C.W.gortner. .Kotrynos - medici.ispazintis.2015.LT

C. W .
G O R T N E R
Kotrynos
^Medici
išpažintis
ROMANAS
Iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė
/\lma littera
UDK 821.111(73)-31 Versta iš: C. W. Gortner
Go-365 THE CONFESSIONS OF
CATHERINE DE MEDICI
Ballantine Books Trade Paperbacks
New York
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN978-609-01-2011-8
Copyright ©2010 by C. W. Gortner
Viršelio dizainas ©Victoria Allen
Viršelio fotografija ©Peer Lindgreen
©Vertimas į lietuvių kalbą, Lina Būgienė, 2015
©Leidykla „Alma littera“, 2015
Erikui, kuris nuolat man primena, kadgyvenimas
pilnas nuostabių dalykų, ir Jennifer,
kuri sugebaprajuokinti
O buteli! Savoj slaptingoj gelmėje
Tu saugai paslapčių daugybę;
Aš laukiu ir klausaus domiai:
Likimų man nulemk tikrai.
- RABELAIS
Klaudija de Valua x Pranciškus I Margarita iš Angulemo
(1499-1524) (1494-1547) x
Henrikas d'Alberas,
1 1 1 Navaros karalius
Pranciškus Karolis* Margarita Madeleine
X X
Filbertas iš Jokūbas V,
Savojos Škotijos Žana d’Alber,
karalius Navaros karalienė
Henrikas U Antuanas BUrbonas
(1519-1559) I
x
Kotryna Mediči Henrikas IV
t (1519- 1589) (1553-1610)
•romane neminimas
t surašyti tik išgyvenę vaikai
Vokietija.
Atlanto
vandenynas
Šventoji
'Romos
imperija
‘Prancūzija
Navom
'Ispanija
'Viduržemio jūra
BLUA, 1589
>sS&&dk.
Š NESU SENTIMENTALI.
A Net ir jaunystėje nebuvau linkusi j melancholiją ar savi
graužą. Niekad nemėgau dairytis atgal ir dūsauti, kaip bėga laikas.
Gal kas pasakytų, kad nepažįstu apgailestavimo. Išties, pasak mano
nedraugų, aš visada išputusi akis žiūriu tik į priekį: į ateitį, į dar vie
ną karą, kurį teks laimėti, į kitą sūnų, kurį reikės pasodinti į sostą, į
dar vieną priešą, kurį turėsiu įveikti.
Kaip menkai jie mane pažįsta! Tiesą pasakius, beveik niekas ma
nęs nepažįsta. Ko gero, man taip likimo lemta: vienai glūdėti vidu
ryje mito apie save pačią ir stebėti, kaip tarsi nuodinga gėlė aplinkui
skleidžiasi mano gyvenimo legenda. Mane laikė žudike ir prisitaikė-
le, gelbėtoja ir auka. Per visą gyvenimą - ilgesnį, nei kas būtų galėjęs
tikėtis, - tiktai vienatvė it koks ištikimas šuo neatstodama sekė man
iš paskos.
Teisybė, nė vienas iš mūsų nesame tyras.
Visi turime nuodėmių, kurias derėtų išpažinti.
I DALIS
1 5 2 7 -1 5 3 2
1/
VIENAS
ai suvokiau, kad veikiausiai esu ragana , man buvo de-
KSėdėjau
šimt metų.
su teta Klarise, mudvi siuvome. Saulės spinduliai pa
mažu slydo galerijos grindimis. Lauke buvo girdėti rūmų fontano
teškenimas, prekeivių šūkavimai iš Via Larga ir arklių kanopų tauk
šėjimas į grindinio akmenis. Aš jau kokį šimtąjį kartą galvojau, kad
daugiau nė minutės nebeištversiu uždaryta viduje.
- Kotryna Romelo Mediči, ar gali būti, kad jau baigei?
Pakėliau akis. Velionio mano tėvo sesuo Klarisė Mediči-Stroci iš
savo vietos žiūrėjo į mane. Aš brūkštelėjau rankove per kaktą.
- Čia taip baisiai karšta! - atsidusau. - Ar negalėčiau išeiti į lauką?
Ji kilstelėjo antakius. Dar jai nespėjus nieko pratarti, aš jau žino
jau, ką ji pasakys, nes nuolat kaldavo tai man į galvą:
- Tu esi Urbino kunigaikštytė, Lorenco Medičio ir jo žmonos
Madeleines de la Tur, kilmingos prancūzų didikės, duktė. Ar ilgai
dar reikės tau kartoti, kad privalai tramdyti savo įgeidžius ir atsa
kingai rengtis ateičiai?
Ateitis man nerūpėjo. Ėmė baisus apmaudas, kad dabar - vasara,
o aš visą dieną tūnau uždaryta giminės rūmuose ir turiu be paliovos
mokytis arba siūti, - tarsi sutirpčiau, išleista į saulę.
16 ♦ C. W. GORTNER
Švystelėjau šalin lankelį su siuviniu.

- Nusibodo! Aš noriu namo!
- Florencija ir yra tavo namai. Tu čia gimei, - atrėmė teta. - At
sivežiau tave iš Romos, nes ten susirgai karštine. Džiaukis, kad dar
išvis gali čia sėdėti ir ginčytis su manim!
- Betgi aš jau pasveikau, - burbtelėjau. Man nepatiko, kad ji nuo
lat prikaišioja silpną mano sveikatą. - Romoje popiežius Klemensas
bent jau buvo davęs man tarnų ir ponį jodinėti.
Teta nužvelgė mane, nerodydama pykčio, kuriuo užsiplieksdavo
kaskart, paminėjus mano dėdulę popiežių.
- Ką gi, bet šiuo metu tu esi čia, mano globoje, ir turėsi paisyti
mano taisyklių. Dabar pats vidurdienis. Nieku gyvu neleisiu tavęs
laukan per tokį karštį!
- Aš užsidėsiu skrybėlę ir laikysiuos pavėsyje. Labai prašau, teta
Klarise! Einam kartu!
Ji pakilo. Mačiau, kaip stengiasi užgniaužti nevalingą šypseną.
- Jei uoliai darbuosiesi, prieš vakarienę galėsime pasivaikščioti
arkadoje.
Ji pasilenkė prie manęs. Buvo liesa, vilkėjo paprastą pilką sukne
lę, bet pailgame jos veide švietė didžiulės juodos ir gilios akys - Me
dičių akys, kurias ir aš paveldėjau sykiu su garbanotais tamsiais kaš
toniniais mūsų giminės plaukais ir ilgais plonais pirštais.
Teta pakėlė mano siuvinį. Aš sukikenau, o ji patempė lūpas.
- Negi manai, kad juokinga Dievo Motinos veidą išsiuvinėti
žaliai?! Po galais, Kotryna, juk tai - šventvagystė! - Ji sviedė man
lankelį. - Tučtuojau pataisyk! Gražiai siuvinėti - menas, ir tau teks
to išmokti lygiai kaip ir visų kitų dalykų. Nenoriu, kad kas nors šai
pytųsi, neva Kotrynos Mediči rankdarbiai - kaip kokios valstietės!
Nusprendžiau verčiau nustoti vaipytis ir ėmiau ardyti nevykusį
siuvinį, o teta tuo tarpu atsisėdo į savo vietą. Kurį laiką ji susimąs
čiusi žiūrėjo į tolį. Įdomu, kokių dar išbandymų man prigalvos, -
pamaniau. Mylėjau ją, tačiau jos kalbos be paliovos sukosi vien apie
tai, kaip po mano prosenelio Lorenco Didžiojo mirties tragiškai
smuko mūsų šeimos garbė, kaip Medičių valdymo laikais Florencija
KOTRYNOS MEDIČI IŠPAŽINTIS ♦ 17
garsėjo mokslais ir kaip dabar mes tesame tik įžymūs svečiai šita
me mieste, kurį patys padėjome pastatyti. Ji vis kartojo, kad mano
pareiga - atkurti prarastą šeimos garbę, nes aš - paskutinė teisėta
Lorenco Didžiojo palikuonė.
Kažin kaip, jos manymu, aš turėčiau įveikti tokią sudėtingą už
duotį? - pagalvojau. Juk vos gimusi likau našlaitė, neturėjau nei
brolių, nei seserų ir visiškai priklausiau nuo savo dėdės popiežiaus
geros valios. Kai sykį jai taip pasakiau, teta atkirto:
- Klemensas VII yra pavainikis! Jis kyšiais prasimušė į Šventąjį
Sostą. Kokia gėda! Jis nėra tikras Medičis ir nežino, kas yra garbė.
Tačiau jei jau jis, turėdamas tokią valdžią, negali atkurti mūsų
šeimos šlovės, tai ko gi ji iš manęs tikisi? Vis dėlto teta, regis, nepaju
dinamai tikėjo didžia mano lemtimi; ji kas mėnesį vertė mane vilktis
ankštus kunigaikštytės apdarus ir pozuoti eiliniam portretui, kurį
paskui perpiešdavo daugybėje miniatiūrų ir išsiuntinėdavo visiems
svetimšaliams princams, kurie tik būtų galėję mane vesti. Buvau dar
per maža tekėti, tačiau teta tikino jau parinkusi mano vedyboms
katedrą ir numačiusi, kiek pamergių turės mane lydėti...
Staiga man smarkiai suspaudė skrandį. Perverta aštraus skaus
mo, išmečiau siuvinį ir griebiausi rankomis už pilvo. Viskas aplinkui
persikreipė, tarsi rūmus kas būtų panardinęs į vandenį. Mane pyki
no, burnoje jutau kartėlį. Akyse aptemo; aš pašokau ant kojų ir ap
verčiau kėdę. Mane užgulė klaiki tamsa. Išsižiojau, be garso klykiau,
o tamsa plėtėsi viską aplink užliedama tarsi didžiulė rašalo dėmė. Aš
jau nebebuvau galerijoje ir nebesiginčijau su teta; aš stovėjau kaž
kokioje nepažįstamoje vietoje ir bejėgiškai jaučiau, kaip kažkur iš
gelmių tvenkiasi ir kyla galinga jėga...
Esu viena tarp svetimų., manęs niekas nemato. Visi aplinkui rau
da. Matau, kaip žmonių veidais srūva ašaros, nors raudų negirdžiu.
Priešais stovi lova su juodu baldakimu. Žinau, kad ten guli kažkas
baisaus, ko man nedera regėti. Bet kone prieš mano valią kojos pa
čios neša mane į priekį - lėtai, kaip būna tik košmare, o tada neju
čiom ištiesiu dėmėtą, išpurtusią ranką, kuri negali būti mano, pra
skirtų lovos užuolaidą ir išvystu...
18 • C. W. GORTNER
- Dieve mano, ne! - nustėrau nuo savo pačios riksmo. Pajutau,

kad teta laiko mane apglėbusi ir išgąstingai glaudžia delną man prie
kaktos. Man klaikiai skaudėjo pilvą; gulėjau paslika ant grindų, o
aplinkui mėtėsi nebaigtas siuvinys ir susiraizgę siūlai.
- Ak, Kotryna, vaikeli, - dūsavo teta. - Nejaugi vėl karštinė?..
Tas keistas jausmas, kad buvau palikusi savo kūną, pamažu išsi
sklaidė, ir aš prisiverčiau atsisėsti.
- Ne, čia turbūt ne karštinė, - pasakiau. - Aš mačiau regėjimą:
kažkoks vyras negyvas gulėjo ant lovos. Viskas atrodė lyg tikra,
teta... Aš taip išsigandau!
)i išputusi akis įsistebeilijo į mane. Paskui sušnibždėjo:
- Tai vizija, - tarsi šito jau seniai būtų baiminusis. Tada nejau
kiai šyptelėjo ir padėjo man atsikelti. - Ką gi, šiai dienai pakaks.
Eime pasivaikščioti, gerai? O rytoj nueisime pas Maestro. Jis žinos,
ką daryti.
DU
ambarinė pažadino mane dar prieš aušrą . Paskubom
K godžiai sukimšau pusryčiams gabalą duonos su sūriu, tada ji

aprengė mane paprastute suknele, storus kaštoninius mano plau
kus surišo kaspinu, o ant pečių užmetė apsiaustą su gobtuvu. Mudvi
nusiskubinome į kiemą, kur jau laukė teta Klarisė ir milžinas tarnas,
paprastai lydėdavęs ją, kai kur nors išsiruošdavo su reikalais.
Aš baisiai džiaugiausi, kad pagaliau gausiu progą išeiti į miestą;
vis dėlto tikėjausi, kad keliausime uždarais neštuvais. Tačiau teta
irgi užsimetė ant galvos gobtuvą, paėmė mane už rankos ir mudvi
pėsčiomis išėjome per vartus į Via Larga. Tarnas neatsitikdamas
sekė iš paskos.
- Kodėl einame pėsčios? - paklausiau jos, nors pati džiūgavau,
kad miestą kur kas įdomiau bus apžiūrėti žingsniuojant pėsčiomis,
nei dairantis pro užuolaidų plyšelį iš neštuvų.
- Todėl, kad nenoriu, jog aplinkiniai žinotų, kas mes tokios, -
atsakė teta. - Mes - Mediči, užtat žmonės iškart imtų plakti liežu
viais. To betrūko, kad Florencijoje pasklistų kalbos, esą ponia Stro-
ci nusivedė dukterėčią pas aiškiaregį, - ji tvirčiau spūstelėjo man
ranką. - Ar aišku? Rudžjeris be galo vertinamas dėl savo gabumų,
tačiau jis - viso labo atsivertėlis žydas.
Aš neryžtingai linktelėjau. Žinojau, kad teta dažnai kreipdavosi

į Maestro dėl visokių žolelių ir gyduolių, jis netgi padėjo išgydyti
mano karštinę, tačiau tik dabar suvokiau, kad jo paties niekuomet
nesu mačiusi. Negi dėl to, kad yra žydas, jam negalima pas mus lan
kytis?
Mudvi ėjome toliau Via Larga. Nuo tada, kai prieš trejus metus
atvykau į Florenciją, iš rūmų tebuvau išėjusi vos keturis kartus - ir
tai tik iškilmingai, į katedrą. Mane visada saugodavo palyda, kuri
trukdydavo žvalgytis aplinkui - tarsi bet koks ryšys su vietiniais
būtų grėsęs mano sveikatai. Užtat dabar, su teta žingsniuodama per
miestą, jaučiausi lyg ištrūkusi iš kalėjimo.
Kylanti saulė nudažė miestą rusva ir rožine spalva. Aplinkui rū
mus, kur buvo tirštai gyvenama, oras vis dar atsidavė naktinėm
išgertuvėm. Mes ėjome siauromis, vingiuotomis gatvelėmis, sau-
godamosi neįlipti į atmatų balas. Man norėjosi stabtelėti, pasigro
žėti pakeliui nišose stūksančiomis statulomis, pažiopsoti į reljefi
nes bronzines baptisterijos duris ir į mūrinį katedros fasadą, tačiau
teta nelėtindama žingsnio tempė mane pirmyn. Mes apsukome
triukšmingą turgų ir patraukėme nuošaliomis gatvelėmis, apstaty
tomis senais, sukrypusiais namais, kurie lyg kreivi medžiai užstojo
šviesą.
Pastebėjau, kaip mus lydintis tarnas sugniaužė ties juosmeniu į
makštis įkišto peilio rankeną. Čia jau buvo gerokai tamsiau, o oras
troškus nuo išmatų smarvės. Aš nejučiom prisišliejau prie tetos.
Skersgatviuose mačiau šlaistantis perkarusius vaikėzus, sekiojamus
nusususių šunų. Kelios susikūprinusios senės, įsisukusios į nudris
kusias skaras, kiurksančios savo namų prieangiuose, stebeilijosi
mums įkandin. Dar kelissyk staigiai pasukusios, atsidūrėme priešais
palaikį medžiu apkaltą namuką, kuris, regis, bet kurią akimirką ga
lėjo subyrėti. Čia teta pagaliau sustojo, o tarnas ėmė belsti į persi
kreipusias duris.
Jas atidarė ištįsęs vaikis su pasišiaušusių plaukų kupeta ant gal
vos ir rudomis mieguistomis akimis. Pamatęs mus, jis iškart žemai
nusilenkė:
- Kunigaikštyte, aš esu Karlas Rudžjeris. Mano tėvas jūsų laukia.

Teta įspraudė man į ranką nedidelį medžiaginį kapšelį. Nustebu
si dėbtelėjau į ją.
- Eik, - paragino ji. - Su Maestro kalbėsies viena. Kai baigsit,
sumokėk jam. - Aš vis dar dvejojau, tad ji stumtelėjo mane pirmyn
ir pridūrė: - Negaišuok, negalim čia būti visą dieną.
Kiek supratau, tas Karlas buvo vyresnysis Maestro sūnus; mačiau
ir dar vieną, mažesnį berniūkštį, žvilgčiojantį į mane broliui iš už
nugaros. Aš nedrąsiai jam šyptelėjau, tad berniūkštis netrukus pri
slinko artyn ir maža purvina rankele įsitvėrė man į sijoną.
- Čia mano brolis Kozimas, - pasakė Karlas. - Jam ketveri ir jis
baisiai mėgsta saldumynus.
- Aš irgi mėgstu saldumynus, - pasakiau Kozimui. - lik dabar
jų neturiu.
Regis, jam patiko mano balsas, nes mažius įsikibo man į ranką.
Karlas tuo tarpu įvedė mane į prieblandoje skendintį namą, kuriame
tvyrojo keistas aitrus kvapas. Žengdama girgždančių laiptų link, pa
stebėjau pageltusią kaukolę, užrioglintą ant supelėjusių pergamentų
krūvos. Laiptuose kvapas stiprėjo: išskyriau kamparą, vaistažoles
ir dar kažkokį saldžiai kartų aromatą, primenantį man rudenį, kai
pjauna kiaules.
Karlas šūktelėjo:
- Tėti! Atėjo Mediči! - Aš užkopiau į viršų, o jis tuo tarpu atidarė
siauras dureles. - Tėtis nori vienas su jumis pasikalbėti, - pridūrė
vaikis, o tada kreipėsi į mažąjį savo broliuką: - Dabar jau paleisk ją,
Kozimai.
Mažius patempė lūpą, bet mano ranką paleido. Aš išsitiesiau ir
pakelta galva žengiau į Maestro kabinetą. Pirmiausia pastebėjau keis
tą apšvietimą. Šviesos stulpai krito pro atvirą langą, įtaisytą aukštai
lubose, ir nušvietė patalpą, kuri pasirodė besanti ne ką didesnė nei
mano miegamasis rūmuose. Palei visas sienas ėjo lentynos, prikrau
tos knygų ir stiklinių indų su drumstame skystyje plūduriuojančiais
keistais daiktais. Viename kampe aplink žalvariu dengtą stalą buvo
sumesta krūva pagalvių. Kambario viduryje stūksojo mediniai ožiai
su užrioglintu ant jų didžiuliu marmuro luitu. Nustėrusi pamačiau

ant to luito tysantį paklode pridengtą kūną.
Iš po paklodės kyšojo plikos pėdos. Aš sustingau. Staiga nežinia
iš kur pasigirdo balsas:
- A, vaikeli, atėjai!
Dabar jau pamačiau ir link manęs atšlepsėjusį patį Maestro; su
vargusį jo veidą rėmino sidabrinė barzda. Viršumjuodo drabužio jis
buvo užsirišęs dėmėtą prijuostę. Jis mostelėjo man:
- Nori pažiūrėti?
Aš žengiau prie marmurinio luito. Kad pamatyčiau, kas ant jo
guli, turėjau pasistiebti. Tas kūnas buvo moters; galva nuskusta pli
kai, o liemuo perrėžtas išilgai - nuo kaklo iki pat dubens. Nebuvo
nei kraujo, nei jokio blogo kvapo - dvelkė tiktai žolelėmis. Maniau,
kad pasibjaurėsiu ir išsigąsiu. Tačiau su didžiausiu smalsumu apžiū-
rinėjau apvytusius melsvus plaučius ir susitraukusią širdį, tūnančią
sulaužytų šonkaulių narve.
- Ką jūs čia darote? - paklausiau patyliukais, tarsi bijodama, kad
toji moteris neišgirstų.
- Ieškau jos sielos, - atsiduso senis.
- Negi galima ją pamatyti? - nustebau.
Raukšlės jo veide susimetė į šypseną.
- Nejau visada turi matyti tam, kad patikėtum?
Paėmęs už rankos, jis nuvedė mane į kitą kampą prie pagalvių
krūvos.
- O dabar sėskis ir papasakok, ko atėjai.
Aš vis dar nebuvau tikra, ką jam sakyti, tačiau švelnumo Maestro
akyse padrąsinta panorau iškloti tiesą.
- Aš... vakar kai ką regėjau. Ir labai išsigandau.
- Tai buvo sapnas?
- Ne, aš nemiegojau. - Valandėlę pamąsčiusi pridūriau: - Nors
buvo panašu į sapną.
- Papasakok man, ką matei.
Aš ėmiau pasakoti, ir bekalbant mane vėl pagavo tas pats klai
kaus bejėgiškumo jausmas. Mano balsas ėmė drebėti. Kai nutilau,
Maestro sukryžiavo rankas.
- Ar pažinai, kas gulėjo toje lovoje? - Aš papurčiau galvą, ir jis

nusišypsojo: - Aišku. Tad štai ko tu išsigandai. Tikėjaisi pamatyti
mylimą žmogų, o išvydai kažkokį nepažįstamąjį. Jis buvo jaunas, ar
ne, ir paženklintas smurto?
Mane nukrėtė šiurpas.
- Iš kur jūs žinot?
- Matau, žiūrėdamas į tave. Ak, vaikeli mano, tau nėra ko bijoti.
Baimė čia visai nepagrįsta, tereikia suvokti, kad tik labai nedauge
lis įstengtų patikėti tuo, ką man ką tik papasakojai, - jis pasislinko
artyn. - Tai, ką vakar išgyvenai, vadinama nuojauta. Tas regėjimas
gali pranašauti ateitį, o gali būti ir atgarsis iš praeities. Senovėje
žmonės tikėjo, kad tokie dalykai - dievų dovana, ir labai gerbė tuos,
kurie ją turėjo. Tačiau šiais tamsiais laikais tai dažnai laikoma ra
ganos žyme.
Aš išpūčiau akis.
- Teta sakė, kad tai buvo vizija... Ar todėl man reikėjo čia ateiti?
Gal aš užkeikta?
Jis garsiai nusikvatojo.
- Esu daug paslaptingų dalykų matęs, bet dar niekur neaptikau
užkeikimo įrodymų, - lenktu pirštu jis kilstelėjo man smakrą. - Ne
jau tiki esanti bloga?
- Ne. Aš kasdien klausau mišių ir garbinu mūsų šventuosius. Bet
kartais mane užklumpa bjaurios mintys.
- Mums visiems taip būna. Patikėk, čia nėra jokio užkeikimo.
Kai dar buvai kūdikis, aš sudariau tavo horoskopą ir neįžvelgiau
jame nieko blogo.
Jis sudarė mano horoskopą? Teta niekad to neminėjo!
- O kodėl mane ištiko ta... ta vizija? - paklausiau.
- Vienas Dievas težino. Bet turiu tave perspėti, kad veikiausiai ir
daugiau tokių dalykų patirsi. Yra žmonių, kuriems tokie regėjimai -
įprastas daiktas. O kiti juos mato tik kartais, užklupus didelei bėdai.
Šitą gebėjimą tu paveldėjai iš savo šeimos. Kiek žinau, tavo prosene
lis Lorencas Didysis kartais galėdavo pamatyti ateitį.
Aš anaiptol neapsidžiaugiau, tai girdėdama.
- O ką, jeigu aš visai to nenoriu? - burbtelėjau. - Ar galima to

atsikratyti?
Jis kilstelėjo antakius.
- Vizijų neatsikratysi. Tu nė neįsivaizduoji, kiek daug žmonių net
ir sielą parduotų, kad tik gautų šią dovaną, kurią tokia lengva ranka
ketini numesti!
- Ojūs ją turite? - paklausiau, sužavėta minties, jog turiu dauge
lio šitaip geidžiamą dalyką.
Maestro atsiduso ir apžvelgė savo kambarį.
- Jeigu turėčiau, kam man viso šito reikėtų? Ne, kunigaikštyte...
Aš temoku tik skaityti žvaigždes ir jų keliuose įžvelgti žmonių lemtį.
Tačiau dangus ne visuomet būna aiškus. Quod de futuris non ėst
determinata omnino veritas: Ateities neįmanoma tiksliai atspėti.
Kurį laiką pagalvojusi, ėmiau ir išdrožiau:
- Jei norit, galit sau pasiimti tą mano dovaną!
Jis nusijuokė ir paplekšnojo man per ranką.
- Vaikeli, net jei tu ir galėtum man ją perleisti, aš nieku gyvu
nebespėčiau jos įvaldyti - per mažai laiko man liko! - jis patylėjo. -
Bet tu gali.
Jis prislopino balsą:
- Aš ilgai gyvenu ir nemažai iškentėjau. Tau gimus, numačiau,
kad gyvensi dar ilgiau nei aš. Vadinasi, tau irgi teks kentėti. Tačiau
tu niekad nepatirsi to, ką man teko išgyventi. Tau neteks kankintis,
visą gyvenimą ieškant ir vaikantis to, kas nuolat sprūsta iš akių. Tu
įgyvendinsi tai, kas tau lemta. Nors pati gal ir ne tokio likimo norė
tum, Kotryna Mediči, bet nuo lemties nepabėgsi.
Jis ištiesė ranką ir perbraukė man per skruostą. Aš apsikabinau
kaulėtą jo figūrą. Akimirką man pasirodė, kad jis ne ką už mane
didesnis. Paskui jis atšlijo.
- Tavo meilė teikia man didelę garbę, kunigaikštyte. Atsidėkoda
mas norėčiau kai ką tau padovanoti.
Jis kyštelėjo ranką sau į kišenę, tada atgniaužė mano delną ir pa
dėjo ant jo mažytį buteliuką su plonyte sidabrine grandinėle, pritai
syta prie kamštelio. Toji apgaulinga stiklo šukė atrodė lyg pripildyta
gintaro; ji puikiausiai tilpo mano delne.
KOTRYNOS MEDIČI IŠPAŽINTIS . 25
- Tai galingas skystis. Niekad jo nenaudok, nebent jau visai ne

beturėsi kitos išeities. Jei išliesi jį ne taip ir ne tada, kai reikia, jis gali
nužudyti tave - ar ką kitą.
- Kas čia? - paklausiau, negalėdama patikėti, kad toks mažas
daikčiukas gali būti šitoks galingas.
- Gali vadinti tai išsigelbėjimu; kiti sakytų, kad čia - nuodai.
- O kam man nuodai? - nustėrau.
- Tikėkimės, kad tau jų neprireiks. Šiaip ar taip, čia - mano do
vana tau, - jis užvertė galvą ir patylėjo. - Paslėpk tą buteliuką ir
gerai saugok. Teta turbūt jau nekantrauja, tau metas eiti.
Buvau išmokyta, kad dovanos atsisakyti nemandagu, tad užsika
binau grandinėlę sau ant kaklo, o buteliuką pakišau po suknele.
- Tikiuosi, netrukus vėl jus aplankysime, Maestro, - pasakiau, o
tada prisiminiau tetos įduotą kapšelį. Ištraukiau jį iš kišenės ir pada
viau jam. - Čia jums.
Jis lyg nepastebėdamas paėmė tą kapšelį.
- Keliauk su Dievu, kunigaikštyte!
Aš jau žengiau prie durų, kai staiga jis ištarė:
- Dar vienas dalykas... - Aš stabtelėjau ir atsigręžiau atgal; jis
stovėjo prieblandoje. - Perspėk ponią Stroci, kad pasirengtų prirei
kus parūpinti tau saugų prieglobstį, - ištarė jis. - Pasakyk jai, kad
Roma kris.
Aš nejaukiai linktelėjau ir išėjau pro duris. Už jų manęs laukė
Karlas. Paskutinįsyk atsigręžusi pastebėjau, kad šviesa kambaryje
jau nebe tokia ryški. Maestro dabar sėdėjo prieblandoje, bet buvau
tikra, kad jis šypsosi.
Karlas palydėjo mane atgal, į lauką. Aš padėkojau ir jau norėjau
atsisveikinti, bet Kozimas staiga prapliupo verkti:
- Nepalik mūsų! - Jis jau buvo bepuoląs man ant kaklo, tačiau
Karlas jį nutvėrė.
Aš nusišypsojau vaikui:
- Aš turiu dabar eiti. Man reikia grįžti namo. Pažadu, kad netru
kus vėl ateisiu.
- Ne, neateisi! - suriko jis, rydamas murzinais skruostais srū
vančias ašaras. - Visi bus negyvi!
- Negyvi? - aš įsistebeilijau į Karlą. - Ką jis čia šneka?

Karlas tik pavartė akis.
- Ai, jis amžinai tauškia niekus. Liaukis, Kozimai, tu ją išgąsdinsi!
Kozimas beviltiškai pažvelgė į mane. Kai pasilenkiau jo pabu
čiuoti, pajutau keistą viduje atsivėrusią tuštumą.
- Netrukus pasimatysim, - pakartojau ir prisiverčiau nusišypso
ti. - Būk geras ir klausyk brolio!
Teta stovėjo ir laukė manęs ten pat, kur ją palikau. Tarnas dabar
jau pasitraukė iš savo stebėjimo posto prie durų. Teta paklausė:
- Na, ar jis tau atsakė, ko klausei?
- Taip, lyg ir... - numykiau ir prisiminiau Maestro perspėjimą:
Tik labai nedaugelis įstengtų patikėti tuo, ką man ką tik papasako
jai. Tada pridūriau: - Jis sakė, kad per daug mokausi, todėl apalpau.
Nė pati nežinojau, iš kur tai ištraukiau, tačiau aiškiai pasakiau tai,
ką reikėjo: tetos veidas po gobtuvu kaipmat nušvito iš palengvėjimo.
- Gerai, - ištarė ji. Tada paėmė man už rankos ir patylėjusi pa
klausė: - O dar ką nors sakė?
Pakartojau jai paskutinius mįslingus Maestro žodžius.
- įdomu, ką tai reiškia? - paklausiau.
- Man kartais atrodo, kad jis nė pats nežino, ką jo žodžiai reiš
kia, - gūžtelėjo teta. Paskui ji paėmė mane už rankos ir mudvi tylė
damos parėjome atgal į rūmus.
Pakeliui aš antrąja ranka čiupinėjau sau suknelę ties krūtine, kur
jutau prie širdies prigludusį buteliuką.
TRYS
otryna , vaikeli, pabusk!
K Atmerkusi akis pamačiau prie manęs pasilenkusią tar

naitę. Rankoje ji laikė žvakę, kurios plevenanti liepsnelė ant sienų
metė milžiniškus šešėlius.
- Ponia Stroci liepė tau ateiti į menę, - pasakė tarnaitė. - Greitai
renkis!
Aš linktelėjau, išsiritau iš lovos ir leidausi tarnaitės išvelkama
iš naktinių ir aprengiama suknele. Kol ji paskubomis pynė man
plaukus, spėliojau, ko gi prireikė tetai. Pastaruoju metu rūmuose
aiškiai tvyrojo įtampa - ypač po to, kai persakiau tetai Maestro
žodžius apie tai, kad Roma kris. Aš irgi pradėjau keistis. Aptiku
si turinti tokią nepaprastą dovaną, slapčia ėmiau viskuo abejoti.
Nors tuo metu ir nesuvokiau, bet dabar matau, kad tomis dienomis
lioviausi buvusi patikli mergytė. Aš stengiausi tyčia sužadinti savo
gebėjimą, tikėdamasi išvysti ateitį, tačiau nei regėjimų, nei nuo
jautų nebuvo. Aš nėmaž neįtariau, kaip smarkiai netrukus pasikeis
mano gyvenimas.
Tarnaitė puldinėjo po kambarį, stvarstydama mano plaukų šepe
čius su sidabrinėmis rankenomis, šalius ir kurpaites, ir viską krovė
į drobinį maišą.
- Ar mes kur nors važiuojam? - paklausiau.

Ji papurtė galvą.
- Ponia liepė sudėti tavo daiktus. Tik tiek ir žinau. Tarnas jau
laukia tavęs už durų.
- Tai, žiūrėk, nepamiršk mano dėžutės, - mostelėjau ranka į ne
didelę sidabru ir dramblio kaulu kaustytą skrynelę - vienintelį ma
mos atminimą, kurį turėjau. Mama buvo atsigabenusi ją su savimi
iš Prancūzijos, kaip kraičio dalį; raudonas aksomas, kuriuo buvo iš
mušta toji dėžutė, vis dar šiek tiek dvelkė jos levandų kvepalais. Ru-
džjerio duotą buteliuką buvau įkišusi į slaptą tos dėžutės kišenėlę.
Rūmuose buvo tamsu ir tylu. Eidama į menę, girdėjau tik tylų
savo minkštapadžių batelių šlepsėjimą marmurinėmis grindimis ir
sunkių mane lydinčio tarno batų dunksėjimą. Teta manęs jau laukė,
kaip pakliuvo apsivertusi visokiais lagaminais ir krepšiais. Aukštos
menės sienos stūksojo plikos - be paveikslų ir apmušalų, o paauk
suoti baldai buvo sukrauti kampuose.
Jutau, kaip smarkiai krūtinėje ėmė daužytis širdis. Teta stvėrė
mane į glėbį ir taip suspaudė, kad net korsažo virbai įsirėžė į šonus.
- Turėsi būti drąsi, - sušnibždėjo ji. - Drąsesnė, nei kada nors
buvai. Atėjo metas parodyti pasauliui, kad esi tikra Mediči - ir savo
kilme, ir auklėjimu.
Aš stovėjau sustingusi. Kas gi nutiko? Kodėl ji taip šneka?
- Tu nesupranti, - kalbėjo toliau teta, springdama ašaromis,
nors verkdavo itin retai. - Bet aš daugiau neturiu ką daryti. Toks
įsakymas. Florencijos Sinjorija mus ištrėmė.
Žinojau, kad Sinjorija - tai Florencijos valdžia, renkama miesto
piliečių. Priešingai nei kiti Italijos miestai, Florencija buvo respubli
ka ir nepaprastai tuo didžiavosi. Sinjorija visuomet būdavo mums
labai palanki. Jos nariai neretai vakarieniaudavo šiuose rūmuose
kartu su mano teta ir jos vyru: keletas pagyvenusių ponų susirinkę
tolydžio pergerdavo vyno ir persivalgydavo, ir dar aiškindavo man,
kokia aš daili.
Teta įsikarščiavusi toliau bėrė žodžius - tarsi būtų visai pamiršu
si, kad aš stoviu greta.
- Kokia gėda! Vidury nakties esam priverstos bėgti iš savo mies

to tarytum kokios vagilės! Aš visada sakiau, kad Klemensas mus
pražudys. Jis pats prisišaukė šitą bėdą. Man nė motais, kas jo laukia;
bet tu, mano vaikeli, mano Kotryna!.. Kodėl tu turi kentėti dėl jo
nusikaltimų?!
- Nusikaltimų? - pakartojau aš. - Ką gi popiežius Klemensas
padarė?
- Ne! Daugiau niekad jo taip nevadink! Visi jo nekenčia, nes tas
niekšas bet kokia kaina gelbsti tik savo kailį. Nesupranti? Jis pabė
go, palikęs sostą, nors Romą tuo metu plėšė Karolio V kariuomenė!
Negalima leisti žmonėms manyti, neva tau bent kiek rūpi tas bailys,
drįstantis vadintis popiežiumi!
Aš apstulbusi spoksojau į ją. Gal tetai protas pasimaišė? Karo
lis Vjuk buvo kilęs iš Habsburgų giminės, Vokietijos, Austrijos, Is
panijos ir Nyderlandų imperatorius, pripažintas tikėjimo gynėjas!
Hesa, prisiminiau sykį nugirdusi dėdę sakant, kad jis esąs šykštus
ir žiaurus, amžiais ištroškęs naujų užkariavimų ir todėl nuolat besi
vaidijantis tai su tais sukčiais prancūzais, tai su eretikais anglais. Vis
dėlto Karolis nešiojo Šventosios imperijos karūną, buvo palaimin
tas popiežiaus, ir aš niekaip negalėjau patikėti, kad jis drįso įsiveržti
į Romą.
Teta drebančiu balsu kalbėjo toliau:
- Klemensui derėjo paisyti imperatoriaus reikalavimų ir skir
ti pinigų imperijos armijai išlaikyti. Tačiau, užuot taip padaręs, jis
užsispyręs laikėsi idiotiško savo išdidumo ir rėmė prancūzus, nors
Karolio kariai jau beldė jam į duris! - įpykusi ji sumojavo kumš
čiais. - Užtat dabar Šventasis miestas skendi liepsnose, o Florencija
sukilo prieš mus. Jis mus visus pasmerkė pražūčiai!
Staiga ji atsigręžė į mane ir nutilo. Tas tylėjimas atrodė kraupes
nis už visas ligšiolines tetos kalbas.
- Tu mane perspėjai, - sušnibždėjo ji po kurio laiko. - Sakei
man, kad Maestro šitai numatė. Jis pranešė: „Roma kris.“ Bet aš, ly
giai kaip ir Klemensas, buvau pernelyg užsispyrusi ir netikėjau.
Man norėjosi lėkti atgal, laiptais aukštyn, ir užsidaryti savo kam

baryje. Tačiau tetos žvilgsnis, regis, sukaustė mane į ledą, ir negalė
jau nė krustelėti.
- Sinjorija pažadėjo, kad tau nieko blogo nenutiks. Tačiau turėsi
paklusti jų valiai, Kotryna, ir daryti viską, ką jie lieps.
Mane užplūdo ledinė juodo siaubo banga. Neišgirdau, kaip prie
manęs prisiartino tarnas, - pajutau tik jo milžinišką ranką sau ant
peties. Ir staiga viską suvokiau. Šito negali būti! Teta matė ir mano
gimimą, ir abiejų mano tėvų mirtį. Ji paliko mane Romoje, nes dau
giau neturėjo ką daryti, tačiau paskui pasiėmė, atsivežė į Florenciją
ir ėmėsi auginti pati. Kad ir kaip irzdama dėl geležinių jos taisyklių,
aš betgi niekad neturėjau pagrindo abejoti jos meile. Ji negalėtų to
padaryti. Ji niekada manęs neapleis.
Man iš gerklės išsiveržė spigus klyksmas. Tarnas delnu užspau
dė man burną; pajutau šiurkščios jo odos kvapą. Paskui jis pakėlė
mane ant rankų. Pagauta staigaus įsiūčio, mėginau jam įkąsti. Aš
spardžiausi ir mojavau kumščiais, bet jis tvirtai laikė mane geleži
niuose gniaužtuose. Teta pratrūko raudoti.
- Būk gera, vaikeli, čia tavo pačios labui! Privalom tave išsau
goti...
Jos balse aidinti neviltis privertė mane dar pasiučiau priešintis;
aš iš visų jėgų spyriau tarnui į šoną, bet jis vis tiek užsivertė mane
ant peties, o tada ryžtingai nužirgliojo į kiemą. Man gniaužė skran
dį. Kumščiais daužiau akmeninę jo nugarą. Mes atsidūrėme tamsos
gaubiamame kieme su per vidurį čiurlenančiu dailiu fontanu, pa
dabintu pasipūtusiu bronziniu Dovydu su kvaila skrybėle. Tarnas
nesustodamas patraukė toliau, prie pagrindinių rūmų vartų.
Anapus jų, gatvėje, aidėjo garsūs riksmai - tarsi tūkstančiai de
monų būtų šėlę ant grindinio. Iš tamsos ties vartais išlindo kažkoks
vyras, prisidengęs apsiaustu su gobtuvu, ir ištarė:
- Duok ją man!
Klykiančią ir besimuistančią mane perdavė iš rankų į rankas. Ne
pažįstamasis buvo perdvisęs suodžiais ir muskusu; kai jis užsimetė
mane ant savo juodbėrio, pažvelgiau į tamsias jo akis. Jis buvo jau
nas ir gražus. Pašnibždomis ištarė man:
- Aš Aldobrindis, Sinjoruos sekretorius. Nurimkit, kunigaikšty
te, taip mums abiem bus geriau.
Išgirdau, kaip atsivėrė vartai, ir jau vaizdavausi klykiančius de
monus su šakėmis rankose. Jis užšoko ant žirgo už manęs ir užmetė
man ant galvos kažką tamsaus ir sunkaus - apsiaustą, kuris turėjo
mane paslėpti.
Mudu išsukome į gatvę. Aš nemačiau Via Larga užplūdusios mi
nios, bet girdėjau, kaip jie visa gerkle rėkia:
- Mirtis Medičiams! Galas tironams!
Čiaukštelėjo bizūnas; arklys iš išgąsčio ėmė trypti kojomis.
- Traukitės iš kelio, valkatos! - suniurzgė Aldobrindis. - Aš pri
klausau Sinjorijai!
Staiga stojo šiurpi tyla. Aš kaip galėdama prisispaudžiau prie jo,
stengdamasi pasidaryti nematoma - mirtinai bijojau, kad mane pa
stebės, nutrauks nuo balno ir suplėšys į gabalus.
Tada mes pagaliau pajudėjome; žirgas atsargiai risnojo per mies
tą, kur iš visų pusių girdėjosi riksmai ir dvokė dūmais. Dirstelėjusi
pro skylę apsiauste, pamačiau netoliese švysčiojant kažkokius žibin
tus, kuriuos nešėsi pro šalį lekiantys žmonės, girdėjau riksmus ir
šūkavimus. Kaip įmanydama stengiausi likti rami. Tačiau kuo toliau
mudu jojome, tuo labiau mane kaustė baimė. Neįsivaizdavau, nei
kur jis mane gabena, nei kas manęs laukia, kai ten nukeliausime.
Kai pagaliau prijojome didžiulius vartus, įtaisytus storoje mūro
sienoje, ir sustojome, aš jau kone alpau iš nuovargio. Nepažįstamasis
nukėlė mane nuo žirgo. Aš beveik nebejutau kojų; Aldobrindis per
vartus įvedė mane į tuščią vienuolyno kiemą. Čia švietė tik vienas
deglas, kurio pamėkliška liepsna išplėšė iš tamsos grubius akme
ninius piliastrus ir apgriuvusį šulinį kiemo viduryje. Mūsų pasitikti
išėjo juodai apsirengusi žmogysta.
- Sveiki atvykę į šventosios Liucijos vienuolyną!
Aš aiktelėjau ir su siaubu sužiurau į Aldobrindį. Čia buvo Savo-
narolos seserų buveinė; tas pamišęs pranašautojas be paliovos bur
nojo prieš Medičius ir mano prosenelis pasiuntė jį ant laužo. Šven

tosios Liucijos vienuolynas buvo pats skurdžiausias visoje Floren
cijoje; jis laikėsi tik nepaliaujama seserų neapykanta mano šeimai,
nes jos nieku gyvu nenorėjo pasinaudoti mūsų dosnumu. Teta tikrai
negalėjo nė įsivaizduoti, kad mane čionai atgabens, nes būtų tam
priešinusis iki paskutinio atodūsio.
- Negalite manęs čia palikti, - vargais negalais išdaužiau. Tačiau
Aldobrindis tik nusilenkė man ir žengė atgal, o vienuolė kaipmat
stvėrė mane už rankos.
- Dabar jau galas, - sušnypštė ji. - Tavo dėdulė popiežius slaps
tosi savo tvirtovėje Orvjete, o imperatorius Romoje tuoj nepaliks
akmens ant akmens! Štai kuo mums baigėsi jūsų giminės pasipūti
mas - Dievo rūstybe! Tačiau šįkart nebeišsisuksit. Dabar tu atken
tės! už Medičių nuodėmes!
Pažvelgiau į jos nepažįstamą veidą, išvagotą neapykantos raukš
lių, į blankias akis, kuriose nebuvo matyti nė lašelio gailesčio, ir su
vokiau, kad manęs ji išvis nemato. Ašaros degino man akis, o vie
nuolė nutempė mane išilgai pamėkliškos seserų virtinės - šios nė
nekrustelėdamos žiūrėjo į mus nuo portiko; paskui, perėjusios pelė
siais apaugusį koridorių, mes atsidūrėme belangėje celėje, kur laukė
dar viena sesuo.
Durys bildėdamos užsitrenkė man už nugaros. Vienuolė šaltai
ir dalykiškai nuplėšė nuo manęs drabužius - likau visai nuoga ir
drebėjau nuo šalčio. Tada ji išsitraukė kažką iš savo abito kišenės;
krūptelėjau - jos rankose blykstelėjo žirklės.
- Jei priešinsies, bus tik blogiau, - pagrasino ji.
Tada stvėrusi nurėžė man kasą. Iš akių man nebetramdomos pasi
pylė ašaros. Drauge su visu įpintu rožiniu kaspinu kaštoniniai mano
plaukai buvo nudrėbti po kojų. Iš gerklės man veržėsi kauksmas. Šiaip
ne taip jį užgniaužiau, bet visa drebėjau, tarsi stovėčiau ant sniego;
nieku gyvu nenorėjau leisti vienuolei mėgautis mano pažeminimu, o
ji tuo tarpu žirklėmis trumpino man plaukus ligi pat šaknų.
Baigusi ji sviedė man šiurkštų vilnonį abitą, kad prisidengčiau lyg
žąsies nušiurpusią odą, ir įbruko į rankas nutrintą šluotą.
- Sušluok, - burbtelėjo ir liko žiūrėti, kaip braukiu krūvon puoš

nias savo garbanas. Kai baigiau, ji įsispitrėjo man į akis. Jos žvilgsnis
priminė apledėjusią dykynę - nė krislelio gyvybės.
Netarusi daugiau nė žodžio, ji užrakino duris ir paliko mane vie
ną tamsoje. Čia dvokė pelėsiais, o pasieniais krebždėjo žiurkės; man
po kojomis dar painiojosi viena kita užsilikusi plaukų sruoga.
Tąnakt verkiau tol, kol užmigau.
Paskui savaitė po savaitės kasdien buvau verčiama eiti į šalčiu
stingdančią vienuolių koplyčią ir ištisas valandas klūpėti ant akme
ninių grindų, kol kruvinai nusitryniau kelius. Privalėjau iki smul
kmenų laikytis griežtos vienuolyno tvarkos; man nebuvo leidžiama
kalbėti ir tik kartą per dieną gaudavau skysto maisto, be to, be palio
vos turėdavau melstis, aidint šaižiems varpo dūžiams. Viena pabū
ti galėdavau tik naktimis - tuomet sėdėdavau uždaryta savo celėje
ir klausydavausi tolumoje griaudėjančių patrankų. Neįsivaizdavau,
kas dedasi anapus vienuolyno sienų, tiktai girdėdavau gatvėse klyks
mus ir aimanas, o iš dūmų aptraukto dangaus krentantys suodžiai
storu sluoksniu nuklojo skurdų vienuolyno daržą.
Kartą naktį kažkuri sesuo prispaudė lūpas prie mano durų plyšio
ir piktdžiugiškai sušnypštė:
- Prancūzai užnešė marą! Kad parklupdytų Florenciją, tavo dėdė
nusamdė sergančių užsieniečių. Bet jam neišdegs! Greičiau mes visi
mirsim, nei vėl leisimės Medičių valdomi!
Vienuolės ėmė dar dvigubai aršiau melstis, tačiau veltui. Keturios
vyresniosios seserys mirė susirgusios, springdamos savo pačių vė
malais ir nusėtos bubonais. Pamiršusi bet kokį orumą, maldavau jų
mane paleisti - tegu net tiesiai į gatvę kaip benamį šunį. Tačiaujos tik
tylėdamos žiūrėjo į mane, lyg būčiau gyvulys, kurį derėtų paskersti.
įsivaizdavau, kad mirsiu. Rodėsi, ištisą amžinybę tam rengiau
si. Tikinau save: kad ir koks galas manęs laukia, privalau būti narsi.
Man nevalia rodyti baimės, nes esu Mediči.
Pagaliau, po devynių ilgų apgulties mėnesių, didingiems miesto
įtvirtinimams virtus griuvėsiais, o žmonėms mirštant iš bado, Sin-
jorijai nebeliko kitos išeities, kaip pasiduoti.
34 . C. W. GORTNER
Mano dėdės išlaikoma armija įžengė į Florenciją.

Vienuolės paklaiko iš baimės. Jos perkėlė mane į didesnį kamba
rį, o iš rūsio, kur slėpė geriausias savo atsargas, atitempė net sūrio ir
džiovintos mėsos. Jos aiškino man tiktai vykdžiusios Sinjorijos nu
rodymus, o manęs skaudinti nėmaž nenorėjusios. Aš buku žvilgsniu
spoksojau į jas. Galvoje man knibždėjo utėlės, iš dantenų sunkėsi
kraujas, o pati buvau perdžiūvusi ir liesa kaip stagaras. Buvau tokia
išsekusi, laukdama mirties, kad netgi nebeturėjau jėgų jų nekęsti.
Po kelių dienų pasirodė Aldobrindis. Buvau jau tiek sustiprėju
si, kad įstengiau pasitikti jį nealpdama, ir vilkėjau tą pačią suknelę,
su kuria jis atgabeno mane iš rūmų. Pamatęs mane, jis buvo toks
sukrėstas, kad net neįstengė to nuslėpti. Turbūt atrodžiau kaip gil
tinė, apvilkta vaikiška damasto suknele, tad jis puolė prieš mane ant
kelių, maldaudamas atleidimo. Praleidau pro ausis verksmingus jo
atsiprašinėjimus; kai jis pagaliau baigė užtikrindamas, kad aš tuč
tuojau būsianti paleista ir išsiųsta į Romą, tiktai tyliai paklausiau:
- O kur mano teta?
Kurį laiką stojo spengianti tyla. Pagaliau jis atsakė:
- Poniai Stroci teko išvykti iš miesto, tačiau net būdama tremtyje
ji nesiliovė dėl jūsų kovojusi. Deja, ji susirgo karštine ir... - Jis kyšte
lėjo ranką į liemenės užantį ir ištraukęs įbruko man užantspauduotą
voką. - Ji paliko štai šitą...
Aš nė nepažvelgiau į tetos laišką. Tiktai sugniaužiau jį rankose ir
pajutau per popierių sklindantį neregimą bendrumą su moterimi,
kuri ligi šiol mano gyvenime užėmė tokią svarbią vietą, jog nepa
jėgiau nė įsivaizduoti, kad jos nebėra. Aš neišliejau nė ašaros. Neį
stengiau. Skausmas buvo pernelyg baisus.
Dar tą pačią dieną iš šventosios Liucijos vienuolyno buvau išga
benta į Romą. Neturėjau supratimo, kas manęs laukia.
Buvau vienuolikos metų amžiaus, mano teta mirė, o mano gyve
nimas man nepriklausė.
KETURI
iestas , kurį palikau, buvo virtęs griuvėsiais , o tas, į
M kurį sugrįžau, atrodė neatpažįstamas. Nors palydos bu

vau perspėta, kad per imperatoriaus kariuomenės antpuolį Roma
smarkiai nukentėjo, tačiau, mums persiritus per kalvas ir išvydus
Tibro slėnį, vargiai buvo įmanoma patikėti savo akimis. Aš dar šiek
tiek prisiminiau tą trumpą vaikystės laiką, kurį praleidau Amži
najame mieste - jo drėgną pelkių orą ir įspūdingus čionykščius
rūmus; tačiau, išvydusi Romą dabar, pasigailėjau, kad išvis ką nors
pamenu.
Nusiaubtame slėnyje stūksojo smilkstančių degėsių krūvos; įjo
jusi į miestą, pamačiau vyrus tuščiomis akimis ir kelias apskurusias
moteris, kurios, panarinusios galvas, kiūtojo prie apdegusių plikų
sienų, kur kadaise buvo jų namai, o aplinkui mėtėsi visokių sulau
žytų daiktų ir sutryptų brangenybių liekanos. Pastebėjau ir kelis
draiskanomis apsitaisiusius vaikus: jie stypsojo bežadžiai, sutrikę,
tarsi nė patys nebežinodami, nei kieno jie, nei kur jiems dėtis. Man
sugniaužė širdį suvokus, kad tie vaikai - našlaičiai, kaip ir aš, tiktai
jie neturi kur eiti. Nemačiau jokio gyvio, išskyrus vieną kitą mulą,
kuriais buvo tampomi namų griuvėsiai; neliko net amžinai visur
aplink besitrainiojančių kačių. Nusukau akis, neįstengdama žiūrėti
36 . C. W. GORTNER
į išpurtusių lavonų krūvas, lyg laužai sukrautas gatvėse, į stingstan

čio kraujo balas, nebeatspindinčias net padūmavusio dangaus, ir lyg
medinė spoksojau vien tiesiai priešais save. Mane nulydėjo j Latera-
no rūmus ir pranešė, kad būsiu juose apgyvendinta.
Manęs laukė parengti apartamentai su langais į nusiaubtus sodus
ir pulkas kilmingų damų, turinčių man patarnauti. Tarp jų buvo Lu
krecija Kalvakanti - šviesiaplaukė mergaitė švytinčiomis mėlynomis
akimis, liekna, lanksti ir elegantiška; ji man pranešė, kad jo švente
nybė mano dėdė dar negrįžo iš Orvjeto, tačiau perdavė nurodymą
pasirūpinti, kad man nieko netrūktų. Tai pasakiusi, ji šyptelėjo:
- lik kad mes nelabai ką galime pasiūlyti. Popiežiaus apartamen
tai irgi buvo nusiaubti, o visa, kas vertinga, - išgrobstyta. Tačiau yra
užtektinai maisto, tad galime laikyti save laimės kūdikiais. Mes kaip
įmanydamos stengsimės dėl jūsų, kunigaikštyte, bet šilko paklodžių
kol kas verčiau nesitikėkite.
Ji buvo penkiolikametė ir kreipėsi į mane lyg į suaugusią, kurios
nebereikia ginti ir saugoti nuo žiaurios tikrovės. Man tai patiko. Ne
norėjau daugiau būti lepinama ar apgaudinėjama.
įsitaisiau savo miegamajame ant lovos ir kurį laiką žiūrėjau į
anapus pušimis apaugusių Romos kalvų grimztančią saulę. Paskui
išsitraukiau tetos laišką. Jame tebuvo vos kelios eilutės, išvedžiotos
drebančia mirštančios moters ranka.
Vaikeli mano, bijau, kad šitame gyvenime daugiau tavęs nepa
matysiu. Tačiau niekad nenustosiu tavęs mylėjusi ir žinau, kad gai
lestingasis Viešpats tave sergės. Niekuomet nepamiršk, kad esi Me
diči ir turi nugyventi didingą gyvenimą. Tu - mano viltis, Kotryna.
Atsimink tai.
Prispaudžiau laišką sau prie krūtinės, susiriečiau lovoje į kamuo
liuką ir išmiegojau vienuolika valandų. Pabudusi išvydau Lukreciją,
sėdinčią šalia manęs ant kėdutės.
- Jūs daug iškentėjote, - dalykiškai ištarė ji. - Turbūt dabar jau
čiatės kaip gyvulys, gyvenantis vien šia diena...
- Kaip galėčiau? - tyliai atitariau. - Aš ne gyvulys, nes žinau, ką
gali atnešti rytojus.
- Tada turite mokytis. Mano ponia, patinka mums tai ar ne, ta
čiau šiandiena yra visa, ką turime, - ji ištiesė ranką ir paėmė iš ma
nęs suglamžytą laišką. - Aš jį pasaugosiu, - pareiškė, o tada įleido
vidun kitas mano damas, ir visos apgaubė mane rūpesčiu ir atida.
Vos už kelių žingsnių Roma skendėjo kraujyje, tačiau aš tarp šitų
keturių sienų pirmąkart po ilgo laiko pasijutau saugi.
Taigi, kol parvyko popiežius Klemensas, spėjau atsigauti.
Žvakės apdaužytame sietyne skleidė silpną blausią šviesą. Perėjau

per menę ir priešais popiežiaus sostą suklupau ant kelių. Popiežius
Klemensas mostelėjo man stotis. Pakilusi įsižiūrėjau į jį, mėgin
dama prisiminti, koks jis atrodė anksčiau, kad suvokčiau, ar labai
pasikeitė. Jis buvo priverstas bėgti iš Romos ir per atstumą stebėti,
kaip imperatoriaus kariuomenė niokoja išniekintą jo miestą, tačiau
dabar man atrodė taip, tarsi ką tik būtų grįžęs po iškylos kaime:
kampuoti jo skruostai degė raudoniu, o putlias lūpas gaubė sidabri
nėmis gijomis pasidabinusi barzda. Jo vilkimas dramblio kaulo bal
tumo rūbas buvo be menkiausios dėmelės ir krito prašmatniomis
klostėmis, o dirstelėjusi jam į kojas pamačiau avint auksu siuvinėtas
aksomines kurpes. Tiktai pažvelgusi jam į akis išvydau tam tikrą
tremties poveikį: jos buvo švytinčios, mėlynai žalios, tačiau skvar
bios, įtarios, primerktos. Suvokiau, kad nėmaž jo nepažįstu. Turbūt
jis pajuto tą patį. Žiūrėjo į mane tarsi į svetimą, o apkabino atsainiai,
lyg iš pareigos.
- Jie sumokės, - sumurmėjo pats sau po nosimi. - Jie visi atsiims
už tai, ką padarė: ir tos šventosios Liucijos vienuolės, ir Florencijos
maištininkai, ir išdavikas Karolis V!..
Sumečiau, kad tie žodžiai skirti ne man; kai tūptelėjusi atatupsta
traukiausi iš menės, išvydau kampuose besibūriuojančius jo kurijos
kardinolus - jie lyg vanagai sekė mane akimis.
Kūnu perbėgo šiurpas. Nežinojau, ką jie rezga, bet buvau tikra,
kad tai nebus malonu.
Net keletą mėnesių popiežius Klemensas nei kvietėsi manęs pas

save, nei pats pas mane užėjo. Buvau palikta savo damų globai. Tik
po kelių savaičių jau pajėgdavau išmiegoti kiaurą naktį, nešokinė
dama nuo košmarų: ligi tol vis sapnuodavau, kad vėl kamuojuosi
uždaryta šventosios Liucijos mūruose, kaip tuos begalinius niūrius
mėnesius. Apsidžiaugiau sužinojusi, kad Savonarolos seserys gavo
susimokėti milžinišką baudą ir buvo priverstos išsiskirstyti; kur kas
mažiau mane pradžiugino žinia, kad popiežius Klemensas nesutiko
atkurti Florencijos respublikos teisių ir valdyti miesto paskyrė savo
vietininką. Lukrecija be užuolankų rėžė:
- Jis laikys Florenciją primygęs po padu ir dar pasirūpins, kad
imperatoriui Karoliui V irgi būtų su kaupu atseikėta, kas priklauso!
Neabejojau, kad jos tiesa. Tačiau pati buvau dar tokia jauna ir
džiaugiausi, galėdama į visa tai nesikišti: vaikštinėjau po sodus,
skaičiau, matavausi naujas sukneles, sočiai valgiau ir miegojau kiek
tinkama.
Lukrecija vis pranešdavo man, kas dedasi popiežiaus rūmuose, o
šie atgijo ir iš naujo suklestėjo dar net nespėjus nuo sienų deramai
nugramdyti suodžių ir purvo, likusių po antpuolio. Prieš pat trylik
tąjį savo gimtadienį iš Lukrecijos išgirdau, jog Prancūzijos karalius
Pranciškus I į Romą atsiuntė naują pasiuntinį ir popiežius Klemen
sas pageidauja, kad jį užimčiau. Aš nustebusi išpūčiau akis:
- Tai ką aš turėsiu daryti? Pilstyti jam vyną?
Lukrecija smagiai nusikvatojo.
- Na, žinoma, ne! Linksminsit jį lėtais prancūziškais šokiais.
Jo šventenybė nusamdė jums šokių mokytoją. Turime deramai
pasirengti rytdienai, o jūsų moteriškas žavesys jau kurį laiką nė
maž nebuvo puoselėjamas. Metas padaryti iš jūsų tikrą aukštuo
menės damą!
- Kiek pamenu, sakėt, kad turėčiau gyventi kaip gyvulys, - su-
niurzgiau. Visa tai man nė trupučio nepatiko, tačiau nebuvo ką
daryti, užtat kelias kitas savaites mane be gailesčio muštravo toks
prisikvėpinęs dabita: piktai zaunydamas, jis badė mane balta savo
lazdele ir vis kartojo, kad kumelės strėnose esama daugiau grakštų-
.KOTRYNOS MEDICI IŠPAŽINTIS . 39
mo nei visame mano kūne. Šokių aš negalėjau pakęsti. Tas kvailas

besaikis tūpčiojimas, plasnojimas rankomis ir koketiškas žvilgčioji
mas siutino mane labiau už viską pasaulyje.
Vis dėlto pramokau šokti tiek, kad jau galėjau pasirodyti pran
cūzui. Mano dėdulė patenkintas kėpsojo soste, visas išraudęs nuo
vyno, o ambasadorius tuo tarpu stebėjo mane mįslingai šypsodama
sis - tarsi turguje nužiūrinėjo nuo galvos iki kojų.
Po kelių dienų man prasidėjo pirmosios mėnesinės. Aš žiopčio
dama raičiausi iš skausmo, o Lukrecija patikino, kad tai esąs tikras
ženklas, jog pagimdysiu daug sveikų ir stiprių sūnų. Nepaisydama
skausmų ir nepatogumo, aš susižavėjusi apžiūrinėjau subtiliai paki
tusį savo kūną: pasunkėjusias glotnias krūtis, apvalainus išplatėju-
sius klubus, sužydusią odą - visa tai, regėjos, nutiko kone pernakt.
- Ar aš būsiu daili? - paklausiau Lukrecijos, šukuojančios man
plaukus, kurie ataugo dar labiau garbanoti ir vešlesni nei anksčiau
ir kuriuos ji be galo mėgdavo dabinti perlais ir spalvotais kaspinais.
Ji palinko man virš peties ir nužvelgė mane veidrodyje.
- Jūs jau esate daili, - atsakė. - Tos didžiulės juodos akys nugin
kluotų bet kurį vyrą, o jūsų lūpos tokios putlios, kad sugundytų net
ir vyskupą... Tiesa, su mūsų vyskupu didelio vargo nebūtų, - pridūrė
ji ir išdaigiškai mirktelėjo.
Sukikenau. Nors Lukrecija buvo vyriausioji mano dama, paskirta
prižiūrėti visų kitų ir patarti man, iš tikrųjų ji buvo man labiau kaip
sesuo, ir kasdien džiaugdavausi, kad ją turiu. Jos dėka mano kančių
randai greitai gijo ir pasijutau vėl džiugiai žvelgianti į ateitį ir smal
saujanti, ką atneš rytojus.
Netrukus tai sužinojau. Vieną popietę Lukrecija atbėgusi prane
šė, kad mane kviečia popiežius Klemensas. Ji nežinojo kodėl, pa
sakė tik tiek, kad jis pageidavęs matyti mane vieną, tad ji palydėjo
mane pas jį koridoriais, nukabinėtais statybininkų uždangalais ir
pilnais triūsiančių meistrų, turinčių atkurti per okupaciją sunioko
tas freskas.
Mums artinantis prie paauksuotų durų į mano dėdės aparta
mentus, staiga vėl pajutau krustelint slaptingąją savo dovaną. Tik
40 . C. W. GORTNER
tai vietoj bejėgiško kryčio į anapusybę, kokį patyriau Florencijoje,

mane apėmė švelni, vos juntama grėsmės nuojauta, ir aš nervingai
atsigręžiau į Lukreciją. Ji padrąsinamai šyptelėjo:
- Ką jis besakytų, atminkit, kad jūs jam svarbesnė nei jis jums.
Įžengusi į erdvią paauksuotą menę atsiklaupiau; dėdė sėdėjo prie
masyvaus savo stalo ir lupo apelsinus - menė buvo pilna aitraus
jų kvapo, kuris nustelbė senų kvepalų ir dulsvo vaško aromatą. Jis
pamojo man. Priėjau pabučiuoti jam rankos, padabintos šv. Petro
antspaudu. Jis ir vėl vilkėjo baltai, o ant kaklo buvo pasikabinęs sma
ragdais ir rubinais nusagstytą kryžių.
- Girdėjau, kad jau tapai subrendusia moterimi, - atsiduso jis. -
Kaip bėga laikas! - Odinis aplankas ant jo stalo buvo nuklotas žie
vėmis; įsidėjęs apelsino skiltelę į burną, jis parodė man prisėsti ant
kėdės. - Sėskis! Senokai mudu nesišnekučiavome...
- Bet juk matėte mane pereitą mėnesį, kai buvo atvykęs prancū
zų pasiuntinys, - priminiau jam, tada pritilau. - Jei jūsų šventenybė
neprieštaraus, aš verčiau pastovėsiu. Šita suknelė dar nauja ir nela
bai patogi.
- O, turėsi prie to priprasti! Labai svarbu deramai rengtis. Pran
cūzijos dvare tokie dalykai privalomi. - Išsitraukęs brangakmeniais
inkrustuotą peilį, jis perpjovė vaisių. Pasklido saulės kaitrą prime
nantis kvapas, mano burna prisipildė seilių. - Turėtum tai žinoti,
juk tavo motina buvo prancūzė.
Man magėjo jam priminti, kad niekada nepažinojau savo moti
nos. Tačiau tik sumurmėjau:
- Taip, jūsų šventenybe, tai man didelė garbė.
- Žinoma! O ką pasakysi sužinojusi, kad esi pageidaujama Pran
cūzijoje?
Jis kalbėjo švelniai, tad prisiminiau laikus, kai dar buvau maža
mergytė, o jis - gerasis mano dėdė. Tačiau nesidaviau užliūliuoja
ma; jis juk ne šiaip sau mane pasikvietė.
- Na? - griežtai šūktelėjo jis. - Negi nieko nepasakysi?
- Pasakysiu, - atsiliepiau, - kad tai man irgi didelė garbė.
Jis nusikvatojo.
KOTRYNOS MEDIČI IŠPAŽINTIS • 41
- Kalbi kaip tikra Mediči! —ir išsišiepė lyg šuo. Man pakirto ko
jas. Klemensas įbedė į mane įdėmų žvilgsnį. - Ką gi, išmokai neišsi
duoti, ką jauti. Tai privalumas, kuris tikrai palengvins tavo vedybinį
gyvenimą.
Man kraujas ėmė stingti gyslose. Pagalvojau, gal blogai išgirdau.
- Tau jau metas užimti deramą vietą pasaulyje, - toliau kalbėjo
Klemensas, žiaumodamas apelsiną, ir blyškiomis jo sultimis apsi
taškė rankovę. - Tiesą sakant, viskas jau beveik sutarta. Kaip tavo
kraičio dalį po vestuvių paskirsiu tau Milano kunigaikštystę, - jis
dėbtelėjo į mane. - Kas žino? Gal vieną dieną tapsi Prancūzijos ka
raliene?
Man ausyse ėmė ūžti. Tad štai kaip jis nusprendė atkeršyti! Štai
kokį durklą smeigs Karoliui V į pašonę: sąjunga su Pranciškumi 1,
imperatoriaus varžovu, o aš būsiu jo keršto įrankis. Ištekinęs mane
į Prancūziją, jis užkirs kelią Karolio Vmėginimams užvaldyti Italiją,
o Pranciškui atiteks taip trokštama ir ilgai ginčijama Milano kuni
gaikštystė, šiuo metu priklausanti imperijai.
- Betgi karalius Pranciškus jau yra vedęs, - vargais negalais iš
spaudžiau, - ir dargi tikrą imperatoriaus seserį!
- Teisybė. Tačiau antrasis jo sūnus, Henrikas Orleanietis, dar
vienišas ir gali kada nors paveldėti sostą. Turiu patikimų žinių, kad
vyriausiasis Pranciškaus sūnus, dofinas, yra labai silpnos sveikatos.
Sugniaužęs ilgais lyg voro kojos pirštais, jis ėmė lupti kitą
apelsiną.
- Tikiuosi, tavo tylėjimas reiškia sutikimą, - pridūrė. - Man teko
labai stengtis ir nemažai pakloti, kad užtikrinčiau tau tokią ateitį.
Todėl anaiptol nenorėčiau dar ir besiaikštijančios jaunamartės ka
prizų!
Ką man beliko sakyti? Jis galėjo siųsti mane kur tinkamas. Išsi
laisvinti iš jo valios būčiau galėjusi nebent nusižudydama. Aš aiškiai
tai suvokiau, tad atsakiau santūriai ir kietai.
- Jeigu tokia yra jūsų valia, - pareiškiau, - aš mielai jums paklu-
siu. Bet ar galėčiau savo ruožtu kai ko paprašyti? Norėčiau dar grįžti
į Florenciją. Ten - mano namai, ir aš... - mano balsas užlūžo. - Aš
norėčiau atsisveikinti.
Jis šaltai nužvelgė mane.

- Ką gi, - burbtelėjo paskui, - jei jau Romoje tau nepatinka, liep
siu paskirti palydą. - Tada ištiesė man žieduotą ranką. Pabučiavusi
išgirdau, kaip jis murma: - Meilė - klastingas jausmas. Kur kas ge
riau apsieiti be jo. Mums, Medičiams, tai visada pavykdavo.
Aš atatupsta pasitraukiau link durų, o jis ėmėsi lupti dar vieną
apelsiną. Jo lūpose žaidė savimi patenkinta šypsenėlė.
Svaigioje vasaros kaitroje sugrįžau į Florenciją, lydima sargybinių ir

savo damų pulko. Tarp jų buvo Lukrecija ir naujoji mano kompani
onė - nykštukė Ana Marija, keturiolikmetė miniatiūrinė mergaitė;
labiau nei per trumpos, neišsivysčiusios jos rankos ir kojos akį trau
kė jos vešli pilkšvai auksinių plaukų kupeta ant galvos, guvus veidas
ir smagi šypsena. Pamilau ją vos išvydusi; popiežius Klemensas visą
Italiją išvertė jos beieškodamas, nes, jo manymu, Prancūzijoje aš
privalėjau turėti savo juokdarę. Vis dėlto aš neketinau jos žeminti,
apvilkdama kostiumu su žvangučiais. Patikėjau jai ypatingą užduo
tį - rūpintis mano baltiniais, ir trokštamą vietą privačiuose savo
kambariuose.
Atvykusi įsitikinau, kad mūsų šeimos rūmai išliko beveik nepa
sikeitę. Florencija vis dar buvo randuota, jos žaizdoms užgydyti vei
kiausiai prireiks ne vienų metų, tačiau mūsų namai stovėjo nejudinti
ir tylūs lyg prabangus antkapis. Aš įsikūriau mylimos velionės savo
tetos apartamentuose, kur paklodės dar tebedvelkė jos kvepalais, o
ant alebastru inkrustuoto stalo tebegulėjo jos rašymo reikmenys; at
rodė, lyg ji bet kurią akimirką galėtų įžengti čionai.
Būtent čia, stalčiuje, po nebaigtų laiškų pluoštu, aš vėl aptikau
savo dėžutę iš sidabro ir dramblio kaulo. Ištraukiau ją lyg stebuklą,
galintį tuoj pat išnykti, ir atsargiai pirštų galiukais perbraukiau per
apdaužytą dangtelį. Teta buvo paslėpusi ją čia, tarp savo daiktų. Ji
žinojo, kad pasigesiu tos skrynutės, ir tikriausiai atspėjo, kad dar čia
sugrįšiu.
Dėžutė spragtelėjusi atsidarė; atvertusi vieną aksominio apmuša
lo klostę, slaptame skyrelyje radau tebegulintį Rudžjerio duotą bu
teliuką - jo grandinėlė buvo susiraičiusi lyg gyvatė. Užsikabinau jj

sau ant kaklo, suspaudžiau dėžutę rankose ir nevaržomai atsidaviau
sielvartui.
Mano sužieduotuvės įvyko pavasarį. Popiežius Klemensas parūpino

man įspūdingą kraitį, norėdamas visiems parodyti, kad esu turtinga
Medičių giminės nuotaka: tuo tikslu jis net gerokai pakratė savąjį
lobyną ir, be kitų brangenybių, ištraukė iš ten septynių pilkųjų perlų
vėrinį, kadaise neva priklausiusį Bizantijos imperatorienei, o dabar
papuošusį manąją kunigaikštytės karūną. Negana to, į Prancūziją jis
nusiuntė mano portretą.
Pranciškus I savo ruožtu atsiuntė man savo sūnaus atvaizdą. Jį
atgabeno prabangioje atlasu išmuštoje dėžėje, ir, Lukrecijai ištrau
kus iš jos miniatiūrą, aš pirmąsyk išvydau busimąjį savo vyrą: ty
lenio veidas, gilios akys, kiek papūstos lūpos ir ilga Valua giminės
nosis. Žiūrint į tą portretą, mano širdis nė nevirptelėjo, tad ėmiau
spėlioti, ar jis toks pat abejingas ir man. Ir ko gi tikėtis iš tokios
dviejų nepažįstamų ir visiškai nieko bendro neturinčių žmonių
santuokos?
- Jis gana išvaizdus, - su palengvėjimu ištarė Lukrecija. Tada
žvilgtelėjo į mane, sėdinčią be žado lyg akmuo. - Iš pažiūros neat
rodo, kad tie treji Ispanijoje praleisti metai būtų kaip nors neigiamai
jį paveikę.
Ana Marija suraukė antakius.
- O ko jam reikėjo toje Ispanijoje?
- Jiedu su broliu, Prancūzijos dofinu, buvo kaip įkaitai nusiųsti
imperatoriui Karoliui V, kai karalius Pranciškus pralaimėjo karą dėl
Milano, - paaiškinau. - Be to, karaliui teko vesti Karolio seserį Ele-
anorą. - Staiga mane pagavo gėdingas ir vaikiškas troškimas trypti
kojomis, sviesti tą paveikslą į sieną ir sukelti isteriją - tai būtų aki
vaizdžiai atskleidę visiems mano neviltį ir bejėgiškumą. Todėl už
gniaužiau ašaras ir mostelėjau ranka: - Padėkit paveikslą ir palikite
mane vieną.
44 . C. W. GORTNER
Tąnakt, negalėdama užmigti, sėdėjau ir žvelgiau pro langą į tvan

kią Florencijos naktį. Prieš ryždamasi eiti toliau, turėjau apraudoti ir
atsisveikinti su viskuo, ko buvau netekusi. Mano gyvenimas Italijoje
baigėsi. Manęs laukė man skirtas likimas, nors gal jis ir nebuvo toks,
kokio troškau. Privalėjau žvelgti į ateitį ir būti pasiruošusi.
Šiaip ar taip, juk aš - Mediči.
II DALIS
1 5 3 2 -1 5 4 7
uoga lyg kūdikis

PENKI
O DVIEJŲ SAVAIČIŲ PLAUKIMO JŪRA MANO LAIVAS IŠMETĖ IN-

P karą Marselio įlankoje. Kelionė buvo klaiki, jūra audringa, tad
prisiekiau daugiau niekada nebekelti kojos nuo tvirtos žemės, jei ir
būčiau turėjusi kokį polinkį dejuoti dėl likimo užgaidų, per kurias
dabar atsidūriau svetimoje šalyje ir esu stumiama tekėti už nepažįs
tamo vyro, tai begalinis džiaugsmas, pamačius kažką kita nei vien
kilsnojančias bangas, būtų privertęs viską pamiršti.
Lukrecija su Ana Marija iš oda apkaltos skrynios ištraukė vieną iš
naujųjų mano suknių, išlygino susiglamžiusias jos klostes ir įsprau
dė į ją mane. Tai buvo toks įmantrus brokato darinys, išdabintas
tokia galybe deimantų, kad neįsivaizdavau, kaip su ja teks pereiti
per denį, o ką jau kalbėti apie iškilmingą jojimą per Marselį į rūmus,
kur laukė prancūzų karaliaus dvaras. Negana to, aš pirmąkart užsi
dėjau oficialią kunigaikštytės karūną, inkrustuotą septyniais perlais.
Šitaip išsipusčiusi stovėjau ir laukiau, kol naujasis mano iždininkas
Renė Biražo atėjo pasakyti, kad pasirodė konetablio Monmorensio
barža, kuri turės nugabenti mane į krantą.
Aš linktelėjau.
- Tuomet teks išeiti jo pasveikinti.
Biražo man nusišypsojo. Jis buvo trečiąją dešimtį įpusėjęs flo-
rentietis, popiežiaus Klemenso paskirtas rūpintis mano finansais.
Nors truputį šlubčiojo (dėl to jis kaltino protarpiais atsinaujinančią

podagrą), Biražo pasižymėjo savotišku nuo amžiaus nepriklausomu
grakštumu, liudijančiu, kad jis visą amžių praleido popiežiaus rū
muose. Liekną jo figūrą puošė ryškiai raudona prigludusi liemenė,
sukirpta pagal itališką madą, gražūs šviesiai rudi plaukai buvo nu
braukti nuo kampuotos kaktos, išryškindami kumpą nosį ir protin
gas tamsias akis.
- Modama, - kreipėsi jis balsu, įgudusiu šnibždėti tiesiai į
ausį, - siūlyčiau jums likti čia. Taip, Monmorensis yra konetablis ir
vyriausiasis jo didenybės kariuomenės vadas, tačiau jūs esate Urbi-
no kunigaikštytė ir būsima Orleano kunigaikštienė. Tegul Prancūzi
ja pagerbia Italiją - bent kartelį!
Ši gudri protingo žmogaus pastaba neišvengiamai privertė mane
nusišypsoti. Bent jau su savimi turėjau šiek tiek Italijos - tai teikė
man saugumo; pagalvojusi apie tai, kilstelėjau ranką sau prie krūti
nės, kur po korsažu glūdėjo dar vienas Italijos gabalėlis - Rudžjerio
įduotas buteliukas.
Kol prancūzai lipo į galioną, aplinkui mane susispietė mano da
mos. Jos visos buvo prabangiai pasidabinusios, ant galvų ir krūtinių
joms žybčiojo brangakmeniai. Nepasukdama galvos, šnibžtelėjau
Lukrecijai:
- Kuris iš jų tas konetablis?
- Antai tas, - atsakė ji, - kur šalia Biražo. Veikiausiai tai jis. Vaje,
atrodo kaip tikras barbaras - toks didžiulis ir dar juodai apsirengęs,
lyg per laidotuves.
Iš tiesų, Monmorensis atrodė lyg koks titanas: platūs jo pečiai
kone užstojo saulę, o krakmolyta stačia apykaklė, juosianti masyvų
it buliaus sprandą, priminė menkutį raukinuką. Biražo buvo man
sakęs, kad konetablis jau baigia ketvirtąją dešimtį ir kad jis - narsus
ir šlovingas karys, įnirtingai kovęsis už Pranciškų kare dėl Milano.
Buvau pasirengusi susidurti su žmogumi, nekenčiančiu visko, kas
itališka, nes jo kardas ne sykį buvo girdytas daugybės mano tėvynai
nių krauju. Tačiau, kai jis pasilenkė pabučiuoti man rankos, pama
čiau, kad, nepaisant įdiržusios odos ir atšiaurių pilkai mėlynų akių,
jo veido išraiška visai maloni.
- Man didelė garbė jo didenybės Pranciškaus I vardu pasveikinti

jūsų šviesybę, - monotonišku balsu sududeno jis.
Aš linktelėjau ir prancūziškai atsakiau:
- Pone konetabli, girdėdama jūsų pasveikinimąjaučiuosi taip, lyg
mane būtų sutikęs pats karalius, ir iškart pasijutau čia kaip namie.
Raukšlelės apie jo akis pagilėjo. Nors jis daugiau nieko nesakė
ir tylėdamas palydėjo mane į baržą, jausdama ant savosios tvirtą jo
ranką galėjau būti tikra, kad Prancūzijoje įsigijau pirmąjį draugą.
Jodama per Marselį viską mačiau lygpro miglą. Kai pasiekėme rūmus,
turėjau vos minutėlę susikaupti, o tada vėl teko remtis konetabliui į
ranką ir žengti į menę, kur šimtai susirinkusių didikų iš abiejų pusių
spietėsi apie siaurą taką, vedantį purpuru padabintos pakylos link.
Kažkas suplojo rankomis; šurmulys kaipmat nurimo.
- O, puiku! Nuotaka atvyko!
Nuo pakylos grakščiai lyg katinas nulipo vyras, nuo galvos iki
kojų pasidabinęs sidabru ataustais rūbais; kaštoniniai jo plaukai
bangomis krito ant pečių, o dailiai pakirpta barzdelė išryškino sla
pukautojo lūpas ir didžiulę erelišką nosį. Aš net sustingau. Niekad
lig tol nebuvau mačiusi tokio veido. Atrodė, kad kiekviena ilgo ir
audringo jo gyvenimo akimirka įrėžė jame ženklą, liudijantį įžūlią
aroganciją, o kiekviena raukšlelė ar vagelė aiškiai rodė, kad šis žmo
gus nepripažįsta jokių suvaržymų. Nors jau seniai atsisveikinęs su
legendine savo jaunyste, Prancūzijos karalius Pranciškus I vis dar
neišvengiamai traukė akį: valdžia jam buvo tapusi įprastu kasdie
niniu dalyku, ir šis žmogus buvo pratęs aistringai mėgautis visais
gyvenimo malonumais, ničnieko sau neatsakydamas.
Mudu įsistebeilijome vienas į kitą. Gilios žalios jo akys šelmiškai
sužibo. Aš su siaubu susizgribau pamiršusi padaryti reveransą. Bet,
kai mėginau toptelėti, jis tik mostelėjo žieduota ranka:
- Ak, ne, dukrele! - ir čiupo mane į glėbį, sukeldamas apstulbu
sių dvariškių plojimus. - Sveika atvykusi į Prancūziją, mažoji Kotry
na, - šnibžtelėjo man į ausį karalius Pranciškus I.
Jis pristatė mane karališkajai šeimai. Pabučiavau ranką karalie

nei Eleanorai, imperatoriaus Karolio V seseriai - griežtai Ispanijos
princesei, iš visų pusių apsuptai savo damų. Tada pasveikinau vy
riausiąjį karaliaus sūnų, gimusį iš pirmosios santuokos su velione
karaliene Klaudija. Šis sūnus, vardu Pranciškus, buvo sosto įpėdinis
ir todėl vadinosi dofinu; tai buvo aukštas jaunuolis švelniomis rudo
mis akimis ir išblyškusiu amžino ligonio veidu. Aš vos nesusidūriau
kaktomuša su abiem karaliaus dukterimis, princesėmis Margarita
ir Madeleine, kurios taip jaudinosi, kad puolė daryti reveranso tą
pačią akimirką, kaip ir aš. Tada visos sykiu ėmėme juoktis; paste
bėjau, kad jos panašaus amžiaus, kaip ir aš, ir pagalvojau, kad visai
galėtume būti draugės.
Paskui atsigręžiau į karalių. Jis vos pastebimai šyptelėjo. Aš iškart
supratau.
- O jo šviesybės princo Henriko nėra? - paklausiau.
Pranciškaus veidas apniuko.
- Ot stuobrys! - suniurzgė jis. - Mano sūnus visiškai neišmano,
kas yra mandagumas. Ir dar veikiausiai neturi laikrodžio. Tačiau ne
sijaudinkite. Vestuvės įvyks rytoj, ir prisiekiu Dievu, jis bus čia.
Jo žodžiai nuskambėjo greičiau kaip grasinimas nei kaip padrąsi
nimas. Aš kilstelėjau smakrą.
- Kaipgi kitaip! - pareiškiau garsiai, kad visi girdėtų. - Juk ne
kasdien Prancūzija ima į žmonas Italiją!
Pranciškus pritilo. Paskui nudelbė akis ir sugriebė mano ranką.
- Kalbate kaip tikra princesė, - sumurmėjo, o tada iškėlė mu
dviejų abiejų rankas ir sušuko: - Pradėkime puotą!
Jis nusivedė mane į puotos menę ir pasisodino ant pakylos gre
ta savęs. Dvariškiai aptūpė apačioje sustatytus stalus; kai pasirodė
patarnautojai, nešini padėklais su medumi pagardintais garniais ir
keptomis gulbėmis, karalius pasilenkė prie manęs ir sušnibždėjo:
- Gal mano sūnus ir neskuba susipažinti su savo nuotaka, tačiau
aš, mažoji Kotryna, esu nuoširdžiai sužavėtas!
Aš nė nemirktelėjusi atsakiau:
- Tai gal man verčiau tekėti už jūsų didenybės?
Jis nusikvatojo.
- Na, drąsos jums irgi nestinga, kaip ir ugnies tose gražiose juo
dose akutėse! - Jis patylėjo, įdėmiai tyrinėdamas mano veidą. - Ka
žin, ar mano sūnus sugebės deramai jus įvertinti, Kotryna Mediči.
Prisiverčiau nusišypsoti, nors nuo tų žodžių mane nukrėtė šiur
pas. Nejau būsiu įveikusi šitokį kelią vien tam, kad tapčiau žmona
princo, kuriam nėmaž nerūpiu?
Paskui man nešė vieną lėkštę po kitos, o Pranciškus vieną po ki
tos tuštino taures su prieskoniais pagardintu vynu, ir aš nejučiom
ėmiau jaustis nematoma. Staiga jis palietė man ranką ir tarė:
- Mieloji, jus nori pasveikinti Monmorensio sūnėnai. Būkit gera,
nusišypsokit. Jis juos labai myli ir jais didžiuojasi, tai velionės jo die
vintos sesers atžalos.
Krūptelėjau ir sužiurau priešais save. Išvydau pagarbiai stovintį
konetablį ir tris jaunuolius.
Jie tikrai traukė akį: buvo rusvaplaukiai ir puikios išvaizdos, kurią
dar paryškino paprasti balti švarkai be jokių papuošimų. Juos aiškiai
vienijo tylus šeimos santarvės jausmas.
Monmorensis kreipėsi į mane:
- Leiskite man pristatyti vyriausiąjį savo sūnėną Gasparą de Ko-
linji, Šatijono senjorą.
Aš palinkau į priekį. Gasparas de Kolinji turėjo vešlius, tamsiai
geltonus lygauksas plaukus ir vaiskias žydras akis, o prakaulų jo vei
dą gaubė savotiška melancholija. Atrodė panašus į milanietį - toks
patrauklus ir neprieinamas, kaip dauguma to miesto didžiūnų. Pa
maniau, kad jam jau daugiau kaip dvidešimt metų. O pasirodė, kad
dar tik sukako šešiolika.
- Man didelė garbė, - santūriai ištarė jis. - Tikiuosi, jūsų šviesy
bė čia būsite laiminga.
Aš jam nedrąsiai nusišypsojau.
- Dėkoju, pone.
Jis kurį laiką pastovėjo, nenuleisdamas nuo manęs akių. Tikėjausi,
kad dar ką nors pasakys, tačiau jis tik dar sykį nusilenkė ir drauge su
broliais grįžo prie savo stalo, o aš likau spoksoti jam įkandin, tarsi jis
būtų atskleidęs man kažką ypatingo, ko daugiau niekada neberasiu.
Pranciškus atsiduso.
- Jo tėvas neseniai mirė. Štai kodėl jis vilki baltai - Prancūzijoje
tai gedulo spalva. Ponia de Kolinji mirusi jau daugelį metų, tad da
bar, netekęs tėvo, Gasparas tapo šeimos galva. Konetablis juo labai
rūpinasi, - jis pakėlė į mane akis. - Šie žmonės gali būti puikūs ir iš
tikimi draugai. Monmorensis - vienas iš patikimiausių mano vyrų,
o jo giminė labai sena. Tuo pasižymi ir jo sūnėnas, o dvare, dukrele,
kilmė yra svarbiausia.
Taigi Gasparas de Kolinji buvo našlaitis - lygiai kaip ir aš. Ar tik
todėl pajutau jam tokį dvasios artumą?
Netrukus man prieš akis pasipylė ištisa virtinė kitų kilmingųjų,
kurie vienas per kitą skubinosi užsitikrinti, kad karalius pamatytų,
kaip jie gerbia jaunąją jo marčią. Po dvidešimties patiekalų ir dukart
tiek prisistatymų aš galutinai netekau vilties įsidėmėti visų jų vardus
ir titulus. Tad be galo apsidžiaugiau, kai karalius atsistojęs pareiškė,
kad aš veikiausiai esu labai pavargusi. Jis palydėjo mane nuo savo
pakylos prie kitame menės gale įtaisyto paaukštinimo, ant kurio visą
vakarą atšiaurioje tyloje sėdėjo karalienė Eleanora.
Man jos pagailo. Kaip ir aš, Eleanora buvo parduota karališka
jame nuotakų turguje, tiktai ji aiškiai nenorėjo su tuo susitaikyti.
Buvau girdėjusi, kad tai būdinga ispanams, kurie atkakliai gina savo
tapatybę, ir supratau, kad man protingiau būtų nesekti jos pavyz
džiu. Aš privalau čia pritapti, virsti šio dvaro dalimi, nes čia, šiaip
ar taip, turės būti mano namai. Eidama pro konetablį, žvilgtelėjau į
jo sūnėną. Gasparas pagarbiai nulenkė galvą, tad aš veltui mėginau
pagauti jo žvilgsnį.
Duris atvėrė baltai ir mėlynai - Valua giminės spalvomis - ap
sitaisę pažai. Pranciškus perdavė mane globoti mano damoms; ty
lėdama leidausi jų išvaduojama iš savo apdarų. Kai išsitiesiau sveti
moje lovoje, pajutau supratingą Lukrecijos žvilgsnį.
Likusi viena gulėjau, niekaip negalėdama užmigti, ir svarsčiau,
kad mano teta Klarisė veikiausiai klydo.
Gal aš visai ir ne tokia jau svarbi.
v v
SESI
>bsS&£2^
ITĄ RYTĄ PABUDUSI IŠVYDAU APLINK SUSISPIETUSIAS SAVO

damas. Nė karto per visą savaitę negavusi padoriai išsimiegoti,
aš vėl įsirausiau po pagalvėmis. Lukrecija išdrįso papurtyti man už
peties:
- Mano ponia, jūsų laukia jo didenybė ir dvariškiai. Šiandien turi
įvykti jungtuvės...
Aš sudejavau. Paskui nutilau. Dirstelėjau iš po pagalvės. Pajutau
levandų aromatą - mano damos atitempė į miegamąjį varinę vonią
ir pripylė ją karšto vandens; dar pastebėjau skrupulingai iškedentas
vestuvinės savo suknelės klostes - ji buvo patiesta ant stalo.
- Ar jis čia? - paklausiau.
Ana Marija liūdnai papurtė galvą. Pasijutau pažeminta.
- Na, - burbtelėjau, - jeigu jo nėra, tai už ko, sakykite, turėčiau
šiandien tekėti?
Lukrecija atsakė:
- Anot jo didenybės, prireikus jis pasirūpins, kad būtumėte ap
vesdinta pagal įgaliojimą.
Tai išgirdusi, Ana Marija pratrūko raudoti. Iš jos sriūbavimų su
pratau, kad esu laikoma nelaimingiausia princese visame krikščio
niškajame pasaulyje.
- Aš nedaug apie tai išmanau, - ištariau, stengdamasi kaip nors

sušvelninti katastrofišką padėtį. - Bet tikriausiai būna ir laiminges
nių jaunųjų.
Tada atsidaviau savo damų rūpesčiui ir po poros valandų išėjau
pro duris, vilkėdama sunkią žydro aksomo suknią fantastiškais dei
mantų vėriniais surištomis rankovėmis, - tie brangakmeniai lyg aš
trios šukės blykčiojo man ant riešų.
Nepaisydamos dusinančios kaitros, rūmų kieme jau grūdosi mi
nios žmonių. Aš stabtelėjau. Dievas mato, aš tikrai viso šito nenorė
jau. Anaiptol netroškau ištekėti už kažkokio vaikėzo, kuriam neuž
tenka padorumo net pasirodyti. Staiga iš savo dvariškių būrio išniro
Pranciškus. Jis nusilenkė ir kilstelėjo mano ranką prie lūpų. O tada,
pašaipiai vyptelėjęs, tarė:
- Sakėt, kad verčiau tekėtumėt už manęs. Ką gi, dabar turit progą!
Aš nejučiom nusišypsojau. Kad ir panašus j senstelėjusį satyrą,
jis man vis tiek atrodė įspūdingiausias iš visų ligi tol matytų vyrų.
Katedroje manęs laukė dar gausesnė minia - čia dvariškių, didi
kų ir eilinių pareigūnų jūra buvo virtusi tikru vandenynu. Ir vėl visų
akys - viršum nupudruotų skruostų žėrinčios lygvanagų - susmigo
tiesiai į mane, vos spėjau išlipti iš karietos. Susitvardžiau netrūkte
lėjusi prakaitu permirkusios ir prie šlaunų limpančios suknios klos
čių. Pranciškus mane su tuo prašmatniai išpūstu apdaru lyg kokį
burinį laivą nuvedė prie altoriaus. Mano jaunikio niekur nesimatė.
Karalius liko stovėti greta manęs. Vyskupas iš pažiūros mielai
būtų sutikęs skradžiai žemę prasmegti.
- Na? - garktelėjo Pranciškus. - Ko gi mes laukiam? Nuotaka jau
čia, o aš atstosiu jaunikį. Pradedam!
Kažin, ar jo paties jungtuvės su karaliene Eleanora irgi taip at
rodė? - pagalvojau. Aišku, kaipgi kitaip. Politinių sąjungų paskirtis
anaiptol nėra įkvėpti sonetus. Tačiau net ir gryniausių politinių ve
dybų atveju paprastai dalyvauja jaunųjų pora ir abu jie patys duoda
įžadus.
Vyskupas nervingai vartė mišiolo lapus, niekaip nerasdamas rei
kiamos vietos, nors jau tikrai turėjo ganėtinai laiko pasiruošti. Mane
pradėjo imti juokas. Visa šita ceremonija rodėsi nepakenčiamai juo

kinga - vestuvių parodija, pagrįsta melu.
Staiga katedros tylą perskrodė pentinų kaukšėjimas marmuri
nėmis grindų plokštėmis. Visi kaip vienas atsisuko. Pamačiau prie
mūsų žirgliojantį aukštą jaunikaitį - eidamas jis nusitraukė nuo ran
kų odines pirštines ir susibruko sau už diržo. Paskui jį sekė būrelis
susitaršiusių vyrukų. Pranciškus sustingo. Supratau, kad pagaliau
pasirodė jaunikis.
Pirmąsyk išvydusi Henriką Orleanietį, pajutau šiokį tokį palen
gvėjimą. Jis bent jau nebuvo bjaurus. Nors dar tik keturiolikos, bet
plačiapetis, apsigimusio jojiko laikysenos: atrodė, kad įmanydamas
būtų mielai ir gyvenęs balne, nesiskaitydamas su niekuo, kas ne
mūvi apynasrio ir neklauso botago. Turėjo erelišką Valua giminės
nosį, siauras akis ir juodus kaip varno sparnas plaukus, tačiau jo
veidas atrodė kažkoks be gyvybės - lyg visas gyvenimo džiaugsmas
jo sieloje būtų sustingęs į ledą. Jis nepasivargino nė persirengti ir į
iškilmingą ceremoniją atvyko vilkėdamas medžioklės drabužiais -
sukepusiu krauju nutaškyta odine striuke, aiškiai liudijančia, kad
neseniai bus nudobęs kažkokį nelaimingą padarą. Henrikui už nu
garos pastebėjau liesą ir aukštą lyg kartis vyrą - gal kokių dvidešim
ties metų amžiaus, smailių, aštrių veido bruožų; jis nudelbė mane
akimis taip, tarsi būčiau kokia bjaurastis, į kurią jis netyčia įlipo, ir
papūtė lūpas. Vėliau sužinojau, kad tai - Pranciškus de Gizas, ar
timiausias Henriko bičiulis ir vyriausia vienos iš ambicingiausių ir
fanatiškiausių karalystės katalikiškų šeimų atžala. Iš karaliaus Pran
ciškaus gavę kunigaikščių titulą, Gižai valdė didžiulius žemės plotus
šiaurės rytų Prancūzijoje.
Aš kilstelėjau galvą. Mano būsimas vyras nepratarė nė žodžio.
- Nenaudėli! - sušnypštė Pranciškus. Aš nutirpau, o Henrikas ne
siteikė nė dirstelėti į tėvą. Mano jungtuvės tapo tikra katastrofa; turė
jau ką nors daryti. Jukbuvau Mediči - popiežiaus dukterėčia! O svar
biausia, buvau savo tetos auklėtinė —visais įmanomais požiūriais.
- Gal malonėtumėt?.. - kreipiausi į vyskupą. Pranciškus pasi
traukė į šalį, o Henrikas stojo jo vieton. Kvepėjo jis kur kas prasčiau,
nei atrodė, bet aš, įbedusi akis tiesiai priešais save, kartojau žodžius,
kuriuos ištarusi tapau Henriko Orleaniečio žmona.
Pasibaigus jungtuvių ceremonijai, mūsų laukė dar vienas pokylis.

Dabar jau greta manęs ant pakylos sėdėjo Henrikas, ir nors abu
stengėmės vienas į kitą nežiūrėti, buvau tikra, kadjį irgi slegia tai, kas
mudviejų netrukus laukia. Aš pati iš nerimo ir baimės neįstengiau
nė paragauti tų penkiasdešimt septynių patiekalų, kurie svaiginamu
greičiu keitėsi priešais mus ant stalo; nepajėgiau ir dėtis besidžiau
gianti krūvomis dovanų, kurias mums po kojomis pylė didžiūnai.
Atėjus vidurnakčiui, šimtai dvariškių, susigrūdę rūmų koridoriuo
se, sveikinimo šūksniais nulydėjo mus į vedybinį guolį. Man nuvilko
vestuvinę suknią ir aprengė balto batisto naktiniais, o tada nuvedė į
gretimą kambarį. Henrikas stovėjo šalia plačios, girliandomis išda
bintos lovos ir šnekučiavosi su savo vanagiško veido bičiuliu. Mano
vyras vilkėjo plonyčius, kone permatomus lininius marškinius, lyg
šlapia oda prigludusius prie raumeningo jo kūno. Dauguma moterų
ir kai kurie vyrai būtų netvėrę džiaugsmu, sulaukę tokio gražuolio
savo lovoje. Ko gero, kažkuri mano esybės dalis irgi apsidžiaugė, nes
širdis man daužėsi lyg būgnas. Negana to, man kiek apsvaigo galva,
stengiantis nematyti klastingos jo draugužio Pranciškaus de Gizo
šypsenos; aš noriai leidausi Lukrecijos apkamšoma. Vyskupas palai
mino mūsų guolį, dvariškiai dar kartą pakėlė taures ir išgėrė už mūsų
laimę, o tada užgesino žvakes. Visi išskubėjo toliau linksmintis.
Stojo tyla. Gulėjau nė nekrustelėdama.
Žinojau, kas paprastai būna vestuvių naktį. Lukrecija buvo spė
jusi mane šiek tiek apšviesti, be to, buvau mačiusi, kaip poruojasi
šunys. Vis dėlto tai, kas manęs laukė, neviliojo.
Jis pakilo iš lovos. Aš trūksmingai iškvėpiau pro sukąstus dantis.
Kaip jis drįsta palikti mane vieną! Staiga plykstelėjo liepsna, ir jis
išniro iš patamsių su žvake rankoje. Pastatęs žvakę greta lovos, pri
sėdo ant čiužinio ir atsikrenkštė.
- Norėčiau atsiprašyti už tai, kad veikiausiai jus įžeidžiau.
KOTRYNOS MEDIČI I$PAŽINTIS ♦ 57
Išgirdusi tokius pirmuosius man skirtus savo vyro žodžius, aš

kiek kilstelėjau ant pagalvių.
- Kai susitikome, aš jūsų deramai nepasveikinau, - pridūrė jis. -
Mano elgesys nedovanotinas.
Jo atsiprašymas skambėjo dirbtinai; įtariau, kad karalius bus jį
privertęs.
- Iš tikrųjų, - atsiliepiau. - Neįsivaizduoju, kuo nusipelniau to
kio pažeminimo.
Jis nudelbė akis. Žvakės liepsna jam ant smakro metė tamsų, šok
čiojantį šešėlį. Turbūt kada nors jis šitaip atrodys, - pamaniau, - kai
užsiaugins barzdą. Jis išties buvo labai išvaizdus, nors tebedvokė
lyg ožkaganys, tačiau tai dar nereiškė, kad turėčiau prie jo prisirišti.
Priešingai, netrukau pajusti, kad būtų kur kas naudingiau nepuose
lėti jam šiltų jausmų.
- Ne, jūs to nenusipelnėte, - galų gale pratarė jis. - Nors dau
gelis žmonių tvirtina... - Jis vėl pakėlė akis į mane. Žvilgsnis buvo
šaltas ir abejingas. - Jie sako, kad ši santuoka mane žemina.
Aš nustėrau.
- Žemina?! Kokiu būdu?
Dabar jau jis sumišo. Matyt, nesitikėjo, kad imsiu klausinėti. įdo
mu, negi Prancūzijoje žmonos neturi liežuvių?
- Mano manymu, tai akivaizdu, - įžūliai atkišęs smakrą, atrėžė
paskui. - Aš - Prancūzijos princas, o jūs... jūs - vilnų pirklio duktė.
Aš nė nekrustelėjau, atsišliejusi į savo pagalves. Dar niekad ne
buvau girdėjusi mane šitaip apibūdinant, tad pirmą akimirką ko ne-
pratrukau garsiai kvatotis - taip absurdiškai skambėjo jo žodžiai.
Bet linksmumas išgaravo suvokus, kad jis kalba rimtai. Jis iš tiesų
laikė mane žemakilme.
- Gal mano šeima ir nėra labai senos kilmės, - pasakiau, - bet
šiandien mūsų giminei priklauso du popiežiai ir keletas valdovų.
Italijoje tokios šeimos laikomos kilmingomis, kadangi mes...
- Aš žinau, iš kokios jūs šeimos, - nutraukė mane Henrikas. Ko
gero, mano atvirumas jam irgi pasirodė staigmena; matyt, tikėjosi
ašarų ir mergaitiškų aikčiojimų, bet tik ne tiesmuko atsakymo. Sulig
kiekviena akimirka jaučiau jam vis didesnę panieką. Kaip ir kiek

vienas vaikėzas, priverstas daryti ką nors prieš savo valią, jis buvo
linkęs atsigriebti su tuo, kas sukėlė jo nepasitenkinimą, nė nepagal
vodamas apie pasekmes.
- Šiaip ar taip, jums nusišypsojo laimė dalintis guolį su princu, -
drėbė jis.
Supratau, kad tai - ne jo žodžiai. Galbūt šiuo metu jis ir pats jau
taip mano, tačiau kažkas kitas piktavališkai įkalė tą mintį jam į gal
vą, ir tuo žmogum jis aiškiai pasitiki. Kas tai galėtų būti?
Aš neketinau prieš jį teisintis, nors ir labai knietėjo atrėžti, kad
mano kilmė netrukdė jo tėvui, kuris metų metus geidė mano žemių
ir nė nemirktelėjęs čiupo mano kraitį ir mano dėdės ateityje pažadė
tas dovanoti kunigaikštystes. Viso labo pasakiau:
- Taip, išties. Man didelė garbė.
Jis kurį laiką stovėjo tylėdamas, išdidžiai lyg peštukas gaidys iš
pūtęs krūtinę ir atstatęs smakrą.
- Aišku, aš nekaltinu jūsų dėl jūsų kilmės. Esu tikras, kad mielai
būtumėt likusi Italijoje su savo tėvynainiais.
Aš nutylėjau. Nieku gyvu nebūčiau prisipažinusi, jog beveik ne
turėjau dėl ko ilgėtis paliktos savo tėvynės.
- Kiek žinau, šitai gali būti visai priimtina, - tarė jis, mano tylė
jimą palaikęs pritarimu. - Jei elgsimės kaip dera, tai laikui bėgant
galėsime gyventi kaip vyras ir žmona.
Tikra tiesos naktis. Man tebuvo penkiolika, nebuvau patyrusi šir
dies reikaluose, tačiau net ir aš žinojau, kad asmeninis pasirinkimas
toli gražu nebūtinai yra sėkmingos santuokos laidas. Tokios moterys,
kaip aš, dažnai teka už svetimšalių. Jeigu kitos išgyvena, ištversiu ir aš.
Aš linktelėjau. Jis patenkintas užpūtė žvakę ir vėl slystelėjo po
apklotais.
- Labos nakties, - palinkėjo ir nusisuko. Jau po kelių akimirkų
išgirdau gilų alsavimą ir ritmingą knarkimą. Henrikas miegojo kaip
žmogus, pratęs mankštinti savo kūną; beje, toks jis ir buvo.
O aš ištisas valandas nepajėgiau užmigti ir gulėjau dėbsodama į
juodą virš lovos ištiesto baldakimo tamsą.
SEPTYNI
alikę M arseli, mes iškeliavome į Luaros slėni pačioje
PMane
Prancūzijos širdyje.
supo kvatojantys didikai dailaus kirpimo aksomo drabu
žiais ir drąsios, ryškiai išsidažiusios damos; aplinkui mačiau šim
tus vežimų, prikrautų neįsivaizduojamos galybės baldų, visokiausių
rykų, kilimų ir apmušalų - visko, ko galėtų prireikti dvarui. Išties
nepalioviau stebėtis. Italijoje nebuvau mačiusi nieko, kas bent iš
tolo galėtų prilygti šito dvaro ekstravagancijai: begalinė vežimų vir
tinė lyg koks ryškiaspalvis kaspinas dryko keliu, iš abiejų pusių ly
dima gausaus ir triukšmingo tarnų bei lojančių skalikų pulko. Viso
to šurmulio viduryje keliavo palydos apsuptas karalius. Neretai šalia
jo matydavau įspūdingą rudaplaukę damą žalsvo atlaso suknele -
ilgą jos kaklą puošė brangakmenių vėriniai, o ranka vis jaukiai ir
intymiai liesdavo Pranciškų. Man jos niekas nepristatė, bet spėjau,
kad tai - karaliaus meilužė, ir prisiminiau karalienę - senamadišką
ispanę, kuri pabrėžtinai oriai atsisveikino su manimi Marselyje ir su
savo palyda patraukė kita kryptimi.
Kraštas, per kurį keliavome, taip pat mane žavėjo. Lyginant su ši
tomis bekraštėmis platybėmis, Italija būtų atrodžiusi lyg užkalkėjęs
stuburkaulis. Mačiau vešliai žaliuojančius slėnius, tarsi mėlyno ku-
polo gaubiamus švytinčio aukšto dangaus; milžiniškus ligi pat hori

zonto tamsuojančius miškus ir derlingus laukus su protarpiais juose
laisvai išsidėsčiusiais miesteliais, kur plačiuose aptvaruose ganėsi
gyvuliai, o po akmeniniais tiltais raitydamosi gurgėjo upės. Greta
manęs jojanti Lukrecija taip pat išsižiojusi ir iš nuostabos išputusi
akis spoksojo į visa tai, o Ana Marija, kuri šiaip jau kelionėse mažai
kuo stebėdavosi, dabar neištvėrusi sušnibždėjo:
- Čia viskas lyg pasakoje. Atrodo netikra...
Jos žodžiai buvo lyg pirštu į akį. Prancūzija išties buvo lyg pasakų
šalis, ir aš jau ėmiau tikėti, kad galėsiu čia būti tokia laiminga, kokia
nė neįsivaizdavau galinti būti: nebeslegiama praeities naštos, laisvai
sukursiu save iš naujo. Tokioje nuostabioje šalyje viskas atrodė įma
noma. Sugavęs mano žvilgsnį ir tarsi atspėjęs mano mintis, karalius
man mirktelėjo, o tada pasilenkė man prie ausies ir tarstelėjo:
- Palaukit, dar pamatysit manąją Fontenblo pilį! Tada tai įsitikin
sit, kad nieko nepagailėjau ir sukūriau rūmus, kuriais galiu didžiuo
tis net ir prieš Medičių giminę...
Jis buvo teisus. Iš baltų Luaros slėnio ūkų Fontenblo išniro lyg
koks fantastiškas sapnas. Tai buvo pirmieji Prancūzijos rūmai, ku
riuos galėjau vadinti namais. Pradedant gipsinėmis nimfomis, besi-
rangančiomis ant paauksuotų didžiosios galerijos sienų, ir baigiant
prašmatniais koridoriais, nukabinėtais garsiosios karaliaus kolek
cijos paveikslais, tarp kurių buvo ir įstabioji Leonardo da Vinčio
„Madona uolose“ bei keista mažytė „Džokonda“, - visur buvo jus
ti begalinė Pranciškaus aistra viskam, kas itališka. Jis akivaizdžiai
bandė atkurti mano šalies atvaizdą tokį, kokio aš jau nebeturėjau
savo širdyje, - kupiną klestinčio meno ir įspūdingo gaivalingumo;
džiaugdamasis mano nuostaba ir susižavėjimu, jis netgi teikėsi pats
asmeniškai aprodyti man pilį - visas oleandrų žiedadulkėmis nu
barstytas grotas, primenančias Toskanos kiemelius, ir maudynių
kambarius, besipuikuojančius šildomomis grindimis ir mozaikomis
kaip senovės Romos termos.
Netrukus sužinojau, kad mudu su Henriku anaiptol neprivalome
gyventi kartu. Išties karališkosios poros gali elgtis visai kitaip nei
paprasti sutuoktiniai. Karalienė Eleanora išvis nesirodydavo dvare ir

verčiau gyvendavo pagal savo skonį ir poreikius įrengtuose namuo
se, tad aš galėjau imti iš jos pavyzdį. Patikėjusi Biražo tvarkyti rei
kalus, pati visa galva pasinėriau į naująjį savo gyvenimą - įskaitant
ir bendras pamokas su princesėmis Madeleine ir Margarita.
Kaip ir tikėjausi, mes visos netrukome susidraugauti.
Trylikametė Madeleine buvo dailutė būtybė - sniego baltumo
oda, bet silpną plaučių. Ji dievino poeziją, net sirgdama nepaleis
davo eilių tomelio iš rankų, ir aš ne vieną popietę praleidau prie jos
lovos, balsu deklamuodama eilėraščius. O dešimtmetė Margarita,
priešingai, buvo aukšta ir stipri kaip tėvas - ši strazdanota rudaplau
kė buvo tokia padūkusi, kad nėmaž nepaisė jokių mums primestų
apribojimų. Iš pradžių ji smaginosi, bandydama mane ir tikrindama
mano Cicerono ir Platono žinias, bet paskui, kai mokslai pabodo,
išsivedė mane sykiu patyrinėti slaptų Fontenblo grožybių. Iš pradžių
mums nesisekė išsprukti vienoms, nes palydos damos lyg šešėliai
sekiojo iš paskos be paliovos priekaištaudamos; galiausiai Margarita
įžūliai nusikvatojusi stvėrė mane už rankos ir mudvi pasileidome
bėgte, kol atitrukome nuo apmaudaujančių savo palydovių, beviltiš
kai kudakuojančių ir besipainiojančių prašmatniose suknelėse.
- Tik pažiūrėkit į jas, - nusijuokė Margarita, kai mudvi pasie
kėme tikslą ir uždususi aš susiriečiau dvilinka, bandydama atgauti
kvapą. - Lapatuoja be tikslo lyg kokios kvailos vištos! Užaugusi pati
tvarkysiu savo gyvenimą ir tikrai tokia netapsiu! Stengsiuosi gyventi
naudingai.
- Na, žinoma, - pritariau jai žavėdamasi. Man ji atrodė kone
suaugusi - ir pati norėjau tokia būti. - Jūs juk princesė! Galit daryti,
ką norit.
- Teisybė, - ji įbedė į mane žalias akis. - Aš esu princesė. Bet net
ir princesėms ne visada pasiseka gyventi taip, kaip nori, - tam reikia
valios ir atkaklumo. Štai kad ir jūs - ar jūsų bent atsiklausė, prieš
ištekindami už mano brolio?
Ji anaiptol nenorėjo manęs užgauti. Tiesiog pasakė taip, kaip jai
atrodė. Tačiau vien Henriko priminimas nutvilkė mane lyg geležis.
62 . C. W. GORTNER
Prisiminiau jo žodžius ir ėmiau įtarinėti, kad ir kiti šiame dvare kaip

jis laiko mane svetimšale išsišokėle, menkai kuo tegalinčia pasigirti.
- Na, valios man netrūksta, - atšoviau. - Dėl mano rankos run
gėsi ne vienas princas. Tavo tėvo pasiūlymas buvo geriausias, nors
Henrikas man ir nerūpi.
Jos akys žybtelėjo.
- Tai aišku. Jis juk jūsų vyras. Kai tik pagimdysit jam sūnų, galė
sit iškart įsitaisyti meilužį. Pažvelkit į tėtį: jam teko vesti Karolio V
seserį, bet tai anaiptol netrukdo jam džiaugtis gyvenimu. Turi visą
pulkelį damų, kurios jį linksmina. Mes irgi kada nors taip galėsim.
Prisiminiau tą rudaplaukę moterį, kurią buvau mačiusi šalia ka
raliaus, ir pasistengiau nekreipti dėmesio į kalbas apie sūnų - nėštu
mas šiuo metu man tikrai negrėsė. Aš pašaipiai paklausiau:
- Turėsim damų?
Margarita sukikeno.
- Na, kai kurioms labiau patinka moterų kompanija. Bet aš ver
čiau rinkčiausi kokį tuziną vyrų. Tėčio sesuo, mano teta Margari
ta, panašiai gyveno, kol ištekėjo už Navaros valdovo. Pulkas didikų
gaudydavo kiekvieną jos žodį, deklamuodavo jai eiles ir be paliovos
vienas per kitą prisipažindavo jai neblėstančią meilę.
Na, ši princesė tikrai buvo ne iš kelmo spirta! Mane žavėjo ir
traukė laisva ir nevaržoma jos siela. Margarita man atskleidė tokį
pasaulį, kokio dar nebuvau regėjusi. Ji vogdavo knygas iš asmeninės
savo tėvo bibliotekos, kuriose būdavo pilna piešinių, vaizduojančių
neįtikėtinus ištvirkavimus, ir tempdavosi mane į nuošalų paviljoną
prie dirbtinio Fontenblo ežero, kur slapta susitikinėdavo įsimylėjė
lių porelės.
Pasislėpusios tarp dygiakrūmių, mudvi pro šakas stebėdavome,
kaip knygose regėti vaizdai mums prieš akis virsdavo kūnu. Žinojau,
kad tos išsižergusios damos ir su pasimėgavimu plikais užpakaliais
trūkčiojantys vyrukai daro tai, kas vestuvinę naktį turėjo nutikti ir
man, bet guodžiausi, jog kada nors, kaip tvirtino Margarita, įsitai
sysiu meilužį ir pati patirsiu visus tuos slaptingus širdies geismus.
Gyvenimas Fontenblo nebuvo vien juokas ir žaidimai. Kad ir kaip

džiaugiausi savo nepriklausomybe ir galėjimu vaikščioti kur pano
rėjusi bei laisvai tenkinti naująjį savo pomėgį menui ir knygoms, aš
suvokiau, jog Prancūzijos princesės gyvenimas nelabai skiriasi nuo
Medičių šeimos įpėdinės gyvenimo: karaliaus dukterys nuolatos
privalėjo paisyti joms keliamų reikalavimų. Kada nors ir jos turės
ištekėti, išvykti į tolimus dvarus ir gyventi kaip svetimšalės - savo
tautos atstovės. Visas jų lavinimas buvo skirtas tam pasiruošti. Kas
dien mes po šešias valandas praleisdavome, pagal griežtą tvarkaraštį
mokydamosi matematikos, istorijos, kalbų ir muzikos. Vieną rytą
Madeleine atvertė sąsiuvinį ir tarė man:
- Vakar turėjome mitologijos pamoką.
- Taigi, su seniu Kačiasnukiu, - įterpė Margarita. - Bet šiandien
aš jam pasakiau, kad abi truputį karščiuojame. Ojūs gi žinot, kaip jis
bijo ligų - kone taip pat, kaip muilo ir vandens!
- Košesnukis, - išskiemenavau, nesupratusi prancūziško žodžio.
Margarita mane pataisė:
- Kačiasnukis! Mes jį taip praminėm už tai, kad vilki apdulkėju
siais rūbais ir šnarpščia lyg senas katinas.
- Bet jis labai malonus, - nuo savęs pridūrė Madeleine. - Visada
rašo mums gerus pažymius...
- O kas jam belieka! - nusikvatojo Margarita. - Mūsų mokyti
tėtis atsikvietė jį net iš Flandrijos. Jis - humanistas, visi mūsų mo
kytojai humanistai. Tėtis mano, kad jie geriausiai tinka mokyti, nes
išlaisvina protą, nepavergdami dvasios.
- O kaip jūsų broliai? - paklausiau. - Ar jie irgi mokosi kartu su
jumis?
Henriko nebuvau mačiusi jau kelias savaites ir ėmiau spėlioti, ar
mudu irgi turėsime gyventi atskirai kaip karalius su karaliene. Tie
slapti žygiai į paežerę stebėti besimyluojančių porelių pažadino mano
sieloje baimę, kad su mano santuoka veikiausiai ne viskas gerai.
- Oi, ne! - šūktelėjo Margarita. - Mūsų brolis Pranciškus yra
sosto įpėdinis, tad turi savo dvarą ir priedermių. Jis tik kartais čia
apsilanko.
Apie Henriką teirautis nedrįsau. Jos tikriausiai manė, kad žinau,

kur ir kaip jis gyvena, nors iš tikrųjų kol kas sugebėjau išsiaiškinti tik
tiek, kad jis labai artimas savo bičiuliui Pranciškui de Gizui ir labai
mėgsta medžioti. Nors gal ir nepasirodytų pernelyg įtartina, jei pa-
klausčiau, ar jis lanko pamokas kartu su jomis...
Staiga klasės durys triukšmingai atsilapojo. Džiaugsmingai su
klikusios, princesės puolė pasitikti tėvo, kuris čia pat stvėrė jas abi
į glėbį. O aš jau ne pirmąkart pajutau skaudžią sieloje atsivėrusią
tuštumą; nors Pranciškaus dvare su manimi buvo elgiamasi tarsi su
viena iš jo atžalų, visgi dabar aiškiai suvokiau, ką reiškia turėti tėvą.
Tik išvydusi karalių su dukterimis, aš pirmąkart pasijutau esanti
našlaitė ir nejaukiai pasitraukiau į šalį skaudžiai jausdama, kad man
čia ne vieta.
Pranciškus viena ranka apkabino Margaritą per juosmenį, o kita
žnybtelėjo Madeleinei į skruostą. Tada draugiškai šyptelėjo man.
- Kaip tai? - apsimestinai griežtu tonu paklausė jis. - Ar pamo
kų šiandien nėra?
- Mes atsikratėm Kačiasnukio, - atvirai prisipažino Margari
ta. - Norėjom daugiau pabūti su Kotryna.
- Sakai, Kačiasnukio? Ir, tavo galva, tai tinkamas vardas išmokyti
naująją savo seserį?
- Na ir kas, kuo anksčiau sužinos, tuo geriau, - nepasidavė Mar
garita. - Tada ramiai sau galės studijuoti Aristotelį ir Plutarchą,
užuot sukusi galvą, kodėl nuo jos mokytojo trenkia puvėsiais.
Pranciškus griausmingai nusikvatojo.
- Ar girdi, Ana, mieloji? Jos nuomone, mokytojas dvokia puvė
siais! Dieve mano, na ir liežuvėlis! Kerta skaudžiau nei kardas.
- Iš tiesų, - atsiliepė malonus balsas, - regis, jos aukštybė drėbta
iš to paties molio kaip ir jos tėvas. - Nuo vidun sugužėjusių damų
pulkelio atsiskyrė rudaplaukė dama žalsva suknele ir žengė link
mūsų, šiurendama sijonais ir skleisdama brangių kvepalų aromatą.
Iš Margaritos jau žinojau, kas ji tokia: Ana d’Heili, Etampo kuni
gaikštienė, Pranciškaus meilužė ir tikresnė šito dvaro valdovė, nei jo
žmonai kada nors lemta būti. Žybčiodama katės akimis ir blykčio-
dama vešliose vario spalvos garbanose įpintais perlais, ji prisiartino

prie Pranciškaus, linktelėjo princesėms, o tada visą dėmesį sutelkė į
mane: - Na, o kaip laikosi mūsų italiukė? Ar jau priprato prie mūsų
gyvenimo būdo?
Aš žvilgtelėjau į karalių. Jis padrąsinamai kilstelėjo antakius.
Šiaip taip nurijusi gerklėje įstrigusį gumulą, aš atsigręžiau į jo mei
lužę.
- Ponia, aš nuo pat pirmosios akimirkos čia pasijutau lyg namie.
Dievinu Prancūziją!
- Mat kaip? - ji šaltai vyptelėjo tamsiai raudona spalva dažyto
mis lūpomis. - Tiesiog žavu! Juk ne kasdien Prancūzijai pasiseka
taip lengvai užkariauti dalelę Italijos, tiesa?
Nesumodama, ką atsakyti, aš nusiskubinau prie savo kėdės.
Pranciškus jau įsitaisė prie stalo tarp abiejų savo dukterų. Kuni
gaikštienė savo ruožtu žengė atgal savo damų palydos link, plačiais
sijonais braukdama man per kojas. Kai ji prisėdo ant pagalvėlės ties
langu, pajutau nuo jos sklindantį šaltį. Jos damos sutūpė aplink -
tikra kvailo pasipūtimo ir ryškiai dažytų fizionomijų mozaika. Pati
kunigaikštienė ėmė tingiai žvalgytis. Net ir pajutusi į save įsmeigtą
jos žvilgsnį, aš nedrįsau pakelti akių. Staiga Pranciškus nustebęs su
šuko:
- Girdėjai, Ana? Madeleine tikina, kad Kotryna jau išstudijavo
Plutarchą!
- Nejaugi? - nutęsė kunigaikštienė. Mane jau ėmė erzinti jos
įprotis kiekvieną žodį tarti klausiamąja intonacija. - Kokia ji išsila
vinusi! Tikiuosi, nepamanys tik veltui gaištanti čia laiką?
- O, tikrai ne! - sušukau aš taip karštai, kad visi aplinkui nustebę
sužiuro. - Anaiptol, ponia!
Nė pati nežinau, kas man nutiko: gaL išsigandau, kad ji atims
iš manęs tas kelias valandas, kurias praleisdavau klasėje kartu su
princesėmis, o gal ji tiesiog išvedė mane iš pusiausvyros be paliovos
spigindama nemirksinčiomis akimis. Kad ir kaip būtų, aš jau visa
drebėjau lyg lapas. Dar kartą atidžiai mane nužvelgusi, ji ryžtingai
atsistojo.
- Jūsų didenybe, manau, kad man metas artimiau susipažinti su

Orleano kunigaikštiene. Gal jų šviesybėms patiktų pasivaikščioti
sode?
Kas ta Orleano kunigaikštienė? Turbūt ji nori pasikalbėti su vie
na iš savo damų! Aš greit pašokau, ketindama sprukti.
- Kurgi jūs dabar, mieloji? - nutęsė ji. - Juk tai jūs - kunigaikš
tienė, ar ne?
Sustingau lyg įkalta. Visi išsiskirstė, palikdami mane vieną su
karaliaus meiluže. Ši pamojo man sėstis greta jos prie lango, ir aš
nuolankiai paklusau. O Viešpatie, kuo aš jai užkliuvau? Gal kuo ją
įžeidžiau?
- Jų šviesybės taip jumis žavisi, - prabilo ji. - Kaip matau, jūs
puikiai gebate susirasti draugų.
- Jų šviesybės... labai malonios. Man... man labai gera su jomis.
- Tai puiku. Tačiau jūs esate ištekėjusi ir turėtumėt rodyti joms
pavyzdį. - Ji užmetė ranką ant krėslo atlošo, parodydama spindinčią
smaragdo apyrankę. - Ar suprantate?
Man perdžiūvo burna.
- Nesuprantu, ponia. Ar aš kuo nors neįtikau jo didenybei?
Pasigirdo trumpas vylingo juoko pliūpsnis.
- Oi ne, priešingai! Jis irgi labai jumis žavisi. Atrodo lyg apkerė
tas. Tuo tarpu aš... - Ji pakilo ir visu ūgiu atsistojo priešais mane.
Tada aštriais nagais suėmė mane už smakro. - Aš nemėgstu varžo
vių, mažyte!
Nustėrusi įsistebeilijau į ją.
- Bet aš... aš jums ne varžovė. Ką jūs!
Ji atsainiai mostelėjo.
- Jūs jau beveik penkiolikametė. Būdama tokio amžiaus, aš jau
garsėjau įtaka!
- Tačiau aš nė nepanaši į jus. Niekad nedrįsčiau su jumis varžytis!
Ji patylėjo. Tada netikėtai nusišypsojo.
- Jūs nieko nesuprantate, tiesa?
Aš bejėgiškai suglebau.
- Bijau, kad ne...
Ji vėl atsisėdo ir palinko prie manęs - pajutau iš jos kaklo duobu

tės sklindantį ambros kvapą.
- Neįsivaizduoju, kaip jūs sugebėjote nieko negirdėti. Jau visas
dvaras kalba, kad jūsų vyras nekreipia į jus dėmesio, todėl dabar
jums belieka įvilioti į lovą Pranciškų, kad įrodytumėte, jog jis nepra-
lošė, atsigabenęs jus čionai.
- Betgi jis - mano šešuras! - nustėrau. - Taip, aš jį myliu, tačiau
ne šitaip! Juk tai... būtų kraujomaiša!
- Tik tokiu atveju, jeigu judu sietų kraujo ryšys, - keistai per
simainiusi sumurkė ji. Iš grėsmingos keršto deivės ji staiga virto
žaisminga mergiote su rudų plaukų kupeta ant galvos ir valiūkišku
juoku lūpose. Iškart supratau, kodėl Pranciškus ją dievina.
Ji žiūrėjo į mane su neslepiamu smalsumu.
- Dievaži, matau, kad esate tokia, kokia niekas jūsų nelaiko: ne
kalta naivuolė! O mane, regis, bus apmovę! Patikėjau, kad taikotės
jį iš manęs paveržti. Žinote, nebūtumėt buvusi nei pirma, nei pa
skutinė!
Aš neįstengiau nė pajudėti. Vadinasi, esu dvaro patyčių objektas.
Visi laiko mane pamesta, nuolaidžiaujančia žmona! Ir apkalbinėja
už akių.
- Apie ką taip susimąstėte? - švelniai paklausė kunigaikštienė.
Nedrįsau nė pažvelgti į ją. Bijojau, kad prabilusi apsiverksiu. To
kios subtilios ir elegantiškos būtybės akivaizdoje jaučiausi lyg neta
šyta prasčiokė, nors man magėte magėjo išlieti jai savo širdį.
- Suprantu, - atsiduso ji. - Vadinasi, dvariškių šnekose esama
tiesos.
Jos balsas skambėjo taip užtikrintai, tarsi mano paslaptis būtų
išrašyta man ant kaktos, tad nebeįstengiau apsimetinėti.
- Taip, - sušnibždėjau. - Henrikas... aš jam visai nerūpiu.
- Ak, mieloji, nejau jo abejingumas taip baisiai jus skaudina?
Trokštate būti jo mylima ir jums apmaudu, kad jis šitiek laiko pra
leidžia su savo bičiuliu Gižu ir ta klaikia savo meiluže?
Širdyje atsivėrė juoda bedugnė.
- Tai jis... jis turi meilužę?
- Na, žinoma, - atsainiai mostelėjo ji. - Visi tai žino. Na, bent
jau mes taip manome. Mat nėra visiškai aišku, koks tikrasis jos vai
dmuo. Kurį laiką ji buvo jo guvernantė - grįžusį iš Ispanijos turėjo
mokyti etiketo subtilybių. Ak, kaip jis tuomet niršo ir riejosi su savo
tėvu, baisu buvo klausytis! Jis kaltino Pranciškų, kam išsiuntė jį te
nai, ir iki šiol jam neatleido, nors tai baisiai siutina karalių. Todėl jis
pakvietė ją išmokyti Henriko elgtis taip, kaip dera princui. Tačiau,
kai jam sukako trylika, jos pareigos baigėsi, ir ji grįžo atgal į savo
Anet pilį. Manoma, kad jis ten ją lanko. Nors tikina, kad joja me
džioti, bet kiekgi gali trukti medžioklė?
Mane ėmė krėsti drebulys. Henrikas turi meilužę. O aš likau
kvailės vietoje. Laikui bėgant, - pasakė jis Marselyje. Laikui bėgant
galėsime gyventi kaip vyras ir žmona. Ką tai turėtų reikšti? Ar kad
teks kantriai laukti, kol jis sanguliaus su buvusia savo guvernante?
Kad tapsiu šlykščių apkalbų taikiniu vien todėl, kad jis nusprendė
išsityčioti iš mudviejų santuokos?
- Maniau, kad jūs žinote, - pridūrė kunigaikštienė. - Henriko
amžiaus jaunuoliai dažnai susižavi vyresnėmis moterimis, bet ilgai
niui tas potraukis išblėsta. Esu tikra, kad, kai nuo jo pastosite, jis tą
moterį pamirš, - jos balse suskambo neapykantos gaidelė. - Šiaip ar
taip, ji tada bus jau senė!
Aš pašiurpau.
- Ar jinai daug už jį vyresnė?
- Na, jai mažiausiai keturiasdešimt treji. Aišku, ji puikiai sugeba
slėpti savo amžių, šito neatimsi, bet juk vis tiek yra našlė su dviem
jau suaugusiomis dukterimis. Daugelis laiko ją patrauklia, nors aš
niekaip neįstengiu suvokti, kuo ji galėtų sužavėti. Amžiais su tuo
šlykščių juodu savo gobtuvu - šalta ir sustingusi lyg akmuo. Pran
ciškus sako, kad jai vietoj akių - auksinės monetos. Jam irgi nepa
tinka, kad Henrikas taip prie jos prisirišęs.
- O kuo ji vardu? - pašnibždomis paklausiau, tarsi bijodama,
kad ištarus vardą toji būtybė staiga išdygs priešais.
- Diana de Puatjė, Normandijos senešalo našlė. Mes vadiname ją
Senešale, - kunigaikštienė kilstelėjo antakius. - Kaip suprantu, jūsų
tai irgi nežavi?
- Kurgi ne! - pratrukau, neįstengdama susivaldyti. - Jis neturi

teisės taip elgtis! Kaipgi man pastoti, jeigu jis visas dienas ir naktis
leidžia savo meilužės guolyje? - Vos tai ištarusi, aš susigriebiau, kad,
ko gero, būsiu įžeidusi kunigaikštienę: šiaip ar taip, juk ji - irgi val
dovo meilužė.
Kunigaikštienė ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į mane. Tada pabrėžtinai
santūriai išdėstė:
- Vyrai visuomet linksta į šoną, o mūsų, moterų, pareiga yra tai
pakęsti. Tačiau ir vyrams nevalia teikti pirmenybės įgeidžiams, o
ne pareigai. Priešingai nei ponia Senešalė, aš visuomet žinojau savo
vietą. Karalius jau turi pakankamai vaikų ir daugiau jam nebereikia;
jo antroji santuoka su karaliene Eleanora yra sudaryta išskirtinai
politiniais sumetimais. Tačiau jūsų santuoka - kas kita. Henrikas
yra antras eilėje į sostą po Pranciškaus, jis privalo turėti palikuonių.
Šitaip toliau tęstis negali. Bijau, kad mums teks pasikalbėti su jo di
denybe.
- Ak, ne! Maldauju, nereikia! - sudejavau, apimta siaubo. Man
rodėsi, kad neištversiu, jeigu visi sužinos, kad tebesu nekalta. - Ne
noriu, kad žmonės žinotų... Tai... toks pažeminimas!
- Nesuprantu, kodėl turite jaustis pažeminta. Juk tai ne jūsų
kaltė!
Aš kaip įmanydama stengiausi suimti save į rankas. Nujaučiau,
kad kunigaikštienė turi savų priežasčių nekęsti Senešalės; galbūt ji
irgi regėjo savo ateitį, kai pati pasens ir nebeteks karaliaus malonės.
Šiaip ar taip, man nesinorėjo vaidinti bejėgės skaistuolės; nors ir ga
lėjau kliautis jos įtaka.
- Nejau nėra kito būdo viską sutvarkyti? - surizikavau. - Esu
tikra, kad jei tik mudu su Henriku sykiu praleistume daugiau laiko,
jis suprastų klydęs ir pasikeistų.
Ji patylėjo, vėl įdėmiai mane nužiūrinėdama.
- Taip, visai gali būti, - nutęsė. - Juk mudvi abi moterys ir tu
rime viena kitą paremti, tiesa? —nusišypsojo paskui. —Pradėsim
nuo naujų apdarų. Jūsų itališkos suknelės labai savito stiliaus, tačiau
dabar turite atrodyti kaip tikra prancūzė. Negana to, siūlau jums
prisijungti prie mūsų draugijos ir kartu joti į medžioklę. Juk mokate

joti, tiesa?
- O, taip, - skubiai linktelėjau. - Aš labai mėgstu jodinėti.
Tiesą sakant, dar niekad nebuvau dalyvavusi medžioklėje, tačiau
iš Florencijos atsigabenau odinį auksu puoštą balną, kuris tikrai tu
rėjo padėti man atkreipti į save dėmesį.
- Puiku! Raita persekiodama grobį kartu su mumis, dievaž, ne
liksite nepastebėta.
- Ar tai gerai? - paklausiau suabejojusi, ar tikrai tokio dėmesio
reikėtų siekti.
Ji atmetė galvą ir nusikvatojo.
- Geriau nė nebūna! Žinokit, mieloji, kad ponia d’Etamp - jūsų
pusėje, o ką jau aš moku, tai moku - vilioti vyrus!
Taigi aš buvau įvesdinta į artimiausiųjų karaliaus bičiulių ratą. Per

tas kelias savaites, kol man siuvo naujas sukneles, aš kasdien prati
nausi jodinėti ant romios kumelės, sėdėdama florentietiškame savo
balne, kurio rumbas buvo aukštesnis, o balnakilpės - trumpesnės,
nei įprasta Prancūzijoje. Tokiu būdu, pasak ponios d’Etamp, aš įgi
jau papildomą pranašumą, galėdama aukščiau pasikelti sijonus ir
apnuoginti čiurnas.
- Jūsų labai dailios kojos, mieloji, - įvertino ji. - O vyrams baisiai
norisi kuo daugiau jų pamatyti!
Tai tarusi, ji smagiai nusijuokė; man regis, jai patiko manimi rū
pintis - ko gero, globodama mane ji tarėsi daranti ypatingą paslaugą
karaliui.
Pagaliau vieną dieną su karaliaus svita aš išjojau medžioti.
Medžioklėje man nepatiko. Kiaurą dieną be paliovos skalijo šu
nys, vyrai gėrė nuo pat ryto ir, žinoma, padaugino, o moterys nuolat
tarpusavyje varžėsi dėl jų dėmesio. Negana to, aš labai stengiausi
laikytis atokiau nuo žvėries žudymo, nes išgirtasis grobio perse
kiojimas tebuvo specialiai organizuotos skerdynės: tarnai ratu su
statydavo tinklus, tuo tarpu varovai, kartimis daužydami krūmus,
KOTRYNOS MEDICI IŠPAŽINTIS . 71
išbaidydavo putpeles, fazanus, triušius ir kitokius padarus, kurie iš

siaubo stačia galva nerdavo į tuos tinklus ir įsipainioję tapdavo len
gvu taikiniu ant kumelių atšuoliavusioms damoms, kurios džiugiai
badydavo juos ietimis ir šaudydavo strėlėmis. Girdint priešmirtinius
gyvūnų riksmus ir regint jų krauju permirkusią žemę mane pykino;
aš niekaip neįstengiau suvokti, kaip visais kitais atžvilgiais tokios
jautrios ir subtilios būtybės gali mėgautis šitokiomis baisybėmis.
Man būtų kur kas labiau patikę kartu su karaliumi raitai vaikytis
laisvą elnią ar šerną, tačiau moterims šito neleisdavo, nors su savo
balnu aš galėjau joti lygiai taip pat greitai ir tvirtai, kaip bet kuris
vyras. Nepaisydama sudiržusių rankų ir nutrintos sėdynės (nes me
džioklė trukdavo valandų valandas), aš tobulinau jojimo įgūdžius,
kol kitos damos tenkino kraujo troškimą. Tačiau vieną rytą aš smar
kiai spūstelėjau savo kumelę ir leidausi paskui karalių.
Kai pasivijau, karalius aiškiai nustebo, o jo vyrai sužiuro į mane
suirzę ir nepatenkinti.
- Leiskit man šiandien joti su jumis, - paprašiau, jis dar kartą
mane nužvelgė, bet paskui linktelėjo.
- Tikiuosi, kad mokate naudotis tuo lanku, - burbtelėjo jis, o
tada smarkiai suvarė pentinus savo eržilui į šonus ir nulėkė paskui
skalikus, kurie draskėsi, užuodę žvėrį. Aš leidausi jam iš paskos,
džiaugdamasi greitai pro šalį skriejančiais miško medžiais, o kai
viena šaka užkabinusi nutraukė man nuo galvos jojimo kepuraitę,
dargi garsiai nusikvatojau. Tada pasilenkiau į priekį, prigludau prie
tvirto kumelės sprando ir dar smarkiau ją suraginau, kad neatsilik
tų. Netrukus laukymės pakraštyje išvydau šunų apspistą jauną elnę:
prie dailios galvos priglaustomis ausimis ir iš baimės išsprogusiomis
išraiškingomis akimis ji kaip įmanydama kanopomis gynėsi nuo vis
arčiau lendančių skalikų.
Pranciškus man pamojo. Jo vyrai spietėsi aplinkui, tvirtai įtempę
odinius pavadžius, ir paniekinamai žiūrėjo, ką darysiu.
- Ji - jūsų, - pasakė karalius. - Suteikit jai garbę!
Aš pagavau jo žvilgsnį. Man anaiptol nesinorėjo žudyti to šau
naus gyvūno, taip narsiai kovojančio už savo gyvybę; visa mano esy
bė priešinosi, net kai paėmiau į rankas lanką ir įdėjau strėlę. Luk

telėjau, kol elnė pasistos piestu, vengdama ant jos šokančio šuns.
Tada užsimerkiau ir šoviau. Išgirdau aiktelint vyrus. Įtemptą tylą
perskrodė tarnų riksmai - jie tramdė ir šaukė atgal šunis. Atsimer
kusi išvydau ant žemės gulinčią negyvą elnę - jos krūtinėje styrojo
mano strėlė.
Atsigręžiau į Pranciškų. Jis mostelėjo man nusėsti nuo arklio.
Tada nurėžė elnei dešinę ausį ir perbraukė ja man per skruostą -
kraujas tebebuvo karštas. Ausį jis padavė man.
- Kad ir gailėjotės jos, - ištarė, - jūsų ranka nesudrebėjo. Taip
jau būna gyvenime, mergyt. Kartais, kad išvengtume smūgio, turi
me smogti pirmi.
Jis atsigręžė į savo vyrus ir griausmingai nusikvatojo.
- Galiu didžiuotis savo marčia! Ji medžioja kaip tikras vyras ir
turbūt net geriau už daugelį iš jūsų!
Vyrai irgi nenoromis nusijuokė, o aš švytėjau iš laimės. Tądien
grįžau į pilį, jodama greta karaliaus, elnės kraujas džiūvo man ant
skruosto, o jos ausis svarino prie diržo kabantį kapšelį. Kai parjojo
me, mūsų pasitikti į kiemą suplūdo visas dvaras. Šypsodamasi žiū
rėjau į apstulbusias damas, kurios netikėjo savo akimis matydamos,
kad kruvinu veidu joju šalia Pranciškaus. Na, dabar bent jau turės
peno kalboms, - pamaniau, nors nebuvau tokia naivi, kad patikė
čiau esanti saugesnė. Kas, kad įgijau teisę medžioti su karaliumi; vis
tiek tebebuvau bevaikė jo marti, o juk Henrikas buvo antras eilėje į
sostą po tiesioginio įpėdinio.
Kad užtikrinčiau Valua giminės tęstinumą, privalėjau pagimdyti
sūnų. O jei nesugebėsiu, tai lygiai kaip ta elnė, kurią šiandien nudo
biau, irgi galiu prarasti gyvybę.
Užtat aš ir toliau kaip įmanydama stengiausi atkreipti į save dė
mesį. Vyliausi, kad kuris nors iš daugybės dvaro liežuvautojų ne
patingės pranešti Henrikui, kad jo žmona, kunigaikštienė, karaliaus
dvare vis labiau traukia visų akį. Aš tolydžio stengiausi nuvilioti
Margaritą į kokią galeriją, salę ar sodą, kur mudvi įsitaisydavome,
apsuptos viso prašmatnių damų pulko.
Tačiau slinko savaitė po savaitės, o Henriko vis dar nebuvo nė

ženklo. Pradėjau jaustis kaip tikra kvaiša - be saiko išsipusčiusi ir
todėl dar labiau apgailėtina. Verčiau būčiau nudobusi tūkstantį el
nių, nei kentusi dvaro damas, kurios stabtelėdavo manęs pasveikinti,
grobuoniškai šiepdamos dantis, ir didikus, kurie pabrėžtinai žemai
man lenkdavosi, nors buvau tikra, kad už nugaros visi jie šnibždasi
apie tai, jog toji Mediči šiomis dienomis tiesiog iš kailio neriasi, kad
tik neatrodytų kaip ką tik išlipusi iš laivo. Kad ir priklausydama arti
miausiam karaliaus ratui, jų akyse aš vis tiek buvau svetimšalė atėjū
ne, kuriai pasisekė nusičiupti princą, nors dar neaišku, kiek ilgai jai
pavyks jį išlaikyti, turint omeny, kad jis vis tiek mieliau renkasi savo
meilužės draugiją.
Štai tada mano širdyje ir iškerojo mirtina neapykanta Dianai de
Puatjė. Nebuvau jos nė akyse regėjusi, tačiau pamačiusi tikriausiai
būčiau nedvejodama supylusi jai į taurę visą Rudžjerio man duoto
buteliuko turinį. Ji sužlugdė naująjį mano gyvenimą, pavertė jį am
žina baime, o aš nėmaž negalėjau jai pasipriešinti. Vieną popietę,
kai sėdėjau įsispraudusi į dusinančią prabangią suknią su atsiųsta iš
Florencijos knyga rankose ir kenčiau atžagareiviškus dvariškių svei
kinimus, nors ir dėdamasi, kad atsidėjusi skaitau, aš staiga pajutau,
jog daugiau šitaip nebegaliu. Aš greit pašokau ant kojų.
- Kotryna, kas jums? - nustebusi sužiuro į mane Margarita, nors
pirmiau nenuleido akių nuo besiartinančio pulkelio dvariškių - to
kius ji labai mėgdavo erzinti, kad įrodytų intelektualinį savo prana
šumą.
- Nieko, tik nusibodo sėdėti. Einu truputį pasivaikščioti.
Ji sukruto eiti drauge, bet aš mostelėjau nesivarginti.
- Kąjūs, negalima šitaip nuvilti bičiulių! Jie neatleis, jei pasišalin
site nepademonstravusi jiems neprilygstamos savo išminties.
Ji šyptelėjo.
- Ar jūs tikrai...
- Na, žinoma, - atsakiau, neleisdama jai baigti, ir kaip įmanyda
ma sparčiau patraukiau prie durų kitame galerijos gale, nors ankšta
brokato suknia ir varžė man judesius.
Vos dingusi jiems iš akių, nusitraukiau nuo galvos pusmėnulio

formos gobtuvą, nusagstytą smulkiais perlais, nusiplėšiau rauktą
krakmolytą apykaklę ir numečiau juos šalin nepaisydama, kad abu
gana brangūs. Tada atsivarsčiau pasidabruotus raištelius, veržian
čius man krūtinę, ir paleidau tinklelio prilaikomus plaukus - jie
vešliomis garbanomis pasklido man ant pečių. įsimetusi kišenėn
knygą, pasukau terasos link.
Ramybės. Tenorėjau tik tylos ir ramybės, ir tegu ją skradžiai, tą
neaiškią mano ateitį.
Apėjusi dirbtinį ežerą, atsidūriau neprižiūrimose pilies žemėse -
čia nukarpyti parko krūmeliai užleido vietą vešliems lazdynų, karklų
ir paparčių sąžalynams. Toje žalumoje irgi vinguriavo takeliai, nu
žerti pro šakas besiskverbiančios saulės spindulių. Čiulbėjo paukš
čiai, šlamėjo lapai; bailiai stryktelėjo ir nuskuodė mano pabaidyta
laputė. Buvau jau kone spėjusi pamiršti, kokia nuostabi Prancūzijos
gamta plyti anapus dirbtinai išblizgintų dvaro sienų.
Jau kartą buvau čia lankiusis drauge su Margarita ir dabar no
rėjau rasti laukymę, vešliai prižėlusią žolės, kurią tąsyk aptikome.
Ketinau ten išsitiesti ir paskaityti. Tačiau, matyt, kažkur ne ten pa
sukau, nes netrukus atsidūriau bukų giraitėje tarp švytinčių medžių
kamienų. Fontenblo pilies nejuosė apsauginės sienos, todėl aš len
gvai galėjau atsidurti giriose ir pasiklysti. Sunerimusi stabtelėjau.
Ir tą akimirką pastebėjau priekyje kažką šmėžuojant tarp medžių.
Vyriškis vilkėjo šviesiai rusvą švarką, mūvėjo odines kelnes, o
auliniai raitelio batai siekė jam aukščiau kelių. Jis ėjo vienplaukis,
nudelbęs galvą žemyn ir susidėjęs ant nugaros rankas, o vešlios rus
vai auksinės garbanos nevaržomai krito jam ant akių. Jis atrodė toks
nugrimzdęs savo mintyse, kad nejučiom ėmiau trauktis iš kelio, ne
norėdama jam trukdyti. Tačiau man po kojų trakštelėjo šakelė - vi
siškoje tyloje tas garsas pasirodė lyg varpo dūžis.
Vyriškis akimirką sustingo. Tada atsigręžė. Mudu ilgokai spokso-
jome vienas į kitą, paskui jis nusilenkė. Mano širdis džiugiai suspur-
do krūtinėje. Tai buvo vyriausiasis konetablio sūnėnas Gasparas de
Kolinji.
Mudu žengėme vienas prie kito. Nors nuo pat savo vestuvių die
nos nebuvau jo mačiusi, puikiai jį prisiminiau, ir man netgi toptelėjo,
kad atsitiktinį mūsų susitikimą kas nors pastebėjęs galėtų klaidingai
suprasti - dvariškiai juk tokie palaidūnai! Tačiau tik gūžtelėjau. Ir
kas gi čia mus pamatys? O jei ir pamatytų, belieka tikėtis, kad kalbos
pasieks Henriko ausis ir užgaus jo savimeilę, nes, kad ir visiškai ma
nęs nepaisydamas, vargu ar jis norėtų, kad dvaras imtų liežuvauti,
neva jo žmona viena pati vaikštinėjanti su svetimais vyrais!
- Dovanokit, jūsų šviesybe, jeigu jus išgąsdinau, - ištarė vaiki
nas. Jo balsas buvo žemas ir sodrus, o paprasta apranga ir šiek tiek
atžėlusi barzdelė - maloni ir retai pasitaikanti atgaiva nuo dvaro
tuštybės.
- Na, ką jūs, aš neišsigandau, - atsiliepiau, nors pati sau atro
džiau gerokai pridususi. - Džiaugiuosi, kad jus sutikau, nes jau
maniau, kad pasiklydau. - Pagavusi įdėmų jo žydrų akių žvilgsnį,
susivokiau esanti palaidais plaukais ir ant krūtinės atlapota sukne
le. Pajutau, kaip užkaito skruostai. - Jau bijojau, kad taip ir liksiu
klaidžioti miške, - pridūriau droviai juokdamasi. - Ko gero, būsiu
apsukusi bent kelis ratus.
Jis draugiškai nusišypsojo.
- Betgi jūs - vos už kelių žingsnių nuo pilies sodo. Šiapus pilies
beliko tik nedidelis miško plotelis, nes didžiumą medžių iškirto, sta
tydami jo didenybės galeriją.
- Ar tą, kur sukabinti italų meistrų paveikslai? Ak, kaip gaila!
Nors galerija, aišku, graži.
- O, taip, - linktelėjo jis, nors išsyk pajutau, kad valdovo aistra
menui jam svetima. Tada abu nutilome, tačiau tyla nebuvo nejauki.
Priešingai, jo draugijoje aš jaučiausi rami ir saugi, tarsi būtume pa
žinoję vienas kitą jau daugelį metų, tad mums nereikėjo bereikšmių
plepalų drovumui įveikti. Po kurio laiko jis prisipažino: - Man regis,
kaskart atvykęs į dvarą aš stengiuosi čionai ištrūkti. Ir dabar, vos tik
atkeliavęs, jau pavargau nuo triukšmo ir žmonių gausybės. Aš prie
to nepratęs.
Tad štai kodėl visiškai nemačiau jo dvare!
- Turbūt nedažnai lankotės karaliaus rūmuose?

Jis papurtė galvą.
- Po tėvo mirties turiu daugybę pareigų savo namuose - Šatijo-
ne. Nors mano dėdė konetablis, aišku, užvis labiausiai norėtų, kad
įsikurčiau čia ir garsinčiau mūsų giminės vardą, kaip ir dera didikui.
- Užjaučiu dėl jūsų tėvo mirties, - pasakiau.
Jis nulenkė galvą.
- Ačiū. Turėjau puikų tėvą. Vis dar labai jo pasigendu.
- Jūs laimingas, kad bent jį pažinojote, - atsidusau. - O mano
abu tėvai mirė per savaitę po mano gimimo. Taip niekad ir neturė
jau progos pajusti jų meilės.
Stojo tyla; aš sumišusi nusigręžiau. Ir kas mane apsėdo, kad pri
sipažįstu tokius asmeniškus dalykus beveik nepažįstamam žmogui,
kad ir koks jis malonus?!
- Girdėjau, kiek jums teko patirti Italijoje, - tyliai prabilo jis. -
Jūs nepaprastai narsi ir tvirta, kad tokio jauno amžiaus sugebėjote
visa tai ištverti. O paskui irgi turbūt nebuvo lengva palikti viską, ką
pažinojote, ir leistis į visiškai svetimą šalį!..
Aš staigiai atsigręžiau.
- Negi taip akivaizdu?
- Tik jei esi pastabus, - vėl nusišypsojo jis. - Nesijaudinkit, jūsų
šviesybe. Man regis, šitame dvare visi mato tik save ir savo interesus.
- Aš Kotryna, - pasakiau. - Prašom vadinti mane Kotryna.
- Man didelė garbė, - jis ištiesė ranką. - Ar leisite palydėti jus
atgal į parką?
Aš įsikibau jam į parankę. Jutau po rankove kietus ir tvirtus
raumenis, ir mane apėmė palaimingas dėkingumo jausmas, kai jis
nuvedė mane pilies link. Mums po kojų šiureno vystantys lapai; jis
parodė man ryškiai raudoną paukštį - kardinolą, ir įdėmiame šio
žmogaus žvilgsnyje išskaičiau, kaip jis gerbia ir myli gamtą. Staiga
panorusi kuo nors su juo pasidalinti, išsitraukiau iš kišenės knygą.
- Aną savaitę gavau ją iš Florencijos, - pasakiau. - Tik pažiūrė
kite, kaip nuostabiai įrišta! Tik mano gimtajame mieste taip sugeba.
Čia išskirtinis leidimas - mano šeimos užsakymu.
Jis paėmė man iš rankų ploną tomelį paauksuotu raudonos ver

šiuko odos viršeliu. Iš to, kaip atsargiai jis atvertė knygą, supratau jį
esant išsilavinusį žmogų. Tačiau nustebau, išgirdusi paskesnius jo
žodžius:
- O, aš žinau šį veikalą! Jis skirtas jūsų proseneliui Lorencui Di
džiajam.
- Teisybė! Makiavelis būtent jam jį dedikavo. Šitą leidimą pirklių
gildija specialiai įrišo ir atsiuntė kaip dovaną. Iš kur jūs žinote?
- „Valdovas“populiarus net ir čia, Prancūzijoje. Pats aš kelis kar
tus jį perskaičiau. - Mūsų akys susitiko. - „Iš čia kyla klausimas: kas
geriau - įkvėpti meilę ar kelti baimę? Atsakyčiau, kad verta sugebėti
ir viena, ir kita; bet kadangi abu dalykus nelengva suderinti ir tenka
vieną iš jų rinktis, tai kur kas saugiau, kai tavęs bijo, nei myli.“
- Jūs cituojate iš atminties, - susižavėjau.
- Makiavelio veikalas bene geriausiai atskleidžia, kaip turėtų elg
tis valdžią turintys žmonės, - jis grąžino man knygą. - Ar jums tai
suprantama?
Aš linktelėjau.
- Taip, tikriausiai. Jo didenybė neseniai ištarė kažką panašaus.
Jis man pasakė: „Taip jau būna gyvenime. Kartais, kad išvengtume
smūgio, turime smogti pirmi.“ Tačiau man atrodo, kad visuomet
verčiau ieškoti sutarimo arba, kaip sako Makiavelis, stengtis įkvėpti
meilę.
- Iš tiesų, - mąsliai nutęsė jis. - Čia tikroji išmintis. Belieka tikė
tis, kad jo didenybė irgi ims panašiai žiūrėti bent į tuos savo valdi
nius, kurie labiausiai nusipelno pagarbos.
Oras jau spėjo gerokai atvėsti. Tankmė aplinkui sparčiai retėjo,
ir netrukus mudu atsidūrėme tarp kruopščiai išgenėtų krūmelių ir
išpuoselėtų gėlynų.
- Nesu tikra, ar suprantu, ką turite mintyje, - pasakiau suabejo
jusi, ar iš tiesų dera man šitaip aptarinėti su šiuo žmogumi karalių -
savo šešurą.
Jis suraukė antakius.
- Ar ką nors girdėjote apie protestus Paryžiuje?
- Ne. Dvaras dar nenukako į Paryžių. Kiek žinau, karaliui nesi

nori ten grįžti.
- Nenuostabu. Matot, jo valdiniai hugenotai reikalauja, kad jo
didenybės Taryba juos išklausytų, nes kol kas yra valdžios suiminė
jami už tai, kad įsiveža draudžiamas knygas.
- Hugenotai? - pakartojau aš. Dvare buvau tik probėgšmais gir
dėjusi minint šį žodį.
- Taip. Jie protestantai, Jono Kalvino sekėjai. Ligi šiol jo dideny
bė elgėsi taip, tarsi jų nė nebūtų. Tačiau bijau, kad netrukus jam gali
tekti atkreipti į juos dėmesį.
Aš stabtelėjau ir tvirčiau sugniaužiau rankose knygą.
- Jūs kalbate apie eretikus. - Man per kūną nubėgo nervingas
virpuliukas. Nesitikėjau, kad mudviejų pokalbis pakryps tokia lin
kme. Ligi šiol skaudžiausia mano apmąstymų tema buvo mano su
tuoktinio ryšys su jo meiluže, o dabar pasijutau taip, tarsi visą laiką
būčiau gyvenusi iškvėpintame narvelyje, nė nejausdama sau po kojų
žiojinčios juodos ir grumančios bedugnės.
- Ne visi Prancūzijoje laiko juos eretikais, - pasakė jis. Paskui
kreivai šyptelėjęs pridūrė: - Nors, jei mano dėdė išgirstų mane taip
šnekant, turbūt gyvam kailį nudirtų.
- Ojūs pats?.. - paklausiau, čia pat svarstydama, ką daryčiau, jei
gu jis prisipažintų esąs hugenotas. Dar niekad nebuvau susidūrusi
su eretiku. Buvau tik girdėjusi kalbas, kad tai esą nežaboti bepročiai,
kurie spjaudo ant mūsų statulų ir niekina mūsų bažnyčias, keldami
begalinį galvos skausmą Romai. Pati aš visą gyvenimą buvau katali
kė, tačiau nemaniau, kad privalu šitaip nuožmiai nekęsti tų vadina
mųjų eretikų, kaip buvau mokoma. Juk aš geriau nei daugelis žino
jau, kad ir pati Romos bažnyčia toli gražu nėra be nuodėmės.
- Ne, aš nesu vienas iš jų, - atsakė Gasparas taip aistringai, kad
mano akims ėmė atrodyti dar išskirtinesnis nei ligi šiol. - Tačiau
mes visi sukurti pagal Dievo atvaizdą ir turime teisę ieškoti kelio pas
Jį taip, kaip mums atrodo tinkama.
- Bažnyčia tikina, kad tėra vienintelis kelias pas Dievą, - atrė
miau. - Nejau ginčysitės su pačia Roma?
- Roma daugiau nebesupranta, kur link žengia pasaulis, ji tik lai

kosi įsikibusi nykstančių papročių, - jis įdėmiai pažvelgė į mane. -
Nejau manote, kad tie žmonės neturi sielos? Ar kad mes turime tei
sę persekioti juos vien už tai, jog jie kitaip garbina Dievą?
Jo žodžiai kažką manyje išjudino. Tiesą sakant, apie tai iki šiol nė
nepagalvojau.
- Bažnyčia moko, kad gyvuliai neturi sielos, - nedrąsiai išta
riau. - Ir eretikai taip pat.
- Turbūt niekad nematėte gyvo deginamo žmogaus. Jei būtumėt
mačiusi, neabejotumėt, kad jis turi sielą, - Gasparas patylėjo. - Ti
kiuosi, kad jūsų neįžeidžiau. Kadangi paklausėte, pamaniau, jog tu
rėčiau atvirai atsakyti.
- Ne, ką jūs. Aš jums dėkinga. Turėsiu apie ką pamąstyti.
Jis šyptelėjo.
- Viliuosi, kad dar ne sykį turėsime progą pasikalbėti. Nors siū
lyčiau verčiau niekam apie tai neprasitarti. Dauguma dvariškių nė
nesuprastų, apie ką mudu šnekėjomės.
- Taip, žinoma, - aš vėl įsikibau jam į parankę. Jaučiausi paten
kinta, kad turime bendrą paslaptį. Mudu įžengėme į parko vidurį,
kur ryškiaspalvių apdarų bei tviskančių brangakmenių sūkurys ap
linkui fontanus man pranešė, jog dvaras siūbtelėjo laukan vakari
niam pasivaikščiojimui. Pastebėjusi mane, Margarita prasiveržė
tarp didikų ir dvaro damų ir sparčiai žengė artyn.
- Kotryna, kur buvot dingusi? Aš jau pradėjau nerimauti. Sakėt,
kad einat pasivaikščioti...
Kolinji nusilenkė.
- Mudu su jos šviesybe netikėtai susitikome, ir ji paprašė manęs
ją palydėti. Apgailestauju, jei sukėlėme jums nerimo.
Margarita paskubomis metė į jį akį.
- Ką gi, tuomet turbūt reikėtų jums padėkoti.
Aš nustebau pamačiusi, kaip ji sumišo - tai toli gražu nebuvo jai
būdinga, - ir skubiai ištiesiau Kolinji ranką.
- Dėkoju jums, pone, ir tikiuosi, kad netrukus vėl turėsime progą
susitikti.
Kolinji kilstelėjo mano ranką sau prie lūpų. Jo bučinys pasirodė

vėsus, o nedidelė barzdelė kiek pakuteno odą.
Margarita skubiai nutempė mane šalin.
- Jūs išbuvote su juo daugiau negu valandą! Aš visur jūsų ieško
jau! Šįvakar bus pokylis. Eime, mums negalima vėluoti!
Aš pirmąkart beveik praleidau pro ausis jos žodžius. Kolinji dėka
mano asmeniniai rūpesčiai nublanko - jis atvėrė man akis į platesnį
pasaulį. Man norėjosi ir toliau su juo kalbėtis, gėrėtis jo minčių gilu
mu. Dirstelėjau sau per petį. Jis stovėjo tyliai ir ramiai lygstatula tarp
šurmuliuojančių dvariškių. Mane persmelkė netikėtas tuštumos ir
praradimo pojūtis. Kažin, ar dar kada jį pamatysiu? - sudvejojau.
Tą vakarą, vėl gardžiuodamasi virtinėmis įmantriausių patiekalų, aš

stebėjau Pranciškų, aiškiai nuobodžiaujantį savo soste. Dvariškiai
smaginosi, šoko, gėrė ir niekingai liežuvavo; visi buvo išsipustę ir
apsikarstę blizgučiais, ir, regis, rūpinosi vien tik savais malonumais.
Pranciškus su kunigaikštiene prie šono irgi būtų turėjęs sukinėtis
tarp jų, šmaikštauti ir flirtuoti, tačiau šįvakar jis, regis, liko abejin
gas tam šurmuliui, ir aš vėl prisiminiau, ką buvo sakęs Kolinji. Ka
žin, gal kartais padėtis Paryžiuje dar pablogėjo? - svarsčiau, akimis
naršydama tarp dvariškių ir nesąmoningai tikėdamasi išvysti kokį
hugenotą. įdomu, kaip jie atrodo? Gal išsiskiria savo povyza ar dra
bužiais? įsivaizdavau juos visus juodus lyg varnai, karaliui panosėje
mojuojančius savo draudžiamomis knygomis. Jeigu jau Paryžiuje jų
tokia daugybė, tai turėtų ir čia bent vienas kitas būti, - pagalvojau.
Sužavėta šitos minties, aš jau nekantravau pagaliau išvysti bent vie
ną iš tų nematomų žmonių, kurių buvimas netikėtai privertė mane
suvokti, kad ne viskas šitoje karalystėje, kurią jau laikiau savo na
mais, yra vien turtai ir tinginystė.
Staiga pamačiau savo vyrą. Vilkėdamas purvu nutaškytu švarku
ir avėdamas purvinais batais, jis žengė tiesiai prie pakylos, kur greta
manęs sėdėjo karalius.
- Jūsų didenybė pageidavo mane matyti? —išgirdau jį sakant.
Pranciškaus veidą iškreipė pykčio grimasa.

- Kaip drįstat man rodytis, visas perdvisęs arklių prakaitu?! - su
riko jis. - Eikit, nusiprauskit ir pasirūpinkit savo žmona. Dėl Dievo,
jeigu ir šiąnakt ji nesulauks jūsų dėmesio, tai nežinau, ką aš jums
padarysiu!
Visos mintys apie eretikus akimirksniu išdulkėjo man iš galvos.
Pasijutau taip, tarsi ant manęs būtų užvirtęs pilies stogas. Henri
kas metė į mane neapykantos sklidiną žvilgsnį ir apsisukęs nudrožė
prie durų. Kunigaikštienė caktelėjo liežuviu. Pažvelgiau į ją, bet ji tik
truktelėjo pečiais lyg apgailestaudama. Dvariškiai ėmė šnibždėtis,
pasigirdo įžūlus kažkieno juokas, ir visų akys susmigo į mane. Tad
radusi pirmą progą paskubėjau pasišalinti.
Tą naktį, pirmąsyk nuo tada, kai išvykome iš Marselio, Henri
kas atėjo į mano miegamąjį. Aš tiek pastangų įdėjau, kad sulaukčiau
šitos akimirkos, tačiau, kai jis įžengė pas mane, vilkėdamas baltais
marškiniais, dar labiau išryškinančiais jo veido blyškumą, o juodi
plaukai lyg sustingusi banga krito jam ant pečių, aš nebeįstengiau
pratarti nė žodžio.
Jis piktai įsispitrėjo į mane.
- Ar jūs jam pasakėte?
Aš papurčiau galvą.
- Ne. Tačiau jo didenybė... jis...
- Eina jis velniop! Gulkitės. Metas baigti šitą žeminantį reikalą.
Aš priėjau prie lovos ir atsiguliau. Buvo klaikiai baisu. Štai jis pa
galiau atėjo, pasiryžęs įvykdyti savo santuokinę pareigą. Šitos aki
mirkos aš laukiau, dėl jos pakeičiau visą savo išvaizdą ir įpročius, ta
čiau vis tiek vos įstengiau susivaldyti nenusigręžusi, kai jis atsivarstė
drabužį, parodydamas man styrantį savo įnagį.
- Pakelkit, - įsakmiai paliepė, rodydamas į naktinius mano
marškinius. Padariau kaip liepiama, nors man net pilvą sutraukė
iš šalčio ir baimės. Jis priklaupė man tarp kojų ir šiurkščiai išskėtė
mano šlaunis. Tada tylėdamas įsiskverbė į vidų. Aš sukandau lūpas,
kad nedejuočiau iš veriančio skausmo. Jausdama į save besitrinantį
kietą jo kūną ir prisimindama tas poreles prie ežero, dar pabandžiau
plačiau išskėsti kojas, vildamasi išspausti bent lašelį malonumo iš

šito šalto, priverstinio suartėjimo.
Tačiau skausmas buvo tiesiog nepakeliamas. Negalėjau patikėti,
kad kas nors laisva valia galėtų tam ryžtis. Tuo tarpu jis trūkčiojo vis
stipriau ir greičiau, kol pagaliau garsiai įkvėpė ir nurimo. Aš likau
gulėti išsipleikusi ir bežadė, jusdama tarp kojų varvant kažką karštą
ir lipnų, o jis tuo tarpu vėl susivarstė drabužius ir garsiai trenkęs
durimis išėjo lauk.
Atsisėdau ir prisiverčiau pažvelgti sau tarp kojų. Balkšva jo sėkla
maišėsi su raudonu mano krauju. Jaučiausi šlykščiai, lyg kokia maz
gotė. Nieku gyvu nebenorėjau dar sykį to patirti.
Tačiau, kai atsikėliau ir dejuodama iš skausmo nuslinkau apsi
prausti, suvokiau neturinti iš ko rinktis. Jo sėkla privalo likti manyje,
kaip buvo sakiusi Lukrecija. Jei jos nebus, vaiko nesusilauksiu.
Per visas pastangas ir skausmą man pagaliau pavyko prarasti ne
kaltybę.
Tik tiek.
ASTUONI
udenį mes persikėlėme į Sen Ž ermeno rūmus netoli
R Paryžiaus. Šie rūmai buvo mažesni ir geriau įtvirtinti nei Fon-

tenblo pilis, sumūryti iš raudonų plytų, padabinti akmeniniais sky
dais su karaliaus emblema - salamandra liepsnose. Aš puikiai su
pratau, kodėl Pranciškui jie kur kas mažiau prie širdies nei erdvioji
pilis prie Luaros. Labai nekantravau pagaliau apsilankyti mieste.
Buvau tiek girdėjusi apie Paryžių ir jo grožybes! Prancūzijos sostinė
garsėjo visokiausiais prabangos dalykais, kurių pirkliai atgabendavo
iš tolimiausių kraštų. Sugalvojau, kad būtų gerai kur nors rasti Tole
do plieno kardą ir padovanoti Pranciškui per Kalėdas, todėl pasiū
liau princesėms nuvažiuoti į turgų.
Madeleine atsiduso.
- Tėvelis uždraudė mums išvykti iš rūmų. Jis tikina, kad Paryžiu
je nesaugu.
- Ai, - pašaipiai numojo ranka Margarita, - tėtis paprasčiausiai
pyksta, kad kiaurą dieną turi posėdžiauti Taryboje, užuot sau me
džiojęs ar ėmęsis statybų. Mano galva, Kotrynos sumanymas pui
kus. Persirengsim ir grįšim greičiau, nei kas nors spės susizgribti,
kad mūsų nėra.
- O gal verčiau pasikviesti pirklius čionai, į rūmus? —nepasidavė
Madeleine. - Jie atsigabens geriausias savo prekes ir mums nereikės

klumpinti per purvą ir balas kaip kokioms juodadarbėms.
Margarita tik pavartė akis.
- Betgi jie užplėš trigubą kainą! O ką jau kalbėti apie tai, kad
visas dvaras žinos, jog Kotryna nupirko tėčiui kardą, jai dar net ne
spėjus už jį sumokėti!
Madeleine vis tiek gūžėsi iš išgąsčio.
- Ne, aš bijau. Maža kas gali nutikti...
- Na, tai likit čia. Tik šiukštu niekam neprasitarkit, kur mes!
Mudvi su Margarita surezgėm planą ir numatytąjį rytą kaip visa
da atėjom į pamokas. Bet paskui, per tą valandą, kuri būdavo skirta
muzikuoti ar stalo žaidimams žaisti, ketinome išsprukti lauk. Klau
sydamasi duslaus mokytojo balso dudenimo, aš niekaip neįstengiau
susikaupti, Margarita irgi stebėjo mane per knygos viršų, vos tver
dama garsiai nesukrizenusi. Savo apsiaustus, vaikščioti skirtus batus
ir kapšelį su monetomis buvome paslėpusios lango nišoje. Viskas
buvo parengta avantiūrai.
Staiga atsidarė durys ir vidun įplaukė Etampo kunigaikštienė.
Mokytojas aiktelėjo. Mes visos trys atsistojome, o kunigaikštienė
pranešė:
- Jo didenybė įsakė visiems eiti į savo kambarius. Rūmų sargyba
sustiprinta. Iki atskiro nurodymo niekam nevalia nei įeiti, nei išeiti
iš pilies.
Ji stengėsi kalbėti ramiai, tačiau aš dar niekad nebuvau mačiusi
jos tokios išblyškusios. Mes susirinkome savo daiktus ir jau rengė
mės eiti iš klasės, tačiau prie durų ji mane sustabdė.
- Ne, Kotryna, jus karalius tučtuojau nori matyti savo aparta
mentuose, - pranešė ji man.
Madeleine su Margarita bailiai dirstelėjo į mane; dabar jau ir man
ėmė darytis baisu. Kas gi nutiko, jei jau karalius nusprendė uždaryti
rūmus ir kviečiasi mane?
Kai kartu su ponia d’Etamp žingsniavome koridoriais karališkųjų
apartamentų link, mačiau nišose besigūžiančius dvariškius. Visi jie
vengė mano žvilgsnio. Mano baimė dar padidėjo.
- Ponia, - drebančiu balsu kreipiausi į savo palydovę, - ar aš kuo

nusikaltau?
Pati tuo tarpu spėliojau, ar šitai nebus kaip nors susiję su mano
santuoka - gal Pranciškui pakyrėjo Henriko abejingumas man ir jis
nutarė manęs atsikratyti? Juk jau daugelį mėnesių gyvenau su bai
me, kad būsiu išsiųsta, tad, kai kunigaikštienė kyštelėjo ranką į ki
šenę ir ištraukė pigiu rašalu dvelkiantį suglamžytą popierių, man
atėmė žadą.
Popieriuje buvo parašyta: Popiežininkų mišios - tai šventvagystė,
priešinga paskutinei Jėzaus Kristaus vakarienei. Romos bažnyčia ir
jos kunigai yra niekingi stabmeldžiai, nepaisantys mūsų Išganytojo
priesakų. Verčiau deginkitsavo pagoniškus stabus, o ne tuos, kas tei
singai garbina mūsų Viešpatį!
Perskaičiusi aš pakėliau akis. Kunigaikštienė vyptelėjo.
- Tai hugenotų rašliava. Pereitą naktį, visiems miegant, jie išdrįso
prikabinėti šitų pamfletų visuose rūmuose. Ko gero, bus papirkę jų
erezijai pritariančius tarnus, nes Pranciškus rado tų popiergalių net
asmeniniuose apartamentuose. Jis tiesiog pasiuto! Dar aną savaitę
buvo įsakęs suimti dvidešimt keturis hugenotus, kuriuos nutvėrė
spaustuvėje dauginančius Jono Kalvino „Pamokymą“. Štai kodėl tu
rėjome apsistoti šitam užkrato apimtame mieste: Pranciškus privalo
visiems parodyti, kad Prancūzija su erezija nesitaikstys!
Vadinasi, Kolinji buvo teisus: Pranciškui pagaliau teko pripažin
ti tai, į ką jis taip ilgai stengėsi nekreipti dėmesio. Akivaizdu, kad
ir dvare esama hugenotų; tikėjausi, kad juos bus galima atpažinti
pagal išvaizdą, bet, matyt, jie labai stengėsi neišsiskirti iš minios.
Veikiausiai tų slapukų jau priviso tiek daug, kad jiems net pavyko
išplatinti šituos pamfletus! Aš vis dar nebuvau tikra, ką apie juos
manyti, tačiau man nieku gyvu nesinorėjo, kad skleisdami savo tikė
jimą jie pykdytų karalių ar net, gink Dieve, apverstų aukštyn kojom
visą karalystę.
- Jie nepaliko jam kitos išeities, - toliau kalbėjo kunigaikštie
nė. - Vargšelis, jamvisada taip patiko vaizduoti, neva ši karalystė vi
sut visutėlė yra atsidavusi Romai, o protestantai nė neegzistuoja! - ji
atsiduso. - Ak, kaip nemalonu! Nenumanau, ką jie tikisi laimėti, ši

taip akiplėšiškai mesdami mums iššūkį. Nepanašu, kad jų bendražy
giams liuteronams Nyderlanduose geriau klotųsi. Visos Habsburgų
valdos nuo Nyderlandų iki Vokietijos yra apimtos sumaišties - ir vis
per šitą vadinamąjį naująjį tikėjimą!
- Betgi čia tik pamfletas, - nejučiom pratariau. - Tik rašalu pri
marginta popieriaus skiautė! Jo didenybė tikriausiai supranta, kad ji
niekuo nepakenks...
Ji prisikišo artyn, neleisdama man baigti.
- Kotryna, tik nesumanykite į šitai kištis! Pranciškui reikia laiko
atsitokėti ir nusiraminti. O jūs turite kur kas didesnių rūpesčių, pa
tikėkit! - Ji patylėjo, nenuleisdama nuo manęs akių. - Mus pasiekė
žinių, kad jo šventenybė jūsų dėdė mirė.
Aš tylėdama išklausiau šią naujieną. Vadinasi, popiežiaus Kle
menso nebėra. Suvokiau, kad turėčiau liūdėti, nes jis buvo paskuti
nė man dar likusi jungtis su praeitimi, bet jaučiau tik palengvėjimą.
Dabar aš buvau laisva. Daugiau niekad nebereikės kęsti jo intrigų ar
tampymo už virvučių. Pagaliau galėsiu iš tikrųjų tapti prancūze: visa
širdimi ir siela atsiduoti naujajai savo pačios susikurtai tapatybei.
- Brangioji, aš puikiai suprantu, kaip jūs sielvartaujate, - išgir
dau kunigaikštienę sakant. - Jūsų dėdė mirė, palikęs jus beturtę ir
bekraitę.
- Bekraitę? - pakartojau lyg aidas. - Bet argi mano kraitis neati
teko karaliui dar vedybų sutartimi?
- Ne, jūsų dėdė pažėrė aibes pažadų, tačiau jis taip ir nepasirašė
dokumento, kuriuo Pranciškus įgytų teises į Milaną, - ji atsiduso. -
Norėčiau kaip nors jums padėti, bet bijau, kad turėsit kapstytis pati.
Jūsų išsigelbėjimas dabar priklauso tik nuo jūsų.
Aš pakėliau akis. Toji valanda, kurios šitaip bijojau, atėjo, ir man
teks kaip nors atsilaikyti. Prisiminiau Florencijos apgultį ir kaip tada
kovojau už savo gyvybę: net kai buvau atplėšta nuo tetos, aš vis tiek iš
gyvenau. Ištversiu ir dabar. Tačiau, kad ir kiek save drąsinau, visa dre
bėjau it lapas, kol kunigaikštienė tylėdama vedė mane koridoriais iki
pat dvivėrių ąžuolinių durų į asmeninius Pranciškaus apartamentus.
Aš įžengiau į jo kabinetą. Užuolaidos buvo užtrauktos, tad kam

baryje tvyrojo jauki prietema, bet net ir be šviesos aš iškart paste
bėjau, koks jis nusikamavęs - pastarųjų savaičių išgyvenimai ryškiai
įsirėžė jo veide. Jis parodė man kėdę.
- Sėskitės, vaikeli.
Nė pati nespėjusi susivokti, aš tyliai tariau:
- Žinau, kad mano dėdė bus labai nuvylęs jūsų didenybę. Neį
sivaizduoju, nei kaip pateisinti tokį jo elgesį, nei kaip atitaisyti di
džiulę jo padarytą žalą. Galiu tik apgailestauti ir prašyti atleidimo,
jei mano šeimos klasta užnuodijo tą begalinį pasitikėjimą, kurį man
parodėte.
Jis tylėdamas žiūrėjo į mane. Paskui žengė per kambarį ir ranka
suėmė man smakrą. Pakėlęs veidą įsistebeilijo man į akis.
- Dvariškiai vienas per kitą mane tikina, kad paėmiau jus nuogą
lyg kūdikis ir kad apsvaigintas melagingų Medičio pažadų užkoriau
sūnui ant sprando bergždininkę.
Jis pasakė tai be pykčio ir be kartėlio - tiesiog konstatuodamas
faktą, tačiau jo žodžiai vis tiek nudegino mane lyg įkaitinta geležis.
Tačiau aš nesileidau sugniuždoma. Drąsiai žiūrėdama jam į akis, pa
sakiau:
- Jie visi klysta. Jūs gal ir paėmėt mane pliką lyg naujagimė, ta
čiau mano meilė jums verta didžiulių lobių. Veikiau mirčiau, nei
leisčiau, kad jūs arba Prancūzija patirtumėt kokią nors skriaudą.
Jis ilgai tylėjo nė nekrustelėdamas. Paskui kažkur jo galugerklyje
pasigirdo duslus juokas:
- O taip, suprantu, kad, jei tai priklausytų nuo jūsų, mielai atneš-
tumėt man visą Italiją ant lėkštutės!
- Taip, - linktelėjau, - atneščiau. Deja, to negaliu, tačiau prisie
kiu, kad niekuomet neišduosiu jūsų pasitikėjimo manimi. Ir aš tikrai
pagimdysiu jums vaikaičių!
Išblyškusiose jo lūpose pamažu pražydo šypsena. Jis ištiesė ranką
ir paglostė man skruostą. Jo judesiuose, kai jis pasislinko artyn ir
pirštais perbraukė odą, bei sudrėkusiose, ūku apsitraukusiose akyse
pajutau kažką, kas nutvilkė mane lyg ugninis žaibas.
- Ak, vaikeli mano, - sumurmėjo jis. - Mudu taip vienas kitam

tinkame! Kaip žiauriai iš mūsų pasityčiojo likimas, suvedęs mus da
bar, kai aš jau žengiu į savo gyvenimo žiemą, o jūs dar tik sprogstate
pirmais pavasario pumpurais!
Aš nenusukau nuo jo akių. Žiūrėjau į suvytusią odą, į šiurkščius
žilus plaukus jo barzdoje, o tada irgi ištiesiau ranką ir švelniai palie
čiau jam skruostą.
- Gal likimas ir pasityčiojo, - tyliai tariau, - tačiau net ir jam
nepavyks mūsų išskirti. Dabar aš esu čia, mano valdove, ir niekur
kitur nenorėčiau būti.
Jis čiupo mane į glėbį.
- Ak, Kotryna, jūsų dėdė žiauriai mus abu nuvylė, bet jūs teisi -
jis bent jau suvedė mudu draugėn. Ne, aš j nieką jūsų nemainyčiau -
net į Milaną! - jis vėl patyliukais nusijuokė. - Apsaugok Dieve nuo
tokio pasirinkimo! - jis paleido mane ir atsitraukė. - Nieko nebijo
kite. Kol aš gyvas, jums visuomet atsiras čia vietos.
Aš karštai prigludau jam prie krūtinės.
- Aš tesėsiu pažadą, - tariau.
- Neabejoju, - atsakė jis. - Kelių į trokštamą tikslą daugybė,
mergyt. Nepamirškite, tai jums dar pravers.
Prieš pat gavėnią aš su didžiausiu džiaugsmu sulaukiau atvykstant

brolių Rudžjerių. Jiedu atsiuntė man laišką prašydami pagelbėti iš
trūkti iš Florencijos. Nusiunčiau jiems pinigų, kad galėtų saugiai ke
liauti, o atvykusius išskėstomis rankomis pasitikau savo apartamen
tuose, apsupta savųjų italų. Visuotiniai šūksniai, glėbesčiavimasis,
ašaros ir vienas per kitą pasipylę klausimai geriau nei bet kas at
skleidė namų ilgesį, kamuojantį mano šeimynykščius, - tėvynainių
pasirodymas čia visuomet būdavo šventė.
Aštuoniolikos sulaukęs Karlas jau buvo tvirtas vaikinas, patyręs
ne vieną gyvenimo išbandymą. Jis atrodė kur kas sveikesnis už Ko-
zimą, kuriam dabar buvo trylika, bet jis atrodė dar visai vaikas. Ilga
kelionė jį taip nukamavo, kad vos išgėręs puodelį sultinio jis susiran
gė mano kambaryje ant lovos ir iškart užmigo.
Mano damos suruošė vakarienę iš Toskanos sūrio, Sienos alyv

uogių ir vyno, kurių Rudžjeriai atgabeno lauktuvių. Kol valgėme,
klausinėjau Karlo apie Florenciją.
- Ponia, florentiečiai mini jus su didžiule pagarba. Jų manymu,
savo orumu ir užimama padėtimi Prancūzijoje jūs iš naujo išaukšti-
not Medičių vardą.
Jo žodžiai mane labai nudžiugino. Nors su tėvyne manęs beveik
niekas nebesiejo, vis tiek malonu buvo girdėti, kad Italijoje mane
vis dar prisimena. Bet pastebėjusi, kad Karlas liūdnai nudelbė akis,
tyliai paklausiau:
- Tu kažko man nesakai. Kas yra? Juk žinai, kad gali manim pa
sitikėti.
- Man neramu dėl Kozimo. Jis labai prisikankino. Kai per apgultį
tėtis pasiligojo ir mirė, jis baisiai sielvartavo. Jau bijojau, kad nebe-
atsigaus.
Aš liūdnai linktelėjau, prisiminusi tą kartą, kai mačiau senąjį Ma
estro jo kabinete namo palėpėje, iš visų pusių apsuptą visokiausių jo
pašaukimą liudijančių dalykų. Jo mirtis nutraukė dar vieną mano są
sają su praeitimi, ir aš nejučiom kilstelėjau ranką sau prie krūtinės,
kur po drabužiu slėpiau mažąjį jo duotą buteliuką.
- Valdžios atsiųsti pareigūnai išvarė mus iš namų, - toliau kalbė
jo Karlas, - mes visko netekome. Beliko elgetauti gatvėse, kol toks
vienuolynas mūsų pasigailėjo. Seserys vienuolės įdarbino mus so
dininkais ir padėjo išsiųsti jums laišką, - jis atsiduso. - Visas mūsų
turtas - tik šie drabužiai, kuriais vilkime, ir tėvelio pergamentai. Ko-
zimas visur juos su savim nešiojasi. Tėtis jam yra sakęs, kad jis turįs
ypatingų gebėjimų. Aš nelabai kreipiau dėmesio į tokius dalykus.
Mano troškimas - tapti jūrininku, o ne dar vienu žydu, prekiaujan
čiu visokiais niekniekiais. Bet Kozimas nori mokytis. Deja, jis vargu
ar bus jums kuo nors naudingas...
- Karlai!
Mudu pakelėm akis. Kozimas stypsojo tarpduryje, susisukęs į
kažkokį mano rūbą, o rudi jo plaukai lyg stagarai stirksojo į visas
puses. Jis piktai spigino akimis į brolį.
- Aš puikiai galiu jai tarnauti! Aš užtektinai žinau, kad užsidirb

čiau duonai.
- Kozimai, dabar ji - prancūzų princesė. Visokių žolininkų ir
mokslinčių ji turi dešimtis!
- Pala! - aš pamojau Kozimui prieiti. lis sunkiai vilko kilimu ko
jas ir ėjo papūtęs lūpas - visai kaip tada, kai mačiau jį dar murziną
berniūkštį. Aš pripyliau vyno ir padaviau jam lėkštę su valgiu. Jis
klestelėjo ant žemės ir ėmė kimšti kaip žmogus, kuriam teko nema
žai badauti. Kai baigė, tariau: - Nagi, pasakok, ką sumanei.
- Aš galiu būti tavo vaistininkas, - išdrožė jis, dar kartą piktai
dėbtelėjęs į Karlą. - Moku gaminti kvepalus, pavilgus ir vaistus nuo
visokių ligų. Jau nemažai išmanau apie žoles, o ko nežinau, galiu
išmokti.
- Mat kaip, - nutęsiau. Jo rimtumas mane kiek juokino. - Aš
lyg tyčia neturiu patyrusio vaistininko, bet rūmuose, deja, irgi nėra
tokio, kurio mokiniu galėtum tapti.
Kozimas tylėdamas atsistojo ir nuėjo atgal į miegamąjį. Kai grįžo,
rankose laikė iš abiejų galų surištą išblukusios odos ryšulį. Pastūmęs
šalin mano lėkštę, jis padėjo savo nešulį priešais mane, atrišo ir iš
traukė visą krūvą keistais ženklais išmargintų pergamentų.
Mudviejų akys susitiko.
- Šie raštai - tėvelio. Tyrinėjau juos daugelį mėnesių, kaskart, kai
tik nutverdavau laisvą valandėlę. Čia surašyta daugybė paslapčių,
magijos ir dieviškų dalykų. Galiu išmokti visko, ko tik prireiks. Man
nereikia jokių kitų mokytojų.
Kambaryje tvyrojo tokia tyla, kad girdėjau vien ėmusią smarkiau
daužytis savo širdį. Galvoje suskambo Maestro žodžiai: Tu įgyven
dinsi tai, kas tau lemta. Nors pati gal ir ne tokio likimo norėtum,
bet nuo lemties nepabėgsi. Karlas nieko nesuprasdamas ir nustebęs
žiūrėjo į mane. Tuo tarpu žvilgtelėjusi į Kozimą aš iškart suvokiau,
kad jis žino. Jo galia gaubė mus abu, nors niekas kitas to neįstengė
pajusti.
- Aš galiu tau padėti, - išgirdau jį sakant, nors lūpos nė nekrus
telėjo. - Galiu padaryti taip, kad vyras tave pamiltų.
Staiga paslaptis išsisklaidė. Aš susivaldžiau neėmusi trintis ran

kų, mat visa oda buvo pašiurpusi lyg žąsies - jis pažadino mano
pačios galias. Kozimas irgi turėjo tokią pat dovaną. Tačiau aš kaip
įmanydama stengiausi jos nepaisyti, o jis visa esybe troško kuo ge
riau įvaldyti savo gebėjimą. Kažin, ko galėčiau tikėtis, turėdama jį
šalia? Gal kartu mums būtų lengviau pasiekti, kad Henrikas grįžtų į
mano guolį ir aš pagaliau pastočiau? Aš toli gražu netroškau vėl pa
tirti tą skausmą ir pažeminimą, tačiau žinojau privalanti susilaukti
vaikų, kad dvariškiai nelaikytų manęs bergždžia.
Kozimas nusisuko. Jis vėl atrodė tik suskurdęs ir niekuo neišsi
skiriantis paauglys. Kol jis rankiojo pergamentus, Karlas paklausė:
- Negi jis ir vėl? Negi jis bandė sujaukti jums sielą?
- Taip, - atsakiau nustebusi, kad jis vis dėlto pastebėjo. - O iš
kur tu žinai?
- Jis nuolat taip daro. Jam reikėtų būti aktoriumi, o ne žolininku.
- Jis tikrai nepaprastas. Paskirsiu jį savo asmeniniu astrologu
ir nupirksiu jam namą Paryžiuje, kur galės nekliudomas atsidėti
mokslams. - Aš pažvelgiau į Kozimą. Iš murzino jo veidelio į mane
sužiuro skvarbios akys. Tada kreipiausi į Karlą: - O tu, mano drau
ge, galėsi tarnauti laivyne po jo didenybės vėliava. Rytoj pati pasikal
bėsiu su karalium ir paprašysiu jo priimti tave į tarnybą, - pakiliai
užbaigiau, o Karlas, stvėręs mano ranką, apipylė ją bučiniais.
Paskui aš priguliau pailsėti. Tačiau net per sienas ir uždarytas
duris jaučiau, kad Kozimui manęs reikia. Tas jausmas buvo šiurpus,
grėsmingas, tačiau be galo viliojantis...
Išrūpinau Karlui tarnybą karaliaus laivyne ir pavedžiau Biražo slap

ta nupirkti Kozimui namą Senos pakrantėje su atskira prieplauka.
Man tuo metu buvo septyniolika. Aš sėkmingai ištvėriau savo
pirmąjį rimtą išbandymą Prancūzijoje. Niekas, išskyrus Biražo ir
Lukreciją, nežinojo, kad paslapčiomis lankau Kozimą. Aš naudojau
visokius kvepalus ir pavilgus, kurie, kaip jis tikino, turėjo privilioti
mano vyrą, ir skaičiau knygas apie žolininkystę, pati mokiausi trinti
žolynų lapelius ir žiedlapius į kvapnią košelę, kurią paskui kaitinda

vau su aromatiniais aliejais virš gorės su žarijomis.
Margarita pasišovė man talkinti. Ištisas valandas ašarojančiomis
nuo gorės dūmų akimis palinkusios viršum burbuliuojančio prikais
tuvio, mes vargome su per greit tirštėjančiais pavilgais ir smirdan
čiais kvepalais, kurių dvokas kartu su dūmais sklisdavo per atdarus
langus. Nė pati nebežinau, kiek kartų mūsų veidai ir gerklės liko
nuplikyti, nupleiskanoję ir suskirdę; Margarita tepė ir trynė mane
visokiomis mikstūromis, kol kartą mišinys užsiliepsnojo ir jai teko
bėgti šlapių rankšluosčių ir valyti nuo manęs tą bjaurastį, kol nepa-
virtau fakelu. Vis dėlto ji nė neįtarė, jog kaskart, kai mums nepavyk
davo sukurti mano taip trokštamo afrodiziako, aš kone klykdavau
iš nevilties. Kai mano odą nusėdavo pūslės, ji laikydavo mane už
rankų, o aš kartodavau, kad ir vėl visą savaitę teks nešioti uždaras
sukneles. Paskui ji sakydavo:
- Gal pamėginkim dar kartą, tik pridėkim daugiau levandų, - ir
mudvi vėl palinkdavome prie prikaistuvio.
Iš kur galėjau žinoti, kad joks rožės žiedlapių ekstraktas neatneš
man taip trokštamos meilės?
Po daugelio savaičių bergždžių eksperimentų aš vieną vakarą sėdė

jau pokylyje niūriai tylėdama, raukta apykakle pridengusi naujausią
nudegimą. Dvariškiai linksminosi, storžieviškas jų kvatojimas rėžė
man ausį; pavydėjau jiems pasipūtimo, kvailų jų tarpusavio varžy-
mųsi ir tuštybės, nes pati tą akimirką galėjau įsivaizduoti tik savęs
laukiantį liūdesį ir nykumą. Nekantravau, kad puota kuo greičiau
baigtųsi ir aš galėčiau užsidaryti savo kambaryje ir staugti, žiūrėda
ma į plikas sienas.
Staiga menė nuščiuvo. Puotautojai palinko vienas prie kito, kaž
kas garsiai aiktelėjo, paskui viskas nutilo. Aš sustingau.
Laiptų, vedančių į menę, viršuje pasirodė Henrikas. Jis vilkėjo
įspūdingu juodos ir sidabrinės spalvos kostiumu. Mačiau keliaraiš
čius ant raumeningų jo kojų, paskui mano žvilgsnis slystelėjo aukš
tyn, pro kilpinę iki krūtinės, kurią puošė brangakmeniais nusagstyta

sagė, vaizduojanti pusmėnulį, sukryžiuotą su lanku.
Karalius ir kunigaikštienė vaikščiojo, kalbėdamiesi su svečiais.
Pamatęs sūnų, Pranciškus stabtelėjo ir lyg nustebo, kad Henrikas
bent kartą prideramai apsirengė. Mano širdis ėmė pašėlusiai dau
žytis: jutau artėjančią nelaimę - kažkur mano akių gelmėje tarytum
juodas debesis būtų susikaupęs. Siekiau savo taurės, bet nesugrai
biusi apverčiau. Tada staigiai pašokau ir suglobiau sijonus, kad ne
apvarvėtų išsipylęs gėrimas.
Tą akimirką Henrikui iš už nugaros išniro moteris. Kartu jiedu
nusileido laiptais į menę - neliesdami vienas kito, tačiau judėdami
taip sutartinai, lyg būtų vienas žmogus.
Ji žengė taip lengvai, tarsi nė nesiekdama kojomis žemės, pilkšvai
sidabriniai jos plaukai buvo sukelti viršumsiauros kaktos, o daili figū
ra atrodė tiesiog tobula; ji vilkėjo akį traukiančia juodos ir baltos spal
vos suknele, priderinta prie Henriko apdaro. Ji nesegėjo jokių brange
nybių, išskyrus tokią pačią pusmėnulio sagę ant krūtinės, bet, kai pri
ėjusi atsistojo šalia mano vyro, visų dvariškių akys iškart nukrypo į ją.
Aš irgi siaubo apimta nenuleidau nuo jos žvilgsnio. Ji atrodė lyg
atgijusi marmurinė statula; tai buvo brandaus amžiaus moteris, pui
kiai suvokianti savo galią ir savo poveikį aplinkiniams. Ligi tol aš
įsivaizdavau putlutę, linksmą guvernantę, ištvirkėlę pomada storai
nuteptomis lūpomis ir šviesiai dažytais plaukais. Staiga, tarsi išgir
dusi mano mintis, toji moteris pakėlė akis ir pažvelgė į mane. Jos
lūpas iškreipė šypsena. Tokios šypsenos aš dar nebuvau mačiusi: ji
sykiu tyčiojosi ir triumfavo, visu baisumu atverdama tą juodą gelmę
mano sieloje, kur viešpatavo baimė ir pavydas.
Susigriebusi rankomis sijonus, aš išlėkiau iš menės. Nė nestabte
lėjusi nubėgau ligi pat savo apartamentų ir su trenksmu įsiveržiau
pro duris - mano damos aiktelėjusios net pašoko nuo kėdžių.
Lukrecija pripuolė prie manęs.
- Mano ponia, kas jums? Atrodot lyg vaiduoklį išvydusi!
- Tai... ta moteris. Diana de Puatjė. Ji čia, menėje, - tardama jos
vardą, pajutau burnoje tulžies skonį; atrodė, kad niekad jo neatsikra-
94 . C. W. GORTNER
tysiu. - Dio Mio, ji visai ne sena! Ir ne bjauri... - Suspaudžiau delnais

savo tualetinio stalelio kraštą, žiūrėjau į ilgus, žiedais apmaustytus
savo pirštus dažytais nagais. Tada pakėliau akis į veidrodį - į mane
žvelgė svetimas veidas: pasipūtusi italė, išsiterliojusi prancūziškais
dažais ir gyvenanti iš karaliaus malonės.
- Lauk, - sušnibždėjau. - Išeikit visos. Palikit mane!
Mažoji Ana Marija paskubom iškurnėjo pro duris. Bet Lukrecija
nesijudino.
- Jūs negalite leisti jai šitaip su jumis elgtis. Jūs - Kotryna Medi
či, Orleano kunigaikštienė. O kas ji tokia? Jūsų vyro kekšė, daugiau
nieko!
Aš trūksmingai įkvėpiau oro, iš paskutiniųjų stengdamasi suval
dyti apėmusį įniršį.
- O, taip, - išgirdau save sakant visiškai nepažįstamu balsu. -
Kas ji tokia, a? Niekas! Kažkokio seno valdininko našlė, buvusi gu
vernantė. O mano prosenelis buvo Lorencas Medičis, Florencijos
valdovas; ir mano giminės atstovai sėdėjo šv. Petro soste!
Aš atsigręžiau į Lukreciją.
- Tačiau ji drįsta rodytis šitame dvare, ir jai užtenka įžūlumo
greta mano vyro įžengti į menę ir žiūrėti į mane lyg į kokią tarnaitę!
- Gal ji paprasčiausiai bijo. Juk suvokia, kiek daug gali netekti!
- Bijo? - aš karčiai nusijuokiau. - Ko jai bijoti? Manęs?
- Žinoma. Jūs esate jo žmona, kada nors būsite jo sūnų motina.
O ji nieko negali jam pasiūlyti, tik savo kūną, ir pati supranta, kad
tai ilgai netruks. Gal ji ir atrodo jauna, tačiau tokia nėra, ir visiškai
priklauso nuo jo atsidavimo. Tokios padėties moteris labai greit gali
visko netekti. Taip būna kiekvieną dieną.
Aš tylėjau. Kažkaip apie tai nebuvau susimąsčiusi. Toji moteris,
kurią mačiau, tikrai jau perkopė ketvirtąją dešimtį; šiaip ar taip, ji
turi vaikų ir spėjo tapti našle. Be to, ji negali nežinoti, kad karalius
man palankus; juk nepaisydamas to, jog esu bekraitė, Pranciškus
nesutiko išsiųsti manęs atgal. Ar ne todėl ji sumanė pasirodyti vie
šai, vilkėdama panašiai kaip Henrikas, - nelyginant kokie riteris ir
jo dama iš senų istorijų? Gal ji pagaliau suvokė, kad turės šiek tiek
nusileisti, antraip gali prarasti viską?
- Taip ir yra, - kvėptelėjau. - Karalius iškvietė Henriką j dvarą,

tai ji nusprendė vykti drauge. Ji žino, kad Henrikas daugiau nebegali
vengti savo pareigų - net ir dėl jos. Jai nebeliko kitos išeities, - aš
mostelėjau ranka. - Greičiau, padėk man persirengti! Jis netrukus
bus čia.
Lukrecija išlaisvino mane iš suknelės ir aprengė naktiniais marš
kiniais. Tada ji išėjo pasergėti į gretimą kambarį, o aš stvėriau plau
kų šepetį ir tol kedenau savo šukuoseną, kol pavyko ant pečių laisvai
paleisti juodas vešlias garbanas - mano plaukai buvo tokio ilgumo,
kad siekė žemiau juostos. Praskleidusi marškinius, aš suėmiau del
nais savo krūtis, jausdama jų sunkumą, ir paglamonėjau cinamono
spalvos spenelius, kad sustandėtų. Aš apžiūrinėjau savo kūną lyg
prekę turguje: įvertinau ilgas kojas, nuo jodinėjimo sutvirtėjusias
blauzdas, tvirtas, tačiau ne per daug putlias čiurnas, plačias dailios
formos šlaunis.
Žiūrėdama į savo atvaizdą, nusišypsojau. Gal aš ir nepanaši į
marmurinę statulą, padabintą atlasu, kaip ji, tačiau esu tvirta ir jau
na. Ji iš paskutiniųjų kabinasi į savo jaunystės likučius, tuo tarpu
manoji driekiasi priešais mane lyg derlingas laukas.
į duris pabeldė. Aš greit susirišau marškinių raištelius ir nutai
siau vylingą šypsnį. Vidun įžengė Henrikas. Jis stabtelėjo tarsi nebū
damas tikras, ar bus palankiai sutiktas.
- Mano vyre, koks malonus netikėtumas! - Aš lėtai priėjau prie
šoninio stalelio, kur stovėjo vyno grafinas. Padaviau jam taurę, kurią
jis paėmė taip nerangiai, kad vos susivaldžiau nesukikenusi.
Jis atsikrenkštė.
- Mums reikia pasikalbėti, - prabilo. Aš linktelėjau ir įsitaisiau
krėsle. Jis ilgokai žiūrėjo į mane, o tada paskubom išbėrė: - Tėvas
man atsiuntė laišką. Jis reikalauja, kad mudu pradėtume sūnų. Pa
sak jo, tai nepaprastai svarbu, turint omenyje mano brolio dofino
sveikatą.
Aš nustebau, nors stengiausi neišsiduoti. Nors jis išties atėjo pas
mane, kaip aš ir vyliausi, bet nebuvau girdėjusi, kad dofinui taip blo
gai, nors ir žinojau, kad jo silpni plaučiai - kaip ir Madeleines. Mat
dofinas niekada nesirodydavo dvare, gyveno atskirai ir nedalyvau

davo mūsų pramogose, taigi aš kartais išvis pamiršdavau, kad jis yra.
Gniauždamas rankoje taurę, Henrikas ėmė žingsniuoti po kambarį.
- Tėvo gydytojai mano, kad brolis ilgai negyvens, tad mudviem
tenka priedermė užtikrinti dinastijos tąsą.
Jis gerokai gurkštelėjo vyno, tada priėjo prie grafino įsipilti dar.
Mačiau, kad jo ranka dreba.
Aš sėdėjau tylėdama ir stengiausi neišsiduoti, kokia esu sukrės
ta. Jei dofmas mirs, Henrikas turės paveldėti sostą. Ateis diena, kai
mudu būsime karalius ir karalienė. Man galvoje viskas susijaukė. Aš
niekad taip toli į ateitį nežiūrėjau. Buvau taip užsiėmusi kasdieniais
savo reikalais, kad nė nesusimąsčiau, dėl kokių priežasčių Pranciš
kus taip atkakliai mane saugo ir gina. Nejau jis mato mane kaip bu
simąją Prancūzijos valdovę?
Staiga mano gyvenimą supusi siena griuvo, ir aš atsidūriau be
kraštėje nežinomybėje.
Išgirdau, kad Henrikas kažką sako, ir iš paskutiniųjų pamėginau
susiimti. Jis sustojo priešais mane.
- Pažadu šįkart būti švelnesnis, - pasakė jis, ir mudviejų žvilgs
niai susitiko. Jis bandė nusišypsoti, ir aš staiga supratau, kad jam
gėda. Praeitą kartą jis tyčia buvo man toks žiaurus - norėjo savotiš
kai nubausti.
Aš pakilau ir nuėjau į miegamąjį. Na, kad ir skaudės, - tikinau
save, - bet juk ilgai netruks. Ir šįkart aš būtinai pastosiu - įrodysiu,
ko esu verta. Tačiau lįsdama po apklotais išsigandau ir suvokiau,
kad bijau ne to, ką Henrikas ketina daryti. O ką, jeigu tai - ne jo
kaltė? Kas bus, jei paaiškės, kad tai, ką dvariškiai šnabždasi man už
nugaros, - tiesa?
Kas, jei aš tikrai bergždžia?
Lukrecija kažkuriuo metu buvo spėjusi įsmukti pro šonines du
ris ir paruošti mums kambarį. Šalia lovos degė žvakė, užuolaidos
buvo atitrauktos. Palubėje šokčiojo šešėliai. Išgirdusi sau už nugaros
atvarstomus ir numetamus drabužius, aš drebančiomis rankomis
pamėginau atsirišti marškinius.
KOTRYNOS MEDICI IŠPAŽINTIS • 97
- Kotryna, - prikišęs lūpas man prie ausies, sušnibždėjo jis. Tada

suėmė už pečių ir atsuko mane veidu į save. Jis buvo daug aukštesnis
už mane, plati krūtinė apžėlusi tamsiais gyvaplaukiais, o rankos ir
kojos - tvirtos ir raumeningos. Jis mūvėjo tik apatinėm kelnaitėm.
Po plona linine medžiaga mačiau jo erekciją.
Netikėtai mane užliejo karštis. Kaip įmanydama stengiausi už
gniaužti tą aistrą. Man nieku gyvu nesinorėjo trokšti vyro, kuriam
tesu tiktai indas sėklai supilti; aš nenorėjau jo mylėti. Pamėginau vėl
sužadinti savyje tą pyktį ir neapykantą, kuriuos jutau, pamačiusi jį
su savo kekše, bandžiau pasitelkti panieką, tiek sykių gelbėjusią man
ištverti jo padarytas nuoskaudas. Tačiau visa tai nepadėjo; jis pa
guldė mane ant lovos aukštielninką ir man beliko virpančiai žiūrėti,
kaip jis nuvelka man naktinius, pamažu atidengdamas krūtis ir visą
mano nuogumą.
- Kokia jūs graži, - sušnibždėjo tarsi nustebęs ir žvilgsniu susi
rado mano akis. Pirmąkart po savo vedybų pajutau, kad jis iš tiesų
mato mane tokią, kokia esu, o ne vien tik žmoną, kurios niekada
netroško. Jis skubiai siekė rankomis savo kelnaičių raištelių, tarsi jau
nekantraudamas kuo greičiau iš jų išsivaduoti.
Jis atrodė nežmoniškai didelis. Tačiau įėjo į mane taip švelniai ir
atsargiai, kad mano akys priplūdo ašarų, - džiaugiausi, kad virpčio
janti žvakės šviesa pusiau paslepia man veidą.
Šįkart aš jau beveik šaukiau iš skausmo, sumišusio su begaliniu
malonumu: jis pripildė mane visą, ir visa mano būtybė, regis, virto
vieninteliu pojūčiu, - kaip jis juda mano viduje, vis greičiau ir grei
čiau, trūksmingai alsuodamas tiesiai man į veidą; aš išsiriečiau lan
ku, klubais gaudydama jo judesius, o mano rankos glamonėjo jam
krūtinę ir taršė šiurkščius plaukus.
Staiga jis sudrebėjo. Pajutau, kad jis dar labiau padidėjo, ir pa
šnibždom ištariau jo vardą. Jis sustingo, visas įsitempė, lyg iš pasku
tiniųjų stengdamasis kažką sulaikyti, o tada tyliai riktelėjo ir smigo
gilyn į mane, perverdamas tokiu karščiu, kad visame mano kūne
pasklido tūkstančiai švytinčių ratilų, ir aš taip pat jau šaukiau, spau
džiau jį rankomis ir tvirtai jo liemenį apsivijusiomis kojomis.
98 . C. W. GORTNER
Sunkiai gaudydamas kvapą, jis nuvirto šalia manęs. Aš stengiausi

įtempti raumenis, kad tik jo sėkla prigytų manyje. Paskui atsisukau
į jį, virpėdama visu kūnu, bet jis jau pakilo iš lovos. Susigraibęs dra
bužius, jis taip sparčiai ėmė mautis kelnes ir vilktis švarką, kad man
net skruostai užkaito iš gėdos.
- Pasilikit šiąnakt su manim, - sušnibždėjau.
- Ne, negaliu, - irgi patyliukais atsakė jis.
- Kodėl? - aš net pašokau. - Ar aš jums neįtikau?
Jis nudelbė akis.
- Ką jūs... žinoma, įtikote. Ir įtinkate. Bet manęs laukia kitur.
Aš nebeįstengiau suvaldyti pykčio, prasimušusio mano balse.
- Tai vis toji moteris, ar ne? Tai dėl jos jūs mane paliekate. Ar ji
taip daug jums reiškia, kad leidžiate sau žeminti mane viso dvaro
akivaizdoje?
- Taip, ji reiškia viską, - jis pažvelgė man į akis, ir jo veidas at
rodė apniukęs, kone liūdnas. - Aš nenorėjau jūsų užgauti. Tačiau
jums teks išmokti suprasti, ką aš galiu ir ko negaliu jums duoti. Kai
susilauksite vaiko, jums taip labai neberūpės. Turėsite mūsų sūnų ir
galėsite jį mylėti.
Aš nejučia stvėriausi rankomis sau už pilvo - jo žodžiai taip
įskaudino, kad pasijutau lyg gavusi smūgį. Man norėjosi rėkti, kad
man šitai visuomet rūpės. Juk tai aš nusipelniau jo meilės, o ne toji
statula, kuri laiko jį pavergusi. Tačiau nutylėjau, nes tą akimirką aiš
kiai suvokiau tai, ko net pati sau ligi tol nenorėjau pripažinti: sa-
viapgaulę, kuri akino mane nepasiduoti ir tikėtis, neva aš pajėgsiu
atmainyti jo širdį.
Jeigu ne ji, atsiras kita. Tačiau ne aš. Tai niekuomet nebūsiu aš.
Aš nusisukau.
- Tai eikit. Eikit pas ją.
Jis daugiau netaręs nė žodžio išėjo ir patyliukais uždarė paskui
save duris.
Po trijų mėnesių aš pabudau varstoma baisingų pilvo spazmų. Šiaip

taip iššliaužiau iš lovos ir nuslinkau prie kampe stovinčio kibiro. Su
nerimau, kad man vėl prasidėjo mėnesinės. Pastaruoju metu mano
apetitas buvo žvėriškas, tad jau ėmiau slapčia tikėtis, kad gal būsiu
pastojusi, nes ir ankstesnės mano mėnesinės buvo vos juntamos, nė
iš tolo nebe tokios gausios, kaip anksčiau. Tačiau dabar, kai Lukreci
ja įpuolė į kambarį man padėti, pajutau, kaip visą pilvą lyg smarkus
mėšlungis sutraukė ir po naktiniais pliūptelėjo tiršta kraujo srovė.
Sustingau lyg stabo ištikta ir padėrusi žiūrėjau į bjaurią kruviną
masę sau po kojomis. Tada man pakirto kelius ir dusliai aiktelėjusi
sukniubau.
Lukrecija pervilko kruvinus mano marškinius ir pasodino mane
į krėslą. Aš dejavau, spausdama sau juosmenį, ir susirietusi lingavau
pirmyn atgal.
- O ne! Dėl Dievo, ne!
Aš su siaubu žiūrėjau, kaip Lukrecija susėmė kraują, o kruvinus
skudurus sumetė į židinį. Tada sušnibždėjau:
- Šito niekas neturi sužinoti. Antraip man galas.
Lukrecija linktelėjo.
- Aš viską sudeginsiu, ir marškinius. O dabar pailsėkit.
- Kaipgi man ilsėtis? - sudejavau, drebėdama visu kūnu. - Dau
giau kaip gyva nebegalėsiu nė bluosto sudėti. Aš praradau jo vaiką.
Ką man dabar daryti? Kaip man gyventi?
- Ištversit, - Lukrecija pažvelgė man į akis. - Jūs jauna. Daugelis
moterų netenka pirmojo kūdikio. Jis atėjo pas jus tada, ateis ir vėl.
Jam reikia sūnaus ne mažiau nei jums.
Mano akys paplūdo ašaromis, o ji tuo tarpu pakurstė ugnį ir
užmetė daugiau malkų, kad įsidegusios liepsnos pelenais paverstų
mano įsčių negandą liudijančius įkalčius.
Po dviejų dienų mirė dofinas.

DEVYNI
ISAS DVARAS VILKĖJO BALTAI.

V Drauge su princesėmis sėdėdama karališkojoje Sen Deni
bazilikos kriptoje, aš žiūrėjau, kaip siauras dofino karstas leidžia
mas į požemius. Nors vyriausiasis karaliaus sūnus nuo gimimo buvo
silpnos sveikatos, jis mirė nesulaukęs nė dvidešimties, ir Pranciškus
atrodė lyg pamišęs iš sielvarto: išsekęs ir išblyškęs jis priklaupė pa
bučiuoti raižytos marmurinės plokštės, po kuria atgulė jo vyriau
siojo sūnaus palaikai, o tada sunkiai žengė bažnyčios nava, lydimas
Henriko. Vyro mano pusėn iš padilbų mestame žvilgsnyje išskai
čiau, koks jis priblokštas ir sutrikęs, kad taip staiga tapo tėvo įpėdi
niu, ir man net silpna pasidarė nuo minties, jog dabar visas dvaras
labiau nei bet kada varstys mane akimis, ieškodami ženklų, kad jau
nešioju išsvajotąjį sūnų.
Princesės pakilo. Aš jau norėjau pirmą praleisti Madeleinę, bet
staiga ji sumurmėjo:
- Ne, jūs privalote eiti pirma. Dabar jūs esate dofino žmona.
Aš pažvelgiau į Margaritą. Ji liūdnai linktelėjo. Tada panarinau
galvą ir žengiau pirma jų.
Žingsniuodama nava girdėjau, kaip dvariškiai ėmė šnibždėtis.
Keturiasdešimt gedulo dienų man be galo prailgo. Karalius tūnojo

užsidaręs, jokių pramogų nebeliko, ir iš neturėjimo ką veikti mane
apniko visos ankstesnės baimės - kamuojama minčių apie tai, jog
netrukus būsiu ištremta, naktimis aš beveik neįstengdavau užmig
ti. Henrikas, kuris irgi privalėjo gedėti brolio, daugiau į mano lovą
nebeatėjo; o per pirmąjį oficialų mudviejų pasirodymą pasibaigus
gedului, kai į Prancūziją atvyko Škotijos karalius Jokūbas V, kuris
tikėjosi sustiprinti abiejų šalių sąjungą vesdamas prancūzę, abu su
stingę sėdėjome greta vienas kito, lyg būtume iš medžio ištašyti.
Ir kas būtų galėjęs numatyti, kad iš daugybės damų, pristatytų
karaliui Jokūbui V, jo širdį pavilios būtent drovioji Madeleine! Žino
ma, tai buvo nepriekaištinga sąjunga, tad ėmiau spėlioti, ar Pranciš
kus, kad ir kaip sielvartaudamas, nebus suplanavęs tų vestuvių: juk
jis puikiai nutuokė, kaip įnirš karingasis Anglijos valdovas Henrikas
VIII, kai sužinos, kad jo kaimynas Škotijoje įsitaisė naują karalienę
prancūzę.
Praėjus vos kelioms savaitėms po Jokūbo atvykimo, mes jau visos
spietėmės Madeleines apartamentuose, o jos damos lakstė pirmyn
atgal vis šį tą pataisydamos jos vestuviniuose apdaruose. Kilstelėjusi
nuo diademos žemyn krintantį ilgą šydą, aš atgręžiau ją į veidrodį.
Ji dirstelėjo į save.
- Ak, Kotryna, kokia aš išblyškusi! Gal pasitepti tais skaistalais,
kurių man dovanojote?
- Tik ne šiandien, - atsakiau. - Nuotakai priklauso būti išbalusiai.
Ji suėmė mano rankas.
- Na, argi ne keista, kaip greit mainosi gyvenimas! Tik pažvelkit į
mus - rodos, dar vakar visos kartu sėdėjome pamokose. O dabar jūs
esate dofinė, o aš tuoj tapsiu Škotijos karaliene, - ji dar sykį nužvel
gė save veidrodyje. - Aš taip tikiuosi, kad sugebėsiu būti jam gera
žmona. Gydytojai tikina, kad aš sustiprėjau, - tai tarusi, ji pasitrynė
rankovę. Buvau mačiusi mėlynes jai ant rankos, likusias po aną sa
vaitę gydytojų paskirtų kraujo nuleidimų. - Tačiau, kiek žinau, žie
mos Škotijoje atšiaurios, ir tai labai negerai plaučiams, - pridūrė
ji. - O manieji juk visuomet buvo silpni...
- Jokūbui netrūksta pilių, kuriose jums bus šilta, - pasakiau, at-

plėšdama jos pirštus nuo kitos rankos alkūnės. - Nagi, liaukitės dre
bėjusi. Juk šiandien jūsų vestuvės!
Moterys sukliko - vidun įžengė Pranciškus, spinduliuodamas
auksinio brokato apdaru.
- Tėti, taip negalima! - ėmė priekaištauti jam Margarita. - Vy
rams nereikėtų matyti nuotakos, kol ji neįžengė į katedrą. Tai neša
nesėkmę!
- Cha! Gal vyrui ir negalima, bet tėvui - anaiptol! - Jis žengė prie
Madeleines. - Jaunikis jau laukia. Jūs pasirengusi, brangioji?
Kai ji įsikibo jam į parankę, valdovas išgąstingai dirstelėjo į mane.
Jo veide tebebuvo matyti sielvarto žymės, paliktos vyriausiojo sū
naus netekties, ir supratau, kad jam neramu dėl dukters. Škotija gar
sėjo atšiauriu klimatu ir atžagariais didikais; tad kaipgi mieloji mūsų
Madeleine ištvers taip toli, likusi be įprastos prancūziškos praban
gos ir patogumų?
- Jos šviesybė ką tik prisipažino mums, kokia ji laiminga, - pasa
kiau. - Neabejoju, jūsų didenybe, kad šiandien - ypač džiugi diena
visai Prancūzijai.
- Taip, tikrai, - burbtelėjo jis, - kaip ir toji, kai pati atvykote pas
mus, mano mergyte. - O tada plačiai šypsodamasis jis atsigręžė į
Madeleinę: - Na, tai į Dievo Motinos katedrą!
Vestuvių šventė truko kelias savaites, o paskui mes palydėjome jau

navedžius iki Kalė, iš kur jie turėjo išplaukti į Škotiją. Tada visas
dvaras grįžo į Fontenblo, ir čia Pranciškus netikėtai apsirgo.
Visus iškart sukaustė baimė. Dvariškiai šnibždėjosi, kad užsitę-
susios linksmybės išsekino karaliaus jėgas, ir jam vėl atsivėrė žaizda
ant lyties organų, kuri trukdanti šlapintis. Ištisas savaites jis kama
vosi užsidaręs ir nuo visų atsiskyręs, vieną po kito bandydamas vi
sokius neva stebuklingus vaistus, nuo kurių tik prarasdavo orienta
ciją ir vis labiau silpo.
Aš kartu su kitomis jo svitos damomis budėjau prie valdovo durų.
Vidun mums patekti buvo užginta, tad ponia d’Etamp be paliovos
pirmyn atgal žingsniavo koridoriais, niekuo neįstengdama pagelbėti

vyrui, nuo kurio priklausė visas jos gyvenimas. Kai buvo pranešta,
kad Pranciškaus sveikata kiek pagerėjo, ji išsipustė prabangiausiais
šilkais ir brangakmeniais ir ėmė laukti, kada ją pakvies į vidų.
Mudviejų abiejų nuostabai, Pranciškus pakvietė mane.
Gulėdamas lovoje, jis atmerkė karščiuojančias akis.
- Ak, mano mergyt, jūs pakeitėt kvepalus...
- Šituos pati sumaišiau, - aš prikišau jam prie veido riešą. - Tai
jazminai, ambra ir rožės.
Jis blausiai šyptelėjo.
- Išties prancūziška! Jei jau ko nors imatės, jūs niekad nepasi
duodate. Žaviuosi jūsų atkaklumu! Tikiuosi, netrukus jums pavyks
padovanoti man ir vaikaitį, ką?
- Taip, - sušnibždėjau. Stengiausi nuslėpti išgąstį, nors supratau,
kad tie žodžiai reiškia perspėjimą. Ateis diena, kai jis mirs, o aš lik
siu viena šitame priešiškame dvare. Mano pareiga - užtikrinti Valua
giminės tęstinumą ir įrodyti, kad esu verta būti karalienė.
Aš laikiaujo ranką, kol jis užsnūdo. Turėjau išties sielvartauti ma
tydama, kaip ši įspūdinga griuvena, likusi iš žmogaus, gynusio mane
nuo visų negandų, artėja prie savo gyvenimo galo. Tačiau įstengiau
mąstyti tik apie tai, kokia neįveikiama užduotis manęs laukia.
Apie vasaros vidurį Pranciškus pasveiko, ir prasidėjo karas su Habs-

burgų imperatoriumi Karoliu V dėl ginčijamos Milano kunigaikš
tystės. Šįkart mūsų kariuomenės puolimui vadovavo konetablis,
jo sūnėnas Kolinji ir mano vyras, o visas dvaras liko apsistojęs Sen
Žermene, šalia Paryžiaus, kur buvo saugiau.
Vos nutaikiusi tinkamą progą, aš ištrūkau viena pati aplankyti
Kozimo. Jis be galo apsidžiaugė mane pamatęs ir iškart nusivedė į
viršų, kur buvo pilnas kambarys lentynų su buteliukais, indeliais ir
knygomis - panašiai kaip kadaise jo tėvo kabinete Florencijoje; nuo
sijų palubėje kabojo narveliai su gyvais paukščiais.
- Mano ponia, - perdėtai nusižeminęs nusilenkė man Kozi-
mas, - jūsų vizitas man - didžiulė garbė.
Aš įdėmiai jį nužvelgiau.
- Kozimai, atrodai taip, lyg ištisas savaites būtum nevalgęs ir ne
matęs saulės šviesos. Viliuosi, kad nesėdi kiauras dienas čia užsida
ręs? Negali juk būti gyvas vien magija!
Kol jis kažką murmėjo teisindamasis, o sunykęs jo veidas švy
tėjo noru man įtikti, aš ėmiau svarstyti, ar tikrai deramai elgiuo
si, čionai atvykusi. Šiaip ar taip, juk jis yra mano išlaikomas tarnas.
Argi gali žinoti, ką man tenka patirti? Nuo pat to klaikaus ryto, kai
persileidau, nepaisydama Lukrecijos tikinimų, kad daugeliui mote
rų pirmasis nėštumas baigiasi nesėkmingai, aš gyvenau nuolatinėje
baimėje, kamuojama minties, kad būsiu ištremta iš Prancūzijos už
tai, kad nesugebu pagimdyti savo vyrui įpėdinio.
Kozimas žiūrėjo į mane ir tarsi skaitė mano mintis.
- Jus kažkas slegia, mano ponia, - pasakė jis. - Jus čia atvijo
baimė. Galite manim pasitikėti. Aš greičiau mirsiu, nei jus išduosiu.
Perverta jo įžvalgių akių, aš krūptelėjau: prisiminiau tą kraujo ir
raudonos košės pliūpsnį, tuos kruvinus skudurus ir naktinius, virs
tančius plėnimis židinyje. Man širdį tartum kumštis sugniaužė.
- Aš... nebegaliu vėl apsigauti, - galiausiai sušnibždėjau. - Aš
turiu susilaukti vaiko.
Jis supratingai linktelėjo.
- Mes sykiu perskaitysime likimo ženklus.
Ištraukęs iš vieno narvelio palubėje balandį, jis įgudusiu judesiu
nusuko jam sprandą. Tada dar trūkčiojantį baltaplunksnį paukš
tį padėjo ant stalo ir išsitraukęs durklą perskrodė jam vidurius. Aš
loštelėjau, pajutusi į šnerves trenkiantį paleistų žarnų dvoką ir ma
tydama tamsų kraują, nudažiusį Kozimo rankas, kai jis apžiūrinėjo
paukščio vidaus organus. Atidžiai viską ištyrinėjęs, jis šypsodamasis
pakėlė į mane akis ir paskelbė:
- Nematau jokių kliūčių jums susilaukti vaikų.
Mane užplūdo toks palengvėjimas, kad net keliai sulinko. Atsi
dususi įsikibau rankomis į stalą. O tada išgirdau, kaip jis pridūrė:
- Jei netekote vieno, dar nereiškia, kad neturėsit kitų.
Aš nustėrau. Paskui iš lėto pakėliau akis.
- Tai tu... tu žinai? Tu matei?

Jis gūžtelėjo.
- Aš tai sugebu. Matau dalykus, kurie kitiems neįžvelgiami. Bet
privalau jus įspėti, mano ponia, kad apsišarvuotumėt kantrybe, nes
jūsų laikas dar neatėjo.
Aš karčiai nusijuokiau.
- Kiek dar man prireiks kantrybės? Praleidau Prancūzijoje jau
septynerius metus ir neturiu ko parodyti. Dėl visko kalta toji mote
ris; ji žino, kaip kankinuosi, ir tuo mėgaujasi! Dievaži, ji turi mirti! -
Aš išsitraukiau iš po drabužių ant krūtinės nešiojamą buteliuką. -
Štai čia turiu tam priemonę, kurią prieš daugelį metų man davė tavo
tėvas. Belieka tik nutaikyti progą!
Jis kilstelėjo antakius.
- Negalite to daryti. Visi iškart jus įtartų.
- O man nerūpi! Gal Henrikas kurį laiką ir paliūdės, o paskui
susitaikys. Bet aš padarysiu tam galą!
- Arba prisiklausęs kalbų jis daugiau nė artyn nebeis prie jūsų.
Prancūzai jau ir taip įtarinėja, kad visi italai - užsislėpę nuodytojai.
Negana to, jūsų buteliuko turinys gali palikti pėdsakų. Ne, mano po
nia. Kad ir kaip geidžiate jos mirties, šitas būdas netinkamas.
Aš vos valdžiausi neaprėkusi jo iš pykčio: ne todėl, kad būčiau iš
tiesų ketinusi nunuodyti Dianą, o todėl, kad jis drįso nurodyti man
pasekmes to, ką žūtbūt norėjau tikėti galinti atlikti. Aš taip sielvarta
vau netekusi kūdikio, apie kurio buvimą niekam negalėjau nė užsi
minti, kad apkaltinau ją. Aš įtikėjau, kad ji tyčia sulaiko Henriką nuo
mano guolio; o apimta pačios juodžiausios nevilties netgi spėlioda-
vau, ar ji nebus pasirašiusi sutarties su velniu, kad jis pašalintų tą
beformį padarėlį iš mano įsčių ir tokiu būdu padarytų mane visiškai
priklausomą nuo jos.
- Ką gi, - apmaudžiai burbtelėjau. - Tai pasiūlyk ką nors geres
nio. Ilk greičiau! Negaliu čia trūnyti visą dieną!
Kozimas greit nuėjo prie vienos lentynėlės ir paėmė nuo jos me
dinę dėžutę.
- Ta moteris nieko jums nereiškia, - pasakė jis, atverdamas dė
žutės dangtelį. - Duosiu jums šešis apsauginius amuletus dėvėti po
drabužiais, kad apsisaugotumėt nuo piktos jos įtakos, ir pavilgo odai

įtrinti, kad priviliotumėt jį. Kai jis vėl jus aplankys, atsiųsiu jums
eliksyro: pusę išgersite pati, o kitą pusę sugirdysit jam. Bet svarbiau
sia, nepraraskit vilties.
- Jei viltis būtų vyriška sėkla, - tariau, imdama jam iš rankų siū
lomus daiktus, - tai būčiau jau ištisos tautos motina.
Jis šyptelėjo.
- Pamatysit, vieną dieną taip ir bus.
Aš sąžiningai tryniau odą pavilgu, o metalinius amuletus prisiuvau

prie apatinių savo sijonų. Aš geležinėmis žnyplėmis tiesinau plau
kus ir dešimtimis siūdinausi naujas sukneles, nekantriai laukdama
Henriko grįžtant iš karo ir be paliovos kamantinėdama kunigaikš
tienę, gal ji kartais žinanti kokių naujienų. Bet mus pasiekiančios
žinios buvo tokios pat, kaip ir iš bet kurio karo: imperatoriaus kariai
lindėjo įtvirtinimuose, o mūsiškiai daužė juos, šaudydami iš patran
kų. Aš kuo toliau, tuo labiau nekantravau, laukdama Henriko - man
baisiai magėjo išbandyti Kozimo žadėtą eliksyrą.
Tada mus ištiko dar vienas likimo smūgis.
Švelnioji Madeleine mirė, tapusi atšiauraus klimato ir savo pa
čios silpnų plaučių auka. Pranciškus užsirakino savo kambaryje ir
nebenorėjo nieko matyti. Aš ištisas dienas leidau su Margarita ir
guodžiau ją kaip įmanydama. Mes vėl turėjome gedėti, tačiau Pran
ciškui neliko nieko kito, kaip patenkinti Jokūbo V reikalavimą rasti
jam naują žmoną. Sąjunga su Škotija buvo mums gyvybiškai būtina,
ir Gižai negaišdami pasiūlė savo dukterį Mariją. Tai, kad ji toje ša
lyje irgi gali prarasti gyvybę, niekam buvo nė motais, palyginti su
galimybe išaukštinti savo giminę. Vedybos įvyko pagal įgaliojimą, o
netrukus, išvarginti karo, kurio nė vienas neįstengė laimėti, Karolis
V su Pranciškum sudarė taikos sutartį.
Henrikui teko grįžti namo.
Aš Fontenblo pilyje ruošiausi jo sutiktuvėms. Jau ištisas savaites

griežtai pagal grafiką gėriau visokias žoleles ir dabinau savo kam
barius. O dabar neramiai žirgliojau pirmyn atgal, apsivilkusi purpu
rine suknia ir pasipuošusi rubinais, ir įtempusi ausis klausiausi, kas
girdėti už durų. Buvau pasiuntusi Aną Mariją sužinoti, kur jis yra, o
pati nusprendžiau oficialioje pasitikimo ceremonijoje nedalyvauti.
Man tikrai nesinorėjo pasirodyti kuoktelėjusia iš ilgesio žmona, kuri
pirmoji puola kartis vyrui ant kaklo, vos tas spėja įjoti į kiemą.
Jausdama, kad mano damos nenuleidžia nuo manęs akių - kaip
visuomet, kai pajusdavo mano nerimą, aš kyštelėjau ranką į kiše
nę. Užčiuopusi nedidelį Kozimo atsiųstą buteliuką, nusišypsojau. Jis
pažadėjo, kad, siurbtelėjęs šito galingo gėrimo, Henrikas galvos tik
apie mane. Pusę aš pati jau išgėriau šį rytą. Beliko tik supilti likusią
pusę jam į vyną. O tada, kai būsim padarę viską, kas nuo mūsų pri
klauso, beliks pasikliauti gamtos galia.
Mano damos siuvo. Nuo tada, kai sužinojau apie Henriko grį
žimą, aš buvau tikras nervų kamuolys. Jau rengiausi atsiprašyti dėl
savo elgesio, kai išgirdau kulniukų kaukšėjimą ir visa įsitempiau.
J vidų įlėkė Ana Marija.
- Jo šviesybė ateina! Bet galerijoje nugirdau, kad...
Tačiau aš nenorėjau klausytis.
- Paskalos palauks. Sėskis. Tegu Henrikas mano, kad jo nesiti
kėjome.
- Bet jūsų šviesybei reikia...
- Paskui! - aš nekantriai parodžiau jai sėstis. Metusi nevilties
kupiną žvilgsnį į kitas damas, ji nenorom atsisėdo.
Nerimas mane graužte graužė. Nuo paskutinio mudviejų susiti
kimo praėjo net aštuoni ilgi mėnesiai. Ar aš jam dar patiksiu? Ar tas
eliksyras suveiks? Ar sugebėsiu vėl pastoti?
Pasigirdo triukšmingas juokas, o tada vidun sugužėjo visas vyrų
pulkas. Tarp jų pastebėjau ir artimiausią Henriko bičiulį bei bendra
žygį Pranciškų de Gizą. Jis tebebuvo toks pat neįtikėtinai aukštas ir
liesas, tačiau kampuotus jo bruožus, kurie būtų atrodę patrauklūs,
jei ne perdėtas jo griežtumas, dabar bjaurojo nesenas randas, einan-
tis išilgai viso skruosto ir iškreipiantis kairiąją jo veido pusę, kuri

virto nuolatine pašaipia grimasa.
- Mano ponai, - širdingai pasveikinau juos, - kaip džiugu paga
liau jūsų sulaukti. Sveiki sugrįžę namo!
Visi jo palydovai žemai nusilenkė, o Henrikas žengė pirmyn. Aš
vos jį bepažinau. Vilkėjo paprastu rudu švarku be jokių papuošimų,
sulysusį veidą ligi pusės dengė tanki barzda, o akys spindėjo tamsio
se akiduobėse. Iškilnioje jo laikysenoje išvydau brandą, tikriausiai
įgytą ilgus mėnesius stebint, kaip jo kariai ir bendražygiai žūsta už
Prancūziją. Mano vyras išvyko į karą ir grįžo amžinai paženklintas
jo žyme.
- Gal malonėsit išgerti vyno? - paklausiau, kai jis trumpai pakš
telėjo man į skruostą.
- Vyno aš nebegeriu, - atrėžė jis.
Aš žioptelėjau. Jei jis nebegeria vyno, tai kaip aš sugirdysiu jam
eliksyrą? Jis kartaus skonio, tad sumaišius su vandeniu kartumas
jausis. Kol mėginau rasti būdą, kaip vis dėlto įsiūlyti jam vyno, aš
pamačiau, jog akimirką jųdviejų su Gižu akys susidūrė. O tada Hen
rikas vėl bejausmiu žvilgsniu pažvelgė į mane, ir man širdis nukrito
į kulnus.
Aš sugriebiau jo ranką.
- Kaip aš džiaugiuosi, kad grįžote, - pasakiau. - Labai jūsų il
gėjausi. Jei norite, galim šįvakar drauge pavakarieniauti. Turiu tiek
visko jums papasakoti!
- Bijau, kad tai neįmanoma, - jis ištraukė ranką ir žengė prie
savo vyrų. Tikinau save, kad jis nepasakė „ne“, tad gal vis dėlto vėliau
ateis. Eliksyras juk negenda; palauksiu.
Tik jiems išėjus aš prisiminiau, kad Ana Marija veržėsi man kaž
ką pasakyti.
- Na, tai ką ten taip nekantravai man papasakoti? - paklausiau
jos, sunkiai klestelėjusi į krėslą.
- Tai tik gandai, - įsiterpė Lukrecija, matyt, jau spėjusi kažkaip
išgirsti iš Anos Marijos naujieną.
Aš nutilau. Apžvelgiau visas savo damas. O paskui mostu liepiau
joms pasišalinti - išskyrus Lukreciją.
- Tai vėl Henrikas, tiesa? - puoliau kvosti ją. - Nagi, klok! Ką jis
dabar padarė?
Rengiausi išgirsti dar ką nors apie jo parsidavėliškumą Dianai.
Tačiau Lukrecija prabilo apie ką kita:
- Kiek girdėjau, per karą jo šviesybė... na, jis pasielgė nederamai.
Tos ilgos valandos fronte... kaip ir kiekvienas vyras, jis troško užsi
miršimo. Kalbama, kad jis rado valstietę merginą, kurią kelissyk ap
lankė. Viskas tuo būtų ir pasibaigę, tačiau dabar ji laukiasi. Ir tikina,
kad vaikas - jo.
Mano rankos mėšlungiškai sugniaužė suknelę; kažkas negarsiai
trakštelėjo, ir šlaunimi pajutau drėgmę. Eliksyras! Sutraiškiau kiše
nėje buteliuką.
- O jis... Jis pripažįsta, kad tai tiesa? - šiaip taip išdaužiau.
- Taip, - Lukrecija patylėjo. - Deja, čia dar ne viskas, - ji pakėlė
į mane akis. - Senešalė pareikalavo, kad jeigu gimsiąs berniukas, jis
turįs būti perduotas jai, kad ji galėtų tinkamai jį išauklėti.
Man jau ėmė atrodyti, kad tas šleikštulys iš manęs vis dėlto išsi
verš. Mostelėjusi Lukrecijai eiti, susiriečiau krėsle dvilinka, o skran
dis baisiai spazmavo. Tačiau aš nieko neišvėmiau. Burnoje jutau
šlykštų skonį, tačiau atrodė, kad visas tas siaubas ir neviltis, kuriuos
patyriau, bus tapę neatskiriama mano esybės dalimi.
Žinojau, kad dabar, norėdama išgyventi, turėsiu paaukoti viską.
1538-ųjų rugpjūtį toji valstietė mergina pagimdė mergaitę. Jai pa

skyrė išlaikymą ir leido pasilikti dukterį, nes Dianai mergaitės auklė
jimas nerūpėjo. Tačiau, nors mano vyro meilužei šį kartą ir neišdegė
gauti jo vaiko, nusiraminti aš negalėjau. Jau vien tai, kad Henrikui
pavyko pradėti pavainikį, sukėlė dvare dar aršesnes kalbas, neva aš
esanti nevaisinga, nes dabar jau nebeliko abejonių, kas kaltas, kad
mūsų santuoka ligi šiol bevaikė.
Sulig kiekviena diena tai, kas neišvengiama, vis labiau artėjo.
Henrikas ne tik nesirodė mano miegamajame, bet netgi po kelias
dienas iš eilės su manimi nesimatydavo, tad ėmiau įtarti, jog Dia
na aktyviai nuteikinėja jį prieš mane, kad tik sunaikintų paskutinę

malonumo kruopelę, kurią mudu su Henriku dar galėtume patirti iš
savo santuokos. Vienintelė mano paguoda ir apsauga buvo karalius,
kuris kaip ir anksčiau rodė man begalinę meilę.
Kai man sukako dvidešimt treji ir buvo prabėgę jau aštuoneri
metai nuo tos dienos, kai atvykau į Prancūziją, Pranciškus persikėlė
į Ambuazo pilį. Pastatyta kyšulyje viršum Luaros, ši pilis garsėjo di
džiuliu parku su dailia kaldintos geležies tvora; tai buvo mėgstama
Pranciškaus rezidencija, kuriai puoselėti jis paskyrė daugelį metų.
Čia jis paskelbė sugalvojęs naują planą, kaip iš Karolio V paveržti
Milano kunigaikštystę.
- Konetablio nuomone, aš turėčiau pasiūlyti savo dvylikametę
dukterėčią Žaną d’Albrė, Navaros karaliaus ir mano sesers Marga
ritos dukterį, į žmonas Karolio V įpėdiniui, Ispanijos karaliui Pi
lypui, - išklojo jis man, kai vaikščiojome parke. Iš kito parko galo
girdėjosi duslus riaumojimas ir buvo justi gaižus kvapas - ten nar
vuose buvo laikomi trys uždaryti liūtai, padovanoti turkų sultono,
su kuriais Pranciškus nelabai žinojo, ką daryti.
- O mainais, - toliau dėstė karalius, - Karolis galėtų man per
leisti Milaną, nes Žana Pilypui kraičio atneš Navaros karalystę, ku
rią paveldės. Karolis veikiausiai noriai sutiks: jis įsitikinęs, kad toji
karalystė teisėtai priklauso jo giminei, Habsburgams, tuo tarpu da
bartiniai valdovai dAlbrė yra uzurpatoriai. Mano sesuo Margarita
yra Navaros karaliaus našlė; jai toli gražu nepatiks pasiūlymas išleis
ti savo dukterį į Ispaniją. Tačiau iš tiesų aš neketinu leisti Karoliui
pasilaikyti Navaros. Tiktai noriu, kad jis taip manytų, o aš tuo tarpu
gaučiau Milaną, - jis kumštelėjo man. - Na, ką pasakysit, mergyt?
Ar pavyks mums apsukti tą Habsburgų smauglį?
- Kodėl gi ne, manau, jog puikiausiai, - pasakiau. - Labai gudrus
planas, ir jūsų sesuo turėtų jus suprasti.
Jis atsiduso.
- Ak, jūs nepažįstat Margaritos. Kadaise mudu puikiai sutarėm,
bet ištekėjusi ir persikėlusi į Navarą ji smarkiai pasikeitė. Velionis
jos vyras, Navaros karalius, rėmė hugenotus, tad ji irgi užsidegė pa
laikyti vadinamąjį jų reikalą. - Jo lūpos persikreipė; tai buvo pirmas

kartas, kai išgirdau jį garsiai minint nelemtąjį protestantų tikėji
mą. - Kurį laiką ji globojo tą antikristą Kalviną; kalbama, kad net
savo dukterį išauklėjo hugenote, neduok tu Dieve! - jis patylėjo. -
Jūs galėsite man padėti, mergyt. Aš pakviečiau Žaną paviešėti; gal
jums pavyks įtikinti ją tapti gera katalike. Šiaip ar taip, nemanau,
kad dvylikametė mergaitė suvoktų skirtumą.
- Man bus garbė, - linktelėjau, o pati sau pamaniau, kad man
visai neblogai būtų bent kiek įsitraukti į politiką.
Žana atvyko po mėnesio. Ji buvo smulkutė ir labai liesa, turėjo
ilgą Valua nosį ir siauras žalias migdolo formos akis; tiktai šviesiai
rudų plaukų kupeta ir veidą nusėjusios strazdanos buvo paveldėtos
iš tėvo. Ji sustingo ant mano slenksčio atkišusi smailą smakriuką,
nuo galvos iki kojų apsivilkusi nedailiais juodais drabužiais.
Aš iškart žengiau jos pasitikti.
- Mielas vaikeli, prašom užeiti! Kaip džiugu jus matyti!
Bet Žana įsistebeilijo į maldyklėlę mano kambaryje.
- Negaliu, - spigiu balsu pro nosį pareiškė ji. Ir bedė pirštu į Ma
rijos statulėlę, stovinčią ant mažučio kambarinio mano altoriaus. -
Jūs garbinat stabą!
Aš nusijuokiau.
- Aš išpažįstu Romos katalikų tikėjimą, taip mes garbiname Dievą.
- Na, o aš išpažįstu reformatų tikėjimą, ir mums draudžiama
žiūrėti į stabus.
- Tai ne stabas, - patikinau, matydama, kaip mano moša Marga
rita visa įsitempė. - Tai Asyžiaus madona, garbinama už gailestin
gumą luošiams ir kitiems nelaimėliams.
- Tai statula. O Kalvinas sako, kad šventųjų kultą ir statulų garbi
nimą būtina panaikinti, nes Išganytojas mus mokė ne to.
O Dieve gailestingas, toji mažylė, pasirodo, užkietėjusi eretike!
Aš vėl ėmiau juoktis, bandydama nuslėpti nerimą ir išgąstį, sukel
tus ne tiek jos žodžių - kažko panašaus aš ir tikėjausi, - kiek už jų
slypinčio gilaus įsitikinimo. Ką gi, po galais, karalienė Margarita bus
įkalusi dukteriai į galvą? Ir kaip man tai įveikti?
- Kristaus motina buvo moteris iš kūno ir kraujo, kaip ir bet kuri

kita, - toliau varė savo Žana. - O jos garbinimas yra senų pagoniškų
papročių tąsa.
Margarita įsiutusi pašoko.
- Kaip jūs drįstate taip piktžodžiauti!
Žana įsižeidusi patempė apatinę lūpą. Aš nejaukiai nusijuokiau.
- Ji tik kartoja tai, ko yra išmokyta, lygiai kaip mes cituotume
Brantomą. Ji nė pusės viso to nesupranta.
- Suprantu, - Žana prisimerkė. - Ir žinau, kam aš čia. Jūs norit iš
tekinti mane už popiežininko ispano, bet aš greičiaujau mirsiu. Aš esu
Dievo vaikas, o jūs visi - kvailiai, keliaklupsčiaujantys priešais kryžių.
Mano damos visos choru aiktelėjo, o aš tvirtai suėmiau liesą jos
petį.
- Pakaks. Verčiau daugiau apie tikėjimą nebekalbėkim, gerai?
Aš kone tempte nutempiau ją per kambarį ir pasisodinau į krėslą
greta savęs. Mano damos atšlijo, tarsi bijodamos apsikrėsti. O Mar
garita, pervėrusi ją žudančiu žvilgsniu, demonstratyviai išdrožė iš
kambario.
Nesitikėjau, kad mano moša pasirodys tokia atsidavusi katalikė.
Vis dėlto Margarita, matyt, neturėjo noro ir neketino taikstytis su
kalviniste. Aš taip karštai nereagavau, nes aiškiai mačiau, kaip toji
mergytė mėgaujasi savo kitiems daromu poveikiu; šiaip ar taip, kol
kamavausi, bandydama bent kiek palenkti Žaną, aš įgijau vertingų
žinių apie tą naująjį tikėjimą, kurio daugelis katalikų taip nekenčia
ir bijo.
Vos perpratusi pagrindinius jų doktrinos nukrypimus aš su di
dele nuostaba suvokiau, kad tas hugenotų tikėjimas ne taip jau labai
ir skiriasi nuo maniškio. Tačiau Žana atkakliai įsikibusi jo laikėsi,
ir aš nė per nago juodymą nepasistūmėjau, mėgindama ją atversti.
Tačiau mano pastangos, šiaip ar taip, neturėjo reikšmės, nes, vos
išgirdęs iš savo pasiuntinio, kokia ji esanti, Karolis V atsisakė net
svarstyti jos kandidatūrą į savo marčias.
Įsiutęs Pranciškus tučtuojau išsiuntė Žaną atgal į Navarą, o pats
nugrimzdo į juodą neviltį ir nenorėjo nieko matyti. Aš savo ruožtu
jaučiau, kaip spąstai man už nugaros užsitrenkia. Turint omeny da

bartines karaliaus nuotaikas, ilgai netruks, kol koks nors pasalūnas
dvariškis pamėtės jam mintį, kad kelią į Milaną greičiausiai galėtų
nutiesti radęs Henrikui naują žmoną.
Mano laikas baigėsi, daugiau išsisukinėti nebegalėjau. Turėjau
sudaryti sutartį su asmeniniu savo velniu.
Susitariau dėl susitikimo su ja naktį savo apartamentuose. Bijojau,

kad Diana atsisakys ateiti arba pavers savo pasirodymą įspūdingu
spektakliu, tačiau ji atvyko be triukšmo. Vos prieš minutę aš įnir
tingai blaškiausi po kambarį, repetuodama žodžius, kurie burnoje
vėlėsi lyg suodžiai, o štai durys jau atsivėrė, ir ji, įsisukusi į apsiaustą
su gobtuvu, išdygo ant slenksčio. Kilstelėjusi baltutėlę ranką, ji at
metė gobtuvą, atidengdama savąjį sfinkso veidą. Ji vilkėjo tamsiai
mėlyna suknele, o baltą lyg alebastras kaklą puošė brangių juodųjų
perlų vėrinys.
Ji prabilo mandagiai, lyg prityrusi dvariškė:
- Nesitikėjau jūsų kvietimo.
Mano lūpas iškreipė dygi šypsena.
- Mat kaip! Tikiuosi, vis dėlto žinojote, kad aš egzistuoju, ponia?
Ji linktelėjo.
- Ką gi, jūsų atvirumas žavi.
- Puiku. Tuomet, jei leisite, būsiu dar atviresnė. Manau, mums
metas geriau vienai kitą pažinti, kad jau jūs tokia artima mano vyrui.
Ji sužaibavo akimis. Akimirką jų gelmėse įžvelgiau kažką juoda
ir negyva. Tiesiai prieš save regėdama tą neįtikėtinai glotnią odą ir
tas ledines mėlynas akis nejučia ėmiau svarstyti, kaip tokia į roplį
panaši būtybė galėjo šitaip užvaldyti mano vyrą.
- Bijau, kad jūs klystate, - atsargiai ištarė ji. - Nors aš tikrai turiu
garbės laikyti jo šviesybę savo draugu, patikėkite, kitais atžvilgiais
mudu nesame itin artimi.
Aš net sudrebėjau iš džiugaus jaudulio, tai išgirdusi: kad ir ko
kie buvo jų tarpusavio santykiai, ji akivaizdžiai netroško viešai nu
114 . C. W. GORTNER
sižengti padorumui. Pamaniau, kad turbūt būsiu ją pervertinusi. Ji

anaiptol nebuvo tokia savimi pasitikinti, kaip atrodė. Kaip ir aš, ji
vaikščiojo peilio ašmenimis. Ji puikiai suprato, kad Henrikui tapus
karaliumi, jai teks arba pasitraukti į šešėlį, arba viešai tapti mano
varžove.
Aš akimirką patylėjau, o paskui nutariau nepaisyti jos išsisukinė
jimų ir eiti tiesiai prie tikslo.
- Pasikviečiau jus todėl, kad manau, jog suprasite, kas mane sle
gia. Matote, turiu pagrindo bijoti, kad jo didenybei greit nebeliks
kitos išeities, kaip paskelbti mano santuoką negaliojančia.
Gyslelė jos smilkinyje sutrūkčiojo.
- Negali būti! Girdėjau, kad karalius nepaprastai jus myli.
- Ak, jo meile galiu neabejoti, - atšoviau dargi atžariau, nei bū
čiau norėjusi. - Deja, kad ir kiek jos sulaukčiau, tai neišvaduos ma
nęs nuo prakeiksmo, kuriam, daugelio nuomone, esu pasmerkta, -
aš nutilau, prisiminusi paslaptį, saugomą vos keli žingsniai nuo mūsų
rusenančio židinio. - Kalbu apie tai, kad esu bevaikė, ponia, - pridū
riau. - Nors jo didenybė išties mane myli, net ir jis nepajėgs amžinai
manęs ginti. Juk, šiaip ar taip, aš privalau pagimdyti sūnų. O jei to
nesugebu, tai visiems bus geriau, jeigu aš pasitrauksiu į kokį vienuo
lyną, kur tokiai likimo nuskriaustai moteriai, kaip aš, ir dera būti.
Ji prisimerkė. Aš aiškiai užčiuopiau jautrią vietą - gal net vie
nintelę jos šarvuose. Ji neįstengs amžinai dėtis jauna; savo siekiams
įgyvendinti ji nebeturi daug laiko ir jai reikia manęs - nuolankios ir
paklusnios žmonos. Kokia kita gali pasirodyti ne tokia sukalbama ir
pamėginti užkirsti jai kelią.
- Apgailestauju, kad šis rūpestis taip jus slegia, - ištarė ji ir, gra
cingai pakilusi, nuplaukė į nišą prie lango, kur įsitaisiusi paplekš
nojo per pagalvėlę, tarsi aš būčiau jos augintinis. Aš prisėdau greta;
neužuodžiau jokio jos kvapo - lyg būtų buvusi marmurinė.
- Patikėkite, taip kartais pasitaiko, - pasakė ji. - Aš pati ištekė
jau už velionio savo vyro dar būdama paauglė, o mūsų pirmagimę
pagimdžiau jau perkopusi dvidešimtmetį. Kai kurioms moterims
reikia laiko subręsti.
Mano rankos skreite susigniaužė.

- Šiaip ar taip, - toliau kalbėjo ji, - kadangi reikalas toks delika
tus, gal suteiktumėt man garbę išsklaidyti jūsų rūpesčius?
Man norėjosi iš visų jėgų sugniaužti tą alebastrinę jos gerklę. Vis
dėlto ji manęs pasigailėjo ir išvadavo nuo būtinybės visiškai nusiže
minti.
- Būčiau dėkinga, - šiaip taip išspaudžiau.
Ji paplekšnojo man per ranką, atsistojo ir nuplaukė durų link, bet
prie slenksčio stabtelėjo ir pažvelgė per petį.
- Girdėjau kalbant, kad jūs kliaujatės amuletais, stebuklingais
gėrimais ir panašiai. Patikėkit, viso to jums nebeprireiks. Palikite
viską man, ir pažadu, kad netrukus jūs pagimdysite Henrikui vaiką.
Man regis, ta diena tikrai visiems mums bus didelė šventė.
Ji išpleveno laukan, palikusi mane smaugiamą pykčio ir panie
kos, bet vis dėlto suteikusi ir tam tikrą nerimą keliantį palengvėjimą.
- Ponia dofinė laukiasi! - Ši žinia akimirksniu pasklido po Fonten-

blo, ir visos senos matronos bei našlės, tai išgirdusios, pašoko ant
kojų taip žvaliai, kaip jau daugelį metų nesugebėjo, ir nulėkė jos pa
šnibždėti savo dukterims ir marčioms, kurios savo ruožtu išskubėjo
į parką apšviesti savo vyrų ir meilužių.
- Ponia dofinė nėščia! Toji Mediči pagaliau pastojo!
Aš žiūrėjau į juos visus pro langą. Jau ištisas savaites dvaras sma
ginosi paskalomis, kad Henrikas kas naktį skuba į mano kambarius;
tačiau jie nežinojo, kad viskam vadovavo Diana. Ji užsakė ypatingų
gydalų mano kraujui ir jo vyriškoms galioms sustiprinti ir parūpino
mums piešinių, vaizduojančių pozas, labiausiai tinkamas pastojimui.
Aš turėjau apžergti Henriką ir privesti jį iki viršūnės, o tada gultis
ant nugaros, aukštai iškėlusi kojas, kad jis į mane įeitų. Jis imdavo
mane ir iš šono, ir kniūbsčią ant kelių, mudu išmėginome viską, ką
kadaise buvau mačiusi toje draudžiamoje knygoje, kurią Margarita
slapta nugvelbė iš karaliaus bibliotekos, ir aš kiek įmanydama visu
tuo mėgavausi - vaidinau vyrui ir sąvadautoją, ir jo meilužę, nes

Diana buvo sakiusi, kad tik aistros įkarštis subrandins mano įsčias.
Bet kaskart, kai Henrikas smigdavo į mane ir aš šaukdavau iš ma
lonumo, stengdavausi nežiūrėti į šešėlį lovūgalyje, kur stovėdavo ji,
įsmeigusi į mudu akis, ir diriguodavo mudviem staigiais, kampuo
tais pirštų judesiais...
Kai jau įtariau, kad mūsų pastangos davė vaisių, dar palaukiau,
kol praeis kelios pykinimo ir negalavimų savaitės, ir tik tada pra
nešiau Dianai. Ji atsiuntė pribuvėją manęs apžiūrėti, ši ilgai mane
čiupinėjo ir baksnojo, o tada pareiškė, kad esu nėščia ir sveika.
Netrukus pas mane įpuolė karalius ir net dusdamas iš jaudulio
paklausė:
- Ar tai tiesa, dukrele?
Aš nusišypsojau, giliai sieloje slėpdama pasidygėjimą tuo, kam
turėjau ryžtis, kad sulaukčiau šios akimirkos.
- Taip, tiesa. Aš laukiuosi vaikelio.
- Žinojau, kad manęs nenuvilsit! Žinokit, jums nieko netrūks.
Prašykit bet ko ir gausit.
Vos jam išėjus, vidun įžengė Henrikas su Diana. Aš nenuleidau
nuo jos akių, kol jis negrabiai mane pabučiavo ir užleido jai vietą. Ji
plačiai nusišypsojo. Jai ant krūtinės kabojo nematytas neįtikėtino
didumo deimantas.
- Mes taip džiaugiamės, - pasakė ji ir apvyniojo man kaklą kaž
kuo vėsiu.
Aš kilstelėjau ranką ir apčiuopiau. Tai buvo jos juodieji perlai.
DEŠIMT
ISA ŽEMĖ APLINK FONTENBLO BUVO SUKAUSTYTA SAUSIO

V sniego ir ledo; tačiau viduje, mano kambaryje, buvo karšta lyg
pragare nuo visu smarkumu liepsnojančių židinių ir gorių.
Pirmuosius sąrėmius aš pajutau dar ankstyvą popietę, ir nuo tada
mano gimdymo kambarys, išdrapiruotas sunkiais gobelenais, tapo
atskiru pasauliu - moterų viešpatija. Aš raičiausi ant kėdės su iš
pjauta didele skyle, kamuojama skausmų ir nekreipdama dėmesio į
savo pačios kraujo ir šlapimo kvapą.
- Stumkit, jūsų šviesybe, - man į ausį šnypštė Diana, - stumkit!
Norėjau ką nors pasakyti, liepti jai nešdintis, tačiau skausmas vėl
užgriuvo su tokia jėga, kad atrodė, jog tuoj plyšiu pusiau. Sustau
giau. Staiga pajutau viduje didžiulę tuštumą. Iš manęs vėl plūstelėjo
kažkas skysta ir pamačiau tarp kojų pakištą dubenį, skirtą placentai
pagauti.
Per prakaito rūką įsistebeilijau į Dianą. Ji kažką tarėsi su pribu
vėjomis. Kurį laiką stojo spengianti tyla. Pamėginau stotis, bet visas
kūnas virpėjo.
- Ar... kaip mano vaikas?
Diana atsisuko. Rankose ji laikė inkščiantį kūdikį, susuktą į baltą
aksomą.
- Berniukas, - sumurkė ji ir, prispaudusi prie krūtinės mano

naujagimį, Henriko įpėdinį, išplasnojo iš kambario.
Aš parkritau ant pagalvių. Pagaliau galėjau jaustis saugi. Aš pa
gimdžiau savo išgelbėtoją.
Dveji vėlesni metai buvo pilni išbandymų. Mes įsivėlėmį karą, kurio
nebuvo įmanoma laimėti ir kuris nustekeno karalystės iždą ir sukir
šino žmones. Su kiekvienu naujai įvestu mokesčiu, skirtu kariuome
nei išlaikyti, kildavo riaušės, ir kur bepasisukdamas Pranciškus be
paliovos gaudavo pranešimų, kad iš Nyderlandų jo karalystėn besi
skverbiantys pamokslininkai kursto jo pavaldinius atvangos ir pa
guodos ieškoti protestantų tikėjime. Galutinai nuskurdęs ir pašliju
sios sveikatos, jis pagaliau pasirašė paliaubas su Karoliu V.
Tuo tarpu aš, gyvendama dvare, laukiau, kuo baigsis mano an
trasis nėštumas. Nuo tada, kai pagimdžiau pirmagimį, kurį senelio
garbei pakrikštijome Pranciškumi, Henrikas Dianos nurodymu re
guliariai lankėsi mano miegamajame. Kūniški mūsų santykiai ir to
liau buvo beaistriai, tačiau, lyg kokį mazgą atrišus, to sykiu praleisto
laiko užteko antrajam kūdikiui pradėti.
Nors ir žinojau pardavusi sielą velniui, dabar aš bent jau buvau
rami dėl ateities.
1545 metų balandį po vos tris valandas trukusio gimdymo aš susi

laukiau dukters Elžbietos. Jos gimimas nuvylė laukusius antro sū
naus, tačiau aš be galo ja džiaugiausi ir užsispyriau pirmaisiais jos
gyvenimo mėnesiais pati ja rūpintis.
Ji buvo tikra tobulybė: daili kaip tikra Valua giminės atstovė,
su spindinčiomis juodomis akimis. Aš ištisas valandas rymodavau
prie jos, čiūčiuodama ir žadėdama jai viską, ko pati niekada netu
rėjau: saugumą, prabangą, visuomet ją mylėsiančius tėvus; kol ji
snausdavo mano glėbyje, aš jaučiausi toli nuo aplinkinio pasaulio
šurmulio.
Anksti užgriuvusios pūgos privertė tiek sniego, kad palaidojo

ištisus kaimus, o pūlinys, kamavęs Pranciškų nuo pat Madeleines
vestuvių, pratrūko iš naujo. Jis atgulė į lovą, o aš savo apartamen
tuose irgi susisukau savotišką gūžtą, kurioje įsikūriau su abiem savo
mažyliais.
Aš pagaliau gavau progą pabūti su savo dvimečiu sūnumi. Varg
šelis mažasis Pranciškus sirgo baisiu ausies uždegimu, tad be palio
vos klykė ištisas dienas, kol mūsų daktarai prigirdė jį opijaus. Diana
buvo prasimetusi silpna jo sveikata kaip dingstimi gauti sau išskir
tinę vaiko globą, tačiau žiemą ji visuomet persikeldavo į savo pilį
Anet, stengdamasi apsaugoti gležną savo odą nuo žiemos speigo ir
žvarbos, tad aš vyliausi, kol jos nebus, pati prisipratinti sūnelį. Ta
čiau, kad ir kaip džiaugdamasi auksinėmis jo garbanomis ir prigim
tiniu grakštumu, gavau gerokai nusivilti suvokusi, kad jis net nežino,
kas aš tokia. Jis žiūrėjo į mane nieko nesuprasdamas ir krūptelėjo,
kai suėmusi jį už smakriuko atgręžiau į save ir pasakiau:
- Mama. Aš esu tavo mama.
Tada parodžiau į Elžbietą, kurią sūpavo Lukrecija:
- O čia - tavo sesutė Elžbieta.
Berniukas susiraukė ir pravirko:
- Diaaaana! Noriu Diaaaanos!
Aš užsikimšau ausis, kad negirdėčiau to klyksmo, ir kaip įmany
dama kenčiau vaiko kaprizus - juk jis buvo mano kūnas ir kraujas,
mano sūnus.
Vieną speiguotą vakarą, kai laikydama glėbyje Elžbietą sėdėjau
ir žiūrėjau, kaip jis laužo mano liutnią, man buvo pranešta, kad ka
ralius norįs mane matyti. Nuėjusi į Pranciškaus apartamentus, pa
stebėjau, kad ugnis didžiuliame židinyje vos rusena, o ant stalo prie
lovos pilna nenuneštų lėkščių su senu maistu ir taurių su gėrimo
likučiais. Kažkas aiškiai buvo labai negerai. Jis niekad nepakęsdavo
tarnų aplaidumo.
O tada užuodžiau kvapą.
Jis sėdėjo prie lango, ir juodas aksomo drabužis tik dar labiau pa
brėžė, koks jis sunykęs. Kai atsisuko į mane, barkštelėjo antspaudai
ant pergamento, kurį laikė rankose.
- Henrikas Tiudoras mirė, - tarė jis ir numetė pergamentą ant

grindų. - Pasidavė prieš trejetą dienų - ta piktžaizdė ant kojos jį
gyvą suėdė. Buvo išstorėjęs kaip dramblys, vieną po kito galabijo
dvasininkus, o namiškius ir bičiulius keitė lyg kojines. Šeštoji jo
žmona - paskutinė, jai pavyko jį pergyventi, - karaliaus lūpas iš
kreipė kartėlio sklidina šypsena. - Dešimtmetį jo sūnų karūnavo
Edvardu VI. Mūsų laukia sunkūs laikai: girdėjau, kad Edvardo dėdės
iš motinos pusės jau spėjo susirieti, katras taps regentu ir valdys jo
vardu.
Aš pagarbiai kluptelėjau, išgirdusi apie valdovo mirtį, nors pati
sau pagalvojau, kad pasaulis be Henriko VIII tikrai bus geresnis -
niekingas jo gyvenimo būdas jau daugiau nei dešimtmetį kėlė mums
siaubą ir pasišlykštėjimą.
- Jambuvo penkiasdešimt penkeri, - toliau kalbėjo Pranciškus. -
Taigi trejais metais vyresnis už mane. Pamenu, kaip prieš daugelį
metų mudu pirmąsyk susitikom. Jis buvo aukštas, auksaplaukis ir
turtingas lyg Krezas, būtų patį velnią iš peklos apžavėjęs, - jis su
kikeno. - Užtat ta sena gyvatė Karolis baisiai gudrus. Jis nė už ką
nenori gyvas supūti soste, kaip mes visi, ir sako, kad tuomet, kai pa-
sijusiąs per silpnas valdyti, eisiąs į vienuolyną, o imperiją padalysiąs
savo broliui Ferdinandui ir sūnui Pilypui: Austrija ir vokiečių kuni
gaikštystės - Ferdinandui, o Ispanija, Naujasis Pasaulis ir Nyderlan
dai - Pilypui. Žavus vaizdelis, tyčia sugalvotas taip, kad sukeltų man
kuo didesnį galvos skausmą; nors jis turbūt bus girdėjęs, jog ir man
nebedaug beliko.
Aš žengtelėjau artyn.
- Nekalbėkite taip. Jums tereikia tik šiek tiek pailsėti ir atgauti
jėgas.
Jis kilstelėjo ranką.
- Jūs man niekuomet nemelavote. Nemeluokit ir dabar. Aš mirš
tu. Pats žinau, ir jūs žinot. Jūs gi puikiai jaučiate tokius dalykus.
Aš nudelbiau akis. Priėjus arčiau prie jo, kvapas pasidarė dar sti
presnis ir skaudžiai liudijo man tai, apie ką neįstengiau nė pagalvoti.
Kaip reikės gyventi pasaulyje, kai jo nebebus?
- Ko gi nudelbėt akis, dukrele? - švelniai paklausė jis.

- Nes... nes man skaudu girdėti jus taip kalbant, - aš užsikir-
tau. - Jūs nemirsit.
- O, žinoma, mirsiu, ir veikiausiai jau greit, - caktelėjo liežuviu
jis. - Pala, neašarokit. Noriu jums kai ką pasakyti.
Aš nusišluosčiau akis ir prisėdau greta jo.
- Henrikas taps karaliumi, - prabilo jis, - o jūs būsit karalienė.
Taip jau sutvarkytas gyvenimas: saulė leidžiasi, mėnulis teka. Tik
tai kokiam mėnuliui turėsiu palikti Prancūziją! Kai pagalvoju, kad iš
visų mano sūnų kaip tik tas, kuris į mane nepanašiausias, kurio aš
niekad nesugebėjau suprasti, paveldės mano sostą... Tiesiog sunku
patikėti!
- Neabejoju, kad Henrikas jus myli, - pasakiau. - Jūs juk jo tė
vas. Kaipgi kitaip?
Jis atsiduso.
- Ak, ištikimoji Kotryna, ar taip amžinai jį ir ginsit? Žinau, tai
jūsų pareiga, jūsų priedermė, kaip jo žmonos. Tačiau aš neapsi-
metinėsiu ir nevaidinsiu, ko nejaučiu, - jis patylėjo. - Vis dėlto gal
kartais Henrikui ir pavyks tapti geru valdovu, jei jūs būsit greta. Vi
sus tuos metus aš jus stebėjau ir žinau, kad jūs niekad nesitaikstot
su pralaimėjimu. Jūs turit valdovės širdį, Kotryna Mediči, ir man
gėda prisiminti tuos laikus, kai aš vos nenusileidau Tarybos įtikinė
jimams jūsų nusikratyti.
- Jūsų didenybė pasielgėt taip, kaip jums atrodė geriausia, - su
murmėjau, galvodama apie tai, kaip arti buvau atsidūrusi prie pra
rajos ir ko man teko griebtis, kad jos išvengčiau. - Aš nebūčiau prie-
šinusis.
- Žinau. Ir dar žinau, kad mano sūnus nenusipelnė tokios atsida
vusios žmonos. Belieka tikėtis, kad vieną dieną jis įrodys esąs jūsų
vertas, - Pranciškus įsmeigė į mane akis. - Tačiau nesileiskit apaki
nama žmonos ištikimybės. Saugokitės tos jo moters, tos Senešalės.
Jei leisitės, jinai viską iš jūsų atims. Pavers jus veisline kumele, o pati
tuo tarpu valdys ir Henriką, ir visą dvarą.
Tai buvo pirmas kartas, kai jis užsiminė apie Dianą. Jos vardas jo
lūpose nuskambėjo kaip nešvankybė.
- O dar tie jo bičiuliai Gižai, - toliau kalbėjo karalius. - Nenu-

leiskit akių ir nuo jų. Jie būtinai pasinaudos Henriku, kad gautų kuo
daugiau valdžios. Ta giminė aukštai taiko; nenustebčiau, jei vieną
dieną jie įsigeistų valdyti visą Prancūziją. - Jis palinko prie savo sta
lo, paėmė kažkokį raštą ir padavė man. - Imkit, čia jums.
Aš išvyniojau popierių. Tada netikėdama savo akimis pažvelgiau
iii-
- Prieš metus konfiskavau ją iš skolininko, - pasakė jis. - Nė
nebepamenu, kuo tas bėdžius buvo vardu. Aš taip ir neprisiruošiau
jos sutvarkyti, nors vieta ten puiki. Pilis stovi ant Šero kranto, ap
linkui - parkas ir seni vynuogynai. Ji vadinasi Šenonso. Nuo šiol
ji - jūsų, elkitės su ja kaip tinkama.
Nuosava mano pilis, padovanota žmogaus, kurį pamilau kaip ti
krą tėvą! Staiga mane nusmelkė šiurpus suvokimas: jis iš tiesų mirš
ta. Netrukus jo nebeliks, ir aš niekad daugiau jo nebematysiu. Mudu
niekad drauge nebesijuoksim, niekad greta vienas kito nebejosim
medžioti, niekad drauge aistringai nebesigėrėsim paveikslais, muzi
ka, architektūra... Jo nebebus, o aš liksiu viena ir beglobė.
Skausmas buvo toks stiprus, kad man net atėmė žadą.
- Aš neverta, - sušnibždėjau.
Jis ištiesė liesas rankas ir suėmė mano veidą.
- Jūs verta. Niekad to nepamirškit. Ir prisiminkit mane, Kotryna,
visada prisiminkit. Kol būsiu gyvas jūsų atmintyje, aš liksiu nemir
tingas.
Karaliui labai pablogėjo, jis karščiavo ir sunyko tartum šešėlis. Teko

pranešti Henrikui, kuris buvo išvykęs medžioti. Aš įtariau ir vėl
esanti nėščia, tačiau nebuvo kaip net jam pasakyti, nes, vos jis atjojo,
mudu drauge nuėjome į Pranciškaus apartamentus.
Ligonis savo purpurinėje lovoje atrodė panašus į skeletą, jį vos
begalėjai atpažinti: kaulai tiesiog lindo pro odą. Mūsų karališkasis
gydytojas, daktaras Ambrozijus Parė, pamojo Henrikui prieiti. Aš
likau stovėti atokiau nišoje, laikydama Margaritą už rankos.
Pranciškus ištiesė sūnui ranką; Henrikas krūptelėjo. Pažvelgus į

tėvą, jo veide atsispindėjo neviltis. Jiedu kurį laiką pusbalsiu pasi
šnekėjo, paskui Henrikas klupdamas išsvyravo lauk. Kai ėjo pro šalį,
aš pirmąkart aiškiai išvydau, kokia baisi našta jį slegia: jis tiek metų
nekentė tėvo, kad dabar jau nebėra kaip to išpirkti.
Pranciškus nusišypsojo Margaritai:
- Dukrele...
Dusdama nuo ašarų, Margarita pabučiavo jį į kaktą, suspaudė
jam ranką, o paskui išlėkė iš kambario lyg vėjo gūsio nešama. Aš
likau viena. Jis tyliai paprašė:
- Pasėdėkit su manim, mano mergyt... - Aš prisėdau ant lovos
krašto ir suėmiau ledinę jo ranką. Jis užsimerkė ir sušnibždėjo: -
Ak, kaip gera...
Vidurnaktį jis prarado sąmonę ir daktaras Parė su dvariškiais už
ėmė mano vietą. Aš likau tūnoti prieškambaryje, apie antrą valandą
nakties jų raudojimas pažadino mane iš snaudulio.
Aš leisgyvė išslinkau į ištuštėjusią galeriją. Iš prietemos pasienyje
pasirodė figūra; sielvarto išvagotą jos veidą rėmino susitaršę vario
spalvos plaukai. Jai iš paskos sunkiai sliūkino dar pora išblyškusių,
juodai apsirengusių damų. Tai buvo paskutiniai menki karaliaus svi
tos likučiai.
- Ar jis?.. - žioptelėjo ponia d’Etamp. Aš linktelėjau. Ji suspaudė
rankomis smilkinius ir prapliupo širdį draskančia rauda. Abi damos
bandė nuvesti ją į šoną, tačiau ji dar pasisuko į mane ir lediniais
pirštais sugriebė mano ranką. - Dabar - jūsų eilė. Nepamirškit, ko
išmokote; atminkit, kad, kol vyrai atvirai kaunasi vienas su kitu mū
šio lauke, mums tenka grumtis asmeniniuose, slaptuose mūšiuose.
Jūsų kova dar tik prasideda, tačiau jūs - karalienė. Be jūsų ji būtų
niekas.
Aš paskutinįkart žiūrėjau, kaip ji nueina. Spindintis jos gyveni
mas baigėsi; ji viešpatavo dvare ir taip prikaustė prie savęs karaliaus
meilę ir dėmesį, kad nė teisėta jo žmona, karalienė Eleanora, ne
galėjo prie jo prieiti; ja žavėjosi, ją keikė, jos bijojo. Bet dabar jos
laukė vienišas ir nykus gyvenimas iš moters, kuri netrukus užims
124 . C. W. GORTNER
jos vietą, malonės. Man buvo neramu dėl jos. Bijojau, ką Diana gali
jai padaryti.
Grįžusi į savo apartamentus, aš užtraukiau ant langų užuolaidas
ir atsisėdau ant lovos. Laukiau, kol užplūs nenumaldomo sielvarto
banga. Juk mylėjau Pranciškų labiau nei bet ką kitą - su visu jo ne
saikingumu ir kvailystėmis, didybe ir silpnybėmis; tačiau užvis la
biausiai mylėjau jį todėl, kad jis mylėjo mane.
Tačiau aš neverkiau, neišliejau nė ašarėlės. Dabar mano gyveni
mas įgijo tikslą, kad ir koks miglotas jis kol kas atrodė: aš turėjau
tapti karaliene. Sėdėdama kone girdėjau Pranciškaus juoką: jo dva
sia tebebuvo gyva ir linksminosi matydama, ką mums pavyko pa
siekti. Tą akimirką supratau, kad iš tiesų jis niekad nemirs; tai buvo
paskutinė jo dovana, ir jis pasirūpino, kad iki dienų galo nešiočiausi
ją su savim.
Mane, o ne ką kitą, jis pasirinko begalinės savo meilės Prancūzi
jai paveldėtoja.
III DALIS
1547-1559
vieša ir ramybė
VIENUOLIKA
ASIBAIGUS KETURIASDEŠIMTIES DIENŲ GEDULUI, MUDU SU

PMan
Henriku pirmąkart viešai pasirodėme kaip karalius ir karalienė.
vis dar buvo sunku patikėti, kad mano šešuro nebėra, kad
visas pasaulis apvirto aukštyn kojom ir dabar aš esu karalienė. Ap
sivilkau gedulingą baltą suknelę, užsidėjau vainiką ir šydą, o tada,
kaip dažnai nutinka sunkiu metu, ėmiau nervintis dėl nereikšmingų
dalykų: kad vilkėdama baltai ir pati atrodysiu išblyškusi. Mano nėš
tumas jau buvo matyti, tad jutau į save įsmeigtas viso dvaro akis:
dvariškiai vertino mano tinkamumą kartu su Valua kraujo karaliumi
sėsti į sostą.
Skirtingai nei aš, Henrikas atrodė ramus. Balta spalva nuosta
biai jam tiko, išryškindama gintarinį akių ir tamsių plaukų spindesį.
Sidabrinės gijos barzdoje teikė trisdešimtmečiam vyrui solidumo,
ir jis kantriai bei oriai bendravo su entuziastingai mūsų pasveikinti
besiveržiančiais dvariškiais. Aš irgi gavau kiekvienam iš jų pratarti
bent po kelis žodžius, ir netrukus man užgėlė sprandą belinkčiojant
iš dėkingumo už jų tuščius svaičiojimus. O kai jau buvau su palen
gvėjimu beatsidūstanti, paskutiniam sveikintojui prieš mus nusi
lenkus, netyčia pakėliau akis ir pažvelgiau į menės duris - ir iškart
smilkiniuose sutvinksėjo kraujas.
Vedamas Pranciškaus, po tėvo mirties paveldėjusio kunigaikščio

de Gizo titulą ir praminto le Balafrė, Randuotuoju, dėl veidą sužalo
jusio sužeidimo, į vidų viesulu įsiveržė Gižų klanas. Vosjuos pamatęs,
Henrikas iškart pakilo ir nulipo nuo mūsų pakylos. Aš netikėdama
savo akimis žiūrėjau, kaip mano vyras, naujasis Prancūzijos karalius,
tarsi su sau lygiais nuėjo sveikintis su ta gauja. Draugiškai paplekšno
jęs Randuotajam per petį, jis pasilenkė pabučiuoti rankos kunigaikš
čio broliui, kardinolui de Gizui, kuris man niekada nepatiko.
Monsinjoras, nors dar tik įpusėjęs trečiąją dešimtį, buvo jau
patyręs diplomatas, atstovavęs prancūzų dvasininkijos interesams
Romoje. Lygiai kaip jo broliai, jis buvo didžiulių turtų paveldėto
jas ir elgėsi taip, tarsi niekada nieko kito ir nebūtų tikėjęsis. Savo
šnarančia raudono šilko sutana ir kepuraite, romiomis lyg veršiuko
akimis, putliomis lūpomis ir dailiomis rankomis jis priminė man ve
lionį dėdę popiežių. Jis aiškiai buvo nuo mažumės pripratintas prie
prabangos, tačiau už elegantiškos išorės slypėjo tokios žvėriškos
ambicijos, kad man jau labiau prie širdies atrodė paniurėlis jo bro
lis Randuotasis, kuris nė nemėgino slėpti begalinės savo paniekos
kiekvienam, kas nėra prancūzas, kilmingasis ir katalikas.
- Tik pažiūrėkite į juos, - patyliukais tarstelėjau savo mošai Mar
garitai, - elgiasi taip, tarsi karalius jiems priklausytų!
Margarita savo ruožtu karštai sušnibždėjo:
- Susidūręs su ta šeima, mano brolis tarsi apanka, o jie puikiai
moka jį išnaudoti. Jūs labai išmintinga, kad jais nepasitikit. Gižai
įsivaizduoja, kad visa Prancūzija turėtų prieš juos keliaklupsčiauti,
nors patys teturi tik kunigaikštystę, kurią gavo iš mano tėvo.
Jos žodžiai nejučiom priminė man velionio šešuro perspėjimus.
Aš kilstelėjau smakrą, norėdama nuslėpti susirūpinimą, kai Henri
kas, apsuptas Gižų, kreipėsi į dvariškius.
- Mano tėvo, Pranciškaus I, nebėra tarp gyvųjų, - paskelbė jis. -
Kad ir gedėdamas dėl jo netekties, dabar turiu pats sėsti į sostą. Aš
būsiu naujojo amžiaus karalius, atkursiu sutryptą Prancūzijos gar
bę, kad visi galėtume gyventi taikoje, nebijodami jokių priešų ir iš
pažindami vienintelį tikrą tikėjimą.
Pasigirdo karšti plojimai. Nė pati nesupratau, ko man taip nejau

ku, tačiau netrukus Henrikas pridūrė:
- Taigi priešais save jūs matote valdovą, kuris neabejoja dėl savo
teisės ir vietos, tačiau stokoja valstybės valdymo patirties. Todėl pir
miausia aš ketinu pertvarkyti savo Tarybą ir paskirti, - jis ištiesė
ranką j kardinolą, - monsinjorą - Tarybos pirmininku, o jo brolį
Pranciškų, kunigaikštį de Gizą, - vyriausiuoju savo patarėju.
Šįkart jo žodžius palydėjo nuostabos kupina tyla.
- Be to, konetablis Monmorensis, - toliau kalbėjo Henrikas, -
kuris taip ištikimai tarnavo mano tėvui, bus paskirtas Tarybos gar
bės nariu, o jo sūnėnas Gasparas de Kolinji gaus admirolo titulą ir
taps atsakingas už visų karalystės uostų gynybą.
Man kiek atlėgo, paminėjus Kolinji ir jo dėdės konetablio vardus.
Jau daugelį metų nemačiau Kolinji, kuris retai lankydavosi dvare,
tačiau visuomet laikiau jį savo draugu, į kurį prireikus būčiau galė
jusi kreiptis; tuo tarpu konetablis garsėjo savo neapykanta Dianai
ir Gižams. Gal Monmorensis pajėgs jiems sukliudyti, - pagalvojau,
bet netrukus išvydau išdavikišką šypsenėlę, žaidžiančią pudiose
kardinolo lūpose. Na, žinoma, konetablio paskyrimas buvo jo idė
ja - juk žymiai protingiau potencialų priešą laikyti prie savęs, dvare,
nei leisti jam drumsti vandenį kur nors kitur.
Vadinasi, Henrikas įvykdė visus Gižų reikalavimus.
O dabar, tarsi pagal komandą, pasirodė ir ji - visa švytinti šer
muonėlio kailio rankovėmis padabintu rausvai violetinio brokato
drabužiu. Jai ant krūtinės spindėjo milžiniškas safyras. Aš net su
drebėjau: paskutinė, kurią mačiau pasipuošusią tuo brangakmeniu,
buvo Etampo kunigaikštienė. Tas papuošalas priklausė prie karališ
kųjų brangenybių, kuriomis karalienė Eleanora, šiuo jnetu jau ke
liaujanti namo į Austriją, niekad taip ir neturėjo progos pasidžiaug
ti. Šįvakar prisisegdama tą brangakmenį, Diana aiškiai darė tam ti
krą pareiškimą, kurio niekas, o ypač aš, negalėjo nepaisyti.
Praslydusi pro besišnabždančių dvariškių minią, Diana ėmė ar
tintis prie pakylos; ko gero, ji tikėjosi savo abejingumu visus juos
užčiaupti. Kai sustojusi priešais mane ji padarė reveransą, tą pačią
akimirką pakėlė į mane akis, ir jos žvilgsnyje aš iškart perskaičiau

įspėjimą. Ponia d’Etamp jau sulaukė žiauraus keršto, o pati Diana,
skirtingai nei jos pirmtakė, nė neketino paisyti jai deramos vietos.
- Ponia de Puatjė, - paskelbė Henrikas, - Normandijos senešalo
našlė. Atsidėkodamas už jos atsidavimą mano žmonai, karalienei, aš
suteikiu jai Valentinua kunigaikštienės titulą.
Aš iškart prisiminiau tas naktis, kai ji stovėdavo prie mūsų lovos,
diriguodama mudviejų poravimuisi, tarsi būtume jos naminiai gy
vuliai; dabar, kai mano įsčios jau buvo „atrakintos“, ji daugiau mano
miegamajame nebesirodė, tačiau pamaniau, kad tai, ko gero, būtų
buvę priimtiniau už šį viešą pažeminimą. Jau norėjau stotis ir, nu
sispjovusi į protokolo reikalavimus, demonstratyviai išdrožti lauk,
tačiau pajutau ant peties Margaritos ranką. Įsiūtis aptemdė man
protą, o burnoje jaučiau geležies skonį. Tuomet galvoje suskambo
melodingas popiežiaus Klemenso balsas: Meilė - klastingas jaus
mas. Kur kas geriau apsieiti bejo. Mums, Medičiams, tai visada pa
vykdavo.
Kad ir būdama karalienė, aš gyvenau Dianos valdomame pasauly

je. Kaip ir bijojau, ji išties žiauriai atkeršijo Etampo kunigaikštienei,
atėmė jos valdas ir visiškai ją sužlugdė. Pati įsikūrusi nuostabiuose
naujuose apartamentuose, Diana perėmė mano sūnaus Pranciškaus
namų ūkį, pasiskelbė esanti oficiali jo guvernantė ir paskyrė visus jo
šeimynykščius.
Mano vyras jai viską leido, tad niekas nė nepasidomėjo, ką jaučiu
ir manau aš. Visuotiniu įsitikinimu, aš tebuvau karališkoji veislinė
kumelė ir negalėjau tikėtis nieko daugiau. Kaip ir daugelis ankstes
nių karalienių, aš privalėjau kasmet gimdyti po vaiką ir nuolankiai
taikstytis su vyro neištikimybe.
Žodžiu, aš nieko negalėjau jai padaryti - nebent nužudyti.
Šita galimybė be perstojo ėdė mane lyg kokia piktžaizdė; padėtį
dar sunkino tai, kad buvau nėščia ir todėl nuolat jausdavausi pa
vargusi, suirzusi ir antrarūšė. Kaskart, išgirdusi apie vaišes, kurias
jiedu su Henriku surengė, ar medžioklę, į kurią abu susiruošė, aš

taip įsiusdavau, jog turėdavau sutelkti visą valią ir savitvardą, kad at-
sispirčiau pagundai atsukti savąjį nuodų buteliuką ir jos atsikratyti,
o paskui jau kas bus, tebūnie. Nuo karaliaus Pranciškaus mirties ne
praėjus nė metams, aš jau nė žingsnio negalėjau išeiti iš savo apar
tamentų, kur nors nepamačiusi sujungtų jos ir Henriko inicialų - jų
buvo pilna visur: ant apmušalų, ant karnizų - lyg grybų po lietaus.
Neduok Dieve, jei Diana kada būtų įsigeidusi ko nors, kas priklausė
man: vargu ar būčiau įstengusi apsiginti.
Šitai labai aiškiai suvokiau po istorijos su Šenonso.
Tai nutiko rudenį, vos keli mėnesiai po Henriko karūnavimo. Oras
buvo šiltas, laukai tebežaliavo, o medžiai švytėjo auksu ir raudoniu.
Pranciškus mėgdavo kartoti, kad Luara įspūdingiausiai atrodo ru
denį, tad aš nutariau aplankyti savo pilį, kol dar neprasidėjo žiema.
Nelaimei, šiais savo ketinimais aš pasidalijau vieną vakarą per vaka
rienę, ir tarsi pagal komandą kitos dienos rytą į mano apartamentus
įplaukė Diana, visa švytinti juodo damasto ir audinių kailių apdaru,
o marmuro spalvos plaukus susikėlusi į graikiško stiliaus šukuoseną,
turinčią atspindėti jos pasiryžimą tapti antikinio grožio etalonu.
Ji tikrai atrodė lyg eikliakojė Diana, o aš - tarsi žemiškoji Juno
na: septynis mėnesius nėščia, ištinusiomis rankomis ir kojomis bei
skaudančia nugara. Aišku, aš anaiptol neapsidžiaugiau išvydusi ją
tokį ankstyvą metą. Ji vos pastebimai linktelėjo galvą, atiduodama
privalomą duoklę etiketo reikalavimams.
- Kaip supratau, jūsų malonybė ketinate keliauti prie Luaros. Jo
didenybė paprašė manęs jus lydėti, kad nieko blogo nenutiktų.
- Tai nebūtina, - atsakiau. - Aš jau pakviečiau architektą Filibe-
rą de L’Ormą mane lydėti ir patarti pilies atnaujinimo klausimais,
o ir palydos turiu daugiau nei užtektinai, tad man nieko nenutiks.
- Na, bet tokios atsidavusios kompanionės kaip aš tikrai neturi
te. - Ji įžūliai įbedė akis į mano atsikišusį pilvą. Mielai būčiau tėškusi
jai antausį. Viskas buvo nuspręsta. Mudvi iškeliavome Luaros link.
Kad ir baisiai apleista, Šenonso pilis vis tiek pakerėjo savo grožiu.
Parką buvo nuniokoję miško žvėrys, o vynuogynai skurdo neprižiū-
rimi, tačiau pilis puikavosi smailiais bokšteliais ir balkonais, iš kurių

buvo matyti Šero tėkmė; tai buvo tikras šedevras iš perlų ir rūko,
tarsi specialiai sutvertas moteriai.
Aš įsimylėjau tą pilį vos tik pamačiusi. Diana - irgi. Ji ilgai vaikš
tinėjo po tuščius kambarius, o tas kretinas de L’Ormas, kuris puikiai
suprato, katra iš mudviejų gali suteikti didesnį postūmį jo karjerai,
lyg šuniukas liuoksėjo paskui ją, klusniai užsirašinėdamas nerūpes
tingai žarstomus jos pasiūlymus. Tuo tarpu aš buvau palikta sėdė
ti ant kėdės menėje ir galėjau ilgai grožėtis žavingais įžambiais jos
skliautais.
Kai grįžome, po kelių dienų vieną vakarą pas mane užsuko Hen
rikas. Kai jis pasakė, kad Diana užsigeidusi mano pilies, nustebusi
įsispoksojau į jį taip, tarsi jis būtų pareikalavęs, kad jos malonumui
išsirengčiau nuoga ir taip palakstyčiau po dvarą.
- Tačiau pilis priklauso man, - tariau. - Jūsų tėvas man ją pado
vanojo.
Jis treptelėjo koja. Atrodė tikras valdovo įsikūnijimas: apsirengęs
juodo brokato kostiumu, su ant rankovių išsiuvinėtu jos simboliu -
sidabriniu pusmėnuliu. Jo barzda buvo vešli ir minkšta - lygiai to
kia, kokią savo vestuvių naktį tikėjausi ją būsiant. Mudviem daugiau
nebereikėjo Dianos, kad atliktume savo santuokinę pareigą, ir netgi
dabar, sėdėdama priešais jį, aš ryškiai įsivaizdavaujo rankas, liečian
čias mano kūną. Tačiau tuoj nuvijau tą mintį, pasidygėjusi savo sil
pnumu ir tuo, kad taip geidžiu kūniško suartėjimo, kuris mudviem
tebuvo vien būdas giminei pratęsti.
- Ji perleis jums Šomoną, - pareiškė jis. - Tai dosnus pasiūlymas.
- Kurgi ne, tas pats, kaip išmainyti lūšną į piramides! Negi jai
negana Anet pilies?
Šito man nereikėjo sakyti. Anet buvo jųdviejų prieglobstis pa
bėgti nuo dvaro ir nuo manęs; jo balse suskambo pyktis.
- Anet yra jos nuosavybė. Ji gali su ja elgtis kaip tinkama.
- Tai tegu ir man palieka tokią pat teisę! - Aš drąsiai pažvelgiau į
jį leisdama suprasti, kad prireikus esu nusiteikusi kovoti. - Perduo
kit jai, kad Šenonso neatsisakysiu netgi mainais į patį Luvrą!
Henrikas niršiai suspaudė lūpas.

- Dar neaišku, ar mano tėvas teisėtai įsigijo Šenonso...
- Kaip tai? Juk konfiskuoti turtą už skolas - sena ir garbinga val
dovo teisė.
- Ir vis dėlto, - mano nuostabai, išdrožė jis, - aš perduosiu šitą
reikalą aiškintis tribunolui.
Tai taręs, jis išdrožė lauk, o tramdomą pyktį dėl mano užsispyri
mo išreiškė tik smarkiai trenkdamas durimis.
Tribunolas nusprendė, kad karaliaus Pranciškaus veiksmai buvę
neteisėti. Šenonso turėjo būti parduota iš varžytinių, kuriose aš, bū
dama karalienė, dalyvauti negalėjau. Pasiūlymas per jas tebuvo tik
vienas: už niekingą penkiasdešimties livrų sumą Diana nusipirko
visą mano pilį - nuo kraigo iki apsauginio griovio.
Neva atsilygindama už šį praradimą, ji perleido man Šomoną -
„kaip dovaną“. Degdama iš gėdos ir apmaudo, kad leidausi šitaip ap
kvailinama, aš užsispyriau sumokėti jai už Šomoną, - kad paskui
niekas negalėtų sakyti, jog gavau iš jos ką nors veltui. O tada išlėkiau
apžiūrėti naujosios savo pilies.
Šomonas pasirodė baisiai senoviškas ir verkiant reikalingas re
monto. Pilį iš visų pusių supo tankus pušynas, dėl kurio mūrinės
jos sienos nuolat būdavo drėgnos. Vienintelis šios pilies privalumas
buvo gražus vaizdas į Luarą. Visa tai pamačiusi, aš apsiverkiau ir
pareikalavau, kad mane tučtuojau vežtų atgal į dvarą, o grįžusi ne
tverdama pykčiu įsiveržiau į savo apartamentus ir ėmiau siautėti,
svaidydama į sienas viską, kas pakliuvo po ranka.
Daviau sau žodį daugiau į Šomoną nebegrįžti. Tačiau pagimdžiu
si trečiąjį savo vaiką - dukterį Klaudiją, vis dėlto dar kartą tenai iš
važiavau. Tik šįsyk su savimi pasiėmiau Kozimą Rudžjerį. Jis tarsi
apsvaigo pamatęs tą pilį ir taip susižavėjo galimybe joje įrengti ob
servatoriją, kad aš iškart įteikiau jam raktus. Jis uždarė savo namus
Paryžiuje ir persikėlė į Šomoną. O aš tuo tarpu daugiau apie tą pilį
nenorėjau nė girdėti.
Aš tebemaniau, kad savigarba - vienintelė prabanga, kurią dar
galėjau sau leisti.
DVYLIKA
IANA NE TIKTAI PERĖMĖ VISUS MANO SŪNAUS REIKALUS, BET

dar ir pasiskyrė vyriausiąja visų karaliaus vaikų prižiūrėtoja, tad
iš esmės tapo atsakinga už mano atžalų auklėjimą. Vis dėlto aš suge
bėjau šiek tiek atsverti jos įtaką, skirdama oficialiais savovaikų guver-
neriais poną ir ponią d’Humierus - kilmingą ir labai patyrusią porą,
kurių dėka galėjau ir pati daryti bent šiokią tokią įtaką jų ugdymui.
Negana to, būdama apsigimusi veidmainė, Diana užsispyrė, kad
mudvi vaizduotume bendradarbiaujančias, ir įvedė tvarką rytais
rengti pasitarimus su manimi, per kuriuos aptartume vaikų porei
kius. Praėjus keletui mėnesių nuo tada, kai ji pagrobė iš manęs Še-
nonso, Diana pasirodžiusi pareiškė turinti labai skubų reikalą.
- Mudu su monsinjoru kardinolu kalbėjomės apie būsimą jo
šviesybės santuoką, - išdėstė ji, braukdama delnais per mano stalus,
tarsi tikrindama, ar jie švarūs.
- Mat kaip? - burbtelėjau aš, pakėlusi akis nuo siuvinio ir nuo
širdžiai trokšdama, kad prasivėrusi žemė prarytų ją skradžiai. -
O ar ne per anksti dar tokioms kalboms? Pranciškui juk dar nėra
nė šešerių.
- Bet jis dofinas, sosto įpėdinis. Niekad ne per anksti pradėti
galvoti, kas gimdys jo sūnus. Kardinolo nuomone, su kuria jūsų
didenybė veikiausiai sutiks, jo šviesybei į nuotakas geriausiai tiktų

princesė Marija Stiuart, Škotijos valdovė.
Aš nusijuokiau.
- Betgi ji taip pat dar visai vaikas - mergytė karalienė, prižiūri
ma našlės motinos... - Staiga aš nutilau. Po Jokūbo V mirties Škoti
ją valdė regentė Marija de Giz; princesė Marija ir pati buvo pusiau
Gižų kraujo. Taigi šie maitvanagiai žiūri toli į ateitį ir nori užsiti
krinti, kad mano sūnui tapus karaliumi, mano vietą soste užimtų
jų giminės atstovė. Gal būčiau net pasijutusi pamaloninta, kad jie
įžvelgia manyje tokią grėsmę, jei ne įsiūtis, kad jie taip begėdiškai
naudojasi mano sūnumi savo siekiams įgyvendinti.
- Galime surengti sužadėtuves, - pridūrė Diana. - O vestuvės
įvyks, kai jie abu sulauks tinkamo amžiaus.
- Suprantu, - nutąsiau aš. Ir iš tiesų supratau. - Norėčiau šiek
tiek laiko viskam apgalvoti. - O kai ji jau gręžėsi eiti, paklausiau: -
Tikiuosi, jo didenybė mano vyras jau žino apie šį sumanymą?
Ji akimirką sustingo, o paskui atsargiai paaiškino:
- Jodidenybė labai užsiėmęs būsimu monsinjoro vizitu į Romą. -
Ji pakėlė balsą: - Bet esu tikra, kad jis neprieštaraus. Sąjunga su Ško
tija gyvybiškai svarbi karalystės saugumui.
- Neabejoju. Tačiau turbūt visgi reikėtų atsiklausti jo nuomonės,
ar ne? Gal rytoj, po Tarybos posėdžio?..
Diana išlėkė iš mano kambario lyg šunų vejama.
Aš atsilošiau krėsle ir dusliai nusijuokiau. Galėjau prisiekti, kad
šįsyk nebus jos viršus.
Rytojaus dieną abu su Henriku turėjome ilgai klausytis, kaip kardi

nolas aukština sužadėtuvių su Škotijos valdove privalumus. Pasida
binusi dramblio kaulo spalvos aksomo suknele, Diana sėdėjo šalia
minkštu audeklu apmuštame krėsle. Aš irgi pasirūpinau karališkai
išsipuošti, bet vis tiek su savo perlais siuvinėta mėlyna suknia šalia
šitos grakščios gulbės jaučiausi lyg antis, o korsetas gniaužė man
liemenį lyg replės.
- Jūsų didenybės, - melodingu balsu postringavo monsinjoras,

tuo pat metu išraiškingai gestikuliuodamas rankomis, - sužadėda
mi Škotijos karalienę su jo šviesybe, mes išsaugotume sąjungą su
Škotija, paremtume mano seserį Mariją - tos šalies regentę, ir aiš
kiai perspėtume jos protestantus didikus, kad nepakęsime tolesnių
vaidų, bet užvis svarbiausia, mes įgytume pirmumo teisę preten
duoti į Anglijos sostą.
Pastebėjusi, kaip Diana linktelėjo, nusprendžiau įsiterpti.
- Kokiu būdu? Kiek žinau, minėtasis sostas jau užimtas.
Monsinjoras pritilo, akivaizdžiai nemaloniai nustebęs. Jis tikrai
nesitikėjo, kad aš galiu turėti savo nuomonę, o juo labiau - ją pa
reikšti.
- Taip, jūsų malonybe, tiesa, tačiau Edvardas Tiudoras yra ereti
kas protestantas, be to, gana silpnos sveikatos.
- Galbūt, - neatlyžau aš, mėgaudamasi galimybe jį paerzinti, -
bet jis turi dvi seseris, ir vyresnioji Marija, kiek žinau, yra atsidavusi
katalikė.
Kardinolas nekantriai atsiduso kaip mokytojas, kuriam tenka
vargti su neišmanėliu mokiniu.
- Taip, ji katalikė, tačiau jos motinos santuokos paskelbimas
neteisėta kelia abejonių dėl jos įpėdinystės. Tuo tarpu kita sesuo,
Elžbieta, yra tos raganos Anos Bolein, Henriko VIII nukirsdintos
už paleistuvystę, duktė. Daugelis tikina, kad Elžbieta netgi nėra ka
raliaus vaikas. Taigi nė viena iš seserų netinka paveldėti karūnos.
Henrikas ligi tol tylėjo, o kai prabilo, jo balse aiškiai buvo girdėti
nekantravimas.
- Mudu su jos malonybe puikiai žinome Henriko Hudoro san
tuokinio gyvenimo nesklandumus. Taip pat aišku, kad jūsų dukterė
čia Marija Stiuart per savo senelę iš tėvo pusės, Henriko VIII seserį,
gali pretenduoti į Anglijos sostą. Vis dėlto aš, kaip ir mano žmona, la
bai abejoju, ar siūloma mano sūnaus santuoka būtų deramas dalykas.
Diana atsistojo.
- Ar leisite prabilti, jūsų didenybe? - Jis linktelėjo. - Škotijos
karalienė yra pora metų vyresnė už jo šviesybę. Po tėvo mirties tiek
ji, tiek jos karalystė tapo lengvu grobiu anglams. Todėl mudu su
monsinjoru ketinome pasiūlyti pasikviesti ją čionai, kad sudarytų
draugiją jo šviesybei ir kad jiedu galėtų išsiugdyti abipusį prisiriši
mą, kuris atsiranda, nuo pat vaikystės kartu augant.
- Ak, štai kaip? - mano apmaudui, Henrikas tuo susidomėjo. -
O ką šiuo klausimu mano Škotijos valdovės motina? Turbūt ji anaip
tol nenorės skirtis su savo vienturte?
Dabar jau įsikišo kardinolas.
- Mano sesuo labai baiminasi dėl savo dukters saugumo. Ji irgi
prašo jūsų didenybės leidimo atsiųsti Mariją Stiuart čionai, kad ji
galėtų augti jūsų globojama.
Jie viską apskaičiavo! Mano vyras žavėjosi senamadiškais riterys-
tės principais, tad galimybė apsaugoti vargšę bejėgę Škotijos kara
lienę nuo anglų negalėjo jo nesujaudinti. Diana su kardinolu puikiai
tai numanė.
Henrikas atsigręžė į mane.
- Ką pasakysit, Kotryna?
Man norėjosi išrėkti, jog veikiau sutikčiau, kad mano sūnus ves
tų pačią Jezabelę, nei pasiguldytų į guolį nuotaką Gizę, tačiau tiesa
buvo ta, jog aš nebeturėjau rimtos priežasties prieštarauti, išskyrus
tai, kad nepasitikėjau Gižais, o Marija Stiuart buvo Gižų kraujo. Vi
sais kitais atžvilgiais tai išties buvo tobula sąjunga, kuri neišardomai
susietų Škotiją ir Prancūziją ir sustiprintų mūsų padėtį Europoje.
Tie manipuliacijų meistrai aiškiai mane pranoko, tad man beliko
nusileisti taip oriai, kaip tik begalėjau.
- Ką gi čia bepasakysi? - atsakiau šyptelėjusi. - Kaip suprantu,
teks išskėstomis rankomis sutikti mažąją Mariją Stiuart.
- Puiku, vadinasi, nutarta. - Henrikas timptelėjo savo švarką,
nekantraudamas greičiau persirengti popietės pratyboms. - Pasirū
pinkite išsiųsti laivų palydą Škotijos karalienei atgabenti, - nurodė
jis kardinolui, - ir mano vardu patikinkite savo seserį, kad jos duktė
čia sulauks deramos pagarbos.
Kardinolas nusilenkė. Henrikas kreipėsi į Dianą:
- Ar nesutiktumėt sužaisti su manimi teniso partijos?
Ji nusišypsojo.
- Bijau, kad žaisti negalėsiu, bet su malonumu pasižiūrėčiau. -
Tada ji linktelėjo man ir išplasnojo drauge su mano vyru, o aš likau
viena.
Rugpjūčio pradžioje mudu su Henriku turėjome vykti į Lioną ir

įžengti į miestą kaip karališkoji pora. Dianai nebūtų derėję mus ly
dėti, tad ji nenoromis pasiliko kartu su vaikais, o aš galėjau džiaugtis
reta proga pasirodyti esanti teisėta Henriko žmona ir karalienė.
Ištisas dešimt laimingų dienų mudu gyvenome po vienu stogu
be jos: priiminėjome prašytojus, vaikštinėjome parke ir sykiu su to
krašto didžiūnais pietavome menėje. Netgi vakarais žaisdavome
kortomis. Henrikas, regis, pasidarė švelnesnis, atlaidesnis: jis šyp
sojosi ir buvo iš tiesų dėmesingas man kaip asmenybei. Aš ėmiau
suvokti, kad ištrauktas iš klastingos meilužės nagų jis širdies gilu
moje yra paprastas žmogus, vertinantis dvasios ramybę, ir netgi ga
vau pasiskonėti tuo, koks galėtų būti mūsų gyvenimas. Tačiau vieną
vakarą atvyko kurjeris su skubiu pranešimu.
Lauždamas antspaudą, Henrikas nekantriai pavartė akis.
- Jau imu abejoti, ar ponas kardinolas išvis kada nors miega?
Greičiausiai jis dieną naktį nepaleidžia iš rankų plunksnos!
Aš nusijuokiau ir, kol jis skaitė, išmaišiau kortas. Staiga jis trenkė
kumščiu į stalą.
- Dieve šventas, to betrūko, kad tie valkatos eretikai kartųsi man
ant sprando!
Aš padėjau kortas į šalį. Mačiau, kaip jis nirčiai sukando dantis.
- Ar leisit užmesti akį? - paklausiau.
Jis susiraukė. Aš niekad nesikišdavau į valstybės reikalus, o ypač
į tuos, kurie priklausė kardinolo kompetencijai. Tačiau monsinjorui
neseniai pavyko laimėti ir prastumti mano sūnaus sužadėtuves su
Marija Stiuart, o aš nebuvau linkusi nusileisti jam dar sykį.
- Gal kartais galėsiu kuo padėti, - pridūriau.
Henrikas padavė man laišką. Viskas atrodė paprasta: hugenotai
reikalavo lygių teisių savo tikėjimui, agituodami už tai Paryžiuje, -
kaip darė ir mano šešuro valdymo laikais, tik šįkart monsinjoras pa
geidavo teisės juos suiminėti ir deginti ant laužo.
Aš pakėliau akis.
- Išskyrus asmeninę monsinjoro nuomonę, nematau čia jokių
įrodymų, kad tie hugenotai liptų jums ant sprando. O turint omeny
mūsų pono kardinolo uolumą, neverta stebėtis, jei jam ties kiekvie
nu kampu vaidenasi išdavikai.
Henrikas ilgokai tylėjo, pirštais barbendamas į stalą. Tada tyliai
iškošė:
- Gali būti. Jis jau reikalavo leisti jam įsteigti čia inkviziciją... -
Paskui jis prisimerkęs sužiuro į mane. - O jūs niekad neišsidavėt
žinanti apie hugenotus!
Aš šiaip taip užgniaužiau atodūsį. Kiek daug jis apie mane nežino!
- Juk girdžiu, kas kalbama dvare, - pasakiau, - ir stengiuosi nu
simanyti apie reikalus, kurie galėtų būti jums svarbūs. Tai žmonos
priedermė.
Mačiau, kaip įtarumas jo žvilgsnyje sutirpo. Jis buvo tvirtas ka
talikas, mano galva, net kiek per daug santūrus; tačiau staiga, mano
nustebimui, jis nusikvatojo:
- Vadinasi, imtumėtės man patarti, remdamasi dvaro paskalomis?
- Kąjūs, man nė į galvą nešautų. Bet Makiavelis rašo, kad kiekvie
nos valstybės pamatas yra geri įstatymai. Nemanau, kad inkvizicijos
įsteigimas Prancūzijoje būtų geras dalykas. Kad ir kokie pasiklydę,
hugenotai vis dėlto taip pat yra jūsų valdiniai. O persekiojimas tiktai
sustiprintų jų pasipriešinimą.
- Sakot, Makiavelis? - Henrikas mąsliai mane nužvelgė. - įdo
mu... Vis dėlto tuos hugenotų susirinkimus reikėtų kaip nors apri
boti. Juk ne Kalvinas čia karalius!
- Tuomet padarykite tai neskausmingai. Taip, Kalvinas nėra ka
ralius, bet kardinolas - irgi ne.
Tai pasakiusi, aš pritilau svarstydama, ar nenuėjau per toli. Hen
rikas paėmė taurę ir per jos kraštą dėbtelėjo į mane.
- Regis, aš jūsų neįvertinau, - ištarė jis. Tada ištiesė ranką ir pa
plekšnojo per maniškę. - Ačiū, žmonele; sveikas protas - reta savy
bė. O dabar padalykit kortas. Ketinu atsilošti viską, ką vakar jums

prakišau, kai lošėme kauliukais.
Mudu kortavome iki vėlumos. Aš džiaugiausi lig tol nepatirta
jo pagarba ir tuo, kad jis daugiau nebekreipė dėmesio į kardinolo
laišką.
Kai jis pabučiavo mane prieš naktį, aš mielai paleidau jį miego
ti vieną. Nedrįsau tikėtis, kad mūsų santykiai itin mudu suartintų,
tačiau atmintyje man neišdilo šešuro prieš mirtį pasakyti žodžiai,
todėl pamaniau, jog mano patariamas Henrikas tikrai galėtų tapti
geru karaliumi.
TRYLIKA
os grįžome i Paryžių, aš nedelsdama nuvykau į Sen

Žermeną, kur buvo įkurdinti mano vaikai. Dar tebeviešėdama
Lione išgirdau, kad atvyko Marija Stiuart, tad norėjau neoficialioje
aplinkoje susipažinti su busimąja savo marčia. Aš anaiptol nepagei
davau, kad mūsų susitikime dalyvautų ir Gižai bei Diana su Henri
ku: tuomet būčiau buvusi priversta ištisas valandas sėdėti ant kietos
kėdės su aukštu atlošu ir klausytis, kaip vaikai groja liutnia, o kažkur
užpakalyje jų tarsi kokie vanagai budriai viską stebėtų ponas ir po
nia d’Humierai.
Taigi aš viena patraukiau į rūmų sparną, kur gyveno vaikai. Atsi
dūrusi prie jų kambario durų, išgirdau ginčą.
- Pranciškus bus riteris, o aš būsiu princesė, - kapota prancūzų
kalba pareiškė šaižus balselis. - O tu būsi piktoji karalienė.
- Kodėl? Tu gi ir taip karalienė, - užginčijo mano duktė.
- Taip, bet tu - tamsesnio gymio. Todėl tu turi vaidinti karalienę.
Aš prislinkau arčiau ir paslapčiom dirstelėjau vidun. Marija Stiu
art stovėjo j mane nugara. Jai buvo septyneri ir ji visa galva buvo
aukštesnė už mano sūnų Pranciškų, kuris spoksojo į ją su baime ir
pagarba. Ji buvo nuo galvos iki kojų aprengta baltu atlasu, o vešlūs
pilkšvai auksiniai plaukai lyg žirgo karčiai siekė liauną vaikišką juos
menį. Viena ranka įsisprendusi į šoną, antrąja ji karštai mostagavo,

ginčydamasi su Elžbieta. Keturmetė mano duktė žiūrėjo į Mariją lyg
j kokį vaiduoklį - ir dar nelabai draugišką.
- Aš nenoriu būti karalienė, - užsispyrusi pakartojo Elžbieta.
- Na, jei ne tu, tai kas tada? - atšovė Marija.
Tą akimirką aš įžengiau pro duris.
- Aš būsiu karalienė, - pasakiau.
Vaikai nustėro. Tiksliau, abu maniškiai nustėro. O Marija greit
atsisuko į mane:
- O kas jūs tokia?
Ji išties darė įspūdį. Buvo tvirto sudėjimo, švytinčia, kone per
matoma oda ir migdolo formos akimis. Nosis buvo ilga, kaip ir visų
Gižų, o burnoje rikiavosi tobuli balti dantukai. Liauname jos kūne
lyje slypėjo guvumas ir puiki sveikata. Man pasirodžius, ji visa įsi
tempė.
Aš nusijuokiau.
- Veikiau aš turėčiau paklausti, mieloji, kas jūs tokia?
Ji išdidžiai pakėlė į mane akis:
- Tai aišku, kas: aš esu Škotijos ir jos salų valdovė!
- Mat kaip! O ką, jeigu aš pasakyčiau, Škotijos ir jos salų valdove,
kad aš irgi esu karalienė?
Ji vyptelėjo:
- Negali būti! Aš jau susipažinau su jo didenybe ir jos malonybe!
Mano šypsena išblėso. Diana! Ji palaikė Dianą karaliene.
Mano vaikai nenuleido nuo manęs akių, bet aš žengiau prie
Marijos.
- Vadinasi, tu jau matei karalių ir karalienę. Tuomet pasakyk,
mieloji, kaip jie tau patiko?
- Jie labai gražūs, kokie ir turi būti karalius su karaliene.
- Tikrai? - aš pažvelgiau į sūnų. - Kaip manote, mano prince, ar
Prancūzijos karalienė išties labai graži?
Jis susigūžė ir sušnibždėjo:
- Marija... Ši ponia... ji...
Tą akimirką vidun įpuolė išsitaršiusi jauna moteris. Nuo jos dvel
kė šviežiai nušienauta žole ir rožėmis, ryškūs, kone raudoni plaukai
gaubė įraudusį veidą, o putli figūra buvo įsprausta į gerokai per ryš
kią žydrą suknelę. Mane pamačiusi, ji sustojo kaip įbesta, žioptelėjo
ir tūptelėjusi padarė gilų reveransą.
Marija nutilo.
- Prašom stotis, - pasakiau. - Kaip suprantu, jūs - Džanetė Fle
ming, mūsų mielosios Škotijos karalienės guvernantė?
Džanetė Fleming pakilo.
- Taip, jūsų malonybe, - sumurmėjo ji. - Nuolanki jūsų tarnaitė,
jūsų malonybe...
Marija nustėrusi įsistebeilijo į mane.
- Tai jūs... jūs esate?..
Aš linktelėjau ir apkabinau ją.
- Štai dabar, - šnibžtelėjau jai į ausį, - jūs išties matote Prancū
zijos karalienę.
Ji suvirpėjo mano rankose. Aš atšlijau.
- Tęskite, - pasakiau jiems. - Galit žaisti toliau, - aš žengiau prie
durų, bet dar stabtelėjau. - Tiesa, jūs neatsakėte į mano klausimą,
mieloji.
- J kokį klausimą, jūsų malonybe?
Net nustebau, kaip greit ji atgavo savitvardą.
- Aš prašiau pasakyti, ar esu tokia graži, kaip ir dera karalienei?
Ji tučtuojau išpyškino:
- O, taip! Visos karalienės gražios.
Tai buvo suktas atsakymas, bet aš vis tiek pasijutau pamaloninta.
Paskesniais metais aš pagimdžiau ketvirtąjį vaiką ir antrąjį sūnų -

Karolį. Pernešiojau visą mėnesį, bet gimė jis visai mažiukas ir buvo
neįtikėtinai tylus. Tačiau nuo pat mažumės atrodė nepaprastai pana
šus į tėvą, ir mano vyras, kuris paprastai vengdavo vaikų kambario,
akimirksniu prisirišo prie Karolio ir nepaprastai žavėjosi linksmu
kūdikio gurguliavimu, kai šis jį pamatydavo. Tačiau Henriko meilė
mažajam mūsų sūneliui neišvengiamai reiškė, kad Diana netruko
įsikišti ir perimti visą Karolio priežiūrą: ji užsispyrė, kad jam reikią
dviejų žindyvių, nes jis esąs toks mažiukas, ir dar dviejų papildomų
auklių. Aš ir vėl pasijutau nustumta į šalį, nors buvau ką tik pagim
džiusi. Neapykanta Dianai mane tiesiog dusino.
Tačiau, kaip ir aš, netrukus ji sužinojo, kad už viską tenka mokėti.
Vieną vakarą aš anksčiau nei paprastai išėjau iš pokylių salės ir jau

sėdėjau priešais tualetinį staliuką, o Lukrecija šukavo man plaukus.
Tarpduryje pasirodė Ana Marija.
- Jūsų didenybe, pas jus atėjo ponia de Valentinua, - dar spėjo
ištarti ji, bet Diana, nelaukdama mano leidimo, nustūmė ją ir įsiver
žė vidun.
- Palikite mus, - paliepiau aš savo damoms ir atsisukau į ją. -
Ponia, aš jau ketinau eiti ilsėtis!
Jos lūpos virpėjo.
- Būtinai turėjau pasimatyti su jūsų malonybe! Tai siaubinga...
Siaubinga!
Aš iškart pašokau.
- Kas nutiko? Kas mano vaikams?
Ji papurtė galvą.
- Ne, jiems viskas gerai. Ką tik buvau jų kambariuose: visi miega
kaip angelėliai. Atėjau pas jus ne dėl jų, o dėl tos šliundros, kuri juos
prižiūri!
Aš patylėjau. Koks netikėtas posūkis!
- Ką jūs turite omenyje: ponią d’Humier ar ledi Fleming?
- Žinoma, kad ledi Fleming. Ką tik sužinojau, kad jiedu su kone-
tabliu - meilužiai!
Aš nesusilaikiau nenusikvatojusi.
- Pripažįstu, toji Fleming ne iš kelmo spirta, tačiau net ir ji nepa-
siguldytų į lovą vyro, amžiumi tinkančio jai į senelius!
Ji nė nepastebėjo dygios mano užuominos į amžiaus skirtumą.
Aš nutylėjau, kad Džanetė Fleming man visai patinka, o vaikai ją
tiesiog dievina, nes ji visada mielai žaidžia su jais slėpynių, pasikai
šiusi sijonus, ir nesibjauri prireikus ropomis šliaužioti po grindis ir
ieškoti pamesto žaislo.
- Bet tai tiesa! - sušnypštė Diana. - Džanetė Fleming su juo san

guliauja. Mano draugai, labai patikimi žmonės, matė ją slapčia lan-
džiojant į jo apartamentus. Taip negali tęstis! Tik pagalvokit, koks
bus skandalas, jeigu jos paleistuvystė iškils aikštėn!
Kad ir kaip man nesinorėjo pripažinti, jos žodžiai nebuvo visai
be pagrindo. Lytinio pobūdžio nuklydimai šiame dvare neretai tu
rėdavo skaudžių pasekmių. Kiekvienas, kas griežė dantį ant Gižų
(o tokių buvo daugybė), galėjo pasinaudoti šiuo gėdingu epizodu ir
mesti šešėlį ant Marijos Stiuart - būsimos mano marčios. Neabejo
jau, kad Džanetės Fleming istorijos Diana nebus išlaužusi iš piršto:
šiaip ar taip, ji visur turėjo savo akių ir ausų, o aš ir pati buvau pa
tyrusi, kaip jai smagu stebėti, kas vyksta svetimame miegamajame;
tačiau negalėjau patikėti, kad čia būtų įsipainiojęs Monmorensis.
Vis dėlto aš nutylėjau apie savo dvejones ir tik patyliukais juo
kiausi iš to, kaip ji nertėja, piktindamas! kitos moters nedorybėmis.
- Mes turime tai nutraukti! O Monmorensį reikia išsiųsti iš
rūmų!
- Na, toks elgesys būdingas vyrų prigimčiai, ponia, - aš įdėmiai
tyrinėjau savo nagus. - Manau, nesitikite, kad imsiu priekaištauti
jam dėl diskretiškumo stokos?
Ji mostelėjo ranka.
- O, ne! Tą užduotį paliksime monsinjorui. Tiktai jam su broliu
Randuotuoju teks gauti jo didenybės sutikimą, kad išsiųstų Mon
morensį, bet...
- Kas? - aš pakėliau akis.
- Na, jo didenybei pirmiausia teks įrodyti, koks tai rimtas nusi
žengimas.
- Norite, kad aš jam praneščiau? Jei taip, turiu jums priminti, kad
negalėsiu to padaryti, kol pati savo akimis neįsitikinsiu, jog ši istori
ja - ne prasimanymas. Bet apie tai, savaime suprantama, negali būti
nė kalbos...
Ji palinko arčiau, iššiepusi dantis.
- Kodėl gi ne, anaiptol. Jiedu ir šiąnakt susitinka Monmorensio
kambaryje. Žinau, kaip netikėtai juos užklupti.
146 . C. W. GORTNER
Pasijutau lyg apspjauta rūgštimi. Jau norėjau liepti jai nešdintis.

Tačiau susitvardžiau pagalvojusi, kad, jeigu ledi Fleming rezga ro
maną, aš turiu tai žinoti. Mano sūnaus nuotaka privalo būti be men
kiausios dėmelės. Be to, jeigu aš teisi ir Monmorensis čia niekuo
dėtas, turėsiu puikią progą parodyti Dianai, kad ji apsikvailino. Bent
kartą ji taps mano skolininke, o aš jau pasistengsiu nenusipiginti.
- Ką gi, puiku, - linktelėjau. - Tik duokit man valandėlę persi
rengti.
Mudvi nusliūkinome koridoriais lyg kokios neklaužados mokinu

kės. Jei mudvi kas nors pastebės šitaip sėlinančias per rūmus, ryte
jau visas dvaras ūžte ūš, - pamaniau; vien nuo tokios minties mane
suėmė juokas. Diana vis dar nepakentė bet kokio viešumo ir ofici
aliai vaizdavo esanti dorybinga karaliaus patarėja ir ištikima mano
palydovė, nors jai už nugaros dvariškiai vadino ją tiesiog karaliaus
kekše.
Ji atšovė duris, vedančias į kažkokį tuščią kambarį, pridvisusį
dūmų ir dulkių kvapo. Nutykinusi į nišą, ji priklaupė; mėnesienoje
jos veidas atrodė baltutėlis. Atvertusi kilimo kraštą, ji parodė man
grindyse praurbintą skylę. Apačioje esančiame kambaryje degė
šviesa. Mūsų ausis pasiekė duslus kažkieno juokas; ji mostelėjo man
pasilenkti. Išgirdau vyrišką balsą. Neįstengdama įveikti smalsumo,
atsiklaupiau, atsirėmiau rankomis į grindis ir prikišau akį prie skylės
grindyse.
Apačioje šmėstelėjo moteris - tikriausiai ledi Fleming. Taip, tai
buvo ji: aš aiškiai pamačiau, kaip ji priėjo prie greta lovos degančios
žvakės ir krestelėjusi paleido ant pečių kupetą ugniaspalvių škotės
plaukų. Tada ėmė vylingai varstyti korsažo raištelius. Į šviesos ratą
kyštelėjo kažkieno ranka ir ryžtingai nuplėšė nuo jos korsažą. Tas
šiurkštus gestas liudijo tokį aistringą nekantrumą, kad net aš pajutau
peršulį strėnose ir apsalusi žiūrėjau į atidengtas putlias jos krūtis.
Paskui užkaitusi mačiau, kaip Džanetė Fleming kyštelėjo sau į
burną pirštą ir sudrėkinusi jį seilėmis ėmė žaisti savo speneliais. Tai
buvo geidulys. Šito aš niekada nepatyriau su Henriku. Tą akimirką

man tikrai norėjosi būti jos vietoje ir pamiršti viską, išskyrus savo
pačios malonumą.
- Eikš čia, - nuo geismo pridususiu balsu pašaukė ją vyriškis.
- Matote juos? - sušnypštė man į ausį Diana.
Aš papurčiau galvą. Džanetė pasislinko ir dingo man iš akių. Gir
dėjau, kaip šlama nusimetami drabužiai, kaip trinasi kūnai. Kažkas
sudejavo. Tada Džanetė, aukštai iškėlusi kojas, šlumštelėjo ant lo
vos. Virš jos palinko vyriškis; mačiau, kaip trūkčioja raumeningi jo
sėdmenys. Tas dailus, sportiškas kūnas tikrai negalėjo būti Monmo-
rensio, jau senokai įžengusio į šeštąją dešimtį; o kai vyriškis suėmė
Džanetę už čiurnų ir trūktelėjo arčiau savęs, aš staiga pažinau jį.
Užgniaužusi aiktelėjimą, atšokau.
Diana susiraukė ir pati prisikišo prie skylės. Tada neįstengdama
susivaldyti pratisai sustugo. Nemanau, kad tie du apačioje būtų ją
išgirdę: jie tuo metu padūkusiai mylėjosi. Kai Diana pakėlė galvą ir
pažvelgė į mane, jos veidas man priminė plikai nugrandytą kaukolę.
Padūkęs meilužis pasirodė besąs ne kas kitas, o mūsų mielasis
Henrikas.
Nepraėjus nė kelioms dienoms, Biražo man perdavė po dvarą sklan

dančius gandus. Aš pati į tolesnes rietenas nesikišau ir dabar sma-
ginausi klausydama Biražo pasakojimo apie tai, kad visas dvaras tik
ir spėlioja, jog greičiausiai pats Monmorensis, pastebėjęs, kur link
krypsta Henriko akys, kai jis užsuka į vaikų kambarį aplankyti Karo
lio, pamėgino palaužti Dianos įtaką karaliui suteikdamas prieglobstį
slaptiems jo pasimatymams su Džanete Fleming. Diana jau buvo pa
tyrusi panašų išbandymą su pjemontiete ir sugebėjo labai taktiškai
išsisukti. Tačiau dabar ji buvo dar penkeriais metais vyresnė; skais
čios jųdviejų draugystės su Henriku aureolė jau seniai buvo sutepta,
ir ji nurodė visiems savo šnipams nertis iš kailio, kad išsiaiškintų
kiekvieną niekingą šito romano smulkmeną. Todėl visa istorija tapo
neįtikėtinai vieša. Negana to, ji dar pareikalavo, kad Džanetė grįžtų
į Škotiją. Henrikas, sugėdintas ir išbartas, nebesipriešino. Tada Di

ana išliejo įtūžį ant Monmorensio, kuris triukšmingai pasitraukė iš
dvaro pareiškęs, kad nesileis šokdinamas „prostitutės“.
Visa tai girdėdama, aš juokiausi, kol net šonai paskaudo, nors
ir pati jaučiau nemenką pavydą, kad Henrikas šitaip leidosi suvi
liojamas putliosios guvernantės škotės. Jo neištikimybė manęs visai
nedžiugino, bet faktas, kad Dianai tai dar labiau nepatiko, buvo jau
šioks toks atlygis.
Paskui vieną vakarą Henrikas pats atėjo pas mane. Mano nuosta
bai, jis nė nemėgino nuduoti, neva nieko neįvyko; priešingai - kone
iškart ėmė skųstis ir piktintis, kad buvo išstatytas pajuokai lyg koks
kvailys.
- Aš gi nesuteikiau jai titulo ar panašiai! Pakvailiojom, ir tiek.
Dievas mato, mano tėvas savo laiku dar ne taip pasiautėdavo, ir nie
kas jam dėl to nė pusės žodžio nepasakė! - Jis nutilo ir pažvelgė į
mane. - Aš jus įskaudinau?
Aš atsitiesiau kėdėje; tai buvo pirmas kartas, kai jam išvis dingte
lėjo pasidomėti, ką aš jaučiu. Bijojau net pagalvoti, kaip jis reaguotų,
sužinojęs apie mano vaidmenį šitoje istorijoje, tačiau supratau, kad
to niekada nebus, nes Diana - šitokia veidmainė! - nieku gyvu jam
neprasitars. Ji net kankinama neprisipažintų puolusi taip žemai, kad
šnipinėjo jį pro skylę grindyse!
- Ne, - ištariau patylėjusi. - Tačiau įskaudinote vaikus. Jie taip
mylėjo Džanetę Fleming!
Jis atsiduso.
- Taip, apie vaikus aš nepagalvojau. - Jis dar valandėlę patylė
jo. - Tai jūs tikrai nepykstate?
Aš jau seniai susitaikiau su tuo, kad jis niekad neperpras mano
širdies ir viso to bejėgiško pavydo, apmaudo ir skausmo, kuriuos
jaučiu suvokdama, jog manęs jis niekad taip negriebs už čiurnų.
Taigi prisiverčiau gūžtelėti, dėdamasi esanti abejinga.
Jis pastatė taurę. Buvo nusivilkęs švarką, po laisvai suvarstytais
marškiniais mačiau juoduojant ant krūtinės plaukus. Nudelbiau
akis į savo siuvinį, o tada išgirdau jį sakant:
- Ak, Kotryna, kaip norėčiau, kad ir kiti būtų tokie supratingi,

kaip jūs!
Jis suėmė mane už smakro, pasilenkė ir prispaudė barzda apžė
lusias lūpas prie manųjų. Dar niekad nebuvo manęs šitaip bučiavęs:
toks karštas mudviejų lūpų susijungimas nutvilkė mane ugnimi ligi
pat kojų pirštų. Pasijutau sunkiai gaudanti orą, nes jo liežuvis gla
monėjosi su manuoju, o rankos nuslydo man prie krūtų; jis atvarstė
man drabužius ir apnuogino pečius. Nespėjau nė aiktelėti, o jis čiu
po mane į glėbį ir nusinešė į lovą, tada švelniai lyg vakaro vėjo gūsis
paguldė mane ant čiužinio.
Paskui nusivilko drabužius ir nuogas stojo priešais mane. Nie
kad nebuvau jo tokio mačiusi - viso, kaip tąsyk, ir niekad daugiau
nebemačiau. Tačiau tą vienintelį kartą jis buvo toks, kokį visuomet
svajojau regėti: išdidus, aukštas, su metais kiek sušvelnėjęs, bet vis
dar stiprus ir raumeningas.
Jis sušnibždėjo:
- Šiąnakt noriu pasimylėti su savo žmona.
Tą naktį aš patyriau aistrą, kokia ji gali ir turi būti. Mudviejų
nebeslėgė jokie įpareigojimai, šalia nebuvo jokių įkyrių meilužių,
mudu nebesijautėme esą nepažįstami ir svetimi, bet privalą atlikti
patį intymiausią dalyką pasaulyje. Buvome tik mudu; ir tąkart mu
dviejų geismas susidūrė, susiliejo ir tapo vienas. Keletą svaiginančių
aistros valandų aš jaučiausi visai kaip Džanetė Fleming - moteris
visomis šio žodžio prasmėmis. Jis liko su manim per naktį ir laikė
mane glėbyje, o aš miegojau, padėjusi galvą jam ant krūtinės, užliū
liuota ramaus jo širdies plakimo.
Buvo pats gruodžio vidurys. Tąnakt mudu pradėjome mylimiau
sią mano kūdikį.
KETURIOLIKA
OS PO KELIŲ TRUMPŲ GIMDYMO VALANDŲ MŪSŲ NUOSTA-

V biojoje Fontenblo pilyje aš jau laikiau ant rankų savo trečiąjį
sūnų - Henriką Aleksandrą, busimąjį Anžu kunigaikštį.
Aš dievinau jį nuo pat pirmosios akimirkos, kai paėmiau į glėbį.
Ir ne vien todėl, kad jis aiškiai buvo atsigimęs į Medičius - turėjo
juodas akis ilgomis blakstienomis ir gelsvą odą. Mus jungė kur kas
daugiau - kažkoks ypatingas ryšys, kuris nenutrūko, jam išslydus
iš mano įsčių. Aš čiūčiuodavau jį ištisas valandas ir, savo damų pa
sipiktinimui, netgi duodavau žįsti krūtį, nors jis ir turėjo žindyvę.
Lukrecijai atrodė nederamas daiktas, kad mane kas nors gali pama
tyti lyg kokią valstietę kišant vaikui krūtį, tačiau man jos priekaištai
buvo nė motais.
Norėjau tiktai būti su sūnumi.
Paskesni metai buvo vieni iš laimingiausių, kokius tik atsimenu,
nors 1552-aisiais vėl įsiplieskė karas: prasidėję rimti konfliktai dėl
Milano privertė mus dar sykį telkti kariuomenę ir ginti Italiją nuo
Habsburgų imperatoriaus Karolio V. Tačiau šįkart, prieš išvykdamas
į frontą, Henrikas menėje visų dvariškių akivaizdoje paėmė mane už
rankos ir paskelbė:
KOTRYNOS MEDICI IŠPAŽINTIS ♦ 151
- Kol manęs nebus, pavedu savo žmonai, karalienei, tvarkyti vi

sus karalystės reikalus. Ji bus jūsų valdovė, ir jos valią bei sprendi
mus privalote vykdyti ir gerbti kaip mano.
Man akys priplūdo ašarų, kai paskui jis atsigręžė į mane ir paty
liukais pridūrė:
- Jūs to nusipelnėte, mano žmona.
Tokią garbę reta kuri Prancūzijos karalienė ligi šiol buvo patyru
si, ir pažvelgusi jam per petį į susirinkusius dvariškius aš pastebėjau
Dianą, kuri sustingusi stovėjo už savo stalo, o jos veidas buvo išblyš
kęs kaip mirtis. Greta jos stypsančio monsinjoro akys svaidėsi žai
bais. Dabar jie abu aiškiai suprato, kad manęs nebegalima įžeidinėti,
ir šis netikėtas triumfas tapo man atlygiu už visus tuos niekšybių ir
pažeminimų metus, kuriuos teko ištverti.
Tą vakarą mano kambaryje Henrikas išaiškino man būsimas par
eigas:
- Kliaukitės Tarybos patarimais, bet nepamirškite, kad jūs esate
regentė, o ne jie. Būkit tvirta, Kotryna, - pridūrė jis šypsodamasis, -
kokia dažniausiai esate su manimi.
O tada jis pasiguldė mane į lovą ir mudu pasimylėjome kaip seni
geri bičiuliai.
Aš rimtai žiūrėjau į regentės pareigas. Nuolatos posėdžiavau Ta

ryboje, priiminėjau pasiuntinius, o dykinėjančias rūmų damas pri
stačiau rūpintis kariuomenei būtinais dalykais. Naktimis rašydavau
Henrikui laiškus ir smulkiai viską pasakodavau - net ir tada, kai taip
viltingai prasidėjusi karinė kampanija pakrypo netikusia linkme.
Milaniečiai, neseniai prašę mūsų pagalbos, dabar jau priešinosi
kariuomenės įsiveržimui, o Karolis V drauge su sūnumi, Ispanijos
valdovu Pilypu, subūrė galingą kariauną, ir netrukus Milano žemė
gausiai prisigėrė prancūzų kraujo.
Tepraėjus vos trims mėnesiams nuo tos dienos, kai didelės ka
riuomenės priešakyje išjojo vaduoti Milano iš imperijos jungo, Hen-
152 . C. W. GORTNER
rikas grįžo į Prancūziją visai išsekęs ir sulysęs. Daugiau nei pusė su

juo išvykusių vyrų buvo žuvę arba sužeisti, o mūsų iždas —visiškai
ištuštėjęs.
- Teks maldauti taikos, - pasakė jis man. - Antraip Karolis su
Pilypu mus pribaigs. Man nepavyko. Milanas jau niekada nebebus
mūsų.
Aš prisėdau greta.
- Elkitės taip, kaip geriausia Prancūzijai.
Jis liūdnai linktelėjo ir išsiuntė į Habsburgų dvarą mūsų pasiun
tinius. Kol derėjomės dėl sąlygų, pasklido žinia, kad Karolis V, kan
kinamas podagros, nusprendė atsisakyti sosto ir perleido valdyti
Austriją, Flandriją ir Vokietijos žemes savo jaunesniajam broliui, o
Ispanija, Nyderlandai ir Naujasis Pasaulis atiteko jo sūnui Pilypui II,
kuris vedė velionio Anglijos karaliaus seserį Mariją Hudor.
Per kitus dvejus metus aš pagimdžiau dar du jauniausius savo vai
kus. 1553 metų gegužę pasaulį išvydo mano duktė Margo, o dar po
metų - mano ketvirtasis ir paskutinysis sūnus Herkulis. Abu jie gimė
po Jaučio ženklu, įkūnijančiu ir galingas aistras, ir baisias niekšybes.
Būdama trisdešimt šešerių, aš pirmąkart sutikau Mišelį de Nostra-

damą.
Prancūzijos pietus niokojo badas ir sausros, negana to, dar pra
trūko ir maro epidemija, tad į miestus plūstelėjo didelis iš kaimų bė
gančių valstiečių srautas. Aš nuolatos skaičiau kraują stingdančius
merų pranešimus apie tai, kad ištisi miestai ginklavosi, siekdami su
stabdyti maro plitimą, o jų viduje apsiausti miestiečiai iš bado plėši
kaudavo kur įmanydami; žmonės buvo pulkais laidojami didžiulėse
duobėse.
Man, kaip ir visiems, vien pagalvojus apie marą kraujas stingo
gyslose; nors nuo tada, kai atvykau į Prancūziją, dvare niekas nebu
vo juo susirgęs, būtų užtekę ir vieno apsikrėtusiojo. Žinojau atve
jų, kai maras sunaikino ištisas dinastijas, tad vaikų apartamentuose
prisakiau kuo griežčiausiai laikytis švaros: grindys visur turėjo būti
uždengtos kilimais, o ne nuklotos sausa žole, o skalbinius buvo pri

valoma keisti ir virinti triskart per savaitę. Įtariau, kad marui plisti
padeda nešvara; mane ypač gąsdino žiurkės, tad nemažai pinigų iš
leidau tam, kad virtuvėse, arklidėse ir kituose ūkiniuose pastatuose
būtų įkurdintos katės.
Kai mano ausis pasiekė gandai apie gydytoją, keliavusį po maro
siaubiamas sritis ir gydžiusį ligonius vaistais, paties pagamintais iš
rožių žiedlapių, aš tučtuojau juo susidomėjau. Sužinojau, kad tai -
Mišelis de Nostradamas, pasikrikštijęs žydas, kuris išleido traktatą
apie maro gydymą. Jis buvo palaidojęs žmoną ir dabar įsikūręs Pro
vanse; mano nuostabai, jis garsėjo ir kaip nepaprastas aiškiaregys.
Nusprendžiau pasikalbėti su Henriku.
- Norėčiau pasikviesti jį į dvarą, - pasakiau vyrui.
Jis sėdėjo atsilošęs ant sofos, o rūmų gydytojas Ambrozijus Parė
tvarstė jam šlaunį, sužeistą per pratybas kapojantis kardais. Žaizda,
kad ir nesunki, karščiavo. Mano vyras iš skausmo sukando dantis,
kai Parė uždėjo ant žaizdos karštą kompresą ir ėmė vynioti šlaunį
švariu tvarsčiu.
- Mišelis de Nostradamas yra gydytojas, - pridūriau. - Jis pagel
bėtų daktarui Parė gydyti jūsų koją.
Parė dirstelėjo į mane pavargusiu, bet dėkingu žvilgsniu. Henri
kas tikrai nebuvo klusnus pacientas. Jis nenustygo nieko neveikda
mas ir jau dukart privertė iš naujo atsiverti užsitraukusią žaizdą, per
anksti sėdęs ant arklio.
Mano vyras susiraukė.
- Jei jis gali padėti, tai kvieskit. Man taip atsibodo visi tie raiščiai
ir kompresai!
- Ačiū! - aš pakštelėjau jam į kaktą ir nuskubėjau išsiųsti kvie
timo.
Atsakymo nesulaukiau ištisas savaites. Atėjus rudeniui mes kaip

įprasta persikėlėme į Blua pilį Luaros slėnyje, sumūrytą iš raudonų
plytų ir akmenų. Savo apartamentus čia aš buvau atnaujinusi iškal
dama medžiu ir medžiaginiais apmušalais. Gyvendama šioje pilyje,

aš daugelį valandų praleisdavau rūpindamasi ūkio reikalais.
Vieną popietę pas mane netikėtai įžengė Mišelis de Nostradamas.
Pakėliau akis ir sustingau. Jis buvo aukštas, bet šiaip iš pirmo
žvilgsnio lyg ir niekuo neišsiskyrė. Vilkėjo juodais gydytojo drabu
žiais, o ant galvos mūvėjo kepurę su snapeliu; išsišovusių bruožų jo
veidą ligi pusės dengė žilstelėjusi barzda. Kai nusilenkė man, atrodė
panašus į kelionės išvargintą pirklį. Tačiau pažvelgusi jam į akis pa
mačiau, kokios jos rudos, skvarbios ir liūdnos, - jose slypėjo begali
nė išmintis ir mįslingas švelnumas.
- Atvykau iš Fontenblo, jūsų malonybe, - sodriu balsu prabilo
jis. - Man pasakė, kad jūs čia.
Nors jis niekuo neparodė nepasitenkinimo, buvo aišku, kad aš
priverčiau jį keliauti toliau, nei jis galėjo sau leisti. Aš maloniai jam
nusišypsojau, iškart supratusi, kad apsimetinėjimu jo užglostyti ne
pavyks.
- Apgailestauju dėl nepatogumų, tačiau jūs neatsakėte į mano
laišką. Kaip galėjau žinoti, kad visgi ketinate pas mane atvykti?
Jis ir toliau ramiai žiūrėjo man į akis.
- Kaip supratau, jūs norėjote susitikti su manimi kuo greičiau.
Minėjote, kad jo didenybę jūsų vyrą kankina negyjanti žaizda; pa
maniau, kad neturime laiko laiškams, - jis patylėjo. - Ar ta žaizda
vis dar neužgijo?
Aš linktelėjau; smalsus mano žvilgsnis užkliuvo už kone kiaurai
nudėvėtų jo rankovių, gaubiančių stambius, kaulėtus riešus. Iš pa
žiūros atrodė, kad su tais pačiais rūbais jis bus pėsčiomis atkeliavęs
iki pat Blua.
- Jūs neturite jokių daiktų? - paklausiau.
- Atsinešiau krepšį. Palikau lauke sargybiniui. Ar tuoj pat eisime
pas karalių?
Aš linktelėjau ir jau buvau besistojanti, bet kambarys aplinkui
staiga lyg ištirpo. Tą akimirką prabudo tiek ilgai snaudęs mano slap
tasis gebėjimas. Ištiesiau rankas, norėdama įsitverti stalo krašto, ir
išgirdau jį sakant:
- Jūs žinote, ko aš atkeliavau.

Mudviejų akys susidūrė. Jis stovėjo ramiai, nejudėdamas, tarsi
viskas taip ir turėtų būti. Šis keistas žmogus atvyko į dvarą man kaž
ko pranešti.
- Mes netrukus aplankysime jo didenybę, - pasakiau ir moste
lėjau savo damoms išeiti, nors tai buvo labai neįprasta. Juk aš buvau
karalienė, o šį žmogų mačiau pirmąkart. Iš kur galėjau žinoti - o gal
jis pamišęs?!
Nusivedžiau jį į asmeninį savo kabinetą - mažą kambarėlį su įsti
klintu langu, paauksuotu stalu, kėdėmis ir židiniu. Kambario sienas
buvau įsakiusi iškalti kvapnia kedro mediena ir padabinti auksiniais
savo ir Henriko inicialais. Mano kabinetas Blua pilyje buvo viena iš
nedaugelio vietų Prancūzijoje, kur nesimatė sukryžiuotų H ir D rai
džių. Kas nors kitas gal ir būtų stabtelėjęs apsidairyti ar net slapčia
šyptelėjęs.
Bet Nostradamas, regis, nė nepastebėjo, kur atsidūrė. Jis atsisėdo
ant mano nurodytos kėdės, atsisakė mano pasiūlyto vyno ir tarė:
- Jūsų malonybės laiškas mane gerokai nustebino. Aš daugelį
metų ir pats vis jums rašiau, bet jūs nė sykio neatsakėte.
- Jūs man rašėte? Bet aš ničnieko negavau! Patikėkit, jei būčiau
gavusi, aš tikrai... - užsikirtau, nes jau norėjau meluoti. - Matot, iš
tiesų aš gaunu šimtus visokių prašymų. Mano sekretorius atrenka
tiktai pačius svarbiausius arba asmeninio pobūdžio laiškus, o visų,
žinoma, aš neįstengiu perskaityti.
- Aišku. Vadinasi, mano laiškai nebuvo svarbūs.
- O, ne! Jie tiesiog praslydo pro akis.
- Ne. Jie nebuvo svarbūs.
Jis nenorėjo pasakyti, kad aš palaikiau jo laiškus nesvarbiais ar
kad į mano rankas jie nepateko tik per neapsižiūrėjimą. Jis tvirtino,
kad...
- Jie ir neturėjo jūsų pasiekti, - pasakė jis ir pirmąkart nusišyp
sojo, parodydamas kreivus dantis. - Dievas rodo mums kelią. Jūs tai
žinote; jūs irgi regite tai, kas nematoma.
Mano pilve kažkas suvirpėjo: tai ypatingasis mano gebėjimas tie
sė seniai pamirštus čiuptuvėlius.
- Kotryna, - vos girdimai ištariau aš. - Prašom vadinti mane

Kotryna.
- Taip nedera. Jūs esate mano karalienė.
Stojo tyla.
- Kodėl jūs man rašėte? - paklausiau.
- Todėl, kad patyriau regėjimų, - atsakė jis. - Mačiau jus ir
ateitį, - jis maktelėjo smakru durų link. - Užrašiau juos dar prieš
daugelį metų iki jums atvykstant į Prancūziją. Tie užrašai yra mano
krepšyje. Jei leisite, dabar pakartosiu jums tai, kas svarbiausia. Ma
tot, tie regėjimai ateina... - jis nutilo, ieškodamas tinkamų žodžių. -
Jie užklumpa mane netikėtai. Dauguma jų taip ir lieka neaiškūs.
- Taip, - tyliai ištariau aš, - suprantu.
- Taip ir maniau, - jis sukryžiavo ant krūtinės rankas. - Tai, ką
pasakysiu, išklausyti jums bus nelengva.
Aš tai žinojau. Jutau nuo jo sklindančią keistą jėgą, besirandančią
kažkokioje tamsioje jo sielos gelmėje, nieko bendro neturinčioje su
žmogiškuoju pavidalu.
- Aš esu tik indas, - toliau kalbėjo jis. - Pirmąkart šį gebėjimą
pajutau dar būdamas paauglys. Dar vaikystėje aš jau suvokiau esąs
kitoks nei visi, tačiau aiškiai šį savo skirtingumą supratau tik būda
mas gerokai vyresnis. Iš pradžių bandžiau su tuo kovoti. Nenorėjau
būti tos galios valdomas. Bet laikui bėgant turėjau su tuo susitaikyti.
Nežinau, dėl kokių priežasčių Dievas mane pasirinko, neverta nė
vaizduotis, kad galiu tai suprasti. Didžiumą to, ką matau, aš išgul-
dau eilėmis. Poezija - kaip muzika. Klausytojas joje girdi tai, ką nori
girdėti.
Jis užsimerkė ir giliai atsiduso - atodūsis lygdūmų stulpas pakilo
aukštyn. Paskui jo veidas sutrūkčiojo, o aš įsitempiau ir sustingau.
Sėdėjau nejudėdama ir laukiau, nors tylai, atrodė, nebus galo.
Pagaliau jis prabilo:
- „Jaunasis liūtas kovoje įveiks senį. Auksiniam narve jis per
durs jam akį. Dvi žaizdos iškart, ir senis liūtas gaus galą baisiose
kančiose."
Aš suraukiau antakius. Apie ką jis čia? Liūtai, žinoma, yra kara

liaus simbolis, bet simboliai gali reikšti daugelį dalykų, o jis minėjo
kovą ir narvus.
Nostradamo vokai suvirpėjo. Jis apsilaižė lūpas.
- „Moteris valdys viena, jos įstabusis vyras mirs, būdamas pir
mas kovoje dėl garbės. Septynerius metus raudojusi, ji valdys dar
ilgai.“
Mane užliejo begalinė neviltis. Baigęs kalbėti, jis ilgai sėdėjo ty
lėdamas, tarsi klausydamasis savo žodžių aido. Paskui atsimerkė ir
sumurmėjo:
- Dabar jau eisiu. Padariau, kam buvau pašauktas, - jis jau no
rėjo stotis.
- Ne! - surikau, ir kambario tyloje mano balsas tiesiog rėžė ausį.
Pritilusi trūksmingai įkvėpiau. - Aš... aš nesuprantu. Kokios čia pra
našystės... Ką gi jos reiškia?
Jis nieko neatsakė, tik ilgai žiūrėjo man į akis. Jo žvilgsnis buvo
liūdnas, kone apgailestaujantis.
- Jūs turite man pasakyti, - pridūriau. - Maldauju! Ar tai reiškia,
kad aš... kad aš pergyvensiu savo vyrą?
Jis palinko prie manęs. Nors mudviejų kūnai nesilietė, jo artumą
pajutau kaip glamonę.
- „Ateities neįmanoma tiksliai atspėti.“
Aš krūptelėjau.
- Sykį tai jau girdėjau, dar vaikystėje. Iš kur jūs žinote?
- Tai mėgstamas aiškiaregių posakis, - jis patylėjo. - Ar dar ko
nors norite manęs paklausti?
Aš atsispyriau pagundai reikalauti, kad jis viską smulkiai išaiš
kintų. Jis atrodė baisiai išvargęs. Vėliau, - pamaniau sau. Kai geriau
susipažinsime, jis viską man paaiškins.
- Dabar reikėtų eiti aplankyti mano vyro, - pasakiau. - Jamper
kirsta šlaunis. Ir mano vaikai... Būčiau dėkinga, jei sudarytumėte jų
horoskopus. Už visas paslaugas jums bus dosniai atlyginta.
Nostradamas linktelėjo.
- Padarysiu ką galėdamas. Tačiau pabūsiu čia neilgai.
Daktaro Pare nuostabai, Nostradamas pagydė Henriko žaizdą

paprasčiausiu pleistru su mėtomis ir pelėsiais. Tada sudarė mūsų
vaikų horoskopus. Jų brėžiniuose, laimei, nebuvo matyti nieko per
nelyg neįprasto. Tačiau jis vis tiek akimirksniu tapo dvaro įžymy
be - naujas aiškiaregys visada būna be galo populiarus, kol nesu
klysta. Nostradamo garbei reikia pasakyti, kad jis nesišaipė nei iš
moterų, kurios iškart apspito jį klausinėdamos apie savo meilės rei
kalus, nei iš turto ištroškusių puošeivų. Tačiau dvariškiams jis greit
pakyrėjo - kaip ir visos naujovės, kurių jie neįstengė suvokti; jis taip
pat nuo jų pavargo.
Aš pasisiūliau palydėti jį per Luaros slėnį ir kartu užsukti į Šomo-
ną pas Rudžjerį. Vos įžengęs į pilį, Nostradamas sustingo. Rudžjeris
nulėkė laiptais žemyn mūsų pasitikti, vilkėdamas brangiu raudono
aksomo drabužiu, siuvinėtu žvaigždėmis, ir puolė bučiuoti man
rankos. Atrodė perkaręs kaip visada, pasišiaušęs ir karščiuojančio
mis akimis. Jis nušvito, pamatęs senąjį aiškiaregį:
- O, aš jau tiek girdėjau apie jus!
- Tikrai? - sausai burbtelėjo Nostradamas.
Vakarienei valgėme keptų putpelių. Tada Rudžjeris nusivedė
mus į observatoriją per savo stiklą pažiūrėti į žvaigždes. Kai jis ėmė
primygtinai siūlyti mums apsinakvoti, Nostradamas kilstelėjo ranką
ir tepasakė:
- Ne, negaliu.
Rudžjeris įsižeidė. Nostradamas tuo tarpu apsisuko ir visiško
je tamsoje ėmė leistis laiptais žemyn. Išsigandusi, kad jis parkris ir
nusisuks sprandą, aš stvėriau žvakę ir, liepusi Kozimui niekur neiti,
nulėkiau jam iš paskos. Kol pasiekiau prieangį, buvau jau visai uždu
susi ir aplipusi voratinkliais.
Nostradamas tuo metu nužingsniavo per kiemą prie mano neš
tuvų; pasiėmė iš jų savo krepšį ir užsimetė ant galvos gobtuvą.
- Senjore! - puoliau prie jo. - Ką visa tai reiškia? Rudžjeris - iš
tikimas mano bičiulis dar nuo mažumės. Kodėl taip paniekinote jo
vaišingumą?
Jis atsigręžė į mane; veido po gobtuvu visai nebuvo matyti.
- Aš nepaniekinau jo vaišingumo, aš jo atsisakiau. Negaliu čia

pasilikti. Man čia negera.
- Na, ir man ne itin patogu. Čia ne Blua pilis, bet patikėkit, pata
lai čia švarūs, o grindys iššluotos.
- Ne, - atkirto jis. - Man negera su juo. Aš privalau keliauti.
Aš apstulbau.
- Ar jis jus įžeidė?
- Ne. Bet jis įskaudins jus. Jis jus išduos.
Aš tik nervingai nusijuokiau.
- Liaukitės! Nedvejodama patikėčiau Kozimui savo gyvybę. Jūs
tiesiog pavargęs. Eime vidun! Išgersim karšto vyno ir...
- Nuojauta manęs niekada neapgauna, - jis žengė artyn. - Jis
užsiima blogais dalykais. Blogai ir baigs. Toks jo likimas.
Aš stvėriausi sau už gerklės.
- Nejau tikrai manot, kad Kozimas...
- Aš visuomet sakau tiesą, kad ir kokia skaudi ji būtų. Jei dar
norėsite mane pamatyti, atsiųskite žinią į mano namus Salone, - jis
blausiai šyptelėjo. - Arba aš pats pas jus atvyksiu, jei reikės.
Nežinodama, ką jam atsakyti, aš tik pamaniau, kad jei jis su visais
taip kalba, tai rizikuoja atsidurti Bažnyčios teisme arba dar blogiau.
Todėl nusimoviau nuo piršto žiedą su jaspio akute, ant kurio buvo
mano antspaudas.
- Jeigu jums grėstų koks pavojus, pasakykite, kad jus globoja
Prancūzijos karalienė.
Jis įsidėjo žiedą į kišenę. Likau stovėti mėnulio nušviestame kie
me ir žiūrėjau, kaip jis persimetė per petį savo krepšį ir pėsčiomis
leidosi į kelią. Netikėjau, kad dar kada nors jį pamatysiu, ir net
nebuvau tikra, ar norėčiau. Kad ir koks užburiantis buvo, jis už
gavo manyje slaptą stygą, kurios skambesio aš anaiptol netroškau
girdėti.
PENKIOLIKA
IRMĄJĄ DAUGIAU NEI PO IŠTISO DEŠIMTMEČIO ŠVENČIAMĄ

P dofino vestuvių dieną Paryžiaus dangaus netemdė joks debesė
lis. Išsipusčiusių didžiūnų puošmenose atsispindėjo žvakių šviesa, o
pro katedros duris dvelkiantis lengvas vėjelis kilsnojo iškabintas šil
kines vėliavas. Kad ir koks nuskurdintas buvo karalystės iždas, tokia
svarbia proga iškilmėms nepašykštėjome.
Kai Pranciškus su savo nuotaka priklaupė priešais altorių, man
širdį suspaudė nerimas ir baimė. Iš pradžių aš atkakliai priešinausi
toms vestuvėms. Mano sūnui jau sukako keturiolika - tokio am
žiaus daugumą princų ima kamuoti kūno geiduliai, tačiau jį ir to
liau kankino baisūs ausų uždegimai, kurių niekaip nebuvo įmanoma
pagydyti, ir dabar su savo brangakmeniais nusagstytais apdarais jis
atrodė smulkutis ir nugeibęs. Kad ir būdamas įsimylėjęs Mariją, jis
žiūrėjo į ją veikiau kaip į brangią seserį nei į sutuoktinę. Henriko
manymu, geras pasismaginimas lovoje buvo kaip tik tai, ko reikėjo
mūsų sūnui, tačiau aš įtariau, kad Pranciškus tam dar nesubrendęs,
ir kaltinau Dianą, kad nė akimirką nepaleisdama jo iš akių nedavė
jam laisvės suaugti. Jinai laikė jį amžinu vaiku ir be saiko lepino, kad
tik išlaikytų visiškoje savo valioje.
Šiaip ar taip, šios vedybos sujungė Škotiją su Prancūzija, ir su
kryžiuoti Valua bei Stiuartų giminių herbai puošė neštuvus, kuriais
mes visi grįžome į Luvrą puotauti prie stalų, užtiestų staltiesėmis,

išsiuvinėtomis susipynusiais dagių ir lelijų žiedais.
Marija su mano vyru pradėjo šokius, o aš, sėdėdama ant pakylos,
prisiminiau tą dieną, kai pati buvau nuotaka ir pirmąsyk turėjau vie
šai pasirodyti greta savo šešuro.
Henrikas vilkėjo perlais siuvinėtą tamsiai violetinio aksomo dra
bužį. Eidamas trisdešimt devintuosius metus jis vis labiau panašėjo
į savo tėvą, tiktai elgėsi kur kas santūriau, nė akimirkos neleisdamas
sau pamiršti, kas esąs. Tuo tarpu jo tėvas Pranciškus mėgdavo gar
siai juoktis ir per daug gerti. Henrikas tik retsykiais vos suvilgydavo
lūpas vynu, o jei ir šypsodavosi, tai jo šypseną po vešlia barzda sun
kiai galėdavai įžiūrėti.
O nuotaka - nepalyginsi su ta naivia mergyte, kokia buvau aš! Su
žemiau juosmens siekiančiais rusvais plaukais ir aplink dailų kaklą
apsuktu mano septynių pilkųjų perlų vėriniu ji atvirai didžiavosi savo
grožiu ir begėdiškai koketavo su Henriku. Pavydėdama jai nerūpes
tingos jaunystės ir gyvumo, aš nukreipiau žvilgsnį į vestuvių svečius.
Prie Lotaringijos Gižų stalo sėdėjo pagyvenusi našlė kunigaikš
tienė, apsupta mylimiausios savo marčios - Randuotojo žmonos ir
kelių pusseserių lotaringiečių; ji tiesiog pūtėsi iš pasididžiavimo,
žiūrėdama į karališkąją savo vaikaitę. Jų giminės atžalos, įsitaisę prie
vaikų stalo, maišėsi su maniškiais.
Tarp vaikų akį labiausiai traukė Randuotojo sūnus Henrikas -
tikras angelėlis švytinčiais auksiniais plaukais ir tobulais veido
bruožais. Jis sėdėjo greta mano sūnaus, septynmečio Henriko, ku
ris sukiojo rankose mano dovanotą pakabutį su brangakmeniu; jo
akyse aiškiai buvo matyti nekantravimas: jis puikiai šoko ir tiesiog
nenustygo laukdamas, kada galės visiems parodyti savo grakštu
mą. Jaunikis Pranciškus nenuleido akių nuo savo nuotakos Marijos,
nors antrasis mano sūnus, beveik aštuonerių metų sulaukęs Karo
lis, kažką šnabždėjo jam į ausį. Netoliese sėdinti vyriausioji mano
dukra Elžbieta atrodė labai romi su savo karneolio spalvos suknia;
ji prižiūrėjo dešimtmetę Klaudiją ir penkerių metų Margo. O pats
mažiausias, ketverių metų Herkulis, išdykavo žaisdamas su maistu.
162 . C. W. GORTNER
Visi jie, kaip ir Pranciškus, vieną dieną ves arba ištekės ir paliks
mane, - pagalvojau. Privalau rūpintis jais, kol galiu, ir nutiesti jiems
kelius į ateitį, kad būtų laimingi.
Aš atsilošiau krėsle ir paėmiau vyno taurę. Staiga mano akis už
kliuvo už rūstaus pavidalo - prie stalo į dešinę nuo pakylos sėdėjo
karalienė Žana Navarietė. Ji šaltai ir nepakančiai žvelgė į mane -
visai kaip tada, prieš daugelį metų, kai atvykusi į Ambuazą išpeikė
mano katalikų tikėjimą. Jos motina, Pranciškaus I sesuo Margarita,
mirė prieš keletą metų, neilgai trukus po Žanos ir princo Antua
no de Burbono vestuvių. Burbonai buvo kilę iš tryliktojo amžiaus
didikų, tai buvo karališko kraujo Prancūzijos katalikų giminė, kuri
turėjo teises į sostą - iškart po mano pačios sūnų. Žana ir Antuanas
buvo įžymi pora, tačiau įtariau, kad ne itin laiminga. Antuanas buvo
išvaizdus storžievis, amžinai besišlaistantis atlapu švarku ir be saiko
maukiantis vyną; štai ir dabar jis išsitaršiusiais šviesiais plaukais ir
įraudusiu veidu smagiai flirtavo su kažkokia išsidažiusia dvaro ko
kete, nors jo žmona, apsivilkusi juoda suknia be jokių puošmenų,
kaip reikalavo jos kalvinų tikėjimas, sėdėjo vos per kelias kėdes ats
tu. Buvau girdėjusi, kad ji bandė atversti Antuaną į protestantizmą,
tačiau veltui; matydama, kaip jis prisikišęs trinasi tai kekšytei į ka
klą, pajutau gailestį ir užuojautą Žanai. Buvo aišku, kad Antuanui
nusispjauti ne tik į religiją, bet ir į viską, kas nesusiję su jo paties
malonumais.
Deja, ji buvo pernelyg šalta ir neprieinama, tad aš vargais negalais
tesugebėjau pasakyti jai tik kokius trejetą žodžių, ir kol bergždžiai
stengiausi sugalvoti, apie ką ją dar pakalbinus, mano akis užkliuvo
už jos sūnaus - mažojo Henriko, būsimojo Navaros karaliaus. Tai
buvo kresnas strazdanotas berniukas, paveldėjęs rudus Žanos plau
kus ir žalias savo tėvo akis bei melancholiškus jo veido bruožus. Jis
buvo šešerių - metais vyresnis už Margo; kol svarsčiau, kodėl jis
nesėdi kartu su kitais vaikais, jis atsisuko ir įsistebeilijo į mane.
To vaiko akys mane tiesiog užbūrė. Smalsiame jo žvilgsnyje, ku
rio kol kas dar nedrumstė amžius ir patirtis, aš pažinau save, ko
kia buvau vaikystėje: subrendusi ne pagal metus, bet nė neįsivaiz
duojanti, kaip smarkiai ir greit gali pasikeisti aplinkinis pasaulis.

Mane užplūdo gailestis ir atjauta pagalvojus, kaip šitą vaiką turėtų
gluminti visas aplinkui tvyrantis šventės triukšmas ir spindesys, tai
gi pamojau jam prieiti. Žana krūptelėjo ir pasilenkusi ėmė kažką
šnibždėti berniukui į ausį; akimirką jis sudvejojo, bet paskui pakilo
ir žengė prie manęs.
Priėjęs jis iškilmingai nusilenkė, atrodė nerangus ir sukaustytas
puošnių savo apdarų, o neklusnūs plaukai tartum šluotos virbai į
visas puses styrojo jam ant galvos. Jis gimė po Avino ženklu, - pa
galvojau, prisiminusi Žanos atsiųstą pranešimą apie sūnaus gimimą
ir sidabrinį krikšto dubenį, kurį savo ruožtu nusiunčiau dovanų.
- Vaikeli, - švelniai kreipiausi į jį, - ar žinai, kas aš?
- Taip, - nudelbęs akis į išblizgintus savo batus, atsakė jis. - Jūs
esate teta Kotryna.
- Teisingai. Aš esu tavo teta Kotryna. Eikš, leisk man tave apka
binti!
Jis bailiai dirstelėjo į savo motiną, o aš tuo tarpu nulipau nuo
pakylos ir apglėbiau jį; stamantrus vaiko kūnelis nė nevirptelėjo, kai
priglaudžiau jį prie savęs.
Staiga mane ištiko regėjimas. Nuo pat vaikystės nieko panašaus
nebuvau patyrusi, o dabar tas įspūdis buvo toks galingas, kad viskas
aplinkui akimirksniu išnyko ir aš likau viena tamsoje.
Kažkur toli griaudžia patrankos, jų dundesys aidi per visą ilgą
slėnį, gaubiamą dūmų kamuolių. Ant sviedinių sužalotų medžių
aplinkui kabo vien graudūs sudraskytų rudens lapų skivytai. Ma
tau vyrą, raitą ant galingojuodo karo žirgo: tamsią jo kepurę puo
šia balta plunksna, vešli vario spalvos barzda dengia vėjo ir saulės
nugairintą veidą, jo nosis ilga, o lūpos putlios. Platūs skruostikau
liai ir arti viena kitos įsodintos akys liudija ryžtą, atrodo, kad jam
paklūsta net oras, kuriuo jis kvėpuoja. Ant žirgo jis sėdi taip tvir
tai, lyg būtų gimęs balne, ir valdo neramiai trypiantį gyvulį vien
keliais.
Prie jo pribėga jaunas pažas, vilkintis žalia livrėja su nematyta
emblema.
- Jie nepasiduoda, - šnopuojapažas, ir raitelis nekantriai dėbteli

į jį. Tada jis atmeta galvą ir garsiai nusikvatoja. Pasako kažką, ko
neišgirstu; aš bandau priejo priartėti, kad girdėčiau, kąjis sako, bet
jis kažkurpradingsta, vaizdas išsisklaido lygdūmai, ir...
Aiktelėjusi atsikvošėjau vėl esanti menėje; kol bandžiau susivokti
ir atgauti savitvardą, pajutau kylantį pykinimą, o kūną po suknele iš
pylė šaltas prakaitas. Berniukas kilstelėjo rankutę ir perbraukė man
per skruostą.
- Teta Kotryna! - sumurmėjo jis. Pažvelgusi jam į veidą, aš iškart
suvokiau, kad ką tik būsiu regėjusi, koks jis taps.
Žana atidrožė prie mūsų ir ryžtingai išplėšė sūnų man iš glėbio.
- Pakaks, ponia, - išrėžė ji, žaibuodama akimis į kryželį iš rubi
nų ir perlų, prisegtą man prie suknelės, - jaunosios mano marčios
dovaną.
- Ji nieko man nepadarė, - tarė motinai mažasis Navarietis. - Ji
taip skaniai kvepia!
- Tai stabmeldystės kvapas, - atšovė Žana.
Kad ir kokia jaučiausi išsekusi (kaip visada, kai patirdavau savo
regėjimus), man dar užteko jėgų nusijuokti.
- Kaip matau, kai kurie dalykai nekinta. Norėjau tik pasvei
kinti berniuką ir paklausti, gal jam patiktų sėdėti su kitais vaikais.
Jei nepamiršote, jis juk perpus Valua; šios giminės kraujas teka ir
jūsų gyslomis. - Žana susiraukė; nekreipdama į ją dėmesio, pa
klausiau vaiko: - Ar norėtum susipažinti su savo pusbroliais ir
pusseserėmis?
Navarietis pažvelgė į vaikų stalą. Maniau, kad jau atsisakys ir įsi
kibs motinos sijono, - juk ji sergėjo kiekvieną jo žingsnį. Bet, mano
nuostabai, jis ryžtingai atstatė smakriuką.
- Taip, norėčiau. Ar galima, mama? - paklausė, pakėlęs akis į
Žaną.
Kas jai beliko daryti? Šaltai linktelėjusi, ji sekė akimis, kaip pa
ėmiau jį už rankos, - nors buvo gana kresnas, bet rankutes turėjo
mažas, - ir nusivedžiau prie stalo, kur pristačiau mažajam Gizui
(tas nusižiovavo) ir savo pačios vaikams.
- Čia jūsų pusbrolis iš Navaros, - pasakiau jiems. - Jis neseniai

atvyko į rūmus. Pasistenkit, kad jam pas mus būtų smagu.
Margo nusišypsojo.
- Tavo vardas Margarita, - išpyškino Navarietis, o ji koketiškai
krestelėjo garbanas.
- Tai jau ne, pusbroli! Visi vadina mane Margo.
Mano sūnus išdidžiai atkišo smakrą ir tarė:
- O aš esu Henrikas, Anžu kunigaikštis.
- Gerai jau, gerai, - šyptelėjau aš. - Elkitės maloniai. Kai suaugu
sieji pašoks, ateis ir jūsų eilė, gerai? - Tada pažvelgiau į pakeltas Na-
variečio akis. - Labai tikiuosi, kad tau pas mus patiks, - pasakiau,
vėl pajutusi širdyje krustelint nepaaiškinamą artumą šiam vaikui.
Jis man nusišypsojo, o tai pamatęs manasis sūnus Henrikas susi
raukė. Aš linktelėjau Žanai, ir ši atsitraukė į savo vietą kaip įniršusi
liūtė, iš kurios ką tik pagrobė jauniklį.
Ankstesniojo mano regėjimo poveikis pamažu ėmė blėsti, bet aš
visą likusį vakarą tyli ir susikaupusi prasėdėjau ant pakylos stebė
dama, kaip mažasis Navarietis nerangiai žengė į šokių aikštelę su
Margo, kuri lyg kokia laumė sukosi aplink. Štai kur, - pamaniau, -
dėmesio vertas princas!
Po vestuvių mes grįžome į Fontenblo grožį ir ramybę. Galima buvo

patikėti, kad pasaulis tarsi stabtelėjo dėl mano sūnaus vedybų, ta
čiau, kaip parodė paskutinieji kardinolo pranešimai, toli gražu ne.
Henrikas pasikvietė mane į savo kabinetą. Radau jį sėdintį prie
stalo su pamėlusiais iš nuovargio paakiais.
- Marija Tiudor miršta, - pasakė jis. - Pasak mūsų pasiuntinio
Anglijoje, tas kūdikis, kurio ji neva laukiasi, yra auglys pilve. Ji ne
paiso savo gydytojų nurodymų ir kiauras dienas verkauja Pilypo, ku
ris paliko ją ir grįžo į Ispaniją, vos tik išgirdęs, kad ji nėščia.
- Vargšė moteris! Nelengvas gyvenimas jai teko!
- Tai jau tikrai. O kai ji mirs, ir mums bus nelengva, - jis permetė
akimis popierių, kurį laikė rankose. - Anglai siekia karaliene pa
skelbti jos seserį Elžbietą, nors Marija laiko ją įkalintą namuose, - jis
rūgščiai šyptelėjo. - Elžbietos neapkaltinsi jokiais sąmokslais prieš
Mariją, nors visi žino, kad ji - užkietėjusi eretike. Jeigu gaus sostą, ji
atsigręš prieš mus, - jis numetė pranešimą į šalį ir liūdnai pažvelgė
į mane. - Monsinjoras sako, kad vos Marijai Tiudor mirus turime
pasiūlyti Pilypui kitą nuotaką.
Viskas aplinkui tarsi išnyko. Ausyse man liko skambėti tik vienas
žodis.
- Nuotaką? - pakartojau.
- Taip. Jei jau Elžbieta nusitaikė į Anglijos sostą, mums teks vie
nytis su ispanais.
Skaisčioje saulės šviesoje sūkuriavo auksinės dulkelės; viskas
aplink atrodė nepakenčiamai ryšku. Henrikas atsiduso.
- Kotryna, aš to nedaryčiau, jeigu tik būtų iš ko rinktis. Bet kito
kelio nėra. Tiktai viena iš mūsų dukterų jau yra tinkamo amžiaus
tekėti.
- Tačiau Elžbietai dar tik keturiolika, o Ispanija šitaip toli!
- Ji princesė ir privalo atlikti savo pareigą, kaip ir mes kadaise, -
jis paėmė mane už rankos. - Juk suprantate, tiesa?
Aš linktelėjau.
- Taip. Tačiau pažadėkit man, kad pati galėsiu jai pasakyti. Tą
žinią ji turi išgirsti iš manęs.
- Duodu jums žodį, - tarė jis ir pabučiavo man į skruostą.
Likę tų metų mėnesiai pralėkė lyg vėjo nuplėštų lapų sūkurys prieš
pirmąją žiemos pūgą. Konetablis ir jo sūnėnas Kolinji, kurio jau
daug metų nemačiau, išvyko į Pilypo II dvarą Briuselyje derėtis dėl
būsimų vedybų sutarties. Netrukus pasklido kalbos, kad keliauda
mas per Nyderlandus Kolinji susidomėjęs protestantų tikėjimu.
Tačiau man gandai nerūpėjo. Buvau pernelyg susikrimtusi dėl
to, kad netrukus turėsiu atsisveikinti ne su viena, o su dviem duk
terimis, nes, vos išgirdęs, kad Henrikas pritarė Elžbietos santuokai
su Ispanijos Pilypu, kardinolas nedelsdamas išpiršo mano dukterį
Klaudiją Lotaringijos kunigaikščiui - Gižų giminaičiui. Aš karš

tai priešinausi toms vedyboms ir įrodinėjau, kad Klaudija dar per
maža - jai tebuvo vienuolika. Tačiau, visų nuostabai, Klaudija pati
netikėtai parodė tvirtą būdą. Ji buvo mažo ūgio ir kresna, mat pavel
dėjo nepatraukliausius abiejų mūsų giminių bruožus. Vieną dieną ji
atidrožė pas mane ir pareiškė:
- Mudu su Lotaringijos kunigaikščiu pažįstami nuo mažumės.
Geresnio vyro už jį aš nė negalėčiau tikėtis!
- Bet, vaikeli mano, kaip galite būti tuo tikra? Juk jums dar tik
vienuolika! - Aš žiūrėjau į ją su pagarba ir liūdesiu. Nelabai kada
kreipiau dėmesį į šią savo dukterį, tad dabar tiesiog apstulbau su
pratusi, kad ji jau beveik subrendusi moteris, - jei dar ne kūnu, tai
bent protu ir kalba.
- Aš žinau, - pakartojo ji. - Ir nematau reikalo atidėlioti suža
dėtuves. Nenoriu sulaukti tokio likimo, kaip mano pusseserė Žana
Navarietė, kurią ištekino už kažkokio princo, su kuriuo ji neturi nie
ko bendro!
Jos žodžiams nebuvo kaip prieštarauti. Klaudijos apsisprendimas
buvo toks tvirtas ir pagrįstas, kad gavau sutikti su sužadėtuvėmis,
bet su sąlyga, kad Lotaringietis pasižadės su ja negulėti, kol jai ne
sukaks keturiolikos.
Lapkritį Marija Tiudor mirė. Jos įseserė, kurią ji laikė įkalintą ir
vos nenukirto jai galvos už menamą išdavystę, įžengė į sostą ir tapo
Anglijos karaliene Elžbieta I.
Po kelių dienų Ispanijos karalius Pilypas priėmė mūsų vedybų
pasiūlymą.
1559 metų sausio mėnesį Klaudija ištekėjo už Lotaringijos kuni

gaikščio. O vasario mėnesį admirolas de Kolinji ir konetablis galu
tinai sutarė dėl sąlygų, kuriomis Henrikas turėjo atiduoti Elžbietą
Pilypui II į žmonas, o savo paskutinę likusią seserį, mano brangiąją
Margaritą, ištekinti už Filberto iš Savojos - vieno iš didžiausių Pily
po sąjungininkų. Po kelių dešimtmečių karų mes pagaliau sudarėme
taiką su Ispanija, ir Henrikas, kaip buvo žadėjęs, leido man pranešti

dukteriai žinią apie būsimas vedybas.
Radau Elžbietą vaikų kambaryje sėdinčią prie lango.
Diena buvo puiki ir giedra. Vėjelis nešė mums balsus iš lauko.
Priėjusi artyn prie Elžbietos, pamačiau parke pulkelį jaunimo. Viena
mergaitė ypač krito į akis - ji purtė plaukus visai kaip nenustygstan
tis žirgas, kurio vadžias ji laikė, karčius. Aš net nustėrau, pamačiusi
ant žirgo Pranciškų: jis laikėsi įsikirtęs balno gugos, o Marija varė
gyvulį ratu. Man kiek atlėgo pastebėjus, kad greta stoviniuoja visas
būrys arklininkų.
- Atrodo, Marija Stiuart užsibrėžė padėti Pranciškui įveikti ar
klių baimę, - dygokai burbtelėjau.
- Jis daro pažangą, - atsakė Elžbieta. - Netrukus jau galės pir
mąkart joti į medžioklę.
Aš atkreipiau dėmesį į krūvelę senų sąsiuvinių, kuriuos Elžbieta
laikė susikrovusi šalia savęs. Ko gero, bus išvertusi ne vieną skrynią,
kol surankiojo šituos vaikystės prisiminimus.
- O kodėl jūs ne su jais? - paklausiau, traukdama sąsiuvinius į
šoną, kad galėčiau atsisėsti.
Ji pakėlė į mane liūdnas akis. Dailiose rankose laikė atverstą kny
gą. Ant pirštų ji nemūvėjo nė vieno žiedo, nors tokio amžiaus jau
būtų galėjusi jais puoštis. Tamsūs plaukai gaubė jos veidą, kuriame
gyvenimas dar tik turėjo įbrėžti skaudžiausių pamokų žymes.
- Norėjau prisiminti lotynų kalbą.
- Prisiminti? - aš perdėtai linksmai nusikvatojau. - Negi būtu
mėt spėjusi ją pamiršti, vaikeli? Jūs gi visuomet geriausiai mokėjote
lotynų. Niekas neįstengdavo jūsų pranokti!
- Verčiau pasitikrinti, - ji pakėlė akis. - Ispanijos rūmuose man
ji pravers. Jukjūs to ir atėjote, tiesa? Pranešti man, kad turėsiu tekėti
už Pilypo II?
Mane pervėrė baisus skausmas.
- Kas jums pasakė?
- Ponia Senešalė. Tačiau nebarkite jos; aš ir pati jau kuris laikas
įtariau. Suprantu, kiek daug skausmo ji jums suteikė, mama, tačiau
dėl šito jos nekaltinkite. Mano pareiga tekėti, už ko bus liepta, oji tik
patvirtino tai, ką aš jau ir taip žinojau.
Ji viską suprato. Elžbieta matė, kaip Diana mane skaudina, nors
mano varžovė buvo jai lyg antroji motina ir nuolat sukiodavosi greta
jos tėvo. Jos suvokimas, kaip kankinuosi savo vyro meilužės šešėlyje,
privertė mane pasijusti taip, lyg slėpčiausi už perregimo stiklo: visos
mano paslaptys buvo viešos.
- Ar Pilypas irgi turi meilužę? - vis taip pat ramiai paklausė ji.
- Ne, - atsakiau nedvejodama. - Jis garsėja dorybingumu.
- Bet vis dėlto jis karalius. Ir daug vyresnis, jau našlys. Be to, jis
jau turi sūnų iš pirmosios santuokos. - Aš be žado spoksojau į ją.
Elžbieta pridūrė: - Klausiu tik todėl, kad tokiomis aplinkybėmis no
rėčiau mokėti elgtis taip pat oriai, kaip jūs.
Širdyje atsivėrė baisi tuštuma. Aš suspaudžiau jos ranką.
- Jis tikrai jus mylės! Kaip galėtų nemylėti? Juk jūs tokia jauna
ir graži; ko dar galėtų trokšti karalius? - Tą akimirką nė pati neži
nojau, ar mano žodžiai skirti jai, ar savo neišsipildžiusiai svajonei,
tačiau duktė nusišypsojo ir užvertė sąsiuvinį. Atrodė, kad sugebėjau
ją nuraminti.
- O mano vestuvės įvyks čia ar Ispanijoje? - paklausė ji.
- Čia, - tarsi kažkas kitas kalbėjo mano balsu. - Mes viską pa
rengsime.
- Puiku! Norėčiau, kad seserys ir Marija būtų mano pamergės, -
ji palinko prie manęs. - Suprantu, kad pats Pilypas neatvyks manęs
pasiimti, tačiau jo atstovą noriu sutikti taip, kaip dera būsimai ka
ralienei.
- Taip ir bus, - mano balsas užlūžo. - Prižadu...
Ji ištiesė rankas ir apsikabino mane - gyvas Medičių giminės
kraujas.
- Ačiū, mama, - sušnibždėjo.
ŠEŠIOLIKA
lžbietos vestuvės buvo numatytos birželi ir turėjo
E sutapti su Henriko sesers Margaritos ir Filberto iš Savojos jung

tuvėmis - šis, priešingai nei Pilypas II, ketino pats atvykti į Paryžių.
Pilypas pranešė atsiusiąs vyriausiąjį savo kariuomenės vadą, grės
mingąjį Albos kunigaikštį, kuris bus jo atstovas.
Ruošti dukteriai kraitį turėtų būti smagus užsiėmimas, tačiau
prižiūrėdama visą būrį siuvėjų, audėjų ir batsiuvių, turinčių ją
išpuošti, ir stebėdama į skrynias kraunamas suknias, apsiaustus,
batus ir kailines movas (nes girdėjau, kad Kastilijos žiemos gana
atšiaurios), aš jaučiausi taip, tarsi kiekvienas iš tų daiktų būtų
akmuo, kuriuo grindžiamas kelias, netrukus nuvesiantis ją šalin
nuo manęs.
Pilypas buvo išreiškęs pageidavimą, kad po vestuvių Elžbieta
nedelsdama išvyktų pas jį. Būdamas jau trisdešimt dvejų jis aiškiai
nekantravo susilaukti dar vieno sosto įpėdinio. Vien pagalvojusi
apie savo vaiką toje niūrioje jo karalystėje, aš negalėdavau užmigti
naktimis. Mano sielvartą dar didino ir tai, kad netrukus turėjau at
sisveikinti su savo moša, kuri, neskaitant mano damų, visą laiką lig
šiol buvo ištikimiausia mano draugė ir palydovė. Tiesa, Margarita
nuolankiai sutiko tekėti už Filberto. Sulaukus trisdešimt šešerių, jos
jaunatviškas kietakaktiškumas buvo gerokai sušvelnėjęs ir ji troško

pastovesnio gyvenimo nei karališko kraujo senmergės likimas.
- Priešgyniavimu amžinai gyva nebūsi, - pasakė ji man. - Tu
riu pripažinti, kad jau beveik laukiu būsimo gyvenimo Savojoje, kur
bent jau galėsiu jaustis tikra moteris.
Aš palinkėjau jai laimės, nors tokio amžiaus ir sunku buvo tikė
tis, kad ji susilauktų vaikų. Atvykęs Filbertas atrodė visai patenkin
tas busimąja savo nuotaka. Jiedu buvo keistoka pora, ir aš šyptelėjau
pagalvojusi, ką pasakytų pašaipusis mano šešuras Pranciškus, pa
matęs prakaulią savo dukterį greta tokio apkūnaus jaunikio.
Birželis užgriuvo mus kažkaip netikėtai, o sykiu su juo - ir ispa
nų svita.
Aukštas, ištįsęs ir liesas Albos kunigaikštis sutiko Elžbietą didžio
joje Luvro menėje, ant kaklo užsikabinęs auksinę grandinę su negy
vu avinuku - Aukso Vilnos ordino kavalieriaus ženklu. Aš iškart pa
stebėjau nuostabą išgeltusiame jo veide. Mano duktė vilkėjo blyškiai
rožinę suknią su brangakmeniais, o sveikinimo kalbą išdrožė tobula
ispanų kalba; jai baigus, Alba pagerbė ją manieringa šypsena, kurią
pamačiusi visa ispanų svita pratrūko plojimais ir šūksniais:
- Hermosa! Gražuolė!
Iškilmės tęsėsi. Nors buvome kiaurai prasiskolinę ir net už dra
bužius, kuriuos vilkėjome, mokėjome skolintais pinigais, tačiau pa
sirūpinome, kad grįžę namo ispanai nesiskųstų, jog buvo nevyku
siai priimti. Prieš vestuves aš palydėjau Elžbietą į jos kambarį ir pati
iššukavau jai plaukus. Mudvi nesikalbėjome. Jokie žodžiai nebūtų
galėję apmalšinti mudvi apėmusio liūdesio.
Ji ištiesė ranką ir tylomis suėmė manąją.
O po dviejų dienų man teko žiūrėti, kaip klūpėdama Paryžiaus
katedroje greta Albos kunigaikščio ji prisiekė Pilypui II. Kai Alba
užmovė jai ant piršto žiedą, užsimerkiau. Ji tebebuvo Prancūzijoje
ir visuomet turėjo likti mano dukterimi, tačiau tą akimirką ji man
nebepriklausė.
Dabar ji atiteko Ispanijai.
Mūsų dar laukė iškilmingas riterių turnyras bei Filberto ir Marga

ritos jungtuvės. Karališkos vestuvės - ilgas reikalas, tad Henrikas
nusprendė, jog būsią per daug vargo vienas po kitų rengti dvejas
iškilmes. Todėl buvo sumanyta pirmiausia surengti turnyrą Elžbie
tos garbei; Henrikas, apsivilkęs naujus paauksuotus šarvus, turėjo
susigrumti su jo nugalėtoju.
Aš savo ruožtu gavau rūpintis vaikais. Pirmiausia reikėjo nura
minti Pranciškų, kuris įsikalė į galvą turįs kovoti turnyre kaip ir jo
tėvas. Negalėjau nė įsivaizduoti, kad apsišarvavęs ir raitas per patį
vidurdienio karštį jis kratytųsi ant arklio! Buvo neseniai persirgęs
ausies uždegimu ir dar nespėjęs atsigauti; turėjau atkalbėti jį nuo
tos kvailystės. Paskui nudrožiau tiesiai pas Elžbietą, kurios raudono
brokato sukniai paskutinę minutę kažko pritrūko, o tada dar laukė
Margo, Karolis, Henrikas ir mažasis Herkulis. Vidurnaktį jau buvau
visiškai nusivariusi nuo kojų. Vargais negalais parsvyravau į savo
kambarį, lyg apsvaigusi nusirengiau ir griuvau į lovą. Tąnakt susa
pnavau sapną.
Plaukiu kažkokiu tamsiu tuneliu. Negaliu užčiuopti nieko tvir
to, o aplinkui tamsu, nors į akį durk, lyg kraupiame juodame kape.
Mane dusina, kad nieko negaliu paliesti ar pajusti; aš noriu rėkti,
bet negaliu išspausti nė garso - balsas manęs neklauso. Tolumoje
dega ugnis, jos šviesa traukia mane artyn, ji liepsnoja vis skaisčiau,
aš artėju, artėju, jaučiu, kad netrukus įvyks kažkas neišvengiama,
kažkas...
Pabudau - mane purtė Lukrecija.
- Ponia, ponia!
Gulėjau įsipainiojusi į sujauktas, prakaitu permirkusias paklo
des; mane marino alpulys ir blogumas. Pažinau šitą jausmą: pasku
tinįsyk taip pasijutau, apkabinusi mažąjį Navaros princą. Tai buvo
mano paslaptingasis gebėjimas. Staiga man ausyse suskambo Nos-
tradamo balsas - tarsi jis būtų buvęs čia pat, mano kambaryje: Aš
visuomet sakau tiesą...
Pašokusi nustūmiau susirūpinusią savo damą.
- Kur mano laiškai?!
Ant stalo priekaištingai kūpsojo visa jų krūva. Praeitas savaites

buvau tokia užsiėmusi, kad neradau laiko jokiam susirašinėjimui.
Lukrecija užžiebė žvakes, o aš prisitraukiau kėdę ir ėmiau vieną po
kito sklaidyti laiškus: vos užmetusi akį, sviesdavau popierius sau po
basomis kojomis. Jis turėjo čia būti —aš jaučiau. Dabar man nerū
pėjo sričių valdytojų pranešimai nei labdaros prašymai; nubloškiau
šalin ir žinias iš Venecijos bei Florencijos. Ieškojau toliau, o mano
nerimas vis augo, kol vos begalėjau atgauti kvapą.
Ir tada pamačiau voką, užantspauduotą mano pačios žiedu. Jo
laiškas!
Aš tučtuojau jį atplėšiau. Ten buvo vos keletas žodžių: Pasisaugo
kit, jūsų malonybe! Atminkite pranašystę.
Jis mane perspėjo.
- O Dieve! - pakėliau akis į Lukreciją. - Netrukus nutiks kažkas
siaubinga! - Laiškas išsprūdo man iš rankų. - Bet aš neatsimenu
tos pranašystės! Kai pirmąsyk susitikom, Nostradamas net kelias jų
man pasakė. Aš net neturiu su savim tos jo duotos knygos. Ji Blua,
mano kabinete. Aš ją ten palikau.
Ligi ryto nebegalėjau nė bluosto sudėti ir blaškiausi iš kampo į
kampą, o mano damos sėdėjo nenuleisdamos nuo manęs apsiblau
susių akių. Vos prašvitus išlėkiau į koridorių. Daug kur ant grindų
ir nišose drybsojo vienas kitas žemiausio rango dvariškis, o rūmų
katės menėse medžiojo graužikus.
Mudviejų su Henriku kambariai buvo skirtinguose rūmų spar
nuose. Kartais pas jį vis dar užsukdavo Diana, tad aš niekuomet
neidavau pasimatyti su vyru nepranešusi. Tačiau buvau tikra, kad
šįryt jos ten nebus. Kai mes atsidurdavome dėmesio centre, ji vi
sada stengdavosi laikytis atokiau - net ir po šitiek metų liko tokia
pati veidmainė. Savo vyrą vis dėlto radau ne vieną - aplinkui sukosi
visas pulkas sekretorių ir pažų, o jis pats vien su lininėmis kelnaitė
mis stovėjo ant suoliuko: prie krūtinės jau buvo pritvirtintas naujų
jų šarvų antkrūtinis, o rūbininkas raišiojo antblauzdžius. Šalia ant
kėdės, išsitiesęs ir atkišęs į priekį ilgas kojas, drybsojo Randuotasis.
Pamačius mane, randas jo liesame veide sutvinkčiojo. Mudu abu
jautėme vienas kitam neapykantą; nuo pat pirmosios dienos, kai at
vykau į Prancūziją, jis nuolat rodė man panieką.
Dabar aš nekreipiau į jį dėmesio, priversdama stotis ir nusilenkti.
Henrikas atrodė išvargęs, barzda nebeįstengė paslėpti nukarusių
skruostų.
- Kas nutiko, Kotryna? - ramiai paklausė jis, tarsi mano įsiverži
mas į jo kambarį be perspėjimo būtų pats kasdieniškiausias dalykas
pasaulyje.
- Mano pone, - tariau, - ar negalėtume pasikalbėti vienu du?
Jis mostelėjo ranka aplinkui.
- Bet matote, aš užsiėmęs. Gal galima palaukti?
- Ne, - jaučiau į save įsmeigtą Gizo žvilgsnį. - Bijau, kad reikalas
labai svarbus.
- Kaip ir visa kita, - atsiduso Henrikas ir mostelėjo rūbininkui
pasitraukti. Vienas iš jo antblauzdžių buvo per mažas. Jis nulipo nuo
suoliuko.
- Negana, kad jau kelintą kartą esu priverstas matuotis tuos šar
vus, - pasakė jis, visiems pasišalinus, - tai dar turiu pasirašyti krūvą
popierių, priimti Anglijos pasiuntinį, susitikti su Alba, peržiūrėti
turnyro dalyvių sąrašus. Ar tikrai jūsų reikalas toks svarbus?
- Taip. Atėjau todėl, kad manau... jog mums gresia pavojus.
Jis susiraukė.
- Pavojus? Iš kur?
- Nežinau, - maldaujamai sudėjusi rankas, aš kalbėjau toliau,
pati suprasdama, kaip kvailai jam turėtų skambėti mano žodžiai. -
Šiąnakt susapnavau sapną ir... - mano balsas užlūžo. Jo žvilgsnyje
išvydau didžiulę nuostabą. Puoliau prie jo. - Maldauju, išklausykite
mane! Bijau dėl mūsų artimiausių žmonių, gal net dėl mūsų šeimos.
Jis susmuko ant kėdės prie stalo ir ištiesė ranką atpalaiduoti ant-
blauzdžio. Tas barkštelėjo nukritęs ant grindų. Tačiau antkrūtinis
liko pritvirtintas ir trukdė Henrikui atsilošti, tad jis turėjo sėdėti lyg
mietą prarijęs.
- Ką gi, klausau. Tačiau mano sekretorius netrukus sugrįš ir aš
negalėsiu antrąkart jo išvyti. Jis visą rytą neduoda man ramybės.
Papasakojau jam apie savo sapną ir apie Nostradamo laišką. Vos

susivaldžiau neišplepėjusi apie ankstesnes savo vizijas, nes lig tol
nieko nebuvau jam sakiusi apie savo gebėjimą ir įtariau, kad Hen
rikas neapsidžiaugs sužinojęs, jog turi žmoną, pasižyminčią magiš
komis galiomis.
Kai baigiau, jis sukryžiavo sau po smakru rankas.
- Ir jūs manote, kad tas sapnas ir Nostradamo laiškas pranašauja
mums kažkokią nelaimę?
- Taip, - man palengvėjo, kad jo balse nebuvo girdėti pašaipos. -
Jei pamenate, jis išties sugebėjo pagydyti jūsų koją. Ir jis man sakė
pranešiąs, jei kiltų grėsmė.
- Kotryna, - vis dar rimtai ir nesišaipydamas prabilo jis, - juk
tai kvailystė. Jūs pernelyg sudirgusi, kad teks skirtis su Elžbieta. Ji
netrukus turės išvykti Ispanijon, ir jums dėl jos neramu.
- Ne, jūs nesuprantate. Tas laiškas išsiųstas prieš kelias savaites.
Aš puoliau jo ieškoti tik todėl, kad susapnavau tą sapną. Tai perspė
jimas. Savo pranašystes jis surašė į knygą, kurią padovanojo man,
atvykęs į Blua. Tačiau aš palikau ją ten, savo kabinete. Būtinai turi
me ką nors pasiųsti, kad ją atgabentų.
Jis žiūrėjo į mane taip, tarsi būčiau proto netekusi.
- Siųsti pasiuntinį knygos? Jukgreičiau nei po trijų valandų prasi
deda turnyras mūsų dukters jungtuvių su Ispanijos karaliumi garbei!
- Turnyrui tai nekliudys. Tiesiog pasiųskime kokį patikimą žmo
gų prie Luaros, kad...
- Kotryna, - jis vis dar nekėlė balso, tačiau pajutau, kad neten
ka kantrybės. - Blua pilis šiuo metu uždaryta, pati žinote. Mūsų
kambarių raktus turi mano rūmų valdytojas, o jis dabar per daug
užsiėmęs, kad siųsčiau jį vėjų gaudyti.
- Tai ne vėjai...
Jis kilstelėjo ranką.
- Jūs prašote manęs siųsti patikimą tarną į Blua. Iki ten - ma
žiausiai visa diena raitomis. Jis turi atnešti jums knygą, kurios nė
akyse nematė. Juk jūsų kabinete - šimtai knygų! Kaip, po galais, jis
atrinks tą, kurios jums reikia?
Apie tai aš nepagalvojau. Man nė nedingtelėjo, kad gali kilti tokių

sunkumų, tačiau nenorėjau to prisipažinti. Tik atsitiesiau ir pakėliau
galvą, grumdamasi su nenusakoma neviltimi.
- Gerai, josiu pati. Gaukit man raktus, o aš pasiimsiu Lukreciją ir
vieną sargybinį. Grįšiu iki sutemstant.
- Ir praleisite turnyrą, kuriame turėsiu grumtis su nugalėtoju? -
Jis prisimerkęs pažvelgė į mane. - Gal juokaujate? Tai juk tik sapnas,
Kotryna! Nieko neatsitiks, jei ir negausit tos knygos.
Staiga aš ir pati ėmiau savim abejoti. Jis teisus: aš viso labo susa
pnavau košmarą. Tai buvo tik sapnas ir dar - mįslingas laiškas nuo
žmogaus, kurio aš beveik nepažįstu ir kurio pranašystės dar niekad
nepasitvirtino.
Bet aš vis tiek žinojau.
- Suprantu, kad skamba beprotiškai, Henrikai, bet aš tai jaučiu
giliai širdyje. O ką, jei pavojus gresia Elžbietai? Mes tiek daug iš jos
reikalaujame, o ji tokia pavargusi! Kas bus, jei ji susirgs?
- Mes visi pavargę. Išvarginti Anglijos ir Ispanijos, eretikų, rei
kalaujančių sau tikėjimo teisės, prasto derliaus ir skurdo. Kiekvienas
turim savo naštą. Elžbieta irgi kaip galėdama neš savąją. Aš juk siun
čiu ją svetur ne todėl, kad norėčiau, o todėl, kad privalau.
- Aš žinau. Niekas jūsų ir nekaltina. Galbūt tai ne dėl jos. Gal tai
perspėjimas dėl ko nors kito, dėl kitų mūsų vaikų.
- Kotryna, nėra jokių perspėjimų ir jokių pranašysčių. Jūs per
vargusi kaip ir mes visi, nors ir nenorite to pripažinti. Jūs jaudinatės
dėl Elžbietos, nes esate rūpestinga motina. - Jis patylėjo ir pridūrė
jau kur kas švelniau: - Pilypas nori, kad lapkritį ji jau būtų Madride
ir dalyvautų rūmų kalėdinėse iškilmėse. Jūs turėtumėt pasistengti
per likusį laiką labiau ją palaikyti, o ne lyg galvos netekusi lėkti prie
Luaros vien dėl to, kad tas žmogus prieš kelerius metus jums kažką
pasakė.
- Henrikai, nereikia... - Aš pažvelgiau į jį ir daviau valią ašaroms.
Jis pakilo ir apkabino mane. Prispausta jam prie krūtinės, ausim
prisiglaudusi prie šaltos antkrūtinio plokštės, jaučiau, kaip jis glosto
man plaukus.
- Nieko, nieko, - murmėjo jis. Paskui suėmė mane už smakro ir

pakėlė į save mano veidą. - Verkti - ne nuodėmė. - Iš prieškamba
rio pasigirdo balsai, liudijantys, kad ta jo gauja sugrįžo, ir jis apmau
džiai šyptelėjo. - Ištverkim šiandien tą nelemtą turnyrą ir, jei rytoj
vis dar to norėsite, pažiūrėsim, ką galima padaryti, gerai? Jei reikės,
abu kartu nuvažiuosim į Blua.
Aš lengviau atsikvėpiau.
- Ačiū. Aš... aš jus myliu.
Ištariau tuos žodžius nė nespėjusi susivokti, ir jis tarsi sustingo.
Paskui dar tvirčiau mane apkabino.
- Ir aš jus myliu, - sušnibždėjo.
Daugiau jis nieko nebespėjo pasakyti - į kambarį įsiveržė tarnai.
Tačiau išeidama aš suvokiau pagaliau gavusi iš jo tai, ko visuomet
norėjau.
Ateities neįmanoma tiksliai atspėti.

Skubėdama atgal į savo apartamentus, aš kartojau šį maestro Ru-
džjerio posakį tikindama save, kad jis reiškia, jog nelaimės galima
išvengti, jeigu esi perspėtas. Rytoj būtinai nusiųsiu ką nors atgabenti
Nostradamo knygos, o gal ir patį aiškiaregį pasikviesiu, jeigu pri
reiks, kad viską man paaiškintų. Viena diena nieko nepakeis.
Buvo jau vėlyvas rytas, kai apsivilkau iškilmėms skirta suknele,
pasipuošiau deimantais, susirinkau visus mažesniuosius vaikus ir
savo palydą. Aidint trimitams, mes įžengėme į Šv. Kventino gatvę.
Lydima savo damų, užlipau ant pakylos, kur po baldakimu jau sėdė
jo Elžbieta, Marija ir Pranciškus. Karolis, Henrikas ir Margo įsitaisė
žemiau ant pagalvėlių. Aš atsisėdau į savo krėslą, paėmiau iš pažo
taurę vyno ir nusiteikiau čia praleisti popietę. Visas tas žirgų kanopų
dundesys, lūžtančių iečių traškėjimas ir minios riksmai man visuo
met atrodė pernelyg triukšmingi.
Šiandieniniame turnyre turėjo pasirodyti keturi kovotojai, o
Henriko laukė kova su laimėtoju. Minia pratrūko audringai šaukti,
kai į areną raitas ant galingo balto karo žirgo išlėkė mielasis Henriko
bičiulis Randuotasis. Kai jam kone iškart pavyko išversti iš balno

pirmąjį varžovą, Marija staigiai pašoko ant kojų:
- Perskelkit jam makaulę, dėde!
Aš timptelėjau ją už sijono.
- Sėskit! Kas jūs - pagonė, kad šitaip siautėjat?
Ji išdidžiai krestelėjo galvą. Jos dėdė Gizas laimėjo dar tris kovas.
Randuotasis dar susigrūmė su Namiūro kunigaikščiu ir nugalėjo. Aš
jau nė nebesistengiau tramdyti Marijos, klykiančios iš džiaugsmo
kartu su visa minia, kai Gizas išdidžiai šuoliavo per areną išraudusiu
nuo jaudulio randuotu veidu.
- Kas stos į kovą su manim? - iškėlęs pirštinę, šaukė Randuota
sis. - Kas drįs kautis su nugalėtoju?
{priekį žengė Montgomeris, škotų gvardijos kapitonas:
- Aš kausiuos.
Kilo dar didesnis triukšmas. Montgomeris priklausė privilegi
juotam būriui - asmeninei mano vyro apsaugai, tačiau jis vis dėlto
buvo škotas. Randuotasis nudelbė jį akimis ir linktelėjo. Jis nenorėjo
pasirodyti bailys ir atmesti iššūkį - tegu net ir žemesnio už save.
Montgomeris užsėdo ant balto eržilo. Abu su Gižu nujojo į prie
šingus arenos galus ir leidosi vienas prieš kitą. Mikliai užsimojęs
ietimi, Montgomeris smogė Gizui į skydą ir išvertė kunigaikštį iš
balno tiesiai į dulkes.
- Negarbinga! - šaukė žiūrovai. - Iš naujo!
Tačiau kovos kartoti nebebuvo galima. Randuotasis išlėkė iš bal
no ir išsyk nuaidėję trimitai paskelbė, kad dabar mano vyras, kara
lius, stos į kovą su nugalėtoju.
Aš palinkau į priekį. Jeigu čia būtų buvęs Koliziejus, Montgomerį
tikriausiai būtų užpjudę liūtais. Tačiau Henrikas buvo tvirtas karys
ir davė ženklą kovosiąs su kapitonu.
Apsitaisęs paauksuotais šarvais, jis išjojo į areną raitas ant
savo obuolmušio. Jis atrodė stiprus ir daug jaunesnis nei keturias
dešimties. Nujojęs į arenos galą, jis nuleido antveidį. Stojo tyla.
Heroldams davus ženklą, karalius ir kapitonas pasileido vienas
prieš kitą.
Tą akimirką man ausyse suskambo prieš ketverius metus Blua

pilyje ištarti žodžiai.
Jaunasis liūtas kovoje įveiks senį.
Aš pamažu ėmiau stotis. Viskas aplinkui tarsi sulėtėjo: aiškiai
mačiau žirgams iš po kanopų žyrančius žemės grumstus, girdėjau
šarvų girgždesį, jutau ore tvyrantį nekantrumą ir įtampą. Aš prasi
žiojau. Tačiau mano riksmą nustelbė trenksmas - ietis kurtinančiai
rėžėsi į metalą.
Pasigirdę plojimai akimirksniu liovėsi. Henrikas pakilo į orą, o
jo ietis iškritusi atsimušė į žemę. Arklininkai puolė prie jo, ir aš ma
čiau, kaip jo koja įstrigo balnakilpėje, nors pats jis išslydo iš balno.
Tarnai pagavo jį krintantį. Stojo kraupi tyla.
Pirmoji sukliko Marija - ji tiesiog staugė iš siaubo, atrodė, niekad
nesiliaus. Aš paknopstom nusiropščiau nuo pakylos, stumdydama
išsižiojusius dvariškius, tarsi priaugusius prie savo pagalvėlių. Kai
uždususi ir sunkiai gaudydama orą išlėkiau į areną, didikai jau nešė
Henriką prie manęs. Jis vis dar buvo su šalmu, nors antveidis žemiau
kaktos buvo prakirstas. Paguldę jį ant suolo, jie mėgino numauti šal
mą. Aš žvilgtelėjau į areną. Montgomeris stovėjo sustingęs, rankoje
tebelaikydamas sulaužytą ietį.
Kai šalmą pagaliau numovė, Henrikas dusliai sudejavo. Aš ran
komis stvėriausi sau už burnos, kad nuslopinčiau iš gerklės besiver
žiantį siaubingą klyksmą.
Auksiniam narve jis perdurs jam akį.
Mano vyro veidas buvo kraupiai išbalęs; kraujo beveik nesimatė.
Iš dešiniosios jo akies styrojo sulaužytos Montgomerio ieties
atplaiša.
SEPTYNIOLIKA
ES PARNEŠĖME JĮ ATGAL Į RŪMUS, KUR DAKTARAS PARĖ Ap

žiūrėjo žaizdą, o aš stovėjau šalia. Henrikas tuo tarpu pra
rado sąmonę, o jo veidas taip išblyško, kad po oda galėjai įžiūrėti
kiekvieną melsvą gyslelę. Parė sutaisė aguoną pleistrą ir uždėjo ant
sužalotos akies, o paskui atsargiai apvyniojo stirksančią ieties nuo
laužą drobe. Paskui jis pamojo man ir monsinjorui kardinolui kartu
su juo išeiti į prieškambarį.
- Na? - vamptelėjo monsinjoras; paprastai toks santūrus jo bal
sas dabar rėžė ausį. - Ar jis gyvens?
Aš atsisukau kaip įgelta.
- Kaip jūs drįstate? Kalbate kaip išdavikas!
Jis paniekinamai nudelbė mane akimis, ligi galo atskleisdamas
tikrąją savo prigimtį.
- Ponia, - iškošė paskui, - reikia mąstyti apie valstybės ateitį.
Jo didenybės žaizda gali būti mirtina, - jis kalbėjo taip abejingai,
lyg Henrikas būtų buvęs koks valkata, pakliuvęs po jo karietos
ratais.
įsiūtis, kuris visuomet imdavo kunkuliuoti, susidūrus su Gižais,
dabar tiesiog dusino mane. Jau norėjau liepti jam nešdintis, bet
Parė tarė:
- Taip, monsinjore, žaizda tikrai sunki, bet nebūtinai mirtina.

Pirmiausia turime pašalinti ieties nuolaužą, o tada bus galima spręs
ti, kokia padaryta žala.
Mane stingdė šaltis. Aš nujaučiau grėsmę, bet nė neįsivaizdavau,
kad ji palies Henriką. Nusigręžiau, kad nematyčiau sukto monsin
joro žvilgsnio.
- Reikia padaryti viską, kas įmanoma, - kreipiausi į Parė neva
lingai iš baimės virpančiu balsu. - Jo didenybės gyvybė - mūsų ran
kose. Gal man pakviesti Nostradamą? Jis jau yra pagelbėjęs mano
vyrui!
- Tai tebuvo perkirsta koja, - švelniai atrėmė Parė. - Taip,
Nostradamas patyręs gydytojas, tačiau ne chirurgas. Be to, kol jis
atvyks, praeis nemažai laiko, o tą skeveldrą reikia pašalinti kuo
greičiau, kol žaizda neužsikrėtė. Esu daręs panašių operacijų mū
šio lauke, bet dabar man pirmiausia reikėtų modelio, kad galėčiau
išbandyti, kas bus, - jis patylėjo. - Man reikia galvų, jūsų malonybe.
Ir kuo daugiau.
- Nubauskite mirti dešimt kalinių ir atneškit daktarui jų gal
vas, - paliepiau monsinjorui.
- Jei galima, norėčiau pasiūlyti, kad viena iš tų galvų būtų kapi
tono Montgomerio, - nutęsė kardinolas.
- Juk jis netyčia! - pasišiaušiau aš. - Negalima žudyti žmonių už
neatsargumą!
- Montgomeris - hugenotas. Ne veltui jis pirmiausia iškvietė ko
von mano brolį. Jo didenybė seniai yra hugenotų priešas; štai jie ir
atkeršijo!
Aš žengiau artyn ir priėjau prie pat jo - net užuodžiau jam nuo
drabužių dvelkiantį brangaus muskuso kvapą. Jis mane siutino -
savo tiesiog permatoma klasta ir prižiūrėtais nagais, ir tuo atsainu
mu, po kuriuo slėpė pabaisos prigimtį.
- Nebebandykit mano kantrybės, - pagrasinau. - Eikit ir dary
kit, kaip liepiau. Tučtuojau!
Montgomerio likimas man nerūpėjo, tačiau nenorėjau, jog jis
mirtų vien tam, kad patenkintų monsinjoro užgaidą. Kardinolas
šmurkštelėjo pro duris į galeriją, kur girdėjau šurmuliuojant naujie

nų laukiančius dvariškius. Parė liūdnai dirstelėjo į mane. Negalėjau
žiūrėti į jo persigandusį ir sutrikusį veidą, todėl apsisukau ir grįžau
į Henriko kambarį. Prisitraukiau prie lovos kėdę, atsisėdau ir suė
miau vyro ranką.
Jis gyvens. Jis privalo gyventi!
Nukirstos galvos aiškių atsakymų nepateikė, ir Parė nusprendė pir

ma patrumpinti nuolaužą, kad būtų lengviau gydyti žaizdą. Audi
niai aplink sužeistą akį atrodė baisiai - žaizda karščiavo, ir aš, bai
mindamasi, kad neprasidėtų užkrėtimas, skubiai išsiunčiau laišką
Nostradamui į Saloną, prašydama pagalbos. O belaukdama atsaky
mo beveik nebesitraukiau nuo Henriko lovos; draugiją man palaikė
jo sesuo Margarita ir manoji Elžbieta. Jis tai atgaudavo, tai vėl pra
rasdavo sąmonę, bet kaskart atsipeikėjęs šalia išvysdavo mane. Aš
ploviau jamveidą ir kaklą rozmarinų nuoviru, šypsojausi ir kalbėjau
kaip įmanydama linksmiau. Nieku gyvu neleidau jam pajusti savo
baimės ir to siaubo, kuris veržėsi aplink mane lyg kilpa.
Trečią dieną jis ėmė smarkiai karščiuoti ir blaškytis, o jo oda tapo
smėlio spalvos. Nostradamas man pranešė atvyksiąs, jeigu man jo
reikia, bet, kaip Parė ir buvo sakęs, pridūrė apgailestaująs, kad nėra
chirurgas ir padėti galįs nebent patarimais. Laiške dar buvo kom
preso receptas, kuris, jo nuomone, galėtų praversti. Henriko akis
dabar jau buvo virtusi išputusia klampyne, ir tarnams tekdavo jėga
jį laikyti, kad Parė galėtų pakeisti permirkusius tvarsčius ir uždėti
kompresą. Kad ir kaip buvo pasiryžusi nepalikti manęs vienos, Elž
bieta atrodė leisgyvė, ir aš išsiunčiau juodvi su Margarita, liepusi
būtinai pailsėti.
Vos paguldžiusi mano dukterį į lovą, Margarita iškart sugrįžo.
Parė kaip tik baigė perrišimą, ir dubenyje jam prie kojų kūpsojo krū
va permirkusių tvarsčių. Užuodus koktu jų kvapą, man net plaukai
ant sprando pasišiaušė - jie dvokė pūliais, o tai reiškė, kad žaizda
užsikrėtė. Henriko kaktą išmušė šaltas prakaitas. Ką tik blaškęsis ir
iš skausmo staugęs lyg žvėris, dabar jis gulėjo nė nekrustelėdamas,

ir aš ėmiau baimintis blogiausio.
- Jis beveik nebejuda, - šnibžtelėjau daktarui Parė. - Negi nieko
negalima padaryti?
Jis sumurmėjo:
- Bijau, kad ta nuolauža perdūrė jo didenybei akį ir pažeidė ap
sauginį smegenų apvalkalą. Kompresas gali padėti numalšinti išo
rinį karščiavimą, bet jei pažeidimas gilesnis... - Jis nutilo, nebaigęs
sakinio. Stojo sunki tyla.
- O kaip operacija? - nerimau aš. - Kai tik patinimas atslūgs, jūs
ištrauksite skeveldrą, juk taip?
- Tam tektų pergręžti kaukolę, o jo didenybė šiuo metu per sil
pnas. Jeigu kompresai bent kiek padės, gal ir galėsime to imtis, o gal
to neprireiks. Jis ir šiaip gali atsigauti...
- Su skeveldra aky? - aš įsistebeilijau į jį. - Negi tikrai kitos išei
ties nėra?
Parė niūriai nudelbė galvą. Aš atsigręžiau į savo vyrą. Kraujas
ir pūliai jau buvo spėję permerkti ir šviežią tvarstį. Kai paėmiau jo
ranką, jo sveikoji akis staiga atsimerkė - aš net krūptelėjau. Tada
prisikišau artyn prie sukepusių jo lūpų.
- Margarita... - sušnibždėjo jis, - pasirūpinkit... jos... vestu
vėmis...
Išgirdau, kaip man už nugaros graudžiai sukūkčiojo Margarita.
Nė nepažvelgusi į ją jaučiau, kad ji jau irgi pasidavė nevilčiai.
Vidurnaktį monsinjoras sutuokė Filbertą iš Savojos su Margarita.

Jokių iškilmių nebuvo. Aš juos abu apkabinau, liūdnai pasveikinau
ir iškart grįžau pas Henriką.
Anapus jo kambario durų jau prasidėjo pjautynės dėl valdžios.
Aš žinojau, kas vyksta. Buvau tikra, jog Gižai ir jų palaižūnai be
paliovos slapta rengia susitikimus ir rezga planus bei sąjungas, kad
išsaugotų galią. Man jų sąmokslai kol kas buvo nė motais: ne to
184 . C. W. GORTNER
dėl, kad būčiau to nepaisiusi ar kad viduje nebūčiau šiurpusi nuo jų

žiaurumo, o todėl, kad kol kas niekaip negalėjau užkirsti tam kelio,
net jeigu ir būčiau radusi savyje jėgų.
Mano vyras, su kuriuo gyvenau dvidešimt šešerius metus, netru
kus turėjo mane palikti. O man teko tik bejėgiškai stebėti - niekaip
negalėjau apginti jo nei nuo vidaus, nei nuo išorės grėsmių.
Visi vienas po kito ėjo su juo atsisveikinti. Į kambarį įžengė mūsų
sūnus Pranciškus, įsikibęs į Marijos ranką, - dar toli gražu nesu
brendęs penkiolikmetis berniukas ir septyniolikmetė mergina, ku
rių saugus ir nerūpestingas gyvenimas ką tik sudužo į šipulius. Visas
apsipylęs ašaromis Pranciškus ėmė vapėti nenorįs būti karaliumi;
jis nenorėjo, kad tėvas mirtų. Marija apkabino jį ir priglaudė prie
krūtinės, o pati su nebyliu siaubu akyse pažvelgė į mane. Kažin, -
pamaniau, - ar Gižai jau spėjo prilįsti prie jos ir prigąsdinti, vardin
dami jos, kaip būsimos karalienės, priedermes ir įtikinėdami, kad
pirmiausia ji privalanti dėl visko atsiklausti jų, o ne manęs?
Išbalusi, bet rami Elžbieta atsisveikindama pabučiavo Henriką ir
išėjo pabūti su mažaisiais mūsų vaikais, kuriuos paliepiau atgabenti
į Luvrą. Karolis verkė ir prašėsi pas tėvelį; jis nesileido paguodžia
mas, tik įsikibęs laikė glėbyje medžioklinį šuniuką, kurį Henrikas
buvo jam padovanojęs. Aš nė pagalvoti negalėjau, kad jie išvys tėvą,
staugiantį ir besiblaškantį agonijoje; apšaukiau Parė ir priverčiau su
girdyti Henrikui tiek opijaus, kad būtų pakakę net arkliui.
Tačiau jis vis dar nemirė.
Jis kovojo kaip tikras karys - koks visada buvo, nors karščia
vo vis labiau. Kartais, sutelkęs visas jėgas, jis bandydavo keltis ir
šaukdavo, jog tučtuojau turįs būti išplatintas pranešimas, kad sostą
paveldi jo sūnus Pranciškus U. Tokiomis akimirkomis aš mylėjau jį
labiau nei bet kada gyvenime. Jis gyveno kaip tikras karalius ir no
rėjo mirti kaip dera karaliui - pasirūpinęs, kad Prancūzija nežlugtų
kartu su juo.
Aš likau prie jo ligi pat pabaigos - ligi pat tos įstabaus grožio
liepos mėnesio popietės. Jis visą laiką klejojo ir kažką be ryšio mur
mėjo. Aš atsiklaupiau greta jo lovos, ir jis akimirką atsigręžė ir visai
sąmoningai pažvelgė į mane: karštis trumpam atslūgo, kad siela pas-

kutinįkart galėtų grįžti į kūną.
Suskilusios jo lūpos krustelėjo. Jis ištarė vienintelį žodį:
- Kotryna...
O tada užsimerkė. Ir paliko mane.
Atidaviau jo kūną balzamuotojams, kurie turėjo išimti širdį ir įdėti

į alebastro karstą nebaigtoje mūsų kriptoje Sen Deni. Palikau jį rau
dantiems tarnams, patarnavusiems jam daugelį metų, ir konetabliui
Monmorensiui, stojusiam sargybon prie jo mirties patalo, bei Gi
žams, kurie turėjo pasirūpinti laidotuvėmis ir jau spėjo persirengti
baltais gedulo darbužiais.
Grįžau į savo kambarius, eidama koridoriais, kuriuose tebeskam
bėjo jo žingsnių aidas. Mano damos visos sykiu pakilo - jų akys
buvo raudonos nuo ašarų. Lukrecija puolė prie manęs, bet, išvydusi
mano žvilgsnį, sustojo. Turbūt ji suprato, kad, jei mane palies, jei
bent kas mane palies, aš subyrėsiu.
Aš viena pati nuėjau į miegamąjį. Jaučiausi taip, tarsi nebuvau
čia šimtą metų. Visi mano daiktai tebebuvo čia: Venecijos sidabro
šepečiai su mūsų abiejų inicialais ant rankenėlių, kvepalų ir visokių
tepalų buteliukai, vaikų portretai ant sienų. Aš viską mačiau, suvo
kiau, bet vis tiek jaučiausi tarsi atsidūrusi svetimame pasaulyje.
Ašaros aptemdė man akis ir aš delnu užspaudžiau sau burną.
Staiga kažkas sušlamėjo, sukaukšėjo kulniukai ir atsigręžusi aš iš
vydau ją išnyrant iš šešėlio prie lovos. Jeigu ji būtų sviedusi į mane
durklą, būčiau nė nekrustelėjusi. Diana įsistebeilijo man į akis. Jai ant
krūtinės tebekrūpčiojo didžiulis deimantas, kuriuo buvo susegtas pe
čius gaubiantis juodas apsiaustas. Rankose ji laikė sidabrinę dėžutę.
- Atnešiau juos jums, - ištarė ji ir padėjo dėžutę ant mano tuale
tinio staliuko, o tada ceremoningai nukėlė dangtelį. Viduje ant pur
purinio aksomo puikavosi sudėti deimantiniai pakabučiai, žiedai,
perlų auskarai, sagės su rubinais ir smaragdų vėriniai. - Grąžinu,
kad perduotumėt Prancūzijos karalienei.
- Šliundra! - Aš iš visų jėgų trenkiau jai antausį. Ji žengtelėjo

atatupsta, o skruostas nuo mano smūgio akimirksniu pamėlo.
Ji kilstelėjo smakrą.
- Esu tikra, kad daugelį metų apie tai svajojote. Džiaugiuosi, ga
lėdama paskutinįsyk jums pasitarnauti.
Aš sunkiai gaudžiau kvapą, o rankos nevalingai gniaužėsi - keti
nau išties padaryti tai, apie ką ilgai svajojau: nagais nuplėšti tą dan
giškos ramybės kaukę jai nuo veido ir pažiūrėti, ar bėgs kraujas kaip
eilinei mirtingajai.
- Jūs galite mane suimti, - pridūrė ji, - bet abejoju, ar jo dideny
bei tai patiktų.
- Nedrįskit tarti jo vardo!
- Kalbu ne apie Henriką. Kalbu apie naująjį mūsų valdovą Pran
ciškų II. Buvau jam kaip motina. Prireikus jis tikrai mane apgins.
Tą akimirką, kai Henriko kūnas dar tebebuvo balzamuojamas, ji
jau drįso šokti man į akis ir skelbti savo neliečiamybę, tarsi tai būtų
didžiausia dorybė. Štai kada aš suvokiau, kad ji niekuomet jo nemy
lėjo. Ji išvis nesugebėjo mylėti. Buvo tokia pat akmeninė, kaip tas jos
panteonas Anet pilyje.
- Ponia, - tyliai ištariau aš, - galiu įsakyti dar šią valandą pamau
ti jus ant ilgiausio baslio, ir niekas, netgi mano sūnus, nedrįs man
sukliudyti.
Ji išpūtė akis. Jose išvydau tai, ką seniai troškau pamatyti, - bai
mę. Ji manęs išsigando. Staiga visas mano pyktis, neapykanta ir troš
kimas ją nužudyti kažkur išgaravo. Ji man dabar jau buvo niekas.
Aš žengiau atgal.
- Tačiau to nedarysiu. Bet įsakau jums tučtuojau išvykti iš rūmų.
- Aš tikrai neketinau likti.
Ji žengė pro mane - net sužlugdyta laikėsi karališkai. Tačiau ži
nojau, kad ir mirdama jaus ant skruosto mano pirštus. Žymė greit
išnyks, tačiau skausmas liks ir primins jai, kad aš irgi atsimokėjau
su kaupu.
Prie durų ji stabtelėjo.
- Norėčiau padaryti jums dar vieną paslaugą, kurią, manau, įver

tinsite. Palieku jums visas rūmų intrigas ir sąmokslus, kyšius ir pad
laižiavimą, amžinas ambicijas ir saugumo siekimą. Jūs to nusipelnė
te labiau nei bet kas, ir niekas geriau už jus nesugebės su visu tuo
susidoroti, - jos lūpas iškreipė ledinė šypsena. - Tačiau tai nėra taip
lengva, kaip jūs manote. Vieniša moteris šiame pasaulyje privalo pa
sitelkti viską, ką gali, visą savo jėgą ir ištvermę. Nė pati nejausdama
turėsite plėšyti save gabalais, kol suvoksite, kad tą pat akimirką tu
rite ir viską, ir nieko. Visa tai dabar jūsų laukia - darykite, ką norite.
Ji buvo jau beišeinanti.
- Ponia, - ištariau aš. - Aš neleidau jums eiti.
Jos ranka sustingo, įsikibusi į durų rankeną.
- Kartą jūs pagrobėte iš manęs tai, ką labai branginau. Dabar
reikalauju grąžinti.
- Jo nebėra, - sušnypštė ji. - Aš negaliu prikelti mirusiųjų!
- Nesusireikšminkite! Jis visuomet buvo ir bus mano. Palaidosiu
jį mūsų bendrame rūsyje, kur vieną dieną ir pati atgulsiu greta jo,
kaip dera žmonai ir karalienei. O jūs, deja, taip ir liksite niekas. To
dėl nebandykit mano kantrybės. Aš esu karalienė motina. Tereikia
man tarti žodį, ir jums baigsis kur kas prasčiau nei jūsų varžovėms!
Ji sužaibavo akimis.
- Tai ko gi jūs norite? Sakykite ir leiskit man eiti. Aš jau pavargau
nuo jūsų žaidimų.
- Šenonso. Prieš išvykdama perleisite pilį man.
Ji nusikvatojo.
- Tik tiek? Imkit sau. Galėsite ten įsitaisyti palaimintą našlių
prieglaudą. Aš tebeturiu Anet. Ji liko man po pirmosios santuokos,
o Henrikas dar sykį man ją užrašė tam atvejui, jei išauštų tokia die
na kaip šiandien. Aš juk puikiai jus pažįstu, ponia. Jūs esate pirklio
duktė, tokia ir liksite.
Ji atšovė duris, kaip visada būdama įsitikinusi, kad paskutinis žo
dis priklauso jai.
Staiga mane pagavo įkvėpimas. Atplėšusi savo tualetinio staliuko
stalčių, ištraukiau kapšelį su monetomis ir sviedžiau jai po kojų.
- Štai jums užmokestis! Pamatysit, kad nemažai uždirbot. Juk

nauda - vienintelis dalykas, kuris jums visada rūpėjo!
Ji pažvelgė į mane, paskui pakėlė nuo grindų kapšelį. O tada ne
atsigręždama išėjo.
Staiga aš pajutau nebeįstengianti įkvėpti. Kelius man pakirto ir
susmukau ant žemės.
O tada, užsidengusi rankomis veidą, pratrukau raudoti kaip tikra
florentietė.
IV DALIS
1559-1560
igrai
AŠTUONIOLIKA
lorencijoje, kai miršta kas nors iš artimųjų, keliamos
F puotos: sukviečiami giminės, kaimynai ir draugai, visi drauge

vaišinasi ir prisimena kartu su velioniu praleistus laikus. Dalijamasi
prisiminimais - ir linksmais, ir liūdnais, bet visa tai leidžia dar kurį
laiką išlaikyti išėjusį žmogų gyvą. Ši gyvybės puota padeda numal
šinti artimųjų skausmą ir suteikia jiems jėgų gyventi toliau.
Čia man nieko panašaus nebuvo leista. Kai tik Randuotasis sy
kiu su monsinjoru oficialiai paskelbė keturiasdešimties dienų gedu
lo pradžią, man teko užsidaryti Kliuni vienuolyne - senuose griu
vėsiuose, kur karališkos giminės našlės akis į akį susiduria su savo
gyvenimo beprasmybe. Tai labai senas paprotys, skirtas įsitikinti,
ar karalienė nėra nėščia, nes tokiu atveju nustatyta sosto paveldė
jimo tvarka galėtų apvirsti aukštyn kojomis - ypač jei gimtų sūnus.
Mudu su Henriku jau daugelį savaičių iki jo mirties nebuvome su
artėję; negana to, aš žinojau, kad mano vaisingas amžius eina prie
pabaigos, bet visa tai niekam buvo nė motais. Gižų nurodymu aš
privalėjau laikytis papročio ir negalėjau nepaklusti.
{kalinta nuo lubų iki žemės baltai drapiruotuose kambariuose aš
tyčia apsivilkau juodai - tai buvo gedulo spalva Italijoje, o sulaužy
tą ietį pasiėmiau sau kaip simbolį, nors žinojau, kad apie kiekvieną
mano krustelėjimą Gižams praneša monsinjoro atrinkti tarnai. Pri

valėjau verkti, raudoti ir priekaištauti likimui, priešintis Viešpaties
valiai ir aimanuoti dėl savo pačios bejėgiškumo, kol galiausiai, pa
laužta sielvarto, pasiduoti neišvengiamai lemčiai ir užsidaryti ko
kiame nors tinkamai parinktame vienuolyne ar užkampio pilyje.
Šiaip ar taip, aš daugiau nebebuvau karalienė. Marija Stiuart užėmė
mano vietą; buvau tikra, jog nuo sienų jau daužomi mano herbai,
kad atsirastų vietos jos emblemoms. Man buvo skirta pensija ir pa
stogė; kaip ir kitos karalių našlės, dabar jau turėjau pasitraukti į šalį
ir daugiau nesikišti į valstybės reikalus.
Niekas nieko kito iš manęs ir nesitikėjo.
Aš ir pati ilgai ir nuodugniai svarsčiau tokią galimybę. Taip pasi
elgti būtų buvę lengviausia. Juk atgavau Šenonso. Galėjau sau ramiai
senti tarp vynuogynų ir vaismedžių ir nebesidairyti atgal. Kodėl ne
pasimėgauti man dar likusiais ramybės ir laimės trupinėliais? Ar dar
mažai paaukojau, vykdydama savo priedermes? Skirtingai nei Etam-
po kunigaikštienė, kuri Dianos valia mirė skurde, ar karalienė Ele-
anora, po mano šešuro mirties išvykusi iš Prancūzijos, kur niekas
jos nemylėjo ir nepasigedo, aš galėjau išdidžiai pasitraukti iš rūmų
ir susikurti sau naują gyvenimą, nebesiveldama į pjautynes, kurios
daugiau manęs nebelietė.
Tačiau vien mintis apie Gižų valdžios troškimą ir apie tai, kaip jie
puls lyg žvėrelį pjudyti mano sūnų, nebežinantį, ko griebtis iš bai
mės, suteikė man jėgų. Aš nutariau netūnoti kažkur ramiai ir abe
jingai kaip našlė, kol jie mano vaiko vardu valdys Prancūziją. Jau ir
taip ilgai kenčiau jų niekingą viešpatavimą; dabar atėjo metas man
stoti šalia savo sūnaus - naujojo karaliaus.
Jeigu aš dėl jo nekovosiu, tai kas kovos?
Aš pakilau ir atmečiau gedulo šydą. Po kelių savaičių išvydusios
mano veidą, visos damos sustingo. Vienintelė asmeninė man likusi
patarnautoja, Lukrecija, šyptelėjo.
- Jūsų malonybe, - išlemeno kažkuri iš jų, - gal kartais nesvei-
kuojate?
KOTRYNOS MEDIČI iSPAZlNTIS • 193
- Priešingai, - kimiu nuo ilgo tylėjimo balsu sugergždžiau aš. -

Jaučiuosi puikiai ir noriu valgyti. Prašom pasirūpinti, kad šiandien
man patiektų mėsos. Labai jos užsigeidžiau.
- Mėsos? - žioptelėjo ta. Našlėms derėjo tenkintis vien duo
na, sultiniu ir sūriu; našlės privalėjo būti leisgyvės, o mėsa stiprina
kraują.
- Taip. Ir paskubėkite. Kol pavalgysiu, prašom sukrauti mano
daiktus ir paruošti juos pervežti į Luvrą. Pasiųskite pasiuntinį pra
nešti mano sūnui karaliui, kad netrukus atvyksiu. Būčiau netikusi
motina, jei tokiu sunkiu metu jo nepaguosčiau.
Šitaip aš sutrumpinau oficialų savo gedulo laiką ir ištrūkau iš
Kliuni vienuolyno.
Pasaulis pasikeitė. Tumelio pilis su visais savo vaiduokliais pernakt

liko pamiršta, užtat Luvras švytėjo daugybe prie fasado pritvirtintų
deglų, auksine šviesa užliejusių kvatojančius dvariškius, kurie, regis,
vos prieš kelias dienas dar skendėjo sielvarte. Šventė aiškiai buvo
įsisiūbavusi.
Mudvi su Lukrecija skynėmės kelią per minią. Mane, apsigobusią
apsiaustu, mažai kas ir pastebėjo, bet, kol užlipau į savo apartamen
tus antrajame aukšte, kur laukė mano namiškiai, muzika tiesiog už
trenkė ausis. Ana Marija pripuolė manęs apkabinti; Biražo švelniai
paėmė man už parankės ir nuvedė prie stalo. Nors su savo ryškiai
raudonu florentietiškos mados drabužiu jis atrodė dar labiau sulysęs
nei paprastai, o rūpestis dėl manęs niaukė jam kaktą, tačiau jį išvy
dusi aš su palengvėjimu pasijutau vis dar tebeturinti draugų.
Paskui, kol vakarieniavome, jis papasakojo, kad monsinjoras kar
dinolas su savo broliu Randuotuoju užgrobė valstybės valdymą: da
bar nuo jų valios priklauso ir Taryba, ir iždas, ir kariuomenė; negana
to, jie atvirai tą skelbia siuntinėdami pranešimus. Faktiškai, tegu dar
ir neoficialiai, jie jau pasirūpino tapti regentais ir pasisavino mano
sūnaus teisę karaliauti.
- Tačiau Pranciškui juk penkiolika, - nusistebėjau. - Teisiškai

tokio amžiaus jis jau gali valdyti. Kaip jiems tai pavyko?
- Jis pats jiems leido, - atsakė Biražo. - Jis pasirašė dokumentą,
suteikiantį jiems galių kontroliuoti jo administraciją, nors greičiau
siai nė nesuvokė, ką pasirašo, - jis pritilo ir akivaizdžiai sumišęs
nudelbė žemėn akis. - Randuotasis pasikvietė juodu su Marija į Lu-
aros slėnį pamedžioti. Jis tikina, kad jiems pravartu atsikvėpti nuo
dvaro.
Aš sėdėjau nustėrusi, ranka mėšlungiškai gniauždama taurę. No
rėjosi sviesti ją tiesiai į sieną. Man nieku gyvu nereikėjo užsidaryti
tame vienuolyne: dabar pati suteikiau Gižams progą tapti faktiniais
karalystės valdovais. Pranciškus - bailus ir lengvai paveikiamas; aiš
ku, kad jis mielai pasirašė dokumentą ir perdavė jiems valdžią. Jis
nieko neišmano apie šalies valdymą, o Gižai pasirūpino, kad jam ir
netektų to mokytis.
- Ir dar vienas dalykas, - toliau itališkai kalbėjo Biražo - taip jis
darydavo prireikus man pranešti ką nors itin asmeniška. Man buvo
gera klausytis puikios gimtosios kalbos, skambančios jo lūpose, nors
naujienos toli gražu nebuvo malonios. - Monsinjoras išleido įsaką,
nukreiptą prieš hugenotus. Nors konetablis ir bandė tam priešin
tis sakydamas, kad tėvynainių prancūzų deginimas sužlugdys gerą
karaliaus vardą, tačiau kardinolas nė nemanė jo paisyti ir net išvijo
iš dvaro. Jo sūnėnas Kolinji taip pat išvyko, dar man pasakęs, kad
tikisi, jog sugrįžusi teiksitės jį priimti.
Man buvo apmaudu, kad Monmorensis išvyko, nes norėjau su
telkti visus Gižų priešininkus. Be to, gerokai nustebau, kad Kolinji
atspėjo, jog grįšiu. Per šitiek metų jis, matyt, manęs nepamiršo. Ka
žin, ar jis dar prisimena tą popietę Fontenblo, kai abu kalbėjomės
apie Makiavelį ir hugenotus? Tuomet jis man pasirodė besąs vie
nas iš tų žmonių, kurie pasaulį mato be apgaulingos didybės. Gal jis
galėtų būti tas sąjungininkas, kurio man taip reikia siekiant atimti
valdžią iš Gižų?
- Mielai su juo pasimatysiu, - pasakiau ilgokai tylėjusi. - Ar ži
note, kaip su juo susisiekti?
- Galima apsikeisti laiškais, tačiau turiu jus perspėti, kad sklinda

gandai, jog Kolinji palaiko hugenotus, lankosi jų pamaldose ir skaito
jų knygas. Kai kas netgi tikina, kad jis atsivertė j jų tikėjimą.
- Na, gandai - nebūtinai teisybė. - Aš dar įsipyliau vyno. Keista,
bet nejaučiau nė menkiausios baimės, nors viskas dėjosi taip, kaip
ir įtariau, tad manęs laukė mirtina kova su Gižais dėl įtakos Pran
ciškui. Nieko, man jau yra tekę kovoti, - raminausi. Juk šitiek metų
grūmiausi su Diana! O Gižai, kaip ir ji, nė nenutuokia, kam galiu
ryžtis, norėdama apsaugoti savo vaikus.
Pavakarieniavusi surašiau laišką ir patikėjau jį Biražo.
- Nusiųskite jį, o tada išplatinkit žinią, kad vykstu į Sen Žermeną
aplankyti savo vaikų, kaip ir dera mylinčiai motinai.
Supratingai šypsodamasis Biražo linktelėjo.
Mano vaikus tebeprižiūrėjo jų guverneriai - ponas ir ponia

d’Humierai - ir mano moša Margarita, netrukus išvyksianti į Sa-
voją. Mudvi abi kartu pavakarieniavome atsisveikindamos, o tada
aš padovanojau jai apdaužytą gorę, ant kurios kadaise virdavome
stebuklingus mano nuovirus.
- Imkit ir kaskart, kai smilkysite levandas, prisiminkit mane, -
pasakiau, o tada abi apsikabinome.
Henriko mirtis ir Dianos dingimas (oji, šiaip ar taip, nuolat šmė
žuodavo jiems prieš akis) nepaveikė mano vaikų taip labai, kaip bai
minausi. Herkulį su Margo radau smagiai žaidžiančius ir, regis, nė
nebeprisimenančius tos siaubingos tragedijos, dėl kurios vyresnysis
jų brolis tapo karaliumi. Netgi mano aštuonmetis Henrikas atrodė
visiškai ramus ir iškart užsimanė parodyti man paties neseniai iš-
tapytą kortų malką. Jo mokytojas mane patikino, kad mokslai jam
sekasi puikiai, kaip ir kūno pratybos. Žvelgdama į jo liekną, dailų
kūną nejučiomis pagalvojau, kad likimas iškirto žiaurų pokštą, pir
magimiu man atsiųsdamas Pranciškų. Henrikas mažiausiai patyrė
pražūtingos Dianos įtakos ir, kad ir kokio jauno amžiaus būdamas,
tikrai būtų tapęs geresniu karaliumi.
196 . C. W. GORTNER
Deja, devynmetis Karolis kur kas mažiau mane džiugino. Jis ne
paprastai skaudžiai išgyveno tėvo netektį ir taip nepaguodžiamai
verkė, kad man teko nuryti savas ašaras ir imtis jį tikinti, jog tėve
lis dabar yra danguje ir mus mato. Karolis atrodė pernelyg liesas ir
išgeltęs, tad gavau gerokai pakeisti jo mitybą, kad daugiau valgytų
raudonos mėsos ir ankštinių.
Elžbieta irgi buvo išblyškusi ir liesa, tačiau ji nepalūžo iš sielvar
to. Ji man pranešė susitikusi su ispanų delegacija ir pažadėjusi jiems,
kad gruodį išvyks į Ispaniją. Ji daug laiko praleido su Klaudija, dabar
jau - Lotaringijos kunigaikščio žmona, ir juodvi guodė viena kitą.
Manęs anaiptol nedžiugino būtinybė vos po kelių mėnesių atsisvei
kinti su Elžbieta, tačiau ji buvo įsitikinusi, jog tėvas norėtų, kad ji
išvyktų.
Kad pabėgčiau nuo liūdesio, jog netrukus ją prarasiu, aš panirau
į savo planus. Praėjus keletui dienų po mano atvykimo į Sen Žerme-
ną, sulaukiau atsako į savo laišką. Jame tebuvo vos trys trumpos ei
lutės: Po dviejų dienų, kai sutems, parke, jei sutemus nepasirodysiu,
pasitraukit. Aš susisieksiu.
- Gerai, - tarstelėjau Biražo. - Praneškit jam, kad ateisiu.
Stovėjau rūmų šešėlyje, o nusileidusios saulės gaisai krauju dažė va

karo dangų. Vėjo gūsiai daužėsi į Sen Žermeno bokštus ir jau bai
gė išsklaidyti Paryžių dengiantį dūmų debesį. Monsinjoras nepaisė
mano nepritarimo, ir jo įsakas prieš hugenotus jau įsigaliojo: nepra
ėjus nė porai savaičių daugiau kaip šimtas hugenotų Paryžiuje baigė
dienas liepsnose.
Prasidėjo teroras. Iš Biražo pranešimų žinojau, kad šimtai hu
genotų jau spruko į pietus, kur buvo šiek tiek saugiau, kaip įma
nydami saugodamiesi kardinolo šnipų, genančių juos lyg gyvulius į
skerdyklą. Delsti nebuvo kada. Jeigu jų nesustabdysiu, monsinjoras
su Randuotuoju galutinai pavers Prancūziją savo asmenine valda,
be gailesčio žudydami mūsų pavaldinius ir užkimšdami burną bet
kuriam didikui, drįsusiam mesti jiems iššūkį.
Aš nervingai stebeilijausi į guobų guotą tolumoje ir staiga pama

čiau jį ateinant taku.
Jis ėjo savimi pasitikėdamas; buvo vidutinio ūgio, apsivilkęs
juodu švarku, o rusvai auksinė barzda gaubė jo burną. Buvo mano
amžiaus - keturiasdešimtmetis, tačiau, kai nusilenkė man, iš veido
išraiškos atrodė gerokai vyresnis.
- Jūsų malonybe, ar priimsite kuo nuoširdžiausią mano užuojautą?
- Dėkoju, senjore. Džiaugiuosi, kad galėjote atvykti.
Staiga aš skaudžiai pajutau savo antsvorį, atkreipiau dėmesį į
žilstančių plaukų sruogas, vėjo taršomas man apie veidą. Ligi šiol
aš niekad neleisdavau kintančiam vaizdui veidrodyje gadinti sau
nuotaikos; kaip ir daugelis žmonų, aš pernelyg anksti pasidaviau ir
su viskuo susitaikiau. Bet dabar mane netikėtai pagavo noras būti
matomai ir vertinamai kaip moteriai - net susigėdau dėl to. Juk nuo
mano vyro mirties nepraėjo dar nė mėnuo! Tai kodėl dabar man
staiga parūpo atrodyti patraukliai vyriškiui, kurį per visą gyvenimą
esu mačiusi vos kelis kartus?
- Ponia, tai aš turėčiau džiaugtis, - atsiliepė jis. - Bijojau, kad
nenorėsite manęs matyti.
Aš suraukiau antakius.
- Mes juk draugai, tiesa? Žinoma, nemažai laiko prabėgo, tačiau
aš nepamiršau, koks malonus man buvote, kai tik atvykau į šią šalį,
ir kiek daug per tuos metus nusipelnėte mano vyrui.
Jis šyptelėjo.
- Tuomet buvome dar tokie jauni...
Nustebau, jo balse išgirdusi keistą gaidelę - tarytum savotišką
priekaištą. Ar jis liko Paryžiuje, norėdamas su manim pasimatyti?
- Kiek pamenu, pone, būtent jūs, o ne aš, nusprendėte laikytis
atokiai, - priminiau jam. - Aš visuomet priimdavau jus dvare.
Jis nulenkė galvą.
- Teisybė. Tačiau jūsų malonybė žino, kad aš niekada nemėgau
dvaro.
- Taip, žinau, —aš patylėjau. —Bet vis dėlto jūs čia, —vėl stojo
tyla, o aš nenuleidau nuo jo akių.
Jis pasikeitė, jo išvaizdoje atsirado tam tikro sunkiai nusakomo

tvirtumo. Elgėsi santūriai ir apdairiai kaip žmogus, ne sykį pasimo
kęs, kad jausmų verčiau atvirai nerodyti. Tačiau vis tiek buvo pa
trauklus - tiesą sakant, dargi labiau nei jaunystėje, nes brandus am
žius geriau derėjo su įgimtu rimtumu ir teikė jam orumo.
Tačiau slaptasis mano gebėjimas nė nekrustelėjo. Visiškai nieko
iš jo nepajutau.
Staiga mane pagavo abejonės. Ką gi aš sau galvoju, slapta su juo
susitikdama? Jei sužinos Gižai, neteksiu paskutinių savo įtakos liku
čių ir būsiu apkaltinta rezganti sąmokslą su įtariamu eretiku.
Tarsi perskaitęs mano mintis, jis tarė:
- Jeigu turite bent menkiausią priežastį gailėtis dėl savo sprendi
mo, aš tučtuojau pasišalinsiu, ir niekieno garbė nenukentės.
- Man neramu dėl jūsų, - pasakiau, viduje krūptelėjusi, kad jis
mato mane kiaurai. - Kiek žinau, monsinjoras kardinolas įsakė jus
sekti.
- Taip, tiesa. Kai mano dėdė pasitraukė iš dvaro, monsinjoro įta
rinėjimai nukrypo į mane. Šįvakar man pavyko atsikratyti jo vyrų,
nors esu tikras, kad jie ir apie tai jam praneš. Be jokios abejonės, jie
visąlaik mane stebi.
- Bet ar jie?.. - aš giliai įkvėpiau. - Ar jie turi pagrindo jus įtarti?
- Mano nesutarimai su Gižais nėra paslaptis, - nėmaž nedvejo
damas ir atvirai žvelgdamas man į akis, prabilo jis. Jau buvau įpra
tusi, kad dvariškiai paprastai vengia akių žvilgsnio, tad jo laikysena
man buvo netikėta ir kėlė šiokį tokį sumišimą. - Jie nedvejodami
savo tikslams naudojasi jūsų sūnumi. Jie jau pasistengė Prancūzijoje
įsteigti inkviziciją, nors nekaltųjų persekiojimas suterš mūsų suve
reno vardą.
Jis kalbėjo tai, ką aš ir norėjau girdėti, - tarsi iš rašto. Man no
rėjosi juo pasitikėti, bet vis tiek svyravau. Baiminausi nerti į pačią
reikalo esmę.
- Daugelis hugenotų pastorių deda viltis į jus, - pridūrė jis, lyg
nujausdamas mano dvejonę. - Jie žino, kad įkvėpėte velioniui kara
liui pakantumo, ir prašė manęs dar kartą kreiptis įjūsų teisingą širdį.
- Iš kur jie žino? - nustėrau.

Jis šyptelėjo.
- Rūmuose beveik nieko neįmanoma nuslėpti. Netrūksta čia ir
naujojo tikėjimo sekėjų, nors greitai jų nebeliks, jei bus monsinjoro
valia.
Pasijutau beginklė. Staiga suvokiau, kad ligi šiol beveik nieko ne
žinau nei apie šį naują tikėjimą, kurį kardinolas žūtbūt užsispyrė
sunaikinti, nei apie jį išpažįstančius žmones.
- Malonu girdėti, - pasakiau, - tačiau vyrui mirus aš likau bejė
gė. Be to, pati esu katalikė. Vis dėlto, skirtingai nei Gižai, aš nema
nau, kad prievarta ir persekiojimas ką nors išspręstų.
Jis pasisuko šonu; vakarėjančio dangaus fone aiškiai mačiau tam
sų jo profilį.
- Persekiojimas, - tyliai ištarė jis, - neša sumaištį.
Išgirdusi jo balse aistros gaidelę, aš akimirksniu suvokiau, kodėl
Gižai taip atidžiai jį stebi. Jis tapo tuo, kuo ir turėjo tapti, - iš pri
gimties buvo vadas. Gavęs tinkamą progą, jis bus didis - ir be galo
pavojingas.
Jis vėl atsigręžė į mane.
- Remdamiesi kardinolo įsaku, katalikai visoje šalyje pasiuto žu
dyti ir plėšti. Gal mes ir neišpažįstam Romos tikėjimo, bet vis dėlto
esam prancūzai. Jūs vienintelė galite įtikinti karalių atšaukti tą įsaką,
kad mes galėtume ramiai gyventi ir melstis.
Mes...
Tas klausimas deginte degino man lūpas. Privalėjau jį užduoti;
dabar nebebuvo kur trauktis.
- Ar todėl ginate hugenotus, senjore, kad ir pats esate vienas
iš jų?
Jis atsakė nė nemirktelėjęs.
- Aš atsiverčiau prieš kelerius metus. Nedariau iš to paslapties,
tačiau per daug garsiai ir nesiskelbiau, - jis dar plačiau nusišypsojo,
ir veidas įgavo padaužišką išraišką. - Tikriausiai žinote, kad norėjau
užimti atsilaisvinusią savo dėdės vietą Taryboje, tačiau man buvo
atsakyta. Monsinjoras su broliu nieku gyvu nesėstų su manim prie
vieno stalo. Taigi man nebelieka nieko kito, kaip apsigyventi savo
namuose Šatijone su žmona ir sūnumi.
Su žmona... Jis turi žmoną. Žmoną ir sūnų - šeimą...
- Atleiskite, - sumurmėjau. - Nė nežinojau, kad jūs vedęs.
- Mudu su Šarlote susituokėme prieš porą metų. Buvome susi
žadėję nuo vaikystės, tačiau tik neseniai nusprendėme tuoktis. Su
amžiumi žmogus pradeda labiau vertinti paprastus dalykus. O šei
ma - pati paprasčiausia ir didžiausia brangenybė.
- Suprantu, - nutęsiau aš, nors nėmaž nesupratau. Šeima vi
suomet buvo pats svarbiausias ir didžiausias mano rūpestis, tačiau
šeimos gyvenimas - nei Medičių, nei Valua namuose - toli gražu
niekuomet nebuvo paprastas.
- Jūs laimingas su ja?
- O, taip. Atidėjau grįžimą namo vien todėl, kad norėjau susitikti
su jūsų malonybe.
- Prašom vadinti mane Kotryna, - pasakiau, žvelgdama jam į
akis. Jos atrodė tokios gilios ir sykiu - tokios neįžvelgiamos, kaip
ledo sukaustyti ežerai. Jis tikrai galėtų būti mano taip trokštamas
sąjungininkas, padėtų man nuversti Gižus ir atgauti valdžią karalys
tėje. Tačiau ne dabar. Kol kas aš esu pernelyg silpna, o jis - pernelyg
pažeidžiamas.
- Žinokite, kad išvykstu ne savo valia, - pridūrė jis, - ir kad am
žinai išvykęs nebūsiu.
- Žinau, - atsakiau šypsodamasi. - Ir pažadu padaryti viską, ką
tik galėsiu, kad įsakas būtų atšauktas, ir kuo greičiau vėl pasodinti
jus Taryboje. Tikiu, kad drauge mudu nuveiktume daug gero.
Jis paėmė mano ranką ir pakėlė sau prie lūpų. Jos buvo sausos.
- Jeigu jums manęs prireiks anksčiau, nesvarbu, dėl kokios prie
žasties, nedelsdama duokite žinią. Aš tučtuojau atvyksiu.
Aš sekiau jį akimis, kol nuėjo taku, pranyko tarp medžių ir dingo
naktyje.
Nors ne viskas klojosi taip, kaip tikėjausi, bet pirmąsyk po Hen
riko mirties man sušvito viltis.
DEVYNIOLIKA
ugsėjį mano sūnus su žmona grįžo iš savo užsiTęsusios
R medžioklės. Laukiau jų rūmų kieme, vilkėdama juoda suknele,

kuri tapo man nelyginant šarvais; greta iš vienos pusės stovėjo Elž
bieta, iš kitos - Klaudija.
Aš labai nekantravau pamatyti Pranciškų. Jis turbūt skaudžiai iš
gyvena tėvo netektį: juk yra pats vyriausias, ir Henrikas su Diana
skyrė jam daugybę dėmesio. Nors per nuolatinį Dianos budrumą ir
įkyrumą ligi šiol mudviem nepavyko užmegzti artimo ryšio, tačiau
dabar turėjau tam progą. Sulaukęs penkiolikos, mano sūnus įstaty
miškai jau laikomas suaugusiu vyru, tačiau emociškai jis yra kur kas
jaunesnis. Jam tikrai reikės, kad suteikčiau jėgų ir padėčiau išvengti
visų pavojingų seklumų, į kurias Gižai pasistengs nukreipti jo laivą.
Tačiau mano viltims nebuvo lemta išsipildyti. Jis atvyko į rūmus
uždaruose neštuvuose, lydimas Randuotojo ir naujosios mūsų kara
lienės Marijos.
- Jo didenybė serga. Duokit kelią! - amtelėjo Randuotasis ir nu
tempė mano sūnų, įsuktą į kailius, pro mus tiesiai į vidų. Išsigandusi
ir nusiminusi Marija jau norėjo bėgti iš paskos. Aš stvėriau ją už
rankos.
- Kas nutiko? - paklausiau, išgąsdinta jos blyškumo.
202 . C. W. GORTNER
- Ak, vargšelis Pranciškus, - sunkiai gaudydama kvapą, žiopte

lėjo ji. - Jam prasidėjo ausies uždegimas, o tada dar - karštinė, - ji
ištraukė iš manęs ranką. - Aš turiu būti su juo, ponia, - pridūrė ji ir
paliko mane stovėti kaip įkaltą.
Ant grindinio akmenų ėmė teškėti lietaus lašai. Elžbieta paėmė
mane už rankos. Klaudija sumišusi žiūrėjo į mane: kaip Lotaringie-
čio žmona, ji privalėjo lydėti Mariją.
- Eikit, - tariau jai, - ir darykit, kas pridera. Bet paskui užsuksit
pas mane ir papasakosit apie brolio sveikatą. Ar aišku?
Klaudija linktelėjo ir nusiskubino į vidų. Būdama tokia kresna ir
vilkėdama balto aksomo suknele atrodė kaip perekšlė.
- Eime į vidų, mama, - tyliai paragino mane Elžbieta. - Jau šalta.
Iškart po Pranciškaus karūnavimo - dėl silpnos jo sveikatos iškilmės

buvo kuklios - atvyko ispanų palyda išgabenti Elžbietos į Ispaniją.
Aš užsispyriau lydėti ją visą kelią iki pat snieguotojo Šatelro. Su
stojusi prie užšalusios upės, Elžbieta atsigręžė į savo damas, paėmė
iš jų kažkokį krutantį ryšulį ir švelniai padavė man. Nudengusi ap
šerkšnijusio vilnonio audeklo kraštą, išvydau dvi juodas žibančias
akutes, spoksančias į mane iš balto pūkuoto snukelio.
- Dar nesugalvojau jai vardo, - pasakė Elžbieta. - Kol kas ji dar
jauniklė, bet daug didesnė nei dabar vargu ar užaugs. Kiek žinau,
šitos veislės šunys gyvena ilgai ir būna prisirišę prie vienintelio šei
mininko.
Kalytė suinkštė ir ėmė muistytis mano glėbyje, bandydama iš
sivaduoti iš aprišalo ir siekdama lyžtelėti man veidą. Aš bejėgiškai
tylėdama stebeilijausi į Elžbietą.
- Atrodo, ji triukšmadarė, - nusijuokė mano duktė. - Garsiai
aplos visus, kurių nepažįsta, ir puikiausiai saugos jūsų duris.
- Ji labai miela, - pasakiau. - Pavadinsiu ją Miujė - tylene, nes ji
tokia skardžiabalsė.
- Myliu jus, mama, - sušnibždėjo Elžbieta. - Aš kasdien jums
rašysiu.
Mudvi apsikabinome, o Miujė įnirtingai vizgėjo tarp mūsų. Pas

kui paleidau Elžbietą iš glėbio ir atidaviau jos palydai, laukiančiai ant
upės kranto, ir ji leidosi kilti į kalnus. Per Pirėnus kasmet keliaudavo
daugybė žmonių, Ispanija buvo visai arti - už sienos. Panorėjusios
mudvi galėjome kad ir kasmet matytis.
Ir vis dėlto aš dar ilgai nejudėdama stovėjau, kai ji jau pranyko
man iš akių, uosdama nuo kalytės kailio dvelkiantį švelnų dukters
kvepalų aromatą.
Dvaras persikėlė į Blua, o Pranciškus ir vėl susirgo: veikiausiai nuo

įtampos per karūnavimą, kai buvo priverstas ištisas valandas styp
soti ir klūpėti ledinėje katedroje ir dar apnuoginti krūtinę patepi
mui. Jis niekad nebuvo itin tvirtas, tačiau, išvydusi lovoje tysantį
klaikiai perkarusį paauglį įdubusiomis ir nuo opijaus bei karščio ži
bančiomis akimis, aš jį vos pažinau.
Aš kaip mokėdama stengiausi nuraminti ir padrąsinti Pranciškų.
Viriau jam ypatingus nuovirus iš rabarbarų ir ramunėlių; sėdėjau ir
skaičiau jam. Bet jei tik užsimindavau apie Gižus ir kardinolo įsaką,
jis imdavo vaitoti ir nusigręždavo nuo manęs tikindamas, kad nie
kuomet nenorėjęs būti karaliumi.
Marijai, regis, irgi ne itin patiko būti karaliene. Ji buvo liesa ir
atrodė baisiai susikrimtusi; ji taip nerimavo dėl Pranciškaus, kad
ėmiau įkalbinėti ją susirasti kokių nors pramogų. Mudvi kartu ei
davome pasivaikščioti po aptvertą Blua pilies parką, grojome liutnia
ir siuvinėjome; tačiau tarp mudviejų susiklostęs šioks toks artumas
vieną popietę besėdint mano kambaryje pažiro į šipulius.
- Tie hugenotai - nususę šunys, - staiga nei iš šio, nei iš to iš
drožė ji. - Jie nepaiso mano dėdės monsinjoro įsako ir visur miestų
aikštėse jį nuplėšė, nors tai ir draudžia įstatymas. Deginti ant laužo
juos maža! Reikėtų prigirdyti ir ketvirčiuoti, o kūnų dalis palikti pūti
ant miestų vartų. Mano dėdė sakė, kad jie užkalbėjimais ir burtais
susargdino vargšelį Pranciškų. Dar jis sakė, kad jie nuodija šulinius
ir naikina derlių, todėl mūsų žmonės turi kęsti troškulį ir badą.
204 . C. W. GORTNER
Aš pakėliau akis nuo siuvinio. Dar nebuvau girdėjusi iš jos šito

kios nuodingos prakalbos.
- Mieloji, jūsų dėdė perdeda. Patikėkit, jie nėra pabaisos. Be to,
netikiu, kad jų yra tiek daug, kad sukeltų mums šitokias nelaimes.
Jos pilkos akys tiesiog išsprogo sunykusiame veidelyje.
- Tai negi nežinote, kad eretikų pilna net ir po šituo stogu? Visa
me dvare jų knibždėte knibžda!
Miujė suurzgė kamputyje ant pagalvėlės. Lukrecija priėjo jpilti
mums dar vyno. Aš vienu mauku ištuštinau taurę.
- Jums nederėtų švaistytis tokiais žodžiais, - ištariau griežčiau,
nei būčiau norėjusi. - Pranciškų tie ausų uždegimai kamuoja jau
seniai, o nederlius ir gausūs lietūs taip pat kartojasi metai iš metų.
Būdama karalienė, turėtumėt išmokti būti pakantesnė visiems savo
valdiniams.
Ji žioptelėjo.
- Jūs... tai jūs tikrai juos ginate?..
- Aš tik užstoju nekaltus, - tai tarusi įbedžiau į ją akis.- Aš no
riu, kad Prancūzijoje viešpatautų taika ir visuotinė gerovė. Čia ne
Ispanija: mes žmonių už kitokias pažiūras nedeginame! - Ji buvo
beprieštaraujanti, bet aš nutildžiau: - Taip, tai tėra tik kitokios pa
žiūros. Kiek žinau, ir jie, ir mes garbiname tą patį Kristų.
Ji pašoko visa drebėdama, o jos siuvinys susiraizgęs nukrito po
kojų.
- Vadinasi, tai tiesa. Jūs... jūs tikrai... - Ji užsikirto tarsi pasprin
gusi tuo žodžiu.
Aš greit dirstelėjau į Lukreciją, kuri sustingusi stovėjo su vyno
grafinu rankoje. Tada prisiverčiau nusijuokti.
- Ką? Kas - tikrai? Dėl Dievo, nejau jūs manote, kad aš, karaliaus
motina, esu eretike?!
Ji nė nekrustelėjo ir nepažvelgė man į akis. Jos tylėjimas buvo
pakankamai iškalbingas. Aš atsidusau.
- Jūs mane liūdinate. Aš gimiau Romos katalikų tikėjimo ir, pa
tikėkite, tokio pat tikėjimo mirsiu. O tai, kad pasisakau už pakantu
mą, dar nereiškia, kad pati išpažįstu kitokį tikėjimą. Kaip ir jūs, aš
beveik nieko nežinau apie tuos hugenotus, tačiau esu tikra dėl vieno
dalyko: jie mūsų nepersekioja!
- Bet jūs juos ginate! - sušuko Marija. O tada staigiai apsigręžė
ir išdrožė iš kambario.
Aš apmaudžiai pavarčiau akis ir kreipiausi į Lukreciją:
- Ar kada girdėjot tokias nesąmones? Dabar jau ir mano marti
galvoja, kad susidėjau su protestantais! Ir kaip toks neįtikėtinas da
lykas išvis šovė jai į galvą?
Kad ir dėdamasi pasipiktinusi, aš dar prieš Lukrecijai prabylant
jau žinojau, ką ji pasakys.
- O kaip kitaip? - burbtelėjo ji. - Pasisaugokit, mano ponia, kad
neduotumėt monsinjorui dingsties pasiųsti jus ant laužo! Panašu,
kad siekdamas savo tikslų jis pasiryžęs viskam.
Praėjus penketui dienų, naktį mane pažadino smarkus beldimas į

duris. Kol sugraibiau užžiebti žvakę, vidun įpuolė Lukrecija.
- Mano ponia, kelkitės! Privalome tuoj pat išvykti!
Aš šokau iš lovos; greta pristatomoje lovelėje miegojusi Ana Ma
rija nustebusi dairėsi aplink. Dar po kelių akimirkų pasirodė Biražo.
- Švenčiausioji Mergele, kas čia dabar dedasi? - paklausiau,
gaubdamasi ant pečių šalį.
- Gižai tvirtina, kad prieš mus žygiuoja hugenotų maištininkai.
Monsinjoras įsakė visiems skubiai vykti į Ambuazą. Daiktų krautis
nėra kada. Privalome keliauti kaip stovime.
Prisiminusi savo susikirtimą su Marija, panorau ką nors sudau
žyti. Bet tik įdėmiai įsistebeilijau Biražo į veidą.
- Ar tai tiesa? Ar jūs ką nors žinote?
Jis atrodė pavargęs, o liesas jo veidas - išsekintas begalinių dienų
ir naktų, kai turėdavo man šnipinėti ilgose rūmų galerijose ir kori
doriuose, klausytis, ar nenugirs kokios vertingos informacijos.
- Aš tik žinau, kad Gižų žvalgų būrys miške užklupo maištinin
kus ir vieną iš jų sugavo. Tas prisipažino, neva hugenotai ketina ap
supti Blua ir paimti jų didenybes įkaitais, - jis pritildė balsą. - Gižai
206 . C. W. GORTNER
visur turi savo šnipų. Neįsivaizduoju, kaip iki šiol jie nieko apie tai
nežinojo. Šiaip ar taip, mūsų jau laukia rūmų kieme. Aš, jumis dėtas,
negaišuočiau.
Aš apsirengiau, pasiėmiau savo brangenybių dėžutę ir, spausda
ma glėbyje apsnūdusią Miujė, išskubėjau iš savo apartamentų. Iš
visų pusių jau bėgo dvariškiai, tempdami nebaigtus krauti krepšius,
ir persigandę paknopstomis dundėjo laiptais žemyn. Pagautos to le
kiančių žmonių srauto, aš su savo damomis netrukus uždususios ir
išsitaršiusios atsidūrėme rūmų kieme.
Prie geležinių rūmų vartų stovėjo sargybinių kuopa. Arklininkai
lakstė nešini deglais, kurie rūkdami apšvietė moteris, besigrūdan
čias į vežimus, paprastai skiriamus baldams vežti. Vyrai vienas po
kito šoko ant arklių. Randuotojo palydovai raiti blaškėsi po kiemą,
kažką rėkaudami ir keldami dar didesnę sumaištį. Vidurnakčio oras
atrodė pritvinkęs baimės.
Pastebėjau Randuotąjį, sodinantį į karietą Mariją ir Pranciškų.
Skubiai įbrukusi savo dėžutę ir Miujė į rankas Lukrecijai, aš rikte
lėjau jai susirasti vežimą, o pati kiek įkabindama nulėkiau per kie
mą. Kai prišokau prie Randuotojo, širdis man jau lipo per gerklę.
Sėdėdamas ant balto eržilo jis grėsmingai išsiviepė, pamatęs mane;
stamantrus jo kūnas buvo nuo galvos iki kojų apkaustytas šarvais.
- Kaip matau, jūsų malonybė pakluso mūsų perspėjimui! Galite
važiuoti kartu su jų didenybėmis.
Aš įsiropščiau į minkštu audeklu išmuštą karietą. Kai pakėliau
akis, Marija pervėrė mane žudančiu žvilgsniu. Pranciškus, įsuktas į
kailius, aimanavo:
- Ir ko gi jie laukia? Negi nori, kad mus sučiuptų ir nužudytų?
Aš ėmiau ranka smarkiai daužyti į karietos stogą.
- Važiuokit! Tuoj pat! Karaliaus įsakymas!
Karieta trūktelėjo pirmyn, nubildėjo stačiu keliu iš pilies ir pasi
leido į naktį.
- Kaip galite vadinti tai sukilimu? - užsipuoliau monsinjorą ir Ran

duotąjį, sėdinčius blausiai apšviestame kabinete Ambuazo pilyje -
prabangiuose rūmuose, išdabintuose dar mano velionio šešuro, kur
aš pirmąsyk sudariau sandėrį su Diana. Dabar aš kaip įmanydama
bandžiau sudaryti kitą sandėrį - jau daugelį dienų reikalavau šito
susitikimo ir tol nedaviau ramybės monsinjoro sekretoriui, kol tas
pagaliau teikėsi mane priimti. - Privertėt mus lyggalvas pametusius
bėgti iš Blua, nors puikiai žinojot, kad tie žmonės visiškai neorga
nizuoti ir bejėgiai. Jie leidosi apsupami lyg avys - mat tik norėjo
stoti prieš karalių ir prašyti jo užtarimo! Jie išbadėję ir įsibaiminę;
jūs savo įsaku uždraudėt jiems verslauti, ir jie nebeturi iš ko gyventi.
Tai ar galite juos kaltinti, kad siekia teisingumo?
Monsinjoras sėdėjo įsitaisęs už savo stalo, o jo putlūs nupenėti
žandai net liepsnojo iš pykčio. Jo brolis Randuotasis lyg koks grani
to stulpas stūksojo greta, įbedęs į mane nemirksinčias pilkai mels
vas akis.
- Mes turime parodyti pavyzdį, - kartojo kardinolas. - Tie varg
šai žmonės, kaip jūs sakote, yra išdavikai. Jie ketino užpulti karaliaus
pilį, - jis pakėlė balsą, kad neprieštaraučiau. - Mes galime doku
mentais įrodyti, kad jie buvo susitelkę ir norėjo pakenkti jų dide
nybėms. Jie siekė paimti juos įkaitais, o mane su broliu - nužudyti.
- Negana to, jie ketino įteisinti hugenotų tikėjimą, o savo vadus
susodinti Taryboje, - sududeno Randuotasis tokiu pat lygiu ir be
jausmiu, kaip ir paauksuotas kardas jam prie šono, balsu. Jis vypte
lėjo, ir papurtęs randas iškreipė jam lūpas. - Tai mes čia siekiame
teisingumo, ponia, ir kai tik galėsime, pričiupsime jų vadus - visus
iki vieno, įskaitant ir admirolą de Kolinji.
Aš tylėdama atrėmiau jo žvilgsnį ir prisiverčiau sėdėti ramiai su
vokdama, kad dabar turiu kovoti už kur kas daugiau - nebe tik už
nežinomų žmonių, pakliuvusių į Gižų nagus, gyvybes.
- O kuo... kuo Kolinji čia dėtas?
- Jis yra jų įkvėpėjas, —pareiškė monsinjoras. —Vienas iš suimtų
jų turėjo laišką, perduodantį Kolinji nurodymus įkalinti karalių. Tai
jo planas! Jis didesnis eretikas už patį Šėtoną!
- Jei tai tiesa, - ramiai atrėmiau aš, - tai kodėl prieš mus jis pa
siuntė tokią apgailėtiną šutvę? - aš nužvelgiau Randuotąjį. - Jūs esa
te karys, mano pone. Jūs kovėtės greta mano vyro ir puikiai žinote,
kad Ženevoje ir Nyderlanduose pilna samdinių už pinigus. Esu ti
kra, kad ir Kolinji galėjo nusamdyti kareivių.
Randuotasis nieko neatsakė, užtat kardinolo kumštis ant stalo
piktai susigniaužė.
- Ponia, mes kantriai jūsų klausėmės, - burbtelėjo jis, - o dabar
pasiūlysiu jums verčiau užsiimti ūkio reikalais. Tie žmonės - maiš
tininkai. Jie bus nubausti mirties bausme, ir mes išleisime orderį su
imti Kolinji.
- Dieve brangus, - atsidusau. - Jūs beprotis! Negalima žudyti tų
žmonių. Tai reikštų karą su hugenotais! O Kolinji - kilmingas didi
kas, konetablio sūnėnas. Jūs negalite...
- Galim! - sugriaudėjo Randuotasis ir, milžiniška letena su išsi
šovusiomis gyslomis gniauždamas kardo rankeną, žengė prie ma
nęs. - Ir nemokykit mūsų valdyti šalį! Mes esame Gižai ir mūsų
kraujas toks senas, kad jūs verčiau gėdykitės savo pirkliškos kilmės!
Velionis mūsų karalius negalėjo pasipriešinti, kai jį sutuokė su ju
mis - apsimetėlio popiežiaus dukterėčia, neturinčia nei kilmės, nei
turto; bet mes su tuo nesitaikstysime. Kas, kad jūs - jo didenybės
motina, dar žodis, ir būsit ištremta iki gyvos galvos, Mediči!
Jis spjovė mano vardą tarsi didžiausią šlykštynę. Akimirką širdis
man liovėsi plakusi, negalėjau nė krustelėti. Išvydusi įniršio sklidi
ną jo žvilgsnį, aš pamačiau jame tokį pasišlykštėjimą, kokio jis dar
niekad iki šiol nebuvo parodęs: jis bjaurėjosi mano kilme, lytim, visa
mano esybe. Net pašiurpau pagalvojusi, kad visus tuos dvidešimt
šešerius metus, kol gyvenau su Henriku, šitas žmogus puoselėjo
man tokią siaubingą neapykantą. Tačiau dar labiau mane išgąsdino
jo visagalybės pojūtis ir nesvyruojantis tikėjimas savo teisumu - vi
sur ir visuomet, vien todėl, kad jis - Gizas.
Monsinjoras priglaudė lanksčias rankas sau prie lūpų, bergždžiai
stengdamasis nuslėpti šypseną.
- Atrodot išblyškusi, ponia. Gal verčiau eikite pailsėti.
Aš pasisukau eiti, nors net nejaučiau kilimo po kojomis.
- Kai paskirsime egzekucijos dieną, privalėsite dalyvauti, -

burbtelėjo Randuotasis. - Kaip ir visas dvaras. Nebus jokių išimčių,
nebent karalienei ir jų šviesybėms.
Aš savo ruožtu įsispitrėjau į jį.
- Nieku gyvu to nepraleisiu, - pasakiau, o tada išdrožiau, paliku
si juos stovėti prisimerkusius ir svarstyti, ką turėjau omenyje. Tiktai
uždariusi jų kabineto duris aš leidau sau iki galo pajusti visą siaubą
ir įniršį, tarsi nuodai srūvančius mano gyslomis.
Visi susirinko vidiniame Ambuazo pilies kieme. Mano veidą dengė

šydas ir aš sėdėjau atskirai, vienintelė vilkėdama juodai; tuo tarpu
visi dvariškiai išsipustę susispietė ant pakopomis kylančios paky
los - tarsi pažiūrėti turnyro. Kažkur tolumoje, Ambuazo žvėryne,
girdėjosi duslus narvuose uždarytų liūtų riaumojimas.
Monsinjoras išvedė į priekį Pranciškų, išpuoštą iškilmių rūbais
ir su karūna, ir pasodino į krėslą po baldakimu; per didelė mano
sūnaus skrybėlė dengė vaško spalvos jo veidą. Jis atrodė dar labiau
pasiligojęs nei paprastai, ir aš jau norėjau stotis, tačiau Randuotasis
žengė artyn manęs sulaikyti.
- Jo didenybė atėjo čionai savo akimis pamatyti, kaip eretikai ir
išdavikai mirtimi sumokės už savo nusikaltimus.
- Tada mano vieta - šalia jo, - pasakiau. Mačiau, kaip monsinjo
ras linktelėjo, pakėlęs prie nosies sausų kvepalų dėžutę. Aš vos pri
siverčiau į jį pažiūrėti. Įsitaisiusi greta Pranciškaus pastebėjau, kaip
šis mėšlungiškai gniaužia krėslo ranktūrius - net krumpliai buvo
pabalę nuo įtampos.
Sargybiniai atvedė pirmuosius dešimt kalinių už nugarų virve
surištomis rankomis. Iš savo vietos nelabai galėjau įžiūrėti jų veidus,
bet mačiau, kad jie dar jauni. Suspausta širdimi spėliojau, kas jie
tokie - žemvaldžiai, valstiečiai ar prekybininkai; ko gero, dar visai
neseniai tie žmonės ramiai gyveno savo kaimuose ir miesteliuose,
mylėjo savo žmonas ir vaikus ir stengėsi perprasti šito nesuvokiamo
pasaulio prasmę kliaudamiesi nauju tikėjimu, žadančiu jiems tai, ko
mūsiškis nepajėgė duoti.
Nuteistiems išdavikams nebuvo leista kalbėti, tačiau kai pirmas

jaunuolis pastebėjo mus sėdinčius viršuje - lyg kokį šmėklų sambū
rį, - jis pratrūko šaukti:
- Pasigailėkit, jūsų didenybe! Maldauju, pasigailėkit!..
Jis nebaigė. Budelis švystelėjo kardu, ir jaunuolio galva nuskrie
jo oru. Antras pasmerktasis susvyravo, paslydęs ant savo pirmtako
kraujo. Jį parklupdė. Nukirsta jo galva nusirito į rankas odiniais rū
bais vilkintiems parankiniams, laukiantiems ešafoto apačioje.
Paskui ėjo trečias, ketvirtas... Ešafotą užliejo kraujas, jis lašėjo
ant grindinio akmenų ir srovele tekėjo link bokšto, kuriame įkalinti
giedojo likusieji: kol mirė jų bendražygiai, jie traukė ne liūdnas ka
talikų giesmes, o energingas protestantų psalmes. Tačiau nukirstų
galvų krūva vis augo, kiemo oras perdviso šlapimo, išmatų ir kraujo
smarve, ir giedojimas liovėsi - temstant sargybiniai jau tempė mirti
paskutinius rėkiančius ir besiskeryčiojančius kalinius iš penkiasde
šimt dviejų pasmerktųjų būrio.
Aš nė karto per tą laiką nenusigręžiau. Nė akimirką neužsimer
kiau. Virpančia širdimi ir tulžies pilna gerkle prisiverčiau žiūrėti,
kad galėčiau būti nežabotos Gižų beprotybės liudininke. Būtent per
tas valandas iki atslenkant nakčiai, kai kardinolo lūpos pamažu įga
vo žalsvą atspalvį, o didikai vienas po kito svyruodami ėmė slink
ti iš kiemo, ir tik vienas Randuotasis liko vis toks pats surambėjęs
kietaširdis ir su karišku tikslumu vadovavo budeliams, mano pačios
ryžtas tapo nepajudinamas.
Aš sunaikinsiu Gižus. Neturėsiu ramybės tol, kol amžiams neiš
laisvinsiu Prancūzijos nuo šitos grėsmės.
Kai nuvargęs budelis pagaliau sukapojo į gabalus paskutinį ka
linį, mano sūnus kimiai sudejavo. Pajutau, kaip lediniai jo pirštai
sugniaužė man ranką, ir išgirdau jį šnabždant:
- Tegul Dievas jiems atleidžia...
Supratau, kad jis turi omenyje Gižus. Taip, Dievas gal ir atleis,
bet aš - nieku gyvu.
O jeigu man pavyks, tai ir hugenotai neatleis.
DVIDEŠIMT
iepsnojantys deglai nušvietė naktį, viliodami smal

L siusjonvabalius, būriais zujančius gaiviame pavasario ore. Kaž
kur girdėjosi pavanos garsai - jie priminė Florenciją. Lygiu Šero
paviršiumi slydo baldakimais dengtos baržos, paverstos fantastiš
komis gulbėmis ar plėšriais paukščiais, o jų spalvoti irklai drumstė
sidabrinį upės vandenį. Vienoje iš tų baržų plaukiojo ir Pranciškus
su Marija bei grupele rinktinių palydovų - laikėsi susikibę už rankų
ir mėgavosi savotišku iliuziniu prieglobsčiu po plonyčio gazo drapi
ruotėmis. Kiti mano vaikai - Margo, Karolis ir Henrikas - su savo
guverneriais sėdėjo kitoje baržoje; jų galvelių nedrumstė nė men
kiausias rūpestėlis.
Po egzekucijos man šiaip taip pavyko juos visus išsivežti iš
Ambuazo, - bet tik tada, kai nuo pūvančių galvų, sukabintų ant
baliustrados, dvoko Marija nualpo, o įsiutusių žmonių minios
ėmė rinktis ir daužyti vartus; kažkas netgi metė į kardinolo karie
tą pastipusį šunį, kai monsinjoras pabandė išvykti iš pilies. Kaip
ir tikėjausi, Gižai šiuo savo veiksmu pasirodė besą žiaurūs tiro
nai, ir visi, išskyrus nebent pačius konservatyviausius katalikus,
atsigręžė prieš juos: kiekvienas suprato, kad jei jau kardinolas su
broliu įstengė išskersti penkiasdešimt du žmones netgi be teismo,
tai niekam, kas sugalvotų stoti jiems skersai kelio, geruoju tikrai
nesibaigs.
Galiausiai monsinjoras nusileido mano prašymams pakeisti
aplinką. Jiedviemsu Randuotuoju teko likti Ambuaze ir atkurti bent
jau išorinę tvarką, tačiau jis anaiptol nenorėjo, kad jo mylimiausioji
dukterėčia Marija Stiuart arba Pranciškus apsirgtų. Aš ta proga pa
sistengiau atsikratyti ir didžiumos dvariškių - mano pilis juk buvo
visai nedidelė. Vos tiktai persikėlėme į Šenonso, aš iškart išsiunčiau
kvietimą. Dabar pranašumas buvo mano pusėje; kol kas, stovėdama
prie lango, stebėjau praplaukiančią baržą, kurioje sėdėjo mano sū
nus ir jaunoji karalienė.
J mano kabineto duris kažkas pabeldė.
- Jis čia, - pranešė Lukrecija ir patylėjusi pridūrė: - Ar jūs tikrai
žinote, ką darote?
- Žinoma. Nebijokit, - šypsodamasi padrąsinau ją, o pati pasiė
miau aplanką su dokumentu, kurį abu su Biražo buvome surašę. -
Aš po minutės ateisiu. Žiūrėkit, kad vakarienė būtų paruošta.
Ji purkštelėjo ir dingo. Aš nužvelgiau save veidrodyje. Buvau ap
sivilkusi naują juodo damasto suknią aukšta apykakle. Ausyse se
gėjau perlų auskarus; skalaudama riešutmedžio sultimis su chna
atgaivinau ankstesnę kaštoninę plaukų spalvą - dabar jie buvo su
sukti ant pakaušio ir suimti auksiniu tinkleliu. Kas rytą po valandą
jodinėdama ir mažiau valgydama taip mėgstamos duonos atsikra
čiau nemažai svorio. Žodžiu, atvaizdas veidrodyje aiškiai liudijo,
kad man pavyko bent iš dalies atkurti panašumą j tą mergaitę, kurią
jis kadaise sutiko Fontenblo. Žūtbūt turėjau pasirodyti esanti gyvy
binga ir stipri.
Laikydama rankose aplanką, stumtelėjau duris, vedančias iš ka
bineto į gretimą kambarį.
Biražo ir Kolinji stovėjo prie židinio su vyno taurėmis rankose.
Jis gėrė mano vyną ir buvo nusimetęs apsiaustą - tai geri ženklai.
Išgirdęs mane įeinant, jis atsisuko. Krūpčiojančioje žvakių šviesoje
nė kiek neatrodė pasenęs.
- Sveiki atvykę, - pasakiau. Jis pastatė į šalį taurę ir palinko prie
mano rankos. Biražo iškart atsisveikino ir paliko mus vienus. Nuo
Kolinji trenkė arklių prakaitu - jis keletą valandų jojo čionai. Staiga
kažko sunerimusi iškart mostelėjau jam sėstis prie stalo.
Pasirinkau šį kambarį dėl jaukumo ir nuošalumo; dabar paste
bėjau, kad Lukrecija, nors ir abejodama mūsų susitikimo tikslingu
mu, buvo pasistengusi kaip niekad. Ant pristumiamo stalo spindėjo
nublizginti auksiniai indai, vazoje ant židinio buvo primerkta lelijų,
o ant valgomojo stalo puikavosi manasis Limožo porcelianas ir Mu
rano stiklo taurės.
Kolinji stabtelėjo prie savo krėslo; tarp antakių jam įsirėžė gili
raukšlė. Jo barzda atrodė dar vešlesnė ir dar labiau švytėjo variu,
tarsi būtų buvusi ištepta pomada. Vis dėlto žvakių šviesa pasirodė
besanti apgaulinga: dabar aiškiai mačiau jo akių kampučiuose susi
metusias naujas raukšleles, be to, jis buvo gerokai sulysęs.
- Mano pone, - pasakiau, - jūs tikriausiai išalkote. Prašom sėstis.
- Pirmiausia privalau jūsų paklausti, kas nutiko Ambuaze. Hu
genotų pastoriai pasibaisėję, visa mūsų brolija - irgi. Aš... aš turiu
žinoti.
Aš lyg įgelta atsisukau į jį.
- Ką? Klausiate, ar sėdėjau ten lyg kokia Jezabelė ir žiūrėjau, kaip
liejamas nekaltų žmonių kraujas? Ar šitaip apie mane galvojate?
Laimei, jis nė akimirką nesudvejojo:
- Ne. Priešingai, aš manau, kad jūs kaip įmanydama stengėtės
užkirsti tam kelią.
- Taip. Biražo turbūt jums pasakė, kad sukliudžiau jiems išduoti
jūsų arešto orderį. Laimei, kol kas jie nesiryš jo skelbti, nes monsin
joras jau ir pats suvokė, kokią siaubingą klaidą jie padarė.
- Per vėlu, - tyliai ištarė jis. Man beliko pritarti.
- Taip, tiems vargšams žmonėms jau per vėlu, bet tikiuosi, kad
mums visiems - dar ne. Tai ar dabar su manim pavakarieniausite?
Mudu susėdome vienas priešais kitą. Lukrecija įnešė pirmąjį pa
tiekalą - keptą žąsį su artišokais iš mano daržo. Jis nustebo, tad pa
aiškinau:
- Atsivežiau iš Toskanos jų sėklų. Florentietiški artišokai - patys
geriausi.
- Nuostabu, - žavėjosi jis ragaudamas. - Tikras naminis maistas!

- Čia ir yra mano namai, - pasakiau, pildama jam dar klareto. -
Nekenčiu dvaro valgių! Kol ilgiausiais koridoriais atneša maistą, jis
jau būna spėjęs atšalti, be to, dažniausiai jame būna prikišta tiek
prieskonių ir pripilta tiek padažų, kad nė nežinai, ką valgai. Kai ne
būnu dvare, visada maitinuosi tuo, kas savo išauginta. Šita žąsis irgi
čia užauginta ir papjauta, netgi šis vynas - iš manojo vynuogių der
liaus.
Jis kilstelėjo taurę:
- Jjūsų malonybės sveikatą!
- Kotryna, - pasakiau, susidauždama su juo taurėmis. - Vadin
kite mane Kotryna.
Mudu tylėdami kibome į kitą patiekalą - vištieną su pankoliais.
Jis valgė godžiai ir pasigardžiuodamas; man buvo smagu matyti, kad
prie stalo jis elgiasi gana prasčiokiškai - širdyje taip ir liko kaimo
vaikis. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jis man patiko. Po dau
gybės metų bendravimo su veidmainiais dvariškiais ir klastingomis
meilužėmis, palaižūnais dvasininkais ir pasipūtusiais didikais man
jis įkūnijo visa, kas Prancūzijoje dar tebebuvo likę šaunu ir tikra.
Pagaliau aš nutraukiau tylą.
- Norėčiau, kad žinotumėte, jog mano sūnus labai gailisi dėl to,
kas nutiko Ambuaze. Jis tikrai neįsivaizdavo, koks siaubingas bus
Gižų kerštas.
Jis įsistebeilijo į mane.
- Bet argi ne jo didenybė pasirašė įsakymą vykdyti egzekuciją?
Aš sunkiai nurijau seiles.
- Taip. Tačiau Pranciškus tuo metu sirgo, ir Gižai kone prievarta
išgavo jo parašą. Jis nė nesuvokė, ką daro. Aš savo akimis mačiau,
kaip baisiai jis jautėsi, stebėdamas tų žmonių mirtį.
- Tikrai ne taip baisiai, kaip jų našlės ir vaikai! - Kolinji atsilošė
kėdėje, o Lukrecija tuo tarpu įėjo nurinkti mūsų indų. - Jūsų ma
lonybe... tai yra Kotryna... Bijau, kad šis baisus dalykas hugenotų
vadovų širdyse pasėjo didelį nepasitikėjimą. Dabar jie laiko karalių
tokiu pačiu kraugeriu tironu kaip Ispanijos Pilypas, kurio valdose
protestantai skerdžiami tūkstančiais.
Jis neįstengė nuslėpti pykčio balse. Jo pasitikėjimas manimi buvo

pakirstas; kai ištuštinau savo taurę ir prisipyliau dar vyno, pama
čiau, kad mano rankos dreba.
- Suprantu, kaip žemai mano sūnus krito jūsų akyse, - tariau, -
ir kad bus dar blogiau, jei nieko nedarysime. Mane šiek tiek guodžia
nebent tai, kad Gižų vardas tariamas su dar didesne neapykanta, -
aš pasiekiau greta gulintį aplanką ir pastūmiau jam. - Čia yra įsakas,
kurį ketinu siūlyti parlamentui patvirtinti; juo hugenotams suteikia
ma sąžinės laisvė. Mes galim nuversti Gižus ir išgelbėti jūsų broliją,
tik man prireiks jūsų pagalbos.
Niūriai tylėdamas, jis ilgai skaitė mano įsaką, kurį rengdama su
gaišau ne vieną dieną. Atrodė, praėjo ištisa amžinybė. Tada jis burb
telėjo:
- Ką jūs vadinate „sąžinės laisve“? Čia sakoma, kad hugenotai
nebus persekiojami, jeigu laikysis įstatymų. Tačiau dabartinis įsta
tymas draudžia bet kokius religinius susibūrimus!
- Tas įstatymas turės būti pakeistas. Pagal mano įsaką, skriau
džiami hugenotai įgis teisę kreiptis į karalių ir laikyti pamaldas tam
tikslui paskirtose šventovėse.
Jis linktelėjo.
- Sumanus žingsnis! Jis panaikintų Gižų įsaką dėl persekioji
mo, - jis atidėjo dokumentą į šalį. - Ir jūs manote, kad karalius jį
pasirašys?
- Pranciškus dabar yra mano globoje. Jis supranta, kad reikia
kuo skubiau ko nors imtis.
Kolinji pakėlė prie lūpų taurę. Žvakių šviesa, atsimušusi į rantytą
stiklą, aukso kibirkštimis nužėrė gelsvais plaukeliais apžėlusias jo
rankas.
- Ar jūs ketinate legalizuoti hugenotų tikėjimą? - paklausė jis,
įbedęs į mane žvilgsnį. - Tokiu atveju susidurtumėt su daugybės
kilmingų katalikų šeimų pasipriešinimu, o ką jau kalbėti apie Romą
ir Ispaniją. Niekam nereikia dviejų tikėjimų sambūvio!
Iš pradžių norėjau išsisukti nuo atsakymo, nes taip toli dar nebu
vau įžvelgusi; bet paskui suvokiau, kad geriausia bus nuo pat pirmų
jų žingsnių elgtis sąžiningai.
- Aš negaliu pasakyti, nei kada, nei ar išvis galėsiu legalizuoti

jūsų tikėjimą. Kaip pats ką tik sakėte, tam yra daugybė kliūčių, ir aš
negaliu sau leisti pyktis su Roma ar Ispanija. Tačiau man svarbiau
sia, - kad šioje karalystėje viešpatautų taika. Antraip netektys gali
būti pernelyg skaudžios.
Jis gurkšnojo vyną, vis dar nenuleisdamas nuo manęs akių. Kurį
laiką jis nieko nesakė, ir aš jau išsigandau, ar nebūsiu per daug išsi
tarusi. Šiaip ar taip, aš juk vis dar taip menkai jį pažįstu!
- Kuo aš galiu padėti? - pagaliau paklausė jis.
Aš išdrįsau nusišypsoti.
- Jūs bendraujate su hugenotų pastoriais ir kitais vadovais, tie
sa? Papasakokit jiems apie mano įsaką. Tegul jie pasikalba su savo
bendruomenėmis ir įtikina žmones elgtis santūriai; kol paveiksiu
parlamentą, neturi būti jokių neramumų, - aš kalbėjau ugningai,
mintyse jau matydama šalį išlaisvintą nuo Gižų smurto. - Suprantu,
kad hugenotai trokšta keršto, tačiau privalome visi būti kantrūs, kad
išgyventume.
- O kaip Gižai? Hugenotų vadai reikalauja nušalinti juos nuo val
džios. Gižai jiems - šaltakraujai žudikai, kurie privalo atsakyti už
tai, ką padarė.
- Sutinku. Tačiau negaliu jėga jų nušalinti - dar ne. Vis dėlto aš
tikiu šiuo savo sumanymu labiau nei bet kuo ir suvokiu, kad Pran
cūzijoje niekad nebus taikos, kol Gižai valdžioje.
Jis atsilošė ir persibraukė ranka per trumpai kirptus savo
plaukus.
- Manau, kad išreikšiu daugumos mūsų vadovų nuomonę pasa
kydamas, kad mes taip pat norime taikos. Tačiau ne kiekvieną gali
ma priversti klausyti proto balso.
- Mat kaip? Paaiškinkit plačiau, - paprašiau iš anksto žinodama,
kad man nepatiks tai, ką išgirsiu. Bet privalėjau išklausyti. Turėjau
žinoti ir pasirengti įveikti kliūtis, kad ir kokios jos būtų.
- Paprastai kalbant, žudynės Ambuaze suskaldė mūsų broliją į
dvi dalis. Vieni tik nori galimybės gyventi be baimės. Kiti irgi nori
to paties, bet jiems dar labai svarbu nušalinti Gižus ir įsitvirtinti vy
riausybėje. Negana to, yra žmonių, kurie pagal aplinkybes šliejasi tai
prie vienos, tai prie kitos pusės. Jei žmogus tik nori laisvai garbinti
Dievą, bet užgriuvę Gižų kariai sudegina jo namą, ištrypia javus ir
išžagina dukteris, savaime suprantama, kad jo požiūris keičiasi.
- Vadinasi, privalome išspręsti ir religinius, ir politinius klausi
mus. - Pastebėjusi persimainiusį jo žvilgsnį, pridūriau: - Mano sie
kis - įtraukti įtakingus hugenotus į Tarybą. Mano galva, mūsų skir
tingumai nereiškia, kad negalėtume sutarti dėl pamatinių dalykų.
Jis pasirėmė ranka smakrą.
- Kai tas laikas ateis, - ištarė, - aš mielai sugrįšiu į dvarą. Turime
veikti kartu, kad grąžintume Prancūzijai ankstesnę jos šlovę, - jo
veidą nušvietė nuoširdi šypsena - pirmoji per visą vakarą. - Tikiu,
kad rūpinatės mūsų visų gerove. Todėl pasikalbėsiu su bendruome
nės vadovais ir pastoriais ir pasirūpinsiu, kad niekas nesumanytų
keršyti už Ambuazą. Tačiau tai ilgokai užtruks. Jie labai išsibarstę,
nes šiais grėsmingais laikais niekas nedrįsta rinktis. Turėsiu su kiek
vienu bendrauti asmeniškai.
- Aš nieko daugiau ir neprašau. - Dabar aš pirmąkart per dau
gelį savaičių patikėjau, kad man iš tiesų gali pavykti nuversti Gižus.
Paėmiau grafiną ir tariau: - Viliuosi, kad jums patiks kambarys, kurį
jums parengiau. Jis nedidelis, bet nelabai ką geriau turiu pasiūlyti:
kol mano vaikai čia, esam gana susispaudę.
- Esu tikras, kad jis puikus, - atsakė Kolinji. - Deja, turiu atsisa
kyti malonaus jūsų pasiūlymo.
Viskas aplinkui iškart apniuko. Aš spėjau prikąsti liežuvį ir ne
prieštaravau. Na, žinoma, jis negali pasilikti. Nors aš ir laikiau Še-
nonso saugiu prieglobsčiu, nė vienas iš mudviejų negalėjome būti
tikras, kad kur nors netyko Gižų šnipai. Be to, jis turbūt galvojo ir
apie savo šeimą, kurią paliko, vykdamas pas mane.
- Suprantu, - atsakiau, slėpdama nusivylimą. - Kvaila buvo ma
nyti kitaip.
- Ne, —užginčijo jis. - Aš mielai likčiau, bet negaliu. Mano žmo
na... ji serga.
- Dieve mano! Tikiuosi, kad nieko rimto?
- Bijau, kad liga sunki, - jis nudelbė akis, vengdamas mano

žvilgsnio. - Šarlotė miršta. Prieš kelis mėnesius ji pagimdė dukry
tę, - dabar jis kalbėjo taip tyliai, kad gavau pasilenkti, norėdama iš
girsti, ką sako. - Gimdymas buvo sunkus, bet kūdikis gimė sveikas.
Tada Šarlotei dingo pienas, ji negalėjo maitinti mažylės. Negana
to, ji visiškai prarado apetitą. Iš pradžių manėme, kad ji tiesiog su
karščiavo, bet laikas bėgo, o jos sveikata nesitaisė. Tada pasamdėme
daktarą, ir jis nustatė... - jis sunkiai nurijo seiles. - Jai krūtyje - au
glys. Ji gęsta tiesiog akyse, ir aš nieko negaliu padaryti.
Aš puikiai žinojau, ką reiškia bejėgiškai žiūrėti, kaip miršta tavo
sutuoktinis, ir melsti stebuklo, kurio nesitiki sulaukti. Aš ištiesiau
ranką ir suspaudžiau ant stalo gulinčią jo plaštaką.
- Aš iškviesiu iš dvaro karališkąjį mūsų gydytoją, daktarą Parė.
Jei kas ir gali ją pagydyti, tai nebent jis.
Kolinji nutilo, paskui ištraukė ranką ir atsistojo.
- Ne. Jau per vėlu.
Tas trumpas mudviejų rankų susilietimas mane tiesiog degino.
Jam iš paskos aš priėjau prie lango, žvelgiančio į nakties apgaubtą
parką, kur mimai blizgančioje pavėsinėje linksmino Mariją ir Pran
ciškų.
- Gal ją dar galima išgelbėti! Niekuomet nereikia prarasti vilties.
Jis taip staigiai atsigręžė, kad mes ko nesusidūrėme kaktomuša.
Mačiau net tamsius taškelius žydrose jo akyse, smulkias raukšleles,
susimetusias jų kampučiuose, ir viršum kuplios barzdos išsišovu
sius skruostikaulius. Jis buvo šiek tiek už mane aukštesnis; ant kak
tos jutau vynu dvelkiantį šiltą jo alsavimą.
- Jūs tokia panaši į ją, - ištarė jis. - Tokia pat drąsi ir užsispyrusi.
Širdis ėmė smarkiai daužytis man po suknele.
- Bet aš... aš - ne ji, - sušnibždėjau.
Jo ranka slystelėjo ir atsidūrė man ant liemens.
- Ne, tikrai ne. Ji neturi jūsų tvirtumo ir jėgos. Jūs - pati stipriau
sia moteris, kokią tik pažįstu, Kotryna Mediči.
Išgirdus jo lūpose savo vardą, mane užliejo karščio banga. Dar
niekas į mane nebuvo šitaip žiūrėjęs; joks vyras neįžvelgė manyje
tokios tvirtybės, kaip jis. Man rodėsi, kad tirpstu jo akių žvilgsny
je, - jis tarsi atvėrė manyje tą gilią slėptuvę, kur buvau seniausiai
užrakinusi sutryptą savo jaunystę ir sudaužytas svajones - viską, ką
gyvenimas laikui bėgant spėjo iš manęs atimti.
Tą akimirką suvokiau, kaip trokštu šio vyro. Aš visada jo troškau.
Geismas užsiplieskė manyje lyg sprogusi saulė; jis buvo toks ga
lingas, kad net atšlijau. Tačiau jis manęs nepaleido. Prisitraukė artyn
ir savo lūpomis įsisiurbė į manąsias - man net kvapą užgniaužė.
Netekau nuovokos, nebejaučiau pati savęs - tiesiog skendau tame
karštyje palaimingai suvokdama, kad pirmąsyk esu geidžiama tokia,
kokia esu.
Išgirdau, kaip jis sumurmėjo:
- Tik šiąnakt, - ir man to pakako. Daugiau nieko nė nereikėjo.
Per tamsią pilį nusivedžiau jį prie laiptų. Per atvirus langus vidun
veržėsi gaivus pavasario oras, sumišęs su muzikos ir juoko garsais.
Mano vaikai ir Marija Stiuart smagiai pramogavo; bent kartą jie at
rodė tiesiog vaikai.
Lukrecija pakilo nuo kėdutės; pro vidlotėmis pridengtą lan
gą įspindusioje švelnioje lyg šilkas mėnesienoje jos akys švystelėjo
lyg žaibai. Aš mostelėjau jai ranka. Netarusi nė žodžio, ji pasičiupo
Miujė į glėbį ir dingo už durų.
Miegamajame viskas buvo paruošta: paklotos saulėje balinto lino
paklodės, o atlasinė lovatiesė, kurią pati savo rankomis išsiuvinėjau,
gražiai atlenkta. Ana Marija linksminosi drauge su vaikais. Išgirdusi
sau už nugaros trinktelint uždaromas duris, aš lygper sapną žengiau
prie staliuko, ant kurio degė žvakė, norėdama ją užpūsti.
- Ne, - paprieštaravo jis. - Leiskit man į jus pažiūrėti.
Jaučiausi taip, tarsi pirmąją naktį su Henriku - visai nežinojau,
ką daryti. Vos pati iš savęs nenusikvatojau. Man jau keturiasde
šimt vieneri! Esu juk buvusi su vyru. Žinau, kuo užsiima poros,
likę dviese.
Tarsi kaip visuomet perskaitęs mano mintis, Kolinji tarė:
- Nebijokit...
220 . C. W. GORTNER
Jis atvarstė man rankoves, nuvilko korsažo priekį ir liemenę, nu

traukė sijonus, ir pagaliau visi drabužiai lyg putos liko pasklidę man
po kojų, o pati stovėjau vienmarškinė ir drebėjau, - bet ne nuo šalčio.
Per ilgus santuokos metus išugdyto instinkto paakinta, apsisukau
gulti į lovą. Tada išgirdau ant grindų nusimetamus drabužius - gar
siai dzingtelėjo metalinė sagtis. Atsigręžusi išvydau jį nuogą - tvirtą
ir blyškų siluetą kambario prietemoje.
Negalėjau atitraukti akių. Jis buvo gražus, tiktai kūnas - visiš
kai kitoks nei Henriko: nieko panašaus į plačiapetę gauruotą figūrą,
prie kokios buvau pratusi. Šis vyras buvo žemesnis, bet stamantrus
ir tvirtas, raumenys - lyg prilipę prie kaulų. Jis atrodė toks savim
pasitikintis ir žiūrėjo į mane su tokia kreiva šypsenėle, kad man net
kojas pakirto. Jo vyriškumas stovėjo stačias, išlindęs iš bronzinių
plaukų kuokšto, o giliai kvėpuojant po oda išryškėdavo šonkauliai.
Jis kilstelėjo gyslotas rankas atsegti auksinio tinklelio, vis dar tebe
laikančio mano plaukus, ir paleido mano garbanas, kurios plačiai
pasklido ant pečių.
- Kokia tamsi jūra, - sušnibždėjo jis, visu kūnu glausdamasis
prie manęs ir guldydamas mane ant lovos, o pats tuo tarpu kita ran
ka man per galvą traukdamas marškinius. Vos jam mane palietus,
visos dvejonės akimirksniu išgaravo - kažkokiu stebuklingu būdu
jos pavirto į nepaprastą, vos pakeliamą malonumą. Jis švelniai erzi
no mane, jaudindamas lūpomis ir liežuviu, o kai ėmiau visa virpėti
ir jis įėjo į mane, iš lūpų man išsiveržė toks riksmas, kaip dar niekad
nebuvau šaukusi: tai buvo netikėtas džiugesys ir nevaržoma palai
ma, išlaisvinusi visą mano sielą.
Pabudau dar prieš aušrą. Jis apsirengęs stovėjo prie lango. Kai atsi
suko, jam už nugaros lyg vėliava plačiai išsiskleidė dangus.
- Man metas, - ištarė jis ir prisėdęs prie manęs švelniai nubrau
kė man nuo veido susitaršiusius plaukus. Tada liūdnai pažvelgė į
mane ir tyliai tarė: - Jokių atsiprašymų.
Jo veide buvo matyti švelnumas, bet sykiu - ir rimtis; jis vėl tapo
santūriu dvariškiu.
- Negalim niekam apie tai prasitarti, - pasakiau, ranka braukda

ma jam per skruostą. - Niekas nesuprastų. Reikia atsikovoti daugy
bę dalykų, o žmonės... visi sakys, kad taikos su hugenotais noriu tik
todėl, kad priėmiau jus į savo lovą. - Kalbėdama pirmąkart po mūsų
kartu praleistos nakties suvirpėjau nuo žvarbos, ir staiga mane nu
smelkė baimė, ar nebūsiu kartais paaukojusi kažko, ko paskui labai
gailėsiuosi.
- Aš niekam neprasitarsiu, - pažadėjo jis. - Tik nepamirškit, kad
esate Dievo plano dalis. Be jūsų ši karalystė suskiltų į gabalus, jūs
galite išgelbėti Prancūziją, bet nenuvertinkit ir jų. Atminkit, kad net
tada, kai jau manysit juos pažabojusi, jie vis tiek liks tigrai, o tigrai
sulaukia tinkamos akimirkos ir vėl puola.
Jis pabučiavo mane.
- Kai tik galėsiu, atsiųsiu žinią. O iki tol nerizikuokite - net ir
dėl manęs.
Aš suėmiau rankomis jo veidą, stengdamasi įsiminti jį ilgam.
- Su Dievo padėjimu, Gasparai, - sušnibždėjau.
Jis pasiėmė apsiaustą ir išėjo per duris.
O aš priglaudžiau rankas sau prie veido ir traukiau į pirštus tarsi
lietus įsigėrusį jo kvapą.
DVIDEŠIMT VIENAS
š Šenonso išvažiavome vėlų rudenį, kaštonų lapams pa-

I keitus spalvą ir laukinėms gulbėms suskridus į Šerą paieškoti dar
kokio nors maisto. Ligi tol turėjau užtektinai laiko pasidžiaugti savo
paslaptimi ir kasnakt vis iš naujo atgaivinti viską atmintyje; taip pat
jodinėjau su Marija ir rūpinausi Pranciškaus sveikata. Daugybę lai
ko praleidau su Karoliu, Henriku, Margo ir Herkuliu - prižiūrėjau
jų mokslus ir rūpinausi jų gerove.
Dešimties sulaukęs Karolis atrodė stulbinamai panašus į tėvą.
Buvo toks pats aukštas, koks buvo Henrikas, turėjo gilias Valua
akis ir erelišką nosį. Ir mėgo tą patį, ką ir tėvas: jodinėti, šaudyti,
fechtuotis ir medžioti su sakalais; turėjo netgi specialiai jam pa
dirbdintą lanką, kad galėtų ugdyti taiklumą. Septynmetė Margo jau
darėsi tikra gražuolė: turėjo kupetą rusvų plaukų ir katės akis, pro
kurias, atrodė, niekas nepraslysdavo. Tačiau ji buvo gana tingi ir
užvis labiausiai mėgo staipytis prieš veidrodį; aš gerokai apribojau
jos mitybą, nes, kaip ir aš, ji buvo linkusi priaugti svorio. Devynme
tis Henrikas, priešingai, buvo liesas kaip skustuvo ašmenys, turė
jo mano gelsvą odą ir tamsias akis juodomis blakstienomis, kurios
švytėjo nuovokumu. Jis vienintelis iš visų vaikų pajuto manyje įvy
kusią permainą.
Aš džiaugiausi kiekviena akimirka, praleista su vaikais, tačiau

tokia idilė negalėjo ilgai trukti. Kai Gižai pranešė, kad dvaras jau
apsistojo Orleane ir pradeda ruoštis Kalėdoms, mes susikrovėme
daiktus ir išvykome. Pakeliui vaikai džiugiai čiauškėjo, o aš rengiausi
dar sykį susigrumti su Gižais.
Tačiau atvykę sužinojome apie tragediją.
Mirė Marija de Giz, ilgai valdžiusi Škotiją savo dukters vardu
ir daugelį metų kovojusi su protestantų lordais, kurie dabar valdė
karalystę, - kol Marija Stiuart grįš namo arba paskirs kitą regentą.
Mano marti ničnieko nenutuokė apie politinius vaidus, draskančius
jos šalį, ji tik be galo sielvartavo netekusi motinos, kurios beveik
nė neprisiminė, ir nors Gižai paskelbė dvare gedulą, jie irgi supra
to, kad, neturėdami kaip išsaugoti Škotijos, savo sąjungą su ja gali
me laikyti vien popierine. Gižų šlovė buvo smukusi kaip niekad: iš
šventėms į dvarą kviestų didikų vos vienas kitas teikėsi pasirodyti, o
mieste tolydžio įsiplieksdavo neramumai ir kiekvienam kampe buvo
prikabinėta plakatų, smerkiančių Gižus - kraugerius ir tironus. Jie
akivaizdžiai nebeįstengė išlaikyti savo gniaužtuose Prancūzijos.
Man vėl teko rūpintis vaikais ir Marija. Jos liūdesys sukėlė baisų
sielvartą Pranciškui, kuris nepajėgė matyti jos nusiminusios. Viskas
sykiu - jos skausmas, slaptos dvaro intrigos ir kasdieniniai mon
sinjoro apsilankymai - Pranciškui pasidarė nepakeliama, ir jis vėl
susirgo.
Šįkart liga smogė negailestingai. Per kelias dienas jo kairėje ausy
je susidarė milžiniška fistulė ir Pranciškus tiesiog raitėsi iš skausmo,
plūsdamas pūliais, karščiuodamas ir visas permirkęs prakaitu. Aš
apsigyvenau jo kambaryje ir laikydavau glėbyje klykiantį, kol dakta
rai ginčijosi, ar verta jam skirti didesnę opijaus dozę.
- Kvailiai! - surikau neištvėrusi. - Ar nematot, kas darosi? Tuč
tuojau duokit jam skausmą malšinančiųjų, arba, dievaži, pareikalau
siu jūsų galvų!
Marija irgi tūnodavo netoliese. Aš beveik norėjau ją išsiųsti ma
nydama, kad ją matydamas Pranciškus dar labiau kankinsis, bet sykį
ji tyliai prisliūkino prie jo lovos ir paėmė jam už rankos. Aš su nuo-
staba žiūrėjau, kaip jis iškart nurimo - tarsi sergantis gyvulys šei
mininkui paglosčius. Jinai geriau už bet kokius vaistus lengvino jam
skausmus, tad aš palikau Mariją juo rūpintis, o pati ėmiausi malšinti
dvare įsivyravusią įtampą.
Kaskart, kai išeidavau iš Pranciškaus kambario persirengti ar
ko nors užkąsti, pastebėdavau galerijose susispietusius pulkus be
sišnabždančių dvariškių ir skvarbiaakių pasiuntinių, mėginančių
mano veide įskaityti, ar mirtis dar nesirengia pasiglemžti mano sū
naus. Pranciškus buvo bevaikis, po jo sostą turėjo paveldėti kitas
mano sūnus - dešimtmetis Karolis. Aš kone girdėjau plėšrius dvaro
šnabždesius - visi suuodė, kad galios pusiausvyra gali netrukus ap
siversti; užtat pradėjau į savo kambarius sliūkinti slaptais užpakali
niais koridoriais ir grįždavau ten tik trumpam atgauti jėgų.
Vieną naktį, vos gyva iš nuovargio po ilgo budėjimo prie sūnaus
lovos, aš lyg apdujusi įžengiau į savo apartamentus. Eidama pro
nišą, pajutau ten kažką esant ir staigiai atsisukau. Nejučia aiktelė
jau - tarsi iš po žemės priešais mane išdygo Nostradamas.
- Jūs mirtinai mane išgąsdinot! Kaip jūs čia patekot?
- Pro duris, - atsakė jis. - Manęs niekas nepastebėjo.
Jis vilkėjo paprastu juodu drabužiu su aukšta uždara apykakle.
Rankose gniaužė lazdą ir atrodė savotiškai įsitempęs - kaip pagyve
nęs žmogus, visgi jo balse pagavau savotišką pašaipą:
- Nustebtumėt, kiek nedaug žmonėms rūpi kažkoks senis! -
paskui švelnesniu tonu pridūrė: - Labai užjaučiu dėl visų jums teku
sių išbandymų, mano ponia. Nebūčiau keliavęs tokį kelią dar labiau
jūsų varginti, bet pajutau, kad esu reikalingas.
Aš žengtelėjau atgal.
- Ne! Tik nieko nesakykit...
Jis pakreipė galvą.
- Jeigu nesakysiu, kaip jūs sužinosit?
- O aš nenoriu nieko žinoti! - mano balsas užlūžo. - Mano sū
nus miršta! Jei jums bent kiek manęs gaila, verčiau neužsiminkit
man apie tolesnes kančias. Aš - tai ne jūs! Aš neištversiu, žinodama
ateitį.
- Vis dėlto jums teks sužinoti, nes regėjau jus vandenyje, - jo

balsas pasidarė duslus. - „Vyriausia atšaka mirs, nesulaukusi aštuo
niolikos ir neišleidusi lapų, o dvi salas draskys nesantaika. Jaunesnis
medelis viešpataus ilgiau ir įveiks tuos, kas neša karalystei kraują ir
rietenas.“
Mane tarsi juoda banga būtų užplūdusi.
- Ką... ką tai reiškia?
- Klausiat manęs, nors pati puikiai žinot, - jis kilstelėjo ranką. -
Negaliu duoti jums to, ko pats neturiu. Aš neturiu rakto. Jį turite jūs,
nes tai - jūsų kelias.
Jis apsisuko ir išėjo, po savęs palikdamas tuštumą. Norėjau rikte
lėti, kad sugrįžtų. Kokia nauda iš aiškiaregio, kuris kalba mįslėmis ir
dingsta kaip rūkas?! Ir kuo gi painios jo pranašystės šįsyk gali man
praversti?
Staiga man tarsi akys atsivėrė - aš viską supratau.
Pranciškus - mano vyriausiasis; jis bevaikis. Nesantaikos dras
komos salos - tai dvi religijos. O kitas mano sūnus, Karolis, pavel
dės sostą. Jis valdys ilgiau ir įveiks tuos, kas linki mums blogo. Aš
puikiai žinojau, kas jie; tai - Gižai, mirtini mano priešai. Man teks
kovoti. Karoliui manęs reikės kur kas labiau nei Pranciškui; man
teks apginti jo teises ir atsilaikyti prieš tuos, kas norėtų viešpatauti
jo vardu ir nugramzdinti Prancūziją į dar baisesnę sumaištį.
Nepamirškit, kad esate Dievoplano dalis. Bejūsų. ši karalystė su
skiltų į gabalus.
Netrukus turėjau prarasti sūnų. Užtat gavau progą išgelbėti jo
karalystę.
Nedelsdama išsikviečiau Biražo.
- Išsiųskite laiškus su mano asmeniniu antspaudu, - paliepiau
kone pašnibždomis. - Parašykit konetabliui ir visiems didikams,
kurie trokšta Gižų žlugimo. Praneškite jiems, kad karalienė motina
skubiai reikalauja prisistatyti į dvarą. Įtikinkite, kad tai gyvybės ar
mirties klausimas.
Jis linktelėjo.
- Tai jo didenybė...
- Netrukus, - sušnibždėjau. - Turime būti pasirengę.
Praėjus dar penkioms dienoms aš gniaužiau sunykusią savo sūnaus

ranką, jam iš vienos pusės raudojo Marija, o iš kitos - niūrūs stūk
sojo Gižai. Taip mano sūnus Pranciškus II išleido paskutinį atodūsį.
Jam dar nebuvo suėję nė septyniolikos.
V DALIS
1560-1570
iS ^ u d ra
DVIDEŠIMT DU
an nebuvo kada gedėti .
M Paskui mano sūnaus palaikus mes grįžome į Paryžių, kur

jo kūnas buvo perduotas balzamuotojams, o Marija, mūsų našlė ka
ralienė, savo giminaičių Gižų buvo nuvežta į Kliuni vienuolyną. Per
naktį Paryžių apgaubė šalčiu spengianti tyla ir ramybė - ji užklojo
miestą nelyginant gruodžio pūgų supustyta sniego antklodė.
Aš iškart ėmiausi priemonių apsaugoti Karolį ir kitus savo vai
kus. Be mano leidimo niekas negalėjo su jais matytis, o labiausiai -
Gižai. Paskelbus dvare oficialų gedulą, aš perėjau prie antrosios savo
plano dalies.
- Jūsų kviesti didikai rytoj bus čia, - pranešė Biražo, kai naktį,
išvargę po dienos rūpesčių, abu susėdome mano kambaryje. - Is
panijos karaliui Pilypui ir Anglijos karalienei Elžbietai, Vokietijos
ir Nyderlandų valdovams taip pat parašiau ir informavau juos apie
padėtį.
- Puiku, - aš atvarsčiau apykaklę, nusiėmiau ir numečiau šalin. -
Ar yra kokių žinių iš karalienės Žanos Navarietės?
Jis atsiduso.
- Taip. Ji atrašė, kad apsvarstys jūsų pasiūlymą ją priimti, tačiau
abejoja, ar ištvertų sunkią kelių savaičių trukmės kelionę per visą
Prancūziją pačiame žiemos viduryje.
- Mat kaip! - prunkštelėjau. - Ką gi, puiku! Aš irgi neturiu jokio

noro taikstytis su ja ar su tuo jos šmikiu vyreliu Burbonu. Pasiūliau
vien iš mandagumo, ne daugiau.
Biražo persibraukė ranka plinkantį savo pakaušį. Baigdamas
penktąją dešimtį, jis buvo jau netekęs kone visų plaukų, ir plika kak
ta dar labiau išryškino aštrius veido bruožus ir giliai įsodintas akis -
visuomet budrias ir skvarbias lyg plėšraus paukščio.
- Modama, man nemalonu tai sakyti, bet manau, kad neturė
tume per greit nurašyti Antuano de Burbono. Pagal įstatymą, kol
Karolis sulauks pilnametystės, jam turi būti skirtas regentas. Antu
anas - karališko kraujo; jis - sosto įpėdinis po jūsų sūnų. Be to, jis
irgi - katalikas, tad gali su jumis varžytis dėl regentystės.
Aš prisiverčiau nusijuokti ir sunkiai sudribau į krėslą. Kojas man
gėlė nuo visą senąjį Luvro pastatą persmelkusio šalčio, kurio nė
karščiausia židinių ugnis nepajėgė įveikti.
- Kiek žinau, vienintelė Antuano išpažįstama religija - tai vynas
ir paleistuvystės. Nemanau, kad toks plevėsa keltų mums grėsmę.
- Kai pakvimpa valdžia, net didžiausi nusidėjėliai grįžta į doros
kelią.
- Kitaip tariant, jis gali tapti ginklu Gižų rankose, - aš susimąs
čiau. - Na, kol kas galim manyti, kad Žana nenusiteikusi išleisti An
tuano į dvarą. Kaip ir mes, ji turbūt suvokia, kad jis turi teisę tapti
regentu, o ji mažiausiai nori, kad jos vyras ir jos sūnaus tėvas susidė
tų su Gižais, kurių ji nekenčia kaip tikra valdovė hugenote. Manau,
mums neverta dėl jo sukti galvos, - aš patylėjau. - Kas girdėti iš
Kolinji?
Tai sakydama, aš iš paskutiniųjų stengiausi kalbėti abejingai,
kad mano balse nesigirdėtų padūkusios vilties, kurią jutau. Biražo
atsakė:
- Jis pranešė, kad hugenotų vadovai sutinka susilaikyti nuo toles
nių veiksmų, kol paaiškės jūsų malonybės įsako likimas.
- O kaip dėl reikalavimo prisistatyti į dvarą?..
- Jis kol kas negali. Jo žmona sunkiai serga ir jis sako turįs būti
su ja.
Aš prikandau lūpą - džiugesys kaipmat virto nusivylimu. Vis

dėlto, kad ir kaip jo ilgėjausi, nieko kito ir negalėjau tikėtis.
- Ką gi, - atsidusau, - teks veikti be jo. Kai tik didikai atvyks,
sušaukite Tarybos posėdį. Duosim Gižams pamoką, kurios jie seniai
nusipelnė!
Susirinkusius didikus pasitikau sėdėdama plataus ąžuolinio stalo

gale. Kiekvienam iš eilės nusišypsojau; atkreipiau dėmesį į energin
gą konetablio linktelėjimą ir šilkinę monsinjoro šypseną. Kad ir ne
būdamas labai patenkintas atsidūręs senų savo priešų apsuptyje, jis
anaiptol neatrodė pasirengęs lengvai pasiduoti.
- O kurgi jūsų brolis Randuotasis, monsinjore? - paklausiau.
Jis atsakė:
- Mano brolis labai apgailestauja, tačiau jis privalėjo pranešti
parlamentui mūsų patvarkymus dėl velionio karaliaus laidotuvių.
- O! - aš lygiai taip pat maloniai jam nusišypsojau. - Jamvertė
jo pirmiau atsiklausti. Aš jau prieš kelias dienas išsiunčiau apie tai
pranešimą.
Dailūs kardinolo bruožai sustingo, susitaikėliška jo kaukė nusly
do, atidengdama po ja slypintį despotą. Būdamas ligi kaulų smege
nų dvariškis išlavintais, išgyventi padedančiais instinktais jis puikiai
suvokė, kas jam gresia.
Kiti tylėdami laukė. Biražo įsitaisė greta manęs, rankose laikyda
mas savo odinį aplanką. Tada aš prabilau:
- Aš labai liūdžiu dėl savo sūnaus Pranciškaus. Dievo valia jo
netekome, ir karalystė liko nepilnamečiam monarchui, mūsų nau
jajam karaliui Karoliui IX, - aš nutilau. Burna man perdžiūvo, tad
gurkštelėjau vandeniu skiesto vyno iš savo taurės. - Išmokti tinka
mai valdyti šalį reikia laiko, o Prancūzijai, kaip mano ponai žino,
nedelsiant būtina tvirta ranka. Todėl siūlau paskelbti mane regente,
kol Karolis taps pilnametis.
Vėjų nugairintame konetablio veide išvydau piktdžiugišką prita
rimą: jis aiškiai manė, kad už Gižų suorganizuotą jo tremtį po mano
vyro mirties dabar jau atkeršyta. Visi kiti sėdėjo tylėdami, kone su
stingę, tačiau jie man nerūpėjo. Žiūrėjau tik j monsinjorą. Kad ir
įvarytas į kampą, jis tebeturėjo aštrias iltis.
Jis vyptelėjo.
- Tikiuosi, jūsų malonybė ketina išsaugoti šią Tarybą?
- Taip, su vienu pakeitimu. Kai bus tinkamas metas, prie mūsų
prisijungs admirolas de Kolinji.
- Atleiskite, - suniurzgė monsinjoras, - betgi jis eretikas!
- Mano sūnėnas tiek pat vertas būti Taryboje, kaip ir bet kuris iš
šių ponų, - atšovė Monmorensis.
- Aš neabejoju dėl jo vertumo, - neatlyžo monsinjoras, - tiktai
dėl jo vaidmens ir priešiškumo mums.
- Dabar aš sprendžiu, - įsiterpiau. - Karaliui pritarus, Kolinji
gaus vietą Taryboje. - Žvilgsniu apmetusi visus kitus, didesnio pa
sipriešinimo nepastebėjau. Taip, apie Kolinji ereziją sklido gandai,
tačiau jis viešai nepaskelbė pakeitęs tikėjimą.
Monsinjoras susidėjo ilgus pirštus sau prieš nosį. Stojo tyla. Tada
Biražo išsitraukė iš aplanko dokumentus.
- Ponai, - kreipėsi jis, - turiu čia oficialų pranešimą apie jos ma
lonybės regentystę. Norėčiau, kad pasirašytumėte.
Po kelių valandų aš pagaliau radau laiko šaltai vakarienei. Dar prieš

Biražo įžengiant į mano kambarį, spėjau sušveisti viską iki pasku
tinio kąsnelio. Lukrecija nurinko indus, ir mudu įsitaisėme prie ži
dinio.
- Madama, šiandien mes laimėjome, bet toli gražu dar nesame
saugūs, - jis ištiesė kojas prie židinio. - Mano šnipai praneša, kad
Randuotasis taip ir nepasirodė parlamente. Jis išvyko į Šampanę, į
Gižų tėvoniją - Žuanvilį, kur turi daugybę šalininkų. Bijau, kad jis
rezga sąmokslą prieš jus.
- Nieko kito aš ir nesitikiu. Tačiau nuo Paryžiaus iki Žuanvilio -
mažiausiai savaitė kelio raitomis. Kad ir ką jie ten rezga, jei sumanys
telkti kariuomenę, mes vis tiek pirma sužinosim, ar ne?
- Taip, žinoma, - linktelėjo Biražo. - Šnipų aš turiu kone tiek

pat, kiek Gizas - šalininkų, - jis patylėjo. - Žinau, kaip labai jūs
vertinate Kolinji, madama, tačiau įtraukti jį į Tarybą —vargu ar iš
mintingas sprendimas. Katalikai didžiūnai kol kas nesipriešina jūsų
regentystei, nes jie nebepasitiki Gižais, tačiau, jei Kolinji tikėjimas
išaiškės, jie nebebus tokie sukalbami.
Stojo tyla; girdėjau anapus rūmų sienų stūgaujantį vėją. Biražo
žinojo. Mano kambariai - Lukrecijos viešpatystė, o ji matė, kaip Ko
linji parlydėjo mane į miegamąjį. Aš jos nekaltinau. Veikiausiai ji
susirūpino ir norėjo mane apsaugoti, todėl ir pasipasakojo Biražo -
mano patarėjui.
- Kolinji turi didelę įtaką hugenotų vadovams, - galų gale suge
bėjau išspausti. - Mums reikės jų paramos, kad prastumtume mano
įsaką.
Biražo pažvelgė tiesiai man į akis.
- Suprantu. Visgi privalau jūsų paprašyti, kad pernelyg juo nepa-
sitikėtumėt, kol jis neįrodys esąs to vertas.
- Taip, - sumurmėjau, - žinoma. Dėkui už atvirumą.
Biražo išėjo. Paėmusi į glėbį Miujė, patraukiau į miegamąjį. Prieš
guldamasi mintyse vėl glamonėjau tvirtą jo kūną, jaučiau jo rankas,
sklaidančias man plaukus, jo lūpas sau ant krūtinės...
Tą naktį taip ir neužmigau.
Kalėdos buvo niūrios. Marija tebebuvo uždaryta vienuolyne, ir ty

lus laidotuvių kortežas nugabeno mus prie mano sūnaus kapo Sen
Deni, o paskui aš grįžau į Luvrą rūpintis Karolio reikalais.
Po Naujųjų metų man gerokai palengvėjo, nes monsinjoras, ne
tekęs visų savo galių, išskyrus vietą Taryboje, priėmė kvietimą vykti
į Bažnyčios susirinkimą Romoje, kur buvo ketinama aptarti erezijos
plitimą Europoje. Kardinolui išvykus, kaip vyliausi, į keletą mėnesių
truksiančius teologinius debatus, o Randuotajam kažkuo užsiėmus
Žuanvilyje, man niekas nebetrukdė pagal savo skonį pertvarkyti
dvarą ir Karolio vardu įvesti naują tvarką valstybėje.
Lygiai kaip ir anksčiau Pranciškus, mano dešimtmetis sūnus buvo

priblokštas savo karališkojo statuso. Jamkilo tūkstančiai klausimų -
labiausiai apie tai, ar smarkiai pasikeis ligšiolinis jo gyvenimas.
- Ar aš vis dar galėsiu medžioti ir šaudyti, kada panorėjęs? - pa
klausė jis manęs, kai abu stovėjome jo auksu ir purpuru drapiruota
me kambaryje.
- Be abejo, - atsakiau. - Saugokit pirštus! - Jis penėjo mėsos
kąsneliais naująjį sakalą keleivį, tupintį ant laktos prie jo lovos.
Paukštį neseniai dovanų iš Ispanijos jam atsiuntė sesuo Elžbieta. Aš
nubraukiau vaikui nuo kaktos susitaršiusias garbanas. - Medžioti ir
šaudyti - puiku, mano sūnau, tačiau dabar jūs esate karalius. Turė
sit išmokti valdyti šalį. Biražo jums padės; Florencijoje jis studijavo
teisę ir gali pamokyti, kaip teisingai tvarkytis valstybėje.
Karolis susiraukė.
- Pranciškus vis kartodavo, kad nenori būti karaliumi. Jis man
pasakojo, kad Gižai nei dieną, nei naktį neduoda jam ramybės, kad
jis nė minutės negali pabūti vienas. Jiejo netgi klausinėdavo, ar daž
nai jis miega su Marija, ir siųsdavo, jei jis pasakydavo, kad ji jam -
kaip sesuo. Biražo su manim taip nesielgs, tiesa?
Mane skaudžiai nusmelkė kaltės jausmas supratus, kaip menkai
aš teįstengiau apsaugoti velionį savo sūnų. Pranciškus buvo mano
pirmagimis, mano triumfas po daugybės bergždžių metų; aš vis dar
prisiminiau, koks žavus jis buvo kūdikystėje - švelnus ir jautrus lyg
miškų dvasia, ir kaip jis verkdavo šaukdamasis Dianos, kai būdavo
paliktas su manimi. Iš visko, ką ji man padarė, pagrobti iš manęs
sūnų buvo pats žiauriausias dalykas. Šitaip pasielgdama, ji atėmė iš
manęs galimybę parodyti Pranciškui, kaip jį myliu.
Dabar aš prisiverčiau nusišypsoti, žiūrėdama į Karolį. Jokūdikys
tę taip pat temdė Dianos šešėlis, tačiau dabar jis - mano. Pasirūpin
siu, kad jis būtų sveikas ir stiprus - toks, koks ir turi būti karalius.
- Gižai daugiau nebeturi čia galių, - pasakiau jam. - Jums nėra
ko rūpintis.
Jis gūžtelėjo, kur kas labiau susidomėjęs savo sakalu. O tada su
netikėtu įžvalgumu, kokiu kartais pasižymi vaikai, paklausė:
- Jeigu jūs būsit mano regentė, tai kodėl jūs negalit manęs mo
kyti?
Aš nusijuokiau.
- Nes aš ir pati dar daug ko turiu išmokti. O dabar pabaikit šerti
tą paukštį; Biražo jau laukia jūsų klasėje.
Pasilenkiau pabučiuoti jam į skruostą, ir jis mane apsikabino.
- Myliu jus, mama, - tyliai sumurmėjo. - Ar pažadat, kad Gižai
daugiau nebegalės mūsų skriausti?
Iš visų mano vaikų Karolis buvo pats santūriausias, bet buvau
mačiusi, kaip baisiai jis sielvartavo, mirus tėvui, ir žinojau, koks jis
jautrus. Aš tvirtai priglaudžiau jį prie savęs.
- Pažadu, - sušnibždėjau. - Jie daugiau mūsų nebeskriaus. Nie
kad. Kol aš gyva!
Palikusi jį, nuėjau aplankyti Herkulio, kuriam truputį skaudėjo
pilvą, o paskui, dar pažiūrėjusi, ką veikia Margo ir Henrikas, ku
riems buvau sudariusi griežtą mokymosi planą, grįžau valdyti vals
tybės.
Aš nemelavau sakydama, kad ir pati dar daug ko turiu išmokti.
Savo vyro Henriko valdymo metais, nors ir būdama karaliaus su
tuoktinė, aš neturėjau jokių galių, išskyrus trumpą regentystę per
Milano karą. O dabar susidūriau su pustuščiu iždu, maištaujančia
liaudimi ir susiskaldžiusia vyriausybe. Daugelyje Prancūzijos sri
čių siautėjo badas - kelių iš eilės žvarbių žiemų ir lietingų vasarų
pasekmė, tad man teko atidaryti karališkuosius sandėlius ir imtis
skirstyti žmonėms grūdus. Biražo siūlė reformuoti mokesčių siste
mą ir didesnę naštą užkrauti kilmingiesiems, o ne pirkliams, tačiau
pirmiausia reikėjo užbaigti diskusijas parlamente, kuris karštai gin
čijosi, svarstydamas mano pateiktą sąžinės laisvės aktą. Galų gale
menkute balsų persvara tas įsakas buvo patvirtintas, ir hugenotai
vėl galėjo imtis verslų ir ramiai garbinti Dievą.
Tai buvo pirmas didelis mano kaip regentės laimėjimas, ir perga
lei atšvęsti sumanėme oficialiai pristatyti Karolį dvare.
Pinigų iškilmėms mes beveik neturėjome, tad teko verstis, kaip
išmanėme. Lukrecija, Ana Marija ir aš kone apžlibome ir kaip rei-
kiant susibadėme pirštus, bandydamos taip persiūti karališkuosius

iškilmių rūbus, kad tiktų smulkučiam Karoliui. Kitus savo vaikus aš
taip pat išpuošiau rūpestingai. Henrikas, kaip naujasis sosto įpė
dinis, vilkėjo sidabru ataustų švarką ir sau būdinga neprilygstama
maniera dar pasipuošė perlų auskarais. Margo pasidabino raudono
atlaso suknele, o Herkulį apvilkome mėlyno aksomo rūbais ir užmo
vėme šaunią kepurę.
Marija Stiuart irgi pasirodė iškilmėse, apsigaubusi baltu šydu ir
vilkėdama gedulingą baltą suknelę. Nors jos įkalinimas vienuolyne
baigėsi, ir vaikai, ją pamatę, džiugiai šurmuliavo aplink, man ji at
rodė labai sutrikusi - lyg dvasia be vietos. Bijojau ir pagalvoti, kaip
teks spręsti painų klausimą dėl jos ateities, tačiau puikiai supratau
privalanti jo imtis, kol Gižai to nepadarė už mane. Todėl jau kitą
dieną parašiau Kozimui Rudžjeriui, prašydama sudaryti astrologinį
žvaigždėlapį - vyliausi žvaigždėse išskaityti mane užgriuvusių sun
kumų sprendimą.
Jau ilgokai buvau apleidusi Kozimą ir palikusi jį vieną rūpintis
savais reikalais Šomono pilyje, tad dabar, jam atvykus, tiesiog nu
stėrau pamačiusi, koks jis perkaręs. Atrodė taip, tarsi ištisas savaites
nebūtų žmoniškai valgęs: iš veido likusi vien prie kaulų pridžiūvusi
oda, tik juodos akys - tokios pat milžiniškos ir degančios.
Vos mane pamatęs, jis išraiškingai atsiduso.
- Stengiausi kiek begalėdamas, tačiau bijau, kad aš - ne didysis
Nostradamas. Nemoku dubenyje su vandeniu pamatyti ateities.
Aš susiturėjau neėmusi vartyti akių. Nieko sau pradžia!
- Ar matai čia kur nors Nostradamą, a? Nagi, verčiau sakyk, ar
atsivežei žvaigždėlapį? Ką iš jo galima spręsti?
Aš įbedžiau akis į sudėtingą brėžinį, kurį jis išsitraukė iš odinio
dėklo ir išskleidė priešais mane. Jis nuvedė pirštu vieną liniją.
- Matot? Štai šis Liūto užtemimas reiškia karą.
- Karą? - aš išgąstingai pakėliau akis - jo balsas skambėjo labai
užtikrintai. - Ar tikrai?
- Taip. Karas jau visai ant slenksčio. Žvaigždės nemeluoja.
Aš nutylėjau neatšovusi, kad jo tėvas nebūtų su tuo sutikęs. Ma
estro man buvo sakęs, kad ateities neįmanoma tiksliai atspėti. O jei
nieko tikro nėra, tai turint atitinkamų žinių galima užbėgti negan
doms už akių.
- Kai tik pailsėsi, prašyčiau grįžti j Šomoną, - pasakiau. - Man
reikia žinoti, kaip ir dėl ko kils šis karas. Noriu vardų, datų, vietų... -
Jau buvau beliepianti jam eiti, bet prisiminiau priežastį, dėl kurios jį
kviečiausi. - Ar žvaigždės ką nors sako apie Mariją Stiuart?
Jis linktelėjo. Skvarbios juodos jo akys žiūrėjo nemirksėdamos ir,
regis, užėmė visą sulysusį veidą.
- Mačiau jos laukiančias vedybas, kurios atneš didelių negan
dų, - jis pritilo. - Ar Don Karlo vardas jums ką nors reiškia?
Aš sustingau. Don Karlas buvo Ispanijos princas, Pilypo II sūnus.
Kitą dieną nuėjau į Marijos apartamentus. Ji atrodė kiek geriau,
skruostai buvo atgavę spalvą, o plaukai ir vėl gražiai blizgėjo. Jai net
gi pavyko šiek tiek priaugti svorio, kad nebeatrodytų tokia liesa.
- Užsukau pažiūrėti, kaip laikotės, brangioji, - pasakiau, kai
pasibučiavome į skruostus. - Tame vienuolyne nelengva, bet, kaip
matau, jūs visai neblogai ten ištverėte.
- Jie buvo įsitikinę, kad aš galiu būti nėščia, - ji nusišypsojo.
Nors garsiai to nė viena nepripažinome, bet mudvi abi žinojome,
kad mano sūnus neįgyvendino jųdviejų sąjungos. - Dabar man sa
koma, kad galiu grįžti į dvarą. Tačiau Pranciškaus nebėra, ir aš jau
čiuosi nebeturinti čia vietos.
Aš nutilau. Staiga suvokiau, kaip viskas pasikeitė: išpaikinta
mūsų karalienė paragavo našlės duonos - kaip ir aš. Pati puikiai ži
nodama, koks nelengvas tas apmąstymų metas, aš paskubėjau už
gniaužti užplūdusį gailestį jai. Privalėjau atlikti tai, ko čionai atėjau,
o paskui - kas bus, tas.
- Brangioji, - prabilau švelniai, - bijau, kad turiu jums blogų
naujienų. Jūsų dėdės Gižai... Turiu pagrindo manyti, kad jie siekia
ištekinti jus už Don Karlo, Ispanijos karaliaus Pilypo įpėdinio.
Ji sumirksėjo.
- Betgi jis - beprotis! Jis net negali viešai rodytis. Visi tai žino!
- Bijau, kad jo dvasinė negalia jūsų dėdėms - ne kliūtis.
Jos akys sužaibavo pykčiu.
- Aš ką tik netekau savojo Pranciškaus! Negi jie mano, kad su

tiksiu? - Mudvi abi sužiurome į duris, beveik tikėdamosi, kad vidun
tuoj sugužės jos damos. Tačiau jos nesirodė, ir ji virpančiu balsu
paklausė: - Ką man daryti, kad užkirsčiau tam kelią?
Aš vėl pasijutau užklupta netikėtai. Kai paskutinįsyk mudvi ilgė
liau kalbėjomės, ji apkaltino mane erezija. Aš sukryžiavau rankas.
- Jūs tebesate Škotijos karalienė, tiesa?
Ji linktelėjo, suraukusi antakius. Paskui staiga sustingo:
- Tai manote, kad man verta?..
Aš pažvelgiau jai į akis, nors ir nelengva buvo atlaikyti jų žvilgs
nį. Aš pati iš paskutiniųjų grūmiausi, kad tik likčiau Prancūzijoje, ir
sugebėjau pasiekti savo. Tikėjausi ir iš jos to paties; tiesą pasakius,
to laukiau, nes ji, skirtingai nei aš, turėjo ir kitokių galimybių. Jei
atsisakys tekėti už Don Karlo, jos dėdulės Gižai gali imti piršti ją
į žmonas Karoliui, ir tada aš pakliūčiau į spąstus. Štai kodėl reikėjo
veikti ryžtingai. Kito kelio nebuvo.
- Aš nė nebeprisimenu Škotijos, - ištarė ji, tarsi kalbėdamasi
pati su savim arba su vėjyje plevenančiomis lango užuolaidomis. -
Tačiau tai - mano karalystė. - Ji perbraukė ranka sau per veidą - ant
plonyčio balto piršto nebebuvo vestuvinio žiedo. Tada atsigręžė į
mane. - Gal kartais Škotijoje aš ir vėl pasijusčiau laiminga?
Aš vos laikiausi neapsiašarojusi, nes puikiai supratau, kad savo
jo princo netektis paliko jos sieloje tokią tuštumą, kurios niekad ir
niekuo nebepavyks užpildyti. Nepaisant visų Pranciškaus trūkumų,
jo mirtis Marijai reiškė jos palaimingos naivios vaikystės pabaigą.
- Galbūt, - atsakiau, - jei tik to trokštate.
Ji nusišypsojo, ir man suspaudė širdį.
- Aš jau turėjau tai, ko troškau. O dabar privalau atlikti savo
pareigą.
Aš ją apkabinau. Mudvi niekad nebuvome artimos, bet dabar aš
patyliukais prašiau Dievo ją saugoti.
Ji buvo teisi: mudvi abi privalėjome atlikti savo pareigą. Tokia
buvo mūsų išskirtinės padėties, mūsų karališkojo vaidmens kaina.
Mūsų šalys visuomet buvo svarbiau už viską, o visi patogumai, viltys

ir svajonės - tik paskui.
Vasarą pakeitė ruduo.

Aš nedalyvavau, kai Marija pranešė savo giminaičiams Gižams,
ką nusprendusi, bet puikiai galėjau įsivaizduoti kilusį triukšmą. Ta
čiau viešumoje tebuvo pademonstruota tik griežta šeimos vienybė,
kai Marija priėmė Škotijos lordus, atvykusius palydėti jos namo.
Tą dieną, kai ji išvyko, žemę užklojo rūkas, migloje paskandin
damas jos gurguolės vežimus ir karietas. Keliskart pliaukštelėjo bi
zūnai, ir visa virtinė pajudėjo keliu į Kalė, kur laukė laivai, turintys
nuplukdyti ją į Škotiją.
Prieš jos karietai dingstant mums iš akių, Marija pasilenkė per
langą ir atsisveikindama kilstelėjo pirštinėtą ranką.
DVIDEŠIMT TRYS
O MĖNESIO SULAUKIAU ŽINIOS IŠ KOLINJI - TAI BUVO TRUM-

P pas laiškelis, jame jis siūlė mudviem susitikti mažame miestely
je, kuris vadinosi Vaši.
- Tai visai arti Gižų valdų, - perspėjo mane Biražo. - Nuo Pary
žiaus iki Vaši - keturių ar penkių dienų kelias. Kodėl jis jus ten kvie
čiasi?
- Nežinau, - aš dar sykį dirstelėjau j popierių, kurį laikiau ranko
je, o tada pažvelgiau į sunerimusį Biražo. - Tikriausiai turi pranešti
ką nors labai svarbaus.
- Tada gali pats atvykti čia. Jums pernelyg pavojinga ir neišmin
tinga ten vykti. Kas bus, jeigu apie tai kas nors sužinos? Jis juk dar
net neprisistatė į dvarą, ir daugelis katalikų įsitikinę, kad jis įsivėlęs
į tą skandalą Ambuaze.
Aš negalėjau jam atskleisti, kad tada, kai paskutinįsyk mačiausi
su Kolinji, jis prašė manęs nerizikuoti, todėl veikiausiai dabar nesiū
lytų man kažkur vykti, jeigu tai nebūtų saugu.
- Dėl Ambuazo jis niekuo dėtas, - atsakiau. - Ir nemanau, kad
šioje kelionėje man grėstų koks nors pavojus. Bet dėl viso pikto
laikykime mano kelionę paslaptyje: galim sakyti, kad nuspren
džiau aplankyti savo dukterį Klaudiją Lotaringijoje. Šiaip ar taip,
ji dabar laukiasi pirmagimio, tad visai suprantama, kad noriu ją

pamatyti.
- Modama, pagalvokite, ką darote, - dar bandė maldauti Biražo,
bet jokie jo prašymai negalėjo manęs paveikti. Aš nekantravau bent
kuriam laikui ištrūkti iš dvaro ir pailsėti nuo visų jo rietenų ir intri
gų. Troškau ir vėl pasijusti moterimi, o ne valdžios ir įsipareigojimų
kaustoma būtybe.
Kad ir kaip murmėdamas, Biražo parūpino man gerą sargybą;
tad auštant žvarbokam pavasario rytui aš iškeliavau iš Luvro, įsi
sukusi į apsiaustą su gobtuvu, o krepšį su daiktais prisirišusi prie
balno.
Aš jojau tvirta ir ramia kumele; padūkusios medžioklės su ka
raliumi jau seniai liko praeityje. Kai išjojome per Paryžiaus vartus
ir atsidūrėme ant plataus kelio, kurio atskiri ruožai vis dar buvo
grįsti romėnų laikų akmenimis, aš džiaugiausi veidą kandžiojančia
žvarba su tebejuntamu sniego gaivumu, į tolius besidriekiančiais ly
giais pūdymais ir vaiskia dangaus skliauto mėlyne - tokia būdinga
Prancūzijai. Aš tiek ilgai lindėjau užsidariusi, kad net pamiršau, kaip
gera būti gryname ore. Tačiau kuo toliau mes jojome, protarpiais
sustodami iš anksto numatytuose užeigos namuose, tuo ryškiau į
akis krito religinės nesantaikos palikti sumaišties ženklai. Viename
miestelyje pastebėjau apgriautą katalikų bažnyčią, o joje saugotos
relikvijos ir varpas gulėjo sudaužyti ant žemės; kitur pamačiau hu
genotų šventyklą, nesunkiai atpažįstamą iš keistos formos kryžiaus
su balandžiu apačioje, - ji buvo išniekinta, o skersai sulaužytų durų
raudonais dažais ištepliotas užrašas: ERETIKAI. Ore tebetvyrojo
kraujo ir dūmų kvapas.
Negana to, krašte dar siautėjo badas, ypač juntamas už miestų
sienų - kaimuose, kur likimo valiai palikti valstiečiai turėjo manytis
kaip galėdami ir permirkusiuose laukuose ieškotis ko nors valgo
mo; perkarę gyvuliai ligi kulkšnių mirko purve, o skarmaluoti vaikai
įkritusiais skruostais ir žaizdotomis kojomis rausėsi atliekų krūvo
se. Tai matydama prisiminiau Florencijos apgultį ir visą beprasmį
niokojimą ir griuvėsius, kuriuos palieka karai. Mintyse man vėl su-
skambo grėsmingi Kozimo žodžiai, tad pasigailėjau, kam prieš iš

vykdama dar kartą nesusitikau su juo - reikėjo pareikalauti atiduoti
tą žvaigždėlapį, kurį buvau užsakiusi.
Kai merkiant negailestingam lietui mes pagaliau prijojome Vaši,
jaučiausi prislėgta ir kupina didesnio nei bet kada ryžto nieku gyvu
neleisti, kad tai, ką valdant mano sūnui Pranciškui sukėlė Gižai, dar
sykį pasikartotų.
Apsistojau Biražo šnipų tinklo pasiūlytuose nakvynės namuose;
tąnakt turėjau sau didelį atskirą kambarį - švarų ir parengtą asme
niškai man. Atvykęs Kolinji rado mane įsitaisiusią minkštame krėsle
priešais akmeninį židinį.
Jis sustojo ant slenksčio; jam nuo rūbų varvėjo vanduo. Kai nu
simetė tamsaus apsiausto gobtuvą ir pamačiau švytinčias jo akis,
nusijuokiau:
t
- Turbūt nesitikėjot, kad atvyksiu!

- Priešingai, buvau tikras, kad pasirodysit.
Jis žengė prie manęs, apgaubdamas šlapios vilnos kvapu. Jo ran
kos akimirksniu mane apkabino, o lūpos įsisiurbė į manąsias su to
kiu goduliu, kad visas mano nuovargis dingo kaip dūmas. Daugiau
netardamas nė žodžio jis nuvilko man rūbus, paguldė į lovą ir pa
mylėjo su tokiu karščiu, kad abu likome be žado ir gulėjome susipy
nę lyg bangos jūroje.
Paskui aš ištraukiau iš krepšio dar likusį sūrį, figas ir duoną, at
sinešiau viską į lovą ir mes abu pavalgėme, imdami maistą pirštais,
sėdėdami sukryžiavę kojas ir tolydžio liesdami vienas kitą. Aš glos
čiau jo barzdą - dar vešlesnę ir dar labiau sužėlusią, žavėdamasi
susivijusiais stangriais plaukeliais; pagaliau, kai jis vėl išsitiesė aukš
tielninkas ant pagalvių ir sukryžiavo po galva rankas, paklausiau:
- Taigi, ko mane čia atsikvietėt? Koks tas svarbus reikalas, kad
negalėjot pats atvykti į dvarą ir man pranešti?
Jis ištiesė man ranką.
- Eikšekit! - O kai įsitaisiau jo alkūnės linkyje, traukdama į save
muskusinį jo kvapą, sušnibždėjo: - Norėjau, kad savo akimis pama
tytumėt, kokį stebuklą padarėte!
Jobalsas skambėjo aistringai, visa jo esybė kone pulsavo džiaugs

mu, jaučiau nuo jo sklindančią kaitrą.
- Nagi! - kumštelėjau jam į šoną. - Pasakokit!
- Ne! - jis suspaudė mane kaulėtomis blauzdomis. - Luktelkit,
rytoj viską pati pamatysite.
- Bet aš noriu žinoti dabar... - mėginau prieštarauti, bet jo lūpos
vėl susirado manąsias ir aš iškart pamiršau, ko norėjusi. Pamiršau
viską pasaulyje ir jutau tiktai jį, judantį manyje.
Kitą rytą jis nusivedė mane už Vaši sienų į miško laukymėje sto
vinčią daržinę; kai prisiartinome, išgirdau jos viduje kažką giedant.
Atsisukau į jį.
- Tai... čia juk pamaldos!
Jis linktelėjo ir įsivedė mane į priplėkusio pastato vidų. Sustojau
už nugarų visam pulkui vyrų, moterų ir vaikų - jie giedojo, pakėlę
akis į viršų. Ligi tol tebuvau girdėjusi vien lotyniškas psalmes ir lan
kiusis vien brangenybėmis išdabintose katalikų bažnyčiose. Dabar
sustingau, apstulbinta šių pamaldų paprastumo: ore dvelkė galvijų ir
šiaudų kvapas, aukštai ant sijų tupėjo balandžiai, o giesmė skambėjo
prancūziškai - ji buvo tokia aistringa ir gyva, kad nė iš tolo neprimi
nė tų rimtų ir nesuprantamų lotyniškų giedojimų, prie kurių buvau
pripratusi nuo vaikystės.
Kolinji šypsojosi.
- Štai čia - hugenotų šventykla. Mes meldžiamės ten, kur gali
me, ir Dievo ieškome ne apeigose ir smilkaluose, o per gyvą jo Žodį.
Tik jūsų dėka šitai tapo įmanoma. Jūsų įsakas atnešė mums taiką.
Aš užspaudžiau rankomis sau burną, o akyse telkėsi ašaros.
- Kai baigsis pamaldos, - pridūrė jis, - šie žmonės norėtų su
jumis susitikti, kad galėtų jums padėkoti.
- Tai... jie žino, kad aš čia?
- Sužinos, jei pageidausit, - jis vyptelėjo. - Jums nėra ko bijoti.
Galėsit pati įsitikinti, kad mes - ne kokie velniai ar išdavikai, tykan
tys sudraskyti karalystę į gabalus. Mes - tiesiog eiliniai valdiniai,
labai dėkingi jums ir jūsų sūnui Karoliui už suteiktą...
Lauke sukaukšėjo žirgų kanopos; akimirksniu apsigręžėme. Be-
simeldžiantieji nieko negirdėjo —jie toliau susikaupę giedojo, ta
čiau Kolinji stvėrė mane už rankos ir nutempė prie šoninių durų

netoliese.
- Bėkit! - sušnibždėjo jis. - Greičiau! Pasistenkit kuo skubiau
dingti iš čia!
Jis išstūmė mane pro duris, už kurių jau laukė sargybinis, laiky
damas už vadelių mano žirgą.
- Paskubėkite, jūsų malonybe!
Besidaužančia širdimi aš užsiropščiau ant arklio, nenuleisdama
akių nuo daržinės, kurioje girdėjau skambant Kolinji balsą. Sukliko
moteris. Sargybinis tebelaikė mano vadeles; jis nutempė mano arklį į
sąvašyną, kur buvo paslėpęs savo eržilą. Pakeliui dar spėjau pamatyti
virtinę raitelių grandeliniais šarvais, kurie supo daržinę iš kitos pusės.
- Palauk, - riktelėjau; nors tai turėjo būti įsakymas, iš lūpų man
išsiveržė tik duslus švogždesys.
- Tai Gižų vyrai, - pasakė sargybinis. - Jūsų malonybe, maldau
ju! Aš prisiekiau jus apsaugoti.
- Ne! - aš įtempiau vadžias. Pamačiau iš daržinės pasipylusius
žmones, tarp kurių buvo ir juodu apsiaustu apsigaubęs Kolinji. Kai
kurie pasileido į tankmę netoliese, bandydami gelbėtis, o kiti susto
jo, nustėrę iš siaubo, priešais daržinę jau apsupusius raitelius. Šie
nuleido žemyn ietis ir puolė žmones. Vienas iš jų dar švystelėjo pro
duris į daržinę liepsnojantį deglą, ir viduje akimirksniu užsiplieskė
ugnis; mano ausis pasiekė klaikūs klyksmai - supratau, kad viduje
dar buvo likę žmonių, kurie degė gyvi. Iš siaubo negalėdama patikėti
savo akimis žiūrėjau, kaip vienas po kito krinta į lauką spėję išbėgti
hugenotai: aštrios ietys kapojo jiems galvas, kojas, rankas - visur
tryško kraujas. Man ausis draskė aukų klyksmai ir beviltiški malda
vimai pasigailėti; pagaliau išvydau išsiskiriančią figūrą ant milžiniš
ko balto karo žirgo - didžiulis randas jo veide buvo matyti net šalmo
šešėlyje, jis švaistėsi į visas puses lyg kraujo ištroškęs šėtonas. Dabar
aš nirčiai suraginau kulnais kumelę.
Romus gyvulys pašoko piestu ir vos manęs nenumetė. Atsisukau
balne ieškodama savo sargybinio ir šalia išvydau raitą Kolinji; piršti
nėta ranka jis tvirtai suėmė mano kumelės uodegą.
- Juk žadėjau, kad būsit saugi. - Jis pažvelgė man į akis; jo veide
mačiau skausmą ir liūdesį, o ir pati norėjau klykti iš nevilties. Jis pa
mojo mano sargybiniui. - Palydėkit ją atgal į Paryžių! - O tada už
simetė ant galvos gobtuvą ir suragino savo žirgą. Jis nulėkė pro Gižų
karius ir patį Randuotąjį - šie ir toliau buvo užsiėmę skerdynėmis,
aplinkui aidėjo koktus jų žvengimas.
Niekas nepastebėjo, kaip lydima sargybinio aš nujojau į miško
tankmę.
- Kiek žuvusių? - Aš stovėjau savo apartamentuose Luvre, tebevil-

kėdama purviną suknelę, su kuria nesustodama parlėkiau visą ke
lią iki Paryžiaus. Plaukai išsitaršę karojo man apie veidą; Lukrecija
bandė į suskirdusias nuo vadžių mano rankas įsprausti taurę sidro
su prieskoniais.
Biražo užmetė akį į pranešimą, gautą iš savo informatorių, kol aš
tebebuvau kelyje.
- Mažiausiai šimtas, gal ir daugiau. Randuotajam pašaukus, su
kilo visi iki vieno Vaši katalikai. Jie karia pastorius ant šakų ir degina
hugenotų namus ir dirbtuves, - jis pakėlė į mane liūdesio sklidiną
žvilgsnį. - įvyko tai, ko ir bijojom. Kunigaikštis de Gizas paskelbė
karą hugenotams ir jums. Atleiskite, aš susimoviau. Mano šnipai ne
pranešė, kad jis turi tokių planų.
- Ne, tai ne jūsų kaltė. Iš kur jūs galėjote žinoti? - Aš lėtai, sunkiai
nuslinkau prie kėdės. - Šito neįmanoma buvo numatyti. - Aš tru
putį nugėriau iš taurės, o paskui įsiutusi tėškiau ją į sieną; ji džergž-
telėjo atsimušusi. - Ten buvo pilna moterų ir vaikų, - sušnibždėjau
virpančiu balsu. - Nekaltų būtybių, kurie nieko blogo nepadarė! Jei
gu jo nesutramdysim, nė vieno hugenoto nebeliks gyvo! Aš išleidau
įsaką, garantuojantį jiems teisę nekliudomai melstis, o jis jį sulaužė.
Aš įsakysiu jį suimti. Dėl Dievo, jis privalo už tai sumokėti!
- Jei išleisite jo arešto orderį, - tyliai prabilo Biražo, - jis visą
Prancūziją paskandins liepsnose.
- Na ir tegu! - aš drąsiai atrėmiau Biražo žvilgsnį. - Jis - išda

vikas! Ir privalo karaliui atsakyti už savo nusikaltimus - vienas pats
ir beginklis. Paruoškite orderį! Metas tiems Gižams suprasti, kad su
manim juokauti nevalia.
Garsiai aidint šūksniams: „Tegyvuoja Randuotasis!“ - į rūmų kiemą

įjojo begalinė virtinė ietimis ginkluotų karių ir apsiginklavusių paly
dos vyrų; jų priešakyje jojo vadas sidabriniais šarvais.
Aš stovėjau balkone ir stebėjau apačioje, kieme, besibūriuojančią
ginkluotų vyrų minią. Net ir sukvietusi visą karališkąją mūsų apsau
gą nesurinkčiau nė pusės tiek. Per sukąstus dantis iškošiau, kreip
damasi į Biražo:
- O kur konetablis Monmorensis? Išsiuntėme jį su arešto orde
riu. Kur jis ir visi sykiu su juo išvykę didikai?
- Va kur, - bedė pirštu žemyn Biražo.
Aš pasekiau akimis, kur jis rodė. Konetablis apdaužytais šarvais
jojo greta kitų katalikų kilmingųjų. Ant vieno iš jų ieties kadaravo
suplėšytas pergamentas - arešto orderis.
- Aš grąžinau tą seną krieną Monmorensį į Tarybą, - įdūkau. -
Gižai juk buvo jį išmetę, o aš paskyriau jam garbingą vietą prie mūsų
stalo. Kaip jis gali šitaip mus išduoti?
- Juk žinojom, kuo rizikuojame, - atrėmė Biražo, kaip visuomet
neišvengiamos krizės akivaizdoje ramus ir šaltas it ledas. - O dabar
teks derėtis. Karolis - jūsų sūnus ir jų suverenas. Randuotajam rei
kia iškelti sąlygas, kurios būtų mums naudingos.
- Taip, skubiai atveskite Karolį!
Biražo išėjus, aš savo damų lydima nusileidau į didžiąją menę.
Vos spėjau atsidurti ant pakylos, kur po baldakimu stovėjo sostai,
Biražo įvedė Karolį. Mano sūnus atrodė persigandęs ir išbalęs; jam
iš šonų žengė asmens sargybiniai - menkutė saujelė, palyginti su
ištisa minia maištaujančių katalikų, kurie vos po kelių akimirkų su
griuvo į menę. Jiems prasiskyrus, į priekį išėjo Randuotasis - jis ryž
tingai žengė prie mūsų.
Vos metusi akį j grėsmingą jo pavidalą aš įsitempiau ir pasiren

giau kovai.
Biražo kumštelėjo mano sūnų. Su gerklėje įstrigusiu gumulu aš
stebėjau Karolį: jis atsitiesė visu savo liesu kūneliu ir netikėtai aiškiai
ir griežtai tarė:
- Pone kunigaikšti, jums buvo įsakyta atvykti neginkluotam.
Prašom išsiųsti šituos vyrus!
Randuotasis pašaipiai nusilenkė. Jis nė nedirstelėjo į mane - akis
laikė įbedęs į mano vienuolikametį sūnų.
- Jūsų didenybe, bijau, kad negaliu to padaryti. Prancūzija skęsta
erezijoje, ir aš, būdamas katalikas, privalau ginti mus nuo šio užkra
to, - jeigu prireiks, ir ginklu.
Jis skėstelėjo rankomis; tarp jo karininkų sušmėžavo konetablis,
kuris žengė į priekį. Aš nejučiom aiktelėjau, šalia jo išvydusi išsitar
šiusį vyrą - purvinų auksinių plaukų kupeta dengė melancholiškai
išsiviepusią fizionomiją.
Tai buvo Žanos Navarietės vyras, Antuanas de Burbonas. Maty
dama pasipūtusį jo žvilgsnį, aš suvokiau, kokią baisią klaidą pada
riau. Juk Biražo mane perspėjo, kad šitas plevėsa gali kelti grėsmę; ir
štai - Gižų atitemptas katalikas princas, nusiteikęs išplėšti iš manęs
regentystę.
Aš sugniaužiau kumščius. Ir kaip galėjau taip kvailai manyti, kad
Žana įstengs sulaikyti namie savo palaidūną vyrą, pasikišusi jį po
sijonu?
Tarsi perskaitęs mano mintis, Randuotasis nudelbė mane lediniu
žvilgsniu. Tada jis pareiškė:
- Todėl dabar skelbiu šventąjį triumviratą, kurio pareiga - ginti
ir saugoti Romos katalikų tikėjimą. Aš, ponas konetablis ir Antua
nas de Burbonas nuo šiol rūpinsimės karalystės gynyba. Kiekvienas,
kas ne su mumis, yra prieš mus ir turės už tai sumokėti!
Antuanas rėžė kumščiu sau į krūtinę.
- Aš turiu būti regentas! Jūs pagrobėt iš manęs regentystę, bet ji
mano, ir aš ją atgausiu!
Pajutau, kaip greta stovintis Karolis visas įsitempė. Juk buvau

jam žadėjusi, kad neleisiu Gižams mūsų skriausti! Nė pati nespėjusi
susivokti, ką daranti, atšoviau:
- Mes neklausysim girto kvailio grasinimų!
Randuotojo balsas kirto lyg kardo ašmenys:
- Jūs nesupratote. Princui Burbonui nereikia jūsų leidimo, kad
taptų regentu. O dabar, ponia, ar malonėsite jį pagerbti ir nubausit
eretikus taip, kaip jie nusipelnė, ar aš turėsiu to imtis?
Karolis kažką dusliai sugargė; paskui, staiga pratrukęs, visa ger
kle išrėkė:
- Aš jus užmušiu! Jūs atsiimsit už tai! Aš jus pakarsiu ir sukapo
siu į gabalus, kol išleisit paskutinį kvapą. Aš paleisiu jums vidurius!
Aš priglaudžiau jį prie savęs; jis visas drebėjo.
- Jūs neturite teisės, - pareiškiau Randuotajam, viena ranka
glostydama Karoliui galvą, - raminau jį tarsi persigandusį žvėrelį. -
Tai išdavystė! Jūs esate išdavikas.
- Aš tiktai nuolankus valdinys, trokštantis apsaugoti Prancūzi
ją, - atrėmė Randuotasis. O tada spragtelėjo pirštais, ir jo vyrai ėmė
artintis prie mūsų.
- Ką tai reiškia - suburs kariuomenę?

Apvarvėjusi žvakė metė ant sienų kreivus šešėlius. Aš kalbėjau
pašnibždomis, kad nepažadinčiau gretimame kambaryje miegančio
Karolio. Mano apartamentai dabar buvo visas mūsų pasaulis; tapusi
įkaite savo pilyje aš džiaugiausi nors tuo, kad prieš užgriūvant Ran
duotajam spėjau išsiųsti kitus savo vaikus į Sen Žermeną: apsupti
savo guvernerių ir sargybos ten jie bent buvo saugūs.
- Taip praneša mano informatoriai, - atsiliepė Biražo. - Huge
notai jau žygiuoja į kovą prieš triumviratą.
Man užgniaužė gerklę - vos begalėjau įkvėpti.
- Dio Mio, Kozimas mane perspėjo, kad bus karas! - aš patylė
jau, bandydama nusiraminti. - Kiek hugenotai turi karių?
- Jei pranešimai teisingi, paskutiniais duomenimis - apie penkis

tūkstančius.
- Negali būti! Iš kur jie gavo pinigų tokiam skaičiui suburti, ir dar
per tokį trumpą laiką?
- Iš tiesų! Mano žiniomis, jie sulaukė paramos iš kalvinų banki
ninkų Ženevoje. Aišku, lėšų šaltinio nenustatysi. Tačiau šitai buvo
planuojama jau kelis mėnesius. Tokių derybų per vieną naktį nesu
rengsi.
Viskas aplink mane aptemo.
- Ir Kolinji?..
- Ne, - nudelbė akis Biražo. - Mano šnipai dar ties Vaši pametė
jo pėdsakus.
Turėjau ko nors imtis. Negalėjau sėdėti rankas sudėjusi ir laukti,
kol viskas, dėl ko taip stengiausi, pavirs pelenais.
- Na, juk galima ką nors padaryti! - aš susimąsčiau. - Ar galime
perduoti jiems žinią?
Jis linktelėjo.
- Tuomet taip ir padarykit, - paliepiau. - O aš pasikalbėsiu su
Randuotuoju. Pasakysiu, kad pirmiausia noriu su jais derėtis. Ir pri
minsiu, kad prieš stodamas į mūšį jis privalo gauti karaliaus leidimą.
Tačiau susitikęs su manim Gizas nusikvatojo tiesiai man į akis.
- Nejau tikitės sustabdyti šventąjį karą, ponia? Dėl Dievo meilės,
pamėginkit. Jie žygiuoja į Sen Deni, ten aš netrukus pastosiu jiems
kelią. Galit vykti ten su mano palyda, nors aš puikiai žinau, kad tie
eretikai nieku gyvu nesiderės ir nesudės ginklų - nei dėl jūsų, nei dėl
karaliaus, nei dėl paties Dievo.
Jo pažadėtą palydą sudarė vos penki kareiviai ir konetablis - to
kia vargana apsauga akivaizdžiai rodė, kiek menkai Randuotajam
rūpėjo mano saugumas. Karštą ir giedrą rytmetį aš raita, lydima
Lukrecijos, išjojau į lygumą už Paryžiaus sienų, kur hugenotų vadai
pranešė norintys su manim susitikti.
Staiga aš sustojau. Priešais nusidriekusiuose laukuose išties sto
vyklavo tūkstančiai vyrų: ryškioje saulės šviesoje mirguliavo daugy
bė palapinių ir ištisas arsenalas ginklų —patrankų, arkebuzų, iečių,
taranų sienoms daužyti, skydų. Viso to būtų užtekę Paryžiaus sie

noms nuversti.
Aš netekau žado, visa tai išvydusi. Ligi šiol laikiau hugenotus per
sekiojama mažuma, kurią privalėjau globoti. Bet štai priešais save
mačiau kariuomenę, toli pranokstančią mano karališkąją gvardiją.
- Tie kalvinai ne veltui išleido pinigus, - sumurmėjau Lukrecijai.
Greta jojęs konetablis su pasibjaurėjimu drėbė:
- Tik pažiūrėkit į šituos valkatas eretikus!
Aš paniekinamai dėbtelėjau j jį, patylomis stebėdamasi, kaip jis
dar negriūva negyvas tokiame karštyje, įsispraudęs į savo kalinėtus
šarvus. Negalėjau patikėti, kad jo ir Kolinji gyslomis teka tas pats
kraujas!
- Jie - taip pat žmonės ir karaliaus valdiniai, - priminiau jam.
Jis įbedė į mane akis iš po žilstelėjusių antakių.
- Žmonės? Tą dieną, kai į savo širdis įsileido Kalviną, jie virto
velnio išperomis!
Užuot atsakiusi, aš suraginau kumelę ir nušuoliavau prie baltos
palapinės su raudonu kryžiumi - kryžininkų ženklu, perimtu huge
notų. Mano palyda risnojo iš paskos; tyloje buvo girdėti vien kama
nų skimbčiojimas ir kanopų taukšėjimas. Tolumoje pasirodė dulkių
debesis - mūsų link jojo būrelis raitelių. Aš vėl sustojau.
- Tai gali būti pasala, - išsigandusi sušnibždėjo Lukrecija. -
O jeigu jie paims jus įkaite?..
- Kvailystė! - aš pakėliau nuo veido šydą. - Jei jau Randuotajam
aš atrodau niekam verta, vargu ar šiems žmonėms toptelėtų kitaip.
Artėjantį hugenotų būrelį vedė šaunus jaunikaitis. Jis vilkėjo
grandeliniais šarvais, o baltą berankovę tuniką per liemenį buvo
persijuosęs diržu. Jo palydovai buvo apsirengę panašiai; permečiau
visus akimis, tačiau Kolinji tarp jų neišvydau. Sustabdęs savo žirgą,
jaunuolis pašaipiai nužvelgė konetablį ir mano palydą. Tada kreipėsi
į mane:
- Leiskit pasveikinti jūsų malonybę Šventosios Kristaus brolijos,
tikrojo tikėjimo gynėjų, vardu.
Vadinasi, katalikai turi šventąjį triumviratą, o hugenotai - savo

broliją. Kažin, ką Kolinji pasakytų apie visą šį maivymąsi? - pagal
vojau. O tada ėmiau spėlioti, kur jis.
- Kur galėčiau susitikti su jūsų vadais? - paklausiau.
- Antai ten, palapinėje, - mostelėjo jaunuolis. - Bet jūsų malo
nybė turėsit ten eiti viena.
- Jos malonybė viena niekur neis, - suurzgė konetablis. - Man
įsakyta pranešti viską, apie ką kalbėsitės.
- Tada derybų nebus. Galite grįžti į Paryžių.
Monmorensis jau siekė kardo, bet aš įsiterpiau:
- Jūsų vadai garantavo man saugumą, - pasakiau jaunuoliui. -
Ar jų žodis tebegalioja?
Jis pašaipiai vyptelėjo.
- Jei konetablis kuo nors abejoja, tegul verčiau rūpinasi savimi.
Mes moterų ir vaikų gyvų nedeginam ir dvasininkų ant šakų neka
rtam!
Nelaukdama, kol čia pat tarp jų užvirs karas, aš viena nusiskubi
nau į priekį, į hugenotų stovyklą.
Didžiulė medžiaginė palapinė šiek tiek saugojo nuo alinančios kai

tros. Jaunuolis padavė man taurę vandens. O po kelių akimirkų,
mano nuostabai, vidun įžengė Kolinji. Jis vilkėjo tokia pačia balta
tunika. Buvo gerokai sulysęs. Ištisos dienos ant arklio saulės kaitroje
auksu nudažė jo plaukus, dar labiau išryškindamos veido bruožus.
Dabar aš aiškiai pamačiau jo panašumą su mane atlydėjusiu jaunuo
liu, kuris iškart nusilenkė ir dingo. Mudu su Kolinji likom dviese.
- Jis - jūsų brolis? - paklausiau.
Jis linktelėjo.
- Jauniausias.
- Vadinasi, - pasakiau, - čia - šeimos reikalas?
Negalėjau apsimesti pernelyg nustebusi. Juk kažkur giliai širdyje
aš žinojau. Toks žmogus, kaip jis, negali bejėgiškai taikstytis su savo
tikėjimo brolių persekiojimu. Tačiau kodėl jis man nieko nesakė?
Kodėl įtikino mane esąs vien tik tarpininkas, neturintis jokių galių?
Visi šie neištarti klausimai deginte degino man lūpas; vis dėlto ne
norėjau žeminti mūsų draugystės įtarinėjimais.
Aš pastačiau nuzulintą sidabro taurę į šoną.
- Atvykau jūsų perspėti, kad nelaimėsit. Kunigaikštis de Gizas
su savo triumviratu turi dvigubai tiek karių. Jums teks nusiginkluoti
ir derėtis.
Jis liūdnai pažvelgė mane.
- Jūs geriau nei kas kitas turėtumėt suprasti, kad šįsyk mes pri
valome sulaukti teisingumo!
- Kokio teisingumo?! - šūktelėjau. - Tai karas! - tada nutilau ir
prisiverčiau kalbėti ramiau. - Būčiau privertusi Randuotąjį atsiimti
už tai, ką padarė.
Barzdos dengiamas jo lūpas iškreipė nelinksma šypsena. Jis žen
gė prie žemėlapiais užversto stalo.
- Kotryna, - ištarė ilgai tylėjęs, - jis juk įjojo į Paryžių lydimas
viso legiono, jis laiko jus ir karalių įkaitais, o pats uždarė visą miestą.
Kaipgi ketinote jį sustabdyti, pati neturėdama nė vieno kareivio?
Nesumojau, ką atsakyti. Neįžvelgiau jo elgesyje jokios veidmai
nystės ar apsimetinėjimo. Jame glūdėjusi jėga pagaliau rado tikslą.
Dabar jis vadas, hugenotų vadas.
- Kodėl nieko man nesakėt? - sušnibždėjau. - Negi manim ne
pasitikit?
- Pasitikėjimas čia niekuo dėtas, - jis žengė artyn, atsiklaupė
priešais mane ir suėmė delnais mano rankas. - Jūs nesuprantate,
nes nesuvokiat, kaip valdžia gadina žmones. Jūs vis dar tikite, kad
galima logiškai viską išspręsti ir kad žmonės turi paklusti protui, nes
galų gale visi mes esame lygūs Dievo akyse, - jis tvirčiau sugniaužė
rankas. - Tačiau Gižai ir jūsų Bažnyčia laiko mus kenkėjais. Ir mūsų
kančios nesibaigs tol, kol jiems neparodysim, kad negalima lyg nie
kur nieko mūsų žudyti ir plėšti. Jie nepaliko mums kitos išeities.
Aš pažvelgiau į tvirtas, įrudusias jo rankas, kurios laikė manąsias.
- Aš tikiu Dievą, - pasakiau. - Tikiu, kad esama daug kelių į
šviesą, ne vien tas, kurį nurodo Roma. Bet aš jau esu mačiusi karą,
dar kai buvau maža, ir netikiu, kad jis gali ką nors išspręsti. Nema
nau, jog Dievui rūpėtų, kiek žmonių mes nužudysime, kad įrodytu-
me savo tiesą.
Jis nieko neatsakė.
- Mes vis dar galime rasti taikią išeitį, - pridūriau, padrąsinta
jo tylos. - Mano įsakas tebegalioja. Karaliaus valdžia vis dar gina
hugenotus. Jei vyksite su manim į rūmus, aš skirsiu jums vietą Ta
ryboje ir...
- Ne, - jis atsitraukė nuo manęs ir atsistojo. Jo veidas pasidarė
rūstus, ir mano viltys pradėjo aižėti. - Su kunigaikščiu de Gižu aš
susitiksiu tik mūšio lauke. Kalbų laikas baigėsi.
Aš pralaimėjau. Jau mačiau manęs laukiančią kraupią ateitį: re
liginių karų nualinta karalystė, mano naujoji tėvynė, pavirs griuvė
siais - suniokotų kaimų ir ištryptų pasėlių, gedinčių našlių ir rau
dančių našlaičių kraštu.
Aš atsistojau ir įsmeigiau į jį akis. Tolesni mano žodžiai išsiliejo
kaip nevilties sklidina malda:
- Jei renkatės karą, aš daugiau nebegalėsiu jūsų ginti. Pran
cūzija - katalikiškas kraštas ir kol kas privalo tokia likti. Karalius
jūsų neremia, jūs būsit laikomas išdaviku, o aš būsiu priversta stoti
triumvirato pusėn - prieš jus.
- Žinau, - su širdį draskančiu liūdesiu ištarė jis. - Nieko kito ir
nesitikiu; gana, kad čia atvykote. Dabar grįžkit ir ginkit savo sūnų -
karalių.
Aš nebeištvėriau.
- Tai bent atsitraukit! Išsirinkit kitą vietą kautynėms. Randuota
sis sau už nugaros turi pastiprinimui visą Paryžių. Jis jus sudaužys!
Jūs visi žūsit!
Jis žengė artyn ir ištiesė ranką, bet aš jį sustabdžiau.
- Ne! Aš to neištversiu. Tik ne dabar...
Jis švelniai linktelėjo.
- Suprantu. Aš atsižvelgsiu į jūsų perspėjimą. O kol kas, mano
Kotryna, melskitės už Prancūziją.
Man nespėjus nieko atsakyti, jis apsigręžė ir išėjo iš palapinės.
Randuotasis laukė manęs Luvro kieme. Perliejęs žvilgsniu mano žir

gą, jis išsiviepė.
- Jūsų balnakrepšiai subliūškę, nepanašu, kad juose pūpsotų hu
genotų galvos!
Aš įbedžiau į jį tokį pat negailestingą žvilgsnį.
- Jūs tučtuojau išlaisvinsit mane ir karalių. Tiktai tada gausite lei
dimą stoti į šį karą, kurio taip trokštate. Ir turėsite kautis taip, kaip
įsakysime: be jokių nepateisinamų plėšikavimų ir žudynių. O admi
rolo de Kolinji turite neliesti. Ar aišku? Jeigu jis pateks į nelaisvę,
atgabensite jį į rūmus, kur jis sulauks teisingumo.
- Supratau, - drėbė jis ir, kai žengiau pro šalį, paniekinamai nu
sikvatojo, nepalikdamas man jokių abejonių, kad, jei Kolinji pateks
jam į nagus, mano mylimojo gyvybė nebus verta nė sudilusio ska
tiko.
DVIDEŠIMT KETURI
artu su Karoliu ir vaikais aš pasitraukiau j Sen Ž er-
K meną. Vasarai pamažu pereinant į rudenį, man beliko iš tolo

stebėti, kaip mūsų kariuomenė, vedama Randuotojo ir konetablio,
medžioja Kolinji, kuris visgi paklausė mano patarimo ir atsitraukė:
užuot stojęs į atvirą kovą, jis dabar užiminėjo kiekvieną pakeliui pa
sitaikiusią tvirtovę, jei tik joje buvo užtektinai didelė persvara huge
notų, pasirengusių jam padėti.
Rugsėjo pradžioje hugenotai jau turėjo trisdešimt tvirtovių, o
mūšyje prie Orleano paėmė j nelaisvę konetablį. Randuotasis tie
siog pasiuto. Drauge su naujuoju mūsų regentu Antuanu de Burbo-
nu jis apsiautė miestą ir ėmė per sienas mėtyti akmenis; negana to,
jis nupjovė aplinkui visus javus ir pripylė druskos į kiekvieną šulinį.
Mieste apsiausti hugenotai badavo, bet vis tiek vertė ant savo prie
šų karštą dervą ir iš pasalų pyškino į juos, kol prasidėjusios pūgos
sniegu užpustė pasieniais pūvančius lavonus, o abiejų pusių atsar
gos kone visiškai išseko.
Sulig kiekvienu gautu pranešimu mano sąmonėje vis iš naujo at
gimdavo vaikystėje patirti siaubai. Aš niekad lig šiol iš tiesų nebuvau
tokia dievobaiminga, kokia dėjausi, tačiau tais siaubingais mėnesiais
kas vakarą prieš guldama ir kas rytą vos atsikėlusi ilgiausiai klūpė
davau savo maldykloje, prašydama Viešpaties išgelbėti Kolinji ir su

naikinti Randuotąjį.
Gruodžio mėnesį mus pasiekė žinia, kad Antuanas de Burbonas,
Navaros karalienės sutuoktinis, žuvo per Orleano apsiaustį. Tapusi
našle, Žana Navarietė dargi atsiuntė man priekaištingą laišką, ku
riame drįso kaltinti mane, kam leidau kunigaikščiui de Gizui įstum
ti Antuaną į pavojų. Aš žado netekau iš nuostabos, tai skaitydama.
Ji nudavė, tarsi aš būčiau kalta, kad pati nesugebėjo neleisti savo
kvaišai vyreliui prisivirti košės! Vis dėlto aš supratau jos skausmą ir
nusiunčiau jai vyro palaikus palaidoti, sykiu pridėjusi griežtą per
spėjimą, kad nesugalvotų remti hugenotų ginklais ar pinigais. Ne
galėjau leisti, kad dar ir ji įsiveltų į šį konfliktą. Ji buvo karalienė, tad
jos parama būtų suteikusi hugenotų kovai teisėtumo įspūdį, o ji pati
būtų užsitraukusi Randuotojo pyktį. Vis dėlto, dienoms trumpėjant
neramiai blaškydamasi po kambarius ir laukdama žinių iš karo, aš
nejučia pagavau save mąstant apie stipruolį jos sūnų - tą mažą ber
niuką, kuris per velionio mano sūnaus vestuves taip giliai krito man
į širdį. Dabar jis liko našlaitis, kaip ir mano vaikai, tad mintis apie jo
išgyvenamą netektį tol nedavė man ramybės, kol vieną vakarą prisė
dusi aš parašiau jam laišką, siūlydama savo užuojautą.
Užantspaudavusi suabejojau, ar Žana leis sūnui jį perskaityti.
Netrukus po Naujųjų metų Randuotasis nusprendė iš naujo pul
ti Orleane apsiaustus hugenotus. Aš kas rytą siųsdavau Lukreciją į
rūmų kiemą pasitikti žygūno, kol vieną žvarbią sausio dieną ji net
pūškuodama užlėkė laiptais aukštyn, rankoje nešdama laišką.
Perskaičiusi aš, ko gero, nesugebėjau nuslėpti sukrėtimo, nes
prie stalo kaip kas rytą su Biražo sėdėjęs ir mokęsis Karolis įtariai
sužiuro į mane.
- Mama, kas yra? Kas nutiko?
Jamjau buvo suėję dvylika - keistas tarpsnis tarp vaiko ir paau
glio. Jis smarkokai tįstelėjo, bet pasidarė itin jautrus ir labai liesas, o
pastaruoju metu dar ir prastai miegodavo. Jo kambariai buvo visai
greta manųjų, tad galėjau nenuleisti nuo jo akių. Dabar, išvydusi jo
veide išgąstį, suėmiau save į rankas ir su apsimestine ramybe tariau:
- Tai dėl Randuotojo. Jis sužeistas.

Karolis prisimerkė.
- Ar jis mirs? - Man nespėjus nieko atsakyti, jis pripuolęs ištrau
kė man iš rankų laišką. - „Kunigaikštis de Gizas pašautas, - garsiai
perskaitė. - Žudikas prisipažino, kad jį pasamdė Kolinji. Jūsų malo
nybė turite nedelsdama atvykti.“ - Iš jo lūpų išsiveržė piktdžiugiškas
kikenimas. - Kolinji sumokėjo už Randuotojo nužudymą. Šaunuo
lis! Duosiu jam už tai medalį!
- Ne! - skubiai subariau sūnų, išsigandusi dėl tokio karštakošiš
kumo. - Negalima taip kalbėti! Kolinji nieku gyvu nesamdytų žudi
ko. Be to, kol kas Randuotasis dar gyvas.
Karolis suglamžė laišką.
- Duok Dieve, nebeilgai. Tai kada važiuojam į Orleaną? Labai
noriu dar pamatyti šaunųjį mūsų kunigaikštį prieš mirtį, kad galė
čiau spjauti jam į veidą!
Aš ir pati neįstengiau užgniaužti nervingo juoko. Vis dėlto atė
miau iš jo sulamdytą laišką ir pakedenau jam plaukus.
- Jūs pernelyg karštai reaguojate, sūnau. Privalote išmokti val
dytis, - aš pagrasinau jam pirštu. - Ir jūs liksite čia. Aš pati šituo
pasirūpinsiu.
Vos įžengusią į medžiaginę palapinę mūšio lauke mane pasitiko to

kia pūlių ir kraujo smarvė, kad vos nesusmukau. Šiaip taip nuvijusi
prisiminimus apie savo vyro mirtį, aš priėjau prie kunigaikščio lovos
ir kurį laiką žiūrėjau, kaip Randuotasis sunkiai gaudo orą, vis labiau
springdamas savo paties krauju - dešinįjį jo plautį buvo perskrodusi
kulka. Jis kliedėjo ir nematė manęs; šalia lovos ant kėdutės rymo
jo jo žmona, kurios įspūdingą grožį jau temdė netolimos našlystės
nuojauta. Ji spaudė auksaplaukio sūnaus rankutę; vaikas buvo ne ką
vyresnis už mano Karolį ir netrukus turėjo paveldėti iš tėvo kuni
gaikščio de Gizo titulą. Dailų jo veidą, kuriame ryškiai švietė mąs
lios safyro mėlynumo Gižų akys, iškreipė skausmo grimasa, gydyto
jui tyliai sumurmėjus:
- Bijau, kad jau nebedaug beliko...

Jaunasis Gizas pažvelgė į mane: sielvarto sklidiname jo žvilgsnyje
pamačiau, kaip sunkiai jam sekasi sukaupti šią akimirką privalomą
savitvardą ir dar kažką pikto ir visiškai nebūdingo tokiam mažam
vaikui.
- Jūsų malonybe, ar negalėtumėte trumpam palikti mūsų vienų
atsisveikinti su tėvu? - iš skausmo lūžtančiu balsu ištarė jis.
- Taip, žinoma, - tariau aš ir pasitraukiau. Jaučiausi esanti įsi
brovėlė. Jutau į save įsmeigtas jų akis - sielvartaujanti motina su
sūnumi žinojo, kaip baisiai aš nekenčiau kunigaikščio ir kaip troš
kau jo mirties. Jiems ši netektis reiškė juodą prarają. Man - laisvę. -
Praneškite man, jeigu... - nedrąsiai pridūriau, tačiau ponia de Giz
piktai sušnypštė:
- Verčiau pasirūpinkit, kad tas niekšas Kolinji atsiimtų už savo
nusikaltimą!
Aš nužingsniavau į netoliese pastatytą audeklu dengtą pavėnę,
kur Lukrecija jau buvo paruošusi mums vyno su prieskoniais. Ji pati
nuėjo pabudėti prie įėjimo, o aš paklausiau Biražo:
- Ar ką nors sužinojote?
Jis atsiduso.
- Visi traukia tą pačią giesmelę. Randuotajam šovė į nugarą. Tai
padarė vienas iš jo paties padėjėjų, toks Poltro de Mėrė, perbėgėlis
hugenotas, kuris išvertė kailį ir prisijungė prie mūsų pajėgų. Kanki
namas jis prisipažino, kad Kolinji nusamdė jį ir pavedė įsiskverbti į
mūsų gretas nužudyti Randuotojo.
Aš tvirčiau sugniaužiau taurę.
- Kiek tuo prisipažinimu galima tikėti?
- Kaip ir kitais panašiais. Mėrė buvo plakamas taip, kad mėsos
nuo jo kūno krito gabalais. Geriausiu atveju jis liks gyvas tik tol,
kol patirs galutinį pažeminimą - gėdingą egzekuciją. Juk jūs neke
tinate...
- Na, žinoma, ne. Jis nušovė Randuotąjį ir turi už tai mirti, —aš
patylėjau. - O kitų įrodymų nėra?
- Jei turite omenyje liudininkus ar susirašinėjimą, tai ne. O Ko-

linji irgi neigia esąs kaip nors įsivėlęs. Jis jau paskelbė pareiškimą,
esą Mėrė veikė vienas.
- Ačiū Dievui, - nejučiom sukuždėjau. Tik pamačiusi surauktus
Biražo antakius, paskubėjau pridurti: - Mėrė - išverstakailis; jis gali
būti ir melagis, siekiantis įklampinti Kolinji. Juo negalima tikėti.
Biražo nelinksmai šyptelėjo.
- Toks netikėtas naivumas jums nebūdingas!
Taip jis pirmąkart leido man suprasti žinąs mano paslaptį, ir aš
net atšlijau nustėrusi. Man anaiptol nesinorėjo klausytis jo kaltini
mų. Neketinau leisti, kad mano taip branginamą artumą su Kolinji
temdytų nemalonūs jo išvedžiojimai.
- Jūs pernelyg daug sau leidžiate, - iškošiau. - Aš nesu naivi.
Tiesiog žinau, kad Kolinji šitaip nepasielgtų. Jis - garbingas žmogus
ir nors hugenotas, bet ne nusikaltėlis. O šauti į nugarą gali tik bailys!
Biražo atsiduso.
- Apsiaustis jau ėjo į pabaigą, hugenotai buvo įvaryti į kampą.
Randuotasis pateikė jiems pasidavimo sąlygas. Kolinji sutiko, o kitą
rytą Randuotąjį pašovė. Mano galva, tai - tikrai ne sutapimas. Ko
linji buvo beprarandąs viską, dėl ko kovojo.
Aš drąsiai atlaikiau jo žvilgsnį.
- Netikiu. Tik ne jis. Tai ne jo būdui.
- Jūs nebegalite žinoti, koks jo būdas, modama, - Biražo prisi
slinko arčiau. - Jis stojo į kovą hugenotų pusėje ir paskelbė mums
karą. Jūs privalote nuo jo atsiriboti. Negalima jo priimti, kol jis ne
bus visiškai išteisintas. O jei to nesulauksime, turėsite laikyti jį išda
viku ir vykdyti teisingumą.
Man nieku gyvu nesinorėjo šito klausytis, visa mano esybė šiau
šėsi prieš jo žodžius. Aš atsistojau ir likau stovėti sustingusi, kol
tarpduryje budėjusi Lukrecija netikėtai atsigręžė ir sušnibždėjo:
- Ponia, artinasi sargybinis.
- Atleiskite, - sumurmėjau Biražo. - Pasikalbėsim vėliau, gerai?
Nusigręžusi nuo visažinio jo žvilgsnio, aš žengiau į naktį, tvir
čiau siausdamasi į apsiaustą. Man nė nereikėjo klausytis, ką praneš
sargybinis: žinojau ir taip. Didžiausias mano priešas - Randuota

sis, kuris nuo pat atvykimo į Prancūziją nepaliovė manęs žeminęs ir
įžeidinėjęs, mirė. Katalikybės gynėjai neteko vado. O aš ir vėl galė
jau atgauti valdžią.
Nužingsniavau per suniokotus laukus, traukdama į save dūmų
ir ant stovyklos laužų kepamos mėsos kvapą. Tolumoje mačiau ap
griautus Orleano bokštus, lyg kokie išdaužyti dantys styrančius ho
rizonte. Stabtelėjusi įkvėpiau žvarbaus oro ir pakėliau akis į migla
apsisiautus) mėnulį.
Ir tik tada leidau sau pagalvoti neįsivaizduojamą dalyką: o jeigu
tai - tiesa? Nejau Kolinji, apimtas nevilties dėl neišvengiamo pralai
mėjimo, išties puolė taip žemai, kad griebėsi žmogžudystės? Nejau
gelbėdamas tikėjimą jis paaukojo savo idealus ir tą įgimtą dorybin
gumą, kuris mane visuomet taip žavėjo?
Mano kūnu perbėgo drebulys. Aš neįstengiau tuo patikėti. Pri
siminiau, kokiu išdidumu švytėjo jo veidas, kai vedėsi mane į tą
daržinę Vaši, ir koks pyktis ir siaubas degė jame, matant žudomus
nekaltus žmones, tačiau negalėjau patikėti, kad tie žvėriškumai ga
lėjo šitaip baisiai sužaloti jo dvasią. Mudu juk kartu siekėme taikos,
visuomet vienijomės tik dėl tokio tikslo. Jeigu dabar paaiškės, kad jis
kaltas dėl Randuotojo nužudymo, jo geras vardas bus amžiams su
terštas, o katalikai su hugenotais įsivels į nepabaigiamas pjautynes.
Man atrodė neįmanoma, kad žmogus, kurį pažinojau, toks atsargus
ir protingas, taip rizikingai viską statytų ant kortos.
Ir vis dėlto, stovėdama tame karo nualintame lauke, turėjau pri
pažinti karčią tiesą, kad Biražo patarimas vertas dėmesio.
Galbūt to žmogaus, kurį pažinojau, daugiau nebėra.
Kai mane nusmelkė ši mintis, suvokiau, kad laukia išties siaubin
gas pasirinkimas. Jeigu grąžinsiu Kolinji vietą rūmuose, nuteiksiu
prieš save visą pasaulį, kurį taip siekiau išsaugoti vientisą ir perduoti
savo sūnui. Kad ir kaip nekęsdama Randuotojo, aš puikiai įsivaiz
davau, kokį triukšmą ši naujiena sukeltų tarp mūsų šalies katalikų
ir Ispanijos Pilypo rūmuose, - vien šito užtektų pasėti baisiai ne
santaikai, kuri suplėšytų Prancūziją į gabalus. Juk vien įtarimai jau
metė Kolinji ir jo kovai tokį juodą šešėlį, kurio netgi aš nepajėgiau

išsklaidyti. Mūsų svajonei - galas. Dabar turiu klausyti Biražo ir gel
bėti Prancūziją.
Pasiduoti jausmams dabar ne metas; negaliu sau leisti tokios pra
bangos.
Man reikia ginti savo karalystę.
1563 metų gegužės 13 dieną man sukako keturiasdešimt ketveri.

Po Randuotojo mirties buvau taip paskendusi darbuose ir rū
pesčiuose, kad beveik pamiršau savo gimtadienį. Paryžiečiai ištisas
valandas stypsojo žvarbiame vėjyje, kad palydėtų jo karstą, verkė ir
raudojo jo tarsi kankinio. Visi bent kiek vertesni kilmingieji susirin
ko į fantastiškas Gizo laidotuves Paryžiaus katedroje. Nebuvo tik
vieno didiko - aš įsakiau Kolinji nekelti kojos iš savo dvaro Šatijo-
ne, kol nesibaigs kunigaikščio nužudymo tyrimas. Kad numaldyčiau
aistringiausius katalikus, reikalaujančius jo galvos, aš leidau žudiką
Mėrė viešai sudraskyti į gabalus, pririštą tarp arklių Grevo aikštėje.
Tai buvo šlykštus reginys, kuriame pati atsisakiau dalyvauti.
Karas baigėsi. Antuanui iš Navaros ir Randuotajam žuvus, trium
viratas buvo įveiktas ir aš vėl įtvirtinau savo regentystę ir grąžinau
savąjį įsaką dėl religinio pakantumo. Bet supratau privalanti pada
ryti daugiau. Mūsų konfliktas labai nualino Prancūziją; man reikėjo
iš naujo įgyti hugenotų pasitikėjimą savąja pakantumo politika, o
katalikai turėjo įprasti gerbti mano valią.
- O ką, jeigu leistumės į kelionę po šalį? - paklausiau Biražo,
kai abu sėdėjome prie stalo tvarkydami korespondenciją. - Karoliui
kitąmet sukaks keturiolika, bus jau beveik tinkamo amžiaus užsidėti
karūną. Tiek hugenotams, tiek katalikams reikėtų pamatyti, kad jie
turi gerą karalių. Aplankytume visus miestus, kur buvo kilę nera
mumų, ir užtikrintume, kad mano įsako laikomasi.
Jis linktelėjo.
- Puikus sumanymas, nors tai reikš daugelį mėnesių kelionės ir
nemenkas išlaidas. Iš kokių lėšų už tai sumokėsime?
- Skolinsimės, žinoma. Florencijos bankai nuolat siunčia man

paskolos siūlymus. Pasiimsiu kartu vaikus ir visą dvarą. Ką žinai,
gal net pavyks prisikviesti Ispanijos Pilypą ir mano dukterį Elžbietą,
kad atvyktų prie sienos su mumis susitikti. Nemačiau jos jau ketve
rius metus. Pasimatyti mums visiems būtų ne pro šalį. Be to, metas
pradėti dairytis nuotakos Karoliui; netrukus jam teks vesti, o Pilypo
pusseserė iš Habsburgų, Izabelė Austrė, būtų puiki nuotaka.
- Be to, ji sutvirtintų mūsų sąjungą su imperatoriškąja Habsbur
gų šeima, - jis šyptelėjo. - Būtų puikus žingsnis! Vis dėlto karaliaus
sužadėtuvės su katalike princese tuoj pat po šio karo gali sukelti hu
genotų nerimą. Juk puikiai žinote, kaip atkakliai Pilypas ragino savo
sūnėną, erchercogą Maksimilijaną, savo valdose Austrijoje perse
kioti ir deginti liuteronus. O Izabelė - Maksimilijano duktė ir nea
bejotinai bus persiėmusi savo šeimos nepakanta.
- Teisybė... - aš kurį laiką pamąsčiau. - Ką gi, tuomet viešai ne-
skelbsim vedybų pasiūlymo, kol dar nieko nesutarta. Pavesiu kone-
tabliui rūpintis mūsų kelione. Kaip teisingai pastebėjote, ji truks ne
vieną mėnesį, o jis - paskutinysis likęs iš triumvirato. Nepaliksiu jo
čia, kad nepridarytų kokios bėdos.
Trumpam stojo tyla. Tada Biražo paklausė:
- O ką nusprendėte dėl Kolinji?
Aš nudelbiau akis.
- Juk girdėjote, kaip baigėsi tyrimas, - tyliai pasakiau. - Nepai
sant dosnių Gižų kyšių, nė vienam iš teisėjų nepavyko rasti įrody
mų, kad Mėrė būtų buvęs nusamdytas nužudyti Randuotojo. Tačiau
jeigu klausiate, ar kviesiu jį prisijungti prie mūsų, tai nemanau, kad
šiuo metu tai būtų protingas žingsnis.
Išgirdau, kaip jis su palengvėjimu atsiduso ir vėl pasilenkė prie
popierių. Reikia palaukti, - pasakiau sau. Laikui bėgant aš sugal
vosiu, ką daryti su juo. Tačiau tik ne dabar; man dar reikėjo kurį
laiką pabūti atstu nuo jo įtakos ir nuo tos aistros, kuri mudu jungė.
Turėjau ir pati susigaudyti painiuose savo jausmuose po visko, kas
tarp mudviejų įvyko.
Biražo balsas grąžino mane į tikrovę.
- Kada norėsite leistis j kelionę?

- Kitų metų pradžioje, - nutariau. - Paklausiu Kozimo, kokia
būtų tinkamiausia diena. O dabar baikim tvarkytis su šitais laiškais
ir sukvieskime Tarybą. Prieš pradėdama kaulyti pinigų, turiu gauti
jos pritarimą.
Kalėdas atšventėme Fontenblo, ir aš nepagailėjau pinigų iškilmėms,

norėdama visiems parodyti savo didybę. Karolis linksmai kikeno
žiūrėdamas, kaip viršum girliandomis išdabintų stalų kyla sakalai su
parištais po kaklu varpeliais, o Herkulis gavo ligi soties prisikimšti
saldumynų. Iš Prancūzijos šiaurės rytuose esančios savo vyro val
domos Lotaringijos kunigaikštystės pasisvečiuoti pas mus atvyko
mano duktė Klaudija; ji buvo apsunkusi nuo nėštumo ir atrodė to
kia patenkinta, kokios retai būna ištekėjusios moterys. Ji sėdėjo ir
romiai šypsodamasi žiūrėjo, kaip Henrikas su Margo pradeda dvaro
šokius.
Deglų šviesoje glotni ir švytinti Margo oda nuostabiai derėjo prie
katiniško Henriko grakštumo. Žiūrint į juos, man į akis nejučiom
priplūdo ašarų: Margo elegancijoje ir savo sūnaus subtilume aš aiš
kiai mačiau jų tėvą ir senelį. Tą vakarą jaučiausi be galo laiminga ir
dėkinga likimui, kad išgyvenome karą ir kad pavyko juos apsaugoti
nuo didžiausių baisybių. Jie augo sveiki ir guvūs; tai buvo Valua atei
tis. Visa, ką dariau, aš dariau dėl jų ir dėl ateities, kai manęs nebebus
ir nebegalėsiu jų saugoti ir vesti pirmyn.
Apakinta motiniškos aistros ir išdidumo, aš vis dar tikėjau galinti
nulemti ateitį.
DVIDEŠIMT PENKI
AVASARI MES IŠKELIAVOME IŠ LUAROS SLĖNIO.

P Paskutinę akimirką man teko palikti mažąjį Herkulį Hu-
mierų globai, nes jis neseniai buvo persirgęs raupais. Jis jau taisėsi,
bet, gydytojų manymu, dar buvo per silpnas ilgai kelionei ištverti.
Jį apžiūrėjęs daktaras Parė mane patikino, kad laikui bėgant vaikas
visiškai pasveiks, nors nuo pūlinių gali likti randai, o dėl patirto
karščiavimo jis gali lėčiau augti. Jaučiausi kalta, kad jį palieku, ir
pasamdžiau jam papildomai gydytojų ir tarnų, kuriems buvo griež
čiausiai prisakyta, jei tik nutiktų kas netikėta, tučtuojau man pra
nešti.
Margo ir Henrikas keliavo su mumis, taip pat Biražo ir visos
mano damos. Aš netgi turėjau padirbdintą naują karietą su įspausta
ant durelių auksine savo monograma ir tvirtais apmušalais, kurio
je keliaudama galėjau tvarkyti valstybės reikalus. Kartu gabenomės
visa, ko tik galėjo prireikti: baldų, stalo reikmenų, arklių, mulų, gy
vulių ir tarnų. Atrodėme tarsi visa klajoklių gentis.
Biražo prižiūrimas šnipų tinklas teikė man naujausias žinias. Iš
girdau, kad Pilypas pareiškė, jog svarsto mano pasiūlymą susitikti.
Neabejojau, kad jis galiausiai sutiks, ir džiūgavau netrukus vėl pa-
matysianti Elžbietą.
Mes aplankėme daugybę miestų: nuo pat uolėtų Normandijos

krantų keliavome per Burgundijos vynuogynus ir auksinius Over-
nės laukus. Vėlyvą rudenį apsistojome tyliame Provanso miestelyje
Salone. Nors apie savo atvykimą aš iš anksto nepranešiau, tačiau
Nostradamas pasitiko mane ant savo namų slenksčio taip, tarsi jau
kelias savaites būtų manęs laukęs. Jis buvo gerokai susenęs, ir tam
sus rūbas dar labiau pabrėžė žilą barzdą ir plikę, tačiau veriantis
akių skvarbumas išliko - dabar jos švytėjo aiškios ir skaidrios lyg
deimantai.
Jis nusilenkė, laikydamasis įsikibęs nugludintos savo lazdos, kuri
buvo tokia pat tiesi, koks jis - sukumpęs, ir mudu suėjome į pa
veikslais papuoštą jo namų prieškambarį. Linksma ir judri lyg ku
rapka moteriškė tuoj pribėgo paimti mano apsiausto.
- Jūsų malonybė suteikė mums didžiulę garbę, - pasakė ji ir čia
pat apsisukusi pagrasė vyrui pirštu: - Žiūrėk, nesugalvok jos vestis
į tą savo kabinetą viršuje, pirma nė nepasiūlęs atsigerti! Aš palikau
ant stalo grafiną alaus ir labai tikiuosi dar prieš penkias sulaukti ju
dviejų abiejų vakarienės.
- Ačiū, nebūtina, - paprieštaravau. - Pavalgysiu ir vėliau, su
dvariškiais.
- Nieku gyvu! Jūsų malonybė privalo pasilikti. Jokiu būdu jūsų
neišleisime. Eime, mieloji, - pasišaukė ji Lukreciją. - Virtuvėje turiu
paruošusi mudviem dailų ąsotėlį...
Mane ji prajuokino, bet susiturėjau nieko nepasakiusi. Ligi šiol
man nė į galvą nešovė, kad Nostradamas gali turėti tokią energingą
būtybę, kuri taip dalykiškai tvarko jo asmeninį gyvenimą.
- Ponia Sen-Ter laiko mane savo nuosavybe, - pasiguodė jis, ves
damas mane laiptais aukštyn. Šie laiptai iškart man gyvai priminė
kitus, kuriais kadaise kopiau kitoje šalyje, kur oras buvo lygiai taip
pat prisigėręs alchemijos kvapo. Nostradamo kabinetas pasirodė
besąs erdvi palėpė, kurios viduryje stūksojo įspūdingas teleskopas,
užkeltas ant trikojo, o pasieniais lentynose buvo pilna knygų ir per
gamento ritinių. Tai galėjo būti bet kokio pasiturinčio mokslininko,
šiek tiek besidominčio astronomija, darbo vieta.
- Aš jūsų laukiau, - tarė man Nostradamas, sunkiai šlubčioda

mas prie šone pastatyto staliuko su grafinu. - Mačiau jus vandenyje.
Jums prieš akis ilga kelionė.
Aš nužvelgiau ant jo stalo padėtą seną varinį dubenį.
- O čia kas dabar?
- Jame aš regiu savo vizijas, - jis patylėjo stebėdamas, kaip rea
guosiu. - Atrodot nustebusi. Nejau tikėjotės pamatyti auksinį katilą
ar panašiai? - jis nusijuokė. - J jį galima pripilti vandens, o man
nieko daugiau ir nereikia.
Jis padavė man taurę. Kol paskui rausėsi savo popieriuose, aš pri-
slinkusi dėbtelėjau į dubenį. Mano nusivylimui, jis pasirodė besąs
tuščias.
- Malonėkit prisėsti. Turiu jums šį tą parodyti.
Jis padavė man susuktą ritinį. Išvyniojusi išvydau brėžinį, kuria
me buvo pavaizduotas planetų judėjimas, kažkokios painios sche
mos ir matematiniai skaičiavimai. Oras aplinkui pasidarė kažkoks
klampus, {domu, gal Nostradamas kartais sugeba veikti atmosferą
aplink save, panašiai kaip druska keičia skysčio savybes? - pagal
vojau.
- Šiame brėžinyje, - pasakė jis, - bendrais bruožais pavaizduoti
artimiausi dešimt jūsų gyvenimo metų. Čia esama svarbių įvykių,
kurie lems jūsų likimą. Juk to čia ir atkeliavote, tiesa? Patikrinti, ar
mano pranašystės teisingos?
Man per nugarą perbėgo šiurpuliukas. Ligi šiol aš nė pati nesu
pratau, koks mano apsilankymo tikslas.
Jis pliaukštelėjo liežuviu.
- Jūs vis dar manim nepasitikit! O argi ne aš išpranašavau jūsų
vyro mirtį? Argi nesakiau jums, kad valdysite valstybę, ir štai - esate
savo sūnaus Karolio regentė!
Aš įsistebeilijau į jį.
- Man regis, sakėte, kad nė pats nesuprantate savo pranašysčių...
- Paprastai taip ir būna, bent tuo metu. Tiktai tada, kai išprana
šautas įvykis nutinka, viskas pasidaro aišku.
-A... - aš pasidėjau brėžinį ant jo stalo. Man nesinorėjo klausytis

dar daugiau pranašavimų, ypač jei ir vėl teks pačiai vienai aiškintis
jų prasmę.
- Kaip suprantu, jūs vis dar naudojatės maestro Rudžjerio pa
slaugomis? - paklausė Nostradamas. - Jis galės jums išaiškinti šį
brėžinį. Čia nėra nieko neįprasto - tiesiog mano įžvalgos, pagrįstos
daugelio metų žvaigždžių stebėjimais ir jų padėtimi jūsų gimimo
dieną ir valandą.
Jo balse neišgirdau nė menkiausio priekaišto, bet mane vis tiek
užliejo gėda, kad nepaklausiau jo perspėjimo dėl savo astrologo.
- Rudžjerio su savim neatsivežiau, - pasakiau. - Gal galit man
pats pasakyti, ką šitas brėžinys reiškia?
- Tai pernelyg ilgai truktų. Pasakysiu tik tiek, kad privalote ap
saugoti Navaros princą.
Man suspaudė skrandį. Akyse gyvai iškilo berniukas, kurį tada
apkabinau, ir ta vizija, kurioje mačiau paskesnį jo gyvenimą: koks
išdidus ir savim pasitikintis jis jojo ant juodo karo žirgo su balta
plunksna kepurėje!..
- Nepaleiskit jo iš akių, - tarsi perskaitęs mano mintis pridūrė
Nostradamas. - Judu - lyg dvi puselės. Judviem reikia vienam kito,
kad abu įgyvendintumėte tai, kas jums lemta.
- Tačiau tam vaikui dar tik dvylika, ir jį prižiūri mama, - prabi
lau, o paskui giliai įkvėpiau ir pirmąsyk ryžausi jo paklausti: - Žana
valdo Navarą taip, tarsi tai būtų atskiras pasaulis. Galima sakyti,
kad taip ir yra, nes ta karalystė įsiterpusi Pirėnuose tarp Prancū
zijos ir Ispanijos, kalnai saugo ją nuo mums tenkančių išbandymų.
Sūnus kada nors paveldės jos šalį. Kokiu būdu jis gali būti man toks
svarbus?
- Taip yra, ir tiek, - atsakė Nostradamas taip užtikrintai, kad su-
irzau suvokusi, jog išsamesnių paaiškinimų neverta tikėtis. - Šiaip
ar taip, mūsų ateitis - taki lyg upė. Jeigu ji būtų tvirtai apibrėžta,
nebūtų prasmės gyventi.
Na, ir kodėl gi jis niekad nieko aiškiai nepasako?! Tačiau jeigu jis
numatė mano ateitį... Paėmiau taurę ir gurkštelėjau iš jos.
- O kaip mano sūnūs? - paklausiau, nors pačią iškart nusmelkė

kaustanti baimė. Mano vyriausiasis, Pranciškus, mirė dar visai jau
nas. Nejau ir kitų mano sūnų laukia trumpas gyvenimas?
- Likę jūsų vaikai visi sulauks pilnametystės, - atsakė jis, ir man
akimirksniu atlėgo. Tada Nostradamas susuko brėžinį ir įdėjo į odi
nį dėklą. - Kad nenukentėtų kelionėje, - pridūrė. Paskui ištiesė man
ranką. - O dabar eime vakarieniauti. Ponia Sen-Ter moka nuosta
biai iškepti ėriuką.
Sočiai ir smagiai pavakarieniavusios, mudvi su Lukrecija atsi
sveikinome. Paskui susisukome į apsiautus ir tylėdamos grįžome
atgal į stovyklą. Grįžus Lukrecija padėjo man nusirengti ir paguldė
į lovą. Negalėdama užmigti, aš ilgai žiūrėjau į lubomis keliaujančią
mėnesieną. Negalėjau atsikratyti keisto jausmo, kad mudu su Nos-
tradamu daugiau niekad nebepasimatysim ir kad tas brėžinys - tai
jo paskutinė dovana man, rodanti kelią į ateitį, kurią pačiai teks su
sikurti.
Paskui nejučiomis užmigau. Ir susapnavau sapną.
Aš bėgu akmeniniu koridorium. Kažkur toli aidi varpas. Aš visa
permirkusi prakaitu. Karšta kaip pragare. Pro mane skuba kiti -
matau tik pamėkliškus, persigandusius pavidalus. Širdyje auga ir
plečiasi baimė: žinau, kad dedasi kažkas klaikaus, ko niekaip nega
liu išvengti. Staiga tamsą, perskrodžia klyksmas. Tadapasigirsta dar
vienas, ir dar; kažkas be paliovos klykia iš siaubo. Aplinkui dunda
žingsniai. Aš suklumpu ir ko neparpuolu; skėstelėjusi rankom, delnu
paliečiu šlapią sieną ir iškart atšoku. Grindys po kojom slidžios. Pa
žvelgusi žemyn, pamatau, kad akmenys kruvini. Kraujas varva per
sienas - jo srovelės tįsta lyg kaspinai ir raitosi lyggyvačiukės. Visur
pilna kraujo. Staiga išgirstu nevilties sklidiną klyksmą: „Ne, tik ne
jis!“- ir suvokiu, kad klykiu pati...
Pabudau žiopčiodama, susipainiojusi prakaitu permirkusiose
paklodėse. Naktis buvo rami, aplinkui tvyrojo stingdanti tyla, bet
jutau ore lyg ir kokį virpėjimą, tarsi kažkas rastųsi, formuotųsi, ban
dytų įgyti pavidalą...
Lukrecija pakilo iš guolio.
- Mano ponia, gal negaluojate? Ar pakviesti gydytoją?

- Ne. Aš tik susapnavau sapną... baisų sapną, - ir papasakojau
jai, ką mačiusi. - Viskas atrodė taip tikra! Aš vis dar jaučiu tą kraują
po kojomis... Aš bandžiau išgelbėti kažkam gyvybę.
Ji atidžiai nudelbė mane akimis.
- Ar žinote, kam?
Aš sustingau. Juk numačiau mirtį prieš vyrui patiriant nelaimę,
nors ir nesusigaudžiau, kad pavojus gresia būtent jam. Šis sapnas
buvo lygiai toks pat grėsmingas ir dvelkė tokia pat siaubinga neiš
vengiamybe. Aš pažvelgiau Lukrecijai į akis.
- Nežinau, bet, man regis... Man regis, tai buvo Navarietis.
- Hugenotų karalienės sūnus? - ji pavartė akis. - Juk žinote, kad
ji sergsti jį pikčiau nei vanagas. Jūs nuo nieko negalėtumėt jo apsau
goti, nes greta pirmiausia atsirastų ji. Verčiau eikit dar pamiegoti.
Jūs pavargusi, o aiškiaregio namuose mudvi per daug prisivalgėm.
Be to, jūs nerimaujate, ar Ispanijos Pilypas leis jums pasimatyti su
dukterimi. Štai įtempti nervai ir krečia jums pokštus!
- Taip, - atsidusau. - Veikiausiai tu teisi. Aš tiesiog pervargusi ir
susinervinusi, tik tiek.
Ji grįžo į savo guolį. Aš irgi įlindau tarp paklodžių ir iki pat kaklo
užsitraukiau antklodę. Tačiau gulėjau nemiegodama ištisas valan
das, mintyse be paliovos grįždama į sapno vaizdus. Pamaniau, kad
turėčiau pasitarti su Nostradamu, bet pati suvokiau, kad to neda
rysiu. Jis jau pasakė man viską, ką galėjo, ir vargu ar turi dar kartą
patvirtinti, kad būtinai privalau kaip nors į savo dvarą prisikviesti
jaunąjį Henriką Navarietį.
Paskui dar daugelį dienų tas sapnas neišėjo man iš galvos, tačiau
visi mano laiškai karalienei Žanai Navarietei nedavė vaisių. Ji nieku
gyvu nesutiko atsiųsti man savo vaiko, be kita ko, nurodydama, kad
mano ketinimas susitikti su Ispanijos Pilypu, kurio vykdomi pro
testantų persekiojimai kėlė jai siaubą, yra „gėdingas“. Jai netgi užte
ko įžūlumo man pranešti, kad po Randuotojo nužudymo apleidusi
admirolą de Kolinji, nors šis ir buvo išteisintas, aš hugenotų akyse

pelniau ponios Gyvatės pravardę, tad ji nieku gyvu nepatikėsianti
man savo sūnaus ir įpėdinio, nors jis eilėje j Prancūzijos sostą eina
iškart po mano sūnų.
Jos įžeidimai mane įsiutino. Užsisklendusi savo kalnų tvirtovė
je ir atsiribojusi nuo priešpriešos ir skerdynių, kurios vos nepražu
dė Prancūzijos, ji nė nenutuokė, su kokiais sunkumais man tenka
susidurti. O dėl Ispanijos Pilypo, aš ir pati vis dar nežinojau, ar jis
apskritai teiksis susitikti, bet nemačiau reikalo jai apie tai pasakoti.
Nuo tos dienos, kai mano šešurui kilo mintis pasitelkus ją pamėginti
atgauti Milaną, Žana elgėsi taip, tarsi dėl visų jos negandų būčiau
kalta vien tik aš.
Susikrovę mantą, mes leidomės dar toliau į pietus, kur tyvuliavo
skaisčiai mėlyni šilti Viduržemio jūros vandenys, o čiobrelių ir roz
marinų kvapas maloniai glostė vėjų nugairintas mūsų nosis. Paga
liau, kai sustojome pailsėti tarp baltų Marselio mūrų, kur prieš tris
dešimt dvejus metus aš pirmąkart įkėliau koją į Prancūzijos žemę,
sulaukėme žinių iš Madrido. Prasimetęs eiliniu flamandų liutero
nų sukilimu ir kitomis savo plačiai išsidriekusios imperijos negan
domis, Pilypas apgailestaudamas pranešė negalėsiąs prisidėti prie
mūsų. Aš kone šokinėjau iš džiaugsmo, kad vis dėlto gausiu pasima
tyti su dukterimi, nors ir reikės pasitenkinti tuo, jog Karolio vedybų
pasiūlymą turėsiu aptarti su Albos kunigaikščiu, kurį Pilypas žadėjo
atsiųsti vietoj savęs.
Staiga visu savo pragarišku karščiu mus užgriuvo vasara; nuo
kaitros visi tapome nekantrūs ir sudirgę. Mums visiems jau negyvai
pakyrėjo prastas maistas, apkartęs vanduo ir skurdžios gyvenimo
sąlygos. Pakeliui į Bajoną Karolis pradėjo karščiuoti ir gavo persėsti
pas mane į karietą, o tada visą kelią bambėjo. Kai pagaliau apsistojo
me nakčiai dideliame mums rekvizuotame dvare, jis jau primygtinai
reikalavo, kad grįžtume į Paryžių.
Aš pritariau. Ir pati labiau už viską būčiau norėjusi grįžti, tačiau
priminiau jam, kad atvažiavome čia susitikti su Elžbieta. Nurodžiau
dvariškiams pasipuošti prabangiausiais apdarais, o pati ėmiau apy

linkėse dairytis tinkamos vietos šventiškam sutikimui surengti.
Išsirinkau kalvelę prie Bidasoa upės, plukdančios drumzlinus
vandenis Ispanijos link. Ten ir susirinkome, kepinami saulės, kurios
spinduliai, rodės, deginte degino net ir per ištiestus virš galvų balda
kimus. Karolis sėdėjo su savo karališkąja mantija ir karūnėle, o pra
kaitas varvėte varvėjo per jo pečius siekiančius kaštoninius plaukus.
Nusilpęs po ką tik persirgtos karštinės, jis nepajėgė nieko daugiau,
tik rodyti grimasas Margo su Henriku, kurie žaidė šachmatais ir ku
riems kaitra iš pažiūros buvo nė motais. Būdami viena dvylikos, o
kitas - keturiolikos metų, jiedu pasižymėjo tokiu neįtikėtinu gyvy
bingumu, kad nesunkiai ištverdavo ir balno nuospaudas, ir apsinuo
dijimus maistu, ir kitokias bėdas, kurios kamavo mus visus. Gurkš
nodama šaltą vyną aš dairiausi ton pusėn, iš kur turėjo pasirodyti
Elžbieta. Ochros spalvos aksominė suknelė nuo karščio tarsi kailis
buvo prilipusi man prie kūno, ir jau ėmiau svarstyti, ar laikui atėjus
dar įstengsiu atsistoti, ar paprasčiausiai sutirpsiu ir virsiu balute po
savo dukters kojomis.
Tolumoje pasigirdo trimitai, ir aš suklusau. Mostelėjusi visiems
stotis, pati žengiau į žudančią popietės saulėkaitą. Netrukus išvy
dau linguojančias vilkstinės vėliavas. Kai pagaliau įžiūrėjau priekyje
jojančias dvi figūras, pasikaišiusi sijonus bėgte leidausi jų pasitikti.
Vilkstinė sustojo. Mačiau, kaip liesas lyg vaiduoklis Alba nulipo
nuo arklio ir padėjo nusėsti žemėn mano dukteriai. Ji kurį laiką pa
stovėjo tarsi dvejodama, ką daryti. Jai iš už nugaros išniro dar viena
figūra - lieknas vyras, nuo galvos iki kojų apsirengęs juodai ir užsi
maukšlinęs keistą aukštą skrybėlę su juodmedžio spalvos plunksna.
Jis paėmė Elžbietą už parankės ir abu žengė prie manęs.
Raudona jos suknia buvo ispaniško stiliaus: kieti sijonai užtempti
ant siauro karkaso, kokie Prancūzijoje jau prieš daugelį metų buvo
išėję iš mados, o kaštoninės garbanos susuktos ir subruktos po dei
mantais papuošta kepurėle. Kai prisiartinau, sunkiai pūtuodama
nuo bėgimo, pastebėjau, kokios įdubusios jos akys, įtemptos lūpos
ir įkritę skruostai. Elžbieta atrodė lyg sunkiai sirgtų.
Šalia žengiantis vyras žvelgė į ją be jokios išraiškos. Jo oda pri

minė poliruotą dramblio kaulą, o trumpai kirpta sidabro atspal
vio šviesi barzdelė dengė atsikišusį smakrą. Aš pažinau tą smakrą:
buvau daugybę sykių mačiusi jį portretuose, kuriuos į mūsų dvarą
siuntė imperatoriškoji Habsburgų šeima. Ko nealpdama aš topte
lėjau ir padariau negrabų reveransą. Buvau visiškai nepasirengusi
šiam susitikimui.
- Mama, norėčiau jums pristatyti jo didenybę karalių Pilypą II,
savo vyrą, - kreipėsi į mane Elžbieta.
Pilypas santūriai linktelėjo.
- Ponia Mediči, malonu jus matyti, - visiškai ramiai ir abejingai
pasisveikino jis. Pažvelgusi jam į veidą išvydau šaltas pilkšvas akis,
kiek dengiamas skrybėlės krašto.
Elžbieta leidosi apkabinama Karolio, o Henrikas su Margo irgi
nenuleido nuo jos smalsių akių. Kai ji išvyko, jiedu buvo dar visai
maži, tad dabar, regis, gerokai sumišo ir nustebo, išvydę šią santūrią
svetimšalę.
Mes puotavome lauke. Prie stalo stebėjau Pilypą ir mačiau, kaip
plonais lyg voro kojos pirštais jis nekantriai barbena sau per šlaunį
kaskart, kai priešais jį atsiduria dar viena lėkštė su keptu fazanu, el
niena ar antiena. Jis valgė nedaug ir nėmaž neparodydamas, ar gar
dus jo ragaujamas patiekalas.
Visas dvaras nenuleido nuo jo akių. Juk tai buvo baisingasis Is
panijos valdovas - gyva katalikų legenda! Jis kalbėjo ir rengėsi be
galo santūriai, buvo kur kas žemesnio ūgio, nei vaizdavausi, turėjo
smulkias rankas ir atrodė kone moteriškai drovus - tarsi nepratęs
prie tokio dėmesio. Vis dėlto matant, kaip jo akys lyg kokio plėšraus
paukščio tolydžio krypsta į Elžbietą, mane apėmė nemaloni nuojau
ta, kad jo pasirodymas turi ir kitokį tikslą - ne vien tik susitikti su
giminėmis.
Žinojau, kad Ispanijoje įprasta, jog karalienė viešai beveik nieko
nekalba, bet man vis tiek nepatiko blausios mano dukters akys - ji
atrodė tarsi būtų kažkur toli nuo čia. Mūsų pokalbis buvo šaltas,
tarsi dviejų svetimų žmonių; vis dėlto, toliau tęsiantis linksmybėms
(vakarais - maskaradai ir puotos, dienomis - medžioklės ar pasi

plaukiojimai upe), man pavyko ištaikyti valandėlę pabūti su ja dvie
se, - kai Karolis, Henrikas ir mūsų dvariškiai pakvietė Pilypą ir jo
palydą pamedžioti su sakalais.
Nusivedžiau Elžbietą į ilgą galeriją vidlotėmis pridengtais lan
gais, žvelgiančiais į upę. Paskui mus atsekė mudviejų palydos da
mos, šunys ir Margo, kuri piktai šiūravo žeme kojas niršdama, kad
neišleidau jos medžioti kartu su vyrais.
Vos spėjau pasiteirauti, kaip ji jaučiasi, Elžbieta staiga išpoškino:
- Mano vyras reikalauja, kad visi religinio pakantumo įsakai būtų
atšaukti, o katalikybė paskelbta vienintele tikra Prancūzijos religija.
Visi, kas sutiks atsiversti, turės melsti nuodėmių atleidimo. O kas
nesutiks, turės mirti.
Tebestovėdama priešais ją, aš tiesiog sustingau ir nužvelgiau ją
nuo galvos iki kojų.
- O kodėl jis pats man to nepasakė? Juk vieši čia jau kelias savai
tes ir valgo prie mano stalo. Ar jūs privalote būti jo patikėtinė?
- Aš esu jo žmona ir karalienė. Mano pareiga pasikalbėti sujumis.
- Vadinasi, jūs drįstate mokyti mane, savo motiną, kaip man
tvarkytis savo karalystėje?
- Tai nėra jūsų karalystė. Mano brolis Karolis yra Prancūzijos
karalius.
Aš mostelėjau Lukrecijai, kuri skubiai nuvedė Margo ir rūmų da
mas atokiau, kad jos negirdėtų mūsų pokalbio. Valandėlę patylėjusi,
aš tariau:
- Nuo pat tos dienos, kai išvykote, aš kasdien svajojau pasima
tyti su jumis. Man labai skaudu, jeigu manote, kad padariau ką nors
nederama.
- Jūs leidote Prancūzijoje įsišaknyti erezijai. Tai ir yra nederamas
dalykas!
Aš sumišusi įsistebeilijau į ją.
- Švenčiausioji Mergele, - sušnibždėjau, - ką jis jums padarė?
- Jei turite omenyje mano vyrą, tai jis labai man atsidavęs, - ji
nutilo. Paskui pajutau, kaip paėmė mane už rankos. Jos pirštai buvo
274 . C. W. GORTNER
lediniai. - Privalote manęs paklausyti. - Ji dirstelėjo sau per petį į

damas, kurios susispietė pasienyje pažaisti su šunimis. - Pilypas ne
sutiks su jokiomis išlygomis. Jo nuomone, jūs neįstengiate padaryti
galo hugenotų maištams. Kai Randuotasis paėmė judu su Karoliu
nelaisvėn, jei nebūčiau įsikišusi, jis būtų pasiuntęs kariuomenę Gi
žams į pagalbą.
- Tai jūs... jį perkalbėjot?
- Nenorėjau, kad dar pablogintų padėtį. Tačiau kitąsyk man gali
nebepavykti, - ji pažvelgė man į akis. Dabar pirmąkart nuo savo
atvykimo atrodė tokia, kokią ją prisiminiau. - Prieš pusmetį aš paty
riau persileidimą. Tada vos nenumiriau. Štai kodėl Pilypas taip ilgai
delsė atsakyti, ar šis susitikimas įvyks. Jis baiminosi, kad dar nebūsiu
gana sustiprėjusi leistis į kelionę.
Aš nė nekrustelėjau. Tik akys priplūdo ašarų.
- Po to suvokiau, kad gal ilgai nebegyvensiu, - pridūrė ji. - Užtat
nutariau padaryti viską, ką galiu, kad tarp mūsų šalių būtų taika.
Pilypą pasiekia įvairiausios žinios, ir jis anaiptol nebuvo patenkin
tas sužinojęs, kad paleidote į laisvę Kolinji, užsakiusį Randuotojo
nužudymą.
Ji bežadę nusivedė mane prie lango. Vis dar neatsigavusi, kleste
lėjau greta jos ant pagalvėlės lango nišoje.
- Mama, būkit gera, - ištarė ji. - Ar girdite, ką sakau?
- Taip, - sušnibždėjau. - Girdžiu. Atleiskite man! Gaila, kad nie
ko nežinojau. Būčiau iškart atvykusi pas jus.
- Kad netekau kūdikio, tai Dievo valia. Bet klausiu apie Kolinji. Jį
reikėjo nubausti mirties bausme. Kodėl to nepadarėte?
- Jis... jis buvo išteisintas, - aš atgalia ranka nusibraukiau akis. -
Aš įsakiau viską nuodugniai ištirti, bet niekas negalėjo įrodyti, kad
jis kaip nors prisidėjęs prie nusikaltimo.
- Koks skirtumas! Nė vienas katalikas Europoje netiki jo nekal
tumu. Jeigu ir ne jis įsakė nužudyti Randuotąjį, tai vis tiek troško jo
mirties ir sukėlė maištą prieš savo karalių.
- Ne prieš karalių, - užginčijau. - Jis pasipriešino Gižams. Vai
keli mano, jūs nė neįsivaizduojate, kokių baisybių jie pridarė ir ką
dar būtų padarę, jei Randuotasis būtų likęs gyvas. Mudu su jūsų
broliu veikiausiai tebebūtume jo belaisviai, o jiedu su monsinjoru
valdytų Prancūziją.
- Kaip ten bebūtų, jūs negalėsite amžinai remti abiejų pusių.
Galų gale vis tiek turėsite rinktis.
Vaizduotės akimis aš staiga išvydau jį tokį, koks buvo Šenonso
pilyje: vien gyslos ir kaulai, ir karštas alsavimas, kai palinko virš ma
nęs... Balsas užlūžo man gerklėje:
- Nejau nesuprantate? Jukjis viską darė dėl Prancūzijos! Negaliu
jo bausti už tai, ką ir pati būčiau padariusi, tik neturėjau galimybės!
- Tuomet jūs smarkiai rizikuojate. Jis juk surinko ištisą kariuo
menę. Kodėl manote, kad ir vėl to paties nepadarys? - Kalbėdama ji
nenuleido nuo manęs akių ir tarsi sluoksnis po sluoksnio lupo man
odą, atskleisdama giliai širdyje slepiamą paslaptį. Staiga ji aiktelėjo
ir pašoko ant kojų. - O Dieve, jūs jį mylite!..
Aš stvėriau ją už rankos.
- Ne, - išgirdau save sakant. Melas sklandžiai nuslydo man nuo
liežuvio. - Aš rūpinuosi juo, nes sunkiausiais Gižų siautėjimo laikais
jis man pagelbėjo. Jūs klystate!
Ji tarsi sustingo.
- Jis eretikas. Jis nevertas, kad juo rūpintumėtės. Kol jis ir į jį pa
našūs bus gyvi, neverta tikėtis taikos. Jūs privalote visiems laikams
išvaduoti nuo jų Prancūziją.
- Tai sakote, kad vien todėl, jog yra kito tikėjimo, privalau
pasmerkti juos mirčiai? Juk jie irgi žmonės, Elžbieta, žmonės,
o ne pabaisos! Negaliu išžudyti tūkstančių Prancūzijos karūnos
valdinių!
- Jie pasmerkti, - ji ištraukė iš mano rankų savąją. - Jūs turite
ginti Prancūziją nuo tų, kas ją teršia. Pilypas teisus: jūs praradot ti
kėjimą! Melskite Dievą, kad jus sustiprintų.
- O jūs tapote tikra ispanė! - piktai atšoviau. - Pamiršot, kad
Prancūzijoje žmonės nežudomi be priežasties!
- Argi gali būti rimtesnė priežastis nei erezija, maištas ir būtiny
bė ginti šventąją mūsų Bažnyčią? Jūs turite...
Staiga ji nutilo. Atsisukusi pamačiau galerija mūsų link žings

niuojantį Pilypą; jis ėjo vienas.
- Medžioti per karšta, - pasakė priėjęs. - Nusprendžiau verčiau
grįžti, kad galėtume pasikalbėti. Ligi šiol neturėjome laiko pokal
biui, ponia, o reikia aptarti daugelį svarbių dalykų.
Elžbietos akyse aš (skaičiau perspėjimą, tačiau, žvelgdama į dai
lią išpuoselėtą jos vyro figūrą ir galvodama apie dogmas, kurių jis
prikimšo mano dukteriai į galvą, buvau linkusi į tai numoti ranka.
- Jūsų žmona man jau nemažai prišnekėjo, mano pone. Taip, tie
sa, mums reikia pasikalbėti. Norėčiau jūsų nuomonę išgirsti iš jūsų
paties lūpų.
Mums prie kojų smigo kaitrios vidurdienio saulės spinduliai. At
sistojau ir mudu ėmėme vaikštinėti galerija, ant nublizgintų medi
nių grindų mesdami susipynusius šešėlius.
- Jūs per daug iš manęs norite, - pasakiau be jokių įžangų.
- O? - jo balse suskambo pašaipa ir nustebimas. - Betgi visuo
met skelbėtės esanti atsidavusi katalikė! Štai dabar turite progą pa
tvirtinti savo žodžius.
- Aš ir esu atsidavusi katalikė, - atšoviau. - Tik niekad neketinau
skelbti šventojo karo hugenotams.
Jis sustojo lygįkaltas. Ledinėse jo akyse pamačiau švystelint ugnį.
- Šventasis karas jau prasidėjo. Klausimas tik toks, kas laimės.
Žinodamas, kas stovi kitoje pusėje, aš norėčiau, kad laimėtumėt jūs.
Aš nudelbiau jį akimis.
- Matau, kad mėgstate atvirumą. - Tada pasisukau ir leidausi
žingsniuoti toliau, priversdama jį sekti iš paskos. Galerija priešais
buvo tuščia; mano duktė ir damos jau išėjo. - Leiskit nušviesti jums
padėtį, - tariau. - Prancūzijoje šiuo metu taika. Prieš kurį laiką buvo
sunkumų, tačiau dabar viskas baigta, ir manau, kad galime džiaug
tis. Šiaip ar taip, juk jums irgi svarbi mūsų gerovė, tiesa?
- Čia ne paaiškinimas, ponia. Čia atsikalbinėjimas. Jūs nelaimė
jote taikos, tik atidėjote tai, kas neišvengiama.
Aš vėl sustojau.
- Pasakykite, mano pone, ką jūs pats darytumėt, jei pusė jūsų

šalies didikų būtų eretikai, o kita pusė - apsėsti kraujo troškimo?
Patikėkite, tokia padėtis ne iš lengvųjų.
Jis kone mechaniškai nusišypsojo - vos vos kilstelėjo bekraujų
lūpų kampučiai.
- Jūs puikiai žinote, ką aš daryčiau, - jis palinko artyn; nuo jo
dvelkė česnakais. - Kelios lašišos vertesnės už tūkstantį varlių. Iš
naikinkite hugenotus, ir galėsit ramiai gyventi taikoje.
- Nejau siūlote man surengti skerdynes?
- Aš siūlau jums panaudoti tas priemones, kurių turi visi valdo
vai. Jūs esate Mediči. Turbūt galite rasti žmonių, kurie sutiktų jums
patarnauti už pinigus?
Aš žengtelėjau atatupsta.
- Tai štai kaip jūs elgiatės su savo valdiniais Ispanijoje?
Jis prisimerkė.
- Savo valdiniams aš niekada neleisčiau įsisiautėti taip, kaip jū
siškiai. Taigi norėčiau žinoti, ką ketinate daryti toliau. Tai vienintelė
priežastis, dėl kurios nusprendžiau pats atlydėti čionai savo žmoną.
- Taip, aš jau įsitikinau, kokią milžinišką įtaką jūs darote mano
dukteriai, - atrėžiau, nespėjusi prikąsti liežuvio. - Ir manau, kad jau
pasakėme vienas kitam viską, ką norėjome. Jei hugenotai dar kartą
mus išduos, aš sykiu su savo sūnumi, mūsų karaliumi, nuspręsiu,
kaip elgtis, ir galite būti ramūs, kad daugiau maištų mes nepakęsi-
me. Tačiau tai, ką jūs siūlote, yra neįsivaizduojamas dalykas.
Aš apsisukau eiti, bet jis stvėrė man už rankos. Atsigręžusi išvy
dau žmogų, kurį žinojau slepiantis po ramybės kauke: sklidiną pyk
čio ir nepakantumo, lyg kaulai slypinčių po glotnia oda.
- Nukapokit jiems galvas, - sušnypštė jis, - ir aš ištekinsiu savo
pusseserę Austrę už jūsų sūnaus, rasiu princeses ir kitiems jūsų vai
kams, niekas neliks nuskriaustas. Aš tikrai būsiu dosnus! Tačiau jei
mane nuvilsite, ponia Mediči, jūs skaudžiai pasigailėsite.
Aš dėbtelėjau į jo ranką. Jis iškart atitraukė ją lyg nuplikytas.
278 . C. W. GORTNER
- Pirma atsiųskite mums savo pusseserę, - pareiškiau, - o tada

pažiūrėsim. Kol kas linkiu jums geros dienos, mano pone.
Tai tarusi, aš nudrožiau galerija, jausdama sau į nugarą lyg ietis
įsmeigtas jo akis.
Gyvenime buvau mačiusi daugybę žiaurių žmonių - žudikų, ku
rie mėgavosi aukos kančiomis, kuriems svetimo kraujo troškimas
buvo tarsi įgimtas ir kurie negalėjo gyventi be skerdynių, - tačiau nė
vienas iš jų manęs taip nepašiurpino, kaip Pilypas II. Jis įkūnijo visa,
prieš ką buvau pasiryžusi kovoti. Jame tarsi susivienijo mano dėdė
popiežius Klemensas, Randuotasis ir monsinjoras - visi žiaurūs do
gmatikai, nepripažįstantys kito požiūrio, tik savo pačių, kurių sielos
skendėjo tamsoje, bet jie manė - ne, jie reikalavo! - kad paklusčiau
jiems vien todėl, kad esu moteris.
Nieku gyvu, - pažadėjau sau, eidama iš galerijos. Aš daugiau nie
kad nebebūsiu žaisliuku vyro rankose!
Ir valdysiu Prancūziją taip, kaip manysiu esant teisinga, o kas
bus - tebūnie.
Mes ir vėl visi stovėjome ant Bidasoa kranto, o padangėmis blaškė

si smarkūs vėjo gūsiai. Nors buvo tik liepos pabaiga, karštis staiga
užleido vietą vėjuotam, ankstyvam rudeniui. Aš apkabinau besiruo
šiančią išvykti Elžbietą.
- Rūpinkitės savimi, - pasakiau, prisiminusi laikus, kai pati nete
kau kūdikio ir viską nuslėpiau. - Atminkit, daugelis moterų, patyru
sių persileidimus, paskui vis tiek pagimdo sveikus vaikus.
- Taip, mama.
Ji dirstelėjo į Pilypą, kuris jau sėdėjo ant žirgo, apsuptas savo pa
lydos vyrų. Elžbieta lyg žiojosi dar kažko sakyti, bet jos balsą užgožė
garsus karkimas. Mudvi abi sužiurome į netoliese augančią liepą.
Ant apatinės jos šakos tupėjo du varnai ir garsiai kranksėjo.
Paskui paukščiai staiga nutilo ir juodomis akutėmis piktai sužiu
ro į mus.
- Tai ženklas, - sušnibždėjo Elžbieta. Aš jau norėjau prieštarauti
manydama, jog prietaringumas - dar vienas bjaurus dalykas, ku
riuo ji persiėmė Ispanijoje, tačiau jos veidas buvo toks rimtas, kad
nutylėjau.
- Ar pagalvosite apie tai, ką mudvi kalbėjomės? - paklausė ji.
Aš susiturėjau nieko jai neatšovusi. Nenorėjau dar labiau kartinti
mūsų atsisveikinimo.
- Gerai, - pažadėjau.
Tada ji pirmąkart per visą šį laiką nuoširdžiai man nusišypsojo.
Akimirką rūsčioji karalienė kažkur dingo, ir ji vėl buvo mano vaikas,
mano duktė, kurią taip mylėjau.
- Myliu jus, Elžbieta, - pasakiau. - Jeigu jums manęs prireiks,
žinokit, jog net ir pėsčia perkopsiu per Pirėnus, kad tik būčiau su
jumis.
Mudvi apsikabinome, o tada ji užsėdo ant arklio. Vėjas negailes
tingai plaikstė jos apsiaustą.
Aš stovėjau ant upės kranto, kol jų vilkstinė dingo iš akių.
- Viskas, išvyko, - burbtelėjo Karolis. - Ar galim jau eiti vidun?
Mirštu iš alkio!
Aš linktelėjau ir sielvarto spaudžiama širdimi nusigręžiau.
Man už nugaros varnai pakilo į audros niaukiamą dangų ir nu
plasnojo šalin.
DVIDEŠIMT ŠEŠI
ES LEIDOMĖS Į ILGĄ KELIONĘ NAMŲ LINK, O MŪSŲ ŽYGIO

šlovė blanko ir luposi lyg paauksuoti mano inicialai ant ka
rietos durelių. Žvelgdama pro langą į pro šalį slenkančius laukus, aš
nemačiau nei derlių imančių valstiečių, nei basakojų moterų ir vai
kų, bėgančių abipus kelio ir linksmai šūkalojančių mums pravažiuo
jant. Ausyse man skambėjo mano dukters balsas - kietas ir skaidrus
lyg deimantas.
jūs negalėsite amžinai remti abiejų pusių. Galų gale vis tiek tu
rėsite rinktis.
Bet aš jau pasirinkau. Rinkausi aukojimąsi vietoj patogumo, sunku
mus vietoj malonumų, pareigą vietoj aistros. Ką dar turėčiau rinktis?
Mano rankos skreite nejučiomis gniaužėsi į kumščius. Aš ne-
pabūgsiu Ispanijos Pilypo grasinimų! Neleisiu jam nurodinėti, kaip
man elgtis. Aš ir toliau sieksiu taikos, kad ir kokias kliūtis tektų
įveikti. Nepaliksiu savo sūnums paveldėti sumaištyje skendinčios
karalystės ir nepasiųsiu tūkstančių prancūzų - vyrų ir moterų - į
mirtį liepsnose vien tik dėl jų tikėjimo.
Negana to, aš neišduosiu Kolinji. Jau ir taip pernelyg ilgai skriau
džiau jį - ir save.
Blua mes pasiekėme pirmajam sniegui krintant. Kai dvaras įsikūrė,

aš paskelbiau atsišaukimą, dar sykį patvirtindama savo ankstesnę
nuostatą siekti taikaus sugyvenimo tarp skirtingų tikėjimų ir kvies
dama diduomenę būtinai susirinkti į dvarą per Kalėdas.
Kvietimas buvo išsiųstas ir Kolinji.
Mudu su Karoliu, sėdėdami ant pakylos Blua pilies iškilmių menėje,

sveikinome atvykusius svečius: didikai su savo damomis vorele ėjo
prie mūsų. Menė buvo dailiai išdrapiruota, apšviesta brangių kve
piančių žvakių; aš labai stengiausi sukurti šventinę nuotaiką: me
nėje buvo prikabinėta girliandų, o nuo piliastrų sviro blizgančios
medžių šakos. Tačiau sulig kiekvienu pasisveikinti priėjusiu didiku
mane vis labiau graužė nerimas ir rūpestis.
- Jie visi dėvi baltus kaspinus arba auksinius kryžius, - patyliu
kais šnibžtelėjau Biražo. - Čia kas - nauja mada?
- Hugenotams kaspinai, katalikams kryžiai, - atsakė jis, surau
kęs antakius.
Aš prisiminiau tą naktį kadaise Fontenblo, kai veltui stengiausi
nustatyti, kas iš aplink esančiųjų yra hugenotai. Tada aplinkui tvis
kėjo tik spindintys brangakmeniai ir prašmatnūs drabužiai, buvo
girdėti juokas ir sąmojis. O dabar atrodė, kad ore tvyrančią įtampą
galima kone peiliu pjaustyti; susirinkusiųjų menėje veidai irgi buvo
paniurę.
- Nuo kada šitame dvare privaloma viešai skelbti savo religinius
įsitikinimus? - burbtelėjau, visai pamiršusi greta sėdintį Karolį. -
Tai nepriimtina!
- Tai išleiskit tuo klausimu dekretą, - nelinksmai nusijuokė Ka
rolis. - Tik paskubėkit, kol nekilo dar vienas karas. O, štai, žiūrė
kit - mūsų ponai katalikai pasirodė!
Aš visa įsitempiau. Menėn įžengė Gižų klanas. Randuotojo našlė
buvo apsigobusi šydu, o jos penkiolikametis sūnus, jaunasis kuni
gaikštis de Gizas, vilkėjo baltutėlaičio atlaso švarką. Kitų Gižų gi
minės atstovų priešakyje žengė monsinjoras kardinolas. Vos dirs
telėjusi į piktdžiugišką jo šypsenėlę galėjau neabejoti, kas sugalvojo

šį teatrališką pasirodymą, turintį mums priminti, kad jie niekuomet
nepamirš Randuotojo.
- Nežinojau, kad jūs jau grįžote iš Romos, - pasakiau, kai kardi
nolas mums nusilenkė ir pabučiavo Karoliui ranką. - Tikiuosi, Baž
nyčios susirinkimas praėjo gerai?
- Puikiai, - atsakė jis. - Jo šventenybė visus eretikus atskyrė nuo
Bažnyčios.
Karolis sužaibavo akimis.
- Jėzau Kristau, - suniurzgė jis, nė nesivargindamas pritildyti
balso, - ir kodėl jums amžinai reikia viską sugadinti?
Aš nervingai nusijuokiau ir jau ketinau priminti jam, kad Gižai -
mūsą svečiai, bet pastebėjau prie mūsų besiartinančią dar vieną fi
gūrą.
Menėje stojo spengianti tyla.
Jis irgi buvo apsirengęs baltai. Jo kaktoje ir abipus anksčiau to
kių judrių lūpų buvo įsirėžusios gilios raukšlės, o praretėjusiuose
plaukuose buvo matyti sidabro gijos. Jo žvilgsnis buvo pabrėžtinai
santūrus, o akys - giliai įdubusios.
- Sveiki atvykę, pone Kolinji, - tyliai pasveikinau jį. - Jūs gedite?
- Taip. Mano žmona Šarlotė pasimirė po ilgos ir sunkios ligos.
- Amžiną jai atilsį, - sušnibždėjau. Kol kamavausi, dusinama
kaltės jausmo ir naujai atgimusių vilčių, jis kreipėsi į Karolį:
- Mano žmona mirė taip ir nesulaukusi, kada bus panaikinti man
mesti baisūs kaltinimai. Jūsų didenybė pagerbėte jos atminimą, vėl
pakviesdamas mane į savo dvarą, kad galėčiau užimti deramą vietą
ir apginti gerą savo vardą.
Aš nustėrau, išgirdusi jo žodžiuose slypintį priekaištą. Nejau jis
kaltina mane dėl savo tremties? Aš juk taip nekantraudama laukiau,
kada galėsiu vėl jį pamatyti ir atnaujinti mudviejų draugystę: nieko
daugiau ir netroškau suprasdama, kad būtų pernelyg rizikinga gai
vinti tai, ką esame praradę. Tačiau aš nesitikėjau tokio šaltumo ir
oficialumo, kai jis ceremoningai kreipėsi į mano sūnų, tarsi manęs
šalia nė nebūtų.
Man nespėjus nieko padaryti, Karolis nulipo nuo pakylos ir atsi

stojo greta Kolinji.
- Malonu jus matyti tarp mūsų, - išgirdau jį sakant. Tada jis atsi
gręžė į dvariškius, ištiesė liesus petukus. Buvau sukūrusi jam kalbą,
tačiau vietoj mano žodžių jis prabilo savais, ir jo balse suskambo
toks tvirtumas ir ryžtas, kad aš tiesiog netekau amo. - Norėčiau,
kad šis šventinis laikas būtų paženklintas gera valia ir susitaikymu
tarp mano karalystės kilmingų šeimų, nes juk visi mes esame broliai
Kristuje. - Jis vėl atsisuko į Kolinji, uždėjo rankas jam ant pečių ir
pabučiavo tiesiai į lūpas. Kol žadą praradusi spoksojau, jis mostelėjo
ranka, kviesdamas Gižus. - Ateikit ir pasveikinkit savo brolį!
Kolinji stovėjo nė nekrustelėdamas. Nors Karolio elgesys buvo
visiškai netikėtas, atrodė, lyg Kolinji visą gyvenimą būtų šito laukęs.
Aš dirstelėjau į Biražo, pamačiau, kad jis taip pat nustėręs, ir paju
tau širdy sykiu baimę ir išdidumą. Žinoma, mano sūnus siekė elgtis
kaip tikras karalius, tačiau jam būtų nekenkę pasitarti su Biražo ar
manim, prieš renkantis tokią progą ir būdą.
- Aš reikalauju, - pakartojo Karolis. Stebint apstulbusių akių jū
rai, monsinjoras žengė į priekį ir pakštelėjo Kolinji į skruostą. Ku
nigaikštienė sekė iš paskos. Aš kone tikėjausi, kad ji nusimes šydą ir
suvarys jam tarp šonkaulių peilį, bet ji tik santūriai linktelėjo, leidosi
jo pabučiuojama ir pasitraukė į šoną.
Tačiau jaunasis Gizas nesijudino. Kolinji jau norėjo žengti prie
jo, bet jaunuolis tik piktai sušnypštė:
- Žudike! Prisiekiu, tu atsiimsi už mano tėvo mirtį! - jis staigiai
atsigręžė į Karolį. - Jūsų didenybe, bijau, kad turiu išeiti.
Karolio veidą užliejo raudonis, o Gizas tik linktelėjo ir išdrožė
lauk. Aš pakilau iš savo vietos.
- Nereikia, - sušnibždėjau. - Tegu jis eina. Jūs jau pasakėte, ką
norėjote. O dabar kalbėkite, ką jums parašiau.
Karolis visas sustingo.
- Nenurodinėkite man, ką daryti, - suniurzgė jis ir kreipėsi į dva
riškius: - Šiuose rūmuose nenoriu daugiau girdėti jokių kalbų apie
eretikus. Mes visi pirmiausia esame prancūzai! - Kai jau maniau,
kad jis visai nepaisys mano prašymo, jis tarė Kolinji: - Mano pone,
mes atleidžiame jums visus ligšiolinius nusižengimus ir tikimės, kad
nuo šiol ištikimai mums tarnausite. Todėl skiriame jums vietą mūsų
Taryboje, kad galėtumėt patarti mums karalystės valdymo reikalais.
Kolinji nusilenkė.
- Jūsų didenybė pagerbė mane labiau, nei esu vertas.
Karolis šyptelėjo ir patraukė į puotos salę. Dvariškiai nugužėjo
jam iš paskos.
Kolinji pažvelgė į mane.
- Atvykau tik susigrąžinti gero vardo. Šito nesitikėjau!
Aš ką tik stebėjau pirmą savo sūnaus savarankiškumo proveržį
ir dabar dar mėginau suvokti jo pasekmes. Staiga mane persmelkė
nepasitikėjimas šituo žmogumi, kuris vien savo pasirodymu, regis,
sėjo aplinkui nesantaiką.
- Juk esu sakiusi, kad grąžinsiu jus į Tarybą, - vargais negalais
ištariau.
- Taip, sakėte, - jis patylėjo. - Turiu prašyti jūsų atleidimo.
Aš pažvelgiau jam į akis, kurios atrodė labiausiai pasikeitusios.
- Nereikia, - pasakiau, - jokių atsiprašinėjimų. Palikime praeitį!
- Nepavyks. Teks su ja susidurti, antraip ramybės nebus.
Aš nesupratau, apie ką jis kalba, ir nenorėjau gilintis. Suvokiau
padariusi klaidą. Man norėjosi, kad jis dingtų ir iš šio dvaro, ir iš
mano gyvenimo. O prisiminimai to, kas mudu vienas kitam buvome
ir kas nutiko tarp mūsų, prislėgė mano pečius tokia sunkia našta,
kad vos bepajėgiau įkvėpti.
- Aš nusikaltau jums, prislėgtas sielvarto dėl savo žmonos, - pa
sakė jis. - Buvau sutrikęs, bijojau, todėl ir išdaviau jūsų pasitikėjimą.
Tikrai nenorėjau jūsų įskaudinti. Jeigu nepageidaujate, aš čia nepa
sitiksiu.
Aš negalėjau patikėti savo ausimis.
- Nejau ir dabar sakote, kad aš galiu rinktis? Aš? Po visko, kas
buvo, jūs vis tiek verčiate man tą naštą? Man regis, jūs pamiršote,
nuo ko viskas prasidėjo ir kaip buvo sugriauta. Juk ne aš pirmoji
griebiausi ginklų; ne aš buvau ta, kuri... - Aš nutilau, nebaigusi sa
kinio. Iš jo veido, iš kietai sukąstų žandikaulių mačiau, kad jis viską

suprato.
- Man metas, - sumurmėjo jis, bet, kai jau ketino nusilenkti at
sisveikindamas, aš pasakiau:
-Ne!
Jis sustingo.
- Ne, - pakartojau aš. - Mano sūnus pasiūlė jums tarnybą. Tai
jo sprendimas, ir aš jam neprieštarausiu, - aš kilstelėjau smakrą. -
Prašėte atleidimo. Aš jums atleidžiu.
- Tuomet, - pasakė jis, - aš padarysiu viską, kad įrodyčiau esąs
šito vertas.
Jis ištiesė man ranką. Užgniaužusi ašaras, suprasdama, kad tai,
kas tarp mūsų buvo, dabar jau prarasta amžiams, aš uždėjau ranką
jam ant dilbio ir leidau palydėti mane į puotos salę.
Esama daug būdų išduoti savo širdį.

Man sukako keturiasdešimt septyneri. Buvau patyrusi nusivyli
mą ir dar daug sunkesnių netekčių, tad neketinau graužtis dėl to,
ko nė negalėjo būti. Ir taip ilgai gyvenau iliuzijomis, kaip didžiau
sią brangenybę nešiojausi jas širdyje, o dabar tik sušlaviau šukes ir
nugrūdau jas į tolimiausią sielos kampą. Žiemai baigiantis ir prasi
dedant pavasariui aš pamažu susitaikiau su tuo, kad mudu su Ko-
linji vienas kitam nereiškiame nieko daugiau, nei gali sieti karaliaus
motiną ir jo patarėją. Mudu kasdien susitikdavome Taryboje, pra
silenkdavome pokyliuose vakarais, tačiau vengėme žiūrėti vienas
kitam į akis ir kalbėdavomės tik apie valstybės reikalus. Žinojau,
kad jis dažnai išvyksta iš dvaro ir keliauja j Šatijoną pasimatyti su
vaikais. Manęs nė neatsiklausęs Biražo papirko vieną Kolinji namų
tarną, kad pranešinėtų, ką jis veikia. Nors viena mano esybės dalis
atkakliai nepritarė Biražo įsitikinimui, kad Kolinji reikia stebėti, vis
dėlto aš jaučiausi ramiau žinodama, jog jis yra sekamas.
Ne jį vienintelį man teko nurašyti praeičiai. Vieną liepos popietę,
citrinmedžiais kvepiančiamvėjeliui lengvai dvelkiant pro mano lan
gą Fontenblo pilyje, aš gavau žinią iš Salono.
Nostradamas mirė.
Negalėjau įsivaizduoti, kad jo nebėra. Jo neįtikėtina išmintis, jo
gebėjimas žvelgti į retai kam pasiekiamas gelmes atrodė nepaval
dūs mirčiai. Nuoširdžiai nusiminusi dėl šios netekties aš pavėluotai
prisiminiau, kad vis dar tebeturiu paskutinę jo dovaną, įkištą į odinį
dėklą. Nusiunčiau brėžinį į Šomoną, prašydama Kozimo jį išsiaiš
kinti ir žadėdama atvykti pas jį, kai tik galėsiu.
Užtat žinia apie dar vieną mirtį manęs nėmaž nenuliūdino. Su
laukusi šešiasdešimt šešerių Diana de Puatjė išleido dvasią Anet pi
lyje, kurioje daugelį metų gyveno užsidariusi. Sužinojau apie tai iš
mokesčių rinkėjo laiško. Akimirką mane užplūdo prisiminimai apie
paskutinį mudviejų susitikimą - kaip ji šaltai ir santūriai priėmė
savo galių netekimą; dabar galėjau nuoširdžiai pasidžiaugti, kad vis
dėlto aš likau laimėtoja. Aš pergyvenau ją ir sutelkiau savo rankose
tokią valdžią, kokios ji nė nesapnavo. Parašiau mokesčių rinkėjui,
nurodydama išparduoti visą likusį jos turtą, ir galutinai užverčiau šį
skausmingą savo gyvenimo skyrių.
Rugpjūtį sulaukiau žinios, kad mano duktė Elžbieta pagimdė
dvynukes. Aš tiesiog pašėlau iš džiaugsmo - kaip ir Pilypas, suren
gęs Madride kelių savaičių trukmės linksmybes. Nusiunčiau jiems
dovanų vienodas auksines taures su išgraviruotais mergaičių var
dais. Net susigraudinau, kad jie nusprendė vieną mergytę pavadinti
Katalina mano garbei. Pridėjau dar ilgiausią laišką Elžbietai su dau
gybe patarimų ir visokių žolelių, turinčių jai padėti greičiau atsigauti
po gimdymo.
Kaip ir kasmet, netrukus mes persikėlėme į Ambuazą, kur apžiū
rėjau senstelėjusius liūtus, čia įkurdintus dar Pranciškaus I. Vargšai
žvėrys buvo tokie apleisti, kad liepiau dvaro architektui įrengti jiems
gražų naują voljerą su aptvaru, kad galėtų palakstyti. Karolis baisiai
pamėgo liūtus ir galėdavo ištisas valandas klausytis kurtinančio jų
riaumojimo. Kiek sunerimau, kai jis užsimanė užpjudyti jais lokį, ir
pasiūliau jam verčiau padėti prižiūrėtojams šerti žvėris: didžiuliai
gabalai elnienos buvo šakėmis metami į aptvarą, ir plėšrūnai urgz
dami iš malonumo juos draskydavo.
Karolis vėl buvo toks kaip seniau. Jamjau sukako šešiolika - am
žius, kai galėjo savarankiškai valdyti. Aš jau nebebuvau oficiali jo
regentė, tačiau jis nė iš tolo daugiau nerodė noro pakartoti tą sava
rankiškumo proveržį, kokį stebėjome Blua. Jis vis dar kasdien lankė
pamokas ir dalyvavo Tarybos posėdžiuose, o likusį laisvą laiką skir
davo savo sakalams ir ginklams. Ambuaze jiedu su Henriku net įsi
taisė savą ginklų kalvę, kur abu kaldavo geležį ir bronzą. Tokia veikla
stiprino ir jų raumenis, ir draugystę, nors Margo ir purkšdavo, kad
jiedu dvokia lyg kaimo kalviai, o dvylikametis Herkulis amžinai pai
niodavosi jiems po kojų ir vis nusidegindavo.
Grįžusi aš baisiai nusiminiau sužinojusi, kad jaunėlis mano sū
nus liko negrįžtamai sužalotas raupų. Visas jo veidas buvo subjauro
tas gilių randų, o nosis - kreiva; negana to, liga sustabdė jo augimą,
ir jis liko beveik tokio pat ūgio, koks buvęs, nors stuburas išsikreipė
ir jis beveik jau metėsi į kuprą. Daktaras Parė mane perspėjo, kad
gerai prižiūrimas jis turėtų kiek pasitaisyti, tačiau vargu ar kada ga
lės susilaukti vaikų, nes tokiame amžiuje persirgti raupai pažeidžia
sėklidžių brendimą. Aš nevalingai žiūrėjau į jį lyg į kokį laumiuką:
šiurkštūs plaukai, paršiuko akys ir nykštuko kūnas; jis vis dar sun
kiai mokėsi skaityti, nors būdami tokio amžiaus jo broliai ir seserys
jau laisvai vertė iš lotynų į graikų. Mano manymu, raupai buvo sulė
tinę ir protinę jo raidą, tad paprašiau Margo padėti jam mokytis, nes
jai vienintelei iš mūsų visų jis jautė šiokį tokį prieraišumą. Kaip ir
dėl visko, kas buvo susiję su Herkuliu, mane graužė kaltės jausmas.
Būdamas pagrandukas, jis labiau nei kiti kentė dėl mano dėmesio ir
laiko stokos, ir nors dabar visaip bandžiau patraukti jo dėmesį, jis,
regis, nė kiek nesidomėjo manimi nei kaip motina, nei kaip žmogu
mi apskritai. Jis kur kas mieliau būdavo su Margo arba klibikščiuo
damas sekiodavo paskui brolius, lyg norėdamas įrodyti esąs nė kiek
ne prastesnis už juos. Karolis šlykštėjosi juo kaip iškrypėliu, tačiau
Henriką Herkulis linksmino, ir šis leisdavo jam drauge žaisti gin
klų kalvėje. Vis dėlto Herkulis irgi buvo Valua kraujo princas; laikui
bėgant ir skiriant reikiamą dėmesį, iš jo buvo galima išugdyti šiokį
tokį mūsų politikos ramstį, nes niekas nesitikėjo, kad jis kada nors
paveldės sostą.
Taigi aš be paliovos rūpinausi vaikų ir karalystės reikalais, visiš

kai nenujausdama, kad pasaulis, kurio labui triūsiau, netrukus su
byrės j gabalus.
- Mano ponia! - Lukrecija kyštelėjo ranką pro užtrauktas lovos

užuolaidas ir papurtė mane už peties.
Lovos tamsoje aš vargais negalais kračiausi stingulio. Visą dieną
vadovavau žemutinės Ambuazo parko dalies pertvarkymui, tad bu
vau pervargusi. Miujė, gulinti man prie kojų, piktai suurzgė.
- Kas yra? - aš pasikėliau ant pagalvių.
Lukrecija paėmė iš manęs Miujė.
- Pas jus atėjo ponas Biražo ir monsinjoras. Jie sako, kad reikalas
labai skubus.
- Tokiu metu?!
Aš dejuodama įsispyriau į šlepetes, apsisiaučiau Anos Marijos
paduotu chalatu, suėmiau plaukus į kuodą ant pakaušio ir prispau
džiau šukomis. Tada nušlubčiojau į priimamąjį - dešinę koją vėrė
bjaurus skausmas. Skaudėti pradėjo dar prieš kelias dienas; įtariau,
kad tai išialgija. Vyliausi, kad gerai išsimiegojus ir išgėrus aguonų
bei verbenos tinktūros, kurią pati išsiviriau, turėtų palengvėti, ta
čiau dabar matydama, kaip šlūbčioju, pamaniau, kad ir man netru
kus prireiks lazdos kaip vargšeliui Nostradamui.
- Na? - Aš nudelbiau akimis monsinjorą, išsipusčiusį lyg per iš
kilmes - su raudonais rūbais ir kepuraite. Dvare aš kaip įmanydama
stengdavausi nekreipti į jį dėmesio, nors jis tebeturėjo vietą Tarybo
je kaip aukščiausiasis Prancūzijos dvasininkas. Aš anaiptol neapsi
džiaugiau vidury nakties išvydusi jį savo apartamentuose.
Biražo veidas buvo pilkas lyg pelenai.
- Tai Kolinji. Jis... veda prieš mus kariuomenę!
- Ką? - nustėrau aš. - Gal abu išprotėjot?
- Gerai būtų, - kone patenkintas sumurkė monsinjoras. - Šįkart
net ir jums nepavyks jo išgelbėti.
- Nesąmonės! - Aš čiupau Lukrecijos paduotą taurę šalto van

dens ir kreipiausi į Biražo: - Betgi jūs turite jo pilyje informatorių,
tiesa? Juk jis būtų pranešęs...
- Panašu, kad tas žmogus niekam vertas, - įsiterpė monsinjo
ras, o Biražo tik grąžė rankas. Tai pamačius, man net širdis liovėsi
plakusi.
- Bet kuriems galams jam prireikė kariuomenės?
- Kaip žinote, ponia, Taryboje mes neseniai susikirtome dėl Is
panijos Pilypo sprendimo siųsti kariuomenę į Nyderlandus, - ėmė
dėstyti monsinjoras, griežtu tonu duodamas man suprasti, kaip
kvailai eikvojau laiką raudama piktžoles parke, užuot rūpinusis vals
tybės reikalais.
Aš nekantriai linktelėjau.
- Taip, žinau. Ir, kaip jūs žinote, aš atsisakiau duoti Pilypo ka
riams leidimą žygiuoti per Prancūziją. Todėl jiems teko sukti per
Savoją. Bet kas čia bendro?
- Viskas, - Biražo apsilaižė suskirdusias lūpas. - Madama,
atleiskit man! Tuo metu aš pamaniau, kad Kolinji protestuoja dėl
tariamai pernelyg švelnaus mūsų požiūrio į planuojamas represijas
Nyderlanduose tik todėl, kad jis apskritai nusiteikęs prieš žiaurią Is
panijos politiką. Tačiau aš klydau. Jis... jis mano, jog mes nesiprieši
name Pilypui dėl to, kad ir čia ketiname padaryti tą patį.
Aš likau stovėti lyg suakmenėjusi ir išsižiojusi iš nuostabos.
Monsinjoras išsitraukė iš užančio voką.
- Aš irgi turiu savų šaltinių, ponia. Aš prikaišiojau šnipų tarp
eretikų, kad stebėtų Kolinji susitikimus su kitais hugenotų vadais.
Jis paskelbė šaukimą prie ginklų, užsitikrino Žanos Navarietės para
mą ir priprašė Anglijos karalienę Elžbietą finansuoti jo kariuomenę:
hugenotų uostas La Rošelis jau pilnas prikrautas karinių atsargų. Be
kita ko, jis kaltina jus siekiant glaudesnės sąjungos su Ispanija ap
vesdinant karalių ir pasirengimu vykdyti Pilypo valią - sunaikinti
jo tikėjimą. Jei nieko nesiimsim, netrukus visi Prancūzijos eretikai
jau stovės prie jūsų slenksčio. Daugiau nebegalite apsimetinėti, kad
jis - jūsų draugas.
- Jūs... Jūs visa tai žinojote? Žinojote ir nieko man nesakėt?

Kardinolas gūžtelėjo.
- Negi būtumėt manim patikėjusi, jeigu nebūčiau pateikęs įro
dymų? Man reikėjo nepaneigiamų įkalčių, nes jūs kaskart vis malo-
nėjate suabejoti piktais Kolinji kėslais. O šįkart jis buvo labai atsar
gus: vien jau perimti jo susirašinėjimą mums buvo tikras vargas. Jis
naudoja lig šiol nematytus kodus... Tačiau galiausiai mūsų įtarimai
pasitvirtino: jis jau ištisus mėnesius rezga sąmokslą. Jo manymu, jei
gu jie nesmogs pirmi, tai smogsime mes.
Mano galvoje suskambo Pilypo žodžiai: Kelios lašišos vertesnės
už tūkstantį varlių.
Aš akimirksniu suvokiau, kad čia - jo darbas. Jis juk perspėjo,
kad skaudžiai pasigailėsiu, jeigu priešinsiuos jo valiai. Kažkaip jam
pavyko įsiskverbti į hugenotų gretas ir sukelti paniką.
Tarsi perskaitęs mano mintis, monsinjoras pridūrė:
- Šiame voke jūs rasite ir laišką iš Ispanijos, kuriame smulkiai
aprašytas jūsų susitikimas Bajonoje ir siūloma hugenotams ruoštis
mirčiai. Nė nemaniau, kad judu su Pilypu taip nuoširdžiai pasišne
kėjote. Gaila, kad negalėjau dalyvauti!
- Mes kalbėjomės tik kartą. Vieną vienintelį! Ir aš atsisakiau vyk
dyti bet kokius jo reikalavimus. Aš nieko jam nepažadėjau!
Monsinjoras atsiduso. Biražo paėmė iš jo voką ir tarė:
- Tai mano kaltė, madama. Aš turėjau žinoti, turėjau elgtis kaip
monsinjoras. Aš... Mane apgavo. Mano informatorius pasirodė
besąs dvigubas agentas: jo siųstuose pranešimuose nebuvo nieko
įdomaus.
- Dabar tai nebesvarbu, - iškošiau pro sukąstus dantis. - Kolinji
žino, kad mes neišgalime laikyti nuolatinės kariuomenės. Nejau jis
puls mus žinodamas, kad esame beginkliai?
- Tikrai ne, jei mudu su monsinjoru pajėgsime jam sutrukdy
ti, - pasakė Biražo. - Mes jau išsiuntėme konetablį Monmorensį
į Paryžių telkti mūsų vasalų ir paskelbėme visiems kilmingiesiems
katalikams šaukimą prie ginklų. Kolinji turi surinkęs dešimtį tūks
tančių. Remdamiesi visomis savo pajėgomis, galime jį sumušti.
Aš norėjau rėkte išrėkti, kad jį suimtų. Aš juk jam atleidau! Pa

sirūpinau, kad jį išteisintų dėl didiko nužudymo, sugrąžinau į dva
rą, jis netgi gavo vietą mano sūnaus Taryboje! Aš taip sielvartavau
dėl mūsų išblėsusios ankstesnės aistros... Ir štai dabar sulaukiau dar
vieno hugenotų maišto, kuriam ir vėl vadovauja Kolinji! Jis mieliau
patikėjo ispanų melu, nei atėjo pas mane. Kaip ir anksčiau, jis ne
pasitikėjo manim ir, užlindęs man už nugaros, slapta kėlė sumaištį.
Akivaizdu, jis pasiryžęs mus visus sunaikinti.
Aš sugriežiau dantimis. Nebejutau net kojos skausmo.
- Mes tučtuojau vykstame į Paryžių! Jeigu jis nori karo, tai, die
važi, karą ir gaus!
DVIDEŠIMT SEPTYNI
itus šešis mėnesius mes be paliovos kovėmės su huge-
K notais: tykojome jų apsemtose pakrantėse ir atokiuose kalnų

šlaituose, puolėme ir gynėmės. Kai jie užpuldavo katalikų mies
tus, pirmiausia kentėdavo mūsų moterys, kurias vaikų akivaizdoje
prievartaudavo ir kapodavo į gabalus. Bažnyčias degino, relikvijas
grobstė, o kunigus skrudindavo ant laužų, parodijuodami inkvizici
ją. Tačiau mes buvome tokie pat žiaurūs: užėmę hugenotų valdytus
miestus, mūsų kareiviai su malonumu smaigstė juos ant iečių ir gal
vas bei kūnų dalis kabindavo ant miestų vartų.
Aš beveik lioviausi miegojusi; nuolat rūpinausi vaikais ir nieko
nesusigaudančiu Karoliu, kuris niekaip nesuvokė, kodėl ir vėl turi
me kariauti. Prancūzija tuo tarpu virto pamėklišku išdegintų laukų,
nusiaubtų kaimų ir apleistų gyvenviečių kraštu, kuriame bebuvo
likę kone vien našlės ir našlaičiai.
Apmalšus mano pirmajam įsiūčiui dėl Kolinji išdavystės, ėmiau
ieškoti kompromiso. Aš vieną po kito siunčiau jam laiškus, prašyda
ma susitikti, primindama jam mūsų susitarimus ir žadėdama visiš
kai atleisti, jeigu tik jis sudės ginklus ir prisistatys į dvarą išdėstyti
savo nusiskundimų.
Tačiau visos mano pastangos buvo veltui.
Hugenotai savo apgriautuose miestuose platino pamfletus, iš

leistus už anglų pinigus, o išspausdintus Ženevoje. Biražo informa
toriai vieną man gavo. Ponia Gyvatė ir jos sūnus karalius Raupsuo
tasis, - buvo parašyta, ir aš net sudrebėjau iš pykčio, matydama savo
sūnų pavaizduotą kaip ištvirkusj, luošą valdovą, besimaudantį vaikų
kraujyje, o save - kaip storą ir plėšrią bobą, kėpsančią soste ir vieną
koją pasidėjusią ant nukirstų hugenotų galvų krūvos.
Netrukus man pranešė, kad šalies pietvakariuose esančiame uos
te tvirtovėje La Rošelyje Kolinji susitiko su Žana Navariete. Žana in
kognito pervažiavo per mūsų karo draskomą šalį sykiu su savo ketu
riolikmečiu sūnumi; paėmusi jį už rankos, ji užkopė ant La Rošelio
pylimų ir jo vardu paragino hugenotus kautis su mumis iki mirties.
Tada Kolinji aukštai iškėlė Navaros princo vėliavą ir sušuko:
- Štai tikrasis Prancūzijos gelbėtojas! Kai Henrikas Navarietis
taps karaliumi, mes išsivaduosim nuo Valua tironijos!
Aš tiesiog ėjau iš proto: viena vertus, mane persekiojo Nostra-
damo nurodymas visais įmanomais būdais saugoti ir ginti jaunąjį
Navarietį, o, kita vertus, aš niekaip nepajėgiau suvirškinti to, kad
jis tapo hugenotų ateities viltimi, ir jo teisės į sostą laikomos aukš
tesnėmis nei mano sūnų. Žana šiuo savo žygiu pelnė amžiną mano
neapykantą, tačiau didžiausią pasipiktinimą ir juodžiausią įniršį aš
nukreipiau į Kolinji. Jis išdavė mano pasitikėjimą ir stojo prieš mane
į karą, o dabar dar įvykdė ir patį baisiausią nusikaltimą: pasikėsino į
mano vaikus - mano kūną ir kraują.
Šįkart aš troškau keršto.
Aš paskelbiau dešimties tūkstančių livrų atlygį už jo galvą ir įsa
kiau mūsų kariuomenei apgulti La Rošelį. Aš net neprieštaravau,
kai Henrikas užsimanė irgi eiti į karą, vadovaujamas konetablio. Jis
jau buvo beveik šešiolikos, tvirtas ir dailus; karališko kraujo princo
dalyvavimas pakels mūsų karių dvasią, o Monmorensis pasirūpins
jo saugumu. Užsakiau jam nukalti paauksuotus šarvus, o jis savo
ruožtu man pažadėjo, kad pagavęs Kolinji atsiųs man jo galvą be
jokio atlygio. Aš tik nusijuokiau iš tokio įkarščio - buvau tikra, kad
prie Kolinji jis nė arti neprieis. Kiek vėliau jis parašė man iš karo
stovyklos ir ėmė pasakoti užmezgęs draugystę su jaunuoju Gižu -

šis buvo metais už jį vyresnis ir jiedu nei dieną, nei naktį nebesiskir-
davo.
Artinosi ruduo, La Rošelis niekaip nepasidavė, ir aš vėl išsiunčiau
paliaubų siūlymą. Mums baisiai stigo pinigų. Aš atsisakiau priimti
Pilypo siūlomą paramą iš Ispanijos, tuo tarpu hugenotai turėjo ne
išsenkamą finansavimo šaltinį - Angliją.
Anglijos karalienė Elžbieta tapo rimta žaidėja, nulėmusią mūsų
karo baigtį. Ji laikė nelaisvėje Mariją Stiuart; kai Marija itin nesė
kmingai antrąkart ištekėjo, o jos vyras mirė įtartinomis aplinkybė
mis, protestantai škotų lordai sukėlė prieš ją maištą. Marija pabėgo į
Angliją ir atsidavė Elžbietos malonei; ši persigandusi įsakė ją įkalin
ti. Aš neįstengiau pernelyg gailėtis buvusios savo marčios, nes Mari
ja pati buvo kalta dėl savo likimo. Vis dėlto, matydama, kad Elžbieta
dosniai remia Kolinji, ir norėdama priversti ją liautis, aš parašiau
jai ir priminiau, kad Marija vis dar yra pateptoji karalienė. Vyliausi,
kad Elžbieta susipras verčiau rūpintis savo karalystės bėdomis, o ne
padėti išdavikams Prancūzijoje. Mano taktika suveikė. Jau po kelių
dienų jos pasiuntinys, mojuodamas Elžbietos vėliava, pasiūlė pa
liaubas ir dargi pareikalavo, kad surasčiau Anglijos karalienei tinka
mą jaunikį. Aš šyptelėjau. Ji puikiai žinojo, kad tokios diplomatinės
piršlybos gali trukti metų metus, o kur dar didžiulis amžiaus skir
tumas tarp jos ir mano sūnų. Ji ilgai svarstytų siūlomą kandidatūrą,
mielai priimtų mano dovanas ir meilikavimus, o Kolinji skryniose
angliškas auksas netruktų išsekti.
Aš skubiai sušaukiau Tarybos posėdį. Tikėjausi sulaukti mon
sinjoro įkalbinėjimų verčiau priimti Ispanijos paramą, nei mergin
tis Anglijos valdovei eretikei; jiems atremti turėjau paruošusi laišką
nuo savo bankininkų iš Florencijos.
Tačiau, vos įžengusi į posėdžių kambarį, radau laukiančius Ka
rolį ir Biražo. Nustebusi įsistebeilijau į juos. Karolis užsikirsdamas
prabilo:
- Mama, gavome žinią iš Ispanijos. Mano sesuo Elžbieta, ji... ji
patyrė persileidimą ir...
Aš pakėliau ranką, ir jis nutilo. Netardama nė žodžio nusvyravau

atgal į savo apartamentus, nutviekstus ryškios saulės. Suklupau prie
maldyklos, nusvarinau galvą ir ėmiau laukti ašarų tvano.
Nesulaukiau. Neišriedėjo nė ašarėlė.
Įstengiau galvoti tik apie pirmąsias valandas po Elžbietos gi
mimo, kai laikiau ją glėbyje ir lyg apkerėta regėjau į save įsmeigtas
didžiules jos akis: dukrelė žiūrėjo į mane taip, tarsi nieko daugiau
pasaulyje nenorėtų matyti. Aš vis dar jutau nuostabaus švelnumo
jos odą, užuodžiau jos mielą kūdikio kvapą, mintyse sklaisčiau len
gvutes jos tamsių, iš Medičių paveldėtų plaukų garbanėles...
Raudonomis nuo ašarų akimis prie manęs priėjo Lukrecija.
- Jo didenybė prašė jums pranešti, kad atšaukia Tarybos posėdį
ir skelbia keturiasdešimties dienų gedulą, - pasakė ji.
- Ne! - Aš prisiverčiau atsistoti. Jai už nugaros mačiau kamba
ryje į išskleistą nosinę raudančią savo nykštukę Aną Mariją. - Ne, -
sušnibždėjau. - Pasakyk jam, kad tuoj ateisiu. Aš tik valandėlę...
Staiga aš prisiminiau tuos Bajonos varnus. Elžbieta suprato, kad
tai ženklas, ir ji buvo teisi. Ji pagimdė Pilypui dvi dukteris, o sū
naus - ne.
Kai grįžau į Tarybos kambarį, čia jau buvo pilna žmonių. Didikai
visi kaip vienas atsistojo. Tik vos truputį virpančiu balsu aš krei
piausi į juos:
- Dievo valia netekome mano dukters. Tačiau mūsų priešams
nevertėtų pernelyg dėl to džiaugtis arba manyti, kad mano pyktis
dėl jų išdavystės apmalš. Ispanijos karalius Pilypas tapo našliu, jis
sielvartauja lygiai kaip ir mes, tačiau jam reikia naujos žmonos, nes
jis privalo rūpintis įpėdinystės reikalais.
Aš atsigręžiau į monsinjorą. Pasalūniškame jo veide buvo matyti
piktdžiuga: jis, aišku, laukė šios dienos ir tikėjosi, kad palaužta bai
sios netekties aš atiduosiu Karolį ir karalystę jam į nagus. Nors jis ir
nerimavo dėl dukterėčią ištikusio likimo, tačiau Marija vis tiek buvo
puiki nuotaka ir galėjo atnešti Škotijos karūną bet kuriam katalikui
valdovui, kuris tik ryžtųsi ją išvaduoti. Tas valdovas neturi būti Pily
pas! Jis privalo likti susijęs su mumis, kad, gink Dieve, nenuspręstų
esąs per akis sotus mano atsikalbinėjimų ir nesugalvotų pulti ir taip

jau karo nualinto mūsų krašto.
Kad ir kaip būčiau troškusi, pasiduoti aš negalėjau.
- Noriu, kad mano duktė Margo užimtų sesers vietą, - pareiš
kiau. - Ir jūs, monsinjore, asmeniškai perduosite karaliui Pilypui šį
mano pasiūlymą. O kad (rodyčiau savo ištikimybę, aš priimsiu ketu
rių tūkstančių jo vyrų paramą kare su hugenotais. Tačiau tai - vie
nintelė mano nuolaida.
Aš prisitraukiau kėdę.
- O dabar, ponai, turime rasti būdą, kaip sulyginti La Rošelį su
žeme.
Tą vakarą aš užpūčiau visas žvakes, o pati atsisėdau ant grindų. Lau

kiau ilgai, regis, ištisą amžinybę, tačiau sielvartas kaip visada paga
liau rado kelią į mano širdį.
Viskas aplinkui aptemo. Aš nieko daugiau nemačiau ir nebejau
čiau.
O tada išvydau regėjimą.
DVIDEŠIMT ASTUONI
a r z d o t a s v y r a s š u o l ia is joja per išd eg in tą plynę , k u r
B tyso daugybė mirštančių, ir sužeistų karių. Mūšisjau artėja į pa

baigą; klaikūs riksmai drebina juodą dangų. Raitelio žirgas sunkiai
šnopuoja, jo šonais drimba putos. Žvilgtelėjęs sau per petį, jis dar
smarkiau suragina gyvulį pentinais. Išsiveržęs iš grumtynių maiša
ties jam iš paskos atlekia kitas raitelis, pasidabinęs aukso šarvais;
ranka su šarvine pirštine jis spaudžia švytintį lyg skustuvas kardą.
Jis be paliovos kapoja žmones baltomis tunikomis. Joginklas, regis,
smogia iškart į tūkstantį vietų: vienam nukerta galvą, kitam per
veria krūtinę, trečiam sužeidžia žirgą, ir jojikas kūlvirsčia drebiasi
žemėn. Tačiaujam rūpi tik tas, kuris sprunka nuojo irjau netrukus
dings tolumoje.
- Išdavike! - rėkia raitelis aukso šarvais. - Tu mirsi! Mirsi dėl
Prancūzijos!
Aš sunkiai praplėšiau sukepusius akių vokus. Tada pamačiau
pulką kažkokių šešėlių, susispietusių prie mano lovos. Kažkieno
ranka pridėjo man prie kaktos ramunėlių nuoviru suvilgytą audeklą;
aš šiaip taip prasižiojau ir pamėginau ką nors pasakyti. Bet mano
balsas tik švogždė ir gergždė.
- Vandens... Aš noriu gerti...
- Dieve padėk, ji pagaliau prabilo! - prie manęs palinko Lukre

cija.
- Aišku, aš kalbu, - sumurmėjau. - Negi manėt, kad numiriau?
Pamažu pradėjau atpažinti aplink lovą stovinčius žmones: Aną
Mariją, kurios galva vos siekė mano dukteriai Margo ligi juosmens.
Aplink mėlynai žalias dukters akis juodavo tamsūs ratilai - atrodė,
kad ji kelias savaites nemiegojo.
- Atrodot siaubingai, - sumurmėjau.
Margo vangiai šyptelėjo.
- O jūs pradedat atsigauti!
Mano nuostabai, Lukrecija staiga pravirko.
- Jau manėme, kad jūsų netekome, - sušnibždėjo ji, abiem ran
kom spausdama mano ranką.
Aš suraukiau kaktą. Ana Marija linktelėjo; staiga visu baisumu
mane užgriuvo prisiminimas apie Elžbietos mirtį. Akimirką panū
dau užsimerkti ir vėl nugrimzti į užmarštį. Tačiau negalėjau: reikėjo
rengti naują La Rošelio puolimą, priimti pasiuntinius ir ambasado
rius, kurių pulkai, rodės, nuolat sekiojo man iš paskos. Reikėjo...
Žiūrėdama į liūdnus jų veidus, aš staiga nustėrau.
- Kiek laiko aš šitaip gulėjau?
Lukrecija priglaudė man prie lūpų puodelį su vandeniu.
- Daugiau nei mėnesį.
- Mėnesį! - Aš nustūmiau jos ranką. - Negali būti! Kas nutiko?
- Jūs karščiavote. - Lukrecija patraukė puodelį ir sumirkė man
nuo kaktos nuslydusį audeklą greta lovos padėtame dubenėlyje.
Paskui vėl uždėjo kompresą man ant kaktos; pajutau vėsą, o suskir
dusia nosimi užuodžiau švelnų žolelių kvapą. - Jus krėtė drugys.
Radome jus ant grindų jūsų kambaryje. Gydytojai nieko negalėjo
padaryti. Jie nuleido jums kraują, bet vis tiek neatsipeikėjote. Mes
pakaitomis jus slaugėme. Ak, mano ponia, prakaitas iš jūsų bėgo
upeliais ir buvo šaltas kaip ledas! Bet jūs nė nekrustelėjote. Atrodėt
kaip gyvas lavonas! O kai neseniai ėmėt kažką kalbėti klejodama...
manėm, kad jau galas.
- Ką aš sakiau?
- Kalbėjot apie kažkokį mūšį, apie sprunkantį raitelį ir vyrą su

aukso šarvais. Skambėjo lyg... - Ji nutilo.
Jaučiau ant rankos likusius rėžius, kur man leido kraują. Nesa
kiau joms, kad aš ne šiaip sukarščiavau; vėl pasireiškė mano vaikys
tės laikų liga. O sykiu - ir mano ypatingasis gebėjimas.
Durys triukšmingai atsidarė; visos moterys krūptelėjo.
- Ar ji pabudo? Jau kalba? - Prie mano lovos pripuolė Karolis;
jam ant kaktos dar buvo likę suodžių iš neseniai Luvre įsirengtos
kalvės. Kai jis palinko prie manęs, užuodžiau nuo jo sklindantį aitrų
dūmų kvapą. - Mama, ar tai tiesa? Jūs viską regėjote?
Žvilgtelėjusi jam per petį pamačiau į mane žiūrinčią Margo. Ko
gero, ji patyliukais išsmuko jo pakviesti.
- Ką, - prabilau, - aš turėjau regėti?
- Mūsų pergalę! - džiugiai šūktelėjo jis. - Mes puolėme La Roše-
lį. Kol jūs sirgote, mudu su Biražo viskamvadovavome. Mus parėmė
Pilypo ispanai. Mes užblokavome miestą ir prirėmėm hugenotus.
Jie gavo sprukti kiek įkabindami!
- Aukso šarvai, - sušnibždėjau. - Henrikas buvo su aukso šar
vais. Aš pati jam padovanojau. Dio Mio, ar jis...
- Jis sveikas ir gyvas. Jis vijosi Kolinji; raitas sekė jam iš paskos
ištisas mylias. Sakė Gizui, kad pažadėjo jums jo galvą. Tačiau Ko
linji išnešė kudašių, - Karolis nutilo ir sužiuro į mane. - Juk jūs tai
regėjote, tiesa? O konetablį irgi matėte? Jis žuvo. Krito mūšio lauke,
saugodamas Henriką. Mes palaidojom jį Sen Deni, greta tėčio. Ko-
netablis juk taip mylėjo tėtį! Juk aš teisingai pasielgiau, jį ten palai
dodamas, tiesa?
Monmorensis, Kolinji dėdė... Prisiminiau, kokį pamačiau jį vos
atvykusi į Marselį - milžiną, užstojantį saulę. Paskui jis buvo man
ir draugas, ir priešas, pergyveno tris karalius ir visada tvirtai gynė
mūsų tikėjimą, kurį laikė svarbesniu už save. O dabar ir jo nebėra,
kaip daugybės kitų... Nebūčiau galėjusi pasakyti, kad baisiai nusimi
niau dėl jo mirties, - tik ne po to, kai jis prisidėjo prie triumvirato;
tačiau staiga kaip niekad ligi tol pajutau metų naštą. Atrodė, kad vi
sos mano gijos su praeitimi nutrauktos ir aš likau viena su daugybe
prisiminimų, kurių nebėra su kuo pasidalinti.
Vėl priveikta nuovargio, atsakiau:

- Taip, pasielgėte teisingai. Aš jo neregėjau. Aš nieko nežino
jau. - Pasijutau ir vėl grimztanti j tamsą - šįkart į miegą be sapnų. -
Dovanokit... Aš baisiai pavargusi...
Karolis pabučiavo man į skruostą.
- Tai pailsėkit ir dėl nieko nesijaudinkit. Karas baigtas. Netrukus
galėsim skelbti malonę ir vėl gyventi kaip gyvenę, - jis paplekšnojo
man per ranką. - Oi, vos nepamiršau. Su gimtadieniu, mama! At
švęsim, kai sustiprėsite, - jis apsisuko ir išdrožė lauk.
Margo liko stovėti nė nekrustelėdama ir žiūrėjo į mane kone su
baime.
- Mano gimtadienis, - nutęsiau, - penkiasdešimtas...
Grimzdama į miegus, nė pati nebežinojau, džiaugtis ar liūdėti,
kad Kolinji vis dar gyvas.
Kai pakilau iš lovos, paskelbėme amnestiją. Hugenotams buvo leis

ta išpažinti savo tikėjimą tam tikruose nurodytuose miesteliuose ir
užimti keturis miestus, įskaitant La Rošelį. Sykiu buvo dovanota vi
siems sukilimo vadams. Iškilmių proga nusprendžiau viešai įvertinti
Biražo pastangas ir suteikiau jam kanclerio titulą.
O tada paleidau mūsų kariuomenę. Mano sūnus Henrikas grį
žo iš fronto. Atrodė tvirtas kaip visuomet ir labai išdidus dėl savo
pirmojo žygio į krauju permirkusį vyrų pasaulį. Jį parlydėjo Gizas -
plačiapetis ir auksaplaukis lyg dievas. Jiedu atrodė lyg skirtingos tos
pačios monetos pusės: vienas - tamsus, kitas - šviesus, bet abu įsi
veržė į dvarą lygkometos - be paliovos triukšmaudami, kvailiodami
ir krėsdami išdaigas.
Jaučiausi patenkinta. Kol sirgau, mano sūnūs patys ėmėsi atsa
komybės ir nepadarė gėdos Valua giminei. Dabar visi pamatė, kokie
puikūs Prancūzijos princai!
Tik niekas nežinojo, kur pasislėpė Kolinji. Aš neatšaukiau žadėto
atlygio už jo galvą, bet leidau suprasti, kad visuotinė amnestija ga
lioja ir jam, jei tik jis susilaikys nuo kitų išdavysčių. Kad ir sumuštas,
jis tebebuvo gerbiamas savo brolijoje, ir aš daugiau nebenorėjau su

laukti iš jo pusės nemalonumų.
Pati tuo tarpu ėmiausi kurti ateitį, kurioje jam nebeliko vietos.
- Pilypas atmetė pasiūlymą vesti Margo, - aš žvilgtelėjau į rankoje

laikomą pranešimą. - Monsinjoras tikina kaip įmanydamas sten
gęsis jį įkalbėti, bet, atrodo, Pilypas pernelyg sielvartauja netekęs
Elžbietos ir kol kas nenori galvoti apie kitas vedybas. Tačiau jis
neprieštarauja Karolio sužadėtuvėms su jo šešiolikmete pussesere
Izabele Austre, - aš išdidžiai pažvelgiau į Biražo. - Ispanija tebelie
ka sąjungoje su Prancūzija! Mūsų pasiuntinys iš Austrijos atsiuntė
Karoliui jo būsimosios nuotakos portretą. Manau, su juo apie tai jau
kalbėjote?
Biražo pasirausė atlasinėje dėžutėje, gulinčioje ant mano stalo.
Ant įdubusios jo krūtinės kabojo auksinė kanclerio grandinė, kuri
teikė valdingumo kaulėtam veidui, paženklintam ilgametės nenu
trūkstamos tarnybos rūpesčių. Žiūrint, kaip jis laiko rankose nedi
delį portretą aukso rėmeliais, staiga mane ėmė graužti sąžinė. Šis
geležinis italas juk nė akimirką nesitraukė nuo manęs ir nemažai už
tai sumokėjo! Aš dažniausiai pamiršdavau, kad jis taip ir liko neve
dęs, ir nieko nenutuokiau apie asmeninį jo gyvenimą. Man atrodė,
kad visa jo kasdienybė - tai nuolatinis skrebenimas plunksna, ne
paliaujamas pareigų vykdymas ir didžiulio šnipų ir žvalgybininkų
tinklo priežiūra, kurios tikslas - rūpintis mano ir Prancūzijos sau
gumu.
- Kokia baltaodė ir šviesiaplaukė, - nutęsė Biražo. - Daili bus
nuotaka!
- Tai jau tikrai, - mestelėjau. - Na, kai apvesdinsim Karolį, gal
vertėtų ir jums paieškoti nuotakos, kaip manote? Turbūt yra kokia
dvaro dama, patraukusi jūsų akį?
Jis šyptelėjo, parodydamas rudus dantis.
- Bijau, kad aš tam jau per senas. - Jo balse pagavau liūdesio
gaidelę, bet, nespėjus man nieko daugiau pridurti, jis tarė: - Taip,
aš kalbėjau su Karoliu apie būsimas vedybas, ir jis iškėlė tik vieną

esminę sąlygą: kad nuotaka būtų kukli. Kitaip tariant, pasak jo, -
nepanaši j jo seserį Margo.
Aš nusikvatojau.
- Karolis dievina Margo, bet pritariu: tokios, kaip ji, iki kaklo
gana ir vienos! O Izabelė, pasak mūsų pasiuntinio, tikrai atitinka
jo norą. Ji - pati tikriausia Habsburgų giminės atžala, dorybinga ir
pamaldi. Dėl jos nebus jokio vargo ir, tikiuosi, su Dievo palaima ji
pagimdys jam daug sveikų sūnų.
Biražo padėjo Izabelės portretą atgal į atlasinę dėžutę ir nukrei
pė žvilgsnį už lango į Tiuilri, kur darbininkai tuščią plynę baigė
paversti itališka grota. Iš Kliuni pusės girdėjosi kūjų taukšėjimas:
aš įsakiau nugriauti vienuolyno pastatą ir vietoj jo pastatyti naujus
karalienės rūmus. Statybos buvo didžiausia mano pastarojo meto
aistra. Pasveikusi po ligos, pasijutau jos lyg apsėsta. Biražo sakė,
kad architektūra sutaurina sielą, tačiau aš pati maniau, jog iš tikrųjų
tai tiesiog buvo apčiuopiama veikla ir būdas akivaizdžiai parodyti
savo galią.
- O ką darysime su princese Margo? - paklausė Biražo ir atsi-
tiesdamas kiek susiraukė iš skausmo. - Gaila, kad Pilypas jos atsisa
kė, tačiau juk galima rasti jai kitą porą.
Aš linktelėjau ir priėjau prie savo krėslo paglostyti senutės Miujė,
kuri, net ir sulaukusi dvylikos metų, tebebuvo dar gana guvi. Kol
ji nosimi baksnojo man ranką, atmintyje išplaukė Nostradamo žo
džiai: Judu - lyg dvi puselės. Judviem reikia vienam kito, kad abu
įgyvendintumėte tai, kas jums lemta.
Aš sustingau. Širdis sunkiai dunkstelėjo krūtinėje.
- O jeigu... Navarietis? - Aš pažvelgiau į Biražo, kuris dėbsojo
į mane taip, tarsi staiga būčiau prabilusi nesuprantama kalba. Su*
sijaudinusi kalbėjau toliau: - Jiems abiem su Margo netrukus bus
po aštuoniolika. Jiedu puikiai vienas kitam tiktų! Po Žanos mirties
jis taps Navaros valdovu, o nepamirškit, kad Kolinji įvardijo jį kaip
hugenotų ateities viltį. Jeigu sutuoktume jį su Margo, jis nebegalėtų
stoti prieš mus, ir jų asmeninė sąjunga suvienytų katalikus ir huge-
notus. Šiaip ar taip, juk jiedu - pusbrolis ir pusseserė; abiejų gyslo

mis teka Valua kraujas, nes Žanos motina buvo Pranciškaus I sesuo,
o Margo pagimdytų jam Valua įpėdinių.
Biražo susimąstęs pasitrynė smakrą.
- įdomus sumanymas, tačiau abejoju, ar mūsų ponai katalikai ir
Roma tam pritars. Pasak monsinjoro, jo šventenybė popiežius taip
užsidegęs išnaikinti ereziją, kad yra pasiryžęs ekskomunikuoti visus
protestantų valdovus, tarp jų - ir Žaną Navarietę. Ištekinti Margo
už Žanos sūnaus vargu ar būtų tikrai katalikei karalienei deramas
poelgis, - jis pašaipiai man mirktelėjo. - O jus jau ir taip nesyk kal
tino pamaldumo stoka!
- Ai! - aš numojau ranka. - Man nerūpi, ką apie mane sako!
O jei Navarietis sutiktų, kad visi iš santuokos su Margo gimę vai
kai būtų auklėjami katalikiškai? - Aš kuo toliau, tuo labiau įtikėjau
savo sumanymu, kuris švietė man lyg švyturys. Tikriausiai būtent
tai ir turėjo mintyje Nostradamas! Jei Navarietis taptų mano žentu,
aš galėčiau ir saugoti jį, ir tinkamai nukreipti, taip atimčiau iš huge
notų juos telkiančio valdovo figūrą ir priversčiau abi šalis sudaryti
ilgalaikę taiką.
- Laikui bėgant, - aiškinau, - turbūt ir patį Navarietį įkalbėtume
atsiversti. Jis jaunas ir paveikiamas; o jei abu su Margo apsigyventų
čia, dvare, kartu su mumis, kas žino, ko galėtume pasiekti? Bent jau
Navara nesugalvotų stoti prieš mus!
- Visa tai puiku, - atsiliepė Biražo, - tik kaip Kolinji? Nejau ma
note, kad jis sutiks?
Vos paminėjus tą vardą, mano nuotaika išsyk subjuro.
- O koks skirtumas, ar jis sutiks, ar ne! Kam rūpi jo nuomonė? -
išdrožiau, bet, nepaisydama pabrėžtinio atsainumo, beveik jau žino
jau, ką Biražo atsakys.
- Netgi labai rūpi, - ištarė jis. - Ir jūs puikiai tai žinote. Taip,
jis nuvainikuotas ir išvytas iš dvaro, tačiau tebėra didžiai vertina
mas hugenotų ir neišvengiamai priešinsis bet kokiems bandymams
palenkti Navarą katalikų pusėn. Negana to, jis turi milžinišką įtaką
karalienei Žanai, o jos pritarimo vedyboms jums tikrai reikės.
Ko jau ko, o priminimo, kad nesu visagalė, aš tikrai nemėgau gir

dėti.
- Palikit ją man, - atšoviau. - O dėl Kolinji nerimauti neverta:
kiekvienas Prancūzijos katalikas mielai užsidirbtų atlygį, pažadėtą
už jo galvą, - tereikia man tik švilptelėti. Jis neturi galių man pasi
priešinti. Jo gyvybė mano valioje.
- Smagu girdėti. Bijojau, kad tebejaučiate jam palankumą. - Jis
pažvelgė man į akis taip supratingai, kad nebežinojau, kur dėtis. -
Šiaip ar taip, juk dar visai neseniai judu buvote... bičiuliai.
- Taip, kol jis dar nebuvo sulaužęs žodžio ir kone nustūmęs mūsų
ant pražūties slenksčio. Nuo tada visi mano šilti jausmai jam išga
ravo! - pareiškiau kur kas tvirčiau, nei pačiai atrodė. Žinojau, kad
visada išsaugosiu kibirkštėlę jausmo, jungusio mane su Kolinji; tai
buvo neišvengiama - mudu pernelyg daug kas siejo. Tačiau buvau
tikra, kad daugiau niekad nebeleisiu aistrai užtemdyti man proto.
Brūkštelėjau rankomis sau per sijoną, nekantraudama kuo grei
čiau imtis vykdyti savo sumanymą.
- Kol kas niekam nesakysim, išskyrus Karolį. Žinoma, man rei
kės jo pritarimo, bet nenoriu, kad ta žinia pasklistų, kol nesugrįšiu
iš Šomono. Ar aišku?
- Taip, modama. Tyliu kaip nebylys!
Jis net nepaklausė, kodėl užsimaniau pasitarti su Kozimu.
- Ar tikrai? Juk turi ten kas nors būti!

Aš pirmyn atgal blaškiausi po observatoriją Šomone, o Kozimas
tuo tarpu tyrinėjo Nostradamo brėžinį. Skrandis man gurgė iš alkio,
o nugarą ir šlaunis gėlė nuo ilgo sėdėjimo karietoje visą kelią iš kry
žiaus. Tenorėjau tiktai sukirsti keptą fazaną, užgerti jį taure klareto
ir ištiesti kaulus man jau paruoštame miegamajame.
- Matau tik vedybas su Austre, - Kozimas pakėlė išvargu
sias akis.
Perkopęs ketvirtąją dešimtį, jis atrodė visiškai išsekęs ir vaikš
čiojo tyliai vilkdamas kojas kaip tikras atsiskyrėlis. Negana to, jis
dar įsitaisė keistą tiką: kairysis jo petys mėšlungiškai trūkčiojo kar

tu su virpčiojančiu skruostu. Pati pilis irgi buvo siaubingai apleista:
dauguma kambarių ir menių užkalta, o tarnai, kuriuos buvau jam
nusamdžiusi, atleisti. Visur tvyrojo toks aitrus pelėsių kvapas, kad
Lukrecija iškart ėmėsi kurti židinius ir valyti dulkes, o aš tuo tar
pu užkopiau laiptais į observatoriją, kur Kozimas leisdavo ištisas
dienas.
- Kozimai, - pasakiau, tramdydama nekantrumą, - Nostrada-
mas sakė, kad šiame brėžinyje pavaizduota dešimt būsimo mano
gyvenimo metų; dar užsiminė, kad privalau saugoti Navarietį. Apie
Austrę aš jau žinau. O daugiau vedybų čia nematyti?
Aš žiūrėjau į brėžinį, kuriame pynėsi keistos spalvotos linijos
ir planetų piešiniai, kurių nė gyvybę gelbėdama nebūčiau pajėgusi
perprasti. Nejučiom pradėjau manyti, kad vargu ar verta šiuo po
žiūriu pasikliauti Kozimu. Šiaip ar taip, ar jis turi kokių nors galių,
ar tiktai sugeba aiškinti keistus ženklus ir numatyti tinkamas ka
rūnavimo dienas? Ar jam būna netikėtų nušvitimo akimirkų, kai
anapus šio staiga atsiveria kitas pasaulis? Kadangi pažinojau Nos-
tradamą, Kozimo elgesys man vis labiau kėlė įtarimų: jis tarsi sten
gėsi atitikti keistą personažą, - koks, jo įsivaizdavimu, turėjo būti
aiškiaregys.
Jis sušnarpštė.
- Tas brėžinys nesuprantamas! Nostradamas aiškiai nesimokė
Italijoje...
- Žinoma, ne! Ar bent matai Margo - saulės ženklą? Ji yra Jautis.
- Pažiūrėkim... - jis nuvedė pirštu liniją. - Taip, jos gyvenimo
kelias kerta šį kvadrantą, - jis pastukseno į popierių. - Čia išeina,
kad ji ištekės už Šaulio.
Aš aiktelėjau.
- Henrikas Navarietis - Šaulys!
Kozimo skruostas sutrūkčiojo.
- Aš kalbėjau apie kelią, o ne apie sąjungą. O štai šis užtemimas
Skorpiono ženkle pranašauja nelaimę.
- Nelaimę? - aš patylėjau. - Kokią?
- Neaišku, - jis papūtė lūpas. - Kaip jau sakiau, šį brėžinį suda

ręs žmogus neišmanė tokių dalykų. Jei pasakytumėt, ką norite suži
noti, tikiuosi, galėčiau geriau jums padėti.
Aš giliai įkvėpiau. Gal verčiau viską jam iškloti, antraip gaišime
čia per naktį.
- Man rūpi, ar verta planuoti Margo ir Henriko Navariečio ve
dybas. Man reikia rasti, kaip taikiai sudaryti sąjungą tarp katalikų ir
hugenotų. Manau, kad čia - tinkamas būdas.
Kozimas ilgai į mane žiūrėjo, viena kaulėta ranka glostydamas
keistą pakabutį sau ant kaklo. Pastebėjau tą papuošalą vos tik at
vykusi: tai buvo sidabrinis amuletas, vaizduojantis kažkokį raguotą
padarą su perdurta per vidurį skyle.
- Galit ištekinti Margo už šio princo, - ištarė jis. - Bet taikos taip
lengvai nepasieksite.
- Žinoma, ne! Aš žinau, kad vienos vedybos visko neišspręs. Ta
čiau, jei man pavyktų, hugenotai turėtų bent kuriam laikui sudėti
ginklus. Navarietis taptų vienu iš mūsų, ir jie nebeturėtų valdovo,
įkūnijančio jų tikslus. Man tik reikia, kad Kolinji ir Žana tam pri
tartų.
- O jūs to tikitės? - paklausė Kozimas.
Aš prunkštelėjau.
- Manau, jie greičiau mirs!
- Tai gal tegu verčiau taip ir būna. - Kozimas nusisuko į šalia
stovinčią spintelę ir ištraukė iš jos pailgą lakinę dėžutę, kurią padėjo
priešais mane. Joje nelyginant du lavonėliai ant juodo aksomo gu
lėjo dvi dailaus darbo figūrėlės: vyras ir moteris su itin išryškintais
lyties organais. Kilstelėjau vyrišką lėlę ir pažvelgiau į ją žavėdamasi
ir šlykštėdamasi; ji atrodė beveik kaip gyva.
- Čia jis ir ji, - pasakė Kozimas. - Turėdama šias figūras, galėsite
priversti Kolinji ir Žaną Navarietę jums paklusti ir daryti viską, ko
norite. - Kozimas ištraukė iš dėžutės medžiaginį maišelį su sidabro
smeigtukais ir paėmė vieną. - Tik pirmiausia reikia įasmeninti, pri
tvirtinti kokį tam žmogui priklausantį dalyką: plaukų sruogą, dra
bužio skiautę - bet ką, kas yra jų. Tada sukaupkite valią. Tai kaip
malda. Galite dar užžiebti žvakes: raudona - viešpatavimas, bal

ta - apvalymas, geltona - pergalė. Kai norėsite įvykdyti savo valią,
smeikite šiuos smeigtukus lėlėms į kūną. Taip galėsite sukelti jiems
skausmą, ligą, suluošinti. Net numarinti.
Užkišęs ploną ilgą pirštą, jis atvertė aksominį dėžutės apmušalą
ir parodė man slaptą skyrelį. Atšovęs mažytį skląstį, ištraukė nedi
delį buteliuką su baltais milteliais - panašų į tą, kurį man Florenci
joje buvo davęs jo tėvas.
Žvakės šviesoje liesą lyg giltinės jo veidą dengė kreivi šešėliai.
- Čia vadinamoji cantarella - aršeniko ir kitų slaptų ingredientų
mišinys. Kiek žinau, tai buvo mėgstamiausi Bordžijų nuodai. Ne
daug kas moka juos pagaminti, jie gali sukelti ligą, pamišimą, net
mirtį. įmaišyti į maistą ar vyną nepalieka pėdsakų. Niekas nieko ne
sužinos...
Aš susidūriau su nemirksinčių jo akių žvilgsniu. Vyriška figūrėlė
išsprūdo man iš rankos ir nukrito į dėžutę. Ji šleptelėjo ant moteriš
kosios - abi liko tysoti lyg kokie makabriški besiporuojantys žaislai.
Aš skubiai taukštelėjau dangtelį ir uždariau dėžutę tarsi bijodama,
kad jie neiššoktų.
- Dabar, - sušnibždėjo Kozimas, - turite viską, ko reikia. Jums
turi pavykti! - Jis nusiėmė sau nuo kaklo amuletą, prislinko artyn ir
užmetė jį man per galvą. Amuletas liko kaboti man ant krūtinės; jis
buvo sunkesnis, nei maniau.
- Blogis prieš blogį, - pridūrė Kozimas. - Čia tam, jeigu jie irgi
mėgintų jums kenkti.
įsivaizdavusi, kaip Kolinji griebiasi juodosios magijos, aš vos nu
slėpiau šypseną. Kozimo žvilgsnis kėlė baimę; jis rimtai siūlė man
pasitelkti burtus ir net pamėginti nunuodyti savo priešininkus. Kaž
kodėl atrodė, kad verčiau priimti tas keistas jo dovanas. Kad ir ką jis
veikė šioje šalyje, tai, matyt, pakenkė jo smegeninei; jis atsidūrė ten,
kur neturėjau jokio noro jį sekti.
- Pasisaugok, - pasakiau, benorėdama tik užvalgyti ir greičiau
dingti iš čia. - Jei tave kas nugirstų, būtum suimtas ir teisiamas už
raganavimą.
Jo Juokas buvo spigus ir trūkčiojantis.

- Kas gi dar gali mane girdėti, išskyrus jus, mano ponia?!
Aš linktelėjau ir paėmiau iš jo dėžutę. Jis išvedė mane į deglo
nušviestą laiptų aikštelę.
- Rytoj vos prašvitus išvyksiu, - pasakiau. - Jei tame brėžinyje
dar ką nors įžiūrėtum, duok man žinią.
Jo žvilgsnis, rodės, vėrė mane kiaurai: jis aiškiai pajuto nebylų
mano susvetimėjimą.
- Aš labai atidžiai jį ištyrinėsiu.
Aš neatsigręždama nulipau laiptais, jausdama į nugarą įsmeigtą
deginantį jo žvilgsnį.
- Atrodote nuostabiai! - Aš pasitraukiau į šalį, leisdama jaunajai

savo marčiai visu ūgiu apžiūrėti save veidrodyje. Izabelė Austrė at
vyko vos prieš savaitę. Surengėme jai prašmatnų priėmimą, kurį ji
didvyriškai ištvėrė, netgi rodydama šiokį tokį dėkingumą, nors jos
akys buvo įkritusios, o rankoje ji gniaužė nosinę ir kas kelios minu
tės kilnojo ją sau prie nosies čiaudėdama. Kelionėje ji buvo pasiga
vusi bjaurią slogą, bet, kai pasiūliau atidėti vedybas, kol pasveiks, tik
papurtė galvą.
- Ne, - atsakė ji savo keistu akcentu. - Turiu kuo greičiau ištekė
ti. O tada pagimdyti sūnų.
Ji atrodė labai pasitikinti savimi. Stebėjau, kaip ji apžiūrinėja savo
atvaizdą - be menkiausios tuštybės; tik kiek suraukė šviesius anta
kius, taisydamasi ant tamsiai auksinių plaukų diademą. Ji nebuvo
tokia graži kaip portrete. Jos veido ovalą kiek gadino atsikišęs Habs-
burgų smakras, o mėlynos akys buvo mažokos ir pernelyg rimtos.
Jeigu ir jautėsi kiek išsigandusi ar sutrikusi, tai nė iš tolo neparodė.
Pagal jos išraišką galėjai pamanyti, kad tiesiog rengiasi eiti į vienas
iš savo trejų kasdieninių mišių.
Margo, visa tviskanti su tamsraudonio brokato suknia, iki pado
rumo ribos apnuoginančia krūtinę, ir brangenybėmis inkrustuotų
šukų prikaišiotais vešliais plaukais, garsiai sušuko:
- Oho, kaip gražiai atrodot! - tarsi tai būtų didžiausias netikė

tumas.
Aš mečiau j ją stingdantį žvilgsnį. Sulaukusi aštuoniolikos, mano
duktė nusikratė paskutinių vaikystės likučių ir tapo iš koto verčian
čia gražuole; įkypos jos akys, regis, atspindėjo bet kokio dėvimo
drabužio spalvą, o rusvai auksinio atspalvio plaukai kėlė visų dvaro
damų pavydą. Ji buvo tapusi mūsų oficialia mūza, kuriai poetai skyrė
jūras manieringų eilių. Žiūrėdama, kaip vyriškiai marširuoja prie
šais ją menėse, siauromis kelnėmis apsitempę raumeningas šlaunis
ir atstatę išsipūtusias kilpines, aš pagavau dukters akyse plėšrų švy
tėjimą, ir man tai nepatiko. Margo privalėjo likti nekalta, tad buvau
prisakiusi jos damoms nė per žingsnį nuo jos nesitraukti. Negana to,
aš nuolat tikrinau, ką ji veikia, ir žinojau, kad ji stropiai mokosi šokti,
muzikuoti ir eiliuoti, kantriai pozuoja portretams ir ištveria bega
linius suknelių primatavimus; visa tai ir privalėjo daryti princesė.
Tačiau Margo gyvenimo godulys priminė man jos senelį Pranciškų
I ir kėlė baimę, kad, nepaisant visų mano atsargumo priemonių, ji
ras kaip pasotinti šį apetitą, nors jokių įrodymų aš kol kas neturėjau.
- Ar ši suknelė... - Izabelė timptelėjo sijoną, - ar ji ne... kaip pa
sakyti... per puošni?
Margo sukikeno. Kita mano duktė Klaudija, - mažutė ir stora su
savo violetinio aksomo suknia ir besilaukianti antrojo vaiko, - baks
telėjo jai alkūne.
- Ji tobula. - Aš išlyginau Izabelės sidabru ataustą sijoną su per
lais išsiuvinėtomis lelijomis. - Ir nuostabiai jums tinka. Jūsų tokia
puiki oda, mieloji! Ar ne, Margo?
Margo pro lūpų kampą išpūtė orą.
- Taip, tikriausiai, - burbtelėjo ji ir prišoko prie tualetinio sta
liuko apžiūrėti Izabelės brangenybių. - O, kokie puikūs! - sušuko,
nusitvėrusi auskarus su rubinais. - Tik pažiūrėkit, kaip jie tinka prie
mano suknelės. Raudona - mano spalva! Visi taip sako.
- Tai pasiimkit juos, - man nespėjus įsiterpti, pasiūlė Izabelė.
Margo kaipmat išsitraukė iš ausų auskarus su opalais ir įsisegė
rubinus. Kai atsistojo priešais veidrodį, pagalvojau, kad jos - lyg du
kraštutinumai: Margo tiesiog narciziškai žavėjosi savimi, o Izabelė

atrodė pabrėžtinai abejinga. Tarsi kokiai piktai dvasiai pašnibždė
jus, pasijutau visiškai tikra, kad vilkėti raudonai Margo patarė vie
nas ypatingas gerbėjas.
- Negi nė nepadėkosit? - papriekaištavau Margo, ir ji pakštelėjo
Izabelei į skruostą.
- Ačiū, mieloji sesut! Auskarai žavingi!
Kai ji nustraksėjo pas Klaudiją pasipuikuoti savo grobiu, aš pasi
lenkiau nuvalyti dėmės, Margo batelio paliktos ant Izabelės sijono
apačios. Izabelė palietė man petį; aš pakėliau akis.
- Tai nesvarbu, - pasakė ji. - Ant nuotakos purvo nesimato, juk
taip?
Šiais žodžiais ji galutinai mane papirko: jie liudijo sveiką protą,
išsiugdytą sukiojantis karališkojoje nuotakų mugėje.
- Tikrai, - pasakiau aš ir susiraukiau iš skausmo atsitiesdama.
Mano suknelė buvo pernelyg kietai suvarstyta. Nereikėjo man pra
šyti Lukrecijos, kad suveržtų dar per vieną kilpelę, bet vis ta tuščia
viltis bent kiek atgauti prarastą savo dailumą!
- Jūs irgi labai gražiai atrodote, - mostelėjusi į mano atvaizdą,
pasakė Izabelė.
Man nieko kito neliko, kaip ir pačiai pažvelgti į savo atspindį. Iš
vydau neaukštą, kresną moteriškę tamsiai violetinio - kone juodo -
aksomo suknia, po smailiu gobtuvu sukištais plaukais ir tamsių akių
kampučiuose susimetusiomis raukšlelėmis. Į ausis buvau įsivėrusi
prabangius smaragdus, pakaklėje prisisegusi sagę su oniksu ir už
sikabinusi juodųjų perlų karolius. Tačiau niekas pasaulyje negalėjo
grąžinti mano jaunystės, tad greitai nusisukau.
Suskambo varpai. Izabelės veidą vėl paslėpė karališkos rimties
kaukė.
- Jau metas, - pasakiau aš ir, paėmusi už rankos, išsivedžiau ją iš
kambario - tekėti už mano sūnaus.
Po aukštais katedros skliautais mes užėmėme vietas karališkuosiuo

se klauptuose: Henrikas su Herkuliu - man iš dešinės, o Margo ir
Klaudija su savo vyru - iš kairės. Koplyčia pilnutėlė prisigrūdo dva
riškių ir didikų; svaigus kvepalų aromatas maišėsi su aitriu sietynų
ir prie sienų pritvirtintų deglų dūmų kvapu, tarpais nosį suriesdavo
ir arklio mėšlo, į kurį veikiausiai įmynė koks nors ponas, smarvė.
Karolis, pasipuošęs karūna ir iškilmių apdarais, priešais altorių klū
pėjo greta Izabelės, o monsinjoras kardinolas vadovavo begalinei
ceremonijai.
Aš akies kampučiu stebėjau Margo ir netrukau pamatyti, kad
jos akys vis krypsta Gižų klaupto link. Jaunasis Gizas išties traukė
dėmesį savo ryškiai raudonu švarku, puikiai pabrėžiančiu tamsiai
mėlynas akis ir šviesius auksinius plaukus. Buvo užsiželdinęs ūsus ir
barzdą, kurie jaunam jo veidui teikė rimtumo; akimirką širdis man
liovėsi plakusi - pamaniau matanti sakališką jo velionio tėvo, Ran
duotojo, profilį ir visa net pašiurpau.
Jiedu abu su Margo vilkėjo raudonai.
Staiga sau prie ausies pajutau Henriko lūpas:
- Oho, su mumis yra vaiduoklis! Žiūrėkit, Kolinji irgi čia!
Aš nustėrau.
- Jis... Negali būti!
- Bet yra. Negi nejaučiat? Net ir dabar jis nenuleidžia nuo jūsų
akių.
Kraujas mušė man į galvą. Nieko nebegirdėjau ir nebemačiau.
Šito negali būti! Aš tam nepasiruošusi. Žinojau, kad tokia diena at
eis, bet norėjau viską parengti taip, kaip man patogu, ir tik tada, kai
įgyvendinsiu planą ištekinti Margo už Navariečio. O kol kas dar ne
visi žaidėjai buvo savo vietose! Karalienė Žana vis dar manęs vengė:
kviečiau ją į dvarą atšvęsti Karolio vestuvių, tačiau ji atrašė apgai
lestaujanti ir pranešė, kad serga. Buvau tikra, kad ir Kolinji nepasi
rodys, nes dar nebuvau atšaukusi atlygio už jo galvą. Jis nerizikuotų
savo saugumu. Henrikas turbūt suklydo.
Aš išdrįsau žvilgtelėti sau per petį. Už nuobodžiaujančių dvariš
kių, laukiančių, kada gi pagaliau baigsis iškilmės ir prasidės links
mybės, už besišnabždančių damų ir matronų, net ir bažnyčios žvar

boje mosuojančių vėduoklėmis, įsižiūrėjau į prietemoje skendinčius
užkampius, kur tamsavo dar kelios figūros.
Ten stovėjo ir jis - degančiomis lyg šiaurės pašvaistė akimis su
vargusiame veide.
- Matot? - šnibžtelėjo Henrikas. - Juk sakiau! Negyvėliai su
grįžta!..
- Kaip jūs galėjote? - užsipuoliau Karolį, persirengiantį puotai. - Jis

negavo oficialaus atleidimo! Kaip galėjote čia jį pakviesti?
Mano sūnus staigiai atsigręžė, parmušdamas pažą, kuris priklau
pęs movė jam brangakmeniais padabintas kurpes.
- Juk sakėt, kad jūsų amnestija galioja visiems hugenotų vadams!
- Tai kas kita. Jie veikė jo vadovaujami, o jų vadai tik vykdė jo
nurodymus.
- Nematau skirtumo. Atleidot - vadinasi, adeidot. Savo karališ
ko žodžio aš nelaužysiu. Pasikviečiau jį į savo vestuves ir noriu, kad
žinotų, jog pykčio jam nelaikome.
Aš likau stovėti išsižiojusi ir tokia priblokšta, kad nebežinojau,
nė ką daryti. Viskas labai priminė tą dieną Blua: vos pasirodo Kolin-
ji, mano sūnus persimaino ir virsta kažkuo kitu. Mačiau jame savo
pačios silpnybę - jis buvo patiklus kaip aš kadaise. Žinojau, kokia
įtaiga pasižymi Kolinji, kaip jis moka patraukti ir įtikinti kitus, nes
ir pati buvau patyrusi jo jėgą. Aš vis dar ją jutau. Tiktai dabar jau
buvau protingesnė.
- Ar jis jums rašė? - paklausiau, ir Karolis nustebęs sužiuro į
mane.
- Taip, jis man parašė, - mestelėjo paskui. - Na, ir kas? Aš jam
atsakiau. Atšaukiau adygį už jo galvą ir garantavau savo globą ir ap
saugą. Ir aš nejuokauju. Karas baigėsi. Aš noriu taikos ir pasisteng
siu, kad ji būtų.
- Jei norite taikos, turite pats jį iš čia pašalinti. Jūsų žmona - ka
talikė, Ispanijos karaliaus Pilypo pusseserė. Ji negali jo priimti!
- Priims, jeigu aš liepsiu. - Pažas skubiai pasišalino jam iš ke

lio. - Man jau mirtinai nusibodo šita religinė priešprieša! Kolinji yra
Prancūzijos peras; jis turi teisę būti dvare. O dabar - puikus laikas
pagaliau sudaryti tvirtą taiką, - jis nutilo ir prisimerkęs įsistebeilijo
į mane; ta išraiška labai priminė jo tėvą. - Jūs prašėte manęs niekam
neprasitarti apie vedybas su Navariečiu, ir aš sutikau. Ką, nejau ap
sigalvojote? Gal norite, kad ir toliau žudytume vieni kitus?
- Žinoma, kad ne, - atsakiau, neįstengdama nuslėpti įtūžio. -
Bet juk žinote, kad būtent Kolinji sukėlė prieš mus karą. Ir atsisakė
net derėtis, kol nebeliko kitos išeities.
- Tas karas nebuvo nukreiptas prieš mane. Juk ne aš sudariau
sutartį su Ispanija!
Aš vos susivaldžiau nestvėrusi jo už apykaklės ir neėmusi purtyti,
kad įgautų bent kiek proto. Nebeturėjau jamjokių galių; jis jau buvo
sulaukęs dvidešimties ir tapęs tikru valdovu. Laikiau jį savo globoje
tol, kol galėjau. Ir tik dabar suvokiau, kad taip elgdamasi nejučia
įkvėpiau jam norą priešintis. Teko sušvelninti toną.
- Mano sūnau, pritariu jūsų jausmams, bet dabar jiems netinka
mas laikas ir vieta. Turite jį iš čia išsiųsti dėl jo paties saugumo. Juk
Gižai čia! Jūs rizikuojate jo gyvybe.
- Jei Gizas ar kas nors kitas palies bent plaukelį jam ant galvos,
turės reikalą su manim, - jis išplėšė iš persigandusio pažo rankų
skrybėlę. - Kolinji liks. Negana to, aš vėl skirsiu jam vietą Taryboje.
Galės patarinėti man dėl hugenotų reikalų, kaip kad buvo iki to pra
keikto karo. Susitiksim menėje! - metė jis ir išlėkė pro duris.
Iškart po vaišių Karolis kažkur dingo, palikęs mudvi su Izabele va

dovauti vestuvių linksmybėms. Pamaniau, gal vėl nuėjo persirengti,
nes baisiai nemėgo prašmatnių apdarų. Sėdėdama ant pakylos greta
Izabelės, aš stebėjau Margo, įraudusią nuo vyno ir meilikaujančių
vyriškių komplimentų. Ji, rodės, visai pamiršo Gizą, įsitaisiusį greta
Henriko. Jeigu jis savo ruožtu irgi ją stebėjo, tai puikiai mokėjo ne
išsiduoti: šypsojosi ir linkčiojo Henrikui, kuris kažką šnibždėjo jam
į ausį, o dvaro kekšelė kaskart nutaikiusi progą vis pylė jiems vyno.
Išties, Gizas iš pažiūros dėmesingai klausėsi Henriko kalbų, nė ne
įtardamas, kad jį savo ruožtu atidžiai stebi dailus ispanas Antonijas
de Guastas, per karą tarnavęs Henrikui, o dabar tapęs jo asmens
sargybiniu.
Juodas ispano žvilgsnis mane privertė krūptelėti. Buvau tokį ma
čiusi tūkstančius kartų. Dažniausiai taip žiūrėdavo moterys, verti
nančios viena kitą lyg varžovai arenoje; tame žvilgsnyje slypėjo gei
dulys ir pavydas, tad ėmiau svarstyti, kokie gi iš tiesų ispano santy
kiai su mano sūnumi.
Spigus riksmas privertė mane atkreipti dėmesį į Herkulį, jau su
sitaršiusį ir ištepliojusį naujus drabužius. Jis dūmė per menę, stvars
tydamas skanėstus iš pakeliui pasitaikiusių lėkščių, o pulkelis mote
rų - irgi jau gerokai įkaušusių - sekiojo jam iš paskos, plunksnuoto
mis vėduoklėmis pliaukšėdamos jam per sėdynę. Herkulis jau buvo
beveik šešiolikos ir tikra nelaimė. Nepaisant visų Margo pastangų,
nei jo mokslai, nei elgesys nė kiek nepagerėjo. Pamačiusi, kad Izabe
lė suraukusi antakius stebi jo siautėjimą, aš nepatenkinta vyptelėjau.
Negalėjau jos kaltinti. Juk čia - jos vestuvių puota, jos įvesdi
nimas į mūsų dvarą, o vos išstumdžius stalus dingo net paskutinė
padorumo iliuzija. Dvariškiai poromis lindo už piliastrų glamonė
tis, muzikantų litaurai ir dūdos nebeįstengė užgožti klyksmų ir gir
to juoko, šokėjams plaikstantis po visą menę. Mano šešuro laikais
toks elgesys būtų buvęs neįsivaizduojamas; jo dvare irgi nestigo nei
linksmybių, nei pramogų, tačiau moterų suknelės niekad neslysda-
vo joms nuo pečių, apnuogindamos net krūtų spenelius, o vyrai ne
leisdavo sau gašliai į jas dėbsoti ir prisisiurbti iki žemės graibymo lyg
kokiame viešnamyje.
Paėmiau grafiną ir įpyliau Izabelei dar vyno.
- Mūsų dvare, - pradėjau aiškinti, - jau senokai nebuvo jokių
švenčių. Ilgai vyko karas, užtat dabar jie taip džiūgauja... - Aš staiga
nutilau pamačiusi, kad ir taip blyškus jos veidas staiga mirtinai išba
lo, o ji lyg stabo ištikta žiūri kažkur į priekį.
Aš pasekiau jos žvilgsnį. Juokas ir triukšmas aplinkui staiga ap-
malšo ir visai nutilo.
Prie mūsų pakylos sparčiu žingsniu artinosi Karolis. Ilgi jo plau

kai laisvai krito ant pečių, o išsipūtusios marškinių rankovės buvo
iki alkūnių atraitytos, atidengdamos saulėje įrudusius dilbius. Greta
jo ėjo Kolinji.
Mano sūnus skardžiu balsu paskelbė:
- Admirolas de Kolinji norėtų pasveikinti mano karalienę!
Kolinji nusilenkė. Paskutinįsyk taip arti mačiau jį prieš penkerius
metus. Mano nuostabai, dabar jis atrodė smulkesnis, nei atsiminiau,
o aštrūs bruožai buvo paženklinti vargo ir nepriteklių. Tačiau akys
spindėjo tokios pat šviesios ir skvarbios; vis dėlto jis atrodė gerokai
prislėgtas visko, ką regėjo ir padarė savo tikėjimo labui. Tai buvo
žmogus, dėl doktrinos paaukojęs savo idealus.
Jis sensta, - pamaniau. Jis jau silpnas, pusamžis vyriškis. Man
nebėra ko bijoti.
- Sveiki atvykę į dvarą, senjore, - pasveikinau jį.
- Dėkoju. Jūsų malonybė puikiai atrodote. Tikiuosi, jūs...
- Taip, viskas gerai. Norėčiau jums pristatyti savo jaunąją mar
čią, jos malonybę karalienę Izabelę.
Jis jau buvo benusilenkiąs, tačiau Izabelė pašoko, šnarėdama si
jonais. Ji palenkė galvą į šoną, priversdama jį atsitraukti per žingsnį,
kad pati galėtų nulipti nuo pakylos. Vos pastebimai linktelėjusi Ka
roliui, ji išdrožė iš menės. Man norėjosi ploti. Turbūt jos nervai iš
tiesų plieniniai!
- Jos didenybė dar prieš jums pasirodant skundėsi galvos skaus
mu, - pasakiau, išvydusi gėdos raudonį Karolio skruostuose. - Die
na buvo sunki, tad jai reikia pailsėti.
- Taip, žinoma, - linktelėjo Kolinji. - Aš suprantu.
- Admirolas sutiko grįžti į tarnybą dvare, - įžūliai atkišęs sma
krą, pranešė man Karolis. - Jis sako laikysiąs garbe vėl užimti vietą
Taryboje ir padėti mums užtikrinti taiką.
- Mat kaip? - aš prisiverčiau nusišypsoti. - Gal pirmiau pasi
stenkit susitaikyti su savo nuotaka? Juk šiandien - jūsų vestuvių
naktis!
Aš tikėjausi įžūlaus atkirčio, bet Karolis tik sumurmėjo:
- Taip, žinoma. Turiu skirti jai dėmesio, - jis pliaukštelėjo Kolin-

ji per petį. - Liepiau paruošti jūsų senuosius apartamentus. Galite
nekliudomai ten melstis ir priimti savo bičiulius hugenotus.
- Jūsų didenybė be galo malonus, - nulenkė galvą Kolinji.
- Gerai. O rytoj rytą drauge pamedžiosime.
Karolisjau rengėsi sekti paskui Izabelę; aš stvėriaujamuž parankės.
- Leiskit jus palydėti, - tada dirstelėjau į Kolinji. - Pasikalbėsim
vėliau, senjore. Gal kartais rytoj, po medžioklės?
Jo veidas atrodė neįžvelgiamas.
- Kaip pageidausite.
Aš nusigręžiau ir sykiu su Karoliu žengiau per dvariškių minią.
Palydėjusi jį į Izabelės apartamentus, aš nuėjau į savuosius.
- Tai tiesa? - puolė klausinėti Lukrecija. - Jis vėl čia?
- Taip. - Aš nudrožiau tiesiai į savo miegamąjį ir uždariau duris.
Tada žvakės šviesoje išėmiau palaidą grindų lentą po lova ir ištrau
kiau Kozimo duotą dėžutę. Vis dėlto jos neatidariau.
Bet galvojau apie tai. Labai ilgai galvojau.
Kitą dieną popiet laukiau jo savo kabinete, įsitaisiusi prie didžiulio

stalo su slaptais svertais, kuriuos nuspaudus atsidarydavo nemato
mi stalčiai - juose laikiau svarbiausius dokumentus. Ant stalo vir
šaus aš pasidėjau aplanką ir karališkąjį antspaudą - savo valdžios
simbolius.
Jis įėjo, vilkėdamas paprastu juodu švarku, prigludusiu prie lie
kno kūno. Figūrą buvo išsaugojęs, ir vos jį pamačius man užėmė
kvapą. Mudu nebuvome pasilikę vieni nuo Blua laikų.
Jis prabilo pirmas.
- Žinau, kad ant manęs pykstate.
Aš šaltai nudelbiau jį.
- Nejau galite mane dėl to kaltinti?
- Ne. Tačiau jums nėra ko baimintis. Daugiau karui aš nebesi-
ryšiu, net jei ir galėčiau. Joks žmogus pasaulyje labiau už mane ne
trokšta taikos.
- Jau esu tai girdėjusi, - aš įbedžiau į jį skvarbų žvilgsnį. - Tačiau

paskui jūs vis vien patikėjote bjauriausiais apie mane skleidžiamais
melais. Kodėl turėčiau manyti, kad dabar kas nors pasikeitė?
- Aš nieko ir nesitikiu. Tik prašau leisti man darbais įrodyti savo
žodžius.
- Įrodyti? Kiek pamenu, turėjote tam ne vieną progą, tačiau ti
kriausiai nutarėte, kad neverta vargintis. Jei ne mano pakantumas,
dabar būtumėte medžiojamas ant kiekvieno kampo!
Jo akyse blykstelėjo kibirkštėlė. Jau buvau ir pamiršusi, koks san
tūrus ir neįžvelgiamas jis moka būti. Dabar, matydama jį priešais
save, aš vėl atpažinau tą jo gebėjimą valdyti jausmus - šį talentą aš
tik dabar pradėjau vertinti. Bendraujant su šiuo žmogumi, niekas
neiškildavo į paviršių. Viskas vyko kažkur gelmėse.
Aš palinkau į priekį savo krėsle.
- Aš jau kartą jums atleidau. Galiu atleisti ir vėl. Priešingai nei
galbūt manote, aš anaiptol netrokštu persekioti jūsų tikėjimo. Ir nie
kad netroškau. Iš tiesų aš viliuosi netrukus apvesdinti hugenotą su
katalike. Ką manote?
- Mano tikėjimas niekad neprieštaravo tokioms sąjungoms. Ta
čiau apie jūsiškį, kiek žinau, to nepasakysi.
- Taip, tačiau tai būtų neeilinės vestuvės. Aš noriu ištekinti Mar
go už Navaros princo.
Ne tokia įdėmi akis veikiausiai nebūtų nieko pastebėjusi - jis nė
nekrustelėjo. Tačiau aš atkreipiau dėmesį, kaip jis vos juntamai įsi
tempė.
- Nesuprantu, kuo aš čia dėtas.
- Tuoj pasakysiu. Jūs turit didelę įtaką Žanai Navarietei, tiesa? -
aš patylėjau. - Ir sakote, kad norite įrodyti, jog galiu jumis pasitikėti.
Puiku! Tuomet pasirašykite šį laišką, kuriame jos prašoma drauge
su sūnumi atvykti pas mus į dvarą. Tada ji pamatys, kad jūs galvoja
te, jog mūsų tikėjimų priešpriešą įmanoma įveikti taikiai, ir remiate
mano vedybinį pasiūlymą jos sūnui.
Šįkart jis jau išsidavė: aš aiškiai pamačiau po neįžvelgiama išore
glūdintį įtarumą.
- Bijau, kad jos malonybė Navaros valdovė pastaruoju metu ge

rokai negaluoja. Jai sunku būtų leistis į kelią.
- Tačiau ji įstengė atvykti į La Rošelį, - priminiau, nepajėgdama
nuslėpti vėl apėmusio įtūžio. Kuo jis mane laiko - kvaile? - Tikrai
nemanau, kad kelionė į Paryžių gali per daug ją nuvarginti. Jeigu
neklystu, jai tikrai džiugu bus pamatyti, kad atgavote deramą vietą
dvare; be to, ji turėtų paremti sumanymą užbaigti mūsų tikėjimų
priešpriešą. Šiaip ar taip, - pridūriau, - jos sūnus yra vienas iš gali
mų mūsų sosto paveldėtojų, tačiau nesunkiai gali netekti šios teisės.
Popiežius jau prakeikė visus protestantus ir gali ekskomunikuoti
Žaną Navarietę, pasmerkdamas jos karalystę katalikiškų valstybių
invazijai. Prireikus aš galėčiau įtikinti jo šventenybę apsigalvoti...
Oras aplink mus tarsi sutirštėjo. Giliai širdyje aš netikėjau, kad
Navarietis keltų rimtą grėsmę mūsų dinastijai: jeigu Karolis, gink
Dieve, net ir mirtų bevaikis, aš turėjau dar kitų sūnų. Tačiau, jei
Žana būtų ekskomunikuota, jos karalystė taptų lengvu grobiu arti-
miausiems kaimynams - mums arba Ispanijai. Aš anaiptol neketi
nau švaistyti jėgų jai užimti, tačiau Pilypas tikrai susigundytų, ir Ko-
linji žinojo pats savo karais prie to prisidėjęs. Kažin, - spėliojau, -
ar jis kada apgailestavo dėl to, ką padarė, ar troško ištrinti iš savo
gyvenimo tą dieną, kai išdavė mūsų sąjungą, patikėjęs Pilypo melu?
Jeigu ir taip, jis to neketino man pasakyti. Tačiau šįsyk turėjau
bet kokia kaina priversti jį nusileisti. Pažadų tikrai nebeužteks. Jis
turi parodyti galįs pripažinti aukštesnę valią nei savo.
- Ir tai viskas? - ištarė jis pagaliau. - Tik tiek man siūlote - kyšį?
Aš nelinksmai nusijuokiau.
- Na jau, prašau tik draugiškos paslaugos. Juk kadaise buvom
draugai, tiesa?
Jis praleido pro ausis mano žodžius.
- Jūs tikitės, kad Navaros princas atsivers į katalikybę?
Aš nustėrau. Iš kur jis žino?!
- Jo tikėjimas - jo sąžinės reikalas, - ištariau atsargiai. - Tačiau,
jeigu žmonėms parodysim, kad net skirtingų tikėjimų valdovai gali
gražiai sugyventi, gal jie paseks tokiu pavyzdžiu?
Jis nieko neatsakė. Aš paėmiau aplanką ir ištraukiau parengtą

laišką.
- Tiesiog pasirašykit. Daugiau nieko jūsų neprašysiu. Jei Žana
atsisakys, tebūnie.
Padažiau plunksną į rašalą ir ištiesiau jam. Jis dar padvejojo, bet
laiško neskaitė. Tada palinko ir suraitė parašą. Buvo priėjęs taip arti,
kad būčiau galėjusi prisiliesti.
Pabarsčiau laišką smėliu.
- Šiemet Kalėdas švęsime Paryžiuje, maloniai prašom pasilikti.
Kitas Tarybos posėdis bus tik po Naujųjų metų.
- Jei neprieštarausit, ketinu Kalėdas švęsti Šatijone kartu su
žmona ir vaikais, - jo lūpas iškreipė kažkas panašaus į šypseną. - La
Rošelyje aš antrąkart vedžiau. Dievas malonėjo gyvenimo pabaigoje
dar kartą suteikti man šią malonę.
Aš neįstengiau pakelti akių.
- Sveikinu, - išgirdau save sakant. - Tikiuosi, kad abu būsite la
bai laimingi. Sudie, pone.
Jis nusilenkė. Vos jam išėjus, prispaudžiau sau prie lūpų virpan
čią ranką. Vidun įsliūkino Biražo.
- Jis pasirašė, - pasakiau. - Bet noriu, kad jį stebėtumėt. Aš... aš
juo nepasitikiu.
Biražo išėjo ir tyliai uždarė paskui save duris.
Aš pažvelgiau į laišką, po kuriuo smulkia rašysena buvo suraity
tas jo parašas, ir pajutau širdį draskantį skausmą - iš manęs veržėsi
kažkas panašaus į staugimą.
VI DALIS
1571-1574
ruvinoji naktis
yKru
DVIDEŠIMT DEVYNI
aiškas paveikė: Ž ana parašė atvykstanti, ir aš nuėjau

LJipasakyti Margo.
ilgai sėdėjo žiūrėdama į mane taip, lyg būčiau drėbtelėjusi ko
kią nešvankybę, o tada sušnypštė:
- Jei čia pokštas, tai labai nevykęs!
- Galit būti tikra, tai ne pokštas. Karalienė Žana su sūnum at
vyks gegužę. Pasitiksime juos Šenonso. Jei viskas vyks pagal planą,
rugpjūtį judu su Navariečiu susituoksit.
Ji pašoko.
- Tai jau ne! Jis - hugenotas, eretikas! Jis manęs nevertas...
Aš žiūrėjau į ją tebesėdėdama; neįstengiau atsistoti, nes vėl at
sinaujino kojos skausmas. Man anaiptol nepatiko šitaip su ja elg
tis: nors išoriškai jau visai subrendusi, man Margo tebebuvo vaikas,
kurį turėjau paaukoti dėl karalystės gerovės. Tačiau kuri iš mūsų
teka iš meilės? Būdamos karališko kraujo, mes turime vykdyti par
eigą. Margo dargi pasisekė labiau nei daugumai, nes jai neteks vykti
į svetimą šalį.
- Pamirštate, kad jis - karališko kraujo princas, - pasakiau švel
niai, bet tvirtai, - ir vieną dieną taps Navaros karaliumi. Todėl jis
tikrai yra vertas jūsų ir netgi daugiau. - Užbėgdama už akių jos atsi
324 . C. W. GORTNER
kalbinėjimams, pridūriau: - O jei ketinate lėkti pagalbos pas Karolį,

tai žinokite, kad jis jau davė sutikimą. Jis irgi mano, kad jūsų vedy
bos turėtų sutaikyti katalikus ir hugenotus.
Ji išpūtė akis.
- Nejau jūs išties tikite, kad tai gali mus sutaikyti?
- O kodėl ne? Gal judu ir ne vieno tikėjimo, tačiau jūs pagimdy-
site jam sūnų, ir...
- Jūs tikitės, kadjis atsivers, - įsiterpė ji. - Čia ne susitaikymas; jūs
tiesiog trokštate atsikeršyti Kolinji. Norite pribaigti jį mano įsčiomis!
Jos įžvalgumas trumpam atėmė man žadą, nors to reikėjo tikėtis.
Turėjau įtikinti ją, atskleisdama šių vedybų tikslus.
- Žana Navarietė sunkiai serga, - pasakiau. - Jai mirus, jos sū
nus taps protestantu karaliumi, valdančiu protestantų valstybę.
Hugenotai laiko jį savo vadu. Neleisiu jam panardinti Prancūzijos į
sumaištį! Turime atvesti jį į savo prieglobstį. O niekas to nepadarys
geriau už jus!
- Mat kaip paprasta, - atsainiai burbtelėjo ji. - Taip bus, nes jūs
to norite, tiesa? įdomu, kas nutiks, kai Žana sužinos jūsų kėslus? įta
riu, kad ji tikrai neapsidžiaugs, o ir pats Navarietis veikiausiai turės
ką pasakyti - juk jis turbūt gerbia savo tikėjimą!
- Ką jis išmano apie tikėjimą? Juk buvo dar visai mažas, kai Žana
ėmė kimšti jam į galvą tas hugenotų nesąmones! Manau, jis netruks
suprasti, kad vienos mišios niekuo ne prastesnės už kitas.
Ji nusijuokė, lyg netikėdama savo ausimis.
- Negi jūs išties taip galvojate? Juk žinote, kad Žana kūnu ir siela
atsidavusi savo tikėjimui. Ji ir sūnų šitaip išauklėjo! Po šitiek metų
karo jūs vis vien nesupratote, kad jų Dievo garbinimo būdas jiems
toks pat svarbus, kaip mums - mūsiškis!
- Mes garbinamtą patį Dievą, - atšoviau, kiek įgelta jos pastabos.
Aš anaiptol ne šito iš jos tikėjausi. Nuo kada mano duktė taip nuo
dugniai domisi skirtingų tikėjimų doktrinomis? Taip, ji buvo gera
katalikė, bet aš visuomet maniau, kad jos požiūris į tikėjimą kiek
panašus į maniškį: religija - tai privaloma institucija, kuriai turime
priklausyti, kad nenugrimztume į visišką sumaištį ir nežinomybę.
- Jūs esate Valua kraujo princesė, - pridūriau. - Tapusi Nava-

ros karaliene, galėsite jį ir jo tikėjimą tvirčiau susieti su mumis.
Tokia jūsų pareiga, ir tai palyginti nedidelė kaina sumokėti už tai
kią ateitį.
Jos veidas persimainė. Gal aš pagaliau pažadinau jos išdidumą?
Aišku, Navarietis - toli gražu ne jos vyro idealas, bet ji negali atmes
ti galimybės suvaidinti esminį vaidmenį užtikrinant mūsų gerovę.
Mūsų akys susidūrė. Aš su apmaudu mačiau, kad vis dar jos neį
tikinau. Duktė žiūrėjo į mane, tarsi pirmąkart išvydusi ir visai nepa
tenkinta tuo, ką mato. Galiausiai ji tyliai ištarė:
- Ką gi, gerai. Aš padarysiu, ko prašote. Tačiau neverskite manęs
jo pamilti.
- Kur kas geriau apsieiti be meilės. Mums, Medičiams, tai visada
pavykdavo.
Aš iškart pasigailėjau, ištarusi šiuos žodžius. Aš tiksliai atsimi
niau šią popiežiaus Klemenso frazę ir pasakiau ją tokiu pat kokčiu
tikslu. Pamačiau, kaip Margo suvirpėjo ir žengė atatupsta. Man no
rėjosi ją paguosti, kaip nors sušvelninti negailestingus savo žodžius.
Tačiau nebuvo kaip. Aš negalėjau meluoti, kad jai keliama užduotis
yra kas nors kita, nei prievartinis reikalavimas paklusti ir veikiau
siai - atsižadėti visų jaunystės svajų.
- Pradėkite krautis daiktus kelionei į Šenonso, - pasakiau. Ji
tūptelėjo, apsisuko ir išėjo, o aš likau sėdėti su baisiu maudžiančiu
skausmu kažkur giliai viduje.
Tąnakt atsigulusi miegoti aš ištisas valandas neramiai varčiausi.

Aš mylėjau Margo. Iš visų mano vaikų jiedu su Henriku buvo
protingiausi, juose geriausiai derėjo šauniausi Medičių ir Valua
bruožai. Tai kodėl dabar nutariau pasmerkti ją sąjungai be meilės,
nors pati puikiai žinau, kiek skausmo ji teikia? Nejau pastarieji karo
ir kančių metai taip sukietino man širdį, kad nė nesudvejojusi paau
kojau jos būsimą laimę? O gal šiai santuokai nelemta įvykti? Aš dar
galėjau viską sustabdyti, tereikėjo nueiti pas Karolį ir...
326 . C. W. GORTNER
| mano duris kažkas garsiai pabeldė. Žvilgtelėjau į degančią žva

kę; jos šone įrėžtos valandos buvo virtusios ištirpusio vaško balute.
Lankytojams jau per vėlus metas. Tada pasigirdo Lukrecijos balsas:
- Jūsų malonybe, pas jus atėjo viena Margo dama. Ji sako, kad jos
šviesybei gresia pavojus!
Aš paskubomis nuklibikščiavau tamsiomis galerijomis vakariniame

Luvro sparne, kurį buvau uždariusi remontui. Kai abi su Lukreci
ja pagaliau atsidūrėme priešais praviras duris, aš sunkiai gaudžiau
kvapą, o koja tiesiog tvinkčiojo iš skausmo.
- Šliundra! - išgirdau garsų riksmą. - Aš tau gyvai kailį nudirsiu!
Pliaukštelėjo rimbas, ir aš, pamiršusi skausmą, pastūmiau duris
ir įpuoliau į vidų. Margo gūžėsi šalia kažkokios skrynios, raudonas
jos korsažas buvo virtęs skutais, o sučaižytomis rankomis ji dengė
si veidą. Priešais ją su medžiokliniu rimbu rankoje stovėjo Karolis.
Henrikas prie uždaro lango laikė prirėmęs ne ką kitą, o jaunąjį Gizą,
ir prikišęs jam prie gerklės durklą. Išsprogusios jaunuolio akys iš
kart įsisiurbė į manąsias, o mano sūnus tvirčiau prispaudė jam prie
kaklo ginklo smaigalį, ir ištryškęs kraujas srovele nubėgo per tvirtą
baltą pakaklę.
- Gal man jį pribaigti? - sušnypštė Henrikas. - Vienu Gižu dau
giau ar mažiau - man jokio skirtumo!
- Ne! Palikjį ramybėj! - sukliko Margo. - Jis čia nekaltas. Aš pati
pakviečiau jį susitikti!
Aš tik tada pastebėjau, kad jiedu su Gižu ir vėl abu vilki raudo
nai. Ir staiga suvokiau tai, nuo ko mane beveik supykino. Margo ir
Gizas - meilužiai, ir jų ryšys trunka jau ne vieną mėnesį. Tas spalvų
pasirinkimas buvo akivaizdus - tokio prikišamo ženklo, regis, buvo
neįmanoma nepastebėti.
Karolis dar sykį užsimojo rimbu ir skaudžiai kirto jai per pečius.
Jos klyksmas išjudino mane iš stingulio. Puoliau pirmyn ir išplėšiau
sūnui iš rankos rimbą. Jis staigiai atsigręžė į mane, urgzdamas lyg
vienas iš jo medžioklinių šunų. Sūnaus akyse aš išvydau kažką siau
binga - į mane tarsi spoksojo kažkoks demonas, tad atsitraukiau,

tuo pat metu paliepusi Henrikui:
- Paleiskit Gizą!
Henrikas patraukė durklą. Gizas visas sudrebėjo ir ėmė kratytis.
- Ponia, - ištarė jis man, - mane neteisingai apkaltino!
Jo žvilgsnis nukrypo į Henriką; šio veidas apniuko.
- Tai aš turėčiau įsižeisti, - drebančiu balsu ištarė Henrikas; to
kios aistros jo žodžiuose aš dar nebuvau girdėjusi. - Jūs mane ap-
kvailinot, ir aš to niekad nepamiršiu!
- Aš nenorėjau, - tyliai atsakė Gizas, - tačiau jūs tikėjotės iš ma
nęs to, ko aš negaliu duoti.
Henrikas jau vėl norėjo jį pulti, bet aš įsakmiai sudraudžiau:
- Ne! - tada kreipiausi į Gizą: - Jūs tučtuojau išvyksite iš dvaro.
Grįžkit į savo tėvoniją Žuanvilyje ir likit ten.
Jis nusilenkė ir ėmė skubiai sagstytis švarką. Prieš išeidamas dar
metė žvilgsnį į Margo.
- Jei dar kada nutversiu su savo seserimi, - jam iš paskos riktelė
jo Henrikas, - aš tave pribaigsiu!
Aš daviau ženklą Lukrecijai uždaryti duris ir saugoti, kad niekas
neįeitų. Tebelaikydama rankoje rimbą, atsisukau į sūnus.
- Kas jums abiem pasidarė? Ji juk jūsų sesuo! Kaip jūs galėjot?..
- Margo - kekšė, - nusispjovė Karolis. Iš apatinės lūpos jam
sunkėsi kraujas - matyt, pats buvo suleidęs dantis. - Nors netrukus
susižadės su Navariečiu, ji slapta nuo mūsų dulkina Gizą!
Aš su slepiamu siaubu žvelgiau į persikreipusį jo veidą ir plačius
pečius, sutvirtėjusius nuo kasdienių darbų kalvėje, ir kietą sprandą.
- Eikit, - pasakiau. - Aš susitvarkysiu.
- O taip, - vyptelėjo Henrikas, - tegu mamytė viskuo pasirūpi
na! Manau, Gizas daugiau kaip gyvas nebesiartins prie Margo!
Karolis piktai nusikvatojo.
- Ir prie tavęs taip pat, brolau! Neabejoju, kad tavo dailusis sar
gybinis Guastas baisiai apsidžiaugs!
Henrikas nustėro. Tada stvėrė Karolį už rankos ir ištempė lauk.
Aš likau viena su Margo. Ji vargais negalais atsistojo. Ant pečių iš
drikusių jos plaukų kuokštai buvo permirkę krauju.
- Ar tai tiesa? - paklausiau. - Ar tikrai leidot tam išperai Gizui

nuplėšti jums garbę?
- Ne, - ji jau nevaldomai drebėjo. - Aš... aš tik norėjau jį pa
matyti... tik atsisveikinti... - ji pratrūko raudoti ir užsidengė veidą
rankomis. - Aš jį myliu! Myliu visa širdimi, o dabar amžiams jo ne
tekau - per jus!
Aš neįstengiau nė krustelėti. Ji vos nesugriovė visų mano planų
atsiduodama jaunuoliui iš šeimos, kurie buvo didžiausi mano prie
šai; tačiau negalėjau jos dėl to smerkti, nes ir pati buvau kalta. Aš
neįvertinau, kokia galinga jos aistra, nė neįsivaizdavau, kokia grės
minga ji gali tapti. Vyrui šitokia galinga prigimtis nekliudytų, dargi
būtų verta susižavėjimo; tačiau netekėjusią moterį, o ypač princesę,
lengvai galėjo pražudyti.
- Daugiau neturite teisės su juo matytis, - išgirdau save sakant
bejausmiu, šaltu balsu. - Ar supratot? Niekad. Nuo šiol Gizas jums
miręs. Kaip ir jūs - jam.
Ji pakėlė į mane plačias ašarotas akis, sklidinas tokios kančios,
kad negalėjau žiūrėti. Aš ištiesiau jai ranką.
- Eime, sutvarkysime tas žaizdas. Ar pajėgsit eiti?
Ji linktelėjo, ir mudvi abi su Lukrecija parvedėm ją į jos aparta
mentus.
Kitą dieną parašiau kunigaikštienei de Giz ir pranešiau, kad ne
seniai našle tapusi ponia Porcein puikiai tiktų jos sūnui į žmonas.
Toji našlė iš tikrųjų buvo dvigubai už jį vyresnė, bet aš neabejojau,
kad jis bus prisipažinęs savo šeimai, į kokią keblią padėtį pakliuvo,
tad sunkumų nekils. Jų ir nekilo. Gizas jau kitą savaitę paskubomis
vedė nurodytą nuotaką.
Aš nuėjau pasakyti Margo. Gizas nė nemėgino dėl jos grumtis,
nė nebandė tvirtinti, kad ji - vienintelė tikra jo meilė. Priblokštos
bežadės Margo veidas man viską pasakė.
- O dabar, - priminiau, - jums niekas daugiau nekliudys atsidėti
vien Navariečiui. Ištekėsit už jo, priversite pereiti katalikybėn ir pa-
gimdysite jam sūnų, kuriuos išauklėsit kaip dera katalikų princams.
Toks jūsų likimas.
- Mano likimas, - pakartojo ji. Tada šiurpiai nusišypsojo. - Tai

šitaip jūs vadinate? Judu su Karoliu viską iš manęs atėmėt. Jūs man
sugriovėt gyvenimą. Nekenčiu jūsų abiejų. Trokštu jums mirties!
Aš nužvelgiau ją, sėdinčią įsitempusią ant lovos, panašią į sužeis
tą žvėrelį, vis tiek dar bandantį pulti.
- Ką padarysi, - burbtelėjau, atidarydama duris. - Bet kad ir
kokie būtų jūsų jausmai, turėsite paklusti mano valiai.
Viršum Šenonso pilies telkėsi juodi audros debesys. Kol laukėme

pasirodant karalienės Žanos su palyda, pikti vėjo šuorai plaikstė
mūsų vėliavas ir drabužius.
Mano rankos lūšies kailiu pamuštose pirštinėse vis tiek sustingo.
Margo už kelių žingsnių stovėjo apsivilkusi šviesiai geltona atlaso
suknia, o sabalų kailio gobtuvas jai ant galvos buvo nusmukęs ir per
sikreipęs lyg nuplėštas šydas. Randai užgijo, tačiau ji liovėsi su mu
mis kalbėtis, o jos veidas virto akmenine bejausme kauke.
Pasigirdo skardūs šauklių trimitai. Dar po kelių akimirkų išvydo
me iš lėto artėjančią Navaros vilkstinę. Aš nužvelgiau palydą - ka
rietą lydėjo nedidelis būrelis juodai apsirengusių raitelių. Žengiau į
priekį ir atidariau dureles.
- Ponia, man labai malonu pasveikinti...
Aš užsikirtau, nebaigusi sveikinimo.
Karalienė Žana kiūtojo nugrimzdusi į pagalves, susisukusi į kai
linį apsiaustą. Ji atrodė vien oda ir kaulai; vario spalvos jos plaukai
buvo sulipę ir nutįsę, o akis gaubė tamsūs ratilai.
Vienas iš jos palydovų privertė mane pasitraukti, kad padėtų jai
išlipti. Atsirėmusi į jo ranką, ji pažvelgė man į akis. Atrodė tokia pa
liegusi ir sulysusi, kad buvo baisu, jog vėjas nupūs. Bet, kad ir kokia
nusilpusi, tebebuvo vis tokia pat įžūli. Šiurpiai vyptelėjusi, ji iškošė:
- Jei dar nesupratote, ponia Mediči, tai turiu jums pranešti: ne,
mano sūnus neatvažiuos.
Žana tiesi lyg styga sėdėjo erdviame mėlynu atlasu išmuštame kam
baryje, kurį jai paskyriau. Iš to kambario ji neišėjo jau kelias savaites;
bijojau, kad ji numirs, mudviem taip ir nespėjus dėl nieko susitarti,
tad liepiau ja rūpintis savo gydytojams. Dabar ji atrodė kiek geriau,
išblyškę skruostai truputį atgavo spalvą, nors nei sausas jos kosulys,
nei iš proto varantis užsispyrimas nėmaž neapmalšo.
- Juk sakiau, kad ne. Neleisiu savo sūnui vykti čionai, kol pati
nebūsiu viskuo patenkinta.
Mano kantrybė baigėsi.
- Tai ko dar iš manęs norite? - sušukau, blaškydamasi po kamba
rį. - Iš pradžių reikalavote, kad vestuvių ceremonija nei apeigomis,
nei išore nebūtų katalikiška. Aš sakiau, kad jie gali tuoktis priešais
Paryžiaus katedrą, o tada jūsų sūnus su palyda galės vykti į huge
notų pamaldas, o mes eisime į mišias. Tada pareikalavote, kad tuo
atveju, jei Ispanija grasintų Navarai, mes turime įsipareigoti ginklu
ją ginti, ir aš sutikau. Pagaliau užsimanėte, kad Kolinji pritartų šiai
santuokai, ir aš patikinau jus, kad jis ją remia, kaip pati matėte iš jo
laiško.
- Taip, po laišku buvo jo parašas. Bet kaip man žinoti, kad laiškas
tikrai nuo jo?
- Na, žinoma, kad nuo jo! - Aš patylėjau ir kiek ramiau pridū
riau: - Aš jūsų tikrai neapgaudinėju. Juk sakiau jums ne kartą: mūsų
vaikai turi susituokti. Jiedu puikiausiai vienas kitam tinka, o sykiu
parodytų pasauliui, kad, nors mūsų tikėjimas ir skirtingas, dėl jo ne
būtina pradėti karo.
- Nuo kada nusprendėte, kad galime gyventi taikiai? - pašaipiai
mestelėjo ji. - Ar po to, kai paskyrėte atlygį už Kolinji galvą ir su
griovėte hugenotų tvirtovę La Rošelyje? Ar tada, kai prieš mus į pa
galbą pasikvietėt ispanus?
Aš sugniaužiau sau prie šonų kumščius.
- Negi tokį kelią važiavote tik su manim pasibarti?!
Ji kimiai nusijuokė. Tada žioptelėjo ir prispaudė sau prie burnos
nosinę. Kai atitraukė, ant balto audinio liko kraujo dėmė. Bet Žana
lyg niekur nieko susikišo nosinę į rankovę.
- Norėjau dar kartą jus pamatyti, - atsakė. - Norėjau savo akim

pasižiūrėti į garsiąją Kotryną Mediči ir įsitikinti, ar tiesa tai, ką žmo
nės apie jus sako: jie vadina jus ponia Gyvate, nes kaip gyvatė nuo
dais žudote savo priešus.
Mane užliejo karštis. Kaip ji drįsta sėdėti čia, apsitaisiusi savo
hugenotų apdarais ir kaltinti mane nebūtais dalykais, kai pati be
atodairiškai rėmė mūsų priešus? Aš žengiau prie jos; akimirką man
pasidarė nebesvarbu, ar ji pritars sūnaus vedyboms, ar čia pat kris
negyva man po kojų. Ii staiga susigūžė kėdėje.
Aš sustojau. Nustebau išvydusi, kaip ji susitraukė ir kaip mėš
lungiškai gniaužia rankomis sijoną. Pagavusi jos išsiplėtusių akių
žvilgsnį, aš staiga supratau, kad ji bijo. Bijo manęs. Ji išties laikė
mane pabaisa - tokia, kokia buvau vaizduojama hugenotų pamfle
tuose. )i tikėjo gandais ir prasimanymais, nors pati puikiausiai žino
jo, ką moteriai reiškia likti vienai ir privalėti apginti ir karalystę, ir
savo vaikus.
Mano pyktį nusvėrė sarkastiškas kandumas. Pradėjau kikenti ir
paklausiau:
- Na, pamatėte mane. Ir ką, ar aš tikrai tokia baisi, kaip žmonės
šneka?
- Jau vien tai, kad sugebate iš to šaipytis, viską patvirtina, - at
šovė ji.
- Tai galvokit, ką norit! Man tas pats. Aš siūlau jūsų sūnui ka
rališko kraujo nuotaką, o jūsų karalystei - apsaugą nuo Ispanijos.
Niekas kitas jums tiek neduos.
Ji tylėdama nužvelgė mane. Tada atkišo smakrą ir išdrožė:
- Nedrįskit vedžioti manęs už nosies! Aš nekviesiu čia savo sū
naus ir neduosiu jums savo sutikimo, kol neleisit man susitikti ir
pasikalbėti su jūsų dukterimi - dviese, akis į akį.
Aš susimąsčiau. Aišku, Margo buvo čia pat. Bet ar galėjau ja pa
sitikėti? Dabar apgailestavau atskleidusi jai savo planus, nes tapau
nuo jos priklausoma. O Žana neketino nusileisti; ji buvo pasiryžu
si surašyti sūnui dar kelias paklodes kraują stingdančių perspėjimų
ir gyva pasilaidoti savo pilyje. Mano viltys užbaigti dviejų tikėjimų
priešpriešą grasino subyrėti į šipulius. Netrukus vėl prasidės karas,

kaip jau ne sykį yra buvę, o man ir vėl teks valdyti karalystę, kuri ėda
pati save.
Nebent... Ta mintis tyliai lyg katė įsėlino man į sąmonę. Aš juk
tebeturiu Kozimo dovanas!
- Gerai, - linktelėjau Žanai. - Šiandien popiet atsiųsiu jums
Margo.
Aš nulipau laiptais į savo kabinetą. Iš vidaus užsirakinau duris ir
ištraukiau dėžutę, paslėptą sienoje įtaisytoje spintelėje. Kilstelėjusi
jos dangtelį, išvydau abi lėles, gulinčias ant minkšto aksomo.
Paėmiau moters figūrėlę.
Tik pirmiausia reikia įasmeninti, pritvirtinti kokį tam žmogui
priklausantį dalyką.
Man tereikėjo kuokštelio Margo plaukų.
Nors Margo niršo ant manęs ir didžiumą laiko nuobodžiaudama be

tikslo šlaistėsi po pilį, ji vis tiek trykšte tryško sveikata, jos skruostai
švytėjo raudoniu, nes ištisas dienas ji leido parke, o plaukai atrodė
lyg didžiulė saulės nuauksintų garbanų kupeta.
- Atrodote nuostabiai, - pasakiau jai. Ji primerkė turkio spalvos
akis ir įtariai dėbtelėjo, kai pamėginau pataisyti išsitaršiusią sruoge
lę. - Atminkit, kad turite atsakyti į visus jos klausimus, bet pernelyg
daug neatskleisti. Nereikia perkrauti jai galvos, - aš suėmiau dukterį
už smakro. - Aišku?
Ji vyptelėjo.
- Taip. Būsiu tiesiog tobula, paklusni busimoji marti ir kalbėsiu
kiek galima mažiau.
- Teisingai, - aš nutempiau ją prie laiptų. - Lauksiu jūsų savo
kabinete.
Margo pasikėlė sijoną ir ėmė kopti laiptais, o aš rankoje sugniau
žiau sruogelę jos plaukų.
Grįžusi į kabinetą, užtraukiau užuolaidas, pasidėjau ant stalo dvi
žvakes ir lėlę. Atrodė absurdiška tvirtinti prie lėlės dukters plaukus,
kad palenkčiau ją vykdyti mano valią. Bet suėmiau save į nagą ir

sugniaužiau lėlę. Tada užžiebiau žvakes ir sudvejojau: o ką daryti
toliau? Turėjau smeigtukų. Ar reikia smeigtuku durti lėlei, kad per-
duočiau savo valią? Ne, juk gali skaudėti. Taip ir įsivaizdavau, kaip
Margo, šnekėdamasi su Žana, staiga ima aikčioti iš skausmo.
Gal atsiklaupti? Ar tai būtų šventvagystė? Turbūt. Geriau nesi-
klaupsiu.
Aš ištiesiau rankas viršum degančių žvakių. Užmerkiau akis ir
sušnibždėjau:
- Aš, Kotryna Mediči, įkvepiu tau, Margarita de Valua, savo
troškimą. Tu neturi savo valios, tik mano. Todėl pasakysi Žanai Na-
varietei viską, ką ji nori girdėti, ir nieko, kas sukeltų jai abejonių.
Aš pramerkiau akį. Nejutau ore jokio virpėjimo, jokios įtampos,
net mano oda nepašiurpo, kaip būdavo kaskart, sužadinus savo ge
bėjimą ar susitikus su Nostradamu. Jei aš ir turėjau kokių magiš
kų galių, jų iš pažiūros nesimatė. Aš vėl pakėliau lėlę, suėmiau ją
rankomis ir pakartojau savo užkalbėjimą. Dar prisiminiau kažkur
skaičiusi, kad buriant labai svarbu kraujas. Todėl pravėriau dėžutę,
ištraukiau smeigtuką ir bakstelėjau sau į pirštą. Ištryško tamsus rau
donas lašelis. Žiūrėjau, kaip jis sunkiasi pro nagą ir užtykšta lėlei ant
veido. Sustingau ir ėmiau įtempusi ausis klausytis, ar neišgirsiu sau
virš galvos duslaus dunkstelėjimo, kuris reikštų, kad Margo staiga
apalpusi parkrito ant grindų.
Nieko.
Aš vėl pakartojau užkalbėjimą, išsitraukiau iš po korsažo amule
tą ir prispaudžiau jį prie lėlės. Blogis prieš blogį, - buvo sakęs Kozi-
mas. Tada ėmiau laukti nusprendusi, kad burtams, lygiai kaip kve
palams ir vaistams, reikia laiko prisitraukti, susimaišyti ir padaryti
trokštamą poveikį. Praėjus, kaip man atrodė, užtektinai laiko, aš už
pūčiau žvakes, viską susirinkau ir paslėpiau. Paskutinę minutę apė
męs kaltės jausmas paakino mane nusiimti nuo kaklo amuletą ir taip
pat įdėti jį į dėžutę greta maestro Rudžjerio duoto nuodų buteliuko.
Tada atitraukiau užuolaidas ir atvėriau langą. Pati atsisėdau prie sta
lo, išsitraukiau švarų pergamentą ir padažiau plunksną į rašalą.
Štai tą akimirką aš ir pradėjau rašyti šią savo išpažintį.

Praėjo bent kelios valandos, kol aš mintyse klaidžiojau po praeitį
ir vieną lapą po kito marginau savo prisiminimais. Kai Margo pabel
dė į duris, aš lyg apdujusi pakėliau akis.
- Karalienė nori jus matyti, - įėjusi pasakė mano duktė.
Aš sukišau savo užrašus į aplanką. Keistai rami ir susikaupusi
užlipau į Žanos kambarį. Radau ją sėdinčią prie paauksuoto stalo
su plunksna rankoje. Buvo pasipuošusi mėlyna suknele ir perlų vė
riniu - negirdėta ekstravagancija! Ji atsisuko į mane. Veidas atrodė
ramus ir giedras, lyg būtų išgėrusi kokio jauninamojo gėrimo. Jei čia
mano burtai taip veikia, tai pasekmės išties netikėtos.
- Ponia, neįsivaizduoju, kaip jums pavyko taip ją išauklėti, tačiau
jūsų duktė - turbūt dorybingiausia princesė, kokią man kada yra
tekusi garbė matyti, - ji ištiesė man prirašytą lapą. - Štai mano suti
kimas. Jei tik (vykdysite anksčiau aptartas sąlygas, manau, kad jūsų
duktė bus puiki žmona mano sūnui. Ji mane patikino neįsivaizduo
janti didesnės garbės, nei tapti Navaros karaliene ir gyventi mūsų
karalystėje.
Neįtikėtina, bet, regis, mano burtai suveikė! Tik kaip toks nesu
prantamas ritualas galėjo įgyvendinti neįmanomą dalyką? Vis dėlto
atrodė, kad būtent taip ir nutiko, nors aš turbūt visko aiškiai neiš-
dėsčiau. Norėjau, kad Margo su Navariečiu gyventų Prancūzijoje; aš
nieku gyvu negalėjau leisti, kad jis grįžtų į savo šalį, kur jį vėl apsup
tų priešiškai mums nusiteikę protestantai.
- Ji sakė negalinti priimti mano tikėjimo, - toliau kalbėjo Žana, -
tačiau, kai pranešiau, kad mano sūnus norės vaikus auklėti protes
tantiškai, ji atsakė, jog būdama jo žmona privalėsianti paklusti.
Aš gavau prikąsti lūpą, kad neimčiau pašaipiai kvatotis. Margo
buvo tikra mano duktė! Ji pasistengė nekelti Žanai įtarimų, tačiau
įsigudrino pažadėti jai dalykų, kurių, kaip puikiai žinojo, aš nie
kuomet neleisiu. Gizo praradimas tebedegino jai širdį, ir ji aiškiai
būtų ryžusis bet kam, kad tik man pakenktų, tačiau vedybos su
Navariečiu netrukus įvyks, o tada jis neišvengiamai atsidurs mano
valioje.
- Važiuosiu su jumis į Paryžių, - mano nuostabai, pridūrė

Žana. - Margo prašė padėti jai ruošti kraitį. Ir parašysiu savo sūnui.
Sakėt, kad norėtumėt, jog vestuvės įvyktų rugpjūtį?
Aš linktelėjau, atidžiai tyrinėdama jos veidą, ar neišvysiu slepia
mos apgaulės. Bet nieko nepamačiau. Ji juk niekad ir nemokėjo ap
simetinėti.
- Taip, rugpjūtį, - patvirtinau ir lengviau atsikvėpiau. - Sureng
sim puikiausias vestuves Prancūzijos istorijoje!
- Tik nepersistenkit, - šyptelėjo ji. - Mano tikėjimas vertina pa
prastumą. O dabar turiu pailsėti. Rytoj viską smulkiai aptarsim. Ga
lim kartu papietauti ai... Kaip ten itališkai sakoma?
- Alfresco, - pasakiau. - Taip, būtų puiku.
Išėjusi iš jos pagalvojau, kad likimas - tikrai neprilygstamas
juokdarys: suvesti draugėn dvi šitokias uošvę ir anytą!
TRISDEŠIMT
psigyvenusi mano ką tik užbaigtuose statyti karalie-
A nės rūmuose, Žana tarsi pasveiko nuo visų ligų ir stačia galva
nėrė į pasiruošimus vedyboms. Ji be paliovos tampėsi mane po visą
Paryžių apžiūrėti tai kokios audinio atraižos, tai poros žvakidžių ar
stalo įrankių. Vienoje kairiojo Senos kranto parduotuvėlėje ji taip
susižavėjo pora minkštų itališkų pirštinių su auksiniais krašteliais,
kad aš jas jai nupirkau. Ji priėmė dovaną taip vaikiškai džiūgauda
ma, kad aš pamačiau, jog ir jai tuštybė nesvetima. Man įdomu buvo
stebėti, kaip joje prabunda moteris, kokia ji būtų galėjusi tapti, jei
religinės dogmos nebūtų surakinusios jai širdies.
Vos sužinojome, kad jos sūnus jau išvyko iš Nerako, aš įsakiau vi
soje karalystėje iškabinti skelbimus, kviečiančius žmones į Paryžių
dalyvauti nepaprastose iškilmėse. Viskas vyko pagal planą, kol vieną
vakarą išgirdau, kad Žana netikėtai nualpo.
Mudvi su Margo per tirštą šaltą rūką iškart nuskubėjome pas ją.
Rūmų, kuriuose ji buvo apsistojusi, apačioje jau buvo pilna prisirin
kę vyrų juodais drabužiais - hugenotų. Jie visi kaip susitarę atsigrę
žė į mus ir šaltai nusilenkė.
Išsiskyręs iš jų būrio, pirmyn išėjo Kolinji.
Jis atrodė sveikesnis nei tada, kai paskutinįsyk jį mačiau, veidas
buvo apvalesnis ir kiek atsigavęs, liaunas kūnas truputį pastambė-
jęs, o akys budrios ir skvarbios. Laikas, praleistas Šatijone su naująja

žmona, regis, paveikė jį tiesiog stebuklingai. Bet, kai jis mums nusi
lenkė, mane staiga sukaustė ledinė baimė.
- Nė nežinojau, kad grįžote, - pasakiau. - Galėjote pranešti,
pone.
- Dovanokite. Atvykau ką tik ir, vos spėjęs įsikurti savo namuose
mieste, išgirdau, kad jos malonybė Navaros valdovė labai negaluo
ja. Tad ir nusprendžiau pirmiausia skubėti čia - gal būsiu kuo nors
naudingas.
Jo balse pagavau kažkokią keistą gaidelę, kurios niekaip neįsten
giau perprasti. Kiek rimtas šitas Žanos nualpimas? Nejaugi dar nė
nesulaukę atvykstant jos sūnaus turėsime skelbti gedulą?
Kolinji, tarsi perskaitęs mano mintis, pridūrė:
- Ji tokia silpna, kad neįstengia nusileisti į apačią.
- Tuomet mes eisim pas ją, - pasakiau ir mostelėjau Margo. Ko
linji nuvedė mus per hugenotų minią - visi pabrėžtinai tyliai ir san
tūriai persiskyrė. Aš vis labiau nervinausi. Žana buvo mano viešnia.
Nejau jie mano, kad aš kaip nors galėjau jai pakenkti?
Žana gulėjo miegamajame, paramstyta pagalvėmis, o jos veidas
buvo baltesnis už paklodes. Ta gyvenimo aistra, kurios pagauta ji
blaškėsi po Paryžių, atėmė jai paskutines jėgas.
- Mano valanda artėja, ponia, - sumurmėjo ji.
- Niekai, - pasakiau ir paplekšnojau jai per ranką. Jos delnas
buvo šaltas ir kaulėtas. - Jūs tiesiog pervargote. Tuoj vėl atsistosit
ant kojų. Juk turime rengtis vestuvėms, nepamiršot?
Jos žvilgsnis nukrypo į Margo.
- Pasilenkit arčiau, mieloji. Turiu jums kai ką pasakyti.
Margo palinko prie bespalvių jos lūpų. Išgirdau Žaną tyliai
šnabždant. Mano duktė linktelėjo.
- Taip, - pasakė ji, - būtinai. Pažadu.
Žana atsiduso. Jos išvargusios akys užsimerkė, ir iš nišos kamba
rio gilumoje pasirodė keletas pastorių. Jau gręždamasi į miegamojo
duris išeiti, aš pastebėjau tas pirštines auksiniais krašteliais, kurias
buvau jai dovanojusi, —jos gulėjo numestos ant staliuko prie židi
nio. Tačiau pirštinės buvo išverstos, o pirštų galiukai —nukirpti.
- Atsiųsiu jos apžiūrėti rūmų gydytoją, daktarą Pare, - pasakiau

Kolinji, išėjusi iš kambario. - Jis puikus specialistas ir...
- Dovanokit, tačiau visai nebūtina, - abejingai, tarsi kreipdama
sis į įkyrią prašalaitę, pasakė jis. - Aš jau iškviečiau patyrusį gydyto
ją. Dar prieš sutemstant jis bus čia.
Priblokšta jo tono, aš tik linktelėjau ir išėjau. O vos grįžusi į Luv
rą puoliau kvosti Margo.
- Ji paprašė manęs saugoti jos sūnų, - atsakė ta.
- Saugoti? - aš suraukiau antakius atsiminusi, kad tą patį man
buvo sakęs ir Nostradamas. - Nuo ko?
Margo pakėlė akis.
- Argi dar nesupratote iš jų veidų, iš to, kaip Kolinji su jumis
kalbėjo?
Aš nustėrau. Taip, štai ką aš girdėjau Kolinji balse, tik iškart ne
sumojau atpažinti: įtarimą. Jie mane įtaria!
- Turbūt juokauji, - pasakiau, nervingai juokdamasi. - Žana jau
daug metų serga; visi tai žino. Kolinji ir pats man taip sakė.
- Bet pastaruoju metu ji atrodė gana sveika, - Margo tiesiog grę
žė mane akimis. - Ar jūs nupirkote jai tas pirštines? Kuriems galams
jie nukirpo joms pirštų galus?
Aš žinojau, kuriems galams. Tai buvo senas Bordžijų išradimas:
nuodais ištepti pirštinės vidų. Ją mūvintis žmogus nieko neįtardavo,
kol būdavo jau per vėlu. O pirštų galus jie nukirpo, norėdami ištirti.
- Dio Mio, - sušukau drebančiu balsu, - gal jie visi kuoktelėjo?
Kodėl jie mano, kad turėčiau jai kenkti?
- Jūs esate Mediči, ir jie niekad netikėjo jūsų nuoširdumu.
- Ar ir jūs manim netikit? - paklausiau ir sulaikiau kvapą, su
siaubu laukdama, ką ji atsakys.
- Tikiu, - tyliai ištarė Margo. - Bet aš - ne hugenote.
Žana Navarietė mirė kitos dienos popietę. Aš paklausiau Margo pa

tarimo ir nusiunčiau Parė padaryti jos palaikų skrodimo. Jis nustatė,
kad jos plaučiai buvo labai nesveiki, ir patvirtino, kad ji mirė nuo
įsisenėjusios ligos. Kiek padvejojusi (mat bijojau, kad dėl motinos

mirties jis atšauks mūsų susitarimą) aš parašiau jos sūnui, reikšda
ma užuojautą, o Žanos kūną atidaviau balzamuoti ir išsiunčiau į Na-
varą palaidoti.
Mano džiaugsmui, Navarietis atsakė neatidėliosiąs išvykimo, ir
išties, spiginant kaitriai vasaros saulei, liepos viduryje jis įžengė į
Paryžių.
Negailestinga kaitra baigė mus visus nukamuoti; žmonės miego
davo ant namų stogų arba spietėsi Senos pakrantėse, ieškodami nors
šiokios tokios atvangos. Tuo tarpu gausybė plėšikų, elgetų ir vagių
mielai naudojosi visa ta maišatimi, tvyrančia mieste, į kurį pamatyti
vestuvių suplūdo tūkstančiai hugenotų ir katalikų iš visos Prancūzi
jos. Pasirodžius Navariečiui su hugenotų palyda, jo tikėjimo broliai
puolė taip griausmingai jį sveikinti, kad saujelės katalikų, mėginusių
kažką užgauliai rėkauti, balsai tiesiog paskendo tame gausme. Atro
dė, kad visas Paryžius net dreba iš džiaugsmo, jį matydamas.
Aš stebėjau jo pasirodymą iš balkono. Baisiai nekantravau kuo
greičiau jo sulaukti, kad savo akimis įsitikinčiau, ar jis išties išaugo
ir tapo tokiu išdidžiu valdovu, kokį kadaise buvau regėjusi savo vi
zijoje. įjojęs į kiemą, jis nulipo nuo žirgo. Išvydau neaukštą, tvirtą
vyruką juodais drabužiais ir pamojau Margo, kuri atrodė tyra kaip
debesėlis su savo šviesiai žydro šilko suknele ir perlų vėriniu, įpintu
į plaukus ir apsuktu aplink kaklą.
Mes nusileidome į menę. Čia jau buvo pilna prisirinkę dvariškių;
jų rėksmingame margumyne lyg juodos gedulingos dėmės tamsavo
atvykėliai iš Navaros. Perbėgusi akimis didikus hugenotus, Kolinji
tarp jų neišvydau. Man palengvėjo. Užvis mažiausiai norėjau, kad
rūstus jo pavidalas sugadintų man svečio sutikimą.
Navarietis stovėjo greta pakylos drauge su Karoliu ir Herkuliu;
pirmasis buvo pasipuošęs ryškiu auksiniu švarku ir plunksnuota
skrybėle, o antrasis vilkėjo karneolio spalvos atlaso drabužiais. Ka
rolis kažką karštai aiškino savo pusbroliui Burbonui, o septyniolik
metis Herkulis, kuris su prašmatniais apdarais atrodė visiškas neūž
auga, smalsiai spoksojo į Navarietį.
340 . C. W. GORTNER
Išgirdau garsų Karolio balsą:

- Sakau jums, tai buvo geriausia medžioklė mano gyvenime! Aš
vienu šūviu patiesiau šerną. Vienu šūviu! Net Kolinji sakė niekad
nieko panašaus nematęs. Tiesa, Herkuli?
Mano jaunėlis tik gūžtelėjo. Pamačiau, kaip Navarietis atmetė
galvą ir linksmai nusikvatojo, o neklusnūs ugnies raudonumo jo
plaukai, išsitaršę į visas puses, rėmino saulėje įraudusį veidą. Mu
dviem su Margo prisiartinus, jis atsisuko į mus.
Aš kone suakmenėjau iš nuostabos.
Jis atrodė visai toks, kokį jį įsivaizdavau prieš daugelį metų, ma
tydama dar berniuką, - netgi juokas ir arti viena kitos susodintos
žalios akys!
Jo palydos vyrai susispietė arčiau. Iškart jiems už nugarų paste
bėjau savo sūnų Henriką, itin prašmatniai išsipusčiusį rausvai viole
tinio aksomo apdarais, ant pečių paleidusį vešlius karčius ir vienoje
ausyje įsivėrusį perlą. Jo lūpose žaidė pašaipi šypsena, o vieną ranką
jis laikė atsainiai užmetęs savo bičiuliui Guastui ant peties.
Aš ištiesiau rankas Navariečiui.
- Vaikeli mano, kaip jūs užaugote!
- Teta Kotryna, - pasakė jis, nulenkdamas galvą. - Seniai nesi
matėm!
Aš prispaudžiau jį sau prie krūtinės. Kresnas jo kūnas buvo tvir
tas ir stamantrus; nuo jo trenkė prakaitu. Juodas jo švarkas buvo
išblukęs ir nebemadingas, be jokių papuošimų ar įkarpų; tačiau ati
džiai apžiūrėjusi ir įvertinusi jo akis vešliomis, kone mergaitiškomis
blakstienomis, valingą smakrą ir išraiškingas lūpas, tą neklusnių
plaukų sąvašyną ir įspūdingus plačius pečius, aš nusprendžiau, kad
jis turi savotiško kaimiško vyriškumo, kuris mūsų pamaivoms pran
cūzams visiškai nebūdingas.
- Jūs tiesiog tobulas karalius, - pasakiau. - Man širdis džiaugia
si, į jus žiūrint!
- Aš mieliau būčiau likęs princu, kad tik motina tebebūtų gyva, -
atsakė jis.
- O taip, žinoma. Vargšelė, ji taip jumis didžiavosi! Esu tikra,

kad šią akimirką ji šypsosi, žiūrėdama į mus iš aukštybių. Eikšekit,
pasisveikinkit su Margo!
Aš pasitraukiau į šoną. Atsidūrusi priešais Navarietį, Margo pri
mynė savo sijoną ir kluptelėjo. Pastebėjau, kaip ji išraudo ir sušnibž
dėjo:
- Pusbroli! - O tada pasilenkė pakštelėti jo į apžėlusį skruostą.
- Jūs Margo, tiesa? Ne Margarita, - tyliai pasakė jis nusišypso
jęs. - O gal viskas pasikeitė nuo tada, kai jus mačiau? Verčiau išsiaiš
kinkim nuo pat pradžių, gerai? Juk mums prieš akis - visas bendras
gyvenimas!
Ji akimirką sumišo. Turbūt nesitikėjo, kadjis turės humoro jausmą.
- Galit vadinti Margo, - šaltai atrėžė paskui. - Arba kaip norit.
Vargu ar galiu rinktis!
Aš garsiai nusijuokiau.
- Kokie jie žavingi! - pasakiau, kreipdamasi į žiopsančius dva
riškius.
Visi puolė ploti.
- Išgerkim! - sušuko Karolis ir stvėrė iš pažo dvi taures. Bruk
damas vieną Navariečiui, išliejo klaretą ant žemės. Kitą taurę jis
padavė Margo, o aš turėjau pasiimti pati. Herkulis puolė čiupti pa
skutinės taurės ir beskubėdamas vos neapvertė ir padėklo, ir pažo.
Henrikas dar plačiau nusišypsojo, bet nesijudino iš vietos.
Karolis iškėlė taurę.
- J mano pusbrolio Navariečio ir sesers Margo sveikatą! - Jis vie
nu mauku susipylė vyną. Visi pasekė jo pavyzdžiu. - O dabar - prie
vaišių!
Plevėsuodamas ryškiaspalvio švarko skvernais, Karolis apsisuko
pirmas žengti į vaišių salę. Aš iškart įsikibau Navariečiui į parankę,
ketindama pasisodinti jį greta. O Margo staiga tarė:
- Atleiskit, mano pone, bet man labai skauda galvą. Eisiu į savo
kambarį.
Aš piktai sužaibavau akimis, tačiau ji nekreipė į mane jokio dė
mesio, tūptelėjo priešais Navarietį ir išėjo iš salės, lydima nusiminu-
šių savo damų, kurios privalėjo sekti jai iš paskos. Navarietis nuste
bęs kilstelėjo antakius; aš nusijuokiau.
- Tai tik būsimos jaunamartės nervingumas, nieko baisiausi Ji
kiek pervargo.
Vos baigus valgyti, Karolis kaip visuomet iškart pakilo ir išė
jo. Mudu su Navariečiu beveik negavome progos pasišnekėti, nes
Karolis plepėjo neužsičiaupdamas: klausinėjo Navarietį visko, kas
tik atėjo į galvą, - pradedant klimatu jo karalystėje ir baigiant jo
mėgstamiausiais medžioklės būdais. Pastebėjau, kad Navarietis
atsakinėjo maloniai, tačiau nė sykio neatskleidė daugiau, nei buvo
klausiamas; negana to, nors išgėrė tiek, kad rodėsi beveik neįmano
ma vienam žmogui, jis vis tiek iš pažiūros buvo blaivas ir išsipleikęs
kėdėje smalsiai stebėjo dvaro linksmybes. Henrikas, likęs kiurksoti
greta tuščio Karolio sosto, sidabriniu krapštuku rakinėjosi dantis, o
Herkulis baigė susikimšti visą dubenį cukruotų migdolų.
Netrukus turėjo prasidėti šokiai. Dvariškiai jau rikiavosi saltare-
lui - linksmam šokiui, kurio metu damos gaudavo progą pasipui
kuoti dailiomis kojomis, o vyrai - jėga ir vikrumu. Grupelė išsida
žiusių moterų - profesionalių kurtizanių milžiniškomis iškirptėmis
ir ryškiai raudonai nuteptomis lūpomis - tingiai slankiojo priešais
mūsų pakylą; viena įžūli gražuolė su prilipintu prie skruosto dei
mantu šelmiškai mirktelėjo.
Navarietis kaipmat išsitiesė ir įsitempė; net Herkulis liovėsi
šlamštęs migdolus.
- Kas šios damos? - paklausė manęs Navarietis, apgirtęs tingiai
tęsdamas žodžius.
- Šiaip, dvariškės, - atsakiau.
- Gal jos kartais tarnauja jums? Girdėjau, kad samdotės pačias
šauniausias moteris; jas vadina Skrajojančiu eskadronu, nes jodinė
ja ir šaudo kaip amazonės, - spindinčiomis akimis dėstė jis. - Aš
mėgstu medžioti. Labai!
Akies kampučiu pastebėjau, kaip Henrikas, slėpdamas juoką,
ranka užsispaudė sau burną.
Iš teisybės aš nieko nebuvau girdėjusi apie jokį Skrajojantį es
kadroną, tačiau daugybė dvaro moterų pelnėsi iš vyrų, tad jei tas
vardas tinka, kam prieštarauti? Tegu mūšy svečias jaučiasi kaip

namie!
- Gal prieikit prie jų, - pasiūliau. - Jos labai mėgsta naujus žmo
nes, su kuriais gali medžioti.
Jis pakilo ir perbraukė rankomis suglamžytą švarką. Susidūrusi
su Henriko žvilgsniu, aš ko nepratrūkau kvatoti. Žana veikiausiai
buvo prikišusi sūnui į galvą įvairiausių šlykščių istorijų apie mūsų
pasileidimą, tačiau visa tai tik žadino jo smalsumą, ir dabar jis į
mūsų dažytas kekšeles žiūrėjo taip, lyg šios būtų gardžiausi rinkti
nės elnienos kepsniai, kurių jam baisiai maga paragauti.
Spragtelėjusi pirštais, aš paliepiau Herkuliui:
- Palydėkite savo pusbrolį!
Herkulis iškart atsidūrė prie jo šono. Vos jiedu nulipo nuo paky
los, prostitutės kaipmat juos apspito ir, įsikibusios raudonais dažy
tais nagučiais, nusitempė su savim.
Aš atsilošiau krėsle. Henrikas prisislinko arčiau.
- Skrajojantis eskadronas? Nieko sau pavadinimas! Spėju, kad
jūs sugalvojot, tiesa?
- Kažin! - aš žnybtelėjau jam į skruostą. - Nežinia, kokių dar
baisybių Žana jam apie mane pripasakojo! Tačiau jis neseniai neteko
motinos, ir jei dabar pasigenda moteriško švelnumo, negi galime
jam atsakyti?
- Na, tos kekšelės mielai jį paguos, tiktai kažin, ką pagalvos Margo?
- Manau, jai nė motais, - atvirai atsakiau, keldama taurę. - Juk
matei, kaip ji išdrožė iš menės - lyg kankinė su erškėčių vainiku!
Galėtum pamanyti, kad užsimaniau ištekinti ją už paties Šėtono!
- Ji tebeliūdi Gizo, - jis prisimerkęs nužvelgė salę. - O tas - jos.
Girdėjau, jis baisiai pasipiktino, kad norime išleisti Margo už ereti
ko, ir ketina užprotestuoti vedybas.
Aš piktai žybtelėjau akimis.
- Geriau tegu nė nebando! Juk uždraudžiau jam rodytis dvare,
kol pakviesim. O jei dar kels neramumus, bus uždarytas savo pilyje
iki gyvenimo galo!
- Tarsi Gižai kada paisė mūsų nurodymų, - vyptelėjo jis. - Jie
šiuo atžvilgiu nė kiek ne geresni už Kolinji.
344 . C. W. GORTNER
Pamačiusi, kaip apniuko jo veidas, aš sunerimau. Staigi jo ne

apykanta Gizui kėlė man baimę, nes iki to lemtingo susikirtimo dėl
Margo jiedu buvo draugai. Anaip man labiau būtų patikę, nes tikrai
nenorėjau palikti Gizo be priežiūros: šiaip ar taip, jis juk buvo Ran
duotojo sūnus!
- Na, aš neleisiu nei Gizui, nei kam kitam gadinti mums šven
tės, - pasakiau. - Žiūrėkit, ar ten tik ne jūsų bičiulis Guastas su tais
jaunuoliais? Gal norit pas jį?
- Aš pavargau nuo Guasto. Jis nepasotinamas - nuolat ko nors iš
manęs reikalauja. Dabar užsimanė beždžionėlės, tarsi aš savo kam
baryje jas veisčiau!
- Gal pasiūlykit jam savo broliuką Herkulį, - pašmaikštavau, ir
Henrikas nusikvatojo.
- Oi, mama, kokia jūs nedora! - Jis pasilenkė, pabučiavo mane, o
tada nudrožė pas savo nepasotinamą bičiulį.
Atsidusau. Koją bjauriai gėlė. Man norėjosi į lovą. Atsistojau,
perėjau per dvariškių minią ir pasukau prie laiptų. Bet paskutinę
minutę man šovė mintis pažiūrėti, kaip laikosi Margo. Pasibeldžiau
į jos duris; viena iš jos damų mane įleido.
Pro langą švietė mėnulis. Mano duktė sėdėjo jo šviesoje. Ji vis dar
buvo su suknele, ir pamėkliška mėnesiena žybčiojo perluose, įpin
tuose jai į plaukus. Pamačius ją, man sugrudo širdis. Margo atrodė
tokia mažutė ir vieniša. Pagalvojau, kad jai dar tik devyniolika, ir
daugeliu požiūrių ji tebėra vaikas...
- Jei neišsimiegosit, rytoj atrodysit pavargusi, - perspėjau.
- Koks skirtumas, kaip aš atrodysiu! Jei nenoriu miego, tai ir ne
gulsiu. Ar jūs ir tai man uždrausite?
Aš priėjau prie jos.
- Vaikeli, jums prieš akis dar visas gyvenimas. Pasistenkit per
anksti netapti viskuo nusivylusi ir pagiežinga. Žinau tas pirmos mei
lės kančias, bet jos praeis. Mūsų jausmai ilgainiui silpsta ir pasimiršta.
- Iš kur jūs žinote? Juk niekad nieko nemylėjot!
- Netiesa, - atsakiau ir staiga pasijutau baisiai sena ir pavargu
si. - Manot, kad mane pažįstate, tačiau anaiptol. Aš tiesiog supra-
tau, kad reikia arba priimti tai, ką siūlo gyvenimas, arba teks mirti.
Viskas paprasta.
- Tuomet verčiau mirti.
- Jūs nemirsite. - Aš pasilenkiau prie jos, sustingusios kėdėje, ir
priglaudžiau lūpas prie sauso jos skruosto. - Jūs gyvensite. Kitaip
negalite. Nes jūs - mano duktė.
Artinosi vestuvių diena. Biražo šnipų dėka aš sekiau kiekvieną Na-

variečio žingsnį ir džiaugiausi girdėdama, kad jis smagiai nėrė į Pa
ryžiaus pramogas ir linksmybes. Jeigu jis ir gedėjo savo motinos, tai
puikiai sugebėjo to neparodyti. Kartu su savo bičiuliais hugenotais
jis iki paryčių girtuokliaudavo mūsų tavernose ir nepraleisdavo ne-
užvertęs nė vienos kekšės. O užvis labiausiai mane džiugino tai, kad
jis visiškai nebendravo su Kolinji. Tačiau sykį pas mane atskubėjo
Biražo.
- Aš dėl jo didenybės, - pasakė jis, radęs mane prie stalo, atsa-
kinėjančią į nesibaigiančius laiškus. - Vienas mano samdytas žmo
gus matė, kaip jis išsliūkino pro tarnų duris, susisukęs į apsiaustą
su gobtuvu. Jis dažnai taip slapčia išeina pasilinksminti, tai kol kas
niekas nekreipė į tai dėmesio. Bet kai prieš porą dienų vėl jį pamatė,
mano žmogus atėjo man pasakyti.
- Ar jis jį pasekė? - paklausiau.
- Taip. Jo didenybė susitiko su Navariečiu ir jie abu... - Jis sumi
šęs kostelėjo.
- Įsivaizduoju, - šaltai mestelėjau. - Tikiuosi, bent jau pasirinko
padoresnį viešnamį!
- Ne, madamal - Biražo pakėlė į mane nerimo sklidinas akis. -
Jie nėjo į viešnamį. Jie patraukė į Kolinji namus Betisi gatvėje.
Aš kurį laiką sėdėjau tylėdama. Tada paklausiau:
- Ar žinote, ką jie ten veikė?
- Deja, ne. Mano šnipai nekvaili, bet į Kolinji kambarius įsi
skverbti man nepavyko. Papirkau tik virėją, bet tas, aišku, nieko ne
žino.
Staiga man pasidarė per sunku įkvėpti.

- Kiek sykių jie matėsi?
Jis sumirksėjo pavandenijusiomis akimis.
- Mažiausiai du. Kai Kolinji atsisakė gyventi dvare, Karolis nu
sprendė pats pas jį lankytis. Kolinji tikino, kad jam patogiau gyventi
mieste, nes jis prikvietęs į vestuves daug svečių, kuriuos gali ten sy
kiu įkurdinti.
- Svečių... - pakartojau aš. Prisiminiau veidus tų vyrų, kuriuos
mačiau, nuėjusi aplankyti Žanos prieš mirtį. Tarp jų atpažinau ir
kelis žinomus didikus hugenotus, bet tuo metu ir tokiomis aplinky
bėmis neatkreipiau į juos dėmesio.
- Išsiaiškinkit viską, ką galite, - pasakiau Biražo. - Sužinokit,
kiek tų jo draugų tuose namuose susirinkę ir ką jie rezga. Nes jie
būtinai ką nors rezga, neabejoju!
- Gerai, madama. O kaip dėl Karolio? Gal man su juo pasi
kalbėti?
- Ne. Palikit tai man.
Biražo linktelėjęs išėjo. Pajutusi aštrų skausmą rankoje, aš pa
žvelgiau, kas atsitiko.
Gniauždama buvau į šipulius sutrynusi plunksną, kuria rašiau.
Nuėjau tiesiai į savo sūnaus apartamentus. Jo kambariuose tvyrojo

baisi netvarka: visur buvo primėtyta drabužių ir visokių medžioklės
reikmenų, šuo ant žemės graužė kaulą, o Karolis prie pat durų pa
skubomis vilkosi apsiaustą. Jei būčiau bent minutę sudelsusi, būčiau
jo neberadusi.
Jis staigiai atsigręžė. Veidas išblyško.
- Ką... ko jums čia reikia?
- Užsukau jūsų aplankyti. Bet turbūt trukdau? Jūs kažkur susi
ruošėte?
- Aš... Aš norėjau... Venseno miške pasirodė nauja elnių banda,
ir mudu su Navariečiu ketinom...
Aš kaip įkalta sustojau prie durų.
- Tik nemeluokit. Juk susirengėte pas Kolinji, ar ne?

Jis susigūžė, o veide sustingo neapsakoma baimė ir suglumimas.
Paskui jis nedrąsiai išlemeno:
- Kolinji? Iš kur jūs ištraukėte? Aš neisiu pas jį. Jisjau kuris laikas
nebemedžioja!
- Elnių gal ir nemedžioja, - šyptelėjau. - Bet žinau, kad su juo
matotės. Žinau, kad sykiu su Navariečiu slapta buvot nuėję j jo na
mus. - Aš nutilau. Jo akys baisiausiai išsiplėtė, o burna kažką be
jėgiškai vėpčiojo, jam bergždžiai stengiantis rasti pasiteisinimą. -
Nėra reikalo nuo manęs slėpti, - pridūriau. - Juk jau davėte man
suprasti, kad ketinate valdyti savarankiškai - taip, kaip pats nusprę
site. Tik pasakykite man tiesą, ir aš šiandien pat išvyksiu iš dvaro.
- Jūs... jūs negalit išvykti, - suvapėjo jis. - Juk dar laukia Margo
ir Navariečio vestuvės...
Aš piktai nusijuokiau.
- Kokios vestuvės?! Jei užsimanėt sudaryti sandėrį su Kolinji, jūs
viskuo rizikuojate. Tada bent jau malonėkite neversti manęs į visa
tai žiūrėti!
Jo veidas ištįso.
- Jokių sandėrių aš nesudariau! Aš tik klausiausi. Prisiekiu!
- Ko klausėtės?
Mačiau, kaip jo veidas vis labiau blykšta. Jis žiūrėjo į mane su
tokia klaikia baime ir nuostaba, jog akimirką pradėjau svarstyti, kur
aš būsiu suklydusi ir kodėl nesuvokiau, kad mano nuolatinis rūpi
nimasis juo niekaip nepajėgs atsverti tokio žmogaus kaip Kolinji
įtakos. Mano sūnus visą laiką buvo labai pažeidžiamas: jis mažas
neteko tėvo, paskui turėjo stebėti, kaip Gižai nukamavo vyresnįjį jo
brolį, ir kęsti nesibaigiančius karus. Tada, kai rimbu čaižė Margo, aš
pajutau, kad jo sieloje kažkas palūžę. O dabar Kolinji aiškiai naudo
josi jo silpnumu, jo karštu ilgalaikės taikos troškimu ir ambicija būti
karaliumi, nepriklausomu nuo motinos valios.
- Ko jis iš jūsų nori? - paklausiau. - Prisiekiu, aš jūsų nekalti
nu. Puikiai suprantu, kaip jaučiatės. Pati žinau, kaip jis moka įtikinti
mus viskuo, kuo tik panorėjęs. Bet pasakykit man.
Jis nervingai gniaužė rankose apsiaustą, o akys įnirtingai lakstė

aplink, tarsi ieškodamos, kur pabėgti.
- Jis... jis... - Karolis sunkiai nurijo seiles. - Jis nori, kad ištrem-
čiau jus iš Prancūzijos, - išbėrė jis. - Pasakjo, jūs viską sužlugdysite,
nes jūs nunuodijot Žaną Navarietę ir užsimojot priversti jos sūnų
pereiti katalikybėn. Jis sako, kad, jei taip nutiks, Navaros hugenotai
bus priversti gintis, ir vėl kils karas.
Aš pajutau krūtinėje kunkuliuojantį pyktį, bet pasistengiau jį už
gniaužti ir bejausmiu balsu, tarsi visai nenustebusi dėl to, ką išgir
dau, paklausiau:
- Jis pats jums taip sakė, tiesa?
- Taip! Bet mes nepatikėjom. Navarietis tiesiai jam išrėžė: „Aš
vesiu Margo, bet prisiekiu, kad niekas šioje žemėje neprivers manęs
tapti kataliku!“ - Karolis staiga puolė prie manęs ir stvėrė už ran
kų. - Dovanokit man! Jis prašė su manim susitikti, ir aš negalėjau
atsisakyti. Bet pats suprantu, kad nereikėjo leisti jam taip kalbėti!
Aš nužvelgiau jo pirštus, karštligiškai susipynusius su maniškiais.
- Tačiau jūs ir vėl ketinote eiti pas jį, - išgirdau save sakančią
ir net pati nusistebėjau, kaip sugebu nuslėpti baimę ir įniršį, sykiu
draskančius man krūtinę.
- Tik tam, kad atsisakyčiau. Aš ketinau jam pranešti, kad nieku
gyvu jūsų neištremsiu.
Aš išplėšiau savo rankas iš jo gniaužtų ir demonstratyviai žen
giau atatupsta. Jis žioptelėjo tarsi gavęs antausį.
- Ne, nepalikit manęs, - sušnibždėjo. - Mama, maldauju, neišei
kit! Aš... aš jo bijau. Jis man aiškina, kad jūsų neklausyčiau, kad jūs
kreipiat mane šunkeliais, - jis sudrebėjo. - Man taip norisi tikėti,
kai jis sako, kad aš galiu būti didis valdovas, bet jis taip keistai į mane
žiūri, lyg nematydamas... Jis žada padėti atnešti Prancūzijai taiką ir
šlovę, bet kažkaip neatrodo, kad jis ketina padėti būtent man.
Vargšas mano sūnus! Kolinji jį apkerėjo, apraizgė melais ir ap
gavystėm. Tačiau Karolis pasirodė įžvalgesnis už mane kadaise. Jis
jau suvokė tesąs tiktai įrankis tikslui pasiekti. Kolinji mano sūnus
nėmaž nerūpi! Jis trokšta išaukštinti Navarietį - savo šventąjį prin
cą, savo mirusios karalienės įpėdinį; Navarietį, kuris irgi yra karališ
ko kraujo ir gali paveldėti sostą. Jis trokšta, kad Navarietis perimtų
Prancūziją. Štai kodėl jis pasirašė tą laišką Žanai, sykiu nepaliauda
mas man kenkti. Jeigu jam pavyktų mane pašalinti, hugenotai su
keltų karą ir nenurimtų tol, kol nebeliktų kam priešintis Navariečio
karūnavimui.
- Karoli, - paliečiau sūnui petį. - Pažadėkit man niekad daugiau
su juo nebesimatyti. Jamjūs tikrai nė motais. Jis meluoja. Jis visada
buvo melagis ir išdavikas.
Jo lūpos suvirpėjo, o akys priplūdo ašarų.
- Pažadu, - sušnibždėjo jis, - tikrai!
Aš prisitraukiau jį prie savęs.
- Neverkit, - sušnibždėjau. - Aš čia. Aš jus apsaugosiu, kaip vi
suomet.
Pasikviečiau Biražo ir liepiau jam prižiūrėti Karolį, o prie durų pa

stačiau sargybą. Tada grįžau į savo kabinetą, kur, saugodamasi nuo
kaitros, Lukrecija buvo užvėrusi langines.
Aš ilgai sėdėjau tylėdama ir galvodama apie praeitį.
Mintyse vėl mačiau jį tokį, kokį pirmąsyk išvydau per savo ves
tuvių pokylį: rimtą jaunuolį dramblio kaulo spalvos drabužiu ir
nuostabiai gražiomis akimis. Prisiminiau vakarą Sen Žermene, kai
prašiau jo pagalbos atsispirti Gižams, ir paskui, Šenonso, kur mudu
suartėjome. Savo sieloje atgaivinau kiekvieną žodį, kurį vienas ki
tam ištarėme, kiekvieną prisilietimą. O kai viską perkračiau ir prisi
minimai liko gulėti man po kojų lyg suglamžyti popiergaliai, suvo
kiau, kad jų ne tiek ir daug, - tiesą pasakius, vos keletas, nors ir tų
būtų užtekę visam gyvenimui.
Sutemo naktis. Patyliukais įsmukusi Lukrecija užžiebė žvakes ir
pasiteiravo, ar vakarieniausiu. Šįvakar nebuvo numatyta jokių pri
ėmimų, taigi maistą man patiekė mano kambaryje. Aš valgiau ne
daug. Susirūpinusi ji paklausė, gal dar ko nors norėčiau.
- Taip, - pasakiau. - Pakvieskite mano sūnų Henriką.
Jis pasirodė netrukus. Mūvėjo laisvomis raudonomis kelnėmis ir

vilkėjo atvarstytais marškiniais, iš po kurių matėsi plaukais apaugusi
daili krūtinė. Plaukai lyg tamsūs karčiai draikėsi jam ant pečių, akys
spindėjo nuo šįvakar išgerto vyno ir nuostabiai man priminė jo se
nelį Pranciškų.
- Čia karšta kaip Hade, - suniurzgė jis. - Gal turit kaspiną?
Aš ištraukiau juostą, kuria buvo suvarstyta suknelės rankovė. Jis
susirišo plaukus ir žengė prie stalo. Tada ilgais pirštais paknebinėjo
mano nesuvalgyto kepto fazano likučius.
- Margo pasidarė išvis nepakenčiama! Pasiūliau jai šįvakar su
manim pavakarieniauti, o ji atsakė, kad skauda galvą. Kuo ji mane
laiko - idiotu? Aš gi žinau, kad jai niekad galvos neskauda! Ji nieko
daugiau nedaro, tik paniurusi tūno savo kambaryje!
Žiūrėjau, kaip jis pasičiupo krištolinį grafiną ir prisipylė taurę
vyno. Tada išgėrė, nenuleisdamas nuo manęs akių.
- Na? - paklausė, ir aš ramiai, be mažiausio pykčio, išklojau jam
viską, ką buvau sužinojusi. Kai baigiau, jis atsiduso: - Ojoj, nieko
sau painiava!
Aš sukrutėjau krėsle.
- Jis pasiryžęs mus sunaikinti, kad galėtų...
- Apleisti šalį savo prakeiktais eretikais, - šyptelėjo Henrikas. -
Na, kadangi Karolis šįvakar nenuėjo į susitikimą, tai galim manyti,
kad Kolinji bus atsargesnis.
- Tam kartui! Bet šito negana. Jis ras kokį kitą būdą, kaip visuo
met.
Aš atsisegiau apykaklę ir numečiau į šoną. Henrikas buvo tei
sus - kambaryje išvis nebuvo kuo kvėpuoti. Mielai būčiau pravėrusi
langą, tačiau mano kambarys buvo pirmame aukšte ir langas išėjo į
parką, tad negalėjau rizikuoti, kad mūsų pokalbį nugirs koks dvariš
kis, kurie nuolat landžiodavo ten pasimylėti ar pinti intrigų.
- Reikia jį nudėti, - pasakė Henrikas, ir aš nudelbiau jį akimis. Jis
vėl paėmė grafiną. - Žinau būdą. Niekas jūsų neįtars.
Kambaryje stojo tyla - tokia būna prieš audrą.
- Koks tas būdas? - tylutėliai paklausiau.
- Gizas. Jis tebekaltina Kolinji savo tėvo nužudymu. Pirmai pro

gai pasitaikius, jis mielai išsimaudytų Kolinji kraujyje. Aišku, reikėtų
jį tinkamai nukreipti. Juk jums anaiptol nereikia, kad jis subadytų
Kolinji tiesiog rūmuose.
- Ir jūs galėtumėt...
- Jį įtikinti? - Jis vedžiojo pirštu aplink taurės kraštą. - Na, žino
ma! Mudu su Gižu dėl daug ko nesutariam, bet į Kolinji abu žiūrime
vienodai.
Aš apsidairiau po kambarį. Čia buvo pilna mielų pažįstamų da
lykėlių, o ant sienų kabojo vaikų portretai, kuriuos bene labiausiai
branginau. Mano akys sustojo prie Elžbietos portreto - ji atrodė
tarsi gyva, lyg būtų čia pat, su mumis. Mano sielos gelmėse ėmė
kauptis kažkas grėsminga, kažkokia baisi jėga.
Kol jis ir į jį panašūs bus gyvi, neverta tikėtis taikos.
- Tai ką jūs siūlote? - paklausiau pati stebėdamasi, kaip lengvai
priėmiau sūnaus pasiūlymą. Dar daugiau - pasijutau lyg nusimetusi
nuo pečių didžiulę naštą, kurią nė neįtariau velkanti.
Henrikas atmetė atgal vieną koją, ant antrosios kelio balansuo
damas taurę.
- Reikia viską atlikti anonimiškai, todėl Gizui reikės laiko ir tin
kamos vietos. Kolinji veikiausiai turi kokių nors kasdienių įpročių?
Aš prikandau lūpą.
- Nežinau. Biražo galėtų išsiaiškinti, bet iki vestuvių kitą savaitę
neverta rizikuoti ir kelti triukšmo. O paskui... - aš susimąsčiau. -
Gal man jį pasikviesti?
Henrikas kilstelėjo antakius.
- Manote, jis ateis?
- Taip, - atsakiau, įsivaizduodama jį stovintį priešais su tuo savo
amžinu juodu švarku. Staiga suvokiau norinti pasikalbėti su juo akis
į akį. Troškau, kad jis bent kartą gyvenime tiesiai man į akis pasaky
tų teisybę. - Jis įtaria mane nunuodijus Žaną ir nerimauja dėl Na-
variečio. O netekęs Karolio paramos ims baimintis prarandąs įtaką.
Taip, manau, kad jis sutiks pasimatyti. Nieko kito jam ir nelieka.
Henriko akys žybtelėjo kaip deimanto briaunos.
- Kada?
- Aš pranešiu. Pasakykit Gizui, kad sumokėsiu žmogui, kurį jis
nusamdys, bet pasistenkit jam išaiškinti, kad jis pats prisiima už tai
visą atsakomybę. Prireikus aš viską paneigsiu.
Henrikas vienu mauku ištuštino taurę. Kai pasilenkė pabučiuoti
man į skruostą, mane apgaubė nuo jo sklindantis aitrokas klareto,
druskos ir prakaito kvapas, sumišęs su jazminų aromatu, kuriuo jis
kvėpindavosi sau kaklą ir riešus.
- Palikit Gizą man, - pasakė jis ir atsirišęs paleido plaukus, o
juostą numetė man į skreitą.
Likusi viena, aš irgi pagaliau išsipyniau plaukus. Miegamajame
degė žvakės, o lova buvo paklota. Lukrecija su Ana Marija laukė
manęs.
Bet žinojau, kad šiąnakt neverta tikėtis ramaus poilsio.
Garsiai skambant varpams, mes visi susirinkome ant pakylos prie

Paryžiaus katedros durų, nors daug mieliau būtume suėję j vėsų jos
vidų, nei su prabangiais apdarais dusę karštyje. Aplinkui vilnijo iš
tisa jūra žmonių - katalikai stovėjo sykiu su hugenotais, bent kartą
suvienyti šio reikšmingo įvykio. Mano duktė ir jos jaunikis klūpėjo
ant pagalvėlių priešais laikiną, pasaulietišką altorių. Margo vilkėjo
violetinę suknią, Navarietis, derindamasis prie jos, irgi pasipuošė
rusvai violetiniu drabužiu ir tokios pat spalvos kepure, iš po kurios
lindo jo neklusnūs variniai plaukai.
Monsinjoras monotonišku balsu dudeno prakalbą. Buvo steng
tasi kiek įmanoma sutrumpinti ceremoniją, kad mums reikėtų kuo
trumpiau kankintis, bet, dar nė neįpusėjus apeigų, Karolis pradėjo
muistytis soste, plonais lygvoro kojos pirštais barbenti į ranktūrius.
- Greičiau, greičiau, - panosėje niurzgė jis. - Ar negalima jų tie
siog palaiminti, ir viskas? Čia pragariškai karšta!
Aš jam pritariau. Prakaitas sruveno man po kyku ir purpurinio
damasto suknia. Visi kiti taip pat leipo nuo kaitros; netgi jaunajam
Gizui, kuris buvo įsitaisęs priešais mus ant suolo greta savo motinos
kunigaikštienės, savo dėdžių, mano dukters Klaudijos ir jos vyro Lo-
taringiečio, - netgi jam, rodės, palengvėjo, kai monsinjoras pagaliau
ištarė:
- Ar tu, Margarita de Valua, Prancūzijos princese, imi Henriką
de Burboną, Navaros karalių, savo teisėtu vyru ir prižadi jį gerbti ir
mylėti, kol mirtis jus išskirs?
Aš sulaikiau kvapą. Margo nė nekrustelėjo. Tyla tiesiog spengė.
- Kad ją kur! - sušnypštė Karolis ir pašokęs iš užpakalio stum
telėjo Margo. Iš netikėtumo ji staigiai palinko į priekį, jos karūnėlė
nuslydo nuo galvos ir vos nenukrito ant žemės. Jos skruostai užkaito
kaip liepsna, bet ji atsitiesė ir pasitaisė karūną. - Ji sutinka, - gark-
telėjo Karolis. Monsinjoras pakartojo klausimą, kreipdamasis į Na-
varietį, ir šis trumpai atsakė:
- Taip.
Ceremonija baigėsi. Žmonės puolė mėtyti į viršų apvytusias gė
les, o mes visi išsirikiavome paskui Margo ir suėjome į katedros
vidų. Kol grumdydamiesi spraudėmės į klauptus, pajutau, kaip kaž
kas palietė man ranką, ir atsisukusi išvydau Henriką.
- Sveikinu, mama! Kolinji neišardė vestuvių.
- Ššš! - sušnypščiau aš, o pasigirdus iškilmių trimitams, paklau
siau: - O kaip dėl kitko?
- Jis sutiko, - mano sūnus pasislinko arčiau. - Jis turi ten kaž
kokį parankinį... regis, Moreveras vardu. įdomu, bet jis irgi kadaise
tarnavo hugenotų kariuomenėje - lygiai toks pats išverstakailis kaip
tas, kuris nušovė Randuotąjį. Ironiška, tiesa?
- Taip, taip! Bet atminkit: turit palaukti, kol duosiu žinią.
Aš atsisėdau greta savo marčios, kuri irgi atrodė geibstanti nuo
karščio. Kol kas neatrodė, kad ji lauktųsi, nors Biražo mane tikino,
jog Karolis uoliai vykdo sutuoktinio pareigas. Man nerimą kėlė jos
kūno sudėjimas; žūtbūt reikėjo, kad ji pagimdytų sūnų ir tokiu būdu
dar labiau atitolintų Navarietį nuo sosto.
- Kai baigsis mišios, eikite pailsėti, - pasakiau Izabelei. - Jums
nėra reikalo pervargti.
Ji vangiai linktelėjo, padėkojo ir vėl nusigręžė j altorių. Margo

prie jo klūpėjo viena. Navarietis patraukė į pamaldas hugenotų
šventykloje netoliese.
- Ak, kokia nuostabi nuotaka, bet kokia liūdna, - atsiduso Iza
belė.
- Tegu tik pastoja, - atšoviau, suerzinta jos melancholijos, - ir
iškart pralinksmės!
Po dviejų dienų aš pasikviečiau pas save Kolinji.

TRISDEŠIMT VIENAS
IS ĮŽENGĖ Į MANO KABINETĄ IR NUSILENKĖ. KAITRA IŠ PAŽIŪ-
J ros nėmaž jo neveikė: barzda apžėlusią pasmakrę rėmė kietai su

varstyta raukta apykaklė, visos juodo švarko sagos buvo aklinai už
sagstytos, o pečius gaubė apsiaustas. Aš visada jaučiau magnetinę jo
trauką, bet dabar ji rodėsi man tarsi koks prakeiksmas.
- Sėskitės, mano pone, - mostelėjau jam. - Apsieisim be cere
monijų.
- Jei jūsų malonybė neprieštaraus, aš mieliau pastovėčiau.
- Kaip norit. - Jausdama į save įsmeigtą jo žvilgsnį, aš nuėjau
prie stalo. Tyčia ilgai nenutraukiau tylos; galų gale jis tarė:
- Turbūt pasikvietėt mane kokiu nors reikalu?
Aš atsisukau ir pažvelgiau jam į akis. Jo lūpų kampučiai sutrūk
čiojo, tarsi jis būtų bandęs užgniaužti retai jo veide pasirodančią
šypseną. Ką, negi jam linksma?
- Taip, - atsakiau. - Pasikviečiau jus dėl priežasties, kurią ir pats
tikriausiai puikiai žinot, - aš vėl nutilau, nenuleisdama nuo jo akių.
Jo veidas atrodė neįžvelgiamas, lygakmeninis. Negana to, jis nė kiek
neprakaitavo. Ryto saulė jau kaip reikiant įkaitino Paryžių, bet jam
nuo kaktos nenuvarvėjo nė lašelis.
- Bijau, kad nesuprantu, - ištarė jis.
- O? Vadinas, norite pasakyti, kad nebuvote susitikęs su mano

sūnumi ir Navariečiu ir nemėginot jų mokyti, kaip reikia valdyti šią
karalystę?
Jis suraukė antakius.
- Jūs kaltinate mane nelojalumu? Jei taip, jūs klystate. Susitikęs
su jo didenybe ir Navariečiu kalbėjau tik apie Prancūzijos gynybą.
- Juk dabar taika. Nuo ko turėtume gintis?
- Nuo Ispanijos, - atsakė jis.
Aš nusikvatojau.
- O ne! Negi ir vėl?
Jis įsistebeilijo man į akis.
- Gal jums Ispanija ir nekelia baimės, bet jūs turbūt negirdėjote,
ką pasakoja daugybė pabėgėlių, pasprukusių nuo Pilypo surengtų
skerdynių Flandrijoje ir Nyderlanduose.
Aš žiūrėjau į jį, akimirką pamiršusi, kad jau nulėmiau jo likimą.
Man buvo jo beveik gaila: niekaip nesupratau, kodėl jį vis dar kausto
baimė dėl grėsmės, kuri niekuomet neįsikūnijo.
- Jūs mane gluminat, - pasakiau. - Buvau tikra, kad per šitiek
metų jau išmokot nepaisyti Ispanijos Pilypo grasinimų. Jis mėgsta
nuduoti galįs bet kurią akimirką mus užpulti, bet kol kas to nepa
darė ir bent jau aš netikiu, kad padarys. Jis turi kur kas didesnių
rūpesčių.
- O jūs linkusi nuvertinti savo priešus, - netikėtai draugiškai
mestelėjo jis. - Man regis, panašiai klydote ir dėl Gižų.
Aš nesidaviau išmušama iš vėžių šio bičiuliško tono.
- Jūs teisus: aš ir jūsų neįvertinau. - Ir, jam nespėjus nieko atsa
kyti, pridūriau: - Žinau, kad neraginote Karolio kovoti su Ispanija.
Jūs nuteikinėjote jį prieš mane.
Pamačiau, kaip persimainė jo veidas. Neįtikėtina! Jis atsiviliojo
mano sūnų į savo namus, bandė jį prieš mane nuteikti ir manė, kad
aš nieko nesužinosiu?
- Bijau, kad jūs klaidingai supratote, - ištarė jis. - Mudu su ka
raliumi tikrai šnekėjomės, bet aš nė žodžio prieš jus nepasakiau. Aš
tik kalbėjau...
- Kad aš veikiausiai nunuodijau Žaną Navarietę ir ketinu pri

versti Navarietį persikrikštyti. - Aš šyptelėjau pamačiusi, kaip išgir
dus šiuos žodžius jo veidas išblyško lyg numirėlio. - A, ir dar sakėte,
kad mane reikia ištremti iš Prancūzijos, nes aš pražudysiu šią šalį.
Tik tiek, mano pone? Ar aš dar ką nors praleidau?
Jo veide nevirptelėjo nė raumenėlis. Jis atrėmė mano žvilgsnį ir
dusliai tarė:
- Aš juk jus mylėjau. O dabar jūs kaltinat, kad rezgu prieš jus
sąmokslą?
Man tarsi širdis apsivertė krūtinėje.
- Kaip galite taip sakyti? Jūs mane apgavote, patikėjote apie mane
skleidžiamomis melagystėmis, sukėlėt prieš mane karą! Jūs niekad
manęs nemylėjote.
- O, ir dar kaip mylėjau! Mylėjau jus taip beprotiškai, kad net
ryžausi padaryti tai, ko nė pats iš savęs nesitikėjau. - Jo akyse pama
čiau tokį liūdesį, kad nebegalėjau nė krustelėti. - Ar jau pamiršote,
kaip išvadavau jus nuo Randuotojo?
- Nuo Randuotojo? Kuo... kuo jis čia dėtas?
- Viskuo. Matot, aš pasirūpinau jį nudėti. Padariau tai dėl jūsų.
Mane lyg kas privirino prie grindų.
- Jukjūs tikinot esąs nekaltas! Aš liepiau bylą ištirti. Jūs prisiekė
te neturįs su tuo nieko bendro!
- Aš melavau, - jo balsas virpėjo; atrodė, jis iš paskutiniųjų tram
do užliejusius jausmus. - Melavau, nes tikėjausi... tada dar vyliausi,
kad, kai viskas baigsis, mudu kaip nors rasime būdą vėl būti kartu.
Tačiau aš klydau. Jūs leidotės į kelionę po šalį, o kai grįžote, viskas
jau buvo pasikeitę.
Aš nė nepajutau, kaip kilstelėjau ranką ir prispaudžiau ją sau prie
lūpų.
- Aš pats kaltas, - kalbėjo jis. - Dabar jau tai suprantu. Aš nie
kad neatskleidžiau jums savo jausmų. Kai vėl jus pamačiau, buvo
praėję dveji metai, per kuriuos mirė mano žmona. Jaučiausi toks
kaltas prieš ją! Ištisus mėnesius aš žiūrėjau, kaip ji merdėja, bet tik
tai troškau kuo greičiau nuo jos išsivaduoti. O kai ji pagaliau iške-
liavo anapus, pasijutau toks vienišas! Man beliko tik vaikai ir mano
tikėjimas. Tada jūs pasikvietėt mane į Blua, ir ten aš supratau, kad
mudu daugiau niekad nebebūsime vienas kitam tuo, kuo buvome, ir
kažkas tarsi numirė manyje - amžiams.
- Dieve brangus... - aš nusigręžiau. Nors iš paskutiniųjų grū-
miausi, širdyje vėl pabudo kvapą gniaužianti viltis. - Betgi neištarėte
nė žodžio... Netgi tada, Blua, kai viską dar būtume galėję pakeisti!..
- Žinau. Bet vargu ar kas iš to būtų buvę. Jūs buvot visai pasikei
tusi. Maniau, kad geriausia bus jus paleisti.
Jo žodžiai trenkė mane lyg perkūnas. Apsisukau ir bedžiau į jį
pirštu.
- Aš nepasikeičiau! - sušukau drebančiu balsu. - Tai jūs pasi
keitėt! Jūs patikėjot, kad aš susimokiau su Pilypu drauge persekioti
jūsų tikėjimą, ir stojot į karą. Ne aš sugrioviau mūsų sąjungą, o jūs!
Visada jūs!
Jis panarino galvą. Atrodė, lyg tuoj pravirks. Pagalvojau, kad jei
tikrai pamatyčiau jo ašaras, jei jis maldautų atleidimo už tai, ką pa
darė, už išdavystes ir skausmą, kurį sukėlė, aš leisčiau jam likti gy
vam. Išsiųsčiau jį atgal pas vaikus į Šatijoną, atimčiau visą valdžią,
bet išsaugočiau jam gyvybę.
Man nereikėtų teptis sąžinės jo krauju.
Bet tada išgirdau jį tariant:
- Kartais, kad išvengtume smūgio, turime smogti pirmi.
Aš pažvelgiau jam į akis ir sustingau. Jose išvydau tai, ką jau se
niai įtariau - ir ko bijojau.
Virš mudviejų pakibo tyla - įtempta lyg į abi puses plėšiamas
audeklas.
- Taigi jūs prisipažįstat, - žioptelėjau. - Jūs viską prisipažįstat!
- Taip. Aš koviausi už vienintelį dalyką, kuris man dar buvo li
kęs, - už savo tikėjimą. Mudu abu atsidūrėm aklavietėje. Ten, kur
jūs matėte kompromisą, man jo nebuvo. Tačiau patikėkit, aš nieka
da nenorėjau tapti jūsų priešu.
- O vis dėlto, - ištariau, - štai kur mes dabar, - aš žengiau atgal
ir kilstelėjau galvą. - Jūs atsistatydinsit iš Tarybos ir išvyksite iš Pa
ryžiaus. Jūs praradote pasitikėjimą. Galit padėkoti, kad nereikalauju

jūsų galvos, kaip padarytų bet kuris kitas monarchas.
- Jeigu jo didenybė man tai įsakys, aš paklusiu, - jis žengė artyn
ir tyliai, vos girdimai, pratarė: - Jūs klystate, jeigu manot, kad aš
labai reikšmingas. Mano tikėjimas vis tiek nugalės - su manim ar be
manęs. Mes kovosime už Navarietį ir už hugenotų Prancūziją. Jūs
niekaip to nepakeisit.
- Jūs... jūs drįstate man grasinti? - sušnibždėjau. - Jeigu taip, tai
klystate pats, nes, nepaisydama nieko, nugalėsiu aš! - Aš dar kartą
į jį pažvelgiau, norėdama amžinai įsiminti šią akimirką, kad paskui
nebūtų pagundos gailėtis dėl savo šiandieninio sprendimo. - Ma
nau, kad mes baigėme, pone.
Jis nusilenkė ir išėjo nė negrįžtelėjęs atgal.
Sieloje lyg kokia ledinė bedugnė būtų atsivėrusi. Grįžau prie sta
lo ir ištraukiau užantspauduotą laiškelį, kurį buvau parašiusi dar iš
ryto. Tada pašaukiau pažą:
- Nuneškite jį mano sūnui princui Henrikui.
O paskui ėmiausi kasdieninių reikalų. Parašiau kelis laiškus, išsi
maudžiau, vieną juodą suknelę pakeičiau kita ir sėdau pietauti. Pir
mą valandą popiet, kai man kaip tik atnešė valgį, gatvelėje, vedan
čioje iš Luvro į Betisi gatvę, pokštelėjo šūvis.
Kol Lukrecija rinko nuo stalo indus, pas mane atskubėjo Henri
kas. Prisikišęs man prie ausies, jis sušnibždėjo:
- Jį pašovė. Bet jis dar gyvas. Su juo buvo dar keli vyrai, jie matė,
iš kurio namo buvo šauta. Jie įsilaužė vidun ir ant stalo rado gulinčią
arkebuzą. Ant jos buvo Gizo emblema.
Aš dėbtelėjau į Lukreciją, sustingusią su vandens ąsočiu rankoje.
Mostelėjaujai išeiti ir, piktai atstūmusi nuo stalokėdę, pašokau ant kojų.
- Jis kvailys! Juk sakiau, kad reikia viską padaryti anonimiškai!
Henrikas apmaudžiai atsiduso.
- Jis norėjo, kad jie sužinotų, kas atkeršijo už savo tėvą.
- Šitaip jis mus visus pastatė į pavojų! Kolinji man grasino ir ža
dėjo kovoti už Navarietį. O dabar vietoj lavono turim sužeistą vadą,
kuris reikalaus teisingumo!
Henrikas suraukė kaktą.

- Kiek žinau, jam peršovė petį. Gal jis vis dėlto mirs.
- Bet negreit! - Aš iš paskutiniųjų bandžiau nusiraminti ir su
imti save į rankas, nors jaučiausi garmanti į bedugnę. - Nusiųskim
daktarą Parė jo apžiūrėti. Paskui aš pati jį aplankysiu, pasiėmusi
drauge Karolį.
Henrikas net išsižiojo tai išgirdęs.
- Betgi jie visi bus ten: jo vyrai, kiti hugenotų vadai... - Staiga jis
viską suprato. - A, aišku! Mes turime elgtis taip, lygbūtume čia visai
niekuo dėti.
Nusisukusi nuo jo, aš išsikviečiau Biražo. Kai šis išskubėjo pas
Karolį, pasakiau Henrikui:
- Pasirūpinkit, kad Gizas kol kas nesirodytų. O kai sutems, at
veskite jį į oleandrų grotą Tiuilri.
Lydimi ginkluotos sargybos, mes karieta nuriedėjome į Betisi gatvę.

Prie Kolinji namų jau budėjo visas pulkas hugenotų. Žinia pa
sklido greičiau nei per valandą. Bijojau, kad iki sutemų visas Pary
žius bus ant kojų.
Mums išlipus iš karietos, kažkas suriko:
- Žudikai! Popiežiaus pakalikai!
Karolis susigūžė. O aš pakėliau galvą. Niekas nesiryžo pastoti
mums kelio, nors didžiojoje namų menėje išvydome dar daugiau
hugenotų - vien vyrų, kurie mums pasirodžius akimirksniu nutilo.
Mano nuostabai, į priekį išėjo Navarietis. Jo plaukai buvo susitaršę,
o marškiniai - atlapoti, tarsi ką tik pakirdus iš miego.
- Kaip jis? - paklausiau.
Navarietis kurį laiką įdėmiai tyrinėjo mano veidą. Aš ko nenusi-
gręžiau bijodama, kad iš mano išraiškos jis viską supras.
- Jam pataikė į petį. Žaizda rimta, bet, kiek girdėjau, jis išgy
vens, - jis dėbtelėjo į Karolį, tada - vėl į mane. - Jums nereikėjo čia
eiti. Tai visai nebūtina. Jau žinome, kas tai padarė. Turėtumėt duoti
įsakymą suimti Gizą.
- Taip ir padarysim, kai tik viskas bus aišku. O dabar veskite mus
pas jį.
Navarietis palydėjo mus prie laiptų. Hugenotai persiskyrė, mus
praleisdami. Niekas netarė nė žodžio.
Kai užlipome į viršų, prie manęs išsyk atskubėjo Parė. Jis dabar
jau buvo vyresnis, bet toks pats dalykiškas ir guvus, kaip tada, kai
slaugė mirštančius mano vyrą ir vyriausiąjį sūnų.
- Žaizda gili, - dusliu balsu ištarė jis. - Aš ištraukiau kulką ir
sustačiau kaulus. Jis neteko vieno piršto ir alkūnė sutraiškyta, ta
čiau jeigu ilsėsis ir tinkamai prižiūrės žaizdą, laikui bėgant turėtų
pasveikti.
Karolis jau buvo nuėjęs prie lovos, kurioje gulėjo Kolinji. Aukš
tielninkas tysodamas ant siauro čiužinio, jis atrodė toks smulkutis
ir nereikšmingas...
Tačiau, kai pažvelgė į mane, jo akyse išvydau ugningą ryžtą ir
nepalaužiamą valią.
- Mano drauge, - tyliai pasakė Karolis, - pažadu jums rasti nu
sikaltėlį ir skirti jam pelnytą bausmę.
Bet Kolinji nesiliovė žiūrėjęs į mane. Viskas aplink mudu tarsi
išnyko.
- Jūsų didenybe, - išgirdau jį šnabždant, - aš įtariu tiktai Gizą.
Aš prisiartinau prie jo lovos.
- Parė sako, kad atsigausite. Džiaugiuosi, nes prisimenu, kaip
buvo, kai pašovė Randuotąjį. Tada daktarai kalbėjo, kad, jei būtų
pavykę ištraukti kulką, jis būtų išgyvenęs.
Kolinji šyptelėjo.
- Kaip jau sakiau jums, mano gyvybė nėra svarbi.
Ta jo šypsena pervėrė mane kaip peilis, ir staiga aš viską supra
tau. Priešais mane susidėliojo visas šiurpulingas vaizdas. Jis norėjo
mirti. Norėjo žūti už savo tikėjimą, nes tada įgytų nepalyginamai
didesnę galią, nei gyvas būdamas. Jis irgi nemažai pasimokė iš Ran
duotojo nužudymo.
Jis suprato, kokį atsidavimą ir pagarbą kelia kankiniai.
Aš atrėmiau jo deginantį žvilgsnį.
362 . C. W. GORTNER
- Aš tik apgailestauju, - pasakė jis, dabar jau žiūrėdamas į Karo

lį, - kad dėl sužeidimo nebegalėsiu šiuo sunkiu metu būti jūsų di
denybei naudingas. - Ištiesęs ranką, jis sugriebė Karolio plaštaką, ir
man beliko su siaubu žiūrėti, kaip jis kažką šnabžda pasilenkusiam
mano sūnui į ausį, o tada dar kažką įspraudžia jam į delną.
Paskui Kolinji vėl susmuko ant pagalvių; jo veidas buvo pilkas lyg
pelenai.
Karolis atsisuko ir atgniaužė ranką:
- Čia kulka!
Aš dirstelėjau į aptrupėjusį metalo gabalėlį.
- Leiskime admirolui pailsėti, - pasakiau ir, jausdama į mus
įsmeigtą Kolinji žvilgsnį, paėmiau Karolį už rankos ir nuvedžiau
prie durų.
Mus iškart apsupo mūsų sargybiniai. Kai sulipome į karietą ir
susėdę vienas priešais kitą kratėmės grindiniu, paklausiau:
- Ką jis jums pasakė?
Karoliui akys priplūdo ašarų.
- Nieko, - sumurmėjo jis ir, vos privažiavome Luvrą, iššoko iš
karietos ir ko neparmušęs Biražo nulėkė tiesiai į rūmus. Biražo nu
stebęs sužiuro į mane.
- Eime su manim, - pakviečiau jį.
Oleandrų grotoje tie lepūs krūmai, atvežti iš Florencijos, dar tebeau

go vazonuose, pripildytuose jų vietinės žemės, ir laukė, kol bus per
sodinti. Ryškūs raudoni ir balti jų žiedai atrodė begėdiški, aromatas
kone dusino, o jų sulčių ištrauka galėjo būti mirtina. Gyvatvorėmis
apkraštuotose lysvėse žėlė rozmarinai ir mairūnai; visur buvo pridė
liota glazūruotų salamandrų, varlių, gyvačių ir besivaipančių satyrų.
Mus pasitiko du vyrai. Vieno iš jų grakščią eigastį aš atpažinau
iš tolo, o antrasis buvo aukštesnis ir stambesnis. Kai jis nusimetė
apsiausto gobtuvą, man užgniaužė gerklę. Tie dailūs, lyg skulpto
riaus iškalti bruožai, šviesūs auksiniai plaukai ir gilios mėlynos akys
grožiu priminė jauną liūtą.
Henrikas šalia jo savo ruožtu atrodė lyg juoda pantera; jo nuogą

kaklą puošė spindintys rubinai, plaukai buvo paleisti ant pečių, o
pradėta želdintis barzdelė smailiu trikampiu užbaigė smakrą.
- Jums gresia rimtas pavojus, - pasakiau Gizui. - Verčiau reikėjo
manęs klausyti!
Jis pažvelgė man į akis ir prabilo dusliu, kimiu balsu - lyg tyčia
sukurtu miegamajam.
- Žinau. Eretikai jau apsupo mano rūmus. Jie mojuoja lazdom
ir peiliais ir reikalauja mano galvos. Laimė, kad jo šviesybė buvo su
manimi, nes būtų apipuolę kaip skėriai, - putlios jo lūpos niekina
mai vyptelėjo. - Viliuosi, kad šituose krūmuose eretikai nesislapsto?
Henrikas nusijuokė, o aš piktai atšoviau:
- Čia jums ne juokai! Jei skubiai ko nors nesiimsim, mūsų laukia
dar vienas karas, tik šįsyk jie supleškins Paryžių, - aš mostelėjau
Biražo. - Pasakokit!
Biražo su savo aksominiu apdaru priminė gumbuotą seną me
džio šaką, o ant dėmėtos jo plikės bebuvo likę vos keli plaukų kuokš
tai, tačiau jis kalbėjo įtaigiai ir dalykiškai:
- Mieste yra susitelkę apie šešis tūkstančius hugenotų, daugelis
atvyko į vestuves ir kol kas dar pasiliko. Jeigujie sumanytų keršyti už
Kolinji, tai nepasitenkintų mojuodami lazdom ir peiliais prie mūsų
vartų. Jie gali užimti net Luvrą!
Gizas valandėlę patylėjo.
- Tada norėčiau pasitaisyti, - ištarė jis pagaliau.
- Aš nurodžiau jums tinkamą laiką ir vietą reikalui sutvarkyti, o
jūs viską sugadinote. Kodėl manote, kad dar ką nors jums patikėsiu,
užuot liepusi, kol įmanoma, saugiai pasitraukti į savo tėvoniją Žu-
anvilyje?
- Aš ir neprašau nieko man patikėti, - nepaprastai ramiai atsakė
jis. - Bet užtikrinu, kad šįsyk neapvilsiu. Kolinji ne Lozorius - iš
kapo net jis neprisikels.
Henrikas žengė artyn.
- Mama, aš eisiu su juo. Mes visus tuose namuose išskersim.
364 . C. W. GORTNER
Netikėtai man ausyse suskambo velionio šešuro žodžiai: Taip

jau būna gyvenime, mergyt. Kartais, kad išvengtume smūgio, turime
smogti pirmi.
Aš prispaudžiau ranką prie krūtinės ir nusigręžiau Senos pusėn.
Gailus upės kvapas maišėsi su saldžiais mano sodo aromatais. Turė
jau pripažinti neišvengiamą dalyką: jeigu pasveiks, Kolinji kovos su
manim - iki galo. Jo gyvybė prieš manąją.
Aš vėl atsisukau. Jie visi mindžikavo patamsyje: Gizas - lyg
dramblio kaulo statula, liaunas Henriko kūnas - susiliejęs su tamsa,
o Biražo - lyg nedrąsus mano pačios atspindys.
- Visus? - sušnibždėjau, ir man prieš akis ėmė bėgti veidai tų,
kuriuos mačiau Kolinji namuose. Tie vyrai juk turi žmonas, vaikus.
Kaip paskui gyvensiu su tiek mirčių ant savo sąžinės?
- Visus, - Gizas ėmė šaltakraujiškai vardinti: - Kolinji žentą Te-
linji, jo laivo kapitoną Obinė, didikus Rošfuko, Suisi ir Armanjaką.
Jie yra tuose namuose ir turi mirti. Tada hugenotai nebeatsigaus. -
Jis nutilo ir sužiuro į Henriką, kuris kažką nepritariamai sumojavo.
Gizas vėl kreipėsi į mane: - Jūs turit Navarietį. Siūlau jį uždaryti ir
pastatyti sargybą, kol viskas baigsis. Turbūt nereikia nė sakyti, kad
jam negalima daugiau grįžti į savo karalystę.
Aš tebedvejojau, pakaitomis žvilgčiodama tai į vieną, tai į kitą.
Širdis taip daužėsi, kad net kraujas tvinkčiojo ausyse. Mąsčiau apie
tai, ką jiedu man siūlo, ir kokį pragarą atversiu sutikusi, o tada, kai
jau norėjau atsisakyti, prisiminiau Kolinji žodžius: Mes kovosime už
Navarietį ir už hugenotų. Prancūziją...
Jis arba aš. Kaip visuomet.
Aš nejučiom linktelėjau.
- Rytojaus naktį, - tyliai ištariau. - Tada galėsite veikti.
Gizas nusilenkė. Henrikas man mirktelėjo ir užsivožė ant galvos
gobtuvą.
- Kokia rytoj diena? - paklausiau, kai tie du dingo vis tirštėjan
čiose sutemose.
- Sekmadienis, dvidešimt penktoji, - atsiliepė Biražo. - Šventojo
Baltramiejaus, gydytojų globėjo, dienos išvakarės.
Kitos dienos vidurdienį, kepinant vis tokiai pat ugninei saulei, man
pranešė, kad Navarietis jau grįžo iš rytinio apsilankymo pas Kolinji.
Mano sūnus Herkulis irgi nuėjo į jo apartamentus, o aš nusiunčiau
ten ir dvaro prostitutes - maniau, kad jeigu jie turės pakankamai
karštų kūnų ir vyno, tai bus užsiėmę bent kelias valandas ir gal nė
nepastebės prie durų stovinčių sargybinių. Kai Henrikas grįžo iš va
karinės žvalgybos po miestą ir patikino, kad Paryžiuje kol kas negir
dėti neramumų, nors hugenotai pulkais būriuojasi visose gatvėse ir
alėjose aplink Kolinji namus, aš nuėjau pas Karolį.
Kol aš kalbėjau, jis sėdėjo ant lovos, rankose vartydamas aptru
pėjusią kulką, o greta išsidrėbęs gulėjo medžioklinis šuo.
- Vadinasi, tai tiesa, - man baigus, ištarė jis. - Jį pašovė Gizas.
- Ne, - aš palinkau pirmyn kėdėje. - Aš liepiau Gizui tai pada
ryti. Man tik gaila, kad jis prašovė. Vakar rytą aš buvau susitikusi su
Kolinji ir tikėjausi, kad galėsiu išsaugoti jamgyvybę, bet jis ėmė man
grasinti. Aš atleidau jam už tokius dalykus, už ką niekas kitas nebū
tų atleidęs, o jis prisipažino esąs kaltas dėl Randuotojo nužudymo ir
pareiškė kovosiąs už tai, kad į mūsų sostą pasodintų Navarietį. Tada
aš nusprendžiau, kad neturiu kitos išeities.
Karolis panarino galvą; jam iš gerklės išsiveržė kažkoks duslus,
trūksmingas garsas.
- Na, ir kodėl jie mūsų taip nekenčia? - sušnibždėjo jis. - Nie
kaip nesuprantu... Už ką, jeigu mes visada troškome tik taikos?
- Jie ne visi tokie. Karoli, pažvelkite į mane, - suėmiau jį už sma
kro ir kilstelėjau į save jo veidą. Mėgdžiodamas Henriką, jis irgi buvo
pradėjęs augintis barzdelę, tačiau tą akimirką aš mačiau tik mažą
berniuką, koks jis buvo, kai Kolinji su Randuotuoju pirmąsyk stojo į
karą, - jo akyse buvo regėti tokia pat nuostaba ir sumišimas. - Jie ne
visi tokie. Yra nemažai hugenotų, kurie gerbia savo karalių ir kurie
kaip ir mes nori taikos. Ar suprantate? Turime padaryti šitai, kad
juos išgelbėtume.
Blyškiu jo skruostu nusirito ašara. Jis linktelėjo, kulka išslydo jam
iš rankos ir dzingtelėjo ant grindų. Jis apsivijo rankomis sau kelius,
prisitraukė juos prie krūtinės ir susirietęs prisiglaudė prie savo šuns.
Palikau jį prižiūrėti Biražo. Koridoriuje sutikau lūkuriuojantį

Henriką.
- Žiūrėkit, kad griežtai laikytumėtės susitarimo, - pasakiau
jam. - Gizas vis dar mirtinai įsiutęs ant Kolinji; tačiau neleiskit jam
per daug įsisiautėti - tegu pasitenkina tais, kuriuos ras tuose na
muose.
- Aš viskuo pasirūpinsiu, - padrąsinamai man nusišypsojo jis. -
Pasitikėkit manim, mama. Po šios nakties jums daugiau nebereikės
sukti galvos dėl hugenotų.
Jo žodžiai man sukėlė nerimą, nors pati nesupratau kodėl. Ke
lio atgal nebėra, - pasakiau sau, grįždama į savo apartamentus. Aš
negalėjau leisti sau tokios prabangos - abejonių ar apgailestavimo.
Reikėjo padaryti viską, kas būtina Prancūzijai apsaugoti. Ir kiti val
dovai iki manęs buvo negailestingi savo priešams, o Kolinji buvo
išdavikas. Jis nusipelnė mirti už tai, ką padaręs.
Vis dėlto beveik neįstengiau nė paragauti valgio ir ilgai tylėdama
sėdėjau, kol mano damos, šį tą krapštinėdamos, slankiojo aplinkui.
Staiga man šovė į galvą paklausti:
- Ar kas nors matė Margo?
Ana Marija papurtė galvą.
- Ne, mano ponia. Ji užsidariusi savo kambariuose, bet girdėjau,
kad šįvakar ketino vakarieniauti su karaliene Izabele jos apartamen
tuose.
Visai neblogas sumanymas, - pamaniau, bet kažkodėl vis tiek
nusprendžiau, kad būtų geriau, jei Margo šįvakar sėdėtų su manim.
Izabelė anksti eidavo gulti. Kas žino, kur paskui dar gali nuklysti
mano duktė? To betrūko, kad sumanytų aplankyti savo vyrą arba
brolį Herkulį ir prie jų durų rastų stovint sargybinius!
- Einu jos atsivesti, - pasakiau. - Šįvakar man norisi draugijos.
Eime su manim, Lukrecija! O jūs, Ana Marija, likit čia ir parenkit jai
mano kambaryje pristumiamą lovelę.
Užsimetusi ant pečių aksominį šalį aš pravėriau duris ir sykiu su
Lukrecija išėjau į koridorių. Ant sienų liepsnodami šnypštė deglai -
nuo jų sklido daugiau dūmų nei šviesos. Aš dirstelėjau į Lukreciją; ji
žvelgė į mane taip atsargiai, kad iškart vėl skaudžiai prisiminiau, kas
dabar dedasi anapus rūmų sienų. Aš kone regėjau ginkluotus vyrus,
kartu su Gižu ir Henriku šuoliais lekiančius tamsiomis Paryžiaus
gatvėmis į namus Betisi gatvėje, kur guli sunkiai sužeistas žmogus ir
nė nenutuokia apie besiartinančią mirtį.
- Viskas bus gerai, - pasakiau Lukrecijai ir turbūt sau pačiai. -
Pamatysit, viskas bus gerai...
Kol ėjome ilgais raitytais senųjų rūmų koridoriais, mane vis la
biau ėmė gluminti tyla. Šįvakar nebuvo numatyta jokių oficialių pra
mogų, tad dvariškiai veikiausiai linksminosi kas kaip išmanė, tačiau
Luvras buvo neįtikėtinai apmiręs. Man darėsi keista ir nejauku: bu
vau pratusi nuolat matyti grupeles damų, šlamančių pro šalį brang
akmeniais išdabintais apdarais, ir vieną kitą landų ponaitį, sliūki-
nantį tamsiais užkaboriais. Juk dabar buvo atvykę galybė kilmingų
svečių, susirinkusių į vestuves, o atrodė, tarsi visi rūmai stovėtų tušti.
Aš vėl dėbtelėjau į Lukreciją.
- Čia tylu kaip kape. Kur visi dingo?
- Nežinau, - papurtė galvą ji. Bet jos balse išgirdau savotišką
baimingos nuojautos gaidelę ir sustojau kaip įbesta.
- Lukrecija, kas yra?
- Nieko, - prabilo ji, bet tuoj nutilo ir įsispoksojo į mane iš po
šalio, kurį buvo užsitraukusi ant galvos. - Maniau, kad jūs žinote.
Sklinda gandai, kad jo didenybė susirgo ir nurodė paankstinti vaka
rinius varpus.
- Susirgo? - aš suraukiau kaktą. - Tačiau aš vos prieš kelias va
landas buvau pas Karolį. Jis buvo nusiminęs, bet...
Pasitikėkit manim, mama. Po šios nakties jums daugiau neberei
kės sukti galvos dėl hugenotų.
Prisiminusi šiuos mįslingus Henriko žodžius, aš staiga aiktelė
jau. Prispaudusi ranką sau prie gerklės, aš vėl pasileidau į priekį, tik
sparčiau. Lukrecija skubinosi iš paskos. Mudvi perėjom per kiemą,
pribarstytą žvyro ir visokių atliekų, pasukome pro jo viduryje įren
ginėjamą fontaną, kuris kol kas tebuvo tik akmenų krūva - vis mano
pradėtos statybos: vienu metu aš kluptelėjau, ir Lukrecija sugriebė
368 . C. W. GORTNER
man už rankos. Ji bedė pirštu j mano kojas. Pamačiau tebeavinti

minkštapades kambarines kurpaites.
- Reikėjo persiauti, - sumurmėjau. Apėjusios fontaną, mudvi
įžengėme į arkadą, apšviestą sieninių šviestuvų, iš kur vedė laiptai į
Izabelės apartamentus.
Tą akimirką mano ausis pasiekė gedulingas pavojaus varpo
skambesys.
- Sen Žermeno l’Okserua, - su palengvėjimu išgirdau sakant
Lukreciją. Ta bažnyčia buvo kitapus Luvro; tokiu metu aš papras
tai jau būdavau lovoje, skaitydavau arba rašydavau, tad nepažinau
skambesio. Tačiau tas varpas nepaliovė skambėjęs - jis aiškiai skel
bė pavojų, ir mane vėl sukaustė baimė. Aš sustingau, vis tvirčiau
gniauždama pečius gaubiantį šalį, o Lukrecija jau siekė paimti mane
už rankos. Bet staiga...
Nuaidėjo šūvis. Mudvi su Lukrecija sužiurom viena į kitą. Ne
trukus trenkė dar vienas šūvis, tada tylą perskrodė riksmas, po jo -
kitas... Tamsoje girdėjosi daugybė sielvartingų šauksmų, tolimų rė
kavimų, plieno žvangesys ir bėgančių kojų dundėjimas.
O paskui vėl įsivyravo kraupi tyla.
- Margo! - sušnibždėjau. - Turime rasti Margo, kol...
Arkebuzos šūvių papliūpa, regis, kažkur tiesiai mums virš galvų
nedavė man baigti. Lukrecija aiktelėjo, o aš likau stovėti svyruoda
ma, lyg apsvaigusi nuo rūmuose pratrūkusios triukšmingos kako
fonijos.
Akies kampučiu pastebėjau pro mus kažką lekiant. Atšokau į
šoną, sykiu su savim patraukdama ir Lukreciją. Arkada skuodė kaž
koks žmogus - jaunuolis pasišiaušusiais plaukais, juodu švarku ir
kelnėmis; jo burna buvo pražiota iš nebylaus siaubo, o rankos išties
tos pirmyn, lyg atsimušus į stiklą. Paskui jį sekė grupelė pistoletais
ir peiliais ginkluotų vyrų - aš iškart pažinau mūsų dvariškius, nors
jie vilkėjo odinėmis striukėmis, o veidus slėpė po kaukėmis. Mano
akyse jie pasivijo jaunuolį, kuris puolė slėptis už kolonos, bet susto
jo, pernelyg vėlai suvokęs savo klaidą, ir puolė atgal kone tuo pačiu
keliu, kaip buvo atbėgęs. Kiek įkabindamas jis pasileido per kiemą,
išvengė vieno iš persekiotojų, kuris šoko ant jo, beskubėdamas vos

neatsitrenkė į fontaną ir lėkė toliau - tiesiai į mane.
Jo ištiestos rankos, rodės, beviltiškai stengėsi kažką sugauti, o iš
skėsti pirštai nagais kabinosi į orą. Nejučiomir aš kilstelėjau ranką ir
jau tiesiau jo pusėn. Staiga jam iš burnos pliūptelėjo raudona srovė.
Jis parkrito vos už kelių žingsnių nuo manęs, veidu į žemę, o jo nu
garoje styrojo durklas.
Du kaukėti persekiotojai, stūgaudami lyg vilkai, paspyrė jį kojo
mis, atvertė aukštielninką ir dar kelissyk smeigė durklais į krūtinę.
Tada vienas pakėlė akis ir išvydo mane. Jis sustingo.
- Čia karalienė motina! - sušuko jis. Aš įsistebeilijau į kaukės iš
pjovose baltuojančius jo akių baltymus. Bet jis staigiai ištraukė dur
klą ir pasileido tolyn su visais. Jie padūkusiai kvatojosi, tarsi atsidūrę
kokioje smagioje šventėje.
Aš žiūrėjau į negyvėlį, gulintį prie savo kojų, - apstulbusios žalios
jo akys jau darėsi lyg stiklinės. Ant kruvino švarko krūtinės buvo iš
siuvinėtas raudonas skydas su dviem sunertais sidabriniais žiedais.
Navaros herbas!
Judu - lyg dvi puselės. Judviem reikia vienam kito, kad abu įgy
vendintumėte tai, kas jums lemta.
Aš aiktelėjau.
- Ne, tik ne jis! - Mane pagavo prigimtinis instinktas. Puoliau
prie laiptų, Lukrecija - iš paskos. Kol paknopstom bėgome laiptais
aukštyn, plaučiai man degte degė, o šlapi sijonai painiojosi apie ko
jas. Žvilgtelėjusi į apačią, aš su siaubu išvydau sau iš paskos besidrie
kiančias kraujo šliūžes: matyt, mano sijono apačia netyčia sumirko
to vargšo jaunuolio krauju.
Girdėjau, kaip man už nugaros sunkiai šnopuoja Lukrecija. Mu
dvi užkopėme į trečią aukštą. Čia buvo įtartinai tylu. Nors tolumoje
girdėjosi protarpiais aidintys šūviai, grėsmingas staugimas ir siaubo
kupini klyksmai, viskas atrodė tarsi netikra, prislopinta koridoriaus
apmušalų. Mudvi nusvyravome prie paauksuotų durų į karalienės
apartamentus; pamačiau ant medinių plokščių nuteptą raudoną
kryžių - dažai dar tebevarvėjo. Aš iš visų jėgų ėmiau kumščiais dau
žyti į duris, tuo pat metu stebėdamasi, kodėl prie jų nestovi sargyba,
nors tamsiame mano minčių sūkuryje ir išplaukė suvokimas, kad
bijoti nėra ko: mano marčiai niekas negresia. Juk buvo duoti slapti
nurodymai! Tik tie, kas ryžtųsi eiti laukan, rizikavo gyvybe.
- Čia aš! - šaukiau. - Atidarykit! - Mano balsas skambėjo krau
piai. Netrukus išgirdau džergžtelint skląstį ir durys atsivėrė. Už jų
užsimetusi chalatą stovėjo Izabelė, kelios prakaitu permirkusios jos
plaukų sruogos buvo išsprūdusios iš tinklelio ant pakaušio ir driekė
si ant sprando. Aš nustėrusi įsispoksojau į baltą raištį su nupaišytu
raudonu kryžiumi, kurį ji ryšėjo ant kairiojo žasto. Bet, nespėjus
man nė žodžio ištarti, marti sugriebė mane už pečių:
- Eikit vidun, greičiau! Jūs nedėvite ženklo. Be jo jus nužudys!
Aš ištrūkau iš jos, kol nespėjo įsitempti manęs pro duris. Jai už
nugaros pamačiau išbalusias damas - jos visos klūpojo ir meldėsi.
- Kokio ženklo? - riktelėjau beveik isteriškai. - Kas vyksta? Sa
kykite tučtuojau!
- Štai tokio! - ji atkišo man panosėn raištį. - Jis rodo, kad esate
katalikė. Negi nežinote, ką jie daro? Žudo eretikus! Visi, kas neturės
ženklo, mirs.
Lukrecija persigandusi sudejavo. Pažvelgiau į ją ir pamaniau, kad
kraustausi iš proto.
- Ne, negali būti! Juk sakiau jiems - tik tuos, kurie bus tuose na
muose. Šito negali būti! Tai neįmanoma!
Pasigirdo išgąstingas klyksmas; mes staigiai atsigręžėme ir su
stingome, išvydusios tris moteris, kurios lyg paklaikusios bėgo ga
lerija nuo laiptų pusės. Apsukusios kampą, jos pasileido ilgu kori
doriumi, vedančiu į karaliui priklausantį rūmų sparną. Paskui jas
dūmė ietimis ginkluoti vyrai. Moterų siaubas ir neviltis, atrodė,
tiesiog plakėsi į sienas ir tol augo ir didėjo, kol nebesigirdėjo nieko
daugiau.
Staiga jų klyksmai nutilo.
- Eikit vidun, - vėl pakartojo Izabelė. - Čia būsime saugios. Die
vas ir šis kryžiaus ženklas mus apgins.
Aš atsisukau į ją.
KOTRYNOS MEDIČI IŽPAŽINTIS ♦ 371
- O kur Margo? Ar ji su jumis?

Izabelė papurtė galvą.
- Ne. Ji neatėjo vakarienės. Ji... ji atsiuntė žinią, kad eis aplankyti
savo vyro.
- Dio Mio, tai ji su Navariečiu! - aš ištiesiau ranką. - Duokit man
savo raištį! - Izabelė be žado įsispoksojo į mane. - Greičiau, mote
rie, - riktelėjau, ir ji ėmė paskubomis narplioti raištį.
- Mano ponia, nereikia! Neikit ten! Navarietis - hugenotas; jie
ir jus nužudys! - Lukrecija įsikibo į mane, kol užmazgiau raištį ant
kairiosios savo rankovės.
- Manęs jie nežudys, - pažvelgiau į ją. - Juk aš - karalienė mo
tina. Jie galvoja, kad aš... - mano balsas užlūžo, lyg suskilęs į gaba
lus. - Jie galvoja, kad visa tai - mano įsakymu!
- Aš eisiu su jumis, - tarė Lukrecija.
- Ne. Tai pavojinga. Geriau eisiu viena. O jūs likit čia su jos ma
lonybe. Užsirakinkit duris ir nieko neįsileiskit. Girdėjot? Kas bebū
tų, nieko neįsileiskit!
Izabelė sugriebė Lukreciją už rankos, o aš apsisukau ir krūpčio
jančių deglų šviesoje nuskubėjau koridoriumi atgal, į tą pačią pusę,
kur nubėgo tos klykiančios moterys. Kai likau viena, man atrodė,
kad visi mano pojūčiai tarsi paaštrėjo: girdėjau net vos girdimus
garsus, artėjančius iš abiejų rūmų pusių, - mirtis lyg lemtingas po
tvynis supo mane.
Skubėdama per rūmus, kuriuose staiga įsikūnijo kraupiausias
mano košmaras, nors kadaise čia gyvenau su vyru, auginau vaikus ir
grūmiausi už savo šalį, aš nejučiom prisiminiau sapną, kurį regėjau
tą naktį, kai paskutinįsyk mačiausi su Nostradamu. Akyse man išni
ro tie patys neaiškūs pavidalai, varpų skambesys ir klyksmai. Aš vėl
mačiau save, slidinėjančią per kraują. Tada aš nesupratau, ką visa tai
reiškia, o dabar jau žinojau.
Norėdama nužudyti vieną žmogų, aš atnešiau mirtį tūkstan
čiams.
O dabar dar galiu nespėti išgelbėti princo, kurį man buvo prisa
kyta saugoti.
Aš įpuoliau į ilgą galeriją ir bėgdama slidinėjau šlapiomis grindi

mis. Bet stengiausi nežiūrėti po kojom, tik susikaupusi stačiau vieną
pėdą po kitos ir bandžiau nekreipti dėmesio į kurtinamus klyksmus,
sklindančius iš gretimo kambario.
- Navarietis, - kuždėjau. - Navarietis neturi mirti!
Taip pasiekiau galerijos galą; atvira arkada dešinėje vedė į nuo
šalų sodą. Aš sustingau, išvydusi grupelę nuogų hugenotų. Mūsų
uniforma vilkintys kareiviai buvo suvarę juos į krūvą, nudraskyti
drabužiai gulėjo sumesti ant žemės. Vyrai rėkė ir bandė gintis, o
moterys raudojo, užsidengusios rankomis veidus. Kareiviai badė
juos ietimis, ir žmonės paeiliui virto lygjavų pėdai. Žiūrėjau, kaip jie
krinta vienas ant kito - vieni mirę, kiti dar gyvi; galiausiai kareiviai
ėmė badyti juos nežiūrėdami kur - ietys smigo į tą kūnų maišalynę.
- Tik ne Navarietis, - vėl ėmiau kartoti lyg maldą. - Dieve, mal
dauju, tik ne jis!..
Skubinausi toliau. Žinojau, kad, jei Navarietis dar gyvas, vienin
telė vieta, kur jis galėtų būti, - karaliaus apartamentai. Kad ir kas
dėtųsi rūmuose, kad ir kokia beprotybė čia siautėtų, niekas nedrįs
nė pirštu jo paliesti, jeigu jis bus su Karoliu. Vyliausi, kad Margo vei
kiausiai bus kaip nors nugirdusi, kas rezgama; štai kodėl ji atsisakė
vakaroti su Izabele ir turbūt papirko arba nuvarė šalin sargybinius
prie apartamentų durų, kad galėtų nuvesti Navarietį į saugią vietą.
Pakeliui koridoriuose mačiau vis daugiau negyvėlių - nuplėštais
drabužiais, perpjautomis gerklėmis, išplėstomis nereginčiomis aki
mis ir išvirtusiais viduriais. Vaizduotėje jau regėjau šitaip tysančią
ir savo dukterį krauju sukepusiais nuostabiais garbanotais plaukais;
mano ausis pasiekė rauda, ir kurį laiką nesumojau, iš kur ji sklinda,
bet paskui pajutau, kad aimanuoju pati, - iš lūpų veržėsi kimi, siel
vartinga dejonė.
Staiga už manęs kažkas nusikvatojo - apsisukau lyg įgelta. Tarp
pasieniais gulinčių lavonų koridoriumi man už nugaros nupleveno
kelios mūsų dvaro prostitutės, apsitaisiusios puošniausiais savo ap
darais: joms ant krūtinių spindėjo perlai ir rubinai, odą dengė storas
pudros sluoksnis, o nuo žastus juosiančių baltų raiščių tabalavo kry
želiai ir rožinių karoliukai. Jos kuždėjosi viena su kita, rodė pirštais

į buvusius savo klientus ar meilužius, dabar tysančius joms po kojų.
Kai viena iš jų aukštakulniu bateliu paspyrė negyvėlį, aš vos nepa-
springau gerklę graužiančia tulžimi.
Kažkaip nebesusigaudžiau, kur esu, nors buvau čia vaikščiojusi
tūkstančius kartų, eidama aplankyti sūnaus. Stabtelėjau ir prisiver
čiau susikaupti - gal pamatysiu kokį pažįstamą baldą, paveikslą ar
statulą, kurie nurodys man, kur eiti. Pasijutau lyg atsidūrusi labirin
te ir staiga pasukusi leidausi tolyn tamsiu siauru koridoriumi, veng
dama didesnių patalpų ir galerijų, - čia telkšojo juodo kraujo klanai.
Mano sijonas permirkęs net žliugsėjo, skaisčiai raudonos dėmės ant
sienų apmušalų siekė kone pakraigę, visur mėtėsi numesti ar sulau
žyti ginklai - tarsi kas būtų siaubte nusiaubęs visą mūsų arsenalą.
Pagaliau išvydusi ant ąžuolinių durų tolumoje Karolio inicialus, aš
su palengvėjimu atsidusau. Buvau jau nebetoli jo kambarių.
Staiga už kažko užkliuvau. Aiktelėjusi atšokau, bet nepajėgiau
atitraukti akių nuo skersai kelią man gulinčio žemaūgio kūnelio -
kuprota nugara buvo lyg rėtis subadyta durklu. Iš gerklės man iš
siveržė klyksmas, nors po akimirkos suvokiau, kad čia - ne mano
nykštukė, ne mano mieloji Ana Marija. Tai buvo vyriškos lyties ne
ūžauga - vienas iš mėgstamiausių Karolio juokdarių; mano sūnui
be galo patikdavo žiūrėti, kaip jis vartosi kūliais ir žongliruoja ka
muoliukais.
Apibėgusi jo lavoną, aš paknopstom puoliau prie durų. įsmukusi
vidun, su palengvėjimu išvydau penkis karališkosios gvardijos sar
gybinius, stovinčius prie Karolio miegamojo. Jųveidai atrodė ramūs
ir abejingi, bet prisiartinusi pastebėjau, kad vieno iš jų ranka, gniau
žianti alebardą, dreba. Šie vyrai buvo šveicarai samdiniai, pasamdyti
ir gerai apmokami tam, kad saugotų tiktai karalių; aišku, jie stovėjo
čia gindami mano sūnų ir su siaubu klausydamiesi, kas dedasi ap
linkui visame Luvre.
Prasiskyrę jie įleido mane į prieškambarį. Biražo bejėgiškai kiū
tojo kėdėje, susiėmęs rankomis galvą. Kai pažvelgė į mane, jo akys
buvo sklidinos liūdesio.
- Ar jie čia? - vos girdimu balsu cyptelėjau aš.

Jis mostelėjo ranka Karolio miegamojo link, kur, regis, prieš šim
tą metų buvau jo globai palikusi užsnūdusį savo sūnų.
- Buvo atėjęs Gizas su savo vyrais, - tarsi per sapną prabilo Bi-
ražo. - Jis liepė man išeiti. Jo didenybė baisiai įtūžo. Maldavau jo
nesijaudinti, bet kai Gizas pareiškė, kad jis laikomas uždarytas dėl
jo paties saugumo, jis... jis tarsi nutrūko. Jis ėmė rėkti, kad daugiau
niekad nepaklus Gizo komandoms, greičiau jau jį nudobs... - Biražo
bejėgiškai žiūrėjo į mane. - Modama, jis atrodė tarsi apsėstas ir be
atvangos rėkė užmušiąs Gizą ir kiekvieną kataliką, kuris drįs nu
skriausti jo svečius hugenotus. Tada vidun įpuolė Margo. Ji pasakė,
kad Navarietis su Herkuliu įkalinti savo kambariuose ir netrukus
bus nužudyti. Gizas mėgino ją sulaikyti, bet ji tėškė jam antausį ir
ėmė maldauti Karolio gelbėti jos vyrą. Ji tol nenurimo, kol Karolis
įsakė atvesti Navarietį ir Herkulį čionai, į savo kambarius.
Išgirdus Biražo žodžius, visa mano valios jėga, kurios stumiama
bėgau per rūmus, staiga nuseko.
- Tai jie saugūs, - išgirdau save šnibždant. - Ačiū Dievui, jie
saugūs!..
Biražo prisivertė atsistoti.
- Navariečio palyda, jo bičiuliai ir tarnai... manau, jie visi negyvi.
Navarietis buvo kruvinas, kai jį čia atvedė. Jis verkė ir kaltino Karolį
ir jus sukursčius žudynes, kad priverstumėte jį atsiversti į kataliky
bę. Jis sakė, kad Kolinji buvo visiškai teisus, nes jūs tikrai įsigudrinot
leisti Gizui išžudyti visus Prancūzijos hugenotus.
Jo žodžiai užveržė man gerklę lyg virvė.
- Tačiau jis gyvas? - dar išspaudžiau. Biražo linktelėjo, aš apsi
sukau ir suėmiau durų rankeną. Jos buvo neužrakintos. Aš įžengiau
į miegamąjį.
Karolio šuo gulėjo priešais duris. Kai įėjau, iš prieškambario vi
dun švystelėjo žvakių šviesa, ir jis suurzgė. Herkulis kiūtojo nišoje
kambario pasieny, raupuotas jo veidas buvo šlapias nuo ašarų. Išvy
dęs mane, jis prisitraukė kelius sau prie krūtinės, o akys dar labiau
išsprogo iš baimės.
Mano žvilgsnis nukrypo į lovą. Karolis sėdėjo atsilošęs į droži

nėtą galvūgalį, glėbyje laikydamas Navarietį ir spausdamas jam prie
gerklės durklą. Navarietis sekė mane akimis; viena jo rankovė ant
peties buvo perplėšta. Net ant juodo jo švarko mačiau blizgančias
kraujo dėmes.
Staiga iš tamsos išniro Margo.
- Na, ar dabar jūs patenkinta? - sušuko ji. Atsisukusi pagavau
įniršio ir neapykantos sklidiną jos žvilgsnį. - Tai jūsų darbas! Tai jūs
mano vestuves pavertėt skerdynėm!
- Aš... aš nieko nepadariau, - išlemenau. - Jūs gi žinote, kad aš
nekalta.
- Jūs kalta! Jūs troškot Kolinji mirties, o dabar jo kraujas - ant
mūsų visų rankų!
- Nutilkit, - sušnypščiau jai ir atsisukau į Karolį. - Sūnau, mal
dauju, paleiskit jį.
Karolis papurtė galvą, dar stipriau gniauždamas durklą. Navarie-
čiui per gerklę nuvirveno kraujo srovelė. Mano sūnus drebėjo.
- Jis turi atsiversti arba mirs. Gizas jį nužudys!
- Ne, paklausykit. Jis - to paties kraujo, kaip ir mes, ir jis - Mar
go vyras. Gizas jo nelies.
Karolis tik dar tvirčiau apglėbė Navarietį, o durklo ašmenys at
sidūrė taip arti pulsuojančios gyslos jo kakle, kad aš vos susiturėjau
nešokusi ant lovos jo gelbėti.
- Gizas man sakė, kad jo dar ateis, - springdamas ašaromis garg-
telėjo mano sūnus. - Jis sakė, kad Navarietis - eretikas ir turi sumo
kėti už viską, ką jo sėbrai mums padarė. Privalau jį išgelbėti; jis turi
tuoj pat atsižadėti savo erezijos.
Aš žengiau dar žingsnį. Šuo suurzgė ir ėmė šiepti dantis.
- Taip ir bus, - pasakiau. - Jis atsižadės, patikėkit. Jis padarys
viską, ko paprašysit. Tik leiskit jam tai padaryti neverčiamam.
Karolis vis tiek dvejojo. Jo ranka sudrebėjo, ir durklas slystelėjo
Navariečiui per gerklę. Šis aiktelėjo.
- Jis turi tai pasakyti, - iškošė Karolis, kita ranka sugriebęs Nava
rietį už smakro. - Sakyk! Sakyk, arba aš pats perpjausiu tau gerklę,
kol Gizas nespėjo!
Navarietis pažvelgė į mane: jo akyse išvydau tokią neapykantą ir

bejėgiškumą, kad vos atlaikiau.
- Klausykit jo, - pasakiau. - Dėl Dievo meilės, atsiverskit, kad
liktumėt gyvas!
Jo gerklė sutrūkčiojo. Jis ištarė:
- Aš... aš atsižadu visų, išskyrus Romą. Aš - katalikas!
Karolis susmuko, durklas išslydo jam iš rankos, o aš šokau pir
myn atplėšti nuo jo Navariečio. Iš mano glėbio jis kniubdamas nu
virto į Margo rankas. Ji laikė jį apkabinusi ir raudojo taip, kaip dar
niekad nebuvau jos girdėjusi. Atrodė, kad visas mūsų pasaulis suby
rėjo į šipulius.
- Jums nieko nereikia bijoti, - pasakiau. - Aš jus apginsiu.
Navariečio lūpas iškreipė karti šypsena.
- Taip, kaip apgynėte ir tūkstančius tų, kurie šiandien žuvo? Po
nia, kad ir kaip norėtumėt, šitos nakties per amžius niekas nepamirš!
Jo akys buvo ledinės. Aš nutylėjau. Aš pasiekiau tai, ko troškau
nuo pat tos akimirkos, kai nusprendžiau jį apvesdinti su savo duk
terim. Jis gyvens kaip katalikų princas, jo vaikai bus krikštijami ir
auklėjami katalikiškai. Aš apsaugojau mūsų ateitį, atimdama iš hu
genotų jų būsimąjį karalių.
Tačiau suvokiau, kad tikriausiai amžinai praradau jį patį.
TRISDEŠIMT DU
O TRIJŲ DIENŲ MES VISI SUSIRINKOME PARYŽIAUS KATEDROJE

P atšvęsti Navariečio atsivertimo. Aš žiūrėjau klūpančiam prie
šais altorių ir iš džiūgaujančio monsinjoro rankų priimančiam ko
muniją Navariečiui į nugarą, nenorėdama matyti triumfuojančių ir
šypsančių katalikų didžiūnų ir dvariškių, išgyvenusių tą naktį, jau
spėtą gėdingai įvardyti kaip šv. Baltramiejaus žudynės.
Kad ir koks siaubas mane kaustė, aš iš paskutiniųjų stengiausi
viešumoje dėtis santūri ir abejinga - nerodyti nei baimės, nei gėdos
dėl to, ką padariau. Toji taika, kurios taip troškau sulaukti po Margo
ir Navariečio vestuvių, dabar buvo atsidūrusi ant bedugnės kraš
to; Prancūzijai gresiantis pavojus buvo dargi didesnis nei bet kada
anksčiau, tad aš nenuilsdama triūsiau ir tarsi prisikalusi prie darbo
stalo be paliovos kurpiau paaiškinimus Anglijai, Nyderlandams ir
kitoms liuteroniškoms šalims, iš kurių pylėsi griausmingi pasmerki
mai. Tiktai Roma ir Ispanija džiaugsmingai mus sveikino.
Paryžius anapus katedros sienų tebebuvo paplūdęs krauju. Pra
sidėjus skerdynėms, nelabai kas paisė, ar auka - katalikas, ar pro
testantas. Žmonės pasinaudojo proga nebaudžiami susidoroti vieni
su kitais, ir tame pragare žuvo šimtai niekuo dėtų miestiečių. Sena
lyg kokius rąstus plukdė negyvėlius, o alėjose ir ant tiltų buvo pilna
priversta lavonų. Visus lyg šmėkla persekiojo maro baimė, tad dalis
išgyvenusiųjų pasičiupo ką galėdami ir pabėgo kiek kojos nešė. Aš
įsakiau kitapus miesto sienų kasti duobes ir versti j jas mirusiuosius,
tarpuose dar pabarstant negesintomis kalkėmis, kad lavonai grei
čiau irtų.
Pas mane, visas perbalęs ir atsiprašinėdamas, atėjo mano sūnus
Henrikas. Aš tylėdama klausiausi jo pasakojimo apie tai, kaip jiedu
su Gižu ir jo vyrais įsiveržė į Kolinji namus mieste ir iš netyčių už
klupo hugenotų didikus. Kol tie vyrai kovėsi ir žuvo, gindami savo
vadą, Gizas užlėkė laiptais aukštyn. Išvertęs Kolinji iš lovos, jis dau
gybę kartų dūrė jam peiliu, o tada išmetė pro langą. Visas kruvinas
ir triumfuodamas Gizas žiūrėjo, kaip apačioje ant grindinio akme
nų nukritusiam negyvam Kolinji vienas iš jo pakalikų dar nukirto ir
galvą. Lyg karo grobį pasikabinęs ją sau prie balno, Gizas leidosi jo
dinėti gatvėmis ir kurstyti minią. Visi hugenotai, nespėję pasislėpti
kur nors už įtvirtintų durų, tapo katalikų įniršio aukomis - šie žudė
su baisia neapykanta ir be galo žiauriai.
- Prisiekiu, aš mėginau visa tai sustabdyti, - virpančiu balsu die
vagojosi Henrikas. - Tačiau Luvre Gizas buvo slapta davęs saviš
kiams nurodymų, ir jo šalininkai ėmėsi skersti visus, kas neturėjo
balto raiščio. Aš nebežinojau, ką daryti. Nebuvo kur dėtis nuo to
košmaro!
Aš linktelėjau. Neturėjau jėgų jo keikti. Dar niekad nebuvau jo
tokio mačiusi; Henrikas bent jau atgailavo, o jo veide sustingęs siau
bas aiškiai rodė, kad jis ne sava valia buvo įveltas į tas skerdynes. Jo
jaunystė ir nepatyrimas pakišo jam koją. O per savo karštakošišku
mą jis nuėjo daug toliau, nei ketino.
- Jūs prieš mano valią pernelyg suartėjote su Gižu, - tyliai išta
riau, - tačiau negaliu jūsų dėl to kaltinti. Tai buvo mano klaida. Kai
iš pirmo karto nepavyko nudaigoti Kolinji, daugiau nebereikėjo nė
bandyti. O dabar eikit. Nenuleiskit akių nuo Navariečio ir pasirū
pinkit, kad Gizas nedelsdamas išvyktų iš Paryžiaus. Jam draudžia
ma rodytis mieste, kol nuspręsiu kitaip. Jis pernelyg toli nuėjo.
Mano sūnui išėjus, pasirodė Biražo. Jis vos bepastovėjo ant
kojų - taip buvo nusivaręs, mėgindamas kaip nors suvaldyti mieste
tvyrančią sumaištį. Jis man pranešė, kad hugenotai iš visos Prancū

zijos bėga per sienas į Ženevą. O ten mane jau praminė karaliene
Jezabele. Vėl pasipylė spausdinti pamfletai, kuriuose iš naujo buvo
vardijamos visos šlykštynės apie mane: aš esanti Italijos gyvatė,
siaubinga pabaisa, kuri susimokė su Ispanija sunaikinti protestantų
tikėjimą. Nors anksčiau dėl to piktindavausi ir karštai gyniau savo
nekaltumą, dabar nurodžiau Biražo nieko nedaryti. Tegul visa bjau
rastis pilasi ant mano galvos, - kad tik mažiau kliūtų mano sūnums.
O dėl kraupios Kolinji žūties mane apėmė toks abejingumas,
kad nedrįsau to prisipažinti netgi patiems artimiausiems žmonėms.
Naktį viena likusi savo kambaryje aš klausydavausi, kaip tarnai už
durų šiūruoja koridorius, ir laukdavau užgriūvant sielvarto - tikė
jausi tokio nepakeliamo skausmo, kokia milžiniška buvo mano kaltė.
Ėmiau baimintis, ar tik mano širdis nebus pavirtusi į akmenį - nuo
visų kovų ir išdavysčių tiek surandėjusi, kad jau nieko nebejaučiau.
Sužinojusi, kad suluošintas Kolinji kūnas vis dar kabo paskubom
suramstytose kartuvėse, kur Gizas jį paliko, aš įsakiau jį nukabinti,
o galvą atnešti man.
Tik kai kareivis pravėrė medžiaginį maišą ir pasitraukė į šalį, o aš
pažvelgiau į negyvą veidą, nuo kurio buvo nuvalytas sukepęs krau
jas, tad dabar jis veikiau priminė vaškinį atvaizdą žmogaus, kurį ka
daise pažinojau, mano širdį kaustantis ledas įskilo. Nebemačiau nė
ženklo to įstabaus gyvybingumo, kuriuo iš pradžių taip žavėjausi, o
paskui pradėjau bijoti. Toje sustingusioje kaukėje nebeliko ir išdi
dumo, kuriuo taip grožėjausi. Ištiesusi drebančią ranką, aš paliečiau
šaltas blyškias lūpas, amžiams iškreiptas skausmo, ir tada mano siel
vartas plūstelėjo lyg liepsna, deginanti gerklę.
Aš nusigręžiau.
- Ne, - sušnibždėjau, - Dio Mio, ne...
Lukrecija mostelėjo kareiviui išeiti, o pati čiupo mane į glėbį ir
ėmė siūbuoti kartu su manim pirmyn ir atgal, nes aš be paliovos
purčiau galvą, lyg bandydama viską paneigti. Tą akimirką supratau,
kad kažkas manyje mirė sykiu su juo, ir aš niekad daugiau nebebūsiu
tokia, kokia buvau. Manyje nebeliko nieko iš tos mergaitės, kokia
kadaise buvau, - naivi paauglė, pirmąsyk įkėlusi koją į Prancūziją.

Jis nuo pat pradžių buvo su manim, jis matė mane tyrą ir nekaltą.
Iš visų žmonių mano gyvenime jis vienintelis bent prisilietė prie tos
būtybės, kokia aš norėjau tapti.
O dabar jis negyvas. Mano įsakymu.
Aš nusiunčiau jo palaikus į Šatijoną palaidoti ir pasirūpinau, kad
jo našlė ir vaikai gautų visą pensiją, kuri jam priklausė už ištarnau
tus metus, nors jis mirė apkaltintas išdavyste ir jo nuosavybė turėjo
atitekti karūnai. Tai buvo mano bandymas bent kiek išpirkti kaltę
ir paskutinė dovana jam - nežinojau, kaip dar galėčiau su juo atsi
sveikinti.
Dabar, žiūrėdama, kaip Navarietis sugrįžta prie mūsų, po akme
niniu veidu slėpdamas milžinišką kainą, kurią jam teko sumokėti,
kad išsaugotų gyvybę, aš nebeįstengiau daugiau tvardytis net viešu
moje. Jaučiau, kaip sieloje viskas kyla, kaupiasi ir grasina prasiveržti:
begalinis nuovargis, baimė ir staiga užgriuvęs palengvėjimas. Visa
tai pasidarė nebepakeliama, ir, kai jis priėjęs atsisėdo į mūsų klauptą
greta Margo, kuri pervėrė mane žudančiu žvilgsniu, aš adošiau gal
vą ir garsiai nusikvatojau.
Aš tebebuvau Mediči ir turėjau išgyventi.
Palikę Luvrą su visais jo vaiduokliais, mes persikėlėme į Sen Žer-

meną. Aš nerimavau dėl Karolio, kuris staiga sukarščiavo. Dakta
ras Pare jį apžiūrėjo ir pareiškė, kad karštinė smarki, tačiau ji turėtų
praeiti. Bet Karolis skundėsi negalįs užmigti. Parė patarė kasdien
girdyti jį silpnu aguonų nuoviru ir kiek įmanoma saugoti nuo jau
dulio ir stiprių įspūdžių, mat jis manąs, kad Karolio negalavimas
radosi nerviniu pagrindu - po nesenų įvykių.
Navarietis persikėlė kartu su mumis; išoriškai jis nebuvo belais
vis. Jis atsižadėjo savo erezijos ir, nors Henrikas atidžiai jį stebėjo, jo
bendravardis atrodė susitaikęs su likimu. Navarietis turėjo atskirus
apartamentus, jis kasdien jodinėjo, šaudė iš lanko ir netgi nemažai
laiko praleisdavo su Margo. Matyt, ši jam prasitarė, kad Karolis ne
galuoja, ir, mano nuostabai, jis ėmė lankyti mano sūnų. Keliskart
Biražo man pranešė, kad Karolis su Navariečiu ištisą popietę lošė ir
juokėsi kaip geri draugai. Šitai pasirodė man taip keista ir įtartina,
kad neištvėrusi pati nutariau netikėtai juos aplankyti ir savo akimis
įsitikinti, ko verta ši naujoji draugystė.
Radau juos sėdinčius prie suramstyto iš lentų stalo, geriančius
vyną ir pliekiančius kortomis; Margo su Herkuliu irgi tūnojo ne
toliese, sukišę galvas. Po žudynių jauniausiasis mano sūnus tiesiog
prilipo prie sesers - jautėsi vergiškai jai dėkingas, kad tąkart įsikišo
ir, jo manymu, išgelbėjo jam gyvybę, nors iš tiesų vargu ar jam grėsė
rimtesnis pavojus.
Man įėjus, brolis su seserim nustėro. Karolis staigiai kilstelėjo
galvą.
- O, kaip šaunu! - linksmai sušukau. Uždarame kambaryje mano
balsas nuskambėjo pernelyg garsiai.
Margo veidas pasidarė akmeninis - kaip ir visuomet pastaruoju
metu, mane pamačius. Nekreipdama į ją dėmesio, aš žengiau prie
stalo, kur apsivilkęs kailiu apkraštuotą chalatą sėdėjo Karolis. Šalia
kresno ir žvalaus Navariečio jis atrodė baisiai sunykęs ir išblyškęs.
Žiūrint į raumeningą, stamantrų Navariečio kūną, į skaisčiai rau
donus jo skruostus ir vešlią rusvai auksinę barzdelę, kurią jis spėjo
atsiauginti, mane pagavo jausmas, kad, ko gero, būsiu suklydusi. Aš
taip stengiausi jį išgelbėti dėl tos prieš daugelį metų regėtos vizijos ir
dar dėl Nostradamo perspėjimo, kad šis princas - nepaprastai svar
bus mano likimui. O ką, jeigu suklydau? Navarietis širdies gilumo
je juk taip ir liko hugenotas; vargu ar vertėjo apgaudinėti save, kad
prievartinis atsivertimas su durklo ašmenimis prie gerklės galėjo
išstumti iš jo sielos buvusį tikėjimą. Laikui bėgant, - tikinau save, -
jis turėtų galutinai atsiversti; tačiau, išvydusi lengvą jo šypsenėlę, su
kuria jis atrėmė vertinantį mano žvilgsnį, ėmiau spėlioti, ar tik ne
būsiu sau prie krūtinės sušildžiusi dar vienos grėsmės Prancūzijai.
Aš mostelėjau ranka į jam prie šono sudėtą monetų krūvelę ir
pasakiau:
- Atrodo, jums sekasi!
- Ligi šiol nesisekė, - gūžtelėjo jis.

- Tikrai, ligi šiol jam ėjosi nekaip, - su karštligišku entuziazmu
paantrino Karolis. - Tačiau šiandien sėkmė aiškiai jo pusėje, - jiedu
su Navariečiu susižvalgė. - Ar ne taip, mano drauge?
- Iš tiesų! - Navarietis atsilošė kėdėje ir paėmė greta stovinčią
taurę. - jo didenybė labai dosnus. Kitas karalius neleistų tokiam
kaip aš nebaudžiamam laimėti.
Aš pajutau jų žodžiuose slypint kažkokią nelinksmą potekstę ir
iškart įdėmiai nužvelgiau Margo. Ji laikė uždėjusi delną Herkuliui
ant rankos; abudu atidžiai sekė kiekvieną mano krustelėjimą - lyg
du skalikai, tik ir laukiantys komandos pulti auką.
Aš vėl atsisukau į Karolį.
- Tik nepraloškit per daug, - sumurmėjau ir ištiesiau ranką pa
čiupinėti jo kaktos, nes staiga jis kažko itin smarkiai užkaito. Mano
paliestas jis krūptelėjo, o aš pajutau, kad nuo jo muša karščiu. - Jūs
karščiuojate, - pasakiau. - Pamenat, ką sakė Parė? Jums negalima
persitempti. Gal šiandien jau kortų užteks!
Karolis dar norėjo prieštarauti, tačiau Navarietis pakilo.
- Jūsų motina teisi, - pasakė jis, švelniai šypsodamasis mano sū
nui. - Nenorėčiau, kad per mane vėl atkristumėt, pusbroli. Gal rytoj
dar palošim, jei šiąnakt jūs gerai pailsėsite.
Jo balse buvo girdėti nuoširdi atjauta, ir man net širdis suspurdė
jo. Regis, jam išties rūpi Karolio sveikata!
- Rytoj negalėsim, - suniurzgė Karolis. - Ryt jojam medžioti į
Venseną, nepamiršot?
- A, taip, visai iškrito iš galvos, - patylėjęs atsakė Navarietis.
Aš dirbtinai nusijuokiau ir uždėjau ranką Karoliui ant peties.
- Nemanau, kad būtų protinga kiaurą dieną kratytis ant arklio,
kol karštis neatslūgo, tiesa?
- Bet aš pažadėjau! - net atšoko Karolis. Paskui jis pakilo, ne
grabiai gobdamasis plačiu chalatu, kurio klostėse liaunas jo kūnas
tiesiog paskendo. Greta Navariečio jis atrodė lyg vaikas karaliaus
apdarais; net balsas skambėjo lyg besiaikštijančio paauglio. - Man
jau geriau, ir aš noriu medžioti! Nusibodo sėdėti uždarytam!
- Pažiūrėsim, - numykiau ir kreipiausi į Navarietį: - Jei pagei

daujate prasimankštinti, mano pone, Henrikas mielai sudarys jums
draugiją. Esu tikra, kad Margo vieną dieną įstengs pasirūpinti, kad
Karolis nenuobodžiautų. Tiesa, mieloji?
- Bene galiu rinktis? - sumurmėjo mano duktė.
- Puiku, vadinasi, nutarta! - nusišypsojau. - Rytoj Henrikas pa
lydės Navarietį į Venseną, o jei vakare Karolis jausis geriau, galėsim
visi kartu šeimyniškai pavakarieniauti.
Navarietis pažvelgė man į akis. Jo žvilgsnyje neįžvelgiau nieko -
jokio jausmo, kurį būčiau galėjusi apibrėžti; jo akys buvo lyg iš ma
tinio stiklo.
- Su malonumu, - tarė jis.
Kai jis, lydimas Margo ir Herkulio, išėjo, aš paguldžiau Karolį į
lovą, paskui grįžau į savo apartamentus ir liepiau pakviesti Henriką.
Tas prisistatė visas susitaršęs - matyt, buvo pažadintas iš pokaičio
miego.
- Kas yra? - išsyk pajutęs, kokia aš įsitempusi, paklausė jis.
Aš blaškiausi po kambarį, bandydama susivokti, iš kur toji nepa
aiškinama širdį kaustanti baimė. Papasakojau jam apie savo apsilan
kymą pas Karolį.
- Man pasirodė, kad jie kažką rezga!
Henrikas nusikvatojo.
- Jeigu tai būtų vien Margo, sakyčiau, neabejotinai. Ji nekenčia
mūsų už tai, kad išniekinom jos vedybinę priesaiką ir išžudėm į jos
vestuves susirinkusius svečius hugenotus, nors tie eretikai ligi tol jai
nė kiek nerūpėjo! O vargšas Karolis tiesiog stengiasi viską užglaisty
ti. Jis jaučia siaubingą kaltę dėl tos nakties; šiaip ar taip, juk būtent jis
privertė Navarietį atsiversti. Bet ką gi Navarietis dabar galėtų mums
padaryti? Hugenotai sutriuškinti ir sprunka kas kur gali. Be to, Na
varietis - tai ne Kolinji!
- Bet jis irgi gali atsigręžti prieš mus! - atšoviau ir iškart pri-
kandau liežuvį, apgailestaudama, kad išdaviau, ko širdies gilumoje
bijau. Tačiau dabar jau nebebuvo kur trauktis, tad pridūriau: - Taip,
jis Margo vyras. Jis skolingas mums gyvybę, ir aš neturiu ko jam
prikišti, bet vis tiek nenoriu, kad jis per daug suartėtų su Karoliu.
384 . C. W. GORTNER
Henrikas linktelėjo.
- Tai ko man liepsite imtis?
Aš susimąsčiau.
- Rytoj, kaip sutarta, jokite drauge su juo medžioti, bet pasisten
kit užtrukti tiek, kad nebespėtumėt grįžti ir turėtumėt nakčiai apsi
stoti Venseno pilyje. Kitkuo pasirūpins Biražo.
Henrikas išpūtė akis.
- Mama, nejau jūs...
- Ne, - nukirtau. - Žinoma, ne. Aš neketinu jo žudyti. Aš tik
noriu būti tikra, kad jis neatsigręš prieš mus. Kurį laiką jis pagyvens
uždarytas Venseno pilyje. Margo galės persikelti pas jį; kai jis pada
rys jai vaiką, galėsime būti tikri, kad mūsų nebeišduos.
Henrikas brūkštelėjo lūpomis man per skruostą.
- Vensenas, tai Vensenas...
Visą kitos dienos rytą praleidau savo kabinete, tvarkydama kores

pondenciją, nors mintys be paliovos nuklysdavo kitur. Galiausiai,
per kelias valandas vos ne vos parašiusi porą laiškų, jau stojausi eiti
pietauti, bet vidun įpuolė Biražo.
- Paskubėkite, - uždusęs gargtelėjo jis. - Jo didenybei staiga pa
blogėjo!
Mudu paknopstomis nulėkėme į Karolio kambarį. Čia viskas at
rodė taip, tarsi ką tik būtų praūžęs viesulas: kėdės ir stalai išvartyti,
indai išmėtyti ant grindų, dėžės apverstos. Aš žado netekusi žiūrė
jau, kaip Parė iš visų jėgų laiko Karolį už pečių. Šis padūkusiai dau
žėsi lovoje, o jam iš burnos virto raudonom dėmelėm išmargintos
putos.
Biražo bejėgiškai grąžė rankas. Parė mėgino Karoliui tarp dantų
įkišti odinį diržą, bet mano sūnus staiga sugargaliavo ir su tokia jėga
išsilenkė atgal, kad Parė tiesiog nuspriegė nuo lovos. Aš aiktelėjau
matydama, kaip Karolio nugara išsirietė kone neįmanomu kampu -
jo galva beveik siekė kojas, o naktiniai perplyšo ant krūtinės. Kai
Parė vėl užsiropštė pas jį, Karolį iš naujo ėmė tampyti traukuliai.
Mudu su Biražo puolėm gydytojui į pagalbą: aš sugriebiau Karolį už

rankų, Biražo laikė kojas, o Parė pagaliau įspraudė jam tarp dantų
diržą. Jėga, kurią netikėtai įgijo mano sūnus, atrodė antžmogiška;
užgulusi visu kūnu, aš vos pajėgiau jį nulaikyti. Pamačius, kaip jo
akys staiga užsivertė akiduobėse, man užgniaužė kvapą. Iš nosies
jam sunkėsi kraujas.
Jis kuriam laikui nurimo, tik krūtinė sunkiai kilnojosi, o gerklėje
kažkas gargaliavo.
- Kas čia dabar? - išlemenau. - Kas jam pasidarė?
- Nežinau, - prislopintu balsu atsakė Parė. - Popiet atnešiau jam
vaistų, bet jų šviesybės Margo ir Herkulis buvo užsukę aplankyti,
tad palikau vaistus ir nusprendžiau grįžti vėliau. Kai vėl atėjau, jų
šviesybės jau buvo išėję, o jis miegojo. Kurį laiką pabuvau už durų, o
tada išgirdau jį dūstant. įbėgęs radau štai šitokį. O dar šįryt atrodė,
kad jis taisosi... Nė nebekarščiavo, patikrinau.
- Vadinasi, čia buvo Margo?
Aš dėbtelėjau į Biražo. Tas sušnibždėjo:
- Pažiūrėkit, kas jam ant krūtinės!..
Aš pažvelgiau į savo sūnaus krūtinę, kuri apsinuogino, perplyšus
marškiniams. Ant baltos odos ryškiai buvo matyti kabantis amule
tas - senoviškas pavidalas, įspaustas į nugludintą sidabrą. Aš nustė
rau. Parė atsistojęs priėjo prie apversto stalo. Mačiau, kaip jis pakėlė
nuo grindų nukritusią taurę ir prisikišęs pauostė.
- Migdolai! - Jis atšlijo, išmetė iš rankų taurę ir su siaubu pakėlė į
mane akis. - Čia kažkoks aršenikas! Jo buvo pripilta į vaistus. Dieve
brangus, karalių nunuodijo!
- Negali būti, - sušnibždėjau, nors atpažinau tą amuletą. Tas
pats, kurį gavau iš Kozimo; paskutinįkart jį buvau mačiusi dar Še-
nonso - tą dieną, kai vienintelį sykį mėginau griebtis burtų. Tada
padėjau jį į dėžutę su vaškinėmis lėlėmis ir daugiau niekad jo ne
benešiojau, nors dėžutę vežiojausi su savim iš vienos vietos į kitą -
įkištą kažkur tarp gausios savo mantos.
Parė susmuko ant kelių.
- Čia ne mano darbas! Prisiekiu, jūsų malonybe, aš to nepadariau!
Jo balse girdėjosi toks klaikas ir išgąstis! O juk šis žmogus ne

prarado savitvardos netgi rūpindamasis mano vyru ir vyriausiuo
ju sūnumi paskutinėmis jų gyvenimo valandomis... Viskas aplinkui
mane pradėjo kilti ir suktis, kol kambarys apsivertė tarsi koks laivas
juodame kriokiančiame vandenyne.
- Margo, - sušnibždėjau ir klupdama išslinkau iš kambario.
Aš su trenksmu įsiveržiau į savo apartamentus, pergąsdindama da

mas, nuskubėjau į miegamąjį ir puoliau raustis po apjauktą tualetinį
staliuką. Dėžutės nebebuvo. Staigiai apsigręžusi, aš viesulu nulėkiau
pas Margo. Ji kartu su Herkuliu sėdėjo prie lango; kai mane pama
čiusi pašoko, šlamėdama sijonais, išvydau jos nustėrusį veidą - po
ištisų savaičių akmeninio abejingumo tai jau savaime viską man
pasakė. Aš nužvelgiau baltą atlasinę jos suknelę, vynuogės didumo
perlus jos plaukuose ir pamaniau, kad išsipustė lyg prieš kokią šven
tę. Tada dėbtelėjau į Herkulį. Tas išbalo ir susigūžė.
Aš viską supratau.
- Kur ji? - riktelėjau. Stengiausi nesiartinti prie dukters bijoda
ma, kad galiu plikomis rankomis ją pasmaugti.
Margo grįžtelėjo į šalia stovinčią skrynią, ištraukė iš jos dėžu
tę ir padavė man, ištiesusi rankas. Viduje radau bet kaip sumestas
vaškines lėles; smarkiai besidaužančia krūtinėje širdimi atšoviau po
apmušalu paslėptą užraktą ir atvėriau slaptą skyrelį, kuriame laikiau
Kozimo duotą buteliuką. Jis buvo tuščias. Atsargiai pauosčiusi, pa
jutau šiurpų migdolų kvapą.
- Kaip... kaip jūs galėjot? - vos girdimai sušvokščiau.
- Su Kozimo pagalba, - ramiai atsakė ji be menkiausios baimės
ar apgailestavimo.
- Jūs... prašėt Kozimo?..
- Aš jam parašiau. Jis liepė man paieškoti šitos dėžutės. Ir aš ne
sunkiai radau. Jūs nė nesivarginot jos slėpti!
Aš nė nekrustelėjau; dėžutė rankose atrodė sunki it marmurinė.
- Kodėl? - išgirdau save sakant.
Jos akys blykstelėjo.

- Karolis pats nori mirti dėl to, ką jūs padarėte. Jūs išžudėt jo
valdinius, nuteikėt prieš jį visus hugenotus, - ji trumpam nutilo,
akivaizdžiai norėdama padaryti didesnį įspūdį. - O svarbiausia, kad
jūs nužudėte Kolinji, kurį jis mylėjo kaip tėvą!
- Melas! - sušnypščiau aš. - Karolis čia niekuo dėtas. Viskas dėl
to, kad įsimylėjot Gizą, o aš priverčiau jus tekėti už Navariečio, ir
dabar jūs manot, kad aš... - Aš nutilau nebaigusi sakinio, nes išvy
dusi kiaurai veriantį jos žvilgsnį staiga su siaubu viską suvokiau.
- Na, ką, mama? - sumurkė ji. - Nes dabar jūs ketinate nužudyti
Navarietį? Ar todėl išsiuntėt jį medžioti su Henriku? Kad galėtumėt
miške jo atsikratyti ir viską suversti nelaimingam atsitikimui per
medžioklę, tiesa? Tada jis jau tikrai nebegalės tapti hugenotų vadu!
Jūs užgrobsite jo karalystę, susidorosit su likusiais hugenotais ir vėl
ištekinsit mane už ko panorėjusi!
- Ji mūsų nekenčia, - patyliukais suniurzgė Herkulis, tarsi ma
nęs čia nė nebūtų. - Mama mūsų nekenčia, todėl ir neperspėjo apie
žudynes. Ji nori, kad mes visi mirtume!
Iš siaubo negalėdama patikėti savo ausimis, aš žiūrėjau į dukterį.
Ką gi aš padariau, kad paleidau į pasaulį šitokią išgamą? Juk visus
savo vaikus mylėjau kiek galėdama ir iš visų jėgų stengiausi juos ap
saugoti. Taip, kol jie buvo maži, aš neturėjau galimybės nuolat su
jais būti, bet tik todėl, kad Diana juos iš manęs pagrobė! Tačiau po
vyro mirties jie vėl tapo tik mano, ir aš visuomet gyniau juos kaip
liūtė. Tai kaip Margo, ši išskirtinė, šitiek daug žadanti gražuolė, tapo
tokia pikta ir svetima? Aš iš paskutiniųjų stengiausi sukaupti įniršį,
priversti ją atgailauti, tačiau tiesa lyg gyvatė tūnojo širdyje ir aš ne
turėjau kaip jos išsiginti.
Keršydama ji griebėsi bet ko. Ji - irgi Mediči; jos prakeiksmas -
tai mano kraujas.
- Aš užkabinau Karoliui amuletą ir sugirdžiau jam nuodų, - tarsi
perskaičiusi mano mintis, toliau kalbėjo Margo. - Taip patarė Ko-
zimas, pelniau jo pasitikėjimą atskleisdama, ką jūs galite padaryti.
Pajutau, kaip dėžutė išslydo man iš rankų, bet kažkodėl negirdė
jau, kaip ji nukrito ant grindų.
- Ir čia dar ne viskas, - piktdžiugiškai šyptelėjusi, pridūrė ji. -

Karolis per medžioklę Vensene ketino leisti Navariečiui pabėgti. Bet
tada pasirodėt jūs ir išplėšėt paskutinę jo galimybę atitaisyti skriau
dą. Dabar jis mano, kad Navariečio laukia mirtis. Todėl ir išgėrė
nuodų. Jis daugiau nebegali gyventi su tokia kalte.
Aš žiūrėjau jai į veidą, į tas abejingas akis, kuriose nesimatė
nė krislo apgailestavimo. Staiga stvėriau ją, sugniaužiau rankas ir
ėmiau purtyti tol, kol iš plaukų pabiro perlai ir lyg akmenukai nu-
caksėjo grindimis.
- Jis mano, kad Navarietis mirs, nes tai jūs prikišot jam į galvą
melo ir nesąmonių! Ar bent suprantat, ką padarėt? Ar suprantat?
Jūsų brolis dabar miršta - dėl jūsų kaltės!
Ji nusijuokė tiesiai man į akis.
- Betgi tai jūsų nuodai, jūsų amuletas! Visi kaltins tik jus: sakys,
kad nunuodijot jį kaip karalienę Žaną, kad pasinaudojot manimi,
ištekindama už Navariečio, - norėjote privilioti hugenotus į Paryžių
ir juos išžudyti. O dabar visi sakys, kad nunuodijot savo sūnų. Dau
giau niekas niekad jumis nebetikės!
- Ne aš, - susigūžęs suburbuliavo Herkulis. - Aš nieko nepada
riau! Tai ne aš...
Aš nustūmiau Margo į šoną ir lėtai žengiau žingsnį atgal.
- Pirmiausia pasirūpinsiu jūsų broliu, - pasakiau. - O tada atsi
imsiu ko nusipelniusi!
Aš uždariau jauniausius savo vaikus ir pastačiau prie jų kambarių

sargybą, tada pasiunčiau karius į Šomoną suimti Kozimo - jį sulaikė
ir nugabeno į Bastiliją.
Naktį, lydima Biražo, nuėjau jo aplankyti. įžengusi į drėgną ka
merą, esančią kažkur tvirtovės gilumoje, aš net sudrebėjau, pama
čiusi savo astrologą pririštą prie kėdės - nuogą, tik su raiščiu ant
klubų. Prietemoje pasieniais buvo matyti sukabintos visokios replės
ir kitokie kankinimo įrankiai.
Kozimas atrodė lyg gyvas lavonas, blyški jo oda buvo sėte nusė
ta mėlynėmis. Mane pamačius, visa jame dar likusi gyvybė, rodės,
susitelkė akyse. Aš iškart prisiminiau tą mažą berniuką, kurį pirmą

kart sutikau prie jo tėvo namų. Pažinojau jį nuo vaikystės; netgi mu
dviejų amžiaus skirtumas nebuvo itin didelis. Jis buvo mano tėvy
nainis italas, florentietis. Akimirką mane nusmelkė abejonė. O ką,
jei čia irgi - Margo keršto dalis? Gal ji pati surado dėžutę, užnuodijo
savo melu Karolio sąmonę tiek, kad ir taip netvirta jo dvasia nuslydo
beprotybėm o tada klastingai apkaltino Kozimą?
- Modama, mes negalime delsti, - sumurmėjo Biražo. - Nuo to
priklauso jo didenybės gyvybė!
Aš linktelėjau, ir Biražo įsitaisė prie nedidelio staliuko, išsitraukė
iš krepšio popierių ir plunksną ir pasiruošė užrašyti apklausą. Kozi-
mas nemirksėdamas tebespoksojo į mane, skausmingai žadindamas
visus mus siejusius prisiminimus netgi tada, kai mažoje, šaltoje pa
talpoje nuaidėjo aiškus, garsus Biražo balsas:
- Kozimai Rudžjeri, jūs kaltinamas susimokęs nunuodyti jo di
denybę. jos malonybė atėjo čionai sužinoti priešnuodžių recepto.
Jeigu jį pateiksite, ji pažada, kad išeisite iš čia gyvas.
Kozimas nesijudino, ir neatrodė, jog jis išvis ką nors girdėjo.
- Kozimai, - prabilau aš, - juk žinai, kad nenoriu tavęs skaudin
ti. Tik pasakyk, ką man daryti, kad išgelbėčiau savo sūnų. Tu žinai,
kas sudaro nuodus. O kokie priešnuodžiai?
Jo skruostas sutrūkčiojo. Biražo nekantriai muistėsi prie stalo.
- Jei nekalbėsit, atsakymas bus išgautas kankinimais. Kiekvienas
nuodas turi priešnuodį. Jūs jį žinote ir privalot mums pasakyti.
Kozimo lūpos persikreipė. Jojuokas pažiro lyg metalo nuolaužos.
- Jūs vis dar nesuprantate, tiesa? Tam gebėjimui, kurio savyje
niekaip nenorite pripažinti, aš paskyriau visą savo gyvenimą. Ir visa,
ką sužinojau, visa, ką supratau, aš atidaviau jums. Aš dariau tai, kam
jūs neradote savyje jėgų. Aš tesu tik jūsų instrumentas.
Mano oda pašiurpo.
- Tu... tu klysti! Kaip drįsti savintis mano gyvenimą?
- Todėl, kad aš esu jūsų! - Jis muistėsi surištas, ir mačiau išsišo
vusius jo šonkaulius. - Jūs niekad apie mane nesusimąstėt, palikot
mane vieną ir pamiršot, o aš... aš visada buvau jūsų. Kol išsižiojusi
klausėtės to kvailio Nostradamo, kuris jus maitino tik kažkokiais ei

lėraščiais, aš skverbiausi į tamsiausias gelmes, kad tik duočiau jums
tai, ko troško jūsų širdis. Bet jūs mane paniekinot. Jūs mane aplei
dot, ir štai...
- Gana! - Aš iš visų jėgų šėriau jam, kad net atsimušė į kėdės
adošą. Pamačiau, kaip išsiplėtė jo akys, o iš prakirstos lūpos ėmė
sunktis kraujas. - Ar tu pasakei mano dukteriai apie tą dėžutę? Ar
tu sukurstei ją pakirsti mano sūnaus pasitikėjimą manimi meluo
jant, neva ketinu nužudyti Navarietį?
Jisvėl ėmė kvatotis - spigiai ir paniekinamai, taškydamasis krauju.
- Taip! Tai aš viską padariau! Ir dabar jūs galit lieti ant manęs
savo įtūžį, galit tapti karaliene, kokia gimėte būti, - tokia galinga ir
grėsminga, kad jus prisimins per amžius! Aš visada žinojau, kas jūs
esate, nors jūs niekad manęs nemylėjot ir netikėjot manimi, - jis
atkišo į mane veidą. - Negi manot, kad toji ietis atsitiktinai pataikė
jūsų vyrui į veidą?
Aš padėrau.
- Ne. To... negali būti!
Jo lūpas iškreipė pabaisiška šypsena.
- Ar nejaučiat? Juk tai nuolat yra aplinkui mus, kas akimirką; ši
jėga neišskiriamai mus jungia. Kiekvienas žingsnis, kurį žengėte po
tos lemtingos dienos, buvo išpranašautas iš anksto. Jūs iki gyvenimo
pabaigos būsit karalienė, jūs išgelbėsit Prancūziją nuo sunaikinimo,
bet toji giminė, kurią taip stengiatės išsaugoti, toji bergždžia sėkla,
kuri yra jūsų palikuonių kraujyje, - ji pasmerkta.
Biražo pašoko, visas drebėdamas iš įsiūčio.
- Jis beprotis! Reikia pašaukti budelį ir imtis kankinimų.
Aš prisiminiau Nostradamo perspėjimą, kažkada išgirstą prie
Šomono pilies durų: Jis užsiima blogais dalykais. Blogai ir baigs.
Toksjo likimas. Aš pažvelgiau Kozimui į akis.
- Arba pasakysi, kaip išgelbėti mano sūnų, arba prisiekiu, kad
dar rytojui neišaušus jau šliaužiosi maldaudamas manęs pasigailėti!
- Man nebereikia jūsų gailesčio, - sušnibždėjo Kozimas. - Ir jūs
nieko nebegalite padaryti. Jau per vėlu.
- Tada, - drėbiau, - jau per vėlu ir tau! - Aš atsisukau į Biražo. -

Išlupkit jam liežuvį ir nukirskit rankas, kad daugiau niekad nebega
lėtų užsiimti nešvariu savo amatu. Jei liks gyvas, (sodinkit į laivą ir
išsiųskit Italijon.
Aš žengiau prie durų.
- Ne! - sukliko Kozimas. - Nepalikit manęs, mano kunigaikš
tyte!
Bet šįkart aš nebeatsigręžiau.
Vidurnaktį pas mane atėjęs Biražo pranešė, kad Kozimas neištvėrė

kankinimų, o jo lavonas be jokių atpažinimo ženklų atsidūrė vienoje
iš duobių prie miesto sienos.
Tada jis paklausė, kaip Karolis. Sėdėdama krėsle prie židinio, aš
bespalviu balsu atsakiau:
- Parė jį prižiūri. Daugiau nieko negalime padaryti. Eikite pailsė
ti. Atrodot pavargęs. Pasikalbėsim rytoj.
- Modama, - tyliai ištarė jis, - netikėkit to išgamos kliedesiais!
Jūsų vyro mirtis tebuvo atsitiktinumas. Juk jūs buvot ten, pati viską
matėt.
Man užkando žadą.
- Daugiau nebegaliu viso to klausytis. Būkit geras, eikit!
Jis pasišalino, o aš likau sėdėti, žiūrėdama į paslaptis kuždančią
liepsną.
Jūs išgelbėsit Prancūziją nuo sunaikinimo, bet toji giminė, kurią
taip stengiatės išsaugoti, toji bergždžia sėkla, kuri yra jūsų palikuo
nių kraujyje, - ji pasmerkta.
Kozimas niekad nebuvo aiškiaregys, bet tą akimirką aš juo pa
tikėjau. Nė vienas iš mano sūnų nesusilaukė palikuonių. Nors Ka
rolis buvo vedęs daugiau nei dvejus metus, jo karalienė nė iš tolo
neketino pastoti. O kai Karolis mirs, Henrikas vienas teliks saugoti
sosto ir pratęsti giminės, nes visiškai akivaizdu, kad raupų sužalotas
Herkulis tikrai neįstengs valdyti. Mano sąmonė lyg užguitas gyvulys
tolydžio vis grįždavo į tą dieną Provanse, kai Nostradamas man pra
nešė, jog visi mano sūnūs sulauks pilnametystės. Jis nepasakė, kad
jie mirs bevaikiai, tačiau dabar ta grėsmė pasidarė tokia akivaizdi,
jog tiesiog nebeturėjau kur dėtis.
Jei Henrikui nepavyks pradėti sūnaus, sostą paveldės Navarietis.
Ateitis priklausys princui hugenotui, laikančiam mane savo priešu,
kurio motiną aš neva nunuodijau, kurio draugai buvo išskersti mano
rūmuose ir kurį aš priverčiau atsižadėti savo tikėjimo. Viskas, ko aš
siekiau, taika, kurios taip troškau Prancūzijai ir savo palikuonims,
bus sutraiškyta jo kulno.
Aš prisiverčiau atsistoti ir, nuslinkusi prie lango, pažvelgiau į
naktį. Vėjo blaškomi parko medžiai lingavo juodo, žvaigždžių nusė
to dangaus fone. Žiūrėdama į tolumoje lyg ledo krislai spindinčius
žvaigždynus, ėmiau svarstyti, ar kartais visą gyvenimą nebūsiu var
gusi, klydusi ir apčiuopomis ieškojusi kelio iš savo pačios susikurto
labirinto, nors mano ateitis jau buvo iš anksto nulemta.
Tada atsigręžiau į savo stalą ir ištisą amžinybę spoksojau į popie
rių ir plunksnas.
Judviem reikia vienam kito, kad abu įgyvendintumėte tai, kas
jums lemta.
Aš atsisėdau ir surašiau nurodymus.
Po poros dienų, tebevilkėdamas purvinais medžioklės drabužiais,

pasirodė Henrikas.
- Padaryta, - traukdamasis nuo rankų pirštines, pranešė jis. -
Nusivedžiau jį į vieną vietą miške, kur išvakarėse buvome pastebėję
elnią. Nusiunčiau visus vyrus elnio apsupti, o kai likome vienudu,
atsigręžiau į jį ir pasakiau: „Bėk, kol kam nors iš mūsų nešovė į galvą
tavęs nudobti!“
Prišokęs prie šoninio stalelio, jis prisipylė taurę vyno ir godžiai
ištuštino ją vienu mauku.
- Neabejoju, kad dabar jis jau pusiaukelėje į savo karalystę. - Jis
pastatė taurę ir atsigręžė į mane: - Bet, jei norėjot jį paleisti, kodėl
tiesiog neišsiuntėt kartu su Margo?
- Man reikėjo, kad viskas atrodytų taip, tarsi jis pabėgo. Katali
kai, Gizas... tik toks paaiškinimas jiems tiks.
- Aha, o dabar aš būsiu tas mulkis, kuris leido jam pasprukti, -
pervėrė mane žvilgsniu Henrikas. - Kodėl taip padarėte?
Aš pakėliau akis. Jis taip puikiai mane pažinojo! Iš visų mano vai
kų jis vienintelis matė mane kiaurai. Man norėjosi viską atvirai jam
iškloti, tad gavau sau priminti, kodėl turiu ir jį apgaudinėti. Karolis
vis dar gulėjo paslikas ir smarkiai karščiavo, bet traukuliai kiek ap-
malšo; Parė tikėjo, kad jis dar gali išgyventi, ir karštligiškai ieškojo
priešnuodžių. Kozimas buvo negyvas, Margo - įkalinta savo kam
bariuose. Turėjau žūtbūt nuslėpti tiesą. Henrikui negalima sužinoti,
ką padarė Margo; jis turi likti švarus ir niekuo dėtas. Ir nors aš taip
siutau ant Margo, kad negalėjau į ją nė pažiūrėti, ji tebebuvo Na-
variečio žmona. Ją reikėjo išsaugoti. Jei jau ką ir apkaltins Karolio
nunuodijimu, tegu verčiau kaltina mane.
- Vienintelis dalykas, kurį turite žinoti, - iš lėto tariau, - yra tai,
kad jums būtina išvykti iš Prancūzijos.
Jis išblyško.
- Jūs... norite mane išsiųsti? Kodėl?
- Todėl, kad Biražo man pranešė, jog daugelis hugenotų, po žu
dynių pabėgusių į Ženevą, dabar ketina grįžti ir stoti į kovą prieš
mus. Jus, kaip ir Gizą bei mane, jie labiausiai kaltina dėl žudynių.
Nenoriu, kad jums kas nors nutiktų. Parašysiu į Savoją jūsų tetai
Margaritai; manau, ji mielai jus priims. Aš rūpinuosi ne vien dėl
jūsų; Herkulį irgi išsiųsiu, kai tik gausiu Anglijos karalienės Elžbie
tos sutikimą priimti jį kaip savo garbintoją.
Henrikas vyptelėjo.
- Nieko sau bus vaizdelis pažiūrėti, kaip mūsų Herkulis grabinėja
Elžbietą Tiudor! - tada jis įdėmiai pažiūrėjo į mane. - Visa tai gana
netikėta. Pirmiausia jūs liepiat man uždaryti Navarietį Venseno pi
lyje. Paskui apsigalvojusi įsakot pagrasinti jam ir priversti pabėgti.
Negana to, dar paaiškėja, kad Karolis sunkiai serga, - jis žybtelėjo
akimis. - Kodėl mane išsiunčiat, jei netrukus galiu tapti karalium?
Aš pažvelgiau į jį.
394 . C. W. GORTNER
- Taip, Karolis serga, bet jis dar gali gyventi metų metus. Privalo
te manęs paklausyti. Išvykite ir laukite, kol pakviesiu atgal. Maldau
ju, - mano balsas užlūžo. - Jums... jums negalima čia likti. Antraip
rizikuojat gyvybe!
- Gyvybe? - jis prisimerkė. - Kaip? Tik nesakykit, kad ir vėl tie
prakeikti hugenotai kalti!
- Ne, ne hugenotai... - aš nudelbiau akis. - Tai dėl jūsų brolio.
Karoliui - ne vien karštinė. Parė sako, kad jam pakriko protas ir da
bar jis mano, jog mirusieji persekioja jį už tai, ką padarėme.
- Tuomet leiskite man sujuo pasikalbėti. Jis - mano brolis. Turiu
jam pasakyti, kad nieku gyvu negalėjau suturėti Gizo ir kelių tūks
tančių jo katalikų, sėste apsėstų troškimo žudyti!
- Ne, dabar jums nebepavyks įkrėsti jam proto. Jis kaip nesavas.
Jis grasina jus vietoj Herkulio išsiųsti į Angliją. O aš verčiau mirsiu,
nei leisiu jus į tą eretikų salą. Elžbieta atvėrė savo uostus pabėgė
liams hugenotams iš Prancūzijos, dabar jos karalystėje jų knibždėte
knibžda. Bet kuris iš jų galėtų į jus kėsintis!
Aš su palengvėjimu pamačiau, kaip jis susirūpinęs suraukė ant
akius. Nors ir kaip nenorėdamas to pripažinti, Henrikas puikiai su
vokė žudynių pasekmes. Žinojau, kad jis iki šiol baisiai niršta ant
savęs už tai, jog tą naktį pasidavė Gizui, nes dabar neišvengiamai
atrodo, kad jis tyčia pasiuntė pražūtin tūkstančius žmonių.
- Herkulis tą naktį buvo niekuo dėtas, - kalbėjau toliau, - taigi
Elžbieta kaip paprastai galės pažaisti su juo ir pavaizduoti drovuolę.
Tačiau su jumis - ne; jai pranešta, kad tą naktį jūs buvote Kolinji
namuose.
- Ir viskas? Kitų priežasčių nėra?
- Ne, - prisiverčiau nusišypsoti aš. - Pažadu, kad neilgam; ne
trukus jūs grįšite. Be to, kasdien galime susirašinėti.
Dar kurį laiką padvejojęs, jis linktelėjo.
- Na, gal man ir visai pravartu bus prasiblaškyti, - paskui suki
keno: - Gal Savojoje nebus tokios laidotuvių nuotaikos! - jis pakšte
lėjo man į skruostą. - Tikuosi, kad žinote, ką darote dėl Navariečio.
Dievas žino, ką jis gali iškrėsti, vėl pajutęs, kad jam niekas negresia.
- Tikrai, - patyliukais nutęsiau žiūrėdama, kaip Henrikas drožia

per duris.
Likusi viena, aš susmukau kėdėje. Nieko nebegalvojau. Tiesiog
įsikniaubiau veidu sau į delnus ir pratrukau raudoti taip, kaip jau
daugelį metų nebuvau raudojusi. Aš gedėjau dėl daugybės praradi
mų: dėl tos mergytės, kokia buvau, ir dėl šeimos, kurią teko palik
ti, dėl šalies, kurios jau beveik nebeprisiminiau, ir dėl kitos, kurią
privalėjau išsaugoti. Verkiau dėl savo mirusių vaikų ir dėl tų, kurie
dar gyvi, bet užaugo apnuodyti mūsų religinių karų neapykantos.
Verkiau dėl savo draugų ir priešų, dėl visų prarastų vilčių ir iliuzijų.
Bet užvis labiausiai aš verkiau dėl savęs ir dėl tos moters, kokia
tapau.
Dar po dviejų mėnesių, kai budėjau prie Karolio lovos, jis ėmė kosė
ti plaučių gabalais. Mano sūnui dar nebuvo nė dvidešimt ketverių,
bet Kozimo nuodai pamažu padarė savo juodą darbą - jis puvo iš
vidaus ir dabar gulėjo permirkęs prakaitu ir savo paties krauju.
Jo pirštai sugniaužė man ranką. Jis gulėjo užsimerkęs, o krūti
nė vos pastebimai kilnojosi - jis kvėpavo sunkiai ir negiliai. Prieš
kurį laiką jis pasirašė dokumentą, iki Henriko sugrįžimo oficialiai
paskirdamas mane regente. Jo žmona Izabelė jau vilkėjo gedulo dra
bužiais ir kiauras dienas meldėsi; tiktai mudu su Biražo ir dar ištiki
masis šuo, įsitaisęs ligoniui prie kojų, nesitraukėme nuo jo, nors jis
tai atgaudavo, tai vėl prarasdavo sąmonę.
Popiet, šiek tiek po keturių, jo karštis atslūgo. Lietaus šuorams
barbenant į pilies sienas, Karolis atsimerkė ir pažvelgė į mane.
- Atleiskit, - sušnibždėjo jis.
VII DALIS
1574-1588
L/fįjlimasis
TRISDEŠIMT TRYS
Š PIRMYN ATGAL ŽINGSNIAVAU PO SAVO KAMBARĮ LlONO RŪ-
A muose, vis paspirdama brangakmeniais siuvinėtos vyšnių

spalvos aksominės savo suknios apačią, ir kaskart, kai tik kieme iš
girsdavau klegesį, puldavau prie lango.
į Prancūziją atėjo ruduo. Ąžuolų lapai jau buvo pajuodę ant šakų,
o kalvos mirguliavo margaspalve grožybe. Po Karolio mirties buvo
praėję keturi mėnesiai - ilgi ir sunkūs mėnesiai: per juos aš jį palai
dojau, jo našlę išsiunčiau į Šenonso, o pati kaip įmanydama sten
giausi išsaugoti karalystę. Bet dabar jau gavau žinių, kad Henrikas
perjojo per Avinjoną ir toliau keliauja aukštyn palei Ronos upę, ly
dimas Herkulio, kurio svarba gerokai išaugo tapus naujuoju dofinu.
Netrukus mylimasis mano sūnus sės į savo sostą.
Atsigręžusi nuo lango, išvydau vidun įsliūkinant Biražo, nešiną
amžinuoju savo aplanku su dokumentais. Aš susiraukiau, kai jis pa
skleidė juos man ant stalo. Man derėjo užjausti šį žmogų: po Ka
rolio mirties jis labai sielvartavo ir suseno, o norėdamas bent kiek
nuslopinti skausmą, dirbdavo nuo ryto iki vakaro. Tačiau šiandien
aš buvau nenusiteikusi nei žiūrėti į liūdną jo povyzą, nei klausytis,
kaip jis vardija nepabaigiamas mano priedermes ir skubius darbus.
- Kas tai bebūtų, palauks, - pasakiau jam.
400 . C. W. GORTNER
- Tačiau šie pranešimai - iš Anglijos. Karalienė Elžbieta reika

lauja, kad padėtume jai atremti tolesnę ispanų agresiją Nyderlan
duose. Ji sako...
- Kad nepriims Herkulio merginimosi, jei mes sykiu su ja neme-
sime ispanams pirštinės? Ji tokia pačia dingstimi jau kelis mėnesius
delsia atsakyti į mūsų prašymus. Jeigu ji taip trokšta mūsų paramos
prieš Ispaniją, galėtų ir mums mainais ką nors duoti.
- Tačiau tie neramumai gali persimesti ir į Prancūziją. Mes ne
galim...
Aš treptelėjau koja.
- Kaip manot, ar aš šitaip išsipusčiau Tarybos posėdžiui?
Biražo atsitiesė - bent tiek, kiek tokiame amžiuje galėjo.
- Atleiskit, matau, kad atėjau netinkamu laiku. Matyt, valstybės
reikalai turės palaukti.
Jis iššlubčiojo lauk. Lukrecija išpainiojo už apykaklės užsikabi
nusį mano šydą.
- Jaučiuosi kaip veršio kumpis ant puotos stalo, - pasiskun
džiau. - Ar šitai išties būtina?
- O kaipgi! Negi norite, kad jo didenybė pamatytų savo motiną,
dėvinčią senais našlės apdarais?
- Man tas pats. Kad tik jis greičiau parvyktų ir...
Mano balsą užgožė pabūklų salvė. Lydima savo damų, išpuoliau
į koridorių ir nuskubėjau dargi greičiau, nei leido ankštas korsetas
ir nepatogi suknia.
Atsidūrusi rūmų kieme, pastebėjau ir Margo su savo damomis.
Ji vilkėjo nektarinų spalvos šilkinę suknelę su tokia plačia apykakle,
kad rėmino visą galvą, veidą buvo nusipudravusi, įmantrią šukuo
seną padabinusi plunksnomis, o kaklą ir krūtinę - turmalinais. Aš
paleidau ją iš nelaisvės, tik pareikalavau, kad draugiją jai palaikytų
pulkelis mano pačios atrinktų griežtų matronų.
- Ši suknelė jums labai tinka, - pasakiau, priėjusi prie jos. Mano
pyktis ant dukters buvo pradėjęs vėsti; Karolis mirė, o Navariečiui
išvykus ji gyveno nei paleista, nei pakarta - tik formaliai žmona ir
karalienė. To, ką ji padarė, nieku gyvu negalėjau pateisinti; visgi aš
puikiai žinojau, koks skaudus gali būti nusivylimas.
Ji pašaipiai vyptelėjo.
- Verčiau jau pasipuošti, nes visas dvaras ir taip žiūri į mane tar
si į kokią apgailėtiną našlę. „Vargšelė Margo, - šnibždasi pakampė
se, - vyras ją pametė nepalikęs net vaiko, kurį galėtų laikyti savu!“ -
Ji nutilo ir išdidžiai kilstelėjo smakrą suvokusi, jog ką tik atskleidė
man savo silpnybę. - Beje, ar nieko negirdėjote apie mano vyrą?
Kaip suprantu, jis, savo valdinių džiaugsmui, laimingai grįžo į savo
karalystę ir iškart išsižadėjo savo atsivertimo katalikybėn. Taigi jis -
vėl hugenotas. Kažin, ar ilgai truks, kol paskelbs mums karą?
Man norėjosi ją užjausti, tačiau ji, regis, nebuvo nusiteikusi to
leisti.
- O kodėl jis turėtų tai daryti? - atšoviau. - Jis juk stovi eilėje
prie sosto iškart po Herkulio. Mano galva, jam naudinga palaikyti su
mumis gerus santykius, - aš gnybtelėjau jai į ranką. - Ir leiskite jus
perspėti: daugiau jokių išdaigų. Aš nuslėpiau jūsų paslaptį ir dabar
prašau leisti Henrikui ramiai karaliauti.
- A, jums neverta galvoti apie mano paslaptį, - atkirto ji, - nes
Henrikas ir pats turi paslaptį, - užminusi man šią mįslę, ji grįžo prie
savo matronų.
Ji buvo nepakenčiama; nors ir kiek aš stengdavausi, jai visuomet
pavykdavo išvesti mane iš kantrybės. Tačiau dabar aš paskubėjau
išmesti ją iš galvos ir iš paskutiniųjų mėginau ką nors įžiūrėti anapus
dvariškių jūros. Nenorėjau leisti jai sugadinti man nuotaikos. Man
jau penkiasdešimt penkeri, ir gyvenime esu tiek daug praradusi.
O šiandien - mano šlovės diena. Šiandien viskas įmanoma.
Henrikas III jau čia. Pagaliau turime Prancūzijos vertą karalių!
Pajutusi, kaip nekantrauju, Lukrecija pasiūlė:
- Jei norit, galime eiti arčiau prie vartų, kad galėtumėt pirmoji jį
pasveikinti.
- Ne, - į akis man priplūdo ašarų. - Tegu jis pasidžiaugia šia
akimirka. Ji jam teisėtai priklauso!
Tačiau, kai pagaliau išvydau jį, su palyda įjojantį į kiemą, - koks
išdidus ir tiesus jis sėdėjo balne! - aš nebepajėgiau susivaldyti. Ištie
susi rankas, puoliau skirtis kelią per minią.
- Henrikai, mano sūnau! Henrikai!

Jis nušoko nuo arklio, o aš puoliau jam į glėbį ir ėmiau traukti
į save nepažįstamą muskuso kvapą. Jo tamsūs plaukai kvepiančia
banga krito ant pečių iš po kepurės, o kūnas po violetiniu švarku
buvo kietas ir įtemptas kaip styga. Aš suspaudžiau jam veidą, o jis
pabučiavo mane į lūpas.
- Brangioji mama, - sumurmėjo jis ir, nepaleisdamas manęs iš
glėbio, atsigręžė į laukiančią minią. - Šiandien, - skambiu balsu pa
reiškė jis, - aš noriu pagerbti savo motiną, kuri per daugybę pavojų
ir seklumų sėkmingai išvairavo mūsų karalystę, kad aš sulaukčiau
šios valandos.
Visi pratrūko ploti, o aš jau nebetvardžiau džiaugsmo ašarų, ku
rios nevaržomai pasipylė skruostais.
Mes su iškilminga procesija grįžome į Paryžių, kad žmonės galė

tų pamatyti Henriką. Jis jojo vilkstinės priekyje kaip valdovas, kokį
aš visuomet svajojau jį tapsiant, apsivilkęs sidabru atausto raus
vai violetinio brokato drabužiu, ir karališkai, bet sykiu maloniai ir
draugiškai sveikino abipus kelio suplūdusias minias, kurios lydėjo
jį šūksniais:
- Tegyvuoja Henrikas III! Tegyvuoja karalius!
Luvre jo garbei aš surengiau puotą, o menės sienas išdabinau vis
žalių medžių šakomis, simbolizuojančiomis pastovumą. Greta jo ir
Herkulio aš sėdėjau ant pakylos, o iš abiejų pusių menėje rikiavosi
ilgi stalai, apsėsti Gižų, kuriems aš vėl leidau grįžti į dvarą Henriko
karūnavimo garbei. Ten buvo kunigaikštis de Gizas, jo dėdė mon
sinjoras ir kiti katalikai didžiūnai. Margo užėmė vietą kito stalo gale
su didikų žmonomis ir kitomis žymiomis dvaro damomis.
Henrikas su karūna ant galvos sėdėjo soste. Jis maloniai šneku
čiavosi su jo pasveikinti išsirikiavusiais dvariškiais ir tiksliai atsimi
nė visų vardus - tuo man labai priminė savo senelį Pranciškų I. Mes
valgėme keptą paršelį, gulbę, povą ir fazaną; pasibaigus vaišėms,
nykštukų trupė suvaidino linksmą spektaklį. Po vaidinimo Henrikas
mostelėjo savo asmens sargybiniui Guastui, ir šis papylė ant grindų

visą kapšą monetų. Nykštukai puolė ant žemės jų rinkti ir besistum
dydami, kas pačiups daugiau, pametė net savo perukus, tuo sukel
dami dar griausmingesnį svečių juoką.
Henrikas nusižiovavo.
- Savojoje kiekvienas bent kiek žymesnis didikas turi teatro tru
pę. Ten niekas jau nebelaiko juokdarių! - Jis pasisuko į Herkulį, ku
ris išsižiojęs vėpsojo į besipešančias nykštukes taip, tarsi norėtų jas
praryti. - Ką manai, beždžioniuk? Gal ir mums išvyti juokdarius? -
jis kalbėjo meiliai; iš Herkulio jis niekad piktai nesišaipydavo, tačiau
mano jaunėlis vis tiek užkaito ir šiurkščiai atšovė:
- Aš tau daugiau ne beždžioniukas! Nuo šiol aš - dofinas!
Henrikas šyptelėjo ir vėl nukreipė žvilgsnį į žmonių pilną menę.
Muzikantai jau derino instrumentus. Kai dvariškiai pradėjo rinktis
poras šokiui, jis staiga tarė:
- Monsinjore, noriu su jumis pasikalbėti apie ponią de Vodemon
iš Lotaringijos.
Neįsivaizdavau, apie ką jis kalba. Monsinjoras, sėdintis jam iš ki
tos pusės, prikišo prie manęs sunykusį savo veidą ir, išsiduodamas
klausęsis ankstesnio pokalbio, paaiškino:
- Jo didenybė turi omenyje mano pusseserę iš Lotaringijos, su
kuria neseniai susipažino Savojoje. Ji yra kunigaikštienės dama.
- Taip, ji žavinga, - pridūrė Henrikas. - Norėčiau pasikviesti ją į
mūsų dvarą. Pasirūpinkit tuo!
- Man bus garbė, - saldžiai, kaip visuomet, kai užuosdavo nau
dą, sučiulbo monsinjoras. Nors buvo praradęs daugumą dantų ir
beveik visus plaukus, tačiau jo protas vis dar veikė kaip gerai sutepta
mašina. Aš palinkau prie Henriko, ketindama daugiau iškvosti apie
tą ponią de Vodemon iš Lotaringijos, bet pastebėjau, kaip jo žvilgs
nis nuklydo prie Guasto, lyg tamsus šešėlis stūksančio šalia mūsų
pakylos. Henrikas dar kartą nusižiovavo.
- Ak, kaip pavargau! Gal jau eisiu miegoti.
- O kaip šokiai? - sunerimau. - Dvariškiai tikisi, kad juos pra
dėsite.
404 . C. W. GORTNER
- Paliksiu tai Herkuliui. Tegu pašokdina Margo!

Man nespėjus jo sulaikyti, Henrikas atsistojo ir nulipo nuo paky
los, o tada, pridurmui sekamas Guasto, išėjo iš menės.
Vengdama skvarbaus monsinjoro žvilgsnio, aš su vis didėjančiu
nerimu ėmiau dairytis Margo. Ji buvo pakilusi nuo stalo ir įsitaisiusi
ant sofos tarp piliastrų, kur sėdėjo apsupta gerbėjų.
Tarsi pajutusi mano žvilgsnį, ji pakėlė akis ir šaltai, lyg kokia vi
sažinė, nudelbė mane.
Aš atsikėliau dar prieš aušrą. Su Henriku buvome sutarę apsvarstyti

pirmojo Tarybos posėdžio, numatyto po kelių dienų, darbotvarkę.
Paskubomis papusryčiavusi, aš susirinkau dokumentus ir išėjau;
koridoriuje prie manęs prisidėjo Biražo. Jis visu svoriu rėmėsi ant
lazdos, o skausminga jo veido išraiška aiškiai bylojo, kaip jis kenčia.
- Jūsų koja labai ištinusi, - pasakiau. - Ar ir vėl podagra?
Jis vyptelėjo.
- Ko gero, per daug prisivalgiau per puotą. Bet išgėriau vaistų ir...
- Šiandien privalote pailsėti, - nutraukiau jį, o kai dar mėgino
prieštarauti, kilstelėjau ranką. - Ne! Grįžkit į lovą, senasis bičiuli.
Tai tik privatus mano susitikimas su sūnumi. Kiek vėliau užsuksiu
jūsų aplankyti.
Jis dėkingas nušlubčiojo savais keliais, o aš nudrožiau į sūnaus
apartamentus. Išsukusi iš galerijos, prie Henriko durų susidūriau su
sargybiniu.
- Jo didenybė dar neatsikėlė, - perspėjo jis mane. - Jis įsakė jo
netrukdyti.
- Na, tai jau metas keltis. Pasitraukit!
Jis nesiryžo manęs sulaikyti, ir aš įžengiau į sūnaus prieškambarį,
skendintį prietemoje. Tekančios saulės spinduliai skverbėsi tik pro
užuolaidų plyšelius. Ant stalo stovėjo grafinas ir pora taurių. Pravi
ros durys apmušalais iškaltoje sienoje vedė į miegamąjį. Staiga mane
apėmė negera nuojauta; buvo visai tylu, tik miegamajame girdėjosi
negarsus knarkimas. Dirstelėjusi tenai, išvydau priešais stovinčią
lovą: raudonos jos užuolaidos buvo atitrauktos, ir aš aiškiai mačiau

raumeningą Guasto kūną - jis snaudė, vieną plaukuotą ranką užme
tęs ant sujauktų pagalvių.
Užgniaužusi aiktelėjimą, aš žengiau atatupsta.
Staiga sau už nugaros kažką išgirdau ir apsisukau. Prie manęs iš
nišos prieškambaryje žengė Henrikas. Jis vilkėjo laisvą balto šilko
chalatą, o vešlūs plaukai palaidi krito ant pečių. Be įmantrių puoš
menų jis atrodė netgi jaunesnis nei dvidešimt trejų, nors pro pra-
siskyrusį chalatą mačiau tarsi išskaptuotą tvirtą krūtinę, šiek tiek
apžėlusią tamsiais garbanotais plaukais - visai kaip jo tėvo.
- Ką jūs čia veikiate? - kiek suirzęs ir pyktelėjęs paklausė jis.
- Nesvarbu, - atsakiau. - Jums reikėjo užsisklęsti duris. Kas...
kas čia dabar?
Jis apėjo mane ir pastūmęs uždarė miegamojo duris.
- Liepiau sargybiniui nieko neįleisti. Jums vienintelei užtenka
įžūlumo jo nepaisyti. - Jis nuėjo prie stalo su grafinu, prisipylė taurę
ir pažvelgė į mane. - O „kas čia“, manau, jau supratote.
Netardama nė žodžio, aš tik spaudžiau sau prie krūtinės aplanką
su dokumentais.
Jis gurkštelėjo iš taurės, nenuleisdamas akių nuo manęs.
- Na? Nejau nieko ir nepasakysit?
Aš nenorėjau nieko klausti. Nenorėjau žinoti. Jis visuomet buvo
bebaimis - narsus karys, išdidus princas, vertas savo tėvo vardo. Jis
buvo pats gabiausias iš visos šeimos: daug drausmingesnis už Mar
go, sumanesnis už Elžbietą, smalsesnis už Karolį. Buvau tikra, kad
jis paveldėjo pačius geriausius ir Valua, ir Medičių giminių bruožus,
ir sudėjau į jį visas savo viltis neabejodama, jog pagaliau Prancūzija
turi stiprų karalių. Aišku, jis darė klaidų, buvo impulsyvus ir užsi
spyręs, tačiau jis dar jaunas ir spės išmokti tvardytis. Be to, aš buvau
šalia ir visuomet galėjau jam patarti - kaip jo broliams.
Tačiau šito aš nesitikėjau.
- Ar... ar seniai? - galų gale išspaudžiau.
- Kiek tik save prisimenu. - Jis priėjo prie lango ir atitrau
kė užuolaidas. Kambarį užliejo skaisti saulės šviesa. Jis atsigręžė į
406 . C. W. GORTNER
mane. - Jei pamenate, Guastą sutikau dar per pirmąjį karą su huge
notais. Jis mane palaikė... labai sunkiu metu. Ir nuo tada taip ir liko
su manimi. Jeigu ne jis, gal jau būčiau kritęs nuo vieno iš tų žmog
žudžių hugenotų rankos; jie, kaip pati sakėte, tik ir trokšta mano
kraujo, - jis patylėjo. - Po jūsų, Guastas - labiausiai atsidavęs man
žmogus. Norėčiau suteikti jam titulą. Jis nusipelno atlygio už tai,
kaip rūpinasi manimi.
- Negalima, - nukirtau iškart. - Tada visi supras. Apgyvendinkit
jį kokioje kaimo pilyje, apmokėkit jo išlaidas iš savo asmeninių lėšų,
bet - tik ne čia, ne dvare, - pasakiusi tai, nusistebėjau pati savimi.
Štai stoviu praėjus vos dienai po savo sūnaus grįžimo jo kambaryje,
kur ką tik susidūriau su visai netikėtu ir nepatirtu dalyku, ir jau suku
galvą, kaip nuslėpti tą paslaptį!
- Mama, - tyliai ištarė jis, - jūs kaip niekas kitas turėtumėt su
prasti, kaip sunku palikti tuos, kuriuos mylime.
Man ausyse suskambo pašaipus Margo balsas: Henrikas ir pats
turi paslaptį.
- Mylime? - pakartojau. - Tai jūs jį mylit?..
- O taip, bent jau tiek, kiek išvis įmanoma mylėti kitą žmogų.
Žinot, Margo teisi, kad ir kokia ji pikčiurna: netekusi Gizo, ji man
pasakė, kad mes - kitokie nei visi. Pasak jos, mes nemokame iš ti
krųjų mylėti, nes nesugebame tiesiog duoti, nieko nesitikėdami gau
ti atgal, - jis dirstelėjo į uždaras miegamojo duris. - Vienu metu aš
tikėjau, kad vis dėlto sugebu taip mylėti, tačiau klydau. O Guastas
priima tai, ką jam duodu. Ko gero, tam tikra prasme tai ir galima
laikyti meile.
- Tai aš kalta! - Aš nudūriau akis, persmelkta gilaus širdies
skausmo, kurio niekad lig šiol neišdrįsau prisipažinti garsiai. - Kai
judu su seserim augote, manęs amžinai nebūdavo šalia, ir jūs net
nežinojote, kokie man esate brangūs. Man nieku gyvu nereikėjo ati
duoti jūsų auginti Dianai! Turėjau kautis su ta vilke dėl jūsų!
- Aš jūsų nekaltinu, - pasakė jis taip supratingai, kad aš ko neap-
siašarojau. - Be to, niekas man šito per jėgą neprimetė. Ir niekas dėl
to nekaltas. Yra daug tokių vyrų kaip aš.
KOTRYNOS MEDICI IŠPAŽINTIS • 407
Mano krūtinėje įstrigo kažkoks gumulas.

- Kaip manot, ką pasakys dvaras? O ambasadoriai, didikai? Negi
jie supras? - mano balsas virpėjo, veltui mėginau užgniaužti jaudu
lį. - Mūsų priešai kaipmat panaudos tai kaip ginklą prieš jus - jiems
tai reikš jūsų silpnumą! O dar Gizas... Jis juk dabar - aukščiausias
karalystės didžiūnas katalikas, ir Bažnyčia draudžia...
- Neminėkit man nei Gizo, nei Bažnyčios! - Henriko išraiška ir
tonas staiga tapo griežti. - Aš gana ašarų išliejau dėl vieno ir krau
jo - dėl kitos. Daugiau nebeturiu ko įrodinėti. Dabar aš - karalius ir
ketinu valdyti, o ne vien sėdėti soste. Aš, ir niekas kitas!
Aš pritilau.
- Aš... aš nesuprantu, - ištariau paskui.
- Tuoj paaiškinsiu. - Jis nuvedė ir pasodino mane į krėslą. Ap
lankas su dokumentais išslydo man iš rankų. Henrikas pripylė taurę
klareto, padavė ją man, o pats pasilenkė surinkti išbirusių popierių.
Padėjęs juos ant stalo, jis priklaupė priešais mane, paskleisdamas
aplinkui chalato klostes, paėmė kitą mano ranką ir pažvelgė į mane
taip švelniai, kad akyse man ėmė kauptis ašaros. - Aš noriu pasakyti,
kad esu kitoks nei mano brolis Karolis. Ir noriu valdyti pats, mama.
Dabar aš esu Prancūzijos karalius ir privalau viską spręsti pats.
Man pasidarė silpna. Sėdėjau nė nekrustelėdama, o jis pakėlė
mano ranką ir trumpai priglaudė ją prie lūpų.
- Jūs turbūt jau baisiai pavargote, - kalbėjo toliau. - Juk pasta
ruosius penkiolika metų be atvangos grūmėtės, kad išgelbėtumėt
mus visus nuo pražūties. Jūs netekote tėčio, dviejų sūnų ir daugybės
bičiulių; ar ne metas jau perleisti kitiems šitą naštą? Dabar aš esu
karalius. Argi ne to visuomet norėjote: kad jūsų sūnus valdytų šalį,
dėl kurios šitiek paaukojote?
Aš apatiškai linktelėjau, vienoje rankoje laikydama nenugertą
taurę, o kitą, suglebusią, jis spaudė delnu.
- Aš žinau, kas jus gąsdina, - pridūrė jis. - Ir suprantu, kad bū
tent todėl leidote Navariečiui pabėgti. Norėjote, kad tuo atveju, jei
mums nepavyks, jis liktų saugus. Kol jis tebėra Margo vyras, visuo
met gali atsiversti dar kartą, jei tik atsiras galimybė paveldėti sostą.
Aš krūptelėjau, bet jis mane nutildė.

- Ne, nieko nesakykit! Tai ne priekaištas. Jūs mylite Prancūziją,
o abu mano broliai mirė bevaikiai. Herkulis nieko vertas, o dabar
jūs manote, kad ir aš neatliksiu savo pareigos. Tačiau jums nėra ko
jaudintis. Neketinu leisti, kad mano meilė Guastui kirstųsi su svei
ku protu. Priešingai, aš ketinu kuo greičiau vesti ir pasistengti, kad
mano žmona pastotų. Tada niekam nešaus į galvą abejoti mano vy
riškumu. Nes, kad ir ką manytumėte, aš esu vyras. Ir turiu reikiamus
padargus kaip ir visi kiti.
Jis ir vėl permatė mane kiaurai. Aš tikėjausi melu ir intrigomis
nuslėpti tiesą, bet galiausiai viskas iškilo aikštėn. Vienintelis daly
kas, kurio sugebėjau jam neatskleisti, buvo siaubingas Margo kerš
tas mums.
- Pamąstykit apie tai, - nusišypsojo jis. - Netrukus turėsite
savo kraujo vaikaitį - ne kokią maišyto kraujo eretiko tėvo atžalą.
Aš jau net nusižiūrėjau nuotaką: vesiu Luizą de Vodemon iš Lota
ringijos.
- Betgi ji - Gizė! - riktelėjau aš. - Negi norit vėl grąžinti į mūsų
gyvenimą šitą šeimą?
- Ji - ne Gizė; ji kilusi iš Lotaringijos valdovų šeimos ir yra mano
sesers Klaudijos vyro dukterėčia. Ji nuo dvylikos metų gyvena Savo
joje ir beveik nepažįsta Gižų. - Jis spūstelėjo man ranką, užbėgda
mas už akių tolesniems prieštaravimams. - Ir ji viską supranta. Sa
vojoje mudu drauge praleidom nemažai laiko, ir ji viską apie mane
žino. Ji man pasakė, kad laikytų didele garbe tapti mano žmona ir
karaliene ir iš visų jėgų stengtųsi įrodyti esanti to verta. Jai tereikia
pagimdyti sūnų; o jei Gižų ir Lotaringijos giminės kuo ir pasižymi,
tai tik ne vaikų stoka.
Vadinasi, jis jau buvo viską aptaręs su Luiza. Jis visa tai suplanavo
dar prieš sugrįždamas. Man ėmė suktis galva; pasijutau lyg krintanti
į nežinomybės prarają. Aš instinktyviai suvokiau, kad, jei priešta
rausiu ar mėginsiu jį atkalbėti, pelnysiu tik nepasitikėjimą. Tai buvo
pirmasis oficialus karališkas jo sprendimas, ir aš privalėjau jį gerbti,
kad ir kaip būtų sunku.
Aš pastačiau taurę į šalį ir pasilenkiau prie jo, suėmiau delnais

jo veidą ir įkvėpiau muskuso aromato, sumišusio su brangia ambra,
kuria dvelkė jo plaukai.
- Ar jūs tikras dėl tos merginos? - paklausiau.
Jis linktelėjo.
- Ar pasirūpinsit tuo, mama? Man būtų garbė, jei surengtumėt
mano vestuves. Neįsivaizduoju, kas dar geriau galėtų tai padaryti.
Aš pažvelgiau jam į akis - tokias tamsias ir išraiškingas, ir tokias
panašias į savo pačios jaunystėje, kad pasijutau lyg žiūrėčiau į veid
rodį.
- Taip, - pasakiau. - Aš tuo pasirūpinsiu. O dabar dar pailsėkit.
Grįžkit pas savo Guastą.
Jis pabučiavo mane ir atsistojo. Kai aš taip pat pakilau ir jau sie
kiau aplanko su savo patarimais dėl būsimo Tarybos posėdžio, jis
tarstelėjo:
- Ne, palikit. Aš paskui peržiūrėsiu.
Nusišypsojusi aš išėjau ir patraukiau tiesiai pas Biražo. Radau jį
tysantį ant sofos: dėmėtą plikę pridengęs kepuraite, greta pasistatęs
nešiojamąjį staliuką, jis kaip visuomet dirbo.
Aš viską jam išklojau. Kai baigiau, jis kurį laiką tylėjo, o paskui
tarė:
- Gal taip ir geriau.
Aš nustėrusi pažvelgiau į jį.
- Gal juokaujat? Jis nori vesti Gizę!
- Šiaip jau, kaip jis ir sakė, ji kilusi iš Lotaringijos valdovų gimi
nės. Ir vargu ar kels mums grėsmę.
- Ką? O jeigu jis klysta? Kas bus, jei monsinjoras priglobs ją po
savo sparneliu - kaip Mariją Stiuart? - aš pritildžiau balsą. - Ji viską
žino apie Henriką; jis pats man pasakė. Sykiu su monsinjoru ji len
gvai galėtų išstatyti jį pajuokai ir visą dvarą apversti aukštyn kojom!
- Modama, monsinjoru aš pasitikiu ne daugiau nei jūs, tačiau
Luiza de Vodemon Lotaringietė į šią santuoką teatneš tik pačią save.
O tokie vyrai, kaip Henrikas, pajėgia suartėti ir su moterimi. An
traip bene pusė santuokų pasaulyje būtų bevaisės!
Aš įdėmiai jį nužvelgiau svarstydama, gal kartais ir jame esama

panašių bruožų, tik aš lig šiol nepastebėjau? Per visus tuos metus,
kiek jis man tarnavo, nebuvau girdėjusi apie jį nieko pikantiško ar
nederamo, ir pati jau ėmiau žiūrėti į jį lyg į kokią belytę būtybę, nors
supratau, kad ir jis turi savų poreikių. Pagalvojusi, kad beveik nepa
žįstu tokio artimo sau žmogaus, net karčiai nusijuokiau.
- Tai jūs rimtai manote, kad ji mielai sutiks užsimerkti kaskart,
kai jos vietą Henriko guolyje užims Guastas?
- O, taip. Juk visos karalių santuokos panašios: nepriklausomai
nuo sutuoktinių polinkių ir skonio, visų jų tikslas vienas - turėti
įpėdinių. Po jo didenybės kitas eilėje į sostą yra princas Herkulis,
o mes juk žinome, kad jis nepajėgs nei valdyti, nei pradėti vaikų.
O tada jau lieka tik Navarietis. Taigi kitomis aplinkybėmis sutik
čiau, kad Luiza - toli gražu ne ideali nuotaka, tačiau šiuo metu
svarbiausia - ramybė ir pastovumas karalystėje. J sostą ką tik sėdo
naujas karalius, mūsų iždas praskolintas, derlius prastas, o hugeno
tai be paliovos landžioja atgal per mūsų sienas. Negalime sau leisti
priešgyniauti dėl jo pasirinktos nuotakos; svarbiausia, kad jis aps
kritai vestų.
- Nemėginkit mano kantrybės, - piktai suniurzgiau. - Aš pati
puikiai žinau, kokia prasta mūsų padėtis. Argi ne aš šitiek metų sto
vėjau prie šios šalies vairo?
- Madama, niekas ir neabejoja jūsų atsidavimu. Tačiau dabar tu
rime pilnametį karalių, kuris gali ir turi valdyti, - jis patylėjo. - Aiš
ku, liūtei visada sunku paleisti liūtuką gyventi savarankiškai, tačiau
galų gale vis tiek teks. O liūtukas privalo pats tapti liūtu. Karaliui
dabar reikia patyrusių patarėjų, kuriais jis galėtų pasitikėti, ir kara
lienės, kuri sutiktų priimti tai, ką jis įstengs duoti. O jei mėginsite
priešgyniauti, jis užsispirs. Prisiminkit, kaip buvo su Karoliu; nega
lime kartoti tos pačios klaidos!
- Ką gi, - susiraukiau aš. - Bet pirmiausia sužinokit apie ją viską,
kas įmanoma. Be to, ji turi atvykti viena, be nieko, be jokių brolių ir
dėdžių, tykančių karaliaus malonių. Nepakęsiu, jei dvarą vėl užplūs
visas Lotaringijos Gižų klanas! Ar aišku?
- Žinoma. O kaip monsinjoras? Jis ta proga turbūt tikisi vietos

Taryboje?
- Verčiau tegu nesitiki! Atlydės ją ir tegu sau grįžta į savo vysku
piją ganyti savo avelių. Daugiau jo šalia savęs nepakęsiu. Gizas man
įtinka tik miręs.
Po šešių dienų kardinolas ir pats atėjo atsisveikinti.

Aš kaip tik pietavau savo apartamentuose, kai staiga per nugarą
man perbėgo šiurpas. Pakėlusi akis išvydau jį, stovintį prie sienos,
o kone permatomas jo pavidalas lyg kokie rausvi dūmai atrodė sun
kiai įžiūrimas apmušalų fone. Jis kilstelėjo ranką, o jo lūpas iškreipė
pašaipi šypsena. Aš sumirksėjau, ir jis išnyko.
Lukrecija sudrebėjo ir puolė užtraukti užuolaidų.
- Čia kažkoks skersvėjis!
- Tai ne skersvėjis, - pasakiau. - Monsinjoras mirė.
Mano damos pritilo. O aš valgiau toliau.
Kitą rytą gavome žinią, kad pakeliui į Savoją monsinjoras sukarš
čiavo ir atgulė į lovą. Maždaug tuo metu, kai jį išvydau, jis pasimirė.
Jam buvo keturiasdešimt devyneri.
Aš nebandžiau jo gedėti - nebuvau dar tokia veidmainė. Tačiau
man patiko galvoti, kad ateidamas su manim atsisveikinti jis paga
liau pripažino mano pergalę.
TRISDEŠIMT KETURI
ano sūnaus karūnavimu surengėme vasarį; dar po
M dviejų dienų jis vedė Luizą de Vodemon Lotaringietę.

Kaip išsiaiškino Biražo, Henriko nuotaka buvo tiesiog neįtikėti
nai dorovinga. Netgi Klaudija, kuri neseniai pagimdė antrą dukterį
ir dėl karščiavimo negalėjo atvykti į vestuves, labai palankiai vertino
Luizą. Mūsų dvidešimt vienerių metų nuotaka ligi šiol gyveno labai
uždarai: iki tėvo mirties ji palaikė jam draugiją, o paskui išvyko į
Savoją ir ten tapo mano mošos Margaritos dama.
Aš neturėjau jai jokių priekaištų, išskyrus jos ryšį su Gižų šei
ma. Vis dėlto žiūrėdama į ją - smulkią mergaitę levandų spalvos
suknele, žengiančią prie altoriaus, - aš niekaip nesupratau, kuo ji
galėtų ilgesniam laikui patraukti mano sūnų. Tačiau Henrikas atro
dė nuoširdžiai ja susižavėjęs; jis net nuskynė iš kabančios virš galvos
girliandos rožytę ir papuošė ja šviesius savo nuotakos plaukus. Jos
skruostai skaisčiai nuraudo; ji pakėlė į jį rudas dievinančias akis, o
kai jis ją pabučiavo, visas dvaras pratrūko ploti.
Biražo iš kitos menės pusės pagavo mano žvilgsnį ir mirktelėjo.
Po vestuvių mudu su Henriku visą vasarą paskyrėme naujai Ta
rybai sudaryti, o Biražo įsigudrino taip nepastebimai jam patari
nėti ir atrodė toks nuolankus, kad mano sūnus, regis, nė nesuvokė
iš tiesų esąs vadovaujamas. Mano išankstinė nuojauta dėl Guasto

nepasitvirtino: jis laikėsi tyliai ir nelindo j akis, nors ir gavo titulą
ir prašmatnų naują garderobą; tuo tarpu Luiza tolydžio pelnydavo
pagyrimų dėl savo kuklumo ir orumo. Biražo žiniomis, mano sūnus
bent porą kartų per savaitę ateidavo į jos miegamąjį.
Liepos pabaigoje išgirdome, kad mano dukters Klaudijos sveika
ta prastėja. Ji tebuvo vos dvidešimt septynerių, tačiau sunkus gim
dymas ir paskesnė pogimdyminė karštinė padarė savo. Aš tučtuojau
susiruošiau keliauti pas ją. Paskutinę minutę, kai abi su Lukrecija jau
sėdome į karietą, pasirodė Margo su daiktų krepšiu.
- Mano sesuo serga, - pasakė ji. - Noriu ją pamatyti.
Aš prikandau liežuvį ir susilaikiau nepriminusi, kad Klaudija jai
niekad per daug nerūpėjo. Tiesą pasakius, antroji mano duktė visą
laiką taip tyliai ir ramiai gyveno Lotaringijoje - toli nuo visų mūsų
gyvenimo audrų, - kad tarpais mes išvis pamiršdavome ją esant.
Kai pas ją atvykome, Klaudija ilsėjosi; nenorėdama kol kas jos
trukdyti, paprašiau susirūpinusio jos vyro palydėti mane į mano
kambarius. Kai įsitaisiau minkštame krėsle, geliančias kojas užsi
kėlusi ant žemo suoliuko, o Lukrecija ėmėsi iškrauti mano daiktus,
jis atvedė pas mane mažuosius Kristiną ir Karolį - du vyresniuosius
Klaudijos vaikus.
Keturmetė Kristina atrodė kaip iš akies traukta jos mama, kai
buvo tokio amžiaus: tokia pat apvali, kresna ir rudomis lyg stirnos
akimis. O jos brolis Karolis atsigimė į Lotaringijos Gižus: buvo
aukštas ir lieknas, tik svajingą, mąslų jo veidą kiek darkė gausūs pa
auglystės spuogai. Aš puikiai mačiau, kad jiedu kiek prisibijo legen
dinės savo močiutės, apie kurią buvo neabejotinai prisiklausę viso
kių istorijų, bet staiga Kristina apsivijo man apie kaklą putniomis
rankutėmis ir pareiškė:
- Močiute, kokia tu sena!
Ji nieku gyvu negalėjo manęs prisiminti. Nors kasmet siųsdavau
vaikams dovanų ir pinigų, nesyk nepamiršdama nei jų gimtadienių,
nei Kalėdų, aš niekad nebuvau jų mačiusi, nes net kai Klaudija ret
sykiais aplankydavo mus dvare, vaikai likdavo namie. Vis dėlto šis
naivus Kristinos pasakymas sugraudino mane iki ašarų. O tada Ka

rolis atsikrenkštęs pasakė:
- Sveika atvykusi, ponia močiute!
Aš jam nusišypsojau.
- Vaikeli, koks jūs išaugęs! Jau kone vyras, tiesa? Ateikit, atvežiau
jums dovanų. - Mano anūkė nušvito. - Lukrecija, - paprašiau, -
parodykit Kristinai jos naująją suknelę. Mano galva, toji spalva tu
rėtų jai puikiai tikti!
Kol Kristina krykštavo, džiaugdamasi rožinio aksomo suknele,
kurią mano damos buvo jai pasiuvusios iš vienos puošnios mano
suknios, Ana Marija atnešė man knygą, įrištą kaštonine florentie-
tiška oda; šį tomą buvau užsakiusi iš Italijos specialiai Karoliui. Ant
viršelio aukso raidėmis buvo įspaustas jo vardas.
Aš padaviau berniukui knygą.
- Tai Makiavelio „Valdovas“, - pasakiau. - Mėgstamiausia mano
knyga. Manau, esate jau pakankamai didelis, kad perprastumėt jos
išmintį. v
Jis paėmė knygą tarsi didžiausią brangenybę.
- Dėkoju, - vos girdimai ištarė žibančiomis akimis. Lygiai taip
spindėdavo mano sūnaus, jo bendravardžio, akys, kai gaudavo naują
sakalą ar jauniklį skaliką. Tačiau šis Karolis, regis, buvo gimęs moks
lams; matydama, kaip jis iškart pasitraukė prie lango ir su didžiausia
atida atsivertė knygą, aš iškart supratau, kad jo niekad nedomins nei
kardai, nei šarvai.
Aš atsilošiau krėsle ir užsimerkiau, džiaugdamasi paprastu malo
numu, - kad aplinkui vėl yra vaikų.
Kiek vėliau, į vakarą, nuėjau aplankyti Klaudijos. Vos pažvelgus į
sunykusį jos kūną ir romią šypseną, man suspaudė širdį. Vis dėlto aš
entuziastingai ėmiausi ją slaugyti: išsitraukusi apdaužytą savo kati
liuką ir visokias žoleles pradėjau ruošti rabarbarų nuovirą, o Lukre
cija tuo tarpu šokdino tarnus.
Paskui du mėnesius aš kas rytą keldavausi, prausdavau savo duk
terį ir sodindavau ją į krėslą prie lango, žvelgiančio į parką. Kartais
garsiai jai skaitydavau. O kartais mudvi tiesiog sėdėdavome, ji žiūrė
davo į parką ir protarpiais nusišypsodavo išgirdusi, kaip mažoji jos

dukrytė krykštauja, žaisdama su Margo.
- Margo tokia sklidina gyvybės, ji dar pati kaip vaikas, - pasakė
man Klaudija. - Ji būtų puiki motina. Pasirūpinkit, kad ji grįžtų pas
vyrą. Jai reikia turėti savo vaikų.
Aš nusišypsojau, slėpdama ašaras ir galvodama, kokia ji jautri ir
pastabi ir kaip menkai mes visi iki šiol ją pažinojome.
Vieną rugpjūčio popietę prisnūdusi aš staiga pabudau, pajutusi į
save įsmeigtas jos akis. Klaudija niekada nebuvo graži, bet ilgainiui
įgijo savotiško trapaus grakštumo, o didžiulės pilkšvos akys, rodės,
užėmė visą suvargusį veidą. Dabar ji tyliai ištarė:
- Aš pavargau, mama.
Gerklėje man įstrigo gumulas. Supratau, kad netenku dar vie
nos savo dukters, - tos, kuriai skyriau mažiausiai dėmesio ir ku
rios stojiškas atsidavimas šeimai apsaugojo ją nuo mūsų gyvenimo
negandų. Aš per vėlai suvokiau, kad Klaudija buvo išmintingiausia
iš visų mūsų. Ji geriausiai mokėjo pabėgti nuo skausmo ir pykčio,
kurių mums nepagailėjo likimas.
Aš jau stojausi, norėdama paguldyti ją į lovą, bet ji papurtė galvą.
- Ne, norėčiau likti čia, prie lango. Pakvieskite visus kitus.
Pamažu visi susirinko į jos kambarį: sielvarto prislėgtas vyras,
kuris mylėjoją taip, kaip retas kuris sutuoktinis myli savo žmoną, jos
mylimiausi tarnai, atsidavusi žindyvė, prižiūrinti mažylę jos dukrelę
Antuanetę, ir jos sūnus Karolis drebančiu smakru. Kristina mano
kambaryje žaidė su Ana Marija - aš nenorėjau, kad ji šitai matytų:
tokiai mažai mergaitei tai būtų buvęs per didelis sukrėtimas.
Aš pati stovėjau, įsikibusi Lukrecijai į ranką. Staiga vidun įpuolė
Margo, ir aš iškart prisiminiau laikus, kai juodvi su Klaudija buvo
mažos mergaitės ir žaisdavo vaikų kambaryje: viena - drąsi ir padū
kusi, visada norinti būti dėmesio centre, o antroji - tvirta, negraži ir
linkusi likti šešėlyje.
- Aš niekad nebuvau jums gera sesuo, - suklupusi prie Klaudi
jos, sušnibždėjo Margo. - Dovanokit man!
- Nėra už ką dovanoti...- Klaudija paglostė delnu Margo skruos

tą. - Būkite gera mamai. Pažadėkit man, kad gerbsite ją ir palaikysi
te, nes dabar liekat jai vienintelė duktė.
- Aš... aš pažadu... - Margo nusigręžė. Jos akys susidūrė su ma
niškėmis, ir akimirką mudvi susitaikėme.
O paskui visiems beliko tik laukti. Temstant Klaudija paskutinį
syk pabučiavo savo vyrą ir užmerkė akis.
Po laidotuvių priprašiau Klaudijos vyro išvežti vaikus pas savo tėvus,

kurie gyveno netoli Gižų tėvonijos Žuanvilio. Likusi namuose tik su
tarnais, Lukrecija ir Margo, aš sukroviau Klaudijos daiktus ir kaip
dovaną jos vardu nusiunčiau jos globotam šv. Klaros vienuolynui.
Vakare prieš išvykstant, kai savo kambariuose prižiūrėjau, kaip
kraunami mano daiktai, staiga vėl pajutau atbundant savo gebėjimą.
Aš staiga sustingau, viena mano ranka pakibo ore, o kambario sie
nos tarsi ištirpo.
Deglų šviesoje aš stoviu koridoriuje, vedančiame į didelę menę;
girdžiu liutnių ir litaurų skambėjimą, lydimą juoko, ir, nors nieko
nematau, žinau, kad dvaras linksminasi. Aš dairausi aplink. Kodėl
aš čia? Tada pastebiu prie manęs artėjančius šešis kaukėtus vyrus
su apsiaustais ir gobtuvais, vedamus vieno plačiapečio, kurio veido
po kauke neįžiūriu. Gretajo, ant kupros užsimetęs apsiaustą, lump-
si Herkulis. Jie praeina pro mane; matau, kaip žiba Herkulio akys,
žiūrint į savo vadą, ir kokiu džiugiu nekantrumu dega jo rauplėtas
veidas. Tiesiu ranką, norėdama jį sugriebti, tačiau ranka lieka tuš
čia - jo pavidalas praslenka lygdūmai.
Jie visi sueina į sausakimšą menę. Henrikas ant pakylos kėpso
savo soste, apsivilkęs prašmatnų raudonos ir auksinės spalvos švar
ką. Jis šypsodamasis kažką stebi; pasekusi jo žvilgsnį, matau Guastą
užrištomis akimis menės viduryje - kvatodamos dvaro kekšės suka
jį ratu. Guastas, išskėtęs rankas, mėgina bent vieną iš jų nutverti.
Tokiame triukšme niekas nepastebi vidun suėjusių vyrų ir niekas ne
mato, kaip jų vadas mosteli Herkuliui žengti pirmyn. Tačiau kekšės
netrukus atšoka, jų juokas nutyla: Herkulis nutraukia Guasto raištį

ir išsiviepia tiesiai prieš apstulbusias jo akis.
- Metas mirti, - sako mano sūnus. Aš jau žioįuosi perspėdama
surikti, bet kekšės ima klykti, o Herkulis iš po apsiausto išsitraukia
durklą. Guastas ištiesia rankas į priekį. Durklo ašmenys švysteli
deglų šviesoje, o tada Herkulis ligi pat rankenos suvaro jį Guastui
į pilvą.
Stoja tyla. Herkulis stypso sunkiai šnopuodamas, ojuodi jo plau
kai styro į šonus it stagarai. Guastas tarsi negalėdamaspatikėti savo
akimis žiūri į pilve stirksantį durklą. Iš žaizdos pliūpteli juoda krau
jo srovė, irjis sukniumba ant žemės.
Henriko riksmas sudrebina menės sienas;jis svyruodamas žengia
nuopakylos, bet vyrų vadas mosteli irjopalydovai nutempia Herku
lį šalin. Visi dvariškiai irgi paknopstom puola laukan, ir galiausiai
lieka vien Henrikas.
Matau, kaip jis suklumpa prie Guasto, nepaisydamas balos
kraujo, tyvuliuojančio aplink...
Staiga lyg išplaukusios iš vandens aplinkui mane vėl išdygo kam
bario sienos. Pasijutau klūpanti ant kelių, į priekį ištiesusi sugniauž
tas rankas. Lukrecija pasilenkusi žiūrėjo į mane mirtinai išblyškusi
ir persigandusi.
- Mano ponia, kas jums?
- Dieve, pasigailėk mūsų, - sudejavau. - Herkulis nužudė Gu-
astą!
į Luvrą mes parvykome vidurnaktį - po dviejų beprotiškos kelionės

dienų. Kieme užžiebti deglai sunkiai sklaidė tirštą lipnų rūką. Kai
nusėdome žemėn, o tarnai atlėkė paimti mūsų bagažo, liepiau Mar
go eiti tiesiai į savo kambarius, o pati pasukau į rūmus.
Visur buvo tuščia ir tylu. Eidama blankiai apšviestais koridoriais,
nesutikau nė vieno dvariškio ir neišgirdau nė garso. Oras buvo vė
sus ir ramus; švietė tik lygiais tarpais prie sienų pritaisyti šviestu
vai ir vienur kitur tylomis stypsojo sargybiniai - pro juos ir nuėjau

j karaliaus apartamentus. Čia su palengvėjimu išvydau manęs jau
laukiantį Biražo.
- Esu čia nuo tada, kai tai nutiko, - vaškiniu iš nuovargio veidu pa
sakė jis. - Jis iš vidaus užsirakino miegamajame ir nieko neįsileidžia.
- O Herkulis?.. - sušnibždėjau.
- Pabėgo iš dvaro. Išsiunčiau kelias žvalgų grupes jo ieškoti, bet
kol kas niekas nežino, kur jis.
- Ieškokit toliau. Jis negalėjo kažin kur atsidurti, - aš tvirčiau su
sisupau į apsiaustą. - Pasirūpinkit, kad užkurtų židinius ir atneštų
kokio karšto valgio, - aš mostelėjau jam. - Eikit! Aš čia susitvarkysiu.
- Madama, - ištarė jis, - turėtumėt žinoti, kad kūnas... vis dar
yra ten, su juo.
Aš linktelėjau, susilaikiau nenusipurčiusi ir žengiau prie miega
mojo durų pasibelsti. Prieš akis man gyvai išplaukė prisiminimas,
kaip buvau čia anąkart ir mačiau Guastą nuogą miegantį lovoje.
J beldimą niekas neatsiliepė. Pabeldžiau dar sykį, garsiau; mano
beldimas atsimušė aidu, tarsi visi rūmai būtų tuštutėliai.
- Henrikai, - pašaukiau, - čia aš! Aš grįžau. Atidarykit duris,
sūnau!
Pasigirdo duslus triukšmas, žvangtelėjo paspirtas kažkoks meta
linis daiktas, o tada jis bejausmiu balsu atsiliepė:
- Eikit šalin!
- Ne, Henrikai, maldauju! įleiskit mane! Aš... aš noriu pažiūrėti
iii-
Stojo ilga tyla. Jau ėmiau manyti, kad teks įsakyti tarnams laužti
duris. O tada išgirdau spynoje trakštelint sukamą raktą. Pasičiupusi
netoliese stovinčią žvakę, pastūmiau duris ir atidariau.
Net ir tokiame šaltyje smarvė buvo tokia baisi, kad vos neišvir-
tau. Pamačiusi ant šoninio stalelio neužžiebtą kandeliabrą, priėjau
ir nuo savo žvakės uždegiau jame įtaisytas žvakes. Kai šios įsiplies
kė, išsklaidydamos tamsą, pamačiau ant lovos krašto sėdintį Hen
riką; nutįsę plaukai dengė jo veidą. Jis vilkėjo puošnų raudonos ir
auksinės spalvos švarką - tą patį, kurį regėjau savo vizijoje, tiktai
rankovės buvo atsagstytos, o marškinių rankovės ties riešais - nu-

brizgusios ir kruvinos.
Jam už nugaros ant lovos tysojo išpampęs Guasto lavonas.
Man širdis tarsi perpus perskilo.
- Jis... jis neatsisveikino, - lyg netikėdamas ištarė Henrikas. -
Aš vis jam sakydavau, kad neišeitų neatsisveikinęs... - Jis pakėlė į
mane veidą; aš vos įstengiau žiūrėti į tas paklaikusias akis. - Kodėl,
mama? Už ką jie jį šitaip?
- Nežinau, - sumurmėjau ir žengiau prie jo. - Sūnau, jūs turite
atsisveikinti. Jis jus išgirs, nors ir negalės atsakyti. O tada galėsim
palaidoti jį kaip...
Jis sudejavo ir užsidengė rankomis veidą.
- Negaliu! Aš negaliu paleisti jo į tamsą. Jis bijo tamsos. Jis... jis
visada nori naktį prie lovos palikti degančią žvakę...
- Tai mes paliksim jam žvakę, - pasakiau kuo ramiausiai, nors
pačią draskė skausmas ir gailestis, kad mano sūnui tenka kęsti tokį
sielvartą ir kankintis dėl netekties, kuri, žinojau, niekad iš tiesų ne-
pasimirš. - Eime su manim, - ištiesiau jam ranką. Jo pirštai buvo
glebūs ir lediniai, ant jų buvo sukepusio kraujo. Įsivaizdavau, kaip jis
nešė Guastą iš menės laiptais aukštyn, paskui galerija į šį kambarį...
Staiga jis kietai spūstelėjo man ranką.
- Aš noriu, kad juos visus suimtų ir įkištų į Bastiliją - Herkulį su
jo laukiniais ir visus, kas tik prisidėjo. Bet užvis labiausiai - Navarietį!
Aš nustėrusi įsistebeilijau į jo išpūstas akis.
- Kaip... Iš kur jūs žinote?
Jis atsistojo, priėjo prie šoninio staliuko ir kažką nuo jo paėmė.
Tada ištiesė tą daiktą man. Tai buvo durklas, kuriuo nužudė Guastą.
Išilgai jo ašmenų buvo likę kraujo dėmių, o rankeną, mano nuosta
bai, puošė du sunerti sidabriniai žiedai.
- Tai Navariečio herbas, - lediniu balsu ištarė Henrikas. - Jis
sukurstė tą mažą beždžionę šitai padaryti, o sumanymas - jo! Tai jo
darbas. Jis nužudė mano Guastą. Aš noriu keršto!
Nieko nesakydama, aš ištiesiau ranką paimti durklo; jis buvo
gana sunkus. Staiga kažkas mums už nugarų nedrąsiai kostelėjo - iš
420 . C. W. GORTNER
netikėtumo net aiktelėjau. Tai buvo Biražo, nešinas uždengtu padė

klu. Kai kambaryje pakvipo karštas valgis, Henriko akyse sutvisko
ašaros. Atsirėmęs į mane, jis leidosi išvedamas iš pradvisusio kam
bario - į mane vienintelę savo gyvenime jis dar galėjo remtis.
Po kelių valandų, žvarbiame žiemos danguje pradėjus brėkšti aušrai,

aš parėjau į savo kambarius. Daktaro Parė prigirdytas rabarbarų ir
aguonų nuovirais, Henrikas buvo paguldytas j lovą kitame kamba
ryje - toli nuo jo buvusio miegamojo; Biražo jau rūpinosi Guasto
palaikais ir karaliaus apartamentų išvalymu.
Lukrecija su Ana Marija manęs tebelaukė. Margo irgi; ji sėdėjo
ant suoliuko, glėbyje laikydama mano senutę sukriošusią šešiolikos
metų Miujė. Aš įėjau iš lėto; buvau tokia išvargusi, kad vos laikiausi
ant kojų. Margo atsargiai paguldė Miujė ant pagalvėlės.
- Herkulis yra Šambore, - pasakė ji. - Aš kai kam šnibžtelėjau,
kad noriu su juo pasikalbėti. Prireikė vos vieno kito kyšio...
Aš nudelbiau ją akimis. Jau turėjau progą skaudžiai patirti, kad
Margo nieko nedaro be priežasties. Kodėl ji staiga pati sugalvojo
man tai pranešti?
- Šamboras - medžioklės pilis, - pasakiau. - Tokiu metų laiku ji
paprastai stovi tuščia. Kaip jam šovė į galvą tenai dangintis vienam?
- Nes jis ne vienas. Jis turi draugiją. Šambore telpa nemažai
žmonių.
- Nemažai? Tai kiek jų ten?
- Kalbama, kad jis surinkęs kariauną ir ketina stoti prieš Henri
ką, - nors ji ir bandė dėtis abejinga, pirmąkart po ano baisaus keršto
aš išgirdau jos balsą drebant iš baimės. - Herkulis yra idiotas, - pri
dūrė ji. - Jis nesupranta, ką daro. Bet aš... aš nenoriu, kad jis nuken
tėtų. Šitoje šeimoje ir taip jau pralieta daug kraujo.
- Mat kaip? - aš pažvelgiau jai į akis. - Ką gi, tai rytoj keliausime
į Šamborą. Ir jei jums išties rūpi Herkulis, siūlyčiau pagalvoti, kaip jį
atvesti į protą, kol dar nevėlu.
TRISDEŠIMT PENKI
ydimos sargybinių, mes iškeliavome | Luaros slėnį. Aš
L kruopščiai išklausinėjau Margo ir nenustačiau jokių slaptų jos

elgesio motyvų, jokių kitų priežasčių - tik nuoširdų troškimą ap
saugoti Herkulį nuo Henriko pykčio. Svarsčiau, gal kartais bendras
sielvartas dėl Klaudijos mirties bus atvėręs jai akis ir privertęs su
prasti, kad mes esame visa, ką ji turi, o be mūsų ji iš tikrųjų liktų
viena. Tas artumas, atsiradęs tarp jųdviejų su Herkuliu po žudynių,
buvo nepaaiškinamas, tačiau jos rūpestį dėl brolio aš palaikiau žen
klu, kad ji nėra tokia beširdė, kaip atrodo. Herkulis nuo pat vaikystės
buvo vargšelis: sužalotas raupų jis tapo dvaro pajuokos objektu, o
dabar atsidūrė padėtyje, kuriai nieku gyvu netiko. Prisiminusi žo
džius, kurie Margo išsprūdo Henriko grįžimo dieną, aš ėmiau spė
lioti, gal kartais savo jaunesniajame brolyje ji įžiūri ir dalelę savęs,
nes tam tikru atžvilgiu ji irgi buvo atstumtoji: ištekėjusi, bet be vyro,
be vaikų ir be jokios atramos pasaulyje, kuriame nebegalėjo daugiau
vaizduoti įnoringos mūzos.
Tačiau dabar man jos reikėjo. Jei kas ir galėjo įkrėsti Herkuliui pro
to, tai tikji. Šis suvokimas dar labiau sustiprėjo, kai, mūsų karietai įsu
kus į keliuką, vedantį į Pranciškaus I medžioklės prieglobstį, aš išvy
dau ištisą jūrą palapinių ir šimtus aplinkui pilį besitrainiojančių vyrų.
Karieta staigiai sustojo. Mudvi su Margo išlipome viso vėpsan

čio bataliono akivaizdoje. Čia buvo daugiau vyrų, nei aš įsivaizda
vau Herkulį pajėgiant surinkti; jų būtų pakakę net miestui apsiausti.
Uodžiau nepraustų kūnų kvapą, mačiau godžias akis. Visuomenės
atmatos, paprastai slankiojantys tamsiuose užkaboriuose ir už atlygį
pasiryžę padaryti bet ką, - tai buvo mano sūnaus kariauna: nusikal
tėlių gauja, sudaryta iš nuskurdusių svetimšalių samdinių, plėšikų,
žmogžudžių ir vagių. Net ir paklojus visas jam skiriamas lėšas, Her
kuliui nieku gyvu nebūtų užtekę pinigų patenkinti šitos kraupios
šutvės godumui.
Aš susimąsčiau. Jiems tikrai mokėjo kažkas kitas - ir gana tur
tingas. Nejau Navarietis? Nuo tada, kai išvydau tą durklą, mane
kamavo įtarimas. Navariečio aš niekad nelaikiau beatodairišku, o
tie kaukėti vyrai ir dabar šita vagių gauja... Visa tai atrodė tartum
surežisuota - lyg sąmoningai stengiantis nukreipti mane neteisinga
linkme.
Įėjusios į pilį, išvydome mozaikines grindis, nuklotas statinių ir
ąsočių duženomis, kremzlėmis ir kaulais; sienos buvo aprūkusios
nuo dūmų, o neįkainojami jų apmušalai nuplėšyti ir panaudoti guo
liams. Šiukšlėse kuitėsi alkani šunys.
Margo mostelėjo, kažką man rodydama. Atsigręžusi pama
čiau prie mūsų artėjantį Herkulį - po milžiniškos Šamboro menės
skliautais jis atrodė visiškas nykštukas. Aš beveik laukiau, kad jis
ims lementi nieko blogo nepadaręs, kad viskas išėjo netyčia, kad
jį kas nors privertė, - tačiau jis atkakliai tylėjo. Galų gale aš šaltai
tariau:
- Jūsų brolis labai supyko, aš - irgi. Kas jums pasidarė?
Jis išraudo. Mudu stovėjome labai arti vienas kito. Jo pečiai įsi
tempė, ir jis lyg gerai išmoktą tekstą išpyškino:
- Jei man grasinsit, nuvesiu savo armiją į Paryžių!
Aš nusikvatojau.
- Dar ko! Jūs tuoj pat paleisit savo vadinamąją armiją ir grįšit į
dvarą atsiklaupęs maldauti atleidimo!
Jis piktai sužaibavo akimis. Tada tarp mudviejų įsiterpė Margo.
- Herkuli, paklausyk manęs: tu negali su kariuomene žygiuoti

prieš Henriką - tai būtų išdavystė.
Jis ėmė be garso žiopčioti. Kai galiausiai prabilo, ėmė berti žo
džius tokiu greičiu, tarsi bijotų nesugebėsiąs visų jų pasakyti:
- Aš paleisiu savo vyrus tik tada, kai užsitikrinsiu pripažinimą,
kurio nusipelniau.
Aš iškart suvokiau, kad čia - ne jo žodžiai; jis nesugebėtų nieko
panašaus sumąstyti. Jį sukurstė kažkas, kieno užmojai siekia daug
toliau nei karaliaus favorito nužudymas. Niekas neleistų šitiek pi
nigų ir laiko, dirgindamas Herkulio nevisavertiškumo jausmą, jei
neturėtų toli siekiančių tikslų.
- Kaipjums šovė į galvą man nurodinėti?! - pasakiau žemu balsu.
Jis kramtė apatinę lūpą ir dirsčiojo į Margo. Man baigėsi kan
trybė, tad stvėriau jį už rankos, nutempiau į artimiausią lango nišą,
pasodinau, o pati grėsmingai atsistojau priešais.
- Tai kur dabar tas ponas, kuris jums moka, ką? Manot, kad jam
nors kiek rūpit? Jis pasinaudos jumis savo tikslais, o paskui paaukos
nė nemirktelėjęs! Kas jis? - aš prisikišau prie pat jo. - Tučtuojau
man sakykit! Kas jis? Kodėl jis tai daro?
Jis sukrūpčiojo, o akys išsprogo. Prie mūsų pripuolė Margo.
- Liaukitės! Negi nematot, koks jis išsigandęs?
- Ir gerai, - atšoviau. - Tegu bijo! Jis nė neįsivaizduoja, ką aš jam
padarysiu!
- Palikit jį ramybėj! - trūkčiojančiu balsu sukliko Margo. - Jis
nekaltas! Jis ne...
- Gizas, - sušnibždėjo Herkulis. Aš iš lėto atsigręžiau. - Gizas
liepė man nužudyti Henriko draugą.
Aš sustingau. Margo dar bandė tildyti Herkulį, bet aš ištiesiau
ranką ir ją sulaikiau. Ji piktai žybtelėjo akimis, bet Herkulis jau kal
bėjo - jam aiškiai norėjosi nusimesti tą naštą.
- Gizas atėjo pas mane. Jis pasakė, kad Henrikas nusideda Die
vui ir prigimčiai. Dar sakė, kad Prancūzija nepakęs nei iškrypėlio
karaliaus, nei eretiko, kuris iš jo paveldės sostą. Jis pažadėjo, kad
man bus atlyginta. Jis... jis net davė man durklą.
424 . C. W. GORTNER
Iš akių jam pasipylė ašaros; nors stengėsi nežiūrėti į Margo,

jo žvilgsnis nevalingai krypo į seserį, kuri stovėjo sustingusi kaip
akmuo.
Aš irgi pažvelgiau į ją.
- Ar jūs apie tai žinojote?
Ji krūptelėjo.
- Žinoma, ne! Juk buvau su jumis prie mirštančios sesers! Negi
kaltinsit mane mosavus peiliu, jeigu manęs net nebuvo Paryžiuje?
Aš nenuleidau nuo jos akių.
- Henrikas nori įmesti Herkulį į Bastiliją. Jeigu jūs ką nors apie
tai žinojote ir nieko man nesakėte, prisiekiu, kad irgi ten atsidursit!
- Ne! - pašokęs iš savo vietos, Herkulis puolė man po kojų. Ap
sikabinęs mano kelius jis ėmė raudoti kaip apgautas vaikas - koks
giliai širdyje ir buvo.
- Aš gi sakau, kad nieko nežinojau, - užsikirsdama pakartojo
Margo.
Aš pasilenkiau, pakėliau sūnų ir pastačiau jį ant kojų. Tada ran
kove nušluosčiau ašarotą jo veidą.
- Neverkit! Aš jus apsaugosiu, bet turit pasakyti, ką Gizas jums
pažadėjo.
Jis išpūtė akis.
- Ar pažadat, kad neįeisite Henrikui uždaryti manęs į Bastiliją?
- Taip, pažadu. Tai ką dar Gizas sakė?
- Jis... jis kalbėjo, kad Henrikas prakeiktas ir niekad neturės sū
naus. Dar sakė, kad aš - vienintelis jo įpėdinis, nes... - Jis nutilo ir
nudelbė akis.
Aš suėmiau jį už smakro.
- Nes - ką? Ką dar jis sakė?
- Navarietis. Navarietis ir jo eretikai. Gizas sako, kad jie visi turi
mirti. O tada aš galėsiu būti karalius.
Širdį man persmelkė baimė. Aš nuo pat žudynių nakties žinojau,
kad vieną dieną teks stoti į kovą su Gižu, tačiau nesitikėjau, kad jis
užpuls mus panašiai kaip jo tėvas: tyčia sukiršins, kad paskui galėtų
įvelti į karą su Navara. Nes toks, matyt, ir buvo jo tikslas: jis bandė
apkaltinti Navarietį sumanymu nužudyti Guastą ir pasėti mumyse

įtarimų ir abejonių.
- Ačiū, sūnau! - aš prisiverčiau pabučiuoti putlias Herkulio lū
pas. - Atminkit, - pridūriau, - kad Gizas jums ne draugas. Jis nie
kam ne draugas. Daugiau neturite su juo matytis.
Herkulis linktelėjo ir nusižeminęs bei liūdnas sužiuro į Margo. Ši
savo ruožtu nenuleido akių nuo manęs.
- Ką dabar darysit? - paklausė, o jos balse aš pirmąkart išgirdau
drebulį ir netikrumą.
- Palikit Gizą man, - trumpai atšoviau. Aš išties buvau rimtai
nusiteikusi.
Aš paleidau tą Šambore susirinkusią gaują (nors tam teko paaukoti

kone visas asmenines savo lėšas) ir drauge su Herkuliu bei Margo
grįžau į Paryžių. Kai parvykome į miestą, kurio bokštai jau buvo
nubarstyti lengvu sniegeliu, o purvas gatvėse - sustingęs nuo šalčio,
aš jau buvau sugalvojusi planą.
Henrikas laukė manęs Luvre. Man nepatiko jo išvaizda: jis vis dar
atrodė perkaręs ir nuo galvos iki kojų vilkėjo juodai. Buvo nusisku
tęs savo smailią barzdelę, ir įdubę jo skruostai tik dar labiau pabrė
žė karštligišku nekantrumu degančias akis. Tačiau jis bent jau buvo
atsikėlęs iš lovos. Pasak Biražo, jis jau kiek atsigavo nuo baisiausio
sielvarto ir netgi pradėjo lankytis pas Luizą, tačiau dabar, žiūrėdama
į ją, tyliai lyg šešėlis kiūtančią kampe ant aukštos kėdutės, aš suabe
jojau, ar tie apsilankymai duos kokios naudos.
Jaunėlis mano sūnus puolė ant kelių prieš abejingai tylintį Henri
ką ir viską prisipažino. Kai jis nutilo, Henrikas, vis dar nesakydamas
nė žodžio, mostelėjo jam eiti. O tada pažvelgė į mane. Man net pa
lengvėjo, jo balse išgirdus įprastinį atžagarumą:
- Vadinasi, Gizas apmulkino idiotą mano brolelį ir privertė jį nu
žudyti Guastą, nes jis mano, kad aš nesugebu nei valdyti šalies, nei
pradėti sūnaus.
- Čia dar ne viskas, - pasakiau, žiūrėdama jam į akis. - Gizas

sumanė visiškai jus sužlugdyti. Jis tyčia pakišo durklą su Navariečio
herbu, kad mus suklaidintų, kad priverstų jus pulti Navarą ir pradėti
karą, - aš patylėjau, ypač rūpestingai rinkdama tolesnius žodžius. -
Mano galva, mums reikėtų pasirašyti sutartį su Navariečiu. Jam rei
kia apsaugos nuo Ispanijos, o mes galime ją garantuoti. Jis sutiks.
Henriko kaktoje sutrūkčiojo gyslelė. Jis staigiai pakilo ir davė
ženklą Luizai, kuri tučtuojau išskubėjo iš kambario. Jis žengė prie
stalo.
- Sutartį su Navariečiu, - nutęsė jis ir piktai nusijuokė, o tada at
sigręžė į mane. - Aš žinau, kodėl Gizas manęs nekenčia. Gal, užuot
taiklusis su Navariečiu, man verčiau nurėžti arogantišką Gizo ma
kaulę?
- Ne, to jums tikrai nevertėtų daryti. Jei nužudysime pirmąjį
karalystės didžiūną kataliką, prieš mus atsigręš visi kiti didikai. Be
to, mes neturim jokių įrodymų - tik Herkulio žodžius; Gizas tuo
pasirūpino. Tačiau jis pamiršo, kad aš jau esu šitai išgyvenusi; ži
nau, kaip jam maga sukelti religinį karą, - kaip anksčiau jo tėvui,
Randuotajam. Jis pasinaudojo Herkuliu, bet tikrai nesiryš eiti toliau,
jeigu susitarsime su Navariečiu, kuris panorėjęs gali sutelkti tūks
tančius hugenotų.
Henrikas primerkė akis.
- O jūs manote, kad Navarietis jus priims, - po visko, ką jam
padarėme?
- Aš jam pranešiu, kad noriu palydėti pas jį Margo. Jis supras, ko
siekiu. Šiaip ar taip, jis juk paveldi mūsų sostą iškart po Herkulio.
Gizo sėkmė jam dar labiau nereikalinga nei mums, - aš pritildžiau
balsą. - O kol būsiu išvykusi, pasistenkit, kad Luiza pastotų.
Jis nieko neatsakė, tik vos pastebimai susiraukė iš pasišlykštėji
mo. Aš jo daugiau nespaudžiau. Prisiminusi tą pilką lyg pelytė jo
žmoną, kurią jis vienu spragtelėjimu išsiuntė lauk, aš pagalvojau
apie Guastą - tvirtą ir nuogą, kokį mačiau jo lovoje. Kad ir kaip
nenorėdama prisipažinti, giliai širdyje aš jau nujaučiau tai, kas blo
giausia, ir suvokiau privalanti tam ruoštis. Vis dėlto, kol ateis tin-
karnas metas, man reikėjo remti tą iliuzinį fasadą, kurį Henrikas

surentė savo santuokai.
Jis linktelėjo.
- Gerai. Tik nežadėkit jam nieko, ko paskui turėčiau gailėtis.
- Žinoma, - aš žengiau prie jo. Jis tylėdamas davėsi pabučiuo
jamas.
Luizą pamačiau prieškambaryje, rankose ji laikė rožinį. Stabtelė
jau ir nudelbiau ją akimis.
- Jums reikėtų mažiau melstis, o labiau stengtis, ponia. Ar aiškiai
pasakiau?
Ji vos pastebimai linktelėjo ir tūptelėjusi nuskubėjo atgal į Hen
riko kambarį.
TRISDEŠIMT SESI
Š SUSIRENGIAU Į KELIONĘ, KURI GALĖJO UŽTRUKTI KELIS MĖ-

A nesius, todėl neskubėjau nieko sakyti Margo. Kai pagaliau ją
pasikviečiau, jai aiškiai atlėgo.
Henrikas su Luiza jau buvo išvykę į Venseną, taigi man teko žie
mai uždaryti Luvrą. Stovėdama savo kambariuose tarp sukrautų
skrynių, aš išsiunčiau savo damas atnešti mums ko nors užvalgyti -
visą rytą triūsusi, norėjau pasistiprinti. Likusi viena, nužingsniavau
į miegamąjį pasiimti Miujė. Mano asmeniniai daiktai buvo sudėti
į sandalo medžio dėžes, o senąją savo kalytę palikau snaudžiančią
krėsle ant pagalvėlės. Ji buvo jau kurčia ir akla, tad neketinau jos
drauge vežtis į kelionę - norėjau palikti Anai Marijai. Ruošiausi va
landėlę prisėsti ir ją paglostyti, tačiau priėjusi prie jos, susirietusios
ir uodega užsiklojusios nosį, staiga suvokiau, kad ji visiškai nekruta.
Aš sustojau kaip įkasta. Kai galiausiai ištiesusi ranką pakedenau
baltą jos kailiuką - tokį pat minkštą ir vešlų kaip jaunystėje, dar pa
jutau blėstančią šilumą. Ji išleido dvasią vos prieš kelias minutes.
Pasaulis man aptemo. Tas gyvulėlis buvo paskutinis dar likęs pri
siminimas apie dukterį Elžbietą - jos vienintelė dovana man; da
bar, stovėdama prie mažo negyvo šunelio, prieš akis išvydau visus,
kuriuos mylėjau ir kurių netekau, ir mano kovų metai nepakeliama
našta užgulė man pečius. Iš burnos išsiveržė riksmas, veikiau pri

menantis sielvartingą staugimą.
Vidun įpuolė Lukrecija ir Ana Marija.
- Ne, - sudejavau, kai juodvi sustojo greta. - Tik ne mano
Miujė...
Lukrecija mane apkabino. Ana Marija apsiašarojo. Pamačiusi jos
skausmą, aš ištiesiau jai rankas ir mes visos trys kurį laiką verkėme
apsikabinusios kaip vaikai.
Paskui, po pietų, susukome Miujė į vieną mano šalį ir nunešėme
į Tiuilri, kur sodininkai iš paskutiniųjų kapojo įšalusį gruntą. Vir
pančiomis rankomis aš laikiau suvyniotą šunelį ir nė už ką negalėjau
paleisti; Lukrecijai teko kone jėga išplėšti jį iš manęs. Aš nusigręžiau į
švininį dangų ir stovėjau, čaižoma vėjo gūsių, kol ją užpylė žemėmis.
- Sudie, mano Miujė, - sušnibždėjau, o mano sužvarbusiais
raukšlėtais skruostais ritosi ledinės ašaros.
Man buvo penkiasdešimt septyneri. Visą savo gyvenimą man
teko nuolat susidurti su mirtimi: palaidojau vyrą ir keturis vaikus,
nužudžiau meilužį ir daugybę priešų, tačiau ši nedidelė netektis vi
sai mane palaužė.
Jei tądien mirtis būtų atėjusi manęs pasiimti, būčiau sutikusi ją
išskėstomis rankomis.
Užtruko tris savaites, kol pervažiavome Prancūziją; kai galų gale įrie
dėjome į apsnigtą Nerako pilies kiemą, Navarietis jau mūsų laukė.
Jis neišjojo iš pilies stebėti šventinio sutikimo, kurį jo valdiniai
mums surengė, tad nematė nuostabos jų veiduose, išvydus Mar
go raitą ant žirgo, vilkinčią purpurine auksu apvedžiota suknia
ir šermuonėlių kailio apsiaustu. Tačiau neabejojau, kad jam buvo
pranešta apie šurmulį, kurį ji sukėlė, ir jis pasitiko mus pašaipiai
šypsodamasis, vilkėdamas paprastu juodu vilnoniu švarku ir pla
čiomis trumpomis, aukščiau kelių siekiančiomis kelnėmis. Jis buvo
toks pat kresnas ir tvirtas, vario spalvos plaukai lyg audros sutar
šyta šieno kupeta pūpsojo jam ant galvos, o vešli barzda dar labiau
išryškino ilgą nosį. Žaliose jo akyse žaidė linksma kibirkštėlė, kai

jis pabučiavo Margo į lūpas. Ši suraukė nosytę. Nors jis nebuvo ne
patrauklus, net aš, stovėdama atokiau, užuodžiau nuo jo tvoskiantį
aitrų vyrišką kvapą, tad puikiai supratau, kodėl Margo jį niekino.
Navarietis, regis, nebuvo pratęs praustis, o ji švaros požiūriu buvo
itin skrupulinga.
- Be galo džiaugiuosi vėl jus matydamas, brangioji, - nutęsė jis.
Tada nudelbė akimis virtinę vežimų su manta, kurie vienas po kito
riedėjo į kiemą paskui mus. - Vaje, negi atsigabenot čia visą Paryžių?
Nelaukdamas, ką ji atsakys, jis plačiai šypsodamasis atsigręžė į
mane, - tarsi būtume matęsi vos prieš kokią savaitę.
- Sveika atvykusi į mano kuklias valdas, teta Kotryna!
Aš išsyk pastebėjau, kaip jis pasikeitė. Nors ir dėjosi esąs abejin
gas, nors ir vaidino atsainų padaužą, - ši kaukė pelnė jam visų Pary
žiaus kekšių palankumą, - tačiau aš iškart pajutau savotišką naujai
atsiradusį jo pasitikėjimą savimi. Saugiai pasislėpęs savo kalnuotoje
karalystėje ir apsuptas savo hugenotų, Navarietis pagaliau tapo savi
mi. Šįkart ne jis, o aš buvau viešnia svetimuose rūmuose.
Aš savo ruožtu nusišypsojau.
- Sūnau, kaip puikiai jūs atrodot! Čionykštis oras aiškiai jums
tinka.
- O kaipgi! - nusikvatojo jis. - Šiaip ar taip, tai mano oras! - Jis
paėmė už rankos Margo. - Dovanokit, tai mūsų oras. Visa, ką tu
riu, dabar priklauso jums, mano karaliene. Eime, aš parengiau jums
kambarius, - jis stabtelėjo. - Tikiuosi, liksite patenkinta, nors, die
važi, negaliu varžytis su Luvro prabanga.
Išgirdau Margo atsakant:
- O aš ir nesitikėjau...
Tada ji įsikibo jam į parankę ir leidosi palydima į pilį. Man beliko
pėdinti jiems iš paskos ir stengtis nekreipti dėmesio į įžūlius žvilgs
nius, kuriais mane varstė jo patarėjai hugenotai.
Besiartinančių Kalėdų švenčių dingstimi Navarietis vis atidėlio

jo oficialius mūsų reikalus. Norėdamas pasipuikuoti Margo, jis
surengė kelionę po šalį, ir jo valdiniai vaišino mus troškinta mėsa
su česnakais ir gėlųjų vandenų upėtakiais. Paskui karališkąją porą
kratydamasi neštuvais, aš mačiau raudonskruosčius žmones, kurie
su baime žiūrėjo į mane. Iki kaulų smegenų būdami protestantai,
mane jie laikė baisingąja karaliene motina - žudynių kurstytoja, o
kai kurie man pravažiuojant netgi iškeldavo du pirštus - apsaugą
nuo blogos mano akies.
Vis dėlto man ne itin rūpėjo, ką jie apie mane galvoja. Man kur
kas įdomiau buvo stebėti jų santykius su Navariečiu. Kad jie jį myli,
ir aklam būtų buvę aišku. Kur tik jis pasisukdavo, jį iškart apspisda-
vo valdinių minios, ir jis visuomet pateisindavo jų lūkesčius: nėmaž
nesibaimindamas dėl asmeninio savo saugumo, jis atidžiai klausy
davosi jų skundų ir prašymų. Supratau, kad grįžęs iš Prancūzijos jis
pasistengė nusikratyti tingaus ir ištižusio valdovo įvaizdžio - dabar
jis buvo laikomas tvirtu karaliumi, kuris puikiai suvokė, kad geriau
sia jo apsauga - tai žmonių meilė. Kad ir jausdamasi kalta dėl tokių
minčių, aš nejučiom lyginau jo paprastumą ir draugiškumą su savo
sūnaus Henriko atsainiu manieringumu. Mano sūnui nuolat reikėjo
saugotis tų, kas linki jam pikto, o Navarietis iš pažiūros visiškai nie
ko nesibaimino, ir jo gyvenimo džiaugsmas sušildydavo kiekvieną,
kas tik pasipainiodavo jam po akių. Šalia jo net Margo kiek atitirpo
ir ėmė jaunatviškai koketuoti. Man neatrodė, kad jiedu būtų kada
dalijęsi bendru guoliu, tačiau matydama, kaip ji klapsi blakstieno
mis žiūrėdama į jį, pagalvojau, kad greičiausiai net nemalonus kūno
kvapas nesutrukdys jam netrukus jos užkariauti. O kai ji pastos, Na-
variečio ryšys su mumis pasidarys dar glaudesnis.
Šiaip ar taip, gyvenime nebuvau patyrusi šaltesnės žiemos. Sni
go be paliovos ištisas savaites, pusnys užklojo viską aplink, ir, kol
aš apsikūtojusi nesitraukiau nuo židinio akmeninėje jo tvirtovėje,
Navarietis vaikštinėjo sau vienmarškinis tarsi vidurvasarį. Jo gyvy
bingumas ir galantiškumas vis dėlto ilgainiui mane priveikė, mat
jis išties elgėsi taip, tarsi čia būtų koks užsitęsęs giminių apsilan-
kymas. Mano nerimastis dar labiau sustiprėjo iš Biražo sužinojus,

kad Anglijos karalienė Elžbieta pagaliau sutiko, kad Herkulis imtųsi
ją merginti, ir Henrikas išsiuntė jaunėlį mano sūnų į Angliją laivu,
prikrautu visokiausių dovanų. Man buvo apmaudu, kad negalėjau
pati išlydėti Herkulio, ir nerimavau, kaip jis elgsis, atsidūręs taip toli
nuo namų.
Margo, antra vertus, čia pasijuto kaip namie. Vieną popietę, kai
atsibudau iš pogulio dar labiau sustingusi ir sušalusi, nei prieš už
migdama, ir sykiu su Lukrecija patraukiau į menę ieškoti šilumos,
išvydau savo dukterį viduryje tuščios patalpos, vadovaujančią vi
sai nedidelei tarnų kariaunai, - jie krūvomis tempė dėžes, baldus
ir apmušalus. Įsitaisęs naujame paauksuotame krėsle prie židinio,
Navarietis su šypsenėle lūpose nerūpestingai sukiojo rankose taurę.
- Dio Mio, - šūktelėjau, - kas čia dabar?
- O kaip jums atrodo? - burbtelėjo Margo. - Noriu šį tą atnau
jinti. Visi šie mūrai ir ledinės sienos - tai juk barbariška! Aš dabar
esu karalienė ir turiu gyventi atitinkamomis sąlygomis.
Aš žvilgtelėjau į Navarietį. Tas gūžtelėjo pečiais.
- Šitaip ji netruks ištuštinti mano iždą, - sumurmėjo. - Ką gi,
tada nors badausime stilingai!
Tą vakarą, užsidėjusi vieną iš fantastiškų savo perukų ir apsivil
kusi atvirą vakarinę suknelę, Margo vadovavo penkiasdešimties pa
tiekalų puotai savo naujai išpuoštoje menėje ir aiškiai didžiavosi tuo,
kad nė viena iš ten buvusių damų nė iš tolo neįstengė jos nustelbti.
Paskui išgirdau, kad jiedu su Navariečiu pagaliau kartu permiegojo,
tad galėjau nebebūgštauti, kad jie visą likusį gyvenimą taip ir nugy
vens, tarsi nesupratę tikrojo jų sąjungos tikslo.
Kitą dieną Navarietis pranešė norįs mane matyti.
Aš įžengiau į asmeninį jo kabinetą - vyrišką medžiu iškaltą kam
barį, kurio net įsišėlusi Margo nesugebėjo apversti aukštyn kojom;
čia buvo didžiulis langas, pro kurį atsivėrė vaizdas į apsnigtus kal
nus, sudilęs kilimas po kojomis ir daugybė elnių ragų ant sienų.
Jis mostu parodė man kėdę. Pripylęs porą taurių karšto sidro su
prieskoniais, vieną padavė man ir tiesiai išrėžė:
- Aš noriu užbaigti mūsų susitarimą. Man nereikia, kad mano

gyvenimas būtų darkomas labiau nei ligi šiol. Sakykit, ko čia atva
žiavot, ir, jei galėsiu, aš jums tai suteiksiu.
Priblokšta tokio tiesmukumo, aš pirmiausia gurkštelėjau sidro.
- Norėčiau, kad mudu sutartume, - prabilau. - Tikiu, kad mudu
sieja tai, jog abu trokštame taikos.
- A, tai negi jau atėjo metas pamiršti praeitį?
Aš krūptelėjau.
- Jūs šaipotės?
- Nė truputėlio. Tačiau jūs juk ne taikos čia atvažiavot. Jūs no
rit sudaryti sutartį. Jums reikia mano palaikymo ir karinės paramos
prieš Gizą; savo ruožtu jūs pažadėsit išsaugoti man įpėdinystės tei
sę. Aš neklystu?
Jis ramiai žiūrėjo į mane laukdamas, ką atsakysiu, o aš tuo tarpu
suvokiau, kad tas ateities pažadas, kurį įžvelgiau jame, kai buvo dar
visai mažas, jau įsikūnijo. Jam vis dar trūko subtilumo, tačiau, jei
sugebės išvengti būdingo jaunam karaliui puikavimosi heroizmu,
laikui bėgant Henrikas Navarietis gali tapti didžiu valdovu. Ši mintis
sukėlė man ir džiaugsmą, ir nerimą: jis buvo puiki atrama priešinan
tis Gizo machinacijoms, tačiau vis tiek liko eretikas.
- Taip, - atsakiau, kilstelėdama smakrą, - jūs teisus. Būtent to
čia ir atvažiavau.
Jis žengė prie stalo.
- Vertinu jūsų atvirumą. Tačiau turint omenyje, kad ne aš kurs
tau pralieti kraują, kas man iš to, jei priimsiu jūsų sąlygas?
- Jūs sustabdysit Gizą. Jums reikia tik...
- Atsiversti? - jis nusijuokė. - O kuriems galams? Jūs juk neno
rit, kad paveldėčiau Prancūziją. Jums tereikia laikino gelbėtojo, kol
jūsų sūnus susilauks įpėdinio. O tada jūs manęs atsižadėsit.
- Netiesa, - atšoviau. - Jūs nė neįsivaizduojat, kiek aš dėl jūsų
padariau.
- Oi, aš žinau, - tyliai ištarė jis. - Daugelis sako, kad labiau už
viską jūs trokštate valdžios, tačiau aš matau, kad jūs darote tik tai, ką
manot esant būtina apsaugoti savo sūnų karalystei. Mudu ne tokie
jau skirtingi, nors dažnai renkamės nevienodas priemones.
434 . C. W. GORTNER
- Ką jūs norite pasakyti?
Jis įdėmiai mane nužvelgė.
- Sakau, kad žinau, jog tąnakt išgelbėjot man gyvybę. Jūs palikot
mane gyvą, o paskui leidot pabėgti. Tuo metu aš net nesupratau,
kodėl likau gyvas, kai šitiek kitų žuvo, tačiau dabar jau žinau. Dėl
kažkokios priežasties mudviem skirta žaisti šį žaidimą. Būtent todėl
aš ligi šiol esu vedęs jūsų dukterį ir nepareikalavau anuliuoti san
tuokos. Tačiau ateina metas, kai žmogui tenka ginti tai, kuo jis tiki,
nepaisant nieko. O aš turiu ginti savo tikėjimą.
Jis apsisuko ir atidarė stalčių.
- Be to, mano atsivertimas nieko neduotų. Matot, Gizas priėmė
nemenką Ispanijos paramą už tai, kad sudarytų Katalikų lygą prieš
mane.
Pagauta klaikios baimės, aš paėmiau jo ištiestą popieriaus skiau
tę ir vargais negalais susitelkiau į tai, kas ten parašyta.
Mano ponas kunigaikštis pripažįsta priėmęs pasiūlytą penkias
dešimties tūkstančių aukso ekiu sumą išjo katalikiškosios didenybės,
skirtą erezijai sunaikinti. Patikiname jūsų didenybę, kad kunigaikš
tis padarys viską, kas įmanoma, kad užkirstų kelią eretikui Nava-
riečiui pretenduoti į...
Likusi dalis buvo nuplėšta.
- Iš kur jūs tai gavote? - paklausiau, nepajėgdama nuslėpti vir
pulio balse.
- Mano patruliai kartais vis nutveria per sieną vykstančius ne
teisėtus pasiuntinius; jų krepšiuose dažnai būna baisiai įdomių da
lykų. Nepatikėsit, ko tik žmonės neduoda gabenti visiškai nepažįs
tamiems! Deja, šiam pasiuntiniui pavyko pasprukti su likusia laiško
dalimi, - jis šyptelėjo. - Taigi, kaip matot, nesvarbu, koks bus mano
tikėjimas, Gizas nenurims tol, kol negaus mano galvos.
Aš sunkiai nurijau seiles.
- Iš kur... iš kur jūs žinot, kad čia - tiesa? Bet kuris ko nors vertas
pasiuntinys sugeba suklastoti žinias taip, kaip reikia jo šeimininkui.
- Aš žinau, kad čia - tiesa, nes pažįstu Gizą. Kaip ir jūs. - Jis
apėjo stalą, paėmė mano ranką ir kilstelėjo sau prie lūpų. - O dabar,
teta Kotryna, manau, kad sūnui jūsų reikia. Gal paskui, kai susitvar-
kysit su Gižu, mudu galėsime ir vėl susitikti.
Tai taręs, jis išėjo pro duris. Klausydama tolstančių jo žingsnių,
aš tvirtai sugniaužiau rankoje tą popieriaus skiautę.
Į Paryžių grįžau tik lapkričio viduryje, nebuvusi jame ištisus devynis

mėnesius. Biražo atvažiavo manęs pasitikti; su savo juodo damas-
to drabužiu jis atrodė panašus į krabą, o gumbuotos rankos kietai
gniaužė lazdą, kai ropštėsi į mano karietą.
- Gatvėse neramu, - pranešė jis. - Prasidėjo maras, ir jo dide
nybė su karaliene užsidarė Vensene. Liga kol kas plinta tiktai skur
džiausiuose miesto kvartaluose, bet jis atsisako grįžti, kol nėra ti
kras, kad jam niekas negresia. - Biražo nutilo ir užsikosėjo, dengda
masis ranka burną. Jis atrodė baisiai: išgeltęs ir sukumpęs, o kaulėti
pečiai, atrodė, tuoj perdurs rūbus.
- Kas dar? - paklausiau tyliai. Nereikėjo man tokiam ilgam lai
kui išvykti ir užkrauti sunkios rūpinimosi mano sūnumi ir karalyste
naštos šiam silpnam, nusenusiam bičiuliui.
- Dar tas reikalas, kurį minėjote, - pridūrė Biražo. - Neturiu jo
kių duomenų, kad ispanai būtų sumokėję, tačiau Gizas nuolat slapta
susitikinėja su kitais katalikais didžiūnais. Atrodo, jis kuria sąjungą
su Ispanija ir Roma pagal savo velionio tėvo sugalvoto triumvirato
pavyzdį.
- Vadinasi, - nutęsiau, žiūrėdama į Paryžiaus katedros bokš
tus, - Randuotasis ir vėl prisikėlė. Nenuleiskit nuo jo akių. Noriu
žinoti viską, ką jis daro, kur vyksta, su kuo susitinka. Ateis metas, aš
su juo atsiskaitysiu.
Ana Marija netvėrė iš džiaugsmo, vėl mane pamačiusi. Kai apsika

binome ir mudvi su Lukrecija nusimetėm kelioninius apsiaustus,
pagalvojau, kaip besąlygiškai aš pasitikiu šitomis dviem moterimis.
Nuo pat atvykimo į Prancūziją juodvi buvo nuolatinės mano paly-
dovės, visuomet atsirasdavo šalia, kai tik man jų prireikdavo, ir nė

viena neturėjo nei savo vyro, nei vaikų, nei šeimos.
Tą vakarą aš ilgai sėdėjau prieš veidrodį. Mane kamavo reu
matas, prasta kraujotaka, o vis pasikartojantys spazmai krūtinėje
trukdė kvėpuoti; negana to, dar ir plaukai visiškai pražilo. Buvau
liepusi Lukrecijai trumpai juos nukirpti, nes viešumoje visada dė
vėdavau kyką su šydu, tad nebemačiau reikalo puoselėti garbanų. Iš
pradžių netgi džiaugiausi jų atsikračiusi: pagaliau nebereikėjo kas
savaitę dažyti jų riešutmedžio syvais, sukti karštomis žnyplėmis ir
raityti įmantrių šukuosenų. Tačiau dabar, tyrinėdama blankų savo
atvaizdą ir matydama baltus kaip sniegas pūkus ant galvos, negalė
jau nepastebėti vis labiau ryškėjančių senatvės ženklų. Smakras man
suglebo, kaktą ir skruostus išvagojo gilios raukšlės, o tamsios akys,
kadaise buvusios didžiausia mano grožybė, dabar buvo įdubusios ir
be kibirkšties, oda ties jų kampučiais - nelygi lyg krepas.
Ana Marija atnešė man naktinę kepuraitę.
- Kaip manot, ar aš labai sena? - tyliai paklausiau jos.
Jos akys susidūrė su manųjų atspindžiu veidrodyje. Iš visų mūsų
trijų ji atrodė panašiausia į save jaunystėje: keistas jos veidas išliko
beveik nesusiraukšlėjęs, o mažas ūgis ir skubrūs judesiai darė amži
nos jaunystės įspūdį. Ji šyptelėjo.
- Jūs niekad nebūsite sena, mano ponia, kol Prancūzijai jūsų
reikės.
Aš kilstelėjau ranką ir suspaudžiau delne jos rankutę.
- Taip, - sumurmėjau, - ir man taip atrodo.
Aš atsiguliau ir išvargusi iškart užmigau. O tada susapnavau
sapną.
Nuo lubų ant manęs varva kraujas. Aš guliu paslika lovoje; jau
čiu, kaip mano lūpos žiojasi rėkti, bet savo balso negirdžiu. Kraujo
lašai bėga dažytomis lubų sijomis ir vienas po kito kapsi ant mano
apkloto. Tai mirtis. Ji mane supa. Juntu jos geležinį alsavimą, kone
jaučiu jos sūrų kartumą. Aš blaškausi, bandau nors kiekpasislinkti,
bet lašai kapsi vis smarkiau, smarkiau ir smarkiau, jie virsta lietu
mi, kuris pilasi ant manęs, merkia atviras mano akis, bėga į burną...
- Mano ponia, pabuskit! - Lukrecija mane purtė, palinkusi prie

lovos.
Aš sunkiai atsisėdau, visa permirkusi prakaitu.
- Dio Mio, kokį šiurpų sapną ką tik sapnavau!
Ji nenuleido nuo manęs akių.
- Jūs taip rėkėt! Pažadinot mus net kitame kambaryje.
- Kiek dabar valandų? - sumurmėjau, ir ji dėbtelėjo į užpūstą
žvakę man prie lovos, kurioje buvo įrėžtos valandos.
- Jau tuoj prašvis. Gal dar truputį pamiegokit?
- Ne. Man... man reikia keltis. Šiandien privalau būti Vensene ir
susitikti su Henriku.
Aš greit atsikėliau, ir Lukrecija padėjo man apsirengti. Sapno
įspūdis vis dar manęs neapleido. Ji nuėjo pakurti ugnies ir pastatė
šalia židinio grafiną, kad pašildytų man vyno.
- Gal atnešti ko nors užvalgyti? - paklausė ir staiga keistai nutilo.
- Lukrecija, - paklausiau, - kas yra?
Ji tylėjo; atsigręžusi aš ant slenksčio pamačiau Henriką. Atrodė
liesas ir išbalęs, vilkėjo paprastu juodu švarku, o palaidi plaukai dry
ko ant pečių.
- Aš dėl Herkulio, - dusliu balsu ištarė jis.
Man suspaudė gerklę.
- Bet juk Herkulis Anglijoje mergina karalienę Elžbietą...
- Ne. Ji jam atsakė, tada jis atsidūrė Nyderlanduose ir įsivėlė į
liuteronų maištą. Jį paėmė į nelaisvę. Biražo sumokėjo išpirką. Jis
grįžo prieš kelias dienas, bet... - Henriko balsas virpėjo. - Mama,
jūs turite jam padėti. Daktaras Parė sako, kad jis miršta.
Aš sustingau ir stovėjau nė nekrustelėdama - nepatikėjau savo
ausimis.
- Miršta?
- Taip. Jamsužeidė koją, tada prasidėjo užkrėtimas. Prisaikdinau
visus nieko jums nesakyti, norėjau pranešti pats. Bet jūs tokia pavar
gusi po kelionės, jums reikėjo pailsėti.
Aš stvėriau chalatą.
- Veskit mane pas jį!
Biražo su senuku Parė stovėjo prie lovos. Jiedu liūdnai nužvelgė

mane; abiejų veidai atrodė papilkėję iš nuovargio. Tikriausiai jiedu
kiaurą naktį budėjo prie mano sūnaus, kad aš galėčiau pamiegoti.
Aš priėjau prie lovos. Po blyškia Herkulio oda buvo aiškiai matyti
gyslos. Jo balsas gergždė ir buvo ne ką garsesnis už šnabždesį:
- Mama, jūs grįžot...
Aš uždėjau ranką jam ant kaktos.
- Man sakė, kad jūs sužeistas. Pažiūrėsiu, gerai? - pasakiau švel
niai, jausdama nuo jo tvoskiantį karštį. Jo veidas net susitraukė iš
baimės:
- Neleiskit jiems! Neleiskit nupjauti man kojos!
- Jie nenupjaus. Prižadu.
Parė tuo tarpu kilstelėjo ir nudengė paklodę. Pamačiusi pūliuo
jančią žaizdą ant dešiniosios jo šlaunies, aš vos susilaikiau garsiai
nesurikusi: koja taip karščiavo, kad atrodė, jog tuoj pertrūks. Baisūs
raudoni dryžiai lyg kokie čiuptuvai tiesėsi link ištinusios kirkšnies.
- Esu tokių matęs mūšio lauke, - pasakė Parė. - Tinkamai negy
dant, užkratas patenka į kraują. Kai jį parvežė, jis jau labai sunkiai
sirgo, ir pjauti aš nedrįsau. O dabar...
Aš jį nutraukiau.
- Aš jūsų nekaltinu. Eikit, atneškit man karšto vandens, švarios
drobės ir aguonų. - Aš nubraukiau nuo šalia stovinčios kėdutės
sumestus drabužius ir atsisėdusi paėmiau Herkulį už rankos. - Aš
čia, - pasakiau. - Dabar jau viskas bus gerai, pamatysit. - Ištiesu
si kitą ranką, paglosčiau jam skruostą. Nors buvo apžėlęs neskusta
barzda, net dygūs ir vešlūs jos šeriai nepajėgė paslėpti graudžiai su
nykusio veido.
- Mama, - sudejavo jis, - man taip baisu!
Akys man priplūdo ašarų. Jis buvo mano kūnas ir kraujas, pasku
tinis mudviejų su vyru meilės vaisius. Jis visąlaik buvo nuskriausta
sis - paženklintas ligos ir paliktas bejėgis pasaulyje, kuriame viešpa
tauja žiaurumas. Ir aš jį apleidau, o turėjau apginti. Turėjau pasirū
pinti, kad jis būtų saugus.
- Nebijokit, - sušnibždėjau. - Dabar jau viskas gerai. Aš jus my
liu. Ir jūsų brolis Henrikas ir sesė Margo jus myli.
Aš sėdėjau prie jo lovos dar šešias dienas: valiau žaizdą ir gir

džiau jį didžiuliais kiekiais aguonų ir rabarbarų nuoviro. Jis taip su
lyso, kad net kaulai barkšojo. Žinojau, kad jo niekas nebeišgelbės,
užtat pasirūpinau, kad jam bent kuo mažiau skaudėtų. Kai jis ėmė
tankiai ir negiliai alsuoti, o koja pajuodo, aš priguliau greta ant lovos
ir suėmusi jo galvą priglaudžiau sau prie krūtinės. Niūniavau jam
lopšines, kokias kiekviena motina dainuoja savo vaikui, ir jis glau
dėsi prie manęs, užliūliuotas mano balso ir mano rankų, be paliovos
glostančių jam plaukus.
Kai pagaliau jis suglebo, širdis man suskilo į tūkstančius šukių.
Apsikabinusi negyvą jo kūną, aš raudojau taip, kaip niekad nebuvau
verkusi, kol buvo gyvas: negailestingas likimas atėmė iš jo viską, jam
nespėjus net žvilgtelėti į pažadėtą ateitį.
Aš netekau sūnaus. O Henrikas - įpėdinio.
Jei Gizui dabar pavyks, Prancūzija neteks visko.
Palikusi Herkulio palaikus balzamuoti, aš nuėjau pas Henriką į jo

apartamentus. Jis pakilo iš krėslo ir akimis įsisiurbė man į veidą.
- Ar jis...
Aš linktelėjau; jis sudejavo ir nusigręžė. Tada pasakiau:
- Mums reikia plano, - stengiausi kalbėti ramiai, kad nuslėpčiau
siaubą, kuris baigė mane uždusinti. Dabar labiau nei bet kada turė
jau būti stipri. Pavojus, kurį kėlė tai, kad Henrikas neturi įpėdinio
kataliko, atrodė milžiniškas.
- Plano? - jis su neslepiama baime pakėlė akis. - Kokio plano?
Ką dar turėčiau daryti?
Aš atrėmiau jo žvilgsnį.
- Pakviesim Navarietį į rūmus. Jis juk dabar - galimas jūsų įpė
dinis. Ir nors jis mane tikino dar sykį neatsiversiąs, turim įkalbėti jį
klausyti sveiko proto.
Henrikas drebančia ranka persibraukė per plaukus.
- Kviesti jį į rūmus? Juk jis - eretikas! Gizas nieku gyvu neleis
skelbti jo įpėdiniu. Greičiau jį nudės!
- Visko gali būti, - aš patylėjau. - Tačiau Luiza dar jauna, jūs -

irgi. Jeigu ji pastotų... - Mano samprotavimus nutraukė isteriškas jo
juokas. Staiga jis nutilo.
- Supraskit, - sušnibždėjo paskui, - aš bandžiau. Dievas mato,
aš tikrai stengiausi. Aš ją liečiu, glostau, glamonėju... ir nejaučiu nie
ko! Aš negaliu... - Jis sunkiai nurijo seiles ir sielvartingai pažvelgė
į mane. - Ji dėl to nekalta. Tai aš... Aš nepajėgiu susijaudinti... su
moterimi.
Šie žodžiai sugriovė paskutinius jo sukurtos iliuzijos likučius. Aš
nepriekaištavau. Neraginau ir nedrąsinau jo. Kaip ir aš, jis nemokėjo
vaidinti jausmų. Mudu ne taip buvome sukurti. Man reikėjo susitai
kyti su tuo, kad jo palikuonių nesulauksiu.
Taigi mums beliko tik Navarietis. Jis turėjo išgelbėti mus nuo
Gizo.
Aš ištiesiau rankas, ir Henrikas kniubo man į glėbį. Jis vis tiek
buvo mano sūnus. Ir mūsų karalius.
Kol jis gyvas, negalima prarasti vilties.
- Pasitikėkit manim, - ištariau. - Aš jus apsaugosiu. Iki paskuti
nio atodūsio kausiuos už jus.
TRISDEŠIMT SEPTYNI
udu su H enriku išjojome už Paryžiaus vartų sutikti
M Navariečio. Abu vilkėjome gedulo rūbais - dėl Herkulio, ku

rio kūnas buvo paguldytas Sen Deni abatijoje. Laukdami atsakymo j
savo kvietimą, mes ilgai atidėliojome laidotuves. Galiausiai, po kelių
savaičių, Navarietis pranešė trokštąs šią sielvarto valandą būti kartu
su mumis. Jis turėjo netrukus atvykti; sykiu mes pamėginsime rasti
būdą, kaip sutramdyti Gizą.
Kai išvydome lėtai iš slėnio mūsų linkjudančią vilkstinę, aš ėmiau
įtariai ją apžiūrinėti. Palyda netgi pagal kuklius Navaros papročius
atrodė apgailėtinai menka - vos saujelė raitelių ir keli vežimai. Kai
jie priartėjo, Henriko rankos stipriai sugniaužė pavadžius.
- Matau Margo, - tarstelėjau. - O Navariečio su ja nėra.
Karalienės rūmuose mano duktė stovėjo vilkėdama tik kelius sie

kiančius marškinius, o purvini viršutiniai drabužiai buvo sumesti jai
po kojų. Išvargusios jos damos tempė karšto vandens ąsočius ir pylė
į audeklu išklotą vonią. Aš laukiau, nekantriai stuksendama koja.
Damos toptelėjusios pasišalino. Margo atsiduso ir įlipo į vonią.
- Po galais, - pratrūkau nebeištverusi, - tai kur jis? Negi jis ne
supranta, kad gali paveldėti Prancūzijos sostą?
442 . C. W. GORTNER
Ji rožėmis iškvėpintu vandeniu plovė putlias savo krūtis. Mano

apmaudui, jos pilvas tebebuvo plokščias.
- Jis prašė perduoti apgailestavimą, tačiau buvo priverstas per
svarstyti savo sprendimą, nes tam pasipriešino jo Taryba. Jų nuo
mone, jam čia būtų nesaugu. O norėdamas tapti įpėdiniu, jis juk
turėtų vėl atsižadėti savo tikėjimo, tiesa? Pasak jo, tokio sprendimo
jis negali lengvai padaryti. Jis parašė jums laišką, - ji mostelėjo į
krūvą lagaminų, suverstų prie lovos. - Jis mano krepšyje.
Medžiaginis jos krepšys gulėjo atsegtas, iš jo kyšojo kvepalų ir
dažų buteliukai. Po emaliuotu veidrodėliu šiaip taip radau sulanks
tytą lapą su Navariečio anspaudu.
Siunčiu Jūsų Malonybei kuo šilčiausius linkėjimus ir apgailestau
ju, kad šiuo tragišku metu negaliu būti su jumis ir su Jo Didenybe
savo pusbroliu. Aš skaudžiai sielvartauju dėl Jo Šviesybės Herkulio,
Alansono kunigaikščio, netekties, tačiau valstybės reikalai neleidžia
man išvykti iš savo karalystės, kol Taryba nepakeis savo sprendimo.
Viliuosi, kad Jūsų Malonybė nepamiršo paskutiniojo mūsų pokal
bio, kuriame jus perspėjau, nes ištikimieji Prancūzijos hugenotai to
lydžio siunčia man žinių, kad vienas didikas ir toliau bando telkti
savo rankose neteisėtas galias, o tai gali kelti grėsmę Jo Didenybei.
Prašau laikyti mane jums draugišku valdovu, labai nerimaujančiu
dėl mano pusbrolio karaliaus gerovės; nuoširdžiai tikiuosi, kad Jūsų
Malonybė ir Jo Didenybė sugebėsite pažaboti to pono ambicijas, kol
ne per vėlu. O iki tol aš vargu ar galėsiu gauti savo Tarybos leidimą
keliauti į Prancūziją.
- Jis jumis nepasitiki, - įbedusi į mane akis, pareiškė Margo. -
Jis mano, kad Gizas nužudytų jį lygiai kaip Kolinji. Aš nesugebėjau
įtikinti jo apsigalvoti.
- Reikėjo labiau pasistengti!
Aš sulanksčiau laišką ir įsikišau į savo suknios kišenę.
- Lengva jums kalbėti, - atšovė ji. - Man nuo jo jau bloga! Jis el
giasi su manim lyg su savo nuosavybe. Vos jums išvykus, jis vėl ėmė
gerti ir medžioti be paliovos, o mano išlaidoms nebedavė nė su! Aš
šito nepakęsiu! Aš - jo žmona, jo karalienė.
Aš žiūrėjau į ją su pasidygėjimu.
- Jūs nė trupučio nepasikeitėt! Jauniausias jūsų brolis dar nė ne
palaidotas, o jūs galvojate tik apie save. Jei Navarietis atsisakė vykti,
jums irgi reikėjo pasilikti!
Ji taip staigiai atsisėdo vonioje, kad net vanduo kliūstelėjo per
kraštus.
- Nedrįskit prikaišioti man Herkulio! - Aš su nuostaba išvydau
jos akyse ašaras. - Jis vienintelis mane mylėjo. Nė vienas iš jūsų
juo nesirūpinot, nė vienas nepajudinot nė piršto, kad jį išgelbėtu-
mėt! Jūs leidot Henrikui išsiųsti jį į Angliją, ir štai - jis negyvas!
Tai jūsų kaltė. Amžinai jūsų kaltė! Prancūzija jums visada buvo
svarbiau už viską: už šeimą, už Dievą ir už visa kita! Ir pažiūrėkit,
kas iš to išėjo!
Žiaurūs jos žodžiai atėmė man žadą; negana to, jie nejučiom at
kartojo kaltę, kurią pati jaučiau širdyje.
- Aš tiesiog nėriausi iš kailio, - toliau aiškino ji, lipdama iš vo
nios. - Tikinau Navarietį, kad jam užteks tik nuvykti į Paryžių ir
išklausyti mišių, ir jis taps sosto įpėdiniu. Aš maldavau jį Herkulio
atminimo vardu pamiršti mūsų skirtumus. Ir ką? Jis tik juokėsi iš
manęs. Jis amžinai juokiasi - toks linksmuolis karalius, kad jį kur!
Ji stvėrė rankšluostį ir susisuko į jį.
- Man jau gana! Aš šitiek laiko tūnojau tam jo apgailėtinam
dvare ir šypsojausi, kol net dantys paskaudo. Kenčiau jo patarėjų
užgaules ir klausiausi tų klaikių laidotuvių giesmių, vaidinau parei
gingą žmoną, o jis tuo tarpu dulkinosi su kiekviena kekše, kuri tik
pasipainiodavo po akių, kol galiausiai išsirinko meilužę iš mano pa
čios damų! Jis beširdis. Išsiuntė mane per sieną nė neatsisveikinęs;
jo sargyba palydėjo mane tik ligi Provanso. Kaip kokia našlė gavau
vos su keliais palydovais belstis per visą Prancūziją! Dėl manęs tegu
jis nors supūva. Daugiau pas jį nebegrįšiu!
Aš kilstelėjau antakius. Kad ir kaip sielvartaudama, čia buvo ti
kroji Margo, kokią aš pažinojau: kvaila akiplėša, paisanti tik savo
pačios poreikių ir interesų.
444 . C. W. GORTNER
- Nieko panašaus, - atrėžiau. - Ir siūlyčiau jums per daug pato

giai čia neįsikurti, nes vos pasibaigus oficialiam gedului aš pati jus
pas jį nuvešiu.
Nelaukdama, ką ji atsakys, aš apsisukau ir išdrožiau lauk. Turėjau
susiprasti, kad Navarietis nesileis iškrapštomas iš savo saugaus prie
globsčio, kad jis nerizikuos vėl tapti mūsų belaisviu arba Gizo auka.
Taigi, jei jau jis nevažiuoja pas mane, teks man pas jį vykti.
Aš jam siūlau karūną ir, kas bebūtų, jis turi atsiversti ir ją priimti.
Aš pasistengiau, kad Herkulio laidotuvės būtų kuo prašmatnesnės.

Karstą leidžiant į kriptą, Margo graudžiai raudojo, bet jau po kelių
dienų ji linksmai smaginosi su svečiais mano rūmuose: žvakės ne
geso ir juokas aidėjo iki išnaktų, prieštaraudami dramatiškiems jos
aiškinimams, kaip ji liūdinti brolio.
Keturiasdešimties dienų gedulas pagaliau baigėsi. Henrikas su
Luiza turėjo atidaryti dvaro sezoną Luvre, o aš nuvykau į karalie
nės rūmus paimti Margo ir palydėti į iškilmes. Radau ją apsivilkusią
juodo aksomo suknele su tokia aukšta ir plačia apykakle, kad net
rėmino galvą, o korsažas buvo perkirptas ties pečiais ir iškirptė be
veik atidengė krūtinę. Aplink kaklą ji buvo apsisukusi kelis perlų vė
rinius, akis apvedžiojusi juodai, o lūpas nusitepusi ryškiai raudonai.
- Atrodot kaip kekšė, - pasipiktinau. - Tučtuojau prisidenkit!
Ji žybtelėjo akimis ir pasičiupo permatomo audinio šalį. Užsime
tusi jį ant pečių, išdidžiai nudrožė prie laukiančios karietos, o aš
gavau tursenti iš paskos.
Luvre jau būriavosi dvariškiai, užlieti auksinės vaško žvakių švie
sos. Vis dėlto menė nebuvo nė perpus tokia pilna, kaip aš tikėjausi.
Amžini mūsų nepritekliai ir neaiškus įpėdinystės klausimas daugelį
kilmingųjų privertė pasilikti savo tėvonijose. Tačiau sykiu su Margo
įsitaisiusi greta sosto pakylos, aš pastebėjau kelis didžiūnus katali
kus - barzdos vargiai galėjo paslėpti pašaipias šypsenėles jų lūpose.
Ore tiesiog tvyrojo įtampa: ją jautei kaip ir židinių dūmus ar vai
šėms patiekto kepto šerno kvapą. Pažui įdėjus mėsos į lėkštę, skran
dis man suspazmavo, ir aš atstūmiau valgį. Peržvelgusi susirinku

sius menėje svečius, pastebėjau vienišą figūrą, stovinčią piliastrų
šešėlyje; plačius jo pečius gaubė ryškiai raudonas apsiaustas.
Krūptelėjau suvokusi, kad žiūriu į Gizą.
Nuo pat žudynių nebuvau jo mačiusi. Po raudonu apsiaustu jis
vilkėjo tamsų aksominį švarką, lyg oda prigludusį prie raumeningo
kūno, šviesūs, kone balti jo plaukai buvo prišukuoti prie pat viršu
galvio - kaip kareivio, o liesas veidas švytėjo išdidumu. Būdamas
trisdešimt penkerių, jis su kaupu įkūnijo tą grėsmę, kurią kėlė tėvo
kraujas, tekantis jo gyslomis; negana to, jis dar skleidė aistrą ir gai
vališkumą, kurie jo tėvui, Randuotajam, nebuvo būdingi. Aš puikiai
supratau, kodėl mano duktė taip dėl jo sielvartavo; apie tai pagalvo
jus, mano žvilgsnis nukrypo į Margo.
Ji atsilošusi ir šypsodama sėdėjo kėdėje. Mano širdis ėmė smar
kiai daužytis. Dirstelėjau į pakylą, kur sėdėjo Henrikas su Luiza; kad
ir kokia išsipuošusi, ši atrodė blyški ir bedvasė lyg šešėlis, o jai nuo
riešo karojo pririštas rožinis. Mano sūnus pagavo mano žvilgsnį ir
pasekė jį viršum dvariškių minios piliastrų link, o tada sustingo ir
išblyško lyg mirtis.
Aš bandžiau valgyti, bet mėsa rodėsi lyg medinė. Jaučiau į save
įbestas Gizo akis. Margo kažką plepėjo su jai iš dešinės sėdinčia
dama ir be paliovos vis pylėsi sau vyno iš grafino. Ji nudavė nė neį
tarianti, kad buvęs meilužis yra menėje, nors jos žvilgsnis tolydžio
vis nuslysdavo prie jo. Aš pajutau tarp jų kažką esant - juodu jungė
kažkokia nebyli intriga. Pasislinkau ant paties kėdės kraštelio; Hen
rikas tuo tarpu atsistojo. Herkulio mirtis sukėlė grėsmę Valua di
nastijai, valdžiusiai kone du šimtus metų, ir mudu abu su Henriku
buvome rūpestingai parengę šią jo kalbą.
Henrikas su purpurine mantija ir safyrais padabinta karūna ant
galvos kalbėjo sklandžiai ir išraiškingai, jo balsas skardžiai aidėjo
menėje: jis pareiškė sielvartaująs dėl Herkulio netekties ir pabrėžė
būtinybę gydyti nesantaikos karalystėje padarytas žaizdas.
- Ir tegu mano priešai žino, - baigdamas pareiškė jis ir įbedė
akis į Gizą. - Šiuo sunkiu metu aš nepakęsiu jokių vaidų. Prancū-
zija privalo būti svarbiausia - aukščiau visko. Todėl, - jis mostelėjo

į Margo, - aš skiriu savo sesers vyrą, savo pusbrolį ir bendravardį
Henriką Navarietį mūsų sosto įpėdiniu, jeigu tik jis sutiks su mano
nurodytomis sąlygomis, kol jos malonybė mano karalienė Dievo va
lia pagimdys sūnų.
Dvariškiai pratrūko karštai ploti. Henrikas jau norėjo sėstis, bet
tada į priekį žengė Gizas.
- Jūsų didenybe, - kreipėsi jis taip garsiai ir valdingai, kad visi
iškart nutilo. - Mes visi žavimės jūsų noru pirmiausia galvoti apie
karalystę, tačiau bijau, kad Prancūzijai šiuo metu reikia esmingesnio
sprendimo nei jūsų įpėdinio pasirinkimas.
Henrikas sustingo. Aš greit pašokau.
- Pone kunigaikšti, mes ką tik paskelbėme savo...
- Aš nesu kurčias, ponia, - nutraukė jis. O tada ryžtingai žen
gė prie pakylos. Priėjęs iš po apsiausto ištraukė kažkokį paketą. Aš
neįstengiau atplėšti akių nuo didžiulių, išpampusiomis gyslomis jo
rankų, kurios mirtinai subadė Kolinji ir išmetė pro langą iš antro
aukšto.
Gizas įžūliai mojavo atsineštu paketu.
- Štai čia surašyti miestų, besiribojančių su Navara, merų skun
dai. Navarietis nebaudžiamas juos puldinėja ir net nušalina mūsų
pareigūnus katalikus, vietoj jų skirdamas eretikus. Kol mes gedėjo
me mirusio dofino, jis spėjo pasirūpinti, kad visi miestai, supantys
jo karalystę, taptų pavaldūs vien jam.
Aš dėbtelėjau į Margo. Ji atrėmė mano žvilgsnį, o jos akys buvo
šaltos lyg oniksas.
Henrikas nė nekrustelėjo ir nepasakė nė žodžio, tik stebeilijosi į
Gizą. Mačiau, kaip keistai mainosi jo išraiška: veide atsirado kažko
kio atšiaurumo, jis kietai suspaudė žandikaulius ir išsiviepė, rody
damas dantis.
- Jūsų didenybe, - toliau kalbėjo Gizas, - Navarietis jus mulki
na. Jis niekad nesutiks su jūsų sąlygomis. O užėmęs jūsų sostą jis
ketina visus mus paskandinti erezijoje!
Kai Henrikas pagaliau prabilo, jo tonas buvo ledinis.
- Jūs geriau nei kas kitas žinote, kaip lengva suklastoti įrodymus,
kai jų net nėra. Jei visa tai, ką sakote, tiesa, kodėl gi aš lig šiol nieko
apie tai negirdėjau?
- Aš ir pats vos prieš kelias dienas iš patikimo šaltinio gavau šiuos
liudijimus, - su geležiniu santūrumu, keliančiu man baimę, atsakė
Gizas. Skirtingai nei Randuotasis, jis mokėjo valdytis. - Aš atsku
bėjau jūsų įspėti, bet nuo mano dvaro Žuanvilyje iki čia - tolimas
kelias. Jeigu jums kyla abejonių, perskaitykite pats! - jis padėjo pa
ketą ant pakylos. - Jūs pamatysit, kad, kol Navarietis gyvas, mums
neverta tikėtis taikos. Jis kelia grėsmę mūsų tikėjimui ir stabilumui...
Henrikas kilstelėjo pirštą, ir Gizas nutilo.
- Verčiau gerai pagalvokite, prieš dar ką nors sakydamas, kad ne-
nueitumėt per toli. Džiaukitės, kad dar nesate suimtas, turint ome
ny ankstesnius jūsų darbus.
Pamačiau, kaip po barzda išryškėjo Gizo žandikaulis.
- Jūs be reikalo blogai apie mane galvojate. Esu ištikimas jūsų
valdinys, ir dabar - metas veikti, o ne kalbėti. Privalome užbaigti ką
pradėję.
- O jūs, - metė Henrikas, - su kiekviena diena darotės vis pana
šesnis į savo tėvą. Verčiau nuo šiol pasisaugokite. Daugiau nebelei
siu Gizui valdyti savo karalystės!
Stojo tokia tyla, kad aš aiškiai girdėjau nerimastingą savo pačios
kvėpavimą.
- Aš nesiekiu užvaldyti Prancūzijos, - tyliai ištarė Gizas. - Aš
noriu ją išgelbėti.
Henrikas mostelėjo ranka.
- Aš perskaitysiu šiuos laiškus. O kol kas įsakau jums grįžti į savo
dvarą ir ten likti. Iki šiol aš buvau kantrus, bet net ir mano kantrybė
turi ribas.
Gizas apsisuko ir išdrožė iš menės - tyloje skimbčiojo tik jo
pentinai. Henrikas čiupo jo paliktą paketą ir nusiskubino į gretimą
kambarį, o aš tuo tarpu paliepiau Margo:
- Eime su manim!
Vos mudvi įžengėme į kambarį, Henrikas užsipuolė Margo:
- Ar tai tiesa? Ar jūsų vyras mane mulkina?

- Ką aš žinau? - ji palygino susiraukšlėjusią rankovę. - Aš juk
dabar ne su juo, tiesa?
- Tai kaip Gizas šitai išsiaiškino? - jis kyštelėjo jai paketą. - Kaip
jis žino tai, ko aš nežinau? - jis nutilo. Jo akys prisimerkė ir virto
siaurais plyšeliais. - Čia jūsų darbas, ar ne? Jūs žinojot, kad Nava-
rietis perims tuos miestus, bet nė žodelio mums nepasakėt. Užtat
pranešėt savo meilužiui!
Ji kilstelėjo antakius.
- Tai negi manėt, kad jums padėsiu, kai pats leidot jiems atimti
iš manęs Gizą?
Jis visas drebėdamas žiūrėjo į ją; vieną kraupią akimirką man pa
sirodė, kad tuoj jai smogs. Jis numetė paketą jai po kojų.
- Kadangi jūs esate mano sesuo, - virpančiu nuo tramdomo įsiū
čio balsu ištarė paskui, - aš nebaustu jūsų taip, kaip nusipelnėte. Ta
čiau nuo šiol jums draudžiama rodytis mano dvare. Jūs daugiau nė
dienos neliksite Paryžiuje, bet negrįšite ir į Navarą, - jis dirstelėjo į
mane. - Pasirūpinkit tuo!
Jis išėjo. Aš atsisukau į Margo. Tą akimirką nuoširdžiai maniau,
kad jos nekenčiu.
- Tai jūs prieš mus susimokėt su Gižu?
Ji paspyrė paketą koja.
- Paskaitykit pati; tie laiškai mano.
- Dieve brangus, - sušnibždėjau, - kodėl?
Ji šyptelėjo.
- Herkulio nebėra. Man tas pats, kas paveldės sostą, kad tik visi
gautume galą!
Aš žengiau atatupsta, perverta juodos neapykantos jos akyse.
Staiga man ausyse suskambo pranašingi Kozimo žodžiai: Bet toji
bergždžia sėkla, kuri yra jūsų, palikuonių kraujyje, - ji pasmerkta.
Margo, tarsi irgi būtų juos išgirdusi, triumfuodama atkišo
smakrą.
Sausis užgriuvo mus su nepabaigiamais vėjais ir sniegu. Susisukusi

į vilnones skaras ir sabalų kailinius, aš stovėjau kieme, išlydėdama
Margo. Ją turėjo išvežti į Usono pilį Overnėje; tai buvo nuošali, gerai
saugoma vieta, ir vienintelė, neskaitant Bastilijos, kur ji negalės nie
ko pridaryti ir nepakenks nei sau, nei kitiems. Apie tai sužinojusi, ji
neištarė nė žodžio.
Dabar ji išėjo iš rūmų, iš abiejų pusių lydima sargybinių, ir žengė
prie savo žirgo. Žiūrėjau, kaip grakščiai ir lengvai, pasilypėjusi ant
trinkos, ji įšoko į balną; kiekvienas jos judesys trykšte tryško energi
ja ir gyvumu. Suėmusi pavadžius, ji atsisuko į mane.
Staiga pajutau, kad tuoj pravirksiu. Aš nebenorėjau jos suprasti,
nenorėjau nė žinoti, kaip tarp mudviejų atsivėrė ši praraja. Bet vis
tiek stengiausi tai suvokti. Ji mylėjo visa širdimi, ir visa atsidavė vy
rui, kurį iš jos atėmėme. Ir jai net nerūpėjo, ar Gizas kada įvertins
jos pasiaukojimą. Svarbiausia, kad ji pati niekuomet jo neišsižadėjo.
- Atminkit, kas jūs tokia, - pasakiau jai. - Juk jūsų gyslomis teka
karalių kraujas!
Ji karčiai šyptelėjo.
- Kaip galėčiau pamiršti? Tai mano prakeiksmas!
Kulnais suraginusi arklį, ji nujojo risčia, lydima sargybinių, ir per
kelias akimirkas dingo sniego sūkuriuose.
Po atšiaurios žiemos atėjo sausringa vasara ir lietingas ruduo. Nors

derlius ir vėl puvo laukuose, o Paryžiuje dėl duonos kainų tolydžio
įsiplieksdavo riaušės, Biražo šnipų tinklas kasdien pranešinėjo, kad
Gizo dvare nuolat renkasi katalikai didžiūnai, kad jis telkia šalinin
kus ir kaupia ginklus, o už viską moka Ispanijos karalius Pilypas. Iš
kitos šalies pusės irgi gaudavome neramių žinių: Navarietis užgrobė
dar daugiau miestų, po jo vėliava jau stojo tūkstančiai hugenotų, o iš
kiekvienos užimtos pilies jis pirmiausia konfiskuodavo visus pabū
klus. Artinosi karas, mirtinas karas; o aš, užsidariusi savo kambary
je, lietui be gailesčio čaižant langus, vieną po kito skrebenau laiškus
Navariečiui, prašydama jo susitikti su manimi, kol dar ne per vėlu.
Vieną vakarą, kai sėdėjau, gniauždama plunksną nuo rašymo

įskaudusiais pirštais, išgirdau atsidarant duris. Pakėlusi akis pama
čiau ant slenksčio Henriką. Po ano pažeminimo Luvre jis pasitraukė
į Venseną; nors mudu kas savaitę posėdžiavome Taryboje, nuo tada
jis nebuvo vienas pats manęs aplankęs.
- Ar žinot, už ką jis manęs nekenčia? - paklausė jis.
Aš apsiblaususiom akim pažiūrėjau į jį.
- Taip. Jis mano, kad susimokėte išžudyti jo tikėjimo brolius ir
draugus. Nors mes ir išgelbėjom jam gyvybę, jis taip ir nedovanojo
mums už tą šiurpią naktį.
- Ne, aš turėjau omenyje Gizą, - jis užėjo vidun. Pečius siekian
tys jo plaukai buvo surišti, kad nedengtų įspūdingo veido. Jam ne
trukus turėjo sukakti trisdešimt penkeri, ir jo bruožai darėsi vis ryš
kesni, kampuotesni ir vis labiau priminė Valua, nors akys liko grynai
Medičių: išraiškingos, ilgomis blakstienomis ir juodos kaip naktis.
Iš Biražo žinojau, kad Henrikas kasdien mankštinasi su kardu ir lan
ku, o kiekvieną popietę ištisas valandas jodinėja miške; tai rodė ir
tvirtas jo kūnas bei laikysena.
- Kadaise aš jį mylėjau, - žvakės šviesoje jo veidas tarsi išsky
do. - Kai pirmą kartą abu drauge išjojome kautis su hugenotais,
mudu kartu valgėme, gyvenome vienoje palapinėje - buvome dau
giau nei draugai. Jis buvo man brolis - toks, koks niekad nebuvo nei
Pranciškus, nei Karolis, nei Herkulis. Jis nė akimirką nenuleido nuo
manęs akių ir prisiekinėjo greičiau mirsiąs, nei Įeisiąs, kad man kas
nors nutiktų.
Jis tyliai nusijuokė.
- Ir aš jį įsimylėjau. Kaip būčiau galėjęs atsispirti? Jis buvo gražus
kaip dievas ir nuožmus kaip pagonis. Jis įkūnijo viską, ko troškau. -
Atsistojęs priešais mano stalą, Henrikas pirštais perbraukė per su
braižytą riešutmedžio kraštą, tarsi bandydamas prisiminti mylimo
jo odos švelnumą. - Bet, kai pagaliau įsidrąsinau jam prisipažinti,
jis pasibaisėjo. O, jis puikiai sugebėjo tai nuslėpti! Jis kalbėjo man
gražius žodžius, sakė, kad tai esanti garbė, kurios jis nevertas, ta
čiau jo akyse aš mačiau pasišlykštėjimą. Jamsunkiai sekėsi tvardytis.
Galėjau prievarta pasiguldyti jį į lovą, galėjau iškrušti kniūbsčią kaip

šunį, bet supratau, kad, jei nebūčiau jo princas, jis mane nudėtų.
Tiktai tada aš išties suvokiau, koks jis niekingas. Jis paėmė iš manęs
tai, ką branginau, ką saugojau kaip šventenybę, ir vienu akimirksniu
pavertė tai gėdingu dalyku. Nuo tada aš prisiekiau niekad daugiau
nebeįsimylėti, - kad netektų kęsti kito žmogaus paniekos.
Jis kilstelėjo ranką sau prie gerklės, tarsi vis dar jausdamas
skausmą.
- Ir aš tesėjau žodį. Niekam daugiau, netgi savo vargšeliui Guas-
tui, aš nebejaučiau tokios aistros, kokią jaučiau jam.
Jis palinko prie manęs ir tokiu pat dusliu, paslaptingu balsu pridūrė:
- Bet dabar jau baigta. Noriu, kad sugalvotumėt, kaip mums jo
atsikratyti. Ir paskubėkit, kol pats nesugalvojau.
Jis kyštelėjo ranką už ančio ir išsitraukė neantspauduotą popierių.
- Iš Navariečio. Jis sutinka susitikti, jei pati pas jį nuvažiuosit. Jis
gavo visus jūsų laiškus ir tikina karo norįs ne labiau už mus. Pasa
kykit jam, kad, jei atsivers, padarysiu jį savo įpėdiniu ir padovanosiu
Gizo galvą!
Aš ištiesiau ranką. Bet nespėjus jo paliesti Henrikas atšlijo ir sku
biai išėjo iš kambario.
Gruodžio viduryje aš pasiekiau šv. Briso tvirtovę hugenotų valdo

mame Konjake. Ligi tol sukoriau daugybę mylių per įšalusias že
mes su nuogais medžiais, kurie stovėjo apkibę varvekliais, lediniam
vėjui tingiai pustant palei kelią suneštą sniegą. Vis dėlto Navarietis
pasitiko mane pilies kieme, kaip visuomet vilkėdamas vien įpras
tu vilnoniu švarku, tik šįsyk dar buvo užsimaukšlinęs juodą kepurę
su vieniša balta plunksna. Aš net nustėrau ją pamačiusi, mat išsyk
prisiminiau, kad būtent tokią kepurę jį mūvint kadaise regėjau savo
vizijoje.
Jis šyptelėjo pamatęs, kaip jį nužiūrinėju.
- Čia tam, kad priešai mūšio lauke lengviau mane pastebėtų, -
nusišaipė jis ir pasilenkė prie manęs; pajutau karštą jo alsavimą, kai
pabučiavo į lūpas. Buvau peršalusi iki kaulų smegenų, o jis tvoskė

karščiu lyg krosnis.
- Teta Kotryna, - pareiškė jis, - aš tik dabar supratau, kaip jūsų
pasiilgau!
Aš leidau sau nusišypsoti.
- O aš matau, kad jūs, mano pone, nėmaž nepasikeitėt!
- Na, aš taip nepasakyčiau! - jis atkišo man smakrą. - Tik pažiū
rėkit: vis per Gizo ir jo Katalikų lygos malonę! Kol jie neėmė man
grasinti, nė vieno žilo plauko barzdoje neturėjau.
Jis kalbėjo nerūpestingai, bet aš girdėjau plieną jo balse. Todėl
šypsodamasi atsakiau:
- Vadinasi, turėsime daug ką aptarti!
Paskui leidausi jo palydima į pilį ir j savo kambarį, kur galėjau
sušilti prie ugnies, gurkšnodama vyną su prieskoniais. O tada mudu
stojome į mūšį. Aš iškart pastebėjau, kad jis gerokai patobulino di
plomatinius savo gebėjimus: niekas, ką aš siūliau, neprivertė jo nu
sileisti nė per nago juodymą. Atrodė, kad jam iš tiesų nė motais, jog
gali viską prarasti.
Galų gale aš trenkiau kumščiu į stalą:
- Gana! Mudu čia sėdim daugiau kaip dvi valandas ir šnekam
vis apie tą patį. Jūs žinote, kad aš negaliu suimti Gizo. Jis per daug
galingas; visi Prancūzijos katalikai atsigręžtų prieš mus!
Navarietis su mįslinga šypsenėle atsilošė kėdėje.
- Jis tapo galingas tik todėl, kad leidote jamjaustis nevaržomam
ir šitaip pati jį sustiprinote. O kas man iš to, jei sutiksiu su jūsų rei
kalavimais, išskyrus amžiną vendetą su Gižu, kuris pasiryžęs mane
sunaikinti? - jis pakilo įsipilti dar vyno. - Negana to, aš manau, kad
jei Prancūzijoje išties stotų taika, tai jūs nebežinotumėt, ką veik
ti. O man, priešingai, jau negyvai nusibodo tos pjautynės. Aš nieku
gyvu vėl nesivelčiau į karą, jeigu nebūčiau priverstas.
Jis atsisuko į mane, ir aš pamaniau, kaip ironiška, jog būtent šis
žmogus, kurio iškilimas galėjo reikšti tik viena, - kad mano sūnūs
susikirto, - veikiausiai yra tas sprendimas, kurio aš taip ilgai ir sun
kiai ieškojau Prancūzijai. Nejau Nostradamas buvo teisus? Ar aš iš

gelbėjau jį todėl, kad jis - tikrasis mano palikimas?
Atėjo metas išsiaiškinti. Turėjau pradėti lemiamą lošimą.
- jums nebūtina veltis į karą, - galiausiai pasakiau. - Atsiverskit
į mūsų tikėjimą ir užkirsit kelią karui kilti. Gizas negalės kautis prieš
sosto įpėdinį kataliką - o jūs toks būsite. Jūsų tikėjimo broliai jums
atleis. Šiaip ar taip, juk jūs paveldėsit Prancūziją.
Jis nusijuokė.
- Neįtikėtina, bet turbūt tiesa, ką visi apie jus kalba: kad religija
jums nieko nereiškia, kai kalba sukasi apie karūną! - Bet jo šypsena
greit išnyko. - Juk jau sakiau: ne, aš neatsiversiu. Todėl, jei daugiau
neturite ko pasiūlyti, veikiausiai teks ruoštis karui.
Aš pastačiau taurę ant šoninio staliuko ir pakilusi ryžtingai žen
giau prie lango. Lauke jau viską lyg minkšto juodo apsiausto klostės
dengė ankstyvos žiemos sutemos. Jaučiau tą naktį visa širdimi, viso
mis gyslomis, iki pat kaulų smegenų. Laiko visai nebeliko. Aš gavau
atsakymą - tokio ir tikėjausi. Daugiau nebebuvo ko dvejoti.
- O ką, jei dovanočiau jo gyvybę? - paklausiau neatsigręžda
ma. - Ar tada būtumėt patenkintas?
Židinyje degdamos spragsėjo malkos. Laukiau, visa įsitempusi.
Kai jis pagaliau atsiduso, aš per petį dirstelėjau į jį. Vėjų nugairintą
jo veidą dengė šešėliai.
- Juk žinote, aš tai sugebu, - pridūriau. - Esu jau tai dariusi.
Jo lūpos sutrūkčiojo. Jis pastatė taurę ant židinio atbrailos ir su
kryžiavęs ant krūtinės rankas atsistojo priešais ugnį, žiūrėdamas į
liepsnas.
- Kolinji tąnakt mirė klaikia mirtimi, - kietai tarė jis. - Mano
broliai žuvo visais įmanomais būdais. Aš irgi buvau tikras, kad mir
siu. Jau girdėjau riksmus ir mačiau, kaip mano vyrai grūmėsi su Gizo
pakalikais, atėjusiais mūsų išskersti. Ir jei ne Margo... - jis įbedė akis
į mane. - Jis to nusipelnė. Jis maudėsi hugenotų kraujyje!
Aš atrėmiau jo mąslų žvilgsnį.
- Ką gi, puiku, - tyliai ištarė jis. - Aš sutinku. Duokit man Gizą,
ir aš apginsiu jūsų sūnų. O kai ateis laikas, aš būsiu vertas Prancū-
454 . C. W. GORTNER
zijos ir visuomet sieksiu pakantumo ir taikos - nesvarbu, ką ir kaip

garbins mano valdiniai.
Aš pagaliau išdrįsau garsiai atsikvėpti.
- Tuomet nuo šiol turime dėtis esą priešai. Jūs man už akių ir
toliau rengsitės karui. Gizas, tai sužinojęs, puls pirmas. Tačiau jūs
nebandysite įžengti į Paryžių ir nemėginsite užgrobti Henriko sos
to. Padarysit, ką reikia, ir grįšite į savo karalystę. O visa kita palikite
man.
Jis ilgai žiūrėjo man į akis. Tyla tarp mudviejų buvo kupina pri
siminimų. Mačiau jį, koks buvo mano sūnaus Pranciškaus vestuvių
išvakarėse, - nedrąsus berniukas protingomis akimis; ir tądien, kai
atvyko vesti Margo, o aš priglaudžiau jį prie savęs ir pajutau jo sti
prybę. Dar prisiminiau aną kruviną naktį, kai Karolis spaudė jam
prie gerklės durklą; regėjau jį ir tądien, kai jis pabėgo, - lekiantį šuo
liais per nusiaubtą mūsų šalį į savo kalnų karalystę. Mačiau jį visokį:
berniuką, jaunuolį, vyrą; ir jau neabejodama suvokiau, kad mūsų li
kimas tikrai buvo iš anksto nulemtas.
Mudu išties buvome lyg dvi puselės.
Išsiunčiau Henrikui laišką su smulkiais nurodymais ir ėmiau krautis

daiktus grįžti į Paryžių. Tačiau tądien, kai jau turėjau išvykti, pa
siuntinys atnešė skubią žinią. Atplėšiau ir perskaičiau, o tada ne
beįstengiau užgniaužti užplūdusio juodo pasitenkinimo. Nors pats
įvykis ir buvo siaubingas, jis negalėjo įvykti tinkamesnių metu.
Škotijos karalienė Marija Stiuart Elžbietos Tiudor įsakymu buvo
nubausta mirties bausme. Savo testamentu ji paliko Ispanijai abe
jotiną katalikės teisę į Elžbietos sostą; Pilypas dabar laisvai galėjo
imtis keršyti už Marijos mirtį ir ugnimi nušluoti eretikę Anglijos
valdovę.
O Gizas gavo puikiausią dingstį skelbti karą Navariečiui.
TRISDEŠIMT AŠTUONI
irštame rūke pagaliau išniro Luvras. N et vidurdienj
T ant jo fasado plieskė deglai, skleisdami šviesos ratilus, kurie

vargiai įstengė net nušviesti man kelią per kiemą. Grįžusios po ke
lionės manęs niekas nepasitiko; tiktai Biražo atklibikščiavo artyn,
lazda stuksendamas į grindinio akmenis.
Lydėdamas mane į rūmus, jis sumurmėjo:
- Aš asmeniškai perdaviau jo didenybei jūsų laišką, ir jis padarė
viską, ko prašėte. Jis laukia jūsų menėje. Jums derėtų žinoti, kad jis
įsitaisė naują draugą, tokį Valetą - vieno smulkaus Paryžiaus bajo
ro sūnų. Jo didenybė paskyrė jį savo naujosios asmeninės gvardijos
kapitonu - ją jis pavadino „Keturiasdešimt penkiais“. Karalius vis
labiau baiminasi būti užpultas ir nužudytas.
Aš linktelėjau, kad suprantu, ir toliau žingsniavau įtartinai ty
kiais koridoriais. Puikiai atsiminiau laikus, kai visuose kambariuose
skambėjo juokas ir šmėsčiojo švytintys lyg jonvabaliai dvariškiai.
Aš irgi buvau viena iš jų - svetimšalis bjaurusis ančiukas pernelyg
įmantriais apdarais, kamuojama aistros abejingam sutuoktiniui ir
neapykantos jo meilužei. Tais laikais hugenotai tebuvo nemaloni
smulkmena, o soste sėdėjo galingas ir sumanus karalius. Ak, koks
negrįžtamas svajonių metas!
Menėje sieniniuose šviestuvuose degė žvakės. Netoli pakylos

būriavosi grupelė tamsiai apsitaisiusių vyrų, kurių viduryje išvydau
Gizą, irgi nuo galvos iki kojų vilkintį juodai. Kai tie vyrai žemai man
nusilenkė, vos susilaikiau nenusikvatojusi: visi jie buvo katalikai di
džiūnai, kuriuos pati liepiau Henrikui sukviesti. Nors Prancūzijoje
gedulo spalva buvo balta, jie pasirinko juodą - kaip ispanai, sutarti
nai su Pilypu reikšdami pasipiktinimą dėl kankinės Marijos Stiuart
mirties. Mano sūnus, kaip paprastai, su artistišku įkvėpimu įvykdė
visus mano nurodymus.
Aš žengiau prie jų. Būrelis prasiskyrė. Aš pakėliau akis į sostą.
Henrikas išsidrėbęs kiurksojo jame, vieną tabaluojančią koją per
metęs per ranktūrį. Jis vienintelis vilkėjo balto damasto drabužiu, o
ausyje buvo įsivėręs auskarą su perlu. Ant riešų jam skimbčiojo ko
ralų apyrankės, o vienoje rankoje jis laikė bilbokę - vaikišką žaislą,
padarytą iš nugludintos lazdelės ir virvute prie jos pririšto spalvoto
kamuoliuko. Mestelėjęs kamuoliuką aukštyn, jis mitriai pagaudavo
jį ant lazdos galo pritaisyta apvalia taurele. Greta stypsojo lieknas
įspūdingo grožio jaunuolis su krūva tamsių garbanų ant galvos ir
safyro mėlynumo akimis; ko gero, tai naujasis jo draugas, Valetas, -
pagalvojau pamačiusi, kad jis turi tokį pat žaislą ir nenuleidžia nuo
manęs akių.
Taukšt - taukšt!
Henrikas šyptelėjo.
- Mama, sveika sugrįžus namo! Tikiuosi, kelionė buvo maloni,
nors gal ir ne itin naudinga? - Jis švystelėjo aukštyn kamuoliuką.
Taukšt - taukšt!
Aš užmečiau akį į Gizą. Šis žiūrėjo į mane tarsi į nepažįstamą.
Henrikas, lyg būtų ilgai repetavęs mano jam surašytą kalbą, varė
toliau:
- Kaip matote, mes visi vilkime gedulą dėl neteisėto mūsų svai
nės, Škotijos karalienės Marijos, nužudymo. Deja, būtent to turi
tikėtis katalikai, kai į sostą sėda eretikas, - persekiojimų ir klas
tos. Esu tikras, kad net pats Dievas rauda, į tai žiūrėdamas! - Jis
atsistojo ir žengė nuo pakylos. Kai priėjo prie manęs, pajutau nuo
jo sklindantį žibuoklių aromatą. - Ateikit pasižiūrėti, ką mes su
manėme.
Vyrai susibūrė man už nugaros; jų artuma mane slėgė. Aš nu
žvelgiau ant stalo ištiestą didžiulį popierių: tai buvo Prancūzijos
žemėlapis su vienur kitur įsmeigtomis adatėlėmis. Nors pati bu
vau primokiusi Henriką šitai padaryti, bet dabar, pamačius šitaip
įkūnytą savo sumanymą, man skrandis susigniaužė į mazgą. Jei
nepavyks, turėsime milžiniškas katalikų pajėgas tiesiai ant savo
slenksčio.
- Bus trys kariuomenės, - dėstė Henrikas. - Pirmoji, vadovau
jama mano Valeto, sulaikys vokiečių samdinius, kurių Navarietis
užsakė savo pajėgoms padidinti. Antroji, vedama pono Gizo, stos į
kovą su pačiu Navariečiu. O trečioji, kuriai vadovausiu aš pats, už
ims pozicijas štai čia, - jis parodė, - prie Luaros, ir užkirs kelią į
Paryžių, - jis nusikvatojo ir vėl švystelėjo kamuoliuką. - Žavinga!
Taukšt - taukšt!
- Jūs... jūs kalbat apie karą... - Aš dėjausi esanti priblokšta ir iš
kart nugara pajutau prisiartinusį Gizą. Jis priėjo taip arti, kad jo al
savimas degino man sprandą. Akimirką mane kone suparalyžiavo
pamanius, kad jis bus suvokęs apgaulę. Tada jis tarė:
- Negi jūs manėt, kad Navarietis elgsis garbingai? Jis meluoja
taip pat lengvai, kaip ir kvėpuoja! Argi jis jau kartą nebuvo atsivertęs
katalikybėn - vien tam, kad netrukus vėl persiverstų ir grįžtų prie
savo erezijos?
Aš įsispitrėjau į Henriką. Šis atsilošė.
- Ką, negi Navarietis jums nepasakė, kad rengiasi karui?
- Žinoma, ne! - sušukau. - Aš važiavau aptarti su juo sąlygų,
ir jis...
- Ir jis jus apkvailino, - užbaigė Henrikas. Tada apėjo aplink sta
lą, o Valetas užgniaužė žiovulį ir grakščiai lyg katė ištiesęs ranką
užmetė ją ant sosto atlošo.
Aš stovėjau netardama nė žodžio, tarsi niekaip neįstengdama su
vokti, kaip atsidūriau kvailio vietoje.
Henrikas kreipėsi į Gizą:

- Mano pusbrolis Navarietis - tikras klastūnas. Jis pageidavo
akis į akį susitikti su mano motina, tačiau nė neužsiminė jai, kad jau
pririnko samdinių, - nelaukdamas, ką Gizas atsakys, jis atsigręžė į
mane. - Priešingai nei jūs, jis puikiai supranta, kad tarp mūsų negali
būti kompromisų.
- Prisiekiu, aš nieko nežinojau, - išlemenau aš, pati kone patikė
jusi apsimestine savo nuostaba.
Henrikas šyptelėjo. O Gizas tarė:
- Mes suprantame. Jūsų malonybė jau nebe tokia, kokia buvot.
Jūs pavargote nuo valstybinių reikalų naštos. Jums jau metas pailsėti
ir perleisti rūpesčius mums.
- O, taip, - paantrino jam Henrikas. - Eikit pailsėti, mama. Jūs
jau užtektinai nuveikėte.
Parodydamas, kad privalau išeiti, jis pabrėžtinai nusisuko. Pana
rinusi galvą, aš lėtai išpėdinau iš menės. Burtas mestas, ir trauktis
nebėra kur. Pirmąkart per savo ilgą gyvenimą aš pati prisišaukiau
karą. Jei Navarietis laikysis žodžio, jis neįsiverš ir jėga neužgrobs
mano sūnaus sosto. Jis kausis tik su Gižu ir jį užmuš, o tada Dievo
valia pagaliau įsivyraus taika.
Pro savo kambario langą aš žiūrėjau, kaip kieme pluša vyrai: jie kuo
aštriausiai galando kardus ir krovė į vežimus amuniciją. Man prieš
akis kilo ir pūtėsi karo slibinas, ir, nors supratau, kad jis šoka pagal
mano dūdelę, man gerklę gniaužė siaubas.
Tą naktį, kai buvo pastebėti mūsų pusėn žygiuojantys Navaros
pulkai, pas mane atėjo Henrikas. Ligi šiol mes tyčia laikėmės ats
tu vienas nuo kito, bet dabar, uždaręs duris, jis mane apkabino. Jo
išmankštintas kūnas buvo tvirtas, ir, kai atšlijęs jis pažvelgė man į
akis, pamaniau, kad atrodo visai kaip anksčiau.
- Rytoj išvykstu, - tarė. - Jūs neabejojate, kad Navarietis laikysis
susitarimo?
Aš linktelėjau.
- Laikysis. Atminkite, jums nereikia veltis į kautynes. Svarbiau
sia, kad jūs pats liktumėt saugus. Leiskit Navariečiui pasimėgauti
jo išsvajota akimirka! - Aš pasistiebusi pabučiavau jį į lūpas, o su
grubusius pirštus panardinau į ilgus jo plaukus ir įtraukiau į save jo
kvapo.
Tą akimirką didžiavausi juo labiau nei bet kada ligi šiol.
Kariuomenė išžygiavo. Paryžiuje buvo įvesta komendanto valanda.

Aš laukiau, kas bus toliau. Tuo tarpu ištikimasis mano Biražo, iškan
kintas metų metus kamuojančios podagros, vieną dieną sukniubo
tiesiai man po kojų ir buvo nuneštas į lovą.
Aš tučtuojau iškviečiau Parė.
Senuko mūsų gydytojo sveikata buvo ne ką geresnė už kitų: jis
šlubavo viena koja ir sunkiai bematė. Atėjęs jis praskleidė kailiu pa
muštą Biražo chalatą ir, priglaudęs ausį prie įdubusios mano bičiulio
krūtinės, ėmė klausytis. Paskui atsitiesė ir liūdnai palingavo galvą.
Biražo tylutėliai nusijuokė.
- Pasimelskit už mane, daktare. Man pasisekė labiau nei ki
tiems, kad šitiek metų išvengiau jūsų vaistų ir dėlių, - tada atsisuko
į mane. - Jums neverta čia likti, modama. Prancūzijai jūsų reikia
labiau nei man.
- Kvailystė, - atšoviau, tramdydama į akis plūstančias karštas
ašaras. - Jūs visą gyvenimą ištikimai tarnavot Prancūzijai, o dabar
tegu ji palaukia.
Aš nesitraukiau nuo jo lovos. Mudu nekalbėjom nei apie dabartį,
nei apie ateitį, o verčiau guodėmės praeities prisiminimais. Šnekė
jomės apie tai, kaip per audringą jūrą plaukėme į Prancūziją, apie
mano vestuves ir apie paskesnius kartu praleistus metus: apie ka
ralystės stiprinimą, šnipų tinklo valdymą ir mano sūnų mokymą. Iš
visų mano gyvenimo vyrų Biražo su manim išbuvo ilgiausiai. Neį
sivaizdavau, koks be jo būtų mano pasaulis. Tačiau bėgo dienos, ir
460 . C. W. GORTNER
aš mačiau, kaip jis akyse nyksta. Podagra pavertė jo kojas karščiuo

jančiais mėsgaliais, jį ėmė krėsti aukšta temperatūra ir darėsi sunku
kvėpuoti, tad mudvi su Lukrecija pakaitomis likdavome nakvoti jo
kambaryje ant pristumiamos lovelės ir rūpinomės juo kaip įmany
damos.
Tą dieną, kai jis mane paliko, jo kvėpavimas buvo pasidaręs be
veik nebejuntamas, tik krūtinėje kažkas gargė. Sunykę jo pirštai
gniaužė mano ranką. Akimirką įveikusi skausmą, lūpose nušvito
drovi šypsena.
- Modama, - ištarė jis. - Aš jūsų pasiilgsiu.
Jis mirė taip, kaip ir gyveno, - nesiskųsdamas. Aš laikiau stings
tančią jo ranką ir žiūrėjau, kaip veide nyksta nuolatinio susikaupimo
ir ryžto išraiška, kol jis visai nurimo ir vėl tapo lygjaunas.
Aš nulenkiau galvą.
- Nenuklyskit per toli, mano drauge, - sušnibždėjau. - Palaukit
manęs...
Aš baisiai gedėjau Biražo. Jaučiausi vienišesnė nei bet kada: kasdien

pabudusi akimirką tikėdavausi, kad jis tuoj atklibikščiuos, nešinas
amžinu aplanku su dokumentais. Jis buvo mano sąjungininkas ir pa
tarėjas, o dabar jo netekau. Mano gyvenimas, atrodė, liko betikslis,
jaučiausi priblokšta ir nusiminusi - neliko vienintelio žmogaus, ku
ris pažinojo mane geriau už mane pačią.
Kol sielvartavau, gavome žinių, kad Gizas prie Luaros susigrūmė
su Navariečiu. Eidami į mūšį paskui savo balta plunksna kepurėje
pasidabinusį karalių, hugenotai traukė Dovydo psalmę. Nepraėjus
nė ketvertui valandų, krauju permirkusioje pievoje jau tysojo dau
gybė lavonų. Pasiuntiniai vienas po kito gabeno naujienas, tačiau
žinios buvo painios ir nesuprantamos. Niekas nežinojo, ar Gizas
arba Navarietis nesužeisti, o gal žuvę. Aš puoliau ant kelių ir ėmiau
melstis. Sutemus atėjo laiškas, slapta išsiųstas paties Navariečio. Aš
drebančiomis rankomis jį atplėšiau.
Laiškas pasirodė apmaudžiai trumpas.

Man nepavyko. Gizas paspruko nuo manęs ir pasiskelbė
laimėjęs. Darysiu, kaip tarėmės, ir atsitrauksiu. Negaliu ri
zikuoti man dar likusiais vyrais ir nenoriu stumti jūsų į dar
didesnį pavojų.
Telydi jus Dievas.
Parašo nebuvo - iš atsargumo, jei kartais laiškas pakliūtų ne
tam, kam reikia. Popierius išslydo man iš rankų. Aš ilgai stovėjau
nė nekrustelėdama. Norėjosi verkti, kaukti ir keikti likimą. Akyse
man slinko baisiausi vaizdai: mačiau save su Henriku amžinai atsi
dūrusius Gizo valdžioje - silpnus ir bejėgius pėstininkus jo lošime
siekiant paversti Prancūziją katalikų tvirtove. Mus pavergs ispanai,
hugenotai visi iki vieno bus išnaikinti, o mano sūnaus valdymas,
užuot buvęs pergalingas, taps apgailėtinas ir gėdingas. O juk buvau
tokia tikra mūsų sėkme ir nė neabejojau, kad prieš daugelį metų
Nostradamo ištarta pranašystė nulėmė šį bendrą mudviejų su Na-
variečiu žygį.
Tačiau ateities neįmanoma tiksliai atspėti, - prisiminiau ir delnu
užspaudžiau sau burną, slopindama kartų juoką. Ko gero, likimas -
pats žiauriausias pokštininkas.
O tada gavau susiimti ir ruoštis sutikti namo grįžtantį sūnų. Jis
nieko nenuveikė, tik apsišarvavęs pralaukė trumputį karą, bet, kai
įjojo į Luvro kiemą, pilkame lyg pelenai jo veide išvydau siaubą ir
sukrėtimą.
Luiza su ašaromis jį apglėbė.
- Dieve, padėk man, - ištarė jis, spausdamas ją prie krūtinės. -
Visa, ką turiu, dabar priklauso nuo Gizo malonės.
Aš žengiau prie jo. Visas drebėdamas jis mostelėjo Luizai pasiša
linti. Mano balsas buvo duslus.
- Atminkit, jis nė nežino, kad ką nors rezgėme. Pakviesiu jį į dva
rą, tarsi vis dar būtumėt sąjungininkai.
- Jis turi ištisą kariuomenę! Jis pareikalaus mano galvos!
462 . C. W. GORTNER
- Pažadu, kad jis nelaimės, - aš priglaudžiau prie savęs sūnų. -

Mums dar liko paskutinė galimybė...
Net ir Luvro viduryje esančioje menėje buvo girdėti kiek prislopin

ti sveikinimo šūksniai, aidintys miesto gatvėse. Įsivaizdavau, kaip
vaikai mėto gėles, moterys braukia ašaras, o vyrai - visi iki vieno:
kailiadirbiai, krautuvininkai, pirkliai ir elgetos - grūmoja kumščiais,
šaukdami Gizo vardą ir šlovindami didvyrį, išgelbėjusį Prancūziją
nuo hugenotų grėsmės. Aš su niūria ironija pagalvojau, kad jie nė
neįsivaizduoja, kas prieš savo valią surengė šį Gizo triumfą.
Žvilgtelėjau į Henriką su karūna ant galvos, pasidabinusį dei
mantais nusagstyta mantija. Jis lyg sustingęs sėdėjo savo soste ant
pakylos greta Luizos, nervingai gniaužančios skreite žieduotas ran
kas. Aš sėdėjau žemiau pakylos, o išsirikiavusi išilgai galinės menės
sienos stovėjo visa Henriko asmeninė gvardija - jo „Keturiasdešimt
penki“. Valetas, apsitempęs grandeliniais šarvais ir už diržo užsiki
šęs pistoletą, saugojo paauksuotas menės duris.
Staiga pasigirdo mūsų link artėjantys žingsniai. Aš įsitempiau kė
dėje, akimirką gyvai prisiminusi tą dieną, kai į šiuos rūmus įsiveržė
Randuotasis ir man teko su juo susidurti šitoje pačioje menėje su
sūnumi Karoliu prie šono. Tada buvau įniršusi ir įžūli, pasirengusi
grumtis su Gižais iki pat mirties. Mano keršto troškimas tebebuvo
gyvas, tiktai dabar laukiau jau iš pažiūros ramiai, - tarsi voras rū
pestingai nunertame tinkle.
Likimo ratas ir vėl apsisuko, tačiau aš, skirtingai nei jie, pasimo
kiau iš savo klaidų.
Aš dar kartą dėbtelėjau į Henriką; jis išdidžiai išsitiesė, kai pro
duris vidun įžengė Gizas, lydimas šešių juodai apsirengusių didi
kų. Jis atrodė lyg tikras milžinas su savo baltu švarku ir trumpomis
kelnėmis, raumeningos jo kojos buvo aptemptos odiniais batais, o
nuolatos dėvimas raudonas apsiaustas su gobtuvu pagal naują madą
buvo permestas tik per vieną petį. Šviesi jo barzda buvo rūpestingai
apkarpyta, o saulės nurudintame veide, išvagotame vos kelių raukš-
lėlių, išduodančių, kad jam tuoj sukaks trisdešimt septyneri, žibėjo

skvarbios lyg vanago akys.
Sustojęs priešais pakylą, jis nusilenkė.
- Atvykau jūsų didenybės įsakymu.
- Aš įsakiau, - atsiliepė Henrikas, - jums atvykti vienam, be pa
lydos.
- Ką padarysi, kad žmonės mane myli, - įžūliai atšovė Gizas.
Išgirdusi jo toną, aš kietai sukandau dantis. - Jei liepsite, paprašysiu
jų išsiskirstyti.
Henrikas staigiai lyg katė pašoko ant kojų ir dūrė pirštu į Gizą:
- Kas čia karalius, pone, jūs ar aš? Tučtuojau išsiųskite savo paly
dovus! - Tai taręs, jis perbėgo žvilgsniu per katalikus didžiūnus, po
kurių plačiais apsiaustais galėjo slypėti visas ginklų arsenalas. Staiga
visi keturiasdešimt penki jo sargybiniai lyg pagal signalą apnuogino
kardus - iš makštų traukiamų ašmenų švilpesys atsimušė po menės
skliautais.
Gizas išbalo. Mane užliejo piktdžiuga pamačius, kad mes vis dar
pajėgiame įvaryti jam baimės. Matyt, dar nepamiršo, kaip gausiai
tarp šių sienų gali lietis kraujas! Tačiau jis vis dėlto neliepė savo pa
lydai išeiti. Užuot tai padaręs, jis kyštelėjo ranką sau už ančio ir iš
traukė susuktą pergamentą.
- Lyga tik nori įsitikinti, kad mūsų susitarimo paisoma, - pa
sakė Gizas ir padėjo ritinį ant pakylos krašto. - Čia surašyti mūsų
reikalavimai. Mes prašome įsteigti šventąją inkviziciją ir apvalyti
Prancūziją nuo hugenotų. Mes prašome, kad Karolis Lotaringietis,
jūsų velionės sesers Klaudijos sūnus, būtų paskirtas jūsų įpėdiniu,
o eretikas Navarietis netektų įpėdinystės teisės ir būtų paskelbtas
išdaviku, kuriam draudžiama įkelti koją į šią šalį, nes už tai grėstų
mirtis.
Pamačius, kaip Henrikas kietai sukando dantis - po oda net išsi
šovė žandikaulis, mane pagavo negera nuojauta. Jau beveik tikėjau
si, kad jis suriaumos įsakymą nudėti Gizą, nors buvome sutarę - ne
čia. Tai turėjo įvykti ne Paryžiuje, kurio gyventojų daugumą sudarė
464 . C. W. GORTNER
katalikai ir jie tikrai imtųsi mums keršyti, jei kas blogo nutiktų jų
didvyriui. Supratau, kad Luiza pajuto tą patį, nes bežadės baimės
sklidinas jos žvilgsnis susidūrė su manuoju. Vargšė Luiza! Be jokios
patirties karalystės reikaluose, pasmerkta bergždžiai santuokai be
vaiko, kurį galėtų vadinti savu, ji dar įkliuvo į mūsų gyvenime siau
čiantį neapykantos ir apgaulės viesulą. Henrikui nieku gyvu nerei
kėjo jos vesti. Ji čia visiškai netiko.
Mano sūnus tylėdamas spigino akimis į Gizą. Aš su palengvė
jimu pastebėjau kiek kitaip atsikišusį jo smakrą ir vos pastebimai
pakitusį balso toną, kai pasilenkė paimti Gizo padėto ritinio.
- Kaip matau, jūs apie viską pagalvojote, - nusijuokęs pasakė
jis. - Kviečiu jus ir jūsų palydą šįvakar su mumis pavakarieniauti,
kad galėtume plačiau aptarti jūsų prašymus.
Gizas suraukė antakius. Man širdis ėmė smarkiau daužytis. Negi
būtume persistengę, vaidindami nuolaidžius?
- Kai jūsų didenybė pasirašys, kad vykdysite mūsų sąlygas, - pa
reiškė Gizas, - tada turėsime užtektinai laiko vakarienėms. Po trijų
dienų tikiuosi jūsų atsakymo. - Daugiau nieko nepasakęs, jis apsi
suko ir išėjo, o raudonas jo apsiaustas nuplevėsavo jam iš paskos. Jį
atlydėję ponai nusekė paskui savo vadą.
Vos jiems išėjus, Henrikas nusviedė pergamentą į šoną, o pats
nulipo nuo pakylos ir nužirgliojo prie lango. Net aš iš savo vietos
girdėjau vėl pratrūkusius minios riksmus: Tegyvuoja Gizas! Šlovė
kunigaikščiui! Jie sveikino Gizą, su savo vyrais išėjusį iš Luvro.
Aš priėjau prie sūnaus.
- Kantrybės! - paraginau. - Jūsų valanda dar ateis.
Jis nė nepažvelgė į mane.
- Kada gi? - sušnypštė.
- Greitai, - atsakiau ir uždėjau ranką jam ant peties. - Jis pats
sau paspendė spąstus. Dabar mums belieka laukti, kol jie užsitrenks.
Švininį dangų aptraukė juodi debesys, griaudėjo ir žaibavo, bet ne

iškrito nė lašo lietaus. Oras buvo pilnas drėgmės ir sieros kvapo. Aš
savo apartamentuose beviltiškai ilgėjausi Biražo: kas valandą gauda
vau jo šnipų pranešimus - visas jų tinklas tebedirbo man. Belaukda

mas, kol mano sūnus įteiks jam pasirašytą dokumentą, kuris reikš
mūsų kapituliaciją, Gizas veltui negaišo laiko ir atsikvietė į Paryžių
visą savo šeimą. O kol prie jo rūmų susibūrę žmonės pagarbiai laukė
jo pasirodant, Gizo šalininkai pasklido po visą miestą.
Paryžius, ištisus amžius buvęs karalių sostine, tapo Gizo tvirtove.
Trečiai dienai auštant, mane pažadino ritmingas būgnų dunde
sys. Aš paskubom apsirengiau. Jau siekiau savo šalio, kai į kambarį
įėjo Lukrecija, nešina kažkokiu daiktu, susuktu į juodą audeklą. Ji
padavė tą daiktą man.
- Štai, imkit, - pasakė, - ir suvarykit tiesiai į juodą Gizo širdį.
Niekas labiau už jį to nenusipelnė.
Praskleidusi audeklą, aš išvydau durklą su dviem sunertais sida
briniais žiedais ant rankenos. Nuo pat Guasto mirties nebuvau ma
čiusi šio ginklo, tačiau tai buvo tas pats durklas, kuriuo mano sūnus
Herkulis nužudė Henriko meilužį.
Aš vėl susukau durklą ir linktelėjau Lukrecijai, o tada nuskubėjau
tyliais rūmų koridoriais.
Henriką radau jo apartamentuose. Atsisėdau greta jo ir abu ėmė
me laukti, klausydamiesi lauke vis garsėjančio staugimo, aidinčio
lyg kokie laukinių riksmai.
Mus pasiekdavo tik žinių nuotrupos. Sužinojome, kad dauguma
rūmų tarnautojų pabėgo sužinoję, jog Gizo sukurstyti miesto gy
ventojai lentomis užtvėrė gatves, kad negalėtume pasprukti pro pa
radinius vartus. Išskyrus Tiuilri sodus, supamus sienos su vartais ir
nesaugomus, visi kiti įėjimai į rūmus ir išėjimai iš jų buvo sergstimi
Gizo šalininkų - lygiai kaip andai, per žudynes.
Mūsų sutriuškinimui viskas buvo parengta. Mes nesutikome su
Katalikų lygos reikalavimais, tad Gizas apsisprendė jėga mus nu
versti, o į sostą pasodinti Henriko sūnėną - mano vaikaitį.
Pagaliau Gizas akivaizdžiai pasirodė besąs išdavikas. Todėl, kad
ir ką mes padarysime, turės būti teisėta.
Vienas iš Gizo šalininkų atnešė mums nuo jo žinią. Padavęs Hen
rikui sulankstytą lapelį, vyrukas liko stovėti išsigandęs, tolydžio vis
žvilgčiodamas į keturiasdešimt penkis gvardiečius, išrikiuotus prie

sienos. Mano sūnus išlankstė lapelį, peržvelgė, kas buvo jame pa
rašyta, ir atsainiai numetė jį sau po kojomis. O tada mostu liepė
pasiuntiniui nešdintis.
- Gizas įsako man pasiduoti, - tarė Henrikas ir pažiūrėjo į mane.
Pasijutau taip, tarsi visas mano gyvenimas tebūtų buvęs šios aki
mirkos repeticija. Priėjau prie jo stalo ir padažiau plunksną į rašalą.
- Tada jums teks pasirašyti sutartį. Pasirašykit ir palikite čia. Aš
perduosiu. Susikraukit mantos, kiek galit panešti, pasiimkit Luizą,
Valetą ir savo keturiasdešimt penkis vyrus ir skubiai vykite į Blua
pilį. Galite pabėgti per Tiuilri, persirengę tarnais. Minioje niekas
jūsų nepastebės - visi ir šiaip sprunka nuo mūsų tarsi nuo raup
suotųjų, - aš padaviau jam į audeklą susuktą durklą. - O kai ateis
metas, pasinaudokit juo Guasto atminimui.
Henrikas ilgai žiūrėjo į durklą, o tada palinko prie stalo ir suraitė
parašą Gižo pergamente.
- O kaipgi jūs? - paklausė jis, krimsdamas lūpą. - Kaip galiu
išvykti, nebūdamas tikras dėl jūsų saugumo?
- Gizas nedrįs man nieko daryti, - tyliai ištariau. - O dabar pa
skubėkit! Ir negrįžkite, kad ir kas būtų.
Gizas nesiryžo šturmuoti Luvro, nors vargu ar būtų buvę kam prie
šintis. Mūsų dvariškiai, tarnai ir dauguma samdytų sargybinių - visi
išsilakstė, palikę mane vieną su savo damomis laukti neišvengiamos
lemties.
Kol negalėdama užmigti sėdėjau prie ugnies savo kambaryje, o
mano damos, jei kartais man jų prireiktų, kiūtojo greta ant čiužinių,
aš pirmąkart susimąsčiau apie tą naktį, kai daviau Gizui su Henri
ku leidimą nužudyti Kolinji. Kažin, ar jis irgi laukė tuose namuose
žinodamas, kad jo galas arti, kaip aš dabar? Ar sužeistas kamuo-
damasis lovoje jis meldėsi savo bejausmiam Dievui, o gal leidosi
klajoti tarp pajuodusių prisiminimų skiaučių, mintimis grįždamas
į užburtą pilį, vadinamą Fontenblo, kur kadaise sutiko jauną mote

rį - vienišą ir ieškančią, kuo pasitikėti? O jeigu tomis paskutinėmis
minutėmis, prieš su trenksmu išlaužiant duris, jis mane prisiminė,
tai ar nusišypsojo - tegu vos akimirką, suprasdamas, kad galiausiai
visi atsidursime ten pat ir sulauksime to, kas mums priklauso?
Rytui auštant lauke sukurti laužai teberūko, o barikadų sergėto
jai gulėjo suvirtę krūvomis, prisisiurbę Gizo veltui dalijamo vyno.
Aš pakilau, apsirengiau ir įsakiau kieme parengti man palankiną.
O tada markstydamasi išėjau į žvarbią ryto šviesą. Prie rūmų vartų
stoviniavo dvi žvejų žmonos. Eidama prie palankino, nugirdau, kaip
viena iš jų sušnypštė:
- Anava, kur ji, karalienė Jezabelė!
Mano ranka sustingo ant palankino durelių.
- Jezabelė! - suspigo ir antroji. - Mirties valdovė!
Bukai žiūrėdama į tuos du persikreipusius veidus, dėbsančius į
mane pro kaldintos geležies vartus, per kuriuos praėjo šitiek mano
gyvenimo, aš staiga tarsi vėl atsidūriau toje šiurpioje dienoje iš savo
vaikystės, kai įniršusi minia atėjo prie mano šeimos rūmų, reikalau
dama manęs.
Mirtis Medičiams! Galas tironams!
Paskui aš nusigręžiau ir prisidengiau gobtuvu. Ana Marija grąžė
rankas bijodama, kad būsiu paimta į nelaisvę, nors Gizas man paža
dėjo, kad įteikusi dokumentą galėsiu vykti kur tinkama. Kol Lukre
cija movė pirštines ant ištinusių mano pirštų, aš nusišypsojau savo
nykštukei. Mes apsikabinome.
- Telydi jus Dievas, - sušnibždėjo ji. - Susitiksim Blua.
- Atminkit, - šyptelėjau, - užteks paimti mano brangenybių dė
žutę ir vieną ar dvi padoresnes sukneles. Visa kita gali likti čia. Gizo
šeimyna galės išlydyti mūsų lėkštes ir nukaldinti atminimo monetų.
Anos Marijos skruostu nusirito ašara. Lukrecija priglaudė ją prie
savęs, o aš įsėdau į palankiną.
Balkšvą ryto dangų perrėžė tekančios saulės spinduliai. Aš stab
telėjau. Netrukus paliksiu Luvrą, kuris matė didžiausias mano per-
gales ir apmaudžiausias klaidas, ir galiausiai būsiu ištremta šeimos,

kurios, nepaisant visų gudrybių, man jokiais būdais nepavyko įveik
ti. Paryžiečių lūpose mano vardas tapo keiksmažodžiu, o mano sū
nus, lydimas žmonos ir ištikimiausių bičiulių, jau lekia kažkur link
Luaros, palikęs atvirus užpakalinius rūmų vartus.
Vis dėlto, paskutinįsyk žvelgdama į senuosius Luvro mūrus, ryto
saulės gailestingai užlietus pilkšvai rožine šviesa, aš be ašarų ir ap
gailestavimų ištariau jiems sudie.
Šiaip ar taip, aš esu Mediči.
TRISDEŠIMT DEVYNI
ra toks arabų mitas, kad mūsų mirties diena ir būdas
Y yra iš anksto nulemti, ir mes niekaip negalime to pakeisti, ką

bedarytume. Aš niekad per daug nesukau sau galvos nei dėl neti
kėlių pasakojimų, nei dėl savo pačios Bažnyčios žadamo amžinojo
gyvenimo. Buvau prisižiūrėjusi pernelyg daug niekšybių, daromų
tikėjimo vardu.
Vis dėlto turėjau gana laiko ir progų pamąstyti apie tą neregimą
esybę, vedančią mus gyvenimo keliu, ir apsvarstyti, kodėl jis nu
sprendė esant reikalinga šitaip mane išbandyti. Argi dar per mažai
prisikentėjau dėl savo kraujo? Kiti gyvena trumpiau ir tepadaro vos
dalį to, ką aš sugebėjau nuveikti, tačiau jie sėdi sostuose su švytin
čiais vainikais ant galvos, o aš lygdidžiausia nedorėlė turiu murdytis
šmeižte ir purve.
Belaukdama to, kas neišvengiama, aš regiu mirusiuosius. Pirmąjį
kunigaikštį de Gizą - grėsmingąjį Randuotąjį, Žaną Navarietę, Ko-
linji ir Mariją Stiuart - savo buvusius priešus ir bendrininkus, kurie
visi paaukojo gyvybę už tai, dėl ko grūmėsi. Kad ir kokie svarbūs jie
buvo gyvi, po mirties visi tapo legendomis.
Kokią gi epitafiją ant mano kapo įrašys istorija? - klausiu pati savęs.
Didžiojoje Blua pilies menėje su paauksuotais piliastrais ir violeti

nėmis arkomis susirinkusi Katalikų lyga piktdžiugiškai laukė mano
sūnaus kapituliacijos. Mano misija pas Gizą buvo sėkminga; kaip ir
tikėjausi, jis nė nemėgino manęs sulaikyti. Jis priėmė iš manęs sutar
tį ir leido man vykti čionai, pas sūnų. Tačiau kelionė iš Paryžiaus po
šitiek nerimo mėnesių išsunkė paskutines mano jėgas.
Taigi manęs menėje nebuvo, tačiau pasiunčiau tenai Lukreciją
ir ji viską man papasakojo. Ten susirinko visi, kurie daugybę metų
nepaliaujamai stengėsi mus sužlugdyti; katalikai didžiūnai, guber
natoriai ir pareigūnai, klastingi pasiuntiniai ir amžini šnipai. O ant
pakylos stovėjo Henrikas, pasidabinęs šermuonėlio kailiais, ir ramiu
balsu reiškė man padėką už pastangas.
- Mes neturime pamiršti, kiek išmėginimų karalystės labui pa
tyrė mano motina karalienė. Manau, kad šiame susirinkime dera
Prancūzijos vardu išreikšti jai dėkingumą. Kiek pastangų ji įdėjo,
atremdama įvairiausias grėsmes! Ji visuomet triūsė negailėdama sa
vęs, nepaisydama nei amžiaus, nei silpnos sveikatos. Juk ji paaukojo
net ir asmeninę savo gerovę! Būtent iš jos aš išmokau, koks turi būti
karalius.
Gaila, kad nemačiau tų ponų veidų išraiškos ir savo akimis nere
gėjau, kaip jie sumišo, klausydamiesi pagyrų Italijos Jezabelei. Deja,
esu prikaustyta prie lovos, su kiekvienu įkvėpimu krūtinę man lyg
replėmis gniaužia skausmas, kūną purto karštis, o kojos sutinusios
nuo susikaupusių skysčių. Galiausiai ligos mane prigriebė! Daktarai
be paliovos girdo mane visokiais šlykščiais vaistais ir vynioja žolelių
nuovire išmirkytus tvarsčius ant išpampusių mano blauzdų. Jie tiki
na mane, kad pasveiksiu, neva čia - tik laikinas paūmėjimas.
Aš šypsausi. Jie tik nedrįsta garsiai ištarti to, ką aš jau žinau.
Aš baisiai ilgai miegu. Lauke sūkuriuoja sniegas, o viduje mano
damos nuolat kursto židinius. Mano gobelenai ir indai, mėgsta
miausi mano portretai ir kilnojamasis mano staliukas - viskas atga
benta iš Luvro. Lukrecija tiesiog nepataisoma. Juk liepiau jai neimti
per daug daiktų - o ką ji padarė? Pergabeno čionai visą mano kam
barį, sukrovusi į vežimus ir ant mulų.
Kartais naktį pabundu ir klausau, ką prieškambaryje veikia mano

damos. Ana Marija prašėsi miegoti mano kojūgalyje, tačiau aš nesu
tikau. Ji jau sena. Jai reikia savos lovos, o ne pagalvės prie mano kojų.
- Be to, mūsų ponia nieku gyvu negalės pasilsėti, kai tu šitaip
knarki! - dar išbarė ją Lukrecija.
Pasirodo, Ana Marija knarkia. Niekad nepastebėjau.
Nakties viduryje, kai lieku viena su savo mintimis, aš užžiebiu
žvakę, pasistatau ant rašalu sulaistyto kilnojamojo staliuko ir išsi
traukiu savo užrašus. Aš meiliai braukiu rankomis per nutrintus pus
lapius, kuriuos merkė Luaros lietūs, degino Bajonos saulė ir drengė
Navaros šlapdriba. Skaitau juos su meile, atsekdama savo gyvenimo
kelią: iš Florencijos į Fontenblo, iš Šenonso į Luvrą; kunigaikštytė ir
dofinė, karalienė ir karalienė motina - kuo tik aš nebuvau!
Kartais aš užsnūstu, apsikrovusi šiais sąsiuviniais, o atsibudusi
jų neberandu - būna vėl tvarkingai sudėti savo vietoje. Lukrecija
visada atsikelia anksčiau už mane. Ji žino mano paslaptį, bet niekad
niekam nė žodžiu neprasitarė. Esu tikra, kad atėjus laikui galėsiu
patikėti jai įvykdyti savo valią.
Kokia šiandien diena? Niekaip neatsimenu. Turbūt jau nebetoli Ka

lėdos. Kadaise laikas atrodė toks vertingas, toks neužčiuopiamas,
nepagaunamas ir taip greit išnykstantis. Dabar valandos viena po
kitos vyniojasi lyg gijos ant Penelopės kuodelio, viena kitai perleis-
damos užduotį dar šiek tiek atitolinti amžinybę.
Kartais, kvepėdamas muskusu, pas mane užsuka Henrikas. Jis
vėl per daug sulyso, dažniausiai vilki tamsiai raudono aksomo dra
bužiais, o juodus savo plaukus nešioja paleidęs ant pečių ir lyg ne
rasdamas sau vietos vis stabteli pakilnoti ant mano tualetinio sta
liuko surikiuotų buteliukų ar perdėlioti iš vienos vietos į kitą mano
šepečių ir veidrodėlio. Matau, kad jam labai patinka tas veidrodė
lis - jis godžiai jį apžiūrinėja, kaip darydavo vaikystėje.
- Kodėl jis vis dar gyvas? - klausiu jo.
Jis gūžteli, švelniais pirštais čiupinėdamas raižytą veidrodėlį.
- Aš laukiu.
- Laukiat? Ko?
Jis padeda veidrodėlį ir prieina prie mano lovos. Jo veidas išrau
dęs, bet ne iš pykčio. Tai džiaugsmas. Kažkas aiškiai nutiko.
- Ar pasakyti jums paslaptį? - jis palinksta man prie ausies. - Is
panijos Pilypas išsiuntė laivų armadą pulti Anglijos. Toji Tiudor su
daužė juos į šipulius. Visas Paryžius dabar juokiasi iš Gizo, kuris Pi
lypo pinigais įkūrė savo lygą. Mieste net pasirodė plakatų: „Pradingo
nenugalimoji armada! Kas radot, praneškit kunigaikščiui Gizui!“
Jis net atšlyja, smagiai kvatodamasis.
- Na, argi ne žavu? Eretike Tiudor triumfuoja, o Pilypas II su
žlugdytas! Gizas neteko savo ispanų paramos.
Man baisiai maga šokti iš lovos, išsikviesti Biražo ir pulti atplėši
nėti pranešimų ieškant naujienų, kuriomis galima bus pasinaudoti.
Tačiau Biražo miręs, o aš negaliu pasijudinti. Todėl tik seku akimis
sūnų, einantį iš kambario. Jis niūniuoja sau po nosimi:
- Dingo, pradingo, kaip jūroj armada...
Žinau, kad jo keršto valanda nebetoli.
Praeitą naktį man vėl pakilo karštis. Mačiau aplinkui tik šešėlius,
kažkas šnibždėjosi: „Skystis plaučiuose... jai reikia nuleisti kraują.“
Jaučiu, kaip jie bijo. Bijo dėl manęs. Jie mano, kad aš mirsiu. Aš no
riu mirti. Trokštu amžiams pasinerti į palaimingą užmarštį. Bet dar
ne dabar.
Prancūzija mane tebelaiko ir neleidžia man pailsėti.
Tai ženklas. Įvyko.

Anksti ryte mane pažadina garsus riksmas ir kažkoks smarkus
dunkstelėjimas virš galvos, tarsi viršutiniame kambaryje būtų įsi
plieskusios peštynės. Viršum mano kambarių yra mano sūnaus ap
artamentai; kai vidun įpuola apsimiegojusios mano damos, matau
per lubas prasisunkusį raudoną kraujo lašą. Jis pakimba ant žalia ir
auksine spalva dažytų sijų, o tada papteli ir ištykšta ant mano paklo
dės, visai šalia dešinės mano rankos.
Aš aikteliu. Lukrecija greit pripuola prie manęs; iš susirūpinusio
jos veido ir drebančios rankos, kurią uždeda man ant kaktos, su
prantu, kad nei ji, nei Ana Marija nieko nemato. Jos nepastebi lašų,
kurie krinta vienas po kito ir taukšėdami tykšta man ant lovos. O aš
matau. Matau kraują. Kraujas varva ant manęs nuo lubų - visai taip
kartą regėjau sapne, prieš Herkulio mirtį.
Tik šįsyk aš nemiegu.
Lukrecija paima šalia mano lovos stovintį aguonų buteliuką. Ma
nydama, kad man labai skauda, ji jau nori paruošti nuoviro, bet aš
ją sulaikau:
- Ne. Geriau eikit. Sužinokit, kas darosi.
Tačiau, kol juodvi su Ana Marija nieko nesuprasdamos žiūri vie
na į kitą, vidun įžengia Henrikas. Rankoje jis laiko durklą kruvinais
ašmenimis. Jis sviedžia jį man ant lovos. Mano damos krūpteli ma
tydamos raudoną dėmę, kurią durklas palieka ant paklodės.
- Padaryta, - sako sūnus. - Jis grūmėsi kaip kampan įvarytas
žvėris, bet aš išpjoviau jį sau iš širdies.
Aš tylėdama žiūriu į jį. Matau, kad jo barzdelė aptaškyta krauju,
kraujas varva ir per kaklą.
- Pakviečiau jį drauge papusryčiauti, - priduria jis jau tylesniu,
beveik melancholišku balsu, tarsi galvodamas apie tolimą praeitį. -
Jis atėjo tik su broliu, be palydos. Tikriausiai manė, kad pats savo
rankomis jį aptarnausiu. Aš taip ir padariau. Smeigiau jam pirmas,
o tada jau leidau savo keturiasdešimt penkiems jį pribaigti. Deja, jo
brolis irgi turėjo mirti.
Aš nudelbiu akis. Gizas nebegyvas. Mano sūnus pagaliau atsiko
vojo sostą.
Lukrecija suima durklą už rankenos ir pakėlusi sijonais švariai jį
nušluosto.
Praeitą naktį sapnavau sapną. Mačiau klūpančius žmones, jie verkė.

Dar mačiau kambarį ir juodai užklotą lovą - paruoštą man. Pabun
du sunkiai gaudydama orą, visa įsipainiojusi į paklodes. Vidun įbė

ga Lukrecija su Ana Marija. Net prikūrenti židiniai neįveikia šalčio.
Joms iš burnų kyla balti garo kamuolėliai. Jos drebėdamos stovi prie
mano lovos ir žiūri į mane. Sakau:
- Padėkit man atsikelti!
Jos bando mane atkalbėti, aiškina, kad baisiai šalta, o aš karš
čiuoju ir mano plaučiuose yra kraujo. Net grasina pakviesti mano
gydytojus. Bet aš jų nepaisau. Pradedu keltis pati, akinama ryžto,
kuris netikėtas ir man, ir joms.
- Aš turiu keltis, - kartoju. - Turiu!
Jos užvelka man juodą sijoną ir korsažą, apsupa apsiaustu ir pa
duoda pirštines. Bet aš purtau galvą.
- Ne, pirštinių nereikia. Mano pirštai buvo pliki.
Jos žiūri į mane lyg į beprotę. Gal aš tikrai išprotėjau? Bet vis tiek
noriu pamatyti pati. Turiu žinoti, ar tai, ką prieš daugybę metų regė
jau Florencijoje, būdama dar vaikas, jau tikrai įsikūnijo.
Mes einam apšalusiais koridoriais, o mūsų bateliai garsiai kaukši
akmeninėmis grindimis. Visa pilis tyki lyg koks ledinis labirintas.
Aš susikaupusi dėlioju kojas. Blauzdos ir šlaunys sunkios lyg granito
stulpai. Mano plaučiai švilpia. Burnoje kraujo skonis. Bet kuriomis
kitomis aplinkybėmis turbūt susmukčiau.
Išsuku iš už kampo. Štai ir jos - atviros durys. Girdžiu viduje
aimanas. Lukrecija stveria man už rankos, šnibžda, kad čia - tarnų
sparnas ir mums nesą čia ko veikti.
Aš papurtau galvą ir sunkiai, iš lėto žengiu prie durų - tarsi iš
dvasių pasaulio būčiau laikinai grįžusi į mirtingą savo pavidalą.
Stabteliu, tada įsikimbu durų staktos.
J mane atsigręžia nepažįstami ašaroti veidai. Negirdžiu, ką jie
sako, matau tik didžiulę lovą su juodu baldakimu. Jaučiu, kaip
be garso žengiu prie jos, bejausmės mano kojos mindo sutrintas
žiemos gėles, aš traukiu į save aitrų šieno ir smilkalų kvapą, nors
nieko neužuodžiu. Aš tiesiu ranką, praskiriu lovos užuolaidas ir
matau...
Atsidūstu, išvydusi ilgai lauktą vaizdą.
Gizo akys užmerktos, nuo dailaus veido nuvalytas kraujas, ap

taškęs jį grumiantis dėl savo gyvybės. Raumeningos jo kojos atrodo
tarsi iškaltos iš dramblio kaulo - tokios tobulos ir didingos. Plačioje
krūtinėje juoduoja žaizdos - kaip stigmos, paliktos keturiasdešimt
šešių į kūną įsmigusių durklų. į gyslotas rankas įdėtas sidabrinis
kryželis. Man atrodo neįtikėtina, kad šis žmogus, kurio likimas taip
glaudžiai buvo susipynęs su manuoju dar nuo tada, kai mažiukas jis
žaidė su mano vaikais, - ir tą naktį, kai mačiau, kaip jis neteko tėvo,
paskui per baisų smurtą, kuriam jis davė valią šv. Baltramiejaus die
nos išvakarėse, - galėtų būti toks ramus. Jis - paskutinis iš savo kla
no; kad ir kokie galingi, Gižai daugiau nebeatsigaus.
Visgi Prancūzija galiausiai laimėjo, nepaisydama nieko.
Aš atsitraukiu. Nusisuku. Vėl pašoka karštis. Mano siela su
džiaugsmu veržiasi lauk.
Beliko padaryti tik vieną dalyką.
B L U A , 1589
ISKAS BAIGTA. KAIP PRIEŠ DAUGELĮ METŲ IŠPRANAŠAVO SE-

nasis Maestro, aš įvykdžiau tai, kas man buvo skirta. Karštis
vis kyla, šlubuoja širdis. Netrukus šeimynykščiai sueis su manim
atsisveikinti; mano sūnus prisės šalia ir laikys mano ranką, raudant
mano damoms. Prasidės budėjimas.
Užantspaudavau paskutinį savo laišką Henrikui. Jame primenu,
kad kelyje į taiką dabar nebėra kliūčių. Jei jis gerai sutars su savo
pusbroliu Burbonu, Navarietis apsaugos ir jį, ir Prancūzijos ateitį. Jis
leis Henrikui karaliauti, kol ateis laikas pačiam perimti sostą.
Dabar turiu baigti rašyti. Lukrecija jau žino, ką daryti toliau. Tai
mano pareiga, paskutinė mano auka. Savo paslaptis turiu nusinešti
į kapą. Tačiau kaip sunku man palikti šiuos oda įrištus tomelius,
išblukintus mano gyvenimo metų. Atsisveikinti su jais - tai lyg ati
duoti viską, ką mylėjau ir ko netekau.
Čia mano išpažintis baigiasi.
J aguonų nuovirą įmaišiau Maestro dovanotų nuodų likučius.
Buteliukas jau patamsėjęs, trapus, bet apgaulingai tvirtas; krapšty
dama nuo jo šonų sau į taurę užsilikusius miltelius, mąsčiau, kaip
keista, kad toks mažas daikčiukas gali būti šitoks galingas. Miltelių
belikę visai mažai, jie niekaip iškart manęs nenužudys; be to, per
šitiek metų jie turbūt išsivadėjo, bet vis tiek gal paskubins mano iš
ėjimą.
Temstant užmerkiu akis ir paskutinįsyk įsivaizduoju Navarietį,
raitą ant juodo karo žirgo su balta plunksna kepurėje. Jo barzda veš
li, vario spalvos, o vėjų nugairintas veidas ryžtingas. Matau, kaip
prijojęs pažas šaukia jam: „Paryžius nepasiduoda!“ Tai išgirdus, Na-
variečio akys nekantriai blyksteli. Šįkart man nebereikia itin steng
tis, kad išgirsčiau jo atsaką: neketinu laikinoje dabartyje pamesti
ateities pažado.
Matau, kaip jis atsilošia ir nusikvatoja. Tada atšauna: „Tikrai, jie
nepasiduoda? Ką gi, teks duoti jiems, ko nori. Šiaip ar taip, Paryžius
vertas mišių!“
Aš atsidustu. Tebūnie.
AUTORIAUS ŽODIS
METŲ SAUSIO 5 DIENĄ., BŪDAMA ŠEŠIASDEŠIMT DE-

vynerių metų amžiaus, Luaros slėnyje stovinčioje
Blua pilyje mirė Kotryna Mediči. Savo testamentu ji aprūpino šei
mynykščius, o didžiąją nekilnojamojo turto dalį paliko vaikaičiams.
Šenonso pilis atiteko Henriko žmonai Luizai; kita Kotrynos marti,
Karolio našlė Izabelė (žinoma kaip Elžbieta) Austrė gyveno ten kar
tu su Luiza iki pat savo mirties 1592 metais.
Likusią motinos nuosavybę paveldėjo Henrikas. Testamente Ko
tryna nė nepaminėjo savo dukters Margo, kuri iki 1599 metų liko
įkalinta Usone.
Užsienio šalių pasiuntiniai savo pranešimuose trumpai užsimi
nė apie Kotrynos mirtį, bet daugiau dėmesio skyrė einamiesiems
reikalams. Žmonės jos taip nekentė ir bijojo, jog Paryžiaus miesto
valdžia įspėjo Henriką, kad, jei jis išdrįs laidoti motiną Sen Deni
bazilikoje, jie išvilks ją lauk ir nutempę „šakėmis" įmes į Seną. Todėl
ji keturiasdešimt dienų išgulėjo pašarvota Blua, o tada buvo palai
dota gretimoje Sen Sovero bažnyčioje. Po daugelio metų jos palaikai
buvo perkelti į Sen Deni. Per Prancūzijos revoliuciją minia išniekino
baziliką, o karalių griaučius suvertė į bendrą duobę. Vis dėlto dar ir
šiandien galima apžiūrėti didingą marmuro antkapį, kurį Kotryna

buvo užsakiusi sau ir savo vyrui.
Vienuolis kapucinas, neva nusamdytas kerštaujančios Gizo se
sers, 1589 metais nudūrė Henriką III. Prieš mirdamas jis dar spėjo
sudaryti sutartį su savo pusbroliu Burbonu - Henriku Navariečiu,
nors sunku pasakyti, ar taip pasielgė vykdydamas paskutinę velio
nės savo motinos Kotrynos valią. Tačiau Navarietis iš tiesy užėmė
sostą kaip Henrikas IV ir tapo vienu iš mylimiausių, tolerantiškiau
sių Prancūzijos karalių. Vis dėlto jam prireikė net dešimties metų
Paryžiui užimti. Kad įkeltų koją į šį miestą, jis galiausiai netgi priė
mė katalikybę; šis sprendimas davė pagrindą atsirasti žinomam po
sakiui, esą „Paryžius vertas mišių“.
Vadovavimą Katalikų lygai, įsteigtai nužudytojo kunigaikščio de
Gizo, perėmė kitas jo brolis. Lyga katalikiškoje Prancūzijoje išsau
gojo reikšmingą įtaką iki pat 1596 metų sausio, kai Henrikas IVsavo
įsaku ją uždraudė.
Pagrindinė Gižų giminės šaka išnyko 1688 metais.
Margo buvo paleista iš namų arešto tik tada, kai sutiko anuliuo
ti savo santuoką. Ji grįžo į Paryžių, kur toliau gyveno vis didesnėje
prabangoje, dar gyva būdama tapo legenda ir parašė gana intriguo
jančius memuarus. Ji mirė 1615 metais, sulaukusi šešiasdešimt vie-
nerių ir penkeriais metais pergyvenusi savo buvusį vyrą.
Henriko IV antrąja žmona tapo Marija Mediči, kilusi iš mažes
niosios Medičių giminės atšakos. 1601 metais Marija pagimdė būsi-
mąjį Liudviką XIII. Kaip ir Kotrynai, jai daugelį metų teko taikstytis
su vyro neištikimybe ir tik tapusi našle ji įgijo galią kaip savo maža
mečio sūnaus regentė.
Henrikas IV dvidešimt vienerius metus valdė Prancūziją. Nors
ir atsivertęs į katalikybę, jis įtvirtino ribotas hugenotų teises ir kaip
įmanydamas stengėsi išlaikyti religinę santarvę. Sulaukusį penkias
dešimt šešerių, jį važiuojantį karieta Sen Onorė gatvėje nudūrė fa
natikas katalikas. Karalius mirtinai nukraujavo. Po jo mirties Pran
cūzija ir vėl paniro į religinius vaidus. Jo palikuonys tęsė Burbonų
dinastiją, kol ji buvo nuversta 1793 metais. Hugenotų persekiojimas

baigėsi tik tada, kai per revoliuciją 1789 metais jiems įstatymiškai
buvo suteiktos lygios teisės.
Ligi pat mūsų dienų Kotryną Mediči gaubia niūrūs mitai. Ją kal
tino pačiais šlykščiausiais XVI amžiaus nusikaltimais, tarp jų - ir
Žanos Navarietės bei Gasparo de Kolinji nužudymu. Kai kas net ti
kina, esą ji nunuodijusi vyresnįjį savo vyro brolį ir du vyriausiuosius
savo sūnus, o ką jau kalbėti apie visą pulką menkesnės svarbos dva
ro veikėjų, kurie bandė jai priešintis arba jos nekentė.
Kiek šiuose mituose tiesos? Ar Kotryna iš tiesų negailestingai
susidorodavo su kiekvienu, kas stodavo jai skersai kelio? Ar ją ti
krai kamavo „valdžios godulys“? Asmeniškai ją pažinojusių žmonių
nuomonės nesutampa; o tie, kurie jos nepažinojo, aišku, dar labiau
nesutaria. Elžbieta I yra sakiusi, kad iš visų Europos valdovų Kotry
nos ji bijojusi labiausiai. Jei kas būtų to paties paklausęs Ispanijos
karaliaus Pilypo II, ko gero, jis būtų jai pritaręs. Keista, bet išgir
dęs smerkiant savo velionę uošvę, būtent Henrikas IV stojo jos ginti
sakydamas: „Klausiu, o ką gi reikėjo daryti moteriai, kuri po vyro
mirties liko su penkiais mažais vaikais ir dviem galingomis giminė
mis - mūsų pačių [t. y. Burbonų] ir Gižų, siekiančiomis tik vieno -
užgrobti karūną? Stebiuosi, kad ji dar palyginti neblogai tvarkėsi!“
Kad pavaizduočiau Kotryną, turėjau įsiskverbti anapus istoriš
kai nusistovėjusio jos įvaizdžio - juodai apsirengusios našlės, kuriai
terūpi tik sąmokslai ir klasta. Jos rašytų laiškų išlikę ištisi tomai, jos
amžininkų - ne mažiau. Turėjau remtis dar ir daugybe kitų to meto
ir šiuolaikinių šaltinių, kad praturtinčiau savo supratimą apie ją ir
apie tą laikotarpį, kuriuo ji gyveno.
Savo nuostabai, aš išvydau drąsią paauglę, kuri ištvėrė grėsmingą
vaikystę, o paskui - nelengvą santuoką ir tapo humaniška moteri
mi, tiesiog neįtikėtinai gebančia rasti kompromisą. Kotryna nekentė
karo ir nuolat siekė taikos; kaip karalienės ir motinos, jos svarbiau
sias tikslas buvo užtikrinti dinastijos išlikimą. Nors ji padarė bai
sių klaidų, aš netikiu, kad būtų sąmoningai rengusi šv. Baltramie-
jaus nakties žudynes: ji tiktai siekė pašalinti Kolinji, kurį pagal to

meto supratimą drąsiai galima laikyti išdaviku. Apimta panikos ir
skubėdama po pirmojo nepavykusio anoniminio bandymo jį nužu
dyti, Kotryna nesuvokė, kad siųsdama Gizą pribaigti Kolinji ir kitų
jo namuose susibūrusių hugenotų vadų ji sukels skerdynes visame
Paryžiuje ir jo apylinkėse, kurios nusineš šešių tūkstančių žmonių
gyvybes ir amžinai apjuodins jos vardą. Nors religiniais klausimais
ji ir nebuvo visiška taikdarė, jos požiūris radikaliai skyrėsi nuo Gižų
nuostatos - šie neatlyždami persekiojo eretikus. Visą savo gyveni
mą Kotryna baisėjosi nuožmiu fanatizmu, kuris vyravo Ispanijoje,
ir kaip įmanydama stengėsi, kad Prancūzijoje jis nesuvešėtų. Deja,
tik labai nedaugelis jos aplinkos žmonių palaikė jos taikdariškas pa
stangas.
Kotrynos domėjimasis okultizmu yra gana gerai dokumentuo
tas; kaip ir daugelis Renesanso žmonių, ji nuoširdžiai tikėjo nemato
momis jėgomis. Apie jos pačios vizijas ir „aiškiaregystę“yra ne kartą
užsiminę jos šeimos nariai ir bičiuliai; keletas mano čia pavaizduotų
epizodų yra tiesiogiai perimti iš jų pasakojimų. Kotryna iki pat jo
mirties globojo Nostradamą, o Kozimas Rudžjeris buvo asmeninis
jos astrologas ir iš tiesų ją išdavė. Tačiau jos menamas polinkis į juo
dąją magiją ir nuodus nėra patvirtintas, o legenda apie tai, neva Blua
pilyje ji turėjusi visą spintą su nuodais, yra visiškas prasimanymas:
slapti skyreliai, kuriuos ir šiandien galima ten pamatyti, skirti asme
niniams dokumentams, o ne nuodams saugoti. Aš neradau patiki
mų įrodymų, kad Kotryna būtų ką nors nunuodijusi arba kada nors
griebusis juodosios magijos, tačiau nemažai daiktų, rastų Šamboro
pilyje po Kozimo Rudžjerio suėmimo, rodo, kad jis galėjo tai pada
ryti. Kotrynos dosnumas savo šeimynykščiams, jos viso gyvenimo
bičiulystė su savo damomis ir Biražo, taip pat jos dėmesingumas
gyvūnams, kuris tais laikais toli gražu nebuvo įprastas dalykas, yra
patvirtinti bent keleto tuometinių šaltinių.
Kotrynos bergždumas santuokos su Henriku pradžioje yra tapęs
daugybės spėlionių objektu. Vieni mano, kad kaltas buvo Henrikas,
kuriam teko ištverti nežymią varpos operaciją, kad galėtų tinkamai

ejakuliuoti; kiti tikina, kad pačios Kotrynos mergystės plėvė buvu
si itin stora, ir ją tekę perpjauti chirurginiu būdu. Žinoma, neįma
noma patikrinti, ar tokios medicininės problemos tikrai egzistavo.
Mano galva, tikėtiniausias paaiškinimas akivaizdus: Diana de Puatjė
iki minimumo apribojo Henriko apsilankymus žmonos miegama
jame, kol visiškai palenkė Kotryną savo valiai ir įtvirtino savo val
džią abiem karališkiesiems sutuoktiniams. Tai, kad Kotryna staiga
pastojo būtent tada, kai kūdikio atsiradimas jai buvo tapęs gyvybės
ar mirties klausimu, tikrai neatrodo esąs atsitiktinumas. Žinoma,
Kotryna paskui susilaukė ir daugiau vaikų, iš kurių septynetas iš
gyveno; į romaną aš neįtraukiau vieno jos sūnelio, kuris mirė vos
kelių mėnesių, ir 1556 metais patirto persileidimo, per kurį ji neteko
dvynių dukterų.
Kotryna Mediči nugyveno sudėtingą gyvenimą labai sunkiais lai
kais, todėl, nenorėdamas pernelyg apkrauti skaitytojo ištisa įvykių,
vardų ir titulų maišalyne, aš kai ką jos gyvenimo istorijoje nežymiai
pakeičiau. Pavyzdžiui, romane minimi tik trys iš devynių jos dukters
Klaudijos vaikų; vyriausiojo sūnaus vardas iš tiesų buvo Henrikas, o
antrojo - Karolis. Aš sukeičiau vardus, kad išvengčiau dar didesnės
painiavos, turėdamas omenyje tai, kiek Henrikų ir taip jau gyvena
šios knygos puslapiuose. Neminiu aš ir Karolio IX pavainikio sū
naus, kurį pagimdė jo meilužė, bei antrojo Pranciškaus I sūnaus, irgi
vardu Karolis, kuris mirė dar anksčiau už savo tėvą. Ir nors Ispanijos
karalius Pilypas II išties buvo svarbi ir grėsminga figūra Kotrynos
gyvenime, jųdviejų susitikimas Bajonoje yra išgalvotas, nors istori
nis kontekstas tikras. Kotryna labai panašiai kalbėjosi su nepapras
tuoju Pilypo atstovu - Albos kunigaikščiu.
Gižų giminė jau vien savo gausumu yra tikras iššūkis romanistui,
tad ir vėl, siekdamas kuo didesnio aiškumo, jos narių skaičių aš kiek
įmanoma sumažinau. Truputį reikšmingesnis atrodytų titulo pakei
timas: Randuotojo brolis monsinjoras iš tiesų buvo ne kardinolas de
Gizas, o Lotaringijos kardinolas.
Taip pat aš sumenkinau ir Burbonų princų vaidmenį. Antuanas,

Navaros karalienės sutuoktinis ir Henriko IV tėvas, sukėlė nemažą
sumaištį Pranciškaus II valdymo metais; jis ir jo brolis Kondė žuvo
mūšiuose vos per kelerius metus vienas po kito. Kad mažiau ap
kraučiau siužetą, Antuaną paminėjau trumpai, ojo brolį Kondė išvis
praleidau.
Visos kitos klaidos, pakeitimai ar praleidimai - tiek sąmoningi,
tiek netyčiniai - yra vien tik mano.
Norintiems daugiau sužinoti apie Kotryną ir jos epochą siūlyčiau

paskaityti šias knygas:
Castries, Due de. The Lives of the Kings and Queens ofFrance. New
York: Alfred A. Knopf, 1979.
Chamberlain, E. R. Marguerite ofNavarre. New York: Dial Press,
1974.
Frieda, Leonie. Catherine de Medici. London: Weidenfeld &
Nicolson, 2003.
Heritier, Jean. Catherine de’Medici. New York: St. Martin’s Press,
1963.
Knecht, R. J. The Rise and Fall ofRenaissance France. London:
Fontana Press, 1996.
Mahoney, Irene. Madame Catherine. New York: Coward, McCann
and Geoghegan, 1975.
Roeder, Ralph. Catherine de Medici and the Lost Revolution. New
York: Garden City Publishing, 1939.
Sedgwick, Dwight Henry. The House of Guise. New York: Bobbs
Merrill, 1938.
Seward, Desmond. Franęois I: Renaissance Prince. New York:
Macmillan, 1973.
Strange. Mark. Women ofPower. New York: Harcort Brace
Jovanovich, 1976.
PADĖKA
oriu nuoširdžiai padėkoti savo partneriui, kuris
N buvo greta per visus tuos metus, kol ieškojau leidėjo, ir nė kar
to nepasiūlė man liautis rašius. Mano agentė Jennifer Weltz iš Jean
V. Naggar literatūrinės agentūros yra nenuilstanti kovotoja ir bičiu
lė. Man labai pasisekė su redaktore Susanna Porter, kuri padėjo man
parengti dvi knygas ir visuomet savo įžvalgomis priverčia mane pa
matyti daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Redaktorės padėjėja
Jillian Quint, techninė redaktorė Jude Grant, korektorė Karen Nin-
nis, reklamos agentė Lisa Barnes ir visa kūrybinga Ballantine Books
komanda dirbo su manim negailėdamos jėgų. Labai džiaugiuosi,
kad Jungtinėje Karalystėje irgi turiu puikią redaktorę Suzie Doore ir
galiu pasikliauti Hodder &Stoughton komanda.
Dėkoju visiems šauniems tinklaraštininkams, kurie aprašė mano
knygas ir geranoriškai bei entuziastingai mane palaikė. Be jūsų kny
gos reklama nė iš tolo nebūtų toks smagus dalykas.
Ir pagaliau dėkoju tau, skaitytojau. Tu - kasdienis mano įkvėpi
mo ir iššūkių šaltinis, ir viliuosi, kad dar daugelį metų galėsiu tave
džiuginti. Aš visuomet mielai dalyvauju skaitytojų grupių susitiki
muose.
Daugiau informacijos galima rasti www.cwgortner.com
Donna Woolfolk Cross
POPIEŽĖ JOANA
„Popiežė Joana"' - pribloškianti istorija apie nepaprastą

moterį, aistringai mylinčią ir drąsiai kovojančią su viduramžių
prietarais ir tamsumu.
Ar iš tiesų Katalikų bažnyčią valdė ir popiežiaus soste sėdėjo moteris? Gal

čia tik graži legenda apie viduramžių moterį, pasiekusią, atrodytų, tai, kas
neįmanoma? Vakarų istorijoje apie ją mažai žinoma, nes sunaikinti visi jos
egzistavimą liudijantys dokumentai. O Romos dvasininkai turėjo svarių
priežasčių kai kuriuos faktus ištrinti iš istorijos...
Si knyga apie šviesią, drąsią ir svajojančią moterį, apie didžią jos gyvenimo
meilę - vienintelę iki mirties.
Anthony Doerr
NEREGIMOJI ŠVIESA
Labai tikroviškas ir sykiu užburiantis pasakojimas,

2015 m. apdovanotas prestižine
Pulitzerio premija.
Jaunutė prancūzaitė Mari Lora gyvena Paryžiuje, tėvo jai sukurtame jaukiame
pasaulyje. Tačiau baigiantis Antrajam pasauliniam karui naciai okupuoja
Paryžių, ir ji su tėvu pabėga j senovinį Sen Malo miestą Prancūzijos šiaurėje.
Vokietijoje, šachtininkų miestelyje, našlaitis Verneris su jaunesne sesute auga
sužavėti primityvaus radijo imtuvo, kurį rado šiukšlyne. Bėgant laikui Verneris
tampa puikiu šių naujoviškų aparatų meistru ir šis talentas jam atveria kelią į
Hitierjugendo mokyklą, paskui - į specialųjį dalinį vokiečių armijoje. Atsidūręs
pačiame karo sūkuryje, Verneris vis aiškiau suvokia, kiek žmonių gyvybių
kainuoja jo tarnyba. Kol galiausiai atsiduria Sen Malo - mieste, kur susikirs jo ir
priešų stovyklai priklausančios Mari Loros keliai.
Gortner, C.W.
Go-365 Kotrynos Medici išpažintis: [romanas] / C.W. Gortner ; is angly kalbos ver
tė Lina Būgienė. - Vilnius : Alma littera, 2015. - 488 p.: geneal. schem., žml.
ISBN978-609-01-2011-8
Ar iš tiesų Kotryna Mediči buvo nuožmi ir negailestinga moteris, kaipją vaizduoja?
{šį klausimą bando atsakyti amerikietis, istorinių romanų autorius C. W. Gortneris.
Remdamasis jos pačios, jos amžininkų laiškais, kitais to meto ir šių laikų šaltiniais, jis
piešia drąsią moterį, kuri ištvėrė grėsmingą vaikystę, nelengvą santuoką ir tapo huma
niška asmenybe, motina ir valdove. Ji nekentė religinių karų, visą gyvenimą baisėjosi
nuožmiu fanatizmu ir stengėsi išlaikyti Prancūzijoje santarvę tarp katalikų ir hugenotų,
neįsileido inkvizicijos.
Nors rūpindamasi Valua dinastijos išlikimu ji padarė nedovanotinų klaidų, auto
rius netiki (ir mus įtikina), kad ji sąmoningai būtų rengusi šv. Baltramiejaus nakties
žudynes, kurios amžinai apjuodino jos vardą.
C. W. Gortneris gimęs ir užaugęs Ispanijoje, Malagoje, šiuo metu gyvena Kaliforni
joje. Autorius turi kūrybinio rašymo ir istorijos akademinį laipsnį, o jo istoriniai roma
nai žavi tiek skaitytojus, tiek kritikus.
Daugiau informacijos apie autorių galima rasti www.cwgortner.com
UDK 821.111(73)-31
C.W. Gortner
KOTRYNOS MEDIČI IŠPAŽINTIS
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė
Redagavo BronėBalčienė
Korektorė Gražina Stankevičienė
Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Galina Talaiko
Maketavo Ligita Plešanova
Tiražas 1800
Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė UAB „Spindulio spaustuvė“, B. Brazdžionio g. 23, LT-48184 Kaunas
Interneto svetain,': w«"indulys.lt
Nė vienas iš mūsų nesame tyras.
Visi turime nuodėmių, kurias derėtų išpažinti.
igi pat mūsų dienų karalienę Kotryną Mediči gaubia niūrūs

L mitai. Ji kaltinama pačiais baisiausiais XVI a. nusikaltimais,
esą ji nuodytoja - nužudžiusi savo vyro brolį ir du vyresniuosius
savo sūnus, negailestingai susidorodavusi su kiekvienu, kas sto
davęs jai skersai kelio, kad ji juodoji našlė, kuriai rūpėjo tik
valdžia, sąmokslai ir klasta.
Kotryna Mediči - paskutinė teisėta šlovingos Valua giminės
palikuonė. Išvaryta iš gimtosios Florencijos, Kotryna tenka į
žmonas princui Henrikui - Prancūzijos karaliaus Pranciškaus
I sūnui. Atsidūrusi nepažįstamoje šalyje, ji stengiasi susivokti
gyvenime, remdamasi savo globojamo Nostradamo pranašys
tėmis ir savo pačios aiškiaregystės gebėjimais. Sulaukusi
keturiasdešimties, Kotryna tampa našle ir lieka viena su šešiais
mažamečiais vaikais valdyti karalystės, draskomos klastingų ir
ambicingų didikų vaidų. Dėl nepaprasto atkaklumo, įžvalgumo
ir neeilinių gebėjimų visuomet rasti kompromisą Kotryna sutel
kia savo rankose valdžią. Jos tikslas - išsaugoti sostą sūnums,
tačiau ji nė neįsivaizduoja, kad gelbėdama Prancūziją privalės
paaukoti ir savo idealus, ir garbę, ir iškankintos širdies paslaptį.
Knygoje atskleidžiama skaudi ir tragiška

moters ir karalienės meilės istorija.
ffklubas
ynygų
Tapkite Knygų klubo nariu!
• Naujausios ir populiariausios knygos
•Ypatingi pasiūlymai
• Knygų pristatymas j bet kurį pasaulio kraštą
www.knyguklubas.lt

C.W.gortner. .Kotrynos - medici.ispazintis.2015.LT

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

C.W.gortner. .Kotrynos - medici.ispazintis.2015.LT

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

C. W .

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

ai suvokiau, kad veikiausiai esu ragana , man buvo de-

Švystelėjau šalin lankelį su siuviniu.

- Dieve mano, ne! - nustėrau nuo savo pačios riksmo. Pajutau,

ambarinė pažadino mane dar prieš aušrą . Paskubom

K godžiai sukimšau pusryčiams gabalą duonos su sūriu, tada ji

Aš neryžtingai linktelėjau. Žinojau, kad teta dažnai kreipdavosi

- Kunigaikštyte, aš esu Karlas Rudžjeris. Mano tėvas jūsų laukia.

su užrioglintu ant jų didžiuliu marmuro luitu. Nustėrusi pamačiau

- Ar pažinai, kas gulėjo toje lovoje? - Aš papurčiau galvą, ir jis

- O ką, jeigu aš visai to nenoriu? - burbtelėjau. - Ar galima to

- Tai galingas skystis. Niekad jo nenaudok, nebent jau visai ne­

- Negyvi? - aš įsistebeilijau į Karlą. - Ką jis čia šneka?

otryna , vaikeli, pabusk!

K Atmerkusi akis pamačiau prie manęs pasilenkusią tar­

- Ar mes kur nors važiuojam? - paklausiau.

- Kokia gėda! Vidury nakties esam priverstos bėgti iš savo mies­

Man norėjosi lėkti atgal, laiptais aukštyn, ir užsidaryti savo kam­

nojo prieš Medičius ir mano prosenelis pasiuntė jį ant laužo. Šven­

- Sušluok, - burbtelėjo ir liko žiūrėti, kaip braukiu krūvon puoš­

Mano dėdės išlaikoma armija įžengė į Florenciją.

iestas , kurį palikau, buvo virtęs griuvėsiais , o tas, į

M kurį sugrįžau, atrodė neatpažįstamas. Nors palydos bu­

į išpurtusių lavonų krūvas, lyg laužai sukrautas gatvėse, į stingstan­

Žvakės apdaužytame sietyne skleidė silpną blausią šviesą. Perėjau

Net keletą mėnesių popiežius Klemensas nei kvietėsi manęs pas

mo nei visame mano kūne. Šokių aš negalėjau pakęsti. Tas kvailas

tai vietoj bejėgiško kryčio į anapusybę, kokį patyriau Florencijoje,

Jis šaltai nužvelgė mane.

Svaigioje vasaros kaitroje sugrįžau į Florenciją, lydima sargybinių ir

teliuką - jo grandinėlė buvo susiraičiusi lyg gyvatė. Užsikabinau jj

Mano sužieduotuvės įvyko pavasarį. Popiežius Klemensas parūpino

Tąnakt, negalėdama užmigti, sėdėjau ir žvelgiau pro langą į tvan­

uoga lyg kūdikis

O DVIEJŲ SAVAIČIŲ PLAUKIMO JŪRA MANO LAIVAS IŠMETĖ IN-

Nors truputį šlubčiojo (dėl to jis kaltino protarpiais atsinaujinančią

- Man didelė garbė jo didenybės Pranciškaus I vardu pasveikinti

Jis pristatė mane karališkajai šeimai. Pabučiavau ranką karalie­

ITĄ RYTĄ PABUDUSI IŠVYDAU APLINK SUSISPIETUSIAS SAVO

- Aš nedaug apie tai išmanau, - ištariau, stengdamasi kaip nors

pradėjo imti juokas. Visa šita ceremonija rodėsi nepakenčiamai juo­

Pasibaigus jungtuvių ceremonijai, mūsų laukė dar vienas pokylis.

Išgirdusi tokius pirmuosius man skirtus savo vyro žodžius, aš

kiekviena akimirka jaučiau jam vis didesnę panieką. Kaip ir kiek­

alikę M arseli, mes iškeliavome į Luaros slėni pačioje

polo gaubiamus švytinčio aukšto dangaus; milžiniškus ligi pat hori­

paprasti sutuoktiniai. Karalienė Eleanora išvis nesirodydavo dvare ir

Prisiminiau jo žodžius ir ėmiau įtarinėti, kad ir kiti šiame dvare kaip

Gyvenimas Fontenblo nebuvo vien juokas ir žaidimai. Kad ir kaip

Apie Henriką teirautis nedrįsau. Jos tikriausiai manė, kad žinau,

dama vešliose vario spalvos garbanose įpintais perlais, ji prisiartino

- Jūsų didenybe, manau, kad man metas artimiau susipažinti su

Ji vėl atsisėdo ir palinko prie manęs - pajutau iš jos kaklo duobu­

- Kurgi ne! - pratrukau, neįstengdama susivaldyti. - Jis neturi

prisijungti prie mūsų draugijos ir kartu joti į medžioklę. Juk mokate

Taigi aš buvau įvesdinta į artimiausiųjų karaliaus bičiulių ratą. Per

išbaidydavo putpeles, fazanus, triušius ir kitokius padarus, kurie iš

bė priešinosi, net kai paėmiau į rankas lanką ir įdėjau strėlę. Luk­

Tačiau slinko savaitė po savaitės, o Henriko vis dar nebuvo nė

Vos dingusi jiems iš akių, nusitraukiau nuo galvos pusmėnulio

- Turbūt nedažnai lankotės karaliaus rūmuose?

Jis paėmė man iš rankų ploną tomelį paauksuotu raudonos ver­

- Tai galingas skystis. Niekad jo nenaudok, nebent jau visai ne

K Atmerkusi akis pamačiau prie manęs pasilenkusią tar

- Kokia gėda! Vidury nakties esam priverstos bėgti iš savo mies

Man norėjosi lėkti atgal, laiptais aukštyn, ir užsidaryti savo kam

nojo prieš Medičius ir mano prosenelis pasiuntė jį ant laužo. Šven

- Sušluok, - burbtelėjo ir liko žiūrėti, kaip braukiu krūvon puoš

M kurį sugrįžau, atrodė neatpažįstamas. Nors palydos bu

į išpurtusių lavonų krūvas, lyg laužai sukrautas gatvėse, į stingstan

Tąnakt, negalėdama užmigti, sėdėjau ir žvelgiau pro langą į tvan

Jis pristatė mane karališkajai šeimai. Pabučiavau ranką karalie

pradėjo imti juokas. Visa šita ceremonija rodėsi nepakenčiamai juo

kiekviena akimirka jaučiau jam vis didesnę panieką. Kaip ir kiek

polo gaubiamus švytinčio aukšto dangaus; milžiniškus ligi pat hori

Ji vėl atsisėdo ir palinko prie manęs - pajutau iš jos kaklo duobu

bė priešinosi, net kai paėmiau į rankas lanką ir įdėjau strėlę. Luk

Jis paėmė man iš rankų ploną tomelį paauksuotu raudonos ver

- Ne. Dvaras dar nenukako į Paryžių. Kiek žinau, karaliui nesi

- Roma daugiau nebesupranta, kur link žengia pasaulis, ji tik lai

atsiduso. - Ak, kaip nemalonu! Nenumanau, ką jie tikisi laimėti, ši

Aš įžengiau į jo kabinetą. Užuolaidos buvo užtrauktos, tad kam

Mano damos suruošė vakarienę iš Toskanos sūrio, Sienos alyv

- Aš puikiai galiu jai tarnauti! Aš užtektinai žinau, kad užsidirb

Staiga paslaptis išsisklaidė. Aš susivaldžiau neėmusi trintis ran

Išrūpinau Karlui tarnybą karaliaus laivyne ir pavedžiau Biražo slap

žolynų lapelius ir žiedlapius į kvapnią košelę, kurią paskui kaitinda

Po daugelio savaičių bergždžių eksperimentų aš vieną vakarą sėdė

dofinas niekada nesirodydavo dvare, gyveno atskirai ir nedalyvau

Vestuvių šventė truko kelias savaites, o paskui mes palydėjome jau

1538-ųjų rugpjūtį toji valstietė mergina pagimdė mergaitę. Jai pa

jaučiau, kaip spąstai man už nugaros užsitrenkia. Turint omeny da

1545 metų balandį po vos tris valandas trukusio gimdymo aš susi

Pasigirdo karšti plojimai. Nė pati nesupratau, ko man taip nejau

Kad ir būdama karalienė, aš gyvenau Dianos valdomame pasauly

Rytojaus dieną abu su Henriku turėjome ilgai klausytis, kaip kardi