IDEALIZMAS ir ugdymas

Ontologija
Realybė yra protinės ir dvasinės prigimties

Epistemologija
Pažinimas yra latentiškų idėjų agaivinimas

Aksiologija
Vertybės yra pirminės, absoliučios ir amžinos

Mąstymas kreipiamas link universalių idėjų, nesigilinant į smulkmenas

Idealizmas – moralinės individo savybės
Platonas
Platoniškoji idėja – mintimi suvokiama tobulybė.
Idėjos nuo daiktų nepriklausomos: daiktai gali išnykti, o idėjos dėl to nepakis. Visos idėjos
yra amžinos, nekintamos, besąlygiškos, tobulos, o daiktai tėra netobuli idėjų įsikūnijimai.
Jusliškai suvokiami fizinio pasaulio daiktai turi būti griežtai skiriami nuo vien protu
suvokiamų idėjų.

Augsutinas (religinis idealizmas)

R. Descartes‘as (metodinė abejonė)
Kantas I. (Kategorinis imperatyvas)

Kiekvienas žmogus turi būti traktuojamas kaip tikslas ir niekuomet tik kaip priemonė.

Hipotetinis imperatyvas - tai elgesio normos siekiant konkretaus tikslo.

Kategorinis imperatyvas – tai gryna moralės dėsnio forma, galiojanti visur ir visada. Moralės
dėsnis reikalauja, kad individas elgtųsi taip, kad jo asmeninio elgesio taisyklės galėtų tapti
visuotinu elgesio dėsniu.

„Didžiausia ir sunkiausia problema, kuriai žmogus gali pasiaukoti, yra ugdymo problema“.
Ugdymo tikslai
Asmenybė suvokia idėjas, racionaliai jas pažįsta, gyvenime vadovaujasi a priori nuostatomis
ir principais.
Proto lavinimas, proto viršus, valios ugdymas.
Tiesos paieškos, saviraiška ir charakterio ugdymas.

Programa
Loginis mąstymas (matematika, logika), menai, kūno kultūra, etika, kalbos ir filosofija.
Programos gali būti diferencijuojamos.
Sistema – objektyvių moralinių vertybių samprata – gėris, grožis, harmonija, taisyklingos
formos, higiena.

Mokymo turinys - dalykinis.

Holistinis mokymas, nes reikia matyti visumą, o ne atskirų dalių rinkinį.
Metodai
Dialektika, Sokratiškasis dialogas (elenktinės įžvalgos), diskusija, paskaitos, seminarai,
savarankiškas darbas.
Mokytojas
Autoritetas, nes padeda pažinti tiesą. Santykis pagarbus.
Idealizmo stiprieji aspektai:

1. Aukšto pažintinio lygio reikalavimai;

2. Rūpinimasis kultūrinio mokymo išsaugojimu ir skatinimu;
3. Dėmesys moralei ir būdo ugdymui;
4. Požiūris į mokytoją kaip centrinę ugdymo proceso figūrą;
5. Saviraiškos reikšmės pabrėžimas;
6. Žmogiškosios ir asmeninės gyvenimo pusių išryškinimas;
7. Visapusiškai platus, sistemiškas ir holistinis požiūris.
REALIZMAS ir ugdymas
Ontologija
Realybė objektyvi, ją sudaro turinys ir forma; ji grindžiama objektyviais dėsniais

Epistemologija
Pažinimo pagrindas - jutiminis suvokimas ir absoliutus mąstymas

Aksiologija
Vertybės absoliučios ir amžinos, grindžiamos objektyviais dėsniais.

Visa, kas mus supa - egzistuoja objektyviai ir nepriklausomai nuo žinojimo apie tuos
dalykus. Materija liudija nepriklausomą tikrovę.
Tikra yra ir idėjos ir materija, kurioje tos idėjos realizuojamos.
Forma (idėja) be materijos egzisuoti gali, bet materija be formos negali.
Aristotelis
Kiekvienas materialus daiktas turi universalių ir individualių savybių
Daiktų formos – universalios objekto savybės lieka nekintančios, o pavieniai komponentai kinta.
Daiktų esmė glūdi pačiuose daiktuose.
Kiekvienas daiktas turi tinkslą ir funkciją. Kosmose esama tvarkos, nes viskas vyksta neatsitiktinai.

Etika. Aukso vidurio samprata. Būdo dorybės kaip jausmų vidurys. Žmogus siekdamas tikslo gyvena
nuosaikiai.
Tinkamas auklėjimas padeda pasiekti Aukso Vidurį ir taip yra palaikoma sielos ir kūno pusiausvyra bei
harmonija.
Laimė – doro žmogaus privalumas. Eudaimonia.

Logikos metodas – silogizmas.

Dedukcinis metodas. Tiesa gaunama iš apibendrinimų.
F. Bacon‘as
Indukcinis metodas.
Išvaduoti protą nuo temdančių stabų.

◦ Urvo stabas
◦ Genties stabas
◦ Turgaus stabas
◦ Teatro stabas
J. Lockea‘s

Įgimtų idėjų nėra (švari lenta). Protas operuoja patirtiniais

duomenimis ir jie gaunami iš išorės. Žinojimą lemia juslės ir
refleksija.
2 patyrimo šaltiniai:
◦ Išorinis patyrimas (daiktų pažinimas juslėmis);
◦ Vidinis patyrimas (savivoka ir refleksija).
Ugdymo tikslai
Ugdyti žmogų, gebantį objektyviai pažinti aplink egzistuojantį pasaulį, logiškai
mąstyti naudojant ir patirtį ir apriorinius dalykus.

Programa
Mokymosi koncepcija griežtai struktūruota. Mokomieji dalykai – fizika, matematika,
etika, gramatika, kūno kultūra, menai, kalbos, logika.
Praktinis ugdymas – moralės ugdymas bei charakterio tobulinimas.
Laisvalaikis – prasmingas.

Mokymo turinys - dalykinis. Apima humanitarinius ir gamtos mokslų dalykus.

Metodai: paskaita, savarankiškas darbas, dialogas, eksperimentas, testavimas,

žaidimas.
PRAGMATIZMAS ir
ugdymas

Amerikos pragmatizmas
 
Charles Sanders Peirce (1839 – 1914)
Williams James (1842 – 1910)
John Dewey (1859 – 1952)
Ontologija
Realybė yra individo sąveika su aplinka, jo patirtis; ji nuolat kinta

Epistemologija
Pažinimas yra eksperimentavimo išvada; taikomas mokslinis metodas

Aksiologija
Vertybės yra situacinės, reliatyvios.

Pragmatizmas savo ištakomis yra sėkmės, optimalaus prisitaikymo prie gyvenimo sąlygų filosofija.
Piers‘as ir James‘as žmogaus esme laikė veiksmą, o mąstymą priskyrė tarnavimo veiklai, gyvenimo praktikai
funkciją. Mąstymas yra veiklos instrumentas (instrumentalizmas).
Problemų sprendimas:

1. Problemos įvardijimas;
2. Probleminio lauko ištyrimas;
3. Hipotezė, kaip galima spręsti problemą;
4. Išsprendus problemą daromos išvados.
Refleksijos procesas:
(5 loginiai žingsniai)

1) patiriamas sunku­mas, abejonė;

2) sunkumas yra nustatomas, apibrėžiamas;
3) svarstomos visos galimos sunkumo sprendimo galimybės (apžiūra,
nagrinėjimas, tyrimas, analizė);
4) tolesnis priimtų sprendimų detalizavimas siekiant sprendimą
padaryti aiškesnį ir nuosaikes­nį;
5) stebėjimas ir eksperimentavimas, vedantis link priimtų sprendimų
patvirtini­mo arba atmetimo.

(Dewey; 1910, 2001)

Ugdymo paskirtis, ne ugdytinio rengimas suaugusiojo gyvenimui, o toks jo dabartinio gyvenimo ir
veiklos organizavimas, kad atsiskleistų jo imanentiškos galios, kad ugdytinis galėtų realizuoti save.
Ugdytinis neturi pajusti, jog jį kažkas ugdo, jis turi gyventi natūralų gyvenimą, remdamasis individualios
patirties sąlygojamais siekiais. Mokytojas nėra patirties perteikėjas, jis tik sudaro terpę, kur mokiniai
kaupia individualią patirtį.

Ugdymo tikslai
Išmokyti ugdytinį spręsti realias gyvenimo problemas ir, sukaupus tokių problemų sprendimo patirtį,
pasiekti maksimalią asmeninę gerovę nepažeidžiant tų normų, kurios galioja visuomenėje.
Programa
2 aspektai – psichologinis ir sociologinis.
Ugdymo turinio pagrindu yra ugdytinio sąveika su realia gamtine ir socialine aplinka t.y. mokymas jį
rasti optimalias elgsenos formas santykiaujant su šia aplinka. Visas ugdymas tur būti probleminis, o
mokslinio sprendimo metodo įsisavinimui turi būti skiriamas pagrindinis dėmesys ir ugdytojo ir
ugdytinio veikloje.
Gyvenimo logika nesutampa su mokslo logika, todėl mokymo turinys turi būti integruotas,
grindžiamas ugdytinio poreikiais.

Mokymo turinys: problemų sprendimas, ugdytinio poreikių tenkinimas.

Metodai: projektai (Kiplatrickas), kompleksinis mokymas, keliomis mokslo disciplinomis paremti
mokomieji dalykai, problemų sprendimo metodas.

Dewey. Į ugdymą žiūrėti ne kaip į pasirengimą gyvenimui, o kaip į gyvenimą.

EGZISTENCIALIZMAS ir ugdymas
Soren Kierkegaard (1855 -1913)
Jean-Paul Sartre (1905 – 1980)
Albert Camus (1913 – 1960)
Karl Jaspers (1883 – 1969)
Martin Heidegger (1889 – 1976)
Ontologija
Realybė subjektyvi, egzistencija pirmesnė, negu esmė.

Epistemologija
Pažinimo paskirtis – asmeninis apsisprendimas

Aksiologija
Vertybės laisvai pasirenkamos.

Realybė yra objektyvusis žmogaus pasaulis, jo esmę nusako egzistencijos sąvoka.

Svarbiausia egzistencializmo filosofijos teiginys – žmogaus, susidūrusio su
nežinomybe, vienišumas, keliantis jam baimę. Vienišas individas nuolat susiduria su
jam priešišku pasauliu, be to, jis “pasmerktas laisvei”. Per baimę žmogus žengia į
laisvą ir savarankišką būtį; pagrindinės būties egzisatvimo struktūros – rūpinimasis,
rūpestis, buvimas drauge su kitais. Kadangi mirtis yra vienitelė galimybė suprasti
save, egzistencija yra būtis, einanti mirties link.
Ugdymo tikslai
Padėti ugdytiniui įsitvirtinti savosios egzistencijos plotmėje, rasti jėgų įveikti mirties, priešiško pasaulio baimę,
visuotinio rūpinimosi sferoje įžvelgti būties prasmę.

Programa
Turinio pagrindą turi sudaryti humanitariniai mokomieji dalykai, nes jie atskleidžia žmogaus egzistendijos
fenomeną. Humanitariniu lavinimu siekiama padėti ugdytiniui suprasti žmogų su visomis jo apraiškomis – jo
didingumą, jo žemišką ir dvasinę prigimtį, jo gyvenimo prasmę ir neviltį.
Bet ne vien mokomieji dalykai lemia rezultatą; ne mažiau svarbi ugdytinio patirtis, transformujanti ugdymo
turinį. Svarbiausia, kad ugdytojas suvoktų, kokia pasaulėjauta gyvena ugdytinis, ir tuo remdamasis spręstų, ko
ir kaip mokyti.
Dalykinis mokymas individualizuojamas, nes kiekvienas mokinys kitaip mato kiekvieno dalyko mokymosi
prasmę.
Mokymo turinys:
Asmenybės “Aš” koncepcijos formavimas įsisąmoninto pasirinkimo pagrindu. Humanitariniai
dalykai ir menai padeda geriau mokiniams įsisąmoninti savo egzistencinę padėtį. Literatūroje
pavaizduotos žmogaus padėties interpretacija galėtų padėti mokiniams surasti savo prasmę.

Metodai: tie, kurie padeda mokiniui geriau kalbėti ir veiksmingiau bendrauti, išmokantys
aiškiau formuluoti ir daugiau suprasti bei išreikšti.
Mokytojas turi padėti mokiniams tyrinėti ir pažinti pasaulį, atskleidžiant jo galimybes.
Kiekvienas mokinys ateina į mokyklą su sava patirtimi. Mokytojas turi suvokti ugdymo procesą
ir dėstomo bei išmoktino dalyko požiūriu, ir iš mokinio išgyventos patirties perspektyvos .
Fenomenologija

Fenomenologija ir ugdymas

Edmund Husserl (1859 – 1938)

Maurice Merleau- Ponty (1908 – 1961)
Fenomenologija

Hermeneutika ir ugdymas

W. Dilthey (1833 – 1911)

H.G. Gadamer (1900 – 2002)
P. Ricoeur (1913 – 2005)
S. Gallagher (1948 -)
Analitinė filosofija
– 1951)
„Mano kalbos ribos – tai mano pasaulio ribos“
„Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“
Ludwig Wittgenstein

Ludwig Wittgenstein (1889 – 1951)

George Edward Moore (1873 – 1958)
Bernard Russell (1872 – 1970)
Ugdymo tikslai
Analitikai nenurodinėja ugdymo tikslų, nes ugdymo reikšmė susijusi ne tik su tikslais, bet ir su
priemonėmis.
Sunku įvardyti ugdymo tikslus, nes ugdymo reikšmės yra skirtingos.
Reikia atskirti ugdymo tikslų formulavimo procesą nuo bendro klausimo, koks yra ugdymo tikslas.

Programa
Turi būti būti sistemingai ir apdairiai suplanuota. Programoje negali būti netobulos kalbos ir neaiškių
bei neišgrynintų sąvokų, pvz.: integracija, atvirumas, visuminis mokymas, lyderystė ir t.t. Tokios
sąvokos reikalauja atskiro paaiškinimo, nes ugdytojo ir ugdytinio sąmonė nėra iš anksto pasirengusi
teisingai ir aiškiai suvokti šias sąvokas.
Vadovėlių kalba turi atitikti logiką. Vadovėliuose pateiktos užduotys, tekstai ir suformuluoti klausimai
stokoja tikslumo.
Metodai: analizė, paradigmų kūrimas (logikos modeliai), analogijų kūrimas, apibrėžimų
kūrimas, sąvokų suvokimas ir aiškinimas, klausimų formulavimas, teisinga sakinių
struktūra.

Ne taip svarbu, kokį metodą parinkti, svarbiausia – laikytis logikos. Tam tinka teksto ar
teiginių analizė.

Mokomieji dalykai: matematika, logika, filosofija.

Postmodernizmas ir ugdymo
neapibrėžtumas

Jean-François Lyotard (1924 – 1998)

Jean Baudrillard (1929- 2007)
Jacques Derrida (1930 – 2004)
Richard Rorty (1931 – 2007)

Postmoderniosios ugdymo filosofijos atstovai –

R. Usher ir R. Edwards
Dabarties ugdymo ypatumai

Neapibrėžtumas ir reliatyvizmas (tiesos, vertybių, pažinimo, vertinimo)

Autoritetų praradimas
Reliatyvizmas moksle ir neapibrėžtumas švietime
Ugdymo turinio sumaištis
Ugdymo žodynas: tarp metafiziko ir ironiko

(Duoblienė, 2012)
Postmodernizmas ir ugdymas (Trowler, 2003, p. 164)  

Dabartinė (?)švietimo sistema Prieštaravimai postmodernioje Tinkamesnė švietimo sistema

(modernizmas) visuomenėje

Pasenęs, fiksuotas nacionalinių Kontrastas su pasirinkimais, Pasirinkimas, interaktyvumas,

programų turinys siūlomais medijų bei populiariosios besimokančiojo naršymas internete
kultūros

Žinios paskirstytos pagal lygius „Aukštosios“ ir „žemosios“ kultūros Ugdymas naudojant reklamą,
jungimas, vertinimo standartų švietimo žaidimai, medžiagos
kvestionavimas pateikimas daugialypėje terpėje

Hierarchiniai santykiai mokykloje – Autoritetų ginčijimas ir atsisakymai, Individuali mokymosi atsakomybė,

autoritetai neginčijami legitimacijos krizė vietoj autoriteto ką nors pasirenkant
savo nuožiūra

Elgesio reguliavimas, remiantis Postmodernizmas = vartotojiška Mokymosi vieta ir laikas

dienotvarke visuomenė determinuojami žinių vartotojo

Fiksuota programa ir turinys Greita žinių kaita – „ateities šokas“ Žinios „vartojamos“ pagal poreikį –
‚‚savalaikiame“ ugdyme
Rytų filosofija ir
ugdymas
Induizmas
 Konfucianizmas

„Žinai tai, ką žinai, tai, ko nežinai, nežinai. Tai tikroji išmintis“

„Tai, ko netrokšti sau, netrokšk ir kitiems“

Konfucijus
Konfucijus
Moralės ir valstybės filosofija

„Geras ir brandus žmogus daro tai, ko reikalauja jo visuomeninė padėtis, ir netrokšta ko nors kito“
Konfucijus

Vertybės (dorybės): lojalumas, nuolankumas, ritualas ir tolerancija.

Jos įgyvendinamos pamatiniais santykiais.
Penki nekintantys santykiai:
Valdovo – valdinio. Valdovas turi būti geranoriškas, valdiniai – ištikimi.
Tėvo – sūnaus. Tėvas turi mylėti, vaikas – paklusti.
Vyro – žmonos. Vyrai turi būti geri ir teisingi, žmonos - supratingos.
Vyresniojo brolio – jaunesniojo brolio. Vyresnėliams dera būti švelniems, o jaunėliams – pagarbiems.
Draugo – draugo. Vyresniems dera būti taktiškiems ir atidiems, o jaunesniems - maloniai pagarbiems.
 Daoizmas

„Pažinti kitus – protingo žmogaus savybė, tačiai tikroji išmintis – pažinti save“
Lao Dzi

DAO (kelias) – amžinas neveikimas, tačiau visada viskas padaroma.

Tai reiškia ne „nieko neveikti“ , o tik nesikišti į vyksmą be reikalo. Juo mažiau žmogus mėgina
planuoti remdamasis savimi, juo labiau visi dalykai vyksta pagal dao.
 Daoizmas

„Pažinti kitus – protingo žmogaus savybė, tačiau tikroji išmintis – pažinti save“
Lao Dzi

DAO (kelias) – amžinas neveikimas, tačiau visada viskas padaroma.

Tai reiškia ne „nieko neveikti“, o tik nesikišti į vyksmą be reikalo. Juo mažiau žmogus mėgina
planuoti remdamasis savimi, juo labiau visi dalykai vyksta pagal dao.
Dzenbudizmas
 Žmogus atsirado iš gamtos ir geriausiai veikia bendradarbiavimas su
gamta, o ne bandymas tapti jos viešpačiu.

Gyvasis AŠ nuolat kinta. Gyventi reikia dabar ir prisiimti save tokį, koks esi
šią akimirką.

DZEN – gebėjimas pamatyti savo būties prigimtį.

Žmogaus prigimties pažinimas siejamas su (nušvitimu) SATORI, padedančiu

pažvelgti į giluminę daiktų prigimtį ir suvokti savo tapatybę su esme.
Nušvitimui nebūtina medituoti, bet reikia peržengti racionalios mąstysenos
ribas.
Pagrindinė literatūra:
Ozmon H.A., Craver  S.M Filosofiniai ugdymo pagrindai, Leidybos centras, 1996.
Duoblienė L. Šiuolaikinė ugdymo filosofija: refleksijos ir dialogo link, Tyto Alba, Vilnius,
2006.