Abe, Kobas - Moteris Smelynuose

Embed Doc
Copy Link
Readcast
Collections

CommentGo Back

Kobas Abe

Moteris Smėlynuose

Jei negrėstų bausmė, pabėgimas neteiktų džiaugsmo.

PIRMA DALIS

l

VIENĄ rugpjūčio dieną dingo žmogus. Per atostogas jis ketino nuvažiuoti į pajūrį,- ligiten traukiniu buvo pusdienis kelio,- ir nuo to laiko niekas apie jį nieko negirdėjo. Nei policijos paieškos, nei skelbimai laikraščiuose nedavė jokių rezultatų.Žmonių dingimas apskritai ne toks jau retas reiškinys. Statistikos duomenimis, kasmet paskelbiama keli šimtai pranešimų apie dingusius be žinios. Keista, bet rasti jų tepavykstanedidelę dalį. Žmogžudystės ir nelaimingi atsitikimai palieka įkalčius; pagrobimų motyvus visados galima atsekti. Bet jei žmogus dingo dėl kokios nors kitokios priežasties, aptikti jo pėdsakus labai sunku. Beje, jei dingimą pavadinsim pabėgimu, tai iškarto daugelis dingimo atvejų, matyt, bus priskirti prie tų paprasčiausių pabėgimų.Šiuo atveju irgi nebuvo nieko stebėtina, kad nerasta kokių nors pėdsakų. Apytikriai buvožinoma vieta, kur išvažiavo tas žmogus, bet iš ten negauta pranešimo, kad aptiktaslavonas. Jo darbas nebuvo susijęs su kokiomis nors paslaptimis, dėl kurių jį būtų galėję pagrobti. O iš visų jo veiksmų, iš elgsenos anaiptol neatrodė, kad jis ketino pabėgti.Pradžioje visi, žinoma, spėjo, kad čia įpainiota moteris. Policijos valdininkai ir bendradarbiai, iš dingusiojo žmonos sužinoję, kad jis išvažiavo rinkti vabzdžių savokolekcijai, net kiek nusivylė. Iš tiesų, tampyti skardinę su kalio cianidu, graibštusvabzdžiams gaudyti - ir vien tam, kad nuslėptum pabėgimą su moterimi,- tai būtų pernelyg jau didelis apsimetimas. O svarbiausia - stoties tarnautojas pranešė, kad tą dieną S. stotyje iš traukinio išlipo vyras, sprendžiant iš drabužių, lyg ir alpinistas, per pečiuskryžmais užsikabinęs medinę dėžę, kokias nešiojasi dailininkai, ir gertuvę; jis geraiatsimenąs, kad tas žmogus buvo visiškai vienas. Taigi ir ta prielaida atkrito.Kilo versija apie savižudybę iš mizantropijos. Jai pradžią davė vienas bendradarbis,didelis psichoanalizės mėgėjas. Jo manymu, pats faktas, kad suaugęs žmogus domisitokiais niekais, kaip vabzdžių kolekcionavimas, jau rodo jo psichinį nepilnavertiškumą. Net jei vaikas pernelyg linkęs kolekcionuoti vabzdžius, ir tai jau dažnai rodo jį turintEdipo kompleksą. Trokšdamas kaip nors kompensuoti nepatenkintą geismą, jis sumalonumu duria smeigtuką į nebegyvą vabzdį, kuris ir šiaip jau niekur negali pabėgti. O

jeigu jis nemetė to užsiėmimo suaugęs, tai jau aiškus ženklas, kad jo liguista būsena dar pablogėjusi. Juk entomologai gana dažnai būna apsėsti kaupimo manijos, jie be galouždari, serga kleptomanija, pederastija. O nuo šito iki savižudybės iš mizantropijos -vienas žingsnis. Be to, yra ir tokių kolekcionierių, kurie jaučia potraukį ne tiek kolekcionavimui, kiek kalio cianidui savo skardinėse, ir kurie niekaip negali toužsiėmimo mesti... Argi tas faktas, kad jam nė karto nekilo noras atvirai pasipasakoti apiesavo pomėgį, nerodo, kad ir jis pats puikiai suvokė, kiek tai gėdinga?Bet kadangi lavono nerasta, visi šitie išprotavimai, kad ir kaip jie atrodė sklandus,sužlugo.Tikrosios priežasties niekas ir nesužinojo. Praėjo septyneri metai, ir, remiantis Civiliniokodekso trisdešimtuoju straipsniu, žmogus buvo pripažintas mirusiu.

2

VIENĄ rugpjūčio popietę S. stoties platformoje pasirodė žmogus pilka pikine panama.Per pečius jis buvo kryžmai užsikabinęs didelę medinę dėžę ir gertuvę, o kelnes susikišęsį kojines - tarsi susiruošęs kopti i kalnus. Tačiau aplinkui nesimate nė vieno kalno, į kurį vertėtų kilti. Ir stoties tarnautojas, tikrinęs prie išejimo bilietus, įtariai pažiūrėjo jamįkandin. Žmogus nedvejodamas įlipo į autobusą, stovinti prie stoties, ir atsisėdo pačiamegale. Autobusas važiavo tolyn nuo kalnų.Žmogus privažiavo paskutinę stotelę. Išlipęs iš autobuso, jis pamatė, kad aplinkui begalo, be krašto traukiasi pakaitomis kalvos ir lomos. Klonius ištisai raižo siauros ryžių laukų juostos, o tarp jų, nelyginant salelės, kyšo nedideli churmų guotai. Vyras aplenkėkaimą ir patraukė tolyn, tiesiai į pajūrį. Dirva pamažu darėsi šviesesnė ir sausesnė. Netrukus dingo namai, ir tik kur ne kur stirksojo po kelias pušaites. Pamažu kieta žemėvirto smulkiu, limpančiu prie koju smėliu. Šen bei ten dulavo sausų žolynų lopinėliai ir maži sklypeliai skurdžių baklažanų, tarsi per klaidą čia atsidūrusių. Bet aplinkui - nėgyvos dvasios. Prieky, matyt, buvo jūra, prie kurios jis ir traukė.Pagaliau žmogus sustojo. Dairydamasis į šalis, jis nusišluostė striukės rankove prakaitą nuo veido. Iš lėto atsisegė medinę dėže, iš viršutinio dangtelio išėmė ryšuliuką lazdelių ir iš jų sutvėrė graibštą vabzdžiams gaudyti. Tada vėl nužingsniavo tolyn, naršydamas lazdaretai pasitaikančius žolių kuokštus. Smėlis kvepėjo jūra.Laikas slinko, o jūros vis nebuvo matyti. Turbūt tokioje raižytoje vietoje negalėjai matyti,kas dedasi priekyje, bet, kiek aprėpė akys, gamtovaizdis nesikeitė. Netikėtai prieš jį išdygo kaimelis. Paprastas skurdus kaimelis: aplink gaisrinės bokštą susispaudę lentiniaistogai, prislėgti nedideliais akmenimis. Keletas namų dengti juodomis čerpėmis, o kaikurie net skarda, nudažyta raudonai. Namas skardiniu stogu prie vienintelės kaimekryžkelės, matyt, buvo žvejų artelės valdyba.

Už kaimo jau tikriausiai ir jūra, ir kopos. Bet kažkodėl kaimelis išsimėtęs labai plačiai.Aplinkui keletas derlingos žemės sklypų, o šiaip visur - vien baltas smėlis. Matėsinedideli žemės riešutų ir bulvių laukeliai; jūros kvapas sumišęs su gyvulių dvoku. Paleikietą, lyg iš smėlio ir molio suplūktą kelią stūksojo balti kalnai kapotų kriauklių. Žmoguieinant keliu, ir vaikai, žaidžią atvirame lauke priešais artelės valdybą, ir senis, taisąstinklą, ir apskurusios moterys, susispietusios prie vienintelės kaime smulkių prekių krautuvėlės,- visi akimirką nustėro ir su nuostaba žiūrėjo jam įkandin. Bet žmogus visainekreipė į juos dėmesio. Jį tedomino kopos ir vabzdžiai.Tačiau keista buvo ne tik tas, kad kaimas taip plačiai išsimėtęs. Kelias staiga ėmė kilti.Tai irgi buvo visiškai netikėta. Juk jeigu kelias eina prie jūros, tai, žinoma, turi leistisžemyn. Rasi jis apsiriko, žiuredamas žemėlapyje? Jis užklausė lyg tyčia sutiktą merginą.Bet toji nuleido akis ir praėjo pro šalį, lyg neišgirdusi. Tiek to, eime toliau. Šiaip ar taip,ir smėlio spalva, ir žvejų tinklai, ir kalnai kriauklių - viskas rodo, kad jūra arti. Apskritainerimauti nėra ko.Kelias darėsi vis statesnis, ir aplinkui daugiau nieko nebuvo, tik smėlis.Bet keista - toji vieta, kur stovėjo namai, nė kiek nekito. Tiktai kelias ėjo aukštyn, o patskaimas visą laiką tarsi liko žemumoje. Ne, ne tiktai kelias. Su juo kilo ir tarpunamiai.Atrodė, kad visas kaimas kyla į kalną ir vien tik namai lieka tame pačiame lygyje. Lipantaukštyn, į kopos viršūnę, tas įspūdis vis stiprėjo, ir netrukus jam pasirodė, kad namaistovi didžiulėse smėly iškastose duobėse. Pagaliau kelias, kuriuo jis ėjo, ir tarpunamiai pasirodė besą viršum stogų. O namai vis giliau leidosi į smėlio duobes.Staiga šlaitas pasidarė kone statmenas. Dabar nuo jo iki stogų šelmenų buvo apiedvidešimt metrų, ne mažiau. „Bet koks ten gali būti gyvenimas?"- pagalvojo jis ir sudrebėjo, žiūrėdamas į gilią duobę. Netikėtai smarkus vėjo šuoras užgniaužė jam kvapą,ir vyras skubiai pasitraukė nuo duobės krašto. Staiga toli apačioje jis pamatė blausią putotą jūrą, skalaujančią pakrantės smėlį. Žmogus stovėjo ant kopos keteros - kaip tik ten,kur veržėsi.Kopos šlaitas nuo jūros pusės, iš kur pučia musonai, kaip paprastai, buvo status ir plikas.Bet nuožulnesnėse vietose augo siauralapių žolių krūmeliai. Atsigręžęs atgal, jis pamatė,kad didžiulės duobės - tuo gilesnės, kuo arčiau kopos viršūnės - keliais aukštais traukiasiį kaimo vidurį ir atrodo lyg avilio pjūvis. Kaimas sakytum lipa ant kopos. O gal kopa lipaant kaimo? Šiaip ar taip, kaimo reginys žmogų slėgė, erzino. Na, bet kopas, kaip norėjo, jis pasiekė, ir dabar viskas gerai. Patraukė didelį gurkšnį vandens iš gertuvės, giliai įkvėpė, ir oras, rodos, toks grynas, nudegino gerklę kaipšvitras.Žmogus norėjo papildyti savo kolekciją smėlynų vabzdžiais.Smėliniai vabzdžiai nedideli, blankių spalvų, bet žmogaus, apsėsto kolekcionavimomanijos, netraukia margasparniai drugeliai ar laumžirgiai. Tokie žmonės nenori papuošti

of 00

Leave a Comment