MAR AN

KEYES
M a ria n K eyes - populiari airių
rašytoja. Ji studijavo teisę Dublino
universiteto koledže, tačiau jį baigusi
1984 m. išvyko j Londoną ir įsidar­
bino padavėja. Vėliau kibo į finansų
mokslus ir tapo kvalifikuota finansi­
ninke. 1995 m. pasirodė pirmasis jos
romanas „Arbūzas" (išverstas ir į
lietuvių kalbą).
Rašytoja jau yra parašiusi 8 rom a­
nus ir dvi publicistikos knygas. Jos
knygos išverstos į 31 kalbą, pasaulyje
parduota 15 mln. egzempliorių.
M. Keyes dar rašo trumpus apsaky­
mus, mėnesines skiltis į įvairius
žurnalus.
Gyvena Dan Lerės uoste su vyru.
Labiausiai mėgsta skaityti, filmus,
batus ir rankines.
S u avt p/raAAAVuJIuMnMr
Sushi for Beginners
AAo/ tuoav KseAj&r

Susis pradinukams

MAGILĖ
PANEVĖŽYS
Iliustracijos Dalios Karpavičiūtės

srakii*0cQ $i9k3
Ke 43

Versta iš: M a r i a n Keyes,

Sushi fo r B eginners, Poolbeg

© M a ri a n Keyes, 2001
© Vertimas į lietuvių k alb ą, R e n ata Valotkienė, 2.006
© Iliustracijos, Dalia Kar pav ičiūtė, 2006
© Leidykla „ M a g i l ė “ , 20 06

ISBN-10: 9986-956-50-1

ISBN-13: 978-9986-956-50-1
Najalui, Kaitrijonai, Tadhgui ir Ritai Anai
Dėkoju savo nuostabiajai redaktorei Louise Motore, Micha-
elui Josephui ir Penguin už sunkų darbą ir entuziazmą.
Ačiū visiems Poolbeg darbuotojams.
Dėkui Caitrionai Keyes, mamai Keyes, Ritai Anai Keyes ir
Louise Voss, įdėmiai skaičiusioms mano knygą.
Ačiū Eileen Prendergast, ypač už tai, kad sugalvojo pavadi­
nimą šiai knygai!
Ačiū Siobhanai Coogan, draugiškai patarusiai, kaip būti
mama.
Dėkoju Simon bendruomenei, kad nepagailėjo laiko ir in­
formacijos apie benamius.
Ačiū Moragui Prunty ir visiems Irish Tatler darbuotojams,
atskleidusiems žurnalų leidybos virtuvę.
Dėkui visiems pažįstamiems komikams, nors nė vienas ne­
panašus į šios knygos personažus!
Ačiū Klarens viešbučiui.
Patarimais ir entuziazmu man labai padėjo ir daugelis kitų
žmonių. Jeigu pamiršau kurį nors paminėti, prašyčiau atleis­
ti. Ačiū Suzanne Benson, Jenny Boland, Susie Burgin, Ailish
Connelly, Gai Griffin, Suzanne Power ir Annemarie Scanlan.
Kaip visuomet, dėkoju už viską ir savo mylimam Tony.
n ro & K ia r

- Velniai rautų, - susizgribo ji. - Regis, man gresia nervinis

išsekimas.
Ji apžvelgė lovą, ant kurios voliojosi. Gerokai pasiilgęs
vonios jos kūnas apatiškai tysojo ant jau seniai nekeistos pata­
lynės. Šlapios suglamžytos popierinės servetėlės mėtėsi ant
pūkinės antklodės. Nepaliestos šokolado atsargos dulkėjo ant
komodos, o ant grindų buvo paskleisti žurnalai, bet jų ne­
įstengė perskaityti. Televizorius, įspraustas į kambario kam ­
pą, nepaliaujamai dudeno tiesiai jai į lovą naujausias žinias.
Taigi puiki nervinio pakrikimo teritorija.
Tačiau kažkas buvo ne taip. Kas gi?
- Visad maniau... - ji mėgino sutelkti mintis. - Žinote,
visados tikėjausi...
Ūmai jai nušvito protas:
- Visad maniau, kad tai bus geriau nei šitaip...
f f..............
I h
1

Femme žurnalo redakcijoje jau ne vieną savaitę tvyrojo keista

atmosfera, tarsi artintųsi kažkokie pokyčiai. Galų gale spėlio­
nės išsisklaidė, kai viršutiniame aukšte pasirodė Kalvinas Kar­
teris, generalinis direktorius Jungtinėse Valstijose, mat ieško­
jo vyrų tualeto. Tikriausiai buvo ką tik atvykęs į Londoną iš
direkcijos Niujorke.
Įvykiai pajudėjo iš mirties taško. Liza iš susijaudinimo su­
gniaužė kumščius. Po galais, iš tikrųjų pajudėjo.
Vėliau tą dieną pasigirdo telefono skambutis. Ar Liza nega­
lėtų užbėgti į viršų ir susitikti su Kalvinu Karteriu bei valdyto­
ju Anglijoje Bariu Holingsvortu?
Liza tėškė telefono ragelį.
- J u k ir taip labai aišku, kad galėčiau, - šūktelėjo telefonui.
Bendradarbiai.beveik nepakėlė galvų. Žurnalų leidyboje nie­
ko nestebino žmonės, trankantys telefonus ir paskui rėkiantys
ant jų. Be to, juos spaudė terminai: jeigu iki vakaro ant stalo
nebus padėtas šio mėnesio žurnalo numeris, bus pražiopsotas
su spaustuve sutartas laikas, ir juos dar sykį aplenks tie suk­
čiai konkurentai iš Marie-Claire. Bet Lizai, kėblinančiai prie
lifto, labiausiai rūpėjo vienintelis dalykas: galbūt rytoj čia jau
nebedirbs. Gal jai bus pasiūlytas geresnis darbas kitoje vietoje.
Liza buvo priversta trintis prie valdybos posėdžių kabineto
durų dvidešimt penkias minutes. Šiaip ar taip, Baris ir Kalvi­
nas - labai svarbūs ir įtakingi žmonės.
- Gal jau įleiskime ją? - sukruto Baris, jam atrodė, kad lai­
kas baigti deramą pauzę.
- Kai ją išsikvietėme, praėjo tik dvidešimt minučių, - suirzo
Kalvinas. Akivaizdu, kad Baris Holingsvortas nesuvokia, koks
svarbus yra jis, Kalvinas Karteris.

11
 - Atleiskite, maniau, kad jau daugiau laiko. Gal dar kartą
parodytumėte, kaip man reikėtų patobulinti savo judesį?
- Žinoma. Nuleiskite galvą ir atsistokite ramiai. Ramiai\
Tvirtai įremkite kojas į duris, ištieskite kairiąją ranką ir užsi­
mokite!
Kai Lizai pagaliau buvo leista įeiti, Baris ir Kalvinas sėdėjo
anapus kone kilometro ilgumo riešutmedžio stalo. Abu atro­
dė paniurę ir galingi.
- Sėskitės, Liza, - maloniai linktelėjo pailgą žilstelėjusią galvą
Kalvinas Karteris.
Liza atsisėdo. Atmetė atgal karamelės spalvos plaukus,
atidengdama nemokamai padažytas medaus spalvos plaukų
sruogas. N em okam ai, nes ji nuolatos įkyriai reklamavo gro­
žio saloną skyrelyje „Naujovių mėgėjoms44.
Ji įsitaisė kėdėje, dailiai supindama kojas, įspraustas į Patri­
ko Kokso batelius. Jie buvo jai per maži, ir nors daugybę kar­
tų prašė Patriko Kokso spaudos biuro atsiųsti šešto dydžio,
jie kažkodėl visados ją aprūpindavo penkto dydžio bateliais.
Tačiau smukčiojantys Patriko Kokso smailiakulniai yra smuk-
čiojantys Patriko Kokso smailiakulniai. Palyginti su tuo, kan­
kinama ir skausminga agonija - juk vieni niekai?
- Ačiū, kad atėjote, - nusišypsojo Kalvinas.
Liza nusprendė, kad bus geriau, jeigu ir ji atsakys tuo pačiu.
Šypsena, kaip ir visa kita, - prekė. Žmonės šypsosi tik tada,
kai nori mainais už ją gauti ką nors naudinga, tad ir šiuokart
ji tikėjosi, kad bus atsilyginta. Juk nedažnai pasitaiko proga
būti perkeltai į Niujorką ir paskirtai Manhattan žurnalo re­
daktoriaus pavaduotoja.
Taigi ji išsišiepė ir parodė baltus it perlai dantis. (Tokį re­
zultatą pasiekė, metus vartodama Rembrandt dantų pastą,
kuria turėjo būti apdovanoti skaitytojų konkurso nugalėto­
jai, bet Lizai pasirodė, kad ji labiau pravers jos vonios kam­
baryje.)
 - Jūs dirbate Femme... - Kalvinas pažvelgė į susegtus la­
pus, - ketverius metus?
- Kitą mėnesį bus ketveri, - sumurmėjo Liza, meistriškai
nutaisiusi balso toną, kuriame buvo sumišę pagarba ir pasiti­
kėjimas savimi.
- Ir beveik dvejus metus esate redaktorė?
- Dvejus nuostabius metus, - patvirtino Liza, grumdamasi
su nenugalimu noru susikišti pirštus sau į gerklę.
- J u m s tik dvidešimt devyneri, - nustebo Kalvinas. - Ką gi,
juk žinote, kad stropus darbas Randolph Media visuomet su­
laukia atlygio.
Liza, išgirdusi akivaizdų melą, žaviai sumirksėjo. Randolph
Media, kaip ir daugelis bendrovių Vakarų pasaulyje, apdova­
nodavo už sunkų triūsą menka alga, padidindama darbo krū­
vį, pažemindama pareigas ar netikėtai atleisdama iš darbo.
Tačiau Lizai klojosi kitaip. Ji uoliai darbavosi Femme ir au­
kojosi dėl žurnalo taip, kaip niekados nė neketino daryti: daž­
niausiai darbą pradėdavo pusę aštuonių ryto ir triūsdavo dvy­
lika, trylika, keturiolika valandų. Kompiuterį išjungdavo tik
vakare. Neretai ateidavo padirbėti ir šeštadieniais, sekmadie­
niais ar net ne darbo pirmadieniais. Budėtojai jos nemėgo,
nes tuomet, kai ji užsimanydavo patekti į kontorą, vienas iš jų
turėdavo taip pat ateiti ir atrakinti duris, tad būdavo priversti
atsisakyti šeštadieninio futbolo arba laisvą pirmadienį neda­
lyvauti šeimos iškyloje į Brent Krosą.
- Randolph Media turime laisvą darbo vietą, - reikšmingai
tarė Kalvinas. - Tai puikus iššūkis, Liza.
Žinau, suirzusi pamanė. Tiesiog dar viena karjeros pakopa.
- Bet dirbtumėt užsienyje. Kartais tokios permainos gali vie­
nam iš partnerių kelti keblumų.
- Aš vieniša, - šiurkščiai atkirto Liza.
Baris staiga prisiminė dešimties svarų banknotą, kurį prieš
keletą metų turėjo duoti kažkieno vestuvinei dovanai, ir

i 3
suraukė kaktą. Tada būtų galėjęs prisiekti, kad tai buvo Lizos
vestuvės, bet, pasirodo, klydo. Matyt, jis toli gražu nebe toks
nuovokus kaip anksčiau...
- Mes ieškome redaktorės naujam žurnalui, - toliau kalbė­
jo Kalvinas.
Naujam žurnalui? Liza, žinoma, buvo priblokšta. Bet M an­
hattan leidžiamas jau septyniasdešimt metų. Kol ji grūmėsi su
tokiomis išvadomis, Kalvinas sudavė jai dar didesnį smūgį:
- J u m s reikėtų persikelti į Dubliną.
Tie žodžiai ją taip pribloškė, kad galvoje liovėsi zvimbę, ir
atrodė, kad ausys tučtuojau sprogs. Stingdantis neaiškus pro­
to sutrikimas. Tikroviškas buvo tik ūmus nepakeliamas su­
riestų kojos pirštų skausmas.
- Dubliną? - išgirdo savo duslų balsą.
Tikriausiai... tikriausiai... tikriausiai jis turėjo galvoje Dub­
liną Niujorke.
- į Dubliną Airijoje, - Kalvino Karterio balsas skambėjo
ilgu aidinčiu tuneliu, sužlugdydamas paskutinę jos viltį.
Negaliu patikėti, kad būtent aš atsidūriau tokioje situacijoje.
- Airija?
- Nedidelis drėgnas kraštas prie Airijos jūros, - maloniai
paaiškino Baris.
- Kur visi geria iki žemės graibymo, - tyliai pratarė Liza.
- Ir niekados neužsičiaupia. Štai tokia ta vieta. Kylanti eko­
nomika, labai daug jaunų žmonių, o rinkos tyrimai byloja:
šiam kraštui reikia veržlaus naujo moteriško žurnalo. N ori­
me, kad jūs, Liza, ir imtumėtės to darbo.
Jie viltingai žvelgė į ją. Liza puikiai suvokė, kad patekus į
tokią situaciją įprasta mikčioti ir verksmingai dėkoti, kad ši­
taip ja pasikliauja ir kad pasistengs neapvilti jų pasitikėjimo.
- Hm, gerai... ačiū.
- Mūsų airiškas skyrius įspūdingas, - pasididžiavo Kal­
vinas. - Leidžiame gausybę žurnalų, kaip antai: „Airijos nuo-

14
taka", „Keltų sveikata", „Gėlų interjerai", „Airijos sodinin­
kystė", „Katalikų nuom onė"...
- Ne, pastarasis ties žlugimo riba, - įsiterpė Baris. - Jo tira­
žas vis mažėja.
- „Gėlų mezginiai"... - Kalvino nedomino blogos žinios, -
„Keltų automobiliai", „Bulvė" - tai airių žurnalas apie mais­
tą, „Airijos stilius - pasidaryk pats" ir „Airių šlaunis".
- „Šlaunies šlaunis"... - per jėgą išspaudė Liza.
- „ Airių šlaunis",*- patvirtino Baris. - Tai žurnalas jauniems
vyrams. „Pinigingojo" ir „Arenos" mišinys. Jūs vadovausite
jo moteriškajai versijai.
- Pavadinimas?
-Tikriausiai „Kolin". Primena jauną, veržlią, seksualią mo­
terį. Taip jį ir įsivaizduojame. Ypač seksualus, Liza. Ir nieko
pernelyg protingo. Pamirškite niūrius straipsnius apie moterų
apipjaustymą arba belaisves Afganistano moteris. Taikomės
ne į tokias skaitytojas.
- J ū s norite kvailo žurnalo?
- Puikiai supratote, ką turime galvoje, - džiugiai nusišypso­
jo Kalvinas.
- Bet aš nesu buvusi Airijoje ir nieko apie ją nežinau.
- Šaunu! - pritarė Kalvinas. - M ums to ir reikia. Jokių iš­
ankstinių nuostatų, tik naujas, tiesus ir nuoširdus požiūris.
Gausite tokį pat atlyginimą ir didelę persikėlimo kompensa­
ciją. Pradedate po dviejų savaičių, pirmadienį.
~ Po dviejų savaičių? Bet aš beveik neturėsiu laiko...
- Girdėjau, kad turite puikių organizacinių gabumų, -
nušvito Kalvinas. - Taigi įrodykite tai savo darbu. Ar dar norite
ko nors paklausti?
Ji neįstengė susitvardyti. Gavusi tokį skausmingą kirtį

Čia žodžių žaismas: H ip H ib (H ib - žodžio H y b e r n ia n (airių) sa ntru m p a;

hip (anglų k.) - šlaunis).

i 5
dažniausiai šypsodavosi, nes tada galėjo susidaryti bendresnį
įspūdį. Bet šįkart buvo sukrėsta.
- O kaip redaktoriaus padėjėjos pareigos M anhattan?
Baris su Kalvinu susižvalgė.
- Tija Silvano iš „Niujorkiečio44 - tinkama kandidatė, - su­
irzęs prisipažino Kalvinas.
Liza linktelėjo galvą. Jai atrodė, tarsi būtų sugriuvęs jos pa­
saulis. Ji atsistojo visa sustingusi ir jau ketino išeiti.
- Iki kada turiu apsispręsti? - paklausė.
Baris ir Kalvinas vėl persimetė žvilgsniais.
Galiausiai Kalvinas tarė:
- Į jūsų vietą mes jau įdarbinome žmogų.
Pasaulis pamažu liovėsi egzistavęs, kai Liza suvokė, jog tai -
fait accompli*. Ji neturėjo iš ko rinktis. Užgniaužė riksmą ir
tik po kelių sekundžių, kurios, regis, truko visą amžinybę,
susivokė, kad jai nebeliko nieko kito, kaip tik dūlinti iš kam ­
bario.
- Gal norėtumėte sužaisti golfo partiją? - paklausė Baris
Kalvino, vos išėjus Lizai.
- Labai norėčiau, bet negaliu. Turiu vykti į Dubliną ir pasi­
kalbėti su kandidatais į kitas pareigas.
- Kas dabar generalinis direktorius Airijoje? - pasidomėjo
Baris.
Kalvinas susiraukė. Baris turėjo tai žinoti.
- Toks vyrukas Džekas Divainas.
- Štai kas. Girdėjau, kad jis - savotiškas originalas.
- Nemanau, - Kalvinas labai nepalankiai žiūrėjo į kitamin­
čius. - Bent jau patartina tokiam nebūti.

Liza bandė susivokti. Niekados nebūtų prisipažinusi, kad nu­

sivylė. Ypač turint galvoje viską, ką ji paaukojo.

* Įvykęs faktas (pranc.).

i 6
 Tačiau iš blogo gero nepadarysi. Dublinas - ne Niujorkas,
nesvarbu, kaip jį pjaustytum į gabalėlius. O dėl „didelės44persi­
kėlimo kompensacijos profesinė sąjunga gali jai iškelti ieški­
nį. Dar blogiau, kad ji turės atsisakyti savo mobiliojo telefo­
no. Savo mobiliojo! Jautėsi taip, lyg jai būtų amputuota galūnė.
Žinia, kad Liza išvyks, visai nepribloškė nė vieno iš jos ko­
legų. Ji niekam neleisdavo avėti Patriko Kokso batelių, netgi
merginoms, nešiojančioms penkto dydžio apavą. Be to, dėl
savo dažnai laidomų kandžių, bet melagingų pastabų gavo
Liežuvautojos pravardę. Vis dėlto paskutinę Lizos darbo dieną
susirinkę Femme darbuotojai buvo priversti dalyvauti įprastose
išleistuvėse, surengtose pasitarimų kabinete. Jame rikiavosi
plastikinės stiklinės su drungnu baltuoju vynu, kurį galėjai
palaikyti dažytu vandeniu, o ant padėklo buvo paberta traš­
kučių ir saldainių. Sklandė gandai (bet jie nepasitvirtino), kad
netrukus atkeliaus ir dešrelių.
Kai visi jau siurbčiojo po trečią taurę vyno, taigi jau buvo
kilęs šioks toks šurmulys, Baris Holingsvortas ėmė rėžti puikią
chrestomatinę kalbą: dėkojo Lizai už triūsą ir linkėjo sėkmės.
Buvo sutarta, kad tą mielą darbą atliks jis. Ypač todėl, kad
įstengė teisingai ištarti jos vardą. Paskutinįkart išlydint iš dar­
bo kitą kolegę, jis pasakė sentimentalią dvidešimties minučių
kalbą, liaupsindamas unikalų kažkokios Heteros talentą ir pa­
siaukojimą, nors Fiona, moteris, kurios garbei buvo surengta
šventė, stovėjo greta jo, kęsdama pažeminimą ir nuoskaudą.
Paskui Lizai buvo įteikta dovana - dvidešimties svarų ver­
tės Marks & Spencer čekiai ir didžiulis atvirukas su begemo­
tu. Jame buvo išraityti žodžiai: „Liūdna matyti tave išeinan­
čią Tokią dovaną rūpestingai parinko Eli Ben, buvusi Lizos
pavaduotoja. Ji, ilgai laužiusi galvą, ko labiausiai nepakenčia
Liza, galų gale nusprendė, kad daugiausia bėdos bus su M & S
čekiais. (Eli Ben koja - tobulo penkto dydžio.)
- Už Lizą! - baigė kalbą Baris.

17
 Visi jau buvo išraudę ir triukšmingi, taigi pakėlė baltas plas­
tikines stiklines, šliūkštelėdami sau ant drabužių vyno ir kamš­
čio trupinėlių, ėmė krizenti, stumdytis alkūnėmis ir užbliovė:
- Už Lizą!
Liza išbuvo tiek, kiek reikėjo. Ilgai laukė šio išėjimo, bet
visados manė, kad išplauks ant šlovės bangos į Niujorką, o ne
bus ištremta į Sibirą leisti žurnalo. Tai buvo košmaras.
- Turiu eiti, - tarė ji bemaž tuzinui moterų, dirbusių su ja
pastaruosius dvejus metus. - M an reikia baigti krautis daiktus.
- Žinoma, žinoma, - pritarė jos ir įkaušusiais balsais triukš­
mingai palinkėjo sėkmės. - Na, visa ko geriausio, nenuobo­
džiauk, mėgaukis Airija, rūpinkis savimi, nepersidirbk...
Lizai priėjus prie durų, Eli suklykė:
- Mums trūks tavęs!
Liza abejingai linktelėjo galvą ir uždarė duris.
- ... kaip skylės galvoje, - nė kiek nesusijaudino Eli. - Ar
dar liko vyno?
Jos klegėjo, kol buvo išgertas paskutinis vyno lašas, sules­
tas paskutinis traškučių trupinys, nubrauktas nuo padėklo ap­
laižytu pirštu. Tada atsisuko viena į kitą ir ėmė klausinėti su
pavojingai gera nuotaika:
- O kas dabar?!
Jos patraukė per penktadienio vakaro barus siurbčiodamos
tekilą. Įsijautusios į plėšikaujančių biuro darbuotojų vaidme­
nį. Mažoji Šarifa M um taz (žurnalistės asistentė) atsiskyrė nuo
kitų ir buvo parlydėta į namus malonaus vyriškio. Po devynių
mėnesių už jo ištekėjo. Džinei Džefri (mados redaktorės asisten­
tei) šampano butelį nupirko vyriškis, tikinęs, kad ji - deivė. Iš
Gabi Henderson (sveikatos ir grožio skyrelis) buvo pavogta
rankinė. O Eli Ben (neseniai paskirta redaktore) viename links­
miausių barų Vaduro gatvėje užlipo ant stalo ir ėmė šokti kaip
pamišusi, kol tėškėsi ant grindų ir susilaužė dešinę koją.
Kitaip tariant, puiki naktelė.

i 8
2

- Tedai, tinkamesnio laiko ir nebūtum galėjęs nutaikyti! -

Ešling plačiai atlapojo duris ir pirmąkart neištarė savo mėgs­
tamiausio posakio: „Ak, šūdas, ir vėl tas Tedas".
- Tikrai? - Tedas nedrąsiai įsėlino į Ešling butą. Tokio šilto
pasveikinimo jis dažniausiai nesulaukdavo.
- Būk geras, pasakyk, kuris švarkas labiausiai man tinka.
- Padėsiu kuo galėsiu, - liesas tamsus Tedo veidas atrodė
dar rimtesnis. - Bet aš esu vyras.
N e visai, pamanė Ešling. Kaip gaila, kad žmogus, persikraus­
tęs į viršutinį butą prieš pusmetį ir tučtuojau nusprendęs, jog
Ešling - geriausia jo draugė, nebuvo išvaizdus stotingas vyriš­
kis, kokį išvydus padažnėja pulsas. Tai buvo tik Tedas Malin-
sas, nepasiturintis valstybės tarnautojas, labai norintis tapti
komiku, nedidelio ūgio, liesas ir važinėjantis dviračiu.
- Ką manai apie šitą juodą? - Ešling užsimetė švarkelį ant
baltos šilkinės „pokalbių" palaidinukės ir juodų kelnių, ku­
rios prašyte prašė, kad ji numestų bent kiek svorio.
- Kas nors svarbaus? - Tedas atsisėdo ant kėdės, apsivijo
apie ją. Jis buvo toks kaulėtas, atsikišusiomis alkūnėmis,
smailiais pečiais ir aštriais keliais, kad panėšėjo į savo paties
eskizą.
- Pokalbis dėl darbo. Šįryt pusę devynių.
- Dar vienas! Koks darbas šį sykį?
Per pastarąsias dvi savaites Ešling kreipėsi dėl darbo į ke­
lias vietas ir gavo įvairiausių pasiūlymų - nuo darbo rančoje
Laukiniuose Vakaruose Mulingare iki atsakinėjimo į telefo­
nų skambučius visuomeninės informacijos ir reklamos ben­
drovėje.
- Redaktorės pavaduotojos naujame žurnale „Kolin".

19
 - Štai kaip. Tikras darbas? - niūrus Tedo veidas nušvito. -
Nesuprantu, kodėl veržiesi į tuos kitus darbus, juk esi jiems
per daug kvalifikuota.
- Turiu mažai savigarbos, - linksmai nusišypsojo Ešling.
- O aš dar mažiau, - atšovė Tedas, stengdamasis nepasiro­
dyti pranašesnis. - Vis dėlto moteriškas žurnalas, - sumurmė­
jo. - Jei gausi tą darbą, parodysi tai „Moters narnų" šutvei,
kur pipirai dygsta. Kerštas - patiekalas, kurį geriausia paduo­
ti šaltą!
Jis atmetė galvą ir pratrūko nenatūraliu juoku, panašiu į
apsimetėlio Vinsento Praiso kvatojimą:
- Niiiichaaaaaachaaaaachacha!
- Tiesą sakant, kerštas nėra valgis, - pertraukė jį Ešling. -
Tai jausmas. Arba kažkas panašaus. Ir dėl jo neverta sukti
galvos.
- Net kai taip buvo pasielgta su tavimi? - nustebo Tedas. -
Ne tu kalta, kad moters sofa buvo sugadinta!
Daugelį metų, kiek įstengė prisiminti, Ešling dirbo „M o ­
ters namuose" - kukliame airių žurnale, kuris išeidavo kas
savaitę. Redaguodavo grožinės literatūros, mados, sveikatos
ir grožio, rankdarbių ir kulinarijos skyrelius, taip pat tvarky­
davo skiltis, skaitydavo korektūrą ir būdavo dvasinė patarė­
ja visais klausimais. Žinoma, tai nebuvo varginamas ir sun­
kus darbas, nors taip galėjo atrodyti, nes žurnalas buvo
lipdomas pagal labai griežtą, bet išbandytą ir pasiteisinusią
formulę.
Kiekviename numeryje būdavo pateikiamas mezgimo raš­
tas - beveik visados tualetinio popieriaus laikiklio viršui su
pietų gražuolės atvaizdu. Paskui - kulinarijos puslapis, iš jo
skaitytojos pasisemdavo patirties, kaip nusipirkus pigią mėsos
išpjovą patiekti ją kaip prašmatnų kepsnį. Visados būdavo
trumpa istorija apie jaunuolį ir jo močiutę, kurie, iš pradžių
buvę nesutaikomi priešai, galiausiai tapdavo neperskiriamais
draugais. Žurnalas, žinoma, neapsieidavo be problemų pus­
lapio. Jame nuolatos rasdavai laišką, kuriame buvo skundžia­
masi dėl įžūlios marčios. Per du ar tris puslapius mirgėdavo
juokingos istorijos, kurių žvaigždės - vaikaičiai, pasakę arba
padarę ką nors originalaus. Paskutinio viršelio vidinėje pusė­
je galėjai perskaityti banalų laišką, galbūt kokio nors tariamo
dvasininko. Likus penkiolikai minučių iki galutinio termino,
jį visados skubiai pakeverzodavo Ešling. Ir dar neužmirškime
skyrelio „Patarimai skaitytojams44. Dėl vieno iš jų Ešling ne­
įtikėtinai ir sužlugo.
Patarimus skaitytojoms specialiai siųsdavo paprasta moteris
Zozefina Saups. Ji patardavo, kaip užsidirbti pinigų tolesnei
veiklai ir kaip ką nors gauti, neišleidžiant nė penso. Svarbiau­
sia visų patarimų prielaida: nieko nereikia pirkti, nes viską
galite pasigaminti iš namuose esamų priemonių. Moteris itin
piršdavo citrinų sultis.
Pavyzdžiui, kam pirkti brangų šampūną, kai galima jį pasi­
gaminti namie, iš citrinų sulčių ir šlakelio ploviklio! Ar norė­
tumėt pasišviesinti plaukų sruogas? Tik apšlakstykite plaukus
kelių citrinų sultimis ir įsitaisykite prieš saulę. Tai darykite
maždaug metus. O gal reikia išimti iš smėlio spalvos sofos
spanguolių sulčių dėmę? Pasitelkite nedidelę gudrybę: citrinų
sulčių ir acto mišinį.
Tačiau šis patarimas nepadėjo. O labiausiai - ponios Anos
O ’Salivan iš Voterfordo grafystės sofai. Viskas baigėsi siau­
bingai: spanguolių sultys dar labiau įsigėrę, taigi net pats dė­
mių velnias būtų buvęs bejėgis. Ir nors Glade liejosi upeliais,
kambarys vis tiek dvokė actu. Turint galvoje, kad ponia O ’Sa­
livan buvo dora katalikė, ji sugalvojo kruviną kerštą. Pagrasi­
no iškelsianti bylą.
Kai Salė Hili, „Moters nam ų44 redaktorė, ėmė aiškintis, kas
nutiko, Ešling prisipažino, kad patarimą sugalvojo pati. Tą
savaitę skaitytojai labai vangiai pirko žurnalą.
 - Nemaniau, kad kas nors iš tikrųjų jais tiki, - teisindamasi
sušnabždėjo Ešling.
- Nustebinai mane, Ešling, - tarė Salė. - Visados sakydavai
neturinti vaizduotės. Jau neminėsiu tėvo Beneto laiško, kurį,
žinau, nuplagijavai iš „Katalikų nuomonės". Beje, tame laiš­
ke - bent kiek susimąstyk - kalbama apie žlugimą ir nesėkmę.
- M an labai gaila, Sale, tai nebepasikartos.
- Tai man gaila, Ešling. Matyt, turėsiu tave atleisti.
- Dėl paprastutės ir kvailos klaidos? Netikiu tavimi!
Ji buvo teisi, kad netikėjo. Tikroji priežastis buvo ta, kad
„Moters n am ų “ valdybai kėlė nerimą vis labiau mažėjantis
žurnalo populiarumas, taigi ji nusprendė, kad žurnalas „pa-
v argo “ , ir pradėjo ieškoti atpirkim o ožio. Ešling sukėlė
sumaištį pačiu laiku. Dabar valdyba galėjo tiesiog išspirti iš
darbo, užuot suplojusi nemažą pinigų sumelę dėl etatų m a­
žinimo.
Salė Hili neteko galvos. Ešling buvo patikimiausia ir stro­
piausia darbuotoja, kokią sunku rasti. Ji triūsdavo už visą
redakciją, o Salė pasirodydavo darbe vėlai, bet anksti išeida­
vo, be to, dingdavo antradienio ir ketvirtadienio popietėmis,
nes važiuodavo pasiimti dukters iš baleto pamokų, o sūnaus -
iš regbio treniruočių. Bet valdyba leido jai suprasti, kad bus
atleista Ešling arba ji.
Už ištikimą ilgą tarnybą Ešling sulaukė atlygio - jai buvo
leista pasilikti darbe tol, kol susiras kitą. O ji vylėsi, kad ne­
trukus tą darbą gaus.
- Na ir kaip? - Ešling išlygino švarkelio priekį ir atsigręžė į
Tedą.
- Gražu, - Tedo pečių kaulai kilnojosi ir leidosi.
- O gal šis tinka labiau? - Ešling užsimetė švarką, kuris,
Tedo požiūriu, buvo visiškai toks pat kaip pirmasis.
- Gražu, - pakartojo jis.
- Tai kuris?
 - Ir tas, ir tas.
- Kuris labiau išryškina mano taliją?
Tedas pasimuistė:
- Tik vėl nepradėk. Dėl tos talijos tu kaip apsėsta.
- Aš neapsėsta, nes neturiu talijos.
- Kodėl kaip visos normalios moterys nekalbi apie savo sė­
dynės dydį?
Ešling liemuo buvo beveik toks pat kaip klubai. Apie tai,
kaip ir apie visus kitus blogus dalykus, sužinojo paskutinė.
Jai buvo penkiolika, kai geriausia jos draugė Klodą atsiduso:
- Kaip tau pasisekė, kad neturi talijos. Manasis liemuo toks
laibas, kad užpakalis atrodo didesnis, negu iš tikrųjų yra, -
pasidalijo ji sukrečiamu atradimu.
Kitos mergaitės visą paauglystę staipydavosi priešais veid­
rodį, krimsdamosi, kad viena krūtis didesnė už kitą, o Ešling
akys visuomet krypdavo žemiau. Galų gale ji nusipirko lanką
ir su didžiausiu įkarščiu ėmė mankštintis galiniame sode. Ke­
lis mėnesius dieną naktį suko jį iškorusi liežuvį. Visos kaimy­
nų šeimų mamytės dirsčiojo pro sodo tvoras sukryžiavusios
rankas ir supratingai linkčiojo viena kitai:
- J i nusineš tą lanką į per ankstyvą savo kapą.
Nepaliaujamas kankinamas lanko sukimas nieko nepakei­
tė. Netgi dabar, praėjus šešiolikai metų, Ešling siluetas taip ir
liko tiesus, be jokio išlinkio.
~ Neturėti talijos nėra blogiausia, kas gali nutikti žmogui, -
paguodė Tedas.
- Tikrai taip, - pritarė Ešling su džiugesiu, keliančiu neri­
j ą . - J u k galėtum turėti dar ir siaubingas kojas. O man nusi­
šypsojo ir tokia laimė.
- Neteisybė.
- Taip. Paveldėjau jas iš savo motinos... Bet iš jos tik tiek ir
Paveldėjau, - linksmai pridūrė. - Taigi, regis, man sekasi visai
neblogai.

2 3
 - Aną naktį būdamas su savo drauge lovoje... - Tedas labai
norėjo pakeisti pokalbio temą, - pasakiau, kad Žemė yra
plokščia.
- Su kokia drauge? Ir kas nutiko tai Žemei?
- Ne, ne taip, - sumurmėjo Tedas. - Praėjusią naktį gulėda­
mas lovoje su savo mergina... pasakiau jai, kad Žemė plokš­
čia. Bum, bum!
- Cha, cha, labai gerai, - tyliai pasakė Ešling. Kai esi vienas
iš mėgstamiausių Tedo žmonių, blogiausia, kad tampi bando­
muoju triušiu naujam jo vaidinimui. - Ar galiu patarti? Gal
sakytum: aną naktį gulėjau lovoje su savo mergina. Pasakiau
jai, kad visados ją mylėsiu ir niekados nepaliksiu... Bum, bum,
- ironiškai pasišaipė ji.
- Aš jau vėluoju, - susizgribo Tedas. - Ar nori, kad pavėžė­
čiau?
Važiuodamas į savo darbą Žemės ūkio ministerijoje, jis pa­
keliui dažnai pametėdavo ir ją - užsisodindavo ant užpakali­
nės dviračio sėdynės.
- Ne, ačiū, man į kitą pusę.
- Sėkmingo pokalbio. Šįvakar užsuksiu pas tave.
- Dėl to nė neabejoju, - sušnabždėjo Ešling.
- Ei! Kaip tavo ausies uždegimas?
- Šiek tiek geriau. Vėl galiu trinktis plaukus.
3

Ešling pagaliau nusprendė: apsivilks pirmąjį švarkelį. Būtų

galėjusi prisiekti, kad aptiko nežymų įlinkį maždaug pusiau­
kelėje tarp krūtų ir klubų, ir tai jau buvo geras ženklas.
Prisikankinusi dėl makiažo, ji nutarė pasidažyti pastelinė­
mis spalvomis, kad neatrodytų vėjavaikiškai. Tačiau tapo per­
nelyg pilka, todėl pasičiupo savo mėgstamą juodos ir baltos
spalvų ponio odos rankinę. Paskui patrynė laimės Budą, įsi­
metė į kišenę laimingą akmenuką ir apgailestaudama pažvel­
gė į sėkmę nešančią raudoną kepuraitę. Bet ar raudona kepu­
raitė su bumbulu padės, jeigu ją užsimaukšlins per pokalbį
dėl darbo? Šiaip ar taip, jos nereikia - pasak jos horoskopo, ši
diena turėtų būti gera. Tą patį pakartojo ir angelo orakulas.
Išėjusi pro lauko duris, turėjo peržengti per žmogų, kietai
miegantį tarpdury. Tada patraukė Randolph Media kontoros
link ir, greitai žingsniuodama paskui automobilių spūstį Dub­
lino centre, mintyse, kaip patarė Luiza L.Hei, vis kartojo ir
kartojo: Gausiu šį darbą, gausiu šį darbą, gausiu šį darbą...
O jei negausiu? Ešling neįstengė atsikratyti ir tokių abejonių.
Na, tada man bus nesvarbu, gerai, tada man bus nesvarbu,
gerai, tada man bus nesvarbu...
Nors Ešling oriai sutiko blogą žinią, ją pribloškė toks nuti­
kimo su ponios O ’Salivan sofa posūkis. Taip sukrėtė, kad jai
prasidėjo ausų uždegimas. Kamuojama įtampos, ta liga visa­
dos susirgdavo.
Šitaip prarasti darbą - vaikiška, kai tau trisdešimt vieneri ir
esi pasiėmusi paskolą. Žinoma, juk jau turėtų būti išaugusi iš
tokio amžiaus?
Kad gyvenimas negarmėtų į prarają ir toliau, ji karštligiškai
medžiojo darbą, siūlydamasi į bent kiek įmanomesnes parei-

2 6
gas. Ne, ji neįstengų su kilpavirve pagauti ištrukusio eržilo,
prisipažino per pokalbį, tikėdamasi gauti darbą rančoje Lau­
kiniuose Vakaruose, Muligane. Tiesą sakant, maniusi, kad
jiems reikia administratorės, bet norėtų to išmokti.
Per visus pokalbius Ešling nuolat kartojo, kad norėtų iš­
mokti. Bet iš visų siūlomų tik darbas „Kolin“ buvo tas, kurio
iš tikrųjų labai norėjo. Jai patiko triūsti žurnale, o toks dar­
bas Airijoje retai pasitaiko. Be to, Ešling nėra gera žurnalistė,
tik puiki organizatorė, numatanti visas smulkmenas.

Randolph Media žurnalų skyrius buvo įsikūręs trečiame ver­

slo pastato, stovinčio krantinėje, aukšte. Ešling išsiaiškino,
kad Randolph Media priklausė ir nedidelė, bet jau besiple­
čianti televizijos stotis - 9-asis kanalas ir komercinė radijo
stotis, bet jos, matyt, buvo kitur.
Ešling išėjo iš lifto ir nuskubėjo koridoriumi priimamojo
link. Kambarys, regis, gauste gaudė nuo veiklos, žmonės zujo
pirmyn atgal, nešiodami šūsnis popierių. Ešling suvirpėjo iš
jaudulio, net ėmė pykinti. Priešais priimamąjį aukštas vyriš­
kis susitaršiusiais plaukais buvo įsitraukęs į pašnekesį su smul­
kute azijiete. Jie tyliai kalbėjosi, ir iš jų mostų Ešling suprato,
kad jei būtų galėję, būtų paleidę gerkles vienas ant kito. Eš-
ling negaišo laiko: nemėgo vaidų. Net jei kivirčydavosi ir sve­
timi žmonės.
Kai sekretorė nužvelgė ją, Ešling suprato pasidažiusi netinka­
mai. Triks - toks vardas buvo parašytas jos kortelėje - atrodė
gundomai ir labiau panėšėjo į šliundrų mokyklos aistruolę.
Jos antakiai buvo išpešioti tokia plona linija, kad vos matėsi,
tarpas virš lūpų toks storas ir tamsus, tarsi jai augtų ūsai, o
visa šviesių plaukų galva susegiota daugybe mažų blizgančių
segtukų drugelių. Kad pasidarytų tokią šukuoseną, ji tikriau­
siai turėjo atsikelti trimis valandomis anksčiau, pagalvojo Eš-
lin8, jai tai padarė didžiulį įspūdį.

2-7
 - Labas, - suniurnėjo Triks prarūkytu balsu, lyg sutrauktų
po keturiasdešimt cigarečių per dieną. Kaip paaiškėjo vėliau,
taip ir buvo.
- M an paskirtas pokalbis pusę dešim... - Ešling užsikirto,
išgirdusi už nugaros garsų riksmą. Pažvelgė per petį ir pamatė
vyriškį susivėlusiais plaukais, čiulpiantį smilių.
- Tu įkandai man! - sušuko jis. - Mei, iki kraujo!
- Tikiuosi, stablige nesusirgsi, - paniekinamai nusijuokė azi­
jietė.
Triks pliaukštelėjo liežuviu, užvertė akis į viršų ir sumur­
mėjo:
- Kvailių porelė, jie niekados nesiliauja riejęsi. Sėskitės, -
tarė ji Ešling. - Pranešiu Kalvinui, kad atėjote.
Ji dingo už dvigubų durų, o Ešling nusvirduliavo prie sofos.
Ant greta stovinčio kavos stalelio buvo paskleisti visi šiuo metu
leidžiami žurnalai. Juos išvydus Ešling nervai ūmai įsitempė -
ji nepaprastai norėjo šio darbo. Jai daužėsi širdis, o tulžis už­
liejo skrandį. Ji abejingai ridinėjo laimės akmenėlį tarp nykš­
čio ir smiliaus. Per bauginamo nerimo miglą neryškiai matė,
kaip nukentėjęs vyriškis nudūlino į tualetą, o mažoji azijietė,
plevėsuodama ilgais juodais plaukais, nutipeno prie lifto.
- Ponas Karteris kviečia jus užeiti, - Triks grįžo, bet ir to­
liau dirbo blogą darbą - slėpė savo nuostabą. Per pastarąsias
dvi dienas jai jau buvo įgrisusios nervingos kandidatės, visos
prasitrindavo prie jos stalo daugiau kaip pusvalandį. Tada
Triks negalėdavo skambinti savo draugėms ir draugams, nes
turėdavo užimti atėjusias moteris ir atsakyti į jų klausimus, ar
turi galimybę gauti darbą. O dar labiau žeidė tai, kad ji tikrai
žinojo, jog tuo metu pokalbių kambaryje Kalvinas Karteris ir
Džekas Divainas nieko kito neveikia, tik lošia ramsą.
Tačiau dabar Kalvinas Karteris sėdėjo vienas, taigi nuobo­
džiavo ir jautėsi vienišas. Jau verčiau pasikalbės su kuo nors,
negu sėdės nieko neveikdamas.
 - Užeikite! - tarė, kai Ešling nedrąsiai pabeldė į duris.
Jis metė žvilgsnį į tamsiaplaukę moterį su juodu kelnių kos­
tiumu ir akimirksniu nusprendė jos nepriimti. Kad galėtų dirbti
„Kolin“, jai stigo žavesio. Menkai nutuokė apie merginų plau­
kus, bet jam atrodė, jog dažniausiai jie yra puikesni negu šios
moters. Argi ne natūralu žiūrėti į juos vertinančiomis akimis?
Žinoma, jie neturėtų kristi jai ant pečių, ir dar rudos spalvos.
O skaistus jos veidas puikiai tiktų tik melžėjai, o ne kandida­
tei, kuri taikosi į seksualaus moteriško žurnalo redaktorės pa­
vaduotojos pareigas...
- Sėskitės, - geriau jau viską užbaigti per penkias minutes.
Sulaikiusi kvapą ir baimindamasi kaip nors nederamai pa­
sielgti, Ešling pritūpė ant vienintelės kėdės, stovinčios vidury
kambario, ir susidūrė akis į akį su vyriškiu, sėdinčiu anapus
ilgo stalo.
- Netrukus pasirodys Džekas Divainas, generalinis direk­
torius Airijoje, - paaiškino Kalvinas. - Nesuprantu, kas jį
užlaikė. Pirmiausia, - jis nukreipė dėmesį į jos anketos duo­
menis, - pasakykite, kaip ištarti jūsų vardą.
- Eš-ling. Eš - kaip cigaretės pelenai, o ling rimuojasi su
dink*.
- Eš-ling. Ešling. Gerai, galiu jį ištarti. Taigi, Ešling, pasta­
ruosius aštuonerius metus dirbote žurnaluose...
- Tiesą pasakius, žurnale, - Ešling išgirdo kažką nervingai
kikenant ir beviltiškai sumojo, kad tai ji. - Tik viename.
~ O kodėl išeinate iš „Moters n am ų “ ?
~ Ieškau naujo iššūkio, - nervinosi Ešling. Taip sakyti ją
pamokė Salė Hili.
Atsidarė durys, ir įėjo sukandžiotas vyriškis.
~ Ak, Džekai, - susiraukė Kalvinas Karteris. - Tai Ešling
Kenedi. Eš - kaip cigaretės pelenai, o ling rimuojasi su dink.

* Čia žodžių žaismas: ash - pelenai (anglų k.).

29
 - Kaip sekasi? - Džeko galva buvo užimta kitais reikalais.
Jis buvo bjauriai nusiteikęs. Pusę nakties derėjosi su techni­
kais televizijos studijoje ir beveik tuo pačiu metu vedė dery­
bas su JAV tinklu, norėdamas juos įtikinti, kad siųstų savo
apdovanotus serialus ne į RTE, o 9-ajam kanalui. Nors jo
darbo krūvis jau kone kritinis, dar turi gaišti laiką tam kvai­
lam naujam žurnalui. Tarytum pasauliui tetruktų to vieno mo­
teriško šlamšto! Tačiau, atvirai kalbant, tikroji jo širdperšos
priežastis - Mei. Ji išvarė iš proto. Jis nekentė jos. Labai ne­
kentė. Ir kaip galėjo pamesti dėl jos galvą! Jokiu būdu neatsi­
lieps į jos skambučius! Niekados, tai buvo paskutinis sykis,
pats paskutiniausias...
Jis sūpavosi už stalo, stengdamasis iš visų jėgų sutelkti dė­
mesį į pokalbį - senis Kalvinas laikė savo „boksininkus" su­
ėmęs į nagą. Netrukus Džekas suvokė, kad iš jo tikimasi ko­
kio nors klausimo, šiek tiek susijusio su svarstomu dalyku,
bet įstengė galvoti tik apie tai, kad gali mirtinai nukraujuoti.
Arba mirti nuo pasiutligės. Įdomu, ar greitai pradės virsti iš
burnos putos?
Supdamasis ant dviejų užpakalinių kėdės kojų, sužalotą pirš­
tą laikė pasidėjęs priešais save ir stebeilijo į jį. Neįtikėtina,
kad ji įkando jam. Vėl. Paskutinį sykį buvo prižadėjusi... Jis
stipriau suveržė tualetinio popieriaus skiautę, ir pro ją prasi­
sunkė skaisčiai raudonas kraujas.
- Klokite savo privalumus ir trūkumus, - paragino Ešling
Kalvinas.
- Atvirai prisipažinsiu, silpniausia mano sritis - redagavi­
mas. Galiu nesunkiai sumesti kelias reklamines eilutes, sugal­
voti pavadinimus, sukurpti trumpus straipsnelius. Bet rašyti
ilgus straipsnius beveik neturiu patyrimo.
Kalbant visiškai sąžiningai, ji neturėjo jokio patyrimo.
- M ano privalumai: esu kruopšti, organizuota ir darbšti.
Man puikiai sekasi dirbti pavaduotoja, - Ešling kalbėjo rimtai

3 0
ir nuoširdžiai, cituodama Salę Hili. Paskui tarė: - Atleiskite,
gal jums užklijuoti ant piršto pleistro?
Džekas Divainas apstulbęs pakėlė akis:
- Kam? Ar man?
- Šiame kambaryje nematau kito žmogaus, kuriam bėgtų iš
piršto kraujas, - mėgino nusišypsoti Ešling.
Džekas Divainas smarkiai papurtė galvą.
- Na ne... Ačiū, - niūriai pridūrė.
- Kodėl ne? - įsiterpė Kalvinas Karteris.
- Aš puikiai jaučiuosi, - mostelėjo sveikąja ranka Džekas.
- Ko spyriojiesi, - tarė Kalvinas. - Pleistras nepakenks.
Ešling pasidėjo rankinę ant kelių ir, šiek tiek pasiraususi,
ištraukė dėžutę su pleistrais. Atidarė dangtelį, peržiūrėjo pleist­
rus, išėmė vieną ir padavė Džekui.
- Gal tiks tokio dydžio?
Džekas, regis, nežinojo, ką turi daryti. Jam į pagalbą ne­
puolė ir Kalvinas Karteris.
Ešling užgniaužė atodūsį, atsistojo, paėmė pleistrą Džekui
iš rankos ir nuplėšė pergamentinę juostelę.
- Ištieskite pirštą.
- Taip, ponia, - sarkastiškai pratarė Džekas.
Ji greitai ir meistriškai apvyniojo pleistrą aplink kraujuo­
jantį pirštą. Savo nuostabai, apsimetusi, kad nori patikrinti,
ar pleistras gerai priklijuotas, truputį spustelėjo pirštą ir paju­
to gėdingą pasitenkinimą, kai per jo veidą perbėgo virpulys.
~ Ką dar turite? - susidomėjo Kalvinas Karteris. - Aspi­
rino?
Ji atsargiai linktelėjo galvą.
- Gal norite?
- Ne, ačiū. Rašiklį ir bloknotą?
Ji vėl linktelėjo.
- O ar turite - prisipažinsiu, tai rizikingas klausimas - ke­
toninį siuvimo reikmenų rinkinį?

3 1
 Ešling suglumo, truputį patylėjo, paskui sukruto, jos veidas
nušvito, ir pusiau juokdamasi tarė:
- Tiesą sakant, turiu, - ir plačiai išsišiepė.
- Jūs labai organizuota, - įsiterpė Džekas Divainas. Tuos
žodžius jis ištarė taip, kad jie nuskambėtų kaip įžeidimas.
- Kas nors turi toks būti, - ankstesnė Kalvino Karterio nuo­
monė apie Ešling pasikeitė. Dabar ji buvo žavi, ir, nors jos
dantys buvo išterlioti lūpų dažais, ji bent jau dažėsi lūpas. -
Ačiū, Ešling, mes susisieksime su jumis.
Ešling paspaudė abiem rankas, dar kartą pasinaudodama
proga stipriai paliesti Džeko Divaino žaizdą.
- Ei, ji man patiko, - nusijuokė Kalvinas Karteris.
- O man ne, - be ūpo suniurzgė Džekas.
- Pasakiau, kad ji man patiko, - pakartojo Kalvinas. Jis
nebuvo pratęs, kad kas nors jam prieštarautų. - Ji patikima,
sumani ir išradinga. Priimk ją į darbą.
4

Klodą pabudo anksti. Nieko nauja. Visados anksti prabunda.

Prie šito ją pripratino vaikai. Jeigu jie nestaugdavo iš alkio,
nesibraudavo į lovą, kad įsitaisytų tarp jos ir vyro, šeštadie­
nio rytą pusę septynių dumdavo į virtuvę ir imdavo grėsmin­
gai tarškinti puodais.
Šįryt jie ir vėl triukšmavo. Vėliau Klodą sužinos, kad pen­
kiametis Kreigas dvejų su puse metų Molę mokė, kaip išsi­
kepti omleto. Iš miltų, vandens, alyvuogių aliejaus, kečupo,
rudojo padažo, acto, kakavos, gimtadienio žvakučių ir, žino­
ma, kiaušinių. Devynių kartu su lukštais. Klodą, išgirdusi baisų
triukšmą, suprato, kad kambaryje apačioje dedasi siaubingi
dalykai, bet buvo pernelyg pavargusi, tad neįstengė atsikelti
ir įsikišti.
Akys buvo įsmeigtos į nieką. Ji gulėjo klausydamasi, kaip
velkamos grindimis, išklotomis naujomis kalkakmenio plyte­
lėmis, kėdės, trinkčioja prieš mėnesį pakeistos SieMatic spin­
telės ir iš visos sveikatos daužomi Le Creuset puodai.
Šalia jos apsivertė vis dar giliai įmigęs Dilanas ir užmetė ant
jos ranką. Ieškodama paguodos, ji akimirką prisiglaudė prie
jo. Tada sustingo, nes apėmė pažįstamas nenoras, ir pamažu
atsitraukė - pajuto kylantį jo susijaudinimą ir užčiuopė jo daik­
to sukietėjimą pilvo apačioje.
Jokio sekso. Ji to neištvers. Norėjo meilės ir švelnumo, bet
vos pasislinkdavo prie vyro, kad būtų jaukiau ir ramiau, jis
kaipmat susijaudindavo. Ypač rytais. Kaskart nusigręždama
nuo jo, pasijusdavo kalta. Bet ne tokia kalta, kad padarytų
jam paslaugą.
Jis stengdavosi rasti tinkamesnę progą vakarais, ypač tada,
kai ji būdavo šiek tiek išgėrusi. Klodą prisileisdavo jį ne daž­

34
niau kaip kartą per mėnesį, nes pernelyg baiminosi padarinių.
Taigi grėsmingai priartėjus tam metui, surengdavo šiokį tokį
nugėrimą ir ištesėdavo pažadą, o jos aistra ir išradingumas
būdavo tiesiogiai proporcingi išgerto džino kiekiui.
Dilanas vėl ištiesė ranką, bet ji mikliai nušliaužė per paklo­
dę tolyn, nes to buvo išmokusi per daugybės mėnesių praktiką.
Iš apatinio kambario atsklido itin isteriško tarškesio banga.
- Maži nenaudėliai, - mieguistai sumurmėjo Dilanas. - Jie
ant mūsų užvers namą.
- Eisiu ir aprėksiu juos, - atsikelti buvo saugiau.

Kai vėliau tą rytą pasirodė Ešling, omleto dėbacle* buvo se­

niai pamirštas, nes jį pakeitė baisybės prie pusryčių stalo.
Klodą, prieš eidama atidaryti durų, buvo įsivėlusi į sudėtin­
gas derybas su angeliškos išvaizdos geltonpūke Mole dėl megz­
tinio. Molė užsispyrė vilktis oranžinį nertinį.
- Sveika, Ešling, - išsiblaškiusi tarė Klodą, paskui prikišo
veidą prie Molės veidelio ir suirzusi toliau atkakliai nenusilei­
do: - Tu jau išaugai iš jo, Mole. Jis tinka tik kūdikiui. Gal
geriau apsivilk šį mielą rausvą?
- Neeeeeee! - Molė stengėsi ištrūkti į laisvę.
- Bet tu sušalsi, - Klodą buvo stipriai suspaudusi Molei
ranką.
- Neeeeeee!
- Eik į virtuvę, Ešling, - Klodą tempė Molę per holą. -
K R E I G A I ! L IP K N U O K A R U S E L Ė S !
Virtuvėje tokio pat angeliško veidelio geltonplaukis Krei-
gas buvo užsiropštęs į kampinę spintelę ir sūpavosi ant lenty­
nėlės, įsitaisęs ant ryžių ir makaronų pakelių lyg ant pagalvių.
Ešling nuėjo prie elektrinio virdulio ir įjungė. Ešling ir Klo­
dą užaugo vienoje gatvėje ir tapo geriausiomis draugėmis nuo

Sąm yšis (pranc.).

3 5
to laiko, kai Ešling pasijuto saugiau Klodos namuose nei sa­
vuosiuose.
Tai Klodą pranešė Ešling žinią, kad ši neturi talijos. Taip
pat Klodą išklojo Ešling kitas savo gyvenimo problemas:
- T u labai laiminga, nes esi asmenybė. O aš turiu tik išvaizdą.
Ešling niekados neįsižeisdavo. Klodą nebuvo pikta ir pagie­
žinga, tiesiog kalbėjo tiesiai ir atvirai. Tik veltui gaištum lai­
ką, jei bandytum neigti, kad ji nepaprastai graži. Klodą buvo
nedidelio ūgio, nepriekaištingai sudėta, jos oda buvo puikios
skandinaviško tipo spalvos, ilgi žvilgantys šviesūs plaukai su­
pinti į kasas. Jai žingsniuojant gatve, tiesiog sustodavo eis­
mas. Turiu galvoje ne tik Dubliną, kuriame buvo tokia auto­
mobilių spūstis, kad jie retai kada pajudėdavo iš vietos.
Ešling pranešė svarbią naujieną:
- Gavau darbą!
- Kada?
- Sužinojau prieš savaitę, - tarė. - Bet kiekvieną vakarą iki
vidurnakčio triūsiau sename darbe, tvarkydama visą tą jova­
lą žmogui, kuris bus priimtas į „Moters nam us“ .
- Pagalvojau, keista, kad nepasirodei. Taigi klok viską.
Bet vos Ešling prasižiodavo, Kreigas primygtinai užsinorė­
davo jai paskaityti iš knygos, apverstos aukštyn kojomis. Kai
tik dėmesys trum pam nukrypdavo nuo jo, tučtuojau stengda­
vosi jį susigrąžinti.
- Eik pažaisti į lauką, pasisupk ant sūpynių, - meilikauda­
ma ragino Klodą.
- Bet juk lyja.
- Tu - airis, tad pratinkis prie lietaus. Nagi, į lauką!
Kreigui dar nespėjus išbėgti, dėmesio ėmė reikalauti Molė.
- Noriu! - pareiškė ji, rodydama į Ešling kavą.
- Ne, tai Ešling kava, - sudraudė Klodą. - Negali jos gerti.
- J i gali, jei nori... - Ešling atrodė, kad bus geriau, jei šitaip
pasakys.

36
 - N O R I U ! - neatstojo Molė.
- Ar tu neprieštarauji? - paklausė Klodą. - Išvirsiu tau kitą
puodelį.
Ešling pastūmė puodelį per stalą, bet Klodą perėmė jį, kol
šis nepasiekė Molės. Toji ėmė garsiai kaukti.
- Aš tik papūsiu, - aiškino Klodą. - Kad neišsiplikytum
burnos.
- N O R I U ! N O R IU ! N O R IU !
- J i per karšta! Nusideginsi.
- N O R I U J O S . N O R I U J O S D A B A R ! !!
- Gerai jau, gerai. Neskubėk ir neišlaistyk.
Molė priglaudė lūpas prie puodelio krašto, atstūmė puodelį
ir pradėjo klykti:
- Karšta! Skauda! Aaaaaaaai!
- Ak, po velnių, - sumurmėjo Klodą.
- Po velnių, - labai aiškiai pakartojo Molė.
- Teisingai, - tarė Klodą taip žiauriai, kad Ešling buvo pri­
blokšta. - Po velnių.
Išgirdęs Molės riksmą, į virtuvę įpuolė Dilanas.
- Ešling! - nusišypsojo jis, stambia ranka nusibraukdamas
nuo veido prinokusių kukurūzų spalvos plaukus. - Puikiai
atrodai. Ar darbo fronte yra naujienų?
- Gavau darbą!
- Mulingare su kilpavirve gaudysi pabėgusius eržilus?
- Žurnale. Žurnale jaunoms moterims.
- Žaidimas pagal taisykles! Ar daugiau pinigų?
Ešling išdidžiai linktelėjo galva. Ne toks jau milžiniškas šuo­
lis, bet geriau nei menkas indeksuotas atlyginimas, kurį gau­
davo pastaruosius aštuonerius metus „Moters namuose".
- Ir daugiau jokių laiškų iš tėvo Beneto? Beje, ar žinai, kad
„Katalikų nuomonė" žlugo? Apie tai rašė laikraštis.
- Iš tiesų, viskas išėjo tik į gera, - nušvito Ešling. - Ponia
O ’Salivan iš Voterfordo galbūt geriausia, kas galėjo nutikti!

37
 Dilanas atrodė patenkintas, paskui sunerimo, nes sode kilo
baisus triukšmas. Kreigas nukrito nuo sūpynių. Iš klyksmo ir
plyšavimo buvo aišku, kad jam labai skauda. Ešling jau rau­
sėsi rankinėje, ieškodama greitosios pagalbos priemonių.
Sau.
- Ar nueisi? - Klodą metė Dilanui pavargusį žvilgsnį. - Visą
savaitę grumiuosi su jais. Tik pasakyk man, kokios jo žaiz­
dos, man reikia žinoti.
Dilanas iškėblino.
- Ar nori, kad apžiūrėčiau Kreigą? - susirūpino Ešling. -
Turiu pleistrų.
- Ir aš turiu, - suirzo Klodą. - Papasakok apie savo darbą.
Prašau.
- Gerai, - Ešling paskutinįsyk pažvelgė į sodą. - Tai spalvo­
tas žurnalas. Daug žavesnis už „Moters nam us“ .
Kai ji ėmė pasakoti, kaip Džekas Divainas siaubingai ginči­
josi, o paskui jam įkando azijietė mergina, Klodą galų gale
atsigavo.
- Pasakok toliau, - ragino spindinčiomis akimis. - Pasakok!
Niekas taip šauniai manęs neprajuokina, kaip atsitiktinai nu­
girsti amžini žmonių vaidai. Vieną anos savaitės dieną eidama
iš sporto salės pamačiau vyrą ir moterį, jie sėdėjo autom obi­
lyje ir staugė vienas ant kito. Bet iš tikrųjų staugė! Girdėjau
net pro uždarytus langus. Pataisė man nuotaiką visai dienai.
- Nepakenčiu tokių dalykų, - prisipažino Ešling. - Tai labai
liūdina.
- Bet kodėl? Ak, pagalvojus apie tavo gyvenimą... Bet d au­
geliui žmonių tai patinka. Jie pasijunta taip, tarsi ne vieninte­
liai išgyventų sunkų metą.
- Kas išgyvena sunkų metą? - Ešling veidą iškreipė nerimas.
Klodą sumišo.
- Niekas. Bet aš tikrai pavydžiu tau! - staiga pratrūko. -
Esi viena, pradedi naują darbą... Visas tas jaudulys...

38
 Ešling tylėjo. Klodos gyvenimas jai atrodė tarsi Gralis. Iš­
vaizdus, ištikimas ir mylintis vyras, kurio verslas klesti; sko­
ningas Eduardo VII laikų raudonų plytų namas prašmatnia­
me Donibruko rajone. Kiauras dienas Klodą nieko neveikdavo,
tik pašildydavo mikrobangų krosnelėje makaronus, kurdavo
planus, kaip perdažyti ir taip tobulai dekoruotus kambarius,
ir laukdavo grįžtančio iš darbo Dilano.
- Ir kertu lažybų, vakar vakare ūžei naktiniuose klubuo­
se, - kone apkaltino ją Klodą.
- Taip, bet... Tik „C ukraus44 klube. Grįžau antrą. Viena, -
pasakė ji, itin pabrėždama paskutinį žodį. - Klodą, tu turi
viską. Du žavius vaikus, puikų vyrą...
Ar jis puikus? Klodą nustebo, kad pastaruoju metu tokia
mintis jai nebuvo šovusi į galvą. Nors ir abejodama, turėjo
pripažinti, kad Dilano, įpusėjusio ketvirtąją dešimtį, kūnas
yra neblogas - jo diafragma nesuglebusi ir nevirtusi minkšto­
mis kūgio formos padribų, kurios susidaro nuo gausybės bo­
kalų alaus, klostėmis, kaip daugelio jo vienmečių. Jis vis dar
domėjosi drabužiais, atvirai kalbant, labiau nei ji. Ir kirpda-
vosi pas gerą kirpėją, o ne pas čionykštį senioką, kuris išleis­
davo visus iš kirpyklos su šukuosena, panašia į jų tėvų.
Ešling toliau prieštaravo:
- ... ir tu atrodai fantastiškai! Du vaikai, bet tavo figūra
geresnė už manąją, nors neturiu vaikų, ir, matyt, niekados
neturėsiu, jei man ir toliau šitaip nesiseks su vyrais. Cha cha cha.
Ešling labai norėjo, kad Klodą nusišypsotų, bet ji tik pasakė:
- Viskas, regis, labai paseno. Ypač Dilanas.
Ešling beviltiškai stengėsi ką nors patarti.
- Tau tik reikia atgaivinti stebuklą. Pabandyk prisiminti,
kaip buvo tada, kai susitikote pirmąkart.
Iš kur ji traukia tokius dalykus? Ak, taip, rašė apie tai „M o­
ters namuose44 nertėjanti ponia, nes jos vyras, išėjęs į pensiją,
nuolatos painiojasi jai po kojomis.

39
 - Net negaliu prisiminti, kur susipažinau su juo, - pratarė
Klodą. - Ne, žinoma, prisimenu. Per dvidešimt pirmąjį gim­
tadienį tu atsivedei į Loklan Hegartį, pameni? Dieve, tai buvo
taip seniai.
- Turi stengtis gyventi taip, kad viskas atrodytų nauja, -
citavo Ešling. - Išeikite kur nors romantiškai pavakarieniauti,
gal net išvažiuokite savaitgaliui. Pasaugosiu vaikus, kada tik
norėsi. - Nuo tokio skuboto pažado ją apėmė baimė ir nerimas.
- Aš norėjau ištekėti, - Klodą, atrodo, šnekėjosi pati su sa­
vimi. - Dilanas ir aš tarsi tikom vienas kitam.
- Gan švelniai pasakyta, - Ešling prisiminė virpulį, kuris
perbėgo per vakarėlį, kai Klodą ir Dilanas pirmąsyk paste­
bėjo vienas kitą. Dilanas buvo išvaizdžiausias vaikinas gru­
pelėje, su kuria šlaistėsi, o Klodą - gražiausia mergina savo
šutvėje, taigi panašūs žmonės visados traukia vienas kitą. Kai
Dilanas ir Klodą persimetė fatališkais žvilgsniais, Ešling, tiesą
sakant, tada susitikinėjo su Dilanu - savo pirmuoju ir, kaip
paaiškėjo, paskutiniu vaikinu. Jis įsimylėjo Klodą iš pirmo
žvilgsnio. Dėl to Ešling nelaikė akmens užantyje. Jie buvo skirti
vienas kitam, o ji - šauni, gera jų draugė.
Klodą sukikeno:
- Viskas yra puiku, tikrai. Arba bus, kai pakeisiu priekinio
kambario spalvų gamą.
- Ir vėl perdažysi!
Atrodė, kad Klodą dar taip neseniai persikraustė į naują
virtuvę. Iš tiesų tai buvo maždaug tuo pačiu metu, kai ji per­
dažė priekinį kambarį.

Popiet keliaudama iš Klodos namų Ešling nėrė į Tesco nusi­

pirkti maisto. Į krepšį prisikrovė skrudinamų kukurūzų pake­
lių ir nužingsniavo prie kasos.
Priešais ją stovėjo tokia stilinga moteris, jog Ešling net at­
sitraukė, kad galėtų labiau ja pasižavėti. Kaip ir Ešling, buvo

4 0
su treningo kelnėmis, avėjo sportinius batus ir vilkėjo megz­
tinei}, bet, kitaip nei Ešling, jos išvaizda nepriekaištingai
tviskėjo. Jos drabužiai nė karto neskalbti, taigi nepraradę
naujumo.
Moteris buvo apsiavusi N ike firmos sportinius batus, juos
Ešling buvo mačiusi tik žurnale, nes jų kol kas nebuvo įma­
noma nusipirkti Airijoje. Rausva parašiuto šilko kuprinėlė
derėjo prie rausvų atšvaitų ant batų kulnų. Jos plaukai buvo
puikūs: žvilgantys, lygūs ir stori. Ešling niekados tokių ne­
turėjo.
Pakerėta Ešling peržvelgė moters krepšio turinį. Septynios
skardinėlės braškinio Slimfast, septynios bulvės kepti, septy­
ni obuoliai ir keturios... penkios... šešios... septynios atski­
rai suvyniotos įvairaus šokolado plytelės. Ji net nebuvo sudė­
jusi jų į maišelį, nes, matyt, laikė jas septyniomis atskiromis
prekėmis.
Kažkoks nenugalimas instinktas pakuždėjo Ešling, kad šis
varganas pirkinių krepšys - visos savaitės moters valgis. N e­
bent ji aprūpina jomis niurzgų, čiaudalių, kvailelių, laimingų­
jų ir dar kitų trijų, neaišku kaip vadinamų, prieglaudą.
5

Kai ankstyvą šeštadienio popietę Lizos lėktuvas nusileido Dub­

lino oro uoste, pylė lietus. Išskrisdama iš Londono tikėjosi,
kad jausis neblogai, bet, vos išvydusi lietaus merkiamą Dubli­
ną, suprato klydusi.
Dermotas, taksi vairuotojas, atgabenęs į miesto centrą, tik
dar labiau sugildė širdį. Jis buvo plepus, draugiškas ir malo­
nus, o Liza anaiptol nenorėjo nei šnekėti, nei pulti į draugys­
tes. Su ilgesiu galvojo apie psichiškai nesveiką, besivežiojantį
ginklą beprotį, kuris galbūt šiuo metu vežtų ją taksi Niujorke.
- Ar čia gyvena jūsų šeima? - paklausė Dermotas.
-N e.
- Gal draugas?
-N e .
Kai Liza ir toliau nesiteikė pasakoti apie save, ėmė tarškė­
ti jis.
- M an labai patinka vairuoti, - prisipažino.
- Koks afišavimasis, - piktai burbtelėjo Liza.
- Ar žinote, ką veikiu ne darbo dienomis?
Liza nekreipė į jį dėmesio.
- Vairuoju! Štai ką veikiu. Ir ne vien iki Viklovo, bet pa­
traukiu toliau. Iki Belfasto, Galvėjaus arba Limeriko. Žinote,
kartą nukeliavau net iki Leterkenio, jis yra Dangale... Labai
mėgstu savo darbą.
Jis neužsičiaupė visą kelią, kol jie pamažu slinko šlapiomis,
gličiomis gatvėmis. Kai nusigavo iki viešbučio Harkorto gat­
vėje, jis padėjo išsikrauti ant šaligatvio keletą krepšių ir palin­
kėjo malonios viešnagės Airijoje.
Malone viešbutį buvo galima priskirti keistai naujai viešbu­
čių kategorijai: tiesą sakant, jame nebuvo baro, restorano,

4 1
kambarių tarnybos, tiesiog nieko, išskyrus trisdešimt kam ba­
rių, ir kiekvienas turėjo atskirtą plotelį virtuvei. Liza buvo
užsisakiusi jį dviem savaitėms ir vylėsi, kad per tą laiką susi­
ras kur gyventi.
Vis dar apdujusi nuo kelionės, pasikabino kelis drabužius,
žvilgtelėjo į pilką judrų kelią ir išpėdino į drėgnas gatves apžiū­
rėti miesto, kuris nuo šiol bus jos namai. Dabar, kai iš tikrųjų
jau atsidūrė čionai, pasijuto nepaprastai priblokšta. Kodėl jos
gyvenimas taip blogai susiklostė? Šiuo metu turėtų vaikštinėti
po Penktąją aveniu, o ne šiame lietaus permerktame kaime.
Turisto vadovas bylojo, kad Dubliną galima apeiti per pus­
dienį ir pamatyti visas jo įžymybes. Pamanyk, koks privalu­
mas! Žinoma, jai pakako mažiau nei dviejų valandų apžiūrėti
brangiausias vietas - parduotuves - šiauriniame ir pietiniame
Lifio upės krante. Rado blogiau, nei tikėjosi: niekas neparda­
vinėjo La Prairie gaminių, Stephanne Kėlian batų, Vivienne
W estwood ar Oztvald Boeteng drabužių.
„Vien tik šlamštas! Koks mažas ir nuobodus provincijos
miestas, galvojo apimta švelnios isterijos, ir jis nešioja ano
sezono Hilfiger“.
Ji norėjo grįžti į namus. Labai ilgėjosi Londono. Paskui per
miglą išvydo tai, nuo ko suspurdėjo širdis, - M arks& Spencer\
Šiaip ji niekados nė neprisiartindavo prie tos parduotuvės:
drabužiai buvo perdėm neelegantiški, nemadingi, o maistas
pernelyg gundantis, bet šiandien ji nuskuodė prie jos durų,
tarsi kokia persekiojama disidente, norėdama prašyti užsie­
nio ambasadoje politinio prieglobsčio. Atsispyrė norui atsi­
gulti viduje ir padūsauti priešais duris, bet tik todėl, kad jos
buvo automatinės. Tuomet ji nuklydo į maisto skyrių, nes ja­
me nebuvo langų, tad galėjo netrukdoma svajoti.
Esu Hai gatvėje, Kensingtono parduotuvėje, apsimetė ji.
N etrukus išeisiu iš jos ir užsuksiu į miestietiškų drabužių par­
duotuvę.

43
 Ji mindžikavo priešais šviežius vaisius. A š persigalvojau, nu­
sprendė. Esu Marble Arch parduotuvėje. Vos tik čia apsisuk­
siu, trauksiu į Šaut M oltono gatvę.
Ją itin paguodė tai, kad melionų salotos, išdėliotos prieš
akis, čia buvo taip pat mėgstamos, kaip ir Londone. Ji spūste­
lėjo tamprų celofano dangtelį ir pajuto tolimą, bet tikrą ben­
drumo jausmą.
Apsiraminusi nukėblino į paprastą prekybos centrą ir nusi­
pirko maisto savaitei. Rutina padės jai nesusirgti - anksčiau
iš tikrųjų padėdavo. Droždama namo, užsimaukšlino ant gal­
vos megztinio gobtuvą, kad plaukai nesudrėktų nuo lietaus,
mat vėl pradėjo lašnoti. Septynias Slimfast skardinėles tvar­
kingai surikiavo spintelėje, bulvės ir obuoliai nukeliavo į m a­
žą šaldytuvėlį, o septynios šokolado plytelės - į stalčių. Kas
dabar? Šeštadienio vakaras. Vienut vienutėlė svetimame mieste.
Nėra ko nusitverti, lieka tik lindėti namie ir spoksoti... Tada
ji pamatė, kad kambaryje nėra televizoriaus.
Ir pratrūko raudoti, karštos upeliais tekančios ašaros kone
sukėlė tikrą potvynį. Ką ji dabar veiks? Ji jau spėjo perskaityti
šio mėnesio Eile, Red, N ew Woman, Company, Cosrao, Marie-
Claire, Vogue, Tatler ir airiškus žurnalus, savo konkurentus.
Galėtų paskaityti knygą. Jeigu ją turėtų. Arba laikraštį, bet ne
tokį kaip tie nuobodūs ir slegiantys... Bent jau turi susitvarkyti
drabužius. Taigi kol į gatves apačioje priplūdo jaunų žmonių,
kurie en route* į naktį šėlo kaip padūkę, Liza parūkė, gražiai
sukabino ant pakabų sukneles, sijonus ir švarkus, dailiai su­
dėjo į stalčius megztinius ir palaidinukes, kaip tobulame kari­
niame parade išrikiavo batus ir batelius, rankines... Staiga,
pažadindamas ją iš raminamo ritmo, suskambo telefonas.
- Alio? - ir pasigailėjo, kad pakėlė ragelį. - Oliveri! - Ak,
tas bukagalvis. - Iš kur... Iš kur gavai šį telefono numerį?

* kelyje (pranc.).

44
 - Tavo mama davė.
Visur besikišanti sena karvė.
- Kada ketinai man pasakyti, Liza?
Tiesą pasakius, niekada.
- Greitai. Kai turėsiu savo namus.
- Kaip pasielgei su mūsų butu?
- Išnuomojau. Nesijaudink, gausi savo nuomos dalį.
- Kodėl pasirinkai Dubliną? Maniau, nori į Niujorką.
- Pasirodė, tai šaunesnis karjeros posūkis.
-J ė z a u , kokia tu atkakli. Na, tikiuosi, esi laiminga, - pasa­
kė jis tokiu tonu, lyg viltųsi, kad yra kitaip. - Tikiuosi, kad
vertėjo čia atvažiuoti.
Paskui jis padėjo ragelį.
Ji pažvelgė į Dublino gatvę ir suvirpėjo. Ar tikrai vertėjo čia
važiuoti? Po velnių, geriau manys, kad vertėjo. Ji padarys „Ko-
lin“ sėkmingiausiu žurnalu.
Liza giliai įtraukė cigaretės dūmo, tada dar sykį užsidegė,
nes jai pasirodė, kad buvo užgesusi. Cigaretė tebesmilko, bet
nenumalšino skausmo. Jai reikėjo kažko. Jos šaukėsi iš stal­
čiaus šokoladas, bet ji atsispyrė pagundai. Tik todėl, kad jau­
tiesi atsidūrusi pragare, dar nereiškia, jog turi viršyti tūkstan­
tį penkis šimtus kalorijų per dieną.
Galų gale ji pasidavė. Susirangė krėsle, iš lėto nuplėšė po­
pierėlį, suleido dantis į šokolado kraštą ir sušlamštė visą -
gabalėlis po gabalėlio.
Tai truko valandą.
6

Prie Ešling durų sudzinksėjo buteliai - atėjo Džoi.

- Tedas jau pakeliui, užsklęsk duris, - Džoi trinktelėjo bal­
tojo vyno butelį ant nedidelio virtuvės bufeto.
Ešling drąsino save. Jokio nusivylimo.
- Filas Kolinsas, - tarė Džoi, o jos akyse ėmė lakstyti vel­
niukai, - Maiklas Boltonas ar Maiklas Džeksonas, tu turi
permiegoti su vienu iš jų.
Ešling susiraukė.
- Na, tikrai ne su Filu Kolinsu, tikrai ne su Maiklu Džekso­
nu ir tikrai ne su Maiklu Boltonu.
- Tau reikia kurį nors pasirinkti, - Džoi knebinėjo kamščia­
traukį.
- Dieve, - Ešling veidas persikreipė iš pasibjaurėjimo. - M a­
nau, Filas Kolinsas, nors pasirinkau jį ne iš karto. Gerai, tavo
eilė. Benis Hilas, Tomas Džonsas ar... pažiūrėkim, kas yra iš
tikrųjų atstumiantis? Polas Danielsas.
- Vien seksas ar tik...
- Vien seksas, - nukirto Ešling.
- Tada Tomas Džonsas, - atsiduso Džoi ir padavė Ešling
taurę vyno. - Dabar parodyk, ką vilksies.
Buvo šeštadienio vakaras, ir Tedas rengėsi savo „debiutui44
scenoje. Pirmąkart vaidins ne draugams ir šeimai, o kitiems
žmonėms. Ešling su Džoi ketino jį moraliai palaikyti, o pas­
kui pasiausti vakarėlyje.
Džoi Raider gyveno bute apačioje. Ji buvo nedidukė, apva­
lių formų, garbanotais plaukais ir pavojinga dėl savo didžiulio
polinkio į alkoholį, narkotikus ir vyrus, be to, buvo užsimo­
jusi į tą nusikaltimą įtraukti ir Ešling.
- Eime į miegamąjį, - pakvietė Ešling, ir abi nusliūkino į

4 6
kambarį. - Mausiuos šias kremines kelnes ir apsivilksiu m a­
žytę palaidinukę. Ešling pernelyg greitai nusisuko nuo spin­
tos ir užlipo Džoi ant kojos, taigi Džoi pašoko ir žiebė alkūne
į nešiojamąjį televizorių.
- Ai! Negi tau patinka šitos ankštos batų dėžės? - atsiduso
Džoi, trindamasi alkūnę.
Ešling papurtė galvą.
- M an labai patinka gyventi mieste, tad negaliu visko tu­
rėti.
Ešling skubiai persirengė išeiginiais drabužiais.
- Su šiomis keistomis drapanomis atrodyčiau kaip tikra mul-
kė, - liūdnai atsiduso Džoi. - Kaip siaubinga turėti kriaušės
figūrą!
- Tačiau tu bent turi taliją. Dabar reikia ką nors daryti su
plaukais...
Ešling buvo nusipirkusi kelis spalvotus segtukus drugelius,
paskatinta puikaus Triks triūso. Bet kai susmeigė jais prieki­
nius plaukus ir dvi sruogas nubraukė nuo veido, rezultatas
buvo visai nekoks.
- Atrodau tiesiog juokingai!
- Taip, - meiliai pritarė Džoi. - Kaip manai, ar į vakarėlį po
spektaklio ateis pusiau žmogus, pusiau barsukas?
- Galbūt, juk susipažinai su juo aname Tedo vakarėlyje?
Tikriausiai jis turi draugų tarp komikų?
- M mmmm, - svajingai palingavo galva Džoi. - Tačiau tai
buvo prieš daugybę savaičių, nuo to laiko jo nemačiau. Kur
dingo tas paslaptingasis tarptautinio masto pusiau žmogus,
pusiau barsukas? Čiupk Taro kortas, užmesime akį, ką jos
mums pranašauja.
Abi nutipeno į mažą dailią svetainę, Džoi išsitraukė iš krū­
vos vieną kortą ir atsigręžė į Ešling.
- Kardų dešimtakė. Šūdas, ar ne?
- Šūdas, - pritarė Ešling.

47
 Džoi griebė kortų krūvelę ir greitosiomis ją peržvelgė, kol
rado savo mėgstamą.
- Lazdų dama, dabar jau panašiau! Išsirink vieną.
- Taurių triakė, - Ešling parodė kortą. - Pradžia.
- Tai reiškia, kad ir tu sutiksi vyriškį.
Ešling nusijuokė.
- Felimas jau seniai išvyko į Australiją, ar ne? - paklausė
Džoi. - Metas atsikvošėti.
- Aš jau esu atsigavusi. Ar neprisimeni, kad tai aš baigiau tą
istoriją?
- Tik todėl, kad jis nederamai elgėsi su tavimi. Jeigu vyriš­
kis būtų man negeras, negalėčiau pasiųsti jo velniop. Darei,
kaip tau atrodė geriau, buvai jam labai griežta.
- Kuo čia dėtas griežtumas? Jį išvariau todėl, kad nebegalė­
jau pakęsti įtampos, laukdama, kada jis apsispręs ir pasiryš.
Maniau esanti ties nervinio išsekimo riba.
Ešling draugavo su Felimu penkerius metus. Jie patyrė ir
gražių, ir bjaurių akimirkų, nes paskutinę minutę, kai reikė­
davo prisiimti subrendusio žmogaus įsipareigojimus, Felimas
visados pabūgdavo.
Kad savitarpio santykiai klostytųsi sėkmingai, Ešling nuo­
latos vengdavo plyšių šaligatvyje, sveikindavosi su vienišomis
patarškomis, rinkdavo nuo žemės pensus ir vis tyrinėdavo sa­
vo ir Felimo horoskopus. Jos kišenės nuolat būdavo išsipūtu­
sios ir sunkios nuo daugybės laimės akmenėlių, rausvojo kvar­
co ir stebuklingų medalių. Be to, ji buvo nutrynusi nuo savo
laimės Budos visus auksinius dažus.
Kaskart, kai juodu grįždavo vienas pas kitą, vilčių būdavo
likę vis mažiau, ir galų gale Ešling meilė baigėsi, neištvėrusi
visų jo dvejonių. Kaip ir visada, santykiai nutrūko be jokių
pykčių. Ešling ramiai tarė:
- Tu vis kartoji, kad Dubline jautiesi kaip spąstuose ir nori
pakeliauti po pasaulį, taigi nedelsk ir padaryk tai.

48
 Net ir dabar juos siejo silpnas ryšys, nors skyrė dvylika tūks­
tančių mylių. Vasarį jis buvo grįžęs namo į brolio vestuves, ir
pirmas žmogus, su kuriuo norėjo pasimatyti, buvo Ešling. Jie
puolė vienas kitam į glėbį ir ilgai stovėjo apsikabinę, kol abiem
ištryško ašaros, bet ne dėl cigarečių dūmų prisigėrusio oro, o
dėl juodviejų artumo.
- Niekšas, - gyvai tarė Džoi.
- Jis toks nėra, - paprieštaravo Ešling. - Neįstengė duoti
man to, ko norėjau, tačiau tai nereiškia, kad jaučiu jam ne­
apykantą.
- Aš nekenčiu visų buvusių savo vaikinų, - puikavosi Džoi. -
Negaliu sulaukti, kada pusiau žmogus, pusiau barsukas taps
vienu iš jų, ir tada nebeturės man jokios įtakos. O kas, jeigu
sutiksiu jį šįvakar? Turiu apsimesti, kad esu nelaisva. Nebent...
ne, sužieduotuvių žiedas būtų pernelyg daug. Nors bučinio
žymė gali iškrėsti pokštą.
- O kas tau padarys tą bučinio žymę?
- Tu! Štai čia, - Džoi nubraukė nuo kaklo gausybę garba­
nų. - Ar tu nieko prieš?
- Aš prieš.
- Prašau.
Ešling garsėjo paslaugumu, taigi nusipurtė šalin pasidygėji­
mą, neryžtingai suleido dantis Džoi į kaklą ir padarė bučinio
žymę.
{pusėjus šiam spektakliui, kažkas tarė:
-O ...
Jos pakėlė akis, sustingo lyg nusikaltėlės. Priešais stovėjo
Tedas ir rijo jas akimis. Atrodė sutrikęs.
- Durys buvo atidarytos... M an nė neatėjo į galvą...
Paskui jis susitvardė:
- Tikiuosi, kad būsite labai laimingos.
Ešling ir Džoi susižvalgė ir pratrūko kvatoti. Juokėsi tol,
kol Ešling jo pasigailėjo ir viską paaiškino.

49
 Jis pamatė Taro kortas, gulinčias ant stalo, ir išsitraukė vieną:
- Lazdų aštuonakė. Ešling, ką tai reiškia?
- Sėkmę versle, - atsakė Ešling. - Šįvakar tavo spektaklis
sukels tikrą audrą.
- Taip, bet ar turėsiu pasisekimą tarp mergaičių?
Tedas tapo komiku dėl vienintelės priežasties: norėjo susi­
rasti merginą. Jis matė, kaip moterys limpa prie komikų, dir­
bančių Dublino apylinkėse, ir pagalvojo, kad jo galimybės čia
didesnės nei pažinčių agentūroje. Ne todėl, kad jis nėra nuėjęs
į tikrą pažinčių agentūrą. Vienintelė, į kurią kreipėsi, buvo
Ešling Kenedi pažinčių agentūra. Ešling nuolat piršliavo vi­
soms savo vienišėms draugėms. Bet Tedui patiko tik viena iš
jų - Klodą, deja, ji buvo užimta. Ir net labai.
- Paimk kitą kortą, - paragino jį Ešling.
Dabar jis išsitraukė Pakaruoklio kortą.
- Šįvakar tau iš tikrųjų pasiseks, - patikino Ešling.
- Bet tai Pakaruoklis!
- Visai nesvarbu.
Ešling žinojo, kad jei vyriškį pastatysi scenoje, kad ir koks
chuliganas jis būtų - brązgintų gitara, plaikstytųsi su liemene
ir rausvomis aptemptomis kelnėmis arba pamatytų, kad gali
laukti autobuso visą amžinybę, kai galų gale atvažiuoja keli iš
karto, nė neabejok, kad moterims jis pasirodys patrauklus.
Net jeigu jis stovėtų ant apdulkėjusios, neaukštos pakylos dvi­
dešimties pėdų pločio kambaryje, vis tiek skleistų keistą, vi­
liojamą žavesį.
- Nusprendžiau pakeisti savo vaidmenį, vaidinsiu šiek tiek
siurrealistiškai. Šnekėsiu apie pelėdas.
- Pelėdas?
- Pelėdos padeda daugeliui žmonių, - teisinosi Tedas. - Pa­
sižiūrėkit į Harį Hilą arba Keviną Makalirą.
O Dieve. Ešling nusiminė.
- Nagi eime.

50
 Išeidami iš buto jie šiek tiek susistumdė hole, nes kiekvie­
nas norėjo patrinti laimės Budą.

Komikų spektaklis vyko sausakimšame, triukšmingame klu­

be. Tedas turėjo pasirodyti tik spektaklio viduryje, ir nors ak­
toriai buvo išradingi ir aštrialiežuviai, Ešling niekaip neįsten­
gė atsipalaiduoti ir mėgautis reginiu. Per daug nerimavo dėl
Tedo vaidinimo.
Jis gali nesulaukti tokios reakcijos, kokios norėtų, jeigu jam
seksis kaip pirmajam pradedančiajam aktoriui. Šis vaidino
keistą gauruotą mažą berniuką ir tik įstengė mėgdžioti Byvį ir
Tešlagalvį. Publika buvo negailestinga. Kai ėmė švilpti ir rėk­
ti: „Nešdinkis, šūde44, Ešling suspaudė širdį dėl Tedo.
Paskui atėjo Tedo eilė. Ešling ir Džoi pradėjo ploti it besidi­
džiuojantys, bet pagrįstai sunerimę tėvai. Po kelių akimirkų
jų delnai pasidarė tokie slidūs nuo prakaito, kad jos turėjo
liautis pliauškėjusios.
Tedas, stovėdamas po vienišu prožektoriumi, atrodė trapus
ir pažeidžiamas. Išsiblaškęs pasitrynė pilvą, pakeldamas marš­
kinėlius, iš po kurių šmėstelėjo jo glaudžių juosmuo ir siaura,
juodais plaukais apžėlusi krūtinė. Ešling tai patiko. Toks su­
manymas gal ir sudomins merginas.
- Į barą įeina pelėda, - prabilo Tedas. Pakelti publikos vei­
dai sublizgo iš nekantrumo. - Ji užsisako pintą pieno, pakelį
traškučių ir dešimt cigarečių. Barmenas atsigręžia į savo draugą
ir taria: „Tik pažiūrėk, šnekanti pelėda44.
Keliose vietose pasigirdo krizenimas, bet šiaip viešpatavo
tyla. Žiūrovai vis dar lūkuriavo, kada pasakojimas pasieks
kulminaciją.
Tedas sunerimęs pradėjo naują improvizaciją.
- M ano pelėda neturi nosies, - pasakė.
Ir vėl tyla. Nuo įtampos Ešling beveik išskobė delnuose
stigmas.

5 1
 - M ano pelėda neturi uoslės, - desperatiškai pakartojo
Tedas.
Tada Ešling susivokė.
- Kaip ji kvepia? - sušuko drebančiu balsu.
- Siaubingai!
Publika taip apstulbo, kad net sutirštėjo oras. Žmonės at­
sigręžė į savo kaimynus, jų veidai persikreipė, tarsi klausda­
mi, kokį šūdą jis mala...
Tedas darbavosi toliau.
- Susitikau draugą, jis paklausė: „Kas ta dama, su kuria
mačiau tave einantį Graftono gatve?“ O šis atsakė: „Tai ne
dama, tai mano pelėda!“
Ūmai žiūrovai, regis, suprato. Iš pradžių ėmė tik kikenti,
bet paskui pratrūko juokas, ir publika ėmė griaudėti, nes ją
ėmė tampyti juoko traukuliai. Tiesą sakant, tai buvo šeštadie­
nio vakaras, ir žmonės norėjo pakvailioti.
Ešling girdėjo už nugaros žmones švokščiant: „Tas žmogus
labai linksmas. Iš tikrųjų keistokas tipas“ .
- Kas yra geltonas ir išmintingas? - Tedas apdovanojo žiū­
rovus akinama šypsena.
Publika buvo jo rankose, ji, sulaikiusi kvapą, laukė kito jo
sąmojo. Tedas nusišypsojo.
- Saldus kremas, apniktas pelėdų!
Kambario lubos beveik kilnojosi.
- Kas yra pilkas ir turi glaudes?
Svaiginanti tyla.
- Pelėda, susiruošusi atostogauti. Žinoma, pilkoji pelėda.
Ir vėl kilnojosi gegnės.
- Jūs priimate į darbą, - Tedui ir toliau sekėsi pokštauti, o
žiūrovai plyšo juokais. - Kalbatės su trimis pelėdomis ir klau­
siate kiekvienos, kas yra Romos sostinė. Pirmoji prisipažįsta
nežinanti, antroji teigia, jog - Italija, o trečioji tikina, kad ji ir
yra sostinė. Kuriai pelėdai duotumėt darbą?

52
 - Tai su didžiausiais papais! - kažkas sušuko iš galo, ir aki­
mirksniu vėl pratrūko kvatonės ir plojimai, pliaukšiantys it
paukščių pulkas. Žinomesni komikai, tik padarę Tedui pa­
slaugą, nes jiems buvo nusibodęs iki gyvo kaulo įkyrus jo lin­
dimas, sunerimę persimetė žvilgsniais.
- Tegu lipa nuo scenos, - sumurmėjo Dviratis Bilis, - jam
parodysiu, kur pipirai auga.
- Turiu eiti, - liūdnai tarė Tedas publikai, kai M arkas Dig-
nanas skubiai parodė mostu, kad perrėš jam gerklę.
- AAAAAIIIIIII, - su ū žė p asip ik tin ę ir n u siv y lę žiūrovai.
- Mes sukūrėme sumautą išsigimėlį ir pabaisą! - sušnabž­
dėjo Dviratis Bilis Arčiui Arčeriui (tikrasis jo vardas buvo Bra-
janas O ’Tulas).
- Aš - Tedas Malinsas, komikas, papasakojau jums dau­
gybę juokų apie pelėdas, - mirktelėjo Tedas. - O jūs buvote
pelėdų publika!
Lydimas isteriškų šūksnių, švilpimo, kojų trypimo ir griaus­
mingų aplodismentų, Tedas paliko sceną.

Vėliau, kai visi vargais negalais prasibrovė į lauką, Ešling nu­

girdo, kaip žmonės kalba apie Tedą.
- Kas yra geltonas ir išmintingas? Maniau, kad iš juoko
gausiu galą.
- Tas Tedas fantastiškas. Ir seksualus.
- M an patiko, kaip jis pakėlė savo...
- ... marškinėlius. Ir man patiko.
- Kaip manai, ar jis turi merginą?
- Tikriausiai.
Vakarėlis buvo surengtas šiuolaikiškame kvartale, kranti­
nėje. Jis vyko M arko Dignano bute, dalyvavo daugybė kitų
komikų, taigi Ešling tikėjosi, kad prašėls visą vakarą. Tačiau,
nors kambarys buvo kimštinai prisigrūdęs žmonių, jame sklan­
dė keista niūri nuotaika.

53
 - J i e visi tyli kaip vandens j burną prisisiurbę, nes bijo, kad
kas nors gali pavogti jų žodžius arba mintis, - paaiškino Džoi,
tokių triukšmingų pasilinksminimų veteranė. - Be pinigus mo­
kančios publikos nepriversi šių vaikinų juokauti. Taigi kur jis?
Džoi nusiyrė per minią ieškoti pusiau žmogaus, pusiau bar­
suko, o Ešling įsipylė sau taurę vyno laivo virtuvėje, čia Bilis
suko marihuanos cigaretę. Jis buvo mažaūgis ir panėšėjo į trolį,
todėl ji nusišypsojo jam ir tarė:
- Šįvakar buvai labai juokingas. Vaidindamas turbūt jauti
didžiulį pasitenkinimą.
- Ai, tiesą sakant, ne, - suirzo jis. - Zinai, rašau romaną. Iš
tikrųjų tik tuo ir norėčiau užsiimti.
- Puiku, - padrąsino jį Ešling.
- O ne, visai ne puiku, - sukruto Bilis. - Tiesiog sakau tiesą,
ir tai labai slegia. Yra labai žiauru ir liūdna. Kur mano žieb­
tuvėlis?
- Leisk man, - Ešling užžiebė degtuką ir uždegė jo cigaretę.
Jai atrodė, kad jam reikia parūkyti. Minioje, besistumdančio-
je svetainėje, ji pamatė Tedą, sėdintį krėsle kaip soste. Prie jo
rikiavosi tvarkinga susidomėjusių merginų, nenustygstančių
vietoje ir nekantraujančių išreikšti susižavėjimą, eilutė. Pro
langą į juodą alyvuotą Lifio upės vandenį stebeilijo susimąs­
čiusi figūra, jos ilgų juodų plaukų priekį puošė žila sruoga.
Ak, pagalvojo Ešling, tikriausiai tarptautinio masto paslap­
tingasis pusiau žmogus, pusiau barsukas. Netoliese trynėsi
Džoi, perdėtai jį ignoruodama.
Atsižvelgdama į susiklosčiusią dėl pusiau žmogaus, pusiau
barsuko padėtį, Ešling nusprendė palikti Džoi vieną. Šlaisty-
damasi tarp žmonių ir teliūskuodama vyną, ji pamatė Marką
Dignaną. Jis buvo beveik septynių pėdų ūgio, o jo akys buvo
tokios išsprogusios, kokių ji nebuvo regėjusi, nebent priešais
ją šmėksotų ką tik pakartas žmogus, ir prisigretino prie jo
truputį paplepėti.

54
 Bet jis nepatenkintas rankos mostu nutraukė liaupses apie
jo vaidybą.
- Vaidinsiu, kol bus išleistas mano romanas.
- Ak, ir jūs rašote romaną. Na, hm... Apie ką jis?
- Apie žmogų, kuris mato, koks supuvęs yra visas pasaulis,
- M arko akys išsprogo dar labiau. Jeigu jis neatsargiai elgsis,
jos netrukus išskris ant kilimo, sunerimusi pagalvojo Ešling. -
Tai labai slegia, - gyrėsi Markas. - Neįtikėtinai slegia. Jis ne­
kenčia gyvenimo labiau už patį gyvenimą.
Markas sumetė, kad suskelė netikusį sąmojį, ir susirūpinęs
apsižvalgė, ar kas nors jo neišgirdo.
- E, didžiulė sėkmė.
Pasigailėtinas šunsnukis. Ešling nukiūtino šalin ir buvo pri­
versta klausytis linksmo gyvų akių vyriškio, tikinančio, kad
Tedas - komikas anarchistas, ironiškas postmodernistinis to ­
kio žanro dekonstruktyvistas.
- Jis sugriovė visą improvizaciją, mesdamas iššūkį mūsų
sampratai, kas yra juokinga. Kad ir kaip būtų, gal norite pa­
šokti?
- Ką? Čia? - suglumo Ešling. Jau seniai jos nebuvo pakvie­
tęs šokti joks nepažįstamasis. Ypač svetimoje svetainėje. Nors,
kai pagalvoji, visos būtybės - žinoma, tik moterys - būtų su
malonumu puolusios į šio stotingo vaikino glėbį. - Ne, ačiū, -
atsiprašė ji. - Dar per ankstyvas metas. Dar labai varžausi.
- Gerai, pakviesiu jus po valandos.
- Puiku! - nenuoširdžiai sušuko ji, žvelgdama į nekantrau­
jantį jo veidą. Po valandos ji nebus kaip reikiant prisisiurbusi.
To jai nepavyktų padaryti ir visą gyvenimą.
Kiek vėliau apsidžiaugė pastebėjusi, kad Džoi bučiuoja pu­
siau žmogaus, pusiau barsuko veidą.
Ji dar truputį paslampinėjo aplinkui. Nors vakarėlis buvo
tikras šlamštas, ji nustebo, kad jaučiasi laiminga, trindamasi
minioje ir kone eidama iš proto. Toks pasitenkinimas - retas

55
dalykas: Ešling buvo aišku tik tiek, kad ji beveik niekados
nejautė pilnatvės. Net didžiausią pasitenkinimo akimirką jai
kažko trūkdavo, nes tas jausmas nepaliesdavo pačios jos esy­
bės. Tai panėšėjo į mažytį, segtuko dūrio dydžio taškelį, kuris
dar ilgai boluoja juodumoje išjungus televizorių.
Bet šįvakar ji buvo rami, viena, tačiau ne vieniša. Ir nors
vienintelis vyriškis, kuriam ji krito į akį susiruošus eiti namo,
buvo ne jos skonio, nemanė, kad jai nepasisekė.
Prie durų ji vėl susitiko poną Linksmuolį.
- Jau išeini? Luktelėk, - jis kažką brūkštelėjo ant popie­
riaus skiautės ir padavė jai.
Ji išlankstė popierėlį tik lauke. Jame buvo parašyta: M ar­
kas Valentainas, telefono numeris ir žodžiai: „Bellez-moi\“
Jai dar nebuvo tekę taip juoktis visą vakarą.
Kelionė į namus truko dešimt minučių - gerai, kad bent
lietus liovėsi. Kai ji priėjo savo daugiabučio duris, tarpdury
miegojo žmogus.
Tas pats žmogus tysojo čionai ir anądien. Tik jis buvo jau­
nesnis, nei ji manė. Išblyškęs, nusilpęs, jis stipriai gniaužė sto­
rą nešvarią oranžinę antklodę ir atrodė vos vyresnis už vaiką.
Ji pasirausė kuprinėje, rado pensą ir tyliai padėjo jam prie
galvos. Bet paskui sunerimo, kad pinigą gali kas nors nušvilp­
ti, todėl pakišo jį po antklode. Tada, peržengusi žmogystą,
įėjo vidun.
Trinktelėjus jai už nugaros durims, išgirdo: „Ačiū“, bet p a­
dėka buvo pašnabždėta taip tyliai, kad suabejojo, ar tik jai
nepasivaideno.

Kai Tedas šėlo pakvaišėlių namuose, Džekas Divainas Ring-

sende rakino niūraus, tamsaus namo, atsukto į jūrą, duris.
- Kodėl man nepaskambinai? - paklausė Mei. - M an nie­
kados nebelieka laiko. - Ji prasiveržė pro jo nugarą ir nu­
žingsniavo laiptais į viršų, sagstydamasi džinsus.

56
 Džekas pažiūrėjo į jūrą, kone juodą naktinį jos vandenį,
nepermatomą kaip ir jo akys. Paskui uždarė duris ir iš lėto
užlipo įkandin jos.

Tuo metu Donibruke, stilingame Eduardo VII raudonų plytų

name, Klodą baigė gerti ketvirtą džino stiklą ir kaupė drąsą.
Buvo praėjusios dvidešimt devynios dienos.
n /
n*
7

Sekmadienį Ešling atsibudo dvyliktą. Jautėsi pailsėjusi, jos be­

veik nekamavo pagirios. Drybsojo ant sofos ir rūkė, kol baigė
skaityti „Pavojingus kunigaikščius44. Tada išsikrapštė iš namų,
nusipirko duonos, apelsinų sulčių, cigarečių ir laikraščių -
vieną nepadorų laikraštpalaikį ir vieną didelį rimtą laikraštį,
kuris neutralizuotų pirmąjį.
Kai iki šleikštulio prisirijo pernelyg išpūstų neištikimybės
istorijų, nusprendė susitvarkyti butą. Didžiausias darbas jos
laukė miegamajame, iš ten turėjo išnešti maždaug dvidešimt
lėkščių su trupiniais ir pusiau nugertų stiklinių su vandeniu
ir visa tai nugabenti į virtuvės plautuvę, paskui po sofa su­
žvejoti tuščią Haagen Daz tūbelę ir atverti langus. Ji buvo
užsimojusi ir išvaškuoti kambarį, bet kai papurškė Mr.Sheen
priemonės, jau nuo jos kvapo akimirksniu pasijuto esanti labai
dorybinga. Atsargiai pauostė patalynę. Puiku, tiks ir kitai
savaitei.
Paskui patikrino, ar nepavogtas išvalytas kostiumėlis, nors
žinojo, kad negali niekur dingti. Jis vis dar kabojo jos spintoje
šalia švarios palaidinukės. Rytoj svarbi diena. Labai svarbi
diena. Juk ne kiekvieną pirmadienį pradeda naują darbą. Tiesą
sakant, tokio įvykio jau nebuvo aštuonerius metus, ir ji siaubin­
gai jaudinosi, stengdamasi nekreipti dėmesio į neramų pilvą.
Ko dabar stvertis? Siurbsiu dulkes, nusprendė, nes, kryptin­
gai judant, puikiai mankštinasi liemuo. Ji išsitraukė rausvos ir
žaliosios citrinos spalvų Dyson siurblį. Buvo sunku patikėti,
kad šiam buitiniam prietaisui išmetė šitiek pinigų. Juk būtų
galėjusi lengvai juos išleisti rankinėms ir vynui. Jai piršosi vie­
nintelė išvada: galų gale ji suaugo. Keista, nes įsivaizdavo esanti
šešiolikmetė, ir vis dar svarstė, ką veiks baigusi mokyklą.

59
 Ešling paspaudė jungiklį ir energingai lankstydamasi bei su­
kiodama liemenį ėmė siurbti prieškambario grindis. Didžiau­
siam pagiringos kaimynės, gyvenančios po ja (Džoi), paleng­
vėjimui, šis darbas truko neilgai, nes Ešling butukas buvo
absurdiškai mažas.
Bet kaip ji mylėjo savo namus! Jei prarastų darbą, didžiau­
sią baimę jai keltų tai, kad neįstengtų išmokėti paskolos. Šį
butuką nusipirko prieš trejus metus, galiausiai perpratusi tą
Felimą ir suvokusi, kad abudu nebeapsigyvens užmiesčio na­
melyje su rožėmis, augančiomis prie durų. Dėl to jie buvo at­
sidūrę ant karo slenksčio - Ešling, žinoma, tikėjosi, jog Feli­
mas pritars jai dėl paskolos ir sulaikęs kvapą sutiks įsikurti
trijų miegamųjų kotedže tolimame užmiestyje. Bet jai teko la­
bai nusivilti, nes jis pasipriešino tai minčiai, ir pirkinio reikė­
jo atsisakyti. Tada ji pripažino, kad ištiko nesėkmė. Tačiau
tik ne šiuo atveju. Butukas buvo jos rojus, lizdelis ir pirmieji
tikri jos namai. Ešling nuo septyniolikos metų kraustėsi iš vie­
nos nuomojamos lūšnos į kitą, miegodavo svetimose lovose,
sėdėdavo ant gumbuotų sofų, kurias šeimininkai buvo nusi­
pirkę dėl pigumo, o ne dėl patogumo.
Kai įsikėlė į šį butuką, neturėjo baldų. Tik būtiniausius da­
lykus - lygintuvą, krūvą nušiurusių rankšluosčių, nederančių
tarpusavyje paklodžių ir užvalkalų. Taigi reikėjo pradėti be­
veik nuo pradžių. Dėl tokio galvosūkio Ešling ištiko nepa­
prastas susierzinimo priepuolis. Ji virė pykčiu ir apmaudavo,
pagalvojusi, kad daugybę mėnesių turės leisti pinigus ne dra­
bužiams, o visokiems kvailiems daiktams, pavyzdžiui, kėdėms.
- Bet mudu negalime sėdėti ant grindų, - šaukė Felimas.
- Suprantu, - pripažino Ešling. - Tik neįsivaizdavau, jog
bus šitaip...
- Bet tu esi stulbinamai organizuota, - jis buvo sutrikęs. -
Maniau, puikiai susitvarkysi su tokia užduotimi. Kaip ji vai­
dinasi? A, namų ūkis.
 Ji atrodė tokia sutrikusi ir niūri, kad Felimas švelniai tarė:
- Ak, brangioji, leisk man padėti. Aš nupirksiu tau kai ku­
riuos baldus.
- Galiu lažintis, lovą, - pašiepė jį Ešling.
- Na, jeigu jau užsiminei apie ją... - Felimui labai patiko
mylėtis su Ešling. Taigi jam buvo visai nesunku nupirkti jai
lovą. - Ar galiu?
Ešling ėmė svarstyti. Dabar, kai pertvarkė Felimo finansus,
būtų geriau, kad jis išeitų.
- Tarkime, taip, - paniurusi atsakė. - Jei mokėsi kreditine
kortele.
Putodama iš pykčio ir irzulio, ji paėmė banko paskolą, pas­
kui nusipirko sofą, stalą, spintą ir keletą kėdžių. Tada nu­
sprendė, kad pakaks. Kokius metus nepirko užuolaidų.
- Tiesiog nevalysiu langų, - tarė. - Taigi nieko pro juos
nesimatys.
Kai nuo kasdien telkšančių ant vonios grindų balų vanduo
ėmė sunktis į Džoi vonią, nusipirko dušo užuolaidėlę. Bet jos
prioritetai pasikeitė. Nors anaiptol nebuvo apsigimusi dekora-
torė kaip Klodą, ėmė tuo domėtis. Įsigijo ne vieną, o visus du
patalynės komplektus (madingą medvilninį ir gurgždantį baltą
dzenbudistinį ansamblį su įspausto rašto lovatiese). Neseniai
ji suplojo keturiasdešimt svarų už veidrodį. Tiesą sakant, jo
nereikėjo, bet buvo toks gražus... Pripažino, kad tada ją ka­
mavo priešmenstruacinis sindromas ir buvo nevisprotė, bet
veidrodis vis tiek jau nupirktas. O akivaizdus galutinis poky­
tis įvyko tą dieną, kai dulkių siurbliui Ešling išmetė du šim­
tus svarų.
Pasigirdo beldimas į duris. Įslinko Džoi, ji buvo balta kaip
šmėkla.
- Atsiprašau, šiek tiek tvarkausi, - pasiteisino Ešling. - Ar
prižadinau?
- Nieko tokio. Turiu važiuoti į H autą aplankyti mamos, -

6 1
Džoi nutaisė kenčiantį veidą. - Šįkart negaliu vėl nevažiuoti,
nes ir taip atsisakiau paskutinius keturis sekmadienius. Bet
kaip tai iškęsiu? Ji pagamins pietums didžiulių kepsnių ir steng­
sis juos per jėgą man sukišti, ir visą popietę kamuos klausi­
mais, mėgindama išsiaiškinti, ar aš laiminga. Juk žinai, ko­
kios tos mamos.
Ir taip, ir ne, pagalvojo Ešling. Jai buvo pažįstami klausi­
mai: „Ar tu laiminga ?“ Tik dalykas tas, kad Ešling tikrindavo
savo motinos laimės laipsnį, o ne atvirkščiai.
- O, kad ji rengtų sekmadienio priešpiečius civilizuotesniu
laiku, - suniurzgė Džoi.
- Pavyzdžiui, antradienio vakarą, - išsišiepė Ešling. - Man
regis, šiandien dar nesimatei su Tedu?
- Ne. Num anau, kad vakar vakare jam nusišypsojo laimė,
ir dabar jis nenori išeiti iš vargšės mergaitės miegamojo.
- Vakar vakare jis iš tikrųjų stebėtinai puikiai vaidino. Tad
ar nenorėtum man papasakoti, kas nutiko pusiau žmogui, pu­
siau barsukui, ar gal turėsiu tai prievarta iš tavęs išpešti?
Džoi akimirksniu nušvito:
- J i s praleido su manimi naktį. Tiesą sakant, mudu nesimy-
lėjom, tik šiaip pasiglaustėm, ir jis pažadėjo man paskambin­
ti. Kažin, ar tesės pažadą.
- Nuo vieno gurkšnio santykiai neužsimezga, - perspėjo Eš­
ling, remdamasi savo patyrimu ir išmintimi.
- Ir kam tu sakai? Duok man jas, - Džoi pasilenkė, norėda­
ma paimti Taro kortas, - pažiūrėsiu, ką rodo. Imperatorė? Ką
tai reiškia?
- Vaisingumą. Primena, kad išgertum kontraceptinę piliulę.
- Viešpatie! O kaip tau sekėsi? Ar susipažinai su kokiu nors
mielu vaikinu?
-N e.
- Turi labiau pasistengti. Tau trisdešimt vieneri, visi geri
vyrai netrukus bus išgraibstyti.

62
 - M an nereikia motinos, - atsakė Ešling. Tik ne Džoi. - O
tau dvidešimt aštuoneri, - atšovė.
- Taip, ir aš miegu su daugybe vyrų, - Džoi paklausė, bet
jau švelniau: - Ar tik neliksi viena?
- Ką tik nutraukiau santykius, gyvavusius penkerius metus,
tad reikia šiek tiek laiko, kad atsikvošėčiau.
Felimas nebuvo žiaurus žmogus, bet jo nesugebėjimas įsi­
pareigoti labai pakeitė Ešling požiūrį į meilę, kuria ji buvo
pradėjusi netikėti. Jam išėjus, joje it atšiaurus vėjas įsisiautė
vienatvė, bet ji dar nebuvo pasirengusi užmegzti artimesnės
pažinties su kitu vyriškiu. Ir ne todėl, kad būtų nesulaukusi
tokių pasiūlymų.
- J a u beveik metai, kai Felimas išėjęs. Naujas darbas, nauja
pradžia. Kažkur skaičiau, kad šimtas penkiasdešimt procentų
žmonių susiranda partnerį darbe. Ar pokalbio metu matei kokį
nors seksualų vyrą?
Ešling tučtuojau pagalvojo apie Džeką Divainą. Vaikščio­
janti bėda. Įgudęs nervų gadintojas.
-N e.
- Pasirink kortą, - paragino Džoi.
Ešling išskleidė kortas ir ištraukė vieną.
- Kardų aštuonakė, ką ji reiškia? - paklausė Džoi.
- Pokytį, - nenoriai atsakė Ešling. - Neramumus.
- Gerai, nieko naujo. Verčiau jau eisiu. Tik patrinsiu laimės
Budą, kad būčiau tikra, jog nevemsiu autobuse... Iš tikrųjų
tas Buda bejėgis. Gal paskolintum pinigų taksi?
Ešling davė Džoi dešimt svarų ir įbruko du didžiulius plas­
tikinius maišus su šiukšlėmis, jos trikdančiai sudzinksėjo.
- Nuleisk juos vamzdžiu, ačiū.

Už ketvirčio mylios Malone viešbutyje Liza stūmė lėtai slen­

kantį sekmadienį. Skaitė airiškus laikraščius, na, tiesą sakant,
visuomeninės kronikos puslapius. Kokie nuobodūs! Juose,

63
regis, mirgėjo tik nutukusių politikų veidai, kuriuos vagojo
sutrūkinėjusios gyslos ir kurie dėjosi linksmi ir slėpė esą įsi­
žeidę. Na, į jos žurnalą tokios nuotraukos nepaklius.
Ji užsidegė dar vieną cigaretę ir paniurusi ėmė slampinėti
po kambarį. Ką veikia žmonės, kai nedirba? Susitinka su savo
bičiuliais, eina į aludę, sporto salę, vaikštinėja po parduotu­
ves, dekoruoja būstą ar šiaip lanko draugus. Tik tiek įstengė
prisiminti.
Labai norėjo, kad kas nors ją užjaustų ir išklausytų, ir su­
galvojo paskambinti Fifi, artimiausiai ir geriausiai draugei.
Prieš daugelį metų jos, dar jauniklės, kartu dirbo žurnale Sweet
Sixteen. Kai Liza perėjo į Girls rašyti straipsnių, per pažintis
parūpino grožio redaktorės pavaduotojos darbą ir Fifi. Ėmu­
si dirbti Chic vyresniąja žurnaliste, ji pranešė Lizai, kad ieško
redaktorės pavaduotojos. Kai Liza tapo Femme redaktorės
pavaduotoja, Fifi užėmė Lizos redaktorės pavaduotojos vietą
Chic. Po dešimties mėnesių Liza buvo paskirta Femme redak­
tore, o Fifi - Chic redaktore. Liza visados galėdavo pasiskųsti
Fifi, nes ši suvokė „žavaus44 jų darbo riziką ir keblią padėtį,
nors kiti bjauriai jai pavydėjo.
Bet Lizą kažkas sulaikė, ir ji nepakėlė ragelio. Buvo sutriku­
si. Tokia jos būsena panėšėjo į apmaudą ir pasipiktinimą. Nors
jų karjera klostėsi beveik vienodai, Liza visuomet būdavo šiek
tiek išsiveržusi į priekį. Fifi karjera buvo kova, o Liza kopė
aukštyn po truputį, pradėjusi nuo eilinės darbuotojos, pasie­
kė vadovaujamą postą. Ji tapo redaktore maždaug metais anks­
čiau už Fifi, ir nors Chic ir Femme konkuravo beveik tiesio­
giai, Femme tiražas buvo šimtu tūkstančių egzempliorių
didesnis. Liza džiugiai manė, kad jos paaukštinimas M anhat­
tan gerokai pastūmėtų į priekį, ir ją būtų buvę sunku pavyti.
Bet buvo ištremta į Dubliną, ir Fifi netikėtai laimėjo, nes var­
žovė neatvyko.
Oliveris, aiktelėjo Liza, ir staiga pasijuto laiminga. Paskam­

64
binsiu jam. Tačiau šiltas, saldus kaip medus gerų jausmų ant­
plūdis akimirksniu virto rūgštimi. Ji buvo trumpam užsimir­
šusi. A š jo nepasiilgau, kankino save. Tik nuobodžiauju ir esu
nepatenkinta.
Galų gale ji paskambino mamai. M atyt, todėl, kad sekma­
dienis ir buvo susiklosčiusi tokia tradicija. Bet vėliau ją apni­
ko sumauta nuotaika. Ypač dėl to, kad Paulina Edvards žūt­
b ū t n o rė jo s u ž in o ti, k o d ėl O liv e ris jai p a s k a m b in o ,
teiraudamasis Lizos telefono numerio Dubline.
- M udu išsiskyrėm, - Lizos skrandis susitraukė į kietą jaus­
mų riešutą. Ji nenorėjo apie tai kalbėti. Kodėl mama nepa­
skambino jai, jeigu jau taip jaudinosi ir nerimavo? Kodėl vi­
sados ji turi mamai skambinti?
- Bet kodėl, mieloji?
Liza nelabai žinojo kodėl.
- Taip nutinka, - trumpai atsakė, beviltiškai norėdama baigti
šį pokalbį.
- Ar nemėginote kreiptis į tą, kaip jis vadinasi, psichologą?
- nedrąsiai paklausė Paulina, bijodama, kad Liza nesupyktų
ant jos.
- Žinoma, - nekantriai atrėžė Liza. Na, jie nuėjo į vieną
seansą, bet Liza buvo užsivertusi darbais ir daugiau nerado
tam laiko.
- Ar judu tikrai skiriatės?
- M anau, kad taip, - iš tikrųjų Liza nežinojo. Pagauti pyk­
čio jie tik rėkė vienas ant kito: „Skiriuosi su tavimi!“ , „Ne, tu
negali, nes aš skiriuosi su tavim iV\ ir daugiau nieko ypatingo
nesvarstė. Tiesą sakant, kai susipyko, juodu su Oliveriu be­
veik nesišnekėjo, bet, taip atsakydama motinai, ji kažkodėl
norėjo ją įskaudinti.
Paulina liūdnai atsiduso. Lizos vyresnysis brolis Naidželas
išsiskyrė prieš penkerius metus. Paulina vėlai susilaukė vaikų
ir nesuprato jų gyvenimo būdo.

65
 - Sakoma, kad dvi iš trijų santuokų baigiasi skyrybomis, -
pareiškė Paulina, ir ūmai Liza panoro sušukti, kad nesiskiria
ir kad jos motina - siaubinga kvaila ragana, išdrįsusi pakišti
tokią mintį.
Paulina nerimavo dėl dukters, bet ir bijojo jos.
- Ar skiriatės todėl, kad esate... skirtingi?
- Skirtingi, mama? - Liza kalbėjo šiurkščiai.
- Na, kad jis... spalvotasis?
- Spalvotasisf
- Netinkamas žodis, - greitai pasitaisė Paulina, paskui at­
sargiai pabandė: - Juodis?
Liza pliaukštelėjo liežuviu ir sunkiai atsiduso.
- Afroamerikietis?
- Po velnių, mama, jis - anglas! - Liza suprato esanti žiauri,
bet buvo sunku pakeisti gyvenimo įpročius.
- Anglas afroamerikietis? - desperatiškai paklausė Paulina.
- Kad ir kas būtų, jis labai išvaizdus.
Paulina tai kartojo dažnai, nes norėjo parodyti, kad nėra
nusistačiusi priešiškai. Nors kai pirmąkart pamatė Oliverį,
jos širdis iš išgąsčio kone liovėsi plakusi. O kad būtų bent kas
nors ją perspėjęs, kad jos dukters vaikinas yra stiprus, bliz­
gantis, šešių pėdų ūgio juodis. Spalvotasis, afroamerikietis,
nesvarbu, kaip reikia teisingai jį vadinti. Ji nebuvo prieš jį
nusiteikusi, tiesiog jai tai buvo netikėta.
O kai priprato, nebepaisė jo odos spalvos ir suprato, kad jis
tikrai yra nieko sau vaikinas. Švelniai pasakyta.
Didžiulis juodaodis princas lygia žvilgančia oda, kuri buvo
stangriai aptempusi nuožulnius skruostikaulius, migdolo
formos akimis ir susuktais virvutėmis plaukais, siekiančiais
žandikaulio liniją. Jis vaikščiojo tarsi šokdamas ir kvepėjo
saulėtu oru. Paulina taip pat įtarė - nors nebūtų įstengusi
sąmoningai to suformuluoti, - kad buvo užsispyręs kaip
asilas.

66
 - Ar jis sutiko kitą?
-N e.
- Bet galėjo, mieloji Liza. Toks išvaizdus vaikinas.
- Gražus šalia manęs, - jeigu ji kartos tai gan dažnai, galų
gale tai taps tiesa.
- Ar jautiesi vieniša, mieloji?
- Nėr kada, - atšovė Liza. - Turiu galvoti apie karjerą.
- Nesuprantu, kam tau reikia tos karjeros. Juk aš jos nepa­
dariau, ir tai man visai nepakenkė.
- Tikrai? - pyktelėjo Liza. - Galėjai pasistengti, kai tėtis
susižeidė nugarą ir mes turėjome gyventi iš jo invalidumo pen­
sijos.
- Bet pinigai dar ne viskas. Tada buvome laimingi kaip
niekad.
- Aš nebuvau.
Paulina nutilo. Liza girdėjo, kaip ji kvėpuoja į ragelį.
- Verčiau baikime pokalbį, - pagaliau pratarė. - Tikriausiai
tai tau kainuoja.
- Atleisk, mama, - atsiduso Liza. - Neturėjau to galvoje. Ar
gavai siuntinį, kurį tau siunčiau?
- Taip, - susinervino Paulina. - Veido kremai ir lūpų dažai.
Labai miela, ačiū.
- Ar vartoji juos?
- N aaaa... - nutęsė Paulina.
- Nevartoji, - nukirto Liza.
Liza verste užversdavo Pauliną brangiais kvepalais ir kos­
metika, kurios gaudavo darbe. Žūtbūt norėjo, kad motina nors
truputį pasimėgautų prabanga. Bet Paulina nenorėjo išsižadė­
ti Pond's ir Riminei gaminių. Kartą net yra pasakiusi: „Ak,
tavo kosmetika man pernelyg gera, mieloji “ .
- Ji nėra tau per gera, - pratrūko Liza.
Paulina neįstengė suvokti, kodėl Liza taip įniršus. Tik labai
bijojo dienų, kai paštininkas pabelsdavo į jos duris ir maloniai

67
tardavo: „Dar vienas siuntinys iš jūsų mergaitės, iš Londo-
n o “ . Anksčiau ar vėliau Paulina visados sulaukdavo skam bu­
čio ir turėdavo pateikti įvykių eigos ataskaitą.
Nebent tame siuntinyje būdavo knygos. Liza dažnai siųs­
davo mamai Katrinos Kukson ir Žozefinos Koks romanus,
klaidingai manydama, kad jai patiks tie romantiški pasako­
jimai apie greitą praturtėjimą, kol vieną dieną Paulina pareiš­
kė: „Tai buvo puiki knyga, kurią man atsiuntei, mieloji, apie
tą Ist Endo niekšą, mėgusį prikalti savo aukas prie biliardo
stalo“ .
Paaiškėjo, kad Lizos asistentė per klaidą išsiuntė ne tą kny­
gą ir pradėjo naują Paulinos Edvards skaitinių seriją. Dabar
jai patinka gangsterių biografijos ir „kieti“ amerikiečių trile­
riai, ir kuo daugiau kankinimo scenų, tuo geriau. O Katrinos
Kukson knygos keliaudavo pas kitą mamą.
- Labai noriu, kad atvažiuotum pas mus, mieloji. Jau seno­
kai buvai.
- Hm, taip, - neaiškiai numykė Liza. - Greitai atvažiuosiu.
Jokiu būdu! Sulig kiekvienu apsilankymu pas tėvus namai,
kuriuose užaugo, jai atrodydavo vis mažesni ir vis labiau sle­
giantys, liūdni ir niūrūs. Skurdžiuose ankštuose kam bariuo­
se, prigrūstuose labai pigių baldų, ji, regis, spindėdavo, jaus­
davosi svetima su savo dirbtiniais nagais, blizgančiais odiniais
batais, ir jai darydavosi nejauku, suvokus, kad jos rankinė
tikriausiai kainavo daugiau nei sofa, ant kurios sėdi. Ir nors
jos mama su tėčiu vis aikčiodavo, kokia ji nuostabi, šitai ją
labai nervindavo.
Važiuodama pas juos turėtų rengtis kukliau, pasistengti la­
bai neišsiskirti. Bet jai reikėjo gausybės drabužių, vilkėti tarsi
spindinčius šarvus, kad nebūtų įsiurbta atgal į praeitį.
Ji neapkentė viso to, bet neapkentė ir savęs.
- O gal jūs atvažiuotumėt pas mane? - paklausė Liza. Jeigu
jos tėvai neįstengdavo išsijudinti pusvalandžio trukmės kelio­

68
nei iš Hemel Hempstedo į Londoną, vargu ar išsiruoš skry­
džiui į Dubliną.
- Bet tavo tėtis prastai jaučiasi ir...

Klodą sekmadienio rytą prabudo truputį pagiringa, bet jautė­

si puikiai. Trumpai tariant, taip, kad nieko neverčiama prisi­
glaudė prie Dilano ir su švaria sąžine nekreipė dėmesio į jo
erekciją.
Įsiveržus Molei ir Kreigui, Dilanas mieguistai juos paragino:
- Lipkite žemyn, laužykite daiktus ir leiskite mudviem su
mamyte pasnausti.
Stebėtina, bet jie išlėkė, o Klodą ir Dilanas nugrimzdo į snau­
dulį.
- Skaniai kvepi, - sumurmėjo Dilanas Klodai į plaukus. -
Sausainiais. Taip saldžiai... saldžiai...
Vėliau ji sušnabždėjo:
- Duosiu tau milijoną svarų, jei atneši man pusryčius.
- O ko norėtum?
- Kavos ir vaisių.
Dilanas išsiropštė, o Klodą išsitiesė skersai lovos lyg lai­
minga jūrų žvaigždė ir taip tysojo, kol grįžo vyras, vienoje
rankoje nešdamas puodelį, o kitoje - bananą. Padėjo bananą
ant savo karančių slėpsnų, o kai Klodos akys nukrypo į tą
teritoriją, apgaulingai aiktelėjo ir kilstelėjo bananą į viršų, tarsi
suvaidindamas erekciją.
- Ponia Keli, - sušuko jis. - Tu labai graži!
Klodą nusijuokė, bet pajuto, kad atslenka negailestingas kal­
tės jausmas.
Vėliau jie išsiruošė priešpiečių į vieną iš tų užkandinių,
kuriose nesijauti esąs atstumtasis, kai atsivedi du mažus vai­
kus. Dilanas nuėjo parūpinti Molei pagalvėlės, kad ji galėtų
atsisėsti aukščiau, o Klodą išplėšė dukrai iš rankos peilį, ir
jos žvilgsnis užkliuvo už Dilano, įsitraukusio į pokalbį su

69
padavėja - paaugle su Bembio galūnėmis, nuraudusia nuo to­
kio išvaizdaus vyriškio artumo.
Klodą susivokė, kad tas išvaizdus vyriškis - jos vyras, ir
ūmai šovė keista mintis, kad beveik jo nepažįsta. Ją užplūdo
nesuprantamas, permainingas jausmas, kad, puikiai pažino­
dama savo vyrą, jo nepažįsta visai. Tokį įspūdį sudarė spin­
dintys šviesūs jo plaukai, šypsena, nuo kurios oda išsisluoks-
niuodavo aplink burną it lenktiniai skliaustai, beveik visados
linksmos šviesiai rudos akys. Ji buvo nustebinta ir sutrikdyta
jo grožio.
Ką vakar sakė Ešling? Atgaivink stebuklą.
Galvoje šmėstelėjo vaizdas: ji dūsauja iš aistros gulėdama
ant nugaros smėlyje, jos „vietelė" išsipūtusi, išbrinkusi nuo
geidulio... Smėlyje f Ne, luktelėk, tai buvo ne Dilanas, o
Žanas Pjeras, gundytojas prancūzas, kurį išvydus jai imda­
vo virpėti keliai ir su kuriuo ji prarado nekaltybę. Dieve, at­
siduso ji, tai buvo nuostabu. Aštuoniolikmetis, atostogaujan­
tis turistų bazėje Prancūzijos Rivjeroje, buvo seksualiausias
vyriškis, kada nors kritęs jai į akį. O jos reikalavimai buvo
labai dideli, ir ji niekados nebuvo tiek bučiavusis nė su vie­
nu iš namuose slampinėdavusių vaikinų. Bet vos išvydusi
rimtą paniurusį Žano Pjero žvilgsnį, gražią surauktą burną
ir pakerėta laisvos prancūziškos kūno kalbos, iškart nuspren­
dė, kad jis bus tas, kuris gaus labai vertingą jos nekaltybės
dovaną.
Grįžk pas Dilaną, arčiausiai esantį stebuklą. Ak taip. Ji pri­
siminė, jog kone su ašaromis maldavo jo, kad ją pamylėtų.
- Aš negaliu laukti, prašau, įkišk jį dabar!
Ji nuslydo per galinę jo automobilio sėdynę ir praskėtė savo
kelius... Ne, pala, tame automobilyje ir vėl buvo ne Dilanas.
Tai Grėdas, amerikietis futbolininkas, gavęs stipendiją vasa­
ros semestrui. Labai gaila, bet juodu susipažino tik likus trims
mėnesiams iki jo išvykimo. Jis buvo patrauklus, savimi pasiti­

70
kintis sportininkas, stambus, bet raumeningas, ir kažkodėl jai
pasirodė, kad negali jam atsispirti.
Žinoma, ji taip manė ir apie Dilaną. Ėmė raustis praeityje,
ieškodama ypatingų prisiminimų, ir nušluostė dulkes nuo pa­
čių brangiausių. Pirmas kartas, kai jj pamatė. Jų akys tiesiog
susidūrė sausakimšame kambaryje, ir dar prieš susipažinda-
ma su juo, jau žinojo apie jį viską, ką jai reikėjo žinoti.
Šalia jo, penkeriais metais vyresnio už Klodą, visi vaikinai
atrodė kaip spuoguoti pienburniai, kuriems nuo lūpų dar ne-
nudžiūvęs pienas. Jis buvo savimi pasitikintis, gerų manierų,
ir tai darė jį labai charizmatiška asmenybe. Šypsojosi, žavėjo,
skleidė šilumą, kėlė nuotaiką ir ramino: nors buvo ką tik pra­
dėjęs verslą, ji nė neabejojo, kad Dilano laukia sėkmė. Ir buvo
toks m m m... dėl kurio galima nuryti liežuvį!
Jai buvo dvidešimt, ją akino tas šviesiaplaukis gražuolis, ir
ji svaigo iš laimės. Jis puikiai su ja elgėsi, ir Klodą buvo įsitiki­
nusi, jog ištekės už jo. Net kai tėvai bandė paprotinti, jog
esanti per jauna, kad gerai žinotų, ko nori, ji nepaisė jų pata­
rimo. Dilanas buvo jos vienintelis, o ji - jo.
- Štai, Mole! - jis grįžo su pagalvėle. Dėl jos susigrūmė trys
paauglės, kuri ją paduos. Tik tada Klodą pastebėjo, kad Molė
supylė į cukrinę pusę indelio druskos.
Po priešpiečių jie nuvažiavo į paplūdimį. Diena buvo giedra
ir vėjuota, bet šilta, taigi jie nusiavę batus ėmė braidyti po
vandenį. Dilanas paprašė žmogaus, vedžiojančio šunį, kad nu­
fotografuotų besišypsančią vėjo draikomais plaukais jų ket­
veriukę, sutūpusią ant švaraus smėlio, o Klodą suėmė sijono
kraštą, kad jis neliptų prie šlapių kojų.
8

Pirmadienio rytą prieš eidama į tarnybą Liza palindo po du­

šu. Štai ir prasideda naujas darbas. Bet, jos pasipiktinimui,
pastatas buvo užrakintas. Ji truputį paslampinėjo drėgname
ore ir galiausiai patraukė išgerti puodelio kavos. Vis dėlto ir
tai - šiokia tokia veikla. Čia ne Londonas, kur kavinės atveria
duris vos išaušus.
Devintą valandą išėjus iš kavinės, prapliupo lietus. Ranką
iškėlusi virš galvos, ji paspartino žingsnį, čiūžčiodama slidžiu
šaligatviu keturių colių kulniukais. Ūmai sustojo ir riktelėjo
pro šalį einančiam jaunuoliui, susisupusiam į striukę su gob­
tuvu:
- Ar visados lyja šitoje sumautoje šalyje?
- Nežinau, - nervingai atsakė jis. - M an tik dvidešimt šešeri.
Prie durų su Liza pasisveikino mergina, vardu Triks. Ji bu­
vo pašiurpusi nuo šalčio, įsispraudusi į siaurą persišviečiančią
suknelę, panašią į apatinuką, ir, kad nesušaltų, šokčiojo nuo
vienos kojos ant kitos, o buvo apsiavusi storapadžiais batais.
Pamačius Lizą, jos veidas nušvito iš susižavėjimo, ir ji pasku­
bomis sutrypė nuorūką.
- Kaip gyvuojate? - suniurnėjo, išpūsdama paskutinį dūmų
kamuolį. - Puikūs batai! Aš - Triks, jūsų sekretorė. Kol dar
nepaklausėte, tikrasis mano vardas yra Patricija, bet taip m a­
ne vadinti nėra prasmės, nes į jį neatsiliepsiu. Buvau Triksi,
bet žmonės, dirbantys netoliese, tokį vardą davė savo pudelei,
taigi dabar esu Triks. Dirbau priimamojo sekretore, kitaip ta­
riant, pastumdėle, bet mane paaukštino, ir už tai turiu dėkoti
jums. Atsargiai, aš nepasikeičiau... Štai čia, liftas tenai.
- Pirmiausia turėčiau prisipažinti, jog ne itin gerai spausdi­
nu kompiuteriu, - tarė Triks, kai jos ėmė kilti į viršų. - Bet

72.
meluoti moku fantastiškai: visai nesunkiai šešiasdešimt žo­
džių per minutę. Galiu pasakyti, kad esate susitikime, visiems,
su kuriais nenorite šnekėtis, ir jiems nekils nė mažiausio įtari­
mo. Nebent norėsite, kad jie tai suprastų. M oku ir pagąsdin­
ti, suprantate?
Liza ją suprato.
Nors Triks tik dvidešimt vieneri, ji buvo labai graži, ir Liza
pajuto joje slypintį ryžtą ir atkaklumą. Visai kaip ji jaunys­
tėje.
Pirmasis dienos smūgis - Airijos Randolph Media išsiteko
viename aukšte, o Londono kontoros buvo užėmusios visą
dvylikos aukštų pastatą.
- Turiu jus nuvesti pas Džeką Divainą, - pasakė Triks.
- Ar jis generalinis direktorius Airijoje? - paklausė Liza.
- Tikrai? - nustebo Triks. - Matyt. Kad ir kaip būtų, jis -
viršininkas, bent pats taip mano. Su juo menki juokai. Būtu­
mėt jį mačiusi aną savaitę. - Ji dramatiškai pritildė balsą. -
Kaip lokys su skaudančia šikna. Bet šiandien jis gerai nusitei­
kęs, vadinasi, susitaikė su savo mergina. Lengvabūdiška po­
relė.
Lizą toliau atakavo smūgiai: Triks nuvedė ją į erdvią konto­
rą, kurioje stovėjo maždaug penkiolika stalų. Penkiolika! Ar
įmanoma valdyti žurnalo imperiją, kurioje penkiolika stalų,
valdybos posėdžių kabinetas ir ankšta virtuvėlė?
Ją persmelkė baisi mintis.
- Bet... kur yra mados skyrius?
- Ten, - linktelėjo Triks į kampą įgrūsto skersinio pusėn.
Ant jo kabojo siaubingas persikų spalvos megztinis, aišku, iš
„Gėlų mezginių", pamergės suknelė, vestuvių pyragas ir kaž­
kokie vyriški drabužiai.
Dieve! Femme madų skyrius užėmė visą kambarį. Prikimš­
tas drabužių iš prašmatniausių parduotuvių, taigi keletą metų
Lizai nereikėdavo pirkti naujų apdarų. Ji turi kažko griebtis!

73
Jos galva jau ūžė nuo planų, kaip užmegs ryšius su madų pa­
sauliu, tačiau tuo metu Triks ėmė ją pažindinti su dviem dar­
buotojais.
- Tai Dervla ir Kelvinas, jie triūsia ir kituose žurnaluose,
taigi nėra tik jūsų kadrai. Ne taip, kaip aš, - didžiuodamasi
tarė ji.
- Dervla, O ’Donel, malonu susipažinti, - stambi keturias­
dešimties su trupučiu moteris elegantišku palaidu drabužiu
paspaudė Lizai ranką ir nusišypsojo. - Dirbu „Airijos nuota­
koje44, „Keltų sveikatoje44 ir „Gėlų interjeruose44.
Liza, vos metusi žvilgsnį, iškart suprato, jog ši moteris -
buvusi hipė.
- O aš - Kelvinas Kridonas, - Lizos ranką sugriebė liguistai
madingas vyrukas peroksidiniais plaukais, užsibalnojęs Joe
Ninety akinius juodais rėmeliais. Jai akimirksniu tapo aišku,
kad tie akiniai nešiojami tik dėl įvaizdžio, o jų stiklai be jokių
dioptrijų. Pradėjęs trečią dešimtį, pamanė ji. Vyrukas spindu­
liavo šaltą, jaunatvišką energiją. - Dirbu „Airių šlaunyje44,
„Keltų automobiliuose44, „DIY airių stiliuje44 ir „Keol44, žur­
nale apie muziką.
Nuo gausybės sidabrinių jo žiedų Lizai suskaudo ranką.
- Ką norite tuo pasakyti? - sumišo Liza. - Redaguojate vi­
sus tuos žurnalus?
- Taip pat ieškau jiems medžiagos ir rašau straipsnius.
- Ir viską atliekate vienas? - negalėjo atsistebėti Liza. Ji nu­
kreipė žvilgsnį nuo Kelvino prie Dervlos.
- Mums padeda laisvai samdomi žurnalistai, - paaiškino
Dervla. - Mes turim vienintelį tikslą - išleisti naują numerį.
- Reikalai klostėsi neblogai, bet žlugo „Katalikų nuom o­
nė44, - Dervla nenutuokė, kokia buvo sukrėsta Liza, užgriu­
vus rūpesčiams. - Taigi dabar ketvirtadieniais turiu užsiimti
kuo nors kitu.
- Tie leidiniai savaitiniai ar mėnesiniai?

74
 Dervla ir Kelvinas tylėdami grįžtelėjo vienas į kitą, bet pas­
kui nesusilaikė ir vienu metu prapliupo juoktis. Jie niekad ne­
buvo girdėję tokio smagaus klausimo.
- Mėnesiniai! - sudejavo Dervla, negalėdama patikėti savo
ausimis.
- Savaitiniai! - dar garsiau pridūrė Kelvinas.
Tada Dervla pastebėjo, kad Liza susiraukė, ir tučtuojau su­
rimtėjo.
- Ne. Dažniausiai dukart per metus. „Katalikų nuom onė44
išeidavo kas savaitę, bet visi kiti žurnalai - pavasarį ir rudenį.
Nebent nutikdavo kokia nors nelaimė.
- Prisimeni 1999-ųjų rudenį? - Dervla atsisuko į Kelviną.
Šis, akivaizdu, prisiminė, nes vėl ėmė juoktis.
- Kompiuterio virusas, - paaiškino Kelvinas. - Viską ištrynė.
- Tuo metu tai buvo visai nejuokinga...
Bet dabar, aišku, buvo.
- Pažvelkite, - Dervla parodė į lentyną, pilną įvairių iliust­
ruotų žurnalų. Ji padavė Lizai ploną žurnalą, pavadintą „Ai­
rių nuotaka, 2000 pavasaris44.
Tai ne žurnalas, pagalvojo Liza. Tai brošiūra. Tiesą sakant,
lankstinukas. N ieko daugiau, tik lapelis užrašams. Po velnių,
vargu ar tai galima būtų pavadinti leidiniu.
- O štai „Bulvė44, mūsų kulinarinis žurnalas, - Devla įteikė
Lizai kitą lankstinuką. - Jį, kaip ir „Gėlų mezginius44 bei „Ai­
rių sodininkystę44, redaguoja Šauna Grifin.
Ką tik buvo pasirodęs dar vienas darbuotojas.
Ji nesivargins dėl jo, nes jis - pilkas, niekuo neišsiskiriantis
žmogelis, pasibjaurėjusi pagalvojo Liza. Vidutinio ūgio, plik­
telėjęs ir nešioja vestuvinį žiedą. Žmogus-tapetai. Ji vos įsten­
gė su juo pasisveikinti.
- Tai Gėris Godsonas, meno direktorius. Labai nešnekus, -
garsiai pasakė Triks. - Ar ne, Geri? Mirktelėk vieną sykį, jei
taip, dukart - jei nori, kad atstočiau ir duočiau tau ramybę.

75
 Gėris sumirksėjo du kartus, o jo veidas taip ir liko akmeninis.
Paskui jis plačiai nusišypsojo, paspaudė Lizai ranką ir tarė:
- Sveika atvykusi į „Kolin“ . Dirbu ir kituose žurnaluose,
bet dabar ketinu dirbti tik jums.
- Ir man, - priminė jam Triks. - Supranti, esu jos sekretorė.
Tai aš tau nurodinėsiu ir įsakinėsiu.
- Dieve, - geranoriškai sumurmėjo Gėris.
Liza stengėsi išspausti šypseną.
Triks tyliai pabarbeno į Džeko duris, tada jas atidarė. Dže­
kas pakėlė akis. Pailsėjęs jo veidas buvo šiek tiek liūdnas ir
kažko susigėdęs, o nepermatomos juodos akys - paslaptin­
gos. Išvydęs Lizą, jis palankiai nusišypsojo, nors jie niekados
nebuvo susitikę. Visiems pasitaisė nuotaika.
- Liza? - ištarė jos vardą taip, kad ji atitirpo. - Užeikite ir
sėskitės. Jis apėjo stalą ir paspaudė jai ranką.
Lizą apėmusi bloga nuojauta atlėgo. Jai patiko tas Džekas.
Aukštas? Dedu paukščiuką! Tamsiaplaukis? Dedu paukščiu­
ką! Gerai uždirba? Dedu paukščiuką! Jis - generalinis direk­
torius, nors tik airiškos bendrovės.
Nuo jo dvelkė kažkuo ortodoksišku, ir tai ją sujaudino. Nors
buvo apsivilkęs kostiumą, bet nujautė, jog per prievartą, o jo
plaukai buvo ilgesni, nei būtų leistina Londone.
Na ir kas, kad turi merginą? Argi tai kliūtis?
- Mes labai jaudinamės dėl „Kolin", - prabilo jis. Bet šio
teiginio gelmėj Liza išgirdo nuovargio gaidelę. Jo šypsena din­
go, jis vėl surimtėjo ir susimąstė.
Paskui ėmė pristatyti Lizai jos „kom andą":
- Triks, jūsų sekretorė, o štai jūsų pavaduotoja Ešling. Ji,
regis, labai darbšti.
- Girdėjau, - sausai tarė Liza. Iš tikrųjų Kalvinas Karteris
jai pasakė: „Tu pateiksi viziją, o ji padarys visą juodą darbą".
- Mersedes bus mados ir grožio redaktorė, tačiau prisidės ir
prie pagrindinio darbo. Ji atėjo iš „Airijos sekmadienį".

76
 - Kas tai?
- Sekmadienio laikraštis. Gėris, jūsų meno redaktorius, dir­
ba ir kituose leidiniuose. Taip pat ir Bernardas, jis tvarkys
„Kolin“ administraciją, skelbimus ir kitką.
Džekas nutilo. Liza lūkuriavo, kol jis pristatys jai dar ko­
kius aštuonis darbuotojus. Bet jis tylėjo.
- Tai viskas? Penki darbuotojai? Penki? - jai apsvaigo gal­
va, nes negalėjo tuo patikėti. Jos sekretorė Femme net turėjo
savo sekretorę!
- Jums bus skirtas nemažas biudžetas ir laisvai sam do­
miems žurnalistams, - pažadėjo Džekas. - Galėsite rinktis
darbuotojus ir pasitelkti nuolatinius bei vienkartinius kon­
sultantus.
Liza puolė j isteriją. Kaip ji atsidūrė tokioje siaubingoje si­
tuacijoje? Kaip? Ji buvo susiplanavusi savo gyvenimą. Visa­
dos žinojo, kur eina ir ką tenai ras. Iki dabar, kol buvo taip
netikėtai nublokšta į šį užkampį.
- Kieno... kieno yra kiti stalai?
- Dervlos, Kelvino ir Saunos, kuri redaguoja visus kitus mūsų
žurnalus. Dar mano sekretorės, ponios Morli, Madžės - ji
tvarko reklamą ir yra tikra rotveilerė! Lornos ir Emilės iš par­
davimo skyriaus ir dviejų finansininkių Eugenijų.
Lizai buvo sunku atsikvėpti, bet ji turėjo atsispirti norui
bėgti į tualetą ir rėkti, užsidengus rankomis veidą, bet į kon­
torą jau žengė Ešling, redaktorės pavaduotoja.
- Dar sykį labas, - atsargiai nusišypsojo ji Džekui Divainui.
- Sveika, - linktelėjo jis galva, tačiau be jokios šilumos, ku­
rią parodė sveikindamasis su Liza. - Nemanau, kad esate pa­
žįstamos. Liza Edvards - Ešling Kenedi.
Ešling akimirksniu apstulbo, paskui jos veidas nušvito Li­
zai. Ji neslėpė susižavėjimo nepriekaištinga jos oda, puikiu,
įgnybtu per liemenį kostiumėliu, dailiomis kojomis, aptemp­
tomis dešimties denų pėdkelnėmis. - M an malonu susipažinti

77
su jumis, - pernelyg nervingai tarė ji. - Labai jaudinuosi dėl
šio žurnalo.
O Ešling nepadarė Lizai jokio įspūdžio. Mes visos galėtu­
me, jei tik norėtume, šitaip šukuotis plaukus, nei garbanotus,
nei tiesius, niekinamai pagalvojo Liza. Nė viena nėra gimusi
su lygiais, nepriekaištingais plaukais, vis tiek reikia juos kaip
nors tvarkyti. Ir Triks makiažas toli gražu nebuvo subtilus,
bet ji atrodė miela.
Paskui atėjo Mersedes, tačiau ir ji Lizai sukėlė abejonių. Ji
buvo išvaizdi, tyli, tamsi ir slidi kaip gyvatė.
Liza nesusipažino tik su Bernardu, kaip paskui paaiškėjo,
prasčiausiu darbuotoju. Ant marškinių jis dėvėdavo raudoną
liemenę ir ryšėdavo prieštvaninį kaklaraištį, ir, atvirai kalbant,
tai buvo viskas, ką jai reikėjo apie jį žinoti.

Dešimtą valandą „Kolin“ komanda, Džekas ir jo sekretorė

ponia Morli susirinko pasitarimų kabinete susipažinti. Liza
nustebo, kad ponia Morli - ne kvepalais dvelkianti, dalykiška
ir stropi panelės Manipeni tipo moteris, o šešiasdešimtmetė
mopsiško veido drakone. Vėliau Liza sužinojo, kad Džekas ją
paveldėjo iš ankstesnio generalinio direktoriaus. Jis būtų ga­
lėjęs pasamdyti kitą žmogų, bet kažkodėl nusprendė to neda­
ryti, taigi ponia Morli buvo jam labai atsidavusi. Pernelyg
atsidavusi - tokia buvo visuotinė nuomonė.
Ponia Morli ėmėsi rašyti protokolą, ir Džekas trumpai paaiš­
kino, kad „Kolin“ turi būti seksualus, madingas ir žaismin­
gas žurnalas, kurio skaitytojos - nuo aštuoniolikos iki trisde­
šimties metų airės. Jis turėtų būti įdomus, visapusiškas, atvirai
rašyti apie seksą. Visiems reikia gerai apgalvoti straipsnius.
- Ką manote apie straipsnį, kaip susipažinti su vyrais Airi­
joje? - nervingai įsiterpė Ešling. - Galbūt vieno mėnesio nu­
meryje mergina keliaus į pažinčių agentūrą, kitą - naršys po
internetą, dar kitą - susiruoš pajodinėti?

78
 - Nebloga mintis, - nenoromis pratarė Džekas.
Ešling kreivai šyptelėjo. Nebuvo tikra, ar ilgai ištvertų tokį
darbą. Tiesą sakant, idėjos nebuvo jos stiprioji pusė. Tokį
straipsnį pasiūlė Džoi tik todėl, kad tikėjosi tapti ta bando­
mąja mergina.
- Aš juk visados stengiuosi susipažinti su vyrais, - pasakė
Džoi. - Be to, už tai gaučiau pinigų.
- Kokių dar turite idėjų? - paragino Džekas.
- Gal reikėtų kokios nors garsenybės laiško? - pasiūlė Liza. -
Raskite kokią nors airių įžymybę. Pavyzdžiui... - Ji labai su­
glumo, nes nežinojo nė vienos airių garsenybės. - Pavyzdžiui...
pavyzdžiui...
- Bono, - maloniai įsiterpė Ešling. - Arba kuri nors Corrs
mergina.
- Taip, - pritarė Liza. - Tūkstantis žodžių apie skrydžius
pirmąja klase, siautimą vakarėliuose su Keite Mos ir Ana Fril.
Rizikinga ir žavu.
- Puiku, - Džekas buvo patenkintas. Bet Lizą vėl apėmė
siaubas ir baimė. Ji ir vėl buvo priblokšta, nes nė nenutuokė,
kokia milžiniška užduotis jai teko. Nepažįstamoje šalyje iš­
leisti visiškai naują žurnalą!
- O kaip ne garsenybės laiškas? - prašneko Triks kimiu
balsu. - Pasvarstykite tokį dalyką: esu paprasta mergina, vieną
vakarą pajutau, kad man viskas įgriso, be to, turiu neištikimą
vaikiną, neapkenčiu savo darbo, norėčiau turėti daugiau pi­
nigų, iš parduotuvės nušvilpiau nagų lako buteliuką...
Visi džiaugsmingai linkčiojo. Bet kai ji pradėjo pasakoti apie
nagų lako vagystę, galvų linksėjimas sulėtėjo, paskui visai liovė­
si. Taip yra nutikę visiems, bet nė vienas nedrįso prisipažinti.
Triks tučtuojau pagavo nuotaikos kaitą ir pasitikinčiai ėmė
tarškėti toliau:
- M ano mama labai nemėgsta mano vaikino. Nusišviesi-
nau plaukus ir nusideginau galvos odą. Štai taip.

79
 - Gera mintis, - tarė Džekas. - Mersedes, ką sugalvojai?
Mersedes kažką piešė, tamsios jos akys klajojo toli ir buvo
neperregimos.
- Ketinu pristatyti kuo daugiau airių dizainerių. Apsilanky­
siu mados koledžų pasirodymuose...
- Ar tai siaura ir ribota sritis? - kandžiai įsiterpė Liza. -
Apie tarptautinio masto dizainerius turime rašyti profesio­
naliai.
Ji jokiu būdu neketina nešioti mėgėjiškų namų darbo apda­
rų, kuriuos siuva Mersedes draugužės savo miegamuosiuose!
Tikri žurnalai, pavyzdžiui, Femme, publikuoja rafinuotų, puoš­
nių drabužių, kuriuos atsiunčia tarptautinių mados namų spau­
dos biurai, nuotraukas. Tie drabužiai tik pasiskolinami, bet
nufotografuoti jie ne kartą „pasimesdavo“ . Žinoma, kaltė bū­
davo suverčiama modeliams - na, jie juk negali atsisakyti he­
roino. Ir jei koks pražuvęs drabužėlis atsirasdavo Lizos spin­
toje, niekas to nesugaudydavo. Na, tiesą sakant, visi tai puikiai
suprasdavo, bet nieko negalėdavo padaryti. Tai buvo tarnybi­
nės padėties privalumai ir lengvatos, kurių Liza nė neketino
atsisakyti.
Mersedes metė į Lizą gudrų, niekinamą žvilgsnį. Liza nu­
stebo, nes tai ją sutrikdė.
- Kas dar? - paklausė Džekas.
- O gal?.. - lyg dvejodama ištarė Ešling. Jai atrodė, kad turi
originalią idėją, bet abejojo. - O gal nuolatinį straipsnį turėtų
rašyti vyras? Suprantu, jog tai moteriškas žurnalas, bet ar vis­
ką žinome apie vyro proto posūkius? Ką jis iš tikrųjų nori
pasakyti tardamas: „Paskambinsiu ta u “ . Iš tiesų! - susijaudi­
nusi riktelėjo ji. - Galėtume atskleisti ir moteriškąją pusę. Jo
straipsnis jos straipsnyje?
Džekas klausiamai kilstelėjo antakį.
- Tai jau buvo pasiūlyta prieš penkias minutes, - trumpai
nukirto Liza.
 - Tikrai? - nusiminė Ešling. - Tada gerai.
- Šiandien gegužės dvyliktoji, - užbaigė pasitarimą Džekas. -
Valdyba pirmąjį numerį nori išvysti rugpjūčio gale. Tiems,
kurie atėjo iš savaitinių leidinių, tai gali atrodyti ilgas laiko­
tarpis, bet iš tiesų laiko turime nedaug. Prieš akis daug sun­
kaus darbo. Bet ir įdomaus, - pridūrė, nes suprato, kad turi
tai pasakyti. Vylėsi įtikinti kitus, tik, žinoma, ne save. - Iški­
lus keblumams, mano durys visados atviros.
- Iš to nedaug naudos, kai jūsų nėra kontoroje, - įžūliai
tarė Triks. - Norėjau pasakyti, - suskato pasitaisyti, kai pa­
matė patamsėjusį jo veidą, - kad dažnai būnate televizijos stu­
dijoje, kur palaikote tvarką.
- Deja, - Džekas skyrė šiuos žodžius Lizai, - mūsų televizija
ir radijo studijos yra kitame pastate už pusės mylios. Jiems
reikia erdvės, todėl mano kontora čia, bet vis tiek turiu nema­
žai laiko praleisti ir ten. Jei manęs prireiks, galite bet kada
man paskambinti.
- Gerai, - linktelėjo Liza. - O koks bus „Kolin“ tiražas?
- Trys tūkstančiai egzempliorių. Iš pradžių gal bus mažes­
nis, bet tikimės, kad per pusmetį jis pasieks tokį skaičių.
Trys tūkstančiai. Liza buvo pritrenkta - jei Femme tiražas
būdavo mažesnis nei trys šimtai penkiasdešimt tūkstančių, lėk­
davo galvos.
Paskui Džekas parodė Lizai laisvai samdomų žurnalistų biu­
džetą, bet kažkas buvo ne taip - regis, trūko nulio. Bent vieno.
Tokios tokelės. Ji mandagiai išėjo iš kambario ir tarsi sapne
nuslinko į tualetą, užsirakino kabinoje. Savo nuostabai, ėmė
dusti ir kūkčioti. Verkė iš nusivylimo, pažeminimo, vienatvės,
dėl visko, ką prarado. Tai truko neilgai, nes iš tikrųjų nebuvo
verksnė, bet kai galų gale išsliūkino iš kabinos, jos širdis ėmė
smarkiai daužytis pamačius, jog kažkas stovi prie kriauklės.
Ogi atlapaširdė Ešling, užkišusi rankas už nugaros. Landi kalė!
- Kuri ranka? - paklausė Ešling.

8 i
 Liza nesuprato.
- Pasirinkite ranką.
Liza pasijuto, tarsi būtų gavusi antausį. Čia visi pamišę.
- Dešinioji ar kairioji? - neatlyžo Ešling.
- Kairioji.
Ešling parodė Lizai kairiosios rankos turinį. Popierinių no­
sinaičių pakelis. Paskui ištiesė dešiniąją ranką. Raminamųjų
vaistų buteliukas.
- Iškiškite liežuvį, - Ešling užlašino ant sutrikusio Lizos lie­
žuvio keletą lašų. - N uo sukrėtimo ir traumų. Cigaretę?
Liza piktai papurtė galvą, paskui sudvejojo ir inertiškai lei­
do, kad Ešling įbruktų jai į burną cigaretę ir ją uždegtų.
- J e i norite pataisyti makiažą, - pasiūlė Ešling, - turiu drė-
kiklio ir tušo. Jis tikriausiai nėra toks geras, prie kokio esat
pratusi, bet šiuo atveju pravers. - Ji jau knisosi savo ranki­
nėje.
- Ar jus kas nors čia atsiuntė? - Liza galvojo apie Džeką
Divainą.
Ešling papurtė galvą.
- Niekas nesusivokė, tik aš.
Liza nesumojo, ar turėtų nusivilti, ar ne. Nenorėjo, kad Dže­
kas pamanytų, jog ji silpnadvasė, bet būtų miela žinoti, kad
jam rūpi...
- Paprastai taip nesielgiu, - Liza nutaisė griežtą miną. -
Nenoriu, kad visa tai išeitų už šių sienų.
- Tai jau pamiršta.
9

Baigiantis pirmai darbo dienai, Ešling pasijuto visiškai išse­

kusi. Bet jai nepaprastai palengvėjo, kad nereikia stumdytis
autobuse ar kastis kita transporto priemone, ir ji pėsčia nu­
svirduliavo tiesiai į namus. Kokia laimė! Ji bent turi juos, o
Lizai dar reikėjo juos susirasti.
Ešling patenkinta įlėkė į savo butuką, nusispyrė batelius ir
patikrino telefono atsakiklį. Raudona lemputė geidulingai ir
smagiai mirkčiojo mėgstamą jos „kūrinį“ . Ešling labai troško
draugijos ir ryšio, kad padėtų jai užbaigti neįprastą, sunkią,
išsekinusią dieną. Bet nusivylė, nes buvo gavusi tik vieną keis­
tą žinutę iš kažkokios bendrovės Cormac, ji pranešė penkta­
dienio rytą atvešianti toną mulčio. Po galais, matyt, supainio­
jo numerį.
Ji susirangė ant sofos, čiupo telefoną ir paskambino Klodai.
Bet vos spėjo pasisveikinti, Klodą tuojau prapliupo:
- Šiandien man buvo pragariška diena!
Stengdamasi perrėkti klyksmų kakofoniją, ji ėmė skųstis:
- Kreigui suskaudo pilvuką, jis pusryčiams suvalgė tik skre­
bučio riekelę, užteptą žemės riešutų sviestu. Per priešpiečius
nieko neėmė į burną, tad svarsčiau, gal pamėginus sumaitinti
jam šokoladinį sausainį, nors, gavęs cukraus, jis visada pasi­
daro pernelyg aktyvus, taigi galiausiai daviau saldaus kremo,
nes pamaniau, jog toks maistas naudingesnis nei tas šoko­
ladas...
- Ak, - užjaučiamai sulinksėjo galva Ešling, o Klodą nustel­
bė staugimas.
- ... kurį jis kaipmat sutaršė, tada pabandžiau duoti dar,
bet jis tik nulaižė glajų. Kreigas neturi temperatūros, bet iš­
blyškęs. U Ž S I Č I A U P K ! L EI SK M A N P A S I Š N E K Ė T I T E L E F O N U

83
P E N K I A S S E K U N D E S , P R A Š A U . Ak, po šimts velnių, nebegaliu
to pakęsti!
Klodos maldavimus užgožė dar didesnis triukšmas.
- Ar tai Kreigas? - paklausė Ešling. Matyt, jam tikrai skau­
da pilvą. Jis žviegė, tarsi būtų skerdžiamas.
- Ne, tai Molė.
- O kas jai nutiko?
Ešling įstengė suprasti kelis Molės riksmo žodžius. Mamytė
pikta. Mamytė tiesiog siaubinga. O Molei tokia mamytė ne­
patinka. Itin isteriškas klyksmas reiškė, kad Molė N E K E N Č I A
mamytės.
- Skalbiu jos seilinuką, - pasiteisino Klodą. - Jis skalbyklėje.
- O Dievulėli.
Molė tiesiog pasiųsdavo, kai jai tekdavo išsiskirti su savo
seilinuku. Kitados tai buvo indų šluostė - ją Molė, nepaliau­
jamai čiulknodama, sugadino ir pavertė dvokiančiu beformiu
parudusiu skuduru.
- Jis buvo nešvarus, - desperatiškai tarė Klodą. Nusigręžė
nuo telefono ir vėl ėmė maldauti: - Mole, jis buvo purvinas.
Tfiu, bjaurus, fui! - Ešling kantriai klausėsi, kaip Klodą spjau­
dėsi ir leido pasibjaurėjimo garsus. - Jis buvo pavojingas svei­
katai, būtum nuo jo susirgusi.
Klyksmas pagarsėjo dar keliais tonais, ir Klodą grįžo prie
telefono.
- Ta sena kalė vaikų darželyje pasakė, kad nebeleis Molei
neštis seilinuko, jeigu jis nebus reguliariai skalbiamas. Ką ga­
liu padaryti? Bet nemanau, jog tai apendicitas...
Tik po akimirkos Ešling suvokė, kad jos jau šnekasi apie
Kreigą.
- ... nes jis nevėmė, o šeimos medicinos enciklopedijoje ra­
šoma, jog tai neabejotinas apendicito požymis. Bet juk visko
prisigalvoji, ar ne?
- Taigi, - suabejojo Ešling.

84
 - Tymai, vėjaraupiai, meningitas, poliomielitas, diegliai, -
liūdnai greitakalbe bėrė Klodą. - Palauk, Molė nori atsisėsti
man ant kelių. Gali sėdėti ant mamytės kelių, jei pažadėsi ty­
lėti. Ar tylėsi? Ką?
Bet Molė jos neklausė, tik iš bildesio ir bruzdėjimo Ešling
suprato, kad jai buvo leista įsitaisyti Klodai ant kelių. Laimė,
ji liovėsi spiegti ir dabar tik šnarpštė ir aikčiojo.
- Tarsi viso to būtų negana, dar paskambino tas šiknius
Dilanas ir pasakė, kad jis ne tik ir vėl pareis namo vėlai, bet
dar ir kitą savaitę turės dalyvauti naktinėje konferencijoje.
- Šiknius Dilanas, - išgirdo Ešling puikia tarsena monoto­
niškai kartojant Molę. - Šiknius Dilanas, šiknius Dilanas.
- ... Be to, šį penktadienį jis išvažiuoja vakarieniauti į Bel­
fastą!
Fone pasigirdo verksmas. Vyriškio verksmas. Šiknius Dila­
nas anksti parėjo namo ir nusiminė, išbartas žmonos ir duk­
ters, ironiškai svarstė Ešling. Ne, verkšleno, zirzė ir skundėsi
dėl skaudančio pilvuko vis dėlto Kreigas.
- Užeisiu penktadienį vakare, - pasisiūlė Ešling.
- Puiku... N E K I Š K N A G Ų ! N E L I E S K , B J A U R Y B E! Ešling, tu­
riu eiti, - tarė Klodą, ir ryšys nutrūko. Dažniausiai taip ir
baigdavosi visi pokalbiai telefonu su Klodą. Ešling suglumusi
sėdėjo ir žvelgė į telefoną. Jai reikėjo su kuo nors pasišnekėti.
Gerai, kad netrukus turėtų pareiti Tedas. Jis buvo toks punk­
tualus, kad Ešling pagal jį galėjo nustatyti savo laikrodį. Še­
šios penkiasdešimt trys.
Bet dešimt po septynių, kai ji jau buvo sušlamštusi beveik
pusę Kettle traškučių, o Tedo nė kvapo, ji sunerimo. Vylėsi,
kad jis nepateko į avariją. Juk lakstė ant dviračio kaip vel­
nias, ir dar be šalmo. Pusę aštuonių jam paskambino. Jos nuo­
stabai, jis buvo namie!
- Kodėl neužsukai?
- Ar nori, kad ateičiau?

85
 - Na... M anau, taip. Šiandien buvo pirmoji mano diena
naujame darbe.
- Ak, šūdas, pamiršau. Tuojau ateisiu.
Akimirksniu Tedas jau buvo pas Ešling ir atrodė kažkoks
pasikeitęs. Kiekybiškai buvo neįmanoma to apibrėžti, tačiau
Ešling tuo nė neabejojo. Nematė jo nuo šeštadienio vakaro -
tiesiog nuostabu, bet ji buvo taip suirzusi dėl naujo darbo,
kad iki šiol tos permainos nepastebėjo. Jis buvo nebe toks
švelnus, bet tvirtesnis. Dažniausiai įsiverždavo į kitų erdvę lyg
nesulaikoma jėga, bet tokios pagyvėjusios, tiesios laikysenos
ji dar nebuvo regėjusi.
- Sveikinu su sėkme šeštadienio vakarą, - tarė Ešling.
- Atrodo, turiu naują merginą, - prisipažino jis ir droviai
išsišiepė iki ausų. - Tiesą sakant, bent jau vieną. - Ešling vei­
de atsispindėjo nekantrus laukimas, todėl jis paaiškino: - Va­
kar praleidau su Ema, bet rytoj vakare susitiksiu su Kele.
Tada pasirodė Džoi.
- Laukiančiam laikas prailgsta. Jei smaksosiu prie telefono,
pusiau žmogus, pusiau barsukas niekados nepaskambins. Tikra
teisybė! Bilas Geitsas, Rupertas Murdokas ar Donaldas Tram-
pas - pamaniau, kad pramonės magnatai labai tiks tavo nau­
jo darbo pradžiai.
- Nesunku išsirinkti, - Ešling negalėjo patikėti, kaip lengva
jai pokštauti. - Žinoma, Donaldas Trampas.
- Tikrai? - paniuro Džoi. - M an atrodo, kad jo šukuosena
labai jau pasipūtusi, nes plaukai išdžiovinti džiovintuvu. M a­
nau, jog sunku gerbti žmogų, kuris skiria savo plaukams dau­
giau laiko negu aš. Gerai, kiekvienam savo.
Ji išėmė iš krepšio butelį Asti Spumante ir pamojavo juo.
- Čia tau. Sveikinu naujame darbe.
- Spju-mante*, - sušuko Ešling. - Ačiū.

* Čia žod ž ių žaismas: s p e w (anglų k.) - vėmalai.

 - Spju-mante? - žavėjosi Tedas.
- Spju-mante, - patvirtino Džoi. - Pats geriausias.
Kai jie ganėtinai prisikikeno iš to „s/?/w-mante“, Džoi išpū­
tė akis ir, tikėdamasi gerų naujienų, paklausė:
- Na kaip? Kokia buvo pirmoji tavo, žavaus žurnalo dar­
buotojos, diena?
- Turiu gražų stalą, puikų kompiuterį Apple Mac.
- Gražų bosą? - reikšmingai paklausė Džoi.
Ešling stengėsi susikaupti. Ją pakerėjo švytinti, patraukli Li­
za, jai buvo smalsu, kodėl ji tokia nepatenkinta ir liūdna. Ji
atpažino ją. Tai ta pati moteris, kurią matė prekybos centre,
nusipirkusią visų prekių po septynias, ir tai ją taip pat sudo­
mino. Bet ji suklydo, nusekdama paskui ją į tualetą. Labai
norėjo padėti, tačiau buvo palaikyta landūne ir įkyruole.
- J i labai graži, - Ešling nenorėjo leistis į apgailestavimus. -
Liekna, protinga, fantastiškai rengiasi.
Tedas, naujai iškeptas mergininkas, atkuto, bet Džoi panie­
kinamai tarė:
- Ne tas bosas. Išvaizdus vyriškis, kuriam į pirštą įkando
mergina.
Ešling stūmė šalin mintis apie Džeką Divainą. Ji ką tik pra­
dėjo naują darbą, ir jai pasirodė, kad nė vienas jos viršininkų
nebuvo ja sužavėtas.
- Iš kur žinai, kad jis išvaizdus? - paklausė ji.
- Tiesiog taip atrodo. Apkiautėliams niekas nekandžioja
pirštų.
- Teisybė, - įsiterpė Tedas. - M an dar niekad nėra to nutikę.
Bet viskas gali ir pasikeisti, pagalvojo Ešling.
Džoi neatstojo:
- O tavo bosas?
- Jis, hm, labai rimtas, - prabilo Ešling. Paskui norėdama
pasipuikuoti prisipažino: - Regis, aš jam nepatinku, - ji pa­
manė, jog taip sakyti yra neutralu.

87
 - Kodėl? - toliau kamantinėjo Džoi.
- Taip, kodėl? - norėjo sužinoti ir Tedas. Kaip kas nors gali
nemėgti Ešling?
- Matyt, todėl, kad anądien užklijavau jam pleistrą.
- Kas čia blogo? Tu tik stengeisi padėti.
- O, kad nebūčiau taip pasielgusi, - atsiduso Ešling. - Ver­
čiau ko nors užkąskime.
Jie paskambino į tajų restoranėlį ir, kaip visada, užsisakė
per daug maisto. Net ir visiems prisikimšus skrandžius (jie
taip išsipūtė, kad net skaudėjo), dar buvo likę gausybė valgių.
- To tajų maisto nuolat persiryjame, - ėmė apgailestauti
Ešling. - Gerai, į kieno šaldytuvą sudėsime likučius, nors juos
vis tiek po dviejų dienų išmesime?
Džoi ir Tedas susižvalgė, truktelėjo pečiais ir pasižiūrėjo į
Ešling.
- Gal į tavo.
- Aš sunerimusi, - pranešė Džoi. - M ano laimės sausainis
teigia, kad patirsiu nusivylimą. Paskaitykime savo horoskopus.
Jie išsitraukė senus kinų horoskopus ir pasklaidę rado spren­
dimą, kokio norėjo. Paskui pabandė žiūrėti televizorių, bet jis
nieko doro nerodė. Tada Džoi dirstelėjo pro langą skersai gat­
vės „Sniego" klubo pusėn. Durininkai juos įleisdavo nemo­
kamai, nes jie gyveno toje pačioje gatvėje.
- Kas nori pereiti gatvę ir pašokti? - nerūpestingai pasido­
mėjo Džoi. Pernelyg nerūpestingai.
- Ne! - tarė Ešling, nes baimė ją vertė būti kategorišką. -
Rytoj prieš darbą turiu būti puikios formos.
- Ir aš turiu darbą, - pasakė Džoi. - Esu greičiausia draudi­
mo ieškinių tyrėja Vakaruose. Nagi, tik vienai taurei.
- Tu nė nesuvoki, ką dabar pasakei. Stebiuosi, kaip išvis
prasižiojai. Jeigu eisiu su tavimi „vienai taurei", baigsiu penktą
valandą ryto svaigstančia galva, šokdama pagal ABBA muzi­
ką, žiūrėdama, kaip teka saulė, keistame bute su grupele dar

88
keistesnių žmonių, kurių nepažįstu ir kurių niekados nebeno­
rėsiu matyti.
- Dar nesu girdėjusi tokių tavo aimanų.
- Atleisk, Džoi. Turbūt šiek tiek nerimauju dėl darbo.
- Aš eisiu su tavimi, - pasisiūlė Tedas. - Jei tu nesugebėsi
išgąsdinti vaikinų, tada aš atbaidysiu juos.
- Tu! - pašiepiamai nusijuokė Džoi. - Nemanau.

Dilanas parsirado tik po devynių. Klodai vargais negalais pa­

vyko Molę ir Kreigą sukišti į lovą, ir tai buvo tikras stebuklas.
- Sveika, - pavargusiu balsu tarė Dilanas, nutrenkė portfelį
prie holo sienos ir nusitraukė kaklaraištį. Tramdydama pyktį,
nes portfelio sagtys ir vėl nubraukė dažų sluoksnį, Klodą su­
kaupė drąsą Dilano bučiniui. Jai būtų labiau patikę, jeigu jis
nebūtų to daręs. Tas bučinys nieko nereiškė, buvo tik erzina­
mas įprotis.
Ji jau žiojosi, norėdama išrėžti, kokią siaubingą dieną išgy­
veno, tačiau jis buvo už ją greitesnis.
- Dieve, na ir dienelė! Kur jie?
- Lovoje.
- Abu?
- Taip.
- Gal reikėtų paskambinti į Vatikaną ir pranešti apie ste­
buklą? Aplankysiu juos ir ateisiu, - grįžo be kostiumo, su tre­
ningo kelnėmis ir sportiniais marškinėliais.
- J o k i ų naujienų? - paklausė ji, nekantriai laukdama infor­
macijos ir šurmulio iš išorinio pasaulio.
-J o k ių . O vakarienė?
Ak, vakarienė.
- Tiesiog nespėjau... Kreigo pilvo skausmai ir Molės susier­
zinimo priepuoliai... - ji atidarė šaldytuvą, ieškodama įkvė­
pimo. Nieko pagaminto. Nepadėjo ir šaldiklis. - Spagečiai
ant skrebučio?

89
 - Spagečiai ant skrebučio? Gerai, kad vedžiau tave, nepai­
sydamas tavo kulinarinių sugebėjimų, - nusišypsojo jai. Ar ji
bent suvokė, kad ta šypsena buvo šiek tiek priverstinė?
- Iš tikrųjų gerai, - pritarė Klodą ir paėmė iš spintelės skar­
dinę. Nebuvo tikra, ar pyksta jis, ar ne. Dilanas visados buvo
linksmas, net ir kai pykdavo. Ji tam neprieštaravo, taip būda­
vo lengviau gyventi.
- Kaip sekėsi darbe? - ji pamėgino dar sykį užvesti kalbą. -
Kodėl taip vėlai parėjai?
Jis pavargęs atsiduso:
- J u k žinai tą garsųjį amerikiečių gebėjimą pardavinėti? Tą,
kuris trunka visą amžinybę?
- Taip, - sumelavo ji, kišdama duoną į skrudintuvą.
- Neprisimenu, kurioje žaidimo vietoje sustojau, kai pas-
kutinįkart pasakojau apie jį. Ar jie iš tiesų ką nors nusprendė?
- Galbūt ketina tai padaryti, - stengėsi prisiminti Klodą.
- Gerai, taigi po ilgiausių svarstymų jie galų gale susimaži­
no iki trijų paketų. Tada pareiškė, kad nori juos išbandyti. O
tai, kaip supranti, yra didžiulė sumauto laiko gaišatis, todėl
pasiūliau jiems siųsti ataskaitas iš bandymo vietų. Iš pradžių
jie sutiko ir man pritarė. Paskui persigalvojo ir išsiuntė iš Ohajo
kontoros du specialistus, kad šie atliktų bandymus...
Klodą pamaišė puodą ir nukėlė. Ji buvo nusivylusi. Tai vel­
niškai nuobodu.
Susmukęs prie stalo, Dilanas varė toliau:
- Tada šiandien popiet sulaukiau skambučio, jie išvažiavo,
nusipirko paketą iš Digitvare ir nė neketina išbandyti mūsų!
Štai čia Klodą ir pademonstravo, ką suprato iš visos jo ti­
rados:
- Tačiau tai nuostabu! Jie net neketina išbandyti jūsų!
II I I
It
10

Liza stengėsi užmigti šaltoje vienišoje lovoje niūriame kam ­

baryje H arkorto gatvėje, bet jai atrodė, kad snūduriuoja snū­
duriuoja ir yra įpusėjusi siaubingą košmarą.
Po šokiruojančios dienos diletantiškoje, saviveikliškoje kon­
toroje jai tapo aišku, kad blogiau susiklostyti reikalai negalė­
jo. Taip ji manė dar prieš mėgindama rasti nuomotis būstą. Iš
pradžių tikėjosi, kad jai padės agentūra, bet registracijos m o­
kestis buvo plėšikiškas. Telefonu ji taktiškai pasisiūlė juos gra­
žiai paminėti savo žurnale, jeigu jie nereikalautų iš jos to ne­
lemto mokesčio.
- Mums nereikia reklamos, - pasakė jai jaunas vyriškis. -
Dėl Keltų tigro turime daugiau darbo, nei pajėgiame susido­
roti.
- Keltų k o ?
- Tigro, - jaunuolis, išgirdęs Lizos akcentą, paaiškino: - Ar
prisimenate, kai Japonijos ir Korėjos ekonomika ėmė sparčiai
augti, tas reiškinys buvo pavadintas Azijos tigru.
Žinoma, Liza, neprisiminė. Tokie žodžiai, kaip „ekonomi-
k a“, tiesiog atšokdavo nuo jos.
Jaunuolis kalbėjo toliau:
- Taigi dabar labai greitai kylanti Airijos ekonomika vadi­
nama Keltų tigru. Tad, - jis stengėsi šnekėti kuo taktiškiau,
bet jam nelabai sekėsi, - mums nereikia jokios nemokamos
reklamos.
- Gerai, - tyliai tarė Liza ir padėjo ragelį. - Ačiū už paskai­
tą apie ekonomiką.
Pasinaudojusi Ešling patarimu, ji nusipirko vakarinį laik­
raštį ir peržvelgė nuomojamų butų ir gyvenamųjų namų m a­
dingame Dublino ketvirtajame rajone sąrašą. Norėdama ap­

92
žiūrėti keletą vietų, susitarė dėl susitikimų po darbo. Tada
Randolph Media sąskaita užsisakė taksi, kad ją pavežiotų.
- Atsiprašau, mieloji, - pasakė taksi vairuotojas. - Nežinau
jūsų vardo.
- Nesijaudinkit, - lipšniai atsakė Liza. - Sužinosite.
Jau daugybę metų ji nevažinėjo viešuoju transportu ir ne­
mokėjo už taksi iš savo kišenės. Ir dabar neketino to daryti.
Pirmiausia nuvyko apžiūrėti atskiro dviaukščio buto Bols-
bridže. Laikraštyje jis buvo patraukliai aprašytas: patraukli
kaina, geras pašto kodas, visi patogumai ir neblogos sąlygos.
Iš tikrųjų vieta buvo puiki. Daugybė restoranų ir kavinių, tyli
graži medžiais apsodinta gatvė su besirikiuojančiais nedide­
liais, bet tvarkingais ir išpuoselėtais namais. Taksi lėtai va­
žiuojant ir ieškant keturiasdešimt aštunto namo, Lizos nuo­
taika pirmąkart pasitaisė nuo to laiko, kai klapsėjo akimis
Džekui. Jai jau atrodė, kad čia gyvena.
Paskui ji pamatė tą namą. Vienintelį gatvėje namą, kuris,
regis, buvo neteisėtai užimtas naujakurių: ant langų kabojo
sudriskusios užuolaidos, kieme žėlė kelių pėdų aukščio žolė,
ant betoninių įvažiavimo blokų rūdijo automobilis. Važiuo­
dama taksi, ji skaičiavo namus, svarstydama, kuris yra ketu­
riasdešimt aštuntas. Keturiasdešimt antras, keturiasdešimt ket­
virtas, keturiasdešimt šeštas, keturiasdešimt... aštuntas. Tiesą
sakant, keturiasdešimt aštuntas namas taip ir laukė, kada bus
nugriautas.
- Po velnių, - atsiduso ji.
Jau buvo ir pamiršusi, ką reiškia ieškoti būsto ir kad tokios
paieškos - pragariškas darbas. Virtinė vis labiau pribloškian­
čių nusivylimų.
- Važiuokite, - paliepė ji.
-J ū s teisi, - pratarė taksi vairuotojas. - Kur trauksime dabar?
Antroji vieta buvo šiek tiek geresnė. Bet staiga virtuvės grin­
dimis perbėgo ruda pelė, kraipydama blizgančią uodegytę, ir

93
šmurkštelėjo už šaldytuvo. Lizos galvos oda net pašiurpo iš
pasibjaurėjimo.
Pasak skelbimo, trečiasis būstas „mažas ir dailus", bet būtų
teisingiau jį pavadinti „neįtikėtinai ankštu". Tai vieno kam ­
bario studija su vonios kambariu spintoje ir be virtuvės.
- Paaiškinkit, kam jums ta virtuvė? Jūs, karjeros moterys,
neturite kada gaminti valgį, - meilikavo apkūnus kaip ruonis
šeimininkas. - Esate pernelyg įsitraukusios į pasaulio valdymą.
- Šauniai stengiesi, storuli, - sumurmėjo sau po nosimi Liza.
Netekusi vilties, ji nusliūkino iki taksi ir pakeliui į namus
Harkorto gatvėje turėjo šnekėtis su vairuotoju, jau nuspren­
dusiu, kad jie tapo gerais draugais.
- ... mano vyriausias berniukas turi puikias rankas. Ge­
riausias visame pasaulyje. Jis galėtų padaryti ką tik reikia.
Pakeisti elektros lemputes, surinkti stalus, nupjauti žolę, vi­
sos merginos mūsų gatvėje jį myli...
Vairuotojas ją erzino, bet, išlipusi iš automobilio, susizgri­
bo, kad jai jo trūksta. O dabar taip ir nesužinos, kas įvyko,
kai jis metė iššūkį mergaičių, terorizavusių jo keturiolikmetę
dukterį, šutvei.
Kai grįžo į niūrų kambarį, siela norėjo staugti iš liūdesio. Be
to, ji buvo labai nusikalusi ir alkana, taigi viskas atrodė dar
baisiau. Ji buvo apgauta, kaip ir tada, kai būdama aštuonio­
likmetė pradėjo dirbti niekingame žurnale ir jai niekaip nesi­
sekė išsinuomoti padoresnio būsto. Gyvenimas iškrėtė jai pokš­
tą, ji smuktelėjo žemyn ir vėl atsidūrė pradžioje. Nors žvelgiant
į praeitį tada viskas atrodė kur kas įdomiau ir linksmiau.
Ji labai norėjo ištrūkti iš prastų, ankštų savo namų. Nuo
trylikos metų ėmė bėgioti iš pamokų ir važiuodavo į Londoną
vagiliauti parduotuvėse. Grįždavo namo su laimikiu: pieštu­
kais akims paryškinti, auskarais, šalikais ir krepšiais. Ją nu­
žvelgdavo sunerimusi motina. Jai kildavo įtarimų, bet nedrįs­
davo ką nors pasakyti.

94
 Kai Lizai sukako šešiolika ir ji nebeįstengė susidoroti su
mokslais, paliko namus ir visam laikui išvyko į Londoną. Ji ir
jos draugė Sandra (ši tuojau pat ėmė laikytis nerašytų elgesio
gatvėje taisyklių ir pakeitė vardą į Zandrą), susipažinusios su
trimis gėjais - Čarliu, Džerantu bei Kevinu, persikėlė į nelega­
lią jų landynę daugiabutyje, Haknyje. Tenai ir prasidėjo įdomus
laukinis gyvenimas. Jie stačia galva nėrė į malonumų pasaulį:
pirmadienio vakarais traukdavo į „Astoriją44, trečiadienio va­
karais - į „R ojų“, o ketvirtadieniais - į „Kalėjimą44. Klasto­
davo nebegaliojančius autobuso bilietus, parsirasdavo namo
naktiniais autobusais, klausydavosi Cocteau Tivins ir Art o f
N oise, susitikinėdavo su įvairiausiais žmonėmis.
Svarbiausias dalykas jiems buvo drabužiai, tad pirmiausia
stengdavosi puikiai rengtis. Vadovaudamasi vaikinų, kurie apie
nepriekaištingą išvaizdą išmanė kaip kokie modeliuotojai, pa­
tarimais Liza greitai išmoko žavesio paslapčių.
Camden prekybos centre Džerantas privertė ją nusipirkti
aptem ptą, kūno formas išryškinančią raudoną suknelę su
įkirpte iki šlaunies. Prie jos prisiderino pėdkelnes baltais ir
raudonais dryžiais ir rankinę - mažą kietą baltą lagaminėlį
su raudonu kryžiumi. O kad ansamblis būtų tobulas, Kevi-
nas pasisiūlė nudžiauti jai iš Joseph parduotuvės drobinius
sportinius batelius, kurių rantyti padai panėšėjo į sunkveži­
mio padangą. Nugvelbė juos pačiu laiku, nes kitą dieną bu­
vo iš tos parduotuvės atleistas.
Ant galvos Liza buvo užsivožusi megztą piratiško stiliaus
skrybėlę, nusagstytą žiogeliais - tai namų darbo Džono Gali-
jano modelio dirbinys, sukurptas kartu su Kevinu, norėjusiu
tapti drabužių modeliuotoju. Jos plaukus prižiūrėjo Čarlis.
Plaukų priemonės buvo naujovė, taigi jis nubalino Lizos plau­
kus iki blyškaus šviesumo, o viršugalvyje pritaisė šviesią ka­
są, siekiančią juosmenį. Vieną vakarą „Tabu44 bare ją net nu­
fotografavo I-D žurnalas. (Nors kitą pusmetį jie pirko visus

95
žurnalo numerius, jos nuotrauka taip ir nepasirodė, tačiau
vis dėlto.)
Landynėje beveik nebuvo baldų, tad kai šiukšlių konteine­
ryje jie rado krėslą, kilo didžiulis sambrūzdis. Visi penki
džiaugsmingai pargabeno jį namo ir sėdėdavo ant jo pakaito­
mis. Paeiliui gerdavo ir arbatą iš puodelių, nes turėjo tik du.
Bet nė vienam neatėjo į galvą nusipirkti jų daugiau - juk tai
baisus pinigų švaistymas. Tie menki grašiai, kuriuos gauda­
vo, būdavo atidedami drabužiams, klubų bilietams (jeigu ne­
rasdavo būdų, kaip į juos patekti nemokamai) ir alkoholiui.
Galų gale jie visi gavo darbą: Čarlis kirpykloje, Zandra res­
torane, Kevinas Com m e dės Garėons parduotuvėje, Džeran-
tas įsitaisė populiariame klube durininku, o Liza - centrinės
gatvės drabužių parduotuvėje, kurioje, tiesą sakant, pavog­
davo daugiau, negu parduodavo. Jie sukūrė nuostabią barte­
rinę sistemą. Čarlis tvarkydavo Lizai plaukus, ji pavogdavo
marškinius Džerantui, šis įleisdavo juos nemokamai į „Ta­
bu", Zandra paryčiais restorane jiems įpildavo tekilos už dy­
ką. (Maža barterinė sistema veikė ir tenai, nes barmenas ne­
reikalaudavo iš Zandros kvitų mainais už prastos kokybės
seksualines paslaugas.) Į tą ciklą nebuvo įtrauktas tik Kevi­
nas, nes parduotuvė, kurioje dirbo, buvo tokia brangi ir m a­
žytė, kad, jei būtų nušvilpęs bent vieną daiktą, visas jos asor­
timentas būtų sumažėjęs dvidešimt penkiais procentais. Bet
tomis beprotiškomis antros devintojo dešimtmečio pusės die­
nomis, kai buvo garbinamos etiketės, jis daugiausia prisidėjo
prie šlovės, sklandžiusios apie tą grupelę.
Nė vienas iš jų neleisdavo pinigų maistui - kaip ir puode­
liams ar baldams, tam nevertėjo švaistyti. Jeigu išalkdavo, už­
puldavo restoraną, kuriame dirbo Zandra, ir reikalaudavo pa­
valgyti. Arba trau k d av o smagiai pavagiliauti čionykštėje
parduotuvėje. Klaidžiodavo tarp lentynų, valgydavo iš jų nu­
gvelbtus skanėstus, o paskui popierėlius ir bananų žieves nu-

96
kišdavo į lentynų gilumą. Kartais Liza iš tikrųjų ko nors išsi­
nešdavo, nes jai patiko jaudulys, apimdavęs tą akimirką.
Toks gyvenimas tęsėsi aštuoniolika mėnesių, kol nuostabią
draugystę ėmė drumsti rietenos dėl menkniekių ir nuolatiniai
vaidai. Naudojimosi puodeliais pagal grafiką naujovė pase­
no. Tada Lizos administratorius - jos vaikinas nusprendė su­
rizikuoti ir pasiūlyti jai darbą Siveet Sixteen. Nors ji neturėjo
jokios kvalifikacijos ir buvo menkai išsilavinusi, buvo gąsdi­
namai apsukri ir sumani. Liza žinojo, kas kur vyksta, su kuo
verta susipažinti, ir visados įspūdingai, pritrenkiamai rengda­
vosi, lyg būtų ką tik nužengusi nuo madų podiumo. Vos kas
nors įdomaus pasirodydavo Vogue, ji tučtuojau pasipuošda­
vo pigesniu to apdaro variantu, o svarbiausia - tai darydavo
užtikrintai. Tada daugelis nešiojo pūstus sijonėlius, nes, jų su­
pratimu, taip reikėjo, bet beveik visos būdavo palydimos su­
mišusių ir susigėdusių žvilgsnių. O Liza švytuodavo su tokiu
sijonėliu, demonstruodama pernelyg didelį pasitikėjimą savimi.
Ji darbavosi pigiame šlamštiškame žurnaliūkštyje, ir jai sun­
kiai sekėsi rasti butą, kurį išgalėtų nuomotis. Tačiau tada bu­
vo kitaip, nes Lizai atrodė, kad dirbti šūdiną darbą žurnale
yra fantastiška: svarbu, kad gavo jį būtent čia. O gyvenus lan­
dynėje pastangos susirasti geresnę gyvenamąją vietą - didžiu­
lis žingsnis į priekį. Tokiomis aplinkybėmis reikėjo mėgautis.
Didžiuotis, o ne gėdytis. Nors ir kapanojosi pačiame dugne, ji
H aknio landynės penketukui tapo gyvenimo sėkmės p a­
vyzdžiu.
O dabar pažvelkite į juos. Čarlis dirba Bondo gatvės salone
ir turi gausybę klienčių. Visos - siaubingai turtingos. Zandra
atvirto į Sandrą, grįžo namo į Hemel Hempstedą, ištekėjo ir
netrukus pamečiui susilaukė trijų vaikų. Kevinas taip pat ve­
dė. Sandrą. Paaiškėjo, kad jis tik apsimetinėjo esąs gėjus, nes
manė, jog tai madinga. Džerantas mirė. 1992-aisiais jo ŽIV
testas buvo teigiamas, o po trejų metų plaučiai jau buvo visiš­

97
kai susidėvėję. Ir Liza, tik pasižiūrėkit į Lizą dabar. Po daugy­
bės sunkaus triūso metų ji pasiekė tik tiek, kad grįžo atgal į
pradžią. Kaip galėjo taip atsitikti?

Vėl atsidūrusi košmariškoje dabartyje, Liza įsirangę į viešbu­

čio lovą ir ėmė traukti cigaretę po cigaretės, laukdama, kol
migdomųjų tabletė leis jai numigti keturias išganingos užmarš­
ties valandas. Bet neįstengė nuvyti bjaurių minčių. Gąsdino
milžiniška jai pavesta užduotis išleisti „Kolin“ , ir ji nepaken­
tė šio miesto. Bet kitos išeities neturėjo. Juk negalėjo grįžti į
Londoną. Net jeigu jos ir laukė redaktorės darbas - bet šiuo
metu taip, regis, nebuvo - savo gebėjimų neperšoksi. Ji turi
padaryti, kad „Kolin“ susilauktų sėkmės, kol į jos vietą nenu­
sitaikė kas nors kitas. Ji atsidūrė spąstuose.
Liza paėmė blizgantį Rohypnol tablečių lakštą, ir mintis apie
savižudybę jai staiga pasirodė nuostabiai viliojama. Ar pa­
kaktų šešiolikos tablečių? Tikriausiai, nusprendė ji. Tiesiog
užsimerktų ir nusklęstų į nebūtį. Užgestų šlovės spinduliuose,
kai jos vardas vis dar siejamas su populiariais žurnalais, kurie
leidžiami didžiuliais tiražais, visiems laikams išsaugotų savo
reputaciją.
Ji visados buvo kovotoja ir niekados nebandė žudytis, o
dabar ketino, nes mirtis atrodė tinkamiausias būdas išlikti.
Bet kuo daugiau apie tai galvojo, tuo labiau savižudybė rodė­
si netinkama išeitis: visi pamanys, jog ji neišlaikė įtampos, ir
pikdžiugaus kaip pamišėliai.
Ji susigūžė nuo minties, kaip visų Britanijos žurnalų dar­
buotojai ateitų į jos laidotuves ir šnabždėtųsi: „Ji neįstengė su
tuo susidoroti. Vargšė mergaitė, neatlaikė tempo “. Apsirengę
elegantiškais juodais kostiumais, - mat jiems net nereikėtų
persirengti laidotuvėms, - gręžiotųsi vienas į kitą ir didžiuo­
tųsi, kad jie dar neiškrito iš žaidimo, nes yra gyvi. Neišdegs,
jokiu būdu!

98
 Nesugebėjimas išlaikyti tempo buvo sunkiausias nusikalti­
mas žurnalų leidyboje. Baisesnis nei besaikis mėsainių rijimas
ir išplerimas iki dvylikto dydžio. Ar tvirtinimas, kad madingi
trumpi plaukai, nors visi leidžia pinigus garbanoms, siekian­
čioms pečius. Laikydamiesi principo, kad bendravimui ir su­
sitikimams reikia didžiulės ištvermės, žurnalo žmonės džiaugs­
mingai sutikdavo žinią, kad kolega „išėjo j ilgą užsitarnautą
poilsį" arba „nori praleisti daugiau laiko su šeima“ .
Liza nusprendė, kad vienintelė išeitis - tragiškas nelaimin­
gas atsitikimas. Žavus nelaimingas atsitikimas, pasitaisė ji.
Tik jau ne žūtis po nudrengtu airių autobusu, nes tai dar la­
biau sutrikdytų negu savižudybė. Blogiausiu atveju, ji turėtų
iškristi iš greitaeigio katerio. Arba supleškėti oranžiniame lieps­
nos kamuolyje, sraigtasparniu skrendant į kokią nors sumau­
tą vietovę.
... M anau, ji buvo pakeliui į „Keturių metų laikų“ viešbutį.
Tiesą sakant, girdėjau, į Balmoralo pilį. Asmeniniu prašymu.
Tačiau kaip puiku šitaip išeiti. Nuostabi mirtis, kaip ir jos
gyvenimas.
Man pasakojo, kad sudegė visiškai, it kepsnys. Lili Hedli
Smait, Panache redaktorės, aukščiausio laipsnio kalės, balsas
nutraukė mieguistas Lizos svajas.
... Sklinda gandai, kad Vivjena Vestvud ketina panaudoti šį
įvykį kitai savo kolekcijai. Visi modeliai bus aprengti kaip
gaisro aukos.
Pasinėrusi į fantazijas, Liza galų gale užmigo, nuraminta
minčių apie savo mirtį, kuri bus skelbiama aukštuomenės kro­
nikos puslapiuose.
11

Savaitė slinko toliau. Liza stūmėsi per savo pilką gyvenimėlį

lyg lunatikė. Nors ir puikiai apsirengusi ir valdinga.
Penktadienį lietus galų gale liovėsi, švystelėjo saulė, ir dar­
buotojai sukruto, susijaudino it vaikai Kalėdų rytą. Kai atėjo
į darbą, pažiro įvairiausi komentarai.
- Nuostabi diena.
- Dievas susimylėjo.
- Puikus rytas.
Ir tas šurmulys tik todėl, kad nebepliaupia lietus, su panie­
ka pagalvojo Liza.
- Prisimeni aną vasarą? - sušuko per visą kontorą Kevinas
Ešling, ir jo akys ėmė džiugiai spindėti iš už netikrų akinių
juodais rėmeliais.
- Žinoma, prisimenu, - atsakė Ešling. - Tai buvo trečiadie­
nį, ar ne?
Visi griausmingai nusikvatojo. Visi, išskyrus Lizą.
Įpusėjus rytui, į kontorą grakščiai įtipeno Mei, blykstelėjo
vylinga, malonia šypsena ir pasiteiravo:
- Ar Džekas savo kabinete?
Liza šiek tiek susijaudino. Akivaizdu, kad tai Džeko mer­
gina. Koks netikėtum as. Ji tikėjosi pam atyti išblyškusią
strazdanotą airę, o ne šią nedidukę egzotišką kavos spalvos
būtybę.
Ešling, stovinti prie kopijuoklio ir dauginanti keletą milijo­
nų pranešimų spaudai apie visus drabužių modeliuotojus ir
kosmetikos gamintojus visatoje, taip pat atkreipė į ją dėmesį.
Pirštų kandžiotoja, dabar atrodanti ramut ramutėlė, šiepė tam­
siai raudoną burną.
- Ar jums paskirtas susitikimas? - ponia Morli išsitiesė visu

I oo
keturių pėdų vienuolikos colių ūgiu, bauginamai atkišdama
milžinišką krūtinę.
- Pasakykite, kad atėjo Mei.
Ponia Morli ilgai ir rūsčiai stebeilijo j Mei, paskui nukinka-
vo į Džeko kabinetą. Mei laukė, aplink laibą pirštelį abejingai
sukdama vešlių plaukų sruogą, ir visa savo esybe panėšėjo į
verksmingą viziją. Netrukus grįžo ponia Morli.
- Galit užeiti, - tarė akivaizdžiai nusivylusi.
Einančią per kontorą Mei tylomis nulydėjo rūškani veidai,
bet vos užsivėrė Džeko durys, visi iškart lengviau atsiduso ir
ėmė triukšmingai klegėti.
- Tai Džeko mergina, - paaiškino Kelvinas Ešling, Lizai ir
Mersedes.
- J e i kam įdomi mano nuomonė, ji kelia daugiau rūpesčių,
nei to verta, - niūriai pasakė ponia Morli.
- Nesu dėl to tikras, ponia Morli, - gašliai tarė Kelvinas.
Ponia Morli nusisuko, šnarpšdama iš pasibjaurėjimo.
- J i - pusiau airė, pusiau vietnamietė, - įsiterpė tylenis Gėris.
- Jie pešasi kaip katė su šunimi, - susipurtė Triks. - Ji iš
tikrųjų ūmi.
- Na, čia kalta ne jos vietnamietiška prigimtis, - griežtai
nukirto Dervla O ’Donel, patenkinta, kad nors akimirką gali
atitrūkti nuo „Airių nuotakos". - Vietnamiečiai - labai malo­
nūs, svetingi žmonės. Kai buvau tenai nukeliavusi...
- Ak, taip, - sudejavo Triks. - Buvusią hipę ir vėl užplūdo
prisiminimai apie Vietnamą. Jaučiu, kaip iš kapo keliasi su­
stingęs lavonas.
Ešling toliau kopijavo pranešimus spaudai, bet kopijuoklis,
sunkiai pūškėdamas, atsiduso, kelis sykius trakštelėjo, nors
taip neturėjo daryti, ir staiga nutilo. Ekranėlyje blykstelėjo
geltona žinutė: „P Q o 3 ? “ Ešling paklausė:
- Ką tai reiškia?
- PQo 3 ? - kontoros senbuviai susižvalgė. - Nė nenutuokiame!

I OI
 - Tai naujas aparatas.
- Bet būk dėkinga ir už tai. Dažniausiai jis sugesdavo, išste­
nėjęs dvi kopijas.
- Ką man daryti? - pasiteiravo Ešling. - Šiuos pranešimus
spaudai reikia išsiųsti paštu iki vakaro.
Ji pažvelgė į Lizą, vildamasi, kad ši ištrauks ją iš bėdos.
Tačiau Lizos mina buvo rami ir neįskaitoma. Pirmos savaitės
pabaigoje Ešling tapo aišku, kad Liza yra kieta ir griežta virši­
ninkė, turinti prieš akis didžiulę žurnalo viziją. Daugeliu at­
vejų tai puiku, bet ne tada, kai esi žmogus, kurį slegia atsako­
mybė įgyvendinti visas Lizos idėjas be niekieno pagalbos.
- Beviltiška prašyti šių kvailių, kad jį pataisytų, - Triks pa­
niekinamai linktelėjo Gėrio, Bernardo ir Kelvino pusėn. - Jie
tik dar labiau sugadintų. Džekas ganėtinai nagingas ir nutuo­
kia apie techniką, bet šiuo metu netrukdysiu jam, - pridūrė
reikšmingu tonu.
- Imsiuos kitų darbų, - Ešling nukėblino prie savo stalo, ir
ją trumpam ištiko paralyžius, kai išvydo ant jo gausybę dar­
bo. Ji nusprendė baigti šimto seksualiausių, įdomiausių ir ta­
lentingiausių airių - nuo didžėjų ir kirpėjų iki aktorių ir žur­
nalistų - sąrašą. O kai Ešling pateikė jų pavardes, Triks tuojau
pat ėmė organizuoti Lizai pusryčius, priešpiečius, popietines
arbatas ir vakarienes su jais. M at Liza turėjo kuo skubiau
įsiskverbti į įtakingų Airijos žmonių visuomenę.
- Po visų šių valgių būsite didelė kaip namas, - nusijuokė
Triks.
Liza niekinamai nusišypsojo. Tik todėl, kad užsisakei valgį,
dar nereiškia, jog turi jį suvalgyti.
Kontora dūgzte dūzgė nuo darbo, kol atsivėrė Džeko durys
ir pro jas išlėkė Mei. Akimirksniu visi suklusę pakėlė galvas ir
nenusivylė. Mei norėjo smarkiai trenkti durimis, tačiau šios,
deja, buvo priremtos, kad būtų nuolatos praviros, taigi turėjo
pasitenkinti piktu spyriu į jas.
 Netrukus tokiu pat greičiu pro duris iškūrė ir Džekas, pa­
tamsėjusiomis akimis ir rūsčiu kaip griaustinis veidu. Zirglio-
damas ilgomis kojomis, greitai nusivijo Mei. Bet įveikęs pusę
kontoros jis, regis, atsipeikėjo ir sulėtino žingsnį.
- Ak, velniop! - sumurmėjo ir trenkė kumščiu į kopijavimo
aparatą. Pasigirdo dūzgesys, paskui - trakštelėjimas, ir iš apa­
rato ėmė kristi vienas lapas po kito. Kopijuoklis ir vėl veikė!
- Mes turime techniką! Džekas Divainas išgelbėjo dieną, -
pareiškė Ešling ir ėmė ploti. Jos pavyzdžiu pasekė ir kiti. Dže­
kas veriamai žiūrėjo į plojančią kontorą, paskui, visų nuosta­
bai, prapliupo juoktis. Jis akimirksniu virto kitu žmogumi -
jaunesniu ir mielesnių.
- Tai pamišimas, - burbtelėjo jis.
Ešling jam pritarė.
Džekas neryžtingai trypčiojo. Ar turėtų eiti paskui Mei, ar...
Tada ant Ešling stalo pamatė Marlboro pakelį, iš kurio kyšo­
jo cigaretė. Oficialiai kontoroje buvo nerūkoma, tačiau, ben­
dru sutarimu, niekas to draudimo nepaisė. Išskyrus nuobodą
Bernardą. Jis imdavo rodyti ženklus: „Ačiū, kad nerūkote44 ir
net turėjo savo ventiliatorių.
Pakėlęs antakius, Džekas nebyliai paklausė: „Ar galiu?44 ir
lūpomis ištraukė cigaretę. Brūkštelėjo degtuką, ją užsidegė,
staigiu rankos judesiu užgesino degtuką ir giliai patraukė.
Ešling sekė kiekvieną krustelėjimą, bet neįstengė atitraukti
nuo jo akių.
- Norėdamas mesti rūkyti, turėčiau pasirinkti kitokią mer­
giną, - Džekas nustypino į savo kabinetą.
- Mergaitės, man reikia jūsų pagalbos, - užbaubė Dervla
O ’Donel, nukreipdama nuo jo visų dėmesį. Ji atsiplėšė nuo
„Airių nuotakos44 straipsnio apie rudens madas, o jai pradėjus
eiti, sušnarėjo dukslus mielas iš šilkinių siūlų numegztas trijų
dalių drabužis. - Ką vilkės prašmatnių vestuvių svečias 2000
metų rudenį? Kokios karščiausios naujienos madų pasaulyje?

103
 - Na, man regis, smakrai tikrai madingi, brangioji, - mirk­
telėjo Liza ir galva parodė į stamboką Dervlos smakrą.
Visi priblokšti aiktelėjo, bet netrukus ėmė juoktis, ir tai pa­
taisė Lizos nuotaiką. Ji didžiavosi savo mikliu kalės liežuviu,
teikiančiu jai galios.
Kol kolegos aplinkui kvatojo, pašiurpusi Dervla stovėjo kaip
įbesta, tačiau taip pat bandė išspausti šaunią šypseną.

- Ar tai viskas? - su apsimestiniu nuoširdumu Džekas kilste­

lėjo bokalą, skatindamas prisidėti Kelviną ir Gėrį. - Nė vienos
moters, zyziančios šalia mūsų?
Kelvinas permetė akimis alinę. Tarp penktadienio vakaro
klientų tebuvo kelios moterys.
- Bet nė viena nesėdi čia su mumis ir nekvaršina mums gal­
vos, - paaiškino Džekas.
- Neprieštaraučiau, jei čia sėdėtų Liza, - tarė Kelvinas. -
Dieve, ji graži.
- Nuostabi, - pritarė jam Gėris, staiga pasidaręs labai
šnekus.
- Ar pastebėjot, kad nors jos akys ir nė nekrypteli, bet spe­
neliai sekioja jus po kambarį? - paklausė Kelvinas.
Tokie jo žodžiai šiek tiek nustebino Gėrį su Džeku.
- Mersedes taip pat gana įdomi, - sukruto Kelvinas.
- Nors ir iš jos sunku ištraukti žodį, - pasakė Gėris, - tačiau
juokiasi puodas, kad katilas juodas.
Kelvinas nusiviepė Gėriui.
- Mane domina ne jos gebėjimas kalbėti.
Leidęsi į nešvankius svarstymus, jie prunkštė ir baksnojo
vienas kitą alkūnėmis.
- Paduok mums peleninę, Kelvinai, - pertraukė Džekas. Kai
šis pakluso, Džekas liūdnai sukikeno: - Paskutinįkart, kai tai
pasakiau, ji nusigręžė ir tarė: „Tu sugriovei man gyvenimą,
šunsnuki".

104
 Gėris ir Kelvinas susiraukė. Džekas gadino gerą penktadie­
nio vakaro nuotaiką.
- Palik tai ramybėje, - patarė Kelvinas, tada narsiai pamė­
gino pakreipti reikalus teisinga linkme. - Argi neįmanoma įsi­
mylėti Ešling?
- J i miela. Kaip graži jaunesnioji sesuo, - įkišo savo trigrašį
Gėris.
- Ir išvaizdi mergina, - kilniaširdiškai papildė Kelvinas. -
Tik ne tokia stulbinanti kaip Liza ar Mersedes.
Džekas pasijuto truputį nesmagiai - Ešling pataisydavo jam
ūpą. Tokia jo savijauta panėšėjo į gėdą, o gal jis tik niršo?
- Aš tik sakau, - Džekas grįžo prie malonesnių dalykų, -
argi gražu, kad su mumis nėra nė vienos moters? Taigi jei
teigiu, jog vakaras yra mielas ir linksmas, juk nė viena neat-
sigręš ir nepasakys: „Nešdinkis, nevykėli, gailiuosi, jog suti­
kau tave“ .
Kelvinas perdėtai atsiduso ir pakaušė:
- Tai ir vėl susipykai su Mei?
Džekas linktelėjo galvą.
- Gal imk ir užbaik tą reikalą?
- J u o d u visados riejatės, - nei šiaip, nei taip ištrūko Gėriui.
- Ji mane varo iš proto, - nusivylęs prisipažino Džekas. -
Tu nesupranti, į ką tai panašu!
- Žinoma, suprantu, juk aš vedęs, - tarė Gėris.
- Ne! Ne tai norėjau pasakyti...
- Mylėk jas, bet ir palik, - įsiterpė Kelvinas ir berniokiškai
sušnairavo. - Tai mano moto. Arba dar geriau: nemylėk jų ir
palik jas.
Tada Kalvinas nusprendė, kad jau gana šnekėti apie jaus­
mus.
Juk kaip jie džiaugėsi Džekui pradėjus rėžti sparną apie Mei!
Nuo tada, kai Di, mergina, su kuria ilgai draugavo, netikėtai
jį paliko, buvo praėję daugiau nei metai, ir buvo gera matyti,

105
kad jis vėl grįžta į žaidimą. Arba jie taip manė. Tačiau po
medaus mėnesio - trukusio maždaug keturias dienas - Dže­
kas jautėsi su Mei beveik toks pat nelaimingas, kaip ir tada,
kai jį metė Di.
Norėdamas atitraukti Džeką nuo temos apie moteris, Kel­
vinas pasiteiravo:
- Kaip baigėsi paskutinis ginčas su profesinėmis sąjungo­
mis televizijos studijoje?
- Problema išspręsta, - suniurnėjo Džekas. - Iki kito karto.
- Dieve, gerai, kad ne aš esu tavo vietoj, - Kelvinas žinojo,
kad Džekas nuolatos balansuoja tarp vadybininkų, profesi­
nių sąjungų ir reklamos skelbėjų reikalavimų. Nieko nuosta­
baus, kad jis visą laiką įsitempęs.
- Ir televizijos žiūrovų padaugėjo, - pasakė Gėris.
- Tikrai? - sušuko Kelvinas, nors ir ne itin susidomėjęs. -
Teisybė tavo pusėj, Džekai, - jis atsisuko į Gėrį. - Dabar tavo
eilė. Nupirk mūsų didžiam vadovui išgerti.
Automobiliai, nusprendė Kelvinas. Toliau šnekėsis apie juos.

Penktadienio vakarą Liza išėjo iš kontoros paskutinė. Gatvė­

mis plaukė minios žmonių, buvo nuostabus saulėlydis. Brau-
damasi pro gerai nusiteikusius ūžautojus, pasipylusius iš ali­
nių, ji ryžtingai pasuko į Kraistčerčą. Ją šiek tiek kamavo
prisiminimai. Apie kitus linksmus penktadienio vakarus. Kai
po įtemptos darbo savaitės jie su Oliveriu sėdėdavo prie upės
Hamersmite ramiai siurbčiodami sidrą.
Ar tenai iš tikrųjų buvo ji?
Liza nustūmė mintis apie Oliverį į šalį ir pamėgino galvoti
apie ką nors kita, bet paskui išvydo kyšančias iš po alinės
stalo baltas blauzdas, perkryžiuotas raudonos linijos. Triks!
Mėlyno dangaus ir šilumos garbei Triks nusiskuto kojas tu ­
alete per priešpiečius, o dabar demonstruoja jas nuogas, nors
ir kruvinas. Ji sunaudojo beveik visus Ešling pleistrus.

10 6
 Liza paspartino žingsnį, apsimesdama nepastebėjusi, kaip
Ešling moja jai ateiti ir prisidėti prie jų.
Akivaizdu, jog geras oras trenkė Ešling į galvą, kad išdrįso
taip pat apnuoginti kojas, nes per priešpiečius Liza nugirdo,
kaip ji užsisakė kojų vaško. Keista, ji nė nebandė jo gauti do­
vanų. Matyt, ketino būti tik paprasta vartotoja ir mokėti pi­
nigus. Bet jeigu Ešling nenuvokia, kaip naudotis - na gerai,
piktnaudžiauti - moterų žurnalo redaktorės pavaduotojos pa­
reigomis, ją paprotinti - ne Lizos darbas.
Tokioms paprastoms moterims kaip Ešling buvo mažai šansų
tapti Lizos draugėmis. Be to, Ešling užklupo ją verkiančią ir
elgėsi su ja taip, tarsi jai būtų reikėję švelnumo, todėl Lizai tai
dar labiau nepatiko.
Ji nesimpatizavo ir Mersedes, bet visiškai dėl kitų priežas­
čių. Tyli ir šaltakraujiška Mersedes ją gąsdino.
Kai Ešling, užsisakiusi kojų vaško, padėjo ragelį, Liza pra­
juokino visą kontorą, tarusi:
- Dabar tavo eilė užsisakyti vaško, Mersedes. Nebent šią
vasarą madingos gorilos kojos.
Mersedes pervėrė Lizą tokiu piktu ir niūriu žvilgsniu, kad ši
nedrįso padaryti pastabos apie jos koloritą, nors ir ketino.
Mersedes buvo ideali kandidatė auginti žandenas ir ūsus.
- Ei, aš pajuokavau, - Liza apdovanojo Mersedes kalės šyp­
sena, dar labiau jai pakenkdama, nes pavertė Mersedes neti­
kėle ir plaukuota.
Ešling ir Mersedes buvo įgrisusios Lizai iki gyvo kaulo, ta­
čiau su Triks ji elgėsi perdėm maloniai ir lipšniai. Tai buvo
valdžios stiprinimo būdas, kurio ji griebdavosi ir anksčiau, -
skaldyk ir valdyk. Pasirink numylėtinį, susidraugauk šuo juo,
o kai tau bus naudinga - palik. Požiūrio pasikeitimas gimdo
meilę ir baimę. Ji ketino visados maloniai elgtis tik su Džeku.
Jis buvo vienintelis, teikiantis jai vilčių. Liza diskretiškai ty­
rinėjo, kaip jis reaguoja į ją. Elgėsi su ja visai kitaip nei su

107
kitomis kolegėmis. Triks mokėdavo jį prajuokinti, su Merse-
des buvo mandagus, Ešling, regis, jam nepatiko. Bet Lizai ro ­
dė pagarbą ir dėmesį. Net žavėjosi ja. Nieko stebėtina. Šią
savaitę Liza keldavosi net anksčiau, negu buvo įpratusi, nes
itin rūpinosi savo ir taip jau išpuoselėta išvaizda, įgudusiai
įtrindama sluoksnelį po sluoksnelio įdegio kremo, nuo kurio
jos veidas imdavo švytėti auksu.
Liza puikiai žinojo, kaip atrodo. Ir be makiažo (jau senokai
regėjo save tokią), sakytum, visai nebjauri. Bet nepaprastai
stengdamasi, iš patrauklios virto nepaprasta ir pritrenkiama
gražuole. Ji ne tik rūpinosi plaukais, nagais, oda, makiažu ir
drabužiais, bet rijo vitaminus nemažais kiekiais, per dieną iš­
gerdavo šešiolika stiklinių vandens ir tik ypatingomis progo­
mis uostydavo kokainą, o kas pusmetį į kaktą susileisdavo
botulino toksino - jis paralyžiuodavo raumenis ir padaryda­
vo veidą mielą ir lygut lygutėlį, be jokių raukšlių. Pastaruo­
sius dešimt metų nuolatos jausdavo alkį, ir tai buvo beveik
natūrali jos būsena. Kartais sapnuodavo, kaip valgo trijų pa­
tiekalų vakarienę, bet juk sapnuose žmonės daro keisčiausius
dalykus!
Nors ir buvo užtikrinta dėl savo išvaizdos, Liza turėjo pri­
pažinti, kad Džeko mergina šiek tiek ją pribloškė. Ji lengva­
būdiškai manė, kad reikės varžytis su ta aire ir kad tai bus
vieni juokai. Atplėšti Džeką nuo aistringos egzotiškos moters
buvo vienas iš lengviausiai pasiekiamų tikslų.
Daug didesnis iššūkis - susirasti kur gyventi. Visą savaitę
po darbo ji apžiūrėdavo įvairias vietas, bet nieko tinkamesnio
taip ir neužtiko. Šįvakar ketino apžiūrėti lyg ir neblogą butą
Kraistčerče. Nors nuoma brangi, jis buvo šiuolaikiškame na­
me, iš ten lengva nukeliauti į darbą pėsčiomis. Vienas trūku­
mas tas, kad ji turėtų gyventi ne viena, o Liza jau senokai
nebuvo su kuo nors gyvenusi, ypač su moterimi. Buto šeimi­
ninkės vardas buvo Džoana.
 - Labai puikus butas, galėsite į darbą vaikščioti pėsčia, -
susižavėjusi kalbėjo Džoana. - Taigi kaskart sutaupysite po
vieną svarą dešimt pensų, kuriuos išleistumėt autobuso bilietui.
Liza linktelėjo galvą.
- Po du svarus dvidešimt pensų kasdien.
Liza vėl linktelėjo.
- O juk tai vienuolika svarų per savaitę.
Šįsyk Liza linktelėjo jau ne taip noriai.
- Tai sudaro keturiasdešimt keturis svarus per mėnesį ir dau­
giau nei šimtą svarų per metus. Dabar nuoma. Reikėtų palikti
mėnesio užstatą, sumokėti už du mėnesius iš anksto ir du šim­
tus svarų užstato, jei staiga dingtumėte, palikusi didžiulę są­
skaitą už telefoną.
- Bet...
- Ir, kaip dažnai būna, duosite man trisdešimt svarų per
savaitę maisto prekėms. Pienui, duonai, sviestui ir kitiems
produktams.
- Aš negeriu pieno...
- Bet jūsų arbatai!
- Aš negeriu arbatos. Ir nevalgau duonos. Nė neprisiliečiu
prie sviesto, - Liza uždėjo ranką ant lieknų klubų ir nužvelgė
Džoanos apvalumus. - Be to, kiek pintų pieno galima nupirk­
ti už trisdešimt svarų? Tikriausiai laikote mane idiote.
Išėjusi į gatvę, Liza pasijuto nelaiminga. Ji labai pasiilgo
Londono. Neapkentė šio miesto ir to, ką turi jame patirti. Jos
toks puikus butas Ladbrouk Grouve! Būtų atidavusi bet ką,
kad tik galėtų tenai atsidurti.
Tačiau ji gavo dar vieną didelį persikėlėlės smūgį. Londone
buvo įsisukusi į madingo gyvenimo sūkurį, o čia ničnieko ne­
pažinojo. Ir nenorėjo. Visi ją tik erzino. Šioje sumautoje šaly­
je niekas nesiteikdavo pasirodyti laiku, o vienas net turėjo
įžūlumo pasakyti: „Žmogus, kuris skuba, turi gausybę lai-
k o “ . Vėluoti - tai /os , žurnalo redaktorės, privilegija.

109
 Vieniša ir nelaiminga, ji sliūkino į atgrasų viešbutėlį. O, kad
šįvakar Triks būtų įstengusi suorganizuoti vakarienę su kokia
nors bent kiek išgarsėjusia asmenybe.
Jai labai nepatiko turėti laisvo laiko, nes nemokėjo juo pa­
sinaudoti. Nors, tiesą sakant, iki šiol jo ir neturėjo - visados
sunkiai plušėjo, buvo ambicinga. O kitados buvo kitaip. Dar
prieš tą metą, kai ėmė nuolatos žvilgčioti per petį į ordas jau­
nesnių, sumanesnių, atkaklesnių, ambicingesnių merginų, be­
sibūriuojančių jai už nugaros ir sunkiančių jos gyvenimą, vir­
tusį rutina.
Šį savaitgalį ji turėjo apžiūrėti dar kelis butus ir namus, tad
laikas praslinks gan greitai. Rytoj užsuks į kelias kirpyklas,
vienoje pasidažys plaukus, o kitoje nusikirps. Gudrybė yra ta,
kad reikia turėti kelias kirpėjas: jei netikėtai prireikus viena
negalėtų tavęs įterpti tarp kitų klienčių, gal rastų laiko kita.
Liza sudarė su savimi sandėrį. Davė sau metus, per kuriuos
išgarsins tą juokingą žurnalą, tada, žinoma, Randolph Media
valdžia pripažins, kad ji gerai padirbėjo, ir apdovanos.
Galbūt...

Paskubomis išmaukusi tris taures, Ešling susiruošė eiti, bet

Triks ėmė maldauti, kad pasiliktų.
- Nagi, pasikraipykime! Drauge apkalbėkime ir sumalkime
į miltus visus bendradarbius!
- Negaliu.
- Gali, - visai rimtai neatlyžo Triks. - Tau tik reikia pamė­
ginti.
- Ne tai noriu pasakyti, - bet Triks buvo teisi. Kai Ešling
galvoje iš tikrųjų sukdavosi bjaurios mintys, garsiai išsakyda­
vo jas retai, nes nujausdavo, kad netrukus tai, ką ji galvoja,
žinos visi. Nėra prasmės stengtis tai paaiškinti Triks, nes ji tik
nuleis jos postringavimus juokais. - Ketinu aplankyti savo
draugę Klodą.

I Io
 - Pakviesk ją ateiti čia.
- J i negali. Turi du vaikus, o jos vyras Belfaste.
Tik tada Triks ją paleido.
Ešling prasigrūdo pro penktadienio vakaro minią ir susi­
stabdė taksi. Po penkiolikos minučių atsidūrė pas Klodą, pa­
sirengusi picai, vynui ir rūsčiam Dilano teismui.
- Nekenčiu, kai jis išvažiuoja į tas prakeiktas vakarienes ir
konferencijas! - sušuko Klodą. - M an rodos, jis važiuoja per
toli ir per dažnai.
Ešling delsė, bet paskui susirūpinusi vis tiek paklausė:
- J u k nemanai, kad jis... ką nors turi?
- Ne! - sukikeno Klodą. - Žinoma, ne. Tik norėjau pasaky­
ti, kad pavydžiu jam... jo laisvės. Esu priversta lindėti na­
muose su dviem vaikais, o tuo metu jis palaimingai miega
kokiame nors prašmatniame viešbutyje ir mėgaujasi vienatve.
O aš to neturiu... - liūdnai nutilo ji.

Vėliau užrakinusi duris ir langus Klodą nervindamasi atsigulė

j lovą ir susigriebė galvojanti apie Ešling abejones dėl Dilano:
ar jis neturi kitos moters. Jis neturi, bet ar tikrai? Gal yra
užmezgęs romaną? O gal toli nuo namų dulkinasi su kokia
nors atsitiktine merga? Greitas, pašėlęs ir nieko neįpareigo­
jantis seksas? Ne, ji žinojo, kad jis taip nedaro. O jeigu taip
atsitiktų, užmuštų jį.
Bet ir pati truputį nustebo, kad mintis apie Dilaną, besi-
mylintį su kita moterimi, ją sujaudino. Dar šiek tiek pamąs­
tė, perbėgdama pažįstamus vaizdus. Ar jie daro tai panašiai,
kaip juodu su Dilanu? Gal išradingiau? Audringiau? Smar­
kiau? Aistringiau? Kai vaizduotėje iškilo pornografinis filmas,
jos kvėpavimas padažnėjo, o kai įsiaudrino, leido sau patirti
kelis greitus, stiprius orgazmus. Paskui nugrimzdo į gilų pa­
laimingą miegą, kol jos nepažadino Molė, užsimaniusi si-
siuko.

i i i
12

Visą šeštadienio popietę Ešling bastėsi po parduotuves, ieško­

dama madingo seksualaus kostiumėlio darbui. Tiesą sakant,
ji norėjo atrodyti kaip Liza, nors ir nelabai aiškiai žinojo -
kaip. Tikriausiai tada ji pasijustų nusipelniusi naujo darbo, o
ją persekiojęs nerimas išnyktų. Tačiau kad ir ką bandė ma-
tuotis, jai nepavyko pasiekti tviskančio Lizos ėlan*. Kai grės­
mingai priartėjo parduotuvių uždarymo metas, ji iš despera­
cijos n u sip irk o keletą d a ik tų ir išsekusi, n ep a ten k in ta
nusvirduliavo namo.
Vaikinas buvo įsitaisęs ne jos tarpduryje, bet susigūžęs šalia
jų po oranžine antklode. Ešling pirmąkart pamatė jį nemie­
gantį. Vieni praeiviai numesdavo jam monetą, kiti perliedavo
žvilgsniu, kuriame buvo sumišęs pasibjaurėjimas ir baimė,
tačiau daugelis žmonių tiesiog jo nepastebėdavo. Tarsi jo nė
nebūtų.
Norėdam a pasiekti duris, turėjo praeiti pro pat jį. Jai buvo
labai nepatogu, nes nežinojo, kaip derėtų elgtis, bet atrodė,
kad gal reikėtų ką nors jam pasakyti. Šiaip ar taip, jie juk
kaimynai.
- Hm, labas, - suniurnėjo, greitosiomis nužvelgdama jį.
- Labas, - išsišiepė jis.
Jam trūko priekinio danties.
Kai ji nuskubėjo toliau, jis linktelėjo į blizgantį parduotu­
vės maišą.
- Ar nusipirkai ką nors gražaus?
Ji sustingo pusiaukelėje tarp jo ir durų, bet labai nekantra­
vo dingti jam iš akių.

* Polėk is , pak ilim as, pas tanga (pranc.).

113
 - Ak, tiesą sakant, ne. Tik keletą smulkmenų darbui.
Ji norėjo išsipjauti sau liežuvį: iš kur jis žino?
- Kaip ten sakoma? - jis susimąstęs sužvairavo: - „Nesi­
renk į darbą taip, kaip reikia, bet renkis taip, kaip nori“ . Ar
teisybė?
Ešling buvo taip sutrikusi, kad neįstengė susikaupti.
- Ar tu?.. - ji nusitraukė nuo peties kuprinę, nes pasiimti
piniginę jai trukdė didžiulis blizgantis maišas, vadalojęsis ša­
lia jos. - Ar norėtum?..
Jos paduotą svarą jis paėmė grakščiai linktelėdamas galvą.
Nuraudusi iš gėdos, nes tie paduoti pinigai buvo menki, paly­
ginti su išleistaisiais palaidinukei ir rankinei, kurios jai net
nereikėjo, piktai uždundėjo laiptais. Aš sunkiai uždirbu pini­
gus, nertėjo ji. Itin sunkiai, pasitaisė, pagalvojusi apie praėju­
sią savaitę. Ir jau labai seniai nesu nieko pirkusi. Kad ir kaip
būtų, viskas perkama kreditan. Ir ne mano kaltė, kad jis -
alkoholikas arba narkomanas, vartojantis heroiną. Nors ne­
pajuto nuo jo sklindančio alkoholio kvapo ir, regis, nepaste­
bėjo jokių abstinencijos požymių.
Saugiai pasiekusi butą ir uždariusi duris, ji lengviau atsidu­
so. Grįžau tik per Dievo malonę, pagalvojo. Galėjau nusibaigti
gatvėje. Tada ėmė save barti už tokią melodramą. Prasti kaip
niekad popieriai.
Ešling nubloškė maišus ant stalo ir nusispyrė batus. Ši die­
na ją išsunkė. O dabar įšoks į vakarėlio drabužius ir išeis
linksmintis su Džoi. Jai labai patiktų likti namie. Kai tau per
trisdešimt, tarsi išgyveni atvirkštinę paauglystę. Jos kūnas bu­
vo pradėjęs keistis ir dažnai priblokšdavo keisti, kartais gė­
dingi potraukiai. Pavyzdžiui, noras pabūti vienai namie šeš­
tadienio vakarą ir žiūrėti vaizdajuostę apie storulius Beną ir
Džerį.
- Bet jeigu niekur neisi, niekados nesusipažinsi su vyriškiu, -
nuolatos nepatenkinta priekaištaudavo Džoi.

114
 - Eisiu. Šiaip ar taip, turiu Beną ir Džerį. Jie vieninteliai,
kurių man reikia.
Bet šįvakar ji turėjo kur nors išeiti. Abi su Džoi nusprendė
eiti į salsos klubą ir paieškoti medžiagos pirmajam „Kolin"
straipsniui apie susipažinimo su vyrais galimybes. Kai dirbo
„Moters namuose", nėra nieko panašaus rašiusi, tad kartais,
kaip ir dabar, ilgėdavos savo senojo darbo. Ir ne todėl, kad
dažnai turėdavo padirbėti ir šeštadienio vakarais. O todėl, kad
„Moters namuose" galėdavo atlikti savo darbą net miegoda­
ma. Jos pareigos „Kolin“ vis dar buvo gan miglotos. Baimi­
nantis, kad jai bus liepta daryti bet ką , ir laukiant nurodymo
atlikti darbą, kuris bus ne jos jėgoms, skrandis susisukdavo į
mazgą. Ešling mėgo aiškumą, o vienintelis aiškus dalykas apie
darbą „Kolin“ buvo tas, kad ji nežinojo, kas bus toliau.
Nervų gadinimas!
Jaudinantis dalykas, pasitaisė. Ir žavus. Ir labai smagu dar­
buotis su daugybe naujų žmonių: senajame jos darbe buvo
tik trys žmonės, triūsiantys visą dieną. Bet visi buvo mieli.
Ne tokio sunkaus būdo kaip Liza arba Džekas. Bet nė vienas
nemokėjo taip prajuokinti, kaip Triks ir Kelvinas, priminė sau
Ešling. Dabar ne metas nostalgijai ir grauduliui. Ji įkišo pa­
kelį kukurūzų spragėsiu į mikrobangų krosnelę, paskui kles­
telėjo ant sofos, ėmė žiūrėti „Aklą pasimatymą" ir meldėsi,
kad tik neateitų Džoi. Ji žaidė su pusiau žmogumi, pusiau
barsuku iki šešių ryto, taigi gal prastai jausis ir negalės nie­
kur eiti.
Deja.
Bet Džoi atrodė gležnesnė ir silpnesnė nei paprastai.
- Norėčiau puodelio arbatos, - atėjusi paprašė. - Su daug
cukraus.
- Ar kas nors negerai?
- Aš bijau. Nors to ir nusipelniau. Dėl pusiau žmogaus,
pusiau barsuko pamečiau galvą, Ešling. Bet tikėjausi, kad
šiandien jis man paskambins - o ne, šis pienas sugižęs. Šūdas!
Kertu lažybų, aš nėščia. Po devynių mėnesių pagimdysiu pu­
siau kūdikį, pusiau barsuką.
- Ne, - tarė Ešling, žiūrėdama į puodelį, kuriame plaukiojo
maži balti taškeliai. - Tik manau, kad pienas surūgęs.
Džoi atlapojo šaldytuvą ir apžiūrėjo keturis pieno pakelius:
ant jų parašyta data rodė, kad pieno vartojimo laikas seniai
pasibaigęs.
- Ką tu darai? - paklausė ji. - Žaidi su pienu rusišką ruletę?
{kūrei jogurto fabrikėlį? Ar valgei?
Ešling parodė beveik tuščią kukurūzų spragėsiu indą.
- Tu tikra keistuolė, - tarė Džoi. - Kai kuriais atžvilgiais esi
labai organizuota, bet šiaip...
- J u k negaliu visada būti be priekaištų. Aš puikiai subalan­
suota.
- Turėtum labiau rūpintis savimi.
- Tokia tokią moko!
- Bet tu susirgsi skorbutu!
- Geriu vitaminus. Jaučiuosi gerai. Kur Tedas?
Ešling nematė Tedo beveik visą savaitę. Ir ne tik dėl to, kad
jiems į darbą buvo visai ne pakeliui, taigi jis nebeveždavo jos
dviračiu, bet ir todėl, kad kai jo vaidinimas sulaukė triumfo,
puolė tyrinėti merginų, parodžiusių susidomėjimą juo. Nors
Tedas įkyrėdavo jai iki gyvo kaulo, nuolatos riogsodamas jos
bute ir inkšdamas, kad neturi merginos, Ešling jo pasiilgo, ją
erzino staiga atsiradęs jo savarankiškumas.
- Pasimatysi su Tedu vėliau. Esam pakviestos į vakarėlį. Ar­
chitektūros studentų. Vienas iš jų komikas, taigi vakarėlyje
turėtų dalyvauti ir daugiau komikų. O kur komikai, tenai daž­
niausiai rasi ir pusiau žmogų, pusiau barsuką!
- Dėl to vakarėlio abejoju, - atsargiai pratarė Ešling. - Ypač
jeigu jį rengia studentai.
- Pažiūrėsim, - ramiai pasakė Džoi - pernelyg ramiai. Ešling
metė jai nervingą žvilgsnį. - Neįtikėtina, kad vėl dažausi. Regis,
tik visai neseniai nusivaliau makiažą, - atsiduso Džoi, brūkš­
telėjo dažais nežiūrėdama į veidrodį, paskui suspaudė lūpas ir
taip manieringai pasičiaupstė, kad Ešling net sukilo pavydas.
- Nepamiršk fotoaparato.
Kai jos išėjo iš namų, Ešling pasidairė benamio vaikinuko,
bet nebebuvo nei jo, nei oranžinės jo antklodės.

- Vienišos moterys ir homoseksualai, - metusi erelišką žvilgs­

nį Džoi įvertino triukšmingą penkiasdešimties žmonių minią. -
Grynas nuostolis, bet jeigu jau atėjome, gal išgerkime. Kiek
pinigų galime išleisti?
- Pinigų?
Džoi papurtė galvą ir atsiduso.
Prieš atidarant klubą buvo surengta valandą trukusi pam o­
ka. M okytojas, prisistatęs esąs „Albertas iš Kubos“, buvo nie­
kuo neišsiskiriančios išvaizdos vyriškis. Bet vos pradėjo šokti,
ūmai tapo gyvatiškai lankstus, grakštus ir tvirtas - tiesiog gra­
žuolis. Mėtydamas kojas ir sukdamasis ant kelio girnelės, ro­
dė šokio žingsnius.
- Tai tavo skonio vyriškis, - piktai sumurmėjo Džoi.
- Šššššš!
Ešling labai mėgo šokti. Nors ir neturėdama talijos, ji puikiai
jautė ritmą, todėl, kai vėl užgrojo linksma trimito muzika ir
Albertas sušuko: „Kviečiu šokti visus“ , antrąkart jos raginti
nereikėjo.
Žingsniai buvo gana paprasti. Pakerėta lengvai besikrai-
pančių Alberto klubų, Ešling sumojo, kad svarbiausia šokti
grakščiai.
Daugelis pamokos dalyvių buvo nerangūs ir kerėpliški - ypač
Džoi, nes buvo neišsimiegojusi ir pagiringa. O Albertas tikrai
ėmė į širdį, kad visi šoka siaubingai. Bet Ešling sklandžiai kar­
tojo judesius.

117
 - Argi ne fantastiška mintis? - pareiškė ji Džoi švytinčiomis
akimis.
- Atsiknisk!
- Šypsokis į fotoaparatą! Vaizduok, kad šoki.
Džoi, kraipydama klubais, žengė kelis žingsnius, ir Ešling
ją nufotografavo, tada fotoaparatą perėmė Džoi.
- Pamėgink nufotografuoti straipsniui kelis vyrukus, - šnipš­
telėjo jai Ešling.
Po pamokos klubas atsidarė. Į jį plūstelėjo prityrę salsos ir
merengės šokėjai: moterys įšvytavo, segėdamos trumpus, į apa­
čią platėjančius sijonėlius ir apsiavusios aukštakulnius batelius,
kuriuos prilaikė dirželiai, o vyrai abejingais ir nerūpestingais
veidais meistriškai sukiojo ir vedžiojo jas pagal griaudėjančią
linksmą ritmingą muziką.
- Negaliu patikėti, jog tai Airija, - tarė Ešling. - Airių vy­
rai ! Šoka! Ir tai net nepanašu į tripinėjimą, išmaukus dvylika
pintų Guinness.
- Tikri vyrai nešoka, - Džoi labai norėjo išeiti.
- O šitie šoka.
Salsa - glaudaus kūnų kontakto sportas. Ešling atkreipė dė­
mesį į vieną porą. Abudu šoko labai susiglaudę, tarsi būtų
vienas kūnas. Jų galūnės žemiau liemens buvo tarsi susilieju­
sios, o virš jo kūnai vos judėjo. Kirkšnis prie kirkšnies, krūti­
nė prie krūtinės. Kairioji vyriškio ranka iškėlusi jos dešiniąją
virš galvos, jų rankų oda švelniai lietėsi per visą ilgį. Dešiniąja
ranka jis stipriai spaudė jos juosmenį. Jų kojos visą laiką to­
bulai raitė sudėtingus žingsnius, o vyriškis žvelgė tiesiai į mo­
ters akis. Jų galvos nė krust.
Nieko erotiškesnio Ešling nebuvo regėjusi. Joje it koks skau­
dulys išsiskleidė didelio geismo pumpuras. Išbudinta neaiš­
kaus poreikio, ji žiūrėjo į šokėjus, iš geismo burnoje jausda­
ma kartų saldumą. Bet ko ji troško? Stiprios saldžios vyro
kūno šilumos?

11 8
 Galbūt...
Iš tokių minčių pažadino vyriškis, kviesdamas ją šokti. Jis
buvo nedidukas, pliktelėjęs.
- Dalyvavau tik vienoje pamokoje, - pratarė ji, vildamasi
išsisukti.
Bet jis pasakė nedarysiąs jokių pernelyg sudėtingų figūrų, ir
jiems pavyko! Ešling tai labai priminė automobilio vairavi­
mą. Vieną minutę stovi vietoje, o kitą - jau imi sklandžiai
judėti, ir visą tą darbą atlieka tik tavo kojos. Jos judėjo ir
siūbavo pirmyn atgal, partneris sukinėjo ją, vesdamas tolyn
nuo savęs, o ji sklandžiai, grakščiai ir neišsimušdama iš šokio
ritmo grįždavo pas jį. Ešling pradėjo suprasti, ką reiškia mo­
kėti gerai šokti.
- Puikus šokis, - pagyrė jis pasibaigus muzikai.
- Gal eitume? - trumpai paklausė Džoi, kai Ešling atsisėdo
į savo vietą. - Veltui gaištame laiką. Akiratyje nė vieno tinka­
mo vyriškio. Tik vienas šokis su trumpašikniu plikiu, ir jau
lauk bėdos.

- Ak, liaukis, tik penkioms minutėms, - maldavo Džoi. - Ne­

žinau, kokie mano santykiai su pusiau žmogumi, pusiau bar­
suku, bet jis, manau, netrukus tenai pasirodys. Prašau.
- Penkias minutes, įsidėmėk, Džoi, būsiu tik penkias mi­
nutes.
Vakarėlis, kaip ir daugelis studentų susibūrimų Dubline, vy­
ko Ratmine, keturaukščiame karalių Jurgių epochos raudonų
plytų name su trylika ankštų keistai planuotų butukų. Pasta­
to lubos, žinoma, buvo aukštos, pilna originalių detalių, visur
apsilaupę dažai ir tvyrąs viską užgožiantis drėgmės kvapas.
Įėjusi vidun Ešling pirmiausia išvydo džiaugsmingą links­
muolį, kuris užrašė jai ant lapelio telefoną su žodžiais „Bei-
lez-m oi“.
- Mėšlas, - atsiduso ji.

119
 - Kas? - sušnypštė Džoi, labai išsigandusi, kad Ešling pa­
matė, kaip pusiau žmogus, pusiau barsukas bučiuoja ir gla­
monėja kitą moterį.
- Nieko.
- Štai jis! - Džoi pastebėjo jį, atsišliejusį sienos, - rizikinga
taip daryti tuose dirbtinai pertvertuose butuose. Tai jos gro­
bis, jos auka. Ji nedelsdama nukūrė pas jį. Ešling, ūmai likusi
viena, išsiviepė Bellez-moi vyrukui nevykusia, rūgščia ir atsi­
prašančia šypsena. Ji labai sunerimo, nes, užuot atbaidžiusi,
tik dar labiau paskatino jį prikibti prie jos.
- Taip man ir nepaskambinai, - papriekaištavo jis.
- Mmmm, - ji vėl pamėgino išspausti šypseną, traukdamasi
atbulomis.
-K o dėl?
Ji prasižiojo, ketindama leistis į ilgas melagystes. Pamečiau
lapelį, esu kurčnebylė, Stefano gatvėje siautėjęs taifūnas nu­
traukė telefono linijas...
Staiga jai išsprūdo išganingas pasiteisinimas:
- Aš nemoku prancūziškai.
Argi tai ne pateisinama priežastis?
Jis liūdnai nusišypsojo kaip žmogus, suprantantis, kad yra
nepageidaujamas.
- Neabejoju, kad esi labai mielas, - paskubomis pridūrė
Ešling, stengdamasi jo neįskaudinti. - Bet nepažįstu tavęs ir...
- Regis, niekados ir nepažinsi, jei nepaskambinsi, - malo­
niai pasakė jis.
- Taip, bet... - tuomet jai toptelėjo viena mintis, ir ji atkir­
to: - Juk pagal seną tradiciją vyras turėtų paprašyti moters
telefono ir jai paskambinti?
- Mėginau išsivaduoti nuo tokios tradicijos, bet tu teisi, tad
gal duotum savo numerį?
Jis strazdanotas, pagalvojo Ešling, svarstydama, kaip išsi­
kapstyti iš susiklosčiusių aplinkybių. Nenorėjo duoti telefono

I 20
numerio strazdanotam linksmuoliui. Tačiau jis jau buvo išsi­
ėmęs rašiklį ir varstė ją šiltomis akimis. Ji sutramdė įniršį dėl
to, kad pateko į tokią nemalonią padėtį. Užgniaužė ir palai-
d ojo jį.
- Šeši, septyni, septyni, keturi, trys, du...
Ji sudvejojo ties paskutiniu skaičiumi. Ar turėtų sakyti „du",
kai iš tikrųjų buvo trys? Ši akimirka truko visą amžinybę.
- Trys, - atsiduso.
- O kuo tu vardu? - jo šypsena blykstelėjo apytamsiame
kambaryje.
- Ešling.
Koks jo vardas? Koks nors kvailas. Kupidoniškas ar pa­
našiai.
- ...Valentainas, - tarė jis. - Markas Valentainas. Paskam­
binsiu.
Tai vienas iš pavyzdžių, piktai pamanė Ešling, kai „paskam­
binsiu" tiek ir tereiškia. Kodėl visados skambina baidyklės, o
gražuoliai - niekuomet?
Minioje ji pamatė Džoi, gyvai besišnekančią su pusiau žmo­
gumi, pusiau barsuku. Gerai, dabar jai reikėtų drožti namo.
- Iki, - mestelėjo Markui.
Ji per sena šitam studentiškam stumdymuisi. Pakeliui už­
klupo Tedą, besišnekučiuojantį su berniokiška raudonplau­
ke. Jis buvo nutaisęs šypseną, kurios Ešling nebuvo mačiusi:
jokių dūsavimų, jokios „prašau - mylėk mane" grimasos, bet
daug santūresnis šypsnys. Buvo pasikeitusi net jo kūno kalba.
Užuot palinkęs į priekį, jis buvo šiek tiek atsilošęs, kad mergi­
na galėtų pasilenkti prie jo arčiau.
- Sveikas, - Ešling kumštelėjo jam į žastą.
- Ešling! - iš susijaudinimo jis bandė ją apgauti.
Kai abu apsikeitė sveikinimais, jis atsigręžė į mažąją rau­
donplaukę.
- Siuzi, tai mano draugė Ešling.
 Siuzi įtariai linktelėjo galvą.
- Ar atnešti tau išgerti? - paklausė Tedas Ešling.
- Ne, išeinu. Pavargau.
Liesu Tedo veidu perbėgo abejonė, paskui jis nustebino taręs:
- Palauk, eisiu su tavimi.
Lauke, kur tvyrojo žvarbokas nakties oras, Ešling sušuko:
- Ką sau manai? Tu jai patinki.
- Nėra ko rodyti pernelyg didelę nekantrą.
Ešling staiga pajuto širdgėlą. Dažniausiai juodu su Tedu pa­
eiliui išeidavo iš vakarėlių sužeisti. Ką tik atsiradęs jo pasiti­
kėjimas savimi pakeitė jų santykius.
- Šiaip ar taip, ji - komikų gerbėja, - tarė jis. - Taigi netru­
kus vėl ją pamatysiu.
Šeštadienio vakarą Dubline už jokius pinigus nebuvo įma­
noma gauti taksi. Gyvenantieji atokiuose priemiesčiuose, kad
nereikėtų stypsoti keturių valandų eilėje, pėdindavo iš mies­
to, vildamiesi pakeliui susistabdyti mašiną. Taigi Tedas ir Eš­
ling, kulniuodami namo, susidūrė su nenutrūkstamu pusgy­
vių girtų zombių, didelėmis grupėmis svirdinėjančių jiems
priešais, srautu.
- Kaip sekasi darbe? - paklausė Tedas, užleisdamas vietą
kitam zigzagais šlitiniuojančiam lėbautojui.
Ešling atsakė ne iš karto:
- Puikiai. Darbas žavus. Kartais. Kai nepradedu žvairuoti
nuo gausybės spaudos pranešimų kopijavimo.
- Ar išsiaiškinai, kodėl mergužėlė Mersedes pavadinta au­
tomobilio vardu?
- Jos motina ispanė. Tiesą sakant, ji labai graži, jeigu jau
prašnekai apie ją, - pasakė Ešling. - Ji tyli ir itin kultūringa.
Ištekėjusi už turtingo vyruko, mėgsta arklius ir sukinėjasi tarp
arklių lenktynių mėgėjų. M an susidarė įspūdis, jog darbas jai
tik hobis, bet šiaip ji miela.
- O kokie tavo santykiai su bosu, kuriam nepatinki?

122
 Ešling skrandis susitraukė:
- J i s vis dar nemėgsta manęs. Vakar pavadino mane „mažą­
ja panele Pataisyk" - tik todėl, kad pasiūliau jam dvi tabletes
nuo galvos skausmo.
- Po velnių! Gal praėjusiame gyvenime buvote priešai, dėl
to ir nesutari su juo?
- Tikrai taip manai? - sušuko Ešling ir metė žvilgsnį į išsi­
šiepusį Tedą. - Ne, taip negalvoji. Ak, mažas neištikimas žmo­
guti. Kai kitąsyk norėsi, kad išpranašaučiau ateitį, geriau pas
mane neik.
- Atsiprašau, Ešling, - jis tvirtai apkabino ranka jai kak­
lą. - Na, dabar tave pradžiuginsiu: kito šeštadienio vakarą
vaidinsiu „Upės" klube. Ar ateisi?
- Ar ką tik nesakiau, kad nepranašausiu tau ateities? Pagy­
vensim - pamatysim.
13

Pirmadienio rytą Kreigas sekiojo paskui mamą po kambarį

unkšdamas:
- Kodėl tvarkai?
Klodą čiupo pėdkelnių raizgalynę ir įmetė į drobinį krepšį,
o paskui, kai rankos pavargo svaidant megztinius į stalčius ir
kabinant chalatus ant pakabų, nes skudurų buvo per akis, o
dar laukė drapanos po lova, klestelėjo ant drabužių krūvos,
užkėtusios miegamojo krėslą.
- Ar ateis močiutė Keli? - toliau kamantinėjo ją Kreigas.
Jis tikėjosi išgirsti teigiamą atsakymą, nes toks nepaprastas
sujudimas dažniausiai kildavo prieš ateinant į svečius Dilano
motinai.
-N e.
Kreigas nukūrė įkandin Klodos, kai ji lyg įsiutusi tigrė įsi­
veržė į vonios kambarį ir ėmė garsiai šiūruoti šepečiu klozetą.
- Kodėl? - neatstojo jis.
- Todėl, - sušnypštė ji, suerzinta kvailo klausimo, - todėl,
kad ateina valytoja.
- Mole, greičiau, - užbliovė Klodą drambliais išpuošto Molės
kambario link. - Flora gali tučtuojau pasirodyti.
Mintis apie trynimąsi namuose, kol Flora padarys savo dar­
bą, buvo atkari. Ne todėl, kad Flora norėdavo šnekėtis tik
apie savo gimdą, bet todėl, kad pats jos buvimas vertė Klodą
siaubingai jaustis viduriniosios klasės atstove ir išnaudotoja.
Ji buvo jauna, stipri ir darbinga, taigi visai nepateisinama ir
neatleistina, kad jos namus turi kuopti penkiasdešimt aštuo­
nerių metų moteris, kamuojama gausybės problemų.
Ji keliskart bandė likti su Flora, bet viskas baigdavosi tuo,
kad pasijusdavo savo namuose tikra nusikaltėle. Regis, vos

124
įžengdavo į kurį nors kambarį, tučtuojau prisistatydavo Flo­
ra, apsijuosusi dulkių siurbliais it išsiplėtusiomis venomis, o
Klodą niekada nesumodavo, ką reikėtų pasakyti.
- Ak... - pratardavo ji, droviai šypsodamasi. - Aš, hm...
Ak, netrukdysiu jums.
- J ū s visai netrukdote, - ramindavo Flora. - Būkite ten, kur
esate.
Tik vieną kartą Klodą pakluso Florai ir toliau sėdėjo, varty­
dama interjerų žurnalus ir kaisdama iš gėdos, kol Flora pūkš­
tė ir stumdė siurblį aplink jos kojas.
Flora gaudavo penkis svarus už valandą. Graužiama kaltės
jausmo, Klodą ėmė mokėti šešis. Jautėsi taip nepatogiai, kad
buvo nepakeliama net matyti Florą, taigi visados stengdavosi
dingti iš namų dar prieš jai ateinant.
- Mole, - užbaubė ji, dundėdama laiptais žemyn. - Pa­
skubėk!
Virtuvėje, žvilgtelėjusi į laikrodį, ji čiupo šūsnį tapetų pa­
vyzdžių ir vieno iš jų kitoje pusėje pakeverzojo raštelį Florai.
Keliais brūkštelėjimais nupiešė dulkių siurblį - stačiakampį
su stirksančių iš jo laidu. Tada - kelis kvadratus ir lietų, ly­
jantį ant jų. Paskui nubraižė dvi strėles - viena rodė į krūvą
palaidinių, suverstų ant stalo, o kita - į dulkių skudurą ir va­
liklį.
Dabar Flora supras, kad Klodą nori, jog ji išsiurbtų dulkes,
išplautų virtuvės grindis, išlygintų drabužius, nuvalytų dulkes
ir išblizgintų paviršius.
Kas dar? Klodą skubiai apsidairė. Kaimynų katinas, štai
kas. Ji nenorėjo, kad Flora įsileistų jį, kaip buvo nutikę aną
savaitę. Murzius Bredis pasijuto jos namuose taip jaukiai, kad,
kai ji grįžo, žiūrėjo televizorių letenose laikydamas nuotoli­
nio valdymo pultelį. Vos išvydę, Molė su Kreigu iškart jį įsi­
mylėjo ir ėmė garsiai bliauti, kai katinas tučtuojau buvo išly­
dėtas iš namo. Todėl greitosiomis nupiešė apskritimą - katino

12-5
snukutį virš didesnio apskritimo - jo kūno ir užbaigė Mur-
ziaus portretą, pripiešdama ausis ir ūsus.
- Duok man raudoną kreidelę, - paliepė Molei.
Pižamą su bananais vilkinti Molė padavė jai nepadrožtą gel­
toną pieštuką.
- Ak, suprantu. Jei nori ką nors padaryti kaip pridera, turi
tai padaryti pati.
Piktai kalbėdamasi su savimi, Klodą įnirtingai rausėsi pieši­
mo reikmenų dėžėje, kol galų gale rado kreidelę, ir be jokio
pasitenkinimo perkryžiavo katiną dideliu raudonu X. Juk aiš­
ku, kad Flora supras?
Baigusi piešti, Klodą sunkiai atsiduso. Jai labiau patiktų va­
lytoja, kuri mokėtų skaityti. Kad Flora beraštė, ji suvokė tik
po daugelio savaičių. Iš pradžių Klodą palikdavo visokius su­
dėtingus raštelius, prašydama Floros padaryti tą ir aną, p a­
vyzdžiui, išimti skalbinius iš skalbyklės, kai ši baigia skalbti,
arba išvalyti šaldiklį.
Flora niekad nesiskųsdavo. Nors naktį Klodą nesudėdavo
akių, niršdama dėl blogo jos darbo, jausdavosi labai įžeista,
bet jos nebardavo. Kad ir kaip buvo sunku, nenorėjo jos pra­
rasti. Valytojos buvo aukso vertės. Net ir prastos.
Be to, Klodą nepasitikėjo savo gebėjimu pelnyti pagarbą.
Įsivaizdavo, kaip mėgina išplūsti Florą drebančiu neįtikina­
mu balsu: „Dabar pažvelkit čia, mano geroji moteriške, šitaip
nieko nebus“ .
Galų gale vieną rytą privertė Dilaną vėluoti į darbą, kad šis
išsiaiškintų su Flora. Ir, žinoma, Dilanui, jautriam žmogui,
Flora prisipažino nemokanti skaityti. Dilanas turėjo puikią
savybę: mokėjo sutarti su visais žmonėmis. Jis pasiūlė išeitį, ir
Klodą pradėjo Florai piešti tai, ką ji turi padaryti.
Blaškantis tarp kaltės ir piešinių, jai atrodė, kad beveik leng­
viau būtų pačiai tvarkyti namus. Beveik, bet ne visai. Ir vis
dėlto Klodą mėgaudavosi vienu rytu per savaitę, kai jos neslė­

I26
gė įtampa. Rūpinimasis namais buvo lyg tilto per Forto upę
dažymas, tik dar blogiau. Ji niekados neįstengė susidoroti su
darbais, ir tą akimirką, kai darbas būdavo padarytas, reikė­
davo jo imtis dar kartą. Ką tik išvalyta virtuvė - ne, palaukit!
N et jeigu ji valydavo ją, jie slysčiodavo su batais, palikdami
purvo dryžius, ir jos triūsas nueidavo niekais. O drobinis krep­
šys, regis, nuolatos mistiškai prisikaupdavo. Net išskalbus tris
partijas, kai, jos žiniomis, namuose būdavo išskalbti drabu­
žiai visi iki vieno, užliejęs šilta banga pasitenkinimas, pasie­
kus tokius laimėjimus, akimirksniu dingdavo vos įžengus į
miegamąjį, nes drobinis krepšys, dar prieš kelias minutes bu­
vęs tuščias, dabar kažkodėl būdavo kaupinas.
Jai bent nereikėjo rūpintis sodu. Ne todėl, kad jis būtų ne­
priekaištingai prižiūrimas. Sode viešpatavo baisi netvarka, žolė
buvo išguldyta ir reta, nes ją lakstydami trypė vaikai, o po
sūpynėmis žiojėjo plikas žemės lopas. Bet kol Molė su Kreigu
maži, ji buvo atleista nuo sodo darbų. Ir gerai. Buvo prisi­
klausiusi baisių istorijų apie sodininkus iš pragaro.
Po kelių nesėkmingų bandymų - Molė norėjo užsimaukš­
linti skrybėlę, o Kreigas turėjo grįžti pasiimti savo žaidimo -
Klodą skubiai sugrūdo vaikus į Nissan Micra. Kai tik įkišo
raktą į uždegimo spynelę, Molė suriko:
- Noriu sisiuko.
- Bet tu ką tik buvai, - Klodą dar labiau suirzo, bijodama
susidurti su Flora.
- Bet man vėl reikia.
Molė tik visai neseniai buvo pripratinta eiti į tualetą, taigi
naujas įprotis dar buvo jai nenusibodęs.
- Tada einam, - Klodą šiurkščiai iškėlė Molę iš jos kėdytės,
greitai nutempė į namus ir išjungė signalizaciją, kurią buvo
ką tik įjungusi. Kaip ir reikėjo tikėtis, nors Molė visaip raukė
veiduką ir žadėjo „tuoj“, neįstengė išspausti nė lašo. Jos grįžo
prie automobilio, ir Klodą pasuko į miestą.

127
 Nuvežusi Kreigą į mokyklą, svarstė, kur patraukti toliau.
Pirmadieniais dažniausiai palikdavo Molę vaikų darželyje ir
keletą valandų mankštindavosi sporto salėje. Bet ne šiandien.
M at Molei neleista savaitę lankyti darželio, nes ji įkando kaž­
kokiam vaikui, o sporto salėje nebuvo vaikų priežiūros kam ­
bario. Klodą nusprendė keliauti į miestą ir pasišlaistyti po par­
duotuves, kol bus saugu grįžti namo. Diena buvo saulėta, ir
motina su dukrele iš lėto slinko Graftono gatve stabtelėda-
mos - Molei primygtinai prašant - paglostyti benamio ber­
niuko šuns, pasigrožėti gėlių kiosku ir pašokti pagal smuiko
muziką. Praeiviai atlaidžiai šypsojosi gražutei Molei. Ji atro­
dė žaviai ir absurdiškai - užsimaukšlinusi rausvą veltinę skry­
bėlaitę ir strapaliojanti šokio ritmu.
Joms kėblinant gatve, Klodai svaigo galva, o širdis buvo
išbrinkusi ir skaudėjo nuo meilės. Molė iš tikrųjų buvo labai
juokinga: žingsniavo išdidžiai it viršila išpūtusi krūtinę ir no­
rėjo susidraugauti su kiekvienu sutiktu vaiku. Ne visados lengva
būti motina, svajingai pripažino Klodą. Bet tokiomis akimirko­
mis, kaip ši, ji nė už ką nebūtų norėjusi keisti savo gyvenimo.
Laikraščių pardavėjas neslėpdamas žavėjosi nediduke gra­
žiai sudėta moterimi, iš paskos tempiančia mažą mergaitę.
- Herald? - viltingai pasiūlė jis.
Klodą apgailestaudama pažvelgė į jį.
- O kam? - paklausė. - Skaityti laikraščių nebeturiu laiko
nuo 1996 metų.
- Anoks čia pelnas, jei parduosiu vieną egzempliorių, - pri­
tarė laikraščių pardavėjas, nužvelgdamas Klodą iš nugaros.
Ji žinojo, kad jis stebi ją, ir pasijuto labai gerai. Įžūlus, šel­
miškas jo žvilgsnis priminė laikus, kai vyrai nuolatos šitaip
spoksodavo į ją. Atrodė, kad tai buvo labai seniai, tarsi būtų
nutikę kitai moteriai.
Bet kas jai darosi? Susijaudino, nes laikraščių pardavėjas
maloniai į ją pažvelgė?

128
 Tu ištekėjusi moteris, sudraudė save.
Taip, ironiškai atsakė, ištekėjusi iki gyvos galvos.
Stefeno Grino centrą Klodą su Mole pasiekė per pusantros
valandos, bet per tą laiką jos, žinoma, susibarė. M at kai Klo­
dą nenupirko Molei antros ledų porcijos, toji pademonstravo
motinai staigaus įniršio protrūkį. Ji elgėsi taip, tarsi ją būtų
ištikęs epilepsijos priepuolis: raičiojosi ant grindų, daužyda­
ma galvą į plyteles, rėkdama ir plūsdamasi. Klodą mėgino
Molę pakelti, bet ši rangėsi it aštuonkojis.
- Nekenčiu tavęs! - klykė.
Nors Klodą buvo apstulbusi ir sumišusi, stengėsi kalbėti
ramiu balsu, įtikinėdama Molę, kad nuo antros ledų porcijos
jai skaudės pilvuką, ir grasindama, kad jeigu ji neatsistos ir
tučtuojau nepradės deramai elgtis, turės visą kitą savaitę kas
vakarą anksti eiti į lovą.
Pro šalį ėjo daugybė motinų griežtais veidais. Jos buvo apsi­
krovusios vaikais ir jiems automatiškai sušerdavo. „Ei, Džek­
sonai44. Tsss!, „Neerzink Tamaros44. Pliaukštelėjimas. „Zoja!44
Smūgis! „Jei sučiupsiu tave Brukline dar kartą, bjaurybe, už­
mušiu44. Kepštelėjimas per uzpakalp. Svaidydamos niekinamus
žvilgsnius, jos šaipėsi iš liberalių Klodos principų. Nepagailėk
tai mergiščiai diržo, patarė „stiprių smūgių mokyklos44 vei­
dai. Eiti anksti į lovą, kokia nesąmonė. Įkrėsk jai šiek tiek
proto 9 vaikai supranta tik tokią kalbą.
Klodą su Dilanu nusprendė niekados nemušti savo vaikų.
Bet kai Molė ėmė ją spardyti ir nesiliovė klykusi, Klodą trūk­
telėjusi pakėlė ją nuo grindų ir smarkiai pliaukštelėjo per pli­
kas kojas. Atrodė, kad aiktelėjo visas Dublinas. Ūmai visos
plokščiaveidės vaikų mušėjos išnyko, ir Klodą viena po kitos
ėmė atakuoti poros kaltinančių akių. Visi, kurie ją supo, pa­
nėšėjo į vaikų teisių gynimo agentūros darbuotojus.
Jos veidą išmušė tamsus gėdos raudonis. Kaip ji drįsta užsi­
pulti bejėgę mažą mergaitę? Kas jai užėjo?
 - Eime, - ji greitosiomis nutempė kaukiančią Molę, išsigan­
dusi savo rankos žymės ant švelnios kojytės. Kad išpirktų savo
kaltę, Klodą tuojau nupirko Molei ledų (jie ir sukėlė skan­
dalą), tikėdamasi ramybės, kuri truks tiek, kiek Molė valgys
ledus.
Bet ledai ėmė tirpti, ir Klodą buvo išprašyta iš audinių par­
duotuvės, nes Molė rūpestingai ištrynė vafliniu ledų indeliu
visą muslino užuolaidų rietimą, išmargindama jį stora balta
juosta. Rytas buvo apkartintas, ir valydama nuo Molės smakro
Kalėdų Senelio barzdą, atsiradusią nuo ledų, Klodą niekaip
negalėjo atsikratyti jausmo, kad gyvenimas kitados buvo links­
mesnis ir panėšėjo į skaidrų švytėjimą. Ji visados labai skubė­
jo pasitikti savo ateities, džiaugsmingai įsitikinusi, kad ji at­
neš tik gerus dalykus. Ir tuo nenusivylė.
Jos reikalavimai gyvenimui niekados nebuvo pernelyg di­
deli, ji visados gaudavo tai, ko norėdavo. Viskas atrodytų tie­
siog tobula: turėjo du sveikus vaikus, gerą vyrą, jos nekama­
vo piniginiai rūpesčiai. Bet vėliau visa tai pasidarė panašu į
nepaliaujamą sunkų ir nuobodų darbą, labai ilgai atliekamą.
Ji mėgino prisiminti, kada jis buvo pradėtas, o kai neįstengė,
iš baimės išmušė prakaitas. Mintis, kad tai gali išsikristali­
zuoti į ne ką kita, o į pastovumą, varė siaubą. Iš prigimties ji
buvo laiminga, nesudėtinga asmenybė, palyginti su vargše Eš­
ling, kompleksuojančia beveik dėl visko.
Bet kažkas buvo pasikeitę. Ne taip seniai ją kurstė laukimas
ir optimizmas. Kas pasikeitė, kas yra ne taip?
14

- Dietinio L ik ar Purdeys} - susimąstė Ešling. - Nežinau.

- Na, apsispręsk, - ragino Triks, laikydama rašiklį virš spi-
rališkai įrišto bloknoto. - Jei nepaskubėsi, parduotuvę už­
darys.
Nors „Kolin“ komanda drauge darbavosi mažiau nei dvi
savaites, kontoroje jau buvo nusistovėjusi rutina. Dukart per
dieną - rytą ir popiet - būdavo rengiamas žygis į kokią nors
parduotuvę. Be to, dar vieną kartą būdavo sulakstoma parsi­
nešti priešpiečių ir vaistų pagirioms.
- Aha, - tarė Triks. - Štai ir Viržių uola.
Į kontorą įžirgliojo Džekas Divainas susitaršiusiais plaukais
ir susirūpinusiu veidu.
- Negaliu apsispręsti, - sudejavo kankindamasi Ešling, nes
nežinojo, kokio gėrimo nori.
- Žinoma, negali, - įgėlė Džekas, nesulėtindamas žingsnio. -
Juk tu moterisl
Jis trinktelėjo savo kabineto durimis, ir visi ėmė užjaučia­
mai linguoti galvas.
- Akivaizdu, kad susitaikymo priešpiečiai su Mei patyrė ne­
sėkmę, - pasakė Kelvinas, kraipydamas pirštą.
- Kaip jis kankinasi, - Šauna Grifin pakėlė akis nuo „Gėlų
mezginių" vasaros numerio korektūros, jos balsas drebėjo. -
Toks patrauklus vyriškis, bet labai nepasiekiamas, labai ne­
laimingas.
Šauna Grifin buvo stambi šviesaus gymio moteris, šiurpiai
panaši į baidyklę. Ji nuolatos viršydavo rekomenduojamą
Mills & B oons dozę.
- Nelaimingas? - suniekino Ešling. - DžD? Jis tik prastai
nusiteikęs.

131
 - Dar nesu girdėjusi, kad taip piktai kalbėtum apie žmo­
gų, - kimiai šūktelėjo Triks. - Sveikinu. Žinojau, kad tavyje
tai slypi! Matai, ką gali, kai pasistengi.
- Dietinio Lilt ir maišelį sagų.
- Baltų ar rudų?
- Baltų.
- Pinigus.
Ešling padavė svarą, Triks viską užsirašė ir nuėjo prie kito
žmogaus.
- Liza? - pagarbiai pasiteiravo Triks. - Gal norėtumėt ko
nors?
- Hmmm? - pašoko Liza. Ji buvo nuklydusi labai toli. Dže­
kas sužinojo, kad ji dar nesusirado kur gyventi, taigi po dar­
bo pažadėjo nuvežti apžiūrėti namo, kurį ketino išnuomoti jo
draugas. Ji nerimavo, kad po priešpiečių jis grįš su Mei, bet,
regis, nebėra jokių kliūčių...
- Cigarečių? - pasiūlė Triks. - Becukrės kramtomosios
gumos?
- Taip. Cigarečių.
Vėl atsidarė durys, ir išėjo Džekas, jis atrodė tarsi truputį
pamišęs. Triks vikriai nustraksėjo prie savo stalo, įgudusiu
riešo judesiu atitraukė stalčių, įmetė cigaretes ir jį užstūmė.
Džekas ėmė slankioti tarp stalų, visi vengė jo žvilgsnio. Tie,
kurie įstengė pajudėti, kaišiojo cigaretes, kad jų nesimatytų.
Lizos cigarečių pakelis gulėjo atidarytas šalia pelės kilimėlio,
ir nors Džekas dvejojo ir atrodė, kad tuojau liausis šmirinėjęs,
vėl pagreitino žingsnį ir šmirinėjo toliau. Visi krūptelėjo. Ta­
da jis priėjo prie Ešling ir sustojo. Kontora tyliai atsikvėpė.
Trumpam.
Nors ir nenorėjo, Ešling pakėlė veidą ir pažvelgė į jį. Jis
tylomis pakreipė galvą jos Marlboro pakelio link. Ji atsargiai
linktelėjo, nekęsdama savo nuolankaus būdo. Jis elgėsi su ja
labai nemaloniai, bet ji buvo bene vienintelė, iš kurios nuolat

132
kaulydavo cigarečių. Aišku, kad turi ant kaktos kvailės ant­
spaudą.
Spoksodamas į ją šaltomis akimis, jis suspaudė lūpomis kan­
diklį ir, kaip visada, lėtai ir ramiai išsitraukė cigaretę iš pake­
lio. Ji stumtelėjo jam degtukų dėžutę, stengdamasi neprisi­
liesti prie jo. Nenuleisdamas nuo jos akių, jis užžiebė degtuką,
pridėjo liepsną prie cigaretės galiuko, paskui užpūtė. Pakėlė
cigaretę į viršų ir giliai patraukė.
- Ačiū, - sumurmėjo.
- Kada ketinate vėl pradėti pirkti rūkalus? - paklausė Triks,
nes kol kas jautėsi saugiai. - Akivaizdu, kad neįstengiate jų
atsisakyti. Taip daryti neteisinga, tikriausiai uždirbate ne­
palyginti daugiau už Ešling, bet jau išprašėte iš jos gausybę
cigarečių.
- Tikrai? - nustebo jis. - Argi? - jis įbedė žvilgsnį į Ešling, o
ši stengėsi išnykti savo kėdėje. - Atsiprašau, nepastebėjau.
- Nieko tokio, - burbtelėjo Ešling.
Džekas dingo savo kabinete, o Kelvinas abejingai tarė:
- Šunsnukis, bet pyksta ant savęs, kad išnaudoja darbuoto­
jus, vogdamas iš jų cigaretes. Džekas Divainas, darbininkų
klasės didvyris.
- Tikriau sakant, norėtų būti darbininkų klasės didvyriu, -
su panieka įsiterpė Triks.
- Kaip? - Ešling neįstengė nuslėpti smalsumo.
- Jis labai norėtų būti kuklus paprastas amatininkas, sąži­
ningai atliekantis dienos darbą už sąžiningą dienos atlygį, -
Triks panieka tokiems kukliems troškimams vos juntama.
- Problema ta, - ėmė aiškinti Kelvinas, - kad jis gimęs vidu­
riniosios klasės šeimoje, ir jį slegia visokie pranašumai. Pa­
vyzdžiui, išsilavinimas. Paskui jis tampa generaliniu direkto­
riumi ryšių srityje. Be to, - Kelvinas staiga pritildė balsą, -
atsiskleidžia puikūs jo vadybininko gebėjimai.
- Jo širdį sudaužė teisingumas ir dora, - atsiduso Triks. -

133
Manau, jį kamuoja viduriniosios klasės kaltė. Štai kodėl visa­
dos siūlosi pataisyti daiktus. Todėl ir turi visokių vyriškų po­
mėgių.
- Kokių vyriškų pomėgių?
- Na, tas vyriškis mėgsta buriuoti, - pasakė Triks.
- Tačiau tai nepanašu į darbininkų klasės gyvenimo būdą.
Pliaupti alų bokalais - tai ir yra vyriškumas, - tarė Kelvinas. -
Ir jodinėti ant seksualių pusiau vietnamiečių moterų, - pridū­
rė, - tai irgi labai vyriška.

Ešling nedrąsiai prisėlino prie Lizos.

- Ar galėčiau paklausti?
- Ne, ačiū, - uždainavo Liza, net nepakeldama nuo stalo
akių. - Šįvakar nenoriu eiti išgerti su tavimi ir Triks, tavo
drauge Džoi arba dar su kuo nors kitu. Ir jokį kitą vakarą.
Lizos pasitenkinimui, visi suprunkštė.
- Apie tai klausti neketinau, - nuo sumišimo Ešling ant kaklo
atsirado rausvai rudos spalvos dėmė. Ji tik stengėsi būti malo­
ni atvykėlei į Dubliną, bet Liza viską išvertė taip, tarsi Ešling
būtų įkyriai piršusis Lizai į draugystę. - Klausimas susijęs su
darbu. Gal galėtume kitaip pateikti problemų puslapį?
- Kaip, Einšteinai?
- Į klausimus galėtų atsakyti ne konsultantas, o aiškiaregys.
Liza susimąstė. Nebloga mintis. Labai šiuolaikiška, dabar
visi, norėdami susitvarkyti gyvenimą, atkakliai ieško dvasi­
nių dalykų. Ji tuo netikėjo - laikėsi nuostatos, kad jos laimė
yra jos rankose, bet visuomenei drausti, kad tai būtų sklei­
džiama, nebuvo prasmės.
- Galbūt.
Palengvėjimas numalšino Lizos geluonies skausmą. Per tą
trumpą laiką, kai Ešling darbavosi „Kolin“, ją kankino nuo­
latinis rūpestis, kad trūksta idėjų. Tada Tedas pakišo mintį,
kad ji pagalvotų, apie ką pati norėtų skaityti žurnale, ir staiga

134
jai atsivėrė akys. Ją domino visa, kas susiję su Taro kortomis,
reiki, feng šui, angelais, kerėjimais ir burtais.
Vėl atsilapojo Džeko durys, ir visi puolė slėpti savo cigarečių.
- Liza? - pašaukė Džekas. - Gal galėtume šnektelėti?
- Žinoma, - ji elegantiškai atsikėlė nuo stalo, svarstydama,
apie ką jis nori pasikalbėti. Gal pakvies kur nors nueiti?
Kai jis paprašė uždaryti duris, ji dar labiau susijaudino. Bet
tas jaudulys kaipmat išnyko, jam prabilus atsiprašančiu tonu:
- Nėra lengva tai pasakyti.
Džekas nutilo, o patrauklus jo veidas apsiniaukė, nes jis
jautėsi labai nesmagiai.
Liza šaltai tarė:
- Sakyk.
- Prasti popieriai su reklama, - tiesiai išrėžė jis. - Niekas
neužkibo. Tik... - Jis pasižiūrėjo į popierius, gulinčius ant sta­
lo, - turime tik dvylika procentų to, ką buvome planavę.
Liza persikreipė iš baimės. To nėra buvę. Kai ji dirbo Femme
redaktore, nors ir visados vykdavo derybos dėl reklamos kai­
nos, dizaineriai ir kosmetikos kompanijos nerdavosi iš kailio,
kad tik galėtų reklamuotis per visą puslapį. Kiekvienas, dir­
bantis žurnale, žino, kad pinigai, gauti už reklamą, kur kas
didesni, nei uždirbti pardavus tiražą. Bent jau taip turėtų bū­
ti. Jei nepavyksta bendrovių įtikinti, kad tam tikras straipsnis
yra puikus būdas reklamuoti savo gaminius, - žurnalui galas.
Lizą užliejo gelianti panikos banga. Kaip jai pavyks išgarsinti
ką tik gimusį žurnalą?
- Tai tik pradžia, - bandė teisintis ji.
Jis nenoromis papurtė galvą. Priežastis buvo ne ta, abu tai
žinojo. Prieš susiburiant „Kolin“ redakcijos komandai, Mar-
džė daugiau kaip mėnesį dirbo žvalgybinį darbą: susidomėję
reklamuotojai turėjo galybę laiko kreiptis į juos. Liza degė iš
pažeminimo. Norėjo, kad šis vyriškis gerbtų ją ir trokštų jos,
o jis linkęs manyti, jog ji susimovė.

135
 - Bet argi jie nežino?.. - nesusitvardžiusi leptelėjo.
- Ko nežino?
Ji bandė suformuluoti kitaip, bet neįstengė.
- Nežino, kad aš esu redaktorė?
- Tavo vardas labai svarbus, - taktiškai pasakė Džekas. Pa­
mačiusi, kad nuo tokių žodžių nemalonu ir jam, jai apmalšo
įgėlimo skausmas. - Bet nauja rinka, nauji skaitytojai, profe­
sinė patirtis...
- M an regis, sakei, kad Mardžė - rotveilerė. Kad ji sugebė­
tų įtikinti net Dievą įdėti savo reklamą, - kai suabejojama
tavimi, pulk kaltinti kitą. Tai moto, kuriuo puikiai ir ilgai
vadovavosi Liza kopdama karjeros laiptais.
- Mardžė šauniai darbuojasi žvejodama airiškų kompanijų
reklamą, - paaiškino Džekas. - Bet Londono kontora valdo
tarptautines kosmetikos bendroves ir madų namus. - Kiek
esame pasistūmėję? - paklausė Džekas. - Kokius aiškius
straipsnius turime? Mums reikia numesti Londonui keletą kau­
lų, kad nurodytume jiems galimus reklamuotojus.
Kol Liza įtemptai galvojo, jos veidas pavirto balta kauke.
Aiškius straipsnius! Šiame sumautame darbe ji tik dvi savai­
tės, įmesta svetimoje šalyje į patį dugną iš paskutiniųjų sten­
giasi sureguliuoti reikalus, o jie jau nori žinoti aiškius
straipsnius!
- Nekokia mintis, - nepaprastai švelniai tarė Džekas. - At­
siprašau, kad taip kalbu su tavimi.
- O gal visi susirinkime pasitarimų kambaryje ir aptarki­
me, ką daryti? - pasiūlė Liza, jausdama, kaip tirta keliai. Ir
dar visi mano, kad žurnalo redagavimas - žavus darbas. Tai
siaubingiausias darbas, nuo kurio naktimis kamuoja nemi­
ga, kuriame nėra jokio aiškumo, jokio atokvėpio. Tiesiog
stengiesi kas mėnesį parduoti kuo daugiau. Ir vos tik nusi­
varai nuo kojų ir nusiplūki taip, kad daugiau nebegali, turi
apsisukti ir vėl pradėti viską iš pradžių. Esi tik išliaupsintas

136
pardavėjas. Ji bandė nepalūžti, bet kai išlėkė iš Džeko kabi­
neto, jai tirtėjo kojos, o virš lūpos blizgėjo prakaitas.
- Visi tučtuojau į pasitarimų kambarį!
Tie, kurie nedirbo „Kolin“, patenkinti suprunkštė, kad jiems
nekarš kailio.
- Na, gerai, - Liza norėjo išlošti laiko, visus sėdinčius prie
pasitarimų stalo apdovanodama grėsminga šypsena. - Tik­
riausiai visi norėsite papasakoti Džekui ir man, ką nuveikėte
per pastarąsias dvi savaites. Ešling?
- Nusiunčiau spaudos pranešimus visiems madų namams
ir...
- Spaudos pranešimus? - sarkastiškai paklausė Liza. - Regis,
dar nepradėjai rodyti, ką sugebi.
Triks, Gėris ir Bernardas paklusniai sukikeno.
- Taigi klientai ketina sumokėti pustrečio svaro, kad per­
skaitytų „Kolin“ spaudos pranešimus? Straipsniai, Ešling, kal­
bu apie straipsnius! Ką turi?
Jos agresyvumas išmušė Ešling iš vėžių, bet ji pateikė straips­
nį apie salsą. Kai papasakojo apie pamoką, mokytoją ir m o­
kinius, Liza šiek tiek atsipalaidavo. Straipsnis buvo geras. Pa­
drąsinta Lizos linkčiojimo, Ešling susižavėjusi pradėjo kalbėti
apie klubą, atsidariusį po pamokos.
- Buvo nuostabu. Tikri senamadiški šokiai su daugybe kū­
no prisilietimų. Tiesą sakant, tai buvo labai... - ji kažkodėl
delsė, nenorėjo ištarti to žodžio, kai kambaryje sėdi Džekas
Divainas. Jautėsi prieš jį nejaukiai, - labai seksualu.
- O kaip meilės romanėliai? - paklausė Liza, nutraukdama
tiradą. - Ar susipažinai su kokiais nors tipeliais?
Ešling susigūžė.
- Aš, hm, šokau su vienu vyriškiu, - prisipažino.
Kai visi sukvykė iš džiaugsmo ir ėmė nertis iš kailio norė­
dami sužinoti smulkmenas, Džekas įsmeigė į ją primerktas
akis.

1 37
 - Tai buvo tik šokis, - paprieštaravo Ešling. - Jis net nepa­
klausė mano vardo.
- Turi klubo nuotraukas, - tarė Liza. Tai nebuvo klausi­
mas. Ešling linktelėjus galvą, ji nurodinėjo toliau: - Išdėsty-
sim straipsnį per keturis puslapius. Kuo greičiau parašyk du
tūkstančius žodžių. Straipsnis turi būti įdomus ir smagus.
Ešling išsigando, ją išpylė šaltas prakaitas, nes „Moters
namuose44 jai būtų nepavedę tokio darbo. Ji nemokėjo gerai
rašyti. Jos sritis - sunkus nuobodus triūsas, čia ji buvo tik­
rai neprilygstama, dėl to ją ir priėmė į „Kolin44. Ar negalėtų
parašyti Mersedes arba koks kitas laisvai samdomas žurna­
listas?
- Turi problemų? - Liza sarkastiškai iškreipė burną.
- Ne, - sušnabždėjo Ešling. Bet iš baimės jai susuko vidu­
rius, kai suvokė, jog tai ne jos galvai. Džoi turės jai padėti. O
gal Tedas - jis juk turi parašyti daugybę ataskaitų Žemės ūkio
ministerijoje.
Toliau darbotvarkėje buvo Triks skiltis apie paprastos mer­
gaitės gyvenimą. Pirmiausia apie tykančius apgaulės pavojus.
Kokia kančia, kai guli lovoje su vienu vaikinu, o į tavo duris
jau skambina kitas, kurį priversta įleisti tavo motina. Tai bu­
vo keista, siaubinga ir tikra tiesa.
- Dieve, Patricija Kvin, - Džekas linksmai papurtė galvą. -
Pasirodo, gyvenu be jokių rūpesčių ir pavojų.
- Nepatarčiau to daryti, - sušuko Triks. - Jis su mano ma­
ma poilsio kambaryje žiūri „Širdies plakimą44, o aš tuo metu
blaškausi miegamajame užsidariusi su kitu, ieškodama dings­
čių, kaip neišlįsti iš kambario. Pasenau dešimčia metų.
- Ir kiek tau? Dvidešimt penkeri? - Džeko akys prisimerkė
iš juoko.
Ešling žvelgė į jį su nuostaba. Kodėl jis visados taip siaubin­
gai elgiasi su manimi? Kodėl niekuomet jo nepralinksminu?
Kai tik nusprendė, kad ji tiesiog neįdomi jam ir nesugeba pra­

138
linksminti, pagavo Lizos žvilgsnį. Iš jo spinduliavo ryžtingu­
mas ir didžiulis susižavėjimas. Jis jai patinka, suprato Ešling,
ir jos pilve viskas apsivertė. Nuvilioti Džeką Divainą nuo eg­
zotiškosios Mei įstengtų tik Liza. Kaip ji jaučiasi, turėdama
tokių galių?
Paskui Liza bendrais bruožais nupasakojo „linksmą44straips­
nį, mintis apie jį buvo ką tik šovusi jai į galvą. Seksualiausių
viešbučio lovų Airijoje apžvalga. Vertinimas pagal patalynės
šiugždėjimą, čiužinio kietumą, mylėjimosi vietos dydį ir „ga­
limybes antrankiams44- būtų idealu kaltinės geležies galvūga­
liai ar lovos su baldakimu stulpeliai.
- Dieve, kad ir kiek jie jums moka, jūs to verta! - sušuko iš
susižavėjimo Triks.
- Mersedes? - metė iššūkį Liza.
- Penktadienį Donegale fotografuosime prašmatnios Fridos
Kieli žiemos kolekciją, - patenkinta savimi tarė Mersedes. -
Turėtų išeiti dvylikos puslapių reportažas.
Fridą Kieli - airių drabužių modeliuotoja, kurios apdarai
užsienyje turėjo didelį pasisekimą. Ji kūrė nuostabius mote­
riško tualeto gražumynus; šiurkštų airišką tvidą derino su
lengvu kaip plunksna šifonu; blizgus Olsterio linas buvo
jungiamas su šilko nėrinių kvadratais; megztos rankovės siekė
grindis. Tačiau bendras įspūdis buvo romantiškas ir neža­
botas.
Tiesą sakant, Lizai jis buvo kiek per daug laukinis. Jeigu
jau moki tokius pinigus - žinoma, ji to niekados nedarė, -
verčiau rinkis elegantiškąjį poną Gucci.
- O kaip interviu su ja? - pasiteiravo Liza.
Mersedes nusijuokė.
- Ak, ne, ji kuoktelėjusi. Iš jos neišgirsi nė vieno protingo
žodžio.
- Kaip tik to ir reikia, - sušuko Liza. - Būtų dar įdomiau
skaityti.

1 39
 - J ū s nežinote, kokia ji...
- Mes spausdiname jos žiemos kolekcijos nuotraukas, tad
ji bent galėtų pasakyti, ką valgo pusryčiams.
-B e t...
- Parodyk, ką sugebi, - nušvito Liza, parodijuodama Kalvi­
ną Karterį. Tokie žodžiai būtų pralinksminę Mersedes, jei ji
būtų žinojusi, ką sumanė Liza. Bet ji nežinojo, taigi tik įstengė
piktai sužaibuoti jai akimis.
Džekas nukreipė dėmesį į Gėrį.
- Koks bus viršelis?
Liza žiūrėjo į jį su nerimu. Gėris buvo tylenis, ir ji visai jo
nepastebėdavo, todėl nė nenutuokė, kaip jis dirba. Bet Gėris
išskleidė kelis viršelio veidus - tris skirtingas merginas, ant
kurių buvo užrašytas šriftas ir tekstas. Jo sukurta nuotaika
buvo nepaprastai seksuali ir linksma.
- Nuostabu, - nudžiugo Džekas.
Tada atsigręžė į Lizą.
- O kaip bus su įžymybės skiltimi?
- Reikalai juda, - ramiai šyptelėjo Liza. Bono ir The Corrs
jai taip ir nesiteikė paskambinti. - Bet yra daug įdomesnis
dalykas. Nors ir esame moteriškas žurnalas, o devyniasde­
šimt penki procentai skaitytojų - moterys, manau, visai rea­
lu, kad vieną „Kolin“ skiltį rašytų vyras.
Palaukit, pagalvojo Ešling, nuo smūgio jos smegenys buvo
virtusios vienomis mėlynėmis, juk tai mano idėja...
Jos burna darbavosi, išleisdama tylius „oi“ ir „a k “ , o Liza
džiugiai kalbėjo toliau:
- Yra toks komikas, o mano šaltiniai sako, kad jis netrukus
taps žvaigžde. Dalykas tas, kad jis su moterišku žurnalu ne­
nori turėti jokių reikalų, bet aš jį kaip nors įkalbėsiu.
Kalė, niršo Ešling. Sumauta, šūdina kalė. Argi niekas nepri­
simena? Argi niekas nepastebėjo?..
- Aš... - pratarė Ešling.

140
 - Kas? - mestelėjo Liza, auksinis jos veidas buvo bauginan­
tis, o pilkos akys griežtos ir šaltos kaip marmuras.
Ešling, kuriai niekados nesisekė apsiginti, sumurmėjo:
- Nieko.
- Tai bus labai sėkmingas žingsnis, - nusišypsojo Liza
Džekui.
- Kas jis?
- M arkas Valentainas.
- Tu kalbi rimtai?! - sukruto Džekas.
- K-kas? - paklausė Ešling, gaudama vieną smūgį po kito.
- M arkas Valentainas, - nepakančiai atsakė Liza. - Ar esi
apie jį girdėjusi?
Ešling nebyliai linktelėjo. Tas strazdanotas tipelis visai ne­
panašus į žmogų, netrukus tapsiantį „žvaigžde44. Liza tikriau­
siai suklydo. Bet ji kalba taip įtikinamai...
- J i s vaidins šeštadienio vakare „Upės44 klube, - pasakė Li­
za. - Eisime mudvi, Ešling.
- „Upės44 klube? - pratarė Ešling beveik tokiu pat kimiu
balsu kaip Triks. - Šeštadienį vakare?
- Taip, - iš nekantrumo ėmė rangytis Liza.
- M ano draugas Tedas taip pat tenai vaidins, - išgirdo save
sakant Ešling.
Lizos akys susiaurėjo.
- Ak taip? Puiku. Galėsime padaryti įžangą užkulisiuose.
- Gerai, kad nieko nesusiplanavau šeštadienio vakarui, -
išsprūdo Ešling, ji paprastai drovėdavosi ką nors sakyti.
- Taip, - šaltai pritarė Liza. - Gerai padarei.
Visiems išėjus iš pasitarimų kambario, Liza atsisuko į Džeką.
- Laimingas?
- Tu nuostabi, - nuoširdžiai tarė jis. - Pati nuostabiausia.
Ačiū. Pasišnekėsiu su valdyba Londone.
- Kada žinosime?
- Tikriausiai kitą savaitę. Nesijaudink, pasiūlėte kelias

141
puikias idėjas, manau, viskas bus gerai. Ar tiks, jei šeštą va­
landą važiuosime apžiūrėti to namo?

{skaudinta ir niršdama dėl tokios neteisybės Ešling grįžo prie

savo stalo. Niekados nebebus maloni tai kalei. Bet jai tučtuo­
jau pasidarė gaila Lizos, neturinčios draugų svetimoje šalyje.
Ji bandė atleisti jai nuolatinius sumautus pažeminimus, teisin­
dama tuo, kad Liza, matyt, yra nelaiminga ir išsigandusi. Kar­
tais Ešling susigėsdavo, kai ją prajuokindavo Lizos pastabos,
kad Dervla nutukusi, Mersedes plaukuota, Sauna Grifin - iš­
sigimėlė, o pati Ešling beviltiškai kibi. Tačiau dabar Liza Ed-
vards gali mirti iš vienatvės, nes Ešling Kenedi ji visai nerūpi.
Ant savo kompiuterio ekrano užsklandos, kurioje šypsojosi
Džordžas Klūnis, rado užklijuotą popierėlį, jame buvo parašy­
ta, kad skambino „Dilonas“. Ji nuplėšė raštelį, ir ekranas su­
traškėjo nuo statinės elektros. Ar dabar spalis? Dilanas skam­
bindavo Ešling dukart per metus. Spalį ir gruodį. Klausdavo,
ką ji patartų padovanoti Klodai per gimtadienį ir Kalėdas.
Ji susuko jam.
- Sveika, Ešling. Ar rytoj po darbo turėtum laiko išmesti
taurelę su manimi?
- Negaliu. Turiu parašyti siaubingą straipsnį. Galbūt kurią
nors kitą savaitės dieną? Kodėl nori susitikti, kas atsitiko?
- Nieko. Galbūt nieko. Išvykstu į konferenciją. Kai grįšiu,
duosiu tau žinią.
15

- Pasiruošusi, Liza? - paklausė Džekas, išdygęs prie jos stalo

dešimt po šešių.
Stebimi nebylių kolegų, taip ir ieškančių peno apkalboms,
žvilgsnių, jie iškulniavo iš kontoros, liftu nusileido į autom o­
bilių stovėjimo aikštelę. Vos jiems įsėdus į mašiną, Džekas
tučtuojau nusiplėšė nuo kaklo kaklaraištį ir nušveitė ant užpa­
kalinės sėdynės, tada atsisegė dvi viršutines marškinių sagas.
- Taip geriau, - atsiduso jis. - Ir tu pasek mano pavyzdžiu, -
paragino. - Nusivilk ką tik nori... - nepabaigęs sakinio jis
staiga nutilo ir sumišo. Tada nukaito iš nepatogumo, ir tas
karštis atsklido iki Lizos. - Atsiprašau, - niūriai sumurmė­
jo. - Netyčia išsprūdo.
Susijaudinęs perbraukė ranka per susitaršiusius plaukus, ir
priekyje susidarė šilkinės keteros, jos paskui sudribo jam ant
kaktos.
- Niekis, - mandagiai nusišypsojo Liza, bet mažyčiai plau­
keliai ant jos sprando ūmai pasistojo. Ją pribloškė ir sujaudi­
no vaizdas, kaip ji nusirengia priešais Džeką jo automobilyje,
jausdama tamsias jo akis, apžiūrinėjančias jos nuogą kūną, ir
odinių sėdynių vėsą ant karštos savo odos. Ji prikando lūpą,
prisiekdama sau, jog pavers tai tikrove.
Kai juodu atsigavo, Džekas vėl prabilo:
- Papasakosiu tau apie namą, - jis įsiliejo į vakarinį Dubli­
no automobilių srautą. - Dalykas tas, kad Brendanas ruošiasi
padirbėti Valstijose. Pasirašė aštuoniolikos mėnesių sutartį, ji
gali būti ir pratęsta, vadinasi, kad ir kaip būtų, pusantrų metų
turėsi stogą virš galvos. Tada pažiūrėsim.
Liza linktelėjo galvą. Jai vis tiek, nes neketino čia kiurksoti
pusantrų metų.

144
 - Namas yra už pietinio žiedo, taigi netoli miesto centro, -
aiškino Džekas. - Tai Dublino rajonas, išlaikęs savo stilių. Jo
dar nesugadino jupiai.
Lizos nuotaika ėmė pamažu gesti. Ji nepaprastai troško
gyventi tokioje vietoje, kurią jau buvo sugadinę jupiai.
- Jame jaučiasi stipri bendruomenės įtaka. Gyvena daugy­
bė šeimų.
Liza nenorėjo turėti jokių reikalų su šeimomis. Norėjo, kad
ją suptų kiti vienišiai ir kad čionykščiame Tesco Metro pre­
kybos centre pirkdama Kettle traškučius ir Chardonnay susi­
durtų su patraukliais vyriškiais. Ji niūriai stebeilijo į Džeko
rankas, apglėbusias vairą, ir jos kančią, kuri suko vidurius,
malšino jo pasitikėjimas, su kuriuo tos rankos slysčiojo per
odą.
Jis išsuko iš pagrindinio kelio į mažesnį, paskui - dar į siau­
resnį.
- Š t a i jis, - parodė pro priekinį stiklą.
Prie šaligatvio gūžėsi mažas raudonų plytų amatininko
namelis. Vos metusi žvilgsnį, Liza jau ėmė jo nekęsti. Jai pa­
tiko šiuolaikiniai nauji erdvūs namai. O šiame, aišku, kam ­
bariai buvo ankšti ir tamsūs, senoviškas vandentiekis ir ne­
higieniška virtuvė be integruotų baldų ir su bjauria Belfasto
plautuve.
Ji nenoromis išlipo iš automobilio.
Džekas nuėjo prie namo, įkišo raktą į spyną, stumtelėjo du­
ris ir pasitraukė, praleisdamas į priekį Lizą. Jis turėjo palenkti
galvą, kad nesusimuštų į staktą.
- Medinės grindys, - tarė ji, dairydamasi aplinkui.
- Brendanas jas susidėjo prieš kelis mėnesius, - didžiuoda­
masis pasakė Džekas.
Ji susilaikė nepaleidusi replikos, kad tie, kurie gerai išmano
tokius reikalus, jau nebededa medinių grindų, o kilimai tinka
nebent vairuotojo sėdynei.

145
 - Svetainė, - Džekas įvedė ją į mažą kambarį, išklotą uosi-
nėmis grindimis. Jame stovėjo raudona sofa, televizorius ir
ketaus židinys. - Jis originalus, - linktelėjo Džekas jo pusėn.
- M m m m m ... - Liza nemėgo ketaus židinių - jie buvo labai
perkrauti.
- Virtuvė, - Džekas nulydėjo ją į kitą kambarį. - Šaldytu­
vas, mikrobangų krosnelė, skalbyklė.
Liza apsidairė. Bent jau spintelės pakabintos, o kriauklė pa­
prasta aliumininė - verčiau ji rizikuotų susirgti Alzheimerio
liga, nei sutiktų gyventi su Belfasto plautuve. Bet susierzini­
mas išblėso, kai pastebėjo nušveistą pušinį virtuvės stalą ir
keturias tvirtas kaimiško stiliaus kėdes! Lizai susopo širdį, pri­
siminus apvalų žalsvai melsvą Formica stalą ir keturias pinto
metalo kėdes savo virtuvėje Ladbrouk Grouve.
- J i s kažką minėjo apie vandens bako išdaigas. Tik užmesiu
akį.
Džekas pasiraitojo rankoves, parodydamas rudas rankas su
pūpsančiais raumenimis, judančiais sulig kiekvienu jo kruste­
lėjimu, ir dingo iki pusės spintelėje.
- Gal iš ano stalčiaus paduotum man veržliaraktį? - Džekas
mostelėjo galva. Liza ėmė svarstyti, ar jis demonstruoja vyriš­
kumą specialiai jai, bet paskui prisiminė Triks žodžius, kad jis
puikiai nutuokia apie techniką, ir pajuto energijos antplūdį.
Visados turėjo silpnybę nagingiems vyrams, kurie tepaluotais
drabužiais grįžta namo po sunkios dienos, taisę visokius daik­
tus, iš lėto atitraukia darbinių drabužių užtrauktuką ir reikš­
mingai taria: „Visą dieną galvojau apie tave, gražuole44. Ji taip
pat turėjo silpnybę ir vyriškiams, gaunantiems atlyginimą, sie­
kiantį šešiaženklį skaičių, ir gebantiems paremti ją tada, kai
ji, tiesą sakant, nėra to nusipelniusi. Koks būtų puikus šių
dviejų tipų derinys!
Džekas barškino ir sukiojo varžtus kiek ilgiau, nei ketino,
paskui tarė:

146
 - Regis, laiko relė sugedo. Karšto vandens turėsi, bet nega­
lėsi jo pašildyti iš anksto. Aš ją pataisysiu. Dabar žvilgtelėkim
į vonios kambarį.
Jos nuostabai, vonios kambarys išlaikė bandymą. Prausi­
masis nebūtinai turėjo būti žaibiškas, kai vienoje rankoje lai­
kai plaušinę, o kitoje - chronometrą.
- Graži vonia, - pagyrė.
- Salia jos patogi lentynėlė, - tarė Džekas.
- Tokio dydžio, kad ant jos tilptų dvi taurės vyno ir kvapi
žvakė, - skubus Lizos žvilgsnis buvo reikšmingas. Bet atsako
nesulaukė. Ji nusivylė, nes Džekas jau buvo nužingsniavęs į
kitą kambarį.
- Miegamasis, - pranešė.
Jis buvo erdvesnis ir šviesesnis už kitus kambarius, nors ir
sugadintas kaimiško stiliaus. Sakelių raštas ant baltų užuolai­
dų derinosi su pūkinės antklodės užvalkalo raštu. Per daug
pušies. Pušinis galvūgalis, didžiulė pušinė spinta, pušinė ko­
moda.
Tikriausiai net čiužinys padarytas iš pušies, su panieka pa­
galvojo Liza.
- Jis išeina į sodą, - Džekas parodė pro langą į mažutėlaitį
žolės plotelį, kurio pakraščiuose augo krūmokšniai ir gėlės.
Liza nusiminė. Nėra turėjusi sodo ir jo nenorėjo. Ji mėgo gė­
les, kaip ir kitos moterys, bet tik dideles jų puokštes, kurias
gaudavo suvyniotas į celofaną, perrištas milžinišku atlasiniu
kaspinu ir su sveikinimo kortele. Jau geriau mirs, negu užsi­
ims sodininkyste. Juk apdarai tiesiog siaubingi: kelnės su elas­
tiniu juosmeniu, juokingos minkštos skrybėlės ir beprotiškos
Maiklo Džeksono pirštinės. Be to, kvaili pinti krepšiai. Visa
tai tik gadino tobulą išvaizdą.
Ir nors aną liepą ji rašė Femme skaitytojoms, kad sodinin­
kystė - nauja sekso forma, taip iš tikrųjų nemanė. Seksas yra
seksas. Visada. Ji pasiilgo jo.

147
 -J is kažką sakė apie žolelių sodą, - tarė Džekas. - Ar patik­
rinsime?
Atstūmė užpakalinių durų skląstį ir, eidamas pro duris, vėl
turėjo palenkti galvą. Ji sekė įkandin jo per mažą pievelę, iro­
niškai šypsodamasi iš savo susižavėjimo. Švelnioje vakaro švie­
soje čiulbėjo paukščiai, kvepėjo žole ir žeme, ir labai trum ­
pam jos neapykanta visam kam išnyko.
- Štai tenai, - jis pamojo lysvės pusėn ir pritūpė ant savo
ilgų kojų. Liza, nenorėdama pasirodyti nedėmesinga, šiek tiek
prisivertusi tūptelėjo šalia jo.
- Saugok savo kostiumėlį, - jis globėjiškai ištiesė ranką. -
Nesusitepk.
- O kaip tavo kostiumas?
- Manasis nieko vertas, - jis atsigręžė ir netikėtai šelmiškai
nusišypsojo.
Liza, atsidūrusi arti jo, pamatė, kad nuo vieno priekinio jo
danties atskilusi mažytė nuolauža. Tačiau šis trūkumėlis darė
jį tik įdomesnį.
-Je ig u ant kostiumo atsiras daug žolės dėmių, turėsiu nešti
į valyklą ir rytoj negalėsiu jo užsivilkti... Argi ne siaubinga? -
abejingai paklausė jis.
Liza nusijuokė ir šiaip sau, dėl malonumo, palenkė galvą
arčiau jo. Pastebėjo, kaip jo vyzdžiai tai išsiplečia, tai susitrau­
kia, nes jo veide mina keitė miną - nuo sumišimo, susidomė­
jimo iki ypatingo susidomėjimo ir vėl iki sumišimo ir niauras-
ties. Ir tai truko mažiau nei sekundę. Jis nusisuko ir paklausė:
- Tai kalendros ar petražolės?
Viena jo plaukų sruoga buvo susisukusi į garbaną. Liza no­
rėjo įkišti į ją pirštą ir ištiesinti.
- Ką manai? - dar kartą paklausė jis.
Jai atrodė, kad jie šnekasi kodų kalba, taigi pažvelgė į lape­
lį, kurį jis laikė rankoje.
- Nežinau.

148
 Jis patrynė lapelį tarp nykščio ir smiliaus, paskui prikišo jai
prie veido. Labai arti.
- Pauostyk, - liepė.
- Kalendra, - išdidžiai tarė ji. Ir buvo apdovanota kita šyp­
sena. Jo burna kampučiuose išsilenkė...
- Čia dar auga bazilikų, laiškinių česnakų ir čiobrelių, -
parodė. - Galėsi jų pasiskinti.
- Taip, - nusišypsojo. - Galėsiu jų užbarstyti ant patiekalų,
kuriuos pirksiu jau pagamintus.
Apsimetinėti nebuvo prasmės. Dienos, kai ji buvo pakvai­
šusi ir apsvaigusi nuo meilės ir norėjo savo mylimajam ga­
minti valgį, jau seniai praėjusios.
- Ar nieko neverdi?
Ji papurtė galvą:
- Neturiu kada.
- Tai nuolatos girdžiu, - pasakė.
- Ar, hm, Mei gamina maistą?
Didžiulė klaida. Džeko veidas pasikeitė. Jis vėl užsisklendė
ir susirūpino.
- Ne, - atsakė. - Bent ne man, - pridūrė. - Na, eime.
- Taigi kaip namas? - pasiteiravo, kai jie įėjo į vidų.
- J i s man patinka, - sumelavo Liza. Tai geriausia vieta iš tų,
kurias buvo apžiūrėjusi, bet tai dar nieko nereiškia.
- Jis patrauklus dėl daugelio dalykų, - pritarė Džekas. -
Nedidelė nuoma, graži vieta, be to, galėtum vaikščioti į darbą
pėsčiomis.
- Taip, - niūriai atsakė Liza, ir tai jį suglumino. - Ir kaskart
sutaupyčiau svarą ir dešimt pensų.
- T i e k daug? Nežinojau, nes važinėju automobiliu...
- Kasdien po du svarus dvidešimt pensų.
- Maniau, kad...
- Tai vienuolika svarų per savaitę. O turint galvoje gyveni­
mo trukmę, susidaro visai nemenka sumelė.

1 49
 Džekui stengiantis nutaisyti mandagią susidomėjusią miną,
Liza pralinksmėjo. Juokdamasi išklojo savo įspūdžius apie ben­
dravimą su bjauriąja Džoana. Paskui papasakojo apie kitas
baisias apžiūrėtas vietas. Apie žmogų Lansdauno parke, lei­
džiantį savo naminei gyvatei laisvai šliaužioti po svetainę, na­
mą Bolsbridže, tokį netvarkingą, kad atrodė, jog į jį buvo ką
tik įsilaužta.
- Gali čia persikelti tuojau pat, - pasiūlė Džekas.
Jis atsistojo ir ėmė negrabiai žvanginti monetomis kišenėse.
Toks elgesys Lizai buvo seniai pažįstamas. Vyrai taip elgiasi
tada, kai mėgina sukaupti drąsą ir pakviesti ją išgerti. Ji matė
jo akyse kovą, o jo kūnas buvo susirietęs, tarsi būtų ketinęs
kažką pasakyti.
Paskubėk, nebyliai ragino ji.
Tada jo akys pragiedrėjo, ir įtampa dingo.
- Parvešiu tave atgal į viešbutį, - ištarė.
Liza viską suprato. Pajuto, kad traukia jį, bet numanė ir
apie jo abejones. Ne tik todėl, kad jie kartu dirba, bet ir dėl
to, kad jis palaiko ryšius su kita. Nesvarbu. Ji padirbės su juo
ir įveiks jo prieštaravimus. Jai tas bus į naudą: priversdama
Džeką įsimylėti ją, nebegalvos apie širdgėlą.
- Ačiū, kad radai man namus, - meiliai nusišypsojo.
- Buvo labai malonu, - atsakė Džekas. - Ir nesivaržyk, pra­
šyk, kai tik ko prireiks. Padarysiu viską, kas mano galioje,
kad tavo persikėlimas į Airiją būtų lengvesnis.
- Ačiū, - koketiškai šyptelėjo.
- T u pernelyg užsiėmusi ir pernelyg svarbi „Kolin“, kad gaiš-
tum laiką buto paieškoms.
Ak.

Susiraičiusi ant kėdės Liza užsidegė cigaretę ir ėmė spoksoti

pro viešbučio langą į Harkorto gatvę. Jai nedavė ramybės šio­
kia tokia kaltė. Tokia menka, kad buvo vos juntama, tačiau

150
tai, kad ji išvis egzistavo, vertėjo susimąstyti. Tai dėl tos pra­
keiktos Ešling. Ji susinervino iki graudulio, kai Liza nušvilpė
jos idėją.
Bet taip ir turi būti, nes Liza - redaktorė, o Ešling - juoda-
darbė ir jos pastumdėlė. Liza ne juokais išsigando, kai Džekas
pranešė jai apie reklamos padėtį. Iš baimės ji visados pasidaro
klastinga ir negailestinga.
Tą akimirką vidinis vidurius gniaužiantis siaubas sumažė­
jo. Nenugalimas jos optimizmas bylojo, kad suspindo viltis,
jog visai įmanoma gauti visą reikiamą reklamą. Vis dėlto Lizos
subinė svilo. Jei žurnalas patirs nesėkmę, Ešling gyvenimas
nesugrius, o jos žlugs, tai buvo labai paprasta. Gerai, visi gal­
voja, kad ji - kalė, bet jie nesuvokia, kokia įtampa ją slegia.
Giliai atsidususi Liza išpūtė dūmų kamuolį: sutrikusios Eš­
ling vaizdas ją suerzino ir vertė jaustis bjauriai.
Iki šiol ji įstengdavo sutramdyti savo jausmus. Lengvai juos
nukreipdavo į geresnius dalykus, susijusius su darbu. Verčiau
atgautų tą gebėjimą.
h r *■
16

Kasdien paštu būdavo atsiunčiami kvietimai į visokius rengi­

nius - nuo naujų akių vokų pieštukų pristatymo iki parduo­
tuvių atidarymo. Dėl jų nuožmiai konkuravo Liza su Merse­
des, kuri iš jų turėtų tenai eiti. Liza, kaip redaktorė, turėjo
pirmenybę. Bet Mersedes, madų ir grožio redaktorei, taip pat
reikėjo leisti apsilankyti keliuose geruose pristatymuose. Eš­
ling kaip kokia Pelenė buvo palikta prižiūrėti ūkio, o Triks
trypčiojo pačiame grandinės gale, taigi vargu ar kada sulauks
progos kyštelėti nosį į kokį nors vakarėlį.
- Kaip vyksta tas reklaminis renginys? - paklausė Triks
Lizos.
- Stoviniuoji su grupele kitų žurnalistų ir keliomis įžymybė­
mis, - paaiškino Liza. - Pasišneki su kokiu svarbiu asmeniu,
pasiklausai pristatymo kalbų.
- Papasakokite apie tą, į kurį ketinate eiti šiandien?
Parduotuvė Morocco atidaro pirmąjį savo filialą Airijoje.
Šis įvykis būtų mažai dominęs Lizą - Londone jau seniai ati­
daryta tokia parduotuvė, bet Airijos frančizės savininkė buvo
laikoma labai svarbiu žmogumi. Į atidarymą, kuris buvo ren­
giamas karališkai prabangiame Ficviljamo viešbutyje, turi at­
skristi iš Londono pati Tara Palmer Tompkinson.
- Ar tenai duoda valgyti? - pasidomėjo Triks.
- Dažniausiai patiekiami užkandžiai. Nedideli sumuštiniai.
Geriamas šampanas.
Tiesą sakant, Liza tikėjosi, kad bus ką užvalgyti, nes ėmė
maitintis pagal naują planą: nuo septynių nykštukų dietos per­
ėjo prie viešosios dietos. Galėjo valgyti ir gerti viską, ko tik
geidžia, bet tik viešuosiuose renginiuose. Liza suvokė, kad svar­
bu išlaikyti liekną figūrą, bet nenorėjo būti paprasta dietos

153
verge. Tiesiog nusistatė neįprastas mitybos ribas, taigi iššūkis
visados išlikdavo naujas ir įdomus.
- Šampanas! - sušuko Triks prikimusiu dono Korleonės
balsu.
- J i s patiekiamas, jeigu bendrovė turtinga ir jai net neberei­
kia reklamuotis žurnaluose. Gauni dovanų maišelį ir išeini.
- Dovanų maišelį! - Triks nušvito, išgirdusi, jog kai kas
duodama ir veltui. Ko nereikia vogti, neįkliūvant į bėdą. - O
kas būna tame dovanų maišelyje?
- Jo turinys priklauso nuo bendrovės, - Liza susiraukė. -
Jei tai kosmetikos kompanija, dažniausiai gauni naujo sezono
makiažo rinkinį.
Triks suspigo iš džiaugsmo.
- Tokia parduotuvė kaip Morocco turbūt dovanos rankinę...
- Rankinę! - Triks nėra dovanai gavusi rankinės daugybę
m etų, nuo tada, kai parduotuvės ėmė kabinti ant prekių elek­
troninius apsaugos žymeklius.
- Arba berankovę palaidinukę.
- Ak, Dieve! - iš susijaudinimo Triks pradėjo šokinėti. -
Kaip jums pasisekė!
Paskui Triks ilgokai mąstė ir nekaltu tonu pasiūlė:
- Žinote, turėtumėt pasiimti kartu ir Ešling, - pagal griežtai
nusistovėjusią tvarką Triks neturėjo jokių galimybių patekti į
renginį, kol savo progos nebuvo išnaudojusi Ešling. - Ji - jūsų
pavaduotoja. Jai reikėtų žinoti, kaip viskas vyksta, jeigu kada
susirgtumėte.
- Bet... - lygus alyvuogių spalvos Mersedes veidas suneri­
mo dėl užuominos, kad į šventą žemę gali įsibrauti dar vienas
žmogus. Tokiai daugybei žmonių dykai dalijami tik lūpų dažai.
Akivaizdus Mersedes susirūpinimas ir kaltės dėl Ešling li­
kučiai tik padėjo Lizai apsispręsti.
- Gera mintis, Triks. Ką gi, Ešling, šiandien popiet keliausi
su manimi. Na, - nenuoširdžiai pridūrė, - jei, žinoma, norėsi.

1 54
 Ešling nemokėjo ilgai griežti ant ko nors dantį. Ypač kai
reikalas susijęs su daiktais, dalijamais nemokamai.
- Ar norėsiu eiti? - ji nusivylė savimi, nes sušuko: - Labai
norėsiu!

Liza valgė priešpiečius Klarenso viešbutyje su bestselerių ra­

šytoja ir stengėsi ją prikalbinti, kad rengtų nuolatinę skiltį.
Jai labai pasisekė. Ir ne tik todėl, kad moteris sutiko tai da­
ryti už menką atlyginimą, nes Liza pažadėjo nuolatinę jos
knygų reklamą žurnale, bet ir todėl, kad Liza beveik nepa­
lietė priešpiečių. Ji pastumdė maistą po lėkštę ir suvalgė tik
pusę vyšninio pomidoro ir kąsnelį trykštančios sveikata viš­
tienos.
Ji džiūgaudama grįžo į darbą ir ėmė naršyti savo paštą. Ta­
da šalia jos stalo išdygo Ešling, su rankine ir švarkeliu.
- Liza, - susirūpinusi tarė. - Dabar pusė trijų, o mes kvies­
tos trečiai valandai. Gal jau eitume?
Liza nustebusi pasišaipė:
- Pirma taisyklė: niekados nepasirodyk laiku. Visi tai žino!
Tu - labai svarbus asmuo.
- Tikrai?
- Apsimesk, - Liza sugrįžo prie spaudos pranešimų šūsnies. -
Bet po valandėlės pakėlė galvą ir išvydo ryte ją ryjančias Ešling
akis.
- Po velnių! - šūktelėjo Liza, jau labai gailėdamasi, kad
pakvietė Ešling.
- Atsiprašau. Tik bijau, kad viskas bus pasibaigę.
- Kas viskas?
- Sumuštiniai, dovanų maišeliai.
- Iki trijų niekur neisiu, ir daugiau manęs netrukdyk.
Penkiolika po trijų Liza iš po stalo išsitraukė savo Miu Miu
krepšį ir tarė tirtančiai Ešling:
- Eime!

155
 Kelionė taksi per automobilių spūstį truko be galo ilgai, net
Liza sunerimo, kad nebeliks nei sumuštinių, nei dovanų.
- Kas dabar? - suirzo ji, kai policininkas atkišo savo mėsin­
gą leteną, rodydamas jiems sustoti.
- Antys, - trumpai atsakė vairuotojas.
Lizai svarstant, ar žodis „antys“ tik nėra koks nors riebus
Dublino keiksmažodis, Ešling sušuko:
- Ak, tik pažvelkit, antys!
Nejaugi! Liza nustebo, paskui prieš apstulbusias jos akis
per gatvę nukrypavo motina antis, o įkandin jos vorele nuti­
peno šeši ančiukai. Du policininkai buvo sustabdę eismą abiem
kryptimis, kad ančių šeimyna saugiai pereitų gatvę. Jai buvo
sunku patikėti tuo, ką matė!
- Taip būna kasmet, - Ešling akys spindėjo. - Antys peri
kanale, o kai jaunikliai paauga, visi persikrausto prie ežero
Stefen Grine.
- Jų šimtai. Visiškai užkemša eismą. Velniškai suerzina, -
su meile tarė vairuotojas.
Sumautas miestas... - atsiduso Liza.
Kai Liza ir Ešling išlipo prie Fitcviljamo viešbučio, į jas pa­
dvelkė šaltas, vėjuotas oras, o nedidelė anos savaitės karščio
banga buvo tik tolimas prisiminimas.
Kojų vaškas nesugrąžina vasaros, liūdnai pagalvojo Ešling.
Ji vėl įšoko į kelnes, nors dar vakar džiaugėsi galėdama pra­
vėdinti, bent trumpai, ilgą vasarinį sijoną. Tada ji pamiršo
orą ir, pagauta ekstazės, kumštelėjo alkūne Lizai.
-Štai! Tai jūsiškė moteris, kaip ten jos vardas? Tara Palmtri
Jokimedudli.
Tikrai, tai buvo Tara Palmtri Jokimedudli, ji sukinėjosi ant
šaligatvio priešais viešbutį, apsupta pašėlusiai spragsinčių fo­
tografų būrio.
- Parodyk mums kojas, Tara, būk gera mergaitė, - ragino
jie.

156
 Ešling patraukė gatve, norėdama apeiti fotografų žiedą, bet
Liza ryžtingai pasuko į pačią jų tirštymę.
- Oi, kas ji? - išgirdo Ešling.
Tada Liza pragydo:
- Taaaaraaaaa, brangioji, seniai nesimatėme.
Ji apipylė Tarą oro bučiniais, ir abi atsigręžė į fotoaparatus.
Fotografai sustingo, liovėsi nepaliaujamai spragsėję, paskui
pamatė auksu švytinčią moterį karamelės spalvos plaukais,
besiglaustančią skruostais su Tara, ir su dar didesne aistra vėl
ėmė pleškinti aparatais.
- Liza Edvards, vyriausioji žurnalo „Kolin“ redaktorė, -
prisistatė Liza, sukiodamasi tarp fotografų. - Liza Edvards.
Liza Edvards. Esu sena Taros draugė.
- Iš kur pažįstate Tarą Palmtri? - paklausė Ešling, žvelgda­
ma į Lizą su pagarbia baime, kai ši sugrįžo prie jos, stovinčios
nuošaliai ir visiškai ignoruojamos fotografų.
- Nepažįstu, - Liza nustebino ją šypsniu, - bet antra taisyk­
lė byloja: niekados neleisk, kad tiesa užkirstų kelią gerai isto­
rijai.
Liza nuskubėjo į viešbutį, įkandin jos nubidzeno ir Ešling.
Jas pasitiko ir pasveikino du išvaizdūs vyriškiai. Vienas jų pa­
ėmė iš Ešling švarkelį, bet Liza gracingai atsisakė atiduoti sa­
vąjį.
- Galiu tau priminti ir trečią taisyklę, - suirzusi burbtelėjo
Liza en route į priimamąjį. - Mes niekados nepaliekame savo
švarkelio. Reikia sudaryti įspūdį, kad esi labai užsiėmusi, už­
bėgai tik kelioms minutėms ir kad tavo gyvenimas už šių sie­
nų yra kur kas įdomesnis.
- Atsiprašau, - nuolankiai pasakė Ešling. - Nežinojau.
Kambaryje, kur vyko pristatymas, vaikštinėjančios kone per­
matomai liesos merginos, nuo galvos iki kojų apsirengusios
Morocco vasaros kolekcijos drabužiais, pasiūlė joms pasira­
šyti svečių knygoje.

157
 Liza atsainiai brūkštelėjo keletą žodžių, tada padavė rašiklį
Ešling, švytėte švytinčiai iš džiaugsmo.
- Ir man? - cyptelėjo.
Liza sučiaupė lūpas ir perspėdama papurtė galvą. N u rim k!
- Atsiprašau, - sušnabždėjo Ešling, bet neįstengė susitvar­
dyti ir kuo kruopščiausiai suraitė: „Ešling Kenedi, žurnalo
„Kolin“ redaktorės pavaduotoja44.
Liza prancūzišku manikiūru žvilgančiu nagu perbraukė pa­
vardžių sąrašą.
- Kaip jau supratai, ketvirta taisyklė, - tarė ji, - užmesk akį
į svečių knygą. Pasižiūrėk, kas dalyvauja.
- Kad žinotume, su kuo susipažinti, - sumojo Ešling.
Liza dėbtelėjo į ją kaip į kvanktelėjusią.
- Ne! Kad žinotume, ko vengti!
- O ko mums reikia vengti?
Liza paniekinamai apsižvalgė po kambarį, kuriame knibž­
dėte knibždėjo prielipų iš konkuruojančių žurnalų.
- Beveik visų.
Bet Ešling turėtų visa tai žinoti. O Lizai ką tik paaiškėjo,
kad ji nesuvokia net svarbiausių dalykų. Labai sunerimusi su­
šnabždėjo:
- Tik nesakyk, kad niekada nesi dalyvavusi tokiuose pa­
sistumdymuose. O ką veikdavai, kai dirbai „M oters n a­
muose44?
- Mes beveik negaudavom kvietimų, - pasiteisino Ešling. -
Tik ne į tokius žavius renginius. Mūsų skaitytojos buvo per­
nelyg senos. O gavus kvietimą į naujo medicinos prietaiso,
prieglaudos projekto pristatymą ar kurį nors kitą renginį, ko­
ne visados eidavo Salė Hili.
Ešling nutylėjo, kad Salė Hili - apkūni ir senamadiška m o­
terėlė, draugiška visiems. Ji visai nemokėjo ir nesistengė kon­
kuruoti kaip „išsiblizginusi44 Liza ir nesilaikė jokių keistų, ag­
resyvių taisyklių.

158
 - Štai pažvelkit, - apimta pagarbios baimės, Ešling parodė į
aukštą vyriškį. - Tai Martis Hanteris, televizijos programų
vedėjas.
- Deja vu, - suprunkštė Liza. - Vakar jis dalyvavo Bailey
nugėrime ir MaxMara pirmadienį.
Tai išgirdusi Ešling nugrimzdo į sielvartingą tylą. Į šį prista­
tymą ji dėjo labai daug vilčių. Norėjo palydėti Lizą, rūpintis
ja, įrodyti esanti naudinga. Tikėjosi, kad pelnys taip geidžia­
mą Lizos pagarbą, nes turi reikalingos čionykštės informaci­
jos apie garsius Airijos žmones - informacijos, kurios Liza,
būdama anglė, tikriausiai nė negalėtų gauti. Bet Liza ją lenkė
daugybe mylių, jau buvo nesvetima tarp garsenybių ir ją, regis,
erzino nevykusios, saviveikliškos Ešling pastangos jai padėti.
Klajojanti padavėja stabtelėjo prie jų su padėklu. Maistas
buvo priderintas prie Maroko temos: muskusas, marokietiš-
kos dešrelės, sumuštiniai su ėriena. Keista, bet buvo siūloma
degtinės. Ne visai marokietiška, bet Lizai buvo nesvarbu. Ji
valgė kiek tilpo, bet neturėjo kada ant savęs niršti, nes be pa­
liovos šnekėjosi su žmonėmis, neišleisdama iš akių Ešling. Li­
za aktyviai ir kerinčiai apdorojo kambarį kaip profesionalė,
nors buvo ir keletas netikėtumų.
- Nieko naujo, nieko naujo, - atsiduso ji Ešling. - Ak, tie
airių veltėdžiai - daugelis iš šių apgailėtinų nevykėlių atlekia,
vos atidarius skardinę pupelių. Todėl galiu sklandžiai pereiti
prie penktos taisyklės: pasinaudok švarkeliu kaip dingstimi
išnykti. Kai kas nors ima įkyrėti, gali pasakyti, kad tau reikia
į tualetą.
Po kambarį bastėsi du modeliai patelių akimis, o ant nesu­
siformavusių, nesubrendusių jų kūnų kabojo Morocco apda­
rai. Reklaminė mergaitė ėmė demonstruoti vieną jų priešais
Ešling ir Lizą, iš kurių tikėjosi aikčiojimų, kokie nuostabūs
drabužiai. Ešling, sukaitusi iš sumišimo, stengėsi kaip įmany­
dama, bet Liza vos teikėsi užmesti akį.

159
 - Galėtų būti ir blogiau, - pratarė ji, kai kita paauglė, pasi­
staipiusi prieš jas, nuėjo šalin. - Bent jau ne maudymosi kos­
tiumėliai. Taip nutiko vakarieniaujant Londone: pradėjau val­
gyti, bet tuo metu šešios merginos sukišo į m ano lėkštę
užpakalius ir papus. Tfiu!
Tada ji ėmė aiškinti Ešling tai, ką ji ir taip suprato.
- Taisyklė - kokiu skaičiumi baigėme? Šešta? Taigi šešta
taisyklė: nieko neduodama veltui. Jei ateini į kokį renginį, tu­
rėsi iškęsti įkyriai peršamą reklamą. Ak ne, tai tas šiurpus
tipelis iš Sunday Times, eime šalin.
Ešling vis labiau silpo nuo enciklopedinių Lizos žinių apie
kone kiekvieną žmogų, esantį kambaryje. Liza gyvena Airijo­
je mažiau nei dvi savaites, o jau, regis, yra užmezgusi ryšius -
ir juos nutraukusi - su daugybe žmonių, įrašytų knygoje „Kas
yra kas“ .
Tvirtai prisiklijavusi šypseną, Liza atsargiai sukinėjosi ant
savo Džimio Čū batelių kulnų. Ar nieko nepraleido? Tada
pamatė nesmagiai besimuistantį gan patrauklų jaunuolį nau-
jut naujutėlaičiu kostiumu.
- Kas jis? - paklausė, bet Ešling nežinojo. - Gal išsiaiškinkim?
- Kaip?
- Paklauskim jo, - Lizą, atrodo, prajuokino, kad tokie jos
žodžiai pribloškė Ešling.
Plačiai išsišiepusi ir klapsėdama akimis, Liza patraukė prie
vaikino, o paskui ją nusliūkino Ešling. Priėjusios artyn jos
pamatė, kad jaunatviškas jo smakras nubertas spuogų.
- Liza Edvards, „Kolin“ žurnalas, - ji ištiesė lygią nudegu­
sią ranką.
- Seinas Dokeris, - jis pakišo pirštą po standžia marškinių
apykakle.
- Iš Laddz, - užbaigė Liza.
- Ar esat apie mus girdėjusi?! - sušuko jis. Nė vienas iš šio
renginio dalyvių nė nenutuokė, kas jis.

i 6o
 - Žinoma, - Liza viename iš sekmadienio laikraščių per­
skaitė žinutę apie juos ir greitai užsirašė jų vardus kartu su
kitais, kuriuos, jos manymu, turėtų žinoti. - Jūs - nauja vaiki­
nų grupė. Ketinat labiau išgarsėti negu Take That.
- Ačiū, - nugurgė jis seilę su dar nepripažinto talento džiu­
gesiu. Matyt, vertėjo išsičiustyti tais siaubingais drabužiais.
Kai pasitraukė nuo jo, Liza sumurmėjo:
- Matai? Tik prisimink, kad jie bijo tavęs labiau negu tu jų.
Ešling mąsliai linktelėjo, ir Liza pagyrė save už malonią glo­
bą. Tikriausiai jai padėjo gausiai siurbčiojama degtinėlė. Kal­
bant apie ją... Staiga greta jos išniro padavėja.
- Degtinė - naujasis vanduo, - Liza kilstelėjo taurelę Ešling.
Kai Liza prisivalgė ir prisigėrė iki soties, atėjo metas išeiti.
- Iki, - Liza praskrido pro gyvalazdinį vabzdį, stovintį prie
durų.
- Ačiū, - nusišypsojo Ešling. - Labai gražūs drabužiai, nė
neabejoju, kad jie patiks ir „Kolin“ skaitytojoms! - Ešling
užbaigė sakinį aiktelėjimu, nes kažkas labai smarkiai įžnybo
jai į ranką. Liza.
- Ačiū, kad atėjote, - gyvalazdinis vabzdys įspraudė Lizai į
rankas plastikinį paketą. - Prašau priimti šį mažą draugišką
gestą.
- Ak, dėkui, - nueidama neaiškiai burbtelėjo Liza.
Tada toks pat paketėlis buvo įkištas ir į nekantraujančios
Ešling rankas. Jos veidas paraudo, ji suleido nagus į plastiką,
norėdama jį sudraskyti ir pasižiūrėti, kas viduj. Ir vėl aiktelė­
jo, nes kažkas dar kartą įgnybo jai į ranką.
- Ak, hm, taip, man patinka, ačiū, - Ešling stengėsi kalbėti
nerūpestingai, bet jai nesisekė.
- Neliesk jo, - sumurmėjo Liza, kai jos kėblino per fojė
paimti Ešling švarkelio. - Net nežiūrėk į jį. Ir niekados, nieka­
dos nesakyk reklamos mergaitėms, kad parašysi apie jas. Vai­
dink sunkiai prieinamą.

16 1
 - M anau, septinta taisyklė, - niūriai pratarė Ešling.
- Taip.
Joms išėjus iš viešbučio, Ešling metė į Lizą klausiamą žvilgsnį,
tada nukreipė akis į dovaną.
- Dar ne! - sudraudė Liza.
- O kada?
- Kai pasuksime už kampo. Bet neskubėkim! - perspėjo Li­
za, Ešling pradėjus kone skuosti.
Vos tik jos dingo už kampo, Liza tarė:
- Dabar!
Ir abi ėmė plėšti nuo paketėlių plastmasę. Juose rado spor­
tinius marškinėlius su užrašu priekyje Morocco.
- Sportiniai marškinėliai! - pasibjaurėjusi iškošė Liza.
- Jie gražūs, - pasakė Ešling. - Ką darysi su savais?
- Nunešiu atgal į parduotuvę. Pakeisiu į ką nors tinkamesnio.

Kitą dieną ir pirmuose Irish Times, ir Evening Herald pusla­

piuose puikavosi apsikabinusių Taros ir Lizos nuotrauka.
17

Šeštadienio rytą be penkiolikos septynios Klodą prižadino

Molė, mušdama jai per galvą.
- Pabusk, pabusk, pabusk, - narčiai purtė Molė. - Kreigas
kepa pyragą.
Kartais naudinga turėti vaikų, pavargusi galvojo Klodą, ka-
panodamasi iš lovos, pavyzdžiui, jau penkerius metus jai ne­
reikia nustatyti žadintuvo.
Ji ketino mieste susitikti su Ešling. Abi eis siaubti parduo­
tuvių.
- M anau, turėtume anksti pradėti, - pasakė Ešling. - Iš­
vengsime spūsties.
- Kada anksti?
- Apie dešimtą.
- Dešimtą!
- Arba vienuoliktą, jei tau per anksti.
- Per anksti? Jau seniai būsiu atsikėlusi.
Sutvarkiusi prišnerkštą virtuvę (ji po pyrago kepimo atrodė
šiurpiai), Klodą davė Kraigui indelį su ryžių spragėsiais, bet
jis jų nevalgė, nes pripylė per daug pieno. Taigi sutaisė kitą,
šįsyk išlaikydama deramą pieno ir spragėsiu santykį. Tada M o­
lei pribėrė indelį cukraus pūkučių. Kreigas, vos pamatęs M o ­
lės pusryčius, griežtai atsisakė valgyti savuosius, pareikšda­
mas, kad jie nuodingi. Daužydamas šaukštu ir taškydamas
pieną, jis garsiai pareikalavo pūkučių. Klodą nusišluostė nuo
skruosto pieną ir pravėrė burną, ketindama išrėžti kalbą apie
tai, kad jis pats pasirinko, ką valgys pusryčiams, ir kad turi
išmokti su tuo susitaikyti, net jeigu to nenori. Bet paskui tylė­
dama paėmė jo dubenėlį, suvertė turinį į šiukšlių dėžę ir prie­
šais jį piktai trinktelėjo dėžę pūkučių.

163
 Kreigo džiaugsmas priblėso. Dabar jis iš tiesų jų nenorėjo.
Pernelyg lengvai juos gavo, ne taip, kaip tikėjosi.
Klodai pradėjus ruoštis kelionei į miestą, vaikai aiškiai p a­
juto, kad stengiasi dingti, nesukeldama jų pykčio. Jie buvo
kibesni ir daugiau reikalavo nei paprastai, o kai ji palindo po
dušu, abu neatstojo ir įsiprašė maudytis kartu.
- Ar prisimeni laikus, kai tik aš eidavau su tavimi į dušą, -
kreivai išsišiepė Dilanas, Klodai su pakibusiais ant jos vaikais
išlindus iš dušo nusišluostyti.
- Taaaip, - nervingai atsakė ji. Nenorėjo, kad jis prisimin­
tų, koks gašlus buvo kitados jų seksualinis gyvenimas. Tada
jis paprašytų kompensacijos. Arba dar blogiau - pabandytų
atgaivinti santykius.
- Štai, nušluostyk ją, - stumtelėjo Molę jo link. - Aš skubu.
Klodai važiuojant savo Nissan Micra atbuline eiga, Molė
stovėjo prie paradinių durų ir plyšavo:
- Noriu važiuoti!
Jos riksmas buvo kupinas tokios kančios, kad keli kaimy­
nai puolė prie langų pasižiūrėti, kas čia žudomas.
- Ir aš! - darniai pritarė jai Kreigas. - Grįžk, mamyte, grįžk.
Kaprizingi maži nenaudėliai, galvojo Klodą, padidinusi grei­
tį. Visą savaitę jie kartojo jai, kad nekenčia jos, kad nori tėve­
lio, o vos tik pabandė nugriebti kelias valandas sau, ūmai ta­
po pati mylimiausia, kamuojama didžiausios kaltės.

Penkiolika po dešimtos Ešling su Klodą susitiko prie Stefeno

Grino prekybos centro. Nė viena iš jų neatsiprašė pavėlavu­
sios. Nes jos nepavėlavo. Pagal airiškus standartus.
- Kas tavo akiai? - paklausė Ešling. - Keistai atrodai.
Sunerimusi Klodą skubiai išsitraukė iš rankinės veidrodėlį.
- Štai, - Ešling kyštelėjo jai savo.
- Ak, tai mano makiažas, - paaiškėjo Klodai, kai apžiūrėjo
save. - Pasidažiau tik vieną akį. Kai ėmiau tepliotis, Kreigas

i 64
ėmė zyzti, kad ir jam padažyčiau, taigi, matyt, ir pamiršau
užbaigti gražintis... Argi manai, kad Dilanas man pasakytų!
Ar jis dar kada nors žiūri į mane?
Užsiminus apie Dilaną, Ešling pasijuto nepatogiai. Ketino
trum pam susitikti su juo pirmadienio vakarą išgerti, ir kaž­
kodėl jai pasidarė keista, kad Klodą užsiminė apie jį. Ir taip
pat keista, kad ji tai slepia nuo Klodos. Bet ji nutuokė, kokiu
reikalu Dilanas norėjo su ja pasimatyti, taigi verčiau laikys
liežuvį už dantų. Gal Dilanas planavo netikėtas atostogas su
Klodą - tai būtų ne pirmas kartas.
- Turiu priemonių, - Ešling išžvejojo iš krepšio blakstienų
tušą ir pieštuką akims paryškinti.
- Tavo greitoji pagalba, - nusijuokė Klodą. - Ei! Chanel
tušas? Tikrai Chanel?
Ešling nušvito ir drovėdamasi pasigyrė:
- Tai naujas mano darbas. Gavau jį veltui.
Klodą trumpam neteko amo. Paskui nurijo seilę ir labai gar­
siai paklausė:
- Veltui? Kaip?
Ir Ešling leidosi į tendencingai iškraipytą pasakojimą, kaip
viena bendradarbė, vardu Mersedes, buvo išvykusi, kita, var­
du Liza, - išėjusi į labdaros priešpiečius užmegzti ryšių su Dub­
lino aukštuomene, o trečia, Triks, buvo pernelyg panaši į vie­
ną iš Špice G/r/s, kad jai būtų leista eiti, todėl Ešling turėjo
atstovauti „Kolin“ Chanel rudens veido renginyje.
- O išeinant jie man įteikė dovanų maišelį.
- Nuostabu, - nenuoširdžiai tarė Klodą, žvelgdama į lai­
mingą, patenkintą Ešling veidą. Žinoma, tai buvo nuostabu.
Bet kur dingo daug žadėjęs Klodos gyvenimas?
- Eime tuštinti kreditinių kortelių.
- N uo ko pradėsim?
- Sukuosim visas parduotuves iš eilės. M ano stebuklingosios
tučtuojau-numesk-pusę-stoto kelnės šiek tiek prarado formą,

165
taigi turiu vilties, kad jas pakeisiu... Nors galimybių nedaug, -
nusiminusi pridūrė.
- Kodėl? Šiandien blogas horoskopas? - paerzino Klodą.
- Tiesą sakant, šaunios kelnės, gal dar ir visai neblogos, bet
nesvarbu. Kai tik rasiu, kas man patiks, pardavėjos puls prie
manęs ir visas nukabins nuo pakabų.
Ešling ėjo iš parduotuvės į parduotuvę, matuodamasi gau­
sybę didžiulį nusivylimą keliančių kelnių, o Klodą bastėsi ly­
giagrečioje drabužių visatoje. Ji neįstengė įsivaizduoti savęs,
apsivilkusios nors vieną iš tų drapanų.
- Pasižiūrėk, kokios trumpos suknelės! - sušuko, paskui su­
sitvardė. Ar ką tik tai pasakiau ašf
- Jos geros, atsiradusios tada, kai moterys kitados vietoj
sijono nešiodavo pagalvės užvalkalą.
- Ar aš tokią nešiojauf
- Ak, šiaip ar taip, tai nepanašu į sukneles, - Ešling užmetė
akį, ką apžiūrinėja Klodą. - Tai tunikos. Jos dėvimos ant kelnių.
- Visai nebeišmanau apie stilių, - tarė nelaiminga Klodą. -
Tačiau tai nutinka nejučiomis, ir staiga pradedi ieškoti tokių
drabužių, kurie gerai slepia vėmalų dėmes... Štai kad ir mano
paranaprangagą, - atsiduso ji, rodydama į savo juodas platė­
jančias kelnes ir džinsinį švarkelį.
Ešling perkreipė burną. Klodą gal ir ne madų karalienė, bet
vis tiek moka prisitaikyti sau drabužius - turi dailias kojas,
liekną jos taliją pabrėžia aptemptas švarkelis, o ilgi vešlūs plau­
kai nerūpestingai susukti ant viršugalvio.
- Matai tą žalios spalvos? - Klodą nustvėrė blyškios mėtų
spalvos palaidinukę. - Ar gali įsivaizduoti ją mėlyną?
- Hm, taip, - sumelavo Ešling. Jai kilo įtarimas, kad tas
klausimas lyg ir susijęs su dekoravimu.
- Lygiai tokios pat spalvos tapetais ketinam išklijuoti prie­
kinį kambarį, - nušvito Klodą. - Jie ateina pirmadienį, o aš
negaliu sulaukti.

166
 -J a u ? Taip greit. Praėjo tik kelios savaitės, kai apie tai pra­
šnekai.
- Tiesiog nusprendžiau to imtis, siaubinga terakotos spalva
mane erzina, tad pasakiau dekoruotojams, jog tai skubu.
- M aniau, kad terakotos spalva gražu, - tarė Ešling. Ne
taip seniai panašiai atrodė ir Klodai.
- Negražu, - ryžtingai atsakė Klodą ir vėl įniko į drabužius.
Galop nusipirko siaurą dailią Oasis suknelę, ji buvo tokia
trumpa ir persišviečianti, kad Ešling dingtelėjo, jog tokios ne­
būtų ryžusis pirkti net Triks - tokią užsivilktų toli gražu ne
kiekviena drąsuolė.
- Kokia proga ją apsivilksi? - pasmalsavo Ešling.
- Nežinau. Gal kai vešiu Molę į vaikų darželį, o gal pasiim-
dama Kreigą iš piešimo. Klausyk, aš tiesiog jos noriu, gerai?
Ji įžūliai sumokėjo kreditine kortele, kurioje buvo parašyta,
kad ji - ponia Klodą Keli. Ešling pasidarė skaudu, matyt, pavy­
dėjo draugei. Klodą pati neužsidirbdavo pinigų, bet visados
jų turėjo, ir nemažai. Ar nebūtų malonu gyventi taip, kaip ji?
Ir vėl jos leidosi per parduotuves.
- Tik pažvelk į tą mažytį kombinezoną! - šūktelėjo Klodą,
nerdama į prabangią vaikų parduotuvę. - Jis tiks Molei. Ar ši
beisbolo kepuraitė nebus nuostabi Kreigui?
Tik tada, kai Klodą kiekvienam vaikui išleido daugiau pini­
gų nei sau, jos kaltės jausmas pradingo.
- Gal išgertume kavos? - pasiūlė Ešling, pasibaigus karštli­
giškam pinigų švaistymui.
Klodą svyravo.
- Mielai išgerčiau ko nors kito.
- Dar tik pusė dvylikos.
- Neabejoju, jog kai kurios vietelės jau veikia nuo dešimtos.
Tiesą sakant, Ešling turėjo galvoje ne tai, bet tiek to.
Taigi kai dubliniečiai šildėsi netikėtai nušvitusioje savaitga­
lio saulėje, Ešling ir Klodą sėdėjo senoje tamsioje užeigoje,

167
gurkšnodamos po dvigubą mokos kokteilį ir dėdamosi esan­
čios Los Andžele, o kiti lankytojai priminė vyriausybinį svei­
katos įspėjimą apie velniško gėrimo keliamus pavojus. Jie bu­
vo vieningi.
Ešling susijaudinusi tauškė apie savo naują darbą, garsius
žmones, su kuriais susipažino, sportinius marškinėlius, dova­
notus Morocco, o Klodos nuotaika buvo nupuolusi į džino su
tonikų dugną.
- Gal man reikėtų dirbti, - ūmai pertraukė draugę. - Gimus
Kreigui, visada norėjau grįžti į darbą.
- Taip, teisybė, norėjai, - Ešling suprato, kad Klodą šiek
tiek teisinasi, jog nėra viena iš tų supermoterų, kurios dirba
visą dieną ir dar sugeba auginti vaikus.
- Bet esu neįtikėtinai išsekusi, - toliau kalbėjo Klodą. - Vis­
ko prisiklausai apie gimdymo kančias, bet niekas tavęs nepa­
ruošia bemiegių naktų pragarui. Nuolatos būdavau nusiva­
riusi nuo kojų, o prabudimas būdavo tarsi gaivelėjimasis po
anestetikų. Neįstengčiau išsilaikyti darbe.
Laimė, kad Dilano kompiuterių verslas klestėjo, tad jai ne­
reikėjo dirbti.
- Ar dabar turėtum laiko darbui? - paklausė Ešling.
- Esu labai užsiėmusi, - pareiškė Klodą. - Be kelių valandų,
kurias praleidžiu sporto salėje, sau daugiau neturiu nė aki­
mirkos. Tiek laiko atima ir apvemtų drabužių keitimas, nepa­
liaujamas Barnio vaizdajuostės žiūrėjimas... Nors, - tarė, o
jos akys suspindo, - tam Barniui padariau galą.
- Kaip?
- Pasakiau Molei, kad jis mirė.
Ešling griausmingai nusikvatojo.
- Pasakiau, kad jį partrenkė sunkvežimis, - niūriai paaiški­
no Klodą.
Ešling šypsena išblėso.
- J u k . .. to nepasakei?

i 68
 - Tikrai pasakiau, - prisipažino Klodą. - M an jau ganėtinai
pakyrėjo tas purpurinis šūdausis ir visi tie siaubingi paiki vai­
kėzai, žeriantys moralus ir mokantys, kaip man gyventi.
- Ar Molė nusiminė?
- J i atsigaus nuo smūgio. Taip jau nutinka. Ar aš teisi?
- Bet... bet... jai tik pustrečių metukų.
- Aš taip pat žmogus, - ėmė teisintis Klodą. - Ir aš turiu
šiokių tokių teisių. Ir jau buvau beišeinanti iš proto, prisiekiu,
buvau ties pamišimo riba.
Ešling sutrikusi susimąstė. Galbūt Klodą ir teisi. Kiekvienas
juk tikisi, kad motinos atsisakys dėl vaiko visų savo norų ir
reikmių. Tikriausiai tai nėra labai teisinga.
- Kartais, - sunkiai atsiduso Klodą, - tiesiog svarstau: ko­
kia mano gyvenimo prasmė? M ano diena - tai Kreigo vežioji­
mas į mokyklą, Molės - į vaikų darželį ir atgal, Kreigo - į
origamio pamokas... Esu vergė.
- Bet vaikų auginimas - svarbiausias iš visų darbų, - pa­
prieštaravo Ešling.
- Tačiau aš nebendrauju su jokiu suaugusiu žmogumi. Ne­
bent su kitomis motinomis, tačiau jos labai konkuruoja tar­
pusavyje. Ar gali tai suprasti: „M ano Tomas daug stipresnis
už jūsų Kreigą“ . Kreigas niekados nieko nemuša, o tas velnio
vaikas Tomas Higinsas panašus į jaunesnįjį Rembo. Tai labai
žemina! - ji įbedė niūrų žvilgsnį į Ešling. - Skaitau žurnaluose
straipsnius apie konkurenciją darbe, bet tai, kas dedasi moti­
nų ir kūdikių grupėje, su niekuo nepalyginsi.
-J e ig u tave tai nors kiek paguos, prisipažinsiu: visą šią sa­
vaitę iki šleikštulio nerimauju, nes turiu parašyti straipsnį apie
salsos pamoką, - tarė Ešling. - Tiesą sakant, dėl to naktį ne­
galiu sudėti bluosto, - ir galutinai nukreipdama pokalbį tyliai
pridūrė: - Bet svarbiausia, kad turi Dilaną.
- Ak, mano santuoka rožėmis klota, kaip kad gali atrodyti.
Ešling taip neatrodė.

169
 - Suprantu, jog turi taip sakyti. Tokia taisyklė, suprantu,
kaip ji veikia. Ištekėjusioms moterims tiesiog neleidžiama pri­
sipažinti, kad jos eina iš proto dėl savo vyro, nebent yra ką tik
ištekėjusios. Suburk ištekėjusias moteris, ir jos pradės varžy­
tis, kuri labiausiai apšmeiš savo sutuoktinį. „Maniškis palie­
ka purvinas kojines ant grindų“, „O manasis niekada nepa­
stebi, kad buvau kirpykloje ir pasikirpau plaukus“ . M an regis,
tavo laimė tave tik trikdo.

Kai jos išėjo į saulėtą gatvę, Ešling išgirdo šūktelint pažįstamą

balsą: „Salmanas Rušdis, Džefris Arčeris ar Džeimsas Džoisas? “
Džoi.
- Ką taip anksti čia veiki?
- Dar nebuvau atsigulusi. Sveikos, - Džoi atsargiai linktelė­
jo Klodai. Beje, Klodą ir Džoi nemėgo viena kitos. Pasak Džoi,
Klodą buvo pernelyg išlepusi, o Klodą piktino jos artima drau­
gystė su Ešling.
- Taigi, rinkitės, - paragino Džoi. - Salmanas Rušdis, Džef­
ris Arčeris ar Džeimsas Džoisas?
- Gyvas ar jau yrantis Džeimsas Džoisas?
- Yrantis.
Ešling susimąstė apie baisų savo pasirinkimą, o Klodos vei­
das buvo tikras apleisto išorinio pasaulio paveikslas.
- Džeimsas Džoisas, - galų gale nusprendė Ešling. - Gerai,
karve. Gėris Adamsas, Tonis Bleras ar princas Čarlzas?
Džoi susiraukė.
- Aaaak! Na, tikrai ne Tonis Bleras. Ir ne princas Čarlzas.
Matyt, pirmasis.
Ešling atsigręžė į Klodą.
- Tavo eilė.
- Ką turiu daryti?
- Išvardyk tris baisuoklius vyriškius, ir mes turėsime pasi­
rinkti, su kuriuo permiegosim.

170
 Klodą delsė.
- Kodėl?
Ešling ir Džoi susižvalgė. Iš tikrųjų kodėl?
- Nes tai... hm... juokinga.
- M an reikia eiti, - išgelbėjo padėtį Džoi. - Deja, ketinu
mirti. Pasimatysim vėliau. Kelintą valandą einame į „Upės“
klubą?
- Susitiksiu su Liza devintą.
- Draugauji su tais, kurių nepažįstu, - Klodą nulydėjo Džoi
apmaudžiu žvilgsniu. - Su ja ir tuo Tedu. O aš palaidota gyva.
- Gal eitum kartu su mumis? Kviečiu.
- Galėčiau. Manai, negalėčiau? Dėl įvairumo su vaikais ga­
lėtų pabūti ir Dilanas.
- O gal vestumeisi ir Dilaną?
18

Ešling klydo: Markas Valentainas jai nepaskambino. Kaip gai­

la. Visą savaitę atsakiklis gūžėsi jos bute, tarsi jam būtų kėlusi
pavojų nesprogusi bomba. Kai parėjusi namo pamatydavo
blyksinčią raudoną lemputę, jai širdis pašokdavo iki pat ger­
klės. Tačiau tai būdavo tik Cormac pranešimai: vienas informa­
vo, kad dėžė nudžiūvusioms šakoms bus pristatyta antradienį,
kitas - kad ta dėžė bus išvežta penktadienį. Bet iš M arko Va -
lentaino - nė žodelio. Ir šeštadienį vakare, kai grįžo prisibas-
čiusi su Klodą po parduotuves, ji žinojo, kad jo žinutės neras.
Bet lakuodamasi nagus (nepagailėdama lako ir pirštams)
šviesiai mėlynu laku koncerto „Upės“ klube garbei, sumojo
esant nedidelę galimybę, kad Markas ją pastebės tarp žiūro­
vų. Bet ir vylėsi, kad taip nebus, tikrai vylėsi. Dienos laimikis
buvo išskleistas ant lovos: šviesiai mėlynos Kaprio kelnės, stul­
binančios basutės, balta surišama per liemenį palaidinukė. Gal
jai nederėtų taip rengtis šįvakar - ar po tokio sėkmingo pabė­
gimo protinga gražiai atrodyti?
Bet kad veide pasirodytų pyktis, ji turėtų nusipjauti nosį.
Tenai bus ir kitų žmonių, taigi reikia galvoti ir apie juos.
Devintą valandą pasirodė Tedas su Džoi. Džoi pagyrė madin­
gą pastelinį Ešling žavesį, o Tedas susijaudinęs sušnabždėjo:
- Mano pelėda neturi žmonos. Šūdas, tai blogai. M ano žmo­
na neturi nosies. Ne! Šlamštas, šlamštas, šlamštas!.. Galėtu­
me likti namie, - verksmingai pasakė. - Ketinu būti baisus.
Dabar žmonės deda į mane viltis. Kai neturėjau gerbėjų, buvo
kitaip. M ano pelėda neturi nosies...
Ešling jau lašino jam ant liežuvio gelbėjimo vaistus, įtrynė
smilkinius levandų aliejum ir po nosimi pakišo Ramybės maldą.
- Perskaityk, jeigu tai nepadės, pereisime prie kitko.

172
 - Atnešk man laimės Budą, - paprašė jis beviltiškai dejuo­
damas ant sofos.
- Kaip pusiau žmogus, pusiau barsukas? - paklausė Ešling
Džoi, kai jos vilko statulėlę Tedui.
- Mikas gyvena gerai.
Matyt, reikalai rimti, jei Džoi pavadino pusiau žmogų, pu­
siau barsuką tikruoju vardu. Netrukus jie jau kartu lankysis
apželdinimo centruose.
Patrynęs laimės Budą, Tedas atkuto, ištraukė guodžiančią
Taro kortą ir išklausė savo horoskopą (nors Tedas buvo Skor­
pionas, Ešling paskaitė apie Aviną, nes Skorpiono horosko­
pas jai pasirodė ne itin sėkmingas).
- Šįvakar judu turite elgtis nepriekaištingai, - perspėjo Eš­
ling. - Būkite labai dėmesingi ir mandagūs Lizai.
- Tegu ji nemano, kad iš manęs sulauks ko nors ypatinga, -
ėmė šiauštis Džoi.
- Ar ji visiška kalė? - paklausė Tedas.
- Ne visai. Šiaip ar taip, ne visada, bet gudri ir sukta. Suk­
čiausia iš visų. Eime.
Šaunioji trijulė čiauškėdama nudundėjo laiptais. Jiems kėlė
nuotaiką nuostabus šeštadienio vakaro pojūtis, tarsi stovėtų
šviesios savo ateities prieigose. Juos įkvėpė viltis, kad nuo šiol
jų gyvenimas atsiskleis visu grožiu.
Benamis vaikinukas sėdėjo lauke ant šaligatvio, prisidengęs
savo amžinąja oranžine antklode, jau praradusia spalvą. Eš­
ling nuleido galvą: kaskart jį pamačiusi jausdavo pareigą duoti
jam svarą, bet toks veiksmas jau buvo pradėjęs ją piktinti ir
žeisti. Paskui pažvelgė į jį, bet jis nė nežvilgtelėjo jos pusėn.
Skaitė knygą.
- Palaukit, draugužiai, aš tik noriu... - ji nubidzeno pas jį.
- Labas! - maloniai nustebęs, jis pakėlė akis, tarsi jie būtų
buvę seniai nesimatę geri draugai. - Tu puikiai atrodai. Kur
nors eini?

173
 - Hm, taip, - ji atkišo svarą, bet jis nepaėmė.
-K u r ?
- Į komiko spektaklį.
- Kaip miela, - linktelėjo jis, lyg nuolatos lankytųsi tokiuo­
se vaidinimuose. - Kurio?
- M arko Valentaino.
- Girdėjau, kad jis moka prajuokinti, - gahj gale jis atkrei­
pė dėmesį į monetą jos rankoje. - Gal paslėpk ją, Ešling. Ne­
noriu, kad duotum pinigų kiekvieną sykį išvydusi mane. Greitai
bijosi iškelti koją iš savo buto.
Ešling ėmė nervingai krizenti. Dar neseniai daugybę kartų
leisdamasi laiptais ji karštai melsdavosi, kad tik jo nerastų
prie durų.
- Iš kur žinai mano vardą? - susidomėjo Ešling, kone jaus­
dama pasitenkinimą.
- Iš niekur. Matyt, išgirdau, kaip tave vadina tavo bičiuliai.
Ešling pasinėrė į tylą, nes jai pasidarė keista. Galiausiai
prabilo:
- O koks tavo vardas?
- M ano draugai vadina mane Bū, - išsišiepė.
- Malonu susipažinti, Bū, - nesąmoningai pasakė, ir nesu­
vokus, kas vyksta, jis ištiesė nešvarią ranką, o ji ją paspaudė.
Ant jo kelių gulėjo apversta „Grybų enciklopedija44.
- Kodėl ją skaitai? - apstulbo Ešling.
- Neturiu kitokios.
Kad pasivytų Džoi su Tedu, ji turėjo pabėgėti.
- Vienas iš Ešling beglobių, - šelmiškai tarė Tedas, visai
pamiršęs, kad vos prieš dešimt minučių ir jam reikėjo globos.
- Ak, užsičiaupk.
Įsivaizduokit, kad šeštadienio vakarą turite praleisti elge­
taudami šaltoje gatvėje ir skaitydami knygą apie grybus.
19

Liza tikėjosi, kad santykiai su Džeku pasistūmės, jeigu nueis

su juo į komiko spektaklį. Bus puiku pabendrauti, prisiden­
gus darbu. Bet jai taip ir nepasitaikė progos lyg tarp kitko
jam tai pasiūlyti, mat televizijos studijoje susidarė krizė (tur­
būt dažnas įvykis), ir visą ketvirtadienį bei penktadienį jo ne­
buvo kontoroje - stengėsi sureguliuoti konfliktą. Vadinasi, ji
nesulauks pagyrimo už savo nuotrauką, pasirodžiusią laik­
raštyje ir iš anksto šiek tiek pareklamavusią „Kolin44. Tai ją
užkniso.
Šeštadienį ji leido pirkdama daiktus savo „naujajam 44 na­
mui, į kurį persikėlė vakar vakare ir labai norėjo prigesinti
visur karaliaujančią pušį. Be to, tas užsiėmimas buvo nė kiek
nepanašus į lenktyniavimą su pačia savimi. Bet, kaip ir viskas
šioje siaubingoje šalyje, interjero parduotuvės buvo pasigailė­
tinos ir slogiai skurdžios.
Niekas nebuvo girdėjęs apie japoniškas žaliuzes iš ryžių po­
pieriaus, nedideles užuolaidėles dušui arba stiklines gėlių for­
mos spintelių rankenėles. Jai pasisekė aptikti neblogą neba­
lintos drobės spalvos patalynę, bet ne to dydžio, o užsakius
reikėtų laukti visą amžinybę, nes patalynė vežama iš Anglijos.
Paskui Liza grįžo „n am o 44 ir turėjo laukti pusvalandį, kol iš
dušo ims bėgti karštas vanduo. Štai tau ir Džeko pažadas,
kad pataisys laiko relę. Visi vyrai panašūs, mėgsta malti liežu­
viu, bet mažai daryti. O kartais net ir nieko nedaryti.
Surūgusi ir apm audaudam a dėl tokios nesėkmingos ir nu­
vytusios dienos, ji vis tiek norėjo eiti į M arko Valentaino spek­
taklį. Bent jau nuveiks ką nors naudinga. Reklamos reikalai
prasti, tad jai labai reikėjo užsakyti „Kolin44 kelias puikias
skiltis.

176
 Šiek tiek po devynių ji pasirodė „Upės“ klube. Kaip ir vis­
kuo Airijoje, vėl teko nusivilti: klubas buvo mažesnis ir labiau
prišnerkštas, nei tikėjosi. Tai ne K-baras.
Abejojo, ar jai pasitaikys proga pasikalbėti su Marku Valen-
tainu, bet dėl viso pikto apsirengė paprastai, visai nenorėdama
parodyti, kad yra baisaus nusususio žurnalo kalė. Apsimovė
atspurusius pasiuvinėtus džinsus, apsivilko sportinius marš­
kinėlius prakirptu kaklu ir apsiavė lengvus sportbačius. Nors
makiažo ir nepagailėjo, jis buvo subtilus ir nekrito į akis. Liza
atrodė jauna, graži ir draugiška, tarsi būtų apsivilkusi pirmus
po ranka pasitaikiusius drabužėlius ir nebūtų valandą spokso­
jusi į veidrodį, kruopščiai apgalvodama, kokį padarys įspūdį.
Ji pasižvalgė po šurmuliuojantį kambarį Ešling ir jos drau­
gų, bet jų nepastebėjusi nudrožė prie baro ir užsisakė kokteilį
Cosmopolitan. Tai buvo ultramadingas martinio kokteilis,
gurkšnojamas K-bare, Čainavaite ir kitose naujausiose skylė­
se, kur dažnai lankydavosi Londone.
- Ko? - sušuko apkūnus raudonveidis barmenas, vilkintis
nailoninius marškinius.
- Cosmopolitan.
-J e ig u jums reikia žurnalo, jis parduodam as kaimynystėje,
- atsiprašė jis. - Mes prekiaujame tik gėrimais.
Liza ėmė svarstyti, ar jam pasakyti, kaip jis daromas, bet
paskui suvokė, kad iš tikrųjų ir nežino kaip.
- Taurę baltojo vyno, - suirzusi atkirto ji. Tikriausiai jie
neturi ir jo. Turės gerti tą šlykštų Guinness.
- Chablis ar Chardonnay?
- Ai, ak, Chardonnay.
Ji užsirūkė ir pradėjo tyrinėti minią. Kol sutraukė cigaretę
ir išgėrė vyną, Ešling taip ir nepasirodė.
Matyt, jos laikrodis meluoja. Liza pamatė grupelę vaikinų,
stoviniuojančių netoliese, išsirinko patraukliausią ir pasiteiravo:
- Kiek dabar valandų?

177
 - Dvidešimt po devynių.
- D videšim tf - buvo blogiau, nei manė.
- Ar kas nors neatėjo į pasimatymą?
- Ne! Bet buvau susitarusi devintą.
Vaikinas išgirdo jos akcentą.
- J ū s anglė?
Ji linktelėjo galvą.
- Jie netrukus ateis. Tikrai, dar prieš dešimt. Bet, kaip jau
supratote, devintą valandą nurodė tik šiaip sau.
Liza pajuto, kaip joje bunda baisus pyktis. Sumauta šalis.
Kaip ji jos neapkentė.
- Bet kol jie ateis, galime pasišnekėti mudu, - pasisiūlė jis ir
galantiškai nusišypsojo. Susikišęs j burną pirštus švilptelėjo ir
pamojo draugams, jau nuslinkusiems šalin.
- Nereikia... - pratarė Liza.
- Jūs mums netrukdysite, - patikino jis. - Vaikinai, - pa­
kvietė penkis vyrukus, - tai... - jis parodė į Lizą, laukdamas,
kada ši pasakys savo vardą.
- Liza, - niūriai pratarė ji.
- J i iš Anglijos. Jos draugai vėluoja, ir ji jaučiasi vieniša.
- Gerai, prisidėkite prie mūsų, - pasiūlė nedidukas, pana­
šus į šešką vaikinukas. - Atnešk jai ko nors išgerti, Deklanai.
- Airiškas vaišingumas, - paniekinamai sušnabždėjo Liza.
Šeši vaikinai su džiaugsmu palinksėjo galvomis. Bet, atvirai
kalbant, tai buvo susiję ne su legendiniu airišku vaišingumu,
o su karamelės spalvos Lizos plaukais, grakščiais jos klubais
ir ilgomis rudomis blauzdomis, kyšančiomis iš po atspurusių
džinsų. Jei Liza būtų buvusi vyras, ji būtų taip ir smaksojusi
prie savo bokalo ir kitiems visai nerūpėjusi.
- Sandėris nutraukiamas, štai ir ji, - Lizai palengvėjo, kai
pamatė Ešling, įeinančią pro duris.
Vos tik Ešling išvydo Lizą, jos puikavimasis naujais drabu­
žiais kaipmat nuslūgo, ir ji pasijuto nerangi ir pažeminta. Ji

178
nervindamasi supažindino Lizą su Džoi ir Tedu, paskui, Ešling
siaubui, Džoi atsigręžė į Lizą ir įžūliai pakėlusi smakrą tarė:
- Džimas Deividsonas, Bernardas Maningas ar Džimis Tar-
bukas - turi su vienu iš jų permiegoti.
- Dzo-oi! - pastūmė ją Ešling. - Liza - mano bosė.
Bet Liza tučtuojau viską suprato. Susimąstė ir gerai pasvars-
čiusi tarė:
- Džimas Deividsonas. Pažiūrėkim. Dezas O ’Konoras...
Džoi be galo nustebo.
- ... Frenkas Karsonas ar... ar... Čubis Braunas, - kai Džoi
krūptelėjo, Lizai net susiaurėjo akys iš piktdžiugos ir pagiežos.
Kiek pagalvojusi, Džoi sunkiai atsiduso:
- Dezas O ’Konoras.
- J i ne tokia ir bloga, - sumurmėjo Džoi Ešling, joms susi­
radus kelias kėdes.
Tedas vaidino pirmas, ir nors tai buvo tik trečias jo spektak­
lis, jis jau turėjo nemažą būrį gerbėjų. Jam visai nevertėjo pasi­
duoti jausmams Ešling bute. Kai jis pradėjo spektaklį šūksniu
publikai: „M ano pelėda išvyko į Vakarų Indiją“, garsiai pra­
gydo kokios šešios dešimtys studentiškų balsų: „Į Jam aiką?“
- Ne, - atsakė Tedas, ir keli balsai uždainavo choru kartu
su juo: „Ji išvažiavo savo n o ru “ .
Tedas buvo sugalvojęs apie pelėdas daugybę naujų sąmojų,
jie publikai labai patiko.
- Kaip vadinsite juokingą pelėdą? Juokdare!.. O kaip va­
dinsite kvailą pelėdą? Idiote!.. O kaip - kvailą pelėdą, lendan­
čią prie merginos, kuriai nepatinka? Besiperšanti idiote!.. O
dabar šiek tiek politikos. Tas Čarlis Hogis. Iš kur jis ištraukė
visas tas pelėdas?
Nors daugelis žiūrovų raitėsi iš juoko, Liza kiaurai permatė
Tedą.
- Žinau, kad jis - tavo draugas, tačiau jis panašus į naują
imperatorių, vilkintį Hugo Bosso kostiumą, - kandžiai tarė ji.

179
 - J i s tai daro tik norėdamas susirasti merginą, - nuolankiai
paaiškino Ešling.
- Tada gal ir gerai, - Liza puikiai žinojo, kad tikslas pateisi­
na priemones.
Po Tedo vaidino dar du komikai, paskui turėjo pasirodyti
Markas Valentainas. Regis, pasikeitė cheminė oro sudėtis, nes
oras tarsi įsielektrino nuo intriguojamo laukimo. Kai jis galų
gale išėjo į sceną, publiką ištiko isterija. Ešling su Liza atsisė­
do tiesiai ir susikaupė, bet kiekviena dėl skirtingų priežasčių.
Markas Valentainas, kaip komikas vyras, buvo keistas žvė­
ris. Jo vaidyboje nebuvo jokių užuominų apie masturbaciją,
pagirias ar Ulriką Džonsoną. Labai nenormalu. Bet jis vaidi­
no žmogų, gluminamą šiuolaikinio gyvenimo. Žmogų, kuris
užbėga į prekybos centrą, nes nebeturi sviesto, ir susipainioja,
nes neįstengia apsispręsti, kokį pirks: tepamą, dietinį, sūdytą,
nesūdytą, be riebalų, liesą ar kažkokį apgaulingą mišinį, ku­
ris tik dedasi esąs sviestas. Markas buvo kerintis ir patrauk­
lus, jei toks gali būti strazdanotas žmogus. Sutrikęs ir pažei­
džiamas. Ir buvo puikiai sudėtas. Ešling sunerimusi visa tai
įtraukė į sąrašą.
Ji paskubomis išvardijo priežastis, dėl kurių atstūmė M ar­
ką Valentainą. Pirmoji: jo entuziazmas. Visai neseksualios švie­
sios akys ir cinizmo stoka. Liūdna, bet tiesa. Antroji: jo straz­
danos. Trečioji: jis labai geidė jos. Ketvirtoji: kvailas jo vardas.
Bet kol ji spoksojo į jį, žirgliojantį ilgomis kojomis ir atsta-
čiusį plačią krūtinę, suvokė, kad jai gresia mirtinas pavojus
pažeisti taisyklę „žmogus scenoje“ . Be to, ją skatina ir neiš­
tesėtas jo pažadas paskambinti. Tai buvo lemtingų aplinky­
bių derinys. A š neketinu taip pasielgti, pasakė ji sau, neketinu
taip pasielgti... Tarsi būtų sukišusi pirštus į ausis ir tarusi:
„ L I A L I A L I A negirdžiu tavęs, negirdžiu tavęs...“

- Snaigės! - ištarė Markas, tirdamas kambarį plačiai at­

merktomis akimis. - Sakoma, kad nėra dviejų vienodų.

1 80
 Jis išlaukė pauzę, paskui sušuko:
- Bet iš kur jie žin o ?
Publikai krintant iš juoko nuo kėdžių, jis sumišęs paklausė:
- Ar jie jas visas palygino? Ar patikrino?
Paskui jis perėjo prie kitos temos.
- Norėjau pakviesti į pasimatymą vieną jauną damą, - ėmė
pasakoti Markas apsvaigintai publikai.
Gal tai aš, pamanė Ešling.
Jis pradėjo vaikštinėti po sceną, lyg būtų įsigilinęs į savo
mintis. Kabančios virš galvos lempos apšvietė kietus jo šlau­
nų raumenis.
- Bet kai paprašiau tos jaunos damos telefono numerio, ji
tarė: „Jis yra knygoje44. Problema ta, kad nežinojau jos vardo,
o kai paklausiau, ši atsakė... - jis nutilo ir, meistriškai išlaikęs
pauzę, vėl prašneko: „Ak, jis taip pat yra knygoje44.
Prasiveržė juokas, bet jame buvo girdėti užuojautos gaide­
lė, tarsi žiūrovams būtų paglostę širdį, kad ne jiems vieniems
taip nutinka.
- Taigi nusprendžiau veikti šiek tiek akiplėšiškai, - jis ne­
grabiai išsiviepė, ir visi suskydo. - Pamaniau, paseksiu Osti-
no Pauerso pavyzdžiu ir paprašysiu, kad jaunoji dama pati
man paskambintų. Tad užrašiau savo vardą ir telefono nume­
rį ant popieriaus skiautės ir tada paklausiau savęs: o ką tokiu
atveju pasakytų Ostinas Pauersas, - jis užsimerkė ir pridėjo
pirštus prie smilkinių, vaizduodamas, jog bendrauja su Osti-
nu Pauersu. - Ir ūmai supratau. Bellez-moi! - sušuko M ar­
kas. - Mandagu, gražu, protinga. Kuri moteris įstengtų atsi­
spirti? Bellez-moi!
A š išgarsėjau. Ešling, apimta isterijos, labai norėjo atsistoti
ir visiems tai pasakyti.
- Ir spėkit, kas įvyko? - Markas žvalgėsi po publiką, nutai­
sęs mielą, paiką veido išraišką. Tarp jo ir kiekvieno žiūrovo
buvo užsimezgęs stiprus ryšys. Žmonės veržėsi prie jo pilni

i 8 i
meilės, o jis tempė tylą iki aukščiausio taško, laikydamas pub­
liką savo strazdanotame delne. - Ji taip ir nepaskambino!
Nėra abejonių, M arkas Valentainas buvo nevykėlis, bet
žvaigždė.
Vos tik jis paliko sceną, Liza pašoko iš savo kėdės. Jis jau
buvo atsisakęs susitikti su ja per priešpiečius, kai Triks pa­
skambino jo agentui, bet Liza vylėsi, jog ypatingas meilikavi­
mas ir jos asmenybės žavesys pakeis jo nuomonę. Ešling m a­
tė, kaip ji užstojo jam kelią scenos gale, ir ėmė svarstyti, ar
turėtų eiti iš paskos. Nenorėjo prisiartinti prie M arko perne­
lyg arti, kad jos nepastebėtų. Kad jis pagalvotų... Bet Tedą
buvo apgulę gerbėjai, o Džoi ką tik išvydo pusiau vyrą, pus...
M iką, besišnekantį su kita moterimi, ir nulėkė aiškintis. Kiek
pasėdėjusi viena, Ešling atsistojo.
Ji smalsiai žiūrėjo, kaip Markas žvelgia į gražbyliaujančią
Lizą. Jis buvo pakreipęs galvą, turėjo keistą, bet žavų įprotį
klausytis pražiota burna. Paskui Liza nutilo, ir pradėjo kalbė­
ti jis. Vidury pokalbio, kuris labai panėšėjo į atsisakymą, jis
ūmai liovėsi šnekėjęs, nes jo akys susidūrė su Ešling akimis.
- Sveika, - prasižiojo jis ir apdovanojo ją plačia šypsena,
nenuleisdamas nuo jos šiltų akių. Tarsi mudu šiek tiek su­
prastume vienas kitą, sutrikusi pagalvojo Ešling. Jis mano,
jog atėjau čionai specialiai dėl jo spektaklio.
Jis dar truputį pasikalbėjo su Liza, bet nuolatos vogčiomis
žvilgčiojo į ją, paskui atsisveikindamas palietė Lizos ranką ir
priėjo prie Ešling.
- Sveika dar kartą.
- Labas.
- Ką čia veiki?
Ji tylėjo, pakėlė akis, kurios slėpėsi po blakstienomis, ir nu­
sišypsojo.
- Maniau, kad vaidins Meisis Grėjus. Velnias! - susizgribo
ji. Aš flirtuoju su juo.
 Jis supratingai nusijuokė.
- Ar patiko vaidinimas?
- Aha, - ji linktelėjo galvą ir vėl pasižiūrėjo pro blakstienas.
- Ar kada leisies nuvesdinama kur nors išgerti?
Dabar tai bus jai pamoka. Ji buvo tarsi triušis, apakintas
priekinių žibintų šviesos, atkandusi daugiau, nei gali sukram­
tyti. Štai taip.
Negaliu jo geisti tik todėl, kad yra garsus ir kad visi juo
žavisi. Atrodysiu labai paviršutiniška.
- Gerai, - balsas nusprendė prabilti be jos leidimo. - Pa­
skambink man.
- Tavo telefono numeris?..
- T u r i jį.
- Dėl viso pikto, užrašyk jį dar sykį.
M arkas ėmė vaidinti pantomimą, plekšnodamas per save,
tuščiai ieškodamas rašiklio ir popieriaus.
Laimė, Ešling rankinėje turėjo mažą raštinės reikmenų rin­
kinį. Ant lapelio, išplėšto iš bloknoto, brūkštelėjo savo vardą
ir telefono numerį.
- Saugosiu kaip savo akį, - Markas sulankstė lapelį ir įsiki­
šo į priekinę džinsų kišenę. - Šalia savo širdies, - pažadėjo
kupinu užuominų balsu. - Dabar išeinu, bet vėliau paskam­
binsiu tau.
Ešling sumišusi žiūrėjo, kaip jis išpėdina. Tada, supratusi,
kad Liza smagindamasi stebeilija į ją, dingo tualete. Ten kelią
prie prausyklės buvo pusiau užstojusi nedidukė mergina tra­
giškomis akimis. Ji stovėjo priešais veidrodį ir dar sykį brėžė
akių kontūrus. Toks makiažas teikė jai dar daugiau tragizmo.
Kai Ešling atsuko čiaupą, tragiškoji mergina atsigręžė į savo
aukštesnę draugę, tingiai ratas po rato zulinančią lūpas raus­
vu blizgesiu, ir tarė:
- Franse, niekados nepatikėsi, tačiau tai buvau aš.
- Kur?

183
 - T a mergina, kuriai Markas Valentainas parašė Bellez-moi.
Ešling smarkiai krūptelėjo, visą priekį apsiliedama vande­
niu. Niekas to nepastebėjo.
Fransė iš lėto nepatikliai pasisuko visu kūnu, o jos ranka su
lūpų dažais sustingo. Tragiškoji jos draugė pliurpė toliau:
- Per anas Kalėdas mudu dvi valandas stovėjom greta eilėje
prie taksi.
- Bet kodėl tu juo nesusiviliojai? - Fransė atitraukė blizgesį
nuo lūpų ir smarkiai papurtė tragiškąją draugę už pečių. - Jis
gardus. Gardus kąsnelis!
- Man pasirodė, kad jis - kažkoks strazdanotas kvailys.
Fransė susimąsčiusi ilgai stebeilijo į mažesnę merginą, tada
pareiškė:
- Ar tu ką nors suvoki, Linda O ’Neil? Nusipelnei būti ne­
laiminga, tikrai nusipelnei. Daugiau niekada nesulauksi iš ma­
nęs užuojautos.
Ešling, vis dar plaudamasi rankas it apsėsta pamišėlė, buvo
tarsi užhipnotizuota. Ji visą gyvenimą ieškojo Ženklų, ir jeigu
tai nebuvo Ženklas, tada ji nežinojo kas. Užmegzk ryšį su M ar­
ku Valentainu, ragino ją dangiškasis orakulas. Net jeigu jis
dalija Bellez-moi lyg kokias reklamines skrajutes, nuojauta
jai kuždėjo, kad viskas susiklostys gerai. Labai gerai.
Kai Ešling išslinko iš tualeto, Liza jau rengėsi išeiti. Dabar,
kai gavo, ko norėjo, ilgiau trintis šiame pigiame klube nebe­
buvo prasmės.
- Iki, pasimatysim pirmadienį darbe, - nerangiai atsisveiki­
no Ešling, nežinodama, ar turėtų būti Lizai labai draugiška,
ar ne.
Patenkintu veidu Liza prasibrovė pro minią. Neblogas
vakaro darbelis. Susitikusi su Marku Valentainu, įsitikino, jog
vertėjo juo užsiimti. Nors lengva nebus. Tikrajame gyveni­
me jis neturėjo nė pusės to sceninio atviraširdiškumo. Iš
tikrųjų M arkas šaunus, bet ir slidus. Lizai pasirodė, kad jis

184
neprieštarautų rašyti skiltį per se, bet jam buvo labai svar­
bu, jog ji pasirodytų rimtame spaudinyje. Stengdamasi jį
įveikti, ji suskelė porą nesąmonių, kad jo skiltį galima par­
duoti ir kitiems Randolph Media leidiniams, kurie spausdi­
nami visame pasaulyje.
Ir dar tas netikėtas posūkis: regis, jam patinka Ešling. Jos
abi galėtų jį paspausti. Kalk geležį, kol karšta.
Bet geriausia veikti greitai ir sėkmingai užbaigti derybas,
kol jis nepametė Ešling. Nes Markas ją pames. Tokio tipo
vyrus Liza seniai pažįsta. Išgarsink niekuo neišsiskiriantį pil­
ką žmogelį, ir nulipęs nuo scenos jis nebeįstengs atsispirti mer­
ginoms.
Tai gali sudaryti keblumų: Ešling panaši į vieną iš tų bevil­
tiškų moterų, kurios sunkiai išgyvena sielvartą, o Lizai pirmiau­
sia rūpėjo tai, kad šiuo įtemptu ir sunkiu metu jos pavaduoto­
ja nebūtų išmušta iš vėžių. Ji negalėjo suprasti silpnų, greitai
palūžtančių žmonių. Ji niekados nesugniuždavo. Žinoma, vi­
sas jos planas rėmėsi prielaida, kad Ešling pradės susitikinėti
su M arku. Jeigu ne, kas galėtų ją kaltinti? Lizos nuomone, jis
buvo storžievis ir vulgarus.
Tos strazdanos! Net ir prajuokinus pilną kambarį girtų žmo­
nių, jos neišnyksta.
- Lizaaa, iki paasimatymo. Iki, Lizaaa, - mojavo vaikinai,
vakaro pradžioje „rūpinęsi44 ja.
- Iki, - savo nuostabai, ji nusišypsojo.
Prie durų ji prasilenkė su Džoi, įsitraukusia į ginčą su vyriš­
kiu, kurio ilgų juodų plaukų priekyje bolavo žilas ruoželis.
Lizai užėjo beprotiškas noras, ir praslinkdama pro šalį ji su­
šnabždėjo: „Rasas Ebotas, Heilas ar Peisas, turi permiegoti
su vienu iš jų44.
Džoi atsigręžė, bet Liza jau traukė namo. Kulniuodama gat­
vėmis suprato, jog šis vakaras buvo kitoks. Ji pamanė... jis
buvo... Ūmai jai paaiškėjo. Smagu! Jai buvo smagu.

185
20

Kai pabudo kitą rytą, Lizai pasirodė, kad neįstengs tęsti to,
ką pradėjo. Tiesiog nepajėgs. Ji niekados nesijautė taip bevil­
tiškai. Net ir tomis siaubingomis bjauriomis dienomis, kai ėmė
klibėti bendras jųdviejų su Oliveriu gyvenimas, nebuvo puo­
lusi į tokią baisią neviltį: tuo metu ji pasinėrė į darbą, karčiai
guosdamasi, kad nors viena jos gyvenimo sritis yra be prie­
kaištų.
Dalykas tas, kad Liza depresiją suvokė kitaip. Depresija -
jausmas, užplūstantis kitus žmones, kai jų gyvenimas pasida­
ro nebe toks nuostabus. Tas pats ir su vienatve. Arba liūdesiu.
Bet jei turi ganėtinai daug gražių batelių, valgai puikiuose res­
toranuose ir gauni paaukštinimą vietoj žmogaus, kuris buvo
to nusipelnęs labiau už tave, nėra jokio reikalo prastai jaustis.
Deja, tai buvo tik teorija. O dabar tysodama lovoje ji pasi­
juto priblokšta užpuolusios didžiulės depresijos. Dėl to ėmė
kaltinti užuolaidas ir pušies perteklių - jau ir tiek pakanka,
kad kiekvienas stilingas žmogus išeitų iš proto. Ji nepakentė
tylos, tvyrančios už kambario, skendinčio permatomoje švie­
soje, sienų. Prakeiktas sodas, įniršusi pagalvojo. Ji norėjo, kad
lauke burgztų taksi, trinksėtų automobilių durelės, žingsniuotų
gerai apsirengę žmonės. Norėjo, kad už lango kunkuliuotų
gyvenimas. Ją kankino vakarykštės pagirios: ji neįstengė su­
skaičiuoti, kiek taurių baltojo vyno išgėrė, - na, gal dvidešimt,
ir nors įtikino save, kad kas antroje taurėje buvo mineralinis
vanduo, bet jis nepadėjo. Dėl to kalta Džoi.
Tačiau tikrosios pagirios buvo emocinės. Ji pasilinksmino,
jai buvo smagu. Gera ano vakaro nuotaika kai ką pažadino,
nes ji negalėjo liautis galvojusi apie Oliverį. Iki šiol jai puikiai
sekėsi. Įstengė nuvyti mintis apie jį - suskaičiavo - kone penkis

i 86
mėnesius. Tiesą sakant, jeigu dabar jau negalėjo atsispirti to­
kiems prisiminimams, žinojo, kiek dienų jau buvo praėję nuo
to įvykio. Šimtas keturiasdešimt penkios. Lengva atsekti, kai
žmogus tave palieka Naujųjų metų dieną.
Ji nepuolė jo įkalbinėti, kad pasiliktų. Buvo pernelyg išdidi.
Ir pernelyg pragmatiška - nusprendė, kad jų skirtybės nesu­
derinamos. Kai kuriems dalykams ji nebūtų nusileidusi - tie­
siog būtų negalėjusi.
Bet šį baisų rytą ji prisiminė tik gražias jų gyvenimo nuotru­
pas, pirmąsias dienas, kupinas vilties ir meilės.
Tada ji dirbo Chic, o Oliveris buvo madų fotografas. Ky­
lantis fotografas. Jis grakščiai įšokdavo į kontorą besiplaiks­
tančiais plaukais, susuktais virvutėmis, dažniausiai su milži­
nišku krepšiu, pūpsančiu ant peties. Net kai vėluodavo į
susitikimą su redaktore, tiesą sakant, ypač tada - visuomet
stabtelėdavo paplepėti su Liza.
- Kaip Niujorkas? - kartą paklausė ji.
- Šlamštas. Nekenčiu to miesto.
- Ak, tikrai? - visi kiti, regis, labai mėgo tą miestą, bet Oli­
veris visada prieštaraudavo visuotinei nuomonei.
- Ar fotografavai kokius nors supermodelius?
- O taip. Daugybę.
- Iš tiesų? Tada klok, kokia yra ta Naomi?
- Turi puikų humoro jausmą.
- O Keitė?
- Ak, Keitė nepaprasta.
Nors Liza nusivildavo, kad jis nesileidžia į istorijas apie mo­
delių susierzinimo priepuolius ir heroino vartojimą, tai, jog jo
niekas nestebina, jai padarė didžiulį įspūdį.
Dar jo nematydama, jau žinodavo, kad jis yra darbe. Jis
visą laiką keldavo sambrūzdį: skųsdavosi, kad neteisingai su­
skaičiuotos jo išlaidos, protestuodavo, kad mėgstamiausios
jo nuotraukos išspausdintos ant pernelyg pigaus popieriaus,

187
įnirtingai ginčydavosi ir juokdavosi. Oliverio balsas buvo sod­
rus, gundantis kaip šokoladas, jo energija liedavosi per kraš­
tus. Kai nusijuokdavo viešoje vietoje, žmonės atsigręždavo pa­
žiūrėti. Beje, jis nuolatos traukdavo jų dėmesį. Stambus tvirtas
jo kūnas ir prie jo labai nederanti vilnijanti gracija buvo ap­
gaulinga. Kai jis pasirodydavo redakcijoje, Liza imdavo dis­
kretiškai jį apžiūrinėti. „Juodis“ - netinkamas žodis, galvo­
davo ji. Tai daug sudėtingiau ir subtiliau. Viskas švytėjo - jo
oda, dantys, plaukai. Jau neminint prakaito ant redaktorės
kaktos. Kokį triukšmą jis sukels šiandien?
Nors Oliveris dar tik pelnėsi sau vardą, buvo sąžiningas,
užsispyręs ir sunkiai sukalbamas. Jis niekam nepadlaižiavo, o
kai žmonės jam įgrisdavo iki gyvo kaulo, pasakydavo tai be
užuolankų. Jo pasitikėjimas savimi ir grožis užkariavo Lizą,
ir ji nusprendė jo norinti. Kad ir labai sparčiai kylanti jo žvaigž­
dė, žinoma, jos nežeidžia.
Nuo tada, kai Liza pradėjo vaikštinėti su berniukais, pasi­
matymus visada skirdavo strategiškai. Nebuvo iš tų merginų,
kurios draugaudavo su draudimo klerku. Ne todėl, kad jai
buvo neįdomu. Niekados nebūtų galėjusi prisiversti matytis
su vyriškiu, kuris jai nepatinka, bet turi gerų ryšių. Kad ir
kaip būtų, beveik niekada. Tačiau turėjo pripažinti, jog buvo
ir tokių vyriškių, kurių geidė, nors ir suprasdama, kad tai ne­
rimta. Pavyzdžiui, ją traukė žavus rimtas teismo tarnautojas,
vardu Frederikas; Deivas, mieliausias santechnikas, ir - la­
biausiai netinkamas iš visų - linksmas smulkus nusikaltėlis
Bazas. (Bent taip jis prisistatė Lizai, bet ji abejojo, ar tai tikra­
sis jo vardas.)
Kartkartėmis ji leisdavo sau nedidelį malonumą ir užmegz­
davo greitą trumpą romaną su vienu iš šių nuostabių nevykė­
lių, bet niekada klaidingai nemanė, kad jis - tai jos ateitis. Jie
buvo tarsi žmogiški M ilky Way, kuriuos galima valgyti tarp
patiekalų, nesusigadinant apetito.
 Tikruosius santykius ji regzdavo su kito tipo vyrais. Su veik­
liu žurnalo administratoriumi, padėjusiu jai gauti pirmąjį darbą
Siveet Sixteen. Vėliau su Piktu Jaunuoliu - romanistu, jis gan
begėdiškai ją pametė, o jo romanų recenzijos, kaip vėliau įsi­
tikino, būdavo kandžios, tulžingos (ir tada jis virto dar dides­
niu pikčiurna). Su prieštaringu muzikos žurnalistu, dėl kurio
ji ėjo iš proto, kol jis dar nebuvo pasinėręs į LSD smagumus ir
neužsiauginęs ožio barzdelės.
Oliverį galėjai priskirti dviem vyrų kategorijoms. Jis buvo
ganėtinai išvaizdus, tad priklausė pirmajai, bet ir gan talen­
tingas bei stilingas, todėl tiko ir antrajai.
Sulig kiekvienu Oliverio apsilankymu Chic jo ryšys su Liza
stiprėjo. Ji žinojo, kad jam patinka, kad jis gerbia ją, kad jų
trauka vienas kitam yra anaiptol ne tik fizinė. Anomis nuto­
lusiomis dienomis ne visi jautė jai neapykantą, bet, Oliveriui
rodant vis daugiau dėmesio ir Lizai tapus jo numylėtine, ji
pasidarė Nemėgstamiausia Kolege.
Ypač kai ėmė jam teikti specialias paslaugas. Lizai radus
dingusias skaidres, Oliveris geraširdiškai išbardavo visus ki­
tus Chic darbuotojus. „Paklausykite, niekam tikę išsiblaškė­
liai, ši ponia - genijus. Kodėl negalite būti tokie kaip ji?“
Po šių žodžių kambarį it elektros srovė perskrosdavo pasi­
bjaurėjimo kupinas žvilgsnis. Liza galbūt ir rado tas trūksta­
mas skaidres, bet prieš kelias dienas sujaukė visus darbo pla­
nus.
Liza viena ausimi buvo girdėjusi kalbas, kad Oliveris turi
merginą, bet nenustebo sužinojusi, jog jis vėl vienišas. Supra­
to, kad dabar jos eilė. Nors juodu ir flirtavo kaip pamišę, to
niekados neslėpė. Jų vienybė buvo tokia akivaizdi, kad ją neigti
būtų buvę nesąžininga.
Tokia akivaizdi, jog Flika Diupont (straipsnių redaktorės
asistentė), Edviną Haris (jaunesnioji madų redaktorė) ir M a­
rina Būt (sveikatos ir grožio redaktorė), nusprendusios, kad ji

189
ir taip gauna daug lengvatų, slapta sugalvojo planą, kaip at­
imti dovanotąjį John Frieda šampūnų krepšelį.
Galiausiai išaušo ilgai laukta diena, kai Oliveris, pasirodęs
Chicy nužingsniavo tiesiai prie Lizos ir tarė:
- Gražuole, ar penktadienio vakarą galėčiau tave nusivesti
kur nors išgerti?
Ji padelsė, dėdamasi sunkiai prieinama, paskui truputį pa­
mąstė ir nusijuokusi drebančiu balsu išstenėjo:
- Gerai.
- Ketinai mane pakankinti, ar ne? - sušuko jis.
- Aha, - rimtai linktelėjo ji.
Abu iš juoko sukrykštė taip garsiai, kad Flika Diupont, sė­
dėjusi prie trijų stalų, sumurmėjo: „Prašyčiau!“ ir užsikimšo
pirštu ausį, kad liautųsi spengimas.
Vėliau Flika šnipštelėjo Edvinai:
- Aš jai nepavydžiu.
- Dieve, ir aš ne!
- J i s - palaidūnas.
- Rakštis šikinėj, - pritarė Edviną.
Jos nuniro į tylą.
- Nors visai norėčiau su juo pasimylėti, - galop prisipažino
Flika.
- Tikraif - Edviną niekados nebuvo labai nuovoki.
Sutartą penktadienio vakarą Oliveris ir Liza susitiko išger­
ti. Paskui jis nusivedė ją vakarienės. Pasisėdėjimas buvo toks
smagus, kad paskui abu patraukė į klubą ir labai ilgai šoko.
O trečią valandą nakties nusibeldė į jo butą, pasimėgavo kva­
pą gniaužiančiu ilgai lauktu seksu ir keletą valandų numigo.
Likusią dienos dalį juodu prasivartė lovoje, šnekėdamiesi, snū­
duriuodami ir protarpiais aistringai mylėdamiesi.
Tą vakarą geidulingai pasisotinę jie pakilo iš savo meilės
lizdelio, ir Oliveris pakvietė Lizą į gan prastą prancūzišką res­
toranėlį, kurio vienintelis privalumas buvo tas, kad iki jo rei­
kėjo sukarti geroką kelio gabalą. Apšviesti raudonų žvakių,
įkištų į vyno butelius, jie maitino vienas kitą beskonėmis mi­
dijomis ir diržingu coq au vin .
- Tai pats gardžiausias maistas, kokį esu ragavusi, - Liza
nusilaižė pirštus ir pažvelgė per stalą į jį.
Pakeliui į namus jie susidūrė su armėniškų vestuvių, kurios
vyko tenykštės bažnyčios salėje, palyda.
- Užeikit, užeikit, - pakvietė atviraširdis žmogus, jiems slen­
kant pro šalį. - Atšvęskite mano sūnaus laimę.
-B e t... - paprieštaravo Liza. Būdama tokia stilinga kariau-
toja ji įsivaizdavo visai kitaip praleisianti šeštadienio vakarą!
O jeigu ją pamatys kas nors iš pažįstamų?
Bet Oliveris lengvai sutiko:
- Kodėl ne? Eime, Liz, tikriausiai bus įdomu.
Jiems į rankas buvo įspraustos taurės, jie sėdėjo apsvaigę,
apimti pasakiško lengvumo, kaip ir visi kiti. Seni ir jauni vil­
kėjo išsiuvinėtus valstietiškus drabužius su raukiniais ir pagal
spigią greitą buzukio muziką strapaliojo keistą džigą, panašų
į polką. Skarelę pasirišusi sena moteris, šnekanti su ryškiu
akcentu, švelniai įžnybo Lizai į skruostą, nusišypsojo Olive-
rui, paskui jai ir tarė:
- Meilė. Didelė meilė.
- Ar ji nori pasakyti, kad įsimylėjęs tu ar aš? - susirūpino
Liza, per vėlai suvokusi, kad, matyt, labai nemoka slėpti savo
jausmų.
- J ū s , ponia, - senoji iššiepė retus dantis.
- Nešdinkis! - sumurmėjo Liza.
Oliveris tučtuojau prapliupo kvatoti, o gražios jo lūpos ati­
dengė dvi stiprių baltų dantų eiles.
- Greitai įsižeidi! - paerzino. - Tikriausiai dėl to, kad tikrai
myli mane.

* G aid ys vyne (pranc.).

191
 - O gal tu myli mane, - supyko ji.
- Niekados nesakiau, kad ne, - atšovė Oliveris.
Nors Lizai tokie dalykai buvo svetimi, šioje netikėtoje siur-
realistiškoje vestuvių puotoje ji pajuto, tarsi juos būtų palie­
tusi Dievo ranka.
Sekmadienio rytą jie pabudo susipynę kūnais. Oliveris įsi­
sodino ją į automobilį ir galvotrūkčiais nušvilpė greitkeliu į
Alton Tauersą. Čia jie praleido kiaurą dieną, drąsindami vie­
nas kitą pasivažinėti pavojingais atrakciono geležinkeliukais.
Ji labai bijojo, bet ryžosi išbandyti „Nemezidės kelionę“, nes
nenorėjo parodyti, kad bijo. O kai ji truputį pažaliavo ir su-
svaigo galva, jis nusijuokė ir tarė:
- Per daug, gražuole?
O ji atkirto, kad sutrikusi jos vidinė ausis. Oliveris tuo su­
abejojo. Jis domėjosi ja labiau nei kuris kitas vyriškis. Jis bu­
vo panašus į ją, net per daug panašus.
Paskui jie grįžo į namus, suvalgė picą ir šoko į lovą. Pirma­
sis jų pasimatymas truko šešiasdešimt valandų ir baigėsi tada,
kai pirmadienio rytą jis pametėjo ją į darbą.
Iki trečios išvykos jie jau buvo oficialiai įsimylėję.
Per ketvirtąją Oliveris nusprendė nusivežti ją į Perlį supa­
žindinti su savo mama ir tėčiu. Liza manė, kad tai fantastiš­
kas ženklas, bet vėliau jis tapo juodviejų pražūtimi. Viskas
ėmė aiškėti, kai, praėjus maždaug pusantros valandos nuo ke­
lionės pradžios, Oliveris pasakė:
- Abejoju, ar tėtis bus grįžęs iš darbo.
- O ką jis veikia? - Liza anksčiau apie tai nesiteiravo, nes
jai atrodė, jog tai nesvarbu.
- Jis - gydytojas.
Gydytojas!
- Kokios srities gydytojas?
Kelių higienos gydytojas - kitaip tariant, gatvių šlavėjas?
- Apylinkės gydytojas.

192
 Priblokšta ji neteko žado. Meiliai galvojo apie Oliverį kaip
apie kiek storžievišką žmogų, o paaiškėjo, kad jis - vidurinio­
sios klasės atstovas, taigi ji - šiokia tokia prasčiokė. Todėl
dabar jokiais būdais negalės parodyti jam savo tėvų.
Likusį kelionės laiką ji vylėsi ir meldėsi, kad, nors jo tėtis -
gydytojas, jie galbūt nėra turtuoliai. Bet kai Oliveris privažia­
vo prie didelio keturkampio namo, netikri Tiudorų epochos
langų vitražai, austriškos Lauros Ešli užuolaidos ir gausybė
dailės mažmožių ant palangių bylojo, kad jo šeimai pinigų
netrūksta.
Prieš jiems išlipant Liza įsivaizdavo, kad Oliverio mama
yra storašlaunė, geraširdė moteris su juokingais batais, per
pusryčius gerianti Red Stripe ir spigiai kikenanti: „Chiii!
Chiii! Chiii!“ Bet kai ji atidarė duris, atrodė it karalienė. Siek
tiek tamsesnės odos, tačiau su garbanų šalmu, vilkinti tvar­
kingus Marks & Spencer skudurus. Šiuolaikiškos ir teisingos
išvaizdos.
- M alonu susipažinti, brangioji, - ji kalbėjo Londoną su­
pančių grafysčių akcentu, ir Liza pajuto, kaip jos pasitikėji­
mas savimi po truputį silpsta.
- Labas, ponia Livingstoun.
- Vadink mane Rita. (eikite. Tėtis šiek tiek vėluos, nes daly­
vauja operacijoje, bet turėtų netrukus pasirodyti.
Jie buvo nuvesti į puikiai apstatytą svetainę, o kai Liza išvy­
do, kad nuo minkštų baldų buvo nuimta plastikinė danga, ją
ištiko galutinis smūgis.
- Arbatos? - linksmai pasiūlė Rita, glostydama aukso spalvos
labradorą, pasidėjusį galvą jai ant kelių. - Lapsang Suchong
ar Earl Grey?
- Nesvarbu, - burbtelėjo Liza. Ir kokie tie apylinkės gydy­
tojo arbatpinigiai?
- Ne to tikėjausi, - sušnabždėjo Liza, neįstengdama susi­
tvardyti, kai juodu su Oliveriu liko vieni.

193
 - O ko tikėjaisi? Kad tėtis valgys ryžius su žirniais, gers
romą, - tarė Oliveris tobula Karibų šnekta, - ir šoks verando­
je pagal būgnų mušamą ritmą?
Būtent! Tik dėl to ir atvažiavau.
- Ne, mieloji, - ūmai jis prašneko BBC karo laikų kalba. -
Nes mes brrrritai!
- Kaip man sakydavo, tikrasis mūsų vardas yra Baunti arba
Šokoladiniai ledai, - tarė Rita, pasirodžiusi su padėklu, ant
kurio buvo lėkštė su nesaldžiais paprastais naminiais sausai­
niais.
- Ko-kodėl? - sumišo Liza.
- Rudi iš išorės, bet balti iš vidaus, - ji blykstelėjo saldžia
šypsena. - Todėl mano šeima mus taip ir vadina. Ir mūšio
nelaimėsi, nes mūsų nepakenčia ir baltaodžiai kaimynai! Jie
pasakė, kad, mums čia atsikėlus, jų namo vertė krito dešimčia
tūkstančių svarų.
Staiga ji spigiai nusijuokė:
- Chiii! Chiii! Chiii!
Ir tas juokas visiškasi nederėjo prie jos M & S išvaizdos.
Liza pajuto, kad jos apmaudas ištirpo kaip cukrus, kurio
neįsidėjo į arbatą. Na, kol kaimynai jaus jiems neapykantą,
tol reikalai bus puikūs, ar ne? Dabar jie atrodė jai nebe tokie
bauginami.
Per penktą pasimatymą Oliveris su Liza pasišnekėjo, kad
jiems reikėtų apsigyventi kartu. Per šeštą toliau tyrinėjo savo
ketinimus. Septinto pasimatymo metu jie nuvažiavo su furgo­
nu iš Bartersi į Vakarinį Hempstedą ir grįžo atgal, nes iš Lizos
buto į jo namus reikėjo pargabenti milžinišką drabužių spintą.
- Turėsi atsisakyti kai kurių drapanėlių, gražuole, - suneri­
mo jis. - Kitaip mudviem reikės nusipirkti didesnį butą.
Vėliau Liza suprato, kad tikriausiai jau tada buvo pasirodę
ženklų, jog ne viskas yra taip, kaip turėtų būti. Tačiau tuo
metu jų nepastebėjo. Viskas puikiau klostytis ir negalėjo. Regis,

194
jis iš tikrųjų rūpinosi ja ir priėmė tokią, kokia yra, - su viso­
mis ambicijomis, energija, vizijomis ir baimėmis. Liza manė,
kad jie panašūs. Jauni, energingi, ambicingi, nugalintys visus
sunkumus.
Be to, giminingos sielos sąvoka buvo labai madinga, nese­
niai atkeliavusi iš Los Andželo. Dabar Liza didžiavosi turinti
tą giminingą sielą.
Kai jie apsigyveno kartu, Liza perėjo į Femme ir netrukus
pradėjo dirbti redaktorės pavaduotoja. Naujasis jos darbas
sutapo su tuo, kad visi pradėjo graibstyte graibstyti Oliverį.
Nors jo dažnai nemėgdavo kaip žmogaus (daugeliui jis atrodė
šiek tiek per sunkaus būdo), staiga visi žurnalai ėmė dėl jo
peštis ir varžytis. Oliveris dirbo visiems vienodai, kol Lilė Hedli
Smit pažadėjo išspausdinti vieną jo nuotrauką ant kalėdinio
Panache viršelio, bet paskui apsigalvojo.
- Ji nesilaikė žodžio. Niekados nebedirbsiu Panache arba
Lilei Hedli Smit, - pareiškė Oliveris.
- Iki kito karto, - nusijuokė Liza.
- Ne, - jo veidas buvo rimtas. - Niekados.
Ir nedirbo net tada, kai Lilė, tarsi atsiprašydama, nusiuntė
jam airių volfhaundo šuniuką. Liza buvo nepaprastai sužavė­
ta. O jis buvo labai principingas ir valingas, tikras idealistas.
Bet tai buvo anksčiau, kol jis savo nenuolaidumo ir nelanks­
tumo dar nebuvo nukreipęs į ją. Kai taip įvyko, Liza nustojo
žavėjusis.
21

Fantastišku sekmadieniu negalėjo pasigirti ir Ešling.

Prabudo virte virdama iš laukimo, susijusio su M arku Va­
lentainu. Jai buvo neramu, jautėsi puikiai pasirengusi pasi­
matymui, flirto protrūkiui, meilikavimams. Labai aiškiai kažko
norėjo... Visą rytą slankiojo lyg apspangusi, apimta šilumos,
o jos teigiami gebėjimai laukė progos pasireikšti. Tačiau kai
diena ėmė pamažu slinkti vakarop, vidinę jos šypseną pakeitė
susierzinimas. Norėdam a prastumti laiką ir išlieti energijos
perteklių, šiek tiek apsikuopė.
Markas juk nesakė, kada paskambins. Ji nusivylė ne todėl,
kad buvo atstumta, o todėl, jog praleido gerą progą. Nors iš
tikrųjų ir nebūtų galėjusi pasakyti, kad geidžia jo, bet atrodė,
kad galbūt. Žinoma, ji troško sau geriausio. Jautėsi, tarsi ne­
būtų jokios išeities, ir tai buvo negerai.
Tik pažvelk į m ane, nusivylusi galvojo ji, smarkiai šveisda­
ma vonią. Jau buvau patekusi į tokią padėtį. Laukusi vyriškio
skambučio. Per vėlai suprato, kad jai labai patiko tas trum ­
pas laikotarpis, kai nebesikrimsdavo dėl vyriškio ir dar nebu­
vo prisirišusi prie kito. Taip man ir reikia, nes buvau ganėti­
nai paviršutiniška, įsimylėdama aktorių.
Ji labai gailėjosi, kad nesusiviliojo juo, kai buvo pasitaikiu­
si proga. Dabar šaukštai po pietų, nes negalėjo rasti jo rašte­
lio. Neprisiminė, ar tikrai jį išmetė, - juk turėtų prisiminti,
nes tai būtų buvę žiauru. Bet pasiraususi kišenėse ir komodos
šalia lovos stalčiuose jo nerado, užtat surado kvitus, kurie tik
sužadino kaltės jausmą, ir kompiuterių išpardavimo skrajutę.
Ešling vėl ėmė tvarkytis. Bet išvalius mikrobangų krosnelės
vidų jai prireikė paskatinimo, taigi nusprendė išsiburti ateitį.
Angelų būrimo kortos nieko gera nežadėjo, taigi bandydama

196
paskubinti M arko skambutį Ešling - greičiau iš kvailumo -
išsitraukė „Norų rinkinį44, nemačiusį dienos šviesos nuo tada,
kai išėjo Felimas. Nors žinojo, kad jis nieko nenulems.
Rinkinį sudarė šešios žvakės ir šešios degtukų dėžutės. Ir
ant žvakių, ir ant degtukų dėžučių buvo iš eilės užrašyta po
vieną žodį: Meilė, Draugystė, Laimė, Pinigai, Ramybė ir Sėk­
mė. Draugystės, Pinigų ir Sėkmės žvakės buvo naujutėlės, Ra­
mybės ir Laimės - vos pradėtos deginti, tačiau Meilės žvake,
regis, buvo naudotasi daugiausia. Paketas buvo surištas juo­
da guma. Ešling su paskutiniu Meilės degtuku pagarbiai už­
degė žvakę, ši linksmai liepsnojo kokias dešimt minučių, kol
baigėsi vaškas, tada plykstelėjo ir užgeso.
A k , mėšlas, pagalvojo Ešling, verčiau tai nebūtų Ženklas.

Pavakare pasirodė Tedas, unkščiantis nuo kančių, kurios pa­

tiriamos kritus iš aukštybių į duobę. Nors ir susipažino su
daugybe merginų, nė viena jo nepatraukė.
- O kaip ta fantastiška gražuolė, su kuria šnekėjaisi man
išeinant? Ar miegojai su ja?
-N e.
- Tedai! Negalima taip sakyti. Net jeigu ir nepajodinėjai
ant jos, turi sakyti, jog tai padarei, kad apgintum jos garbę.
Tačiau Tedui nebuvo juokinga.
- Pasak jos, keistai kvepiu. Kaip jos močiutė.
- Ar žmonės gali būti tokie bepročiai?
- Iš tikrųjų, ne, - Tedas suirzo. - Ji teisi. Aš kvepiu kaip jos
senelė.
Kai Ešling ėmė garsiai svarstyti, iš kur Tedas žino, kaip kve­
pia merginos senelė, jis užsipuolė ją:
- Ar žinai, koks tas kvapas?
- Na ir koks?
- Tas sumautas smirdalas, kurio man patepei prieš mums
išeinant.

197
 - Ak, levandų aliejus, - kartais Ešling pasijusdavo labai ne­
įvertinta.
- Argi tai ne močiutės kvapas, ką? - nerimo Tedas.
- O aš maniau, kad nuo močiučių dažniau atsiduoda įsise­
nėjusiu šlapimu, - jausdamasi nuskriausta, Ešling pasidary­
davo nebūdingai kandi.
- Šiaip ar taip, ji ne man, - piktai prisipažino Tedas. - Jos
visos pernelyg jaunos ir kvailos, ir aš joms patinku dėl ne­
tinkamų priežasčių... Tavo draugė Klodą. Ar ji vis dar ištekė­
jusi? - ūmai pasiteiravo jis.
- Žinoma, taip.
- Ar tau nutiko kas nors negera? - Tedas susivokė, kad jis
ne vienintelis nusiminęs ir nelaimingas.
Ešling pasvarstė ir nusprendė nevaitosianti, kad nepaskam­
bino Markas. Jis juk nieko nepažadėjo ir paskambins kada
nors, bet kurią akimirką. Taigi užuot puolusi aimanuoti, ji
nerūpestingai tarė:
- Sekmadienio vakaro melancholija, - ji dažnai šnekėda­
vosi su Tedu, Džoi, Dilanu - tiesą sakant, su visais, kurie
dirba, - apie vidinį didžiulės baimės antplūdį sekmadieniais
maždaug penktą valandą popiet. Mintis, kad pirmadienio ry­
tą turėsi eiti į darbą, smogia it tona plytų. Nors dar turi kelias
savaitgalio valandas, tavo ketinimai ir tikslai dingsta, vos ta­
ve apima pražūtinga neviltis.
Tedas dirstelėjo į laikrodį, atrodo, patenkintas tokiu paaiš­
kinimu.
- Dešimt po penkių. Kaip tik laiku.
- Mane kankina uždaros erdvės baimė. Eime į lauką, - Eš­
ling ką tik prisiminė vieną iš svarbiausių vyrų ir moterų įsipa­
reigojimų taisyklę. Markas, aišku, nepaskambino, nes ji juk
laukė jo skambučio prie telefono! Vos tik ji išeis iš namų, jis
ims deginti telefono linijas.
Prieš jiems išeinant ji pagriebė keletą knygų Bū. Aną vakarą

198
ji buvo nemaloniai užklupta, kai savo rankinėje neturėjo ro­
mano, kurį būtų galėjusi pasiūlyti vietoj „Grybų enciklopedi­
jos44. Bet įsikišusi į krepšį „N uobodybę44 sutriko. Ar jis neįsi­
žeis, jei duos jam knygą apie heroino vartojimą? Ar nepagalvos,
kad tai užuomina?
Reikia elgtis apdairiai. Tad ši knyga dingo iš rankinės. Ją
pakeitė „Didžiausias susijaudinimas44 ir kelios šlamštiškos
mokslinės fantastikos knygos, kurias jai padovanojo Felimas
prieš porą metų gimtadienio proga ir kurių ji taip ir neper­
skaitė. Berniukų knygos. Bet gatvėje Bū nebuvo.
Tedas su Ešling nupėdino į Long Holą išlenkti keleto gan
silpnų gėrimų, paskui Milano picerijoje sušlamštė beskonę pi­
cą ir parsliūkino namo. Kai tik Ešling įėjo pro duris, pirmiau­
sia pamatė raudonai blyksinčią atsakiklio lemputę. Na štai! Ji
buvo taip pasirengusi nusivylimui, kad, regis, net įsivaizdavo
tą jausmą. Stovėjo ir žiūrėjo, kaip blykčioja švieselė. Mažas
raudonas rutuliukas, jokio mažo raudono rutuliuko, mažas
raudonas rutuliukas, jokio mažo rutuliuko... Gerai, tai buvo
žinutė. Paspaudus mygtuką, ją persmelkė siaubinga mintis.
Jeigu tai Cormac pranešimas, kad trečiadienį jie atveš visą
sunkvežimį krūmų, imsiu rėkti.
Bet žinutė buvo ne iš paslaptingojo sodo tiekėjo ir ne iš Mar­
ko Valentaino. Iš Ešling tėvo.
O Dieve, kas atsitiko?
Jos balsas pasigirdo po tylos, kurią drumstė traškesiai, nuo­
latinis bruzdesys ir adenoidinis kvėpavimas. Paskui jis tarė
kažkam, kas buvo su juo kambaryje: „D abar galiu kalbėti?44
Kitas žmogus - matyt, Ešling motina - pasakė kažką, ko
Ešling neišgirdo, ir tada Maikas Kenedis prabilo:
- Buvo keli trumpi ir vienas ilgas. Dieve, nepakenčiu šitų
mechanizmų... Ešling, čia tėtis. Jaučiuosi kaip visiškas kvai­
lys, šnekėdamasis su šiuo aparatu. Mes tik pagalvojom, kad
jau senokai nieko apie tave negirdėjom. Ar tau viskas gerai?

199
Mudviem sekasi puikiai. Praėjusią savaitę skambino Džane-
ta. Ji atsikratė katino, kuris, jai miegant, nuolatos daužydavo
ją galva. Ir gavome laišką iš Oveno. Rašo atradęs naują gentį.
Žinoma, ne visai naują. Naują tik jam. Atrodo, tu labai užsi­
ėmusi naujame darbe, bet nepamiršk ir mūsų, gerai? Chacha-
cha. Ak, iki.
Dar daugiau traškesių ir kvėpavimo. Paskui: „Ką man da­
ryti dabar? Tik padėti ragelį? Ar nereikia paspausti mygtuko
ar dar ko nors?“
Ūmai ryšys nutrūko.
Ešling susinervino, pajutusi kaltę ir apmaudą, o Markas Va­
lentainas visiškai išgaravo iš galvos. Ją užgulė greito vizito į
Korką našta. Būtinai turi jiems paskambinti. Ypač kai jaunes­
nioji jos sesuo įstengė įveikti aštuonių valandų skirtumą, kad
paskambintų iš Kalifornijos, o jos brolis Ovenas nepatingėjo
parašyti laiško iš Amazonės.
Žvilgtelėjo į nuotrauką, kurią laikė pasidėjusi ant televizo­
riaus. Ji ten stovėjo taip seniai, kad Ešling dažniausiai jos ne­
pastebėdavo. Bet užplūdus jausmams, kuriuos sukėlė telefo­
no skambutis, Ešling paėmė nuotrauką ir įsižiūrėjo, tarsi
ieškodama kokio nors paaiškinimo.
Kaip ir visada, Maikas Kenedis jai atrodė išvaizdus vyriš­
kis. Įžūlus ir aukštas, juokiasi į fotoaparatą, jo aštuntojo de­
šimtmečio pradžios žandenos ir plaukai raitosi ant raštuotų
marškinių apykaklės. Tai keista, nes, viena vertus, jis - jos
tėtis, bet, kita vertus, panašus į nedorą žmogų, kurį pamatai
vakarėlyje ir prie kurio tave traukia, bet savisaugos instinktas
perspėja geriau laikytis atokiau.
Maikas apkabinęs keturmetę Džanetą. Ji pasilenkusi ir įsi­
kišusi kumštuką tarp kojų - mat nori į tualetą, nes fotoapara­
tas visados ją šitaip veikdavo. Atsišliejusi į Maiką, stovi M o ­
nika, savo rausvai rudose, įvilktose į pirštines rankose laikanti
trejų metukų Oveną. Ji laiminga šypsosi, atrodo neįtikėtinai

200
jauna su lygiais sušukuotais plaukais ir kerinčiu Priscilos Presli
makiažu. O centre tarp dviejų suaugusiųjų įsispraudusi Eš­
ling, komiškai skersakiuojanti.
Liuciferis prieš nuopuolį. Visados taip pagalvodavo, kai žiū­
rėdavo į šią nuotrauką. Jie atrodė tobula nedidelė šeima. Bet
ji dažnai pasvarstydavo, ar tik ne tada į jų šeimą jau buvo
įsimetęs puvinys.
Ešling padėjo nuotrauką ir grįžo į dabartį. Jau buvo praėju­
sios maždaug trys savaitės, kai paskutinįsyk skambino m a­
mai su tėčiu. Ne todėl, kad buvo juos pamiršusi, - labai daug
apie juos galvodavo, bet kone visados rasdavo dingsčių ne­
skambinti.
Be to, ji niekados nepasigesdavo bendravimo su jais. Pa­
vyzdžiui, Klodą kasdien skambina savo mamai. Bet Brajanas
ir M aurina Njugentai buvo visai kitokie nei Maikas ir M oni­
ka Kenedžiai. Jei Brajanas ir M aurina būtų jos tėvai, galbūt ji
nuolatos palaikytų su jais ryšį.
22

Pirmadienio rytas. Pagal tradiciją - juodžiausias iš visų rytų.

(Išskyrus ne darbo pirmadienius, po kurių išaušta antradie­
nis.) Vis dėlto tą rytą Liza jautėsi labai atkutusi. Mintis, kad
eis į darbą, privertė susiimti - bent jau darys tai, kas padės.
Norėjo palįsti po dušu, bet vanduo buvo šaltas kaip ledas.
Ji laikinai atidėjo ketinimą čiupti Džeką už pakarpos, kad
pagaliau pataisytų vandens bako relę, kai poniai Morli išsprū­
do, kad jis plūkėsi visą savaitgalį, ramindamas įtūžusius elek­
trikus, ir vos susidorojo su televizijos operatoriais. Jis atrodė
išsekęs ir labai prastos nuotaikos.
Išblyškusiai ir vėluojančiai Ešling ši diena taip pat buvo ne
iš lengvųjų. Ji dar pasunkėjo, kai Džekas Divainas iškišo gal­
vą iš savo kabineto ir atžariai tarė:
- Panele Pataisyk?
- Pone Divainai?
- Gal šnektelėtume?
Sunerimusi ji per greitai atsistojo ir turėjo palaukti, kol su­
sireguliuos kraujotaka ir kvėpavimas.
- Arba įkliuvai į didžiulę bėdą, arba užvaldei jį, - džiugiai
sušnabždėjo Triks. - Kas dedasi?
Ešling buvo nenusiteikusi plepėti su Triks ir pritarti jos dar-
kymuisi. Nė nenumanė, kodėl Džekas Divainas nori pasikal­
bėti su ja akis į akį. Tikėdamasi paties blogiausio, nukėblino į
jo kabinetą.
- Uždaryk duris, - liepė jis.
Mane ketina atleisti iš darbo. Ją ėmė krėsti šaltis.
Už jos trinktelėjo durys, kambarys akimirksniu sumažėjo ir
patamsėjo. Prie tokios atmosferos prisidėjo ir tamsūs Džeko
plaukai, tamsios akys, tamsiai mėlynas kostiumas ir niūri

203
nuotaika. Viskas atrodė dar blogiau, nes jis ne sėdėjo prie
stalo, bet sūpavosi priešais jį, taigi tarp jo ir Ešling buvo likę
labai mažai erdvės. Jis vertė ją jaustis itin nepatogiai.
- Norėjau tau atiduoti tai be pašalinių akių.
Ji atsilenkė tolyn nuo jo, nors nebuvo kur trauktis. Jis įbru­
ko jai plastikinį maišelį, Ešling paėmė jį tylėdama. Per miglą
pamatė, kad įspėjimo apie atleidimą laiškui jis šiek tiek per
didelis.
Ji tiesiog laikė jį rankose, o Džekas nekantraudamas nusi­
juokė ir tarė:
- Pažiūrėk, kas viduj.
Maigydama plastiką, Ešling žvilgtelėjo į perlų spalvos maiše­
lį. Jos nuostabai, jame buvo dviejų šimtų Marlboro cigarečių
blokas, ant jo celofano priklijuota raudona rožytė.
- Aš nuolatos prašinėjų tavęs cigarečių, - Džekas gręžė ją
akimis. - Hm, atsiprašau, - pridūrė. Neturėjo to sakyti.
- Kaip gražu, - sumurmėjo ji, priblokšta tokios atomazgos
ir rožytės.
Pirmąkart nuo tada, kai juodu susipažino, Džekas nuošir­
džiai nusijuokė. Atmetęs galvą kvatojo nuoširdžiu, geru juo­
ku iš pat gelmių.
- Gražu? - sušuko jis, spindėdamas iš džiaugsmo. - Gražūs
burlaiviai, gražios aštuonių pėdų aukščio bangos. Bet gražios
cigaretės? Tiesą sakant, gal tu ir teisi.
- J a u maniau, kad norite mane atleisti iš darbo, - leptelėjo
Ešling.
Jo veidas net persikreipė iš nuostabos.
- Atleisti tave?.. Bet, mažoji panele Pataisyk, - pasakė jis, ir
staiga jo balsas pasidarė švelnus, o akys žaismingos, - kas
tada mus aprūpintų pleistrais, vaistais nuo galvos skaudėjimo,
skėčiais, žiogeliais, ta priemone nuo šoko, kaip ji vadinasi?..
- Gelbėjimo priemonė, - dabar ji būtų jai pravertusi. Jai
reikėjo išeiti. Kad vėl galėtų kvėpuoti.

204
 - Ko taip išsigandai? - dar švelniau paklausė jis. Jai pasiro­
dė, kad jo kūnas prisislinko dar arčiau.
- Nieko! - sucypė ji it autobuso stabdžiai.
Sukryžiavęs rankas, jis įbedė į ją akis. Išsilenkusi kam pu­
čiuose jo burna vertė ją jaustis mergaitiškai ir kvailai, tarsi jis
būtų iš jos tyčiojęsis. Paskui jo susidomėjimas staiga dingo.
- Ką gi, - atsiduso lįsdamas atgal už stalo. - Eik... Bet ki­
tiems nė žodžio, - mostelėjo jis maišelio link. - Nes ir jie to ­
kio užsimanys.
Ešling nusliūkino lyg nesavomis kojomis prie savo stalo.
Laikykis drąsiai. Ji buvo sukrėsta, kad Džekas Divainas ne
toks jau ir paslaptingas šunsnukis, koks iš pradžių atrodė. Bet
keisčiausia, kad jai šovė mintis, jog būtų labiau patikę, jei jis
iš tiesų būtų šunsnukis. Vėliau tą dieną ji pagalvojo, kad tai
tik verslas.
Į kontorą įsvirduliavo Mersedes, ir visi kone nugriuvo nuo
kėdžių, išvydę, kad jos jausmai liejasi per kraštus. Tai buvo
jai nebūdinga. Kaip buvo liepusi Liza, ji pamėgino paimti in­
terviu iš pamišėlės Fridos Kieli. Nors Mersedes ir praleido
visą savaitgalį Donegale, fotografuodama Fridos drabužius
dvylikos puslapių reportažui, Fridą privertė ją laukti pusan­
tros valandos ir tada atvirai prisipažino niekada negirdėjusi
nei apie ją, nei apie „Kolin“ .
- Kas jūs? - paklausė ji. - „Kolin“ ? Po velnių, kas tai? Kas
tai?
- J i - maniakė. Pamišusi kalė, - šnypštė Mersedes, paskui ją
ištiko pažeminimo traukulių priepuolis. - Pamišusi sušikta
KA L Ė!

- Priešmenstruacinis psichopatinis pragariškas siautulys, -

Kelvinas labai norėjo palaikyti Mersedes.
- Sizoidinė kekšė, - įsiterpė Triks.
- Ir tikra džiūsna, - pridūrė nuoboda Bernardas, neturėjęs
nė menkiausio supratimo, kaip ji atrodo, bet mėgęs gerą kalę

205
tiek, kiek įstengia mėgti mamytės vaikelis. - Ant apgraužto
kaulo rastum daugiau mėsos.
Triks metė į jį paniekinamą žvilgsnį.
- Tai komplimentas, kvaily. Tu visiškai nieko nesupranti.
Visi susiriesdami įžeidinėjo Fridą Kiely, išskyrus Ešling, ji
jau anksčiau buvo girdėjusi, kad Fridą iš tikrųjų kuoktelėjusi.
Matyt, buvo truputį šizofreniška ir nenorėjo gerti vaistų.
- Bet, - įsikišo Ešling, manydama ką nors turint ją ginti, -
ar jums neatrodo, kad prieš apkalbinėdami turėtume bent šiek
tiek įlįsti į jos kailį?
- Teisybė, - pritarė Džekas, ką tik išėjęs pasižiūrėti, dėl ko
kilo tas sąmyšis. - Tada nulėktume nuo jos per mylią. Skam­
ba puikiai, - jis nusiuntė Ešling pašaipią šypseną ir pasakė: -
Dėl Dievo meilės, Ešling, elkis pagal savo metus ir neribok
greičio.
Liza pralinksmėjo.
- O kokia yra greičio riba šioje šalyje?
- Septyniasdešimt, - atsakė Džekas ir užtrenkė savo kabi­
neto duris.
Ešling ir vėl ėmė nekęsti Džeko. Viskas sugrįžo į įprastas
vėžes.

Nors Markas Valentainas neturėjo jos darbo telefono nume­

rio, Ešling vos susitramdė, kai be dešimt keturios Triks pada­
vė jai telefono ragelį tardama:
- Tau skambina vyriškis.
Ešling stvėrė ragelį, minutėlę luktelėjo, norėdama susikaupti,
tada užburkavo:
- Sveeeikiii.
- Ešling? - tai buvo Dilanas, jis atrodė suglumęs. - Ar per-
sišaldei?
- Ne, - nusivylusi prabilo normaliu balsu. - Maniau, kad
skambina kas nors kitas.

206
 - Gal šįvakar išgertume? Galiu atvažiuoti j miestą tau pato­
giu laiku.
- Žinoma, - tai ją atitrauks nuo budėjimo namie prie tele­
fono. - Užeik į kontorą apie šeštą.
Tada skubiai paskambino į namus, tikrindama, ar nėra ži­
nučių. Nuo paskutinio patikrinimo buvo praėję tik penkioli­
ka minučių, bet ką gali žinoti.
Arba sužinai, kad niekas neskambino.
Kai penkiolika po šešių redakcijoje pasirodė Dilanas su už­
kritusiais ant akių šviesiais plaukais, puikaus sukirpimo lini­
niu kostiumu ir švariais baltais marškiniais, kilo šioks toks
sujudimas. Jam stovint prie Ešling stalo, atrodė, kad kažkas
atsitiko. Jis buvo persikreipęs, tarsi būtų išsinarinęs petį.
- Ar gerai jautiesi? - Ešling atsistojo, apėjo aplink jį ir su­
prato, kodėl jis toks susisukęs: mėgino už nugaros paslėpti
H M V maišelį.
- Dilanai, aš nepasakysiu Klodai, kad prisipirkai kom pak­
tinių plokštelių.
- Atleisk, - susigėdęs truktelėjo pečiais. - Štai kas nutinka,
kai dirbi Sendifordo tyruose. Kai tik atvažiuoju į miestą, mu­
zikos parduotuvėse sužvėrėju. Paskui pasijuntu kaltas.
- Aš saugosiu tavo paslaptį.
- Naujas švarkelis? - paklausė Dilanas, kai Ešling išjungi-
nėjo aparatūrą.
- Atvirai kalbant, taip.
- Leisk tave apžiūrėti.
Primygtinai reikalaudamas, kad ji ramiai stovėtų, jis nu­
žvelgė jos pečius, linktelėjo ir tarė:
- Taip, - Ešling visai rimtai stengėsi įtraukti pilvą, kai jis
perliejo žvilgsniu šonines siūles, vėl linktelėjo ir pasakė: -
Taip, - šįkart labiau pritariamai. Paskui pakėlė akis. - Tau
tinka, - šypsodamasis užbaigė. - Iš tikrųjų tau tinka.
- Tu tikras šelmis, - apžiūra tęsėsi, ir Ešling juto vis didesnį

207
malonumą. Dilanas niekados nešykštėjo komplimentų. Net ir
žinant, kad jis žarstė juos be jokio saiko, buvo sunku nepati­
kėti, o dar sunkiau - nešvytėti iš pasitenkinimo. - Tu pavojin­
gas, - spindėjo ji.
- Eime.
Ji pasisuko eiti ir netoliese pamatė Džeką Divainą, niūriai
vartantį aplanką, gulintį ant Bernardo stalo. Atsisveikindama
ji nervingai nusišypsojo, ir vieną nerimastingą akimirką jai
pasirodė, kad jis nė neketina pažvelgti jos pusėn. Tada Dže­
kas sunkiai atsiduso ir tarė:
- Labanakt, Ešling.

Tualete Liza patobulino makiažą, nes vakare turėjo susitikti

su garsiu airių virėju ir vylėsi įtikinsianti jį rašyti nuolatinius
straipsnius apie kulinariją. Skubėdama į kontorą pasiimti švar­
kelio, per greitai apėjo duris ir susidūrė su nepažįstamu švie­
siaplaukiu vyriškiu. Ji trenkėsi pečiu jam į krūtinę, nuo jo plūs­
telėjo šiluma, sklindanti per marškinius.
- Atsiprašau, - jis uždėjo didžiules plaštakas jai ant pečių. -
Ar jūs sveika?
- Regis, taip, - jai atsitiesus, jie apsikeitė smalsiais įdėmiais
žvilgsniais. Tada šalia jo Liza pamatė Ešling. Ar tai jos vaiki­
nas? Ne, žinoma, ne.
- Kas ji} - susidomėjo Dilanas, kai už jų užsivėrė lifto durys.
- Tu - laimingai vedęs vyras, - priminė jam Ešling.
- Aš tik paklausiau.
- Liza Edvards, mano viršininkė, bet Ešling nebuvo užmiršusi
pokalbio su Klodą apie visas konferencijas, kuriose dalyvavo
Dilanas. Ar jis iš tikrųjų jai ištikimas? Ji skubiai paklausė: -
Kur eisime?
Jis nusivedė ją į „M elburną44, ten buvo priplūdę baigusių
darbą ūžautojų.
- Turėsime stovėti, - pasakė Ešling. - Nebus kur atsisėsti.

208
 - Niekada nesakyk niekada, - mirktelėjo Dilanas. - Palauk.
Tada pripuolė prie stalo, apsėsto žmonių, šypsodamasis per­
simetė su jais keliais žodžiais ir grįžo pas Ešling.
- Eikš, jie užleidžia mums vietą.
- Kaip? Ką jiems pasakei?
- Nieko! Tik pamačiau, kad jie rengiasi eiti.
- Hmmm.
Dilanas mokėjo taip žaviai įtikinėti, kad būtų įstengęs par­
duoti druską Sibirui.
- Šok čionai, Ešling. Iki, labai ačiū, - visi šypsojosi, o jis
atsisveikino su stalo dovanotojais. Paskui Dilanas įtartinai grei­
tai prasibrovė pro minią prie baro ir atnešė gėrimų. Ešling
nesistebėjo, kad Dilanui visados pasisekdavo, ir kai jis prie­
šais pastatė džiną su tonikų, ji, kaip retkarčiais darydavo, ėmė
svarstyti, kaip jaustųsi ištekėjusi už Dilano. Gal būtų tikra
palaima, pagalvojo ji.
- Klok man viską, viską apie savo puikų naująjį darbą, -
gyvai paragino Dilanas. - Noriu viską apie jį žinoti.
Ešling pakerėjo užkrečiamas jo entuziazmas. Ji labai įsilinks­
mino, apibūdindama bendrais bruožais visus gana skirtingus
„Kolin“ personažus ir kaip jie vienas su kitu bendrauja - arba
ne, nes būna ir taip.
Dilanas kvatojo iš širdies, jam iš tikrųjų buvo smagu, ir Ešling
jau beveik patikėjo esanti puiki pasakotoja. Dilanas elgėsi taip
pat lengvabūdiškai, kaip ir tada, kai žavėjosi nauju jos švarke­
liu. Jis turėjo didžiulę dovaną: šalia jo žmonės jausdavosi pui­
kiai. Kitaip nemokėjo. Jis neveidmainiavo. Tik šiek tiek persi­
stengdavo. Ji neturėtų daryti klaidos ir pasakoti kitiems tos
pačios kvailos istorijos, tikėdamasi tokių pat juoko pliūpsnių.
- Dievaži, moki prajuokinti, - jis susidaužė su ja, skelbda­
mas pagyrimo tostą. Koketiškas jo elgesys visada būdavo ap­
gaulingai daug žadantis. Ešling nežiūrėjo į tai rimtai. Bent jau
dabar nebežiūrėjo.

209
 - Taigi kaip sekasi kompiuterių verslas? - galų gale pasitei­
ravo ji.
- Dieve! Esu beprotiškai užsiėmęs! Tiek daug užsakymų,
kad nespėjam jų laiku patenkinti.
- Oho! - Ešling stebėdamasi papurtė galvą. - Kai pirmą­
kart tave sutikau, abejojai, ar bendrovė išsilaikys vienerius
metus. O dabar tik pamanyk!
Jai užsiminus apie pirmąjį jų susitikimą, nuotaika kiek su­
bjuro, nors labai nežymiai. Bet, laimė, jie jau buvo bebaigią
savo gėrimus, taigi Ešling pašoko nuo kėdės.
- To paties? Sėskis, aš atnešiu.
- Visai ne, aš...
- Sėskis, Ešling, primygtinai prašau.
Tai dar vienas jam būdingas bruožas. Dilanas net nedėda­
mas jokių pastangų buvo stilingai dosnus.
Kai jis vėl grįžo su gėrimais, Ešling susirūpinusi paklausė:
- O kokia ta ypatinga priežastis, dėl kurios norėjai su mani­
mi susitikti?..
-Taaaiippp, - lėtai ištarė Dilanas, rankose vartydamas alaus
padėkliuką. - Taip, priežastis yra, - staiga jis pasijuto nejau­
kiai, ir tai kėlė nerimą. - Tu nieko... nepastebėjai?.. - jis nuti­
lo ir prikando liežuvį.
-K o ?
- Kalbu apie Klodą.
- Ką nori pasakyti?
- Aš... - didelė ilga pauzė, - ... susirūpinęs dėl jos. Ji, regis,
visą laiką jaučiasi nelaiminga, dažnai greit supyksta ant vai­
kų, o kartais net pasielgia... truputį neapgalvotai. Molė skun­
dėsi, kad Klodą jai pliaukštelėjo, bet mudu juk niekada ne-
mušam savo vaikų.
Po dar vienos nesmagios pauzės Dilanas vėl prabilo:
- Tai gal nuskambės kvailai, bet ji nuolatos remontuoja
namus. Vos užbaigiame dekoruoti vieną kambarį, ji jau ima
kalbėti, kad perdažys kitą. O kai mėginu apie tai pasišnekėti,
nieko nepešu. Visaip svarsčiau... Pamaniau, gal ji prislėgta.
Ešling susimąstė. Na taip, Klodą nuolatos niurzgia, pasta­
ruoju metu sunku su ja susikalbėti. Ji lyg apsėsta dėl to deko­
ravimo. O jos prisipažinimas, kad pasakiusi Molei, jog Bar­
nis mirė, Ešling pasirodė keistas ir nesuprantamas. Tiesiog
pribloškiantis. Bet Klodą gal ir pagrįstai teisinosi, kad ir ji
turi jausmus. Tačiau dabar, turint galvoje Dilano susirūpini­
mą, situacija akimirksniu vėl pasidarė grėsminga.
- Nežinau. Galbūt, - susimąsčiusi atsakė Ešling. - Bet su
vaikais nelengva. Jie reikalauja labai daug dėmesio. O jei esi
priversta su jais praleisti daugybę valandų...
Dilanas palinko į priekį, įdėmiai klausydamasis Ešling, tar­
si būtų norėjęs įsidėmėti arba sukaupti jos žodžius. Bet kai ji
nutilo, jis pasakė:
- Tikiuosi, kad nesupyksi dėl to, ką pasakysiu: maniau, jog
turėtum atpažinti kai kuriuos ženklus. Nes tavo motina... Ta­
vo motina? - pasufleravo jis, kai Ešling ir toliau nepratarė nė
žodžio. - Ji sirgo depresija, ar ne?
Dilano švelnumas nepaskatino Ešling kalbėti.
- Pamaniau, kad Klodą gal susirgo ta pačia...
Staiga Ešling nuklydo į praeitį, prisiminė tada siautėjusį pa­
mišimą ir tvyrojusį siaubą. Jos ausyse suskambo seniai girdėti
riksmai ir klyksmai, o jos burnos raumenys priešinosi didžiau­
siam jos nenorui kalbėti apie tai. Tvirtai, kone agresyviai ji
tarė:
- Klodą visai nepanaši į mano motiną.
- Ne? - Dilano viltis buvo sumišusi su geidulingu smal­
sumu.
- Priekinio kambario dekoravimas - tai ne depresija. Na,
dar ne depresija, kiek suprantu apie tą ligą. Ar ji nenori keltis
iš lovos? Ar nori būt mirusi?
- Ne, - jis papurtė galvą. - Visai ne. Nieko panašaus.

2 11
 Nors ir jos motinai liga taip pat prasidėjo ne nuo to. Ji plė­
tėsi pamažu. Ešling nenoromis persikėlė j tuos senus laikus,
kai buvo devynerių metų mergaitė.
Tada ji pirmąkart suprato, kad dedasi negeri dalykai. Jie
atostogavo Keryje, ir jos tėtis, žvelgdamas į nuostabų saulėly­
dį, tarė:
- Ar ne puiki nuostabios dienos pabaiga, Monika?
Įbedusi akis į tolį, Monika vangiai atsakė:
- Ačiū Dievui, leidžiasi saulė. Noriu, kad ši diena kuo grei­
čiau baigtųsi.
- Bet šiandien buvo taip gera, - paprieštaravo Maikas. -
Švietė saulė, mes žaidėm paplūdimyje...
O Monika tepasakė:
- Aš noriu, kad ši diena baigtųsi.
Ešling liovėsi šėlusi su Džaneta ir Ovenu, pasijuto atstumta
ir sutrikusi. Ji manė, kad tėvai neturi jausmų, šiaip ar taip, tik
ne tokių. Jie galėdavo būti nepatenkinti, kai nepadarydavai
namų darbų arba nesuvalgydavai vakarienės, bet nelaimin­
gi - jokiu būdu.
Pasibaigus dviejų savaičių atostogoms, jie parvažiavo na­
mo, bet motinos nuotaika pradėjo nuolatos kaitaliotis: vieną
akimirką ji būdavo jauna, graži ir laiminga, o jau kitą - tyli ir
susimąsčiusi. Ji nebesidažė plaukų. Ir verkdavo. Visą laiką aša­
ros be garso riedėdavo jai per veidą.
- Kas atsitiko? - vis klausinėdavo Maikas. - Kas atsitiko?
- Kas atsitiko, mama? - teiraudavosi Ešling. - Ar tau skau­
da pilvuką?
- M an skauda sielą, - šnabždėdavo ji.
- Išgerk dvi vaikiškas tabletes, - Ešling kartodavo kaip pa­
pūga motinos žodžius, kai jai pačiai ką nors susopdavo.
Ją slėgdavo kitų žmonių nelaimės. Tris dienas ji praverkė
dėl bado Afrikoje. Bet kai Ešling parėjo į namus su džiugia
žinia iš Klodos motinos, kad „jie siunčia tenai m aistą44, M o ­

2 12
nika vėl puolė į ašaras, šįkart dėl pamestinuko kūdikio, kuris
buvo rastas kartoninėje dėžėje.
- Vargšas vaikelis, - virpėjo ji. - Tas vargšas bejėgis vai­
kelis.
Kol motina raudojo, tėtis stengėsi šypsotis už du. Labai šyp­
sotis. Jis šypsodavosi visada. Jo darbas buvo sunkus ir svar­
bus. Ešling vis girdėdavo kitus sakant: „Tavo tėtis dirba labai
įtemptą svarbų darbą“ . Jis buvo komivojažierius ir keliauda­
vo iš Limeriko į Korką, iš Kagano į Donegalą, tai priminė
fenijų nuotykius. Jis buvo toks užsiėmęs ir nepakeičiamas, kad
dažnai išvažiuodavo visai darbo savaitei. Ešling didžiuodavo­
si tėvo darbu. Kitų tėčiai grįždavo namo kas vakarą pusę še­
šių, ir ji neįstengė užgniaužti paniekos, kad jų darbai visai
nesvarbūs.
Jos tėtis grįždavo savaitgaliais ir nepaliaujamai šypsodavosi.
- Ką šiandien veiksime? - suplodavo rankomis ir džiugiai
išsišiepdavo šeimai.
- M an vis tiek. M ano siela miršta.
- Žinoma, kodėl norėtum veltis į tokias kvailystes? - erzin­
davo jis mamą.
Atsisukęs į Ešling, nusišypsodavo ir mįslingai tardavo:
- Tavo motina - tikra artistė.
Jos motina rašydavo eilėraščius. Vienas buvo net išspaus­
dintas antologijoje, kai Ešling buvo dar kūdikis, o prasidėjus
raudoms ir kitoms keistenybėms, ji pasinėrė į kūrybą. Ešling
numanė, kokie tie eilėraščiai. Tai gražūs besirimuojantys žo­
džiai apie saulėlydžius ir gėles, dažniausiai gelsvuosius narci­
zus. Bet kai vieną kartą Klodą krizendama pakurstė ją ir jos
užmetė akį į kelis Monikos eilėraščius, Ešling pribloškė jų pri-
mytivumas. Nors šiaip ji susikrimto, bet dėl vieno dalyko labai
apsidžiaugė: Klodą, tiesą sakant, beveik nemokėjo skaityti.
Eilėraščiai buvo be rimo, eilučių ilgis neteisingas, bet didžiau­
sią nerimą kėlė keletas žodžių. Monikos Kenedi eilėraščiuose

213
nebuvo gėlių. Užtat knibždėte knibždėjo keistų, žiaurių posa­
kių, juos šifruodama Ešling sugaišo daug laiko.

Susiūtas į tylą
Mano kraujas juodas.
A š - sudužęs stiklas,
A š - rūdijantys ašmenys,
A š - nusikaltimas ir bausmė.

Sugrįžusi į dabartį, Ešling susizgribo, kad Dilanas sunerimęs

smalsiai žiūri į ją.
- Ar gerai jautiesi? - paklausė.
Ji pritariamai linktelėjo.
- J a u maniau, jog kažkur nuklydai.
- Nieko tokio, - tarė Ešling. - Ar Klodą nepradėjo rašyti
eilėraščių? - ji prisivertė nusišypsoti.
- Klodą! Tai bent mintis, - Dilanas tyliai sukikeno, tarsi
suvokęs, koks jis buvo kvailys. - O jeigu ji pradės kurti eilė­
raščius, ar turėčiau sunerimti?
- Kol ji to nedaro, nėra ko jaudintis. Matyt, tiesiog yra pa­
vargusi ir jai reikia atsipūsti. Ar negalėtum sugalvoti jai kokio
nors malonumo? Pradžiugink ją, važiuodamas kartu atosto­
gauti, dar kitais mielais dalykais.
Še tau, piktai pagalvojo. Ji pajuto šiokį tokį apmaudą, kad
jis prašo jos patarimo, kaip praskaidrinti Klodos gyvenimą.
- Kol kas išeiti atostogų negaliu, - pasakė Dilanas.
- Tada nusivesk ją prašmatnios vakarienės.
- Klodą ims nerimauti dėl auklės.
- Kodėl? Ką bloga padarys tos auklės?
Dilanas, kiek sumišęs, nusijuokė.
- J i bijo, kad jos gali skriausti vaikus. Arba kad gali mušti
vaikus. Atvirai kalbant, kartais ir man neramu.
- Dieve, juk nuolatos atsiranda dalykų, kurie kelia nerimą.

214
Taigi pasikvieskite žmogų, kuriuo pasitikite. Na, kad ir savo
motiną?
- O ne! - liūdnai suraukė burną Dilanas. - Tai nebūtų gera
mintis.
Ešling linktelėjo. Tikra tiesa. Vos jaunoji ponia Keli ir ne
tokia jauna ponia Keli susiduria akis į akį, jos tučtuojau ima
vaidytis - dažniausiai dėl to, kaip geriau rūpintis Dilanu ir jo
vaikais.
- O Klodos motiną susuko artritas. Ji nepajėgs susitvarkyti
su vaikais.
- J e i nori, aš galiu pabūti, - pasisiūlė Ešling.
- Savaitgalio vakarą? Tokia jauna laukinuke kaip tu?
Padvejojusi ji tarė:
- Taip... Taip, - šįkart tai ištarė tvirčiau ir tarsi su iššūkiu. -
Kodėl gi ne?
Jeigu ji bus iš tikrųjų užsiėmusi, gal greičiau paskambins
M arkas Valentainas.
- Nuostabu, r- pralinksmėjo Dilanas. - Ačiū, Ešling, tu la­
bai miela. Užsakysiu staliuką šeštadienio vakarui. Pažiūrėsiu,
gal gausiu jį L’Oeuf.
Na, žinom a, pagalvojo Ešling, apsidžiaugusi prieš savo no­
rą. Kur kiturf L’O e u f - senas Dublino restoranų liūtas. Jis
garsėjo tuo, kad visada buvo madingas, nors ir nesiūlė Azijos
surogatų arba šiuolaikinės airių virtuvės. Amžinai žavus, o
maistas net būtų įstengęs išspausti ašarą. Kaip ir kainos.
- Ar tavo mamai dabar geriau? - Dilanas mėgino užglaisty­
ti primestą jai temą.
„G eriau“ - reliatyvi sąvoka, bet, kad ir kaip būtų, norėda­
ma jam įtikti, nors tai daryti ne visada buvo prasminga, Eš­
ling linktelėjo ir tarė:
- Taip, dabar geriau.
- Tu - puiki mergina, Ešling, - atsisveikino su ja Dilanas.
Taip, abejingai pagalvojo Ešling, argi n e?

215
T
23

Už dešimties minučių kelio nuo tos vietos, kur sėdėjo Dilanas

ir Ešling, Klarenso viešbutyje vakarieniavo Liza su Džasperu
Frenču, garsiuoju virėju. Džasperas primygtinai norėjo susi­
tikti su ja šiame restorane, kad galėtų supeikti maistą, toli
gražu ne tokį gardų, kokį jis gamino savo vardo restorane.
Tai buvo išvaizdus, bet nemalonus žmogus, jis akivaizdžiai
manė esąs genijus ir nieko daugiau neveikė, tik pavydėjo vi­
siems, besisukinėjantiems jo sferoje.
- Mėgėjai, - pareiškė jis, mostelėdamas į šeštą taurę vyno, -
mėgėjai ir diletantai. Markas Pjeras Vaitas - diletantas! Alas-
deiras Litlis - diletantas.
Dievuliau, tu tikras nūda. Liza linksėjo galvą ir šypsojosi.
Gerai, kad itin mokėjo derėtis su sunkiai sukalbamais žmo­
nėmis.
- Todėl mes ir pasirinkome jus, kad prisidėtumėt prie „Ko-
lin“ sėkmės, Džasperai.
Ji sakė ne visai tiesą. Į Džasperą nusitaikė todėl, kad jai
nepavyko įkalbėti Konrado Galagerio, pasiteisinusio didžiu­
liu darbo krūviu.
Kai Džasperas ėmė narčiai kėsintis į antrą vyno butelį, Liza
apstulbino jį, prašnekusi apie sinergizmą. Iš tikrųjų nieko ne­
žadėdama užsiminė, jog skiltis „Kolin“ lengvai praskins kelią
jo programai Randolph Media televizijos stoties 9 kanale.
- Aš sutinku! - nusprendė Džasperas. - Rytą pateikite man
sutartį.
- Tiesą sakant, ją turiu dabar, - meilikaujamai pasakė Liza,
naudodamasi proga.
Džasperas suraitė parašą pačiu laiku, nes buvo susiklosčiu­
si kebli padėtis: padavėjas atėjo paimti jos lėkštės. Kaip ir

217
paprastai, Liza tik pastumdė valgį po lėkštę, tačiau beveik
nieko neparagavo.
- Ar nepatiko vakarienė? - pasiteiravo padavėjas.
- Ne, ji buvo gardi, bet... - Liza pamatė, kad Džasperas
spokso į ją per stalą, ir skubiai pakeitė savo nuomonę, atsa­
kydama neutraliau: - Buvo skanu.
- J e i valgis buvo toks pat įžeidžiamai prastas, kaip ir mano,
nesistebiu, kad ji neįstengė jo nuryti net per prievartą, - pasi­
piktino Džasperas. - Rusiški blynai su juodu pudingu?
Trūksta žodžių. Absurdas!
- Apgailestauju tai girdėdamas, sere, - padavėjas vangiai
nužvelgė Džasperą ir švariai išvalgytą jo lėkštę. Kitados dirbo
tam pamišusiam šunsnukiui. - Ar norėsite užsisakyti deserto?
- Ne, nenorėsime! - atkirto suirzęs Džasperas Lizos nusivy­
limui, nes šią savaitę ji laikėsi pudingų dietos. Žinoma, leng­
vesnio jų varianto: švieži vaisiai, šerbetai, vaisių putėsiai. De­
šimt dienų viskas vyko sklandžiai, kol jos lūpų nepasiekė
svaiginantis punšas „Mirtis nuo šokolado".
Ką gi, nesvarbu. Ji sumokėjo už vakarienę, ir abu atsistojo.
Vienas iš jų žengė ne visai tvirtu žingsniu. Prie durų paspaudė
rankas, tada apgirtęs Džasperas puolė prie Lizos, bet ji taktiš­
kai jį atrėmė. Gerai, kad jau turi pasirašytą sutartį.
Džasperas grėsmingai nusvirduliavo gatve, ir vos tik Liza
liko viena, ją vėl užplūdo niaurastis. Kodėl? Kodėl čia viskas
klostosi daug sunkiau? Londone jai eitųsi kaip iš pypkės. Net
ir išėjus Oliveriui, ji sėkmingai gyveno toliau. Ji atkakliai dir­
bo, siekė įgyvendinti savo viziją, tvarkė reikalus ir buvo tikra,
jog už tokį triūsą bus apdovanota. Tačiau ta premija atiteko
kitai, ir dabar ji vargsta Airijoje, o mechanizmai, padėdavę
jai susidoroti su sunkumais, regis, čia prastai veikia.
Vakar ji nepaskambino mamai, nors ir buvo sekmadienis.
Jautėsi labai prislėgta. Įstengė nusliūkinti tik iki prišnerkštos
parduotuvės ant kampo nusipirkti ledų ir penkių laikraščių, o
grįžusi atgal tučtuojau susisupo į pledą ir visą dieną apatiškai
pratūnojo, kvėpuodama troškiais cigarečių dūmais. Vieninte­
lis jos ryšys su pasauliu buvo nepaliaujamas čionykščių aš­
tuonmečių kamuolio spardymas į jos laukujės duris.
Prieš pasigaudama taksi ji užsuko į spaudos kioską cigare­
čių, ir jai pašoko širdis, išvydus naują „Airių nėrėjos“ nume­
rį. Šis žurnalas buvo vienas iš „Kolin“ konkurentų, ir likusią
vakaro dalį ji turės ką veikti - mėsinės jį. Staiga namai nebe­
atrodė tokie atgrasūs.
- Sveika, Liiiza, - sušuko mažų mergaičių, žaidžiančių ant
kelio, pulkelis, kai ji išlipo iš automobilio. - Tavo seksuali
suknelė.
- Ačiū.
- O kokio dydžio tavo bateliai?
- Šešto.
Tada mergaitės surengė slaptą pasitarimą. Koks tas šeštas
dydis? Joms per didelis, galų gale nenoromis turėjo pripažinti.
Įžengusi į namus, ji nubloškė krepšį ant grindų, įjungė vir­
dulį ir patikrino telefono atsakiklį. Jokių žinučių, tačiau ji nė
kiek nenustebo, nes beveik niekas nežinojo jos telefono nu­
merio. Ir vis dėlto tebesijautė esanti nevykėlė.
Liza nusispyrė mielus batelius, nutėškė suknelę ant kėdės ir
jau movėsi surišamas virvele kelnes ir vilkosi trumpus marš­
kinėlius, kai pasigirdo durų skambutis. Matyt, viena iš mažių
paprašys, kad atiduotų joms savo rankinę, kai ši jai nusibos.
Atsidususi atidarė duris, bet ant slenksčio stovėjo palinkęs
Džekas, stengdamasis sutilpti į tarpdurį.
- O, - ištarė ji kaip kokia kvailė.
Pirmąkart matė jį be kostiumo. Ilgi marškiniai be apykaklės
buvo atsagstyti iki pusės krūtinės. Ne todėl, kad toks buvo jų
modelis, tiesiog trūko sagų. Žalsvos spalvos kelnės atrodė taip,
tarsi būtų jam tarnavusios du pasaulinius karus, o ties deši­
niuoju keliu žiojėjo atbrizgęs įplėšimas, iš po kurio švysčiojo

219
glotni kelio girnelė ir trijų colių plaukuotos odos plotelis. Jo
plaukai buvo dar labiau susitaršę nei paprastai, neką tvarkin­
gesnis ir veidas: Džekas buvo iš tų vyrų, kuriems reikia skus­
tis dukart per dieną.
Atsišliejęs į durų staktą, jis iškėlė gulintį delne įtaisą, tarsi
policininkas, rodantis savo pažymėjimą.
- Laiko relė tavo vandens bakui.
Tai nuskambėjo šiek tiek dviprasmiškai.
- Atleisk, kad uždelsiau, - tada šiek tiek patylėjo. - Ar da­
bar turi laiko?
- Užeik, - pakvietė Liza. - Užeik.
Ji buvo nustebusi, nes Londone dar niekas nebuvo apsilankęs
jos bute. Niekados nepaskirdavo susitikimo, pirmiausia ne­
peržvelgusi savo kalendoriaus ir nesužaidusi žaidimo „Aš la­
biau užsiėmusi ir svarbesnė už tave“ . Tai buvo nuodugniai
parengtas ritualas, kurį valdė griežtos taisyklės. Turėdavo būti
pasiūlytos ir atmestos mažiausiai penkios skirtingos datos, kol
galų gale buvo susitariama dėl abiem pusėms tinkamo laiko.
- Kitą antradienį? Negaliu, nes būsiu Milane.
O štai užuomina, atsakant į klausimą dėl kito vakaro:
- Ir niekados negaliu trečiadieniais, nes vakarais užsiiminė­
ju reiki.
Priimtinas atsakymas į tokius žodžius:
- Ketvirtadieniai man netinka, nes pas mane ateina konsul­
tantas.
Kitam vakarui statoma suma padidėja:
- Apie kitą savaitgalį negali būti nė kalbos. Jį praleisiu su
draugais namelyje prie ežero.
Į tai gudriai atsakoma:
- Visa kita savaitė užimta. Išvykstu į Los Andželą verslo
reikalais.
Kai galų gale data nustatyta, vis dar įmanoma - ir tikrai to
tikimasi, - kad atėjus tai dienai susitikimas bus atšauktas, tei­

220
sinantis organizmo paros ritmo sutrikimu, pasikeitus laiko
juostoms, vakariene su klientu arba kelione į Ženevą atleisti
septyniasdešimt žmonių.
Kaip Gucci saulės akiniai ir Prada rankinės, taip ir laiko
neturėjimas taip pat buvo padėties visuomenėje simbolis. Kuo
mažiau laiko turi, tuo esi svarbesnis. Akivaizdu, kad Džekas
to nežinojo.
Jis susižavėjęs apsidairė.
- Tu gyveni čia - kiek? - tris, keturias dienas, o čia jau
pasidarė daug gražiau. Tik pažvelk... - jis parodė į stiklinį
indą, primerktą daug baltų tulpių. - Ir tenai, - jo dėmesį pa­
traukė vaza su džiovintomis gėlėmis.
Gerai, kad jis nepamatė pakištų po lova puodelių, kuriuose
jau buvo pradėję augti pelėsiai, pamanė Liza. Jos namuose
visados triumfavo ne švara, o stilius. Ji turi susirasti namų
tvarkytoją...
- Ar nori ko nors išgerti? - pasiūlė ji.
- Gal alaus?
- Hm, ne, bet turiu baltojo vyno.
Jai pasidarė keistai malonu, kai jis sutiko išgerti taurę.
- Aš tik atsinešiu iš automobilio įrankius, - Džekas nėrė
laukan ir netrukus grįžo nešinas mėlyna metaline dėže.
O Dieve, jis turi įrankių dėžę! Liza turėjo labai tvardytis,
kad jo nepaliestų, neišplėštų likusių jo marškinių sagų, ap­
nuogindama plačią jo krūtinę, kuri buvo tiesiog tinkamo plau­
kuotumo, neperbrauktų rankomis per lygią jo nugaros odą...
- Ar tu neprieštarauji, jei atidarysiu užpakalines duris? -
įsiterpė į jos mintis, jau kėlusias galvoje sumaištį.
- Hm, ne, prašom, - kai jis ėjo per kambarį ir atšovė skląs­
tį, nejudintą nuo paskutinio jo apsilankymo, nulydėjo jį aki­
mis. Į virtuvę dvelktelėjo gaivus brizas, įpūsdamas drėgną va­
karinį lapų kvapą ir pavargusių po dienos paukščių cypsėjimą.
- Ar jau sėdėjai sode? - paklausė Džekas.

22 1
 Ne.
- Taip.
- Jame taip ramu, net sunku įsivaizduoti, kad esi mieste, -
jis linktelėjo galvą iš tarpdurio.
- Žinau, - papasakok man apie tai.
-Š t a i , - jis apžiurėjo baką. - Regis, visai nesudėtingas dar­
bas, bet niekada negali žinoti.
Tada jis pasiraitojo rankoves, parodydamas gražių savo ran­
kų raumenis, ir ėmėsi darbo. Liza atsisėdo virtuvėje, apsika­
binusi vieną kelį, ėmė labai džiūgauti, kad jos namuose yra
patrauklus vyriškis. Nesvarbu, nusprendė, jie neketina kalbė­
tis apie reklamą. Jokių nusivylimų, tarsi pagal užsakymą atsi­
rado proga paflirtuoti.
- Papasakok apie save, - koketuodama paprašė jo nugaros.
- Ką nori žinoti? - daužydamas metalą į metalą, jis buvo
nebe toks mandagus. Paskui staiga atsigręžė ir šiek tiek įsižei­
dęs sušuko:
- Nagi, Liza! Toks klausimas aptemdytų kiekvienam protą,
ir jis viską užmirštų.
- Papasakok, kaip trisdešimt dvejų metų tapai komercinės
televizijos, radijo stoties ir kelių sėkmingų žurnalų generali­
niu direktoriumi, - nors stengėsi šnekėti be užuolankų, buvo
pasinėrusi į meilikavimą.
- Tai darbas, - Džeko atsakymas buvo trumpas, lyg jis būtų
įtaręs, kad ji pučia miglas. - Buvau atleistas iš ankstesnio dar­
bo, tad turėjau užsidirbti pragyvenimui.
Atleistas? Jai tas nepatiko.
- Kodėl buvai atleistas?
- Pateikiau radikalią nuomonę apie tai, kad personalui bū­
tų mokama tiek, kiek jis vertas, ir kad jis turėtų teisę reikšti
nuomonę apie vadovavimą. Jie savo ruožtu ketino padaryti
nuolaidų ir nustatyti viršvalandžių ribas, bet valdyba nuspren­
dė, kad esu pernelyg kairuoliškas, ir aš išėjau iš darbo.

222
 - Kairuoliškas? - juk kairuoliai nuobodoki, ar ne? Jie ver­
čia tave žygiuoti ir važinėja siaubingais automobiliais. Tra­
bantais. Ladomis. Jei iš viso turi automobilį. Bet Džekas vai­
ruoja bymerį.
- Savo jaunystės dienomis, kai buvo daugiau idealizmo, -
jis smarkiai suveržė vamzdį veržliarakčiu, - būčiau apšauktas
socialistu.
- Bet dabar tu nesi toks? - sunerimo Liza.
- Ne, - niūriai sukikeno jis. - Nesijaudink. Aš pasidaviau,
pamatęs, kad daugelis darbininkų jaučiasi laimingi žaisdami
loto arba pirkdami privatizuotų įmonių akcijas, o jų ekono­
minė gerovė - ne kas kita, kaip rūpinimosi savimi laimė.
- Tas tiesa. Tik turi smarkiai dirbti, - pritarė Liza. Pagaliau
juk ji taip ir daro. Ji - darbininkų klasės atstovė - na, tokia
būtų, jeigu jos tėtis būtų iš tikrųjų dirbęs, - ir tai bylojo jos
naudai.
Džekas atsigręžė ir šyptelėjo. Pavargusia ir liūdna šypsena.
- Trumpai klok savo karjeros istoriją, - paprašė Liza.
Džekas vėl nusisuko prie vandens bako ir be jokio didelio
džiaugsmo išpyškino:
- Baigiau koledžą, gavau humanitarinių mokslų magistro
laipsnį ryšių srityje, atlikau privalomą airio tarnybą užsieny­
je: dvejus metus atpyliau Niujorko žiniasklaidos grupėje, ket­
verius - San Francisko kabeliniame tinkle. Grįžau į Airiją kaip
tik tuo metu, kai vyko ekonominis stebuklas, dirbau laikraš­
tyje. Kaip jau minėjau, buvau išspirtas iš darbo. Prieš dvejus
metus Kalvinas Karteris pasiūlė šį darbą.
- O kaip leidi laisvalaikį? - Lizai patiko žiūrėti, kaip Dže­
kui plušant marškiniai glaudžiai aptempia jo nugaros raume­
nis. - Pavyzdžiui, - ji šelmiškai nusišypsojo, deja, jis to nema­
tė, - ar žaidi golfą?
- Tai paskutinis sykis, kai taisau tavo baką, - sumurmėjo
jis.
 - Kažkodėl man ir atrodė, jog tu nesi golfo žaidėjas, - suki­
keno ji. - Taigi ką veiki}
- Liza, neuzdavinėk man tokių klausimų. Aš žinau, - jis
šyptelėjo jai per petį, - kad taisau vandens bakus. Nepranešęs
užsuku į atsitiktinius namus ir tikinu, kad turiu pataisyti ba­
ką. Kartais net kai jis nėra sugedęs, - jis nutilo susikaupęs,
metodiškai sukdamas varžtą, paskui tarė: - Kas dar? Kur nors
nueinu su savo mergina. Buriuoju.
- Jachtą? - nekantraudama paklausė Liza, ignoruodama
užuominą apie Mei.
- Ne, visai ne. Tai vienvietis laivelis, vos didesnis už bang­
lentę. Ak, pažiūrėkim. Pusę nakties žaidžiu Sim City, bet ar
tai irgi svarbu?
- Kas tai? Kompiuterių žaidimas? Žinoma, tai svarbu. To­
liau?
- Nežinau. Mes einam į alinę arba kur nors pavalgyti, labai
daug šnekam apie kiną, bet, tiesą sakant, to nesuprantu - nie­
kados taip ir neišsiruošiame pažiūrėti filmo.
Šiame sakinyje Lizai nepatiko tas „mes“ . Ji nutuokė, kad
už šio žodžio slypi Džekas ir Mei, ir nežinojo, kuo jie užsiim­
davo užuot ėję į kiną, tačiau galėjo nuspėti.
- Susitinku su keliais koledžo draugais, nemažai spoksau
televizorių, bet, ei, tik dirbu savo darbą!
- O taip, - žaismingai, bet su panieka pasakė Liza. Ji kai ką
suprato. - Štai ką tu labiausiai mėgsti, ar ne? Dirbti televizi­
joje?
- Ta... - ji pamatė, kaip įsitempė Džeko nugara, kai jis su­
sivokė, su kuo šnekasi. - Hm, man patinka ir žurnalai. N epa­
tikėsi, kiek daug darbo devintajame kanale...
-T aigi įstengtum išsiversti ir be „Kolin“, ir viso to papildo­
mo darbo? - erzino Liza.
Džekas taktiškai atrėmė jos klausimą.
- Dalykas tas, kad dabar devintasis kanalas kelia didelį pasi­

224
tenkinimą. Po dvejų kyšininkavimo ir kovos metų personalas
galų gale ėmė gauti gerus atlyginimus, rėmėjai patenkinti, o
vartotojai žiūri įdomias programas. Netrukus sulauksime ir
investuotojų, taigi galėsime užsakyti dar kokybiškesnes pro­
gramas.
- Aukščiausias taškas, - neaiškiai pratarė Liza. Jau ganėti­
nai prisiklausė apie devintąjį kanalą. - Ką dar veiki?
- Aaak, - garsiai pasakė Džekas. - Beveik kiekvieną savait­
galį lankau tėvus. Užsuku kokiai valandai. Jie jau nebejauni,
todėl laiką, praleistą su jais, reikia branginti. Ar supranti, ką
noriu pasakyti?
Liza tučtuojau pakeitė temą.
- Ar kada nors dalyvauji restoranų atidarymuose? Arba pri­
statymo vakarėliuose? Kituose renginiuose?
- Ne, - trumpai atkirto Džekas. - Nepakenčiu tokių sam­
būrių. Gimiau be vakarėlių liūto geno, nors neabejoju, kad
jau pastebėjai tą mano bruožą.
- Nejaugi? - apsimetė Liza.
- Ak, liaukis, esu niurzgantis netašytas stuobrys.
- M an toks niekad neatrodei, - paprieštaravo Liza, nors
nebūtų galėjusi užginčyti, jog nepastebėjo jo ūmaus įniršio
protrūkių.
- Nenoriu toks būti, - su liūdesio gaidele tarė jis. - Tik...
kai taip... atsitinka, visados gailiuosi taip pasielgęs.
- Taigi nesi toks piktas, kaip gali atrodyti?
Jis atsisuko.
- Baigta! - pasakė ir padėjo veržliaraktį. - Paskui tyliai pri­
dūrė: - Ne visada. Kartais ne juokais supykstu.
Jai nespėjus pratęsti provokuojamo pokalbio, jis pradėjo į
savo įrankių dėžę krautis veržliarakčius ir atsuktuvus. - N u ­
stačiau laikrodį visai parai, taigi tau nereikės jo reguliuoti, ir
karštas vanduo tekės, kada tik panorėsi. Pasimatysim rytoj,
atsiprašau, kad atvažiavau neperspėjęs.

225
 - Nieko tok...
Jis staiga dingo, namuose pasidarė pernelyg tuščia, ir Liza
liko viena - vienut vienutėlė - su savo mintimis.
Oliveriui rūpėjo drabužiai, vakarėliai, menas, muzika, klu­
bai ir pažintys su reikalingais žmonėmis. Džekas buvo prastai
apsirengęs slaptas socialistas, plaukiojantis burlente ir netu­
rintis ką papasakoti apie savo visuomeninį gyvenimą. Bet jis
buvo didžiulis, seksualus, pavojingas ir skaniai kvepėjo, ta­
čiau, ei, juk negali visko turėti.
24

Tu - puiki mergina, Ešling, tu - puiki mergina, Ešling. Toks

Dilano atsisveikinimas skambėjo Ešling ausyse, kėblinant na­
mo iš Šelburno. Tai liovėsi tik tada, kai užsuko į kavinukę
užkąsti.
O kai galop pasiekė namus, prie durų smaksojo Bū.
- Kur buvai? - paklausė Ešling. - Kelias dienas nemačiau
tavęs.
Jis pakėlė akis į dangų.
- Moterys! - geraširdiškai sušuko jis. - Visuomet stengiasi
tave kontroliuoti, - jo akys švietė neskustame veide. - Norė­
jau pakeisti peizažą, - žaismingai ir gudriai mostelėjo purvina
ranka. - Suviliojo gražios parduotuvės tarpdurys Henrio gat­
vėje, todėl tenai ir buvau prisiglaudęs kelias naktis.
- Taigi ištvirkauji, - tarė Ešling. - Tipiškas vyras.
- Tai nieko nereiškia, - rimtai patikino Bū. - Tai tik fiziniai
dalykai.
- Aną vakarą nešiau tau knygas, - Ešling suirzo, kad ir vėl
buvo netikėtai užklupta.
Tada prisiminė, kad krepšyje turi Patricijos Kornvel rom a­
ną, atsiųstą į redakciją recenzuoti. Kontoroje niekas jo nepa­
noro, todėl Ešling paėmė jį Džoi.
- Gal norėtum paskaityti? - ji nedrąsiai ištraukė knygą iš
rankinės. Bū akys sublizgo iš tokio didžiulio susidomėjimo,
kad ji net pasijuto truputį nepatogiai. Ji tiek daug turi, o jis
tik tą nudrengtą oranžinę antklodę.
- Baisiai, - tyliai pratarė jis. - Saugosiu ją, tikrai nieko ne­
nutiks.
- Gali ją pasilikti.
- Kaip čia dabar?

227
 - Gavau ją, hm, veltui. Darbe.
- Nuostabus darbas, - pagyrė jis. - Ačiū, Ešling, esu labai
dėkingas.
- Nėra už ką, - šaltai tarė ji. Nusiminusi dėl pasaulyje vieš­
pataujančios neteisybės, pykdama ant savęs, kad daro jam
tokią didelę įtaką, ir jausdamasi kalta, kad padarė tik maž­
možį.
Kai įkišo raktą į spyną, jis sušuko:
- Ką manai apie M arką Valentainą?
- Nežinau, - ji jau buvo besileidžianti į ilgus aiškinimus,
kaip jis jos nesuviliojęs, bet paskui, išvydusi jį scenoje, ne­
įstengė atsispirti ir pakeitė nuomonę, ir dabar labai trokšta,
kad jis paskambintų, tikisi rasti laukiančią jos žinutę ir... -
Truputį luktelėk.
- Keistas, - šyptelėjo ji Bū. - Jis keistas.
Keistas - tinkamas žodis. Prižada paskambint, o paskui ne­
siteikia pajudinti savo subinės. Ji paskubomis užlėkė laiptais,
nekantraudama patikrinti, ar nėra žinutės.
Išvydus raudoną mirksinčią lemputę, jai apsvaigo galva. Ji
paspaudė mygtuką ir, juostelei atsisukant į pradžią, skubiai
apibėgo ratą, patrindama laimės Budą, paliesdama laimingą
akmenėlį ir užsimaukšlindama laimingą raudoną kepurę su
bumbulu.
- Prašau, maloningoji visatos jėga, kurią vadinu Dievu, -
meldė ji, - padaryk, kad jis paskambintų.
Akivaizdu, jog keturių matmenų erdvėje įvyko šiokia tokia
sumaištis, nes jos maldos buvo išklausytos. Tačiau ne tos. Pa­
senusios maldos: žinutė buvo iš Felimo. Anksčiau Ešling labai
daug melsdavosi, kad jai paskambintų Felimas, o dabar, kai
taip įvyko, jau buvo per vėlu.
- Laba diena, Ešling, - pasigirdo per traškesius jo balsas iš
Sidnėjaus. - Kaip tau sekasi? - jis kalbėjo linksmai ir kaip
tikras australas, paskui vėl prabilo Dublino akcentu. - Klau­
syk, pamiršau nupirkti savo mamai gimtadienio dovaną, o
man tai brangiau už gyvybę. Gal įteiktum jai kokį papuošalą
ar ką nors panašaus, juk geriau už mane žinai, ką ji mėgsta.
Pasimatysim. Ačiū, tu - tikras lobis.
- Prakeiktas kvailys, - sumurmėjo ji, nusitraukdama lai­
mingąją raudoną kepurę. Jei nebūtų sutvarkiusi jam bilietų,
vizų, pasų ir nupirkusi Australijos dolerių, Felimas vis dar
suktų galvą, kaip išvykti iš šalies. Ji kone įkrovė jį į lėktuvą su
kortele, pakabinta po kaklu. Paskui stebėjo savo reakciją: jo­
kio pasibjaurėjimo, nostalgijos ar ilgesio. Ryšys su Felimu daž­
niausiai ją liūdindavo, bet, regis, ji buvo pradėjusi tikėti tuo,
kas įvyko. Iš tiesų nutraukė su juo santykius.
Ji pakėlė ragelį ir paskambino Tedui.
- Gal galėtų ateiti paslaugus tarnas, - pasisveikino ji.
- Jau einu.
- Atsivesk ir Džoi.
Netrukus Ešling pasitiko Tedą ir Džoi žodžiais:
- Turiu rūpesčių dėl vyriškio.
- Ir aš, - kone pasigyrė Džoi.
- Dėl pusiau žmogaus, pusiau barsuko?
- Pusiau bjaurybės, pusiau barsuko, - pataisė Džoi. - Jis
vedžioja mane už nosies. Bet koks vyriškis kelia rūpesčių tau,
Ešling? Ponas Seksualusis darbe? Ar tik neišsipildė mano pra­
našystė?
- Kas? Ak, Džekas Divainas? - prisiminusi du šimtus ciga­
rečių, Ešling pasijuto nesmagiai, todėl greitai pasikeitė: ėmė
elgtis „pagal amžių be jokio greičio apribojimo44 ir dar sykį
suvokė, kokios pozicijos turi laikytis. - Tas šunsnukis?
Džoi nusiuntė Tedui manieringą „sakiau ta u 44 šypseną.
- Jausmai įsisiūbavo, - pataikaujamu tonu tarė ji.
- Tai ne Džekas Divainas, - atsakė Ešling. - Tai komikas
Markas Valentainas.
- Apie ką čia šneki? - suirzo Džoi.

229
 Taigi Ešling papasakojo visą istoriją, kaip susipažino su M ar­
ku vakarėlyje krantinėje, apie Bellez-moi raštelį...
- Bet jis apie tai papasakojo savo spektaklyje! - susijaudino
Tedas. - Ta mergina, apie kurią kalbėjo, buvai tu. Nuostabu!
Ešling pakėlė ranką, kad jis nutiltų.
- Paskui priešpaskutinį savaitgalį vėl jį sutikau vakarėlyje
Ratmine ir vis dar jo nenorėjau. Bet kai pamačiau jį aną šešta­
dienio vakarą, jis pradėjo man patikti. Prižadėjo paskambinti
ir nepaskambino.
- Žinoma, kad nepaskambino! - sušuko Džoi. - Dar tik
pirmadienis.
Sulig šiais žodžiais Ešling grįžo sveikas protas.
- Tu visiškai teisi! Aš, kaip ir dažniausiai, papuoliau į keb­
lią padėtį ir nesu tikra, ar geidžiu jo. Vakar visą dieną blaš­
kiausi ir vos neišprotėjau. Ar kada nors išmoksiu?..
- Jeigi jis ketina tau skambinti, tai bus antradienį arba tre­
čiadienį, - tvirtai tarė Džoi.
- Iš kur žinai?
- Tai parašyta vaikinų taisyklėse. Tedai, užsirašyk. Tu susi­
tinki su mergina šeštadienio vakarą ir niekados nepaskambi­
ni anksčiau nei antradienį, nes nenori pasirodyti pernelyg karš­
tas. Jei skambučio nesulauksi nei antradienį, nei trečiadienį,
tai ir nebepaskambins.
- O kaip ketvirtadienis? - sunerimo Ešling.
- Per arti savaitgalis, - tarsi visažinė papurtė galvą Džoi. -
Jie mano, kad tu jau esi viską susiplanavusi, ir nenori rizikuo­
ti, nes gali būti atstumti.
- Tiesą sakant, šeštadienis jau užimtas, - Ešling trumpam
nukreipė dėmesį kitur. - Prižadėjau Dilanui ir Klodai prižiū­
rėti vaikus.
Tedas aiktelėjo:
- Ar galiu eiti kartu?
Džoi paniekinamai tarė:

230
 - Tik nesakyk, kad jis geidžia princesės.
- Ji graži, - pasakė Tedas.
- Ji - tikra išlepėlė ir...
- Ar galiu eiti? - Tedas meldė Ešling, nepaisydamas Džoi.
- Tedai, jei kas nors prižiūri Klodos vaikus, tai reiškia, kad
Klodos nėra namie, - Ešling supyko ant Tedo ir todėl, kad jis
kone prašė jos tarpininkauti, jam flirtuojant su ištekėjusia jos
drauge.
- M an vis tiek... Klausyk, gal paklaustum, ar galiu ateiti?
Tu nemokėsi susitvarkyti su dviem vaikais.
Ešling blaškėsi tarp susierzinimo ir suvokimo, kad Tedas
teisus. Ji anaiptol nebuvo panaši į patikimą dviejų judrių vai­
kų auklę.
- Gerai, paklausiu.
Bet, pasak Dilano, Klodą neurotiškai rūpinosi vaikais, tad
jokiais būdais neįsileis į namus Tedo.
- Manyčiau, kad Markas Valentainas paskambins ryt va­
kare arba trečiadienį, - Džoi pavargo nuo šnekų apie Klodą.
- Rytoj vakare manęs nebus namie.
- Kur tu eisi?
- Į salsos pamoką.
-K ą ? !
- M an patiko šokti, - ėmė teisintis Ešling. - Tai truks tik
dešimt savaičių. O aš pasibaisėtina drimba.
- Tu iš tikrųjų ketini suliesėti, - suaimanavo Džoi.
- Visai ne, - įsismarkavo Ešling. - Daugybę metų lankiausi
sporto salėje, bet nesuliesėjau nė vienu centimetru.
- Gal būtų buvę kitaip, jei nebūtum sportavusi tik kartais, -
abejingai tarė Džoi. - Mėnesinio nario mokesčio negana.
- Aš eidavau, - niūriai paprieštaravo Ešling. Ir tikrai, ji da­
rydavo šimtus pritūpimų ir pratimų liemeniui. Įžambiai lanks-
tydavosi ir sukiodavosi. Nuolatos liesdavo kelį kitos rankos
alkūne, kol į veidą suplūsdavo kraujas ir sutrūkinėdavo mažos

2-31
akių kraujagyslės. Bet kai suprato, kad net jei lankstysis tol,
kol ją ištiks koma, jos užsispyrėlė talija vis tiek nesumažės,
nuleido rankas. Kitos jos kūno vietos buvo pakenčiamos, to­
dėl nusprendė, kad mankštindamasi nieko nepasieks.
Salsa - kitas reikalas. Ešling ėjo šokti ne dėl talijos. Ji norė­
jo pasilinksminti.
- Tu susiradai mėgstamą užsiėmimą, - užsipuolė ją suneri­
musi Džoi. - Nori virsti viena iš tų keistuolių, kurios turi po­
mėgių.
- Tai nėra pomėgis, - susijaudino Ešling. - Tik man patinka
tai daryti.
- O kas, tavo manymu, yra mėgstamas užsiėmimas?
- Pakalbėkim apie salsą, - įsiterpė Tedas. - Permečiau tavo
straipsnį. Jis puikus. Brūkštelėjau keletą pasiūlymų, bet jis ir
taip labai geras.
- Tikrai? - nustebo Ešling, vos drįsdama tuo patikėti.
Praėjusią savaitę ji plūkėsi tris vakarus ir manė, kad gal ir
pasisekė įdomiau parašyti, bet abejojo, ar pavyko perteikti
nuotaiką.
- M an jis patiko. Buvo miela rašyti apie kitokius dalykus,
užuot pylus ataskaitą apie bruceliozės išnaikinimą karvių ban­
doje. Argi tai seksualu? - tarė Tedas be kartėlio. - Nesistebiu,
kad Klodą nesidomi manimi. Kuo greičiau pereisiu į Gynybos
ministeriją, tuo geriau.
Jis paniro į apmąstymus apie kulkosvaidžius, šarvuotus au­
tomobilius, ištepliotus karo spalvomis veidus, sudėtingus lenk­
tinius peiliukus ir kitus vyriškus žaisliukus.
- Pažvelk, ką tau sukūriau, - Džoi išvyniojo popieriaus la­
pą. Jame buvo nupieštos pėdos, iliustruojančios salsos žings­
nių seką. Džoi nužymėjo juos keistu animaciniu stiliumi su
strėlytėmis ir taškinėmis linijomis, vaizduojančiomis, kaip rei­
kia šokti.
- Kokia gera mintis! - sušuko Ešling. - Judu fantastiški!

232
 Bauginamas straipsnis pasirodė esąs visai neblogas. Ji davė
savo ir Džoi nuotraukas, bet liepė Gėriui, meno direktoriui,
paieškoti dar vienos šokėjų poros fotografijos. Jis rado puikią
nuotrauką, kurioje moteris atsilenkusi per liemenį atgal, juo­
di jos plaukai siekia žemę, o vyriškis aistringai pasilenkęs prie
jos. Labai seksualu. Ešling trumpam atsikvėpė nuo ėdančio ją
įtarimo, kad ji, tiesą sakant, neįstengs susidoroti su savo darbu.
Suskambo telefonas, įsijungė atsakiklis, ir visi ėmė įdėmiai
klausytis, kas skambina. Ar ne M arkas Valentainas?
- Neturėtų būti jis. Patikėk manimi, - suirzusi atsiduso Džoi,
- dar tik pirmadienis.
Skambino Klodą.
- Nurimk, besidaužanti širdie, - sarkastiškai tarė Džoi Tedui.
Nors žinutė buvo trumpa, Ešling, turėdama galvoje Dilano
nerimą, taip pat susirūpino.
- Ešling, - Klodą kalbėjo kambariui, - gal man paskambin­
tum? Noriu pasišnekėti su tavimi apie... kai ką.
25

Antradienio rytą, kai Triks švytinčiu veidu įkaukšėjo į konto­

rą plastikinėmis platformomis, paskui ją nusidriekė silpnas,
bet aiškus žuvies kvapas. Ešling užuodė jį vos atėjusi, o vėliau
ir kiti, tik peržengę slenkstį, sunerimę uostinėjo orą. Bet rody­
ti pirštais į Triks buvo šiek tiek nepatogu, tad nežinomybė
truko tol, kol pasirodė Kelvinas. Jam buvo apie dvidešimt,
vulgarus elgesys buvo jo kasdienybė.
- Triks, tu aiškiai smirdi žuvimi.
- Tai ir yra žuvis.
- Gal galima paklausti kodėl?
- Norėjau susirasti žmogų su ratais, - niūriai atsakė Triks.
Kelvinas keliskart pliaukštelėjo sau per veidą.
- Nieko sau! - nudžiugo jis. - Aš nemiegu, bet vis tiek nie­
ko nesuprantu.
- Norėjau žmogaus su ratais, - piktai pakartojo Triks. -
Taigi susipažinau su Polu, jis vežioja žuvį ir leido man važinė­
tis jo furgonu po darbo.
Nuo minties, kad Triks, pasipuošusi blizgančiais drabužiais,
sėdi tarp daugybės žuvų, visą redakciją ėmė tampyti traukuliai.
- Sėdėjau priekyje prie vairuotojo, - nesėkmingai bandė tei­
sintis Triks. - Ne automobilio gale tarp žuvų.
- O kaip kiti tavo vaikinai? - paklausė Kelvinas.
- Pasiunčiau velniop.
O, kad būčiau tokia ryžtinga kaip ji, susinervino Ešling. Ji
rinko kompiuteriu straipsnio apie salsą tekstą. Užbaigusi dar­
bą, nunešė Gėriui, jis nuskaitė Džoi piešinius ir nuotraukas.
- Mėginsiu pažaisti skirtingais šriftais ir spalvomis, - tarė
jis. - Duok man šiek tiek laiko, paskui parodysime jį Lizai.
Patikėk, neapvilsiu tavęs.

235
 - Pasikliauju tavimi.
Gėris buvo ramybės ir patikimumo oazė. Jis, regis, niekada
nepuldavo į paniką, kad ir koks sunkiai suprantamas ar sudė­
tingas būtų prašymas.
Kol Gėris darbavosi, Ešling paskambino Klodai.
- Sakei, nori su manimi apie kažką pasišnekėti, - susirūpi­
nusi tarė.
- Taip, - fone griaudėjo įprasta kakofonija. - Susirgo Krei­
gas, o Molei uždrausta eiti į darželį.
- Ką ji iškrėtė šį sykį?
- Matyt, norėjo sukelti gaisrą. Bet ji - tik maža mergaitė,
tyrinėjanti pasaulį ir mėginanti išsiaiškinti, ką gali degtukai.
O ko galima tikėtis? - pliūptelėjo kita riksmo banga. - Ji bent
jau turi smalsumo kibirkštėlę. Tačiau man jau pradeda mai­
šytis protas, Ešling.
To ir bijojau.
- Apie tai ir norėjau su tavimi pasikalbėti... M O L E , P A D Ė K
T Ą PEILĮ. P A D Ė K ! ! ! T U Č T U O J A U ! ! ! Kreigai, jei Molė tau trenks,
dėl Dievo meilės, V O Ž K JA I A T G A L ! ! ! . . Bjauri mergiūkštė, -
tyliai, bet pagiežingai sumurmėjo Klodą. - Turiu eiti, Ešling,
paskambinsiu vėliau.
Ir Klodą padėjo ragelį. Dilanas buvo teisus, Klodą buvo kaip
nesava. Ešling nurijo seilę. Iš tiesų apie tai vertėjo susimąstyti.
Stengdamasi išsiblaškyti, ji paspaudė kelis kompiuterio kla­
višus. Pamačiusi, kad gavo paštą, ėmė pirštais mikliai bėgioti
per klaviatūrą. Džoi atsiuntė jai sąmojį. Kuo skiriasi dyglia­
kiaulė ir BMW?
- Siūlau jums juokelį, - sušuko kontorai Ešling. Darbas aki­
moju nutrūko. To visi tik ir laukė. - Kuo skiriasi...
- Jau girdėjau, - riktelėjo Džekas Divainas, žirgliodamas
savo kabineto link.
- Jūs net nežinote, ką ketinau pasakyti, - paprieštaravo
Ešling.

236
 - Dygliakiaulės spygliai stirkso išorėje, - Džekas uždarė
duris.
Ešling buvo apstulbusi.
- Iš kur jis žinojo?
- Ar tai apie BMW ir dygliakiaulę? - paklausė Kelvinas.
Ešling linktelėjo galvą, ir jis maloniai paaiškino:
-Juo k elis cirkuliuoja jau keletą dienų. Džekas vairuoja bi-
merį, todėl jį girdėjo daugybę kartų.
- Aaak... O aš pamaniau, kad jis vėl susiriejo su savo mer­
gina.
- Ar įsivaizduoji, kokią įtampą patiria vargšas ponas Divai­
nas? - ponia Morli atsistojo iš už stalo (bet nė kiek nepaaukš-
tėjo). Ji puolė piktai ginti bosą dirgliu balsu: - Šeštadienį iki
dešimtos vakaro derėjosi su technikų profesine sąjunga. O šį­
ryt iš Londono atvyksta trys administratoriai, tarp jų ir gru­
pės finansininkas, aptarti su juo labai rimtų reikalų, bet nė
vienam iš jūsų tai nerūpi. O turėtų, - grėsmingai užbaigė savo
tiradą.
Nors ji buvo laikoma sena įkyria bambekle, šįsyk visi rim­
tai reagavo į jos žodžius. Ypač Liza. Reklamos reikalai buvo
įstrigę. Jos nervai geležiniai, bet tokia padėtis sekino net ir ją.
Iš savo kabineto išėjo Džekas.
- Jie ką tik paskambino, - tarė ponia Morli. - Bus čia po
dešimties minučių.
- Ačiū, - atsiduso Džekas ir išsiblaškęs perbraukė ranko­
mis per susivėlusius plaukus. Atrodė pavargęs ir susirūpinęs,
ir Ešling ūmai pasidarė jo gaila.
- Ar prieš susitikimą norėtumėt puodelio kavos? - užjau­
čiamai pasiteiravo ji.
Jis nukreipė į ją tamsias akis.
- Ne, - suirzo jis. - Aš ir taip budrus.
Na, šią bylą pralošiau, pamanė Ešling, tačiau visa užuojau­
ta jam buvo išgaravusi.

237
 - Ešling, pasižiūrėk, - pakvietė Gėris.
Ešling pripuolė prie jo kompiuterio ekrano. Jai labai pati­
ko, kaip jis sukomponavo straipsnį, išdėstė per keturis pusla­
pius. Jis buvo spalvingas, smagus, patrauklus ir įdomus. Teks­
tas sulaužytas juostomis ir stulpeliais, o labiausiai išsiskyrė
erotiška šokančios poros nuotrauka, kurioje moteris šlavė
plaukais grindis.
Gėris išspausdino visą straipsnį, ir Ešling nunešė jį Lizai taip
pagarbiai, tarsi jis būtų pašventintas. Liza tylėdama pervertė
puslapius. Akmeninis jos veidas buvo neįskaitomas. Tyla už­
truko taip ilgai, kad Ešling susijaudinimą ėmė keisti nerimas.
Ar straipsnis blogas? Tikriausiai Liza norėjo visai kitokio.
- Radau rašybos klaidą, - abejingu tonu pasakė Liza. - Štai
čia. Dar viena. Ir dar viena. - Atvertusi pabaigą, pastūmė la­
pus į šalį ir tarė: - Gerai.
- Gerai? - paklausė Ešling, vis dar laukdama pagyrimo, kad
įdėjo nemažai darbo ir pastangų.
- Taip, gerai, - nekantriai atsakė Liza. - Sutvarkyk jį ir nešk
spausdinti.
Ešling rūsčiai pasižiūrėjo. Ji buvo taip nusivylusi, kad ne­
įstengė tvardytis. Nežinojo, jog tai didžiulis Lizos įvertinimas.
Kai Femme darbuotojai išgirsdavo riksmą: „Pasiimk šitą šū­
do gabalą nuo mano stalo ir perrašyk iš naujo“, dažniausiai
tai priimdavo kaip dovaną.
Tada Liza, kažką prisiminusi, prašneko visiškai apie kitus
dalykus. Pernelyg nerūpestingai paklausė:
- Ei, kas tas vyriškis, su kuriuo buvai aną vakarą?
- Koks vyriškis? - Ešling puikiai suprato, apie ką ji šneka,
bet buvo sumaniusi mažytį kerštą.
- Šviesiaplaukis vyrukas, tu išėjai su juo.
- A, Dilanas, - Ešling pasakė tik tiek. Mėgavosi šia aki­
mirka.
- Tai kas jis? - galų gale turėjo paklausti Liza.

238
 - Senas draugas.
- Nevedęs?
- Vedęs geriausią mano draugę. Taigi ar tau patiko mano
straipsnis? - neatlyžo Ešling.
- Sakiau, kad geras, - suirzo Liza. Tada ištarė tai, kas užbė­
rė ant Ešling žaizdos druskos: - M anau, kad tokie straipsniai
pasirodys reguliariai. Greitosiomis sukurpk kitą straipsnį apie
susipažinimą su vyriškiais spalio numeriui. Ką pasiūlei pir­
majam susitikimui? Pažinčių tarnybą? Jodinėjimą? Naršymą
po internetą?
Ji viską prisiminė, pamanė Ešling, nepaprastai prislėgta min­
ties, jog turės labai stengtis ir dirbti iki nugriuvimo šį ir kitus
mėnesius. Ir niekados nesulauks už tai deramo pagyrimo!
- Arba galėtum sugalvoti ką nors apie pažintį su vyrais ko­
mikų spektaklyje, - gudriai nusišypsojo Liza.
Ešling nejaukiai gūžtelėjo pečiais.
- Ar jis jau paskambino? - ūmai pasidomėjo Liza.
Ešling papurtė galvą, sutrikusi, kokia yra nevykėlė. Ar jis
paskambino Lizai? Galbūt. Piktdžiugiška karvė. Po trumpos
tylos smalsumas nugalėjo.
- Ar jis tau paskambino?
Jos nuostabai, Liza taip pat papurtė galvą.
- Bjaurybė! - su palengvėjimu linksmai tarė Ešling.
- Bjaurybė! - netikėtai sukikeno Liza.
Iškart joms pasidarė labai keista, kad jis nepaskambino nė
vienai.
- Vyrai! - nepakeliamas laukimas, trukęs nuo šeštadienio,
ištirpo į lengvabūdišką juoką.
- Vyrai! - džiūgavo Liza.
Tuo metu abiejų žvilgsnį patraukė Kelvinas, jis stovėjo vi­
dury kambario, tingiai kasydamasis pautus ir spoksodamas į
viršų. Buvo labai panašus į vyriškį, todėl jos susižvalgė ir pra­
dėjo raitytis iš juoko.

239
 Juoko spazmai kilo iš pačių Lizos gelmių. Tas taip pataisė
Lizai nuotaiką ir ją atpalaidavo, kad suvokė, jog jau seniai
nebuvo šitaip kvatojusi. Tikras giluminis juokas kilo iš pilvo,
ir daugiau niekas nebuvo svarbu.
- Kas atsitiko? - sudirgo Kelvinas. - Iš ko taip juokiatės?
To pakako, ir jos vėl ėmė kvatoti. Abipusį įtarinėjimą visiš­
kai nuplovė didžiulis juoko potvynis, ir jos abi bent vieną aki­
mirką atšilo ir pajuto vienybę.
Liza, kurios burna vis dar buvo iš džiugesio pražiota kaip
delfino, impulsyviai tarė Ešling:
- Gavau kvietimą į veido kosmetikos pristatymą šią popie­
tę. Ar nori eiti?
- Kodėl gi ne? - linksmai pasakė Ešling. Dėkingu, bet nebe
graudžiu tonu.

Veido kosmetiką pristatinėjo Source, šiuo metu nemaža ben­

drovė, jos gaminius labai mėgo supermodeliai ir merginos.
Raminamai brangi, visi produktai natūralūs, pakuotė suskai­
doma mikroorganizmų, perdirbama ar panaudojama iš nau­
jo. Bendrovė sukėlė daug nereikalingo triukšmo, nes šiek tiek
savo pelno investavo į medžių atsodinimą, ozono skylės lopy­
mą ir kt. (Iš tikrųjų tai sudarė 0,0003 procento pelno, atskai­
čiavus mokesčius ir akcininkų gautus dividendus.) Tiesą sa­
kant, tai buvo tik keli šimtai svarų, ir nors žmonės šitai žinojo,
jiems buvo vis tiek. Jie pirko urmu, atsižvelgdami į šūkį: „Sour­
ce - patikimas grožis44.
Kosmetika buvo pristatoma Morisono viešbutyje, jis buvo
gan toli nuo kontoros, tad Liza užsispyrė važiuoti taksi. N u ­
eiti pėsčiomis būtų buvę greičiau dėl spūsčių gatvėse, bet Li­
zai buvo nė motais. Londone ji niekur neidavo pėsčia ir m a­
nė, kad jos visuomeninė padėtis ir čia neleidžia elgtis kitaip.
Vienas viešbučio kambarių vienai dienai buvo paverstas se­
novine vaistine. Source merginos vilkėjo baltais gydytojo cha­

240
latais ir stovėjo už mažyčių vaistinės prekystalių (pagamintų
iš sintetinės medžiagos, apdorotos taip, kad būtų panašu į
seną vikmedį). Visur buvo išdėlioti buteliukai su stikliniais
kamščiais, lašinės ir stikliniai indai, pilni receptų.
- Pretenzinga nesąmonė, - paniekinamai nusijuokė Liza Eš­
ling į ausį. - O kai jie reklamuoja naujojo sezono gaminius,
šneka taip, tarsi būtų atradę vaistus nuo vėžio. Bet pirmiausia
gėrimas!..
- Varpučių sultys, - sušuko Liza, kai padavėjas atkišo prie­
šais ją padėklą. - Nusmurgėliai! Ką dar turit?
Ji pamojo kitam padavėjui, ant kurio padėklo buvo prista­
tyta skardinių dėžučių. Prie visų buvo pritvirtintas vamzdelis
- lankstus nepermatomas šiaudelis.
- Deguonis? - pasibjaurėjo Liza. - Nekvailiok. Atnešk man
taurę šampano.
- Dvi, - nervingai įsiterpė Ešling. Vien jau žalių gumuliuotų
varpučių sulčių vaizdas kėlė šleikštulį, o, kiek jai žinoma, ji
galėjo kvėpuoti deguonimi kada panorėjusi. Didžiausiam ki­
tų prisiplakėlių, baikščiai siurbčiojančių varpučių sultis ir be­
sistengiančių nesusivemti, pavydui, jos išgėrė po tris taures
šampano. Tik Danas Heigelis, pravarde „Išbandau viską“, iš
Sunday Independent degustavo deguonį ir taip apsvaigo, kad
turėjo prigulti hole; turistai peržengdavo per jį atlaidžiai šyp­
sodamiesi, manydami, jog jis - būdingiausias bjauraus girto
airio pavyzdys.
- Eime, - galų gale tarė Liza Ešling. - Mums reikia į paskai­
tą, tada galėsime pretenduoti į nemokamą dovaną.
Liza teisi, nusprendė Ešling. Karo, mergina, demonstruo­
janti joms kosmetiką, buvo nepaprastai rimta ir nelinkusi juo­
kauti apie savo gaminius.
- Šio sezono veidas tviskus, - tarė ji, meiliai brūkštelėdama
akių pieštuku per plaštakos viršų.
- Toks buvo ir ano sezono veidas, - paprieštaravo Liza.

241
 - Ne. Ano sezono žvilgsnis tviskantis, - tai buvo pasakyta
be jokios ironijos.
Liza bakstelėjo Ešling smailia alkūne, ir jos suvirpėjo nuo
tylaus džiaugsmo. Puiku, kai gali su kuo nors pasijuokti iš
visų šių dalykų, pagalvojo Liza.
- Šį sezoną mes žengėme pirmuosius žingsnius, pagaminda­
mi blizgį antakiams, ir esam dėl to labai susijaudinę... Jo su­
dėtis labai suderinta, nes, kitaip nei kiti kosmetikos gaminto­
jai, savo produkcijos negadiname gyvuliniais riebalais. Maža
kaina...
Galiausiai vertingas pristatymas baigėsi, ir Karo subarški­
no naujojo sezono kosmetikos pavyzdžiais. Visi gaminiai bu­
vo storo stiklo indeliuose, primenančiuose senovinius vaistų
buteliukus, ir supakuoti į dėžutę - tikslią gydytojo lagaminė­
lio kopiją.
Ji padavė juos Lizai, kuri aiškiai buvo palaikyta bose. Bet
kai Ešling su Liza nepasijudino iš vietos, Karo sunerimo:
- Leidiniui tik po vieną dovaną. Source požiūris - neskatin­
ti pertekliaus.
Liza ir Ešling patyrė pribloškiančią akimirksnio konkuren-
ciją-
- Žinau, - linksmai pasakė Liza, nerūpestingai išsklęsdama
iš kambario, tvirtai sugniaužusi dovanų krepšelį. Jai teisėtai
priklausė devynios dešimtosios turto, bent nuo paskutinio pa­
tikrinimo. Ji patraukė per holą ir nė nestabtelėjusi peržengė
per vis dar išsitelžusį ant grindų Daną Heigelį.
- Gražios kelnaitės, - sumurmėjo jis. - Kam mūvi kelnes? -
paklausė, kai po akimirkos per jį peršoko Ešling.
Lizai nusprendus, kad jos jau gana toli nuo viešbučio, ji
sulėtino žingnį. Ešling pasivijo ją ir sunerimusi pažvelgė į do­
vanėlę.
- Viskas priklauso nuo to, kas tenai yra, - tarė Liza ir tvir­
tai sučiaupė lūpas. Tiesiog prisiminė, kodėl jai patikdavo eiti

242
į tokius renginius vienai. Kitaip turi dalytis kosmetika, pagy­
romis, daiktais. Atverdama gydytojo lagaminėlį pasakė: - Gali
imti akių pieštuką. Ei, jis tviska.
Bet jis buvo keistos purvinos spalvos, kuri nė vienai netiko.
- Ir dar gali paimti antakių blizgį. M an bus kaklo kremas ir
pieštukas akims paryškinti.
- Ir lūpų dažus? - paklausė Ešling, jai iš didelio noro skran­
dyje susidarė gumulas. Lūpų dažai buvo tikrai geidžiamas lai­
mikis, nuostabus blankios rudos spalvos su puikiu matiniu
įdėklu.
- Tai mano, - nukirto Liza. - Šiaip ar taip, juk aš - virši­
ninkė.
Argi to nežinom, įsižeidusi pagalvojo Ešling.
26

Antradienį vakare Ešling nuėjo į salsos pamoką. Kaip ir aną

sykį, moterų buvo dešimt kartų daugiau nei vyrų. Ešling turė­
jo šokti su kita moterimi. Partnerė pasiteiravo, ar dažnai ji čia
lankosi.
- Tai pirmoji pamoka, - atsakė Ešling.
- Ak taip, visai pamiršau. Juk puiku turėti užsiėmimą?
Po pamokos Ešling įraudusiais skruostais ir švytinčiu veidu
parlėkė namo tikrinti atsakiklio, bet vos atidariusi duris išvy­
do ilgą grėsmingą nemirksintį raudonos lemputės žvilgsnį. Na,
dar ne trečiadienio vakaras. Ne viskas prarasta.
Kai ėmė raustis virtuvės spintelėse ir ieškoti ko nors krims­
ti, susinervino, nes ėmė svarstyti: o gal Markas pametė jos
telefono numerį? Bet ne. Jis įsikišo jį giliai į kišenę ir pasakė
laikysiąs prie širdies. Be to, davė jam numerį antrą sykį, taigi
galimybės pamesti buvo kur kas mažesnės.
Ji apžiūrėjo laimikį: pusė maišelio minkštokų tortilijų traš­
kučių, pakelis juodųjų alyvuogių; keturi taip pat šiek tiek
minkšti H obnobs; įlenkta ananasų skardinė; aštuonios rieku­
tės sužiedėjusios duonos. Vargana užkanda, rytoj reikės nu­
drožti į prekybos centrą.
Ešling labai norėjo šilto maisto, todėl įkišo dvi senos duo­
nos riekeles į skrudintuvą. Laukdama skrebučių, pajuto bejė­
gišką nusivylimą dėl Marko. Dėl to, kad pramušė jos gyveni­
me skylę ir atvėrė kelią sėlinančiam laukimui. Puikiai gyveno,
kol jos nebuvo pradėjęs drumsti Markas.
Ir kodėl taip ją kankina? Dabar, kai išvydo jį scenoje, ėmė
apie jį galvoti kitaip. Jis jau nebebuvo vyriškis, prie kurio ji
neturėjo nė menkiausio noro prieiti artyn, Markas Valentainas
virto geidžiamu kąsneliu, ir nebuvo tikra, ar yra jo verta.

244
 Sužiaumojus pusę skrebučio suskambo telefonas, ir jos ad­
renalino lygis kūne šoktelėjo. Braukdamasi nuo veido svies­
tuotus trupinius, nulapnojo per kambarį ir čiupo ragelį.
- Alio? - laukė užgniaužusi kvapą. Tačiau akimirksniu at­
gavo žadą. - A, Klodą, sveika.
- Ar tu namie? - paklausė Klodą.
- Hm, o kaip tau atrodo?
- Atleisk. Norėjau paklausti, ar galėčiau užeiti?
O ne. Ešling nuotaika sugedo. Laukia nekokia perspekty­
va. Ji tuojau išmetė iš savo planų skambutį tėvams - jai ir taip
per daug neigiamų emocijų.
- Užsuk, - pasakė Klodai. - Tupėsiu namuose visą vakarą.

- Aš tik užšoksiu kokiai valandai pas Ešling, - šūktelėjo Klo­

dą Dilanui, spoksančiam televizorių pusiau ištapetuotame prie­
kiniame kambaryje.
- Tikrai? - nustebo jis. Tai buvo keista, nes Klodą vakare
retai kada išeidavo iš namų. Ir niekada viena. Dar nespėjus
užduoti kito klausimo, ji jau buvo uždariusi duris ir su Nissan
Micra suko atbuline eiga į kelią.
- Turiu su tavimi pasikalbėti, - tarė Klodą, kai Ešling įsilei­
do ją į butą.
- Taip ir supratau, - liūdnai pasakė Ešling.
- Ir man reikia tavo paslaugos.
- Padarysiu, ką tik galėsiu.
- Ei, ar žinai, kad tavo tarpdury įsitaisęs benamis? - Klodą
ūmai pakeitė pokalbio temą. - Jis pasisveikino su manimi.
- Tikriausiai tai Bū. Jaunas besišypsantis rudaplaukis?
- Taip, bet... - užsikirto Klodą. - Ar pažįsti jį?
- Ne visai, tačiau... na, anądien mudu keistai šnektelėjom.
- Bet jis greičiausiai narkomanas! Gali tave užpulti su švirkš­
tu - supranti, jie šitaip elgiasi. Arba įsilaužti į tavo butą.
- J i s ne narkomanas.

M 5
 - Iš kur žinai?
- J i s man pasakė.
- Ir juo patikėjai?
- Tai matyti, - staiga suirzo Ešling. - Jei kas nors yra girtas
arba apdujęs nuo narkotikų, iškart suprasi vos pasikalbėjusi.
- Tad kodėl jis neturi namų?
- Nežinau, - prisipažino Ešling. Manė, kad to klausti ne­
mandagu. - Bet jis labai mielas. Tiesą sakant, normalus. Ir jo
nekaltinčiau, jeigu gertų arba vartotų narkotikus: būti bena­
miu - siaubingas jausmas.
Klodą maištingai atkišo apatinę lūpą.
- Nesuprantu, iš kur ištrauki šitokius žmones. Bet būk at­
sargi, gerai? Vis dėlto man reikia su tavimi pasišnekėti. Aš
apsisprendžiau.
Dėl ko? Ims gerti antidepresantus f Paliks Dilanąf
- Atėjo metas, - Klodą pritūpė ant sofos. Patogiai įsitaisiusi
pakartojo: - Atėjo metas...
- K am ? - pratrūko Ešling.
- ...man grįžti į darbą, - užbaigė Klodą.
Šito Ešling nesitikėjo. Įsitempusi laukė, kada išgirs ką nors
itin nemalonaus.
- K ą ? Tu? Vėl dirbsi?
- Kodėl gi ne? - teisinosi Klodą.
- E, tikrai. Kodėl ne? Bet kas tave skatina imtis darbo?
- Ak, jau kurį laiką mintis apie tai nedavė ramybės. Matyt,
nėra sveika visą energiją skirti tik savo vaikams, - Klodą m a­
nė, kad tai ir yra siaubingo graužiančio ir nesmagaus nepasi­
tenkinimo priežastis. - Turiu dažniau išeiti iš namų. Kalbėtis
su suaugusiais žmonėmis.
- Apie tai ir norėjai su manimi pasišnekėti? - Ešling reikėjo
įsitikinti.
- O apie ką dar? - nustebo Klodą.
- Nieko, - Ešling būtų galėjusi dėti Dilanui per ausį, kad

246
sunervino ją ir privertė baisiai nerimauti, kai buvo aišku, jog
Klodą vargina ne kas kita, o tik nuobodulys ir monotonija. -
Apie kokį darbą galvoji?
- Dar nežinau. Iš tikrųjų, tai nesvarbu. Bet kokį... Nors, -
liūdnai pridūrė Klodą, - kad ir koks jis būtų, bus sunku paklusti
kitų žmonių įsakymams. Žmonių, kurie nėra mano vaikai.
Kol Ešling stengėsi prisitaikyti prie netikėto įvykių posūkio,
Klodą užsisvajojo. Buvo prisiskaičiusi knygų, kuriose namų
šeimininkės sėkmingai pradėjo savo verslą. Savo gebėjimą pui­
kiai kepti pritaikė pyragų kepykloje. Arba įkūrė sveikatingumo
klubą moterims. Arba pomėgis žiesti puodus virto klestinčia
įmone, kurioje buvo įdarbinti, ak, mažiausiai septyniasdešimt
ar aštuoniasdešimt žmonių. Regis, taip nesunku imtis kokios
nors veiklos. Bankai paskolino joms pinigų, svainės prižiūrė­
jo vaikus, kaimynų garažas virto verslo būstine, visi puolė
padėti. Kai kavinę užliejo vanduo, į pagalbą puolė visas pasau­
lis ir net senoliai: klientai, paštininkai, niekuo dėti praeiviai ir
tie, kurie kentė nuo heroino abstinencijos. (Tai dažniausiai
būdavo ženklas, kad ta baisi būsena baigiasi.)
Ir šios pramanytos verslios moterys nuolatos stengdavosi
įtraukti į savo sandėrį kokį nors vyriškį.
Tačiau tu turi vyrą, priminė sau Klodą.
Taip, bet...
Taigi ar ji įstengtų pradėti savo verslą? Ir ką ji sugebėtų?
Atvirai kalbant, nieko. Ji nuoširdžiai abejojo, ar kas nors
pirktų jos pagamintą valgį. Ji beveik visada turėdavo mokėti
savo vaikams, kad šie suvalgytų, ką jiems patiekdavo. Ji ne­
galėjo įsivaizduoti, kad žmonės sutiktų brangiai mokėti, už­
ėję į jos restoraną ir suvalgę graužlių ir pašildytų mikrobangų
krosnelėje makaronų - net jei pasiūlytų nemokamą maisto
aušinimo paslaugą: visi valgiai prieš nešant juos klientams būtų
specialiai atvėsinami. Ir leistų lankytojams įsitrinti maisto li­
kučius sau į plaukus.

2-47
 O dėl amatų - ji verčiau gimdytų, nei užsiimtų puodinin­
kyste. Ir visai nenutuokia, kaip įkurti sveikatingumo klubą.
Ne, Klodai atrodė, kad paprastesnis būdas užsidirbti pra­
gyvenimui - tai kortos. Šitaip prasimanydavo pinigų Ešling.
- Taigi svarsčiau, ar negalėtum išspausdinti mano gyveni­
mo aprašymą? - pasiteiravo Klodą. - Ir klausyk, nenoriu, kad
apie tai sužinotų Dilanas. Šiaip ar taip, dar ne, nes bus įžeistas
jo išdidumas. Juk jis - vienintelis šeimos maitintojas, ar su­
pranti, ką noriu pasakyti?
Ešling nebuvo visai įtikinta, bet nusprendė nesikišti.
- Gerai. Kokius tavo pomėgius paminėti? Skraidymą skrai-
dykle?
- Plaukiojimą plaustu per putotą vandenį, - sukikeno Klo­
dą. - Ir pasiaukojimą žmonėms.
- Ar iš tikrųjų gerai jautiesi? - Ešling reikėjo, kad Klodą jai
dar kartą tai patvirtintų.
- Dabar taip. Bet atvirai šnekant, jau senokai mane kam uo­
ja liūdesys, jis jau pradėjo blogai veikti.
Galbūt Dilanas ne be reikalo dramatizuoja, nusprendė Eš­
ling. Matyt, turi priežasčių nerimauti.
- Tačiau dabar žinau, ką daryti, - linksmai tarė Klodą. -
Viskas susiklostys gerai... Ei, - ūmai ji kai ką prisiminė. -
Dilanas man sakė, kad šeštadienio vakarą pabūsi su vaikais.
Taigi Klodos linksminimo operacija tęsiasi?
- M udu ketiname eiti į L’O euf, - net suvirpėjo iš pasitenki­
nimo Klodą. - Kaip seniai buvau kur nors.
- Klausyk, ar tu nieko prieš, jei su manimi vaikus prižiūrės
ir Tedas? - Ešling vylėsi, kad Klodai nepatiks tokia mintis.
- Tedas? Tas tamsiaplaukis? - Klodą pasvarstė. - Gerai,
kodėl ne? Jis atrodo visai nekenksmingas.
27

Ešling anksti atėjo į darbą, norėdama parašyti Klodos gy­

venimo aprašymą, paskui jį nunešė Gėriui, kad šis gražiai su­
maketuotų. Laukdama, kol jis sutvarkys tekstą, susigriebė ra-
šinėjanti: „Ešling Valentain“, ir tai ją pribloškė. N ebūk vaikas,
subręsk! Verčiau griebkis darbo. Bet ji padarė dar nemalones­
nį dalyką. Paskambino tėvams. Atsiliepė tėvas.
- Tėti, tai Ešling.
- Ak, sveika! - išgirdęs jos balsą, jis, regis, apsidžiaugė. -
Kaip sekasi?
- Gerai, gerai. O jūs sveiki?
- Kaip visada. Kada tave pamatysim? Ar negalėtum atva­
žiuoti šį savaitgalį?
- Dar ne, - pajutusi kaltę, ji sudrebėjo. - Supranti, šiuo
metu kartais turiu dirbti ir savaitgaliais.
- Kaip gaila, tik nepersidirbk. Bet darbas sekasi gerai?
- Puikiai.
- Luktelėk, mama nori su tavimi persimesti keliais žodžiais.
- Atvirai šnekant, tėti, negaliu kalbėtis, nes esu darbe. Pa­
skambinsiu kurį nors vakarą. Džiaugiuosi, kad neblogai gy­
vuojate.
Tada padėjo ragelį, jausdamasi ir truputį geriau, ir blogiau.
Palengvėjo, kad galų gale pasiryžo paskambinti tėvams ir kad
keletą savaičių bus ramu, bet ėmė graužti kaltės jausmas, kad
nepateisino jų lūkesčių. Ji užsirūkė ir giliai įtraukė.

Liza pavėlavo.
- Kur buvot? - parūpo Triks. - Visi jūsų ieško.
- Tu esi mano sekretorė, - nekantriai atsakė Liza. - Turė­
tum žinoti. Pasižiūrėk į mano susitikimų knygelę.

249
 - Ak, jūsų susitikimų knygelė. Ž inom a, - ji atsivertė vieną
puslapį ir perskaitė: - „Interviu su pamišėle Fridą Kieli“ . Štai
kur ji buvo, bičiuliai.
- Teisingai, - gan garsiai, kad girdėtų visi, ypač Mersedes,
tarė Liza. - Šįryt aplankiau Fridą Kieli jos ateljė. Ji labai mie­
la. Nors prie žaizdos dėk.
Iš tiesų ji buvo tikras košmaras. Groteskiškas košmaras.
Nemaloni, beprotiškai nervinga ir taip pasikėlusi, kad gali ir
nebenusileisti ant žemės. Tai būtų ne taip jau blogai, pagalvo­
jo Liza.
Kai Liza atėjo pas Fridą, ji tysojo šezlonge, apsivilkusi vie­
ną iš savo geresnių suknelių, o ilgi žili plaukai buvo išsidraikę
ir siekė liemenį. Ji pusiau gulom ramstėsi į medžiagos gniutu-
lą ir kimšo McDonald's pusryčius. Nors tą patį rytą Liza su
sekretore buvo suderinusi laiką dėl interviu, Fridą ėmė tvir­
tinti, kad nieko apie tai nežino.
- Bet jūsų sekretorė...
- M ano sekretorė, - užbliovė Fridą, - niekam tikusi idiote.
Aš ją atleisiu. Džule, Elein, kad ir koks tavo vardas, - TU
ATLEISTA!.. Bet jeigu jau atėjote, prašom, - nusileido ji. Buvo
nusiteikusi šiek tiek pasilinksminti.
- Gal galėtumėte papasakoti apie save? - Liza bandė pradė­
ti interviu. - Kur esate gimusi?
- Zogo planetoje, brangioji, - lėtai ištarė Fridą.
Liza įbedė į ją žvilgsnį. Buvo linkusi ja patikėti.
-J e ig u jums labiau patinka kalbėti apie drabužius...
- Drabužius! - purkštelėjo Fridą. - Tai - ne drabužiai!
Tikrai? Bet jeigu ne drabužiai, tai kas? - svarstė Liza.
- Meno kūriniai, idiote!
Lizai labai nepatiko, kad buvo pavadinta idiote. Ji vos pajė­
gė tvardytis. Tačiau turėjo galvoti apie „Kolin“ sėkmę.
- Galbūt... - ji nurijo įniršį, - galbūt galėtumėt atskleisti
priežastis, kodėl jums taip puikiai sekasi?

250
 - Kodėl? Kodėl? - iš pasibjaurėjimo Fridai išsprogo akys. -
Nes aš, po velnių, geniali, štai kodėl. Galvoje girdžiu balsus.
- J u m s tikriausiai reikėtų kreiptis į gydytoją, - ištrūko Lizai.
- Kalbu apie savo dvasinius vadovus, idiote! Jie man pasa­
ko, ką turiu kurti.
J kambarį įlėkė susitaršęs Jorkšyro terjeras (ant jo galvos
buvo užmaukšlintas miniatiūrinis cilindras) ir ėmė siaubingai
spigiai loti.
- Oooo, eikš pas mamytę, - Fridą pavilko padarėlį per tvi­
do skiautes ir priglaudė jį prie stambios krūtinės. - Tai Skja-
parelis. M ano mūza. Be jo mano genialumas tiesiog dingtų.
Lizai kilo įtarimas, kad netrukus šuo gali tapti siaubingo
nelaimingo atsitikimo priežastimi. Jausmas sustiprėjo, kai Skja-
parelis ėmė kaukšėti aštriais dantimis ir grybštelėjo Lizai ranką.
Fridą Kieli išsigando.
- Ooooo, šita bjauri žurnalistė įkišo tau į nasrus purviną
ranką? - ji pažvelgė į Lizą. - Jei Skjaparelis susirgs, iškelsiu
jums bylą. Jums ir tam laikraštpalaikiui, kuriam atstovaujate.
- T a i ne laikraštis, o žurnalas „Kolin“ . Donegale fotografa­
vome jūsų...
Bet Fridą nesiklausė. Atsirėmė ant alkūnės ir subliuvo sek­
retorei:
- Mergužėle! Kažkas šiame pastate dvokia ropėmis! Išsiaiš­
kink kas ir atsikratyk. Jau sakiau, kad negaliu to pakęsti.
Iš kabineto pasirodžiusi sekretorė ramiai pasakė:
- Tai tik jūsų vaizduotė, niekas nesmirdi ropėmis.
- O aš jas užuodžiu. Tu atleista! - suspigo Fridą.
Liza pažvelgė į savo ranką. Mažasis nenaudėlis paliko ant
jos odos dantų žymes. Jai jau gana. Parašyti straipsnį apie šią
pamišusią moterį neįmanoma.
Kabinete sekretorė - iš tikrųjų jos vardas Flora - patepė
Lizos žaizdą arnikų tepalu, kuris, akivaizdu, ir buvo skirtas
tokiam tikslui.

2.51
 - Kiek sykių per dieną ji atleidžia jus iš darbo? - pasidomė­
jo Liza.
- Nesuskaičiuojamą daugybę. Ji sunkaus būdo, - ramino
Flora. - Tačiau taip yra todėl, kad ji geniali.
- J i - psichiškai nesveika kalė.
Flora palenkė galvą į šoną ir susimąstė.
- Taip, - pritarė ji, - tikrai taip.
Liza pasigavo taksi ir nuvažiavo į darbą. Jokiais būdais
neleis, kad Mersedes pajustų pasitenkinimą, pripažindama,
kad buvo teisi, jog Fridą Kieli - maniakė.
- Fridą - žavi moteris, - tarė Liza „Kolin“ darbuotojams. -
Tiesą sakant, mudvi net pajutome dvasinį ryšį.
Ji žiūrėjo, kaip į jos žodžius reaguos Mersedes, bet tamsios
jos akys neišsidavė.

Po pusvalandžio iš kabineto išėjo Džekas ir tarė:

- Skambino Londonas.
Ji nukreipė į jį savo meistriškai padažytas pilkas akis ir taip
sunerimo, kad užklego gerklė, ir neįstengė pratarti nė žodžio.
Dieve, na ir rytas!
Džekas padelsė, kad padarytų didesnį poveikį, tada iš lėto
dramatiškai pasakė:
- L’Orėal... įdėjo... keturių puslapių reklamą... į kiekvieną
numerį... pirmam... pusmečiui!
Jis trumpam nutilo, leisdamas naujienai pasiekti tikslą. Pas­
kui nusišypsojo, o beveik visada susirūpinęs jo veidas dabar
švytėjo laime. Gyva burna išsiviepė, parodydama šelmiškai
nuskeltą dantį, o akys blizgėjo iš pasitenkinimo.
- O kokios nuolaidos prašo? - sumurmėjo Liza pro sustin­
gusias lūpas.
-Jo k io s. Jie moka visą kainą. Nes mes to verti, cha, cha.
Liza išliko rami ir nustebusi pažvelgė jam į veidą. Tik dabar
pajuto viso to siaubo, patirto aną savaitę, mastą. Džekui nė

252
nereikėjo sakyti, kad L’Orėal - labai patikima bendrovė, ku­
rios svaraus balso tikriausiai pakaks, kad būtų galima įtikinti
reklamuotis ir kitas kosmetikos bendroves.
- Gerai, - vos įstengė išspausti Liza.
Kodėl turėjo tai pasakyti kitų akivaizdoje? Jeigu būtų užsidarę
jo kabinete, būtų puolusi jam į glėbį ir stipriai apkabinusi.
- Gerai? - jis žaismingai išplėtė akis.
- Reikėtų atšvęsti, - Liza ėmė po truputį atsikvošėti ir atsi­
palaiduoti. - Nueiti priešpiečių.
Pasijuto dar laimingesnė, kai jis pritarė:
- Reikėtų.
Jie įsmeigė akis vienas į kitą ir akimirką mėgavosi svaigina­
ma euforija.
- Užsakysiu staliuką. Triks, - linksmai sušuko Liza, - at­
šauk mano susitikimą su kirpėja per priešpiečius!
Tai priminė senus laikus.
- Kadangi tu čia, užmesk į tai akį, - Liza mostelėjo į kažko­
kius popierius.
Ešling, sėdėdama per tris stalus, susidomėjusi sekė viską,
kad ir kas vyktų, ir pamatė, kad Liza rodo Džekui jos straips­
nį apie salsą.
- Sakiau, kad paversiu šį žurnalą puikiu skaitalu, - nusijuo­
kė jam Liza.
- Ir tikrai tau pavyko, - tarė jis, paviršutiniškai perbėgdamas
straipsnį ir pritariamai linkčiodamas. - Tai puikus rašinys.
Ešling žiūrėjo netekusi jėgų. Kažkodėl Liza visus nuopelnus
prisiskyrė sau, tarsi tai būtų jos darbas. Tai neteisinga. Bet ką
ji ketina daryti? Nieko. Pernelyg bijo priešiškumo. Staiga iš­
girdo save šūktelint:
- Malonu, kad patiko! - balsas drebėjo. Ji stengėsi kalbėti
lyg niekur nieko, bet suprato, jog tai nuskambėjo nenatūra­
liai ir keistai.
Džekas nustebęs grįžtelėjo Ešling pusėn.

2-53
 - Aš parašiau tą straipsnį, - atsiprašančiu tonu prabilo. -
Malonu, kad jums patiko, - netvirtai pridūrė.
- Gėris jį surinko, - pyktelėjo Liza. - O aš pakišau idėją.
Turėsi išmokti komandinio darbo, Ešling, - papriekaištavo
Liza girdint Džekui.
Bet Džekas įdėmiai spoksojo į seksualią nuotrauką, paskui
nukreipė akis nuo moters ir įbedė į Ešling įžūlų, dviprasmišką
ir tiriantį žvilgsnį. N uo jo Ešling išmušė karštis, ir ji pasijuto
nepatogiai.
- Gerai, gerai, - jo lūpos išsirietė kampučiuose, lyg būtų
tvardęs didelę šypseną. - Taigi, Ešling, štai kuo užsiimi laisva­
laikiu. Nepadoriais šokiais?
- J i e nėra... - ji norėjo jam pliaukštelėti.
- Rimtai kalbant, tai nuostabus straipsnis. Puikiai padirbė­
jai, - tarė Džekas, nukirsdamas visas užuominas. - Ar ne, Liza?
Lizos burna rodė visokias grimasas, bet jai nebuvo kur dingti.
- Taip, - buvo priversta pripažinti. - Ji šauniai padirbėjo.

Liza užsakė juodviem su Džeku staliuką Halo. Geriausia im­

tis vadovauti, nes jai atrodė, kad jei būtų pavedusi tai padary­
ti jam, jie būtų valgę picerijoje.
Likus pusvalandžiui iki priešpiečių, ji nudrožė į tualetą, no­
rėdama įsitikinti, kad atrodo labai labai puikiai. Kokia laimė,
kad šiandien vilkėjo šviesiai violetinį Press and Bastyan kos­
tiumėlį. Nors jei nebūtų pasirinkusi to kostiumėlio, vis tiek
būtų apsivilkusi kitą tokį pat žavų apdarą. Kai esi žurnalo
redaktorė, niekados nežinai, kada reikės atrodyti nepriekaiš­
tingai. Visados pasirengusi - toks jos devizas.
Plonytės basutės, surišamos sunkaus šilko juostelėmis, būtų
neištvėrusios net trumpo kelio ruožo krantine - ir taip vos
laikėsi jai sukinėjantis po kontorą. Lizos visai neerzino, kad
jos labai nepraktiškos: juk kai kurie bateliai ir skirti nepapras­
tam, bet trumpalaikiam grožiui. Kam dar Dievas išrado taksi?

*54
 Žvelgdama į save veidrodyje liko, nors ir nenoromis, pa­
tenkinta. Jos akys švytėjo ir buvo didelės (ačiū baltam kosme­
tiniam pieštukui, kuriuo buvo paryškintas vidinis akių kraš­
tas), veido spalva gaivi (Aveda kaukė), kakta lygi, be jokių
raukšlių (botulino toksino injekcija prieš išvykstant iš Londo­
no). Ji šukavo plaukus, kol jie ėmė blizgėti - tai truko labai
trumpai. Jie visada blizgėdavo, nes profesionali kirpėja juos
tepdavo kondicionieriumi, supurkšdavo tiesinančiu plaukus
laku ir išdžiovindavo.
Taksi atvažiavo be dešimt pirma, ir jie su Džeku išėjo, o
visa redakcija nulydėjo akimis. Liza jaudinosi, nes jis bus la­
bai arti. Be to, ketino pasinaudoti uždara automobilio erdve
ir „netyčia “ savo grakščiomis nuogomis kojomis paliesti jo
kojas. Bet vos jiems įsėdus į taksi suskambo Džeko mobilusis
telefonas, ir visą kelią jis prasiginčijo su radijo stoties teisinin­
ku konsultantu dėl to, kad jiems buvo uždrausta transliuoti
interviu su vyskupu, turėjusiu meilės ryšių. Lizai taip ir nepa­
sitaikė progos prisiglausti.
- Nesuprantu, kokia čia problema, - suniurzgė į mikrofoną
nepatenkintas Džekas. - Šiais laikais sunku rasti vyskupą, ku­
ris nebūtų įsipainiojęs į meilės romaną. Tiesą sakant, kodėl
mes vis dar norime kalbinti tą vyruką?
- Kaip gyvuojate, Liza? - paklausė taksi vairuotojas. - Ar
jau radote butą?
Liza pasilenkė į priekį. Kas tas keistas žmogus, taip gerai
žinąs, kas dedasi jos gyvenime? Tada ji atpažino tą taksi vairuo­
toją. Tai jis vežiojo ją apžiūrėti butų pirmą savaitę Dubline.
- Ak taip, susiradau nedidelį namuką prie Pietinio žiedo, -
mandagiai atsakė.
- Prie Pietinio žiedo? - jis pritariamai linktelėjo. - Vienas iš
Dublino rajonų, kurio dar neužkariavo japiai.
- O, bet tenai labai gražu, - tarė Liza.
Paskui prisiminė, kokį atsakymą norėjo išgirsti.

2-5 5
 - Taigi kas įvyko, kai susidūrėte su merginų, terorizavusių
jūsų keturiolikmetę dukterį, gauja? Jums pritrūko laiko baig­
ti pasakojimą, kai buvome susitikę paskutinį sykį.
- Nuo to laiko neliečia jos nė pirštu, - nusišypsojo jis. - Ji
kitokia mergina.
Lizai išlipus iš taksi, jis pasakė:
- M ano vardas Lajamas. Ateityje galėsit kviesti mano taksi,
kai tik norėsite.
Kol juos vedė prie staliuko, stovinčio gražaus judraus res­
toranėlio centre, Džekas vis dar šnekėjosi telefonu. Lizai vieta
patiko. Džekas gal ir atrodė taip, tarsi būtų savo kostiumą
radęs atliekų konteineryje, bet jis labai autoritetingai kalbėjo
mobiliuoju. Atkurti pusiausvyrą prireikė nemažai laiko. Kai
kurie valgytojai, sėdintys netoliese, sunerimę ištiesė rankas į
savo telefonus, kai pamatė Džeką, tarškantį savuoju, ir susi­
gundė keletu visai nereikalingų skambučių.
Pažadėjęs apsispręsti iki penktos valandos, Džekas nutren­
kė telefoną.
- Atsiprašau, Liza.
- Nieko tokio, - žaviai nusišypsojo, parodydama didžiau­
sius savo naujų Source lūpų dažų privalumus.
Bet telefono skambutis nustelbė ankstesnį jo vėjavaikišku-
mą. Jis vėl pasidarė neramus ir rimtas, tad buvo visai nenusi­
teikęs flirtuoti. Tačiau to negalėjai pasakyti apie ją.
- Už mus, - reikšmingai nusišypsojo Liza, priliesdama savo
taurę prie Džeko. Tada, norėdama jį sutrikdyti ir užminti jam
ant liežuvio, pridūrė: - Už ilgą „Kolin“ klestėjimą.
- Už tai išgersiu, - kilstelėjo taurę ir išspaudė šypseną, bet
aiškiai susirūpinęs. Jis buvo linkęs šnekėtis tik apie darbą. Apie
skaitytojus, leidybos išlaidas, apie tai, kiek kainuos knygos
recenzijos puslapis. Be to, regis, nejaukiai jautėsi, apsuptas
akį rėžiančios Halo elegancijos. Jis plūkėsi su užkandžiu, steng­
damasis šakute pasmeigti salotų garbanas ir sugrūsti jas į burną.

256
 - Dieve, - staiga sušuko, kai kitas kąsnis iššoko į laisvę kaip
spyruoklė. - Jaučiuosi kaip žirafa!
Liza prisitaikė prie tokios nuotaikos. Suprato, kad nėra pras­
mės stengtis atkurti tą šmaikščią atmosferą, tvyrojusią aną
vakarą jos virtuvėje. Tai jo nedomino. Jis buvo pernelyg užsi­
ėmęs, įsitempęs, o jai glostė širdį tai, kad jis apskritai sutiko
su ja užkąsti. Ir jei nori šnekėtis apie darbą, tebus taip. Ji turė­
jo pavydėtiną gebėjimą pasukti daugelį dalykų savo naudai,
taigi nusprendė, kad dabar tinkamiausia proga pasiteirauti
Džeko apie galimybę parduoti M arko Valentaino skiltį ir ki­
tiems jų leidiniams.
- Ar jis tikrai sakė, kad rašys mums skiltį? - kone linksmai
paklausė Džekas.
- Tiesą sakant, ne... dar ne, - ji nusiuntė jam per stalą pasi­
tikinčią šypseną. - Bet rašys.
- Paklausinėsiu apie sindikavimą. Tu kupina puikių minčių.
Tik tada, kai jie išėjo iš restorano, Džekas vėl virto žmo­
gumi.
- Kaip veikia bako laiko relė? - pasidomėjo, o akyse žybte­
lėjo simpatijos kibirkštėlė.
- Be priekaištų, - sumirksėjo Liza. - Galiu kada panorėjusi
ilgai maudytis po karštu dušu. - Ji nutęsė ir aistringai ištarė
žodžius „ilgai“ ir „karštu“ . Iš lėto ir jausmingai.
- Puiku, - pasakė, o jo vyzdžiai išsiplėtė iš susidomėjimo ir
malonumo. - Puiku.

Grįždama iš darbo Liza buvo beveik prie namų, kai susidūrė

su pavargusios išvaizdos moterimi šviesiais garstyčių spalvos
plaukais. Ji vilkėjo šiltą treningą ir nešėsi visai nederantį prie
jo D K N Y krepšį. Lizos D K N Y krepšį. Jis buvo jos, kol neatida­
vė Fransinai, vienai iš tų mažų mergaičių, žaidžiančių gatvėje.
Ji nujautė, kad ši suplukusi moteris - Kėtė? - buvo Fransinos
motina.

*57
 - Labas, Liza, - nušvito. - Kaip laikotės?
- Ačiū, gerai, - šaltai atsakė Liza. Iš kur visi aplinkiniai
žino jos vardą?
- Lekiu į darbą. Sidabro nešiojimo tarnyba Harbisone. Gau­
nu trisdešimt svarų ir parvažiuoju namo taksi, - pasirodo,
Kėtė kalbėjo apie padavėjos darbą. Ji mostelėjo Lizai dviejų
šimtų svarų vertės krepšiu. - Pavėluosiu. Iki.
Lizą staiga aplankė įkvėpimas.
- Hm, Kete - jūs Kėtė, ar ne? Ar jūsų nedomina valytojos
darbas?
- J a u maniau, kad nepaklausite!
- O kodėl?
- Hm, jūs - užsiėmusi moteris, tad ar turite laiko išsivalyti
namus? - iš tikrųjų Kėtė turėjo galvoje tai, kad Fransina, su­
viliota Lizos kvietimo, užsuko į jos namus, o parėjusi prane­
šė, kad juose tikra kiaulidė.
- Nepalyginti blogiau nei pas mus! - įvertino ji.

O Ešling trečiadienio vakarą praleido pas Felimo motiną, at-

bogino jai dubenį, suvyniotą į dovanų popierių, ir taip išpildė
prašymą.
- M ano darbas padarytas, - nusijuokė.
Paskui turėjo labai ilgai kiurksoti ponios Egan virtuvėje ir
klausytis pažįstamų dejonių.
- Felimas nežinojo, iš kur vėjas pučia. Jam reikėjo vesti ta­
ve, Ešling.
Ji laukė Ešling pritarimo, bet šioji pirmąsyk nutylėjo.
Parsiradusi į namus, Ešling atsakiklyje nerado jokios žinu­
tės. Prakeiktos Džoi ir jos vaikinų taisyklės.
- Dar tik devynios valandos, pesimiste, - išplūdo ją Džoi,
atėjusi palaikyti Ešling per tas jos budynes. - Dar galybė lai­
ko. Atkimšk butelį vyno, o aš papasakosiu, kokių malonių
dalykų man prišnekėjo Mikas praėjusią naktį.

258
 Ešling vargiai įstengė susivokti painiuose Džoi ir Miko san­
tykių posūkiuose. Tie santykiai buvo tokie pat įtempti, kaip
ir Džeko Divaino su mažąja drauguže, kandžiojančia jam pirš­
tus. Ji padėjo kamščiatraukį, pripylė dvi taures vyno ir įsitai­
sė, bandydama analizuoti žodis po žodžio viską, ką kada nors
yra Mikas pasakęs Džoi.
- .. .Tada jis pasakė, kad priklausau moterims, mėgstančioms
vėlyvus vakarus. Kaip manai, ką jis norėjo tuo pasakyti? Tik­
riausiai, kad esu tokia moteris, su kuria gera linksmintis, bet
nesinori vesti?
- Gal jis tik turėjo galvoje, kad tau patinka vėlyvi vakarai?
Džoi smarkiai papurtė galvą.
- Ne, visados yra potekstė...
- Tedas mano, kad jos nėra. Kai vyras ką nors pasako, jo
žodžius ir reikia suprasti tiesiogiai.
- Iš kur jis žino?
Ešling taip įsitraukė į prasmės paieškas, kad kai septynios
minutės po dešimtos suskambo telefonas, buvo beveik užmir­
šusi, jog laukia skambučio.
- Atsiliepk, - linktelėjo galvą Džoi į skambantį telefoną.
Bet Ešling bijojo pakelti ragelį, nes galėjo skambinti ne jis.
- Alio, - išlemeno.
- Labas, ar tai Ešling, šventoji komikų globėja? Tai Markas
Valentainas. Markas Valentainas.
- Sveikas, - tarė Ešling. „Tai jis‘\ sužiopčiojo Džoi, paskui
pabaksnojo piršto galu veidą, vaizduodama strazdanas. - Vis
dėlto paskambinai? - sukikeno.
- Šventoji komikų globėja. Per pirmąjį Tedo Malinso pasi­
rodymą padėjai jam, prisimeni? Pamaniau, kad toji mergina -
komikų draugė.
Ji susimąstė - taip, jai patiko mintis būti šventąja komikų
globėja.
- Taigi kaip gyvuoji? - paklausė ir tučtuojau nusprendė,

259
kad patinka jo balsas. Niekada nepamanytum, kad jis pri­
klauso strazdaniui. - Ar pastaruoju metu buvai kokiame nors
gerame komikų spektaklyje?
Ji vėl sukikeno.
- Buvau šeštadienio vakarą.
- Turėsi viską apie jį iškloti, - nusikvatojo nebe strazda-
niaus balsu.
- Gerai, - sukrizeno. Ir ėmė svarstyti, iš kur tas kikenimas.
Ji kalbėjo kaip kokia pusgalvė.
- Ar galėtum ateiti į pasirodymą šio šeštadienio vakarą? -
pasiteiravo jis.
- Ak, negaliu, - jos balse skambėjo neapsimestinis apgailes­
tavimas. Ešling norėjo paaiškinti, kad turi prižiūrėti Klodos
vaikus, bet kažkaip įstengė susilaikyti. Juk nenutiks nieko bai­
saus, jeigu jis žinos, kad ir ji turi savo gyvenimą.
- Išvažiuoji ilgajam savaitgaliui? - buvo nusivylęs.
- Ne, tiesiog šeštadienio vakare būsiu užsiėmusi.
- O aš negalėsiu sekmadienį.
Pokalbis pateko į aklavietę, paskui staiga abu pašnekovai
vėl pratrūko.
- Ar ką nors veiksi pirmadienį? - pasidomėjo, kai ji tuo
pačiu metu pasiūlė: - Gal pirmadienį?
Ji sukikeno. Vėl.
- M an regis, mudu turime planą, - tarė. - Ar neprieštarau­
si, jei paskambinsiu pirmadienį iš ryto - ne per daug anksti -
ir mudu sutarsim?
- Iki pasimatymo!
- Taip, - pasakė jis šiltu, daug žadančiu balsu.
Ešling padėjo ragelį.
- O Dieve, pirmadienį pasiskyriau pasimatymą su strazda-
nium M arku Valentainu, - iš susijaudinimo ir netikėtumo ne­
nustygo vietoje. - Jau daugybę metų nesu ėjusi į pasimatymą.
Nuo Felimo laikų.

260
 - Laiminga? - paklausė Džoi.
Ešling atsargiai linktelėjo galvą. Dabar, jam paskambinus,
apėmė baimė, kad jis vėl gali dingti.
- Gerai, - nukirto Džoi. - Parepetuokim. Kartok paskui
mane: „Ak, Markai! M arkai!“

Kai kitą rytą Ešling pasirodė darbe, ją pasikvietė Liza.

- Ei, spėk, kas man vakar paskambino.
Ešling pažvelgė į jos kovingą, konkuruoti pasirengusią vei­
do miną, į pergalingą džiūgavimą, sklindantį iš pilkų akių.
- M arkas Valentainas? Kas dar galėtų būti?
- Tikrai taip, - patvirtino Liza. - Markas Valentainas.
- Štai kaip, - Ešling įžūliai užsidėjo ranką ant klubų. - Jis
skambino ir man.
Liza, išgirdusi netikėtą žinią, prasižiojo. Manė, kad laimė­
toja - ji.
- Kada susitinki su juo? - paklausė Ešling.
- Kurią nors kitos savaitės dieną.
-T ik ra i? Na, pirmadienį vakare pasimatysiu su juo... Taigi
greičiau, - pridūrė tam atvejui, jei Liza neišgirdo.
Abi persimetė piktais, rūsčiais ir kupinais įtampos žvilgs­
niais.
- Taigi laimėjau! - Ešling nesuvokė, kas jai užėjo.
Liza apstulbusi piktai spoksojo į Ešling, stengdamasi nutai­
syti priešišką miną. Ji nugalėta. Jos nuostabai, pasidarė juo­
kinga, ir ji pratrūko kvatoti.
- Šaunu! - suprunkštė.
Po akimirkos Ešling nuotaika pasikeitė, ir ji taip pat ėmė
juoktis. Dvi kvaišos!
- Dieve, Liza, negali būti, net jeigu mudvi ir norim iš jo
skirtingų dalykų, - išdrįso pasakyti Ešling. - Kodėl nerimauji?
- Nežinau, - Liza niekinamu žvilgsniu parodė, kad jai vis
tiek. - M anau, kad mergina turi turėti mėgstamą užsiėmimą.

261
*
%
v
f
o

y
O
C o

1 *

1
c?
o
28

Randolph Media biurai dūgzte dūzgė - juose tvyrojo galuti­

nio termino nuotaika. Buvo birželio penktadienis prieš ilgąjį
savaitgalį, mat pirmadienis - ne darbo diena (tai visiškai su­
trikdė Lizą: Anglijoje jis yra savaite anksčiau). Tą penktadienį
atskriejo naujienos apie L’Orėal reklamą, Džekas Divainas
nesirodė darbe ir buvo atgabenta dėžė šampano - skaitytojų
konkurso prizas. („Iš kurio Prancūzijos regiono kilęs šampa­
nas? Atsakymus siųskite atvirlaiškiu... Nugalėtojas, išrinktas
burtais, gaus dvylika geriausio...“ )
Liza dirstelėjo į šampaną, paskui - į laikrodį: be penkioli­
kos keturios. Pažvelgė į darbuotojus. Pastarąsias tris savaites
jie plušėjo iš peties. „Kolin“ neturėtų ištikti visiška nesėkmė.
Ji prisiminė, kaip buvo svarbu kelti darbuotojų dvasią. D a­
bar, atvirai kalbant, turėjo prisipažinti, jog buvo nusiteikusi
išgerti, ir jai atrodė, kad bus negerai, jei įsipils tik sau.
Ji teatrališkai atsikrenkštė.
- Hm, - linksmai tarė. - Ar kas nors norėtų taurės šampa­
no? - reikšmingai palenkė žvilgančią galvą dėžės pusėn, ir visi
tučtuojau sumojo, kur ji suka.
- O kaip skaitytojų konkursas? - parūpo Ešling.
- Prikąsk savo sumautą liežuvį, - sušnypštė Triks, paskui
atsigręžė į Lizą. - Tai bent puikus dalykas, Liza, - garsiai sukur­
kė. - Galim atšvęsti jūsų gautus didžiulius pinigus už L’Oreal
reklamą.
Nereikėjo nė raginti. Žodžiai: „ Liza sako, kad galime išger­
ti skaitytojų konkurso šampaną, Liza sako, kad galime išgerti
skaitytojų konkurso šam paną“ nušniokštė per kontorą it
šnabždantis brizas. Darbo įrankiai buvo padėti, visi atsipalai­
davo. Net Mersedes pralinksmėjo.

263
 - Bet neturime taurių, - ūmai sunerimo Liza.
- Niekis.
Lizai dar nespėjus apsigalvoti, Triks jau gabeno į tualetą
padėklą, prikrautą nešvarių kavos puodelių. Pirmąkart per
pusmetį ji ketino suplauti indus. Grįžo dvigubai greičiau, ir
buvo visai nesvarbu, kad ji gerai neišskalavo puodelių, - juo­
se buvo likę ploviklio, bet dėl per smarkaus putojimo bus ga­
lima apkaltinti šampaną.
- Deja, jis deramai neatšaldytas, - maloniai tarstelėjo Liza,
įsprausdama Kelvinui į rankas putojančio gėrimo pilną nu­
daužtą puodelį su užrašu „Burlentininkai tai daro stovėdami44.
- Kas čia išdykauja! - nudžiugo Kelvinas, patenkintas, kad
buvo neaplenktas ir jis, nors ir nedirbo „Kolin44.
Grupelė kanceliarijos darbuotojų sunerimę lūkuriavo kam ­
pe, svarstydami, ar ir jiems teks šampano. Visi atsiduso su
didžiuliu palengvėjimu, kai Liza iššovė antro butelio kamštį
ir pasirodė nešina puodeliais, ant kurių puikavosi tokie užra­
šai: „Negaliu patikėti, jog tai ne sviestas44, „Kia-Ora, būsiu
tavo44, ir dviem „Ar tiesa, kas užrašyta ant skardinės44.
- Jūsų puiki sveikata, ponia Morli, - Liza padavė puodelį
„Negaliu patikėti, jog tai ne sviestas44 pernelyg Džeką ginan­
čiai jo sekretorei.
- { sveikatą, - įtariai sumurmėjo ponia Morli.
Kai visi gavo puodelius, Liza pakėlė savąjį ir tarė:
- Už jus visus. Už jūsų sunkų triūsą per pastarąsias savaites.
Ešling ir Mersedes nepatikėjo savo ausimis. Galėjo prisiek­
ti, kad Liza jau buvo pasigėrusi. Paskui visi ėmė godžiai gerti,
išskyrus Triks. Tačiau taip atsitiko todėl, kad ji jau buvo išgė­
rusi savo puodelį. Netrukus ją pavijo ir kiti. Ilgam stojo tyla,
nes visų akys lakstė nuo putų, likusių puodelio dugne (jos ir
toliau keistai radioaktyviai spragsėjo ir šnypštė), prie dešim­
ties dar pilnų butelių.
Tylą nutraukė Liza.

264
 - Gal atidarykim dar vieną? - nekaltai paklausė, tarsi ta
mintis būtų jai toptelėjusi tik dabar.
- M anau, galėtume, - Triks apsimetė, kad jai vis tiek.
- Žinoma, kodėl gi ne? - vienas kupinas puodelis labai su­
minkštino ponią Morli.
Bet Lizai vyniojant kamščio vieleles atsidarė kontoros du­
rys, ir visi įsitempė. Mėšlas!
Labai tikėtina, kad Džekas įsiustų, jeigu užkluptų juos m au­
kiančius šampaną, skirtą skaitytojų konkursui, ir dar darbo
valandomis.
Tačiau tai buvo ne Džekas, o Mei. {kaukšėjo apsiavusi ba­
telius su neįtikėtino aukščio kulniukais ir kraipydama siaurus
klubus. Tačiau talija buvo dar lieknesnė. Iš pavydo ir susiža­
vėjimo Ešling norėjosi vemti.
Mei, atrodo, ganėtinai nustebino mirtina tyla, tvyrojusi kon­
toroje, ir tai, kaip visi spokso į ją kaltais žvilgsniais.
- Ar yra Džekas?
Tyla.
- Ne, - sumurmėjo ponia Moli, šluostydamasi nuo ūsų šam­
paną. - J i s išėjo tvarkytis su žmonėmis televizijoje, - tada per­
galingai sukryžiavo rankas, savo elgesiu rodydama, kad iš tik­
rųjų Džekas turėtų pirmiausia susitvarkyti su Mei.
- O, - Mei nusivylusi patempė savo putlią lūpytę. Ji pasi­
suko išeiti, o jos šilkinių plaukų siena nuo didelio svorio su­
šnarėjo.
- J e i nori, gali palaukti, - pasiūlė Ešling.
Mei grįžo.
- Ar leisite?
- Žinoma! Be to, tau būtų ne pro šalį išgerti, - Ešling, vos
tai ištarusi, ėmė kauptis ant jos pasipilsiančiai Lizos rūstybei.
Pakviesti boso merginą prisidėti prie jų lėbavimo - netikęs
žingsnis. Matyt, Ešling buvo šiek tiek įkaušusi.
Bet Liza visai nesupyko ir jai pritarė:

265
 - Taip, prisidėk prie mūsų.
Dalykas tas, kad Mei Lizai, kaip ir visiems, kėlė smalsumą.
Ir tikriausiai visa, kas su ja susiję.
- Į sveikatą.
Kai Mei paėmė iš Lizos puodelį, Ešling svetingai paragino:
- Eikš prie mano stalo ir prisitrauk kėdę.
Netrukus prie Ešling stalo nuslinko ir Triks su Liza, gena­
mos smalsumo ir susidomėjimo egzotiškąja Mei.
- Man patinka tavo krepšys,- tarė Liza M ei.- Lulu Guinness f
Mei staiga triukšmingai nusikvatojo.
- Dunnes.
- Dunnes?
- Viena iš firminių parduotuvių, - paaiškino Ešling parau­
dusiais iš uolumo skruostais. - Kaip M arks& Spencer.
- Tik joje daug pigiau, - pridūrė Mei ir vėl sukikeno. Nors
jos veidas panėšėjo į lotoso žiedą, ji ūmai virto paprastute
mergina.
Lizai sukiojantis tarp žmonių ir papildant puodelius, Mei
ironiškai tarė:
- Puiki vieta dirbti. Ar jūs tai darote kasdien?
Pasigirdo truputį isteriškas juokas.
- Kasdien? Anaiptol! Tik ypatingomis progomis, pavyzdžiui,
prieš laisvą pirmadienį.
- J u k neapskųsi mūsų Džekui? - paklausė Triks.
Mei niekinamai ir sarkastiškai sumirksėjo:
- Kurgi ne!
- Kur dirbi? Kuo, hm, užsiimi? - išdrįso pasiteirauti Triks.
Mei krestelėjo sunkius plaukus, pavartė visažinančias akis
ir akimirksniu vėl virto mįslinga ir paslaptinga gražuole:
- Šoku egzotiškus šokius.
Suglumusi kontora trumpam nuščiuvo, paskui atsipeikėjo
ir visi pasidarė labai abejingi.
- Ar tai ne miela? - užgiedojo choru. - Tu šauni mergina.

266
 - Ar mums nesuteiksi pirmenybės? - kaip ir dažniausiai,
nuoboda Bernardas viską suprato klaidingai.
- Tuo geriau tau, - išspaudė Liza. Ji galėjo kirsti lažybų,
kad Džekas su Mei puikiai dulkinasi, ir jai įsiplieskė tulžingas
pavydas.
- Kas tie egzotiški šokiai? - sumurmėjo ponia Morli Kelvinui.
- M anau, juose, hm, reikia šiek tiek apsinuoginti, - taktiš­
kai sušnabždėjo jis, atsižvelgdamas į pagyvenusios moters
jausmus.
- O, taigi ji - pilvo šokio šokėja. Tikriausiai išsigalvoja, -
ponia Morli tyrinėjo Mei žvilgsniu, panašiu į pagarbą.
- Ne, aš nešoku egzotiškų šokių, - pašaipiai pasakė Mei,
vėl tapdama normalia mergina. - Aš juokauju. Pardavinėju
mobiliuosius telefonus, bet pažvelgus į mane žmonėms atro­
do, kad esu viena iš tų seksualių katyčių.
- Ar tai ne beviltiška? - dar sykį uždainavo džiaugsmingas
choras. - Pikta! Argi tie žmonės - ne siaubingi kvailiai?
- Ar teisingai supratau, kad ji nėra pilvo šokio šokėja? -
diskretiškai paklausė ponia Morli Kelvino, ir šis papurtė savo
peroksidinę galvą. Būtų sunku pasakyti, kas buvo labiau nu­
sivylęs.
- Tai bjauru, - išreiškė nepasitenkinimą Ešling. A š apgauta,
sumojo ji.
- Taip, - atsakė Mei, pakurstyta antro puodelio ploviklio
su šampanu mišinio. - Mane vos gimusią tėvai atsivežė į D ub­
liną. M ano tėvas - airis, o motina - azijietė, todėl žmonės
elgiasi su manimi taip, lyg turėčiau išmanyti visas specialias
rytietiškų žaidimų gudrybes. Pavyzdžiui, stalo teniso kam uo­
liukai ir panašūs dalykai. Arba jie šaukia man įkandin gatvė­
je: „Kiaušiniais apmėtyta bjaurybė44, - ji sunkiai atsiduso. -
Visa tai mane blogai veikia.
Ji metė žvilgsnį į Kelviną ir Gėrį, gašliai spoksančius į ją,
tada prisislinko arčiau Ešling, Lizos ir Triks ir atvirai išrėžė:

267
 - Negaliu pasakyti, kad niekada nesu bandžiusi stalo teniso
kamuoliukų. Ž inom a, jei tikrai geidžiu vaikino, sugalvoju ką
nors ypatinga.
Turi galvoje D žeką f Visi norėjo to paklausti. Bet nė vienas
neišdrįso. Net Triks. Tačiau toliau mažėjant pilnų butelių ir
pildantis tuštiems puodeliams, liežuviai atsirišo.
- Kiek tau metų? - paklausė Triks.
- Dvidešimt devyneri.
- Kiek laiko susitikinėji su Džeku?
- Beveik pusmetį.
- Kartais jis būna siaubingai bjaurus, - pripažino Triks.
- M an nereikia to sakyti! Kai prasidėjo darbas „Kolin“ , jis
tapo tikra bjaurybe. Per sunkiai dirba ir pernelyg daug neri­
mauja, paskui išvyksta buriuoti, kad atsipalaiduotų ir nusira­
mintų, ir man niekaip nepavyksta su juo pasimatyti. Kaltinu
jus visus, kad jo tokia prasta nuotaika!
- Keista! - sušuko Triks. - Nes mes dėl to kaltiname tave.
Tai išgirdusi, Mei ėmė muistytis ir krutėti kėdėje.
- Atleisk, ar mes tave varžome? Mes užsičiaupsim, - įsiter­
pė Ešling. Bet jos balse buvo girdėti nusivylimas. Jai visa tai
jau buvo pradėję patikti.
- Ne, viskas gerai, - išsišiepė vis dar rangydamasi Mei. -
Kelnaitės, tempiamos ant užpakaliuko, veda mane iš proto.
Ji buvo tokia žavi, provokuojanti ir begėdiška, kad Liza
nuleido jos žodžius negirdomis. Tikrai nemanė, kad Džekas
galėtų ja susidomėti, bet suprato, kad Mei jam atrodo gundanti.
Kai pasirodė Džekas, visi jau buvo taip įsismarkavę, kad
net nesiteikė to slėpti.
- Linksminatės? - šyptelėjo jis.
- Laukia ilgas savaitgalis, - nuvėrė jį žvilgsniu retai išge­
rianti ponia Morli, per pusantros valandos ją buvo apėmęs
malonus svaigulys, palaiminga gerovė, sentimentalus susigrau­
dinimas, o dabar, kaip ir reikėjo tikėtis, apniko agresija.

268
 - Iš tikrųjų, - pritarė jis.
- Labas, Džekai, - Mei apgavikiškai nusišypsojo. - Ėjau
pro šalį, taigi, galvoju, užeisiu pasisveikinti.
Džekas sumišo.
Mei nusekė jam iš paskos į kabinetą ir labai ryžtingai užda­
rė duris.
Kai Triks pridėjo prie durų puodelį ir prikišo prie jo ausį,
visi nusijuokė. Bet puodelio nė neprireikė. Aukštas, spigus ir
piktas Mei balsas atsklido iki toliausiai stovinčių stalų.
- Kaip drįsti mane ignoruoti, kai lankausi pas tave... Jei
manai, kad ketinu su tuo susitaikyti...
Džekas tylėjo, bet kartkartėmis kažką pasakydavo, nes Mei
bėrė kaltinimus su pauzėmis.
- Žiūrėkite, kad visi išėjimai būtų laisvi, - tarė Kelvinas it
kokia stiuardesė.
Netrukus Džeko durys atsilapojo, pasirodė Mei ir įtūžusi
dingo iš redakcijos, o jai išėjus ore net spengė. Ji su niekuo
neatsisveikino.
- Dabar, kai spektaklis baigėsi, aš išeinu, - pareiškė Kelvi­
nas, užsimesdamas ant nugaros pripučiamą oranžinę kupri­
nę. - Manęs laukia klasiškos septyniasdešimt dvi valandos.
- Ir manęs, - pasakė Triks.
- Ir manęs, - pragydo nuoboda Bernardas, dar sykį prašau­
damas pro šalį.
Visi susirinko daiktus ir ėmė po truputį skirstytis. Kontoro­
je liko tik Džekas ir Ešling. Džekas dėl to, kad laukė skambu­
čio iš Niujorko, o Ešling, pusę šešių turėjusi susitikti su Džoi,
manė, kad nėra prasmės užsukti į namus. Lūkuriuodama ji
ėmėsi darbo, nes kūrė duomenų bazę Lizai ir labai atsiliko dėl
ką tik ekspromtu įvykusio nugėrimo.
- Mesk darbą, panele Pataisyk, - ėmė bambėti Džekas. -
Juk prieš akis ilgasis savaitgalis. Šiaip ar taip, esi sudirgusi ir
antradienį turėsi viską pradėti iš naujo.

269
 - Tu teisus, - Ešling buvo ganėtinai blaivi, kad suvoktų, jog
yra įkaušusi. - Nerimtas požiūris į darbą.
- Eik namo, - paliepė Džekas.
Buvo beveik pusė šešių. Lyg per miglą ji pasiėmė savo krep­
šį ir nedrąsiai paklausė:
- Ar per ilgą savaitgalį veiksi ką nors malonaus, DžD? -
taip pasakė tik todėl, kad buvo kiek išgėrusi.
- DžD? - susidomėjo Džekas.
- Norėjau pasakyti, Džekai, pone Divainai, - Ešling sumi­
šo, kad jai išsprūdo jos sugalvota jam pravardė. - Ar veiksi ką
nors malonaus?
Džekas paniuro:
- Nežinau. Sekmadienį aplankysiu tėvus. Visa kita priklau­
so nuo oro. Jei negalėsiu buriuoti, tiesiog tinginiausiu ir žiūrė­
siu Star Trek vaizdajuostes.
- Star Trekf Na, hm, „Gyvenk ilgai ir puikiai44, - padrąsėjo
Ešling, iškėlusi pirštus ir vaizduodama pasveikinimą.
Džekas suirzęs spoksojo į ją.
- Nelogiška, kapitone Pataisyk. Šį savaitgalį nieko puikaus
neveiksiu.
-K o dėl?
Ūmai jis sutriko ir prisipažino:
- J u k negalėjai nepastebėti, kad mano mergina įniršo.
Ešling neįstengė susitramdyti. Žodžiai liejosi prieš jos valią.
Kalbėjo alkoholis.
- Kodėl nuolatos kivirčijiesi su ja? Ji miela. Ar negali bent
kiek pasistengti? Pasak jos, ji niekados nemato tavęs, nes vi­
sada buriuoji. O jei tai darytum rečiau?
Ji sumojo, kad peržengė leistiną ribą, ir laukė, kada Džekas
supyks, bet jis tik nusijuokė, nors ir nemaloniai.
Ešling per vėlai prisiminė, kad kiekviena istorija turi dvi
puses.
- Ar tai tiesa?

270
 Džekas delsė.
- Anaiptol nenoriu skųstis tais, kurių čia nėra, nes jie negali
apsiginti.
- Taigi tu neburiuoji?
- Buriuoju.
- Bet... - tada Ešling pagalvojo, kad tikriausiai suprato,
kur šuo pakastas. - Ar ji pritaria, kad išvyktum buriuoti, o
paskui supyksta?
Po pauzės Džekas nenoromis prisipažino:
- Kažkas panašaus.
- Bet supranti, - paaiškino Ešling, - net jeigu ji ir pritaria
tavo buriavimui, galvoje turi visai ką kita. Eik, pasišnekėk su
ja, būk mandagus. - Jos akys nušvito. Problema išspręsta.
- M ažoji panele Pataisyk, - atlaidžiai palingavo galvą
Džekas, - kodėl turi kitiems tvarkyti gyvenimą?
- Bet aš tik...
- Mažoji panele Pataisyk, - patenkintas pakartojo jis. -
Pamąstysiu apie tai. O kaip tu - ar išvažiuoji savaitgalį?
- Ne, - Ešling susidrovėjo, kai tik dėmesys nukrypo į ją. -
Tik susitiksiu su draugais...
Tikiuosi, kad pasimatysiu su M arku Valentainu, bet to
Džekui nepasakė.
- Gero savaitgalio, - tarė Džekas.
Kai Ešling patraukė prie durų, Džekas staiga susidomėjęs
šūktelėjo jai įkandin:
- Ei! Panele Pataisyk! Ar kada žiūri Star Trek vaizda­
juostes?
Ešling dirstelėjo per petį ir papurtė galvą.
-N e.
- Taip ir maniau.
- Nieko neturiu prieš jas.
- Visi taip sako, - sumurmėjo Džekas.
- Bet aš labiau panaši į daktaro Kas merginą.

271
29

Šeštadienio vakarą be penkiolikos septynios Ešling su Tedu

atvyko Tedo dviračiu atlikti vaikų priežiūros pareigos chez
Dilaną ir Klodą.
- Ar tai jų} - Tedas apžvelgė raudonų plytų namą su dvigu­
bu fasadu.
- Fantastiškas, ar ne? - Ešling priėjo prie durų ir paskam­
bino.
- J u k mums nereikės keisti vystyklų? - ūmai palūžo Tedas.
- Ne, vaikai iš jų jau išaugo. Tik turėsim kartu pažaisti ir
palinksminti juos.
- Gerai, tai bus visai lengva, - Tedas atsikrenkštė ir droviai
suglostė plaukų garbaną. - Tedas Mulinsas, juokingiausias
žmogus Dubline, pasirengęs tarnybai, pone!
- J i e gal šiek tiek per maži postmodernistiniam menui, iro­
niškam spektakliui, - Ešling nusiminė. - Jiems labiau patiktų
pasaka apie tris paršelius.
- Pažiūrėsim, - padarė pastabą Tedas. - Žmonės ne iki galo
suvokia vaikų sumanumą. Gal paskambinsiu dar kartą?
Po valandėlės durys atsidarė. Jose išdygo Dilanas muiluo­
tomis rankomis, šlapiais sportiniais marškinėliais, prilipusiais
prie krūtinės.
- Kaip gyvuojate? - jis atrodė suglumęs. Paskui Ešling su
Tedu išgirdo staugimą ir riksmą, aidintį iš viršaus.
- M audau Kreigą, - paaiškino Dilanas.
- Regis, jis nelabai patenkintas.
- Blogiausia dar priešaky. Turiu jam ištrinkti galvą, - Dila­
nas susigūžė. - Atrodys, tarsi jis būtų deginamas gyvas, bet
nesijaudinkite... Verčiau eisiu pas jį, - jis jau buvo įveikęs
pusę laiptų, vedančių aukštyn. - Klodą virtuvėje.

272
 Klodą trynėsi prie stalo, beviltiškai stengdamasi įkalbėti M o ­
lę, kad ši ką nors suvalgytų. Bet ką, tik ne sausainį, traškutį ar
saldėsį. Per pastarąsias kelias savaites Molė buvo tiesiog šiaip
sau paskelbusi bado streiką.
Ešling padavė Klodai aplanką su dešimčia jos gyvenimo ap­
rašymo kopijų.
- Kas tai?.. Ak, tiesa, ačiū, - grakščiu judesiu Klodą pakišo
aplanką po krūva vaikiškų knygelių, išmėtytų ant stalo.
- Ar neketini apsirengti? - Ešling nužvelgė Klodos džinsus
ir marškinėlius. - Netrukus atvažiuos taksi.
- Tik norėjau įsitikinti, kad ji ką nors suvalgė...
- Gal man pamėginti? - galantiškai pasisiūlė Tedas.
Bet Molės atkišta apatinė lūpa nuo tokio pasiūlymo ėmė
meniškai virpėti.
- Ačiū, bet... - Klodą toliau kamavosi, baksnodama šaukš­
tu į retus, bet tvirtai sukąstus Molės dantis. Beviltiška. Dabar,
kai Molė sulaukė žiūrovų, bus nebeįmanoma ką nors jai įkišti.
- Suvalgyk plaktos kiaušinienės, mieloji, - ragino Klodą.
-K o d ė l?
- Nes tai naudinga tau!
-K o d ė l?
- Nes joje yra baltymų.
-K o d ė l?
Molė ne tik atsisakė valgyti tinkamą maistą, bet neseniai
pradėjo žaisti ir žaidimą „Kodėl?“ Šiandien jau dvidešimt de­
vynis kartus buvo paklaususi „Kodėl?“ Klodą sutiko tą žaidi­
mą žaisti, skatinama fatališko smalsumo, kuo visa tai baigsis,
bet palūžo anksčiau už Molę.
- Tavo nuostabūs plaukai, - žavėjosi Ešling, glostydama
vešlias auksines medaus spalvos garbanas.
-A čiū . Šiam vakarui išsidžiovinau juos plaukų džiovintuvu.
Tada Ešling prisiminė ką tik ištapetuotą priekinį kambarį ir
nulėkė pasižiūrėti.

273
 - Fantastiška! - entuziastingai gyrė grįžusi. - Jie visiškai
pakeitė kambario nuotaiką. - Turi akį spalvoms.
- Galbūt, - Klodos tai jau visiškai nebedomino. Ji buvo
labai užsidegusi dėl naujų tapetų, bet kai jie buvo suklijuoti,
nepajuto jokio pasitenkinimo.
Staiga visi pažvelgė į lubas, nes kambarį virš jų galvų sudrebi­
no kraują stingdantys klyksmai. Taigi Kreigui plaunama galva.
- Tikrai atrodo, tarsi jis būtų deginamas gyvas, - sukikeno
Ešling. - Vargšelis.
Netrukus riksmus pakeitė isteriškas žliumbimas. Teks grieb­
tis priverstinio maitinimo.
- Visos turi suvalgyti savo vakarienę, jei nori užaugti ir tap­
ti stipriomis mergaitėmis, - Klodą dar kartą prinešė Molei
prie burnos šaukštą su plakta kiaušiniene.
- Kodėl?
- Nes jos tiesiog taip daro.
- Kodėl?
- Todėl.
-K o d ėl?
- Todėl.
-K o d ėl?
- SUMAUTAS todėl, - Klodą nutėškė šaukštą, apdrabstyda-
ma stalą geltonais gabalėliais. - Laiko gaišatis. Einu rengtis.
Kai Klodą išdūmė iš kambario, Tedas išplėtė akis ir metė į
Ešling priblokštą žvilgsnį: „O Dieve!“
- Vaikams rodyti silpnumą - netikusi mintis, - žinovo tonu
pareiškė jis.
Klodą kyštelėjo galvą į virtuvę.
- Ir aš taip manydavau. Palauk, kol turėsi savo vaikų. Pasi­
telksi galybę taisyklių, bet nė viena neveiks.
Tedas visai nenorėjo kritikuoti Klodos. Tik pagalvojo, kad
jai padės jo tvirtos meilės požiūris į vaikų auklėjimą. Pasijuto
neteisingai suprastas ir labai sutriko. O kai Molė nukreipė

2 74
šaukštą ir piktdžiugiškai suvapėjo: „Mamytė nekenčia tavęsu,
jam pasidarė dar blogiau.
Viršuje Klodą karštligiškai puldinėjo, ruošdamasi vakarui.
Jokių šansų pagulėti atpalaiduojančioje kvapioje vonioje, kaip
buvo planavusi. Vos spės skubiai palįsti po dušu ir pasidažyti.
Paskui ji pagarbiai apsivilko rausvai baltą dailią suknelę, ku­
rią nusipirko tą dieną, kai vaikštinėjo su Ešling po parduotu­
ves. Ji iki šiol kabojo spintoje, o jos naujumas tik priminė,
kad ji visai nedalyvauja jokiame visuomeniniame gyvenime.
Ji susirūpinusi apžiūrėjo save veidrodyje. Po velnių, suknelė
labai trumpa. Trumpesnė, nei prisiminė. Ir dar permatoma.
Bet kai užsijuosę juodą apatinį sijoną, kad šis pridengtų kai
kurias grožybes, atrodė dar kvailiau, taigi jį vėl nusitraukė.
Na ir gerai, kad matosi apatiniai, tarė sau. Dar geriau. Tiesą
sakant, juos rodyti privalu, jei nori save laikyti gerai besiren­
giančia moterimi. Jos problema ta, kad pernelyg ilgai nešiojo
džinsus ir sportinius marškinėlius. Tad įspraudė kojas į aukš­
takulnes basutes, įtikino save, kad atrodo nuostabiai, ir išdy­
go laiptų viršuje it kino žvaigždė.
- Kaip aš atrodau?
Visi, susibūrę apačioje, pakėlė akis. Suglumę tylėjo.
- Pritrenkiamai, - sekundę per vėlai džiaugsmingai pagyrė
Ešling.
Tedui iš susižavėjimo atkaro žandikaulis, kai žiūrėjo, kaip
Klodos kojos lipa žemyn.
- Dilanai? - paklausė Klodą.
- Pritrenkiamai, - pakartojo jis.
Ji nebuvo įtikinta. Neabejojo jo akyse išvydusi protestą, bet
jis buvo gana sumanus, kad prasižiotų. Tačiau Kreigas nė ne­
manė nutylėti.
- Mamyte, tavo suknelė per trumpa, aš matau tavo nuosta­
bias glaudes.
- Ne, nematai.

2. 75
 - Taip, matau! - nenusileido jis.
- Ne, nematai, - paprieštaravo Klodą. - Tu matai mano
kelnaites. Berniukai nešioja glaudes, o mergaitės - kelnaites...
Nebent jos yra Ešling draugės Džoi, - sumurmėjo sau po no­
simi, apėmus kandžiam pykčiui.
Molė, labai susikaupusi, plovėsi rankas su gervuogių dže­
mu, tad jai vienintelei, regis, visai nerūpėjo, ką nešioja arba
ko nenešioja Klodą.
- Ir tu puikiai atrodai, - pagyrė Ešling Dilaną. Ir iš tikrųjų
nemelavo: jis vilkėjo laisvo stiliaus tamsiai mėlyną kostiumą
ir šviesiai rudus marškinius.
- Tu labai miela, - išsišiepė jis.
- Dabišius, - tas žodis pasiekė Ešling ausis, bet jis buvo
toks tylus ir niekinamas, jog ji beveik neabejojo, kad jai pasi­
girdo. Atrodo, jis atsklido iš Tedo pusės.
- Ar mes pasirengę? - Dilanas dirstelėjo į savo laikrodį.
- Minutėlę, - Klodą subruzdo, norėdama palikti telefono
numerius. - Čia Dilano mobilusis, - brūkštelėjo. - O čia res­
torano telefonas, jei mobilusis bus nepasiekiamas...
- Dublino centre tokia problema, regis, negresia, - įsiterpė
Dilanas.
- ... Restorano adresas, jei neprisiskambintumėt telefonu.
M udu nevėluosime.
- Vėluokite, - paskatino Ešling.
Klodą griebė Molę su Kreigu, stipriai apkabino ir ne visai
tvirtai tarė:
- Gražiai elkitės su Ešling.
- Ir Tedu, - pridūrė Tedas, sudėdamas lūpas taip, kad, jo
manymu, atrodytų lyg meilikavimas Klodai.
- Ir Tedu, - sumurmėjo Klodą.
Prieš pat jiems išeinant Molė, norėdama palinkėti sėkmės,
stipriai prispaudė prie Klodos užpakalio plaštaką, ištepliotą
gervuogių džemu. Nelaimė - o gal ir laimė - ji to nepastebėjo.

2 76
30

Vos Klodą uždarė duris, anapus jų pasigirdo graudi Molės ir

Kreigo aimana. Klodą bejėgiškai pasižiūrėjo į Dilaną ir jau
gręžėsi grįžti.
- Ne! - sudraudė jis.
-B e t ...
- Netrukus jie liausis.
Klodą, tarsi būtų plėšoma į dvi puses, įlipo į taksi ir klus­
niai leidosi vežama į miestą. Prakeikta besąlygiška meilė, pa­
galvojo su kartėliu. Siaubinga našta.
Jų staliukas L’O e u f buvo užsakytas pusei aštuonių - jie ga­
lėjo rinktis vakarieniauti pusę aštuonių arba devintą, bet Klo­
dai pasirodė, jog devinta valanda pernelyg vėlu. Tokiu metu ji
dažniausiai jau guli lovoje. Ji mėgdavo nusnūsti keletą valan­
dų, nes turėdavo keltis ketvirtą ryto ir kokią valandą tamsoje
traukti dainas. Dilanas su Klodu buvo pirmieji vakarieniau-
tojai. Jie įžengė, pagarbiai tylėdami, į tuščią baltą kambarį su
graikiško stiliaus kolonomis, ir Klodą dar labiau sunerimo
dėl savo suknelės. Rodės, ją varstė apstulbę pasipūtėlių pada­
vėjų žvilgsniai. Mėgindama patraukti suknelę žemyn, kad ši
pailgėtų, ji nuskubėjo į saugų stalo prieglobstį. Taip seniai
nebuvo išėjusi į visuomenę, kad nebežinojo, ką tinka dėvėti ir
ko nedera. Susmuko į kėdę, pakišo šlaunis po viską atleidžian­
čia staltiese, tenai paslėpdama nuo žmonių akių persišviečian-
čias kelnaites, ir maloniai užsisakė džino su tonikų.
Jai atidžiai skaitant milžinišką valgiaraštį, dvylika ar ketu­
riolika juodai ir baltai apsirengusių padavėjų mandagiai sto­
vėjo įvairiose tylaus kambario vietose. Kai atplėšė akis nuo
valgiaraščio, jie visi buvo pakeitę vietas, bet nei ji, nei Dilanas
nepastebėjo, kada tai įvyko.

2-77
 - Tarsi kokiame mokslinės fantastikos filme, - sušnabždė­
jo ji.
Dilanas nusijuokė. Tas juokas garsiai nuskambėjo tuščiame
kambaryje, ir Klodos protas staiga įsitempė, nes vėl apniko
keistas jausmas, kad ji visai jo nepažįsta. Tačiau tai buvo vy­
riškis, dėl kurio kitados, jei nebūtų jo gavusi, būtų mirusi.
Pabudinta tos karštos meilės aido, ūmai neteko žado. Suglu­
mo, nes neįstengė sugalvoti nieko doro, ką turėtų jam sakyti.
Tik akimirką. Paskui, žinoma, jai į galvą atėjo gausybė da­
lykų. Su palengvėjimu pagalvojo, kad tai Dilanas.
- Kaip manai, ar neturėčiau nuvesti Molės pas gydytoją?
Dilanas tylėjo.
-Je ig u tas jos streikas užsitęs, - tauškė Klodą, - turėsiu tai
padaryti. Ji negauna jokių maistingų medžiagų, minta tik šo­
koladu ir...
- Nuo ko pradėsi? - šiurkščiai nutraukė ją Dilanas.
- Ak! Ak, nežinau.
- Įspūdingas meniu, - kiek per kandžiai tarė Dilanas.
- O taip.
- Gal nors kelioms valandoms galėtum pamiršti vaikus?
- Atsiprašau. Ar vedu tave iš proto?
- Tai jau taip, - suirzo jis.
Ji ėmė rimti. Kad ir kaip būtų, ji sėdėjo mielame restorane
su savo mylimu vyru. Juodu gėrė džiną su tonikų ir valgė po­
midorų duoną. Netrukus atkeliaus gardus maistas ir keli bu­
teliai vyno, juodviejų vaikai saugūs namie su dviem žmonė­
mis, kurie nėra pedofilai arba vaikų skriaudėjai. Ar negali būti
geriau?
- Atsiprašau, - pakartojo, ir šįkart iš tikrųjų ėmė tyrinėti
valgiaraštį. - Suprantu, ką galvojai. O, jie turi midijų. Ir ož­
kos sūrio suflė. Po velnių! Ką man valgyti?
- Užkandį arba sriubą, - mąsliai tarė Dilanas, - štai koks
klausimas.

278
 - „A rba?“ - paprieštaravo Klodą. - Kas per žodis tas „ar-
b a “ ? M anau, kad norėjai pasakyti „ir“ .
Su desperacija, kuri apima tą, kuri retai kur nors išeina,
Klodą neprotingai užsisakė per daug, nes beprotiškai norėjo
išspausti iš šių nedažnų vaišių kuo daugiau malonumo. Už­
kandžių ir šerbetų, sriubų ir užkandėlių prie jų. Pagrindinių
patiekalų, raudonojo ir baltojo vyno, vandens.
- Gazuoto ar ne? - paklausė padavėjas paskaudusia ranka.
Dabar jis suprato, kaip jautėsi Tolstojus, parašęs „Karą ir
taik ą“ .
Klodą suglumusi pažvelgė į jį - juk tai akivaizdu!
- Ir to, ir to.
- Puiku.
- Ką dar galėtume užsisakyti? - kai padavėjas nuėjo, Klodą
suvirpėjo iš džiaugsmo.
- Šiuo momentu nieko, - nusijuokė Dilanas, užsikrėtęs jos
entuziazmu. - Bet luktelk, kol mudu visą šią gausybę sudoro­
sime.
- Ar valgysim desertą ir sūrį?
- Žinoma. Ar gersim airiškos kavos?
- Ir desertinio vyno. Ir kimšim petit fours*.
- Prancūziškos kavos?
- Mais ouil** Gal net surūkysiu cigarą.
- M ano mergaitė.
Kai jie jau buvo sukirtę porą patiekalų, Klodą, veikiama
maisto ir gėrimų, paniro į svajones, bet vis dar neįstengė atsi­
palaiduoti. Tada ji sumojo, kur šuo pakastas.
- Jau taip seniai mudu nevakarieniavom niekieno netruk­
domi, kad neįstengiu mesti vieno įpročio, - tarė ji. - M an vis
knieti šokti nuo kėdės ir pulti pjaustyti m aistą kitiems

* Pyragaičiai (pranc.).

** Ž in o m a (pranc.).

279
žmonėms... Ar matai tą vyriškį? - ji parodė į vyriškį, panašų
į niujorkietį, žaidžiantį su valgiu. - Noriu pasmeigti jo filet
mignon gabalėlį ant šakutės ir pasakyti: „Plačiai išsižiok,
paukšteli44. Tiesą sakant, manau, kad taip ir padarysiu.
Dilanas šiek tiek išsigando ir sutriko, kai Klodą apsimetė,
kad stojasi nuo kėdės. Tada ji liovėsi juokauti ir ėmė neramiai
sukiotis.
- Kodėl? Kodėl prilipau prie kėdės? - ji uždėjo ranką ant
kėdės, norėdama patikrinti. - Ant mano užpakalio juodas lip­
nus daiktas. Gal derva? Po galais, ant mano žavios naujosios
suknelės. Ir kur galėjau taip išsitepti? - ji nedrąsiai prikišo
pirštus prie nosies, pauostė ir prapliupo juoktis. - Gervuogių
džemas. Kertu lažybų, tai Molės, tos mažos mergiūkštės, dar­
belis. Tikra šelmė, ar ne?
- J i nuostabi, - Dilanas buvo šiek tiek užsisvajojęs.
- Kaip manai, ar jiems gerai? - staiga susirūpino Klodą.
- Žinoma! Be to, ir Ešling, ir Tedas turi mūsų mobiliojo
numerį. Jei kas nors atsitiks, jie mums paskambins.
- Kas, pavyzdžiui, galėtų nutikti?
- Nieko.
- Duok man telefoną, ir aš skubiai paskambinsiu.
Dilanas įsmeigė į ją maldaujančias akis.
- Ar negalėtum liautis nors vieną vakarą? M udu išvažia­
vom vos prieš valandą.
- Tu teisus, - pakluso Klodą. - Aš darausi juokinga.
Ji nukreipė akis į tirštą žuvienę.
- Ne, negaliu taip elgtis, - sušuko. - Duok man telefoną.
Atsidusęs Dilanas padavė jai mobilųjį.
- Labas, Tedai, čia Klodą. Tiesiog noriu pasiteirauti, ar vis­
kas gerai.
- Pas mus įvyko sprogimas, - sumelavo Tedas, o Ešling tuo
metu laikė uždengusi rankomis išžiotas Kreigo ir Molės burnas.
- Ar galėčiau su jais šnektelėti?
 - Jie, hm, užsiėmę. Žaidžia. Taip, taip, žaidžia su Ešling.
- O. Gerai, iki pasimatymo.
- Labai apmaudu, - liūdnai tarė Klodą ir spragtelėjo, sulenk­
dama telefoną. - Visą savaitę jie vedė mane iš proto, neįsten­
giau nuo jų pabėgti nors penkioms minutėms, o išėjusi pava­
karieniauti nieko kito neveikiu, kaip tik nerimauju dėl jų!
- J e i nori, galime važiuoti namo, - griežtai pasakė Dilanas. -
Užkrimsti traškučių, keptų orkaitėje, ir pildyti nepabaigiamų
reikalavimų.
- Kai imi taip kalbėti... Atsiprašau, Dilanai. Aš iš tikrųjų
puikiai leidžiu laiką. Labai puikiai.

Tačiau to paties nebuvo galima pasakyti apie Ešling su Tedu.

Praėjo visa amžinybė, kol, išėjus tėvams, Kreigas ir Molė lio­
vėsi verkę. Galų gale jie nurimo, bet tik tada, kai okupavo
televizorių ir ėmė žiūrėti „Undinėlę44, o Tedas turėjo atsisaky­
ti filmo „Žvaigždės jų akyse44.
- Tai šitaip leidžia vakarą įžymybė, - karčiai pasiskundė.
Kad prastumtų laiką, Tedas ėmė knaisiotis po milžinišką
Dilano muzikos įrašų ir kompaktinių plokštelių kolekciją su
pavydžiu susižavėjimu, o kai surasdavo kokį nors itin retą
įrašą, radinį palydėdavo šūksniais:
- Tik pažvelk. Bobo Marlio „Pagauk ugnį44 originalioj dė­
žutėj. Kaip jis įstengė tą įrašą gauti, tas laimingas šunsnukis?
Ešling mažai tas domino. Vyrai ir jų muzikos kolekcijos.
Felimas buvo visai toks pat.
- Po velnių! - suriko Tedas. - Du pirmieji Britni Spyrs albu­
mai, įrašyti Studio One. Maniau, kad juos galima gauti tik
Jamaikoje.
- Dilanas su Klodą buvo Jamaikoje per savo medaus mėne­
sį, - abejingai tarė Ešling.
- Kai kam sekasi, - į šiuos tris žodžius Tedas sudėjo visus
troškimus. - ... Bili Holidėj, išleista Verve, - jis kalbėjo taip,
lyg norėtų vemti, - iš kur Dilanas gavo? Jo ieškau gausybę
metų!.. Tai bent, - pridūrė.
- Aha! - jis džiugiai čiupo vieną kompaktinį diską. - Spin­
telėje tikrų tikriausias skeletas! Ką veikia ponas Kietuolis su
Simply Red albumu? Matyt, tai jo nerašytos elgesio taisyklės.
- Atsiprašau, kad tave nuvilsiu, bet jis Klodos.
- Klodai patinka Simply R ed ? - Tedo veidas apsiniaukė.
- Bent anksčiau ji mėgdavo jų muziką.
- Jei „mėgdavo44, tada gerai, - Tedui šiek tiek atlėgo. Jis
laikė Klodą deive, bet jeigu ji - Miko Haknalo garbintoja,
jam reikia tai apsvarstyti. Juk deivės skonis negali būti toks
nedovanotinai prastas.
Vos pasibaigus „Undinėlei44 Kreigas su Mole ėmė triukš­
mingai reikalauti linksmybių. Bet kai Tedas pabandė jiems
pasakoti pelėdiškus pokštus, Molė liepė jam tuojau pat drož­
ti namo, o Kreigas pravirko. Tedas reagavo skausmingai, ypač
kai Ešling, tai pasislėpdama, tai vėl išlįsdama iš už popieri­
nio krepšio, taip juos prajuokino, kad jie ėmė raitytis.
- Maži išperos, - sumurmėjo jis. - Už tokią galimybę dau­
gybė žmonių atiduotų dešinę ranką.
- Bet jie - dar tik vaikai.
Kreigas pradėjo tampyti Ešling, reikalaudamas 7 -Up. Kai
gėrimas akimirksniu nebuvo patiektas, vėl pabiro ašaros.
- Išlepęs vaikiščias, - suniekino Tedas.
- Ne, jis ne toks.
- Taip, toks. Jei gyventų Bangladeše, dirbtų aštuoniolika
valandų per dieną liedamas prakaitą... Tada turėtų dėl ko
žliumbti, - niūriai pridūrė Tedas.
Vakaras labai prailgo. Ešling ir Tedas turėjo žerti juokus,
pasakoti visokiausias istorijas, šerti saldumynais, linksminti,
tiekti gėrimus, daužyti sunkvežimius, žaisti barbių futbolą ir
tą seną mėgstamą žaidimą „Paslėpk ranką rankovėje44.
- Kur dingo Molės rankutė? - klausinėjo Tedas pavargusiu
balsu, kai džiūgaujanti Molė kokį tūkstantąjį kartą paslėpė
rankovėje ranką. - Oi! - aiktelėjo jis. - Molė pametė ranką.
Kažkas ją pavogė, - Molei pergalingai iškišus ranką, kad visi
matytų, Tedas niūriai tarė: - Koks netikėtumas! Ji ir vėl čia.
Kur dingo Molės rankutė?
Atėjus miego laikui, pastangos paguldyti vaikus į lovą buvo
panašios į bandymą prikalti prie sienos drebučius.
-J e ig u neisit gulti, ateis vaiduoklis ir jus pagrobs, - pagąs­
dino Tedas.
- Vaiduoklių nėra, - tvirtai atšovė Kreigas. - Mamytė sakė.
Tedas susimąstė. Juk jis turėtų ko nors bijoti.
- Gerai, jeigu neisi į lovą, ateis Mikas Haknalas ir pagrobs
tave.
- Kas jis?
- Parodysiu, - Tedas nuskuodė laiptais žemyn, čiupo kom ­
paktinę plokštelę ir pardūmė atgal. - Tai Mikas Haknalas.
Ešling, mėgaudamasi ramybės akimirka, sunerimusi pakėlė
akis, nes iš kambario virš galvos pasigirdo siaubinga riksmo
kakofonija. Netrukus pasirodė Tedas mįslinga ir kalta mina.
- Kas dedasi? - paklausė ji.
- Nieko.
- Verčiau užlipsiu pažiūrėti.
Kelias minutes Ešling bergždžiai stengėsi nuraminti Kreigą.
- Ką jam pasakei? - užsipuolė Tedą, kai nusileido į apa­
čią. - J o neįmanoma nuraminti.

Dilanas su Klodą grįžo į namus taip meiliai švytėdami, kad

visi kiti turėjo pasijusti nereikalingi. Kai juodu įsvirduliavo į
vidų, Klodą buvo apsikabinusi Dilaną, o jo ranka tvirtai spaudė
jos sėdynę (tą jos pusę, kuri nebuvo išterliota gervuogių džemu).
Vos Ešling su Tedu buvo išsiųsti laukan, Klodą pamerkė
Dilanui, linktelėjo galva į laiptų viršų ir tarė:
- Eime.

283
 Nuo paskutinio jų mylėjimosi buvo praėjusios keturios sa­
vaitės, bet iš girtumo ją buvo užplūdę tokie kilniaširdiški jaus­
mai, kad būtų ryžusis ir papildomam seansui, net jei Dilanas
ir nebūtų to nusipelnęs.
- Tik užgesinsiu šviesą ir užrakinsiu duris, - pasakė jis.
- Paskubėk, - tarė ji, nė neabejodama, kad jis nedels.
Jie ilgai lipo laiptais, efektingai nurenginėdami vienas kitą.
Klodą jau nuogutė gulėjo po antklode, kai Dilanas atėjo j lo­
vą ir skubiai, pusę minutės pašnarėjęs lykra ir medvilne, nusi­
metė drabužius. Klodą atsigulė ant nugaros, užsimerkė ir ke­
letą minučių leidosi bučiuojama; paskui, kaip visuomet,
Dilanas ėmėsi jos spenelių. Kai baigė jų glamones, prasidėjo
tylios grumtynės. Nes atėjo ta akimirka, kai Dilanas dažniau­
siai nušliuoždavo jos kūnu žemyn ir imdavo žaisti su jos vie­
tele, norėdamas įkaitinti ir įaudrinti jos kūną, bet Klodą to
nepakęsdavo. Tai buvo labai nuobodu, tiesiog vien laiko gai­
šatis. Šiąnakt laimėjo ji, ir jis nieko nepešė. Ji tučtuojau ėmė
glamonėti jam penį ir maigė jį kokias keturias penkias minu­
tes, paskui liovėsi, ir tai buvo ženklas Dilanui veikti toliau.
Specialiomis progomis - per gimtadienius ir jubiliejus - Klo­
dą pasiekdavo viršūnę. Bet ši naktis nebuvo tas išskirtinis at­
vejis, tik paprastas misionieriavimas. Ji stipriai prisispaudė
prie savęs Dilaną ir ėmė neskubriai judėti. Jeigu jau nuspren­
dė veltis į šį reikalą, nieko čia blogo, pagalvojo ji. Ją tik bau­
gino laukimas. Kaip visados, Dilanas palaukė, kol ji apsimes
patirianti orgazmą, jo judesiai paspartėjo, ir jis pradėjo rit­
mingai krutėti, tarytum virš jo galvos kybotų laikmatis. Jau
metas remontuoti šį kambarį, pagalvojo Klodą, jam stumdžio-
jant pirmyn atgal, inkščiant ir dūsuojant migloje. Kilimą gali­
ma palikti, bet tikrai reikėtų perdažyti sienas.
- O Dieve, - sudejavo Dilanas, pakišdamas rankas jai po
sėdmenimis ir vis greičiau skverbdamasis į ją. - O Dieve, o
Dieve!

284
 Klodą nesąmoningai prisivertė paklusti ir išsiblaškiusi su­
dejavo. Tai pagreitins reikalą. Norėčiau rausvų ir kreminių
sienų. Tada Dilanas ėmė trūkčioti apimtas ekstazės ir aiktelė­
jęs užbaigė. Vienintelis nukrypimas nuo normos tas, kad jų
nepertraukė nė vienas iš vaikų, mat jie vis verždavosi pas juos
į lovą.
Nuo pradžios iki pabaigos buvo praėję penkiolika minučių,
viskas baigta iki kito mėnesio. Klodą atsiduso iš pasitenkini­
mo. Ačiū Dievui, jis buvo ne iš tų vyrų, kurie reikalauja dul­
kintis kiaurą naktį. Jeigu taip būtų, ji jau seniai būtų turėjusi
nusižudyti.

Tedas su Ešling švilpė tamsiomis gatvėmis, en route į „Ciga­

rų" užeigėlę „pailsėti". Kai nulipo nuo dviračio, Tedas pliaukš­
telėjo delnu sau per kaktą taip, kad tas gestas pasirodė šiek
tiek surepetuotas.
- Po velnių! - supyko jis, o jo balse buvo girdėti keista abe­
jonė. - Regis, pas Klodą palikau švarką. Turėsiu paskambinti
kokią dieną ir jį pasiimti.

Name, stovinčiame ant atsukto į jūrą Ringsendo kampo, Dže­

kas ir Mei buvo beveik ties susitaikymo riba. Mei apstulbo,
kai Džekas tą dieną pasirodė jos bute ir puolė atsiprašinėti,
kad vakar nepasitiko jos kontoroje su derama šiluma - taip,
kaip jai patinka. Paskui parsigabeno ją į savo namus, pamai­
tino, prigirdė geru vynu ir įsitempė į lovą.
Jis buvo toks netikėtai mielas, kad, kai jie mylėjosi, jai ne­
reikėjo - kaip dažnai darydavo - apsimesti, jog žiūri į laikro­
dį. Jiems mylintis, ji kelis kartus nuotolinio valdymo pulteliu
įjungė televizorių. Jis pašėlo.
- Tai truputį įdomiau negu tai, ką tu darai man, - paaiški­
no, nors sakė netiesą. Tačiau tada jis pasijusdavo nesaugus, o
ji kontroliuodavo padėtį.

285
 Atsargiai, sunkus darbas.
Jie gulėjo įkaitę nuo mylėjimosi.
- Tu nuostabi, - staiga tarė jis.
- Tikrai? - ji pasirėmė alkūne ir pasiuntė jam provokuoja­
mą, pagiežingą šypseną. - Tik bėda, kad turiu šūdiną skonį
vyrams, - ji kaupė drąsą užgauliam Džeko kvietimui grįžti į
jo glėbį, bet jis tik kedeno pirštais jai plaukus. - Ar gerai jau­
tiesi? - staiga paklausė, tuo jį labai nustebindama.
- Galėtų būti ir geriau. Kodėl klausi?
- Šiaip sau.
Mei buvo labai sutrikusi. Kodėl Džekas nepamylėjo jos taip,
kaip ji buvo pratusi? Dažniausiai tai jam pavykdavo kur kas
geriau nei dabar.
- Rytoj popiet ketinu aplankyti tėvus, - pasakė.
Mei pavartė akis:
- Puiku! O kas esu aš? Visiškas niekas?
Tai buvo viena iš mėgstamiausių jų kivirčų temų: Džekas
neturėjo laiko Mei. Bet Džekas pertraukė skambias neapsi­
plunksnavusios Mei frazes tardamas:
- Ar norėtum važiuoti?
- Kur? - nustebo ji. - Susipažinti su jais?
Džekui linktelėjus, ji suaimanavo:
- Bet ką apsivilksiu? Turėsiu parvažiuoti namo ir persirengti.
- Nesivargink.
Mei metė į jį dar vieną suglumusį žvilgsnį. Jai šitai bpvo
visai nesuprantama. Gal... tikriausiai... Ar galėjo būti, kad
visas jos žaidimas ir manipuliavimas juo iš tikrųjų suveikė?
Kad galų gale ji laimėjo Džeką, kaip ir norėjo?
31

Liza prabudo sekmadienio rytą ir tuojau pat pasigailėjo, kad

nemiega. Už jos miegamojo lango tvyrojo tyla ir ramybė, tad,
aišku, buvo labai labai anksti. O ji nenorėjo, kad būtų labai
labai anksti. Jau geriau būtų buvę labai vėlu. Pageidautina
pavakarys. Idealiausia - rytojus.
Ji ramiai tysojo ir įsitempusi klausėsi, ar neišgirs motinų
šūkalojimų, vaikų peštynių, kai mėginama barbėms nutrauk­
ti galvas, bet kokio garso, kuris bylotų, jog už lango verda
gyvenimas. Tačiau tyla buvo mirtina, tik sode čirškė ir cypsė­
jo paukščių pulkelis, tarsi būtų laimėjęs loterijoje. Kai nebe­
įstengė tverti nežinios, apsivertė sukuistoje lovoje ir atsargiai
dirstelėjo į žadintuvą. Po galais, pusė aštuonių. Rytas.
Ilgasis savaitgalis įpusėjo. Ji suirzo, be abejonės, dėl to, kad
turi leisti jį visiškai viena.
Kažkodėl nemanė prastumsianti jį vienut vienutėlė. Slen­
kant savaitei, pasąmonėje kirbėjo viltis, gal Ešling pasikvies
ją išgerti arba į vakarėlį susitikti su tais pamišėliais Tedu ir
Džoi ar dar su kuo nors. Turėjo pripažinti, kad Ešling nuolat
ją kur nors kviesdavo. Bet penktadienio vakare, apsvaigusi ir
įkaitusi po šampano orgijos, tik kai pasiekė namus ir gerokai
išblaivėjo, susivokė, kad iš Ešling nesulaukė jokio kvietimo.
Įžūli karvė. Atakuoja ją pasiūlymais, kurių ji nenori, ir visai
nieko nebesiūlo, kai ji gal ir susigundytų!
Be ūpo užsidegė cigaretę, nusižengdama taisyklei nerūkyti
lovoje.
Koks tas gyvenimas Dubline? Ji niekados neturėdavo lais­
valaikio Londone. Tenai jos laukdavo nuolatiniai susitikimai,
dažnai jų net atsisakydavo. O tais retais atvejais, kai netikėtai
atsirasdavo laisvo laiko, visados jį galėjo užpildyti darbu.

287
 Bet ne čia. Savaitgalį buvo neįmanoma surengti jokio susi­
tikimo. Visi tinginiai šunsnukiai žurnalistai, kirpėjos, didžėjai
buvo išvažiavę, o net jei ir būtų pasilikę mieste, būtų nenusi­
teikę ar nenorėję su ja susitikti.
O dar blogiau, kad ji pirmadienį negalės nueiti į darbą, nes
pastatas bus užrakintas. Penktadienio rytą vos išgirdusi apie
tai, nudrožė tiesiai į Džeko kabinetą ir sukėlė tikrą skandalą.
- Ar negalėtų budėtojas, kaip jo vardas - Bilas? - ateiti,
įleisti mane ir keliauti namo?
- Per ilgąjį savaitgalį? - tai Džeką, regis, iš tikrųjų pralinks­
mino. - Bilas? Jokios vilties.
Tingus, vangus kvailys, su įtūžiu pagalvojo Liza. Londone
budėtojai visuomet atrakindavo jai duris.
- Gal nepersistenk? - tarė Džekas. - Labai daug nuveikei
per tokį trumpą laiką, taigi nusipelnei poilsio.
Bet ji nenorėjo ilsėtis, buvo pernelyg užsivedusi ir susinervi­
nusi. Ištisos trys dienos, kuo jas užkiš? Ir kodėl jis nepasiūlo
juodviem kur nors drauge nueiti, svarstė nusivylusi. Ji žinojo,
kad jį domina. Ne kartą tai atsispindėjo jo veide.
- Kur nors nueik. Išmesk porą taurelių, - pasakė jis.
Su kuo?
Ji galvojo apie kelionę į Londoną savaitgaliui, bet suabejo­
jo. O kur apsistos? Jos bute šeimininkauja nuomininkai, drau­
gų nebeliko: daugelis jų pražuvo per pastaruosius dvejus me­
tus, kai ji buvo užsidariusi tame beprotiškame pastate, ir
vienintelis žmogus, kuriam aukojo savo brangų laiką, buvo
Fifi. Bet, ištremta į Airiją, ji pasijuto pernelyg pažeminta, kad
galėtų su Fifi bendrauti. Jei skristų į Londoną, turėtų apsigy­
venti viešbutyje kaip - ji krūptelėjo - kaip... turistė.
Bet penktadienį vakare, supratusi, kad reikės prastumti itin
daug savaitgalio laiko, ir tai bus panašu į tikrą kankynę,
nusprendė, jog puikiai mokėtų būti turiste Londone. Tada p a­
aiškėjo, kad bilietai į Londoną išpirkti. Visi karštligiškai no­

288
rėjo pabėgti iš šios kvailos mažos šalies. Kas galėtų juos dėl to
kaltinti?
Tačiau, kaip pasirodė, šeštadienis nebuvo jau toks blogas.
Ji pasikirpo plaukus, pasidažė blakstienas, garais išsivalė po­
ras, nusilakavo visus dvidešimt nagų. Ir viskas už dyką. Pas­
kui iškeliavo apsipirkti savaitei. Kitas septynias dienas ketino
valgyti tik produktus, prasidedančius raide „A“ : apelsinus, avo-
kadus, artišokus, ančiuvius ir gerti absentą.
Ji pasijuto esanti labai trapi, todėl padarė nedidelę išimtį ir
įsimetė į krepšį danišką abrikosą. Puiku, nes praleisti šeštadie­
nio vakarą vienatvėje buvo, tiesą sakant, siaubingai nesmagu.
O dabar sekmadienio rytas, prieš akis dar dvi ilgos dienos.
Pabandyk užmigti, maldavo ji savęs. Pabandyk užmigt, ir
prastumsi kelias valandas.
Bet nesisekė. Nieko stebėtina, pagalvojo su kartėliu, juk va­
kar atsigulė dešimtą valandą.
Liza išsliūkino iš lovos, palindo po dušu ir, nors prausėsi be
galo ilgai, beveik nusigramdydama odą, paaiškėjo, kad pen­
kiolika po devynių jau buvo apsirengusi ir pasiruošusi. Kam
pasiruošusi? Joje kunkuliavo energija, kurios ji neturėjo kur
išlieti. Ką veikia kiti žmonės, klausė savęs. Tikriausiai eina
sportuoti, pagalvojo, pakėlusi akis į dangų (norėjo tenai pa­
matyti kokią nors gyvą būtybę). Liza didžiuodavosi, kad nie­
kados nesportuoja, ypač Dubline. Visas tas šokinėjimas ant
laiptelių ir krosas jau seniai nebemadingi. Airijos fitnesas bu­
vo labai senamadiškas, nes vis dar buvo manoma, kad greiti
apsisukimai - naujovė! Ne, Lizą labiau domino ne tokie žiau­
rūs ir madingi kūno rengybos būdai. Pilatesas, jėgos joga, izo-
metrija. Labiausiai norėtų treniruotis viena su kūno daktaru,
kurio klientės yra Elizabet Harli ir Džemina Khan.
Vienintelis keblumas tas, kad pilatesas nepagerina medžiagų
apykaitos, tad geriausi rezultatai pasiekiami, derinant jį su
bado dieta. Todėl ir ėmė laikytis raidės „A“ dietos. Stebėtina,

289
bet tik keli maisto produktai prasideda raide „A“ . Jei reikėtų
„B“ raide prasidedančių produktų, būtų visa kas kita. Be­
konas, Bounty šokoladukai, Bacardi, bri sūris, bandelės, bisk­
vitiniai sausainiukai... O jeigu susimanydavo supaprastinti
mitybą, savaitę valgydavo batatus. Gal dar geltonas saldžią­
sias paprikas. Tačiau, matyt, saugiau valgyti maistą iš „ Z “
raidės.
Sukirtusi pusryčiams apelsiną, abrikosą ir išgėrusi vandens,
jau sulaukė dešimtos valandos. Bet būgštaudama, kad pradės
šnekėtis su sienomis, nusprendė pasibastyti po parduotuves.
Ir ne tik nemokamos terapijos sumetimais - ji turėjo tikslą.
Šiaip ar taip, kažką panašaus į tikslą... Ketino pasikabinti
medines žaliuzes per visą miegamojo sieną, kad neutralizuotų
kaimiško namo stilių ir įpūstų jam šiuolaikiškesnės, labiau
miestietiškos dvasios. Tada parašytų apie tokią pertvarką žur­
nale ir išspaustų iš jų nuolaidą.
Bet kai atvažiavo į Graftono gatvę, ištiko smūgis, nes paaiš­
kėjo, jog uždarytos visos parduotuvės, apie jas šlaistėsi tik
keli suglumę turistai.
Sumauta šalis, pagalvojo kokį šimtąjį kartą. Kur visi žmo­
nės? Matyt, bažnyčioje, su panieka nusprendė.
Vyriškis kioske jai pasakė: pirmą valandą. Parduotuvės bus
atidarytos pirmą valandą. Ji įsitaisė kavinukėje, sukryžiavo
kojas ir ėmė gurkšnoti kavą su pienu ir migdolų likeriu, skai­
tinėdama laikraštį. Vidinę isteriją išdavė tik smarkiai trūkčio­
jančios kojos, mėginant paskubinti ilgai slenkantį laiką.
Ją glumino keistas oras. Visiškai jokio smarkaus lietaus ar
štorminio vėjo. Tikriausiai pirmas ilgasis savaitgalis, kai toks
geras oras. Daug žadančiame žydrame danguje švietė puiki
linksma saulė, kažkodėl jai primenanti kitus laikus, ir ji nusi­
minė, nes buvo sunku apie tai galvoti. O ne!
Tučtuojau į galvą šovė sava teorija: jai neliūdna, jos gyveni­
mas tiesiog nusirito žemiau reikiamo nuostabaus lygio. Nėra

290
tokio neigiamo jausmo, kurio nebūtų įmanoma išgydyti kokiu
nors mažu puikiu niekniekiu, ir labai svarbu, kad ji prisimin­
tų tai šiuo neramiu metu. Turėjo pripažinti, kad neseniai bu­
vo tai pamiršusi: pavyzdžiui, aną sekmadienį praleido atsi­
skyrusi nuo visų ir puolusi į neviltį.
Galų gale žaliuzių imperija atvėrė duris, ir Liza netrukus
suprato, kad jai net nereikėjo vargintis. Nė vienoje tų beviltiš­
kų interjero parduotuvių negalėjo rasti tokių didžiulių žaliu­
zių. Jai patarė pasižvalgyti po prekybos centrą. Ir nors Liza
nemėgo prekybos centrų, pamanė, kad elgetai nevalia būti iš­
rankiam.
Ketvirtame aukšte, užuolaidų skyriuje, judraus mažo žmo­
gučio, skubančio įkandin su matavimo juosta aplink kaklą, ji
maldavo:
- M an reikia užsakyti žaliuzes.
- Kreipiatės kaip tik į tą žmogų, - patikino jis.
Bet kai pateikė jam matmenis ir parodė į medinius skersi­
nius, kurių norėjo, jo veidas net išblyško.
- Devynių pėdų ilgio? - sušuko. - Ir keturiolikos pėdų
pločio?
- Taip.
- Bet, ponia, - paprieštaravo jis, - tai labai brangiai kai­
nuos!
- Taip.
- Bet ar nutuokiate kiek?
- Nagi pasakykit.
Jis paskubomis atliko daugybę skaičiavimo operacijų ant
rudo vyniojamojo popieriaus, paskui susirūpinęs papurtė
galvą.
-K ie k ?
Ne, jis nesakys. Kad ir kiek, tai per brangu, nusprendė.
- Palūkėkit, palūkėkit, aš galvoju. O gal užsakytumėt iš piges­
nės medžiagos? - paklausė jis, įgudusia akimi peržvelgdamas

291
lentynas. - Medines pamirškite. Galėtume padaryti jas iš plast­
masės, kaip manote? Arba iš brezento?
- Ne, ačiū. Aš noriu tik medinių.
- Arba galite nusipirkti gatavas, - jis pakeitė nuomonę. -
Žinoma, jos nebus tiksliai tokio dydžio ir ne iš tokios gražios
medžiagos, užtat kur kas pigesnės. Štai pažvelkit, - jis čiupo
jai už rankos ir nusitempė parodyti kelių bjaurių vertikalių
žaliuzių kontoros langams.
Ji pamojo ranka:
- Bet aš noriu šitų! Noriu medinių ir patikėkite: išgaliu už
jas sumokėti!
- Atsiprašau, - nuolankiai suvapėjo vyriškis. - Tik nenorė­
jau, kad švaistytumėt šitokius pinigus, bet jeigu esate tikra...
Liza pavargusi atsiduso. Iš tiesų niekinga šalis.
- Aš turiu santaupų, - nusprendė įtikinti jį. - Nesibaimin­
kite.
- Susitaupėte? - jis akimoju atsigavo. - Na, tada kas kita.
Kai ji išsamiai paaiškino, ko norinti, jos susierzinimas iš­
blėso. Kai jis palinko jos pusėn ir prisipažino manęs, kad kai­
nos parduotuvėje pribloškiančios ir kad juodu su žmona lau­
kia išpardavimo, jo susirūpinimas beveik ją sujaudino. Aš
netenku galvos, staiga toptelėjo. Jis - tik parduotuvės tarnau­
tojas, visai kvėštelėjau. Suskydau dėl užuolaidų pardavėjo, ku­
ris net neparduoda man to, ko noriu.
Kai pasiekė namus, buvo beveik šešios. Sukaupusi paskuti­
nius veiklumo likučius, Liza paskambino mamai ir pasakė sa­
vo naująjį telefono numerį. Nors ir nusistebėjo, kodėl vargi-
nasi, juk m am a niekados jai neskam bina, m at perdėm
nerimauja dėl telefono sąskaitos. Net atsitikus nelaimei, pa­
galvojo Liza, pavyzdžiui, jei mirtų tėtis, mama tikriausiai lauk­
tų, kol Liza pati jai paskambins.
Kai abi pasiteiravo apie viena kitos sveikatą, Paulina pra­
nešė Lizai gerą žinią.

292
 - Tavo tėtis sako, kad keista tavo santuoka čia, matyt, ne­
galioja ir kad tau galbūt negresia skyrybos.
Žodis „skyrybos44įsiveržė Lizos vidun su netikėta jėga. Toks
sunkus baigiamasis žodis. Ji greitai atsitokėjo ir atšovė mamai:
- Na, tu klysti.
Paulina tikėjosi tokios reakcijos ir ją nurijo. Žinoma, ji bu­
vo neteisi. Visados klysdavo dėl Lizos.
- Mudviem grįžus, Oliveris santuoką įregistravo.
- Tada viskas baigta.
Stojus tylai, Liza prisiminė tą penktadienio rytą lovoje, kai
juodu su Oliveriu, pasijutę esą jauni ir nuostabūs londonie-
čiai, įsigeidė nuskristi savaitgaliui į Las Vegasą ir susituokti.
- Mes negausim bilietų, - nusijuokė Oliveris, pakerėtas tos
minties.
- Žinoma, kad gausim, - Liza buvo įsitikinusi, kad visada
gauna tai, ko nori. Ir, aišku, jai pasisekė: tada visas pasaulis
dar buvo jai po kojomis. Tą patį vakarą, apsvaigę nuo jaudu­
lio ir nerimo dėl to, ką daro, jie išskrido į Las Vegasą. Tenai
pasijuto keistai, nes juos veikė sutrikęs dėl laiko juostų orga­
nizmas ir klaikiai žydras dangus, ir suprato, kad tuoktis yra
bauginamai lengva.
- Ar turėtume, - sukikeno Liza, beveik pabūgusi.
- Todėl ir esam čia.
- Žinau, tačiau... tai ypatingas įvykis, ar ne?
Įpykusios Oliverio akys susidūrė su josios. Lizai buvo pa­
žįstamas tas žvilgsnis. Geriau nepradėti su Oliveriu dalykų,
kurių nenori galutinai baigti.
- Nagi, eime! - apimta pakilios nuotaikos ir siaubo, ji nusi­
juokė virpančiu balsu.
Ištisą parą veikiančioje Meilės koplyčioje jie pasižadėjo vie­
nas kitą mylėti. Jų įžadų liudytojai buvo vyriškis, panašus į
Elvį Preslį, ir vienas patarnautojas. N uotaka vilkėjo juodais
drabužiais.

2-93
 - Galite pabučiuoti nuuoootaką.
- M udu vedę, - džiūgavo Liza, kai jie buvo tučtuojau iš­
grūsti iš koplyčios, nes eilės jau laukė kita pora. - Tai fantas­
tiška.
- Myliu tave, brangioji, - tarė Oliveris.
- Ir aš tave myliu.
Ir tikrai mylėjo. Bet labiausiai troško grįžti atgal, norėdama
įsiutinti visus, kurie mirs iš pavydo dėl kičiško jų santuokos
žavesio.
Paplūdimio ceremonijoje Sent Lusijoje nebuvo žvakių - tai
sensacija! Ji nekantraudama laukė pirmadienio, kada nueis į
darbą ir sulauks klausimo: „Ką gero nuveikei savaitgalį?44 ir
galės nerūpestingai atsakyti: „Tiesą sakant, nuskridau į Las
Vegasą ir ištekėjau44.
- Tikriausiai norėsi gero advokato, - Paulinos balsas sugrą­
žino ją į dabartį. - Pasirūpink, kad gautum tai, kas tau teisė­
tai priklauso.
- Žinoma, - suirzo Liza.
Tačiau ji nė nenutuokė, ką reiškia skirtis. Būdama labai
pragmatiška ir veikli, žlungant santuokai, nebūdingai sau ji
veikė pamažu. Matyt, mama teisi, - ji turėtų pasisamdyti ad­
vokatą.
Bet padėjusi ragelį nesiliovė galvojusi apie Oliverį. Įkyrūs ir
nemalonūs jausmai iškilo į paviršių lyg pūslelės iš niekur, ją
apėmė savotiškas pamišimas, ir ji jau beveik griebė telefoną
skambinti jam. Mintis, kad išgirs jo balsą ir susitaikys su juo,
teikė didžiulę viltį.
Ir anksčiau buvo kilęs nenumaldomas noras paskambinti
jam, bet ji nugalėdavo save ir įstengdavo perkalbėti, prisimi­
nusi, kad tai jis ją paliko. Nors, kaip tikino Oliveris, ji metė jį,
nepasiūlydama kitos išeities.
Ji nukiūtino tolyn nuo telefono, nuo pastangų negriebti ra­
gelio kęsdama tikrą fizinį skausmą. Pagalvojus, kad nebėra

294
jokių šansų, jos širdis ėmė tuksėti. Ką tik pasirodė, kad įma­
noma susitaikyti, ir kai nuslūgo pakili nuotaika ir užplūdo
liūdesys, jai susvaigo galva. Drebančia ranka užsidegė cigare­
tę ir pradėjo įtikinėti save pamiršti Oliverį. Atsikratyk praei­
ties ir žvelk į priekį. Galvok apie Džeką. Tačiau Džekas tur­
būt nepaliaujamai mylisi su kokete Mei.
Dieve, kankinosi ji, kaip norėtų pasimylėti... Su Džeku. Ar­
ba Oliveriu. Vienu iš jų. Abiem... Jai prieš akis šmėkštelėjo
tvirtas Oliverio kūnas, tarsi būtų išskobtas iš juodmedžio, ir
tai prisiminusi net garsiai sudejavo.
Ji pasižiūrėjo į laikrodį. Vėl. Pusė aštuonių. Kodėl diena ne­
galėtų tiesiog paskubėti ir greičiau pasibaigti?
Tada sučirškė durų skambutis, ir jos širdis šoktelėjo iki ger­
klės. Gal vėl netikėtai atėjo Džekas? Ji prikišo veidą prie veid­
rodžio, norėdama patikrinti, ar gerai atrodo, ir greitosiomis
nusibraukė tušą paakiuose. Glostydamasi plaukus, nuskubė­
jo prie durų.
Ant jos namų slenksčio stovėjo mažas berniukas, vilkintis
Manchester United marškinėliais, įmantria skusta šukuosena
su stirksančiais ilgais kirpčiukais. Panašiai atrodo visi berniu­
kai, žaidžiantys gatvėje.
- Kaip SEKASI, Liza? - labai garsiai paklausė jis ir patikliai
atsirėmė į durų staktą. - Ką VEIKI? Ar išeisi PAŽAISTI?
- Pažaisti?
- Mums reikia TEISĖJO.
Jam už nugaros pasirodė ir kiti vaikai.
- Taip, Liza, - ragino jie. - Išeik į lauką.
Ji žinojo, kad tai absurdiška, tačiau tai paglostė jai širdį.
Gera, kad tavęs kam nors reikia. Neleisdama prasiveržti pri­
siminimams apie kitus ilguosius savaitgalius, kai skrisdavo
sraigtasparniu į Čampnį, keliaudavo lėktuvu pirmąja klase į
Nicą ir apsigyvendavo penkių žvaigždučių viešbutyje Korn­
valyje, užsitraukė nertinį ir likusią sekmadienio dalį praleido

295
sėdėdama ant savo namo slenksčio ir skaičiuodama taškus,
vaikams jos gatvėje žaidžiant labai agresyvų tenisą.

Sekmadienio rytą Džekas Divainas paskambino savo motinai.

- Vėliau užeisiu, - tarė jis. - Ar galiu atsivesti draugę?
Jo motina kone užduso iš susijaudinimo.
- Draugę?
- Draugę.
Lulu Divain labai stengėsi neprasižioti, bet jai nepasisekė.
- T a i Di?
- Ne, ma, - atsiduso Džekas, - ne Di.
- Na gerai. Ar jos nematei? - Lulu blaškėsi tarp moters,
pametusios jos vienturtį numylėtinį sūnų, ilgesio ir partiza­
niškos neapykantos, kurią jai jautė.
- Tiesą sakant, taip, - prisipažino Džekas. - Mačiau ją Dra-
rio gatvės automobilių stovėjimo aikštelėje. Ji siunčia tau lin­
kėjimus.
- Kaip ji?
- Ketina ištekėti.
Atsirado amžinoji viltis.
- Už tavęs? - aiktelėjo Lulu.
-N e.
- Kalė!
- O ne, - ėmė raminti Džekas. Tai nebuvo pati geriausia
žinia, kurios jis sulaukė, bet ne blogiausia. - Ji teisingai pada­
rė, kad neištekėjo už manęs. M udu nutolome vienas nuo kito.
Tik ji tai suprato greičiau nei aš.
- O kaip ta mergina, kurią atsivesi šiandien?
- J o s vardas Mei. Ji puiki, tik truputį nervinga.
- Mes su ja mandagiai ir maloniai elgsimės.
Apsivilkusi kuklią šeštojo dešimtmečio stiliaus sportišką suk­
nelę, kurią pirko O xfam parduotuvėje beveik juokais, ir įsi­
spyrusi į basutes, kurių kulnas buvo tik gėdingo trijų colių

296
aukščio, Mei atsisėdo šalia Džeko, pasiruošusi važiuoti su juo
j Rahenį.
- Ar jie neprieštaraus, kad esu pusiau vietnamietė? Ar jie
rasistai?
Džekas sunerimęs papurtė galvą.
- Visai ne, - jis palietė jai ranką, norėdamas padrąsinti. -
Mei, nesijaudink, jie - padorūs žmonės.
- Sakei, kad abudu mokytojai?
- Dabar jau pensininkai, bet anksčiau mokytojavo.
Lulu su Džefriu stengėsi kaip įmanydami: pasisveikino su
Mei, paspausdami abi rankas, nušlavė nuo sofos laikraščius,
kad ji galėtų atsisėsti, paskleidė Džeko vaikystės nuotraukas.
- Jis buvo nuostabus, - susijaudinusi atsiduso Lulu, rody­
dama Mei gražaus keturmečio Džeko pirmąją dieną mokyk­
loje nuotrauką. - O štai pažvelk į šitą, - spalvotas nerangaus
paauglio Džeko, stovinčio prie mažo stalelio, atvaizdas.
- Tą stalą sumeistravau aš, - didžiuodamasis tarė Džekas.
- J i s turi puikias rankas, - pasakė Lulu.
Ž inau , tylomis pritarė Mei ir siaubo apimta suabejojo, ar
neištarė to garsiai.
Mei nervinosi vis mažiau, ir viskas klostėsi sklandžiai, kol
ji pastebėjo nuotrauką, stovinčią ant židinio atbrailos. Jau­
nesnis, liesesnis, mažiau prislėgtas rūpesčių Džekas apkabi­
nęs aukštą rudaplaukę merginą, dorybingai besišypsančią, ku­
piną pasitikėjimo. Tą pačią akimirką ir Lulu dirstelėjo į tą
nuotrauką, jų žvilgsniai susidūrė. Kodėl nepaslėpė jos?
- Kas ta draugė? - paklausė Mei Džeko, kone mėgaudama­
si savęs kankinimu. Apie Di žinojo viską: kaip ji su Džeku
kartu gyveno nuo koledžo laikų ir kaip po devynerių drau­
gystės metų nusprendė susituokti, bet Di ėmė ir pabėgo. Mei
labai norėjo ją pamatyti.
Nepatogios padėties pavyko išvengti, nes pasirodė Karena,
vyresnioji Džeko sesuo, su savo vyru ir trimis vaikais. Netrukus

297
po triukšmingo pasisveikinimo įgriuvo ir Dženė, jaunesnioji
Džeko sesuo, taip pat su vyru, o įkandin jų atkurnėjo jų vaikai.
- Nagi, mudu jau važiuosime, - pasakė Džekas, kai Mei,
regis, jau buvo gana klausimų.
Lulu ir Džefris žiūrėjo, kaip nuvažiuoja automobilis.
- Miela mergina, - tarė Lulu.
- Ir turi labai neįprastą darbą, - pastebėjo Džefris.
- Pardavinėja mobiliuosius telefonus?
Džefris nustebęs pasižiūrėjo į ją.
- Pardavinėja mobiliuosius telefonus? Ji pasakojo man vi­
sai ne apie tokį darbą!
32

Plaukai. Ant kojų. Jų per daug. Ešling sprendė depiliacijos

dilemą. Šalino plaukus vašku keletą savaičių prieš vasarą, pa­
sirodžiusią lyg vaiduoklis, taigi šiai procedūrai plaukeliai bu­
vo per trumpi. Bet jie buvo per ilgi, taip, per ilgi eiti su kuo
nors į lovą.
Ar ji ketino permiegoti su M arku Valentainu? Na, kas žino.
Ir nenorėjo, kad plaukuotos jos kojos taptų kliūtimi.
Ešling pagalvojo, kad galėtų nusiskusti plaukus. Tačiau ne­
galėjo. Kai pradedi kojas depiliuoti vašku, griežtai verboten*
jas skusti, nes visas triūsas nueis šuniui ant uodegos, ir kojos
pasidarys šiurkščios ir dygios. Džiulė, mergina, tepusi vašku
jai kojas, užmuštų ją už tokį darbelį.
Ji turėjo tą procedūrą atlikti su Im m ac, bet per siaubingą
neapsižiūrėjimą pamiršo nusipirkti. Tad nutarė į artimiausią
vaistinę nusiųsti Tedą su rašteliu.
- Kodėl tu negali? - suirzęs bambėjo jis.
Ešling parodė į folija apvyniotą galvą.
- M ano plaukai ištepti karštu aliejumi. Jei tokia pasirody­
siu lauke, visi pamanys, kad atskrido ateiviai.
- Ką čia kliedi! Jie žino, kad ateiviai neįstengs šiame mieste
rasti nusileidimo vietos. Ak, Ešling, - sudejavo, - ar būtinai
turiu tai merginai pakišti raštelį? Ar negalėčiau tiesiog paimti
tą daiktą iš lentynos?
- Ne. Lentynos lūžta nuo įvairiausių rūšių tų priemonių, o
tu esi vyriškis. M an reikia bekvapių putų, na, o tu pareitum
su citrinos kvapo žele. Arba dar blogiau, parneštum tik men­
telę. Dabar labai prašau: varyk!

* D r au d žiam a (vok.).

300
 Stebėtina, bet užduotis buvo įvykdyta sėkmingai. Ešling nu-
drožė į vonios kambarį, atsigulė į vonią, o jai laukiant, kol
nusvils plaukai, kojos net šnypštė nuo bjauraus balto daikto.
Ji atsiduso. Kartais sunku būti moterimi.
Ešling puolė karštligiškai gražintis, kai pirmadienį popiet
paskambino Markas ir pasiūlė:
- Na kaip?
- Kas na kaip?
- Bet kas. Gėrimas? Traškučių maišelis? Pašėlęs seksas?
- Gėrimas skamba puikiai. Ir traškučių maišelis?
Jis trumpam nutilo.
- O pašėlęs seksas? - paklausė lyg mielas mažas berniukas.
Ešling nurijo seilę ir stengėsi linksmai kalbėti.
- Pažiūrėsim.
- Jei būsiu geras?
- Jei būsi geras.
Tada Ešling puolė veikti, vienas kosmetikos priemones įtrin-
dama į kūną, kitas nusivalydama. Popiet išsitrinko galvą ir
plaukus gausiai išsitepė kondicionieriumi, sluoksnis po sluoks­
nio nulupo visą kūną, nusivalė nuo kojų nagų aptrupėjusį la­
ką, storai išsitepė Gucci Envy drėkinamuoju kremu, kuris bu­
vo vartojamas tik ypatingomis progomis, įšukavo į plaukus
ketvirtį tūbelės glotninamojo kremo, gausiai nusigrimavo vei­
dą - subtilybėms nebuvo laiko - ir taip apsipurškė Envy kve­
palais, kad net kiaurai permirko.
Tedas atėjo prižiūrėti paskutinių pasiruošimų. Jis labai troš­
ko, kad Markas ir Ešling susidraugautų, tada, palaikydamas
glaudžius ryšius su Marku, galėtų sėkmingai kilti sceninės kar­
jeros laiptais.
- Žvelk seksualiai, - patarė jis, sudribęs ant Ešling lovos ir
žiūrėdamas, kaip ji tepasi trečią ir paskutinį blakstienų tušo
sluoksnį.
- Aš S T E N G I U O S I ! - išgirdo save šaukiant. Nervinosi labiau,

301
nei galėjo įsivaizduoti. Tik pasižiūrėkit, kas jai darosi, įsižie­
bus vilčiai! Jis, žadėdamas nuolatinį siautulį ir visišką nervų
pakrikimą, pabudino meilės geismą. Kartais, kaip ir dabar, ji
pernelyg pasiduoda jausmams. Ar tai normalu? Turbūt. O jeigu
ne? Na, jos vaikystė buvo skurdi, ironiškai pagalvojo.
Gerai, gal ir ne skurdi. Bet buvo skurdi rutina, skurdi kas­
dienybė. Po pirmojo motinos depresijos priepuolio niekas de­
ramai jos neprižiūrėjo. Įprastas gyvenimas dingo. Visiems lai­
kams, nors tada jie, vaikai, šito nesuprato.
Iš pradžių Ešling, tiesą sakant, net patikdavo, kad buvo ne-
bepaisoma įprastinio valgymo meto. Išsitepusi megztinį žole,
džiaugdavosi, jog niekas ant jos dėl to nerėks. Bet ilgainiui
susivokė dėvinti purvinus drabužius. Atsipalaidavimą ėmė gož­
ti rūpestis. Tai jau netvarka.
- Ar šiandien vilktis šitą? - ji pasirodė mamai su nešvaria
vasarine suknele. Na, pasižiūrėk į mane, pasižiūrėk į mane.
Į ją žvelgdavo negyvos mamos akys, o veidas būdavo pri­
slėgtas neaiškaus sielvarto.
- Jei nori.
Dženeta ir Ovenu buvo rūpinamasi nė kiek ne geriau. M a­
mai buvo vis tiek: anksčiau ji visados gražiai ir tvarkingai reng­
davosi, o dabar net nepastebėdavo, kai į viešumą išeidavo ap­
sivilkusi palaidinę su kiaušinio dėme.
Tą vasarą jie daugybę laiko praleisdavo parke. Monika daž­
nai sušukdavo: „Negaliu pasilikti šiuose namuose44, ir jie visi
puldavo į lauką. Tačiau net parke ji retai kada liaudavosi ver­
kus ir, beje, niekados neturėdavo nosinaitės. Taigi Ešling, m a­
nydama, kad motinai nedera šluostytis ašaras rankove, kas­
kart, kai jie kur nors eidavo, įsidėdavo į megztinio kišenę
popierinę nosinaitę.
Vos jie atsidurdavo parke, Ešling stengdavosi taip sureži­
suoti, kad būtų linksma nors Dženetai su Ovenu. Kai jie im­
davo reikalauti ledų, Ešling labai stengdavosi, kad jų noras

302
būtų patenkintas: baiminosi, kad jeigu jie nusimins, viskas
nueis perniek. Bet motina niekados neprisimindavo, kad rei­
kia turėti pinigų, todėl Ešling ėmė nešiotis rausvai rudą šuns
galvos formos piniginę.
Slenkant vasarai, Monika įgijo naują nerimą keliantį įprotį.
Apatiškai sėdėdavo ant suolelio ir imdavo plėšti ir draskyti
įsipjautą rankos vietą. Būdavo patenkinta tik tada, kai žaizda
imdavo kraujuoti. Tada Ešling pradėjo nešiotis mažą pleistrų
dėžutę.
Juk reikėjo ką nors daryti. Juk kas nors turėjo tai pastebėti,
ar ne?
Ji ėmė melstis, kad jos motinai pasidarytų geriau ir kad jos
tėvas neišvažiuotų pirmadienio rytais iki pat penktadienio.
Paskui, kai maldos nedavė trokštamų rezultatų, joje subren­
do keistas įsitikinimas, kad jei, pasinaudojusi tualetu, triskart
nuleis vandenį, viskas susitvarkys. Ir dar suprato, kad nulipus
laiptais jų apačioj reikia apsisukti. Tiesiog reikia, o jei pa­
miršdavo tą padaryti, užlipdavo atgal į viršų ir dar sykį pa­
kartodavo visą ritualą.
Prietarai pasidarė labai svarbūs. Jei pamatydavo vieną šar­
ką - liūdesys. Sunerimusi tyrinėdavo dangų, ar nepamatys ki­
tos - tai džiaugsmas. Vieną dieną ji išpylė druską ir, kad būtų
kuo mažiau ašarų, šveitė žiupsnelį druskos per kairįjį petį.
Druskos kliuvo ant saldaus patiekalo. Jos motina kvailai spok­
sojo į druskos kruopeles, tirpstančias ant saldėsio, tada padė­
jo galvą ant virtuvės stalo ir ėmė verkti. Jokių pokyčių.
Tedo maurojimas sugrąžino ją į dabartį.
- Ešling, šnekėkis su manimi! Ką apie šį vakarą sako Taro
kortos?
Ji greitai atsipeikėjo, labai labai patenkinta, jog yra dabar­
tis, o ne anie laikai.
- Nieko blogo. Taurių keturakė, - nė nereikia užsiminti,
kad ji pirmiausia ištraukė ir išmetė nelaimę pranašaujančią

303
kardų dešimtakę. - Dviejuose sekmadieniniuose laikraščiuo­
se geras ir mano horoskopas, - toliau kalbėjo ji. O kituose
dviejuose prastas, bet juk nieko blogo? - O iš Angelo orakulo
kortų ištraukiau Meilės stebuklą, - galų gale jai pavyko jį iš­
traukti po Brandos, Sveikatos, Kūrybiškumo ir Išminties kortų.
- Ar tą ir rengsies? - linktelėjo Tedas į juodas trijų ketvir­
čių ilgio juodas kelnes ir per liemenį surišamą palaidinę.
- Kodėl klausi? - sukluso Ešling. Ji labai rūpestingai ap­
galvojo apdarus ir buvo ypač patenkinta palaidine, nes ji taip
apgaulingai atspindėjo šviesą, jog atrodė, kad Ešling turi ta-
liją.
- Ar neturi trum po sijono?
- Niekada nesegiu trumpų sijonų, - sumurmėjo, neramiai
svarstydama, ar nepersistengė su skaistalais. - Nepakenčiu
savo kojų. Ar nepadauginau skaistalų?
- Kokių skaistalų? To raudono daikto ant tavo veido? Ne,
galėtum ir daugiau.
Ešling tučtuojau nusivalė šiek tiek dažų. Tedo motyvai kėlė
įtarimą.
- Kur susitinki su juo? Kehou} Palydėsiu tave tenai.
- Ne, velniūkšti, ne, - griežtai nukirto Ešling.
- Bet aš tik...
-N e!
Ko jau ko, bet Ešling visai nenorėjo, kad Tedas trintųsi ap­
linkui, vargindamas M arką savo žavėjimusi ir klausimais, ar
negalėtų tapti naujuoju geriausiu jo draugu.
- Na, tada sėkmės, - gailiai suvapėjo Tedas, kai Ešling į
savo naują išsiuvinėtą rankinę įmetė laimės akmenėlį, įsisprau­
dė į siauras basutes ir jau ketino eiti. - Tikiuosi, kad šis meilės
romanas siųstas dangaus.
- Ir aš, - prisipažino Ešling, paskubomis pritarė Dievui ar­
ba tam, kas dėjosi esąs dangiškas meilės romanų ministras. -
O kad taip ir būtų.

304
 - Velniop! - suniekino Tedas.
Ešling paskubomis patrynė Budai pilvą ir išėjo.

Man patiks Markas Valentainas, ir aš jam patiksiu, man pa­

tiks Markas Valentainas, ir aš jam patiksiu... Jai iškilmingai
tipenant Graftono gatve su Luis L. basutėmis, kurių kulniu­
kai buvo šiaudo plonumo, svajingą jos giesmelę nutraukė švilp­
telėjimas. Jau Markas Valentainas? Dieve, tos Luis L. basutės
skriste skrenda!
Tačiau tai buvo ne Markas Valentainas. Kitoje gatvės pusė­
je smaksojo Bū, bet be savo oranžinės antklodės. Jis trainiojo­
si su kitais dviem vyriškiais, jų neskusti veidai ir keisti drabu­
žiai - tokie, kurių niekur n en u sip irk tu m , kad ir labai
stengtumeis, - bylojo, kad ir jie yra benamiai. Trijulė kirto
sumuštinius.
Pagauta mandagumo impulso, ji perėjo gatvę.
- Taigi Ešling, - blykstelėjo Bū šypsena su pradante, - neiš­
važiavai ilgajam savaitgaliui?
Ešling papurtė galvą.
- Ir aš, - oriai tarė Bū. Tada, susigriebęs, kad yra nemanda­
gus, stipriai trenkė sau per kaktą ir mostelėjo į du vyriškius,
kurie stovėjo šalia jo. Vienas valkatėlė buvo jaunas, susivėlu­
siais plaukais ir panašus į skeletą, o jo treningo kelnių juos­
muo vos laikėsi ant alkio iškankintų klubų. Kitas buvo vyres­
nis, apžėlęs didžiule barzda, pamišėliškais plaukais, tarsi veidą
iš šonų būtų aplipusios laukinės katės. Jis avėjo kitados bal­
tus sportinius batus, vilkėjo vakarinį kostiumą, kuris, akivaiz­
du, buvo siūtas daug žemesniam žmogui.
O Bū atrodė beveik normaliai.
- Atsiprašau! Ešling, čia DžonDžonas, - parodė į jaunesnį
vyriškį. - O čia - Gauruotasis Deivas. Vaikinai, tai Ešling,
kuri kartais būna mano kaimynė ir apskritai yra šauni, gera
būtybė.

305
 Ešling, šiek tiek sumišusi, paspaudė abiem vyrams rankas.
Jei dabar šį vaizdelį pamatytų Klodą, ją ištiktų priepuolis! Vy­
resnysis benamis buvo itin nešvarus, ir kai sudiržusią ranka
paspaudė jai ranką, ji turėjo labai stengtis, kad nesudrebėtų.
Praeivis nusuko galvą, kai gerai įsižiūrėjo į tą keistą kvarte­
tą: švarią, kvepiančią Ešling ir tris nusmurgusius valkatėles.
- Atrodai pritrenkiamai, - neslėpdamas susižavėjimo pagy­
rė Bū. - Tikriausiai eini į pasimatymą su vyriškiu.
- Taip, - atsakė ji. Paskui, ūmai užėjus švelnumui, Bū, tarė: -
Niekados neatspėsi, kas jis.
- Kas? - trijulė aiktelėjo ir pasilenkė arčiau. Ešling turėjo
sulaikyti kvapą.
- Markas Valentainas, - iškvėpė Ešling.
Bū pratrūko džiugiu juoku.
- Ar jis komikas? - paklausė Gauruotasis Deivas ir tyliai
suurzgė.
Ešling linktelėjo.
- Tas, kuris laido sąmojus apie pelėdas? - susijaudino Džon-
Džonas.
Visagali Dieve! Ar Tedas jau spėjo taip išgarsėti, kad jį pa­
žįsta net atstumtieji piliečiai? Reikės jam pasakyti!
- Tu kalbi apie Tedą Malinsą, - paaiškino DžonDžonui Bū. -
Markas Valentainas savo spektakliuose kalba apie sviestą ir
snaiges.
- Tokio nežinau, - nusivylė DžonDžonas.
- J i s šaunus. Ešling, tai puikios naujienos! Na, tikiuosi, jog
tau jis patiks.
- Ačiū. Paliksiu jus, kad galėtumėt ramiai pavakarieniauti, -
Ešling parodė į sumuštinius, kuriuos jie liovėsi žiaumoję, kai
ji pasirodė jų akiratyje.
- Marks & Spencer, - pasakė Bū. - Atidavė juos mums, nes
nepardavė. Žinau, kad jų drabužiai darosi nuobodoki, bet su­
muštiniai gardūs!

306
 Staiga trijulė sustingo, tarsi pajutusi pavojų. Ešling apsidai­
rė. Priežastis, regis, buvo du policininkai, išdygę gatvės pra­
džioje.
- Atrodo, jiems nuobodu, - sunerimo DžonDžonas.
- Eime! - paragino Bū, ir jie nukūrė. - Iki, Ešling.

Kai Ešling įžengė į alinę, jau rado sėdintį M arką, o priešais jį

stovėjo bokalas Guinness alaus. Jį išvydus, Ešling viduje kaž­
kas šoktelėjo. Jis atėjo. Taigi iš tiesų kažkas rezgasi.
Tik ją ėmė kamuoti neaiškumas: ką jam jaučia? Ar jis links­
muolis strazdanotas kvailys, su kuriuo ji atsisakė bellez? O
gal pasitikintis savimi artistas, kurio telefono skambučio taip
laukė? Jo išvaizda visai nepadėjo išsklaidyti sumišimo, nes jis
buvo nei pritrenkiamai patrauklus, nei komiškai apkiautęs.
Negalėjai nieko suprasti: jis atrodė paprastai. Neįmantrus kaš­
toninių plaukų kirpimas, neaiškios spalvos akys ir, žinoma,
strazdanos. Bet jai patiko tas paprastumas. Ji jo nusipelnė.
Nėra prasmės šokti aukščiau bambos.
Ir nors jis - paprastas vaikinas, bet aukštas ir gražiai su­
dėtas.
Ją pamatęs Markas atsistojo ir pamojo. Šalia jo buvo vie­
tos, ir Ešling įsispraudė į tą tarpelį.
- Labas, - rimtai pasisveikino jis, kai ji įsitaisė ant suolo.
- Labas, - taip pat rimtai atsakė ji.
Tada abu ėmė krizenti. Dabar jis tapo savimi.
- Ar galiu pasiūlyti ko nors išgerti? - paklausė Markas.
- Gali. Degtinės su tonikų, ačiū.
Kai jis grįžo su gėrimu, ji atsipalaidavusi nusišypsojo. Jis
atrodė toks draugiškas, kad buvo sunku į visa tai žiūrėti rim­
tai. Todėl per ją ėmė tekėti slegianti nusivylimo srovelė. Ji
negeidžia jo. Visas tas nerimas laukiant jo skambučio buvo
veltui. Ji ėmė tyrinėti toliau, šokinėdama nuo jo strazdanų
prie savo jausmų ir atgal. Ne, ji tikrai negeidžia jo. Galėjo ir

307
nedepiliuoti kojų. Tedui nebūtų reikėję leistis į žeminančią ke­
lionę vaistinėn. Ak, gerai. Bet gal juodu galėtų tapti draugais?
Tiesą sakant, kad ir kaip būtų, gal jis padėtų Tedui padaryti
karjerą scenoje?
Ji įžūliai nusišypsojo ir paklausė:
- Taigi kuo užsiimi pastaruoju metu?
Ūmai ji prisiminė, kad tai žmogus, kuris netrukus, pasak
Lizos, taps „žvaigžde44, ir tuojau pat jos lengvabūdiška nepa­
garba išgaravo. Dar vos prieš kelias sekundes būtų galėjusi
linksmai jam iškloti savo nesmagiausias akimirkas, bet jos sme­
genys staiga stulbinamai užmiršo visas pokalbio temas.
- Truputį tuo, truputį anuo, - atsakė jis.
Jos eilė. Ką turėtų sakyti? Paskutinis dalykas, išties paskuti­
nis dalykas, kurį ji turėtų paminėti, yra jo komiko karjera.
Tai būtų naivu. Jam puikiai sekasi, tad nuo pagyrų ir liaupsių
tikriausiai darosi bloga.
Taigi buvo visai netikėta, kai sėdint tyloje, netekus amo, jis
tarė:
- Tau patiko vaidinimas aną šeštadienį?
- Taip. Visiems buvo labai linksma.
Ji nujautė, kad jis viltingai lūkuriuoja, taigi ėmė atsargiai
kalbėti toliau:
- Tu buvai nuostabus.
- Ak, tai nebuvo geriausias mano pasirodymas, - sumirksė­
jo jis, ir per jį nuslinko kvailo sceninio pažeidžiamumo šešė­
lis. Akivaizdu, kad dabar jis labai atsipalaidavęs.
Ir vėl Ešling eilė.
- Ar turi darbą, hm, be juokinimo?
- Bendrovei Cablelink rašau kompiuterines programas, su
jomis tobulinamas skaidulinės optikos tinklas.
- Hm, štai kaip.
- Labai įdomus darbas, - liūdnai šyptelėjo jis. - Nieko ste­
bėtino, kad turiu vaidinti. O ką tu veiki?

308
 Ak, ak!
- Dirbu moteriškame žurnale.
- Kaip jis vadinasi?
- O, hm, „Kolin“ .
- „Kolin“ ? - jo mina pasikeitė. - M ane įkalbinėja, kad ra­
šyčiau jame skiltį. Kažkokia Liza.
- Edvards. Liza Edvards. M ano bosė, - prisipažino Ešling,
jausdamasi kalta, nors ir be reikalo.
Kilus įtarimui, jo veidas pasidarė griežtas ir šaltas.
- Ar todėl tu atėjai į pasimatymą su manimi? Įkalbėti, kad
rašyčiau skiltį?
- Ne! Visai ne, - ją apėmė siaubas, kad jis gali pamanyti,
jog ji - landūne. - Aš su tuo visai nesusijusi, ir man vis tiek, jei
nuspręsi nerašyti.
Ne visai tiesa. Jeigu jis sutiktų rašyti skiltį, ji galėtų tuo
pasididžiuoti, bet neketino jo spausti. Ją sujaudino, kad jis
pasijuto nesaugiai, ir joje nei iš šio, nei iš to atgijo potraukis
globoti ir ginti.
- Garbės žodis, - švelniai tarė ji, - esu čia su tavimi tik
todėl, kad noriu būti. Ir daugiau nieko.
- Gerai, - mąsliai linktelėjo jis. Paskui nusijuokė. - Tikiu
tavimi, tavo veidas doras ir nuoširdus.
Ešling suraukė nosį.
- Dieve, koks siaubas turėti tokį veidą, - ji parodė į tuščią
stiklą. - Dar arbatos, vikare?
- O? Ne. Ešling, ar galėčiau paklausti? - jo tonas buvo atsi­
prašantis. - Ar tu neprieštarautum, jei užsuktume į komikų
spektaklį? Tik pusvalandžiui? Labai norėčiau užmesti į jį akį.
- Žinoma, kodėl gi ne? - aišku, jog tai - ne pasimatymas su
prašmatnia vakariene švelnioje žvakių šviesoje. Iš tikrųjų taip.
Spektaklis buvo vaidinamas tik už kelių gatvių, kitoje alinėje.
Prie durų Markas buvo sutiktas kaip karališkosios šeimos na­
rys, ir Ešling sutirpo iš malonumo, kai jiems net nereikėjo

309
mokėti už bilietus. Pilnutėliame kambaryje žmonės vis ėjo ir
ėjo prie M arko - daugiausia kiti komikai - ir M arkas supa­
žindino su jais Ešling. Galėčiau prie to priprasti, pagalvojo ji.
Spektaklis beveik nesiskyrė nuo anksčiau matytų. Gausybė
žmonių susikimšo į ankštą tamsų kambarį, jo kampe stovėjo
maža scena. Komikas, dominantis Marką, vaidino žmogų, ser­
gantį maniakine depresine psichoze, ir vadino save Ličio žmo­
gumi.
Kai jis baigė savo dešimties minučių pasirodymą, Markas
švelniai palietė Ešling.
- Galim eiti.
- Bet aš nieko prieš, jei pasiliksim...
Jis papurtė galvą:
- Ne. Noriu pasišnekėti su tavimi.
Jis nusišypsojo tamsoje, ir Ešling staiga pastebėjo, kad nors
jis ir paprastas, bet žavus.

Kai juodu įsitaisė kitoje alinėje, Markas paklausė:

- Ką manai apie Ličio žmogų?
Ešling delsė.
- Atvirai šnekant, man jis nepatiko.
- Tikrai? Kodėl? - Markui, regis, labai rūpėjo jos nuom o­
nė, ir tai glostė jai širdį.
- Man atrodo, kad nėra protinga šaipytis iš psichinės ligos, -
tarė ji. - Taip sakau ne todėl, kad tu moki juokauti, o jis ne.
- O kas, tavo manymu, yra sąmojingas? - įdėmiai paklau­
sė jis.
- Na, aišku, kad tu, - ji skardokai nusijuokė, bet jam buvo
nė motais. - O kas tau patinka?
- Aišku, kad aš, - abudu lyg sąmokslininkai sukikeno. - Ir
Samuelis Beketas.
Ešling net žviegė iš juoko, kol suprato, kad jis kalba rimtai.
Šūdas.

310
 - M anau, kad jis - geriausias šimtmečio humoristas, - susi­
žavėjęs kalbėjo Markas.
- Esu mačiusi „Belaukiant Godo44, - nedrąsiai pratarė Ešling.
Visai nebūtina paminėti, kad tai buvo mokyklos išvyka. Ji
taip ir neįstengė suprasti, apie ką tas spektaklis. Bet, išskyrus
menką Beketo problemėlę, vakaras klostėsi sklandžiai. Vie­
nas po kito plaukė gėrimai, o M arkas buvo žavus ir dėmesin­
gas. Jo strazdanos ją atpalaidavo, ir ji jam pripasakojo įvai­
riausių dalykų. Apie salsos pamokas - turėjo pripažinti, kad
buvo susijaudinusi, jog iš tikrųjų apie tai kalba, nes, matyt,
panėšėjo į žmogų, kuris turi „interesų44, - apie tai, kad labai
mėgsta rankines, ir daug sykių pakartojo, kad jai labai patin­
ka jos naujasis darbas „Kolin44.
- Nors tai nėra užuomina, - staiga sunerimusi pasakė ji.
- Žinau. Bet, atvirai šnekant, juk tave spaudžia, kad atneš-
tum M arko Valentaino galvą?
- N-ne, - sumikčiojo ji.
- Ir dėl to tau negrasina darbe? - vėl paklausė.
- Anaiptol, - Ešling laikėsi tvirtai. - Iš tiesų niekas nė neuž­
siminė.
- O ... - jis šiek tiek patylėjo ir pridūrė: - Suprantu... Su­
prantu.
Žvelgdamas iš po blakstienų M arkas šyptelėjo, ir, šilumai
užplūdus jos saulės rezginį, ji ūmai suvokė, kad jis atrodo pa­
trauklus. Matyt, yra iš tų žmonių, su kuriais ilgiau bendrau­
jant jie ima vis labiau traukti. Ir nebuvo panašus į savo vaidi­
namą personažą. Juk kvailiai nėra miegamojo penas.
Paskui jis pasikeitė, palenkė galvą prie Ešling galvos ir tyliu
reikšmingu balsu paklausė:
- Ar norėtum maišelio traškučių?
- Ne, ačiū.
- N a ką gi, mudu išgėrėme, tu nenori traškučių, tad dieno­
tvarkėje liko tik...

311
 Pašėlęs seksas!
Nors ji jau buvo pametusi išgertų taurių skaičių, ši mintis
ūmai ir nesuprantamai ją suparalyžiavo. Ji neišsigando, bet
kartu ir pabūgo. Ešling jis patiko, buvo patrauklus, bet...
- Ak, ar tu neprieštarautum... Supranti, neketinau užsibūti
iki vėlumos. Rytoj laukia darbas ir visa kita.
- Gerai. Žinoma, - ramiai pasakė jis, bet jo akys žvelgė pro
šalį. - Tada verčiau eikime.
Pametėjęs namo, jis pabučiavo ją, bet tas bučinys kažkodėl
Ešling neįtikino.
33

Švelnios putlios rankutės glostė jai veidą... Snūduriuodama

Klodą svajingai mėgavosi Molės rankų, liečiančių jautrią,
minkštą jos veido odą, šiluma. Molė gulėjo ant Klodos krūti­
nės ir rimtai, reikšmingai kvėpavo, braukydama savo švel­
niais lipniais pirščiukais per Klodos smakrą, skruostus, ap­
link nosį, kaktą ir... AI! O/! Iš jos galvos pažiro žvaigždės.
- Tu žiebei man į akį, Mole! - sušuko Klodą, priblokšta
tokio žiauraus pažadinimo.
- Mamytė atsibudo, - tariamai nustebo Molė.
- Žinoma, kad mamytė atsibudo, - Klodą užsidengė pamuštą
akį, iš jos tarsi iš pralaužtos užtvankos pasipylė skystis. - Toks
taiklus smūgis dažniausiai pažadina žmogų.
Nubloškusi nuo savęs Molę, ji nušlitiniavo prie veidrodžio
pasižiūrėti į padarytą žalą. Šiandien jai reikėjo atrodyti kaip
niekad gerai, nes jos laukė susitikimas įdarbinimo agentūroje.
Viena veido pusė buvo normali, bet kita - tai tikra ašaro­
janti, pasruvusi krauju nelaimė. Po perkūnais. Tada ji pamatė
suverstą ant kėdės drabužių krūvą ir puolė, kaip visada prieš
ateinant Florai, karštligiškai juos tvarkyti ir skubiai kabinti
ant pakabų.
- Renkis, Kreigai, - šūktelėjo. - Mole, paskubėk. Tuojau
pasirodys Flora.
Apačioje buvo girdėti trinksėjimas ir dundesys: pusryčiai -
įprasta karo zona.
- Nenoriu All-Bran, - plyšavo Kreigas. - Noriu Coco Pops.
- Kol nesuvalgysi All-Bran, negausi Coco Pops, - pasakė
Klodą, trumpam apsimesdama, kad gal ir nusileis.
Kiekvieną savaitę ji nupirkdavo šešis skirtingus pakelius
dribsnių, tačiau visada iš pradžių vaikai sušlamšdavo Sugar-

313
Puffs ir Coco Pops, o kiti, ne tokie gardūs, pavyzdžiui, All-
Bran, būdavo nustumiami į tolimiausią kampą. Kol vaikai
nesuvalgydavo nelabai mėgstamų dribsnių, ji stengdavosi at­
sispirti spaudimui ir neatidaryti kitos dėžės. Ir visados pasi­
duodavo. Ypač šiandien, nes laikas buvo jai gyvybiškai svar­
bus. Nudrėskusi celofaną nuo naujos dėžės, tėškė Coco Pops
priešais Kreigo nosį. Tada su naktiniais marškiniais nuskubė­
jo į lauką prie automobilio ir iš slaptavietės bagažinėje išsi­
traukė kelis parduotuvės maišus. Ji dažnai taip darydavo, kai
nusipirkdavo kokį naują drabužį. Nors Dilanas nėra paprie­
kaištavęs, kad švaistanti pinigus apdarams, ji vis tiek jausda­
vosi kalta.
Bet šįkart buvo kas kita. Dilanui reikėjo dirbti ilgąjį savait­
galį, tad Klodą paliko vaikus savo motinai, susuktai artrito,
ir išlėkė truputį pašėlti. Maišuose, įstumtuose į namus, slėpė­
si jaunatviški madingi vakariniai drabužiai, bet jai buvo ne­
labai aišku, kaip juos dera vilkėti. Taip pat nusipirko kostiu­
mėlį vizitui į įdarbinimo agentūrą - apie tai Dilanas nieko
nežinojo. Pati nesuprato, kodėl nepasakė jam apie tai, bet jo­
je kirbėjo miglota nuojauta, kad tokiam jos žingsniui Dila­
nas nepritars.
Savo kambaryje žaibiškai nuplėšė etiketes nuo pilko sijono
ir švarkelio ir ėmė rengtis. Kostiumėlis buvo brangus. Bjau­
riai brangus, bet ji teisinosi tuo, kad dėvės jį nuolatos, kai
gaus darbą. Paskui užsimovė penkiolikos denų pėdkelnes, ap­
siavė juodus aukštakulnius ir apsivilko baltą palaidinukę. Pa­
sidažiusi lūpas ir tvarkingai susisukusi plaukus prancūzišku
stiliumi, liko savimi patenkinta.
Išskyrus pasruvusią krauju akį.
šįryt ji nespėjo laiku išnykti iš namų, kad nesusidurtų su
Flora. Ši jau drimblino pro vartus, kai Klodą grūdo Kreigą ir
Molę iš namų.
- Kaip gyvuojat, Flora?

3M
 - Penktadienį buvau pas Frolį, - atsakė ji. Frolis - jos gy­
dytojas. Nors Klodą nėra jo mačiusi, jai atrodė, kad artimai
jį pažįsta.
- Ką jis sakė?
- J ą reikia pašalinti.
- Ką pašalinti?
- M ano gimdą, ką gi daugiau?! - nustebusi sušuko Flora.
- Po velnių, bloga žinia, - Klodą sukaupė jėgas, reikšdama
užuojautą ir moterų savitarpio supratimą.
- Visai ne!
- Ar jūs nenusiminėt?
- Kodėl turėčiau?
- Ar nesijaudinate, kad pasijusite... - Klodą delsė. Ji jau
ketino leptelėti: „Nevisaverte moterimi44, tačiau tai buvo per­
nelyg netaktiška. Taigi ji paklausė: - Ar nesijaudinate, kad
pasijusite kai ko netekusi?
- Nė kiek, - linksmai atsakė Flora. - Tegu išpjauna. Esu
tikra, kad ji kelia tik nemalonumus. Iš to nebūtų nieko gera.
Ką norėtumėte, kad šiandien padaryčiau?
- Ak, - Klodą buvo pažeminta. - Siek tiek palyginkite, jei
galit. Ir gal dar vonios kambarys. Dar ką nors, kas jums pagal
jėgas...

Klodai traukiant įdarbinimo agentūros, įsikūrusios miesto

centre, duris, jos rankos ėmė virpėti iš baimės ir susijaudi­
nimo. Ji stabtelėjo priešais jauną merginą su blyškių spalvų
peruku, jos gaivią abrikosų rausvumo odą stelbė ryškus ma-
kiažas.
- M an paskirtas susitikimas su Ivona Hjugs.
Mergina atsistojo.
- Labas, - šaltai tarė, kupina stebinamo pasitikėjimo savi­
mi. - Aš - Ivona Hjugs.
- O ... - Klodą tikėjosi pamatyti gerokai vyresnę moterį.

315
 Tada Ivona stipriai paspaudė jai, kaip kokiai motinai, ran­
ką, tarsi būtų praktikavusi būti vyru politiku.
- Sėskitės.
Klodą ištraukė iš rankinės šiek tiek susiglamžiusį savo gy­
venimo aprašymą.
- Pasižiūrėkim, - Ivona mokėjo labai švelniai ir apgalvotai
manipuliuoti rankomis. Ji vartė gyvenimo aprašymą savo
minkštomis kreivų vaikiškų pirštų pagalvėlėmis, lygindama ir
tiesindama lapus į stalo briauną. Prieš versdama kitą puslapį,
ji akimirką suspausdavo jo kampą tarp nykščio ir smiliaus ir
karštligiškai patrindavo, nes norėjo būti tikra, kad nesuėmė
iškart dviejų puslapių. Kažkodėl Klodą tai erzino.
- J a u seniai nedirbate? - paklausė Ivona. - Kiek... Daugiau
kaip penkerius metus.
- Auginau vaiką. Nė neketinau taip ilgai nedirbti, bet gimė
kitas vaikas, tad iki šiol nelabai turėjau laiko dirbti, - greito­
siomis ėmė teisintis Klodą.
- Aš... Suprantuuuuuu... - Ivona toliau žaidė Klodos ner­
vais, tyrinėdama jos darbinės veiklos smulkmenas. - Baigusi
mokyklą, dirbote viešbučio registratore, sekretore garso įrašų
studijoje, restorano kasininke, raštvede advokatų kontoroje,
prekių žinove drabužių bendrovėje, kasininke Dublino zoolo­
gijos sode, sekretore architektūros firmoje ir kasininke kelio­
nių agentūroje? - Klodą privertė Ešling surašyti visus jos dar­
bus, tik norėdama parodyti, kad ji labai įvairiapusiška ir
universali. - Dublino zoologijos sode dirbote... tris dienas?
- Tai dėl kvapo, - prisipažino Klodą. - Kad ir kur eidavau,
man visur smirdėdavo drambliu. Niekados to nepamiršiu. Net
mano sumuštinių skonis buvo...
- Ilgiausiai dirbote kelionių agentūroje, - nutraukė ją Ivo­
na. - Dvejus metus?
- Taip, - uoliai atsakė Klodą. Ji kažkaip pasislinko į priekį
ir dabar sėdėjo ant paties kėdės kraštelio.

316
 - Ar per tą laiką buvote paaukštinta?
- Ne, - Klodą nustebo. Kaip ji galėtų paaiškinti, kad vie­
nintelis įmanomas paaukštinimas - būti vadovu, bet juk visi jį
niekina, neapkenčia ir gailisi jo.
- Ar laikėte kokius nors kelionių agentūros egzaminus?
Klodą vos nesusijuokė. Tai bent mintis! Juk tik dėl to ir mečiau
mokyklą! Kad daugiau nebereikėtų laikyti egzaminų, ar ne?
Ivona pasukiojo ore pirštus, o paskui vieną po kito uždėjo
ant popieriaus, kad vėl galėtų sąmoningai, tarsi hipnotizuo­
dama braukyti per jį.
- Kokiomis kompiuterinėmis programomis naudojotės?
- Ak... - Klodą neįstengė prisiminti.
- Ar mokate spausdinti ir stenografuoti?
- Taip.
- Kiek žodžių per minutę?
- O, nežinau. Tiesiog renku tekstą dviem pirmaisiais pirš­
tais, - paaiškino Klodą, - bet labai greitai. Taip pat greitai,
kaip kai kurie žmonės sukerta patiekalą.
Ivona primerkė vaikiškas akis. Ji suirzo, nors mažiau, nei
galėjo atrodyti. Ji tik žaidė ir mėgavosi savo galia.
- Taigi turėčiau suprasti, kad jūs iš tikrųjų neturite jokių
stenografavimo įgūdžių?
- M anau, kad taip, bet visados galėčiau... Ne, - prisipažino
Klodą, ją jau buvo apleidusios visos jėgos.
- Ar mokate dirbti su tekstų doroklio programa?
-N e.
Ir nors Ivona jau žinojo atsakymą, vis tiek paklausė:
- Tai jūs neturite jokio išsilavinimo?
- Ne, - Klodą įbedė į Ivoną vieną normalią ir vieną pasru­
vusią krauju akį.
- Gerai, - pasigirdo ilgas, kupinas kančios Ivonos atodūsis.
Ji lyžtelėjo pirštą ir su juo išlygino sumurkšlintą gyvenimo
aprašymo kampą. - Pasakykite, ką skaitote.

317
 - Ką norite tuo pasakyti?
Atsirado pauzė, tokia mažytė, kad buvo vos juntama, bet
Ivona specialiai ją padarė, norėdama parodyti, kokia beviltiš­
ka idiote yra Klodą.
- FT 7 Tim e? - pasufleravo Ivona. Ji neatsiduso, bet galėjo.
Tada žiauriai pridūrė: - Bella?. Hello?\
Klodą skaitydavo tik žurnalus apie interjerą. Ir knygas, ko­
kios pakliūdavo į rankas. Retkarčiais populiarias knygas apie
moteris, kurios pradėjo savo verslą ir kurioms, kai jos norėdavo
dirbti, nereikėjo kęsti žeminamų pokalbių, tokių kaip šis.
- M atau, jog tarp kitų pomėgių paminėjote ir tenisą. Kur
žaidžiate?
- Ak, aš nežaidžiu, - kone paaugliškai sukikeno Klodą. -
Aš tik mėgstu žiūrėti, kaip kiti žaidžia.
Netrukus prasidės Vimbldono turnyras, jį transliuos per te­
leviziją.
- Sportuojate? - perskaitė Ivona. - O gal ir vėl tik mėgstate
būti žiūrovė?
- Ne, iš tikrųjų sportuoju, - daug tvirčiau tarė Klodą.
- Bet ar tai galima laikyti mėgstamu užsiėmimu? - paklausė
Ivona. - Juk miegojimo taip pat nepavadinsi pomėgiu. Arba
valgymo.
Ivona palietė skaudamą Klodos vietą.
- Ir esat nuolatinė teatrų lankytoja?
Klodą padvejojo, paskui prisipažino:
- Tiesą sakant, ne. Bet juk reikia ką nors parašyti. (Kai Klo­
dą su Ešling galų gale liovėsi prasimaniusios juokingus pomė­
gius, pavyzdžiui, ralis ir šėtono garbinimas, ir pamėgino iš­
vardyti tikruosius, nelabai buvo iš ko pasirinkti.)
- Taigi kuo domitės? - metė iššūkį Ivona.
- O ... - ir kuo gi ji domisi?
- Pomėgiai, aistros, panašūs dalykai, - ėmė nekantrauti
Ivona.

318
 Klodos protas sustingo. Ji įstengė prisiminti, kad jai patik­
davo žaisti su savo nutriušusių plaukų galais: pešdavo išsiša­
kojusius plaukus iki pat viršugalvio ir žiūrėdavo, kada jie nu­
trūks. Galėjo taip smagintis valandų valandas. Bet nuo tokio
atviravimo kažkas ją sulaikė.
- Suprantate, turiu du vaikus, - tyliai tarė ji. - Jie užima
visą mano laiką.
Ivona metė jai žvilgsnį „jeigu jau taip sakote44.
- Ar esate ambicinga?
Klodą atšoko. Neturėjo jokių ambicijų. Ambicingi žmonės
yra keisti.
- Kas kelionių agentūroje jums teikdavo didžiausią pasiten­
kinimą?
Kiek Klodą prisimena, uždirbti pinigus. Mintis tokia - tą
patį darydavo ir kitos merginos, su kuriomis ji dirbo, - ateini,
sustabdai savo tikrą gyvenimą aštuonioms valandoms ir visas
jėgas kaupi laukimo ištvermei.
- Bendravimas su žmonėmis? - pasakinėjo Ivona. - Kon­
fliktų sprendimas? Kelionės pardavimas?
- Algos gavimas, - atsakė Klodą, paskui susizgribo, jog ne­
turėjo taip sakyti. Bet ji jau labai seniai nedalyvavo jokiame
pokalbyje. Ji buvo užmiršusi teisingus banalius atsakymus. Ir
kiek siekia jos atmintis, su ja visados šnekėdavosi vyrai, kurie
buvo, po galais, malonesni nei ši maža karvė.
- Iš tiesų manęs visai nedomina darbas kelionių agentūro­
je, - tarė Klodą. - Neprieštaraučiau, jei pasiūlytumėte man
darbą... žurnale.
- Norėtumėte dirbti žurnale? - Ivona dėjosi, kad jai sunku
sulaikyti šypseną.
Klodą atsargiai linktelėjo.
- Ar mes visos to nenorėtume, mieloji? - uždainavo Ivona.
Klodą nusprendė, kad nepakenčia jos, šito valdingo, žiau­
raus vaiko. Pavadino ją „mieląja44, nors yra perpus jaunesnė.

319
 - Apie kokį atlyginimą galvojate? - pasiteiravo Ivona, per­
eidama prie kalbos apie pinigus.
- Aš... ak... apie tai negalvojau... O ką jūs manote? - Klo­
dą atidavė Ivonai paskutinius jėgų likučius.
- Sunku pasakyti. Mažai ką galiu pasakyti. Jei pasvarstytu-
mėt apie persikvalifikavimą...
- Galbūt, - sumelavo Klodą.
- J e i kas nors pasitaikys, pranešiu.
Abi žinojo, kad to nebus.
Ivona palydėjo ją iki durų. Klodą patyrė nepaprastą malo­
numą, pamačiusi, kad ji šiek tiek šleivakojė.
Atsidūrusi gatvėje su neapkenčiamu, kvailu ir brangiu kos­
tiumėliu, ji lėtai nusliūkino iki automobilio. Jos pasitikėjimas
savimi buvo pakirstas. Šis rytas - siaubinga pamoka, paro­
džiusi, kokia ji sena ir niekam tikusi. Sudėjo visas viltis į dar­
bą, bet, akivaizdu, darbo pasaulis yra pernelyg „kieta“ vieta,
kuriai vėl priklausyti ji neturi jokių įgūdžių.
Taigi ką dabar daryti?
34

Antradienio rytą Liza trypčiojo ant šaligatvio ir šiek tiek ne­

kantravo prie Randolph Media durų, žūtbūt norėdama įeiti
vidun. Ji niekados nebeištvertų tokio savaitgalio, kokį ką tik
praleido. Ilgojo savaitgalio pirmadienį jai pasidarė taip nuo­
bodu, kad viena nuėjo į kiną. Bet į filmą, kurį norėjo pamaty­
ti, nebebuvo bilietų, todėl nuėjo į kitą, kuriame, regis, buvo
koks milijardas pernelyg įsiaudrinusių mažvaikių. Ji iš tiesų
nežinojo, kad pasaulyje šitiek vaikų. Kokia ironija: pastaruo­
ju metu žmonės, su kuriais ji leidžia laiką, yra vaikai...
Ji rūsčiai žiūrėjo į budėtoją Bilą, kai šis žvangino raktais
rakindamas duris. Tai tik jo kaltė. Tingus senas šunsnukis.
Jeigu jis būtų leidęs jai ateiti savaitgalį, niekados nebūtų su­
pratusi, koks tuščias jos gyvenimas.
- Dieve, kokia jūs ankstyva, - susirūpinęs suniurnėjo Bilas.
- Ar geras buvo savaitgalis? - rūgščiai paklausė Liza.
- Iš tikrųjų neblogas, - maloniai atsakė Bilas ir leidosi į
ilgas šnekas, duodamas ataskaitą apie anūkų apsilankymą ir
apsilankymą pas anūkus...
- O man ne, - nutraukė jį Liza.
- M an labai liūdna tai girdėti, - išreiškė užuojautą, svarsty­
damas, kuo jis čia dėtas.
Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera, galvojo Liza, įžengusi
į liftą, nes kai ką buvo nusprendusi. Jeigu ketina įstrigti šioje
siaubingoje šalyje, turi susikurti draugų tinklą. Na, galbūt ne
tokių draugų, kokių norėtų, bet žmonių, kuriuos galėtų va­
dinti „brangiaisiais" ir su kuriais galėtų bambėti ant kitų.
Ir dar ketino su kuo nors užsiimti seksu. Su vyriškiu, pa­
skubomis patikslino. Velniop tą naująjį biseksualumą, apie
kurį rašė Femme kovo numeryje, - ji įstengė tik droviai

321
pasiglamonėti su modeliu Meto bare. Kaip ir saikinga ele­
gancija, seksas su moterimis - ne jai.
Tas nenumaldomas noras šį baisų savaitgalį paskambinti
Oliveriui buvo aiškus ženklas, kad jai reikia vyro. Džeko, jei­
gu tai būtų įmanoma. Bet didėjant ryžtui ji sumetė, kad jei
Džekas nori žaisti su Mei Bartoną ir Teilor, jai reikės susirasti
ką nors kitą. Tikriausiai tai jį atves į protą. Kad ir kaip būtų,
tokie dalykai negalėjo tęstis.
Žinoma, tinkamo vaikino taip greit neras. Bet prisiekė sau,
kad dar nepasibaigus šiai savaitei ji jau permiegos su kokiu
nors vyriškiu.
Pavyzdžiui, su kuo? Su Džasperu Frenču, garsiuoju virėju.
Jis tikrai neprieštarautų, tačiau per daug ją erzina. Dar yra
Dilanas, kurį matė su Ešling. Tikras gražuolis. Deja, vedęs,
taigi mažai tikėtina, kad susidurs su juo naktiniame klube.
Lažyboms labiau tiktų savaitgalis, vaikštinėjant po parduotu­
ves „Pasidaryk p ats“ .
- Šventas Dieve, - stabtelėjusi garsiai tarė ji, kai įžengė į
kontorą. Visur mėtėsi šampano buteliai, puodeliai, folija ir
vielelės, o kambaryje dvokė kaip alinėje. Akivaizdu, kad va­
lytoja pamanė, jog sutvarkyti penktadienio puotos liekanas -
ne jos darbas. Na, Liza neketino pulti plauti puodelių, nes
galvojo apie savo nagus. Tai galėtų padaryti Ešling.
Lizos pavydžiai paniekai, visi vienišiai darbuotojai vėlavo.
Jie šėlo tris dienas. Net ponia Morli, penktadienį išgėrusi ke­
lis puodelius šampano, taip pat prasiautė visą savaitgalį.
Dabar atėjo skolų grąžinimo metas: visi be išimties vaitojo
ir buvo prislėgti, ypač Kelvinas, jis sekmadienio vakarą ne­
sėkmingai ieškodamas tušinuko nykščio žiedu pradūrė savo
pripučiamą oranžinę kuprinę.
Visiems uoliai vengiant net dirstelėti nešvarių puodelių pu­
sėn, pasigirdo dejonės dėl pagirių.
- M an visada labiau kenkia skrandžiui, o ne galvai, - atvi­

322
ravo liaudžiai Dervla O ’Donel. - Šleikštulį nustumia tik du
sumuštiniai su kumpiu.
- Na, alkoholis man sukelia paranoją, - susipurtė Kelvinas,
mesdamas jai slapukišką žvilgsnį ir tučtuojau nuleisdamas
galvą.
Net ponia Morli droviai prisipažino:
- M an atrodo, kad į dešinę akį vis smogia durklas.
Liza labai norėjo prisidėti prie tų šnekų, bet negalėjo. O
labiausiai ją įsiutino Mersedes - įplaukė kaip gulbė, apsikro­
vusi krepšiais, apklijuotais oro linijų lipdukais. Matyt, savait­
galį praleido Niujorke. Išlepusi kalė, pagiežingai pamanė Li­
za. Laiminga kalė. Ir kaip čia nutiko, kad visi, regis, žinojo
apie jos kelionę, išskyrus ją?
Mersedes buvo pavesta parvežti keletą dalykų: baltus Le-
v i‘s džinsus Ešling - aišku, jog tenai jie dukart pigesni; Kelvi­
nui Sussy skrybėlę, kokios negausi Europoje; ir Babe Ruth
batonėlių siuntą poniai Morli, buvusiai Čikagoje septintaja­
me dešimtmetyje ir nuo to laiko niekaip negalinčiai priprasti
prie Cadbury‘s šokoladukų. Patenkinti gavėjai, džiaugsmin­
gai šaukdami, puolė prie savo daiktų ir skubiai atidavinėjo už
juos pinigus.
- J a u buvo šovusi mintis apie savižudybę, - Kelvinas links­
mai demonstravo naująją skrybėlę, - bet dabar to nedarysiu.
Liza žiūrėjo į juos, nutaisiusi rūgščią miną. Būtų galėjusi
paprašyti Mersedes atvežti Kiehl kūno sviesto. Ji nebūtų pra­
šiusi, bet būtų patyrusi malonumą nepaprašydama.
Be to, Mersedes nepagailėjo dovanų ir kontorai: visokių sko­
nių marmeladinių saldainių, Hershey šokoladinių bučinukų
maišelių ir daugybę mažyčių indelių su žemės riešutų sviestu.
Bet kai Mersedes pasiūlė Lizai maišelį šokoladinių bučinukų,
ji net suvirpėjo:
- O ne. M an visados atrodo, kad amerikietiškas šokoladas
šleikštokas.

32.3
 Ponia Morli, prisikimšusi pilną burną Babe R u th , net žiop­
telėjo, išgirdusi tokią šventvagystę, ir akimirksniu rykliškos
tamsios Mersedes akys susmigo į Lizos akis. Jose Liza išvydo
panieką, gal net pasismaginimą.
- Kaip žinai, - su apsimestiniu rimtumu visai niujorkietiš-
kai tarė Mersedes. Liza kone užsiplieskė. Mersedes buvo N iu­
jorke dvi dienas. Dvi dienas! Ir dar šneka Niujorko akcentu.
Paskutinė iš ne vadovų kastos pasirodė Triks, gerokai prisi­
dėdama prie bendro aromatingo mišinio.
-J a u č iu menkės kvapo niuansą, - sušuko ponia Morli, ne­
tikėtai atskleisdama polinkį ieškoti pigaus populiarumo. - Tai,
hm, gal plekšnės dvokas.
- Cha, cha, - purkštelėjo Triks.
Tada pasipylė kalambūrai apie žuvis.
- Tu dvoki žuviškai, Triks! - šūktelėjo Kelvinas.
- Ak, tik ne karpiu, - sušvelnino Ešling.
- Žuvų guote, verčiau plauk namo, - visus nustebino Mer­
sedes.
Kelvinas įrodė, jog turi kalbos dovaną:
- Lašiša apdainavo vakarą, - suokė, ištiesęs rankas, - tu
gali sutikti nepa-žįsta-mąjį.
- Štai dar viena daina, skirta tau! - nors kartą teisingai su­
prato padėtį nuoboda Bernardas. Pasistatęs marškinių apy­
kaklę, jis ėmė šokti džaivą, nors buvo apsivilkęs raudoną be­
rankovį ir apsimovęs kostiumines kelnes.
- Sidabrine menke, barškėk ir sukis! Sakiau, menke, barš­
kėk ir sukis...
(ėjo Džekas, susikišęs rankas į kišenes ir nutaisęs šypseną.
- Visiems labas rytas, - linksmai pasisveikino. - Ar žinote,
jog čia - baisus jovalas?
Triks atsisuko į jį.
- Taip, žinau, Džekai, man - pone Divainai, visi šaiposi iš
manęs, mat dvokiu žuvimi. Traukia dainas apie tai.

324
 - Kokias dainas?
- Varyk, - paragino Triks suglumusį Kelviną. - Padainuok
mūsų garbingam vadovui.
Kelvinas nenoriai pakluso.
Džekas išsišiepė.
- Ir tu, - paliepė Triks Bernardui.
Bernardas be jokio užsidegimo pakartojo ankstesnį savo vai­
dinimą.
- Tai nėra labai gerai, - tarė Džekas.
Triks patenkinta linktelėjo.
- Aš turiu geresnę dainą, - nustebino visus Džekas. Tada
netikėtai grakščiai eidamas savo kabineto link, jis garsiai už­
dainavo:
- Esu V I E N I Š A S vyriškis. Bababopbabop. Esu V I E N I Š A S
vyriški-is.
Kabineto durys užsidarė, bet jie vis dar silpnai girdėjo, kaip
jis mėgdžioja trimito garsus.
Visi apstulbę susižvalgė.
- Kas, po galais, jam nutiko?
- Ar ausys manęs neapgauna, - Triks vos įstengė prasižioti,
- jis iš tiesų dainavo? - sunerimusi ji nutilo. - Šūdas, net ir
dabar girdžiu.
Ešling veidas prigeso. Ji ką tik prisiminė: penktadienį vaka­
re girta patarė Džekui, kaip sureguliuoti santykius.
- O Dieve, - sudejavo ji, užsidengdama rankomis įkaitusius
skruostus.
- Ar aš taip baisiai dvokiu? - Triks atrodė įsižeidusi. Tikė­
josi kritikos iš kitų, tačiau tik ne iš Ešling.
Ešling papurtė galvą. Dabar ji nieko neužuodė, viską užgo­
žė mirtinos gėdos antplūdis. Ji turi atsiprašyti.
- Šioje kontoroje tikra netvarka, - zirzlė Liza ėmė daryti
tvarką. - Kelvinai, surink tuščius butelius. Ešling, ar galėtum
išplauti puodelius?

32 5
 - Kodėl aš? Ir taip visada juos plaunu, - sumurmėjo Ešling,
pernelyg apimta siaubo dėl to, ką pasakė Džekui Divain...
Dieve, ji net pavadino jį DžD!
Priblokšta tokių žodžių, Liza nutilo. Įbedė į Ešling rūstų,
grėsmingą žvilgsnį, bet Ešling klajojo labai toli, taigi piktai
užsipuolė Triks:
- Žuvų mergaite, tučtuojau juos išplauk.
Pritrenkta Lizos, kuri iki šiol elgdavosi su ja kaip su mėgs­
tamiausia darbuotoja, tono, Triks, užsispyrusi kaip ožka ir
kunkuliuojanti apmaudu, triukšmingai sudėjo puodelius ant
padėklo, paskui tualete kiekvieną pamakalavo po tekančiu
vandeniu ne ilgiau kaip po pusę sekundės ir pranešė, kad puo­
deliai jau švarūs.
Ešling palaukė, kol visi sėdo prie darbo, ir virpėdama, ner­
vingai trūkčiojant keliams, nukėblino į Džeko kabinetą.
- Labas rytas, panele Pataisyk, - Džekas buvo beveik žais­
mingas, kviesdamas Ešling užeiti. - Ar ieškai cigarečių? Nes
aną savaitę man buvo skirta būti tuo vieninteliu, kuriam jų
reikėjo. Bet jei primygtinai reikalauji...
- O ne! Atėjau ne dėl to, - ji nutilo, nes ūmai jos akys už­
kliuvo už jo kaklaraiščio. Ant jo buvo daugybė ryškių geltonų
Bartų Simpsonų. Juk jis neryšėdavo tokių nerimtų kaklaraiščių.
- Taigi kodėl tu čia? - tamsios jo akys linksmai mirksėjo.
Keista, bet šis kambarys nebeatrodė toks slegiantis ir niūrus
kaip anksčiau.
- Norėjau pasakyti, kad man labai gaila, jog penktadienį
daviau tau patarimą dėl savitarpio santykių. Jis, a k ... - ji sten­
gėsi išspausti nerūpestingą šypseną, bet veide pasirodė tik be­
jausmė grimasa. - Jis išsprūdo iš girtutėlės moteriškės lūpų.
- Nieko tokio.
- Na, jeigu esi tikras...
- Žinai, tu buvai teisi. Mei - miela mergina. Neturėčiau su
ja bartis.

326
 - Gerai, hm, šaunu.
Ešling išėjo suglumusi, jausdamasi gal net prasčiau nei pir­
ma. Kai ji pasirodė, Liza įsmeigė į ją įdėmų žvilgsnį.

Netrukus atvykęs pasiuntinys atnešė Fridos Kieli drabužių nuo­

traukas. Mersedes mėgino jas pačiupti, bet ją aplenkė Liza.
Akimirksniu atplėšė paketą, ir iš jo pažiro krūva blizgių nuo­
traukų, kuriose puikavo modeliai su durpėmis ištepliotais vei­
dais, iš plaukų styrančiais šiaudais, išdidžiai žingsniuojantys
aplink balą.
Liza permetė jas grėsmingai tylėdama ir sudėjo į dvi nevie­
nodas krūveles.
Mažesniojoje buvo purvinos merginos susitaršiusiais plau­
kais nuotrauka, ji vilkėjo aptemptą vakarinį drabužį, bet bu­
vo su nešvariais guminiais batais, o jos nuogos kojos taip pat
buvo nutaškytos purvu. Ta pati mergina, apsirengusi dailiai
pasiūtą kostiumėlį, sėdėjo ant apversto kibiro ir dėjosi mel­
žianti karvę. O kitas modelis su trumpa, siaura sidabrine suk­
nele tariamai vairavo traktorių. Didesnę krūvelę sudarė po­
etiškos romantiško kraštovaizdžio fone šokančių merginų su
romantiškomis suknelėmis nuotraukos.
Liza paėmė daug mažesnį pluoštelį.
- Šitos beveik tinka, - šaltai tarė Mersedes. - Kitos niekam
tikusios, šlamštas. Maniau, kad esi mados žurnalistė.
- O kas jose ne taip? - paklausė Mersedes grėsmingai ra­
miu tonu.
- Jokios ironijos. Jokio kontrasto. Šios... - parodė į ple­
venančių suknelių nuotraukas, - turėtų būti nufotografuotos
miesto fone. Tos pačios merginos tais pačiais purvinais
veidais ir su beprotiškomis suknelėmis, bet šįkart lipančios į
autobusą, imančios pinigus iš bankom ato arba dirbančios
kompiuteriu. Paskambink į Fridos Kieli spaudos biurą. Fo­
tografuosime dar kartą.

327
 - Bet... - Mersedes metė piktą žvilgsnį.
- Imkis darbo, - nekantraudama liepė Liza.
Kambaryje visi staiga labai labai susidomėjo savo batų no­
simis. Nė vienas nebūtų ištvėręs tokio pažeminimo, tai buvo
pernelyg siaubinga.
- Bet... - dar sykį išlemeno Mersedes.
- Judinkis!
Mersedes stebeilijo į ją su nuostaba, paskui čiupo nuotrau­
kas ir nudrožė prie savo stalo. Jai einant pro šalį, Ešling išgir­
do, kaip pusiau pašnabždom ji sumurmėjo: „Kalė“ .
Ešling jai pritarė. Ir ką ji sau mano, ta Liza?
Nuo įtampos atmosfera pasidarė nuodinga. Ešling turėjo
atverti langą, nors diena nebuvo šilta. Reikėjo gryno oro, ku­
ris praskaidrintų bjaurią nuotaiką.
Vienintelis gerai nusiteikęs žmogus buvo Džekas. Jis kart­
kartėmis pasirodydavo iš savo kabineto, visai nepaisydamas
tvyrančios įtampos, visiems išsišiepdavo ir vėl dingdavo. Pa­
mažu nuodai išsisklaidė, ir visi, išskyrus Mersedes, vėl pasiju­
to beveik normaliai.
Pusę pirmos atėjo Mei. Pasisveikino su visais, tada pasitei­
ravo, ar gali pamatyti Džeką.
- Gali įeiti, - atsainiai linktelėjo ponia Morli.
Kai durys užsivėrė jai už nugaros, visi džiaugsmingai atsi­
tiesė.
- Tuojau išnyks šypsena nuo jo veido, - prasižiojo Kelvi­
nas.
Redakcijos nuotaika buvo tokia šventiška, kad Triks beveik
norėjo apeiti kambarį, tarsi pardavinėjant karštas dešreles.
Bet Džeko kabinete nekilo jokių vaidų, jie išėjo ramut ra­
mutėliai, labai susiglaudę. Mei patenkinta šypsojosi šalia Dže­
ko, ir abu iškeliavo iš kambario.
Visi nustebę susižvalgė.
- Kas čia dedasi?

328
 Liza jau ketino vykti apžiūrėti Morisono miegamųjų, garsė­
jančių savo seksualia atmosfera, bet staiga buvo pritrenkta
tokio įvykių posūkio. Ji turėjo atsisėsti, nes buvo sunku tuo
patikėti, ir pamėginti užgniaužti šaltą, stiprų netekties jaus­
mą. Bet kur čia pakastas šuo? Juk žinojo, kad jis turi merginą,
tik rimtai nežiūrėjo į jų rietenas.
Ešling taip pat buvo šiek tiek suglumusi. Ką aš padariau?

Užsisakinėdama taksi į Morisoną, Liza - truputį sumišusi -

paprašė Lajamo taksi. Taip daryti ji pradėjo neseniai. Galėjo
pasiteisinti tik tuo, kad jai patinka sodrios Dublino šnekos.
Kol atvažiavo iki viešbučio, jai sugedo nuotaika dėl Džeko
ir Mei, nes pagalvojo, jog jų santykiai rimti. Argi tą rytą ne­
buvo sau pasižadėjusi, kad nugriebs vaikiną? Ir kad tai bus
nebūtinai Džekas? Kad ir kaip būtų, dar ne.
- Kur jus išleisti, Liza? - Lajamas nutraukė jos mintis.
- Štai čia, prie pastato su juodais langais.
Prie paradinių viešbučio durų stoviniavo jaunuolis, pasipuo­
šęs gražiu pilku kostiumu.
- Ak, pažvelkit, mieloji, - Lajamo balsas sušvelnėjo. - Jūsų
vaikinas jau laukia. Pernelyg išsipustęs, su kaklaraiščiu. Ar
šiandien jūsų gimtadienis? Sveikinu, geriausių linkėjimų. Gal
kokia sukaktis?
- Tai durininkas, - sumurmėjo Liza.
- Tikrai? - iš nusivylimo Lajamo balsas net paaukštėjo. - O
aš jau maniau, jog tai jūsų draugužis. Na gerai. Ar norite, kad
palaukčiau?
- Taip, prašau palaukti. Užtruksiu tik apie penkiolika mi­
nučių.
Liza greitai patikrino Morisono lovų elastingumą, paklo­
džių šiugždumą, vonios dydį (joje puikiai tilptų dviese), šam­
pano kiekį minibare, afrodiziakišką maistą, kurį galima užsi­
sakyti į kambarį, kompaktinių plokštelių kolekciją kambaryje

329
ir galiausiai prirakinimo antrankiais galimybes. Ji priėjo prie
išvados, kad, apskritai paėmus, čia įmanoma puikiai praleisti
laiką. Trūko vienintelio dalyko - tinkamo vyriškio.
Grįžtant į darbą, jos akis užkliuvo už didžiulio skydo su
naujų ledų „Triufelis44 reklama. Šį vakarą ji turėjo eiti į jų
pristatymą. Tada reklamoje pamatė nuostabų vyriškį, jo žavi
burna buvo apžiojusi ledus, o akys spinduliavo aistra ir geis­
mu, nors tokį žvilgsnį buvo galima išgauti su keliomis Moga-
dono tabletėmis.
Norėčiau su juo pasimylėti.
Po galais, susizgribo ji, virstu liūdna sena senmerge. Svajo­
jančia apie nuotrauką. Kuo greičiau pasikrušiu, tuo geriau.
J *
35

Naujų triufelinių ledų degustacijos vakarėlis prasidėjo šeštą

valandą. Kadangi tie ledai buvo šokoladiniai, neturėjo unika­
lių savybių, buvo neįdomu juos reklamuoti prekybos centre,
prikimštame produktų, kurie didžiavosi turį JAV patentus. To­
dėl gamintojai negailėjo pinigų ir surengė ragavimą Klarenso
viešbutyje, masindami žurnalistus pažadais apie šampaną. Tai
žadėjo būti gan žavus renginys.
- Ar nori eiti? - paklausė Liza Ešling.
Ešling, vis dar jausdamasi nepatogiai dėl to, kaip Liza paže­
mino Mersedes, jau norėjo atsisakyti, bet paskui nusprendė,
jog taip prastums valandą, likusią iki salsos pamokos.
- Gerai, - atsargiai sutiko ji.
Prieš išeidama Liza užsuko į tualetą pasižiūrėti kaip atrodo.
Užmetusi negailestingą žvilgsnį į savo liekną, gelsvai rudą at­
spindį su balta suknele, liko patenkinta. Tai nebuvo šiaip sau
arogancija. Net pikčiausias jos priešas (konkurencija buvo įnir­
tinga) būtų pritaręs, kad atrodo puikiai.
Ji šito norėjo, prisipažino sau. Labai stengėsi. Ji buvo savo
pačios šedevras, viso gyvenimo triūsas. Ne todėl, kad kada
nors būtų buvusi pernelyg patenkinta savo išvaizda, anaiptol:
ji buvo ir žiauriausia savo pačios kritikė. Daug anksčiau, nei
įstengdavo pastebėti plika akis, jau galėdavo pasakyti, kad
reikia padažyti plaukų šaknis. Juto, kaip auga plaukai. Ir vi­
sados žinodavo - net jei svarstyklės ir matavimo juosta tam
prieštaravo, - kad priaugo vieną unciją riebalų. Įsivaizdavo
girdinti, kaip nuo papildomo svorio tempiasi ir tįsta jos oda.
Ji stabtelėjo ir prisimerkė. Kokią liniją pamatė ant kaktos?
Ar tik ne raukšlelės užuomazgą? Taip! Metas kitai botulino
injekcijai. Ji laikėsi nuostatos, kad puolimas grožio terapijos

332
mokykloje - geriausia gynyba. Nugalėk pirmiau, kol tai ne­
nugalėjo tavęs.
Pataisiusi ir taip tobulai užteptą lūpų blizgį, pagaliau Liza
buvo pasirengusi. Jei šįvakar ko nors nesuvilios, tai ne dėl
savo kaltės.
Paaiškėjo, kad į ledų vakarėlį eina ir Kelvinas su Džeku. Šie
ledai rėmė naują draminį serialą, kuris rodomas 9 kanalu, o
Džekas nenoromis žaidė korporacijos žaidimą.
- O kuo tu pasiteisinsi? Kuriame iš daugybės savo žurnalų
ketini nušviesti šį įvykį? - Liza sarkastiškai paklausė Kelvino.
- Jokiame. Bet aš nusiteikęs apsvaigti, be to, po ilgojo sa­
vaitgalio neturiu nė skatiko kišenėje.
Liza krūptelėjo nuo užuominos apie siaubingą, nesibaigiantį
savaitgalį. Daugiau to niekados nebus.
Kai tik jie atvyko, Liza ištirpo prašmatniai apsirengusioje
klegančioje minioje, Kelvinas tiesiu taikymu nudrožė į barą,
o Ešling ėmė atsargiai sukti ratus po kambarį. Ji nieko nepa­
žinojo ir negalėjo padauginti alkoholio, nes laukė salsos pa­
moka. Privalėjo į ją eiti. Tai buvo tik antroji pamoka, o pra­
leisti pamokas, vos joms prasidėjus, nedera. Ji atsitiktinai
pastebėjo minioje Džeką Divainą, jis jautėsi nepatogiai, mė­
gindamas familiariai ir draugiškai tapšnoti pašnekovams per
petį, bet jam labai nesisekė. Praktikos stoka, nusprendė ji.
Paskui viskas baigėsi tuo, kad Ešling atsidūrė šalia jo. Jis
buvo labai suirzęs.
- Labas, - nervingai tarė ji. - Kaip sekasi?
- N uo šypsojimosi man skauda galvą, - pasiskundė. - Ne­
pakenčiu tokių renginių, - tada nugrimzdo į tylą.
- Ir man puikiai sekasi, - kandžiai pasakė Ešling. - Ačiū,
kad paklausei.
Džekas nustebo ir pasisuko į einančią pro šalį padavėją.
- Sesele, - pamojo tuščia taure, - ko nors nuo skausmo.
Padavėja, jauna, žavi mergina, padavė jam taurę šampano.

333
 - Kas pusvalandį - po vieną, turėtų padėti.
Ji gražiai nusišypsojo, ir jos skruostuose pasirodė duobu­
tės. Džekas taip pat atsakė jai šypsena. Ešling rūgščiai stebėjo
tą abipusį žaismą.
Vos nuėjus „seselei44, Ešling mėgino sugalvoti, ką pasakyti
Džekui, kokią, kad ir nereikšmingą, pokalbio temą užmegzti,
bet neįstengė. Ne geriau sekėsi ir Džekui. Jis mindžiukavo ty­
lėdamas ir per greitai siurbčiodamas šampaną.
Praėjo kita padavėja, šįkart nešina padėklu, ant kurio buvo
sukrautas aukštas triufelinių ledų kalnas, ir Ešling nekantrau­
dama čiupo vieną porciją. Ne todėl, kad būtų labai mėgusi
ledus, bet kad duotų darbo savo burnai ir nereikėtų šnekėtis
su Džeku Divainu. Ėmė juos valgyti su pasigardžiavimu, lai­
žydama ratais jų viršų. Staiga pajuto, kad yra stebima, ir vog­
čiomis dirstelėjusi pamatė, jog į ją linksmai ir dviprasmiškai
žiūri Džekas Divainas. Jos kaklą išpylė dilgčiojantis raudonis.
Vis dar nenuleisdama nuo jo akių, ji atkando šokoladinių ledų
viršūnę, ši garsiai trakštelėjo. Džekas susiraukė, o ji nusijuo­
kė, tarsi savo blogu elgesiu sakydama: „Taip tau ir reikia44.
- Dabar išeinu, - tarė ji.
- Tu negali manęs palikti, - pasipiktino jis. - Su kuo šne-
kėsiuos?
- Na, tik ne su manimi! - šūktelėjo ji ir pasiėmė rankinę.
- Oi, panele Pataisyk, kur trauki? - jis kalbėjo apimtas pa­
nikos.
- 1 salsos pamoką.
- O, į savo nepadorius šokius. Kada nors turėsi ir mane
nusivesti, - paerzino jis. - Tada drožk, palik mane vargti su
tais tarnautojais.
Prasilenkusi su Danu Heigeliu, pravarde „Išbandysiu bet
k ą 44, iš Sunday Independentu Ešling išėjo.
Tučtuojau prie Džeko prisėlino Kelvinas, laikydamas dvi
taures šampano, ir abi buvo jo.

334
 - Pažvelk į Lizą. Ar ji su kelnaitėmis, o gal ne? - paklausė
Kelvinas, tyrinėdamas dailų Lizos užpakaliuką, pūpsantį iš
po baltos suknelės. - Nematau jokių kontūrų...
Džekas neturėjo jokio noro pritarti Kelvino nešvankybėms.
- Žinau, ką manai, - tarė Kelvinas.
- Kažin.
- Manai, kad ji užsijuosusi diržą. Žinoma, gal taip ir yra, -
nenoromis pripažino Kelvinas, - bet aš linkęs manyti kitaip.
Liza metodiškai yrėsi per kambarį, ieškodama patraukliau­
sio vyriškio, bet jau buvo atsimušusi į kelis akligatvius.
Pirmiausia ji sutiko paslaptingą nešnekų vyriškį, vilkintį mė­
lynų tonų drabužiais. Jis atrodė labai prašmatniai, turėjo nuo­
stabią gudrią burną, puikius plaukus, šelmiškai šypsojosi ir
buvo nepriekaištingai apsirengęs. Kai jis nusiėmė akinius, Li­
za atsitraukė. Ūmai jis tapo šiurpus. Pribloškiančiai ir glumi­
nančiai žvelgė mažytėmis akutėmis, įsodintomis per arti vie­
na kitos. Tarsi jos būtų priklausiusios visai kito žmogaus,
turinčio mokymosi sunkumų, veidui.
Slinkdama atgal, ji susidūrė su Fionu O ’Maliu, savito sti­
liaus geidžiamu viengungiu. Jis manė esąs vienas iš seksua­
liausių vyriškių Airijoje, nes gyrėsi turįs smailius Džeko Ni-
kolsono antakius.
- Labas, - jis nemaloniai nusišypsojo Lizai ir pakėlė anta­
kius, turėdamas demoniškų tikslų. - Šįvakar atrodai itin pa­
traukliai, - pasakęs komplimentą, tebekilnojo antakius, kad
Liza pasijustų nepatogiai, perpratusi seksualius jo ketinimus.
Kokia nuobodybė, ir ji atsuko jam nugarą.
Ir tada Liza išvydo jį. Modelį, besipuikuojantį visose Airi­
jos reklamos lentose. Jis buvo tikrai nuostabus: rūgšti mina,
įkritę skruostai, skaisti oda, žvilgantys melsvai juodi plaukai
užkritę ant įdegusios kaktos. Tokio tobulo veido, kad buvo
per plauką nuo nuobodybės.
Nuostabu! Ji rado vyriškį.

335
 Greičiau nei per jos įsivaizduojamą idealų laikotarpį, bet
čia jau nieko nepadarysi.
Iš savo patyrimo žinojo, kad modeliai turėjo vieną puikų
bruožą: jie buvo baisūs paleistuviai. Jų darbas - ištisinės ke­
lionės, todėl jie žiūrėjo į seksą kaip į „atostogas ir šventę". Tai
reiškė, kad jį tikriausiai lengva pasigauti, o neigiamas dalykas
tas, kad jis gali būti tik vienai nakčiai.
Ir gerai, nusprendė Liza, spoksodama į ilgą šlaunį ir raume­
ningą sėdynės įdubimą šone. Vien seksas irgi neblogai.
Jau senokai ji nebuvo siūliusis vyrui. Tai padaryti galėjo
vieninteliu būdu. Nebuvo prasmės elgtis atsargiai, kukliai ir
droviai, viliantis, kad jis pastebės tave. O ne: turi ryžtingai
prisigretinti prie vyriškio, kurio nori, ir apstulbinti jį pasitikė­
jimu savimi. Tai panašu į elgesį su šunimis - tu negali parody­
ti jiems savo baimės.
Giliai įkvėpusi ir priminusi sau, kad yra nepaprasta, ištempė
savo blizgančią burną į akinamą šypseną ir leidosi eiti jo link.
- Labas, aš - Liza Edvards, „Kolin“ žurnalo redaktorė.
Jis paspaudė jai ranką.
- Veinas Beikeris, „Triufelio" veidas, - tarė su didžiausiu
rimtumu.
Ai, ironijos stoka! Nesvarbu, tas vaikinas neturi jai patikti.
Tiesą sakant, galbūt net geriau, jei nepatiks. Ji nori vien sek­
so, o susižavėjimas dažnai tik trukdo.
Ji sutelkė visas pasitikėjimo savimi atsargas, nes turi veikti
įtikinamai. Niekados neleisk jam pagalvoti, kad jis turi kitą
išeitį. Jis negali jos atstumti. Jokiu būdu.
Įsmeigusi į jį akis, Liza suburkavo:
- Padaryk man didelį.
- Ko norėtum? - jis palenkė galvą baro pusėn.
- Kalbu ne apie gėrimą, - labai reikšmingai pasakė ji.
Raumuo po raumens jo veide išryškėjo supratimas.
- O, - nutęsė jis. - Suprantu. Kur?

336
 - Pirmiausia - vakarienė.
- Gerai, - paklusniai tarė jis. - Dabar?
- Dabar.
Ji leido sau lengviau atsikvėpti. Jis pakliuvo į jos pinkles. Ji
taip ir manė, bet niekados nežinai...
Jiems išeinant, ji susirado akimis Džeką. Jis žiūrėjo į ją, bet
jo veido išraiška nieko nesakė.
- Iki, - sužiopčiojo jam, o jis atsakė jai nežymiu abejingu
linktelėjimu.
Puiku.

Klarenso restorane Liza ir Veinas rungtyniavo, kuris mažiau

suvalgys. Nepatikliai žiūrėdami vienas į kitą, jie vos palietė
valgį lėkštėse. Vieną jaudinančią, kvapą užimančią akimirką
atrodydavo, kad Veinas ketina įsidėti į burną kąsnelį, o jeigu
būtų tai padaręs, Liza būtų atsignybusi kampelį artišoko. Bet
paskutiniu momentu jis apsigalvodavo, ir Liza nenoromis taip
pat padėdavo šakutę į lėkštę.
Veinas Beikeris buvo iš Hastingso. Jauniklis, nors tikriau­
siai ne toks jaunas, kaip teigė. Sakėsi, kad jam dvidešimt, bet
Lizai labiau tikėtina atrodė, kad jam dvidešimt dveji arba dvi­
dešimt treji. Jis kuo rimčiausiai žiūrėjo į modelio karjerą.
- Vargu ar tai mokslas apie raketas, ar ne, branguti? - paer­
zino Liza.
Jis, regis, įsižeidė.
- Neketinu tuo užsiiminėti visą laiką.
- Leisk man spėti, - tarė Liza. - Norėtum tapti aktoriumi.
Jo linkęs juoktis tobulas veidas nustebo.
- Iš kur žinai?
Liza nurijo atodūsį. Tos banalios frazės buvo jai iki skaus­
mo pažįstamos. Jis nebuvo proto bokštas, ir tai tik menkino
jo stulbinamą patrauklumą. Ji nebuvo nusiteikusi prieš žmo­
nes, turinčius menką išsilavinimą arba neturinčius jokio: juk

337
ir ji, metusi mokyklą, kitados vos įstengė lazdele ant žemės
brūkštelėti savo vardą. Bet žmogus turėjo žinoti, už ko ištekė­
jo Megė Metjuz.
- Kur gyveni, gražuoli? - pasiteiravo Liza. Kažkodėl „gra­
žuoli" ištarė menkinamai, tarsi jis būtų mėsos gabalas.
Keista, pamanė Veinas. Tokiu tonu dažniausiai jis šnekasi
su merginomis.
- Turiu butą Londone, bet tenai beveik nebūnu, - jis ne­
įstengė paslėpti pasididžiavimo.
- Kiek dar būsi Dubline?
- Rytoj išvažiuoju.
- Kur gyveni šiame mieste?
- Čia, Klarense.
- Puiku.
Liza nenorėjo vežtis jo į savo pušinį namelį. Bijojo, kad jis
pasidygės visa ta nestilinga pušimi, tačiau dar labiau tikėtina
buvo, jog kelionės su taksi pabaigoje jai praeis bet koks noras
turėti su juo reikalų.
Kai tik padavėjas nunešė lėkštes su vos paknibinėtu maistu,
Liza nusprendė, kad jau ganėtinai ilgai atidėliojo pasitenkini­
mą. Ji provokuojamai tarė Veinui:
- Metas į lovą.
- Negali būti! - jis krūptelėjo nuo jos begėdiškumo ir klus­
niai atsistojo.
Kylant viešbučio liftu, Lizos viduje virte virė laukimas. Ji
jautėsi išdykėliškai ir nuodėmingai: kartais merginai iš tikrų­
jų reikia greito ir pašėlusio sekso su nepažįstamuoju. O kokia
prasmė turėti nuostabų alkstantį kūną, jei niekas negali ret­
karčiais jo pamatyti?
Švelni ruda Veino ranka truputį virpėjo, kai jis kišo raktą į
spyną, ir nors ji, tiesą sakant, tik vaidino, jos galia jaudino.
Įėjus vidun, lūkesčiai dar padidėjo. Tai buvo panašu į fil­
mavimo aikštelę: šiuolaikinis stilingas kambarys, jaunas, svei­

338
kas, stiprus ir netveriantis savo kailyje vyriškis. Niekas nega­
lėjo nuneigti - jis buvo gražus.
- Uždaryk duris ir nusirenk, - paliepė Liza, vis labiau įsi­
jausdama į pagrindinį savo vaidmenį.
Veinas pagreitino jos susižavėjimą.
- Tau patiks, - išsišiepė, pamažu atsisegiodamas marškinius. -
Kasdien padarau du šimtus atsisėdimų iš gulimos padėties.
Jo pilvas buvo šešių stangrių kauburių, jie suėjo V raide į
šonkaulius ir rėmėsi į raumeningą įdegusią krūtinę. Stebuk­
las. Jis buvo tokio tobulo sudėjimo, kad Lizos pasitikėjimas
savimi susvyravo. Jis tikriausiai pratęs miegoti su nepaprastai
liesomis manekenėmis. Gerai, kad ji beveik nevalgo.
- Dabar tu, - tarė jis.
Koketiškai ir reikšmingai šypsodamasi - laikysena buvo svar­
bu - ji vienu grakščiu judesiu nusitraukė per galvą baltą suk­
nelę. Kelvinas buvo teisus - jokių kelnaičių.
- Oho, - nusikvatojo Veinas, traukdamas savo siaurų kel­
nių užtrauktuką. Jo daikčiukas buvo pusiau išbrinkęs, jau stirk­
sojo. Jis taip pat buvo be glaudžių.
Per ją perbėgo virpulys. Ji buvo visiškai pasirengusi.
Jis nebuvo pirmas, su kuriuo ji sugulė po Oliverio. Kai jis
išėjo, netrukus ji parsivedė vyriškį, stengdamasi išmesti savo
buvusįjį iš galvos. Tačiau toks sumanymas nebuvo labai sėk­
mingas, matyt, pamėgino per anksti. Dabar kur kas maloniau.
- Tu graži, - pasakė Veinas, su profesionalo susidomėjimu
liesdamas spenelį.
- Žinau. Ir tu gražus.
- Žinau.
Juodu pratrūko juoktis vienas iš kito grožio, ir jis ją seksu­
aliai pabučiavo.
- Eikš, - pabandė ją vestis prie lovos.
- Ne. Ant grindų, - ji norėjo šiurkštaus, pašėlusio ir smar­
kaus sekso.

339
 - Keista, - tarė jis.
- Nejaugi, - ji buvo pašaipi. - Gyveni be rūpesčių ir pavojų.
Seksu jis užsiėmė neblogai. Bet ir ne puikiai. Tai buvo iš­
vaizdžių vyrų problema. M ano, kad jiems užtenka tik pagulė­
ti, ir to pakaks, kad būtų sukelta orgazmų banga. Laimė, Liza
puikiai žinojo, ko nori.
Kai jis bandė ją užgulti, ji nustūmė. Tai buvo jos darbas.
- Lėčiau, - perspėjo, jam pradėjus smarkiau judėti po ja.
Vadovauti įvykiams buvo nelengva ir nepatogu, bet jis bent
jau pakluso.
Vėliau ji pakišo rankas po jo sėdmenimis ir tarė:
- Greičiau, greičiau!
- Maniau, jog tau patinka iš lėto.
- Na, dabar man patinka greitai, - žioptelėjo ji, ir Veinas
kaipmat įvykdė įsakymą. Atsiradus malonumo spazmams,
įkando jam į petį.
- Nedaryk to, - suunkštė jis. - Po dviejų dienų man foto-
sesija su maudymosi apranga. Negaliu pasirodyti su dantų
žymėmis.
- Dieve! - suriko ji. - Smarkiau!
Veinas sukaupė jėgas ir ėmė greičiau kilsčioti raumeningus
klubus.
- M an regis, aš tuojau... - švokštė jis.
- Po galais, verčiau dar ne, - atkirto ji. Liza taip jį išgąs­
dino, kad artėjantis jo orgazmas klusniai atsitraukė.
Paskui jie tysojo ant grindų, vis dar šnopuodami ir gaudy­
dami kvapą. Akimirksniu pasisotinusi, Liza tingiai apžiūrėjo
savo akių aukštyje pasipainiojusias buko kėdės kojas. Puiku,
pagalvojo. To jai ir reikėjo.
Juodu toliau gulėjo ant turkio mėlynumo kilimo, kol jų kvė­
pavimas vėl pasidarė normalus. Tada Veinas ėmė rodyti gyvy­
bės ženklus. Jis švelniai paglostė jai plaukus ir svajingai pasakė:
- Nesu sutikęs tokios kaip tu. Tu tokia... stipri.

340
 Ji atšovė:
- Ar čia yra minibaras? Įpilk man ko nors išgerti, o aš einu
į tualetą.
- Gerai.
Gerai!
Ji vos įtilpo į jo vonios kambarį, nes jis buvo kimšte prikimš­
tas odos priežiūros priemonių, šampūnų, putų, stangrinamų­
jų losjonų ir odekolonų. Tai bent mergina. Ji paniekinamai
patempė lūpą. Ant praustuvės stovėjo dušo želė ir kūno losjono
dovanėlės, ir Liza prisižadėjo, kad prieš išeidama jas nudžiaus.
Kai grįžo iš vonios kambario, Veinas ją nuvedė prie lovos ir
padavė taurę atšaldyto šampano. Įlipęs į lovą ir įsitaisydamas
šalia jos tarp vėsių medvilninių paklodžių, prabilo:
- Ar galiu paklausti?
Tylus, rimtas jo tonas piršo mintį, jog tai bus vienas iš tų
bjaurių klausimų, kurie kyla meilužiams: „Ar tiki meile iš pir­
mo žvilgsnio?", „Apie ką galvoji?", „Ar būsi man ištikima?"
- Varyk.
Jis parimo ant alkūnės, parodė pirštu į kaktą ir paklausė:
- Ar tau jis nepanašus į spuogelį?
Ant jo kaktos nieko nepastebėjo. Ji buvo švelni kaip kūdi­
kio užpakaliukas, tarsi persiko odelė, lygi kaip stiklas...
- Aak taip, - susiraukė ji. - Bjaurus, ar ne? Regis, užkratas.
Jis suspigo iš sielvarto ir išsitraukė veidrodį, kuriame, aki­
vaizdu, apžiūrinėjo save, kol ji buvo vonios kambaryje.
Liza nusikvatojo, nes jai pasidarė labai linksma.
- Kokius filmus turi? - paklausė. Nenorėjo su juo šnekėtis
laukdama, kada vėl puls mylėtis.
Per pertraukas tarp maloniai audringo sekso jie žiūrėjo fil­
mus ir gurkšnojo šampaną. Galų gale pasisotinę ir išsekę, jie
užmigo. Liza ramiai miegojo, pabudo puikiai nusiteikusi ir
pareikalavo dar vieno pasidulkinimo prieš išeinant.
Bet vonios kambaryje, brūžindama dantis pirštu, ištepliotu

341
dantų pasta, ji pamatė kai ką, ko nepastebėjo vakar vakare.
Blakstienų tušą ir antakių pieštuką. Fui! Jai buvo pasirodę,
kad jo blakstienos įtartinai smailios. Ir buvo pasišovusi kirsti
lažybų, kad jis dažo ir plaukus, mat jie iš neaiškios rudos spal­
vos buvo virtę juodais. Ūmai ji nebenorėjo jo.
Tačiau Veinas buvo sužavėtas Liza. Ji buvo išradinga lovoje
ir nėjo dėl jo iš proto.
- Ar dar pamatysiu tave? - paklausė, kai užsivilko baltą
drabužį. - Aš nuolatos būnu Dubline.
- Kur padėjau savo rankinę?
- Š ta i ten. Ar dar pamatysiu tave?
- Žinoma, - Liza susišlavė į rankinę dušo kepuraitę, keturis
muiliukus, du mažus dušo želės ir tris kūno losjono buteliukus.
-K a d a ?
- Rugpjūčio gale. M ano nuotrauka bus „Kolin“ žurnale virš
redaktorės laiško.
Droviai prisidengęs paklode krūtinę, Veinas atrodė toks pa­
žeidžiamas ir sutrikęs, kad Liza jo pasigailėjo.
- Aš tau paskambinsiu.
- Tikrai? - viltingai paklausė jis.
- Čekis tau išrašytas. Aš pasidomėsiu tavimi iš ryto, - išsi­
šiepė Liza, šukuodamasi plaukus ir tyrinėdama savo atspindį
veidrodyje. - Žinoma, ne, aš tau nepaskambinsiu.
- Bet... bet kodėl pasakei, kad paskambinsi, jeigu manei
kitaip?
- Iš kur aš galiu žinoti? - Liza linksmai pavartė akis. - Tu
esi vyras, o jūsų giminė ir sugalvojo šią taisyklę. Lik sveikas!
Liza nušvytravo laiptais, jos alkūnės ir keliai maloniai dilg-
čiojo nuo kilimo įbrėžimų. Gatvėje susistabdė taksi. Prieš ei­
dama į darbą, dar suspės parlėkti namo ir persirengti.
Ji jautėsi nuostabiai. Tiesiog švytėjo! Visi, kas teigia, kad
vienos nakties meilės romanas sukelia nemalonius ir šlykščius
jausmus, klysta. Ji jau seniai nėra taip puikiai jautusis.

342
36

Po sekso nakties Liza energingai įžengė į kontorą.

- Labas rytas, Džekai, - linksmai pasisveikino.
- Labas rytas, Liza.
Ji pažvelgė jam į veidą. Vis tokios pat tamsios akys, veido
išraiška įprastinė. Jokių akivaizdžių ženklų, kad jam būtų rū ­
pėję, kodėl iš vakarėlio ji išėjo su Veinu Beikeriu, bet tą aki­
mirką ji matė jo veidą. Jis buvo piktas.
Ji suprato.
Taigi prie darbo! Liza užsidegė ir nusprendė, kad nori tuč­
tuojau pamatyti visus žurnalo apmatus. Kitaip tariant, make­
tą. Regis, bus sunki savaitė.
- Turi būti sudėti visi nuolatiniai straipsniai, filmų, vaizda­
juosčių, horoskopų, sveikatos skiltys. Tada pažiūrėsim, ko
mums dar reikia.
Knygų, numatytų apžvelgti rugsėjo numeryje, buvo gausy­
bė, kaip ir vaizdajuosčių bei kompaktinių plokštelių. Teoriš­
kai dalykai, kuriuos gauni už dyką, būna puiku, deja, jeigu
tau jie nepatinka, iš jų jokios naudos. Dėl afrokeltų muzikos
kompaktinės plokštelės įvyko trumpos, bet bjaurios peštynės,
o kitos plokštelės nesudomino nė vieno.
- Garis Barlou, nemanau, - paniekinamai prunkštelėjo Triks,
sviesdama atgal į krūvą. - Enija, tik ne šiame gyvenime, - ir
vėl į krūvą. - Deividas Bovis, ne, - tarkšt. - O kas, po perkū­
nais, tie „Susisieloję44? Žinote, jie atrodo gerai, išvaizdūs vy­
rukai. AŠ R E N K U O S I Š IT Ą, - suriko per visą redakciją.
- Ar niekas neprieštaraus, jei paimsiu šitą? - Ešling parodė
įspūdingą knygą, ant kurios viršelio buvo nupieštos klumpės
ir šalikas.
- Vargiai, - sužagsėjo Liza ir paniekinamai nusijuokė.

343
 Ešling ją paėmė ne sau, o Bū, jis taip nuobodžiavo, kad
skaitė kas papuola po ranka.
Didysis šriftų karas siautėjo visą savaitę. Liza ir Gėris įnir­
tingai susikibo dėl knygų puslapio išvaizdos.
- Šriftas užgožia turinį, - įkaitęs aiškino Gėris.
- Niekas neskaito tų sumautų knygų, - užriko ant Gėrio
Liza. - Todėl turime pasistengti, kad šis puslapis atrodytų sek­
sualiai!
Reikalai klostėsi nekaip. Lizai labai nepatiko iliustracija,
užsakyta Triks straipsniui apie paprastą merginą. M at jai trū ­
ko „seksualumo". Gėris sugadino failą, ir visas ryto darbas
nuėjo šuniui ant uodegos. O Mersedes straipsnelis apie kos-
metologę ūmai buvo išmestas, kai trečiadienį per priešpiečius
ji per daug išpešiojo Lizai antakius.
- Bet aš įdėjau iš tikrųjų daug triūso, - paprieštaravo M er­
sedes. - Tu negali jo išmesti.
- Aš jo neišmetu, - atrėžė Liza. - Sunaikinu jį. Jei ketini
dirbti žurnale, bent jau galėtum išmokti kalbėti žargonu!
Atmosfera buvo pritvinkusi įtampos, darbas vyko toliau.
Visi turėjo ne mažiau kaip tris projektus, kurie kiekvieną aki­
mirką laukė Lizos dėmesio.
Ešling tvarkė naujojo amžiaus horoskopus, kai Liza suvertė
ant jos stalo glėbį plaukų priežiūros priemonių ir pasakė:
- Tūkstantis žodžių. Parašyk...
- Žinau, seksualiai.
Ieškodama temos straipsniui, Ešling apžvelgė stalą, nukrau­
tą plaukų priežiūros priemonėmis. Tarp jų buvo putos, pu­
rinančios plaukus, plaukų lakas, žadantis „pakelti" šaknis,
ir „formą suteikiantis" šampūnas - reikmenys moterims, no­
rinčioms išpūstų šukuosenų. Tačiau čia rado ir kaukę, tiesi­
nančią plaukus, ir ilgai veikiantį kondicionierių. Tai mote­
rims, mėgstančioms lygius, prisiplojusius prie galvos plaukus.
Kaip ji suderins šias dvi priešingybes? Kaip parašys nuosek­

344
lų straipsnį? Ji tiesiog kamavosi. Ar įmanoma vienu metu tu­
rėti purius ir prilaižytus plaukus? O gal ji pamėgintų įsivaiz­
duoti, kad moteriai reikia lygių plaukų, nors jos plaukai pu­
rūs, taigi gal turėtų sugalvoti naują rūpesčių seriją moterims,
turinčioms daug plaukų? Bet ne, tai būtų per žiauru: tokia
galia užkrauna atsakomybę. Ji atsiduso ir atsikando bande­
lės, aplietos baltu šokoladu. Ir tada - matyt, dėl cukraus ant­
plūdžio į kraują - ėmė kapstytis iš aklavietės, nes jai šovė į
galvą gera mintis apie visuotinės traukos dėsnio atradimo
svarbą. Jos straipsnis prasidės taip: „Nesvarbu, ko reikia jūsų
plaukams... “
- Eureka! - tarė ji susvaigusia iš palengvėjimo galva.
- Kas yra? - šūktelėjo Džekas nuo kopijavimo aparato.
- Aš buvau labai susirūpinusi! - Ešling mostelėjo ranka į
tūbeles ir buteliukus. - Dėl viso šito, nes negalėjau sugalvoti,
kaip rašyti straipsnį. Bet, kai tik supratau, kad skirtingos mo­
terys nori savo plaukams skirtingų priemonių, viskas sustojo
į savo vietas.
- Skirtingos moterys nori savo plaukams skirtingų priemo­
nių, - gerai nusiteikęs pakartojo Džekas. - Įžvalgu. Čia gali­
ma pritaikyti Einšteino reliatyvumo teoriją... Laikas nėra ab­
soliutus, - šaipėsi jis, - bet priklauso nuo tyrinėtojo plaukų
blizgesio kosmose. Ir kosmosas nėra absoliutus, nes priklau­
so nuo tyrinėtojo plaukų blizgesio laike. Kokį vertingą darbą
mes čia dirbame!
Ešling delsė, svarstydama, ar turėtų įsižeisti, tačiau Džekas
aplenkė ją.
- Atsiprašau, - ūmai nusižemino jis. - Aš tik juokauju.
- Tai ir kelia nerimą, - į Ešling ausį sušnabždėjo Triks.
- Ar jau baigei rinkti Džaspero Frenčo straipsnį? - piktai
paklausė Liza.
- Taip.
Liza priėjo ir žvilgtelėjo per Triks petį.

345
 -Ž o d y je „afrodiziakas44 nerašoma raidė „j“, žodis „austrė44
neturi „ ū 44, ir „šparagai44, o ne „sparagai44. Pasitelk rašybos
klaidų tikrintuvą.
- M an niekados nereikėjo tikrinti rašybos klaidų.
- Dabar viskas pasikeitė. „Kolin44 - aukščiausios klasės
žurnalas.
- O aš maniau, kad mes seksualios, - užsispyrusi kaip ožys
pasišiaušė Triks.
- {manoma būti ir tuo, ir tuo. Oi! Mersedes! Ar pradėjai
straipsnį „Dulkink mane su basutėmis44?
Ne visai viliojantis darbas, bet reikalingas. Ir sekinantis.
Ešling buvo nusikalusi. Ją ne tik išvargino ilgos įtemptos
dienos, bet ir persekiojo įkyrus rūpestis, kad pirmadienį va­
kare taip staiga nutrūko romanas su Marku. Kodėl ji nenuėjo
su juo į lovą? Liūdnai pagalvojo: juk čia ne tas atvejis, kad
saugotų save vestuvių nakčiai. Bet visados priešindavosi per­
mainoms, ir turėjo praeiti daug laiko, kol ryžosi permiegoti
su vyriškiu, kuris nebuvo Felimas.
Ilgesingai atsidususi pripažino, kad šiuolaikinei moteriai gy­
venti sunku. Senovėje buvo laikomasi nuostatos: turi kuo il­
giau ištverti nepermiegojusi su vyriškiu. Tačiau dabar, regis,
buvo visai kas kita: jei nori sulaikyti vyrą, kuo greičiau šok su
juo į lovą.
Markas nepaskambino nei antradienio, nei trečiadienio va­
karą, ir nors Džoi ilgai ir garsiai vapėjo apie kažkokią trečio­
sios dienos taisyklę, Ešling klausė savęs: „O kas bus, jeigu jis
jau niekados nepaskambins? Įsivaizduokime, kad galbūt ir ne­
paskambins - vyrai veikia paslaptingais būdais. Bet šįvakar
tikrai jo balso neišgirsi. Imkis ko nors kito, konstruktyviai
išnaudok laiką. Gal paskalbk? Nudažyk ką nors ir žiūrėk,
kaip džiūsta. Nes prieš akis visas vakaras44.
Ešling sau pažadėjo, kad jei Markas dar sykį paskambins, ji
tikrai su juo permiegos.

346
 Per šokolado pertraukėlę darbe padrikai sklaidant popie­
rius, staiga akis užkliuvo už jo vardo. Jis buvo paminėtas tarp
airių komikų, kuriems puikiai sekasi Jungtinėje Karalystėje.
Raidės svaiginamai šoko popieriuje priešais jos akis: MaRkAS.
Jis - mano vaikinas. Ešling įdėmiai spoksojo į mažas juodas
raides, kurias iškėlė šilta galinga pasididžiavimo banga. Po
akimirkos tas pasididžiavimas dingo. Bet ar jis mano?

Ūmus Lizos pervargimas reiškė, kad iki ketvirtadienio visi bus

susirieję tarpusavy. Liza vaidijosi su ponia Morli, kai Džekas
lyg pamišęs išlėkė iš savo kabineto.
- Ponia Morli, gal galima paprašyti jūsų, kad užsakytumėt
man kur nors staliuką priešpiečiams? Dviem.
- Kaip visada? - kai atvykdavo svarbūs asmenys iš Londono,
Džekas nenoromis lydėdavo juos valgyti pusžalių kepsnių ir
gerti kraujo spalvos vyno į ąžuolu iškaltą ir oda išmuštą klubą.
- Dieve, ne! Kokioje nors gražioje vietoje, kad patiktų mo­
teriai, - jis atrodė žaviai bejėgis. Paskui droviai prisipažino: -
Tai mudviejų su Mei pusmečio sukaktis.
Liza neįstengė nuslėpti nusivylimo. Kodėl jis toks malonus
Mei? Kodėl juodu nesusivaidijo, kai Mei užėjo pas jį šią sa­
vaitę? Su šiurpia baime suprato, jog jų romanas gali ir toliau
tęstis, ir tas džiugus pasitikėjimas savimi, atsiradęs permiego­
jus su Veinu, išgaravo be pėdsakų.
- Ačiū Dievui, kad prisiminiau tą datą! - išsišiepė Džekas.
- Kaip ir įstengei nepamiršti? - paklausė ponia Morli.
- Tiesą sakant, ji buvo labai gera ir man pasakė, - prasitarė
Džekas. - Ei, į kokią vietą tada buvai mane nusivedusi, Liza?
Tikriausiai jai ten patiks.
- Halo, - atsakė Liza, bet tokiu dusliu balsu, kad Džekas
pasiteiravo:
- Atleisk, neišgirdau. Dar kartą pasakyk.
- H alo, - vos garsiau pakartojo ji.

347
 - Teisingai! - apsidžiaugė Džekas. - Kvailių lizdas! Įman­
trūs patiekalai nežmoniška kaina. Mei patiks. Jei duotum man
telefono numerį, užsakyčiau tenai staliuką.
- Neužsakysi, - ponia Morli pasidarė dar panašesnė į bul­
dogą nei kada nors. - Tai mano darbas.
Drebėdama iš pykčio, Liza išėjo melsdamasi, kad jau būtų
per vėlu gauti staliuką.
Po pusvalandžio pasirodė Mei, ji priminė azijietę Barbę. Kai
Liza ją išvydo, pyktis staiga išblėso, ir ji puolė į beviltišką
depresiją.
- Gražus kostiumėlis, - Triks norėjo įsiteikti Mei.
- Ačiū.
- Dunnes?
- Hm, taip.
Mei laikėsi santūriai, ne taip, kaip tą dieną, kai buvo geria­
mas šampanas. Viską pakeitė Džeko prieraišumas ir ištikimy­
bė. Ji buvo maloni, miela, bet elgėsi kaip jų boso mergina.
Ponia Morli linktelėjo Mei, ir ši nužingsniavo į Džeko kabi­
netą, siūbuodama nesamais klubais. Už jos sandariai užsidarė
durys, ir visa redakcija paliovė dirbusi, ištempė ausis, nes visi
tikėjosi, labai norėjo, tiesiog troško išgirsti, kaip jie susiries.
Bet netrukus iš kabineto susikibę už rankų išėjo patenkinti
Džekas su Mei. Lydimi alkanų minios žvilgsnių, jie neskubė­
dami nužingsniavo prie durų. Net ir paaiškėjus, kad nieko
pritrenkiamo neįvyks, kambaryje tebeviešpatavo tyla.
- M an labiau patiko anas jų bendravimo stilius, - liūdnai
tarė Triks, garsiai išreikšdama visų mintis.
Liza, jau besirengianti išeiti meilės atakos priešpiečių su M ar­
ku Valentainu, stengėsi užgniaužti pavydą, įžeidimą ir... su­
mišimą. Jai buvo sunku įsivaizduoti, kad Džekas galėtų ja su­
sidomėti. Tuo neabejojo. Taigi kokie jo ketinimai? Ji neįstengė
suprasti. Vieną minutę jis nepaliaujamai plūstasi su Mei, o
kitą jau meilinasi jai. Kodėl? Kodėl? Visą kelią iki Mao jos

348
galvoje sukosi bevaisės mintys ir klausimai, į kuriuos buvo
neįmanoma atsakyti.
Markas atėjo pavėlavęs tik dešimt minučių. Aukštas, gerai
nuaugęs, deja... tfiu, ne! Kaip Ešling galėjo? Liza užsiklijavo
malonią šypseną, bet, keista, jai buvo labai sunku paskleisti
savo įprastą žavesį.
- Priešpiečiai, tiesa? - kone agresyviai tarė Markas, sėsda­
masis ant kėdės priešais ją. - Noriu pasakyti štai ką: mėgau-
kimės maistu ir nešnekėkime apie reikalus.
- Taip, - Liza skubiai išsiviepė, bet jos nuotaika sugedo. Sis
darbas siaubingai žeminantis. Reikia būti landžiai ir įkyriai
iki koktumo ir turėti storą kaip raganosio odą.
Jai tučtuojau pasidarė nesvarbu, ar jis rašys tą skiltį. Ar ne
vis tiek? Tai tik kvailas moteriškas žurnalas. Pasakiusi keletą
paviršutiniškų pastabų, kad mėgsta aštrų maistą, ji toliau ne-
bepalaikė pokalbio.
Ironiška, bet kuo ji daugiau tylėjo, tuo šnekesnis darėsi M ar­
kas, ir, įpusėjus valgyti pagrindinį patiekalą, ji galiausiai su­
mojo, ką reikia daryti. Išnaudoti tylėjimą savo naudai.
- Taigi kokio straipsnio norėtumėt iš manęs? - paklausė
Markas.
Ji papurtė galvą ir pamojo šakute:
- Mėgaukitės maistu.
- Gerai, - bet netrukus jis vėl grįžo prie temos. - Kiek žo­
džių norite?
- Maždaug tūkstantį, bet neverta apie tai kalbėti.
- Ar išsiaiškinote galimybę parduoti jį kitoms spaudos agen­
tūroms?
-V ienas iš Australijos leidėjų labai norėtų jį spausdinti, taip
pat „Vyras“, mūsų žurnalas vyrams Didžiojoje Britanijoje, -
tada ji smogė paskutinį smūgį: - Bet, Markai, jei nenorite ra­
šyti skilties, tai ir nereikia, - apgailestaudama nusišypsojo
jam. - Mes rasime ką nors kitą. Gal ne tokį gerą, bet...

349
 - Pasakykit, kad aš fantastiškas, - išsišiepė jis. - Ir aš para­
šysiu skiltį.
Nerodydama jokių emocijų, Liza pasakė:
- J ū s - juokingiausias žmogus, kokį esu sutikusi per pasta­
ruosius trejus metus. Jūsų žaismingumas yra unikalus nekal­
tybės ir sąmoningumo skelbimas. Jūsų ryšys su publika tvir­
tas, ir laiką pasirinkote nepriekaištingai. Pasirašykite štai čia,
- ji išsitraukė iš rankinės sutartį ir pastūmė jam per stalą.
- Dar pagirkite, - sumirksėjo jis.
- Savo vaidyba mėgdžiojate Tonį Menkoką ir... - po vel­
nių! Ji niekaip nesugalvojo kokios nors kitos pavardės.
- Vudį Aleną? - pasufleravo jis. - Piterį Kuką?
- Vudį Aleną, Piterį Kuką ir Graučą Marksą, - kaip są­
mokslininkė nusišypsojo jam. Ji būtų galėjusi lažintis, kad jis
atmintinai moka kiekvieną recenziją apie savo vaidybą. - Jū­
sų stilius neabejotinai kandus ir šiuolaikiškas.
Ji vylėsi, kad pasakė ganėtinai. Nes jeigu jis būtų norėjęs,
kad ji giliau paanalizuotų jo humoro šaltinį, būtų įstengusi
pasakyti tik tiek: „Jūsų kvailas veidas44.

Grįžusi po priešpiečių ji permetė akimis Ešling stalą ir pikt­

džiugiškai tarė:
- Spėk, ką pasakysiu. Markas Valentainas sutiko rašyti po
skiltį kas mėnesį.
- Tikrai? - sumikčiojo Ešling. Pirmadienio vakare jis,.ro­
dos, tam prieštaravo. Ar tik jis ne?..
- Taip, - džiūgavo Liza. - Jis sutiko.
Po keturiasdešimt minučių trukusio baisaus įniršio Ešling
galiausiai suvokė, koks turėjo būti jos atsakymas Lizai. Ji tu­
rėjo abejingai pasakyti: „M arkas rašys skiltį? Taip ir turėjo
būti, nes aną vakarą aš išūžiau jam dėl to ausis44.
Kodėl tokia mintis nešovė jai į galvą tinkamu laiku? Kodėl
ji visada ateina gerokai pavėlavusi?

350
37

Ešling labai nudžiugo ir pajuto palengvėjimą, kai antradienį

vakare paskambino Markas ir pradėjo pokalbį klausimu:
- Ar užsiėmusi šeštadienio vakare?
Ji žinojo, kad turėtų jį paerzinti, pakankinti, kuo ilgiausiai
vedžioti už nosies, visaip žaisti, kad jis suirztų, priversti jį pra­
kaituoti.
- Ne, - atsakė ji.
- Puiku, tada veduosi tave vakarieniauti.
Vakarienė. Šeštadienio vakarą. Koks reikšmingas derinys.
Vadinasi, jis visai neįsižeidė, kad ji nepermiegojo su juo. Tai
reiškė, kad šįsyk jai iš tikrųjų vertėtų su juo pasimylėti. Įsi­
plieskė viltis. Apėmė šioks toks nerimas, bet ji kuo skubiau­
siai išmetė tas kvailystes iš galvos.
Ešling atsargiai pripažino, kad reikalai klostosi puikiai. Mar­
kas gražiai su ja elgėsi, nors ją ir kamavo privalomas baimės
jausmas, atsiradęs ne dėl to, kad jis būtų ką nors padaręs.
Nuo tada, kai pirmąkart pamatė M arką scenoje, prasidėjo
emocinės Ešling būsenos atgimimas. Nusvilusi nagus dėl Feli-
mo, ji nebuvo užmezgusi jokio meilės romano, nes labiau rū­
pėjo atsigauti nuo smūgio, nei pakeisti Felimą kitu.
Bet Ešling visados norėjo grįžti į žaidimą, vos tik bus pasi­
rengusi. M arko skambutis pažadino mažytę viltį, kad galbūt
tas metas jau atėjo. Ji galų gale pabudo iš žiemos miego.
Keista, bet apie žiemos miegą buvo galima daug ką pasaky­
ti. Pakirdus ją staiga apėmė baimė dėl savo amžiaus, nepa­
liaujamai tiksinčio biologinio laikrodžio ir ėmė kankinti įpras­
tas vienišos moteriškės, įžengusios į ketvirtą dešimtį, nerimas.
Tas prakeiktas „man trisdešimt vieneri, o aš dar neištekėju­
si!" sindromas.

351
 Kai Džoi pasidomėjo, ką ji veiksianti šeštadienį vakare, Eš­
ling nusprendė išbandyti savo naują gyvenimą.
- M ano vaikinas pakvietė pavakarieniauti.
- Tavo vaikinas? Ak, nori pasakyti, kad Markas Valentai­
nas? Ir jis vedasi tave vakarienės? - Džoi, regis, sukilo pavy­
das. - Visi vyrai nori su manimi tik išgerti. Ir niekados nepa­
maitina, - ji nutilo, ir Ešling suprato, kad ketina pasakyti kai
ką vulgaraus. Ir ji nebuvo nuvilta. - Mano draugužis maitina
mane vieninteliu dalyku, - liūdnai tarė ji. - Savo pimpalu. Ar
manai, kad jei M arkas kviečia tave pavakarieniauti šeštadie­
nio vakarą, jis turi galvoje darbą?.. Darbą, - pabrėžtinai pa­
kartojo. - Jokių triukų, kaip aną sykį, kai pasiteisinai, kad
rytą tau reikia keltis į darbą.
- Žinau. Ir plaukai jau ėmė želti ant kojų.
Ešling buvo aišku, ką apsivilks šeštadienio vakarą. Iki smul­
kiausių detalių. Net ir kokiais gražiais apatiniais pasipuoš.
Viskas buvo kontroliuojama. Tada ji staiga nuožmiai užsi­
puolė lūpų dažus. Dažėsi lūpas ta pačia spalva daugybę metų.
Kai baigdavosi vieni dažai, nusipirkdavo lygiai tokius pačius.
Tik todėl, kad ta spalva jai tiko! Kokia nesąmonė!
Žurnalų raganos manipuliavo lūpų dažais taip pat greitai,
kaip ir vyrais. Atsinaujinti jai reikėjo kitokio. Ji ryžosi surasti
tą tinkamiausią, ir kai galų gale išsirinko, viskas susiklostė
blogai.
Šeštadienio rytą ji kaip apsėsta griozde parduotuves, bet ne­
rado, kas jai tiktų. Lūpų dažai buvo tai per rausvi, tai per
oranžiniai, tai pernelyg matiniai, tai pernelyg ryškūs, tai per
tamsūs, tai per šviesūs arba pernelyg blizgūs. Eksperimentuo­
dama pasidažė tamsiai raudonais viliokės lūpų dažais ir pasi­
žiūrėjo į veidrodį. Ne. Atrodė taip, lyg keturiolika valandų
būtų šėlusi gerdama vyną, o jis jau buvo sustingęs ir sutirštė­
jęs burnoje. Pamėgino nusišypsoti, bet pasidarė panaši į Dra-
kulą. Atlėkė pardavėja.

352
 - J i s jums nuostabiai tinka.
Ešling šiaip taip ištrūko iš jos nagų, ir paieška tęsėsi toliau.
Viršutinė plaštakos pusė, perkryžiuota raudonais dryžiais, pa­
nėšėjo į atvirą žaizdą. Ir tada, kai jau beveik buvo praradusi
viltį, rado tai, ko norėjo. Tobulybę. Tai buvo meilė iš pirmo
žvilgsnio, ir Ešling nė kiek neabejojo, kad dabar jau viskas
bus gerai.
Markas turėjo užeiti pas Ešling pusę devynių, taigi septintą
valandą ji prisipylė taurę vyno ir ėmė ruoštis. Jau labai seniai
nebuvo vakarieniavusi su vyriškiu. Juodu su Felimu laikėsi
tingios patogios rutinos: parsinešdavo jau pagamintą maistą
ir labai retai eidavo į restoraną, nes namuose turėdavo ganė­
tinai picų ir troškinių su aštriais prieskoniais. Valgymas kitur
buvo griežtai praktinis mitybos elementas, o ne pagunda: no­
rėdami nusivilioti vienas kitą į lovą, jie pasitelkdavo kitus bū­
dus. Kai Felimas būdavo gerai nusiteikęs, sakydavo: „Žvėris
su dviem nugaromis, jokių kitų pasiūlymų?“ O Ešling, norė­
dama jį išprovokuoti, liepdavo: „Išprievartauk mane!“
Koks bus seksas su Marku? Siaubingas susijaudinimas su­
dirgino jos nervų viršūnėles, ir ji griebėsi cigaretės. Džoi pasi­
rodė pačiu laiku.
Ji pagyrė Ešling drabužius, užsijuosę ant džinsų diržą, pa­
sigrožėjo ir paklausė:
- Ar nepamiršai pasitepti kondicionieriumi gaktos plaukų?
Ešling susiraukė, o Džoi, regis, net įsižeidė.
- Tai svarbu! Na, ar pasitepei?
Ešling linktelėjo.
- Gera mergaitė. Kada paskutinį sykį mylėjaisi? Tada, kai
Felimas išvažiavo į Ozą?
- Kai grįžo namo į savo brolio vestuves.
- Ir tikrai ketini tai padaryti su ponu Valentainu?
- Tai kodėl pasitepiau kondicionieriumi savo gaktos plau­
kus? - laukimo nuotaika erzino Ešling.

353
 - Puiku! Ar jis tau patinka?
Ešling susimąstė.
- Galbūt jis man patiks. M udu gerai sutariam, jis patrauk­
lus, bet ne per daug patrauklus. Tokios moterys kaip aš nie­
kada nepuola prie modelių, aktorių arba tokių, apie kuriuos
žmonės sako: „Dieve, jis iš tiesų gražuolis". Ar supranti, ką
turiu galvoje?
- Tu mane nervini. Kas dar?
- Mudviem patinka tokio pat žanro filmai.
-K o kie?
- Angliški.
Felimas turėjo vieną erzinančią savybę: manė esąs intelek­
tualas ir dažnai kartodavo, kad nori žiūrėti užsienietiškus fil­
mus su subtitrais. O iš tiesų jis taip ir nenueidavo į juos, bet
kamuodavo Ešling garsiai skaitydamas jų apžvalgas ir saky­
damas, kad jie galėtų į juos nueiti.
- Markas - paprastas vaikinas, - paaiškino Ešling. - Jis ne-
šokinėja ir neprotestuoja prieš greitkelius, nėra pamišėlis. Jokių
beprotiškų pomėgių, o tokie vyro bruožai man patinka.
- Kas dar?
- M an patinka... - staiga Ešling atsisuko į Džoi ir įniršusi
tarė: - Jei kam nors prasitarsi apie tai, užmušiu.
- Pažadu, - sumelavo Džoi.
- M an patinka, kad jis - įžymybė. Kad apie jį rašoma laik­
raščiuose ir kad žmonės žino, kas jis. Taip, suprantu, atrodau
paviršutiniška, bet kalbu atvirai.
- O tau patinka jo strazdanos?
- Strazdanos, - Ešling patylėjo. - Ir aš turiu vieną ar dvi, -
ėmė teisintis. - Nereikia jų gėdytis.
- Aš tik sakau...
- Tedas prie durų. Gal įleistum?
Tedas, akivaizdžiai susijaudinęs, įėjo į miegamąjį.
- Tik pažvelkit, - suviauksėjo ir išvyniojo plakatą.

354
 - Tai tu! - sušuko Ešling.
Virš pelėdos kūno puikavosi Tedo veidas, o nuotraukos vir­
šuje buvo užrašyta: „Pelėda Tedas M alinsas“.
- Ak, tai fantastiška!
- Ketinu išspausdinti, bet ką jūs manote? - jis išskleidė kitą
plakatą ir pakabino jį tarp nykščio ir smiliaus. - Raudonas ar
mėlynas fonas?
- Raudonas, - tarė Džoi.
- Mėlynas, - pasakė Ešling.
- Nežinau, - susimąstęs prabilo Tedas. - Klodą sako...
- Kokia Klodą? - nutraukdama jį riktelėjo Ešling. - Kokia
Klodą? Mano draugė Klodą?
- Taip, buvau pas ją užbėgęs...
-K am ?
- Pasiimti savo švarko, - atsakė Tedas. - Didelio čia daikto.
Palikau švarką, kai mudu prižiūrėjome vaikus. Vargu ar tai
nusikaltimas.
Ešling neįstengė paaiškinti kilusio apmaudo. Jai nieko kito
neliko, kaip tik sumurmėti:
- Taip. Atsiprašau.
Stojo įtempta tyla. Paskui Ešling tarė:
- Prašau paduoti man naujus lūpų dažus.
Išėmė juos iš dėžutės ir išsuko blizgantį naują vaškinį jo
pirštą. Nuostabu. Bet juo žavėdamasi ūmai nuliūdo, nes su­
vokė kai ką labai nemalonaus.
- Negaliu patikėti, - tyliai pasakė. Ji greitosiomis apžiūrėjo
dažų apačią, pasirausė savo kosmetinėje, iš jos iškrapštė kitus
lūpų dažus ir taip pat žvilgtelėjo į jų apačią. - Po velnių, nega­
liu patikėti! - iš nevilties sušuko.
-K a s?!
- Nusipirkau tokius pačius. Sugaišau visą rytą, ieškodama
naujų, o išsirinkau tokius pat.
Staiga Ešling sumojo, kad ji - nepataisoma nevykėlė, ir jau

355
buvo nusiteikusi kristi ant lovos, bet sučirškė durų skam bu­
tis. Žadintuvas ant jos tualetinio stalelio rodė, kad yra pusė
devynių. Iš tikrųjų buvo dvidešimt po aštuonių.
- Po galais, verčiau prie durų būtų ne Markas Valentainas, -
pagrasino ji.
Bet prie durų stovėjo jis.
- Kokio tipo vyriškis ateina anksti? - paklausė Džoi.
- Džentelmenas, - visiškai netvirtai atsakė Ešling.
- Keistuolis, - pasakė toli gražu ne tyliai Džoi.
- Lauk, abu.
- Įsitikink, kad mylėsies su prezervatyvu, - šnipštelėjo Džoi
ir išnyko drauge su Tedu. Netrukus laiptų viršuje pasirodė
išsišiepęs Markas.
- Sveikas, - tarė Ešling. - Aš beveik pasiruošusi. Gal nori
alaus ar dar ko nors?
- Puodelio arbatos. Pasidarysiu pats, dėl manęs nesirūpink.
Paskubomis baigdama ruoštis ji girdėjo, kaip virtuvėje jis
atidaro spinteles ir stalčius.
- Žavus butukas, - šūktelėjo Markas.
Ešling norėjo, kad jis patylėtų. Sąmojingas atsakymas da­
žantis lūpas nebuvo vienas iš jos privalumų.
- Mažas, bet nepriekaištingai suformuotas, - išsiblaškiusi
riktelėjo.
- Kaip ir jo šeimininkė.
Tai anaiptol nepanašu į teisybę, pamanė Ešling, bet buvo
malonu išgirsti iš jo tokius žodžius.
Ir tas jo tonas. Ji pralinksmėjo, padėjo lūpų dažus, persi­
braukė šepečiu per plaukus ir nudrožė pasiklausyti jo susiža­
vėjimo.
Prieš jiems išeinant, Markas primygtinai norėjo išplauti sa­
vo puodelį.
- Palik, - pasakė Ešling, kai jis makalavo puodelį po tekan­
čiu vandeniu.

356
 - O ne, - jis padėjo jį į džiovyklą ir šypsodamasis atsigręžė
į ją: - M am a gerai išauklėjo mane.
Ji ir vėl tai pajuto. Skleidėsi vis daugiau pumpurų.

Vieta, į kurią jis nusivedė Ešling, buvo intymi ir apšviesta raus­

vai. Jie atsisėdo prie kampinio stalo. Kartkartėmis susiliečiant
jų keliams, gėrė šaltą baltąjį vyną, kuris buvo toks sausas,
kad traukė burną, ir žavėjosi vienas kitu, nes žvakių šviesoje
jų oda atrodė skaisti ir nesimatė jokių trūkumų.
- Ei, man patinka tavo... - jis mostelėjo į ilgą Ešling palai­
dinukę be rankovių. - Niekada nežinau, kaip dera vadinti mo­
teriškus drabužius. Marškinėliai? Nujaučiu, kad galiu mirti­
nai įžeisti, pavadinęs šį apdarą marškinėliais. Bet kaip turėčiau
sakyti? Viršutinė dalis? Palaidinukė? Marškiniai? Liemenė?
Kad ir kas būtų, man patinka.
- Tai vadinama berankove palaidinuke.
- Tada kas yra palaidinė?
Ešling jam pateikė kelis variantus.
- Niekados nesakyk „palaidinukė" moteriai, kuriai jau per
šešiasdešimt, - rimtai aiškino. - Gali pasakyti moteriai kom­
plimentą, kad graži jos liemenė, jei turi galvoje berankovius
marškinėlius. Bet nieko nesakyk, jeigu tai iš tikrųjų yra lieme­
nė. Tiesą sakant, jeigu tai liemenė, patarčiau tau tučtuojau
dingti.
Markas linktelėjo:
- Suprantu. Dieve, tai minų laukas, užslėptas pavojus.
- Palauk, - jai ką tik toptelėjo viena mintis. - Ar tu trauki iš
manęs informaciją savo spektakliui?
- Argi galėčiau taip elgtis? - nusišypsojo jis.
Valgiai buvo pakenčiami, pokalbis klostėsi sklandžiai, bet
Ešling atrodė, kad visa tai tik įžanga. Anonsas. Svarbiausia
dalis bus vėliau.
Kai buvo atnešta sąskaita, ji neryžtingai pasisiūlė prisidėti.

357
 - Ne, - paprieštaravo Markas, - nė nebandyk.
Nes tikiesi vėliau atsiimti kur kas daugiau?
Lauke jis paklausė:
- Kas dabar?
Ešling patraukė pečiais, paskui neįstengė susitvardyti ir su­
kikeno. Juk ir taip aišku?
- Pas mane? - tyliai pasiūlė jis.

Jis pabučiavo Ešling taksi. Ir dar sykį savo buto prieškamba­

ryje. Tai buvo labai malonu, bet kai jie atsitraukė vienas nuo
kito, Ešling nesusilaikė ir apsidairė, norėdama pasižiūrėti, kur
atsidūrė. Ji geidė jo, bet jai buvo ir smalsu pažiūrėti, kaip jis
gyvena, ką nors apie jį sužinoti.
Tai buvo vieno miegamojo butukas šiuolaikiniame kvarta­
le. Stebėtina, bet ganėtinai švarus.
- J a m e jokio įtartino kvapo!
- Sakiau, kad mama puikiai mane ištreniravo.
Ji pasuko į svetainę.
- Oi, kiek vaizdajuosčių, - aiktelėjo. Regis, šimtai jų rikia­
vosi palei sienas.
- Galėsim ką nors pasižiūrėti, jei norėsi.
Ir ji norėjo. Blaškydamasi tarp traukos prie jo ir vaikiškos
baimės, ji nusprendė neskubėti.
- Pasirink vieną, - paragino jis.
Bet kai ji ėmė žvalgytis po lentynas, pamažu paaiškėjo keis­
tas dalykas. Montis Pitonas, Blakaderis, Lenis Briusas, Lore-
las ir Hardis, Tėvas Tedas, ponas Bynas, broliai Marksai, Edis
Merfis - vien tik komedijų vaizdajuostės.
Ji sutriko. Per pirmąjį pasimatymą jie gyvai šnekėjosi apie
mėgstamus filmus. Jis teigė, kad jam patinka visokie filmai,
bet, žvelgiant į šias lentynas, to nepasakytum. Galų gale ji
išsirinko „Brajano gyvenimą44.
- Puikiai pasirinkote, jei galiu taip sakyti, madam! - jis iš­

358
traukė butelį baltojo vyno jai, o sau - skardinę alaus, ir juodu
nedrąsiai įsitaisė priešais televizorių.
Praėjus dešimčiai minučių nuo filmo pradžios, Markas smi­
liumi palietė nuogą jos petį ir ėmė pamažu jį glostyti.
- Ešššš-liiing, - uždainavo taip tyliai ir sentimentaliai, kad
jai sugniaužė skrandį. Kone bijodama ji metė į jį skubrų žvilgs­
nį. Jis spoksojo į ekraną. - Dabar įdėmiai žiūrėk, - paragino
tokiu pat tyliu balsu. - Artėja viena iš didingiausių visų laikų
komedijų scenų.
Siek tiek nusivylusi, bet klusniai nukreipė dėmesį į ekraną,
ir kai M arką ėmė tampyti juoko traukuliai, ji taip pat neįsten­
gė susitvardyti. Tada jis atsigręžė ir paklausė it mielas mažas
berniukas:
- Ar galima paprašyti, Ešling?
-K o ? !
Permiegoti su manimi?
- Kad mudu pasižiūrėtume tai dar sykį?
- Ak! Žinoma.
Kai širdies tuksėjimas susireguliavo, ji nusprendė, kad yra
sujaudinta, jog jis nori pasidalyti su ja svarbiais jam dalykais.
- Taigi ar jie patenkinti, kad sutikau rašyti skiltį? - kiek
vėliau pasiteiravo jis.
- O taip, tiesiog sužavėti!
- Ta Liza, ji turėjo užduotį, a?
- Ji labai moka įtikinti, - Ešling nebuvo tikra, ar būtų iš­
mintinga kritikuoti Lizą.
- Nors tai ir tavo nuopelnas.
- Bet aš nieko nepadariau.
M arkas reikšmingai pažvelgė į ją.
- Juk galėjai pasakyti, kad įtikinai mane mums vartantis
lovoje.
N uo atviro įdėmaus jo žvilgsnio jai užgniaužė gerklę. Tada
ji nurijo kąsnį, tarsi būtų nugurgusi austrę.

359
 - Tačiau tai būtų buvusi netiesa.
Stojo ilga pauzė, per kurią jis nenuleido nuo jos akių.
- Mes galime padaryti, kad tai būtų tiesa.
Gera jos nuotaika sugedo. Tiesą sakant, dingo. Jai atrodė,
kad eiti su juo į lovą dar per anksti, bet atsisakydama gali
pasirodyti senamadiška. Ji tiesiog nesuprato keisto savo bai­
lumo, suparalyžiavusio ją. Juk jai trisdešimt vieneri, ji yra my­
lėjusis su daugybe vyrų.
- Eime, - jis atsistojo ir švelniai trūktelėjo jai už rankos.
Nuojauta kuždėjo, kad jis nepriims neigiamo atsakymo.
- O filmas...
- Aš jau esu jį matęs.
Jis nejuokauja.
Drovumas grūmėsi su smalsumu, trauka kovojo su artumo
baime. Ji norėjo su juo permiegoti ir to dar nepadarė, bet jo
primygtinis raginimas buvo įtikinamas. Ešling atsistojo. Buči­
nys ją įkalbėjo, ir ji atsidūrė jo miegamajame. Tai nebuvo grakš­
tus šokis, kai dingsta nemokšiškas grabaliojimasis, o drabu­
žiai vikriai nukrinta žemėn. Jis net nesusivokė, kad reikėtų
atsegti jai liemenėlę, o kai ji pamatė didžiulę jo erekciją tarp
savo klubų, turėjo nukreipti žvilgsnį. Ešling virpėjo kaip įbau­
ginta nekalta mergaitė.
- Kas yra?
- Aš droviuosi.
- Tikiuosi, ne manęs?
- Ak ne.
Jo pažeidžiamumas privertė ją labiau pasistengti. Prisitrau­
kė jį prie savęs, ir tai turėjo dvejopą tikslą: pamalonino jį, o
jai daugiau nebereikėjo žiūrėti į kietą jo daikčiuką, kyšantį iš
plaukų kuokšto.
Paklodės buvo švarios, žvakės - maloni ir jaudinanti smul­
kmena, o jis - dėmesingas, mandagus ir nė karto nepadarė
pastabos, kad ji neturi talijos, tačiau turėjo prisipažinti, jog

3 60
nebuvo pametusi galvos iš geismo. Tai nebuvo blogiausias
seksualinis išgyvenimas, kokį yra kada nors patyrusi. O ge­
riausias seksas visados būdavo šiek tiek nerealus, dažniau­
siai tai nu tik d av o mylintis su Felimu, kai susijungim o
džiaugsmas suteikdavo pikantiškumo jau ir taip labai malo­
niems pojūčiams.
Dabar ji buvo didelė mergaitė, ir nerealu tikėtis, kad suju­
dės žemė. Šiaip ar taip, ir pirmąkart mylintis su Felimu pasau­
lis taip pat neužsidegė.
38

Sekmadienio rytą Klodą prabudo rizikingai tysodama per še­

šis colius nuo lovos krašto. Kreigas buvo ją tenai nustūmęs,
tačiau tai padaryti lengvai galėjo ir Molė arba jie abu. Ji ne­
prisiminė, kada paskutinįkart juodu su Dilanu miegojo be glo­
bos, ir ji jau buvo taip išsimiklinusi miegoti kybodama ant
paties lovos kraštelio, kad nė neabejojo, jog įstengtų puikiai
išsimiegoti tokioje padėtyje ir ant uolos krašto.
Ji nujautė, kad dar labai anksti. Penkta valanda. Saulė bu­
vo jau patekėjusi, ir plyšys tarp kartūninių užuolaidų spindė­
jo ryškia šviesa, bet ji suprato, kad budintis dar anksti. Už
lango veriamai ir gailiai klykavo nematomos žuvėdros. Jos
rėkė kaip kūdikiai siaubo filme. Salia Kreigo kietai miegojo
Dilanas, netvarkingai išsikėtojęs per visą lovą, ritmingai švil­
paudamas, o sulig kiekvienu iškvėpimu ant jo kaktos pakil­
davo plaukai.
Ji nusiminė. Savaitė buvo bloga. Po nesėkmės įdarbinimo
agentūroje Ešling paragino ją nenuleisti rankų. Taigi ji užsi­
vilko savo brangų kostiumėlį ir pabandė dar sykį. Kita įdarbi­
nimo agentūra elgėsi beveik su tokia pat panieka, kaip ir pir­
moji. Bet, didžiausiai nuostabai, trečioji pasisiūlė nusiųsti ją
dviejų dienų bandomajam laikotarpiui: ji turėjo virti arbatą ir
atsakyti į telefono skambučius bendrovėje, prekiaujančioje ra­
diatoriais.
- Atlyginimas y ra... nedidelis, - pripažino verbuojantis nau­
jokus žmogus, - bet jums, ilgai nedirbusiai, tai gera pradžia.
Jiems tikrai patiksite, taigi pabandykite. Sėkmės!
- O. Ačiū.
Vos pakvipo darbu, Klodai visiškai praėjo noras dirbti. Ar­
gi įdomu virti arbatą ir atsakinėti į telefono skambučius?

362
Namuose ji nuolatos tai daro. Ir dar bendrovėje, pardavi­
nėjančioje radiatorius? Tai skambėjo labai nuobodžiai. Keis­
ta, bet gauti darbą ir paskui išsiaiškinti, kad jo nenori, bu­
vo beveik blogiau, nei išgirsti, kad esi netinkama darbui.
Nelabai gilindamasi ji miglotai suvokė, kad, tiesą sakant, ir
neieško darbo - iš tikrųjų, jai nereikia pinigų - ji tik ieško
žavesio ir jaudulio. O juk aišku, kad radiatorių bendrovėje
šito neras.
Tad ji paskambino ponui Verbuotojui ir apsimetė negalinti
pradėti, nes Kreigas susirgo tymais. Vaikai naudingi, pamanė.
Jei nenori ko nors daryti, gali pasakyti, kad jiems didelė tem­
peratūra ir kad tu nerimauji, nes jie gal serga meningitu. Per­
nai ji taip išsisuko nuo Dilano kalėdinio vakarėlio. Ir užper­
nai. Ketino tuo pasinaudoti ir šiemet.
Ji nepatogiai apsivertė. Kažkoks aštrus daiktas dūrė jai į
nugarą. Pagrabaliojusi užčiuopė žaislą. Už lango vėl sukly­
kė žuvėdros, jų bjaurūs vieniši riksmai nuaidėjo jos viduje.
Pasijuto it spąstuose, įvaryta į kampą, užblokuota. Tarsi būtų
uždaryta mažoje tamsioje beorėje dėžėje, kuri vis labiau
mažėjo.
To ji neįstengė suvokti. Visados buvo labai patenkinta savi­
mi. Jos gyvenimas susiklostė taip, kaip turėjo, o toliau laukia
dar geresnis. Paskui staiga pasirodė, kad jis sustojo. Nebeliko
kur eiti ir ko tikėtis. Toptelėjo siaubinga mintis: ar jis toks ir
liks visiems laikams?
Ūmai pastebėjo, kad Dilano švilpiniavimas pasiekė kulmi­
naciją. Rodydama nepaprastą nepakantumą, pratrūko:
- Liaukis kvėpavęs! - ji šiurkščiai pastūmė jo galvą ir pakei­
tė jo trachėjos kampą.
- Atsiprašau, - neprabusdamas sumurmėjo jis.
Ji pavydėjo jam tokio ramaus miego. Išsitiesusi ant čiužinio
pusiau klausėsi žuvėdrų, bet štai Molė įlipo į lovą ir sudavė
jai per veidą. Metas keltis.

363
 Nenumatyta apendektomija, ilgesingai pagalvojo ji. Arba
nestiprus insultas. Nieko pernelyg rimto. Tačiau būtent tai,
kas ilgam paguldytų ją į ligoninę, kurioje labai griežtai laiko­
masi lankymo valandų.
Išsimaudžiusi po dušu nusišluostė ir gyvai šnektelėjo su be-
žiovaujančiu Dilanu, sėdinčiu ant lovos krašto.
- Neduok Kreigui jokių ledinukų. Jis prašė jų visą savaitę,
bet paskui nė neprisilies prie jų. Gatvės gale atidaromas nau­
jas vaikų darželis, šiandien visi esam pakviesti jį apžiūrėti.
Nežinau, ar verta erzinti Molę ir perkelti ją į naująjį, bet jos
labai nemėgsta dabartiniame darželyje, tad galbūt visai gera
mintis...
- M udu kalbėdavomės ne tik apie vaikus, - Dilano balsas
buvo keistas.
- Pavyzdžiui? - sukluso Klodą.
- Nežinau. Apie nieką... apie viską. Muziką, filmus, žmo­
nes...
- Na, o ko tikiesi? - supyko. - M atau tik vaikus, taigi ne­
galiu apie juos nekalbėti. Bet jeigu jau užėjo kalba apie iš­
orinius interesus, pamaniau, gal mums reikėtų šiek tiek pa-
dekoruoti.
- Ką padekoruoti? - griežtai paklausė jis.
- Mūsų miegamąjį, - ji pakabino šiek tiek kremo ir greitai
juo patepė kūną.
- Nuo šio kambario remonto praėjo vos metai.
- Mažiausiai pusantrų.
- Bet...
Klodą ėmė vilktis apatinius.
- Tau truputį liko, - Dilanas ištiesė ranką, norėdamas įtrin­
ti kremo lašelį ant jos šlaunies.
- Atstok! - piktai atrėžė, nustumdama jo ranką. Prisilieti­
mas prie odos ją įsiutino.
- Gal nusiramintum! - užriko Dilanas. - Kas tau yra?

364
 Per vėlu, atsakymas išgąsdino ją pačią. Neturėjo taip elgtis.
Dilano veidas ją įbaugino dar labiau: jis buvo iškreiptas pyk­
čio ir skausmo.
- Atsiprašau, aš tik pavargusi, - išspaudė. - Atleisk. Gal
galėtum pradėti rengti Molę?
Mėginimas aprengti Molę, kai ji to nenori, panėšėjo į pa­
stangas sukišti į regztuką besipriešinantį aštuonkojį.
- Ne! - rėkė Molė, visaip rangydamasi ir raitydamasi.
- Klodą, padėk mums, - šūktelėjo Dilanas, bandydamas pa­
gauti mosikuojančią rankutę ir sukišti ją į rankovę.
- Mamyte, neeeeeee!
Klodą laikė Molę, kad ši nekrutėtų, o Dilanas kantriai niur­
nėjo monotonišku balsu. Tramdomą nesąmonę apie tai, kaip
Molė puikiai atrodys, apsivilkusi šortus ir sportinius marški­
nėlius, ir kokios gražios drabužėlių spalvos.
Kai spardanti Molės koja galų gale buvo įsprausta į batą,
Dilanas pergalingai nusišypsojo Klodai.
- Misija baigta, - išsišiepė ji. - Ačiū tau.
Kai Dilanas pasakė, kad jie šnekasi tik apie vaikus, ji su­
panikavo. Bet, atvirai kalbant, iš dalies tai buvo tiesa. Jie at­
kakliai triūsė šalia vienas kito, vaikų priežiūros darbininkai,
beveik kolegos. Ir kas čia blogo, pagalvojo ji, ieškodama pasi­
teisinimo. Jie turi du vaikus, tad ką dar turėtų veikti?

Naujame vaikų darželyje susirinko daug žmonių. Įėjusi pro

blankiai nudažytas, dėžutę su iššokančia figūrėle primenan­
čias duris, nuo kurių reginio Klodą truputį susiraukė, ji pir­
miausia susitiko Deirdrę Bulok, turinčią juodąjį motinystės
sporto diržą. Jos duktė Solas Bulok buvo talentingiausias pa­
saulyje vaikas.
- Niekados nepatikėsi! - sušuko Deirdrė. - Solas jau kalba
pilnais sakiniais! -- ji padarė šiurpią pauzelę ir paklausė: - O
Molė? - Solas buvo trim mėnesiais jaunesnė už Molę.

365
 - Ne, - ir Klodą nerūpestingai pridūrė: - Molei labiau pa­
tinka bendrauti su mumis raštu.
Ji tikriausiai bus išvaryta iš rytinės kavos gėrėjų būrio, bet
vertėjo pamatyti priblokštos Deirdrės miną.

Pirmadienį Klodai šovė puiki mintis, kaip išsklaidyti niauras-

tį. Vakare ji nueis kur nors su Ešling. Jos pašėls kaip senais
laikais, gal net klube, ir ji galės pasipuošti savo gražiomis nau­
jomis drapanėlėmis. Gal kelnėmis ir sujuosiama palaidinuke,
bet kokie bateliai derėtų prie tokio apsirengimo? Galbūt tiktų
storos platformos, tačiau ar išdrįs taip pasirodyti, nesijausda-
ma visiška mulke? Sunku pasakyti, juk taip seniai nėra dėvė­
jusi madingų drabužių.
Labai susijaudinusi paskambino Ešling į darbą.
- Kalba Ešling Kenedi.
- T a i Klodą. Ak... - ji kai ką prisiminė. - Penktadienį buvo
užsukęs Tedas pasiimti švarko.
- J i s man sakė.
- Jis mielas, ar ne? Visados maniau, kad kvailokas, bet iš
tikrųjų ne toks ir blogas, kai pradedi geriau jį pažinti.
-H m .
- J i s sakė esąs komikas. Parodė man plakatus.
-O .
- Labai norėčiau pamatyti jo vaidinimą. Sakė pranešiąs, kada
vyks kitas jo spektaklis, bet ir tu man primink.
- Gerai.
- Gal šįvakar trauktume kur nors išgerti? Išsipustytume,
galbūt net pašoktume. Dilanas gali pasėdėti su vaikais.
- Aš negaliu, - atsiprašė Ešling. - Einu 9u M arku. Savo nau­
juoju vaikinu, - paaiškino.
- Savo kuo?
- Vaikinu, - pasididžiavimas, girdimas Ešling balse, buvo
stulbinamas. - M udu matėmės tik kelis kartus, bet vakar

366
visą dieną praleidom lovoje. Jis nori mane pamatyti ir šį
vakarą.
Laike prasivėrė tarpas, ir į Klodą dvelktelėjo nostalgijos šuo­
ras. Ją aplankė pirmosios jaudinančios meilės antplūdis, ir ji
nustebo, kad prisiminimas toks beprotiškai aiškus. Tada, taip
pat ūmai, kaip buvo atsiradęs, jis nutolo, palikdamas nesu­
prantam ą ilgesį.
- Ar gali atšaukti pasimatymą? - neatstojo ji.
- Ne, - atsakė Ešling, jausdamasi nepatogiai. - Prižadėjau,
kad padėsiu kurti vaidinimą. Jis - komikas, supranti...
- Dar vienas!
- J a m reikia manęs, kad galėtų išmėginti naują medžiagą.
- O rytoj vakare?
- Eisiu į salsos pamoką.
- Trečiadienį vakare?
- Turiu dalyvauti naujo restorano atidaryme.
- Tau sekasi, - kontrastas tarp Klodos, dalyvausiančios naujo
vaikų darželio atidaryme, ir Ešling, eisiančios į naujo restora­
no atidarymą, buvo akivaizdus.
- Kaip Dilanas?
Klodą paniekinamai pliaukštelėjo liežuviu.
- Dirba dieną naktį. Jo nebus ketvirtadienį vakare. Ir vėl!
Važiuoja į kitą sumautą konferenciją. Ar užsuksi? Išgersim
vyno, ko nors užkąsim?
- Žinoma. Merginų vakaras.
- Tai vienintelis tokio pobūdžio vakaras, kokius, regis, lei­
džiu. Bet tu praneši man apie Tedą?
39

Praėjo savaitė. Paskui kita ir dar viena. Darbas virte virė. Nors
visi triūsė prie rugsėjo numerio, Liza jau buvo pradėjusi pla­
nuoti darbus spaliui, lapkričiui ir net gruodžiui.
- Bet dar tik birželis, - išreiškė nepasitenkinimą Triks.
- Tiesą sakant, liepos trečioji, o save gerbiantys pasaulio
žurnalai žvelgia pusmečiu į priekį, - išdidžiai tarė Liza.
Atsirado nemažai kliūčių. Nors jie skambino šimtus kartų
daugybei agentų, nepasisekė sumedžioti nė vienos garsenybės,
kad ši parašytų įžymybės laišką. Tai beprotiškai erzino, ir ji su
kartėliu suprato, kad to nebūtų atsitikę, jei vis dar dirbtų Fem-
me. O dar vienas viešbutis Golvėjuje, sužinojęs, kad yra įtrauk­
tas į seksualių miegamųjų straipsnį, pagrasino iškelsiąs bylą.
Nuotaika trumpam pasitaisė, kai laisvai samdoma žurna­
listė Karina gavo interviu su Konalu Devlinu, gražuoliu airių
aktoriumi išsišovusiais skruostikauliais ir apžėlusiu šeriais. Pas­
kui nuotaika staiga sugedo, nes liepą interviu su juo netikėtai
pasirodė „Airių nėrėjoje“. Konalas jame išklojo viską apie pa­
tirtą prievartą vaikystėje, nors rašyti apie tokius dalykus iš­
imtinę teisę buvo davęs Karinai.
- Mus apmovė! - niršo Liza. - Tas šunsnukis! Niekas nesielgs
su mano žurnalu kaip su antrarūšiu! - buvo prarastas ne tik
tas straipsnis, jis pakenkė ir filmų apžvalgos puslapiui - reikė­
jo visą perrašyti. Mat jame buvo labai išgirtas naujasis jo filmas.
- Išpeiksim jį. Visiems pasakysim, jog tai visiškas šlamštas.
Ešling, tu tai padarysi.
- Bet aš net nemačiau to filmo!
- Na ir kas?
Kiekvienas laimėjimas būdavo pasiekiamas labai sunkiai.
Dėl vieno dalyko - tiesą sakant, turbūt vienintelio - sutarė

369
visi: Lizai buvo tikrų tikriausias košmaras. Ji labai aiškiai ži­
nojo, ko nori. O po trijų valandų, kai straipsnis būdavo įpu­
sėtas, ji taip pat puikiai žinodavo, kad jo nenori. Iki kitos
dienos. Tada nė neabejodavo, kad jo ir vėl nori. Ji vergaudavo
straipsniams, šveisdavo juos į šiukšlių dėžę, rėkdavo dėl jų,
vėl grąžindavo atgal, sunaikindavo, tada perpus sutrumpin­
davo ir dar kartą atitaisydavo kaip buvo. Puikus Ešling ne-
svarbu-ko-nori-iš-savo-plaukų straipsnis buvo išmestas, ap­
karpytas, perrašytas ir atkurtas tiek daug kartų, kad ji net
apsiverkė, kai Liza dar sykį atidėjo jo mirties nuosprendį.
- Ar perrašyti jį? - suvapėjo Ešling Mersedes. - Jei pasižiū­
rėsiu į jį dar kartą, pasiusiu.
- Žinoma, jei paskambinsi tai maniakei Fridai Kieli ir susi­
tarsi dėl šeštadienio fotosesijos.
Liza jau buvo paskelbusi grėsmingą nuosprendį: perfoto­
grafuoti didžiąją dalį Fridos Kieli modelių.
- Ešling, Triks ir Mersedes, atšaukite penktadienio vakarą.
Visi dirbsim šeštadienį, - pranešė Liza. - Mums reikės žmo­
nių, kurie nešiotų drabužius, atneštų kavos ir visa kita.
Kilo triukšmas, nes visi ėmė skųstis, bet vis tiek nieko nepešė.

- J i - vergus išnaudojanti kalė, - aimanavo Ešling tą vakarą,

vakarieniaudama Mao su Marku. - Didžiausia niekše, kokią
buvau kada nors sutikusi.
- Nelaikyk pykčio, - paragino Markas, pripildamas taurę
vyno. - Nagi, išsirėk.
- O ne, - Ešling įsitempusi perbraukė ranka per psichopa-
tiškai atrodančius plaukus. - Įkyri, landi kalė, kuriai, regis,
visiškai nerūpi, kad mes visi turime gyvenimus už jos bran­
giojo prakeikto žurnalo ribų. O kada mes miegosime? Arba
valgysime? Išsiskalbsime savo drabužius?
Kai Ešling galų gale liovėsi plūdusis, jau buvo išgėrusi kone
visą butelį vyno ir pasijutusi kur kas geriau.

370
 - Tik paklausyk manęs, kalbu kaip kokia kvaiša! - sušuko,
o jos veidas buvo išraudęs. - Ne! Jau ganėtinai išgėriau, - ji
mėgino sulaikyti Marką, pilantį į taurę vyno likučius.
- Gerk, - nenusileido jis. - Gerk, tau reikia stiprybės.
- Ačiū. Dieve, jaučiuosi geriau, - sudejavo ji, susmukdama
ant minkštasuolio prie sienos. - Psichozės epizodas baigėsi,
dabar elgsiuos kaip pridera.
Rymodami prie kavos puodelio, jie spėliojo apie kitus res­
torano lankytojus. Tai buvo žaidimas, dažniausiai žaidžiamas
sugalvojant sėdintiems aplinkui žmonėms ilgiausias istorijas.
- Ką pasakysi apie jį? - Markas parodė į ką tik įėjusį vėjo
nugairintą senyvą vyriškį, mūvintį kojines ir avintį sandalus.
Ešling mąsliai pasvarstė ir galiausiai tarė:
- Kunigas misionierius, grįžęs namo atostogų.
Markas nepaprastai įsismagino.
- Hm, na ir linksma mergina! - jo balsas sušvelnėjo iš susi­
žavėjimo, paskui jis linktelėjo dviejų jaunuolių, geriančių karštą
šokoladą ir valgančių varškės tortą, link. - O ta porelė?
Ešling suko galvą, kaip juos apibūdinti. Tikriausiai neturė­
tų to garsiai sakyti, bet vynas paėmė viršų, ir ji pagaliau tarė:
- Gerai, galbūt tai nebus politiškai teisinga, bet manau, kad
jie gėjai.
-K o d ė l?
- Nes... na, dėl daugybės priežasčių. Normalūs vyrai kartu
nevalgo, tik kartu geria alų. Be to, jie dažniausiai sėdi ne vie­
nas priešais kitą, o greta, nes vengia akių kontakto. Ir tas tor­
tas - vyriški vyrai pernelyg baiminasi, jog gali atrodyti mote­
riškai. Gėjai daug mažiau dėl to nerimauja.
M arkas prisimerkė ir susimąstė.
- Bet pažvelk, Ešling, jie apsirengę odiniais drabužiais, o
šalia ant grindų pasidėję šalmus. O jei pasakyčiau, jog tai olan­
dų arba vokiečių baikeriai, turistaujantys po Airiją?
- Žinoma! - Ešling akimirksniu nušvito protas. - Jie yra

371
užsieniečiai. Užsieniečiai vyrai gali valgyti tortą, ir niekam nė
nešaus į galvą, kad jie - gėjai, - prieš kelerius metus ji buvo
užmezgusi vienos savaitės romaną su švedu, kuris viešai, nė
kiek nesidrovėdamas, kimšdavo avietinį pyragaitį.
- Liūdna dėl airių vyrų, - pasakė Markas.
- Taip.
Ir abudu nusijuokė, karštis jos saulės rezginyje derėjo prie
jo akių šilumos.
Šią akimirką gyvenimas nėra toks jau blogas, pripažino
Ešling.

Šeštadienį pusę devynių Ešling pasirodė studijoje, vilkdama

du didžiulius lagaminus, prigrūstus drabužių, kuriuos vakar
vakare paėmė iš Fridos Kieli spaudos biuro. Ji niekados nėra
buvusi tikroje madų fotosesijoje, taigi, nors ir apm audauda­
ma, neįstengė sutramdyti jaudulio ir užgniaužti smalsumo.
Fotografas Najalas ir jo asistentas jau buvo atvykę. Ir gri­
muotoja. Sukinėjosi net ir Deni, turėjusi demonstruoti drabu­
žius. Dėl to Lizos veide pasirodė panieka: tikri modeliai visa­
dos vėluoja mažiausiai pusdienį.
- Kas čia vadovauja? - paklausė Najalas.
- Aš, - atsakė Liza.
Mersedes atrodė taip, lyg būtų norėjusi Lizą užmušti. Ji -
mados redaktorė, ji turėtų vadovauti.
Liza, Najalas ir grimuotoja apsupo Deni, ir Liza bendrais
bruožais paaiškino, ko norinti. Nors Najalas pareiškė, kad
Lizos mintys „genialios", Ešling ir Triks suglumusios persi­
metė žvilgsniais, išvydusios parengtą fotografavimui Deni. Ji
buvo apsirengusi vieną iš beprotiškų plevenančių Fridos kūri­
nių, jos veidas buvo ištepliotas purvo dryžiais, iš ilgų juodų
plaukų styrojo šiaudas. Ji buvo pasodinta ant chromuotos bal­
tos odinės sofos. Šalia jos gulėjo apkramsnota pica, o į rankas
įspraustas chromuotas nuotolinio valdymo pultelis. Matyt, rei­

372
kėjo suprasti, kad ji žiūri televizorių. Tai bylojo apie didesnę
„ironiją44 ir „kontrastą44.
- Atrodo šūdinai kvailai, - Triks sušnabždėjo Ešling.
- Taip, visiškai nieko nesuprantu.
Ruošimasis tęsėsi be galo: buvo reguliuojama aparatūra, ap­
švietimas, kampas, kuriuo Deni turėjo sudribti ant sofos, kad
gražiai kristų suknelės klostės.
- Deni, mieloji, nuotolinio valdymo pultelis užstoja korsažo
detales. Laikyk jj žemiau. Ne, žemiau. Ne, šiek tiek aukščiau...
Galų gale, galų gale visi buvo pasiruošę.
- Apsimesk, kad tau nuobodu, - nurodė Najalas Deni.
- M an ir yra nuobodu.
Kaip ir Ešling su Triks. Jos nė nenutuokė, kaip visa tai bus
nuobodu.
Dar kelis kartus patikrinęs kažką, kas vadinosi „lygis44, N a ­
jalas liko patenkintas reginiu. Bet kai jau ketino pradėti, Mer­
sedes puolė į priekį ir pataisė Deni sijoną.
- J i s buvo truputį susiglamžęs, - sumelavo. Ji labai įsižeidė,
kad Liza užgrobė fotosesiją, ir toliau prasimanė sau darbo,
dėdamasi, jog jai tai svarbu.
Kol Neilas vėl susiruošė, praėjo dar penkiolika minučių, ir
tą akimirką, kai visi manė, kad jis ketina paspausti savo foto­
aparato mygtuką ir iš tikrųjų fotografuoti, jis stabtelėjo, išlin­
do iš už trikojo, norėdamas nubraukti nuo Deni veido nema­
tomą plaukų sruogą. Ešling vos nesuriko. Ar jis kada nors,
kada nors padarys tą prakeiktą nuotrauką?
- Aš pamažu prarandu norą gyventi, - prakošė pro sukąs­
tus dantis Triks.
Galiausiai Najalas nufotografavo. Tada pakeitė lęšius ir dar
keliskart spragtelėjo. Įsidėjo nespalvotą fotojuostą. Paėmė kitą
fotoaparatą. Paskui visa kūrybinė grupė persikėlė fotografuoti
į prekybos centrą. Tenai žmones, stumiančius vežimėlius, iki
viršaus prikrautus maisto prekių, ėmė tampyti traukuliai,

373
išvydus perkarusią manekenę purvinu veidu, kuri fotografa­
vosi pasilenkusi virš šaldytų viščiukų. Ešling iš tikrųjų buvo
sumišusi ir sunerimusi.
- Šios nuotraukos atrodys absurdiškai. Mes negalėsime jų
panaudoti.
Buvo ketvirta valanda, kai Liza su Najalu nusprendė, kad
jiems jau gana nuotraukų prekybos centre.
- Padarėme keletą neblogų kadrų, - džiaugėsi Najalas. -
Puikus sugretinimas, nuostabi ironija.
- Ar dabar galima eiti namo? - tyliai ir desperatiškai su­
murmėjo Triks. Ešling pritarė jai - jau būtų pats metas. Jai
skaudėjo rankas nuo siaubingų Fridos Kieli suknelių tam py­
mo, ji pavargo, nes turėjo atsakinėti į Deni mobiliojo telefo­
no, čirpiančio be paliovos, skambučius. Ir jai įgriso, buvo
šleikštu, kad su ja elgiamasi kaip su tarnaite. Nubėk ir atnešk
baterijas Najalo blykstei, atnešk visiems kavos, surask laga­
miną, kuriame yra šienas.
- Nuotraukos gatvėje, - priminė Liza Najalui.
- M an regis, mudvi dar neisime namo, - sušnypštė Ešling.
Visi liūdnai nužirgliojo į Šaut Viljamo gatvę, kur ant šali­
gatvio prie indų restorano Najalas kokį tūkstantąjį kartą m on­
tavo savo aparatūrą.
- O kas, jei Deni knistųsi šiukšlių dėžėje it benamė? - pasiūlė
Liza.
Ta mintis Najalui labai patiko.
- Ne! - Deni vos neverkė. - Po galais, jokiu būdu!
- Bet juk tai miestas, - nenusileido Liza. - Mums reikia
išraiškingų miestietiškų vaizdų, jie būtų atsvara drabužiams.
- Man vis tiek. Aš to nedarysiu. Jei norite, atleiskit mane.
Liza rūsčiai žvelgė į ją. Oras net sutirštėjo nuo įtampos. Jei
tą akimirką nebūtų pro šalį ėjęs Bū su Gauruotuoju Deivu,
Ešling net buvo baisu pagalvoti, kuo visa tai būtų galėję baigtis.
- Sveika, Ešling, - linksmai šūktelėjo Bū.

374
 - Hm, labas, - ji pasijuto šiek tiek pažeminta. Bū, apsigobęs
pečius nešvaria antklode ir su Gauruotuoju Deivu prie šono,
nekėlė jokių abejonių, kad yra tikrų tikriausias benamis.
- Baigiau skaityti „Kalvio žm oną“ , - pasakė Bū Ešling. -
Nuo knygos negalėjau atsitraukti, bet pabaiga tikrai netikėta.
Tiesą sakant, man net neatėjo į galvą, kad tas vaikinas - jos
įbrolis.
- Puiku! - sausai tarė Ešling, vildamasi, kad vaikinai tuojau
dings. Tada labai nustebo, pamačiusi, kad Liza labai susido­
mėjusi apžiūrinėja Bū.
- Liza Edvards, - plačiai šypsodamasi ji ištiesė ranką ir - iš
jos pusės tai buvo teisingas elgesys - sudrebėjo, kai Bū, o pas­
kui ir Gauruotasis Deivas paspaudė jai ranką. Liza nukreipė
žvilgsnį į laukiančius žmones, stovinčius puslankiu. - Gerai, -
prabilo su palaižūniška šypsena. - Pamirškim šiukšlių dėžę.
M an toptelėjo geresnė mintis.
Ji atsigręžė į Bū ir Gauruotąjį Deivą.
- Ei, judu, ar norėtumėt nusifotografuoti su šia gražuole? -
ji stumtelėjo priekin paniurusią Deni.
Ešling buvo sukrėsta. Tai neteisinga, tai panašu... į išnau­
dojimą. Ji jau žiojosi paprieštarauti, bet Bū buvo nepaprastai
sužavėtas.
- Ar tai madų fotografavimas? Ir jūs norite, kad mes daly­
vautume? M udu baisiai norėtume!
- Bet... - ištarė Deni.
- Arba su jais, arba šiukšlių dėžė, - kietaširdiškai nukirto
Liza.
Deni supykusi šiek tiek padelsė, paskui atsistojo tarp Bū ir
Gauruotojo Deivo.
- Genialu! - sušuko Najalas. - M an patinka. Nereikia šyp­
sotis, hm, Deivai, tiesiog būk savimi. O tu, hm, Bū, gal galė­
tum savo antklodę duoti Deni. Nuostabu! Deni, brangioji, ar
negalėtum jos užsimesti ant pečių? Mieloji, įsivaizduok, jog

375
tai kašmyras, jei nuo to bus lengviau. Mums reikia plastikinio
puodelio! Triks, nubėk į McDonald's ir atnešk keletą...
Ešling atsisuko į Mersedes ir apstulbusi paklausė:
- Ar tau neatrodo, kad šios nuotraukos bus niekam tikusios?
- Ne, - atsakė Mersedes, jos tamsios akys buvo liūdnos. -
Jos įtaigios. Tikriausiai gaus kokį nors sumautą apdovanojimą!

Jie baigė aštuntą valandą. Ešling parlėkė namo ruoštis pasi­

matymui. Vos uždarė duris, suskambo telefonas: tai Klodą.
Praleidusi dieną kirpykloje ji taip neįprastai nusikirpo ir nusi­
dažė plaukus, kad Dilanas nesiteikė su ja net šnekėtis. Tada
nusipirko baltus aptemptus džinsus iki kelių mažo dešimto
dydžio - tokia plona ji nebuvo net prieš Kreigo gimimą. Su
batais sekėsi kur kas geriau (šlepetės be užkulnių), tad ji ne­
paprastai veržėsi kur nors nueiti.
Tačiau jai dar nespėjus visko pasakyti Ešling sušnabždėjo:
- Aš niekada nebuvau taip pavargusi. Visą dieną ariau m a­
dų fotosesijoje.
Klodą patylėjo, jos energija išblėso, ir ją apėmė baisus apmau­
das. Ešling - laiminga kalė. Laiminga žavi kalė. Ji tyčia taip
elgėsi, norėdama parodyti, koks nuobodus Klodos gyvenimas.
- Tikrai negaliu šnekėtis, - atsiprašė Ešling. - Turiu susi­
ruošti, nes prieš penkias minutes jau turėjau būti pas M arką.
Klodą buvo sugniuždyta. Privalės sėdėti namie su nauja šu­
kuosena, naujais drabužiais, naujais batais ir spoksoti televi­
zorių. Pasijuto taip kvailai, kad tik po kelių sekundžių įstengė
pasiteirauti:
- Kaip tau sekasi su juo?
Ešling nenutuokė, kad Klodą yra karčiai nusivylusi. Mintys
sukosi apie M arką, svarstant, ar reikėtų bandyti likimą.
- Puikiai, - atsakė ji. - Tiesiog fantastiškai.
- Tai skamba rimtai, - paerzino Klodą.
Ešling ir vėl sudvejojo.

376
 - Galbūt, - tada pridūrė, manydama, jog reikia: - Bet tai
tik pradžia.
Nors neatrodė, jog pradžia. Jie matydavosi mažiausiai tris­
kart per savaitę. Jų santykiai buvo nevaržomi ir artimi, tarsi
būtų užsimezgę jau senokai. Nepaprastai pagerėjo ir seksas...
Tomis dienomis ji beveik nežiūrėdavo į Taro kortas, labai ap­
leistas buvo ir mažasis Buda.
- Ak, skambino Tedas. Jo pasirodymas kitą šeštadienį, -
tarė Klodą.
Ešling tylėjo, mėgindama nustumti bjaurių jausmų prover­
žį. Ji nenorėjo skatinti Klodos leistis į pernelyg draugiškus
santykius su Tedu.
- Taip, - ji stengėsi kalbėti nerūpestingai. - Jis bus M arko
partneris.
- Paskambink man kitą savaitę, sutarsime dėl laiko ir kitų
dalykų.
- Gerai. Turiu eiti.
Vos atėjusi pas Marką, suprato, kad kažkas įvyko. Užuot ją
pabučiavęs kaip visada, jis pasitiko ją paniuręs ir prastai nusi­
teikęs.
- Kas atsitiko? - paklausė. - Atsiprašau, kad pavėlavau, aš
dirbau...
- Pažvelk, - jis metė jai laikraštį.
Sunerimusi ji ėmė skaityti. Paaiškėjo, kad Dviratis Bilis išleido
knygą. Jis buvo vadinamas „vienu įžymiausių airių kom ikų44,
su kuriuo pasirašyta sutartis dviem knygoms ir „sumokėtas
šešiaženklis avansas44. Pasak leidyklos atstovo, jo romanas „la­
bai niūrus, labai liūdnas, visiškai kitoks negu jo spektakliai44.
- Tačiau tu neparašei knygos, - tarė Ešling, norėdama su­
švelninti susiklosčiusią padėtį.
- J i s vadinamas vienu įžymiausių šalies komikų.
- Bet tu daug geresnis už jį. Tikrai, - tikino ji. - Visi tai
žino.

377
 - Tai kodėl to nerašo laikraštis?
- Nes neparašei knygos.
- Nagi, - šaltai tarė jis, - varyk taip ir toliau.
- Bet... - ji buvo sutrikusi. Jau buvo pastebėjusi nesaugu­
mo švystelėjimus, bet ne taip smarkiai. Jai buvo nesuvokia­
ma, bet ji beviltiškai norėjo pataisyti padėtį. - Tu geriausias, -
rimtai pakartojo. - Juk žinai. Kodėl tada Liza norėjo, kad
rašytum skiltį? Apie ką nors kitą ji nė neužsiminė. Tave mėgs­
ta daugybė žmonių.
Jis niūriai patraukė pečiais, ir Ešling suprato, kad jai pasi­
seks jį paguosti.
- Niekad nesu mačiusi jokio kito komiko, kuris dėtų į savo
vaidybą šitiek energijos, - toliau kalbėjo ji.
- Ar Liza tikrai nerimavo, kad galiu nerašyti tos skilties? -
niūriai paklausė Markas.
- J i tiesiog ėjo iš proto!
Jis nepratarė nė žodžio.
- Pasak jos, netrukus tapsi pagrindiniu aktoriumi.
Jis paėmė jai už rankos ir pirmąsyk tą vakarą pabučiavo.
- Atsiprašau. Ne tu kalta. Bet komedija - žiaurus ir žudikiš­
kas darbas, kai esi vertinamas pagal paskutinį savo spektaklį.
Kartais tai mane net gąsdina.

Po fotosesijos Liza džiūgavo. Jos nuojauta - visada patiki­

ma - jai sakė, kad tos nuotraukos ypatingos ir tikriausiai su­
kels sensaciją.
Pastarąjį mėnesį ji buvo nepaprastai užsivertusi darbais, ir
tie keisti depresijos protrūkiai, persekioję pirmosiomis savai­
tėmis Dubline, regis, buvo praėję. Kaskart, kai pradėdavo klas­
tingai sėlinti tamsuma, ji sugalvodavo naują straipsnį žurna­
lui, kokį nors interviu ar dar kokį darbelį. Ji neturėjo laiko
pulti į depresiją ir net buvo šiek tiek patenkinta, kaip klostosi
žurnalo reikalai. Jie vis dar nebuvo sutarę dėl pinigų už rekla­

378
mą sąlygų, bet ji manė, kad šiandieninės nuotraukos pritrauks
dar kelias abejojančias kosmetikos firmas. Džekui tai patiks.
Tačiau akimoju giedra, gera jos nuotaika subjuro. Džekas
su Mei ir toliau elgėsi kaip puikiai sutarianti pora. Šį mėnesį
nė karto nesusivaidijo visiems girdint, ir seksualinio potrau­
kio kibirkštėlės, tvykstelėjusios tarp Džeko ir Lizos, žaibiškai
užgeso. Bent jau iš Džeko pusės. Liza, visada realistė, prisipa­
žino, jog didelės seksualinės traukos ir nebuvo. Tačiau jos pa­
kako, kad suteiktų vilties. Kai ji pamėgino pataisyti reikalus
lengvu flirtu, Džekas į tai nereagavo. Jis buvo mandagus ir
profesionalus, ir Liza suprato, jog turi leisti jo romanui su
Mei tekėti savo vaga. Ir tikėtis, jog ta vaga išseks.
Dabar ji ieškojo pakenčiamo vyriškio. Šįvakar eis išgerti su
Niku Siraitu, dailininku, labiau garsėjančiu puikia išvaizda, o
ne meniniais savo drobių privalumais. Lizai buvo kilęs įtarimas,
kad jis yra lengvabūdis, bet seksas yra seksas, ir jai to reikia.
Kai Liza pasiekė namus, Kėtė jau ėjo pro duris. Jos plaukai
buvo tokie garbanoti, tarsi būtų paskrudinti gruzdintuvėje.
- Sveika, Liza, viską padariau: išlyginau ir visa kita. Hm,
ačiū už nagų laką, - Ketei ne itin reikėjo geltono blizgančio
nagų lako, bet Fransinai jis patiko. - Ar norėtumėt, kad atei­
čiau kitą savaitę kaip visada?
- Taip, prašau.
Kėtė, eidama namo, pagalvojo, kad iki kito šeštadienio vėl
visur bus prišnerkšta ir netvarkinga. Obuolių žievelių puvė­
siai po lova, vonios kambarys pritaškytas visokio šlamšto, bet
kaip sumesti į plautuvę nešvarūs visos savaitės indai. Tiesą
sakant, neįtikėtinas dalykas. Liza, būdama išoriškai tokia daili,
gyveno labai nevalyvuose namuose.

Name, stovinčiame ant atsukto į jūrą Ringsendo kampo, Mei

atsitraukė nuo folija išklotų kartoninių dėželių su indiško mais­
to likučiais, pažvelgė į Džeką ir galų gale tarė:

379
 - Tu visai nebenori su manimi kivirčytis.
Džekas įbedė į ją ramias tamsias akis, ilgokai tylėjo, o pas­
kui išrėžė nepaneigiamą tiesą:
- Bet žmonės, kurie rūpinasi vienas kitu, neturėtų nuolatos
bartis.
- Nesąmonė, - narsiai atkirto Mei. - Jei nesirieji, nereikia
taikytis. Visas tas durų trankymas ir riksmai tik kursto m u­
dviejų aistrą.
Kitus žodžius Džekas parinko labai apdairiai. Ir labai švel­
niai prabilo:
- O gal pirmiausia už to slypi tik aistros likučiai?
Mei akys priplūdo pykčio ašarų.
- Eik velniop, Džekai... Eik velniop, - bet jos širdis to ne­
norėjo.
Jis apkabino ją, ir ji truputį pakūkčiojo jam ant krūtinės,
bet sumojo, kad iš tiesų negali pernelyg supykti.
- Tu šunsnukis, - ištarė sulaikiusi kvapą.
- Taip, - liūdnai pritarė jis.
- Viskas baigta? - paklausė Mei.
Jis atsitraukė nuo jos, norėdamas pažvelgti į ją. Kiek linkte­
lėjo.
- Zinai, kad taip.
Ji vėl paverkė.
- M an regis, - prisipažino ji, - nesu šitiek barusis nė su
vienu žmogumi, - ji tai pasakė, tarsi tai būtų geras dalykas.
- M udu grįždavom vienas pas kitą dažniau nei Frenkas Si­
natra, - pridūrė jis, nors niekados nemėgo vaidų.
Juodu sukikeno, sukišę galvas.
- Tu - nuostabi moteris, Mei, - pasakė jis, tamsiomis aki­
mis žvelgdamas į ją, kupinas švelnios pagarbos.
- Ir tu neprastas, - šnirpštelėjo ji. - Padarysi kokią nors
gražią merginą labai nelaimingą. Galbūt tą Lizą.
- Lizą?

380
 - Griežtą ir blizgančią. Po galais, - Mei ėmė nederamai kri­
zenti, - tai skamba kaip M & M . Ji turėtų tau tikti. O jei ne
Liza, tai kuri nors kita.
- Kuri?
- Ta Lotynų Amerikos gražuolė.
- Ak, Mersedes. Be visų kitų dalykų, ji dar ir ištekėjusi.
- Hm, - Mei nusiminimą slėpė šiurkštumu. - Tu toks kapri­
zingas, jog tikriausiai pasirinksi ją. Ar parveši mane namo?
- Pabūk dar truputį.
- Ne. Ir taip sugaišau tau daug laiko, - ji blykstelėjo jam
ašaringa guodžiančia šypsena.
Tylėdami jie važiavo naktinėmis gatvėmis. Mei stengėsi su­
sitaikyti su netektimi. Džekas buvo ypatingas žmogus: dide­
lis, tvirtas, atkaklus, protingas ir įdomus. Iš pradžių jai patiko
su juo žaisti. Bet paskui labai įsimylėjo ir manė, kad, jeigu jis
tai žinotų, prasmegtų skradžiai žemę.
Ji manė galinti valdyti jį vieninteliu būdu: elgdavosi taip,
kad jis nuolatos jaustųsi nesaugus ir netikras dėl visko. Jai
palengvėdavo tais trumpais protarpiais, kai jis imdavo dėl ko
nors atsiprašinėti ir rodyti nusižeminusį atsidavimą. Tačiau
tai nebuvo lengvas darbas, ir jis darėsi vis sunkesnis. Jis nebe­
sivaidijo su ja, taigi jai tebuvo likęs vienintelis būdas - egzotiš­
kas paslaptingumas. O ji pavargo būti egzotiška ir paslaptinga.
Jos butą pasiekė per greitai. Džekas sustabdė automobilį ir
išjungė variklį, užuot palikęs jį veikti tuščiąja eiga. Bet Mei
nelaukė.
- Lik sveikas, - burbtelėjo iškišdama kojas iš automobilio.
- Paskambinsiu, - pažadėjo jis.
- Nereikia.
Džekas, jausdamas skausmą skrandyje, žiūrėjo, kaip nuei­
na ji, ryžtinga maža moterytė, apsiavusi batelius absurdiškai
aukštais kulniukais. Įkišo raktą į duris ir įėjo vidun.
Ji neatsigręžė.

38 r
40

Po priešpiečių Liza, išėjusi iš lifto, susidūrė su Triks, plumpi­

nančia j tualetą užsitepti dar vieną makiažo sluoksnį.
- Labas, - tarė Triks. - Jūsų laukia kažkoks vyriškis.
Kažkoks vyriškis, suirzo Liza. Ar Triks negalėjo išsiaiškinti,
kas jis ir ko nori.
Nataša, jos asistentė Femme, prieš leisdama pasimatyti su
Liza, būtų ištardžiusi lankytoją ir net sužinojusi mergautinę
jo močiutės pavardę.
Ir tada kai kas atsitiko. Ji pasuko, norėdama praeiti pro
sekretorės stalą į kontorą, ir pamatė ant sofos sėdintį žmogų,
kurį mažiausiai tikėjosi išvysti.
Oliveris.
Ji atsitrenkė į nematomą sieną. Buvo taip sukrėsta, jog, ro ­
dos, net išsivertė jos vidus ir ausyse ėmė zvimbti taip, kad
nieko nebegirdėjo. Paskutinįkart jį matė Naujųjų metų dieną,
o dabar jau liepos tryliktoji. Visas laikotarpis, kurį jie pragy­
veno atskirai, kone sutilpo į sekundę.
- Sveika, gražuole, - jis pakėlė į ją akis, jausdamasis labai
patogiai ir nerūpestingai.
Ją ėmė krėsti drebulys. Į galvą iš karto suplūdo daug min­
čių. Ką ji apsivilkusi? Ar gerai atrodo? Liekna? Kodėl jis atėjo
pas ją į darbą? Ar jis suvokia, kokiai smulkiai, nė sudilusio
skatiko nevertai įstaigai ji vadovauja?
- Ką čia veiki? - išgirdo klausiant savo balsą.
Neįstengė atitraukti nuo jo akių, negalėjo suvokti, kodėl jis
buvo jai toks pažįstamas ir kartu svetimas. Jos kūno judesiai
bylojo, kad ji išsigandusi. Eisena pasidarė nerangi ir sustaba­
rėjusi. Ji pavėluotai susitvardė ir atlošė pečius. Tai kainavo
nemažai pastangų.

382
 - Mudviem reikia pasikalbėti, - jis nusišypsojo, ir viskas
sutvisko: dantys, auskaras, stambi sidabrinė laikrodžio apy­
rankė. Jis nukėlė koją nuo kojos ir atsisėdo tiesiai. Kiekvienas
jo judesys buvo labai grakštus.
- Apie ką? - sumurmėjo ji.
Tada jis nusijuokė. Tuo puikiuoju iš pilvo sklindančiu juo­
ku, nuo kurio kone byrėdavo langų stiklai.
- Apie ką? - linksmai sušuko. - O kaip tau atrodo?
S-K-Y-R-R-Y-B-A-S...
- Aš užsiėmusi, Oliveri.
- Vis dar neriesi iš kailio, mergyt?
- Aš darbe, Oliveri. Jei nori su manimi pasišnekėti, paskam­
bink j namus.
- Ei, būtų miela, jei pasakytum telefono numerį.
- Susitiksim po darbo. Tada gal ir sutvarkysim tą reikalą.
- Puiku... Apsistojau „Klarense“ .
- Siek tiek prabangu.
- Atvažiavau fotografuoti.
Tai kažkodėl ją įskaudino.
- Taigi iš tiesų atvykai ne pas mane?
- Vadinkim tai tiesiog tinkamu laiko pasirinkimu.

Liza, visa virpėdama, bandė dirbti, bet susikaupti beveik ne­

įstengė: jau buvo pamiršusi, kaip ją veikia Oliveris.
- Korespondencija jums!
Liza pašoko, kai Triks nubloškė ant jos stalo paketėlį. Tai
buvo šeštadienio fotosesijos nuotraukos. Lizos nuojauta pasi­
tvirtino. Nuotraukos buvo nuostabios, bet ji vos ne vos sutel­
kė dėmesį. Tarsi jos regėjimo lauko pakraščiai būtų drėgni ir
pilki. Ji galėjo galvoti tik apie Oliverį. Juodu išsiskyrė labai
piktai, kupini kartėlio. Jis buvo nepaprastai bjaurus. Prikal­
bėjo siaubingų dalykų.
~ Ei, Ešling, - ji iš visų jėgų stengėsi susitvardyti. - Imk šią

383
nuotrauką... ne, šitą... - išrinko geriausią reportažinio sti­
liaus niūriai gražios Deni, apsuptos Bū ir Gauruotojo Deivo,
nuotrauką. - Gauk iš Najalo dvidešimt jos kopijų ir nusiųsk į
pagrindinius madų namus. Prie jų priklijuok lipduką: „Fridos
Kieli rudens kolekcija. „Kolin“ rugsėjo numeris44... Tai su­
kels sensaciją, - burbtelėjo, nepastebėdama išsigandusio Eš­
ling žvilgsnio.
Netrukus susivokė, kad Ešling vis dar stoviniuoja prie jos
stalo.
-K o ? !
- Ar galime... Aš manau... Bū ir Gauruotasis Deivas...
-K as?!
- Tie benamiai. Nuotraukoje, - išstenėjo Ešling, supratusi,
kad Liza nė nenutuokia, apie ką ji šneka. - Ar galime ką nors
jiems duoti?
- Pavyzdžiui?
- Dovaną ar... ką nors kita. Už tai, kad fotografavosi, ir
išėjo tikrai puiki nuotrauka.
Normaliomis aplinkybėmis Liza būtų pasakiusi Ešling, kad
ši eitų velniop, tačiau dabar ji buvo pernelyg suglumusi.
- Paklausk Džeko, - atžariai atšovė. - Aš neturiu laiko.

Spausdama nuotrauką, Ešling nervingai pasibeldė j Džeko Di-

vaino kabineto duris. Išgirdusi jo „Įeikite44, Ešling nenoromis
įslinko ir susigūžusi paaiškino savo misijos priežastį.
- Jie nusifotografavo, nereikšdami jokio nepasitenkinimo,
ir nieko už tai neprašė, taigi pamaniau, kad turėtume jiems
parodyti šiek tiek dėkingumo...
- Gerai, - nutraukė ją Džekas.
- Tikrai? - atsargiai paklausė Ešling, nes tikėjosi, kad jis
išjuoks jos prašymą.
- Žinoma. N uotrauka - jų nuopelnas. O kas jiems patiktų?
- Kur nors gyventi, - pusiau pajuokavo ji.

384
 - Tam neturiu pinigų, - atsakė Džekas. Jis, regis, labai dėl
to apgailestavo. - Ar turi kokių nors kitų minčių?
Ji susimąstė.
- Gal duoti pinigų.
-Trisdešim t svarų kiekvienam? Deja, galiu išspausti tik tiek.
- Hm, fantastika, - pinigai nedideli, bet ji tikėjosi dar ma­
žiau. Bū su Deivu bent galės už juos nusipirkti keletą karštų
patiekalų.
- Štai, - Džekas pasirašė lapelį smulkioms išlaidoms. - N u ­
nešk Bernardui.
- Ačiū.
Jis stebeilijo tamsiomis akimis jai į veidą dvi ar tris ilgas
sekundes.
- Nėra už ką.

Septintą valandą, kaip sutarta, Liza įžengė į „Klarenso“ barą.

Oliveris, ją pamatęs, atsistojo.
- Ko norėtum išgerti? Baltojo vyno?
Baltasis vynas - jos gėrimas, bent buvo, kai juodu gyveno
kartu. To jis neužmiršo.
- N e, - atsakė ji, tikėdamasi įskaudinti. - Cosmopolitan.
- Galėjau susivokti.
Ji žvelgė į jį, tokį didelį, triukšmingą ir tiesmukišką, žaismin­
gai juokaujantį su baro padavėjais. Kodėl jis visada užima
daugiau vietos, nei iš tikrųjų jam reikia? Ji įsitempė ir pakėlė
galvą. Jis buvo toks pažįstamas, kad ji beveik jo nepažinojo.
Grįžęs su kokteiliu, jis perėjo tiesiai prie reikalo.
- Ar susiradai advokatą, gražuole?
- N a a a a ...
- M u d viem reikia advokato, - kantriai paaiškino jis.
- Skyryboms? - ji stengėsi kalbėti abejingai, bet pirmąsyk
ištarė tą žodį taip, kad jis nuskam bėjo visai kaip tikėtinas
dalykas.

385
 - Taip, - jis šnekėjo greitai ir dalykiškai. - Dabar žinai,
koks reikalas...
Tiesą sakant, ji nežinojo.
- Mūsų santuoka galutinai žlugo, tačiau skyryboms to ne­
gana. Mums reikia priežasties. Jei mudu jau būtume atskirai
gyvenę dvejus metus, galėtume ir šiaip išsiskirti. Bet dabar
vienas iš mūsų turi iškelti bylą kitam. Dėl to, kad paliko part­
nerį, neprotingai elgėsi ar dėl neištikimybės.
- Neištikimybės! - pasišiaušė Liza. Kai juodu gyveno kar­
tu, ji buvo visiškai ištikima. - Aš - niekada...
- Ir aš, - Oliveris buvo toks pat kategoriškas. - O kalbant
apie paliktą partnerį...
- Taip, tu palikai mane, - labai norėjo jį apkaltinti.
- M an nebebuvo kitos išeities, gražuole. Tačiau gali man
dėl to iškelti bylą. M udu turime atskirai pragyventi dvejus
metus, ir tik tada galėsi remtis tuo, kad palikau tave, o juk
mes norime tai sutvarkyti kuo greičiau? - jis metė jai klausia­
mą žvilgsnį ir laukė jos pritarimo.
- Taip, - trumpai atsakė ji. - Kuo greičiau, tuo geriau.
- Taigi lieka neprotingas elgesys. Mums reikia penkių pa­
vyzdžių.
- Neprotingas elgesys? Ką turi galvoje? - ji kone juokėsi,
trumpam užmiršusi, jog tai susiję su ja. - Pavyzdžiui, siurbi­
mas dulkių siurbliu trečią valandą nakties?
- Arba darbas ištisus savaitgalius ir per šventes, - jis kalbė­
jo su kartėliu. - Arba kai apsimeti, kad nori pastoti, bet ir
toliau vartoji piliules.
- Tinka bet kuris, - jos mina buvo priešiška.
- Mes turime rinktis. Bylą gali iškelti tu arba galiu aš.
- Taigi pripažįsti, kad ir tu elgeisi neprotingai?
Jis sunkiai atsiduso:
- Tai tik formalumas, Liz, ne kaltinimas. Žmogus, kuriam
iškeliama byla, nėra baudžiamas. Taigi kaip? Ar tu iškelsi bylą?

386
 - Spręsk tu, nes, atrodo, esi neblogai pasikaustęs šioje srity­
je, - nemaloniai tarė Liza.
Jis ilgai žiūrėjo į ją, tarsi bandydamas suprasti, paskui nu­
kreipė žvilgsnį.
- Jeigu taip nori. Dabar išlaidos. Kiekvienas mokėsime sa­
vo advokatams, bet paskui viską pasidalinsime perpus, ar ne?
- Kam mums tie advokatai? Jei mudu nuskridome į Las
Vegasą skubiai susituokti, kodėl negalėtume nuskristi į Reną
ir tenai greitosiomis išsiskirti?
- Ne taip paprasta, gražuole. Tik pagalvok, mudu turim
nekilnojamojo turto.
- Taip, bet abu žinome, kiek prie jo prisidėjome... Gerai,
susirasiu advokatą, - jai jau buvo per akis tokių šnekų, taigi
pasimuistė kėdėje ir nervingai, bet linksmai paklausė:
- Kaip darbas?
- Varo iš proto. Ką tik grįžau iš Prancūzijos, o prieš tai
buvau Balyje.
Laimingas šunsnukis.
- Po šitos fotosesijos turėsiu šiek tiek atvangos iki kito m a­
dų šou, - jis linktelėjo į Lizos dviejų dalių kostiumėlį. - Šito
nesu matęs.
Ji apsižiūrėjo.
- Nikolė Farhij, - nušvilpusi jį iš madų fotosesijos aną sau­
sį, ji pasistengė suversti visą kaltę Keitei Mos.
- M an jis nepatinka.
- O kas negerai? - ji visada vertino jo nuomonę dėl savo
drabužių ir plaukų.
- Nieko. Noriu pasakyti, kad man nepatinka tai, ko nesu
matęs.
Ji suprato, ką jis turi galvoje. Buvo skaudžiai įžeista, kad jo
plaukai ilgesni, kad naujas jo laikrodis, kad nuo tada, kai m a­
tėsi paskutinį kartą, jis spėjo apkeliauti pusę pasaulio ir kad ji
apie tai nežinojo visiškai nieko.

387
 - Tu atrodai kitaip, - pasakė jis.
-Tikrai?
- Ne, - jis papurtė galvą ir nusijuokė užgniaužęs kvapą. -
Po velnių, nežinau.
Ji puikiai suprato. Kartu keistai pynėsi nepaprastas artu­
mas ir tuščias oficialumas. Abu šie dalykai buvo lygiaverčiai,
tad atrodė, kad buvo perpjautos ir paskui netinkamai sudėtos
kartu dvi skirtingos realybės.
- Atsiprašau! - jis nutraukė savo paties šneką, paėmė jai už
riešo ir kita ranka pasuko į save jos pirštus. Jis norėjo kai ką
pamatyti. Buvo šiurkštus, perkreiptą ranką skaudėjo. - Tu
nebemūvi vestuvinio žiedo? - paklausė, niekinamai spingso-
damas rudomis akimis.
Liza atitraukė ranką ir rūsčiai pasižiūrėjo. Trindama skau­
dantį riešą pasakė:
- Tu įskaudinai mane!
- Tu mane įskaudinai.
- Didelio čia daikto tas žiedas, - jos veidas buvo paraudęs
ir piktas. - Tai tu prabilai apie skyrybas.
- O tu pirmiausia ir buvai jų priežastis!
- Tik todėl, kad palikai mane.
- Tik todėl, kad neturėjau iš ko rinktis.
Jie stebeilijo vienas į kitą, sunkiai kvėpuodami nuo įsismar­
kavusių jausmų.
- Ar nori, - paklausė grėsminga mina, nenuleisdamas akių
nuo jos veido, - užeiti į mano kambarį?
- Eime, - ji jau buvo atsistojusi.

Pirmas bučinys buvo toks pašėlęs, kad net dantys kaukšėjo.

Stengdamasis vienu metu nuveikti pernelyg daug, jis pešė jai
už plaukų, tampė už švarkelio, per stipriai bučiavo.
- Palauk, palauk, palauk, - lyg išsekęs, prispaudė nuogą
savo nugarą prie durų.
 - Ką? - sumurmėjo ji, nutirpusi nuo glotnios jo krūtines
reginio.
- Pradėkim dar sykį, - jis ištiesė rankas ir labai švelniai pri­
sitraukė ją prie savęs.
Ji panardino galvą į jo krūtinę. Ypatingas Oliverio kvapas.
Pamirštas, bet prisimenamas, nes glumina ir labai jaudina.
Aštrus, saldžiai pikantiškas, unikalus ir nenusakomas, atsi­
radęs ne nuo muilo, butelio ar drabužių. Kvapas, būdingas
tik ja m .
Nuo artumo jos akys priplūdo ašarų.
Jis labai švelniai ir jaudinamai pabučiavo jai burnos kam ­
putį. Lyg bučiuotų pirmą kartą. Tada kitas švelnus bučinys. Ir
dar vienas. Jie pamažu skverbėsi vidun, kurdami malonumą,
beveik tolygų skausmui.
Nejudėdama, vos kvėpuodama ji leidosi bučiuojama.
Sueitis su Oliveriu buvo vienintelis dalykas Lizos gyvenime,
kai ji būdavo pasyvi. Kai nesielgdavo valdingai, plėšriai, pro­
vokuojamai ar godžiai. Visados leisdavo jam vadovauti, ir jam
tai labai patikdavo.
- Žvelgiu tau į akis, o tavęs tenai nėra, - dažnai sakydavo. -
Tu - tik inkščianti bejėgė maža mergaitė.
Žinojo, kad jį jaudindavo kontrastas tarp smarkaus jos bū­
do ir pasyvumo miegamajame, tačiau taip elgdavosi ne dėl to.
Oliveriui reikėjo vadovauti. Jis tiksliai žinojo, ką daryti. Nie­
kas to nedarė geriau už jį.
Bučiniai nuo lūpų persikėlė prie kaklo, plaukų linijos. Ji
užsimerkė, dejuodama iš malonumo. Dabar būtų galėjusi ir
numirti, tikrai būtų galėjusi. Girdėjo jo šnabždesį, juto karštą
alsavimą į ausį:
- Tavęs nebėra, gražuole.
It lunatikė buvo nuvesta prie lovos. Paklusniai ištiesė ran­
kas, kad būtų nuvilktas švarkelis, kilstelėjo klubus, kad nu­
slystų sijonas. Lygios vėsios paklodės prigludo prie nuogos

389
jos nugaros odos. Kai palietė lūpomis jos spenelį, mėšlungiš­
kai suvirpėjo, tarsi ją būtų ištikęs elektros smūgis. Kaip ji ga­
lėjo užmiršti tokius stulbinamus pojūčius?
Bučiniai nusileido žemyn, net dar žemiau. Jis padėjo mažą
bučinuką ant jos pilvo, tokį švelnų, kad net pasistojo pūkiniai
plaukeliai, ir ją užplūdo didžiulis jaudulys.
- Oliveri, manau, turiu nueiti į...
- Palauk!
Prezervatyvas buvo nemaloni užuomina, vienintelis daly­
kas, primenantis jai, kad reikalai klostosi ne taip, kaip anks­
čiau. Bet ji nenorėjo apie tai galvoti. Juk jis tikriausiai mylėjo­
si ir su kitomis? Na, ji taip pat turėjo santykių su kitais
vyriškiais.
Kai jis įėjo į ją, stojo nuostabi ramybė. Ji išleido ilgą atodū­
sį, įtampa atlėgo. Akimirką mėgavosi tuo, kad susijaudini­
mas aprimo, bet jis pradėjo skverbtis į ją ilgais, lėtais dūriais.
Ji norėjo patirti malonumą. Žinojo, kad taip ir bus.
Kai viskas buvo baigta, apsiverkė.
- Kodėl verki, mieloji? - jis atsargiai ją sūpavo glėbyje.
- Tai fiziniai dalykai, - atsakė, jau atgaudama savitvardą,
susivokdama, kas iš tikrųjų esanti. Pakaks to pasyvumo. -
Pasimylėję žmonės dažnai verkia.
Ankstesnį jų pyktį ir varžymąsi sudegino aistra. Jie gulėjo
lovoje tingiai plepėdami, apsiviję vienas kitą iš meilės, ir tai
buvo keistai patogu. Atrodė, kad nė nebuvo išsiskyrę, susipy­
kę, niekados negalvoję apie vienas kitą su pagieža. Ne todėl,
kad naiviai manė, jog sugulę vėl gali susijungti. Net ir siau­
bingai susirieję, visados mylėdavosi. Nuostabiai mylėdavosi.
Regis, tai buvo būdas išlieti jausmų perteklių.
Liza išsiblaškiusi ėmė braukti rankomis per jo bicepsų bangą.
- M atau, vis dar treniruojiesi. Kiek padarai atsispaudimų
nuo suolo?
- Šimtą trisdešimt.

390
 - Aš sužavėta!
Po vidurnakčio pokalbis vis labiau seko, kol galų gale jis
nusižiovavo:
- Eime miegoti, gražuole.
- Gerai, - mieguistai tarė. Nė neabejojo, kad pasiliks, abu­
du tai žinojo. - Tik nueisiu į vonią.
Nusipraususi veidą, pasinaudojo jo dantų šepetėliu. Taip
pasielgė nesąmoningai ir pastebėjo tik išsivaliusi dantis.
Grįžusi iš vonios kambario, įkišo ledines kojas jam tarp šlau­
nų, kad jos sušiltų, kaip buvo įpratusi daryti. Tuomet abu
atsigulę susiglaudė taip, kaip ir kone kasnakt ketverius me­
tus. Ji susirietė raide „ C “, o jis - didesne „ C “ už jos, apkabin­
damas ją visu ilgiu ir uždedamas šiltą savo delną jai ant pilvo.
- Labanakt.
- Labanakt.
Tyla.
Tamsoje Oliveris tarė:
- Tai iš tiesų keista, - Liza girdėjo jo balse skausmą ir sumi­
šimą. - Užmezgiau romaną su savo žmona.
Ji užsimerkė ir prispaudė nugarą jam prie pilvo. Didžiulė
įtampa, nuo kurios dantys būdavo nuolatos sukąsti, atlėgo,
sumažėjo ir išnyko. Ji jau seniai nebuvo taip puikiai išsimie­
gojusi.

Rytą jie pasinėrė su beveik keliančiu nerimą lengvumu į seną

rutiną. Į šeimyninį gyvenimą, kuriuo dalijosi kas rytą ketve­
rius metus. Oliveris atsikėlė pirmas ir suruošė kavą. Tada Li­
za užgrobė vonios kambarį, o jis nekantravo už durų, bandy­
damas ją raginti. Kai pabeldė į duris ir sušuko: „Greičiau,
gražuole, aš pavėluosiu! tai buvo taip pažįstama, kad vieną
ilgą svaigią akimirką neįstengė prisiminti, kur esanti. Suvokė,
kad ne namie, bet...
Kai pasirodė susisupusi į rankšluosčius, išsišiepė:

39i
 - Atsiprašau.
- Verčiau būtum man palikusi kelis sausus rankšluosčius.
- Žinoma, palikau, - ji nuskuodė ir gurkštelėjo kavos. Ir
ėmė laukti.
Girdėjo, kaip iš dušo pasipylė vanduo, truputį vėliau jo
šniokštimas ūmai liovėsi. Dabar jau tuoj...
- Ak, Liza, - kaip ir tikėjosi, išgirdo aidint Oliverio aima­
ną. - Gražuole! M an palikai tik sumautą veido rankšluostį!
Visados taip darai.
- Tai ne veido rankšluostis, - raitydamasi iš juoko, Liza įėjo
į vonios kambarį. - Jis daug didesnis.
Oliveris supeikė rankų rankšluostį, į kurį rodė Liza.
- Su juo nenusišluostysiu net savo pimpalo!
- Atleisk, - švelniai erzinosi ji, nusivyniodama vieną rank­
šluostį nuo savęs. - Matai, ketinu tau atiduoti tą, kuris dengė
mano užpakalį.
- Tu - kekšė, - suniurnėjo.
- Žinau, - linktelėjo ji.
- Po galais, tu iš tikrųjų neįtikėtina.
- Ak, žinau, - itin nuoširdžiai pritarė.
Tai pasišaipydama, tai gerindamasi Liza nušluostė tvirtą bliz­
gantį jo kūną. Tai buvo darbas, kurį visados mėgo, nors kai
kurios jo kūno dalys sulaukė daugiau dėmesio nei kitos.
- Ei, Liz, - galiausiai tarė Oliveris.
- Mmmm?
- Man regis, dabar reikia nušluostyti šlaunis.
- O ... taip, - jie persimetė ironiškais žvilgsniais.
Jiems apsirengus, Liza staiga pastebėjo tai, ką pažinojo ko­
ne taip pat gerai, kaip save. Ji nespėjo susitvardyti ir sušuko:
- Oi, tai mano LV kelioninis krepšys!
Taip, tai jis. Tą dieną išeidamas Oliveris susikrovė į jį kai
kuriuos savo daiktus.
Akimirksniu kambaryje pasidarė tiršta nuo bjaurių anądien

392
prasiveržusių jausmų. Oliveris įtūžęs - vėl. Liza piktai teisina­
si - vėl. Oliveris ėmė prieštarauti, kad jų santuokos nebėra.
Liza sarkastiškai sako, kad skirtųsi.
- Atiduosiu jį tau, - Oliveris mielai pasiūlė krepšį, tačiau iš
to nieko neišėjo. Nuotaika apsiblausė, ir juodu tylėdami bai­
gė ruoštis į darbą.
Kai Liza nebegalėjo ilgiau delsti, tarė:
- Na, lik sveikas.
- Lik sveika, - atsakė jis. Lizos nuostabai, jos akys buvo
pilnos ašarų.
- Ak, neverk, - jis apkabino ją. - Nagi, mergaite redaktore,
susigadinsi savo makiažą.
Ji sukikeno pro ašaras, bet suskaudo gerklę, tarsi joje būtų
įstrigęs akmuo.
- Deja, mums nieko neišėjo, - tyliai pripažino ji.
- Na, - gūžtelėjo pečiais jis. - Taip jau sumautai nutinka.
Ar žinai, kad...
- ... dvi iš trijų santuokų baigiasi skyrybomis, - kartu pa­
sakė.
Dėdami didžiules pastangas jie nusijuokė, paskui atsitrau­
kė vienas nuo kito.
- Dabar bent elgiamės kaip draugai, - nepatogiai jausda­
masi pasakė ji. - Pavyzdžiui, draugiškai šnekamės.
- Tikrai, - apsidžiaugė jis. Ją blaškė alyvinių lininių jo marš­
kinių blizgesys ties švelniai šokoladine gerkle. Dieve, šis vy­
riškis nusimano, kaip rengtis!
Kai jau ketino uždaryti duris, jis šūktelėjo:
~ Ei, gražuole, nepamiršk!
Jos širdis suspurdėjo, ir vėl pravėrė duris. Ko nepamirštif
Ar kad myliu tave?
~ Susirask advokatą! - jis pagrasino pirštu ir išsišiepė.
Buvo gražus vasaros rytas. Ji ėjo į darbą šviečiant sviesto
geltonumo saulei. Jautėsi it sutryptas šūdas.

39 3
41

Lizai ūmai toptelėjo į galvą, kad niekas neužsiminė apie m a­

dų šou. Ji turėtų sakyti „Šou!!!“ Visada galvodavo apie juos,
įsivaizduodama ryškiai plieskiančias neoninių šviesų lempas.
Šie madų spektakliai buvo svarbiausias redaktorės darbo įvy­
kis. Dukart per metus skrydžiai į gaudžiantį Milano arba Pa­
ryžiaus centrą. (Ji skraidydavo visur, bet madų šou buvo tokie
žavūs, kad ji, žinoma, skriste skrido į juos.) Apsigyvendavo
Jurgio V ar Principe di Savoia viešbučiuose, su ja buvo elgia­
masi kaip su karališkosios šeimos nare. Ji sėdėdavo priekyje
per Versace, D ior, Dolce &Gabbana, Chanel madų demonst­
ravimus, gaudavo gėlių ir dovanų tik už tai, kad atėjo. Ketu­
rios triukšmingos perpildytos renginių dienos su itin egoistiš­
kais dizaineriais, neurotiškais modeliais, roko žvaigždėmis,
filmų dievaičiais, piktais milijonieriais, apsikarsčiusiais stam­
biais auksiniais papuošalais, ir, aišku, žurnalų redaktoriais,
kurių kiekvienas varstė vienas kitą žvilgsniais, kupinais žiau­
rios neapykantos, ir atidžiai tikrino, ar sėdi ne žemesnėje, nei
jie yra nusipelnę, vietoje. Vakarėlis po vakarėlio meno galeri­
jose, naktiniuose klubuose, sandėliuose, abatijose (kai kurie
ekstravagantiškesni modeliuotojai tiesiog nežinojo, kur yra
ribos). Taigi tokiu metu tiesiog būni arčiausiai visatos centro.
Savaime suprantama, paskui sulauki kaltinimų, kad bam­
bėjai, kad drabužiai - netinkama nešioti nesąmonė, kurią su­
kūrė nepakenčiantys moterų šunsnukiai, kad dovanos, gau­
tos po demonstravimų, ne tokios gausios ir prašmatnios kaip
pernai, kad geriausias viešbučio kambarys visados atitenka
Lilei Hedli-Smit, kad buvo didžiulė kančia trenktis mylią nuo
miesto centro pasižiūrėti kažkokio jauno apsukraus mode­
liuotojo novatoriškų drabužių kolekcijos, demonstruojamos

394
apleistoje gamykloje, gaminančioje pupelių konservus, tačiau
tau net neateidavo į galvą, kad galėtum tenai ir neiti. Ir ją
užgriuvo mintis it Kurto Giegerio bastūnai, kad „Kolin“ ne­
bus nė žodelio apie tokius madų spektaklius. Tokias mintis
tikriausiai paskatino Oliverio pasirodymas.
Galbūt visa tai yra valdoma, ramino save. Greičiausiai atsi­
rastų pinigų keliauti jai ir Mersedes. O jeigu ne? Pinigų, skir­
tų laisvai samdomų darbuotojų atlyginimams, neužteku išlai­
doms. Toli gražu. Jų vargiai pakak tų raguoliui Jurgio V
viešbutyje.
Vis labiau panikuodama, Liza pasibeldė į Džeko kabineto
duris ir nelaukdama, kol jis pakvies užeiti, įžengė vidun.
- Šou , - tarė ir nesąmoningai atsiduso.
Iš netikėtumo Džekas pakėlė akis ir susikūprinęs sustingo
virš teisinių dokumentų krūvos, kuri, regis, svėrė kokią toną.
- Kokie šou?
- M adų šou. Milane, Paryžiuje rugsėjį. Gal nuvažiuosiu? -
besidaužanti jos širdis netilpo krūtinėje.
- Sėskis, - švelniai tarė Džekas, ir ji tučtuojau suprato, kad
šis žodis nežada nieko gero.
- Visados važiuodavau, kai buvau Femme redaktorė. Tai
svarbu mūsų žurnalui. Reklama ir panašūs dalykai, - pasku­
bomis pridūrė. - Į mus niekados nežiūrės rimtai, jei mūsų ne­
matys...
Džekas stebeilijo į ją, laukdamas, kol baigs šnekėti. Gailes­
tis jo akyse bylojo, kad ji veltui gaišta savo laiką.
Ji giliai atsiduso:
~ Tai aš važiuoju?
- M an labai gaila, - tyliai suniūniavo Džekas. - Neturime
pinigų. Bent jau šiais metais. Galbūt kai žurnalas labiau atsi­
stos ant kojų, kai turėsime daugiau reklamos.
~ Bet, žinoma, aš...
Jis liūdnai papurtė galvą.

395
 - Nėra pinigų.
Jo žvilgsnis buvo apgailestaujantis, kaip ir žodžiai, kurie
galų gale atskleidė skaudžią tiesą. Siaubinga tikrovė ją pri­
bloškė. Tenai suvažiuos visi. Iš viso pasaulio. Ir pastebės, kad
jos nėra. Ji taps pajuokos objektu. Paskui jai į galvą atėjo dar
baisesnė mintis. Gal jie net nepastebės, kad jos nėra.
Džekas puolė ją raminti, žadėdamas nupirkti nuotraukų iš
visų šaltinių, tad „Kolin44 galės pateikti fantastišką reportažą.
Skaitytojai net nesupras, kad žurnalo redaktorė, tiesą sakant,
nedalyvavo šou...
Paskui Liza susigriebė verkianti. Ne pykčio ar įniršio aša­
romis, bet iš širdgėlos, kad yra bejėgė ką nors padaryti. Sulig
kiekvienu kūkčiojimu iš jos veržėsi begalinis liūdesys.
Tai tik keli kvaili madų šou, sakė jai protas.
Bet ji neįstengė sulaikyti ašarų, ir tarsi iš niekur atklydo
vienas prisiminimas, visiškai nesusijęs su šiuo pokalbiu. M až­
daug penkiolikos ji rūkydama šlaistėsi Hemelio miestelio centre
su dviem merginomis ir skundėsi, koks šūdinas tas gyvenimas.
- Pilna žioplių, - perkreipė iš pasidygėjimo savo glotnią bur­
ną Kerol, žvalgydamasi po pagrindinę gatvę.
- Ir bjaurybių su sumautais drabužiais ir sumautais gyveni­
mais, - pagiežingai pridūrė Liza.
- Žiūrėk, juk tai tavo mama, ar ne? - Andrėja, spoksodama
gudriomis ir linksmomis akimis, kurių blakstienos buvo pa­
dažytos mėlynu tušu, sušiaušta galva parodė į moterį, kertan­
čią gatvę.
Liza, nesmagiai pasijutusi, išvydo savo motiną, nemadingą
ir juokingą, apsivilkusią „geriausią44 savo paltą.
- Ta? - suniekino Liza, išpūsdama didžiulį dūmų kam uo­
lį. - Ji - ne mano mama.
Sugrįžusi į tikrovę, į Džeko kabinetą, ji kažką suvapėjo. Jos
balsas dusliai murmėjo ir murmėjo:
- Aš taip sunkiai dirbau. Aš taip sunkiai dirbau.

396
 Ji beveik nesuvokė, kad kambaryje yra Džekas, besirausiantis
savo kišenėse. Sušiugždėjo kartoninė dėžutė, spragtelėjo žieb­
tuvėlis, pasklido aitraus nikotino dūmų kvapas.
- Ar galiu užsirūkyti? - ji trum pam pakėlė paplūdusį ašaro­
mis veidą.
- Imk, - jis padavė jau uždegtą cigaretę. Ji droviai paėmė ir
godžiai patraukė, tarsi tai būtų išgelbėję jai gyvybę.
Džekas toliau grabinėjosi po kišenes. Ji pasyviai ir abejin­
gai žiūrėjo, kaip iš vienos kišenės ištraukė kažkokią kortelę, iš
kitos - kvitą. Galų gale savo stalo stalčiuje Džekas rado tai,
ko ieškojo, - įspraudė jai į ranką daugybę popierinių nosinai­
čių su SuperMac ženklu.
- Labai norėčiau būti vyru, kuris tokiems atvejams nešioja­
si didelę, švarią baltą nosinę, - švelniai tarė.
- Viskas gerai, - ji perbraukė žvilgiu popieriumi per sūro­
kus skruostus. Sulig kiekvienu nikotino smūgiu jos verkimas
slopo, kol buvo girdėti tik pavieniai kūkčiojimai.
- Atsiprašau, - galiausiai pasakė Liza. Viskas sulėtėjo: jos
širdies tuksėjimas, reakcijos, mintys. Ji būtų galėjusi sėdėti
šiame kabinete amžinai, pernelyg atbukusiu protu, kad būtų
sumišusi, pernelyg mieguista, kad imtų klausinėti, kas jai da­
rosi.
- Dar vieną? - pasiteiravo Džekas, kai ji užgesino nuorūką.
Liza linktelėjo.
- Juk žinai, kad jie pasirinko šiam darbui tik tave, nes tu
geriausia, - tarė Džekas, paduodamas uždegtą cigaretę, pas­
kui prisidegdamas ir savąją. - Niekas nebūtų mokėjęs pradėti
nuo pat pradžių.
- Keistas būdas atlyginti man, - vėl gargždžiai sukūkčiojo.
- Tu nuostabi, - nuoširdžiai gyrė ją Džekas. - Tavo energi­
ja, tavo įžvalgumas, tavo gebėjimas skatinti darbuotojus. Tu
tuojau pastebi apgaulę. O kad žinotum, kaip mes branginame
tave. Važiuosi į tuos šou. Gal ne šiemet, tačiau greitai.

397
 - Tai ne tik dėl darbo ar šou, - ištrūko Lizai.
- O? - tamsios Džeko akys rodė susidomėjimą.
- Mačiausi su savo vyru...
- Savo... hm? - jausmai, prasiveržę Džeko veide, neprasly-
do pro jos akis. Jis buvo susirūpinęs. Nors ji to dar nesuprato,
jau žinojo, kad tai geras dalykas. - Nežinojau, kad tu ištekė­
jusi.
- Ir nesu. Na, esu, bet mudu gyvenam atskirai, - ir skaus­
mingai pridūrė: - Mes skiriamės.
Džekas pasijuto labai nejaukiai.
- Dieve! Nesu to patyręs, taigi neketinu pažerti tau globė­
jiškų patarimų... Turiu galvoje, esu skyręsis su žmonėmis, tai
sunku, tačiau ne tas pats. Bet šiaip ar taip... - jis ieškojo tin­
kamų žodžių, bet neįstengė surasti ganėtinai dramatiškų. -
Prasti popieriai, regis, prasti popieriai.
Ji linktelėjo.
- Taip. Nesuprantu, kodėl tau visa tai pasakoju, - ūmai
atgavusi savitvardą ir dalykiškumą, ji išsišnypštė nosį, pasi­
rausė rankinėje ir susirado veidrodėlį. - Atrodau pasibaisėti­
nai, - gyvai tarė.
- M an atrodai puikiai...
Greitai kosmetinėmis priemonėmis pataisiusi makiažą, ji
pasakė:
- Verčiau eisiu. Parėkauti ant Ešling ir pasivaidyti su Geriu.
- T u neturi...
Aprimusi ji akimirksniu vėl atvirto į griežtą žurnalo redak­
torę.
- Tu buvai man labai malonus, - pasakė. - Ačiū.
42

- Jis štai ten, tas aukštaūgis, - Ešling parodė per minią, besi-
stumdančią „Upės“ klube.
- Tavo vaikinas? - nepatikliai paklausė Klodą. - Jis mielas,
truputį panašus į Denisą Lierį.
- Ak, tiesą sakant, jis nepanašus į jį, - susijaudinusi pa­
prieštaravo Ešling.
Staiga pasijuto kone taip pat gerai, kaip ir Klodą. Na, be
abejonės, Klodai reikia akinių, bet kas iš to! Palauksim, kol ji
pamatys, kaip Markas vaidina!
Buvo šeštadienio vakaras, ir „Upės“ klube turėjo vaidinti
daug įžymybių: be M arko ir Tedo, dar turėjo pasirodyti Dvi­
ratis Bilis, Markas Dignanas ir Džimis Bondas.
- Greičiau išskleisk savo švarkelį ir padėk rankinę ant kuo
daugiau kėdžių, - Ešling puolė prie laisvo stalo. Joms buvo
didelė garbė sėdėti kartu su komikais. Turėjo ateiti ir Džoi su
Liza. Net Džekas Divainas žadėjo užsukti.
Tedas pamatė Klodą iš kito kambario galo ir atlėkė pas ją.
- Sveika, - sušuko jis, paraudęs iš susijaudinimo. - Ačiū,
kad atėjai.
- Labai laukiau šio vakaro, - žaviai atsakė Klodą.
Tedas prisitraukė kėdę ir atsisėdo šalia Klodos, tarsi jie bū­
tų „ypatingi" draugai.
Ešling su nerimu žiūrėjo į tą jų bendravimą. Visi šunys gat­
vėje žinojo, kad Tedas geidžia Klodos. O kaip Klodą? Ji užsi­
spyrė eiti be Dilano.
Tedas nepaprastai gyvai šnekučiavosi su Klodą, kol ūmai
susivokė, kad Klodos akivaizdoje gali susivemti, nes jo ner­
vai visiškai pašlijo. Išblyškęs atsiprašė ir nusvirduliavo į tua­
letą.

399
 Ešling nenuleido nuo jo akių. Bet Klodą, kol jis kėblino
mėtydamasis į šonus, nenulydėjo jo žvilgsniu. Puiku. Ji įsten­
gė sutvardyti keistą nerimą. Kas būtų, jei Klodą ir Tedas su­
sidėtų!
- Sveikos, - atėjo Džoi ir nepatikliai linktelėjo Klodai.
- Sveika, - Klodą susinervinusi išspaudė šypseną. Džoi pri­
vertė ją jaustis dar netobulesnę nei paprastai. Bet, pasak Eš­
ling, Džoi neseniai pametė jos vaikinas, tad su ja reikėjo elgtis
švelniai.
Paskui Klodos akį patraukė moteris, artėjanti prie jų stalo.
Ji buvo tokia švytinti, nuostabi ir stilinga, kad Klodą nugarmė­
jo į nevisavertiškumo duobę. Ji kankinosi, ką apsivilkti šį va­
karą, desperatiškai troško puikiai atrodyti ir buvo visai pa­
tenkinta savo atrodymu, bet, vos metusi žvilgsnį į nepaprastus
tos moters drabužius ir prašmatnius priedus, pasijuto niekin­
gai. Tarsi jos išvaizda būtų bylojusi, kad yra naivuolė ir tikra
neišmanėlė. Regis, ta moteris ketino prie jų prisidėti. Jau vil­
kosi švarkelį, sveikinosi su Ešling. Po velnių! Ji tikriausiai yra...
- M ano bosė Liza, - tarė Ešling.
Klodą įstengė nebyliai linktelėti galvą, paskui pavydžiai žiū­
rėjo, kaip Liza pasisveikino su Džoi lyg su sena drauge.
- Maiklas Vineris, princas Edvardas ar Endrius Loidas Vė­
beris. Turi permiegoti su vienu iš jų!
- M anau, princas Edvardas, - Džoi buvo pavergta. - Deivi­
das Koperfildas, Robinas Kukas ar Vurcelis Gamidžas?
- Fui, - susiraukė Liza. - Vurcelis Gamidžas - atsiprašaul
Robinas Kukas - ne. Deividas Koperf... ne, negaliu. Gal Vur­
celis Gamidžas. Tfiu!
Klodą, beprotiškai trokštanti įsiterpti, atsigręžė į Ešling ir
garsiai tarė:
- Bredas Pitas, Jozefas Ginesas ir Tomas Kruzas. Turi per­
miegoti su vienu iš jų!
Liza ir Džoi persimetė žvilgsniais. Klodą dar nesuprato, ar ne?

400
 Jau buvo per vėlu, kai Klodą sukluso, jog kažkas ne taip.
- Ak, - pratarė ji, graužiama savo kvailumo. - Jie turėtų
būti baisuokliai, ar ne? Kas nori išgerti?
- Klodą, ar galiu tave supažindinti su... - pasakė Ešling.
Prie stalo priėjo Markas. - Markai, tai geriausia mano draugė
Klodą.
Kai Markas paspaudė jai ranką, Klodą pasijuto šiek tiek
geriau. Jis buvo mielas ir draugiškas, ne toks, kaip tos dvi
kalės Džoi ir Liza.
- Einu užsakyti gėrimų. Ar galėčiau ko nors tau atnešti?
- Tik Red Bull. Prieš spektaklį negeriu, - maloniai paaiški­
no jis.
- Gerai, paskui gausi kitokių gėrimų, - ir šaltai pasiteiravo
Džoi: - O tu ko norėtum?
- „Raudonojo kvadrato“ .
- „R audonojo...“, hm? - Klodą dar nebuvo girdėjusi tokio.
- Tai degtinė su Red Bull, - įsiterpė Ešling. - Ir aš jo iš­
gersiu.
- Ir aš, - pasakė Liza.
Ir aš, nusprendė Klodą. Kai Romoje... Ei, kas jis? Pasirodęs
aukštas susitaršęs vyriškis ėmė sutrikęs trypčioti grupelės pa­
kraštyje. Jis žavus! Tiesą sakant, ne jos skonio - per daug
susivėlęs ir netvarkingas - bet vis dėlto... Tada ji pastebėjo,
kad prie jo prisikabino Liza, tarsi būtų turėjusi čiulptuvus.
- Ar, hm, Lizos vaikinas norėtų išgerti? - paklausė Klodą
Ešling.
- Kas? A, jis, jis - ne Lizos vaikinas, o mūsų bosas.
- Gerai, ar tavo bosas norėtų išgerti?
Ešling nurijo atodūsį ir nenoriai tarė:
~ Pone Divainai, tai mano draugė Klodą, ji eina į barą.
Džekas nusišypsojo Klodai, paspaudė ranką ir pasakė:
- Vadinkite mane Džeku, - tada jis užsispyrė nupirkti gė­
rimų.

401
 Ešling neįstengė sulaikyti pavydo proveržio. Kodėl jis nega­
lėtų būti malonus jai} Paskui ji nukreipė dėmesį į M arką ir
akimoju pasijuto geriau. Prieš prasidedant spektakliui, jį nuolat
supdavo gerbėjai. Daugiausia gerbėjos. Žiūrėdama į prieinan­
čias prie jo merginas, didžiavosi, kad jis - jos vaikinas. Buvo
labai patenkinta, kad jai pasisekė jį nugriebti. Jis būtų galėjęs
turėti bet kurią, galvojo, bet pasirinko mane.

Be jokios abejonės, tai buvo Klodos vakaras. Komikai, įbau­

ginti Lizos, pavargę nuo įkyruolės Džoi ir pagarbiai žvelgian­
tys į tai, kad Ešling - M arko mergina, būrėsi aplink Klodą,
besipuikuojančią nauja prašmatnia šukuosena, aptemptomis
baltomis kelnėmis ir nutaisiusią žavų veidelį. Tamsus Tedo
veidas buvo labai nelaimingas.
Klodą, maukdama vieną kokteilį po kito, smaginosi. Per
vieną pertrauką Ešling nugirdo ją sakant būreliui vyriškių:
- Ištekėdama buvau nekalta, - jos akys sužybsėjo, ir ji pri­
dūrė: - Turiu galvoje, labai ilgai.
Visi ėmė tampytis iš juoko, o Ešling neįstengė užgniaužti
gėdingos minties: tai visai nejuokinga. Nuvijo tą mintį šalin,
juk Klodą nekalta, kad yra graži. Ir iš tikrųjų buvo miela žiū­
rėti, kaip ji puikiai linksminasi.
Paskui Klodą sukryžiavo kojas, ir, išvydę tokį judesį, visi
sumirksėjo. Nė kiek nesidrovėdama ji atsirišo išsiuvinėtą šle­
petę ir ėmė tingiai ją sūpuoti ant kojos nykščio. Ešling matė
keletą porų akių - visos buvo vyrų, - lakstančių pagal siūba­
vimo ritmą. Vyrai jautėsi tarsi lengvai užhipnotizuoti.
Kai Tedas grįžo prie stalo pergalingai švytėdamas, nes jo
vaidyba sulaukė audringų pagyrų, Ešling pastebėjo, kaip Klo­
dą patrynė jam petį ir pasakė:
- Tu buvai nuostabus!
Vėliau Ešling pamatė Klodą, besišypsančią Džekui Divai-
nui, o jos liežuvio galiukas žaismingai ir įžūliai kyščiojo pro

402
dantis. Panašiai ji elgėsi ir su Dviračiu Biliu. O ne! Tai buvo
jos esu-žavi-ir-tai-žinau šypsena, bent ji taip manė. Bet cituo­
jant Felimą, tai buvo labai senas triukas, pasiskolintas iš Be­
nio Hilo.
Kai Ešling užmetė akį kitą sykį, Klodos elgesys buvo gero­
kai pablogėjęs. Grakščiai kaip meili katytė ji trynėsi veidu žmo­
nėms į pečius ir žaviai žvelgdama aptrauktomis migla akimis
visiems aiškino:
- Turiu du vaikus, todėl nedažnai išeinu į žmones, - ji stip­
riai apkabino Lizą ir rimtai pasakė: - Aš girta! Supranti, retai
kur nors išeinu. - Tada ji pamatė Ešling, spoksančią į ją, ir
sušuko: - Ak, Ešling, aš girtutėlė. Ar pyksti ant manęs?
Tačiau Ešling nespėjo paprieštarauti, nes Klodą nusisuko ir
nukąsdama bei veldama žodžius jau ėmė porinti Markui Dig-
nanui:
- Turiu du vaik.... tod... ret... išein...
Markas vaidino paskutinis, ir kai jis pasirodė scenoje, Klo­
dą šnabždėjosi ir kikeno su Džeku Divainu. Ešling nusivylė. Iš
t i k r ų j ų labai laukė spektaklio, kuris atskleistų, koks puikus
jos vaikinas.
- Šššš, - kumštelėjo alkūne Klodą ir parodė į sceną.
- Atsiprašau, - per garsiai ištarė Klodą. Tada viską, ką pa­
sakydavo Markas, palydėdavo šaižus jos juokas. Kai jis, skam­
bant džiugiems plojimams, grįžo prie stalo, Klodą puolė jam į
glėbį rėkdama: - Tu buvai LABAI LINKSMAS!
Markas švelniai išsivadavo iš jos ir nuvedė ją prie kėdės
greta Ešling. Atsisėdęs suspaudė Ešling ranką ir mįslingai nu­
sišypsojo.
~ Ji teisi, - sumurmėjo Ešling. - Buvai labai juokingas.
~ Ačiū, - nebyliai padėkojo jis, ir juodu kartu patyrė šiltą
abipusės pagarbos akimirką, trukusią kur kas ilgiau, nei turėjo.
- Tik tiek? - paklausė Klodą. - Daugiau jokių pokštų. Ar
Jau reikia eiti namo?

403
 - Dievulėli, ne! - Džimis Bondas atrodė priblokštas. - Ba­
ras dirba iki dviejų.
- Puiku! - sušuko Klodą ir tuojau pat nuvertė kažkieno taurę.
Ši nudardėjo per stalą, ir ant Dviračio Bilo šlaunų šliūkštelėjo
šviesus alus. - Atsiprrrašau, atsiprrrašau, atsiprrrašau, atsi-
prrrašau, atsiprrrašau, - neaiškiai suvebleno Klodą. - Dieve,
lab... atsiprrrašau.
- Ak, vargšelė, - išreiškė užuojautą Tedas.
Ir kone visas stalas unisonu uždainavo:
- J i retai kur nors išeina!..
Markas Dignanas buvo ką tik prisidėjęs prie jų ir bandė
suprasti, kas čia darosi. Dviratis Bilis trynė šlapias kojas švar­
ko rankove, o Klodą veblendama atsiprašinėjo. Jiems nespė­
jus jos pasmerkti, M arkas pranešė žinią:
- Ji turi du vaikus, - pasakė ir iš gailesčio skubiai suraukė
kaktą, - todėl retai išeina į žmones.
Klodą užmezgė pokalbį su moterimi, sėdinčia prie kito sta­
lo, ir abi ėmė kuždėtis sukišusios galvas. Atrodė, tarsi būtų
sprendusios pasaulines problemas, bet kai Ešling slapta pasi­
klausė, apie ką jos šnibždasi, nugirdo tik tokią jų šneką: „Jei
pati neturi vaikų, to nesuprasi", „Teisybė. Jei pati neturi vai­
kų, to nesuprasi".
Paskui Klodą nupėdino į tualetą, o kai po dešimties minu­
čių negrįžo prie stalo, Ešling sunerimusi ėmė dairytis ir išvydo
ją, plepančią su merginų trijule. Vėliau Ešling pastebėjo ją juo­
kaujančią su vyriškiu. Netrukus Klodą jau tauškė su dviem
vaikinais, smarkiai mosikuodama rankomis, lyg būtų rodžiu­
si, kaip išspausti iš krūtų pieną. Bet Klodą atrodė laiminga,
kaip ir abu vaikinai, tad Ešling nusprendė jos nejudinti. Ne­
trukus Ešling nuėjo į barą ir, užsisakiusi gėrimo, pamatė Klo­
dą, laviruojančią tarp stalų. Staiga ji atsitrenkė į vieną, ant jo
susiūbavo koks tuzinas gėrimų.
- Oi! - garsiai sušuko Klodą.

404
 Du vyrai, pasirėmę ant baro, taip pat stebeilijo į Klodą.
- Per plauką neparvirto, - pratarė vienas, kai taurės pasvy­
ravusios taip ir nepargriuvo.
- Taip, - atsakė kitas, - bet ji turi du vaikus ir retai kur nors
išeina.
- Atsiprašau, ar negalėtumėt pakeisti vieno iš tų „R audo­
nųjų kvadratų44 į Red Bull? - pagauta impulso paklausė Eš­
ling barmeno. Klodą jau ganėtinai prisisiurbusi.
Stebėtina, bet gerokai nusitašiusi Klodą suprato, kad yra
apgauta: jai įbruktas nealkoholinis gėrimas, ir pyktelėjo.
- Tikrausiai manai, kad esu idiote. Tikriausiai manai, kad
aš - idiote.
- Ar neturėtume jos nugabenti į namus? - sumurmėjo
Markas.
Ešling dėkinga linktelėjo.
- Neišeisiu, kol neišgersiu dar vieno gėrimo, - agresyviai
pasipriešino Klodą.
Markas ėmė švelniai ją įtikinėti tarsi vaiką.
- Supranti, mudu su Ešling norime namo, ir būtų puiku
pamėtėti į namus ir tave.
- Gerai, drožkit namo, - paliepė Klodą.
- Bet mums iš tikrųjų būtų smagu, jei važiuotum su mumis
taksi.
- Galbūt, - niūriai pasakė Klodą. - Bet tik todėl, kad tu
patinki man.
- Gal reikia padėti? - viltingai pasiteiravo Tedas.
~ Ne, - Ešling buvo griežta. - Mes tik užvešim ją į namus
pas jos vyrą.
Klodą stipriai apkabino Tedą, tada susiraukė - Ešling krūp­
telėjo - ir pabučiavo jam į kaktą.
- Tu mielas, - paglostė jam savimeilę. - Nepamiršk ateiti ir
aplankyti manęs.
- Nepamiršiu!

405
 - Eime, - Ešling paėmė ją už rankos, bet Klodą apsisuko ir
bandė prikibti prie ko nors kito.
- Iki, Džekai, - džiaugsmingai užgiedojo.
- Iki, Klodą, buvo malonu susipažinti, - nusišypsojo Džekas.
- Ir man buvo malonu, - Klodos balsas buvo it balzamas. -
Tikiuosi pamatyti tave netr... Oi! Ešling! Išsuksi man ranką!
Bet Ešling negailestingai tempė ją prie durų.

Klodą, pasodinta ant užpakalinės sėdynės, piktinosi ir skun­

dėsi, kokie nuotaikos ir malonumo gadintojai yra Ešling ir
Markas, kad ji nenorėjo važiuoti į namus, kad jai buvo labai
linksma, kad turinti du vaikus ir retai išeinanti į žmones...
Paskui ūmai vidury vaitonių stojo tyla. Klodos smakras nu­
slydo ant krūtinės, ir ji taikiai užmigo.
Kai Dilanas atidarė duris, Ešling džiugiai tarė:
- Į namus pristatyta girta moteris. Pasirašykite štai čia.
Klupinėjanti ir svirduliuojanti Klodą buvo įtempta, o M ar­
kas su Ešling grįžo į taksi, ketindami traukti namo.
- Ar turi rašiklį? - paklausė Markas Ešling, jiems švilpiant
taksi tamsiomis gatvėmis į Ešling butą.
- Taip.
- O popieriaus?
Ešling jau ieškojo kokio nors lapelio.
Akies krašteliu ji žiūrėjo, kaip Markas kažką brūkšteli. Tai
buvo labai panašu į „Girtos moters pristatymas į namus. Pasi­
rašykite štai čia“ . Bet jai nespėjus tuo įsitikinti jis sulankstė
lapelį.

Kitą dieną Ešling telefonas suskambo penkiolika po aštuonių.

Tokį ankstyvą metą galėjo skambinti tik Klodą, kamuojama
baltosios karštligės. Ir Ešling neapsiriko.
- Nemiegu jau nuo pusės šešių, - nusižeminusi tarė Klodą. -
Tik norėjau atsiprašyti už vakarykštį vakarą. Iš tikrųjų atsi­

406
prašau. Labai atsiprašau. Ar pasirodžiau kaip visiška kvailė?
Manau, kad problema yra tai, kad turiu du vaikus ir retai
išeinu į žmones.
- Tu elgeisi gražiai, - mieguistai patikino ją Ešling. - Visi
manė, kad esi nuostabi.
Klodą? nebyliai ištarė M arkas. Ešling linktelėjo.
- Tu buvai miela, - šūktelėjo Markas. - Labai maloni.
- Kas tai? Markas? Jis - tikras šaunuolis. Pasakyk jam, kad
jis buvo puikus.
- Ji sako, kad buvai puikus, - persakė Ešling, atsigręždama
į Marką.
Klodą pajuto palengvėjimą, bet labai trumpam.
- Negaliu apsakyti, kaip laukiau to vakaro, ir man buvo
labai smagu, tačiau dabar tikriausiai niekur manęs nebesive-
si. Tai buvo gražiausias vakaras per daugybę metų, bet aš jį
prakeikiau.
- Nekvailiok, galėsi eiti su mumis kada tik panorėsi!
- Bet kada! - riktelėjo Markas.
- Hm, Ešling, ar bent nutuoki, kaip parsiradau į namus?
- M udu su M arku parvežėm tave su taksi.
- Ak taip, - tvirtai tarė Klodą. - Prisimenu... Tiesą sakant,
ne, - suglumo ji. - Prisimenu komikus, vaidinančius scenoje,
bet kas įvyko paskui, ne. Koks siaubas, regis, išverčiau kaž­
kieno bokalą, bet, manau, tai tik mano vaizduotės vaisius.
- Hm, taip.
- Bet labai blogai, kad neprisimenu, kaip parkeliavau na­
mo, - Klodą vėl pasijuto kalta. - Ak, gerasis Dieve, - jos bal­
sas pažemėjo keliomis oktavomis ir virto dejone. Staiga ji pri­
siminė kai ką pernelyg baisaus. - Mane kamuoja siaubinga
nuojauta... o ne, nebūčiau galėjusi.
-K o?
- Tos merginos, su kuriomis šnekėjausi tualete, viena iš jų
buvo nėščia. Pasišoviau jai parodyti, kaip puikiai užgijo

407
epiziotomijos siūlės. Po perkūnais, pasakyk, kad to nepada­
riau, - tyliai aimanavo ji. - Kad man tik pasivaideno. Tik­
riausiai.
- Tikriausiai, - nė nemirktelėjusi sumelavo Ešling.
- Na, jeigu tai ir teisybė, apsimesiu, kad prasimanau. Kal­
tas tas Red Bull, - sušuko ji. - Daugiau niekuomet prie jo
neprisiliesiu!
Kai Ešling padėjo ragelį, Markas pabučiavo ją ir švelniai
paklausė:
- Ar vakar buvau geras?
- E... ne, - Ešling nustebo. Grįžę jie net nepasimylėjo.
- Ne? - iš sielvarto jo balsas nuskambėjo šaižiai.
O Dieve! Ešling per vėlai susivokė, ką jis turėjo galvoje.
- Scenoje? Maniau, kad klausei apie lovą. Jau ne sykį sa­
kiau, kad scenoje tu fantastiškas.
- Geresnis už Dviratį Bilį, „vieną įžymiausių airių komikų"?
- Juk žinai, kad taip.
- J e i žinočiau, neklausčiau.
- Geresnis už Bilį, geresnis už Tedą, geresnis už Džimį, ge­
resnis už visus, - Ešling norėjo vėl užmigti.
- Ar tu tuo tikra?
- Taip.
- Nors Džimio vaidinimas apie futbolo sirgalius buvo ne­
prastas.
- J i s buvo geras, - atsargiai pasakė Ešling.
- Kiek geras? - prikibo Markas. - Pagal balus nuo vieno iki
dešimties?
- Vienas balas, - nusižiovavo Ešling. - Šlamštas. Dabar nu-
snūskime.
43

Oliverio apsilankymas sutrikdė ir taip trapią Lizos pusiau­

svyrą. Darbe ji buvo išsiblaškiusi, mažiau ieškojo priekabių ir
beveik nebelaidė bjaurių replikų. Viską pablogino ir tai, kad
ji nesulaukė jo skambučio. O tikėjosi, kad paskambins arba
bent atsiųs šmaikščią žinutę: „Ačiū už pasidulkinimą“ . Ypač
dabar, kai žinojo jos telefono numerį. Tačiau dienos slinko, ir
viltis blėso.
Penktą dieną, kai ilgesys pasidarė nebepakeliamas, ji pa­
skambino jam, bet atsiliepė atsakiklis. Jo nėra, pagalvojo Li­
za, jis puikiai leidžia laiką, gyvena taip, kaip ir ji buvo pratusi
gyventi. Pajutusi nykią tuštumą ir vienatvę, padėjo ragelį, bu­
vo pernelyg įskaudinta, tad nepaliko jam žinutės.
Ji turėjo suprasti, kad jis daugiau nebepalaikys su ja ryšių.
Viskas baigta, abu tai žinojo, o jeigu jis jau tvirtai nusprendė
taip padaryti, taip ir bus. Prislėgta ir suglumusi, ji nesiliovė
uždavinėjusi sau klausimų, kurie sukosi galvoje jau pusę me­
tų, devynis mėnesius, anuos metus. Kas atsitiko jų santuokai?
Kodėl ji sugriuvo? Kaip ir daugeliu atvejų, ji žlugo dėl vaikų.
Čia kalta apgaulė. Oliveris norėjo vaikų, o ji ne.
Liza manė norinti vaikų. Vienu metu daug garsenybių pa­
skelbė pastojusios: Špice Girls merginos, manekenės, kelios
aktorės. Ta būsena tapo tokia pat stilinga kaip kašmyras arba
Gucci rankinė. Būti nėščiai pasidarė madinga. Net ji įtraukė į
sąrašą: nėštumas „madinga“, o brangakmeniai „ne“.
Netrukus tapo privalu vežiotis mažylį juodame vaikų veži­
mėlyje - be jo nevalia išeiti iš namų. Skvarbus Lizos žvilgsnis
fiksavo menkiausius poslinkius madų pasaulyje, ir ji ėmėsi
parengiamųjų darbų.
~ Noriu vaiko, - pasakė ji Oliveriui.

409
 Oliveris nelabai jo troško. Jam patiko stilingas visuomeni­
nis jų gyvenimas, ir jis žinojo, kad kūdikis jį pakeis. Daugiau
jokio šėlimo iki paryčių, jokių baltų sofų, jokių spontaniškų
paskutinės minutės kelionių į Milaną. Arba į Las Vegasą. Arba
net į Braitoną. Nemigo naktų priežastis bus ne aukštos koky­
bės kokainas, bet vaiko klyksmas. Visos grynosios pajamos
bus skirtos ne Dolce & Gabbana džinsams, o kalnams saus-
kelnių.
Bet Liza nenuleido rankų ir pamažu įtikino jį, apeliuodama
į jo vyrišką puikybę:
- Argi nenori kam nors perduoti savo genų?
-N e.
Tačiau vieną dieną gulėdamas lovoje jis tarė:
- Gerai.
- Kas gerai?
- Gerai, mudu turėsime vaiką, - Lizai nespėjus sušukti iš
pasitenkinimo, jis išėmė iš lentynėlės šalia lovos k o n tra ­
ceptines tabletes, ceremoningai subėrė jas į klozetą ir nulei­
do vandenį. - Daugiau jokių apsisaugojimo priemonių, gra­
žuole.
Liza jau svajojo, kaip puikuosis su švelniu kavos spalvos
odos kūdikiu, užsodintu ant savo liekno klubo.
- Tai ne lėlė, - pareiškė Fifi. - Tai žmogus, į kurį reikia įdėti
daug sunkaus darbo.
- Žinau, - atšovė Liza. Bet iš tiesų nežinojo.
Paskui pastojo viena darbuotoja. Arabela, griežta, truputį
pavojinga moteris, vikri kaip bizūnas ir visados nepriekaiš­
tingai išsipuošusi. Per vieną naktį ji virto tikra ligone, nes ją
ėmė nuolatos pykinti. Kartą net privėmė į šiukšlių dėžę. Kai
nelindėdavo tualete šlapindamasi arba bloguodama, smakso-
davo sukniubusi ant stalo, neramiai kramsnodavo imbierą ir
visai neturėjo jėgų dirbti. Ir apetitas! Nors ją ir pykino, valgy­
davo labai daug.

410
 - M a n o skrandį nuramina tik valgis, - m urm ėdavo ji ir su­
sigrūsdavo į burną dar vieną pyragėlį su m ėsos ir daržovių
įdaru.
N etrukus ji atrodė taip, tarsi būtų iki k aklo įstrigusi smėlia-
duobėje. Paskui pasidarė dar blogiau. Kitados žvilgėję jos plau­
kai dėl nesuprantamos priežasties susigarbanojo, ir staiga ją
ėmė labai kamuoti visokios žaizdelės. O dą išmargino žvynuoti
psoriazės ploteliai, ėmė skeldėti ir lūžinėti nagai. Itin kritiška
Lizos akis sakė, kad ji labiau panėšėja į maro, o ne į nėštum o
auką.
O labiausiai nerimą kėlė tai, kad Arabela visai nebegalėjo
susikaupti. Vidury interviu pamiršo N ik o lė s Kidman pavardę
ir kreipėsi į ją sugalvota kontoroje pravarde N ik o lė Skidmark.
Ji neįstengė prisiminti, ar jos susiaučiam as D ž o n o R okos sijo­
nas sukurtas praėjusį sezoną, ar šį. O juk tai labai elem enta­
rūs dalykai, galvojo Liza su vis didėjančiu nerimu. Atėjo die­
na, kai dingo Arabelos gebėjimas pasirinkti iš dviejų dalykų.
- T a s b altas... N e. Klasikin... N e , ne, palaukit. Baltas. Tik­
rai baltas. N e, klasikinis... - ji būtų galėjusi suabejoti net dėl
Anglijos pavadinim o. - M a n o sm egenys virto žaliųjų citrinų
drebučiais, - sudejavo ji.
N e juokais išsigandusi, Liza nuėjo aplankyti kitos moters,
turinčios kūdikį. Eloizos, Chic Girly redaktorės.
- Kaip gyveni? - paklausė Liza.
- Ties pam išim o riba, nes stinga m iego, - atsakė Eloiza.
Dar blogiau. N ors jos kūdikiui buvo jau pusė metų, ji vis
dar atrodė, lyg būtų iki kaklo įstrigusi smėliaduobėje.
Ir dar kai kas. Ji pasidarė abejinga viskam , prarado kietu­
mą. Redaktorė, anksčiau vadinama Atila. Ji atleisdavo iš dar­
bo be jokių skrupulų. Tačiau dabar ją k am avo nelabai į akis
krintanti, bet pastebima sentimentali nuotaika.
Liza ėm ė trauktis atgal, tarsi jai nebebūtų rytdienos. N e b e ­
norėjo vaiko, nes jis sugadins gyvenim ą. M od eliam s ar Špice

411
Girls buvo lengva. Jos turėjo auklių kom andą, užtikrinančią
joms ramų miegą, asmeninius trenerius, atkakliai taisančius
jų figūras, kirpėjas, šukuojančias joms plaukus, kai pačios gra­
žuolės neturėdavo tam jėgų.
Bet Oliveris jau buvo visiškai susitaikęs su m intim i apie kū ­
dikį. Jei jis jau ką nuspręsdavo, būdavo labai sunku priversti
pakeisti n uom onę.
Paslapčia ji vėl pradėjo gerti tabletes. N ė už ką negriaus
savo karjeros.
Ak taip. Lizos karjera. Oliveris šiaušėsi ir dėl jos, ar ne?
- Tu - d arboholikė, - nusivylęs ir piktas nuolatos ją kaltin­
davo.
Vyrai visados taip sako apie moteris, kurioms sekasi.
- N e. Turiu galvoje ne tik tai, kad per sunkiai dirbi, nors
taip yra. Gražuole, tu apsėsta darbo manijos. Šneki tik apie
redakcijos politiką, tiražą arba konkurenciją: „M es bent gau ­
name daugiau reklam os... Tokį straipsnį išspausdinom e prieš
pusm etį... Elė Ben streikuoja, tik norėdama m ane paerzinti44.
- N a , ji taip nesielgia.
- Elgiasi.
Beprotiškai įniršusi, kad gali būti ne taip suprasta, Liza įsmei­
gė į jį akis.
- Tu nė nenutuoki, kaip jaučiuosi, kai visos nori būti m ani­
mi, visos tos dvidešimtmetės. Pasitaikius menkiausiai progai,
jos imtų neteisingai m ane kaltinti ir klastingai pulti.
- Tik todėl, kad tik tu taip manai.
- N e. Sakau kaip yra. Jos ištikimos tik pačios sau.
- Kaip ir tu, gražuole. Pasidarei labai griežta ir nepalenkia­
ma, atleidai iš darbo per daug žm onių. Neturėjai išmesti Kė­
lės. Ji buvo labai miela ir palaikė tavo pusę.
Vieną trumputę akimirką ji susigėdo.
- Ji neįstengė susidoroti su darbu, buvo nelabai atkakli ir
ryžtinga. M an reikia žm ogaus, kuris rašytų straipsnius, nebi­

412
jodamas kritikuoti. Tokie mieli žm onės kaip Kėlė traukia žur­
nalą žem yn, - ji užsipuolė Oliverį. - N esidžiaugiu ją atleidusi,
jeigu galvoji apie tai. M an au , ji susitvarkys. Neturėjau kitos
išeities.
- Liza, puikiai dirbi. Visados taip maniau. A š... - jis nutilo,
ieškodam as tinkam o žodžio. - Žaviuosi tavimi, gerbiu tave...
- Bet? - griežtai paklausė Liza.
- Bet gyvenim e yra svarbesnių dalykų, nei būti geriausia.
Liza paniekinamai nusijuokė:
- To negana.
- Tačiau tu esi geriausia. Jauna ir lydima sėkmės, ar tau to
maža?
- Vargas su ta sėkme, - sumurmėjo Liza. - N u o la to s turi
stengtis daryti geriau.
Kaip ji galėjo paaiškinti, kad kuo daugiau gauni, tuo dau­
giau nori? Kiekvienas sėkmingas žingsnis palikdavo joje tuš­
tumą, ir ji puldavo žengti kitą, vildamasi, kad galbūt tuomet
pasijus padariusi karjerą. Pasitenkinim as būdavo trumpalai­
kis ir neapčiuopiam as, o sėkmė tiesiog žad in o jai apetitą siek­
ti vis daugiau.
- Kodėl tau tai šitaip svarbu? - nusim inęs paklausė Olive­
ris. - Tai tik darbas.
Liza krūptelėjo. Ak, jis labai klysta.
~ N e. Jis... yra viskas.
- Kai pastosi, ims rodytis kitaip.
Iš siaubo ją akimoju išpylė prakaitas. Ji nepastos. Turi jam
pasakyti. Ji labai stengėsi, bet jis neleido jai prasižioti.
- Išvažiuokim savaitgalį, gražuole, - džiugiai pasiūlė Olive-
n s, nors jam nebuvo linksma. - Tik m udu, kaip anksčiau.
~ Šeštadienį turiu kelioms valan dom s užbėgti į kontorą.
Reikia patikrinti m aketą, kol žurnalas neiškeliavo į spaus­
tuvę...
Elė galėtų tai padaryti.

413
 - J o k i u būdu! Ji tyčia viską sujauks, tik norėdam a priversti
mane raudonuoti.
- D abar supranti, ką turėjau galvoje? - su kartėliu pasakė
jis. - Tu apsėsta, o aš ir toliau matysiu tave tik darbe per
išgertuves... Ir m an nebejuokinga.
Toliau kaupėsi nuolatinių karčių nusivylim ų sąnašos, ilgėjo
pykčio ir kaltinimų litanijos, juodu vis labiau tolo vienas nuo
kito. D u žm onės, jau tapę kaip vienas, pamažu vėl virto dviem
atsiskyrėliais vienišiais.
Reikėjo ką nors daryti, ir galų gale tai įvyko.
Naujųjų metų dieną Oliveris rado Lizos rankinėje dėžutę
kontraceptinių tablečių. Jie žiauriai apsižodžiavo kaip kokie
laukiniai, paskui stojo tyla. Oliveris susikrovė savo daiktus
(net į vieną iš Lizos krepšių) ir išėjo.
44

- Kas šiandien bėga atnešti priešpiečių? - paklausė Liza.

- Aš, - greitai atsakė Triks. Per greitai.
Triks patikdavo nešioti priešpiečius - ne todėl, kad labai
norėjo pasitarnauti k olegom s, bet kad tada ji pasidarydavo
sau dvi poilsio valandas. Kelionė iki užkandinės trukdavo ke­
turias minutes, per kitas šešias užsakydavo, su m ok ėd avo ir
pasiimdavo sumuštinius. Taigi jai likdavo keturiasdešimt pen­
kios minutės pasišlaistyti po Tempi Baro parduotuves. Pas­
kui grįždavo į kontorą ir im davo garsiai piktintis minia, kuri
stovėjo priešais ją eilėje prie sum uštinių, tenai dirbančiais
id iotais, negalėjusiais pasakyti, kuo skiriasi viščiukas n uo
avok ado, vyriškiu, kurį ištiko širdies priepuolis, tad ji turė­
jusi atsegioti jam drabužius ir pabūti su juo, kol atvažiuos
greitoji...
N o rs visi buvo užversti darbu, nes iki „K olin “ pasirodym o
buvo likęs tik m ėn uo, vis tiek tikėdavosi išgirsti vis labiau
piktinančius jos pasiteisinimus.
Paskui ji atsisėsdavo ir penkiolika minučių žiau m od avo su ­
muštinį, tada dirstelėdavo į laikrodį ir tardavo:
- Pirma penkiasdešimt septynios, išeinu priešpiečių, pasi­
matysim antrą penkiasdešimt septynios.
- Šiandien priešpiečiams norėčiau kai ko kito, - pasakė Liza.
- A, m ėsainio, - sumetė Triks.
-N e.
-N e?
- Priešpiečiams valgom i ne tik sumuštiniai ir mėsainiai.
Triks suglum o.
- Ar norėtumėt vaisių? - jos per gausiai nutinkuota kakta
susiraukšlėjo iš sum išim o. Ji žinojo, kad kartais Liza valgo

416
obuolius, vynuoges ir panašius daiktus. Triks nevalgė vaisių.
N iek u om et. Ji tuo didžiavosi.
- N orėčiau sušio.
Šis noras taip papiktino Triks ir sukėlė jai tokį pasibjaurėji­
mą, kad ji trumpam prarado kalbos dovaną.
- Sušio? - apimta siaubo galų gale išstenėjo Triks. - Turite
galvoje žalią žuvį?
Savaitgalį Liza perskaitė, kad Dubline atidaryta parduotu­
vė, prekiaujanti sušiais, ir tikėjosi, kad paragavusi šio valgio
išsikapanos iš depresijos, kurią sukėlė Oliveris. Bet ji vylėsi,
kad nuotaiką pataisys ir kom ikų spektaklis šeštadienį, deja,
taip neatsitiko. N ors Džekas ir pasirodė bare ir praplepėjo su
ja kone visą vakarą, išskyrus tą laiką, kai šnekėjosi su Klodą,
ta rakštimi šikinėje.
- Kai kurios geriausios tavo draugės irgi žuvys, - pavargu­
siu balsu tarė Liza.
- Kiek kartų turiu kartoti, kad kai aš važiuoju tuo furgonu,
jame nebūna jokios žuvies!
- Štai, nubraižiau tau žemėlapiuką, - pasakė Liza. - Tiesiog
paprašyk bento dėžutės.
- Bento dėžutės? Ar tai jūs sugalvojote tokį pavadinimą? -
suniurzgė Triks, labai bijodama, kad gali apsikvailinti.
- N e , į tokią dėžutę sudedami sušiai, kai nori juos išsinešti.
Parduotuvėje supras, apie ką kalbi.
- Bento dėžutė, - įtariai pakartojo Triks.
~ Kas prašo bento dėžutės? - kontoroje pasirodė Džekas.
~ Ji, - suunkštė Triks, Liza tuo pačiu m etu pasakė: - Aš.
Triks ėm ė garsiai piktintis Liza, kad ši verčia ją pirkti ir
vilkti šlykščią žalią žuvį per visą miestą, kad vien nuo minties
apie tai ją ima pykinti...
- J e i nori, kas nors kitas gali subėgioti priešpiečių, - ramiai
pasiūlė D žekas.
~ N e , viskas gerai, - niūriai, bet greitai tarė Triks.

417
 Paskui, visų nuostabai, D žekas pasakė:
- Ir m an atnešk vieną.
Lizai atkaro žandikaulis. Žiūrėjo, kaip jis knisasi kelnių kiše­
nėje, ieškodam as pinigų, o jo petys atsidūrė priešais smakrą.
Kažkodėl jai pasirodė, kad D žekas valgo mėsą ir daržoves ir
kad laikosi nuostatos: „Jei negaliu ištarti to valgio pavadini­
mo, tai jo ir nevalgysiu44. Bet jis gyveno Jungtinėse Valstijose...
D žekas ištraukė ranką. Joje laikė au tom obilių stovėjim o
aikštelės bilietą ir liūdnai pažvelgė į jį.
- N e tas.
Jis vėl leidosi į paieškas. Šįkart pasisekė, rado penkis svarus
ir padavė Triks.
- J i e nepriims tokio banknoto, - nepatenkinta pasakė Triks.
- Ką darėte su juo? Tarsi jis būtų dalyvavęs kažkokiam e kare.
- Jis tikriausiai buvo išskalbtas, - atsakė D žekas. - Pamir­
šau jį marškinių kišenėje.
Triks pasipiktino. Kaip galima kišenėje pamiršti tokius pi­
nigus? Ji visada tiksliai, iki paskutinio penso, žinojo, kiek turi
grynųjų. Penki svarai - per dideli pinigai, kad būtų galima
pamiršti marškinių kišenėje.
D žekas grįžo į savo kabinetą, tada pagaliau pasirodė Kelvi­
nas. Atėjo iš spaustuvės.
- Gal norėtumėt spėti?
-K ą?
- Tarp D že k o ir M ei viskas baigta.
- Velniai griebtų, ne, Šerlokai, - baisiausiai suniekino jį Triks.
- Tikrai. Tikrai baigta. N e taip, kaip veikale „Kas bijo Vir­
džinijos V ulf ?44 Iš tiesų baigta. D augiau jokių rietenų, juodu
nesim ato jau daugiau nei savaitė.
- Iš kur žinai?
- H m , savaitgalį buvau sutikęs Mei. „G aublyje44. Patikėkit
m anim i, - labai pabrėžtinai linktelėjo visai redakcijai. - Vis­
kas baigta.

4 1 8
 - Dieve, tu - niekingas tipas, - pašiepė Triks. - Bandai apsi­
mesti, kad permiegojai su ja.
- N e , a š... Ak, gerai, aš toks. Bet vis tiek viskas baigta.
- Kodėl? - paklausė Ešling.
Kelvinas gūžtelėjo pečiais.
- Tiesiog taip natūraliai susiklostė.
Liza nustebo, kad ją smarkiai paveikė ši naujiena. Staiga
paaiškėjo, kad reikalai toli gražu nėra tokie beviltiški. Džekas
buvo laisvas, ir ji suprato , kad turi puikią progą. Jam visados
patikdavo gera jos išvaizda, tačiau anos savaitės dieną, kai ji
pravirko jo kabinete, jų santykiai pasikeitė. Jos pažeidžiam u­
mas ir švelnus jo elgesys juodu suartino.
Ji suvokė dar vieną dalyką. Jis patinka jai. Kitaip nei tada,
kai atvyko į Dubliną, agresyviai nusiteikusi ir savo elgesiu
rodydama, kad visados gauna tai, ko nori. Pažvelgus iš laiko
perspektyvos, jai patiko jo požiūris, jo darbas. Be to, siekda­
ma jo, galės pamiršti savo kančias.
Jam atėjus prie kopijavim o aparato, Liza prisigretino ir
įsmeigusi į jį žvitrias akis tarė:
- N iek ad a nebūčiau maniusi.
-K o?
- Kad tu - sušių mėgėjas, - erzino ji, švytuodam a plaukais.
Jo vyzdžiai išsiplėtė, akimirksniu akys pasidarė beveik juo­
dos, ir jų žvilgsniai kibirkščiuodami susidūrė.

Po penkių minučių į kontorą parplum pino Triks, tabaluoda­

ma ant mažylio piršto maišelį su sušiais ir nešdama jį kaip
įm anydam a toliau nuo savo kūno.
- Kas tau šiandien nutiko? - paklausė Džekas. - Buvai paim ­
ta įkaite per banko apiplėšimą? Tave b uvo pagrobę ateiviai?
- N e , - paprieštaravo Triks. - Turėjau stabtelėti prie O ’N i-
lo gerai išsivemti. Štai, - ji kone sviedė maišelį Lizai, tada
pasitraukė nuo jos kuo toliau. - Tfiu! - smarkiai susipurtė.

419
 Liza tikėjosi, kad D žekas pasiūlys valgyti sušius jo kabine­
te. Jau įsivaizdavo, kaip juodu maitins vienas kitą, ir ne tik
žalia žuvimi. Bet jis prisitraukė kėdę prie Lizos stalo ir didžiu­
lėmis stipriomis rankomis išgriebė iš popierinio maišelio gel­
mių lazdeles, servetėles ir plastikines dėžutes. D ėd am as bento
dėžutę priešais Lizą, atidarė traškantį plastikinį dangtelį ir pla­
čiu m ostu atidengė gražią sušių eilutę.
- M ad am priešpiečiai, - džiugiai pasakė jis. - Tik žiūrėk,
kad neapsivemtum!
Liza neįstengė aiškiai nusakyti, kokius jausmus jai sukėlė jo
elgesys, nes kai bandė juos kaip nors pavadinti, tie jausmai
tiesiog ją užplūdo, ir pasijuto puikiai: saugiai, ypatingai, tarp
jų užsim ezgė ryšys. Visa kontora nenuleido nuo jų akių. Liza
ir D žekas valgė sušius kaip tikri suaugėliai.
Ypač buvo išsigandusi Ešling, bet negalėjo atplėšti nuo jų
žvilgsnio. Vogčiom is spoksojo į juos, tarsi būtų žiūrėjusi į siau­
bingą avariją kelyje, paskui ėmė mirksėti, lyg išvydusi tai, ko
būtų nenorėjusi matyti.
Ji matė ne tik žalią žuvį. Tenai buvo mažyčiai ryžių gu m u lė­
liai, kurių viduje tūnojo žalia žuvis, ir visa tai buvo apipilta
įmantriu padažu. Žalia tyrė buvo ištirpinta, matyt, sojų p a­
daže, į ją ir buvo m irkom as sušis. Ešling vėpsojo it užkerėta,
kaip D žekas, m anipuliuodam as lazdelėmis, subtiliai pakėlė
rausvą perm atom ą skiedrelę ir meistriškai užklojo ją ant bliz­
gančio ryžių ir žuvies ryšulėlio.
Žodžiai ištrūko prieš Ešling valią:
- Kas tai?
- M arinuotas imbieras.
-K am ?
- N es taip gardu.
Ešling stebeilijo kelias dar labiau intriguojančias akimirkas,
paskui leptelėjo:
- N a , ar skanu? Visa tai?

420
 - Gardu. Jauti imbiero pikantiškumą, krienų, tos žalios ty­
rės, ugnį ir žuvies saldumą, - paaiškino D žekas. - Tas skonis
nepanašus į jokį kitą, bet jis m alonus.
Smalsumas sukėlė Ešling sumaištį. Viena jos pusė veržėsi
paragauti, bet, atvirai kalbant, žalia žuvis ... Turiu galvoje,
žalia. Žuvisl
- Paragauk, - Džekas ištiesė jai lazdeles, tarp kurių sū pa vo­
si sušis.
Ešling kūnas tučtuojau metėsi į šalį, o jos veidą išmušė rau­
donis.
- H m , ne. Ačiū, ne.
- Kodėl ne? - jo akys juokėsi. Vėl.
- N e s ji žalia.
- Bet juk valgai rūkytą lašišą? - paklausė Džekas, neįsteng­
damas nuslėpti juoko.
- Aš jos nevalgau, - įsiterpė užsispyrėlė Triks. - Jau verčiau
susismeigsiu į akis adatas.
- Siūlau paskutinį sykį. Ar tikrai nenori paragauti? - D ž e ­
kas švelniai bandė Ešling, nenuleisdamas nuo jos akių. Ešling
ryžtingai papurtė galvą, ėmė kramsnoti sumuštinį su kumpiu
ir sūriu ir pajuto palengvėjimą, bet jos sm alsumas buvo nepa­
tenkintas.
Liza apsidžiaugė, kad Ešling supasavo. Ji nepaprastai m ė­
gavosi D že k o artumu, jau nekalbant apie tai, kad ją žavėjo,
kaip jis darbavosi su lazdelėmis. Su patyrimu, stilingai, tarsi
būtų valgęs su jomis nuo gim im o. Būtų galėjusi nusivesti jį į
N o b u , ir jis nepadarytų jai gėdos, paprašydam as peilio ir ša­
kutės. Ji taip pat gan meistriškai m okėjo valgyti su lazdelė­
mis. Turėjo mokėti. D augybę vakarų treniruodavosi namie,
linksmindama Oliverį.
- Ir kam stengiesi padaryti įspūdį, gražuole?
N u o minties apie Oliverį ji susisuko iš skausm o, tačiau tai
praeis. D žekas padės.

421
 - Atiduosiu tau savo ungurio sušj mainais už Kalifornijos
delfinžuvę, - pasiūlė Liza.
- M anai, kad ungurys per riebus?
Liza ėm ė prieštarauti, paskui šypsodam asi prisipažino:
- Taip.
Kaip Liza ir tikėjosi, D žekas buvo laimingas, galėdam as su ­
valgyti žalio ungurio sušio gabalėlį. Žalias ungurys - perne­
lyg didelis iššūkis net tokiai prityrusiai sušių valgytojai kaip
ji. Tačiau vyrai valgo viską, ir kuo bjauresnis maistas, tuo
geriau. Triušis, em u, aligatorius, kengūra...
- M u d u turėsime tai pakartoti, - tarė Liza.
- Taip, - D žekas atsilošė kėdėje ir mąsliai linktelėjo. - Turė­
sime.
45

- Tu nepatikėsi! - ketvirtadienio vakarą M arkas atėjo pas Eš­

ling, pasikišęs po pažastimi vaizdajuostę. Jo akys spindėjo iš
susijaudinimo. - Šeštadienį vakare vaidinsiu su Edžiu Izardu.
- K-kaip?
- Turėjo vaidinti Styvas Brenanas, bet staiga buvo paguldy­
tas į ligoninę. Štai kaip! Bus didžiulis spektaklis.
Ešling veidas patamsėjo iš nusivylim o.
- N egalėsiu eiti.
- Ką? - griežtai ištarė Markas.
- Prisimeni, juk sakiau, kad šį savaitgalį turiu aplankyti tėvus
Korke.
- N evažiuok .
- N egaliu, - paprieštaravo ji. - Labai seniai jų nemačiau,
tad nebegaliu tempti.
Jos tėvai, sužinoję, kad galų gale ji tikrai atvažiuos, taip
susijaudino, jog vien pagalvojus, kad galėtų atšaukti savo ap­
silankymą, ją išpylė prakaitas.
- Atidėk kitam savaitgaliui.
- N ie k o nebus, nes turėsiu dirbti. Kita fotosesija.
- Iš tikrųjų svarbu, kad eitum į spektaklį, - ramiai pasakė
Markas. - Tai didelis renginys, o aš vaidinsiu naują gabalą,
taigi man reikia, kad būtum.
Ešling persikreipė, draskoma prieštaringų jausmų.
~ M an labai gaila. Bet aš jau psichologiškai pasiruošiau ke­
lionei pas juos, seniai n eb uvau ... Turiu traukinio bilietą, -
pridūrė ji.
Kai ji išvydo skausmingą ir neįžvelgiamą jo miną, jos vidu­
riai susitraukė į kietą gniužulą. Ji neapkentė savęs, kad šitaip
jį nuliūdino, tačiau nusivylim as laukė jo arba jos tėvų. Jai

423
p atikdavo daryti paslaugą, o dabar pakliuvo į pačią baisiau­
sią, kokia tik gali būti, padėtį: kad ir kaip laviruotų, vis tiek
ką nors supykdys.
- M an iš tikrųjų labai gaila, - nuoširdžiai pasakė. - Bet
m ano santykiai su tėvais gana keblūs. Jei nenuvažiuosiu, tik
dar labiau juos sugadinsiu.
Ji laukė, kol jis paklaus, kodėl jos santykiai su tėvais tokie
sudėtingi. N usp rend ė pasakyti kodėl. Bet jis tik metė jai įžeis­
tą žvilgsnį.
- M an labai gaila, - pakartojo ji.
- N ie k o tokio.
Tačiau gerai nebuvo. N o rs jie atsikimšo butelį vyno ir įsi­
taisė žiūrėti jo atsineštos vaizdajuostės, tvyrojo bjauri n uotai­
ka. Vynas veikė taip, tarsi jame nebūtų alk oholio , o Ardalas
O ’H an lon as b uvo liūdnas kaip dar niekad. Ešling graužė kal­
tė, taigi vos pradėdavo pokalbį, žodžiai atsim ušdavo į sieną.
Pirmąkart nuo tada, kai pradėjo susitikinėti su M arku, ji ne­
įstengė užmegzti pokalbio.
Po kelių įtemptų valandų atėjo dešimta. M arkas atsistojo ir
apsim etė, kad rąžosi.
- Verčiau jau eisiu.
Iš siaubo į Ešling skrandį pliumptelėjo akm uo. Jis visada
pasilikdavo nakvoti.
Atsiskleidė dar viena bauginama perspektyva: galbūt tai ne­
buvo vaidas, gal tai Pabaiga. Žiūrėdama, kaip M arkas šiurpi­
namai greit m auna prie dufų, ji susizgribo karštligiškai per-
svarstanti savo pasirinkimą. Gal ir galėtų atšaukti kelionę į
Korką. Kelios savaitės juk nieko nepakeis? Jos santykiai su
M arku buvo kur kas svarbesni...
- Markai, leisk man pagalvoti, - jos balsas drebėjo iš pani­
kos. - Galbūt galėčiau juos aplankyti ir po kelių savaičių.
- Ai, viskas gerai, - jis įstengė išspausti kažką panašaus į
šypseną. - Aš susidorosiu. N ors man tavęs trūks.

424
 Palengvėjimas truko tik akimirką. Gal ne viskas baigta, bet
jis vis tiek ketino dingti iš jos buto.
- M u d u galėtume pasimatyti rytoj vakare, - pasiūlė ji, m ė ­
gindama pataisyti reikalus. - Neišvažiuosiu iki šeštadienio ryto.
- Ak, ne, - jis gūžtelėjo pečiais. - Palaukim , kol grįši.
- Gerai, - nenoriai nusileido ji, bijodam a, jog jei pradės jį
spausti, tarp jų atsiras dar didesnė spraga. - Parvažiuosiu sek­
madienį vakare.
- Kai grįši, paskambink.
- Ž inom a. Traukinys, jei nesuges, atvyksta aštuntą, be to,
dažnai būna eilė prie taksi, todėl nežinau, kada parsirasiu n a­
m o, tačiau kai tik įžengsiu pro duris, paskam binsiu, - norint
užglaistyti nem alonią padėtį, jai atsirišo liežuvis.
Skubus bučinys - nepakankam ai ilgas ir aistringas, kad bū­
tų ją nuraminęs - ir jis išėjo.
It alkoholikas, kuris pasigeria:, vos jį užpuola negandos, Eš­
ling pirmiausia griebė Taro kortas. Pastaruoju metu buvo smar­
kiai jas apleidusi, ir jei ne nuolatinės D žoi konsultacijos dėl
pusiau žm ogaus, pusiau barsuko, jos būtų pasidengusios sto ­
ru dulkių sluoksniu. Bet išdėliotos kortos nieko ypatinga ne­
parodė, taigi jos nepaguodė.
Sudirgusi ir susijaudinusi, Ešling apėm ė pažįstamas ap m au ­
das dėl savo šeimos. Jei turėtų normalią šeimą, to nebūtų įvy­
kę. Susimąstė apie Marką. N ek altin o jo, kad jautėsi nesaugi.
Tai, ką jis veikė scenoje, pranoksta ją.
Pagieža ir apmaudas neleido )ai užmigti: ji turėjo su kuo
nors pasišnekėti. Bet D žoi šiuo atveju buvo netinkama p a­
šnekovė, ir ne tik todėl, kad vienintelė jos pokalbių tema bu­
vo „visi pusiau žm onės, pusiau barsukai yra šunsnukiai44. Jai
reikėtų K lodos arba Felimo, nes jie žinojo viską apie jos šei­
mą. Jie suprastų ir užjaustų ją, o ji to ir troško. Bet Sidnėjuje
atsiliepė Felimo atsakiklis, tad nors ir buvo vėlu, Ešling n u ­
sprendė paskambinti Klodai. Atsiprašiusi, kad ją pažadino,

42.5
Ešling nerišliai papasakojo savo liūdną istoriją, o pabaigoje
sušuko:
- M an šiaušiasi kailis, kai turiu pas juos važiuoti.
Tačiau taip trokštamų paguodos žodžių ji nesulaukė. Klodą
mieguistai pasakė:
- J e i nori, aš susitiksiu su Marku.
- Ne, ne tai turėjau galvoje...
- Galiu eiti su Tedu, - Klodos balsas pažvalėjo, kai mintis
tapo įgyvendinama. - Vietoj tavęs nueisim mudu su Tedu ir jį
moraliai palaikysim.
Nuo tokių žodžių Ešling pasijuto dar blogiau. Ji nenorėjo,
kad Klodą ir Tedas artimai bendrautų.
- O kaip Dilanas?
- J u k kas nors turi būti su vaikais.
- Nenoriu važiuoti pas savo tėvus, - pakartojo Ešling, tikė­
damasi gauti užuojautos dozę.
- Tačiau dabar tavo mamai daug geriau. Viskas susiklostys
gerai.

Čia nėra kam m ūsų prižiūrėti, suvokė devynmetė Ešling, bai­

giantis tai keistai, baisiai vasarai. Penktadienio vakarais ji at­
sistodavo ant kam po gatvės gale, jai sukdavo pilvą, o ji žvelg­
davo į tolį, ar nepamatys tėčio automobilio. Laukiant ją
apimdavo siaubas, kad jis gali niekuomet neparvažiuoti ir ne-
bežaisti su ja. Jei kitas automobilis bus raudonas, viskas bus
gerai. O jeigu dar kito automobilio registracijos numeris baig­
sis lyginiu skaičiumi, viskas bus puiku.
Galų gale pirmadienį rytą ji paprašė tėvo, kad šis neišva­
žiuotų.
- Aš turiu važiuoti, - atžariai atšovė jis. - Jei prarasčiau
darbą, nežinau, kaip susitvarkytume. Nenuleisk nuo jos akių.
Ešling liūdnai linktelėjo galva ir pamanė: jis neturėtų man
to sakyti, aš tik maža mergaitė.

42 6
 „...Ž inom a, Ešling labai patikima. Tik devynerių, bet pa­
gal savo metus jau suaugusi".
Taip šnabždėdavosi tarpusavy suaugusieji. Žmonės užsuk­
davo į jų namus, negarsiai šnekėdavosi, o kai tik prieidavo
Ešling, nutildavo.
„...jo tėvai jau pagyvenę, neįstengs susitvarkyti su trimis
judriais v aik a is../4
Ji išgirdo naujus žodžius. Depresija. Nervai. Išsekimas. Šne­
kas apie tai, kad jos motina „važiuos į tam tikrą vietą44.
Galiausiai jos motina „išvyko44, ir tėvas turėdavo juos pasi­
imti į savo keliones, nes jam reikėjo dirbti. Jie sukardavo di­
džiulius atstumus, bloguodami nuo supimo ir nuobodulio.
Džaneta su Ovenu sėdėdavo ant užpakalinės sėdynės kartu su
dulkių siurbliais. Ešling įsitaisydavo priekyje kaip suaugusi,
ir jie važinėdavo po šalį, sustodami prie nedidelių miestelių
parduotuvių. Nuo pat pirmo susitikimo ji persiėmė Maiko
nerimu.
- Palinkėk man sėkmės, - sakydavo jis ir čiupdavo aplanką
su brošiūromis. - Šis vaikinas nepraleis Kalėdų. Ir nieko ne­
liesk.
Ešling žiūrėdavo pro automobilio langą, kaip jos tėvas svei­
kinasi su klientu kieme, ir matydavo, kaip jis iš irzlaus ir susi­
rūpinusio žmogaus virsdavo nerūpestingu plepiu. Staiga su­
rasdavo gausybę laiko šnekoms. Nesvarbu, kad tą dieną jam
dar buvo likę aštuoni susitikimai ir kad per vėlai išvykę jie
atsiliko nuo grafiko. Paskui pasigrožėdavo nauju to žmogaus
automobiliu. Lankstydavosi daugybę kartų, apžiūrinėdamas
!s visų pusių, tada atsisveikindamas plekšnodavo per petį. Kai
J!s, išsišiepęs iki ausų, gyvai ir geraširdiškai šnekėdavosi su
savo klientu, Ešling pagalvodavo, kad ji per jauna tokiems
dalykams. Jam sunku.
Vos M aikas grįždavo į autom obilį, nerūpestinga šypsena iš­
r i k d a v o , ir jis vėl tapdavo šiurkštus ir atžarus.

42.7
 - Ar jis užsisakė ką nors, tėti?
- Ne, - kietai sučiaupęs burną, greitai išsukdavo autom obi­
lį į kelią, ir jie dumdavo į kitą susitikimą.
Kartais žmonės užsisakydavo prekių, bet ne tiek, kiek jis
tikėjosi, ir kaskart, kai įlipdavo į automobilį ir imdavo va­
žiuoti, atrodydavo vis labiau pažemintas.
Į savaitės pabaigą Džaneta su Ovenu jau verkdavo beveik
be paliovos, reikalaudami važiuoti namo. O Ešling net susir­
go ausies uždegimu. Jis visados ją užpuldavo sunkiais gyveni­
mo laikotarpiais.
Po trijų įkalinimo savaičių pasirodė Monika, bet be jokių
pagerėjimo požymių. Nuo antidepresantų ji pasidarė erzina­
mai apdujusi ir lėta, taigi pasikeitė, tačiau vis tiek ne į gera.
Nors ji gėrė vaistus, o Ešling vis labiau stengėsi, reikalai
nepagerėjo. Monikos sielvarto priežastis galėdavo būti bet
kas - kieno nors nelaimė ar atsitiktinis žiaurumo proveržis.
Kišenpinigių vagystė iš mokinuko sukeldavo tokį pat baisų
verksmą, kaip ir žemės drebėjimas Irane, kurio metu žuvo
tūkstančiai žmonių. Tylų verkšlenimą, kai ji daugiausia pra-
tysodavo lovoje, pertraukdavo riksmo ir baisaus įniršio,
nukreipto į jos vyrą, vaikus ir labiausiai į save pačią, prie­
puoliai.
- Nenoriu šitaip jaustis! - klykdavo. - Juk niekas nenorėtų
atsidurti mano kailyje? Tau pasisekė, Ešling, tu niekados ne-
kentėsi kaip aš, nes neturi vaizduotės.
Ešling nusitvėrė už šios minties lyg už skydo. Vaizduotės
stoka - puikus dalykas, neleidžiantis jai virsti psiche.
Monikos nuotaika taip kaitaliojosi, kad bemaž visą paaug­
lystę Ešling gyveno pas Klodą.
Retkarčiais apatija ir isterija nuslopdavo, ir M onika atgau­
davo sveiką protą. Tiesą sakant, ne visai. Sulig kiekviena M o ­
nikos tobulai išlyginta palaidine, sulig kiekvienu valgiu, ku­
rių ji patiekdavo net šešis, Ešling nervai įsitempdavo, ir ji

428
imdavo laukti, kada motinai vėl pablogės. O kai taip atsitik­
davo, jusdavo kone palengvėjimą.
Kai Ešling sukako septyniolika, ji paliko namus ir persikėlė
į atskirą butą. Po trejų metų Maikas gavo darbą Korke, esan­
čiame daugiau kaip už šimto mylių, ir, tėvams tenai persi­
krausčius, Ešling matydavosi su jais retai. Per pastaruosius
septynerius metus Monikos sveikata pasitaisė: depresija ir įnir­
šis dingo taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Pasak gydytojos,
tai buvo susiję su jos menopauzės pabaiga.

- Dabar jai nėra taip blogai, - Klodos balsas sugrąžino ją į

dabartį.
- Žinau, - atsiduso pavargusi Ešling. - Bet vis tiek nenoriu
būti šalia jos. Suprantu, siaubinga taip sakyti. Myliu ją, ta­
čiau man sunku ją matyti.
%
46

Ešling turėjo atvykti į Korką šeštadienį priešpiet, o traukinys

atgal išvažiuoja sekmadienį penktą valandą. Taigi „savaitgalis"
iš tikrųjų truks dvidešimt aštuonias valandas, iš jų aštuonias
pramiegos. Pašnekesiams su tėvais jai liks dvidešimt valandų.
Kad tave kur!
Dvidešimt valandų! Apimta panikos susimąstė, ar turi ga­
nėtinai cigarečių. O žurnalų? Savo mobilųjį? Pasakiusi, kad
atvažiuoja, matyt, buvo ne visai sveiko proto.
Spoksodama į nykų kraštovaizdį su vėjo genamais debe­
simis, meldėsi, kad traukinys paklustų ir sugestų. Bet ne. Ži­
noma, kad ne. Taip nutinka tik tada, kai pašėlusiai skubi.
Traukinys ima stabčioti ir nežinia kodėl stoviniuoja pusva­
landžius. Paskui turi persėsti į kitą, tada - išlipti iš naujutėlai­
čio traukinio ir laukti šalto autobuso, taigi trijų valandų ke­
lionė užtrunka ištisas aštuonias valandas.
Deja, Ešling traukinys atpuškavo į Korką net dešimčia mi­
nučių anksčiau. Apmaudu.
Aišku, tėvai jau laukė jos ir atrodė visai normaliai. Motina
nė kiek nesiskyrė nuo kitų savo amžiaus airių moterų: klaiki
šukuosena, nervinga, sveikinanti sugrįžus namo šypsena, ak-
rilo megztinis ant pečių.
- M udu labai laukėme tavęs, - M onika kone puolė į ašaras
iš pasididžiavimo.
- Ir aš jūsų pasiilgau, - Ešling pasijuto kalta.
Paskui jos apsikabino: iš pradžių M onika, laikydamasi ge­
rų manierų, tarsi priglaudė skruostą, bet paskui užgulė Ešling
visu kūnu, ir tai panėšėjo į peštynes.
- Labas, tėti.
- Hm, sveika, sveika atvykus! - Maikas jautėsi nesmagiai -

431
ar ir jam reikės parodyti švelnumo? Laimė, jis stvėrė Ešling
krepšį ir niekam kitam nebeturėjo laisvų rankų.
Kelionė į tėvų namus, pokalbis apie tai, ką Ešling valgė trau­
kinyje, ar ji gers arbatos ir valgys sumuštinį, o gal tik išgers
arbatos, truko per keturiasdešimt minučių.
- Pakaks puodelio arbatos.
- Turiu Penguins, - gundė Monika. - Ir saldžių drugelio
formos bandelių. Pati iškepiau.
- Ne, aš... ak... - šneka apie saldžias namines bandeles pri­
bloškė Ešling. M onika atidengė skardinę dėžę, kurioje buvo
išrikiuotos mažytės beformės bandelės su biskvitiniais „spar-
nais“ ir lašu plaktos grietinėlės ant viršaus. Grietinėlės buvo
pripurkšta visur, ir kai Ešling nurijo kąsnį - tiesą sakant, spar­
ną, - susivokė, kad nugurgė ir gniutulą, įstrigusį gerklėje.
- Turiu nuvažiuoti į miestą, - pareiškė Maikas.
- Ir aš važiuosiu su tavimi, - pasišovė Ešling.
- Tikrai? - nusivylė Monika. - Gerai, tik nepavėluokite va­
karienės.
- O ką valgysim?
- Muštinius.
Muštinius! Ešling kone suprunkštė. Nė neįsivaizdavo, kad
dar yra ir toks maistas.
- Kodėl mes traukiam į miestą? - paklausė ji tėvo, kai jie
atbuline eiga išsuko į kelią.
- Pirkti elektrinės antklodės.
- Liepos mėnesį?
- Netrukus ateis žiema.
- Nėra nieko geresnio, kaip būti pasirengus iš anksto.
Abu nusišypsojo, tada Maikas viską sugadino tardamas:
- Mes retai matomės, Ešling.
Ak, po velnių!
- Tavo motina apsidžiaugė, kad atvažiavai.
Ešling reikėjo ką nors atsakyti, todėl pasiteiravo:

432
 - Na, kaip ji?
- Puikiai. Turėtum dažniau atvažiuoti pas mus, ji vėl virto
ta moterimi, kurią vedžiau.
Tyla, po kurios Ešling išgirdo save klausiant to, ko, kiek
prisimena, niekad neklausdavo:
- Dėl ko turėjom išgyventi tą siaubingą laikotarpį? Kur glū­
di priežastis?
Maikas nukreipė žvilgsnį nuo kelio ir pasižiūrėjo į ją, o jo
veide buvo sumišusi savigyna ir nekaltumas: jis nebuvo blo­
gas tėvas.
- Priežasties nebuvo, - jo linksmumas atrodė netikėtai pasi­
gailėtinas. - J u k žinai, kad depresija yra liga.
Jiems, vaikams, buvo paaiškinta: jie nekalti, kad jų motina
buvo tapusi psiche. Žinoma, nė vienas tuo nepatikėjo.
- Taip, bet kaip susergi ta depresija? - ji stengėsi suprasti.
- Kartais ją sukelia netektis arba - kaip vadinasi tas daly­
kas? - trauma, - sumurmėjo jis, o automobilyje tvyrojo baisaus
jo sutrikimo nuotaika. - Bet nebūtinai. Sakoma, ji paveldima.
Nuo šio „džiugaus" pokalbio Ešling prarado kalbos dova­
ną. Ji ėmė ieškoti savo mobiliojo telefono.
- Kam skambinsi?
- Niekam.
Jis stebeilijo, kaip Ešling toliau maigė mobiliojo mygtukus,
įsižeidęs paklausė:
- Manai, kad aš aklas?
- Niekam neskambinu, tik tikrinu žinutes.
Markas neskambino nuo ketvirtadienio vakaro, kai išėjo iš
jos buto. Per du jų susitikinėjimo mėnesius - ne todėl, kad
skaičiavo - juodu įprato paskambinti vienas kitam kasdien.
Jai labai trūko ryšio su juo. Sulaikiusi kvapą, ji patikrino, ar
nėra iš jo žinutės. Deja, nieko. Nusivylusi padėjo telefoną.
Tą vakarą po be galo ilgai trukusios vakarienės - muštinių,
bulvių košės ir konservuotų pupelių - ji nusprendė jam

433
paskambinti. Turėjo puikią dingstį: palinkės, kad jam pasi­
sektų spektaklis su Edžiu Izardu. Bet ir vėl atsiliepė tik jo at­
sakiklis. Prieš akis iškilo baisus vaizdas: jis stovi savo nam uo­
se, klausydamasis jos žinutės, bet nenori pakelti ragelio.
Neįstengdama susitvardyti, ji paskambino į jo mobilųjį, bet
įsijungė balso paštas. Reikalai blogėja, tarė ji sau. Paskui ne­
noriai pripažino: o gal savo vaikinui tiesiog atsibodau.
Žinoma, jis įsižeidė, kad susiruošė aplankyti tėvus, bet ar
labai pakenkė? Jai dingtelėjo, kad gal tai nebeįmanoma patai­
syti, ir apėmė siaubas, pasidarė net silpna. Jai iš tikrųjų, iš
tikrųjų patiko Markas. Jis buvo arčiausiai pono Tobulybės,
kurio ilgai ieškojo. Ji nepaprastai laukė sekmadienio vakaro,
nes jis paprašė jos paskambinti. Bet kas bus, jeigu jis vis tiek
nepakels ragelio? Dieve!
- Šeštadienio vakarą dažniausiai žiūrime vaizdajuostes, -
tarė motina.
„Iš čia į amžinybę" - labai tinkamas filmas, pamanė Ešling,
nes vakaras išsitempė kaip kramtomoji guma. Kamuojama
išsiskyrimo jausmo, ji troško būti Dubline su savo vaikinu. Ir
kai Bertas Lankasteris įveikė Deborą Ker, Ešling parūpo, kaipgi
sekasi Markui ir ar Klodą su Tedu nuėjo į spektaklį. Jai pasi­
darė gėda, jog slapta tikėjosi, kad juodu tenai nepasirodė. Ta­
da ji pasijustų dar labiau užmiršta.
Jos tėvai nerte nėrėsi iš kailio. Net specialiai jai nupirko
maišelį įvairių produktų ir nedrąsiai siūlė „išgerti", nors pa­
tys gėrė arbatą, o kai ji gėdingai anksti - dvidešimt po dešim­
tos - susiruošė į lovą, motina ėmė atkakliai brukti jai butelį
su karštu vandeniu.
- Dabar liepa. Aš iškepsiu!
- Ak, bet naktį gali būti šalta. Po dviejų dienų rugpjūtis,
taigi pagal kalendorių jau ruduo.
- O ne, negi jau beveik rugpjūtis? - Ešling stipriai užsimer­
kė iš kvapą užgniaužusios baimės. Paskutinę rugpjūčio dieną

434
turi būti išleistas „Kolin“ , o dar reikia nuveikti ne tik titaniš­
ką darbą dėl žurnalo, bet ir organizuoti ta proga vakarėlį.
Tačiau dabar tik liepa, taigi ji įstengė save įtikinti, kad dar yra
gausybė laiko. Rugpjūtis jai kėlė neaiškų nerimą.
Ji stvėrė iš lentynos aptriušusį Agatos Kristi detektyvą, pa­
skaitė penkiolika minučių ir užgesino persikų spalvos lempą.
Miegojo taip, kaip ir buvo galima tikėtis gulint po persikų
spalvos pūkine antklode, ir rytą pirmiausia įsijungė telefoną,
maldaudama, kad rastų jo siųstą žinutę. Tačiau jos nebuvo, ir
tai buvo niūriausia valanda. Negelbėjo net rausvai balti dry­
žuoti tapetai. Tiesdama ranką pasiimti cigarečių, apvertė in­
delį su kvapiu sausų lapelių ir žiedlapių mišiniu, kuris taip pat
dvelkė persikais. Vėl skambinti jam negalėjo. Jis pamanytų,
kad nerimauja. Žinoma, nerimavo, bet nenorėjo, kad jis taip
galvotų. Taigi paskambino Klodai, smalsaudama, kokios nau­
jienos, bet ir vildamasi, kad Klodą jų neturės.
- Ar buvai M arko spektaklyje? - ji sugniaužė laisvą kumštį,
norėdama išgirsti neigiamą atsakymą.
- Taip...
- Ėjai su Tedu?
- Žinoma, - tokie žodžiai ją dar labiau išgąsdino. Iš tikrųjų
ji nemanė, kad Tedas turi kokių nors šansų, tik...
Klodą ėmė taukšti:
- Mes puikiai praleidome laiką, Markas buvo fantastiškas.
Nuostabiai šmaikštavo apie moteriškus drabužius. Kuo ski­
riasi palaidinė, berankovė palaidinukė, liemenė, sportiniai
marškinėliai...
- Ką} - velniop tas Tedas su Klodą! Ešling ūmai sunerimo
dėl savęs.
- J i s net žinojo, kas yra ilga moteriška palaidinė be ranko­
vių - sušuko Klodą.
- Tuo nė kiek neabejoju, - Ešling žinojo, kad tai turėtų glos­
tyti jai širdį, tačiau pasijuto, tarsi būtų ja pasinaudota. Markas

435
net neužsiminė ketinąs savo spektaklyje pasinaudoti juodvie-
jų pokalbiu.
- Nesuprantu, iš kur jis išmano apie tokius dalykus, - tarš­
kėjo Klodą.
Nes jis to neišmano.
- O paskui? - pavydžiai paklausė Ešling, dvejodama, ar ga­
lėtų ištverti dar daugiau nemalonių naujienų. - Grįžai namo?
- Anaiptol. Nuėjome į užkulisius, susipažinome su Edžiu
Izardu, išgėrėme. Fantastiška!

Atsisveikinimas su tėvais, alindavęs net ir geriausiais laikais,

buvo blogesnis nei įprasta.
- Ar turi vaikiną? - draugiškai pasiteiravo Maikas, netyčia
užberdamas druskos ant ir taip labai skaudančios Ešling žaiz­
dos. - Kitą sykį atsivežk ir jį.
O ne.
Visi vagonai buvo kimštinai prisikimšę, ir ji labai pavargo.
Kai po trijų valandų traukinys atpūškavo į Dubliną, ją ėmė
kankinti sekmadienio vakaro depresija. Ešling patraukė prie
taksi, tikėdamasi, kad eilės nebus pernelyg ilgos, ir staiga mi­
nioje, besigrūdančioje salėje, pamatė pažįstamą veidą...
- Markai! - jos oda pašiurpo iš džiaugsmo, išvydus jį, sto­
vintį prie išėjimo ir besišypsantį suglumusia šypsena. - Ką čia
veiki?!
- Laukiu savo merginos. Girdėjau, kad prie taksi dažnai
nusidriekia ilgos eilės.
Ji patenkinta nusijuokė. Ūmai pasijuto nepaprastai laiminga.
Į vieną ranką jis paėmė jos krepšį, o kita apkabino ją.
- Ei, aš labai atsiprašau...
- Nieko tokio! Ir aš labai atsiprašau.
Pirmasis mūsų vaidas, svajingai pagalvojo, kai jis vedė ją
prie savo automobilio. Pirmasis mudviejų tikras barnis. D a­
bar jie tikrai yra pora.

436
47

Drabužių, išmėtytų ant Klodos lovos, krūva augo. Siaura juo­

da suknelė? Per seksualu. Kelnės ir sujuosiama palaidinukė?
Pernelyg efektinga. Permatoma suknelė? Per daug persišvie­
čia. O kaip baltos kelnės? Bet jis jau matė jas. Uniforma ir
sportbačiai? Ne, ji tiesiog kvailai atrodys. Visi madingi dra­
bužiai, kuriuos nusipirko per pastaruosius du mėnesius, bu­
vo, regis, didžiausia ligi šiol padaryta jos klaida.
Akimirką rūpesčių dėl drabužių debesis išsisklaidė, ir jai
staiga toptelėjo nemaloni mintis. Ir ką gi aš darau?
Nieko, mintyse pasiteisino. Nieko nedaro. Tik su kai kuo
susitinka puodelio kavos. Su draugu. Su draugu, kuris yra
vyriškis. Tad kas čia tokio? Ji gyvena ne musulmonų krašte,
kuriame būtų užmėtyta akmenimis, jei būtų viešai pastebėta
su vyriškiu, kuris nėra jos vyras arba brolis. Šiaip ar taip, jis
net ne jos skonio. Ji tik nori pasilinksminti. Tai niekam ne­
pakenks. Tačiau ji atmetė atgal savo gražius plaukus, pajutu­
si pagyvėjimą, jaudulį ir virpulį.
Galų galę nusprendė: juodos kelnės ir aptempti rausvi marš­
kinėliai. Ji pažvelgė į veidrodį ir išvydo save jo akimis. Jo pa­
garba ir dėmesys buvo maloniai akivaizdūs, o ji jautėsi graži
ir galinga.
Kava, griežtai priminė sau, švytruodama į gatvę. Ir daugiau
nieko. Tai kur čia žala? Ir nustūmė šalin kaltę ir nuojautą,
kurios šleikščiai graužė jai skrandį.

Ešling įlėkė į alinę. Ji vėlavo. Ir vėl.

- Markai, - sužiopčiojo. - Atsiprašau. Ta kalė Liza paskuti­
nę minutę nusprendė įtraukti mano straipsnį apie jodinėjimą.
Nori „nuotaikos" lapkričio numeriui, - ji niekinamai pavartė

437
akis, bet, laimė, Markas nesupyko. Taigi jam, regis, per daug
neprailgo kone pusvalandį smaksoti vienam bare.
- Aš tik greit maktelsiu keturgubą degtinės su tonikų, tada
eisime užkąsti, gerai? Ar tau tilps kitas bokalas?
M arkas atsistojo.
- Sėskis, žurnale sunkiausiai dirbanti moteriške. Aš atnešiu
gėrimus. Ar tikrai nori keturgubos?
Ešling dėkinga susmuko į kėdę.
- Ačiū. Pakaks ir dvigubos.
Markas, grįžęs su gėrimu, atsisėdo ant kėdės ir tarė:
- Klausyk, tik noriu tau priminti, kad šešioliktą dieną va­
žiuoju į Edinburgą. Į festivalį.
- Rugpjūčio šešioliktą? - Ešling buvo priblokšta. Per miglą
prisiminė, kad jis lyg ir buvo apie tai užsiminęs. - Tačiau dviem
savaitėms... - ji išsigando ir paklaiko. - Man labai gaila, M ar­
kai, bet negalėsiu su tavimi važiuoti. Iš tikrųjų, tu nė nenu­
tuoki, kas yra darbas. Mes nusikalę, o dar šitiek darbo, ren­
giant pristatymo vakarėlį, jau nekalbu apie žurnalą...
M arko veide šmėstelėjo mina, rodanti, kad jis įsižeidė.
- Galėčiau pamėginti ištaikyti savaitgalį, - sulaikiusi kvapą
pasiūlė ji. - Nors, pasak Lizos, triūsime visus savaitgalius, gal
jei gražiai paprašyčiau, ji...
- Nesivargink.
Jai labai nepatikdavo, kai jis imdavo taip elgtis. Visą laiką
būdavo mielas, bet, vos pasijutęs nesaugus arba vienišas, tap­
davo šaltas ir agresyvus, o prieštara jai būdavo nepakeliama.
- Aš pasistengsiu, - desperatiškai pažadėjo ji. - Tikrai pasi­
stengsiu.
- Nesivargink.
- Klausyk, - prabilo ji drebančiu balsu, - pasibaigus rug­
pjūčiui darbo gerokai sumažės. Gal mudu net galėtume kur
nors išvažiuoti. Pavyzdžiui, praleisti savaitę Graikijoje ar ki­
tur. Pralinksmėk, - švelniai ragino, žvelgdama į akmeninį jo

438
veidą. Vis tiek jokios reakcijos. - Nagi, komike, - meilika­
vo. - Vienas iš garsiausių Airijos komikų, prajuokink mus.
Markas beveik katapultavosi iš savo kėdės.
- Tave prajuokinti! - sušuko, netikėtai išliedamas pribloš­
kiantį įniršį. - M ano sumautas vakaras baigėsi. Juk neprašau
parašyti žurnalo straipsnio apie orgazmus, kai esi tam nenu­
siteikusi, ką?
Ešling apstulbo.
Tada Markas parėmė kaktą ranka.
- Ei, atleisk, - sumurmėjo pavargusiu balsu. - M an iš tikrų­
jų labai gaila.

- Suprantu, - su lediniu mandagumu tarė Liza. - Taip, per­

skambinsiu. - Tada ji trenkė ragelį ir sušuko: - Sikniai, šik-
niai, šikniai!
Bernardas nepatenkintas pasakė:
- Kas per kalba.
Bet niekas jo nepaisė.
- Ronano Kitingo vadybininkas, - riktelėjo Liza, nors re­
dakcijai buvo visai neįdomu, - yra prakeiktame susitikime.
Neaišku kelintą šimtąjį kartą. Iki lemiamosios dienos liko trys
savaitės, o mes vis dar neturime įžymybės laiško.
Iš nevilties ji krito ant telefono, paskui pamatė, kad į ją
stebeilija Džekas. Jis sunerimęs kilstelėjo antakius, tarsi klaus­
damas, ar ji gerai jaučiasi. Jis dažnai taip elgdavosi. Nuo ta­
da, kai Liza apsiverkė jo kabinete, juto nuolatinį tylų jo palai­
kymą. Tai tarsi tik jiems suprantamas artumas, kurio jis niekam
kitam nerodydavo.
Tačiau kas iš to, kad jis kilnoja jai antakius, suirzusi pagal­
vojo. Labai ačiū, bet jai labiau patiktų, kad dėl jos kilnotųsi ir
kitos jo kūno dalys. Atvirai šnekant, jis ką tik nutraukė santy­
kius, ir jam, žinoma, reikia laiko atsigauti. Bet jis turėjo tam,
ooooo, bemaž dvi savaites, kiek dar jam reikia?

439
 Ji liūdnai šyptelėjo. Ir ji nebuvo geriausios formos, ypač po
Oliverio apsilankymo. Norėjo parlėkti atgal į Londoną, atsi­
gulti su juo į lovą ir niekados nebeišeiti. Deja, jis net nepaskam­
bino, ir aišku, kad to nepadarys, bet gyvenimas turi tęstis...
- Tave slegia įtampa? - Džekas priėjo ir atsisėdo ant jos
stalo.
Ji buvo mirtinai įžeista.
- Ne tik, supranti, - atsiduso ji, - tos sumautos garsenybės.
- Tu niekados nepasiduodi, - jo žavėjimąsi buvo galima fo­
tografuoti. - Gal tau reikia šiek tiek atsipūsti? Ką manai apie
sušį priešpiečiams? Vaišinu.
- Norėčiau, - žodžiai ištrūko greičiau, nei būtų galėjusi juos
sulaikyti, mat juos paskatino vaizdas, kaip ji valgo sušius nuo
nuogo jo kūno.
- Hm, ką sakei? - jo juokas buvo maloniai nepadorus.
- Nieko, - ji tūžmingai pasižiūrėjo į jį, bet vis dėlto buvo
patenkinta ir negalėjo sutvardyti gudrios šypsenos. Jie ilgai
nenuleido vienas nuo kito akių, tačiau flirto įtampą nutraukė
kvatojimas.
- Taigi nori mane išsivesti? - paklausė ji.
- Ak, ne, atleisk, neturiu tam laiko. Bet gal užsisakykime,
kad atneštų čia, kaip aną sykį?
- Tą jūsų nešvarų darbą paveskit padaryti kam nors kitam, -
atšovė Triks.
- Aš nueisiu, - nustebino visus Džekas. - Ar dar kas nors
norėtų? Kaip tu, Ešling?
- Ne, ačiū, - pyktelėjo Ešling, jai buvo kilęs įtarimas, kad
yra jo globojama.
- Tikrai?
- Taip.
- Net jeigu atneščiau mažiausiai bauginančius gabalėlius ir
padėčiau suvalgyti?
-N e.

440
 - Gerai, išeinu, - pranešė Džekas. - Ir atsipalaiduok, - p a­
tarė Lizai. - Viskas puikiai klostosi.
Nors Liza buvo sakiusi, kad jų darbas - šlamštas ir nesą­
monė, o tas žurnalas - šūdo gabalas, ji negalėjo nuneigti, kad
reikalai nebuvo pajudėję į priekį. Jau buvo sutvarkyti knygų,
filmų, muzikos ir vaizdajuosčių puslapiai. Taip pat horoskopai,
Triks paprastos merginos straipsnis, straipsnis apie seksualiau­
sius viešbučių miegamuosius, Ešling reportažas apie salsą, nuo­
stabus Džaspero Frenčo puslapis apie valgius, apybraiža apie
airių aktorę, vaidinusią daug ginčų sukėlusioje erotinėje pje­
sėje, romanisto skiltis „M ano diena" ir M arko „Vyro pasau­
lis", labai patikęs visiems. Ir dar, žinoma, tas madų puslapis.
Pirmuosiuose aštuoniuose žurnalo puslapiuose buvo prista­
tomos keturios labai šiuolaikiškos kylančios airių žvaigždės:
rankinių dizainerė, didžėjus, asmeninis treneris ir spalvingas
gamtosaugininkas - skambių frazių karalius. Beveik parengtas
sąrašas „Kas madinga ir kas ne". Kone visą Liza sugalvojo
per penkias minutes ir davė Ešling užbaigti. Pasak Lizos sąra­
šo, vaikščiojimas po kalnus yra „madingas", o Hilfigeris ne.
- Ar vaikščioti po kalnus madinga? - nustebo Ešling.
Liza gūžtelėjo pečiais:
- Neturiu nė menkiausio supratimo. Bet tai gražiai derinasi
su Hilfigeriu*.
Kaip ir turinys, žurnalas buvo pu iku s. Spalvos, nuotraukos
ir šriftas mažai skyrėsi nuo kitų moteriškų žurnalų, bet „Ko-
lin" atrodė, regis, šiuolaikiškiau ir madingiau. Liza išvedė iš
kantrybės Gėrį, kol jis padarė žurnalą tokį, kokio ji norėjo.

- Kur buriuoji? - pasidomėjo Liza, Džekui išrikiavus ant jos

stalo sušius.
- Dun Lieryje, kur įplaukia laivai.

* Čia žodžių žaismas, nes vaikščiojimas po kaln u s angliškai hilliualking.

441
 - Dun Lieris, - reikšmingai sumurmėjo ji. - Nesu tenai bu­
vusi.
- Tau patiktų.
- Kada nors reikėtų nuvažiuoti.
- Reikėtų.
Ak, po velnių! Kiek mergina dar gali daryti užuominas?
Matyt, jis atsargiai žiūri į jos dinamiškumo ir puikios iš­
vaizdos derinį, toptelėjo jai. Tai būtų ne pirmas kartas. O vis­
kas dar sudėtingiau todėl, kad jie kartu dirba. Ir jos santuoka.
Ir jo nusivylimas...
Gerai! Ji suprato, kad neturi kitos išeities, išsižiojo ir tarė:
- Kai kitąkart važiuosi buriuoti, gal pasiimtum ir mane?
- Ar norėtum? - jo užsidegimas buvo toks, na, toks didelis,
kad Liza tučtuojau sumojo nesuklydusi, imdamasi iniciaty­
vos. - Ar penktadienio vakaras tiktų? - pasiūlė jis. - Pasi­
vaikščiotume molu, parodyčiau tau laivus. Tai puiku, pralin-
dėjus kontoroje kiauras dienas.
Hmmmm. Pasivaikščiojimas molu. Pasivaikščiojimas molu.
Ji abejojo, ar iš tiesų yra „vaikščiotojos“ tipo moteris.
- Labai norėčiau!
48

Klodą įbedė kulnus jam į sėdmenis, kad jis įeitų į ją giliau.

Kaskart, jam pasistūmėjus jos viduje, jai iš krūtinės ištrūkda­
vo kimus šnabždesys.
- Dieve!
Jis vėl įsiskverbė į ją.
- Stipriau!
Dar vienas stumtelėjimas.
Lovos galvūgalis ritmingai bilsčiojo į sieną, o jos plaukai
buvo susivėlę ir šlapi nuo prakaito. Ji prisispaudė dar arčiau,
vis kylant ir kylant pasitenkinimo bangelėms, ir įsisuko į m a­
lonumo verpetą. Sulig kiekvienu pasitenkinimo siūbtelėjimu
ji manė, jog tai jau arti, kol ją perliedavo kitas, dar nuosta­
besnis virpulys. Paskui, pasiekusi viršūnę, ji sudrebėjo ir pa­
juto malonumą savo pirštų galiukuose, plaukų folikuluose,
pėdose.
- Dieve, - aiktelėjo ji.
Jis, matyt, taip pat baigė, nes švokšdamas ir šlapias gulėjo
ant jos ir visu svoriu spaudė ją prie lovos. Juodu ramiai tyso­
jo, dūsuodami ir pailsę, kol ji pajuto, kad prakaitas ima vėsti.
Tada išsilenkė po juo ir šiurkščiai nustūmė nuo savęs.
- Renkis, - paliepė. - Paskubėk, nes iš darželio turiu pasi­
imti Molę.
Tai buvo trečias jų kartas. Po kiekvieno pasimylėjimo ji tap­
davo šiurkšti, kone šalta.
- Ar galėčiau palįsti po dušu?
- Tik greitai, - atžariai atsakė Klodą.
Kai jis išlindo iš vonios kambario, ji jau buvo apsirengusi ir
vengė žiūrėti jam į akis. Paskui sustingo, pauostė orą ir nega­
lėdama tuo patikėti sušuko:

444
 - Ar užuodžiu Dilano odekoloną po skutimosi?
- Regis, taip, - sumurmėjo jis, širsdamas dėl tokios klaidos.
- Ar tau negana, kad dulkini jo žmoną jo lovoje? Ar turi
nors kiek pagarbos?
- Atsiprašau.
Tyliai atgailaudamas, jis šmurkštelėjo j drabužius, jos nu­
plėštus nuo jo vos prieš valandą.
- Kada vėl tave pamatysiu? - jam nepatikdavo toks klausi­
mas, bet ką padarysi. Buvo pametęs dėl jos galvą.
- Paskambinsiu.
- Galiu išeiti iš darbo, kada tik panorėsi.
- Aplinkui kaimynai, - Klodą kietai sučiaupė lūpas. - Jie
tikrai pastebės.
- Na, tada gali ateiti pas mane.
- Nemanau, kad tai gera mintis.
Stojo tyla.
- Tu elgiesi taip, tarsi jaustum man neapykantą, - ėmė pulti
jis.
- Aš ištekėjusi, - ji pakėlė balsą. - Turiu vaikų. Tu griauni
viską.
Prie durų, kai jis pasilenkė ją pabučiuoti, ji suirzusi tarė:
- Dėl Dievo meilės, kas nors gali pamatyti.
- Atsiprašau, - burbtelėjo jis.
Bet kai jis nusisuko, ji griebė jam už marškinių ir prisitrau­
kė prie savęs. Juodu ėmė godžiai ir pašėlusiai bučiuotis. Kai
atsiplėšė vienas nuo kito, jo ranka buvo palindusi po jos pa­
laidinuke ir minkė krūtis. Jos speneliai buvo išbrinkę ir kieti
kaip vyšnios, o jam - ir vėl erekcija.
- Paskubėk, - ragino ji, grabaliodama jo kelnių užsegimą,
ištraukdama vyrišką pasididžiavimą ir delne jausdama šilki­
nį jo švelnumą. Ji susmuko ant holo grindų, nusitraukė džin­
sus ir pasiguldė jį ant savęs. - Greičiau, mudu turim mažai
laiko.

445
 Ji išrietė sėdmenis, pasikėlė jį pasitikdama, beprotiškai jo
geisdama. Jis įėjo į ją ir ėmė baksnoti trumpais smarkiais dū­
riais. Akimirksniu ją užplūdo pulsuojantis malonumas, jis vis
stiprėjo, sklido po visą kūną ir baigėsi beveik nepakeliamu
pasitenkinimu.
Kai jie pasimylėjo, jis pravirko, įsikniaubęs į auksinius jos
plaukus.
49

Penktadienio vakarą Liza su sportiniais batais, šilkinėmis pla­

čiomis kelnėmis ir Prados viskozine berankove palaidinuke
stoviniavo prie lauko durų. Ji buvo susiruošusi į pasimatymą
su Džeku, jausdama tvinkčiojant dar nepatirtą šilumą.
Sustojo automobilis. Jame sėdintis vyriškis pasilenkė ir atida­
rė dureles. Liza, tarytum kokia prostitutė, kurią paima klientas,
įlipo į vidų. Ji užsidengė ausis, kad negirdėtų monotoniškų
Fransinos ir kitų vaikų šūksnių: „O ooooooo!“, „Sek-zualu\“,
„Liza turi vaikiną!", ir juodu su Džeku nuvažiavo.
- Ei, pasirodei, - išsišiepė jis.
- Regis, taip, - ji spoksojo pro langą, tramdydama pasiten­
kinimo šypseną. Jis nervinasi. Na, tikriausiai taip jaučiasi abu.
Dangus, mieste buvęs nuostabiai giedras, važiuojant paže-
mėjo, pasunkėjo ir nusidažė pilkšvai mėlyna spalva. Kai jie
išlipo iš automobilio Dun Lierio prieplaukoje, Džekas suabe­
jojo dėl oro.
- Gali lyti. Gal nenori vaikščioti?
Bet Liza buvo nusiteikusi žaismingai ir optimistiškai. Lietus
neišdrįs prapliupti.
- Kodėl ne, eime.
Ir juodu patraukė molu.
N uo pernelyg ryškių saulės spindulių, kurie skverbėsi pro
pritvinkusius debesis, viskas atrodė kone siurrealistiškai. To­
kios šviesos nutvieksti žolių kuokšteliai buvo haliucinogeni­
nio žalumo. Pilki molo akmenys Lizai atrodė rausvi. Kiekvie­
nas kvailys būtų pasakęs, kad netrukus pils kaip iš kibiro, bet
Liza netikėjo, jog taip bus.
Taigi štai koks tas vaikščiojimas, galvojo ji, juodviem žings­
niuojant molu. Ne taip ir blogai. Bet oras kvepėjo keistai.

447
 - Gaivu, - tarė Džekas. - Matai tenai tą, - didžiuodamasis
parodė į laivą. - Jis mano.
-T as? - labai susijaudinusi Liza mostelėjo tviskančių baltu­
tėlių rūmų link.
- Ne, anas.
- O, - tik tada Liza pastebėjo šalia jų prigludusį paprastą
nudrengtą laivelį. O ji manė, jog tai koks rąstigalis. - N uosta­
bu! - išstenėjo ji. Na, tas laiviūkštis jam patinka, taigi kodėl ji
negali apsimesti? Žiūrėk tu m an, pagalvojo, tikriausiai Džekas
man patinka.
Dar jiems nenuėjus pusės kelio, ėmė lašnoti lietus. Liza bu­
vo apsirengusi drabužius, kurie tiko daugeliu atvejų, bet tik
ne lietui. Nuogos jos rankos pašiurpo.
- Štai, apsirenk, - Džekas ėmė traukti nuo pečių odinį švar­
ką, siekiantį klubus.
- Negaliu, - žinoma, ji gali - ir galės, bet juk jis neužsigaus,
jeigu ji truputį pakoketuos ir pasispyrios.
- Gali, - jis jau gaubė jos pečius gurgždančiu švarku, ir ją
užplūdo jo kūno šiluma. Ji šmurkštelėjo rankas į dar šiltas
rankoves, rankogaliai apspaudė riešus, o švarkas prislėgė ją
savo svoriu. Švarkas buvo jai labai didelis, bet ji pasijuto jaukiai.
- Verčiau grįžkime, - tarė jis. Prapliupus lietui jie pasileido
bėgti. Atrodė, kad laikytis už rankų - natūraliausias dalykas
pasaulyje. - Tu daugiau čia nevažiuosi su manimi, - žioptelė­
jo jis, kai jie skuto kaip patrakę.
- Tai jau tikrai, - Liza išsišiepė jam, mėgaudamasi sausa jo
delno šiluma, ir dideli vyriški pirštai susipynė su mažais jos
piršteliais.
Kai jie atlėkė prie automobilio, Džekas buvo šlaput šlapu-
tėlis. Juodi jo plaukai, prisiploję prie galvos, žvilgėjo, o per
kiaurai permirkusius marškinius, prilipusius prie kūno, gun­
dančiai persišvietė plaukais apžėlusi krūtinė.
- Dieve! - apsižiūrėjęs jis apmaudžiai nusijuokė.

448
 Liza, persiėmusi puikiu humoro jausmu, sušvokštė:
- Greičiau atrakink automobilį!
Ji nukūrė prie keleivio pusės, tikėdamasi, kad jis įkiš raktą į
durų spynelę, bet pažvelgė į jį...
Vėliau, kai ji apie tai pagalvojo, nebuvo tikra, kuris iš jų
pirmasis žengė žingsnį. Tik žinojo, kad jie ūmai palinko vie­
nas į kitą, ji atsidūrė prie tvirto jo kūno, o šlapios jo šlaunys
prigludo prie josios. Jo veidas buvo nusėtas vandens lašeliais,
o sulipę mažomis sruogelėmis plaukai lindo į tamsias akis. Jo
burna priartėjo prie jos burnos.
Liza pajuto daugybę dalykų: sūrų lietaus merkiamos jūros
kvapą, šaltus lašus ant savo veido, jo burnos šilumą ir šokte­
lėjusį susijaudinimą kelnaitėse. Gražūs seksualūs dalykėliai.
Jai atrodė, kad visa tai panašu į Kalvino Kleino reklamą.
Bučinys nebuvo ilgas, iš tikrųjų jis užgeso taip ir neįsismar-
kavęs. Geriau kokybė nei kiekybė. Švelniai atplėšdamas lūpas
nuo jos lengvai pasiduodančios burnos, jis nusivedė ją prie
automobilio ir sušnabždėjo:
- Lipk.
Jie patraukė atgal į miestelį ir nuėjo į kavinę-barą, ten ji
išsidžiovino plaukus - pakišo galvą po rankų džiovintuvu. Tada
pasidažė ir plačiai šypsodamasi grįžo į barą. Ji gurkšnojo vy­
ną, jis - alų, ir abu tyliai, ramiai šnekučiavosi, daugiausia lie­
žuvaudami apie bendradarbius.
- Ar M arkas Valentainas susitikinėja su mūsų Ešling? - pa­
klausė Džekas.
- Mmmm. O ką manai apie Kelviną ir Triks?
- Tik nesakyk, kad jie - artimi draugai! - tokia mintis Dže­
ką, regis, pribloškė. - Maniau, kad ji draugauja su - kaip
vadina jį? - žuvų pardavėju.
- Taip, bet nujaučiu, jog ji su Kevinu gali ir susikukuoti.
- Bet jie juk labai nemėgsta vienas kito? Ak, supratau, -
Džekas linktelėjo. - Manyk, kaip nori.

449
 - Regis, tam nepritari? - Lizai buvo itin smalsu.
Džekas sutriko.
- Kad ir kas būtų, tavo laivas vis tiek plaukia. Bet, - jis darė
užuominą apie savo viešus vaidus su Mei ir dabar buvo tikrai
sumišęs, - tiesą sakant, nesižaviu barniais su partnere. Nors
suprantu, kad sunku tuo patikėti.
- Taigi kodėl judu su Mei?..
Džekas ėmė išsisukinėti.
- Atvirai šnekant, nežinau. M anau, iš įpročio. Iš pradžių
buvo smagu, o paskui nebemokėjome kitaip bendrauti. D a­
bar jau vis tiek! - jis nebenorėjo leistis į tolesnes kalbas, nes
vis dar jautėsi esąs ištikimas Mei, todėl šypsodamasis atsigrę­
žė į Lizą: - Dar vyno?
- Ne, nemanau...
Bet kai ji jau ketino reikšmingai padėti ranką jam ant šlau­
nies ir tarti: „Gal atneštum kavos?“, Džekas pasakė:
- Gerai, tada parvešiu tave namo.
Ir ji viską suprato. Tačiau nesvarbu, pagalvojo, ji patinka
jam. Ji turėjo jam patikti: juk pabučiavo. Jis ir negalėjo būti
meilesnis. Liza stengėsi negirdėti kuždančio vidinio balso. Jis
galėjo būti meilesnis, galėjo tave išdulkinti.

Klodą užsisvajojusi slampinėjo po virtuvę, galvodama apie

seksą, kuriuo užsiminėjo šiandien. Kai padėjo cukrų į mikro­
bangų krosnelę, o pieną supylė į skalbyklę, Dilanas sunerimęs
pažvelgė į ją. Ir ėmė svarstyti. Jį užplūdo siaubingos mintys.
Neišreiškiamos mintys.
- Nenoriu vakarienės, - Kreigas su baisiausiu trenksmu nu­
tėškė šaukštą. - Noriu SALDUMYNŲ.
- Saldumynų, - suniūniavo Klodą ir, pasiraususi spintelėje,
ištraukė Maltesers maišelį. - Štai ir saldumynai.
Ji, regis, judėjo pagal muziką, girdimą tik jai.
- Ir aš noriu saldumynų, - ėmė zirzti Molė.

450
 - Ir aš noriu saldumynų, - melodingai užkniaukė Klodą,
padėdama kitą maišelį.
Dilanas apstulbęs stebeilijo į ją.
Žaismingu mostu ji atplėšė Molės saldumynų maišelį ir iš­
traukė vieną skanėstą, laikydama jį tarp nykščio ir smiliaus.
- Tau? - linksmai paklausė Molės. - Ne, tai man, - nepaisy­
dama suirzusios Molės prieštaravimų, įkišo saldėsį tarp su­
čiauptų lūpų, truputį įtraukė vidun, paskui susikišo į burną ir
ėmė jį volioti, aiškiai jausdama didžiulį malonumą.
- Klodą? - Dilano balsas palūžo.
- Hmmm?
- Klodą?
Ji akimoju atsitokėjo ir įnirtingai sutriauškino saldėsį.
-K ą?
- Ar gerai jautiesi?
- Puikiai.
- Atrodai truputį išsiblaškiusi.
- Nejaugi?
- Apie ką galvoji? - išgirdo Dilanas savo balsą.
Ji žaibiškai atsakė:
- Galvojau, kad labai tave myliu.
- Tikrai? - nepatikliai pratarė Dilanas. Jis blaškėsi. Vargu
ar gali tuo patikėti, bet labai norėjo...
- Taip, tikrai, tikrai myliu tave, - ji prisivertė apkabinti jį.
- Garbės žodis? - jis pažvelgė jai į akis.
Ji ramiai sutiko jo žvilgsnį:
- Garbės žodis.
50

Prasidėjus rugpjūčiui, įtampa padidėjo. Pirmajame numeryje

dar buvo spragų, jas stengiantis užpildyti atsirasdavo visokių
sunkumų. Interviu su Benu Afleku buvo atšauktas, nes akto­
rius apsinuodijo maistu, atsisakyta reportažo iš batų parduo­
tuvės, nes ji buvo netikėtai uždaryta, o straipsnis apie seksua­
liai aktyvias vienuoles pasirodė esąs pernelyg seksualus ir
pavojingas juridiniu požiūriu.
Vieną dieną atsirado tiek beviltiškai daug žlugdančių kliū­
čių, kad apsipylė ašaromis ir Ešling, ir Mersedes. Net Triks
akys ėmė įtartinai blizgėti. (Tada ji išdūmė iš kontoros į arti­
miausią parduotuvę, ten nušvilpė auskarus ir grįžo daug ge­
riau nusiteikusi.)
Prie visų darbuotojų bėdų prisidėjo ir tai, kad jie negalėjo
sau leisti tokios prabangos ir skirti pirmajam numeriui visą
savo laiką ir dėmesį. Jie taip pat triūsė ir prie spalio bei lap­
kričio numerių. Be to, sąmyšio įkarštyje Liza sušaukė re­
daktorių susirinkimą, kuriame buvo aptariam as gruodžio
numeris.
Tačiau ji nebuvo - nepaisant nuožmaus pasipriešinimo -
„vergus išnaudojanti kalė“ . Gruodžio filmai buvo iš anksto
apžvelgti rugpjūtį. Jei kurio nors filmo žvaigždė būtų tuo me­
tu atvykusi į miestą, būtų reikėję parengti su ja pokalbį tuč­
tuojau, o ne po kelių savaičių, kai „Kolin“ darbo krūvis būtų
sumažėjęs, o žvaigždė išvažiavusi į kitą šalį.
Žinoma, dar laukė pristatymo vakarėlis, dėl kurio Liza bu­
vo tarsi apsėsta.
- Reikia apie jį viešai paskelbti, atkreipti visų dėmesį. N o ­
riu, kad žmonės, negavę į jį kvietimo, verktų ir graužtųsi pirš­
tus. Noriu įspūdingo svečių sąrašo, nuostabių dovanų, nepa­

45*
kartojamų gėrimų ir gardaus maisto. Pasvarstykim, - ji barš­
kino pirštais stalą, - kokį maistą galėtume patiekti?
- Gal sušių? - sarkastiškai pasiūlė Triks.
- Puiku, - Liza atsiduso, o jos akys tviskėjo. - Žinoma, ir
ką gi daugiau?
Ešling gavo užduotį sudaryti tūkstančio įtakingų Airijos as­
menų sąrašą.
- Nesu tikra, ar Airijoje yra tūkstantis įtakingų žmonių, -
suabejojo Ešling. - Ir tu nori, kad visi gautų dovanų. Iš kur
ištrauksim pinigų?
- Šiek tiek parūpins rėmėjai, galbūt kosmetikos įmonė, -
atšovė Liza.
Ji buvo dar prasčiau nusiteikusi negu visada. Praėjus trims
dienoms po kuklaus jų pasiglamonėjimo ir bučiavimosi, Dže­
kas išvyko į Naująjį Orleaną dalyvauti pasaulinėje Randolph
Communications konferencijoje. Dešimčiai dienų! Jis atsiprašė,
kad palieka visus tokiu sunkiu, įtampos kupinu metu, bet Liza
labiau apmaudavo dėl to, kad jo išvyka nugesins varomąją jų
besimezgančio romano jėgą.
- Užmeskit akį į kvietimą, - Liza švystelėjo Ešling su Mer­
sedes sidabrinę kortelę.
- Hm, gražus, - pratarė Ešling.
- Būtų gražus, jeigu jame būtų kas nors parašyta, - pasišai­
pė Mersedes.
Liza suirzusi atsiduso:
- J a m e ir yra žodžiai.
- Bet gal jie turėtų būti matomi plika akimi?
Ešling ir Mersedes pasilenkė ir ėmė sukinėti kortelę, kol švie­
sa taip ją apšvietė, kad išryškėjo žodžiai: taip pat sidabriniai,
miniatiūriniai ir sugrūsti kampe.
- Tai juos suintriguos, - niūriai pasakė Liza.
Ešling sunerimo. Visa tai pasirodė nelabai gudru. Jeigu ji
gautų tokį lapelį, šveistų į šiukšlių dėžę.

453
 Liza buvo vienai dienai nuskridusi į Londoną aptarti vaka­
rėlio gėrimų su „miksologu“ .
- Kas tas miksologas? - pasiteiravo Ešling.
- Barmenas, - sausai atsakė Mersedes. - Vargu ar šioje ša­
lyje jų stinga.
Mersedes atrodė, kad nugirdo, kaip Liza tariasi dėl botuli-
no injekcijos tai dienai, kai bus Londone, tad įtarė, jog tai ir
buvo tikroji priežastis, dėl kurios Liza susiruošė j kelionę. Ir
tikrai, kai kitą dieną grįžo, jos kakta buvo lygi ir standi. Bet
ji pateikė ir išsamų gėrimų, skirtų anaiptol ne mokinukams,
sąrašą.
Svečiai bus pasitinkami šampano kokteiliu, paskui bus pa­
tiektas martinis su citrina, kokteiliai Cosmopolitan, M anhat­
tan, kiti populiarūs svaigalai ir galų gale degtinė bei espresso
kava.
- Ak taip, surūšiavau ir dovanas, - pasakė Liza. Ar ji vie­
nintelė, kuri čia dirba? - Kiekvieną išeinantį svečią apdova­
nosime buteliuku siusiuko.
- Buteliuku k o ? - Ešling buvo pavargusi ir suglumusi. Jeigu
tai Lizos idėja, ji itin nevykusi.
- Siusiuko. Buteliuku siusiuko.
- Ketini tūkstančiui Airijos įtakingų asmenų dovanoti po
buteliuką siusiuko? - ji neturėjo jėgų juoktis. - To gero per
akis. Iš kur jo gausi? Ar ir mes visi turėsime prie šito prisidėti?
Atkarusiu žandikauliu Liza spoksojo į Ešling.
- Žinoma, iš Lancome.
Akimirksniu Ešling galvoje šmėstelėjo vaizdas, kaip šimtai
Lancome darbuotojų varo į buteliukus, skirtus Lizai.
- J i e pasielgė labai šauniai.
Kq Liza kliedi?
- Tai tik penkiasdešimties mililitrų talpos buteliukai, - Liza
toliau rėžė neprilygstamą šneką. - Bet jis atrodo gan didelis,
ar ne? - ji ištiesė mažą Oui flakonėlį.

454
 - O, - Ešling atsikvėpė, nes jai nušvito protas. - Turi galvo­
je O uiV
- Taip. Ką gi daugiau?
Man reikia atsikvėpti, pagalvojo Ešling.
Ji paskambino Markui, šis su ja pasisveikino:
- Sveika, nepažįstamoji.
- Hm, taip, cha cha cha. Gal susitinkame priešpiečiams?
- Turėsi laiko? Aš pagerbtas.
- Pusę pirmos.
Kitaip ji nebūtų su tuo susidorojusi.

- Tik paklausyk, kokią linksmą istoriją tau papasakosiu, -

Ešling buvo pasirengusi iškloti visą siusiuko Oui istoriją, bet
Markas ją sąmojingai pertraukė:
- J u k aš - komikas?
Apstulbusi Ešling dėbtelėjo į jį.
- Kas tau f
- Nieko, - Markas ūmai nusižemino: - Oi, atsiprašau.
- Ar tu toks dėl to, kad aš labai apsikrovusi darbais? - Eš­
ling ryžtingai ėmėsi sunkaus reikalo. Juodu buvo nerimtai su­
sivaidiję vos keletą kartų, ir tai tik todėl, kad buvo nepaisoma
jo jausmų. - Markai, tu esi vienintelis, galintis mane paguosti
ir nuraminti. Seniai nemačiau Klodos, Tedo, Džoi ir kitų ir
jau neprisimenu, kada buvau salsos pamokoje. Bet žurnalas
išeis po dviejų savaičių, ir gyvenimas grįš į įprastas vėžes.
- Tikrai, - tyliai pasakė jis.
- Ateik šįvakar, - primygtinai kvietė ji. - Labai prašau. Po
kelių dienų išvažiuoji į Edinburgą, nematysiu tavęs visą savai­
tę. Pažadu neužmigti.
Jis šyptelėjo:

* Čia žodžių žaismas: angį. k. žodis tvee (siusinti, šlapintis) tariam as

p anašiai kaip prancūziškas oui.

455
 - Juk turi kada nors pamiegoti.
- Nemiegosiu ilgai, n a ... būdrausiu gan ilgai, - darė ji užuo­
minas.
Apleido jį. Tiesą sakant, neįstengė prisiminti, kada paskuti­
nįsyk juodu mylėjosi. Tikriausiai prieš kokią savaitę, bet jau
per seniai. Nors ji kitaip negalėjo: buvo įsitempusi ir nusika­
mavusi. Iš tikrųjų bus lengviau, kai jis išvyks.
- Jei tu labai pavargusi, nenoriu tavęs versti, - jis žvelgė
susirūpinusiomis akimis.
- Aš nesu pervargusi, - juk gali ištverti vieną naktį, ar ne?
Greičiau ateitų rugpjūčio trisdešimt pirmoji. Tada vėl vis­
kas bus kaip anksčiau.

Klodą susijaudinusi raudonomis akimis nužvelgė virtuvės stalą.

Nebebuvo ko lyginti. Ji viską išlygino: Dilano marškinėlius,
marškinius, glaudes, net kojines.
Kaltė, kaltė, siaubinga ėdanti kaltė. Ji vos pakentė save, no­
rėjo iš neapykantos sau nusidirti odą.
Buvo pasirengusi tvarkyti visų daiktus. Norėjo būti ištiki­
miausia žmona ir labiausiai mylinti, pasiaukojanti motina.
Kreigas su Mole turės suvalgyti viską, kas bus jų lėkštėse. Ji
tyliai sudejavo: kokia motina ji tapo? Šėrė juos visokiais sau­
sainiais, kokie tik pasitaikydavo po ranka, leido jiems nemie­
goti iki vėlumos, kaip jie to norėdavo. Gana. Ji ketino būti
labai griežta. Tiesą sakant, abejotinai pavojinga. Ir vargšas
Dilanas. Vargšelis mylintis, ištikimas, darbštusis Dilanas. Jis
to nenusipelnė. Išdavystės, siaubingo žiaurumo, to, kaip ji šaltai
jį atstūmė: užmezgusi šį meilės romaną, ji neleido jam net prie
jos prisiliesti.
Meilės romanas. Krūtinėje jai užgniaužė kvapą. Ji įsipainio­
jo į meilės romaną. Ją svaigino to nuotykio rimtumas. O kas
bus, jeigu ji bus užklupta? Kas, jei Dilanas tai atskleis? Nuo
tos minties jai vos nesustojo širdis. Reikia liautis. Tučtuojau.

456
 Ji nepakentė savęs, nepakentė to, ką darė, o jeigu nutrauks
santykius, kol niekas neišsiaiškino, viskas bus gerai, tarsi nie­
ko ir nebuvo. Įkvėpta ryžto, ji pakėlė telefono ragelį.
- Labas, tai aš.
- Noriu, kad šis romanas baigtųsi.
Jis atsiduso:
- I r vėl?
- Noriu pasakyti, kad nebesimatysiu su tavimi. Neskam­
bink man ir nebesilankyk mano namuose. Myliu savo vaikus,
myliu savo vyrą.
Po pauzės, kurios metu buvo girdėti traškesys, jis tarė:
- Gerai.
- Gerai?
- Gerai. Aš suprantu. Lik sveika.
- Lik sveika?
- O ką dar norėtum išgirsti?
Ji padėjo ragelį ir staiga pasijuto apgauta. Kur atpildas už
tai, kad teisingai pasielgė? Atvirkščiai, ji pajuto nepasitenki­
nimą, tuštumą ir kančią. Jis net nesistengė kovoti. O ji manė,
kad eina dėl jos iš proto. Niekšas. Anksčiau puoselėjo idiotiš­
ką mintį, kad užadys skyles Dilano kojinėse, desperatiškai
stengdamasi parodyti meilę jam. Bet kai nusliūkino į virtuvę,
visas namų šeimininkės pasiryžimas buvo išgaravęs. Velniop,
abejingai pagalvojo, Dilanas galės nusipirkti naujas kojines.
Kone prieš savo valią ji nuskuodė atgal į holą, čiupo telefo­
ną ir paspaudė perskambinimo mygtuką.
- Alio, - atsiliepė jis.
- Nedelsdamas atvažiuok, - jos balsas buvo verksmingas ir
piktas. - Vaikų nėra, turime laiko iki keturių.
- Jau važiuoju.

Ešling išėjo iš kontoros tik pusę devynių. Ją kamavo šleikštu­

lys, ji buvo išsekusi, taigi nebūtų ištvėrusi dešimties minučių

457
kelio pėsčiomis iki namų, todėl pasigavo taksi. Atsilošusi pa­
tikrino mobiliojo žinutes. Tik viena. Iš M arko. Šįvakar neat­
eis pas ją, nes turi eiti į spektaklį. Ačiū Dievui, atsiduso. D a­
bar galės paskambinti Klodai, o paskui ners tiesiai į lovą. O
po dviejų savaičių, kai viskas bus baigta, ji užsiims M arku...
Išlipusi iš taksi, susidūrė su Bū, po jo akimi buvo mėlynė.
- Kas atsitiko!
- Šeštadienio vakaras labai tinka muštynėms, - šmaikščiai
atsakė. - Prieš kelis vakarus. Girtas tipelis užsimanė peštis.
Ak, tie gyvenimo gatvėje džiaugsmai!
- Tai siaubinga!
Žodžiai išsprūdo greičiau, nei Ešling būtų galėjusi juos su­
laikyti.
- Gal neprieštarausi, jei paklausiu, kodėl, hm, esi benamis?
- Karjeros žingsnis, - visiškai rimtai pasakė Bū. - Prašyda­
mas išmaldos, kasdien uždirbu du šimtus svarų, tiek gauna
visi benamiai, argi neskaitei laikraščiuose?
- Tikrai?
- Ne, - sarkastiškai pasišaipė jis. - M an pasiseka, jei sužve-
joju du šimtus pensų. Tai sena istorija. Jokio darbo, jei neturi
gyvenamosios vietos adreso, ir jokio adreso, jei neturi darbo.
Ešling buvo apie tai girdėjusi, bet niekuomet nemanė, jog
taip iš tikrųjų būna.
- Bet ar tu neturi, hm, supranti, šeimos, kuri tau padėtų?
Pavyzdžiui, tėvų?
- Ir taip, ir ne, - jis sukikeno ir paaiškino: - M ano vargšė
mama yra prastos sveikatos. Protelis pasimaišęs. O tėtis įspū­
dingai išnyko, kai man buvo penkeri. Taigi buvau atiduotas į
globos namus.
- O Dieve, - Ešling gailėjosi, kad įsivėlė į tokį pokalbį.
- Taip, aš - tipiškas benamio pavyzdys, - liūdnai tarė Bū. -
Tai labai nesmagu. Tiesą sakant, negalėjau išbūti nė vienuose
globos namuose, nes norėjau gyventi su savo mama, todėl

458
sugebėjau prasiskinti sau kelią per švietimo sistemą, nelaiky­
damas nė vieno egzamino. Todėl, net ir turėdamas savo būsto
adresą, tikriausiai vis tiek negaučiau darbo.
- Kodėl nesikreipi j nakvynės namus?
- Tenai pirmiausia priimamos moterys ir vaikai. Jei pa­
stočiau, turėčiau daugiau galimybių. Tačiau bevaikiai vyrai,
manoma, gali pasirūpinti savimi, todėl jiems nedaroma jokių
nuolaidų.
- O bendrabutis? - Ešling buvo girdėjusi, kad tokie yra.
- Jame jokių kambarių benamiams. Šiame mieste gausybė
benamių.
- Ak. Ak, tai baisu. Viskas siaubinga.
- Atsiprašau, Ešling, sugadinau tau dieną, ar ne?
- Ne, - atsiduso ji. - Ši diena ir šiaip nebuvo sėkminga.
- Ei, aš baigiau „Nelemtas dienas44, - šūktelėjo jai įkandin
Bū. - Tie serijiniai žudikai tikrai žino, kaip žaloti. Ir jau įpusė-
jau „Surūšiuota!“ Viename puslapyje suskaičiavau trylika žo­
džių „dulkintis44.
- Įsivaizduoju, - ji neturėjo jėgų klausytis Bū knygų „ap­
žvalgos44.
Ešling sunkiai užplumpino laiptais, prisipylė taurę vyno ir
pasiklausė atsakiklio. Vėl atėjo seniai girdėtos žinutės iš Cor-
mac. Aišku, kad hiacintų svogūnėliai bus atvežti kitą savaitę,
o tulpių reikės dar palaukti.
Tada susidrovėjusi Ešling paskambino Klodai. Jos nesišne-
kėjo jau keletą savaičių, iš tiesų, nuo ano savaitgalio, kai bu­
vo išvykusi į Korką.
- Aš labai labai atsiprašau, - nusižeminusi kalbėjo Ešling. -
Turbūt nepasimatysim, kol pasirodys tas sumautas žurnalas.
Dažniausiai užtrunku darbe iki devynių vakaro ir esu taip nu­
sikalusi, kad vargiai prisimenu savo vardą.
- Nieko tokio. Ketinu išvažiuoti.
- Atostogauti?

459
 - Kitą savaitę išvažiuoju viena kelioms dienoms. Į sveika­
tingumo centrą Viklove... Nes esu įsitempusi ir persidirbusi,
- užbaigė Klodą, įnirtingai teisindamasi.
Staiga Ešling labai aiškiai prisiminė, kaip Dilanas buvo su­
sirūpinęs dėl Klodos ir kaip juodu šnekėjosi. Akimirksniu ją
persmelkė labai labai bloga nuojauta. Nelaimės grėsmė. Klo­
dą kėlė šiokį tokį nerimą ir balansavo ties didžiule paslapties
atskleidimo riba.
Ešling pajuto kaltę ir baimę.
- Klodą, kažkas tau darosi, ar ne? Labai atsiprašau, kad
nebuvau su tavimi. Leisk tau padėti, prašau, leisk padėti, turi
išsipasakoti, kas tave slegia.
Klodą tyliai pravirko, ir tada Ešling apėmė tikrų tikriausia
baimė. Kažkas iš tikrųjų buvo blogai.
- Pasakyk man, - ragino Ešling.
Bet Klodą tik sukūkčiojo:
- Ne, negaliu, aš - baisi moteris.
- Tu ne baisi, tu nuostabi!
- Tu nežinai, aš labai bloga, tu nė nenutuoki, o tu tokia
gera... - ji raudojo ir kažką padrikai vapėjo.
- Aš ateisiu, - karštai pasisiūlė Ešling.
- Ne. Ne, prašau, nedaryk to, - dar truputį pasriūbavusi,
Klodą sušniurkščiojo ir tarė: - Viskas gerai. Dabar man ge­
riau. Tikrai.
- Žinau, kad taip nėra, - Ešling pajuto ją išsisukinėjant.
- Yra, - ji buvo kone griežta.
Vos padėjus ragelį, Ešling pradėjo purtyti drebulys. Tedas.
Sumautas Tedas. Ji nujautė... Virpančiais pirštais ji surinko
jo numerį ir puolė kaltinti:
- J a u seniai tavęs nemačiau.
- O kas kaltas? - įsižeidė jis. O gal teisinosi?
- Taip, atsiprašau, kaltas darbas. Gal kur nors nueitume?
- Puiku! Šįvakar?

460
 - Hm, kaip dėl kitos savaitės?
- Ne, aš negaliu.
- Kodėl?
Tik nesakyk, nepasakyk, kad...
- Kelioms dienoms išvažiuoju.
O Dieve. Ji paliovė kvėpuoti, tarsi gavusi smūgį į pilvą.
- Su kuo?
- Su niekuo. Važiuoju į Edinburgo festivalį.
- Nejaugi?
- Taip, tikrai, - priešiškumas užnuodijo telefono linijas.
- Na, sėkmingos kelionės į Edinburgą su niekuo, - sarkas­
tiškai palinkėjo Ešling ir padėjo ragelį. Ji paprašys Marko,
kad nenuleistų nuo jo akių, kad jai pasakytų, ar matė Tedą su
Klodą arba, dar geriau, ar iš viso matė Tedą.
51

Pro sunkių, isteriškų dienų ir bemiegių naktų miglą priartėjo

rugpjūčio trisdešimt pirmoji, „Kolin“ išleidimo diena. Perne­
lyg pernelyg greitai.
Ešling pažadino baisus pažįstamas skausmas, dūręs jai ausį
it skrybėlaitės smeigtukas. Ji taip ir žinojo. Visados galėjo pa­
sikliauti savo nieko neverta ausimi, kuri pasiųsdavo pačiu ne-
tinkamiausiu metu: tai tarsi pirmas jos egzaminas, pirmoji
diena naujame darbe. Jei būtų ją apvylusi šiandien, pasak Li­
zos, „svarbiausią dieną jos darbe“, būtų beveik sužlugdžiusi
jos viltį.
Beveik, bet ne visai, niūriai pagalvojo Ešling. Ji prarijo ke­
turias paracetamolio tabletes ir įsikišo į ausį vatos gumulėlį.
Viskas susikomplikavo. Ji negalėjo pati išsiplauti riebaluotos
galvos, nes jeigu į ausį pateks vandens, prieš darbą turės nuei­
ti pas gydytoją ir įsiprašyti pas kirpėją per priešpiečius, o jų
negalėjo sau leisti.
Ji labai prašė gydytojo Makdevito priimamojo seselės, kad
anksti paskirtų vizitą, tada - maldavo gydytojo, kad duotų jai
stiprių skausmą malšinančių vaistų.
- Antibiotikai ims veikti tik po kelių dienų. Kai man skau­
da, negaliu blaiviai mąstyti.
-J u m s visai nereikėtų mąstyti, - ėmė bartis jis. - Turėtumėt
gulėti lovoje namie.
O, kad ji galėtų! Vos išplėšusi receptus, turėjo skuosti į fil­
mo peržiūrą, ten visi jos sutikti žmonės kalbėjosi su riebaluo­
tais jos plaukais. Filmas tęsėsi tris begalines valandas, per jas
ji suirzusi neramiai muistėsi ir nenustygo vietoje, galvodama
apie darbus, kuriuos galėtų nuveikti kontoroje. Tik pamanyk,
kitados jai atrodė, kad visa, kas susiję su darbu, yra žavu.

462
 Kai ėmė slinkti filmo kūrėjų sąrašas, ji griebė iš žurnalis­
to rankų pranešimą spaudai ir pasileido bėgti. Po rekordiš­
kai trum po laiko - po dešimties minučių - įsiveržė į beveik
tuščią „Kolin“ redakciją, suklupdama ant vakarinių basučių
ir painiodamasi tarp suknelių, kurių buvo pilnos spintos ir
prikabinta net ant durų. Lizos telefonas skambėjo, bet kol
ji pribėgo, žmogus jau buvo padėjęs ragelį. Ji puolė prie sa­
vo telefono - paaiškėjo, jog žuvusi paskutinė viltis užsirašy­
ti pas kirpėją ketvirtadienį per priešpiečius. Mėgino paskam­
binti į tuos grožio salonus, kurie turėjo būti dėkingi „Kolin“,
deja...
Ji išgirdo;
- Kritiška padėtis? Taip, mes žinome apie šį vakarą. Pas
mus yra Liza.
Gerai, dėl šito nebesuks galvos. Liza išnaudos visą jų laiką.
Skambučiai į kitas kirpyklas atskleidė, kad Mersedes, Triks,
Dervla, net ponia Morli ir baidyklė Šauna, norėdamos pasi­
gražinti, pasinaudojo „Kolin“ vardu.
Atsiprašau? Ir kas aš per sumauta idiote?
Bet ji neturėjo kada save plūsti ir keikti: buvo bepuolanti į
paniką. Jos plaukai skleidė gaižų, sudususį kvapelį. Turės išsi­
trinkti galvą čia. Laimė, redakcija buvo užversta plaukų prie­
žiūros priemonėmis, tarp jų galėjai rasti net svarbiausią -
šampūną. Tačiau jai reikėjo pagalbos, o redakcijoje trynėsi
vienintelis Bernardas, šios dienos proga pasipuošęs savo ge­
riausia liemene, išmarginta rombų raštu.
- Bernardai, ar malonėtum pabūti mano asistentu ir padėti
išsiplauti galvą?
Bernardas išsigando.
- M an ausies uždegimas, - kantriai paaiškino ji. - M an reikia
padėti, kad į ją nepatektų vandens.
Jis susigūžė iš baimės.
- Tegu tau padeda kuri nors iš merginų.

463
 - Apsidairyk, redakcija tuščia. O mažiau nei po valandos
manęs laukia pokalbis su Najam Kjuzak, taigi turiu susitvar­
kyti tučtuojau.
- Kada grįši?
- Paskui eisiu tiesiai į viešbutį užbaigti pasiruošimų. Pra­
šau, Bernardai!
- O ne, - net susirietė jis. - Negaliu, tai būtų negerai.
Dieve! Po perkūnais! Bet ko ji tikėjosi? Bernardui keturias­
dešimt penkeri, o jis vis dar gyvena su savo motina.
- Be to, turiu eiti į kreditų sąjungą.
Ir Bernardas išmovė pro duris.
Ešling susmuko ant stalo ir vos neapsiverkė. Jai diegė ausį,
ji buvo nusikalusi ir turės eiti į vakarėlį prisiplojusiais nešva­
riais, riebaluotais plaukais, o visi kiti atrodys fantastiškai. Ji
užsidengė ranka dilgčiojančią ausį ir leido kelioms ašaroms
nuriedėti per skruostus.
- Kas atsitiko?
Ji pašoko. Tai buvo Džekas Divainas, jis įdėmiai ir beveik
su nerimu žvelgė į ją.
- Nieko, - sumurmėjo Ešling.
- Kas atsitiko?
- Šiandien vakarėlis, - apmaudžiai atsakė ji. - M ano galva
nešvari, negaliu niekaip įsisprausti pas kirpėją, negaliu pati
išsitrinkti galvos, nes man ausies uždegimas, ir niekas man
neištiesia pagalbos rankos.
- Kas tas niekas? Bernardas? Ar todėl jis taip greitai iškūrė?
Vos nepargriovė manęs, išeinančio iš lifto.
- J i s išlėkė į kreditų sąjungą.
- Ne, tai netiesa. Jis eis tenai tik penktadienį. Dieve, tu jį
labai išgąsdinai.
Džekas pratrūko nuoširdžiai juoktis, o Ešling niūriai dėbsojo
į jį. Paskui jis pasidėjo šūsnį dokumentų ir staiga sukruto.
- Tučtuojau eime, ir greičiau!

464
 -K u r?
- Į vonios kambarį trinkti tau galvos.
Ji atgręžė į Džeką liūdną veidą.
- Tu užsiėmęs.
Jis visada būdavo užsiėmęs.
- Tai truks neilgai. Eime!
- Į kurį vonios kambarį? - galų gale išstenėjo Ešling.
- Vyrų... - pratarė jis, paskui nutilo. Jie surėmė akis, tyliai
grumdamiesi. - Bet...
- Ne į vyrų, - pasakė ji kaip įmanydama tvirčiau.
- B e t...
Gana jau to, kad Džekas Divainas turi plauti jai galvą, tad
susidūrimas kaktomuša su pisuarų siena peržengtų visas ribas.
- Na gerai, - nugalėtas atsiduso Džekas.

- Tai ne visai panašu į mūsiškį, - Džekas mindžiukavo ant

slenksčio, žvelgdamas į visai nepavojingą tualetą, tarsi jis bū­
tų nuostabus ir net šiek tiek bauginantis.
- Eikš, - trumpai tarstelėjo Ešling, stengdamasi nuslėpti ne­
patogumą ir sumišimą. Ji paėmė guminę dušo žarną ir paban­
dė užmauti ant čiaupo. Bet ji nesėkmingai susiplojo ir susiga­
rankščiavo. - Niekam tikęs šlamštas, - ji sukando žandikaulį.
Ar galėjo ši diena susiklostyti dar blogiau?
- Duok ją man, - jis pasilenkė prie jos, o ji vikriai pasitrau­
kė jam iš kelio. Vienu trūktelėjimu aukštyn jis užmovė žarną
ant čiaupo.
- Ačiū, - sumurmėjo Ešling.
- Kas dabar? - jis žiūrėjo, kaip ji, pakišusi rankas po van­
dens srovelėmis, reguliuoja vandenį, kol jis pasieks tinkamą
temperatūrą.
Ešling palenkė galvą į baltą porcelianinę kriauklę.
- Pirmiausia sušlapink plaukus. Ir saugok ausį, - viešpatie,
ji būtų įstengusi tai padaryti ir pati!

465
 Jis neryžtingai paėmė šniokščiančią dušo galvutę ir šliūkš­
telėjo jai ant galvos bandomąją vandens čiurkšlę. Rudi jos
plaukai akimirksniu pasidarė glotnūs ir juodi.
- Turi sušlapinti visus, - dusliai šūktelėjo.
- Žinau! - ji pajuto, kad jis pradėjo nuo kairiosios ausies -
sveikosios - pakeldamas plaukus, metodiškai skirstydamas
juos į sruogas, sušlapindamas jas, paskui persikeldamas prie
plaukų linijos ir žemyn kaklo link. Tai kuteno, bet maloniai.
Kai jis išsitempė, norėdamas pasiekti visus plaukus, ir p a­
silenkė virš jos nugaros, jo šlaunis atsidūrė visai prie pat jos
šono. Ji pajuto sklindančią nuo jo šilumą ir labai aiškiai su­
vokė, kad durys uždarytos. Juodu vieni. Ešling išmušė pra­
kaitas.
Bet vanduo ėmė tekėti dešiniosios ausies kryptimi, ir jos
dėmesį atitraukė išgąstis.
- Atsargiai!
- Gerai! - Džekas buvo nusivylęs. Manė, jog neblogai susi­
doroja su tokiu darbu, juolab kad jam yra tekę trinkti galvą
tik sau.
- Atsiprašau, - tarė Ešling dusliu balsu. - Bet jei vanduo
pateks į vidų, pradurs ausies būgnelį. Jau dukart buvo taip
nutikę.
- Gerai, supratau, - jis sulėtino judesius ir pirštais švelniai
braukė, nukreipdamas vandenį nuo pavojingos zonos. Keis­
ta, bet jį sujaudino odos išlinkimas užpakalinėje jos ausies
pusėje. Ta maža nekalto švelnumo linija, nuo kurios praside­
da energingas plaukų gyvenimas. Ji atrodė tokia graudi, mie­
la ir nepaaiškinamai didinga. Ir tas didžiulis idiotiškas vatos
gumulas, stirksantis iš šono... Jis nurijo seilę.
- Šampūnas, - nutraukė jo svajas Ešling. - Užlašink lašą,
tada išmuilink...
- Ešling, žinau, kaip reikia elgtis su šampūnu.
- O taip.

466
 Jis iš lėto ėmė pirštais sukti ratus, įtrindamas šampūną. Ūmai
ji pajuto malonumą. Užsimerkė ir pasidavė tam jausmui. Pas­
tarasis alinantis mėnuo nutolo, o nepakeliamas darbo krūvis
palengvėjo.
- Kaip man sekasi? - paklausė jis.
- Puikiai.
- Visados norėjau mokėti gražiai manipuliuoti savo ranko­
mis, - prisipažino jis. Jo balsas buvo ilgesingas.
- Dirbti kirpėju negalėtum, - sumurmėjo apmaudaudama,
kad turi kalbėti, nes jai labai patiko ši procedūra. - Nemoki
maivytis.
Jo stiprioms, tvirtoms rankoms darbuojantis, jos galva dilg-
čiojo nuo ekstazės. Ji mirtinai pavėluos į pasimatymą su Na-
jam Kjuzak, bet, atvirai šnekant, jai buvo nusišvilpt. Maži
jaudinantys šiurpuliukai bėgiojo palei plaukų liniją, išsisklai­
dė pervargusio kūno įtampa, o prieblandoje skendinčiame
kambaryje buvo girdėti tik Džeko kvėpavimas. Susilenkusi
virš kriauklės, ji buvo apgaubta migdančios jo šilumos. Palai­
ma... Bet pajutusi, kad bunda geismas, išsigando. Jis paėmė
ne tą šampūną. Ji taip ir žinojo. Tai pernelyg intymu.
Ir dar vienas dalykas kėlė jai rūpestį. Vertikalus sukietėji­
mas, kuris slankiojo aplink jos kepenis ir atsirado maždaug
toje vietoje, kur turėtų būti Džeko Divaino slėpsnos. O gal tai
tik jos vaizduotė?
- Dabar jau gali išskalauti, - tyliai tarė ji. - Ir užpilk truputį
kondicionieriaus, bet sukis greičiau. Aš pavėluosiu.
Tai Džekas Divainas. Jos viršininkės bosas. Ji nežinojo, kas
dedasi, bet kad ir kažin kas, tai buvo labai keista.
Kai tik jis baigė, ji nuspaudė vandens perteklių, tada pam a­
tė, kaip jis atneša rankšluostį.
- Galiu ir pati, ačiū, - jai užėmė kvapą.
Veidrodyje jų akys susidūrė. Ji ūmai nukreipė žvilgsnį nuo
juodų jo akių. Buvo sutrikusi, sumišusi...

467
 Visados taip pasijusdavo šalia jo, tačiau dabar jausmai buvo
nepalyginti stipresni.
- Ačiū, - mandagiai išspaudė ji. - Labai padėjai.
- Nėr už ką, - jis nusišypsojo, ir nuotaika pasikeitė taip
smarkiai, kad vėliau ji svarstė, ar jai tik nepasigirdo tokie jo
žodžiai: - Nesu jau toks didžiulis pabaisa, kaip visiems jums
atrodo.
- Ne, mes ne...
- Aš tik sunkiai dirbantis tipelis.
- Hm, tiesa!
- Na, dabar iš kiek lažinamės, kad Triks nutvers mane, išei­
nantį iš moterų tualeto?
Ešling akimirką pagalvojo ir atsakė:
- Iš dešimties svarų.
/ "
52

Kai Džekas pasirodė Herbert Vark viešbutyje, vakarėlis jau

buvo įsismarkavęs. Jame buvo tikra spūstis. „K olin“ n u ­
meriai gulėjo ant stalų, sudėti didžiulėmis blizgančiomis
krūvomis, o merginos buvo išsirikiavusios į labai efektingą
konvejerį - jos turėjo sutikti ir užimti laukiamus įtakingus
asmenis.
Pirmoji trumpo stabtelėjimo vieta buvo Liza, visa išsiblizgi­
nusi ir vylingai švytinti, turbūt kaip niekada graži. O štai ir
Ešling, kerėpliškai atrodanti su suknele ir aukštakulniais, tik­
rino kvietimus pagal sąrašą. Mersedes, gyvatiškai laiba su juo­
du blizgančiu drabužiu, atėjusiesiems segė ženkliukus su pa­
varde, Triks, menkai teapsirengusi, nurodinėjo žmonėms, kur
yra drabužinė. Gražūs jauni vyrai ir moterys siuvo su padėk­
lais, ant kurių puikavo kokteiliai suaugusiesiems.
- M adam redaktorė, - Džekas stabtelėjo priešais Lizą.
- Labas, tai aš turiu sveikintis! - išsišiepė ji.
- Gerai, tada pasisveikink su manimi.
Ji pabučiavo jam į skruostą ir, parodijuodama bjaurią žur­
nalo redaktorę, sušuko:
- Brangusis, kaip pasakiškai nuostabu susitikti su jumis!
Beje, kas esate jūs?
Džekas nusijuokė ir nuėjo prie Ešling, ši pakėlė akis nuo
sąrašo.
- O, labas, - netikėtai žaismingai pasisveikino ji. - Divai­
nas. Džekas. Sąraše jūsų nerandu. Kas jūs? Įtakingas ar galin­
gas asmuo?
- Nei toks, nei anoks, - jis perliejo žvilgsniu juodą laisvą jos
tiesaus kirpimo suknelę. - Puikiai atrodai, - bet iš tikrųjų tu ­
rėjo galvoje: „Atrodai kitokia“ .

470
 - Retai kada apsivelku suknelę, - prisipažino Ešling. - Ir
jau spėjau suplėšyti pėdkelnes.
- Kaip pasisekė šukuosena?
- Pats įvertink, - ji nerangiai apsisuko.
Kitos moterys su lygių trumpų plaukų šukuosena atrodytų
elegantiškai ir grakščiai; o Ešling ji teikė žavaus paprastumo,
ir jam truputį dilgtelėjo širdį.
- O ausis?
- Kuri ausis? - linksmai paklausė Ešling, tada kilstelėjo šam­
pano kokteilį. - Į sveikatą! Visai nebeskauda. Dabar prašy­
čiau žengti toliau.

Liza visą vakarą priiminėjo sveikinimus. Vakarėlis buvo tik­

ras triumfas: atėjo visi. Nuodugnios paieškos padėjo atkasti
tik šešis šimtus keturiolika įtakingų Airijos asmenų, bet, re­
gis, nė vienas nepasididžiavo ir atvyko. Kambarys ūžė nuo
liaupsių ir linkėjimų. Tai buvo nuostabu!
Nors ir būta nesėkmių spaustuvėje, „Kolin“ puikiai pavy­
ko. Blizgūs ką tik iškepto žurnalo puslapiai dar garavo spaus­
tuvės šiluma. Tik vienuoliktą vakaro Liza gavo įžymybės laiš­
ką. Jį sukurpė pagrindinis ką tik susikūrusios vyrukų grupės
Laddz dainininkas Šeinas Dokeris, nervingas jaunuolis, su ku­
riuo Liza susipažino prieš kelis mėnesius per vieną renginį. Jis
tapo bona fide* numylėtiniu, jo namų sienomis it kokios bež­
džionės repečkojosi paauglės.
Šeinas prisiminė Lizą. Ir kaip būtų galėjęs pamiršti vienin­
telį žmogų, kuris buvo jam toks malonus per daugybę mėne­
sių? Jei tik iškraustys iš savo stalčiaus paaugles, bus laimin­
gas, galėdamas parašyti laišką. Ir visi pritarė, kad jo straipsnis
turi patrauklaus šviežumo ir gyvumo, kurio neįstengtų per­
teikti žilagalviai senieji rokeriai.

* Čia: tikru (lot.).

471
 Nuo Lizos veido neišnyko graži plati šypsena. Ir kas prieš
keturis mėnesius būtų galėjęs pamanyti, kad jai pasiseks nu­
veikti tokį titanišką darbą? Ir kad dėl to ji taip puikiai jausis?
Išsisprendė net ir reklamos reikalai: visiems susuko galvas
Fridos Kieli nuotraukos su benamiais. Visų svarbiausių mados
namų spaudos biurai suprato, kad „Kolin“ - ne provincialus
žurnaliūkštis, o jėga, su kuria reikia skaitytis. Jie ne tik įdėjo
didžiules brangias reklamas, bet ir, tiesą sakant, paprašė, kad
jų kolekcijos būtų reklamuojamos ir būsimuose numeriuose.
- Sveika, Liza, - ji atsigręžė ir išvydo Ketę, savo kaimynę,
laikančią padėklą su sušiais.
- O, sveika, Kete.
- Ačiū, kad parūpinai man šitą darbą.
- Nėra už ką.
- Keli žmonės teiraujasi, kur yra dešros suktinukai.
Liza nusijuokė:
- J ų ir neturėtų čia būti.
- Paragavau to sušio, - prisipažino Kėtė. - Visai nieko.
Iš paskos svirduliavo Markas Valentainas, jis atrodė nusi­
kamavęs. Liza apdovanojo jį akinama šypsena. Už jo siūbavo
dar labiau nusikamavęs Džasperas Frenčas. O štai ir Kalvinas
Karteris, specialiai atskridęs iš Niujorko.
Kalvinui visi spaudė rankas ir vadino vardu.
- Nepakartojama, Liza, - jis permetė žvilgsiu išsipusčiusią
minią. - Nepakarrrtojama. Puiku, Liza, metas kalboms!
Kalvinas užšoko ant neaukštos scenos ir pradėjo nuo airiš­
kos frazės, kurią jam paraidžiui užrašė Ešling.
Jis ėmė nesuprantamai vapėti tuos žodžius ir jam, regis, ne­
labai sekėsi, nes salėje griaudėjo juokas. Žinoma, Kalvinui
visada būdavo sunku atskirti, kada žmonės juokiasi kartu su
juo ir kada - iš jo.
Paskui jis išrėžė kalbą apie Dubliną, žurnalus ir apie tai,
koks nepaprastas „Kolin“ žurnalas.

47*
 - Ir moteris, kuri pavertė tai tikrove... - jis ištiesė ranką,
norėdamas pasiekti Lizą. - Ponios ir ponai, pristatau jums
redaktorių redaktorę Lizą Edvards!
Kai kambaryje pratrūko apgirtusių žmonių plojimai, Liza
užlipo ant pakylos.
- Plok, - sušnypštė Ešling Mersedes, - kitaip lėksi iš darbo.
Mersedes piktai nusijuokė ir toliau stovėjo, sukryžiavusi ran­
kas. Ešling metė į ją sunerimusį žvilgsnį, bet negalėjo delsti.
Jai buvo patikėta įteikti puokštę. Ji taip pat buvo ganėtinai
apsvaigusi - nusialinimo, malšinančių skausmą vaistų ir, aiš­
ku, alkoholio derinys, - bet tikėjosi, kad išstovės ant kojų,
įstengs užlipti tuos kelis laiptelius ir paduoti gėles.
Kai Liza sakė kalbą, jos akys buvo įsmeigtos į Džeką, arba
Vakaro puošmeną, kaip ji slaptai jį vadino. Jis buvo atsišliejęs
sienos ir sukryžiavęs rankas, o jo vos pastebimas šypsnys ap­
gaubė ją šiluma ir dėkingumu.
Tai ją dar labiau pakylėjo. Šis vakaras yra jos. Nuo tada,
kai jis grįžo iš Naujojo Orleano, jie buvo per daug užsiėmę,
kad būtų galėję linksmintis, ji net neturėjo laiko flirtuoti su
juo. Bet, pasibaigus šiam vakarui, juodu galės pailsėti ant lau­
rų, ir ji tikėjosi, kad šalia jos ilsėsis būtent jis. Ji peržvelgė
publiką neaiškiai šypsodamasi. Kur ta subingalvė Ešling? Ak,
štai ir ji. Liza linktelėjo galvą - metas puokštei.

Po kalbų vakarėlis įsišėlo. Kalvinas buvo sunerimęs: Niujor­

ke šitaip negeriama. O kur dingo Džekas?
Išvargęs nuo džiaugsmingų sveikinimų, jis buvo susiradęs
ramią vietelę kampe ir maloniai ten įsitaisęs. Ant stalo mėtėsi
keli apkramsnoti sušiai - matyt, kažkas buvo taip suglumin­
tas tokio valgio, kad nepajėgė jo sudoroti.
Bet jo ramybę sudrumstė su trenksmu atsilapojusios durys,
ir pro jas muzikos ritmu iššuoliavo Ešling, laikydama rankose
taurę ir cigaretę. Ji buvo neįtikėtinai puiki šokėja, kiekviena

473
jos kūno dalis ritmingai judėjo kaip maišas su šunyčiais. Gal
todėl, kad ji buvo girtut girtutėlė, dingtelėjo jam.
Ji atšokavo prie Džeko ir nušveitė rankinę su nusitašiusio
žmogaus jėga, tada pastebėjo kažką boluojant ant savo
kelio.
- Dėmesio, nubėgusi akis! - pranešė ji. - Paduok man ran­
kinę. - Nepaleisdama iš burnos cigaretės ir prisimerkusi nuo
jos dūmų, išžvejojo iš rankinės plaukų laką ir greitai apipurš-
kė nubėgusios akies takelį, besidriekiantį nuo pusės blauzdos
iki šlaunies.
Džekas žvelgė į visai tai it apkerėtas.
- Kodėl su plaukų laku?
- Jis nebeleis akiai bėgti toliau.
Ešling burna darbavosi kaip peristaltika, jai kalbant ir to­
liau pučiant dūmą. Žvelgdamas į ją, tvirtai laikančią cigaretę
lūpų kampe, jis pajuto keistą pagarbią baimę.
Džekas žiūrėjo, kaip ji deda flakoną atgal į rankinę, ir jam
šovė į galvą mintis, kad jis galėtų jai patikėti savo gyvenimą.
Staiga ji veriamai sušuko, tarsi būtų pagalvojusi apie kažką
nuostabaus, tada vėl pasirausė rankinėje ir, apimta juoko prie­
puolio, ištraukė mažą stiklinį buteliuką. Labai džiugiai purkš­
telėjo iš jo ant riešo ir ištiesė ranką Džekui.
- Ar atspėsi? Užuodžiu siusiuką.
Ji ėmė taip raitytis iš juoko, tarsi tai būtų nepaprastai juo­
kinga, taigi ir jis ėmė krizenti, nors nesuprato kodėl.
Ji parodė Oui buteliuką.
- O ui, O ui, ar supratai? Nemokama šio vakaro dovana.
Gaila, kad ji bus įteikiama vakarėlio pabaigoje, kitaip vaikš-
tinėtume ir visiems sakytume: „Jūs kvepiate siusiuku...“ Ei,
tik pažvelk, - kažką pastebėjo ji. - Tu kramtai nagus? - ji
stvėrė jo ranką ir ėmė ją tyrinėti.
- Na, taip, - prisipažino jis.
-K o d ėl?

474
 - Nežinau, - jis norėjo atskleisti priežastį, bet jos nesugal­
vojo.
- Tu pernelyg nerimauji, - su neaiškiu gailesčiu paplekš­
nojo švelnų dantytų jo pirštų gyvuonį. Paskui įbedė žvilgsnį
jam į veidą. - Ar turi cigarečių? Manąsias nudžiovė Džaspe-
ras Frenčas.
- Maniau, kad turi atsarginį pakelį, - jis stengėsi juokauti,
bet jo burna buvo sustingusi, lyg būtų pas stomatologą.
- Turėjau, bet jis ir jį pavogė.
Džekas pamatė, kad kitame kambario gale Liza kilsteli jam
taurę. Jos kūno kalba kvieste kvietė. Jis apgraibomis ieškojo
cigarečių, o jo galva buvo tarsi prikimšta vatos, ir jis neįsten­
gė blaiviai mąstyti. Liza graži. Sumani, protinga, šauni ir žais­
minga, jį labai žavėjo jos įžvalgumas ir energija. Be to, iš tik­
rųjų jam patiko. Turi patikti. Juk jis ją net pabučiavo! Tačiau
net jeigu ir taip, nebuvo tikras, kaip šitaip nutiko.
Šįvakar Liza turėjo dėl jo planų, bet staiga jis aiškiai supra­
to, kad nenori į juos veltis. Kodėl ne? Ar todėl, kad Liza ište­
kėjusi? Kad jie kartu dirba? Kad dar ne viskas baigta su Mei?
O gal todėl, kad jis neužbaigė reikalų su Di? Bet priežastis
slypėjo ne čia. Viskas dėl Ešling. Moters, kurią anksčiau va­
dindavo mažąja panele Pataisyk.
Kas, po galais, jam darosi? Gal jį blogai veikia laiko juostų
pasikeitimas? Jam tavaravo akyse. Bet ne, jis juk grįžo prieš
dvylika dienų.
Ir jis priėjo prie dar vienos išvados. Vienos neišvengiamos
išvados.
Jam nervinis nusilpimas.
53

Ešling pabudo jausdamasi taip, tarsi naktį būtų ją pervažiavu­

si krovininė mašina. Jai diegė ausį, skaudėjo kaulus, kamavo
nuovargis, tačiau kam tai rūpėjo? Anas vakaras buvo nuosta­
bus. Vakarėlis ne tik puikiai pasisekė, bet buvo ir labai smagus.
Vieną akimirką ji nesusivokė, ar lovoje guli viena. Paskui
prisiminė, kad kažkuriuo vakaro momentu pametė M arką ir
viena grįžo namo. Nieko baisaus. Dabar, kai žurnalas išėjo,
gyvenimas grįš į savo vėžes.
Virtusi vienu skauduliu, ji nusliūkino prie sofos. Tenai sutrau­
kė cigaretę ir pasižiūrėjo televizorių. Jos smegeninė buvo lyg
sudaužyta. Ji bjauriai vėlavo į darbą, bet buvo vis tiek. Pagal
tylų susitarimą šiandien kiekvienas gali pasirodyti darbe kada
nori. Galų gale ji nenoromis nusiprausė, apsirengė ir tik vienuo­
liktą išėjo iš namų. Lauke lijo. Virš miesto kybojo niūrūs žemi
rugsėjo debesys, viskas tviskėjo žaliai pilka šviesa. Kelios pė­
dos nuo Ešling durų ant drėgno šaligatvio kiūtojo Bū. Susigū­
žęs, prilipusiais prie galvos plaukais. Per jo veidą tekėjo lietaus
upeliai. Bet kai Ešling priėjo arčiau ir pamatė, kad jo veidas
šlapias ne nuo lietaus, jai labai susopo širdį. Bū verkė.
- Bū, kas tau? Ar kas nors atsitiko?
Jis pakėlė į ją akis, plačiai išsižiojo, ir jo gerklėje užstrigo
tylus riksmas.
- Pažvelk į mane, - viena ranka uždengdamas akis, kita
parodė į save, į permirkusius nešvarius drabužius, į kiaurą
dangų virš galvos. - Tai labai žemina, - sudrebėjo jis.
Ešling sustingo. Bū dažniausiai būdavo labai linksmas.
- Aš alkanas, sušalęs, peršlapęs, purvinas, nuobodžiaujan­
tis, vienišas ir išsigandęs! - jo veidas persikreipė iš verksmo. -
Pavargau ginčytis su policija, pavargau nuo myžančių ant ma­

476
nęs pasigėrusių viengungių vakarėlių dalyvių, pavargau, kad
su manimi elgiamasi kaip su šūdo gabalu. Jie net neįsileistų
manęs į kavinę anoj gatvės pusėj išgerti puodelio arbatos. Išsi­
nešti maisto.
Tiesą sakant, Ešling niekada nemanė, kad Bū patiko būti
benamiu, bet ji neįsivaizdavo, kad gyvenimas jam toks atgrasus.
- Žmonės labai užgaulioja mane. Vadina veltėdžiu šunsnu­
kiu, sako, kad turėčiau susirasti darbą. Po velnių, mielai susi­
rasčiau. M an bjauru elgetauti, tai labai žeminantis dalykas.
- Ar kas nutiko? - pasiteiravo Ešling. - Ar čia slypi viso to
priežastis?
- Ne, - numykė jis. - Tik šiandien man bloga diena.
Ešling svarstant, ką daryti, lietaus lašai, atšokę nuo jos skė­
čio stipinų, išmargino jos švarko nugarą šaltomis šlapiomis
dėmelėmis. Jai pasidarė apmaudu. Ji neturėtų prisiimti atsa­
komybės dėl Bū. Ji mokėjo mokesčius, taigi tokiais kaip jis
reikėtų pasirūpinti vyriausybei. Gal leisti jam prisiglausti sa­
vo namo koridoriuje? Bet negalima: vasarą per baisią audrą
buvo taip pasielgusi, bet kai kurie gyventojai sukėlė dėl to
triukšmą. Taigi gal įsileisti Bū į savo butą? Iš tikrųjų turėtų,
tačiau, kad ir kaip jį mėgo, tokiems pokyčiams priešinosi. Bet
jis toks nelaimingas...
Ji neatlaikė.
- Eime į mano butą. Nusiprausi ir užkąsi. Galėsi išsiskalbti
savo drabužius skalbyklėje.
Ji vylėsi, kad jis atsisakys, ir ji galės ramia sąžine eiti savais
keliais, bet jis pažvelgė į ją su vienišiaus dėkingumu.
- Ačiū, - suniurnėjo ir vėl pravirko. - Aš neįprasiu prie šito
ir neįkyrėsiu, - pažadėjo, kai ji vedėsi jį laiptais.
Tik nužvelgusi jį švarutėliame savo butuke, sumojo, koks
jis purvinas ir suskretęs. Nešvarūs džinsai karojo ant sunyku­
sio, lieso jo kūno, šelmiškas, išblyškęs veidas taip pat murzi­
nas, o sutrūkinėję krumpliai aplipę purvu.

477
 - Aš dvokiu, - susigėdęs tarė jis. - Atsiprašau.
Jos širdyje kažkas prasiveržė. Širdgėla, pyktis.
- Rankšluosčiai, - sukandusi dantis, ji metė jam į rankas
minkštą krūvelę. - Šampūnas, atsarginis dantų šepetėlis. O
čia skalbyklė ir skalbimo milteliai. Tenai virdulys, arbata, kava.
Jei šaldytuve rasi ką nors valgomo, nesivaržyk, - ji įspraudė
jam penkis svarus. - Turiu eiti į darbą, Bū. Pasimatysim vėliau.
- Niekados to nepamiršiu.
Ji uždarė duris, palikusi jį stovintį savo prieškambaryje su
permirkusiais džinsais, kurių keliai buvo išsimušę kaip Čarlio
Čaplino kelnių, su akinamai baltų minkštučių rankšluosčių
krūvele, pūpsančia jam ant rankų.

Kai Ešling atėjo į darbą, Džekas Divainas jai tarė:

- Kai kas laukia tavęs, - ir parodė į vyriškį, kuris sugniuž­
dytas smaksojo prie jos stalo.
Išvydusi Dilaną, ji akimirksniu sumojo, kad nutiko kažkas
baisaus. Kažkas tikrai siaubinga. Nuo sukrėtimo jo bruožai
buvo taip pasikeitę, kad Ešling vos atpažino jį, žmogų, su kuriuo
buvo pažįstama vienuolika metų. Jis atrodė sunykęs, o jo oda,
plaukai ir akys buvo praradę gyvybę. Dilanas įbedė į ją priblokš­
tą, skausmingą žvilgsnį ir garsiai, visiems girdint, prabilo:
- Klodą užmezgė meilės romaną.
Staiga Ešling pritrenkė tai, ką ji taip aiškiai suprato. Ji pati­
kėjo jo žodžiais. Jos sąmonėje ėmė suktis mintis: kaip siau­
bingai elgiasi žmonės su tais, kuriuos m yli.
Jos veikimo laisvė buvo apribota. Ešling jokiais būdais ne­
galėjo pasakyti Dilanui: „O gal ji tik flirtuoja arba žaidžia44.
Todėl turėjo apsimesti ir įtikinėti, kad jis galbūt klysta. Tad ji
paklausė:
- Kodėl taip manai?
- Užklupau juos.
- K a d a ? Kur?

478
 - Šįryt dešimtą valandą grįžau į namus iš darbo. Nerima­
vau dėl jos, - teisinosi.
Atvirai kalbant, įtarinėjo ją. Bet Ešling viską suprato.
- Ir užtikau juos lovoje, - Dilano balsas staiga virto sopra­
nu. Šįryt antrą kartą Ešling matė suaugusį vyriškį, raudantį it
vaikas.
- Aš jį pažįstu, - vapėjo Dilanas. - Kaip ir tu.
Didžiulė baimė ir žinojimas susijungė į tandemą. Ešling su­
vokė, kieno vardą jis tuojau ištars.
- Tai tas subingalvis komikas.
Žinau.
- Tas tavo draugas.
Tedas!
- Suknistas Markas, - springdamas ištarė Dilanas. - Ne­
svarbu, koks tas sumautas jo vardas. Valentainas, regis, M ar­
kas Valentainas.
- Ne, tu nori pasakyti, Tedas, mažasis tamsiaplaukis Tedas.
- Ne, ne, turiu galvoje tą tavo išstypėlį draugužį Marką
Valentainą.
Ešling košmaras ūmai pasisuko kita linkme.
- J i s nėra mano draugas, - lyg iš tolo pasigirdo jos balsas. -
Jis - mano vaikinas.

Džekas, ponia Morli ir Bernardas, tuo metu buvę kambaryje,

iš nuostabos neįstengė nė krustelėti. Buvo girdėti tik Dilano
kūkčiojimas.
- M an regis, tai neturėtų stebinti, - suvebleno jis. - Jau ne­
be pirmas sykis, kai ji nugvelbia tavo vaikiną.
Jis ilgai ir rūsčiai į ją žvelgė, paskui tarė:
- Dabar neturėčiau tavęs palikti bėdoje, Ešling... Bet ver­
čiau eisiu, - jis pasiėmė kelioninį krepšį.
- Kas tai? - sumurmėjo Ešling.
- Drabužiai, kiti daiktai.

479
 - Tu palieki ją?
- Po velnių, juk turiu tokią teisę.
- Bet kur eisi?
- Šiek tiek pagyvensiu pas motiną.
Ji priblokšta žiūrėjo, kaip jis išeina.
Jos pečius prislėgė sunkus svoris. Tai ranka. Džeko Divaino
ranka.
- Eime į mano kabinetą.

Liza pabudo, kamuojama įtampos atoslūgio, kuris būna po

didžiulio pakilimo. Visas ano vakaro tviskesys išnyko. Taip,
žurnalas puikus, taip, vakaras - tikras triumfas, bet juk tai
užkampis. Ar tai tikroji didelė sėkmė?
Bjaurią jos nuotaiką sugadino dar didesnis nusivylimas. Dže­
ku. Ji buvo tikra, kad jis eis su ja. Manė to nusipelniusi - kaip
atlygio už sunkų darbą, be kurio nieko nebūtų įvykę.
Nors juodu niekur nebuvo nuėję nuo tada, kai jis grįžo iš
Naujojo Orleano, jai atrodė, kad abu laikėsi tylaus susitari­
mo luktelėti, kol išeis žurnalas. Bet vakar, kai ji norėjo parei­
kalauti savo premijos, jis buvo dingęs.
Vidurdienį visiškai be ūpo ji pasirodė darbe. Tiesiu taikymu
patraukė į Džeko kabinetą, iš dalies norėdama aptarti vaka­
rą, iš dalies - patikrinti jo jausmų fluidus. Ji atidarė duris...
Ir išvydo labiausiai pribloškiantį vaizdą. Akimoju instink­
tyviai viską supratusi, sustingo vietoje.
Ją apstulbino ne tai, kad Ešling ir Džekas buvo kabinete
vieni, ir ne tai, kad Džekas buvo apsikabinęs Ešling it pačią
brangiausią porcelianinę lėlę. Ją pribloškė Džeko veido išraiš­
ka. Liza nebuvo jo veide regėjusi tokio nepaprasto švelnumo.
Ji žengtelėjo atgal, negalėdama patikėti savo akimis, jai pa­
sirodė, jog tai tik sapnas.
Priėjo Triks ir kyštelėjo popieriaus lapelį.
- Jums skambina.

480
 - Ne dabar.
Po valandėlės iš kabineto išėjo išblyškusi Ešling, vengdama
žiūrėti kam nors į akis, ir dingo iš kontoros.
Tada išslinko nuvargęs Džekas.
- Liza! - sušuko jis. - Ešling ištiko baisus smūgis, išsiunčiau
ją namo.
Jis vos įstengė kalbėti.
- Kas jai?
- Ji, ak, ji išsiaiškino, kad jos vaikinas įsipainiojo į meilės
romaną su geriausia jos drauge.
- Ką? Markas Valentainas su ta Klodą?
- Taip.
Liza labai norėjo isteriškai nusikvatoti.
- Ar galėtum užeiti į mano kabinetą? - paklausė Džekas. -
M an reikia su tavimi apie kai ką pasišnekėti.
Ar jis ketina atsiprašyti? Paaiškinti, kad tik guodė Ešling ir
kad jam iš tikrųjų rūpi ji? Tačiau jis norėjo pasikalbėti tik
apie darbą.
- Pirmiausia norėčiau padėkoti tau už vakar vakarą ir už
pirmąjį numerį. Tai, ką tau pavyko padaryti, pranoko visas
mūsų viltis, tau dėkoja ir visa valdyba.
Liza linktelėjo, pajutusi grįžtamąją netekties bangą. Jie jau
buvo beprarandą bendravimo laisvumą. Džekui aiškiai buvo
nepatogu.
- Atsiprašau, kad taip darau, kai turėtum džiaugtis savo
sėkme, - prabilo jis. - Bet turiu blogą naujieną.
Įsimylėjai Ešling?
- Šį rytą išėjo iš darbo Mersedes.
- O! Ir kodėl?
- J i išvyksta iš Airijos.
Kalė, pagiežingai pagalvojo Liza. Mersedes net neturėjo pa­
dorumo pripažinti, jog išeina todėl, kad Liza buvo pamišusi
valdinga tirone, su kuria ji daugiau negalėjo dirbti.

481
 - J i gavo darbą Niujorke. Matyt, tenai perkėlė jos vyrą.
- Niujorke? - Liza prisiminė Mersedes kelionę birželio mė­
nesį. Jai toptelėjo pati baisiausia pasaulyje mintis. - Ar jos
naujasis darbas nėra... nėra... „M anh atan “ žurnale?
- Nežinau kokiame, ji nesakė.
- Kur ji? - suniurzgė ūmai sulaukėjusi Liza.
- J o s nėra. Buvo atėjusi prašyti savaitės atostogų, jas pasi­
ėmė vietoj išankstinio įspėjimo apie išėjimą iš darbo.
Liza susiėmė rankomis veidą.
- Ar tu neprieštarausi, jeigu eisiu namo?
Ji išsikvietė taksi ir po penkiolikos minučių, vis dar jausda­
masi tarsi sapne, jau buvo namuose. Įkišo raktą į duris ir įėjo
vidun. Hole gulėjo didžiulis rudas vokas. Ji išsiblaškiusi pa­
ėmė jį, nusispyrė batus ir atplėšė. Išlankstė kieto popieriaus
lapą, tuo pačiu metu nublokšdama rankinę ant virtuvės stalo.
Tada galų gale susidomėjo popieriais, kuriuos laikė rankoje.
Jai pakako vieno žvilgsnio. Ji susmuko ant grindų ir susirie­
tė, negalėdama patikėti savo akimis.
Tai buvo skyrybų prašymas.

Klodą atidarė duris ir atšoko, išgirdusi pasveikinimą:

- Tu kalė!
- Ešling!
- Nelaukei manęs?
Ji tikrai nelaukė. Įstengė galvoti tik apie Dilaną, kuris išsi­
aiškino jos darbelius ir ją paliko. Jai buvo šmėkštelėjusi min­
tis, kad turėtų pasišnekėti su Ešling, bet ji dar nebuvo tam
pasirengusi.
- Tu - mano geriausia draugė, - Ešling įsiveržė į virtuvę. -
Ar iš viso apie mane pagalvojai, kai dulkinaisi su mano vaikinu?
Klodą labai kankinosi. Kaip ji gali apibūdinti kaltę, kančią?
- Pagalvojau, Ešling, - nusižeminusi pratarė ji. - Pagalvo­
jau. Tai labai sunku. O tu manai, kad meilės romanai užsi­

482
mezga tik muilo operose. Pasitaiko ir paprastiems žmonėms,
tiesiog taip nutinka.
- Bet aš! Kaip galėjai šitaip pasielgti su manimi?
- Nežinau. Tu pradėjai su juo susitikinėti tik neseniai, juk
tu neištekėjusi už jo, o aš buvau labai nelaiminga, jaučiausi
lyg patekusi j spąstus, beveik pamišusi...
- Neversk manęs gailėtis tavęs. Tu viską sumovei, - niršo
Ešling. - Kodėl turėjai nueiti ir pasiglemžti jį? Juk tau nieko
netrūksta.
Klodą tik išlemeno:
- Kartais to negana.
- Kada prasidėjai su Marku?
- Kai buvai išvažiavusi į Korką, - šaltai atsakė Klodą. - Jis
padavė man raštelį su savo telefono numeriu...
- „B e l l e z - m o i - Ešling buvo malonu, išvydus nustebusį
Klodos veidą. - Tu ir daugelis moterų Dubline gavo tokius
raštelius. Tad kodėl jis pasitiko mane prie traukinio tą savait-
galį?
Klodą liūdnai gūžtelėjo pečiais.
- Gal jautėsi kaltas.
- Taigi kas nutiko?
- Jis užėjo pas mane tą pirmadienį. Ir tiek. Tik išgėrė puo­
delį arbatos, tada prieš išeidamas jį išplovė. Tai smulkmena,
bet...
- J i s pasakė: „M ano mama gerai mane išauklėjo44, - įsiter­
pė Ešling. - Taip, ir aš tuo susižavėjau.
- Jis myli mane, - gynėsi Klodą.
Galbūt m yli, pasvarstė Ešling.
Baisios kančios šukės pradūrė apsauginį pykčio apvalkalą.
- Kas atsitiko paskui?
- J i s pakvietė mane puodelio kavos...
- Tada?
- Tada... jis nelauktai pasirodė pas mane kitą dieną.

483
 - Ir nuveikė daugiau, nei tik išplovė puodelį? - m udvi šne­
kamės ne apie tai. Man haliucinacijos.
Klodą linktelėjo, vengdama Ešling žvilgsnio.
- Ar važiavai su juo į Edinburgą?
Klodą dar sykį liūdnai linktelėjo.
- M an į galvą neatėjo, kad jis tavo skonio, - tarė Ešling,
suvokusi, kad jos veidas persikreipęs ir bjaurus iš skausmo. O
taip norėjo užsidėti orią kaukę.
- Ir aš taip nemaniau, - prisipažino Klodą. - Bet pirmąkart
išvydusi jį tą vakarą komikų pasirodyme supratau, kad jis
man iš tikrųjų patinka. Aš to nenorėjau, bet neįstengiau susi­
tvardyti.
- O kaip Dilanas?
Klodą nunarino galvą.
- Nežinau, tiesiog nežinau... Išdaviau tave, mūsų draugys­
tę, ir tai turbūt skaudina labiau nei tavo, hm, meilės romano
pabaiga.
- Tu klysti, - piktai atšovė Ešling. - M an daug svarbiau tai,
kad praradau vaikiną.
Klodą stebeilijo į išblyškusį, piktą Ešling veidą ir netvirtai
pasakė:
- Niekada nesu tavęs tokios mačiusi.
- Kokios? Piktos? Na, jau gerokai per vėlu.
- Ką turi galvoje?
- Taip esi pasielgusi su manimi ir anksčiau, - tyliai pasakė
Ešling. - Iš pradžių ir Dilanas buvo mano vaikinas.
- Taip, bet... Jis mane įsimylėjo.
- Tu nušvilpei ji iš manęs.
- Gerai, o kodėl tylėjai iki šiol? - staiga žiauriai užsipuolė ją
Klodą. - Visados elgdavaisi kaip auka.
- Ar aš kalta? - Ešling buvo nemaloni. - Išsiaiškinkime vie­
ną dalyką. Atleidau tau dėl Dilano. Bet už šią kiaulystę neat­
leisiu niekados.

484
54

- Velniai rautų, - susizgribo ji. - Regis, man gresia nervinis

išsekimas.
Ji apžvelgė lovą, ant kurios voliojosi. Gerokai pasiilgęs
vonios jos kūnas apatiškai tysojo ant jau seniai nekeistos pata­
lynės. Šlapios suglamžytos popierinės servetėlės mėtėsi ant
pūkinės antklodės. Nepaliestos šokolado atsargos dulkėjo ant
komodos, o ant grindų buvo paskleisti žurnalai, bet jų ne­
įstengė perskaityti. Televizorius, įspraustas į kambario kam­
pą, nepaliaujamai dudeno tiesiai jai į lovą naujausias žinias.
Taigi puiki nervinio pakrikimo teritorija.
Tačiau kažkas buvo ne taip. Kas gi?
- Visad maniau... - ji mėgino sutelkti mintis. - Žinote,
visados tikėjausi...
Ūmai jai nušvito protas:
- Visad maniau, kad tai bus geriau nei šitaip...
55

Klodą manė, kad jai pašliję nervai, neabejojo einanti iš proto.

Bet ji turėjo apsirengti ir pasiimti iš vaikų darželio Molę. Grį­
žusi vėl sudribo į lovą ir pamėgino toliau tęsti savo apmąsty­
mus nuo tos vietos, kur sustojo. Tačiau Molė pradėjo reika­
lauti, kad pašildytų jai mikrobangų krosnelėje makaronus.
Klodą nuolankiai pakluso ir dar kartą atsikėlė.
Tokia būsena jos nedžiugino ir buvo jai labai netikėta. Vai­
kystėje ji matydavo, kaip Ešling motina gulinėdavo lovoje ir
įsivaizduodavo, jog tai atsiskyrėlės palaima. Bet drybsoti, kai
neįstengi susitarti su savimi, neapkenti savęs ir esi sutrikusi,
toli gražu nebuvo taip smagu, kaip jai atrodė.
Nuo dešimtos valandos šį rytą - ar tai buvo iš tikrųjų šį­
ryt? - jos gyvenimas virto šiurpiai nemaloniu išgyvenimu. Tą
akimirką, kai išgirdo Dilaną rakinant duris, ji suprato. Spek­
taklis baigėsi.
Ji liovėsi pašėlusiai spurdėti po M arku ir ištempė ausį.
- Šššš!
Vienu grakščiu judesiu Markas nusirideno nuo jos. Suak­
menėję ir išsproginę akis jie klausėsi, kaip Dilanas lipa laiptais.
Ji būtų galėjusi šokti iš lovos, užsimesti chalatą ir sugrūsti
M arką į spintą. M arkas mėgino iššliaužti iš lovos, bet Klodą
sulaikė jį, tvirtai sučiupdama jam už riešo. Tada su neįtikėtina
ramybe ėmė laukti. Artinosi scena, pakeisianti jos gyvenimą.
Pastarąsias penkias savaites ji leido bemieges naktis, svars­
tydama, kaip baigsis jos romanas su M arku. Ji svyravo tarp
noro nutraukti su juo santykius ir grįžti prie įprasto gyveni­
mo su Dilanu ir fantazijų, jog Dilanas stebuklingai išnyks ir
nereikės jam pasakyti, aiškintis, kad bendras juodviejų gyve­
nimas pasibaigė.

486
 Bet girdėdama artėjančius Dilano žingsnius ji sumojo, jog
viskas išsispręs savaime. Staiga ji suabejojo, ar yra tam pasi­
rengusi.
Miegamojo durys atsivėrė, ir nors ji žinojo, kad tai Dilanas,
išvydusi jį, nustėro.
Jo veidas. Jo veido išraiška buvo kur kas baisesnė, nei būtų
galėjusi įsivaizduoti. Ją kone nustebino didžiulis skausmas,
perkreipęs jo veidą. O balsas, kuriuo prabilo, nepanėšėjo į
Dilano balsą. Jis sklido tarsi iš pilvo ertmės.
- Nors rizikuoju prabilti kaip iš kokio lyrinio eilėraščio, -
su graudžiu orumu gaudydamas kvapą, pratarė jis, - ar seniai
tai trunka?
- Dilanai...
- Ar seniai?
- Mėnesį.
Dilanas atsigręžė į M arką, spaudžiantį prie savo krūtinės
paklodę.
- Gal malonėtum išeiti? Noriu pasišnekėti su savo žmona.
Droviai prisidengęs savo gražumynus, Markas išropojo iš
lovos it krabas, stvėrė drabužius ir sumurmėjo Klodai:
- Vėliau paskambinsiu.
Dilanas žiūrėjo, kaip jis išeina, tada atsisuko į Klodą ir tyliai
paklausė:
- Kodėl? - šiame viename žodyje slypėjo aibė klausimų.
Ji stengėsi kaip įmanydama rasti tinkamus žodžius.
- Tiesą sakant, nežinau.
- Prašau man pasakyti kodėl. Pasakyk, kas yra ne taip. Mudu
galime tai pataisyti, padarysiu viską.
Ką ji galėjo pasakyti? Staiga jai dingtelėjo mintis, kad ji
nenori, jog jis visa tai užglaistytų. Bet ji turėjo būti su juo
atvira ir sąžininga.
- M an regis, jaučiausi vieniša...
- Vieniša? Kodėl?

487
 - Nežinau. Nemoku to apibūdinti. Bet jaučiausi vieniša, man
buvo nuobodu.
- Nuobodu? Su manimi?
Ji dvejojo. Negalėjo būti tokia žiauri.
- Dėl visko.
- Ar nori, kad tai susitvarkytų?
- Nežinau.
Jis tyrinėjo ją tvyrant ilgai skausmingai tylai.
- Vadinasi, ne. Ar myli tą... jj?
Ji liūdnai linktelėjo galvą.
- Atrodo, taip.
- Gerai.
- Gerai?
Bet Dilanas neatsakė. Tik nuo spintos viršaus nusiėmė ke­
lioninį krepšį, bloškė jį ant lovos, atidarydamas ir vėl užstum-
damas stalčius ėmė grūsti į jį apatinius ir marškinius. Tokiam
sukrečiančiam reginiui ji buvo nepasirengusi.
- Bet... - pratarė, o jos akys lakstė, matant, kaip į krepšį
keliauja kaklaraiščiai, jo skutimosi reikmenys ir kojinės. Vis­
kas klostėsi labai greitai.
Ūmai krepšys išsipūtė, nes buvo kimštinai prikištas. Tada
Dilanas užtraukė užtrauktuką, jis veriamai sudžeržgėjo.
- Paskui pasiimsiu ir kitus daiktus.
Jis išlingavo iš kambario, o netrukus, išgyvenusi siaubingą
akimirką, Klodą užsimetė chalatą ir nudūmė laiptais jam iš
paskos.
- Dilanai, aš vis dar myliu tave, - maldavo ji.
- Tad ką visa tai reiškia? - jis parodė galva į laiptų viršų.
- Aš vis dar myliu tave, - pakartojo ji duslesniu balsu, -
bet...
- J a u nebemyli manęs, - šiurkščiai nukirto jis.
Ji delsė. Turėjo elgtis sąžiningai.
- Galbūt...
 Jo veidas pasidarė neperprantamas.
- Šįvakar grįšiu ir viską paaiškinsiu vaikams. Kurį laiką ga­
li gyventi šiame name.
- Kurį laiką?
- Namas bus parduotas.
- Tikraif
- Neišgalėsiu mokėti ir šio namo, ir kito būsto paskolos. O
jei manai, kad lindėsiu kokioje nors dvokiančioje skylėje Rat-
mine, kol tu čia gyvensi, labai klysti.
Ir jis išėjo.
Jai svaigo galva, ji buvo priblokšta dėl to, kaip žaibiškai
viskas susiklostė. Ji svajodavo, kad Dilanas dings iš jos gyve­
nimo, tačiau dabar, kai iš tikrųjų taip įvyko, pasidarė bloga.
Per pusvalandį buvo nušluota vienuolika bendro gyvenimo
metų. Dilanui tai suteikė didžiulę kančią. Ir dar ta šneka apie
namo pardavimą! Taip, ji ėjo iš proto dėl M arko, bet juk vis­
kas nėra taip paprasta.
Pernelyg apstulbusi, kad galėtų verkti, išsigandusi ir apimta
sielvarto, Klodą ilgai rymojo virtuvėje. Skambutis prie durų
grąžino ją į tikrovę. Turbūt Markas.
Bet ne. Tai buvo Ešling.
Klodą jos nelaukė. Tikrai nebuvo pasirengusi su ja susitikti.
O nebūdingas Ešling pyktis ir priešiškumas dar labiau apsun­
kino ir taip siaubingą painiavą. Klodą visuomet supo meilė,
bet staiga visi ėmė jos nekęsti, taip pat ir ji pati. Ji buvo pari­
jas, niekinga būtybė, sulaužiusi visas taisykles, ir jai nebus už
tai atleista.
Ešling išėjus, ji pagaliau pravirko. Įsiropštė atgal į lovą ir
įsikniso tarp paklodžių, dvelkiančių buvusiu seksu. Ji dar ne­
buvo niekad skalbusi tiek daug patalynės, kiek per pastarą­
sias savaites. Na, šiandien nereikia to daryti, nebėra ko slėpti.
Ji pakėlė telefono ragelį ir paskambino Markui, kad jis ją
paguostų, jog jie iš tiesų nepadarė nieko blogo. Kad jie eina

489
dėl vienas kito iš proto, kad negali sutvardyti savo jausmų ir
kad jų santykiai labai gražūs. Bet darbe jo nerado, jis neatsi­
liepė ir mobiliuoju telefonu, taigi ji turėjo sielvartauti viena.
A š nekalta, vis kartojo ji it kokią mantrą. Negalėjau susi­
valdyti. Bet, kaip plyšys pragaro angoje, jai švystelėjo mintis,
jog ji padarė baisų dalyką. Jos elgesys su Dilanu nedovanoti­
nas. Neįtikėtinas. Ji virpančiomis rankomis stvėrė arčiausiai
po ranka pasitaikiusį žurnalą ir bandė užsimiršti, skaitydama
straipsnį apie piešimą pagal šabloną. Tačiau tas plyšys vėl at­
sivėrė - šįkart ji pasijuto dar blogiau. Ji sujaukė ne tik Dilano
gyvenimą. Ir savo vaikų. Ir Ešling.
Jos širdis ėmė daužytis, ir slidžia nuo prakaito ranka ji pra­
dėjo maigyti nuotolinio valdymo pultelio mygtukus, kol rado
Džerį Springerį. Bet šis neišblaškė jos minčių: jo kalbinami
žmonės dažniausiai buvo panašūs į animacinių filmukų per­
sonažus, kurių gyvenimas keistai susiklostė, tačiau šiandien
jai atrodė, kad ji yra viena iš tų personažų.
Ji perjungė į „Emerdeilą44, paskui ėmė spoksoti „Be namų
negerai44, bet niekas nepatraukė jos dėmesio. Sukrėsta virpė­
jo, negalėdama patikėti tuo, ką padarė ir kaip viską sugriovė.
Paskui prisiminė, kad reikia pasiimti iš darželio Molę, ir ją
ištiko paniškas paralyžiaus priepuolis. Ji negalėjo pasirodyti
žmonėms. Tikrai nepajėgė. Tai buvo neįmanoma.
Negalėjo būti viena, bet negalėjo būti ir su žmonėmis. Vie­
ną akimirką susimąstė, ar tik jai nešlyja nervai. Ši baisi mintis
košmariškai ją kankino, bet paskui ji šiaip ne taip ištrūko iš
lovos glėbio. Pašliję nervai buvo kur kas nemaloniau nei susi­
dūrimas su išoriniu pasauliu.

Popiet paskambino Markas, ir, nors išgyveno daugybę nema­

lonumų, vos išgirdo jo balsą, kiekviena kūno ląstelė ėmė džiū­
gauti. Ji ėjo dėl jo iš proto. Gyvenant su Dilanu taip nebūda­
vo. Tikriausiai niekuomet. Meilė nugalės viską.

490
 - Kaip sekasi? - susirūpinęs paklausė jis.
- Šūdinai! - ji pasakė pusiau juokais, pusiau pro ašaras. -
Dilanas išsikraustė, visi nekenčia manęs, tikra nelaimė.
- Viskas bus gerai, - ramino jis.
- Pažadi?
- Pažadu.
- Aš tau skambinau, bet telefonas buvo išjungtas.
- Stengiuosi laikytis nuošaliai.
- Ešling žino. Jai pasakė Dilanas.
- Taip ir maniau.
- Ar pasišnekėsi su ja?
- Nėra prasmės, - pasakė jis, stengdamasis slėpti savo gė­
dą. - Noriu būti su tavimi. Ką dar galėčiau jai pasakyti, jeigu
ji ir taip žino?
M arkas praleido penkias savaites, teisindamas savo ryšius
su Klodą tuo, kad Ešling juo nesirūpina. Bet iš tiesų jo jausmai
buvo sudėtingesni. Jam buvo labai sunku patikėti savo sėkme
laimėjus Klodą. Ji tokia graži ir jam patiko labiau nei Ešling.
Tačiau jis mėgo Ešling, ir šitoks niekingas jo elgesys jį patį
erzino. Labiausiai nenorėjo, kad lengvabūdiškam jo elgesiui
būtų surengta akistata su Ešling klausimų-atsakymų serija.
Daug geriau sutelkti dėmesį į teigiamus dalykus. Jis aistrin­
gu balsu paklausė Klodos:
- Ar galiu tave pamatyti?
- Po darbo ateis Dilanas. Pasišnekėti su vaikais. Net sunku
patikėti...
- O kai išeis? Galėčiau nakvoti pas tave. Šiaip ar taip, juk
dabar nėra ko bijoti?
Jai šoktelėjo širdis.
- Kai jis išeis, paskambinsiu.
- Paskambink, paskambink man į namus. Po trijų signalų
padėk ragelį, tada vėl paskambink. Tada žinosiu, kad skam­
bini tu.

491
Po darbo atėjo Dilanas. Jis buvo pasikeitęs. Akivaizdu, kad
skausmo nebejuto, bet vis dar pyko.
- Tu norėjai būti užklupta, ar ne?
- Ne! - ar ji norėjof
- Taip, norėjai. Elgeisi iš tikrųjų keistai.
Galbūt, beveik pritarė ji.
- Ar mano vaikai matė tave lovoje su tuo gvėra?
- Ne, žinoma, kad ne!
- Puiku, geriau, kad to neatsitiktų, jei nori, jog tau būtų
leista matytis su jais.
- Ką turi galvoje?
- Ketinu siekti jų globos teisių, nes tu neturi jokių šansų.
Tokiomis aplinkybėmis, - nemaloniai pridūrė.
Jo žodžiai ir griežtas veidas ūmai privertė Klodą suprasti,
kad susiklosčiusi padėtis nepaprastai rimta. Dilanas atsisklei­
dė iš tos pusės, kurios ji visiškai nepažinojo.
- Šventas Dieve, Dilanai, - pratrūko ji. - Kodėl tu toks!.. -
ji trumpam nutilo tvardydamasi, kad neišvadintų jo niekšu.
Viską apsvarsčius, kodėl jis negalėtų būti niekšas?
Jos nusivylimas, regis, jį pralinksmino, jeigu iš viso įmano­
ma tuo pačiu metu ir juoktis, ir tyčiotis.
Ji turėjo prisiminti, kad Dilanas - verslininkas. Ir labai kles­
tintis. Žmogus, žaidžiantis beisbolą. Galbūt jis neketino verstis
per galvą ir kovoti iki paskutiniųjų, kaip ji to norėtų. Dilanas
visados elgdavosi su ja švelniai, meiliai, taigi tokia permaina
buvo jai sunkus išbandymas, net jei kalta dėl to buvo ji.
- Ketinu siekti globos teisių, - pakartojo jis.
- Gerai, - klusniai pasakė. Ji buvo nutaisiusi nuolankią mi­
ną, bet jos galva ūžė. Jis negaus mano vaikų, jokiais būdais.
- Puiku, dabar pasišnekėsiu su jais, - Dilanas nudrožė į kam ­
barį, kuriame Kreigas ir Molė žiūrėjo televizorių. Be abejo, jie
jautė, jog kažkas dedasi, nes visą popietę buvo neįprastai nu­
ščiuvę.

492
 Išėjęs iš kambario Dilanas šaltai tarė:
- Pasakiau jiems, kad turiu išvykti ilgesniam laikui. M an
reika pamąstyti ir rasti geriausią būdą, kaip visa tai sutvarky­
ti, - jis perbraukė ranka per burną ir ūmai sugniužo.
Bet Klodos gailestis jam dingo, kai jis pridūrė:
- Galėjau jiems pasakyti, kad jų motina - svetimautoja ka­
lė, kuri viską sugriovė, tačiau tai būtų padarę daugiau žalos
nei naudos. Gerai, išeinu, gyvensiu pas tėvus. Paskambink...
- Paskambinsiu...
- Jei kas nors atsitiks mano vaikams.
Ji žiūrėjo, kaip užsimerkęs jis stipriai apkabina vaikus. Tai
buvo siaubinga. Nuo šios akimirkos viskas bus kitaip. Vaka­
rienei ji pakepino mėsos. Kreigas ją išspjovė atgal į lėkštę. Ji
pasižiūrėjo „Karūnavimo gatvę“, paskui pabambėjo ant Di-
lano, kad šis nepakeitė lemputės. Molė ištepliojo jos vonios
kambario sieną žemės riešutų sviestu. Žvelgiant iš laiko per­
spektyvos, ji gyveno aukso eroje, kur nebuvo nei skausmo,
nei nerimo. Ir kas būtų galėjęs pamanyti, kad jų gyvenimas
šitaip greitai subyrės, pasikeis iš esmės ir taps pilnas kartėlio
ir pykčio?
- Lik sveika, - Dilanas uždarė lauko duris. Ji matė, kaip jis
susikrovė krepšį, girdėjo, kaip pasakė išeinąs, bet neįstengė to
suvokti, nors visa tai jau buvo įvykęs faktas.
Taip nėra, galvojo stovėdama hole. Taip nėra.
Ji nusisuko nuo durų ir išvydo Kreigą su Mole, stovinčius ir
tyliai dėbsančius į ją. Susigėdusi nusigręžė nuo klausiančių
akių ir pakėlė telefono ragelį.
Ji klausėsi, kaip M arko telefonas, ilgokai skambėjęs, persi­
jungė į atsakiklį. Kur jis? Paskui prisiminė, kad jis prašė pa­
skambinti, padėti ragelį ir paskambinti dar sykį. Ji nenoromis
taip ir padarė, bet pasijuto it kokia nusikaltėlė.
Po antros skambučių serijos M arkas atsiliepė, ir jos skaus­
mas tuojau pat apmalšo. Ji pasijuto pakylėta ir apsvaigusi.

493
 - Ar Dilanas išėjo? - paklausė jis.
- Taip...
- Gerai, jau atvažiuoju.
- Ne, palauk!
- Kodėl? - jo balsas staiga pasidarė nedraugiškas.
- Labai norėčiau tave pamatyti, - paaiškino ji, - bet ne šį­
vakar. Per greitai. Nenoriu vaikams kelti sąmyšio. Supranti,
Dilanas prikalbėjo visokių siaubingų dalykų, pavyzdžiui, pa­
sirūpinsiąs, kad aš negalėčiau jų auginti.
Stojo tyla, tada M arkas tyliai paklausė:
- Tai tu nenori manęs matyti?
- Markai, už tai atiduočiau bet ką! Zinai, kad noriu, bet,
man regis, bus geriau, jei pasišnekėsim rytoj. Kertu lažybų, tu
gailiesi, kad buvai į tai įveltas, - sušniurkščiojo ir sukikeno
Klodą.
- Neširsk, - pasakė, bet ji žinojo, kad jis tikrai pyksta.
- Užeik rytoj po pietų, - atsargiai pakvietė ji. - Norėčiau
tave su kai kuo supažindinti.

Kitą popietę Markas atėjo pas Klodą, nešinas Barbe Molei ir

dideliu raudonu sunkvežimiu Kreigui. Nors ir gavę dovanų,
vaikai žvelgė į jį įtariai. Jautė, kad jų pasaulis yra siaubingai
pakrypęs, ir šis atvykėlis juos trikdė. Norėdamas atremti jų
priešiškumą, M arkas kantriai žaidė su jais, rimtai šukuoda­
mas Barbei plaukus ir kilimu stumdydamas Kreigo sunkveži­
mį. Toks pasiaukojimas truko valandą, bet kai prieš Molę su
Kreigu atsidūrė maišelis saldėsių, jie net neprisilietė prie jo.
Praradusi viltį Klodą žiūrėjo, beveik nedrįsdama kvėpuoti.
Galbūt reikalai pasitaisys. Gal viskas susitvarkys. Jos mintys
nuklydo į ateitį. Tikriausiai Markas galėtų čia persikraustyti,
mokėti paskolą, jai būtų leista pasilikti vaikus, paaiškėtų, kad
Dilanas - pedofilas arba prekeivis narkotikais, todėl visi imtų
jo nekęsti ir atleistų jai...

494
 Kai Kreigas su Mole trumpam nukreipė nuo jų dėmesį, M ar­
kas tuo pasinaudojo ir švelniai ją palietė.
- Kaip jautiesi? - tyliai paklausė. - Drąsiniesi?
- Visi nekenčia mūsų, - nusijuokė Klodą pro ašaras. - Bent
jau turime vienas kitą.
- Tas tiesa. Ar greitai sulauksiu tavęs lovoje? - sumurmėjo
jis, paslapčiomis pakišdamas ranką po jos marškinėliais ir su-
imdamas krūtį, tą, kuri buvo toliau nuo vaikų. Jis sužnybo jai
spenelį, ir iš aistros jos burna suglebo.
- Maaaammmyyyte, - Kreigas suklykė, atsistojo ir pamėgi­
no nuo savo mamos nustumti M arką. Jis kaip pašėlęs ėmė
daužyti jį naujuoju raudonu sunkvežimiu ir vožė jam į kairįjį
kiaušį. Rimtai nesužeidė, tačiau to pakako, kad M arko pilvo
ertmėje imtų sūkuriuoti šleikštulio verpetai.
- Brangusis, turėsi išmokti dalytis, - tyliai pasakė Klodą.
- Nenoriu!
Po nejaukios pauzės Klodą tarė:
- M arkai, tiesą sakant, šnekėjausi su Kreigu.
56

Liza susirietė ant grindų, gniauždama skyrybų prašymą. De­

presijos banga, kuri nuo atvažiavimo į Dubliną tai priartėda­
vo, tai atsitraukdavo, galų gale užliejo jai protą.
A š - nevykėlė, prisipažino ji. A š - tikra kvaila nevykėlė.
Mano santuokai galas.
Keista, bet jai niekados nė nebuvo atėję į galvą, kad taip
gali atsitikti. Dabar ji tai skausmingai suprato. Todėl ir netu­
rėjo savo advokato. Per visą tą laiką, kai juodviejų su Olive-
riu santykiai ėmė po truputį irti, ji elgėsi nebūdingai sau. Juk
visuomet buvo iniciatyvi ir veikli. Nemėgdavo atidėlioti. Bet
kažkodėl ne šiuo atveju.
Na, dabar verčiau susiras advokatą.
Nors atkakliai tvirtino, kad Oliveris ją atstūmė, vis tiek la­
bai norėtų nebesijausti taip... taip... kvailai. Oliveris paliko
ją sausio mėnesį ir kažkur nuomojosi būstą, bet ir toliau mo­
kėjo pusę jų paskolos. Tai nepanašu į žmogaus, trokštančio
nutraukti ryšius, elgesį.
Jai šmėstelėjo prieš akis liūdnas jos, susigūžusios ant grin­
dų, vaizdas. Apdujusi atsistojo ir akimirksniu pajuto nuovar­
gį. Nuslinko iki miegamojo, krito į lovą ir užsitraukė antklo­
dę. N uo šilto antklodės prisilietimo susitvenkę joje jausmai
pratrūko, ir ji puolė į netekties, nesėkmės ir - taip! - savigailos
ašaras. Po perkūnais, ji turėjo teisę gailėtis savęs. Pažvelkit į
visus tuos suknistus įvykius! Prie visko prisidėjo dar tai, kad
ir Džekas atstūmė ją, nors šis dalykas nebuvo susijęs su skaus­
mu, graužiančiu ją praradus Oliverį. Net Mersedes galbūt
gavo darbą „M anhatan“, o aš, aš... Na ir ką ji galėjo pada­
ryti? Tikrai nieko. Visada žinojo esanti bejėgė. Ir nors priver­
tė Triks skambinti į parduotuvę tūkstančius kartų, medinės

497
žaliuzės vis dar nebuvo pagamintos. Tokiais tempais turbūt
nebus iš viso padarytos.
Jai reikėjo vimdomųjų. Gerai išauklėtos moters raudojimas
pamažu virto kūdikio riksmu.
„...Užklupus ligai ir esant sveikiems../4
„.. Ešling baisus sukrėtim as...44
„...Jaunikis gali pabučiuoti n u o taaak ą...44
„...ji gavo darbą N iujorke...44
„.. gamykla uždaryta vasaros atostogom s...44
Bliaudama ji ištiesė ranką ir įsimetė į lovą dėžutę popierinių
servetėlių.
Slenkant valandoms, šviesa už miegamojo lango priblėso ir
parausvėjo. Kambarį užliejo tamsiai mėlyna prieblanda, vė­
liau - nakties tamsa, sumišusi su violetinėmis šviesomis, sklin­
dančiomis iš miesto. Lizai kartkartėmis pratrūkstant garsia
rauda, ėmė brėkšti perlų pilkumo aušra, o galų gale ėmė niū­
riai mėlynuoti rugsėjo dangus. Prasidėjus dienai, lauke ėmė
girdėtis įvairiausi garsai, bet Liza ir toliau kiūtojo, nesijudin­
dama iš vietos.
Vienu metu, gal popiet, kažkas įsibrovė į vatinę jos tikrovę.
Liza išgirdo prieškambaryje triukšmą, žingsnius ir pašoko iš
lovos. Pro miegamojo duris kyštelėjo Ketės galva, panaši į
kvietinius dribsnius.
- Ką čia veiki? - Liza markstė raudonas akis.
- Šiandien šeštadienis, - atsakė Kėtė. - O šeštadieniais visa­
dos ateinu tvarkyti jūsų namo.
Popierinių nosinaičių gumuliukai, išmėtyti ant pūkinės ant­
klodės, akivaizdžiai bylojo apie liūdesį. Be to, Liza gulėjo lovo­
je, regis, nenusirengusi. Visa tai Ketei sukėlė didžiulį nerimą.
- Ar gerai jaučiatės?
- Taip.
Kėtė ja nepatikėjo. Tada Lizai toptelėjo viena mintis.
- Aš sergu. Pasigavau gripą.

498
 Kėtė tučtuojau ėmė reikšti užuojautą. Ar ji nenorėtų 7- 1//?,
Lemsip ar karšto viskio?
Liza papurtė galvą ir vėl įbedė į niekur nieko nematantį
žvilgsnį. Ir taip visą dieną.
Gripas? Kėtė svarstė. Negirdėjo, kad kas nors būtų juo su­
sirgęs šiame rajone. Bet ar stebėtina, kad Liza, gyvendama
tokioje nešvaroje, pasigavo kažkokį virusą? Kėtė pradėjo šva­
ros misiją virtuvėje nuo lipnių paviršių - ir kaip Liza tai suge­
ba? - valymo, paskui nukreipė dėmesį visai į kitus dalykus ir
ėmė galvoti kitaip. Kas ji? Šventoji? Ir staiga viską suprato.
Gripas? Liza neserga gripu. Dėl Dievo meilės, gripas čia būtų
kur kas geriau.
Po kurio laiko Kėtė grįžo į miegamąjį.
- Aš čia šiek tiek patvarkysiu.
- Ne, prašau, nereikia.
- Bet šitos paklodės sutrintos ir nešvarios, Liza.
- M an vis tiek.
Kėtė išėjo, ir Liza išgirdo, kaip trinktelėjo lauko durys. Ge­
rai. Ji liko viena.
Bet netrukus durys vėl atsidarė, ir pasirodė Kėtė, nešina plas­
tikiniu parduotuvės maišu.
- Cigaretės, saldumynai, bloknotėlis ir RTE Guide. Jeigu
jums prireiktų ko nors iš parduotuvės, tik paprašykite. Jei ne­
galėsiu aš, nueis Fransina, ji sako padarysianti tai be atlygio.
Fransina, kaskart eidama į parduotuvę Lizos pavedimu, daž­
niausiai gaudavo po svarą.
- Dabar einu į darbą, - tarė Kėtė. - Kol dar neišėjau, gal
norėtumėt puodelio arbatos?
Liza papurtė galvą. Bet Kėtė vis tiek atnešė.
- Stipri saldi arbata, - reikšmingai pasakė ji, padėjusi puo­
delį šalia Lizos.
Liza susizgribo spoksanti į Ketės sportinius batus. Jie buvo
nudrengti, o pilkai baltas plastikas ties kelties išlinkiu buvo

499
sutrūkinėjęs. Ji skubiai išsitraukė kitą popierinę nosinaitę ir
prispaudė prie akių.

Ešling, metusi paskutinį iššūkį, kad niekados neatleis Klodai,

išėjo, vis dar pagrįstai kunkuliuodama iš pykčio. Dabar pas
Marką.
Suakmenėjusiu veidu ji sparčiai, kone klupinėdama, žings­
niavo miesto ir M arko darbovietės link. Į ją atsitrenkė vy­
riškis, skuodžiantis per minią dideliu greičiu, ir jų pečiai
smarkiai susidaužė. Jis jau buvo nuėjęs, bet Ešling vis dar
svirduliavo, jausdama, kaip smūgis dar įsiūbavęs jos kūną.
Staiga jos pyktis sudužo it stiklinis žaisliukas, atlėgo ir pasi­
darė niekam nebereikalingas. Ją apkurtino miesto gausmas.
Pypsėjo automobiliai, šmėkščiojo atšiaurūs, pikti veidai. Su­
pama tokios aplinkos, ji netikėtai pasijuto saugi.
Pamiršo virpantį iš baimės kūną ir santykių aiškinimąsi su
Marku. Šnekėtis su tokiu skystablauzdžiu negalėjo.
Kad ir kaip būtų, kas iš to pykčio? Ji nemokėjo pykti. Barė­
si su Klodą vos prieš dvidešimt minučių, tačiau dabar buvo
neįmanoma patikėti, kad šitaip pasielgė ji, Ešling.
Ji skubėjo namo, saugodama savo trapumą. Pasaulis buvo
virtęs Jeronimo Boscho paveikslu: apskretę keliaujantys vai­
kai dainuoja dainas, kurių žodžių nemoka; du žmonės niurz­
ga vienas ant kito, kad neužpildo tuštumos; bedantė nusigė­
rusi moteris grūmoja nematomiems priešams; tarpduriuose
kėpso benamiai persikreipusiomis iš nevilties burnomis.
Benamiai!
O, kad nerasčiau Bū. O, kad jis nebūtų manęs apgavęs ir
apvogęs. Tiesą sakant, ji nemanė, kad jis būtų galėjęs taip
pasielgti, bet po tokios dienos buvo viskam pasirengusi.
Jis buvo išėjęs. Butą rado tokį, kokį ir paliko, tik ant stalo
gulėjo padėkos raštelis. Ešling įsirangę į lovą. Tik šiek tiek
pailsės, kad atsikvošėtų nuo smūgio.

500
 Bet atėjus penktadienio vakarui, kai Džoi, atsirakinusi at­
sarginiu raktu, įėjo į jos butą, ji vis dar tūnojo lovoje. Džoi
susirūpinusi įsiveržė į kambarį.
- Skambinau tau į darbą ir pasišnekėjau su Džeku Divainu.
Jis papasakojo, kas įvyko. M an labai gaila, - Džoi apkabino
Ešling, abejingai tysančią it suvyniotas kilimas.
Po pusvalandžio nedrąsiai atslinko Tedas. Juodu su Ešling
nesišnekėjo tris savaites, nuo tada, kai Ešling klausinėjo apie
kelionę į Edinburgą.
- Tedai, aš atsiprašau, - tarė Ešling pavargusiu balsu. -
Maniau, kad užmezgei romaną su Klodą.
- Tikrai? - tamsus siauras jo veidas nušvito. Paskui jis sku­
biai susitvardė ir nutaisė rimtą ir orią miną. - Atnešiau tau
popierinių nosinaičių. Sakoma, kad jos „puikios“ .
- Padėk jas tenai. Šalia tų, kurias man parūpino Džoi.

Išgirdusi duryse trakštelint raktą, Liza atsikvošėjo iš apatijos

ir stingulio. Matyt, vėl Kėtė. Tačiau tai buvo ne ji, o Fransina.
- Sveika, - Fransina įnešė į miegamąjį putnų savo kūną. -
M am a sako, kad turiu palaikyti tau draugiją.
- M an nereikia draugijos, - Liza vos įstengė pakelti nuo
pagalvės galvą.
- Ar galiu pasimatuoti? - Fransina metė žvilgsnį į plunks­
nų boa.
-N e.
Bet ji vis tiek apsisiautė juo pečius ir didžiuliame veidrodyje
ėmė grožėtis savimi - apkūnia figūrėle su gėlėtomis aptemp­
tomis kelnėmis ir geltonais sportiniais marškinėliais.
- Juk turėtum būti mokykloje, - pasiteiravo Liza.
- Ne, - paniekinamai ir išdidžiai atsakė Fransina. - Šian­
dien sekmadienis.
Negali būti, nusistebėjo Liza. Nebesupaisau, kuri dabar
diena.

501
 - Bet jei būtų ir ne sekmadienis ir aš nenorėčiau eiti į m o­
kyklą, tai ir neičiau, - didžiuodamasi pasakė Fransina.
- Tačiau tada tau trūks išsilavinimo ir negausi gero dar­
bo, - Lizai visai nerūpėjo, ar Fransina gaus išsilavinimą, ar
ne, bet ji norėjo Fransiną suerzinti, kad išeitų.
- M an nereikia išsilavinimo. Dirbsiu merginų grupėje, o ma­
no tėtis sako, kad mes visos storos kaip karvės. Štai! Gal pa­
rodyti savo šokio numerį?
- Ne. Tik atstok ir palik mane vieną.
- Ar turi stereoaparatūrą? - Lizos priešiškumas Fransinai
buvo nė motais. - Ne? Gerai, aš paniūniuosiu. Dabar įsivaiz­
duok, kad aš stoviu viduryje, o man iš abiejų pusių šoka po
dvi merginas. Palauk, - Fransina greitosiomis pasiraitojo marš­
kinėlius, parodydama vaikišką apvalų pilvuką.
- Koks ten auksinis ženklas ant tavo pilvo? - nors ir prislėg­
ta bėdų, susidomėjo Liza.
- Tai auskaras, - tikino Fransina.
- Ne, tai ne jis.
- Pasižiūrėk, turėjau jį nusipiešti, - teisinosi mergaitė. -
M ama sakė, kad tikrą galėsiu įsiverti, kai man sueis trylika,
nors iki to laiko jau galiu būti mirusi, - liūdnai pridūrė ji.
Tada ji susikaupė.
- Vienas, du, trys, - stuktelėjo koja į grindis ir suskaičiavo
iki trijų, paskui ėmė šokti. Dešiniąja alkūne dukart pabaks­
nojo į šalį, paskui - kairiąja. Du nelygūs šuoliukai dešiniąja
koja, du - kairiąja, garsus pliaukštelėjimas per liulantį užpa­
kaliuką, ir ji atsuko Lizai nugarą.
Nepaliaujamai niūniuodama ji ėmė kraipyti klubus, tūpda­
ma vis žemiau ir žemiau prie grindų. Tokių tikslių judesių
nebūtų įstengusi atlikti net egzotiškų šokių šokėja. Rangyda-
masi ji atsistojo, tada nevikriai šoktelėjo į priekį.
- Dabar geriausia vieta, - pratarė ji. - Ji ištiesė rankas ir
ėmė sukti pečius ir kratyti plokščią krūtinę priešais Lizą. -

502
Da da! - ji baigė, bandydama padaryti špagatą. Bet grindys
liko beviltiškai toli.
- Nuostabu, - pagyrė Liza. Iš tikrųjų neįtikėtinas reginys.
- Ačiū, - Fransina buvo uždususi ir raudona iš pasitenkini­
mo. - Aš dar ir dainuosiu. Būsiu pagrindinė grupės daininin­
kė. Tada daugiau uždirbsiu. Ir kursiu dainas. Už jas gausiu
dar krūvą pinigų.
Liza linktelėjo, pritardama jos sumanymui.
- Ir prekiausiu įrašais, būsiu atsakinga ir už tai, - pažadėjo
Fransina. - Štai iš kur tikrieji pinigai, - ji metė Lizai griežtą
žvilgsnį. - Kaip tavo gripas? Geriau?
- Ne. Eik namo.
- Ar valgai KitKat?
-N e.
- Ar galiu suvalgyti?

Liza įstengė išsiropšti iš lovos tik pirmadienį, kai reikėjo eiti į

darbą, nes ūmai suvokė, kad gali jį prarasti. Išskyrus penkta­
dienį, kai anksti išlėkė, daugiau negalėjo prisiminti, kada pas­
kutinį sykį nebuvo nuėjusi į darbą. Ar apskritai kada nors yra
taip buvę? Ji eidavo, užpuolus mėnesinių skausmams, galvos
skausmams, kamuojant pagirioms ar nepavykus šukuosenai.
Dirbdavo net per atostogas. Arba net tada, kai ją paliko vy­
ras. Taigi ką ji mano daryti toliau?
Ir kodėl tai neteikia jai malonumo?
Ji visados būdavo tokia susitvardanti pamišėlė, kad neįstengė
suprasti tų, kurios palūždavo, raudodamos palikdavo savo
darbo stalą ir niekada nebegrįždavo. Bet ją kankino ydingas
smalsumas, ar nepraras darbo, o jeigu taip atsitiktų, ar tai ją
paguostų. Ar ji nepajustų palengvėjimo, tapdama visiška be­
jėgė ir neturėdama kitos išeities, kaip tik perduoti atsakomy­
bę kitiems?
Na, greičiausiai ne. Ji negalėjo dirbti, ir tai jai nepatiko.

503
 Ji turėtų eiti į darbą. Jos reikia tenai. „Kolin“ darbuotojų
per mažai, kad galėtų sau leisti neiti, ypač kai nebėra Mersedes,
o Ešling sugniuždyta. Bet jai tai nerūpėjo. Negalėjo rūpėti. Jos
kūnas buvo pernelyg apsunkęs, o protas per daug pavargęs.
Galų gale ji sumojo, kad nori siusiuko. Grūmėsi su ta reik­
me, dėdamasi, kad to nenori, bet paskui buvo prispirta nu­
slinkti į vonios kambarį. Grįždama per virtuvę, pamatė sky­
rybų p rašym ą, gulintį an t stalo. N u o p en k ta d ie n io nė
nežvilgtelėjo į jį, nebenorėjo jo matyti, bet suvokė, kad reikia.
Pasiėmė jį lovon ir prisivertė perskaityti. Turėtų nekęsti Oli­
verio. Po velnių, kaip jis drįsta skirtis su ja! Bet ko ji tikėjosi?
Juodviejų santuoka žlugo, kitaip sakant, „negrąžinamai su­
byrėjo “ .
Prašymas buvo parašytas pompastiška ir nesuvokiama kal­
ba. Ir ji dar sykį pagalvojo, kad jai labai reikia advokato, nes
nieko nesupranta. Ji vertė standžius lapus, stengdamasi ką nors
suvokti, ir galų gale sumojo, kad Oliveris prašo skyrybų, rem­
damasis „neprotingu Lizos elgesiu44. Tie žodžiai ją įskaudino.
Ji nepakentė būti kaltinama netinkamu elgesiu. Santuoka su­
žlugo ne dėl jos kaltės, piktinosi. Juodu tik norėjo skirtingų
dalykų. Sumautas niekšas. Ji būtų galėjusi ir pati apkaltinti jį
neprotingu elgesiu, jei būtų ėmusis iniciatyvos. Noras matyti
ją basą, nėščią ir prirakintą prie virtuvės kriauklės - štai kas
yra neprotingas elgesys.
Bet pyktis atlėgo, kai ji prisiminė, kad kaltinimas neprotin­
gu elgesiu yra tik formalumas. Atvykęs į Dubliną, jis viską
paaiškino: jiems reikėjo sugalvoti priežastį bylai, o ji ir pati
būtų galėjusi iškelti jam bylą.
Kaip jis ir buvo minėjęs, pareiškime buvo pateikti penki
pavyzdžiai. Praleistas jo tėvų trisdešimtas vedybų jubiliejus
dėl jos įsipareigojimų darbe. Paskutinę minutę atšauktos jų
atostogos Sent Lusijoje, nes ji turėjo dirbti. Apsimetinėjimas,
kad ji neva norinti pastoti. Ji turi pernelyg daug drabužių.

504
Kiekvienas pavyzdys pjaustė ją it peilis. Išskyrus vieną: kad ji
turi per daug drabužių. Liza suprato, kad penktam pavyz­
džiui jam pritrūko argumentų. Išlaidos bus pasidalytos per­
pus, ir nė vienas nereikš pretenzijų dėl alimentų.
Matyt, ji turėjo pasirašyti kažkokį popierių, patvirtinantį,
kad gavo dokumentus, ir nusiųsti Oliverio advokatui. Bet ji
nieko nepasirašė. Ir ne tik todėl, kad visai nenorėjo paimti į
rankas rašiklio. Suveikė labai stiprus savisaugos instinktas.
Pasigirdo beldimas į duris. Tiesą sakant, ji tyliai nusijuokė.
Mintis, kad turės išlipti iš lovos, buvo ir neįtikėtina, ir juokin­
ga. Ir vėl beldimas. Jai nė motais. Jokių galimybių, kad ji atsi­
lieps. Lauke ėmė šurmuliuoti balsai. Kažkas pabeldė dar kar­
tą. Iš tikrųjų, padaužė į duris. Tada sugirgždėjo keliamas pašto
dėžutės skydelis.
- Liza? - šūktelėjo balsas.
Tą balsą ji vos išgirdo.
- Liza, - pakartojo tas pats balsas.
Jai buvo vis tiek.
- L I I I I I Z Z Z Z A A A A , - užbliovė balsas. Ji sumetė, kad jis jai
pažįstamas. Tai Bekas. Na, tai nėra tikrasis jo vardas, bet jis
buvo vienas iš tų berniukų, kurie labai mėgo Manchester
United ir gyveno gatvėje. Tas, kalbantis žemu balsu. - Ž I N A U ,
kad tu namie. Ir aš S L A P S T A U S I . Čia guli D I D Ž I U L Ė gėlių
puokštė, ar nori jų?
- Ne, - tyliai atsakė Liza.
- KĄ?
-N e.
- Negirdžiu tavęs. Ar pasakei „taip“ ?
Liza supykusi išslinko iš lovos. Po velnių! Visą gyvenimą ji
buvo stipri. Niekados nepasiduodavo priešmenstruaciniam sin­
dromui, proto sumaiščiai ar bet kitais atvejais. Ir kai pagaliau
nusprendė susirgti nerviniu išsekimu, žmonės neduoda jai ra­
mybės. Ji atlapojo duris ir užstaugė tiesiai Bekui į veidą:

505
 - SAKIAU „NE“!
- Štai, - jis įbruko jai į rankas didelę puokštę, suvyniotą į
celofaną, ir šmurkštelėjo įkandin jos į holą. - Paskubėk, kol
niekas manęs nepamatė. Dabar turėčiau būti mokykloje.
Liza apatiškai stebeilijo į gėles. Jos gražios. Jokių gvazdikų
arba kitokio pigaus šlamšto, bet gausybė keistų žiedų: purpu­
rinių dagių ir orchidėjų, kurios buvo tarsi iš kitos planetos.
Nuo ko jos? Staiga jai ėmė virpėti rankos, ir ji jau plėšė voką.
Gal jas atsiuntė Oliveris?
Jos buvo nuo Džeko.
Kortelėje buvo parašyta: „Mes manome, kad tu nuostabi.
Prašome grįžti į d arb ą“ . Staiga jai toptelėjo mintis, jog tai jo
atsiprašymas. Džekas žinojo, kad ji buvo jį nusižiūrėjusi, ta­
čiau tai jo nedomino. Jis žinojo, kad ji tai suprato. O ji žinojo,
kad jis suprato, jog ji suprato. Kad ir kaip būtų, tai nebesvar­
bu. Vis dėlto puiki jo išvaizda ir stiprus kūnas būtų galėjęs
išvesti ją iš proto. Jam nelabai rūpėjo dalykai, kurie jai buvo
gyvybiškai svarbūs. Ji tik smaginosi svajonėmis apie jį. Tiesą
sakant, liūdėjo tik dėl Oliverio.
Bekas neatstojo nuo jos.
- Noriu tavęs kai ko paprašyti.
- Ko? - ji vos apvertė liežuvį.
- Padėk man tai įtrinti į PLAUKUS, - iš treningo kelnių jis
ištraukė paketėlį. Tai buvo šviesūs dažai plaukams.
- Tik nesakyk, kad nori groti berniukų grupėje, - tarė Liza.
Iš Beko veido minos buvo aišku, kad jis ieško tinkamų žo­
džių.
Galiausiai rado juos.
- Ar kada nors liausies N E R V I N U S I ? - sušuko jis. - Aš būsiu
Manchester United krašto puolėjas.
- Taigi tau reikia šviesių plaukų sruogų?
- Aha, - suniekė jos kvailumą. - Žinoma, kad taip!
- Ne dabar, Bekai, aš sergu gripu.

506
 - Ne, nesergi, - jis jau žingsniavo į jos vonios kambarį ir
atsigręžęs mirktelėjo jai. - Bet jei manęs neįskųsi, ir aš tavęs
neįskųsiu.
Ji atsišliejo sienos, norėjo klykti, bet paskui tiesiog pasida­
vė likimui.
Po valandos Bekas pasirodė su pašviesintomis plaukų sruo­
gomis.
- Ačiū Liza, t u Š A U N I mergina.
Jam išėjus, Liza atsisėdo prie virtuvės stalo ir užsirūkė. Jai
buvo šalta, ji bandė suimti save j rankas, bet vos baigusi rūky­
ti vieną cigaretę, tuojau užsidegdavo kitą.
Tyliame kambaryje suskambo telefonas, ir širdis vos neiš­
šoko jai iš krūtinės - jos nervų viršūnėlės buvo visiškai nudi­
lusios! Įsijungė atsakiklis: tokiu būdu ji atsirinkdavo skam­
bučius. Bet kai kambaryje pasigirdo Oliverio balsas, visos jos
kūno ląstelės sukluso, pajutusios pavojų.
- Gražuole, tai aš. Hm, Oliveris. Pamaniau, paskambinsiu
dėl...
Ji čiupo telefono ragelį.
- Aš klausau. Aš prie telefono.
- Ei, - šiltai tarė jis. - Pagalvojau, kad gal rasiu tave. Skam­
binau į darbą, bet man pasakė, jog tu namie. Ar gavai, e...?
- Taip.
- Bandžiau tau prisiskambinti į darbą ketvirtadienį ir penk­
tadienį, norėdamas perspėti, kad jis išsiųstas, bet nepavyko
tavęs pagauti. Palikau tavo sekretorei žinutę, kad paskambin­
tum man, ar negavai jos?
- Ne, - o gal ir gavo. Ji per miglą prisiminė, kaip penktadie­
nio rytą Triks mėgino jai įsprausti kažkokį raštelį.
- Būčiau paskambinęs savaitgalį, bet dirbau. Beprotiška foto-
sesija Glazgove su pamišėliais modeliais. Dvidešimties valan­
dų darbo dienos.
- Nieko tokio.

507
 -T aigi hm... net ir žinant, jog tai vyksta, ar labai nesuirzai?
- Ne, - užgniaužė jaudulį Liza.
- Bet vienas iš mudviejų turėjo tai padaryti, - jis jautėsi
labai nesmagiai. - Atvirai šnekant, gražuole, maniau, jog tai
padarysi tu. Svarsčiau, kodėl taip delsi.
- Esu užsiėmusi. Naujas žurnalas ir visa kita.
- Taip! Bet pasijutau esąs visiškas šunsnukis, kai išvardijau
tuos penkis pavyzdžius. Juk supranti, kad nenorėjau tavęs ap­
šmeižti? Pavyzdžiui, kad tuomet buvau įsiutęs, bet ne dabar,
juk suvoki, ką sakau? Bet yra tam tikros taisyklės. Mudviejų
neišskirtų dvejus metus, o juk mudu išsiskyrėme ne dėl neišti­
kimybės, taigi turime pateikti teismui kitas priežastis.
Liza nebuvo nusiteikusi kalbėti. Ji laukė verksmo protrū­
kio, jis jau kaupėsi jos viduje. Jei dabar prasižios, rauda išsi­
verš lauk.
- Liz, - spaudė jis. Jo balsas buvo sunerimęs.
- Aš... - išstenėjo ji.
- Eiiii, - suburkavo jis.
- Tai labai liūdna, - suvirpėjo Liza.
- Žinau, žinau. Papasakok man! - po pauzės Oliveris, re­
gis, ėmė garsiai galvoti. - Bet aš galėčiau pats aplankyti tave?
M udu galėsime tai sutvarkyti, palaidoti, ir tiek.
- Tau protas pasimaišė?
- Aš nesu beprotis. Tik pamąstyk, mudviem reikės mažiau
mokėti advokatui, jei sutvarkysime akis į akį tokius dalykus,
kaip butas. Ar bent nutuoki, kiek kainuoja kiekvienas mano
advokato laiškas tau? Labai daug, Liz. Nagi, gražuole, -
įkalbinėjo jis. - Mes juk galime susitarti draugiškai. Dviese.
Mano a mano. Ji tylėjo, todėl jis įtikinėjo toliau: - H om bre a
hombre.
Ji šyptelėjo ir išspaudė:
- Gerai.
- Taip? Tikrai? Kada?

508
 - Gal šį savaitgalį?
- Tu nedirbsi?
-N e.
- Nagi, nagi, - tarė jis netvirtu, kaip jai pasirodė, balsu.
Paskui nušvito. - Pamėginsiu atskristi šeštadienį ir atsivešiu
popierius.
- Pasitiksiu tave oro uoste.
Tik vienas vakaras, pažadėjo sau. Vienas vakaras, kurį jis
primetė jai, paskui ji atsigaus.
Ji padėjo ragelį, nelabai žinodama, ką veikti toliau. Galėtų
grįžti į lovą, bet staiga nusprendė paskambinti Džekui.
- Ačiū už gėles.
- Nėra už ką. Jomis tik norėjau pasakyti, kad mes... Aš...
labai tave gerbiu ir...
- Džekai, atsiprašymą priimu, - nutraukė jį Liza.
- Hm, apie ką tu kalbi... - Džekas nutilo ir atsiduso. - Ge­
rai, ačiū tau.
- Taigi kas vyksta? - ji bemaž įstengė parodyti susidomė­
jimą.
Džeko balsas pralinksmėjo.
- Tiesą sakant, daugybė gerų dalykų. Spausdinamas naujas
žurnalo tiražas. Nežinau, ar matei, bet vakarėlio nuotraukos
pasirodė penkiuose savaitgalio laikraščiuose, ir mūsų prašoma,
kad šią savaitę pakalbėtum per nacionalinį radiją. Nors ir ne­
skelbėme, bet jau yra keturi kandidatai į Mersedes vietą. Dub­
linas - mažas miestas. Išsiaiškinau, į kurį žurnalą išėjo Mer­
sedes. Ne į „M anh atan “, o į savaitraštį paaugliams „Putos“ .
Gal dėl to, kad atvažiuoja Oliveris, gal dėl puikių naujienų
apie „Kolin“ ir dėl tikrai geros žinios apie Mersedes Lizos
širdyje kažkas krustelėjo, nes kai Džekas paklausė:
- Ar galime tikėtis, jog tu grįši į darbą?
Ji atsakė:
- M anau, kad taip.

509
 - Gerai, - apsidžiaugė jis. - Vadinasi, metu rašyti straipsnį
apie vyrų odos priežiūrą.
_
- Triks privertė. Tavęs ir Ešling nėra, Mersedes išėjo, taigi
Triks tapo vyresniąja pagal pareigas „Kolin“ redakcijos dar­
buotoja. Valdžia atiteko jai. Ji jau ketina nusiųsti Bernardą
veido masažui, norėdama patikrinti, ar gali jį pravirkdyti.
- Būsiu po valandos.
En route į vonios kambarį palįsti po dušu, kurio labai rei­
kėjo, Liza prasliūkino pro miegamąjį ir buvo priblokšta kara­
liaujančios jame baisios netvarkos. Ir ką ji sau mano? Juk ne­
buvo toks žmogus, kuris, vos susidūręs su sunkumais, pameta
galvą. Kitiems taip nutinka, taigi sėkmės jiems. Bet ne Lizai.
Patinka jums ar ne, bet ji - gyvybinga kovotoja. Tai kas, kad
jautėsi pažeista ir nelaiminga. Taip. Bet nervų pakrikimai bu­
vo tarsi spalvoti kontaktiniai lęšiai: jie tiko kitiems, bet, tiesą
sakant, ne jai.
57

Ešling apsivertė lovoje ir iš po savęs ištraukė telefoną. Mie­

gojo su juo keturias dienas. Kokį šimtąjį kartą surinko M ar­
ko namų telefono numerį. Atsakiklis. Tada darbo telefoną.
Balso paštas. Galų gale paskambino į jo mobilųjį.
- Vis dar neatsiliepia? - su užuojauta pasiteiravo Džoi, kai
su Tedu priėjo prie Ešling lovos. Nuo jos sklido nosį riečiantis
kvapelis.
- Ne. Dieve, o, kad jis atsilieptų. Labai norėčiau išgirsti
keletą atsakymų.
- J i s - niekingas bailys. Nueik pas jį į darbą. Persekiok per
spektaklius. Štai kas būtų iš tikrųjų gerai, - piktai sušvokštė
Džoi. - Pagauta įsiūčio, galėsi jį sužlugdyti. Šaukdama, kad
jis beviltiškas lovoje, kad jo daikčiukas yra...
- ... tikrai mažas, - užbaigė Ešling pavargusiu balsu.
- Norėjau pasakyti, strazdanotas, - pridūrė Džoi. - Bet pri­
tariu, kad mažas.
- Ne. Jokiu būdu. Arba toks, arba toks.
- Gerai, pamiršk įtūžį. Bet gal nueik pas jį? Jei nori jį susi­
grąžinti, kodėl nekovoji dėl jo?
- Nežinau, ar noriu jį susigrąžinti. Šiaip ar taip, neturiu
jokių šansų. Tik ne prieš Klodą.
- Ji ne tokia ir graži, - niršo Džoi.
Abi nesąmoningai atsisuko į Tedą, jis paraudo.
- Visai ne, - bjauriai sumelavo.
- Matai? - Ešling užsipuolė Džoi. - Jis mano, kad graži.
Stojo nejauki tyla, Ešling abejingai apsidairė. Šiame kam­
baryje kiurksojo nuo penktadienio popietės. Dabar pirmadie­
nio vakaras, o ji išslinkdavo iš lovos tik trumpai apsilankyti
vonios kambaryje. Norėjo išsimiegoti, kad galėtų atsigauti nuo

511
smūgio, paskui rasti M arką ir išsiaiškinti, ką dar įmanoma
išgelbėti. Bet kažkodėl visą tą laiką neįstengė išsiropšti iš lo­
vos. Jai patiko joje tūnoti, galėjo čia ir pasilikti visiems laikams.
Tuščias žvilgsnis užkliuvo už krūvelės popierinių nosinai­
čių. Jos buvo nė nepajudintos. Kodėl ji neverkė? Dėl prislėgu­
sio didžiulio liūdesio turėjo tampyti nepaliaujami verksmo
traukuliai. Bet ji neišliejo nė vienos ašarėlės. Verksmo nė žen­
klo. Nei balse, nei veide. Ir jokio graudulio gumulo gerklėje.
Bet ji nebuvo sustabarėjusi. O, jei tik taip būtų buvę.
Ji kalbėjo iš lėto, labiau su savimi nei su anais dviem.
- Svarsčiau, ką padariau ne taip, bet nemanau, kad kalta
esu aš. Nuolat klausydavausi naujų jo sumanymų. Buvau vi­
suose jo spektakliuose. Na, beveik visuose, - ir tik pasižiūrė­
kit, kas įvyko, kai vieną sykį nenuėjo. Jis pasiglemžė geriausią
jos draugę. - Dešimt kartų per dieną kartojau, kad jis geriau­
sias, o kiti komikai - šlamštas.
- Net aš? - neryžtingai paklausė Tedas. - Ar jis mano, kad
aš niekam tikęs?
- Ne, - sumelavo Ešling. Pirmą vakarą, kai susitiko su M ar­
ku, jis kalbėjo apie Tedą labai susižavėjęs, bet tik todėl, kad
nežiūrėjo į jį rimtai, kaip suprato vėliau. Kai atsirado nedaug,
bet nuoširdžių Tedo gerbėjų, Markas ėmė jį subtiliai kritikuo­
ti. Gana gudriai, nes sumojo, kad Ešling nepakęs atvirų įžei­
dinėjimų, taigi leido sau išsakyti tokias pastabas: „Kaip Tedui
Malinsui - gerai. Šiame spektaklyje mums reikia vieno arba
dviejų nerimtų žm onių44. Kai Ešling galų gale suprato, kad jis
iš tikrųjų žemina Tedą, jau buvo per daug įsijautusi į draugės
vaidmenį, kad galėtų jam prieštarauti.
- Tai toks yra M arkas Valentainas, - pasakė Džoi. - Jis -
tikras savanaudis niekšas.
- Ne visai taip. M an buvo smagu jam padėti. M udu tapom
artimais bičiuliais, - tai ir skaudžiausia. Bet jis sutiko kitą, ir
ji labiau patiko. Nuolatos taip būna.

512
 - Ar nenujautei, kad kažkas klostosi ne taip? - paklausė
Džoi. - Ar jo elgesys nebuvo pasikeitęs?
Ešling buvo skaudu galvoti apie nesenus įvykius, ypač kai
viskas atsiskleidė, bet ji turėjo pripažinti:
- Paskutines kelias savaites, kai buvau labai užsivertusi dar­
bais, jis buvo suirzęs. Maniau, dėl to, kad ilgėjosi manęs. Tik
įsivaizduokit!
- Ar... hm... - Džoi neryžtingai mėgino subtiliai suformu­
luoti klausimą, bet suprato, kad nepavyks. - Ar smaginotės
kaip visada?
Tedas užsidengė rankomis ausis.
- Ne, - atsiduso Ešling. - Tai būdavo vis rečiau. Ir vėl maniau,
kad tai mano kaltė. Bet mudu mylėdavomės iki mano kelionės
į Korką. Paskui jis dulkino mus abi. Kodėl Klodą užkibo? -
nusistebėjo, tarsi būtų kalbėjusi apie muilo operos heroję.
- Gal ir ji nežinojo? - pasvarstė Džoi. - Jis galėjo jai pame­
luoti. O gal pasinaudojo tavimi, stengdamasis priversti ją pa­
likti Dilaną, - per vėlai susivokė, kad labai žiauriai pasakė. -
Atsiprašau, - nuolankiai pratarė. - Nepagalvojau... O kaip
Klodą? Jei turėčiau rinktis M arką ar Dilaną, tikrai žinočiau,
su kuriuo liksiu! O Dieve. Dar sykį atleisk. Klausyk, gal norė­
tum traškučių?
Ešling papurtė galvą.
- Ko nors užkrimsi? Šokolado? Spragintų kukurūzų? Dar
ko nors? - Džoi parodė į gausybę saldumynų ant komodos.
- Ne, ir daugiau nieko nenešk.
- Ar ketini kada nors keltis?
- Ne. Jaučiuosi tokia... pažeminta.
- Nesuteik jiems malonumo, - ryžtingai tarė Džoi.
- M an atrodo, kad visi manęs nekenčia.
- Kodėl? Juk nepadarei nieko blogo!
- Regis, visas pasaulis atsisuko prieš mane, visur nebesau-
gu. Ir man labai liūdna, - pridūrė.

513
 - Žinoma, kad liūdna.
- Ne, mane liūdina negeri dalykai. Ir liūdna dėl visų bena­
mių žmonių, kurie kenčia šaltį ir alkį. Praradę orumą. Tai
labai nužmogina...
Ji nutilo. Pagavo „ji visai kuoktelėjo44 žvilgsnį, kuriuo per­
simetė Džoi su Tedu. Jie manė, kad nuo sukrėtimo sutriko kai
kurių jos kūno dalių veikla. Kaip jai gali rūpėti benamiai, ku­
rių nėra net akyse mačiusi, kai jos pačios gyvenime įvyko tik­
ra nelaimė? Jie neįstengė to suprasti. Bet vienas žmogus būtų
galėjęs tai suvokti.
Ir Ešling, jei nebūtų buvusi tokia sustingusi, sudrebėtų iš
siaubo. Taip jautėsi mano mama. Ir tada jai atsiskleidė pribloš­
kiamas ryšys. Po velnių, man tikriausiai nervinis sutrikimas.

Kai Liza pasirodė darbe ir pamatė Džeką, neįstengė sutram ­

dyti pykčio, kad jis ją atstūmė. Nepadėjo net gėlės.
- Kaip jautiesi? - įdėmiai pažvelgė į ją.
- Gerai, - pernelyg jautriai atsakė.
- Pasiilgom tavęs, - jo akys buvo malonios, bet ne guo-
džiančios, ir jos pyktis išgaravo. Ji elgėsi tiesiog vaikiškai.
- Ar nori pamatyti mano kūrinį apie odos priežiūrą? - jis
padavė išspausdintą tekstą, kuriame buvo teigiama, kad Aveda
priemonės „geros44, Kiehl - „geros44 ir Issey M iy a k e - „geros44.
Liza numetė lapą ant stalo ir, pritariamai mirktelėjusi, pa­
ragino:
- Neatsisakyk visos dienos darbo, - jie, matyt, iš tikrųjų
puolė į paniką dėl „Kolin44 darbuotojų, jei net toks veikėjas,
kaip Džekas, sukurpė straipsnį. - Ar Ešling vis dar nėra? - ji
neįstengė paslėpti pasipūtimo. Ei, ji skiriasi, bet atėjo į darbą.
Tik dabar suprato, kokį didžiulį jaudulį ir bruzdesį sukėlė
žurnalo pasirodymas ir kad visos jos pastangos jį išgarsinti
nenuėjo veltui. Kol ji tysojo lovoje, įsitikinusi, kad yra didžiau­
sia visų laikų nevykėlė, tapo šiokia tokia žvaigžde - žinoma,

5 14
tik Airijoje, bet vis dėlto. Jau susilaukė vieno pasiūlymo dirb­
ti konkuruojančiame airių žurnale, paskui paskambino keli
žurnalistai: kai kurie buvo pasišovę rašyti apie ją trumpą apy­
braižą, bet daugelį domino jos galimybės rašyti „užkišančius
tuščią vietą“ straipsnius, pavyzdžiui, „M ano mėgstamiausia
šventė44 ir „Idealus mano pasimatymas44.
Ją užliejo šiluma, bet svarbesnis už žurnalo sėkmę buvo ar­
tėjantis savaitgalis su Oliveriu. Ji turėjo atrodyti tikrai įspū­
dingai: reikėjo susirasti pribloškiančius drabužius ir pasida­
ryti šukuoseną. Ir susitvarkyti nagus. Ir kojas. Žinoma, ji nieko
nevalgys, taigi galės normaliai užkandžiauti su juo...
- Tai Sunday Times, - mostelėjo Triks telefonu Lizai. - Jie
nori žinoti, kokios spalvos kelnaites nešiojate.
- Baltas, - abejingai atsakė Liza, ir Kelvinas beveik patyrė
orgazmą.
- Aš juokauju, - numykė Triks. - Jie tik teiraujasi apie jūsų
plaukų priežiūrą...
Tačiau Liza nesiklausė. Ji jau skambino į DKNY spaudos
biurą Londone.
- Mes norime straipsnio kalėdiniam numeriui, bet drabu­
žiai turi būti pristatyti ne vėliau kaip iki penktadienio.
- Liza, ar galėtume aptarti Mersedes pakaitalą? - paklausė
Džekas.
Paminėjus Mersedes, palikusią juos tokią sunkią valandą,
Lizai vėl prasiveržė pyktis, kurį taip sunkiai buvo užgniaužusi.
- Triks, skambink Ghost, Fendi, Prada, Paul Smith ir Guccil
Pasakyk, kad paskirsim jiems kelis puslapius gruodžio nume­
ryje, bet tik su sąlyga, jei atsiųs drabužius iki penktadienio.
Imkis darbo, - ir nusivarė Džeką į jo kabinetą.
- Ji kažką rezga, - užuodė Triks. Jai labai trūko Ešling ir
Mersedes. Kaip blogai, kad nėra su kuo pasilinksminti.
Džekas ir Liza peržiūrėjo keturis prašymus priimti į madų
redaktoriaus vietą ir nusprendė pasikalbėti su kandidatais.

515
 - O jeigu paaiškės, kad jie nieko verti, įdėsime skelbimą, -
tarė Liza. - Ar galiu paklausti? Kaip man rasti advokatą?
Džekas valandėlę susimąstė.
- Mes turime juridinę firmą, dirbančią mums pagal sutartį.
Gal nueik pas juos? Jeigu jie negalės, hm, tau padėti, bent jau
patars, kas galėtų.
- Ačiū.
- Visada tavo paslaugoms.
Liza metė į jį įtarų žvilgsnį. Nuo to nepabėgsi. Jis jai patiko.
Jis ir toliau šiltai bendravo su ja, rėmė ištiktą sielvarto, kaip ir
tą dieną, kai ji apsiverkė jo kabinete, kad nevažiuos į madų
šou. Ne jis kaltas, kad ji tuos santykius suprato kitaip ir per
daug tikėjosi.

Antradienį popiet suskambo Ešling telefonas. Ji čiupo ragelį.

Tebūnie Markas, meldė ji. Tebūnie Markas.
Išgirdusi moters balsą, labai nusiminė. Jos motina.
- Ešling, mieloji, mums įdomu, kaip pavyko žurnalo prista­
tymas, taigi paskambinau tau į darbą. Man pasakė, kad tavęs
nėra. Kas atsitiko? Ar sergi?
-N e.
- Tad kas yra?
- M a n ... - Ešling vos neištarė draudžiamo žodžio, bet paskui
pasidavė, jausdama ir baimę, ir palengvėjimą. - M an depresija.
Monika tučtuojau sumetė, kad tai nėra paprastas atvejis.
„M an depresija, nes vakar vakare pamiršau įrašyti „D rau­
gus44. Ešling, kalbėdama apie save, labai stengėsi niekada,
niekada nevartoti žodžio „depresija44. Tai buvo pernelyg rim­
ta. Istorija kartojasi.
- M ano vaikinas susidėjo su Klodą, - tyliai paaiškino Ešling.
- Klodą N u g en t? - įtūžo Monika.
- Pastaruosius dešimt metų ji yra Klodą Keli.
Kad ir kaip būtų, nieko gero. Monika susirūpino:

516
 - Ar tau labai blogai?
- Guliu lovoje. Penkta diena. Jokių neatidėliotinų planų,
dėl kurių turėčiau iš jos išlipti.
- Valgai?
-N e.
- Prausiesi?
-N e.
- O mintys apie savižudybę?
- Kol kas jokių, - gerutė, turėjo to tikėtis.
- Ryt rytą sėdu j traukinį, mieloji, ir atvažiuoju truputį tavi­
mi pasirūpinti.
M onika laukė, kada jai, kaip ir visada, bus pasakyta, kad
nekvailiotų ir atstotų. Bet vietoj to išgirdo silpną „Gerai“ . Jos
širdį suspaudė šalta baimės ranka. Ešling tikrai labai ne kas.
- Nesijaudink, mieloji, mes padėsim tau. Neleisiu tau patir­
ti to, ką teko iškęsti man, - tvirtai pažadėjo Monika. - Šiais
laikais viskas kitaip.
- Nebe gėda prisipažinti, kad sergi, - ištarė abejingos Ešling
lūpos.
- Yra geresnių vaistų, - atkirto Monika.

Antradienį vakare, kai Džoi ir Tedas stengėsi sugundyti Ešling

šviežia šokolado ir žurnalo siunta, sučirškė durų skambutis.
Visi suakmenėjo.
Pirmąkart per tas dienas apatiškas Ešling veidas nušvito.
- Gal tai Markas?
- Einu ir pasakysiu jam, kad atsiknistų, - Džoi jau drožė
prie durų.
- Ne! - piktai sušuko Ešling. - Ne. Noriu su juo pasišnekėti.
Netrukus Džoi grįžo.
- Tai ne Markas... - sušnypštė ji.
Ešling akimirksniu vėl nugrimzdo į niūrią klampynę.
- Tai Džekas Divainas.

5 17
 Keistas vizitas šiek tiek pažadino Ešling iš stingulio. Ko jis
nori? Atleisti iš darbo už pravaikštas?
- Dėl Dievo meilės, nusiprausk! - paragino Džoi. - Nuo
tavęs įtartinai dvokia.
- Negaliu, - vangiai pasakė Ešling. Taip vangiai, kad Džoi
suprato veltui aušinanti burną. Bet ji privertė Ešling paklusti
ir apsivilkti švarią pižamą, susišukuoti ir išsivalyti dantis. Ta­
da Džoi atidžiai apžiūrėjo du flakonėlius kvepalų.
- Happy ar O u i? H appy, - nusprendė ji. - Išbandykime
įtaigos jėgą, - Džoi gausiai apipurškė Ešling kvepalais, tada
pastūmė ją, tarsi būtų prisukamasis žaislas, svetainės link. -
Eik.
Džekas sėdėjo ant mėlynos sofos, jo rankos karojo tarp ke­
lių. Tai buvo keisčiausias reginys. Jis prislėgtas, kaip ir ji. To­
kia mintis prasiskverbė pro jos stingulį. Džekas priklausė dar­
bo pasauliui, bet štai jis čia, ir nuo jo ūgio butas atrodė dar
mažesnis. Tamsus kostiumas, susitaršę plaukai ir į šoną nusi­
smaukęs kaklaraištis darė rūpesčių iškankinto ir išsiblaškiu­
sio vyriškio įspūdį. Ji lūkuriavo tarpdury, žiūrėdama, kaip jis
keičiasi mintimis su klevo laminato grindimis. Paskui jis pa­
kreipė galvą į šoną, pamatė ją ir nusišypsojo.
Kai jis atsistojo, kambario apšvietimas pasikeitė.
- Labas, - burbtelėjo Ešling. - Atsiprašau, kad nepasiro-
džiau darbe nei šiandien, nei vakar.
- Tik atėjau pasižiūrėti, kaip tu, o ne varyti tavęs į darbą.
Tada Ešling prisiminė. Kai Dilanas pranešė tą siaubingą ži­
nią, Džekas elgėsi su ja stebėtinai maloniai ir švelniai.
- Pasistengsiu ateiti rytoj, - tai padaryti jai buvo tiek pat
šansų, kaip ir įkopti į Kilimandžarą.
- Gal pailsėk kokią savaitę? - pasiūlė. - Ateisi pirmadienį.
- Gerai. Ačiū, - jai taip palengvėjo, jog nereikės susidurti su
išoriniu pasauliu, kad net nesiginčijo. - Kelioms dienoms atva­
žiuoja mano mama. Viliuosi, kad kas nors išvarys mane į darbą.

518
 - Viliesi? - Džeko šypsenoje buvo matyti užuojauta. - Kada
nors turėsi man apie viską papasakoti.
- Taip, - ji negalėjo įsivaizduoti, kad turės jėgų net pasaky­
ti, kada tai bus.
- O kaip jautiesi dabar?
Ji delsė. Apie tokius dalykus nederėtų šnekėtis su savo virši­
ninku, bet velniop, ar tai svarbu? Ar iš viso yra svarbių dalykų?
- M an labai liūdna.
- To reikėjo tikėtis. Santykiai nutrūko, prarasta draugystė.
- Ne tik tai, - ji stengėsi suvokti ją apėmusį sielvartą. -
M an liūdna dėl viso pasaulio.
Ji žiūrėjo į Džeką. Ar jis laiko ją kvaiša?
- Kalbėk, - švelniai paragino jis.
- M atau tik liūdnus dalykus. Visur. Mes - vaikštantys su­
žeistieji, visa žmonija.
- Weltschmerz, - pasakė jis.
- Į sveikatą, - abejingai tarė ji.
- Ne, - tyliai nusijuokė jis. - Weltschmerz. Tai vokiškas
žodis, reiškiantis „pasaulinį liūdesį“ .
- Ar taip vadinasi ta būsena?
Ji suvokė, kad nėra pirmoji, taip besijaučianti. Žinojo, kad
tą patį išgyveno ir jos motina. Bet, tiesą sakant, jei atsirastų
žodis, kuris apibūdintų tą savijautą, daugybė kitų tikriausiai
pajustų tą patį. Tai ją ramino. Džekas sušiureno baltą maišelį.
- Aš... tau kai ką atnešiau.
- Ką? Popierinių nosinaičių? Galėčiau atidaryti jų parduo­
tuvę. Gal vynuogių? Aš nesergu. Tik, tik... jaučiuosi paže­
minta.
- Ne, iš tiesų... tai sušiai.
Apstulbusi ji tylėjo. Paskui pratarė:
- Ar tu juokauji?
- Ne! M an pasirodė, kad susidomėjai tuo valgiu, kai mes
atsinešėme jo į redakciją, - Ešling tylėjo, taigi jis kalbėjo

519
toliau: - Pamaniau, kad jis galbūt tau patiks. Jame nėra nieko
baisaus, net žalios žuvies. Jis vegetariškas: agurkas, avoka­
das, truputis krabų mėsos. Tai sušių pradinukams rinkinys.
Galėčiau tau padėti...
Bet, išvydęs įtarią Ešling miną, atsitraukė.
- Hm, gerai. Tada tiesiog paliksiu jį tau. Tikiuosi, pasijusi
geriau. Pasimatysim pirmadienį.
Kai jis išėjo, į kambarį atidrožė Tedas su Džoi.
- Kas tame maišelyje?
- Sušiai.
- Sušiai! Keistas dalykėlis.
Jie atsargiai apstojo ratu popierinį maišelį, tarsi jis būtų ra­
dioaktyvus.
- Ar galim užmesti akį? - galų gale paklausė Tedas.
Sulig Ešling ištartu „prašom" jis ištraukė lakuotą juodą dė­
žutę ir sužavėtas įsistebeilijo į mažus ryžių ritinėlius, surikiuotus
gražiomis eilutėmis.
- Nemaniau, kad jie taip atrodo, - pasakė Džoi.
- O kas čia? - Tedas parodė į sidabrinį paketėlį.
- Sojų padažas, - abejingai paaiškino Ešling.
- O šitas? - Tedas nulupo dangtelį nuo nedidelės polistire-
no dėžutės.
- Marinuotas imbieras.
- O anas? - jis parodė į žalios pastos krūvelę.
- Pamiršau pavadinimą, - niūriai prisipažino Ešling, - bet
jis aštrus.
Dar šiek tiek atsargiai patyrinėjęs, Tedas griebė jautį už ragų.
- Paragausiu.
Ešling gūžtelėjo pečiais.
- Tai panašu į agurką, - jis įsikišo jį burnon. - Dabar dezin­
fekuosiu gomurį gabalėliu imbiero, paskui...
- Netinkamai valgai, - suirzo Ešling.
- Gerai, tada parodyk, kaip reikia.

520
T A
58

Tylus beldimas į langą privertė Klodą pašokti ant kojų. Ją

užplūdo laimė. Jis buvo čia. Ji nuskrido prie lauko durų ir
tyliai jas atidarė.
- Gaidys gieda temstant, - pasakė M arkas su stipriu rusiš­
ku akcentu.
- Ššššš... - ji perdėtu mostu priglaudė pirštą prie lūpų, bet
abu netvėrė iš juoko ir pasitenkinimo.
- Ar jie miega? - sušnabždėjo Markas.
- Miega.
- Valio! - beveik pamiršo, kad turi tyliai elgtis. - Dabar
galiu įveikti pavojingą kelią pas tave. - Jis įžengė į holą, stvėrė
ją ir, jiems krizenant ir atsitrenkus į kabyklą, ėmė ją nurengi­
nėti.
- Eime į priekinį kambarį, - pakvietė Klodą.
- Noriu tai padaryti čia, - šelmiškai pasakė. - Ant guminių
batų ir mokyklinių kuprinių.
- Čia kieta, tu negali! - kai pažvelgė į apgavikiškai susirau­
kusį jo veidą, ją ėmė tampyti traukuliai. - Tu panašus į Kreigą.
Jis atkišo apatinę lūpą dar labiau, ir ji pratrūko dar smar­
kiau juoktis.
- Bet rimtai, - sušnabždėjo ji, - kas bus, jei vienas iš jų
atsikels į tualetą ir pamatys, kaip mudu tąsomės ant holo grin­
dų? Marš į priekinį kambarį!
Jis klusniai pasiėmė marškinius ir nubidzeno įkandin.
- Visas tas paslaptingumas man primena paauglystę. Labai
seksualu.
Dilanas buvo įbauginęs Klodą dėl globos teisių, taigi ji nu­
sprendė, kad Molė ir Kreigas neturi pamatyti jos lovoje su
Marku. Bet šią savaitę Markas buvo užsivertęs darbais, taigi

5 ^ 2.
mylėtis dieną buvo neįmanoma. Jie galėjo tikėtis rasti tam
laiko tik tada, kai vaikai užmigs. Taigi maždaug dvidešimt
minučių per parą.
Ant sofos jie nuplėšė vienas kitam drabužius. Tada trum ­
pam susidūrė jų žvilgsniai, ir Klodą atsiduso:
- Aš tokia laiminga matydama tave.
Penkios dienos, kai išėjo Dilanas, buvo keistos ir košmariš­
kos. Kaltė ją plėšė į gabalus, ypač dėl to, kad vaikai nuolatos
klausinėjo, kada parvažiuos tėtis. Ji gyveno it atsiskyrėlė: net
motina širdo ant jos. Išgąsdinta griūties, kurią pati sukėlė,
bauginamai nebekontroliavo savęs.
Siaubas atlėgdavo tik tada, kai ji būdavo su Marku. Jis bu­
vo deimantas jos sumautame gyvenime. Tą posakį perskaitė
kažkokiame romane apie moterį, atidariusią dizainerių sukurtų
dėvėtų drabužių parduotuvę, ir įsiminė jį.
- Ne tokia laiminga kaip aš, matydamas tave, - Markas
apžiūrinėjo nuogą jos kūną, paskui pakišo rankas po ja ir ap­
vertė ant pilvo. Prieš įeidamas į ją, truputį, kone pagarbiai,
luktelėjo. Praėjo bemaž savaitė, kai jie gali iš tikrųjų mylėtis.
Šeštadienį popiet jis neturėjo jokios vilties. Kreigas, vožęs jam
raudonu sunkvežimiu, neprileido M arko prie Klodos arčiau
kaip per tris pėdas.
- Nagi, - ėmė maldauti Klodą dusliu balsu.
M arkas keliskart perbraukė ranka per savo daikčiuką ir nu­
taikė jį tiesiai į jos ertmes. Nebuvo nieko geresnio kaip pir­
mas dūris.
Jie visada turėdavo labai mažai laiko, todėl tai juos dar la­
biau kaitindavo, ir jų mylėjimasis būdavo tiesiog pašėlęs: jam
patikdavo vienu judesiu įeiti į ją iki pat galo, skverbiantis pro
pusiau besipriešinantį minkštumą ir pasiekiant svaiginamą eks­
tazę. O jeigu jam pavykdavo išgauti iš Klodos duslų aiktelėji­
mą, kuris reikšdavo ir malonumą, ir skausmą, įsiaudrindavo
dar labiau.

523
 Tačiau šį sykį ilgas puikus jo dūris buvo sulaikytas pusiau­
kelėje, kai Klodą įsitempė, pusiau atsisėdo ir šnipštelėjo:
- Ššššš, - ji pakreipė galvą į lubas ir sustingo. - M an pasi­
girdo... Ne, - ji vėl atsipalaidavo: - Matyt, tikrai pasigirdo.
Jis įveikė likusį atstumą per akimirką, bet neįstengė atsikra­
tyti jausmo, kad kažko neteko. Trumpai, bet siautulingai pa­
sidulkinę, jie pakartojo tai dar sykį, tačiau dabar jau ramiau,
jai gulint viršuje.
Apsipylusi prakaitu, tysodama ant jo Klodą sumurmėjo:
- Su tavimi aš laiminga.
- Ir aš su tavimi laimingas, - atsakė jis. - Bet ar žinai, kas
padarytų mane dar laimingesnį? Tikra lova. Si sofa - kankynė
mano nugarai.
- Tiesą sakant, neturėtume tenai eiti. O jeigu jie pamatys
tave?
- Gali užrakinti miegamojo duris. Eime, - išsišiepė jis. -
Šįvakar man tavęs dar trūksta.
- Taip, bet... Ak, gerai, bet tu negali pasilikti nakčiai. Su­
tarta?
- Sutarta.

Daktaras Makdevitas sunerimo, išvydęs moterį, įžygiuojan­

čią į jo kabinetą ir su grasinimais reikalaujančią prozako.
- Be jo mes neišeisime!
- Ponia... - jis žvilgtelėjo į popierius, - a, Kenedi, aš negaliu
tiesiog šiaip sau dalyti receptų...
- Vadinkit mane Monika. Tai ne man, o mano dukteriai, -
Monika nukreipė dėmesį į Ešling.
- O, Ešling, nesu jūsų čia matęs. Kas nutiko? - Ešling jam
patiko.
Ji bejėgiškai susvyravo, ir motina paslaugiai pakišo jai al­
kūnę. Galų gale išstenėjo:
- Siaubingai jaučiuosi.

524
 - J o s vaikinas paliko ją, suviliotas geriausios jos draugės, -
tarė Monika, kai paaiškėjo, kad iš Ešling nieko neištrauksi.
Daktaras Makdevitas atsiduso.
Na, pamesta vaikino, juk toks jau yra tas gyvenimas! Bet
žmonės nori prozako nuo visko, net ir pametę auskarą arba
suklupę ant „Lego“ detalės.
- Ir kaltas ne tik jos vaikinas, - M onika toliau atkakliai
piršo Ešling reikalą. - Ji turi ir šeimyninių problemų.
Daktaras Makdevitas galėjo tuo patikėti. Turbūt valdinga
motina?
- Aš kentėjau nuo depresijos penkiolika metų. Kelis kartus
gulėjau ligoninėje...
- Nėra ko girtis, - sumurmėjo jis.
- ... ir Ešling elgiasi taip, kaip aš tada. Tyso lovoje, atsisako
valgyti, ją apsėdusios mintys apie benamius žmones.
Daktaras Makdevitas atkuto. Tai jau įdomiau.
- O kaip tie benamiai žmonės?
Monika vėl bakstelėjo Ešling ir sušnypštė:
- Pasakyk jam!
Tada Ešling pakėlė išblyškusį sustingusį veidą ir burbtelėjo:
- Pažįstu vieną benamį vaikinuką. M an visada buvo dėl jo
neramu, tačiau dabar liūdžiu dėl kiekvieno, neturinčio namų.
Net dėl tų, kurių nepažįstu.
To pakako, kad daktaras Makdevitas būtų įtikintas.
- Kodėl taip jaučiuosi? - svarstė Ešling. - Ar einu iš proto?
- Ne, bet, hm, depresija - keistas žvėris, - veidmainiavo
daktaras. Kitaip tariant, jis dorai nenusimanė apie tą ligą. -
Bet iš jūsų, hm, motinos liudijimo spėju, kad galėjote pavel­
dėti polinkį į depresiją ir kad trauma, netekus auskar.., turiu
galvoje vaikino, ir yra depresijos priežastis.
Jis išrašė jai receptą - paskyrė mažiausią vaistų dozę.
- Su sąlyga, - jis kažką brūkštelėjo bloknote, - kad apsilan­
kysite ir pas psichologą.

525
 Jis pritarė psichologo konsultacijoms. Jei žmonės nori būti
laimingi, tegu šiek tiek dėl to padirbėja.

Išėjus iš kabineto, Ešling paklausė:

- Ar dabar galiu eiti namo?
Monikai pasisekė ją nutempti pas daktarą tik išsikvietus
taksi.
- Tik nueikime į vaistinę, paskui grįšim į namus.
Liūdna ir nelaiminga Ešling leido Monikai paimti už rankos.
Ji ir toliau darė tai, ko nenorėjo, bet buvo pernelyg prislėgta,
kad įstengtų priešintis. M at Monika pavertė Ešling nelaimę
savo planu ir nesitvėrė džiaugsmu, galėdama grąžinti skolą,
kai nesirūpino dukterimi. Buvo ankstyvo rudens popietė, ir
jos lėtai pėdino maloniai šildant saulei. Ešling atsirėmė į moti­
nos alkūnę, storą ir minkštą nuo daugybės sluoksnių drabužių.
Kai jos apsilankė vaistinėje, Ešling susizgribo sliūkinanti per
Stefens Griną. Čia ji buvo priversta atsisėsti ant suolelio, p a­
spoksoti į ežerą ir į jį krentančius įkypus saulės spindulius.
Vandenyje turškėsi paukščiai, o Ešling smalsavo, kada galės
eiti namo.
- Netrukus, - pažadėjo Monika.
- Netrukus? Gerai, - paskui ji vėl įsistebeilijo į paukščius. -
Antys, - slogiai ištarė.
- Taip! Antys! - M onika pagyvėjo, tarsi Ešling būtų pus­
trečių metukų. - Ruošiasi žiemai skristi į pietus... Į šiltesnius
kraštus.
- Žinau.
- Pakuojasi savo bikinius ir saulės įdegio kremą.
Stojo tyla.
- Užsisakinėja kelionės čekius, - pridūrė Monika.
Ešling toliau dėbsojo į priekį.
- Lakuojasi nagučius, - toliau kalbėjo Monika. - Perkasi
saulės akinius ir šiaudines skrybėles.

526
 Tie saulės akiniai ir padėjo. Ančių, užsibalnojusių akinius ir
atrodančių it mafijozai, reginys buvo toks komiškas, kad Eš­
ling šyptelėjo. Tik tada jai buvo leista keliauti namo.

Šeštadienio rytą įsisodinęs Lizą į savo taksi ir veždamas į oro

uostą, Lajamas neslėpė susižavėjimo.
- Dievaži, Liza, - sušuko tėviškai. - Jūs atrodote fantastiškai!
Iš tiesų jis pasakė skamtastiškai.
- Nėra ko stebėtis, Lajamai. Ėmiau ruoštis nuo septynių.
Ji turėjo pripažinti, kad pastangos nenuėjo veltui. Viskas
buvo tobula: plaukai, oda, antakiai, nagai. Ir drabužiai. Trečia­
dienį ir ketvirtadienį kurjeriai pristatė nuostabiausius pasau­
lyje apdarus, iš jų ji išsirinko geriausius, jais dabar ir vilkėjo.
Važiuojant Liza šiek tiek paaiškino, kas vyksta, ir tai nuliū­
dino Lajamą.
- Skiriatės... - sumurmėjo. - Jūsų vyras tikriausiai bepro­
tis. Ir aklas.
Norėdamas privežti Lizą kuo arčiau durų, Lajamas sustojo
neleistinoje ir pavojingoje vietoje.
- Čia jūsų ir palauksiu.
Kai įbėgo į atvykimo salę, Lizai gniaužė kvapą. Nors ekra­
ne buvo skelbiama, kad Oliverio lėktuvas nusileido, jo nesi­
matė, taigi ji atsistojo prie pasitikimo vietos, įbedė akis į dvi­
gubo stiklo duris ir ėmė laukti. Jos širdis daužėsi, o liežuvis
buvo prilipęs prie vata virtusios burnos gomurio. Ji dar tru­
putėlį luktelėjo. Žmonės pasipildavo grupelėmis ir droviai nu­
žvelgdavo laukiančiuosius, bet Oliverio - nė kvapo. N etru­
kus ji susinervinusi paskambino į namus, norėdama patikrinti,
ar jis neatsiuntė žinutės, kad vėluoja. Deja...
Ji buvo beveik tikra, kad jis neatvažiavo, bet galų gale iš­
vydo jį, grakščiai einantį stiklinių durų link. Jai apsvaigo gal­
va, po kojomis susvyravo žemė. Jis buvo juodas nuo galvos
iki kojų. Vilkėjo ilgą juodą odinį švarką, o apačioje - juodą

527
megztinį aukšta atverčiama apykakle, mūvėjo juodas kelnes.
Pamatė ją, ir jo veidas nušvito kuo plačiausia šypsena. Vie­
nintelis dirbtinis objektas, matomas iš kosmoso, kaip ji mėg­
davo jam sakyti.
Ji puolė prie jo.
- J a u buvau netekusi vilties.
- Atleisk, gražuole, - jo lūpos išsilenkė aplink pritrenkia­
mai baltus dantis. - Bet mane sulaikė imigracijos tarnyba. Bu­
vau vienintelis juodaodis visame lėktuve. - Jis uždėjo ranką
ant klubo ir perdėtai pabrėždamas pasakė: - Dabar man įdo­
mu, kodėl tai nutiko.
- Šunsnukiai!
- Jau maniau, kad nepavyks jų įtikinti, jog esu Didžiosios
Britanijos pilietis. Nors ir turėjau pasą.
Ji susirūpinusi kvaksėjo:
- Ar tau sugedo nuotaika?
- Ne, prie to pripratęs. Taip nutiko ir tada, kai lankiausi čia
paskutinį kartą. Tu puikiai atrodai, gražuole.
- Ir tu.

Kėtė jau buvo beveik baigusi tvarkytis, kai Lajamas parvežė

juos namo. Ji bandė diskretiškai išsmukti, bet Liza ją sulaikė.
- Oliveri, čia Kėtė. Ji gyvena skersai gatvės. Kete, čia Olive­
ris, mano vyr... draugas.
- Malonu susipažinti, - pasakė Kėtė, svarstydama, kas tas
vyrdraugas. Matyt, tai panašu į merdraugę.
Išėjus Ketei, jie abu pasijuto labai nepatogiai, bet jų elgesys
buvo pabrėžtinai mandagus ir labai draugiškas. Nors buvo
puikiai nusiteikę ir vienas kitam draugiški, neabejojo, kad su­
siklostė labai keista padėtis, kai nelabai aišku, kaip derėtų
elgtis. Oliveris pernelyg džiaugsmingai žavėjosi namu, o Liza
atskleidė didingus jo pertvarkymo planus, specialiai užsimin­
dama apie medines žaliuzes.

528
 Galiausiai abu nusiramino ir pradėjo bendrauti paprasčiau.
- Turėtume pradėti, gražuole, - tarė Oliveris ir ištraukė iš
krepšio tai, nuo ko jai pradėjo smarkiau plakti širdis: manė,
kad atvežė jai dovaną. Bet paskui suprato, jog tai buvo segtu­
vas su dokumentais: aktais, banko sąskaitomis, kreditinių kor­
telių ataskaitomis, paskolos raštais. Jis užsidėjo akinius si­
dabriniais rėmeliais ir tapo labai panašus į profesionalą. Taigi
nervingas, mergaitiškas, kupinas jaudulio jos laukimas aki­
mirksniu išgaravo. Ko ji tikėjosi? Tai buvo ne pasimatymas, o
susitikimas dėl jųdviejų skyrybų.
Ūmai ji paniuro. Vangiai atsisėdo prie virtuvės stalo ir nusi­
teikė perskirti jų finansinius gyvenimus, kad jie atgytų ir galė­
tų funkcionuoti atskirai. Tai buvo taip pat delikatu ir keblu,
kaip ir perskirti Siamo dvynius.
Peržvelgdami penkerių metų banko ataskaitas, jie mėgino
atsekti, kiek pinigų kiekvienas įdėjo į butą. Tarp kredito ir
draudimo įmokų, mokesčių advokatui buvo labai sunku rasti
dvi atskiras gijas.
Keliskart ji tiesiog pasidygėjo, kaip dažnai būna, kai reika­
lai sukasi apie pinigus. Liza gan atkakliai įtikinėjo sumokėju­
si advokatui visus pinigus: penkis šimtus dvylika svarų ir še­
šiolika pensų. Štai. O jis stumtelėjo jai savo banko ataskaitą -
čekis penkiems šimtams dvylikai svarų ir dvylikai pensų, iš­
duotas po trijų savaičių.
- Ar tai atsitiktinumas. M anau, kad ne!
- Parodyk! - ji ištyrinėjo abu čekius ir sumurmėjo:
- Atsiprašau.
Sučirškė durų skambutis, ir įžygiavo Fransina.
- Sveika, Liiiiiza. Hm, labas, - ji linktelėjo Oliveriui, o jos
pasitikėjimą savimi nuslopino drovumas. Ji atsigręžė į Lizą. -
Šįvakar rengiame pižamų vakarėlį. Aš, Chloja, Trudė ir Fibė.
Ar ateisi?
- Ačiū, bet mes jau turime savo planų.

529
 - Gerai. Hm, gal turi atliekamų kosmetinių kaukių, kurias
galėtume panaudoti?
Liza neparodė apmaudo.
- Atsiprašau, Oliveri, aš tuoj. Eime j mano miegamąjį, Fran­
sina.
- Dievaži! - sušuko Oliveris, kai Fransina išėjo su maišeliu,
pilnu kosmetinių kaukių, nagų lako, šveitiklių ir kitų reikme­
nų, tinkamų pižamų vakarėliui.
Liza suirzusi gūžtelėjo pečiais:
- J i užėjo tik norėdama pasižiūrėti į tave.
Jie grįžo prie dokumentų ir toliau klupinėjo už prisimini­
mų.
- Po galais, ką tokio brangaus mudu pirkome Aero parduo­
tuvėje?
- Mūsų lovą, - trumpai atsakė Oliveris.
Stojo tyla su besklandančiais neišsakytais jausmais.
- Discovery Travel čekis? - vėliau paklausė Liza.
- Kipras.
Tas žodis sukėlė joje tikrą jausmų sumaištį. Nuostabi šilu­
ma, susipynusios galūnės, vėlyvos popietės, saulė meta šešė­
lius ant jų paklodžių: ji įsimylėjusi iki ausų per pirmąsias „ve-
dybines“ jųdviejų atostogas, negalinti net įsivaizduoti savęs
be Oliverio.
Tik pažvelkit į juos dabar, tyrinėjančius čekį ir besirengian­
čius skyryboms. Argi ne keistas tas gyvenimas?
Po kelių valandų vėl pasigirdo durų skambutis. Šįkart Bekas.
- Liza, nenorėtum išeiti J L A U K Ą ? Mes spardom K A M U O L J .
- Aš užsiėmusi, Bekai.
- Labas, - Bekas bandė linktelėti, sveikindamasis kaip vy­
ras su vyru, bet neįstengė nuslėpti akivaizdžios pagarbios bai­
mės. - O jūs?
- J i s taip pat užsiėmęs, - Lizai tai jau pradėjo įgristi iki gyvo
kaulo. Jie žiūrėjo į Oliverį kaip į kokią keistenybę.

530
 - Tiesą sakant, - Oliveris padėjo rašiklį ir nusiėmė akinius, -
galėčiau padaryti pertraukėlę. Jaučiuosi nusikamavęs. Pus­
valandį? - jis grakščiai išsitiesė, ir Liza pamatė puikius jo rau­
menis.
- Ar eini, LIZA?
- Galbūt.
- Iš pradžių ji žaisdavo nesąžiningai, - prasitarė Bekas Oli-
veriui. - Tačiau dabar liovėsi.
- J i žaidžia su jumis futbolą? - apstulbo Oliveris.
- Žinoma, - dabar jau buvo priblokštas Bekas. - Ji - neblo­
ga žaidėja. Kaip mergina.
Oliveriui atkaro žandikaulis, ir jis pasakė beveik kaltinamu
tonu:
- O tu pasikeitei.
- Nepasikeičiau, - ramiai atsakė Liza.

Pusvalandis, praleistas lakstant paskui kamuolį po akligatvį,

buvo puiki pertrauka. Juodu uždusę ir gerai nusiteikę grįžo
prie virtuvės stalo, nukloto dokumentais.
- Oooiii, - susiraukė Oliveris, išvydęs tokį reginį. - Buvau
ir pamiršęs.
- Ei, palikim tai vakarui.
- Geriau ne, gražuole. Dar turim daug ką nuveikti.
Priblokšta, bet gerai slėpdama savo jausmus, Liza užsakė
telefonu keletą picų, ir jie vėl ėmė darbuotis. Baigė tik vidur­
naktį.
- Kiek visa tai truks? - pasiteiravo Liza.
- Kai tik susitarsime dėl pinigų, paduosime prašymą teismui,
ir po dviejų trijų mėnesių bus pateiktas teismo sprendimas. O
paskui dar po šešių savaičių sulauksime ir galutinio sprendimo.
- O, taip greit, - Liza nesumojo, ką dar galėtų pasakyti.
Ta diena ją išsunkė, suteršė ir nuliūdino. Jai skaudėjo kak­
lą, širdį. Jau buvo metas miegoti, ji nenorėjo mylėtis.

531
 Taip pat ir jis. Jie buvo pernelyg liūdni.
Jis iš nuovargio mechaniškai nusirengė, paliko drabužius
ten, kur jie nukrito, tada įsiropštė į Lizos lovą, tarsi į ją būtų
gulęsis begalę kartų. Ištiesė rankas į Lizą, ir ji puolė jam į
glėbį. Jie susiglaudė kaip ir visada: ji nugara stipriai prisispaudė
jam prie krūtinės ir sukišo kojas tarp šlaunų. Tai buvo inty­
miau ir švelniau nei mylėjimasis. Tamsoje ji apsiverkė. Jis gir­
dėjo, bet neįstengė paguosti.
Kitą dieną jie vėl susėdo prie stalo ir triūsė iki trečios valan­
dos, kai atėjo metas Oliveriui išvykti. Ji nuvažiavo į oro uos­
tą, o kai grįžo į tuščią namą, primenantį urvą, ją ėmė geidu­
lingai vilioti lova. Bet ji atsispyrė tokiai pagundai. Gyvenimas
turi tęstis.
59

Pirmadienio rytą Monika palydėjo Ešling į darbą.

- Gera mergaitė, dabar eisim.
Tai buvo tarsi pirmoji jos diena mokykloje. Ešling įėjo pro
paradines duris, paskui grįžtelėjo atgal, o Monika pamojo
per stiklą, lyg sakydama „Eik!“ Ji nenoromis nusliūkino prie
lifto.
Kai įsitaisė prie savo stalo, visi keistai į ją pasižiūrėjo, o
paskui staiga pasidarė itin žeminamai malonūs.
- Gal norėtum puodelio arbatos? - pasiūlė Triks, jausda­
masi nepatogiai.
- Triks, tu mane erzini, - atsakė Ešling ir bandė susigaudyti
popieriuose, gulinčiuose ant stalo. Kai netrukus pakėlė akis,
pamatė, kaip Triks purto galvą poniai Morli ir žiopčioja: „Ji
nenori arbatos “.
Įlėkė Džekas, pasikišęs po pažastimi didžiulę šūsnį doku­
mentų. Jis atrodė įsitempęs ir suirzęs, bet išvydęs Ešling sulė­
tino žingsnį ir nušvito.
- Kaip jautiesi? - švelniai paklausė.
- Na, aš nebe lovoje, - pratarė. Bet lyg nutinkuotas akme­
ninis jos veidas bylojo, kad buvo anaiptol nelinksma. - Klau­
syk, tą dieną, kai užėjai pas mane... Ačiū už sušius, buvau
šiek tiek, hm, per jautri.
- Nieko baisaus. Kaip Weltschmerz?
- Klesti.
Jis linktelėjo padrąsinamai, bet reikšmingai tylėdamas.
- Verčiau padirbėsiu, - pasakė ji.
- Tas liūdesys, - iš lėto paklausė jis, - neapčiuopiamas ar
konkretus?
Ešling susimąstė ir tarė:

533
 - Man regis, konkretus. Pažįstu benamį vaikinuką. Bū, vie­
ną iš tų benamių nuotraukose, prisimeni? Jis privertė mane
suprasti, ką reiškia neturėti namų, ir tai drasko man širdį.
Po tylos valandėlės Džekas mąsliai pasakė:
- Žinai, galėtume jam rasti darbą. Pradėtų nuo paprasčiau­
sio dalyko: dirbtų televizijos stoties pasiuntiniu.
- Bet tu negali siūlyti darbo žmogui, kurio nepažįsti.
- Pažįstu Bū.
- Kaip?
- Anądien mačiau jį gatvėje. Atpažinau iš nuotraukų, taigi
mudu šiek tiek pasišnekučiavom. Norėjau jam padėkoti. Tos
nuotraukos labai išskyrė „Kolin“ iš kitų žurnalų. M an pasi­
rodė, kad jis labai nuovokus ir energingas.
- Ak, jis domisi visk... Palauk, ar kalbi rimtai?
- Žinoma. Kodėl gi ne? Dievaži, mes turime būti jam dėkin­
gi. Pasižiūrėk, kiek reklamos pritraukė tos nuotraukos.
Ešling tučtuojau pakilo, paskui vėl smuko į duobę.
- O kaip kiti benamiai? Tie, kurie nepateko į nuotraukas?
Džekas liūdnai nusijuokė:
- Negaliu duoti jiems darbo.
Garsiai atsilapojo durys, ir į kontorą įžengė dabitiškai apsi­
rengęs ir džiugiai šypsodamasis jaunuolis.
- Labas rytas, stovyklautojai! - pasisveikino jis.
- Kas jis? - nustebo Ešling, nužvelgdama dryžuotus plau­
kus, rausvas kelnes, persišviečiančius marškinėlius ir siaurą
odinį švarką, kurį jis lupo nuo savo kūno.
- Robis, naujasis mūsų darbuotojas. Vietoj Mersedes, - at­
sakė Džekas. - Jis pradėjo dirbti ketvirtadienį. Robi! Susi­
pažink su Ešling.
Robis bakstelėjo ranka į beveik nuogą savo krūtinę ir apsi­
metė nustebęs.
- Mažasis senis aš?!
- Tikriausiai jis - gėjus, - sušnypštė Kelvinas.

534
 - Velniai griebtų, ne, Šerlokai, - sarkastiškai pasakė Triks.
Robis rimtai paspaudė Ešling ranką ir paskui aiktelėjęs puolė
prie jos rankinės.
- T i k r a Gucci\ Man atrodo, kad išgyvenu mados akimirką.

Ešling įstengė dirbti, ir tai buvo netikėta. Tiesą sakant, jai ir

nekrovė sunkių darbų. Be to, ant jos stalo tikrai nepateko
vienas dalykas, kurį ji būtų turėjusi redaguoti, padėti reda­
guoti ar ką nors jame prirašyti, - tai M arko Valentaino mėne­
sinis straipsnis.
Į darbo pabaigą motina pasiėmė ją namo ir leido keliauti
tiesiai į lovą.
Antradienio rytą, bakštinama, niukinama ir drąsinama mo­
tinos, ji vargais negalais atsikėlė iš lovos ir vėl nuslinko į dar­
bą. Tas pats pasikartojo trečiadienio rytą. Ir ketvirtadienio.
Penktadienį Monika susiruošė į Korką.
- Verčiau jau važiuosiu. Tavo tėvas tikriausiai sudegins na­
mą, jei nesulauks manęs. Gerk tabletes, nesvarbu, kad nuo jų
jautiesi apkvaitusi ir norisi vemti. Be to, būtinai nueik pas
psichologą, ir viskas bus puiku.
- Gerai.
Ešling nukėblino į darbą ir gan neblogai jautėsi iki vidur­
dienio. Bet į redakciją netikėtai įžengė Dilanas. Jį išvydus, jos
šleikštulys padidėjo. Jis atnešė jai žinių. Žinių, kurių ji labai
laukė, bet jos neišvengiamai suteiks skausmo.
- Ar gali išeiti priešpiečių? - pasiteiravo jis.
Jam pasirodžius visi sujudo. Tie, kurie nežinojo, kaip atro­
do Markas Valentainas, susijaudinę ėmė žiopčioti: „Ar tai jis?“
tiems, kurie jį pažinojo. Ar tik jie netaps romantiško, aistrin­
go susitaikymo liudytojais? Taigi buvo labai nusivylę, kai anie
atsakė jiems lūpomis: „Ne, tai tos draugės vyras".
Ešling imant rankinę, staiga susidūrė Dilano ir Lizos akys,
jose blykstelėjo abipusis dviejų gražių žmonių susidomėjimas.

535
 Dilanas buvo pasikeitęs. Visados būdavo patrauklus ir mie­
las. Bet ūmai jame atsirado viliojančio kietumo, atšiaurumo,
išblaškyto žavesio. Apkabinęs Ešling per liemenį, jis išsivedė
ją, o visų bendradarbių akys susmigo į dviejų žmonių, patyru­
sių neištikimybę, nugaras.
Juodu užsuko į artimiausią užkandinę ir rado staliuką kam ­
pe. Ešling nusprendė gerti tik dietinę kokakolą, o Dilanas už­
sisakė bokalą šviesaus alaus.
- Viskas šuniui ant uodegos, - atsiduso jis. - Už tai, kad
buvau aną vakarą rimtai išjuoktas.
- Vis dar gyveni pas motiną? - paklausė Ešling.
- Taip, - su kartėliu šyptelėjo.
Taigi Klodą ir Markas kartu. Visa tai nepanėšėjo į trumpai
trukusią beprotybę. Ji panoro gerai išsivemti.
- Kaip klostosi įvykiai?
- Nieko ypatinga, išskyrus tai, kad mudu nusprendėm, jog
matysiuos su vaikais kiekvieną savaitgalį ir pasiliksiu nakvoti
pas juos šeštadienio naktį, - susigėdęs jis prisipažino: - Pasa­
kiau Klodai, kad lauksiu jos, ir išreiškiau viltį, jog visos jos
kvailystės praeis. Bet, tiesą sakant, ji tvirtino mylinti tą šun­
snukį. Vienas Dievas težino kodėl, - jis susimąstė. - Atleisk.
- Nieko tokio.
- O kaip sekasi tau? - jis staiga susirūpino ja ir trumpam
vėl tapo senuoju Dilanu.
Ji delsė atsakyti. O ką sakyti? Nekenčiu pasaulio, bjauriuo­
si, kad gyvenu, ryju antidepresantus, rytais mano motina
turėdavo ant dantų šepetėlio užtepti man dantų pastos, o
dabar, kai išvažiavo į Korką, nežinau, ar įstengsiu išsivalyti
dantis.
- Gerai, - tarė ji.
Jis, regis, tuo suabejojo, todėl ji pakartojo:
- Iš tikrųjų gerai. Daugiau papasakok, kas ten vyksta.
Dilanas liūdnai iškvėpė:

536
 - Labiausiai nerimauju dėl vaikų. Jie sutrikę ir prislėgti. Bet
jie per maži, kad viską suprastų. O aš neturėčiau jų nuteikti
prieš motiną, net jeigu ir jaučiu jai neapykantą.
- Tu nejauti jai neapykantos.
- Patikėk, Ešling, jaučiu.
Jo agresyvumas Ešling pasirodė graudus. Jis nekentė Klo­
dos tik todėl, kad ją labai mylėjo.
- Galbūt visa tai praeis, - tarė Ešling, labiau vildamasi dėl
savęs, o ne dėl Dilano.
-T a ip . Palaukim ir pamatysim. Ar šnekėjaisi su kuriuo nors
iš jų?
- Mačiau Klodą prieš dvi savaites... Tą penktadienį. Bet
negalėjau susisiekti su... - ji delsė ištarti jo vardą, jai buvo
skaudu. - ... Marku. Bandžiau jam prisiskambinti, bet jis ne-
atsiliepinėjo į telefono skambučius.
- Galėjai paskambinti jam į namus.
-N e.
- Gerai. Ir toliau oriai laikykis.
Ešling pasijuto labai nelaiminga. Iš tikrųjų buvo ne taip. Jai
tiesiog sudiržo širdis.

Oliveris, grįžęs į Londoną, nepaskambino Lizai, kaip ir ji jam.

Jie nebeturėjo ką vienas kitam pasakyti. Laukė advokatų ata­
skaitos apie finansinę jų padėtį, o po kelių mėnesių - ir galu­
tinio sprendimo.
Liza šiaip taip stūmė savaitę, tačiau, nors ir darbavosi, jau­
tėsi nekaip. Ji įstengė parengti spalio numerį, bet tas darbas
priminė klijų kamuolio stūmimą įkalnėn. Ypač kai Ešling vaikš­
tinėjo it koks zombis.
O Robis buvo puikus darbuotojas. Kupinas beprotiškų idė­
jų naujiems numeriams. Gausybė jų buvo pernelyg ekscen­
triškos, bet viena iš jų - fotosesija S & M stiliumi buvo tikrai
geniali.

537
 Penktadienio vakare viską atidavus į spaustuvę, keli žmo­
nės pakvietė ją išgerti. Triks, Robis ir net Džekas pasiūlė nu­
eiti kur nors atšvęsti „spalio numerio užbaigimo44. Bet jie bu­
vo jai labai įgrisę, taigi ji patraukė tiesiai į namus. Kai grįžo
namo, prie durų paskambino Kėtė. Regis, ji ėmė dažnokai
užeiti. Jei ne Kėtė, tai Fransina. Arba kas nors kitas iš gatvės.
- Ateikite šįvakar pas mus pavakarieniauti, - pakvietė Kėtė.
Tokia mintis Lizą kone prajuokino. Paskui Kėtė pridūrė:
- Valgysim keptą vištą.
Ir ūmai Liza susigriebė sutinkanti. Kodėl gi ne, svarstė ji,
mėgindama pasiteisinti. Galėtų pradėti Skarsdeilo dietą, ku­
rios jau seniai nebuvo laikiusis, o kepta višta puikiai tam tiko.
Po dešimties minučių ji įžengė į Ketės virtuvę, pilną garų
kamuolių. Joje pešėsi vaikai. Kėtė atrodė nusikamavusi.
- Mes beveik pasiruošę. Pamaišyk padažą, beviltiškas kvai­
ly, - šie žodžiai buvo skirti Džonui, jos mielajam kelmui vy­
rui. - Ką gersit, Liza?
Liza jau žiojosi paprašyti taurės sauso baltojo vyno, bet Kė­
tė užbėgo jai už akių:
- Sulčių? Arbatos? Pieno?
- Hm, ak, manau, pieno.
- Įpilk Lizai pieno, - Kėtė spyrė Džesikai, besivoliojančiai
ant grindų su Fransina. - Paimk gerą stiklinę. Visi prie stalo.
Liza pastebėjo, kad jai buvo prikrauta triskart daugiau nei
kitiems. Kėtė įdėjo jai į lėkštę keturias keptas bulves - net
nespėjo pasakyti, kad jų nevalgo. Ji stengėsi apsimesti, kad jų
nėra, bet jos atrodė labai viliojamai ir gardžiai kvepėjo... Dar
šiek tiek pasigrūmusi su savimi pasidavė, ir pirmą sykį per
dešimt metų į jos burną pateko gabalėlis keptos bulvės. Pra­
dėsiu laikytis dietos rytoj.
- Liaukis spardęs stalo koją! - užriko Kėtė ant Loreno,
mažiausio vaiko. Lorenas padarė grimasą, nustojo makaluoti
koja, bet netrukus vėl paleido ją į darbą.

538
 - Tu baksnoji mane alkūne, - pasiskundė Lizai Fransina.
- Atsiprašau.
- Neatsiprašinėk, - Fransina tučtuojau ėmė atgailauti. - Tu­
rėtum pasakyti, kad valgydama bent jau nečepsi.
- Taip, supratau.
- Arba kad nesi didelė stora rajūne, - paslaugiai patarė
Džesika.
- Arba aš nesu tokia, kuri nuolat bezda, - pridūrė Liza.
- Taip!
Susigrūdus prie mažo virtuvės stalo, kaukiant televizoriui,
visiems pasipuošus pieno ūsais, tikriausiai ir ji tokius turi, Li­
zą užplūdo prisiminimai.
Kokie? Ką jai priminė šie namai? Ir staiga suvokė, kad tie
prisiminimai buvo toli gražu ne malonūs. Tai buvo tarsi jos
namai Hemel Hempstede. Ankštumas, triukšmas, geranoriš­
ki barniai, ta pati atmosfera.
Po galais, kaip ji šitaip nusirito f
- Ar gerai jaučiatės, Liza? - pasiteiravo Kėtė.
Liza linktelėjo galvą. Bet grūmėsi su didžiuliu noru pašokti
nuo kėdės ir bėgti iš to namo. Ji buvo darbininkų klasės
mergina, visą gyvenimą besistengianti ko nors pasiekti. Ir
nors prabėgo tiek metų, paaukotų varginančiam monotoniš­
kam darbui, siurbiančiam jos jėgas, apsimetinėjimui, patai­
kavimui, neleidžiant sau atsipalaiduoti, ji atsidūrė ten, kur
ir pradėjo.
Užplūdus tokioms mintims, ji net prarado kalbos dovaną.
Tiesą sakant, Liza niekuomet nepagalvojo, dėl ko aukojasi,
kai paspruko nuo savo šaknų. Atlygis už visa tai, regis, bylo­
jo, kad buvo verta aukotis. Bet sėdėdama Ketės virtuvėje ji
sumojo, kad to kerinčio gyvenimo, kurį buvo susikūrusi, neli­
ko nė ženklo. Priešingai, ji gavo smarkų smūgį nuo tų, kurių
neteko: draugų, šeimos, blogiausia - nuo Oliverio, ir dėl visiš­
ko nieko.

539
60

Atėjo vidurnaktis, Džekas Divainas buvo nusivaręs ir netekęs

vilties. Jis kelias valandas slampinėjo Dublino gatvėmis, ieško­
damas Bū, bet nesėkmingai. Jis jautėsi lyg itin prastas seklys.
Išskyrus tarpdurius aplinkinėse gatvėse, supančiose Ešling
namus, jis nė nenutuokė, kur jo ieškoti. Kur yra mėgstamos
benamių vietos?
Valkatos, kurių jis klausinėjo, neigė pažįstą Bū. Galbūt jie
iš tikrųjų jo nepažįsta, bet Džekas įtarė, kad jie šitaip elgėsi
tik norėdami apsaugoti Bū. Ar jis turėjo įsprausti jiems de­
šimties svarų banknotą, papūsti į akis dūmų ir pasakyti: „Gal
tai padės prisiminti?“ Ar taip nebūdavo Reimondo Čandlerio
knygose?
Keiksnodamas savo nesugebėjimą orientuotis dideliame
mieste, jis toliau šukavo gatves. Išsukęs iš pagrindinių, palan­
džiojo po skersgatvius, žvilgtelėjo į krovinių platformas... O
gal ten jis! Ant išlankstytos kartoninės dėžės po paltu tūnojo
galūnių krūva.
- Atsiprašau, - Džekas pasilenkė prie gniutulo, ir į jį pa­
žvelgė smulkutis, liesas, labai jaunas veidelis. Pasirengęs gin­
tis ir išsigandęs. Ne Bū. - Atsiprašau, - Džekas atsitraukė. -
Atsiprašau, kad sutrukdžiau.
Jis vėl nupėdino į pagrindinę gatvę ir neteko jėgų. Vienam
vakarui gana, rytoj pamėgins dar kartą. Traukdamas prie au­
tomobilio, ūmai išgirdo kažką šaukiant:
- Džekai! Aš čia.
Ant kirpyklos laiptų sėdėjo Bū ir skaitė knygą.
- Išėjai pamyžti? - paklausė Bū, iššiepdamas burną su švarple.
- E, ne, - Džekas buvo suglumęs, kad Bū jį rado. - Ieškojau
tavęs kelias valandas.

540
 - Ak, tai buvai tu, - kiek anksčiau DžonDžonas jį perspėjo,
kad kažkoks vyrukas klausinėja apie jį. Jam buvo kilęs įtari­
mas, jog tai seklys - o kas gi daugiau? - bet nebuvo tuo tikras.
- Taip, aš, - Džekas pritūpė šalia Bū, ir staiga, tarsi per­
žengus nematomą liniją, į jį tvokstelėjo dvokas it šūvis iš šau­
tuvo. Dėdamas milžiniškas pastangas, jis prisivertė į jį ne­
reaguoti.
- Kas atsitiko? - Bū buvo atsargus. Jam patiko Džekas nuo
tada, kai stabtelėjo ir pasišnekėjo su juo apie tas madų nuo­
traukas. Bet žmonės dažniausiai neieškodavo jo šiaip sau, ne­
bent jis būtų patekęs į bėdą.
Bū iškvėpė dvokiantį orą. Džekas ieškojo tinkamų žodžių,
kad jie nenuskambėtų globėjišku tonu. Nenorėjo pažeisti Bū
orumo.
- Turiu problemą, - pradėjo Džekas.
Bū veidas pamažu, raumenėlis po raumenėlio, ėmė darytis
neįžvelgiamas.
- Televizijoje, kurioje dirbu, yra laisva darbo vieta, ir aš
ieškau į ją žmogaus. Tave man parekomendavo kolegė.
- Ką nori tuo pasakyti? - iš įtarumo Bū prisimerkė.
- Siūlau tau darbą. Jeigu jo norėtum, - paskubomis pri­
dūrė.
Bū veidas demonstravo visišką nesupratimą. Tai peržengė
jo patirties ribas.
- Kodėl? - galų gale pratarė jis. Žmonės retai kada elgda­
vosi su juo maloniai, taigi jis nebuvo linkęs tuo patikėti.
- Ešling sako, kad tu tiktum, o aš gerbiu jos nuomonę.
- Ešling... - jeigu ji kaip nors prie šito prisidėjo, gal tai nėra
visiška apgavystė. Bet kas dar galėtų už to slypėti? Jis griežtai
paklausė:
- Tu man pūti miglas, ar ne?
- Anaiptol. Gal ateitum pas mus į televiziją, tada tikrai pa­
tikėtum manimi.

54i
 - Ir jūs mane įsileistumėt?
Nuo tokių žodžių Džekui dilgtelėjo į širdį.
- Žinoma, įsileistume. Kaip kitaip padarytum darbą?
Tą akimirką Bū nebepakluso savo įgimtiems instinktams ir
ėmė tikėti Džeku.
- Bet kodėl?.. - jo akys sublizgo, jis atrodė labai jaunas,
tarsi vaikas. Džeko veide taip pat atsispindėjo jaudulys. - Aš
niekados nesu turėjęs darbo, - nurijo seilę Bū.
- Na, ar ne laikas pradėti?
- J u k negaliu dykaduoniauti visą gyvenimą!
- Hm, taip, - Džekas nebuvo tikras, ar derėtų juoktis.
- Ak, pralinksmėk, - kumštelėjo jam alkūne Bū, šypsoda­
masis pro ašaras. - Ar aš turėsiu ne tik apžvelgti knygas, bet
ir daryti kitus darbus?
- Hm ... - Džekas buvo užkluptas visiškai netikėtai. - Ir
kitus darbus.

Kitą rytą Džekas pranešė žinią Ešling, tarsi tai būtų dovana.
- Radau Bū ir pasakiau jam apie darbą televizijos kanale.
Jis, atrodo, labai veržiasi dirbti.
- Puiku! - džiaugsmingas jos balsas visai nederėjo prie iš­
blyškusio veido.
- Jis neturi kuo apsirengti, todėl pasakiau, kad nueitų pas
Kelviną. „M adų skyriuje44 gausybė vyriškų drabužių, niekam
nereikalingų, taigi galės ką nors sau prisitaikyti.
Ešling nuščiuvo. Ji vis dar nebuvo praliejusi nė vienos aša­
ros, bet šį sykį jau buvo arti to.
- Tu labai mielas, - tarė ji nuleidusi galvą.
- Matai, - Džekas atrodė sumišęs, - pirmiausia Bū manė
mus norint, kad jis „Kolin44 apžvelgtų knygas. Kodėl?
Ji pakėlė galvą ir atpalaidavo pečius.
- Iš kur aš galiu žinoti? - staiga Ešling toptelėjo mintis, kad
verčiau būtų to nesakiusi. Nuo tų žodžių Džeko veidu perbė­

54*
go šešėlis, ir ji liovėsi gūžčiojusi pečiais. Bet ji pagyvėjo. Ir
pajuto baimę.
- Knygų apžvalgos? - ji stengėsi susikaupti, paskui prisimi­
nė. - Vis duodavau jam kokią paskaityti. Knygų, kurių niekas
nenorėjo, - paskubomis pridūrė: - Ir jis visuomet išsakydavo
apie jas savo nuomonę.
- Na gerai. Nuo pirmadienio jis pradeda dirbti kurjeriu te­
levizijoje. „Kolin“ knygų apžvalgos - Lizos reikalas. Bet mes
visada galime jos pasiteirauti, - linksmai baigė.

Klodą, apsipylusi ašaromis, atidarė duris.

- Kas atsitiko? - aiktelėjo Markas.
- Dilanas. Jis - tikras niekšas.
- Ką jis padarė? - paklausė M arkas, eidamas paskui ją į
virtuvę. Jo veidas buvo įtūžęs.
- Ak, nusipelniau to, - Klodą atsisėdo prie stalo ir nusi­
šluostė ašarotas akis. - Taip man ir reikia. Tačiau tai labai
sunku. Kaskart, kai pamatau jį, išgirstu vis daugiau blogų nau­
jienų, ir jis verčia mane siaubingai jaustis.
- Taigi ką jis padarė? - neatlyžo Markas.
- J i s atėmė iš manęs visas kreditines korteles. Ir uždarė ben­
drą mūsų sąskaitą, vietoj jos kas mėnesį man mokės pašalpą.
Spėk, kokio dydžio?
Kūkčiodama ji pasakė sumą, kuri buvo tokia menka, kad
Markas sušuko:
- Pašalpą? Tai panašiau į išmaldą!
Ji šyptelėjo:
- Na, buvau bloga mergaitė, taigi ko galėjau tikėtis?
- Bet jo pareiga - rūpintis tavimi, juk esi jo žmona! - ūmi
M arko reakcija visai nesiderino su jo elgesiu. Jis rausėsi po
dėžutes, išrikiuotas ant palangės.
- Regis, jis nemano, kad turi rūpintis manimi... - ji patylė­
jo. - Ką tu darai?

5 43
 - Ieškau rašiklio.
- Štai, - vienas buvo Kreigo pieštukinėje. - Ką darai?
- Tik... - jis kažką brūkštelėjo ant popieriaus skiautės. -
Kai ką. Eime į lovą, - sumurmėjo jai į kaklą.
- J a u maniau, kad nepaprašysi, - ji išspaudė ne tokią verks­
mingą šypseną ir nusivedė jį į priekinį kambarį. Bet Markas
stabtelėjo. Paaugliško mylėjimosi ant sofos naujovė buvo jam
bepradedanti įkyrėti.
- Lipkim į viršų.
- Negalime.
- Kiek dar mudu slapstysimės? Nagi, Klodą, - mėgino įti­
kinti jis. - Jie - tik vaikai. Jie nesupranta.
- Vaikėze, - sukikeno Klodą. - Verčiau netriukšmautum.
- Tik tuo atveju, jei nebūsi tokia velniškai seksuali.
- Pasistengsiu, - išsišiepė ji.
Seksas buvo nuostabus, kaip ir visada. Ji nėrė į jį stačia gal­
va, praradusi gėdą, sulig kiekvienu M arko dūriu vis labiau
užmiršdama, kad ką tik tapo skurdeiva. Kol pajuto, kad jo
ritmas sulėtėjo.
- Greičiau! - sušnypštė ji.
Tačiau jis dar labiau nusilpo, paskui apskritai liovėsi ju-
dėjęs.
- Kas yra?
- Kloooodaaaaa, - jo balsas buvo labai sunerimęs, o akys
įbestos į tolį. Ji skubiai išsikasė iš po jo. Pamiršau užrakinti
duris.
Išvydusi Kreigą, stovintį tarpdury ir spoksantį į M arką, ji
buvo ir priblokšta, ir ne.
- Tėti? - sutrikęs baikščiai paklausė jis.

- Mama, tai Liza.

- Sveika, mieloji, - šiltai tarė Paulina. - Kaip malonu tave
girdėti.

544
 - Ir tave, - Lizai suskaudo gerklę, išgirdus motinos balsą,
kupiną meilės. - Ketinu atvažiuoti pas jus su tėčiu kitą savait­
galį. Jeigu jums tinka, - paskubomis pridūrė.
- Žinai, - susimąstė Paulina. - M udu ir negalėtume sugal­
voti nieko geresnio. Taigi labai norėtume tave pamatyti.
Kai Liza išėjo iš Ketės namų penktadienio vakarą, jautėsi
bjauriai, tarsi apsinuoginusi, tarsi iš jos būtų atimta visa, kas
padarė ją tokią, kokia dabar yra. Ir staiga ji panoro savo
mamos.
Tai buvo netikėta reakcija, o paskui tas suvokimo smūgis
apmalšo ir nebeatrodė toks baisus. Gali paimti mergaitę iš
komunalinio namo, bet negali išplėšti komunalinio namo iš
mergaitės vidaus, šyptelėjo ji sau. Liza nebuvo dėl to laimin­
ga, bet ir nesijautė nelaiminga.
Labai troško tučtuojau pabėgti. Tačiau tai netrukus praėjo,
ir ji panoro grįžti į pradžią.
- Labai lauksiu tavęs, Liza. Tokia žinia mane nepaprastai
pradžiugino, - Paulinos džiaugsmas ir šiluma buvo tokia dide­
li, kad Liza ėmė svarstyti, ar tik neklydo manydama, jog
tėvams ji kelia nejaukią pagarbią baimę. Gal ji visa tai išsi­
galvojo?

Dienos Ešling tarsi sustojo. Jos pasaulis ir toliau buvo pilnas

širdgėlos, o kai kas rytą atsibusdavo, jausdavosi taip, lyg bū­
tų išvakarėse smarkiai gėrusi. Net jeigu ir nebūdavo paėmusi
į burną nė lašo.
Bet po kelių savaičių ji suprato, kad tokios smulkmenos,
kaip dantų valymas ir maudymasis po dušu, nebeatrodo ab­
surdiškai varginantys dalykai.
- Tau padės antidepresantai, - pasakė Monika per vieną iš
daugybės telefoninių jų pokalbių. - Tie serotonino preparatai
siųsti Dievo. Daug veiksmingesni nei tas pasenęs šlamštas.
Ešling buvo nustebusi.

54 5
 Nesitikėjo, kad antidepresantai paveiks, ir suvokė, jog nie­
kuo netikėjo. Šiaip ar taip, nuo jų motinai geriau nepasidarė.
Bent jau labai ilgą laiko tarpą.
Ji ne tik švarinosi, bet ir įstengė dirbti, jei tas darbas nebū­
davo itin sudėtingas ir sunkus. Ją visuomet trikdė jos sąmo­
ningumas, tačiau dabar neaiškiai suvokė, kad tai, matyt, bu­
vo išsigelbėjimas.
- Jau yra lapkričio horoskopai, - sumosavo popieriais
Triks. - Ateikite, ir aš juos paskaitysiu.
Visa redakcija metė darbus. Jokių atsikalbinėjimų. Atslin­
ko net Džekas, nors ir žinodamas, kad turėtų perspėti dėl to ­
kio darbo drausmės pažeidimo. Taip ir padarys, nusprendė
jis, kai tik bus perskaityta apie Svarstykles.
- Paskaityk apie Skorpioną, - paragino Ešling.
- Bet tu - Žuvys.
- Nagi. Apie Skorpioną. Ir Ožiaragį.
Klodą buvo Skorpionas, o Markas - Ožiaragis, taigi Ešling
norėjo sužinoti, kaip jiems seksis lapkritį. Džekas Divainas
pagavo jos žvilgsnį ir gudriai pasižiūrėjo į ją akimis, kuriose
buvo sumišęs griežtumas ir liūdesys. Jis suprato, kas ją ka­
muoja.
Ešling išdidžiai nusuko galvą. Galėjo skaityti kokius tik no­
ri horoskopus ir daryti kur kas blogesnius dalykus. Kad ir
kaip būtų, Džoi pasiūlė M arką ir Klodą prakeikti.
Pasak horoskopų, tą mėnesį Klodos su M arku laukia ir sėk­
mės, ir nesėkmės. Ešling labai norėjo tuo patikėti.
- O kas jūs, DžD? - paklausė Triks. - Pone Divainai...
- Svarstyklės, - atsiduso jis, paaiškėjus, kad ji vis dar lau­
kia. - Bet aš netikiu jokiais žvaigždžių ženklais. Svarstyklių
atstovai niekados tuo netiki.
Tokie jo žodžiai pralinksmino Ešling. Ji dirstelėjo iš po plau­
kų į Džeką. Jis jau stebeilijo į ją. Jie persimetė šypsenėlėmis,
paskui ji skubiai dingo po stalu. Išlindo su rankine, bet sutri­

546
kusi, nes nebuvo tikra, ar joje jai ko nors reikia. Ar taip pasi­
elgė tik norėdama liautis spoksojus į Džeką Divainą? Tada
sumojo, kad jau beveik priešpiečiai ir pats metas susitikti su
daktaru Makdevitu.

Dešimties minučių kelias iki kabineto atrodė lyg ėjimas per

snaiperių apšaudomą lauką. Ji bijojo rodytis viešumoje ir pa­
matyti tai, kas ją galėtų įskaudinti. Pagal galimybes ėjo nudū-
rusi akis į žemę, taigi lyg ir nematė žmonių. Tai užtikrino sau­
gų kelią, kol ją sustabdė pabėgėlis iš Bosnijos, mėginantis jai
parduoti pasenusį laikraštėlį. Ją tučtuojau užliejo beviltišku­
mo banga.
Susitikusi su daktaru Makdevitu pasijuto dar prasčiau.
- Kaip jums prozakas? - paklausė jis.
- Gerai, - blankiai šyptelėjo. - Sere, labai prašau, gal galė­
čiau jo gauti daugiau?
- Šalutinis poveikis?
- Šiek tiek pykina, krečia drebulys.
- Ar neturite apetito?
- Šiaip ar taip, jo ir anksčiau neturėjau.
- Tikriausiai žinote, kad nepatartina šių vaistų maišyti su
alkoholiu?
- Hm, taip, - liepdamas jai negerti, jis peržengė ribas.
- Kaip sekasi pas psichologę?
- E, aš nenuėjau.
- Bet jums daviau telefono numerį.
- Taip, tačiau nepaskambinau. Esu pernelyg prislėgta.
- Tuojau pat! - jis supyko, pakėlė telefono ragelį, paskambi­
no vienur, paskui - kitur. Uždengė ranka ragelį ir paklausė: -
Kada baigiate darbą antradienį?
- Priklauso nuo...
- Penktą? - suirzo jis. - Šeštą?
- Šeštą, - jeigu pasiseks.

547
 Jis padėjo ragelį ir padavė jai popieriaus lapą.
- Kiekvieną antradienį šeštą. Jei nenueisite, daugiau jokio
prozako.
Šunsnukis!

Apatiškai sliūkinant pro barą, ji išgirdo šaukiant: „Ei, Ešling!“

Įkandin jos plumpino jaunas vyrukas - madų auka, apsiavęs
absurdiškus batus. Netrukus ji atpažino, kad tai Bū. Jo plau­
kai žvilgėjo, veidas buvo atgavęs spalvą, ir ji staiga nusijuokė.
- Tik pažiūrėkit, - tarė gėrėdamasi.
- Einu į darbą, dirbu pamainoje nuo dviejų iki dešimt, - jis
tučtuojau pradėjo trūkčioti. - Ar gali patikėti, jog ką tik tai
pasakiau?!
Tada jis leidosi į perdėtas, kvapą gniaužančias padėkas.
- Toje televizijoje viskas puikiai klostosi. Gavau net avan­
są, taigi galiu gyventi bendrabutyje.
- O darbas ne per sunkus? - Ešling truputį nerimavo, kad
Bū, gyvenęs be jokių apribojimų, neįstengs prisitaikyti prie
drausmės ir atsakingo darbo.
Bū nusijuokė:
- Dirbant kurjeriu? Juokų darbas! Net su šiais batais.
- Šaunūs drabužėliai, - tarė Ešling, nužvelgdama per didelį
švarką, baisius marškinius ir labai keistus jo batus. Jie primi­
nė kažkokį ne šios planetos gyventojo apavą.
- Atrodau kaip kaliausė, - vėl ėmė juoktis Bū. - Blogiausias
dalykas - batai. Kelvinas iš tavo kontoros atidavė man visus
tuos beprotiškus daiktus, kurių pats nenorėjo, bet jie nors šva­
rūs, o kai gausiu pinigų, nusipirksiu normalius drabužius. Pa­
lauk! Noriu dar sykį pakartoti tuos žodžius, - sučepsėjęs lū­
pomis, jis su pasimėgavimu ištarė: - Kai gausiu pinigų.
Jo džiaugsmas buvo užkrečiamas.
- Malonu, kad tau viskas taip puikiai sekasi, - nuoširdžiai
pasakė Ešling.

548
 - Na, o kam esu dėkingas? Tik tau, - Bū išsišiepė, parody­
damas švarplę. Kelvinas neaprūpino jo nauju dantimi. - Ir
ačiū Džekui. Jis ne iš kelmo spirtas!
Bū veide spinduliavo viltis, kol jis lūkuriavo Ešling pritari­
mo.
- Ne iš kelmo spirtas, - bet ji buvo sumišusi. Ir nuo kada
Džekas Divainas pasidarė toks malonus?
- Ar girdėjai, kad ketinu daryti jam knygų apžvalgas? - pra­
sižiojo Bū.
-E ...
- Bet tegu eina švilpt. Daugiau nenoriu knygų apžvalgų.
-H m ...
- Noriu būti operatoriumi. Arba garso režisieriumi. Arba
žinių pranešėju!

Grįžusi į kontorą, Ešling turėjo pasiryžti ir pasistengti įtikinti

Lizą, kad antradieniais jai reikės išeiti iš darbo anksčiau.
- Daktaras nebeduos man prozako, kol nenueisiu pas psi­
chologę.
Liza aiškiai nusivylė.
- Turėsiu tai suderinti su Džeku, o tu verčiau ateik anksčiau
į darbą, kad atidirbtum valandas, - apmaudaudama pasakė ji.
Bet paskui Lizos susierzinimas praėjo. Ešling iš tikrųjų buvo
puiki mergina.
O ji juk galėjo sau leisti parodyti gerą širdį. Man bent nerei­
kia lankytis pas psichologę, patenkinta pagalvojo. Arba gerti
prozaką.
61

Vieną šeštadienio vakarą, praėjus maždaug mėnesiui po pri­

bloškiamų įvykių, Tedas vaidino savo spektaklį. Programoje
buvo numatytas ir M arko pasirodymas.
- Tikiuosi, nesupyksi, - labai linksmai tarė Ešling, - bet
palaikyti tavęs neateisiu.
- Nieko tokio, nesirūpink, visai ne, aš ir nesitikėjau!
- Bet kada nors juk turėsi pasirodyti visuomenėje, - pasakė
Džoi.
Ešling gūžtelėjo pečiais. Puiki mintis.
- Tenai bus vien nepažįstami žmonės, - stengėsi meilikavi­
mu ją palenkti Tedas, - tik draugai, kurių nepažįsti.
- Geriau pasakius, - įsiterpė Džoi, - nebus nepažįstamų žmo­
nių, tik mylimieji, kurių dar nepažįsti.
Ešling niūriai prabilo:
- Nebus nepažįstamų žmonių, tik buvę mylimieji, kurių ne­
pažįstu.
Ji ir toliau kentė įtampą, kol pamatė Tedą sekmadienį po­
piet. Ji labai stengėsi nepaklausti, bet galų gale jai ištrūko:
- Tedai, atleisk, bet ar jis tenai buvo?
Tedas linktelėjo, ir Ešling pasiteiravo dar tylesniu balsu:
- Ar jis klausinėjo apie mane?
- Aš nesišnekėjau su juo, - greitosiomis atsakė Tedas. Ko­
dėl jis jautėsi taip, tarsi žengtų per minų lauką?
Ešling buvo nusivylusi. Tedas turėtų su juo pasikalbėti, kad
Markas galėtų pasidomėti ja. Nors jeigu jis būtų šnekėjęsis su
Marku, ji būtų pasijutusi išduota.
Ešling prisivertusi labai tyliai paklausė:
- Ar ji buvo?
Kažkodėl jausdamasis kaltas, Tedas vėl linktelėjo galvą.

550
 Ešling nugrimzdo į niūrią nebylystę. Nors ir tikėjosi, jog
bus kitaip, žinojo, kad Klodą ateis į spektaklį, nes Dilanas
leisdavo šeštadienio vakarus su vaikais, taigi ji galėdavo eiti
kur įsigeidusi. Ešling keikė savo atmintį, nuolat atgaminančią
visas smulkmenas apie įsimylėjėlius. Dilanas viską jai išdėda-
vo. Verčiau būtų nieko nežinojusi. Tačiau to buvo neįmano­
ma išvengti, kaip ir niežų.
Vienišoje tyloje ji įsivaizdavo, kaip Klodą žiūri dievinančiu
žvilgsniu į M arką, o šis - į Klodą. Tyla tęsėsi taip ilgai, kad
Tedas buvo pradėjęs manyti esąs saugus ir kad daugiau klau­
simų nebus. Jis ėmė pamažu atsipalaiduoti. Per anksti! Ešling
dusliu balsu paklausė:
- Ar panašu, kad jie eina vienas dėl kito iš proto?
- Ak, visiškai ne, - pasišaipė Tedas, nusprendęs neužsimin­
ti, kad prieš savo spektaklį Markas pasakė: „Skiriu Klodai44.

Kai juos užklupo Kreigas, Markas apramino Klodą, sakyda­

mas, kad septyniskart nusidėsi - vieną sykį atkentėsi. Dabar
jis pasilikdavo kone kas naktį, ir reikalai klostėsi geriau, nei
tikėtasi. Vaikai, regis, pripažino jį, ir kartais - kaip ir dabar -
Klodai pasirodydavo, tarsi būtų įsiviešpatavusi darna.
Visi buvo susirinkę prie virtuvės stalo: Molė piešė gėles (tie­
są sakant, ant stalo), Kreigas darė namų darbus, prižiūrimas
Klodos, o Markas repetavo savo vaidmenis.
Ore tvyrojo santarvė, visi nuoširdžiai stengėsi.
- Klodą, ar gali pažiūrėti, kaip man sekasi? - paklausė
Markas.
- Po dešimties minučių. Tik noriu baigti pamokas su Kreigu.
Po kiek laiko Markas nutraukė Klodą, kokį šimtąjį kartą
rodančią Kreigui, kaip rašyti didžiąją „ Q “ .
- Ar dabar galiu suvaidinti, Klodą?
- Dar po dešimties minučių, brangusis, tada būsiu pasiren­
gusi.

551
 Paskui trinktelėjo virtuvės durys, ir Klodą pakėlė galvą. Kas
atsitiko? Skubiai peržvelgusi visus, esančius virtuvėje, supra­
to, kad su trenksmais išdūmė Markas!

Tą vėlyvo spalio ketvirtadienio vakarą pusę aštuonių redakci­

joje buvo likę tik Ešling ir Džekas. Džekas užgesino šviesą
kabinete, uždarė duris ir stabtelėjo prie Ešling stalo.
- Kaip sekasi? - nedrąsiai pasiteiravo.
- Puikiai. Beveik baigiu straipsnį apie prostitutes.
- Ne, turėjau galvoje... apskritai. Su psichologe ir šiaip? Ar
tai padeda?
- Nežinau. Galbūt.
- Kaip sako mano motina, laikas - geriausias gydytojas.
Prisimenu, kai buvo sušlubavę mano širdies reikalai, maniau,
niekuomet nebeatsigausiu...
Ešling nutraukė jį:
- Argi tavo širdis buvo sudaužyta?
- Tai tu manei, kad aš apskritai neturiu širdies!
- Ne, bet...
- Nagi, prisipažink, manei.
- Nemaniau, - ji turėjo nukreipti žvilgsnį, nes užkaitusį jos
veidą iškreipė šypsena. - Ar tai Mei darbas? - smalsiai pa­
klausė ji.
- Moters prieš Mei. Di. M udu ilgai draugavome. Kai ji pa­
liko mane, galų gale atsikvošėjau ir išsikapsčiau. Ir tu įveiksi
krizę.
-T a ip , bet Dženifer, mano psichologė, teigia, kad mane ka­
muoja ne tik žlugę širdies reikalai.
- O kas dar? - jis paklausė taip švelniai ir meiliai, kad ji
susizgribo pasakojanti jam apie savo motinos depresiją, jos
išmėgintus kovos su liga būdus ir pastangas ją įveikti.
- Štai tokia ta mažoji panelė Pataisyk, - užbaigė ji.
Džekas atrodė priblokštas.

552
 - Atleisk, - skubiai atsiprašė. - Atleisk, aš niekada...
- Nėra dėl ko atsiprašinėti. Tai tiesa.
- Tikrai? Todėl visa tai ir tampaisi savo krepšyje, esi tokia
paslaugi ir maloni?
- Ir Dženifer taip pat atrodo.
- O ką tu manai?
- Pritariu jai, - atsiduso.
Ešling nepridūrė, kad, kaip tikino Dženifer, taip yra todėl,
kad ji visuomet pasirenka vyrus, kuriems galėtų viską organi­
zuoti. Ir, kad iš pradžių piktai neigusi tokius dalykus, ji, tiesą
sakant, sutiko su Dženifer: ji buvo naudinga daugeliui savo
vaikinų, pradedant Felimu, mieluoju liurbiu, ir baigiant M ar­
ku, vargstančiu komiku, ir jai tai patikdavo.
- O ką sako Dženifer apie Weltschmerz?
- Kad yra geriau, nei buvo, net jeigu to ir nesuvokiu. Tokie
jausmų protrūkiai gali pasikartoti ir ateityje, bet aš galiu už­
siimti veikla, kuri juos suvaldytų. Pavyzdžiui, savanoriškai
padėti kitiems... Bū... Tiems, kuriems nenusišypsojo laimė
sutikti Džeką Divainą! - linksmai pridūrė.
- Velniai griebtų! - jis susidrovėjo ir pažvelgė iš po blakstie­
nų į Ešling. Jų akys susidūrė.
Gera jų nuotaika ūmai dingo, tik ant sutrikusių lūpų vis dar
žaidė šypsena.
Pirmas atsikvošėjo Džekas.
- Oi, Ešling, - pernelyg džiugiai tarė jis, - aš susijaudinau!
Zinai, Bū tikrai gerai darbuojasi televizijoje.
- Tu puikiai sutvarkai visus reikalus, - ji susivokė, kad pas­
taruosius kelis mėnesius buvo tokia apdujusi, nė sykio jam
deramai net ir nepadėkojo.
- Niekis! - ir vėl kilo pavojus, kad akys susidurs. Kai abejo­
ji, šnekėkis apie orą.
- Lauke pila kaip iš kibiro. Ar nori, kad pavėžėčiau namo? -
jis pasidėjo rankas ant jos stalo, ir ji staiga prisiminė, kaip jis

55 3
trinko jai galvą. Prisiminė jo prisilietimus prie savo odos, nuo­
stabius jausmus, kuriuos sukėlė šitos didžiulės rankos, didelę
jo kūno, prisispaudusio prie jos, šilumą... M m m m m m .
- E, ne, - skubiai susitvardė. - Verčiau baigsiu šį straipsnį.
Jos nuostabai, jis paklausė:
- Ar kada nueini į salsos pamokas?
Ji papurtė galvą. Tai jos nebetraukia.
- Gal vėl eisiu šokti, kai reikalai...
- Ar kada nors parodysi pagrindinius žingsnius?
Atvirai šnekant, jai niekada nebūtų šovę į galvą nieko pa­
našaus.
- M udu surengsime salsos ir sušių vakarėlį, - pajuokavo
Ešling.
- Sutarta.
Džekui išeinant Ešling pasidomėjo:
- Kaip gyvuoja Mei?
- Gerai, retkarčiais matausi su ja.
- Perduok nuo manęs linkėjimų. Ji - puiki mergina.
- Būtinai. Dabar ji susitikinėja su sodų ir parkų planuotoju.
- Kuris dirba Cormac? - Ešling apstulbo.
Džeko veide atsispindėjo pagarbi baimė ir siaubas.
- Iš kur žinai?!

Vidurnaktį suskambo Lizos telefonas. Prabudusi ji puolė prie

jo besidaužančia širdimi. Gal kas atsitiko jos tėčiui arba m a­
mai? Kol nusiyrė iki telefono, įsijungė atsakiklis, ir kažkas
jau siuntė žinutę.
Oliveris. Jis kalbėjo garsiau nei paprastai.
- Atsiprašau, Liza Edvards, - jis buvo įsismarkavęs, - tu
pasikeitei.
Ji pakėlė ragelį.
-K ą ?
- Ir tau labas. Tą dieną Dubline, kai žaidei futbolą su vai­

554
kais, pasakiau, kad pasikeitei, o tu tai paneigei. Melavai man,
gražuole.
- Oliveri, dabar be dvidešimt penkios. Ryto.
- Suprantu, kad nėra ko pridurti, bet mane tai erzina. Tai
mane tiesiog pribloškė. Tu kitokia, gražuole: dirbi ne taip ir
sunkiai, kaip sakai, esi tokia miela tiems vaikams. Kodėl sa­
kai, kad nepasikeitei?
Ji žinojo kodėl, žinojo dieną, kada tai įvyko, bet ar turėtų
jam pasakyti? O kodėl ne? Ką tai pakeis?
- Nes pernelyg vėlu... Išgelbėti mudu, - tarė ji jam tylint. -
Sakykim, kad esu ta pati senoji valdinga pamišėlė, kokia visa­
dos ir buvau. Gerai?
Oliveris apdorojo šią keistą logiką.
- Tai tavo galutinis atsakymas?
- Taip.
- Ką gi, gražuole, kaip žinai.

Tedas su Džoi sukiojosi vaizdajuosčių parduotuvėje.

- „Slankiosios durys“ ? - pasiūlė Tedas.
- Ne, ar tame filme niekas neužmezga romano?
- O kaip „M ano geriausio draugo vestuvės"?
- J a u vien pavadinimas gali prišaukti bėdą, - tarė Džoi.
Galų gale jie išsirinko „Bulvarinį skaitalą".
- Puikus pasirinkimas, - Džoi buvo patenkinta. - Ne! Blo­
gas. Labai blogas pasirinkimas. Tame filme kai kas sulaužo
ištikimybės įžadus! Gal Ūma Turman?
- Tu visiškai teisi, - pasakė Tedas. To filmo pabaiga pana­
ši. - Galbūt pasirinkime „Teletabius" ir baikime tą reikalą.
- Ne, štai ko mums reikia, - suspigo Džoi iš malonumo ir
pagriebė „Egzorcistą“ . - Jis nenuliūdins nieko.
- Gerai. To, kas įvyko paskutinį sykį, nebeištverčiau.
Vėliau Džoi turėjo pripažinti, kad, versdami Ešling žiūrėti
„Žlugimą", jie suklydo. Nors jau buvo praėję du mėnesiai

55 5
nuo tada, kai ji sužinojo apie Marko ir Klodos romaną, žmonės,
mezgantys meilės ryšius, vis dar buvo nemėgstama jos tema.
Ešling namuose trijulė įsitaisė priešais televizorių. Apsikro­
vė vyno buteliais, kamščiatraukiais, maišeliais spragintų ku­
kurūzų ir milžiniškomis šokolado plytelėmis. Visi lengviau at­
sikvėpė, nes filmas, regis, išblaškė Ešling, bet štai sučirškė durų
skambutis. Jos veide šmėkštelėjo nesąmoningas laukimas: ji
vis dar vylėsi, kad pasirodys smarkiai pavėlavęs Markas.
- Aš atidarysiu, - atsistojo ir nuėjo prie durų.
Jos nustebimui, vidun įgriuvo Dilanas. Per pastaruosius ke­
lis mėnesius ji maždaug kartą per savaitę valgydavo su juo
priešpiečius, bet toks jo apsilankymas buvo pirmas.
- Tikiuosi, nepyksti, kad užsukau nepranešęs, - nusišypso­
jo, bet jo balso tembras ir tingios akys išdavė, kad jis išgėręs.
- Tik pažvelk į save, miela mergaite, - jis perbraukė ranka jai
per plaukus ir paliko šilumos pėdsaką, kuris nusidriekė nuo
viršugalvio iki sprando. - Gražu, - lėtai ištarė.
- Ačiū. Užeik, pas mane yra ir Džoi su Tedu.
Jis įsipylė taurę vyno, ir Ešling matė, kaip be jokių pastangų
Džoi juo susižavėjo. Tai, kad buvo įkaušęs ir išsidraikęs, nė
kiek nemažino jo patrauklumo. Tik darė jį kitokį.
Pasibaigus vaizdajuostei, Dilanas ėmė junginėti kanalus, kol
rado tai, kas jam patinka.
-N u o s ta b u ! „Kasablanka44.
- Nenoriu žiūrėti jokio romantiško šlamšto, - tvirtai nukir­
to Ešling. Dilanas nusijuokė.
- Tu žavi! - šiltai pasakė jis.
- Galbūt, bet vis tiek nenoriu to žiūrėti.
- Žavi, - pakartojo jis. Visuomet žarstydavo komplimen­
tus, bet Ešling suprato, kad šio vakaro gražbyliavimas buvo
perdėtas.
- Vis tiek nežiūriu.
- Gerai, bet aš turiu nuotolinio valdymo pultelį!

556
 - Neilgam, nenaudėli.
Susipešus dėl pultelio, parvirto butelis raudonojo vyno.
- Atsiprašau. Atnešiu skudurą, - subruzdo Dilanas. Bet, nu­
pėdinęs j virtuvę, sušuko: - Nerandu jokio skuduro.
- Vonios kambaryje yra keli seni rankšluosčiai, - Ešling iš­
ėjo iš kambario ir ėmė kuistis spintelėse. Išgirdusi sau už nu­
garos Dilano balsą, pašoko. Išsigandusi atsigręžė.
- Ešling, - pratarė jis.
- Ką? - bet jau suprato, kas dedasi. Jo žvilgsnis, balso to ­
nas, ypatingas artumas bylojo, kad jis nori sekso.
- Mieloji Ešling, - kone sušnabždėjo jis. - Turėjau likti su
tavimi, - tai buvo nepanašu į tą globėjišką jo elgesį su ja pas­
taruosius vienuolika metų. Jis palietė pirštu jai skruostą.
Dabar galėčiau jį turėti, pagalvojo. Po vienuolikos metų jis
būtų mano. O kodėl gi ne? Šalia jo pasijusdavo graži. Taip
būdavo visada, net kai jis vedė kitados buvusią geriausią jos
draugę. Ji manė, kad jis nuostabus. Ji bandė spėlioti, kas bū­
tų, jei permiegotų su juo. Joje prabudo alkis, kuris buvo suža­
dintas seniai ir niekados nenumalšintas.
Mintyse ji perkratė du scenarijus. Buvo nusiskutusi kojas.
Labai sulysusi. Jai patiktų patirti šiek tiek meilės ir švelnumo.
Ne pro šalį būtų ir seksas.
Staiga jai pasidarė vis tiek.
Įbruko jam rankšluostį.
- Eik valyti.
Iš po laisvai krintančių plaukų į ją pažvelgė nustebusios akys,
bet jis padarė, ko buvo prašomas. Tada atsisėdo greta Džoi, iš
anksto papasakodamas, kas bus toliau.
- Užsičiaupk, - kikeno Džoi, o pasibaigus filmui atsisuko į
Dilaną ir pasakė: - Dabar einu namo į lovą. Prašau prisidėti
prie manęs.
Į ją susmigo šviesiai rudos jo akys. Paskui išspaudęs šypse­
ną jis atsistojo.

557
 - Su malonumu.
Tedas ir Ešling apstulbę žiūrėjo į juos. Ešling pasirodė, kad
jie kalba nerimtai. Bet kai po kelių minučių jie negrįžo, supra­
to, jog tai ne juokai.

Kitą dieną Ešling paskambino Džoi į darbą.

- Ar miegojai su Dilanu? - jai atrodė, kad ji paklausė tyliai,
bet visi, tuo metu buvę redakcijoje, tučtuojau pakėlė galvas.
- Tikra tiesa.
- Turiu galvoje, ar mylėjaisi su juo?
- Taip, žinoma!
Ešling sunkiai nurijo seilę.
- Na ir kaip?
- Puiku. Jis buvo nuostabus. Labai pyksta ant moterų, ir
nėra jokios vilties, kad paskambins man... - Džoi ūmai p a­
keitė temą. Pasibaisėjusi prabilo: - Dieve, juk tu nepriešta­
rauji, ar ne? M an nė neatėjo į galvą... Maniau, kad dievini
Marką, o kadangi labai neapkenti Klodos...
- Aš nieko prieš, - pasakė Ešling.
Ar tikrai?
Ar tikrai, svarstė ir visa kontora.
Tiesą sakant, nemanau, kad prieštarauju.

Gruodžio pradžioje atsirado žmogus, norintis pirkti Lizos ir

Oliverio butą. Baldai taip pat buvo pirkinio dalis, taigi Lizai
reikėjo tik pasiimti savo daiktus.
Tą savaitgalį, kai ji susiruošė išsikraustyti, Oliveris buvo
išvykęs fotografuoti. Ji galėjo palūkėti, kada jis bus mieste,
bet sąmoningai nusprendė kitaip. Turėjo paleisti Oliverį.
Buvusio bendro jųdviejų gyvenimo likučių peržiūra buvo
skausminga. Bet jai padėti iš Hemel Hempstedo atvažiavo jos
tėvai. Atvirai šnekant, iš jų buvo mažai naudos, tačiau nuo jų
sumaištį keliančios šilumos ji pasijuto geriau. Kai viskas buvo

558
baigta, jie sukišo Lizą ir jos mantą į savo dvidešimties metų
senumo roverį ir išvažiavo j Hemel Hempstedą. Tą vakarą
ypatingoms vaišėms jie užsakė stalą čionykščiame restoranė­
lyje. Lizai būtų labiau patikę atiduoti savo galvą, nei eiti te­
nai, bet ji neprieštaravo.

Kai Ešling pasirodė alinėje, ten jau rado Tedą.

- Sveika, - pratarė Tedas. - Jis buvo tenai. Ir ji buvo. Neat­
rodė, kad eitų iš proto vienas dėl kito, - praėjusį vakarą jis
buvo spektaklyje, ir kadangi Ešling visuomet paklausdavo apie
M arką ir Klodą, pasistengė nežeisti jos orumo, neprašomas
pažėrė naujienas.
- Jis suvaidino naują gabalėlį apie vaikus. M anau, kad jis
jodinėja ant Klodos tik norėdamas išpešti naujos medžiagos, -
išdidžiai pasakė Tedas. Ir tai buvo toks akivaizdus melas, kad
Ešling susijaudino iki širdies gelmių.
- Iš potekstės supratau, - Tedas įsitraukė į tą temą, nes Eš­
ling, regis, patiko tas pokalbis, - kad, matyt, Dilanas beveik
neduoda Klodai pinigų, nes Markas vaidina spektaklį apie
savo draugės... atleisk, - jis nutilo, kad Ešling galėtų krūpte­
lėti. - Apie buvusį savo draugės vyrą, mokantį jai pašalpą,
kuri labiau panaši į išmaldą.
Atėjo Džoi.
- Apie ką plepate?
- Apie M arko spektaklį aną vakarą.
- Koks mulkis, - Džoi patempė lūpą, paskui nutaisė kvai­
lą balsą: - Noriu tai paskirti Kreigui ir Molei. Kokia bjau­
rastis.
Ešling veidas pasidarė blyškiai pilkas.
- Ar jis paskyrė savo vaidinimą jos vaikam s?
Sumišusi Džoi pasižiūrėjo į Tedą.
- Maniau, kad tai ir pasakoji... Po velnių! Visuomet ne lai­
ku įkišu savo trigrašį.

559
 Ešling užliejo pažeminimo banga, tokia pat šviežia, kaip ir
pirmoji.
- Laimingos šeimos, - pratarė ji, stengdamasi kalbėti iro­
niškai.
- Tai truks neilgai, - ryžtingai pasakė Džoi.
- Ne, jie liks kartu, - paprieštaravo Ešling. Vyrai visados
lieka su Klodą.
Tada Džoi uždavė keistą klausimą:
- Ar ilgiesi Marko?
Ešling susimąstė. Joje kunkuliavo daugybė jausmų, bet il­
gesio Markui tarp jų nebebuvo. Pyktis, taip. Ir liūdesys, paže­
minimas, netekties jausmas. Tačiau ji iš tiesų jo nebesiilgėjo,
jo bendrijos, fizinio jo artumo, kaip būdavo kitados.

- Žinoma, man rūpi tavo vaikai! - atkakliai tvirtino M ar­

kas. - Argi būčiau skyręs jiems spektaklį vakar vakare?
- Tada kodėl nepaskaitai Molei pasakos prieš miegą?
- Nes esu užsiėmęs. Dirbu per du darbus.
- Bet aš išvargusi. Vienai susitvarkyti su vaikais neįmanoma.
- Juk sakei, kad Dilanas niekuomet nebūdavo namie, kad
jis nuolatos dirbdavo.
- J i s dirbdavo ne visuomet, - niūriai pasakė Klodą. - Daž­
nai būdavo ir namie.
Ji padavė M arkui iliustruota knygelę „Raudonkepuraitė",
bet jis jos nepaėmė.
- Atleisk, turiu skirti valandą ir savo romanui.
Ji ilgai ir griežtai žiūrėjo į jį.
- Tu sužlugdei mano santuoką.
- O dėl tavęs nutrūko mano santykiai su Ešling. Taigi m u­
du atsiskaitę.
Klodą įniršo. Ji niekados nė nemanė, jog Ešling taip patiko
Markui, bet jis atkakliai tvirtino, kad patiko, taigi ką ji galėjo
padaryti?

560
62

Ir tada netikėtai, kaip ir kasmet, užgriuvo Kalėdos. Visiems

be išimties pralėbavus bemaž visą mėnesį, gruodžio dvidešimt
trečiąją „Kolin“ redakcija išėjo vienuolika dienų atostogauti.
Pasak Kelvino, tai buvo „išėjimas iš darbo dėl asmeninių
priežasčių “ .
Iš Australijos grįžęs Felimas šiek tiek nustebo, kai Ešling
nepanoro su juo permiegoti. Bet jis dėl to nesupyko ir net
padovanojo jai Australijos pučiamąjį instrumentą iš bam bu­
ko, parvežtą lauktuvių. Kalėdoms Ešling nuvažiavo pas savo
tėvus. Tai buvo reikšmingas įvykis, nes pastaruosius penke­
rius metus ji praleisdavo šventes Dubline su Felimo šeima.
Ešling brolis Ovenas taip pat grįžo iš Amazonės baseino ir per
Kalėdas nesukėlė savo motinai jokių rūpesčių. Ešling sesuo
Dženet parskrido iš Kalifornijos. Ji buvo aukštesnė, lieknesnė
ir šviesesnių plaukų nei prisiminė Ešling. Ji šlamštė šviežius
vaisius ir atsisakė kišti nosį iš namų.
Klodą Kalėdų dieną praleido viena. Dilanas pasiėmė vaikus
ir nusivežė pas savo tėvus, o ji paskelbė boikotą savo tėvams,
kai jie neįsileido į savo namus Marko. Tačiau paskutinę aki­
mirką M arkas nusprendė praleisti Kalėdas su savo tėvais.
Liza išvyko į Hemel Hempstedą ir buvo dėkinga už samb­
rūzdį, kurį dėl jos sukėlė mama su tėčiu. Likus kelioms savai­
tėms iki Kalėdų, ji pasirašė ir išsiuntė paskutinius skyrybų
popierius ir vis dar jautėsi keistai gležna. Kitas skyrybų eta­
pas - sprendimas dėl ištuokos.

Tą vakarą, kai grįžo iš Korko, Ešling pamatė turinti naują

kaimyną. Jos tarpdury buvo susirietęs šviesiaplaukis liesas ber­
niukas, šveičiantis sumuštinį užsigerdamas Budtveiser alumi.

561
 - Labas, - pasisveikino ji. - Aš - Ešling.
- Džordžas, - jis pastebėjo, kad ji žiūri į alaus skardinę. -
Šiandien - Naujųjų metų išvakarės, - pasiteisino. - Geriu kaip
ir visi.
- Aš nieko prieš, - švelniai pasakė Ešling.
- Gyvenu gatvėje, bet tai dar nereiškia, jog esu girtuoklis, -
šiek tiek ramiau paaiškino jis. - Išgeriu tik kompanijoje.
Ji davė jam svarą ir įėjo į namus, kur jos tykojo neviltis.
Benamystė panėšėjo į daugiagalvę pabaisą: nukirtus vieną gal­
vą, jos vietoje atauga dvi. Bū gyvenimas susitvarkė: turėjo dar­
bą, butą ir net merginą. Bet jis vienas iš nedaugelio, kuriam
pasisekė. Jo sumanumas, gera išvaizda ir jaunystė padės jam
prisitaikyti prie normalaus gyvenimo. Tačiau yra daugybė ki­
tų, kurie neturi ir neturės nieko. Jie išvarginti gyvenimo, kuris
išmetė juos į gatvę, kamuojami alkio, nevilties, baimės, m o­
notonijos ir žmonių neapykantos.
Sučirškė durų skambutis. Įsiveržė Tedas, išdidžiai vesdama­
sis nedidukę tvarkingą mergaičiukę.
- Grįžai, - pratarė jis, tada pasisuko, norėdamas apkabinti
merginą, stovinčią greta. - Tai Šinid.
Šinid ištiesė dailią smulkią rankutę.
- Malonu susipažinti, - pasakė su pabrėžtinu pasitikėjimu
savimi.
- Užeikite, - Ešling buvo nustebusi. Šinid nepanėšėjo į įprastą
komikų garbintoją.
Tedas išdidžiai įžengė į kambarį, išlygino pagalves ant sofos
ir su didžiausiu rūpesčiu pakvietė Šinid sėstis.
Ji žaviai klestelėjo ant sofos, suglaudė kelius, kulkšnis ir
grakščiai sutiko išgerti Ešling pasiūlytą taurę vyno. Visą tą
laiką Tedas nenuleido nuo jos akių it sentimentalus sakalas.
- Ar tu susipažinai su Tedu per spektaklį? - Ešling mėgino
regzti pokalbį, ieškodama ant grindų kamščiatraukio. Buvo
tikra, kad tenai jis nukrito tą vakarą prieš išvažiuojant į Korką.

562
 - Per spektaklį? - Šinid paklausė taip, tarsi niekada nebūtų
girdėjusi to žodžio.
- Komikų spektaklį.
- Ak ne! - sukruto Sinid.
- J i nėra mačiusi mano spektaklio ir sako nenorinti jo ma­
tyti, - Tedas švelniai žvelgė į ją, tarsi klausdamas, ar ji ne­
nuostabi.
Paaiškėjo, kad Sinid ir Tedas dirba kartu, pluša petys į
petį Žemės ūkio ministerijoje. Per bendrą Kalėdų vakarėlį,
kai jie apgirtę ėmė šokti džaivą, jų akys susitiko, ir tai buvo
meilė.
Ešling kilo keistas įtarimas, kad Sinid pasirodymas - akto­
rinės Tedo karjeros pabaigos pradžia. Bet jis ir tapo komiku,
norėdamas susirasti merginą, taigi nesipriešins tokiam likimo
vingiui. Jis iš tikrųjų neatrodė nuliūdęs.

- Šįvakar? Tu vėl nori išeiti? - paklausė Klodą. - Bet juk tavęs

nebuvo vakar ir užvakar vakare, ir trečiadienio vakarą.
Markas kantriai paaiškino:
- Turiu užmesti akį į naujus komikus. Tai mano karjera,
turiu eiti.
- Kas tau svarbiau? Aš ar tavo karjera?
- Jūs abi svarbios.
Neteisingas atsakymas.
- Na, negalėsiu pasamdyti auklės, iš anksto neįspėjus.
- Gerai.
Nėra ko ir pridurti, pagalvojo Klodą. Devintą valandą
M arkas atsistojo ir tarė:
- Eisiu. Spektaklis baigsis vėlai, taigi, užuot grįžęs čia, trauk­
siu namo.
Klodą apstulbo.
- Tu išeini?
- Sakiau, kad eisiu.

563
 - Ne. Tu sakei „gerai“, kad negalėsiu pasamdyti auklės.
Maniau, turėjai galvoje, kad neisi be manęs.
- Ne, turėjau galvoje, kad eisiu be tavęs.

- Ešling, turiu tau kai ką pasakyti, - prabilo Tedas.

- Ką? - buvo labai šaltas sausio vakaras, ir Tedas su Džoi
užsuko pas ją kaip kokia delegacija su baltomis nuo šlapdri­
bos apykaklėmis.
- Verčiau sėskis, - pasiūlė Džoi.
- Aš jau sėdžiu, - Ešling pabeldė į sofą, ant kurios sėdėjo.
- Gerai. Nežinau, ar tai tave nuliūdins, - tarė Tedas.
- Kas?
- Svarsčiau, ar turėčiau tau pasakyti.
- Sakyk!
- Pažįsti M arką Valentainą.
- Gal ir girdėjau apie jį. Tedai, prašau.
-T a ip , atleisk. Na, mačiau jį. Alinėje. Su mergina. Bet ne su
Klodą.
Stojo tyla, paskui Ešling pratarė:
- Na ir kas? Jam juk leidžiama pasirodyti kitos moters drau­
gijoje.
- Sutinku su tavo nuomone. Sutinku. Bet ar jam leidžiama
laižyti jai kaklą?
Ešling veide pasirodė keista mina. Panaši į sukrėtimą. Džoi
metė į ją sutrikusį žvilgsnį.
- Tą merginą esi mačiusi, - toliau kalbėjo Tedas. - Siuzi.
Šnekėjausi su ja tame vakarėlyje Retimne ir išėjau su ja. Prisi­
meni?
Ešling linktelėjo galvą. Prisiminė tą dailią mažą raudonplau­
kę galvutę. Tedas ją pavadino komikų gerbėja.
- Taigi, hm... Aš pasiklausinėjau, - varė Tedas.
-Ir?
- Ir jis į ją kiša ne tik liežuvį, jei supranti, ką noriu pasakyti.

564
 - Dieve mano!
- Nes jis strazdanotas niekšas ir tikras mergišius, - abejin­
gai pasakė Džoi.
- Dieve mano, - pakartojo Ešling.
- Tik jau nepradėk gailėtis Klodos, - ėmė prašyti Džoi. -
Tik nepulk jai reikšti užuojautos.
- Nebūk tokia kvaiša, - pasakė Ešling. - Po galais, aš labai
patenkinta.

- Ateinu pasiimti savo daiktų, - tarė Markas.

- J i e bus sudėti, - piktai pažadėjo Klodą.
Ji niršdama trankėsi po namus ir grūdo jo turtą į juodą šiukš­
lių maišą. Negalėjo patikėti, kad viskas sugriuvo taip greitai.
Vos kelias savaites trukusią abipusę aistrą pakeitė beveik ne­
apykanta. N uo tos akimirkos, kai jų santykiai liovėsi buvę
vien tik seksu ir jie susidūrė su tikru gyvenimu, viskas ėmė
ristis verpetais žemyn.
Ji manė mylinti jį, tačiau tai buvo netiesa. Jis buvo nuobo­
dus šunsnukis. Nuobodžiausias iš visų niekšų. Jis norėdavo
šnekėtis tik apie savo vaidybą ir girdavosi, kad jam neprilygs­
ta nė vienas komikas.
Be to, jis reikalavo labai daug dėmesio. Ją erzino, kai jis
įsižeisdavo, vos jos dėmesys nukrypdavo į Kreigą ir Molę. Kar­
tais atrodydavo, kad ji turi tris vaikus.
Jau nekalbant apie tą sumautą romaną, kurį jis buvo pradė­
jęs rašyti. Šlamštas! Neįtikėtinas niekalas. Jis labai nemėgo
kritikos ar konstruktyvių pasiūlymų, o kai ji, pavyzdžiui, pa­
tarė, kad gal moteris tame romane galėtų pradėti savo verslą,
kepdama pyragus arba žiesdama puodus, jis tiesiog pasiuto.
Paskui įsigeidė, kad jie kiekvieną vakarą kur nors išeitų.
Visai nenorėjo suprasti, kad ji negali nuolatos palikinėti savo
dviejų vaikų. Pasamdyti auklę buvo nelengva. O dar sunkiau
išgalėti ją pasamdyti už tuos grašius, kuriuos jai atkišdavo

565
Dilanas. Bet svarbiausia, kad ji nenorėdavo išeiti kasdien. Im­
davo ilgėtis Kreigo ir Molės.
Sėdėti namie buvo puiku. Nereikėjo gėdytis, kad žiūri „Ka­
rūnavimo gatvę" ir gurkšnoji vyną.
Ir seksas. Ji nebenorėjo su juo mylėtis triskart per naktį. To
nereikėtų iš jos reikalauti. Niekas taip nebesielgdavo, kai iš-
blėsdavo pirmoji beprotiška aistra. Bet jis vis nerimo, ir tai ją
vargino.
Tačiau visa tai buvo tik niekai, palyginti su stulbinama nau­
jiena, kurią jis pranešė: jis „sutikęs kitą moterį".
Ji virė pykčiu ir jautėsi labai pažeminta. Juolab kad toli­
miausiame pasąmonės kamputyje visados tūnojo pasididžia­
vimas, kad ji daro jam paslaugą, kad laimingiausia diena jo
gyvenime buvo tada, kai iš pabodusios santuokos ji puolė jam
tiesiai į glėbį. Ji desperatiškai priešinosi minčiai, kad yra pa­
mesta. To nebuvo nutikę nuo tada, kai Gregas, amerikietis
sportininkas, ėmė ja nebesidomėti, likus mėnesiui iki savo grį­
žimo į Valstijas.
Ji grūdo į maišą paskutinę glaudžių porą, kai pasigirdo skam­
butis. Nužingsniavo prie durų, atidarė jas ir atkišo Markui
maišą.
- Štai.
- Ar jame yra mano romanas?
- O taip, šedevras „Juodas šuo" taip pat tenai. Jam ir tinka
būti šiukšlių maiše, - pasakė pusbalsiu, nors, tiesą sakant, tai
buvo ištarta toli gražu ne tyliai.
Įtūžęs jo veidas bylojo, kad išgirdo žodžius, ir pasiruošė at­
simokėti tuo pačiu.
- Ak, beje, - mestelėjo per petį, kai sukosi eiti, - jai dvide­
šimt dveji, be to, ji neturi vaikų. - Tai pasakęs mirktelėjo.
Žinojo Klodos rūpestį dėl strijų.
Klodą kaip nuplikyta įslinko į namus. Galų gale atlėgus pir­
mai tulžingo pykčio bangai, pamėgino mąstyti apie teigiamus

566
dalykus. Bent jau atsikratė M arko, jo juokelių, romano ir ne­
pastovių nuotaikų, ir tai jau šį tą reiškė.
Tada susivokė, kad padėtis be išeities. Nei vyro, nei draugo.
Mėšlas!

Džeko Divaino gerbėjų klubas tiesiog klestėjo. Robis, baidyklė

Sauna ir ponia Morli buvo susibūrę drauge ir vienas per kitą
stengėsi gražbyliauti kuo jausmingiau.
Neseniai per kontorą perėjo Džekas, išsipuošęs labiau nei
paprastai. Pasak Triks, tai buvo keista.
- Įdomu, - dažnai galvodavo ji, - ar kas nors yra priėjęs
prie jo gatvėje, padavęs pensą ir pasakęs, kad nusipirktų puo­
delį arbatos?
Bet šįryt jis buvo išsipustęs it dabita: tamsus kostiumas išly­
gintas, sniego baltumo marškiniai. Net ir netvarkomi plaukai
buvo suglostyti: kartais jis ateidavo į darbą susišukavęs plau­
kus tik iš šonų, o pakaušis būdavo susitaršęs, tarsi būtų ką tik
atsikėlęs iš lovos. Be jokios abejonės, jis atrodė tvarkingai. Bet
kai stabtelėjo pasiimti žinutės iš ponios Morli, jo marškiniai
prasiskleidė vidury krūtinės, toje vietoje, kur trūko sagos.
Tai dar labiau sujaudino gerbėjų klubą.
- Nusikamavęs vyriškis, galintis išgelbėti pasaulį, bet jam
reikia geros moters, kad juo pasirūpintų, - tarė baidyklė Sauna.
- Taip, jis panašus į tą elegantišką vyruką, - pasakė Robis.
- J i s turi pasitikėti savimi, - įsiterpė ponia Morli, nė nenu­
tuokianti, kas tas elegantiškas vyrukas, besipuikuojantis ant
muilo gabalėlio.
- Ar tu susižavėtum juo, vos metusi į jį žvilgsnį? - paklausė
Robis. - Ešling?
Prasidėjo karštligiškas nebylus žiopčiojimas: „Neklausk jo s“.
Per vėlu. Paklusnioji Ešling jau vaizdavosi, kaip žavisi Dže­
ku Divainu, ir jos veide šmėstelėjo kažkokios emocijos, iš ku­
rių nė viena neįtikino susirūpinusių jos kolegų.

567
 - J i labai nuliūdusi, - sušnypštė ponia Morli. - Sakyčiau, jai
nereikia vyrų.
- Neturėjau taip elgtis! - sušuko Robis. - M an regis, artėja
valiumo akimirka. - Jokių atsikalbinėjimų. Jis visados rydavo
valiumą ir vaistus nuo infarkto, kad nuramintų „savo nervus44.
- Ar norite vienos piliulės? - paklausė jis ponios Morli. -
Šiandien jau tris išgėriau.
Jai nušvito akyse.
- Manau, tai nepakenks.
Paskui ji visą dieną svirduliavo kaip zombis, trankydamasi
į stalus, kliūdama pirštais už klaviatūros, o Robis buvo prie
vaistų pripratęs, taigi atrodė, kad jie visai jo nepaveikė.
Ešling buvo kone taip pat suglumusi, kaip ir ponia Morli.
Robio klausimas ją pritrenkė, ir niekaip negalėjo išmesti iš
galvos Džeko Divaino. Jos širdis išsipūtė it balionas, kai ėmė
galvoti apie jo suirzimą ir gerumą, suglamžytus kostiumus ir
aštrų protą, sunkias jo derybas ir gerą širdį, įtakingą jo darbą
ir ištrūkusią sagą.
Jis ištrinko jai galvą net ir neturėdamas laiko. Žiūrėjo į Bū,
tą vargšą nuskurėlį, kaip į tikrą žmogų. Neatleido iš darbo
baidyklės Šaunos, kuri žurnale „Gėlų mezginiai44 per klaidą
prirašė nulį, ir žmonės turėjo megzti ne trijų, o septyniolikos
pėdų krikšto šalikus.
Robis teisus, suprato ji, susižavėčiau Džeku Divainu, vos
metusi į jį žvilgsnį.
- Ešling! - nutraukė jos mintis suirzusi Liza. - Jau penktą
sykį kartoju, kad ši įžanga pernelyg užsitęsė! Kas tau? Ar ir tu
prisirijai valiumo?
Jos abi nesąmoningai dirstelėjo į ponią Morli, sudribusią į
kėdę ir svajingai tepančią nykščio nagą su Tippex.
-N e.
Liza atsiduso. Turėtų būti malonesnė. Ešling vėl buvo tokia
pat sutrikusi, kaip tas kelias savaites, kai ją paliko Markas.
Tikriausiai sužinojo ką nors naujo ir nemalonaus, pavyzdžiui,
kad Klodą nėščia.
- Ar kas nors atsitiko Markui ir jo draugužei?
Ešling prisivertė atplėšti mintis nuo Džeko Divaino.
- Tiesą sakant, taip. Markas dulkina kitą moterį.
- Nė kiek nesistebiu, - su panieka tarė Liza. - Juk pažįsti
tokio tipo vyrus.
Liza mokėdavo pasakyti taip, kad Ešling pasijusdavo esanti
labai nemitri.
- Kokio tipo vyrus?
- Na, šiaip neblogus vyrukus, bet nepatikimus. Jie įpratę
būti mylimi, yra gan išvaizdūs, - neįtikėtina, bet ji elgiasi m an­
dagiai. - Tokiais, kaip jie, moterys labai greitai susižavi, nes
jie garsūs ir panašūs į vaiką, pasiklydusį saldainių parduotu­
vėje.
Išmintingi žodžiai mažai tepadėjo, bet Ešling vėl atgavo bud­
rumą. Be to, jie paveikė dar ir priešingai. Regis, ji dar labiau
nutolo nuo pasaulio ir apstulbusi sumurmėjo:
- Dieve mano.
Paskui jos veidas pragiedrėjo.
- Netikėti atradimai panašūs į autobusus, ar ne? - p a­
klausė. - Ilgiausiai nė vienas nepasirodo, o paskui iš karto
atvažiuoja keli.
Liza prunkštelėjo ir nužingsniavo šalin.
O Ešling ir toliau labai nervinosi, kol atėjo metas eiti iš dar­
bo ir susitikti su Džoi. Ji norėjo pasidalyti pritrenkiamomis
įžvalgomis. Na, viena iš jų. Kita turės palaukti, iki ji susivoks
savo jausmuose.

Vos Džoi pasirodė Morisono bare, Ešling ją apibėrė žodžiais.

- ... Net jei Markas ir nebūtų susipažinęs su Klodą, anks­
čiau ar vėliau vis tiek būtų nuklydęs į šoną. Jis pernelyg nepa­
tikimas ir nepasiturintis, o aš turėjau tai iškart pastebėti.

569
 - Aha. O jie buvo? - Džoi vilkosi paltą ir stengėsi iš visų
jėgų atsipeikėti.
- Žinojau, kad jis kyštelėjo Bellez-moi raštelį ir kitai mergi­
nai. Pasakyk, koks vyras slankioja aplinkui, dalindamas savo
telefono numerį? Jeigu jis domisi tavimi, paprašo tavo telefo­
no numerio, ar ne? O jis ieško.... kaip tas žodis? Manau, teigia­
mo atsako, duodamas savo telefoną ir laukdamas, kas užkibs.
- Dar kas nors?
- Taip, dukart daviau jam telefono numerį, bet pirmąkart
jis man nepaskambino. Dabar aišku, kad jis žaidė kažkokį
žaidimą. Lūkuriavo, kol susižavėsiu juo taip, kad duosiu savo
numerį. Iš tiesų, aš jo nedominau. Jam buvo įdomu, ką galvo­
ju apie jį. Ir tik tada, kai nuėjau į jo spektaklį, teikėsi man
paskambinti. O kai pirmą naktį nepermiegojau su juo, suir­
zo. Kaip vaikas. Ir visos tos šnekos: „Ar aš esu geriausias?
Kas juokingiausias iš visų?“ Ir žinai ką, Džoi? Bet ir aš nesu
be nuodėmės. Juk susitikinėjau su juo iš dalies todėl, kad jis -
įžymybė. Tai atsigręžė prieš mane pačią, ir galiu dėl to kaltinti
tik save.
- Bet kalbi apie tai kaip apie baisią nelaimę, - paprieštara­
vo Džoi. - Judu iš tikrųjų gerai sutarėte. Žinau, kad jis tau
patiko, o tu ir pati matei, kad jam labai patikai.
- Aš patikau jam, - tarė Ešling. - Taip, bet jam labiau pati­
ko jis pats. O aš juo žavėjausi dėl netinkamų priežasčių. - Ji
tyliai pridūrė: - Pasak Klodos, aš buvau auka.
- Kalė!
- Ne, esu auka. Tikriau sakant, buvau. Dabar jau nebe.
- Tačiau tik todėl, kad Markas yra nepatikimas, nereiškia,
jog vėl ketini draugauti su Klodą? - sunerimo Džoi. - Vis dar
nekenti jos?
Ešling pajuto trumpą netekties virpulį, bet jis greitai nu­
ščiuvo, ir tada įstengė gūžtelėti pečiais:
- Žinoma.

570
63

Valentino dieną iš laiškų dėžutės ant Lizos holo grindų nu­

plasnojo didžiulis įspūdingas vokas. Atvirukas? Iš ko? Iš susi­
jaudinimo jai ėmė per kūną greičiau tekėti kraujas. Ji atplėšė
voką ir susvyravo... O.
Tai buvo pranešimas apie ištuoką.
Ji norėjo juoktis, bet neįstengė. Greitis, kuriuo teismas nu­
siuntė sprendimą jos advokatui, pribloškė. Tai truko tik du
mėnesius, o ji pasąmonėje tikėjosi, kad praeis bent trys.
Apimta panikos, aiškiai suvokė, kad jųdviejų su Oliveriu
laukė paskutinis etapas. Kelias buvo laisvas, ir tiesės gale ji
išvydo santuokos pabaigą, veržte besiveržiančią pas ją.
Iki galutinio nuosprendžio buvo likusios tik šešios trumpos
savaitės.
Tada ji pasijus geriau. Viskas bus baigta.
Tą vakarą ji išėjo į pasimatymą su Dilanu. Pastaruosius ke­
lis mėnesius - kaskart, kai ateidavo į kontorą pas Ešling, - jis
vis prašydavo susitikti, ir ji pagalvojo, kad tai praskaidrins jai
nuotaiką. Ypač kai iš Oliverio nebuvo nė garso.
Dilanas paėmė ją po darbo ir nusivežė į užeigą Dublino kal­
nuose, ten po jų kojomis mirkčiojo miesto šviesos, spindėda­
mos it deimantai. Ji pagyrė Dilaną, kad puikiai parinkęs vie­
tą. Jis gavo septynis balus iš dešimties už gražius plaukus ir
aštuonis balus iš dešimt - už puikią išvaizdą. Jis buvo labai
žavus ir negailėjo komplimentų, taigi dar gavo septynis ar aš­
tuonis balus. Bet ji neįstengė pajusti jam simpatijos. Jis atrodė
jai malonus, atkaklus, bet galantiška jo šneka slėpė pavydų
cinizmą, dėl kurio jai buvo gėda.
O gal problema glūdėjo joje? Ji neįstengė atsikratyti netek­
ties, persekiojusios ją visą dieną, nuosėdų.

57*
 Ji daug gėrė, bet negalėjo pasigerti, ir šis susitikimas, užuot
pataisęs nuotaiką, tik varė ją į neviltį. O kai Dilanas aiškiai
leido suprasti, kad labai nori su ja permiegoti, tai dar labiau
ją prislėgė.
Ji sumurmėjo esanti „ne tokia mergina".
- Tikrai? - Dilanas susuko burną, reikšdamas apgailestavi­
mą ir panieką. Ir ūmai ji panoro namo.
Dilanas tylomis parvežė ją į miestą, per greitai lėkdamas
siaurais kalnų keliukais.
Prie namų ji pajėgė mandagiai jam padėkoti, bet jai nepa­
vyko greitai išlipti iš automobilio. Vos atsidūrusi savo virtu­
vės šventovėje, ji suvalgė graikinių riešutų putėsių (šiuo metu
laikėsi tokios dietos) ir ėmė svarstyti, koks bus pasaulis, kai
praras žavesį net vienos nakties meilės romanai?

Klodą atsisėdo, sukryžiavo kojas ir ėmė nervingai šokčioti.

Dilanas buvo pasiėmęs vaikus popietei ir turėjo grįžti kiek­
vieną minutę, bet jis dar nežinojo, kad jiems reikės pasišne­
kėti.,
Kaskart susitikę jie elgdavosi civilizuotai, bet nemaloniai.
Jis buvo įsižeidęs, piktas, o ji - užėmusi gynybines pozicijas.
Tačiau greitai viskas turėtų pasikeisti.
Kaip jai galėjo šauti į galvą mintis, kad M arkas - tinkamas
žmogus? Dilanas buvo nuostabus: kantrus, malonus, dosnus,
ištikimas, mylintis, darbštus, kur kas patrauklesnis. Ji norėjo,
kad grįžtų senasis gyvenimas. Tačiau iš Dilano tikėjosi pagie­
žos ir didelio pasipriešinimo ir nelabai laukė tos akimirkos,
kai, norėdama jį susigrąžinti, turės prisipažinti klydusi.
Triukšmingi vaikų balsai prie durų bylojo, kad jie jau na­
mie. Ji nuskubėjo jų įleisti ir draugiškai nusišypsojo Dilanui,
bet jos šypsena atsimušė į akmeninę sieną.
- Ar galėčiau su tavimi persimesti keliais žodžiais? - prisi­
vertė kalbėti linksmu balsu.

573
 Jam išspaudus sausą „gerai“, ji susodino Kreigą su Mole
priešais vaizdo grotuvą, uždarė duris ir nuėjo į virtuvę, kurio­
je laukė Dilanas.
Ji sunkiai nurijo seilę.
- Dilanai, šiuos pastaruosius mėnesius... aš klydau, man
labai gaila. Vis dar myliu tave ir norėčiau, kad tu... - ji vos
tarė žodžius, - norėčiau, kad sugrįžtum namo.
Ji žiūrėjo jam į veidą ir laukė, kol jį nušvies auksinė laimės
šviesa ir išdildys atšiaurumą, atsiradusį užvirus visai tai košei.
Jis nepatikliai stebeilijo į ją.
- Suprantu, kad prireiks laiko, kol viskas bus kaip anksčiau
ir kol tu imsi vėl pasitikėti manimi, bet mudu galėtume apsi­
lankyti pas psichologą. Buvau nevisprotė, kad taip pasielgiau
su tavimi, bet mes dar įstengtume viską pataisyti... Ar įsteng­
tume? - paklausė ji, nesulaukdama atsakymo.
Galų gale jis ištarė vienintelį žodį:
-N e.
- Ne... kas?
- Ne, aš negrįšiu.
Ji šito nesitikėjo. To nebuvo nė viename iš jos įsivaizduoja­
mų scenarijų.
- Bet kodėl? - ji iš tikrųjų netikėjo juo.
- Tiesiog nenoriu.
- Tačiau tave pribloškė tai... ką aš... hm... padariau.
- Taip, maniau, jog tai mane pribaigs, - mąsliai pritarė jis.
- Bet, man regis, tikriausiai įveikiau sunkumus, nes dabar, kai
pagalvoju apie tai, nebenoriu būti tavo vyras.
Ji ėmė virpėti. Ne, to negali būti.
- O kaip vaikai?
Klausimas jį suerzino.
- Aš myliu savo vaikus.
Gerai.
- Tačiau tik dėl jų neketinu su tavimi susitaikyti. Negaliu.

574
 Klodą pralaimėjo. Pasirodo, visa galia, kurią manė turinti,
buvo tik apgaulinga išorė. Ir jai toptelėjo tokia neįtikima min­
tis, kad ji pasirodė kone juokinga.
- Ar tu... tu nesutikai... kitos moters?
Jis nemaloniai nusijuokė.
A š padariau tai, pagalvojo ji, staiga susigėdusi, priverčiau jį
taip pasielgti.
- Sutikau daugybę, - atsakė jis.
- Nori pasakyti... kad miegojai su jomis?
- Na, jų buvo ne tiek ir daug.
Jai suspaudė skrandį, ji pasijuto išduota, apgauta, jai sukilo
pavydas. Gudrus, pašaipus jo tonas sukėlė siaubingą įtarimą.
- Ar pažįstu kurią nors iš jų?
Jo šypsena buvo negailestinga.
- Taip.
Jai vėl sugniaužė vidurius.
-K u rią ?
- Argi galima to klausti džentelmeno? - suniekė jis.
- Sakei, kad lauksi manęs, - tyliai pratarė ji.
- Tikrai? Vadinasi, melavau.

Kai pagrindiniai Randolph Media konkurentai pasiūlė Lizai

darbą, ji susimąstė apie savo ateitį. Per dešimt mėnesių „Kolin“
ji padarė tokį, kokio norėjo, turint galvoje tiražą ir įplaukas
už reklamą. Metas išeiti.
Ji jau žinojo, kad grįš į Londoną - tenai jos vieta, be to,
norėjo būti arčiau mamos ir tėčio. Bet, apsvarsčiusi savo gali­
mybes, suprato, kad nėra tikra, ar toliau galės ištverti mėnesi­
nio žurnalo redagavimą. Veržtis pirmyn gličiu keliu, žeminti
kitus ir įgyti gerą vardą kitų darbo sąskaita jos nebetraukė.
Taip pat ir žiauri žurnalų konkurencija. Ir negailestingas brol­
žudiškas karas, siekiant titulų. Tokia konkurencinė aplinka
kitados ją jaudindavo ir net skatindavo veikti. Tačiau dabar

57 5
apie tai susimąsčius, ją apėmė panika. Ar ji virto silpnuole,
gvėra, nevykėle? Ne, ji nesijautė silpna. Tik todėl, kad nebe­
norėjo daryti kai kurių dalykų, dar nereiškė, jog ją apleido
jėgos. Ji tik pasikeitė.
Aišku, ne taip smarkiai: jai vis dar labai patiko žurnalų pa­
viršutiniškumas ir lėkštumas. Drabužiai, makiažas, tarpusa­
vio santykių galimybės. Taigi akivaizdu, kad jos karjeros po­
sūkis - konsultacinis darbas.

Ešling sumetė, kad dedasi kažkas keista. Iš pradžių to nepaste­

bėjo, tiesiog manė, jog tai atsitiktinumas. O paskui - dar vienas
įvykis. Ir dar vienas. Tačiau kada atsitiktinių įvykių serija lio­
vėsi buvusi atsitiktinių įvykių serija ir ėmė darytis m odeliu?
Ji bijojo į tai pernelyg gilintis, nes labai norėjo, kad tai ne­
būtų atsitiktinumai. Džekas Divainas. Jis pakvietė ją išgerti,
norėdamas atšvęsti dieną, kada ji nustojo gerti prozaką. Po
savaitės, kai paaiškėjo, jog ji nebeišsikraustys iš proto, jis
pakvietė išgerti ir tai atšvęsti. Paskui nusivedė ją išgerti, o pas­
kui suvalgyti picą, norėdamas pažymėti datą, kai ji vėl pradė­
jo lankyti salsos pamokas. Vėliau jie nuėjo pavakarieniauti,
atšvęsdami Bū persikraustymą į pirmąjį jo butą. Bet kai Ešling
pasiūlė, kad prie jų derėtų prisidėti ir Bū, Džekas neparodė
jokio entuziazmo.
- Rytoj nueisiu su juo ir keliais vaikinais iš televizijos išgerti
kelių bokalų alaus, - pasakė.
O dabar jis prisigretino prie jos stalo ir vėl kviečia kur nors
nueiti.
- Ką švęsim šį kartą? - įtariai paklausė.
Jis patylėjo.
- Hm, kad yra ketvirtadienis?
- Gerai.
Nes šiandien ir yra ketvirtadienis. Bet ji buvo sutrikusi. Ko­
dėl jis toks malonus jai? Ar vis dar gailisi jos dėl visos tos

576
istorijos? Tačiau tai jau praeitis. O kitos jo dėmesio priežastys
atrodė absurdiškos.
Būtent Liza apšvietė jai protą.
- Taigi juodu su Džeku galų gale susibėgot? - kaip įmany­
dama nerūpestingiau pasiteiravo, dar ne visai susitaikiusi su
tuo, kad pražiopsojo tokią progą. Tačiau tai jau ne jos sritis,
ir, matyt, niekados nebus.
- Kaip tu pasakei?
- Tu ir Džekas. Jis tau patinka, ar ne? - erzino Liza. - Patinka.
Ešling išmušė karštas raudonis, tai ir buvo jos atsakymas.
- Ir tu jam patinki, - tarė Liza.
- Ne, nepatinku.
- Taip, patinki.
- Ne, nepatinku.
- Ai, nebūk tokia naivi, Ešling.
Ešling sunerimusi pažvelgė į ją, paskui po akimirkos tyliai
pasakė:
- Gerai, nebūsiu.

Tą vakarą restorane Ešling pamėgino paimti viską išsiaiškin­

ti. Nelabai to norėjo, bet turėjo tai padaryti. Kaupdama drąsą
užsidegė cigaretę, o Džekas žiūrėjo, kaip ji rūko, tarsi būtų
dariusi ką nors svarbaus.
Liaukis taip spoksojęs į mane. Negaliu blaiviai mąstyti.
- Džekai, ar galėčiau paklausti? Štai mudu vakarieniauja­
me. Ar tai... - ji sustingo. Galbūt nereikėtų sakyti to, kas gali
būti netiesa?
- Ar tai?.. - ragino jis, nutaisęs paslaugią miną.
Ji sunkiai iškvėpė. Po galais, matyt, pasakysiu.
- Ar tai pasimatymas?
Jis įdėmiai pažvelgė į ją.
- Ar norėtum, kad taip būtų?
Ji dėjosi svarstanti.

577
 - Taip.
- Tada tai pasimatymas.
Abiejų akys ėmė lakstyti po restoraną.
- Ar nori, kad pakviesčiau į dar vieną? - pernelyg nerūpes­
tingai paklausė Džekas.
-H m ?
- Šeštadienį vakare?
Oi! Pirmas išėjimas ne darbo dieną. Tiesiami nauji keliai.
- Taip.
Ir vėl jų akys bėgiojo po kambarį, žiūrėdamos į viską, išsky­
rus vienas kitą.
Ešling dar sykį išgirdo savo balsą:
- Ar galiu paklausti, kodėl nori susitikinėti... na... su m a­
nimi?
Pažiūrėjo į jį tą akimirką, kai jo akys nukrypo į ją, ir jų
žvilgsniai nebeišvengė susidūrimo. Jai užėmė kvapą, apėmė
jaudulys, kandžiojantis po oda it mažos žuvytės.
- Nes, Ešling, - tyliai pratarė Džekas, - nes užgoži mano
planus.
Bet ką tai reiškia?
- {stengiu galvoti tik apie tave, - jis kalbėjo gana dalykiš­
kai. - Ir tai daro įtakos viskam.
{ jos galvą plūdo vis daugiau oro, ir ji negalėjo kalbėti, iš­
spausti jokio tinkamo žodelio. Jai atrodė, kad patinka jam,
tačiau dabar, išgirdusi tokią jo šneką...
- Pasakyk ką nors, - sunerimo jis.
Ji sumurmėjo:
- Kada tai prasidėjo? - kalbu kaip dr. Makdevitas.
- Seniai, - atsiduso jis. - Per žurnalo pristatymo vakarėlį.
- Šitaip seniai?
- Taip, - dar vienas atodūsis.
- Bet tai daugybė mėnesių!
- Šeši.

578
 - Visą tą laiką... - ji apžvelgė pastarąjį pusmetį. Jos gyveni­
mas ima suktis visai kita linkme. Ar jis nejuokauja? Na, jis tai
pasakė, bet ji bijojo patikėti. Vis dar.
- Nesistebiu, kad buvai man toks malonus, - išstenėjo ji.
- Kad ir kaip būtų buvę, būčiau elgęsis taip pat.
- Tikrai?
- Žinoma, - droviai nusišypsojo. - Galbūt. Tikriausiai...
O tų ?
-A š ?
- O ką tu, hm... manai?
Ji vis dar neįstengė kalbėti ir galų gale pratarė tik tiek:
- Manau, kad eisiu į pasimatymą su tavimi šeštadienį vakare.
- Gerai, - linktelėjo galvą, suprasdamas potekstę. - Gal už­
suksi ir į mano namą? Juk žadėjai parodyti, kaip reikia šokti.
Tiesą sakant, ji to nežadėjo, bet tebūnie.
- Ir vis dar tikiuosi, kad paragausi sušių, jei tik pasikliausi
manimi, - ilgesingai pridūrė jis.
- Tikrai pasikliausiu tavimi.

Kitą dieną, kai Liza įteikė pareiškimą ir pranešė ketinanti grįžti

į Londoną po mėnesio, Džekas mandagiai pasakė:
- Mums pasisekė, kad galėjome taip ilgai su tavimi dirbti.
Bet ji buvo gan įžvalgi, taigi suvokė, kad jo mintys skrajoja
kitur.
- Gali mane pakeisti Triks, - nekaltai pasiūlė ji.
- Mes tikrai apie tai pamąstysim... Aha, aha, puiki min­
tis! - nervingai nusijuokė jis.
64

Name ant Ringsendo kampo, talžomo vėjų ir žvelgiančio j

jūrą, nervingai pasisveikino vyras ir moteris. Pro neuždangs-
tytus langus jūra matė, kaip jis įsivedė ją į kambarį, tą dieną
anksčiau valytą kelias valandas. Jūra seniai pažinojo Džeką
Divainą ir dar nebuvo regėjusi tokio nepaprasto sujudimo. Jis
net išsilygino flanelinius marškinius ir užsimovė nesuplyšu­
sius džinsus.
Moteris atsisėdo ant neseniai išsiurbtos sofos ir palietė ran ­
ka plaukus, specialiai išsidžiovintus plaukų džiovintuvu. Ji šiek
tiek pasimuistė, jausdama, kaip šiugžda naujų apatinių nėri­
niai ir medvilnė, taip primindami apie save.
- Alkana? - paklausė Džekas ir padavė jai taurę vyno.
- Mirštu iš bado, - sumelavo ji.
Ant nedidelio staliuko Džekas sudėjo lazdeles, sojų padažą,
imbierą ir kitus sušio reikmenis, tada labai kruopščiai suruo­
šė Ešling mažus ryžių gumulėlius.
- Nieko per daug neįprasto. Tik sušiai...
- ... pradinukams, žinau, - ir ji buvo sujaudinta iki sielos
gelmių, taip būtų buvę neįmanoma jaustis prieš pusmetį, kai
jos siela nesveikavo.
- Ar neprieštarausi, jei pirmas kąsnis bus be krienų? Aš pra-
tinsiuos po truputį, - tarė ji.
- Gerai.
Tačiau pamačiusi, kaip jo veidu nuslinko liūdesys, nusimi­
nė. Jis labai stengėsi.
- Surizikuosiu, - pasitaisė ji. - Juk labiau tinka juos valgyti
kartu, ar ne? Skirtingi skoniai papildo vienas kitą.
- Tik jeigu tikrai tuo neabejoji. Nenoriu tavęs atbaidyti.
Jis atsargiai per vidurį uždėjo mažą permatomą imbiero

580
skiedrelę. Su lazdelėmis elegantiškai pataisė netvarkingus kraš­
tus. Ji žavėjosi, kad jis šitaip stengiasi tik dėl jos.
- Pasirengusi? - paklausė jis, nešdamas sušį jos link.
Ją trumpam apėmė panika. Ji nebuvo tikra, ar yra pasiruo­
šusi. Jai atrodė, kad atveria daugiau nei tik burną. Jis padėjo
jai ant liežuvio mažą gumulėlį.
Sunerimęs laukė, kaip ji sureaguos.
- Hm, - galų gale šypsodamasi prakalbo ji. - Baisu, bet
gardu. - Panašu į tave.
Ji paragavo agurko, sojų varškės, krabo ir avokado, tada,
visai įsismaginusi, suvalgė ir lašišos.
- Tu fantastiška, - džiūgavo Džekas, tarsi ji būtų padariusi
ką nors svarbaus, pavyzdžiui, būtų išlaikiusi vairavimo egza­
miną. - T u tiesiog nuostabi. Taigi kai būsi pribrendusi salsai...
O ne.
- M an bus sunku parodyti, - greitosiomis atsakė ji, - nes
šiame šokyje turi vadovauti vyras.
- Šiaip ar taip, pamėgink, - paragino jis.
- Bet...
- Regis, nekokia mintis, - išsišiepė Džekas.
- Mes neturime tinkamos muzikos.
- O kokios reikia? Kubietiškos?
- Taaaipp, - lėtai ištarė, suvokusi savo klaidą. Ji manė, kad
beviltiška tikėtis, jog jis turi tokios nežinomos muzikos, bet ji
pamiršo, kad jis - vyras.
Ji turės tai iškęsti.
- Gerai, muzika nesvarbu. Mums padės radijas. Gerai, da­
bar mudviem reikia atsistoti.
Jis akimoju pašoko ant kojų, ir ji išsigando jo ūgio, grės­
mingai dunksančio virš jos.
- Ir turime atsisukti vienas į kitą.
Jie taip ir padarė. Tik buvo nutolę vienas nuo kito per de­
šimt pėdų.

581
 - Gal prieikim arčiau, - pasiūlė Ešling.
Jis žengė žingsnį, tada ji. Galiausiai atsidūrė priešais jį, ne­
norėdama prieiti pernelyg arti. Tačiau to pakako, kad užuos­
tų jo kvapą.
- Apkabink mane viena ranka. Jei nori, - paskubėjo pri­
durti.
Jo ranka nuslydo jos juosmeniu, o ji trumpam uždėjo ranką
jam ant peties, paskui neatsispyrė ir nuleido ją žemiau. Ji juto
sklindančią pro jo marškinius šilumą.
- O ką daryti su kita ranka? - jis parodė į laisvąją.
- Paimk man už rankos.
- Gerai, - jis buvo labai dalykiškas, kai didžiulė sausa ran­
ka suspaudė jos ranką, taigi nusprendė atsipalaiduoti. Ji rodė
jam šokio žingsnius, ir buvo visiškai natūralu, kad jie kart­
kartėmis susiliesdavo.
- Kai mano kojos žengs atgal, tavo turės neatsilikti ir žengti
į priekį.
- Parodyk.
- Gerai, - jos koja slystelėjo atgal, o jo sykiu žengtelėjo į
priekį.
- Dabar kitas žingsnis, - pasakė Ešling. - Eik atgal, o aš
seksiu iš paskos. Ir dar kartą.
Jie pabandė porą sykių, šokdami vis greičiau ir grakščiau,
kol vidury judesio Džekas stabtelėjo, o Ešling šoko toliau, ir
ūmai jos šlaunis prisispaudė prie jo šlaunies. Ji staiga liovėsi
šokusi, bet neatsitraukė nuo jo. Jie stovėjo labai ramiai, su­
stingę šokyje. Jos akys buvo įsmeigtos į jo krūtinę, ir jai šmėkš­
telėjo mintis, jog jam reikia ją nusiskusti. Tokiu metu svarbu
galvoti apie paprastus dalykus. Nes kitose jos pasąmonės ker­
telėse virė visai kitokios mintys.
- Ešling, gal malonėtum pasižiūrėti į mane? - ji prie savo
plaukų išgirdo skausmingą Džeko balsą.
A š negaliu.

582
 Tada ji ūmai įstengė tai padaryti. Pakėlė galvą, juodos jo
akys nusvilino ją, ir jų lūpos susiliejo - karštas, išlauktas dau­
gybę mėnesių bučinys. Ešling pasidavė slaptam jausmui: daž­
niausiai jis apimdavo pamažu, bet šįkart netikėtai užplūdo
aistros proveržis.
Jo rankos glamonėjo Ešling veidą, ir juodu bučiavosi, kol
abiem ėmė skaudėti. Alkani ir įsišėlę, negalėjo pasisotinti vie­
nas kitu.
- Atsiprašau, - sušnabždėjo Džekas.
- Nieko tokio, - sumurmėjo ji.
Bučiniai po truputį rimo, darėsi svajingesni ir švelnesni, o
jo lūpos buvo tarsi plunksnos, glostančios gležną jos burną.
Vis dar grojo muzika, ir jie, regis, iš lėto sukosi ratu.
Jūra žiūrėjo į lėtą jų šokį priekiniame kambaryje ir mąstė.
Ešling rankos nuslydo po jo marškiniais ir perbraukė švel­
nią nugarą. Juodviejų kūnai buvo smarkiai susiglaudę, jo del­
nai ant jos sėdynės spaudė ją dar arčiau, ir ji pajuto saldumą,
lengvumą ir palaimą. Ji nė nenutuokė, kiek laiko jie šitaip
stovėjo. Gal dešimt minučių, o gal ir dvi valandas, tačiau ūmai
Ešling nuvilko Džekui marškinius. Reikėjo atsegti tik vieną
sagą.
- Tu - pasileidėlė, - pratarė Džekas. - Aš pasirūpinsiu tavo
palaidine ir nuausiu batus.
- Gerai, - jos širdis daužėsi krūtinėje. - Ką tai iš tikrųjų
reiškia? Turiu nusiauti?
- Ir nusivilk palaidinę. M atau, kad nežaidi pokerio. Turėsiu
išmokyti taisyklių. Nusimesk palaidinę, - jis puolė jai padėti.
Dabar sakyk: numausiu tau džinsus.
- Numausiu tau džinsus, - ji nervingai nurijo seilę ir jau­
dulį, kai Džekas pamažu pradėjo atsisegioti džinsų sagas.
Virpančiomis rankomis ji laukė viliojančios akimirkos, prieš
atitraukdama savo juodų kelnių užtrauktuką ir nusimesda-
ma jas.

583
 - Kojinės! - sušuko jis, tačiau juokaujantis balso tonas ne­
atspindėjo įdėmaus jo akių žvilgsnio. Jai užgniaužė gerklę ir
pajuto skausmingą ilgesį, jiems stovint priešais vienas kitą:
Džekui - su baltomis trumpikėmis, o Ešling - su naujais apa­
tiniais, paryškinančiais taliją.
- Taisykles supratai? - paklausė Džekas kimiu balsu.
Ji lėtai linktelėjo galvą, grožėdamasi tobulomis jo kojomis,
skulptūriškomis rankomis, vešlia juoda krūtinės augmenija,
besidriekiančia iki pat pilvo.
- Regis, taip. Taigi, kas yra pasileidęs?
-T u?
Ji nustebo, kad nusijuokė. Dar niekad taip nepasitikėjo sa­
vimi, kaip dabar, nusimetusi drabužius, ir jai buvo nė motais,
ar turi ji tą taliją, ar ne.
Ešling ištiesė ranką, palietė kietą iškilimą, pūpsantį per bal­
tą medvilnę, ir Džekas suvirpėjo. Tada ji užkišo pirštą už trum ­
pikių juosmens ir patraukė. Kalbėtis nereikėjo. Buvo visiškai
aišku, ko ji nori.
Jis ranka išsilaisvino iš apatinių. Atidengdamas juodus gak­
tos plaukus išsinėrė iš trumpikių, laikydamas rankoje savo
gyvastingą vyrišką pasididžiavimą. Toks nepaprastas erotiš-
kumas sukaustė Ešling.
Kai jie užlipo į viršų ir atsigulė į švariai paklotą Džeko lo­
vą, jis nuvilko jai apatinius tokiais lėtais, neskubriais jude­
siais, kad Ešling vos nesuklykė. Galų gale buvo įveiktos visos
kliūtys.
- Ar tikrai to nori? - susirūpino Džekas.
- O kaip tu manai? - Ešling tingiai nusišypsojo.
- Gal esi tuo nusivylusi?
- Visai ne, - švelniai atsakė ji. - Garbės žodis.
Staiga jis suakmenėjo.
- J u k tu nedarai to tik todėl, kad esi susilažinusi?
Ji nusikvatojo, tokie žodžiai ją pralinksmino.

584
 - Ne? Tik įsivaizdavau, kaip Triks knygoje suvedinėja lažy­
bų dėl mudviejų rezultatus.
Jie ėmė glamonėtis, ir kiekvienas prisilietimas, kiekvienas
gestas buvo smalsus ir švelnus. Padažnėjus kvėpavimui, pa-
greitėjus judesiams ir įsiplieskus aistrai, jų švelnumas dingo,
ir jie puolė mylėtis kaip pašėlę, audringai ir net šiurkščiai. Ji
suleido nagus į jo sėdmenis, o jis pradėjo kandžioti jai krūtis.
Jie ridinėjosi, o kai jis įėjo į ją, kūnai susijungė. Tada ji stipriai
užsigulė jį.
Paskui jie prisispaudė vienas prie kito ir pasijuto kaip vienas.
Tačiau staiga Ešling apniko abejonės. O gal jis apsigalvojo?
Gal jis, permiegojęs su ja, nebenorės jos?
Džekas tyliai tarė:
- Ešling, tu esi geriausia ir maloniausia, kas yra kada nors
man nutikę.
Ir visos jos abejonės išnyko.
- Žinoma, man kilo vienas klausimas, - prabilo Džekas į
tamsą, - ar gerbsi mane išaušus rytui?
Ešling mieguistai atsakė:
- Nesijaudink. Vis tiek aš negerbiu tavęs.
Jis įžnybo jai.
- Ž inom a, gerbsiu tave ir rytą, - patikino ji. - Gal papeiksiu
popiet, - pridūrė. - Bet užtikrinu, kad rytą jausiu tau didžiulę
pagarbą.
• **:................................ V V
65

Pirmąjį balandžio pirmadienį, likus savaitei iki grįžimo į Lon­

doną, Liza paštu gavo galutinį sprendimą dėl ištuokos. Dar
neatplėšusi voko, ji jau žinojo jo turinį: kvaila mintis, bet bu­
vo tikra, kad pajuto sklindant nuo jo nemalonų dvelksmą.
Ji norėjo nusisukti nuo jo, pakišti po telefonų knyga ir apsi­
mesti, kad jo negavo. Paskui atsidususi skubiai atplėšė tą vo­
ką. Ji turėdavo atlikti daugybę nemalonių dalykų. Jeigu nebū­
tų drąsiai jų sutikusi, būtų nieko nenuveikusi. Bet juos reikėjo
atlikti greitai, tarsi plėšiant pleistrą.
Jos mintys buvo nepaprastai aiškios. Ji matė, kaip virpa
pirštai išsitraukus popierius, paskui sakiniai priešais akis ėmė
bėgti per greitai, ir buvo neįmanoma perskaityti, kas para­
šyta. Kai žodžiai sulėtėjo ir liovėsi mirguliavę, ji prisivertė iš­
tirti griežtas juodas raides, suraitytas ant balto lapo. Skaitė
po vieną, kol pagaliau suprato, kad viskas baigta. Daugiau
negyvens pusiau ištekėjusi, viskas buvo švariai nušluota. Ga­
las. Pabaiga.
Jos protas ir toliau buvo labai blaivus. Ji sumojo, kad, suži­
nojusi apie baigtį, ūmai nepradėjo šokinėti po prieškambarį.
Anaiptol. Jos temperatūra netgi pakilo - ar tik jos nepila pra­
kaitas? - ji neapsidžiaugė ir nepajuto laisvės.
Per visą skyrybų procesą vylėsi, kad kita tos procedūros
dalis bus stebuklingas jos išgijimas. Bet dabar jie pasiekė ke­
lio pabaigą, o ji vis dar nesijautė atgavusi buvusios laimės.
Tiesą sakant, jai buvo dar blogiau.
Ji pagalvojo, kad skyrybų liūdesys tikriausiai neišsisklaidys.
Turi su juo susitaikyti, turės prie jo priprasti. Jai pasirodė,
kad tai labai sunkus ir varginamas darbas, ir panoro gultis į
lovą.

587
 Fifi, pasibaigus skyrybų procesui, surengė ta proga vakarė­
lį, tad kodėl ji nesijaučia taip pat? Ir nenoriai turėjo pripažin­
ti, kad jos skyrybos kitoniškos: Oliveriui ji nejautė neapykan­
tos. Kokia gėda, kad taip nebuvo, tyčiojosi iš savęs. Iš piktumo
galima prišnekėti galybę dalykų.
Ji sulankstė dokumentą ir stengėsi sau įpūsti vilties. Viskas
susitvarkys. Kada nors. Jai skirta gyventi Londone. Jame su­
tiks kitą vyriškį. Net jeigu kartais ją iš tikrųjų ir slėgdavo min­
tis, kokie tie vyrai šikniai. Palyginti su juo. Gal padės, jei liau­
sis Oliverį laikiusi tinkamumo kriterijumi.
Grįžusi į Londoną, dės visas pastangas, kad tik nesusidurtų
su juo. Retkarčiais jų keliai gal ir susikirs darbo reikalais. Ta­
da jie mandagiai nusišypsos vienas kitam. Kol ateis tas laikas,
kai galbūt susitiks, reikia dirbti ir negalvoti, kas bus ir koks
būtų galėjęs būti jų gyvenimas. Laikas juk eina, ir vieną dieną
tai bus nebesvarbu.
Bet man nepasisekė, pripažino atvirumo akimirką. M an ne­
pavyko, ir tai mano kaltė. Negaliu to pataisyti, negaliu į tai
žiūrėti pro pirštus. Turėsiu su tuo taikstytis iki gyvenimo p a­
baigos.
Ji visados švęsdavo tik pergalę. Viena sėkmė vijo kitą ir p a­
darė Lizą tokią, kokia ji buvo dabar. Tad ar ši nesėkmė dera
prie jos įvaizdžio? Turėtų, nes ji suprato, kad mūsų gyveni­
mas - tai patirties sėkmė, kad skaudi patirtis tokia pat brangi,
kaip ir didžiulė pergalė.
Šis skausmas pakeitė mane. Šis skausmas, jau seniai nepra­
einantis, padarė mane geresniu žmogumi. Net ir jei nenoriu
tokia būti, ironiškai pagalvojo ji. Net ir manydama, kad lem­
tis blogiau už mirtį, aš esu švelnesnė, malonesnė ir geresnė.
Ir džiaugiuosi, kad buvau ištekėjusi už Oliverio, teisinosi.
M an labai galia, liūdna ir apmaudu, kad viską sugadinau, bet
iš to pasimokysiu ir tikrai pasistengsiu, kad taip daugiau ne­
atsitiktų.

588
 Ir tai geriausia, ką ji būtų įstengusi padaryti.
Liza sunkiai atsiduso, pasiėmė rankinę ir išdrožė į darbą,
nes buvo tikra kovotoja.
Atėjusi į redakciją rado sujudimą - buvo ruošiamasi atsi­
sveikinimo vakarėliui penktadienį. Tai kone toks pat didžiulis
darbas, kaip ir žurnalo pristatymo vakaras. Liza ketino išvyk­
ti iš Dublino, šildydamasi šlovės spinduliuose. Ji jau buvo sa­
kiusi Triks, kad ši yra atsakinga už išleistuvių dovaną, ir jeigu
ji gaus dar vieną čekį, tai ją suluošins.
- Liza, - Triks padavė jai telefono ragelį. - Tai Tomsis iš
Hensards užuolaidų skyriaus. Jūsų medinės žaliuzės galų gale
pagamintos!

Į darbo pabaigą Liza prirėmė Ešling prie sienos, primygtinai

norėdama nusileisti su ja į fojė. Ji buvo susirūpinusi, nes norė­
jo kai ką išsiaiškinti.
- Noriu, kad žinotum, - pabrėžė Liza, - jog aš pasiūliau
tave į redaktorės vietą ir gyriau tave valdybai. M an gaila, kad
nesutikai.
- Tai nesvarbu, nes man nepatiktų būti redaktore. Visados
esu žemesniojo rango darbuotoja, ir tai yra taip pat svarbu,
kaip ir būti vadove.
Liza nusijuokė iš tokio nerūpestingo Ešling šaltakraujiškumo.
- Paskirta, regis, gera mergina. Galėjo būti ir blogiau, jeigu
tai būtų buvusi Triks!
Liza neabejojo, kad Triks kada nors redaguos žurnalą: ji
labai negailestingai privertė Lizą pasijusti motina Terese. Ta­
čiau šiuo metu Triks galvoje sukosi kiti dalykai. Žuvų parda­
vėjui buvo parodytos durys, kad kelias būtų laisvas Kelvinui,
ir tarp jų jau mezgėsi pašėlęs tarnybinis romanas. Tai buvo
„paslaptis".
Atsivėrus lifto durims, Liza staiga bakstelėjo Ešling ir pasi­
šaipė:

589
 - Tik pažvelk, kas čia.
Tai Klodą, ji atrodė itin susinervinusi.
- Ko ji nori? - piktai paklausė Liza. - Atėjo pamėginti iš
tavęs nugvelbti Džeką? Karvė! Ar nori, jog pasakyčiau jai,
kad jos vyras bandė mane išdulkinti?
- Koks mielas pasiūlymas, - išgirdo iš tolybių savo balsą
Ešling. - Bet nereikia, ačiū.
- Tikrai? Tada iki rytdienos.
Kai Liza išėjo, Klodą žengė į priekį:
- Jei nori, tiesiog pasakyk, kad nešdinčiausi, bet gal galė­
tume pasišnekėti?
Ešling buvo sukrėsta ir netekusi jėgų, taigi ne iš karto rado
tinkamus žodžius.
- Eime į alinę netoliese.
Jos susėdo ir užsisakė išgerti, o visą tą laiką Ešling neįstengė
atitraukti nuo Klodos akių. Ji atrodė gerai, buvo gan smar­
kiai pasikirpusi plaukus, bet tokia šukuosena jai tiko.
- Atėjau atsiprašyti, - jausdamasi nepatogiai tarė Klodą. -
Per pastaruosius keletą mėnesių iškrėčiau daugybę šunybių.
Dabar aš kitokia.
Ešling šaltai linktelėjo galvą.
- Suprantu, kad buvau labai savanaudiška ir žiauri, perne­
lyg rūpinausi savimi, - prapliupo Klodą. - Esu nubausta, nes
turėsiu gyventi jausdama tau padarytą skriaudą. Tu nekenti
manęs, ir nežinau, ar seniai matei Dilaną, jis palūžęs ir su­
gniuždytas. Jis toks piktas ir... griežtas.
Ešling pritarė jai. Jai nebepatiko su juo bendrauti.
- Ar žinai, kad paprašiau jį grįžti, bet jis nepanoro?
Ešling linktelėjo galvą. Dilanas vos nepaskelbė to per na­
cionalinę televiziją.
- Taip man ir reikia, hm?.. - Klodą išspaudė rūškaną šyp­
seną.
Ešling tylėjo.

590
 - Mes pardavėm namą Donibruke ir dabar su vaikais gyve­
nu Greistounse. Toli, bet tik tiek išgalėjau. Esu vieniša motina,
nes Dilanas nusprendė atsisakyti globos. Tai staigus vingis
mokymosi kelyje...
- Ir kam visa tai? - ūmai ją nutraukė Ešling.
Išgirdusi piktą Ešling balsą, Klodą neramiai sutrūkčiojo.
- Ir aš nuolatos to klausiu savęs.
- Kokios išvados? Tavo santuokos sunkumai? Žinai, visi jų
turi.
Klodą nervingai nugurgė seilę.
- Nemanau, kad priežastis slypi tik čia. Turėjau niekados
netekėti už Dilano. Tikriausiai sunku patikėti, bet, man regis,
iš tikrųjų niekuomet jo ir negeidžiau. Tai tik vyriškis, už kurio
ištekėjau, - jis buvo toks patrauklus, žavus, turėjo gerą darbą
ir buvo patikimas... - ji neramiai dirstelėjo į Ešling, kurios
sustingęs, grėsmingas veidas anaiptol nedrąsino. - Buvau dvi­
dešimtmetė savanaudė ir nieko nesupratau, - Klodą labai no­
rėjo, kad Ešling ją suprastų.
- O kaip Markas?
- Pašėlusiai troškau malonumo ir jaudulio.
- Galėjai užsiimti šuoliais j aukštį.
Klodą liūdnai palingavo galva:
- Arba plaukioti plaustu.
Bet Ešling buvo nejuokinga. Atvirai kalbant, Klodą manė,
kad ji juoksis. - Buvau neištikima ir nusivylusi, - vebleno Klo­
dą. - Kartais jausdavausi taip, tarsi dusčiau...
- Daugybė motinų nuobodžiauja ir yra nusivylusios. Dau­
gybė žm onių tai jaučia. Bet jie nepuola regzti meilės romanų.
Ypač su geriausios draugės vaikinu.
- Žinau, žinau, žinau! Dabar tai suprantu, tačiau tada ne­
suvokiau. M an labai gaila, tik maniau, kad turėčiau gauti vis­
ką, ko panorėjusi, nes buvau labai nelaiminga.
- Bet kuo čia dėtas Markas? Kodėl mano vaikinas?

591
 Klodą išraudo ir nudūrė akis. Prisipažindama tikrai rizi­
kavo:
- Turbūt būčiau griebusi bet kurį.
-T a čiau pasirinkai mano vaikiną. Todėl, kad visai negerbei
manęs, - išrėžė Ešling visą esmę.
Klodą susigėdusi tarė:
- Nepakankamai. Todėl nekenčiu savęs. Pastaruosius mė­
nesius šlykščiai jaučiausi, mane persekiojo kaltės jausmas. Ati­
duočiau tau savo kairįjį papą, kad tik man atleistum.
Po ilgos nemalonios pauzės Ešling sunkiai atsiduso.
-Atleidžiu tau. Kas aš, kad galėčiau teisti? Vargu ar tobulai
gyvenau. Kaip sakei, buvau tikra auka.
- Ak, atsiprašau.
- Neatsiprašinėk, nes buvai teisi.
Klodos veidas nušvito.
- Vadinasi, mudvi vėl galime būti draugės?
Dar sykį stojo ilga tyla. Ešling mąstė. Jos su Klodą tapo
draugėmis dar penkerių. Geriausiomis draugėmis. Kartu pra­
leido vaikystę, paauglystę ir pilnametystės pradžią. Dalijosi
panašiu gyvenimu, ir niekas nepažinojo jos taip puikiai kaip
Klodą. Tokia draugystė retai pasitaiko. Bet...
- Ne, - nutraukė slogią tylą Ešling. - Atleidžiu tau, bet tavi­
mi nebepasitikiu. Prarasti vieną vaikiną dėl draugės - bėda,
tačiau netekti dviejų - tai jau lengvabūdiška.
- Bet aš pasikeičiau. Tikrai.
- Tai nebesvarbu, - liūdnai pasakė Ešling.
- Bet... - paprieštaravo Klodą.
-N e !
Klodą suprato, jog tai beprasmiška.
- Gerai, - sušnabždėjo. - Verčiau jau eisiu. Aš iš tikrųjų
gailiuosi. Tik noriu, kad žinotum... Lik sveika.
Klodą išėjo virpėdama. Viskas susiklostė ne taip, kaip tikė­
josi. Pastarieji keli mėnesiai jai kėlė pasibjaurėjimą. Ji buvo

592
priblokšta ir nustebinta, kad gyvenimas jai suteikė tiek skaus­
mo. Ne tik dėl naujų negailestingai susiklosčiusių vienišos mo­
tinos aplinkybių, bet ir dėl to, kad suvokė, koks savanaudis
buvo jos elgesys.
Atgailavimas jai buvo naujas jausmas, ir ji vylėsi, kad jei
paaiškins supratusi savo egoizmą ir prisipažins, jog ją slegia
kaltė, jai bus atleista, ir akimoju viskas susitvarkys. Bet ji ne­
įvertino Ešling ir išmoko dar vieną pamoką: tik todėl, kad ji
gailisi, dar nereiškia, jog žmonės yra pasirengę atleisti, ir tik
todėl, kad žmonės jai atleidžia, dar nereiškia, kad ji pasijus
geriau.
Liūdna, vieniša ir slegiama to, ką sužlugdė, ji svarstė, ar
kada nors galės pataisyti tai, ką sugriovė. Ar kada nors gyve­
nimas vėl sugrįš į savo vėžes?
Jai einant pro berniukų būrį, šie pastebėjo ją, ėmė švilpti ir
laidyti komplimentus. Iš pradžių ji nekreipė į juos dėmesio,
paskui staiga jai užėjo noras atmesti plaukus ir apdovanoti
juos per petį žavia šypsena. Taip ir padarė ir ją palydėjo sma­
gūs pritarimo šūksniai. Ir staiga ji pakėlė aukštyn galvą.
Ei, gyvenimas tęsiasi.

Liza, palikusi Ešling ir Klodą aiškintis redakcijoje, patraukė

pėsčiomis namo. Nebevažinėjo iš darbo taksi, nes norėjo
neutralizuoti visas vakarienes, kurias ją vertė valgyti Kėtė.
Žingsniuodama ji labai stengėsi nubaidyti liūdesį. A š nuosta­
bi. Turiu puikią mamą ir gerą tėtį. Turiu nuostabų naują
žiniasklaidos konsultantės darbą. Aviu nuostabius batelius.
Kai pasuko į savo gatvę, pamatė savo namų tarpdury sė­
dintį vieną iš kaimynų. Ji nustebo. Kėtė niekam neduoda jos
rakto, tad jis įėjo pats.
Grįžusi į Londoną, pasiilgs jų. N ors Fransina nuolatos
sakydavo, kad ji turės daug lankytojų, tarsi nė nebūtų išva­
žiavusi.

593
 Bet kas rymojo ant jos slenksčio? Fransina? Bekas? Tačiau
tai žmogus ne moteriškos lyties, taigi ne Fransina, bet ir ne
Bekas, nes buvo daug didesnis... Liza, pamačiusi, kad ir odos
spalva kita, sulėtino žingsnį. Jos laukė Oliveris.
- Ką čia veiki? - apstulbusi sušuko.
- Atvažiavau pasimatyti su tavimi.
Ji priėjo prie paradinių durų, o jis atsistojo, plačiai šypso­
damasis ir rodydamas baltus dantis.
- Atvykau atgauti tavęs, gražuole.
- Kodėl? - ji įkišo raktą į spyną, o jis nusekė įkandin jos. Ji
buvo sutrikusi ir keistai pasipiktinusi. Sugaišo visą dieną, įti­
kinėdama save „gyventi toliau", o jis viską sugadino.
- Nes tu geriausia, - atsakė jis. Ir padovanojo dar vieną
akinamą šypseną.
Ji nusviedė raktus ant virtuvės stalo.
- Po galais, šiek tiek pavėlavai, - atžariai atšovė ji. - M udu
ką tik išsiskyrėm.
- Supranti, - mąsliai tarė jis, - dėl to labai sumautai jau­
čiuosi. Viskas šitaip sumaišė man protą, kad nepatikėsi! O
kodėl negalėtume susituokti dar sykį? - išsišiepė jis. - Kalbu
rimtai, - patikino, kai ji įsmeigė į jį žvilgsnį, bylojantį, kad jis
išprotėjęs šunsnukis.
Liza vėl pažvelgė į jį, bet jos mintys staiga susijaukė ir tapo
nebevaldomos. Mintis dar sykį ištekėti už Oliverio buvo ab­
surdiška, bet viliojama. Tik kokią sekundėlę, bet paskui ji grį­
žo į tikrovę.
Greitai paklausė:
- Argi neprisimeni, kaip siaubinga tai buvo? M udu rieda-
vomės be paliovos, ir tai buvo baisu. Tu neapkentei manęs ir
mano darbo.
- Taip, - pritarė jis. - Bet ir aš šiek tiek kaltas. Elgiausi kaip
tikras subingalvis. Kai apsigalvojai dėl kūdikio, turėjau išklau­
syti tave. Žinau, kad bandei pasakyti man, gražuole, o aš neno­

594
rėjau suprasti. Mane pribloškė, kad tu ir toliau vartoji tas
piliules. Bet jeigu būčiau pasišnekėjęs su tavimi... Tačiau tu
nesi tokia kieta, kaip buvai.
- Ir tai yra gerai?
- Žinoma.
Matydamas skeptišką jos veidą, jis švelniai prabilo:
- Liza, mudu gyvenome atskirai daugiau nei metus, bet iki
šiol mano savijauta nepagerėjo. Taip ir nesutikau kitos, kuri
bent truputį būtų panaši į tave.
Jis nutaisė klausiančią miną ir laukė jos padrąsinimo ar
pritarimo, bet ji tylėjo. Visas jo žvalumas dingo, ir jis ūmai
sunerimo.
- Nebent turi kitą. Jeigu taip, tučtuojau išsinešdinsiu, - ta­
rė. - Ir pamiršk, kad mėginau tave atgauti.
Lizos veidas buvo mįslingas. Ji stebeilijo į jį tuo gudriu „gal­
būt turiu, galbūt ir ne“ žvilgsniu. Tai padarys galą šiai kvai­
lai, pavojingai padėčiai. Paskui staiga nusprendė kitaip. Ji nie­
kados nežaidė su juo, taigi kam taip daryti dabar?
- Ne, Oliveri, kito nėra.
- Gerai, - atsargiai linktelėjo galvą. - Na, galbūt baigsiu
drabstytis keiksmažodžiais. - Po nervingos tylos jis kalbėjo
toliau: - Vis dar myliu tave. Dabar, kai esame vyresni ir iš­
mintingesni, - keistai sukikeno, - matau, kad tai gali išsispręsti.
- Tikrai? - šaltai paklausė ji.
- Taip, - ryžtingai atsakė jis. - Ir jeigu tau įdomu, galėčiau
apsigyventi Dubline.
- Tau nereikės, nes savaitės pabaigoje persikeliu į Londo­
ną, - sumurmėjo.
- Tada, Liza, - labai rimtu veidu tarė Oliveris, - liko vienin­
telis klausimas: ar tave tai sudomino?
Stojo ilga sunki tyla. Galų gale Liza prabilo:
- Taip, manau, kad taip, - staiga ji susidrovėjo.
- Ar tu nė kiek neabejoji?

595
 - Ne, - ji taip pat nervingai sukikeno.
- Gražuole! - sušuko jis, tariamai pasipiktinęs. - Tada ko­
dėl taip elgiesi, versdama mane prakaituoti?
Vis dar drovėdamasi, ji prisipažino:
- Bijojau. Bijau.
-K o ?
Ji gūžtelėjo pečiais.
- Vilties. Nenorėjau, nes tai galėjo būti tik tavo pamišimo
priepuolis. Turėjau būti tikra, kad tu neabejoji, ir tik tada
galėjau apie tai galvoti. M at vis dėlto, - nedrąsiai pratarė ji, -
myliu tave.
- Visai nereikia to bijoti.
- Ir nuo kada pasidarei toks protingas? - suniurnėjo Liza.
Jis garsiai nusikvatojo tuo tikru Oliverio juoku, ir netikėtai
jos mintys ėmė lėkti kaip kurtai, ištrūkę iš žabangų. Jos tie­
siog dingo.
Kaip jai pasisekė, kad galėjo atsikvėpti. Sugrįžo tikra sėk­
mė, ir ji iš laimės kilo aukštyn, beveik jausdamasi besvorė. Ne
kiekvienai pasitaiko tokia proga, suprato ji, mėgaudamasi -
bent kartą - brangia dabartine akimirka.
Šįkart darysiu kitaip, pasižadėjo ji. Jie abu elgsis kitaip. Ir
dar buvo kai kas, kremas ant pyragaičio: jei dvejos vedybos
tiko Bartonui ir Teilor, tiks ir jai. Neįstengdama supaisyti
džiaugsmingų, nesulaikomai lekiančių minčių, ji jau planavo
antrąją savo santuoką - ji bus ekstravagantiška. Šįsyk neskris
į Las Vegasą. Ne, susituoks kaip pridera. Jos mama bus su­
jaudinta. Ir jų nuotraukos paklius į Hellol..
Tarsi būtų perskaitęs jos mintis, Oliveris sunerimęs šūkte­
lėjo:
- Ramiau, tigre!
Džekas ir Ešling vaikštinėjo molu. Buvo gegužės vakaras, dar
nesutemę. Susikibę už rankų, jie palengva žingsniavo.
- T offof - pasiūlė Ešling.
- Kaip tik galvojau, kad tai būtų užvis geriausia, - tarė
Džekas.
Ešling ėmė naršyti po rankinę.
- Kur jie? - kol rado Toffo, ji spėjo ištraukti anadiną ir
vaistų buteliuką.
- Vis dar nešiojiesi tuos daiktus? - Džeko balsas buvo liūd­
nas. - Pleistrus ir visa kita?
- M an regis, tai įprotis, - bet pirm ąkart ji pasijuto šiek tiek
kvailai, kad tamposi šitiek daug apsaugos nuo nelaimingų at­
sitikimų priemonių.
- Ar nemanai jų išmesti? Dabar tau jų nebereikės. Viskas
pasikeitė.
Ešling ilgai žiūrėjo į Džeką. Jis buvo teisus, viskas pasikeitė.
- Gerai, išmesiu, kai grįšim į namus.
- Gal išmesk dabar? Nagi, sviesk savo rankinę į jūrą.
- Sviesti rankinę į jūrą? Taip, gerai.
- Aš nejuokauju. Tegu sau plaukia.
- Ar netekai proto? O kaip, tiesą sakant, mano kreditinės
kortelės? O rankinė?
- Išsiimk kreditines korteles, o aš nupirksiu tau naują ran­
kinę. Prižadu.
- Ir tu kalbi rimtai... - Ešling dėbtelėjo į jį ir tiriamu, ir
susijaudinusiu žvilgsniu. Keista, bet ją sugundė ta mintis, net
jeigu nuo jos ir susirgs.
- Tegu sau plaukia, - pakartojo jis, ir jo veidas pagyvėjo.
- Negaliu.
- Gali.

597
 Galiu?
- Jeigu tai būtų rankinė iš pitono odos, net nesvarstyčiau
apie tai, - delsė ji.
- Bet ši rankinė sena ir apšiurusi. Ir rankena žiojasi. N u ­
pirksiu kitą. Nagi!
Tokia simbolika buvo gundanti. Bet ir vėl jai toptelėjo mintis,
kaip ji gali išmesti rankinę, kurioje pilna reikalingų daiktų?
Tačiau ar jai reikia jų? Tikriausiai ne... Vaizdas paryškėjo,
pasiūlymas tapo įvykdomas.
- Tada gerai. Išmesiu! Išmesiu! Laikyk, - ji padavė jam pi­
niginę, mobilųjį, cigaretes ir Toffo pakelį. - Neįtikėtina, kad
šitaip elgiuosi.
Linksmai šaukdama, ji apsuko rankinę apie galvą vieną­
kart. Paskui dukart. Tada pagauta siaubo ir džiugesio tiesiog
paleido ją iš rankų. Rankinė, mažas krovinys, pilnas žiogelių,
pleistrų ir tušinukų, išlėkė į dangų, padarė smagų lanką, grakš­
čiai nusileido žemyn, pliumptelėjo į vandenį ir nugrimzdo į
jūrą.
 Keyes, M a ria n
Ke 43 Susis p rad in u k am s: r o m a n a s /M a ria n Keyes - Panevėžys: Magilė,
2006. - 600 p.: iliustr.

isbn-io: 9986-956-50-1

ISBN-13: 978-9986-956-50-1

L o n d on e gy venanti Liza, m oteriško žurnalo F em m e red ak to rė ,

m ano , kad bus p a a u k š tin ta ir išvažiuos dirbti į išsvajotąjį N iujo rk ą.
Bet staiga ji perkeliam a į D ubliną leisti n au jo žurnalo Kolin. Jei ne
jos naujasis bosa s, susitaršęs, nuo lato s susirūpinęs, prastai nusitei­
kęs, bet išvaizdus Džekas Divainas, b ū tų apsisukusi a n t savo auk što
Prados batelių k u ln o ir pirm u lėktuvu grįžusi į L o nd o ną...

udk 82o(4i7)-3

M a ria n Keyes
SuSlS PRADINUKAMS

R o m an a s

Iš anglų kalbos vertė R e nata Volotkienė

R e d ak to rė Violeta A brom avičienė
Viršelio ir iliustracijų a u to rė Dalia Karpavičiūtė
Dizaineris J o k ū b a s Jacovskis

U žsakym as 1935

Leidykla „ M a g i l ė “ , Eglyno g. 34, LT-37456 Panevėžys

Spausdino ab „ S p a u d a “ , Lietuvos spau stu v inin k ų asociacijos narė

Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius

/
k

„Šita sumauta šalis", - putoja

knygos veikėja, ištremta į Dublino
užkampį.
The G u ar dian

... vaizduoja daug pasiekusios, bet

mažai valgančios vieno Londono
leidinio redaktoriaus pavaduotojos
Lizos nuotykius gavus nelauktą ir ne
itin malonią užduotį tik su grupele
mėgėjų Airijoje įkurti gausiai ilius­
truotą leidinį moterims.
The O bserver

...knygoje „Susis pradinukams

kaip ir kitose savo knygose, autorė
taikliai ir su humoru aprašo įstaigose
verdančio gyvenimo detales.
Tim e;
 Mn
Skaitysit - ir garsiai kvatosite.
COSMOPOLITAN

- Alkana? - paklausė Džekas ir padavė jai taurę vyno.

- Mirštu iš bado, - sumelavo ji.
Ant nedidelio staliuko Džekas sudėjo lazdeles, sojų pada­
žą, imbierą ir kitus sušio reikmenis, tada labai kruopščiai
suruošė Ešling mažus ryžių gumulėlius.
- Nieko per daug neįprasto. Tik sušiai...
- ... pradinukams, žinau, - ir ji buvo sujaudinta iki sielos
gelmių, taip būtų buvę neįmanoma jaustis prieš pusmetį,
kai jos siela nesveikavo.