Vokietijos ir

Sovietų sąjungos
karas
Tomas Maslauskas
Vokietijos puolimas prieš SSRS

Hitleris įsakė parengti karo su SSRS planą "Barbarosa".

Per 4 mėnesius Vermachtas turėjo užimti visą
teritoriją iki Archangelsko - Astrachanės linijos. Žygis
turėjo baigtis SSRS sunaikinimu.
Kartu su Vokietija kare dalyvavo ir jos sąjungininkės
Rumunija, Vengrija, Italija. Suomija taip pat įsitraukė į
karą prieš SSRS, kad atgautų per Žiemos karą
prarastas teritorijas.
Vokietijos puolimas prieš SSRS

Karas su SSRS prasidėjo 1941 m. birželio 22d.

Pirmaisiais karo mėnesiais vokiečiai pasiekė didelių
laimėjimų. Liepos 16 d. buvo užimtas Smolenskas,
rugsėjo pradžioje apsuptas Leningradas. Rugsėjo
pabaigoje krito Kijevas.
Nepaisant katastrofiškų pralaimėjimų, sovietinis
frontas išliko. Iki spalio mėnesio vokiečiai Rytų fronte
neteko keliskart daugiau karių negu Lenkijoje,
Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse kartu. Hitlerio
įsakymas užimti Maskvą spalio pradžioje liko
neįvykdytas. Vokiečiai dalinai pasiekė priemiesčius,
tačiau įveikti pasipriešinimo neįstengė. Netrukus
Raudonoji armija atstūmė priešą.    
Kodėl vokiečiai antrą karo etapą
pralaimėjo?
Vokietijai užpuolus SSRS, Didžiosios Britanijos
vyriausybė iškart paskelbė, jog yra pasirengusi suteikti
jai pagalbą. Jau liepos 12 d. SSRS ir Didžioji Britanija
pasirašė „Bendrų veiksmų prieš Vokietiją“ susitarimą.
1941 m. pabaigoje lendlizo įstatymas buvo pradėtas
taikyti SSRS. Iki karo pabaigos SSRS gavo 11 mlrd.
dolerių vertės paramą.
Koalicijos prieš Hitlerį kūrimas buvo baigtas 1942 m.
sausio 1 d., kai Vašingtone 26 valstybės (JAV, SSRS,
Didžioji Britanija, Kinija, emigracinės Europos
valstybių vyriausybės ir kt.) pasirašė Jungtinių Tautų
deklaraciją. Jos įsipareigojo besąlygiškai tęsti karą ir
nesudaryti atskirų (separatinių) paliaubų ar taikos
sutarčių su Vokietija ir jos sąjungininkėmis.
 Antrasis frontas

Anglai ir amerikiečiai ilgai delsė pradėti plataus

masto puolimą Europoje, nenorėjo įsivelti į
didelius mūšius sausumoje ir bandė Vokietiją
palaužti bombardavimais iš oro. Anglų ir
amerikiečių aviacija bombardavo ne tik fabrikus
ir kitus karinius objektus, bet ir miestų
gyvenamuosius rajonus. 
Buvo vykdomas planas sugriauti 50 didžiausių
Vokietijos miestų. Anglosaksų aviacija parodė
savo pranašumą, vokiečių priešlėktuvinė
gynyba negalėjo jai padaryti rimtesnių
nuostolių.
Plataus masto puolimą Didžioji Britanija ir JAV pradėjo 1944 m. Birželio 6 d. jų kariuomenė, vadovaujama
amerikiečių generolo D. Eizenhauerio, išsilaipino Prancūzijos šiaurės vakarų pakrantėje. Tai buvo didžiausias karų
istorijoje desantas. Šeši tūkstančiai laivų atgabeno 4 armijas – 37 pėstininkų ir 10 tankų divizijų, iš oro desantą
pridengė 11 tūkst. Lėktuvų.
Vokiečiams antrasis frontas buvo netikėtas. Sąjungininkai tiek kartą atidėliojo, kad Hitlerio kariuomenės vadovybė
prarado budrumą. Jos pajėgos Prancūzijoje buvo palyginti negausios.
Antrojo fronto sukūrimas reiškė, kad Vokietijos pralaimėjimas neišvengiamas. Nedidelė karininkų grupė, norėjusi
išgelbėti Vokietiją, parengė Hitlerio nuvertimo planą.
1944 m. liepos 20 d. pulkininkas K. Štaufenbergas Hitlerio būstinėje padėjo bombą. Ji sprogo, bet Hitleris liko gyvas.
Su sąmokslo dalyviais buvo žiauriai susidorota.
Vokietijos sutriuškinimas
Pačioje 1945 m. pradžioje Raudonoji armija
užėmė visiškai sugriautą Varšuvą ir keliomis
kryptimis įsiveržė į Vokietiją. Vokiečiai
priešinosi iš paskutiniųjų, bet jiems teko
trauktis.
Vasario mėnesį SSRS kariuomenė pasiekė
Oderį ir pradėjo rengtis Berlyno šturmui.
Kovo pabaigoje anglai ir amerikiečiai perėjo
Reiną ir puolė toliau artėdami prie Elbės.
Balandžio mėnesį vokiečių gynybos linija
prie Oderio buvo pralaužta, Berlynas
apsuptas, ir gegužės 2 d., po nepaprastai
smarkių gatvių mūšių, kuriuose drauge su
Sovietų kariuomene kovojo ir lenkų daliniai
(apie 180 tūkst. karių), vokiečių kariuomenė
pasidavė. Hitleris nusižudė dar balandžio 30
d.