Alberas Kamiu

Nuopuolis

išvertė Auksė Kaškonaitė

OCeRino Raulas Van Gauras
išleido „Taura“
kaina 2 rb 50 kp
tiražas 40 000 egz

Ar galiu jums, pone, pasiūlyti savo paslaugas, nerizikuodamas būti įkyrus?

Bijau, kad kitaip nesugebėsite susišnekėti su garbinguoju gorila, valdančiu
šios įstaigos likimus. Jis kalba tik olandiškai. Jei nepatikėsite man savo
reikalo, jis nesusiprotės, kad norite džino. Na, štai, drįstu tikėti, jis
mane suprato; šis linkčiojimas galva turi reikšti, kad mano argumentai jį
įtikino. Jis iš tikrųjų nuėjo atnešti džino, net nuskubėjo su išmintingu
lėtumu. Jums pasisekė, jis nesuurzgė. Kai jis atsisako aptarnauti, jam
pakanka tik urgztelėti, ir niekas nieko nebereikalauja. Paisyti tik savo
nuotaikų - tai didžiųjų žvėrių privilegija. Bet aš einu, pone, buvo malonu
jums pasitarnauti. Dėkoju, priimčiau jūsų kvietimą, jei žinočiau, kad jūsų
nevarginsiu. Jūs pernelyg geras. Tai aš pasistatysiu savo stiklą šalia
jūsiškio.
Jūs teisus, jo nešnekumas pritrenkiantis. Tai pirmykščių miškų tyla, panaši
į patranką, užtaisytą iki žiomens. Kartais stebiuosi mūsų tyliojo bičiulio
užsispyrimu pūstis prieš civilizuotų kraštų kalbas. Juk jo amatas priiminėti
įvairių tautybių jūreivius šiame Amsterdamo bare, kurį jis, beje, nežinia
kodėl pavadino "Meksiko Sičiu". Ar jūs nemanote, kad turint tokias pareigas
tiesiog nepatogu būti tokiam nemokšai? Įsivaizduokite kromanjonietį,
apsigyvenusį Babelio bokšte! Jis kankintųsi svetimoje vietoje. Bet šis - ne,
šis nesijaučia tremtiniu, eina savo keliu, niekas jo nejaudina. Viena iš retų
frazių, kurią girdėjau iš jo lūpų, skelbė, kad tai reikia priimti arba
atmesti. Ką reikia priimti arba atmesti? Be abejo, patį mūsų bičiulį.
Prisipažinsiu, mane traukia tokios vientisos būtybės. Kai iš pašaukimo ar
pagal profesiją esi daug mąstęs apie žmones, kartais imi ilgėtis primatų. Jie
bent neturi slaptų minčių.
Tiesą pasakius, mūsų šeimininkas keletą jų turi, nors ir puoselėja jas
nesąmoningai. Nesuprasdamas to, kas prie jo sakoma, jis tapo nepatiklus.
Todėl jo išraiška nuolat būna niūriai rimta, tarsi jis įtartų kad taip
žmonių, šiaip ar taip, ne viskas einasi sklandžiai. Dėl tokio jo nusiteikimo
sunku su juo užvesti kalbą apie ką nors kitą, ne apie jo amatą. Pažvelkite,
pavyzdžiui, į galinę sieną, virš jo galvos, Į tą tuščią stačiakampį, kur
anksčiau kabojo paveikslas. Ten iš tiesų kabojo paveikslas, ir nepaprastai
įdomus, tikras šedevras. Tai va, aš buvau, kai namų šeimininkas jį įsigijo ir
kai pardavė. Abiem atvejais jis tai darė su tuo pačiu nepasitikėjimu, keletą
savaičių gromulavęs. Šiuo požiūriu reikia pripažinti, kad visuomenė kiek
pagadino nuoširdų jo prigimties paprastumą.
Gerai įsidėmėkite, aš jo neteisiu. Aš gerbiu jo pagrįstą nepasitikėjimą ir
mielai elgčiausi taip pat, bet negaliu, nes, kaip jūs matote, iš prigimties
esu linkęs bendrauti. Deja, esu plepus ir lengvai prisirišu prie žmonių. Nors
ir sugebu išsaugoti deramą atstumą, bet pažintims man tinka kiekviena proga.
Kai gyvenau Prancūzijoje, užtekdavo sutikti protingą žmogų, kad jis tuoj pat
atsidurtų mano draugijoje. Ak! Matau Jums kliūva mano tariamoji nuosaka.
Pripažįstu, turiu silpnybę šiai nuosakai ir apskritai mėgstu gražiai kalbėti.
Patikėkite, dėl šios silpnybės pats sau priekaištauju. Jeigu mėgsti plonus
apatinius baltinius, šitai, gerai žinau, nebūtinai reiškia, jog tavo purvinos
kojos. 0 vis dėlto. Stilius, kaip ir poplinas, pernelyg dažnai slepia egzemą.
Aš guodžiuosi tuo, kad mikniai galų gale taip pat ne be nuodėmės. Bet tiek
to, gurkštelėkime džino.
Ar ilgam atvykote į Amsterdamą? Gražus miestas, ar ne? Kerintis? Štai
būdvardis, kurio seniai negirdėjau. Nuo tada, kai palikau Paryžių, o juk
praėjo daug laiko. Bet širdies atmintis gera, ir aš nepamiršau gražiosios
mūsų sostinės nei jos krantinių. Paryžius — tik vizija, prašmatnus dekoras,
kuriame gyvena keturi milijonai siluetų. Beveik penki milijonai pagal
paskutinį surašymą? Ką gi, jie prisidarė vaikučių. A§ tuo nesistebiu. Man
visuomet atrodė, kad mūsų piliečiai pamišę dėl dviejų dalykų: idėjų ir
paleistuvavimo. Taip sakant, lengvabūdiški. Tačiau nesmerkime jų; ne jie
vieni tokie, tokia visa Europa. Kartais galvoju, ką apie mus pasakys ateities
istorikai. Šiuolaikiniam žmogui apibūdinti jiems pakaks vieno sakinio: jis
paleistuvavo ir skaitė laikraščius. Po šio tikslaus apibrėžimo tema, drįstu
pasakyti, bus išsemta.
Olandai? 0 ne, jie anaiptol ne tokie šiuolaikiški! Pažvelkite į juos, jie
dar turi laiko. Ką jie veikia? Ogi štai šie ponai gyvena iš šių ponių
uždarbio. Beje, šie patinai ir patelės - tikri miesčionys, juos čia traukia
mitomanija arba kvailumas. Trumpai tariant, vaizduotės perteklius arba stoka.
Kartkartėmis šie ponai paišdykauja su peiliu ar revolveriu, bet nemanykit,
kad tai jiems labai patinka. To reikalauja vaidmuo, štai ir viskas, ir jie
miršta iš baimės, iššaudydami paskutinius šovinius. Vis dėlto man jie atrodo
doresni už tuos, kurie šeimos ratelyje pamažėliais graužia vienas kitą. Ar
jūs nepastebėjote, kad mūsų visuomenė prisitaikiusi taip save naikinti? Jūs,
be abejo, esate girdėjęs apie smulkias Brazilijos upių žuveles, kurios
tūkstančiais užpuola neatsargų plaukiką, per keletą akimirkų mažais skubiais
kąsneliais jį sudoroja, palikdamos tik pliką skeletą? Tai va, jos taip
prisitaikiusios. "Ar jūs norite normaliai gyventi? Kaip visi žmonės?" Jūs,
žinoma, atsakote: "taip". Kaipgi pasakyti: "Ne"?
"Puiku. Jus netrukus sudoros. Štai jums profesija, šeima, organizuotas
laisvalaikis". Ir maži dantukai sminga į kūną iki pat kaulų. Bet aš klystu.
Kodėl sakau: "Jos taip prisitaikiusios“? Šiaip ar taip, mes irgi tokie pat:
kas ką sudoros.
Pagaliau mums atneša džiną. Už jūsų sėkmę! Tai bent, gorila pravėrė bumą ir
pavadino mane daktaru. Šiuose kraštuose visi daktarai arba profesoriai. Iš
gerumo ar iš kuklumo čia mėgstama rodyti pagarbą. Piktumas nėra šių žmonių
nacionalinis bruožas. Apskritai aš nesu gydytojas. Jei norite žinoti, prieš
čia atvykdamas buvau advokatas. Dabar aš atgailaujantis teisėjas.
Bet leiskite prisistatyti: Žanas Batistas Klamansas, jūsų paslaugoms. Malonu
su jumis susipažinti. Jūs, be abejonės, verslininkas. Daugmaž? Puikus
atsakymas! Ir protingas; mes visur esame tik daugmaž. Na gerai, leiskite man
pažaisti detektyvą. Jūs daugmaž to paties amžiaus kaip ir aš, jūsų išmanios,
daugmaž gyvenimą pažįstančio keturiasdešimtmečio akys, jūs daugmaž gerai
apsirengęs, kaip priimta pas mus, ir jūsų rankos glotnios. Taigi daugmaž
buržua! Bet rafinuotas buržua. Jums kliūva mano kalbos įmantrumas - šitai
liudija, kad jūs kultūringas žmogus, visų pirma, todėl, kad tai pastebite, o
antra, kad jus tai erzina. Pagaliau aš jus sudominau, kas nesigiriant rodo
jūsų platų akiratį. Taigi jūs esat daugmaž... Bet argi svarbu? Profesijos
mane domina ne taip kaip sektos. Leiskite jums duoti du klausimus ir
atsakykite tik tuo atveju, jei jie nepasirodys jums nekuklūs. Ar jūs
turtingas? Šiek tiek? Puiku. Ar dalijotės savo turtu su vargšais? Ne. Tai jūs
esate iš tų, kuriuos aš vadinu sadukėjais. Jeigu jūs nesilaikėte Šventojo
Rašto, tai, pripažįstu, iš to nedaug turėjote naudos. Turėjote? Tai jūs
skaitėte Šventąjį Raštą? Jūs mane tikrai dominate.
Kai dėl manęs... Ką gi, spręskite pats. Ūgiu, pečiais ir veidu, apie kurį
man dažnai sako, kad jis žiaurus, aš panašus greičiau į regbio žaidėją, ar
ne? Bet jeigu spręstumėt iš kalbos, tektų pripažinti, kad aš gana rafinuotas.
Kupranugaris, iš kurio vilnos mano apsiaustas, be abejonės, sirgo niežais;
užtat mano nagai sutvarkyti. Aš taip pat visko matęs ir vis dėlto neapdairiai
pasikliauju jumis, spręsdamas vien iš veido. Galų gale, nors mano geros
manieros ir graži kalba, aš nuolatinis Zėdiko jūreivių barų lankytojas. Taigi
daugiau neklausinėkite. Mano profesija dviguba, kaip ir pats žmogus. Aš jau
jums sakiau, kad esu atgailaujantis teisėjas. Mano atveju vienintelis
paprastas dalykas - kad nieko neturiu. Taip, aš buvau turtingas, ne, aš
niekuo nepasidalijau su kitais. Ką tai rodo? Kad aš taip pat buvau
sadukėjas... O! Ar girdite, kaip kaukia uosto sirenos? Šiąnakt virš Zeiderzės
bus rūkas.
Jūs jau išeinate? Dovanokit, jeigu jus užlaikiau. Jums leidus, užmokėsiu
aš. "Meksiko Sityje“ jūs - mano svečias, man buvo be galo malonu jus čia
priimti. Aš tikrai būsiu čia rytoj, kaip ir kitais vakarais, ir su dėkingumu
priimsiu jūsų kvietimą. Einate šiuo keliu... Ką gi... Ar jums neatrodytų
nepatogu, jeigu palydėčiau jus iki uosto? Taip būtų paprasčiausia. Nuo čia,
aplenkęs žydų kvartalą, atsidursite tose gražiose gatvėse, kuriomis rieda
tramvajai, pilni gėlių ir trankios muzikos. Jūsų viešbutis vienoje iš jų,
Damrako gatvėje. Labai prašau, tik po jūsų. Aš gyvenu žydų kvartale - bent
taip jis vadinosi iki to laiko, kol mūsų broliai hitlerininkai neatlaisvino
tos vietos. Koks valymas! Septyniasdešimt keturi tūkstančiai žydų išvežta
arba nužudyta, švarintasi iš esmės! Žaviuosi tokiu stropumu, tokia metodiška
kantrybe! Jei neturi charakterio, būtina susikurti metodą. Čia tas metodas
padarė neginčytiną stebuklą, taigi aš gyvenu tokiose vietose, kur buvo
įvykdytas vienas didžiausių nusikaltimų istorijoje. Gal tai ir padeda man
suprasti gorilą ir jo nepasitikėjimą. Šitaip galiu kovoti su įgimtu polinkiu,
nenugalimai traukiančiu mane prie žmonių. Kai išvystu naują veidą, kažkas
manyje duoda pavojaus signalą. "Sustokite. Pavojus!" Net jausdamas žmogui
didžiausią simpatiją, būnu budrus.
0 žinote, mano kaimelyje, vykstant baudžiamajai operacijai, vokiečių
karininkas maloniai pasiūlė senai moteriškei pasirinkti vieną iš dviejų savo
sūnų, kuris bus sušaudytas kaip įkaitas? Pasirinkti, įsivaizduojate? Gal
šitą? Ne, aną. Ir matyti, kaip jį išveda. Nesigilinsime į tai, bet patikėkite
manim pone, gyvenime įmanomas bet koks netikėtumas. Aš pažinojau tyros
širdies žmogų, nežinantį, kas yra nepasitikėjimas. Jis buvo pacifistas,
absoliučios laisvės šalininkas, vienodai mylėjęs visus žmones ir žvėris.
Rinktinė siela, iš tiesų. Ir ką gi, per paskutiniuosius religinius karus
Europoje jis pasitraukė į kaimą. Ant savo namo slenksčio parašė: „Iš kur
beateitumėte, įeikite ir būkit pasveikinti“. Kas, jūsų nuomone, atsiliepė į
šį malonų kvietimą? Kariškiai, kurie įėjo į jo namus kaip į savo ir paleido
jam žarnas.
O! Atleiskite, ponia! Beje, ji nieko nesuprato. Kiek žmonių, nors jau taip
vėlu ir lyja lietus, nesiliaujantis šitiek dienų! Laimei, yra džinas
vienintelė prošvaistė šiose tamsybėse. Ar jaučiate aukso ir vario spalvos
šviesą, besiliejančią į jus? Mėgstu vaikščioti po miestą vakarais šildomas
džino. Vaikštau ištisas naktis, svajoju arba nepaliaudamas kalbuosi su
savimi. Kaip ir šį vakarą, net bijau, kad jums truputį įkyrėjau. Ne? Ačiū,
jūs labai malonus. Bet mano siela perpildyta, vos tik praveriu burną, ir
liejasi sakiniai. Beje, ši šalis mane įkvepia. Myliu šią tautą, knibždančią
šaligatviuose, suspaustą mažoje erdvėje tarp namų ir vandenų, apsuptą rūkų,
šaltos žemės ir garuojančios kaip žlugtas jūros. Aš myliu ją, nes ji dvilypė.
Ji čia ir tuo pat metu kitur.
0 taip! Klausydamas jų sunkių žingsnių nešvariu grindiniu, matydamas juos
dramblinant tarp parduotuvėlių, pilnų auksuotų silkių ir nukritusių lapų
spalvos brangenybių, jūs, be abejo, manote, kad jie yra čia šį vakarą? Jūs,
kaip ir visi, laikote sindikų ir prekeivių gentimi šiuos šaunius žmones,
kurie pinigais sveria savo amžino gyvenimo galimybes, o jų lyrizmas
pasireiškia tik kartkartėmis, kai, užsidėję plačiakraštes skrybėles, ima
anatomijos pamokas? Jus klystate. Jie vaikšto šalia mūsų, tai tiesa, ir vis
dėlto pažiūrėkite, kur jų galvos: šiam neono, džino ir mėtų likerio rūke,
besileidžiančiame nuo raudonų ir žalių iškabų. Olandija - tai sapnas, pone,
aukso ir miglų sapnas, miglotesnis dieną, auksingesnis naktį, bet ir naktį,
ir dieną šiame sapne gyvena Lohengrinai, va šitokie, kaip šie jaunuoliai,
svajingai riedantys juodais dviračiais aukštomis rankenomis, panašūs į
gedulingas gulbes, besisukiojančias po visą kraštą, aplink jūras ir išilgai
kanalų. Jie svajoja, panardinę galvas rausvuose debesyse, rieda ratu,
sonmambuliški meldžiasi auksiniuose rūko smilkaluose, jų čia nebėra. Jie
nuskriejo už tūkstančių kilometrų, į Javą, tolimąją salą. Jie meldžiasi tiems
besivaipantiems Indonezijos dievams, kuriais užgriozdė visas vitrinas ir
kurie dabar skrajoja virš mūsų, o paskui pakibs kaip didžiulės beždžionės ant
iškabų ir nuolaidžių stogų, primindami nostalgijos kamuojamiems kolonistams,
kad Olandija - ne vien pirklių Europa, bet ir jūra, jūra, plukdanti savo
vandenis į Sipangą ir į tas salas, kur žmonės miršta pamišę ir laimingi.
Bet aš jau pasileidau į lankas ir išrėžiau ginamąją kalbą! Atleiskite man.
Įprotis, pone, pašaukimas, taip pat troškimas, kad jūs suprastumėte šį miestą
ir daiktų esmę! Nes mes prisikasėme iki pačios esmės. Ar pastebėjote, kad
koncentriniai Amsterdamo kanalai panašūs į pragaro ratus? Miesčioniško
pragaro, suprantama, knibždančio košmarų. Atvykusiam iš svetur ir einančiam
iš vieno rato į kitą, gyvenimas, taigi ir jo nusikaltimai, regisi sunkesni,
tamsesni. Čia mes esame paskutiniame rate. Rate, kur kankinasi... Ak! Jūs tai
žinote? Po velnių, vis sunkiau atspėti, kas jūs per vienas. Bet tuomet jūs
suprantate, kodėl aš sakau, kad pasaulio centras čia, nors esame žemyno
pakraštyje. Jautrus žmogus supranta tokias keistenybes. Šiaip ar taip,
laikraščių skaitytojai ir paleistuviai neturi kur vykti toliau. Jie
suvažiuoja čia iš visų Europos kampelių ir sustoja aplink vidinę jūrą ant
išblukusio žvyruoto kranto. Jie klausosi sirenų, veltui ieško rūke laivų
siluetų, paskui tiltais perkerta kanalus ir per lietų grįžta atgal. Sužvarbę
ateina į "Meksiko Sitį" visomis kalbomis prašyti džino. Čia jų laukiu aš.
Taigi iki rytojaus, pone ir mielas tėvynaini. Ne, jūs dabar jau rasite
kelią; palieku jus prie šio tilto. Aš niekuomet neinu per tiltą naktį. Daviau
sau tokį įžadą. Na, įsivaizduokite, kad kažkas puola į vandenį. Viena iš
dviejų: arba jūs šokate iš paskos jo gelbėti, o šaltu metų laiku tai jums
gali blogai baigtis, arba jūs jį ten paliekate kapanotis, ir paskui,
prisiminęs vandenyje besipliuškenantį nelaimingąjį, retkarčiais pajuntate
visame kūne keistus traukulius. Labanakt! Ką? Kas šitos damos vitrinose?
Svajonė, pone, svajonė už prieinamą kainą, kelionė į Indiją! Šios būtybės
kvepia prieskoniais. Jūs įeinate, jos užtraukia užuolaidas, ir kelionė jūra
prasideda. Dievai nusileidžia ant nuogų kūnų, ir vandenyne iškyla pamišusios
salos, apsiklėtusios vėjyje išsitaršiusių palmių garbanomis. Pabandykite.

Kas yra atgailaujantis teisėjas? Aha! Ši istorija jus sudomino. Patikėkite,

čia nėra jokios klastos, aš galiu paaiškinti plačiau. Tam tikra prasme tai
netgi mano pareiga. Bet iš pradžių reikia pateikti truputį faktų, kurie padės
jums geriau suprasti mano pasakojimą.
Prieš keletą metų buvau advokatas Paryžiuje ir, garbės žodis, pakankamai
žinomas. Suprantama, aš nepasakiau jums tikrojo savo vardo. Specializavausi
kilniose bylose. Gyniau našles ir našlaičius, kaip sakoma, tik nežinau, kodėl
tos bylos vadinamos kilniomis, nes juk yra savanaudiškų našlių ir žiaurių
našlaičių. Tačiau pakakdavo man užuosti bent mažiausią aukos kvapą,
sklindantį nuo kaltinamojo, ir mano togos rankovės imdavo plaikstytis. Ir
kaip plaikstytis! Kaip per audrą! Į tą darbą įdėdavau visą širdį. Galėjai
pagalvoti, kad aš kiekvieną naktį guliu su Temide. Esu tikras, būtumėt
žavėjęsis mano tiksliu tonu, nuoširdžiu susijaudinimu, ginamosios kalbos
įtaiga, įkarščiu ir tramdomu pasipiktinimu. Prigimtis mane apdovanojo gražia
išvaizda, kilniai laikysenai nereikėjo pastangų. Dar daugiau, mane palaikė du
nuoširdūs jausmai: pasitenkinimas, kad einu už teisybę, ir instinktyvi
panieka teisėjams apskritai. Pagaliau ši panieka buvo galbūt ne tokia jau
instinktyvi. Dabar žinau, kad jai buvo savų priežasčių. Bet, žiūrint iš
šalies, ji panėšėjo greičiau į aistrą. Negalima neigti, kad bent jau šiuo
metu teisėjai reikalingi, ar ne? Tačiau aš negaliu suprasti, kaip žmogus
ryžtasi vykdyti tokias keistas pareigas. Aš taiksčiausi su jais, nes jie
painiojosi man po akių, bet taiksčiausi taip, kaip taikstomasi su skėriais.
Skirtumas tik toks, kad tų tiesiasparnių antplūdis niekada man neatnešė nė
santimo, o ginčydamasis su žmonėmis, kuriuos niekinau, užsidirbdavau
pragyvenimui.
Taigi aš ėjau už teisybę, ir mano sąžinė buvo rami. Teisingumo jausmas,
pasitenkinimas, kad esi teisus, džiaugsmas, kad gali gerbti save, brangus
pone, - galingos spyruoklės, padedančios atsilaikyti ir žengti pirmyn. 0
jeigu jas iš žmonių atimsite, paversite juos pasiutusiais šunimis. Kiek
nusikaltimų įvykdyta vien dėl to, kad kaltieji negalėjo pakelti savo kaltės!
Kadaise pažinojau pramoninką, turėjusį nuostabią žmoną, kuria visi žavėjosi
ir kuriai jis vis dėlto buvo neištikimas. Tas žmogus tiesiog siuto dėl savo
kaltės ir dėl to, kad niekas, netgi jis pats sau, negalėjo duoti nekaltumo
pažymėjimo. Kuo labiau reiškėsi jo žmonos tobulumas, tuo labiau jis siuto.
Pagaliau jo kaltė tapo jam nepakeliama. Kaip jūs manote, ką jis tuomet
padarė? Liovėsi ją apgaudinėjęs? Ne. Jis ją nužudė. Šitaip aš su juo
susipažinau.
Mano padėtis buvo geresnė. Aš ne tik nerizikavau atsidurti nusikaltėlių
stovykloje (bent jau neturėjau jokios galimybės nužudyti žmoną, nes buvau
viengungis), bet netgi stodavau jų ginti su vienintele sąlyga - kad jie būtų
tikri žmogžudžiai, kaip laukiniai būna tikri laukiniai. Jau pats mano gynybos
būdas teikdavo man didelį pasitenkinimą. Profesiniame gyvenime buvau tikrai
be priekaištų. Niekuomet nepaėmiau kyšio, tai savaime suprantama, juo labiau
nenusižeminau iki jokio prašymo. Ir, kas dar rečiau pasitaiko, niekuomet
nemeilikavau jokiam žurnalistui, kad jis būtų man palankus, nei jokiam
valdininkui, kurio draugystė galėjo būti man naudinga. Du ar tris kartus
turėjau progą gauti Garbės Legiono ordiną, kurio atsisakiau su santūriu orumu
- tai ir buvo man tikras atpildas. Pagaliau aš niekuomet neimdavau užmokesčio
iš vargšų ir neskalambijau apie tai iš visų varpinių. Nemanykite, brangusis
pone, kad aš visu tuo giriuosi. Čia nėra jokio mano nuopelno: gobšumas, kuris
mūsų visuomenėje pakeitė garbėtrošką, man visuomet keldavo juoką. Aš turėjau
aukštesnių siekių; jūs pamatysite, kad kalbėdamas apie save išsireiškiau
teisingai.
Jau vien iš mano pasitenkinimo galima spręsti, kad gyvenau gerai. Aš
mėgavausi savo prigimtimi, o tai, kaip visi žinome, ir yra laimė, nors
ramindami vieni kitus kartais apsimetame, kad smerkiame tokį malonumą,
vadiname jį egoizmu. Aš mėgavausi bent jau savo įgimtu sugebėjimu tiksliai
reaguoti į našlių ir našlaičių skausmą, ir galiausiai tas sugebėjimas
išlavėjo ir užpildė visą mano gyvenimą. Pavyzdžiui, man nepaprastai patikdavo
padėti neregiams pereiti gatvę. Vos išvydęs neregio lazdelę, neryžtingai
baksnojančią į šaligatvio kraštą, puldavau, kartais tik sekunde aplenkdamas
jau besitiesiančią gailestingą ranką, atimdavau neregį iš kito rūpestingo
geradario ir, prilaikydamas švelnia, stipria ranka, vesdavau per pėsčiųjų
perėją, tarp visų judančių kliūčių, link ramaus šaligatvio uosto, kur mudu,
maloniai sujaudinti, išsiskirdavome. Dar visada mėgdavau atsakinėti į
praeivių klausimus gatvėje, pridegti cigaretę, pagelbėti nešti sunkų nešulį,
pastumti sugedusį automobilį, nusipirkti laikraštį iš Gelbėjimo armijos nario
ar gėlių iš senos pardavėjos, nors ir žinojau, kad ji jas vagia Monparnaso
kapinėse. Aš taip pat mėgdavau - ak, apie tai sunkiausia kalbėti — dalyti
išmaldą. Vienas mano draugas, didelis krikščionis, prisipažino, kad pirmas
jausmas, kurį patiria, matydamas artinantis prie savo namų elgetą, yra
nemalonus. Na, o aš - daug blogiau: aš džiūgaudavau. Bet nesigilinkime į tai.
Geriau pakalbėkime apie mano mandagumą. Jis buvo plačiai žinomas ir
neginčijamas. Mandagumas man teikė didelių džiaugsmų. Jeigu kurį rytą man
nusišypsodavo laimė autobuse arba metro užleisti vietą tam, kas jos
akivaizdžiai būdavo vertas, pakelti kokį nors senai damai nukritusį daiktą ir
grąžinti su įprasta šypsena ar paprasčiausiai užleisti taksi labiau už mane
skubančiam žmogui, tai tas poelgis nuskaidrindavo man visą dieną. Reikia
pripažinti, aš džiaugdavausi net tomis dienomis, kai streikuodavo
visuomeninis transportas ir aš turėdavau progą autobusų sustojimuose
įsisodinti keletą nelamingų tėvynainių, negalinčių grįžti į namus. Pagaliau
užleisti savo krėslą teatre, kad pora galėtų sėdėti greta, kelionėje užkelti
merginos lagaminus ant jai per aukšto tinklelio - šiuos žygdarbius aš
atlikdavau dažniau už kitus, nes dažniau atkreipdavau dėmesį į tokias progas
ir man jos teikdavo didelį malonumą.
Mane laikė dosniu, toks ir buvau. Aš daug daviau ir visuomeniniame, ir
asmeniniame gyvenime. Man visai nebūdavo gaila skirtis su kokiu nors daiktu
ar pinigų suma, dėl to patirdavau nuolatinių malonumų, iš kurių ne pats
mažiausias būdavo liūdnoka mintis, kad mano dovanos neduos naudos ir kad už
jas veikiausiai nesulauksiu dėkingumo. Man be galo patikdavo duoti, bet
negalėdavau pakęsti, kai būdavau verčiamas tai daryti. Tikslumas piniginiuose
reikaluose mane erzino, su juo taikiausi nenoromis. Troškau pats tvarkytis su
savo labdarybėmis.
Tai tik smulkmenos, bet jos padės jums suprasti, kiek nuolatinių malonumų
man teikė gyvenimas, ypač profesija. Pavyzdžiui, sustabdo jus Teismo rūmų
koridoriuose kaltinamojo žmona, kurios vyrą gynėte vien dėl teisingumo ar iš
gailesčio, noriu pasakyti, nemokamai, girdite šią moterį šnabždant, kad
niekuo o niekuo neįmanoma atsidėkoti už tai, ką aš jiems padaręs, o jūs jai
atsakote, kad tai juk natūralu, bet kas būtų padaręs tą patį, ir netgi
pasiūlote pagalbą per ateinančias sunkias dienas, po to, norėdami nutraukti
jausmų protrūkį ir išsaugoti tikrą jų skambesį, pabučiuojate vargšei moteriai
ranką ir tuo baigiate pokalbį, - patikėkite manim, brangus pone, tai didis
malonumas, vertesnis už vulgarų garbės troškimą, nes jūs pakylate į
aukštybes, kur dorybė spindi pati savaime.
Sustokime šiose aukštybėse. Dabar jūs suprantate, ką norėjau pasakyti,
kalbėdamas apie aukštesnius siekius. Aš kalbėjau kaip tik apie tas aukštumas,
vieninteles, kuriose galėjau gyventi. Taip, gerai jausdavausi tiktai
pakiliose situacijose. Net gyvenimo smulkmenose man reikėjo būti aukščiau už
kitus. Mieliau rinkdavausi autobusą nei metro, briką nei taksi, terasas nei
antresoles. Mėgau lėktuvų sportą, kai virš galvos - vien dangus, laivuose
taip pat visada vaikštinėdavau tik po viršutinius denius. Kalnuose vengdavau
uždarų slėnių, mėgau perėjas ir plokščiakalnius, mažų mažiausiai man reikėjo
aukštumų. Jei likimas man būtų lėmęs rinktis tekintojo arba stogdengio amatą,
būkite ramus, bučiau pasirinkęs stogus ir pripratęs prie svaiginančių
aukščių. Sandėliai, triumai, požemiai, grotos, prarajos man kėlė siaubą. Net
ėmiau ypač nekęsti speleologų, kurie įžūliai brovėsi į pirmuosius laikraščių
puslapius ir kurių pasiekimai man kėlė siaubą. Stengtis nusileisti aštuonis
šimtus metrų žemiau jūros lygio, rizikuojant įkišti galvą į uolėtą plyšį
(sifoną, kaip sako tie pamišėliai!), man rodos, tokiam žygdarbiui gali ryžtis
tik iškrypusios ar traumuotos asmenybės. Čia slypi kažkas nusikalstamo.
Uolų iškyšulys, pakibęs penkis ar šešis šimtus metrų virš jūros, dar matomos
ir skendinčios šviesoje, buvo kaip tik ta vieta, kur galėjau alsuoti visa
krūtine, ypač jei būdavau vienas, gerokai virš žmonių skruzdėlynų. Aš be
vargo išsiaiškinau, kodėl pamokslai, lemtingos pranašystės, ugnies stebuklai
vyksta žmogui prieinamose aukštumose. Mano manymu, rūsiuose ar kalėjimo
vienutėse nemedituojama (nebent jos būtų bokšte, iš kur atsiveria platūs
vaizdai), ten pelijama. Ir aš suprantu tuos žmones, kurie įstoję į vienuolyną
jį palikdavo todėl, kad jų celės langas išeidavo ne į plačius laukus, kaip
jie tikėjosi, o į sieną. Dėl manęs būkite tikras, aš nepelijau. Bet kurią
valandėlę, vienas pats ar tarp žmonių, aš kopiau į aukštumą, kur uždegdavau
ryškias ugnis ir klausydavau džiaugsmingų sveikinimų, kylančių link manęs.
Taip aš džiaugiausi gyvenimu ir savo tobulumu.
Laimė, mano profesija padėjo siekti šių aukštumų. Ji nuslopindavo kartėlį
dėl artimo, kuriam visuomet pagelbėdavau, nors niekuo nebūdavau skolingas. Ji
iškėlė mane virš teisėjo, kurį aš teisdavau savo ruožtu, ir virš
nusikaltėlio, kuris turėjo būti man dėkingas. Įvertinkite šitai, brangusis
pone: aš gyvenau nebaudžiamas. Aš nebijojau jokio teismo, nesėdėjau ant
tribunolo pakylos, o buvau kažkur po skliautais, kaip tie dievai, kuriuos
mechanizmas tarpais nuleidžia pakeisti veiksmo ir suteikti jam prasmės. Galų
gale gyventi virš kitų yra vienintelis būdas būti matomam ir sveikinamam
minios.
Beje, keletas mano tikrų nusikaltėlių žudė skatinami to paties jausmo.
Niekingą padėtį gyvenime jie bent šiek tiek kompensuodavo skaitydami
laikraščius. Kaip ir daugelis žmonių, jie nebepajėgė toliau likti nežinomi,
ir tas troškimas išgarsėti iš dalies galėjo nuvesti juos į pražūtingus
kraštutinumus. Kad išgarsėtum, užtenka nužudyti savo namsargę. Deja, tai
trumpalaikė šlovė, juk yra tiek namsargių, kurios nusipelno ir gauna peilio
smūgį. Nusikaltimas visą laiką yra scenos priešakyje, bet nusikaltėlis ten
pasirodo tik probėgšmais ir netrukus jį pakeičia kiti. Pagaliau, už šį
trumpalaikį triumfą reikia pernelyg brangiai mokėti. 0 štai mes, gindami savo
nelaimingus garbėtroškas, tikrai pelnydavom pripažinimą tuo pačiu metu ir
toje pačioje vietoje, bet kur kas ekonomiškesnėmis priemonėmis. Tai ir
skatino mane dėti pagirtinas pastangas, kad jie mokėtų kiek įmanoma mažiau:
juk jie šiek tiek ir už mane. 0 mano išeikvotas pasipiktinimas, talentas,
susijaudinimas išvaduodavo mane nuo bet kokios skolos jiems. Teisėjai baudė,
kaltinamieji atlikinėjo bausmę, o aš, neturintis jokių pareigų, išvengęs tiek
nuosprendžio, tiek ir bausmės, laisvas viešpatavau rojaus šviesybėse.
Brangusis pone, argi tai išties nebuvo rojus: gyventi gyvenimą tokį, koks jis
yra? Taip aš ir dariau. Man niekada nereikėjo mokytis gyventi. Jau gimdamas
viską žinojau. Kai kuriems didžiausia problemą – pasislėpti nuo žmonių ar
bent prie jų prisiderinti. Aš buvau prisiderinęs. Kai reikėdavo, buvau
familiarus, jei kokios - tylus, mokėjau laikytis laisvai, ir rimtai: viskas
man sekėsi. Buvau labai populiarus, lioviausi net skaičiavęs savo pasisekimus
visuomenėje. Neblogai atrodžiau, be to, buvau nenuilstantis šokėjas ir kuklus
eruditas, sugebėjau tuo pat metu mylėti ir moteris, ir teisingumą, kas ne
taip paprasta, sportavau ir domėjausi menais, tačiau gana kalbėti, nes dar
pamanysit, kad aš baisus savimyla. Bet jūs įsivaizduokite žmogų pačiame jėgų
žydėjime, puikios sveikatos, apdovanotą visokeriopais talentais, įgudusį tiek
kūno, tiek proto pratybose, nei vargšą, nei turtuolį, gerai miegantį ir be
galo patenkintą savimi, bet neparodantį to pasitenkinimo kitaip, kaip maloniu
draugingumu. Taigi sutikite, kad, kukliai tariant, mano gyvenimas turėjo būti
sėkmingas.
Mažai kam taip gerai ėjosi. Puikiai sutariau su gyvenimu, priėmiau jį tokį,
koks buvo, nuo pradžios iki galo, neatmesdamas nei jo ironijos, nei didybės,
nei vergijos. Pavyzdžiui, kūnas, materija, žodžiu, fizinė pusė, kuri nuvilia
arba slegia daugelį žmonių, gyvenančių meilėje ar vienatvėje, vienodai mane
džiugino, nepadarydama savo vergu. Aš buvau sukurtas turėti kūną. Iš čia ši
mano harmonija, ši rami savitvarda, kurią žmonės jausdavo ir kuri, kaip
kartais jie man prisipažindavo, padėdavo jiems gyventi. Žmones prie manęs
traukė. Antai daugeliui atrodė, kad jau buvo mane sutikę. Gyvenimas, jo
dovanos ir žmonės man siūlyte siūlėsi; aš priimdavau šiuos pagarbos
pareiškimus su geranorišku išdidumu. Iš tiesų, būdamas toks pilnakraujis ir
paprastas žmogus, jaučiausi šiek tiek antžmogis. Buvau garbingas, bet
neaukštos kilmės (mano tėvas buvo karininkas) ir vis dėlto kartais rytais,
nuolankiai prisipažįstu, jausdavausi karaliaus sūnumi arba nesudegančiu
krūmu. Gerai įsidėmėkite, aš anaiptol nemaniau, kad esu protingesnis už
visus. Beje, tokia nuomonė nieko nereiškia, nes daugybė kvailių taip apie
save mano. Ne, kadangi buvau visko pertekęs, jaučiausi, gėda prisipažinti,
išrinktuoju. Išrinktu iš kitų tarpo ilgai ir nekintančiai sėkmei. Trumpai
tariant, aš taip maniau iš kuklumo. Nenorėjau priskirti šios sėkmės vien savo
nuopelnams ir negalėjau patikėti, kad tiek įvairių ir nepaprastų savybių būtų
atsitiktinai susikaupę viename asmenyje. Štai kodėl laimingai gyvendamas
jaučiau, tarsi tą laimę man būtų nuskyrusi aukštesnė galybė. Kai pasakysiu,
kad buvau visiškai netikintis, jūs dar geriau suvoksite, koks nepaprastas
buvo šis įsitikinimas. Paprastas ar ne, jis mane ilgam iškėlė virš
kasdienybės, ir aš tikrąja to žodžio prasme skrajojau daugelį metų, kurių,
tiesą sakant, vis dar gailiuosi visa širdinu. Skrajojau iki to vakaro, kai...
Bet ne, tai kitas dalykas, ir jį reikia užmiršti. Beje, aš galbūt perdedu. Aš
gyvenau maloniai, bet kartu niekuo nebuvau patenkintas. Kiekvienas džiaugsmas
vertė mane trokšti kito. Aš ėjau iš šventės į šventę. Būdavo, šokdavau
ištisas naktis, vis labiau ir labiau svaigdamas nuo žmonių ir gyvenimo.
Kartais tokiomis vėliomis naktimis, truputį apgirtęs, pakilus, apsuptas nieko
nesivaržančių būtybių, nugrimzdavau į alsią, palaimingą ekstazę, ir
leisgyviam iš nuovargio man akimirką pasivaidendavo, kad pagaliau perpratau
žmonių ir pasaulio paslaptis. Bet nuovargis rytojaus dieną išnykdavo, o su
juo užsimiršdavo ir paslaptis; aš stačia galva puldavau ieškoti malonumų.
Taip vaikiausi jų, visuomet patenkintas, niekuomet nepasisotinęs,
nežinodamas, kada sustoti, iki tos dienos, greičiau iki to vakaro, kai nutilo
muzika, užgeso šviesos. Šventė, kurioje buvau laimingas... Bet leiskite
pašaukti mūsų bičiulį primatą. Linktelėkite galva jam atsidėkodamas ir
būtinai išgerkite su manimi, man reikia jūsų prielankumo.
Matau, šis pareiškimas jus stebina. Ar jums niekad staiga neprisireikė
prielankumo, pagalbos, draugystės? Taip, žinoma. Aš išmokau tenkintis
prielankumu. Jis lengviau pasiekiamas, be to, niekuo neįpareigoja. Pasakęs:
"Pasikliaukite mano prielankumu", jūsų pašnekovas tuoj pat pagalvoja: "0
dabar imsimės kitų reikalų". Tai ministro pirmininko prielankumas: jis
lengvai jį parodo katastrofos ištiktiems žmonėms. Draugystė - ne toks
paprastas dalykas. Ji ilga ir sunkiai pasiekiama, bet kai jau ji atsiranda,
nebeįmanoma jos atsikratyti, belieka būti viskam pasiruošus. Tik jau
nemanykite, kad jūsų draugai skambins jums kiekvieną vakarą, kaip turėtų
daryti, ir teirausis, ar kaip tik šį vakarą jūs nesiruošiate nusižudyti, arba
paprasčiausiai pasidomės, gal jums reikalinga draugija, gal jūs norėtumėt
pasivaikščioti. Bet ne, būkite ramus, jeigu jie skambins, tai tą vakarą, kai
jūs ne vienas ir kai gyvenimas gražus. Jie greičiau pastūmės jus į
savižudybę, nes, jų nuomone, tai jūsų pareiga pačiam sau. Tegu dangus mus
apsaugo, brangusis pone, nuo per daug mus aukštinančių draugų! 0 tie, kurių
pareiga mus mylėti, turiu omenyje tėvus ir bendražygius (koks išsireiškimas!)
- tai jau kita giesmė. Jie žino, ką jums pasakyti, bet jų žodžiai lyg
šoviniai; jie skambina telefonu taip, lyg taikytųsi iš karabino. Ir nusitaiko
tiksliai. Ak, tie šauliai! Kaip? Kokį vakarą? Turėkite kantrybės, aš apie jį
dar papasakosiu. Beje, tam tikra prasme tai ta pati draugų ir bendražygių
istorija. Įsivaizduokite, man pasakojo apie žmogų, kurio draugas buvo
įkalintas, tai va tas žmogus kiekvieną vakarą guldavosi kambaryje ant grindų,
nes nenorėjo mėgautis komfortu, kurio neteko jo mylimas draugas. Kas,
brangusis pone, kas gi gulsis ant grindų dėl mūsų? 0 ir aš pats ar taip
sugebėčiau? Klausykite, aš norėčiau ir galėčiau toks būti. Taip, vieną gražią
dieną visi mes galėsime tokie būti, ir tai bus mūsų išganymas. Bet šitai nėra
lengva, nes draugystė išsiblaškiusi arba mažų mažiausiai bejėgė. Ji negali
padaryti to, ko nori. 0 gal ji nori nepakankamai? Gal mes nepakankamai mylime
gyvenimą? Ar pastebėjote, kad tik mirtis pažadina mūsų jausmus? Kaip mes
mylime ką tik mus palikusius draugus, ar ne? Kaip žavimės tais savo
mokytojais, kurie jau nebekalba, nes jiems pilna burna žemių! Pagarba tada
atsiranda savaime, ta pagarba, kurios jie galbūt laukė iš mūsų visą gyvenimą.
Bet ar žinote, kodėl mes visada teisingesni ir kilnesni mirusiems? Priežastis
paprasta! Jiems mes niekuo neįsipareigoję. Jie nevaržo mūsų laisvės, neatima
laiko, pagarbą jiems galime pareikšti tarp kokteilio ir pasimatymo su žavia
meiluže - žodžiu, kai turime laiko... Jeigu jie mus kam ir įpareigotų, tai
tik atminimui, o mūsų atmintis trumpa. Ne, mes mylime tik nesenus atsiminimus
apie draugų mirtį, skausmingą mirtį, savo susijaudinimą, žodžiu, pačius save!
Aš taip pat turėjau draugą, kurio dažniausiai šalinausi. Jis buvo truputį
nuobodus, be to, skaitydavo man moralus. Bet kai jis merdėjo, būkite ramus,
aš atsiradau. Lankiau jį kas dieną. Jis numirė patenkintas manimi, spausdamas
man rankas. Moteris, kuri per dažnai ir bergždžiai mane persekiojo, turėjo
pakankamai skonio ir numirė jauna. Kokią vietą ji iškart užėmė mano širdyje!
Ir jei dar ne šiaip sau mirtis, o savižudybė! Viešpatie, kokia jaudinanti
sumaištis! Skambinamasi telefonu, išliejama širdis, tyčia kalbama trumpais,
užuominų ir tramdomos kančios pilnais sakiniais, net pareiškiama kaltinimų,
taip, taip, sau pačiam!
Žmogus toks jau yra, brangusis pone, dviveidis: jis negali mylėti,
nemylėdamas savęs. Įsižiūrėkite į savo kaimynus, jei per laimingą
atsitiktinumą name kas nors numiršta. Jie miega, užsisklendę savo mažučiuose
gyvenimėliuose, ir štai, pavyzdžiui, miršta namsargis. Jie tuoj pat
atsibunda, sukrunta, ima teirautis, gailėtis. Štai numirėlis paruoštas, ir
spektaklis pagaliau prasideda. Ko gi jūs norite, jiems reikalinga tragedija,
tai jų mažutė transcendencija, tai jų aperityvas. Beje, aš neatsitiktinai
kalbu apie namsargį. Pažinojau vieną tokį, jis iš tiesų buvo bjaurus,
įsikūnijęs piktumas, menkystė, gaižuoklis, toks būtų įvaręs neviltin net
pranciškoną. Aš su juo ir kalbėtis buvau nustojęs, bet vien savo egzistavimu
jis trikdė mano įprastinį pasitenkinimą. Bet kai jis numirė, aš nuėjau į
laidotuves. Gal jūs man pasakysite, kodėl?
Dvi dienos prieš laidotuves buvo, beje, labai įdomios. Namsargio žmona
sirgo, gulėjo vieninteliame kambaryje, o prie jos, ant stovų, buvo pastatytas
karstas. Reikėjo patiems pasiimti korespondenciją. Atidarydavai duris,
sakydavai: "Laba diena, ponia", išklausydavai pagyrų velioniui, į kurį
namsargė rodydavo ranka, ir išsinešdavai korespondenciją. Nieko čia linksmo,
ar ne? Vis dėlto visi namo gyventojai vienas paskui kitą ėjo į fenoliu
dvokiantį namsargio būstą. Ir nuomininkai nesiuntė savo tarnų, o ne, jie
ateidavo patys pasinaudoti netikėta sėkme. Tarnai, beje, taip pat
atslinkdavo, bet slapčiomis. Laidotuvių dieną pasirodė, kad karstas per
platus ir netelpa pro namsargio būsto duris. "0, mano brangusis, - rypavo nuo
savo lovos namsargė, susižavėjusi, liūdna ir nustebusi, - koks jis buvo
didelis!" "Nesijaudinkite, ponia, - atsakė tvarkytojas, - jį išneš pakreipę
ant šono". Karstą išnešė pakreipę, paskui padėjo ant katafalko, ir aš
vienintelis (su buvusiu kabareto pasiuntiniu, kuris, kaip supratau, kiekvieną
vakarą gėrė su velioniu perno) ėjau iki kapinių ir mėčiau gėles ant karsto,
kurio prabanga mane nustebino. Po to aplankiau namsargę ir išklausiau jos
padėkų, vertų tragikės. Kokia viso to prasmė, sakykite man? Jokios,
aperityvas, ir tiek.
Aš taip pat palaidojau seną advokatų kolegijos bendradarbį. Pakankamai
niekingą tarnautoją, kuriam visada spausdavau ranką. Beje, ten, kur aš
dirbdavau, visiems spausdavau rankas, ir veikiau du kartus negu vieną. Šis
nuoširdus paprastumas lengvai pelnė man visų simpatiją, būtiną mano
klestėjimui. Laidojant mūsų tarnautoją, advokatų kolegijos pirmininkas
nesiteikė atsitraukti nuo darbo. 0 aš atėjau, nors ir kelionės išvakarėse, ką
ne vienas pabrėžė. Tikrai žinojau, kad mano dalyvavimas bus pastebėtas ir
palankiai įvertintas. Taigi, suprantate, manęs neišgąsdino net sniegas, nors
tądien smarkiai snigo.
Kaip? Nebijokite, nenukrypau nuo temos, tuoj papasakosiu. Bet prieš tai
leiskite pasakyti, kad mano namsargė, iššvaisčiusi pinigus nukryžiuotajam,
geram ąžuoliniam karstui su sidabrinėmis rankenėlėmis, rodančiam jos didžiulį
sielvartą, po mėnesio prilipo prie gražiabalsio dabitos. Jis ją kuldavo,
sklisdavo baisūs riksmai, o tuoj po to jis atidarydavo langą ir uždainuodavo
savo mėgstamą romansą: "O moterys, kokios jūs gražios!" "Vis dėlto!" -
sakydavo kaimynai. Kas "vis dėlto", klausiu jūsų? Ką gi, tas baritonas atrodė
neigiamas personažas, ir namsargė taip pat. Bet tai nereiškia, kad jie vienas
kito nemylėjo. Taip pat nereiškia, kad ji nemylėjo savo vyro. Tarp kitko, kai
dabita, nuvarginęs balsą ir ranką, pranyko, ši ištikima žmona vėl garbino
velionį! Pagaliau aš žinau ir tokių, kurie iš pažiūros atrodo teigiami, o
nėra nei ištikimesni, nei nuoširdesni už namsargę. Pažinojau žmogų, kuris
dvidešimt savo gyvenimo metų atidavė lengvabūdei moteriai, viską jai paaukojo
- draugus, karjerą, net padorumą, ir vieną vakarą suprato niekada jos
nemylėjęs. Jis nuobodžiavo, štai ir viskas, jis nuobodžiavo kaip dauguma
žmonių. Todėl pats susikūrė sudėtingą, dramatišką gyvenimą. Reikia, kad
kažkas atsitiktų, - štai kaip paaiškinama dauguma žmonių poelgių. Reikia, kad
kažkas atsitiktų, nors ir vergystė be meilės, nors ir karas arba mirtis.
Taigi tegyvuoja laidotuvės!
Bet aš negalėjau net šitaip pasiteisinti. Aš nenuobodžiavau, nes buvau pats
sau karalius. Galiu net pasakyti, kad tą vakarą, apie kurį kalbu,
nuobodžiavau mažiau negu kada nors. Ne, aš iš tiesų netroškau, kad kažkas
atsitiktų. 0 vis dėlto... Žinote, brangusis pone, buvo gražus rudens vakaras,
mieste buvo dar šilta, bet nuo Senos jau kilo rūkai. Artinosi naktis,
vakaruose dangus dar buvo šviesus, bet jau temo, blausiai švietė žibintai. Aš
ėjau kairiuoju upės krantu Menų tilto link. Tarp uždarytų bukinistų
krautuvėlių žvilgėjo upė. Krantinėse buvo reta žmonių: Paryžius jau
vakarieniavo. Mindžiau geltonus dulkinus lapus, dar primenančius vasarą.
Danguje palengva žiebėsi žvaigždės, kurias matydavai trumpą valandėlę,
toldamas nuo vieno žibinto prie kito. Aš mėgavausi sugrįžusia tyla, vakaro
švelnumu, ištuštėjusiu Paryžium. Buvau patenkintas. Diena praėjo gerai:
pervedžiau per gatvę neregį, kaip ir tikėjausi, teismas sumažino bausmę mano
klientui, ir jis šiltai paspaudė man ranką, padariau keletą gerų darbų, o po
pietų draugų ratelyje rėžiau puikią improvizuotą kalbą apie mūsų
valdančiosios klasės kietaširdiškumą ir apie elito veidmainystę.
Užėjau ant tuščio tuo metu Menų tilto, norėdamas pasižiūrėti į upę, vos
matomą pro nusileidusias sutemas. Stovėjau priešais Henriko IV paminklą, iš
viršaus žvelgdamas į salą. Jaučiau širdyje gimstant ir augant didingą galybės
ir net, sakyčiau, pilnatvės jausmą. Atsitiesiau ir jau norėjau prisidegti
cigaretę, užsirūkyti iš pasitenkinimo, kai tą pačią akimirką man už nugaros
pasigirdo juokas. Nustebęs staiga atsigręžiau - nieko nebuvo. Priėjau prie
turėklo: jokio laivelio, jokios valties. Vėl atsigręžiau į salą ir vėl
išgirdau juoką už nugaros, aidintį kiek iš toliau, tarytum jis būtų leidęsis
upe. Stovėjau nejudėdamas. Juokas tilo, bet aš jį dar aiškiai girdėjau už
savęs, sklindantį nežinia iš kur, nebent iš vandenų. Tą pat valandėlę
pajutau, kaip daužosi širdis. Supraskite mane teisingai, tas juokas nebuvo
paslaptingas; tai buvo geras juokas, paprastas, beveik draugiškas, viską
sustatantis į savo vietas. Beje, netrukus juokas nutilo. Sugrįžau į krantinę,
pasukau Dofino gatve, nusipirkau cigarečių, kurių man visai nereikėjo. Buvau
pritrenktas, sunkiai alsavau. Tą vakarą paskambinau draugui, bet jo nebuvo
namie. Dvejojau, eiti man kur nors ar ne, ir staiga po savo langais išgirdau
juoką. Atidariau langą. Išties nuo šaligatvio linksmai skirstėsi jaunuoliai.
Truktelėjęs pečiais, uždariau langą; dar turėjau peržiūrėti vieną bylą.
Nuėjau į vonią išgerti stiklinės vandens. Veidrodyje pamačiau savo šypsantį
veidą, bet man pasirodė, kad šypsena netikra...
Ką? Atleiskite, užsigalvojau apie ką kitą. Tikriausiai pasimatysime rytoj.
Taip, rytoj. Ne, ne, aš negaliu ilgiau pasilikti. Beje, rudas lokys, kurį jūs
ten matote, prašė manęs patarimo. Tai tikrai padorus žmogus, kurį policija
begėdiškai persekioja grynai iš pasileidimo. Ar jums jo veidas panašus į
žudiko? Taip, profesija paliko antspaudą jo veide. Jis iš tiesų plėšikas, bet
jūs nustebsite sužinojęs, kad šis urvinis žmogus - nelegalios paveikslų
prekybos specialistas. Olandijoje visi tapybos ir tulpių specialistai. Šitas,
kad ir kuklios išvaizdos, kaltinamas garsiausia paveikslų vagyste. Kuria? Gal
ir pasakysiu. Nesistebėkite, kad aš žinau. Nors esu atgailaujantis teisėjas,
turiu ir pomėgių: esu šių šaunių žmonių juriskonsultas. Išstudijavau šalies
įstatymus ir įsigijau klientūrą šiame kvartale, kur niekas nereikalauja jūsų
diplomo. Tai nebuvo lengva, bet aš keliu pasitikėjimą, ar ne? Mano toks
malonus, atviras juokas, energingas rankos paspaudimas, o čia tai dideli
koziriai. Be to, aš sutvarkiau jiems keletą painių reikalų, ne tik dėl
naudos, bet ir iš įsitikinimo. Jeigu suteneriai ir vagys visuomet ir visur
būtų nuteisiami, visi garbingi žmonės manytų esą visiškai nekalti, brangusis
pone. 0 aš manau - štai kur visa esmė! - kad kaip tik to ir reikia vengti.
Kitaip turėtume gražaus juoko.

Iš tikrųjų, brangusis tėvynaini, aš dėkingas jums už domėjimąsi, tačiau mano

istorija niekuo neypatinga. Jeigu jums įdomu, pasakysiu, kad apie šį juoką
galvojau neilgai, gal keletą dienų, po to užmiršau. Retkarčiais man
rodydavosi, kad girdžiu jį kažkur savyje. Bet dažniausiai be jokių pastangų
galvodavau apie ką kita.
Vis dėlto turiu prisipažinti, kad daugiau nekėliau kojos į Paryžiaus
krantines. Pravažiuodamas jomis automobiliu ar autobusu, visas nutykdavau.
Turbūt laukdavau. Bet pervažiuodavau Seną, nieko neatsitikdavo, ir aš
atsikvėpdavau. Tuo metu man šiek tiek sušlubavo sveikata. Nieko baisaus,
tiesiog depresija, be to, sunkiai atgaudavau gerą nuotaiką. Aš kreipiausi į
gydytojus, ir jie prirašė man tonizuojančių vaistų. Tonusas kilo ir leidosi.
Gyventi man pasidarė sunkiau: kai kūnas liūdnas, širdis kamuojasi. Man
atrodė, kad šiek tiek primirštu tai, ko niekada nebuvau mokęsis ir ką vis
dėlto taip gerai mokėjau, noriu pasakyti - gyventi. Taip, aš manau, kad
viskas būtent tada ir prasidėjo.
Bet šį vakarą aš taip pat nesijaučiu gerai. Man net sunku regzti sakinius.
Rodos, kalbu ne taip sklandžiai, ir mano kalba ne tokia aiški. Be abejo,
kaltas oras. Sunku kvėpuoti, oras toks sunkus, kad slegia krūtinę. 0 kas, jei
mudu, brangusis tėvynaini, išeitume kiek pasivaikščioti po miestą? Ačiū.
Kokie gražūs kanalai vakare! Man patinka apgliaumijusių vandenų dvelksmas,
kanale mirkstančių nukritusių lapų kvapas ir gedulingas kvapas, kylantis nuo
gėlėmis apkrautų laivelių. Ne, ne, šis pomėgis ne liguistas, patikėkite
manimi. Priešingai, tai veikiau nusistatymas. Aš tiesiog prisiverčiu žavėtis
šiais kanalais. Labiau už viską pasaulyje myliu Siciliją, ypač kai į ją žiūri
nuo Etnos viršūnės, spindint saulei, pakilęs virš salos ir jūros. Javą myliu
taip pat, bet kai pučia pasatai. Taip, jaunystėje buvau ten nuvykęs.
Apskritai man patinka visos salos. Jose lengviau viešpatauti.
Žavingas namas, ar ne? Dvi galvos, kurias jūs ten matote, vaizduoja
juodaodžius vergus. Iškaba. Namas priklausė vergų pirkliui. Ak! Tais laikais
niekas neslėpė, kuo verčiasi! Buvo ne iš kelmo spirti, sakydavo: "Štai, turiu
nuosavą namą, prekiauju vergais, pardavinėju juodą mėsą". Ar įsivaizduojate
ką nors šiandien viešai pareiškiant, kad prekiauja vergais? Koks skandalas!
Net čia girdžiu savo kolegas paryžiečius. Šiuo klausimu jie tiesiog
nepalenkiami, nedvejodami išleistų du ar tris manifestus, galbūt ir daugiau!
Pasvarstęs aš irgi po jais pasirašyčiau. Vergija, ak! Ne, mes prieš! Kai
vergija įvedama savose valdose arba gamyklose, ką gi, baisus čia daiktas, bet
tuo girtis, to jau per daug.
Gerai žinau, kad negalima apsieiti be viešpatavimo ir vergystės. Kiekvienam
žmogui vergai reikalingi kaip oras. Įsakinėti - tai kvėpuoti, ar jūs su manim
sutinkate? Ir net didžiausi bedaliai gauna pakvėpuoti. Žmogus, stovintis ant
žemiausio socialinio laiptelio, turi žmoną arba vaiką. Jeigu jis viengungis,-
šunį. Apskritai svarbiausia, kad tu gali supykti, o kitas neturi teisės tau
prieštarauti. Ar žinote pasakymą: "Tėvui nevalia prieštarauti"? Viena vertus,
jis keistas. Kam gi šiame pasaulyje prieštarausi, jeigu ne tam, kurį myli?
Antra vertus, jis teisingas. Juk reikia, kad kažkas tartų paskutinį žodį.
Antraip kiekvieną argumentą gali atremti kitu, ir ginčui nebus galo. 0
valdžia, priešingai, viską išsprendžia. Mums prireikė daug laiko, kol tai
supratome. Pavyzdžiui, jūs tikriausiai pastebėjote, mūsų senoji Europa
pagaliau ėmė filosofuoti teisingai. Mes jau nebesakome kaip naiviaisiais
laikais: "Aš taip manau. Ar jūs tam prieštaraujate?" Mes tapome protingesni.
Dialogą pakeitėme komunikatu. "Tiesa yra tokia, - sakome mes. - Jūs visada
galite ją užginčyti, tai mūsų nedomina. Bet po kelių metų policija jums
įrodys, kad aš teisus".
Ak, mūsų mieloji planeta! Viskas joje dabar aišku. Mes pažįstame vieni
kitus, žinome, kas ką sugeba. Imkime, pavyzdžiui, mane - nenukrypdami nuo
temos,- tai va aš visuomet norėjau, kad mane aptarnautų su šypsena. Jeigu
tarnaitė būdavo nusiminusi, nuodydavo man gyvenimą. Ji, be abejonės, turėdavo
teisę nebūti linksma. Bet aš sau pagalvodavau, kad jai pačiai būtų geriau,
jeigu patarnautų juokdamasi, o ne verkdama. Iš tikrųjų taip buvo geriau man.
Vis dėlto mano samprotavimas, kad ir ne itin išmintingas, nebuvo visai
idiotiškas. Taip pat aš niekada nevalgydavau kinų restoranuose. Kodėl? Todėl,
kad azijiečių išraiška, kai jie būna su baltaisiais ir tyli, dažnai esti
niekinama. Suprantama, jie aptarnauja klientus ta pačia išraiška. Kaip tada
gardžiuotis puikiai pataisytu viščiuku, o ypač kaip galvoti, žiūrint į juos,
kad esame teisūs?
Tarp mūsų kalbant, vergiškumas, geriausiai besišypsantis, yra neišvengiamas.
Bet mes neturime to pripažinti. Ar nebūtų geriau, jeigu tas, kuris negali
apsieiti be vergų, vadintų juos laisvais žmonėmis? Visų pirma, iš principo, o
antra, kad neatimtų vilties. Jiems priklauso ši kompensacija, ar ne? Tada jie
ir toliau šypsosis, o mūsų sąžinė bus rami. Kitaip būsime priversti raustis
po savo sielą, skaudžios mintys varys mus iš proto, o gal net tapsime kuklūs
- visko galima laukti. Taigi jokių iškabų, o šita tiesiog skandalinga. Beje,
jei visi susėdę prie stalo pasisakytų, kuo iš tikrųjų verčiasi ir kas jie per
vieni, nebežinotum, kur dėtis iš gėdos! Įsivaizduokite tokias vizitines
korteles: "Diuponas, filosofas ir bailys" arba "krikščionis ir savanaudis",
arba "humanistas ir svetimautojas", iš tiesų yra iš ko pasirinkti. Bet tai
būtų pragaras! Taip, pragaras toks ir turi būti: gatvės pilnos iškabų, ir
jokios galimybės ką nors išsiaiškinti. Etiketė priklijuota visiems laikams.
Pavyzdžiui, jūs, brangusis tėvynaini, šiek tiek pagalvokite ir apie savo
etiketę. Tylite? Nieko, atsakysite vėliau. Šiaip ar taip, savo etiketę aš
žinau: dviveidis, žavingas Janas, ir viršuje namų devizas: "Nepasitikėkite".
Ant mano vizitinių kortelių bus parašyta: "Žanas Batistas Klamansas,
komediantas". Paklausykite, netrukus po to vakaro, apie kurį jums pasakojau,
aš šį tą pastebėjau. Palikęs neregį ant šaligatvio, kur padėjau jam
nusigauti, aš kilstelėjau skrybėlę. Šis kilstelėjimas akivaizdžiai buvo
skirtas ne jam, jis negalėjo jo matyti. Kam tuomet jis buvo skirtas?
Publikai. Po vaidinimo aktorius atsisveikina. Neblogai, ar ne? Kitą dieną tuo
pačiu laiku automobilistui, dėkojusiam man už pagalbą, aš atsakiau, kad
niekas nebūtų taip stengęsis. Žinoma, aš norėjau pasakyti, būtų padėjęs bet
kas. Šis nelaimingas apsirikimas nedavė man ramybės. Juk mano kuklumas iš
tiesų buvo nepranokstamas.
Vis dėlto reikia nuolankiai prisipažinti, brangusis tėvynaini, kad tuštybė
man liejosi per kraštus. "Aš, aš, aš", - štai mano brangaus gyvenimo
priedainis, skambėjęs visuose mano žodžiuose. Kalbėti galėjau tik girdamasis,
ypač jei girdavausi su tuo stulbinančiu santūrumu, kurio paslaptį žinojau. Aš
iš tiesų visada gyvenau laisvas ir galingas. Paprasčiausiai laikiau save
protingesniu už kitus ir jaučiausi laisvas nuo bet kokių pareigų jiems. Kaip
jau jums sakiau, visada maniau esąs protingesnis už kitus, jautresnis,
vikresnis, puikus šaulys, neprilygstamas vairuotojas, geriausias meilužis.
Net tose srityse, kur pats mačiau esąs silpnesnis už kitus, pavyzdžiui,
teniso korte - tenisą žaidžiau vidutiniškai, - man buvo sunku patikėti, kad
nepralenkčiau geriausių žaidėjų, jeigu turėčiau laiko treniruotis. Mačiau tik
savo pranašumus, ir tuo paaiškinamas mano geranoriškumas ir ramybė. Jeigu
skirdavau dėmesio kitiems, tai grynai iš malonės, sava valia, ir dėl to
įgydavau dar didesnių nuopelnų: dar vienu laipteliu palypėdavau į meilę sau.
Šiuos akivaizdžius dalykus, kaip ir kai kurias kitas tiesas, pamažu supratau
po to vakaro, apie kurį jums pasakojau. Ne iš karto, ne, ir nelabai aiškiai.
Pirmiausia turėjau atgauti atmintį. Palengva ėmiau viską matyti aiškiau,
susivokiau tame, ką žinojau. Iki tol man visada padėdavo stebinantis
sugebėjimas užmiršti. Užmiršdavau viską, pirmiausia savo sprendimus. Tiesą
sakant, man niekas nebuvo svarbu. Priverstas aplinkybių, suprantama,
atkreipdavau dėmesį į karą, savižudybę, meilę, skurdą, bet tik iš mandagumo,
paviršutiniškai. Kartais dėdavausi didžiai susirūpinęs reikalais, svetimais
mano kasdieniniam gyvenimui. Tačiau aš į juos nesigilindavau, nebent jeigu
jie varžydavo mano laisvę. Kaip jums pasakyti? Viskas slydo. Taip, viskas
slydo pro mane.
Būkime teisingi: kartais mano užmaršumas būdavo pagirtinas. Jūs pastebėjote,
yra žmonių, kurių religija liepia atleisti visas kaltes, ir jie iš tiesų jas
atleidžia, bet niekados neužmiršta. Aš anaiptol nebuvau linkęs atleisti, bet
galų gale jas užmiršdavau. Ir kaltininkas, manęs, kad jo neapkenčiu,
negalėdavo atsitokėti, pamatęs, kad sveikinuosi su juo plačiai šypsodamasis.
Tada jis, priklausomai nuo savo charakterio, žavėdavosi mano sielos didybe
arba niekindavo mano menkystę, nepagalvodamas, kad priežastis kur kas
paprastesnė: aš būdavau užmiršęs viską, net jo vardą. Ta pati silpnybė,
dariusi mane abejingą ar nedėkingą, suteikdavo man didžiadvasiškumo.
Taigi diena iš dienos gyvenau tik šiuo nuolatiniu aš, aš, aš. Diena iš
dienos - moterys, diena iš dienos - dorybės arba paleistuvystės, ir šitaip
diena iš dienos, kaip šuva, bet kiekviena diena buvo kupina meilės sau. Taip
ir slydau paviršiumi, gyvenau daugiau žodžiais negu iš tikrųjų.
Knygos skaitytos probėgšmais, draugai mylėti probėgšmais, miestai lankyti
probėgšmais, moterys turėtos probėgšmais! Ko tik nedariau iš nuobodulio arba
norėdamas prasiblaškyti. Žmonės sekė paskui mane, norėjo įsikabinti, bet
nebuvo už ko, ir tai buvo nelaimė. Jiems. Nes aš juos užmiršdavau. Visada
prisimindavau tik save.
Vis dėlto pamažu atmintis man sugrįžo. Arba greičiau aš sugrįžau pas ją ir
radau manęs laukiančius prisiminimus. Prieš pradėdamas pasakoti, norėčiau
pateikti jums, brangus tėvynaini, keletą pavyzdžių (esu tikras, jie jums
pravers) iš to, ką atskleidžiau savo tyrinėjimais.
Vieną dieną, kai vairuodamas automobilį valandėlę susivėlinau pajudėti iš
vietos užsidegus žaliai šviesai ir kantrieji mūsų bendrapiliečiai tuoj pat
paleido signalus man už nugaros, aš staiga prisiminiau kitą nuotykį, nutikusį
tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Mane tada aplenkė motociklas, vairuojamas
lieso, mažo žmogelio su pensnė ir golfo kelnėmis, ir užsidegus raudonai
šviesai sustojo man priešais. Stabdydamas žmogelis užgesino variklį ir veltui
nėrėsi iš kailio, stengdamasis jį užvesti. Užsidegus žaliai šviesai, aš su
įprastu mandagumu paprašiau jo patraukti į šalį motociklą, kad galėčiau
pravažiuoti. Žmogelis vis dar plūkėsi prie savo dusulingo variklio. Todėl
pagal paryžietiško mandagumo taisykles atsakė man, kad nešdinčiausi iš akių.
Aš primygtinai pakartojau prašymą, vis dar mandagiai, bet jau su lengvu
nekantrumo atspalviu balse. Jis tuoj pat atkirto pasiųsiąs mane kur reikia.
Tuo metu už manęs pasigirdo keletas signalų. Aš ryžtingai paprašiau savo
pašnekovo elgtis padoriai ir suprasti, kad jis trukdo eismui. Irzlusis
personažas, be abejo, įsiutęs dėl savo besispyriojančio variklio, pareiškė,
kad mielai duos man per snukį, jeigu aš taip šito trokštu. Toks cinizmas mane
papiktino, ir aš išlipau iš automobilio, ketindamas nurauti šitam nenaudėliui
ausis. Aš nemaniau esąs bailys (maža kokios esi apie save nuomonės!), buvau
visa galva aukštesnis už savo priešininką, raumenys man visuomet gerai
tarnaudavo. Dar ir dabar manau, kad greičiau pats būčiau davęs pylos, nei jos
gavęs. Bet vos atsidūriau ant plento, iš pradėjusios rinktis minios išėjo
žmogus ir puolė mane, sakydamas, kad esu paskutinis niekšas ir kad jis neleis
mušti žmogaus, apžergusio motociklą ir todėl esančio blogesnėje padėtyje. Aš
atsigręžiau į tą muškietininką, bet, tiesą sakant, jo net nepamačiau. Vos
pasukęs galvą, beveik tuo pat metu išgirdau vėl riaumojant motociklą ir gavau
smarkų antausį. Man dar nespėjus susigaudyti, kas atsitiko, motociklas
nutolo. Priblokštas nesąmoningai žengiau link d'Artanjano, bet tą pačią
akimirką iš gerokai pailgėjusios automobilių eilės pasigirdo pašėlęs signalų
koncertas. Vėl užsidegė žalia šviesa. Tada dar kiek sutrikęs, užuot papurtęs
mane įžeidusį kvailį, klusniai grįžau prie savo automobilio ir pajudėjau iš
vietos, o man pravažiuojant kvailys išvadino mane "pasigailėtinu tipu" - dar
ir dabar tai prisimenu.
Nereikšminga istorija, pasakysite? Be abejonės. Paprasčiausiai, ilgai
negalėjau jos užmiršti, štai kas svarbu. Tačiau turėjau pasiteisinimą. Aš
nesipriešindamas leidau, kad mane muštų, bet manęs nebuvo galima apkaltinti
bailumu. Nustebęs, užkluptas iš dviejų pusių, jaučiausi priblokštas, o
signalai mane galutinai pribaigė. Tačiau dėl to buvau toks nelaimingas, lyg
būčiau pasielgęs negarbingai. Vis prisimindavau, kaip sėdu į automobilį
neatsikirtęs akiplėšai, varstomas ironiškų žvilgsnių minios, juo labiau
sužavėtos, kad, kaip prisimenu, vilkėjau mėlyną labai elegantišką kostiumą.
"Pasigailėtinas tipas", - tebeskambėjo ausyse, ir šis įžeidimas man atrodė
pagrįstas. Tiesiog aš buvau viešai išjuoktas. Tiesa, taip susiklostė
aplinkybės, tačiau aplinkybės visada egzistuoja. Jau po laiko aiškiai
supratau, ką turėjau daryti. Įsivaizdavau, kaip atsakančiu smūgiu patiesiu
d'Artanjaną, sėdu į automobilį pasiveju man kirtusį šunsnukį, prispaudžiu jo
motociklą prie šaligatvio, nusitempiu šalin ir duodu į kailį, ko jis
pakankamai nusipelnė. Šimtą kartų įvairiais variantais sukau vaizduotėje šį
trumpą filmą. Bet buvo per vėlu, ir keletą dienų mane graužė bjaurus
apmaudas.
Žiūrėkite, vėl lyja. Gal prisiglauskime po šia pastoge. Gerai. Kur aš
sustojau? Ak, taip! Įžeista garbė! Tai va, prisimindamas šį nuotykį,
supratau, ką jis reiškė. Apskritai mano svajonės neatlaikė realybės
išbandymų. Dabar aišku, kad svajojau būti tobulas žmogus, gerbiamas tiek kaip
asmenybė, tiek kaip profesionalas. Pusiau Serdanas, pusiau de Golis, jei
norite žinoti. Trumpai tariant, norėjau pirmauti visur. Štai kodėl
puikavausi, koketavau, stengiausi rodyti greičiau fizinį vikrumą nei
protinius sugebėjimus. Bet po to, kai viešai gavau antausį ir neatsikirtau,
nebegalėjau daugiau mėgautis gražiu savo paveikslu. Jeigu būčiau buvęs tiesos
ir proto mylėtojas, kokiu save laikiau, ką man reikštų šis nuotykis, jau
užmirštas liudininkų? Būčiau tik pabaręs save, kam supykau dėl niekų,
praradau protą ir nesugebėjau susidoroti su savo pykčio pasekmėmis. 0 aš
degiau troškimu atsirevanšuoti, susikauti ir nugalėti. Tarsi iš tikrųjų
būčiau troškęs ne tapti protingiausia ir kilniausia žemės būtybe, o tiktai
mušti ką panorėjęs, pagaliau būti visų stipriausias, ir viso to siekti
primityviausiu būdu. 0 tiesa yra tokia: kiekvienas protingas žmogus, kaip jūs
gerai žinote, svajoja būti gangsteriu ir valdyti visuomenę vien tik
prievarta. Kadangi šitai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti
prisiskaičius atitinkamų romanų, dažniausiai protingieji atsideda politikai
ir veržiasi į pačią nuožmiausią partiją. Ką reiškia dvasios nuopuolis, jeigu
tokiomis priemonėmis gali valdyti pasaulį? Aš suvokiau, kad puoselėju
saldžias svajones apie prievartą.
Bent jau supratau, kad kaltųjų ir kaltinamųjų pusėje buvau tik iki tos
tikslios ribos, kol jų nusikaltimai nedarė man žalos. Jų kaltumas įkvėpė mano
gražbylystę, nes aš nebuvau jų auka - Jei grėsmė būtų iškilusi man, aš ne tik
būčiau tapęs teisėju, bet dar daugiau: piktu valdovu, kuris, pamynęs visus
įstatymus, būtų išplakęs ir parklupdęs nusikaltėlį. Po viso to, brangusis
tėvynaini, sunku išsaugoti tikėjimą savo pašaukimu, tarnauti teisingumui ir
ginti našles ir našlaičius.
Lietus smarkėja, mes turime laiko, tad gal galėčiau papasakoti jums apie
naują atradimą, kurį netrukus po to padariau pasirausęs savo atmintyje.
Prisėskime ant šito suolo pastogėje. Jau daugelį amžių pypkoriai žvelgia iš
čia į tą patį lietų, krentantį į tą patį kanalą. Noriu jums papasakoti
painesnę istoriją. Šį kartą bus kalbama apie moterį. Pirmiausia reikia
pasakyti, kad visada turėjau pasisekimą tarp moterų, nors labai nesistengiau.
Netvirtinu, kad būčiau padaręs jas laimingas ar pats būčiau turėjęs iš jų
laimės. Ne, aš paprasčiausiai turėjau pasisekimą. Pasiekdavau savo tikslą
beveik visada, kai tik norėdavau. Įsivaizduokite, moterys mane laikė žaviu!
Žinote, kas yra žavumas: sugebėjimas pajusti, kad tau sako "taip", nors
nedavei jokio aiškaus klausimo. Ir aš kažkada taip sugebėjau. Jus tai
stebina? Nesiginkite. Šiandien, pažvelgus į mano veidą, tai savaime
suprantama. Deja! Sulaukęs tam tikro amžiaus, kiekvienas žmogus turi tokį
veidą, kokio nusipelnė. Manasis... Bet argi tai svarbu! Faktas, kad mane
laikė žaviu ir aš tuo naudojausi.
Vis dėlto aš neturėjau jokių išskaičiavimų; buvau nuoširdus arba beveik
nuoširdus. Mano santykiai su moterimis buvo natūralūs, laisvi, kaip sakoma,
lengvi. Juose nebuvo klastos, nebent tik ta, akivaizdi, kurią jos vertina
kaip pagarbos ženklą. Aš, kaip sakoma, mylėjau jas visas, o tai reiškia, kad
niekada nemylėjau nė vienos. Visada maniau, kad antifeminizmas yra vulgarus
ir kvailas, o beveik visas moteris, kurias pažinojau, laikiau geresnėmis už
save. Vis dėlto, nors ir labai jas vertinau, dažniau naudojausi jų
paslaugomis negu tarnavau joms. Kaip tai suprasti?
Aišku, tikra meilė - išimtis, ji pasitaiko maždaug du ar tris kartus per
šimtą metų. Visa kita - tik iš tuštybės ar nuobodulio. Šiaip ar taip, aš
nebuvau Portugalijos vienuolė. Aš anaiptol ne kietaširdis, priešingai, mano
širdis kupina švelnumo, aš lengvai susigraudinu. Tik mano dvasios polėkiai ir
švelnumas visada buvo skirti man pačiam. Galų gale netiesa, kad aš niekada
nemylėjau. Savo gyvenime patyriau bent jau vieną didelę meilę, kurios objektu
visuomet buvau aš pats. Šiuo požiūriu po neišvengiamų paauglystės sunkumų aš
greitai apsisprendžiau: juslingumas, ir tiktai jis, viešpatavo mano meilės
gyvenime. Aš ieškojau tik malonumų ir pergalių. Čia man, beje, padėjo kūno
sudėjimas: gamta mane buvo dosniai apdovanojusi. Tuo didžiavausi, ir negaliu
pasakyti, kuo labiau džiaugiausi - malonumais ar savo prestižu. Štai,
sakysite, vėl giriuosi. Gal ir taip, bet didžiuotis čia nėra ko, nors visa
tai tikra tiesa.
Šiaip ar taip, mano juslingumas, jei jau kalbėsime vien apie jį, buvo toks
stiprus, kad net dėl dešimties minučių meilės nuotykio būčiau atsižadėjęs
tėvo motinos, nors paskui dėl to būčiau karčiai apgailestavęs. Ką aš kalbu!
Kaip tik dėl dešimties minučių nuotykio, ypač jei būdavau tikras, kad jis
neturės rytdienos. Žinoma, aš turėjau principų, ir, pavyzdžiui, draugo žmona
man buvo šventa. Aš tiesiog kuo nuoširdžiausiai keletą dienų prieš tai
liaudavausi draugauti su jų vyrais. Gal šito nederėtų vadinti juslingumu.
Juslingumas pats savaime nėra šlykštus. Būkime atlaidūs ir pavadinkime
luošumu tą įgimtą nesugebėjimą matyti meilėje ką kita, o ne vien tik kūnišką
aktą. Galų gale tas luošumas buvo patogus. Kartu su mano užmaršumu jis
laidavo man laisvę. Tam tikras atsainumas ir absoliuti nepriklausomybė,
kylanti iš to luošumo, duodavo progų naujoms pergalėms. Nors ir nebuvau
romantiškas, teikiau peno romantiškoms istorijoms. Iš tiesų mūsų draugės
panašios į Bonapartą tuo, jog visada mano laimėsiančios ten, kur visi
pralaimėjo.
Beje, santykiuose su moterimis aš patenkindavau ne vien savo juslingumą, bet
ir pomėgį žaisti. Moteris mėgau kaip partneres tam tikrame žaidime, kur jos
vaizdavo ginančios savo nekaltybę. Matote, aš nepakenčiu nuobodulio ir
gyvenime vertinu tik pramogas. Bet kokia, net puikiausia draugija man greitai
pabosta, o su man patinkančiomis moterimis aš niekada nenuobodžiavau. Gėda
prisipažinti, bet dėl pirmo pasimatymo su dailute statiste būčiau atsisakęs
dešimties pokalbių su Einšteinu. Tiesa, per dešimtą pasimatymą būčiau
ilgėjęsis Einšteino arba rimto skaitymo. Trumpai tariant, didžiosios
problemos man parūpdavo tik tarp meilės nuotykių. Kiek kartų, stovėdamas ant
šaligatvio, pačiame diskusijos su draugais įkarštyje pamesdavau man dėstomų
samprotavimų giją todėl, kad tuo metu gatve praeidavo viliojanti mergina.
Taigi žaidžiau žaidimą. Žinojau, kad jos nemėgsta, kai per daug greitai
einama prie tikslo. Iš pradžių reikėjo pokalbių, švelnumo, kaip jos sakydavo.
Kadangi buvau advokatas, kalbėti man nebuvo sunku, o ir žvilgsniai nekėlė
problemų, nes tarnaudamas armijoje vaidinau mėgėjiškuose spektakliuose. Aš
dažnai keičiau vaidmenis, bet pjesė visada buvo ta pati. Štai kad ir toks
patrauklus numeris: "Nežinau, kas man yra", "nesuprantu, kodėl jūs mane taip
sužavėjote, aš nenorėjau, esu pavargęs nuo meilės ir t.t." - visada būdavo
veiksmingas, nors buvo vienas seniausių repertuare. Arba kad ir kitas
numeris: "Jūs man suteikėte paslaptingos laimės, ko niekada nepadarė jokia
kita moteris, laimės, kuri galbūt neturi ateities, tikriausiai neturi (juk
reikia apsidrausti), bet jos man tikrai niekas neatstos". Ypač ištobulinau
mažytę tiradą, kuri visuomet darė įspūdį ir kuri, esu tikras, jums irgi
patiks. Šios tirados esmę sudarė skausmingas ir nuolankus prisipažinimas, kad
esu niekas, nereikia prie manęs prisirišti, mano gyvenimas kitur, ne
kasdienėje laimėje, kurią būčiau vertinęs labiau už viską, bet ką gi, jau per
vėlu. To lemtingo vėlavimo priežastis laikiau paslaptyje, žinodamas, kad
geriau gulėti su paslaptimi. Beje, tam tikra prasme tikėjau tuo, ką sakiau,
įsijausdavau į savo vaidmenį. Taigi nieko nuostabaus, kad mano partneres taip
pat apimdavo įkvėpimas. Pačios jautriausios mano draugės stengdavosi mane
suprasti ir po tokių pastangų galiausiai melancholiškai atsiduodavo. Kitos,
patenkintos, kad gerbiu žaidimo taisykles ir turiu pakankamai takto pakalbėti
prieš veikdamas, nelaukdamos eidavo prie reikalo. Tada laimėdavau dvigubai,
nes, be geismo, patenkindavau dar ir savimeilę, kiekvieną kartą
pasitikrindamas savo nepaprastą galią.
Man tai buvo reikalinga, ir net tais atvejais, kai moteris suteikdavo tik
vidutinišką malonumą, aš vis dėlto stengdavausi retkarčiais vėl su ja
susitikti, be abejonės, skatinamas keisto geismo, kurį sukelia išsiskyrimas
ir po to staiga sugrįžtantis bendrumo pojūtis, bet ir norėdamas įsitikinti,
jog mūsų ryšys nenutrūkęs ir tik nuo manęs priklauso, ar jis bus tvirčiau
sumegztas. Kartais net versdavau jas prisiekti, kad nepriklausys jokiam kitam
vyrui, vien trokšdamas išsklaidyti nerimą. Tačiau nei širdis, nei vaizduotė
to nerimo nejuto. Bet manyje giliai įsišaknijusi savimyla neleido net
įsivaizduoti, kad moteris, buvusi mano, kada nors galėtų priklausyti kitam,
nors tai būdavo akivaizdu. Ta jų man duota priesaika supančiodavo jas ir
išlaisvindavo mane. Nuo tos akimirkos, kai jos pasižadėdavo niekam daugiau
nepriklausyti, aš galėdavau nutraukti su jomis santykius, ko kitaip beveik
neįstengdavau padaryti. Išgavęs jų pasižadėjimą, būdavau tikras, kad jos
ilgai neištrūks iš mano galios. Įdomu, tiesa? Vis dėlto taip ir yra,
brangusis tėvynaini. Vieni šaukia: "Mylėk mane!" Kiti: "Nemylėk manęs!" Bet
tam tikra veislė, blogiausia ir nelaimingiausia: "Nemylėk manęs, tačiau būk
man ištikima!"
Tik pasižadėjimas niekada nesti galutinis, iš kiekvienos mylimosios jį
reikia vėl išgauti. Viską nuolat kartodamas, įsigyji įpročių. Netrukus
pradedi kalbėti apie tai net negalvodamas, atsiranda refleksas: ateina diena,
kai imi moterį iš tiesų jos nė negeisdamas. Patikėkite manimi, kai kuriems
žmonėms neimti to, ko negeidžia, yra sunkiausias dalykas pasaulyje.
Vieną dieną taip ir atsitiko, ir neverta sakyti, kas ji buvo tokia, bet iš
tikrųjų manęs nejaudindama, ji patraukė mane pasyvia ir godžia išvaizda.
Atvirai sakant, malonumą patyriau ne kažin kokį, kaip ir reikėjo tikėtis. Bet
aš niekada neturėjau kompleksų, labai greitai užmiršau tą ypatą ir daugiau
jos nebemačiau. Aš maniau, jog ji nieko nesupranta, ir net neįsivaizdavau,
kad ji galėjo turėti savo nuomonę. Beje, mano akimis žiūrint, savo pasyvumu
ji labai skyrėsi nuo kitų. 0 po kelių savaičių sužinojau, kad apie mano, kaip
vyro, trūkumus ji papasakojo trečiam asmeniui. Iš karto pasijutau truputį
apgautas; ji nebuvo tokia pasyvi, kaip maniau, ir sugebėjo spręsti apie tuos
dalykus. Po to gūžtelėjau pečiais ir apsimečiau, kad man tik juokas. Aš iš
tiesų juokiausi; buvo aišku, kad tai nereikšmingas atsitikimas. Argi
seksualumas su visu tuo, ką jis turi nenumatomo, nėra ta sritis, kur kuklumas
turėtų būti taisyklė? Bet ne, net vienumoje kiekvienas nori pranokti kitus.
Nors aš ir gūžčiojau pečiais, žinote, kaip pasielgiau? Po kurio laiko vėl
sutikau tą moterį, pasistengiau ją sugundyti ir paėmiau iš tikrųjų. Tai
nebuvo labai sunku: moterys taip pat nemėgsta susitaikyti su nesėkme. Nuo tos
akimirkos beveik prieš savo valią ėmiausi visokiais būdais ją žeminti.
Pamesdavau, vėl atnaujindavau ryšius, versdavau atsiduoti netinkamu laiku ir
netinkamoje vietoje, visur elgiausi su ja taip žiauriai, kad galų gale
prisirišau prie jos, kaip, manau, kalėjimo sargas prisiriša prie kalinio. Ir
taip truko iki tos dienos, kol audringoje skausmingo ir priverstinio malonumo
sumaištyje ji garsiai ėmė šlovinti tą, kuris ją pavergė. Tą dieną pradėjau
tolti nuo jos. Paskui ją užmiršau.
Jūs mandagiai tylite, bet aš sutinku su jumis, kad šis nuotykis nėra labai
gražus. Vis dėlto, brangusis tėvynaini, pagalvokite apie savo gyvenimą!
Pasirauskite atmintyje, galbūt rasite kokią panašią istoriją, kurią man
vėliau papasakosite. 0 aš, prisiminęs aną nuotykį, vis juokdavausi. Bet tai
būdavo kitoks juokas, pakankamai panašus į tą, kurį girdėjau ant Menų tilto.
Juokdavausi iš savo saldliežuvavimo ir ginamųjų kalbų. Beje, iš ginamųjų
kalbų labiau negu iš saldliežuvavimo moterims. Joms bent jau mažai
meluodavau. Mano elgesys aiškiai, be išsisukinėjimų bylojo apie instinktą.
Pavyzdžiui, meilės aktas - tai prisipažinimas. Čia rėkte rėkia egoizmas,
apsinuogina tuštybė arba atsiskleidžia tikras didžiadvasiškumas. Galų gale
šioje apgailėtinoje istorijoje elgiausi tiesmukiau negu kitose savo
intrigose, buvau atviresnis nei maniau, neslėpiau, kas esu ir kaip galėčiau
gyventi. Gal taip ir neatrodo, bet asmeniniame gyvenime, ypač kai elgdavausi
taip, kaip esu jums pasakojęs, buvau kilnesnis nei savo didžiuosiuose
profesiniuose polėkiuose šlovindamas nekaltumą ir teisingumą. Bent jau
matydamas savo elgesį su moterimis, negalėjau apsirikti dėl savo prigimties.
Joks žmogus mėgaudamasis malonumais neveidmainiauja - gal tai kažkur
perskaičiau, o gal pats sugalvojau, brangusis tėvynaini.
 Kai prisimenu, kaip sunku man būdavo galutinai išsiskirti su moterimi - dėl
to vienu metu turėdavau keletą jų - nebekaltinu savo švelnios širdies. Ne ji
skatino mane veikti, kai kuri nors iš mano draugių nuvargdavo, belaukdama
mūsų aistros Austerlico, ir užsimanydavo atsitraukti. Tuomet aš žengdavau
pirmą žingsnį, nusileisdavau jai, tapdavau iškalbingas. Pažadindavau švelnumą
ir malonų širdies alpulį, pats tejausdamas tų jausmų regimybę, paprasčiausiai
truputį susijaudinęs, kad mane pavaro, sunerimęs, kad prarandu dar vienos
moters meilę. Tiesa, kartais manydavau iš tikrųjų kenčiąs. Bet vos tik
maištininkė iš tikrųjų palikdavo mane, aš be vargo ją užmiršdavau, kaip kad
užmiršdavau ir tada, kai ji, priešingai, nuspręsdavo sugrįžti. Ne, ne meilė
ir ne didžiadvasiškumas apimdavo mane, iškilus pavojui būti pamestam, o vien
tik troškimas, kad mane mylėtų ir kad gaučiau tai, kas, mano nuomone, man
priklausė. Vos pasijusdavau mylimas, vėl užmiršęs savo partnerę, aš
spindėdavau, puikiausiai jausdavausi, tapdavau simpatiškas.
Beje, įsidėmėkite, kad vos atgavęs tą meilę, pajusdavau jos naštą.
Susierzinęs sakydavau sau, kad ideali išeitis būtų, jei mane dominusi moteris
mirtų. Iš vienos pusės, ta mirtis galutinai sutvirtintų mūsų ryšį, o iš kitos
- išvaduotų mane iš nelaisvės. Bet negali geisti visų mirties nei palikti
planetą visiškai be žmonių, kad galėtum mėgautis kitaip neįsivaizduojama
laisve. Tam prieštaraudavo mano jautrumas ir meilė žmonėms.
Vienintelis gilus jausmas, kurį kartais patirdavau šiuose meilės romanuose,
buvo dėkingumas, kad viskas gerai einasi ir kad man duota tiek ramybė, tiek
veiksmų laisvė; maloniausias ir linksmiausias su moterim būdavau ką tik
palikęs kitos moters lovą, tarsi visoms kitoms būčiau dalijęs dėkingumą, kurį
jaučiau vienai iš jų. Nors mano jausmai buvo baisiausiai sujaukti,
rezultatas, kurį pasiekdavau, buvo aiškus: visus, kurie mane mylėjo, laikiau
šalia savęs tam, kad galėčiau pasinaudoti, kai užsimanysiu. Taigi, kaip pats
įsisąmoninau, tegalėjau gyventi su sąlyga, kad visoje žemėje visos būtybės
arba kuo daugiau jų būtų atsisukusios į mane, amžinai laukiančios,
neturinčios savo gyvenimo, bet kurią akimirką pasiruošusios atsiliepti į mano
kvietimą, galų gale net pasmerktos nevaisingumui iki tos dienos, kol aš
teiksiuos jas apdovanoti savo šviesa. Trumpai tariant, tam, kad laimingai
gyvenčiau aš, reikėjo, kad mano išrinktosios negyventų visai. Jos tegalėjo
pagyventi retkarčiais, iš mano malonės.
Ak! Patikėkite, aš jums šitai pasakoju be jokio pasitenkinimo. Pagalvojęs
apie tą laikotarpį, kai reikalavau visko, už nieką nemokėdamas, kai savo
paslaugoms prisirinkau tiek būtybių, kad jas tarsi kroviau į šaldytuvą,
norėdamas bet kurią dieną turėti po ranka ir naudotis pagal pageidavimą,
nežinau, kaip pavadinti mane apimantį savotišką jausmą. Ar tik tai nebus
gėda? Pasakykite man, brangusis tėvynaini, ar gėda truputį nedegina? Degina?
Tai galbūt čia ir bus gėda arba vienas iš tų juokingų jausmų, giminingų
garbei. Šiaip ar taip, man atrodo, kad tas jausmas manęs nebepaliko po vieno
atsitikimo, giliai įsirėžusio mano atmintyje, ir aš negaliu tuoj pat jums jo
nepapasakoti, nekreipdamas dėmesio į nukrypimus ir kūrybines pastangas,
kurias, tikiuosi, deramai įvertinsite.
Žiū, lietus liovėsi! Būkite malonus, palydėkite mane. Aš jaučiuosi keistai
pavargęs, ne nuo kalbėjimo, bet vien nuo minties, kiek man dar liko
papasakoti. Pradėsime! Mano svarbiausiam atradimui išdėstyti pakaks keleto
žodžių. Beje, ar verta plačiau kalbėti? Nėra ko aprenginėti statulos, gražūs
žodžiai čia nereikalingi. Taigi. Vieną lapkričio naktį, prieš dvejus ar
trejus metus nuo ano vakaro, kai man pasidingojo, jog girdžiu juokiantis sau
už nugaros, Karališkuoju tiltu grįžau į kairįjį krantą, namo. Buvo valanda po
vidurnakčio, lijo smulkus lietus, greičiau dulksna, išsklaidžiusi retus
praeivius. Aš ką tik buvau palikęs draugę, kuri, žinoma, jau miegojo. Eiti
buvo gera, jaučiausi truputį sustingęs, kūnas buvo nurimęs, gyslomis tekėjo
ramus kaip tas dulkiantis lietus kraujas. Ant tilto praėjau pro pasilenkusį
per turėklus siluetą - žmogus, rodos, žiūrėjo į upę. Priėjęs arčiau, išvydau
jauną liekną moterį, apsirengusią juodais drabužiais. Tarp tamsių plaukų ir
palto apykaklės buvo matyti baltas, drėgnas nuo lietaus kaklas, kuris mane
sujaudino. Bet paabejojęs nuėjau savo keliu. Nuo tilto pasukau į krantinę ir
nužingsniavau Sen Mišelio kryptimi, link namų. Buvau nuėjęs jau apie
penkiasdešimt metrų, kai išgirdau krintančio į vandenį kūno pliumptelėjimą,
kuris, nepaisant atstumo, nakties tyloje man pasirodė be galo garsus. Aš
staiga sustojau, tačiau neatsigręžiau. Beveik tą pačią akimirką išgirdau
šauksmą, keletą kartų pasikartojusį, tarsi jis būtų leidęsis upe, po to ūmai
užgesęs. Paskui staiga apmirusios nakties tyla man pasirodė begalinė. Norėjau
bėgti, bet neįstengiau. Aš drebėjau, manau, iš šalčio ir išgąsčio. Sakiau
sau, kad reikia greitai kažką daryti, ir jaučiau nenugalimą silpnumą, apėmusį
visą kūną. Užmiršau, ką tada galvojau. "Per vėlu, per toli..." ar kažką
panašaus. Aš vis stovėjau nejudėdamas ir klausiausi. Paskui iš lėto, lyjant
lietui, nuėjau. Ir nieko neįspėjau.
Bet mes jau atėjome, štai mano namai, mano prieglobstis! Rytoj? Gerai, kaip
norėsite. Aš jus mielai nuvešiu į Markeno salą, jūs pamatysite Zeiderzę.
Ateikite vienuoliktą valandą į "Meksiko Sitį". Ką? Ta moteris? Ak! Nežinau,
iš tiesų nežinau. Nei rytojaus dieną, nei dar keletą dienų aš neskaičiau
laikraščių.

Kaimelis kaip žaisliukas, ar jums taip neatrodo? Vaizdingas be galo! Bet ne

dėl vaizdingumo, brangusis drauge, atvežiau jus į šią salą. Kiekvienas gali
parodyti jums kykus, klumpes ir išpuoštus namus, prakvipusius grindų vašku,
kur žvejai rūko tabaką. Bet aš vienas iš nedaugelio galiu jums parodyti tai,
kas čia svarbiausia.
Štai ir priėjome molą. Eime juo kiek įmanoma toliau nuo šių pernelyg dailių
namų. Prisėskime čia. Ką jūs apie tai pasakysite? Argi tai ne gražiausias iš
visų negražių peizažų! Pažvelkite, į kairę nuo mūsų - pelenų krūva, kurią čia
vadina kopa, į dešinę - pilkas molas, po kojomis - išbalęs kranto žvyras, o
prieš mus - silpnos melsvos spalvos jūra, platus dangus, kuriame atsispindi
blyškūs vandenys. Iš tiesų, drėgnas pragaras! Vien tik horizontalios linijos,
jokio spindesio, bespalvė erdvė, miręs gyvenimas. Ar jums neatrodo, kad čia
viskas išsitrynę, o į akis krinta nebūtis? Bet svarbiausia, čia nėra žmonių,
nė gyvos dvasios! Vien tik jūs ir aš pagaliau ištuštėjusioje planetoje!
Dangus dar gyvas? Jūs teisus, brangus drauge. Jis sutirštėja, paskui įdumba,
atveria oro laiptus, uždaro debesų duris. Antai skraido balandžiai. Ar jūs
nepastebėjote, kad Olandijos danguje milijonai balandžių, jie nematomi, nes
skraido aukštai, plaka sparnais, kyla ir leidžiasi pulku, visą dangaus erdvę
apgaubia tirštomis pilkšvų plunksnų bangomis, kurias vejas tai nugena, tai
pargena atgal. Balandžiai laukia aukštai, laukia ištisus metus. Jie suka
ratus virš žemės, žiūri, norėtų nusileisti. Bet nieko nėra, tik jūra ir
kanalai, stogai, nukabinėti iškabomis, ir jokios galvos, kur nutūpti.
Jūs nesuprantate, ką noriu pasakyti? Prisipažinsiu, esu pavargęs. Pametu
kalbos giją, nebeturiu daugiau to minčių aiškumo, kurį taip vertino mano
draugai. Beje, iš įpratimo sakau "draugai". Draugų nebeturiu, turiu tik
bendrus. Dėl to išaugo jų skaičius - tai visa žmonių padermė. 0 jūs - pirmas
iš jų. Tas, kuris šalia, visada pirmas. Iš kur žinau, jog neturiu draugų?
Labai paprasta: aš tai supratau tą dieną, kai sumaniau nusižudyti, kad
iškrėsčiau jiems piktą pokštą, žodžiu, kad juos nubausčiau. Bet ką tu juos
nubausi? Kai kurie iš jų būtų nustebę; niekas nebūtų pasijutęs nubaustas. Ir
aš supratau, kad neturiu draugų. Beje, net jei būčiau turėjęs, iš to nieko
gero. Jei galėčiau nusižudyti ir po to pamatyti jų veidus, tada taip, tada
vertėtų žudytis. Bet žemė tamsi, brangus drauge, karsto lentos storos, įkapių
drobulė nepermatoma... Sielos akys? Taip, be abejonės, jeigu siela yra ir
jeigu ji turi akis! Bet nesi dėl to tikras, niekada nesi tikras. Antraip būtų
kokia nors išeitis, pagaliau galėtum priversti žmones rimtai {tave pažiūrėti.
Jūsų argumentais, jūsų nuoširdumu ir jūsų didelėmis kančiomis žmonės patikės
tik po jūsų mirties. Kol esate gyvas, jus jiems - abejotinas atvejis, jūs
turite teisę tik į jų skeptišką požiūri. Jeigu butų bent kokia galimybė
pasimėgauti savo mirties reginiu, vertėtų jiems įrodyti tai, kuo jie nenori
tikėti, ir juos nustebinti. Bet nusižudote, ir jums nesvarbu, ar jie tiki
jumis, ar ne: jūsų čia nėra, ir jūs nebegalite pamatyti jų nustebimo ir
atgailos, beje, trumpalaikės, pagaliau negalite dalyvauti savo paties
laidotuvėse, apie ką svajoja kiekvienas žmogus. Kad jumis liautųsi abejoję,
paprasčiausiai turite liautis egzistuoti.
Bet argi taip ne geriau? Mes pernelyg kentėtumėm dėl jų abejingumo. "Tu man
už tai užmokėsi!" - pasakė dukra savo tėvui, kuris neleido jai tekėti už
baisiai jau susilaižiusio garbintojo. Ir nusižudė. Bet tėvas visiškai nieko
neužmokėjo. Jis pašėlusiai mėgo žvejoti spiningu. Praėjus trims savaitėms
sugrįžo prie upės, pasak jo, "kad užsimirštų". Apskaičiuota buvo tiksliai,
jis užsimiršo. Tiesą sakant, būtų keista, jeigu būtų atsitikę kitaip. Vyras
mirdamas nori nubausti žmoną, o iš tiesų grąžina jai laisvę. Geriau to
nematyti. Nes, be kita ko, dar gali išgirsti, kaip jie aiškina tavo poelgį.
Taip ir girdžiu: "Jis nusižudė todėl, kad negalėjo ištverti..." Ak! Brangusis
drauge, kokia skurdi žmonių vaizduotė. Jie visada mano, jog žudomasi dėl
vienos priežasties. Bet nusižudyti kuo puikiausiai galima dėl dviejų
priežasčių. Ne, tai jiems net į galvą nešauna. Taigi kokių galų žudytis savo
noru, aukotis dėl vaizdinio, kurį nori palikti apie save? Jūs nusižudysite, o
jie tuo pasinaudos ir paaiškins jūsų poelgį idiotiškais arba primityviais
motyvais. Kankiniai, brangusis drauge, turi pasirinkti, ar jie bus užmiršti,
išjuokti, ar panaudoti kokiems nors tikslams. 0 suprasti jie niekada nebus.
Beje, eikime tiesiai prie tikslo, aš myliu gyvenimą, štai mano tikroji
silpnybė. Myliu jį taip, kad neįsivaizduoju, kas yra už jo ribų. Ar jums
neatrodo, kad toks godumas turi kažką plebėjiško? Aristokratai žiūri į save
ir į savo gyvenimą iš tam tikro atstumo. Jie miršta, jeigu to reikia, verčiau
lūžta, bet nepalinksta. 0 aš linkstu, nes tebemyliu save. Kaip jūs manote,
kas man atsitiko po viso to, ką jums papasakojau? Pasibjaurėjau savimi? Visai
ne, labiausiai pasibjaurėjau kitais. Suprantama, aš žinojau savo trūkumus ir
dėl jų apgailestavau. Vis dėlto su pakankamai pagirtinu užsispyrimu ir toliau
juos užmiršdavau. Priešingai, savo širdyje be paliovos teisiau kitus.
Tikriausiai jus tai piktina? Gal jūs galvojate, kad tai nelogiška? Bet svarbu
ne išlikti logiškam. Svarbu praslysti, ypač - o taip! - ypač svarbu išvengti
teismo. Aš nesakau "išvengti bausmės". Bausmę be teismo galima iškęsti. Ji,
beje, turi vardą, užtikrinantį mūsų nekaltumą: nelaimė. 0 aš dabar kalbu apie
tai, kaip išsisukti nuo teismo, niekada nebūti teisiamam, niekada neišgirsti
teismo nuosprendžio.
Bet šitai ne taip paprasta. Mūsų laikais visi greiti ir teisti, ir
paleistuvauti. Skirtumas tik toks, kad teisiant nereikia bijoti nesėkmės.
Jeigu tuo abejojate, pasiklausykite, kas kalbama prie stalo rugpjūčio mėnesį
kurortuose, kur mūsų gailestingi tėvynainiai atvyksta gydytis nuo nuobodulio.
Jeigu jūs vis tiek dar nesiryšite padaryti išvadų, pasiskaitykite šių dienų
didžiųjų rašytojų kūrinius. Arba kurį laiką stebėkite savo giminę, ir pats
įsitikinsite, kas ten dedasi. Neduokime jiems nė mažiausio preteksto mus
teisti, brangus drauge! Kitaip būsime sudraskyti į gabalus. Privalome būti
atsargūs kaip dresuotojai. Jeigu dresuotojas, savo nelaimei, prieš įeidamas į
žvėrių narvą įsipjovė skustuvu, kokia puota bus plėšrūnams! Aš tai staiga
supratau tą dieną, kai ėmiau abejoti, kad galbūt nesu toks žavus. Nuo to
laiko pasidariau nepatiklus. Jei man išvarvės nors lašas kraujo, baigta,
tapsiu jų grobiu.
Mano santykiai su aplinkiniais pažiūrėti liko tokie patys, o vis dėlto šiek
tiek sutriko. Mano draugai nepasikeitė. Progai pasitaikius, jie visada sakė
šalia manęs jaučiąsi harmoningi ir saugūs. Bet mane jaudino tik disonansai,
didėjanti sielos sumaištis; jaučiausi pažeidžiamas, atiduotas viešam teismui.
Žmonės man jau nebeatrodė pagarbūs klausytojai, prie kurių buvau pripratęs.
Ratas, kurio centras buvau aš, subyrėjo, ir jie, kaip teisme, sustojo į vieną
eilę. Nuo tos akimirkos, kai suvokiau, kad ir mane yra už ką teisti,
supratau, kad jie tiesiog trokšta imtis teisėjų vaidmens. Taip, jie buvo čia,
kaip ir anksčiau, bet jie juokėsi. Arba greičiau man atrodė, kad kiekvienas
sutiktasis žiūrėjo į mane su slepiama pašaipa. Tuo metu net vaidendavosi, kad
man kažkas kaišioja kojas. Iš tiesų įeidamas į viešas vietas du ar tris
sykius suklupau be jokios priežasties. Vieną kartą net išsitiesiau. Prancūzas
kartezietis, o aš ir esu Dekarto pasekėjas, būtų greitai atsitokėjęs ir šias
smulkmenas priskyręs vienintelei protu suvokiamai dievybei, turiu omenyje
atsitiktinumą. 0 man liko nepasitikėjimas.
Kai pasidariau dėmesingesnis, nesunkiai supratau, kad turiu priešų. Visų
pirma, darbe, o paskui ir asmeniniame gyvenime. Vieni man jautėsi skolingi už
kokią nors paslaugą ir manęs nemėgo. Kiti manė, kad aš jiems skolingas, ir
taip pat nemėgo. Aišku, visa tai buvo normalu, ir aš dėl to labai
nesielvartavau. Daug sunkiau ir skaudžiau buvo, kai supratau, kad turiu
priešų tarp žmonių, kuriuos mažai pažįstu arba nepažįstu visiškai. Su man
būdingu naivumu, kuriuo jūs jau galėjote įsitikinti, visada maniau, kad
nepažįstami žmonės, bendraudami su manimi, būtinai mane pamiltų. Bet ne!
Daugiausia priešiškai nusiteikusių žmonių sutikdavau kaip tik tarp tų, kurių
nepažinojau ir kurie mane pažinojo iš tolo. Be abejonės, jie įtarė, kad
gyvenu pilnakraujį, nevaržomą gyvenimą, mėgaujuosi laime, o už tokius dalykus
neatleidžiama. Pasitenkinimas veide, ypač kai jis pernelyg akivaizdus,
įsiutintų ir asilą. Antra vertus, mano gyvenimas buvo sklidinas iki kraštų,
ir dėl laiko stokos aš atmesdavau daug pasiūlymų draugauti. Dėl tos pačios
priežasties juos iškart užmiršdavau. 0 į draugus man piršosi žmonės, kurių
gyvenimas nebuvo pilnakraujis, ir dėl to jie. niekada neužmiršdavo, kad aš
nesutikau su jais draugauti.
Net iš vieno pavyzdžio matyti, kad moterys, šiaip ar taip, man brangiai
kainavo. Joms skirto laiko negalėjau atiduoti vyrams, o jie man ne visuomet
tai atleisdavo. Kaip išsisukti iš šios padėties? Už jūsų laimę ir sėkmę
žmonės jums atleis tik tada, jei kilniai sutiksite jomis su jais dalytis. Bet
jei norite būti laimingas, nereikia pernelyg rūpintis kitais. Ir tada
išeities nėra. Galite būti laimingas ir teisiamas, arba atleistas nuo kaltės
ir vargšas. 0 aš patyriau dar didesnę neteisybę: buvau pasmerktas už
praėjusią laimę. Ilgai gyvenau visuotinės santarvės iliuzija, o tuo metu
mane, išsiblaškiusį ir besišypsantį, iš visų pusių užgriuvo nuosprendžiai,
išpuoliai ir pašaipos. Nuo tos dienos, kai pajutau pavojų, aš staiga
praregėjau. Visos žaizdos atsivėrė vienu metu, aš iš karto netekau jėgų. Tada
visas pasaulis prapliupo juoktis iš manęs.
Šito joks žmogus (nebent tie, kurie negyvena, tai yra išminčiai) negali
pakęsti. Vienintelė gynyba - tai pyktis. Tada žmonės skuba teisti, kad patys
nebūtų teisiami. Ko gi norėti? Natūraliausia žmogaus mintis, naiviai kylanti
iš pačios jo prigimties gelmės, yra mintis, kad jis nekaltas. Šiuo požiūriu
visi esame panašūs į tą prancūzų berniuką, kuris Buchenvalde užsispyrė
įteikti skundą raštininkui, taip pat kaliniui, užregistravusiam, kad jis
atvyko. Skundą? Raštininkas ir jo draugai juokėsi: "Nėra reikalo, vaikeli.
Čia skundų niekas nepriima".- "Matote, pone,- nepasidavė berniukas, - mano
atvejis ypatingas. Aš nekaltas!"
Mes visi esame ypatingi atvejai. Visi norime dėl ko nors skųstis! Kiekvienas
reikalauja pripažinti jį nekaltu bet kokia kaina, net jeigu dėl to reikėtų
apkaltinti visą žmonių giminę ir dangų. Jūs menkai pradžiuginsite žmogų,
girdamas jo pastangas, kurios padėjo jam tapti protingu ar kilniu. Užtat jis
nušvis, jeigu gėrėsitės jo įgimtu kilnumu. Ir atvirkščiai, jeigu pasakysite
nusikaltėliui, kad jo nusikaltimas nepriklauso nei nuo jo prigimties, nei nuo
būdo, bet tik nuo nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių, jis bus jums labai
dėkingas. Per ginamąją kalbą jis pasirinks kaip tik šią akimirką ir prapliups
ašarų lietumi. 0 juk anoks čia nuopelnas iš prigimties būti garbingam ir
protingam. Kaip ir nusikaltėlis iš prigimties nėra atsakingesnis, negu kad
būtų, tapęs nusikaltėliu dėl aplinkybių. Bet tie sukčiai nori malonės, kitaip
sakant, trokšta atsikratyti atsakomybės ir begėdiškai kaltina prigimtį arba
aplinkybes, net jeigu jos vienos kitoms prieštarauja. Svarbiausia, kad jie
būtų nekalti, kad jų įgimtomis dorybėmis niekas neabejotų, ir jų
nusikaltimai, padaryti nelemtai susiklosčius aplinkybėms, visada būtų
laikini. Kaip jau esu sakęs, svarbiausia - išvengti teismo. Kadangi jo
išvengti sunku - nelengva tuo pat metu priversti savimi žavėtis ir išteisinti
savo prigimtį - jie visi ima siekti turto. Kodėl? Ar jūs apie tai
pagalvojote? Žinoma, dėl galios. Bet ypač dėl to, kad turtas išgelbsti nuo
neatidėliotino teismo, ištraukia jus iš metro minios ir paslepia
nikeliuotuose automobiliuose, izoliuoja dideliuose saugomuose parkuose,
miegamuosiuose vagonuose, prabangiose kajutėse. Turtas, brangusis drauge, dar
ne išteisinimas, tik teismo atidėjimas, bet tai irgi neblogas dalykas...
Svarbiausia, netikėkite draugais, kai jie paprašys, kad būtumėte su jais
atviras. Jie tik viliasi, kad jūs patvirtinsite gerą jų nuomonę apie save ir
papildomai tuo užtikrinsite, davęs pažadą būti atviras. Nejaugi atvirumas
galėtų būti draugystės sąlyga? Tiesos troškimas bet kokia kaina yra aistra,
kuri nesigaili nieko ir kuriai niekas neatsispiria. Tai yda, kartais
komfortas ar egoizmas. Jeigu jūs atsidursite tokioje padėtyje, nedvejokite:
pažadėkite būti atviras ir meluokite per akis. Jus patenkinsite jų begalinį
troškimą ir dar kartą įrodysite savo prisirišimą.
Tikra tiesa, kad mes retai pasitikime geresniais už save. Greičiau vengiame
jų draugijos. Ir atvirkščiai, dažniausiai išsipasakojame panašiems į mus,
turintiem:- tų pačių silpnybių. Mes netrokštame nei pasitaisyti, nei būti
geresni: mums visų pirma reikia, kad mus teistų su visomis silpnybėmis. Mes
tenorime, kad mūsų pasigailėtų ir mus padrąsintų. Žodžiu, norime būti nekalti
ir tuo pačiu nesistengiame apsivalyti. Mes nepakankamai ciniški ir
nepakankamai dorybingi. Mes neturime jėgų nei blogiui, nei gėriui. Ar
skaitėte Dantę? Skaitėte? Po velnių. Tada žinote, kad Dantė pripažįsta buvus
neutralių angelų ginče tarp Dievo ir Šėtono. Ir jis juos įkurdina tam tikrame
savo pragaro prieangyje. Mes esame prieangyje, brangusis drauge.
Kantrybės? Jūs, be abejo, teisus. Laukiant Paskutiniojo teismo, mums reikės
kantrybės. Bet mes skubame. Taip skubame, kad net buvau priverstas tapti
atgailaujančiu teisėju. Vis dėlto iš pradžių norėjau susitaikyti su savo
atradimais ir apsiprasti su aplinkinių juoku. Nuo to vakaro, kai buvau
pašauktas, nes aš tikrai buvau pašauktas, turėjau atsakyti ar bent jau
ieškoti atsakymo. Tai nebuvo lengva; aš ilgai klaidžiojau. Pirmiausia tas
nesiliaujantis juokas ir pašaipos išmokė mane geriau suprasti save, pagaliau
padėjo atskleisti, kad aš nesu toks paprastas. Nesišypsokite, ši tiesa ne
tokia elementari, kaip atrodo. Elementariomis tiesomis vadinamos tos tiesos,
kurias atskleidžiame po visų kitų, štai ir viskas.
Šiaip ar taip, ilgai tyrinėjęs pats save, supratau, kad žmogus - baisus
dviveidis. Pasirausęs atmintyje, suvokiau, kad kuklumas padėjo man
sublizgėti, nusižeminimas - nugalėti, o dorybė - pavergti. Aš kariavau
taikiomis priemonėmis ir galiausiai visko, ko geidžiau, pasiekdavau rodydamas
nesavanaudiškumą. Pavyzdžiui, niekada nesiskundžiau, kad užmirštamas mano
gimtadienis; pažįstami net stebėdavosi ir kone žavėdavosi tokiu mano
santūrumu. Bet mano abejingumo priežastis buvo dar kuklesnė: aš norėjau būti
užmirštas, kad galėčiau pasiskųsti sau pačiam. Keletą dienų prieš tą
didžiulės reikšmės datą, kurią gerai atsimindavau, būdavau budrus,
dėmesingas, kad tik kaip nors neprasitarčiau ir nepriminčiau jos žmonėms,
kurių užmaršumu visiškai pasitikėjau (net ketinau vieną dieną sukeisti
kalendoriaus lapelius savo namuose). Akivaizdžiai įrodęs sau, kad esu
vienišas, galėjau atsiduoti vyriško liūdesio džiaugsmams.
Taigi visos mano dorybės turėjo ir atvirkščiąją pusę, ne tokią patrauklią.
Antra vertus, mano trūkumai, galima sakyti, išeidavo man į naudą. Pavyzdžiui,
aš laikiau pareiga slėpti ydingąją savo gyvenimo pusę, ir dėl to atrodžiau
šaltas, o aplinkiniai painiodavo mano šaltumą su dorybingumu, mylėjo mane už
abejingumą, mano egoizmas labiausiai suvešėdavo kilniausiuose poelgiuose. Bet
pakaks apie tai: per daug simetrijos pakenktų mano pasakojimui. Ką ten, aš
dariausi užkietėjęs pasileidėlis ir niekada negalėjau atsispirti taurei vyno
ar moteriai! Visi mane laikė aktyviu, energingu, o mano karalystė buvo lova.
Šaukiau apie savo sąžiningumą, o, manau, nebuvo nė vieno žmogaus, kurį
mylėjau ir kurio galų gale nebūčiau išdavęs. Suprantama, mano išdavystės
netrukdė būti ištikimam, nors ir pritingėjau, nudirbau svarbių darbų, visada
padėdavau savo artimui, nes tai man teikdavo malonumą. Bet tuščiai kartojau
sau šias akivaizdžias tiesas, iš jų man buvo menka paguoda. Kartais rytą
nuodugniai ištyręs savo bylą, prieidavau išvadą, kad esu puikiai įvaldęs
vienintelį dalyką - panieką. Labiausiai niekinau tuos, kuriems dažniausiai
padėdavau. Mandagiai, su nuoširdžiausia užuojauta, aš kasdien spjaudavau į
veidą visiems neregiams.
Atvirai kalbant, argi galima šitai pateisinti? Yra vienas pateisinimas, bet
toks menkas, kad vargu, ar jis gali turėti kokią nors reikšmę. Vis dėlto
pasakysiu: niekada iš tiesų netikėjau, kad žmonių reikalai - kažkas rimta. Aš
visiškai nežinojau, kas yra rimti reikalai, bet tai, ką mačiau, man atrodė
vien linksmas ar varginantis žaidimas, o ne rimti reikalai. Iš tiesų niekada
nesupratau kai kurių pastangų ir įsitikinimų. Aš visada su nuostaba ir kiek
įtariai žiūrėjau į keistus padarus, kurie mirė dėl pinigų ir sielvartavo
praradę "padėtį" arba su išdidžia mina aukojosi šeimos gerovei. Jau geriau
supratau tą savo draugą, kuris įsikalė į galvą daugiau neberūkyti ir tikrai
turėjo valios mesti rūkymą. Vieną rytą jis atsivertė laikraštį, perskaitė,
kad susprogdinta pirmoji vandenilinė bomba, sužinojo, koks puikus jos
poveikis, ir tuoj pat nuėjo į tabako parduotuvę.
Be abejonės, kartais dėdavausi rimtai žiūrįs į gyvenimą. Bet labai greitai
pamatydavau, koks tuščias tas rimtumas, ir toliau kaip įmanydamas vaidinau
savo vaidmenį. Vaidinau, kad esu naudingas, protingas, dorybingas,
pilietiškas, pasipiktinęs, atlaidus, solidarus, kuriantis... Žodžiu, neverta
toliau vardinti, jūs jau supratote, kad a§ buvau kaip tie olandai, kurie yra
čia ir čia jų nėra: manęs nebūdavo kaip tik tą valandėlę, kai įsijausdavau į
svarbiausią vaidmenį. Iš tikrųjų, nuoširdus ir entuziastingas buvau tik tais
laikais, kai sportuodavau ir kariuomenėje vaidindavau pjesėse, kurias mes
statydavome savo malonumui. Abiem atvejais žaidimo taisyklės nebuvo rimtos,
todėl jų su malonumu laikėmės. Dar ir dabar per sekmadienio rungtynes
perpildytas stadionas ir aistringai mylimas teatras yra vienintelės pasaulyje
vietos, kuriose jaučiuosi nekaltas.
Bet kas pripažins, kad panašus elgesys teisėtas, kai kalbama apie meilę,
mirtį ir vargšų atlyginimus? Tačiau ką gi daryti? Izoldos meilę įsivaizdavau
tik romanuose arba scenoje. Mirštantieji man kartais atrodydavo lyg aktoriai,
įsijautę į savo vaidmenį. Neturtingų klientų atsakymai visada būdavo tarsi
paimti iš vienos ir tos pačios pjesės. Nuo to laiko, gyvendamas tarp žmonių,
bet nesidomėdamas jų interesais, negalėjau prisiimti ir jokių įsipareigojimų.
Buvau pakankamai mandagus ir pakankamai abejingas, pateisinau bendradarbių,
giminių ar valstybės lūkesčius, bet su tam tikru išsiblaškymu, kuris galų
gale viską sugadindavo. Visą gyvenimą gyvenau po dvilypumo ženklu, ir patys
rimčiausi mano veiksmai dažniausiai būdavo tie, kurie man mažiausiai
rūpėdavo. Pagaliau argi ne dar viena kvailystė, kad negalėjau sau atleisti,
nors iš visų jėgų priešinausi savo sąžinės ir aplinkinių teismui, teismui,
kurį jaučiau kiekviename darbe ir kuris vertė mane ieškoti išeities?
Kurį laiką mano gyvenimas, iš šalies žiūrint, atrodė toks, kaip ir anksčiau,
tarsi niekas nebūtų pasikeitę. Jis tekėjo sena vaga. Kaip tyčia, pagyros man
pilte pylėsi. Ir tikrai, nelaimė mane užklupo iš šitos pusės. Prisimenate?
"Vargas jums, jei visi žmonės jus giria!" Ak! Aukso žodžiai! Vargas man!
Taigi mechanizmas pradėjo aikštytis ir stabčioti dėl nepaaiškinamų
priežasčių.
Tuo metu į mano kasdieninį gyvenimą įsibrovė mintis apie mirtį. Skaičiavau,
kiek dar metų man skirta gyventi. Ieškojau pavyzdžių tarp savo bendraamžių,
kurie jau buvo mirę. Man nedavė ramybės mintis, kad neužteks laiko atlikti
užduotį. Kokią užduotį? Aš nežinojau. Atvirai kalbant, argi vertėjo toliau
daryti tai, ką aš dariau? Bet esmė ne čia. Iš tiesų mane persekiojo juokinga
baimė: negaliu numirti, neprisipažinęs savo melo. Ne Dievui ir ne kuriam nors
iš jo tarnų, suprantate, aš buvau virš viso to. Ne, aš kalbu apie
prisipažinimą žmonėms, pavyzdžiui, draugui ar mylimai moteriai. Juk jeigu
nuslėptum bent vieną paklydimą, mirtis amžiams užkirstų kelią jį išpažinti.
Ir jau niekas niekada nesužinotų tiesos, nes vienintelis ją žinojęs žmogus
būtų miręs ir nusinešęs savo paslaptį į kapus. Vien nuo minties, kad bus
nužudyta tiesa, man svaigo galva. Šiandien, tarp kitko, tokia mintis man
greičiau teiktų subtilų malonumą. Pavyzdžiui, man malonu, kad žinau tai, ko
visi ieško, ir kad namuose turiu daiktą, dėl kurio veltui laksto trijų šalių
policijos. Bet pakaks, Tuo metu aš dar nebuvau radęs recepto ir kankinausi.
Žinoma, tarpais aš susigriebdavau. Ką daugelio kartų istorijoje galėjo
reikšti vieno žmogaus melas ir kam tas troškimas iškelti į dienos šviesą
vieną niekingą apgaulę, pasimetusią amžių vandenyne kaip druskos krislelis
jūroje! Aš taip pat sakiau sau, kad kūno mirtis, sprendžiant pagal tas,
kurias buvau matęs, jau yra pakankama bausmė, atperkanti visas nuodėmes.
Agonijos prakaitu žmogus pelno savo išganymą (tai yra teisę galutinai
išnykti). Tačiau nerimas didėjo, mirtis nesitraukė nuo mano galvūgalio, aš
keldavausi su ja, o pagyrimus vis sunkiau darėsi pakęsti. Man atrodė, jog
melas auga kartu su jais taip sparčiai, kad aš niekada nebegalėsiu su juo
susidoroti.
Ir štai vieną dieną aš nebeištvėriau. Pirmoji mano reakcija buvo pakrika.
Kadangi esu melagis, tuoj pat tai pareikšiu ir sviesiu savo dvilypumą visiems
tiems kvailiams į veidą anksčiau, negu jie patys susiprotės, kad esu
dvilypis. Tiesa šaukia mane į dvikovą, ir aš priimsiu iššūkį. Kad užkirsčiau
kelią pajuokai, sava valia tapsiu visuotinių patyčių objektu. Žodžiu, dar
kartą norėjau išsisukti nuo teismo. Norėjau patraukti pašaipuolius į savo
pusę ar bent jau pats pereiti į jų pusę. Pavyzdžiui, sumaniau apstumdyti
gatvėje neregius, ir iš neaiškaus, netikėto džiaugsmo, kuris mane apėmė taip
pagalvojus, supratau, kaip labai kažkuria sielos dalimi jų nekenčiu; man
magėjo prakiurdyti invalido automobiliuko padangas, nueiti po pastoliais, kur
dirbo darbininkai, ir sušukti: "Purvini skurdžiai!", atskaldyti antausių
žindomiems kūdikiams metro. Aš svajojau apie tai ir nieko nedariau, arba jei
ir dariau kažką panašaus, tai užmiršau. Net pats žodis "teisingumas" man kėlė
nepaaiškinamą pyktį. Aš ir toliau prieš savo valią tebevartojau jį
ginamosiose kalbose, Bet atsikeršydavau, viešai keikdamas humanizmo dvasią;
aš paskelbiau išleisiąs manifestą, parodantį, kaip engiamieji primeta
priespaudą garbingiems žmonėms. Vieną dieną, kai restorano terasoje valgiau
langustą, o kažkoks elgeta man įkyrėjo, aš pašaukiau šeimininką, kad jį
išvytų, ir garsiai pritariau šio teisuolio kalbai: „Jūs trukdote,- sakė jis.
- Galų gale įsijauskite į šių ponų bei ponių padėtį!“ Taip pat visiems, kas
tik norėdavo manęs klausytis, apgailestaudamas kalbėjau, kad nebegalima
elgtis, kaip elgdavosi vienas rusų dvarininkas, kurio charakteriu aš
žavėjausi: jis liepdavo plakti ir tuos savo baudžiauninkus, kurie jį
sveikindavo, ir tuos, kurie jo nepasveikindavo, norėdamas nubausti už
įžūlumą, kuris abiem atvejais jam atrodė begėdiškas.
Tačiau prisimenu ir rimtesnių protrūkių. Aš pradėjau rašyti "Odę policijai"
ir "Giljotinos apoteozę". Laikiau savo pareiga nuolat lankyti tas kavines,
kur rinkdavosi mūsų profesionalūs humanistai. Dėl mano garbingos praeities,
savaime suprantama, mane čia gerai priimdavo. Ten, tarsi netyčia,
tarsteldavau baisų žodį: "Ačiū Dievui!" arba paprasčiausiai: "Dieve mano..."
Jūs žinote, kaip mūsų kavinių ateistai drovisi Dievo. Po šio pasibaisėtino
žodžio visi apstulbdavo, pritrenkti pasižiūrėdavo vieni į kitus, paskui
kildavo šurmulys, vieni bėgdavo lauk iš kavinės, kiti pasipiktinę kudakuodavo
nieko neklausydami, visi raitydavosi konvulsijose kaip velniai, šlakstomi
šventintu vandeniu.
Jums tai turbūt atrodo vaikiška. Tačiau šiems pajuokavimams, ko gero, buvo
ir rimtesnė priežastis. Aš norėjau sutrukdyti žaidimą, o svarbiausia -
sugriauti savo gerą reputaciją, kuri mane tiesiog varė į pasiutimą. "Toks
žmogus kaip jūs...",- maloniai sakydavo man, o aš blykšdavau. Nebenorėjau jų
pagarbos, nes ji nebuvo visuotinė, o ir kaip ji galėjo būti visuotinė, jeigu
aš pats savęs negerbiau? Taigi viską, teisingumą ir pagarbą, verčiau buvo
pridengti pajuokos skraiste. Bet kokiu būdu reikėjo išsivaduoti nuo mane
smaugiančio jausmo. Norėjau parodyti, kas slypi viduje to gražaus manekeno,
koks dėjausi visų akyse. Antai prisimenu pokalbį su jaunais
besistažuojančiais advokatais. Suerzintas neįtikėtinų mane pristačiusio
advokatų seniūno pagyrų, aš neištvėriau. Pradėjau su įkarščiu ir
susijaudinimu, kaip iš manęs ir buvo tikėtasi, mat pagal užsakymą šitai
darydavau visai nesunkiai. Bet staiga ėmiau piršti jiems painiavą kaip
gynybos metodą. Ne tą painiavą, ištobulintą šiuolaikinių inkvizitorių, kurie
tuo pat metu teisia ir vagį, ir dorą žmogų, norėdami vagies nusikaltimus
suversti doram žmogui. Priešingai, aš kalbėjau apie tai, kaip apginti vagį,
pabrėžiant doro žmogaus, šiuo atveju advokato, nusikaltimus. Savo nuomonę
išdėsčiau labai aiškiai: "Tarkime, aš sutikau ginti kokį nors varganą
pilietį, iš pavydo nužudžiusį žmogų. Pažvelkite, ponai prisiekusieji,
sakyčiau aš, juk negalima pykti ant šio žmogaus, kad jo įgimtas gerumas
pateko į klastingas seksualumo pinkles. Priešingai, argi ne blogiau tai, kad
aš esu šioje pertvaros pusėje, ant advokato suolo, nors niekada nebuvau geras
ir nekentėjau, patyręs apgaulę. Aš esu laisvas, man negresia griežtas jūsų
teismas, o vis dėlto, kas aš esu? Išdidus kaip karalius Saulė, pasileidęs
ožys, piktas faraonas, tinginių karalius. AŠ nieko nenužudžiau? Be abejonės,
dar ne! Bet argi per mane nenumirė bent vienas garbingas žmogus? Visaip gali
būti. Ir galbūt nuvarysiu į kapus dar ne vieną. 0 šis - pažvelkite į jį -
nepadarys daugiau nusikaltimo. Jis dar neatsipeikėjo nuo ano šaunaus darbo".
Ši kalba truputį sutrikdė mano jaunuosius kolegas. Po valandėlės jie ėmė
juoktis. Ir visiškai nusiramino, kai priėjau išvadą, kurioje iškalbingai
pakviečiau ginti žmogaus asmenybę ir jos įgimtas teises. Tą dieną įprotis
nugalėjo.
Kartodamas tokius mielus išsišokimus, šiek tiek išjudinau viešąją nuomonę.
Bet nepavyko nei jos nuginkluoti, nei, kas svarbiausia, nusiginkluoti pačiam.
Mano klausytojų nustebimas, kurį visada pajusdavau, šiek tiek slepiamas
sumišimas, pakankamai panašus į jūsų,- tik jau neprieštaraukite - manęs
anaiptol nenuramino. Matote, nepakanka apkaltinti save, kad išsivaduotum nuo
kaltės: kitaip aš būčiau skaistus avinėlis. Save kaltinti reikia nepaprastu
būdu,- kol aš jį suradau, praėjo daug laiko, o kol pritaikiau, visi jau buvo
mane apleidę. Iki to laiko aplinkui nuolat girdėjau juoką, o mano
netvarkingos pastangos nepajėgė ištrinti palankios, beveik švelnios gaidos,
ir tai mane skaudino.
Bet, man atrodo, prasideda potvynis. Mūsų laivas netrukus išplauks, diena
baigiasi. Matote, ten aukštai buriasi balandžiai. Jie glaudžiasi vienas prie
kito, vos plevena sparnais, ir šviesa pamažu slopsta. Gal norite patylėti ir
pasimėgauti šia niūroka valanda? Ne, jums įdomu manęs klausytis? Jūs labai
malonus. Beje, aš dabar iš tiesų galiu jus sudominti. Prieš pradėdamas
aiškinti apie atgailaujančius teisėjus, turiu jums papasakoti apie savo
ištvirkavimus ir akmeninius maišus.

Jūs klystate, brangusis, laivas plaukia pakankamu greičiu. Bet Zeiderzė -

mirusi arba beveik mirusi jūra. Žvelgdamas į jos plokščius krantus, apgaubtus
rūko, nežinai, kur ji prasideda ir kur baigiasi. Taigi mes plaukiame be jokių
orientyrų, negalime nustatyti savo greičio. Judame į priekį, o niekas
nesikeičia. Tai ne plaukiojimas, o sapnas.
Graikijos salyne mano įspūdis buvo priešingas. Horizonte be paliovos kilo
naujos salos. Jų pliki kalnagūbriai žymėjo dangaus ribą, uolėta pakrantė
aiškiai išsiskyrė jūros fone. Jokios painiavos, ryškioje šviesoje lengva
orientuotis. Vos judančiu laiveliu plaukėme nuo vienos salos prie kitos, bet
man atrodė, kad dieną naktį lekiam vėsiomis žemų bangų keteromis, taškomi
juoko ir jūros purslų. Nuo to laiko pati Graikija nuolat plaukia kažkur mano
sieloje, mano atminties pakraščiais... Ak! Aš taip pat plaukiu, pasineriu į
lyriką! Labai prašau, brangusis, sustabdykite mane.
Beje, ar pažįstate Graikiją? Ne? Juo geriau! Leiskite jūsų paklausti, ką mes
ten veiktume? Ten reikia tyros širdies žmonių. Ar žinote, kad draugai ten
vaikščioja gatvėje poromis, laikydamiesi už rankų. Taip, moterys tupi namie,
o garbingi brandaus amžiaus ūsuoti vyrai oriai vaikštinėja šaligatviais,
sunėrę pirštus su draugo pirštais. Ir rytuose kartais būna taip pat? Ką gi.
Bet sakykite, ar paimtumėt mano ranką Paryžiaus gatvėse? Ak! Aš juokauju. Mes
elgiamės kaip pridera, kurgi ne, nešvarios mintys mus gąsdina. Prieš
pasirodydami Graikijos salose, turėtume ilgai praustis. Oras ten skaistus,
jūra ir malonumai tyri. 0 mes...
Sėskimės ant šezlongų. Koks rūkas! Regis, ketinau jums papasakoti apie
akmeninius maišus. Taip, aš pasakysiu jums, kas tai yra. Ilgai priešinęsis,
išsėmęs savo puikybę ir įsitikinęs savo pastangų bergždumu, nusprendžiau
palikti žmonių visuomenę. Ne, ne, aš neieškojau negyvenamos salos, jų daugiau
nebėra. Aš tik pasislėpiau pas moteris. Jūs žinote, jos iš tikrųjų nesmerkia
jokios vyrų silpnybės: greičiau jau pažemina arba nuginkluoja. Štai kodėl
moteris yra atlygis ne kariui, bet nusikaltėliui. Ji - jo uostas, jo
prieplauka, moters lovoje jis dažniausiai ir areštuojamas. Argi ji nėra tai,
kas mums lieka iš žemiškojo rojaus? Išsimušęs iš vėžių, nuskubėjau į savo
uostą. Bet daugiau nevedžiojau jokių pokalbių. Dar truputį vaidinau iš
įpročio; vis dėlto man trūko išradingumo. Nedrįstu nė prisipažinti, bijau vėl
pasakyti kokį negerą žodį: man atrodo, kad tuo laiku aš ir pajutau meilės
poreikį. Nepadoru, ar ne? Bet, šiaip ar taip, mane kankino neaiškus nerimas,
man kažko trūko, jaučiausi tuščias, todėl pusiau prisiversdamas, pusiau
susidomėjęs prisiėmiau kai kurių įsipareigojimų. Kadangi norėjau mylėti ir
būti mylimas, maniau, kad esu įsimylėjęs. Kitaip tariant, dėjausi kvailiu.
Dažnai užklupdavau save, klausiantį to, ko, kaip patyręs žmogus, iki tol
visąlaik vengdavau klausti. Aš klausdavau: "Ar mane myli?" Jūs žinote, kad
panašiu atveju priimta atsakyti: "0 tu?" Atsakydamas "taip", įsipareigočiau
nejausdamas tikrų jausmų. Išdrįsęs pasakyti "ne", rizikuočiau nebebūti
mylimas ir dėl to kentėčiau. Juo didesnė grėsmė kildavo jausmui, kuriame
tikėjausi rasti atsaką, juo labiau reikalaudavau jo iš savo partnerės. Taigi
turėjau duoti vis aiškesnius pažadus, savo širdyje ėmiau ieškoti vis gilesnio
jausmo. Tuo laiku užsidegiau apgaulinga aistra žavingai kvailutei, kuri buvo
prisiskaičiusi tiek literatūros apie širdies reikalus, kad apie meilę kalbėjo
užtikrintai ir tvirtai lyg beklasę visuomenę skelbiąs intelektualas. Jūs
žinote, kaip patraukia toks įsitikinimas. Aš taip pat stengiausi kalbėti apie
meilę ir galiausiai net įtikinau save patį, kad esu įsimylėjęs. Bent jau iki
to laiko, kol ji tapo mano meiluže ir kol supratau, kad meilės literatūra,
mokiusi kalbėti apie meilę, neišmokė jos mylėtis. Įsimylėjau papūgą, o gulėti
teko su gyvate. Tada kitur puoliau ieškoti knygose aprašytos meilės, kokios
niekada nebuvau sutikęs gyvenime.
Bet man trūko polėkio. Daugiau nei trisdešimt metų mylėjau tik save. Argi
įmanoma atsikratyti tokio įpročio? Aš jo taip ir neatsikračiau ir veltui
stengiausi įžiebti nors menkutę aistrą. Žarsčiau vis daugiau pažadų. Vienu
metu mylėdavau kelias, kaip kad anais laikais turėdavau keletą atsitiktinių
ryšių išsyk. Ir atnešiau moterims daugiau nelaimių nei savo nepiktybiško
abejingumo laikais. Ar sakiau jums, kad mano papūga netekusi vilties norėjo
nusimarinti badu? Laimei, aš pačiu laiku ištiesiau jai išganingą pagalbos
ranką ir laikiau tol, kol ji sutiko iš Bali grįžusį inžinierių žilais
smilkiniais, kurį jai jau buvo išpranašavęs jos mėgstamas savaitraštis. Bet,
šiaip ar taip, aistra toli gražu nedavė man dangaus ir nuodėmių atleidimo,
kaip sakoma, mane tik dar labiau prislėgė kaltės ir paklydimų našta. Patyriau
tokį pasibjaurėjimą meile, kad negrieždamas dantimis ilgai negalėjau
klausytis "Gyvenimo rausvoj šviesoj" ar "Izoldos meilės ir mirties".
Pabandžiau atsisakyti moterų ir gyventi skaistybėje. Galų gale man turėjo
pakakti jų draugystės. Bet tada reikėjo atsisakyti žaidimo. Be geismo, prie
moterų manęs daugiau niekas netraukė, ir aš su jomis nuobodžiavau labiau negu
buvo galima tikėtis, veikiausiai jos su manimi taip pat. Baigėsi žaidimas,
baigėsi vaidinimas, liko gryna tiesa. Bet tiesa, brangus drauge, be galo
nuobodi.
Nusivylęs meile ir skaistybe, priėjau išvadą, kad lieka lėbavimas, kuris
labai gerai pakeičia meilę, nutildo aplinkinių juoką, užriša visiems burnas
ir, svarbiausia, suteikia nemirtingumą. Kai girtas, bet dar turėdamas aiškią
sąmonę vėlai naktį guli tarp dviejų mergšių, nejausdamas jokio geismo, viltis
jau nebekankina, sieloje įsiviešpatauja ramybė ir atrodo, kad skausmas
nuramdytas visiems laikams. Tam tikra prasme aš visada gyvenau lėbaudamas ir
niekada nesilioviau troškęs nemirtingumo. Gal čia buvo kalta mano prigimtis,
o gal didelė meilė pačiam sau, apie kurią jums esu kalbėjęs? Taip, aš
mirtinai troškau būti nemirtingas. Per daug mylėjau save ir negalėjau
netrokšti, kad brangusis mano meilės objektas niekada nenumirtų. Jeigu
būdamas blaivaus proto ir truputį pažindamas save nerandi įtikinamų
argumentų, už ką nemirtingumas galėtų būti suteiktas gašliai beždžionei,
reikia apsirūpinti nemirtingumo pakaitalais. Kadangi aš troškau amžino
gyvenimo, gulėjau su kekšėmis ir ištisas naktis gėriau. Žinoma, rytais
burnoje jausdavau kartų skonį, kaip kiekvienas mirtingasis. Užtat valandų
valandas laimingas skrajodavau padebesiais. Gėda net prisipažinti, bet aš ir
dabar su švelnumu prisimenu naktis, kai eidavau į nešvarią užeigą pasimatyti
su viena striptizo šokėja, kuri mane apdovanodavo savo malonėmis ir dėl
kurios vieną vakarą net susimušiau su ūsuotu pagyrūnu. Ištisas naktis
rymodavau prie baro raudonoje šviesoje, rydamas šios malonumų vietos dulkes,
per akis meluodamas ir be saiko gerdamas. Aš laukdavau aušros, tada virsdavau
į niekada neklojamą savo princesės lovą, o ji mechaniškai atsiduodavo
malonumui ir iškart užmigdavo. Palengva ateidavo diena, apšviesdavo šią
pragaištį, o aš, nors gulėdavau sustingęs, kildavau į šlovės aušrą.
Prisipažinsiu, alkoholis ir moterys man teikė vienintelį nusiraminimą, kokio
ir buvau vertas. Išduodu jums šią paslaptį, brangusis drauge, nebijokite ja
pasinaudoti. Tada pamatysite, kad tikras lėbavimas išlaisvina, nes niekuo
neįpareigoja. Tuomet galvoji tik apie save, todėl lėbavimas mėgstamiausias
didžiųjų savimylų užsiėmimas. Tai džiunglės, kuriose nėra nei ateities, nei
praeities, o ypač - pažadų ir neatidėliotinos bausmės. Vietos, kur
ištvirkaujama, atskirtos nuo pasaulio. Ten įeidamas palieki ir baimę, ir
viltį. Ten nebūtina kalbėti; tai, ko čia ieškai, ten gali gauti be žodžių, o
dažnai net ir be pinigų. Ak! Prašau jūsų, leiskite man tinkamai pagerbti
nepažįstamas ir užmirštas moteris, kurios tada man padėjo. Dar ir šiandien į
išlikusius prisiminimus apie jas įsipina kažkas panašaus į pagarbą.
Šiaip ar taip, šiuo išsilaisvinimo būdu naudojausi be saiko. Mane netgi matė
viešbutyje, skirtame tam, kas vadinama nuodėme, gyvenantį vienu metu su
nebejauna prostitute ir mergaite iš aukštosios visuomenės. Su prostitute
vaidinau ištikimą riterį, o mergaitę supažindinau su kai kuriomis gyvenimo
tiesomis. Nelaimei, prostitutė buvo labai miesčioniškos prigimties: ji vėliau
sutiko parašyti atsiminimus religiniam laikraščiui, kuris mielai nagrinėjo
šiuolaikiškas problemas. 0 mergaitė ištekėjo, norėdama patenkinti nežabotus
instinktus ir pritaikyti gyvenime savo nuostabius talentus. Taip pat galiu
pasigirti, kad tuo metu kaip lygus buvau priimtas į vieną pernelyg dažnai
šmeižiamą vyrų korporaciją. Apie tai daug nešnekėsiu: jūs žinote, kad net
labai protingi žmonės didžiuojasi, galėdami ištuštinti buteliu daugiau už
savo kaimyną. Šis malonus prasiblaškymas gal ir būtų atnešęs man ramybę ir
išvadavimą. Bet ir čia sutikau kliūtį - patį save. Man ėmė skaudėti kepenis
ir atsirado siaubingas nuovargis, kuris manęs nepalieka iki šiol. Vaidini
nemirtingą, o po kelių savaičių net nežinai, ar beištempsi iki rytdienos.
Man atsisakius naktinių žygdarbių, gyvenimas tapo ne toks skausmingas, ir
tai buvo vienintelė nauda. Nuovargis, graužęs mano kūną, kartu sugraužė
daugelį skaudulių. Bet koks piktnaudžiavimas sekina gyvybingumą, taigi mažina
ir kančią. Žmonės mano, kad lėbauti labai linksma, bet iš tikrųjų taip nėra.
Priešingai, tai tik ilgas miegas. Jūs veikiausiai pastebėjote, kad vyrai,
kankinami baisaus pavydo, žūtbūt stengiasi pergulėti su ta, kuri, jų manymu,
buvo jiems neištikima. Žinoma, jie nori dar kartą įsitikinti, kad brangusis
jų lobis vis dar priklauso jiems. Jie, kaip sakoma, nori jį turėti. Bet tuoj
po to pasidaro ne tokie pavydūs. Kūniškasis pavydas - tai vaizduotės išdava,
o kartu ir žmogaus nuomonė apie save. Varžovui jis priskiria tas bjaurias
mintis, kurias pats turėjo tomis pačiomis aplinkybėmis. Laimei, malonumo
perteklius silpnina tiek vaizduotę, tiek ir sugebėjimą galvoti. Kančia tuomet
užmiega su vyriškumu ir miega tiek pat ilgai, kiek ir jis. Dėl tų pačių
priežasčių paaugliai su savo pirmosiomis meilužėmis praranda metafizinį
nerimą, o kai kurios vedybos, tapusios įteisintu ištvirkavimu, tuo pat metu
virsta monotoniškomis drąsos ir išmonės laidotuvėmis. Taip, brangusis drauge,
miesčioniškos vedybos apavė mūsų šalį šlepetėmis ir greitai ją pastatys prie
mirties vartų.
Perdedu? Ne, aš tik nukrypau nuo temos. Norėjau jums pasakyti, kokią naudą
gavau iš tų orgijų, trukusių mėnesius. Aš gyvenau kažkokiame rūke, mane
persekiojęs juokas nuslopo, ir galų gale jo nebegirdėjau. Abejingumas, ir
taip jau manyje išsikerojęs, nebesutiko daugiau pasipriešinimo ir dar labiau
išaugo. Emocijų nebeliko! Vienoda nuotaika, arba greičiau visiškai jokios
nuotaikos. Tuberkuliozės pakirsti plaučiai sveikdami džiūsta ir palengva
uždusina laimingąjį savininką. Taip ir aš sveikdamas romiai merdėjau.
Tebegyvenau iš savo amato, nors reputacija buvo gerokai pašlijusi dėl mano
keistų kalbų, o reguliariai advokatauti trukdė netvarkingas gyvenimas. Vis
dėlto įdomu pažymėti, kad dėl naktinių ekscesų man priekaištaudavo mažiau nei
dėl iššaukiamų kalbų. Vien tik žodinis pasirėmimas Dievu, kurio kartais
griebdavausi ginamosiose kalbose, kėlė mano klientų nepasitikėjimą. Jie, be
abejonės, būgštavo, kad dangus negalės ginti jų interesų taip gerai kaip
kodeksą išmanąs advokatas^ Nuo čia tebuvo vienas žingsnis iki išvados, kad aš
šaukiuosi dievybės dėl savo nemokšiškumo. Mano klientai žengė šį žingsnį, ir
jų gerokai sumažėjo. Retkarčiais aš dar sakiau ginamąsias kalbas teisme.
Kartais užmiršęs, kad daugiau nebetikiu tuo, ką sakau, kalbėdavau gerai. Mane
pagaudavo mano paties balsas, ir aš nesipriešindavau jo vedamas;
neskrajodamas padebesiais kaip anksčiau, truputį pakildavau nuo žemės ir
skrisdavau skutamuoju skridimu. Mačiausi su nedaugeliu žmonių ir, be
dalykinių pažinčių, palaikiau keletą apgailėtinų pasenusių ryšių su
moterimis. Būdavo net grynai draugiškų vakarų, be jokių geismų, tačiau
pasidavęs nuoboduliui aš mažai klausydavausi, kas man sakoma. Aš truputį
pastorėjau ir pagaliau patikėjau, kad krizė pasibaigė. Beliko tik senti.
Tačiau kartą kelionėje, į kurią pasikviečiau vieną draugę, nesakydamas, kad
taip švenčiu savo pasveikimą, atsidūriau okeaniniame laive, suprantama,
viršutiniame denyje. Staiga geležies spalvos vandenyno platumoje pastebėjau
juodą tašką. Tuoj pat nusukau akis, širdis ėmė daužytis. Kai prisiverčiau vėl
pažiūrėti, juodasis taškas buvo išnykęs. Kai vėl jį išvydau, jau buvau
besurinkąs, kvailai bešaukiąs pagalbos. 0 ten buvo tik viena iš tų nuolaužų,
kurias palieka praplaukdami laivai. Tačiau aš negalėjau žiūrėti į ją, man vis
vaidenosi, kad tai skenduolis. Tuomet supratau ir nemaištaudamas susitaikiau
su mintimi, kaip susitaikoma su seniai žinomomis tiesomis, kad tą šauksmą,
prieš keletą metų nuaidėjusį virš Senos man už nugaros, upė atnešė į Lamanšo
vandenis ir jis nesiliovė klaidžiojęs po pasaulį, neaprėpiamoje vandenyno
platybėje, ir čia laukė manęs iki šios dienos, kol jį išgirdau. Aš taip pat
supratau, kad jis ir toliau lauks manęs jūrose ir upėse, taigi visur, kur
teka kartus mano krikšto vanduo. 0 ir čia, pasakykite, argi mes ne ant
vandens? Ant lygaus, monotoniško, neaprėpiamo vandens, kurio kraštai maišosi
su žeme. Kaip sunku patikėti, kad netrukus atplauksime į Amsterdamą! Mes
niekada neišsikapstysime iš šios milžiniškos krikštyklos. Paklausykite! Ar
girdite nematomų žuvėdrų klyksmą? Jos klykia mums, kur jos mus kviečia?
Bet juk tai tos pačios žuvėdros, kurios klykė, šaukė virš Atlanto tą dieną,
kai aš galutinai supratau, kad nesu išgijęs, kad tebesu įvarytas į kampą ir
turiu su tuo susitaikyti. Baigėsi šlovingas gyvenimas, bet taip pat baigėsi
ir įniršis bei konvulsiški pasitampymai. Reikės pasiduoti ir pripažinti savo
kaltę. Reikės gyventi akmeniniame maiše. Tiesa, jūs nežinote, kad požeminio
kalėjimo vienutę viduramžiais vadino akmeniniu maišu. Paprastai žmones ten
uždarydavo iki gyvos galvos. Ta vienutė skyrėsi nuo kitų išradingu dydžiu. Ji
nebuvo pakankamai aukšta, kad galėtum atsistoti, ir nebuvo pakankamai plati,
kad galėtum atsigulti. Reikėdavo nepatogiai susiriesti, gulėti įstrižai;
miegodamas žmogus tarsi krisdavo, o būdraudamas tupėdavo. Toks paprastas
išradimas, brangusis, buvo genialus, sakau šitai pasverdamas žodžius.
Jausdamas kūną stingdantį nuolatinį nepatogumą, pasmerktasis kasdien
prisimindavo, kad jis kaltas, o nekaltiesiems leista džiaugsmingai
išsitiesti. Ar galite įsivaizduoti šioje vienutėje žmogų, pripratusį prie
viršūnių ir viršutinių denių? Kaip? Galima gyventi tokioje vienutėje ir būti
nekaltam? Neįtikėtina, visiškai neįtikėtina! Antraip mano samprotavimai
nueitų niekais. Nieku gyvu nepripažinsiu hipotezės, kad nekaltas žmogus
turėtų gyventi susimetęs į kuprą. Beje, nė apie vieną asmenį negalėtume
tvirtai pasakyti, kad jis nekaltas, nors drąsiai galime teigti, kad visi
kalti. Kiekvienas žmogus liudija apie visų kitų nusikaltimus, štai mano
tikėjimas ir viltis.
Patikėkite manimi, religijos pradeda klysti nuo tos akimirkos, kai ima kurti
moralės dėsnius ir griaudėti įsakymais. Nebūtina šauktis Dievo, norint žmogų
apkaltinti ar nubausti. Tam pakanka mūsų artimųjų, kuriems mes patys
padedame. Jūs kalbėjote apie Paskutinįjį teismą. Leiskite man pagarbiai
pasijuokti. Aš jo laukiu ramiai, nes esu patyręs baisesnį, žmonių teismą.
Jiems nėra švelninančių aplinkybių, net geri ketinimai virsta įkalčiais. Ar
jūs bent girdėjote apie spjūvių vienutę, kurią neseniai sugalvojo viena
tauta, norėdama įrodyti, kad ji pati didingiausia žemėje? Tai mūrinė dėžutė,
kur kalinys stovi stačias, bet negali pajudėti. Tvirtos durys, kuriomis jis
uždaromas į cementinį kiaukutą, jam sulig smakru. Taigi matyti tik kalinio
veidas, kurį kiekvienas praeinantis sargybinis gausiai apspjauna. Kalinys,
įspraustas į savo vienutę, negali nusišluostyti, nors, tiesa, jam leista
užmerkti akis. Ką gi, brangusis, tokia žmonių išmonė. Šiam mažyčiam šedevrui
sukurti Dievo jiems neprireikė.
Na ir kas? 0 tas, kad Dievas galėtų būti naudingas tik tada, jei garantuotų
nekaltumą, religiją aš tada įsivaizduočiau kaip didelę skalbyklą,- beje, ji
tokia ir buvo, bet trumpai, trejus metus, ir nesivadino religija. Nuo to
laiko trūksta muilo, mūsų nosys snarglėtos, ir mes vieni kitiems jas
šluostome. Visi niekadėjai, visi nubausti, spjaukime ant jų ir kiškime į
akmeninį maišą! Svarbu, kas spjaus pirmasis, štai ir viskas. Aš jums, mano
brangusis, tuoj pasakysiu didelę paslaptį. Nelaukite Paskutiniojo teismo. Jis
vyksta kasdien.
Ne, nieko baisaus, aš šiek tiek pašiurpau nuo šios prakeiktos drėgmės. Beje,
mes jau atplaukėm. Na, va. Tik po jūsų. Bet dar nepalikite manęs, labai
prašau, palydėkite. Aš dar nebaigiau pasakojimo, reikia tęsti. 0 tęsti ir yra
sunku. Tiesa, ar žinote, kodėl jį nukryžiavo,- tą, apie kurį tikriausiai
galvojate šiuo metu? Ką gi, buvo daugybė priežasčių. Visada yra priežasčių
nužudyti žmogų. 0 išteisinti, palikti gyvą, priešingai, neįmanoma. Štai kodėl
nusikaltimui visada atsiranda gynėjas, o nekaltumui - tik kartais. Bet greta
šių priežasčių, kurias mums per du tūkstančius metų labai gerai paaiškino,
buvo dar viena svarbi šios baisios agonijos priežastis, ir aš nežinau, kodėl
ji taip rūpestingai slepiama. Tikroji priežastis ta, jog jis žinojo, kad nėra
visiškai nekaltas. Jeigu jo neslėgė kaltė, kuria jį kaltino, jis buvo
nusikaltęs kaip nors kitaip, nors ir nežinojo, kaip. Beje, ar tikrai
nežinojo? Galų gale jis buvo prie nusikaltimų ištakų; jis, žinoma, buvo
girdėjęs apie nekaltų kūdikių išžudymą. Argi ne dėl jo žuvo Judėjos vaikai, o
jį tėvai išvežė į saugią vietą? Jis, aišku, to nenorėjo. Kruvini kareiviai,
perpus perkirsti vaikai jam kėlė siaubą. Būdamas toks, koks tada buvo, jis,
esu tikras, negalėjo jų užmiršti. Ir tas liūdesys, jaučiamas visuose jo
veiksmuose, argi nebuvo nepagydoma melancholija to, kuris ištisas naktis
girdėdavo raudančios savo mažylių nepaguodžiamos Rachelės balsą? Dejonė
sklido naktyje, Rachelė šaukėsi savo vaikų, nužudytų dėl jo, o jis buvo
gyvas!
Žinodamas tai, ką jis žinojo, žinodamas viską apie žmogų - ak! kas būtų
pagalvojęs, kad didesnis nusikaltimas ne žudyti, o nežūti pačiam! dieną naktį
galvodamas apie savo nusikaltimą be kaltės, jis nevaliojo viso to pakelti ir
gyventi toliau. Lengviau buvo visa tai baigti, nebesiginti, numirti, kad
daugiau nereikėtų gyventi vienam ir kad galima būtų išeiti kitur, ten, kur
galbūt rasi pagalbą. Bet pagalbos jis nerado, ėmė skųstis, ir tada jį
prigriebė cenzūra. Taip, berods trečiasis evangelistas išbraukė jo skundą.
"Kodėl tu mane apleidai?" - tai buvo maištingas šauksmas, ar ne? Tada ir buvo
griebtasi žirklių! Beje, atkreipkite dėmesį, jeigu Lukas nebūtų nieko
išbraukęs, sunku būtų pastebėti jo skundą; šiaip ar taip, jis nebūtų užėmęs
tiek vietos. Vadinasi, cenzorius rėkte rėkia apie tai, ką pats išbraukė.
Pasaulio tvarka taip pat dvilypė. Vis dėlto tas, kuris ištvėrė cenzūrą,
nebegalėjo toliau gyventi. Aš žinau, brangusis, ką kalbu. Buvo laikas, kai
kiekvieną minutę nežinojau, kaip išgyvensiu iki kitos minutės. Taip, šiame
pasaulyje galima kariauti, apsimesti mylinčiu, kankinti savo artimą, mūdrauti
laikraščiuose arba paprasčiausiai mezgant apkalbinėti kaimyną. Bet tam
tikrais atvejais antžmogiška vien tik gyventi toliau, vien tęsti savo
egzistenciją. 0 jis nebuvo antžmogis, galite manimi patikėti. Jis skundėsi
savo kančia, ir kaip tik todėl, mano drauge, aš myliu jį, myliu tą, kuris
mirė nežinioje.
Deja, jis mus paliko toliau gyventi vienus, kad ir kas mums atsitiktų, net
jei būtume įkišti į akmeninį maišą, žinodami savo ruožtu tai, ką žinojo jis,
bet nesugebėdami padaryti to, ką padarė jis, ir numirti taip kaip jis.
Savaime suprantama, buvo bandyta pasinaudoti jo mirtimi. Šiaip ar taip, mes
išgirdome genialų pasakymą: "Jūs nesate tobuli, ką gi, tai faktas. Bet
nebūsime smulkmeniški! Išpirkite visas nuodėmes vienu sykiu, ant kryžiaus!"
Tačiau dabar per daug žmonių kariasi ant kryžiaus vien tam, kad iš toliau
būtų matomi, net jei dėl to prisireikia kiek apmindžioti tą, kuris jau taip
seniai nukryžiuotas. Per daug žmonių nutarė būti gailestingi, bet apsieiti be
didžiadvasiškumo. 0, kokia neteisybė, kokia neteisybė jam padaryta, ir ji
spaudžia man širdį!
Na va, ir vėl įsivariau, tuoj imsiu rėžti ginamąją kalbą. Atleiskite man,
supraskite, kad turiu tam savų priežasčių. Klausykite, už kelių gatvių yra
muziejus, kuris vadinasi "Mūsų Išganytojas palėpėje". Kadaise olandų
katakombos buvo po pat namo stogu. Ko jūs norite, rūsius čia apsemia vanduo.
Bet šiandien, būkite tikras, jų Išganytojas nebetūno nei palėpėje, nei
rūsyje. Savo širdyje jie slapčia pasodino jį ant teismo rūmų ir muša, o,
svarbiausia, teisia, teisia jo vardu. Jis švelniai kalbėjo nusidėjėlei: "Aš
tavęs nepasmerksiu", bet tai jiems netrukdo, jie smerkia, jie niekam
neatleidžia nuodėmių. Viešpaties vardu, štai tau! Viešpaties? Jis tiek
nereikalavo, mano drauge. Jis norėjo, kad jį mylėtų, ir nieko daugiau.
Žinoma, yra žmonių, kurie jį myli, net ir tarp krikščionių. Bet juos galime
suskaičiuoti ant pirštų. Beje, jis tai numatė, jis turėjo jumoro jausmą.
Petras, žinote, tas bailys Petras, jo išsižadėjo: „Aš nepažįstu šio
žmogaus... Aš nežinau, ką tu nori pasakyti... ir t.t.“ Iš tikrųjų, jis
persistengė! 0 Viešpats sugalvojo kalambūrą: „Ant tos uolos aš pastatysiu
savo Bažnyčią“. Ar jums neatrodo, kad negali būti didesnės ironijos? Bet ne,
jie tebetriumfuoja! „Matote, jis taip pasakė!“ Jis iš tiesų taip pasakė, nes
žinojo, ką sako. 0 paskui visiems laikams išėjo, palikdamas juos teisti ir
smerkti, su atleidimo žodžiais lūpose ir nuosprendžiu širdyje.
Nes negalima sakyti, kad jau nebėra gailestingumo, ne, o dievai, mes
nesiliaudami apie jį kalbam. Paprasčiausiai dabar nieko nebeišteisina. Ant
mirusios nekaltybės knibždėte knibžda teisėjų, visų rūšių, Kristaus ir
Antikristo teisėjų, kurie, beje, iš vieno molio, susitaikę akmeniniame maiše.
Nereikia viskuo kaltinti vienų krikščionių. Kiti irgi ne be kaltės. Ar
žinote, kas atsitiko šiame mieste vienam iš namų, priglaudusių Dekartą? Jis
tapo beprotnamiu. Taip, tas visuotinis kliedesys ir persekiojimai. Mes,
suprantama, taip pat negalime viso to išvengti. Turbūt pastebėjote, kad aš
nieko nesigailiu, o jūs, žinau, irgi ne ką gailestingesnis. Kadangi visi mes
teisėjai, visi esame kalti vieni prieš kitus, kiekvienas sava bjauria maniera
esame kristūs, paeiliui kalami prie kryžiaus ir mirštantys nežinioje. Tas pat
būtų ištikę ir mane, jei aš, Klamansas, nebūčiau radęs išeities, vienintelio
sprendimo, pagaliau tiesos...
Ne, brangusis drauge, aš baigiau, nebijokite nieko! Beje, aš jus palieku,
štai mes jau prie mano namo durų. Ko gi norėti, vienumoje, apimtas nuovargio,
netrunki palaikyti save pranašu. Galų gale aš toks ir esu, pabėgęs į akmenų,
rūkų ir sušvinkusio vandens dykumą, tuščiažodžiaujantis skurdžių laikų
pranašas, Elijas be mesijo, sugniuždytas karščio ir alkoholio, nugara
atsirėmęs į šias apipelijusias duris, iškėlęs pirštą į žemą dangų,
prakeikiantis žmones, kurie nesilaiko įstatymų, bet negali pakęsti jokio
teismo. Nes jie negali jo pakęsti, brangusis, ir tai svarbiausia. Tas, kuris
laikosi įstatymų, nebijo teismo, nes teismas atstatys tvarką, kuria jis tiki.
Bet pati didžiausia žmogaus kančia - būti nuteistam be statymų. Mes ją ir
kenčiame. Paleidę įgimtus žąslus, atsitiktinai atitrūkę nuo grandinės,
teisėjai lekia šuoliais, ieškodami aukų. Tad argi nereikia pasistengti jų
pralenkti? Tada ir kyla didžiausia sumaištis. Pagausėja pranašų ir
šundaktarių, jie skuba kurti gerus įstatymus ir nepriekaištingą visuomeninę
santvarką, kol žemė dar neištuštėjo. Laimė, aš jau atvykau. Aš esu visa ko
pradžia ir pabaiga, aš skelbiu įstatymą. Trumpai tariant, aš - atgailaujantis
teisėjas.
Taip, taip, rytoj pasakysiu, kur šios puikios profesijos esmė. Poryt jūs
išvykstate, taigi mums reikia skubėti. Jeigu norite, ateikite pas mane, į
duris skambinkite tris kartus. Jūs grįšite į Paryžių? Paryžius toli, Paryžius
gražus, aš jo neužmiršau. Prisimenu jo sutemas beveik tokiu pat metų laiku.
Ant pamėlynavusių nuo dūmų stogų leidžiasi vakaras, sausas, girgždantis,
miestas dusliai dunda, upė, rodos, ima tekėti atgal. Tada aš klaidžiodavau
gatvėmis. Dabar jie klaidžioja taip pat, aš žinau! Jie klaidžioja,
apsimesdami, jog skuba pas pavargusią žmoną, į atšiaurius namus... Ak! Ar
žinote, mano drauge, kas yra vieniša būtybė, klaidžiojanti didžiuliame
mieste?...

Man nepatogu; kad priimu jus gulėdamas lovoje. Nieko baisaus, truputį
karščiuoju ir gydausi džinu. Esu įpratęs prie tokių priepuolių. Manau, kad
čia nuo maliarijos, gavau ją tuo metu. kai buvau popiežium. Ne, aš tik iš
dalies juokauju. Žinau, ką jūs galvojate: mano pasakojime labai sunku
atskirti tiesą nuo melo. Prisipažįstu, jūsų teisybė. Aš pats... Žinote,
vienas žmogus iš mano aplinkos dalijo žmones į tris kategorijas: tuos, kurie
verčiau nieko neslepia, bet ir nemeluoja, tuos, kurie meluoja, bet neturi, ką
slėpti, ir pagaliau tuos, kurie tuo pat metu mėgsta ir melą. ir paslaptį.
Leidžiu jums pačiam išrinkti, kuriai kategorijai priskirti mane.
Galų gale argi tai svarbu? Argi melas galiausiai neatveda į tiesos kelią? Ir
mano istorijos, tikros ar melagingos, argi neatveda prie tos pačios pabaigos,
argi neturi tos pačios prasmės? Tad argi svarbu, tikros jos ar melagingos,
jeigu abiem atvejais jos vienodai reikšmingos, nes parodo, kas aš buvau ir
kas esu. Kartais geriau supranti žmogų, kuris meluoja, nei tą, kuris sako
tiesą. Tiesa, kaip ir šviesa, akina. Melas, priešingai, yra švelni
prieblanda, išryškinanti kiekvieno daikto vertę. Pagaliau galvokite kaip
norite, bet koncentracijos stovykloje aš buvau paskirtas popiežium.
Prašau sėstis. Jūs apžiūrinėjate mano kambarį? Jis tuščias, tiesa, bet
švarus. Kaip Vermejerio paveiksle, tik be baldų ir prikaistuvių. Taip pat be
knygų, nes seniai lioviausi skaityti. Kadaise mano namai buvo pilni pusiau
perskaitytų knygų. Tai toks pat bjaurus įprotis kaip ir tų žmonių, kurie
išpjauna žąsiai kepenis, o kas lieka, išmeta. Beje, dabar man nebepatinka
niekas, išskyrus išpažintis, o išpažinčių autoriai rašo vien tam, kad nieko
neišpažintų, nieko nepasakytų apie tai, ką žino. Kai jie ima teigti, jog
priėjo prie prisipažinimų, pats laikas liautis jais pasitikėti: jie pradės
dažyti lavoną. Patikėkite, aš tai puikiai išmanau. Todėl ir nustojau
skaityti. Jokių knygų, taip pat jokių nereikalingų daiktų, tik tai, kas
būtiniausia, kas švaru ir blizga kaip karstas. Beje, šios olandiškos lovos
tokios kietos su švariomis paklodėmis, jog, rodos, tu jau miršti, lyg
įkapėmis susivyniojęs švara kvepiančia drobule.
Jums įdomu sužinoti apie mano, kaip popiežiaus, nuotykius? 0, jie banalūs,
ir nieko daugiau. Ar man pakaks jėgų jums apie tai papasakoti? Taip, atrodo,
karštis krenta. Tai buvo be galo seniai. Tai buvo Afrikoje, kur pono Romelio
dėka liepsnojo karas. Ne, patikėkite, aš į jį nesivėliau. Buvau jau išvengęs
jo Europoje. Kas be ko, buvau mobilizuotas, bet niekada nemačiau ugnies. Tam
tikra prasme dėl to apgailestauju. Gal tai būtų daug ką pakeitę? Prancūzų
armijai neprireikė manęs fronte. Ji tik pareikalavo trauktis kartu su ja. Po
to aš vėl sugrįžau į Paryžių pas vokiečius. Mane viliojo Pasipriešinimo
judėjimas, apie kurį imta kalbėti maždaug tuo metu, kai aš supratau esąs
patriotas. Jūs šypsotės? Bet jūs klystate. Tai aš supratau Šatlė stotyje,
metro koridoriuose. Jų labirinte pasiklydo kažkoks šuo. Didelis,
pasišiaušusiu kailiu, viena atlėpusia ausim, linksmomis akimis, jis šokinėjo,
uostinėjo praeivių blauzdas. Myliu šunis labai sena ir ištikima meile. Myliu,
nes jie visada atleidžia. Aš pašaukiau šunį, bet jis iš pradžių dvejojo, nors
aš akivaizdžiai jam patikau, nes šuo entuziastingai vizgino uodegą už keleto
metrų priešais mane. Tą akimirką mane pralenkė žvaliai žingsniuojantis jaunas
vokiečių kareivis. Priėjęs prie šuns, jis paglostė jam galvą. Gyvulys, taip
pat entuziastingai vizgindamas uodega, iš karto nusekė paskui ir pradingo
drauge su juo. Iš apmaudo ir kažkokio įniršio, kurį pajutau vokiečių
kareiviui, supratau, kad man pašoko patriotiniai jausmai. Jei šuo būtų
nusekęs civilį prancūzą, būčiau nė nemanęs pykti. 0 tada įsivaizdavau tą
simpatišką gyvūną, tapusį vokiečių pulko numylėtiniu, ir man sukilo įniršis.
Taigi išbandymas buvo įtikinantis.
Aš pasiekiau Pietų zoną, norėdamas gauti žinių apie Pasipriešinimo judėjimą.
Bet nuvykęs ir gavęs žinių, ėmiau abejoti. Šis užmojis man pasirodė kiek
beprotiškas ir, tiesą sakant, romantiškas. 0 svarbiausia, manau, kad
pogrindinė veikla neatitiko nei mano temperamento, nei pomėgio vėjo pustomoms
viršukalnėms. Man dingojosi, kad manęs paprašys dieną naktį rūsyje austi
kilimą, kol žvėrys ateis manęs išvaryti iš urvo, iš pradžių išardys mano
kilimą, o paskui nuvilks į kitą rūsį ir mirtinai pridaužys. Aš žavėjausi
tais, kurie pasiaukojo šiam požemių heroizmui, bet negalėjau jais pasekti.
Tada nuvykau į Šiaurės Afriką, ketindamas galbūt pasiekti Londoną. Bet
Afrikoje situacija nebuvo aiški, opozicinės partijos man atrodė vienodai
teisios ir aš susilaikiau nuo vertinimų. Iš jūsų veido išraiškos matau, kad
pernelyg greitai peršoku šias reikšmingas smulkmenas. Vis dėlto tarkime, jog
aš deramai jus įvertinau, ir peršoku tas smulkmenas tik todėl, kad jūs jas
geriau pastebėtumėt. Galų gale aš vis tiek pasiekiau Tunisą, kur viena švelni
draugė man parūpino darbą. Ta draugė buvo labai išmintinga būtybė, ji dirbo
kine. Kartu su ja nuvykau į Tunisą, o apie jos tikrąjį užsiėmimą sužinojau
tik tomis dienomis, kai Alžyre išsilaipino sąjungininkai. Tą dieną ją suėmė
vokiečiai, mane taip pat, nors buvau niekuo dėtas. Nežinau, kas jai atsitiko.
0 man jie nepadarė nieko blogo, ir aš, ilgai nerimavęs, supratau, kad tai
buvo padaryta saugumo sumetimais. Buvau internuotas prie Tripolio, belaisvių
stovykloje, kur nuo troškulio ir skurdo kentėjome labiau nei nuo blogo
elgesio. Aš jums nepasakosiu apie ją. Mums, šio amžiaus vidurio vaikams,
nereikia piešinių, kad įsivaizduotume tokio pobūdžio vietas. Prieš pusantro
šimto metų mes ilgėdavomės ežerų ir miškų. Šiandien mus lyriškai nuteikia
kalėjimo vienutės. Taigi aš pasitikiu jūsų vaizduote. Jums beliks pridurti
tik keletą smulkmenų: karštį, statmenai šviečiančią saulę, muses, smėlį,
vandens stoką.
Ten su mumis buvo vienas jaunas prancūzas, kuris nuoširdžiai tikėjo į Dievą.
Taip! Visai kaip pasakoje. Tikras riteris Diugesklenas, suprantate? Jis iš
Prancūzijos atkeliavo į Ispaniją kovoti. Generolas katalikas jį internavo, o
išvydęs, kad frankistų stovyklose lęšių sriuba buvo, jei galima taip
pasakyti, palaiminta Romos popiežiaus, įpuolė į gilų liūdesį. Nei Afrikos
padangė, kur jis vėliau atsidūrė, nei stovyklos laisvalaikio pramogos
nenumaldė to liūdesio. Bet nuo apmąstymų, taip pat nuo saulės, jis truputėlį
kuoktelėjo. Vieną dieną, kai įkaitusioje it lydytas švinas palapinėje,
pilnoje musių, mes sėdėjome dešimt žmonių, sunkiai gaudydami orą, jis vėl
užsipuolė tą, kurį vadino romėnu. Jis buvo daug dienų nesiskutęs ir žiūrėjo į
mus paklaikusiomis akimis. Nuogu liemeniu žliaugė prakaitas, rankos it
pianinu bėginėjo išsikišusių šonkaulių klaviatūra. Jis mums pareiškė, kad
reikia naujo popiežiaus, kuris, užuot meldęsis soste, gyventų tarp
nelaimingųjų, ir kuo greičiau, tuo geriau. Padėrusiu žvilgsniu jis stebeilijo
į mus, linksėdamas galva. "Taip,- kartojo jis,- kiek įmanoma greičiau!"
Paskui staiga nurimo ir niūriu balsu pasakė, kad popiežių reikia išrinkti iš
mūsų tarpo, tai turėtų būti žmogus toks, koks yra, su visais trūkumais ir
dorybėmis, ir prisiekti jam paklusnumą su vienintele sąlyga: kad jis atjaustų
jam ir visiems kitiems tekusią bendrą kančią.
"Kas iš mūsų turi daugiausia silpnybių?" - paklausė jis. Aš juokais pakėliau
pirštą, ir taip padariau vienintelis. "Gerai. Žanas Batistas tinka". Ne, jis
pasakė ne taip, nes tuomet aš turėjau kitą vardą. Jis tik pareiškė, kad mano
prisipažinimas taip pat rodo didelę dorybę, ir pasiūlė mane išrinkti.
Likusieji sutiko, juokais ir vis dėlto su tam tikru rimtumu. Iš tiesų
Diugesklenas padarė mums įspūdį. Net aš pats, atrodo, nė kiek nesijuokiau. Iš
pradžių maniau, kad jaunasis pranašas teisus, be to, saulė, sekinantys
darbai, kova dėl vandens - trumpai tariant, mes visi anaiptol nesijautėme
gerai. Vis dėlto keletą savaičių aš ėjau popiežiaus pareigas, ir kuo toliau,
tuo rimčiau.
Kokia buvo jų esmė? Garbės žodis, buvau kažkas panašaus į grupės vadą ar
kuopelės sekretorių. Šiaip ar taip, kiti, net ir netikintieji, įprato man
paklusti. Diugesklenas kentėjo, aš gydžiau jo kančią. Tuomet pastebėjau, kad
būti popiežium nėra taip lengva, kaip atrodo, ir vėl tai prisiminiau vakar,
išdėjęs į šuns dienas savo brolius teisėjus. Didžioji problema stovykloje
buvo vandens paskirstymas. Susikūrė ir kitų politinių bei religinių grupių,
ir kiekviena globojo savo narius. Taigi aš turėjau globoti savuosius, o tai
jau buvo mažytis nusižengimas sąžinei. Net savo tarpe negalėjau išlaikyti
visiškos lygybės. Atsižvelgdamas į draugų savijautą ar į darbus, kuriuos jie
dirbo, duodavau daugiau vandens tai vienam, tai kitam. Toks vienų ar kitų
žmonių išskyrimas turi rimtų pasekmių, tikėkit manim. Bet iš tikrųjų esu
pavargęs ir nebenoriu daugiau galvoti apie tuos laikus. Pasakysiu tik, kad
ratas užsidarė tą dieną, kai išgėriau mirštančio draugo vandenį. Ne, ne
Diugeskleno, jis, regis, buvo jau miręs, nes per daug atsižadėdavo kitų
labui. Be to, jeigu jis būtų buvęs gyvas, iš meilės jam būčiau priešinęsis
ilgiau, nes aš jį mylėjau, taip, aš jį mylėjau, bent man taip atrodo. Bet aš
išgėriau vandenį, kas tiesa, tai tiesa, įtikinėdamas save, kad esu
reikalingesnis kitiems už tą, kuris vis tiek tuojau numirs, o aš privalau
gyventi dėl jų. Šitaip, brangusis, po mirties saule gimsta imperijos ir
bažnyčios. 0 kad bent truputį sušvelninčiau savo vakarykštes kalbas,
pasakysiu jums svarbią mintį, atėjusią man į galvą bekalbant apie tuos,
nežinia, ar išties išgyventus, ar išgalvotus dalykus. 0 ta svarbi mintis
tokia, kad reikia atleisti popiežiui. Visų pirma, jam to atleidimo reikia
labiau nei kam nors kitam. Antra, tai vienintelis būdas pakilti aukščiau už
jį...
Aha! Ar gerai uždarėte duris? Taip? Prašom patikrinti. Atleiskite, turiu
tokį sklendės kompleksą. Prieš užmigdamas niekada negaliu prisiminti, ar
užstūmiau sklendę. Kiekvieną vakarą gaunu keltis ir pažiūrėti. Dėl nieko
negali būti tikras, aš jau esu jums tai sakęs. Nemanykite, kad šis mano
nerimas dėl sklendės būtų išgąsdinto savininko reakcija. Kadaise nerakindavau
nei buto, nei automobilio. Aš nekroviau pinigų, nebranginau to, ką turėjau.
Tiesą sakant, man buvo truputį gėda, kad šį tą turiu. Mat kartais, kalbėdamas
bičiulių rate, karštai sušukdavau: "Nuosavybė, ponai,- tai žmogžudystė!"
Nebūdamas tokios kilnios širdies, kad pasidalyčiau savo turtu su to vertu
vargšu, palikdavau jį galimų vagių nuožiūrai, šitaip tikėdamasis ištaisyti
neteisybę per atsitiktinumą. Šiandien, beje, aš nieko neturiu. Tad rūpinuosi
ne savo saugumu, bet pačiu savimi ir savo dvasios ramybe. Taip pat noriu
tvirtai užsklęsti duris to mažyčio, labai uždaro pasaulėlio, kuriame esu
karalius, popiežius ir teisėjas.
 Beje, gal atidarytumėt tą sieninę spintą. Taip, ten paveikslas; pažiūrėkite
į jį. Ar neatpažįstate? Tai "Nepaperkamieji teisėjai". Jūs net
nekrūptelėjote? Tada jūsų išsilavinime yra spragų? Vis dėlto jei skaitėte
laikraščius, turėtumėt prisiminti vagystę, 1934 metais įvykusią Gente, Švento
Bavono katedroje, kai buvo pavogtas vienas pano iš garsiojo Van Eiko
altoriaus "Avinėlio garbinimas". Tas pano vadinosi "Nepaperkamieji teisėjai".
Jis vaizdavo raitus teisėjus, jojančius pagarbinti šventojo Avinėlio. Jį
pakeitė puikia kopija, nes originalo nesurado. Tai va, štai jis. Ne, aš čia
niekuo dėtas. Vienas nuolatinis "Meksiko Sičio" lankytojas, į kurį jūs aną
vakarą atkreipėte dėmesį, vieną vakarą girtas pardavė jį gorilai už butelį.
Iš pradžių aš patariau mūsų bičiuliui pakabinti jį matomoje vietoje, ir kol
mūsų dievobaimingųjų teisėjų ieškojo visame pasaulyje, jie viešpatavo
"Meksiko Sityje" virš girtuoklių ir sutenerių galvų. Paskui gorila mano
prašomas atidavė jį saugoti man. Jis truputį spyriojosi, bet kai paaiškinau,
koks reikalas, išsigando. Nuo to laiko šie garbingieji teismo valdininkai –
vienintelė mano draugija. Matėte, kokią tuštumą jie paliko virš prekystalio
sienoje.
Kodėl aš negrąžinau šio pano? Ak! Jūs reaguojate kaip policininkas! Ką gi,
aš jums atsakysiu, kaip atsakyčiau tardytojui, jei kas galiausiai pastebėtų,
kad šis paveikslas pateko į mano kambarį. Visų pirma todėl, kad jis ne mano,
o "Meksiko Sičio" šeimininko, kuris jo vertas tiek pat, kiek ir Gento
vyskupas. Antra, todėl, kad nė vienas iš tų, kurie praeina pro "Avinėlio
garbinimą", nesugebėtų atskirti kopijos nuo originalo, vadinasi, dėl mano
kaltės niekas nenukentėjo. Trečia, šitaip aš iškylu virš aplinkinių. Netikri
teisėjai rodomi susižavėjusiam pasauliui, o aš vienintelis žiūriu į
tikruosius. Ketvirta, tokiu būdu aš turiu galimybę patekti į kalėjimą, o tai
savotiškai viliojanti mintis. Penkta, šie teisėjai eina pagarbinti Avinėlio,
o kadangi daugiau nebėra nei avinėlio, nei nekaltybės, tai apsukrus vagis,
pavogęs šį pano, yra nežinomo teisingumo, kuriam nedera prieštarauti,
įrankis. Pagaliau šitaip mes padarėme tvarką. Kadangi teisingumas galutinai
atskirtas nuo nekaltybės, nes nekaltybė prikalta ant kryžiaus, o teisingumas
spintoje, aš turiu laisvas rankas tvarkytis pagal savo įsitikinimus. Ramia
sąžine galiu vykdyti sunkias atgailaujančio teisėjo pareigas, kurių ėmiausi
po daugybės nusivylimų ir prieštaravimų, o kadangi jūs išvykstate, atėjo
laikas pasakyti, kas tai per pareigos.
Tik leiskite man pirma patogiau įsitaisyti, kad lengviau būtų kvėpuoti. 0,
koks aš pavargęs! Užrakinkite mano teisėjus, ačiū. Dabar aš ir verčiuosi
atgailaujančio teisėjo amatu. Paprastai mano kontora yra "Meksiko Sityje".
Bet tikras pašaukimas nepaiso darbo vietos. Dirbu net lovoje, net
karščiuodamas. Beje, aš ne tik verčiuosi šiuo amatu, aš juo kvėpuoju
kiekvieną akimirką. Tik jau nemanykite, kad penkias dienas drožiau jums ilgas
kalbas vien dėl malonumo. Ne, kadaise aš pakankamai prikalbėjau nieko
nepasakydamas. Dabar mano kalbos kryptingos. Jų tikslas aiškus - nutildyti
pašaipūnus, pačiam išvengti teismo, nors, atrodytų, tai niekaip neįmanoma.
Argi tai, kad mes pirmieji save pasmerkiame, nėra didžiausia kliūtis,
trukdanti išvengti teismo?
Taigi pirmiausia reikia pasiekti, kad būtų pasmerkti visi be išimties, tada
tas pasmerkimas nebus toks žiaurus.
Niekada niekam nieko neatleisti - štai mano pagrindinis principas.
Nepripažįstu gerų ketinimų, pateisinamos klaidos, klaidingo žingsnio,
švelninančių aplinkybių. Aš neduodu palaiminimo, neatleidžiu nuodėmių.
Paprasčiausiai sudarau sąskaitą, o paskui: "Sudėjęs gavau tiek ir tiek. Jūs
iškrypėlis, gašlūnas, mitomanas, pederastas, sukčius ir t.t." Štai taip. Be
komentarų. Filosofijoje, kaip ir politikoje esu už bet kokią teoriją, kuri
nepripažįsta žmogaus nekaltumo, ir už kiekvieną praktiką, kuri jį laiko
kaltu. Jūs, brangusis, pats matote, kad aš esu apsišvietęs vergovės
šalininkas.
Tiesą pasakius, be vergovės nėra galutinės išeities. Aš labai greitai tai
supratau. Kadaise mano lūpose tebuvo vien žodis "laisvė". Aš ją užsitepdavau
pusryčiams ant sumuštinių, kramtydavau visą dieną, mano alsavimas dvelkė
nuostabiu laisvės aromatu. Šį žodį sviesdavau kiekvienam, kuris man
prieštaraudavo, priverčiau jį tarnauti savo geismams ir savo galiai.
Kuždėdavau jį lovoje miegančioms savo draugužėms į ausį, jis padėdavo man jas
pamesti. Šnabždėdavau jį... Bet pakaks, aš imu jaudintis ir prarandu saiką.
Galų gale pasitaikydavo žodį "laisvė" pavartoti ne vien savanaudiškai, ir
net, įsivaizduokite, koks buvau naivuolis, du ar tris kartus ją gyniau, be
abejonės, neketindamas už ją mirti, bet vis dėlto statydamas save į šiokį
tokį pavojų. Reikia man atleisti už tuos neapgalvotus žingsnius; aš juk
nežinojau, ką dariau. Nežinojau, kad laisvė nėra nei atpildas, nei ordinas,
kuris aplaistomas šampanu. Nei, žinoma, dovana, dėžutė gardumynų, galinčių
pamaloninti gomurį. 0 ne! Priešingai - tai lažas, alinantis kroso bėgimas,
kur esi vienas. Nėra šampano, nėra draugų, kurie, su meile žiūrėdami į jus,
keltų taurę. Esi vienas niūrioje salėje, vienas kaltinamųjų suole, priešais
teisėjus, ir vienas turi atsakyti prieš save ar prieš žmonių teismą.
Kiekvienos laisvės pabaigoje laukia nuosprendis; štai kodėl laisvė yra
nepakeliamai sunki, ypač kai tave kamuoja karštis arba kai tu sielvartauji,
arba kai nieko nemyli.
Ak, mano brangusis, dienų našta baisi tam, kuris yra vienas, neturi nei
Dievo, nei pono. Tad reikia išsirinkti poną, nes Dievas jau nebemadingas.
Beje, šis žodis nebeturi prasmės; neverta juo piktinti žmonių. Pažvelkite į
mūsų moralistus, tokius rimtus, mylinčius savo artimą ir visą pasaulį,
žodžiu, jie niekuo nesiskiria nuo krikščionių, nebent tuo, kad nepamokslauja
bažnyčiose. Kas, jūsų manymu, trukdo jiems atsiversti? Pagarba, veikiausiai
pagarba žmonėms, taip, žmogiškoji pagarba. Jie nenori skandalo, savo jausmus
pasilaiko sau. Pažinojau vieną romanų rašytoją ateistą, kuris kiekvieną
vakarą meldėsi. Tačiau tai jam netrukdė: ko tik jis savo knygose
nepripliauškė apie Dievą! Mankštindavosi, kaip sakė jau neatsimenu kas!
Vienas laisvamanis kovotojas, kuriam aš visa tai papasakojau, be jokių piktų
minčių pakėlė rankas į dangų: "Jūs nepasakėte nieko naujo,- atsiduso tas
apaštalas,- visi jie tokie". Jei juo tikėsime, aštuoniasdešimt procentų mūsų
rašytojų rašytų ir šlovintų Dievo vardą, jei tik galėtų nepasirašinėti. Bet
jie pasirašinėja, nes, jo nuomone, myli save, ir nieko nešlovina, nes
nekenčia savęs. Jie negali neteisti, todėl atsigriebia moralizuodami. Žodžiu,
šėtoniškas dorovingumas. Iš tiesų keisti laikai! Nieko nuostabaus, kad protai
dabar sudrumsti ir kad vienas mano draugas buvo ateistas, kol buvo
nepriekaištingas vyras, bet sulaužęs ištikimybę staiga atsivertė!
Ak, tie smulkūs pasalūnai, komediantai, veidmainiai, jie atrodo tokie
jaudinantys! Patikėkite, jie visi jaudinantys, net tada, kai padeginėja
dangų. Kad ir kas jie būtų, ateistai ar dievobaimingieji, kad ir kur gyventų,
Maskvoje ar Bostone, visi jie krikščionys, tiek tėvai, tiek vaikai. Bet
nebėra tėvo, nebėra tvarkos! Esi laisvas, turi kapanotis pats, o kadangi jie
nenori tos laisvės ir atsakomybės, tai ir maldauja, kad jiems daužytų
liniuote per pirštus, išgalvoja baisias liniuotes, skuba krauti laužus, kad
jais galėtų pakeisti bažnyčias. Tikri Savonarolos, sakau jums. Bet jie tiki
tik nuodėme ir niekada netiki Dievo malone. Žinoma, apie ją galvoja. Malonės,
štai ko jie nori, nori pritarimo, pasiaukojimo, laimės ir - kas žino, juk jie
sentimentalūs? - sužieduotuvių, jaunos skaisčios merginos, augaloto vyro,
muzikos. Aš, pavyzdžiui, nesu sentimentalus, bet ar žinote, apie ką svajojau:
apie amžiną meilę visa širdimi ir kūnu, dieną naktį apsikabinus, paskendus
džiaugsme ir palaimoje, ir taip kokį penketą metų, o paskui nors ir mirtis.
Deja!
0 kadangi nėra nei sužieduotuvių, nei amžinos meilės, tegul būna brutalios
vedybos, su prievarta ir botagu. Svarbiausia, kad viskas būtų paprasta, aišku
net vaikui, kad kiekvienas veiksmas būtų atliekamas pagal komandą, kad gėris
ir blogis būtų prikišamai parodyti, vadinasi, akivaizdūs. Ir aš su tuo
sutinku, nors vertinu siciliečių bei javiečių gyvenimo būdą ir esu nė skatiko
nevertas krikščionis, nors ir jaučiu tam tikrą draugiškumą pirmajam iš jų.
Bet ant Paryžiaus tiltų supratau, kad aš taip pat bijau laisvės. Tad
tegyvuoja ponas, kad ir koks jis būtų, tik tegul pakeičia dangaus įstatymą.
"Tėve mūsų, kuris laikinai esi čia... 0 mūsų vadai, mūsų žavingai rūstūs
valdovai, o žiaurūs ir mylimi vedliai..." Taigi matote, svarbiausia nebūti
laisvam ir atgailaujant paklusti apsukresniam už tave. Kai visi būsime kalti,
tai ir bus demokratija. Nekalbant jau apie tai, brangusis drauge, kad reikia
atkeršyti, kam miršti vienas. Mes mirštam vieni, o vergaujam visi kartu. Kiti
irgi pakratys kojas, ir sykiu su mumis - štai kas svarbu. Pagaliau visi
susitaikys, bet parklupdyti ir nulenktomis galvomis.
Argi negerai gyventi taip, kaip gyvena visuomenė, bet ar tokiu atveju
nereikėtų, kad visuomenė būtų panaši į mane? Grėsmė, negarbė, policija yra
šio panašumo sakramentai. Kadangi esu niekinamas, persekiojamas, varžomas,
galiu parodyti visus savo sugebėjimus, mėgautis savimi, pagaliau būti
natūralus. Štai kodėl, brangusis, iškilmingai pašlovinęs laisvę, slapčiomis
nusprendžiau, kad reikėtų ją neatidėliojant atiduoti kam nors kitam. Ir
kiekvieną kartą, kai tik galiu, pamokslauju savo "Meksiko Sičio" bažnyčioje,
kviečiu geruosius žmones paklusti ir nuolankiai siekti vergovės patogumų, o
vergovę vadinu tikrąja laisve.
Bet aš nesu kvailys ir gerai suprantu, kad vergovė neateis rytoj. Tai bus
vienas iš ateities malonumų, štai ir viskas. Kol kas turiu susitaikyti su
dabartimi ir surasti bent laikiną išeitį. Taigi man reikėjo sugalvoti kitą
būdą ir pasistengti, kad nuosprendžio susilauktų visi žmonės, tada jo našta
ne taip slėgtų mano pečius. Aš suradau šį būdą. Būkite geras, praverkite
langą, čia baisiai karšta. Ne per daug, nes mane krečia ir šaltis. Mano
mintis tuo pat metu paprasta ir vaisinga. Kaip visus įkišti į vandenį, kad
turėtum teisę pats išdžiūti saulėje? Negi lipti į sakyklą, kaip dauguma mano
garsiųjų amžininkų, ir smerkti žmoniją? Tai labai pavojinga! Vieną dieną ar
naktį be įspėjimo prapliups juokas. Nuosprendis, kurį jūs skelbiate kitiems,
galų gale grįžta, drebiasi tiesiai jums į veidą ir jį sudarko. Kas tada? –
klausiate jūs. Ką gi, štai jums geniali mintis. Aš supratau, kad belaukdami
ponų su rykštėmis mes privalome, kaip Kopernikas, pradėti samprotauti iš
kitos pusės, ir tada triumfuosime. Kadangi negalime nuteisti kitų tuoj pat
nenuteisdami savęs, reikia apkaltinti pačiam save, kad turėtum teisę teisti
kitus. Kadangi kiekvienas teisėjas vieną gražią dieną tampa atgailautoju,
reikia eiti šiuo keliu į priešingą pusę ir pradėti nuo atgailavimo, kad
paskui galėtum tapti teisėju. Ar suprantate mano mintį? Gerai. 0 kad
suprastumėt dar geriau, tuojau jums pasakysiu, kaip aš dirbu.
Iš pradžių uždariau savo advokato kontorą, palikau Paryžių, keliavau;
norėjau svetimu vardu įsikurti kokioje nors vietoje, kur man netrūktų
klientų. Pasaulyje daug tokių vietų, bet dėl atsitiktinumo, patogumo,
ironijos, be to, dėl tam tikro poreikio kankinti save pasirinkau vandenų ir
rūkų sostinę, suspaustą tarp kanalų, siaubingai užgriozdintą, kur suvažiuoja
žmonės iš viso pasaulio. Savo kontorą atidariau viename jūreivių kvartalo
bare. Uostų klientūra įvairi. Vargšai neina į prabangius restoranus, o aukštą
padėtį turintys žmonės bent kartą atsiduria blogą vardą pelniusiose vietose ~
jūs pats matėte. Aš ypač tykau kokio pasiklydusio buržua: kaip tik su juo man
geriausiai sekasi. Aš nelyginant virtuozas išgaunu iš jo pačius įmantriausius
garsus.
Taigi jau kurį laiką "Meksiko Sityje" verčiuosi savo naudinga profesija.
Kaip jūs patyrėte, jos esmė visų pirma tokia, kad aš kiek įmanoma dažniau
atlieku viešą išpažintį. Kaltinu save išsijuosęs. Tai nėra sunku, dabar aš
viską prisimenu. Bet atkreipkite dėmesį, aš nekaltinu savęs prasčiokiškai,
nesimušu kumščiu į krūtinę. Aš plaukiu vikriai, išgaunu daugybę niuansų,
sumaniai nukrypstu nuo temos, pagaliau prisitaikau prie klausytojo ir
priverčiu jį įvertinti mano sugebėjimus. Aš sumaišau tai, kas rūpi man, ir
tai, kas rūpi kitiems. Remiuosi bendrais bruožais, daugelio iškentėta
patirtimi, visiems mums būdingomis silpnybėmis, gero tono reikalavimais,
šiuolaikiniu žmogumi, siautėjančiu tiek manyje, tiek kituose. Iš viso to
sukuriu portretą, kuris vaizduoja kiekvieną ir tuo pačiu metu nė vieno.
Trumpai tariant, kaukę, pakankamai panašią į karnavalines, tikriau ir
panašią, ir supaprastintą, kurią išvydęs sakai: "Žiūrėk, tą tipą aš buvau
sutikęs!" Kai portretas būna užbaigtas, kaip kad šį vakarą, aš, kupinas
širdgėlos, jį parodau visiems: "Deja! Štai koks aš esu!" Kaltinamoji kalba
baigta. Bet ir portretas, kurį pateikiu savo amžininkams, tampa veidrodžiu.
Pasibarstęs galvą pelenais, lėtai raudamasis plaukus, nagais susidraskęs
veidą, bet skvarbiu žvilgsniu, stoviu priešais visą žmoniją, pasakodamasis
savo gėdą, stebėdamas, kokį darau įspūdį, ir galiausiai sakau: "Buvau
paskutinis niekšas". Tuomet savo kalboje nejučiomis pereinu nuo "aš" prie
"mes". Kai ištariu: "Štai kokie mes esame", žaidimas baigtas, galiu išdėti
tiesą jiems į akis. Žinoma, esu toks pat kaip ir jie, mes verdame tame
pačiame katile. Vis dėlto aš pranašesnis už kitus, nes aš tai žinau, todėl
turiu teisę kalbėti. Esu tikras, kad jūs pastebite tą pranašumą. Kuo labiau
kaltinu save, tuo didesnę turiu teisę jus teisti. Dar geriau, aš skatinu jus
teisti patį save, o nuo to man taip palengvėja. Ak, mano brangusis, kokios
mes keistos, pasigailėtinos būtybės, ir jei bent kiek atidžiau pažvelgsime į
savo gyvenimą, turėsime pakankamai progų stebėtis ir piktintis savimi.
Pabandykite. Būkite tikras, aš išklausysiu jūsų išpažinties su broliška
užuojauta.
Nesijuokite! Taip, jūs sunkus klientas, aš iškart pastebėjau. Bet jūs
atliksite išpažintį, tai neišvengiama. Daugelis kitų veikiau sentimentalūs
nei protingi: juos greičiau galima išmušti iš vėžių. Protingiems reikia
skirti daug laiko. Jiems turiu iš pagrindų išaiškinti savo metodą. Jie jo
neužmiršta, ima mąstyti. Ir anksčiau ar vėliau, pusiau juokais, pusiau
sumišę, jie galiausiai viską iškloja. 0 jūs ne tik protingas, bet ir patyręs.
Vis dėlto prisipažinkite, kad šiandien jaučiatės mažiau patenkintas savimi
nei prieš penkias dienas? Dabar lauksiu, kol jūs man parašysite arba
sugrįšite. Nes esu tikras, kad sugrįšite! Rasite mane nepasikeitusį. Ir kodėl
turėčiau keistis, juk suradau laimę pagal save. Aš susitaikiau su savo
dviveidiškumu, užuot dėl to sielvartavęs. Priešingai, aš prie jo pripratau ir
taip įgijau dvasinį komfortą, kurio ieškojau visą gyvenimą. Tiesą pasakius,
aš klydau, tvirtindamas, kad svarbiausia išvengti teismo. Svarbiausia, kad
gali viską sau leisti, bet kartkartėmis privalai garsiai išpažinti savo
niekšiškumą. Aš vėl viską sau leidžiu, tik dabar nebegirdžiu juoko už
nugaros. Aš nepakeičiau gyvenimo būdo, tebemyliu save ir naudojuosi kitais.
Bet išpažinęs savo klaidas lengviau galiu viską pradėti iš naujo ir mėgautis
dvigubai: visų pirma, savo prigimtimi, o antra - atgailos žavesiu.
Nuo to laiko, kai radau išeitį atsiduodu viskam - moterims, puikybei,
nuoboduliui, pagiežai ir net karščiui, kurį su dideliu malonumu jaučiu šią
akimirką kylant. Pagaliau aš viešpatauju, ir visiems laikams. Vėl suradau
viršūnę, į kurią kopiu vienas ir nuo kurios galiu visus teisti. Kartais, bet
vis rečiau ir rečiau, kai naktis būna labai graži, aš išgirstu tolimą juoką
ir vėl pradedu abejoti. Bet tuoj pat savo luošumo naštą užkraunu visiems
daiktams, žmonėms ir pasauliui ir vėl atgaunu jėgas.
Taigi kantriai lauksiu jūsų malonaus apsilankymo "Meksiko Sityje". Nuklokite
nuo manęs tą antklodę, aš neturiu kuo kvėpuoti. Jūs ateisite, ar ne? Kadangi
savotiškai jus pamilau, atskleisiu net savo metodo subtilybes. Pamatysite,
kaip ištisą naktį dėstysiu savo pašnekovams, kokie jie niekšai. Beje, šį
vakarą vėl imsiuosi darbo. Negaliu be šito apsieiti, negaliu atsisakyti tų
akimirkų, kai vienas iš jų, paveiktas mano kalbų ir alkoholio, neatsilaiko ir
ima muštis į krūtinę. Tuomet aš pakylu, brangusis, aukštai pakylu, laisvai
alsuoju, esu ant kalno, o man prieš akis plyti lyguma. Kaip svaigina pojūtis,
jog esi Dievas Tėvas ir daliji neginčytinus netikusio gyvenimo ir nedorybių
liudijimus. Aš viešpatauju tarp puolusių angelų aukštame Olandijos danguje ir
matau, kaip link manęs iš rūkų ir vandenų kyla minia, einanti į Paskutinį
teismą. Jie kyla lėtai, aš jau matau pirmąjį. Paklaikusiame jo veide, kurį
jis pusiau prisidengęs ranka, regiu liūdesį dėl bendro visų likimo ir neviltį
dėl neišvengiamos savo lemties. Aš jų gailiuosi, bet neatleidžiu nuodėmių, aš
juos suprantu, bet nepateisinu, o svarbiausia - ak! pagaliau aš jaučiu, kad
mane dievina!
Taip, aš jaudinuosi, kaipgi galiu gulėti ramiai? Man reikia būtį aukščiau už
jus, mane kelia mano mintys. Šiomis naktimis ar greičiau rytais, nes
nuopuolis prasideda auštant, aš išeinu ir sparčiu žingsniu vaikštau išilgai
kanalų. Blyškiame danguje suplonėja plunksnų sluoksnis, balandžiai pakyla
kiek aukščiau, rausva žara virš stogų skelbia naują mano kūrimo dieną.
Damrako gatvėje, drėgname ore, nuaidi pirmojo tramvajaus skambutis,
pranešdamas, kad Europos pakraštyje bunda gyvenimas, tos Europos, kur šią
valandą šimtai milijonų žmonių, mano pavaldinių, sunkiai keliasi iš lovos,
jausdami burnoje kartumą, ir eina į džiaugsmo neteikiantį darbą. Tuomet,
mintimis skrajodamas virš šito kontinento, kuris, pats to nežinodamas,
priklauso man, gerdamas auštančios dienos šviesą nelyginant absentą,
apsvaigęs nuo piktų žodžių, esu laimingas, suprantate, aš 'esu laimingas ir
draudžiu jums netikėti, kad esu laimingas, kad esu mirtinai laimingas! 0
saule, pliažai ir salos, kur pučia pasatai, o jaunyste, kurios prisiminimas
kelia neviltį!
Atleiskite, aš vėl atsigulsiu. Bijau, kad pernelyg susijaudinau; tačiau aš
neverkiu. Net atradę laimingo gyvenimo paslaptį, kartais sutrinkame,
suabejojame akivaizdžiais dalykais. Mano rasta išeitis, žinoma, nėra ideali.
Bet kai nesi patenkintas savo gyvenimu, kai žinai, jog jį reikia keisti,
neturi pasirinkimo, tiesa? Ką daryti, kad taptum kitoks? Tai neįmanoma.
Reikėtų atsisakyti savęs, bent kartą užmiršti save kito žmogaus labui. Bet
kaip? Nekaltinkite manęs per daug. Esu kaip tas senas elgeta, kuris vieną
dieną kavinės terasoje niekaip nenorėjo paleisti mano rankos: "Ak, pone, -
kalbėjo jis, - aš nesu blogas žmogus, tik nebematau šviesos". Taip, mes
nebematome šviesos, rytmečių šviesos, mes praradom tą šventą nekaltumą, kuris
pats sau atleidžia savo kaltes.
Pažvelkite, sninga! 0, man reikia pasivaikščioti! Šviesią naktį užmigęs
Amsterdamas, tamsūs kaip jaspis kanalai po apsnigtais tilteliais, tuščios
gatvės, slopūs mano žingsniai - trumpalaikė švara prieš rytdienos purvą.
Matote, kokie didžiuliai dribsniai sukasi už langų. Žinoma, tai balandžiai.
Pagaliau jie leidžiasi, mielieji, vandenis ir stogus dengia storu plunksnų
sluoksniu, plakasi prie visų langų. Koks antplūdis! Tikėkimės, jie atneša
gerą žinią. Visi bus išganyti, o ne vien išrinktieji; turtai ir vargai bus
padalyti po lygiai, ir, pavyzdžiui, jūs nuo šiandien dėl manęs kiekvieną
naktį gulėsite ant grindų. Nuostabu, ką ir besakyti! Prisipažinkite, kad
apstulbtumėt, jeigu iš dangaus manęs paimti nusileistų vežimas, arba jei
staiga užsiliepsnotų sniegas. Jūs tuo netikite? Aš taip pat. Bet vis tiek
einu pasivaikščioti.
Gerai jau, gerai, gulėsiu ramiai, nesirūpinkite! Beje, nei mano grauduliais,
nei kliedesiais pernelyg nepasitikėkite. Jie ne šiaip sau. Tai va, dabar, kai
jūs prabilsite apie save, aš sužinosiu, ar aistringa išpažintimi pasiekiau
bent vieną iš savo tikslų. Aš visada tikiuosi, kad mano pašnekovas pasirodys
esąs policininkas ir suims mane už "Nepaperkamųjų teisėjų" vagystę. Už visa
kita niekas negali manęs suimti, tiesa? Bet ši vagystė pažeidžia įstatymą, o
aš padariau viską, kad tapčiau nusikaltimo bendrininku: aš slepiu šį
paveikslą ir rodau visiems, kas tik nori jį pamatyti. Taigi jeigu jūs mane
suimtumėt, būtų puiki pradžia. Gal paskui būtų užsiimta ir visu kitu,
tarkime, man nukirstų galvą, aš nustočiau bijojęs mirties ir būčiau
išgelbėtas. Tuomet virš susirinkusių žmonių jūs iškeltumėt dar neatšalusią
mano galvą, kad jie atpažintų save, ir aš, kaip pavyzdingas nusikaltėlis, vėl
iškilčiau virš jų. Viskas būtų baigta, o aš, niekam nežinomas, netikras
pranašas, šaukiantis tyruose ir nenorintis iš ten išeiti, būčiau atlikęs savo
misiją.
Bet, aišku, jūs ne policininkas, tai būtų pernelyg paprasta. Kaip? Ak!
Žinote, aš taip ir maniau. Vadinasi, ne be pagrindo jaučiau jums keistą
prielankumą. Paryžiuje jūs verčiatės puikiąja advokato profesija! Gerai
žinojau, jog mudu tos pačios padermės. Argi mes visi nesame panašūs - kalbame
be paliovos, į nieką nesikreipdami, visada kankinamės dėl tų pačių klausimų,
nors atsakymus į juos iš anksto žinom? Tad labai prašau, papasakokite, kas
jums vieną vakarą nutiko Senos krantinėje ir kaip jums pavyko niekada
nerizikuoti savo gyvybe. Pats ištarkite žodžius, kurie daugelį metų
nesiliauja naktimis skambėję man ausyse ir kuriuos aš pagaliau pasakysiu jūsų
lūpomis: "0 mergaite, dar kartą šok į vandenį, kad antrą kartą turėčiau
galimybę išgelbėti mus abu!" Antrą kartą, kokia kvailystė! Įsivaizduokite,
brangus kolega, kad kas nors išgirstų mus taip kalbant? Reikėtų taip ir
padaryti. Brr!... Vanduo toks šaltas! Bet nusiraminkime! Dabar jau per vėlu
ir visada bus per vėlu. Laimei!