pripažinti, tačiau
galbūt pasąmonėje kirbėjo mintis, kad tarp jų
galėtų užsimegzti ryšys. Ne, draugystė. Ji ne­
galėtų palaikyti rimtų santykių su policininku.
Dabar jis nebe šiaip policininkas. Jis turtingas
policininkas. Jo pavardė tikriausiai įtraukta
į kokį nors socialinį registrą. Žmonės, gyve­
nantys tokiuose namuose, prie savo pavardžių
dažnai rašo romėniškus skaitmenis. Boidas
Flečeris III.
O ji tik Priscila Alisa Orork iš Džordžijos
užkampio, nepažymėto net žemėlapyje. Tiesa,

141
 Nora Roberts

jai pavyko kai ko pasiekti savo jėgomis. Tačiau

nuo savo šaknų žmonės niekada nenutolsta.
Atsistojusi ji nuėjo prie židinio ir įmetė į jį
cigaretę.
Boidas galėtų ir paskubėti. Jai norėjosi iš­
trūkti iš šito namo, grįžti prie darbo. Norėjosi
pamiršti, kaip susijaukė jos gyvenimas.
Ji privalo galvoti apie save. Kas jai darosi?
Kaip ji ištvers ilgas dienas ir dar ilgesnes naktis,
kol gyvenimas grįš į senas vėžes? Ji neturi
laiko, negali sau leisti prabangos pasigilinti, ką
jaučia Boidui. Geriausia nekreipti į tai dėmesio.
Ji negalėjo įsivaizduoti labiau vienas kitam ne­
tinkančių žmonių. Gal jis joje kažką pažadino,
palietė tai, ko, ji manė, nebeįmanoma paliesti.
Bet tai nieko nereiškia. Tai tik įrodo, kad ji gyva,
gyvas žmogus. Moteris.
Viskas tuo ir baigsis.
Tą pačią akimirką, kai grasintojas bus sulai­
kytas, jie pasuks skirtingais keliais. Suartėjo tik
verčiami būtinybės. Kai tos būtinybės neliks, jie
išsiskirs ir pamirš vienas kitą. Niekas, priminė
ji sau, nesitęsia amžinai.
Kai Boidas grįžo, ji stovėjo prie lango. Ant
jos plaukų ir veido krito šviesa. Jis niekada jos

142
 Balsas naktyje

čia neįsivaizdavo, tačiau vos pamatęs ją su­

prato, kad nori ją čia matyti nuolat.
Jį sukrėtė vaizdinys, kaip puikiai ji tinka
šitame name. Jo gyvenime. Jo svajonėse.
Ji ginčysis dėl to, pamanė Boidas. Kovos,
priešinsis ir bėgs kaip paklaikusi, jei tik jis
leis. Eidamas per kambarį link jos Boidas nusi­
šypsojo. Jis paprasčiausiai nesuteiks jai tokios
galimybės.
- Sila.
Ji krūptelėjusi atsisuko.
- Oi, neišgirdau tavęs. Aš...
Žioptelėjusi ji nutilo, kai jis prispaudė ją prie
savęs ir įkalino jos lūpas. Žemės drebėjimas,
potvynis, audra. Nė nemanė, kad bučinį galima
palyginti su gamtos stichija.
Sila to nenorėjo. Ir kartu troško to labiau už
orą. Turėjo jį nustumti šalin. Bet tik dar labiau
prisiglaudė. Taip negalima, tai beprotybė. Taip
reikia, tai beprotiškai gražu.
Spausdamasi prie jo, atsiliepdama į jo aistrą
Sila suprato, kad viskas, kuo ji tik prieš aki­
mirką save įtikinėjo, buvo melas. Kamnagrinėti
savo jausmus, kai-jie akivaizdūs?
Jai reikia jo. Kad ir kaip tai gąsdintų, to suvo­
kimas ir pripažinimas liejosi per ją tarsi vynas.

143
 Nora Roberts

Rodosi, ji laukė visą gyvenimą žmogaus, kurio

galėtų šitaip trokšti, šitaip jaustis. Virpanti ir
tvirta, apsvaigusi ir blaivaus proto, lanksti ir
įsitempusi kaip styga.
Jo rankos nuslydo jos liemeniu, ir jis pri­
glaudė ją prie savęs. Ar ji nemato, kaip puikiai
jie tinka vienas kitam? Jis troško išgirsti iš jos,
kad ji nori jo taip pat beviltiškai, kaip jis jos.
Ji suaimanavo, kai jis atlošė jai galvą ir pri­
puolė bučiuoti kaklą. Pašėlusiai tvinksintis
pulsas dar labiau sustiprino pakvėpintų vietų
aromatą. Suvaitojęs nuo smarkiai paaštrė­
jusių pojūčių, Boidas stvėrė už jos švarkelio
spaustukų.
Kai Boidas suėmė jos krūtis, Sila išsirietė
užgniaužusi kvapą. Atrodė, tarsi nuo jo prisi­
lietimo krūtys būtų prisipildžiusios deginančio
klampaus skysčio. Jai pakirto kojas ir, kad ne-
pargriūtų, ji virpėdama stvėrė Boidui už pečių,
o jis nykščiais glamonėjo jai krūtis, kol speneliai
virto kietais skausmingais kauburėliais.
Nieko negalvodama Sila ištiesė rankas ir
paniro į gilų aistringą bučinį. Tada trūktelėjo
jo švarką trokšdama liesti jį, kaip jis lietė ją.
Jos ranka nuslydo odiniu dėklu ir užčiuopė
ginklą.

144
 Balsas naktyje

Tai suveikė tarsi antausis, tarsi lediniovandens

čiurkšlė. Kaip nuplikyta ji atitraukė ranką ir
atšoko. Bandydama išlaikyti pusiausvyrą at­
sirėmė delnu į stalą ir papurtė galvą.
- Tai klaida, - Sila lėtai spaudė žodį po
žodžio, lyg būtų apgirtusi, - nenoriu į tai veltis.
- Per vėlu.
Boidas jautėsi, tarsi būtų atsitrenkęs į sieną.
- Ne, - ji neskubėdama užsisagstę švarkelį, -
ne per vėlu. Aš turiu galvoti apie kitus dalykus.
Tu taip pat.
Boidas iš paskutiniųjų stengėsi susitvardyti,
būti kantrus. Pirmą kartą per pastarąsias dienas
jam kilo begalinis noras užsirūkyti.
-Ir?
- Nieko. Manau, kad turime važiuoti.
Jis nė nekrustelėjo, tik ištiesė ranką.
- Kol dar neišvažiavome, ar ir toliau tvir­
tinsi, kad nieko nejauti?
Sila prisivertė dėbtelėti į jį.
- Būtų kvaila apsimesti, kad tu manęs ne­
trauki. Ir pats žinai, kad mane jaudini.
- Noriu šiąnakt atsivežti tave čia.
Ji papurtė galvą. Negalėjo sau leisti net aki­
mirką įsivaizduoti, kaip jaustųsi pasilikusi su juo.

145
 Nora Roberts

- Negaliu. Turiu tam priežasčių.

- Juk sakei, kad neturi kito, - Boidas žengė
prie jos, bet neprisilietė. - O jei ir turėtum, man
tai nė kiek nerūpėtų.
- Tai neturi nieko bendra su kitu vyru. Tai
susiję su manimi.
- Būtent. Kodėl nepasakai, ko tu bijai?
- Bijau atsiliepti telefonu. - Tai buvo tiesa,
bet ne priežastis. - Bijau eiti miegoti ir bijau pa­
busti.
Jis prisilietė pirštų galiukais jai prie skruosto.
- Žinau, ką tau tenka iškęsti, tačiau, patikėk
manimi, padarysiu viską, kad tai baigtųsi. Mes
abu suvokiame, kad traukiesi nuo manęs ne dėl
šios priežasties.
- Turiu kitų priežasčių.
- Pasakyk man nors vieną.
Susierzinusi ji stvėrė rankinę.
- Tu esi policininkas.
- Ir kas?
Ji išdidžiai kilstelėjo galvą.
- Kaip ir mano mama.
Jam nespėjus praverti burnos, ji nuskubėjo j
prieškambarį pasiimti striukės.
- Sila...

146
 Balsas naktyje

- Pasitrauk, Boidai. Aš tikrai to noriu, - ji

įkišo rankas į striukės rankoves. - Negaliu
būti tokia susijaudinusi prieš tiesioginę laidą.
Dėl Dievo meilės, mano gyvenimas ir be tavęs
suknistas. Jei negali liautis, aš paskambinsiu
kapitonui ir paprašysiu paskirti ką nors kitą.
Dabar vežk mane į prekybinį rajoną arba aš pa-
sikviesiu taksi.
„Dar akimirka, ir ji pratrūks", - pamanė
Boidas. Dabar netinkamas laikas visa tai nar­
plioti.
- Aš tave nuvešiu, - atsakė jis, - ir atsi­
trauksiu. Kol kas.

147
 Sila įsitikino, kad jis žodžio žmogus. Likusią
dienos dalį ir visą kitą dieną jie aptarinėjo tik
tai, kas buvo tiesiogiai susiję su byla.
Boidas nebuvo nutolęs. Atvirkščiai. Jis su­
kiojosi šalia jos per visą tiesioginę laidą, ne­
pastebimai vertindamas jos gerbėjus, kurie pri­
eidavo persimesti vienu kitu žodeliu ar gauti
autografo, visus laimėtojus, atsiimančius marš­
kinėlius ir albumus.
Šilai netgi pasirodė, kad jam tai patinka. Jis
naršė po įrašų lentynas, nusipirko kelis klasi­
kinės, populiariosios ir džiazo muzikos įrašus,
pasikalbėjo su inžinieriumi apie beisbolą ir rū­
pinosi, kad jai nepritrūktų gaiviųjų gėrimų.
Jis kalbėjosi su ja, bet ne taip, kaip Sila buvo
įpratusi. Žinoma, jie bendravo, tačiau jų po­
kalbiai buvo mandagūs ir beasmeniai. Ir nė

148
 Balsas naktyje

karto, net visai netyčia, Boidas prie jos nepri-

silietė.
Trumpai tariant, jis elgėsi būtent taip, kaip ji
manė norinti, kad su ja būtų elgiamasi. Tai tik
darbas, ir nieko daugiau.
Boidas visą popietę elgėsi taip, tarsi nieko
nebūtų atsitikę, baigiantis tiesioginei laidai ir
prieš sugrįžtant į studiją jis netgi pasisiūlė nu­
pirkti jai mėsainį, tačiau Šilai tai buvo viena iš
labiausiai apgailėtinų dienų jos gyvenime.
Per kitas dvi pamainas studijoje su ja sėdėjo
Altėja ir būtent Altėja sekė skambučius. Sila
nebūtų galėjusi paaiškinti, kodėl jai dar sunkiau
susikaupti, kai Boido nėra šalia, kai jis liovėsi
jai įkyrėti.
Tai, ko gero, kažkokia nauja jo strategija,
nusprendė ji dirbdama. Jis ją ignoruoja siek­
damas, kad palūžtų ir pirma žengtų žingsnį. To
ji nedarys. Sila įjungė Bobo Sigerio naujausią
triukšmingą roko dainą ir toliau sau nerimavo.
Juk pati norėjo, kad jų santykiai išliktų
griežtai darbiniai, ir jis jai nusileido. Bet jam
nereikėjo vaizduoti, jog viskas taip velniškai
paprasta.
Bejokios abejonės, tai, kas tarp jų įvyko, arba
tai, kas vos neįvyko, jam nebuvo labai svarbu.

149
 Nora Roberts

Taip dar geriau. Ji kaip nors išgyvens. Jai ma­

žiausiai reikia tingiai besišypsančio policininko
iš pinigingos šeimos.
Labiau už viską Sila troško, kad pajėgtų nors
penkias minutes apie jį negalvoti.
Kol ji darbavosi prie plokštelių grotuvo,
Altėja sprendė kryžiažodį. Ji džiaugėsi ga­
lėdama pabūti ramiai ir palavinti protą. O štai
Sila Orork visai nemokėjo subtiliai atsipalai­
duoti. Pildydama langelius savo tikslia dailia
rašysena Altėja galvojo apie tai, kad Boidas yra
būtent tas žmogus, kuris gali Šilą išmokyti at­
sipalaiduoti.
Sila nenustygo vietoje. Altėja suprato, kad
dabar geriau jos nieko neklausti. Jai pro akis
nepraslydo Silos veidu šmėstelėjęs nusivylimo
šešėlis, kai ji, o ne Boidas atvyko nuvežti į radijo
stotį.
Ji miršta iš nekantrumo norėdama sužinoti,
kur jis ir ką veikia, galvojo Altėja, rašydama
į langelį kitą žodį. Tačiau nenori, kad aš su­
prasčiau, jog jai tai svarbu. Neištvėrusi Altėja
šyptelėjo. Pastaruoju metu Boidas buvo gana
nešnekus. Altėja žinojo, kad jis dar nuodugniau
patikrino Silos biografiją ir aptiko nerimą ke­
liančių faktų. Būtent jam keliančių nerimą,

150
 Balsas naktyje

mąstė ji. Kad ir ką jis ten išsiaiškino, tai nesusiję

su byla, nes būtų papasakojęs savo partnerei.
Juodu gerbė vienas kito asmeninį gyvenimą.
Ji Boido nekamantinėjo. Jei kada nors jis užsi­
manys apie tai pasikalbėti, ji išklausys. Taip,
kaip ir jis - ją.
Nieko gero, svarstė Altėja, kai atsiradus sek­
sualinei įtampai moters ir vyro draugystė bai­
giasi.
Staiga Sila atsitraukė nuo pulto.
- Einu, atsinešiu kavos. Gal nori?
- Argi ne Nikas tau jos atneša?
- Jam išeiginė.
- Gal geriau aš atnešiu?
- Ne, - atrodė, tarsi nerimas vibruotų jos
kūnu, - turiu beveik septynias minutes iki įrašo
pabaigos. Noriu pamankštinti kojas.
- Gerai.
Sila nuėjo į poilsio kambarį. Bilis čia jau
lankėsi, pastebėjo ji. Grindys švytėjo, o išplauti
kavos puodeliai buvo sukrauti vienas ant kito.
Kvepėjo pušų kvapo valikliu, kurį jis gausiai
naudodavo.
Ji prisipylė du puodelius ir pasvarsčiusi
įsikišo į kišenę kažkieno pamirštą kietą sau­
sainuką.

151
 Nora Roberts

Laikydama abiejose rankose po puodelį ji

apsigręžė. Tarpduryje šmėstelėjo vyro siluetas.
Sidabru blykstelėjo peilis. Suklykusi ji išmetė iš
rankų puodelius ir jie pažiro į šukes.
- Panele Orork? - į apšviestą patalpą neryž­
tingai įžengė Bilis.
- O Dieve! - Sila prisispaudė delną prie krū­
tinės, tarsi norėdama išstumti ten užstrigusį
orą. - Bili, maniau, kad jau išėjai.
- Aš... - jis prigludo prie durų, kai korido­
riumi atlėkė Attėja su ginklu rankoje.
Bilis automatiškai pakėlė rankas.
- Nešaukite! Aš nieko nepadariau!
- Tai mano kaltė, - skubiai tarė Sila. Priėjusi
ji raminamai suėmė Bilį už rankos. - Nežinojau,
kad kažkas čia yra, o kai apsigręžiau... - ji už­
sidengė delnais veidą. - Atsiprašau, - išlemeno
.ir nuleido rankas. - Persistengiau. Nežinojau,
kad Bilis dar čia.
- Ponas Harisonas pietavo su verslo partne­
riais savo kabinete, - išbėrė greitakalbe Bilis,
akimis šaudydamas nuo Silos prie Altėjos. - Aš
viską sutvarkiau. Surinkau visus... peilius ir ša­
kutes.
Sila kvailai spoksojo į įrankius jo rankose.

152
 Balsas naktyje

- Atsiprašau, Bili. Tikriausiai mirtinai tave

išgąsdinau. Ir priteršiau ant grindų.
- Nieko tokio, - jis nusišypsojo jai ir, Altėjai
paslėpus ginklą, ėmė rimti. - Tuojau viską iš­
valysiu. Geros naktinės programos, panele
Orork. - Jis patapšnojo per ausines, kabančias
ant kaklo. - Ar grosite šeštojo dešimtmečio
dainų? Žinote, jos man labiausiai patinka.
- Būtinai, - slopindama sukilusi blogumą
Sila prisivertė nusišypsoti. - Parinksiu ką nors
būtent jums.
Bilis išsišiepė.
- Ir pasakysite į eterį mano vardą?
- Nė neabejok. Turiu skubėti atgal.
Ji greitai grįžo atgal į studiją ir pasijuto dė­
kinga Altėjai už suteiktas keletą minučių vie­
natvės. Nieko gero, jei ima šokinėti iš išgąsčio,
pamačiusi pagyvenusį valytoją su nuo pietų
likusiais stalo peiliais.
„Geriausias būdas nuraminti nervus -
darbas", - tarė ji sau. Ir ėmė ruoštis savo vadi­
namajai galingai valandai tarp vienuoliktos ir
dvyliktos.
Kai su kava grįžo Altėja, Sila jau ragino klau­
sytojus likti su jų stotimi ir mėgautis muzika.

153
 Nora Roberts

- Jūsų laukia dešimt hitų iš eilės. Pirmąjį i

skiriu savo draugui Biliui. Grįžtame laiku atgal, ;
gana itoli, net į 1958-uosius. Tai nebus Denis
Kveidas. Tai pats tikriausias originalusis, ne-.
palyginamasis Džeris Ly Luisas ir jo „Didieji
ugnies kamuoliai"*. Nusiėmusi ausines Sila
blankiai šyptelėjo Altėjai.
- Aš tikrai labai atsiprašau.
- Tavim dėta, būčiau iššokusi per langą, -
Altėja ištiesė jai puodelį šviežios kavos. - Ne­
vykusios pora savaičių, tiesa?
- Visai nevykusios.
- Mes jį sučiupsime, Sila.
- Tikiuosi, - Sila išsirinko kitą įrašą ir ne­
skubėdama pasiruošė jį groti. - Kas privertė
tave tapti policininke?
- Spėju, kad norėjau daryti tai, kas man la­
biausiai sekasi. Taip ir atsitiko.
- Ar turi vyrą?
- Ne, - Altėjanenumanė, kodėl ji šitoklausia. -
Vyrus gąsdina moteris, nešiojanti ginklą. - Kiek
padvejojusi Altėja ryžosi griebti jautį už ragų. -
Tau tikriausiai susidarė įspūdis, kad tarp manęs
ir Boido kas nors yra.
* „Great Balls of Fire" (angį.).

154
 Balsas naktyje

i- Sunku būtų taip negalvoti. - Sila kilstelėjo

ranką prašydama tylos ir įjungusi mikrofoną
paleido groti naują dainą. - Jūs tinkate vienas
kitam.
r i Altėja sėdėjo siurbčiodama kavą, tarsi svars­
tydama šiuos žodžius.
- Žinai, nebūčiau pamaniusi, kad tu pri­
klausai toms riboto mąstymo moterims, kurios
stereotipiškai galvoja, kad jei vyras ir moteris
kartu dirba, tai jie ir linksminasi kartu.
- Aš nepriklausau, - pasipiktinusi Sila
pašoko nuo kėdės. Pamačiusi sarkastišką Al-
tėjos šypseną pasidavė. - Priklausau, - prisi­
pažino. Jos lūpos trūktelėjo. - Iš dalies. Spėju,
kad tenka nuolat tai kartoti.
- Manau, ne daugiau nei tau. - Rodydama
studiją ji išskėtė rankas delnais į viršų. - Pa­
traukli moteris, kai kurių žmonių nuomone,
dirbanti vyrišką darbą.
Net ir kruopelytė abipusio supratimo padėjo
Šilai atsipalaiduoti.
- Ričmonde dirbo toks didžėjus, kuriam
atrodė, jog as^tiesiog mirštu iš noro... pasisukti
ant jo plokštelių grotuvo.
Altėjos akys supratingai pralinksmėjo.

155
 Nora Roberts

- Kaip su tuo susidorojai?

- Per savo laidą paskelbiau, kad visi besido­
mintys skambintų jam į studiją, - prisiminusi
tai Sila šyptelėjo. - Tai jį atvėsino.
Sila įjungė mikrofoną ketindama paskelbti
apie artėjančią pageidavimų laidą. Priminusi
orų prognozę, patikslinusi laiką ir pristačiusi
kitą dainą ji vėl nusiėmė ausines.
- Spėju, kad Boido taip lengvai neatbaidysi.
- Niekada gyvenime. Jis užsispyręs. Vadina
tai kantrybe, bet iš tikrųjų yra užsispyręs kaip
asilas. Kartais elgiasi kaip sumautas buldogas.
- Pastebėjau.
- Jis geras žmogus, Sila. Vienas iš geriausių.
Jei jis tikrai tavęs nedomina, pasakyk jam tai
tiesiai šviesiai. Boidas gal ir užsispyręs, bet
nėra bukas.
- Aš nenoriu juo domėtis, - sumurmėjo
Sila. - Tai skirtingi dalykai.
- Kaip diena ir naktis. Jei mano klausimas
tau pasirodys per daug asmeniškas, liepk už­
sičiaupti.
Šypsena kilstelėjo Silos lūpų kampučius.
- Antrą sykį kartoti neteks.
- Gerai. Kodėl tu nenori juo domėtis?

156
 Balsas naktyje

Sila išsirinko kompaktinę plokštelę ir su­

jungė įrašą su dviem vinilinių plokštelių
įrašais.
: —Jis - policininkas.
- Vadinasi, jei jis būtų draudimo agentas, tu
juo domėtumeisi?
- Taip. Ne, - Sila garsiai atsiduso. Kartais
geriausia būti sąžiningai. - Taip būtų lengviau.
Be to, aš jau esu sugriovusi vienus rimtus san­
tykius.
-Pati?
- Beveik, - ji paleido groti dainą iš kompak­
tinės plokštelės. - Man daug patogiau susitelkti
tik į savo ir Deboros gyvenimą. Savo darbą ir
jos ateitį.
- Tu ne iš tų moterų, kurios ilgai tenkintųsi
tokiu patogiu gyvenimu.
- Gal ir ne, - Sila nuleido akis į telefoną, -
tačiau dabar renkuosi patogumą.
Ji apimta baimės, pamanė Altėja stebėdama
dirbančią Šilą. O kas nebijotų? Siaubinga jaustis
medžiojamai kažkokio beveidžio, bevardžio
žmogaus. Vis tlėlto ji kažkaip su tuo susidoroja,
svarstė Altėja. Susidoroja geriau nei su Boidu ir
savo jausmais jam.

157
 Nora Roberts

0 jausmų Boidui gausybė. Matyt, ji tiesiog

nežinojo, ką su jais daryti.
Kai ėmė skambinti į studiją, Altėja tylėdama
sėdėjo. Sila bijojo kelti ragelį, bijojo to, kas gali
tykoti kitame linijos gale, tačiau atsiliepdavo į
vieną po kito pasipylusius skambučius, regis,
be jokių pastangų. Jei Altėja nebūtų sėdėjusi
studijoje ir mačiusi, kaip įsitempia Silos veidas,
nebūtų nieko supratusi.
Ji grojo klausytojų pageidaujamą muziką,
skyrė jiems keletą akimirkų savo laiko. Ranka
drebėjo, bet pirštas vis tiek spaudė kaskart įsi­
žiebiantį mygtuką.
Boidas atsiradojos gyvenime, kad apsaugotų
ją, o ne keltų grėsmę. Vis dėlto ji jo bijojo. Atsi­
dususi Altėja ėmė svarstyti, kodėl moters gyve­
nimas taip susijaukia atsiradus vyrui.
Jeigu ji kada nors įsimylės, nors kol kas to
sąmoningai vengė, paprasčiausiai ras būdą,
kaip pačiai priimti sprendimus.
Silos balso intonacija pribloškė Altėją. Atpa­
žinusi baimę ji supratingai atsistojo ir ėmė ma­
sažuoti sustingusius jos pečius.
- Kalbink jį, - sušnibždėjo. - Tempk laiką
kiek įmanoma ilgiau.

158
 Balsas naktyje

Tai, ką jis kalbėdavo, Sila ištrindavo iš at­

minties. Ji suprato, kad tikignoruodama šlykščius
grasinimus ir kraują stingdančius pažadus gali
išsaugoti sveiką protą. Dabar neatitraukdama
žvilgsnio nuo laikrodžio Sila niūriai džiūgavo,
kad viena minutė praėjo, o jis vis dar kalba.
Stengdamasi išlaikyti ramų ir vienodą balsą
ji nesiliovė jo klausinėjusi. Sila žinojo, kad jam
labiausiai patinka, kai ji praranda savitvardą.
Jis grasins tol, kol ji ims maldauti. Tada staiga
nutrauks pokalbį, patenkintas, jog vėl ją pa­
laužė.
šį vakarą Sila stengėsi negirdėti jo žodžių,
tik sekti tiksinčias sekundes.
- Aš tavęs neįskaudinau, - kalbėjo ji, - juk
žinai, kad nieko tau nepadariau.
- Padarei jam, - šnypštė balsas. - Jis mirė, ir
tik dėl tavęs.
- Ką aš įskaudinau? Jei pasakytum jo vardą,
aš...
- Ne, tai aš noriu, kad tu pasakytum jo vardą
prieš man tave nužudant.
Sila užsimefkė ir, kol jis smulkiai pasakojo,
kaip ketina ją žudyti, bandė galvoti apie ką
nors kita. '

159
 Nora Roberts

- Jis tikriausiai buvo tau be galo svarbus.

Turbūt jį mylėjai.
- Jis man buvo viskas. Aš turėjau tik jį. Jis
buvo toks jaunas. Jam prieš akis buvo visas
gyvenimas. Tu jį įskaudinai. Išdavei jį. Akis už
akį. Tavo gyvybė už jo gyvybę. Greitai. Labai
greitai.
Kai jis nutraukė pokalbį, Sila paleido į eterį
naują dainą. Ji ištvers. Jos balsas išliks tvirtas.
Nepaisydama mirksinčių švieselių Sila išsi­
traukė cigaretę.
- Jiems pavyko susekti skambutį, - Altėja
padėjo ragelį ir palietė Šilai petį. - Jie žino, iš
kur skambinta. Šiąnakt velniškai gerai padir­
bėjai, Sila.
- Taip, - Sila užsimerkė. Dabar jai tereikėjo
ištverti dar vieną valandą ir dešimt minučių. -
Ar jį sučiups?
- Netrukus sužinosime. Tai mūsų pirma
gera proga. Nepraraskime jos.

Sila be galo norėjo pajusti palengvėjimą.

Kai Altėja vežė ją namo, ji atsirėmusi į atlošą
svarstė, kodėl negali pripažinti, kad tai
žingsnis į priekį? Skambutis susektas. Argi tai
nereiškia, kad policija nustatys, kur jis gyvena?

160
 Balsas naktyje

Jie išsiaiškins vardą ir pavardę, o tada ir patį

žmogų.
. Ji nuvažiuos jo pamatyti. Prisivers tai pa­
daryti. Pažiūrės į tą veidą, į tas akis ir pamėgins
aptikti ryšį tarp jo ir kokio nors savo praeities
poelgio, dėl kurio užsitraukė tokią neapykantą.
Ir gyvens toliau.
Kelkraštyje prie savo namo ji pastebėjo
Boido automobilį. Neužsegta striuke jis stovėjo
ant takelio. Nors kalendorius tvirtino, kad jau
pavasaris, naktis buvo šalta, ji matė, kaip nuo jo
iškvepiamo oro kyla garas.
Sila tvirtai suspaudė rankeną ir stumtelėjusi
atidarė dureles. Jis laukė, kol ji prieis.
- Eime į vidų.
- Aš noriu žinoti, - ji pažvelgė jam į akis ir
viską suprato. - Jūs nesulaikėte jo?
- Ne, - Boidas nukreipė akis į savo partnerę.
Altėja pastebėjo jo gniaužiamą nusivylimą.
- Kas atsitiko?
- Skambinta iš telefono būdelės už poros
mylių nuo radijo stoties. Jokių atspaudų. Jis
viską švariai nuvalė.
Stengdamasi nepratrūkti dar bent keletą mi­
nučių Sila linktelėjo.

161
 Nora Roberts

- Taigi, mes nieko nepešėme.

- Netiesa, - Boidas paėmė jos ranką norė­
damas sušildyti. - Jis padarė pirmąją klaidą.
Suklys ir vėl.
Sila alsiai dirstelėjo per petį. Ar kalti jos per­
tempti nervai, ar jis iš tikrųjų slapstosi kažkur
ten, šešėliuose, ir net gali juos matyti? Gali juos
girdėti?
- Eime į vidų. Tu sušalusi.
- Man viskas gerai, - Sila neketino leisti jam
eiti kartu. Ji norėjo pabūti viena - tik taip pajėgs
viską pamiršti. - Nenoriu šį vakarą daugiau
apie tai kalbėti. Eisiu miegoti. Altėja, ačiū, kad
atvežei, ir už visa kita. - Ji nuskubėjo prie prie­
kinių durų ir įėjo vidun.
- Jai reikia viską apmąstyti, - tarė Altėja, už­
dėjusi ranką partneriui ant rankos.
Boidas norėjo keiktis, ką nors sudaužyti. Bet
tik spoksojo į uždarytas duris.
- Ji nenori, kad jai padėčiau.
- Ne, nenori. - Altėja pamatė viršutiniame
aukšte įsižiebiant šviesą. - Ar man iškviesti pa­
reigūną, kad stebėtų namą?
- Ne, aš čia pabūsiu.
- Tu baigei darbą, Flečeri.

162
 Balsas naktyje

- Baigiau. Galime laikyti, kad tai asmeninis

reikalas.
- Gal tau reikia draugijos?
Jis papurtė galvą.
- Ne. Tu turi išsimiegoti.
Altėja dvejojo, tada tyliai atsiduso.
- Pasiimk pirmąją pamainą. Aš vis tiek
geriau miegu automobilyje nei lovoje.

Ant vejos lyg stiklas žėrėjo nedidelė šalna.

Grožėdamasi ja pro miegamojo langą Sila at­
siduso. Džordžijoje jau tikriausiai žydi azalijos.
Daug metų, nė pati nebeprisiminė, kiek daug,
ji nesiilgėjo namų. šį žvarbų rytą Kolorade
svarstė, ar nepadarė klaidos išvykdama į kitą
šalies galą ir palikdama gimtas vietas, vaikystės
prisiminimus.
Paleidusi užuolaidos kraštą ji pasitraukė
nuo lango. Reikia galvoti apie kitus dalykus, o
ne apie balandžio šalną. Be to, ji pastebėjo Boido
automobilį, vis dar stovintį prie šaligatvio.
Galvodama apie jį Sila rengėsi daug rūpes­
tingiau ir užtruko daug ilgiau nei įprastai. Ji
nė akimirką nesudvejojo savo sprendimu, kad
pradėti su juo santykius - neprotinga. Atrodo,

163
 Nora Roberts

jau padarė klaidą. Pripažinti savo klaidas ji

išmoko labai anksti.
Sila lygindama patampė ant klubų slyvų
spalvos kašmyro megztuką - kalėdinę De-
boros dovaną. Megztukas buvo aukštu kaklu,
plačiomis rankovėmis ir atrodė kur kas sti-
lingiau nei dauguma drabužių, kuriuos Sila
išsirinkdavo pati. Ji užsimovė prigludusias
juodas tampres ir pagauta impulso įsisegė
žibančius sidabrinius žvaigždės formos aus­
karus.
Jis buvo patogiai įsitaisęs ant sofos, su at­
verstu laikraščiu ir puodeliu garuojančios
kavos. Nerūpestingai iki krūtinės vidurio at­
sagstyti marškiniai buvo susiglamžę po nakties.
Švarkas gulėjo užmestas ant sofos atlošo, tačiau
ginklo dėklas kabėjo prie peties.
Šilai neteko susidurti su žmogumi, kuris taip
lengvai susilietų su aplinka. Šią akimirką atrodė
tarsi jis kiekvieną savo gyvenimo rytą pasitinka
čia, jos namuose, tingiai skaitinėdamas sporto
puslapį ir gerdamas antrąjį puodelį kavos.
Boidas pakėlė į ją akis. Nors ir nešyptelėjo, jo
atsipalaidavimas ramino.
- Labas rytas.

164
 Balsas naktyje

Nesmagiai pasijutusi ji priėjo prie jo. Ne­

žinojo, ar derėtų pirmiausia atsiprašyti, ar pa­
siaiškinti.
- Debora mane įleido.
Sila linktelėjo ir iš karto pasigailėjo neužsi­
movusi kelnių su kišenėmis. Nebuvo kur dėti
rankų, nebent susinerti pirštus.
- Praleidai čia visą naktį?
- Tai tik mano darbo dalis.
- Tu miegojai automobilyje?
Jis pakreipė galvą. Jos balsas nuskambėjo
beveik kaip kaltinimas.
^ Ne pirmas kartas.
- Atsiprašau, - trūksmingai atsidūsėjusi ji
atsisėdo ant kavos stalelio priešais jį. Jųdviejų
keliai bumbtelėję susidūrė. Boidas tai palaikė
draugiškumo gestu. Vienu draugiškiausių jos
poelgių su juo. - Turėjau tave įsileisti. Man
derėjo susiprasti, kad pasiliksi. Spėju, jog
buvau...
- Prislėgta, - jis padavė jai savo kavą. - Tu­
rėjai teisę, Sila.
- Taip, - ji gurkštelėjo kavos ir šiek tiek su­
siraukė nuo saldumo. - Ko gero, vakar pati­
kėjau, kad jūs jį pagausite. Nors ir keista, mane

165
 Nora Roberts

šiek tiek baugino mintis, jog galų gale jį pama­

tysiu, galų gale sužinosiu visą istoriją. Kai at­
važiavome čia ir tu pasakei... Negalėjau apie tai
kalbėti. Tiesiog negalėjau.
- Nieko tokio.
Jos juokas nuskambėjo šiek tiek nenatūraliai.
- Ar turi taip gražiai su manimi elgtis?
- Gal ir ne, - jis ištiesė ranką ir palietė jai
skruostą. - Ar geriau jaustumeisi, jei šaukčiau
ant tavęs?
-Gal, - nebepajėgdama atsispirti Sila pa­
lietė jo ranką. - Man lengviau kariauti, nei
elgtis protingai.
- Pastebėjau. Ar niekada nesvarstei gali­
mybės leisti sau tiesiog atsipūsti?
- Tiesą sakant, ne.
- O šiandien?
- Ketinau padirbėti su dokumentais, be to,
turiu išsikviesti santechniką. Iš kriauklės laša
vanduo. - Sila nuleido ranką sau ant kelių ir
ėmė neramiai judinti. - Mano eilė skalbti. Šį
vakarą vesiu klasės draugų susitikimą mieste.
Bobas su Džimiu pasidalijo mano pamainą.
- Girdėjau.
- Tie susitikimai... kartais būna gana aud­
ringi, - ji mėgino išsisukinėti ir kas minutę

166
 Balsas naktyje

jautėsi vis kvailiau. Padėjęs tuščią puodelį į šalį,

jis švelniai suėmė jos rankas. - Gali būti ir labai
smagūs. Gal ir tu norėtum... ten pasisukinėti.
- Ar kvieti mane ateiti... pasisukinėti, tarsi į
pasimatymą?
- Aš dirbsiu, - tarė ji. Nereikia nerti per
daug giliai. - Na taip. Tai būtų lyg ir pasima­
tymas.
- Gerai. Ar aš galiu... lyg ir pasiimti tave?
- Iki septintos, - atsiliepė ji. - Turiu būti ten
anksti, kad spėčiau pasiruošti.
- Tada susitarkime šeštą. Galėtume pir­
miausia kur nors pavakarieniauti.
- Aš... - Vis giliau ir giliau. - Na, gerai,
Boidai. Privalau tau kai ką pasakyti.
- Aš klausau.
- Nenoriu veltis į jokius santykius. Rimtus.
- Mmm-hmm.
- Tu man visai netinki.
- Tai tik dar vienas dalykas, dėl kurio mes
nesutariame. - Jis sulaikė ją, bebandančią
stotis. - Pasėdėk ramiai, Sila. Ir porą kartų giliai
įkvėpk.
- Privalome suprasti, kaip toli galime eiti ir
kokie yra apribojimai.

167
 Nora Roberts

- Sila, ar mudu užmegsime romaną, ar tai

bus tik dalykinis susitarimas?
Jis nusišypsojo. Ji susiraukė.
- Nemanau, kad turėtume vadinti tai ro­
manu.
- Kodėl?
- Nes... nes romanas sukelia pasekmes.
Jis iš visų jėgų stengėsi sulaikyti šypseną. Ji
nenumanė, kad juokina jį.
- Kokias pasekmes? - lėtai, nenuleisdamas
akių Boidas pakėlė jos ranką sau prie lūpų.
- Tik...
Jis brūkštelėjo lūpomis jai per krumplius, o
kai jos pirštai suglebo, įspaudė bučinį į delno
vidurį.
- Tik? - padrąsino.
- Pasekmes. Boidai... - Sila suvirpėjo, kai jo
dantys prisilietė jai prie riešo.
- Ar tik tiek norėjai man pasakyti?
- Ne. Ar gali liautis?
- Jei labai pasistengsiu.
- Tada pasistenk. Aš negaliu galvoti.
- Pavojingi žodžiai, - tarė Boidas ir atsi­
traukė nuo jos riešo.
- Stengiuosi elgtis protingai.

168
 Baisas naktyje

- Aš irgi. - Jis vėl sulaikė ją besistojančią. -

Pamėgink giliai įkvėpti.
- Gerai, - Sila įkvėpė ir tęsė: - Praeitą naktį
gulėdama tamsoje drebėjau iš baimės. Gir­
dėjau jį, girdėjau jo balsą, tai, ką man sakė. Vis
iš naujo. Supratau, kad privalau liautis apie tai
galvoti, antraip išeisiu iš proto. Galvojau ir apie
tave. - Ji patylėjo kaupdama drąsą. - Vos ėmiau
galvoti apie tave, visos kitos mintys dingo. Ir
baimė praėjo.
Boidas spustelėjo jai pirštus. Jos akys atrodė
ramios, tačiau jis pastebėjo virptelint lūpas,
prieš jai tvirtai jas suspaudžiant. Jis suprato,
kad ji laukia. Laukia, ką jis darys, ką sakys.
Ir nė nenutuokė, kad tuo metu, būtent tą aki­
mirką, visos abejonės dingo ir Boidas suprato,
jog pamilo Šilą.
Jei būtų jai tai pasakęs, pamanė jis, emocijoms
virpinant kūną, ji nebūtų patikėjusi. Kai kurioms
moterims reikia meilę parodyti, jas įtikinti, o ne
paprasčiausiai apie tai kalbėti. Sila - viena iš jų.
Boidas lėtai atsistojo pakeldamas ir Šilą. Pri­
glaudė ją padėdamas jos galvą sau ant peties ir
apglėbė rankomis. Ramiai laikydamas ją glėbyje
pajuto jos kūnu perbėgant palengvėjimo virpulį.

169
 Nora Roberts

Kaip tik to jai ir reikėjo. Kodėl atrodo, tarsi

jis viską žinotų? Glausti ją, tik glausti, be jokių
žodžių ir pažadų. Sila norėjo jausti patikimą jo
kūno šilumą, tvirtą rankų glėbį, ramų širdies
plakimą.
- Boidai?
- Ką? - jis pasuko galvą tik tiek, kad pa­
siektų pabučiuoti jai plaukus.
- Vis dėlto aš neprieštarausiu, kad su
manimi elgtumeis! maloniai.
- Skirsime bandomąjį laikotarpį.
Šilai šmėstelėjo mintis, jog galbūt ji sutiktų
eiti iki galo.
- Tikriausiai man tavęs trūko.
Dabar atėjo eilė jam giliai įkvėpti ir atvėsti.
- Klausyk, - jorankos nuslinkojai ant pečių, -
turiu paskambinti keletui žmonių. O paskui
gal man žvilgtelėti į tą vandenį leidžiančią
kriauklę?
Sila šyptelėjo.
- Aš pati galiu į ją žvilgtelėti, Kietuoli. Man
reikia, kad ji būtų sutvarkyta.
Jis pasilenkė ir krimstelėjo jai apatinę lūpą.
- Atnešk veržliaraktį.
Po poros valandų Sila sėdėjo prie nenaujo

170
 Balsas naktyje

ąžuolinio stalo nedideliame kambarėlyje, savo

darbo kambaryje, paskleidusi prieš save finan­
sinius dokumentus. Tikrindama Čekių knygelę
pastebėjo, kad kažkur pradingo du doleriai pen­
kiasdešimt centų, ir nusprendė rasti juos prieš
apmokėdama dešinėje tvarkingai į krūvelę su­
dėtas sąskaitas.
Ji išmoko laikytis tvarkos per visus tuos ne­
lengvus metus. Tikėjo, kad tik taip galės išgy­
venti įvairias krizes.
- Aha! - sušuko ji aptikusi klaidą. Ištaisė ją
ir dar kartą viską skrupulingai perskaičiavo.
Tada patenkinta užpildė banko ataskaitą ir,
pradėdama nuo paskolos, ėmė rašyti čekius.
Visa tai jai teikė didžiulį pasitenkinimą.
Tai ne nuoma, tai nuosavas turtas. Jos turtas.
Namas - jos pirmoji nuosavybė, neminint dra­
bužių ar vieno kito naudoto automobilio.
Sila niekada neskurdo, tačiau augdama
šeimoje, kurios pajamas sudarė tik policininkės
ir valstybinio gynėjo atlyginimai, išmoko rū­
pestingai skaičiuoti kiekvieną centą. Ji užaugo
nuomojamame name ir nepatyrė malonumo
važinėti nauju automobiliu. Būtų galėjusi stu­
dijuoti universitete, tačiau tėvams būtų buvę

171
 Nora Roberts

sunkoka apmokėti jos studijas, be to, tuo metu

jų santuoka braškėjo. Todėl užuot studijavusi
Sila nusprendė dirbti. Ir beveik niekada nesi­
gailėjo dėl to. Nebent retkarčiais. Dabar, kai
pati galėjo iš dalies apmokėti Deboros stu­
dijas, suprato, kad kadaise priėmė teisingą
sprendimą.
Dabar jos pajamos po truputį augo. Nuo­
savas namas - didelis laimėjimas. Tai šeimos
namas, jos gyvenimo pagrindas. Dabar, kas
mėnesį mokėdama paskolos įmokas, Sila
jautėsi dėkinga už tokią galimybę.
- Sila?
- Ką? Oi! - tarpdury ji išvydo Boidą. Sutelkė
dėmesį į jį. Rankose jis tebelaikė jos duotą verž­
liaraktį. Plaukai buvo drėgni ir susitaršę. Marš­
kiniai ir kelnės sušlapę. Rankovės iki alkūnių
atraitytos. Ant plaštakų žėrėjo vandens la­
šeliai. - Oi! - dar kartą šūktelėjo ji ir pamėgino
užgniaužti juoką.
- Aš ją sutaisiau, - Boidas prisimerkė maty­
damas, kaip Sila stengiasi susitvardyti. - Kas
yra?
- Nieko, - ji kostelėjo. - Taigi, tu ją sutaisei?
- Ką tik tai pasakiau.

172
 Balsas naktyje

Sila prikando apatinę lūpą. Atrodė, kad jis

jaučiasi nusivylęs.
- Taip, ką tik tai pasakei. Kadangi sutaupei
man nemažą sumą pinigų, paruošiu tau prieš­
piečius. Ką pasakytum apie sumuštinį su žemės
riešutų kremu ir džemu?
- Toks maistas būna plastikinėse dėžutėse
su Žmogaus Voro paveikslėliu.
- Na, turiu prisipažinti, Kietuoli, kad tai
geriausia, ką moku pagaminti, - pastūmusi
į šalį sąskaitas Sila atsistojo. - Rinkis: tai arba
skardinė tuno. - Ji perbraukė pirštų galiukais
per jo marškinius. - Ar žinai, kad esi visas
šlapias?
Jis pakėlė purviną ranką, stabtelėjo ir pasi­
davęs impulsui pasitrynė veidą.
- Taip.
Sila prapliupo juoktis nustebindama jį.
Gundydama. Jis buvo girdėjęs tokį jos juoką
anksčiau, per radiją, bet nė karto nuo tada, kai
jie susitiko. Skambus ir žemas juokas jaudino
lyg per odą vilnijantis juodas šilkas.
- Eime, Flečeri, įmesime tuos marškinius į
skalbyklę, o tada galėsi valgyti sumuštinį.
- Minutėlę, - jis labai švelniai suėmė už

173
 Nora Roberts

smakro ir ją prisitraukė. Jo lūpos susitiko su

jos vis dar besišypsančiomis lūpomis, šį kartą
Sila nesustingo ir neatsitraukė. Pritariamai at­
sidususi atsivėrė jam, leisdama sau mėgautis jo
lūpų skoniu, viliojančiu liežuvio šokiu.
Nuo jo sklido šiluma, kurios ji nebesitikėjo
patirti, šiluma, skleidžiama ją suprantančio
žmogaus. Žmogaus, kuriam ji rūpi, suvokė
Sila, jo pirštams slystant skruostu. Rūpi ne­
paisant jos trūkumų.
- Ko gero, buvai teisus, - sumurmėjo Sila.
- Neabejotinai. Dėl ko?
Ji surizikavo, jai tai buvo milžiniška rizika, ir
nubraukė jam nuo kaktos plaukus.
- Jau per vėlu.
- Sila, - jo rankos, kovodamos su netram­
domu geismu, alinančia aistra, vėl pakilo jai
ant pečių. - Eime su manimi į viršų. Aš noriu
būti su tavimi.
Jo žodžiai dar labiau pakurstė aistrą. Jis
spėjo pamatyti jos akyse liepsną, prieš jai užsi­
merkiant ir papurtant galvą.
- Duok man laiko. Aš nežaidžiu, Boidai,
tačiau dabar viskas labai nestabilu, man reikia
daug ką apmąstyti, - rimstant kvėpavimui Sila

174
 Balsas naktyje

atsimerkė ir beveik nusišypsojo. - Tu esi toks,

kokio aš prisiekiau niekada neįsimylėti.
Jo rankos nuslydo žemyn ir suspaudė jai
plaštakas.
- Paaiškink.
- Ne dabar. - Tačiau ji sunėrė savo pirštus
su jo. Tai buvo retai kam nors rodomas tarpu­
savio ryšio ženklas. - Kol kas aš tam dar nepa­
siruošusi. Noriu praleisti kartu keletą valandų,
kaip visi žmonės. Jei suskambės telefonas,
neatsiliepsiu. Jei kas nors prieis prie durų, pa­
lauksiu, kol nueis šalin. Dabar tenoriu sutepti
tau sumuštinį ir išskalbti marškinius. Gerai?
- Žinoma, - Boidas pakštelėjo jai į kaktą, -
tai geriausias mano girdėtas pasiūlymas per
pastaruosius kelerius metus.

175
 Triukšmas liejosi tarsi lavina - mušamieji,
bosinė gitara, paprastos gitaros akordų dejonė.
Mirgėjo šviesos, lingavo kūnai, trypė kojos.
Savo vidurnakčio balsu viskam vadovavo Sila
ir stovėdama atokiau grožėjosi rezultatais.
Šokių salė aidėjo nuo garsų - juoko, muzikos,
kalbantis pakeltų balsų. Sila neatitraukė pirštų
nuo valdymo pulto mygtukų. Ji nepažinojo nė
vieno veido, tačiau tai ji vadovavo vakarėliui.
Boidas gurkšnojo sodos vandenį, mandagiai
išsisukęs nuo ne itin subtilaus maždaug metro
aštuoniasdešimties ūgio blondinės, apsitem­
pusios trumpute suknute, kvietimo. Jam tai
nebuvo išbandymas. Dirbant dažnai tekdavo
stebėti žmones ir jam tai nenusibosdavo.
Vakarėlis buvo labai smagus ir jis su ma­
lonumu būtų vieną kitą kartą pasisukęs šokių

176
 Balsas naktyje

aikštelėje, tačiau turėjo nenuleisti akių nuo

Silos. Yra ir blogesnių būdų praleisti vakarą.
Sila karaliavo už ilgo stalo salės priekyje,
nukrauto rietuvėmis įrašų, su iki galo atsuktais
stiprintuvais. Ji tviskėjo. Žvyneliais nusagstytas
švarkelis ir tiesios juodos kelnės tarp smokingų
atrodė neįprastai. Palaidi plaukai plaikstėsi, su­
kiojant galvą ausyse blykstelėdavo sidabrinės
žvaigždutės.
Ji išviliojo į šokių aikštelę daugybę porų, jos
trepsėjo ir lingavo. Kiti būriavosi pakraščiuose
ar stoviniavo prie vaišių stalų šnekučiuoda-
mieši ir gurkšnodami gėrimus.
Skambėjo garsi aistringa greita muzika.
Boidas jau žinojo, kad tokia muzika jai la­
biausiai patinka. Iš visko sprendžiant atrodė,
kad 75-ųjų metų laida linksminasi iš širdies.
Sila - taip pat.
Ji pokštavo su keletu dalyvių, daugiausia
vyrais. Nemažai jų jau buvo gerokai trūktelėję
prie baro, tačiau Sila kuo puikiausiai tvarkėsi.
Be jokių kliūčių.
Boidas nepatenkintas susiraukė, kai vienas
iš vyrų raumeninga sportininko krūtine ap­
glėbęs spustelėjo Šilą. Ji papurtė galvą. Nežinia,

177
 Nora Roberts

ką jam pasakė, bet vyrukas nuėjo šalin šypso­

damas.
- Vaikinai ir merginos, dar šiek tiek muzikos
iš senų laikų. Grįžkime atgal į 75-ųjų išleistuvių
vakarą.
Ji paleido skambėti „Eagles" dainą „Viena iš
šių naktų"* ir perbėgo akimis minią ieškodama
Boido. Pamačiusi jį nusišypsojo. Taip nuošir­
džiai, kad net iš kito salės galo jis pastebėjo,
kaip švyti jos akys. Jam pasidarė įdomu, ar
kada nors privers ją taip pažiūrėti į jį, kai tarp jų
nebus penkių šimtų žmonių. Boidas šyptelėjo,
kai pridėjusi ranką prie gerklės ji parodė esanti
beviltiškai ištroškusi.
Dieve, jis atrodo nuostabiai, pamanė Sila ste­
bėdama jį sukantį link baro. Keista, pilkas kos­
tiumas jo skonio žmogui turėjo būti per daug
konservatyvus, bet jamtiko. Taip puikiai tiko, kad
pusė 75-ųjųlaidos moterų negalėjo nuo jo atplėšti
akių, mąstė Sila ironiškai šypsodamasi. „Nepa­
sisekė, damos. Jis - mano. Bent jau šiąnakt."
Truputį nustebinta, kur nuklydo mintys,
Sila nusipurtė ir pasiėmė lapelį iš pageidavimų
šūsnies šalia grotuvo, Kokie nostalgiški žmonės,

* „One of these nights" (angį.).

178
 Balsas naktyje

pamanė ji ir išsitraukė dar vieną penkiolikos

metų senumo hitą.
Jai patikdavo dirbti vakarėliuose, stebėti šo­
kančius, flirtuojančius ir plepančius žmones.
Laidos susitikimo komitetas šauniai padirbėjo
ruošdamasis šventei. Nuo palubės vilnijoraudoni
ir balti kaspinai tarp šimtų tokios pat spalvos ba­
lionų. Šokių aikštelė žioravo nuo besisukančio
veidrodinio rutulio atšvaitų. Kai bus tinkama
muzika ar nuotaika, ji įjungs šviesos blyksnius ir
leis jiems pajusti aštuntojo dešimtmečio psicho-
deliką.
Šyiežiai skintų gėlių, puošiančių kiekvieną
stalą, aromatas buvo sumišęs su kvepalų ir
odekolono kvapais.
- Ši daina skiriama Rikui ir Sju, vidurinės mo­
kyklos porelei, susituokusiai jau dvylika metų.
O žmonės kalbėjo, kad ta meilė nebrandi. Mes
klausomės „šokti rokenrolą visame pasaulyje"*.
- Kaip gražu, - pagyrė Boidas.
Ji pasuko galvą ir nusišypsojo.
- Ačiū.
Jis padavė jai taurę gaiviojo gėrimo su le­
dukais.

* „Rockin' All Over the World" (angį.).

179
 Nora Roberts

- Mano laidos susitikimas kitais metais. Ar

tu jau užimta?
- Pasitikrinsiu darbo kalendorių. Oho!
Ji pamatė už kelių metrų šėlstančią porą.
Tuojau pasklido kitos poros, besistengiančios
šokti kuo jausmingiau.
- Mmm. Ar tu šoki?
- Tik ne taip, - atsiduso ji. - Norėčiau taip
mokėti.
Boidas paėmė ją už rankos, kol ji dar nespėjo
iš šūsnies išsitraukti kito pageidavimo.
- Gal pagrosi ką nors man?
- Žinoma. Sakyk pavadinimą.
Pradėjęs naršyti po jos plokšteles jis tik pra­
linksmino ją. Susitvarkys vėliau. Vieną išsi­
rinkęs Boidas padavė jai.
- Puikus skonis. - Sila pakėlė mikrofoną. -
Kokia puiki kompanija čia susirinko šį vakarą!
Ar jums linksma?
Per salę nusirito pritariantys šūksniai.
- Mes būsime kartu iki vidurnakčio, leisime
jums muziką. Dabar jūsų pageidaujama Springs-
tino daina „Alkana širdis"*.
į šokių aikštelę pasipylė nauji šokėjai. Jie

* „Hungry Heart" (angį.).

180
 Balsas naktyje

lingavo prigludę vienas prie kito. Sila sukosi į

Boidą norėdama jam kai ką pasakyti ir į jį atsi­
trenkė.
- Gal nori pašokti? - sumurmėjo jis.
Jie jau šoko. Prigludę vienas prie kito iš lėto
erotiškai sukosi ratu.
- Aš dirbu.
- Nurimk, - palenkęs galvą Boidas gribš­
telėjo dantimis jai smakrą, - kol nepradėjome
mylėtis, tai ne taip jau blogai.
Sila ketino prieštarauti. Tikrai ketino, bet
toliau judėjo su juo, jos kūnas puikiai derėjo
prie jo kūno. Tylomis pasiduodama ji sunėrė
rankas jam už kaklo. Jis nusišypsojo iš labai
arti. Lėtai, tvirtai jis delnais nuslinko jai per
klubus, tingiai pakilo iki krūtų ir vėl nusileido
žemyn.
Sila pasijuto taip, lyg į ją būtų trenkęs žaibas.
- Moki gražiai judėti, Kietuoli.
- Ačiū.
Kai, rodėsi, jų lūpos tuoj susilies, jis krus­
telėjo ir prikišo nosį jai prie kaklo.
V' '
- Kvepi kaip pati nuodėmė, Sila. Tai vienas
iš dalykų, kuris pastarąsias dienas veda mane
iš proto.

181
 Nora Roberts

Ji norėjo, kad ją pabučiuotų. Geidė to. Su­

aimanavo, kai jo pirštai paniro jai į plaukus ir
atlošė galvą. Laukdama ji užsimerkė, bet jis
savo gundančiomis lūpomis tik brūkštelėjo virš
skruostikaulio.
Sulaikiusi kvapą Sila įsikibo į jį stengdamasi
prasimušti pro užliejusią malonumo miglą.
Ji dirba, priminė sau. Yra protinga moteris,
visada tokia buvo, o šį vakarą jai reikia dirbti.
- Jei ir toliau taip tęsi, nebegalėsiu dirbti
prie grotuvo.
Boidas juto, kaip daužosi jos širdis. Per
mažai, kad jis liktų patenkintas, bet užtektinai,
kad suteiktų vilties.
- Tada šokį baigsime vėliau.
Kai jisją paleido, Sila pasisukusi stvėrė pirmą
pasitaikiusį įrašą. Pasigirdus ritmingai muzikai,
nuvilnijo pritarimo šūksniai. Ji kilstelėjo nuo
kaklo plaukus norėdama šiek tiek atvėsti. Kūnų
spūstis, o gal vieno kūno artumas pakėlė tempe­
ratūrą. Ji niekada negalvojo, kad šokiai gali būti
toks pavojingas laisvalaikio leidimo būdas.
- Gal nori dar vienos? - pasidomėjo Boidas,
kai ji ištuštino taurę.
- Ne, man užteks. - Norėdama nusiraminti ji
paėmė viršutinį lapelį nuo pageidavimų šūsnies. -

182
 Balsas naktyje

Kokia graži publika, - tarė žvalgydamasi po

salę. - Man patinka mokyklos laidų susitikimai.
- Aš jau tai supratau.
- Man tikrai patinka. Man patinka tęsti­
numas. Patinka matyti žmones, kurie išgyveno
tą pačią patirtį, dalijosi ta pačia laiko atkarpa -
1975-aisiais, - mąsliai kalbėjo ji, laikydama
tarp pirštų popieriaus lapelį. - Ne pats įspū­
dingiausias muzikos laikotarpis, kuriame ka­
raliavo disko muzika, tačiau pasitaikė ir ke­
letas šviesulių. „Doobie Brothers" vis dar buvo
kartu, taip pat ir „Eagles".
- Ar tu visada mėgai rokenrolą?
Ji nusijuokė.
- Profesinė liga. Bet, šiaip ar taip, tai geras
barometras, - atmetusi atgal plaukus Sila nu­
sišypsojo jam. - Pirmasis mano kaip profesio­
nalės pagrotas įrašas buvo „Stones" „Emocinis
išsigelbėjimas"*. Tais metais pirmą kartą buvo
išrinktas Reiganas, nušautas Džonas Lenonas ir
puolė imperija**.
- Neblogai, Orork.
- Geriau nei neblogai, - ji atidžiai nužvelgė
jį. - Spėju, kad prisimeni, kas skambėjo per

* „Emotional Rescue" (angį.).

** Pasirodė „Žvaigždžių karų" antroji dalis.

183
 Nora Roberts

radiją, kai pirmą kartą pasikvietei merginą ant

savo automobilio užpakalinės sėdynės.
- Skambėjo „Bandžų dvikova".
- Juokauji?
- Norėjai sužinoti.
Sila kikendama išlankstė lapelį. Juokas nutilo.
Akimirką jai atrodė, kad sustojo širdis. Ji tvirtai
užmerkė akis. Kai atsimerkė, įžūlūs žodžiai
nebuvo pradingę.
„Noriu, kad klyktum, kai tave žudysiu."
- Sila?
Krestelėjusi galvą ji padavė lapelį Boidui.
„Jis čia buvo", - pamanė ji, su kylančia
panika dairydamasi po salę. Stebėjo ją įsimaišęs
tarp šių besijuokiančių, vienas su kitu besišne­
kučiuojančių žmonių. Ir laukė.
Jis buvo priėjęs visai arti. Net padėjo ant jos
stalo nekaltai atrodantį lapelį. Gal net kreipėsi į
ją. O ji nesuprato. Nepažino jo.
- Sila.
Kai Boidas uždėjo jai ant peties ranką, ji net
pašoko, būtų parvirtusi atbula, jei jis nebūtų
sulaikęs.
- O Dieve! Maniau, kad šią naktį, nors šią
naktį, jis paliks mane ramybėje.
- Daryk pertrauką.

184
 Balsas naktyje

- Aš negaliu, - apdujusi ji tvirtai susinėrė

rankas ir ėmė žvalgytis po salę.
Gal jis vis dar čia, svarstė. Gali ją net paliesti.
Ar jis turi peilį? Peilį ilgais ašmenimis, apie kurį
su tokiu pasimėgavimu jai pasakojo. Gal laukia
akimirkos, kai garsi muzika ir juokas viską nu­
stelbs, ir tada jis galės susmeigti į ją peilį?
- Paskubėk.
- Palauk. Dar minutėlę. - Jausdama, kaip
į delnus sminga nagai, ji pasilenkė prie mi­
krofono. - Mes darome trumpą pertrauką, bet
rieatvėskite. Grįšiu lygiai dešimtą ir vėl siausime
rokenrolo ritmu, - Sila mechaniškai išjungė
įrangą. - Nesitrauk nuo manęs, - sušnibždėjo.
Apkabinęs ją per liemenį Boidas ėmė vestis
ją per minią. Ji krūptelėdavo kaskart kam nors
į juos atsitrenkus. Kai pro spūstį prasibrovęs
vyras stvėrė jai už rankų, ji vos nesušuko.
- Sila Orork, - malonus, draugiškas veidas
buvo suprakaitavęs nuo sukimosi šokių aikš­
telėje. Jis šypsojosi, o Sila stovėjo sustingusi lyg
statula šalia įsitempusio Boido. - Tomas Ko-
linsas. Ne gėrimas4, - paaiškino vis dar šypso­
damasis vyras. - Toks mano vardas. Aš - šios*

* „Tomas Kolinsas" - klasikinis kokteilis su džinu,

sodos vandeniu ir citrina.

185
 Nora Roberts

laidos susitikimo komiteto pirmininkas. Prisi­

menate?
- Ak, - Sila prisiversdama kilstelėjo lūpų
kampučius, - taip, žinoma.
- Tik norėjau pasakyti, kad esame jumis
sužavėti. Turite čia daugybę gerbėjų, - jis mos­
telėjo paleidęs jos vieną ranką. - Aš, ko gero,
didžiausias. Beveik kas vakarą paklausau nors
dalį jūsų laidos. Pernai netekau žmonos.
- Aš... - Sila atsikrenkštė, - man labai gaila.
- Ne, aš tikrai jos netekau. Grįžau vieną
vakarą namo ir neradau nei jos, nei baldų.
Taip ir dingo - ir ji, ir sofa iš komplekto, - jis
nuoširdžiai nusikvatojo, o Sila galvojo, ką at­
sakyti. - Tiesa ta, kad jūsų laida padėjo man
ištverti labai vienišas naktis. Norėjau padėkoti
jums ir pasakyti, jog Šį vakarą atliekate čia pra­
garišką darbą. - Jis įspraudė jai į delną vizitinę
kortelę. - Prekiauju buities prietaisais. Jei tik
prireiks naujo šaldytuvo, skambinkite, - vyras
mirktelėjo, - suteiksiu gerą nuolaidą.
- Ačiū. - Turėtų būti juokinga, pamanė ji.
Bus juokinga vėliau. - Buvo malonu susipa­
žinti, Tomai. V

- Man irgi. - Žiūrėdamas, kaip ji nueina, jis

vėl nusišypsojo.

186
 Balsas naktyje

Boidas palydėjo ją iš pokylių salės ir nu­

sivedė prie artimiausio telefono automato.
- Luktelėk, gerai?
Ji linktelėjo, netgi sugebėjo išspausti šypseną
kelioms moterims, einančioms į tualetą.
- Man jau geriau. Atsisėsiu štai ten, - ji
parodė į šalia vazoninio augalo sustatytas
kėdes.
Palikusi Boidą ieškoti smulkiųjų ji priėjo
prie vienos kėdžių ir susmuko ant jos.
Tai kažkoks košmaras. Kaip būtų gerai, jei
tai būtų tik slogus sapnas ir ji pabustų paža­
dinta į veidą šviečiančios saulės. Beveik visą
dieną jai pavyko negalvoti apie jį.
Virpėdama Sila išsitraukė cigaretę.
Tikriausiai buvo kvaila tikėtis, kad jis paliks
ją ramybėje ištisą dieną. Tačiau kas galėjo pa­
manyti, jog ateis čia. Mažai tikėtina, kad jis
buvęs moksleivis. Vis dėlto kažkaip pateko į
vidų.
Prisispaudusi nugara prie atlošo Sila stebėjo,
kaip iš salės išeina ir į ją įeina žmonės. Tai gali
būti bet kuris iš jų, pamanė ji, ieškodama kokių
nors atpažinimo ženklų. Ar atpažintų jį, jei pa­
matytų, ar taip ir liktų neatpažintas?
Jis gali stovėti už jos turguje, gali laukti prie

187
 Nora Roberts

degalų kolonėlės. Jis gali stovėti prieš ją eilėje

arba aptarnauti ją cheminėje valykloje. Tai gali
būti bet kuris žmogus, pamanė užmerkdama
akis. Bet kuris iš tų bevardžių, beveidžių
žmonių, kuriuos ji sutinka per dieną.
O jis žino jos vardą. Žino, kaip ji atrodo. Jis
atėmė iš jos ramybę, laisvę. Nenurims, kol ne­
atims gyvybės.
Sila pamatė, kaip Boidas pakabina ragelį, ir
ėmė laukti, kol jis prieis.
-Na?
- Atvažiuos Tėja pasiimti popieriaus lapelio.
Atiduosime jį ištirti laboratorijoje. - Jis už­
čiuopė įsitempusį raumenį prie jos kaklo linkio
ir ėmė raminamai masažuoti. - Nemanau, kad
aptiksime pirštų atspaudų.
- Suprantu, - ji buvo dėkinga, kad jis neteikia
jai apgaulingų vilčių. - Ar manai, kad jis dar Čia?
- Nežinau, - Boidas ir pats jautėsi nusi­
vylęs. - Šis viešbutis didžiulis, Sila. Šiame
renginyje nebudi jokie apsaugininkai. Nebūtų
didelės naudos, jei visus uždarytume ir ap-
klaustume. Jei nori išeiti anksčiau, pranešiu,
kad pasijutai blogai.
- Ne, nenoriu to daryti. - Ji paskutinį kartą
patraukė cigaretę. - Būsiu savimi patenkinta

188
 Balsas naktyje

tik baigusi vesti renginį iki galo. Negaliu dabar

pasiduoti. Ypač, jei jis vis dar yra čia.
- Gerai. Nepamiršk, kad per kitą valandą
nesitrauksiu nuo tavęs toliau nei per pusmetrį.
Pakilusi ji paėmė jį už rankos.
- Boidai, siųsdamas tą raštelį jis pakeitė
taktiką. Kaip manai, ką tai reiškia?
- Tai gali reikšti daugybę dalykų.
- Pavyzdžiui?
- Pavyzdžiui, kad tai pats patogiausias
būdas susisiekti su tavimi šį vakarą. Arba jis
pradeda klysti.
- Arba netenka kantrybės, - pridūrė Sila
tarpduryje pasisukdama į jį. - Būk sąžiningas
su manimi.
- Arba netenka kantrybės, - Boidas suėmė
delnais jai veidą. - Pirmiausia jam teks įveikti
mane, Sila. Pažadu, kad nebus lengva.
Ji prisivertė šyptelėti.
- Policininkams patinka laikyti save sunkiai
įveikiamais.
- Ne, - jis švelniai ją pabučiavo, - polici­
ninkai privalo tokie būti. Eime, gal turi „Bandžų
dvikovą" tarp savo įrė'šų? Gali man ją pagroti,
kad prisiminčiau senus laikus.
- Niekada!

189
 Nora Roberts

Sila ištvėrė. Boidas net neabejojo, kad iš­

tvers, vis dėlto tai, kaip ji laikėsi nepaisydama
savo baimių, padarė jam įspūdį ir apstulbino.
Sila nė kartelio nesuskydo, nesusinervino ir
nesusvyravo. Tačiau jis matė jos atidų žvilgsnį,
nukreiptą į minią, pastebėjo, kaip ji tyrinėja
veidus. Jos rankos nenustygo vietoje - tai rit­
mingai beldė į stalą, tai peržiūrinėjo įrašus, tai
žaidė su klostyto sijono blizgučiais.
Ji niekada nebus romi, pamanė Boidas.
Drąsiai skinsis kelią per gyvenimą genama am­
bicijų. Ji bus reikli ir nerimstanti kompanionė.
Santuoka su šia moterimi taip pat nebūtų
įprasta. Nieko panašaus, pagalvojo jis šyptelė­
damas. Tačiau būtent tokios moters jis norėjo ir
ketino turėti.
Jis apsaugos ją. Taijo pareiga. Visą gyvenimą
ją brangins. Tai meilė. Jei jo planas eisis sklan­
džiai, ji greitai supras skirtumą.
Boidas taip pat įdėmiai žvalgėsi po minią
ieškodamas kokio nors ženklo, kokio nors ju­
desio, kuris pažadintų intuiciją. Tačiau muzika
toliau plyšojo, šokėjai kvatojo.
Jis pamatė įeinant Altėją. Lygiai taip, kaip
įėjo dauguma žmonių, linktelėjęs galvą pamanė

190
 Balsas naktyje

Boidas ir sukikeno pastebėjęs, kaip žmona niuk­

telėjosavo vyrui, kuris spoksojo į raudonplaukę,
einančią šokių salės pakraščiu.
- Visada pasirodai įspūdingai, Tėja.
Ji tik gūžtelėjo pečiais. Vilkėjo paprastą
juodą kokteilių suknelę apnuogintais pečiais.
- Turėčiau tau padėkoti, kad išgelbėjai nuo
įkyraus gerbėjo. Jis savo krepšyje turėjo dantų
šepetuką ir buvo pasiruošęs laukinei sekso
nakčiai su manimi.
- Gyvulys.
- Argi jie ne visi tokie? - ji pažvelgė pro jį į
Šilą. Juokas išblėso, jį pakeitė susirūpinimas. -
Kaip ji laikosi?
- Ji neįtikėtina.
Altėja kilstelėjo išlenktą antakį.
- Kolega, aštri detektyvės įžvalga verčia
manyti, kad tu rimtai susižavėjai saugomu as­
meniu.
- Susižavėjimą jau išgyvenau. Aš ją įsimy­
lėjau.
Tėja mąsliai papūtė lūpas.
- Kalbi apie „M"? Iš didžiosios ar iš ma­
žosios raidės?
- Iš abiejų, - jis nukreipė žvilgsnį nuo Silos į
kolegę. Ne daug kam būtų tai prisipažinęs. - Aš

191
 Nora Roberts

galvoju apie santuoką, Tėja. Ar nori būti mano

pirmuoju pabroliu?
- Gali manimi paskliauti. - Ji uždėjo plaštaką
jam ant rankos. - Nenoriu niurzgėti, Boidai,
tačiau dabar privalai mąstyti blaiviai. Panelė pa­
vojuje.
Jis pasistengė neįsižeisti.
- Aš galiu elgtis ir kaip policininkas, ir kaip
vyras. - Nenorėdamas to smulkiau aptarinėti
jis įkišo ranką į kišenę. - štai tas raštelis, jei jis
ko nors vertas.
Ji perbėgo raštelį akimis ir įsidėjo į rankinę.
- Pažiūrėsime, ką galės padaryti laborato­
rijos vyrukai.
Boidas tik linktelėjo.
- Buvęs vyras atrodo švarus. Baigiau jį ti­
krinti šį vakarą. Valstybės senatorius Lomaksas
yra septynerius metus vedęs, turi vieną vaiką, o
kitas jau pakeliui. Jis nebuvo išvykęs iš Atlantos
šešis mėnesius.
- Aš galų gale susisiekiau su Čikagos radijo
stoties vadovu. Apie Šilą jis galėjo pasakyti tik
gerus dalykus. Praeitą savaitę tas vyras lankėsi
pas savo dukterį Ročesteryje. Patikrinau - taip
ir buvo. Viskas sutampa. Dukra susilaukė kū­
dikio. Trijų kilogramų trijų šimtų gramų. Jis

192
 Balsas naktyje

faksu persiuntė man muzikos laidų vedėjų ir

kitų darbuotojų, su kuriais dirbo Sila, bylas.
Kol kas nėra už ko užsikabinti.
- Kai ateisiu į biurą pirmadienį panagri­
nėsime atidžiau.
- Aš nusprendžiau peržiūrėti bylas šį sa­
vaitgalį. Nepaleisk iš akių mūsų mergaitės.
- Aš tau skolingas, Tėja.
- Tu man daug skolingas, bet ar kas skai­
čiuoja?
Ji pasuko prie durų, stabtelėjo kartą, kitą,
atsisakė kvietimo šokti. Ir dar kartą - atmetė
daug asmeniškesnį pasiūlymą.
Vakarėliai palieka didesnį įspūdį, jei bai-
, giami griausminga nata, todėl paskutines tris
dainas Sila parinko labiau dėl ritmo nei dėl sen­
timentų. švarkai išlakstė į šalis, kaklaraiščiai
buvo atlaisvinti, rūpestingai sukeltos šukuo­
senos išsitaršė. Kai nuskambėjo paskutinė
daina, šokių salė buvo sausakimša.
- Ačiū jums, 75-ųjų metų laida, jūs buvote
nuostabūs! Noriu vėl jus pamatyti, kai vėl susi­
tiksite čia po dvidešimties metų.
- Puikiai padirbėjai)- tarė jai Boidas.
Sila jau dėliojo įrašus, o minia pakriko gru­
pelėmis. Buvo keičiamasi numeriais ir adresais,

193
 Nota Roberts

kai kas atsisveikino itin verksmingai. „Tai dar

ne pabaiga."
Sila turėjo išardyti įrangą ir su viešbučio dar­
buotojų pagalba sukrauti į Boido automobilį.
Turės viską pargabenti į radijo stotį. O tada gal
jau leis sau susimąstyti.
- Iš tiesų puikiai padirbėjai.
Sila nustebusi pakėlė akis.
- Markai? Ką tu čia darai?
- Galėčiau sakyti, kad tikrinu vieną iš savo
muzikos laidų vedėjų,- paėmęs vinilinę plokštelę
jis nusikvatojo. - Dieve, tik nesakyk, kad tu iš
tiesųją grojai!
- Ji buvo labai populiari 75-aisiais, - įtariai
žvilgtelėjusi Sila ištraukė plokštelę jam iš
rankų. - Na, tai kodėl nesakai, ką iš tiesų ââ
veiki?
Apimtas nostalgijos Markas apsidairė. Jie su
žmona irgi susipažino vidurinėje mokykloje.
- Aš atvažiavau čia pasiimti įrangos.
- Nuo kada radijo stoties vadovas nešiojai
įrangą? -'fį
- Aš - bosas, - priminė jis, - galiu daryti,
noriu. O nuo dabar... - Markas abejingai žvilgį
telėjo į savo laikrodį, - tu turi nedarbingumo!
lapelį.

194
 Balsas naktyje

Staiga viskas tapo aišku. Ji metė į Boidą kal­

tinantį žvilgsnį.
- Aš nesergu.
- Sergi, jeimes taipsakome, - atrėmėMarkas. -
Jei pamatysiu tave radijo stotyje anksčiau nei pir­
madienį, būsi atleista.
- Po perkūnais, Markai!
- Kaip sau nori, - kad sušvelnintų smūgį,
jis uždėjo rankas jai ant pečių. - Toks darbas,
Sila. Turėjau vedėjų, kurie palūžo dėl daug ma­
žesnio spaudimo nei tu dabar. Esi man reika­
linga ilgam. Tai asmeniška. Dėl tavęs nerimauja
labai daug žmonių.
- AŠ susitvarkau.
- Tada susitvarkysi ir su pora laisvų dienų.
Odabar eik iš čia.
- O kas...
Boidas paėmė ją už rankos.
- Tu girdėjai, ką žmogus pasakė.
- Nekenčiu, kai man nurodinėja, - bambėjo
lji, Boido tempiama šalin.
- Ko gero, manai, jog KHIP subyrės, jei sa­
vaitgalį ten nepasirodysi.
,. Nepasukdama galvos ji pakėlė akis ir nu­
kreipė į jį žudantį žvilgsnį.

195
 Nora Roberts

- Tu nesupranti.
- Ne, suprantu, kad tau reikia poilsio ir tu
ilsėsiesi.
Ji stvėrė paltą, kol jis nesumanė jai padėti
apsirengti.
- Ką, po galais, man vienai veikti?
- Mes ką nors sugalvosime.
Netverdama iš pykčio ji nulėkė į automo­
bilių aikštelę. Keletas užsilikusių susitikimo
dalyvių būriavosi prie savo automobilių.
Sila klestelėjo ant keleivio sėdynės ir susi­
raukė.
- Nuo kada atsirado „mes"?
- Nuo tada, kai keistai sutapus aplinkybėms
ir aš gavau laisvą savaitgalį.
Prisimerkusi Sila įdėmiai stebėjo, kaip jis rū­
pestingai sega saugos diržo sagtį.
- Kvepia sąmokslu.
- Dar anksti spręsti.
Jis tyčia išsirinko klasikinės muzikos garsa-
juostę ir prieš išvažiuodamas iš aikštelės įkišo
ją į grotuvą.
- Mocartas? - pašaipiai paklausė Sila.
- Bachas. Tai vadinama skonio lavinimu.
Sunkiai atsidususi ji ėmė ieškoti cigaretės. Jai

196
 Balsas naktyje

nesinorėjo, kad žmonės nerimautų dėl jos, ne­

sinorėjo pripažinti, jog yra pavargusi. Nebuvo
pasirengusi pripažinti net to, jog pajuto paleng­
vėjimą.
- Tokia muzika mane visada migdo.
- Poilsis tau nepakenks.
Sukandusi dantis Sila brūkštelėjo žiebtuvėlį.
- Nepritariu tavo lakstymui pas Marką.
- Aš nelaksčiau. Paprasčiausiai jam paskam­
binau ir pakišau mintį, kad tau praverstų šiek
tiek laisvo laiko.
- Aš pati galiu savimi pasirūpinti, Kietuoli.
- Tavo mokesčiai skiriami tam, kad aš
tavimi pasirūpinčiau.
- Ar pastaruoju metu minėjau, kaip man ne­
patinka policininkai?
- Per pastarąsias dvidešimt keturias va­
landas - neminėjai.
Ko gero, jis neketino užkibti nė ant vieno jos
siūlomo masalo ir leisti jai išlieti susierzinimo
ant jo. Gal taip ir geriau, nusprendė Sila. Galės
perskaityti du naujausius žurnalo „Muzika ir
įrašai" numerius. BeHo, dar norėjo perversti
paštu atkeliavusį sodininkystės žurnalą. Kaip
būtų gražu prie namų pasisodinti vasarinių

197
 Nora Roberts

gėlių, gal kokių nors krūmų. Ji visiškai nesi-

gaudė, kokie augalai tinka Denverio klimatui.
Ši mintis privertė nusišypsoti. Nusipirks
dėžutę ant palangės ir gal kokį kabantį vazoną.
Užsisvajojusi tik po dvidešimties minučių pa­
stebėjo, kad jie važiuoja ne jos namų kryptimi.
- Kur mes? - sumirksėjusi Sila greitai išsi­
tiesė.
- Septyniasdešimtajame greitkelyje, va­
žiuojame į vakarus.
- Septyniasdešimtajame greitkelyje? Ką, po
galais, mes čia veikiame?
- Važiuojame į kalnus.
- Į kalnus, - nesusigaudydama ji atmetė
atgal susivėlusius plaukus. - Į kokius kalnus?
- Manau, kad jie vadinasi Uolėtieji kalnai, -
ramiai paaiškino jis. - Gal girdėjai apie tokius?
- Nevaidink čia gudruolio. Turėtum vežti
mane namo.
- Na, aš ir vežu - tik į savo namus.
- Aš mačiau tavo namus. - Sila mostelėjo
nykščiu atgal. - Jie ten.
- Ten aš gyvenu Denveryje. O čia mano
namai kalnuose. Labai patogi maža trobelė.
Gražus vaizdas. Mes važiuojame savaitgaliui.

198
 Balsas naktyje

- Mes nevažiuojame savaitgaliui, - ji pa­

sisuko sėdynėje ir piktai dėbtelėjo į jį. - Aš pra­
leisiu savaitgalį namuose.
- Mes tai padarysime kitą savaitgalį, - nepa­
prastai kantriai atrėmė Boidas.
- Klausyk, Flečeri, kaip policininkas turėtum
žinoti, kad žmogaus gabenimas kur nors prieš jo
valią laikomas nusikaltimu.
- Galėsi mane apkaltinti, kai grįšime.
- Na, to jau per daug! - „Nieko nepadės, jei
prarasiu savitvardą", - priminė ji sau. Jis at­
sparus. - Gal tau ir atrodo, kad darai tai mano
labui, tačiau su tuo susiję kiti žmonės. Aš jo­
kiais būdais nepaliksiu Deboros tame name
vienos, kai aplinkui šlaistosi maniakas.
- Gera pastaba. - Jis pasuko į išvažiuojamąją
juostą ir nuramino ją: - Štai todėl ji pabus porą
dienų su Altėja.
- Aš...
- Ji prašė perduoti tau, kad gerai praleistum
laiką. Tiesa, - tęsė jis, Šilai leidžiant nesupran­
tamus garsus, - sesuo sukrovė tau lagaminą. Jis
bagažinėje.
- Ir kada tu visa tai'šuplanavai? - jos nuos­
tabus balsas skambėjo tyliai. Per daug tyliai,
pamanė Boidas ir pasiruošė audrai.

199
 Nora Roberts

- Šiandien turėjau šiek tiek laisvo laiko.

Tau patiks trobelė. Ten ramu, bet ne per daug
nuošalu ir, kaip minėjau, puikus vaizdas.
- Tikiuosi, ten yra ir puiki aukšta uola, nuo
kurios galėčiau tave nustumti.
Jis sulėtino greitį važiuodamas vingiuotu
keliuku.
- Uolą irgi atrasi.
- Žinojau, kad tau nestinga drąsos, Flečeri,
bet šitai peržengia visas ribas. Kas, po per­
kūnais, leido tau manyti, jog gali įsodinti mane
į automobilį, sutvarkyti mano sesers gyvenimą
ir išsivežti mane į kažkokią trobelę?
- Tikriausiai buvo užtemęs protas.
- Panašiau, kad tau pažeistos smegenys.
Suprask pagaliau. Man nepatinka kaimas, kai­
miška aplinka. Aš nesu viskuo besimėgaujantis
žmogus ir niekur neketinu važiuoti.
- Tu jau važiuoji.
Kaip jis gali išlikti toks erzinamai ramus?
- Jei tuojau pat neparveši manęs namo, aš..;
-Ką?
Sila sugriežė dantimis.
- Juk kada nors užmigsi... - jos pačios ištarti
žodžiai privertė pagalvoti apie ką kita. - Tu

200
 Balsas naktyje

niekše, - ją užliejo nauja įsiūčio banga, - jei taip

bandai įsivilioti mane į lovą, suklydai. AŠliksiu
sėdėti automobilyje ir jau geriau sušalsiu.
- Trobelėje yra ne vienas miegamasis, -
švelniai paaiškino Boidas. - Galėsi miegoti
su manimi arba bet kuriame kitame miega­
majame. Tavo valia rinktis.
Ji sudribo ant sėdynės galų gale praradusi
kalbos dovaną.

201
 Sila nesiruošė to idealizuoti. Pagrobimai
gražiai atrodo knygose apie kilmingas damas ir
pasipūtusius piratus, tačiau visai netinka dvi­
dešimtojo amžiaus Denverio kasdienybei.
Ji neketino keisti savo požiūrio. Jei vienin­
telis įmanomas keršto būdas - atšiauriai lai­
kytis atstumo, ji taip ir darys. Jis nesulauks nei
šypsenos, nei malonaus žodžio, kol baigsis šis
kvailas savaitgalis. Todėl labai apmaudu, kad
namą ji pirmą kartą išvydo mėnulio šviesoje.
Ir jis vadina tai trobele? Sila pasijuto dė­
kinga, kad muzika nuslopino jos aiktelėjimą
iš nuostabos. Ji įsivaizdavo nedidelę žemą,
elementarių patogumų stokojančią trobelę
kažkokioje dykynėje. Į tokias vietas vyrai va­
žiuoja, kai užsimano augintis barzdą, gerti alų
ir skųstis moterimis.

202
 Balsas naktyje

Namas buvo pastatytas iš medžio - švelnios

spalvos mediena šiltai švytėjo mėnulio šviesoje.
Namas toli gražu nebuvo mažas. Kelių aukštų,
su įdomiai išsikišusiais rąstais ir langais, jis
didingai stovėjo sniego nubalintame pušyne.
Terasos, kai kurios dengtos, kai kurios atviros,
Žadėjo kvapą gniaužiantį vaizdą visomis kryp­
timis. Spindintis metalinis stogas privertė ją
pagalvoti, koks jausmas apima sėdint viduje ir
klausantis lietaus.
Tačiau Sila atkakliai prikando liežuvį susi­
laikydama nuo pagyros žodžių ir išlipo iš au­
tomobilio. Sniegas siekė iki pusės blauzdų ir ji
prisėmė batus.
- Nuostabu, - suniurnėjo. Palikusi Boidą
tvarkytis su bagažu, Sila nuklampojo prie ve­
randos.
Čia tikrai gražu, pamanė. Deja, tai nieko ne­
keitė. Ji vis tiek nenorėjo čia būti. Bet jei jau yra,
o išsikviesti taksi nėra galimybių, pasistengs
patylėti, išsirinks tolimiausią nuo jo miegamąjį
ir grius į lovą. Gal ir pavyks išbūti čia keturias­
dešimt aštuonias valandas.
v. ■
Kai Boidas jai iš paskos atėjo į verandą, Sila
laikėsi pirmosios savo pažado dalies. Buvo
girdėti tik nuo jo svorio braškančios grindlentės

203
 Nora Roberts

ir kažkokie laukiniai garsai iŠmiško. Padėjęs la­

gaminus jis atrakino duris ir mostu pakvietė ją
vidun.
Buvo tamsu. Ir šalta. Dėl to ji kažkodėl pa­
sijuto geriau. Kuo čia nepatogiau, tuo labiau
pateisinama jos bjauri nuotaika. Tada jis įžiebė
šviesą. Sila išsižiojo.
Namo centre buvo didžiulė erdvi svetainė
su atviromis grubiai aptašytomis sijomis ir ža­
vingu granito židiniu. Aplink židinį sustatyti
tvirti baldai. Prie nieko nepritvirtintas kaminas
kilo iki pat aukštų lubų. Viršuje per visą kam­
bario plotį tęsėsi balkonas, įkomponuotas į
atvirą erdvę. Sienos, priešingai, buvo baltos, su
įmontuotomis glotniomis lentynomis ir dau-
giarėmėmis durimis bei langais.
Nieko panašaus į jo namą Denveryje. Tro­
belėje dominavo tiesios linijos ir paprastumas.
Grindys plačių lentų, niekuo nepridengtos.
Švytintys laiptai kilo į antrą aukštą. Šalia ži­
dinio stovėjo dėžė su malkomis. Židinio gro­
teles puošė išsišiepę žalvariniai drakonai.
- Namas įšyla labai greitai, - paaiškino
Boidas, supratęs, kad Silakol kasneketina kalbėti
su juo. Jis įjungė šildymą dar prieš nusivilk­
damas paltą ir pakabindamas jį po veidrodžiu

204
 Balsas naktyje

ant durų. Palikęs ją stovėti jis nuėjo prie židinio

ir ėmė dėlioti prakuras bei malkas. - Virtuvė štai
ten, - jis mostelėjo ranka, o tada prikišo degtuką
prie suglamžyto laikraščio. - Sandėliukas pilnas
maisto atsargų, jei išalkai.
Sila jautėsi alkana, tačiau geriau būtų pra­
smegusi nei tai pripažinusi. Stebint, kaip iš
burnos kyla garas, ją apėmė keistas malonumas.
Ji nepatenkinta žiūrėjo, kaip liepsnos ima lyž­
čioti malkas. „Jis net ir tai sugeba", - pagalvojo
su pasibjaurėjimu. Ko gero, yra skautų vadas.
Kadangi Sila tylėjo, Boidas atsistojo ir brūkš­
telėjęs nusivalė rankas. Nors ir kokia ji užsi­
spyrusi, jis neabejojo ją įveiksiąs.
- Jei norėtum eiti miegoti, viršuje yra keturi
miegamieji. Neskaičiuojant miegamosios ve­
randos, kurioje tikriausiai dar šiek tiek per
šalta.
Sila suprasdavo, kada iš jos šaipomasi. Kils­
telėjusi smakrą ji pagriebė savo lagaminą ir už-
bildėjo laiptais.
Buvo neaišku, kuris kambarys Boido. Jie visi
atrodė jaukūs, gražiai įrengti. Sila išsirinko ma­
žiausią. Jai buvo sunku tai pripažinti, tačiau šis
miegamasis nuožulniomis lubomis, lentelėmis
iškaltu vonios kambariu ir stiklinėmis durimis

205
 Nora Roberts

į terasą atrodė žavingai. Ji numetė lagaminą ant

siauros lovos ir puolė jį kraustyti, norėdama
pažiūrėti, ką jos sesuo, nusikaltimo bendri­
ninkė, jai įdėjo.
Storas megztinis ir velvetinės kelnės su­
laukė pritarimo, lygiai kaip ir tvirti batai bei
vilnonės kojinės. Kosmetikos ir tualetinių
reikmenų krepšelis irgi pravers, nors ji abejojo,
kad švaistys laiką dažydamasi akis ar kvepin-
damasi. Vietoje savo futbolo marškinėlių ir nu­
šiurusio kilpinio chalato ji aptiko juodo šilko
drabužėlį su priderintu beveik permatomu
peniuaru. Prie korseto buvo prisegtas raštelis:
„Sveikinu su gimtadieniu iš anksto. Pasima­
tysime pirmadienį. Tave mylinti Debora"
Sila iškvėpė orą. Ir tai padarė jos tikra sesuo.
Jos mažoji sesutė. Ji atsargiai pakėlė persišvie­
čiantį šilką. Ir ką ji sau manė įdėdama jai tokį
apdarą? Gal geriau tegu šis klausimas lieka ne­
atsakytas. Ji miegos su megztiniu, nusprendė
Sila ir nesusilaikiusi perbraukė šilkinį dra­
bužėlį pirštų galiukais.
„Na taip... gražus", - pripažino. Sila ne­
dažnai pamalonindavo save kuo nors neprak­
tišku. Jos spintoje tik nedidelis skyrelis buvo
skirtas tokiems drabužiams kaip tie, kuriuos

206
 Balsas naktyje

vilkėjo per renginį. Jai tai buvo labiau karna­

valiniai apdarai nei įprasti drabužiai. Kiti jos
rūbai buvo praktiški ir patogūs.
„Deborai nereikėjo elgtis taip ekstravagan­
tiškai", - mąstė Sila. Tačiau tai taip panašu į
seserį. Atsidususi Sila leido šilkui slysti per
rankas.
Gal neskaudės, jei pasimatuos? Vis dėlto tai
dovana. Ir niekas jos nepamatys.
Pro angas jau sklido šiluma. Sila su paleng­
vėjimu išsinėrė iš palto ir nusispyrė batus. Ji
pasilepins karštoje vonioje su tomis mielomis
letenomis, o tada palįs po ta patogia antklode
ir užmigs.
Ji taip ir būtų padariusi. Tikrai. Bet karštas
vonios vanduo užliūliavo. Neatsispyrusi ji
šliūkštelėjo į vandenį Deboros įdėtų vonios
putų. Šilą apgaubė pikantiški kvapai. Ji užsi­
svajojo ir vos neužsnūdo kvapniam vandeniui
glamonėjant kūną.
Per virš vonios įmontuotą stačiakampį stog­
langį sklido žvaigždžių šviesa. „Kaip miela, -
Sila atsiduso ir pasinėrė dar giliau. - Kaip ro­
mantiška. Kaip nuodėmingai malonu."
Tikriausiai buvo kvaila užsidegti porą žvakių,
pastatytų ant plačios palangės, o ne įsižiebti

207
 Nora Roberts

lempą virš galvos. Bet žvakės taip gundė. Ji

mirko vonioje, svajojo, o žvakių kvapas sklaidėsi
aplinkui.
Ji tik mėgina išpešti iŠ nevykusios padėties
tai, ką galima geriausio, tikino ji save tingiai
lipdama iš vonios. Išsiėmusi segtuką paleido
plaukus kristi ant pečių ir įslydo į Deboros
dovanotą drabužėlį. Jis beveik nedengė nu­
garos, apačioje buvo tik kvaila juostelė, vos
vos slepianti sėdmenis. Priekinė dalis supinta
iš plonyčių blizgančių nėrinių juostelių, kurios
per vidurį užsibaigė kaspinu, kaip tik po krū­
timis. Nors krūtys atrodė beveik nepridengtos,
kažkoks slaptas konstrukcinis elementas jas
prilaikė ir darė pilnesnes.
Nepaisydama geriausių ketinimų ji per­
braukė juosteles pirštų galiukais svarstydama,
kas būtų, jei Boidas jas atvarstytų. Pamėgino
įsivaizduoti, koks apimtų jausmas, kai jo pirštai
perbrauktų per jos švarią odą. Ar jis būtų lėtas,
atvarstytų po vieną juostelę, ar tiesiog nuplėštų
jas, kol...
O Dieve!
Keikdama save Sila atlapojo duris ir išlėkė
iš prigaravusio vonios kambario. „Kaip kvaila

208
 Balsas naktyje

taip svajoti", - priminė sau. Ji niekada nebuvo

svajoklė. Visada žinodavo, kur eina ir kaip ten
patekti. Jau nuo vaikystės nebešvaistė laiko
fantazijoms, nesusijusioms su siekiais ir sėkme.
Kaip ji drįso svajoti apie vyrą, nors ir kokį
patrauklų, žinodama, kad tai netaps patogia
tikrove? Ji eis miegoti. Nebemąstys. Melsis, kad
pajėgtų ir nebetrokšti.
Dar nespėjusi padėti ant grindų krepšio
Sila pamatė prie lovos taurę. Krištolinė taurė
su ilga kojele buvo sklidina gelsvo skysčio.
Ragaudama ji užsimerkė. Vynas. Nepaprastai
švelnus. Tikriausiai prancūziškas. Pasisukusi
pamatė savo atspindį kampe stovinčiame veid­
rodyje.
Akys tamsios, oda raustelėjusi. Ji atrodė per
daug švelni, per daug nuolaidi, per lengvai
pasiduodanti įtakai. Ką jis jai daro, paklausė
savęs. Ir kodėl tai veikia?
Kol dar nespėjo persigalvoti, Sila užsimetė
ant pečių plonytį šilkinį peniuarą ir nuėjo
ieškoti Boido.
Jau beveik valandą, jis skaitė tą patį puslapį.
Galvodamas apie ją. Keikdamas ją. Trokš­
damas jos. Prireikė kiekvienos jo savitvardos
dalelytės, kad sugebėtų pastatęs vyną prie jos

209
 Nora Roberts

lovos išeiti iš kambario, kai girdėjo ją tingiai be­

sipliuškenančią vonioje tik už plonų durų.
„Juk tai ne vienpusis jausmas", - piktinosi
Boidas. Jis suprasdavo, kada moteris juo do­
mėdavosi. Tai ne vien tik fizinis potraukis. Jis
ją įsimylėjęs, po perkūnais. O jei ji Šito nemato
per savo kvailumą, jam teks pirštu tai parodyti.
Padėjęs knygą ant kelių Boidas įsispoksojo
į ugnį klausydamasis bliuziškos Bilio Holi-
dėjaus iškalbos. Smagios liepsnos išstūmė iš
miegamojo vėsą. Dėl šios praktiškos priežasties
jis įrengė židinį ne tik apačioje, bet ir viršuje.
Jį apėmė apmaudas, kad kraudamas pliauskas
ir kurdamas ugnį svajoja apie Šilą. Įsivaizdavo,
kaip ji ateina pas jį vilkėdama plonu, pleve­
nančiu, gundančiu drabužėliu. Nusišypso, iš­
tiesia rankas. Priglunda prie jo. Jis pakelia ją ant
rankų, nusineša į lovą ir jie...
„Svajok toliau", - tarė jis sau. Tokia diena,
kai Sila Orork savo valia ateis pas jį ištiesusi
rankas ir šypsodamasi, tikriausiai niekada ne-
išauš. Prakeikimas, juk ji irgi jam kažką jaučia.
Tikrai jaučia. Jei nebūtų užsispyrusi kaip ožka,
taip ryžtingai apsisprendusi užgniaužti šios
neįtikėtinos aistros, rečiau kramtytų nagus ir
mažiau rūkytų.

210
 Balsas naktyje

„Greitai įsižeidžianti, save varžanti ir slo­

pinanti - štai kokia toji Priscila Alisa Orork", -
niūriai pagalvojo Boidas ir kilstelėjo taurę ta­
riamam tostui. Taurė kone iškrito iš rankos, kai
tarpduryje pamatė stovinčią Šilą.
- Noriu su tavimi pasikalbėti, - kol atėjo
čia, drąsa beveik išgaravo, tačiau ji prisivertė
įžengti į kambarį. Ji nesileis įbauginama to, ką
išvydo: jis sėdėjo prie plieskiančio židinio vil­
kėdamas tik sportines kelnes.
Jis panūdo atsigerti. Nurijęs gerą gurkšnį
vyno įstengė linktelėti galva. Beveik patikėjo,
kad jis vis dar fantazuoja, tik Sila nesišypsojo.
- Klausau.
Ji ketino pasikalbėti su juo, priminė sau
Sila. Pasakyti viską, ką mano, ir praskaidrinti
atmosferą. Tačiau pirmiausia turėjo gurkštelėti
vyno.
- Kaip suprantu, atsivežei mane čia šį vakarą
vadovaudamasis gerais ketinimais, turint
omenyje pastarųjų dviejų savaičių įvykius,
tačiau elgeisi nepaprastai arogantiškai. - Įdomu,
ar jos žodžiai jam niiškambėjo taip pat kvailai
kaip jai pačiai? Ji laukė atsakymo, bet Boidas tik
spoksojo į ją tuščiu žvilgsniu. - Boidai?

211
 Nora Roberts

Jis papurtė galvą.

-Ką?
- Gal ką nors pasakysi?
- Apie ką?
Sila tyliai suniurzgė iš nusivylimo ir žengė
arčiau. Ji su trenksmu pastatė taurę ant stalo
vos neišpildama likusio vyno.
- Mažiausiai, ką gali padaryti atitempęs
mane čia, tai išklausyti nusiskundimus.
Boidas vos pajėgė kvėpuoti, o apie klau­
symąsi nevertėjo nė kalbėti. Ketindamas apsi­
ginti jis dar gurkštelėjo vyno.
- Jei turėtum nors kiek kojų... smegenų, -
pasitaisė sugriežęs dantimis, - suprastum, kad
pora dienų atokiau nuo visko tau labai pravers.
Jos akyse plykstelėjo pyktis - tokia ji traukė
dar labiau. Jai už nugaros plevenanti liepsna
suraibuliavo ant jos vilkimo plono šilko dra­
bužio.
- Taigi, tu pats vienas priėmei sprendimą už
mane.
- Teisingai, - vienu staigiu judesiu jis pa­
statė ant stalo taurę, kad nesutrupintų jos
tarp pirštų. - Jei būčiau tave čia kvietęs porai
dienų, būtum suradusi tūkstantį priežasčių
atsisakyti.

212
 Balsas naktyje

- Niekada nesužinosime, kaip būčiau el­

gusis, - atkirto Sila, - nes nesuteikei man tokios
galimybės.
- Aš stengiuosi iš paskutiniųjų, o tu turėtum
apsispręsti dabar pat, - suniurnėjo jis.
- Dėl ko?
Nusikeikęs jis atsistojo ir nusisuko. Atsi­
rėmęs rankomis į sieną ėmė ne itin švelniai
daužyti į ją kaktą. Sila žiūrėjo į jį, o jos veide
grūmėsi sumišimas su pykčiu.
- Ką darai?
- Daužau galvą į sieną. O kaip tau atrodo? -
Boidas atsirėmė kakta į sieną.
Matyt, ji ne vienintelėjaučia didžiulę įtampą,
pamanė Sila. Ir kostelėjo.
- Boidai, kodėl tu daužai galvą į sieną?
Jis nusijuokė ir pasitrynęs delnais veidą at­
sigręžė.
- Pats nesuprantu. Jaučiau, kad turiu tai pa­
daryti nuo pat tos akimirkos, kai susitikome.
Ji stovėjo, dabar šiek tiek abejojanti, ner­
vingai braukydama pirštų galiukais per šil-
kinius atlapus. Lengva nebuvo, tačiau giliai
įkvėpęs jis sugebėjo užčiuopti silpną savi­
tvardos siūlelį.

213
 Nora Rpberts

- Kodėl neini miegoti, Sila? Ryte galėsi

baigti doroti tai, kas bus likę iš manęs.
- Nesuprantu tavęs, - išspaudė ji ir ėmė
žingsniuoti.
Boidas pravėrė bumą, bet nepajėgė net suai­
manuoti spoksodamas į jos nuogą nugarą, per-
sišvieaančią pro plonytį Šilko sluoksnį, į jaudi­
namai siūbuojančius klubus, išryškintus rauktų
apsiuvų. Ji vėl ėmė kalbėti, ugningai ir nervingai,
bet jis nieko negirdėjo per ūžesį galvoje.
- Dėl Dievo meilės, liaukis vaikštinėti! -
Boidas delnu pasitrynė širdies plotą. Neabejojo,
kad dar po minutės ji iššoks iš krūtinės. - Ar
nori mane nužudyti?
- Aš visada vaikštinėju, kai pykstu, - sviedė
Sila atgal. - Kaip galiu eiti ramiai miegoti, kai
tu mane šitaip suerzinai?
- Suerzinau? - pakartojo jis. Kažkas tarsi
trūko, Boidas būtų galėjęs prisiekti, jog girdėjo
kažką pokštelint galvoje, jis stvėrėją už rankų. -
Aš tave suerzinau? To jau per daug, Orork! Pa­
sakyk, ar visada dėvi tokius apdarus kaip Šis,
ar nori mane pakankinti?
- Aš... - ji pažvelgė į save ir nejaukiai krus­
telėjo. - Debora man įdėjo šiuos drabužius. Tai
viskas, ką turiu.

214
 Balsas naktyje

- Kad ir kas juos įdėjo, bet jais vilki tu. Ir

vedi mane iš proto.
- Aš tik norėjau viską išsiaiškinti, - ėmė mik­
čioti Sila, - viską aptarti kaip suaugę žmonės.
- Šiuo metu aš mąstau kaip suaugęs žmogus.
Jei nori kalbėtis, šiame stalčiuje rasi daugybę
storų vilnonių antklodžių. Gali į vieną iš jų įsi­
supti.
Jai nereikėjo antklodės. Jau ir taip buvo šilta.
Jei jis ir toliau braukys jai per rankas, nuo šios
trinties užsidegs jos oda.
Gal aš norėjau tik truputėlį tave pakan­
kinti.
- Pavyko, - Boidas pataisė jos vadinamąjį
drabužėlį, nuslydusį nuo dešinio peties. - Sila,
nenoriu tau viso šito palengvinti nusitemp­
damas tave į lovą. Neneigsiu - tokia mintis
man patinka, tačiau jei mes mylėsimės, noriu,
kad ryte pabustum žinodama, jog tai buvo tavo
pasirinkimas.
Argi ne dėl to ji atėjo pas jį? Tikėdamasi, kad
jis perims iš jos iniciatyvą? Kokia ji bailė ir - tai
liūdniausia - apgavikė.
- Man nelengva.
- Turėtų būti nesunku, - jo rankos nuslydo
jos rankomis, - jei tu pasiruošusi.

215
 Nora Roberts

Sila pakėlė galvą. Jis laukė, toks pat suirzęs

kaip ir ji, bet laukė.
- Man atrodo, kad esu pasiruošusi nuo to
laiko, kai sutikau tave.
Jo kūnu perbėgo virpulys, jis iš paskutiniųjų
stengėsi nenutrūkti nuo savanoriškai užsinerto
pavadžio.
- Tiesiog pasakyk „taip".
„Pasakyti neužtenka", - pamanė ji. Kai kas
nors yra labai svarbu, paprasto žodžio per
mažai.
- Būk geras, paleisk mano rankas.
Jis dar kurį laiką jų nepâleido tyrinėdamas
jos veidą. Po truputį jo pirštai atsipalaidavo.
Jam nespėjus atsitraukti, Sila prigludo prie jo ir
apsivijo rankomis kaklą.
- Aš noriu tavęs, Boidai. Noriu būti su
tavimi šią naktį.
Jos lūpos susirado jo lūpas. Žodžių jau
užteks, šilta ir pasiruošusi ji prisispaudė prie jo.
Akimirką jam užėmė kvapą. Jausmų ant­
plūdis pribloškė. Jos skonis, jos kvapas, šilko
šiugždesys. Jos atodūsis jai ragaujant jo lūpas.
Boidas prisiminė, kaip kartąjo tėvo labai ver­
tinamas eržilas spyrė jam į saulės rezginį. Tada
lygiai taip pat apsvaigo. Jis norėjo centimetras

216
 Balsas naktyje

po nuostabaus centimetro gardžiuotis jos kūnu,

nuskęsti jame, užsimiršti. Tačiau, vos tik su jo
pagalba drabužis nuslydo jai nuo pečių, Sila
nustūmė Boidą prie lovos.
Ji nenorėjo, kad jis gailėtųsi jos troškęs. Būtų
to nepakėlusi. Jei jau dėl šios nakties tenka pa­
minti visus savo įsitikinimus, ji privalo būti
tikra, jog daro tai ne veltui. Kad jis šito ne­
pamirš.
Jo oda įkaito ir sudrėko. Ji mielai būtų pa­
simėgavusi jos skoniu, paglamonėjusi pirštais,
tačiau manė, kad vyrams labiau patinka greitis
ir jėga.
Sila išgirdo jį aimanuojant. Taiją pradžiugino.
Kai ji nutraukė jo kelnes, jis panardino pirštus
jai į plaukus. Boidas tyliai šnabždėjo jos vardą ir
dar kažką, ko ji nesuprato. Iš to, kaip prisitraukė
ją prie savęs, Sila suprato, kad jis skuba. Ir vos
tik užsirito ant jos, ji šnibždesiu davė sutikimą
ir jį įsileido.
Boidas sustingo. Nusikeikęs mėgino nusira­
minti ir atsitraukti, tačiau jos klubai ėmė judėti
po juo nepalikdami kitos išeities.

Silos lūpose žaidė šypsena, o Boidas gulėjo

ant jos panardinęs veidą į plaukus, vis dar

217
 Nora Roberts

trūksmingai kvėpuodamas. „Jis neapgailestaus

dėl šito", - mąstė Sila raminamai glostydama
jampetį. Neapgailestaus ir ji. Tai pranoko viską,
ką ji anksčiau buvo patyrusi. Tai buvo daugiau,
nei tikėjosi. Šilą užliejo šiluma, kai jis pripildė
ją, ir apėmė tylus pasitenkinimas jam išsiliejus
joje. Ji mąstė, kaip būtų malonu užsimerkti ir
panirti į miegą šalia šilto jo kūno.
Boidas keiksnojo save mintyse. Jis siuto dėl
savo nesivaldymo ir nesuprato, kodėl ji taip
skubino juos abu eiti nuo bučinio iki galo. Jis
vos spėjo prie jos prisiliesti. Nors Sila skubėjo
kaip kokia sprinterė, net nepriartėjo prie tikro
pasitenkinimo.
Stengdamasis išlikti ramus Boidas nusirito
nuo jos ir įsispoksojo į lubas. Ji pridėliojo jo
viduje bombų ir privertė jas sprogti, bet nė
vienas iš jų nepatyrė džiaugsmo.
- Kodėl taip padarei? - paklausė jis.
Jos ranka sustingo pusiaukelėje jam prie
plaukų.
- Nesupratau? Maniau, kad norėjai mylėtis.
- Norėjau, - Boidas atsisėdo ir nusibraukė
nuo veido plaukus. - Maniau, jog ir tu norėjai.
- Bet vyrams patinka... - ji užsimerkė ir nu­
tirpo. - Juk sakiau, kad man tai nelabai sekasi.

218
 Balsas naktyje

Jis sodriai nusikeikė priversdamas Šilą at­

šokti. Ji paskubomis išsiropštė iš lovos ke­
tindama užsimesti peniuarą.
- Kur, po perkūnais, eini?
- Į lovą, - springdama ašaromis tyliai tarė ji. -
Galimetai nurašyti kaip dar vienąnesusipratimą. -
Siekdama peniuaro Sila išgirdo trinktelint duris.
Atsitiesusi pamatė, kaip Boidas spynoje pasuko
raktą ir sviedė jį per kambarį. - Nenoriu pasilikti
âa su tavimi.
- Tuo blogiau. Juk jau apsisprendei.
Susisupusi į peniuarą ji susikryžiavo ant
krūtinės rankas. Matė, kad jis pyksta. Šį kartą iš
tikrųjų. Tai ne pirmasis kivirčas dėl jos trūkumų
lovoje. Atgijo senos žaizdos, sukirbėjo senos
abejonės ir ji sutrikusi sustingo.
- Klausyk, stengiausi, kaip mokėjau. Jei tai
nepakankamai gerai, puiku. Dabar leisk man
eiti.
- Nepakankamai gerai, - pakartojo Boidas.
Kai jis žengė pirmyn, ji atsitraukė ir atsitrenkė
į raižytą lovūgalį. - Kas nors turėtų tave gerai
papurtyti ir įkrėsti jÿtdto. Sila, lovoje yra du
žmonės ir veiksmas turi būti abipusis. Man ne­
reikia sumautos sekso technikos žinovės.

219
 Nora Roberts

Nuo pykčio paraudęs jos veidas ėmė blykšti, ;

kol tapo baltas kaip sniegas. Akys pritvinko
ašarų. Užsidengęs akis rankomis jis vėl nusi­
keikė. Neketino jos skaudinti, norėjo tik pa­
rodyti jai, kad jam reikia partnerės.
- Tu nieko nepajutai.
- Pajutau, - įsiutusi ji nusibraukė nuo skruosto
ašaras. Niekas neprivers jos verkti. Niekas.
- Tada tai stebuklas. Sila, tu beveik ne­
leidai man prie tavęs prisiliesti. Aš tavęs ne­
kaltinu, - Boidas žengė dar vieną žingsnį, bet
Sila atsitraukė nuo jo. Stengdamasis neprarasti
kantrybės jis liko stovėti vietoje. - Nespėjau
tavęs sulaikyti. Sakykime, kad tuo metu, kai
supratau, jau buvo per vėlu ką nors keisti. No­
rėčiau susitaikyti.
- Nėra čia ko taikytis, - Sila jau buvo su-
sitvardžiusi - akys sausos, balsas ramus. Jai
norėjosi numirti. - Pamirškime tai. Ir atrakink
duris.
Boidas išleido garsų atodūsį ir gūžtelėjo pe­
čiais. Kai jis pasuko prie durų, Sila nusekė iš
paskos, tačiau jis tik išjungė šviesą.
- Ką darai?
- Pamėginome taip, kaip moki tu, - mėnulio

220
 Balsas naktyje

šviesoje jis nuėjo per kambarį uždegti žvakės,

uždegė jų ne vieną. Pasilenkęs virš patefono
uždėjo ant plokštelės adatą. Kambarį užliejo
virpantis tenorinis saksofono garsas. - Dabar
pamėginsime taip, kaip moku aš.
Sila pradėjo virpėti iš baimės ir sutrikimo.
- Aš sakiau, kad noriu eiti į lovą.
- Gerai. - Boidas stvėrė ją į glėbį. - Ir aš taip
pat.
- Jau užtektinai iškenčiau pažeminimo per
vieną naktį, - iškošė ji pro sukąstus dantis.
Boido akyse kažkas šmėstelėjo, tačiau kai jis
prabilo, balsas buvo ramus.
- Atsiprašau, nenorėjau tavęs įžeisti.
Jis nunešė ją, vis dar įsitempusią, į lovą ir
švelniai paguldė. Neatitraukdamas nuo jos
akių paskleidė plaukus ir kelias akimirkas už­
truko braukdamas per juos pirštais.
- Įsivaizdavau tave žvakių šviesoje ant
mano pagalvės išsidraikiusiais plaukais, - jis
pasilenkė ir palietė lūpomis jos lūpas. - Mė­
nulio ir žvakių atspindžiams mirguliuojant ant
odos. Ir nieko, jokio žmogaus, išskyrus tave,
per mylių mylias aplinkui.

221
 Nota Roberts

Sujaudinta ji nusuko galvą šalin. Nenorėjo

leistis sugundoma žodžių ir dar kartą apsi­
juokti. Boidas tik šyptelėjo ir prispaudė lūpas
jai prie kaklo.
- Mėgstu iššūkius. Ketinu mylėtis su tavimi,
Sila, - jis nustūmė jai nuo peties petnešėlę ir lū­
pomis nuslinko žemyn. - Nuskraidinsiu tave
ten, kur dar niekada nesi buvusi, - jis suėmė jai
už riešo ir nudžiugo pajutęs, kaip pagreitėjo jos
pulsas. - Neturėtum bijoti mėgautis.
- Nebijau.
- Tu bijai atsipalaiduoti, viską paleisti, pri­
sileisti ką nors taip arti, kad sužinotų, kas slypi
tavo viduje.
Sila pamėgino atsitraukti, tačiau jo rankos
apsivijo aplink ją.
- Mes jau buvome suartėję.
- Taip, buvome, - jis pabučiavo vieną jos
lūpų kamputį, paskui kitą. - O dabar mes my­
lėsimės.
Sila vėl pradėjo sukti galvą šalin, bet Boidas
suėmė ją delnais. Kai jo lūpos dar kartą prigludo
prie jos lūpų, Silos širdis ėmė daužytis. Boido
lūpos buvo tokios švelnios ir gundančios. Kai
jo pirštai nuslydo jai per veidą, ji trūksmingai

222
 Balsas naktyje

atsiduso. Jis nėrė į jos prasiskyrusias lūpas pa­

erzinti liežuvio.
- Aš nenoriu... - sudejavo Sila, kai jis dan­
timis gnybtelėjo jai apatinę lūpą.
- Pasakyk man, ko nori.
- Aš nenoriu, - jos mintys spėjo susidrumsti.
Ji kilstelėjo ranką ketindama nustumti jį šalin,
tačiau ranka suglebusi liko gulėti jam ant peties.
- Tada darysime štai kaip, - norėdamas pa­
maloninti ją ir save Boidas bučiniais nubėrė
jai kaklą. - Kai baigsiu, pasakysi man, kas la­
biausiai patiko.
Jis šnabždėjo jai švelnius svajingus žodžius,
kurie galutinai sujaukė jos mintis. Tada ap­
svaigino ją ilgu neskubriu bučiniu. Jos kūnas
ėmė virpėti, nors Boidas jos beveik nelietė, tik
pirštų galiukais glostė pečius, veidą, plaukus.
Jo liežuvis nuslydo jai per krūtis, tiesiai
•virš juodų nėrinių kraštelio. „Jos oda kaip
medus", - pamanė jis mėgaudamasis slėniu
tarp krūtų. Silos širdis mušė kaip kūjis, tačiau
kai ji kilstelėjo rankas, jis jas sulaikė.
Neskubėdamas, kankinamai lėtai Boidas po
truputėlį dantimis nuSinaukė žemyn nėrinius.
Sila išrietė nugarą siūlydama save, jos pirštai
jo rankose įsitempė it stygos. Jis tik suniurnėjo

223
 Nora Roberts

ir palikdamas drėgną pėdsaką nusmaukė nė^

rinius nuo kito kauburėlio.
Jis greitai trūksmingai kvėpavo, bet stengėsi
susilaikyti ir godžiai nepulti. Erzinančiais buČi*
niais atvira burna jis suko ratus po jos kūną,
karštu liežuviu tol dirgino sustandėjusį spenelį,
kol ji suvirpėjusi ištarė jo vardą. Iš pasiten­
kinimo suaimanavęs jis ėmė čiulpti.
Sila juto, kaip giliai viduje auga įtampa, su­
sispaudžia, atsileidžia, atliepdama jo sumanių
lūpų ritmą. Įtampa didėjo, vis augo, kol Šilai
ėmė atrodyti, kad mirs jos neatlaikiusi.
Sila šnopuodama raitėsi po juo. Genama po­
jūčių gausos ji įsirėžė nagais jam į delnus. Iš­
girdo savo riksmą, aiktelėjimą iš palengvėjimo
ir kančios, kai kažkas jos viduje subyrėjo į ga­
balėlius. Deginantys peilių dūriai virto šilkinių
plaštakių sparnelių plazdėjimu. Skausmas
peraugo į nesuvokiamą malonumą.
Kai visi jos kūno raumenys suglebo, Boidas
įsisiurbė jai į lūpas.
- Gerasis Dieve, tu neįtikėtina!
- Aš negaliu, - pakėlusi ranką ji prisispaudė
delną prie smilkinio, - aš negaliu galvoti.
- Negalvok. Tik jausk.

224
 Balsas naktyje

Jis apžergė ją. Ji buvo pasiruošusi jį priimti. Jis

jaudavėjai kur kas daugiau, nei ji kada nors buvo
gavusi. Parodė jai daug daugiau, nei ji galėjo įsi-
Įvaizduoti. Su begaline kantrybe ir atsargumu
Boidas atrišojos peniuarą. Jo žvilgsnis nesitraukė
nuo jos veido. Jam patiko matyti, kaip jame atsi­
spindi visa, ką ji jaučia. Kiekvienas naujas pojūtis,
kiekviena nauja emocija. Jis išgirdo, kaip ant jos
odos sušiugždėjo šilkas traukiant peniuarą. Kai
prispaudė lūpas prie jos virpančio pilvo, juto nuo
jos sklindančią aistrą. Plūduriuodama migloje
Sila glostė jam plaukus ir leido mintims skrieti
ten, kur taip beviltiškai veržėsi kūnas. Tai rojus,
daug labiau alinantis, daug labiau jaudinantis,
daug erotiškesnis nei koks kitas, kurį ji kada
nors gedėjo įsivaizduoti. Sila juto po savimi su­
sijaukusias paklodes, įkaitusias nuo jos karščio.
Juto lėtai kūnu slystantį šilką. Sudrėkusią Boido
odą. Kai jos lūpos prasivėrė išleisdamos atodūsį,
ji pajuto ant jų jo skonį - sodrų, vyrišką. Ant jos
užmerktų vokų mirguliavo žvakių šviesa.
Reikėjo tiek daug sugerti, tiek daug patirti.
Jei tai tęstųsi be galo, vis tiek būtų negana.
Boidas žinojo, kad' dabar ji yra jo. Daug
.labiau jo nei tada, kai į ją paniro. Jos kūnas
atrodė kaip įsikūnijusi svajonė - ilgas, lieknas

225
 Nora Roberts

ir blyškus mėnesienoje. Ji tyliai kvėpavo, o pri­

silietus ištarė jo vardą, tik vardą. Jos rankos
spustelėjo jam pečius ragindamos tęsti.
Boidas nuslinko žemyn jai per kojas, kartu
nusitempdamas šilkinį drabužėlį ir lengvai ją
kandžiodamas. Mėgavimasis jos odos kvapu
buvo maloni kankynė, kurią būtų tęsęs iki
begalybės, tačiau jos kūnas nerimo, geidė jo.
Jis žinojo, kad jai, kaip ir jam, nuo aistros tik­
riausiai net maudžia kūną.
Piršto galiuku Boidas perbraukė jai per
šlaunį, jautrią vietelę, arti, labai arti karščio epi­
centro. Kai jis įslydo į vidų, ji buvo drėgna ir lau­
kianti. Pirmiausia pasigirdo slopi aimana, o tada
jo rankų burtai sviedė ją aukštyn, ant naujos,
aukštesnės, viršūnės. Apstulbinta tokios galios
ji išsirietė ir virpėdama kilo malonumo laiptais.
Nors ir įsikibo į jį rankomis, jis toliau ją audrino
burna, sumaniais nepermaldaujamais pirštais,
kol ji pasiekė ekstazę.
Sila apglėbė jį ir abu ėmė ridinėtis po lovą
tarsi siaučiantis uraganas. Kantrybės laikas
baigėsi. Metas pasotinti alkį.
Jis bandė atgauti kvapą, o jos rankos nenu-
stygdamos slydo jo kūnu. Kaip ir pirmąjį kartą,
Sila perėmė iš jo kontrolę. Tačiau dabar ji su

226
 Balsas naktyje

juo, akis už akį, dantis už dantį. Boidas matė,

kaip dega jos akys, patamsėjusios nuo aistros,
bedugnės nuo geismo. Jos glotni oda spindėjo
neryškioje šviesoje.
Dar kartą jis prispaudė lūpas prie jos lūpų,
sugerdamas nuostabos šūksnį, ir įėjoį ją. Pusiau
sukūkčiojusi ji apsivijo jį rankomis ir tvirtai su­
rakino kojomis, kad jie kartu galėtų šuoliuoti
link beprotybės.

Boidas jautėsi išsekęs. Silpnas kaip kū­

dikis. Ir apsunkęs. Sukaupęs paskutinius jėgų
likučius jis nusirito nuo Silos, kartu užsivers­
damas ją ant savęs. Patenkintas apglėbė jai
galvą, jam labai patiko jausti ją gulinčią ant jo.
Ji suvirpėjo visu kūnu. Jis ją nuramino.
- Šalta?
Sila tik papurtė galvą. ,
Aptingęs lyg katinas Boidas perbraukė jai
per nuogą nugarą.
- Gal po kokios valandos ar dviejų rasiu
jėgų paieškoti antklodžių.
- Man viskas gerai.
Tačiau iš balso taip neatrodė. Suraukęs ant­
akius Boidas pakišo delną jai po smakru ir kils­
telėjo jį.

227
 Nora Roberts

- Kas čia dabar?

- Aš neverkiu, - piktokai atsakė ji.
- Gerai, o ką tu darai?
Ji pamėgino vėl nuleisti galvą, bet Boidas
tvirtai ją laikė.
- Pamanysi, kad aš kvaila.
- Kai mane taip išgręžei, tikrai nebegalvoju,
kad tu esi kvaila, - jis greitai pakštelėjo jai į
kaktą. - Išsiliek, Orork.
- Tiesiog aš... - ji nekantriai atsiduso, - aš
nesitikėjau, kad gali būti šitaip. Tikrai nesiti­
kėjau.
- Kaip šitaip? - jo lūpų kampučiai kilstelėjo-
Juokinga, bet atrodė, kad jis atgauna jėgas. Gal
dėl to, kad ji taip žiūrėjo į jį. Apstulbusi. Su­
trikusi. Graži. - Nori pasakyti - gerai? - Boidas
nuleido rankas ir atsainiai paglostė užpaka­
liuką. - Ar labai gerai? O gal turi omenyje -
puikiai? Stulbinamai?
- Tu šaipaisi iš manęs.
- Aha. Tikėjausi komplimento, bet tu ne­
linkusi man jo pasakyti. Kaip suprantu, esi per
daug užsispyrusi, kad pripažintum, jog mano
būdas buvo geresnis nei tavo. Nieko tokio. Aš
galiu laikyti tave užrakintą čia, kol tai pripa­
žinsi.

228
 Balsas naktyje

- Po velnių, Boidai, man nelengva paaiškinti.

- Tau nereikia aiškinti, - jo balse nebesi­
girdėjo erzinančios gaidelės, o žvilgsnis vėl
iatėmė iš jos jėgas.
- Norėjau pasakyti, kad aš niekada... niekas
niekada nėra privertęs manęs... - Sila pa­
sidavė. - Tai buvo puiku.
- Taip, - Boidas suėmė delnu ją už pakaušio
ir prisitraukė jos lūpas, - o dabar pabandysime
pasiekti stulbinantį rezultatą.

229
 Sila apglėbė save rankomis gindamasi nuo
šalčio ir nukreipė žvilgsnį virš pušų ir uolų.
Boidas ir dėl to buvo teisus. Vaizdas neįtikėtinas.
Ji matė dantytas, sniegu padengtas kalnų vir­
šūnes. Kiek arčiau pastebėjo neryškų iš kamino
kylantį dūmą. Ištvermingų amžinai žaliuo­
jančių spygliuočių šakose švilpė kylantis vėjas.
Garsiai čiurleno leduku aptrauktas upelis. Be­
sileidžiančios saulės spinduliuose ji pastebėjo
blyksintį vandenį, viso labo tik atšvaitą.
Ant sniego tįso ilgi melsvi vėlyvos popietės
šešėliai. Šiek tiek anksčiau ji regėjo elnią, uosti­
nėjantį sniegą ir ieškantį po juo žolės. Dabar ji
buvo viena.
Ji buvo pamiršusi, ką reiškia tokia ramybė.
Tiesą sakant, kažin ar apskritai kada nors tai
patyrė. Nebent tik ankstyvoje vaikystėje, kai vis

230
 Balsas naktyje

dar tikėjo fėjomis ir laiminga pabaiga. Ko gero,

šiek tiek per vėlu vėl pradėti tuo tikėti, juk jai
gretai bus trisdešimt.
Vis dėlto Sila abejojo, kad viskas kada nors
bus taip kaip anksčiau.
Boidas ištesėjo pažadą. Jis leido jai patirti tai,
apie ką ji nė nesapnavo. Per vieną nepaprastai
ilgą naktį parodė jai, kas yra meilė: tai, kai
priimi ir siūlai, imi ir duodi. Būdama su Boidu
lovoje ji išmoko daug daugiau nei tik mylėtis. Ji
pažino intymumo galią. Jo jaukumą ir didybę.
Ir pirmą kartą per daugybę metų miegojo giliai
ir be sapnų.
Sila nepasijuto kvailai ir nesutriko pra­
budusi tą rytą su juo. Jautėsi visiškai rami. Ne­
paprastai rami. Atrodė, neįmanoma patikėti,
kad kažkur yra kitas pasaūlis, ne vien ši vieta.
Pasaulis, pilnas skausmo, pavojų ir baimės.
Vis dėlto visa tai yra. Ir jau greitai jai teks vėl
susidurti su tuo. Ji negali čia slėptis, tik ne nuo to
žmogaus, kuris nori jos mirties, nuo savo pačios
liūdnų prisiminimų. Tačiau argi ji neturi teisės
nors trumpam apsimesti, kad jai niekas nerūpi?
Taip neturėtų būtf.' Atsidususi Sila pakėlė
veidą į blėstančią saulę. Nesvarbu, ką ji jaučia,
galbūt nesvarbu, kad jaučia taip stipriai, ji

231
 Nora Roberts

privalo būti sąžininga su savimi ir su Boidu.

Neleis jausmui, kuris dabar juos sieja, stiprėti.
Negali leisti, pamanė stipriai užmerkdama akis.
Tegu geriau dabar šiek tiek paskauda širdį, nei
vėliau ji sudūžta.
„Jis geras žmogus, - galvojo ji. - Sąžiningas
ir rūpestingas. Kantrus, protingas ir pasiauko­
jantis. Ir policininkas."
Sila sudrebėjo ir apglėbė save dar stipriau.
Tiesiai po jo dešiniu petimi yra randas. Iš
priekio ir iš nugaros, prisiminė ji. Nuo kulkos
prižiūrint tvarką. Ji neklausė ir neklaus, kaip
jį pašovė, kada tai atsitiko, kaip arti mirties jis
buvo atsidūręs.
Tačiau lygiai taip pat negalėjo neigti to, kad
jos randai tokie pat tikri kaip ir jo.
Ji paprasčiausiai negalėjo nei jo, nei savęs
apgaudinėti tikėdama, kad jų laukia kokia
nors ateitis. Jai nereikėjo leisti, jog viskas taip
toli pažengtų. Tai jau padaryta. Jie meilužiai.
Nors Sila suprato, jog tai klaida, ji liks amžinai
dėkinga už kartu su juo praleistą laiką.
Logiškiausia būtų aptarti su juo jų santykių
ribas. Jokio prisirišimo, jokių įsipareigojimų.
Panašu, kad jam tai patiktų. Jei jos jausmai iš­
kerojo per toli ir per greitai, teks juos prilaikyti.

232
 Balsas naktyje

Paprasčiausiai turės įkalbėti save neįsimy-

lėti.
Boidas ten ir rado ją, pasirėmusią ant tu­
rėklų, tarsi besiveržiančią pakilti virš pušų ir
snieguotų viršukalnių. „Ji vėl ima nerimauti", -
pastebėjo jis ir nusivylė. Įdomu, ar ji žino, kokia
atsipalaidavusi buvo šį rytą, gulėdama šalia jo,
po truputį busdama, ir tada, kai atsisuko į jį
lėtai, tingiai pasimylėti.
Dabar tik prisilietus jai prie plaukų, Sila
atšoko ir atsirėmė jam į ranką.
- Man patinka tavo namai, Kietuoli.
- Esu pamalonintas, - jis ketino važinėti čia
su ja metai iš metų.
Jos pirštai lakstė turėklu, paskui nerimo ki­
šenėje.
- Nepaklausiau, pirkai jį ar pasistatei?
- Pasistačiau. Netgi pats įkaliau keletą vinių.
- Žmogus, turintis daugybę talentų. Beveik
gaila laikyti tokią vietą tik savaitgaliams.
- Retkarčiais aš ištrūkstu ilgiau nei savait­
galiui. Mano tėvai irgi kartais čia apsistoja.
- A-a. Ar jie gyvena Denveryje?
- Kolorado Spririgse, - jis ėmė masažuoti
beįsitęmpiančius jos pečių raumenis, - bet jie
daug keliauja. Nenustygsta vienoje vietoje.

233
 Nora^Roberts

- Turbūt tavo tėtis nusivylė, jog nepasukai į

šeimos verslą.
- Ne. Mano sesuo perėmė šią šeimos tra­
diciją.
- Sesuo? - ji pažvelgė per petį. - Nežinojau,
kad turi seserį.
- Tu daug ko nežinai. - Boidas pabučiavo
į jos papūstas lūpas. - Ji labai veikli moteris.
Ryžtinga, įtakinga verslininkė. Ir kur kas ge­
resnė už mane.
- Bet ar jie nesijaučia nesmagiai, kad tu esi
policininkas?
- Nemanau, kad nuolat apie tai galvotų. Tu
sušalsi, - tarė jis. - Eime vidun prie židinio.
Ji nuėjo su juo į namą, o tada nusileido
laiptais į virtuvę.
- M-m-m... Kas čia taip skaniai kvepia?
- Gaminu aštrų troškinį, - Boidas nuėjo prie
centrinės salos, kur nuo lubų kabėjo variniai
prikaistuviai. Nukėlęs dangtį nuo lėtai kun­
kuliuojančio puodo pauostė. - Bus paruošta
maždaug po valandos.
- Galėjau tau padėti.
- Nieko tokio, - iš vynų stovo jis išsirinko
butelį bordo. - Galėsi gaminti kitą kartą.
Ji pamėgino šyptelėti.

234
 Balsas naktyje

- Vadinasi, tau iš tiesų patiko mano ypatin­

gasis sumuštinis su riešutų kremu ir džemu.
- Kaip tik tokius sutepdavo mama.
Sila abejojo, kad jo mama kada nors gy­
venime būtų tepusi sumuštinį. Turtingi žmonės
paprastai turi pilnus namus tarnų. Ji stovėjo
kvailai jausdamasi, o jis atkimšo butelį vyno ir
pastatė ant stalviršio.
- Ar neketini nusivilkti palto?
- Ak, žinoma, - Sila nusitraukė paltą nuo
pečių ir pakabino ant kablio prie durų. - Gal ką
nors padaryti?
- Taip. Atsipalaiduok.
- Aš atsipalaidavusi.
- Buvai atsipalaidavusi, - jis paėmė nuo vir­
šutinės lentynos porą taurių ir jas apžiūrėjo. -
Nesu tikras, kas vėl tau neduoda ramybės, Sila,
bet šį kartą mes tai išsiaiškinsime. Gal atsisėsk
prie židinio. Aš atnešiu vyno.
Jei jis taip lengvai ją permatė tik po keleto
savaičių, pamanė Sila eidama į svetainę, tai ką
jis darytų po metų? Ji įsitaisė ant pagalvėlės
šalia židinio. Neketino galvoti apie metus. Net
apie mėnesį.
Kai jis įėjo, Sila apdovanojo jį daug platesne
šypsena ir paėmė taurę vyno.

235
 Nora Roberts

- Ačiū. Kaip gerai, kad neapsilankiau čia

prieš ieškodama pirkti sau namo. Nebūčiau
rinkusis namo be židinio.
Jis tylomis įsitaisė priešais ją.
- Pažiūrėk į mane, - pagaliau tarė. - Ar neri­
mauji dėl to, kad teks grįžti į darbą?
- Ne, - Sila atsiduso. - Šiek tiek. Pasitikiu
tavimi ir Tėja, suprantu, kad darote viską, ką
galite, bet aš bijau.
- Ar tiki manimi?
- Juk sakiau, kad tikiu. - Bet ji nežiūrėjo jam
į akis.
Boidas piršto galiuku palietė jai skruostą ir
tol neatitraukė, kol ji vėl atsisuko į jį.
- Ne tik kaip policininku.
Sila suraukė antakius ir vėl nukreipė žvilgsnį
tolyn.
- Ne, ne tik kaip policininku.
- Tai ir yra priežastis, - susimastęs tarė jis. -
Aš esu policininkas.
- Man tai neturėtų rūpėti.
- Mes abu žinome, kad yra ne taip.
- Tiesiog man tai nepatinka, - ramiu balsu
pasakė Sila. - Nesitikiu, kad suprasi.
- Man atrodo, kad aš suprantu, - Boidas
atsilošė kėdėje žiūrėdamas, kaip ji gurkšteli

236
 Balsas naktyje

vyno. - Aš kai ką patikrinau, Sila, turėjau pa­

tikrinti dėl tyrimo, bet neapsimetinėsiu, jog tai
buvo vienintelė priežastis.
- Ką nori pasakyti?
- Išsiaiškinau tavo biografijos faktus, kad
galėčiau tave ginti. Turiu tave suprasti. Sakei,
kad tavo mama buvo policininkė. Nebuvo
sunku išsiaiškinti, kas nutiko.
Spoksodama tiesiai į ugnį Sila abiem ran­
komis suspaudė taurę. Net po tiek metų
skausmas buvo toks pat aštrus.
- Vadinasi, spustelėjai keletą kompiuterio
mygtukų ir sužinojai, kad mano mama buvo
nužudyta. Eidama tarnybines pareigas. Štai
kaip tai vadinama. Eiti tarnybines pareigas, -
pakartojo ji bespalviu balsu. - Tarsi tai būtų
dalis darbo apibūdinimo.
- Tai ir yra dalis darbo apibūdinimo.
Kai Sila pažiūrėjo į jį ir vėl nusuko akis, jos
žvilgsnyje šmėstelėjo baimė.
- Taip, teisingai. Tai buvo jos darbo dalis
būti tą dieną nušautai. Tuo blogiau tėčiui. Jis
atsitiktinai pasipainiojo netinkamoje vietoje ne­
tinkamu laiku. Niekuo dėtas liudininkas.
- Sila, niekas nebūna tik balta ir juoda. Ir ne
viskas taip paprasta.

237
 Nora Roberts

- Paprasta? - ji nusijuokė ir nusibraukė

nuo veido plaukus. - Ne, labiau tiktų žodis
„ironiška". Policininkė ir valstybinis gynėjas,
kurie, pasirodo, buvo susituokę, konkuravo
nagrinėdami tą pačią bylą. Dėl nieko nesutarė.
Neprisimenu, kad nors kartą jų požiūriai būtų
sutapę. Susiginčiję dėl tos bylos jie vėl pra­
kalbo apie skyrybas. Neva tik bandomąsias
skyrybas. - Mąsliai suraukusi antakius Sila pa­
žvelgė į taurę. - Atrodo, nebeturiu vyno.
Netaręs nė žodžio Boidas įpylė dar.
- Spėju, kad perskaitei oficialią ataskaitą, - ji
pateliūskavo vyną taurėje ir gurkštelėjo. - Po­
licija suėmė tą nedorėlį ir atsivežė apklausti. Jis
buvo jau tris kartus teistas: už ginkluotą api­
plėšimą, užpuolimą, narkotikus. Pageidavo, kad
per apklausą dalyvautų ir jo advokatas. Mėgino
tartis, nors suprato, kad jokio susitarimo negali
būti. Jis buvo sučiuptas nusikaltimo vietoje ir jo
laukė griežta bausmė. Dėl to tas vyras kaltino
du žmones, bent jau mintyse. Savo advokatą ir
policininkę, kuri jį nutvėrė.
Vis dar buvo skaudu prisiminti, mėginti at­
kurti įvykį, kurio pati nematė, įvykį, kuris taip
drastiškai pakeitė jos gyvenimą.
- Jie sučiupo žmogų, perdavusį jam ginklą, -

238
 Balsas naktyje

tyliai tarė Sila. - Jis vis dar kali. - Ji trumpam

nutilo ir nuramino gerklę gurkšneliu vyno. - Jie
sėdėjo prie stalo vienas priešais kitą, kaip būtų
sėdėję mūsų virtuvėje, ginčydamiesi teisiniais
klausimais. Tas kalės vaikas išsitraukė tą slapta
perduotą 22 kalibro revolverį ir nušovė juos abu.
Sila vėl nuleido akis į savo taurę.
- Daugybė žmonių neteko darbo dėl šito in­
cidento. O mano tėvai neteko gyvybės.
- Aš neketinu tau aiškinti, kad policininkai
nežūsta per klaidą, be reikalo, netgi be jokios
prasmės.
Kai Sila vėl į jį pažiūrėjo, jos žvilgsnis buvo
iškalbingas.
- Gerai. Nenoriu girdėti to mėšlo apie tai,
kaip mes turėtume didžiuotis savo narsiais
policininkais. Po šimts velnių, ji buvo mano
motina!
Boidas ne tik perskaitė informaciją, susijusią
su ta byla, jis į ją įsigilino. Laikraščiai vadino tai
gėda ir tragedija. Tyrimas tęsėsi ilgiau nei šešis
mėnesius ir jam pasibaigus šeši pareigūnai at­
sistatydino arba buvo pakeisti. Bet labiausiai
jam įstrigo į bylą įdėta nuotrauka. Sila nuo siel­
varto aptemusiu veidu stovi prie dviejų kapų
spausdama Deboros ranką.

239
 Nora Roberts

- Siaubinga taip jų netekti, - tarė Boidas.

Ji tik papurtė galvą.
- Taip, bet apskritai aš netekau mamos, kai
ji tapo policininke.
- Jos charakteristika įspūdinga, - atsargiai
pasakė Boidas. - Tais laikais moteriai turėjo būti
nelengva. O policininko šeimai visada sunku.
- Iš kur žinai? - griežtai paklausė Sila. - Juk
tu nesėdi namuose išpiltas šalto prakaito. Kai
paaugau ir pradėjau viską suprasti, kiekvieną
dieną su baime laukdavau, kada jos vadas ateis
prie mūsų durų ir praneš, kad ji žuvo.
- Sila, negalima gyventi nuolat tikintis blo­
giausio.
- Aš gyvenau laukdama mamos. Darbas
jai visada buvo svarbesnis - svarbesnis už tėtį,
už mane, už Debę. Kai man jos reikėdavo, jos
niekada nebūdavo, - ji patraukė šalin ranką,
kai jis pabandė ją paimti. - Man nereikėjo, kad
ji keptų sausainius ar lankstytų mano kojines.
Aš tik norėjau, jog ji būtų šalia, kai man jos
prireikdavo. Tačiau šeima jai niekada nebuvo
tokia svarbi, kaip tie beveidžiai žmonės, ku­
riems ji prisiekė tarnauti ir saugoti.
- Gal ji buvo per daug susitelkusi į savo
karjerą, - pradėjo Boidas.

240
 Balsas naktyje

- Tik nelygink manęs su ja.

Jo antakis pakilo.
- Aš ir neketinau, - jis suėmė jos ranką ne­
paisydamas priešinimosi. - Panašu, kad tu pati
lygini.
- Aš privalaubūti susitelkusi. Ji turėjo žmonių,
kuriejąmylėjo, kuriemsjosreikėjo, bet niekada ne­
turėjo laiko, kad tai pastebėtų. Policininkai neturi
pastovių darbo valandų, sakydavo ji. Policininkai
neturi pastovaus gyvenimo.
- Aš nepažinojau tavo mamos ir negaliu ko­
mentuoti jos sprendimų, bet ar nemanai, kad
laikas visa tai paleisti ir gyventi savo gyvenimą?
- Aš paleidau. Padariau, ką turėjau pa­
daryti. Padariau, ką norėjau padaryti.
- Ir esi mirtinai išsigandusi to, ką man jauti,
dėl mano darbo?
- Tai ne tik darbas, - apimta nevilties tarė
Sila. - Mes abu žinome, kad tai ne tik darbas.
- Gerai, - jis linktelėjo galva, - viskas dėl to,
ką aš veikiu ir kas esu. Mes rasime būdą, kaip
su tuo susidoroti.
- Tai tavo gyvenimas, - atsargiai paaiškino
ji. - Aš neprašau nieko keisti. Neketinau taip
susipainioti su tavimi, bet nesigailiu.

241
 Nora Roberts

- Ačiū, - sumurmėjo Boidas ir ištuštino taurę.

- Mėginu pasakyti, kad turėtume būti pro­
tingi ir visko per daug neapsunkinti.
Jis pastatė taurę.
-Ne.
- Kas ne? Ne, aš nenoriu būti protingas, o
viskas jau yra sudėtinga, - jis pervėrė ją gana
niūriu žvilgsniu. - Aš tave įsimylėjau.
Tai ją pritrenkė. Akys plykstelėjo iš nuos­
tabos ir ji atšlijo. Veidas išbalo.
- Matau, kad tai tave velniškai džiugina, -
sumurmėjo Boidas. Atsistojęs jis užmetė ant
ugnies pliauską ir nusikeikė žiūrėdamas į pa­
kilusias žiežirbas.
Sila pamanė, kad geriausia bus nejudėti iš
vietos.
- „Meilė" - be galo stiprus žodis, Boidai.
Mes pažįstami tik porą savaičių ir ne pačiomis
geriausiomis aplinkybėmis. Aš manau...
- Aš velniškai pavargau nuo tavo gal­
vojimo, - jis atsigręžė pažiūrėti į ją. - Papras­
čiausiai pasakyk, ką jauti.
- Nežinau, - Sila suprato nekęsianti pati
savęsdėl šiomelo. Jąapėmė siaubas. Ir džiaugsmas.
Užplūdo apgailestavimai ir ėmė graužti ilgesys. -

242
 Balsas naktyje

Boidai, viskas atsitiko per greitai. Atrodo, tarsi

nieko negalėjau valdyti ir dėl to man nejauku.
Nenorėjau su tavimi prasidėti, bet prasidėjau.
Nenorėjau tavimi domėtis, bet susidomėjau.
- Na, pagaliau sugebėjau iš tavęs šį tą iš­
traukti.
- Aš nemiegu su vyru tik dėl to, kad jis
verčia mane virpėti.
- Vis geriau ir geriau, - nusišypsojęs jis pakėlė
jos ranką ir pabučiavo į pirštus. - Verčiu tave
virpėti ir tu manimi domiesi. Tekėk už manęs.
Ji pamėgino ištraukti ranką.
- Dabar ne laikas krėsti juokus.
- Aš nejuokauju, - staiga jo akys surimtėjo. -
Aš prašau tavęs tekėti už manęs.
Sila išgirdo, kaip židinyje sutraškėjo pliauska.
Plykstelėjo dar vienas ugnies liežuvis, šviesa ir
šešėliais numargindamas Boido veidą. Jis laikė
tvirtai suspaudęs jos ranką savo šilta ranka ir
laukė. Šilai atrodė, tarsi kažkur širdies plote būtų
užstrigęs oras. Ji apsvaigo pamėginusi įkvėpti.
- Boidai... v.

- Aš myliu tave, Sila, - lėtai, nenuleisdamas

nuo jos akių, jis prisitraukė ją arčiau, - kiekvieną
tavo dalelę. - Jo švelnios įtikinėjančios lūpos

243
 Nora Roberts

palietė jos lūpas. - Ir ketinu tai įrodinėti tau

kokius penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų. - Jis
paguldė ją ant židinio kilimėlio ir lūpomis nu­
slydo jos kaklu. - Ar aš noriu per daug?
- Ne... Taip, - stengdamasi atgauti blaivų
protą Sila įrėmė jam į krūtinę ranką, - Boidai,
aš netekėsiu už jokio vyro.
- Žinoma, kad tekėsi, - jis švelniai kandžiojo
jai lūpas, o jo rankos ėmė glamonėti ramin­
damos ir žadindamos tuo pačiu metu. - Tau
tereikia susitaikyti, kad tas vyras būsiu aš. -
Boidas ėmė bučiuoti stipriau, neskubėdamas,
kol jos rankos paliovė priešintis ir apglėbė jį per
nugarą. - Aš mielai duosiu tau laiko, - jo lūpų
kampučiai kilstelėjo, jai tyliai prieštaraujant. -
Dieną ar dvi, o gal savaitę.
Sila papurtė galvą.
- Aš jau padariau klaidą. Neketinu to kartoti.
Jis staigiai stvėrė jai už smakro, Sila atsi­
merkė ir išpūtė akis. Boido akys žėrėjo nuo
įsiūčio, taip jam nebūdingo ir dėl to dar pavo-
jingesnio.
- Nedrįsk manęs lyginti su juo!
Sila žiojosi kalbėti, bet jis nutildė ją spuste­
lėjęs pirštais.

244
 Balsas naktyje

- Nedrįsk lyginti to, ką tau jaučiu, su tuo, ką

kas nors jautė.
- Aš ir nelyginu, - jos širdis daužėsi krū­
tinėje. - Kalbu apie save. Tai mano klaida, tik
mano vienos. Niekada daugiau taip nesuklysiu.
- Po perkūnais, tam reikia dviejų žmonių, -
apimtas įtūžio Boidas pasirėmė virš jos, paskui
suėmė abi jos rankas. - Jei nori šitaip elgtis -
puiku! Užduok sau vieną klausimą, Sila. Ar kas
nors kada nors privertė tave taip jaustis?
Jis palinko žemyn ir pripuolė prie jos lūpų
karštu šiurkščiu pašėlusiu bučiniu, nuo kurio
jos kūnas išsirietė. Priešindamasis? Iš ma­
lonumo? Net ji pati nebūtų galėjusi pasakyti. Ją
užplūdo daugybė pojūčių, tarsi tūkstančiai sū­
kuriuojančių žvaigždžių, plieskiančių karščiu
ir šviesa. Nespėjusi atsitraukti ir atgauti kvapo
Sila buvo nusviesta į audrą.
„Ne! - klykte klykė jos protas. - Niekas.
Niekada." Tik jis sužadino tokį aštrų alkį, tokį
beviltišką norą. Jos kūnas įsitempė šalia jo ir ji
iš visų jėgų stengėsi nepamiršti, kad norėti ne­
užtenka. Ne visada užtenka turėti.
Boidas aistringai ją bučiavo, genamas įsiūčio
ir nusivylimo. Nors šią akimirką įrodys jai,
kad tai, kas juos jungia, yra nepakartojama. Ji

245
 Nora Roberts

nebegalvos apie nieką, nebeprisimins nieko.

Tik jį.
Jį įaudrino jos reakcija, tokia tinkama, tokia
nuostabi. Boidas sudrebėjo nuo bejėgiškos ai­
manos, išsiveržusios jai iš gerklės. Tai, ką juodu
sukūrė, liepsnojo ir degino kaip ir liepsnos ži­
dinyje. Švelnų mylėjimąsi, kuriuo juodu mė­
gavosi naktį, pakeitė nenumaldomas laukinis
geismas, išstumdamas gražius žodžius ir švelnias
glamones.
Sila jų ir nenorėjo. Tai buvo nauja, karštli­
giška poreikių audra, reikalaujanti greičio ir
jėgos. „Greičiau!" Ji išlaisvino iš jo glėbio savo
rankas ir puolė tampyti jo marškinius. „Paliesk
mane!" Kūnams susilietus, susipynė dviejų
žmonių aimanos. „Dar!" Užvaldyta naujos
agresijos Sila užsirito ant jo ir paklaikusi nuo
skubėjimo apibėrė bučiniais jam kūną. Šito irgi
dar buvo negana.
Šniokšdamas jis traukė nuo jos drabužius nė
nematydamas, ką plėšia. Jis tenorėjo užvaldyti
ją. Rankos sunertos. Pirštai suspausti. Lūpos
godžiai įsisiurbusios.
Įsiaudrinusi Silajudėjo ant jo. Ugnies šviesoje
jos veidas spindėjo kaip trapus porcelianas.
Kūnas raitėsi, didingas savo naujai atrasta galia,

246
 Balsas naktyje

švytintis nuo aistros, virpantis nuo jos ir stipri­

namas jos.
Vieną nuostabų mirksnį ji, tarsi ragana, iš­
sitiesė virš jo, pakėlusi rankas suleido pirštus
į plaukus ir atmetusi galvą pasidavė kerams.
Viduje sprogo įtampa ir per kūną nuvilnijo dre­
bulių bangos. Ji aiktelėjo, o Boidas suspaudė jai
klubus ir paniro į ją.
Jis užpildė ją. Ne tik fizine prasme. Net
varstoma malonumo Sila tai suprato. Jis ir tik
jis atrado raktą nuo kiekvienos jos dalies. Jis ir
tik jis rado kelią į jos širdį ir protą. Ir kažkaip,
net nesistengdama, ji irgi rado kelią į jį.
Ji nenorėjo jo mylėti. Sugriebusi jam už
rankų stipriai suspaudė. Ji nenorėjo, kad jai
jo reikėtų. Atsimerkusi pažvelgė į jį žemyn. Jo
tamsios akys buvo įsmeigtos tiesiai į ją. Sila su­
prato, kad nors ir nepratarė nė žodžio, Boidas
perskaitė visas mintis jos galvoje. Atsidūsėjusi
iš nevilties ir iš džiaugsmo Sila pasilenkė ir pri­
spaudė lūpas prie jo.
Jis pajuto ir aistrą, ir baimę. Buvo pasiryžęs
pasinaudoti pirmuoju jausmu ir išvyti antrąjį.
Likdamas giliai joje jis kilstelėjo norėdamas ją
apkabinti. Pamatė, kaip išsiplėtė jos akys, ap­
stulbusios iš malonumo ir padūmavusios nuo

247
 Nora Roberts

aistros. Sila suspaudė pirštais jam nugarą. Jos

palengvėjimo šūksnį nuslopino jo lūpos ir po
sekundės jis davė valią sau.

Susisupusi į didžiulį nudėvėtą chalatą, už­

simovusi vilnones kojines Sila ragavo aštrų
troškinį. Jai patiko sėdėti šiltoje auksinėje vir­
tuvės šviesoje, stebint baltą sniego paklodę už
lango ir klausantis tylių vėjo dejonių pušyne.
Kad ir kaip būtų pačiai keista, ji jau gailėjosi,
jog savaitgalis eina į pabaigą, tačiau kol kas ne­
norėjo per daug galvoti apie tai.
-Na?
Išgirdusi Boido klausimą ji atsigręžė nuo
lango. Jis sėdėjo prieš ją vis dar jos pirštų su­
veltais plaukais. Kaip ir Sila, vilkėjo tik chalatą
ir mūvėjo kojines.
Kažkodėl Sila pamanė, kad jų pietūs tokie
pat intymūs, kaip ir mylėjimasis prieš židinį.
Sutrikusi ji atsilaužė iš lėkštės gabalėlį
karštos traškios duonos. Bijojo, kad Boidas vėl
nepradėtų kalbos apie vedybas.
- Ką na?
- Kaip troškinys?
- A, troškinys, - ji pasėmė dar vienąšaukštąnesu­
vokdama, ar pajutonusivylimą, ar palengvėjimą. -

248
 Balsas naktyje

Nuostabus. Ir netikėtas, - vėl susinervinusi ji

pakėlė taurę vyno. - Buvau linkusi manyti, kad
tavo padėties žmonės samdo virėjąir nemokanet
išvirti kiaušinio.
- Mano padėties?
- Turiu omenyje tai, jog galėtum sau leisti
pasisamdyti virėją ir nesukti galvos dėl sumuš­
tinių.
Jį pralinksmino mintis, kad dėl jo pinigų Sila
jaučiasi nejaukiai.
- Kai susituoksime, galėsime pasisamdyti,
jei norėsi.
Labai atsargiai ji padėjo šaukštą.
- Aš nesiruošiu už tavęs tekėti.
Jis išsišiepė.
- Nori lažintis?
- Tai ne žaidimas.
- Žinoma, kad žaidimas. Didžiausias mieste.
Ji nusivylusi sumykė. Vėl pasiėmusi šaukštą,
ėmė belsti juo į medinį stalą.
- Tai toks tipiškai vyriškas požiūris. Viskas
tik žaidimas. Tu - Tarzanas, aš - kvailutė. - Jo
juokas dar labiau įsiutino Šilą. - Kodėl vyrai
mano, kad moteryš" nepajėgios jiems atsi­
spirti - dėl sekso, dėl draugijos ar dėl gyvenimo
smulkmenų? „Ak, Sila, tau reikia manęs. Ak,

249
 Nora Roberts

Sila, aš tik noriu rūpintis tavimi. Aš noriu tau

parodyti tikrą gyvenimą."
Boidas kurį laiką mąstė.
- Neprisimenu, kad būčiau sakęs ką nors
tokio. Sakiau, jog myliu tave ir noriu tave vesti.
- Tai tas pats.
- Net nepanašu, - jis toliau ramiai valgė.
- Na, aš nenoriu tekėti už tavęs, bet tai nieko
nekeičia.
Jis metė į ją trumpą pavojingą žvilgsnį.
- Aš tave įspėjau nelyginti ipanęs su Polu.
- Aš nekalbu apie Polą, nė negalvoju apie
jį, - atstūmusi dubenėlį Sila pašoko ieškoti ci­
garetės. - Neprisiminiau jo jau daugybę metų
iki dabar, - ji nervingai išpūtė dūmą, - o jei no­
rėsiu lyginti tave su kitais vyrais, tai ir lyginsiu.
Boidas papildė savo vyno taurę, paskui jos.
- Kiek dar vyrų tau piršosi?
- Daugybė, - tai buvo šiek tiek perdėta, bet
ji nesuko dėl to galvos, - tačiau kažkaip radau
stiprybės atsispirti.
- Tu jų nemylėjai, - ramiai pasakė Boidas.
- Nemyliu ir tavęs, - jos balsas nuskambėjo
šiek tiek desperatiškai ir ją apėmė nuojauta,
kad jie abu supranta, jog ji meluoja.
Boidas tikrai tai suprato, bet vis tiek buvo

250
 Balsas naktyje

skaudu. Nuoskauda sukėlė buką gręžiantį

skausmą pilve. Nekreipdamas į jį dėmesio, jis
baigė savo troškinį.
- Tu pakvaišusi dėl manęs, Orork. Tik užsi­
spyrusi kaip ožka, kad tai pripažintum.
- Aš - ožka? - stengdamasi nepradėti šaukti
ji sutrynė cigaretę. - Stebiuosi, kad drįsti svai­
dytis tokiais kaltinimais. Tu nesugebi išgirsti
net paprasčiausio „ne" nuo tos dienos, kai su­
sitikome.
- Tu teisi, - jis nužvelgė ją, - ir matai, kur
tai nuvedė.
- Nebūk toks velniškai pasipūtęs. Nesiruošiu
tekėti už tavęs, nes nenoriu tekėti, nes tu esi po­
licininkas, ir dar turtingas.
Tu tekėsi už manęs, - tarė Boidas, - nes
mes abu žinome, kad be manęs liūdėsi.
- Tavo arogancija - nepakenčiama! Tai taip
erzina ir yra ne mažiau apgailėtina nei malda­
vimas išplėstomis akimis.
- Geriau būsiu pasipūtęs, - nusprendė
Boidas.
- Zinai, tu ne pirmas akiplėša, kurio turiu
atsikratyti. - Pastvėnfsi taurę Sila ėmė žings­
niuoti. - Dirbdama tokį darbą išmokau tai
daryti, - paskubomis atsisukusi Sila dūrė į jį

251
 Nora Roberts

pirštu. - Tu beveik toks pat netikęs kaip tas

vaikis, su kuriuo turėjau reikalų Čikagoje. Iki
šios dienos prizas už pasipūtimą priklausė
jam. Bet net ir jis nesėdėjo priešais, nutaisęs
tokią kvailą šypsenėlę. Tik dovanojo gėles ir
siuntė eiles. Ir buvo toks pat užsispyręs. Kaip
ir tu, manė, kad esu įsimylėjusi jį. Tik nepri­
sipažįstu. Manė, kad noriu, jog jis rūpintųsi
manimi, gintų, padarytų mano gyvenimą vi­
savertį, - ji staigiai apsisuko. - Koks įžūlumas!
Iki tavęs maniau, kad niekas negali jo aplenkti.
Tykoti manęs stotelėje, - niurnėjo ji, - prie buto,
atsiųsti sužadėtuvių žiedo.
- Jis nupirko tau žiedą?
Sila nutilo ir metė į jį įspėjantį žvilgsnį.
- Neprisigalvok, Kietuoli.
Boidas stengėsi kalbėti ramiu balsu.
- Sakei, kad jis nupirko tau žiedą. Su dei­
mantu?
- Nežinau, - ji persibraukė ranka plaukus. —
Nenustaâau jo vertės. Parsiunčiau atgal.
- Kokia jo pavardė?
Ji tik mostelėjo duodama suprasti, kad tai
nesvarbu.
- Nežinau, kaip į tai įsivėliau. Ką aš norėjau
pasakyti...

252
 Balsas naktyje

- Aš klausiu, kokia jo pavardė?

Pakartojęs klausimą Boidas atsistojo. Sila
sutrikusi žengė atgal. Dabar priešais ją stovėjo
policininkas.
- Aš... Džonas. Makdžilas... Ne, rodos, Mak-
džilis. Klausyk, jis buvo viso labo įkyruolis. Pri­
siminiau jį tik todėl...
- Tu nedirbai su Džonu Makdžiliu Čikagoje.
- Ne, - supykusi ant savęs ji atsisėdo. - Nu­
krypome nuo temos, Boidai.
- Prašiau tavęs prisiminti visus vyrus, su
kuriais turėjai santykių.
- Aš neturėjau su juo jokių santykių. Jis buvo
tik vaikis. Susižavėjęs žvaigžde ar panašiai. Pa­
dariau klaidą maloniai su juo elgdamasi ir jis ne­
tinkamai mane suprato. Galų gale aš pasakiau
jam viską tiesiai šviesiai ir tuo viskas baigėsi.
- Kiek laiko? - tyliai paklausė Boidas. - Kiek
laiko jis nedavė tau ramybės?
Kas minutę ji jautėsi vis kvailiau. Vos bepri­
siminė to vaikino veidą.
- Gal tris ar keturis mėnesius.
- Tris ar keturis mėnesius/ - pakartojo jis.
v ,.

Paėmęs ją už rankų pastatė ant kojų. - Jis taip

elgėsi tris ar keturis mėnesius, o tu man to ne­
paminėjai?

253
 Nor^ Roberts

- Tiesiog nepagalvojau apie tai.

Boidas vargais negalais susilaikė gerokai jos
nepapurtęs.
- Noriu, kad man papasakotum viską, ką
apie jį prisimeni. Viską, ką jis sakė, viską, ką jis
darė.
- Neprisimenu.
- Geriau jau prisimink, - paleidęs ją Boidas
žengė atgal. - Sėskis.
Sila pakluso. Boidas sujaudino ją labiau,
nei pats manė. Ji mėgino guostis tuo, kad jie
bent jau nebesiginčija dėl santuokos. Tačiau jis
priminė jai dalyką, kurį Sila buvo leidusi sau
pamiršti ir kurio nebeprisiminė jau daug metų.
- Gerai. Jis dirbdavo parduotuvėje naktimis
ir klausydavosi laidos. Paskambindavo per
pertrauką ir mes trumpai pasikalbėdavome.
Aš grodavau jo pageidaujamas dainas. Vieną
dieną, man vedant reportažą iš miesto, ne­
prisimenu tiksliai, iš kurios vietos, jis priėjo.
Atrodė mielas vaikinas. Dvidešimt trejų ar
ketverių. Simpatiškas. Mielo ir nekalto veido.
Daviau jam autografą. Paskui jis pradėjo rašyti
man į stotį. Siųsti eilėraščius. Saldžias roman­
tiškas eiles. Nieko dviprasmiško.
- Tęsk.

254
 Balsas naktyje

- Boidai, iš tiesų...
- Tęsk.
Jai teliko tik tyliai nusikeikti.
- Kai supratau, kad jis eina per toli, atsi­
traukiau. Jis kvietė mane į pasimatymą, bet aš
atsisakiau.
Sutrikusi Sila atsiduso.
- Porą kartų jis laukė automobilių aikš­
telėje, kol baigsis mano pamaina. Bet niekada
manęs nepalietė. Aš jo nebijojau. Atrodė taip
graudžiai, kad man buvo jo gaila - tai buvo dar
viena mano klaida. Jis ne taip mane suprato.
Spėju, jog pasekė grįžtančią iš darbo namo,
nes pradėjo ateidinėti prie mano buto durų.
Palikdavo gėlių ir užkišdavo už durų raštelį.
Vaikų žaidimas, - atkakliai tvirtino Sila.
- Ar jis kada nors mėgino patekti į vidų?
- Ne, niekada nesiveržė. Juk sakiau, kad jis
buvo nepavojingas.
- Papasakok daugiau.
Ji pasitrynė delnais veidą.
- Jis tiesiog maldaudavo. Sakydavo, kad
myli mane, kad mylės visada ir kad mums
skirta būti kartu. Ir kàd jis žino, jog ir aš myliu
jį. Darėsi vis blogiau. Paskambinęs jis pra­
dėdavo verkti. Ėmė kalbėti apie savižudybę, jei

255
 Nora Roberts

netekėsiu už jo. Gavau paketą su žiedu ir iš­

siunčiau jį su laišku atgal. Buvau žiauri. Jaučiau,
kad turiu tokia būti. Jau buvau sutikusi dirbti
čia, Denveryje. Po kelių savaičių nuo to įvykio
su žiedu mes išsikraustėme.
- Ar jis,susisiekė su tavimi nuo to laiko, kai
įsikūrei Denveryje?
- Ne. Skambina ne jis. Tikrai pažinčiau jo
balsą. Be to, jis niekada man negrasino. Niekada.
Jis buvo apsėstas, bet ne žiaurus.
- Viską patikrinsiu, - Boidas atsistojo ir iš­
tiesė ranką. - Tu geriau eik miegoti. Išvyksime
anksti.

Ji nemiegojo. Jis irgi. Jie tylomis gulėjo

tamsoje. Tą naktį dar vienas žmogus nesu­
merkė akių.
Jis uždegė žvakes. Naujas, nusipirktas tik šią
popietę. Jų dagtys švytėjo baltai kaip mėnulis.
Jamprikišus degtukąjos patamsėjoir suliepsnojo.
Jis atsigulė ant nugaros, ant nuogos krūtinės pui­
kavosi tatuiruotė - sukryžiuoti ašmenimis peiliai.
Nors buvo vėlus metas, miegas jo neėmė.
Užmigti neleido pyktis. Pyktis ir neapykanta,
šalia dūzgė radijo imtuvas, bet iš jo sklindantis
balsas buvo ne Silos.

256
 Balsas naktyje

Ji išvykusi. Jis žinojo, kad ji su tuo vyru, at­

sidavė tam vyrui. Ji neturėjo teisės išvykti. Ji
priklausė Džonui. Džonui ir jam.
Ji graži, kaip Džonas ir pasakojo. Jos ap­
gaulingai mielos akys. Tačiau jis žinojo ką
kita. Ji - žiauri. Nedora. Ir nusipelnė mirties.
Beveik su meile jis ištiesė ranką prie peilio, gu­
linčio šalia jo.
Jis nužudys ją taip, kaip yra išmokytas.
Greitai ir švariai. Tačiau jis suprato, kad tai
būtų per mažas malonumas. Jis norėjo, kadpir­
miausia ji pasikankintų. Norėjo, kad maldautų.
Kaip maldavo Džonas.
Kai mirs, ji bus kartu su Džonu. Jo brolis pa­
galiau galės ilsėtis ramybėje. Ir jis taip pat.

257
 Policijos nuovadoje perkalto šildymo sis­
tema, Boidas taip pat. Kol. darbininkai taisė
sugedusį šildymo katilą, jis gilinosi į bylas. Jau
seniai buvo nusivilkęs švarką. Jo ginklo dėtuvė
buvo per petį užsegta ant nuskalbtų Denverio
policijos skyriaus marškinėlių. Jis pravėrė langą
pasitarimų kambaryje, kad stiprokas vėjas iš
lauko išsklaidytų vis dar iš šildymo angų tebe-
plūstantį karštį.
Dvi iš jo tiriamų bylų jau beveik baigtos ir
ką tik sulaukta svarbios informacijos pinigų
prievartavimo aferoje, kurią juodu su Altėja
tyrė keletą savaičių. Savaitės pabaigoje jis turės
kalbėti teisme, reikėjo pasiruošti. Dar reikėjo
parengti ataskaitas ir paskambinti į keletą
vietų, tačiau jo dėmesį buvo prikausčiusi Pris-
cilos Orork byla.

258
 Balsas naktyje

Nepaisydamas nugara varvančio prakaito

jis skaitė Džimio Džeksono, KHIP naktinio
sargo, asmeninę bylą.
Sila nepasivargino paminėti, kad dirbo su
juo anksčiau Ričmonde. Taip pat, kad Džek­
sonas buvo atleistas už girtavimą darbo metu.
Jis ne tik paleido į eterį tiradas nerišlių sapa-
lionių, bet dar ir užsnūdo prie mikrofono, pa­
likęs klausytojus klausytis tylos.
Jis prarado žmoną, namus ir geriausio ry­
tinio laiko laidų vedėjo ir programų direk­
toriaus vietą Ričmondo antroje radijo stotyje
„Top 40".
Kai jį atleido, programų direktore tapo Sila.
Per šešis mėnesius radijo stotis iš antros vietos
pakilo į pirmą, o Džeksonas buvo sulaikytas už
girtavimą ir chuliganizmą.
Kai į pasitarimų kambarį įžengė Altėja,
nešina dviem aprasojusiomis skardinėmis sodos
vandens, Boidas stumtelėjo Džeksono bylą per
stalą. Nieko nesakydama ji padavė jam vieną
skardinę, atidarė antrą ir tada dirstelėjo į bylą.
- Jis švarus, išskyrus porą girtavimo ir chu­
liganizmo atvejų, - pakomentavo ji.
- Dažniausia priekabiavimo priežastis yra
kerštas. Gal jis iki šiol griežia ant Silos dantį,

259
 Norą Roberts

nes ji išstūmė jį iš Ričmondo ir pasirodė už jį

pranašesnė.
Boidas gurkštelėjo šylančio sodos vandens.
- Jis dirba šį naktinį darbą Denveryje tik
tris mėnesius. Ričmondo stoties direktorius
tvirtina, kad Džeksonas labai supyko, kai jį at­
leido. Ėmė svaidytis kaltinimais, apkaltino Šilą
pakenkus jo karjerai. Prie viso šito pridėkime
dar girtavimą.
- Ar nori jį apklausti?
- Taip, noriu.
- Gerai. Kodėl mums vienu šūviu nenu­
šovus dviejų zuikių? - Altėja pakėlė Niko Pi-
terso bylą. - Šis vaikinas atrodo nekaltas, tačiau
aš esu susitikinėjusi su nekaltučiais berniukais
ir vos išnešiau sveiką kailį. Jis su niekuo ne­
draugauja. - Ji išsinėrė iš turkio spalvos lininio
švarkelio ir rūpestingai pakabino jį ant kėdės
atlošo. - Pasirodo, Debora kartu su juo lanko
keletą paskaitų. Savaitgalį ji minėjo, jog jis vis
klausinėja apie Šilą. Kokias gėles ji mėgsta?
Kokia jos mėgstamiausia spalva? Ar ji su kuo
nors susitikinėja?
Įkišusi ranką į sijono kišenę Altėja išsitraukė
pakelį guminukų. Atidžiai, ilgokai pasvars-
čiusi, išsirinko geltoną.

260
 Balsas naktyje

- Matyt, jis nusiminė, kai Debora paminėjo,

jog Sila jau buvo ištekėjusi. Tuo metu Debora
nieko blogo nepagalvojo, palaikė tai viena iš
jo keistenybių, tačiau dabar sunerimo ir pa­
pasakojo man savaitgalį. Ji gera mergaitė, -
pridūrė Altėja. - Energinga. Ir labai atsidavusi
Šilai. - Altėja dvejojo. - Savaitgalį ji man papa­
sakojo ir apie savo tėvus.
- Mes šią temą jau aptarėme.
- Žinau, kad aptarėme, - Altėja paėmė pieš­
tuką, pasukiojo tarp pirštų ir vėl padėjo. - De­
bora mano, kad tu tinki jos seseriai, - ji palaukė,
kol Boidas pakels akis, - bet įdomu, ar jos sesuo
tau tinka?
- Kolege, aš galiu savimi pasirūpinti pats.
- Tu per daug susipainiojęs, Boidai, - ji pri­
slopino balsą, nors vargu ar kas būtų girdėjęs per
triukšmą už durų. - Jei kapitonas sužinotų, kad
įsitraukei į asmeninius santykius atlikdamas už­
duotį,'jis tave iššveistų lauk. Ir būtų teisus.
Boidas ištiesė kojas ir atsilošė kėdėje. Jis
įdėmiai pažvelgė Altėjai į veidą - į veidą,
kurį pažinojo kaip savo. Pajuto apmaudą, bet
stengėsi valdytis.
- Aš vis tiek galiu dirbti savo darbą, Tėja. Jei
tuo abejočiau, pats pasitraukčiau.

261
 Noca Roberts

- Pasitrauktum?
Jis prisimerkė.
- Taip, pasitraukčiau. Atliekant užduotis man
svarbiausia saugumas. Jei nori pranešti kapi­
tonui, turi tokią teisę. Tačiau aš vis tiek vienaip ar
kitaip pasirūpinsiu Sila.
- Tu per tai nukentėsi, - sumurmėjo ji. -
Vienaip ar kitaip.
Pyktis, kurį ji stengėsi sutramdyti, kunku­
liuodamas išsiveržė į paviršių.
- Prakeikimas, Boidai, man neramu dėl
tavęs! Viena, kad netekai galvos dėl jos balso.
Nemačiau nieko blogo, kai susipažinai su ja
ir šiek tiek paflirtavai. Tačiau dabar kalbi apie
tokius rimtus dalykus kaip santuoka ir, ko
gero, tikrai apie tai galvoji. Ji turi bėdą, Boidai.
Ji pati yra bėda.
- Mano ir tavo užduotis yra pasirūpinti jos
bėda. O dėl viso kito, Tėja, tai mano reikalas,
taigi, neaušink burnos.
- Puiku, - susierzinusi ji atsivertė kitą bylą. -
Bobas Viljamsas, Laukinis Bobas, toks švarus,
kad net girgžda. Neaptikau jokio ryšio su Sila,
išskyrus radijo stotį. Jo santuoka - laiminga, jis
lanko bažnyčią, priklauso jaunųjų verslininkų

262
 Balsas naktyje

klubui ir pastarąsias porą savaičių lydi žmoną

į gimdymo kursus.
- Nieko negaliu prikišti ir rytinės pamainos
vaikinams.
Boidas truktelėjo antrą gurkšnį sodos vandens
ir pasigailėjo, kad tai ne ledinis alus.
- KHIP primena laimingą šeimynėlę.
- Na taip, - sumurmėjo Boidas. - Harisonas
atrodo patikimas, bet dar tebetikrinu. Tai jis pa­
samdė Šilą, aktyviai ją įkalbinėjo, siūlė didžiulį
atlyginimą ir apvalią išmokų sumelę, kad įti­
kintų ją keltis į Denverį ir dirbti KHIP.
Altėja skrupulingai išsirinko raudoną gu-
minuką.
- O kaip Makdžilis?
- Laukiu skambučio iš Čikagos. - Jis at­
sivertė kitą bylą. - O čia ūkvedys - Bilis Lo-
musas. Karo veteranas, apdovanotas Purpu­
rinės širdies ir Sidabrinės žvaigždės medaliais
už karą Vietname. Kariavo ten du kartus, kol
dėl kojos buvo pripažintas netinkamu. Atrodo,
vienišius. Vienoje vietoje neapsistoja ilgiau kaip
metus ar panašiai. Prieš porą metų jis gyveno
Čikagoje. Jokios šeimos. Jokių artimų draugų.
Apsistojo Denveryje maždaug prieš keturis
mėnesius. Užaugo globos namuose.

263
 Nora Roberts

Altėja nepakėlė galvos.

- Prastai.
- Taip, - Boidas žvelgė į jos nulenktą galvą.
Tik nedaugelis žinojo, kad Altėja Greison vai­
kystėje buvo mėtoma iš vienų globos namų į
kitus. - Nepanašu, kad daugiau ką nors pešime
domėdamiesi radijo stoties darbuotojais.
- Ne. Gal su Makdžiliu pasiseks geriau, -
Altėja pakėlė galvą, jos veidas buvo giedras,
balsas ramus. Tik gerai ją pažįstantis žmogus
būtų supratęs, kad ji vis dar pyksta. - Nori
pradėti nuo Džeksono ar nuo Piterso?
- Nuo Džeksono.
- Gerai. Pabandysime nuo lengviausio. Aš
paskambinsiu ir paprašysiu jo ateiti.
- Ačiū, Tėją, - tarė Boidas ir prieš jai atsi­
stojant pridūrė: - Kad suprastum, tau reikia
įspirti. Aš negaliu išjungti savo jausmų ir ne­
galiu atitrūkti nuo to, ko esu išmokytas.
Ji tik atsiduso.
- Būk budrus, kolega.
Jis toks ir bus. O kartu stebės ir Šilą. Ji dėl to
nesupyks, pamanė Boidas toliau skaitydamas
bylas. Nuo tos akimirkos, kai pasakė, kad myli
ją, ji stengiasi atsitraukti. Sila nebijo jo. Ji bijo
savęs. Kuo stipresni darosi jos jausmai, tuo

264
 Balsas naktyje

labiau ji bijo juos pripažinti. Keista, jis nemanė,

kad jam reikės išgirsti jos prisipažinimą. Vis
dėlto reikėjo. Labiau už viską troško, kad ji pa­
žvelgtų į jį ir pasakytų, jog myli jį.
Šypsnys, prisilietimas, aimana tamsoje - to
neužtenka. Tik ne su Sila. Jam reikėjo ryšio,
pažado, žodinio atsako. Tik trijų žodžių. Pa­
prastos frazės, kurią taip lengva ištarti, kartais
per daug lengva, bet ji gali pakeisti gyvenimą.
Šilai nelengva pasakyti tuos žodžius. Ir jei
kada nors ji juos ištars, įveikusi abejonių, gy­
nybos, baimės būti įskaudintai užtvaras, jie bus
ištarti iš visos širdies. Tai viskas, ko jam reikia,
nusprendė Boidas. Ir jis niekada neleis jai jų at­
siimti.
Dabar teks pamiršti savo norus ir poreikius
ir būti policininku. Dėl jos saugumo jis pri­
valėjo būti tuo, ko ji labiausiai bijojo. Jos labui
jis negalėjo per daug rimtai galvoti apie tai, kur
juos nuves gyvenimas užbaigus šią bylą.
- Boidai? - pro duris vėl kyštelėjo galvą
Altėja. - Džeksonas jau pakeliui.
- Gerai. Turėtume pagauti ir Pitersą, kol jis
dar neatvyko į radijo stotį. Aš noriu... - jis nutilo
suskambus telefonui. - Flečeris, - mostelėjo
Altėjai kviesdamas įeiti vidun. - Taip. Dėkoju,

265
 Nora Roberts

kad patikrinote. - Pridengęs ragelį paaiškino: -

Čikagos policijos skyrius. Taip, - toliau kalbėjo
į ragelį, - Džonas Makdžilis, - Boidas pasiėmė
pieštuką ir ėmė rašytis ant liniuoto lapo. Stab­
telėjo, suspaudė pieštuką. - Kada? - jis tyliai,
bet riebiai nusikeikė. - Ar yra kokių nors
šeimos narių? Jis paliko raštelį? Ar galite jį at­
siųsti faksu? Gerai, - tarė ir ant liniuoto lapo
didžiosiomis raidėmis užrašė „savižudybė".
Altėja tylomis prisėdo ant stalo krašto.
- Nieko negalite rasti. Ar esate tikri, kad
jis neturėjo brolio? Ne. Dėkoju, seržante, - jis
padėjo ragelį ir pabilsnojo pieštuku į lapą. -
Kalės vaikas!
- Ar tai tikrai tas pats Makdžilis?
- Taip. Sila pasakė viską, ką žinojo apie jį, ir
nupasakojo išvaizdą. Tai tas pats vaikinas. Jis
mirė beveik prieš penkis mėnesius, - Boidas iš­
leido ilgą atodūsį. - Persipjovė riešus medžiok­
liniu peiliu.
- Viskas atitinka, Boidai, - Altėja pasilenkė
patikrinti jo užrašų. - Sakei, kad Makdžilis
persekiojo Šilą, kad grasino nusižudyti, jei jį
ignoruos. Vyrukas telefonu kaltina ją dėl brolio
mirties.

266
 Balsas naktyje

- Makdžilis neturėjobrolio. Vienturtis vaikas,

motina jį pergyveno.
- Gal turimas galvoje emocinis ryšys. Ge­
riausias draugas.
- Galbūt, - Boidas suprato, kas viskas ati­
tinka. Tik nerimavo, kaip reaguos Sila. - Či­
kagos policija sutiko padėti. Jie atsiųs visą
turimą informaciją, bet manau, kad vertėtų
nuvykti į rytus. Gal ką nors sužinotume iš jo
motinos.
Altėja linktelėjo.
- Ar pasakysi Šilai?
- Taip, pasakysiu. Pirma pakalbėkime su
Džeksonu ir Pitersu, gal pavyks užčiuopti
sąsajų su Makdžiliu.

Kitame miesto gale Sila puolė iš dušo prie

telefono. Ji norėjo, kad tai būtų Boidas. Norėjo,
kad pasakytų jai, jog jie surado Makdžilį Či­
kagoje, laimingai kraunantį prekes į lentynas.
Per nugarą varvančiais plaukais ji pastvėrė te­
lefono ragelį.
- Klausau?
- Ar miegojai su juo? Ar leidai jam save
liesti?

267
 Nora Roberts

Šlapiomis drebančiomis rankomis Sila su­

spaudė ragelį.
- Ko tu nori?
^ Ar ir jam visko prižadėjai kaip mano
broliui? Ar jis žino, kad esi šliundra ir žudikė?
- Aš ne Šliundra. .Nežinau, kodėl...
- Jis irgi turės mirti.
Šilai sustingo kraujas. Baimė klastingai už­
spaudė jai gerklę.
- Ne! Boidas niekaip su tuo nesusijęs! Tai...
tai tik mudviejų reikalas, pats visą laiką taip
kartoji.
- Dabar susijęs. Jis pats pasirinko, kaip
tu pasirinkai nužudydama mano brolį. Kai
baigsiu su juo, ateisiu tavęs. Ar atsimeni, ką
žadu tau padaryti? Ar atsimeni?
- Neliesk Boido. Aš padarysiu viską, ką
nori!
- Taip, padarysi, - pasigirdo klaikiai džiaugs­
mingas juokas, - tu viską padarysi.
- Būk geras, neliesk jo! - ji ir toliau šaukė į
ragelį, nors ryšys jau buvo nutrūkęs. Ašaroms
užspaudus gerklę, Sila nutrenkė ragelį ir puolė
į miegamąjį rengtis.
Ji privalo pasikalbėti su Boidu. Susitikti su
juo akis į akį. Įsitikinti, kad jamnieko neatsitiko.

268
 Balsas naktyje

Ir įspėti jį, paklaikusi galvojo Sila. Negali pra­

rasti, negali netekti žmogaus, kurį myli.
Vis dar varvančiais plaukais ji puolė žemyn
laiptais ir atplėšė duris. Vos neatsitrenkė į Niką
Pitersą.
- O Dieve, - ji prispaudė rankas prie krū­
tinės, - Nikai!
- Atsiprašau, - jis apgraibomis kilstelėjo
aukštyn akinius, - nenorėjau tavęs išgąsdinti.
- Turiu važiuoti, - Sila jau naršė po rankinę
raktelių. - Jis skambino. Turiu surasti Boidą.
Turiu jį įspėti.
- Palauk, - Nikaspakėlė raktelius, išsprūdusius
jai iš rankų. - Tunegali vairuoti tokios būklės.
- Turiu surasti Boidą, - apimta nevilties ji
įsikibo Nikui į paltą. - Jis sakė, kad nužudys jį.
- Tu per daug nerimauji dėl to policininko, -
Nikas suspaudė lūpas. - Atrodo, jis pats gali
savimi pasirūpinti.
- Tu nesupranti, - pradėjo ji.
- Ne, suprantu. Puikiai suprantu. Išvažiavai
su juo. - Kaltinimas, pasigirdęs jo balse, Šilą
nustebino ir taip išgąsdino, kad ji dirstelėjo į
policijos automobilį, stovintį prie šaligatvio.
Tada nusipurtė. Kaip kvaila, visiškai kvaila
bijoti Niko.

269
 Nora Roberts

- Nikai, atsiprašau, bet dabar neturiu laiko

kalbėtis. Gal galėsime pasišnekėti vėliau, radijo
stotyje?
- Aš išėjau iš darbo, - trumpai atsakė jis. -
Išėjau šį rytą.
- Ak, bet kodėl? Tau taip gerai sekėsi. Tavęs
laukė gera ateitis mūsų radijo stotyje.
- Tu nė nežinai, - su kartėliu tarė jis. - Ir tau
nerūpi.
- Man rūpi.
Kai Sila ištiesė ranką norėdama jį paliesti, jis
atšoko.
- Per tave aš apsikvailinau.
O Dieve, tik ne tai. Ji papurtė galvą.
- Nikai, nereikia.
- Net neleidai artintis prie tavęs, o vos pa­
sirodė jis, viskas baigėsi net neprasidėję. Dabar
jie kviečia mane atvykti į policijos nuovadą.
Nori apklausti, - jo lūpos virptelėjo. - Jie mano,
kad tai aš tau skambinėju.
- Tai kažkokia klaida...
- Kaip tu galėjai?! - užriko jis. - Kaip galėjai
pagalvoti, kad noriu tave nuskriausti? - Nikas
tėškė raktus jai į delną. - Aš tik užsukau pra­
nešti, kad išėjau iš darbo ir nebedrumsiu tau
ramybės.

270
 Balsas naktyje

- Nikai, būk geras. Palauk.

Bet jis jau lėkė prie savo automobilio. Net
neatsigręžė. Šilai pakirto kojas ir ji pasilenkė.
Jai reikia šiek tiek laiko, suvokė ji. Akimirkos,
kad nusiramintų prieš sėsdama prie vairo.
Kaip ji galėjo būti tokia kvaila, tokia akla ir
nematyti, jog rizikuoja sužeisti Niko savimeilę?
Dabar įskaudino jį savo nenuovokumu. Privalo
išsipainioti iš visos šitos kebeknės, kuria pa­
virto jos gyvenimas. O tada imtis pokyčių.
Aprimusi ji išsitiesė, užrakino duris ir nuėjo
prie automobilio.

Ji nekentė policijos nuovadų. Čiupinėdama

plastikinę lankytojo kortelę Sila žingsniavo ko­
ridoriumi. Koridorius neseniai buvo išplautas
ir dabar kvepėjo ne tik kava, bet ir pušų kvapo
valikliu.
Skambėjo telefonai. Nenutrūkstamą, ausį
rėžiantį garsą vis pertraukdavo balsai - pakelti
iki riksmo ar patildyti iki Šnabždesio. Šilą įėjo
pro duris į patalpą, iš kurios sklido triukšmas,
ir apsižvalgė.
Ši patalpa nepriminė to ankšto kabineto,
kuriame dirbo jos motina. Ir žuvo. Čia buvo

271
 Nora Roberts

daugiau erdvės, mažiau purvo ir keletas kom­

piuterizuotų darbo vietų. Ritmingai taukšėjo
klavišai.
Čia esantys vyrai ir moterys buvo nusivilkę
švarkus, nuo prakaito sudrėkusiais marškiniais,
nors lauke buvo vėjuota ir tik 12laipsnių šilumos.
Netoliese ant suolelio moteris sūpavo zir­
ziantį kūdikį, o policininkas mėgino jį nura­
minti barškindamas antrankiais. Kitame kam­
bario gale jauna mergaitė, neabejotinai dar
paauglė, kažką pasakojo dailutei policininkei,
dėvinčiai džinsus ir sportinį megztuką. Mer­
gaitės veidu tyliai sruvo ašaros.
Ir Sila prisiminė.
Ji prisiminė save, sėdinčiąnuovados kabineto-
mažesnio, tvankesnio ir niūresnio nei šis - kam­
putyje. Jai buvo penkeri ar šešeri, jos auklė ne­
atėjo, nes užsikrėtė rotavirusu. Motina nusivežė
ją į darbą, nes turėjo parengti kažkokią ataskaitą.
Taigi, Sila sėdėjo kamputyje su lėle ir vaikiška
knygele, klausydamasi telefonų skambėjimo ir
balsų. Ir laukdama, kol mama parsiveš ją namo.
Ji prisiminė, kad ten buvo ir vandens vė­
sintuvas. Ir ventiliatorius prie lubų. Ji stebėjo
vandenyje kylančius burbuliukus ir lėtai be­
sisukančius ventiliatoriaus sparnus. Valandų

272
 Balsas naktyje

valandas. Motina ją pamiršo. Kol, kankinama

to paties viruso kaip ir auklė, Sila išvėmė savo
pusryčius ant nuovados grindų.
Virpančia ranka Sila persibraukė apraso­
jusią kaktą. Tai seni prisiminimai, nuramino
pati save. Ir ne visi. Kai ji apsivėmė, motina ją
nuprausė, parsivežė namo ir visą dieną lepino.
Būtų neteisinga prisiminti vien tik bloga apie
kokį nors žmogų.
Tačiau čia stovėdama ji kuo aiškiausiai juto
kylantį blogumą, šaltą prakaitą ir neviltį, kad
yra pamiršta.
Tada ji pamatė Boidą, išeinantį iš kito ka­
bineto. Jo marškinėliai priekyje buvo sudrėkę.
Jam iš paskos žengė Džeksonas su kepure ant
galvos ir nuo prakaito bei įtampos blizgančiu
veidu. Jam prie šono priėjo Altėja.
Džeksonas pamatė Šilą pirmasis. Jis dvejo­
damas žengė link jos ir sustojęs gūžtelėjo pe­
čiais. Sila priėjusi stvėrė jį už rankų.
- Ar tau viskas gerai?
- Žinoma, - jis vėl gūžtelėjo, bet pirštais
tvirtai suspaudė jai .ranką. - Turėjome išsiaiš­
kinti keletą dalykų. Nieko baisaus.
- Man labai gaila. Klausyk, jei nori pasi­
kalbėti, gali palaukti manęs čia.

273
 Nora’ Roberts

- Ne, man viskas gerai. Tikrai, - Džeksonas

kilstelėjo ranką ir pasitaisė kepurę. - Pasirodo,
jei vieną kartą pasišiukšlini, tai nuolat už tai
moki.
- Ak, Džimai!
- Nieko, aš susidorosiu, - jis šyptelėjo. - Su­
sitiksime vakare.
- Žinoma.
- Esame dėkingi už bendradarbiavimą, pone
Džeksonai, - įsiterpė Altėja.
- Juk sakiau jums, kad stengsiuosi pagelbėti
Šilai. Aš tau skolingas, - tarė jis, o Šilai ėmus
purtyti galvą ją nutildė. - Aš tau skolingas, -
pakartojo ir išėjo į koridorių.
- Būčiau jums pasakiusi, kad jis čia niekuo
dėtas.
Boidas tik linktelėjo.
- Tu daug ką būtum mums pasakiusi.
- Galbūt, - ji atsigręžė į jį. - Man reikia pa­
kalbėti su jumis, su jumis abiem.
- Gerai, - Boidas mostelėjo rodydamas pasi­
tarimų kambarį. - Ten šiek tiek tyliau.
- Ar nori ko nors šalto? - kol jie dar ne­
spėjo susėsti, pasidomėjo Altėja. - Atrodo, jie
pagaliau sutaisė šildymo katilą, bet čia vis tiek
karšta kaip krosnyje.

274
 Balsas naktyje

- Ne, ačiū, nieko nenoriu. Tai ilgai neužtruks.

Sila atsisėdo, Altėja įsitaisė priešais ją, o
Boidas - stalo gale. Sila norėjo rūpestingai pa­
rinkti žodžius.
- Ar galiu paklausti, kodėl išsikvietėte Džek­
soną?
- Jūs dirbote kartu Ričmonde, - Boidas pa­
stūmė šalin bylą. - Dėl girtavimo jis neteko
darbo, o tu užėmei jo vietą. Jis niekada per
daug dėl to nedžiūgavo.
- Ne, nedžiūgavo.
- Kodėl mums šito nepasakei, Sila?
- Nepagalvojau, - ji kilstelėjo ranką. - Aš iš
tiesų, nepagalvojau. Tai nutiko labai seniai, o
Džeksonas smarkiai pasikeitė. Neabejoju, kad
pasakė jums, jog daugiau kaip trejus metus pri­
klauso anoniminių alkoholikų klubui. Jis pasi­
stengė atvažiuoti aplankyti manęs, kai dirbau
Čikagoje. Patikino, jog nekaltina dėl to, kas at­
sitiko. Jis stengiasi susitvarkyti gyvenimą.
- Tu suradai jam darbą KHIP stotyje, -
pridūrė Boidas.
- Aš užtariau jį, - patikslino Sila. - Ne aš
priimu žmones į darbą. Jis buvo mano draugas,
jam reikėjo darbo. Kai Džeksonas blaivus, jis
vienas iš geriausių. Nenuskriaustų nė musės.

275
 Nora' Roberts

- O kai girtas, laužo užtvaras, gąsdina mo-

tens ir automobiliu atsitrenkia į telefono stulpus.
- Tai buvo labai seniai, - tarė Sila steng­
damasi išlikti rami. - Svarbiausia, kad jis
blaivus. Yra dalykų, kuriuos reikia pamiršti ir
atleisti už juos.
- Taip, - jis įdėmiai į ją žiūrėjo, - yra.
Ji vėl pagalvojo apie motiną ir tą skausmingą
atsitikimą nuovados kabinete.
- Tiesą sakant, aš atėjau pasikalbėti ne apie
Džeksoną. Aš sulaukiau dar vieno skambučio
namuose.
- Mes žinome, - Altėjos balsas skambėjo da­
lykiškai. - Mums perdavė informaciją.
- Tada žinote, ką jis pasakė. - Neįžvelgusi
ramiame Altėjos žvilgsnyje užuojautos, Sila pa­
sisuko į Boidą. - Jis nori tau pakenkti. Žino, kad
suartėjai su manimi, todėl įtraukė tave į savo
pamišėliškus planus.
- Mes susekėme, kad skambinta iš kito te­
lefono automato, tik už poros kvartalų nuo
tavo namų, - ėmė aiškinti Boidas.
- Ar negirdėjai manęs? - Sila trinktelėjo
į stalą kumščiu. Šoktelėjo pieštukai. - Jis pa­
mėgins ir tave nužudyti.

276
 Balsas naktyje

Boidas nebandė paimti jos už rankos, ketin­

damas paguosti. Šiuo metu, pamanė jis, jai jo
labiau reikia kaip profesionalo nei kaip paprasto
žmogaus. - Kadangi saugau tave, šiaip ar taip, jis
būtų priverstas tai bandyti. Niekas nepasikeitė.
- Viskas pasikeitė, - pratrūko Sila. - Jam
nerūpi, policininkas tu ar ne, jam svarbu tik tai,
kad esi su manimi. Noriu, kad tave nušalintų
nuo šio tyrimo. Tegul tau skiria kitą užduotį.
Nenoriu, kad būtum kur nors netoli manęs, kol
viskas baigsis.
Boidas suspaudė vienkartinį puoduką ir nu­
sviedė į šiukšlių dėžę.
- Nebūk juokinga.
- Aš ne juokinga, o praktiška. - Ji maldau­
jamai pažvelgė į Altėją. - Pakalbėk su juo. Jis
paklausys tavęs.
- Man labai gaila, - po pauzės atsakė Altėja, -
bet aš su juo sutinku. Mes abu atliekame užduotį
ir šiuo metu ta užduotis esi tu.
Apimta nevilties Sila vėl staigiai atsisuko į
Boidą.
- Aš pati nueisiu pas kapitoną.
- Jis jau žino apie skambutį.
Sila pašoko.
- Aš pasakysiu jam, kad miegi su manimi.

277
 Nora Roberts

- Sėskis, Sila.
- Reikalauju, kad jis nušalintų tave nuo
tyrimo.
- Sėskis, - pakartojo Boidas. Jo balsas te­
bebuvo švelnus, bet šį kartą Sila pasidavė ir
klestelėjo ant kėdės. - Gali eiti pas kapitoną ir
prašyti skirti kitą pareigūną. Gali reikalauti.
Jokio skirtumo. Jei jis mane nušalins, grąžinsiu
tarnybinį policininko ženklelį.
Sila kilstelėjo galvą.
- Netikiu tavimi.
- Išbandyk mane.
Jis per daug ramus, suprato Sila. Ir per daug
ryžtingai nusiteikęs. Kaip akmeninė siena,
pamanė nusiminusi. Kai jis toks, bandyti ką
nors įrodyti tuščias reikalas.
- Boidai, kaip tu nesupranti - jei tau kas
nors atsitiks, aš neištversiu.
- Taip, - neskubėdamas atsakė jis, - manau,
suprantu. Tada turėtum suvokti, kad dėl tavęs
aš jaučiuosi toks pat pažeidžiamas.
- štai kur esmė. - Nebeišlaikiusi Sila paėmė
jo ranką. - Tu pažeidžiamas. Paklausyk manęs. -
Nusiminusi ji priglaudė jo ranką sau prie
skruosto. - Aštuonerius metus aš svarsčiau, jei
tuo metu su motina kabinete būtų buvęs kas nors

278
 Balsas naktyje

kitas, ne mano tėvas, gal ji būtų buvusi pasta­

besnė, būtų greičiau reagavusi. Gal būtų labiau
susikaupusi. Neversk visą likusį gyvenimą taip
svarstyti apie tave.
- Tavo mama nebuvo pasiruošusi, o aš esu.
- Kad ir ką sakytum, mano nuomonės ne­
pakeisi.
- Nepakeisiu. Aš myliu tave, Sila. Vieną
dieną, jau netrukus, turėsi su tuo susitaikyti. O
dabar privalai pasitikėti manimi.
Ji patraukė ranką sau ant kelių.
- Tada nebėra apie ką daugiau kalbėti.
- Yra, - jis prisitraukė bylą. Matė, kokia nu­
siminusi Sila. Ji vos tvardėsi. Tačiau jie negalėjo
laukti. - Džonas Makdžilis.
Šilai ėmė tvinkčioti galva ir ji užspaudė sau
delnais akis.
- Ir kaip jis?
- Jis mirė.
Ji lėtai nuleido rankas.
- Mirė? - pakartojo bespalviu balsu. - Bet jis
buvo toks jaunas. Ar tikrai? Ar jūs įsitikinę, kad
tai tas pats žmogus?
- Taip, - Boidas norėjo ją nuo to apsaugoti.
Bet būdamas policininkas suprato, kad to daryti
negali. - Nusižudė prieš penkis mėnesius.

279
 Nora Roberts

Akimirką ji tik žiūrėjo. Veidas po truputėlį

blyško, centimetras po centimetro, kol pasidarė
baltas kaip sniegas.
- O Dieve! šventasis Dieve! Jis... Jis grasino,
bet aš netikėjau...
- Jis buvo nestabilios psichikos, Sila. Nuo ke­
turiolikos metų su pertraukomis gydėsi. Turėjo
problemų su motina, mokykloje, su bendraam­
žiais. Jau anksčiau porą kartų bandė žudytis.
- Tačiau jis atrodė toks ramus. Taip stengėsi
mane... - Sila nutilo ir užsimerkė. - Jis nu­
sižudė, kai persikėliau iš Čikagos čia. Taip, kaip
ir žadėjo.
- Jis buvo sutrikusios psichikos, - švelniai
pridūrė Altėja. - Stipriai sutrikusios psichikos.
Metus prieš jums susipažįstant jis draugavo su
mergina. Kai ji nutraukė santykius, jis prarijo
saują barbitūratų. Kurį laiką gydėsi klinikoje.
Kai su tavimi susipažino, buvo iš jos išėjęs tik
prieš keletą savaičių.
- Aš buvau jam negailestinga, - Sila vartė
sau ant kelių rankinę. - Tikrai negailestinga.
Tada man atrodė, kad taip elgtis geriausia.
Pamaniau, kad jis įsižeis, gal kurį laiką nekęs
manęs, paskui susiras kokią merginą ir... Bet jis
nesusirado.

280
 Balsas naktyje

- Neketinu aiškinti, jog tai ne tavo kaltė,

nes esi protinga ir pati tai turėtum suprasti, -
Boidas tyčia kalbėjo be jokios užuojautos. -
Makdžilis pats pasirinko tai padaryti. Tu buvai
tik pretekstas.
Sila nevalingai sudrebėjo.
- Man nėra taip lengva. Aš nesusiduriu su
mirtimi taip kaip jūs.
- Niekam niekada nebūna lengva, - Boidas
atsivertė bylą. - Tačiau yra svarbesnių dalykų
ir man svarbu atrasti ryšį tarp Makdžilio ir tave
persekiojančio žmogaus.
- Ar tu tikrai manai, kad man grasina dėl
Džono?
- Tai vienintelė rimta priežastis. Noriu, kad
papasakotum mums viską, ką apie jį prisimeni.
Sila paleido rankinę ir ramiai sukryžiavusi
rankas užsirėmė ant stalo. Kiek įmanoma
aiškiau ji pakartojo viską, ką jau buvo jam sa­
kiusi.
- Ar kada nors matei jį su kuo nors? - pa­
klausė Boidas. - Ar kada nors jūs kalbėjote apie
jo šeimą, draugus?
- Jis visada buvdrvienas. Kaip tau sakiau,
jis skambindavo į radijo stotį. Daugelį sa­
vaičių nebuvau su juo susidūrusi akis į akį. Kai

281
 Nora Roberts

susitikome, jis kalbėdavo tik apie tai, ką man

jaučia. Kaip nori būti su manimi kartu, - ji su­
sinėrė pirštus. - Siųsdavo man raštelius ir gėles.
Nedideles dovanėles. Nieko neįprasto, jei koks
nors gerbėjas ima svajoti apie laidos vedėją.
Tačiau pamažu aš pradėjau suvokti, kad tai
nėra... - Sila kostelėjo, - kad tai nėra normalus
keistumas, jei suprantate, ką noriu pasakyti.
Boidas linktelėjo ir toliau rašėsi į bloknotą.
- Tęsk.
- Rašteliai darėsi vis asmeniškesnį. Ne tiek
su seksualine potekste, kiek emocingi. Jis nesu-
sivaldė vienintelį kartą - tada, kai parodė man
savo tatuiruotę. Jam ant krūtinės buvo ištatui­
ruoti peiliai. Nesitikėjau to iš jo, todėl pasakiau,
jog kvaila taip žymėti savo kūną. Mes buvome
automobilių aikštelėje. Aš - pavargusi ir su­
irzusi, o čia tas vaikis atsilapoja marškinius ir
rodo man savo kvailą tatuiruotę. Jis nusiminė,
kad ji man nepatiko. Tiesą sakant, supyko. Tai
vienintelis kartas, kai mačiau jį piktą. Jis pasakė,
kad jei tatuiruotė tinka jo broliui, tinka ir jam.
- Jo broliui? - pakartojo Boidas.
- Taip.
- Jis neturėjo brolio.
Sila liovėsi narsčiusi pirštus.

282
 Balsas naktyje

- Turėjo. Porą kartų jį minėjo.

- Vardu?
- Ne, - suabejojusi ji mėgino prisiminti. -
Ne, - pakartojo labiau įsitikinusi. - Jis tik
minėjo, kad jo brolis gyvena Kalifornijoje. Buvo
nematęs jo porą mėnesių. Norėjo susitikti. Ir
panašiai.
- Jis neturėjo brolio, - Altėja užvertė bylą
norėdama peržvelgti antraštinį puslapį. - Buvo
vienturtis vaikas.
Sila papurtė galvą.
- Vadinasi, jį išsigalvojo.
- Ne, - Boidas atsilošė kėdėje ir įdėmiai nu­
žvelgė savo kolegę, paskui Šilą. - Nemanau,
kad mūsų ieškomas žmogus yra Džono Mak-
džilio vaizduotės vaisius.

283
 Nuo vienodos bukos pulsacijos galvoje Šilai
spengė ausyse. Visko iš karto neįmanoma ap­
rėpti. Telefono skambučio, Niko apsilankymo,
policijos nuovadoje užplūdusių prisiminimų,
Džono Makdžilio savižudybės.
Pirmą kartą gyvenime Šilai kilo pagunda
užsidaryti savo kambaryje, užsirakinti duris ir
panirti į migdomųjų vaistų prišauktą miegą. Ji
tetroško ramybės, kelių valandų ramybės, be
kaltės, sapnų ir baimių.
Ne, staiga suprato. Labiau už viskąjai norėjosi
vėl būti atsakingai už savo gyvenimą. Anksčiau
ji tai laikė savaime suprantamu dalyku, bet
daugiau taip nebedarys.
Sila nesugalvojo, ką pasakyti jai iš paskos į jos
namus žengiančiamBoidui. Ji buvo per daug pa­
vargusi ginčytis, be to, tai būtų tuščias reikalas.

284
 Balsas naktyje

Jis neatsisakys tyrimo. Nesiklausys jos kalbų apie

tai, jog jie neturi ateities. Nesistengs suvokti, jog
abiem atvejais ji tenori jam paties geriausio.
Nuėjusi į virtuvę Sila patraukė tiesiai prie
spintelės virš kriauklės. Iš buteliuko išpurtė tris
stiprias aspirino tabletes.
Boidas žiūrėjo, kaip ji prisileidžia iš čiaupo
vandens į stiklinę ir praryja tabletes. Ji judėjo
automatiškai ir šiek tiek trūkčiodama. Išska­
lavusi stiklinę įsispoksojo pro langą į užpa­
kalinį kiemą.
Ten augo narcizai, savo geltonus žiedus dar
pridengę apsaugine žaluma. Tarsi plonos ietys
jie stiebėsi palei žemą tvorelę pranašaudami
pavasarį. Pirkdama namą Sila nieko apie juos
nežinojo.
Kaip būtų puiku, jeigu jie jau žydėtų ir ji
galėtų grožėtis jų linksmais, vėjyje linguojan­
čiais varpeliais. Argi gyvenimas blogas, jei
galima žiūrėti pro savo langą ir mėgautis gėlių
žiedais?
- Ar valgei? - paklausė Boidas.
- Neprisimenu, -"Sila susikryžiavo ant krū­
tinės rankas ir nukreipė žvilgsnį tolyn, į medžius.
Tarp šakų matėsi žalsvas atspalvis. Reikėjo gerai

285
 Nora Roberts

įsižiūrėti, kad jį pastebėtum. Įdomu, per kiek

laiko lapai išsprogs ir sudarys šešėlį? - Aš ne-
alkana. Jei nori valgyti, tikriausiai ko nors rasi.
- O gal norėtum nusnūsti?
- Dar negaliu miegoti, - tyliai atsidususi ji
uždėjo savo ranką jam ant rankos. - Po kelių
savaičių turėsiu pjauti žolę. Manau, man tai
patiks. Niekada anksčiau neturėjau vejos, kurią
reikėtų pjauti.
- Ar galėsiu atvažiuoti pažiūrėti?
Sila nusišypsojo, kaip jis ir norėjo.
- Man čia patinka, - sumurmėjo ji. - Ne tik
namas, nors man be galo svarbu, kad galiu
čia stovėti, būtent čia, ir žvelgti į man priklau­
sančias valdas. Patinka ir šita vieta. Nuo to
laiko, kai išvykau iš Džordžijos, niekur nesi­
jaučiau taip gerai. To nė nesupratau, kol atva­
žiavau čia ir pasijutau vėl kaip namuose.
- Kartais randi tai, ko reikia, net neieško­
damas.
Sila suprato, kad jis kalba apie meilę, tačiau
pati bijojo apie ją kalbėti.
- Kai kada dangus būna toks mėlynas, kad
net gelia akis. Jei vieną iš tokių dienų, kai pūs­
telėjęs vėjas išsklaido debesis, būnu mieste,
pastatai atrodo tarsi nutapyti dangaus fone. Ir

286
 Balsas naktyje

matyti kalnai. Galima stovėti ant kampo piko

valandomis ir žvelgti į kalnus. Noriu tapti viso
šito dalimi.
Boidas atsigręžė į ją.
- Tu jau esi.
- Niekada nemaniau, kad kas nors gali
tęstis. Iki šito įvykio jau buvau bepradedanti
tuo tikėti. Nesu tikra, kad galiu tapti šios ar
kurios kitos vietos dalimi, kol nustosiu bijoti. -
Ji pakėlė rankas prie jo veido. Įtemptai jį ap­
žiūrėjo, tarsi mėgindama įsiminti kiekvieną
plokštumą ir kampą. - Bodai, aš kalbu apie
priklausymą ne tik šiai vietai, bet ir žmogui. Tu
man rūpi daug labiau, nei kas nors kada nors
rūpėjo mano gyvenime, išskyrus Deborą. Bet aš
suprantu, jog to neužtenka.
- Tu klysti, - jis glustelėjo lūpomis prie jos
lūpų. - To visiškai užtenka.
Ji nusivylusi greitai papurtė galvą.
- Tu nesiklausai.
- Vėl klysti. Aš klausausi, Sila. Tik ne visada
sutinku su tuo, ką tu sakai.
- Tau nereikia sutikti, tereikia su tuo susi­
taikyti.
- Žinai, ką aš tau pasakysiu: kai visa tai
baigsis, mudu ramiai pasikalbėsime.

287
 Nçra Roberts

- Kai visa tai baigsis, tu gali būti miręs, -

pagauta impulso Sila tvirčiau jį suspaudė. - Ar
tikrai nori mane vesti?
- Taip, noriu.
- Jei pasakysiu, jog tekėsiu už tavęs, ar pa­
sitrauksi iš tyrimo? Ar leisi kam nors kitam jį
perimti ir būsi savo trobelėje, kol viskas pasi­
baigs?
Boidas mėgino užgniaužti aštrų pyktį.
- Ar mėgini papirkti valstybės pareigūną?
- Aš nejuokauju.
- Ne? - jo akys tapo griežtos. - Geriau jau
būtum pajuokavusi.
- Aš ištekėsiu už tavęs ir iš visų jėgų pasi­
stengsiu padaryti tave laimingą, jei padarysi
dėl manęs tą vieną dalyką.
Boidas paleido ją ir žengė į šoną.
- Nesusitarsime, Orork.
- Prakeikimas, Boidai!
Prieš pratrukdamas jis susigrūdo rankas į
kišenes.
- Ar tau tai kažkokie mainai? Tu nori to
mainais už tai, ko noriu aš? Po perkūnais,
mes kalbame apie santuoką! Tai emocinis įsi­
pareigojimas, patvirtintas teisiškai, o ne natū­
riniai mainai. Kas toliau? - griežtai paklausė

288
 Balsas naktyje

Boidas. - Aš metu darbą, o tu sutinki pagimdyti

kūdikį?
Sukrėsta ir sugėdinta Sila tylėjo praradusi
žadą. Ji ištiesė abi rankas delnais į viršų.
- Atsiprašau, atsiprašau, - tepajėgėišlementi. -
Nenorėjau, kad viskas taip atrodytų. Negaliu
liautis galvojusi apie tai, ką jis pasakė. Kaip jis
tai pasakė. Ir įsivaizduoju, kas būtų, jei tavęs
nebeliktų. - Sila užsimerkė. - Tai būtų blogiau
už mirtį.
- Aš čia, - jis vėl apkabino ją. - Ir čia pasi­
liksiu. Nė vienam iš mūsų nieko neatsitiks. Sila
prisitraukė jį, priglaudė veidą jam prie kaklo.
- Nepyk. Dabar neturiu jėgų kovoti.
Boidas kilstelėjo ranką ir švelniai palietė
plaukus.
- Pataupysime jas kitam kartui.
Sila nenorėjo galvoti apie tai, kas bus vėliau.
Tik apie dabartį.
- Eime į viršų, - sušnabždėjo ji. - Pasimylėk
su manimi.
Susikibę už rankų jie nužingsniavo per tuščią
namą, pakilo aukštyn laiptais. Sila uždarė ir už­
rakino miegamojo^duris. Tai tarsi simbolizavo
jos poreikį nuo visko, išskyrus Boidą, šiuo metu
pasislėpti.

289
 Norj Roberts

Pro langus liejosi skaistūs saulės spinduliai,

bet Šilai nekilo noras prislopinti šviesą. Tarp jų
nebus paslapčių. Žvelgdama jam tiesiai į akis
ji atsagstė jo marškinius. Dar tik prieš keletą
dienų, pamanė, būtų šito bijojusi. Būtų bijojusi
padaryti ką nors ne taip, pasakyti ne tą žodį, pa­
siūlyti per daug ar per mažai. Boidas jau įrodė
jai, kad tereikia ištiesti ranką ir norėti dalytis.
Jie tylomis, net neprisilietę vienas prie kito,
nusirengė. „Ar jis pajuto mano nuotaiką, -
svarstė Sila. - O aš - jo?" Ji žinojo tik viena - kad
nori įsiminti, sugerti Šį vaizdą. Įsiminti, kaip
nuo lango sklinda šviesa ir atsispindi jo plau­
kuose, kaip patamsėja jo akys, kai nužvelgia
ją visą. Ji norėjo mėgautis jo kūno linijomis,
raumenų kauburėliais, lygia tampria oda.
„Ar ji suvokia, kokia yra nuostabi?" - svarstė
Boidas. Stovinti viduryje kambario su prie kojų
nuslydusiais drabužiais, nuo laukimo rauste­
lėjusia oda, padūmavusiomis supratingomis
akimis.
Jis laukė. Nors be galo troško ją paliesti, vis
vien laukė.
Pakėlusi rankas, praskyrusi lūpas ji priėjo
prie jo. Liekna, švelni, gundanti, prigludo prie
jo. Jis vis dar laukė. Jo vardas nupleveno tarsi

290
 Balsas naktyje

lengvas atodūsis, kai Sila prispaudė savo lūpas

prie jo.
Namai. Jos galvoje kilo mintis, nedrąsus
noras. Boidas ir yra jos namai. Jo stiprių rankų
švelnumas, jo dosnios širdies gerumas. Ašaros
sugėlė akių kampučius, oji pati sutirpo bučinyje.
Boidas pajuto pasikeitimą - lėtą, subtilų
pasidavimą. Tai beprotiškai jaudino. Būdama
stipri ji degė kaip ugnis, liepsnojo ir spragėjo
gyvybe ir aistra. Pasidavusi lyg narkotikas lėtai
skverbėsi jam į kraują.
Sutrikęs, suviliotas jos visiško atsidavimo jis
paguldė ją į lovą. Jos kūnas priklausė jam. Kaip
ir širdis, protas - Boidas tai pajuto pirmą kartą.
Iš visų jėgų stengėsi elgtis kuo atsargiau.
Kokia švelni, svajingai galvojo jis. Kokia
miela. Kantrūs rankų judesiai, švelnūs kaip
plunksna lūpų prisilietimai pavertė šviesią po­
pietę į paslapčių kupiną vidurnaktį. Dabar, kai
žinojo, kur jis gali ją nusivesti, Sila dar labiau
troško leistis į šią kelionę.
Jokių niūrių minčių. Jokių neduodančių
ramybės baimių. Kaip besiskleidžiantis gėlės
žiedas, ji norėjo švęsti gyvenimą, tai, kad yra
gyva ir sugeba mylėti. Jo apgalvotos įman­
trios glamonės ją sujaudino. Sila lygiai taip pat

291
 Nora,. Roberts

dosniai glamonėjo ir bučiavo jį. Jos šnabždami

žodžiai buvo ne reikalavimai, o pažadai, ku­
riuos ji be galo troško ištesėti.
Jie abu klūpėjo lovos vidury, šypsodamiesi
glamonėjosi, iki skausmo jausdami vienas kito
kūną. Silos plaukai slydo jam pro pirštus. Jis
virpėjo nuo jos švelnių glamonių.
švelnūs tylūs atodūsiai.
Prigludę vienas prie kito jie nusileido ant
lovos. Lūpos erzino lūpas. Kai jis įėjo į ją, abiejų
akys buvo plačiai atvertos. Susijungę jie prisi­
spaudė kuo arčiau, svaigdami nuo naujų po­
jūčių gausos. Ėmę judėti, judėjo kartu, apimti
vienodos nuostabos.

Studija atrodė kaip kitas pasaulis. Sila sėdėjo

prie pulto apžiūrinėdama gerai pažįstamus
mygtukus. Ir kūnas, ir protas veikė vangiai. Sa­
vitvarda, kurią kartu su Boidu buvo trumpam
pajutusi tą popietę, dingo. Sila norėjo, tik
vieno - kad naktis greičiau baigtųsi.
Boidas užsiminė, kad kitą dieną važiuos į
Čikagą. Ji ketino jį paraginti. Jei jau nesugeba
įtikinti jo atsisakyti tyrimo, bent džiaugsis ži­
nodama, kad dieną ar dvi jis bus kažkur toliau
nuo čia.

292
 Balsas naktyje

Nusikaltėlis, kad ir kas jis būtų, artėjo prie

tikslo. Sila tai jautė. Kai jis smogs, ji norėjo, kad
Boido čia nebūtų.
Jei tas žmogus pasiryžęs nubausti ją už tai,
kas atsitiko Džonui Makdžiliui, ji viena su tuo
susidoros. Iš dalies Boidas buvo teisus. Ji ne­
kaltino savęs dėl Džono savižudybės, bet pri­
valėjo prisiimti atsakomybės dalį. Ji negalėjo
nesielvartauti dėl prarastos jaunos gyvybės.
Policija ją apsaugos, mąstė ji, paleisdama
groti dar vieną dainą. Ir ji pati saugosis. O
nauja slegianti baimė kilo dėl to, kad nežinojo,
kaip apsaugoti Boidą.
- Užmigai prie jungiklio, - pakomentavo jis.
Sila pasipurtė.
- Ne, ilsiuosi iki kitos programos dalies.
Ji pažvelgė į laikrodį. Beveik vidurnaktis.
Netrukus pradės groti pageidavimus.
Radijo stotis vėl užrakinta. Čia jie tik dviese.
- Jau esi beveik pusiaukelėje iki namų, - pa­
brėžėBoidas. - Klausyk, o gal šiąnakt važiuojame
pas mane? Paklausysime mano Madžio Voterso
įrašų. v- ■
Sila nusprendė apsimesti nenuovokia, nes
žinojo, kad jį tai pralinksmins.
- Kieno įrašų?

293
 Nora J*oberts

- Liaukis, Orork!
Kaip palengvėjo pamačius jo šypseną.
Viskas tapo beveik normalu.
- Gerai, paklausysiu Madžio... kaip ten jis...
- Voterso.
- Gerai, jei atsakysi j tris muzikinius klau­
simus.
- Pirmyn!
- Luktelėk, - ji įjungė kitą įrašą ir greitai
pristatė kūrinį. Ieškodama pavartė savo po­
pierius. - Gerai, gali siūlyti nuo trijų iki de­
šimties variantų. Pirmas klausimas. Kokia britų
roko grupė pirmoji surengė turą po JAV?
- A-a, koks suktas klausimas! „Davė Clark
Five". „Beatles" buvo antri.
- Kaip mėgėjui - neblogai. Koks atlikėjas
paskutinis koncertavo Vudstoke?
- Džimis Hendriksas. Turėtum labiau pasi­
stengti, Orork.
- Aš tik mėginau užliūliuoti tavo pasiti­
kėjimą. Trečiasis, lemiamas, klausimas, Flečeri.
Kuriais metais pasirodė Badžio Holio ir
„Crickets" hitas „Ateis diena"*?
- Grįžti į istorinius laikus?

* „That'll Be the Day" (angį.).

294
 Balsas naktyje

- Atsakyk į klausimą, Kietuoli!

- Penkiasdešimt šeštaisiais.
- Turi omenyje 1956 metus?
- Taip, 1956 metus.
- Labai blogai. Tai buvo 1957-ieji. Pralai­
mėjai.
- Noriu patikrinti.
- Pirmyn! Dabar važiuosime pas mane ir
klausysimės „Rolling Stones" senų įrašų.
Sila plačiai nusižiovavo.
- Jei taip ilgai neužmigsi, - jam patiko, kad
ji leido sau truputį pažaisti. - Ar nori kavos?
Ji dėkinga žvilgtelėjo į jį.
- Taip, kaip oro.
- Aš atnešiu.
Radijo stotis tuščia, pamanė Boidas. Ka­
dangi Nikas Pitersas įsižeidęs išėjo iš darbo,
nebebuvo kam atnešti paskutinio puodelio va­
karinės kavos. Boidas irgi pažvelgė į laikrodį.
Jis norėjo kuo greičiau grįžti pas Šilą, kol
nepradėjo skambėti telefonai. Dar paims ir
spurgą, nusprendė automatiškai tikrindamas
koridorių. Truputis cukraus padės jai ištverti
naktį.
Prieš pasukdamas į poilsio kambarį jis nuėjo
patikrinti priekinių pastato durų. Jos buvo

295
 Nora Roberts

užrakintos, signalizacija įjungta. Aikštelėje sto­

vėjo jo vienišas automobilis. Patenkintas jis pa­
traukė per pastatą ir, prieš pasukdamas į poilsio
kambarį, atidžiai apžiūrėjo užpakalines duris.
Viskas greitai baigsis. Boidas tvirtai tikėjo,
kad sekdami Makdžilio pėdomis per keletą
dienų jie sučiups grasintoją. Kaip bus smagu
pamatyti Šilą be baimės Šešėlio akyse, atsipa­
laidavusiais pečiais.
Ji išliks tokia pat nekantri, pamanė jis. Ir ener­
ginga. Tai neatskiriama jos dalis, kaip plaukų
spalva.
Į puodelį jis įdėjo dar vieną šaukštelį kavos,
per garsiakalbį klausydamasis Silos balso, jai
pereinant nuo vieno įrašo prie kito.
Stebuklingas balsas. Kai pirmą kartą jį iš­
girdo, akimirksniu juo susižavėjo, bet nė netop­
telėjo į galvą, kad įsimylės jo savininkę.
Dabar Džoana Džet plyšojo „Aš myliu
rokenrolą"*. Nors poilsio kambario garsia­
kalbis buvo smarkiai pritildytas, ritmas jautėsi.
Tai galėtų būti Šilą apibūdinanti daina, mąstė
Boidas. Nors per pastarąsias porą dienų trobelėje

* „I Love Rock and Roll" (angį).

296
 Balsas naktyje

jis išsiaiškino, kad ji lygiai taip pat lengvai su­

sižavi tokiais atlikėjais kaip Petsi Klain ar Ela
Ficdžerald.
Jiems reikėtų geros savaitės kalnuose, nu­
sprendė Boidas. Be jokios pašalinės įtampos.
Jis vertinamai pauostė kavą. Tikėjosi, kad
nuvažiavęs į Čikagą gaus reikalingus atsa­
kymus ir greitai grįš atgal.
Sutrikdytas vos girdimo garso koridoriuje,
jis staiga atsisuko, šlamesys. Grindlentės girgž­
desys. Jis stvėrė ginklą. Išsitraukęs jį prisispaudė
nugara prie sienos ir dairydamasis atsargiai
žengė tris žingsnius link durų.
Persitempę nervai, tarė pats sau, nepamatęs
nieko, išskyrus tuščias sienas ir apsaugos
šviesas. Tačiau nuojauta vertė jį nepaleisti
ginklo iš rankos. Jis žengė dar vieną žingsnį ir
šviesos užgeso.
Tyliai keikdamasis jis greit judėjo pirmyn.
Nors ginklą nešiojosi dėl saugumo, buvo pa­
sirengęs jį panaudoti. Garsiakalbiai viršuje vis
dar drebėjo nuo jausmingos muzikos. Priekyje
matėsi neryški, iš studijos kabinos sklindanti
šviesa. Ji ten, ramino jis save. Saugi toje šviesoje.
Prisispaudęs nugara prie sienos ir žvilgsniu šu­
kuodamas aptemusį koridorių jis slinko link jos.

297
 Nora Roberts

Priartėjęs prie paskutinio posūkio, išgirdo

kažką sau už nugaros. Žaibiškai atsisukęs pamatė
prasiveriančias sandėliuko duris. Tačiau peilio
nepamatė.

- Tai buvo Džoana Džet ir „Blačkhearts".

Dabar Denveryje vienuolika valandų pen­
kiasdešimt minučių ir maloni penkių laipsnių
šiluma.
Sila susiraukusi pažiūrėjo į laikrodį svars­
tydama, kur taip ilgai užtruko Boidas,
- Primenu, kad rytoj, septynioliktą dieną,
„Brown Palace" viešbutyje galite susitikti su
pačiu Laukiniu Bobų iš mūsų radijo stoties. Jei
ten niekada nebuvote, žinokite, jog tai praš­
matni vieta. Dar galima įsigyti bilietų į labdaros
banketą, skirtą smurtą patyrusiems vaikams.
Tad atverkite pinigines. Dvidešimt dolerių -
jei einate vienas, keturiasdešimt - jei vedatės
draugą. Renginys prasideda septintą valandą,
o Laukinis Bobas jums gros muziką. - Ji įjungė
kitą dainą. - Dabar pasiruoškite dviem dainoms,
kurios palydės jus iki vidurnakčio. Čia Sila
Orork. Toliau žinios, o po jų - pageidavimai.
Sila išjungė mikrofoną. Pajudinusi sustin­
gusius pečiais ji nusiėmė ausines. Niūniuodama

298
 Balsas naktyje

patikrino programos direktoriaus grojaraštį.

Toliau įrašyta reklama, valandos pradžioje
trumposios žinios. Ji pasitraukė nuo pulto
ruoštis kitai programos daliai.
Ir tik tada pastebėjo, kad koridorius už
stiklinių durų tamsus. Iš pradžių spoksojo
suglumusi. O tada į galvą plūstelėjo kraujas.
Jei nedega apsaugos šviesos, signalizacija tik­
riausiai irgi neveikia.
Jis - čia. Kaktą išmušė prakaito lašeliai ir ji
įsikibo kėdės atkaltės. Šiandien jis neskambins,
nes pats yra čia. Jis atėjo jos.
Jai iš gerklės besiveržiantį klyksmą nu­
slopino panikos banga.
Boidas! Jis atėjo ir Boido!
Genama pirmyn naujos baimės Sila išlėkė
pro duris.
- Boidai! - sušuko ji klupinėdama tamsoje ir
sustingo pamačiusi link jos judantį šešėlį. Nors
tai buvo tik beformis pavidalas tamsiame ko­
ridoriuje, Sila suprato. Grabaliodama aplinkui
žengė atgal.
- Kur Boidas? Ką padarei jam? - Sila žengė
dar vieną žingsnį atgal. Iš studijos kabinos
įkypai sklido šviesa, perrėždama tamsą į dvi
dalis.

299
 Nora Roberts

Sila ėmė kalbėti, maldauti ir kone apalpo

nuo palengvėjimo.
- O Dieve, tai tu! Nežinojau, kad čia esi.
Maniau, visi išėjo.
- Visi išėję, - atsakė jis. Žengė į šviesą. Ir
išsišiepė. Sila vėl sustingo. Jis laikė peilį, ilga-
ašmenį medžioklinį peilį, jau suteptą krauju.
- Boidas, - vėl pratarė Sila.
- Jis tau nebepadės. Niekas nepadės. Mes visai
vieni. Aš labai ilgai laukiau, kol liksime vieni.
- Kodėl? - Sila nebejautė baimės. Išvydus
ant ašmenų kraują - Boido kraują, sielvartas
išstūmė baimės jausmą. - Kodėl, Bili?
- Tu nužudei mano brolį.
- Ne, aš jo nežudžiau! - ji žengė atgal į
kabiną. Gerklėje kunkuliavo pyktis. Šaltas
šiurpas perbėgo oda. - Aš nežudžiau Džono!
Aš jo beveik nepažinojau!
- Jis tave mylėjo, - atkišęs peilį, įsmeigęs į ją
akis jis šlubčiodamas žengė pirmyn. Basomis
kojomis. Mūvėjo tik maskuojamosios spalvos
kelnes, o ant žilstančių plaukų buvo iki pat
antakių užsitraukęs tamsią megztą kepurę. Nors
veidą, krūtinę ir rankas buvo išsitepęs juodai,
virš širdies Sila pastebėjo tatuiruotę. Lygiai tokią
pat, kokią matė pas Džoną Makdžilį.

300
 Balsas naktyje

- Ruošeisi tekėti už jo. Jis man pasakė.

- Jis neteisingai suprato. - Jam staiga moste­
lėjus peiliu, Sila žioptelėjo. Jos kėdė bildėdama
nuvirto, o Sila užgriuvo ant pulto.
- Nemeluok man, kale! Jis man viską papa­
sakojo - kaip tu sakei, kad myli jį ir nori jo! - jo
balsas pritilo, ėmė šnypšdamas virpėti, kaip jam
kalbant telefonu, priversdamas plakti jos išsi­
gandusią Širdį. - Kaip tu suviliojai jį. Jis buvo
toks jaunas. Jis nieko nenutuokė apie tokias
moteris kaip tu. Bet aš nutuokiu. Būčiau jį ap­
gynęs. Visada jį gyniau. Jis buvo geras. - Ranka,
laikančia peilį, Bilis nusišluostė akis ir iš kišenės
išsitraukė ginklą. - Tau per gerai. - Jis šovė
paleisdamas kulką į skydą virš mygtukų. Sila
abiem rankomis užspaudė bumą, kad sulaikytų
klyksmą. - Jis pasakojo man, kaip tu melavai,
kaip jį apgaudinėjai, kaip puikavaisi savimi.
- Aš niekada nenorėjau skaudinti Džono. -
Ji privalo išlikti rami. Boidas nemirė. Sila ne­
galėjo patikėti, kad jis negyvas. Turbūt tik su­
žeistas. Kažkokiu būdu ji privalo jam padėti.
Atsirėmusi į pultą Sila lėtai užkišo ranką už
nugaros ir įjungė mikrofoną nenuleisdama jam
nuo veido akių. - Prisiekiu, Bili, aš niekada ne­
norėjau skaudinti tavo brolio.

301
 Nora Roberts

- Melagė! - suriko jis, pakėlęs peilį jai prie

gerklės. Sila išsilenkė atgal stengdamasi su­
valdyti drebulį. - Jis tau nerūpėjo! Niekada ne­
rūpėjo! Tu tik naudojaisi juo. Tokios moterys
kaip tu mėgsta naudotis.
- Man jis patiko. - Sila sulaikė kvapą, kai
peilis rėžė jai per gerklę. Per odą pasruvo
šiltas kraujas. - Jis buvo geras vaikinas. Jis... jis
mylėjo tave.
- Aš jį mylėjau, - peilis jo rankoje virptelėjo
ir Bilis jį šiek tiek atitraukė. Sila išleido ilgą tylų
atodūsį. - Jis buvo vienintelis žmogus, kurį
aš kada nors mylėjau, kuris kada nors mylėjo
mane. Aš juo rūpinausi.
- Žinau, - ji apsilaižė sukepusias lūpas. Kas
nors tikrai ateis. Kas nors klausosi. Ji nedrįso
atitraukti nuo jo akių, kad galėtų pažvelgti į te­
lefoną, kur beprotiškai mirksėjo švieselės.
- Jam buvo tik penkeri, kai mane atsiuntė
į tuos namus. Būčiau jų nekentęs, kaip ir visų
kitų vietų, į kurias mane siųsdavo, tačiau čia
gyveno Džonas. Jis mane gerbė. Rūpinosi.
Jam reikėjo manęs. Taigi, aš pasilikau, kol jam
sukako aštuoniolika. Tai tęsėsi tik pusantrų
metų, bet mes tapome broliais.
- Taip.

302
 Balsas naktyje

- Aš išėjau tarnauti į kariuomenę. Kai gau­

davau atostogų, mes slapta susitikdavome.
Jo kiaulė motina nenorėjo, kad jis su manimi
bendrautų, nes aš turėjau bėdų. - Jis dar kartą
šovė kur papuola ir sutrupino viršutinį durų
stiklą. - Tačiau man patiko kariuomenė. Man
ji patiko, o Džonui patiko mano uniforma, - jo
žvilgsnis sustingo nuo prisiminimų. - Mus iš­
siuntė į Vietnamą. Man sužalojo koją. Sugadino
gyvenimą. Kai grįžome, žmonės pradėjo mūsų
nekęsti. Tik ne Džonas. Jis manimi didžiavosi.
Niekas niekada manimi nesididžiavo.
- Suprantu.
- Jie mėgino uždaryti jį. Du kartus. - Jis vėl
nuspaudė gaiduką. Kulka įstrigo į magnetinę
juostą už keleto centimetrų nuo Silos galvos. Iš
baimės prakaitas ant jos odos pavirto ledu. - Jie
nesuprato jo. Aš išvažiavau į Kaliforniją. Norėjau
mums surasti gražią vietelę. Man tik reikėjogauti
darbą. Džonas būtų rašęs poeziją. Tada jis sutiko
tave, - ištirpdytas neapykantos sąstingis pranyko
jamiš akių. - Jis nebenorėjo važiuoti į Kaliforniją.
Nenorėjo palikti tavęs. Rašė man laiškus apie
tave, ilgus laiškus. Vieną kartą paskambino.
Jam nereikėjo leisti pinigų, bet jis paskambino į
tokią tolybę, į Kaliforniją, kad pasakytų man, jog

303
 Nora Roberts

ruošiasi vesti. Tu norėjai tekėti per Kalėdas, tad

Džonas ketino laukti. Aš pažadėjau atvažiuoti, jis
norėjo, kad dalyvaučiau.
Sila sugebėjo tik papurtyti galvą.
- Aš niekada nedaviau sutikimo už jo tekėti.
Mano žūtis to nepakeis, - tarė ji, kai jis nutaikė
į ją ginklą. - Tu teisus, jis manęs nesuprato.
Manau, kad ir aš jo nesupratau. Jis buvo jaunas.
Įsivaizdavo mane tokią, kokia aš nebuvau, Bili.
Man labai gaila, be galo gaila, bet aš neverčiau
jo žudytis.
- Tu nužudei jį, - Bilis perbraukė ašmenų
plokštuma jai per skruostą, - ir sumokėsi už tai.
- Aš negaliu tavęs sustabdyti. Nė neban­
dysiu. Tik prašau pasakyti, ką padarei Boidui.
- Nužudžiau jį, - jis išsiviepė saldžia be­
reikšme šypsena, kuri visai nederėjo prie jo
ginklų.
- Netikiu tavimi.
- Jis negyvas, - vis dar šypsodamasis, jis
pakėlė prieš šviesą peilį. - Nebuvo sunku.
Lengviau nei kada nors. Ir ilgai netruko, - pa­
tikino. - Norėjau jo mirties, bet man nebuvo
svarbu, kad jis kentėtų. Ne taip kaip tu. Tu
kentėsi. Aš tau sakiau, prisimeni? Papasakojau,
ką ketinu daryti.

304
 Balsas naktyje

- Jei nužudei Boidą, - sušnabždėjo Sila, -

nužudei ir mane.
- Noriu, kad maldautum, - jis vėl priglaudė
peilį jai prie kaklo. - Noriu, kad maldautum
taip, kaip maldavo Džonas.
- Man vis tiek, ką man padarysi, - Sila ne­
jautė peilio prie odos. Ji nieko nejautė. Kažkur
toli pasigirdo sirenų kauksmas. Ji klausė jų be
emocijų, be vilties. Jie atvažiuoja, bet atvažiuoja
per vėlai. Sila pažvelgė Biliui į akis. Ji suprato
jo skausmą. Jis atsiranda, kai iš tavęs atimamas
žmogus, kuris tau buvo viskas. - Man labai
gaila, - tarė Sila,ruošdamasi mirti, - bet aš ne­
mylėjau Džono.
Sustaugęs iš įniršio Bilis peilio kriaunomis
smogė jai į smilkinį ir ją apsvaigino. Jis tai
planavo ir to laukė keletą savaičių. Nenužudys
jos greitai, gailėdamasis. Jis taip nedarys.
Norėjo, kad ji parkluptų ant kelių, verktų ir
klyktų iš skausmo.
Perverta deginančio skausmo Sila susmuko
ant grindų. Gal po akimirkos ji iš tikrųjų būtų
pradėjusi verkti, rankomis užsidengusi veidą.
Ne dėl savęs, dėl to, ką prarado.
Staiga pro duris įsyirduliavo Boidas ir jie
abu atsisuko į jį.

305
 Nora Roberts

Tik keletas sekundžių. Tai truko tik keletą

sekundžių. Silos akys praskaidrėjo, širdis vos
nesprogo. Gyvas! Jis gyvas!
Palengvėjimo kūkčiojimas virto siaubo
klyksmu, kai ji pamatė Bilį keliantį ginklą.
Ji pašoko imt kojų ir puolė ant jo. Jie trenkėsi
į lentyną, ant grindų pažiro ir po kojomis
ėmė trupėti vinilinės plokštelės. Ją svilino jo
žvilgsnis. Ji iš tiesų maldavo. Maldavo net
grumdamasi su juo.
Boidas parklupo. Ginklas vos neišslydo iš
nusilpusių pirštų. Juos abu matė pro rausvą
miglą. Bandė sušukti Šilai, bet balsas nepasiekė
gerklės. Jis galėjo tik melstis, iš paskutiniųjų
stengdamasis išlikti sąmoningas ir neišmesti
ginklo. Pamatė, kaip buvo pakeltas peilis ruo­
šiantis piktavališkai smūgiuoti žemyn. Boidas
šovė.
Sila negirdėjo nei dūžtančio stiklo, nei kojų
trepsėjimo. Ji net negirdėjo šūvio, kai kulka pa­
taikė į taikinį. Bet pajuto, kaip truktelėjo Bilis ir
jam iš rankos iškrito peilis. Ji atsitraukė nuo jo
ir Bilis atsitrenkė į pultą.
Paklaikusiomis akimis Sila žaibiškai at­
sisuko. Ji išvydo ant kelių svirduliuojantį
Boidą, abiem rankomis spaudžiantį ginklą. Už

306
 Balsas naktyje

jo stovėjo Altėja, vis dar nukreipusi ginklą į ant

grindų tįsantį kūną. Boidas pargriuvo, dusliai
riktelėjusi Sila puolė prie jo.
- Ne! - sušuko ji, nubraukusi nuo akių
plaukus, apčiupinėjusi šoną ir pajutusi kraują,
ji prapliupo verkti. - Ne, maldauju, - Sila pri­
gludo prie jo.
- Tau teks pasitraukti, - pradėjo kalbinti
Altėja, įtikinėdama Šilą atsitraukti.
- Jis kraujuoja.
- Žinau. - Ir labai smarkiai, pamanė ji. Labai
smarkiai. - Greitoji pagalba jau atvažiuoja.
Sila nusivilko švarkelį, ketindama juo už­
spausti kraujuojančią žaizdą. Klūpėdama viena
suknele ji palinko virš Boido.
- Aš neleisiu tau mirti.
Altėjos ir Silos akys susitiko.
- Ir aš jam neleisiu.

307
 Tyvuliuojanti veidų jūra. Šilai atrodė, kad jie
visi plaukia, jai bęvaikštinėjant pirmyn ir atgal
ligoninės laukiamajame. Čia taip tylu, taip tylu,
kad girdėti rumbuotų batų padų gurgždesys ant
plytelių ar atsidarančios ir užsidarančios lifto
durys. Deja, jos galvoje dar tebeaidėjo chaotiškas
sirenų kauksmas, balsai, statiškas policijos auto­
mobilių spragsėjimas, jiems spaudžiantis vienas
prie kito radijo stoties automobilių aikštelėje.
Atvyko medikai. Kažkieno rankos atitraukė
ją nuo Boido, išvedė iš studijos kabinos į vėsią
gaivią naktį. Markas, prisiminė ji. Tai Markas
ją laikė per visą tą laiką, isteriją keičiant šokui.
Džeksonas irgi ten buvo, tvirtas kaip uola,
įspraudė jai į ranką puodelį kažkokio karšto
skysčio. Ir Nikas - išbalęs, raminantis ją ir ve­
blenantis atsiprašymus.

308
 Balsas naktyje

Prisirinko svetimų žmonių, daugybė klau­

sytojų, viską girdėjusių per savo radijo im­
tuvus. Jie tol būriavosi, kol policijos pareigūnai
nepastatė užtvaros.
Tada pasirodė Debora, atbėgo verkdama per
automobilių aikštelę, stumdydama šalin poli­
cininkus, žurnalistus, žioplius, kad pasiektų
savo seserį. Tai Debora pastebėjo, jog Sila taip
pat kraujuoja.
Dabar Sila abejingai dirstelėjo į savo su­
tvarstytą ranką. Ji nepajuto, kada per tą keletą
beprotiškų sekundžių jai kovojant su Biliu ją
perrėžė peilis. Įbrėžimas ant kaklo, padarytas
peilio ašmenimis, buvo daug skausmingesnis.
Negilios žaizdos, pamanė ji. Tai tik negilios
žaizdos, smulkmena, palyginti su žiojinčia
skyle jos širdyje.
Prieš akis ji vis dar matė Boidą, kaip jis
atrodė nešamas į greitosios pagalbos auto­
mobilį. Vieną siaubingą akimirką ji išsigando,
kad jis negyvas. Buvo toks išblyškęs ir ramus.
Laimei, jis gyvas. Altėja jai pasakė. Neteko
daug kraujo, bet gyvas.
Dabar jis operacinėje, toliau kovoja dėl savo
gyvybės. O ji tegali tik laukti.
Altėja stebėjo ją vaikštinėjančią. Jai pačiai

309
 Noral į obert s

labiau patiko sėdėti, susikaupti ir laikytis

ramiai. Jai irgi teko nemenki išgyvenimai. Ji
patyrė didžiulį sukrėtimą, kai Silos balsas nu­
traukė muziką. Skubėjo iš nuovados į radijo
stotį. Išvydo ant grindų klūpantį savo kolegą,
besistengiantį išlaikyti ginklą. Jis iššovė tik se­
kunde anksčiau už ją.
Ji pavėlavo. Teks su tuo susitaikyti.
Dabar jos kolega, jos draugas, jos šeimos
narys guli ant operacinio stalo, o ji niekuo
negali padėti.
Debora atsistojo ir nuėjusi per kambarį
viena ranka apglėbė seserį. Sila stabtelėjo pa­
žvelgti pro langą.
- Gal geriau prigulk?
- Ne, negaliu.
- Nebūtina miegoti. Paprasčiausiai išsitiesk
ant kušetės štai ten.
Sila papurtė galvą.
- Zinai, mano galvoje sukasi įvairūs prisimi­
nimai. Kaip jis sėdėdavo ir šypsodavosi mane
suerzinęs. Kaip įsitaisydavo studijos kamputyje
su knyga. Ramiu veidu man įsakinėdavo. Di­
džiąją laiko dalį praleidau bandydama jį at­
stumti, bet nebuvau itin atkakli. O dabar jis...
- Negali dėl to kaltinti savęs.

310
 Balsas naktyje

- Nežinau, ką kaltinti, - Sila pažvelgė į

laikrodį. Kodėl minutės taip lėtai šliaužia? -
Tiesą sakant, dabar negaliu apie tai galvoti.
Priežastis nėra tokia svarbi kaip pasekmė.
- Jis nenorėtų, kad užsiverstum ant savęs
šitą naštą.
Sila beveik nusišypsojo.
- Aš neįpratau daryti to, ko jis nori. Jis iš­
gelbėjo man gyvybę, Debe. Kaip ištversiu, jei jis
sumokės savo gyvybe?
Atrodė, kad Debė nebežino, kaip dar ją
galėtų paguosti.
- Jei nenori prigulti, gal norėtum kavos?
- Žinoma, ačiū.
Debė pasuko prie kavinuko su išsivadėjusia
kava. Kai prie jos priėjo Altėja, ji pripylė antrą
puoduką.
- Kaip ji laikosi? - pasidomėjo Altėja.
- Vos vos, - Debora pasitrynė perštinčias
akis ir atsisuko į Altėją. - Ji kaltina save. -
Įdėmiai ją nužvelgusi padavė kavą. - Ar tu irgi
ją kaltini?
Dvejodama Altėja pakėlė puodelį prie lūpų.
Ji jau seniai nebejautė kavos skonio. Pažiūrėjo
į moterį, stovinčią prie lango. Sila vilkėjo ap­
smukusius džinsus ir švarkelį. Ji suprato, kad

311
 Nora Roberts

norėtų ją kaltinti. Norėtų ją kaltinti, kad taip

apsuko Boidui galvą. Norėtų ją kaltinti už tai,
jog nenorom paskatino sutrikusio mąstymo
žmogų pasukti kruvino keršto keliu.
Tačiau negalėjo. Nei kaip policininkė, nei
kaip moteris.
- Ne, - tarė atsidususi Altėja, - nekaltinu
jos. Ji tik viena iš aukų.
- Gal gali jai tą pasakyti, - Debora padavė
Altėjai antrąjį puodelį. - Gal būtent tai jai ir
reikia išgirsti.
Nebuvo lengva prisiartinti prie Silos. Jos ne­
kalbėjo nuo to laiko, kai atėjo į laukiamąjį. Altėja
suprato, kad kažkokiu keistu būdu jos tapo
konkurentėmis. Jos abi mylėjo tą patį žmogų.
Galbūt skirtingai ir, žinoma, kitokiu lygmeniu,
tačiau emocijos buvo vienodai stiprios. Jai top­
telėjo, kad jei Sila nebūtų nieko jautusi Boidui,
ji pati dabar nejaustų apmaudo. Jei Sila būtų
likusi užduotis, tik užduotis, Altėjai nekiltų
mintis ją kaltinti.
Atrodo, ne tik Boidas prarado objektyvumą.
Ji sustojo šalia Silos, įsistebeilijo į tą pačią
tamsą, nusagstytą miesto žiburiais.
- Kavos?

312
 Balsas naktyje

- Ačiū, - Sila paėmė puodelį, bet negėrė. -

Kaip ilgai viskas tęsiasi?
- Jau ilgai nebetruks.
Sila įkvėpė gurkšnį oro save drąsindama.
- Tu matei žaizdą. Manai, kad jis išsikaps­
tys?
„Aš nežinau." Altėja vos neištarė šito. Abi
žinojo, kad ji taip pagalvojo.
- Aš to tikiuosi.
- Kartą sakei man, kad jis geras žmogus. Tu
buvai teisi. Ilgai bijojau tai pripažinti, tačiau tu
buvai teisi, - ji atsigręžė tiesiai į Altėją. - Turbūt
manimi nepatikėsi, bet būčiau padariusi bet ką,
kad tik jis nebūtų sužeistas.
- Aš tikiu tavimi. Tu ir padarei viską, ką ga­
lėjai. - Nespėjus Šilai nusigręžti, Altėja uždėjo
savo ranką ant jos rankos. - Tai, kad įjungei mi­
krofoną, galbūt išgelbėjo jam gyvybę. Noriu,
kad pagalvotum apie tai. Taip rimtai sužeistam
Boidui buvo svarbi kiekviena sekundė. Įjungusi
tiesioginę transliaciją tu padėjai mums susi­
gaudyti situacijoje, todėl greitoji pagalba įvykio
vietoje atsirado beveik taip pat greitai kaip ir
mes. Jei Boidas išgyvens, iš dalies tavo dėka,
dėl to, kad nepraradai sveiko proto. Noriu, jog
pagalvotum apie tai.

313
 Nora Roberts

- Bilis ėmė jį persekioti tik dėl manęs. Apie

tai irgi turiu pagalvoti.
- Mėgini logiškai mąstyti nelogiškoje situ­
acijoje. Nepavyks, - iš jos balso dingo užuo­
jauta. - Jei nori dar ką nors kaltinti, prisimink
Džoną Makdžilį. Tai jo fantazija įžiebė degiklį.
O kaip pati valstybinė sistema, dėl kurios Bilis
Lomusas buvo mėtomas iš vienų globėjų pas
kitus, todėl taip ir nepatyrė, ką reiškia būti my­
limam ir reikalingam, išskyrus tą sutrikusio
mąstymo jaunuolį? Gali kaltinti Marką, kad
nepakankamai nuodugniai patikrino Bilio cha­
rakteristiką. Arba mane su Boidu, kad greičiau
neišsiaiškinome, kaip jis su visu tuo susijęs.
Daug kam gali perduoti kaltę, Sila. Mums vi­
siems teks pripažinti savo indėlį.
- Juk tai nelabai svarbu, tiesa? Nesvarbu,
kas kaltas, kai Boido gyvybė kybo ant plauko.
- Detektyve Greison?
Altėja staigiai įsitempė. įėjęs gydytojas te-
bevilkėjo žalia operacinės apranga, priekyje
permirkusia nuo prakaito. Ji pamėgino ką nors
suprasti iš jo akių. Jos buvo pilkos ir ramios -
nieko jai nesakančios.
- Aš esu Greison.

314
 Balsas naktyje

Jisvos pastebimai kilstelėjoantakius. Nedažnai

sutiksi policijos detektyvę, kuri atrodo tarsi nu­
žengusi tiesiai nuo „Vogue" žurnalo viršelio.
- Aš daktaras Vintropas, vyriausiasis chi­
rurgas.
- Ar jūs operavote Boidą? Boidą Flečerį?
- Taip. Ar jis jūsų kolega?
- Taip, - pačios to nesuvokdamos Altėja su
Sila susikibo rankomis. - Ar galite pasakyti,
kaip jis?
- Galiu pasakyti, kad jis laimės kūdikis, -
tarė Vintropas. - Jei peilis būtų įsmigęs nors
per centimetrą toliau į vieną ar į kitą pusę, jis
neturėtų jokių šansų išsikapstyti. O dabar jo
būklė kritiška, tačiau prognozė gera.
- Jis gyvas, - pagaliau išstenėjo Sila.
- Taip, - Vintropas atsisuko į ją. - Atsi­
prašau, ar jūs giminaitė?
- Ne, aš... nesu giminaitė.
- Panelė Orork yra pirmasis žmogus, kurį
Boidas atsigavęs norės pamatyti, - Altėja spus­
telėjo Šilai ranką. - Jo šeimai pranešta, tačiau
jie buvo Europoje ir dar nepasirodys čia keletą
valandų.
- Supratau. Netrukus jis bus apžiūrėtas po­
operaciniame skyriuje. Paskui perkelsime jį į

315
 Nora Roberts

intensyviosios terapijos skyrių. Orork, - staiga

tarė Vintropas, - žinoma. Mano sūnus didelis
jūsų gerbėjas, - chirurgas švelniai pakėlė jos
sutvarstytą ranką. - Jau girdėjau jūsų istoriją.
Jei būtumėte mano pacientė, gautumėte rami­
namųjų ir gulėtumėte lovoje.
- Man viskas gerai.
Prisimerkęs jis įsižiūrėjo į jos akių vyzdžius.
- Kalbant neprofesionaliai, anaiptol. - Jo
žvilgsnis nukrypo į įbrėžimą jai ant kaklo. - Jūs
patyrėte stiprų sukrėtimą, panele Orork. Ar kas
nors galėtų parvežti jus namo?
- Nevažiuosiu namo, kol nepamatysiu Boido.
- Tik penkias minutes, kai jį atveš į inten­
syviosios terapijos skyrių. Tik penkias. Garan­
tuoju, kad jis nepabus dar mažiausiai astuonias
valandas.
- Ačiū.
Jeigu jis mano, kad ji tenkinsis penkiomis
minutėmis, smarkiai klysta.
- Kas nors ateis jums pranešti, kada galėsite
užeiti.
Jis pasišalino trindamasis juosmenį ir svajo­
damas apie karštą maistą.
- Turiu paskambinti kapitonui, - Altėją
įsiutino tai, kad ji arti ašarų. - Būčiau dėkinga,

316
 Balsas naktyje

jei aplankiusi jį sugrįžtum pakviesti manęs. Ir

aš pati norėčiau minutėlę praleisti su juo.
- Taip, žinoma, Tėja, - pasidavusi emocijoms
Sila apkabino Altėją. Nekreipė dėmesio į ašaras.
Nei į savigarbą. Jos tvirtai įsikibo viena kitos ne-
prarasdamos vilties. Nesikalbėjo. To nereikėjo.
Kai atsiskyrė, Altėja nuėjo skambinti savo vir­
šininkui. Sila nieko nematančiomis akimis nu­
sisuko į langą.
- Jis pasveiks, - šalia jos sumurmėjo Debora.
- Žinau, - Sila užsimerkė. Ji iš tiesų žinojo.
Bukas baimės jausmas buvo dingęs. - Man tik
reikia pamatyti jį, Debe. Turiu jį pamatyti.
- Ar sakei jam, kad myli jį?
Sila papurtė galvą.
- Dabar tinkamas laikas.
- Bijojau, kad galiu netekti tokios galimybės,
o dabar... aš nežinau.
- Tik kvailė nepasinaudotų tokia ypatinga
proga.
- Arba bailė, - Sila priglaudė prie lūpų
pirštą. - Šią naktį vos neišprotėjau manydama,
kad jis mirs. Vykdydamas savo tarnybines
pareigas. - Ji atsigręžė į seserį. - Vykdydamas
savo tarnybines pareigas, Debora. Jei dabar

317
 Nora Roberts

jo neatstumsiu, kiek dar kartų teks stovėti čia

svarstant, ar jis išgyvens, ar mirs?
- Sila...
- O gal vieną dieną atidarysiu duris ir pa­
matysiu už jų stovintį jo kapitoną, atėjusį pra­
nešti man, kad jo nebėra, taip pat, kaip mamos
kapitonas pasirodė tą dieną prie durų.
- Negalima gyventi tikintis blogiausio, Sila.
Reikia gyventi tikintis geriausio.
- Nesu tikra, ar pajėgsiu, - Sila alsiai per­
sibraukė ranka plaukus. - Dabar niekuo nesu
tikra, išskyrus tai, kad jis gyvas.
- Panele Orork? - Sila ir Debora sutartinai at­
sisuko į slaugytoją. - Daktaras Vintropas prašė
atvesti jus į intensyviosios terapijos skyrių.
- Ačiū.
Širdies dūžiams aidint ausyse ji nusekė slau­
gytojai iš paskos link koridoriaus. Burna išdžiūvo,
delnai sudrėko. Kai įėjopro dvivėres duris į skyrių,
Sila mėgino nekreipti dėmesio į aparatus ir moni­
torius. Norėjo visą dėmesį skirti Boidui.
Jis vis dar buvo nepaprastai išbalęs. Jo veido
spalva niekuo nesiskyrė nuo paklodės, kuria
buvo užklotas. Aparatai pypsėjo ir dūzgė. Tai
gerai, pamėgino save raminti Sila. Tas garsas
reiškia, kad Boidas gyvas. Tik ilsisi.

318
 Balsas naktyje

Ji atsargiai paglostė jam plaukus. Tokie

švelnūs ir šilti. Taip pat ir oda, kai švelniai per­
braukė krumpliais jam skruostą.
- Viskas baigta, - tyliai tarė. - Dabar turi il­
sėtis ir sveikti. - Trokšdama bent kokio ryšio
su juo ji paėmė jo glebią ranką ir prispaudė
sau prie lūpų. - Būsiu taip arti, kaip jie leis.
Pažadu. - To neužtenka, tikrai neužtenka. Ji
perbraukė lūpomis jam plaukus, skruostus,
lūpas. - Būsiu čia, kai atsibusi.
Sila ištesėjo žodį. Nepaisydama Deboros
reikalavimų likusią nakties dalį ji praleido ant
kušetės laukiamajame. Kas valandą jai leisdavo
penkias minutes pabūti su Boidu. Kas valandą ji
pabusdavo tam, kad pasinaudotų šia galimybe.
Boidas nejudėjo.
Brėško rytas, pro langą skverbėsi blyški
rausva šviesa. Pasikeitė pamaina. Gurkšnodama
kavą Sila stebėjo namo išeinančius naktinės
pamainos darbuotojus. Pasigirdo nauji garsai.
Pusryčius vežančio vežimėlio barškėjimas.
Prislopintus nakties garsus pakeitė linksmi ry­
tiniai balsai. Dirstelėjusi į rankinį laikrodį Sila
padėjo kavos puodelį ir nuėjusi atsisėdo ant
suolelio prie intensyviosios terapijos skyriaus.
Jau beveik laikas jos kasvalandiniam vizitui.

319
 Nora Roberts

Belaukdama, kol ją pakvies, ji išgirdo vesti­

biuliu atskubančių žmonių žingsnius. Pamatė
aukštą vyrą su kupeta žilų plaukų ir liesu,
beveik mirtinai išblyškusiu veidu. Su juo ėjo
dailutė moteris susitaršiusiais šviesiais plaukais
ir susiglamžiusiu kostiumėliu. Abu susikibę
už rankų. Greta žingsniavo dar viena moteris.
Dukra, pamanė Sila apsvaigusi nuo nuovargio.
Tėvo sudėjimo, o iš veido panaši į motiną.
Jos akyse buvo panika. Net nuovargis ne­
sutrukdė Šilai to pamatyti ir atpažinti. Gražios
akys. Tamsiai žalios, visai kaip... Boido.
- Boidas Flečeris, - tarė jaunoji moteris slau­
gytojai. - Mes jo šeima. Mums pranešė, kad
galime jį pamatyti.
Slaugytoja patikrino sąrašą.
- Nuvesiu jus. Prašyčiau tik po du.
- Jūs eikite, - atsisukusi į tėvus tarė Boido
sesuo. - Aš čia palauksiu.
Šilą norėjo ką nors pasakyti, bet kai moteris
atsisėdo kitame suolelio gale, ji tegalėjo tylėti
spausdama rankas.
Ką ji pasakys jiems? Bet kuriam iš jų? Kol ji
ieškojo žodžių, Boido sesuo atsirėmė į sieną ir
užsimerkė.
Po dešimties minučių Flečeriai išėjo. Moters

320
 Balsas naktyje

akyse matėsi įtampos šešėlis, tačiau jos buvo

sausos. Jos ranka vis dar spaudė vyro ranką.
- Natali, - ji palietė dukteriai petį, - jispabudo.
Silpnas, bet pabudęs. Jis mus atpažino. - Moteris
nusišypsojo vyrui. - Paklausė, ką, po galais, mes
čia darome, kai turėtume būti Paryžiuje. - Dabar
jos akys priplūdo ašarų ir ji ėmė nekantriai ieškoti
nosinės. - Šiuo metu jį apžiūri gydytojas, bet po
kelių minučių galėsi jį pamatyti.
Natali apkabino per liemenį savo mamą,
tada tėvą.
- Tai kodėl mes taip nerimaujame?
- Aš noriu sužinoti, kas ten atsitiko, - Boido
tėvas niūriai dėbtelėjo į dvivėres duris. - Boido
kapitonui teks pasiaiškinti.
- Sužinosime visą istoriją, - raminamai
tarė jo žmona. - Pasidžiaukime, kad nesibaigė
blogiau. - Ji įmetė nosinę atgal į rankinę. - Bus­
damas jis kvietė kažkokią Šilą. Tai ne jo kolegės
vardas. Nemanau, kad mes pažįstame Šilą.
Nors jos kojos virto drebučiais, Sila atsistojo.
- Aš esu Sila.
Į ją susmigo trys poros akių.
- Man labai gaila, - suvebleno ji, - Boidas
buvo... Jį sužeidė, nes... Jis gynė mane. Man
labai gaila, - dar kartą tarė Sila.

321
 Nora Roberts

- Atsiprašau, - prie dvivėrių durų vėl išdygo

slaugytoja. - Detektyvas Flečeris primygtinai rei­
kalauja pamatyti jus, panele Orork. Jis pradeda
nerimauti.
- Aš eisiu kartu, - ėmėsi iniciatyvos Natali
ir įvedė Šilą pro duris.
Boido akys vėl buvo užmerktos, bet jis ne­
miegojo. Jis stengėsi atgauti jėgas, prarastas gin­
čijantis su gydytoju. Tačiau iš karto pajuto, kada
Sila įėjo į palatą, jai net nespėjus atsargiai prie jo
prisiliesti. Jis atsimerkė ir įsmeigė į ją akis.
- Labas, Kietuoli, - Sila prisivertė šyptelėti. -
Kaip laikaisi?
- Ar tu sveika?
Jis nebuvo tuo įsitikinęs. Paskutinis aiškus
jo matytas vaizdinys buvo peilį laikantis Bilis
ir besigrumianti Sila.
- Man viskas gerai, - ji tyčia paslėpė su­
tvarstytą ranką sau už nugaros. Natali, tai
pastebėjusi, suraukė antakius. - Prie aparatų
prijungtas tu, - nors jos balsas skambėjo gyvai,
rankos prisilietimas prie skruosto buvo be galo
švelnus. - Mačiau tave ir geriau atrodantį,
Boidai.
Jis sunėrė savo pirštus su jos.
- Pasijutau geriau.

322
 Balsas naktyje

- Tu išgelbėjai man gyvybę, - Sila stengėsi,

kad jos balsas skambėtų nerūpestingai. - Ko
gero, esu tau skolinga.
- Velniškai teisingai, - jis norėjo ją paliesti,
tačiau rankos buvo kaip švininės. - Kada ketini
grąžinti skolą?
- Pakalbėsime apie tai vėliau. Tavo sesuo
čia, - ji pažvelgė per lovą į Natali.
Natali pasilenkė ir pabučiavo brolį į kaktą.
- Na, beproti.
- Man irgi malonu tave matyti.
- Ar negalėjai būti paprastu veržliu versli­
ninku?
- Negalėjau, - jis nusišypsojo ir vėl vos ne­
prarado sąmonės. - Tačiau tu esi puiki versli­
ninkė. Pasistenk juos nuraminti.
Natali atsiduso pagalvojusi apie tėvus.
- Daug neprašai.
- Man viskas bus gerai. Nuolat jiems tai
kartok. Susipažinai su Sila?
Natali žvilgtelėjo į ją vertindama.
- Taip, mes susipažinome.
- Priversk ją išsinešdinti iš čia.
Natali pamatė^kaip Silos pirštai mėšlun­
giškai suspaudė apsaugines lovos groteles, o
akyse šmėstelėjo baisi nuoskauda.

323
 Nora Roberts

- Jai nebūtina versti mane išeiti, - sukaupusi

paskutinius išdidumo likučius Sila kilstelėjo
smakrą. - Jei nenori, kad čia būčiau, aš...
- Nebūk kvaila, - tarė Boidas tuo savo
švelniu, lengvai irztelėjusiu balsu, kurį girdint
ją apėmė noras verkti. Jis nukreipė žvilgsnį į
seserį. - Ji vos laikosi ant kojų. Praeita naktis
buvo nerami. Ji per daug užsispyrusi, kad tai
pripažintų, bet jai reikia važiuoti namo ir pa­
miegoti.
- Nedėkingas padare, - išspaudė Sila. -
Manai, kad gali man įsakinėti net gulėdamas
prisiplojęs ant nugaros?
- Taip. Pabučiuok mane.
- Jei nebūtų gaila tavęs, priversčiau mal­
dauti, - pasilenkusi ji prispaudė lūpas prie jo
lūpų. Vos prisilietė, užplūdo panika, kad tuoj
neišlaikys. - Kadangi nori, jog išeičiau, aš iš­
eisiu. Turiu tau paruošti pasirodymą.
- Ei, Orork!
Susitvardžiusi Sila sugebėjo dirstelėti per
petį.
-Ką?
- Greitai grįžk.
- Na na... - sumurmėjo Natali, Šilai pasku­
bomis išeinant.

324
 Balsas naktyje

- Na na... - aidu atkartojo jos brolis. Jis nebe­

pajėgė nė akimirkos ilgiau išbūti atsimerkęs. -
Ji pritrenkianti, tiesa?
- Ko gero. Taip.
- Kai tik sugebėsiu ištverti neužmigęs ilgiau
kaip valandą, vesiu ją.
- Suprantu. Gal reikėtų palaukti, kol, tiesą
sakant, pajėgsi valandą išstovėti.
- Pagalvosiu apie tai, Nate, - jis vėl susirado
jos ranką. - Gera tave matyti.
- Žinoma, - atsakė ji ir Boidas užmigo.
Silabeveikbėgte išlėkė pro dvivėres duris. Ne­
sustojo net tada, kai abu Boido tėvai pakilo nuo
suolo. Trūksmingai kvėpuodama pilnomis ašarų
akimis ji nuskubėjo per vestibiulį ir klupdama
įpuolė į moterų tualetą.
Po dešimties minučių Natali ją ten ir rado -
susirietusią kamputyje ir beprotiškai kūkčio-
jančią. Netarusi nė žodžio Natali atplėšė saują
popierinių rankšluosčių. Keletą sudrėkinusi
priėjo ir pasilenkė prie Silos.
- Imk.
- Nekenčiu šito, - išlemeno Sila tarp kūk­
čiojimų.
- Aš irgi, - Natali pati nusišluostė akis ir,
pamiršusi savo septynių šimtų dolerių vertės

325
 Nora Roberts

kostiumėlį, atsisėdo ant grindų. - Gydytojas

sakė, kad iki rytdienos jie tikriausiai iškels
Boidą į normalią palatą. Jie tikisi, kad iki šios
popietės jo kritiška būklės pereis į sunkią.
- Taigerai, - Silaužsidengė veidąvėsiu drėgnu
rankšluosčiu. - Nesakyk jam, kad verkiau.
- Gerai.
Sila patylėjo apmąstydama būsimus žo­
džius.
- Tikriausiai norėtum sužinoti, kas nutiko, -
pagaliau tarė Sila.
- Taip, bet tai gali palaukti. Man rodos,
Boidas buvo teisus liepdamas tau važiuoti
namo ir pamiegoti.
Be didelių pastangų Sila būtų išsitiesusi
ant vėsių plytelėmis išklotų grindų ir akies
mirksniu užmigusi.
- Galbūt.
- Parvešiu tave.
- Ne, ačiū. Išsikviesiu taksi.
- Aš tave parvešiu, - pakartojo Natali ir at­
sistojo.
Atitraukusi nuo veido rankšluostį Sila ją
įdėmiai nužvelgė.
- Tu labai panaši į jį.

326
 Balsas naktyje

- Žmonės taip sako, - Natali ištiesė ranką

norėdama padėti Šilai atsistoti. - Boidas man
sakė, kad ketinate tuoktis.
- Jis taip sako.
Pirmą kartą per pastarąsias valandas Natali
nusikvatojo.
- Mums tikrai reikės pasikalbėti.

Kitą savaitę Sila beveik apsigyveno ligo­

ninėje. Boidas retai būdavo vienas. Gal kartais
jį ir erzindavo, kad nėra progos persimesti
vienu kitu asmenišku žodžiu su Sila, tačiau Sila
jautėsi dėkinga.
Jo palata visada buvo pilna draugų, šeimos
narių, kolegų. Dienoms bėgant ir jo būklei
gerėjant, Sila apsilankydavo vis rečiau ir pa­
būdavo vis trumpiau.
Jiems abiem reikia atstumo. Toks buvo jos
racionalus paaiškinimas. Jiems abiem reikia
laiko viską ramiai apmąstyti. Jei ji ketino nu­
stumti savo praeitį - ir artimą, ir tolimą - į už­
marštį, privalėjo tai padaryti pati.
Tėja apšvietė ją apie Bilį Lomusą. Jo nera­
mioje vaikystėje ^vienintelis šviesos šaltinis
buvo Džonas Makdžilis. Likimas taip lėmė,
kad juos stiprino vienas kito silpnybės. Džonas

327
 Nora Roberts

pirmą kartą bandė žudytis praėjus dviem mė­

nesiams po to, kai Bilis išvyko į Vietnamą. Tuo
metu jis buvo vos dešimties metų amžiaus.
Kai Bilis grįžo, sužalotas ir nusivylęs, Džonas
pabėgo pas jį. Nors valdžia juos išskyrė, jie
visada sugebėdavo vienas kitą susirasti. Džono
mirtis privertė Bilį peržengti ploną sveiko proto
ribą, ties kuria jis balansavo.
- Potrauminis streso sindromas, - tarė Altėja,
kai jos abi stovėjo ligoninės automobilių aikš­
telėje, - paranoidinė psichozė, savininkiška meilė.
Tiesą sakant, nesvarbu, kaip tai pavadinsime.
- Per pastarąsias porą savaičių aš daugybę
kartų klausiau savęs, ar galėjau kaip nors kitaip
pasielgti su Džonu Makdžiliu, - Sila giliai
įkvėpė ankstyvo pavasario oro. - Negalėjau.
Negaliu apsakyti, kaip palengvėjo, kai galų
gale tuo įsitikinau.
- Tada gali apie tai daugiau negalvoti.
- Taip. Niekada to nepamiršiu, tačiau galiu
apie tai nebegalvoti. O dabar noriu tau pa­
dėkoti už viską, ką padarei ar bandei padaryti.
- Tai - mano darbas, - paprastai atsakė
Altėja. - Anksčiau mes nebuvome draugės.
Manau, kad dabar jau beveik tapome.
Sila nusikvatojo.

328
 Balsas naktyje

- Beveik!
- Na, kadangi esu jau beveik tavo draugė,
norėčiau tau pasakyti vieną dalyką.
- Gerai.
- Stebėjau judu su Boidu nuo pat pradžios.
Stebėti - tai mano darbas, - jos atviras rudų
akių žvilgsnis nukrypo tiesiai į Silos akis. - Aš
vis dar nenusprendžiau, ar, mano nuomone, tu
tinki Boidui. Tai ne visai mano reikalas, tačiau
norėčiau susidaryti savo nuomonę.
Silos žvilgsnis nuklydo už aikštelės ribų, į
lopinėlį žalumos. Ten nuostabiai žydėjo gelto­
nieji narcizai.
- Tėja, neišgirdau nieko tokio, ko pati neži­
nočiau.
- Aš norėjau pasakyti, kad Boidas mano, jog
tu jam tinki. Man to užtenka. Spėju, kad dabar
turi nuspręsti vienintelį dalyką - ar jis tinka tau.
- Jis mano, kad tinka.
- Pastebėjau, - staiga persimainiusi Altėja
pažvelgė ligoninės pusėn. - Girdėjau, kad po
poros dienų jis išeina.
- Tai gandas.
- Kaip suprantu, jau buvai pas jį.
- Tik keletą minučių. Ten jo sesuo ir du poli­
cininkai. Jie atnešė pasagos formos vainiką. Ant

329
 Norą. Roberts

atviruko užrašyta: „Nepasisekė, Laimingasis".

Jie aiškino jam esą konfiskavę jį iš kažkokių
gangsterio laidotuvių.
- Nenustebčiau. Todėl ir juokinga, kad poli­
cininkai, lygiai kaip ir kiti žmonės, turi humoro
jausmą, - ji šyptelėjo Šilai. - Aš pas jį užeisiu.
Ar pasakyti, kad buvau sutikusi tave ir tu už­
bėgsi vėliau?
- Ne. Šį kartą ne. Tiesiog... tiesiog pasakyk
jam, kad klausytųsi radijo. Pažiūrėsiu, gal
pavyks iškapstyti „Bandžų dvikovą".
- „Bandžų dvikovą"?
- Taip. Pasimatysime vėliau, Tėja.
- Žinoma, - lydėdama žvilgsniu link auto­
mobilio einančią Šilą, Altėja nebe pirmą kartą
pasidžiaugė, kad nėra įsimylėjusi.

Nors po to įvykio pirmosios pora naktų stu­

dijoje buvo sunkios, Sila greitai priprato prie
savo senojo darbo ritmo. Jai nebesivaideno prie
durų klūpantis, kraujuojantis Boidas ar Bilis,
žvelgiantis paklaikusiomis akimis ir spau­
džiantis jai prie gerklės peilį.
Jai vėl pradėjo patikti pageidavimų laida.
Mirksinčios Švieselės nebetampė nervų. Kasdien
ji jautėsi dėkinga, kad Boidas sveiksta, ir vykdavo

330
 Balsas naktyje

į darbą su tokiu užsidegimu, kokio seniai nebe­

jautė.
- Sila.
Ji nepašoko išgirdusi savo vardą, bet lėtai
pasisuko su kėde ir nusišypsojo Nikui.
- Labas.
- Aš, hm, nusprendžiau grįžti.
Ji su šypsena paėmė jo pasiūlytą puodelį
kavos.
- Girdėjau.
- Markas tikrai dėl to pasistengė.
- Nikai, tu esi radijo stoties turtas. Džiau­
giuosi, kad persigalvojai.
- Na taip... - jis nutilo nebaigęs sakinio ir
įdėmiai įsižiūrėjo į randą ant jos delno. Siūlai
buvo ištraukti tik prieš keletą dienų. - Džiau­
giuosi, kad tau viskas gerai.
- Aš irgi. Gal paduotum man „Roko picos"
reklamą?
Jis šokte prišoko prie jos, surado reikiamą
įrašą ir padavė Šilai. Sila jį paėmė.
- Norėjau atsiprašyti, - išpyškino jis.
- Nereikia.
- Jaučiuosi be galo kvailai, ypač po to, kai
išgirdau... na, visą istoriją apie Bilį ir tą vaikiną
iš Čikagos.

331
 Nora Çoberts

- Tu neturi nieko bendro su Džonu, Nikai. Ir

man malonu, kad esu tau patraukli, tuo labiau
kad lankai paskaitas kartu su mano neįtikėtinai
gražia seserimi.
- Debora miela, bet per daug protinga.
Sila pirmą kartą per pastarąjį mėnesį iš
širdies nusikvatojo.
- Labai tau ačiū, vaikine. O kokia tada aš?
- Aš nenorėjau pasakyti... - mirtinai sutrikęs
jis nutilo. - Tik ketinau...
- Nesigraužk, - paskubomis jam šyptelėjusi
Sila įjungė mikrofoną. - Sveikas, Denveri, kitą
ketvirtį valandos jus drebins rokas, šiandien ke­
tvirtadienis, be penkiolikos vienuolika vakaro,
o aš tik pradedu. - Ji įjungė trankią grupės
„Guns N' Roses" dainą. - Čia tai rokenrolas, -
tarė pati sau. - Ei, Nikai, kodėl tau... - ji nutilo
vidury sakinio, tarpduryje pamačiusi Boido
motiną. - Ponia Flečer, - Sila pašoko vos nepasi­
smaugdama savo ausinėmis.
- Tikiuosi, netrukdau, - ji nusišypsojo Šilai,
linktelėjo Nikui.
- Ne, ne, žinoma, kad netrukdote, - Sila
tuščiai bandė nusivalyti savo purvinus džinsus. -
Mhm... Nikai, gal atneštum poniai Flečer puodelį
kavos?

332
 Balsas naktyje

- Ne, ačiū, mieloji. Pabūsiu labai trumpai.

Nikas atsiprašęs paliko jas vienas.
- Na, - tarė ponia Flečer ir greitai apsidairė.
Ji sumirksėjo pamačiusi plakatus ant sienos ir
apžiūrėjo įrangą. - Tai čia tu dirbi?
- Taip. Aš, a-a-a, surengčiau jums ekskursiją,
bet turiu...
- Viskas gerai, - įtampos raukšlės aplink jos
akis buvo dingusios. Priešais Šilą stovėjo tvar­
kinga, patraukli ir labai gerai savimi besirūpi­
nanti moteris. Ji atrodė velniškai bauginanti. -
Neleisk man tavęs trukdyti.
- Ne. Aš... aš įpratusi dirbti, kai aplink yra
žmonių.
- Per pastarąsias keletą dienų nesutikau
tavęs ligoninėje, tad pamaniau, užeisiu čia at­
sisveikinti.
- Jūs išvažiuojate?
- Kadangi Boidas sveiksta, grįžtame atgal į
Paryžių. Ten ir verslo reikalai, ir pramogos.
Sila sumurmėjo kažką neaiškaus ir paleido
groti kitą įrašą.
- Suprantama^ jums labai palengvėjo, kad
Boidas... na, kad jis sparčiai taisosi. Neabejoju,
kad jus tai siaubingai sukrėtė.

333
 Nora Roberts

- Mus visus. Boidas mums viską paaiškino.

Tu patyrei baisų išmėginimą.
- Dabar viskas baigta.
- Taip, - ji pakėlė Silos ranką ir pažvelgė į
gyjančią žaizdą. - Patirtis palieka randų. Vieni
būna gilesni už kitus. - Paleidusi Silos ranką
ponia Flečer vėl ėmė vaikštinėti po mažytę
kabiną. - Boidas man sakė, kad jūs tuoksitės.
- Aš... - Sila nuvijo šalin baimę ir atsi­
krenkštė. - Atsiprašysiu vienai minutei. - Atsi­
sukusi į pultą ji paleido naują įrašą ir spustelėjo
kitą svirtelę. - Atėjo laikas mūsų paslaptin­
gajam kūriniui, - paaiškino ji. - Nugriaudės
dainą, tada skambins klausytojai. Pirmasis, pa­
sakęs man dainos pavadinimą, atlikėją ir įrašo
metus, laimės du bilietus į koncertą. Mėnesio
pabaigoje pas mus atvyksta Madona.
- Nuostabu, - šyptelėjo ponia Flečer lygiai
tokia pačia šypsena kaip Boidas. - Taigi, Boidas
man sakė, kad jūs tuoksitės. Norėjau paklausti,
ar nereikia kokios nors pagalbos viskam pasi­
rengti?
- Ne. Na, aš nesakiau, kad... Atsiprašau, -
Sila puolė prie mirksinčios švieselės. - Radijo
stotis KHIP. Ne, labai gaila, bet atsakymas ne­
teisingas. Bandykite dar kartą. - Kai pasipylė

334
 Balsas naktyje

skambučiai, ji stengėsi išsaugoti blaivų protą.

Ketvirto skambintojo balsas pasirodė labai pa­
žįstamas.
- Labas, Orork!
- Boidai, - ji metė Boido motinai bejėgišką
žvilgsnį, - aš dirbu.
- Aš skambinu dėl tos dainos. Ar jau turi
laimėtoją?
- Ne, bet...
- Dabar jau turi. „Electric Avenue", Edis
Grantas, 1983-ieji.
Šilai beliko nusišypsoti.
- Tu tikras gudrutis, Kietuoli. Atrodo lai­
mėjai porą bilietų į koncertą. Palauk, - ji įsi­
jungė mikrofoną. - Mes turime laimėtoją.
Ponia Flečer kantriai stebėjo ją dirbančią ir
ėmė šypsotis išgirdusi per garsiakalbį sūnaus
balsą.
- Sveikinu, - tarė Sila, paleidusi naują įrašą.
- Na, ar eisi į koncertą su manimi?
- Jei tau pasisekė, turiu eiti.
- Ei, - sušuko jis jai nespėjus jo išjungti, -
dar negirdėjau „Bandžų dvikovos"!
- Klausykis toliau. - Išleidusi ilgą atodūsį ji
vėl atsigręžė į jo motiną. - Labai atsiprašau.
- Nieko baisaus, tikrai nieko baisaus. - Tiesą

335
 Nora Roberts

sakant, visas šis epizodas jai pasirodė žavingas. -

Tai kaip dėl vestuvių?
- Aš nieko nežinau apie vestuves. Noriu pa­
sakyti, nebus jokių vestuvių, - Sila persibraukė
ranka plaukus. - Aš nemanau, kad jos bus.
- Na, tiek to... - jos lūpose vėl šmėkštelėjo ta
pati vos pastebima šypsenėlė. - Neabejoju, kad
tu arba Boidas mums pranešite. Jis labai myli
tave. Ar žinai tai?
- Taip. Bent jau manau, kad žinau.
- Jis papasakojo man apie tavo tėvus. Ti­
kiuosi, nesupyksi dėl to.
- Ne, - Sila vėl atsisėdo. - Ponia Flečer...
- Tiks ir Liza.
- Liza, tikiuosi, nemanote, kad tik žaidžiu
su Boidu. Aš neprašysiu jo pasikeisti. Nega­
lėčiau to prašyti, bet nežinau, ar įstengsiu susi­
taikyti su jo darbu.
- Tau baisu, kad jis yra policininkas? Bijai,
jog gali žūti ir palikti tave, kaip paliko tėvai?
Sila nudelbė akis į rankas, ištiesė pirštus.
- Ko gero, taip ir yra, jei atmesime visus pa­
gražinimus.
- Suprantu tave. Aš irgi nerimauju dėl jo, -
tyliai paaiškino ponia Flečer. - Bet žinau, kad
jis daro tai, ką privalo daryti.

336
 Balsas naktyje

- Taip, tai tiesa. Daug apie tai galvoju nuo

tada, kai jį sužeidė, - Sila vėl pakėlė akis,
skvarbiai pažvelgė. - Kaip jūs tai ištveriate?
Liza suėmė nenustygstančią Silos ranką.
- Aš jį myliu.
- Ir to užtenka?
- Turi užtekti. Visada sunku netekti mylimo
žmogaus. Tavo tėvų netektis buvo tokia tra­
giška ir, pasak Boido, beprasmiška. Mano
mama mirė, kai buvau tik šešerių. Aš ją labai
mylėjau, nors mažai laiko praleisdavome kartu.
- Man labai gaila.
- Vieną dieną ji susižeidė dirbdama sode.
Tik šiek tiek įsipjovė nykštį ir nekreipė į tai dė­
mesio. Po kelių savaičių ji mirė nuo kraujo už­
krėtimo. Nuo nedidelės žaizdelės ant nykščio,
padarytos surūdijusiomis sodo žirklėmis. Tra­
giška ir beprasmiška. Sunku pasakyti, kaip ir
kada iš mūsų bus atimtas mylimas žmogus.
Būtų liūdna, jei bijodami netekti neleistume
sau mylėti. - Ji palietė Šilai skruostą. - Tikiuosi,
vėl greitai pasimatysime.
- Ponia Flečer...
■v.
Liza, - sulemeno Sila atsi-
stojusi prie durų, - ačiū, kad atėjote.
- Nėra už ką, - ji dirstelėjo į plakatą, ku­
riame paniekinamai šypsojo ilgaplaukė roko

337
 Nora Roberts

žvaigždė nuoga krūtine. - Man labiau patinka

Kolas Porteris.
Paleisdama groti kitą dainą Sila pajuto be­
sišypsanti. Perskaičiusi skelbimą ji padovanojo
klausytojams penkiolika minučių nepertrau­
kiamos muzikos, o sau šiek tiek laiko pamąstyti.
Kai prasidėjo pageidavimai, ji buvo įsi­
tempusi kaip styga, tačiau apsisprendusi.
- Čia Sila Orork iš KHIP. Dabar penkios mi­
nutės po vidurnakčio ir jau galite skambinti pa­
geidavimų linijos telefonais. Prieš pradėdama
atsakinėti į jūsų skambučius, turiu paskelbti savo
asmeninį pageidavimą. Jis skirtas Boidui. Ne, tai
ne „Bandžų dvikova", Kietuoli. Teks šiek tiek pa­
miklinti atmintį. Tai sena grupės „Platters" daina
„Tiktai tu"*. Tikiuosi, kad klausaisi, nes noriu, jog
žinotum... - pirmą kartą per savo karjerą ji už­
springo oru. - Ak, tiesiog neįtikėtina! Atrodo, kad
galų gale aš supratau, jog man esi vienintelis. AŠ
myliu tave ir, jei pasiūlymas dar galioja, jį priimu.
Sila įjungė įrašą ir užsimerkusi leido dainos
žodžiams laisvai lietis mintyse.
Stengdamasi valdytis Sila atsakinėjo į pasi­
pylusius vienas po kito skambučius. Žmonės

* „Only You" (angį.).

338
 Balsas naktyje

juokavo ir klausinėjo apie Boidą, bet tarp skam­

bintojų nebuvo paties Boido. O ji neabejojo, kad
jis paskambins.
Gal nė nesiklausė. Pagalvojusi apie tai Sila
parėmė rankomis galvą. Ji galų gale surado
drąsos pasakyti jam, ką jaučia, o jis nesiklausė.
Žingsnis po žingsnio ji ištvėrė kitas dvi va­
landas. Koks kvailas poelgis, tarė pati sau. Kaip
neįtikėtinai kvaila paskelbti per radiją, kad myli
žmogų. Tik pati save įstūmė į nesmagią padėtį.
Kuo ilgiau apie tai galvojo, tuo darėsi pik­
tesnė. Po paraliais, juk liepė jam klausytis! Ar
jis negali padaryti nieko, ko ji prašo? Ji liepė
jam dingti, jis pasiliko. Ji pasakė, kad netekės
už jo, o jis visiems paskelbė, jog tekės. Ji liepė
jam klausytis radijo, o jis išjungė jį. Ji atvėrė
savo sielą eteryje dėl nieko.
- Koks velniškas pageidavimas, - pako­
mentavo Džeksonas, prieš pat antrą valandą
įslinkęs į studiją.
- Užsičiaupk!
- Gerai, - jis niūniuodamas ėmė tikrinti
savo laidos pirmosios valandos grojaraštį. -
Reitingai šaus į beprotiškas aukštumas.
- Jei norėčiau, kad mane kas nors palinks­
mintų, būčiau pasikvietusi Peliuką Mikį.

339
 Nora Roberts

- Atsiprašau, - nesumišęs jis niūniavo toliau.

Grieždama dantimis Sila įjungė mikrofoną.
- šį vakarą viskas, Denveri. Dabar pirma
valanda penkiasdešimt astuonios minutės.
Perduodu jus savo kolegai Džeksonui. Jis bus
su jumis iki šeštos ryto. Gražios nakties. Ir ne­
pamirškite - kai sapnuojate mane, sapnuokite
gražiai.
Ji kojos spyriu patraukė sau iš kelio kėdę.
- O jei esi protingas, - tarė ji Džeksonui, -
nesakysi nė žodžio.
- Mano lūpos užspaustos.
Stvėrusi švarkelį Sila išbildėjo iš studijos,
eidama prie lauko durų naršė po kišenes ieš­
kodama raktelių. Ji važiuos namo ir pasigers. O
jei Debora klausėsi ir laukia, turės kam išsilieti.
Nuleidusi galvą, rankas susikišusi į kišenes
ji nudrožė prie automobilio. Jau buvo uždėjusi
ranką ant durelių rankenos, kai pamatė ant ba­
gažinės sėdintį Boidą.
- Graži naktis, - tarė jis.
- Ką... ką, po velniais, čia darai? - pamiršusi
pyktį Šilą apibėgo aplink automobilį. - Tu­
rėtum būti ligoninėje. Tavęs dar neišleido.
- Perėjau kiaurai sieną. Atvažiavau čia.

340
 Balsas naktyje

- Tikras kvailys! Sėdi čia naktį. Prieš dvi sa­

vaites vos nemirei ir...
- Niekada per visą gyvenimą nesijaučiau
geriau, - jis pastvėrė ją už švarkelio atlapų ir
prisitraukė bučiniui. - Kaip ir tu.
-Ką?
- Tu mano gyvenime irgi niekada geriau ne­
sijautei.
Sila papurtė galvą norėdama praskaidrinti
mintis ir žengtelėjo atgal.
- Lipk j automobilį. Vežu tave atgal j li­
goninę.
- Kurgi ne.
Kvatodamas Boidas vėl ją prisitraukė ir įsi­
siurbė į lūpas.
Apsvaigusi ir sukaitusi Sila neteko jėgų.
Tyliai atsidususi ji prigludo prie jo, rankomis
skubiai perbraukė jam veidą ir plaukus. Norėjo
tik paliesti jį ir įsitikinti, kad jis nenukentėjo,
yra sveikas ir priklauso jai.
- Viešpatie, ar žinai, kaip seniai manęs
šitaip nebučiavai? - Boidas laikė ją priglaudęs
ir laukė, kol aprims širdies dūžiai. Jo šonas
tvinkčiojo pagal širdies ritmą. - Tie papras­
tučiai pakštelėjimai ligoninėje - ne tas pats.
- Mes niekada nebūdavome vieni.

341
 Nora Roberts

- Tu niekada nepasilikdavai ilgiau, - jis pri­

glaudė lūpas jai prie viršugalvio. - Man patiko
daina.
- Kokia daina? A, - Sila žengė žingsnį atgal, -
tu klauseisi.
- Man labai patiko daina, - paėmęs jos ranką
jis prispaudė lūpas prie rando. - Bet dar labiau
patiko tai, ką pasakei prieš dainą. Gal pakar­
totum dar sykį, akis į akį?
- Aš... - sušniokštė ji.
Kantriai laukdamas Boidas suėmė delnais
jai veidą.
- Na, Orork, - šyptelėjęs paragino jis, - iš­
drįsk!
- Aš tave myliu, - tarė Sila, pasakė taip
greitai ir su tokiu palengvėjimu, kad Boidas
vėl nusikvatojo. - Po šimts velnių, tai nejuo­
kinga! Aš iš tiesų myliu tave ir tik tu kaltas, kad
daugiau nieko nebesugebu daryti.
- Vėliau man primink, kad patapšnočiau
sau per nugarą. Tavo velniškai nuostabus
balsas, Sila, - Boidas patogiai apglėbė ją. - Jis
niekada neskambėjo taip gražiai kaip šį vakarą.
- Aš bijojau.
- Žinau.

342
 . Balsas naktyje

- Man rodos, daugiau nebebijau, - ji padėjo

galvą jam ant peties. - Viskas ir turėjo taip būti.
- Taip, teisingai. Pasiūlymas vis dar galioja,
Sila. Tekėk už manęs.
Ji neskubėjo, ne todėl, kad bijojo, tiesiog
norėjo pasimėgauti akimirka. Norėjo prisiminti
kiekvieną sekundę. Danguje švietė pilnatis,
mirksėjo žvaigždės. Ji pajuto silpną pavasario
gėlių dvelksmą.
- Pirmiausia noriu užduoti tau vieną klau­
simą.
- Gerai.
- Ar tikrai galėsime pasisamdyti virėją?
Boidas nusijuokė ir priglaudė lūpas prie jos
lūpų.
- Žinoma.
- Tada sutarta.

343