Įvardžiuotinių galūnės

Rašomos dvi nosinės raidės:

a) abiejuose įvardžiuotinių formų vienaskaitos galininko dvigubos galūnės
skiemenyse: greitąjį, greitąją, penktąjį, penktąją,manąjį, manąją, einantįjį, einančiąją;
b) abiejuose įvardžiuotinių formų daugiskaitos kilmininko dvigubos galūnės
skiemenyse: greitųjų, penktųjų, manųjų,einančiųjų.

Rašoma viena nosinė raidė:

a) moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininko priešpaskutiniame
skiemenyje: baltąja, pirmąja, manąja, einančiąja.
b) moteriškosios giminės daugiskaitos galininko priešpaskutiniame skiemenyje: baltąsias,
pirmąsias, manąsias, einančiąsias.

Nerašomos nosinės raidės (nors ir tariame galūnės balsį ilgai):

a) vienaskaitos naudininke: greitajam, penktajam, manajam, einančiajam;
b) vienaskaitos vietininke: greitajame, penktajame, manajame.

Rašoma galūnėje ia, kai vardininko galūnėje

nėra ė: skaniajam (skanusis), skambiąją, skambiąsias (skambioji).
 Nosinės raidės šaknyje

I. Ilgieji balsiai kaitaliojasi su dvibalsiais

Balsės ą, ę, į, ų rašomos tose žodžių šaknyse, kuriose ilgieji balsiai kaitaliojasi su dvigarsiais
an, en, in, un.
Pvz., bręsti–brendo, galąsti–galanda, grįsti–grindė, išsigąsti–išsigando, kąsti–kando, kęsti–
kentė, lįsti–lindo, pažįsta–pažinti, rąstas–ręsti–rentė, skęsti–skendo, siųsti–siuntė, skųsti–
skundė, spąstai–spęsti–spendė, spręsti–sprendė, švęsti–šventė, žįsti–žindo.
Pavojingi žodžiai be nosinių: akti–anka–ako, gesti–genda–gedo.

II. Ilgieji balsiai kaitaliojasi tarpusavyje

Balsės ą, ę, į žodžių šaknyse rašomos tada, kai jomis žymimi garsai giminiškuose žodžiuose
kaitaliojasi tarpusavyje (bet ne su garsu ė!).
Pvz., drįsti–drąsa, grįžti–grąža–gręžti–grąžtas, mąstyti–mįslė, rąžytis–ręžtis, tęsti–tįsti–tąsa,
tręšti–trąša.
Pavojingi žodžiai be nosinių: draskyti (drėskė), dvesia (dvėsė), grasinti (grėsė), driksti–
dryksta–drisko, gižti–gyžta–gižo, įgristi–įgrysta–įgriso, tižti–tyžta–tižo, gryžtelėti, lysti (plonėti),
pasiryžti, ryžtis, tysoti (išsitiesus), tesėti žodį.

III. Įsdėmėtini žodžiai

Balsės ą, ę, į, ų rašomos daiktavardžiuose ilgiesiems garsams (kirčiuotuose ir nekirčiuotuose
skiemenyse) žymėti, remiantis istorine daiktavardžių kilme.
Pvz., ąsa, ąsotis, ąselė, ąžuolas, įsčios, ląsta, ląstelė, lęšis, vąšas, žąsis, žąslai.
Pavojingi žodžiai be nosinių: asla, lysvė, mastas, mastelis, gryčia, ražas, ražiena, žastas.

IV. Ilgieji balsiai tik esamojo laiko veiksmažodžiuose (įsidėmėtini)

Pvz., bąla, gęsta, glęžta, kąra, knęžta, kęžta, mąžta, sąla, šąla, šąšta, tęžta, tręšta, žabąla.
Nossinės raidės nerašomos šių veiksmažodžių bendratyse, kituose laikuose ir iš jų padarytose
formose. Pvz., apsalęs, nušašęs, pabalęs, pašalas, sutežęs, sutrešęs, užges, gesina, balina,
gesdamas (iš bendraties gesti), baldamas (iš bendraties balti).
 Priebalsių supanašėjimas

Asimiliacija – vieno garso supanašėjimas su kitu.

Kai susiduria dusliųjų ir skardžiųjų priebalsių poros, dažniausiai tariama taisyklingai: degtukas,
varžtas, stabtelėti, žingsnis, srėbk, klysdavo, lipdyti, lyžtelėti. Bet žodžius anksčiau, pėsčias,
vabzdžiai, pavyzdžiai linkstama tarti taip, kaip jie parašyti – su s, z, o ne su š, ž.
1. Tariant žodį duslieji priebalsiai k, p, t, s, š prieš
skardžiuosius b, d, g, z, ž suskardėja: apdaras tariame abdaras, atgarsis – adgarsis, sukdamas
– sugdamas, kasdamas – kazdamas, išgirsti – ižgirsti.
2. Tariant žodį skardieji priebalsiai b, d, g, z, ž prieš
dusliuosius k, p, t, s, š suduslėja: dirbti tariame dirpti, medkirtys – metkirtys,sirgti – sirkti, zyzti –
zysti, vežti – vešti.
3. Tariant žodį priebalsis s prieš č virsta š: mokesčiai tariame mokeščiai, mesčiau –
meščiau, pėsčias – pėščias.
4. Tariant žodį priebalsis z prieš dž virsta ž: vabzdžiai tariame vabždžiai, pavyzdžiai –
pavyždžiai.

Susiliejusių priebalsių rašyba

Tariant žodžius du susidūrę priebalsiai (vienodi arba ne) susilieja, ir girdimas vienas ne
visada aiškus garsas, todėl kyla klausimas, kokius garsus žyminčias raides ir kiek jų rašyti.
1. Darant žodžius du susidūrę priebalsiai turėtų būti užrašomi dviem raidėmis, žyminčiomis
abiejų reikšminių žodžio dalių priebalsius: per-rašyti, iš-šokti.
2. Darant žodžius du susidūrę priebalsiai turėtų būti užrašomi dviem raidėmis, žyminčiomis
abiejų sudurtinio žodžio šaknų priebalsius: švarraštis, aplinkkelis, pusseserė.
3. Darant žodžius du susidūrę priebalsiai (bendraties kamieno s, š, z arba ž ir priesagos -s-)
susilieja į vieną priebalsį s arba š, kuris žymimas viena raide – s arba š: vež-ti (+ s) – veš[š],
megz-ti (+ s) – megs[s], gręž-ti (+ s) – gręš[š];
4. Darant žodžius du susidūrę priebalsiai (bendraties kamieno g arba k ir priesagos -k-)
susilieja į vieną priebalsį k, kuris žymimas viena raide – k: bėg-ti (+ k) – bėk[k], seg-ti (+ k) –
sek[k].
 Priešdėliai

Su priešdėliu api- rašomi:

a) veiksmažodžiai, kurių šaknis prasideda priebalsėmis b, p, f: apiberti, apibrėžti; apipilti, apipelyti;

apiforminti;

b) iš šių veiksmažodžių padaryti daiktavardžiai, kai priešdėlis nekirčiuotas: apibėrimas, apibrėžtis,

apibrėžtumas, apibraižymas, apipelijimas; apiforminimas.

Su priešdėliu apy- rašomi:

a) būdvardžiai: apyaukštis, apybaltis, apygražis, apyilgis, apyjuodis, apyžilis, apykurtis;

b) daiktavardžiai, tarp jų ir veiksmažodiniai, kai priešdėlis yra kirčiuotas, pvz.: apyaušris, apybraiža,
apykaita, apynamė, apyrankė, apysmėlis, apytamsa, apytaka, apykaklė, apynasris, apyvaras.
Tarptautiniai žodžiai