Mokslinio tiriamojo darbo

ataskaitos struktūrinės dalys

Teorinė dalis
Šio susitikimo tikslas:
• Aptarti kaip parašyti teorinę dalį:
• Apie ką rašyti?
• Kaip cituoti įvairius informacijos šaltinius?
Teorinė dalis
• Realizuojami 2 mokslinio tyrimo uždaviniai:

• Aprašomas tiriamosios veiklos objektas

• ieškoma atsakymo į klausimus, kas yra mokslinio pažinimo
objektas, kokios jo savybės, kur ir kada jis yra.

• Ir aiškinamas tiriamosios veiklos objektas

• Atskleidžiami priežastiniai ryšiai tarp tų tikrovės faktų, reiškinių,
procesų, dėsnių, kuriuos siekiama paaiškinti, ir kitų reiškinių,
procesų, dėsnių, kurie jau žinomi, yra bendresni negu
aiškinamieji arba lemia tiriamojo objekto ypatybes.
Taigi,
teorinėje tiriamojo darbo dalyje turėtų būti aprašytos ir
paaiškintos tik šiam tiriamajam darbui būdingos pagrindinės
sąvokos ir terminai.

Tik tos sąvokos ir terminai, kurie susiję su Jūsų darbo tema,

iškelta problema bei yra parašyti darbo pavadinime.
 Kam reikalinga literatūros apžvalga?
• Atliekama tam, kad parodytumėte kaip jūsų tyrimas siejasi su kitų
autorių atliktais tyrimais
• Kad įrodytumėte darbo vadovui, jūsų mokslinio tiriamojo darbo
ataskaitos skaitytojams, gynimo komisijos nariams, kitiems
suinteresuotiems asmenims, jog išmanote savo tyrimo problemą ir
gebate ją analizuoti
• Įrodote, kad jūsų tyrimas yra aktualus
• Sužinote kaip mokslininkai atlieka savo tyrimus
• Padeda sumodeliuoti jūsų tyrimą, tobulina tyrimines kompetencijas
Teorinė dalis
• Teorinėje dalyje atskleidžiama pasirinkto tyrimo objekto
samprata, paaiškinamas tyrimo objektas.
• Tyrimo ataskaitos teorinėje dalyje išryškinami pagrindiniai
teoriniai nagrinėjamos problemos principai ir veiksniai.
• Teorinėje dalyje rekomenduojama aptarti svarbiausius
nagrinėjamos problemos tematika atliktus tyrinėjimus,
apibendrinti jų esminius teiginius, pagrindines išvadas.
• Pagrindiniai tyrimo ataskaitos teorinės dalies šaltiniai yra
mokslinė literatūra ir dokumentai.
• Mokslinės literatūros analizės etapas yra ypač svarbus
moksliniam tyrimui, kadangi jis padeda įvardyti teorinių
svarstymų pamatus, nubrėžti empirinio tyrimo gaires.
• Teorinę analizę galima iliustruoti pateikiant savo sampratą, t.y.
apibrėžiant kokiu aspektu nagrinėsite pasirinktą tyrimo objektą.
• Ji gali būti vaizdinė, pateikta paveiksle ar lentelėje.
• Kiekvienas paveikslas numeruojamas, jis turi turėti pavadinimą
(numeris ir pavadinimas – paveikslo apačioje).
• Numeriai ir pavadinimai rašomi po iliustracijos: numeris – 10 pt,
pusjuodis šrifto stilius; iliustracijos pavadinimas – 10 pt,
normalus šrifto stilius.
• Pavyzdžiui,
• teorinės dalies pabaigoje galima rašyti: apibendrinant mokslinės literatūros
analizę, nustatyta, kad imigrantų motyvacijos mokytis ypatumų yra keli, tačiau
tarp svarbiausių paminėtini šie (žr. 3 pav.)
 Imigrantų
mokymosi
Siekis
įsidarbi motyvacija Siekis išlaikyti
nti šeimą

3 pav. Svarbiausi imigrantų mokymosi motyvacijos

ypatumai
• Lentelės numeruojamos, turi pavadinimą (numeris ir pavadinimas –
lentelės viršuje).
• Lentelės numeris rašomas prieš lentelės antraštę, dešinėje: numeris –
10 pt, pusjuodis šrifto stilius; lentelės pavadinimas: 10 pt, normalus
šrifto stilius.
• Tekstas lentelėse?
• Pavyzdžiui,
• teorinės dalies pabaigoje galima rašyti: apibendrinant mokslinės literatūros analizę,
nustatyta, kad imigrantų motyvacijos mokytis ypatumų yra keli, tačiau tarp
svarbiausių paminėtini keli, kurie išvardijami ir trumpai apibūdinami 1 lentelėje:

Motyvacijos
1 lentelė.ypatumai Trumpas apibūdinimas
Svarbiausi imigrantų mokymosi motyvacijos ypatumai
Siekis įsidarbinti VVVVVVV

Siekis išlaikyti šeimą VVVVVVV

Svarbu
• Kiekvienas paveikslas ir lentelė turi būti paaiškinti. Negali būti
paveikslas ar lentelė „iškritusi iš dangaus“.
• Lentelės, paveikslai turi būti susiję su tekstu. Juose
apibendrinamas prieš tai parašytas tekstas.
• Jei imate lentelę ar paveikslą iš nagrinėjamo šaltinio, turite
nurodyti autorių ir iš kur paėmėte paveikslą ar lentelę.
• Tai galite parašyti tekste prieš paveikslą ar lentelę.
• Arba po paveikslu ir lentele, pvz. *Šaltinis: V.Pavardenis, 2020, p.5
ARBA *Paimta iš: V.Pavardenis, 2020, p.5
Pavyzdžiui,
50
44
40 40
37 1 lentelė. Svarbiausi imigrantų mokymosi motyvacijos ypatumai

30

20 21
16
10 10 *Šaltinis: V.Pavardenis, 2020, p.5

0
2015 2019
Merginos Vaikinai Viso

1 pav. Elektroninių cigarečių rūkymas per 30

dienų iki apklausos (%, 2015, 2019 metai)
*Paimta iš: V.Pavardenis, 2020, p.5
Teorinėje dalyje teks analizuoti įvairių mokslininkų darbus.

Taigi, teks cituoti ir parafrazuoti.

Tai daryti reikia labai atidžiai, kad vėliau nekiltų klausimų dėl
plagiato.
 Literatūros perteikimo formos:
• Citavimas
• Parafrazavimas
• Referavimas
(taip pat yra analizavimas, interpretavimas, polemizavimas
ir vertinimas – pasižyminčios tomis pačiomis savybėmis)
 Citavimas

• Citata – tai pažodinis rašytinio teksto perteikimas,

nieko negalima keisti.
• Svetimomis kalbomis rašytos mokslinės literatūros
citatas būtina išversti į lietuvių kalbą.
• Citatos turi būti negausios ir gerai parinktos
• Citata kaip pavyzdys, kalbamojo autoriaus (Jūsų) žodžių
iliustracija
• Citata galima pradėti polemiką (ginčą kuriuo nors
klausimu)
• Cituojant galima parodyti, kad į kalbamąją temą galima
pažiūrėti ir kitu aspektu
• Citata gali būti jūsų argumentų pagrindu
Citatos aiškiai išskiriamos grafiškai kabutėmis („čia rašoma
citata“) pačiame darbo tekste

Pasak R. Laužacko (2005), karjera – „iš pašaukimo kylančios ir

besitęsiančios visą gyvenimą įvairių žmogaus atliekamų
socialiai reikšmingų vaidmenų, darbo vietų ir jose užimamų
pareigų bei pasiekimų seka, susijusi su saviraiška ir individualiu
tobulėjimu bei atspindinti asmenybės gyvenimo viziją ir stilių“
(Laužackas, 2005, p. 17).
Teorinio veikalo citata turi būti labai tiksli, tokia, kokia ji yra ir
šaltinyje. Pavyzdžiui:

Kaip teigia R. Koženiauskienė (2001, p.15), „retorika laikoma masinės

komunikacijos teorijos dalimi ir dažniausiai vadinama įtikinamos komunikacijos
teorija“.

Pavyzdžiui, kai lietuvių kalboje kas nors norima pasakyti apie mišrią moterų ir
vyrų grupę arba kalba apie asmenį, kuris galėtų būti arba vyras, arba moteris,
pasirenkama vadinamoji nežymėtoji vyriškoji giminė: „vietoje studentės ir
studentai paprastai sakoma studentai. <...> Vyriškosios giminės forma visada
pasirenkama ir generiškai vartojant vienaskaitos formą, plg. autoriaus teisės,
mokesčių mokėtojas ir pan.“ (Holvoet ir Semėnienė, 2006, p.106).
Kartais į sakinį reikia įterpti citatą, kuri originale prasideda
didžiąja raide. Tuomet galima pasielgti taip:

K. Župerkos (2012, p. 78) teigimu, „[f]unkcinis stilius yra

istoriškai susiformavusi bendrinės kalbos atmaina“.

Šaltinyje cituota mintis prasidėjo didžiąja raide, kurią darbo

autorė keitė mažąja, o tai parodo laužtiniai skliaustai [...].
Jei tekste buvo mažoji raidė, o jums cituojant prireikia
didžiosios, taip pat pasitelkiami laužtiniai skliaustai.
Ir bet kokie – net ir mažiausi – citatų pakeitimai (pavyzdžiui,
teksto dalies pabraukimas, pajuodinimas ir pan.) nurodomi
laužtiniuose skliaustuose arba pačioje citatoje arba po jos,
pavyzdžiui:

V.Marcinkevičienės vertinimu, „kuo sudėtingesnė ir

įvairesnė visuomenė, tuo daugiau žanrų ji turi, tuo įvairesnis
jos žanrinis repertuaras [pabraukta šio darbo autorės]“
(Marcinkevičienė, 2008b, p.197).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paprastai taškas dedamas po skliausteliuose
pateiktos šaltinio metrikos, o ne citatos pabaigoje:

Tinklaraščių kalbą nagrinėjusios R. Miliūnaitės pastebėjimu, „rašytinės ir sakytinės

kalbos skalėje elektroninis diskursas yra arčiau užrašytos sakytinės kalbos, o
tinklaraščiai – arčiau tradicinės rašytinės kalbos“ (Miliūnaitė, 2008, p. 37).

Kai sakinys baigiamas citata, taškas dedamas už kabučių:

V. Marcinkevičienė (2008, p.19) šį teiginį iliustruoja vaizdingu pavyzdžiu: „neatpažinta

muilo operos parodija suvokiama kaip muilo opera“.

Taigi tašku pabaigiama viso sakinio, o ne vien citatos mintis. Tačiau jei teksto
raiška ar logika reikalauja taško ar kito ženklo ir kabutėse, žinoma, toks ženklas
turi būti padėtas. Pavyzdžiui, jei citata baigiasi santrumpomis ir pan., ir kt., ir t. t.
Tačiau ir sakinio pabaigoje, po šaltinio metrikos, taip pat turi būti padėtas
taškas.
Pasitaiko, kad cituojant tenka praleisti dalį sakinio. Tokiu
atveju praleidimas žymimas taip <...>.

Pavyzdžiui:
Kaip teigia V.Marcinkevičienė (1994, p. 49), „[s]ocialiniai vaidmenys –
tai įvairūs situaciniai vienos ar kitos visuomenės grupės atstovo
stereotipai: ligonis, mokytojas, sugėrovas, bendraklasis. Tie
stereotipai aprėpia daug dalykų: aprangą, laikyseną ir t. t., bet
svarbiausia yra kalba. <...> kiekvienam vaidmeniui keliami kitokie
kalbiniai reikalavimai“.

Svarbu, kad praleidus dalį sakinio mintis liktų aiški,

neiškreipta.
Kartais prireikia antrinio citavimo, t. y. vieno mokslininko mintis
cituojama iš kito mokslininko veikalo.

Pavyzdžiui:
Mokslininkas T. McEnery pateikia daugiausia galimų šios sąvokos apibrėžčių:
„pati bendriausia reikšmė yra ‘bet koks tekstų rinkinys’, dažniausia –
‘elektroninių tekstų rinkinys’, o griežčiausia, terminologiškiausia – ‘baigtinis
elektroninių tekstų rinkinys, sudarytas taip, kad kuo geriau atspindėtų kalbą ar
jos atmainą“ (McEnery et al. 1996, p.177, cit. iš Marcinkevičienė, 2010, p.11).

Antrinio citavimo atveju skliaustuose nurodomas autentiškas

šaltinis, bet po kablelio rašoma, kad jis cituojamas iš kito veikalo.
Taip daryti galima tik tais atvejais, kai prie pirminio šaltinio nėra
prieigos. Tačiau iš esmės antrinio citavimo vertėtų vengti.
Ilgas kelių eilučių citatas galima išskirti rašant jas naujoje eilutėje kursyvu, o citatos kraštus nuo
paraščių atitraukus po 5 punktus. Žinoma, skliaustuose turi būti nurodytas šaltinis.
Pavyzdžiui:

M.Bakhtinas kalbos žanrus (angl. speech genres) apibūdina taip:

Įvairių žmogiškosios veiklos sričių dalyviai kalbą realizuoja atskirais konkrečiais pasakymais
(sakytiniais ir rašytiniais). Šie pasakymai atspindi konkrečias kiekvienos šių sričių sąlygas ir
tikslus ne tik per turinį (temą) ir kalbos stilių, t. y. kalbos leksikos, frazeologijos ir gramatikos
išteklių pasirinkimą, bet ir, svarbiausia, per kompozicinę struktūrą. Visi trys aspektai – tema,
stilius ir kompozicinė struktūra – yra neatskiriamai susiję su visu pasakymu ir yra vienodai
nulemti specifinio komunikacijos srities pobūdžio. Kiekvienas atskiras pasakymas yra
individualus, tačiau kiekvienoje srityje, kurioje vartojama kalba, sukuriami savi santykinai stabilūs
šių pasakymų tipai. Juos galima vadinti kalbos žanrais (Bakhtin, 1986, p. 60).

M. Bakhtino apibrėžtis svarbi tuo, kad atkreipiamas dėmesys į vienokius ar kitokius žanrus diktuojantį nekalbinį
kontekstą – komunikacijos sritį, dalyvius ir jų tikslus. Taip pat nurodomi aspektai, per kuriuos atsispindi šie dalykai –
pasakymo tema, stilius ir struktūra. Be to, tyrėjas pabrėžia santykinį stabilumą, kitaip sakant, kalba apie tam tikras
nusistovėjusias, tačiau galinčias kisti žanrų konvencijas. Visi M. Bakhtino nurodyti esminiai žanro požymiai tiriami ir
šiame darbe.

Iš pateiktos darbo atkarpos matyti, kaip į tekstą įterpta ilga citata, kuri yra pakomentuota: šio
konkretaus darbo autorė po citatos plėtoja mintį, į ką cituotame tekste turi būti atkreiptas
skaitytojo dėmesys. Taigi ilgos citatos darbo autoriaus ar autorės turi būti ir aptartos.
 Cituokite tik tada, kai to reikia. Citatos
nėra teksto puošmena, jas reikia aptarti ir
įvertinti.

• Skaitytojui reikia pasakyti, kodėl ta citata

atsirado jūsų darbe, ką ji rodo. Moksliniame
darbe negalima įtraukti citatos ir palikti ją be
jokio komentaro!
• PVZ.,
Pasak A. Palujanskienės ir A. Pugevičiaus (2004), karjeros samprata
mokslinėje literatūroje pateikiama keturiomis pagrindinėmis
prasmėmis:
– karjera kaip laimėjimai, tai daugiausiai taikoma darbo aplinkoje;
– karjera kaip profesija, kuri gali būti daugiau ar mažiau prestižinė;
– karjera kaip nuolatinio darbo nuosekli tąsa, kiekvienas dirbantis žmogus turi
savo darbo istoriją, karjerą;
– karjera kaip viso gyvenimo įvairių vaidmenų patirties seka (Palujanskienė ir kt.,
2004, p.143).
Kaip matome, karjera nėra vien tik darbas, ar profesinė veikla. Tai
laimėjimai, prestižiškumas, tęstinumas, nuolatinis kilimas pareigų
atžvilgiu, darbo ir kitų įvairių vaidmenų patirties seka.

Autorė citatą paaiškina savais žodžiais, papildo savo mintis ir toliau tęsia
savo pasvarstymus
"Monologas esti tada, kai kalba vienas žmogus. Paprastai jis
turi klausytojų: skaito paskaitą, kalba būriui žmonių, kalba
scenoje. Monologas esti ir tada, kai žmogus vienas rašo ar
kalba (poetas, filosofas), o klausytojų tuo metu nėra (bet
žmonės kada nors skaitys ar nagrinės jo kūrinius)" (Sirtautas,
1995, p.190). Šiame darbe monologas bus aptariamas kaip
viešosios sakytinės kalbos forma. Viešosios sakytinės kalbos
paprastai vadinamos monologais, nes kalbėtojas dažniausiai
nelaukia tiesioginio auditorijos atsakymo.

• Šiuo atveju citata leidžia patikslinti ir apibrėžti svarbią darbe

vartosimą sąvoką.
 Citatų nuorodų pateikimas
Visada būtina parašyti šaltinį, iš kur paimta citata.

Citatų nuorodos tekste pateikiamos keliais būdais. Reikėtų

pasirinkti vienos formos variantą ir to laikytis visame darbe.

Bibliografiniai citatos duomenys gali būti pateikiami:

– puslapio išnašoje,
– pagrindiniame tekste.
 Kai citatos duomenys pateikiami puslapio išnašoje:

Kiekvienos citatos žymimas jos eilės

numeris.
Pvz.:
„Edukologijos mokslo branduoliu pelnytai laikoma
pedagogika, iš kurios išsirutuliavo edukacinių mokslų
šeima“1

Paskui puslapio apačioje po brūkšniu

pateikiamas šaltinis
________________________________________

Jakavičius V. Žmogaus ugdymas. Įvadas į edukologijos studijas.-

1

Klaipėda: KU leidykla, 1998, p -138 p.

 Kai citatos duomenys pateikiami tekste:

Po citatos skliausteliuose rašoma autoriaus pavardė,

šaltinio publikavimo metai, puslapis.
Pvz.:
„Edukologijos mokslo branduoliu pelnytai laikoma pedagogika, iš
kurios išsirutuliojo edukacinių mokslų šeima” (Jakavičius, 1998, p.
138).
Jei šaltinis parašytas daugiau kaip vieno autoriaus, nurodoma tik
pirmojo autoriaus pavardė, o po jos rašoma „ir kt.“ jei šaltinis lietuvių
kalba; „et al.“ – jei šaltinis anglų kalba; „и др.“ – jei šaltinis rusų kalba

„<...>Tai atveria naujų galimybių tiek organizacijai, tiek ir

darbuotojams“ (Čiutienė ir kt., 2002, p.18).

„Emocinės ir socialinės pagalbos, tėvams auginantiems vaikus su

negalia, vertinimas yra svarbus sveikatos priežiūros paslaugų
kokybės rodiklis“ (Adugna et al., 2020, p. 4).
 Parafrazė
• (gr. paraphrasis – atpasakojimas)
• Tai svetimo teksto perteikimas savais žodžiais, ta pačia
eilės tvarka, papunkčiui ir labai nenukrypstant nuo teksto.
 Referatas
• (lot. refero – pranešu)
• Tai trumpas svetimo teksto minčių ir informacijos
išdėstymas. Referuojant leidžiama pasirinkti tik tam tikras
– rašomam darbui aktualiausias – teksto dalis; be to, čia
galima keisti eilės tvarką.
• Nebūtina laikytis to paties eiliškumo kaip
referuojamame tekste. Referuojant svarbiausia atsirinkti
savo tikslui reikalingas teksto dalis, nepaisant kokia
eilės tvarka jos buvo išdėstytos.
• Parodykite, kad referuojate, vartodami tam tikrus
būdingus referatui žodžius,

– pvz., A. Antanaitis (2018) pabrėžia/vertina/siūlo/argumentuoja

ir pan.
Gali būti perfrazuojami, referuojami keli teoriniai šaltiniai pasakant
esminę mintį. Tačiau ir perfrazavus reikia nurodyti šaltinį.
Pavyzdžiui:

Žanrai laikytini ne tik tekstų sisteminimo priemone, bet kompleksiškais kalbinės

komunikacijos modeliais, kuriems būdingi ne vien pasikartojantys tipiški išoriniai
ir vidiniai požymiai (teksto forma ir turinys), bet ir tam tikra funkcija
(komunikacinė intencija) bei kontekstas (diskursas) (Marcinkevičienė, 2004b, p.
202–205, Marcinkevičienė, 2008b, p.14, Bitinienė, 2012, p.81).

Kaip matyti iš pavyzdžio, mokinė pateikia reziumuotas kelių šaltinių

mintis, o po jų skliaustuose surašo veikalus, iš kurių perpasakotos
idėjos. Nurodomos pavardės, metai, puslapiai, kuriuose buvo
kalbama aptariamu aspektu.
• Tiek parafrazuojant, tiek referuojant nieko negalima pridėti nuo
savęs; reikia rašyti savais žodžiais, savu stiliumi, bet
neiškreipiant teksto turinio bei atskiriant ne savą mintį nuo savų
komentarų.
• Perpasakoti literatūrą ir ją komentuoti galima pramaišui, toje
pačioje pastraipoje, bet tada kaskart būtina vartoti metakalbą.
Reikia rašyti tiesiai šviesiai: “Komentuojant šį teiginį, galima
pasakyti...” arba “Iš to kas pasakyta, galima spręsti, kad... “ ir
pan.
• Įvertinkite teksto kokybę: kuo svarbus šis straipsnis, knyga,
tyrimas, mintis
• Referuojant ir parafrazuojant galima įterpti ir citatų, patvirtinančių
arba iliustruojančių kalbamojo autoriaus žodžius.
 Pastebėjimai
• Pradėti galima, pavyzdžiui, nuo esminės darbo sąvokos
sampratos ar pan. Tačiau prisimintina, kad reikėtų pradėti nuo
plačiausių, bendriausių dalykų, o baigti siauriausiais,
konkrečiausiais.
• Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad negalima pradėti darbo
gerokai nuo tyrimo tikslo nutolusiais dalykais. Pavyzdžiui, jei
tiriama patyčių raiška, nereikia pradėti darbo nuo tyrimų
atsiradimo šioje srityje ir jų istorijos.
• Nepamirština ir tai, kad teorinėje dalyje turi būti aptariami tik tie
dalykai, kurie svarbūs tyrimui, be kurių analizė nebus iki galo
aiški.
• Viso kito, kas nutolę nuo tiriamojo klausimo, reikėtų atsisakyti, kad
teorinė dalis nebūtų per plati.
• Ir dar: teorinė dalis nėra paprastas kitų mokslininkų minčių perrašymas, nors
mokinių darbuose pasitaiko, kad tekstas sudėliojamas iš citatų. Tai jau
klaida. Reikia ne tik parašyti, kad vienas mokslininkas sako viena, o kitas –
kita, bet ir aptarti pacituotas ar perfrazuotas mintis, jas pakomentuoti,
palyginti, pasakyti, kurio požiūrio laikomasi darbe, kodėl ir pan. Taigi tarp kitų
tyrėjų citatų turi būti ir mokinio kalbėjimo.

• Tad rašant teorinę dalį, kiekvieną jos skyrių, reikėtų savęs vis paklausti: O ką
aš šiame skyriuje pasakiau? Gal skirtingų mokslininkų požiūrius sudėjau į
vieną sistemą, gal sudariau schemą ar lentelę? Gal kuria nors teorine mintimi
suabejojau ar pan. Visa tai rodo, kad gebate dalyvauti mokslinėje diskusijoje.

• Visada skyrių reikia baigti apibendrinimu.

– Taigi/Apibendrinant galima teigti........
Dėkui už dėmesį 