Marius Ivaškevičius Madagaskaras

Marius Ivaškevičius
 Marius Ivaškevičius (g. 1973 m. Molėtuose) –
jauniausios lietuvių rašytojų kartos atstovas,
prozininkas ir dramaturgas. Vilniaus universitete
baigė lietuvių filologijos studijas. Dirbo Respublikos
šeštadienio priedo vyrams Julius redaktoriumi.
Vėliau bendradarbiavo Lietuvos televizijos laidose
Kultūros spąstai ir Kūrybos metas.
Bendradarbiauja su didžiausiu Lenkijos dienraščiu
Gazeta Wyborcza, kur rašo įvairios tematikos esė.
Marius Ivaškevičius
KŪRYBA
• 1996 m. Rašytojų sąjungos leidykloje išleido novelių rinkinį
Kam vaikų.

• 1998 m. – romaną Istorija nuo debesies.

Novelių yra išversta į lenkų, vokiečių, slovėnų, prancūzų,
rusų, baltarusių kalbas.

• 1998 m. debiutavo kaip dramaturgas. Pjesė Kaimynas

laimėjo Naujosios dramos konkursą ir 2000-aisiais buvo
pastatyta Vilniaus jaunimo teatre bei Čikagos Žaltvykslės
JAV lietuvių teatre.

• Kita pjesė 8-230, tai aš 2000-aisiais eskizo pavidalu buvo

pastatyta Nacionaliniame dramos teatre.
• 2001 metais parašė trečiąją, baigiamąją
trilogijos, kuriai priklauso ir dvi ankstesnės pjesės,
dalį – pjesę Malыš. Ji eskizo pavidalu buvo
paties autoriaus režisuota ir parodyta 2001 m.
Naujosios dramos akcijos festivalyje.
2002 m. kovo mėnesį įvyko šio spektaklio premjera
Oskaro Koršunovo teatre. Pjesė išversta į lenkų
kalbą ir publikuota Lenkijos kultūrinėje periodikoje.
• Studijoje A PROPOS režisavo du dokumentinius
filmus: Einu (1999) – apie rašytoją Vincą Mykolaitį
- Putiną bei Punsko novelės (2000) - apie
Lenkijos lietuvius.
• 2002 metais išleido provokuojantį romaną Žali
apie tragišką Lietuvos istorijos laikotarpį -
partizaninį karą prieš rusų okupaciją. Čia
pamirštama patriotinė patetika, sąmoningai
nekuriamas buitinis ar psichologinis romanas,
talentingais kalbiniais žaidimais lipdoma sava
partizaninio karo versija.

Šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje.

Marius prisipažįsta, kad tėviškus jausmus patyrė tik Majai
gimus. O dukrytei augant jųdviejų ryšys vis stiprėja.
 Rašytojo ir režisieriaus
Mariaus Ivaškevičiaus (34)
viražas nuo kūrybinio darbo
stalo į šokių aikštelę - sutikus
dalyvauti LRT projekte
„Lietuvos šokių dešimtukas" -
daug kam netikėtas. Pasirodo,
šis rimtuolis mėgsta iš širdies
pakvailioti ir kartais pasielgia
taip, kaip net artimieji iš jo
nesitiki.
Madagaskaras - tai jau ketvirtoji Mariaus Ivaškevičiaus
pjesė. Tai postmodernistinis kūrinys.

Kas yra postmodernizmas?

Kas būdinga postmoderniai

epochai?

Kada ji prasidėjo?

Autorius visada itin originaliai interpretuoja opius

lietuvių istorijos ir kultūros siužetus, nevengia
autoironijos ir absurdo. Tai dažnai žeidžia
niūroką statistinį lietuvį ir daro kūrinius
skandalingus.
Kas yra Madagaskaras
ir
kur jis yra?
 Madagaskaro Respublika (Madagaskaras) –
valstybė Madagaskaro saloje Indijos vandenyne,
netoli rytinio Afrikos kranto.
DVIEJŲ DALIŲ SPEKTAKLIS

Nuo 2007 m. Valstybinio akademinio

J. Vachtangovo teatro (Maskva)

meno vadovas.
REŽISIERIUS STATYTOJAS – RIMAS TUMINAS

KOMPOZITORIUS – FAUSTAS LATĖNAS

 Ypač sėkmingas Ivaškevičiaus ir režisieriaus Rimo
Tumino bendradarbiavimas (Madagaskaras, 2003;
Mistras, 2010).
Pjese Madagaskaras Ivaškevičius realizavo seną
Tumino svajonę teatro scenoje papasakoti istoriją
apie Kazio Pakšto idėją perkelti lietuvius į saugesnį
pasaulio kraštą, sukurti „atsarginę“ Lietuvą. Tumino
režisuotas spektaklis nuo 2004 m. iki šiol žavi ne tik
Lietuvos, bet ir kitų šalių žiūrovus, o išleista pjesė
Lietuvoje buvo pripažinta kūrybiškiausia 2005 m.
knyga.
Pokštas: Ne, gerbiamasai Oskarai. Man šalta yra vidujiniai.
Išoriniai aš prakaituoju, kaipo Žemės žmogus. Karšta esti
Paryžiuj. Bet giliai patriotiniai, tautiniai aš šąlu. Ir baisiai mane
prišildytų jūsų apsisprendimas ambasaduoti Angoloje ar kurioje
kitoje Afrikos šalyje. Tiktais ten aš dar pramatau tinkamą žemės
tuštumą, kurioj ilgainiui iškiltų rezervinė Lietuva. Kasmet iš
manęs jūs gautumėt dešimtis tūkstančių vyrų, o taip pat
moteriškių, kaip aš vadinu, lietuvnešių, netelpančių Tėvynėj.
Jums būtų šventa pareiga apsaugoti juos nuo kontakto su
juodaisiais piliečiais, kadangi, manau, neatleistina, jei dar silpna
lietuvybė imtų keist odos spalvą. Kaipo pasiuntinys jūs tvirtai
prižiūrėtumėt lytinį jų gyvenimą, tautiniai reguliuotumėt masinį
ištvirkimą.
 Pjesėje Madagaskaras pagrindinio veikėjo Kazimiero
Pokšto prototipas yra nepriklausomos Lietuvos
geopolitikas Kazys Pakštas – personažo vardo pokytis
lemia ir visos dramos stilių. Tačiau, pasitelkęs žaidimą
kalba ir improvizacijas istorijos temomis, Ivaškevičius
skatina apmąstyti rimtas problemas.
 Šios pjesės pagrindinio veikėjo Pokšto prototipas
Kazys Pakštas – viena keisčiausių XX a. pradžios
lietuvių asmenybių, siūlęs Lietuvą iškelti į Afriką.
Pasak paties autoriaus, „ši pjesė ir yra apie tai, kaip
Lietuva niekada nebuvo perkelta į Afriką. Kitaip
tariant, – tai pjesė apie tą Lietuvą, kuri taip niekur ir
neišsikėlė (...) pjesė apie žmones, kurie dar nieko
nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti
taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip
dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas
iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar
niekad nebuvo perkelta“.
 Knyga iliustruota originalaus spektaklio nuotraukomis; yra
autoriaus pratarmė ir angliška pjesės turinio santrauka.
 Pasak literatūrologės J. Sprindytės, Madagaskaras
įrodė, kad apie idealizmą ir patriotizmą taip pat
galima prabilti naujai, pakilius idealistinius žodžius
perfiltravus per žaismės, ironijos ir sąlygiškumo
sietus. Ivaškevičiaus pjesė kelia klausimą, kodėl
Lietuva prarado Nepriklausomybę, nors to
laikotarpio žmonės buvo kupini kilniausių siekių: jie
degte degė tautos garbės, Lietuvos išsaugojimo
rūpesčiu, buvo kupini kilnaus idealizmo.
 Pjesės personažai iškelia nepriklausomos Lietuvos
tautines idėjas bei mitus:
jūrinės valstybės idėją,
Klaipėdos krašto atgavimą įprasmina Pokšas,
raginantis atsigręžti „veidu į jūrą“,

Pokštas. Nekreipkit domės į mane. Laikausi tokios

orientacijos. Taip vadinamai – veidu Į jūrą.
Atlantą perskridę aviatoriai Stasys ir Steponas ragina
valstybę atsigręžti „veidu į debesis“,
Imanentiškumas (imanentinis – vidinis, ne išorinių
veiksnių sukeltas) – postmodernaus teksto
bruožas. Jis išryškėja dėl proto gebėjimo išreikšti
save simboliais. Pasaulis pilnas simbolių, mes
su tikrove (realybe) nebesusitinkame.
Dramoje lakūnai Darius ir Girėnas, lietuvaitė,
Paskenduolė.

Antanas Vienuolis (tikroji pavardė Žukauskas) sukūrė apsakymą „Paskenduolė“

apie apviltos merginos likimą, kuris pasibaigė tragiškai.
 Gerbutavičius ragina atsigręžti „veidu į meną ir
estetizmą“ ir t. t.
Pjesėje skatinama apmąstyti tautinės mitologijos
vaizdinius: lietuvių kilmės, Vilniaus vadavimo,
krepšiasvydžio ir kt.
Salė: Nusprendžiau būt kaip Joanna. Kaip toji Joanna iš
Francijos. Užlipsiu ant baltojo žirgo ir keršinsiu,
keršinsiu lenkams, Vilnių nuo jų vaduosiu, pakol jie
mane sužeis.
 Geopolitiko Pakšto idėja sukurti svetur naują
Lietuvą yra dramos kompozicijos ašis, aplink ją
sutelkiamas spalvingas tarpukario Lietuvos
kultūrinis gyvenimas.
Ivaškevičius vaizduoja kilnioms idėjoms
gyvenimą paaukojusius vyrus ir moteris. Jų
prototipai – literatūros klasikai ir daugelis kitų
garsių to meto asmenybių.
PROTOTIPAI IR DRAMOS VEIKĖJAI
Kazys Pakštas, Kazimieras Pokštas –
Lietuvos geografas, keliautojas, idealistas
visuomenės veikėjas,
profesionaliosios geografijos
Lietuvoje pradininkas.
Salomėja Nėris, lietuvių poetė. Salė, poetė
Salė. Nenori, kad būčiau laiminga?
Milė. Noriu, tik nežinau, kaip čia padės mano kojos.
Salė. Mile, ar nieko nejauti?
Milė. Nu ne.
Salė. O aš – jautri. O Jis – dar jautresnis. Į mane Viešpats
sukrovė visą pasaulio jautrumą, o į Jį dar kita tiek. Ir jei
dabar Jis įeitų...
Milė. Sale, bet kas Jį įleis. Trečia valanda po pusiaunakčio. Ir
čia gi merginų bendrabutis.
Salė. Toki jaunikaičiai kaip Jis dažniausiai įeina per langą.
 Ironiškai pabrėžiamas Salomėjos Nėries
jautrumas.

Tai dekanonizacija, kitas postmodernaus

teksto bruožas, - autoritetų, normų, kanonų,
tradicijų neigimas. Viešpatauja kitimas ir ironija.
Ironija naudojama kaip įvairovės, netikėtumo,
žaismės išraiška.
Emilija Kvedaraitė, Milė, Salės draugė
Vinco Mykolaičio – Putino
žmona 1926 metai. Kaunas. Studenčių
bendrabutis. Salė bendrabučio
kambaryje sėdi įmerkusi basas kojas
į puodą su vandeniu. Rašo
atsakymus poezijos jai prisiuntusiems
grafomanams.
 Halina Korsakienė, Lietuvos Helė, Salės draugė
rašytoja, vertėja, visuomenės veikėja.
Juozapas Albinas Gerbutavičius – senas
Herbačiauskas, lietuvių televizionierius
rašytojas, literatūros kritikas.
Vienas esė pradininkų lietuvių
literatūroje.

veidu į meną ir estetizmą

Oskaras Milašius, lietuvių Oskaras – ambasadorius,
poetas, rašęs prancūzų kalba televizionierius
 Vincas Mykolaitis-Putinas,
XX a. pradžios Lietuvos poetas
ir prozininkas. Labiausiai
žinomas savo simbolistiniais
eilėraščiais ir romanu „Altorių
šešėly“.
Dainius – taipgi profesorius,
taipgi dvasiškas tėvas
Milė. Protingas tu, Sale,
žmogus. Lėkim iškart po
kvotimų tiesiai prie Baltijos
jūros.
Salė. Putiną vos tik išlaikę.
 Geopolitiko Pakšto idėja sukurti svetur naują Lietuvą
yra dramos kompozicijos ašis, aplink ją sutelkiamas
spalvingas tarpukario Lietuvos kultūrinis gyvenimas.
Ivaškevičius vaizduoja kilnioms idėjoms gyvenimą
paaukojusius vyrus ir moteris. Jų prototipai – literatūros
klasikai Salomėja Nėris (Salė), Juozapas Albinas
Herbačiauskas (Gerbutavičius), Oskaras Milašius
(Oskaras), Vincas Mykolaitis-Putinas (Dainius) ir
daugelis kitų garsių to meto asmenybių.
M. Ivaškevičiaus kūryboje pozityvu yra tai, kad
demistifikuojant įvairius tautos mentaliteto štampus, „flegmos
persunkta“ lietuvių literatūra gauna kritiškos žiūros ir gydančios
ironijos dozę.
Jūratė Sprindytė
Dramos kalba
Dramoje išradingai kuriamas kalbėjimo būdas
balansuoja tarp stilizacijos ir parodijos. Ivaškevičius
imituoja tarpukario intelektinį bei buitinį kalbėjimą,
pasitelkia daug svetimų „pramatymų“ – idėjų, citatų,
remiasi tarpukario Lietuvos spauda, Salomėjos
Nėries dienoraščiais, jos draugių atsiminimais ir t. t.
 Pokštas. Kokis iš to išėjimas, klausiate jus manęs?
Atsakau. Planinė emigracija. Siūlote man kafė ir stebitės,
kodėl aš – lietuvis Kazimieras Pokštas – siūlymo jūsų
nepriimu? Jis tautiškai neteisingas. Patriotiniai
nebrandus. Tūkstančiai mūsų piliečių savo raumenų
pajėgas atiduoda brazilui, čiliui, kolumbiui, urugviui
dirbdami jų plantacijoj jūsų primėgtą kavą. Ar jie toje
saulėtoj terpėj tarp džiaugsmingų žmonių, mėgstančių
tango, vyną ir nuogąją moteriją, ilgai pasiliks lietuviais?
Griežtai jums tvirtinu: ne. Nespės per pasaulį pereiti nė
kelios dešimtys metų, kai buvusi jų lietuvybė bus sumalta
į kavą ir kitataučių vartojama kaipo kafė olė.
Kokį kūrinį primena ši ištrauka?
Nagi priėjo metas žodžių tuščių atsisakant jums
ištarti svarbiausiąjį, tą, kurs nuo šios akimirkos jus
visame lydės. Jautriai manęs klausykite savo juoda
širdimi bei plikomis krūtinėmis. „Lie“ – tai kuomet
žmogus pradeda pratartį apie lietų, bet užubaigti
negali. „Tu“ – tai kuomet mes kreipiamės į draugą,
taipgi į priešą bei į juodašiknius. „Va“ – tai nustebęs
šūksnis, regintis senąjį svietą, kurs su nauju
susimaišęs ateitį nužymės. Dabar, aritmetikos mokslo
su visam neragavę, bandykite tai sudėti.
Taip, Just. Marcinkevičiaus dramą „Mažvydas“

MAŽVYDAS (iškilmingai)
Mėginsime sudėti pirmą žodį.
Klausykitės gerai...Širdim klausykit!
Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų
Pajusite medaus ir kraujo skonį,
Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,
Užuosit šieno ir liepynų kvapą,
Regėsit baugų debesio šešėlį
Per lauką bėgant...Taigi pamėginkim.
(Skiemenuoja vienas)
„El-ie" bus „Lie", „tė-u" bus „tu", „vė-a" bus „va".
Kartokite! Kartokit ir klausykit.
 Vienas iš postmodernizmo požymių yra
intertekstualumas.
Intertekstualumas – tai autoriaus ir svetimo
teksto sąveika, jų dialogas, ir tam tikra tekstų
skaitymo teorija, siūlanti savo analizės/
interpretacijos priemonių rinkinį.
Specialistui intertekstualumas yra sąvoka, kuri
nurodo, kaip tekstas „skaito” istoriją ir kaip į ją
įterpia save”.) Tatai reiškia, kad vyksta daugkartinis
teksto kodavimas, nuolatinis citatų žaismas,
ankstesnių tekstų sankaupa, naujoviškas
kartojimas to, kas jau kitų yra pasakyta (parašyta).
 Dramoje daug svetimų „pramatymų“ – idėjų, citatų.
Gydytojas: Berkite savo žodžius, kad tik jie SENELĖS PASAKA
mums padėtų jus greičiau užmigdyti.
Salė: (užsimerkia) Rūškanas palatų Apšerkšniję mūsų žiemos -
kiemas, Balta, balta, kur dairais.
Šalta, šalta – kur dairais. Ilgas pasakas mažiemus
Leiskite man jį sušildyt Seka pirkioj vakarais.
Savo pasakos kerais.
Apie klaidžią sniego pūgą,
Apie lenką, pasienietį, Saulės nukirptas kasas,
Burtus maudančių panų, Apie žąsiną moliūgą,
Apie meilę, kuri teška Kur išskrido į dausas.
Iš merginų šulinių.
Apie vilką, baltą mešką,
Apie gražų jaunikaitį – Burtus, išdaigas velnių,
Koks jis raitelis puikus, Apie vandenis, kur teška
Apie Milei, Dainiaus žmonai, Iš sidabro šulinių.
Mūsų pramintus takus.
 Greta dokumentinių detalių naudojami stilizuoti
tautosakos vaizdiniai (Slibinas komunaras-keturgalvis
yra aliuzija į keturis komunistus, Slibinas literatas -
trigalvis – aliuzija į „Trečią frontą“).

Paminklas „Keturi komunistai“ (bronza;

skulptoriai N. Petrulis ir B. Vyšniauskas), pastatytas 1973 m. prie Trečias frontas – literatūros
Ramybės parko Kaune, XX a. pabaigoje atvežtas į Grūto parką žurnalas, leistas 1930–1931 m.
Kaune.
Salė, nesulaukusi meilės iš tautą mylinčių vyrų, susižavi
slibinais – komunistais. Slibinai ją veža kaip nuotaką į
Maskvą „antžmogiui“ – visa ryjančiam Slibinui
Visaryjonyčiui (prototipas – Josifas Visarijonovičius
Stalinas).

Josifas Stalinas (1879 m. Goryje,

Gruzijoje – 1953 m. kovo 5 d. Maskvoje;
tikroji pavardė Džiugašvilis) – Tarybų
Sąjungos politinis veikėjas.
Salės mirties momentas sutapatinamas su Lietuvos Nepriklausomybės
praradimu
 Kaip nuotakos kraitis pridedama ir visa tauta.
Slibinas ją paima ir perskaito, atimdamas visą
gyvybės energiją. Salės mirties momentas
sutapatinamas su Lietuvos Nepriklausomybės
praradimu, artėjančiais Antrojo pasaulinio karo
sprogimais.
Pjesės finale herojai suvokia, jog jų kartos
idealizmas ir didžiosios idėjos – „pramatymai“ –
istorijoje išliks tik kaip liūdnas utopinis pokštas:
„Liūdna, kuomet iš pramatymų lieka tik pokštas
pigus“.
 Ivaškevičiaus Madagaskaras laikomas
naujosios istorinės dramos pavyzdžiu, kurioje
savikritiška ironija yra neatsiejama nuo tautos
meilės, o prototipus tikrovėje turintys
personažai leidžia įvairių šalių žmonėms
atpažinti universalius archetipus.
ATSILIEPIMAI SPAUDOJE
 „MADAGASKARAS" JUOKIASI MYLĖDAMAS
BEI ŽAVĖDAMASIS ANO LAIKO ŽMONĖMS,
MOKĖJUSIAIS GYVENTI TEGUL IR UTOPINĖMIS,
BET LABAI IŠRADINGOMIS BEI GRAŽIOMIS
FANTAZIJOMIS. IR TARSI VALIŪKIŠKAI
POKŠTAUDAMAS, ŠIS SPEKTAKLIS GEBA
PARODYTI LIETUVIUS, KURIŲ SIMPATINGUMUI
BEMAŽ NEĮMANOMA ATSISPIRTI."
LIETUVOS RYTAS
 „Vilniaus valstybinis mažasis teatras yra viena
patraukliausių eksperimentinių erdvių. Režisieriaus
Tumino jau seniai puoselėtą idėją papasakoti apie
nelegendinio (todėl dar įdomesnio) lietuvių diplomato be
portfelio, teoretiko ir keliautojo Kazio Pakšto utopiją
Ivaškevičius pavertė savotišku savo kūrybos
kaleidoskopu. (…) Ivaškevičiaus ir Tumino vizijas
labiausiai suartina panašus požiūris į pačią Kazio Pakšto
utopiją – čia autoriai ypač atsargūs ir nenuklysta nei į
ironijos, nei į perdėto heroiškumo ar nostalgijos lankas."
Kultūros barai
 Marius Ivaškevičius pagal savo receptą
restauravo laiką, idėjas, kalbą – sutirštindamas,
paryškindamas žmones, įkūnijusius tą laiką. Kad
iškiltų Lietuvos tėvynės vaizdas, kur vyrams rūpi
tik valstybė, o moterims – tik meilė.
Kultūros barai
Ar ir šių dienų lietuviai svajoja

apie šiltus kraštus?

Artūras Zuokas Lietuvai siūlo pirkti Graikijai priklausančią salą ir
pavadinti ją Dausuva
 Vilniaus meras Artūras Zuokas penktadienį
vykusioje konferencijoje „Versli Lietuva“ pristatė
idėją praplėsti Lietuvos teritoriją įkuriant 22-ąją
sostinės seniūniją Graikijai priklausančioje
Viduržemio jūros saloje.
Salą, nupirktą privačių asmenų ar įmonių
lėšomis už 7 milijonus eurų, užregistravus
Lietuvos Vyriausybės vardu, mūsų šalies
gyventojai ne tik turėtų išskirtinę vietą poilsiui
Viduržemio jūroje, bet tai būtų ir puiki Lietuvos
reklama visame pasaulyje, rašoma Vilniaus
miesto savivaldybės išplatintame pranešime
spaudai.
 „Dar XX a. pradžioje Lietuvos geografų
draugijos prezidentas Kazys Pakštas nusprendė,
kad lietuviams reikia ieškoti saugesnės teritorijos
ir įkurti lietuvių koloniją. Jis pasiūlė surasti vietą,
kuri būtų pusiau nepriklausoma nuo Lietuvos ir
taptų rojumi lietuviams. Iš pradžių geografas
išsirinko Kubą, vėliau savo idėją norėjo
įgyvendinti San Paule Brazilijoje, Angoloje arba
Madagaskare. K.Pakštas utopinei kolonijai buvo
sugalvojęs ir pavadinimą – Dausuva. Kodėl šios
idėjos neįgyvendinus mums?“ – sakė A.Zuokas.
 1990–2004 m., ypač po 1999 m., kai buvo panaikintas
vizų režimas, į Ispaniją dirbti, uždarbiauti ar studijuoti išvyko
apie 50 000 lietuvių. Dauguma jų kuriasi Valensijos ir
Almerijos žemės ūkio regionuose, pastarajame 2004 m.
gyveno apie 80% visų Ispanijos lietuvių.