JANA VAGNER

Romanas

Iš rūsy kalbos vertė'Zita Mąrienė

UDK 821.161.1-31 Versta iš:
Va48 flHa BarHep. >KHBbIE J 1 K > W
3 kcmo, MocKBa, 2013

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose,

muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių
studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN978-609-01-2388-1

©Jana Vagner, 2013

The publication of the book was negotiated through Banke,
Goumen &Smirnova Literary Agency (www.bgs-agency.com).
©Viršelio nuotraukos, Thomas Zsebok / „Shutterstock“, Albina Tiplyashina /
„Shutterstock“, Juhku / „Shutterstock“, Eugenio Marongiu / „Shutterstock“,
Vitezslav Malina / „Shutterstock“
p. 2, 3 ©KPG_Payless / „Shutterstock“
©Vertimas į lietuvių kalbą, Zita Marienė, 2016
©Leidykla „Alma littera“, 2016
 Vis mėginu įsivaizduoti, ką ji jautė įkalinta kartu su sūnu­
mi nuosavame bute, nuo chaoso ir mirties atsitvėrusi plonomis
durimis su dviem suomiškais užraktais. Dvi savaitės. Dvi kan­
kinamų abejonių savaitės - išeiti ar pasilikti? Jungti šviesą ar
sėdėti patamsyje? Žiūrėti, kaip tirpsta apgailėtina krūvelė kon­
servų, gautų tą paskutinį kartą, kai ji ryžosi išeiti iš namų, - kitą
dieną po to, kai atėjo Liza ir atsisėdo prie durų - iš anos pusės,
tiesiai ant laiptų, ir net nesiprašė įleidžiama, o tik sėdėjo ten -
ilgai, kelias valandas. Klausydamasi sunkaus, trūksmingo Lizos
kvėpavimo už durų, ji įstengė galvoti tik viena - kad Liza grei­
čiau išeitų, nes anksti rytą atvažiuos sunkvežimis su produktais
ir teks atidaryti duris.
Kas kartą vestis berniuką drauge atrodė baisiau negu pa­
likti namie vieną, ir tą paskutinį rytą ji išėjo su kaimyne, nes
kartu vis dėlto saugiau, nors koks ten saugumas - dvi moteriš­
kės. Pirma su jomis eidavo Jura iš dešimto aukšto, bet šiandien
Jura neatidarė durų joms paskambinus; jis netgi nepriėjo prie
durų - aiškinti nebuvo reikalo, girdėjai, kaip jis springdamas
kosėja kažkur buto gilumoje, tada jos skubiai apsisuko ir nu­
bėgo laiptais žemyn; kaimynė tik pasakė: „Štai ir Jurka“, blyks­
telėdama tamsiomis akimis virš tankios marlinės kaukės, ir

5
Jana Vagner

daugiau jos apie tai nekalbėjo; išvis dabar beveik nesikalbėda­

vo - ir ne tik dėl kaukių: paprasčiausiai viskas, ką jiedvi galėjo
viena kitai pasakyti, buvo ir taip aišku, kam dar kartoti garsiai.
Jos bėgo šalta gatve kartais iki kulkšnių grimzdamos į purų
nešvarų sniegą - valyti gatves būtų buvę neleistina prabanga,
ir ji galvojo: „Keturiasdešimt minučių, daugiausia valanda, eilė
kasdien vis trumpėja ir trumpėja, nieko neatsitiks; jis nejungs
vandens, neims krapštyti elektros lizdo, ir net jeigu kas nors -
bet kas - paskambins j duris, jis neatidarys, nes nepasiekia vir­
šutinio užrakto, jam niekas negresia.“
Jiedvi bėgo, ir gatvės gale jau buvo matyti sunkvežimis su
grubiai nutepliotu raudonu kryžiumi ir retas margas žmonių
būrys, kurį ji iš įpratimo mėgino įvertinti - taip, keturiasdešimt
minučių, jeigu tik kokia nors senutė (kažkodėl visada senutės,
bet ne senukai) neužlaikys eilės, nes pamiršusi arba pametusi
taloną, ir tada kils nykus, spigus neilgas triukšmas, dėl kurio
namo pavyks grįžti tik po valandos, ne anksčiau.
Bėgti jau tapo lengviau - per sniegą, sutryptą kaip asfaltas,
nes nuo ryto - o mašina atvažiuodavo anksti rytą, dar su tam­
sa, - čia pabuvo visi, kas pajėgė išeiti į lauką, jų vis dar buvo
gana daug, o kiemuose jau negalėjai išbristi per netvarkingas
pusnis su siauručiais, vienam žmogui, išmintais takeliais; pasi­
taikė net ištisų laiptinių, ji bėgdama pastebėjo ne vieną, aplink
kurias sniegas gulėjo nejudintas ir švarus, be jokio pėdsako.
Jau prie pat mašinos - čiuopdama kišenėje kietą kartoninį
produktų talono keturkampį, stengdamasi atsistoti arčiau pa­
niurusio kontrolieriaus juodu karišku respiratoriumi, tiesiai iš
kėbulo mėtančio pilkas vienodas dėžes ir retkarčiais monoto­
niškai ir neaiškiai kartojančio vis tą pačią frazę: „Po vieną. Sa­
kiau, po vieną. Atsitraukit per žingsnį. Atsitraukit, moteriške“, -

6
 LIKĘ GYVI

ir kartu nesusidurti nė su vienu iš kitų sunkvežimį apspitusių

žmonių, neprisiliesti rankove ar palto skvernu - ji staiga pagal­
vojo: „Jis neatidarys durų. Jeigu kas nors atsitiktų tuojau pat,
grįžtant namo, kai nešime tas velnio dėžes, kurių niekur nepa­
slėpsi, kurios tarsi šaukia - žiūrėkite, aš turiu valgyt, o su mumis
jau nėra Juros (galima sakyti, kad Juros jau apskritai nėra). Jeigu
man kas nors atsitiks, jeigu nepareisiu - jis neatidarys durų. Ir
pas jį niekas neateis.“ Nuo šios minties ji pasileido namo bėgte,
nors rankose buvo sunki, nepatogi dėžė, o kaimynė - irgi tem­
pianti tokią pat dėžę - vos suspėjo su ja.

Ji įpuolė pro duris, nusivilko paltą ir jau kelintą kartą už­

gniaužė aštrų, nenugalimą norą išmesti jį už durų, kad nė viena
svetimo, pavojingo išorės oro molekulė nepasiliktų čia, viduje,
vieninteliame jų prieglobstyje, paskui, šūktelėjusi į kambarį:
„Aš tuoj, neik čia!“ - ilgai ir stropiai plovė rankas, prausė veidą,
storą, jau apspurusiais kraštais marlės keturkampį trynė ūkišku
muilu galvodama - Dieve mano, kaip gerai, kad yra vandens,
kad tik jie neišjungtų vandens, ir tik tada priėjo prie berniuko,
pauostė viršugalvį ir tarė: „Matai, kaip neilgai buvau. Išalkai?“
Jis sėdėjo ant grindų prie žurnalų krūvos ir net nepakėlė akių,
tik papurtė galvą - ne, užsiėmęs, vėliau.
Daugiau ji nebėjo. Savaitės gale kaimynė ėmė belsti jai į
duris ir šaukti: „Iročka! Iriša! Kaip jūs ten?“ - bet ji net ne-
prisivertė prieiti prie durų ir paaiškinti, kodėl daugiau negali
išeiti į gatvę. Tiesiog negali - vėl eiti ten ir paskui parsinešti
neregimą, limpamą ligą, nuo kurios neįmanoma apsisaugoti ir
neįmanoma išsigelbėti, todėl visą laiką, kol kaimynė beldėsi ir
šaukė ją, ji abejingai sėdėjo ant sofos, paskui pažvelgė į nuste­
busį berniuką, pridėjo pirštą prie lūpų ir pasistengė jam nusi-

7
Jana Vagner

šypsoti - tyliau, čia toks žaidimas, lyg mes būtume pasislėpę ir

mūsų nėra. Tomis dienomis tokį tylėjimą už durų buvo galima
suprasti tik vienui vienu būdu, ir kaimynė tikriausiai padarė
tokią pačią išvadą, nes buvo girdėti, kaip, skubiai nutoldama
laiptais, ji murma: „Dieve mano, Dieve mano...“
Iš dėžės, kurią ji parsinešė tą paskutinę dieną, pirmos savai­
tės pabaigoje beveik nieko neliko - tik pradėtas maišelis grikių,
kelios dėžutės jautienos konservų ir indelis saldžių kukurūzų.
Laimė, berniukas niekada nepasižymėjo dideliu apetitu, ir ji su­
metė, jogjam užteks keturioms dienoms, jeigu pati išvis nustos
valgyti. Virtuvės spintoje ji dar rado perdžiūvusių ir beskonių
kaip popierius, trapių dietinių džiūvėsėlių, taip pat miltų - kone
visą paką; ji dėjo visas viltis į šituos miltus, išjų ji kepė blyškius,
išblukusius plonyčius blynelius, keturios dienos, pakartojo ji
sau, - dar turiu keturias dienas, ir tik tada, jeigu niekas nepasi­
keis, tik tada pagalvosiu, ką toliau daryti.
Serioža skambino kasdien, rytą ir vakare, ir vis klausinėjo:
„Kaip jūs? Ar saugotės? Ką valgote?“ - ir ji bijojo jam prisipa­
žinti, kad praleido dar vieną produktų išdavimą, ketina praleis­
ti ir kitą, nes jis tikrai būtų ją įtikinęs, jog ji daro klaidą, o ji ži­
nojo, tikrai žinojo esanti teisi: išeiti negalima, negalima ir durų
atidaryti. Mat pirmadienį ji visą rytą budėjo prie durų akutės,
nejučia sulaikiusi kvapą, tarsi pats oras, patenkantis per odinį
apmušalą, galėjo būti pavojingas, bet nepamatė nieko, nė vieno
žmogaus, nors buvo diena, kai atvažiuoja produktų mašina, -
laiptai liko tušti, ji nepastebėjo net kaimynės, tos pačios, kuri
prieš kelias dienas pas ją beldėsi.
Seriožai būtų buvę beprasmiška šitai pasakoti, jis vis tiek
nieko nebūtų supratęs, nebūtų įsivaizdavęs iš ten, iš už karan­
tino. Ji stengėsi atsakinėti vienskiemeniais žodeliais ir pagaliau

8
 LIKĘ GYVI

paprašė skambinti vieną kartą per dieną, vakare, ir kalbėti neil­

gai - kelias sekundes, nes nežinojo, kiek dar veiks telefonas; jai
kažkodėl atrodė, jog su kiekvienu skambučiu mąžta ir tirpsta
kažkokia nežinoma atsarga, maitinanti garsą ragelyje. Jis sakė:
„Šiandien aš važiavau - ir manęs vėl nepraleido, Irka, bet ne­
sijaudink, tiesiog reikia pakentėti, ką nors sugalvosiu, svar­
biausia, būkite labai atsargūs“, - ir ji galvojo: o, mes atsargūs,
velniškai atsargūs, bet mums liko paskutinė jautienos dėžutė ir
sauja miltų, o aikštelėje priešais laiptinę, šiek tiek matomą pro
virtuvės langą, jau kelios dienos nėra jokių pėdų, - bet jam ne­
sakė, nes ir tie skambučiai, primenantys, kad praėjo dar viena
diena, ir neramus Seriožos balsas ragelyje dabar neturėjojokios
prasmės ir ją tik erzino.

Naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį telefonas nutilo. Ji to

nebūtų sužinojusi, jeigu nebūtų pasigedusi kasdienio Seriožos
skambučio. Apie vidurnaktį pakėlusi ragelį išgirdo tik vienodą,
be traškesių tylą ir tą naktį jau neįstengė užmigti, nors ir be šito
ne laiku užgesusio telefono vis tiek nebūtų užmigusi, nes kaip
tik šiandien jiems pagaliau baigėsi maistas.
Jau kai Antoška suvalgė savo porciją, ji netikėtai susigrie­
bė godžiai ir be jokios minties laižanti nuo aštrių metalinės
dėžutės kraštų mėsos drebučių likučius, pajuto burnoje savo
kraujo skonį, ir tada jai tapo aišku, jog atvanga, kurią buvo iš­
siderėjusi, ką tik baigėsi. Visą tą naktį prasėdėjo prie įjungto
televizoriaus - ji dabar išvis jo neišjungdavo, nors jau savaitę jis
rodė tik keturių laidų įrašus, be paliovos, sukus apsukus ir vis
ta pačia tvarka, kurią ji išmoko atmintinai: veiksmingi būdai,
kaip apsisaugoti nuo epidemijos, vyriausiojo sanitarijos gydy­
tojo kreipimasis, skubios pagalbos punktų sąrašai. Štai dabar,

9
Jana Vagner

po žodžių „išlikite ramūs, neikite iš namų“ lygiai susišukavusi

diktorė užsikirs ir dar kartą žvilgtelės į priešais gulintį puslapį -
taip ir yra, ta pati laida.
Jų galbūt jau nė nėra - nei to gydytojo, nei šios diktorės,
tačiau kas nors juk turi sekti, kaip šitai išeina į eterį, juk negali
vykti automatiškai, savaime, kas nors turi likti milžiniškame, į
storą akmeninį pieštuką panašiame televizijos bokšte, tamsia­
me danguje blausiai mirguliuojančiame elektros žiburiais; gali­
mas daiktas, kada nors kas nors vis dėlto pertrauks šitą begalinę
užburtą tvarką ir praneš ką nors nauja, - bet ką, - kad tik padė­
tų jai susivokti, kas vyksta ten, už durų, milžiniškame mieste, ir
pasufleruotų, ką reikia daryti.

Auštant ji atsisėdo ant plačios plastikinės palangės ir, pri­

spaudusi skruostą prie šalto stiklo, ėmė žiūrėti į gatvę. Pro lan­
gą buvo matyti mažytis jos lopinėlis - visa kita užstojo gretimas
namas, aukšti medžiai šalia jo ir plokščias reklaminis skydas
su šiuo metu nederama šokolado reklama, bet ji tvirtai žinojo
nepražiopsosianti produktų mašinos, turinčios netrukus pra­
važiuoti pro čia, nes gatve jau seniai niekas nevažiuodavo, tik
šita mašina. Ji laukė kelias valandas, iki pat aušros, o kai pabudo
berniukas ir ją pašaukė, suprato, jog sunkvežimis neatvažiuos;
veikiausiai jis neatvažiavo ir pirmadienį, tik jai neatėjo į galvą
patikrinti, ir nejučia jai netgi palengvėjo nuo minties, kad išeiti
nereikės, nes jau nėra dėl ko.
Kaip tik tada ji rado uogienės. Stiklainis buvo nedidelis,
pusantro litro, su rudomis rūdžių dėmėmis ant kietai užsukto
dangtelio, kurio ji ilgai neįstengė atsukti, net pradėjo galvoti,
kaip atsargiau sudaužyti stiklainį - kad būtų kuo mažiau šukių,
bet staiga dangtelis pasidavė pažerdamas į šonus aštrių cukraus

10
 LIKĘ GYVI

dulkelių. Uogienė buvo sena, beveikjuoda ir siaubingai, kokčiai

saldi, ji pabandė jos pridėti ant lėkštelės kaip nors gražiau, kad
berniukui būtų smagu, ir galų gale išėjo kauburiuotas linksmas
snukutis - dvi akys, iššiepta burna, šitiek cukraus, galvojo ji,
mums užteks dar kelioms dienoms, jeigu valgysime po keturis
arbatinius šaukštelius rytą, dieną ir vakare, gerai, kad yra van­
dens, kad tik jie neišjungtų vandens.

Kas kartą mėgindama įsivaizduoti, ką ji jautė pasislėpusi

su berniuku už plonų durų, užrakintų išgverusiais užraktais,
mintimis grįžtu į tą dieną, tą rytą, kai ji skaičiavo, kiek šaukš­
telių uogienės jai galima suvalgyti. Kąji galvojo grandydama iš
stiklainio sukietėjusią, nepakabinamą juodą masę? Ar jai atėjo
į galvą, kad, jeigu ne berniukas, būtų išėjusi daug anksčiau ir
galbūt radusi sunkvežimį? Kad netgi dabar, kai sunkvežimio
galima ir nebelaukti, ji tikriausiai vis tiek būtų išėjusi - bet jam
tik penkeri, jis nepajėgia ilgai eiti ir greit pavargsta, o su šiltu
žieminiu kombinezonu baisiai nepaslankus; jie nebūtų įstengę
pabėgti, jeigu gatvėje kas nors - kas nors sergantis, pavojin­
gas - būtų mėginęs juos sulaikyti, nė už ką neįstengę.
Ar ji bijojo, kad galbūt vis dėlto praleido laiką, kai visi kiti
buvo paimti, išgelbėti, išvežti į kokią nors saugią vietą, arba
pramiegojo kokį trumpą pranešimą per televizorių, ką nors
apie evakuaciją ar vakciną? Ar jai neatrodė, kad juodu - ji ir
berniukas - paskutiniai čia likusieji? Net paskutiniai išliku­
sieji. Mat dabar, kai televizorius tyli, o lange matyti tik tuščias
gatvės ruožas, apibertas puriu, nesumindžiotu sniegu, buvo
taip lengva įsivaizduoti, kad ir Seriožos, žadėjusio atvažiuoti
ir juos paimti, vos tik galės prasiveržti per kordonus, taip pat
nebėra.

11
Jana Vagner

Ji beveik nekalbėjo apie tas paskutines dvi dienas, prasi­

dėjusias senos uogienės stiklainiu ir užsibaigusias tuo, kad vi­
dury nakties Serioža staiga paskambino j duris, nes patruliai,
saugantys miestą, išsibėgiojo ir jis pagaliau įstengė atvažiuoti.
Žinau tik tiek, kadji jam atidarė ne iš karto, iš pradžių ilgai žiū­
rėjo pro akutę bandydama nustatyti, ar jis neserga, - juk Liza
tikrai sirgo ir todėl neprašė atidaryti, tik sėdėjo pas duris šno­
puodama, kol galų gale pakilo laikydamasi sienos ir ėmė iš lėto
lipti žemyn, sustodama ties kiekviena laiptų aikštele.
Nors Serioža buvo sveikas, nes už karantino ribų dar nieko
nespėjo įvykti, viskas tik prasidėjo, - viskas, kas taip greitai,
per kelias savaites, pražudė milžinišką, trylikos milijonų mies­
tą, - prieš atidarydama duris, ji uždėjo kaukę Antonui ir pati
užsidėjo, Seriožai pavyko ją įkalbėti jas nuimti tik po dvie­
jų valandų, kai po skubios, karštligiškos ruošos - „Nėr kada,
Irka, palik, mes visko turime, rasime tau ir drabužių, ir apavo,
dabar jie vėl viską užtvers iš naujo ir tada tikrai neištrūksi-
me“, - jie jau važiavo tuštutėle neapšviesta trasa toli palikę ir
mirusį miestą, ir subruzdusias, kunkuliuojančias kotedžų gy­
venvietes, suvokusias, kad kordonų jau nėra ir dabar jų nėra
kam apginti.

Daugiau nieko nežinau. Ji išvis papasakojo labai nedaug -

nepaisant to, kad, vos tik lauke ima temti ir vieninteliu šviesos
šaltiniu troboje tampa blausiai oranžinis stačiakampis plyšelis
aplink aprūkusias krosnies dureles, mums nelieka nieko dau­
giau, tik šnekėtis. Dar yra truputis žibalo, bet mes jį taupome
itin iškilmingoms progoms - ir todėl visi vakarai, visi be išim­
ties, praeina vienodai: šviesos per maža netgi valyti žuviai ar

12
 LIKĘ GYVI

taisyti daiktams, todėl paprasčiausiai sėdime rusvoje prieblan­

doje - astuoni suaugę žmonės ir trys vaikai - ir kalbamės; ti­
kriausiai galėtume pripasakoti vieni kitiems kaži ko, visi nu­
gyvenome jau tokį ilgą gyvenimą, pilną visokiausių įvykių, bet
mes visada šnekame apie tą patį - apie paskutines savaites prieš
pat galą. Apie tai, kokie buvome nerūpestingi idiotai. Apie tai,
kaip ničnieko nesupratome. Apie tai, kaip pavėlavome ir nieko
nespėjome išgelbėti, tik per plauką išsigelbėjome patys, jeigu,
aišku, šitai galima pavadinti išsigelbėjimu.

Per pastaruosius mėnesius visa tai peršnekėjome tokią dau­

gybę kartų, kad jau išmokau visas istorijas atmintinai ir kuo
smulkiausiai galiu įsivaizduoti kiekvieną kiekvieno jų, visų
kitų, dieną - kiekvieną dieną iš tų kelių savaičių, kai tapo aišku,
jog jau nieko neištaisysi, bet vienintelis dalykas, apie kurį nie­
kaip negaliu liautis galvojusi, - tai tos paskutinės dvi dienos,
per kurias ji skaičiavo uogienės šaukštelius: vienas, du, trys, ke­
turi... Įsivaizduoju dabartinį savo Mišką - didelį, su nepažįsta­
ma suaugusiojo išraiška siaurame veide - penkiametį ir bandau
suprasti, ar įstengčiau užsirakinti ir visiškai neišeiti, jokiomis
aplinkybėmis. Neatidaryti durų seseriai, nenueiti prie produk­
tų sunkvežimio, tiesiog atsukti nugarą visam tam košmarui,
vykstančiam išorėje, ir apsimesti, jog ten, už durų, nieko nėra -
liko tik šitas butukas ir serbentų uogienės stiklainis. Ir ji tikrai
neapsiriko, - jai tikrai nereikėjo, negalima buvo išeiti, - nes tur­
būt tik dėl to ir ji, ir berniukas dabar čia, su mumis.
Buvusioji mano vyro žmona ir jo vienturtis sūnus.

Ir negaliu negalvoti dar apie vieną dalyką - žinau, jog ne­

gerai, tikrai labai negerai, aš nė už ką niekam neprisipažinčiau

13
Jana Vagner

galvojanti apie tai, bet vis tiek negaliu liautis - kas būtų, jeigu
ji vis dėlto būtų tai padariusi? Jeigu būtų išėjusi į lauką. Prieš
atvažiuojant Seriožai.

** *

Dažnai bandau įsivaizduoti miestą - ne tą, kurį pažinojau

iki katastrofos, o šiandieninį, ištuštėjusį ir negyvą. Manęs ten
nebuvo, kai viskas prasidėjo, o svetimi pasakojimai ir televizijos
reportažų nuotrupos kažkodėl mano vaizduotėje niekaip nesi-
siejo su tuo, ką apie jį prisiminiau pati. Net jeigu pabandyčiau
uždėti viską, ką pamatėme vėliau, kituose miestuose, pasitai­
kiusiuose mūsų kelyje, ant pažįstamų nuo vaikystės gatvių, -
bežades ir abejingas pakele slenkančių žmonių voras su rogutė­
mis Ustiužnoje, gyventojų palikto Kirilovo tuštumą, - vis tiek
nieko neišeitų, per daug nepanašūs į mūsų milžinišką didmiestį
buvo tie mažučiai šiaurės miestai, kurių kiekvieną galėjai per­
važiuoti daugiausia per ketvirtį valandos.

Kad negaliu pamatyti, kaip dabar atrodo mūsų paliktas

miestas, visai nebaisu - man juk nėra kur skubėti, ir tai pui­
kus būdas nors kuo užimti mintis. Įsivaizduoju jį fragmentais,
gabaliukais - Bicevo parką su eglutėmis ir suoleliais, kuriame
abu su Mišką vaikščiodavome, kai jis buvo mažas. Miasnicka-
jos gatvę su kavine ir krautuvėlėmis, kurias su Lenka aplėkda­
vome per pietų pertrauką. Čiuožyklą „Ermitažo“ sode. Mažą
ir drumzliną, geležine tvorele suspaustą tvenkinį Patriarcho
tvenkinių parke. Dulkiną plokščią zoologijos sodą su nulieto­
mis iš ketaus Ceretelio pabaisomis. Kai kas grįžta akimirks­
niu, kai ką prisieina sunkiai traukti iš atminties, bet, kai tik

14
 LIKĘ GYVI

paveikslėlis pagaliau pasirodo, galima tęsti - mintyse užpilti jj

sniegu. Pašalinti praeivius. Išjungti šviesą.

Įsivaizduoju užpustytas negyvenamas gatves su aukštomis

pusnimis ant pamestų automobilių. Vėjuje linguojančius užge­
susius šviesoforus. Apsilupinėjusius, pablukusius reklaminius
skydus. Tuščius ir gaudžius marmurinius metro vestibiulius.
Kino teatrus su tamsiais ekranais ir pakeltomis minkštomis
kėdėmis, daugiaaukščius prekybos centrus su dulkančiomis vi­
trinomis ir sustojusiais eskalatoriais. Jei kažkokiu stebuklu mil­
žiniškas miestas būtų paprasčiausiai netekęs tik savo žmonių,
bet išsaugojęs visus kitus civilizacijos ženklus, - šviesą, šilumą,
vandenį GUMo fontane, - koks būtų keistas, didingas paveiks­
las. Miestas, esantis tik dėl miesto. Dėl savęs vakare įžiebiantis
žibintus tuščiuose prospektuose, pats sau mirksintis neoninė­
mis iškabų šviesomis ir stumiantis didžiulių laikrodžių rodykles
bokštuose ir stotyse. Ko gera, tokį ir norėčiau įsiminti - bet šitai
neįmanoma, ir aš žinau, jog ten viskas atrodo visiškai kitaip.

Elektros seniai nėra, kaip niekur nebuvo visą paskutinį

mūsų kelionės trečdalį, o kartu su šviesa, be abejo, dingo ir šilu­
ma, į tylius tamsius namus įsismelkė šaltis. Sniego niekas neva­
lo, jis guli gatvėse, braunasi prie pirmųjų aukštų langų, kaupiasi
ant plokščių stogų - ir kartkartėm tai vienas, tai kitas neišlaikęs
įlūžta nuo jo sunkumo. Ši žiema mano miestui nepadarys labai
didelės žalos - ji greitai baigsis, sniegas ištirps, bet paskui ateis
kitos žiemos ir sniegai, užsikimš nuotakai, trūks vamzdžiai, ir
jis visas po truputį pradės trupėti ir irti - be galo lėtai, ne iš
karto, bet nesulaikomai, nes tie, kurie jį prižiūrėjo, jį valė ir re­
montavo, išnyko ir jau negrįš. Tikriausiai liko paukščių, - ančių

15
Jana Vagner

neužšąlančiuose tvenkiniuose, varnų virš dykviečių, gal liko ir

valkataujančių šunų, nors dabar jie veikiausiai neturi ko ėsti.

Ir žmonės liko. Tie, kurie mirė savo namuose, ir tie, kurie

mirė gatvėje ar skubiosios pagalbos punktuose, - visi liko ten.
Įsivaizduoju, kaip jie guli užkloti gailestingo šalčio ir tamsos,
nelyginant koriuose miegančios bitės, kiekviena savo akutėje,
jau bevardžiai ir vienodi, niekieno.
Bet būna dienų, kai tikiu, jog visa tai neįmanoma, - nepai­
sant visko, kas kalbėta per žinias ir ką matėme savo akimis, -
neįmanoma, kad trylika milijonų žmonių būtų ėmę ir visi kar­
tu išmirę, tuo pačiu metu, nesipriešindami. Visi matėme tiktai
pradžią - ir nė vienas nematėme pabaigos, tad negalime tikrai
žinoti. Daktaras daug kalbėjo apie imunitetą: „Kai kurie tikrai
turi įgimtą atsparumą virusui“, - kalbėjo jis; „Taip visada esti,
tokia statistika, - kalbėjo jis, šypsodamas ta savo svajinga vai­
kiška šypsena. - Tam tikro gyventojų nuošimčio niekada ne­
paliečia jokia epidemija“; „Net ir maras ne visus numarina, -
kalbėjo jis, - o čia juk ne maras.“ Nataša tada jo vos nepriplojo.
„Ne maras! - šaukė ji. - Mat kaip. Tai ko nesustabdėte? Ko gi
nesugalvojote, kaip jiems visiems padėti, jeigu ne maras? Mes
juk paprasčiausiai išmirėm kaip kokie mamutai, velniop jūsų
atsparumą, nebuvo jokio atsparumo - ten nieko nėra, ten išvis
daugiau nieko neliko, mes išgyvenome tik todėl, kad pabėgo­
me, todėl dabar ir sėdime čia bijodami nosį iškišti, ojis ten, lau­
ke, mūsų tik ir laukia, tas jūsų ne maras.“ Paskui ji verkė, o jis
kaltai sėdėjo šalia linguodamas galvą, tarsi viskas, kas atsitiko,
tikrai slėgtų jam sąžinę. Vargšas, vargšas daktaras. Reikėjo jam
likti čia, su mumis - ir dabar būtų gyvas.

16
 LIKĘ GYVI

Kartais manau, jog daktaras buvo teisus. Jog turbūt vis

dėlto be reikalo išvažiavome. Galimas daiktas, baisiausia jau
praeityje, epidemija išsikvėpė ir jie grįžo - tie, kurie neužsi­
krėtė, kas pasislėpė ne taip toli. O mes toliau gyvensime čia,
pačiame pasienio zonos nusavinimo ruože, kurio net nėra rei­
kalo saugoti, - nes joks žmogus nebūtų galėjęs pėsčias ateiti
taiga aštuoniasdešimt kilometrų; mes liksime čia, nes mūsų
mašinos, dabar krante šąlančios tuščiais bakais, jau visiškai
nenaudingos, ir mes galime praleisti čia metus, dvejus, dešimt
metų - taip ir nesužinoję, kad viskas baigėsi.

O kartais man atrodo, jog tikrai visi išmirė - visut visi, mes
likome vieni. Paskutiniai vienuolika žmonių vidury žiemos -
astuoni suaugusieji, trys vaikai. Ir aš tikrai nežinau, katra min­
tis mane labiau gąsdina.

* * *

Ir štai dar kas - kažkodėl man svarbu žinoti, kuri šian­

dien diena. Nepasakysi, kad aiškiai suprantu, kam šitai man
reikalinga, bet pirmiausia, ką pagalvoju pabudusi, - kuri va­
kar buvo diena? Tada pridedu dar vieną dieną, ir net kai man
nesinori su jais šnekėtis, - o man dabar išvis retai norisi kal­
bėti, - vis tiek ištariu datą garsiai, kad ir jie žinotų; „Šiandien
sausio dvidešimtoji, - sakau. Arba: - Šiandien vasario antro­
ji.“ Taip sakau kiekvieną dieną ir, mano galva, labai juos erzi­
nu. Jie gūžčioja, nusuka akis arba apsimeta neišgirdę - nebent
Lionia kurį laiką, pačioje pradžioje, suraukęs kaktą galų gale
ką nors pareikšdavo: „Kelių milicijos darbuotojo diena?“arba:

17
Jana Vagner

„Azerbaidžano jaunimo diena“, ir kol jis kūrė šituos kvailus ir

toli gražu ne visada švankius variantus, mano žodžiai bent jau
nepakibdavo tuštumoje.
Po Naujųjų metų jis liovėsi ir nuo tada nė karto neprabilo;
man regisi, po Naujųjų metų mes iš viso nustojome juokauti,
tačiau nesvarbu - rytą atsimerkiu ir sakau - garsiai: „Vasario
trečioji.“ Ir jeigu mano laikrodyje baigsis baterija, pradėsiu žy­
mėti brūkšnius sienoje ir juos skaičiuoti; nesuklysiu ir jiems
neleisiu suklysti, antraip visos tos trumpos vienodos dienos
susilies, susivers viena po kitos kaip karolėliai ir virs vienu be­
galiniu pilku srautu, vienoda bedžiaugsme juosta.

Dar kelios savaitės, ir Maskvoje sniegas jau tikriausiai pra­

dės pamažėle tirpti, pusnys susigūš ir pasitrauks prie gazonų
atidengdamos sauso, švaraus asfalto plotelius, o čia šita pra­
keikta žiema nė neketina baigtis, tarsi ką tik būtų įsibėgėjusi,
tarsi čia visada bus žiema - šioje užkerėtoje vietoje, kur su­
stojo laikas. Ir tamsu, visą laiką tamsu. Truputį prašvinta apie
vidurdienį, o trečią valandą jau vėl tirštėja sutemos, ir per tas
tris valandas, nepaisydami šalčio, išlendame į lauką, išbalę ir
papilkę kaip apsnūdę kurmiai, gauti nors lašelio šviesos; jeigu
neskaičiuosime tų trumpų trijų valandų, visą kitą laiką čia nak­
tis - šalta ir tuščia.
Mieste niekada nebūna tokios aklinos, be prošvaisčių ir
bežadės tamsos - miesto naktys šviesios nuo gatvės žibintų
geltonio ir sklidinos pravažiuojančių mašinų triukšmo, tylaus
elektros prietaisų dūzgesio, milijonų organizmų, alsuojančių
aplinkui, pulso; o šioje vietoje, kurioje mes savanoriškai save
įkalinome, naktį vos nueini nuo trobos porą žingsnių - ir vis­
kas akimirksniu ištirpsta tirštoje rašalinėje tamsoje, ir tu skubi

18
 ŪK Ę GYVI

sugrįžti, kas kartą beveik bėgi ištiesusi rankas į priekį, bijoda­

ma, kad per tas kelias minutes, kol tavęs nebuvo, ir ši mažutė
troba, kurios buvimu ką tik nė trupučio neabejojai, ir visi, esan­
tys viduje, jau išnyko, dingo be pėdsako, ir dabar, nors ir kiek
žengtum žingsnių, delnais sugausi tik neįžvelgiamą tuštumą.

Serioža sako, normalu - tai, kad čia visą laiką tamsu, jis
sako - taip ir turi būti, nes arti poliarinis ratas. Tačiau iki jo
net keturi šimtai kilometrų, iki to poliarinio rato, aš žiūrėjau
žemėlapyje; tai vienintelė knyga, kurią čia turiu, - „Automobi­
lių kelių atlasas“, o laiko begalės, galėčiau sėdėti prie jo valandų
valandas ir skaičiuoti - tam yra daugybė būdų: galima matuoti
atstumą pirštu, šukomis, spėlioti iš akies; visa tai dariau tokią
daugybę kartų, jog atstumą nuo čia iki poliarinio rato žinau
tiksliai - keturi šimtai kilometrų.
Tiesa, nežinau, tai toli ar arti, ir niekas nežino, kada šituose
kraštuose ateina pavasaris, - nesusipratome paklausti, kol turė­
jome tokią galimybę, o dabar jau vėlu - klausti nebėra ko. La­
bai galimas daiktas, todėl man taip svarbu žinoti, kuri šiandien
diena, - kad prisiminčiau, jog kada nors, gal ne balandį, bet
gegužę tikrai, - šita velnio žiema baigsis. „Vasario ketvirtoji“, -
atkakliai sakau atsimerkusi, tiesiai į suirzusią tylą. Dar keturi
mėnesiai - ir bus vasara.

Tiktai maisto mums liko mėnesiui, ne daugiau.

Jis pasibaigė kažkaip staiga, netikėtai - gal kad jo tikrai

buvo per mažai vienuolikai žmonių, o gal ir todėl, jog nė vie­
nam iš mūsų neatėjo į galvą rimtai susirūpinti, kad atsargos
ilgiau nesibaigtų. Visi žinojo, kad maisto striuka, ir niekas,

19
Jana Vagner

atrodo, nedrįso lengvabūdiškai užkandžiauti ne laiku - bet vis

tiek būtų buvę labai keista, jei kas vienas, bet kuris, būtų ėmę­
sis spręsti, kiek kiekvienas mūsų turi teisę suvalgyti per dieną.
Juk tai buvo mūsų bendras maistas, dabar niekas ir nesiimtų
nustatyti, kam konkrečiai priklausė šita žuvies konservų dėžė,
šitas cukraus maišelis ar makaronų pakelis, - visas tas karto­
nines dėžes, maišelius ir pakus, kurių, kaip atrodė pradžioje,
buvo tiek daug, mes tiesiog sumėtėme į vieną krūvą.
Nebuvome įvedę ir jokios tvarkos, nebuvo jokio susitarimo,
kas šiandien gamins valgį, - tiesiog gaminome, čia vienas, čia
kitas, juk buvo aišku, kad mažiausiai du kartus per dieną vi­
siems reikia užvalgyti ko nors karšto; ir vaikai, vaikai visada
buvo alkani - be saldumynų, be vaisių jie labai greitai nustojo
aikštytis ir rinktis, abu, ir berniukas, ir mergytė, dabar valgė
sparčiai ir daug, tarsi kažkoks instinktas, kurio suaugusieji dar
nespėjo išgirsti, jiems sakė, jog taip reikia.

Pirmiausia pabaigėme bulves. Jos užėmė daugiausia vietos

ir pastarosiomis savaitėmis elgėsi keistai - ėmė raukšlėtis ir
žaliuoti pasidengdamos riebiais ir baltais diegais. Vasario pra­
džioje buvo likęs vienas nepilnas maišas - ir, tiesą sakant, dabar
jas valgyti jau buvo baisoka. Kažkas, rodos, Marina, pasiūlė pa­
laikyti jas iki pavasario ir pamėgint pasodinti, bet buvo aišku,
jog šios bulvės iki pavasario neištrauks, be to, nė vienas mūsų
neįsivaizdavo, nuo ko reiktų pradėti tokį darbą; nors čia, saloje,
padaryti lysvių vis tiek nepavyktų - sala per maža ir užgriozta
milžiniškais, nepajudinamais rieduliais.
Pilki, rudi ir juodi luistai kyšojo iš po sniego prisišlieję prie
kreivų tarp jų augančių pušų kamienų; įaugę į žemę ir sugulę
vienas ant kito, jie buvo panašūs į kažkieno milžiniškus žaislus,

20
 LIKĘ GYVI

netvarkingai išmėtytus ir savininko pamirštus. Jų nebuvo tik

vienoje vietoje - ten, kur stovėjo troba, kreivais tilteliais įsi­
rėmusi tiesiai į blausiai balkšvą ledą, dengiantį užšalusį ežerą.
„Labai gerai, Anka, - kalbėjo man Serioža, - šitie akmenys -
geriausia apsauga, tikras tvirtovės pylimas, aukštas ir nepriei­
namas, joks niekšas negalės prisėlinti nepastebėtas; mes pama­
tysime kiekvieną, bandantį mus aplankyti, - pėsčiomis per ledą
ar valtimi, nes į salą galima išlipti tik vienoje vietoje, prie pat
trobos, mums panosėj. Čia vis tiek nė velnio neužaugtų, - kal­
bėjo jis, - net jei nebūtų šitų akmenų: vasara trumpa, naktys
šaltos, juk taiga, iš kur čia daržai; iki pavasario išsilaikysime,
o tada atskris ančių, bus mėsos, daug mėsos, vėliau prasidės
grybai, čia tokie baravykai, auga tiesiog pakelėj, ir ieškoti ne­
reikia - pasilenkei, ir kibiras pilnas, dar bruknės, žinai, kiek čia
bruknių, ištisos laukymės, lyg tyčia prisodinta, nesi mačiusi to­
kio dalyko.“

Jis labai stengėsi, Serioža kasdien stengėsi visiems mums

įrodyti, jog ne veltui čia atvažiavome, - pirmąją savaitę sutaisė
sukiužusį dūmtraukį, kad krosnis pagaliau nustotų rūkti; pas­
kui ilgai ir stropiai kamšė plyšius tarp sienojų, pro kuriuos į
šį vasarinį palaikį inkilą negailestingai skverbėsi šaltis. Jis net
mėgino išmėžti iš mūsų būsto visokį nereikalingą pilką šlamštą,
kurį paliko dešimtys bevardžių žvejų ir turistų, kada nors čia
apsistojusių, - ir neįstengė, nes pats šis namas, visas visutėlis,
su savo trūnijančiomis sienomis, įlinkusiomis lubomis ir blau­
siais apyžlibiais langučiais, susidėjo iš šito šlamšto. Bet Serioža
stengėsi. Manau, norėjo, kad mes suprastume, koks teisingas,
vienintelis galimas buvo jo sprendimas - atvažiuoti čionai, į
šitą nejaukią negyvenamą vietą; norėjo, kad kas nors iš mūsų

21
Jana Vagner

jam tartų: „Tu buvai teisus, tu išgelbėjai mums gyvybę“, - ar

bent padėtų jam apsimesti, jog viskas gerai, jau nebaisu, mes
ištversime, tačiau niekas iš mūsų neįstengė jam tada padėti,
net aš - paprasčiausiai pristigome jėgų. Mes buvome per daug
nukamuoti kelionės, dvylikos dienų skubaus bėgimo, sklidino
netikrumo ir baimės, ir, užuot pajutę palengvėjimą atvykus, jau
kitą dieną po to, kai daiktai iš mašinų buvo pernešti čia, į salą,
mes visi dėl kažkokios neaiškios priežasties nugrimzdome į ny­
kią, beviltišką apatiją. Tai, kas mus čia supo, - trys šviesios va­
landos per parą, kai saulė vis tiek net nepakyla virš horizonto,
visur įsiskverbiantis šaltis, mažutė nešvari troba, - nepakelia­
mai slėgė ir, skaičiuodama dieną po dienos, vienodas, tuščias,
beprasmiškas, negalėjai neklausti savęs: nejaugi viskas, nejau
dėl šito bėgome, nejau tai galima ištverti?

Jis mėgino atrodyti tvirtas, bet kasdien jam sekėsi vis sun­
kiau - ypač po to, kai mes supratome likę vieni; regis, visa, kas
nutiko krante, geriausiai patvirtino jo teisumą, tačiau vienatvės
jausmas, užgriuvęs mus dabar, išnykus šitam mažam ir sąlygiš­
kam, bet vis dėlto buferiui tarp mūsų salelės ir viso kito pasaulio,
buvo per sunkus net ir jam, nes nuo tos dienos mums nelikojo­
kių atsarginiųvariantų ir mes iš tikrųjų buvome palikti patys sau.

Manau, jam buvo sudėtingiau negu mums, - mat, kol ban­

dėme susitaikyti su mus supančiu beviltiškumu, darydami
pertraukėles tik pavalgyti, pamiegoti ir vangiai pasibarti, jis,
ne kas kitas, visą gruodį praleido ant ežero mokydamasis gau­
dyti apsnūdusias retas žuvis po storu kaip betono plokštė ledu
ir tada, kai jau tapo aišku, jog mums likusių konservų, miltų,
makaronų ir cukraus užteks geriausiu atveju trim savaitėms, jis

22
 LIKĘ GYVI

jau tiksliai žinojo, kad šiais tamsiais žiemos mėnesiais ežeras

mūsų neišmaitins. Iš pradžių sujuo eidavo tik Mišką - kasdien
iškart po pusryčių jie prisipildavo termosą karštos arbatos, iki
akių apsimuturiuodavo veidus ir žygiuodavo tikrinti iš vakaro
pastatytų tinklų. Vėliau, sausį, prie jų prisidėjo ir kiti - bet par-
nešamos žuvies nuo to beveik nepadaugėjo.
Tinklai viso labo buvo du - tas, kurį atsivežė Andrejus, ir
dar vienas, rastas kolektyviniuose soduose prie Čerepoveco,
prarasti bet katrą mums būtų buvęs didžiulis nuostolis. Pir­
miausia reikėjo sunkiais kirviais kapoti ledą, paskui į ledinį
klampų vandenį atsargiai įleisti tinklus. Mūsų neseni kaimy­
nai turėjo visokių priemonių, neleidžiančių tinklams nugrimzti
ar prišalti prie ledo, laimė, Serioža spėjo vogčia nužiūrėti, kaip
jie jomis naudojasi. Akivaizdu, kad, be šitų šiaip jau paprastų
fokusų, buvo dar kažkas - ko jis nespėjo išmokti, nes tinkluo­
se niekada nerasdavome daug žuvų ir jos daugiausia būdavo
smulkios ir liesos, aštriais lyg skustuvai pelekais, iki kraujo su­
pjausiančiais pirštus, o tos žaizdos labai lėtai gijo.

O gal Serioža iš pat pradžių suprato, kad maisto neužteks, -

gerai nežinau. Per tuos kelis mėnesius man, kad ir keista, nė
karto nepavyko su juo žmoniškai pasišnekėti, - nors kas vakarą
guldavomės į tą patį guolį ir visą kitą laiką, išskyrus tris keturias
šviesias valandas, kurias praleisdavo ant ežero, jis būdavo čia,
šalia. Tiesiog dabar mes niekada nelikdavome vieni, nebuvo ga­
limybės ankštoje dviejųkambarių lindynėje, užgrūstoje senomis
geležinėmis lovomis kaip kokia apleista vaikų stovykla iš pigaus
trilerio; nė vienoje kertėje nebūtų atsiradę vietos, kurioje mūsų
pokalbio nebūtų išgirdęs kas nors pašalinis, be to, su nuostaba
įsitikinau visiškai nemokanti kalbėtis sujuo prie liudytojų.

23
Jana Vagner

Jų buvo per daug - visų kitų, trukdančių man, ir jie kaž­

kodėl dabar atėmė visą jo laiką, būdavo, valandomis bandau
paprasčiausiai sugauti jo žvilgsnį, bet ir tai ne visada pasiseka.
Iš dalies buvo dargi blogiau negu tos dvylika dienų, praleistų
kelyje, skirtingose mašinose, - tada bent galėdavau per trum­
pas, neramias poilsio pertraukėles prieiti prie jo ir apglėbti, ir
man būdavo nusispjaut, kad jie žiūri, nes aplinkui būdavo per­
nelyg baisu. Dabar irgi buvo baisu - tačiau šiandieninė baimė
buvo jau kitokia, tąsi ir klampi, kasdienė, ji man nebedavė to­
kios laisvės.

Man rodosi, pirmą kartą per tuos mėnesius įstengiau pasi­

kalbėti su Serioža kaip tik tą dieną, kai tapo aišku, jog maisto iki
pavasario neužteks, - atnešusi dvi konservų dėžutes ir pakelį
grikių, Nataša staiga prabilo į nieką nesikreipdama:
- Nepatikėsite, bet aš ką tik atplėšiau paskutinę dėžę su
troškiniu.
Ir nedrąsiai nusišypsojo, lyg būtų pajuokavusi, nelabai vy­
kusiai, tačiau tik pajuokavusi.
Mes visi, aišku, puolėme ten, kur buvo sukrautos mūsų
maisto atsargos, ir, užuot pietavę, sėdėjome ant grindų ir vis
iš naujo skaičiavome dėžutes ir maišelius mėgindami nustatyti
dienos normą, net, regis, nutarėme tą dieną pasitenkinti viena
troškinio dėžute, ne dviem, bet, nors ir kaip skaičiavome, mūsų
buvo vienuolika, įskaitant vaikus, kurie dabar valgė už suaugu­
siuosius, vadinasi, vėliausiai po mėnesio nebeturėsime nieko.

Pabudau vidurnaktį - kaip ir šimtą kartų iki tol. Nebuvo

nakties, kad bent karto nepabusčiau, nes neįmanoma priprasti
miegot su drabužiais, užsiklojus miegmaišiu, mažyčiame kam-

24
 LIKĘ GYVI

baryje, kuriame, be tavęs, guli dar penki žmonės, - kareivinės,

ligoninės palata, bet kas, tik ne miegamasis. Kaip visada buvo
tvanku, atmečiau duriančiu užtrauktuku pasišiaušusį mieg­
maišio kampą ir pabandžiau pasiversti ant šono - prakeiktas
geležinis lovos tinklas garsiai sugirgždėjo ir mane galutinai
prižadino. Seriožos šalia nebuvo. Valandėlę gulėjau tamsoje
klausydamasi, kaip tyliai stuksi gerai neuždarytos lauko durys
ir švilpauja šaltas oras, besiveržiantis pro plyšį; tada atsikėliau,
sugraibiau striukę, užmestą ant lovos galo, - gulintis pas krosnį
šuo sujudėjo man perlipant jį, bet neatsistojo, - ir aš, kaip visa­
da pasilenkusi, kad nesusitrenkčiau į žemą staktą, išėjau laukan.

Jis sėdėjo beveik prie pat durų, atsišliejęs į sieną, - aš vei­

kiau pajutau jį čia esant, o ne pamačiau; ištiesusi ranką palie­
čiau jam petį ir atsargiai atsitūpiau greta, ant lentų, juosiančių
trobą. Man į veidą netikėtai dvelktelėjo karčiais dūmais, ir aš
pavydžiai paklausiau:
- Iš kur gavai cigarečių?
Serioža dar kartą užsitraukė nušviesdamas savo veidą - iš­
vargusį ir sulysusį, su ratilais paakiuose, apaugusį neįprastais,
minkštais ir susiraičiusiais šeriais (jie dabar visi nustojo skustis
ir pamažu ėmė apaugti barzdomis), - tada pasisukęs į mane
tyliai ir kaltai atsakė:
- Čia arbatžolės.
Nespėjus man nusijuokti, - mes rūkėme arbatžoles aštun­
toje klasėje namie pas Lenką, neradusios cigarečių ten, kur jas
paprastai slėpdavo graži išsiblaškiusi Lenkos mama, susuku­
sios didžiulę nedailią, vis išsivyniojančią suktinę, bet po pirmo
dūmo tapo aišku, kad šito rūkyti neįmanoma, - jis man atkišo
kietą popierinį vamzdelį ir paklausė:

25
Jana Vagner

- Rūkysi?
Ir dabar šito rūkyti buvo neįmanoma: burna bemat prisipil­
dė baisingo degančių arbatžolių lapelių kartumo su dar kažko­
kiu prieskoniu, gal spaustuvės dažų; užsikosėjusi grąžinau jam
suktinę.
- Klaiku, - burbtelėjau.
- Žinau, - tarė jis, - daugiau nerūkysiu. Arbatžolių irgi liko
keli žiupsneliai, vis dėlto geriau juos išgersime.
Bet šitai pasakęs dar kartą pakėlė prie lūpų savadarbę cigaretę.
Valandėlę tupėjome tylėdami, lig ausų užkloti neįžvelgia­
mos tamsos ir tylos, kurią drumstė nebent vos girdimas bai­
giančių degti arbatžolių spragėjimas suktinėje, o aš galvojau -
štai pagaliau likomevieni, bet, užuot kalbėjusi, tarusi kažkokius
žodžius, uždavusi klausimus, tylėdama tūnojau šalia pasiren­
gusi kiurksoti čia kiek tik reikės, tol, kol šaltis parvarys mus
atgal. Staiga jis atsigręžė į mane - veikiau pajutau, negu pama­
čiau - ir dusliai pasakė:
- Mums reikia nueiti į krantą.
- Negalima, - skubiai tariau. - Juk žinai, kad negalima.

Jisatsiliepė ne tuoj - kurį laiką tylomis maigė suktinės nuorū­

ką berdamas sau po kojųjos smilkstantį, aštriai kvepiantį įdarą.
- Neturime kitos išeities, - pagaliauprabilo. - Žvejai iš mūsų
niekam tikę, be to, vien žuvimi neištempsime. Tokiai gaujai rei­
kia po kibirą per dieną - o tu juk matei, kiek mes parnešame,
nieko nebus. Jie ten visko turėjo per akis - valgio, ginklų, šiltų
daiktų, įsivaizduoji?
- Na, juk ne vien žuvimi... - neryžtingai ištariau. - Juk gali­
me medžioti, argi ne? Turime šautuvų, šovinių pilna, jūs gi net
nebandėte?

26
 LIKĘ GYVI

- Dabar žiema, Ania, - kantriai aiškino jis. - Aš moku me­

džioti antis - bet dabar ančių nėra, iki balandžio nebus jokių
paukščių. Mes nė velnio nemokame, brangioji, ir kvaila tikėtis,
kad nušautume nors kiškį, ypač be šuns, be tikro medžioklinio
šuns - šitas bjaurybė kiemsargis nesiskaito. Galime kaži kiek
valandų maldinėti po mišką, šalti, eikvoti jėgas ir išvis nieko
nerasti - suprask, čia ne knyga vaikams apie Pėdsekį, čia tikras
miškas, jį reikia pažinti, o aš kaip gyvas nesu jame buvęs žiemą.
Mums reikėtų pėstiems nueiti toli, kokius dešimt kilometrų -
tėvas nepajėgs, o šitie idiotai nieko nesupranta, matytum juos
miške - trepsi, traškina šakas, aš jiems daviau šautuvus, tai jie
ėmė pleškint į kankorėžius, kad juos kur, lyg būtų koks korpo­
racinis vakarėlis gamtoje, lyg kas žingsnį būtų pardavinėjami
šoviniai, jie, matyt, iš tikrųjų tiki, kad mes čia iki pavasario, kad
paskui turėsime kur grįžti.
Jis užsimojęs su pasibjaurėjimu nusviedė nuorūką toli į
sniegą.
- Mes dar nebadaujame, - beviltiškai tariau, jau ne ginčy­
damasi sujuo, o tik tam, kad jis pagaliau gautų progą šitai pasa­
kyti garsiai - apie ką galvojo visą šį laiką, gal net iš pat pradžių,
stebėdamas, kaip tirpsta mūsų maisto atsargos, laukdamas, kol
ir mes, supratę, jog iki pavasario neištempsime, galų gale sutik­
sime surengti šitą baisų žygį į krantą, kurio mes taip bijojome,
taip kratėmės. Ir tada jis atsisuko, skaudžiai suspaudė man petį
ir prakalbo piktai, karštai:
- Tuoj pradėsime. Labai greit pradėsime badauti. Tu neži­
nai, kas tai yra, niekas iš mūsų nežino, mes nemokame badau­
ti. Teks sumažinti porcijas, perpus, dar daugiau, bet po poros
savaičių vis tiek liks tik žuvis, jos irgi stigs, visiems neužteks,
reikės atrinkti - kas ją valgys. Vaikai? Ar tie, kurie turės tikrinti

27
Jana Vagner

tuos velnio tinklus, - o tai trys keturi kilometrai kasdien per

šaltį, dar kapoti ledą, paskui katras nors tinklas prišals arba su­
plyš, arba jį nutemps kokios sumautos ūdros, arba kelias die­
nas iš eilės išvis nieko nesugausime - ir viskas, supranti, vis­
kas. Net jeigu suvalgytume tą tavo žioplą šunį - tas pats galas.
Mums pradės klibėti dantys, Ania, ir visą laiką ims miegas. Ir
kai pagaliau atskris pirmosios antys, niekas iš mūsų jau netu­
rės jėgų laigyti paskui jas po mišką. Mums būtina ištempti iki
ančių - todėl privalome eiti į aną krantą, jų buvo daugiau kaip
trisdešimt žmonių, maisto ten turbūt liko kalnai, mums nieko
daugiau nelieka - nebent šaudyti varnas.
Serioža nutilo sunkiai alsuodamas ir taip pat skaudžiai
gniauždamas man petį, o aš žiūrėjau į jį bandydama atspėti
tamsoje neįžiūrimą jo išraišką ir tik pasakiau:
- Vienas negali šito nuspręsti.
Tada jis mane paleido.
- Privalau, - tarė kažkur sau po kojų. - Aš pavargau amži­
nai visus įkalbinėti. Žiūrėti, kad visos atsargos nebūtų surytos
per vieną dieną. Kad nešaudytų į kiekvieną krepštelėjimą krū­
muose ir per savaitę neišnaudotų visų šovinių. Pavargau stebė­
ti ežerą ir juos įtikinėti, kad negalima visiems tuo pačiu metu
gultis, kad kuris nors visada turi likti troboje su moterimis, mat
jie įsitikinę, jog niekas neateis, daugiau nėra kam ateiti - o tai
netiesa. Man atsibodo laukti, kol jūs visi įjungsite smegenis,
todėl daugiau nieko neklausysiu. Net jeigu jie visi prieštaraus,
jeigu niekas nepritars, nueisiu vienas. Rytoj pat. Tik reikia gerai
apsimuturiuoti veidą ir nežiūrėti. Ten jau seniai viskas iššalo ir
tikriausiai nebepavojinga, o jie... jie tikriausiai panašūs į mie­
gančius žmones, dar kurį laiką bus panašūs - iki pavasario ti­
krai. Mums būtina šitai padaryti iki pavasario - kol dar galima

28
 LIKĘ GYVI

ten įeiti į namus, nes, kai tik atšils, juos reikės sudeginti - su
viskuo, su maistu ir visu kitu šlamštu.
- Dar turime laiko.
Patamsyje ištiesiau ranką ir paliečiau jo skruostą - sausą ir
karštą, lyg aplinkui nebūtų nei šalčio, nei vėjo.
- Pažadėk man, kad neisi ten vienas. Gal kas nors pasikeis.
Mes sumažinsime porcijas, valgysime kartą per dieną, su liku­
čiais gal pavyks ištempti daugiau negu dvi savaites. Galbūt pa­
bus tos velnio žuvys. Arba jums pasitaikys briedis. Galų gale
imkime šaudyti varnas. Mums negalima į krantą. Užteks tik už­
eiti į vidų, vieną kartą įkvėpti, prie ko nors prisiliesti... Nežinau,
kaip tai veikia, bet manau, jog šito daryti negalima, bent jau tol,
kol nepasidarys visai riesta.
Jis tylėjo neatsisukdamas į mane, aš jo neįtikinau, pama­
niau, nes pati netikiu tuo, ką kalbu, reikia pasakyti dar ką nors,
kad jis sutiktų palaukti, nes dabar sujuo niekas neis - niekas iš
miegančiųjų mums už nugaros mažoje ankštoje trobelėje ne­
sutiks eiti ten, rausti sušalusių daiktų nusukus akis, stengiantis
nežiūrėti į tuos, kurie ten guli, - nė už ką nesutiks tol, kol iš
tikrųjų nepradėsime badauti.
- Klausyk, palaukime, - tariau. - Neilgai, kelias savaites,
būk geras, palaukime. Ir tada, net jeigu visi jie bus prieš, aš ei­
siu su tavimi.

* * *

Iki jų buvo visai netoli - kokie du kilometrai ledu, šviesiuo­

ju paros metu pilkšvo dangaus fone iš mūsų salos buvo maty­
ti jaukus, tvarkingas debesis dūmų, virstančių iš kaminų virš
dviejų didžiulių rąstinių namų, švarių ir naujų, visai nepanašių

29
Jana Vagner

į mūsų klaikią gyvenamojo būsto parodiją. Ten, tose trobose,

buvo tikros lovos, indai, patalynė; jie net turėjo pirtį, - erdvią,
atskirai stovinčią, kvepiančią šviežiu nedažytu medžiu, - ir
tiems, kurie patogiai, beveik nevaržomai įsikūrė tame krante,
nereikėjo paeiliui praustis iš blausaus emaliuoto dubens prie
pravirų krosnies durelių, stengiantis švaria basa koja neatsistoti
ant pajuodusių, neatplaunamų grindų lentų. Elektros, aišku, ir
ten nebuvo, bet jie turėjo užtektinai miegamųjų, garantuojan­
čių jiems šiokį tokį, kad ir menkiausią atskirumą, atsiribojimą
nuo kitų; ir dar stalus, įvairaus aukštumo, išskirstytus po visus
kambarius, bet jų užteko, kad visi galėtų valgyti tuo pačiu metu,
susėdę kaip žmonės.

Jie buvo pasiryžę leisti mums pasilikti su jais - ir nebuvo

dienos, kad mes, nesėkmingai bandydami įsikurti mažoje, nu-
smurgusioje salelėje, nesusimąstytume, ar teisingai padarėme
atsisakydami.
Nepasakysi, kad mes dažnai su jais matydavomės - nebent
Serioža per savo žūklės ekspedicijas susitikdavo su keletu vyrų
iš kranto, visada su tais pačiais, kaip ir jis kasdien praleidžian­
čiais ant ežero tris keturias šviesias valandas. Jie parodė jam,
kaip nustatyti srovės kryptį ir ja pasinaudoti, kad lėta, sunki
ledinio vandens tėkmė išskleistų ilgą nepaslankų tinklą, ir kaip
paskui jį pritvirtinti, kad jis neprišaltų ir nenutrūktų. Matyda­
mi jo nesėkmes, jie kelis kartus - aišku, ne be kandžių pašai­
pų - įteikė jam porą sunkių didelių žuvų, išvoliotų sniege, pri­
menančiame rupią druską („kad tavo bobos nesijuoktų“), bet
paskui paaiškėjo, jog jis neįsiminė jų vardų, vyrai kaip vyrai,
nerūpėjo susipažinti, klausinėti, šnekučiuotis.

30
 LIKĘ GYVI

Iš tikrųjų mes taip nė vieno jų gerai ir nepažinome, nors

visą mėnesį pragyvenome visai šalia, beveik prie šono. Jų buvo
trisdešimt keturi žmonės, dar tikriausiai spėjo gimti kūdikis,
dėl kurio tada, gruodį, daktaras pasiliko su jais, taigi prieš galą
jų jau buvo trisdešimt penki - vyrai, moterys ir vaikai, atva­
žiavę iš tos pačios gyvenvietės, išsistačiusios aplink karinę pa­
sienio komendantūrą, paskutinės stambios gyvenamos vietovės
šiame krašte; mes turbūt peršokome ją tą paskutinę mūsų bėgi­
mo dieną, ir ji mums pasirodė tokia pat tuščia ir apleista kaip ir
daugelis kitų, didelių ir mažų, beveidžių, likusių be gyventojų,
mes net nespėjome įsiminti jos pavadinimo. Jie visi laikėsi iš­
vien, kartu, ir būtinybė gyventi ankštai, visų kitų akivaizdoje,
jų, regis, nė kiek nekankino - jie tiesiog susitaikė su ta būti­
nybe, akimirksniu priprato, kažkokiu nesuvokiamu būdu per
minutę grįžo prie ramios ir praktiškos kaimo buities, kurioje
nėra ir negali būti elektros, karšto vandens, mobiliojo ryšio ir
gastronomų; ir net jeigu jiems vietoj dviejų erdvių ir šviesių
namų būtų atitekusi mūsų tamsi lūšna, jie tikriausiai vis tiek
būtų įsigudrinę kaip nors joje įsikurti ir įsigyventi negaišdami
laiko apgailestavimams ir skundams.

Manau, mes nepasilikome su jais ne tik dėl Seriožos su­

mušto veido ar dėl jų atšiauraus atsargumo tą naktį, kai vorele
išlindome iš miško su kaukėmis, kurias jie iš anksto privertė
mus užsirišti. Ir ne todėl, kad tvarka, kurios jie nuolankiai ir
gal net džiugiai laikėsi, mums pasirodė tokia nejauki ir atlapa,
tokia nelaisva, - pirmoji savaitė trobelėje vidury ežero su jos
siaurais kambarėliais atėmė iš mūsų visas iliuzijas šiuo atžvil­
giu. Mes daugiau niekada apie tai neužsiminėme - nė karto
po to naktinio pokalbio atvykimo dieną, kai dar buvo galima

31
Jana Vagner

rinktis - išeiti ar pasilikti. Nors ir tą sykį Serioža pasakė tik

tiek: „Jie kitokie ir jų daugiau“, - ir to pakako, kad mes vienin­
gai sutiktume, jog mums bus geriau atskirai nuo jų, nes mes
visi - net ir tėtė, pastaruosius dešimt metų gyvenęs kaime, net
Lionia - kažkodėl beregint supratome, jog šitie žmonės nieka­
da nebūtų iki galo mūsų priėmę. Ir todėl, kasdien akimis ieš­
kodami dūmų, kylančių iš jų kaminų, o naktimis stengdamiesi
įžiūrėti žiburius jų languose, žibančius tarp tankiai tame krante
augančių medžių, per visą gruodį nė vienas taip ir neperėjome
ežero, bene vieninteliu ryšininku taip ir liko daktaras.

Nežinau, ar jie priėmė daktarą, - galbūt jis vis tiek nebū­

tų pajutęs jų nedraugiškumo, net jei šis ir būtų atsiradęs. Jis
dažnokai pas mus ateidavo - ne todėl, kad jam ten būtų buvę
nesmagu, ir jau tikrai jo dažnų apsilankymų negalėjai aiškinti
rūpesčiu dėl skylutės Lionios pilve - per tris savaitesji spėjo už­
sitraukti ir beveik neskaudėjo, liko tik negražus kreivas randas,
tamsiai rudas, taip ir nenubalęs.
Daktaras vis tiek ateidavo - kartą per kelias dienas kitame
plokščio ir balto lyg porceliano lėkštė ežero paviršiaus krašte
pasirodydavo kresna jo figūra, iš toli panaši į skubiai trepenantį
juodą paukštį („Mergos, kaiskit arbatinį, ateina jūsų karališka­
sis pingvinas“, - meiliai sakydavo Lionia), mes visada džiaug­
davomės jo atėjimu, nors jis iš tikrųjų nieko neturėdavo mums
papasakoti - naujienos iš kranto, kaip ir mūsiškės, įvairove ne­
pasižymėjo: šalta, kol kas nebadaujame, žuvų pagauname, bet
nedaug, visi sveiki, kol kas ramu.

Kartkartėm Kalina, net iš tolo globojanti Irą su berniuku,

per daktarą atsiųsdavo pieno - krante tikrai buvo ožka, tikrų

32
 LIKĘ GYVI

tikriausia ožka, matyt, nusipelniusi vietos vilkstinėje, paknops­

tomis kaip ir mes pabėgusioje iš savo mirštančios gyvenvietės
spėjus sugriebti tik būtiniausius daiktus. Pieno būdavo nedaug,
norint gauti naują porciją, pirmiausia reikėdavo grąžinti įlenk­
tą plastikinį butelį, kuriame jis keliaudavo iš jų kranto į mūsų.
Vaikai kaipmat priprato prie aštroko jo skonio ir kvapo ir ger­
davo godžiai, be kaprizų.
Mainais neturėjome ko pasiųsti - atliekamo maisto ne­
buvo, žuvų laimikis būdavo juokingas, o iš menkų drabužių
atsargų, kurias atsivežėme, kūningajai Kalinai niekas nebūtų
tikę. Galų gale Marina pasiuntė jai vieną savo dailiųjų auk­
so apyrankių - ir, nepaisant Lionios pašaipų: „Reikia jai tavo
žaisliukų, Marinka, miške, kad taip gerus batus ar kailinius, ar
dvi dėžes troškintos mėsos...“ - dovana atgal negrįžo, vadina­
si, buvo priimta.
Du kartus buvo užsukęs Semionyčius - turbūt pats pasisky-
ręs, bet vis vien autoritetingas jų mažytės kolonijos vadovas.
Atėjo vienas ir abu kartus išbuvo visai neilgai; jo apsilankymai
nebuvo panašūs į draugiškus šnekučio daktaro vizitus - sun­
kiai atsisėdęs ant vienos lovų, jis paėmė atneštą puodelį arbatos
(tada dar turėjome arbatžolių), kurį laiką tylėdamas, susikau­
pęs siurbčiojo dairydamasis po mūsų skurdų, šleivą būvį, pas­
kui uždavė kažkokius nieko nereiškiančius klausimus, pavyz­
džiui: „Krosnis ar nerūksta?“ arba: „Kaip su lovomis - užteko,
normaliai?“ Ir tai, kaip mes nesmagiai stovėjome aplink jį, sė­
dintį, kaip nenatūraliai ir skubiai atsakinėjome ir su kokiu pa­
lengvėjimu pagaliau išlydėjome, man priminė mėnesinius buto
šeimininko apsilankymus pas beteisius nuomininkus - tarsi tik
nuo šito neaukšto, kresno žmogaus suvargusiu veidu geros va­
lios būtų priklausę, ar mes čia gyvensime.

33
Jana Vagner

Likus maždaug savaitei iki Naujųjų metų, pakrantę paga­

liau pasiekė antroji, atsilikusioji grupė, kurios jie taip nekantriai
laukė ir kuri turėjo atvykti dar lapkričio pabaigoje. Kas ją užlai­
kė, mes taip ir nesužinojome, nors iškart pastebėjomeją atvažia­
vus, nes iš ano kranto buvo pasiųstas žmogus parsivesti daktaro,
tą dieną besisvečiuojančio pas mus, - jis pabeldė į duris ir įėjo
pasilenkęs, nevikriai nusitraukdamas nuo galvos kailinę kepu­
rę, ir man pasirodė, jog matau jį pirmą sykį gyvenime, nors, be
abejo, per naktį ir keletą ryto valandų, kurias praleidome anoje
ežero pusėje, visų veidų negalėjai įsiminti.
Toliau nuo slenksčio nepažįstamasis nėjo; jis tik skubiai
linktelėjo pasisveikindamas, tada žvilgsniu susirado daktarą ir
pusbalsiu, bet įsakmiai tarė:
- Pal Sergejičiau, Pal Sergejičiau, atvažiavo.
Ir liko stovėti ten pat pas duris, maigydamas kepurę, nieko
daugiau neaiškindamas, lyg šitoje trumpoje frazėje buvo viskas,
ką daktarui reikėjo žinoti.
- Kas atvažiavo? - paklausė Nataša, bet atėjusysis net ne­
grįžtelėjo jos pusėn.
Jis toliau atkakliai, primygtinai žiūrėjo į daktarą, sėdintį čia
pat, ant lovos krašto, su pusės litro skardiniu puodeliu rankose.
Daktaras mane visada stebino tuo, kiek arbatos pajėgdavo iš­
gerti vienu atsisėdimu: baigęs pirmą porciją droviai prašydavo
šliūkštelėti „dar virinto vandens, ant to paties užplikalo, bus ge­
rai“ ir šį ritualą galėdavo kartoti be galo, kol skystimas puode­
lyje visai netekdavo spalvos. Ir nors dabar jo rankose buvo pati
pirmoji, geriausia arbatos porcija - jis staigiai, išlaistydamas,
pastatė puodelį ant stalo ir pakilo.

34
 LIKĘ GYVI

- Oką Ivanas Semionyčius? - jau vilkdamasis savo beformę

striukę griežtai paklausė stovintį prie durų nepažįstamąjį. Tas
gūžtelėjo.
- Pradėjo iškrauti daiktus, - tiektepasakė. - Gal paskubėtum?
- Einu jau, einu, - tarė daktaras ir pasuko prie durų.
Buvo visiškai akivaizdu, jog jis per vieną minutę pamiršo ir
savo išsvajotąjį puodelį, ir mus, tiktai Marinai išgąstingai sušu­
kus jam į nugarą: „Kas atvažiavo? Kas atsitiko?“ - jis grįžtelėjo
ir savo įprastai minkštu, atsiprašomu balsu tarė:
- Kaip tik norėjau jums papasakoti. Prieš dvi dienas jie su
mumis susisiekė - jų dvylika, kelyje turėjo nemalonumų, kaž­
kas, atrodo, sužeistas. Laukėme jų vakar, bet neatvažiavo. - Ir,
užkirsdamas kelią tolesniems klausimams, nes Marina jau žio­
josi, kilstelėjo ranką. - Po poros dienų užeisiu, smulkiau papa­
sakosiu, nesijaudinkite, viskas gerai, ten savi.
Po šių žodžių daktaras išėjo paskui savo mažakalbį ben­
drakeleivį daugiau negrįžtelėjęs, palikęs mus spėlioti, kas tie
paslaptingi šiandien atvažiavę „savi“, - paskui kažkas iki smul­
kmenų prisiminė visą tą įvykių kupiną dieną, per kurią spė­
jome, užsimerkę iš siaubo, perlėkti baisų žuvusįjį Medvežje-
gorską, tuščioje užsnigtoje trasoje vos nepraradome tėtės ir jau
vidury nakties, nuilsę ir persigandę, prisikapstėme iki ežero.
Čia nesitikėjome nieko rasti, tačiau susidūrėme su būriu
pakrantę užėmusių žmonių, kurie galėjo mums padaryti ką
tik panorėję: priversti likti su jais ir paklusti jų taisyklėms arba
atimti menkas maisto, drabužių, kuro atsargas ir mus išvaryti
arba be niekur nieko sušaudyti - bet jie mus praleido ir tapo
kaimynais, kuriais atsitverėme nuo pavojingo ir jau nenuspėja­
mo išorinio pasaulio.

35
Jana Vagner

Visai galimas daiktas, jie mus ir įsileido todėl, kad laukė

atvykstant tų nežinomų dvylikos žmonių, likusių ten, iš kur
jie patys pabėgo kuo greičiau; tikriausiai tiems dvylikai buvo
pavesta paimti kažką svarbaus, be ko net jų, regis, prie visko
prisitaikiusi bendruomenė - prie šitos atšiaurios žiemos, prie
žuvų šykštinčio ežero, prie tuščio sušalusio miško - nesitikėjo
išgyventi iki pavasario.
Mes prisiminėme, ką jie mums pasakojo tą naktį, kai mes,
dar nenusitraukę kaukių, lūkuriavome ankštame kambaryje su
blausiai besikūrenančia krosnimi, - ir liovėmės nerimauti: ši
antroji grupė, prapuolusi kone mėnesį, nepalaikiusi ryšio, nes
net galingiausios pasieniečių radijo stotelės nesiekė čia, šios
glūdumos, kurią ir mes, ir žmonės ežero krante pasirinkome
savo priebėga, tikrai susidėjo iš „savų“, o dabar, šiame apversta­
me pasaulyje, kuriame visi atsidūrėme, žmonės iš tikrųjų buvo
griežtai skirstomi į savus ir svetimus, ir bet kokia klaida galėjo
kainuoti pernelyg brangiai.

Tą vakarą, gulėdama šalia Seriožos griausmingai knarkiant

Lioniai tvankiame, kaip visada nežmoniškai prikūrentame
kambaryje, - jie amžinai aiškindavo, kad prieš miegą būtina
prigrūsti šitą pusdvėsę, suodžiais užakusią krosnį pilną, nes
„vaikams bus šalta“, ir dėl šito būtų buvę neįmanoma, negražu
ginčytis, kaip neįmanoma visą naktį išgulėti nekrustelint, vietoj
oro ryjant dulkiną šilumą ir vienuolikos kūnų kvapus, - aš gal­
vojau apie tai, kaip krante dabar niekas nemiega, visi tikriausiai
susirinko visokiausiais stalais užstatytoje svetainėje ir klausosi
savo grįžusių kaimynų pasakojimų - maža vieninga bendruo­
menė, kurioje visų šitų formalumų, taip smarkiai apsunkinan­
čių mums gyvenimą, paprasčiausiai nėra, niekas neprivalo kito

36
 LIKĘ GYVI

mylėti ar nemylėti, priglobti ar atstumti, nes kiekvieno priklau­

symas šiai bendruomenei neginčijamas, - ir pirmą kartą paju­
tau tarsi apgailestavimą, kad mes ne tenai.

Nei kitą dieną, nei po dviejų dienų daktaras neatėjo, mes

supratome ir nepykome: lengvai įsivaizdavome visus tuos nau­
jus rūpesčius atvykus pavėlavusiai grupei, kuri atsivežė sužeistą
žmogų ir dar kažką - kas pateisino vėlavimą. Ir nors mums,
aišku, labai rūpėjo sužinoti, ką gi jie atsivežė, dėl ko užgaišo, ką
matė, kas dar vyksta ten, didžiojoje žemėje, praėjus mėnesiui
nuo to laiko, kai mes visi ją palikome, kas ten pasiliko ir ar aps­
kritai kas nors liko, - bet ir tada niekas iš mūsų nėjo į jų kran­
tą. Sunku pasakyti kodėl - bet mes laukėme, kol jie patys mus
prisimins, nenorėjome primesti jiems nei savo draugijos, nei
smalsumo; tačiau kaimynai, regis, tomis dienomis buvo perne­
lyg užsiėmę, ir net ant ežero, kur Serioža su Mišką kasdien ėjo
tikrinti tinklų, jie nesutiko nė vieno iš savo nuolatinių pašaipių
globotojų.

Gruodžio trisdešimtąją Serioža sugavo lydeką. Ji buvo di­

delė, beveik metrinė, smailia pleišto formos galva, kraupokais
riestais žiomenimis ir piktomis, tuščiomis juodomis akutėmis,
pakliuvo į mūsų nemokšiškai pastatytus tinklus atsitiktinai, vos
nesulaužiusi silpnos medinės konstrukcijos, laikančios juos po
vandeniu.
Tai buvo tokia netikėta, tokia pašėlusi sėkmė, kad jie su
Mišką net nepasiliko vėl statyti tinklų, o iš karto leidosi namo;
Mišką iškilmingai įnešė nuleipusią žuvį į vidų, paskui mes
džiugiai bruzdėjome ieškodamos jodo įpjovimams patepti, ojie
abu - išsikruvinę, laimingi - atlaidžiai pasakojo, kad ištraukus

37
Jana Vagner

tinklus lydeka tebebuvo gyva ir įnirtingai grūmėsi lyg norėda­

ma išsivaduoti ir šokti atgal, į tamsų ledinį vandenį; norėdamas
ją sulaikyti, Serioža turėjo smeigti jai į storą pakaušį medžio­
kliniu peiliu, bet, kol abu su Mišką stengėsi prispausti prie ledo
slidžią besiraitančią žuvį, ji spėjo savo aštriais į vidų lenktais
dantimis iki kraujo subraižyti abiem rankas.
Jau vėliau, kiek atslūgus džiaugsmingam jauduliui, Serioža
pasakė, kad tinklu sugauti lydeką, ypač žiemą, ypač tokią dide­
lę, - negirdėta retenybė, apie kurią neverta svajoti. Kažkokia
nenormali, beveik antgamtinė jėga privertė ją pakilti iki ledo ir
bandyt papietauti sauja įkliuvusių į tinklus smulkių sidabriškų
žuveliokų, kurie dažniausiai ir būdavo visas mūsų dienos laimi­
kis, - juk dabar pačios gamtos jai buvo skirta vangiai, snūdu­
riuojant plūduriuoti gelmėje.
Tačiau kad ir ką šnekėjo Serioža su tėte, ši mėsinga žuvis,
tįsanti kone per visą stalą, buvo ženklas, neginčijamas - pir­
mas - įrodymas, jog šaltas ledo sukaustytas ežeras mums ne
priešas, pakanka tik parinkti raktą, iššifruoti taisykles, pagal ku­
rias jis sutiks dalytis su mumis gyvybe, ir galėsime nebijoti bado.

Šios dvi dienos - pirmoji, kai Serioža su Mišką sugavo ly­

deką, ir kita, Naujųjų metų išvakarės, ko gero, buvo laimingiau­
sios iš visų, kurias praleidome saloje, ir aš džiaugiuosi, kad tada
mes šito dar nežinojome, nes iš tikrųjų jos nebuvo kuo nors
ypatingos: mums buvo taip pat nejauku ir ankšta būryje, taip
pat nepatogu, taip pat skaudu nuo prisiminimų, kiekvienam
savų, tačiau šie du įvykiai, kažkaip keistai susidėjus aplinky­
bėms, beveik sutapę, - lydeka ir čia tokia nederama, bet nuo
to dar reikalingesnė šventė, - visus be išimties netikėtai užliejo
kažkokiu bemaž nerūpestingu džiaugsmu.

38
 LIKĘ GYVI

Įkvėpti Seriožos netikėtai sėkmingos žūklės, Lionia su An­

drejumi kartu su juo išėjo iš naujo statyti tinklų; tėtė ėmėsi
neskubiai, pasiskonėdamas doroti žuvį, ir netgi atidavė šuniui
visus vidurius, numetė tiesiai ant sniego, ir iš jų akimirksniu
neliko nė žymės, nė lašo, lygjų išvis nebuvo, - dosnumas, kuris
po dviejų trijų savaičių visiems būtų pasirodęs neprotingas.
Iš didžiulės galvos, pelekų ir uodegos išėjo pilnas puodas
drumstos, riebios, be galo gardžios žuvienės, ją virė irgi tėtė, o
mums visiems tebuvo suteikta garbė nuskusti kelias suvytusias,
apšalusias bulves. Pačioje pabaigoje tėtė į verdantį, dieviškai
kvepiantį viralą iškilmingai supylė beveik pusę stiklinės spirito.
- Dėl aromato, - šypsodamas paaiškino, paskui ilgai užsi­
merkęs ragavo ir bėrė druskos bambėdamas: - Kad taip petra­
žolių, a? Svogūnėlio!
Bet rezultatu aiškiai liko patenkintas.

Išskrosta ir be galvos lydeka tapo pagrindiniu - ir vienin­

teliu - naujamečiu patiekalu, jį mes palikome kitai dienai. Ne­
paisydami šalčio nutarėme ją kepti lauke - mūsų nušiurusio
namelio vidus atrodė pernelyg varganas šventinei vakarienei;
turėjome užkurti du laužus: vieną didelį, kad nesušaltume, an­
trą mažesnį, skirtą lydekai, kuri net palengvėjusi buvo per sun­
ki mūsų silpnoms kiniškoms grotelėms, todėl prieš kepdami ją
supjaustėme vienodomis riekėmis. Trindama druska ir pipirais
perlamutrinį minkštimą, Marina apgailestavo:
- Ir kodėl nepasiėmiau žuvies prieskonių, nei čiobrelių, nei
rozmarinų, net prisimenu, kur jie namuose stovi, kaip galėjau
nepaimti, tai kvaiša!
Ir nuo šito jos rypavimo, nuo visų kitų smagių rūpesčių
kuriant laužus, nuo skubraus lakstymo iš lauko į trobą ir atgal

39
Jana Vagner

šūkaujant: „Uždarykite duris, šilumą išleisite!“ - kurį laiką net

ėmė atrodyti, jog visa tai - ir tamsa už lango, ir miškas, ir ne­
jauki troba - viso labo tėra įprasta, pakrika, prastai suplanuota
išvyka į kieno nors vasarnamį, laikinas linksmas nepatogumas,
kuris baigsis rytoj, kai tik išsigaruos alkoholis ir vėl bus galima
sėsti prie vairo.
Kol pirmoje, mažesnėje laužavietėje susidarė pakankamai
vėjuje plyksinčių žarijų ir pagaliau atėjo eilė lydekai, jau seniai
buvo sutemę ir virš mūsų, iškart pasidaręs juodas ir permato­
mas, atsivėrė dangus, šviesiuojumetu kybantis lygžemos pilkos
lubos. Mes stovėjome aplink didįjį laužą, spjaudantį aukštyn
besisukančių žiežirbų stulpą, nejausdami šalčio ir traukdami
nuostabų, svaiginantį ant grotelių čirškančios žuvies aromatą.
Tėtė apdairiai tarė:
- Na ką, po mažą? Išlydėsime senuosius metus.
Ir iš gilios kišenės ištraukė butelį spirito.
Po neišvengiamo sąmyšio ieškant tinkamų indų, ginčų,
kaip gerti ugninį skystį: atmieštą ar gryną, po to, kai Mišką du­
kart subėgiojo į vidų - iš pradžių vandens, paskui trūkstamų
puodelių, staiga susigriebėme stovintys tylomis, gniauždami
delnuose skirtingus puodelius ir stiklines ir negalėdami pakelti
į kits kitą akių.
- Žinot, už ką geriam? - pagaliau prabilo Lionia. - Geriam
už... žodžiu, nesusidaužę, gerai?
- Aš nenoriu - nesusidaužusi, - tyliai, piktai metė Nataša. -
Aš negersiu - nesusidaužusi. Aišku? Negersiu.
- Nataška... - tarė Andrejus ir paėmė jai už rankos, ji iš­
traukė.
- Mes tiesiog neįstengėme ten patekti. Toji velnio trasa ir
tas siaubingas tiltas. Bet tai nieko nereiškia!

40
 LIKĘ GYVI

Aš į ją nežiūrėjau, niekas įją nežiūrėjo, kad nereikėtų matyti

jos veido.
- Aš kalbėjau su tėčiu prieš pat išvažiuojant, jis sakė - pas
juos viskas ramu, jis man žadėjo, kad jie daugiau niekur neva­
žiuos, jie nuošaly, - jau kūkčiojo ji. - Nuošaly, ne kokiam Pite­
ryje, ten priemiesčiai, jie tikrai galėjo...
- O žuvis! - staiga užriko tėtė taip, kad visi krūptelėjome. -
Tuoj žuvį sudeginsimi Mišką, pašviesk man, Serioža, kaip mes
pamiršome?
Beregint vėl tapo triukšminga ir bruzdu, tad per visą klegesį
ir tėtės pasipiktinusius šūksnius gailus Natašos: „Tiesiog dingo
ryšys - ir viskas, aš net ne... net...“ - užspringo ir nutilo, ištirpo
kituose garsuose, o kai truputį apsvilusi žuvis buvo išdėliota į
lėkštes, jau galėjai apsimesti, jog to trumpo pikto protrūkio iš­
vis nebuvo.
Paskui mes, sustoję aplink laužą, valgėme žuvį - rankomis,
kartu su kieta plutele, apsidegindami ir traukdami pro dantis
šaltą orą, ir gurkšnodami kartų spiritą be jokių tostų, nes, kol
karšta septyniasdešimties laipsnių banga nepakilo ir mūsų nors
kiek neapsvaigino, daugiau kalbėti nebuvo galima. Žinoma, ši
banga labai greitai pakilo ir apsvaigino, ir mes vėl sušnekome -
apie nieką ir apie viską iš karto, negalėdami sustoti, lyg būtų
prakiurusi kokia neregima užtvanka, siena, trukdžiusi mums
vienamkitą girdėti visą šį begalinį šaltą, niūrų mėnesį, sklidiną
nusivylimų ir žlugusių vilčių, - liepsnojantis laužas vis spjaudė
į juodą dangų kibirkštis, tad pavienių žodžių nebuvo girdėti, tik
jaukus, draugiškas balsų gaudesys.
Mes šypsojomės susidauždami dusliai skimbčiojančiais
puodeliais, siūlėme kvailus linksmus tostus, ir štai jau Serio­
ža su Andrejumi, ramstydami kits kitą, klaikiai užkaukė: „Prie

41
Jana Vagner

ceeerkvės stovėėėjo karieeeta“, - šalimais Nataša tuščiomis gir­

tomis akimis koketiškai baksnojo pirštu Lioniai į krūtinę ir ne
klausė, o tvirtino: „Pašokime. Einamšokti“, - ojis šypsojosi vis
atsitverdamas Marina, laikydamas ją suglebusią, paskui kaž­
kuris paklausė: „Okiek valandų?“ - ir paaiškėjo, kad mes pra­
žiopsojome vidurnaktį, nepastebėjome, bet niekas nenusimi­
nė. „Prapisom Naujuosius“, - pasakė Lionia pliaukštelėdamas
sau per šlaunį, o mes dar kvatojomės susidauždami ir gėrėme,
Mišką klupinėdamas jau netvirtai pasuko į vidų, kai staiga tėtė
tarė: „Okokio velnio mes vieni švenčiam? Kažkaip negerai“, - ir
mes, iškart prisiminę daktarą, Semionyčių, apkūniąją Kaliną ir
jos mažutį, į vėžlį panašų vyrą, sukrutome ruoštis.
- Eisiu, gal dar spirito paimsiu, - paskelbė Lionia. - Negra­
žu tuščiomis rankomis. Kartu ir kritusį karį paguldysiu.
Stvėręs Mariną ant rankų nunešė į trobą.
- Lionka, velnie, tau negalima sunkiai kilnoti! - juokdama­
sis sušuko jam tėtė, o Ira stebėtinai blaiviu balsu pasakė:
- Aš neisiu. Liksiu čia su šitais girtuokliais, kas nors juk turi
vaikus saugoti. Eime, Antoška. Daša, einam.
Ir ji nusivedė žiovaujančius mažylius.
O mes likome lauke, Serioža suspaudė mane glėbyje ir karš­
tai, girtai sušnibždėjo: „Matai, viskas gerai, viskas bus gerai“, -
mes netgi su juo truputį pasiūbavome apsikabinę, lyg bijodami
sustoti, sulaikyti šito netvaraus, trapaus džiaugsmo srautą, pas­
kui atsidarė durys ir į lauką išvirto atsilapojęs Lionia, mojuoda­
mas buteliu, ir mes leidomės į tamsą, į ežerą, palikę už nugaros
blėstantį laužą.

Mus beregint užgriuvo tyla, nespėjome nė kelių žingsnių

žengti. „Griausmas, o kur eit, nė velnio nematau“, - kažkodėl

42
 LIKĘ GYVI

pašnibždom tarė Lionia ir prunkštelėjo. Sverdėdami ir kiken­

dami kaip pagėrę mokiniai, mes kurį laiką ėjome iš akies, visiš­
koje tamsoje, paskui Lionia paslydęs nusikeikė jau visai necen-
zūriškai, tada Serioža ištraukė iš kišenės pailgą žibintuvėlį, šis
šovė mums po kojų melsvą šaltą spindulį. „Butelio nesudaužyk,
mokykis, buržujau: tikras medžiotojas visada turi nešiotis peilį
ir žibintuvėlį“, - bet Lionia taip pat linksmai suprunkštė: „Me­
džiotojas, blia, pid... pėdsekys...“ - ir jie valandėlę net triukš­
mingai stumdėsi bėgdami ir šūkaudami, bet paskui vis dėlto
nutilo ir nusiramino, toliau žengėme jau lėčiau, vis pakeldami
galvas ir žiūrėdami į viršų, į nusėtą žvaigždėmis nebylų dangų,
sklidini dėkingumo už tai, kad esame gyvi, girti ir ne vieniši,
nešame pradėtą butelį spirito į kitą ežero krantą, tokiems pat
kaip mes gyviems, šiltiems žmonėms.
Ropšdamiesi į krantą kelis kartus griuvome į purų, dy­
giomis juodomis piktžolėmis pasišiaušusį sniegą - padėjome
vienas kitam atsikelti, purtydamiesi sniegą patikrinome, ar
sveikas butelis, pasirodo, sveikas, ir ta džiugia proga dar truk­
telėjome po gurkšnelį, paskui Andrejus pasiūlė: „Imkim ir pa-
tikrinkim mašinėles?“ - ir mes, užuot pasukę į šventę, į trobas,
žengėme į jaunuolyną, skiriantį šią pakrantės stovyklą nuo
kelio, kuriuo prieš mėnesį atvažiavome čia, nes ten, pačioje
pamiškėje, mes palikome savo mašinas kaimynams prižiūrėti,
nerizikavome išbandyti, ar tvirtas ledas ant neseniai užšalu­
sio ežero. Visos buvo savo vietoj, visos trys - storai apklotos,
prispaustos prie žemės sniego sluoksnio: pižoniškas Lionios
„Landkruzeris“, sidabrinis Andrejaus pikapas ir Seriožos „Pa-
džero“; Lionia puolė braukti nuo savo mašinos sniego, slys­
tančio prie kojų tiršta lavina, tada mėgino pasižiūrėti pro ledo
plutele aptrauktą stiklą.

43
Jana Vagner

- Ma-žu-tis, - murmėjo švelniai glausdamas skruostą prie

vairuotojo lango. - Mano ark-liu-kas...
Jo kvėpavimo atšildyti lopinėliai iš karto vėl užsitraukė le­
deliu.

- Gerai, Lionka, einam, - pagaliau nekantriai paragino jį

Serioža. - Spiritas šąla, ir mes tuoj sustipsim.
Lionia nenoromis pakluso ant stiklo vairuotojo pusėje
prispaudęs „Landkruzeriui“ paskutinį šlapią bučkį, ir mes nu­
trepsėjome atgal savo pėdomis, sulig kiekvienu žingsniu smeg-
dami į sniegą beveik iki kelių. „Kurių velnių pas juos taip tam­
su, - burbėjo Andrejus, - pašviesk, Serioga“, - ir Serioža uoliai
stengėsi pataikyti silpnu, virpančiu šviesos skrituliuku mums
po kojų, o kai jam tai pavyko ir mes vėl atsidūrėme išmintoje
aikštelėje priešais abi trobas ir trumpam sustojome bandydami
prisiminti, katroje yra didelė bendra valgykla, arčiausiai sto­
vinčio namo durys atsivėrė ir tarpdury sušmėžavo tamsoje vos
įžiūrima žmogaus figūra.
- Stokit! - kimiai riktelėjo ji ir įspėjamai kilstelėjo ranką.
- SuNaujaisiais! - linksmai subliuvo Lionia, iškeldamas virš
galvos spirito butelį, tačiau blyškiai melsvas Seriožos žibintuvė­
lio skrituliukas jau bailiai čiuopė durų angą, žmogų, stovintį
joje, ir kelis kartus krūptelėjęs sustingo tiesiai ant jo išblyškusio
kauke uždengto veido.
Žmogus užsimerkė, gindamasis nuo šviesos prisidengė ran­
ka akis.
- Stokit, - pakartojo jau tyliau. - Nesugalvokite artintis.
Lionia nuleido ranką, butelyje sunkiai suteliūskavo spiritas.
- Daktare, tu? - abejodamas paklausė jis, nors visiems jau
buvo akivaizdu, jog čia daktaras; nepaisydamas akinančios

44
 LIKĘ GYVI

žibintuvėlio šviesos, jis nuėmė delną, kad lengviau būtų jį at­

pažinti, ir taip pat kimiai pasakė:
- Bijojau, kad šiandien galite ateiti. Jums čia negalima, grįž­
kit namo.
- Kas atsitiko? - paklausė tėtė, tarsi būtų likę abejonių, tarsi
kaukę, dengiančią jo apskritą pažįstamą veidą, ir tai, kaip jis
sunkiai, kaip netvirtai stovėjo įrėmęs petį į durų staktą, būtų
buvę galima suprasti kaip nors kitaip.
Daktaras mostelėjo.
- Eikite namo, - liepė. - Jie manęs nepaklausė. Sakiau, rei­
kia karantino, bet jie nepaklausė. Jums čia negalima eiti. Jau
niekuo nepadėsite.
Mes stovėjome ir žiūrėjome į jį, sustingusį šaltos melsvos
šviesos nelaisvėje, tylėdami, su baime, paskui Nataša trūksmin-
gai atsiduso ir tarė:
- Taip nesąžininga. Nesąžininga.
Užspaudusi delnubumą pasitraukė į šalį ir tiktada apsiverkė.
Daktaras dar kartą mostelėjo - nuvarančiu, kone abejingu
judesiu; buvo aišku, jog jis laikosi ant kojų iš paskutinių jėgų, ir
mes ėmėme trauktis atatupsti, paklusę šitos rankos mostui, tada
apsisukome ir nuėjome nenorėdami ilgiau į jį žiūrėti, jausdami ir
kankinamą gėdą dėl savo skuboto pasitraukimo, ir gyvulišką ins­
tinktyvų siaubą, vejantį mus kuo toliau nuo šitos vietos. Kai buvo­
me už kokiųtrisdešimties žingsnių, staigajis dar kažkąpasakė, bet
mes neišgirdome, nes po kojomis girgždėjo sniegas, o ausyse iš­
gąstingais tvinksniais pulsavokraujas, todėl turėjome sustoti ir dar
sykį atsigręžti, tik tada suvokėme, kąjis kalba, - jau vos girdimai.
- Svarbu. Tai svarbu. Palaukite. Kaukių nepakanka, aš apsi­
rikau. Užsikrečiama ir nuo prisilietimo, girdit? Dar reikia pirš­
tinių, pirštinės būtinos. Ir negalvokite grįžti.

45
Jana Vagner

Tada leidomės bėgti klimpdami sniege, markstydamiesi

nuo kapojančių veidą pakrantės nendrių, taikydami tiesiai į
silpną mūsų beveik užgesusio laužo ugnelę, o šokinėjantis, pa­
trakęs žibintuvėlio skrituliukas blaškėsi mums po kojų; mes bė-
gome kartu, bet ir ne kartu, atskirai, pavieniui, nesižvalgydami
į kits kitą, griūdami ir keldamiesi kaip žvėrys per miško gaisrą,
ir paskutiniai žodžiai, kuriuos išgirdome per kurtinamai dun­
dančią baimę, buvo:
- ...Reikia sudeginti! Sudeginti, girdite? Į vidų negalima!

* *

Pirmąją sausio savaitę praleidome žiūrėdami į dangų - nesi-

tardami, nieko nesvarstydami; atrodė, kurį laiką išvis praradome
kalbos dovaną pritrenkti vienintelės minties - kad negailestin­
ga, beatodairiška neganda mus pasivijo. Tą pačią akimirką, kai
patikėjome pabėgę pakankamai toli, - ji pasiekė mus, susirado
net ir čia, apsnigtoje taigoje be kelių, be žmonių buveinės. Iški­
šo savo ilgą nuodingą liežuvį ir lyžtelėjo per mūsų mažytį trapų
prieglobstį - lengvai, nekliudomai, tarsi mūsų bėgimas iš pat
pradžių neturėjojokios prasmės, kaip neturi prasmės beviltiškos
nusikamavusio, iš baimės pamišusio graužiko pastangos, džiugi­
nančios jo naguotąjį kankintoją, - aš jus matau, žinau, kur esate,
man vienas juokas jus nugalabyti, niekuo negalite man pasiprie­
šinti, aš įšliaušiu pas jus vandens lašu, vėjo gūsiu, jūs nė nepa­
stebėsite, kai jūsų juokingas, absurdiškas mūšis bus pralaimėtas.

Iš bėglių mes virtome stebėtojais - bejėgiais ir pasyviais,

pasiekusiais tašką, už kurio nieko neliko; toliau nebebuvo kur

46
 LIKĘ GYVI

bėgti, dabar diena po dienos galėjome tik sekti, kaip krante,

už dviejų kilometrų nuo mūsų, vyksta apgailėtina ir bepras­
mė kova, ir spėlioti, kiek jai prireiks laiko, kad nugalėtų šituos
mums beveik nepažįstamus žmones. Mes nieko nežinojome
apie tą kovą - ar visi serga, kiek dar gyvų, ir vienintelis ženklas,
kad kova tebesitęsia, buvo žemo pilko dangaus fone vos įžiūri­
mi dūmų stulpai, kylantys iš kaminų.
Norint juos įžvelgti reikėjo lįsti į lauką ir eiti į patį galą įša­
lusio į ledą liepto, ten, kur saloje tankiai augantys medžiai neuž­
stojo horizonto, ir aš nesuskaičiuoju, kiek kartų per tas dienas
mes po vieną, stengdamiesi nesusidurti su kitais, ėjome prie to
krašto ir žiūrėjome į viršų, nes, kol dūmai kyla, dar galima apsi­
mesti, jog ne viskas baigta, jog kažkokiu nepaprastu, nežinomu
būdu jiems pavyks išsigelbėti, gal ir ne visiems, bet nors keletui.
Paskui atėjo diena, kai dūmų jau nepamatėme, - kad ir kiek
spoksojome į apniukusį tolį. Ir nors šitai dar buvo galima sau
pateisinti: darganotas oras, prastas matomumas, stiprus vėjas,
reikia palaukti rytdienos ir vėl pabandyti - dūmų nebuvo nei
kitą dieną, nei trečią; ir krantas, ir dangus virš jo atrodė tušti
ir negyvi, negyvenami. Ilgiau apsigaudinėti nebuvo prasmės -
neganda nugalėjo, mes likome vieni.
Tikriausiai derėjo ką nors daryti, ką nors, kas įprasta tokiais
atvejais: galėjome išgerti nesusidauždami, galėjome prisiminti
jų vardus, tuos, kuriuos spėjome sužinoti, ir paminėti juos gar­
siai, galėjome tiesiog pasišnekėti apie juos, - bet dėl kažkokios
keistos priežasties nieko nedarėme. Priešingai, liovėmės juos
minėję, lyg jų niekada nė nebuvo, lyg visa ta mažytė koloni­
ja, netikėtai išnirusi iš nebūties pačiame mūsų kelionės gale
ir maždaug po mėnesio vėl į ją panirusi, tebuvo haliucinacija,
pasivaidenusi kažkur paskutinių išgąstingų dienų maišatyje,

47
Jana Vagner

sakytum būtume užmigę kažkur tarp Medvežjegorsko ir šitos

mažytės salelės. Užmigę ir susapnavę sapną, kuris jau baigėsi
ir kurio nėra prasmės prisiminti; ir visą kitą mėnesį mes tik
gyvaliojome - vangiai, abejingai, tylūs, išsižiodami tiktai tam,
kad ištartume kokius nors paprasčiausius žodžius dėl smulkių
kasdienių reikalų, negalvodami apie ateitį, nekurdami planų,
naikindami menkutes atsargas, eikvodami jėgas.
Tiktai tą dieną, kai paaiškėjo, kad maisto beveikneliko, tiks­
liau - kiek vėliau, naktį, kai mudu su Serioža sėdėjome ant ap­
ledėjusių tiltelio lentų ir jis pasakė: „Mums reikia nueiti į kran­
tą“, - ir aš greitai - net nespėjusi apgalvoti jo žodžių - tariau:
„Negalima“, - tikrovė ūmiai kone juntamai nustojo dvejintis ir
susiliejo, stojo į vietą, lyg būtų išgaravęs girtumas, lyg okulisto
rėmeliuose spragtelėdamas būtų pagaliau sustojęs reikiamas lę­
šis ir tapusios įžiūrimos visos eilutės regėjimo tikrinimo lente­
lėje ant sienos prieš akis.

Šioje nemeluotoje tikrovėje, kurią visi netikėtai pripažinome,

tame krante stovėjo du didžiuliai sienojų namai, prigrūsti numi­
rėlių, ir, nors ir kaipbūtume išsisukinėję, kada nors vis tiekreikėjo
pereiti ežerą, įžengti į vidų ir apieškoti visas kertes, surinkti viską,
kas gyvybiškai būtina: kruopas, konservus, vaistus, ginklus, kurą
ir daugybę naudingų mažmožių, apie kuriuos nepagalvojome
rengdamiesi kelionei, kuriais nespėjome patys apsirūpinti.
Seriožos sumanymas nesukėlė ginčų. Rytą po mūsų nakti­
nio pokalbio, prieš išeidamas su Miša tikrinti tinklų, jis pasa­
kė - ramiu, kasdienišku balsu, tarsi ne mes kiaurą mėnesį apsi-
metinėjome, jog tame krante nėra ir nebuvo jokių namų, tarsi
visą šį mėnesį mes tik ir ieškojome būdo, patikimo ir nepavo­
jingo, kaip ten įsigauti ir neužsikrėsti.

48
 LIKĘ GYVI

- Jeigu būsime su kaukėmis ir pirštinėmis, jeigu nieko ne­

liesime plikomis rankomis, manau, nieko neatsitiks.
Ir tėtė, staigiai pakėlęs galvą, pridūrė:
- Pirštines pagaliau galima sudeginti.
Ira pasiūlė kitaip:
- Dar ko, užtenka tik išvirinti, lauke užkursime laužą. Aliu­
minio dubeny užvirinsim vandens, konservus dėl viso pikta
galima dar spiritu...
Tai nebuvo panašu j pokalbio pradžią, į patį pirmą būsimo
pavojingo žygio aptarimą; priešingai, atrodė taip, lyg viskas jau
nuspręsta, liko tik susitarti dėl smulkmenų, dar keisčiau, kad
po tokio gyvo, idėjų kupino ryto iš esmės niekas nepasikeitė,
nes nei kitą dieną, nei po savaitės šis sudėtingas planas, įskai­
tant visas įmanomas atsargumo priemones, taip ir nebuvo įgy­
vendintas.

Mes delsėme - net ir tada, kai baigėsi konservai, ir vėliau, kai

neliko nei kruopų, nei makaronų, kai baigėsi arbatžolės, net kai
turėjome pereiti beveik prie vienos žuvies, kurios pagaudavo­
me nedaug, o kai kuriomis dienomis išvis nepagaudavome, kai
išseko pieno miltelių atsargos, kai visi, net vaikai, galėjo tikėtis
valgio tik vieną kartą per dieną ir porcijos tapo visai mažytės, -
mes vis tiek delsėme, nes tarp šito plano, dėl kurio niekas nesi­
ginčijo, svarstymo ir jo įgyvendinimo buvo didžiulis skirtumas,
mat šnekėti apie būtinybę pereiti ežerą galėjai kiek telpa, bet iš
tikrųjų tai padaryti pasirodė neįtikimai, nežmoniškai baisu. Tai
dar nebuvo badas - bent jau ne tikras, nors šuojau beveik nieko
negaudavo, tik kiečiausias ir visiškai nevalgomas žuvų atliekas,
kurias prarydavo nekramtęs, paskui sunkiu, nemaloniu žvilgs­
niu nulydėdavo kiekvieną mūsų suvalgomą kąsnelį; aš bijojau,

49
Jana Vagner

kad jis neištvėręs nepadarytų ko nors, dėl ko visi kiti nustos

juo pasitikėti, bet aš neduosiu tavęs suvalgyti, galvojau, tu man
reikalingas, aš dar nežinau kam, tačiau tu man reikalingas, kad
tik ištrauktume iki pavasario. Tai dar nebuvo badas - bent jau
ne tikras, nors vaikai sparčiai darėsi permatomi ir mieguisti,
tarsi paklusdami kokiam vidiniam energijos taupymo dėsniui;
nors mes, suaugusieji, jau ėmėme netekti svorio: Miškai įdubo
skruostai ir akys, net milžiniškas Lionios pilvas sumažėjo gra­
sindamas pavirsti tuščiu odos maišu; nors kas rytą, kai valyda-
vausi dantis kietu šiltame vandenyje pamirkytu šepetėliu, ant
sniego likdavo rausvos dėmelės, o burnoje - kraujo prieskonis.
Nepaisant viso šito, mes dar iš tikrųjų nebadavome, mes dar
turėjome laiko.

Vasaris jau baigėsi - nors speigas, sugniaužęs mūsų lūšną

iš visų šonų, nė kiek neatlėgo, dienos gerokai pailgėjo, todėl
mintis, kad mes vis dėlto visą mėnesį išgyvenome vargana kon­
servų rietuve ir šviežia žuvimi, kas kartą leisdavo atidėti neiš­
vengiamą bauginančią išvyką į krantą dar savaitei, dar kelioms
dienoms, ateičiai, kai tinklus vėl rasime tuščius, kai dar kas nors
atsitiks ir mums neliks kitos išeities. Ir kas rytą pabudusi aš vis
taip pat garsiai skelbdavau: vasario dvidešimt šeštoji, dvidešimt
septintoji, tuoj pavasaris, mes ištversime, mes įstengsime, ne­
reikės ten eiti.
Tą rytą pabudusi suvokiau nežinanti, kuri šiandien diena.
Serioža jau buvo apsivilkęs striuke ir krapštėsi su termosu, pylė
į jį verdantį vandenį - pastarosiomis dienomis nustojau jausti,
kaip jis atsikelia iš lovos, kaip su palengvėjimu atsitiesia įduob-
tas jos tinklas, nes dabar miegodavau kiečiau ir sunkiau negu
pirma, kartais net pramiegodavau laiką, kai jis išeidavo, kai jie

50
 LIKĘ GYVI

visi išeidavo palikę mane vieną su šitomis moterimis. Kurios

ir dabar, po dvylikos dienų kelionės ir trijų mėnesių nejaukaus
ir ankšto gyvenimo čia, ežere, liko tokios pat svetimos kaip ir
pirmą dieną. Kurios nebuvo man reikalingos - nebūtų buvu­
sios, jeigu ne ši nepakeliama vienatvė, užgriūvanti ant manęs
akimirką, kai už Seriožos, Miškos ir tėtės užsiverdavo durys,
ir atslūgstanti tik jiems sugrįžus, jeigu ne šis nepakenčiamas
tylėjimo įžadas, tarsi pakibęs man virš galvos, darantis mane
nematomu žmogumi. Jos turėjo išganingus, jas vienijančius rū­
pesčius vaikais, ir, atrodė, ši priverstinė kaimynystė joms neke­
lia jokių nepatogumų, jos sakydavo: atnešk vandens, užmesk
malkų, pažiūrėk pro langą - dar negrįžta?
Jos nesusidraugavo, mačiau, kad ne, bet šitai joms nė kiek
netrukdė; o aš jaučiausi pakliuvusi į vaikų darželį per vidurį
metų, kai visi jau susipažinę, o tu pašalinė, tu viena, ir net jei
pabandysi prieiti ir prisidėti prie svetimo, nesuprantamo žai­
dimo, vis tiek nebūsi priimta, į tave tiesiog niekas nekreips dė­
mesio; man labiausiai norėdavosi įlįsti į kertę ir tylėti arba visą
dieną miegoti, arba išeiti į mišką ir negrįžti, kol negrįš vyrai, net
mėginau eiti su jais į žūklę, bet jau pirmą dieną supratau, kad
nevaliosiu, kad man šalta, kad trukdau Seriožai savo skundais.
Man niekur nebuvo vietos.
Todėl pabudusi pirmiausia išgąstingai paieškojau jo akimis
ir tik įsitikinusi, jog jis dar čia, jog dar nesu viena, paklausiau:
- Kuri šiandien diena? - Serioža atsisuko. - Neprisimenu,
keliamieji metai ar ne?
- O velnias žino, - gūžtelėjo jis ir vėl palinko prie termo­
so. - Koks tau skirtumas?
Man norėjosi sušukti: „Didelis, didelis skirtumas!“ - nes
man buvo svarbu žinoti, kuri šiandien diena, vasario dvidešimt

51
Jana Vagner

devintoji ar kovo pirmoji. Bet aš niekaip neįstengiau paaiškinti

jam, jis nebūtų išgirdęs: rankose termosas, kurį reikia pripilti
vandens, jo laukė tinklai, apsitraukę ledo plutele, o man prieš
akis - tik tuščia beprasmiška diena, dar viena iš ilgos virtinės
tokių pačių, tik dabar net nežinau, kuri iš tos eilės, o šito beveik
negaliu ištverti. Pagaliau Serioža užsuko termosą ir pašaukė:
- Lionka, viskas paruošta, eini?
Iš už plonos širmos, perskiriančios kambarį vos per pusę,
išgirdau garsų Lionios žiovulį, piktai sugirgždėjo spyruoklės, o
aš žiūrėjau Seriožai į nugarą žinodama, jog jis jau neatsigręš į
mane - griebs termosą ir išeis pro duris; jis pakėlė galvą, įsi­
klausė į garsus už širmos ir vėl pašaukė:
- Lionka...
Bet nespėjo užbaigti frazės, nes atsidarė žemos lauko durys
ir pasirodė suglumęs Miškos veidas.
Mišką apžvelgė mus ir tarė kreipdamasis, kaip man pasiro­
dė, vien į Seriožą:
- Ten dūmai.
- Kur dūmai? - nustebo Serioža.
- Krante, - atsakė Mišką. - Ten dūmai, supranti?
Daugiau netaręs nė žodžio grįžo atgal ir uždarė duris.

* *

Dūmų stulpas, tirštas, panašus į riebų šauktuką, įžūliai kilo

virš augančių krante medžių suirdamas į kelis tamsius debesė­
lius kažkur pačioje aukštybėje - nebuvo jokio vėjo. Ant siauro
liepto, gailiai įlinkusio nuo mūsų svorio, visiems neužteko vie­
tos - Serioža, išbėgęs pirmas, stovėjo prie pat krašto įtemptai
žiūrėdamas į tolį, ten, kur, visiškai užstoti miško, nuo mūsų

52
 LIKĘ GYVI

akių slėpėsi mirusiųjų kaimynų rąstiniai namai, kur stovėjo

mūsų apsnigtos mašinos ir kur - tiksliai žinojome - jau pusan­
tro mėnesio nebuvo nė gyvos dvasios.
Skubėdama į lauką - po Miškos žodžių mes visi, buvę tro­
boje, beveik tą pačią akimirką pašokome ir puolėme prie durų
sugriebę striukes - tarpdury susidūriau su tėte, kažkodėl sku­
bančiu atgal, į vidų; jo veidas buvo susirūpinęs, jis beveik piktai
atstūmė mane, įsiveržė į kambarį ir ėmė trankytis tamsioje jo
gilumoje, o lauke pasirodė tik tada, kai mes visi susigrūdę jau
stumdėmės ant plono lentinio liepto, juosiančio trobą, kvėpuo­
dami kits kitam į pakaušį.
- Pasitraukit, - nuskambėjo niūrus jo balsas man už nuga­
ros; alkūnėmis jis skynėsi kelią į priekį, prie liepto krašto, mūsų
palaidas būrelis krūptelėjęs pabiro į šalis jį praleisdamas.
Per galvas nieko daugiau nemačiau, tik dūmus. Aš noriu
matyti krantą, pamaniau, noriu pamatyti - kas ten, ir net pasi­
stiebiau, ištempiau kaklą, bet žvilgsniu įsirėmiau tik į masyvius
Lionios pečius.
- Pasitrauk, Mišką, - liepė tėtė, ir liauna siaurapetė figūrėlė
iškart klusniai, paslaugiai atšlijo atgal vos neparversdama ma­
nęs.
Greit ištiesusi rankas apglėbiau jį, kad nenugriūtų nuo liep­
to, ir vėl nusistebėjau, koks jis liesas ir tvirtas, kaip lūžus jaunas
medis, - per keletą mėnesių ežere jis tarsi išstypo ir sudžiūvo,
užaugę susivėlę plaukai jau krito ant akių, bet man jis nesida­
vė apkerpamas - užsiėmęs rimtais vyriškais reikalais, jis dabar
man išvis nieko neleisdavo daryti, jo jau negalėjai liesti ranko­
mis, tampyti, buvo beveik neįmanoma priversti praustis, jis jau
ėmė atsiduoti ožiu, tas mano berniukas, mano nepažįstamas

53
Jana Vagner

sūnelis. Mišką nekantriai nusipurtė mano rankas ir norėjo vėl

nerti atgal į būrį, bet aš sugriebiau už rankovės.
- Kas ten? - paklausiau. - Ar ką nors matei?
Tada jis atsuko man sujaudintą, beveik džiugų veidą ir atsa­
kė kone stebėdamasis, kad nesidžiaugiu kartu su juo:
- Dūmai, mama! Dūmai!
- Kas nors liko gyvas, ką? - sutrikusiu plonu balsu paklausė
Marina (regis, jau ne pirmą kartą). - Vadinasi, vis dėlto išgy­
veno?
Negali būti, pamaniau, mes žiūrėdavom į dangų kiekvieną
mielą dienelę, juk čia nėra daugiau kur žiūrėti, tikrai būtume
pastebėję.
- Ir pusantro mėnesio tas kas nors ten šildėsi šventąja dva­
sia? - irzliai atkirto tėtė; jis jau stovėjo šalia Seriožos ant paties
liepto krašto. - Nesvaičiok nesąmonių. Tai kažkas kitas. Kažkas
naujas. Ir tas kažkas jau žino, kad mes čia.
Atsigręžęs į mus, tėtė ranka parodė į dangų virš galvų. Ne­
noromis prasiskyrėme ir pažvelgėme aukštyn jau suvokdami,
kas ten - tegul ne tokie tiršti ir ne tokie juodi, bet kylantys taip
pat aukštai, atvirai mus išduodantys dūmai iš mūsų trobelės
kamino. Todėl, kol kiti stovėjo užvertę galvas į dangų, aš pa­
žvelgiau į tėtę ir pagaliau supratau, ko jis grįžo į trobą, - kita,
laisvąja ranka, vamzdžiu į apačią jis laikė savo sunkų ilgą kara­
biną, vos jį pamačiau, kai ėmė negerai, nemaloniai mausti pilvą.
- Ką darysime? - pagaliau paklausė Lionia.
Tėtė gūžtelėjo.
- Lauksime, - striukai atsakė. - Ten eiti jau nėra ko. Mes
nežinome, kas jie, nežinome, kiek jų, krante jie pranašesni už
mus, o čia, į salą, nepastebėti neateis. Budėsime iš eilės, kad
nebūtų staigmenų, ir kada nors jie patys pas mus ateis.

54
 LIKĘ GYVI

- Arba neateis, - tarė Serioža, ir visi sužiuro į jį. - Jeigu jie

įlįs į tas trobas neapsisaugoję, po kelių dienų jau nebus kameiti.
Mes nepagalvojome tik apie viena - ir tai tapo aišku kone
iškart, kai grįžome į vidų: ne taip kaip žmonės, atsiradę kran­
te, mes negalėjome laukti iki begalybės. Paprasčiausiai nega­
lėjome, kai jau neliko nei konservų, nei kruopų, o abu mūsų
tinklai, kasdien sugaunantys po saują liesų žuvelių, buvo ten,
ežere, pritvirtinti prie savadarbių medinių trikojų, - nuo liep­
to krašto juos įžiūrėjome, - juoduojančių ledo plynėje už kelių
šimtų metrų nuo salelės. Niekaip nepavyktų jų pasiekti nepa­
stebėtiems.
- Vėliausiai rytoj turėsime tikrinti tinklus, - pasakė Serioža,
kai juodu su tėte sėdėjo prie kreivakojo stalo sudėję ant jo visą
nedidelį savo ginklų arsenalą: tris Seriožos šautuvus ir visa ko
mačiusį, subraižytą tėtės „Tigrą“. Mišką budėjo lauke, pro blau­
sų lango stiklą mačiau jo nusivylusį liesą siluetą - jis atkakliai
prašė duoti jamvieną šautuvų, bet tėtė atkišo binoklį: „Tavo rei­
kalas - įspėti, akys jaunos, žiūrėkjas išpūtęs, du kilometrai atvi­
ros erdvės, jei ką pastebėsi, - bet ką, - pabelsk, aišku?“ Kamba­
ryje aitriai ir gardžiai kvepėjo šautuvų tepalu.
- Kaip ant delno būsime, - apmaudžiai paprieštaravo tėtė.
- Be tinklų negalima, - prabilo Ira. Ji sėdėjo ant Natašos
lovos tvirtai abiem rankom apkabinusi berniuką, žiūrintį į gu­
linčius ant stalo šautuvus su džiugiu, godžiu smalsumu. - Be
tinklų negalima. Vaikams reikia valgyti, visiems reikia valgyti.
Mes patylėjome. Pagaliau tėtė pakėlė karabiną ir pažiūrėjo į
langą pro ilgą, į žiūroną panašų optinį taikiklį.
- Turiu vieną mintį, - tarė jis. - Serioga, einam, stogą ap­
žiūrėsim.

55
Jana Vagner

Atsigulėme anksti - bet, be tylaus vaikų šnopavimo ir mal­

kų traškėjimo krosnyje, tamsioje troboje šią naktį nebuvo nė
vieno įprasto garso, lyg visi būtų gulėję nemiegodami, nejudė­
dami ir žiūrėdami į tamsą. Budrią tylą drumstė tik negarsus
durų girgžčiojimas - vyrai kas valandą keitėsi, nes lauke, šal­
tyje, ilgiau negalėjo tverti. Kaip visada, kankino alkis - tačiau
dabar valgyti norėjosi ištisai, o labiausiai kamavo šis pasyvus
priverstinis laukimas: kodėl jie šiandien neatėjo? Ko laukia? Iš­
vis kas jie tokie, šie žmonės, atsiradę tą pačią akimirką, kai mes
jau beveik patikėjome, jog čia likome vienui vieni, jog daugiau
niekas nepasirodys?
Naktį jie neis, galvojauvartydamasi ant kieto čiužinio, naktį
niekas neitų: jie nepažįsta ežero, mūsų langai tamsūs, tamsoje
dūmų nematyti - jie pasiklys ir niekaip nepateks į salą, todėl
lauks ryto ir tik tada eis. Ir dar galvojau: kas, jeigu jie iš viso
neis? Jeigujie, kaip ir mes, tūno savokrante ir dabar taip pat ne­
miega laukdami antpuolio, mat šiuo metu tik šito galime laukti
vieni iš kitų, - ką mes tada darysime?

Matyt, vis dėlto trumpam užmigau - užsimerkiau ir atsi­

merkiau, kai jau išaušo. Kambaryje nebuvo nieko, ant krosnies
emaliuotame arbatinyje virė vanduo, lauke skambėjo negarsūs
balsai. Kažkas dusliai stuktelėjo į lentinę namo sieną ir iškart
sušnarėjo, nučiuožė stogu žemyn, sunkiai žnektelėjo ir sniegu
užlipdė pusaklį langelį. įsispyriau į batus, užsivilkau striukę ir
išėjau. Visi jie buvo lauke - Serioža su Andrejumi laikė kliban­
čias, kreivai sukaltas kopėčias, jomis tėtė, didžiuliais veltiniais
kliūdamas už kiekvieno įtrūkusio skersinio, lipo ant stogo. Ant
nugaros tabalavo karabinas, kopėčios gailiai girgždėjo, nuo

56
 LIKĘ GYVI

stogo žiro išjudintas sniegas. Apačioje, iš nevilties grąžydamas

rankas, blaškėsi Mišką.
- Leiskite man, - maldavo jis, regis, jau ne pirmą kartą. -
Na, leiskite!
Tą pačią akimirką tiesiai Miškai prie kojų nudribo pilko ši­
ferio lakštas nelygiais kraštais, atsitrenkęs į liepto lentas suskilo
į kelias dalis.
- Andrejičiau, iš tavęs jau smėlis byra! - prieidamas riktelė­
jo Lionia. - Gal aš užlipsiu?
- Aš tau kaip užlipsiu, - bambėjo tėtė ant stogo. - Tau reikia
dar tris mėnesius pasninkauti, tada galėsi lipti.
Pasižiūrėjau į Lionią - jis stovėjo užvertęs galvą ir kvailio-
damas linksmai dar kažką rėkavo, bet akys nesišypsojo. Tada
suvokiau, jog jie - ir Andrejus, ir Serioža, ir po kopėčiomis
šokinėjantis Mišką - įsitempę ir susikaupę, kiekvienam už nu­
garos šautuvas, jie net ir stovi taip, kad nė akimirką neišleis­
tų iš akių ano kranto ir lėkšto ledinio ežero paviršiaus tarp jo
ir mūsų. Stryktelėjau nuo liepto į sniegą ir atsitraukiau keletą
žingsnių, kad matyčiau stogą, - tėtė jau spėjo užsiropšti į patį
viršų ir dabar sėdėjo apžergęs kraigą. Grįžtelėjęs sugavo mano
žvilgsnį ir nusišypsojo.
- Aniuta, atnešk man termose karštimo, ant krosnies arba­
tinis tikriausiai jau užvirė.
Man baisiausiai nesinorėjo dabar nueiti - taip ir nesužino­
jus, kas vyksta, ką gi jie sumanė, bet nedrįsau su juo ginčytis ir
klusniai nuėjau į trobą. Aš paklausiu, štai grįšiu ir paklausiu,
visas šis teatras skirtas vaikams, kad nebijotų, nes jie jau ne­
valgė parą, o vakar visą vakarą zirzė ir nerimo; aš nukaičiau
arbatinį, suradau termosą, pripyliau virinto vandens ir skubiai
išpuoliau į lauką. Sugaišau daugiausia kelias minutes, bet apsi-

57
Jana Vagner

žvalgiusi supratau, kad pasivėlinau su klausimais, nes Serioža,

Andrejus ir Lionia buvo jau toli, gal penkiasdešimt metrų nuo
mūsų kranto, mačiaujų tolstančias nugaras - jie žengė negreitai
ir atsargiai, trys baltumoje aiškiai tamsuojančios figūros, išsiri­
kiavusios eilute, o šalia - geltonas keturkojis šešėlis. Bailiai aki­
mis paieškojau Miškos - jis buvo čia, prie kopėčių, jo jie neėmė,
garbė Dievui, jo neėmė, tada vėl nušokau nuo liepto ir sušukau:
- Kur jie eina? Tėte!
Dabar jis gulėjo ant pilvo įsispyręs į stogą alkūnėmis ir ant
dvikojės metalinės atramos sukiojo savo ilgą karabiną, kad pa­
togiau gulėtų. Nepakreipdamas galvos atsakė:
- Mišką, paimk iš mamos termosą.
Ir ištiesė ranką, tarsi jampaliepus termosas akimirksniu tu­
rėtų atsidurti viršuje; Mišką atšoko nuo kopėčių kaip guminis
kamuoliukas, puolė prie manęs - paknopstom, karštai griebė
už odinio dirželio.
Bet aš neatgniaužiau pirštų ir vėl paklausiau, dabar jau jį:
- Kur jie eina?
- Taigi prie tinklų, tinklų traukti, - nekantriai paaiškino
Mišką.
Jis trūktelėjo už dirželio ir kopėčiomis nukurnėjo viršun
taškydamas prilipusį prie batų sniegą.
- Viskas normalu, Ania, - išgirdau iš viršaus tėtės balsą. -
Penki šimtai metrų, ne daugiau, toliau neis, o aš juos pasaugo­
siu, man iš čia gerai matyti.
- Nesijaudink, mama. - Mišką jau lipo žemyn. - Jie greitai,
net nestatys tinklų iš naujo, bet juos pasiims, kaipgi mes be jų.

Kaip galėjau pražiopsoti akimirką, kai mudu pasikeitėme

vietomis, galvojau sėdėdama ant liepto šalia Miškos ir žiūrėda-

58
 Ū K Ę GYVI

ma i akinančią baltumą: štai trys tamsūs siluetai - iš tokio ats­

tumo jau nesuprasi, kas yra kas; štai priekyje juoduoja įšalusios
į ledą medinės atramos, ant kurių kabo mūsų tinklai, o toliau,
kiek įkypai - kažkokių įtaisų liekanos, paprasčiausios ežero
šiukšlės, likusios nuo mūsų kaimynų: ant šono gulinti metalo
statinė ir pora sulūžusių dėžių. Juoda miško juostelė anapus.
Tiesus ir platus dūmų stulpas. Dvi - ne, trys nepažįstamos
žmonių figūros, atsiskyrusios nuo tamsios kranto linijos.
Neprisimenu, katras pirmas jas pamatėme. Tik žinau, kad,
vos spėjau pašokti, pagalvojau: sušukti? Tylomis bėgti ir įspėti
Seriožą? Būčiau nubėgusi tuos tris keturis šimtus metrų grei­
čiau už žmones, einančius pas mus nuo kranto, net jeigu jie
būtų pastebėję mane bėgančią, - jie dar buvo per daug toli, bet
aš nesušukau ir nenubėgau, tiesiog nespėjau, mat Mišką stryk­
telėjęs įsikišo į burną du pirštus ir sušvilpė - kurtinamai, taip,
kad man užgulė ausis, aš ir neįtariau, kad jis šitaip moka švilpti,
tą pačią akimirką virš galvų kažkas subildėjo ir skardžiai nukri­
to mums prie kojų - termosas pusiau atsuktu dangteliu, iš jo
garuojančia srovele tekėjo karštas vanduo, sniegas aplinkui be­
mat susitraukė, išakijo, lyg stiklinės kolbos viduje būtų buvusi
rūgštis, ne virintas vanduo.
- Ania, - išviršaus nuskambėjo balsas tiesiai man į pakaušį,
lyg tėtė būtų stovėjęs už nugaros. - Mergaitės, čiupkit vaikus ir
į trobą.
Akies kertele, nes negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo eže­
ro, - jie išgirdo švilpimą ar ne? - pamačiau ilgą matinį karabi­
no vamzdį, kyšantį virš neaukšto kraigo tarsi keistas grėsmin­
gas vėjarodis, ir išsižiojau ketindama pasakyti tėtei, gulinčiam
ant stogo: šaukit, na, šaukit, ko laukiate? Mes nieko nežinome
apie tuos žmones: ko jie čia atsibeldė, ko jiems čia reikia. Man

59
Jana Vagner

nesvarbu, net jeigu jie nenori nieko blogo; ten Serioža, o aš ne­
žinau, išgirdo jis ar ne, kaip Mišką sušvilpė; ojeigu garsą nune­
šė vėjas? Man nerūpi, šaukite, tegu jie sustoja, tegu eina šalin.
- Toli, - tarė Mišką prikimusiu, nepažįstamu balsu, ir aš su­
vokiaujau ne galvojanti, okalbanti balsu. - Toli, - pakartojo neat­
sisukdamas į mane. - Per anksti šaudyti, reikia, kad arčiauprieitų.
- Sakiau, drožti į trobą! - užriko tėtė, ir mums už nugarų
per lieptą iškart sutrepsėjo skubūs žingsniai, trinktelėjo durys.
- Aš neisiu, - atšovė Mišką, vėl neatsisukdamas, ir pakėlė
ant kaklo kabantį binoklį.
Jo akys ašarojo nuo vėjo, skruostai degė raudoniu. Aš čia
neturiu vaikų, kuriuos reikėtų gelbėti, pamaniau stovėdama ša­
lia jo, tik šitą užsispyrusį šešiolikmetį berniuką, kurio net jėga
nepajėgsiu įtempti vidun.
- Ir aš neisiu, - pasakiau. - Atiduok binoklį, girdi? Mikliai!
Ištiesiau ranką, patraukiau už dirželio. Mišką žvilgtelėjo į
mane, bet nesiginčijo, netikėtai klusniai nulenkęs galvą atidavė
binoklį.
Odą nutvilkė sušalęs metalas, vaizdas suvirpėjo ir išskydo
šokinėdamas po tuščią baltą ledo dykynę, mačiau tik sniegą, re­
tus juodus krūmus, jų aš nematau, velnias, nematau, bet paskui
pamačiau: jie dar nepasiekė tinklų, ėjo sau tolyn, ir jau pama­
niau, kad vis dėlto neišgirdo, tačiau Serioža - jau tikrai žinojau,
kuris jų Serioža, - nusiėmė nuo pečių šautuvą. Kodėl jie eina?
Jeigu išgirdo, reikia bėgti atgal, kodėl nebėga?
- Jie sustos prie pačių tinklų, - sušnibždėjo Mišką. - Toliau
neis, taip reikia, mama.
Ir tada supratau, kad toks ir buvo jų planas, supratau, kodėl
jų veidai buvo tokie įsitempę ir susikaupę, - jie žinojo: jeigu tik
išeis ant ledo, tie kiti irgi pasirodys.

60
 LIKĘ GYVI

Žiūrėjau pro šąlantį prie skruostų binoklį, kaip visi lėtai,

be galo lėtai artinasi: trys juodos figūros iš vienos pusės eže­
ro, trys - iš kitos, tarsi per naktį kažkas vogčiomis būtų padė­
jęs vidury peizažo milžinišką veidrodį, paskui į galvą atėjo dar
vienas, toks pat idiotiškas palyginimas, - nes jie tikrai dabar
labiausiai priminė grėsmingai, nenoromis suartėjančius dvi­
kovos dalyvius; norėčiau žinoti, ar tie, kiti, supranta, kur eina
linija, neregimas barjeras, už kurio juos pasieks tėtės karabinas.
Pamačiau, kad Serioža pagaliau priėjo medines atramas
su kabančiais tinklais ir sustojo, Lionia su Andrejumi atsistojo
šalia, net šuo, kurį buvau visiškai pamiršusi, į kurį net nežiū­
rėjau, sustingo ir daugiau nė krust, o svetimųjų trijulė - visi
vyrai - dar eina artyn, paskui vis dėlto susipranta ir sustoję il­
gai - kelias nepakeliamai ilgas minutes - stovi nejudėdami, tar­
si galvodami, kąjiems toliau daryti. Jie neprieis, galvojau, toliau
nežengs nė žingsnio, nei šie, nei anie, tik taip stovės ir žiūrės
vieni į kitus, vienintelė šito baisaus ryto nauda bus tinklai, ku­
riuos, atrodo, pavyks išgelbėti, bet mes taip ir nesužinosime,
kas tie žmonės iš anapus, ir kas naktį lauksime jų sugrįžtant,
tačiau dabar jie bus atsargesni, - ir tada pamačiau, kaip Serioža
lėtai pakelia ranką ir moja, paskui pasilenkęs deda šautuvą ant
sniego ir sudėjęs delnus šaukia - ne mums, o tiems, kitiems, -
kažką negirdima, nes jo žodžius bemat nuneša vėjas, ir neryž­
tingai dar žengia kelis žingsnius tolyn.
Kad aiškiai išvysčiau tą, antrąją, grupę, man vis reikia pa­
žvelgti šonan, pastumti kadrą, ir kelias paniškas akimirkas
bijau, kad nebūčiau jų pametusi, praleidusi kokį nors svarbų
judesį, lyg nuo manęs kas nors priklausytų, lyg man žiūrint -
įdėmiai, neatitraukiant akių - negali atsitikti nieko blogo. Štai

61
Jana Vagner

jie, nepažįstama trijulė, vis dar nedrąsiai trypčiojanti vietoj,

paskui vienas jų vis dėlto kilsteli ranką ir, palikęs savo šautuvą,
eina Seriožos linkui.
Štai dabar jis tikriausiai peržengė liniją, pamaniau žiūrinė-
dama jau gerai matomą nepažįstamo žmogaus veidą, uždengtą
juodu karišku respiratoriumi; bet jo rankos tuščios, todėl tėtei
šaudyti nėra reikalo; be to, žmogus, atrodo, suvokė, jog esama
linijos, už kurios jis saugus, o jis ją jau peržengė ir todėl visą
laiką stengėsi atsistoti taip, kad tarp jo ir salos būtų Serioža.
Žiūrėjau, kaip jie kalbasi, kaip neplačiai, santūriai gesti­
kuliuoja, kaip atsisukę žiūri mūsų pusėn, kaip paskui prie jų
prieina kiti - Lionia, Andrejus ir du iš anapus. Nežinojau, ar
daug laiko praėjo - dešimt minučių, gal pusvalandis, ir net kai
pokalbis aiškiai baigėsi, kai trijulė, vilkinti slepiamosios spalvos
drabužiais ir su respiratoriais, apsisukusi leidosi į savo krantą,
taip pat vėliau, kol mūsiškiai traukė tinklus, kol ėjo atgal, aš vis
stovėjau prispaudusi binoklį prie veido, bijodama krustelėti.
Okaip sušalo binoklį laikantys pirštai, - kokie pasidarė negyvai
trapūs, lyg stiklas, - pajutau kur kas vėliau, kai Serioža, užlipęs
į krantą, pasakė:
- Mišką, paimk tinklą, reikia pakabinti, susiraizgys.

Vėliau troboje tėtė aprėkė Seriožą:

- Kitaip tarėmės! Kitaip! Kokio velnio grūdaisi tolyn! Jie tu­
rėjo ateiti iki statinės, reikėjo laukti, kol patys prieis!
- Nebūtų priėję, - pavargęs atsikalbinėjo Serioža, - pats
matei, kad jie nesirengė prieiti.
- Nebūtų priėję, ir nereikia!
Tėtė atrodė prastai, veidas papilkęs, išpiltas liguistais perla­
mutriniais prakaito lašeliais.

62
 LIKĘ GYVI

- Turėjom su jais pašnekėti, - pasakė Serioža, - mums čia

nereikia karo. Ojeigu tu būtum iššovęs į statinę, ir jie būtų pra­
dėję pleškinti.
- Jie visi trys su „kalašais“, Andrėjičiau, - taikiai įsiterpė
Lionia. - Kur mums prieš juos su medžiokliniais šautuvais. Iš
jų trijų tik vieno velnio snukis protingas, kiti du mąstyti neturi
kuo, išgirdę šūvį nebūtų aiškinęsi - į statinę, ne į statinę, visus
būtų išpyškinę kaip zuikius.
Į trobos sieną bilsnojo iškabinti tinklai, pamažu ledėjantys
šaltyje, iš jų dar niekas nespėjo išimti menko dienos laimikio,
o mes sėdėjome viduje stengdamiesi laikytis arčiau krosnies,
lėtai atsileisdami, šildydamiesi sušalusias rankas puodeliais su
garuojančiu karštimu ir niekaip negalėdami sušilti. Stojus pir­
mai pauzei, Nataša trinktelėjo arbatinį ant aprūkusio ketinio
krosnies viršaus ir paklausė:
- Na, ką - baigėte? O gal dar palauksime? Kas ten jums
nutiko?
- Tai kad... - tarstelėjo Lionia ir pasižiūrėjo į savo rankas -
puodelis šokinėjo jose lyg pamišęs - ir kažkodėl nusišypsojo,
ne droviai, o netgi linksmai; ir aš netikėtai supratau, jog jam
viskas patinka: ir išvyka su šautuvais, ir nepažįstami „velniai su
kalašais“, ir atsargūs pašnekesiai vidury ežero, ir net sava bai­
mė; palyginti su išvargusiais, nusikamavusiais bendrais, Lio­
nia - storas, triukšmingas Lionia su savo lėkštais juokeliais, su
vaikiškai užsirietusiomis blakstienomis, pižoniškomis manie­
romis - iš tikrųjų patiria malonumą, netgi džiaugsmą.
- Štai koks reikalas... - pasakė Lionia ir pasilenkęs pastatė
puodelį ant grindų, prie kojų, ir susimąstęs pakartojo: - Štai
koks reikalas. Jie nė velnio mums neatiduos. Nei maisto, nei
vaistų, nei degalų - nė velnio.

63
Jana Vagner

Jis nužvelgė mus visus aiškiai mėgaudamasis tyla ir mūsų

išraiškomis.
Buvo matyti, kad Serioža nori jam paprieštarauti, bet Lio-
nia tik įspėjamai kilstelėjo platų, vis dar šiek tiek trūkčiojantį
delną ir pridūrė:
- Aš nesakau, kad jie taip kalbėjo. Sakau, kad aš taip su­
pratau. Jie kalbėjo: girdi, sukrovėme lavonus į sunkvežimį ir
nuvarėme kuo toliau. Ovisą kitą šlamštą, sakė, išnešė į lauką ir
sudegino. Šlamštą. Bet apsivilkę nelabai savo dydžio drapano­
mis, ką?
- Oi, liaukis, - niūriai burbtelėjo Serioža. - Jis lyg sakė, kad
jie irgi pasieniečiai kaip Semionyčius.
Lionia staiga sukrizeno - linksmai, pergalingai, tarsi tik ir
laukęs šitų žodžių, paskui atsilošė ant girgždančios lovos ir su­
sidėjo rankas ant pilvo.
- Matei, kaip jie laikė automatus? - su šypsena paklausė
jis. - Jokie jie ne pasieniečiai. Išvis ne kariškiai. Serioga, jie ze-
kai. Gal ir klystu, bet jų tokia šneka. Žodžiu, beveik neabejoju,
kad zekai. Jie nieko neturi, nei šeimų, nieko, atėję tik trise, ir
jeigu mes norime nors ką gauti iš ano kranto, - jeigu jie patys,
aišku, nuo ligos ten nenumirs, - turėsime juos iššaudyti.

* *

Nenutiko nei to, nei to - matyt, mūsų naujiesiems kaimy­

nams tiesiog nebuvo lemta žūti nei nuo mirtinai pavojingos
užkrėstos aplinkos, į kurią jie taip nerūpestingai įsiveržė, nei -
juolab - nuo mūsų rankos. Visą kitą savaitę jie uoliai, linksmai
kuitėsi savo krante tvarkydami naująjį ūkį - paaiškėjo, kad, at­
sisėdus ant neaukšto mūsų trobos stogo, pro binoklį vis dėlto

64
 ŪK Ę GYVI

galima įžiūrėti ir plačias, erdvias pirkias, ir kiemus priešais jas,

netgi tą vietą pačioje pamiškėje, kur mes paslėpėme mūsų jau
nenaudingas mašinas.
Todėl laisvu nuo žūklės metu kas nors - dažniau tėtė ir Miš­
ką, bet kartais ir kiti - net po kelis kartus per dieną brazdin-
davosi išklibusiomis kopėčiomis ant stogo ir grįžę pasakodavo
naujienas. Degina čiužinius ir patalynę, sakydavo nulipęs nuo
stogo stebėtojas. Arba: kuičiasi su tinklais - neatrodo, kad būtų
patyrę žvejai. Vieną tokią dieną Mišką triukšmingai riste nu­
sirito nuo kopėčių vos nesulaužęs kreivai prikaltų skersinių ir
atlapojęs duris suriko:
- Motorinės rogės! Jie turi motorines roges!
Kiek vėliau ir patys galėjome tuo įsitikinti, nes trys nepažįs­
tami vyriškiai, apsigyvenę už dviejų kilometrų nuo mūsų, jau
kitą dieną ėmė važinėti šitomis rogėmis po ežerą atvirai ir, paaiš­
kėjo, bejokio tikslo, vien pramogaudami ir nė kiek nesislėpdami
nuo mūsų akių; vienas sėdėjo prie vairo, antras - jam už nuga­
ros, o trečias ėjo pėsčias ir vis sustodavo, kol anie du aplink jį
pramuštgalviškai raitė ratus keldami baltų sniego dulkių debesis.
- Kiekjie benzino turi, bjaurybės, - piktai apgailestavo tėtė,
stebėdamas šituos tyčinius, beprasmiškus, nerūpestingus žaidi­
mus. - Norėčiau žinoti, kur jo gavo.
Jie turėjo ne tik benzino - turėjo visko, apie ką galėjome tik
svajoti. Du - visus du - didžiulius, erdvius namus, prikrautus
naudingų, nepamainomų daiktų. Jie turėjo konservų ir kruopų,
uogienės ir cukraus, ir likusių nuo mirusių pasieniečių ginklų,
ir puikių, patikimų kareiviškų respiratorių. Ir visokiausių žve­
jybos įrankių, kurių jiems net nereikėjo, nes mes nė karto - nė
karto - nematėme, kad jie statytų tinklus, paprasčiausiai jiems
nebuvo reikalo gaudyti šitų prakeiktų liesų žieminių žuvų.

65
Jana Vagner

Jiems apskritai nieko nereikėjo daryti, nes palikimas, nu­

kritęs nesąžiningai, neteisėtai, atsitiktinai, užtikrino jiems
kelis mėnesius nerūpestingo, sotaus gyvenimo, kurį mes ste­
bėjome iš tolo, pavydžiai ir gailiai, keikdami save už neryžtin­
gumą, nes tik dabar mums tapo aišku, kokią nevykusią, kvailą,
lemtingą klaidą padarėme, - juk užteko palaukti savaitę, dau­
giausia dvi, paskui tiesiog privalėjome užgniaužti savyje šitą
žeminančią, kokčią, prietaringą baimę ir eiti į krantą, ir paimti
viską, ko taip reikėjo mums, mūsų vaikams, - dabar jau nepa­
siekiamą, ne mūsų.

Regis, trečią dieną jie kepė ožką. Nežinau, kaip ji įsigudri­

no išgyventi atšalusioje nekūrenamoje troboje, kai gyventojai
išmirė ir jos jau niekas neprižiūrėjo, nemelžė, negirdė ir nešėrė;
aš nieko neišmaniau apie ožkas - niekas neišmanė. Nuo stogo
buvo matyti tik nešlovingas finalas, lengvapėdiškas šašlykas,
vainikavęs jos trumpą ir beprasmišką gyvenimą. Jiems nerei­
kėjo jos pieno - kam pienas trims suaugusiems vyrams, min-
tantiems troškiniu ir makaronais iš neišsemiamų, tiesiog ant
galvos nukritusių atsargų? Jiems nesinorėjo vargti su ja, jiems ji
tebuvo mėsa, įdomus raciono paįvairinimas.
Nulipęs nuo stogo, Serioža tik burbtelėjo: „Ožką kepa“, - ir
nors mes nė karto nebuvome jos matę ir neturėjome jokio su­
pratimo, marga ji ar balta, pikta ar draugiška, visi iškart įsivaiz­
davome išmėsinėtą, ant iešmo pamautą jos skerdeną, ir negalė­
jai nejausti apmaudo, bejėgiško gailesčio, nes mes, aišku, su šita
bevarde ožka būtume elgęsi visiškai kitaip - tik mums nebuvo
pasiūlyta galimybės.
Nepaisant viso to, mes jiems nieko nepadarėme - net nieko
neplanavome, nekreipdami dėmesio į Lionios nepažįstamą, ne-

66
 LIKĘ GYVI

malonų ir netgi gąsdinantį pagyvėjimą, su kuriuo jis kur buvęs,

kur nebuvęs pradėdavo tyla sutinkamus pašnekėjimus, girdi, jų
tik trys, negalima leisti kažkokiems atėjūnams taip įžūliai, taip
nepelnytai naudotis viskuo, kas liko krante ir ko verkiant reikia
mums patiems, jei norime sveiki sulaukti pavasario, tačiau tie
pašnekėjimai taip ir nesulaukė pritarimo.
Buvo sunku net įsivaizduoti, ne tik kad šaltakraujiškai ir
neskubriai sugalvoti ir įgyvendinti kokį nors planą, kokį nors
ramų, beasmenį būdą, kaip susidoroti su šiais svetimais atėjū­
nais, apie kuriuos nieko nežinojome ir kurie iš tikrųjų dar nie­
ko blogo mums nepadarė - nebent pasirodė esantys drąsesni,
guvesni ir dalingesni už mus.
Buvo akivaizdu, jogjiems užteko atsargumo, kad anas ežero
krantas vėl pasidarytų tinkamas gyventi: atsikratė lavonų, su­
degino viską, ką reikėjo sudeginti, bet neužsikrėtė, - nes jau
praėjo savaitė nuo tos valandėlės, kai pirmą kartą pastebėjome
dūmus, bet jie vis taip pat žvaliai, linksmai vaikštinėjo į ežerą
sveiki ir gyvi, o mes pasikeisdami sekėme juos pro binoklį, bu-
dėjome naktimis, statėme tinklus kitoje ežero pusėje, o kuris
nors vyrų, būtinai ginkluotas, visada likdavo su mumis saloje,
dėl visa ko. Gan greitai budrumas pasiteisino.

Jie atėjo aštuntą dieną - sakytum, kaip ir mes, kurį laiką

tik stebėję, išlaukę tam tikrą be žodžių nustatytą karantino
laiką, per kurį reikėjo suprasti, ar saugu kvėpuoti tuo pačiu
oru su mumis, ir tik įsitikinę tuo, jie pripažino, kad galima
susipažinti. Mes juos pastebėjome jau iš toli - tą rytą pirmą
sykį patekėjo netikėtai skaisti saulė, iki vidurdienio ji be pėd­
sako išsklaidė žemus pilkus debesis, tris mėnesius kybojusius

67
Jana Vagner

mums virš galvų lyg tamsus dangtis, už kurių staiga atsivėrė

aukštas ir mėlynas giedras dangus, beregint tapo lengviau kvė­
puoti, ir net visur besismelkiantis godus speigas tarsi laikinai
atsitraukė, - ir galbūt kaip tik dėl to, ant ledo pamatę tris tam­
sius siluetus, iš karto nenusigandome ir nepradėjome tikėtis
ko nors blogo, o tik veikiau smalsiai negu bailiai žiūrėjome,
kaip jie artinasi.
Jei tą dieną saloje būtų buvęs Lionia, galbūt apsilankymo
nebūtų buvę arba jis būtų baigęsis kokiu nors beprasmišku pa­
sišaudymu, įspėjamaisiais šūviais į orą, bet Lionios nebuvo, dar
rytą jis su kitais išėjo ant ežero, į kitą pusę, kurios iš kranto mes
negalėjome matyti, o su mumis liko Andrejus, pasišovęs budėti
dažniau už kitus, - žvejyba, regis, jam išvis nelabai patiko, visas
tas turškimasis šaltame vandenyje, ilgi žygiai ten ir atgal, ir jis
su malonumu tūnodavo ant stogo gindamasis nuo vėjo didžiule
tėtės palapinsiauste, kurią apsigaubdavo ant storos dygsniuotos
striukės, ir tingiai stuksendamas į skardų šiferį, kai tik vėl pri­
reikdavo pripilti termosą virinto vandens.

Aš sėdėjau prie lango, todėl tikriausiai mes juos pastebėjo­

me kartu, aš ir Andrejus; jų pasirodymas ant ledo savaime dar
nieko nereiškė, nes mes ir iki tol matydavome juos ant ežero,
šita trijulė per daug ir nesislapstė, treniruodavosi motorinėmis
rogėmis arba tikrindavo šaltyje suledėjusius žvejybos įrankius,
taigi prieš ko nors imantis pirma reikėjo į juos įsižiūrėti, suvok­
ti, ką jie ketina daryti.
Aš atsiklaupiau ant įduobto čiužinio, alkūnėmis atsirėmiau
į palangę ir pasirengiau laukti. Man už nugaros Marina, piktai
trankydamasi, emaliuotame dubenyje plovė indus, o Ira kapri­
zingus, zirziančius vaikus kantriai, monotoniškai įkalbinėjo eiti

68
 LIKĘ GYVI

į lauką - pastaruoju metu jie pasidarė nepakenčiami, čia jiems

buvo nuobodu - nepakeliamai nuobodu be žaislų, be pramogų.
Jie čia verkdavo, čia pešdavosi ir reikalaudavo dėmesio,
kurio jiems niekas, be Iros, neketindavo skirti, todėl abu - ir
berniukas, ir mergytė - su kažkokiu viščiukų atkaklumu visur
paskui ją sekiodavo ir ją kamuodavo labiau už visus kitus, net
susirūpinę stovėdavo prie durų kas kartą, kai ji be jų išeidavo į
lauką, - lygiai kaip kad aš būčiau sekiojusi paskui Seriožą, jeigu
būčiau galėjusi tai sau leisti čia, visiems matant, dievaži, būčiau
dariusi tą patį.

- Reikia eiti pasivaikščioti, - trečią ar ketvirtą kartą Ira

pakartojo frazę ta pačia liūliuojama intonacija, užgoždama jų
spigius, plonabalsius protestus. - Dabar mes apsirengsime ir
eisime į lauką, taip? Lipdysime sniego senį.
Jos nervai turbūt kaip virvės, pamaniau raukydamasi nuo
šito nepaliaujamo, skvarbaus triukšmo; tą akimirką Marina
ypač tūžmingai trinktelėjo - ir man visai praėjo noras atsisukti.
Taigi aš toliau žiūrėjau pro langą priglaudusi kaktą prie šalto
stiklo ir kaip tik tada pagaliau supratau, kad trys vyriškiai ant
ežero ne be tikslo vaikštinėja, o eina mūsų pusėn, bet, man ne­
spėjus ko nors pasakyti ar padaryti, nežinau ko, Andrejus ti­
kriausiai irgi tai suprato.
Jis nepradėjo šaudyti į orą arba rėkti ko nors grasinamo pri­
dėjęs delnus prie burnos; išvis nieko nedarė, tik vėl pabarbeno
į stogą, gal kiek garsiau ir atkakliau negu visada, ir Nataša, iš­
bėgusi jam pastuksenus, iškart vėl grįžo ir perdavė mums jo
žodžius;
- Tie trys... eina pas mus. Tikriausiai reikia bėgti mūsiš­
kiams pranešti?

69
Jana Vagner

Bėgti nebuvo toli - tereikėjo nušokti nuo liepto ant ledo

ir apsukti apie salą. Paėjėjusi palei kreivais medžiais apaugusį
krantą, markstydamasi nuo akinamos, saulėje tviskančios bal­
tumos, iš karto pamačiau Seriožą, Mišką ir kitus - jie buvo už
trijų šimtų metrų, ne toliau. Aš neėmiau šaukti, kad mano bal­
so vėjas nenuneštų atgal, mūsų nekviestų svečių pusėn, ir kaip
nors nenuteiktų jų priešiškiau; kažkodėl buvau įsitikinusi, kad
jie visai ne atsitiktinai eina štai šitaip - atvirai, nesislėpdami, ir
dabar buvo svarbiausia nieko nesugadinti panikuojant ir sku­
bant, bet vis tiek aš ne ėjau, o bėgau - kuo greičiau, lediniam
orui svilinant plaučius.
Vyrai tupėjo prie ištrauktų ant ledo tinklų, iš tolo prime­
nančių netvarkingą šlapių ežero išspjautų vandens žolių krūvą,
ir, atrodo, rinko iš jų žuvis - visi, išskyrus Lionią; jis pirmas
mane ir pastebėjo, tada skubiai trūktelėjo Seriožai už rankovės
ir, nusiėmęs nuo peties šautuvą, leidosi prie manęs kitiems dar
nespėjus atsistoti.
Priėjęs jis nesustojo ir netgi nieko nepaklausė, priešin­
gai - paspartino žingsnį garsiai šnopuodamas ir sunkiai trep­
sėdamas, todėl aš nelaukiau, kol mus pasivys Serioža, Mišką ir
tėtė, - metę tinklus ir žuvis, jie irgi leidosi bėgti, - o staigiai
apsisukusi nusekiau paskui Lionią rinkdama žodžius, kurie jį
priverstų - ne, ne sustoti, bet nors nepulti iš karto šauti, į pirmą
priartėjusį svetimą veidą; tačiau jis žengė per greitai, tarsi pa­
miršęs dusulį ir skylutę pilve, ir aš niekaip nespėjau su juo. Be
to, nežinojau, ką noriu jam pasakyti.
Norint grįžti į salą reikėjo vėl ją apeiti - Serioža buvo tei­
sus: akmenys, suvirtę visa pakrante tarsi tvirtovės siena, nebūtų
leidę to padaryti jokioje kitoje vietoje. Mes pasukome - Lionią,

70
 LIKĘ GYVI

paskui jį ir aš - keliasdešimt sekundžių pralenkę skubančiuo­

sius paskui mus; atpratę judėti silpni mano raumenys gailiai
skundėsi, gerklė degė; aš, rodosi, kvėpuoju garsiau už jį, kas
galėjo pamanyti, kad jis išvis gali taip greitai bėgioti, šitas sto­
ras, stambus žmogus, varantis pirmyn kaip buldozeris, su kiek­
vienu iškvepiu išmesdamas į šaltą orą balkšvą tirštą garo de­
besį, - iš už plačios jo nugaros niekaip neįžiūrėjau, kas dedasi
krante, bet aš turėjau jį aplenkti, turėjau patekti ten pirmoji, kol
jis nepadarė ko nors, ko vėliau jau niekaip neištaisysi. Ištiesiau
ranką, sušalusiais pirštais sugriebiau kietą jo žieminės striukės
kraštą ir patraukiau - iš netikėtumo jis pasisuko į mane, tada
pamačiau jo išraišką, neturinčią nieko pažįstamo, jis buvo labai
baisus, tasai veidas, ir visiškai svetimas.
Tuoj pat panorau atgniaužti pirštus, sustoti ir niekur dau­
giau nebėgti, likti čia, tiesiog pralaukti viską, kas dabar būtinai
įvyks.
- Paleisk, - trumpai ir piktai įsakė jis, bet aš, užuot jam
paklususi, kažkodėl pakibau ant jo, prisisegiau kaip erkė, už­
dususi, pagaliau supratusi, ką turiu jam pasakyti: „Tavo šau­
tuvas medžioklinis, spėsi iššauti vieną kartą, gal du ir nebū­
tinai pataikysi; tu vienas, o jų trys“, - bet pritrūkau oro, taip
pat nebuvo laiko šiems žodžiams ištarti, tad aš tik įnirtingai
papurčiau galvą. Laisvąja ranka be šautuvo jis stvėrė mane į
glėbį sunkiai, skausmingai aiktelėdamas, atplėšė nuo žemės ir
nutempė tolyn, ir šitaip - nenormaliai, prievarta apsikabinę -
mes išlipome į krantą. Ir iškart supratome pavėlavę, nes trys
nepažįstamieji slepiamąja apranga jau stovėjo ten, ant liepto,
vedančio į trobą, o vienintelė kliūtis tarp jų ir lauko durų buvo
vieniša Andrejaus figūra. Lionia pastatė mane ant sniego ir
liovėsi alsuoti.

71
Jana Vagner

Šautuvas kabėjo Andrejui už nugaros. Nulipęs nuo stogo

jo nenusiėmė, lyg visą tą laiką, kol nepažįstamieji neskubiai
ėjo per ežerą, jis tik stovėjo ten, ant liepto, ir laukė jų prisiarti­
nant, - jo veidas buvo veikiau nustebęs negu budrus, regis, jis
net ketino kažką sakyti, kažkaip juos pasveikinti, ir mane aki­
mirksniu nemaloniai persmelkė prisiminimas, visiškai šviežias,
sūrus ir baisus. Skubiai dirstelėjau į Lionią ir supratau, kad ir
jis dabar prisiminė: sutemos, kelias prie Čerepoveco ir ketu­
ri vyrai, tingiai išėję tiesiai iš miško, ir kvailas pašnekesys apie
nieką ir tai, kaip smagus žmogus lapenų kepure, nesiliaudamas
šypsotis, kone draugiškai uždėjo ranką jam ant peties, lengvai
pasuko į save ir smeigė peilį į šoną, - o gal Lionia prisiminė ši­
tai iš karto, kai pamatė mane ant ledo, ir visą laiką, kol bėgome
atgal, galvojo tik apie tai.
Jis stovėjo plačiai išsižergęs, spausdamas rankose šautuvą
ir sulaikęs kvapą. Dabar paprasčiausiai tylėdamas šaus į arti­
miausią slepiamąja striuke apvilktą nugarą, supratau aš, paskui
į kitą - iš tokio atstumo tikrai pataikys, tačiau trečią kartą jau
neiššaus, o jis visai negalvoja apie tai, išvis apie nieką negalvoja.
Išsižiojau dar nežinodama, ką darysiu, - net nenutuokda­
ma, ar liko prasmės ką nors daryti; Andrejus mus jau pastebėjo,
pamatė kylantį Lionios šautuvo vamzdį, nes jo veidas persimai­
nė, ir trys nekviesti svečiai, stovintys šalia jo ant liepto, jau bau­
dėsi gręžtis atgal, ežero pusėn; štai dabar, pamaniau, šią akimir­
ką, - bet atsidarė durys Andrejui už nugaros ir išlindo Ira - be
striukės, vienu megztuku, išgirdau, kaip Lionia su švilpesiu iš­
leido iš plaučių orą, nes ant rankų ji laikė mergytę, Lionios du­
krelę, ir tą pačią akimirką blausiai juodas alyva išteptas vamzdis
staigiai maktelėjo žemyn, nusileido nuspaustas Seriožos delno.

72
 LIKĘ GYVI

Į krantą jau lipo tėtė ir Mišką, o Serioža tvirtai apglėbė Lionią

per pusiaują ir garsiai, maloniai kreipėsi į ateivių nugaras:
- Sveiki, vyručiai!

* * *

Jo vardas buvo keistas - Ančiutka. Taip ir prisistatė: „An-

čiutka“, - ir plačiai, šiltai nusišypsojo paduodamas Lioniai ran­
ką - delnu į apačią - ir netgi nekantriai pakratė šitą delną ore
tarsi sakydamas: nagi, paspausk, ko dar lauki, taigi Lioniai pri­
siėjo paimti šitą reiklų delną ir paspausti, o kas jam liko daryti.
Žiūrėjau į jį išputusi akis, todėl aiškiai mačiau, kaip mainėsi
jo veidas: kol perdėjo šautuvą į kairę ranką, paskui dešinę tiesė į
priekį, šnervės tebebuvo išpūstos ir jis kvėpavo taip pat sunkiai,
tą akimirką jis labiausiai priminė sustabdytą visu greičiu lėkusį
traukinį, - bet vos jų delnai susitiko, išvydau ankstesnįjį, pa­
žįstamą Lionią, tauškalių, atlapaširdį, ir priverstinis rankos pa­
spaudimas išėjo nuoširdus, lyg būtų susitikę seni geri bičiuliai.
Kol stovėjome atokiau ant liepto, jis vienintelis prisistatė -
žmogus tokiu keistu vardu. Iš tiesų nuo akimirksnio, kai atsi­
sukęs mus pamatė, iki to laiko, kai visi suėjome į trobą, tik jis
vienas ir šnekėjo - eidamas nuo vieno prie kito vis tuo pačiu
neįprastu, atkakliu mostu tiesė ranką, kartojo tą nesuprantamą
vardą ir šypsojosi; buvo stambus, plačiakaulis, dideliais delnais,
įraudusiu rauplėmis nusėtu veidu ir ne šiaurietiškai juodomis
ir blizgančiomis lyg dvi alyvuogės akimis, o elgėsi su mumis
kaip dirigentas, diriguojantis pakrikusiam, nesusigrojusiamor­
kestrui; ir nors buvau įsitikinusi, jog mes visai neketinome jų
kviesti į vidų, kaip tik dėl jo kažkokiu nesuvokiamu būdu atsi­
dūrėme troboje vos pasibaigus susipažinimui - regis, jis tiesiog

73
Jana Vagner

stumtelėjo petimi žemas duris ir įžengė, niekas iš mūsų, net Ira,

stovinti tarpdury jam ant kelio, nespėjo nei sulaikyti jo, nei pa­
prieštarauti.

Jau viduje, prikūrentame, tvankiame kambaryje, jis greitu,

vos pastebimujudesiu nuėmė nuo peties automatą ir pasilenkęs
pakišo po artimiausia lova, paskui atmetė užtiestą miegmaišį ir
atsisėdo ant nutrinto, net permatomo čiužinio - patogiai, pla­
čiai išskėtęs kojas, iškart primindamas man Semionyčių, visada
sėdėdavusį šitoje vietoje su tokia pačia išraiška, - ir aš jau be­
veik laukiau, kad išgirsiu: „Na kaip, normaliai įsikūrėte? Kros­
nis nerūksta?“ - tačiau jis tik pasakė:
- Juokingas jūsų namukas.
Ir vėl nusišypsojo, ir šita plati berniukiška šypsena vėl neat­
pažįstamai pakeitė jo veidą.
Tik tada jis atsainiai pristatė mums du savo palydovus. Ne­
didukas smulkus vyriokas sunkia kariška striuke, aiškiai jam
per didele, buvo Liocha, jis niūriai ir kažkaip nedrąsiai tebetrep-
sėjo prie pat durų ir sukruto tik išgirdęs savo vardą - pakėlęs
galvą iššiepė blausiai žybsinčius geležinius dantis. Antrasis - vi­
sai jaunutis, gal dvidešimt penkerių metų, skaisčiai raudonais
skruostais ir vešlia, vaikiškai suvelta ševeliūra, buvo vardu Vova.
- Vova ukrainietis, - kažkodėl patikslino žmogus, sėdintis
ant Natašos lovos, ir pridūrė: - Mūsų jauniklis, jau jūs jo ne­
skriauskit.
Jis trumpai nepiktai nusijuokė, ir Vovos skruostai, rodosi,
dar tirščiau užraudo.

- Tai gal arbatos išgertume? - tarė mūsų nekviestasis sve­

čias, aiškiai nenorintis atsisakyti pagrindinio, dirigento vaid-

74
 LIKĘ GYVI

mens, juolab kad nė vienas iš mūsų nebuvo linkęs imtis ini­

ciatyvos. - Sakau, gal arbatos? - pakartojo jis, plačiu mostu
pasidėdamas delnus ant kelių, aptemptų slepiamosios spalvos
medvilne, ir laukdamas apsižvalgė.
- Mes neturime arbatžolių, - net pačiai sau netikėtai iš-
poškinau aš. - Pasibaigė. Ir kavos nėra. Jeigu norite, yra karšto
vandens.
Tada jis atsisuko į mane ir valandėlę labai įdėmiai, be šypse­
nos žiūrėjo, - jo veidas buvo veikiau negražus, net nemalonus,
bet akys šiltos, kone šokoladinės spalvos, trumpomis tankiomis
blakstienomis, nieko baisaus šiame plačiame vėjo nugairintame
veide nepamačiau, visiškai nieko, - tada pasitikslino:
- Kaip - nėra arbatžolių? Iš viso nėra? - Grįžtelėjęs į sutri­
kusį jauniklį Vovą sukomandavo: - Ei, Vova, kad man mikliai
sulakstytum arbatžolių!
Užraudonijęs Vova puolė prie durų - paknopstomis, vos
netrinktelėdamas galvos į žemą staktą; žiūrėdamas, kaip jis ga­
lynėjasi su durimis, vyriškis ant lovos pridūrė:
- Ir prie arbatos ko nors paimk, vaikiukams, supratai?
Be geltonos kartoninės dėžutės su arbatžolėmis, Vova atne­
šė didelę dėžę, išmargintą akį rėžiančiomis atvirukų spalvomis.
Po užvožu, auksiniuose plastikiniuose lizdeliuose, snaudė vie­
nodi lyg šoviniai, pailgi, iš šonų kiek suploti saldainiai, išlieti iš
seno, tarsi pražilusio šokolado, - išvydus šiuos saldainius, bur­
na kaipmat pribėgo karčių lipnių seilių, ir aš jau įsivaizdavau,
kaip tuoj ištiesiu ranką ir paimsiu jį, sunkų ir šaltą, prakąstu
apdžiūvusį šoną dar nežinodama, koks įdaras slepiasi po traš­
kia plutele: šleikščiai saldi guminė uogienė ar klampi ruda nuga
su kvapių riešutų trupiniais.

75
Jana Vagner

Tačiau mintyse prie vienuolikos pridėjau tris - keturiolika

žmonių - ir atsistojusi ėmiau dėlioti ant stalo puodelius: būti­
na, kad visiems užtektų puodelių, neaišku, kada mums vėl pa­
sitaikys tokia proga - išgerti tikros stiprios arbatos, kad ir be
cukraus, medaus ar uogienės.
- Aš dar sutirštinto pieno atnešiau, - droviai bosu pareiškė
Vova ir trinktelėjo ant stalo skardinėlę. - Ir kažkokių vaflių.
Jie buvo šokoladiniai - kiaurai, iki pat šerdies, iki kieto tam­
saus vidurio. Spėjau suvalgyti du vafliukus - du, kiekvieną per-
kąsdama per pusę ir laikydama, kol susileis burnoje, godžiai,
visu vidiniu skruostų paviršiumi sugerdama cukrų, nes mes jį
baigėme beveik prieš du mėnesius, ir tik paskui pamaniau, jog
reikia sustoti, juk nei šito iki pusės nuimto arbatos pakelio, nei
pradėtos saldainių dėžutės mūsų svečiai, aišku, nepasiims, va­
dinasi, visa tai galime pasilikti, pataupyti ir vėliau vartoti sai­
kingai, užuot neprotingai suvalgę visą šį turtą vienu prisėdimu;
tada abiemrankomsuėmiau karštą kaip ugnis arbatos puodelį ir
nusisukau, kad daugiau nematyčiau šitos atviros ant stalo gulin­
čios dėžės, bet vis tiek neprisiverčiaunuryti nė gurkšnelio ir kurį
laiką tik sėdėjau užsimerkusi, liūdnai jausdama, kaip burnoje iš­
tirpsta, išnyksta tirštas ir saldus šokoladinis aidas - greitai, per­
nelyg greitai. Paskui atsimerkiau ir iškart vėl susidūriau su smal­
siu, įdėmiu priešais mane sėdinčio svetimo žmogaus žvilgsniu.
- Dar vieną, - ne paklausė, o veikiau įsakėjis ir, nelaukęs at­
sako, atsainiai pastumdė saldainius ir atkišo man dailutę šoko­
ladinę kapsulę, kuri grubiuose jo pirštuose su juodomis plačių
ir plokščių nagų panagėmis atrodė nederama, nei šiaip, nei taip.
- Ančiutka - kas čia per vardas? - paklausiau, užuot pa­
ėmusi saldainį, ir vėl nustebau, nes visai neketinau to sakyti. -
Koks iš tikrųjų jūsų vardas?

76
 LIKĘ GYVI

- Taip, čia ne vardas, - sutiko jis, numetė saldainį atgal į

dėžutę ir atkišo man savo didelį delną. - Jeigu tau labiau patin­
ka, gali vadinti mane Valera. Valera, pavardė Bessonovas. Taip
geriau?

Jie prasėdėjo pas mus iki tamsos - po trumpos arbatos ce­

remonijos žmogus, pasivadinęs Ančiutka, iš gilios striukės ki­
šenės išsitraukė du tvarkingus „Stoličnaja“ butelius ir dosniai,
išdidžiai pastatė ant stalo.
- Už pažintį, - oriai ištarė nusukęs dangtelį nuo pirmo bu­
telio ir pakreipdamas jį virš Seriožos puodelio tuo pačiu reikliu
judesiu, kokiu pirma, rytą, siūlė savo kvadratinį delną; ir vėl
niekas iš mūsų neįstengė pasipriešinti: klusniai nuriję arbatos
likučius, kišome savo puodelius po skaidria srovele, kliuksinčia
iš kaklelio.
Jis pilstė plačiais mostais, taškydamas lašus ant išsitrynusios
klijuotės, kuria buvo užtiestas stalas; kad visiems užtektų, teko
atkimšti ir antrą butelį - atgavusi savo puodelį pamačiau, kad
kartaus, aštriai kvepiančio skysčio jis pripiltas beveik iki pusės.
- Na, - apžvelgdamas mus tarstelėjo atkaklusis svečias.
Aš nenoriu šito gerti, pamaniau su pasibjaurėjimu žiūrėda­
ma į puodelio vidų. Susimaišiusi su arbatos likučiais, degtinė
nusidažė rūdžių spalva, paviršiuje virpėjo keli arbatžolių lape­
liai; palenkusi galvą pauosčiau puodelį, ir nuo aitrių degtinės
garų mano tuščias skrandis pasipiktinęs krūptelėjo. Nenoriu.
Kurių velnių.
- O tu, šeimininke, ko negeri? - paklausė Ančiutka, ir, pa­
kėlusi į jį akis, vėl susidūriau su rimtu, dėmesingu žvilgsniu.
- Nemėgstu degtinės, - atsakiau nurijusi blogumą, - net
kvapo nepakenčiu.

77
Jana Vagner

- O tu jos neuostyk, - patarė jis, - degtinės nėra reikalo

uostyti, ją reikia gerti. - Pridėjau puodelį prie lūpų ir paban­
džiau siurbtelėti gurkšnelį (kam aš tai darau? kokia prasmė? ko
jis apskritai iš manęs nori?). - Įžeisi, - pabrėžtinai pridūrė jis, ir
tada užsimerkusi nurijau tą gurkšnelį.
- Dabar tvarka, - patenkintas tarė jis ir pagaliau liovėsi žiū­
rėjęs į mane. - O dabar pasakokite.
Po pusantros valandos susigriebę pasiuntėme Mišką išran­
kioti iš tinklų žuvies; tuo laiku degtinė jau buvo išgerta, ištrau­
kėme savo menkas spirito atsargas, - kad visiems užtektų, pri­
siėjo atskiesti jį virintu ežero vandeniu. Užkandos, be šokolado,
nebuvojokios, ir po pirmų kelių gurkšnių man ėmė ūžti ausyse,
veidai užkaito - aš pastačiau pustuštį puodelį toliau nuo savęs,
bet niekas nepastebėjo, visi šnekėjosi.
Už lango temo, man merkėsi akys, krosnyje linksmai traš­
kėjo malkos - užlipusi su kojomis ant lovos atsišliejau į drė­
gnoką lentinę sieną ir ėmiau žiūrinėti šituos tris nepažįstamus
vyriškius, kurių mes taip bijojome, iš kurių laukėme tik blogo,
o jie vidury dienos atėjo pas mus su saldainiais ir sutirštintu
pienu. Galgi galų gale viskas bus gerai, galvojau, tai tik nauji
kaimynai, gyvi žmonės anoje šalto ežero pusėje, jie mums nieko
nepadarys - bent jau todėl, kad dabar neturime nieko, ko jiems
galėtų reikėti.
Užuot kalbėję apie maisto atsargas, likusias tame krante, apie
tai, kad mums baigėsi produktai, kad bijome neišgyventi iki pa­
vasario, mes kažkodėl vėl grįžome prie karantino, prie anų dvie­
jų baisių bėgimo iš Maskvos savaičių, prie išmirusių Čerepoveco
ir Medvežjegorsko, kuriuos teko pravažiuoti, - tarsi nieko svar­
besnio už tas dvi savaites, praleistas kelyje, mūsų gyvenime ne­
nutiko nei prieš, nei po, o visa kita net nebuvo verta dėmesio.

78
 LIKĘ GYVI

Kai mūsų istorijos išseko, prašneko svečiai. Jiepasakojo, kad

jų kelionė prasidėjo netoli nuo čia, Suojarvės apylinkėse, - ką jie
ten veikė, iš to pasakojimo spręsti buvo sunku, nes, kaip ir mūsų,
jis prasidėjo nuo to laiko, kai žmonės Suojarvėje ėmė mirti.
Tai atsitiko tuoj po to, kai dingo ryšys, mažytis pasienio
miestelis su vienintele ligonine ir dviem poliklinikomis kaip­
mat užspringo, pirmąją epidemijos savaitę: maža ligoninė greit
buvo perpildyta, paskui išvis uždaryta, nes neteko didžiumos
personalo, o paaiškėjus, kad pagalbos iš šalies nebus, kilo bai­
sus ir pavojingas chaosas.
Paklaikę iš baimės likę gyvi miestelėnai pirmiausia nudaužė
niekamtikusias sandėlių ir maisto parduotuvių spynas - ir įsiti­
kino, kad produktų mieste nėra; beveik tuo pat metu paaiškėjo,
kad neliko ir degalų - keletas degalinių mieste ir jo apylinkėse
buvo tuščios, išsiurbtos sausai.
- Tada gerieji žmonės ėmėsi vienas kito, - niūriai tarė An-
čiutka, ir jam trūktelėjo skruostas. - Na, o mes nutarėm, kad
laikas nešti muilą.
Raudonžandis Vova liūdnai sulinksėjo patvirtindamas jo
žodžius.
Jie turėjo išklerusį karišką „UAZą“ su pustuščiu baku, du
„Makarovo“ pistoletus, „Kalašnikovą“ su nepilna apkaba, bet
maisto - beveik ne, todėl, užuot sukę į ežerus, nuvažiavo prie­
šinga kryptimi, didžiųjų miestų pusėn, - gal manydami, jog
ten dar esama šiokios tokios tvarkos ir bus galima kreiptis pa­
galbos, o gal, atvirkščiai, tikėdamiesi, jog miestuose jau neliko
žmonių ir viską, kas reikalinga, bus galima paimti nesiklausus.

Mėginant pakliūti į Petrozavodską kelią užkirto ginkluoti

blokpostai. Pavėluotai paskelbtas karantinas niekam nepadėjo:

79
Jana Vagner

nei tiems, kurie liko mieste, nei aplinkinių vietovių gyvento­

jams. Įsikūrusios prie trasos, jungiančios Piterį su tolimuoju
Murmansku, apsuptos kordonų, kurie tartum kamščiai užkim­
šo visus kelius iš miesto ir į jį, sunki tris šimtus tūkstančių gy­
ventojų turinčios Karelijos sostinės agonija truko ilgai, kelias
savaites, ir visą tą laiką pabėgėliai iš mažų Karelijos miestelių,
degindami paskutinius neįkainojamo kuro litrus, nepaliaujamu
srautu kažkodėl plūdo prie jos sienų - su beprotišku, iraciona­
liu užsispyrimu, lyg skruzdėlės, besiveržiančios į savo sugriau­
to skruzdėlyno centrą, ieškodami maisto atsargų ir vilties, bet,
negavę nei to, nei to, nusivylę, persigandę ir pavojingi, pasklido
po Petrozavodską aplipusias gyvenvietes, atnešdami į jų ir taip
gūdžią tikrovę dar daugiau siaubo ir netvarkos. Kaip tik ten,
vienoje iš aplinkinių gyvenviečių, mūsų svečiai prasimanė de­
galų ir šiokių tokių produktų.
- Na, kaip prasimanėm - pavogėm, - kreivai šyptelėdamas
atvirai pasakė Ančiutka. - O ką reikėjo daryti, juk nesinori su­
šalti, žmonės ten buvo įbauginti, pikti, ėmė šaudyti jau įvažiuo­
jant, iš pradžių į ratus, paskui - kur papuola, bet mes paėmėm
nedaug, kad tik išvažiuotume.
Iškart prisiminiau senuką, kuris ištempė mus, šąlančius ir
nusiminusius, iš pusnynų, užtverusių kelią kažkur tarp Vyte-
gros ir Nigižmos, kuris suteikė mums prieglobstį ir šiltą na­
kvynę, ir tai, kaip mes su juo pasielgėme praėjus gal dvylikai
valandų nuo jo atlapaširdiško, kilnaus poelgio, - mes, dori
žmonės, nuo vaikystės pripratę prie minties, jog vogti nevalia.
Prisiminiau jo veidą, šaltą ir pasibjaurėjusį, kai mes, atstatę į jį
šautuvus, pylėmės degalus iš cisternos, stovinčios jo kieme, ir
jo paskutinius žodžius mums: „Keisti jūs žmonės.“ Ir vos tik
šis kartus prisiminimas atgijo ir įgavo svorio, pamaniau - ojuk

80
 LIKĘ GYVI

mes šito nepapasakojome savo naujiems pažįstamiems, nė žo­

deliu neužsiminėme, tarsi tarp išmirusio Čerepoveco, apleisto
Kirilovo ir baisaus, pustuščio Medvežjegorsko nieko daugiau
nebuvo, tik aplediję keliai, mat ir toliau norėjome atrodyti dori,
o ne keisti žmonės - dori, nors šis tiesus prisipažinimas: „Pavo-
gėm, juk nesinori sušalti“, - kažkodėl buvo ir sąžiningesnis, ir
žmoniškesnis už tai, ką padarėme mes.

Kelionė nuo Petrozavodsko iki Vongo ežero mūsų sve­

čiams truko daugiau kaip tris mėnesius - šį atstumą buvo ga­
lima įveikti per kelias dienas, bet, priešingai nei mes, jie ne­
turėjo tokio tikslo. Iš tikrųjų iki pat galo net nenumanė, kad
esama šito ežerėlio, pasiklydusio sniegu užverstoje taigoje, -
šiame atšiauriame, nedraugiškame šiaurės krašte būtų radę
bent dešimt didesnių ir žuvingesnių ežerų už mūsiškį, bet jie
važinėjo iš vienos pusiau išmirusios gyvenvietės į kitą pasipil­
dydami menkas maisto ir benzino atsargas, plėšikaudami ir
marodieriaudami.
Jie visa tai papasakojo nesivaržydami ir neslėpdami, kokia
negarbinga buvo jų pergalė prieš mirtį, tarytum neabejodami,
jog ir mes nė už ką nebūtume įstengę atsikasti čia nesulaužę
žmoniškumo įstatymų. Ir jie neklydo - per tas devyniolika die­
nų, kurias praleidome kelyje, mes, aišku, spėjome ir patys juos
sulaužyti: tada Nudolėje, pirkdami paskutinį benziną iš žmo­
nių, neturinčių jokio supratimo, į kokius beverčius popierėlius
jie maino brangų, gyvybiškai svarbų kurą, ir vėliau, kolektyvi­
niame sode netoli Čerepoveco, kai atsisakėme padėti pasmerk­
tai mirti mažytei šeimai, ir dar vėliau, kaimelyje tarp ežerų vog­
dami degalus iš vienintelio žmogaus, pasitaikiusio mūsų kelyje,
kuris norėjo nesavanaudiškai pagelbėti.

81
Jana Vagner

Pagaliau visai neseniai, - apie tai buvo sunkiausia negalvo­

ti, - visai neseniai pabėgome išsigandę ligos ir palikome mirti
trisdešimt kelis žmones, mirti lėtai, kankinantis, ir iš savo kran­
to žiūrėjome, kaip visur esantis mirtinas užkratas juos įveikia,
ir skaičiavome dienas, kai jau galėsime nebijodami ir niekuo
nerizikuodami pereiti ežerą ir susigrobti jų atsargas.

Žuvys, kurias Mišką atnešė iš tinklų, per kelias valandas,

kai gulėjo ant ledo, sušalusias j akmenį, aliuminio kibire prie
krosnies spėjo atitirpti skleisdamos tvankiame kambaryje aštrų
sūroką kvapą, o mes vis sėdėjome prie netvarkingo, jau niekam
neberūpinčio stalo su praimta šokolado dėžute, gniauždami
delnuose puodelius su nebaigtu gerti vandeniu atmieštu spiritu
ir klausėmės - godžiai, neramiai, nes staiga supratome: pasau­
lis už nedidelio ežero, suteikusio mums priebėgą, pasaulis, kurį
laikėme galutinai, neatšaukiamai žuvusiu, vis dar egzistuoja
kažkur ten, už kokio pusantro šimto kilometrų nuo čia, ir mes
nesame paskutiniai gyvi žmonės žemėje, nes mūsų svečiai, ap­
sirengę slepiamosiomis striukėmis, nuplėštomis nuo svetimų
pečių, ne daugiau kaip prieš savaitę patys buvo liudytojai - gal
ir negeranoriški, gal atsitiktiniai, bet liudytojai.
Per tris ilgus žiemos mėnesius, kai mes slėpėmės čia, saloje,
baidydamiesi nuosavo šešėlio, jie spėjo skersai išilgai išvažinėti
šitą nepakeliamai šaltą planetos kampelį - ieškodami vietos,
kur būtų galima išmesti inkarą, ir per tą laiką spėjo susidurti
su baisybe išgyvenusiųjų, nepatiklių ir priešiškų, bet gyvų, to­
kių pačių kaip mes, bandančių ant griuvėsių sukurti gyvenimą.
Dabar jie, šis trejetas, pasakojo mums apie gandus, nešiojamus
iš gyvenvietės į gyvenvietę tokių kaip jie, klajūnų, - gandus,

82
 LIKĘ GYVI

sklindančius taip pat patikimai, lyg jie būtų perduodami per

radiją, ir akimirksniu prigyjančius.
Apie tai, kad kažkur Uralo kalnuose yra požeminis miestas,
saugus ir sveikas, sotus, šiltas, kuriame pasislėpė vyriausybė,
reikalinga valdyti tam, kas liko iš kadaise tankiai apgyventos
šalies, ir mokslininkai, pašaukti kurti vakcinos, galinčios įveik­
ti šitą godžią, nuožmią epidemiją, ir menininkai - dailininkai,
dainininkai, muzikantai, verti išgelbėjimo, ir dar kariškiai, gi­
nantys visus nuo įsiveržimo iš išorės - nuo tokių kaip mes, pa­
liktų likimo valiai, pasmerktų, niekam nereikalingų.
Apie tai, jog dar toliau, kažkur tarp Krasnojarsko ir Bla-
goveščensko, vietovėse, kurių nesiekia automobilių keliai, o
geležinkelio bėgiais nėra kam važinėti, nes traukiniai sustojo
išvykimo stotyse, užšalę ir tušti, - liko sveikų, ligos nepalies­
tų kaimų ir gyvenviečių, didelių ir mažų, turtingų ir skurdžių;
žmonės, aišku, perėjo prie natūrinio ūkio, verčiasi medžiokle
ir žūkle; degalų neturi, norint iš vieno kaimo nukakti į kitą vėl,
kaip Jermako laikais, reikia arklių, o tuos arklius reikia kaustyti,
ir tenykščiai gyventojai prisimena, kaip jų protėviai kaldavo ge­
ležį, iš jos darydavo pasagas ir kirvius, plūgus ir akėčias, strėlių
ir iečių antgalius, nes vis tiek kada nors viskas, kas juos skyrė
nuo laukinio gyvenimo, - šoviniai, antibiotikai, neperšlampa­
mi sintetiniai audiniai, vidaus degimo varikliai, - baigsis ir liks
tik tas nedaugelis daiktų, kuriuos jie įstengs pasidaryti savo
rankomis.
Paskiausiai jie papasakojo mums, - pakerėtiems, sušalu­
siems, užkluptiems visiškai netikėtos vilties, - kad netoli esanti
Suomijos siena, kur jie nusidavė antrą savo nelemtų nuotykių
savaitę, pasirodė esanti gyva ir nepažeista, ji nubloškė juos pri­
siartinusius, atbaidė šūviais ir kordonais.

83
Jana Vagner

- Apšaudė, įsivaizduojat, natūraliausiu būdu apšaudė, -

net susižavėjęs kalbėjo Ančiutka, gyvai linksint savo tyliems
bendrininkams, šioje pasakojimo dalyje tarsi pabudusiems. -
Suknisti suompalaikiai, pas juos tikriausiai viskas kitaip, su­
prantat? Pas juos tvarka, visada buvo tvarka, ne taip kaip šitas
jovalas aplinkui, jie tikriausiai ką nors sugalvojo, štai uždarė
sienas, įvedė kokią nors nepaprastąją padėtį. O ką, mažytė
šalis, laisvai galėjo išgyventi, aš nenustebčiau - žiūri į mus
pro savo teleskopus ar per palydovus ir džiaugiasi, suprantat?
Džiaugiasi. - Jis godžiai trūktelėjo iš savo puodelio ir niūriai
porino toliau: - Pas juos elektra. Visas kelias nuo sienos per­
ėjimo punkto ir toliau - šviesus, žibintai dega, suprantat? Pas
juos tvarka. Karinės technikos privarė į pasienį ir šaudo, šun­
snukiai. Kad taip mums prasiveržti pas juos, pidarus, sujaukt
visą gražumą.
Po šių jo žodžių Serioža staiga ne vietoj, netikėtai nusijuo­
kė - dirbtiniu, specialiai mandagiu juoku, skirtu nepažįsta­
miems žmonėms, juoku, kurio negalėjau pakęsti, - pakėliau į
jį akis ir pamačiau, kad girtas, girtesnis už visus kitus, girtesnis
už tėtę, vos siurbtelėjusį iš puodelio, girtesnis už Andrejų, piktai
tylintį tolimiausioje kertėje ir su kiekvienu gurkšniu vis labiau
niunkantį, girtesnis už dručkį Lionią, vienintelį, kuris mūsų
nekviestiems svečiams šypsojosi, plačiai, draugiškai, tarsi prieš
kelias valandas nebūtų ruošęsis šauti į jų beginkles nugaras, už­
stojusias mūsų kreivašonio namelio duris. Girtesnis už mane -
nors man prisiėjo išgerti šimtą gramų „Stoličnaja“, paskui nury­
ti kelis gurkšnius šlykštaus spirito ir vandens mišinio. Ir juolab
girtesnis už mūsų svečią, vis taip pat šeimininkiškai sėdintį vi­
dury kambarėlio plačiai išskėstomis kojomis, apautomis gerais

84
 LIKĘ GYVI

suvarstomais pusbačiais, - išgirdęs dirbtinį Seriožos juoką, jis

krūptelėjo, pažiūrėjo į jį ir nusišypsojo - ir man jo šypsena nė
kiek nepatiko.
- Prasiveržti, - išdaužė Serioža ir siekė svečio norėdamas
sugriebti už rankovės, bet nepataikė, pirštai nevikriai nuslydo
nusitrynusią klijuote, man net pasirodė, jog šita rankovė, gu­
linti ant stalo per sprindį nuo Seriožos rankos, tyčia kiek at­
sitraukė, kai ta ranka jos siekė. - Galima prasiveržti, o galima
ir taiga, aplinkiniais keliais. Bet pėsčiomis nenueisit, net iš čia
nenueisit. Reikia žinoti vietas. Ar tu jas žinai? O aš - žinau. Ir
žemėlapį turiu.
Liežuvis jam pynėsi, veidas buvo kažkoks papurtęs, sunkiai
apdribusiais vokais; pasibaisėjau suvokusi, kad man nesmagu
matyti jį tokį - ypač dabar, prie šitų svetimų, nepažįstamų vyrų,
kurių vyriausias prabilo atlaidžiai prisimerkęs:
- Ką tu sakai? Turi žemėlapį?
Serioža tankiai sulinksėjo vis taip pat žvilgsniu niekur ne­
pataikydamas, klydinėdamas po nutriušusias lentines sienas ir
palaikę klijuotę. Ir nors nė vienas svečių daugiau nesišypsojo,
aš iškart ėmiau net dusti iš pykčio, nes šalia savimi pasitikinčio
plačiapečio, su slepiamąja striuke ir visiškai blaivaus Ančiutkos
Serioža netikėtai kaži kaip nubluko ir nubalo, lyg būtų nutrin­
tas trintuku, - ir žiūrėti į jį jau buvo negera.
- Žemėlapį, - pakartojo Serioža ir vėl kelis kartus linktelėjo,
paskui staiga padėjo galvą ant rankų ir ėmė šnopuoti - sunkiai
ir giliai, mieguistai.
- Vova! - kurtinamai šiurkščiai garktelėjo Ančiutka ir su­
sijuokė, nes jauniklis Vova irgi taikėsi snustelėti priglaudęs
raudoną skruostą prie geležinio lovos galo. - Nemiegok, Vova,
laikas namo!

85
Jana Vagner

Ir ilgšis, plonytis lyg paukštis Vova krūptelėjęs tučtuojau

pašoko tartum išsviestas spyruoklės ir, nukoręs ant krūtinės il­
gus rudus karčius, ėmė netvirtais pirštais segiotis plačią karišką
striukę.
Mažutis tylenis Liocha irgi pašoko - vikrus, negirtas, už­
daru, neįžvelgiamu veidu, ir netrukus visi trys jau žengė pro
duris, kaip ir tikėjausi, nemėginę pasiimti praimtos saldainių
dėžutės, arbatžolių ir kitų lobių, o tada aš - vėl nustebindama
save - nusekiau paskui juos, nes man liko dar vienas klausimas.
Kurio nespėjome jiems užduoti.
Šis klausimas buvo svarbesnis už gandus apie slėptuvę Ura­
le, apie išgyvenusius Sibiro kaimus, apie neįveikiamą Suomijos
sieną - svarbesnis už viską, apie ką visą laiką kalbėjome, ir jį už­
duoti reikėjo šiandien, kol jie negrįžo į savo krantą. Norėdama
jį užduoti turėjau kaip nors patraukti šito didelio nesuvokiamo
žmogaus dėmesį, kad atsisuktų ir vėl pažvelgtų į mane, bet kaž­
kodėl niekaip neįstengiau ištarti nei jo vardo, nei keistosios pra­
vardės, o ištiesusi ranką suspaudžiaujo storos striukės rankovę.
- Sustokit, luktelėkit, - pasakiau, ir jis grįžtelėjo. - Sakykit,
o tame krante ko nors liko? Kokio nors maisto. Gal konservų,
kruopų?
Jis neatsakė, net nepajudėjo žiūrėdamas į mane su nuostaba
ir pašaipa, tada aš pridūriau:
- Mes nieko nebeturime, visiškai nieko. Liko tik žuvys, bet
ir jų mažai, suprantate? Jukjūs ten ko nors radote?
- Oką jūs, ten nė karto nenuėjot? - paklausė patylėjęs, man
pasirodė - be galo ilgai. Aš papurčiau galvą. - Nieko ten nebu­
vo, - ramiai tarė jis ir pažiūrėjo tiesiai man į akis. - Na, beveik
nieko. Lavonų kalnas - buvo. O maisto jokio, nieko doro, ka­
tės skerstuvės. - Pamatęs mano nusivylimą nusišypsojo, šiltai,

86
 LIKĘ GYVI

draugiškai. - Nenusimink, šeimininke, pavasaris čia pat, paskui

varysim pas suompalaikius, parodysim jiems, kur pipirai auga,
nuo čia iki sienos kokie aštuoniasdešimt kilometrų, ten jie tun­
ka, o mes badu dvesiam. Pakentėk.
Suligtais žodžiais visi trys išėjo įleisdami į trobą dygaus šal­
čio srovę ir dingo tamsoje.
- Jau tu dvesi badu, - su neapykanta metė Lionia, kai liko­
me vieni, ir piktai nusispjovė prie kojų, ant pajuodusių grindų;
šypsenos jo veide nebebuvo. - Kai atsargos keturiasdešimčiai
žmonių. Sakiau, kad jie mums nieko neatiduos. Nieko.

* *

Vos užsidarė durys išėjus svečiams, Ira pakilo iš savo vie­

tos, kur sėdėjo, - tylėdama, nejudėdama, nesikišdama į pokal­
bį, atkreipdama dėmesį tik į berniuką, retkarčiais pribėgantį ir
lipantį jai ant kelių, - ir suskaičiavo dėžutėje likusius saldainius;
saldėsius sudėjome į skardinę nuo arbatžolių, kad nepasiektų
visur šmirinėjančios pelės, ir grįžome prie savo rūpesčių.
Nors buvo vėlu, žuvis, kurias Mišką atnešė ir kurios dabar
gulėjo kibire prie krosnies, reikėjo išdoroti ir išvirti dar šian­
dien, kad rytą atsikėlę galėtume pavalgyti karštimo, - tai buvo
privalomas kasdienis ritualas, kurio net vienai dienai atsisakyti
buvo neleistina prabanga; kartais man atrodydavo, jog nieko
daugiau ir neveikiame, tik valome šitas prakeiktas žuvis, ver­
dame, paskui, dubenyje pasišildžiusios vandens, mėginame
nušveisti ant ugnies aprūkusius puodus - aštrių pelekų suba­
dyti pirštai bemat apsitraukdavo riebia nenuplaunama juodu­
ma, kuri tiesiog įsigerdavo po oda ir lįsdavo į panages; nors
stengėmės šitą darbą dirbti pasikeisdamos, mūsų rankos - visų

87
Jana Vagner

keturių - buvo jau vienodos, sausa, suskeldėjusią oda, nulūži-

nėjusiais nagais, baisios, senos rankos.
Vaikai jau užmigo, pavargę ir sotūs, šokoladu išterliotais
veidais; jų nežadinome, tik pernešėme į gretimą kambarį. Už­
stalėj, nepatogiai susikūprinęs ir pasidėjęs galvą ant rankų, sun­
kiai kvėpavo Serioža, net nepastebėjęs, kaip išėjo nekviestieji
svečiai, o mes sėdėjome prie kibiro arčiau krosnies, kad pro
praviras dureles sklindančioje šviesoje geriau matytume sli­
džias žuvis. Prie kojų nejudėdamas gulėjo šuo, godžiomis aki­
mis nulydintis kiekvieną mūsų judesį ir kartais garsiai įtrauk­
damas pro nosį oro. Vienu Seriožos peilių lengvai nupjovusi
nugaros peleką, Ira numetė jį šuniui ir susimąsčiusi tarė:
- Liko keturiolika saldainių. Jeigu vaikams duosime kas­
dien po vieną, užteks savaitei.
Tu nepriskaičiavai Miškos, pamaniau, kai sakote „vaikai“,
skaičiuojate tik savus, mažuosius, o kai mėginu ginčytis, jis pir­
mas pasipiktinęs atsisako bet kokių privilegijų, nesvarbu, ko­
kios jos - gal daugiau valgio, mažiau darbo. Jis tapo toks pat
permatomas ir išbalęs kaip ir mažiai, bet, užuot zyzęs ir reika­
lavęs dėmesio, skaldo malkas, traukia tinklus, šąla ant ežero. Jis
nėra suaugęs, kad ir ką sakytumėte, jam įdubo akys ir skruostai,
ir žiūrint į jį man skauda širdį.
- Tu nepriskaičiavai Miškos, - pakartojau garsiai, nepa­
keldama akių ir nepasisukdama į ją, pasakiau smulkiai atsilei­
dusiai žuvelei, kurią laikiau, dabar galiu pasakyti, nes Serioža
miega, o Miškos nėra šalia - pasiėmęs žibintuvėlį su tėte išėjo
parnešti ant ledo numestų tinklų, taigi negalėjo paprieštarau­
ti. - Čia trys vaikai.
Ji nesiginčijo, išvis nieko netarė. Apskritai beveik niekada į
mane nesikreipdavo, ši rami moteris, kurią mano vyras išvežė

88
 LIKĘ GYVI

iš mirštančio miesto nepasakęs man nė žodžio, net neįspėjęs,

kad važiuoja jos, - tarsi bijodamas, kad nesutrukdyčiau jam
važiuoti, tarsi manydamas mane nesuprasiant, kad jis privalo
išgelbėti berniuką, negali išvykti be jo, - lyg aš būčiau galėjusi
jam uždrausti tai padaryti, lyg iš viso būčiau galėjusi jam ką
nors uždrausti. Ji neatsiliepė, kaip niekada neatsiliepdavo man,
tik žemiau palenkė galvą prie žuvų. Aš pati kas rytą duosiu jam
po saldainį, pamaniau sukandusi dantis, net jei tektų supenėti
prievarta, ir tik pamėginkite ką nors pasakyti prieš, tik pamė­
ginkite aiškinti, jog jis nenusipelnė. Tik pamėginkit.
- Būta turto, keturiolika saldainių, - prunkštelėjo Nataša. -
Reikėjo tau, Ania, ne apie arbatžoles ir saldumynus šnekėti su
tuo savo gerbėju, o apie dantų pastą ir skalbiamuosius miltelius
arba, nežinau, paprašyti jį dėžutės troškinio - tau jis nebūtų
atsakęs.
Ji plačiai ir nemaloniai išsišiepė, kaip seniau, kai svečiuoda-
vomės pas juos - pirmais pažinties su Serioža metais, kai man
jis atiteko su visa šita ankstesnės šeimos draugų kompanija, pa­
žinojusia jį geriau ir ilgiau negu aš.
Jis tikėjosi, kad sujais susidraugausiu, neabejojo, jog tai len­
gva, ir nejautė jokio nepatogumo. Dievaži, aš stengiausi - visi
pirmieji metai, kuriuos praleidome nesibaigiančiuose susiti­
kimuose su šiais svetimais žmonėmis, buvo pilni nesmagumo
ir pauzių, atsargių klausimų apie moterį, kurią jie buvo pratę
matyti šalia jo, pakeltų antakių, mandagių, nenuoširdžių šyp­
senų - kurį laiką tikrai atrodė, kad galiu įveikti šitą įtarų, dve­
jojantį atsargumą, nukreiptą į mane. Bet aš nepatikau jiems, ši­
tiems žmonėms, kuriems mano atsiradimas Seriožos gyvenime
buvo tik tema tingioms apkalboms, antraeilis draugijos anek­
dotas, per vakarienę pasakojamas bendriems pažįstamiems, aš

89
Jana Vagner

neturėjau galimybės jiems patikti, nė mažiausios, - nes ir jie

man nepatiko, o aš niekada nemokėjau slėpti savo jausmų taip
giliai, kad kiti nepastebėtų.

Ir vis dėlto viskas buvo labai mandagu, labai padoru - stro­

pus, pareigingas teatras, kurį visi vaidinome Seriožai, o jis buvo
pernelyg laimingas ir vėjavaikiškas, kad įžvelgtų ką nors dau­
giau negu tiksavo iliuzijas, - jamnorėjosi tikėti, jogviskas gerai,
jam brangūs žmonės negali vieni kitiems nepatikti. Todėl kartą
per savaitę, o kai kada ir dažniau, turėdavau su jais susitikti ir
kentėti, ir daugiausia kančių - puikiai prisimenu - suteikdavo
kaip tik ši smulkutė šypsulinga moteris, nerūpestingai ir koke­
tiškai vadindavusi mano vyrą Seriožka, kalbėdavusi su juo - ir
su visais kitais - vaikišku, kaprizingu balseliu ir taip mokėjusi
valdytis, kad įsigudrino nė sykio - nė sykio per trejus mūsų
slegiančios pažinties metus - neišklysti iš savo vaidmens; ne­
prisimenu nė vieno atviro susipriešinimo, nė vieno barnio - tik
plačios nuodų pritvinkusios šypsenos ir kandūs žodžiai, krūti­
nėje įstringantys it dygliai ir neduodantys naktį miegoti. Visa,
ką ji kalbėdavo, buvo ne šiaip sau ir nutaikyta tiesiai į taikinį, o
norint atsikirsti būtų reikėję tokios pat kaip šios moters plėšrios
ir aštrios nuovokos, padedančios neklystant pajusti plonytę ne­
matomą ribą tarp įžeidimo ir pokšto. Aš pasirinkau tylą.

Taip buvo paprasčiau - tylėti ir apsimesti, ir atkakliai ieško­

ti dingsčių nesusitikti. Atsargiai, taip, kad Serioža nesuprastų,
kaip mane baugina ši priverstinė artima draugystė, prisigalvo­
davau negalavimų, skubių reikalų, būdavau pasiryžusi visais
būdais įkalbinėti jį, kad pasiliktų namie, arba išleisti ten vieną,
kad tik nereikėtų nė vieno jų matyti, pirmiausia jos, ir galų gale

90
 LIKĘ GYVI

taip įgudau, jog beveik nepalikau jai nė vienos galimybės pa­

siekti mane - tačiau tik beveik.
Todėl, kad po metų per vestuvinę vakarienę mažoje itališ­
koje kavinėje Patriarcho tvenkinių parke kaip tik ji (o ne kas
nors iš mano artimų žmonių) kažkodėl sėdėjo mano dešinėje ir
per pauzes tarp tostų ir sveikinimų švelniu kniauksinčiu balsu,
paskęstančiu linksmose užstalės šnekose ir skirtu man vienai,
spėjo pasakyti, jog suknelė mane storina: „Vos vos, Ania, o gal
truputį priaugai svorio?“ - žiedas vulgarokas: „Serioža išrinko,
taip? Vis dėlto vyrams negalima patikėti papuošalų pirkimo“, -
ir kad prieš penkerius metus - kai Serioža dar buvo vedęs Irą -
„tarp mūsų kažkas šmėstelėjo, žinai, kaip esti, bet man, aišku,
šito visiškai nereikėjo - labai džiaugiuosi, kad dabar jūs kartu,
tu jam nuostabiai tinki, tokia tyki“; kol šventė baigėsi, iki krau­
jo sukramčiau apatinę lūpą svajodama trenkti per šitą šypsantį
pudruotą lėlės veiduką ar bent įsispirti siaurų ir nepatogių ves­
tuvinių batelių kulnais į sunkią raižytą kėdę, ant kurios krašte­
lio ji balansuoja tiesutėle nugara ir gyvatiškai išlenktu kaklu, ir
ją apversti - su trenksmu nuspirti kuo toliau nuo savęs, kad nuo
stalo nulėktų ant grindų visas krištolinis šlamštas.
Įkaušimas jau praėjo palikęs tik buką maudulį smilkiniuose
ir silpną pykinimą - degtinė ir šokoladas, susikibę skrandyje,
pastaraisiais mėnesiais pripratusiame tik prie vandeningo, vos
vos pasūdyto žuvų nuoviro, niekaip nenusiramino, vis maištavo.
Viešpatie, galvojau su pasišlykštėjimu kvėpuodama atitirpu­
sių, sušilusių žuvų garais, nejau kada nors ateis diena, kai ne­
bereikės šito valgyti, būčiau atidavusi dešinę ranką už mėsos
gabalėlį, už kvepiantį, ką tik nuo ugnies nuimtą kepsnį, lengvai
apskrudusį, leidžiantį rausvus skaidrius syvus, apibarstytą raso­
tais stambiais šviežiai sumaltų pipirų trupinėliais, suvalgyčiau

91
Jana Vagner

jį be jokio padažo, net be šakutės ir peilio, plėšydama dantimis

švelnią stangrią mėsą; nors... velniop australišką marmurinęjau­
tieną, užtektų ir vištienos, paprasto Pamaskvėje užauginto broi-
lerio, iškepto su medumi, česnakais ir žolelėmis, traškia auksine
plutele, užtektų net virtos dešros, vieno, tikvieno storo perlamu­
trinio skritulėlio, susidedančio iš celiuliozės ir maisto dažiklių,
uždėto ant purios baltos duonos riekelės, - man vis viena, kad
tik daugiau nematyčiau šito aliumininio kibiro, iki pusės pri­
krauto aštriai dvokiančių žuveliokų, plūduriuojančių atitirpusia­
me šaltame vandenyje, kad tik daugiau neprisiliesčiau prie šitų
slidžių žvynų, nesipjaustyčiau pirštų aštriais pelekais.
Medžioklinis peilis stora ir nepatogiai išlenkta rankena stai­
ga trūktelėjo ir nuslydo nuo šlapio lieso žuvies nugarkaulio, ir
plati stora geležtė nudegino kairę ranką - aiktelėjusi išmečiau
peilį ir prispaudžiau įpjautą ranką prie lūpų pajusdama sūroką
prieskonį, štai tau ir kepsnys su krauju, tariau sau, tai viskas, ko
šiuo metu gali tikėtis.
Kaipgi taip susidėjo, tūkstantąjį kartą pamaniau nepakel­
dama į ją akių, liežuviu liesdama gilų rėžį smiliuje, laižydama
nuosavą kraują, kaipgi taip išėjo? Kuo nusipelniau šią kasdienę
kankynę, už kokias nuodėmes moku - kiekvieną dieną, kiek­
vieną minutę? Tarsi negana, kad netekau mamos pametusi ją
mirti kordonų uždarytame mieste, palikau namus, kuriuos taip
mylėjome, grobti svetimiems, sergantiems marodieriams, pra­
radau net oraus žmoniško gyvenimo viltį, iškenčiau tiek siau­
bo bėgant nuo epidemijos bangos - negailestingos, lipančios
ant kulnų - tik tam, kad stipčiau šitoje purvinoje griuvenoje,
badaučiau, dergčiau po eglėmis lyg benamis šuo. Ir juk visa
tai galėčiau priimti kaip prievolę ir būčiau dėkinga už tai, kad
mes - aš, Mišką ir Serioža - likome gyvi, išsigelbėjome, jeigu

92
 LIKĘ GYVI

ne paniekos sklidina ir šalta buvusi žmona, nuo ryto iki pat va­
karo apsimetanti, jog manęs nėra, ir jos niekada nesišypsantis
vaikas, lipantis Seriožai ant kelių, vos tik tas įžengia pro du­
ris, ir nesitraukiantis nuo jo, kol motina nepaguldo - gretima­
me kambaryje, už plonos medinės pertvaros, per kurią girdėti
kiekvienas garsas, kiekvienas atodūsis.
Jeigune šita moteris ir šitas berniukas - nes, kol jie abu šalia,
nedrįstu paliesti Seriožos, apkabinti jo, prisiglausti, o tai, kad
jis mano, jau seniai mano, dabar jaučiu tik naktimis, gulėdama
šalia jo įdubusioje geležinėje lovoje, ir per skubrias, trumputes
sueitis, vykstančias lauke, šaltyje, šliejantis į išdavikiškai girgž­
dančią lentinę sieną. Ir dar jeigu ne ta antroji, nuodais varvanti
moteriškė, su kuria kovoti neturėjau jėgų netgi tada, kol visa
kita buvo gerai, ir kuri kaip seniau viena fraze moka ilgam at­
imti man ramybę.
- ...nemanau, kad protinga koketuoti su šitais gyvuliais, -
kalbėjo ji tą valandėlę. - Dievas žino, kiek laiko jie neturėjo
moterų, aš sutikčiau visiškai su jais nesikalbėti, ypač kai tavo
gynėjas miega įsikniaubęs į saldainių dėžę.
Ji lengvai kryptelėjo galva į nejudrią susmukusią Seriožos
figūrą prie stalo, ir minkšta katės šypsena vėl išrietė jos lūpas,
bet, nespėjus man išsižioti ir kaip nors jai atšauti, Ira nukratė
prie peilio prilipusius žarnokus atgal į kibirą, nusibraukė kaktą
atžagariu delnu ir išrėžė:
- Kažkaip nepastebėjau, kad būtum atsisakiusi šokolado.
Matei, kiek jie visko atnešė? Dar liko pusė indelio sutirštinto
pieno ir sausainių, ir arbatžolių - ar tu bent įsivaizduoji, kaip ši­
tai reikalinga vaikams? Jeigu kas kartą, pašnekėjusi su šitais gy­
vuliais, savaitę turėsiu kuo penėti vaiką, šnekėsiuos, kol liežuvis
nudžius. - Tada ji pakėlė galvą ir pridūrė - daug nuolaidžiau,

93
Jana Vagner

beveik švelniai, nors akys piktai blykstelėjo: - Tiesiog tu neturi

vaikų, Nataša, todėl ir nesupranti.
Natašos šypsena akimirksniu nutekėjo žemyn, lyg į veidą
jai būtų šliūkštelėta rūgšties, o aš žiūrėjau į ją godžiai, smalsiai
ir galvojau: štai kur tavo silpnoji vieta, kurios per trejus metus
neįstengiau atspėti, štai kaip galima tave sustabdyti, nutildyti,
nutrinti šitą kokčią melagingą šypseną, ir dar pamaniau: pasi­
rodo, jos irgi ne draugės, šitos dvi moterys, tiek metų drauga­
vusios šeimomis, - norėčiau žinoti, kokia gaida užsibaigė šita
draugystė ir ar išvis jos būta.

- Smarkiai įsipjovei, Ania? - plonu, išgąstingu balsu sku­

biai paklausė Marina. Labai tau rūpi, ar smarkiai įsipjoviau,
pamaniau, tu tik nemėgsti nemalonių pokalbių, nenori konf­
liktų, nes kiekvienas kivirčas šioje ankštoje lūšnoje akimirksniu
išsipučia taip, kad, ko gera, gali išspausti laukan blausius langų
stiklus, todėl, kai jos kapoja mane, paeiliui ar, kaip dabar, pasi-
kapodamos ir tarpusavyje, tu nestoji niekieno pusėn, bijai ir tik
stengiesi prašnekti apie ką nors lengva, nešališka, atitraukti jų
dėmesį, nes kada nors nusibos mane ėsti, tada jos imsis ir tavęs.
- Smulkmena, - tariau ištraukusi iš burnos pirštą - nubalę
pjūvio kraštai iškart nusidažė raudonai - ir vėl paėmiau peilį.
Likusias žuvis valėme tylėdamos.

* *

Kitą dieną jie atnešė cigarečių.

Tai buvo rūgšti, kvapi „Java“ - keturi sumaigyti balti pa­

keliai raudonomis raidėmis, tarybinis „Laki Straik“, pajuokavo

94
 LIKĘ GYVI

Serioža, bet nieko aromatingesnio, gardesnio ir labiau pasiilg­

to nepajėgiau prisiminti, kad ir kaip stengiausi; kai tik pakeliai
atsidūrė ant stalo, dar šilti iš Ančiutkos plačios kišenės, aš jau
neatitraukiau nuo jų akių.
Regis, buvo dar kažko: ūkiško muilo gabalėlis, du pakeliai
makaronų ir nedidelis, perrištas į dvi dalis polietileninis maiše­
lis cukraus - kitomis aplinkybėmis tikrai būčiau apsidžiaugusi
šiuo netikėtai mus užgriuvusiu turtu, bet, vos išvydau tas ke­
turias pailgas plyteles, žiūrėjau tik į jas. Mat mes nerūkėme jau
keturis mėnesius, - jeigu neminėsime mano ir Seriožos nakti­
nių sausio bandymų su arbatžolėmis, - ir nebuvo dienos, kad
nejausčiau šito aštraus godulio, šito dilgsėjimo po liežuviu, sti­
presnio ir už badą, už visa kita.
Ištiesiau ranką - ir sulaikiau ties šiuo lobiu, atsainiai nu­
mestu ant klijuotės, ir pakėliau akis norėdama įsitikinti, jog ti­
krai galiu suimti pirštais ir pakelti besvorę kartoninę pakuotę,
nuplėšti čežantį ploną celofaną, atlenkti foliją, ištraukti vieną
iš dvidešimties kietai tabako prikimštų popierinių cilindrėlių,
pakelti prie lūpų ir užsidegti.
- Tik nereikia rūkyti troboje, - perspėjo Ira, - čiajuk vaikai.
Tą akimirką man buvo nusispjaut - ir į ją, ir į vaikus, kuriais
ji amžinai dangstėsi, ir į tai, ką apie mane pamanys šitie atėję
vyriškiai, kurie, be abejo, pasidalijo su mumis tuo, kas jiems nė
nepriklausė, kas atiteko tik neprotingai ir rizikingai įsibrovus
į du jau mirties užgrobtus namus ežero pakrantėje, - aš įtrau­
kiau į plaučius pirmą gurkšnį kartokų dūmų ir užsimerkiau.
Kas galėjo pamanyti, kad man taip trūks kaip tik šito dalyko -
ne karštos vonios, ne įvairaus maisto ir net ne vienumos. Kuri
kartais atrodė tokia būtina, kad išpuldavau į lauką ir stypsoda-
vau šaltyje, kiek ištverdavau, kad tik nereikėtų matyti šitų veidų

95
Jana Vagner

ir girdėti šitų balsų. Kas galėjo pamanyti, kad sutaikyti mane su

visu šituo - bent laikinai - gali viena mažytė cigaretė.
Paskui mane užsirūkė ir vyrai, nekreipdami dėmesio j ar­
šius Iros protestus, ir tvankus mūsų kambarys kaipmat prisipil­
dė melsvų dūmų.
- Šį kartą gal įpilsit arbatos? - paklausė Ančiutka ir mirkte­
lėjo man. Jisvėl atsisėdo ant lovos lygnamie; velnias, pamaniau,
kaip man dabar nesinori keltis, mesti brangiąją cigaretę, surū­
kytą tik iki pusės, tačiau ir cigarečių, ir arbatžolių juk atnešė šis
stambus nesuvokiamas žmogus, sėdintis dabar ant mudviejų su
Serioža lovos su laukiančia šypsena, ir, žvelgdama tiesiai į šią
šypseną, tariau sau: tu dabar atsistosi kaip gerutė ir užplikysi
jam arbatos didžiajame puodelyje, kurį taip mėgo daktaras, o
jeigu paprašys dar vieno - užplikysi dar ir šypsosies jam, nors
tau jis nepatinka, kaip nepatinka ir abu tyleniai jo palydovai,
tau labiau patiktų, jums visiems labiau patiktų, kad jie, šita tri­
julė, tuoj pat prasmegtų skradžiai palikę tame krante nepalies­
tus turtus, be kurių jūs neišgyvensite iki pavasario.
- Arbatos, - atsiliepė Ira, man nespėjus atsistoti. - Žinoma,
tuojau.
- Mes štai ko atėjome, - prabilo Ančiutka, kai geležinis dak­
taro puodelis jau garavo priešais jį. Plačiai pasidėjęs alkūnes ant
klibančio, gailiai pakrypusio stalo, jis suėmė jį storais, nuo šal­
čio paraudusiais pirštais, lyg norėdamas tik pasišildyti. - Žiū­
riu, jūs meistriškai žvejojat?
- Kur jau meistriškai, - burbtelėjo tėtė, - per dieną vos ne
vos pusę kibiro ištraukiam...
Ančiutka pertraukė jį nekantriai mostelėdamas.
- Vis geriau negu mes, - pasakė. - Mes ten radom viso­
kių žūklės rakandų, bet paskutinį kartą žuvavau, kai man buvo

96
 LIKĘ GYVI

dešimt metų, nemėgstu šito užsiėmimo ir nemoku - bet žuvis

dabar reikalinga, ėsti tai nėra ko.
Sulig tais žodžiais tėtė susiraukė kaip užgėlus dančiui, o
Lionia garsiai įkvėpė, dabar, pamaniau, dabar vienas jų leptelės
ką nors apie atsargas keturiasdešimčiai žmonių ir šis draugiškas
pokalbis iškart virs kažkuo visai kitu, bet kambaryje tebebuvo
tylu, ir Ančiutka, lyg nepastebėjęs šios pantomimos, ramiai pa­
kartojo:
- Ėsti tai nėra ko, tai jūs priimkit mūsų jauniklį mokiniu,
tegul porą sykių ant ežero kartu pasivaikščioja ir pažiūri, ką ten
su tinklais darot.
- Laisvai, - skubiai tarė Serioža, tarsi bijodamas, kad katras
nors, tėtė arba Lionia, vis dėlto leptelės ką nors nereikalingo. -
Šiandien kaip tik eisim ant ežero tinklų statyti. Tegul eina kar­
tu. Bet su viena sąlyga.
- Sąlyga? - prisimerkęs paklausė Ančiutka. - Na, sakyk
savo sąlygą.
- Mes turime tik du tinklus. Jūsų krante turi būti šeši, ne
mažiau, pats mačiau, tiek daug jums nereikia, o mums striu­
ka, - kalbėjo Serioža. - Atiduokite pusę mums - ir aš išmokysiu
jūsų jauniklį poledinės žūklės.
Jis pasakė „jūsų krante“, galvojau žiūrinėdama juos, sėdin­
čius prie negertos arbatos vienas priešais kitą už kreivakojo
stalo, pasakė „jūsų“, vadinasi, daugiau šito neginčijame - vis­
kas, kas liko po mūsų kaimynų mirties, dabar priklauso šitai
trijulei. Lionia bus labai nepatenkintas, tariau sau ir kažkodėl
šyptelėjau, - nesuprasdama, ko gi džiaugiuosi, - o Seriožos pa­
šnekovas netikėtai nusijuokė ir atkišo per stalą, atitraukęs nuo
puodelio, savo platų vėjo nugairintą delną.
- Sutarta, - pasakė. - Gausi tinklus.

97
Jana Vagner

Arbatos jie taip ir neatsigėrė, nei Ančiutka, nei Serioža, nors

Ira ir jampastatė puodelį. Išmirkę paketėliai su geltonomis kar­
tono uodegėlėmis beprasmiškai tižo auštančiame vandenyje, o
jie tebesėdėjo vienas priešais kitą rūkydami cigaretę po cigare­
tės ir šnekėjosi apie žuvis, kurių prakeiktame ežere turėtų būti
apstu, bet iš tikrųjų jos bemaž nepasiekiamos; ančių taip pat,
bet jos parskris tik balandį, ir velnias žino, tiksliai kada - mė­
nesio pradžioje ar gale; uogų po sniegu turėtų būti baisybė, ne
visos juk nurinktos tokioje glūdumoje, bet kaip jų ieškoti po
negyva balto sniego storyme, juk nekasi kur pakliuvo; jie kal­
bėjo, kad būtų gerai nušauti briedį ar šerną, - du, gal net trys
šimtai kilogramų šviežios tikros mėsos, jokio šaldytuvo nerei­
kia, išneši į lauką, ir per porą valandų sušals į akmenį, laikyk
nors iki pavasario.
Tu patenkintas, galvojau žiūrėdama į Seriožą, lyg prabu­
dus} per šį ilgą smagų pokalbį. Štai dabar tu patenkintas; visus
šituos keturis begalinius nykius mėnesius tu bandei šnekėtis
su mumis apie tą patį - ir niekas iš mūsų, nei tėtė, po baisaus
priepuolio tuščiame žiemos kelyje pavirtęs savo paties šešėliu,
nei Semionyčius su savo neskaičiuotomis, bet numanomomis
konservų atsargomis, o ką jau kalbėti apie Lionią su Andreju­
mi, galinčiais nebent diena iš dienos vangiai vilktis paskui tave
ant ežero traukti vargano kasdienio laimikio, - niekas nenorėjo
tau pritarti, kad čia, miške, tiesiai po mūsų kojomis, turi būti
dar ko nors, ne tik tos penkiolika žuvelių per dieną, - tik reikia
pamėgint paimti. Mes visi pasidavėme - iš karto, kai tik baigėsi
makaronai ir dantų pasta, visą šį laiką iš tikrųjų paprasčiausiai
rengėmės mirti, ir vieninteliu žmogumi, su kuriuo pagaliau tu
gali pasikalbėti apie tai, kaip mums ištverti iki šilumos, tapo

98
 LIKĘ GYVI

šis svetimas, pašalinis vyriškis, kuris klausosi tavęs gyvai ir įdė­

miai, regis, jei turėtų popieriaus ir pieštuką, užsirašytų pastabas.
Mes, visi kiti, nenusipelnę nei arbatos, nei žodžio šiame po­
kalbyje, likome tik bežadžiai žiūrovai - visi, išskyrus berniuką,
kuriam po kokių dešimties minučių pabodo tylėti ir klausytis.
Jis priėjo arčiau ir pastovėjo prie stalo žiūrėdamas Seriožai į
veidą.
- Tė-ti, - iš reto ir reikliai ištarė savo motinos balsu. Jivisada
kalbėdavo taip - iš reto ir reikliai: atneškjai vandens, nes reikia
išmaudyti berniuką, arba dar kartą - jau kelintą? - patikrink
langą tame, antrajame kambaryje, kur jie miega, ir net jei paaiš­
kėjo, kad langas sandarus, kažkur turi būti plyšelis, reikia gerai
paieškoti, nes pučia, ypač naktį, - berniukas peršals; ir Serioža
nedelsdamas pašokdavo pastūmęs lėkštę su skysta žuviene, pa­
dėjęs taisomą tinklą - su kažkokia nemalonia, kalta skuba, tarsi
šitam įsakmiam balsui jokiu būdu negalėjai nepaklusti.
- Tėti! - pasipiktinęs pakartojo berniukas, bet atsako taip ir
nesulaukė. Pastovėjęs dar gal pusę minutės ėmė ropštis Seriožai
ant kelių.
Sprausdamasis užlipo man ant kojos ir pajudino stalą -
sklidinas neliestas Seriožos puodelis šliūkštelėjo ant klijuotės
skaidrią rusvą balutę. Aš sukandau dantis. Jam penkeri metai,
tūkstantąjį kartą tariau sau. Tik penkeri. Tylėk.

- ...šautuvų kiek turite? - tuo tarpu klausė Ančiutka. - Ka-

lašais tik kvailiai medžioja. Velnią tu pataikysi. Be to, šovinių
turim šiaip sau, beveik nieko.
- Ne šautuvai svarbiausia, - kalbėjo Serioža, nuimdamas
berniuko rankas - jau užsikeberiojęs ant kelių, šis mažais del­
niukais suėmė Seriožai smakrą ir nesėkmingai mėgino atsukt

99
Jana Vagner

į save tėvo veidą. - Semionyčius sakė, čia žvėrių nėra. Tik ne

aplink bazę - pats pagalvok: dūmai, kvapai... Reikia važiuoti
toliau, bet žinant vietas, o mes jų nežinome, žiemą aš čia niekad
nesu buvęs.
- Sakys tau tas Semionyčius vietas, - nusišiepė Ančiutka, -
kai jo trobos pilnos burnų.
Serioža paniuręs pagaliau atitraukė nuo savęs berniuką, it
lemūras kabantį ant peties, ir nežiūrėdamas pastatė ant grindų.
- Beje, Semionyčius buvo šaunus vyras, - sausai ir atšiauriai
tarė jis. - Kiti irgi.
- Tai ko tadajuos palikot - šitaip, - tyliai, grasinamai atsilie­
pė Ančiutka, staiga pasvirdamas į priekį - stalas gailiai aiktelėjo
ir susverdėjo, vėl šliūkštelėdamas iš puodelių arbatos. - Tuos
savo šaunius vyrus. Kiek jie ten išgulėjo - mėnesį? Ilgiau? Jie
prie lovų prišalo, suprantat? Reikėjo vilkti lauk kartu su paklo­
dėmis. Dar šiek tiek - ir juos būtų pradėjusios graužti kokios
lapės ar dar kas - ir tavo Semionyčių, ir bobas, ir...
Jis žvilgtelėjo į berniuką, stovintį kaip tik tarp jo ir Seriožos,
ir nutilo.
- Saldainių atnešei? - rimtai paklausė berniukas. - Mama
sakė, per dieną galima tik vieną.
Tada tas didžiulis piktas žmogus staiga vėl nusišypsojo ir,
lengvai prisitraukęs berniuką, sušiaušė jo plonus ir šviesius per
keturis mėnesius užaugusius plaukus.
- Mama pasakė? - paklausė jis. Berniukas linktelėjo ir ne­
kantriai kryptelėjęs galvą išsisuko nuo didžiulio svetimo del­
no. - Paieškosiu, - pažadėjojamAnčiutka. - Pažiūrėsim, gal dar
ir turime tau saldainių. O tu štai ką, - kreipėsi jis į Seriožą, -
važiuojam rytoj kartu su mumis, pasivažinėsim šen ten - mes

100
 LIKĘ GYVI

turime motorines roges, tikriausiai matei, pasiimk šautuvą, gal

rasim kokių pėdsakų, iš mūsų medžiotojai geresni negu žvejai,
bet jeigu sėdėsimužpakalio nepakeldami, tikrai visi galągausim.
Juodu toliau kalbėjosi, lyg nebūtų buvę šito trumpo baugi­
nančio protrūkio, - kaip geriau privilioti briedį: „Gaila, nedaug
turim druskos, girdėjau, pabėrei maišelį druskos - ir sėdėk sau
ramiai“; kad ančių tai jau tikrai bus į valias: „Ančių vietas aš
žinau, - linksmai kalbėjo Serioža, - kadaise čia dažnai atva-
žiuodavom pavasarį, jei tik ištempsime iki balandžio, ir viskas,
tvarka.“ Pagaliau mūsų svečiai pakilo ir pasuko prie durų taip
ir nepalietę arbatos, o Serioža, užsimetęs striukę, išėjo paskui
juos. Vienas.

Užsivėrus durims, kurį laiką sėdėjome tylėdami, klausyda­

miesi iš lauko sklindančių balsų. Paskui Lionia suglamžė ištuš­
tėjusį baltą cigarečių pakelį ir atsivedėjęs paleido į tolimesnią-
ją kertę - lengvai atšokęs nuo sienos, jis atsirito atgal, į vidurį
kambario.
Berniukas nusijuokęs paspyrė minkštą kartono gniužulėlį.
Reikėjo ir man eiti sujais į lauką, pamaniau žengdama prie lan­
go - jie visi tebestovėjo ant liepto, trys svečiai ir Serioža. „Rytoj
iš pat ryto užvažiuosiu tavęs, apie aštuntą valandą, kad grįžtu­
me su šviesa, - išgirdau per ploną stiklą pakimusį Ančiutkos
balsą. - Ką gi, surūkom po paskutinę ir varom atgal.“ Palengva
pradėjo temti, ir virpanti žibintuvėlio liepsnelė akimirką ap­
švietė prie jos palinkusį Seriožos veidą.
Dabar, kai jie jau buvo ten, lauke, nebūčiau išdrįsusi užsirū­
kyti čia, troboje, akylai stebint jai; reikėjo išeiti kartu sujais, ap­
maudžiai pamaniau ir išgirdau, kaip Ančiutka, iškvėpęs pilkšvą
cigarečių dūmų debesėlį, pasakė dar vieną frazę.

101
Jana Vagner

- Klausyk, - tarė jis lengvai, žiūrėdamas ne į Seriožą, o kaž­

kur šonan, į ežerą, j tamsaus miško kontūrus aname krante, -
štai kas man neaišku - kuri šitų bobų taviškė?
Kambaryje už nugaros ūmiai pasidarė tylu it šulinyje, tik
negarsiai spragėjo krosnyje baigianti degti beržinė pliauska.
- Kaip suprasti? - lėtai paklausė Serioža.
- Kad ir kaip skaičiavome, vis tiek viena atlieka, - nuskam­
bėjo nerūpestingas atsakymas. - Atiduotumėt vieną mums, kad
būtų sąžiningai... Gerai jau, gerai, liaukis, aš juokauju.
Serioža atsakė ne iš karto - bet, kai jis pagaliau prabilo, jo
balsas skambėjo taip pat smagiai, linksmai.
- Tai ko tada ožką iškepėt? - tarė jis; bandžiau išgirsti jo
balse įtampos gaideles, bet nepavyko. - Ožką ir būtumėt pritai­
kę šitam reikalui.
Ir jie ėmė juoktis, visi keturi, taip pat ir jauniklis Vova, bu­
simasis žvejų pameistrys.

Kai Serioža grįžo į vidų prie slenksčio stabtelėjęs nukratyti

nuo batų prilipusio sniego, man pasirodė, jog ėmė šaukti visi iš
karto, nors kalbėjo tik du.
- Atliekama boba? - skambiai, tūžmingai metė Nataša. -
Ožką pritaikę?
- Gal išprotėja!? - sugriaudėjo Lionia. - Dviese su šituo
zeku motorinėmis rogėmis? Jis tave pirmoj pusny užkas, ne­
spėsi nei „mama“ ištart.
Serioža pakėlė akis nuo batų - jau be šypsenos.
- Viskas, gana. - Jo veidas buvo pavargęs ir piktas. - Nėra
apie ką šnekėti. Mes badaujame. Jūs į veidrodį seniai žiūrėjot?
Jau greitai nepajėgsim ištraukti iš vandens tinklų. Jeigu kas
turite pasiūlymų, iš kur paimti maisto, kad išsilaikytume iki

102
 LIKĘ GYVI

ančių, - rėžkit, jeigu ne - rytoj su šituo Ančiutka važiuosiu jo

motorinėmis rogėmis j mišką, jeigu reiks, važinėsiuos su juo
kasdien, kiek užteks benzino, o jūs tuo laiku parodysit šitam
berniokui, kuo jis vardu - Vova, kaip tinkamai statyti tinklus,
ir parodysit iš rimtųjų, nes jie mums žadėjo dar tris tinklus,
vadinasi, bus dukart daugiau žuvų.
- Aš parodysiu, - skubiai linktelėjo Mišką, prie krosnies sė­
dintis tėtė irgi linktelėjo, nors netarė nė žodžio. Traukdamas
cigaretę, Andrejus sučežino likusį ant stalo „Javos“ pakelį - jis
žiūrėjo pro langą atsainiai, abejingai, lyg šis pokalbis jam nė
kiek nerūpėtų.
- Su cigarete - į lauką! - įsakė Ira. - Užtenka, visą trobą
pridūmijot, vaikams joje reikės miegoti.
Andrejus nenoriai pakilo ir, įsikišęs pakelį į kišenę, pasuko
prie durų. Serioža pasitraukėjį praleisdamas. Trinktelėjo durys.

- Kokių tau dar reikia pasiūlymų? - suniurzgė Lionia; jis

stovėjo vidury kambario plačiai išsižergęs, toks pat didžiulis ir
grėsmingas kaip ir neseniai išėjęs žmogus su slepiamąja apran­
ga, ką tik mano vyrą klausęs: „Kuri šitų bobų taviškė?“ - Aš
jau viską pasiūliau. Dar tada. Cigarečių mat atnešė, saldainių
vaikams, kad juos griausmas. - Suniurkytas pakelis, tebegulin­
tis ant grindų, sučežėjo po jo batu. - Ėst, matai, jie neturi. Šun­
snukiai. Tujiems dar šautuvą padovanok. Ir bobą. Turi atlieka­
mą. Reikia ne žvejot juos mokyti, o naktį aplankyti - prisilakę
miegos kaip užmušti.
- Gerai, pamėgink, prakeiktas Rembo, - pasakė Serioža. -
Išsidažykveidą, peilį į dantis, duosiu vieną, daug turiu. Okai jie
tave nupils, iškart bus lengviau nustatyti, kuri boba atliekama.

103
Jana Vagner

Trumpą akimirką jau maniau, kad Lionia jam smogs, - jie

stovėjo gal per metrą vienas nuo kito, išsipūtusiomis šnervė­
mis ir sugniaužę kumščius, - bet praėjo minutė, kita, ir nieko
neatsitiko, Serioža pasilenkęs ėmė varstyti batą, o kai atsitiesė,
veidas buvo visiškai kitoks.
- Mes su jais nekariausime, - pusbalsiu tarė. - Jie ginkluoti
automatais, ir išvis velnias žino, kas jie tokie. Aš ne kvailys ir
viską puikiai suprantu, bet kariauti nekariausime. Mūsų čia ne
tik trys vyrai, bet ir moterys su vaikais. Karo mes nelaimėtume.
Bent jau dabar.
- Pritariu, - tarė tėtė. - Pridusk, Lionka. Kol kas lyg ir vis­
kas normalu, o apie bobas jie juk nerimtai, keista, kad pirmą
dieną nepradėjo apie bobas juokauti, tokių kaipjie prisižiūrėjau
savo kaime - vos koją įkėlę ir apie bobą suskels, ir apie ožką,
turbūt nesitikėjai, kad ims angliškai deklamuoti Šekspyrą?
- Ir aš tokių prisižiūrėjau, - niūriai burbtelėjo Lionia, bet
buvo aišku, kad pasidavė ir daugiau nesiginčys. - Jie nejuokau­
ja. Tokie niekada nejuokauja.
Ira ėmė tarškinti lėkštes ruošdamasi penėti vaikus, berniu­
kas vėl užsikorė Seriožai ant rankų, o aš, naudodamasi proga,
išslydau j lauką norėdama surūkyti dar vieną cigaretę. Už durų
stovintis Andrejus tylomis atkišo man pakelį ir spragtelėjo ži­
bintuvėliu. Kurį laiką tiesiog stovėjome atsišlieję į šaltą namo
sieną ir rūkėme žvelgdami į tamsą - jau visai sutemo, už kokio
žingsnio nuo trobos nieko negalėjai įžiūrėti, o ežeras po mūsų
kojomis plytėjo tamsus ir begarsis.
- Kaip manai, ar jais galima pasitikėti? - paklausiau, ne to­
dėl, kad rūpėjo Andrejaus nuomonė, o kad nereikėtų stovėti
tylint kaip svetimiems, bet jis tik iš lėto gūžtelėjo nesiteikdamas
atsakyti.

104
 LIKĘ GYVI

Aš šito judesio nepamačiau, veikiau atspėjau iš jo žieminės

striukės šiugždesio. Aš tokia pati kaip ir jis, staiga pamaniau:
dėl nieko nesiginčiju, niekam nieko neįrodinėju, tik tylėdama
laukiu, kol kiti už mane viską nuspręs. Kada pasidariau tokia
pasyvi? Iš kur šitas kantrus karvės nuolankumas, juk seniau
tokia nebuvau, niekada nebuvau. Vėl įsivaizdavau platų, ne­
gražų, tamsiaakį Ančiutkos veidą ir kaip jis taršė berniukui
plaukus. Rytoj išvažiuos su Serioža į taigą, vienu du. Ar bijau
to, kas ten gali nutikti? Ar dabar turiu grįžti į vidų ir pasakyti
Seriožai: „Niekur nevažiuosi, aš nenoriu, kad važiuotum, tu
apie jį nieko nežinai, velniop mėsą, kurios tikriausiai vis tiek
nerasite, nevažiuok su juo, lik čia, jie atiduos mums pusę savo
tinklų, kaip nors ištempsime iki ančių ir be medžioklės“, - ta­
čiau aš nė karto, nė kartelio per trejus metus nesu sakiusi Se­
riožai: „Tu šito nedarysi“, - net negaliu įsivaizduoti, kaip rei­
kėtų išsižioti ir tarti jam: „Nedrįsk, aš neleisiu.“ Tiesiog dabar
grįšiu į tvankų kambarį, atsisėsiu šalia ir lauksiu, kol berniu­
kas užleis jį man (kai jis pagaliau bus nuneštas į patalą), paskui
gulėsiu prie jo šono po atsegtu miegmaišiu, ir, jeigu šiandien
jis nelabai pavargo, galbūt uždės man ant šlaunies karštą del­
ną ir sušnibždės: „Klausyk, einam į lauką, mažule“, - o grei­
čiausiai turbūt nugrims į bežadį miegą ir miegos kaip akmuo,
kelias valandas iš eilės girdėsiu lygų jo alsavimą, kol galų gale
irgi užmigsiu.

Baigianti degti cigaretė nudegino pirštus.

- Ančiutka... - tariau nušviesdama nuorūką į gilų, tamsio­
mis pėdų duobutėmis išmargintą sniegą šalia liepto. - Kas tai
per vardas? Baisiai keistas.

105
Jana Vagner

Andrejus paskutinį kartą užsitraukė ir taip pat numetė nuo­

rūką, nuspriegė toli į priekį, į namą supantį eglyną. Jau imda­
mas durų rankeną ir palenkęs galvą, kad neatsitrenktų į staktą,
grįžtelėjęs atsakė:
- Čia ne vardas. Ančiutka - toks velnias, smulkus kipšiukas.

* *

Apsikeitimas įkaitais, kaip niūriai tai pavadino Lionia, įvy­

ko kitą rytą - kaip ir buvo planuota iš vakaro, kamufliažinė tri­
julė atvažiavo pas mus apie pusę dešimtos, kai blausi žiemos
saulė dar nebuvo pakilusi virš horizonte tankiai pasišiaušusios
juodos baltos eglių tvoros, bet jau spėjo nušviesinti pilkšvą
žemą dangų ir mieguistą ledinį ežerą.
Kad jie jau atvažiuoja, sužinojome iš anksto, - pirmiausia
aname krante šaižiai ir įžūliai sužviegė motorinės rogės, šis
skardus garsas perrėžė klampią priešaušrio tylą, o rogių savi­
ninkai pasirodė jau vėliau, kai mes prilipome prie lango, - sa­
kytumjiems sutikti būtinai reikėjo šitos kurtinamai įspūdingos
uvertiūros.
Artinosi jie nesparčiai - sėdintis rogėse žmogus lengvai
būtų įveikęs mus skiriantį atstumą per kelias minutes, bet kiti
du ėjo pėsti, ojis aiškiai neketino atvažiuoti pirma savo palydo­
vų ir judėjo linksmais zigzagais, sukiodamas savo mašiną čia į
dešinę, čia į kairę, nulėkdamas toli ir vėl sugrįždamas pas juos,
visai kaip šėliojantis nuo pavadžio paleistas šuniukas.
- Pižonai, - burbtelėjo tėtė, kol mes nuolankiai, lyg nepa-
jėgdamos atsiplėšti nuo lango, stebėjome iškilmingą jų eiseną,
tik dabar jo balse buvo daugiau susižavėjimo negu apmaudo. -
Ir kur jie, rupūžės, ima benzino?

106
 LIKĘ GYVI

Pojo žodžių Serioža skubiai paliko neišgertą puodelį ir ėmė

rengtis.
- Termosą aš pasiimsiu, - pasakė juosdamasis platų odinį
diržą su skyreliais, į kuriuos iš vakaro prikišo ryškiai raudonų
medžioklinių šovinių. - Jūs neilgam išeisit, o mes nežinia kiek
pravažinėsime. Sušalsit - Mišką pasiųsite arbatos namo arba
pas mus.
Tai kalbėdamas jis jau į nieką nežiūrėjo, regis, jam buvo
sunku nustovėti: energingai perbėgęs kambarėlį ištraukė iš ku­
prinės atsargines pirštines, kažkodėl ištraukė iš gilios kišenės
ant šlaunies savo dievinamą medžioklinį peilį storame šiurkš­
čios odos dėkle, - bet ir vėl įkišo atgal, žengė prie kabyklos grei­
čiau vilktis striukės ir turbūt jau eiti ten, į speiguotą rytą, laukti
atbirbiant motorinių rogių.
Jis net nepažvelgs į mane, galvojau stebėdama šį skubotą
ruošimąsi, - kaip jam knieti pagaliau pabėgti iš čia, kaip jam
visa tai atsibodo, - mes visi, nukabinę nosis, apsnūdę ir van­
gūs; jis nesišypso, bet aš pažįstu šitą jo išraišką: džiugų nekan­
travimą - štai ką reiškia šitie suraukti antakiai ir spindinčios
akys, nes jis jau iš tikrųjų džiaugiasi važiuosiąs nežinia kur su
šituo nepažįstamu, pavojingu vyru, kad tik nereikėtų sėdėti čia
su mumis.
- Kam tiek šovinių prisikrovei, narsusis Volkeri? - tingiai
paklausė Andrejus, pakeldamas akis nuo savo puodelio, ir nu­
sišypsojo Seriožai į pakaušį, ir man vėl - kelintą kartą - nepa­
tiko jo šypsena. - Juk, atrodo, susiruošėte tik į žvalgybą? Čakas
Norisas toks kietas, kad vienu zuikiu gali nušauti du medžioto­
jus, - pasakė jis ir atsilošęs negarsiai susijuokė, o mane apėmė
pyktis, bet Serioža, - nors man ir pasirodė, jog jo nugara įsi­
tempė, - atsisukęs irgi nusijuokė.

107
Jana Vagner

- Termosas! Vos nepamiršau. Anka, įpilsi karšto vandens?

Nėra kada plikyti arbatos. Jūs irgi ruoškitės, vyručiai. Jie jau
tuoj atvažiuos...
- Mums nėra reikalo ruoštis, - pertraukė jį Lionia, - nes
mes niekur neisim.
Lyg patvirtindamas savo žodžius, tyčia neskubiais judesiais
supureno pagalvę ant Natašos lovos, kur sėdėjo, ir netikėtai at­
sigulė išsitiesęs visu ūgiu ir susidėjęs rankas už galvos.
- Kaiptai neisime? - paklausė Serioža. - Jukvakar susitarėme?
- Tu susitarei, ne mes, - nekeisdamas pozos atkirto Lio­
nia. - Vedžiosiu mat aš po ežerą zekus.
- Jieatneš tinklus, - kantrai tarė Serioža - taikiai, be pykčio,
tačiau vos sulaikomas džiaugsmas, taip mane nuliūdinęs prieš
valandėlę, jau užgeso, ištirpo be pėdsako. - Mes jiems pažadė­
jome. Mums verkiant reikia šitų tinklų.
- O kojiems iš mūsų reikia, ar pagalvojai? - tada paklausė
Lionia ir vėl atsisėdo. - Nusispjaut jiems į tą žvejybą, kai pas
juos konservų pritutinta iki kitos žiemos.
- Tarsi kas matė tuos konservus! - jau pyktelėjo Serioža.
- O iš kur tu ištraukei, kad jų tik trys? - jau be šypsenos
staiga prabilo Andrejus. - Mes ten nė karto nebuvome. Gal jų
ten dar penki sėdi? Arba daugiau? Vienas išvažiuos su tavimi,
du kiti patrauks ant ežero, o kiti - čia?
- Ir ko jau jiems galėtų čia reikėti, - netekęs kantrybės tarė
Serioža ir dirstelėjo pro langą - motorinės rogės ūžė jau visai ne­
toli - Mesjuk nieko neturime! Net mūsų mašinos - anamkrante!
- Mes turime moterų, - švelniai atsakė Lionia. - Turime
keturias jaunas gražias moteris. Kurias tu siūlai palikti vienas,
kol pats važinėsiesi po mišką su vėjeliu, o mes kuisimės kitoj
pusėj namų.

108
 LIKĘ GYVI

Ir kada jie spėjo apie tai pasišnekėti, galvojau stojus tylai,

laukdama šito keisto pokalbio tęsinio, negali būti, kad šitos abe­
jonės tik dabar, šią minutę jiems atėjo į galvą. Jie tyčia pradėjo
šitą šneką. Jie iš pat pradžių neketino eiti ir tik laukė tinkamo
momento, o dabar jis jau neturi laiko jų įtikinėti.
- Na, štai ką, - stodamasis pasakė tėtė. - Pats nueisiu ant
ežero ir pavaikštinėsiu su jūsų zekais. Mišką, eisi su manim, at­
gal vienas tinklų neparvilksiu. Tuvažiuok, Serioža, ir būk atsar­
gus, o Lionka su Andriucha tegul merginas saugo, jeigu joms
taip ramiau. Grįšime - tada ir pasikalbėsime. Ginčai vėliau. Ne
prie jų, - linktelėjo jis rodydamas į langą, už kurio ties lieptu
jau sustojo motorinės rogės.

Po dešimties minučiųjie išėjo - visi trys, mano trejetas, - aš

palydėjau juos iki slenksčio ir stovėjau prie atvirų durų kerš­
tingai leisdama vidun šaltį (kad nupūstų jus po perkūnais nuo
lovų). Ančiutka - linksmas, įraudusiu vėjuje veidu ir su ledo
takeliais ant skruostų, pamojo man ir kažką riktelėjo, bet jo žo­
džius užgožė pergalingas rogių krioksmas, jos rovė iš vietos ir
dingo už medžių nusinešdamos Seriožą, taip ir neatsisukusį į
mane. Kurį laiką dar žiūrėjau įkandin antros, ne tokios ener­
gingos grupelės - iš nugarų Mišką ir jauniklis Vova, paskirtas
mokytis žvejybos amato, atrodė beveik vienodai: liesi ir ilgako­
jai lyg dvi juodos gervės, atsargiai žirgliojo apsivilkę sunkiomis
ir duksliomis svetimomis striukėmis, - bet po kelių minučių
pradingo iš akių ir jie. Likau tik aš. Dar - su panieka tylintis
ežeras ir svetimi žmonės už nugaros.
Kiek pastovėjau vilkindama laiką, apsimesdama, jog man
nešalta ir nė kiek nesinori į vidų, paskui kažkur iš už namo, uo­
liai traukydamas letenas iš gilaus sniego, išlindo šuo, prapuolęs

109
Jana Vagner

nuo pat aušros, bet neklystamai kaip visada nustatęs pusryčių

metą; lengvai stryktelėjo ant liepto ir prisiartino aukštai iškėlęs
snukį, rimtai, laukiamai žvelgdamas man j veidą - vėl nejučia
ištiesiau ranką norėdama paliesti jo plačią gauruotą kaktą, bet
jis vos pastebimu grakščiu judesiu išsisuko nuo mano delno.
Net ir tau aš nereikalinga, pamaniau žiūrėdama į ramias
geltonas jo akis, kažkur valkiojiesi vienas po kelias valandas
ir pareini, kai užsinori, nei tavęs paglostysi, nei su tavim pasi­
šnekėsi - visi jūs išeinate nuo manęs ir grįžtate tik pavalgyti
ir užmigti šilumoje, man neliko nieko kito, kaip beprasmiškas,
begalinis laukimas.

Šuo budriai apėjo mane kepštelėdamas koją asimetrišku pa­

purusios uodegos žiedu ir reikliai drykstelėjo nagais trobelės
duris. Jos buvo tik privertos, tad atsidarė jo stumtelėtos, ir jis
nėrė į vidų. Lauke veikti nebebuvo ko, įsekiau paskui jį.
Įprastinė ryto bruzda atsinaujino, lyg jokio ginčo nė nebu­
vo, - ant krosnies ėmė burbuliuoti uždengtas puodas, ir tie, ku­
rie liko namie, jau sėdo prie stalo ketindami pusryčiauti.
Jaukus indų barškėjimas, krosnies durelių trinksėjimas ir
valgio kvapas pažadino vaikus, miegančius kitame kambaryje,
apsnūdę ir susivėlę, su pagalvių įspaustais rausvais ruoželiais
skruostuose, jie jau klusniai sėdėjo šalia ir godžiai žiūrėjo į kol
kas tuščias lėkštes, kurioms nebuvo lemta prisipildyti ko nors
daugiau, išskyrus vakarykštį viralą su retais žuvies gabaliukais.
Aš liūdnai dirstelėjau į savo lovą, užimtą vaikų su šaukštais
rankose; kad jiems būtų lengviau pasiekti, Ira juos pasodino
ant mudviejų su Serioža pagalvių, - aš kas rytą kuo stropiau
apsukdavau šitas nelaimingas pagalves, slėpdavau po mieg­
maišiu, bet šitai nė karto nepadėjo, nes pribloškiantis mūsų

110
 LIKĘ GYVI

buities skurdumas seniai panaikino neliečiamumą, tiek pa­

talynės, tiek rankšluosčių, sykį Seriožai tariau: „Ko gera, tuoj
pradėsime keistis apatiniais.“ Bet jis, kaip visada pastaraisiais
mėnesiais, manęs nesuprato ar neišgirdo ir tik išsiblaškęs link­
telėjo - „Paskui, vėliau, ne dabar“; ir net jei būčiau mėginusi
jam paaiškinti, jeigu netgi būtų pavykę kuriam laikui patraukti
jo dėmesį, kad galėčiau pasakyti: „Jos manęs nemėgsta, na, pa­
klausyk, prašau paklausyti, tu net neįsivaizduoji, kaip jos ma­
nęs nekenčia, kiekvieną dieną, kai tu išeini palikęs mane čia,
aš tyliu, tyliu valandų valandas, tarsi be tavo apgynimo tarp jų
man nebūtų vietos, tarsi išvis neturėčiau teisės čia būti“, - jis
būtų tik apmaudžiai kilstelėjęs antakius ir taręs: „Anka, mes
badaujame, tuoj mirsime badu - tiesiogine prasme, o tu lendi
prie manęs su šitom nesąmonėm, nes nemoki sutarti su trimis
nesugyvenamomis bobomis?“ - aš nieko, ničnieko nebūčiau
galėjusi jam paaiškinti.
- Čakas Norisas toks kietas, kad nebijo vaikščioti per mi­
nas, - negarsiai tarė Andrejus, pamatęs mane. - Minos pačios
bijo, kai jis...
Be jo, į mane daugiau niekas nežiūrėjo, kiti toliau patylom
šnekučiavosi, Nataša ramiai pilstė į lėkštes sriubą, todėl tai, kas
atsitiko po akimirkos, visiems - ir man - buvo visiškai netikėta;
tik spėjau pajusti, kaip raudonis išmuša veidą, kaip speige su­
stingę skruostai beregint užkaista, kaip įsiūtis - pragaištingas,
nevaldomas, plūsteli iki pat akių; ką tik stovėjau prie slenksčio,
nedrįsdama žingsnio žengti, ir staiga pašokau - puoliau į prie­
kį, ant šito išsišiepusio klastingo veido. Turbūt Andrejui pasi­
rodė, kad smogsiu jam, nes jis užsikirto, nejučia užsimerkė ir
įtraukė galvą, - mano ranka tikrai švystelėjo aukštyn, beveik
prieš valią, nuo manęs niekas nepriklauso, su siaubu supratau,

111
Jana Vagner

dabar aš, atrodo, tikrai rėšiu kumščiu tiesiai į šitą iškeltą veidą,
tačiau mano sugniaužti pirštai griebė lėkštę priešais jį ir trūk­
telėjo apsidegindami, paliedami ant stalo karštą žuvienę; lyg iš
šalies žiūrėjau, kaip įskilęs porceliano indas mano rankoj pa­
kyla ir lėtai apsiverčia, kaip sriuba sunkiu riebaluotu kriokliu
krinta ant laiko išėstų juodų grindų.
- Nori žuvies? - išgirdau savo šnabždesį, iškreiptą, švil­
piantį. - Eik ir pasigauk.
Sėdinti priešais mergytė staiga garsiai nusijuokė, įmurdė
putlią trumpapirštę rankutę į savo lėkštę, nevikriai pasėmė sau­
ją sušutusios žuvinės tyrės ir smagiai - jos apskritas negražus
veidelis net persikreipė nuo tokių malonių pastangų - drėbtelė­
jo žemyn aptaškydama pagalvę, ant kurios sėdėjo, mudviejų su
Serioža miegmaišį ir čiužinį.
Pasilenkusi paėmiau ją ant rankų - ji nenustebo ir tik klus­
niai parietė trumpas kojukes, kol traukiau ją iš užstalės, kol ne­
šiau, netikėtai sunkią ir labai karštą, kokie esti tik maži vaikai,
šuniukai ir kačiukai; jos minkšti, po nakties susitaršę plaukai
kuteno man smakrą.
- Kietuolis Volkeris, - uždususi sušnypščiau kone be garso
ir pasodinau mergytę ant nustėrusios motinos kelių. - Čakas
Norisas.
Grįžusi prie lovos nutraukiau sumaigytą, dar šiltą savo su­
terštą pagalvę ir tėškiau tiesiai ant stalo, ant jaukiai išdėliotų
lėkščių ir puodelių.
Ant grindų melodingai dzingsėdami pasipylė šaukštai, o
aš atsisukau į berniuką, sėdintį ant antros pagalvės, - jis pa­
kėlė į mane apskritas, iš baimės patamsėjusias akis, gyvas Se-
riožos akis, - šis žvilgsnis mane sustabdė ir nubloškė atgal,
prie durų. Jau griebdama rankeną išgirdau, kaip užgniaužtas

112
 LIKĘ GYVI

plaučiuose oras pagaliau švilpdamas išsiveržia lauk pro su­

spaustą gerklę, o šuo negarsiai, susikaupęs čeksi laižydamas
prilipusius prie grindų žuvies gabalėlius, ir neatsisukusi išbė­
gau į balkšvą speiguotą dieną, palikdama atlapas duris, trimis
šuoliais atsidūriau prie liepto galo, stryktelėjau žemyn, ant
ežero, iki kelių nugrimzdama į sniegą ir nubėgau - zigzagais,
kaip iš siaubo paklaikęs kiškis, ausyse tuksint širdžiai, apakin­
ta įniršio ir baimės.
Aš bėgau ir bėgau, ilgai, springdama lediniu priešpriešiniu
vėju, ir net, atrodo, šaukiau - garsiai, skiemenimis, ne-ken-čiu,
ne-ken-čiu! - ir šie kapoti riksmai, vos ištrūkę iš lūpų, pasibal­
nojo svilinančio šalto oro bangas ir nuskriejo atgal, prie liku­
sios užnugaryje kreivos, bjaurios lindynės; aš bėgau ir šaukiau
jausdama, kaip kartu su šauksmu viduje atsileidžia kažkokia
užrūdijusi, prarūgusi spyruoklė ir, tikšdamos į šalis, net nelies-
damos skruostų, žemyn krinta karštos išsivadavimo ašaros.
Paskui pasiklydau baisaus aukštumo, nuo šalčio sustiklė­
jusiose juodose nendrėse, augančiose tankiai lyg milžiniš­
kų šukų dantys, - ir suklupau privarydama pilnas rankoves
sniego. Pakėliau akis. Pamačiau gintaro geltonumo dailius di­
džiulio namo sienojus, ištryptą aikštelę su giliomis motorinių
rogių vėžėmis, antrą namą, stovintį atokiau, tylaus apsnigto
miško pakraštį ir siaurą tarp medžių vingiuojantį kelią, už­
tvertą miegančio, apšarmojusio kareiviško sunkvežimio su
būda. Noras šaukti praėjo. Iš salos ši vieta neįžiūrima - iš to­
kio atstumo galėjai matyti nebent dūmus, rūkstančius iš tro­
bų kaminų, tačiau dabar dūmų nebuvo. Atsargiai atsistojau,
nusipurčiau ir nuėjau pirmyn pasukusi prie artesniojo namo
ir kartodama sau - jie manęs nemato. Jie nežino, kad aš čia.
Niekaip manęs čia neras.

113
Jana Vagner

Užlipusi ant priebučio patraukiau šaltos įstiklintos veran­

dos duris. Durys nepasidavė. Per šerkšnu aptrauktą stiklą pa­
mačiau viduje, verandoje, į rietuvę sukrautus suolus ir stalus,
turbūt žiemai, ir dar vienas, apšiltintas duris, irgi uždarytas.
Tada nulipau nuo priebučio ir ratu nuėjau prie antro namo -
pusnys aplink jį buvo daug aukštesnės, jo link ėjo siauras, tik
truputį pramintas takelis, jau padengtas šviežiu sniegu; norėda­
ma užlipti į prieangį turėjau nuspardyti nuo laiptų sniegą. Kad
šios, antrosios durys irgi bus užrakintos, galima buvo spėti dar
nuo tako, bet vis tiek patampiau šaltą geležinę rankeną, norėjau
įsitikinti - mat man baisiai reikėjo čia pasislėpti, kažkodėl būti­
nai reikėjo pasislėpti: ne todėl, kad jie būtų ėmę manęs ieškoti,
ne, bet man reikėjo vietos pagalvoti. Vietos, kur dabar galėčiau
atsisėsti ant grindų ir užsimerkti nejausdama pašalinių žvilgs­
nių, negirdėdama svetimų balsų ir pagalvoti, ką man daryti to­
liau, bet, jeigu norėjau išgyventi šią nelemtą dieną, to negalima
buvo daryti lauke.

Šaltis dar nekankino, bet prakaitas ant nugarkaulio jau

pamažu stingo. Mintis grįžti atgal į salą net netoptelėjo - juk
galėjau išmušti lango stiklą ir atidaryti verandos duris, ramiai
galvojau dairydamasi aplinkui, o iš ten, iš verandos, papras­
čiausiai įlįsti į vidų pro vieną vidinių langų, man būtų pakakę
orlaidės, jeigu būčiau nusivilkusi striukę, tikriausiai būčiau pra-
lindusi - pirmą kartą per keturis mėnesius jaučiau nepaprastą,
svaiginančią laisvę. Kokie buvo jų veidai, kai išlakstė šitos jų
kvailos lėkštutės, kokie apstulbę ir pasipiktinę veidai, Serioža
būtų buvęs manimi labai nepatenkintas. Tai pamaniusi susijuo­
kiau - gaudžioje šaltoje tyloje mano juokas skambėjo kraupiai
ir nenatūraliai.

114
 LIKĘ GYVI

Galų gale pasislėpiau pirtyje - mažoje, suręstoje iš plonų ne­

tašytų rąstų; durys buvo uždarytos, bet nerakintos, net neturėjo
spynos. Atrodo, neseniai pirtis buvo kūrenta, nes viduje buvo
daug šilčiau negu lauke, nors ir ne tiek šilta, kad nusirengčiau;
nenusivilkusi striukės įžengiau į vanotuvę, aštriai kvepiančią
šviežiomis dervingomis malkomis ir beržo lapais, atsisėdau tie­
siai ant neglaudžiai suleistų grindų lentų, atsišliejau į plytomis
apmūrytą ketaus krosnį, užsimerkiau ir užmigau - akimirks­
niu, kažkodėl jausdamasi galų gale visiškai saugi.
Kai šaltis mane pažadino, lauke jau buvo sutemę - pro ma­
žytį apyžlibį langiuką lubose žvilgčiojo mėnulis, apsimetęs ga­
tvės žibintu ir užliejantis mano medinę slėptuvėlę ryškia kaip
elektros šviesa. Su kiekvienu iškvėpimu atšalusiame ore pakib­
davo garo debesėlis.
Nebejaučiau nei džiaugsmo, nei pykčio - tai buvo tarsi pa­
girios, sunkios, gėdingos; numesdamajoms ant stalo pagalvę ti­
kriausiai sudaužiau pusę lėkščių, išliejau ant grindų sriubą, dar
nutvėriau mergytę, - o varge, tikrai nutvėriau mergytę ir įgrū­
dau motinai, suglebusią ir romią, lyg minkštą lėlę porcelianine
galva, - jau niekada negalėsiu ten grįžti. Mišką ir tėtė turbūt
seniai parėjo iš žūklės su laimikiu ir Serioža - šąlančiais delnais
aš suspaudžiau kaktą ir sudejavau apimta netikėto siaubo - Se­
rioža! Žinoma, niekam nebūtų atėję į galvą tamsoje važinėtis
motorinėmis rogėmis, jau kelios valandos, kai jis ten, su jomis,
klausosi jų džiaugsmingo, pergalingo pasakojimo, nes jos mane
įveikė, jokios abejonės, - jos nugalėjo, man nebėra vietos tarp
jų, nors ir ką dabar sakyčiau, jis nesupras, kodėl taip pasielgiau.
Staiga priepirtyje gailiai sucypė grindlentės, sutrepsėjo sun­
kūs, lėti žingsniai. Ir tada pagaliau prisiminiau, jog šis krantas

115
Jana Vagner

jau nėra tuščias, jog aš įsibroviau - neatsiklaususi - į jau sve­

timą teritoriją, ir susigūžiau po striuke, nugara spausdamasi
į šaltą kietą sieną, bet jis vis tiek mane iškart pamatė, vos tik
petimi stumtelėjo sausas duris. Jo rankose buvo žibintuvėlis,
visiškai nereikalingas, kai toks ryškus mėnulis, bet jis nukreipė
akinantį šviesos pluoštą tiesiai man į veidą - aš užsimerkiau
ir prisidengiau delnu - ir kankinamai ilgai stovėjo tarpdury
nejudėdamas; girdėjau tik garsų jo alsavimą. Tada jis išjungė
šviesą ir pasakė:
- Viskas, viskas, išjungiau. Gali atsimerkti. - Ir daugiau
netarė nė žodžio, kol neatidengiau veido. Po to paklausė: -
Sušalai?
Tik tuomet pravirkau, jau nenusisukdama ir nesislėpdama.
Verkiau ir žiūrėjau jam į veidą, ir dar kalbėjau - springdama
ir šniurkščiodama, išspjaudama, taškydama žodžius pramaišiui
su ašaromis, o jis atsitūpė ir ėmė žiūrėt į mane - iš tolo, kaip
žiūrima į sergančius benamius šunis, prie kurių baisu prisiliesti.
Kai galų gale pasirodė Serioža, - tikriausiai kas nors buvo
pasiųstas jo pašaukti, gal jauniklis Vova, nors nepastebėjau,
kada tai įvyko, - aš jau pristigau ir žodžių, ir ašarų, ir net, regis,
plaučiuose oro, viduje liko tik aidi sūri tuštuma. Vos įžengęs
pro duris, Serioža padarė tą patį, ką pirma Ančiutka, - įjungė
žibintuvėlį ir nukreipė tiesiai man į veidą, bet aš nebeturėjau
jėgų, tad tik užsimerkiau ir atmetusi galvą prisispaudžiau pa­
kaušiu prie sienos. Kažkodėl iškart supratau, jog jis nedarys
nieko, ką paprastai daro susijaudinę tėvai atsiradus prapuolu-
siems jų vaikams, - po nedidelės pauzės, lyg jam būtų reikėję
laiko įsitikinti, kad čia, ant grindų svetimoje pirtyje, tikrai sė­
džiu aš, jis prisiartino, paėmė už rankos ir lengvai timptelėjo.
- Einam.

116
 LIKĘ GYVI

Aš ištraukiau ranką skaudžiai užsigaudama alkūnę į kros­

nies kampą ir neatsimerkusi papurčiau galvą - plaučiuose vis
taip pat trūko oro, net įkvėpti buvo sunku, tarsi gerklėje būtų
įdėtas vožtuvas. Pasilenkęs jis pakartojo:
- Einam.
Tada aš aklai, nežiūrėdama atstūmiau nuo veido įžūlų ir
nereikalingą žibintuvėlį, atsimerkiau, pažvelgiau į Seriožą, pri­
siverčiau išsižioti, jausdamasi panaši į išmestą ant ledo žuvį, ir
prakalbau - sunkiai, tik tikėdamasi, kad jis kaip nors supras
mano žodžius.
- Ne... - tariau vėl dusdama. - Ne... - prabilau iš naujo ir,
spoksodama kažkur į tarpelį tarp jo antakių, išstūmiau visą fra­
zę, tą akimirką suvokdama, jog iš tikrųjų tikiu kiekvienu savo
žodžiu. - Aš nenoriu - daugiau - su jomis - gyventi. Girdi?
Nenoriu. Neprivalau. Aš - daugiau - su jomis - negyvensiu.

* * *

Grįžau ne todėl, kad daugiau nebuvo kur eiti. Galų gale

galėjau pasilikti šioje mažytėje pirtyje - įsišūkauti beviltiškai
ir gailiai, vėl taškytis ašaromis, kaip daro vaikai ir kaprizingos
moterys, kai vardija skriaudas reikalaudamos garantijų, - prisi­
pažįstu, neturėjau supratimo, ką Serioža būtų daręs, jei būčiau
ėmusi rėkauti: išėjęs vienas ir palikęs mane čia, mūsų naujųjų
kaimynų malonei, pamanęs, jog rytą pati pareisiu alkana ir kal­
ta, arba būtų savo ruožtu užrikęs ir jėga išsitempęs atgal, nes,
aišku, buvo nežmoniška, pavojinga kvailystė - likti čia naktį
vienai su trimis beveik nepažįstamais vyrais.
Abu tai supratome - net ir aš, nors buvau tvirtai įsitikinusi,
jog tik tada leisiuos parvedama į tą šlykštų namą, kai jis bent

117
Jana Vagner

pasikalbės su manimi. Išgirs mane. Nors pusvalandį pamirš

neatidėliotinus, gyvybiškai svarbius užsiėmimus, užpildančius
visut visutėles jo dienas, ir prisimins, kad aš čia, kad visą šį laiką
buvau čia, tikjis to nebepastebi. Aš grįžau paaiškinti jam, kodėl
nenoriu grįžti.

Kai išėjome į lauką, į jau ištryptą takelį, iš pirties vedantį

prie trobų ir ežero, žibintuvėlio jau nereikėjo - didžiulis žemas
mėnuo, panašus į blyškų neiškepusį blyną, kabojo virš medžių
viršūnių ir skleidė tiek šviesos, jog atrodė, kad šiame nepaken­
čiamame užkampyje pagaliau atsirado elektra; Serioža praleido
mane pirmą sakytum manydamas: jeigu tik išleis mane iš akių,
aš bemat vėl pabėgsiu.
Mes praėjome namą arčiausiai ežero ir jau prisiartinome
prie antrojo, o jis dar nebuvo pasakęs nė žodžio, nuo tos aki­
mirkos, kai pašvietė į veidą ir ištarė tą savo „einam“ - sausai,
beveik atšiauriai; tu pyksti, galvojau girdėdama už nugaros
lygų smerkiamą jo žingsnių gurgždesį, tau nesmagu dėl šios
scenos, įvykusios svetimų akivaizdoje, dėl to, jog jiems reikėjo
tave kviesti, kad pasiimtum savo isterikę pabėgusią žmoną, ir tu
nepasakysi nieko, kol mes neliksime vieni, be liudytojų; tačiau
tau reikės kalbėti greitai, brangusis, nes vos pereisime ežerą, iš
mūsų vienumos ir vėl neliks nė kvapo.
Prie pat kranto stovėjo motorinės rogės, rūpestingai užklo­
tos nuo vėjo plonu sidabrišku gaubtu, blausiai švytinčiu mėne­
sienoje, o šalia stovėjo mūsų naujieji kaimynai - visi trys - ir
įdėmiai žiūrėjo į mus.
- Na, išsiaiškinot? - mums prisiartinus be šypsenos paklau­
sė Ančiutka.

118
 LIKĘ GYVI

Serioža nenoriai linktelėjo ir kažką suburbėjo panosėj, buvo

matyti, kaip jis nekantrauja nueiti, atsidurti kuo toliau nuo čia,
bet Ančiutka staiga žengė pirmyn ir atsidūrė man skersai kelio,
taigi turėjau sustoti ir pakelt j jį veidą. Pažiūrėjęs man į akis dar
paklausė:
- Viskas normalu?
- Ačiū, - tariau nusisukdama, jausdama ir nesmagumą, ir
apmaudą. - Mes jau eisim, gerai?
Jis pasitraukė praleisdamas mus; ir tik kai nulipom ant ledo
įveikę dygius pakrantės brūzgynus, sušuko įkandin:
- O tai žiūrėkit, persikelkite čia, kol ten, ankštumoje, neiš-
sipjovėt!
Ir aš sustojau - taip staigiai, kad Serioža vos neužlėkė ant
manęs. Atsigręžiau apstulbinta šitos netikėtos galimybės: di­
džiulis tuščias namas, atskiras miegamasis, toli nuo bendro pa­
giežos pritvinkusio kambario, nuo pabrėžtinai abejingų veidų,
nuo uoliai slepiamų žvilgsnių, bet Serioža greitai, piktai stumte­
lėjo man į nugarą ir neaiškiai šūktelėjo nesustodamas ir tvirtai
laikydamas už peties.
- Susitvarkysim! Eik eik, - pasakė man visai kitokiu balsu,
pro sukąstus dantis. - Kojam prišnekėjai?
Nuėjau dar keliasdešimt žingsnių rankiodama mintis; man
mirtinai, iki dantų skausmo norėjosi atsakyti jam: nieko ypa­
tingo. Aš tik pasakiau, kad keturis mėnesius iš eilės kas naktį
miegu bendrame kambaryje, o už plonos sienos guli tavo bu­
vusi žmona. Vos tu išeini pro duris, aš virstu nematomu žmo­
gumi. Ir aš jau daug dienų sugaunu save galvojant baisią mintį,
kad pašėlusiai, nuoširdžiai noriu jų mirties - visų iki vieno, ir
jeigu tu dar bent savaitę priversi mane gyventi su jais ten, toje

119
Jana Vagner

nepakenčiamoje ankštybėje ir neapykantoje, aš tikrai ką nors

nužudysiu, padarysiu tai, ir viskas, bent jau tam, kad tu paga­
liau negalėtum ilgiau apsimesti, jog manęs nėra.
Tačiau aš priėjau prie pirmosios įšalusios į ledą žūklavietės
(atramų nuolaužos, ant kurių kitados kabėjo tinklai, parversta
sulankstyta metalinė statinė), atsisėdau ant sulaužytos medi­
nės dėžės, kadaise atstojusios kėdutę vienam žvejų, kurio var­
do taip ir nespėjome sužinoti, ir pasakiau nepakeldama akių,
kreipdamasi į kreivą nepatenkintą Seriožos šešėlį sniege prie
mano kojų:
- Viskas dėl tavęs.
Šešėlis piktokai sujudėjo ir vėl apmirė.
- Dėl tavęs, - jau garsiau pakartojau. - Tu pasiėmei juos vi­
sus. Bet jie tau nejaučia dėkingumo, supranti? Spjauna į tave. Tu
juos maitinsi, medžiosi dėl jų, gaudysi jiems žuvis, ojie drybsos
lovose ir kikens. Aš daugiau nenoriu to matyti. Tu nieko jiems
neskolingas. Tegul jie lieka ten, saloje, o mes gyvensime čia.
- Kas tie mes? - paklausė jis, bet aš buvau pasirengusi tam,
net spėjau pagalvoti - nebaisu, nebaisu, čia bus daugiau vietos,
o kai daugiau vietos, visada lengviau.
- Tu, - skubiai atsakiau. - Aš. Mišką ir tėtė. Ira ir Antonas.
Ir tik tada jis pagaliau atsitūpė šalia manęs ir žiūrėdamas į
akis prakalbo:
- Kvaiša. Kvaiša, be kepurės, be pirštinių, dvidešimties
laipsnių šaltyje, pusę dienos tavęs ieškom, pėdų ant šito sušikto
ežero tokia daugybė, kad nesuprasi, kurios tavo, manėme, pa-
siklydai taigoje arba įsmukai po ledu, tu velnio kvaiša, žinok,
kol mes su Mišką lakstėme po mišką, Lionka su Andriucha visą
ežerą iššukavo, o Lioniai, beje, prakiuręs pilvas, bet jeigu nebūtų

120
 LIKĘ GYVI

atėjęs šitas Vova ir nepasakęs, kad tu pas juos, jie visi, girdi, visi
aliai vieno iki šiol būtų tavęs tebeieškoję, tavo kvailas šuo pėd­
sakų neima, nesuprantu, kam mes jį iš viso šeriam...
Jiskalbėjo ir kalbėjo - kad mums negalima išsiskirti, atskirai
niekaip neišgyventume; jis laikė mane už peties ir retkarčiais,
atrodo, net papurtydavo, o aš klausiausi jo neprieštaraudama,
beviltiškai, jau suprasdama, jog niekada, niekada jų neatsikra-
tysiu, ir jam nutilus atsidususi atsargiai ištraukiau petį.
- Tu teisus. Be abejo, tu teisus. Apgailestauju, kad visiems
pridariau tiek rūpesčių. Jie puikūs vyrukai, tie tavo Lionka ir
Andriucha, ir merginos puikios. Tu sušalai ir pavargai, mums
reikia grįžti į trobą, jie ten tikriausiai baisiai dėl manęsjaudinasi.
- Eime. - Jis džiugiai, su palengvėjimu, skubiai atsistojo. -
Žinoma, eime. Tėtė parnešė žuvų, įpilsimtau karštos sriubos, tu
juk visą dieną nieko nevalgei, išalkai, taip? Sušalai? Imsi mano
pirštines? Greičiau, greičiau einam. Viskas bus gerai, pamatysi,
rytoj bus nauja diena.
- Rytoj, - pakartojau nejausdama nieko, tik begalinį, buką
nuovargį, - bus tokia pati gyvuliška, šlykšti diena kaip ir šian­
dien. Poryt irgi. Ir nieko gero nebus, kol gyvename lyg šunys,
susigrūdę tame urve. Jie... - pridūriau grįžtelėdama į miegan­
čias už nugaros motorines roges. - Jie pasiūlė mums persikelti
į tuščią namą krante, ir net jeigu tu atsisakysi, net jeigu taip, aš
išeisiu į krantą, su tavim ar be tavęs. Nes taip negalima. Gal ne
rytoj, bet vis tiek išeisiu.
Joveidas iškart suakmenėjo, valandėlęjis stovėjotylėdamas,
nežiūrėdamas į mane, pakreipęs galvą į šoną, tada kažkodėl pa­
kratė rankas, pasisuko ir nudrožė salos link, aš nutrepsėjau iš
paskos, pėda į pėdą, ir per visą ilgą pusvalandį, kurį ėjome iki
trobos, daugiau nesišnekėjome.

121
Jana Vagner

Savaime aišku, niekas nepuolė manęs pasitikti - nuo pat

Vovos atėjimo prieš kelias valandas jie jau žinojo, kad aš gyva ir
sveika, tad visos emocijos, jeigu jų būta, laimė, seniai nurimo.
Jie tiesiog apsimetė, jog nieko neįvyko, nebent tėtė piktai dėb­
telėjo į mane iš po antakių - ir aš gal net būčiau pajutusi dėkin­
gumą už šį kilniaširdišką abejingumą, jeigu manęs nebūtų taip
nukamavusi ši diena ir šitas trumpas pokalbis su Serioža prie
žūklavietės liekanų.
Iš tikrųjų jie galėjo mane sutikti visaip, riksmais ir priekaiš­
tais arba, priešingai, glėbesčiuodami ir su ašaromis, - man būtų
buvę vienodai nusispjaut ir į viena, ir į kita: pirmą kartą per
keturis katorgiškus mėnesius netikėtai liovėsi nepaliaujamas
maudžiantis skausmas dėl svetimų žmonių buvimo šalia, pra­
ėjo nesmagus judesių sukaustymas, amžinas noras įsisprausti į
kertę ir nežiūrėti į juos'.
Aš nusivilkau striukę ir pakabinau ant kablio pas duris -
šnekos prikūrentame kambaryje trumpam nutilo, paskui vėl
atgijo, bet ir šita trumpa pauzė manęs nė trupučio nesutrikdė;
žengiau prie krosnies, ant kurios šuto puodas žuvienės, išvir­
tos ne mano ir ne man, paėmiau pirmą pakliuvusią po ranka
lėkštę, netaupydama įsipyliau du sklidinus samčius ir susrėbiau
viską čia pat, stovėdama prie krosnies. Baigusi sriubą padėjau
lėkštę ir pasukau prie lovos palei langą, kuri, aišku, buvo užim­
ta, kaip būdavo užimta kiaurą dieną, nes mažam kambarėlyje
daugiau nieko nebuvo, tik stalas ir krosnis, todėl kaip tik mū­
siškį, priekinį kambarį kažkodėl visi vadino svetaine - rytą ant
mano lovos sodindavo vaikus, o dabar, vakare, kai jie jau mie­
gojo už plonos pertvaros, vietoj jų ant mūsų miegmaišio jaukiai
įsitaisė Lionia ir Marina.

122
 LIKĘ GYVI

- Čia mano vieta, - pasakiau nė kiek nesivaržydama, labai

ramiai. Palaukiau, kol jie atsikels, pasitraukiau jų išleisti, tada
pasimėgaudama išsitiesiau lovoje pasidėjusi po galva pagalvę
nematytu nauju užvalkaliuku, kuriuo kažkas ją apvilko vietoj
rytinio, sugadinto, ir užmigau kietai ir be baimės, net nesisten­
gusi įsiklausyti, ką jie toliau kalbės.

Kai vėl atsimerkiau, kambaryje buvo visiškai tamsu, mažu­

tis namas buvo kupinas miegančiųjų kvėpavimo - per daugybę
bemiegių valandų spėjau puikiai išmokti atmintinai visus nak­
ties garsus: sunkų, nelygų storulio Lionios, gulinčio nepatogia
poza ir rizikuojančio užspringti kiekvienu oro gurkšniu, knar­
kimą; kimų tėtės kosčiojimą pakaitomis su senų spyruoklių
girgždesiu nepatogioje, išgulėtoje geležinėje lovoje; vienodą,
ramų Miškos šnopavimą ir net lengvus, budrius šuns, snūdu­
riuojančio prie krosnies, kvėpčiojimus. Seriožos šalia nebuvo, -
kad įsitikinčiau, nereikėjo apsiversti, liesti jo šaltos negulėtos
pagalvės, mūsų lovos buvo tokios siauros, kad beregint atspė­
jau, kai man paprasčiausiai pasidarė per laisva gulėti.
Jau pajutusi neaiškų nerimą: kur jis galėjo dėtis dabar, vidu­
ry nakties, juk net labai norint nebuvo kur eiti - vis dėlto spė­
jau prisiminti, kaip kelis kartus šitaip pabudau, visai neseniai
ir kartu nežmoniškai seniai, ten, mūsų paliktuose, tikriausiai
pražuvusiuose namuose, - pačioj pradžioj.
Dar spėjau pagalvoti, kad visada, kai tik pabundu štai ši­
taip, vidury nakties, ir randu šalimais tuščią guolį, būtinai at­
sitinka kas nors bloga. Pirmą kartą jis mane paliko vieną, kai
išsilakstė kordonai aplink Maskvą, - mes to dar nežinojome,
pilkas lapkričio rytas atrodė panašus į visus kitus, bet maž­
daug po valandos prie kaimynų vartų sustojo žalias kareiviškas

123
Jana Vagner

sunkvežimis ir uniformuotas žmogus su respiratoriumi, iššo­

kęs iš kėbulo, nušovė baltą Lionios šunį ir išnešė kažkokį nie­
ką - pinigus, kailinius, plokščią televizorių, ir šis įvykis, pir­
mas iš tokių pačių smulkių katastrofų grandinės, privertė mus
pagaliau patikėti, kad mums įprasto pasaulio daugiau nebėra.
Antrą kartą jis išvažiavo vidurnaktį, manęs neįspėjęs ir neat­
sisveikinęs, tam, kad prasiveržtų į ištuštėjusį, mirusį miestą, ir
beveik po dvylikos valandų, kai išsibaigė visi negudrūs mano
prietarai, - nesiklausyti nuo kelio sklindančių garsų, nežiūrė­
ti pro langą, nelaukti, - sugrįžo ir atvežė aukštą šviesiaplau­
kę moterį šaltu veidu ir svetimą atšiaurų berniuką, kurio jie
neleido man pamilti. Jiems pasirodžius daugiau nė akimirkos
nesijaučiau saugi.
Tą akimirką tik privertos trobos durys lengvai stuktelėjo
įleisdamos į vidų it skustuvas šalto oro srovę, kuri nutvilkė man
skruostą; aš tylutėliai nuleidau kojas ant grindų, atsargiai atsi­
stojau stengdamasi, kad nesugirgždėtų išgverusios spyruoklės,
ir pirštų galais nusėlinau prie durų.

- ...velniop su savo atsargumu, - kalbėjo ji pusbalsiu, bet

pakankamai garsiai, kad per plonas praviras duris išgirsčiau
kiekvieną žodį, - tikriausiai jie stovėjo čia pat už jų, ant siauro
lentinio apvado, prisispaudę nugaromis prie sienos, kad neuž-
pūstų landus ledinis vėjas. - Paprastas vyriokas, nei geras, nei
blogas, tokių pilna, nieko jis mums nepadarys. Ir iš viso - kuo
jis čia dėtas? Jų trys, mūsų vienuolika.
- Kuo dėtas? - iš karto pertraukė jis. - Kuo dėtas?! Pasaky­
siu, kuo dėtas. Kad būtum girdėjusi, kaip jis paklausė: „Kuri iš
bobų?“ - net tavo vardo nepasakė, jam vis vien - kurią... Visi

124
 LIKĘ GYVI

šitie saldainiai, makaronai, muilas - manai, jis ketina su mumis

draugauti? Tu nė velnio nesupranti, mums negalima j krantą,
jau vien todėl negalima.
- Viešpatie, net jeigu taip, koks tau skirtumas?
- Tu tik nori mane paerzinti, Ira, o tai kvaila. Puikiai žinai,
aš neleisiu, kad mano sūnus...
- Ak tu neleisi... - lėtai ištarė ji. - Juk svarbu ne sūnus, ką?
- Kokia nesąmonė, Irka, neišsigalvok, ir vėl tu su savo bo­
biškomis kvailystėmis.
- Bobiškomis? Ir tu iš tikrųjų laikai mus tik bobomis, tau
patinka šitas tavo haremas, taip, Serioženka, viskas gerai, visi
ant akių, galbūt po kiek laiko naktimis pradėsi pas mane už­
sukti - o kas blogo, ar ne? Niekas nė necyptelės, ar ne?
- Kvaiša, - tyliai ir tulžingai metė jis. - Tuoj pat užsičiaupk.
- O šitai mesk, - atrėžė ji - taip pat tyliai, bet su tokia jėga
išspjaudama žodžius, jogjis iškart nutilo. - Aš tau nieko nesko­
linga. Aš tau niekas, supratai? Ir dėkoti tau neturiu už ką. Jeigu
ne Antoška, būtumpalikęs mane ten dvėsti, esu tik nemokamas
priedas. Ir nedrįsk čia aiškinti, kas man galima, o kas ne. Atsi­
rado mat gelbėtojas. Tu įsivaizduok, tik įsivaizduok - kiekvieną
dieną, kiekvieną velnio dieną... aš nenoriu į tai žiūrėti, nepri­
valau. Ir kaip tu nesupranti, aš čia visiškai viena. Taigi nesu­
galvok man nurodinėti. Jeigu panorėsiu, išsirinksiu bet kurį iš
jų - nors ir šitą kriminalistą, nors ir tą nupiepusį vaikėzą, nors
patį velnią, pasiimsiu Antošką ir išeisiu į krantą. Ir jie mane
priims, supratai, su džiaugsmu mane priims ir penės, ir man
daugiau nereikės dalyvauti šitame... žiūrėti į tai... ir mes nieka­
da daugiau nerysime šitos sumautos žuvies.
Labai ilgai buvo tylu - tik girdėjau, kaip jie alsuoja, nelygiai
ir garsiai, tarsi po muštynių.

125
Jana Vagner

- Ten aš negalėsiu tavęs apginti, - pagaliau tarė jis. - Nei

tavęs, nei Antoškos. Per toli.
Ji tylėjo.
- Viską suprantu, Irka, - pasakė jis beveik švelniai. - Tie­
siog reikia pakentėti, supranti? Juk tu gali, tu...
- Pakentėti? Pakentėti, kol - kas? Kol viskas baigsis? O tu
tiki, jog visa tai - kada nors - baigsis? - Ji jau verkė. - Kartais
man atrodo, kad visa tai - visamlaikui. Amžinai.
Ilgiau nebelaukiau - jau nebuvo kada net sugalvoti svarios
dingsties, tiesiog atlapojau duris ir žengiau tiesiai į sniegą, den­
giantį lentas. Ir iškart supratau pamiršusi apsiauti. Ne, jis jos
nelietė, jie stovėjo per metrą nuo vienas kito, ramstydami sieną,
lygiai taip, kaip ir įsivaizdavau klausydamasi už durų; ji greit
pakėlė smakrą, garsiai įkvėpė ir užsidengė veidą rankove, o jis
tik pažiūrėjo į mane - tarsi mėgindamas prisiminti, kas aš esu.
Aš pasakiau - kiek įmanoma mieguistesniu, nepatenkintu, abe­
jingu balsu:
- Ko čia rėkaujat, visus prikelsit...
Ir skubiai nėriau atgal, į trobą, kad jie nepamatytų mano
veido.

* *

Bijau, jog visų tolesnių įvykių iškart po netikėto Seriožos

sprendimo priežastis buvo visai ne mano bejėgiškas ultima­
tumas, kurį aš (aišku, mes abu tai žinojome) vargu ar būčiau
įstengusi įvykdyti, o kaip tik šis tylus naktinis pokalbis, apie
kurį tikriausiai net nebūčiau sužinojusi, jeigu nebūčiau ėmusi
ir pabudusi tamsoje ir pirštų galais nuėjusi prie durų.

126
 LIKĘ GYVI

Galėjau kiek tinkama svaidytis pagalvėmis, paplūdusi aša­

romis lakstyti po ežerą, slapstytis tame krante - nieko nebū­
tų pasikeitę, jei ne šita moteris, kurios, jeigu man būtų reikėję
rinktis, savo noru niekada nebūčiau ėmusi į sąjungininkes. Se-
rioža lengvai numojo ranka į mano bejėgius, apgailėtinus grasi­
nimus, bet kažkodėl bematant patikėjo jos ketinimų rimtumu,
nors iš tikrųjų ji žodis žodin pakartojo tai, ką prieš kelias va­
landas sakiau jam aš. Tačiau man prireikė keturių mėnesių, kad
sukaupčiau drąsą, o ji, regis, prašneko nieko nelaukusi, tą pačią
dieną, kai pirmą kartą į galvą atėjo tokia mintis.
Ankštai prieš savo valią suspausti po vienu stogu, visi mes
savaip gynėmės nuo nenormalaus artumo: Nataša - plačio­
mis šypsenomis ir stropiai pasvertomis kandžiomis pastabo­
mis, aš - tylėjimu, Marina - įteikliu draugiškumu, po kuriuo
nebuvo nieko, išskyrus baisų nenorą veltis į konfliktus. Ir tik
šiai moteriai lyg ir nereikėjo gynėjo, ji visa buvo puolimas.
Jai nereikėjo rinkti žodžių, šypsotis ar rėkauti - ji tik spau­
dė apsiginklavusi savo ramumu, savo vienatve, savo rūpesčiu
vaikais; vos ištarė keletą negarsių žodžių, ir Serioža virto pra­
sikaltusiu berniuku, lyg netinkamą kostiumą nusimetė viską,
ką jo mylėjau; man visai nepatiko šis nepažįstamas Serioža -
gal ir todėl, kad pati būčiau galėjusi jį tokį išvysti, jei būčiau
prisimerkusi.
Šis kasdienis jų bendravimas mano akivaizdoje neturėjo in­
tymumo, jie kalbėjosi apie paprastus dalykus, apie žuvis, šiltus
vaikiškus drabužėlius, ji įsakinėjo - jis nenoromis paklusdavo,
bet vis dažniau jaučiau, kaip apie juodu susiveria kone apčiuo­
piama lygi, iš išorės nepereinama jų dešimtmetės santuokos
siena, kurios negalėjau pramušti net ir labai stengdamasi.

127
Jana Vagner

Bet aš nesistengiau. Aš neturėjau berniuko, kuriam kas­

dien būtų reikėję Seriožos dėmesio, o savų menkų nuoskaudų
nenorėjau išlieti visiems girdint. Net retomis minutėmis dvie­
se - prisikabinusi prie jo, einančio į ežerą vandens, - nebūčiau
mokėjusi paaiškinti, kodėl pavyduliauju jo šitam striukam ne-
skubriam dialogui, kuriame nėra nei švelnumo, nei rūpinimosi
vienas kitu, bet yra kažkoks tvirtas tarpusavio priklausomybės
jausmas, suprantamas ir paprastas palankumas kitam, vienodai
būdingas jiems abiem ir visiškai nebūdingas man.
Pamėginau viso labo vieną kartą: priėjau per arti eketės, iš
kurios jis traukė kibirą, pilną tąsaus ledinio vandens, ir staiga
po mano nevikria koja atlūžo storas apvarvėjusio balkšvo ledo
luitas - Serioža liepė pasitraukti. „Įlūši, - pasakė, - arba su­
šlapsi kojas ir atgulsi su plaučių uždegimu“, - o aš bejėgiškai
pajuokavau: „Nieko, turi atsarginę žmoną“, - regis, net susijuo­
kiau, bet juokas įstrigo gerklėje, nes jo veidas tapo susimąstęs,
sakytum jis tikrai bandė įsivaizduoti tokį gyvenimą, - be ma­
nęs, po senovei, suja ir berniuku, - įsivaizduoti, kaip būtų daug
paprasčiau; ir tada pasakiau: „Ei, aš tik pajuokavau.“
Aname, laimingame gyvenime mes retai kalbėdavomės apie
ją - man pakako, kad aš laimėjau, kad net nereikėjo suja kovoti,
nes Serioža išėjo pas mane iš karto, akimirksniu, lyg apsidžiau­
gęs tokia galimybe, lygjau kaži kadai būtų taip nusprendęs.
Jis ją paliko net greičiau, negu spėjau suvokti iš tikrųjų to
norinti, todėl ir neklausinėjau, o pats jis beveik nieko apie ją
nepasakojo; ir tik smulkmenos, paminėtos tarp kitko, vis dėlto
tvirtai įstrigo atmintyje lyg atsidėdamos ateičiai, tolesnei ana­
lizei: tiksli žodžių seka, jo intonacija ir net veido išraiška juos
tariant.

128
 LIKĘ GYVI

Sykį jis pasakė: „Ji turėjo ilgiausias kojas visame fakulte­

te, kur ten - visame institute“, - ir aš išvydau juos studentus,
įsivaizdavau jų vėjavaikišką bendrą jaunystę, praėjusią prieš
mane, be manęs. Kitą kartą: „Ji visada gauna tai, ko nori“, - ir
tai nuskambėjo su susižavėjimu, lyg būtų kalbėjęs ne vyras, dar
sykį priverstas padaryti nepageidaujamą kompromisą, o profe­
sionalus boksininkas, pralaimėjęs stipresniam priešininkui.
Tada, pačioje pradžioje, Serioža jau būdavo su manimi visą
laiką, kiek jo pavykdavo ištaikyti tarp darbo ir pareigos nak­
čiai grįžti namo, kartais nuskriaudžiant ir vieną, ir kitą, tačiau
dėl inercijos, būdingos vedusiems vyrams, kokį mėnesį ar du
jo telefone ji tebebuvo pažymėta vyriška pravarde Katinas; šis
karštas žodis pulsuodavo ekranėlyje ties mano alkūne restora­
ne, pašaipiai mirkčiodavo iš įdubos stiklinei tamsiame automo­
bilio salone. Paskui ji virto tiesiog Ira, bet ir šita nereikšminga
smulkmena - dar visai neseniai jis ją vadino Katinu - visamlai­
kui liko su manimi, norėjau to ar ne. Ji galbūt jamirgi davė kokį
keistą, juokingą vardą. Aš nenorėjau žinoti - kokį, ir jo apie tai
neklausiau, antraip ir šį nereikalingą paveikslą būtų tekę pridėti
prie padrikų, pabirų, kibių jo gyvenimo su ja iliustracijų.

Jis nebuvo su ja laimingas. Tai dvelkė iš kiekvieno žodžio,

tariamo į telefoną, - jis visada atsakydavo į skambučius, tačiau
jai skirtas balsas buvo ypatingas, nekantrus ir svetimas, šiuo
balsujis kalbėdavo vien tik suja; iš jo veido - surauktų antakių,
nusvirusių lūpų kampučių; iš to, kaipjis paniurdavo, kaip irzliai
permesdavo telefoną iš vienos rankos į kitą, kaip nebepastebė-
davo viso kito, eismo gatvėje, manęs, sėdinčios šalia, kol nesi­
baigdavo šis kankinamas pokalbis; net iš pauzių, kurių jam kas
kartą prireikdavo atsiverst į save.

129
Jana Vagner

Jis neturėjo priešnuodžių, neturėjo apsaugos priemonių

nuo jos ramaus spaudimo, primenančio sunkų vandens srau­
tą, nunešantį netvirtas jo prieštaravimų konstrukcijas, ir šis
spaudimas - abejingas ir beveidis kaip gaivalas - galėdavo su­
griauti visus jo planus, sugadinti jam nuotaiką, man bežiūrint
sutriuškinti jį patį. Tai matyti būdavo sunku, ir aš greit išmokau
išnykti, nusisukti ir apkursti, nes nenorėdavau matyti, kaip jis
nuolatos pralaimi vieną mūšį po kito, - nes išsigandau to, kad
pati negaliu atsispirti pagundai įveikti jį šituo ginklu, prieš kurį
jis tapdavo toks bejėgis ir nelaimingas. Aš neturėjau šito leisti.
Nevalia buvo tapti panašia į ją.
Ir netapau - nors, Dievas mato, nebuvo lengva, mat iš ti­
krųjų aš ir moteris, kurios jis nepakentė, ne taip jau daug ir
skyrėmės. Man teko mokytis būti jos veidrodine priešybe: ji
reikalaudavo - aš atsisakinėdavau, ji kalbėdavo - aš tylėdavau,
ir visur, kur ji spausdavo, aš išvis neprisiliesdavau; kuo giliau
paslėpiau visus savo aštrius kampus, visus kandžius žodžius;
net mano rašysena kažkaip susmulkėjo ir suapvalėjo - radusi
savo senas užrašų knygeles, popierėlius su nieko nereiškiančiais
užrašais nebeatpažindavau šitų dygių raidžių, - tačiau jis buvo
laimingas.
Jis tikrai buvo laimingas. Buvo - ten, mieste, visus trejus
metus, kuriuos pragyveno su manimi. Bet, nerimastingai ga­
nydama jo laimę, nepastebėjau, kaip iš tikrųjų tapau tuo, kuo
ketinau tik apsimesti, - bedančiu, bejėgiu, nenaudingu padaru,
iš kurio čia, saloje, jam buvo ne daugiau naudos negu iš nie­
kingos bežadės jūrų kiaulytės. Ir todėl aš niekaip nebūčiau ga­
lėjusi priversti jo pasielgti kaip noriu, jeigu mano norai nebūtų
stebuklingu būdu sutapę su norais moters, kurios jis nemylėjo.
Kurios bijojo.

130
 LIKĘ GYVI

Jis nenorėjo persikelti į ežero krantą. Jam išvis nereikėjo

permainų, buvo per daug užimtas kuo kitu, bet jos noras - ne
mano - privertė jį jau kitą dieną, prieš pat įprastą rytinį tinklų
patikrinimą, prabilti apie vakar vakare gautą pasiūlymą, į kurį
jis tik numojo ranka, kai vedė mane namo kaip nuo bandos
atsiskyrusią ožką.
Bežodžiu susitarimu kiekvienai moteriai rytais priklausė
kelios minutės niekieno netrikdomos vienumos lauke tam, kad
užsikeberiotų slidžiais akmenimis iki tankios medžių juostelės,
juosiančios namą, ir ten atsitūptų be baimės būti pastebėta vy­
riškio, išėjusio malkų ar vandens. Manęs nebuvo ne daugiau
kaip dešimt minučių, bet, grįžusi į prikūrentą pirkią ir žvilg­
telėjusi į jų veidus, - visi sėdėjo aplink stalą, ir Lionia, mąsliai
kasantis skruostą, nelygiai apaugusį šviesia garbiniuota barzda,
nepatenkintas sakė: „Ojiems kas iš to? Tu įjunk savo smegeni­
nę“, - aš pamaniau: puiku, mielasis, pasirinkai kaip tik šią va­
landėlę, kol manęs nebuvo, ir pradėjai sau nemalonų pokalbį,
galbūt tikėdamasis jį užbaigti iki man grįžtant, bijodamas, kad
kaip nors nepakeisčiaujo baigties. Gal tu jį ne taip supratai, pa­
klausė tėtė, gurkštelėjęs iš puodelio; man už nugaros trinktelėjo
durys, bet niekas net neatsisuko.
- Ką jis tiksliai pasakė?
Mane suėmė noras dar kartą trenkti šitomis velnio duri­
mis, kad jie pasižiūrėtų į mane, ir pasakyti jiems: „Ir aš ten
buvau, jis pasiūlė man, ne Seriožai, ne jums - man, nes aš su
juo kalbėjau braukdama ašaras, aš jam pasakojau, kaip baisiai
čia visko nekenčiu.“
Jie manęs net nepastebėjo. Nebuvo jokio plano pasišnekė­
ti be manęs, jiems paprasčiausiai nerūpėjo, išgirsiu pokalbio

131
Jana Vagner

pradžią ar pabaigą. Aš žengiau į kambarį, atsistojau pačiam

vidury, laisvame nuo svetimų kojų ir lovų, ir aiškiai išrėžiau:
- Jis pasakė - persikelkite pas mus, kol ten neišsipjovėt.
Nužvelgiau pagaliau atgręžtus į mane veidus.
- Žinoma, - prunkštelėjo Lionia, - jampačiamdaug įdomiau.
- Na, aišku, planas sumautas, - metė Andrejus, neišklausęs
iki galo. - Ar mes dar turime šitai svarstyti?
- Oi ne, - su palengvėjimu atsiliepė Serioža. - Ten, krante,
mums nėra ko veikti.
Jie svaidėsi šiomis trumpomis, neužbaigtomis frazėmis
beveik nesiklausydami kitų, tarsi atlikdami kažkokį nevyku­
sį mandagumo ritualą, reikalaujantį iš kiekvieno kambaryje
esančio vyriškio skubiai pareikšti nepritarimą ir užbaigti šitą
beprasmišką temą, kad pagaliau būtų galima imtis tikrų, rimtų
reikalų. Atrodė, jog jie šneka visi kartu, ir aš niekaip negalėjau
įsiterpti ir jiems ko nors pasakyti, bet ko, kad tik priversčiau
juos bent apgalvoti šį pasiūlymą, bet jau supratau, jog nerasiu
žodžių, jog jie manęs neklausys, ypač po apgailėtino, bejėgiško
vakarykščio skandalo: ir tada prakalbo ji - net nepakildama iš
vietos, nepakeldama balso, nesistengdama jų perrėkti; berniu­
kas sėdėjo jai ant rankų įsikibęs į plonus jos kelius kaip į krėslo
ranktūrius ir visą laiką, kol ji kalbėjo, - negarsiai, paniekina­
mai, - jos blyškūs pirštai švelniu, raminamu judesiu sklaidė
plonus užaugusius jo plaukus.
Ji nepasakė nė žodžio netiesos. Sėdinčiuosius prie stalo ji
pavadino bailiais, bijančiais net savo šešėlio. Ištižusiais, ne­
prisitaikiusiais gyventi miesto berniukais, kuriems lengviau
apsimesti, kad viskas kaip nors susitvarkys savaime. Ji pasa­
kė „keturis mėnesius nepakelti užpakalio“, ji net pasakė „ryti

132
 LIKĘ GYVI

snarglius“ - vis tuo pačiu tykiu, neišraiškingu balsu, nuo kurio

šiurpo oda, - gyvačių kerėtojos balsu. Ir nė vienas nepaprieš­
taravo, lyg paveikti kažkokios nepaaiškinamos hipnozės - jai
net nereikėjo į juos žiūrėti. Nuleidusi galvą, ji kalbėjo beveik
pašnibždomis:
- Visą šį laiką už dviejų kilometrų nuo čia stovi du tušti
didžiuliai namai, prikrauti konservų. Iš pradžių bijojote užkra­
to, dabar bijotės šitų žmonių, atidavėte jiems mūsų maistą ir
privertėte mus šypsotis jiems už keliolika nusususių saldainių.
Jūsų keturi, - kalbėjo ji, - nekvaili, sveiki, turite rankas, bet per
tą laiką net nepataisėte šito šleivo stalo. Keturis mėnesius iš ei­
lės šokinėjame per tuos slidžius akmenis, ten jau nėra kur kojos
pastatyti, vėjuje, kaip šunys, kaip kiaulės... Mintam šita žuvine
buiza ir maudomės dubenyje.
Tėtė pasimuistė.
- Tau niekas nežadėjo čia kurorto, - niūriai tarė nepakel­
damas akių.
- Man apskritai niekas nieko nežadėjo, - griežtai atkirto
ji. - Aš žinau, kodėl čia esu. - Ji lengvai glustelėjo lūpomis prie
šviesaus vaikiško viršugalvio. - Nenoriu, kad jis taip gyventų.
- Kaip - taip? - paklausė Serioža - atrodo, hipnozė pradė­
jo išsigaruoti. - Mes turime trobą. Turime maisto. Po mėnesio
atskris antys.
- O tada? Po ančių? Be šitų velnio ančių, tu turi kokį kitą
planą?
Jis neatsakė. Štai kaip viskas buvo, galvojau žiūrėdama jam
į veidą, atpažindama šitą išraišką - lūpų kerteles, antakius, -
ginčas po ginčo, metai po metų, be maskuojamųjų šypsenų, be
žaidimų, be švelnių intonacijų. Be atlaidumo, be gailesčio. Vien
tik neparanki tiesa. Stebėtina, kad tu išsilaikei taip ilgai.

133
Jana Vagner

- Aš nenoriu ten eiti, - tarė ji, ir iš jos balso buvo aišku: da­
bar viskas baigsis - viskas, ką ji jiems kalbėjo, daugiau ji nieko
nepridurs. - Ašjų bijau ne mažiau užjus. Tačiau dar labiau bijau
neišgyvent iki pavasario. Mes išeinam. - Ji pakėlė į Seriožą šaltas
šviesias akis. - O tu pabandyk mus sulaikyti. Arba einamkartu.
Jis susiraukė lyg užgėlus dančiui ir nusisuko į langą. Kiti sė­
dėjo tylėdami kaip belaisviai, pašaliniai nebevaldomo šeimyni­
nio kivirčo liudytojai, kuriems geriau pralaukti, vaizduoti, kad
nieko negirdėjo, paskui, praėjus deramam laiko tarpsniui, vėl
prašnekti visai apie ką nors kita. Nesuvokiamu būdu visa, kas
buvo čia pasakyta, staiga tapo labai asmeniška ir susiję tik su ja
ir Serioža, jais abiem, ir tada prabilau:
- Ir aš, - tarstelėjau kimiu, nepažįstamu balsu, žiūrėdama
į jo bejėgišką pakaušį, kankinamai trokšdama paglostyti susi­
taršiusius kaštoninius plaukus; bet vis tiek nepasiekčiau iš čia,
iš kambario vidurio, kur stoviu jau gerą valandą kaip scenoje ir
tyliu, kurių galų visada tyliu, tu būsi manimi nepatenkintas, tu
jau nepatenkintas, bet man jau seniai laikas pradėti šnekėti, an­
traip išprotėsiu. - Ir aš išeinu. Galų gale tai buvo mano mintis.
Serioža taip ir nedirstelėjo į mane. Atsistojęs nužvelgė kam­
barį - ne mus, akimirksniu tapusius žiūrovais, laukiančiais, ką
jis darys toliau, nes jis, aišku, turėjo ką nors daryti. Žiūrėda­
mas mums virš galvų, lygnetikėtai būtų likęs kambaryje vienas,
jis naršė akimis sienas, surūdijusias užlenktas vinis, ant kurių
kabėjo mūsų striukės, mūsų rankšluosčiai, atsarginiai šilti dra­
bužiai, net batai sumegztais raišteliais - beveik visa neįmantri
mūsų manta, kuriai nebuvo vietos ant grindų, - ir pagaliau
rado ko ieškojęs: vieną savo medžioklinių šautuvų, ne tą, su ku­
riuo dabar vaikščiodavo po mišką, o kitą, kuris gulėjo Lionios
mašinoje tą nelemtą dieną, kai jam raktelėta peiliu.

134
 LIKĘ GYVI

Serioža trūktelėjo šautuvą į save - odinis, nuo laiko sukie­

tėjęs diržas sunkiai nuslydo nuo vinies. Vis taip pat nė į vieną
nežiūrėdamas, Serioža nukabino nuo sienos pirmą pasitaikiu­
sią kuprinę ir išvertė daiktus - kažkokius megztinius, vilnones
kojines ir kitokius žieminius skudurus - ant artimiausios lovos,
tiesiai susigūžusiai Natašai ant kojų. Ši jau norėjo piktintis, bet
vis dėlto klusniai sugriebė išsimėčiusius daiktus, kad nenukris­
tų, vis taip pat žiūrėdama j Seriožą - be apmaudo, o veikiau su
kažkokiu godžiu smalsumu. Mes visi, be išimties, tą akimirką
žvelgėme į jį kaip tik taip - su smalsumu, nustelbusiu visus ki­
tus jausmus.
Laikydamas rankoj tuščią kuprinę, jis žengė už pertvaros -
man teko atsitraukti, antraip būtų parmušęs, ir ten - mačiau tik
aš, stovinti vidury kambario, - ėmė krauti į ją mažutes geltonas
šovinių dėžutes, daug, vieną paskui kitą, ir liovėsi tik tada, kai
kuprinė prisipildė iki pusės, tada staigiai užtraukė virvelę, užsi­
metė kuprinę ant pečių ir pasuko prie lauko durų - vėl turėjau
atšokti - su šautuvu, kuprine ir striuke, jos net nesivilko, laikė
rankoj. Jam išėjus durys aidžiai trinktelėjo.
Aš žiūrėjau į duris ir galvojau, kad man tikriausiai reikėjo
paklausti: „Kur eini?“Aš privalėjau paklausti ir nepaklausiau, o
dabar stoviu ir ramiai spoksau į duris jausdama neįprastą tuš­
tumą krūtinėje, toje vietoje, kur buvo karštas sonaras, visada
tiksliai nukreipiamas į kiekvieną tašką, kuriame jam tekdavo
atsidurti: kitame kambaryje, ant gretimos pagalvės, už penkių
šimtų metrų - ežere ar krante. O dabar man vis viena. Aš net
neprieisiu prie lango.
Už nugaros trinktelėjo per subraižytas grindis atstumiamas
stalas, sutrepsėjo žingsniai ir Mišką, vilkdamasis striukę, iššoko
pro duris paskui Seriožą, ir tik tada, tik tą akimirką, kai išvydau

135
Jana Vagner

siaurą nekirptą savo sūnaus, išbėgančio ir net negrįžtelėjusio,

pakaušį, staiga suvokiau nė karto nepasakiusi „mes“. Nei vakar,
kol ginčijausi su Serioža prie žūklavietės liekanų, nei šiandien,
skubėdama šitos moters pasiryžimą sustiprinti savopasiryžimu,
nes vien tik manojo niekaip nebūtų pakakę, nepasakiau - „mes
išeisime“, o sakiau - „aš išeisiu“. Net Miškos neprisiminiau.

***

Mišką radau lauke už trobos kampo - ten, kur pasienyje

buvo sukrautos malkos, jis jau spėjo ištraukti keletą suledėjusių
pliauskų ant sniego ir susimąstęs žiūrinėjo kitas. Gruodį, kai čia
pagaliau pasiekėme ežerą, dvi namelio sienos buvo iki pasto­
gės užmūrytos ankstesniųjų lankytojų parūpintomis malkomis.
„Miško mandagumas, - paaiškino man tada Serioža, - papildy­
ti sukūrentas malkas, palikti troboje arbatžolių, druskos, degtu­
kų ir kitų smulkmenų tiems, kurie čia gyvens po tavęs.“
Prisimenu, ką tada pamaniau - vienas žmogus niekaip ne­
pajėgtų per kelias savaites, apsistojęs čia, tarp šitų nutriušusių
sienų, paruošti tokios daugybės kuro; šias rietuves sukrovė de­
šimtys bevardžių žvejų, medžiotojų ir turistų, o apatinės eilės
galbūt guli jau daug metų. Dar pamaniau, jog prieš mus čia
lankėsi koks nors žūklės mėgėjas iš Maskvos ar Peterburgo, at­
važiavęs atostogų dviem rugsėjo savaitėms - prieš pat išvykda­
mas, dar nenukabinęs nuo virvių džiovintų žuvų, jis apžiūrėjo
trobą juosiančią glaudžią susigulėjusių malkų sieną spėlioda­
mas, kiek sausų beržinių pliauskų reikės norint užpildyti vie­
name jos gale susidariusią tuštumą, paskui, pasiėmęs pjūklą ir
kirvį, patraukė ieškoti tinkamų medžių - čia, saloje, o gal tame
krante, ir išvažiavo tik įvykdęs nerašytą mandagumo pareigą.

136
 LIKĘ GYVI

Jis sėdo į savomašiną, šis nežinomas piterietis ar maskvietis,

ir grįžo namo, j triukšmingą rūkstantį megapolį, į savo įprastą
gyvenimą, o po kokių dviejų mėnesių greitai mirė - kartu su
tais, kurie jį lydėjo šioje malonioje trumpoje išvykoje, ir su tais,
kurie jo laukė namie. Šį nežinomą žmogų ir įsivaizdavau tada,
žvelgdama į tvarkingai sukrautas mums tokias reikalingas mal­
kas, suruoštas numirėlių rankomis. Tada, gruodį, šios mintys
dar galėjo jaudinti. Tačiau dabar - ne.
- Kepurę pamiršai, - pasakiau Miškai, ištraukdama iš striu­
kės kišenės vilnonį gumulą. Jis nežiūrėdamas linktelėjo ir atki­
šo ranką paimti.
- Malkos beveik baigėsi, - nusiminęs tarė. - Įsivaizduoji?
Maniau, iki vasaros jas kūrensim, buvo tokia daugybė, o dabar
žiūrėk - liko dvi eilės, daugiausia savaitei.
Aš gūžtelėjau.
- Na ir kas? Čia, kur pažvelgsi, visur vien tik velnio malkos.
- Tu nesupranti, - tarė jis visai kaip Seriožos apmaudžių
balsu. - Medžiai turi būti sausi, jų reikės vilktis į krantą. Benzi­
ninį pjūklą turime, bet kas iš jo, jei nėra benzino... teks ranko­
mis pjauti, paskui skaldyti - ilgas darbas, mama. Ilgas ir sun­
kus. Senelis sako, visiems reikėtų dvi savaites kartu plušėti, kad
vėl būtų pilna rietuvė.
- Senelis? - kvailai paklausiau aš.
- Na, taip, senelis.
Jis užsimovė kepurę ir pagaliau atsuko savo liesą rimtą veidą.
Pamaniau: na, žinoma, juk aš galiu šį žmogų, kurį pažįstu
mažiau negu trejus metus, vadinti tėte - kodėl gi Mišką nega­
li vadinti jo seneliu? Tikriausiai jau senokai taip vadina, tik aš
kažkodėl visai nepastebėjau.

137
Jana Vagner

- ...ar net ilgiau kaip dvi savaites, - niūriai kalbėjo jis. - Jei­
gu vėl viską reikės daryti trise.
Iškart prisiminiau išglebusią Lionios pozą: išpurtyta pagal­
vė, rankos už galvos, „aš su niekuo nesitariau“ ir kandžią An­
drejaus šypseną: „Čakas Norisas nebijo vaikščioti per minas.“
Mes patylėjome.
- Jie nė velnio nedirba, - pagaliau pasakė Mišką. - Kodėl jis
negali jų priversti, mama?

Serioža grįžo po trijų valandų - kai apsimestinis abejin­

gumas, neišvengiamas po rytinio ginčo, jau spėjo išsigaruoti
užleisdamas vietą nerimui. Mes buvome užsiėmę įprastais kas­
dieniais reikalais: plovėme pusryčių indus, Mišką su tėte išėjo
patikrinti tinklų, Andrejus atnešė vandens, bet viskas buvo da­
roma tylomis ir niekas - bent jau prie manęs - nė karto nepa­
klausė: „Kaip manote, kur jis išėjo?“ - nors per tas begalines
tris valandas retkarčiais kas nors vis prieidavo prie lango ir tarsi
atsitiktinai nužvelgdavo tuščią ežero paviršių.
Pirmoji jį pamatė Nataša.
- Štai pareina jūsų atstumtasis, - metė ji per petį, bet net ir
jos balse nuskambėjo palengvėjimas. O aš, - kai visi pašoko iš
vietos įsitikinti, kai tėtė, pirmas pripuolęs prie lango, patenkin­
tas atsiduso: „Pareina“, - aš likau sėdėti ant įdubusios lovos ne­
leisdama sau atsistoti. Dabar budėti su visais prie lango badan­
tis alkūnėmis, alsuoti kits kitamį pakaušį ir žiopsoti, kaip didėja
vieniša Seriožos figūra aname krante, nebuvo jokios prasmės.
Jiejau pastebėjo jį, tikrai jis, sugrįžta, viskas gerai. Aš neisiu.

Praėjo ne mažiau kaip dvidešimt minučių, kol durys atsi­

vėrė ir jis įžengė - tokia pačia svetima, nepatenkinta išraiška,

138
 LIKĘ GYVI

kokia ruošėsi išeiti, sakytum tos trys valandos mūsų nerimas­

tingo laukimo, visiškai pakeitusio mūsų pačių nuotaiką, jo
niekaip nepaveikė, lyg jam tų valandų nė nebuvo. Galėjai net
įsivaizduoti, kad jis niekur nebuvo išėjęs, tik penkias minutes
pastovėjo už durų, - jeigu ne viena aplinkybė, iškart kritusi
mums į akis vos jam įėjus. Jo rankos buvo tuščios. Nei šautuvo,
nei šovininės, nei kuprinės su šoviniais jis jau neturėjo.
- Kur dėjai šautuvą? - paklausė tėtė.
Serioža neatsakė. Jis neskubėdamas, tyčia lėtai nusikratė
nuo batų sniegą, ėmė segiotis striukę, pakabino ją ant vinies
prie durų ir tik tada pakėlęs akis atsakė:
- Jie atiduoda mums pirtį.
- Kaip - pirtį? - susiraukė Andrejus. - Tujuk sakei - namą?
Ta pirtis dar mažesnė už šitą lūšną. Kokia prasmė keltis į kran­
tą, jeigu gyvensime pirtyje?
- Aš nesakiau - keltis, - atkirto Serioža. - Mes niekur nesi-
kelsime. Ir man atsibodo jums aiškinti kodėl. Mums negalima
gyventi krante. Jie atiduoda mums pirtį - čionai. Ją tik reikės
atsigabenti per ežerą. Aš ją nupirkau. Atidaviau jiems šautuvą.
Ir šovinius. Ir du puikius peilius.
- Tujiems atidavei mano šautuvą?
Lionia žengė artyn.
- Ten buvo mano šautuvas, - lygiu balsu atrėžė Serioža,
ir aš pamaniau: na, pagaliau. - Aš turėjau tris šautuvus, jiems
atidaviau vieną. Ir dar ne viskas. Turėsime atiduoti jiems vie­
ną mašinų. - Ir nespėjus kuriam nors mūsų, nespėjus visiems
sušnekti pridūrė: - Mes neturime degalų. Nėra ir nebus. Nėra
iš kur paimti. O jie turi, ir jiems reikia mašinos, jų „UAZas“
visai subyrėjo. Jie dar nesakė kurią, bet vieną iš trijų gausime
atiduoti.

139
Jana Vagner

- Taip, - tarė Andrejus ir kažkaip skausmingai, piktai susi­

raukė, lyg būtų staiga įsisopėjusi galva. - Taip. Vadinasi, jeigu
teisingai supratau, mes ką tik likome be vienos mašinos, be šau­
tuvo, be pusės šovinių, ir už tai jie mums atidavė kažkokią su­
knistą pirtį, kuri dar ir stovi už dviejų kilometrų, anam krante?
- Kaip tik taip, - beveik linksmai ir net su lengvabūdišku
įžūlumu patvirtino Serioža. - Ji visiškai nauja, ir išardyti bus
nesunku. Na, beveik nesunku. Pirmiausia nuimsime šiferio sto­
gą, paskui sužymėsime vainikus - mačiau, kaip daroma, reikės
stiprių virvių ar automobilio trosų, nuimi sienojus po vieną,
suriši į ryšulį trosu, prikabini prie mašinos ir tempi per ledą.
Jeigu supilsime visą likusį dyzeliną į pikapą, užteks dešimčiai
reisų, tiek net nereikės, paskui parinksime vietą saloje ir suręsi-
me pirtį, kokia buvo.
- Užtruksim pusantros savaitės, - nutarė tėtė.
- Daugiausia dvi. Jie žadėjo padėti, - linktelėjo Serioža. -
Bet reikia daryti tuoj pat, kol tvirtas ledas.
- Daryk. - Andrejus sukryžiavo rankas ant krūtinės. - Da­
ryk. Tu turi planą, padėjėjų, jiems jau atidavei savo mašiną, net
šautuvą atidavei - savo šautuvą.
- O tu? - staiga nuskambėjo balsas man už nugaros; atsisu­
kusi pamačiau Mišką, stovėjo vidury kambario iškėlęs pečius ir
atmetęs rankas, lyg ruošdamasis šokti nuo tramplino. Apatinė
lūpa virpčiojo. - Ką tu veiksi?
- Kuo aš čia dėtas? - Andrejus atsainiai gūžtelėjo pečiais. -
Aš neturiu nei plano, nei šautuvo. Kodėl turėčiau dvi savaites
tampyti ledu rąstus - tik tam, kad pradžiuginčiau dvi kaprizin­
gas kales?
Ir Mišką puolė.

140
 LIKĘ GYVI

Kažkokiu nesuvokiamu būdu akimirksniu atsidūrė priešais

Andrejų, tiksliau - jam po smakru; man pasirodė, jog Mišką
griebs jam už krūtinės, o gal trenks į nerūpestingai sukryžiuotų
rankų vidurį, bet jis tik sustingo įtempta, nesuvokiama poza ir
užvertė galvą taip, jog išvydau pasišiaušusį jo viršugalvį.
- Tu gaudysi žuvis, - skambiai pasakėjis. - Skaldysi malkas.
Darysi viską, ko mes nespėsime, kol statysime pirtį, aišku?
- Tavęs nespėjo paklausti.
Andrejui teko palenkti galvą, kad atsakytų; ištaręs šiuos tris
paniekinamus žodžius, nemaloniai ir trumpai šyptelėjo, iš tiesų
tik kilstelėjo lūpų kerteles ir vėl nuleido.
Užteko dirstelėt į jį - karališkai pasipūtusį milžiną šalia
mano liesučio, siaurapečio berniuko, ir iškart pajutau, kaip visi
kūno raumenys, visi aliai vieno, įsitempia rengdamiesi svies­
ti mane tarp jų. Aš pirma jam smogsiu, užsimosiu ir smogsiu
kumščiu, niekada nieko taip nemušiau - įnirtingai, beatodai­
riškai, bet jeigu jis pasvirs į priekį nors milimetrą, jeigu tiktai
išdrįs...
Mišką mane pralenkė. Jis prispaudė rankas prie šonų, tvir­
tai, ryžtingai, žemai palenkė galvą, susivėlęs viršugalvis vėl din­
go man iš akių, - pasisuko šonu į šį didelį, platų, nerūpestingą
vyrišką siluetą, šoko pirmyn ir žemyn, atstatęs liesą aštrų petį,
ir trenkė, trenkė nežiūrėdamas, beviltiškai. Niekinama šypsena
išnyko - su pasipiktinimu - užleisdama vietą visai kitokiai gri­
masai; štai dabar, pamaniau, dabar, ir pasirengiau.
Serioža lengvu, nepiktu judesiu švystelėjo Mišką į šalį, ir po
akimirkos abu, Serioža ir Andrejus, jau stovėjo lauke, ant liep­
to, paskui - iš karto, negaišdami - atsidūrė apačioj, po lieptu,
sukėlę sniego dulkių debesį; akimirka - ir jie jau gulėjo susiki­
bę, sunkiai alsuodami, nerangiai išskėtę kojas. Dar akimirka,

141
Jana Vagner

nirtulingas glėbys atsileido, ir jie pakilo aplipę sniego lopiniais,

krintančiais nuo mažiausio krustelėjimo.
Nenuleisdami rankų, bet ir nesiartindami, lyg vis dar tikė­
damiesi, kad šis nemalonus reikalas bus išspręstas štai taip, be
kumščių, jie siūbavo vienas priešais kitą, o virš jų galvų sklai­
dėsi tirštas pieno baltumo garas; paskui Serioža išmetė dešinę
ranką į priekį - lėtai, tarsi nenoromis, užsimojo kažkaip kreivai,
be jokio smarkumo, todėl, kai jo delnas pagaliau kliudė Andre­
jui smakrą, pirštai net nespėjo susigniaužti į kumštį. Veikiau
pliaukštelėjimas, ne smūgis, Andrejus atsakė tokiu pačiu van­
giu kampuotu kumštelėjimu Seriožai į petį - ne iš karto, gal po
kelių sekundžių, lygjiems būtų visai nesinorėję muštis iš rimtų­
jų, lyg dar nebūtų pakakę tam priežasties.
Mišką buvo bepuoląs prie durų išstumdydamas mus, susi­
spietusius bežadžiu būreliu, bet aš sugriebiau jį abiem ranko­
mis - už rankovės ir už megztinio apykaklės, sunešiota vilna
gailiai subraškėjo per siūles.
- Nedrįsk, - iškošiau, - nelįsk. Stok.
Jausdama vien tik susierzinimą, kad jis trukdo man žiūrėti,
nutempiau jį šonan ir įstūmiau atgal, į kambarį, net įsikibau į
staktą, kad Mišką neiššoktų į lauką, ir vėl godžiai įsižiūrėjau
pro atvirą, šalčiu alsuojančią durų angą. Marina plonu balse­
liu rypavo, maždaug „ką jūs, na, ką jūs, berniukai, nereikia...“,
dabar ir tai buvo derama, teisinga, nes kas nors būtinai turėjo
rypuoti iš tolo, saugiu atstumu, o aš kažkodėl visiškai neketinau
to daryti.
Nataša prie pat ausies suriko:
- Liaukitės! Kaip kvaila!
Bet tai nebuvo kvaila, nė trupučio, buvo tiesiog neišvengia­
ma, aš net trūktelėjau petį, tarsi norėdama nusikratyti jos kartu

142
 LIKĘ GYVI

su tuo nereikalingu šūktelėjimu, - netrukdyk, velniai tave rau­

tų, netrukdyk jiems. Tačiau kaip tik šis šūksnis, atrodo, juos
pagaliau pakurstė, jie lyg suprato, kad laiko beveik neliko, me­
tas pagaliau pateisinti šitas nevykusias niautynes po lieptu, šitą
sniegą ant drabužių; Serioža smogė dar kartą - jau stipriau, su­
gniaužtas kumštis nuslydo nepridengtu skruostikauliu, užgavo
ausį - ir tučtuojau pats susverdėjo nuo atsakomojo skambaus
smūgio, pataikiusio į kairį antakį.
Jis sugavo ilgą priešininko ranką ir įsikibo bandydamas pri­
traukti, pasiekti, kartu stengdamasis laikyti alkūnes aukščiau,
pridengti veidą, bet Andrejus smogė kaire, iš viršaus į apačią,
vieną, du kartus, neatsivėdėjęs, bet vis tiek labai smarkiai, net
trekštelėjo, jo krumpliai nusidažė raudonai, ir nesuprasi, katro
tai buvo kraujas, tada Serioža iškėlė alkūnę kažkokiu netaisy­
klingu kampu ir, palinkęs visu kūnu į priekį, bedė beveik ne­
žiūrėdamas, iš akies.
Jie nešaukė, tik skausmingai ir trumpai aikčiojo po kiekvie­
no praleisto smūgio, ir šuo, išgąstingai, piktai išsišiepęs, pasi­
piktinęs raitė aplink juos nelygius ratus isteriškai skalydamas.
Muštynės buvo nemokšiškos, negražios, be įspūdingų išpuolių,
be publikai skirtų pozų, taip galėjo muštis moterys, trimečiai
vaikiukai ar seniai, taip galėjo muštis vyrai, kurių pasiturimas,
padorus gyvenimas nedavė progos įsitikinti, ar jie moka muštis
kaip reikiant, šitaip muštis galėjo kiekvienas; žiūrėti į šias muš­
tynes buvo nemalonu, gėda, bet aš žiūrėjau, žiūrėjau.
Kai jie pagaliau vėl nugriuvo, jau ne tokie nepaliesti, ne
tokie nepriekaištingai tvarkingi kaip iš pat pradžių: išplatėju-
siais, papurtusiais veidais, aplipusiais sniegu, išterliotais šaltyje
stingstančiomis seilėmis ir krauju, nors taip pat nenuskambė­
jo jokio garso, išskyrus triukšmingą šnopavimą, išspaudžiamą

143
Jana Vagner

suspaustų plaučių, ir beviltišką šuns lojimą; kai tapo aišku,

kad Andrejus, didžiulis, sunkus, ima viršų šiose pakrikose ir
gramozdiškose kumštynėse ne meistriškumu ar įtūžiu, o tik
penkiolikos kilogramų svorio ir dvidešimties centimetrų ūgio
persvara; jau po to, kai jie, palingavę į šonus, nejudėdami su­
stingo bejėgiškai, bergždžiai susikibę - Andrejus viršuje, Serio-
ža po juo, prispaustomis prie krūtinės rankomis, užvirtusiomis,
pamuštomis akimis ir perskelta lūpa, - tik tada Lionia apmau­
džiai, smerkiamai sududeno:
- Kad jus perkūnas, vyrai!
Ir sunkiai dribtelėjo nuo liepto aiškiai norėdamas kaip nors
juos išskirti, nutempti į šalis, bet kurį laiką be tikslo suko ratu
nežinodamas, kaip prie jų prieiti, kad nei seilės, nei kraujas, nei
šis vis taip pat negalintis prasiveržti įniršis nepersimestų jam.
Kai jau neliko abejonių, kad Serioža nelaimės, staiga paju­
tau esanti kambaryje nugara į duris, - nes daugiau nebuvo į
ką, nebuvo ko žiūrėti, būčiau užvėrusi šitas duris, jei būtų buvę
galima, jei visi kiti nebūtų stovėję tarpdury, ir tegul šitie du, su­
sikibę sniege, ten ir lieka lauke, šaltyje, nes šitų kvailų peštynių
rezultatas jau ničnieko nelėmė. Atsisėdau ant lovos žiūrėdama
sau po kojų, jausdama tik miglotą susierzinimą ir nesmagumą,
sutrikusi, jog jaučiu tik šituos du dalykus, nieko daugiau, ir tą
akimirką jie pasipylė pro duris į lauką - tėtė, Mišką, Marina su
Nataša - ir visi choru ėmė šaukti, puolė jų skirti, kelti, brauk­
ti nuo drabužių sniego. Kol jie grįžo į trobą, kol pasodino du
nuilsusius, suglebusius, absurdiškus kūnus - lyg boksininkus
priešinguose ringo kampuose, kol aplinkui bruzdėjo traukda­
mi jiems per galvas nuo prakaito apsunkusius megztinius, valė
kraujo drūžes, aš žiūrėjau į grindis, į subraižytas savo žieminių
batų nosis nenorėdama matyti, trokšdama negirdėti.

144
 LIKĘ GYVI

Tačiau kambarys buvo per mažas. Atrodė, kuris nors, įau­

drintas muštynių, klestelės man ant kelių šito net nepastebėda­
mas. Aš atsistojau ir, nepakeldama akių, nėriau už pertvaros,
ten, kur paprastai miegodavo vaikai, vien tik norėdama būti
toliau nuo viso šito triukšmo ir sąmyšio, - per keturis mėnesius
šitame kambaryje buvau daugiausia kelis kartus, ten net ir oras
buvo kitoks: jaukiai ir saldžiai dvelkė karštu vaikišku kvapu.
Ira sėdėjo tiesiai priešais įėjimą, vaikai - ant grindų šalia
jos, žiūrėdami jai į veidą, kaip gyvačiukės galėtų žiūrėti į savo
kerėtoją, ji pakėlė į mane akis ir iškart nuleido nenorėdama
atitraukti žvilgsnio nuo jų; lovų ir čia pakako, aš prisėdau ant
vienos jausdamasi ir nekviesta viešnia, ir dezertyre. Už nuga­
ros, kitame kambaryje, skambėjo Natašos balsas, gailus ir sykiu
smerkiamas:
- Parodyk! Parodyk, Andriuša! Šitaip skauda? O šitaip?
Viešpatie, kas tavo rankai!
Vyras jai kažką neaiškiai ir piktai mykė.
- Kur mūsų jodas? - šūkavo ji, užgoždama kitus balsus,
ir ramesnius, ir tylesnius. - Reikia jodo. Tavo ranka sumušta,
žiūrėk, oda trūko, kas čia dabar, šita ranka jau nieko negalėsi
dirbti.
- Nemanau, kad kas nors iš mūsų pastebės skirtumą, - ne­
garsiai tarė Ira, palinkdama prie vaikų; ji tai pasakė švelniu, dai­
ningu balsu, tarsi kreipdamasi tik į juos.
- Tu pažiūrėk, kokia jo ranka! - už pertvaros ūbavo Nata-
ša. - Ne, tu pažiūrėk! Čia siūti, siūti reikia, savaime nesugis!
Kodėl gi tu taip, kaip tau ne gėda, jis tiek dėl tavęs padarė, o tu!
Aš vėl pažvelgiau į Irą, nes į ką dar galėjau žiūrėti čia, ma­
žučiame vaikų miegamajame, kur buvome tik keturiese, ir, at­
sakydama į mano nebylų klausimą, - ir ką jau, ką jau galų gale

145
Jana Vagner

jis padarė, kodėl keista jų draugystė taip negražiai iškrypo ir

Serioža visą gyvenimą apsimeta jaunesniuoju broliu, laukian­
čiu atlaidaus pagyrimo? - ji pakėlė veidą į mane, lyg iš tikrųjų
būčiau paklaususi, ir pasakė tyliai, kasdieniškai, tarsi kalban­
tis apie orą:
- Devyniasdešimt aštuntais metais, kai jau viskas pakriko,
visi mūsų pinigai sudegė banke. Mes turėjome baisių skolų,
darbo nebuvo, išvis nebuvo, niekas jo neturėjo, Serioža nakti­
mis jau ėmė vežioti keleivius. - Ji ištiesė rankas, abi, ir paglostė
vaikams plaukus; dvi smulkios figūrėlės nejudriai, lyg užbur­
tos, sėdėjo prie jos kojų net nepastebėjusios ką tik pasibaigusių
muštynių, ramutėlės, neišsigandusios. - Andrejus tada gavo
kažkokį valstybės užsakymą ir paėmė Seriožą į savo firmą. Vai­
ruotoju. Ištisus metus mokėjo Seriožai algą už tai, kad šis vežio­
jo jį - su reikalais, į darbą, vakarais iš restorano. - Ji pažvelgė
per vaikų galvas į tą, kitą kambarį, kur viešpatavo triukšmas ir
chaosas, kur niekas negirdėjo šių žodžių, ir jos lūpas iškreipė
nemaloni, kandi šypsena. - Alga buvo labai gera. Labai... Mes
negalėjome atsisakyti.
Aš pasėdėjau dar truputį, paskui pakilau ir grįžau į gretimą
kambarį, peržengiau ilgas, ištiestas Andrejaus kojas - Nataša
triūsė prie jo sumuštos dešinės rankos, negrabiai bandė su­
tvarstyti.
Atsidavė vaistine. Marina jau spėjo nuplauti kraują nuo
veido Seriožai, bet žiūrėti į jį tebebuvo baisu - dabar jau buvo
visiškai aišku, jog jam kliuvo daug daugiau, daug smarkiau: abi
akys beveik visiškai užsivėrė, oda ant skruostikaulio prakirsta,
iš apatinės, perskeltos lūpos, ištepdamas smakrą, kapsėdamas
ant krūtinės, ant grindų, tekėjo raudonas upeliukas. Priėjusi
paėmiau iš drebančių Marinos pirštų varvančią vandeniu ir Se-

146
 LIKĘ GYVI

riožos krauju marlinę servetėlę - Marina mielai atidavė ir tuoj

pat su palengvėjimu žengė atgal, į kambario gilumą.
Aš atsiklaupiau šalia Seriožos, įkišau ranką su marle į
rausvo ledinio vandens kibirą, pažvelgiau į vinguriuojančias
tamsiai raudonas sroveles, ištryškusias tarp suspaustų mano
pirštų, ir ištraukusi ranką prispaudžiau servetėlę prie jo per­
kirsto smakro.
- Jis tave sumušė, - pasakiau ir pabučiavau sutinusį viole­
tinį antakį.
Jo šlapios sulipusios blakstienos suvirpo, jis vos pastebimai
linktelėjo ir šyptelėjo - neplačiai, kiek leido išburkusios lūpos.
- Tu šaunuolis, - pasakiau ir pabučiavau šitas blakstienas
pajusdama liežuviu druską, kraują ir vandenį.
Jis vėl linktelėjo ir vėl šyptelėjo - vos pastebimai, ir margoje
sudarkytų, tinstančių audinių košėje žybtelėjo man giedru akių
pilkumu.
- Dabar viskas bus gerai, - pasakiau ir pabučiavau užvirtu­
sius, karščiuojančius vokus, skausmingai tvinksinčius po mano
lūpomis.
Jis lengvai palinko artyn, karšta kakta prigludo prie mano
skruosto.

- Na, viskas, Nataška, paleisk, viskas, gana, - kažkur toli

man už nugaros sudejavo Andrejus.
Jis priėjo - prie manęs su Serioža, atsistojo šalia čiūčiuo­
damas bintu aptvarstytą ranką, didžiulis, šlapias, atsiduodantis
taip pat kaip Serioža: prakaitu ir muštynėmis, ir paklausė:
- Serioga, kaip tu? Normaliai?
Pasilenkęs pasižiūrėjo. Serioža pakėlė veidą, vėl linktelėjo
šypsodamas per kraują, tada Andrejus tarė:

147
Jana Vagner

- Gerai, einam rytoj pažiūrėti tos tavo pirties. Aš padėsiu.

Mano pikapo puikus, stiprus kablys, darytas pagal užsakymą, ir
trosas liko, netgi du, manau, lengvai susitvarkysime. Tik reikia
parinkti vietą - kur ją čia padėti.
Pasilenkusi prie kibiro nusiploviau rausvai išteptas lūpas
ir delnus, krestelėjau pirštus, kad nutekėtų paskutiniai šalti
lašai, atsitiesusi siekiau ant sienos kabančio rankšluosčio ir
susidūriau su Marinos žvilgsniu. Ji žiūrėjo į mane išplėtusi
akis, su nuostaba ir pasibaisėjimu, kaip žiūrima į egzotišką
dygliuotą driežą zoologijos sode; ir tik sutikusi jos žvilgsnį
pajutau besišypsanti. Tikriausiai pradėjau šypsotis vos įžen­
gusi į kambarį.

* * *

Parinkti vietą trobai, Seriožos išsiderėtai iš žmonių, ku­

riems ji nepriklausė, mainais į mašiną, šautuvą ir kelis peilius,
buvo nesunku. Mažoje salelėje, tankiai apaugusioje mišriu ber­
žų ir eglių mišku ir užgrioztoje milžiniškais kreivais rieduliais,
tuščias liko tik plotelis ant paties kranto, kurį kone visą užėmė
dabartinis neišvaizdus mūsų namelis, taigi rinktis, tiesą sakant,
nebuvo iš ko. Nepraėjo nė valandos, kai mes jau stovėjome gūž-
damiesi nuo šalto vėjo ir apžiūrinėdami nykią ištryptą aikštelę,
pilną nevykusių, gėdingų, neišvengiamų muštynių pėdsakų,
bet dabar į ją žvelgėme visai kitomis akimis - dabar tai buvo
vieta mūsų busimajam būstui, žadančiam priartinti mus prie
seniai pamirštos žmoniško gyvenimo prabangos.
- Pastatysime greta, - pareiškė tėtė, didžiuliais veltiniais
plačiai žirgliodamas per sniegą - matuodamas atstumą. - Turė­
tų tilpti. Kokio ji ploto, Serioža? Šeši iš šešių?

148
 LIKĘ GYVI

- Ne, Andrejičiau, ji buvo ne kvadratinė, net aš prisime­

nu, - tarė jam Andrejus taip pat dalykiškai ir nepiktai, tarsi
nebūtų buvę muštynių, tarsi jo ranka - sudaužyta, nemokšiš­
kai aprišta smunkančiu tvarsčiu - nebūtų buvusi atsargiai pri­
spausta prie krūtinės, o ant kairio skruostikaulio neraudonuotų
bjauri kraujosruva.
- Penki iš septynių, - pranešė jiems Serioža, atrodantis dar
prasčiau, užvirtusią akimi ir sumaltomis, užtinusiomis lūpo­
mis. - Žiūrėk, plačiąja puse čia, siaurąja - ežero pusėn, ten kaip
tik nedidelė terasa, vasarą bus malonu sėdėti.

Dabar jie žirgliojo trise: trys, keturi, penki metrai į vieną

pusę, septyni - į kitą. „Šitą beržą tik nupjauti - ir normalu, net
kelmo nereikia rauti, ant akmenų pastatysim“, - mintyse var­
tėme erdvėje dar nesamą namuką, kuris mums leis pagaliau
miegoti atskiruose kambariuose; Lionia susirūpinęs jau klausė:
„Okrosnis ten yra? Kokia?“ Serioža linksmai jam atsakė: „Gera
krosnis, ketaus, dūmtraukis iš cinkuotų vamzdžių, nuėmei,
pernešei, su plytiniu būtume sėdę į balą, kaip jį vėl sumūrytum
be skiedinio?“ - „Otarpai tarp sienojų kuo užkaišioti?“ - „Tai­
gi samanomis, tikriausiai paprastomis samanomis, taigoje jie
neišsidirbinėja, jas galima antrą kartą sukišti, o jei ne, prisirau­
sime dar, jų po sniegu visur pilna, tik reikia išdžiovinti.“ Buvo
aišku, kad, jei nebūtų jau pradėję temti, jie tuoj pat, šią minutę,
būtų puolę į aną krantą ir ėmę atsargiai, po vieną nuiminėti
traškius šiferio lakštus arba nukėlę nuo vyrių duris, kad mūsų
naujojo gyvenimo pradžios diena, vieningai patvirtinta, pradė­
tų artėti jau šiandien.

149
Jana Vagner

Rytą iškeliavome pasižiūrėti namo - vadinti jį pirtimi, kai į

jį sudėta tiek vilčių, niekam nešovė į galvą. Gerai jį matėme tik
mudu su Serioža, bet, ne taip kaip jis, aš beveik nieko nebūčiau
galėjusi prisiminti, nebent tamsų priepirtį, siaurą vanotuvę su
mažu langeliu akių aukštyje, pro kurį žvilgčiojo akinantis šaltas
mėnulis, ir vėstančią krosnį, prie kurios priglaudžiau nugarą
savo gėdingo pabėgimo dieną.
Kol ėjome per ežerą - kreiva ilga vora, nes likti saloje ir
saugoti skurdžias mūsų atsargas nepanoro nė vienas, taigi vai­
kus, šilčiau apmuturiuotus, vedėmės kartu; prisiplakė net šuo,
dar ne visai atleidęs mums vakarykštes muštynes, jo ilgakojis
perkaręs siluetas šmėkščiojo čia iš kairės, čia iš dešinės, - Se­
rioža, apsilankęs ten dar su aušra ir smulkiai apžiūrėjęs savo
atkaklių derybų objektą, papasakojo mums, apmirusiems iš
susižavėjimo, kad šiame nedideliame vieno aukšto pastate trys
kambariai, o ne du: didelis priepirtis su minkštais baldais, „ten
sofa, vyručiai, tikra išskleidžiama sofa, aš susitariau, mes ją pa-
siimsime“, vanotuvė - „ne tokia ir maža, šešių kvadratų, jeigu
nuimsime lentynas, lengvai tilps dvi lovos“, pagaliau irgi šešių
kvadratų prausykla su medinėmis lentynomis ir net nedidele
įduba apsilieti iš kibiro.
- Šitaip mes, Miša, ir įsikursime kaip karaliai, - uždusęs
linksmai tarė tėtė.
Po šių jo žodžių galutinai supratau, kad ši nauja, mediena
kvepianti pirkia atiteks mums, liko tik palaukti maždaug pus­
antros savaitės - ir man daugiau nereikės miegoti ant įdubusio
geležinio tinklo, nukarusio vos ne iki pajuodusių grindų.
Neįmanoma buvo patikėti. Kad tik jie neapsigalvotų, kar­
tojau sau skubiai kilnodama kojas, slidinėjančias ant sniegu

150
 LIKĘ GYVI

vos pabarstyto ledo; jie juk gali - štai išlipsime į krantą kupini
džiugaus jaudulio, patikėję, kad jis mūsų, šis namukas, o jie,
tie trys nepažįstami atklydėliai, išeis ir pasakys „ne“: „Jūsų ma­
šinos, jūsų šautuvo ir šovinių neužtenka, mes nebenorime, -
pasakys jie, - ši pirtis mums patiems reikalinga.“ Mes galbūt
imsime ginčytis įrodinėdami savo įsivaizduojamas teises - ir
jų, ir savo - į daiktą, stovintį ant sušalusios žemės šiame Die­
vo užmirštame pasaulio kampelyje, gal imsime prašyti, siūlyti
jiems mainais dar ką nors, gal net pabandysime jiems grasinti,
bet aišku kaip dieną, jog užtenka jiems apsigalvoti, ir namo ne­
gausime, dūlinsime atgal į savo elgetišką, nesutvarkytą beviltiš­
kumą - vargti iki pavasario.
Kai mes pagaliau perėjome ežerą ir, įveikę pakrantės nen­
drių užtvarą, išsiropštėme į sutryptą aikštelę priešais pirmąją
didžiulę pirkią, aš jau beveik patikėjau, jog čia atėjome veltui, ir
gyvas kitų pašnekesys man kėlė beveik fizinį skausmą; norėjosi
stverti jiems paeiliui už rankovės ir šaukti: „Nutilkit, palaukit,
dar nieko nenuspręsta, kol pati neišgirsiu, kad jie namą mums
atiduos, negalima džiaugtis, planuoti, skirstyti kambarių, išvis
negalima garsiai apie tai kalbėti“, - nes pagal naivų, iš vaikystės
žinomą, bet dėl to vis tiek neginčijamą dėsnį, kiekvienas ištar­
tas žodis gali lengvai sugriauti trapią, netvirtą dar nesamos ti­
krovės konstrukciją.
Jie mūsų laukė priebutyje - Ančiutka su dviem savo neby­
liais adjutantais slepiamąja apranga - tingiai rūkydami ir stebė­
dami, kaip mes artinamės.
- Sveiki, vyrai! - iš tolo šūktelėjo Serioža, kaip man pasi­
rodė, per anksti, pernelyg draugiškai, lyg būtų egzistavęs koks
aiškus, griežtai nustatytas draugiško ir malonaus elgesio matas,
kurį peržengus prasidėjo įteiklus silpnumas, vėlgi reiškiantis,

151
Jana Vagner

kad namo mes negausime; bet atsiliepdami į Seriožos šūksnį

visi trys lyg pagal komandą sukruto, sulinksėjo lipdami nuo
priebučio ir trypdami nuorūkas, tiesdami rankas pasisveikinti.
- Oho, - nusistebėjo Ančiutka, apžiūrėdamas sumuštą Se­
riožos veidą, - matau, vakar nenuobodžiavot. Ir kas tave šitaip?
Nejaugi žmona?
Jie nusikvatojo, visi trys, o mums liko tik trepsėti priešais
juos laukiant, kada baigsis šitos linksmybės protrūkis.
- Žmona, kas gi daugiau, - nerūpestingai tarė Serioža, o aš
pagalvojau: norėčiau žinoti, katrą jūs visi turite galvoje, tačiau
tą akimirką Ančiutkos šypseną lyg vėjas nupūtė, - anie du, tar­
tum įdėmiai sekę jo išraišką, akimirksniu nutilo, - ir jis rimtai
pasakė:
- Ką gi, pirmiausia pažiūrėkim mašinytę, tada pašnekėsim
apie jūsų įkurtuves.

Vieta, kur stovėjo mūsų mašinos, dabar atrodė visiškai ki­

taip negu Naujųjų metų naktį, kai mes, nerūpestingi, girti, juok­
damiesi ir prilaikydami kits kitą, vaikščiojom aplink brauk­
dami nuo jų storus, garmančius tarsi griūtis sniego apklotus,
žvilgčiodami į vidų. Matyt, naujieji kaimynai šiomis mašinomis
domėjosi daug labiau negu gyvenusieji iki jų, nes visos trys -
„Landkruzeris“, pikapas ir Seriožos „Padžero“ - buvo stropiai
nušluotos ir prieinamos žvilgsniams, o plotas aplinkui, pirma
užverstas gilaus, iki kelių sniego, - tuščias ir sutryptas. Įsi­
vaizdavau, kaip jie vaikšto ūkiškai valydami priekinius stiklus,
braukdami nuo stogų sniegą, rinkdamiesi, - Serioža suteikė
jiems visišką laisvę. Ir nors namas - visas namas, trys kamba­
riai, švarūs švieži rąstai - dabartinėmis mūsų sąlygomis buvo
vertas jų visų, nereikalingų, nenaudingų, tuščiais bakais, nors,

152
 LIKĘ GYVI

jeigu šie trys svetimi vyrai būtų panorėję, būtų galėję ir taip pa­
siimti bet kurią, gal net visas tris, išvis neatsiklausę, tik todėl,
kad mes pamėtėme jas čia, krante, be jokios apsaugos; netgi ne­
paisant to, jog, nusprendę bėgti iš čia (su sąlyga, aišku, kad kur
nors atsirastų vieta, žadanti mums išsigelbėjimą, ir kad kažko­
kiu stebuklu gautume degalų), jau sutilptume į dvi mašinas, nes
produktų, sudariusių didžiąją dalį mūsų bagažo, neliko; žodžiu,
nepaisant viso to, pats vaizdas šių trijų automobilių, kurie prieš
keturis mėnesius vienuolika parų kasdien tikrai gelbėjo mums
gyvybę, o dabar stovėjo įžūliai apžiūrinėjami, paruošti atiduoti,
privertė mus nutilti ir pasijusti išdavikais.
Mes dar nežinojome, kurią mašiną jie nusižiūrėjo, kurią tu­
rėsime atiduoti, tačiau tik dabar tapo aišku, koks skausmingas
mums bus jų sprendimas, vienoks ar kitoks. Kaip mokytojas,
tyčia lėtai braukiantis pirštu per mokinių pavardes klasės žur­
nale, Ančiutka neskubėjo - dalykiškai, aiškiai ne pirmą kartą
apėjo jas ratu visas iš eilės plekšnodamas delnu per nebylius
šonus, lyg turguje ramindamas besinervinančius arklius, pas­
kui, atsitraukęs žingsnį, dar pasigrožėjo visomis - tylėdamas,
su malonumu versdamas mus laukti. Lionios pilvotas „Land-
kruzeris“, akiplėšiškai blizgantis net ir dabar, kelis mėnesius iš­
stovėjęs čia, buvo paskutinis neskubrioje Ančiutkos orbitoje. Jis
uždėjo koją grubiu batu ant spindinčios chromuotos pakojos
ir netikėtai lengvai šoktelėjo - mašina susiūbavo nusimesdama
paskutines sniego dulkes.
- Graži, rupūžiokė, - švelniai pasakė pasižiūrėjęs vidun, į
tuščią atšalusį saloną. - Odinės sėdynės. Penkių litrų?
- Keturių su puse, - įtariai atsakė Lionia.
- O kiek arklių?

153
Jana Vagner

- Du šimtai trisdešimt penki, - nenoromis burbtelėjo Lionia.

Aš bijojau pažvelgti jam į veidą.
- Du šimtai trisdešimt penki, - svajingai pakartojo Ančiut-
ka, stovėdamas ant pakojos. - Niekada tokios neturėjau, - kal­
bėjo vis taip pat neatsisukdamas, lygjo žodžiai būtų buvę skirti
tik automobiliui, lygjo užduotis būtų buvusi įkalbėti šitą juodą
geležinį milžiną savanoriškai pakeisti šeimininką. - Raktus at­
sinešei?

Po kelių minučių, jau įsitaisęs prie bežadės, miegančios ma­

šinos vairo, jis atsuko į mus patenkintą, šypsantį veidą ir pasakė:
- Mano vaikinukai, aišku, pikapą išsirinko - praktiškesnis,
niekas neginčytų, aš ir neginčiju, kur ten, bet man šita patinka,
ir gana.
Jie abu, ir jis, ir Lionia, aukšti ir stambūs vyrai, dabar pa­
nėšėjo į berniukus, kurių vienas buvo priverstas atiduoti kitam
mėgstamą žaislą; jų veidai buvo vaikiški.
„Vaikinukai“ nuščiuvę su pavydu sekė nerimastingus An-
čiutkos judesius vairuotojo sėdynėje: jis net uždėjo savo raudo­
nus nuo šalčio delnus ant vairo ir pamėgino jį suktelėti - odinis
ratas trupučiuką kryptelėjo ir sustojo. Vis taip pat vaikiškai šyp­
sodamas, jis įkišo raktelį ir pasuko. Nieko neįvyko, kurtinama,
gaudi tyla. Ančiutka apniuko.
- Kada paskutinį kartą buvot įjungę?
- Taigi akumuliatoriaus nėra, - niūriai paaiškino Lionia, -
dar gruodį išėmėm. Per keturis mėnesius tikriausiai visi padvėsė.
- Prisidegsim, - meiliai tarė Ančiutka ir vėl paglostė vai­
rą. - Mūsų „UAZikas“ daugiau niekam netinka, tik pridegti.
Gerai jau. - Jis nenoromis stryktelėjo į sniegą. - Einam pirties
apžiūrėti, paskui Vovą pasiųsiu pas jus akumuliatoriaus.

154
 LIKĘ GYVI

Atsargiai, šeimininkiškai užvėręs dureles užrakino jas, rak­

telį įsidėjo į slepiamosios aprangos kišenę ant krūtinės, net ke­
lis kartus paplojo tikrindamas, ar raktas vietoje; tuo tarpu akys
visą laiką šmirinėjo mūsų veidais, regis, ieškodamos nors men­
kiausių nepasitenkinimo ir apgailestavimo ženklų.

Grįždami atgal, apeidami trobas - priešakinę, apgyventąją, ir

kitą - tuščią, užkaltais langais, jau šnekėjomės apie smulkmenas.
- Bake dar turėtų būti kokie penki litrai dyzelino, - kalbėjo
Serioža. - Išsipilsime, kitaip neužteks maždaug dvylikai reisų
pikapu per ežerą.
- Išsipilkit, - kilniaširdiškai leido Ančiutka, - mes dar turime.
- Ir vaikišką krėsliuką paimsime, gerai? Juk jums nereika­
lingas? - klausė Marina, bailiai gretindamasi prie žengiančių
priekyje vyrų - norėdama su jais susilyginti, turėjo nulipti nuo
siauro išminto takelio ant purios šalikelės.
- Vova, tau vaikiško krėsliuko nereikia? - juokėsi Ančiut­
ka, ir jauniklis Vova, trepsintis užpakalyje, susigėdęs sukikeno.
Lionia ėjo paskutinis, neatsisukdama į jį mintyse dėkojau jam
už kiekvieną žingsnį, žengtą be prieštaravimų ir protestų. San­
doris baigtas. Namas mūsų.

* *

Keltis pradėjome kitą dieną - iš penkių mūsų vyrų vienas

buvo senas ir ligotas, kitas - sužeistas, trečias - per jaunas,
tik kiti du galėjo dirbti visu pajėgumu, jie turėjo atlaisvinti iš­
rinktą naujajam namui vietą nuo kelių ten įsigavusių riedulių
ir medžių, iškrapštyti iš po sniego ir atitempti tinkamo dy­
džio akmenis, reikalingus pamatams kloti, paskui imtis darbo

155
Jana Vagner

aname krante: rūpestingai nuimti šiferį, išardyti gegnes ir sijas

stengiantis įsiminti, kaip viskas atrodė gatavai, nes nė vienas
jų, kad ir kaip pūtėsi, niekada nedarė nieko panašaus; po to
jiems reikėjo išimti duris ir langus, tada sunumeruoti visus
netašytus šešių metrų ilgio sienojus, iš kurių buvo suręstos
sienos, iš eilės juos nuimti, surišti po penkis ar dešimt, trosu
prikabintus prie pikapo pertempti per ežerą ir pagaliau pa­
mėgint šią milžinišką medinę konstrukciją tokia pačia tvarka
sudėti čia, saloje.

Kovas jau persirito per pusę, bet šaltis nenorėjo atslūgti,

ir nors giedrų dienų buvo vis daugiau, geltonas saulės diskas
kabojo lyg abejinga pašaipi dekoracija apatiniame dangaus
trečdalyje ir nė kiek nešildė. Mes, moterys, vyrams niekuo ne­
galėjome padėti, - bet pirmas kelias dienas vis tiek stengėmės
juos lydėti, tarsi mūsų buvimas galėjo kuo nors paskubinti šį
sunkų visų sumanytą darbą, kuris dabar vis dažniau atrodė ne­
įvykdomas.
Dvi nežmoniškai ilgas šaltas dienas mes stypsojome šalia
ardomos pirties, atsisakydamos svetingų kaimynų kvietimo
užeiti sušilti ir išgerti arbatos, ir beprasmiškai stipome pasi­
rengusios pirmu pareikalavimu atsukti termosą su karštu van­
deniu - arba arbata, jei kaimynai nepašykštėdavo. Bet mūsų
auka buvo nereikalinga: nuo nepatiklių, sėkme menkai tikinčių
mūsų žvilgsnių nevikrūs statybininkai dar labiau nervinosi ir
klydo, išmesdavo į sniegą čia įrankius, čia medines dalis. Tre­
čios dienos pabaigoje stogas buvo beveik nuimtas, gegnės jau
gulėjo sniege vienodomis šūsnimis, surūšiuotos pagal kažkokį
mums, žiūrovėms, nežinomą principą, - staiga Mišką, apžergęs
paskutinį ploną vainiką, suplastėjęs rankomis nulėkė apačion,

156
 LIKĘ GYVI

pas mus. Kai mes pripuolėme aimanuodamos, ėmėm čiupinėti

jį ir purtyti sniegą, jis beveik piktai atstūmė mūsų rankas ir pa­
galiau pasakė skausmingai raukydamasis ir kreipdamasis į visas
moteris iš karto, lyg būtume kudakuojančių perekšlių pulkas:
- Kam reikia... Gana jau... Neturit ko veikti, ar ką?

Gal todėl daugiau su jais nėjome - užtat pasisiūlėme kas­

dien tikrinti tinklus. Mišką, trumpampaleistas iš statybos duoti
mums pirmos poledinės žūklės pamokos, ištraukė ant ledo pir­
mąjį tinklą - ir beveik bėgte leidosi atgal, į krantą, skubėdamas
prisidėti prie svarbesnio reikalo, o mes likome vienos, keturios
moterys, du vaikai ir šuo, plėšriai uodžiantis suledėjusias žuvis,
įsinarpliojusias į kaproninius siūlus. Vien tik pasižiūrėjusios į
šitą milžinišką susipynusį tinklą, blizgantį ant šlapio ledo, su­
pratome, kad parvilkti namo jį ir keturis jo draugus, tebemie-
gančius šaltame vandenyje, neturėsime jėgų, todėl nutarėme
čia pat išimti jame užsnūdusias žuvis laistydamos pirštus karštu
vandeniu iš termoso, kad atgautų jautrumą.
Vaikai lyg apmuturiuoti stulpeliai stirksojo netoliese smal­
siai stebėdami mūsų kankynę. Mes siaubingai bijojome suplė­
šyti ploną kaproną, tad su kiekvienu tinklu terliojomės be galo
ilgai, trukdydamos viena kitai, slidinėdamos, {merkdamos į
vandenį pirštines; kol atėjo paskutinio, penkto tinklo eilė, mes
jau buvome be dvasios, sušalusios į ragą, sušlapusios ir beveik
netekusios vilties. Staiga kietai surizgusiame juodų akučių ka­
muolyje suspurdo, ėmė tampytis kažkas didelis, spindintis,
sidabrinis - penkis kartus stambesnis už nejudrias ir neįdo­
mias apšalusias kuojas, kaukštelėjo žiaunomis, ir mes visos ke­
turios vienu balsu suspigome, surikome pagautos pirmykščio
žmogaus azarto ir džiaugsmo, puolėm traukti į viršų ir šonan

157
Jana Vagner

skubėdamos, kad neištrūktų, kad neįslystų atgal į juodą neper­

matomą vandenį.
Tinklas jau gulėjo ant ledo, tačiau storulė žuvis, gyva, įnir­
šusi, vis taip pat daužėsi šviesiu tviskančiu saulėje šonu raityda-
masi ir tampydama ploną kaproną, trokšdama išsilaisvinti, jos
nedidelės žiaunos, apjuostos smulkių aštrių dantų, grėsmingai
kaukšėjo. Nė viena jau neprisiminė kuojų, tinklų brangumo,
šalčio ir šlapių rankovių - aštuonios sustingusios rankos nar­
pliojo, vyniojo kietą nepaslankų gijų kamuolį, mes šaukėme:
„Kokia didžiulė, bjaurybė!“, „Duok man!“, „Laikyk gi!“ - ir po
minutės, o gal po dešimties minučių tinklas pagaliau atsivėrė ir
išleido lauk žaižaruojantį, neklusnų žuvies kūną, kuris bemat
ledu nušokavo atgal, prie išganingos eketės.
Mes šokome vytis nedrįsdamos griebti rankomis - tokia di­
džiulė, galinga, baisi mums atrodė žuvis, ir tada Marina staiga
stryktelėjo išmesdama sniego dulkių fontanėlį, kažkaip sužvigo
lyg skerdžiama ir griuvo kniūbsčia, kelias begalines akimirkas
gulėjo ant viršaus negražiai išskėtusi savo ilgas kojas, laukda­
ma, kol žuvis liausis priešintis, o mes, visos kitos, suklupome
šalia pasirengusios čiupti, griebti dantimis, kad tik sulaikytu­
me, sugautume, nepaleistume šito riebaus gyvo grobio.
Kai Marina pagaliau pakėlė veidą, snieguotą, įbrėžtu žandu,
ir nusirito į šalį nepakilusi, net neatsisėdusi, žuvis, jau pasida­
vusi, tįsojo nejudri, iškart netekusi dalies savo spindesio, bet vis
tiek milžiniška, išpampusi, su rausva juosta šlakuoto sidabrinio
šono apačioje, su bejėgiškai pražiotais dantingais žiomenimis.
- Upėtakis, - dusdama iš susižavėjimo pasakė Nataša. -
Upėtakis, panos, tik pamanykite, mes sugavom upėtakį.
Marina išskėtė rankas užvertusi galvą - papilkęs kadaise
sniego baltumo kombinezono gobtuvas nepatogiai persikreipė

158
 LIKĘ GYVI

ir nusmuko į šalį - ir nusijuokė tiesiai į šaltą mėlyną dangų. Ji

gulėjo ant sniego ir juokėsi - plonai, springdama, kūkčiodama,
akių kertelėse kaupėsi ašaros, spindinčios, trapios, ir tekėjo že­
myn, už ausų, prie išsitaršiusių rusvų sruogų, o mes klūpėjome
aplink pamiršusios ir šaltį, ir mūsų seną tarpusavio nemeilę,
ir keturis baisius, begalinius, bedžiaugsmius mėnesius, godžiai
žvelgdamos jai, besijuokiančiai, į veidą - kas? kas? kas taip juo­
kinga? - tada ji pagaliau prašneko, sušvokštė, išspjovė kartu su
ašaromis ir juoku:
- Globus. Gurmė. - Pasikėlusi ant alkūnių, nužvelgdama
mus iš eilės primerktomis, nenormaliomis akimis, netikėtai
savo vaikišku balseliu žiebė tokį ilgą, siaubingą, visiškai ne­
cenzūrinį keiksmažodį, kurį išgirdusios iškart ėmėm ją tildy­
ti: „Tyliau, juk vaikai“, - bet pačios pasileidom kvatoti. - Tik
pažiūrėkite į mus: maskvietės, gražuolės, upėtakį pagavo. Tik
pažiūrėkit.
Ir mes klusniai apžiūrėjome viena kitą.
Tame, ką išvydome, nebuvo nieko naujo - apsirišusios su-
sivėlusiomis, neskalbtomis vilnonėmis skaromis, apsiavusios
grubiais kietais batais, nors svarbiausia buvo ne apavas ir ne
drabužiai: ir mūsų veidai, ir rankos buvo suskirdę nuo šalčio,
papilkę, svetimi, tai buvome visai ne mes, jau seniai ne mes,
ir kartu buvome - gyvos. Ir sugavome žuvį - didžiulę, riebią,
pavasarinę, mes ją sugavome pačios, niekieno nepadedamos,
be atlaidžių prižiūrėtojų.
Paskui bėgome namo - iš tikrųjų bėgome perduodamos
viena kitai sunkų, teliūskuojantį kibirą, kuriame prie pat kraš­
to, virš užtroškusių kuojų, slidinėjo storas šventiškas upėtakis;
mes bėgome toliau kvatodamos, ir vaikai, stengdamiesi neatsi­
likti, spygavo, krizeno kartu su mumis nesukdami galvos, kas

159
Jana Vagner

mus pralinksmino, tiesiog todėl, kad mes pagaliau juokėmės.

Mums norėjosi kuo greičiau pasiekti namus ir paruošti šitą
žuvį - padaryti su ja ką nors kita, ne amžinai įgrisusį skystą
sultinį, pateikti ją kaip įrodymą, kad pačios įstengėme ištraukti,
paimti iš atšiauraus, baugaus ežero kone pilną kibirą gyvasties.
Įpuolusios į trobą - tą akimirką įprastas, koktus jos ankštumas
ir skurdumas mums nė kiek nerūpėjo - įmetėme malkų į vės­
tančią krosnį ir, truputį pasišildžiusios, vėl išbėgome, nes šito
mūsų pirmo laimikio iškilmingumo negalima buvo teršti ištru­
pėjusiu emaliuotu puodu.
Upėtakis jau buvo išdarinėtas ir įtrintas druska; pasiraususi
mūsų ištuštėjusio bagažo gelmėse, Ira grįžo nešina susiraukšlė­
jusios, kreivai nukirptos folijos ritinėliu; visai plonyčiu, jo vos
pakako šiokiamtokiammaišeliui, į kurį mes įkišome žuvį (Ma­
rina vėl ėmė aimanuoti: „Jokių prieskonių, net pipirų nėra“),
paskui energingai nuspardėme sniegą nuo seniai nenaudotos
ugniavietės ir užkūrėme laužą.
Storos beržinės pliauskos turėjo degti ne mažiau kaip ke­
turiasdešimt minučių, kol virs žarijomis, tinkamomis, kad pa­
tikėtume joms savo brangųjį laimikį, - bet grįžti į trobą nesi­
norėjo. Bijojome sugadinti trapią šventišką nuotaiką, užėjusią
taip netikėtai, taip staiga, todėl visi, net vaikai, net šuo, likome
lauke, trepsėjome aplink laužą stengdamiesi laikytis kuo arčiau
jo, nes nepatikima žiemos saulė jau spėjo nusiristi žemyn, prie
horizonto, ir jau lietė viršutinį juodų sušalusių medžių kraštą.
Kurį laiką stovėjome tylėdamos, stebeilydamos į draugišką,
jaukią ugnelę, paskui Nataša tarė:
- Kad taip dabar ko nors išgėrus. Ar jau nieko neliko?
- Negali būti, - suabejojo Ira. - Tikriausiai tėtė turi kur už­
kišęs. Aš tuoj.

160
 LIKĘ GYVI

Ji grįžo po penkių minučių - šonu stumtelėjusi duris perga­

lingai pamojavo jau gerokai nugertu buteliu, kuriame šliukšė­
jo skaidrus, aštriai kvepiantis skystis; kitoje rankoje džiugiai
skimbčiojo keturi fajanso puodeliai.
Mintis gerti neskiestą spiritą kaipmat patyrė fiasko - jau po
pirmo gurkšnelio Marina paspringo, užsikosėjo, išspjovė degi­
nantį gėralą sau prie kojų ir nubėgo į vidų, o po akimirkos grįžo
nešina arbatiniu, pilnu virinto vandens.
- Kokteilis, - šypsodama pareiškė, ir mes prikišome puo­
delius prie apsilaupiusio emaliuoto snapelio. - Už mus, - tarė ji
vėliau, iškėlusi savo puodelį virš galvos - mažytis nuskuręs ro­
mėnas, sveikinantis savo cezarį; ir aš nejučia prisiminiau dieną,
kai nutilo telefonai: pačioje epidemijos pradžioje Lionia su Ma­
rina, nemėgstamieji, pasipūtėliai kaimynai, pirmą kartą sėdėjo
mūsų svetainėje laukdami, kol išversiujiems CNN žinias; kokia
tada ji buvo - išpuoselėta, šaltoka profesionali žmona idealia
šukuosena ir nepriekaištingu manikiūru, tobula, nesimpatiška.
- Už mus, - pakartojau paskui ją ir atkišau puodelį, ji tuoj
pat padaužiškai kaukštelėjo į jį savuoju.

Po valandos mes taip pat tebesėdime aplink ugnį, keturios

moterys, pavargusios nuo tylėjimo, ilgiau nepajėgiančios jaus­
ti nemeilės, spiritas ūžia galvose, kraujagyslėse, pripildydamas
plaučius minkštos liepsnos, ir vienatvė, prie kurios, regis, nega­
lėjai priprasti, tirpsta ir dyla su kiekvienu gurkšneliu. Pamiršta
žuvis šąla folijoje nesulaukusi išsvajotų žarijų, - valgyti praėjo
noras, ir žarijos mums nebereikalingos. Diena baigėsi, melsvos
skaidrios sutemos kas minutę tirštėja, dangus blausiasi; mes po
truputį supenime laužui vakarienei skirtas malkas - vien dėl ši­
lumos, dėl neryškių raudonų šešėlių, sušvelninančių iškamuotus

161
Jana Vagner

mūsų veidus, dėl akimirksnio trapaus nuoširdumo, pavertusio

mus atsitiktinėmis, nebaudžiamomis, anoniminėmis bendrake­
leivėmis. Nuoširdumo, kurį baugu suardyti staigiu judesiu. Ne­
paslanki ištuštėjusi planeta sunkiai, nelygiai sukasi po mumis,
aplink mus, retkarčiais išslysdama iš po kojų.
- Imu... mmu... imuno-lo-ginis ne-vai-sin-gu-mas, - vargais
negalais išskiemenuoja viena mūsų, nesvarbu, kuri, nes dabar
mes neturime vardų ir nejaučiame baimės leptelėti ką nereika­
linga; keturis ilgus mėnesius, regis, visiškai nesikalbėjome - kaip
galima tiek laiko tylėti? - ir dabar mirtinai džiaugiamės galimy­
be, palinkusios į priekį klausomės, godžiai, pasiruošusios sugerti
pasakojamą istoriją.
- Imunologinis, - pakartoja ji jau aiškiau, bet veidas persi­
kreipia iš pasidygėjimo, lūpų kertelės nusvyra, tarsi tas žodis
būtų kartus, kartesnis už žaliosios citrinos žievelę. - Tavo viskas
normalu, - kalba ji. - Puiki sveika gimda, galinti išnešioti vai­
sių. Dubens kaulai idealiai išsidėstę ir gimdant nesukeltų jokių
sunkumų. Tavo reprodukcinė sistema veikia kaip laikrodis. Gali
pastoti nuo bet ko, išskyrus savo vyrą, - kalba ji, - nes tavo kū­
nas, tobula kūdikių gaminimo mašina, dėl kažkokios priežas­
ties puola tik jo sėklą - tik jo sėklą, daugiau niekieno. Kartais
tai įvyksta tuoj pat, kartais - po trijų mėnesių, kai jau apsipranti
su mintimi, jog viduje kažkas yra, ir miegi apglėbusi rankomis
pilvą, bet po antro karto jau neskubi džiaugtis sveikinimais,
apskritai niekam nepasakoji ir vaikštai sutelkusi dėmesį į savo
vidų, įsiklausydama, įkalbinėdama; jeigu tai padėtų, nedvejoda­
ma atvertum odą žemiau bambos, perpjautum plonus įstrižus
raumenis ir pridengtum delnu šitą mažytėlį žirnelį, sankaupą
vos pradėjusių dalytis ląstelių, sakytum kvailas nerangus delnas

162
 LIKĘ GYVI

galėtų atitolinti akimirką, kai tavo imuninės sistemos, idealios

kaip ir visas organizmas, pasipriešinimas laimės. Ji dar nė karto
neapsiriko, tavo imuninė sistema, tebūnie ji triskart prakeikta.

Mes tylime, nes ji nelaukia iš mūsų žodžių, jai tik reikia, kad
mes klausytumės nepertraukdamos, ir dar galbūt ji norėtų, kad
mes kitą dieną šį pokalbį pamirštume - arba nepamirštume,
bet niekada vėliau apie jį neužsimintume, o veikiausiai dabar ji
mūsų išvis nepastebi, jai tik rūpi kalbėti, ir mes jai netrukdome.
- Tai panašu į alergiją, - kalba ji. - Matyt, mano kūnas įsi­
tikinęs, kad mes per ilgai kartu miegame. Daktarai išgalvojo
terminą - kontraceptinė terapija. Jie neneigia, kad kūną galima
apgauti, tarkim, neapsikeitus skysčiais nors pusę metų. Arba
metus. Mes susituokę keturiolika metų, - kalba ji, - keturiolika.
Mums visai nesunku nutraukti apsikeitimą skysčiais. Kartais man
atrodo, jog bus daug sunkiau vėl pradėti.
Ji sėdi apglėbusi kelius. Šypsosi. Mums palengvėja supratus,
jog ji neketina verkti.
- Įdomu, - kalba mąsliai prisimerkusi ir žvelgdama į ugnies
išvarpytą pliauską, sproginėjančią nuo karščio prie mūsų kojų. -
Jeigu pamėgintume dabar. Tiesiog dabar. Ar mums galėtų pasi­
sekti?
Mes ne tokios kvailos manyti, jog ji tikrai mus klausia. Be to,
iš kur galime žinoti?
- Negyvenama sala, - kalba ji tebesišypsodama, - yra ge­
riausias būdas priminti vyrui, jog kai kada reikia miegoti ir su
savo žmona. Na, dabar, kai visos kitos mirė, jam neliko kitos išei­
ties, tiesa?
Tąakimirką tikrai atrodo, jog ji tuoj pravirks, bet ji staiga pasi­
suka, ištiesia rankas ir ištraukia iš tamsos tylinčią kresną figūrėlę.

163
Jana Vagner

Šis jos netikėtas judesys ir vaikas, išdygęs lyg iš niekur, mums

primena kažkokį triuką - sakytum mus gaubianti sutema sute-
nėjo ir pakluso, atliepdama jos norui pasivertė į mažą blyškią
mergytę, - bet kvaitulys veikiai praeina: mergytė vilki pažįstamą
raudoną kombinezonėlį su palenktomis išaugimui rankovėmis,
ji kiek sugluminta dėl tokio netikėto vietos pakeitimo, bet sėdi
klusniai, nesipriešina. Moteris, pasisodinusi ant kelių svetimą
dukterį, raukosi lyg išgėrusi tekilos su druska.
- Esama nuomonės, - kalba ji, - jog visa tai vyksta galvoje.
Suprantate? Jokios alergijos nėra. Tiesiog tokia savigyna. Imu­
nologinis nevaisingumas, - išspjauna ji. - Nė velnio. Gali norėti
kūdikio. Gali labai. Labai. Norėti kūdikio. O tau paprasčiausiai rei­
kėjo gimdyti nuo ko nors kito. Ne nuo jo.
Ji krusteli lyg ir ketindama stotis, užkliudo koja fajanso puo­
delį, iš jo ištykšta ėdūs spirito likučiai, siaura srovelė pasiekia
vulkaninio karštumo pelenais apklotą laužo ribą, silpnai plyks­
teli ten.
- Juokingiausia, - rečiuoja ji, kad visos įvertintume humo­
rą, -juokingiausia - tu turėjai keturiolika metų susiprotėti. O su­
voki tik sumautoje negyvenamoje saloje. Ir viskas, suprantat? Ir
viskas. Kvaila, ką?
Ji dar juokiasi tyloje, spragant ir šnypščiant šlapioms berži­
nėms malkoms, paskui užsimerkusi atsargiai uosto neplautą vai­
kišką gobtuvą ir šiltą smilkinį po juo.
- Žandukai lediniai, - kalba ji. - Marinka, kokia tu vis dėlto
išgverusi motina. - Ir atsistoja svyruodama, laikydama pakibusią
mergytę. - Eisiu sušildyti vaikams arbatos, jeigu nutarėm šalti čia
ligi nakties.

164
 LIKĘ GYVI

* *

Kol jos guldo vaikus, - palikusios mane vieną prie ugnies,

tarsi tokiai paprastai užduočiai tikrai reikia trijų porų rankų ir tri­
jų porų akių, - ketvirtį valandos sėdžiu laukdama jų sugrįžtant,
vesdama, grimzdama į tamsą. Spirito liko gal trečdalis butelio, šį
kiekį derėtų padalyti po lygiai, bet, kol aš laukiu jų čia, lauke, šal­
tyje, man būtina papildoma, slapta porcija, vien tik man skirta,
nors tam, kad išsaugočiau netvirtą artumo jausmą, kilusį atsitik­
tinai ir galintį beregint išgaruoti nuo pirmo šalto oro gūsio, nuo
kiekvienos papildomos minutės, praleistos tyliai laukiant. Aš ne­
noriu blaivėti ir prisiminti, kaip mūsų ketvertas iš tikrųjų esame
viena kitai svetimos, todėl prisiverčiu ryti kartų ledinį mišinį ir
visas penkiolika minučių, kol sėdžiu spausdama delnais puodelį,
labiausiai bijau, jog sugrįžusios jos nenorės daugiau kalbėtis. Kai
jos pagaliau pasirodo, surenku jų apverstus puodelius ir išpilstau
likusį spiritą. Noriu jas susigrąžinti. Iš tikrųjų noriu išgirsti, ką jos
pasakys. Be jų man buvo nyku.
Jos griebia puodelius lyg gelbėjimo ratus, godžiai, paskubo­
mis, sakytum irgi jausdamos, kad padariusios pauzę sušalsime
ar nustosime gerti, ir burtai išsisklaidys. Vis dėlto prireikia dar ke­
tvirčio valandos, ne mažiau, kad vėl imtume kalbėtis.
- Alioša, - pagaliau taria ji. - Jis buvo vardu Alioša. A-lio-ša, -
pakartoja prodainiu. - Gražus vardas, tiesa?
Ji sėdi ant apversto sulamdyto kibiro, apėjusio rūdimis, lie­
sučiai paukštiški keliukai kone remia smakrą, kadaise stilingo
slidinėjimo kombinezono rankovė iširusi, išleidusi į laisvę pilką
negražų pamušalą, rusvos sruogos atsainiai sukištos už ausų.
- Man buvo dvidešimt, - kalba ji, lyg tai būtų svarbu, lyg vis­
ką, ką ji papasakos toliau, reikėtų pateisinti. - Dvidešimt. Turėjau

165
Jana Vagner

vieną padorią suknelę. Vieną, vasarinę. Vasarinės suknelės pi­

gesnės - nedidelė audinio atraiža. Žiemą dar reikia batų, palto,
kojinių, o vasarą užtenka vien suknelės, galima ir be apatinių.
Ji ištaria keistą žodį„Kairkrandonas".
- Aš ten gyvenau, - kalba ji, - privačių namų rajone, tuale­
tas lauke, jame pageltę pernykščiai laikraščiai, vanduo - kieme
iš siurblio. Maniau, niekada daugiau negrįšiu į tokius namus. - Ji
mosteli rodydama į pakrypusią trobelę, kurioje miega vaikai. -
Iš tikrųjų taip maniau, įsivaizduojate?
- Kas tas Kairkrandonas? - klausiame, nes reikia išsiaiškinti,
galbūt kas nors svarbaus.
- Kairkrandonas, - nustebusi pakartoja ji. - Kairysis Dono
krantas, negi nežinot...
Ji pasakoja dirbusi padavėja - kai tau dvidešimt, turi dailias
kojas ir padorią vasarinę suknelę, tokio darbo gali gauti kur nori,
tikrai, nors ir„Petro prieplaukoje", nors ir„Tet-a-tet": krištolas, kra­
kmolytos staltiesės, triženkliai arbatpinigiai... Pietų Rusijos mer­
gos, gražios, dailios, įdegusios, labai greit ištekėdavo, - tiesiai iš
uniforminių padavėjų sijonukų stryktelėdavo į brangias nuota­
kos sukneles, - ir ne visada už vietinių, Rostovo milijonierių, daž­
nai ir už atvažiavėlių, maskvinių.
- Aš buvau tokia kvaila, - kalba šypsodama, užvertusi galvą
gurkšteli, susiraukia. - Aš įsimylėjau. Jis buvo vardu Alioša.
Ji dirbo dar tik dvi, gal tris savaites, dar nespėjo apsitraukti
lipnių žvilgsnių plėvele, neatprato rausti nuo gašlių, familiarių
švelnybių; jis pasakė: „Tikriausiai pavargai, visą vakarą ant kojų,
nė karto neprisėdai, ar kojų neskauda? Nori, pasėdėk su manim."
Ir ji iškart atsisėdo ant baltos kėdės išlenktomis kojelėmis, ap­
muštos žaliu audeklu, - juodu padavėjos kostiumėliu, padėjo
ant stalo krašto padėklą su svetimomis taurėmis ir pažvelgė į jį.

166
 LIKĘ GYVI

Žiūrėjo ir žiūrėjo, net kai administratorius Boria, raudonskruostis,

šlapias nuo prakaito, išdygo jai prie šono ir piktai, bet nenorom
pagarbiai sušnypštė j ausį: „Ką čia, kale, darai, tuoj pat kelkis", -
ji nepasuko galvos, tik pastūmė tą velnio padėklą toliau nuo
savęs, sėdėjo labai tiesiai, nejudėdama, ištempusi kaklą tol, kol
kažkas kitas, gal net tas pats Boria, atnešė putlią odinę sąskaitos
knygelę, kuri išvadavo ją ir nuo to šnypštimo, ir nuo šiurkščios
uniforminės suknelės, ir nuo viso ligtolinio gyvenimo.
Ji pragyveno su Alioša iki pat savo dvidešimt trečio gimtadie­
nio keistame pustuščiame bute, kuriame kai kada apsilankyda­
vo sudžiūvusi jo savininkė, lyg tyčia savo nuobodiems, slogiems
vizitams parinkdama dienas, kai Aliošos nebūdavo namie.Trejus
metus, ištisus trejus metus ji išbuvo sustingusi ir apkerėta, kaip
sėdėjo tada, aplinkui barškant į porcelianą šakutėms, skambant
nurodymams: „Keturi šašlykai, du „Stoličnajos" ir nulis septyni
„Pšeničnajos" aštuntam staliukui", be galo klykiant „Kairį, kairį,
kairį Dono krantą"; trejus metus - neišnirdama į paviršių, nieko
neklausinėdama.
- Neatgavusi sąmonės, - sako ji dabar jau be šypsenos ir vėl
siurbteli iš puodelio - nedaug, tik kad nesušaltų.
Jis visai nebuvo turtingas, tas jos Alioša, ir į prabangų, siau­
tulingą restoraną kairiajame krante pakliuvo visai atsitiktinai -
tiksliau: pinigų kai kada jam tarsi nukrisdavo iš dangaus, savai­
me, ir jie taip pat lengvai išslysdavo pro pirštus. Jų gyvenime
būdavo mėnesių, kai jie misdavo tik pigiomis pietietiškomis
daržovėmis ir trenkiančiu į galvą naminiu vynu, paskui jis ga­
lėdavo dingti kelioms dienoms, o grįžęs, nesiskutęs, juodais ra­
tilais paakiuose ir, tvoksdamas sunkiu, karštu alkoholio kvapu,
tarpduryje sušukti: „Marusia, ruoškis, skrendam į Sočį!" - tada
jie trims dienoms savo nušiurusį kambarį išmainydavo į pusiau

167
Jana Vagner

liuksą viešbutyje - su gurgždančiomis paklodėmis ir šaltais

veidrodžiais, niūrūs šiurpoki taksistai apledėjusiu serpantinu
juos veždavo į kazino Dagomyse, jie gerdavo šleikščiai saldų So­
čio cheresą ir rūkydavo viešbučio balkone susisupę į šiurkščius
vilnonius pledus, nuorūkas mėtydami žemyn, ant nepasilaikan­
čiu kovo sniegu apibertų palmių, - per trejus metus Sočyje jie
buvo du kartus, ir vis žiemą.
- Na ir kas, - sako ji, - velniop pliažus, jeigu gimei pietų mies­
te, pliažų būsi soti iki gyvenimo pabaigos, svarbu buvo ne tai.

Jis pirkdavo jai sukneles iš akies, be matavimosi, atnešdavo

namo susuktas ir sukištas į graudžiai plonyčius maišelius, išmė­
tydavo ant sujauktos lovos, o ji būtinai turėdavo nedelsdama
apsivilkti naujais pirkiniais, tuoj pat, net jei būdavo vidurnaktis;
ir ji klusniai rengdavosi riesdama kojų pirštus ant šalto girgždan­
čio parketo. Tomis dienomis, kai jo nebūdavo, ji tik sėdėdavo
priešais senutėlį nespalvotą televizorių perjunginėdama pro­
gramas, grauždavo obuolius, mažai miegodavo, klausydavosi
žingsnių laiptuose - niekuo neužsiimdavo, tarsi jai atitrūkus nuo
laukimo jis būtų galėjęs visai negrįžti. Ji buvo beveik pasirengusi
tam, kad ateis diena, kai jis negrįš.
Niaurus bakelitinis telefono aparatas, esantis prieškamba­
ryje, kartais pratrūkdavo šaižiomis senamadiškomis trelėmis;
gremėzdiškame keistai išlenktame ragelyje skambėdavo pikti
svetimi balsai - visi tie vyriškiai ir moterys, ypač moterys, reika­
laudavo tik Aliošos, ji jiems tebūdavo bespalvis balselis, nepa­
geidaujama kliūtis, ir nė karto netikėti skambučiai nebuvo skir­
ti jai; nors pati neturėjo kam skambinti, per trejus metus taip
ir neišmoko skaitmenų eilės, prižadinančios juodą rūgštimi
atsiduodantį siaubūną. Alioša nemėgo telefono skambučių ir

168
 LIKĘ GYVI

dažnai aparato laidą ištraukdavo iš lizdo vos peržengęs slenks­

tį. Kol jo nebūdavo, telefoną ji laikydavo įjungtą - šiaip, dėl visa
pikta, nors Alioša niekada jai neskambino, tik pasirodydavo ir
vėl išeidavo, ir vėl pasirodydavo.
Kai Alioša buvo nužudytas, - lygiai dešimt metų vėliau negu
visi kiti, likę praėjusiame, pavojingame ir beprotiškame dešimt­
metyje, - ji, ko gera, nė kiek nenustebo, sakytum iš pat pradžių
žinojo, kad jokia ateitis - santūri branda, vaikai, sekcijoje blyškus
servizas „Madona" - su juo negalima; lyg šis savanoriškas kalėji­
mas, dėl kurio ji sutiko, kurį pati sau organizavo, tebuvo laikina,
po truputį silpstanti nuolaida kažkokiems nepermaldaujamiems
dėsniams, banalus atitolinimas. Ji pakėlė ragelį ir, klausydama­
si balso kitame laido gale, net spėjo pagalvoti; „O kodėl Šiau­
rinėse?" - šios kapinės buvo tolimiausios, priešingame miesto
pakraštyje, už tilto. Skambinantysis kalbėjo sausai ir dalykiškai:
davė adresą, alėjos numerį, bet nepasakė, kas atsitiko, - o ji buvo
per daug susirūpinusi, kaip įsiminti, kur ir kada jai reikia atvykti,
kad dar ko nors klausinėtų; ji ir neklausinėjo - tiesiog nespėjo,
net nepaklausė, kuo vardu anoniminis žinianešys: tas vardas jai
būtų nieko nereiškęs, nebūtų galėjusi jo priskirti nė vienam iš
nuobodžių plačių pašalinių veidų, retkarčiais išplaukdavusių ir
pastebimų nebent akies krašteliu.
Į kapines ji pavėlavo - ne tyčia, o todėl, kad ilgai ieškojo
kapo vienodų granito prigrūstų alėjų voratinklyje. Be to, jai pa­
kliuvo pikčiurna taksistas, jis pareikalavo papildomo užmokes­
čio už stovėjimą spūstyje, į kurią jie įsigudrino pakliūti, ir ji už-
gaišo - visą laiką, kol išgąstingai rausėsi rankinėje sekama prie­
kaištingo jo žvilgsnio ir rankiojo suglamžytas dešimtines, jau­
tėsi jam be galo dėkinga, nors pati nesuprato už ką. Vietą, kur
Alioša turėjo būti palaidotas, nustatė iš nedidelio, bet glaudaus

169
Jana Vagner

būrelio žmonių, kurie vis dėlto stengėsi nepakliūti į pirmą, ar­

čiausią eilę, bijodami, kad iš jų bus tikimasi paties didžiausio
sielvarto ženklų arba, tarkime, išmanymo kokių nors ypatin­
gų, svarbių ritualų, todėl jie mielai prasiskyrė ir praleido ją prie
duobės. Nepažįstama jauna moteris negražiu išpurtusiu veidu
gulėjo skersai karsto ir rėkė baisiu, laukiniu ir sakytum piktu
balsu, ir ji iš karto spėjo ją esant Aliošos žmoną. Valandėlę sto­
vėjo prie pat karsto, šalia sriūbaujančios moters, nežinodama,
kur dėti rankas, ir klausydamasi šito nemalonaus priverstinio
riksmo, paskui kelios stiprios žemaūgės tetulės tokiais pačiais
plačiaskruosčiais veidais, panašiais į kažkokių plėšrūnų žvėrelių
snukelius, staiga atsiskyrė nuo būrio, atstūmė ją atgal, už sve­
timų nugarų, varstoma jų žvilgsnių - nematomų, bet numano­
mų, ji ir prastovėjo gerą pusvalandį ledėjančiomis kojomis, tad
eilėje, pagaliau išsirikiavusioje atsisveikinti, buvo beveik pasku­
tinė. Ši eilė su palengvėjimu sparčiai judėjo it smėlis, iš vieno
stiklo ištekantis į kitą, nuo tokia proga deramo lėtumo - prie
šermenų pietų perspektyvos; žengdama šalta sutrypta žeme, ji
jautė tik nesmagumą ir troško, kad greičiau viskas baigtųsi. Pri­
ėjusi atsargiai ir skubiai pasilenkė, bet žvilgsniu įsirėmė į plačią
nedailią juostą ant Aliošos kaktos ir storą sluoksnį optimistiškai
plytinės spalvos grimo, dengiančio negyvus Aliošos skruos­
tus, - ir neprisilietė, nepabučiavo, nuėjo šalin.
Kaip tik šitai laidotuvėse ji labiausiai ir įsiminė - nesmagumą
nuo vogčiomis metamų, nė karto jos nesugautų, bet juntamų
žvilgsnių, tarsi sekančių, kad ji neišdrįstų sudrumsti padorumo
ar kaip nors, neduok Dieve, neviršytų sielvarto laipsnio, čia, šia­
me sklypelyje, priskirto visai kitai moteriai; ir dar - visišką dirb­
tinumą viso, ką matė: ir į mokinio penalą panašų, spalvotu po­
pieriumi apmuštą karstą, viduje išklotą blizgančiu lyg pamuša-

170
 LIKĘ GYVI

liniu šilku su styrančiais iš siūlių ir drebančiais vėjuje siūlgaliais;

ir svetimą, nepažįstamą daiktą, gulintį jame, pridengtą skraiste,
labiausiai primenančia krakmolytą tiulio užuolaidą; ir dirbtines
akį rėžiančias gėles, susuktas iš to paties popieriaus, su storais
plastikiniais kotais; ir net pačius laidotuvininkus, tarytum vai­
dinančius slogų, nemėgstamą vaidmenį. Viskas buvo netikra ir
neturėjo nieko bendro su gyvu Alioša.
Baisiai norėjosi tuoj pat nueiti, bet ji neišdrįso - veikiausiai
dėl to paties nesmagumo - ir klusniai stovėjo nudelbusi akis,
kol karstas buvo uždengtas ir nuleistas, kol žmonės bėrė smėlio
saujas ir netgi vėliau, kai keturi nuošaly rūkę vyrai vikriai, per ke­
lias minutes užpylė duobę ir viršuje kastuvais suplojo kampuotą
kauburį, - kol viskas iš tikrųjų užsibaigė. Ji net nudūlino paskui
visus tuos žmones, kai jie patraukė vartų link užsirūkydami ir
patyliukais šnekučiuodami; nuėjo iš paskos mašinaliai, negalvo­
dama, sustojo tik prie kreivašonio ritualinių paslaugų autobuso,
į kurį rūpestingos Aliošos žmonos giminaitės jau sodino laidotu­
vininkus ir kurio prirūkusioje gilumoje jau, žiūrėk, ir suskambė­
davo staigus trumpas juokas, - tik tada ji žengė į šoną ir išnyko,
pagaliau paspruko nuo jų sekimo, kurio iš tikrųjų gal nė nebuvo.
Iš buto, trejus metus buvusio jai namais, o dabar, be Aliošos,
virtusio tuščia, beprasme betono dėžute, jai nieko nepavyko išsi­
nešti - šeimininkė, nežinia kaip sužinojusi apie savo pagrindinio
nuomininko mirtį, tą pačią dieną konfiskavo ir varganą krūvelę
gražių plonyčių suknelių, ir pustuštę dėželę su auskarais ir žie­
dais - kartais juodviem pasitaikydavusio sotaus gyvenimo liu­
dijimą. Nuompinigių skola, vis nereikalauta iš šypsulingojo Alio­
šos, šeimininkės skaičiavimu, sudarė solidžią sumą, kuri jai buvo
paskelbta per spyną keičiančio šaltkalvio galvą; mėginimas ją
užginčyti ar net pasilikti bute, kad ir kitokiomis sąlygomis, būtų

171
Jana Vagner

buvęs tuščias jėgų švaistymas, nereikalingas savęs apgaudinėji­

mas: trejus metus trukęs logiško, neišvengiamo finalo laukimas
baigėsi ne kapinėse, o ką tik čia, katėmis dvokiančioje laiptinėje,
liko tik apsisukti ir išeiti, gal net su šiokiu tokiu palengvėjimu.
Per tą laiką ten, kur ji sugrįžo, ničnieko nepasikeitė - tie patys
nepatogūs uniforminiai sijonukai, kvatojimas, virtuvės kvapai,
tas pats neįveikiamas„kairį, kairį, kairį Dono krantą", - tačiau da­
bar ji į viską žiūrėjo kitaip, ramiau, pasirengusi apmokėti, išpirkti
trejus nerūpestingus, netyčia kliuvusius metus, kurie jai pratęsė
vaikystę. Tiesa, ir šitos išpirkos iš jos nebuvo pareikalauta - ne­
praėjo ir pusmečio, kai ji jau važiavo į Maskvą, ištekėjusi, su sva­
riu žiedu ant piršto, į turtingą, teisingą, visiškai saugų gyvenimą.
Ji stabteli ir godžiai, trimis dideliais gurkšniais, išgeria savo
vandeniu atskiestą spiritą, nuo kurio visa susipurto - aštrūs
keliai, siauri pečiai, nuo šalčio ginami superplono hibridinio
pluošto (membrana, šiltas įklotas su temperatūros reguliato­
riumi), mes irgi tylime, stebime, kaip ji baigia gerti, kaip ranko­
ve nusišluosto lūpas; „Kokia bjaurastis, - kalba ji, - Dieve, kokia
bjaurastis šitas spiritas", - ir mes klausiame: „Nejaugi tu nė kiek
jo nemyli?" - „Ko?" - nustebusi pasitikslina ji, trys gurkšniai aki­
mirksniu nutvieskia jos veidą lygiu karštu raudoniu, vokai pakyla
lyg susilaikydami, ji jau viską papasakojo, jau pavargo pasakoti,
kalbėti nebesinori.
Daugiau klausimų neužduodame, nes nėra tinkamo, neuž­
gaulaus būdo ištarti „santuoka iš išskaičiavimo", net ir dabar, po
dviejų valandų ir dviejų istorijų, po keturioms padalytų dviejų
šimtų gramų deginančio devyniasdešimties laipsnių gėrimo -
mes tik pasimuistome ir susižvalgome, tačiau tylime.
- Jūs nieko nesupratote, - taria ji. - Išvis nieko nesupratote.

172
 LIKĘ GYVI

* *

Trečia istorija prasideda beveik tuoj pat, be pertraukos, tai­

gi niekas nespėja pasikeisti - nei įtemptas dėmesys, su kuriuo
jos klausomės, nei balso, kuris ją pasakoja, intonacija, o jeigu
užsimerksi, gali pasirodyti, kad visos šiandienės istorijos nutiko
mums visoms iš karto, taip mes dabar atrodome sau panašios,
vienodos, neatskiriamos.

Nieko ypatingo nebuvo... Ne, tikrai, tai buvo beveik nepas­

tebima, tokie dalykai, nutinkantys gerai išauklėtiems žmonėms,
civilizuotiems žmonėms, niekada nekrinta į akis - o šeima, be
abejonės, buvo civilizuota, ši frazė dažnai nuskambėdavo -
civilizuoti ž m o n ė s , - ir kas kartą vos juntamai pabrė­
žiant, nes per daug aiškiai pabrėžti tokius dalykus, žinoma,
butų buvę nepadoru, bet ji žinojo, kone iš pat pradžių. Net kai
tau tik penkeri metai, jau aiškiai suvoki, kad esi nemylima, nors
kol kas dar nesupranti kodėl.
Nemeilė susideda iš smulkmenų, kurios, dėdamosi krūvon,
kada nors nuveda į vieną tašką. Pavyzdžiui, pauzė, mikrosko­
pinė pauzė prieš kiekvieną tau skirtą šypseną: veido raumenys
ima judėti, lūpų kertelės lėtai, nenoromis pakyla ir akimirksniu
nusileidžia lyg patemptos savo pačių sunkumo. Pavyzdžiui, len­
gvai, vos pastebimai įsitempia keliai, ant kurių tu ropštiesi, - tau
ketveri, tu dar nesupratai, tavo pasaulis labai paprastas, jame
nėra vietos atspalviams, ir visai trumpai sustingęs kūnas, kurį tu
apkabini abiem rankomis, sekundę sulaikytas kvėpavimas - ne
pasidygėjimas, ne, o tik nemeilė.
Kai ji suprato, kad nemylima, tiksliau - mylima ne taip, jam
tikriausiai buvo vis viena, jis būdavo išsiblaškęs ir veikiau klusniai

173
Jana Vagner

prisitaikydavo prie savo žmonos jausmų, sakytum nuosavų jam

ir nederėjo turėti; juk tai ji, ji jos nemylėjo - ir mergaitė kaipmat
atsitverė neaukšta, bet tvirta gynybine siena. Šis atradimas ne­
buvo skaudus, jis tiesiog įsiliejo į bendrą pasaulio sampratą, tuo
metu jau pradėjusią ryškėti, apaugti detalėmis kaip nuotrauka
ryškale, jai užteko meilės ir be šitų dviejų, močiutės ir senelio,
nejautė jos stygiaus ir nelaikė savęs nuskriausta - nė truputėlio,
todėl net neketino keisti esamos padėties, įrodinėti savo vertės,
pelnyti pagyrimo. Visiškai ne.
Ji būdavo atvedama pas juos du kartus per mėnesį - apsilan­
kymų reguliarumą irgi turbūt lėmė šeimos civilizuotumas, statu­
so diktuojamas giminystės principų laikymasis mamai kažkodėl
buvo labai svarbus, nors ji juk negalėjo nepastebėti šitos nemei­
lės, tikriausiai pamatė dar anksčiau už mergaitę, tačiau dėl kaž­
kokios priežasties vis ilgiau užtęsdavo jųdviejų dalyvavimą per
šeimyninius pietus - su nepamainomuoju porcelianu, sriubine
ir padažinėmis, su servetėlių žiedais, net traškančia nuo kra­
kmolo senų laikų staltiese ir išrikiuotu pagal ūgį pajuodavusiu
aštriadančiu šeimos sidabru; kartais mergaitei atrodydavo, jeigu
seneliai net liautųsi jas kvietę, mama vis tiek atkakliai kiekvieną
sekmadienį atsirastų priešais trijų metrų aukštumo monumen­
talias duris, nors šeima tikrąja žodžio prasme - bent jau mamai -
žmonės, gyvenantys už tų durų, galėjo vadintis vos kokius šešis
mėnesius, be to, labai seniai: prieš ketverius, penkerius, šešerius
metus ar netgi seniau.
Mamos jie dar labiau nemylėjo - mergaitė bent jau turėjo
teisę būti kažkokių snaudžiančių paveldimų požymių kaupė-
ja, o ją pagimdžiusi moteris buvo tik nepageidaujama atėjū­
ne, įsibrovusi ir sudaužiusi neliečiamąjį padorų branduolį šitos
šaltos šeimos, niekada taip ir neišmokusios pritarti netikėtai

174
 LIKĘ GYVI

vienintelio sūnaus antrai santuokai - iš audros, kilusios prieš

pat mergaitei ateinant į pasaulį, šiandien liko tik šešėliai, ne­
priekaištingai užkloti mandagumu, bet vis tiek juntami. Nors
sūnus, nelaukęs net savo dukters pirmo gimtadienio, vėl nu­
trūko nuo pavadžio ir dingo jau suvis, išvažiavo į kitą miestą,
iš savo pasipiktinusių tėvų atimdamas galimybę išreikšti ne­
pritarimą; gal kaip tik todėl, kad šito nepritarimo neliko kam
reikšti, jis visas visutėlis nukrypo į šį dvejetą - antrąją marčią
ir jos dukterį. Nepritarimas buvo tylus, užslėptas, pavyzdingai
korektiškas ir todėl tik dar labiau krito į akis.
Negalima sakyti, jog toks priverstinis mandagumas nerei­
kalavo pastangų iš visų keturių suaugusių dalyvių - nevykusio
bėglio tėvų ir dviejų jo paliktų žmonų, susirenkančių prie pietų
stalo, tačiau dabar, po šešerių metų, jau niekam neatėjo į galvą
mintis, kad šią tradiciją, palaikomą su geležiniu punktualumu,
būtų galima ir nutraukti; senelis su močiute nepalaužiamai tikė­
jo: praėjusio laiko per akis pakako, kad deramai išauklėti žmo­
nės susidorotų su bet kokiomis emocijomis, o jeigu jų marčios
ir turėjo šiuo klausimu kitokią nuomonę, ją nutylėjo. Šie pietūs
labiausiai panėšėjo į kvotas arba, netgi labiau, - į ilgą, po kelias
valandas trunkantį egzaminą, kurį nelaimingos jo aukos turėda­
vo laikyti iš karto iš visų dalykų: atsakinėdamos į klausimus apie
savo retas sėkmes ir akivaizdžias nesėkmes, jos dar turėdavo
saugotis, kad neužlašintų ant staltiesės padažo ir tinkamai nau­
dotųsi stalo įrankiais. Kita vertus, tai išvaduodavo jas nuo būti­
nybės bendrauti tarpusavyje - paprasčiausiai nelikdavo laiko.
Dviejų mergaičių, į šiuos pietus atvedamų motinų, amžius
skyrėsi aštuoniais su puse mėnesio - tikroms seserims neįma­
nomas skirtumas. Lyg suprasdamos tai, jos neskubėjo seseriau-
tis, juolab jog, regis, tik vyresnėlė anūkė galėjo pasigirti bent

175
Jana Vagner

kažkuo panašiu į palankumą šiuose erdviuose ir bejausmiuose

namuose. Tai ji ėmė rodyti gabumus - muzikai, taigi nedelsiant
buvo nupirktas ir beveik per prievartą jos motinai įteiktas vokiš­
kas fortepijonas; kalboms - ir tuoj pat prasidėjo ilgos atkaklios
šnekos apie būtinybę lankyti tolimą, bet nuostabią specialią mo­
kyklą. Vyresnėlė anūkė turėjo vardą - Liza, o į jaunėlę visi kreip­
davosi tiesiog „mergaite", lyg ji išvis būtų buvusi be vardo, lyg jie
nebūtų įstengę jo įsiminti. „Mergaite, nesiglausk prie tapetų, -
sakydavo močiutė, nužvelgdama ją be šypsenos, įdėmiai, tarsi
matydama pirmą kartą. - Mergaite, sriubą būtina suvalgyti. Ir
prašau patraukti kojas nuo sofos apvalkalo."
Žodžiu, Liza užpildė visą jų širdį iki dugno, lyg būtų buvusi
visai negili, toji jų širdis, ir joje galėjo tilpti tik viena anūkė, o kitai
jau nė kiek neliko vietos. Kadaise šis sutelktas palankumas turbūt
nedalijamai atitekdavo abiejų mergaičių tėvui, tačiau dabar jis
gyveno toli, kitame mieste, už motinos įtakos ribų, ir net, atrodo,
ten įsitaisė kažkokių vaikų, dėl geografinių priežasčių išvaduotų
nuo pareigos kaip nors varžytis dėl močiutės ir senelio, likusių
Maskvoje, neaprėpiamame profesoriaus bute Lenino prospekte.
Augdama mergaitė sugavo save galvojant, kad, ko gera, jie
jos nepamilo dėl nusivylimo, kurio nespėjo pajusti gimus vyres­
niajai anūkei, ir kad lygiai toks pat likimas būtų tekęs kiekvienai
tolesnei jos nepastovaus tėvo atžalai, jeigu tik ji būtų įžengusi
pro duris.
Pati Liza, aišku, niekuo nebuvo kalta, bet jaunesnioji sesuo
vis dėlto sykį ją gerai prilupo - ne iš pykčio, ne, o tik norėdama
atkurti teisingumą. Tai buvo paprasčiausias, prieinamiausias bū­
das visam laikui panaikinti visas praeities ir ateities asimetrijas -
tylioje pridulkėjusioje bibliotekoje su blausiai švytinčiais per šiek
tiek nučiupinėtus stiklus raštų rinkiniais apžergusi vyresnėlę, iš-

176
 LIKĘ GYVI

plerusią, puošniai rausvą, nesitikėjusią užpuolimo, ir užkimšusi

jai burną jos pačios kietai supintomis kasomis, mergaitė staiga
pajuto ilgus šešerius metus nejaustą giminystę ir suprato, jog
dabar jos pagaliau susidraugaus. Taip ir įvyko - tą patį sekma­
dienį iškart po peštynių - ir jau niekada nenutrūko, iki pat Lizos
mirties (kuri dar buvo toli); ir mergaitei liko tiktai apgailestauti,
kad suaugusieji nemoka pasinaudoti tokiu pačiu - akivaizdžiu! -
receptu, išsprendžiančių visus prieštaravimus, o kankinasi prie
bendro stalo ilgas nemalonias valandas kalbėdami apie nieknie­
kius, apsimesdami, jog yra viena šeima.
Dabar, kai ji ištaisė viską, ką pajėgė ištaisyti, jai liko nebent
stebėtojos žvilgsnis, netekęs atlaidumo, būdingo tik mylimiems
vaikams, negailestingai fiksavo visas smulkmenas - pavyzdžiui,
ji neklysdama nustatė dieną, kada šie du dar neseni žmonės
liovėsi kartu miegoti. Jiems buvo truputį per šešiasdešimt, kai
jų nemalonus, be tėvo išaugusios mergaitės požiūriu - bjaurus
tarpusavio artumas, pasireiškiantis nesuskaičiuojamais akimir­
kos prisilietimais, stabtelėjusiais delnais, kitomis nepadoriomis
detalėmis ir netgi pačiu meilikaujamai antraeiliu - naminiu -
vaidmeniu, su kuriuo susitaikė senelis, visam kitam pasauliui ne­
abejotinai daug reikšmingesnis žmogus negu niekada nė minu­
tės nedirbusi jo žmona, - šis artumas staiga dingo be pėdsako
ir jų gyvenimas po vienu stogu pavirto belyčiu buvimu atskiruo­
se miegamuosiuose. Tačiau, nors penkių kambarių bute vietos
sočiai pakako, papildomas miegamasis taip ir nebuvo deramai
apstatytas - paprasčiausiai vienas kambarys staiga pakeitė kva­
pą išoriškai niekuo nepasikeisdamas, tai pastebėjusi mergaitė
pažymėjo pirmą paukščiuką įsivaizduojamame, iki tos dienos
neegzistavusiame sąraše. Tai reiškė, kad neįveikiami nepriekaiš­
tingos vienybės šarvai, daug metų slėgę keturias įkaites, dukart

177
Jana Vagner

per mėnesį kviečiamas į bejausmę apžiūrą, įtrūko, nes jų egza­

minatoriai ir teisėjai jau nesutarė.
Ji pradėjo savo sąrašą beveik keturiolikos metų - vyresnioji
sesuo tuo laiku pasispardė ir beveik nebesilankė pas senelius,
pasirodydavo tik retkarčiais, per šventes, ir jaunėlė jau suprato
turinti visišką teisę pasielgti taip pat, bet ji nenorėjo palikti ma­
mos. Mama tiek metų šturmavo neprieinamą savo nesukurtos
šeimos tvirtovę lengvai ir linksmai, tokiu pačiu veidu, bet kely­
je - į svečius, o labiausiai atgal - visada neįprastai tylėdavo, todėl
mergaitė tebevažinėjo kartu su ja, pasišiaušusi, apsiginklavusi
nemeile (dabar jau savo), pasiryžusi esant menkiausiam užpuo­
limo pavojui apginti - ne save, mamą: mažoji ginklanešė kare,
kurio taisyklių ir priežasčių jai niekas nepasakė.
Sąrašas plyšių, bjaurojančių dar neseniai dailų fasadą, kuriuo
močiutė ir senelis atsisukdavo į pasaulį, pildėsi vis greičiau ir
tiesiog ėmė lėkti šuoliais tais metais, kai senelis gal net sau pa­
čiam netikėtai išėjo į pensiją, sakytum tik visuomeninė padėtis,
ėmusi ir pašlijusi, taip ilgai išlaikė šią šeimą ant vandens. Nuo
tada kiekvienas mažmožis - buvusių kolegų, mokinių ar gerbėjų
telefono skambučiai, kur nors perspausdintas seniai parašytas
straipsnis, kvietimas senu papratimu pabūti garbės svečiu ko­
kiame nors pusiau moksliniame renginyje, žodžiu, viskas, apie
ką seniau prie pietų stalo net neužsiminta, dabar būdavo visa­
pusiškai ir iki smulkmenų aptarinėjama, bet kas mėnesį tokių
įvykių pasitaikydavo vis rečiau, ir pokalbiai apie juos, daugybę
kartų kartoti, būdavo tempiami ant staiga ištuštėjusio išėjusių iš
apyvartos senių gyvenimo nesmagiai, kaip sena antklodė.
Šeimos dienotvarkė liko ta pati - po pietų senelis užsida­
rydavo kabinete, ir nuo tos akimirkos būdavo kalbama pusbal­
siu, tačiau net močiutė jo įprastinio dezertyravimo nebevadino

178
 LIKĘ GYVI

darbu: jokio darbo jis jau neturėjo; kabinete buvo laikraščių

šūsnys, sena, kai kur įtrūkusią kiaulės oda aptraukta sofa, kas
kartą, kai mergaitei pavykdavo kyštelėti nosį ieškant dar vieno
įrodymo, išdavikiškos įdubos į ją padvelkdavo ką tik pakilusio
sunkaus kūno šiluma, rūgščiai atsiduodavo tabaku, vaistine ir -
vis dažniau - alkoholiu.
Nepastebėti netvirtos eisenos, ašarojančių akių ir nesveikai
paburkusio profesoriaus veido negalėjai, bet apie tai nebuvo
kalbama. Net kai armėniško konjako butelis (su niekingai mažu
žvaigždučių skaičiumi), matyt, pralaužęs įnirtingą močiutės pa­
sipriešinimą, užėmė garbingą vietą pietų stalo centre, net kai se­
nelis pradėjo įkyriai siūlyti marčioms ir lūpą patempusiai žmonai
„lašelį dėl kraujagyslių", net apvertus padažinę, kuri paliko ant
baltutėlės staltiesės užgaulią nelygią dėmę, - progresuojantis
šeimininko alkoholizmas tebeliko už kadro, gyvuodamas tarsi
atskirai. Tačiau triumas buvo prakiurdytas, ir vanduo liejosi į vidų
jau ne upeliu, o plačia upe, nepajudinami padorumo bastionai
krito vienas po kito - dabar mergaitė sekė nesulaikomą, spartų
irimą ne iš piktumo, o tik norėdama prastumti laiką, nes daugiau
neturėjo kuo užsiimti: štai pirma neišplaunama dėmė staltie­
sėje, persūdyta sriuba, dulkių pėdsakai ant visada spindėjusių
poliruotų baldų, nepriglostytas, nemaloniai virpčiojantis žilas
verpetas senelio viršugalvyje, kvapas - nenugalimas, nešviežias,
seniokiškas, jau sklindantis nuo abiejų; net pats šis didingas bu­
tas, atrodė, beregint blausiasi ir blunka lyg sena fotografija.
Ištvėrusi iki savo dvidešimtmečio, mergaitė pagaliau ga­
lėjo pasekti įseserės pavyzdžiu ir ėmė po truputį praleidinėti
apsilankymus: hidra liko be dantų ir jau nebuvo pavojinga. Tais
retais kartais, kai jaunesnioji anūkė padarydavo išimtį, jai jau
daug kas būdavo leidžiama - glaustis prie tapetų, nesuvalgyti

179
Jana Vagner

sriubos, padais liesti nuzulintą sofos apvalkalą, virtuvėje rūkyti

pro langelį nebijant būti užkluptai, nes sunkų močiutės šlep­
sėjimą perdžiūvusiu parketu ji išgirsdavo iš toli. Atgrasus sena­
tviškas bejėgiškumas nesutaikomą, pedantišką mergaitės prie­
šiškumą pavertė beveik abejingu pasidygėjimu, ir atrodęs am­
žinas pasirengimas gintis galų gale užleido vietą nuoboduliui.
Šiokiu tokiu paįvairinimu - prieš pat senelio mirtį - tapo ne­
graži, tiesiog unikali per tuos visus metus scena, prasidėjusi ži­
nia apie tai, kad tėvas palaidūnas, savo užkampyje pamestas dar
vienos nedėkingos žmonos, gavo infarktą ir gyvaliojo nemoka­
mos provincijos medicinos gniaužtuose. Jam bus geriau čia, -
griežtai pareiškė močiutė ir ištarė savo sūnaus vardą pirmą sykį
per ilgą laiką, stojus pauzei tarp skystokos sriubos ir pridegusio
antro patiekalo, - galų gale juk čia jo namai." Vyresnioji marti po
šių žodžių staigiai pajuodo ir sudrebėjo visu kūnu išgąsdindama
ir nustebindama ne tik senius, bet ir savo dukterį. J o namai! -
riktelėjo ji. - Jo namai, velniai griebtų! Po septyniolikos metų!
Jam buvo nusispjaut, gyvi jūs ar ne! O mes kiekvieną mėnesį!
Kiek-vie-ną mė-ne-sį!"
Tą skandalingą dieną abi moterys, kadaise, baisiai seniai, da­
lijęs! vienui vieną niekam tikusį vyrą ir nuo to ne tik netapusios
artimesnės, bet lyg ir dar labiau atitolusios viena nuo kitos dėl
šito priverstinio sėdėjimo prie bendro stalo, kur jos, regis, nė kar­
to nesikreipė viena į, kitą, neprakalbo tiesiogiai, be valdingosios
matriarchės tarpininkavimo, pirmą sykį nutraukė vizitą ir atsi­
sveikino, nelaukusios privalomos kavos, o sustojusios prie laip­
tinės durų tarsi pagal komandą užsirūkė, neskubėdamos lėkti
į priešingose pusėse esančias autobusų stoteles. Abi jų dukros
atsistojo šalia susidomėjusios, degdamos smalsumu.

180
 LIKĘ GYVI

- Penkių kambarių butas, - įtraukusi pusę cigaretės tarė vie­

na moterų, jos lūpas iškreipė apmaudi grimasa, lyg būtų ketinusi
šiuos žodžius išspjauti ant akyto pavasarinio sniego prie kojų. -
Šitas sūtrauka dabar atskuos susiėmęs už širdies ir išsidrėbs jo
vidury, ir viskas, supranti? Viskas.
- Ir kas iš to? - atrėmė antroji, tvarkingai nukrėsdama pele­
nus, ir gūžtelėjo.
- Kaip kas iš to? Kas iš to?! O mes čia dėl ko? Tu čia dėl ko?
- Ne dėl šito, - lengvai, abejingai atsakė jaunesnioji marti ir
nusišypsojo.
Jos pašnekovė įniršusi nusviedė nuorūką į nuplikusį bejėgį
darželį šalia laiptinės ir neatsisveikinusi nudrožė nepatikliai, pik­
tai kartodama:„Ne dėl šito, ne dėl šito! Ne dėl šito, kad ją kur!"
Po daugelio metų - kai nei senelio, nei močiutės nebuvo
gyvų, o negailestingas, nesibjaurintis jokiomis priemonėmis vė­
žys beveik pavertė mamą beprasmišku, nuo skausmo išprotėju­
siu mėsos luistu, vieną retų opijaus dovanotų palengvėjimo aki­
mirkų ji pagaliau atsakė seniai užaugusiai dukteriai į klausimą,
kurio ši taip nė karto ir nesiryžo užduoti. „Aš atsisakiau priimti
paveldėjimą, - pasakė mama, šypsodama klaidžiojančia anapu­
sine šypsena. - Šita sena rupūžė visą gyvenimą buvo įsitikinu­
si, kad aš ją pakenčiu dėl buto. Dėl jos dvokiančio nubrūžinto
sidabro. Ji man siūlė... nežinojai? Pasiūlė... kažkokią rentos su­
tartį - mainais į kvadratinius metrus. Aš atsisakiau. Bet ir toliau.
Vaikščiojau pas ją. Nešiojau naktipuodį. Šitai raganai. Kuri nie­
kada. Manęs nemylėjo. Tavęs. Nemylėjo. Aš ją prausiau. Aš. Ją.
Palaidojau. Šitą. Raganą. Šitą. Raganą."
Duktė sėdėjo greta suspaudusi sausus išgeltusius pirštus,
klausėsi tolydžio nutrūkstančių, prapuolančių įkvėpiu ir iškve­
piu, ir jai prieš akis iš lėto skleidėsi šios kerštingos, žūtbūtinės,

181
Jana Vagner

nusitęsusios daugiau kaip trisdešimt metų charakterių kovos

esmė. „Kokio galo, - norėjosi pasakyti, - kokio galo, mama, tai
darei?" Tačiau nebebuvo kam sakyti.

Mes sėdime nuščiuvusios, apstulbusios, net suglumusios:

per daugtai, ką išgirdome, skiriasi nuo dviejųankstesniųjųpasa­
kojimų - labiau negu skyrėsi pasakotojos. Jaučiame privalančios
kaip nors reaguoti, nors ką pasakyti, bet nerandame žodžių; mes
net nesusižvalgome, atkakliai žiūrime sau po kojų. Būtų šaunu
dabar už ką nors išgerti - o gal būtų šaunu apskritai išgerti, be
jokios intencijos, be žodžių, bet jau neliko spirito, tuščias butelis
be etiketės bejėgiškai guli atokiau žybčiodamas žaliu šonu.
Ji apžvelgia mus - mes jaučiame nepakeldamos akių, nužiū­
ri mus iš eilės palygindama kiekvienos sutrikimą ir nusivylimą.
- Nejaugi tikrai manėte, kad kalbėsiu apie jį? - pašaipiai,
įžūliai klausia ji. - Ne, rimtai - apie jį?

Net nespėju pagalvoti, jog ir man dabar - atėjus eilei - ne­

patogu, negera, negalima kalbėti apie jį, o juk tikriausiai dau­
giau apie nieką nebemoku kalbėti, bet staiga pašonėj, ne iš toli,
o tiesiog prie ausies sutraška sušalusios šakelės ir sugirgžda po
kojomis sniegas. Sukrutęs šuo pašoka išriesdamas liesą nugarą
ir urzgia - dusliai, žemu balsu, perspėjamai. Kelias akimirkas
spoksome į kietai suvarstytus batus, perplėšusius oranžinį vir­
pančios šviesos ratą, kurį meta mūsų laužas, ir tik tada įsidrąsi­
nusios pažvelgiame į jį.
- Jauku pas jus, - sako Ančiutka, neplačiai, šykščiai šyptelė­
damas. - Svečius priimsite?

Jis vienas. Daugiau niekas neatėjo.

182
 LIKĘ GYVI

* *

Mums nespėjus pagalvoti, ko jam čia reikia, ko jis perėjo

ežerą tamsoje, vienas; nespėjus net kaip reikiant išsigąsti, Ira
lengvai ir vikriai pašoko ir pasilenkusi, vos vos, beveik nepaste­
bimai palinkusi j priekį ištiesė ranką ir ištraukė iš pusnies kir­
vį, sunkų, išlenktu gruoblėtu kotu, atsistojo tarp mūsų, vis dar
apsnūdusių, surūgusių, nepaslankių, ir Ančiutkos, už dešimties
žingsnių stovinčio ramiai, nė krust, ir užvertė smakrą. Tiesiog
atsistojo nieko netardama, plačiai išskėtusi kojas, jos rankoje,
blausiai švytėdamas storais rusvais ašmenimis, vos vos siūbavo
kirvis. Kelkis, įsakiau sau, tučtuojau kelkis, ir apžvelgiau supu­
rentą plotelį aplink laužą - jis buvo kažkur čia, visai šalia, ką tik
mačiau, kurgi jis. Kojos nė kiek neklausė, vatinės iš baimės ir
nuo spirito, turėjau atsiklaupusi įkišti ranką į šaltą sniego košę,
svilinančią pirštus, ir tada jį užčiuopiau - storas stiklas jau spėjo
pasidengti besvoriu ledo tinkleliu, kuris iškart virto vandeniu
mano išgąstingame delne, bet aš suspaudžiau butelį iš visųjėgų,
kad neišslystų, tada sunkiai atsistojau karčiai gailėdamasi, kam
mes šitiek išgėrėm, idiotės, - kiekgi mes išplempėme? Atrodo,
jį dabar reikia nudaužti, antraip nebus jokios naudos, jeigu imsi
ir trenksi per šitą stambią sunkią makaulę, tuščias butelis tik
suduš kaip mašinos priekinis stiklas, pažirdamas neaštriomis
vienodomis šukelėmis.
Aplinkui lyg tyčia nebuvo nieko kieto, iki liepto nenubėg­
siu - toli, o jos negalima, niekaip negalima palikti ten vienos
su tuo idiotišku kirviu, ji tikriausiai jo net neiškeltų, o ką jau
kalbėt, kad žmoniškai užsimotų; aš patogiau perėmiau bute­
lį - keikdama save už limpančias akis, už tai, kad išdavikiška
ištrypta laukymė lėtai, svaiginamai sukasi ir siūbuoja aplink

183
Jana Vagner

mano galvą, už tai, kad kiekvienas paprastas judesys reikalau­

ja tokių siaubingų pastangų, - ir žengiau jų link, sustingusių
veidas prieš veidą, atskirtų tik bejėgiškos ugnies ir iššiepusio
nasrus lieso šuns, ir jusdama karštį, tvoskiantį ne nuo liepsnos,
o nuo plono trapaus kūno, atsistojau greta jos, bijodama tik vie­
no, - kad tik nenugriūčiau pirma laiko.

Dar po akimirkos už manęs - atsisukti ir pažiūrėti nega­

lėjau - staiga sutraškėjo, sušnarėjo, ir aš pajutau prisilietimą,
lengvą, nuslystantį kažkur ties pakinkliais. „Tuoj, - tarė Ma­
rina iš apačios, kažkur prie mano kojų, - tuojau“, - stipriau
įsitvėrė mano striukės skverno, paskui rankovės, pagaliau
atsitiesė, sverdėdama, netvirtai, ir atsistojo šalia remdamasi
man į petį. Šiaip sau, neturėdama nieko, nei butelio, nei kir­
vio, tuščiomis rankomis. Paskui ją jau kėlėsi Nataša, iš kitos, iš
Iros pusės; „Tiktai kirviu nemojuok“, - netikėtai blaiviu nepa­
tenkintu balsu sušnibždėjo ji, po to niekas daugiau nejudėjo
ir nekalbėjo, gūdi, įtempta tyla, drumsčiama tik dervos spra-
gėjimo ugnyje, ištvino ir užliejo mus keturias ir plačią vyrišką
figūrą priešais.
Kelias prailgusias neramias akimirkas jis nieko nedarė - tik
lėtai, įdėmiai nužvelgė mūsų kvailus, girtus, bejėgiškus veidus
ir jau tada, kai laukimas pasidarė nepakeliamas, pasakė - su
kažkokia mąslia, neskubria nuostaba:
- Įdomios jūs, merginos. Šiaip jau aš uogų atnešiau.
Ančiutka nusimetė nuo peties kuprinę, ji sunkiai plumpte­
lėjo mums prie kojų, vos ne į laužą, vienas nutrintas audeklinis
diržas įsižeidęs susitraukė kaip gyvas, lyg norėdamas išvengti
deginančių ugnies liežuvių, jo kraštelis iškart pajuodo.
- Uogų? - tyliai pakartojo Nataša. - Ko...kių uogų?

184
 LIKĘ GYVI

Užuot atsakęs, jis atsitūpė - vienu lengvu staigiu judesiu,

trūktelėjo kuprinę nuo laužo ir atidarė.
Tamsioje brezentinėje gelmėje ryškiai ir šaltai sužibo rau­
donis; sukišęs savo plačias rieškučias, jis pakėlė ir paleido pro
pirštus rubininius suledėjusius karoliukus.
- Bruknės? - iškvėpė Marina tiesiai man j ausį. - Bru-
uk-nės, - pakartojo progiesmiu, svajingai, susižavėjusi ir, at­
sispyrusi nuo mano peties, žengė artyn nerangiai paslysdama
ant smilkstančio nuodėgulio, šis piktai spjovė žiežirbomis. - Ir
kurgi jūs, kurgi šitiek radote? - sušneko ji, jau suklupusi šalia
kuprinės, jau nerdama į vidų delnais ir burna, bet paskutinę
akimirką pakėlė veidą. - Galima, a? Ar galima? Rūgščios! - po
kelių sekundžių džiugiai tarė pilna burna. - Siaubas, kokios
rūgščios!
Ir susiraukė. Kuprinė buvo pritutinta iki pat užtraukiamų
virvelių, uogos, matyt, rinktos paskubomis, pramaišiui su sa­
manomis, suskrebusiais lapais, šakelėmis ir spygliais, mes se­
meme saujomis ir kramtėme viską, kas pakliuvo ant delno:
traškias karčias ledines bruknes kartu su lapais ir spygliais -
treškinome sėdėdamos tiesiai ant sniego, negalėdamos sustoti,
nes tris mėnesius iš eilės valgėme tik žuvis, daugiau nieko.
- Palaukit jūs, - tarė Ančiutka, - ko dabar užpuolėt suša­
lusias. Gerkles ims skaudėti. Nors matau, jog dabar jums jūra
iki kelių. - Jis nusijuokė, trumpai, nepiktai. - Kokia nors proga
geriate ar šiaip?
Marina greit išspjovė į delną kietas miško išaižąs.
- Upėtakis! - nustebusi sušuko ji, tarsi tik dabar prisiminu­
si, kad šis ilgas, šnekų sklidinas vakaras tikrai davė progą išger­
ti. - Mes turime upėtakį! Mes jį pačios... aš tuoj...
Ji pašoko, susverdėjusi apsižvalgė ieškodama akimis.

185
Jana Vagner

Žuvį Ančiutka iškepė pats, atsisakęs nevykusios mūsų pa­

galbos: „Jūs verčiau atsigaivelėkit, mergaitės, tuoj sugrįš jūsų vy­
rai, o man ką, teisintis, kad ne ašjus nugirdžiau?“ - ir mes, klus­
niai susėdusios aplink, žiūrėjome, kaip jis išlygina žarijas, kaip
paguldo prie krašto sunkų folijos maišelį. Valgyti nesinorėjo.
Spiritas, skaidrus nakties oras, lygi tiršta šiluma nuo lau­
žavietės liūliavo, sūpavo, ir Ančiutka pusbalsiu monotoniškai
pasakojo, kaip slystelėjusi nuo tako motorinių rogių pavaža
perrėžė nejudintą baltutėlį storą sniego sluoksnį, „o ten jų
net tiršta, visa laukymė, mergaitės, ir juk visai netoli, čia pat“
(užsimerkusi išvydau ir tą sniegą, panašų į plaktą grietinėlę,
ir platų raudoną rėžį, lyg peilio pjūvį puošnaus torto šone),
„keista, kad liko nenurinktos, velniai žino, gal nerado, papras­
tai rudenį vietiniai šukuoja uogynus kaip kombainai, jie turi
tokias specialias geležines šukas, girdit, vėstelėjai kartą - ir jau
puskilis, nors gal nebebuvo kam šukuoti, gal visi išmirė arba
išbėgiojo“. Išmirė, abejingai pakartojau sau mintyse nugrimz­
dama į jaukų snūdą, išmirė - ir šiuose žodžiuose jau nebuvo
nieko baisaus, kaip negali būti baisi pasaka, sekama prieš mie­
gą. Žarijos šnypštė, lengvas, vos juntamas kepamo upėtakio
aromatas droviai, bailiai sklandė mums virš galvų, ir staiga tas
pats ramus balsas ištarė prie pat ausies: „Opa, sveiki, vyručiai.“
Aš krūptelėjusi pabudau.

Iš pradžių mačiau tik stambų, platų siluetą, beveidį, neat­

pažįstamą, net galėjai pamanyti, jog kažkur visai netoli, už ko­
kių dešimties metrų, už virpančios, siūruojančios rusvos laužo
šviesos ribų erdvė išsilenkė, susidvejino ir per klaidą išspjovė
dar vieną jau sėdinčio čia, šalia mūsų, žmogaus kopiją, dabar

186
 LIKĘ GYVI

jis prieis arčiau, vėl nusimes nuo peties uogų prigrūstą kuprinę;
tačiaujam dar truputį prisiartinus atpažinau Lionią - jis kvėpa­
vo sunkiai, su švilpesiu, tarsi didžiąją dalį kelio nuo ano kranto
į šitą jam būtų reikėję bėgti. Jis greit, piktai apmetė žvilgsniu
mus, apgirtusias ir mieguistas, viliojamai čirškantį ant žarijų
upėtakį, numestą į pusnį tuščią butelį, gal akimirką ilgiau su­
silaikė prie šypsančio Ančiutkos veido, paskui akimis surado
žmoną ir dabar žiūrėjo tik į ją - ji pakilo jo pasitikti, linksmai,
ir jau prabilo:
- Lionečka, kurgi jūs vaikštot, mes jau ir žuvį beveik...
Ji net spėjo žengti porą žingsniųjo pusėn, bet jisją pertraukė.
- Eik vidun, - liepė sausai, kapotai, ir ši trumputė pusbal­
siu ištarta frazė privertė ją vietoj apmirti, lyg tai būtų buvę ne
žodžiai, o aklina medinė tvora, netikėtai iškilusi iš po kojų. Ji
staigiai įkvėpė, galbūt ketindama ką nors pridurti, bet Lionia
užrietė smakrą ir vos pastebimai maktelėjo galva į duris, ji klus­
niai apsisuko ir nuėjo; jis žiūrėjo, kaipji netvirtai, labai stengda­
masi žengia, įrėmęs į nugarą žvilgsnį, lyg stumdamas ją, ir, vos
tik už jos užsivėrė durys, grįžtelėjo į Ančiutką ir ne paklausė, o
tėškė su netikėtu įniršiu:
- Ką tu, šunsnuki, čia veiki?
- Lionka! - kažkur Lioniai už nugaros nuaidėjo tėtės bal­
sas. - Kokio velnio pabėgai? Malkas numetei, kas jas dabar už
tave rinks. - Išlindęs iš tamsos, tėtė irgi šnopavo lyg ilgai bėgęs,
paskui jį pasirodė ir kiti - Serioža, Mišką, Andrejus, pavargę,
sustirę ir susirūpinę.
- Jis tik uogų atnešė, - prašneko Nataša, irgi keldamasi, ir
Lionia, nepasukęs galvos kilstelėjo delną tartum atsitverdamas
nuo visko, ką ji ketina sakyti.

187
Jana Vagner

- Aš klausiu, ką čia darai, - pakartojo jis, laukdamas atsaky­

mo, ir tik trūktelėjo petimi nublokšdamas tramdančią Seriožos
ranką.
Ančiutka ilgai tylėjo, taip ilgai, kad vėl ėmėm girdėti ty­
kius žiemos miško garsus, pertraukiamus tik Lionios nelygaus,
sprangaus kvėpavimo. Paskui pakėlė galvą - nesistodamas iš
apačios pažvelgė į Lionią.
- Negerai, - pasakė rimtai, be šypsenos. - Nepagalvojau.
Dovanok, šeimininke. O pabuvau tik pusvalandį - Vovka pri­
rinko bruknių jūsų vaikiukams, girdi, po sniegu užtikom lau­
kymę ir taip apsidžiaugėm, kad aš tuoj ir puoliau nešti. Reikėjo
palaukti rytojaus.
Jis iškėlė ir atkišo ranką, ji kelias kankinamas akimirkas
kabėjo ore ryškiai apšviesta oranžinės laužo šviesos. Pagaliau
Lionia vis dėlto ją paspaudė - jie stovėjo vienas priešais kitą,
vienodi, dideli, pikti vyrai, ir jų sukibę delnai nerodė nieko
draugiško, nieko taikaus.

Ančiutkos žingsniams ištirpus tamsoje, Lionia su pasibjau­

rėjimu brūkštelėjo ranką į kelnes ir niūriai pasakė, lyg spjovė
sau po kojų:
- Na? Kam čia dar neaišku, ko jiems iš mūsų reikia?

* *

Upėtakis, kuriuo mes taip didžiavomės, liko nepastebėtas -

tiesiog abejingai suvalgytas iš lėkščių ant suplyšusios klijuotės;
nė viena iš mūsų ketverto neįstengė nė kąsnio nuryti. Marina
susirietė į kamuoliuką galiniame kambaryje, šalia miegančių

188
 LIKĘ GYVI

vaikų, ir nė už ką nesutiko ateiti, o po valandėlės, kai grįžome į

trobą, už pertvaros įsmuko ir Ira.
- Kokio griausmo tu ten pasiutai? - bambėjo tėtė, aliuminio
šakute draskydamas bejėgišką rausvą žuvies šoną. - Sumautas
Otelas. Tik spėjomviską sutarti.
- Tikrai, Lionia, - pritarė Serioža, - kurių galų? Kas čia bai­
saus? Na, atėjo, na, atnešė uogų. Nesupratau.
- Užtat jis suprato, - grėsmingai tarė Lionia, neregintį
žvilgsnį įbedęs į savo lėkštę, tiesiai į sukritusį kvapų minkšti­
mą. - Puikiai suprato, velnio išpera.
- Jie mums pažadėjo rytoj padėti vainikus ardyti, - prakal­
bo Serioža. - Viskas juk normalu.

- Mašinos tau gaila, Lionka, taip? - pilna burna tarė Andre­

jus ir nusišypsojo. - Va ir galas draugystei.
Tada Lionia pasilenkė į priekį, staigiai, netikėtai, - man pa­
sirodė, jog tuoj užsimojęs trenks kumščiu ir leisgyvis kreivas
stalas skils per pusę, sutrupės į šipulius, bet jis tik užvirto ant
krašto plačiai išskėtęs alkūnes, lėkštės gailiai žvangtelėjo, kažko­
kia smulkmė nuslydo per stalą, nuriedėjo ir pažiro ant grindų.
- Kokia. Na... Mašina, - ištarė jis lėtai, tūžmingai, kiekvie­
no žodžio gale buvo girdėti taškas, lyg būtų griebęsis Morzės
abėcėlės. - Kokia draugystė. Tu, bl..., su jais draugaut ruošiesi?
Jis tokius kaip tu. Pietums. Po tris iš karto. Į akis jam žiūrėjai?
Jomajo, ir iš kur jūs atsiradot tokie pionieriai?
Lionia pašoko ir spyrė į nelaimingąjį stalą - viena lėkštė vis
dėlto brinktelėjo ant grindų ištaškydama po juodas lentas rie­
bius perlamutrinius žuvies gabaliukus.
- Nerėk, vaikus prižadinsi, - pasakė Serioža ir pasilenkęs
ėmė rinkti šukes.

189
Jana Vagner

- Ką gi, - tarė Lionia - jis dabar stovėjo sunkiai nusvarinęs

rankas vidury ankšto kambario, kuris, regis, pasidarė jam ma­
žas ir braškėjo per siūles. - Nežinau, kaip jums dar paaiškinti.
Kiti du - pelėsis, mailius, bet šito velnio negalima išleist iš akių.
Nepatinka jis man. Oi, kaip nepatinka.
- Okamjis patinka? - suirzęs atsiliepė Serioža - iš apačios,
nuo grindų, nepakeldamas galvos. - Ką tu siūlai? Mes nepradė­
jome sujais kariauti. Tai reikėjo daryti iš pat pradžių - nepada­
rėme. Uogų maišelis - per menka dingstis.

- Ką čia paistot, - netikėtai pavargusiu balsu iš savo kertės

prabilo Andrejus. Jau nesišypsodamas. - „Mes nepradėjome su
jais kariauti“, - mėgdžiojo jis Seriožą. - Galima pamanyti, kad
būtų pasisekę. Gal šnekam be užuolankų, a? Mūsų per skystos
blauzdos, kad imtume ir juos išgalabytume. Bijau, net jei turė­
tume svarią dingstį, o ne visą šitą nesąmonę su konservais ir
uogomis, vis tiek rytume snarglius, kaip nors su jais taikytu-
mės, ieškotume bendros kalbos. Na, nebent snukius išdaužytu­
me. Bet kad šliaužtume naktį per ežerą su peiliais ir juos išpjau­
tume - tai jau kažkoks kinas, žemiausios kategorijos. Ir ne apie
mus. - Jis sunkiai išsiropštė iš už žemo stalo ir ėmė vaikščioti
po kambarį aklai kliūdamas už sienų ir lovų - du žingsniai vie­
non pusėn, du - kiton. - Ir nesvarbu, kas jie, šitie velniai, gal iš
tikrųjų zekai, o gal - šiaip žmonės, paprasti, nežinau, kariškiai
ar kokie - ne tai esmė, suprantat? Esmė - mes. Kas mes tokie?
Kurių velnių šitam sušiktam miške dabar reikalinga tavo aukš­
toji matematika, Andrejičiau, arba „Forex“, arba Seriožos supe-
rinė aparatūra? Ir mes patys čia nereikalingi. Mes ničnieko ne­
galime. Pamažu išmirsim kaip dinozaurai, jau beveik išmirėm.
- Kalbėk už save, - burbtelėjo Lionia. - Aš neišmirsiu.

190
 LIKĘ GYVI

Andrejus gyvai atsisuko ir smalsiai pasižiūrėjo, lyg pirmą

sykį matydamas.
- Žinai, tu gal tikrai neišmirsi, - tarė jis patylėjęs ir vėl atsi­
sėdo ant artimiausios lovos. - Klausyk, vis noriu paklausti - kas
tu esi? Na, ką veikei prieš visus šiuos įvykius?
- Kaži kas esu... - sumurmėjo Lionia, nuleisdamas akis. -
Turiu leidyklą. Vadovėliai, vaikiškos knygos. Elementoriai.
Spalvojimo knygelės.

Pirmas ėmė juoktis Mišką - padėjo galvą ant stalo, ant su­
kryžiuotų alkūnių, ir tankiai virpindamas pečius sukūkčiojo,
iš pradžių tyliai, paskui vis garsiau, netrukus kvatojo ir kiti -
dusdami, plekšnodami sau per šlaunis, braukdami ašaras ir
kosėdami, kartu su juoku mielai išspjaudami nuovargį, nusi­
vylimą ir baimę, kuri taip ilgai mus smaugė, jog beveik liovė­
mės ją jausti.
- O kas čia juokingo? - nenoriai, sutrikęs gynėsi Lionia. -
Verslas kaip verslas, ko dabar žvengiat?
Serioža, tebesėdėdamas ant grindų, pakėlė į jį veidą.
- Spalvojimo knygelės, - bejėgiškai išstenėjo jis. - Spal-vo-
ji-mo!
Ir vėl palinko prie sudaužytos lėkštės, išmėtytų upėtakio
kąsnių.
- Na taip, spalvojimo, velniai griebtų! - pasipiktinęs atsilie­
pė Lionia, bet plati jo fizionomija jau virptelėjo, plačiai išsišie­
pė, ir po akimirkos jis irgi prunkštė ir tirtėjo susirietęs, gaudy­
damas orą.
- Gana, viskas, - pagaliau tarė tėtė ir nusišluostė rankove
nuo juoko užraudonijusį veidą. - Miegot. Nuo rytojaus mergi­
nas vedamės į statybą kartu, tame krante darbo liko vos porai

191
Jana Vagner

dienų - nuimsime vainikus, pervešime čia, o tada jau kaip nors

jas ganysime. Miegot, miegot!
Pirmas pakilęs išskleidė savo miegmaišį kraipydamas galvą
ir krizendamas, panosėj pusbalsiu kartodamas:
- Spalvojimo knygelės, rupūs miltai, spalvojimo knygelės!
Gulėdama patamsyje ir klausydamasi Seriožos lygaus alsa­
vimo galvojau: na ir kas. Na ir kas. Net jei mes iš tikrųjų di­
nozaurai. Net jei mes iš tikrųjų jau išmirę ir tie, kurie liks po
mūsų, bus jau visai kitokie, nė trupučio į mus nepanašūs - na ir
kas, pamaniau paskutinį kartą ir nugrimzdau į miegą.

***

Mūsų laimei, pirtis nebuvo aukšta, jos sienos susidėjo iš de­

vyniolikos kertėse kryžmai suklotų tašytų rąstų vainikų.
- Juokų darbas, - pasakė man Serioža. - Įsivaizduok, jog čia
žaislas „Konstruktorius“, lazdelės, viskas taip paprasta, supai­
nioti neįmanoma, sugriebei, numetei žemėn, surišai, pervežei.
Iš tikrųjų paaiškėjo, kad sušalę į vientisą luitą, susigulėję
vainikai priešinasi, nesiduoda atskiriami ir nei Mišką, nei tėtė
nepajėgia jų nukelti, o kai nuo Lionios svorio lūžo antros ko­
pėčios, prišlietos prie ardomos sienos viršaus, galutinai tapo
aišku, jog nukelti sienojus: juos išjudinti, kartimis ištraukti iš
kerčių sunėrimų pajėgūs tik du žmonės - Serioža ir Andrejus,
visi kiti gali tik nuridenti numestus į sniegą, sukrauti pagal
išpjaustytus galuose numerius ir surišti virvėmis. Baigiantis
trečiai darbo dienai, Andrejus pataikė sau į ranką savadarbiu
mediniu plaktuku ir surikęs iš skausmo nusirito nuo kliban­
čių kopėčių.

192
 LIKĘ GYVI

- Velniop, - pasakė laižydamas kraują nuo nudrėkstų pirš­

tų, - pertrauka, Serioga, daugiau negaliu. Šitaip ir iki vasaros
neužbaigsim.
Ir tada priėjo trumpis Liocha - smulkus, kreivašonis, ne­
drąsiai šiepdamas geležinius dantis pasisiūlė padėti.
- Eikpailsėt, - pasakė šnairomis žiūrėdamas į ilgšį Andrejų,
paskui lengvai užlėkė kopėčiomis, trumpa kibia koja užsikabi­
no už išlindusio sienojo galo ir ėmė linksmai, ūkiškai darbuo­
tis - stuksenti parėmęs petimi.
- O tu ko žiūri? - šūktelėjo iš viršaus Seriožai. - Padėk.
Serioža klusniai užlipo atgal, ir po kelių minučių iš viršaus
pažiro samanos, paklotos tarp vainikų. Liocha plonai, pratisai,
pasigardžiuodamas sukomandavo, kaip dainuote išdainavo:
„Vieeensduuutraaaukiam... iiirvėėėl - traaaukiam!“ Beveik iš
karto sunkus ilgas sienojas pajudėjo - „Saaaugokis!“ - ir neno­
romis nugriuvo dusliai dunkstelėdamas, kelis kartus neaukštai
šoktelėjo lyg sunkiasvoris regbio kamuolys. Maždaug po va­
landos pervežti paruoštų rąstų krūva kone padvigubėjo, ir kai
Serioža juokdamasis ėmė prašyti: „Klausyk, enerdžaizeri, duok
atsipūsti“, - o jo vieton vėl stojo Andrejus, nupiepėlis Liocha,
regis, net nepaduso - tik siauri skruostai, apaugę nevalyvais,
purvinokais šeriais, užsiplieskė gaiviu, džiugiu raudoniu.
- Samanas, samanas rinkit, - iš viršaus įsakinėjo Liocha. -
Iškart į mašiną kiškit, tik nesušlapinkit, kad būtų sausos!
Kiekvėliau paaiškėjo, kad poroje su Liocha vainikus ardy­
ti gali bet kas - ir jauniklis Vova, į triukšmą atbėgęs su pilnu
arbatiniu karštos saldžios arbatos ir gerą pusvalandį trypinė-
jęs apačioje, kol jam atėjo eilė, ir netgi Mišką; akinami dai­
ningų Liochos mantrų: „Imam imam iiiimam, traaaukiam,
traaaaukiam!“ - visi jie tarsi atsibudo, atitirpo ir puolė dirbti

193
Jana Vagner

nekantriai, sparčiai, godžiai ir dar su šviesa pasiekė langus.

Plastikinis Andrejaus pikapo kėbulas jau buvo kone iki vir­
šaus prigrūstas sudžiūvusių, mumifikuotų samanų - pirma
laiko mašinos nejungėme ir, bėgiodami pirmyn atgal, ne tik
išmynėme platų, gausiai samanomis nubarstytą taką nuo ar­
domos pirties iki mašinų aikštelės, bet netgi įsigudrinome
beveik nesušalti, sakytum ir šaltis, neišvengiamas, priprastas,
kasdienis, šiandien nutarė atsitraukti, duoti mums atvangą.

Ančiutka pasirodė tik vakarop, kai pradėjo temti, - iš pra­

džių užkriokė variklis, paskui pakraštyje išretėjusį eglyną per­
skrodė blyškus pasklidas šviesos spindulys, ir po minutės žle­
ganti vienaakė mašina privažiavo prie pirties, prieš sustodama
padarė paskutinį smarkų viražą ir lipnia sniego srove apdrė­
bė pusiau išardytą sieną. Man pasidingojo, kad Ančiutkai pa­
sirodžius abu jo bendrai kiek prigeso - nulipęs nuo balno, jis
negarsiai pašaukė Vovą ir atkišo jam savo išsipūtusią kuprinę.
„Nagi, imk!“ - paliepė, ir Vova nuolankiai pakišo kaulėtus pe­
čius. Jau pamaniau, jog viduje dar vienas uogų nėšis, prirink­
tų kažkur miške, tačiau brezentinėje gelmėje kažkas dusliai ir
sunkiai sužvangėjo, o išstypusi Vovos figūra po šia paslaptinga
našta persikreipė ir sulinko. Pastebėjęs mano smalsų žvilgsnį,
Ančiutka linksmai, valiūkiškai mirktelėjo man - ir abu užsidarė
apgyventoje troboje. Netrukus skersomis paskui juos nuslinko
ir Liocha, liūdnai subedęs įrankius į artimiausią pusnį.
- Gal jau keliaujam, ką? - prabilo tėtė, kai likome vieni. -
Temsta. Dar viena tokia diena - ir viskas, vyručiai, poryt vešime.
Švilptelėję šuniui, visą dieną džiaugsmingai laksčiusiam
aplink užpustytas trobas, mes pasukome į ežerą - išvargę,

194
 LIKĘ GYVI

patenkinti, negarsiai šnekučiuodami ir svajodami apie karštą

vakarienę.
- Bruknes reikėtų perrinkti, - vos girdimu baisu kalbėjo
Nataša, lipdama ant ledo.
- Spėsim, jėgų nėra, - burbtelėjo Ira.
Už nugarų nuaidėjo garsus, veriamas švilpimas. Atsigrę­
žiau - praskirdamas tirštėjančias sutemas, nuo trobos mūsų link
skubinosi Ančiutka. Jis kažką nešė, kažkokį didelį pailgą daiktą.
- Palaukite, - tariau.
Likus gal dešimt žingsnių jau įžiūrėjau, kad jis neša stiklai­
nį - trijų litrų, užrištą popieriumi. Arčiau nebėjo - šypsodamas
sustojo prie pat ledo krašto ir ėmė laukti, kol visi aliai vieno
nutilsime ir sužiursime į jį.
- Vaikiukams, - pasakė ir atkišo stiklainį, kad matytume. -
Uogoms pasaldyti.
Stikliniame viduje jaukiai snūduriavo kažkas tiršta, gelto­
na, ir nuo mūsų nepatiklių žvilgsnių indas staiga iš vidaus lyg
nušvito.
- Nejaugi medus? - skubiai paklausė Ira, žengtelėdama
prie jo. - Valera, jūs tiesiog šventasis. Labai labai dėkui.
- Nesupyksi, šeimininke? - vis taip pat šypsodamas paklau­
sė Ančiutka per jos galvą ir kiek atsitraukė, kad Ira nepasiektų.
- Gerai, nepradėk, - burbtelėjo Lionia, nuleisdamas akis, ir
tik tada stiklainis pagaliau nuslydo į ištiestas Iros rankas.
- Duokš pažiūrėti, - paprašė tėtė, kai nutolome nuo kranto
per puskilometrį. - Koks šaltas, - nusistebėjo jis, vartydamas
stiklainį, paskui kilstelėjo, pasižiūrėjo iš apačios per įgaubtą du­
gną. - Galiu galvą dėti, - pagaliau pasakė, - kad šitas medus ką
tik atsivežtas. Mums matant. Jie kažkur važinėja produktų, ir
toji vieta turbūt nėra toli.

195
Jana Vagner

** »

Pikapas, keturis mėnesius išstovėjęs šaltyje, užsivesti ne­

panoro - baisaus sunkumo akumuliatorius, tūnojęs saugiai ir
šiltai po Natašos lova, vis tiek buvo beviltiškai negyvas. Kol tėtė
su Serioža pumpavo iš kitų dviejų mašinų likusius degalus, -
iš bėdos jų susidarė kokie aštuoni litrai, nepilnas mažas kanis­
tras, - apsiraminęs Lionia su Ančiutka ėmėsi pridegti mūsų
užmigusius automobilius: barškantį, apdaužytą „UAZą“privarė
arčiau, ir po ketvirčio valandos ir pikapas, ir „Landkruzeris“ -
savanoriška Lionios auka - suurzgė, sukosėjo ir užsivedė.
Stovint šalia jaukiai pupsinčio „Landkruzerio“ („Tegul pa­
mala, - kilniaširdiškai tarė Ančiutka, spėjęs į bedugnį „Land­
kruzerio“ baką šliūkštelėti šiek tiek dyzelino iš savo paslap­
tingų atsargų, - tegul apšyla.“ - Ir meiliai paplekšnojo per
didžiulės juodos mašinos gaubtą.), man dingtelėjo mintis, jog
veikiančio variklio ūžesys čia, negyvenamoje taigoje, skamba
keistai ir svetimai, o mes patys - išblukę, nusistekenę, sulau­
kėję, jau beveik netekome teisės stotis ant blizgančių chromo
pakojų, nužvarbusiais delnais liesti prabangią vėsią vairo rato
odą, nes kiekviena melsva prietaisų pulto lemputė jau taikosi
mus atstumti, pasmerktus murzinus laukiniu^, tinkamus tik,
traukiant tinklus, mirkyti rankoves lediniame vandenyje ir
pjaustytis pirštus žuvų pelekais. Siekdama tviskančių lakuo­
tų durelių su netikėtu įtūžiu pamaniau: kaip jūs drįsote išlikti
tokios pat nepriekaištingos, ergonomiškos, nesuteptos, kurių
velnių atrodote taip, tarsi už artimiausio posūkio prasideda
miestas, lygus asfaltas, šviesoforai, elektra, spūstys, kino tea­
trai, restoranai, dirbantys, kol yra nors vienas klientas, knygy­
nai - velnias, velnias, dabar užmuščiau dėl knygos, bet kokios,

196
 LIKĘ GYVI

nesvarbu, netgi dėl tokios, kurios prieš pusmetį nė nebūčiau

ėmusi į rankas. Šie keli baisūs mėnesiai nuo mūsų tartum
nudyrė odą, pavertė mus pilkais, blankiais šešėliais, sakytum
viskas, kuo mes patikome sau ir kitiems, buvo tik šitie švieso­
forai, kino teatrai, restoranai ir karštos vonios, - oi, kaip ga­
lėjau pamiršti: dar drėkinamieji kremai ir centrinis šildymas,
produktų gausa, nebuvimas baimės - kasdienės, privalomos -
numirti iš bado.
Mano delnas pakibo ore gal per centimetrą nuo ryškaus
poliruoto paviršiaus, - aplūžinėję blausūs nagai, sausa blyški
oda, - ir vis dėlto neišdrįsau prisiliesti. Gerai, kad mes pri­
stigome dyzelino, su neapykanta pamaniau, jūs mirsite badu
pirma mūsų. Dar pora dienų - ir mes paliksime jus čia visam
laikui, nes nebeturėsime kuo jūsų šerti, ir negailestingos rūdys,
erozija, saulė, drėgmė, šaltis nužudys jus anksčiau, negu mes
pasiduosime. Dar po pusmečio mes tebebūsime beveik tokie
kaip dabar - mes kitaip padaryti, galbūt išorinis blizgesys nuo
mūsų greičiau nusitrina, bet paskui procesas sulėtėja, net be
medicinos ir tablečių mes dar ištempsime dešimt metų, dvi­
dešimt, jeigu, aišku, nepakirs koks nors beviltiškas mažmožis
kaip apendicitas arba - na, gerai - vėžys, o iš jūsų jau po pen-
kerių metų liks tik beprasmiški surūdiję griaučiai, sugūrantys
nuo menkiausio vėjokšnio. Jūsų trapūs ir aikštingi elektroniniai
viduriai supus, dažai apibluks ir nueis dėmėmis, perdžiūvusios
padangos išleis orą - galų gale iš mūsų visų liks maždaug tas
pats: dūlanti negyvos medžiagos krūvelė, bet mes išsilaikysime
ilgiau. Velniai rautų. Mes išsilaikysime ilgiau už jus.
Sugniaužiau silpną kumštelį, stuktelėjau vargšui „Landkru-
zeriui“ ir tą pačią akimirką skruostu, petimi, puse kūno pajutau
svetimą įdėmų žvilgsnį.

197
Jana Vagner

- Nori, pavėžinsiu? - pasiūlė Ančiutka, tyliai tyliai, į pačią

ausį, taip, kad girdėjome tik jis ir aš, daugiau niekas. - Arba
sėskis prie vairo. A?
Ir man iš karto pasidarė kankinamai gėda ir dėl šito nežinia
kam skirto savo pykčio, ir dėl to, kad šis pašalinis žmogus jį
išsiaiškino visiškai kitaip.
- Nereikia, - atsisakiau. - Kam? Dyzelino likę mažai, be to,
Lioniai bus nemalonu.
- Mašina dabar mano. - Ančiutka jau netildė balso. - Ir
man nusispjaut, kam malonu ar nemalonu.
- Tau gal ir nusispjaut, - atšoviau džiaugdamasi, kad mano
bedantis pyktis pagaliau turi gyvą adresatą (kokio velnio jis
mane tujina, o ašjau kelintą savaitę uoliai sakaujam „jūs“, kurių
galų mes apskritai stengiamės būti mandagios, išauklėtos sos­
tinės merginos, kai šis mandagumas jau neturi jokios prasmės,
be to, nebėra jokios sostinės). - Niekur aš nevažiuosiu.
Nusisukau - su palengvėjimu - ir pamačiau, kad pikapo
priekaba per tą laiką iki krašto prikrauta gegnių, lūžių šiferio
lakštų, kad tėtė su Serioža, stovėdami ant pakojų, raišioja prie
viršutinės bagažinės visokią baldų smulkmę. Nuėjau prie jų,
kad būčiau šalia, kai ši netvirta, svyruojanti konstrukcija paju­
dės iš vietos ir nušliauš per užšalusį ežerą pas mus, į salą, tada
išgirdau, kaip už nugaros begėdiškai krioktelėjęs „Landkruze-
rio“ variklis užspringo ir nutilo. Taip tau ir reikia, pamaniau,
palauk. Gal tu ir ištversi ilgiau už kitus - bet prisimeni? Re­
guliarus alyvos keitimas, kokybiški degalai, importinės atsar­
ginės dalys ir geri keliai - apie tai gali tik pasvajoti, nieko šito
nesitikėk.
Kai pikapas, džiugiai urgzdamas, išaręs purų pakrantės
sniegą, sumaigęs visur styrančias juodas sušalusias piktžoles,

198
 LIKĘ GYVI

pasuko į salą, lėtai, atsargiai, traškiai grauždamasis į ledą spy­

gliuotomis padangomis, visi patraukėme iš paskos, nulydėjome
neskubrų jo žygį nelyginant garbės sargyba. Tai, kad ši didelė
sidabriška mašina atgijo ir vėl mums tarnauja, džiugino visus,
išskyrus mane: atrodė, jei ji įstrigtų, paslystų, užbuksuotų šioje
lygioje akinančioje dykroje - patys įsikinkytų, suremtų pečius
ir nutemptų į vietą, tiktai aš kėblinau pačiame gale, klausyda­
masi ausyse tvinksinčios vienintelės kerštingos minties: vienas
iš dešimties reisų, dar devyni kartai - ir viskas. Ir tau bus galas.
Po trečio reiso, kuriuo į salą atgabenta išardyta veranda su
apskritais pušiniais turėklų stulpeliais ir išskleidžiamoji sofa,
tėtė, uždusęs, pablyškęs, pareiškė:
- Gana lakstyti paskui mašiną kaip čigonų taborui, du ki­
lometrai ten, du atgal, tik visus gaišiname. Iš mūsų, mergaitės,
kur kas daugiau naudos čia.
Ir mes dvi valandas tampėme, rūšiavome paskubomis su­
verstas į krūvą gegnes, nušlifuotas ir nulakuotas grindlentes:
atituštinome vietos sienojams - ploniems, ilgiems, grasinan­
tiems užimti visą mūsų nediduką, nuo medžių ir akmenų atlais­
vintą sklypelį. Kilnodama geltonas švarias lentas, saugodamasi
kyšančių vinių, irzdama dėl vis labiau maudžiančio juosmens,
kiekvieną minutę iš tų prailgusių dviejų valandų aš tik jaučiau
gerklėje įstrigusį nesuvokiamą nykų įtūžį, neleidžiantį nei al­
suoti, nei kalbėtis; aš einu iš proto, tikrai einu iš proto, kitaip
nepaaiškinsi, į kokią bedugnę pragarmę staiga prasmego atsar­
gus ką tik užsimezgęs džiaugsmas, kad šis nedidukas, naujas
lėlių namukas jau beveik visas mūsų.
Galėjai kiek nori nuo liepto stebėti, kaip negreitai, tolygiai
šliaužia ledo paviršiumi galinga mašina, paskutiniame savo pa­
sikartojančio kelio trečdalyje dideliu lanku aplenkdama tą vietą,

199
Jana Vagner

kur pusmetrio storumo ledas buvo be tvarkos išmargintas mūsų

nemokšiškai iškirstomis eketėmis žuviai gaudyti; kaip velkasi
paskui ją virvėmis kietai surištas ilgas rąstų ryšulys, iš tolo pa­
našus į milžinišką pakelį spagečių; kaip atsiradus kokiai kliūčiai
darniai ir vikriai pribėga ir taiso, priveržia, paremia kartimis
trys pažįstamos tamsios figūrėlės, skubančios paskui mašiną,
jų dėka šis judėjimas nesiliauja. Galėjai net išgirsti negarsiai
murkiant variklį, paleistą sulėtintais sūkiais, - tačiau gerklėje
sustojęs nerimastingas, maudžiantis gumulas nuo to kažkodėl
nė kiek nemažėjo.
- Reikėtų paspausti, - susirūpinęs pasakė Andrejus ir, vėl
išlipęs iš pikapo kabinos, padėjo kitiems atnarplioti, atrišti, iš­
tampyti po vieną sunkius tašytus sienojus, nuo susidūrimo su
šiurkščiu, dygiu ledu išmargintus šviežiais brėžiais ir šerpeto-
mis. - Lemputė jau dega, kuro beveik neliko, velniai žino, kiek
dar užteks. Kad taip dar penkis litrus - bet negi prašysime šitų?
- Tegul susikiša žinot kur, - linksmai, piktai riktelėjo Lio-
nia, sušlapęs, garuojantis vienodu tirštu karščiu, braukdamasis
kaktą iki kraujo įdrėkstu delnu. - Gal jiems inkstą parduoti už
tuos sumautus penkis litrus? Kitą kartą daugiau rąstų surišim -
parvilksim dviem važiavimais, pamatysit. Liko dvidešimt sie­
nojų, Andriucha, ir viskas.
- Tuoj sutems, - pridūrė Serioža, išvargęs, pajuodusiais pa­
akiais, žvelgdamas virš juodų eglių viršūnių, - būtų gerai šian­
dien baigti, ką?
- Užbaigsim, - nusijuokė Andrejus. - Kad tik paskui spė­
čiau mašinikę nuvaryt į aną krantą.
Žiūrėdama jiems įkandin, kai jie, nusikamavę, išdidūs ir
svaigdami nuo seniai pamiršto paprastų ir dorų raumenų darbo
ir pastangų, nukreiptų ne į kasdienį bedžiaugsmį išgyvenimą, o

200
 LIKĘ GYVI

į kai ką nauja, apčiuopiama, susėdo į šiltą pikapą ir nuriedėjo

atgal, paimti paskutinės vakar išardytų busimojo mūsų namo
sienų dalies, laukiančios savo eilės kitoje supančio žaislinę salą
milžiniško miegančio, sustingusio akvariumo pusėje, aš pa­
vydžiai pagalvojau, kad irgi, velniai rautų. Irgi noriu - šitaip.
Prisidėti, pajusti šį džiaugsmą, skaidrų, paprastą, neužtemdytą
kvailo ir migloto nepaaiškinamo nerimo; noriu pati pamatyti,
kaip paskutinė krūva vienodų negyvų medienos gabalų, - kurie
vėliau susijungs ir išaugs į viršų priimdami langus, duris, bus
uždengti stogu, po kuriuo mes imsime gyventi pagaliau kažkaip
kitaip, - ims vilktis ledu paklusdama sintetinio automobilio
troso traukimui, paklusdama dėsniams Niutono, negyvo taip
pat neatšaukiamai kaip ir mano - ar net Miškos - fizikos moky­
tojas. Ir jeigu pamatysiu, kaip tai vyksta, gal pagaliau įstengsiu
nuryti šį bjaurų beviltišką gumulą, nepraleidžiantį gerkle oro.
Niekamnetarusi nė žodžio stryktelėjau nuo liepto ir nudro-
žiau ledu galvodama: dviem kilometrams sugaišiu mažiausiai
pusvalandį, per tą laiką jie spės ir sutempti, ir surišti sunkius
apatinius vainikus, tikriausiai jau pajudės atgal; aš juos tikriau­
siai sutiksiu kur nors ežero vidury, pusiaukelėj, taigi galėsiu tik
įsivaizduoti tame krante likusią tuštumą, ištryptą, sujauktą, nu­
sėtą drožlėmis; tebūnie, svarbiausia - būsiu liudytoja, turėsiu
teisę pasakyti sau: ir aš ten buvau, mačiau pradžią ir pabaigą, o
galbūt pavyks ir pajausti tą patį, ką jaučia jie.
- Aniuta! - riktelėjo pavymui tėtė. - Kur tu? Ania!
Tačiau dabar atsigręžusi, įklimpusi paaiškinimuose būčiau
tik užgesinusi silpną impulsą, genantį mane pirmyn. Ledinis
svilinantis vėjas įsisiurbė į skruostą, šmukštelėjo už striukės
apykaklės, lyžtelėjo nugarą. Aš sušalau, pavargau, aš noriu tai
matyti, privalau.

201
Jana Vagner

Šuo, išniręs nežinia iš kur, nukiceno šalia glausdamasis prie

kojos, taikydamasis prie mano spartos, nenoriai, bailiai, o už
nugaros jau girdėjau skubiai girgždančius žingsnius - jos visos
sekė paskui mane, palikusios krante tik tėtę su vaikais, nieko
neklausdamos, nešaukdamos, greitai, kone bėgte, mano mer­
gaitės, mano mergaitės, mano mergaitės.
Mes bėgome pasitikti neskubiai atšliaužiančio pikapo, jau
aiškiai matomo akinamoje, su atslenkančiomis sutemomis
besigrumiančioje baltybėje, bėgome sunkiai šnopuodamos,
neeikvodamos jėgų kalboms, nežiūrėdamos viena į kitą, bet,
kad ir kaip skubėjome, susilyginti su priešais atslenkančia lėta
procesija pavyko tik paskutiniame kelio trečdalyje, prieš pat
posūkį, ten, kur ankstesnieji dešimt lygiai tokių pačių kaip šis,
lėtų, patikrintų reisų paliko išdraskytame lede gilią riestą vagą,
taisyklingu lanku apjuosiančią finalinį ruožą, išakytą daugy­
bės nemokšiškų, kvailų skylių, mūsų išgręžtų bandant pasiekti
juodą šaltą ežero vandenį ir iškrapštyti iš jo šykštų ir liesą žie­
mos laimikį.
Mes tebebėgome, kai pikapo variklis sučiaudėjo, žagtelėjo
pranešdamas, jog degalai vis dėlto baigėsi, - pirma laiko, anks­
čiau, negu tikėjomės, ir pikapas iš išvažinėtos vėžės pasuko tie­
siu keliu, beatodairiškai, per pakriką tankmę iš ledo kyšančių
apledėjusių kreivų medinių ramentų; kai Serioža, bėgantis pas­
kui trūkčiojantį sunkių sienojų ryšulį, ėmė mojuoti šaukdamas:
„Stok, Andriucha, stok!“ Mes tebebėgome, kai Lionia, raudo­
nas, užkaitęs, atlapais žieminės striukės skvernais, plazdančiais
jam už nugaros lyg neužaugę, negalintys skristi sparnai, staiga
įsikibo į patį ryškiai geltono sintetinio troso galą lyg norėda­
mas sustabdyti šuoliuojančią mechaninę trauką, lygią šimtas
keturiasdešimčiai negyvų, po variklio gaubtu uždarytų arklio

202
 LIKĘ GYVI

jėgų; kai jie abu, beviltiškai atsilikę tris, penkis, dešimt metrų,
springdami iš visų plaučių suriko: „Duris, duris daryk, rupūže,
atidaryk duris!“; ir paskui, kai aplinkui jau traškėjo ir grikšėjo,
kai, atrodė, pats oras sprogo negailestingai įmygdamas į mūsų
suledėjusių ausų vidų opius būgnelius, kai iš po spygliuotų be­
jėgių ratų į visas puses pasklido tankus plyšių voratinklis, kai
storas it betonas ledas ėmė lūžti didžiuliais kaip uolos luitais,
kai apie pakrypusį, nevikriai pasistojusį piestu pikapą staiga iš­
kilo, išsipūtė plisdama ir skaidrėdama lyg įmirkęs sugeriamasis
popierius milžiniška pilka dėmė, - mes tebebėgome.
Per melsvą priekinį stiklą spėjau pamatyti nustebusį, neišsi-
gandusį Andrejaus veidą, paskui sunki mašina dviem staigiais
panirimais: iš pradžių iki ratų viršaus, paskui - iškart iki pat
stogo, iki turistinės bagažinės iš kevlaro, ir tada su palengvėji­
mu akimirksniu lengvai nugrimzdo į juodą plastilininį vande­
nį, suplakdama į putas trapių ledo trupinių verpetą virš riebios
balkšvos vandens putros.
Trosas, jungiantis jau paskendusią, pasmerktą mašiną su
pasyviu ryšuliu iš inercijos teberiedančių, slystančių rąstų,
dar svyruojančių ant ribos, priešindamasis tiems patiems ne­
permaldaujamiems fizikos dėsniams, kabindamasis į bekūnes
sniego dulkes, į dantytus aštrius žiojinčios šviežios pragarmės
kraštus, įsitempė ir sudejavo - gailiai, kaltinamai, beviltiškai.
- Taip negalima, - už nugaros sušnibždėjo Nataša - pirmą
kartą, ir aš ją išgirdau nepaisant traškesio, dundesio, girgždesio
ir žviegimo negyvos medžiagos, maištaujančios, besisukančios
aplink mus kurtinamu viesulu.
Tada Serioža pašoko - ir suklupo prie pat gyvybės ir mir­
ties, vandens ir sausumos ribos, kone įkišo galvą į tirštą mirti­
ną ledo sriubą, ir puolė plačiais medžioklinio peilio ašmenimis

203
Jana Vagner

pjauti, draskyti linksmai ryškią troso juostą atskirdamas šaltą

bedugnę juodą gelmę nuo bejėgiško, nepaslankaus, šliaužian­
čio prie krašto rąstų ryšulio.
- Taip negalima! - jau sušuko Nataša: Seriožai, peiliui, len­
gvai nutrūkusiam trosui, verdančiam lediniam sultiniui, kaip
tik tą akimirką iššovusiam didžiulį oro burbulą, tada aš apglė­
biau ją iš visų jėgų, net brakštelėjo, rankų vidiniu paviršiumi
jusdama plonų trapių kaulų pasipriešinimą, raumenų įstangą,
skaudžiai trūksmingą alsavimą, stumdama ją ir save nuo platė­
jančios vandens duobės.
- Taip negalima. Taip negalima. Taipnegalima. Taip nega-
limataipnegalima, negalima, negalima... - kartojo ji man į ausį
penktą, septintą, dešimtą kartą, sakytum aš, tik aš buvau kalta,
jog jai teko į tai žiūrėti, ir, nors ir kaip stipriai ją spaudžiau glė­
byje, ji ištrūko, atsiplėšė ir užvertė galvą.
- Taip negalima! - riktelėjo abejingo žemo dangaus plokš­
tumai, pakibusiai virš mūsų galvų, nugara ir pečiais jau jutau
mus apkabinančias rankas - viena pora, kita, trečia: Ira, Mari­
na, Lionia, kad ir kiekjų būtų, šitų rankų, kad ir kaip besispaus-
tume, besiglaustume, nieko, ničnieko jau negalėjai pakeisti.

Jei mirtį įsivaizduojame kaip staigų negailestingą rėžį, pa­

darytą kaip papuola aklu svetimu peiliu - skausmingą, bet
trunkantį vos akimirką, beveik iš karto kilniaširdiškai nuslo­
pinamą nuo šoko apmirštančių nervų galūnių, tampa aišku,
jog didžiausia kankynė vyksta, aišku, jau po visko, kelias die­
nas po mirties - mirties suvokimas ir bandymas apsiprasti su

204
 LIKĘ GYVI

jos galutinumu tęsiasi, tęsiasi ir vis neužsibaigia, visai kaip po­

operaciniai patinimai, uždegiminiai procesai, aštrūs naktiniai
skausmo priepuoliai ir be galo ilgos gijimo savaitės.

Pabėgti neturėjome kur. Užmūryti aklinai, keliais sluoks­

niais - plonomis dviejų kambarių trobelės lentomis, šimtais
tūkstančių litrų salą supančio užšalusio vandens, toliau - šalčio
nutvilkytų medžių žiedu, dar toliau - kilometrais negyvenamos
sniego dykynės, likome uždaryti akis į akį su daugiaveidžiu
Natašos košmaru, nuo kurio atsitiktinius žmogaus mirties liu­
dytojus - o mes tikrai tebuvome liudytojai - paprastai atskiria
išganingos pertraukos tarp laidotuvių, devyndienio ir keturias-
dešimtdienio, distancija, padedanti negalvoti kas minutę apie
šviežią, ką tik ištikusią mirtį ir net ilgas valandas ar dienas iš­
vis neprisiminti jos. Distancija, padiktuota prietaringos baimės
neprisiliesti prie jos, laikytis kuo toliau.
O dabar ji - mirtis - užliejo mus virš galvos, apkurtino ir
persmelkė visus aliai vieno, nepaisydama ryšio suja, nes nuose­
kliai, pasigardžiuodama parodė mums visus be išimties etapus
tąsaus, klampaus siaubo, užgriūvančio beginklę žmogaus sielą,
kuriai nebuvo duota laiko pasirengti netekčiai: nei ilgos nepa­
gydomos ligos, nei susikaupusių niūrių aplinkybių ir nuojautų.
Mes, svetimi žmonės, buvome įtraukti į viską, kas paprastai
esti paslėpta nuo pašalinių atstumu, raminamaisiais prepara­
tais, artimųjų pasiaukojimu, - o mes negalėjome nežiūrėti ir
nesiklausyti, mums nebuvo kur pasislėpti. Taigi mes žiūrėjome,
kaip Nataša juosta, džiūsta, šaukia, tulžingai, nepakeliamai juo­
kauja, niršta, verkia, pati rengiasi mirti, geria vandenį, atsisako
valgyti, mėgina valgyti, kaltina - visus iš eilės: mus, savo mirusį
vyrą, save. Mėto ant grindų daiktus. Renka ir dėlioja į vietas -

205
Jana Vagner

lėtai ir šiurpiai. Uosto jo drabužius. Apsivilkusi jo megztiniu

guli nejudėdama ir pikta, įbedusi veidą į šerpetotą lentinę sie­
ną, vien savo nugara aštriomis, per susigulėjusią vilną barkšan-
čiomis mentėmis drausdama mums kalbėtis, kvėpuoti, gyventi
po vienu stogu su ja, galvoti apie ką nors kita, išskyrus jo mirtį.
Mirtį. Vakar, užvakar, prieš dvi dienas, ką tik.
Nežinia iš kur radęsis kvailas, niekuo nepagrįstas įsitikini­
mas, jog mums jau nebegresia staigi žūtis, - nuo tos dienos, kai
pagaliau pasiekėme ežerą, atsinešėme per ledą savo varganas
dėžes ir maišus, įveikėme nepatiklumą ir įtarimus ankstesniųjų
kaimynų, įkūrusių pakrantėje mažytę koloniją; nuo tos dienos,
kai tapo aišku, jog mums pavyko pabėgti nuo bangos, pasilei-
dusios vytis mus kone iš karto, vos tik įšokome į mašinas ir
rovėme iš vietos beveik nesirinkdami kelio; nuo bangos, kuri
pasirodė susidedanti iš daugybės priešinių srautų, kriokiančių,
garmančių į mus nuo kiekvieno kelyje pasitaikančio didelio
miesto, tykančių už kiekvieno posūkio, - šis įsitikinimas su­
dužo, ištirpo vienu matu, nuskendo po juodo šalto vandens
sluoksniu kartu su Andrejumi ir jo pikapu, kurie mums atro­
dė vienodai atsparūs, abejingi ir gyvybingi. Užkalbėjimas nuo
mirties ir prieš ją, niekieno neištartas, nebylus, gaubęs mus ši­
tuos ilgus baisius mėnesius, netikėtai išgaravo ir nustojo galios;
staiga supratome ir pamatėme, kad kiekviena smulkmena, nuo
banalaus apendicito priepuolio iki pasitaikiusios surūdijusios
vinies, pradrėskusios odą ir paleidusios į kraują snaudusią tarp
korozinių žvynelių nuodingą stabligės lazdelę, gali ramiausiai
numarinti bet kurį iš mūsų, be eilės, atsitiktinai ir labai lengvai.
Svarbiausia pasirodė ne tai, geri mes ar blogi, ar verti išsigel­
bėjimo, - bejėgis žaibiškas pikapo panirimas po ledu privertė

206
 LIKĘ GYVI

mus suvokti: tai, kad mes išgyvenome, visai nebuvo nulemta,

mūsų sėkmė tebuvo atsitiktinumas, lošimo ruletė, laimingas
loterijos bilietas, kurio laimėjimas gali būti bet kurią sekundę
anuliuotas.
Ir štai dar kas. Mažučiame namelyje, sklidiname mirties iki
pat šiferio stogo, neliko vietos kitokioms mintims: dabar įsten­
gėme galvoti tik apie mirusiuosius - savo pačių mirusiuosius.
Kurių nespėjome dorai apverkti, kai viskas prasidėjo, nes buvo­
me per daug susirūpinę bėgimu, baime ir baltu plentu, ir kurių
neapverkėme vėliau, pasiekę tikslą, nes... Na, kas nors juk tu­
rėjo pirmas pradėti, prabilti apie tai, sulaužyti tabu, užsitęsusį
tiek mėnesių, jog jau pasidarė beveik nepajudinamas. Tačiau
dabar ašaros nebepajėgė suteikti palengvėjimo, sakytum ir čia
mes jau pavėlavome, o tinkamas metas, regis, buvo praleistas
negrįžtamai.
Aštrus, veriantis netekties jausmas, kurį atsivežėme į salą,
bet kuriam nedavėme prasiveržti, todėl turėjo likti neliestas ir
šviežias, per ilgą bedžiaugsmę žiemą susigulėjo ir įgaižo, su­
lindo į vidų, kaip sulenda susisukusios nutrauktos sausgyslės -
pernelyg giliai, tad norint jį ištraukti į paviršių reikėtų perkirsti
apslopusius, apmirusius audinius iki pat kaulo, kliudant ir pa­
žeidžiant raumenis. Mes tapome invalidais su blogai suaugu­
siais kaulais - invalidais, pasiryžusiais šlubuoti amžinai, kad tik
nereikėtų laužti kaulų iš naujo. Turbūt šis nejaukus, gaižus jaus­
mas kone iš karto išgujo vyrus iš trobos; jiems atsirado aibė ne­
atidėliotinų reikalų, už kurių jie mielai pasislėpė: reikėjo išardy­
ti ant ledo pamestą paskutinį sienojų ryšulį ir po vieną atitempti
prie kranto, išvalyti plotą naujajam namui, atitekusiam mums
daug didesne kaina, negu tikėjomės; galų gale reikėjo prisiruoš­
ti malkų, nes jų atsargos tuoj turėjo baigtis. Mums, moterims,

207
Jana Vagner

pasisekė mažiau - ir kelias dienas po Andrejaus mirties nebuvo

minutės, kad mes jiems nepavydėtume.
Net kaimynai tomis dienomis davė mums ramybę - užsuko
vos vieną kartą, praėjus valandai nuo nelaimės, bet į trobą nėjo,
todėl iš mūsų beveik niekas jų nematė: Serioža išėjo pas juos į
lauką, ir visą neilgą laiką, kol jie ten negarsiai kalbėjosi, - de­
šimt ar penkiolika minučių, - aš prastovėjau prie lango bijoda­
ma atsisukti į kambarį; žiūrėdama, kaip jie klausosi Seriožos,
rūko, linguoja galvas, atsargiai gestikuliuoja, svajojau tik apie
vieną dalyką - atsidurti anapus plonos lentinės sienos, dar ge­
riau - anapus ežero, pralaukti ir nesugrįžti, kol viskas kaip nors
nesusikratys.
Regis, ketvirtą dieną Nataša nusprendė norinti suruošt pa-
šermenis. Prižadino mus dar su tamsa ir pranešė apie tai, ne­
paisydama nedrąsių mūsų prieštaravimų.
- Mes juk jo nelaidojome, - sušnibždėjo Marina prie lauko
durų, kai mes susiruošėme eiti vandens. - Nors palauktų de­
vintos dienos.
- Taigi kad nelaidojome, - pasakė jai Ira, paskui mus išsly­
dusi iš trobos, - laidotuvių nebuvo, pagalvok savo galva: tegu
užsiima nors šitais pašermenimis, devintos dienos laukdami
visi kuoktelėsime.
Man teko ją lydėti į krantą.
- Spirito nebėra, - pareiškė ji, niūriai dėbsodama sau po
kojų, - negi minėsi jį su karštu vandeniu. Jie turbūt dar turi, jie
visada visko turi, neatsakys.
Ir ėmė varstytis batus; iš tikrųjų buvo pasirengusi eiti viena
ir būtų ėjusi - kas žino, gal jai dabar ir reikėjo pabūti vienai
nors pusvalandį, be užjaučiamų, išgąstingų mūsų žvilgsnių,
be bailaus paslaugumo, su kuriuo nutraukdavome visus savo

208
 LIKĘ GYVI

pokalbius, be pataikūniško skubumo, su kuriuo bandydavome

užčiaupti jai burną - vandens stikline, beprasmiška paguodos
greitakalbe, kuo tik nori, kad tikji neverktų, nešauktų ir nešne­
kėtų. Tikriausiai ji pavargo nuo mūsų ne mažiau negu mes nuo
jos, bet paskutinę minutę prisiminiau plonyte pavasarinio ledo
plutele aptrauktą eketę, pro kurią jai reikės praeiti, - milžinišką
tamsią opą baltame ežero šone, puikiai matomą net pro mūsų
langą; duobę, kurioje prasmego visos mūsų apgailėtinos viltys,
kurios dugne, prispaustas prie dumblo storo sunkaus abejingo
vandens sluoksnio, tūnojo nugrimzdęs pikapas su jos negyvu
vyru prie vairo.
- Palauk, - tariau, - aš eisiu kartu.
Nežinau, ko tikėjausi sekdama paskui ją ledu, pėda j pėdą,
nei stengdamasi pasivyti, nei kalbinti, - vieno žvilgsnio į jos
siaurą piktą nugarą, panašią į aštriai išgaląstą peilį, skrodžiantį
pakibusią virš ežero priešaušrio blausą, arba vien tik skambaus
ir gailaus ledo šukelių traškėjimo jai po kojomis pakako, kad
suprastum - ši moteris nešoks į vandenį ir nesuklups prie juo­
dos duobės aptrupėjusiais aštriais kraštais, veikiau į šią duobę
įgrūs ką nors kitą, - nes jos pyktis daug stipresnis už neviltį.
Kadneatsilikčiau nuojos, turėjau kone bėgti - dusdama, sli­
dinėdama ant pribirusių ledokšnių, keikdama savo nenaudin­
gą, niekam nereikalingą užsidegimą, grumdamasi su pagunda
grįžti atgal, ji net nebūtų pastebėjusi, išvis nė sykio neatsisuko,
bet priešais jau juodavo kranto stagarai, pakvipo dūmais - mes
pasiekėme krantą.
Žiūrėdama, kaip ji užlekia apledėjusiais priebučio laipte­
liais, beveik maniau, jog įsakmiai spirs į duris, bet vis dėlto pa­
beldė - sugniaužė pabalusį iš šalčio kumštį ir tris kartus pabar­
beno atskirai, su pauzėmis. Lipti paskui ją kažkodėl nesiryžau ir

209
Jana Vagner

likau stovėti apačioje, prisišliejusi prie medinių turėklų. Durys

atsivėrė, pasirodė raudonskruostis užsimiegojęs Vova, kažko­
dėl apsirengęs dabitiškais kostiuminiais virinto pieno spalvos
marškiniais, nors ir smarkiai suglamžytais (miega su jais ar
ką? - ne vietoj pamaniau); mus pamatęs jis graudžiai, išgąstin­
gai susiraukė ir netaręs nė žodžio vėl dingo didžiulės prastai
apšviestos pirkios gilumoje, o po minutės pas mus išėjo Ančiut-
ka, didelis, įkaitęs, su rankšluosčiu, jaukiai permestu per petį,
ir tada ji išrėžė:
- Žinote, mums labai reikiadegtinės - paminėti, jukjūs turite.
Ir tai buvo ne prašymas, ji net neištarė vardo, lygbūtų buvu­
si tik nešališka pasiuntinė, atėjusi perduoti vieno kranto žinios
kitam. Ančiutka tylomis linktelėjo ir nuėjo palikęs mus drebėti
priebutyje. Grįžo su dviemskaidriais puslitriais - ji paėmė, nu­
lipo laipteliais ir sustojo pačioj apačioj.
- Juk ateisite, ką? - paklausė neatsigręžusi ir nelaukusi at­
sakymo pasuko atgal, į ežerą. Buteliai, atsainiai paspausti po
pažastimi, su kiekvienu žingsniu lengvai ir švelniai skimbčiojo
susidauždami šonais.

* *

Ką galima pasakyt apie žmogų, su kuriuo keturis mėnesius

išgyvenai po vienu stogu, bet per visą tą laiką persimetei nebent
keliomis frazėmis? Apie žmogų, kuris nebuvo tavo draugas, ku­
rio vardas nebūtų išplaukęs atmintyje pradėjus skaičiuoti toli­
mus pažįstamus, prie kurio net šis priverstinis žiemojimas tavęs
nė trupučio nepriartino, paliko jį tuo, kuo jis tau ir buvo keletą
pastarųjų metų - niūroku nepažįstamuoju, šykščiu žodžių, iš­
didoku, gana nemaloniu. Svetimu.

210
 LIKĘ GYVI

Jei būtume atsidūrę kitoje vietoje, jei šis paminėjimas būtų

vykęs ne čia, salelėje vidury taigos, man būtų užtekę tik pasi­
rodyti, atvažiuoti j kapines ir atvargti keturiasdešimt minučių
slepiantis už nugarų kitų, jam artimesnių žmonių, nuryti pri­
valomus penkiasdešimt gramų degtinės, nelygiai supilstytos į
sulamdytus, sustirusius nuo šalčio plastikinius indelius, paskui
mandagiai atsėdėti kelias valandas kokioje nors kavinėje šakute
rakinėjant nešviežią „Olivjė“mišrainę, stumdant į lėkštės kraštą
irgi privalomą nenuryjamą ryžių košę su razinomis, kilnojant tą
pačią vos siurbtelėtą taurę - palikus ir žodžius, ir ašaras, ir visa
kita tiems, kurie iš tikrųjų turi ką sakyti ir ko verkti. Sulaukus
tinkamos valandėlės pakilti, pusbalsiu atsisveikinti ir pagaliau
išvažiuoti namo nieko neužgavus ir nenusižengus geramtonui.
Mūsų liko per mažai, kad leistume sau prabangą sėdėti ty­
lint, ir - iš kietai suspaustų Natašos lūpų, jos pakeltų pečių, iš
to, kaip ji blaškėsi po kambarėlį visa panaši į aštrų, įsitempusį
šauktuką, pagaliau iš to, kaip godžiai žiūrėjo mums į akis, vi­
siems iš eilės, kai mes pagaliau įkalbėjome ją sėstis prie stalo ir
įpylėme degtinės, - buvo aišku, jog šiandien turėsime kalbėti,
visi. Pasislėpti už kieno nors nugaros nepavyks, - nes jos vyro,
ramiai sėdinčio ežero dugne prie savo sidabrinės mašinos vai­
ro, jau nebebuvo kam apgailėti labiau už mus.
Sėdėdama priešais Natašą, žiūrinčią į mane nemirksinčio­
mis skvarbiomis akimis, sukiojau rankose nepilną puodelį ir
baimingai sklaidžiau savo retus, padrikus prisiminimus, pa­
našius į seną užrašų knygelę, - dievai žino kodėl, man atrodė,
jog niekas taip nieko jai ir nepasakys, ji prasėdės laukdama de­
šimt, dvidešimt minučių, jausdama, kaip viršum stalo tirštėja
ir brinksta tyla. Dievaži, juk negalima sakyti: „Jis buvo puikus
žmogus“arba „tikras draugas“, - galvojau prismeigta prie kėdės

211
Jana Vagner

jos vyzdžių, siauručių lyg smeigtuko smaigalys; šito negalima

sakyti, tik ne šitai moteriai, kuri prieš valandą sutraiškė padais
visas iki vienos nuolaužas, likusias nuo lyties, pražudžiusios jos
vyrą, nė karto nepažvelgusi sau po kojų, - reikia surinkti pakri­
kusias, išgąstingas mintis ir tarti ką nors kita, ką nors teisinga,
gera, kad ji liautųsi taip žiūrėti ir tylėti. Tada Serioža kilstelėjo
savo puodelį ir pasakė:
- Jis buvo puikus žmogus, Nataša. Tikras draugas.
Ir ji iškart pravirko, nusisuko ir mane paleido.
Paskui visi kalbėjo viens per kitą - pertraukdami kito žo­
džius, kilnodami puodelius, bet taip ir nesusidauždami įtrūku­
siais, nuskilusiais jų šonais; užkanda buvo skurdi - kepta žuvis
ir dubenėlis medaus, dovanoto mūsų dosniųjų kaimynų, todėl
degtinė, kurios buvo visai nedaug, trenkė galvon iš karto, po
pirmo gurkšnio.
- Ramus buvo, supranti? Ramus kaip tankas, - vogravo
akimirksniu prakaito išpiltas Lionia. - O koks stipruolis! Prisi­
mink, kaip jis šituos rąstus...
- Gerai jau, kuo čia dėti rąstai, - raukėsi tėtė, ir jo skruos­
tuose išsiskleidė bejėgiškos raudonos dėmės. - Imkim ir pa­
prastai išgerkim, paprastai išgerkim už Andriuchą. - Užbaigė
nei į tvorą, nei į mietą: - Tebūnie tau lengva žemelė.
Kokia, po galais, žemelė, galvojau nukorusi galvą virš su­
braižyto porceliano, apsimesdama, kad geriu. Kodėl žemelė,
juk nėra ten jokios žemės. Marina, pravirkusi kartu su Nataša,
ėmė rypuoti:
- Taip kvaila, taip skaudu, juk šimtą sykių galėjome mirti,
bet nesusirgome, atvažiavome...
Tada, po atsargaus beldimo, į kurį niekas neatsiliepė, atsi­
darė durys ir prie Natašos žengė Ančiutka, pasilenkė, uždėjo

212
 LIKĘ GYVI

ant peties savo sunkų delną - juk nė vienas mūsų per šias tris
kankinamas dienas nedrįso prie jos prisiliesti - ir taip pat su­
dudeno kažką užjaučiama ir derama, mat staiga paaiškėjo, kad
bet kokie žodžiai, visiškai nesvarbu kokie, dabar tinka ir yra
reikalingi.
Smulkutis Liocha, nepastebimai įslinkęs paskui Ančiutką,
iš kišenės ant kelnių blauzdos ištraukė dar vieną skaidrų butelį,
trakštelėjo aliuminio dangteliu, skubiai papilstė degtinės į at­
kištus puodelius - ir kai pakėlė savąjį, jo maža pamėlusi ranka
vos pastebimai drebėjo, - veikiau iš nekantrumo negu užuojau­
tos; jis tik tarstelėjo „na“ ir nuleido galvą atkišdamas nešukuotą
viršugalvį, net ir šitas „na“, pasirodo, Natašai buvo reikalingas,
bet ji nieko nekalbėjo ir tik sukiojo galvą su nepakeliamu dė­
kingumu įsiklausydama į kiekvieną, nors kvailiausią žodį. Lio-
chos geležiniai dantys dusliai, skubriai kaukštelėjo į ištrupėjusį
porcelianą, ir siaurutė srovelė, neišsilaikiusi burnoje, ištrūko ir
nuvarvėjo ant neskalbto, nublukusio slepiamojo audeklo.

- O prisimeni, kaip jis vaikė tą vyrą? - paklausė Ira, atsisu­

kusi į Seriožą. - Mūsų vestuvėse, prisimeni? Tą bjaurų tamadą.
Ir jie staiga prunkštelėjo - visi trys, Serioža, Ira ir Nataša.
- Nepakenčiamas buvo, koktus, pabaisa, - šypsodamas su­
linksėjo Serioža. - Jo išvis negalėjai nutildyti, mes tris valandas
iš eilės klausėmės jo nesąmonių, nežinau, kažkokių čiastuškų.
- Irka, jis gi tavo batelį pavogė, batelį, - tarė Nataša, pri­
spaudė delnus prie veido ir kilstelėjo jį aukštyn lyg norėdama
suvaryti ašaras atgal, į akių kampučius. - Tasai tamada. Buvo
toks storas, šlykštus... ir iš kur jūs jį ištraukėte?
- Mums juk buvo po dvidešimt metų, - gūžtelėjo Serioža. -
Pasiryžome kaip nors kentėti, o Andriucha... Prisimeni, Ira?

213
Jana Vagner

- Jis prispaudė jį prie sienos, - pasakojo Ira. - Atėmė mano

batelį. Tas gyvulys jau spėjo pripilti ten šampano, paskui siau­
bingai pritryniau koją, visa šlapia buvo, šokant taip peršėjo.
- Dar pagrasino sukišti jam tą batelį kulneliu į priekį, -
gyvai pridūrė Serioža ir nusijuokė žemai palinkęs prie stalo -
nepakėlė veido, tarsi kas nematomas būtų delnu prispaudęs
pakaušį ir neleidęs atsitiesti.
- Paskui jis jį išvijo, - pasakė Ira tiesiai į Seriožos pakaušį, -
visai išvijo. Mes buvom tokie kvaili, net į galvą nebūtų atėjusi
tokia mintis.
Ji staiga įtraukė pro nosį oro ir nuleido smakrą jam ant pe­
ties, Serioža, atmetęs ranką, uždėjo delną jai ant viršugalvio.
Jie dar prisiminė - sėdėdami greta, susiglaudę, liesdamie­
si alkūnėmis, keliais ir galvomis, ir mums, kitiems, jau nebuvo
kuo atmiešti to, ką jie šnekėjo kits kitam, nes mums visas regi­
mas žmogaus, apie kurį juodu tiek daug prisiminė, gyvenimo
tarpsnis apėmė pastaruosius keturis nelaimingus mėnesius,
apie šiuos mėnesius kalbėti buvo nemalonu ir beprasmiška; o
jie, ši trijulė, atsargoje turėjo aibę smulkmenų, trumpučių nuti­
kimų, kuriuos jie pasakojo ne mums, - nes nuolat nutraukdavo
nepriėję nė vidurio, - o sau. Mūsų visų galėjo čia ir nebūti - to­
kie dabar buvome nereikalingi jiems.
Vidury tankiai puodeliais apstatyto stalo liūdnai blanko
ataušusį žuvis, prie apsiblaususio lango stiklo iš lauko spau­
dėsi rausvos, jau visai pavasariškos sutemos, ir aš staiga bai­
siai ir kankinamai prisiminiau mamos virtuvę, rusvą žemai
kabančią lempą ir cukrinę, įsitaisiusią ant palangės. Reikėjo
ką nors praryti, negalima gerti tuščiu skrandžiu, keturi maži
gurkšneliai - ir jau negaliu sustoti: stoviu ten, tarpdury, aiškiai
jausdama šilumą, matau plyšelius lubų tinke, apsvilusiu kraštu

214
 LIKĘ GYVI

orkaitės pirštinę su saulėgrąžomis, nepastebėtą dulkių kamuo­

liuką palangės kertelėje, girdžiu ramų šaldytuvo niurnėjimą,
traukiu kvapus, naminius, savus, o man už nugaros, - man už
nugaros, - užtenka tik atsisukti, ir iškart ją pamatysiu, ji tars:
„Anka, nesiožiuok, na, nors pusę lėkštės sriubos“, - man nega­
lima atsisukti, negalima, nevalia dabar prisiminti, šitiek laiko
neleidžiu sau prisiminti - o dabar ypač nereikia - ir vis tiek
atsisuku, ji sako: „Anka“, ji sako: „Anečka“, daugiau nieko, tik
mano vardą, ir žiūri į mane, ir stovi arti arti, štai ji, visai šalia, o
aš negaliu jos pasiekti, lyg būčiau likusi be rankų, visai.
Nuslystu ant grindų, atsargiai, bijodama netyčia krestelėti
galvą, sumirksėti, įkvėpti per giliai, man reikia tylos, privalau iš
čia iššliaužti. Suprantu negalinti paliesti jos rankomis, puikiai
puikiai suprantu, nė nebandysiu, štai jos, mano rankos, aš jų
net nejudinu, man reikia į lauką, toliau nuo čia, tiesiog noriu
dar truputį į ją pasižiūrėti.
Lauke už durų sėduosi ant medinio liepto, pasikišu po sa­
vimi delnus, kad nemagėtų jų ištiesti, nes negalima to daryti,
ir netgi šią akimirką ji tebėra greta, nors per ją jau persišviečia
juodos eglės, paskleidusios vėjuje išsitaršiusias galvas, ir netei­
singas, atšiaurus tuščias dangus be jokio elektros laido; kol kas
dar ją matau, bet kažkoks garsas, nemalonus, monotoniškas,
kliudo man žiūrėti; tai aš, viską darau aš pati, silpnas lieptas
girgžda po mano delnais, tamsios pėdos po juo artinasi - ir nu­
plaukia atgal, į dangų, o dangus siūbuodamas išlenda į priekį,
užstodamas nuo manęs jos veidą šalta alyvine siena, mano pa­
čios balsas ir mano pačios neklusni galva kliudo ją matyti, tai
aš linguoju ir inkščiu lyg pašautas šuo, praeina dar sekundė, ir
aš jos nebematau.

215
Jana Vagner

- Sušalsi, - sako prie ausies Andutka, ir aš ant jo nepykstu,

nes pati viską sugadinau - išlindau į lauką, toliau nuo balsų,
veidų, kvapų - ir vis tiek neįstengiau jos sulaikyti. Jis užmeta
ant manęs sunkią striukę, karštą iš vidaus, ir pritupia šalimais
įlenkdamas plonas liepto lentas.
- Mama, - tariu ištemptai jo dygaus megztinio apykaklei,
aitriai atsiduodančiai dūmais, žuvimi ir prakaitu.
- Ša, - murma jis, palenkdamas galvą, kad man būtų pato­
giau prisišlieti.
- Mama, - pakartoju į šitą karštą svetimą kaklą. - Mama.
Ma-ma...
- Ša, - kartoja jis. - Ša...

* *

- ...nė velnio dar nesibaigė, - kalba tėtė užsidegęs, alkūnė­

mis atsirėmęs į lipnų stalviršį, - ką čia dabar kliedi! - Skruostai
vis taip pat dega - ryškiai, liguistai, nekirpta barzda šiaušiasi
kaip nuskriausto ežio spygliai. - Kiek laiko praėjo? Na? Kiek? -
Nelaukdamas atsakymo atkiša plačią geltoną plaštaką išskėstais
pirštais ir energingai antrąja ranka po vieną užlenkia kreivokus
savo pirštus su juodais lankeliais palei aplūžusius nagus - lyg
būtų ne pirštai, o seno medinio skaitytuvo skrituliukai: - Rug­
sėjis! Spalis! Lapkritis!
Pasiekęs sausį, - tą akimirką delnas sugniaužtas į kietą grės­
mingą kumštį, - jis jau šaukia mojuodamas sau panosėj šituo
tamsiu piktu kumščiu, ir Marina, sėdinti priešais jį, krūpteli
nuo kiekvieno jo riktelėjimo ir nuo kiekvieno mostelėjimo, bet
nenusisuka ir nenuleidžia akių.

216
 LIKĘ GYVI

- Vasaris! - rikteli tėtė, užlenkdamas antros rankos nykštį. -

Kovas!
- Balandis, - tyliai, atkakliai sako Marina. - Jau balandis.
- Nors ir gegužė!
Tėtė su neapykanta žiūri į savo kumščius, paskui atgniaužia
juos ir deda vėl ant stalo pamerkdamas apdriskusią rankovę į
drumzliną balutę - degtinės? sultinio? vandens? Ji bemat susi­
geria nutamsindama susipynusius vilnonius siūlus.
Kambaryje tvyro troškus žuvies, spirito, užsitęsusių vargo
vaišių kvapas. Ir pykčio.
- Septyni mėnesiai - mažai, - kur kas ramiau sako tėtė,
kreipdamasis, regis, tik į savo delnus. - Buvo toks gripas, is­
paniškas. Amžiaus pradžioje. Praėjusio amžiaus, - apmaudžiai
patikslina. - Epidemija truko dvejus metus. Dvejus. Tau aišku?
Arba koks nors maras. Kaži kiek metų!
- Na ir kas? - įsiterpia ji. - Na ir kas. Čia kas kita. Jukjie ne
visi išmirė, ar ne? Ne visi. O dabar kitaip. Daktaras sakė, epide­
mija baigsis. Greitai baigsis, nes... nes nieko neliks, kas galėtųjų
pernešti. Jis taip sakė.
- Ir kurgi dabar tavo išgirtinis daktaras? - rūškanas klausia
tėtė. - Prisimeni, kas jam atsitiko, tavo daktarui?
Ji numoja į šią jo frazę ir kartu - į šį prisiminimą, nekan­
triai, skubiai, ir baikščia greitakalbe pažeria, kol jis jos neper­
traukė; nežiūrėdama į tėtę apžvelgia mus vieną po kito.
- Jievisi mirė. Visi visi, tikriausiai, patys pagalvokite, nė gy­
vos dvasios, ten jau nieko nėra, seniai, dar iš rudens, tikriausiai
ten tuščia, o tiek visko liko - namai, mašinos, benzinas, kokie
nors maisto, daiktų sandėliai, ten jau nebaisu, mes galėtume
grįžti, tikrai galėtume.

217
Jana Vagner

- Iš kur tu ištraukei, kad nieko nebėra? - sako tėtė. - Ma­

nai, mes vieni tokie gudrūs? Tiesiog visoje planetoje - mes
vieni pabėgome ir pasislėpėme, taip? Jų gali būti kaži kiek,
tokių gudruolių. Kalbu net ne apie kokius nors vyriausybės
bunkerius - velniai jų nematė, šitie išlįs paskutiniai. Ne. Įsi­
vaizduok, kad kas nors turėjo atsargų - daugybę - ir pakan­
kamai smegenų išvis nekišti nosies iš namų, tarkim, tris ke­
turis mėnesius, kol visi kiti išmirė. Ir štai šis gudruolis sėdi
sau vasarnamyje ar kokiame kaime, kemša savo konservus,
žiūri pro langą, žiūri į kalendorių, na, ir į save veidrodyje taip
pat žiūri, ai, šaunuolis, galvoja, visi išmirė, o aš gyvas, galima
žygiuoti produktų. - Tėtė sugriebia per stalą Marinos riešą,
nes ji, regis, nori tuoj pat šokti iš už stalo, kad tik nereikėtų
klausytis ir sutikti. - Ir jis išeina, - kalba tėtė. - Išeina ir ima
raustis pirmoje pasitaikiusioje maisto parduotuvėje. Laužiasi
į kokį nors vaistinės sandėlį. Sėda prie simpatiškos mašinytės
vairo. Ir liečia tai, ko liesti nevalia, nes jam į galvą neateina,
kad užsikrečiama ir kontakto būdu. Nes šito niekas nežinojo.
Išskyrus tuos bunkeryje - jie jau tikriausiai viską išsiaiškino,
todėl kol kas ir nelenda.
Marina vangiai trūkčioja ranką bandydama ištraukti, bet
tėtė laiko stipriai - man atrodo, dabar jis norėtų suimti jai sma­
krą, kad pasižiūrėtų į jį, nes ji sukiojasi ir nusigręžia, bet jis pri­
spaudžia ploną jos riešą savo plačiu delnu ir toliau kalba:
- Paskui grįžta namo, tas gudruolis, visi gudruoliai, kad ir
kiek jų liko, grįžta namo ir užkrečia kitus, ir pradeda lakstyti
gatvėmis, kol visi išmiršta, ir viskas prasideda iš naujo. Ten nėra
ko veikti. Tik jau ne šį pavasarį. Išvis ne šiemet.
- Ten gi žiema, Andrejičiau, - suniurna Lionia - ne iš kar­
to, po valandėlės, kai tampa aišku, jog Marina daugiau nieko

218
 LIKĘ GYVI

netars, užsimerkusi ji tyli. - Žiema, visur viskas iššalo, užkratas

irgi užšalo.
Tėtė atsitiesia, atitraukia rankas, gūžteli.
- Užšalo - atšils, - sako. - Kaip tik iki vasaros ir atšils, ne
kur dėsis. Įsivaizduoji, kiek ten lavonų? Jie gi ten... ims tekėti.
Gatve nepraeisi. Jokia gatve. Net su kauke. Net su dujokauke
negalima.
Dabar visi tylime - įsivaizduodami, be abejonės, konkre­
čią gatvę, konkretų namą ir duris, kurias reikės pastumti, kad
įeitum - kiekvienam savas; ir atstumą, skiriantį mus nuo šitos
gatvės, namo ir durų. Ir laiką, turintį praeiti, kol milžiniškas
morgas, prasidedantis už keliasdešimties kilometrų nuo čia, iš­
džius, išsivėdins, išsivalys pats, natūraliai, ir nebekels mums pa­
vojaus. Praeis kažkiek būtinų apsivalymo ciklų - šaltis, karštis,
šaltis, kažkiek sezonų, kažkiek metų, kol galėsime grįžti.
- Klausyk, - taikiai taria tėtė. - Aš nesakau, kad čia ir gy­
vensime kaip robinzonai iki savo dienų galo. Tačiau dabar dar
anksti, supranti? Dabar negalima. Dar nors vieną žiemą. Nors
vieną.
Dabar Lionia vėl sududens: „Tu kaip žinai, Andrejičiau, o
aš pabandyčiau“, - apmaudžiai pagalvoju jausdama, kaip sun­
ki Ančiutkos striukė slegia pečius, tarsi kas mygtų ją ranka iš
viršaus, ką jis ten nešioja tose kišenėse, negali paprasta striu­
kė tiek daug sverti, kaip ne laiku mes grįžome, dabar jie užtęs
iki vidurnakčio. Visą žiemą mes šnekame, šnekame vis apie
tą patį, kuriame kvailus neįgyvendinamus planus - dabar, kol
mus nuo būtinybės ką nors nuspręsti skiria dar keli mėnesiai
neįžengiamo sniego, šitos šnekos ir pavojingos, ir beprasmės, ir
aš žinau kiekvieną šito vangaus ginčo argumentą. Jeigu pavyks,
šiandien jie daugiau nebekalbės apie tai, galvoju vaduodamas!

219
Jana Vagner

iš sučiurusio slepiamojo drabužio nelaisvės. Būna, kad jiems

atsibosta jau per vidurį, tačiau Lionia kerta: „Gerai, kiek pri­
šnekėta, bet ką ėsime kitą žiemą?“ - ir aš nusisuku atgal, į duris,
nes dabar Seriožos eilė, o aš beveik žodis į žodį žinau, ką jis
šioje vietoje sako.
„Kaip ką, - murmu pusbalsiu, vienomis lūpomis. - Bru­
knes, - šnibždu Ančiutkai, žiūrinčiam į mane su nuostaba ir
linksmai. - Antis, - kartoju paskui Seriožą jausdama tik šiokį
tokį nesmagumą, kad mėgdžioju šį pabodusį beprasmį ginčą. -
Grybus! - pabaigoje ištariame abu, Serioža ir aš, ir nesusilai­
kiusi pergalingai iškeliu pirštą; nereikia nė dairytis, žinau, kad
mėgdžioju ne tik Seriožos intonacijas, bet ir mostą, kurio ne­
matau. Ančiutka garsiai juokiasi, ir aš suprantu pataikiusi.
Ne taip kaip aš, Ančiutka šitą pokalbį girdi pirmą sykį.
- Ir garbė Dievui, - taria jis, nes dabar jie visi tikriausiai
žiūri į jį. - Ojau maniau, kad ruošiatės čia gyvent iki senatvės.
Jis ima man iš rankų savo striukę, užmeta ant vinies ir žen­
gia prie sujaukto stalo.
- Varyt reikia iš čia, - patenkintas pareiškia Ančiutka, sės­
damasis greta miegančio Liochos, lipte prilipusio prie geležinės
lovos galo ir dabar labiausiai primenančio nedidelę sunkią, ne­
gyvą skudurinę lėlę. - Tiktai kiton pusėn. Ką toj savo tėvynėj už­
miršot? Pas suomius reikia. Paprašysimpolitinio prieglobsčio, -
šypsodamas kalba. - Kai sniegas nutirps, mes ir išvažiuosim.
- Sušaudys tave tavo suomiai, vos kyštelėsi snapą, - ne­
linksmai ir, ko gera, su lašeliu pavydo patylėjęs taria tėtė. - Jei­
gu išvis ten nusikasite. Ne už kelių žingsnių.
- O mes nesigrūsim per blokpostus, - atšauna Ančiutka,
gūžtelėdamas pečiais. - Mes ten jau buvome. Iš čia po tiesu­
mu iki sienos ne taip ir toli. Man vienas žmogelis iš vietinių

220
 LIKĘ GYVI

pasakojo, yra čia senas šunkelis, kai viskas išdžius, galima pa­
mėginti. Jie ir seniau pasieniu nestovėdavo susiėmę rankom,
dabar juo labiau. Saugo tik perėjimo punktus. Nelaukia jie ten
mūsų, dėde. Tikriausiai nieko iš čia nebelaukia.
Stoja tyla, girdėti tik negarsus švilpesys, besiveržiantis iš
Liochos nukreiptų į lubas šnervių, ir tolygus ugnies ūžimas už
geležinių krosnies durelių. Tad štai kodėl jūs čia atvažiavote,
galvoju beveik garsiai - taip kurtinamai tuksi ausyse kiek­
vienas žodis. Nebuvo jokio atsitiktinumo, kad jūs pasirodėte
kaip tik čia: jums reikėjo šito šunkelio, kuris nuves jus prie pat
sienos. Jūs turėjote pusdvėsį „UAZą“ ir porą pistoletų, bet ne­
būtumėt pasiekę jokios Suomijos, įstrigę sniegynuose, sušalę,
numirę iš bado - jeigu ne mes. Jeigu ne mūsų kvailas atsargu­
mas. Mes užleidome jums viską - atnešėme ant lėkštelės, ir da­
bar turite automatų, respiratorių, kalną konservų, ir, lyg būtų
negana, mes ką tik atidavėme jums mašiną. Puikią, didžiulę,
patvarią mašiną.
- Tai gal ir mes? - nedrąsiai prabyla Marina, jos balsas dre­
ba iš jaudulio ir vilties. Dar vienas amžino ginčo be prošvais­
čių argumentas, išniręs viso labo kartą - seniai, kai vos tik čia
apsigyvenome, - ir tuoj pat pamirštas, atmestas dėl savo nere­
alumo, bet ir vėl išlindęs dėka pašalinio vyriškio, patogiai įsi­
taisiusio mūsų žvilgsnių susikryžiavimo taške, vėl atsidūrusio
dėmesio centre. - Gal ir mums ten pamėginti? - klausiaji netgi
ne tėtę, savo amžiną priešininką, o Ančiutką, tarsi jai būtinas jo
leidimas. - Jeigu netoli?
Ančiutkos šypsena tampa plastikinė, nors nė vienas veido
raumenėlis, regis, nedalyvauja šioje žaibiškoje permainoje, -
ką tik buvo draugiškas kaimynas, malonus žmogus, užsukęs

221
Jana Vagner

paplepėti, o dabar per nekaltą jo plataus, švariai nuskusto vei­

do lipšnumą persišviečia kažkas kita, nors šypsena tebėra, nie­
kur nedingo.
- Kaip? - dar spėja paklausti tėtė, bet Marina jau suprato
leptelėjusi kvailystę. - Kuo? Mums liko viena mašina dešim­
čiai žmonių, - susiraukęs sako jis, o aš galvoju apie Andrejų ir
jo pikapą, vienu gaištu iškritusius iš visko: iš neįgyvendinamų
planų, iš nedžiuginančios mūsų aritmetikos ir iš šito kelis mė­
nesius trunkančio ginčo. Gerai, kad šiuo metu Nataša miega už
pertvaros, šiltame vaikų kambaryje, ir negirdi nei šitų žodžių,
nei šių mano minčių.
- Tegul būna nors ir trys mašinos, - irzliai meta Lionia, -
nors visas autoparkas. Kojas pripilti?
Ir šneka vėl apsisuka, grįžta į pramintą ne kartą, mirtinai
pabodusį taką: „Pėsčiomis, - sako Lionia (kaži kelintą kartą), -
pavasarį, jūs čia mūsų palauksite, o mes su Serioža neapsikro­
vę žygiuosim per mišką, iki Poros ežero, ten juk buvo didžiulė
gyvenvietė, rasime ir degalų, ir mašinų tikriausiai liko velniai
žino kiek.
- Suknistas skaute, - sako tėtė (kaip aną savaitę ir kaip prieš
dvi savaites), - šešiasdešimt kilometrų per taigą, nejuokink pe­
lių, be navigacijos prietaiso, be nieko, kada paskutinį kartą ėjai
su kompasu? Mokykloje? Mes net jūsų kaulų nerasime.
- Tai kokia išeitis? - kerta Lionia. - Kokia?
Ir tada mūsų svečiai ima kilti, nes viskas jau susakyta, toliau
neįdomu: Ančiutka, neapsnūdęs, blaivus, žvalus, purto už pe­
ties suglebusį Liochą ir ragina raudonžandį, nuo degtinės išti-
žusį Vovą: „Einam, einam, laikas“, - ir abudu, apspangę, apduję,
klusniai pakyla tarsi sulūžusios marionetės ir velkasi paskui jį
prie durų.

222
 LIKĘ GYVI

Mes liekame vieni su atšalusia dvokiančia žuvimi, sustaty­

tais po stalu tuščiais buteliais nuo degtinės ir neviltimi. Mišką
jau irgi miega nuo šalčio susirietęs miegmaišyje į kamuoliuką.
Ira atsistoja nurinkti išstumdytų ant stalo lėkščių, o aš, atsišlie­
jusi į suskilusią staktą, bandau nutverti už uodegos kažkokios
neaiškios minties nuotrupą - lopinėlį, skiautelę, miglotą frazę,
ir man baisiai trukdo jau senkantis monotoniškas tėtės bam­
bėjimas: „Net jeigu kokiu stebuklu nusikasite, juk ten kapinės,
nieko negalima liesti“, - ir Lionios: „Kaukes užsidėsime, piršti­
nes užsimausime, liaukis, Andrejičiau, vieną kartą jau pramo-
vėm.“Vosjie akimirką nutyla, nespėjus Seriožai prisidėti, ašjau
žinau. Žengiu žingsnį.
- Palaukit, - sakau. Jiežiūri į mane - nesmalsiai, blausiai, abe­
jingai. Seriožos akys raudonos, be miego. - „UAZas“, - sakau. -
Tas jų „UAZas“, kuriuo jie čia atvažiavo. Juk varomas benzinu?
Taip? O motorinės rogės, - skubėdama kalbu, - irgi benzinu?
Tėtė nekantriai linksi. Jo veide taip ir parašyta: kuo čia dėti
jie ir tas sušiktas „UAZas“?
- Tai kam? - klausiu. - Kam tada? Kam tada jiems mūsų
dyzelinis „Landkruzeris“?
Jie sužiūra į mane. Lionia supranta pirma kitų - ir ima sto­
tis sunkiai pasvirdamas virš vargano stalo. Lyg darydamasis vis
didesnis. Išsipūsdamas kaip pergalingas dirižablis. Jis netgi iš­
tiesia mano pusėn storą savo pirštą. Beda mano pusėn tuo pirš­
tu - tarsi kviesdamas jį paspausti, ir nusišypso man dar nespė­
jus užbaigti kalbos.
- Jie neturėjo dyzelino, kai čia atvažiavo, - sakau. - Nė vel­
nio nebuvo, o jau dyzelino tikrai. Kamjiems dyzelinas, jeigu jų
mašina benzininė? O dabar jie dyzelino turi.

223
Jana Vagner

Ira meta lipnias lėkštes į dubenį su ataušusių vandeniu ir at­

sisuka. Marina gailiai rauko kaktą. Tėtė pliaukšteli sau per kelį.
Serioža lėtai, mąsliai taria:
- Anka, tu genijus. Na, žinoma. Štai ką jie atvežė - toji pa­
skutinė grupė. Štai kojie visi laukė krante. Vargu ar ten tik pora
kanistrų. Turėtų būti trys tonos, ne mažiau. O gal ir keturios.
Garantuotai visas benzinvežis.
Tai įvyksta lygiai tą pačią sekundę: žodis „benzinvežis“ at­
gyja, įgauna formą mūsų vaizduotėje - didžiulė ratuota me­
talinė cisterna su degančiomis įspėjimo raidėmis ant borto,
keturios tonos vilties, neįkainojamos mainų valiutos, branges­
nės už konservus, automatus, respiratorius, kažkieno vilkėtas
slepiamąsias striukes ir tvirtus kareiviškus batus; neįtikimas,
neįsivaizduojamas turtas, kurio užtektų bet kokiam, net be-
protiškiausiam mūsų planui, dėl kurio mes, atrodo, įsteng­
sime pagaliau išnirti iš gėdingos bedantės bejėgystės, kurioje
įklimpome su nekviestais mūsų kaimynais kaip musės gintare.
Dėl kurio verta pakovoti. Mes tylime karštai, nenumaldomai
įtikėdami mintimi, kad bet kokiu įmanomu būdu privalome
susigrąžinti teisę pasinaudoti galimybe. Jeigu ne pasidalyti, tai
pavogti. Atimti. Atkariauti. Išplėšti.
Kol apie tai galvojame priblokšti netikėtos, nepelnytos sė­
kmės, atsitiktinio antro bandymo, kurio nevalia pražiopsoti,
lauke, už plonų lentinių sienų, drioksteli kurtinamas, ausis už­
gulantis trenksmas, nuo kurio visi sutartinai krūptelime, pritu­
piame ir užsimerkiame, lyg būtume kareiviai fronto apkase, o
ne kvaila grupelė taigoje įstrigusių civilių. Vienu šuoliu Serioža
pasiekia savo šautuvą, užsimiegojusį ant sienos, ir platus odi­
nis diržas, ant kurio šis miegojo, ištraukia iš sienos surūdiju­
sią prastai įkaltą vinį. Aštrus, kapotas vienkartinis trenksmas,

224
 LIKĘ GYVI

privertęs mus pašokti, skardesnis už pistoleto, šautuvo ar au­

tomato šūvį. Panašus į patrankos driokstelėjimą. Į sprogimą. Į
kažką, kas tikrai ne mūsų nosiai.

***

Rytą pamatome, jog ežerą perkirtusios dvi kreivos laužytos

linijos - stora, kieta ledo žievė, panaši į sustingusius riebalus,
dengiančius juodą sultinį, perplyšo ir sprogo, dabar nuo salos į
aną krantą vingiavo du bedugniai slidūs įlūžiai, prasidedantys
viename taške beveik prie mūsų liepto ir kitoje pusėje vis labiau
atsiskiriantys tarsi krypstančios vėžės.

- Vadinasi, prasideda, - susimąstęs tarė tėtė, pasilenkęs nuo

kyšančių virš ledo liepto lentų ir žiūrėdamas į apačią. - Kažko
ankstoka, Serioga? Maniau, dar turime tris keturias savaites.
- O kas negerai? - nerūpestingai tarė Lionia. - Na, pavasa­
ris. Valtis yra. Ledas išeis - paplaukiosime.
- Čia ežeras, ne upė, - niūriai pasakė tėtė. - Vanduo neteka.
Ledui nėra kur dingti - kol pats neištirps, taigi viskas užtruks
ilgai. Kelias savaites, na, gal dvi ar tris, ledu dar bus galima
vaikščioti, bet atsargiai. Ir tinklai mūsų dar pabus. Opaskui pa­
sidarys košė, aišku? Tavo valtį sutraiškys kaip kevalą. Tinklai
paskęs.
- Ir... ilgai šitaip bus? - paklausė Ira, neramiai žiūrėdama į
nelinksmą tėtės veidą. Tas gūžtelėjo.
- Loterija, vaikai, - tarė jis. - Kartais iki gegužės vidurio
šitais ežerais nei paeisi, nei paplauksi. Pertrauka. Ne sezonas.
Jis dar kartą apmetė ežerą žvilgsniu - piktu, nepatenkintu,
sakytum baltas abejingas dubuo, pilnas vandens ir ledo, būtų

225
Jana Vagner

jam asmeniškai nusikaltęs, sulaužęs kokį nors susitarimą, kurį

jis, tėtė, laikė nepajudinamu.
- Na, jeigu taip, teks viską daryti tuo pačiu metu, - užbaigė
jis kalbą ir pasisuko grįžti į trobą. - Ir namą statyti, ir atsargas
kaupti. Kol galima, leidžiame tinklus du kartus per dieną. Pusę
žuvų užsaldome.
Planas skambėjo paprastai, bet norint jį vykdyti mums rei­
kėjo vėl sumažinti kasdienes valgio porcijas, kurios ką tik pa­
galiau pasidarė bent kiek pakenčiamos. Žuvų tikrai padaugėjo,
sakytum ir ten, po ledu, buvo justi pavasario artėjimas; tačiau
dabar, - kai lygiai pusė kiekvienos dienos laimikio, taupiai pa­
barstyto druska, buvo kabinama lauke, ant namąjuosiančių sijų,
skirtų tinklams džiovinti, sukrauta į likusį nuo bulvių drobinį
maišą, - bado jausmas, visai neseniai atsitraukęs, vėl sugrįžo.
- Gerai, mes, tai mes, - įkalbinėjo tėtę pasipiktinusi Mari­
na, - tačiau vaikai kuo kalti, na, kiek ten jie suvalgo...
- Neduosiu, - niūriai ir svariai atšovė tėtė, - tegul valgo
kaip visi, gana, vieną kartą jau surijo viską aliai kruopelės, žie­
mą vos nemirėme. Mūsų laukia mažiausiai dvi savaitės, o gal ir
daugiau, be žūklės, šitos žuvys mums verkiant reikalingos.
Mažyliai, nuolankiai badavę su mumis sausį, dabar ėmė
maištauti - lyg trumpas atokvėpis pastarąją savaitę, pagardin­
tas uogomis ir medumi, ištraukė juos iš vangaus, klusnaus vi­
sos žiemos suglebimo. Dvi apmuturiuotos mieguistos lėlės vėl
virto gyvais ir reikliais žmonių vaikais: jie atsisakydavo gultis
alkanu skrandžiu, o dieną pasidarė nepakenčiami. Mergytė, iki
tol taip ir nepradėjusi kalbėti, dabar galėdavo valandų valandas
inkšti ir linguoti šalia indų lentynos tiesdama į viršų trumpa-
pirštę rankutę ir siekdama lėkščių, kol pagaliau prapliupdavo
nusivylusiu piktu verksmu, o berniukas nuo irzlaus zirzimo

226
 LIKĘ GYVI

energingai perėjo prie kurtinamo „noooriu, noooriu“ - nei jos,

nei jo negalėjai prablaškyti įkalbinėjimais arba žaidimais. Pirmi
pasidavė bejėgiai jų tėvai, pasiryžę atiduoti jiems savo pačių su­
mažintas porcijas, kad tik negirdėtų bado isterijų, paskui ir tėtė.
- Velniai jūsų nematė, - niauriai pasakė jis, - kaip norit,
taip juos penėkit, neįmanoma klausytis. Bet paskui nesiskųski­
te, kai pristigsime žuvies.
Bet jos vis tiek būtume pristigę - net jeigu vaikai ir toliau
būtų valgę tiek pat mažai kaip mes, net jei būtume sušaldę ne
pusę, o du trečdalius laimikio; ko gera, nebūtų užtekę, net jei
išvis būtume nustoję valgyti. Dešimt dienų iš eilės ežeras de­
javo, girgždėjo ir braškėjo skleisdamas garsus, primenančius
čia tuščiąja eiga veikiantį variklį, čia griūvančio medžio traš­
kesį, jis, nelyginant raupsais sergantis baltasis banginis, rytais
parodydavo mums vis naujas dėmes, plyšius ir opas ant savo
aliejiškai blizgančios balkšvos odos. Dabar netgi temdavo daug
vėliau negu žiemą, sakytum kiekvieną parą šviesa atkariaudavo
iš tamsos po ketvirtį valandos, ne mažiau, - mes taip ilgai lau­
kėme pavasario, taip bijojome neišgyventi iki jo, o dabar kiek­
vienas jo nesulaikomo artėjimo ženklas kėlė tik susirūpinimą
ir baimę, nieko daugiau, nes žūklės vietas prisieidavo perkelti
kas dvi dienas, ledas aplink eketes kaipmat pasidengdavo aptir­
pusia sniego koše ir tapdavo pavojingai skaidrus, todėl terlionė
pernešant tinklus ir statant naujas atramas atimdavo pernelyg
daug laiko. Kad ir kaip stengėmės, po pusantros savaitės ant
storos sijos viršum liepto, ant skripsinčios virvės siūbavo viso
labo vienas nepilnas sušaldytų žuvų maišas. Viso labo vienas.
Galbūt norėdami pamiršti laukimą, visą laisvą laiką tarp rytinio
ir vakarinio tinklų tikrinimo praleisdavome lauke, iš įvairiau­
sių atsigabentų dalių ręsdami namą, apie kurį tiek svajojome

227
Jana Vagner

prieš kokias dvi savaites ir kuris dabar kažkodėl mums tapo tik
dar vienu inkaru, prirakinančiu mus saloje, dar vienu įrodymu,
jog mes niekur iš jos nedingsime. Kol vyrai klojo sunumeruo­
tus sienojus, mes džiovinome samanas, rūšiavome nenutryptas,
švarias grindų lentas ir gegnes, valėme nuo langų rėmų šaltyje
trupančias montavimo putas - ne taip kaip žvejyba, šis darbas
mums sekėsi daug lengviau ir greičiau, ir linksmas, šviesus
namo karkasas su tuščiomis angomis kasdien vis augo prie pat
mūsų pajuodusios lūšnos šono.
- Argi mes ne šaunuoliai, - liūdnai šypsojosi Serioža, - sta­
tybininkai spartuoliai, po poros savaičių atšvęsime įkurtuves ir
šventiškai padvėsim badu naujajame name.
- Nustok, Serioga, - niurnėjo Lionia. - Irgi mat Leningrado
blokada, vienas maišas yra, jeigu dar kita tiek sugausime - ir
pralauksime, nekur dėsimės.
Kaip tik šitą maišą kitą rytą radome ant sniego po lieptu ap­
draskytą ir ištuštintą. Pėdsakų aplink nebuvo, tiksliau - jų buvo
pernelyg daug: vienos kitas užklojusios patižusios mūsų kojų ir
šuns letenų pėdos, trikampiai paukščių atspaudėliai.
- Ne jis tai padarė, - pasakiau tėtei, - jis visą naktį buvo
viduje, tikrai ne jis, tik neprisigalvokit.
Šuo sunkiai plumptelėjo nuo liepto ant keturių kojų, nu-
baidydamas porą susitaršiusių juodvarnių, trepinėjančių šalia
maišo, nuleido galvą ir puolė godžiai, paskubomis ryti, vienos
dygios sniegu aplipusios žuvies liekanas sudorodamas ne dau­
giau kaip dviem mėšlungiškais krimstelėjimais.
- Čia dabar... - sušvokštė Marina. - Jisgi dabar... Aktu, bjau­
rybe, eik sau, eik sau... - Ir sumosavusi rankomis šoko žemyn,
tiesiai ant geltonos liesos nugaros. - Traukis, traukis, palik.

228
 LIKĘ GYVI

Šuo, suskliaudęs ausis, dusliai, storai suurzgė toliau ryda­

mas, nė sekundę nepakeldamas galvos.
- Nušausiu, parazite, - sušnypštė tėtė, pastumdamas duris,
bet suklupo ant slenksčio.
- Čia ne jis, paukščiai! - surikau.
- Aaaa! - subliuvo Lionia. - Pasitrauk, Marinka.
Ir sviedė šakotą sunkią pliauską, kliudžiusią susivėlusį, įkri­
tusį šoną, ji atšoko pasisukdama ore ir nukrito, šuo kaip žmo­
gus aiktelėjo, susirietė ir nėrė šalin, už medžių, nesižvalgyda­
mas ir nesiliaudamas kramtyti.
- Ne jis, - kartojau, kai mes sutūpę rinkome šuns apkan­
džiotus, snapų sukapotus žuvėkus ir kišome atgal į prakiurdytą
maišą. - Ne jis kaltas, jis tik alkanas kaip ir mes. Bet kas galėjo
taip padaryti.
- Koks dabar skirtumas, - sukūkčiojo Marina. - Pažiūrėk,
tik pažiūrėk, kaip mes šitai valgysime, beveik nieko neliko,
šiukšlės, šiukšlės, Viešpatie, ką gi dabar darysim.
Tikrai nebuvo jokio skirtumo. Sunaikinti mūsų dvi savaites
kauptas brangiausias žuvų atsargas galėjo ir koks nors iš miško
išlindęs žvėris, ir visur spėjančios vagilės varnos, ir net panašūs
į skraidančias žiurkes blyškūs smulkūs ežero kirai - šiaip ar taip,
kelios būsimos savaitės nežvejojant atsieis mums labai brangiai.
- Gana žliumbti, - pasakė Serioža, kai grįžome į vidų su­
šlapusios, sugrubusiomis ir subraižytomis rankomis. - Dar
prigaudysime. Kol kas dar galima žvejoti. Pagaliau mes čia ne
vieni. Galime pralaukti krante. Reikia eiti pas vyrus ir pakalbė­
ti, aš eisiu.
- Ir vėl ta pati giesmelė! - subosijo Lionia. - Na, įsileis jie
tave į antrą pirkią - ir kas iš to? Ką ten ėsi? O gal tikies, kad jie
su tavim pasidalys mėsos konservais?

229
Jana Vagner

- Galima susitarti. - Atkakliai kinktelėjęs galva, Serioža

pakilo lyg jau dabar, šią minutę, ketindamas eiti per ežerą į tą
pusę ir vėl derėtis ir prašyti. - Normalūs žmonės. Turintys vai­
kų, - pridūrė ir susiraukė, trūktelėjo skruostu ir vėl atsisėdo,
nes prisiminė, - nes ir aš prisiminiau, o jis irgi negalėjo ne­
prisiminti to žmogaus sodų bendrijoje prie Čerepoveco, kelias
valandas prastovėjusio prie mūsų vartų, iki sutemų, nedrįsusio
užlipti į priebutį ir pasibelsti. Žmogaus, kuris pasakė: „Mes su
vaikais“, - ir kuriam mes vis tiek atsisakėme padėti.
- Galima susitarti, - negarsiai, nepakeldamas akių pakarto­
jo Serioža. - Nueisiu ir paprašysiu.
- Ne, - pasakė Ira. - Tau jie nieko neduos. Arba pasiūlys
išmainyti dėžę konservų į mūsų paskutinę mašiną, ir tu tikrai
ją atiduosi. Tau negalima eiti.
- O tau, matai, duos, - piktai vyptelėjo Lionia.
- Ir man neduos, - ramiai tarė ji. - Gal neapsimeskimkvai­
leliais? Visi puikiai žinome, kas turi eiti su jais kalbėtis.
- Kas? - nemaloniu, įtemptu balsu paklausė Mišką, aš už­
dėjau delną ant jo rankos, tik tada pakėliau akis į Irą.
Mes tylėdamos žiūrėjome viena į kitą. Neilgai, gal pusę
minutės.
- Klausykite, mums liko penki, gal šeši kilogramai, - prabilo
Serioža. - Kol kas ledas stovi, tikrai dar turime dešimt dienų...
- Čia galime įstrigti iki gegužės vidurio, - savo ruožtu kal­
bėjo tėtė. - Nei plaukti, nei eiti.
- Mama, - tarė Mišką ir ištraukė ranką iš po mano delno. -
Mama. Mama!
- Tu teisi, - pasakiau jai, ir ji lengvai, atsargiai linktelėjo. Ir
nusišypsojo man.

230
 LIKĘ GYVI

* *

Viskas, ką padariau per artimiausią pusvalandį, neturėjo

jokios prasmės: nei įnirtingas, nors prislopintais balsais gin­
čas su Serioža, įvykęs čia pat prie durų, kurio kiekvienas žodis
buvo puikiai girdimas namo viduje, už plonų lentinių sienų,
nei vėlesnis mūsų tylus, piktas ėjimas per ežerą, - „Tokiu ledu
niekas po vieną nevaikšto“, - kai jis nė sykio neprisiartino ir
nepažvelgė į mane. Tai supratau dar nespėjusi išsakyti mūsų
trumpo ir beprasmiško, nepatogaus prašymo, sėdėdama prie­
šais Ančiutką erdvioje, dabar gerokai prišlemštoje didžiulio pa­
krantės namo svetainėje. Netgi dar anksčiau, negu jis atvėrė du­
ris, nužvelgė mane be šypsenos, nedraugiškai ir tik tylėdamas
žengtelėjo į šalį ne kviesdamas, o veikiau nenoromis leisdamas
įeiti. Tikriausiai man buvo aišku dar prieš atsistojant ir užsivel-
kant striukę, nors Mišką pasipiktinęs kartojo: „Mama!“ - nes
kaip tik dabar, kai badas iš tikrųjų, rimtai sušmėžavo prieš akis,
idiotiška viltis, kad svetimi, tik truputį pažįstami žmonės, gyve­
nantys anoje ežero pusėje, ir toliau dalysis su mumis gyvybiškai
svarbiomis atsargomis šiaip sau, be priežasties, už dyką, atrodė
itin absurdiška.
Kaip tik dabar, kai maistas mums pasidarė žūtbūt reika­
lingas, jis pagaliau įgavo tikrąją kainą, ir ši kaina - nepaisant
alkanų mažylių ir nebylaus Iros maldavimo - buvo ne mano
kišenei.
Visą laiką, kol ginčijausi su Serioža, kol ėjau per ežerą spok­
sodama po kojų, aplenkdama šlapias pilkas opas ir grėsmingai
netvirtus piestu pasistojusio sulūžusio ledo apkasus; visą laiką,
kol kalbėjau neatitraukdama akių nuo gulinčių ant stalo savo
delnų, - visa tą laiką tiksliai žinojau šitai daranti bergždžiai,

231
Jana Vagner

todėl nė kiek nenustebino nei pauzė, ilga ir nemaloni, man nu­

tilus kelias minutes tvyrojusi mums virš galvų, nei irzli grima­
sa, kurią išvydau jo veide pagaliau pakėlusi akis. Man rodos,
net pamėginau keltis ir išeiti, - iškart, nelaukusi atsakymo, bet
jis tik sugniaužė mano ranką, trūktelėjo žemyn, ir aš pasilikau.
- Ašjums atnešiau uogų, - galų galejis prabilo. - Ir medaus.
Reikėjo degtinės - daviau degtinės. Daviau degtinės ar ne?
- Davei, - linktelėjau iš nevilties, suprasdama, kad greitai
išeiti nepavyks, nes jam, matyt, norisi išsikalbėti, o man reikės
jį išklausyti.
- Daviau, - pakartojo jis. - Tačiau, Anečka, katyte, kurių
galų ten jūs nutarėte, kad čia gastronomas? Duok šaukštą, duok
pirtį, duok valgyt. Gal aš jums skolingas, ką?
- Skolingas, - staiga, netikėtai pačiai sau, pasakiau, ištrau­
kiau ranką ir atsistojau. - Tu - skolingas. Čia buvo baisybė
maisto, ir tu viską pasiėmei. Medaus jis mat atnešė. Senelis Šal­
tis. Sėdite čia apkėtę konservų dėžes, o mes kelintas mėnuo...
- Kokias dėžes? - suriko jis piktai, irgi pašokdamas; greti­
mame kambaryje kažkas trinktelėjo ant grindų, plonos įsprū-
dinės durys lengvai barkštelėdamos atsidarė ir pasirodė išsi­
gandusi Vovos fizionomija. - Dink, Vova! - neatsisukdamas
riktelėjo Ančiutka. Vova dingo.
Ančiutka žengė prie manęs - didelis, įtūžęs, jis manęs ne­
lies, pamaniau be baimės, kažkodėl nejausdama jokio pavojaus,
ir jis tikrai net neprisilietė, priešingai - svetingai išskėtė rankas
ir iškart pasidarė panašus į gelžbetoninį brazilų Jėzų Atpirkėją,
tik storą ir apžėlusį šeriais.
- Pirmyn! - liepė jis. - Žiūrėk! Ieškok savo. dėžių! Rasi -
neškis! Ne, eik, ieškok, ko raukaisi - gal mes čia ką laikom pa­
slėpę, tu paieškok, aš tau padėsiu parnešti, jeigu rasi! Nė velnio

232
 LIKĘ GYVI

čia nebuvo, - ramesniu balsu pridūrė jis ir nuleido rankas atly­

žęs taip pat staigiai, kaip ir užsidegė. - Na, kaip nebuvo - buvo,
tik mažai, aišku? Visiškai mažai. Mes jau kovą viską pabaigėm.
- Tai iš kur imat maisto? - kvailai paklausiau. - Ledas eižė-
ja, tuoj baigsis visa žvejyba.
- Eik tu su savo žvejyba, - mostelėjo jis. - Tik subinei šal-
dyt. Prasti iš mūsų žvejai. Mes pavažinėjompo apylinkes - šiek
tiek prisirinkom. Ir dar prisirinksim. Vilką kojos peni.
- Kur prisirinkote? Juk niekas aplink negyvena.
Jis šypsodamas patylėjo.
- Kur prisirinkome - ten jau nebėr. O tavo vyrelis - lauke
stovi? - paklausė jis. - Eik, pašauk. Kaip tik turiu į jį reikalą.

Įstiklintoje verandoje prie lauko durų - aš jau suėmiau ran­

keną, per blausius apsiverkusius stiklus matydama Seriožą, be
tikslo vaikštinėjantį pasieniu, - Ančiutka mane prisivijo, karš­
tai kvėptelėjo į kaklą ir savo sunkia ranka įsikibęs į staktą už­
tvėrė man kelią.
- Palauk, - skubiai sušneko, - palauk gi. - Bet aš nė da­
bar neišsigandau, ne todėl, kad Serioža buvo čia pat, už plo­
no stiklo, o todėl, kad pavojaus vis dar nejaučiau. - Nori, pa­
silik, - tarė Ančiutka man į pakaušį, bet aš neatsigręžiau, tik
laukiau, kol jis baigs kalbėti. - Pasilik, - iškvėpė jis, - aš tavęs
nenuskriausiu, ką ten tau veikti, jie nieko negali, bernioką tavo
pasiimsim, pasilik.
Aš stovėjau žiūrinėdama atsiknojusių rudų dažų žiedlapius
ant staktos - lygir naujos trobos, o dažai jau lupasi, bet pavasarį
nebus kam remontuoti ir nebus kuo - ir įsivaizdavau Seriožos
veidą, jeigu imčiau ir pasakyčiau jam - jeigu dabar išeičiau ir
pasakyčiau: „Aš pasilieku. Eik.“

233
Jana Vagner

- Šalta, jis ten sušals, - tariau pastumdama duris. Ančiutka

nuėmė ranką ir nulipo laipteliais paskui mane.
Girgžtelėjus vyriams, Serioža atsisuko.
- Sveikas, šeimininke, - linksmai pasveikino jį Ančiutka. -
Ko gi neužeini? Man tavęs reikia.

Po dešimties minučių mes vėl sėdėjome viduje gurkšnoda­

mi Vovos atneštą silpnai užplikytą, pusiau skaidrią arbatą.
- Į Gimolus aš nelįsčiau, - kalbėjo Ančiutka, - mes ten va­
žiavom porą kartų, kol motorinės rogės dar bėgiojo, tiesiai per
mišką ir paežere iš čia ne taip ir toli, dvidešimt kilometrų, bet
jei pėsčiomis - tektų nakvoti. O nakvoti ten nesinori, - kreivai,
nelinksmai šyptelėjo jis. - Gyvenvietė, aišku, šiaip sau, tik pa­
vadinimas, bet yra krautuvė, vaikų darželis, radome šiek tiek
maisto, net benzino įsipylėme. O po namus nepradėjom vaikš­
čioti - mano vyrukai pabūgo.
- Kada gi jūs ten buvote? - klausė Serioža, žiūrėdamas j
Ančiutką su pavydu ir netgi šiokiu tokiu susižavėjimu.
- Gal prieš mėnesį. Na, gerai... Jie turi milžinišką ežerą,
girdi, prie jo dvi didelės turbazės, didesnės už šitą, po penkis
namus. Viena tuščia - arbatžolės, degtukai, kažkokia druska,
bet antroje - radom mėsos konservų, saulėgrąžų aliejaus, dėžę
degtinės, makaronų, net bulvių, tiesa, sušalusių. Medaus, - pri­
dūrė jis ir dirstelėjo į mane.
- O gyvų? - paklausė Serioža. - Gyvų nieko nematėte? Nė
karto?
- Gyvų nebuvo, - tiesiai atsakė Ančiutka. - Lavonų matėm,
tas tai taip. Gimoluose, na, ir toje antroje bazėje. Arti nelin-
dom - vieną sykį pasisekė, ir ačiū Dievui.

234
 LIKĘ GYVI

- Turbazės, - apmaudžiai tarė Serioža, trindamasis kaktą, -

tai asilas. Juk žinau apie tas turbazės, seniai žinau.
- Dėl to ir norėjau su tavim pašnekėti, - tarė Ančiutka. -
Tu juk beveik vietinis? Ir žemėlapį turi. Gal čia apylinkėje dar
paieškotume? Važinėjaus, važinėjaus. Nė velnio neradau, o jei­
gu pėsčiomis - reikia tiksliai žinoti kelią.
- Gerai, - skubiai tarė Serioža. - Gerai. Bet eisime kartu,
aišku?
- Kartu, kartu, - maloniai sutiko Ančiutka. - Taigi?
- Buvo pora medžioklės namelių prie Matko ežero, netoli
nuo čia, tiesa, visai mažų. Nieko nerasime. Galima nueit į Lu-
bosalmą. Ten tikrai yra bazė.

Paskui mes grįžome šokinėdami per ledų antstūmius, ir

Serioža, pamiršęs viską, mane beveik nešte nešė be atvangos
karštai šnekėdamas:
- Anka, viskas bus gerai, Anka, jeigu ne Lubosalmoje - dar
porą vietų prisiminiau, kiek toliau, na ir kas, rasime maisto, ra­
sime, kad tik suspėtume, kol ledas nepakilo, ten ir atgal dau­
giausia dvi paros, rytoj ir eisime.
Jis numojo į visus mano išgąstingus prieštaravimus:
- Oką, jeigu tos bazės nėra, jeiguji sudegė arba, pavyzdžiui,
yra toli, nueisite vakarop, kur nakvosite?
- Paimsiu palapinę, - sakėjis, - žieminį miegmaišį, daugiau
nieko neimsim, eisim su Lionka neapsikrovę, tik pagalvok, jie
visą mėnesį, bjaurybės, tampė produktus mums iš panosės, o
mes kaip kvailiai.
- Ojeigu ten bus lavonų, - ginčijausi, - jeigu ir ten?
- Pasiimsime respiratorius, - nerūpestingai atrėmė jis. - Jie
turi daugybę respiratorių.

235
Jana Vagner

- Jeigu nespėsite grįžti ir ledas pakils? Jeigu ten išvis nieko

nerasite, jokio maisto, nieko?
- Na, viskas, gana, - nukirto jis, nes jau priėjome lieptą;
mūsų naujasis, mažutis neužbaigtas gintarinis namas linksmai
žvelgė į mus tuščiomis langų angomis. - Gana. Ar žinai, kad
pasidarei siaubinga pesimistė?
Jis lengvai stryktelėjo ant liepto, pasilenkęs sugriebė mane
ir užkėlė kaip vaiką.
- Palauk, - tariau. Liepto krašto, kur dabar stovėjome, pro
langą nebuvo matyti. - Palauk, pastovėk truputį. - Ir apglėbiau
jį; jis buvo toks linksmas, tiesiog virpėjo iš džiaugsmo, šimtą
metų nebuvau mačiusi šitos jo šypsenos. - Palauk, - pakarto­
jau. - Palauk.
- Na ko? - Jis nekantriai, vos pastebimai trūktelėjo petį iš­
silaisvindamas. - Ką tu, paskui, Anka, paskui, greičiau eime.

* *

Lionia sutiko Seriožos pasiūlymą su beatodairišku entu­

ziazmu - lygiai kaip prieš amžinybę akimirksniu ir džiugiai
sutiko palikti savo išniekintą plytinę tvirtovę ir mauti iš mūsų
tykios gyvenvietės velniai žino kur užpustytais pavojingais ke­
liais - neklausinėdamas, vaikiškai kliaudamasis svetima valia.
Tik vieno paklausė:
- Ar toli?
- Kad ne, penkiolika kilometrų, per dieną nueisime, ten
pernakvosim, rytą - atgal, - paaiškino Serioža, ir to pakako,
kad Lionia beregint taptų karštu Seriožos sąjungininku.
- Žinoma, einam, - plačiai šypsodamas pasakė jis. - Pa-
sivaikščiosim, jei nieko nepešim, bent sušilsim, ech, velniai

236
 LIKĘ GYVI

griebtų, Serioga, kaip tau anksčiau neatėjo į galvą, aš maniau,

šimto kilometrų spinduliu ničnieko nėr.
Iš tikrųjų neturėjome kitos išeities. Buvo aišku man, buvo
aišku visiems kitiems - net ir tėtei, kuris susiraukęs ilgai žiū­
rinėjo žemėlapį, susirūpinęs kasėsi barzdą, paskui Seriožai už­
davė gal dvidešimt klausimų, beveik tokių pačių, kurie ir man
lindo į galvą, kol ėjome per ežerą.
- Užtenka, tėte, - kantriai kalbėjo Serioža, - kas tie penkio­
lika kilometrų, net ir be slidžių - per dieną laisvai nueisime, o
jei nespėsime, yra palapinė. Jie du, mes du, sutūpsime. O ledas
savaitę dar tikrai pasilaikys, suspėsime, tėti. Jūs kol kas su Miš­
ką gegnes sukeikite, uždenkite toliu - darbo turite per akis.
Mes tikrai neturėjome kitos išeities, todėl visą tą dieną ren­
gėme juos žygiui: palapinė, miegmaišiai, šautuvai, Seriožos
medžiokliniai peiliai, termosas su drumzlinu žuvies nuoviru,
šnekos - kvailos, kupinos vilties fantazijos, kokių nuostabių ir
reikalingų daiktų galima rasti toje nepažįstamoje Lubosalmoje,
apie kurią dar vakar nė vienas net nebuvome girdėję. Mes, pa­
smerkti kiurksoti namie ir laukti jų sugrįžtant, daugiau su jais
nesiginčijome ir neprieštaravome - tik naktį, be miego gulėdama
po karšta Seriožos ranka, staiga išgirdau Marinos kūkčiojimą:
- Neik, Lionečka, neik, prašau tave. Prašau. Neik, nepalik
manęs, - kartojo ji vos girdimai, jis jai kažką atsakinėjo, mono­
toniškai, raminamai, bet aš nesupratau jo žodžių, nes mieguis­
tas, lygus Seriožos širdies tuksėjimas po mano mentimi ūmiai
nustelbė visus kitus garsus. Neik, pamaniau aiškiai, beveik bal­
su. Neik. Serioža miegodamas giliai įkvėpė ir nuėmė ranką.

Pakilę su tamsa, Lionia su Serioža viską sukrovė į kuprines

ir auštant išėjo degdami nekantra ir įkarščiu. Vos už jų užsidarė

237
Jana Vagner

durys, Marina trim pirštais tankiai tris kartus peržegnojo abe­

jingas durų lentas.
- Viešpatie, - sumurmėjo net springdama, - Viešpatie, jei­
gu tu esi. Prašau. Tegul jis sugrįžta. Velniai nematė maisto, tegul
tiktai grįžta, tegul tik pats sugrįžta, gerai?
Ir pravirko negražiai susikūprinusi, nuleidusi siaurus pe­
čius. Ira nepatenkinta tarė:
- Marinka, gana, išlydi jį kaip į karą, viso labo penkiolika
kilometrų, irgi mat kelionė aplink pasaulį, čiagi kaip Lenino
prospektas, girdi? Kaip nuo Pietvakarių priemiesčio iki Jaki-
mankos gatvės.
- Nežinau jokios Jakimankos, - atšovė Marina, neatsisuk­
dama nuo durų. - Kuo čia dėta Jakimanka?
- Na gerai, - pavargusiu balsu tarė Ira, - kokia tame jūsų
Rostove ilgiausia gatvė?
Jos veidas buvo išblyškęs ir nuvargęs, vadinasi, ir ji šiąnakt
akių nesumerkė.
Mes turėjome juos išleisti. Teisingai padarėme, kad išleido­
me, tačiau nerimas, prislėgęs mus dar naktį, prieš jiems išei­
nant, su kiekviena laukimo valanda vis stiprėjo, nors bepras­
miška buvo tikėtis, jog jie sugrįš šiandieną.
- Penkiolika kilometrų į vieną pusę, mergaitės, tai jau visa
diena, - ramiai pasakė tėtė. - Nieko, ten pernakvos, jaudintis
galima pradėti rytoj vakare, ne anksčiau. Suspėsit. Kvaila stirk­
soti prie lango, judinkitės, reikia tinklus tikrinti, vaikus penėti.
Mišką, einam, stogas laukia - prikalsim ruberoidą, tada imsi­
mės langų.
Nuobodžių kasdienių darbų sąrašas - žuvys, tinklai, kros­
nies kūrenimas - užsibaigė pernelyg greitai, užėmė ir išblaškė

238
 ŪK Ę GYVI

neilgai, tad vidurdienį jau vėl sustingome prie lango, paraly­

žiuotos ir apdujusios kaip rudeninės musės, ir tėtė, kelintą kar­
tą užbėgęs pasiimti karšto vandens, vėl ėmė mus kutrinti:
- Ko sėdit, - piktai užsipuolė, - tuoj reikės persikelt, daik­
tai nesurinkti, dar indus pasidalyti, antklodes, drabužius. Ira,
Ania, jums darbo savaitei, mes greičiau baigsim namą, negujūs
susiruošit.

Diena buvo saulėta, skaisčiai mėlyna, nešalta, per plonas

lentines sienas iš lauko j trobą sklido garsai - žvalus plaktukų
taukšėjimas į gegnes, skambus sproginėjančio ledo poškėjimas;
sėdėdamos ant grindų, mes perrinkome megztinius, vilnones
kojines, rankšluosčius ir kelioms valandoms tikrai užmiršome,
jog laukiame ir bijomės, užsiėmusios, paprasčiausiai aiškino­
mės, kieno čia pirštinės ir ar kas nematė storo rudo Lionios
megztinio stačia apykakle, juk buvo, prisimenu, štai čia gulėjo;
mes gal ir visai būtume užsimiršusios, jeigu po trijų valandų iš
ano kranto nebūtų atbėgęs susijaudinęs Vova, kurio rytą išeida­
mi Ančiutka su Liocha kažkodėl nepasiėmė, - gal paliko sau­
goti priešingo kranto nuo mūsų smalsių akių, o gal tik palaikyti
troboje šilumos. Paskrebenęs į duris viduje ėmė skųstis, kad jų
pusėje, prie pat nuolydžio į ežerą, šįryt susidarė didžiulis šlapias
plotas, kurį jam teko apeiti plačiu lanku; ir velnio saulė svilina
taip, kad savaitės gale ežero jau niekaip nepereisi.
- Negaliu aš ten vienas, - galų gale prisipažino jis, - galima
pas jus pasėdėti, atnešiau arbatos, norit?
Dar po valandos, vėl užsikrėtusios jo nerimu ir abejonėmis,
išvarėme jį į lauką.
- Volodia, - pareiškė Ira, - nėr čia ko sėdėti rankas sudėjus,
gal padėtumėte mums? Tenjie stogą dengia, labai praverstumėt.

239
Jana Vagner

Jispašoko ištaškydamas neišgertą arbatą ir skubiai apsivilko

striukę; po valandėlės kieme išgirdome jo traškų balsą.
- Lyg ir neblogas berniukas, - piktokai tarė Ira, - bet vietoj
užmuščiau, jau toks nelemtas zirzlys.
Prieš pat saulėlydį - mes grįžome iš ežero su nepilnu kibiru
šlapiai pliaukšinčių kuojų - dangus apniuko ir nublanko; ėmė
drėbti sunkus pavasarinis sniegas, lipnia vientisa siena užklo­
damas horizontą, ir beregint viskas išnyko: krantas su dviem
vienišomis trobomis, juodos skarotos eglės, išsibėgiojančios
į kairę ir dešinę nuo salos plyšių išraižytos ežero atšakos, - ir
nors saulė dabar buvo pagrindinis mūsų priešas, energingai
trumpinantis neilgą tarpsnį, likusį iki mūsų laukiančios garan­
tuotos, tikros robinzonados, jai staiga pasislėpus mus užliejo
nauja panikos banga. Nesnigo jau beveik mėnesį, ir buvome at­
pratę nuo kurtinamos tylos ir tamsos, neišvengiamai lydinčių
snygį, - dargi taip atpratę, jog pirmas begalines akimirkas net
nesusigaudėme, kurion pusėn grįžti: ką tik sala buvo štai čia,
visai šalia, už kelių šimtų metrų, staiga pradingo, paskendo, ir
netgi skubrus, sniego skraistės prislopintas plaktukų, į gegnes
kalančių stogvines, kaukšėjimas dabar, regis, sklido iš visų
šonų, nenurodydamas krypties, o tik klaidindamas.
Jau ant liepto, prie pat namo durų, Marina pastatė kibirą,
atsisuko ir patempė lūpas; tik nesugalvok, pamaniau, tik ne­
sugalvok pasakyti dabar, gana, kad visos apie tai galvojame, o
mūsų mintys nuteka iš vienos galvos į kitą lengvai, neužkliū-
damos.
- Kas, jeigujie nenuėjo, jeigu paklydo ir pakliuvo į šitą akli­
ną sniegą?
- Jie turi palapinę, - atkirto Ira. - Keturi sveiki vyrai, be to,
nė kiek nešalta, nagi, marš į vidų.

240
 LIKĘ GYVI

Ir Marina krūptelėjusi pastūmė duris.

Dėl sniego jauniklį Vovą, sušalusį ir išsigandusį dar ir dėl
perspektyvos vienam klampoti per ežerą, teko pasilikti nakvy­
nės - jis sutiko net likti be vakarienės, pasitenkino puodeliu
skysto žuvų sultinio ir, su palengvėjimu įsitaisęs tuščioje lovoje,
tuoj pat ir užmigo - akimirksniu, kaip sušilęs iš lauko įleistas
šunytis, o mes, suguldžiusios vaikus, dar ilgai tylėdamos sėdė­
jome prie tuščio stalo ir žiūrėjome pro langą, į baltą tamsą, jaus-
damosi mažos, bejėgės ir vienišos. Lengviau pasidarė tik tada,
kai lauke energingai ėmė šlaminti, draskyti aštriais nagais duris
ir su šviežio oro gūsiu į prikūrentą kambarį įsmuko geltonas,
ilgas kaip žarna, visas aplipęs sniegu šuo, nėrė į savo vietą prie
krosnies durelių ir po minutės jau šnopavo giliai ir lygiai, lygvi­
sas dvi paras nebūtų kažkur prašapęs. Jo grįžimas mus privertė
patikėti, kad baltoje tuštumoje aplinkui neliko daugiau pavojų,
nebent sniegas, šaltis ir atstumas, ir nė viena šių negandų, net
visos kartu negali tikrai pakenkti tiems, kuriuos mes išleido­
me, - nei šiandien, nei rytoj, niekada.
Šis tikrumas išgaravo kitą rytą, kai pažvelgusios į lauką ne­
įžiūrėjome nei ežero, nei medžių, nei netgi liepto galo - prie
lango stiklų spaudėsi tik nepermatoma, aklina sniego marška.
Nusikeikęs tėtė subruzdo:
- Stogą, reikia užbaigti stogą, jau visa palėpė užversta.
Ir apsnūdę, susivėlę Mišką su Vova klusniai ėmė rengtis. Po
kelių valandų buvo prikalta paskutinė ruberoido juosta, bet,
tarsi nenorėdami grįžti į trobą ir kartu su mumis žiūrėti pro
langą, visi trys paskubomis pagėrę arbatos ir su aiškiu palen­
gvėjimu išbėgo atgal, toliau nuo mūsų nerimo.
- Langus, - pasakė tėtė su apsimestu apmaudu, - langus
reikia sudėti, sniego privers, paskui neišdžiovinsim. Vinių pri-

241
Jana Vagner

sikrovėm, susiprotėjau, bet kas galėjo tikėtis, kad prireiks mon­

tavimo putų? Ką gi, dirbsime kaimiškai. Skudurų, aišku, neuž­
teks - trys dideli langai, o dar durys, taigi reiks išskrosti čiužinį.
Paimsim Andriuchos, - pasiūlė užsigalvojęs apie svarbiąją už­
duotį - apšiltinti langus ir duris - ir netrukus jau tempė nuo lo­
vos sunkų dryžuotą monstrą šaukdamas Miškai: - Padėk, duris
palaikyk, greičiau, va taip.

Nataša, rodos, net nepastebėjo netyčinio tėtės netakto -

pirmomis dienomis ją buvo užplūdęs audringas, nesutaikomas
pyktis, daręs ją panašią į mechaninę lėlę, kuri kalba ir kilnoja
kojas ne savo valia, o tol, kol atsileis prisukta spyruoklė, tačiau
jį pakeitė abejingumas ir apatija, leidžiantys mums, pavargu­
sioms nuojos slegiančio, agresyvaus gedulo, kiek atsikvėpti, nes
dabar ji galėdavo kiauras dienas tik sėdėti ant savo lovos nuko­
rusi rankas, įbedusi žvilgsnį net ne į langą, o į visiškai niekuo
neįdomų rėmų kraštą. Valgyti neatsisakydavo, bet prašyti ne­
prašė; mielai sutikdavo eiti vandens ar plauti indus, tačiau tam
kas kartą reikėdavo ją žadinti purtant už peties.
Be to, - ir tai buvo keisčiausia, - ji pasidarė visiškai abejinga
vaikams, su kuriais pirma tiek terliodavosi, - abejinga negrįž­
tamai, beveik iki pasibjaurėjimo, ji tarsi nebesuprato, kam jie
reikalingi. Be čiužinio likusių nuogų jos vyro lovos griaučių,
aišku, nebuvo galima palikti kambaryje, tačiau išvilkti lauk -
triukšmingai, akiplėšiškai - nebūtų užtekę parako. Bijodamos
prikelti žiauriuosius Natašos demonus, bailiai susižvalgiusios
atidėjome šį nemalonų ritualą vėlesniamlaikui. Šiandien buvo­
me pernelyg užsiėmusios - reikėjo išgyventi dieną apsimetant,
jog mūsų laukimas kasdieniškas, o ne kankinamas ir baisus; jog
artėjantis vakaras negali atnešti jokio nusivylimo.

242
 LIKĘ GYVI

- Laužas, - pasakė Marina, kai langelis, pro kurį stengėmės

nežiūrėti, iš pieno baltumo pasidarė melsvas. - Kokia aš kvaiša.
Reikia krante užkurti laužą. Jukjie neras mūsų tamsoje.
Ir puolė į lauką.
- Laužas! - pakartojo ji tėtei su Mišką, už durų susidūrusi
sujais, privargusiais, apsikrovusiais darbo įrankiais. - Laužas, -
tarė ji mums, kai išsekėme iš paskos. - Didelis, liepsnojantis,
kad būtų iš toli matyti.
- Ar įsivaizduoji, kiek malkų reikėtų sukūrenti tokiam lau­
žui? - užsipuolė tėtė, bet pamatęs jos veidą užsikirto ir numojo
ranka. - Kad tave bala... Vova, nešk kirvį!
Po pusvalandžio aukšta kvadratinė, kaip koks rašomasis sta­
las, malkų rietuvė suūžė, užpleškėjo - skaisčiai, kaitriai, svetingai.
- Jūs eikit į vidų, - tarė Marina negyvu ir svetimu, abejingu
balsu, nenuleisdama akių nuo tirštos mėlynės, - aš viena galiu,
aš tik...
- To betrūko, - pasakiau žiūrėdama jai į nugarą. - Ir aš lik­
siu su tavim.
- Aš tuoj, - prabilo Ira, - tik atsivesiu Antošką.

Plieskiantis karštis apgynė mus nuo žvarbaus vėjo ir sniego,

tirpstančio jau ore; mes stovėjome aplink laužą - trys mote­
rys su berniuku, apgaubtos šilto rusvo jo kokono, apakintos jo
šviesos, dėkingos viena kitai už tylėjimą; paskui kažkur toli, už
nugarų, ant liepto sukaukšėjo, sugirgždėjo žingsniai, ir šviesos
rate pirmiausia išniro Mišką, mieguistai prigludo man prie pe­
ties gūždamasis nuo šalčio, šildydamas nosį virš puodelio su
garuojančiu sultiniu, paskui tėtė, iki akių susisupęs į seną me­
džioklinę Seriožos striukę, ir - paskutinis - liūdnas ir neramus
išstypėlis Vova.

243
Jana Vagner

- Gerai sumanyta dėl laužo, - pasakė tėtė po daugelio mi­

nučių tylos, kurią drumstė tik sproginėjančios malkos ir kažkur
priekyje, tamsoje, duslus judančio ledo poškėjimas. - Labai ge­
rai sumanyta. Šaunuolė.
Marina tylėdama linktelėjo ir be žodžių palinko prie jo, pa­
sitrynė skruostu - trumpai kaip šuo - j jo nuzulintą kietą ran­
kovę virš alkūnės.
- Juk suprantate, - greitai ir nedrąsiai sušnibždėjo man prie
ausies Vova, - suprantate, ar ne, šiandien jie juk neis, naktį neis
per ledą, ten ir dieną... jeigu išvis grįžo - juk neis.
- Nutilkit, Vova, - švelniai paprašė Ira, žiūrėdama į ugnį,
ir tvirčiau apkabino snūduriuojantį sūnų, ir Vova nutilo - iš­
kart, per pusę žodžio, visu savo pailgu liesu veidu išreikšdamas
nuostabą ir klausimą: „Kamgi tada, - buvo parašyta jo veide, -
kam gi tada kūrenat?“Vien tik svetimamvaikinukui iš priešin­
go kranto nebuvo aišku, kam mums jo prireikė, šito ritualinio
aukojimo laužo, karštos, liepsnojančios maldos, nukreiptos į
niekur, skirtos abejingam dangui, tamsai, krintančiam sniegui,
užsispyrėlei užtrukusiai žiemai.

Ugnis spėjo susitraukti per pusę, kai durys vėl trinktelėjo -

Nataša, apsivilkusi didžiulę Andrejaus striukę ilgomis maska­
tuojančiomis rankovėmis, atsargiai prisiartino ir atsistojo ant
pačios ribos, skiriančios šviesą nuo tamsos, rusvumą nuo juo­
dumos, lyg nesiryždama jos peržengti, ir iš karto prakalbo, tar­
tum visą šį laiką ten, trobos viduje, būtų dėliojusi ir derinusi
šiuos žodžius:
- Jienegrįš. Jųten nėra. Niekamnereikalingas šisjūsų Alek­
sandrijos švyturys.
Marina garsiai įtraukė pro nosį oro. Ira tyliai, taikiai tarstelėjo:

244
 LIKĘ GYVI

- Gerai jau, gerai.

- Jų ten nėra, - pakartojo Nataša, - ten išvis nieko nėra,
aišku? Tokia vieta. Visi miršta. Mes irgi. Mes irgi - mirsime.
Apsisukusi ji grįžo atgal ryžtingai ir piktai traukiodama iš
gilaus sniego kojas.

Vėliau, naktį, mane pabudino pasikartojantys keisti springs-

tami garsai - ji sėdėjo ant grindų šalia mano lovos nuleidusi
veidą ant sulenktos rankos, viršugalviu skaudžiai įsirėmusi
man į petį. Valandėlę gulėjau bijodama krustelėti, nesiryžda­
ma nei paliesti jos, nei užkalbinti, krosnis beveik išsikūreno,
kambaryje buvo visai tamsu. Ji pakėlė galvą, kurį laiką žiūrėjo į
mane nelygiai, sunkiai kvėpuodama ir, įsitikinusi, kad nemie­
gu, skubiai sušnibždėjo:
- Štai, žiūrėk, surinkau, čia Andriušos daiktai, šilti, geri, ter-
mobaltiniai, batai, pilnas krepšys, gal tiks Seriožai arba Miškai,
dydis, aišku, netinkamas, bet koks skirtumas, tiesa? Koks skir­
tumas... - Aš atsisėdau lovoje, - geležinis tinklas garsiai girgž­
telėjo, - o Nataša atsitiesusi nusviro tiesiai man į rankas. Ap­
kabinau per pečius, o ji priešindamasi kalbėjo: - Atleisk man,
atleisk, jie grįš, būtinai, pamatysi, atleisk man, atleisk.

* * *

Trečios dienos rytas mus rado nepaaiškinamai pakilios

nuotaikos - lyg būtume laukusios pelnyto apdovanojimo už
tai, kad visas šitas dienas praleidome dirbdamos, o ne bepras­
miškai panikuodamos, už tai, kad stengėmės nesišnekėti, ir net
už vakarykštį laužą, iš kurio šiandien liko tik plati juoda dėmė,
pilna nuodėgulių ir vėjo žarstomų minkštų pilkų pelenų. Mat

245
Jana Vagner

kaip tik šis rytas buvo nuostabiai tinkamas grįžti mažajai eks­
pedicijai - su trofėjais ar be, velniai nematė, tegul ir tuščiomis
rankomis, bet sugrįžti, nes snygis užspringęs užgeso, dangus vėl
pakilo į aukštį, atsivėrė, sumėlynavo, saulė vėl ūkiškai naikino
vienintelį kelią, jungiantį salą su krantu. Ir dar todėl, kad pa­
žvelgusios pro langą ežero nepažinome - taip jis pasikeitė, sa­
kytum vakar tirštai kritęs sniegas tebuvo reikalingas kaip mas­
kuotė, tam, kad paslėptų nuo mūsų akių veržlų šuolį, įvykusį
per pastarąją parą. Ledas, pasistojęs piestu, kyšojo pasvirusiais
nelygiais sidabriniais ledkalniais, o ten, kur užvakar tebebuvo
plona pažliugusi perregima pluta, šiandien spindėjo sunkus
kaip gyvsidabris nejudrus vanduo.
Dalis medinių atramų, ant kurių siūbuodami kabėjo mūsų
tinklai, nuvirto ir dabar plūduriavo plačioje polaidžio valkoje,
bet patys tinklai, laimė, buvo sveiki - nepraradome nė vieno.
Juos netgi buvo galima pasiekti beveik nerizikuojant, be to, jie
kone sprogo nuo žuvų.
- Štai kaip, vadinasi, reikėjo, - linksmai pasakė Mišką, kai
juodu su Vova vieną po kito visus užtempė ant liepto. - Ne
traukti po du kartus per dieną, o palikti parai, čia bus keturi
kibirai, ne mažiau, žiūrėk, mama, tu tik pažiūrėk.
- Kaipgi aš dabar eisiu, kaip pareisiu, - gailiai bambėjo
Vova. - Nemoku per tokį ledą, įsmuksiu, tikrai įsmuksiu. Jie
sugrįš, o manęs nėra, troba nekūrenta.
Ir buvo neaišku, kojis labiau bijo: įsmukti po ledu ar atsaky­
ti Ančiutkai už beviltiškai atšalusią didžiulę pirkią.
- O mes dabar kartu ir pereisime, - geraširdiškai tarė tėtė. -
Pasižiūrėsime, kas ir kaip. Mišką, palik tinklus, tegul mergaitės
terliojasi.

246
 LIKĘ GYVI

Palikę mus išimti žuvų, jie išėjo, be nieko, tik pasiėmę ilgas
kreivas lazdas; žiūrėdamos nuo kranto, kaip jie žengia, - lėtai,
lankstais, aplenkdami didžiules eketes, - vis tiek dar neprara­
dome vilties, nepaisant negyvo giedro dangaus viršum tolimo
kranto, sakančio, jog abu namai jame tebėra tušti ir nekūrenti,
kaip buvo ir vakar, ir prieš dvi dienas. Net kai po pusvalandžio
vėl išvydome ant ledo dvi tamsias figūrėles ir tapo aišku, jog tai
tėtė ir Mišką, grįžtantys tuščiomis, mes vis dar tikėjomės - tarsi
prieš atsisveikinant su viltimi reikėjo sulaukti jų pareinant ir
išklausyti, ką papasakos.
Bet kai jie jau ropštėsi į krantą, lipdamas ant liepto tėtė ne­
vikriai, šonu užvirto ant slidžių lentų ir staiga nespėjęs įsitverti
nusirito atgal vos nepargriuvęs aukštielninkas, gerai, kad Mišką
pašokęs nutvėrė jam už striukės rankovės ir užtraukė į viršų.
- Nieko, - uždusęs murmėjo tėtė, - nieko, mes tik labai sku­
bėjom, nieko.
Mes sėdėjome žiūrėdamos, kaip jis sėdi persikreipęs ir iš­
skėtęs kojas, į jo drebančią plaštaką, prispaustą prie kaktos.
- Nieko, - pakartojo jis, ir tą akimirką mus apleido, paga­
liau baigėsi visos jėgos.
Pakėlęs akis, tėtė tai pamatė mūsų veiduose.
- Senelis pargriuvo, - su nuostaba tarė berniukas ir nusi­
juokė. - Pargriuvai, seneli.
- Taip, - linktelėjo tėtė, šyptelėdamas drebančiomis lūpo­
mis. - Atrodo, jog taip, nagi, eikš, padėk man atsikelti. Štai ką, -
pasakė jis vėliau, - jau žinau, ką veiksime.

Taigi jo dėka, užuot puldinėjusios prie lango, verkusios,

išsakiusios akivaizdžias mintis, besigrūdančias kaukolėje, pus-
penktos valandos nešėme daiktus iš senosios trobos į naująją -

247
Jana Vagner

tuos, kuriuos spėjome sukrauti, paskui ir kitus, iš pradžių glė­

biais, paskui po vieną; mes neskubėjome, skubėti nebuvo kur,
tik gaila, kad šitų daiktų buvo ne taip daug, mat galiu prisiekti,
jog per tas puspenktos valandos bent kelias minutes kiekviena
mūsų pamiršo, ko laukiamejau trečią dieną iš eilės. Okai baigė­
me, kai sustatėme lovas, - Dieve mano, šioje buvusioje pirtelėje
buvo trys, trys atskiri kambariai, - kai nauja geležinė krosnelė,
maža, daili, su sidabrišku metaliniu kaminu, įkaitusi ėmė karš­
tai alsuoti į visas puses, kai Ira pareiškė: „Viskas, daugiau nieko
nėra, pasėdėkime, nebėr jėgų“, - berniukas staiga atsisuko nuo
lango ir garsiai tarė:
- Tėtis. Tėtis pareina. Ten tėtis.
Tikriausiai jis ilgai stovėjo prispaudęs kaktą prie stiklo, nes
ir nosis, ir skruostai blyškiame veidelyje išsiskyrė ryškiai rau­
donomis dėmėmis.
Ir mes išbėgome laukan be striukių, nors dvi figūros vidury
sulūžinėjusio ledo buvo dar labai toli.
- Ten tikrai jie? Tikrai? Iš čia nematau, ten jie, ką? - klau­
sinėjo Marina, kažkodėl pasistiebusi, tarsi nuo to būtų geriau
mačiusi.
- Jie, jie, - ramino ją Mišką, - bet ko gi taip lėtai, kažką
neša, mam, žiūrėk, kažką neša, aš nubėgsiu padėti?
- Nereikia, - tariau nepažindama savo balso. - Nereikia,
Mišką, pastovėk čia. Tegul bus taip. Tegul jie patys.
Aš norėjau dar pažiūrėti, kaip jie sugrįžta. Ir vis dėlto pasi­
leidau bėgti pirmoji - ne iš karto, o kai jie jau buvo visai arti, kai
iki liepto liko keliasdešimt žingsnių. Regis, net kvailai išskėčiau
rankas, bet nieko nešaukiau, tą tikrai žinau, - tik sušnibždėjau:
„Serioža“, - ir viskas.

248
 LIKĘ GYVI

Jau pradėjo temti, saulė pasislėpė ir matėme prastai, jie ti­

krai judėjo sunkiai, sulinkę nuo išsipūtusių kuprinių svorio;
aš pribėgau prie liepto galo, Serioža mostelėjo ranka ir kažką
sušuko, bet aš nesupratau, nors buvo visai netoli, paskui pa­
mačiau ant jo veido juodą dviragį respiratorių ir sustojau. Už
nugaros tapo baisiai tylu.
- Tėti, - šūktelėjo berniukas, - tėti, aš pirmas tave pamačiau!
Jie žengė dar kelis žingsnius artyn, Serioža vėl prakalbo, šį
sykį jau išgirdau.
- Ania, - tarė jis, - Ania, kol kas nesiartinkit prie mūsų.
Nieko baisaus, bet neikite artyn, gerai? Reikia užkaisti vandens.
Ir užkurkite laužą. Mes čia palauksime.
Taip ir negavusios leidimo artintis iš tolo žiūrėjome, kaipjie
krato iš kuprinių plokščias konservų dėžutes - tiesiai į dubenį
su užvirusiu vandeniu, besilaistančiu ir šnypščiančiu, kaip ran­
gosi kunkuliuojančio vandens paviršiuje atsiklijavusios margos
etiketės. Kaip jie nusivelka striukes, nusimauna kelnes, kepu­
res, pirštines - ir viską, net ištuštėjusias kuprines, meta į laužą,
šis iš pradžių springsta nepajėgdamas praryti tokios milžiniš­
kos porcijos, spjaudo piktais aitrių drėgnų dūmų kamuoliais,
paskui vis dėlto imasi darbo. Kaip paskui pusnuogiai, aprūkę,
jie nusitraukia respiratorius.
- Nieko nepamiršai? - klausia Serioža; jo skruostuose įsirė­
žusios ryškiai raudonos dirželių žymės.
- Atrodo, nieko, - pagalvojęs sako Lionia ir atsivedėjęs
linksmai meta savo respiratorių į ugnį.

- Mes neėmėme nieko, ko negalima išvirinti, - pilna burna

aiškino Serioža - vėliau, senajame name, kur visi grįžome, nes
ten buvo vienintelis mūsų stalas ir ten liko visas mūsų maistas,

249
Jana Vagner

jei neskaičiuosime konservų dėžučių, auštančių lauke, kurių

kol kas nė vienas neišdrįso paliesti. - Kruopos, makaronai, cu­
krus - viskas buvo atidaryta, negalėjome imti.
Jie sėdėjo su Lionia vienas priešais kitą ir godžiai, apside­
gindami rijo garuojančią virtą žuvį beveik nekramtę - pasišiau­
šę, šlapiais plaukais, pajuodusiais iš nuovargio veidais.
- Kaip čia dabar, - gailiai tarė Marina. Ji siekė Lionios
skruosto, bet taip ir nepalietė. - Kaipgi taip - šitiek maisto, o
jūs alkani?
- Nebuvo kada kaitinti, - numojo Lionia, kreivai šyptelė­
damas. - Norėjau dėžutę mesti į laužą, Serioža neleido. Godus
tavo vyras, Anka.
- Reikia, kad būtų saugu, - niūriai atsakė Serioža ir nustojęs
kramtyti padėjo šakutę; iš to, kaip staigiai užgeso Lionios šyp­
sena, supratau, jog šis ginčas ne pirmas.
- Oi, gana, - irzliai metė Lionia, - mėnesį, o gal ir du šalty­
je, kas ten galėjo likti.
- Gal tu virusologas, ką? - pertraukė jį Serioža, triukšmin­
gai stumtelėdamas stalą. - Viską žinai? Reikia, kad būtų saugu!
- „Saugu!“ - suniurzgė Lionia. - Saugu - sėdėti čia niekur
neiškišant nosies. Tikrai saugu. Oparą vaikščioti su šituo prezer­
vatyvu ant snukio - kas tai? Gal mes per anksti juos sudeginom?
Gal reikėjo dar savaitę palaukti - na, kad būtų visiškai saugu?
- Gal ir per anksti! - atkirto Serioža stodamasis. - Gal
mums išvis nereikėjo grįžti!
- Gana, - tarė tėtė ir padėjo ant stalo tarp jųdviejų savo di­
delį gelsvą delną, - stop. Nagi, pasakokite, kaip ten.

Serioža vėl atsisėdo ir, su pasibjaurėjimu dėbtelėjęs į nesu­

valgytą žuvį, stumtelėjo lėkštę; kol jis kalbėjo, Lionia tylėdamas

250
 LIKĘ GYVI

šakute gnaibė savo auštančią vakarienę paversdamas ją apetito

nekeliančia koše ir jau nė karto nepakėlė kąsnio prie burnos.

Pirmą dieną bazės jie nerado. Taip, turėjo smulkų žemėlapį

ir kompasą, ir, jeigu tikėtume ir tuo, ir anuo, jiems tereikėjo
tiesiog eiti šiaurės rytų kryptimi senu gruntkeliu, viršutine kil­
pa juosiančiu ištįsusį siaurą Lubojarvio ežerą, - kaip tik ten,
kitame ežero gale, prie kranto spaudėsi baltas skrituliukas su
užrašu „Lubosalma“. Nors šis mažas kaimelis jau daugiau kaip
trisdešimt metų buvo negyvenamas ir dabar sezoniniams sos­
tinės žvejams ir medžiotojams atstodavo laikiną prieglobstį,
dviejų kilometrų mastelio žemėlapis vis taip pat abejingai nu­
rodė vietas, kur buvo ir ji, ir dešimtys kitų seniai ištuštėjusių
suomių kaimelių. Kelias, vedantis prie sienos, ėjo ten pat, kur
prieš pusmetį mes užlipome ant tuščio pasieniečių sunkveži­
mio su būda, nepastebėti šito kelio ir paklysti buvo neįmano­
ma, tai buvo plati lygi juosta, nutiesta tarp medžių, ja jau daug
mėnesių niekas nevažiavo ir dabar ją dengė storas nejudinto
sniego sluoksnis. O slidžių jie neturėjo.

Kone visą laiką sniego buvo iki kelių, bet pasitaikydavo ir

pusnių, kur kelias prasmegdavo po kojomis - murktelėdavo
žemyn, taip pat atvirų, medžiais neapsaugotų ruožų, skyni­
mų, kaip juos vadino Serioža, o ten jau jie kartais smukdavo
iki juostos. Bristi buvo sunkiau negu vandeniu - grumiantis su
sniego pasipriešinimu, kas žingsnį ištraukiant kojas; lipni šalta
košė lindo ir į batus, nors ir tankiai suvarstytus, ir net į ran­
koves, o svarbiausia - nežinojome, kiek jau nuėjome, pasakojo
Serioža, juk viskas vienoda: miškas ir miškas. Pirmutinis aiš­
kus orientyras, pagal kurį jie įstengė nustatyti atstumą, - tiltas

251
Jana Vagner

per upę, jungiančią du ežerėlius, - pasirodė tik po pusketvirtos

valandos. Vadinasi, jie nuėjo keturis kilometrus, ne daugiau.
Buvo jau gerokai po vidurdienio.
Jokios baimės jie nejautė - keturi neseni, sveiki vyrai pus­
tuštėmis kuprinėmis - ir pirmą trečdalį kelio linksmai šūkavo,
šnekėjo visokius niekus šaipydamiesi iš kits kito; paskui, po til­
to, kai tapo aišku, jog iki sutemstant tikrai nespės, šnekos pasi­
darė retesnės, pokštai liovėsi; penktą valandą, kai saulė nusirito
už medžių ir, nors tebebuvo šviesu, iš karto smarkiai atšalo, kal­
bos visiškai nutilo. O dar po valandos pradėjo snigti - štai tada
jie suprato, jog reikia ruoštis nakvoti.
Jie nukirto kreivą padžiūvusią pušį ir išspardę sniegą užsi­
kūrė laužą, blausioje jo šviesoje vidury kelio išskleidė nedidukę
trivietę Seriožos palapinę, kurioje vos ne vos sutilpo keturiese;
sulindę į miegmaišius su storomis žieminėmis striukėmis visą
naktį per plonas sintetines sienas klausėsi neramaus atsitiesian­
čių šakų šnaresio ir lipnaus sniego, čiuožiančio nuo aukštų kelią
apstojusių eglių, dunksėjimo.

Rytą apsižvalgę nepamatė net savo pėdsakų. Apsiėjo be

pusryčių - sultinio termosas ištuštėjo dar vakare, o terlionė su
laužu būtų atėmusi per daug laiko. Jiems atrodė, jog jau visai
arti tikslo, - štai turi pasirodyti gruntkelio išsišakojimas, taigi
pagal žemėlapį nuo jo iki Lubosalmos liko maždaug penki ki­
lometrai; tačiau pirmoji atšaka, kurią jie palaikė išsišakojimu,
tebuvo žemėlapyje nepažymėtas posūkis, po kilometro atvedęs
juos į pliką, žemutėmis metrinėmis pušaitėmis nusmaigstytą
kirtimą, kur kelias aiškiai užsibaigė, ir ši klaida, deja, ne pasku­
tinė tą nelemtą dieną, iš jų atėmė beveik valandą. Tokių atšakų
pasitaikė dar keturios, ir kiekvieną teko nueiti iki galo - sniegas

252
 LIKĘ GYVI

krito tirštai, be prošvaisčių, ir, lyg to būtų buvę negana, niekas

neturėjo jokio supratimo, ko turėtų ieškoti, kaip atrodo toji vel­
nio Lubosalma, kiek joje namų, matomi jie nuo kelio ar pasi­
slėpę už medžių.
Ją rado tik per stebuklą. Posūkis į Lubosalmą niekuo ne­
siskyrė nuo ankstesniųjų, niekur nevedančių; šis kelio ruožas
atrodė toks pat siauras ir beviltiškas, bet niekaip nesibaigė - jie
ėjojau dvi valandas, o iškarta vis nesirodė. Tai žadino viltį, kad
šį kartą jie neapsiriko, nes šiaip kirsti mišką tokiu atstumu nuo
vienintelės šiose vietose prieinamos magistralės, kad ir kokios
varganos ir vos įžengiamos, niekam nebūtų atėję į galvą. Suša­
lę, nusikamavę ir alkani, jie pasiekė tikslą tik antros dienos va­
kare; jei būtų pavėlavę nors valandą, tirštos balzganos sutemos
būtų paslėpusios nuo jų ir keturis prilipusius prie kranto tam­
sius namus su grėsmingai nukarusiais nuo stogų varvekliais,
panašiais į kokio giliavandenio siaubūno dantis, ir saujelę pil­
kų ūkinių pastatų, aiškiai perstatytų iš senų karkasų, likusių
nuo senojo kaimo.
Žmonių nebuvo. Nebuvo dūmų, žiburių languose, giliame
melzganame sniege - nė vienos žmogaus pėdos, todėl jie iš­
lindo iš už medžių nebijodami ir nesislapstydami. „Išsiskirsi­
me, - tarė Ančiutka, atsirišdamas kuprinę, - dar pusvalandis,
ir sutems, nė velnio nematysime, taigi, vyručiai, kiekvienam
po namą, ir pirmyn, o dabar šekit, užsimaukite. - Jis išsitrau­
kė keturis kariškus respiratorius. - Dėl visa ko.“ Jiems baisiai
nesinorėjo gaišti laiko - dvi dienas išbuvus kelyje; svarbiausia
buvo iki tamsos apžiūrėti visus keturis namus ir išsirinkti tin­
kamiausią nakvynei, po to galbūt dar šiandien įsitikinti, ar jie
ne veltui šitiek ėjo, šalo, miegojo sugriuvę plonoje sintetinėje

253
Jana Vagner

palapinėje vidury kelio, taigi nekantra buvo suprantama, nė

vienas nesiginčijo - užsimovė respiratorius ir nubėgo į skirtin­
gas puses po vieną.

Stovyklavietė buvo ideali. Keturi tvirti rąstiniai namai ant

aukštų polių, su palėpėmis, apšiltintomis smėliu, naujai išmū­
rytomis krosnimis, gerais mediniais baldais, mažutė pirtis ir
penkios talpios pašiūrės, vienoje jie net rado mažą dyzelinį ge­
neratorių - tuščią, be degalų, bet iš pažiūros veikiantį.
- Aš užsimiršau, - pasakojo Serioža, - laksčiau kaip kvailys,
bet name beveik nieko neradau - makaronų, porą kažkokių sti­
klainių, paskui palubėje pamačiau lemputę, nusekiau palei lai­
dus ir įstrigom prie generatoriaus, abu su Ančiutka. Ieškojome
bako, juk laisvai galėjo turėti atsarginį baką, kokių šimto litrų,
arba kur nors užkištų porą kanistrų - viską apvertėm, tik pas­
kui susivokėm: koks gi idiotas išeis palikęs degalus, a? Paskui
atbėgo Liocha, pasakė radęs juos. Jie visi daržinėje.
Veikiausiai Lubosalmoje žmonės mirė ne tuo pačiu metu -
pirmieji keli buvo užkloti suledėjusiomis marškomis, kiti jau
gulėjo bet kaip, jų veidus, plaukus ir blakstienas dengė šerkš­
nas, blausi ledo plutelė; tarp lavonų buvo keletas moterų, taigi
turbūt čia gulėjo šeimos, kelios šeimos. Nei Seriožai, nei An-
čiutkai su Liocha neatėjo į galvą jų skaičiuoti, jie toje daržinė­
je ir išbuvo tik kelias sekundes, nors apsisaugoję respiratoriais
ir pirštinėmis, nors buvo šalta: tik pasižiūrėjo ir išbėgo į lauką
keikdami save, kam apskritai ten lindo. Taigi namuose nieko
nebuvo, jie stovėjo tušti, švarūs.
- Juose netgi viskas buvo sutvarkyta, - pasakojo Serioža. -
O juk kas nors turėjo juos ten nunešti, į tą daržinę, vieną po
kito, tai kur jie paskui dėjosi?

254
 LIKĘ GYVI

Pagaliau jie prisiminė Lionią ir nubėgo j paskutinį, ketvirtą

namą. Lionia linksmai atsisuko nuo stalo. „Gyvenam, vyručiai!
Vakarienė! - Jis pateliūskavo butelį. - Tik reikia paieškoti stikli­
nių. Konservų velniai nematė, bet aš radau lašinių, rūkytų, pui­
kumėlis, su pipiriukais, kieti kaip ką tik iš šaldiklio. - Ir išvy­
niodamas sučežino popierių. - Jau papjausčiau, ragaukit. Arba
ne, verčiau pirmiausia išgersim, na, ko ten stypsot kaip nesavi.“

Tame paskutiniame name jie rado vienuolika kartoninių

dėžių su konservais ir kitų gėrybių: grikių, cukraus, ryžių, ma­
karonų, bet nieko nepaėmė, tik konservus, nes jau visos pa­
kuotės buvo pradarytos. „Bailiai, - širdo Lionia, - grikiai kuo
jums neįtiko, tarsi juos žalius rysite.“ Ir tada Serioža privertė jį
vėl užsimauti respiratorių ir nuvedė į daržinę; dabar į vidų nėjo,
tik pravėrė duris. Buvo beveik sutemę, ir lavonai, gulintys ant
cementinės aslos, dar menkiau priminė miegančius, lyg tai jau
būtų buvę ne žmonės, o akmenys. „Nesugalvok daugiau nusi­
mauti, - prigrasino Serioža ir pliaukštelėjo per plastikinį raguotą
kūgį, dengiantį Lionios veidą. - Nebenusimausimiki pat namų.“
Tik tokiomis sąlygomis - uždengtais veidais ir nenusimovę
pirštinių - jie surizikavo pernakvoti paskutiniame, „Lionios“
name. Prasivartę be miego kelias valandas, auštant jie dar pa­
skubomis viską peršukavo ir dabar, šviesoje, užėjo tai, ką tikrai
būtų pražiopsoję tamsoje: brezentu apmuturiuotą „GAZą“ su
dviem nuleistais ratais, sausu baku ir išsikrovusiu akumulia­
toriumi, du senutėlius medžioklinius šautuvus, dešimt dėžu­
čių savadarbių šovinių kreivai apspaustomis plastiko gilzėmis,
porą spiningų, šiokių tokių įrankių, kamuolį beviltiškai susi­
raizgiusių žvejybos tinklų ir du numirėlius, pirtelėje prišalusius
prie gultų. Daugiau maisto, be to, kurį rado vakar, nebuvo.

255
Jana Vagner

Tinklus ir kirvius, kuriuos būtų buvę per sunku nešti per

gilų sniegą, jie sudėjo pašiūrėje, kur stovėjo generatorius, - gar­
siai kalbėdami, kad pavasarį būtinai reikės sugrįžti, bet širdyje
puikiai suprasdami, jog nė už ką negrįš. Laukė penkiolika kilo­
metrų pažįstamo ir jau suprantamo, bet vis tiek sunkaus kelio,
todėl, sukaišioję į kuprines savo kuklius trofėjus, jie su palen­
gvėjimu išėjo - skubiai, nesigręžiodami.
- Aišku, reikėjo sudeginti tą daržinę, - niūriai užbaigė pa­
sakojimą Serioža. - Bet tada būtume praradę dar valandą, o
mes jos neturėjome.
Vėliau, po penkių minučių kurtinamos tylos, kurios nė vie­
nas neketinome nutraukti, jis pasakė:
- Aš visą laiką galvoju: mes čia tūnome jau pusmetį, o už
penkiolikos kilometrų, tik pagalvokite, - penkiolikos sumautų
kilometrų, pėsčiomis nueini per dieną, - visa bazė, pulkas žmo­
nių, ir mes nieko apie juos nežinojome.
- Taigi jie susirgo, Serioža, - gailiai tarė Marina.
- Tu nesupranti, - nekantriai atšovė jis. - Šitame krašte
visko pilna: užimtų laisvų sklypų, perkeltų kaimų, visokių va­
sarnamių. Aš nesakau - dabar. Pavasarį. Kai tik ištirps sniegas.
Galėtume paieškoti. Tik įsivaizduokite - jeigu rastume dar ką
nors. Negali būti, kad mes čia likome vienui vieni. To papras­
čiausiai negali būti.
- Ką gi, bent jau tikrai išgyvensime iki pavasario, - šiltai
tarė Ira. - Šaunuoliai. Tikrai šaunuoliai. Toks kalnas konservų...
Jau maniau, iki dienų galo valgysimtik šitą šlykščią žuvį.
Ji nebaigė kalbėti, nes Lionia užsidengė delnais veidą ir ėmė
kvatoti - springdamas, kūkčiodamas, šluostydamasis ašaras.

256
 LIKĘ GYVI

- Nepatikėsi, Irka, - sustenėjo jis. - Ne, tikrai. Suprantu,

kliedesys. Bet tose skardinėse vien tik žuvis. Nei troškinio, nei
sutirštinto pieno, ničnieko. Kilkės, gružliai su pomidorų pada­
žu, šprotai, kuprės. Menkių kepenėlės.
-Ne!
Marina su siaubu užsidengė ranka burną ir užsimerkė. Ir
ėmė juoktis per išskėstus plonus pirštus smilkiniu spausdamasi
prie Lionios peties.
Dar po akimirkos mūsų prirūkęs, purvinas namelis tarsi
atitrūko nuo žemės ir sukdamasis ratu nuskriejo - net šuo, tai­
kiai snaudęs prie krosnies durelių, pašoko ir trumpai su nuos­
taba suamsėjo - mes taip pavargome nuo laukimo, baimės, taip
bijojome, kad jie negrįš; „Menkių kepenėlės!“ - uoliai sušuko
berniukas, jam patiko ši nesuprantama frazė; „Menkių kepenė­
lės“, - pakartojau paskui jį juokdamasi, apkabindama Seriožą,
galvodama: Viešpatie, kaip vis dėlto gera, kad jūs grįžote, kaip
gera, dabar viskas bus gerai, dabar - tikrai viskas bus gerai.

Šią naktį miegojome naujajame name ant išskleidžiamos so­

fos su juokingu veliūro raštu - užraitais, žiedlapiais ir rombais,
alsuodami rūgščiu šviežių naujų lentų, dervos ir vilties kvapu,
pirmą kartą per penkis mėnesius - visiškai vieni kambaryje, tik
aš ir Serioža, be visur esančio, per sienas prasismelkiančio Lio­
nios knarkimo, be geležinio sukiužusių lovatinklių girgždesio,
be svetimo mieguisto kvėpavimo; viską galima suremontuoti
ir priderinti, galvojau užmigdama, viską galima ištaisyti, viskas
bus kitaip, mes gyvi, mes nemirsime ir greit pavasaris.
Mane pažadino trankus beldimas į duris - pamirštas, be­
veik nepažįstamas garsas, tikriausiai net nebūčiau iš karto pa­
budusi, jei nebūtų sulojęs šuo - neramiai, įspėjamai; naujos

257
Jana Vagner

durys, pamaniau raudama save iš kieto, ramaus miego, tikriau­

siai negalvodami užtrenkėme duris, kai vakar įėjome, nuo ko
čia užsidarinėti, velniai rautų Lionią su jo kareivinių įpročiais,
dabar ims rėkauti pas duris: keltis, rupūžės, - galėjo vis dėlto
leisti mums ilgiau pamiegoti, bent šiandien. Beldimas pasikar­
tojo - ir Serioža nerimastingai sušnopavo per miegus gindama­
sis pagalve. Nuleidau kojas ant šaltų grindų (laikykis, šikniau),
atsistojau ir išėjau į siaurą priepirtį.
- Kas yra, - pasakiau uždarytoms durims, - kas yra, po ga­
lais, na, duokit nors kartą gyvenime pamiegoti.
- Ania, - dusliai tarė Natašos balsas. - Ania, atidaryk. Lio-
nia susirgo. Girdi? Jis serga. Įleiskite mane.
Aš stovėjau basa šaltame priepirtyje busdama, peikėdamasi,
blaivėdama nuo šitų Natašos žodžių, bukai spoksodama į nak­
ties šerkšnu apsitraukusią geležinę durų velkę; man nespėjus
prie jos prisiliesti, net nespėjus pagalvoti, kad man reikia ją
paliesti, stumtelėti dešinėn ir aukštyn, virš mano peties išni­
ro siaura pamėlusi plaštaka - siauras delnas, ilgi peršviečiami
pirštai trumpais nulūžinėjusiais nagais - ir prispaudė duris.
- Tik pabandyk, - piktai sušnibždėjo Ira į ausį. - Nė negal­
vok. Nedrįsk atidaryti.

* *

Nė karto per pusšešto mėnesio svilinančio speigo ir bado, nė

karto, kol stipome, mirkėme rankoves ir kojas lediniame ežero
vandenyje ir springome virta žuvimi, nė vienas mūsų nė karto
net banaliai neperšalo: „Ekstremaliomis sąlygomis žmonės gy­
vena iš rezervo, - mėgdavo sakyti tėtė. - Visuotinė imuninės
sistemos mobilizacija, avarinės atsargos.“ Galbūt todėl nebaisus

258
 LIKĘ GYVI

trumpas žodis „susirgo“, Natašos ištartas už uždarų durų, nu­

skambėjo kaip griausmas. Šis žodis akimirksniu prižadino Se-
riožą ir pakėlė tėtę su Mišką, o kai ji pakartojo, - iš ten, iš lauko,
vis taip pat dusliai ir atkakliai: „Įleiskite“, - o aš atsisukau pa­
žvelgti į Irą, iki baltumo įtemptais pirštais išgąstingai įsikirtusią
į staktą, pamačiaujuos - apsnūdusius, susivėlusius, pusnuogius.
Jų veidai buvo vienodi, visi aliai vieno panašūs į „Stop“ ženklą;
neatidaryk - buvo parašyta juose. Ir aš neatidariau.
- Ania, - beviltiškai tarė Nataša už durų ir nutilo.
Jukji galėjo nieko mums nesakyti. Dažnai apie tai galvoju -
ji galėjo palaukti, kol atidarysime duris, netardama nė žodžio,
tiesiog įeiti į vidų, įsipilti arbatos, palaukti, galėjo apsimesti
negirdėjusi naktinio sąmyšio gretimame kambaryje. Marinos
panikos. Likusi pas mus, ji būtų atsidūrusi už karantino lini­
jos (neišvengiamai šį rytą turėjusios perkirsti salelę į dvi dalis),
privertusi mus dalytis jai gresiančiu pavojumi. Juk ne ji pasi­
rinko - eiti senuoju gruntkeliu į Lubosalmą, rausti svetimus
pavojingus daiktus, grįžti į salą parsinešant nematomą prabu-
dusį virusą; netgi tai, jog ji šiąnakt nakvojo ne su mumis, o
kitame, senajame name, tebuvo atsitiktinumas, kvailas aplin­
kybių sutapimas.
Bet ji mus perspėjo iš už durų - ir mes vėl davėme jai dings­
tį pajusti, kaip neteisinga, kaip nesąžininga viskas, kas jai nuti­
ko: pauzė, kurią ji išgirdo stovėdama lauke ant vėjo, laukdama
mūsų atsako, nuskambėjo aiškiau už bet kokius nesklandžius
mūsų išsisukinėjimus, ir tai, jog mes neatidarysime, ji atspė­
jo anksčiau, negu mes patys supratome. Ji nepradėjo maldau­
ti, nepriminė nakvojusi gretimame kambaryje, o iš vakaro juk
visi sėdėjome prie vieno stalo. Ji paprasčiausiai pasitraukė nuo

259
Jana Vagner

durų - tikriausiai stengdamasi žengti tyliai, nes jos žingsnių

mes negirdėjome - ir apėjo namą.
- Nataša, labas, - kimiai tarė berniukas kažkur viduje,
mums už nugarų, ir mes puolėme atgal stumdydami kits kitą,
jau suprasdami, jog už durų jos nebėra. Nataša, kurią mes pa­
žinojome, galėjo ramiausiai išdaužti langą. Išdaužti ir įlįsti į
vidų - juk ji mus įspėjo, o mes vis tiekjos neįsileidome.
Berniukas stovėjo prie lango suglamžyta žalia pižamėle,
jam jau trumpoka, iš šalčio mindžikuodamas karštomis baso­
mis kojytėmis ant atšalusių lentų.
- O man dantis kliba. Naktį stumdžiau liežuviu - žiūrėk.
Žiūrėk gi! - nekantriai liepė jis, pakeldamas prie šalto stiklo
pagalvės siūle prispaustą veidelį, nes ji žiūrėjo virš jo galvos -
žiūrėjo į mus, paskui paglostė delnu langą, neaukštai, ten, kur
šokčiojo susitaršęs šviesiaplaukis viršugalvis, ir tik pamačiusi
šią ranką Ira vos girdimai iškvėpė pro sukąstus dantis ir sustojo.
Pasilenkusi lengvai paėmė sūnų ant rankų - „Dantukas, mama,
dantukas, matai?“ - ir nunešė toliau nuo stiklo, bet kažkam rei­
kėjo pasilikti, nes Nataša tebelaukė anoje pusėje. Iš vyrų dabar
nebuvo jokios naudos, o aš neturėjau vaiko, kuriuo galėjau pri­
sidengti.
- Visai nereiškia, kad ir aš susirgau, - pasakė ji piktokai,
jos balsas už plono stiklo skambėjo aiškiai ir skardžiai, lyg būtų
buvusi kambaryje su mumis.
„Žinau“, - linktelėjau aš.
- Aš sveika, - pasakė ji. - Girdi?
„Taip“, - linktelėjau.
- Ne visi užsikrečia, - pasakė ji. - Daktaras kalbėjo. Prisi­
meni?
„Prisimenu“, - linktelėjau.

260
 LIKĘ GYVI

- Jūs paglobokit Marinką, - tarė ji tada ir nusisuko į senąjį

namą, tylų ir juodą. - Ji ten verda Lioniai arbatą. Subruknėmis.
Kvaiša. Kvaiša. Sakė, kad niekur neis. Paglobosite?
Aš vėl linktelėjau.
- Ir būk tu man tokia išgverusia motina, - žiauriai tarė Na-
taša ir dar sykį su panieka nužvelgė paliktąją trobą. - Ir sugal­
vok tu man - palikti ją ten. Norėjau pasiimti. Tikrai norėjau.
Jos nosis jau paraudo nuo šalčio, akys ašarojo, lūpos visiškai
nubalo - ir jokios baimės jos veide nebuvo. Gerai prisimenu,
baimės nebuvo. Tik įtūžis.
- Ką gi, - atsiduso ji. - Ką gi. Eikit visi velniop.
Pasilenkusi pakėlė nuo žemės didelę, prikrautą tik ligi pusės
brezentinę Andrejaus kuprinę ir neužsikėlusi ant pečių nutem­
pė už vieno plataus apspurusio diržo.
„Kur tu?“- norėjau paklausti, bet nepaklausiau, tik žiūrėjau,
kaip ji įnirtingai, pasidygėjusi spardo sniegą šalia vakarykštės
mūsų laužavietės, kaip atkapsto plokščias bevardes skardines,
likusias be popierinių etikečių, ir vieną po kitos meta į atvertas
žalias kuprinės žiotis, ant paskubomis sumestų megztinių ir ke­
purių. Kaip užtraukia virveles ir nerangiai pritūpusi užsiverčia
pasunkėjusią kuprinę ant nugaros.
- Nejaugi išeina? - paklausė Ira artindamasi, tebelaikyda­
ma berniuką ant rankų, lyg bijodama, kad paliktas be priežiū­
ros jis išbėgs į lauką. - Į aną krantą? Jie irgi jos neįsileis, aišku,
kad neįsileis.
- Krantoji nepasieks, - dusliai tarė Serioža. - Ten košmaras.
Jau sriuba. Mes su Lionka ir tai vos perėjome. Reikia ją įspėti.
- Nedrįsk išeiti, - skubiai pasakė ji ir įsikibo jam į petį.
Serioža nupurtė jos ranką, ištrūko, bet ji pakartojo:
- Nedrįsk!

261
Jana Vagner

Vis dėlto jis išėjo - mes to nematėme, bet spėjome, nes lau­
ko durys trinktelėjo, o Nataša, jau nuėjusi pusę kelio iki ežero,
stabtelėjo ir atsisuko. Ji mostelėjo nuoga, be pirštinės ranka su
tūžmingai iškeltu viduriniuoju pirštu, skirtu ir nenaudingiems
jo įspėjimams, ir mūsų bailumui, ir šis paniekinamai smeigtas į
dangų pirštas akimirksniu užčiaupė jam burną.
Nuleidusi ranką, ji toliau lipo žemyn šlaitu slidinėdama ir
sulinkusi nuo svorio, mygančio pečius, ir kai aukštos, žmogaus
ūgio juodos pakrantės žolės pagaliau be pėdsakų prarijo ją ir
paslėpė nuo mūsų akių, staiga supratau - vargu ar kada nors
dar ją pamatysime. Net jeigu jai pasiseks pereiti du kilometrus
ištižusios ledinės košės, net jei kokiu nors stebuklu susiras vietą
anoj pusėj ežero ar kur kitur, bet kur - mes niekaip šito ne­
sužinosime. Aš pasistiebiau tikėdamasi dar sykį žvilgtelėti virš
brūzgynų, bet platus lango rėmas rodė tik kraštą negyvo miško,
ataušusią juodą opą, likusią nuo laužo, pritilusią senąją trobą ir
lieptą. Niekas iš mūsų, pamaniau. Nė vienas žmogus, išskyrus
penkerių metų berniuką. Nepasakė jai šįryt nė vieno žodžio.

Lionia mirė po keturių dienų.

Mes taip ir nesužinojome, sunkiai jis mirė, netekęs sąmonės

ar sąmoningas. Nesužinojome, ar greitai - tą vakarą ar tik kitą
rytą - Marina nebegalėjo ilgiau apsimesti, jog karštį, silpnumą
ir kaulų gėlą galima išgydyti bruknių arbata, ir kas ją įtikino:
kaip greitai ėmė merdėti jos vyras ar kad pati užsikrėtė. Norė­
dami tikrai sužinoti būtume turėję perkirsti neregimą liniją, už
kurios pasislėpėme nuo jų, prieiti prie pat namo, kuriame jie

262
 LIKĘ GYVI

liko. Kuriame mes juos palikome. Per daug bijojome artintis -

juk jie galėjo atverti duris arba atidaryti langą. Galėjo paprašyti
mus pagalbos, o mes būtume bijoję padėti.
Šias paskutines dienas, - be abejo, baisias, taip pat ir dėl
mūsų dezertyravimo, - jie praleido vieni du ir su tylene dukre­
le. Ir mes nežinojome, katras jų kėlėsi įmesti malkų į blėstan­
čią ugnį, pripilti puodelio vandens arba pavalgydinti mergytės,
nežinojome, ką jie kalbėjo ir ar turėjo jėgų kalbėti. Katrame
kambaryje gulėjo. Kurioje lovoje. Net nežinojome, katras mirė
pirmas - Marina ar Lionia.
Paralyžiuojančią, gėdingą baimę, prislėgusią mus iš pat
pradžių, sukėlė ne tai, kas vyko trobelėje priešais mus, - grės­
mė buvo uždaryta kartu su mumis. „Inkubacinis laikotarpis -
dvidešimt keturios valandos, - prieš visą amžinybę, aname
gyvenime kalbėjo daktaras. - Daugiausia dvidešimt keturios
valandos“, - sakė jis tada. Ir kol jos nepraėjo, šią pirmą parą,
mes jautėme turį teisę galvoti tik apie save, nes iš vakaro visi
sėdėjome prie vieno stalo, kvėpavome tuo pačiu oru, ir arti­
miausiomis valandomis bet kuris mūsų galėjo pasijusti blogai,
išbalti ir išprakaituoti, ir tada neaiški riba, einanti lauke, vienu
moju būtų persikėlusi tarp šių sienų pateisindama mūsų nevei­
klumą, taigi šis sekinantis laukimas lyg ir sulygino mus su jais,
jau pasmerktais.
O kai mes pagaliau nustojome bijoti dėl savęs ir prisiminė­
me juos, buvo jau per vėlu. Mes padėjome prie jų durų atgailos
auką - krūvelę konservų ir malkų, pastatėme kibirą vandens,
bailiai žvilgčiojome pro trobelės langus, ir trečią, atrodo, die­
ną Serioža net beldėsi pas juos pasirengęs akimirksniu nušok­
ti nuo liepto ir nubėgti, jei išgirs vyrių girgžtelėjimą ar lėtus
žingsnius viduje, - ir visa tai darėme ne dėl jų, o dėl savęs. Jie

263
Jana Vagner

ten už durų jau mirė, liko net ne dienos, o valandos, ir svarba

to, ką jie apie mus pamanys, jei iš viso pajėgė apie mus galvoti,
tirpo ir menko su kiekviena minute. Jų atleidimo mums nerei­
kėjo - tik savo pačių; o mes buvome sau atlaidūs, tenkinomės
smulkmenomis kaip dūmai iš kamino arba pradingęs kibiras su
vandeniu ir maistas - mums pakako šito.

Keturias dienas laukėme jų mirties - netrokšdami jos, bet

susitaikę su jos neišvengiamybe; mes netgi spėjome apsvarsty­
ti, ką darysime. Turėjome planą: sudeginti trobą, būtinai, ne­
užėjus vidun, nemėginus išnešti krūvos be galo svarbių daiktų,
kurių ten buvo pilna. Laimė, mes turėjome berniuką ir Mišką,
todėl negalėjome rizikuoti. Vadinasi, reikėjo tik atskaičiuoti ne­
pavojingą skaičių dienų nuo valandėlės, kai virš šiferio stogo
nustos rūkti dūmai iš kamino, o vanduo ir konservai prie durų
liks neliesti; mūsų negąsdino mintis, kad juos sudeginsime, tai
buvo vienintelė išeitis, mes tik bijojome apsirikti ir sudeginti
juos gyvus. Mūsų planas buvo nepriekaištingas. Mes netgi pra­
dėjome skaičiuoti.
Tačiau nebuvome pasirengę vienam dalykui. Penktą parą
Natašai prapuolus durys, kurias pasikeisdami stebėjome pro
langą, - kasdien, kas valandą, kas minutę, - prasivėrė, truputį,
nenoriai, ir ant liepto iš lėto, atsargiai žengė mažutė kresna fi­
gūrėlė. Ji apsiavė batus, bet kombinezono nemokėjo apsivilkti:
buvo su vilnonėmis pėdkelnėmis ir plonais trumparankoviais
marškinėliais, suniurkytais ir labai nešvariais. Nepadedama
negalėjo nulipti nuo liepto - nebent būtų ryžusis nušokti į ne­
gilų išakijusį sniegą, bet neatrodė, jog ji ketintų šokti žemyn.
Ji tik išėjo į lauką ir sustojo ant skylėtų lentų šleivai ir tvir­
tai, įsikišo pirštą į burną ir ėmė žiūrėti į mūsų langą. Keista

264
 LIKĘ GYVI

trimetė mergytė, keturias paras praleidusi viename name su

mirtinai sergančiais suaugusiaisiais. Sveika, neišsigandusi,
neverkianti. Gyva.
Tai buvo neprotinga, pavojinga ir labai kvaila - juk mes vis­
ką apgalvojome, kalbėjomės net apie tai, iš kurio šono padegti,
kad ugnis nepersimestų pas mus, kaip reikės parinkti tykią die­
ną, apsirūpinti vandeniu ir gerai sulaistyti mūsų sienas ir stogą,
kad nė vienos kibirkštėlės, kad nekiltų jokio pavojaus.
Mes išbėgome iš trobos neapsirengusios - aš ir Ira. Nuo
lango puolėme pro duris susidurdamos, plėšdamos viena ki­
tai iš rankos slidžią, neklusnią raitytą durų rankeną; nebaigtoje
statyti verandoje užkliuvusi suklupau ir pargriuvau, ji peršoko
mane ir nubėgo, bet už kelių žingsnių sustojo ir grįžusi padavė
ranką, ir tik man keliantis, tik tą akimirką galinga bevardė jėga,
išstūmusi mus į lauką, - ne, nenusilpo ir neatlėgo, ne, juolab
neišseko: trupučiuką sulėtėjo, tapo skaidresnė ir ėmė praleisti
mintis, ir aš pasakiau vis dar laikydamasi jos rankos:
- Kaukes.
- Ir karšto vandens, - tarė ji. - Greičiau, juk sušals.

Ištepliotus, suglamžytus drabužėlius - marškinėlius, pėd­

kelnes, net batukus - mes sumėtėme į laužavietę, tiesiai ant
nuodėgulių, ir pirmą kartą mergytę apliejome vandeniu čia
pat lauke.
- Pakentėk, pakentėk, zuikeli, - per tankią marlę kalbėjo
Ira. - Tuoj tuoj, jau greitai, štai taip, vieną kojytę, kitą. Ania,
duok rankšluostį, peršals, greičiau. Na, matai, jau ir nešalta.
Paskui aš pasileidau į namą prispaudusi mergytę prie sa­
vęs, šlapią, šiltą, ji iškišo rankas ir kojas iš po nuskalbto kilpinio
rankšluosčio, į kurį ją susupome, ir apkabino mane, įsikibo kaip

265
Jana Vagner

beždžionėlė, kaip instinkto apakintas žvėrelis, ir tik, kai mudvi

su Ira, jau viduje, už durų, vieną po kito atkabinome trumpus
pirštukus murmėdamos per tas kvailas kaukes: „Nebijok, ne­
bijok, paleisk, na, nebijok, šaunuolė, gera mergytė, gera, gera
mergytė“, - susidurdamos galvomis ir delnais, tvirtai ją laikyda­
mos keturiomis rankomis, - tik tada suvokėme, jog verkiame,
raudame balsu. Pirma laiko. Nelaukusios, kada bus įvykdyti visi
nepriekaištingo, velniop nuėjusio plano punktai.
Paskui dar kartą ją prausėme, dubenyje prie krosnies; ji
buvo siaubingai, nežmoniškai purvina ir dvokė kaip benamis
šuniukas, o mes nebeturėjome muilo, trynėme ją plikomis ran­
komis - kol kūnelis ėmė gurgždėti, švytėti it perlamutras, kol
odą nusėjo mažyčiai įbrėžimai, bet ji kantriai visa tai mums
leido, neinkšdama ir nesiskųsdama. Išgėrė puodelį sultinio ir
suvalgė visą konservų dėžutę - vienodai pražiodama baltadan-
tę burnytę rausvai konservuotai žuviai ir godžiai prikąsdama
lenktą aliuminio šaukštą; privalgiusi ji užmigo - sėdėdama, su
šaukštu burnoje, suglebo ant mano kelių švari, karšta ir sunki.
Mes paguldėme ją į lovą, apkamšėme antklode - mergytė be­
veik visa tilpo ant Seriožos pagalvės.
- Bet jūs ir duodatės, net rūksta, - tarė tėtė, kai mes pagaliau
nustojomdrebėti, kai vėl pamatėme kambarį, kuriame buvome,
ir jų veidus. - Na ir duodatės, - palingavo jis galvą ir nusijuokė.
Viskas baigėsi. Viskas vėl buvo taip, kaip reikia.

* *

Priešingai viskam, ką žinojome (ar tarėmės žinantys) apie

medines trobas, mažutė surukusi trobelė, ilgus mėnesius bu­
vusi mums ir prieglobstis, ir kalėjimas, degti nenorėjo, jai pa-

266
 LIKĘ GYVI

degti prireikė dešimteriopai daugiau pastangų ir laiko, negu

atrodė iš pradžių. Teko išardyti dalį liepto, juosiančio trobą iš
dviejų šonų, - sukapoti į gabalus ir nunešti; sukrauti ant snie­
go keletą laužų, tačiau net ir tada pilkos lentinės sienos dar il­
gai priešinosi nedrąsiems ugnies prisilietimams, nenoromis,
lėtai juodo skleisdamos drėgną pilką dūmelį, sakytum trobelė
nenorėjo taikstytis su mūsų nedėkingumu, davė mums laiko
apsigalvoti.
Bet pasidavusi suliepsnojo staigiai ir visa iš karto, suūžė,
sutraškėjo plykstelėdama į mus pasipiktinusiu tirštu karščiu,
šaudydama kibirkštis, - užsidegė liepto likučiai, palūžo poliai,
ir mes turėjome kaltai atsitraukti, bėgti prie vandens pilnų kibi­
rų, sustatytų šalia naujosios verandos, kosėdami ir springdami
aitriais pilkais dūmais. Pliaukšėdami skilinėjo apsiblausę langų
stiklai, gailiai girgždėjo gegnės, laikančios stogą, ir virpantis iš­
silydęs oras ėmė šliaužt į viršų ir į šalis, ežero, dangaus, miško ir
mūsų link, netekdamas skaidrumo, iškreipdamas daiktų kontū­
rus - nirtulingas deginantis kamuolys, kerštingas jėgos laukas,
grasinantis praryti ir nubausti.
Švieži gintariniai mūsų naujojo prieglobsčio sienojai jau
spjaudėsi išgarindami mūsų pilamą vandenį, vaikai verkė išsi­
gandę bildesio ir kauksmo, pabrukęs uodegą šuo nėrė šalin, už
medžių, o tėtė, išsitaršęs, perbalęs, susivėlusią, pelenais apibiru-
sia barzda, kimiai ir piktai šaukė:
- Čia, čia pilkit, tuoj užsidegsim, velniai rautų!
Ir kas sekundę, perduodama kibirus, apsilaistydama kojas
lediniu vandeniu, įtraukdama galvą po kiekvieno naujo garso,
sklindančio nuo mirštančios trobos, kiekvieną sekundę lau­
kiau, kad jie suriks. Du žmonės, gulintys ten, viduje, tarp de­
gančio šlamšto, - pabus, pakils ir ims rėkti.

267
Jana Vagner

Ugnis, greitai, per kokią valandą pavertusi trobą netvarkin­

ga smilkstančių, suanglėjusių lūženų krūva, kreivai sukritusią
aplinkpasvirą suirusį plytų kaminą, visai nurimti nenorėjo - iki
pat vakaro, iki tamsos rijo tai, kas liko iš trobelės, plušo nuobo­
džiai ir atkakliai, užpučiama ir vėl įpučiama vėjo, įsižiebdama
ir vėl užgesdama. Ji mums jau nekėlė pavojaus, priešingai - bu­
vome dėkingi jai už tai, kaip kantriai atliko už mus visą nešvarų
darbą, už kiekvieną nugriautą siją, už kiekvieną degančių rąs­
tų vainiką, sugurusį ant to, prie ko netgi dabar būtume bijoję
prisiliesti ir į ką taip nesinorėjo žiūrėti. Mes netgi būtume su
džiaugsmu leidę jai darbuotis be galo, jeigu tik slegiančios jos
pastangos vietoj baisaus apdegusių griuvenų kalno būtų mums
padovanojusios juodą riebią dėmę, tuščią ir švarią, kuri pavasa­
rį būtų apaugusi žole ir piktžolėmis.
Naktį, įsiklausydama į šnaresius ir traškesį už lango, kvė­
puodama karčiu degėsių oru galvojau: nagi, nagi, dek nors sa­
vaitę, nors mėnesį, tegul viskas sukiūžta ir pavirsta dulkėmis,
neversk mūsų žiūrinėti suskilusių pajuodusių lėkščių, geležinių
lovų griaučių, karščio neprarytų drabužių spalvotų skiautelių,
nereikia. Nereikia.
- Miegok, Anka, - apsnūdęs tarė Serioža, - gana vartytis.
Bet velnio miegas neėmė: aš blaškiausi, keldavausi, eidavau
prie lango, stengiausi tirštoje rašalinėje tamsoje įžiūrėti, ar daug
pasistūmėjo ugnis, ir sušalusi vėl grįždavau į patalą nerami, su­
irzusi - paskui durys, už kurių miegojo Ira su vaikais, prasivėrė
ir ant slenksčio tylutėliai ir baikščiai lyg mažutis staras sustingo
mergytė, apvilkta ilgais suaugusiojo marškinėliais, siekiančiais
jai kulkšnis. Aš atsisukau nuo lango, atsitūpiau.
- Na, ko tau? - paklausiau. - Negali užmigti, taip?

268
 LIKĘ GYVI

Ir ji atitrepsėjo basomis kojytėmis per grindis, paskui mes

stovėjome prie šalto stiklinio stačiakampio žiūrėdamos j žie­
žirbas ir smulkius liepsnų liežuvėlius, aš ją laikiau ant rankų -
jos plaukai atsidavė sviltais, širdis daužėsi į mano šonkaulius
tankiai ir lygiai, ir staiga užsigeidžiau lyžtelėti lipnų nuo miego
smilkinį, prispaustą prie mano skruosto, ar bent giliau įtraukti
karšto vaikiško kvapo ir neiškvėpti. Bet aš ėmiau atsargiai ją sū­
puoti ir uždainavau, be žodžių, be melodijos, net neatverdama
burnos, kaip papuola jungdama atsitiktinius garsus, ir ji kone iš
karto uždainavo su manimi, kimiai ir nesklandžiai, dūsuodama
man į ausį.
Po antklode, suspaudusi delne jos ledinius kulniukus, pakė­
liau akis, o Serioža pabudęs pasikėlė ant alkūnės ir sušnibždėjo:
- Įsivaizduoji, imunitetas. Turbūt vienas atvejis iš milijono.
O gal išvis vienintelis - ir niekas, tik pamanyk, niekas apie tai
nesužinos. Pagalvok, kaip visi aplinkją šokinėtų, juk tikriausiai
svarbu, kai atsiranda imunitetas, na, dėl vakcinos?
- Tikriausiai, - atsakiau užmigdama ir dar kartą pauosčiau
karštą šalimais gulinčią galvą. - Tikriausiai.

Kitos dienos rytą Serioža su tėte, pasiėmę baslius, nugrio­

vė ugnies sugraužtų sijų liekanas, jos siūbtelėjo žemyn grau­
džiai traškėdamos puvėsiais ir sukeldamos pilkų sausų pelenų
debesį; paskui kiek galėdami užklojo jas suskilusio šiferio ga­
balais - šios vienintelės dabar prieinamos nederamos laidotu­
vių ceremonijos mums prireikė irgi ne tam, kad išsaugotume
gulinčiųjų po jais orumą, o tam, kad apsisaugotume patys, pa­
smerkti gyventi už dešimties metrų nuo jų kapo.
- Išeis pašalas - reikės žemėmis užpilti, - susirūpinęs tarė
tėtė vietoj maldos ir pasilenkęs nusipurtė nuo kelnių pelenus.

269
Jana Vagner

Viskas buvo baigta; ir nors liūdnas, kartus degėsių kvapas

mūsų nepaliko savaitę, - kaip ir vėjo nešiojami riebūs juodų
suodžių dribsniai, dengiantys viską aplinkui, nė už ką nesi-
maišantys su tirpstančiu pavasariniu sniegu, - mes papras­
čiausiai ėmėm gyventi toliau. Mokėmės nepastebėti bjaurios
nuodėgulių krūsnies, taip ir lendančios į akis, kai eidavome
vandens ir malkų, mokėmės neminėti jų vardų, nedėti ant stalo
jiems lėkščių, nekalbėti apie juos ir neprisiminti. Mes pradėjo­
me priprasti prie mirties.
Kol mes buvome tuo užsiėmę, šimtai tūkstančių litrų salą
supančio vandens pagaliau susitarė su abejingai iš viršaus žvel­
giančia saule, privertė ją palenkti galvą žemiau, ir pabudęs eže­
ras pajudėjo maišydamas ir tirpindamas lyg spirgus keptuvėje
balkšvas it pamuilės sutrupėjusio, bailiai pritilusio ledo lieka­
nas; ir diena vėl pailgėjo, naktys pašviesėjo, sniegas atvirose vie­
tose pradėjo trauktis ir garuoti apnuogindamas susigulėjusias
samanas ir pernykštę priplotą žolę, oras tapo saldus ir nerimas­
tingas - gegužė, kurios jau beveik nesitikėjome, buvo čia pat,
visai greta, iki jos liko keturios, trys, dvi dienos - mes prisika­
sėme iki jos. Ne visi, bet prisikasėme.

Nežinau, kokia buvo savaitės diena, tačiau tikrai žinau - ba­

landžio trisdešimtoji. Tai atsitiko balandžio trisdešimtąją - Se-
rioža įpuolė į trobą, nenusiavęs įbėgo į kambarį palikdamas ant
šviesių lentų molinas pėdas.
- Einam, - liepė, - greičiau, einam, oi, nereikia rengtis, juk
šilta, einam. - Ir jau lauke, kol marksčiausi delnu prisidengusi
akis nuo ryškios geltonos saulės ir galutinai nepasidavusios bal­
tumos, nekantriai griebė man už smakro. - Žiūrėk, žiūrėk, štai
jos, žiūrėk, juk sakiau, aš tau sakiau, matai? Matai?

270
 LIKĘ GYVI

Jos skrido ilga nelygia virtine, didžiuliu puslankiu, kartais

virstančiu milžiniška M raide, ir šis pabiras pulkas su pavie­
niais atsiliekančių, pailsusių paukščių taškais visai nepanėšėjo
j siaurą taisyklingą trikampį; jos skrido tylėdamos, aukštai -
nemačiau nei sparnų spalvos, nei ištemptų kaklų, mačiau tik
spurdančius akinamoje mėlynėje siaurus juodus brūkšnius; jos
skrido tolyn - nesileisdamos, nelėtindamos ir taip nespartaus
alsinančio savo skrydžio, kol kas joms nereikėjo nedidelio se­
klaus mūsų ežero, bet jos jau buvo čia. Seriožos antys.

* * *

Mes ją paprasčiausiai išvirėme - mūsų pirmąją antį, išvirė-

me sūdytame vandenyje, be bulvių, nes bulvių juk neturėjome,
be pipirų ir lauro lapelio, be nieko. Ji buvo maža ir trenkė pel­
ke; tėtei nulupus nuo jos odą, liko mažutė skerdenėlė su krei­
va šratų palikta skylučių eile kairiame šone, supjaustyta ji visai
prapuolė mūsų didelio įlenkto puodo gelmėje ir po kelių valan­
dų iš jos liko krūvelė sunkių, į molines mugės dūdeles panašių
kaulų su plonu kietos plaušėtos mėsos sluoksniu. Vis dėlto tai
buvo mėsa, tikra, šviežia, o drumstas sultinys - tiesiog nuosta­
biai, nepadoriai riebus.
- Kitą iškepsime molyje, vis bus daugiau naudos, - paža­
dėjo tėtė, nepritariamai žiūrėdamas, kaip lauke šuo laimingas
graužia anties odą spjaudydamasis ir atsikosėdamas plunksno­
mis. - Ir šiandien būtume iškepę, - pabrėžė jis, - jeigu vienas
pionierius nebūtų pokštelėjęs pirma laiko, būtų palaukęs, kol
visos nutūps ant vandens, iš karto būtume tris pakloję!
Mišką, pakvaišęs iš pasididžiavimo ir laimės, jo beveik ne­
girdėjo.

271
Jana Vagner

- Aš nušoviau, mama, aš, įsivaizduoji, tris valandas sėdėjo­

me eglišakių palapinėje, šalta, šlapia, o jos vis netupia ir netu­
pia, paskui ašją pamačiau, mama, jos neskęsta, žinok, neskęsta,
kai iššoviau, ji net niurktelėjo gilyn, na, manau, viskas, dabar
reikės nerti jos paimti, bet ji negyva gulėjo sau ant vandens,
mes priplaukėme valtimi ir prisitraukėmją irklu, aš dar prišau-
dysiu, pamatysi, rytoj vėl eisim, juk eisim, seneli, eisim?
- Eisim, - nusijuokė tėtė, - eisim, dabar valgyk, Vorošilovo
šauly, ir žiūrėk, dantų neišsilaužk. Į galvą reikia šauti, kiek kartų
tau sakiau, visą paukštį šratais sugadinai.
Nuo to sykio, kai danguje išvydome pirmą pulką, skrendan­
tį aukštai virš galvų, praėjo pusantros savaitės - ir nebuvo die­
nos, kuri neprasidėtų ir nesibaigtų vienodai: Seriožos grįžimu
nuo ežero.
- Anksti, - sakė jis, - dar anksti, valtimi nepaplauksime,
guminė, prakiurs, kad ją kur...
Ir nekantra, su kuria laukėme išnykstant aštrių ledo skevel­
drų ir plūduriuojančių didžiulių šukėtų luistų, kai kada griaus­
mingai susiduriančių, neturėjo nieko bendra su badu.
Mes jau nebadavome. Turėjome tuos konservus ir žuvų, su­
gautų iki ledonešio, likučius, kuriuos reikėjo suvalgyti kuo grei­
čiau, kol karšta gegužės saulė nepavertė jų dvokiančių atmatų
krūva. Pagaliau buvome sotūs ir dabar juo aiškiau, kai neberei­
kėjo rūpintis dėl valgio, jautėme savo vienatvę. Papaikusi, padū­
kusi nuo metų laikų pasikeitimo kunkuliuojanti vandens ir ledų
juosta atkirto mūsų menkutę salelę patikimiau už trijų metrų
betono užtvarą. Ten, krante, buvo visas gyvenimas, ten lydėsi
metrinės pusnys, atitirpo į visas puses vedantys gruntkeliai; ten
antys, nuvargintos ilgo skrydžio, ieškojo vandenyje pabudusių

272
 LIKĘ GYVI

nuo šilumos žuvelių; pagaliau ten vis dar buvo mūsų kaimynai,
sveiki ir gyvi, apie ką kasdien liudijo dūmai virš jų namo stogo.
Čia buvo tik nedidelė pakilumėlė, nusėta akmenimis, su
guotais kreivų beržų, abejingai styrančių aukštų pušų, ir baisus
degimų kapas, žvelgiantis tiesiai j mūsų langus, - sakytum kas
pasityčiodamas padarė mums šitą pauzę iki tol, kai oro pripūs­
ta plona guma pagaliau sujungs mūsų salą su didžiąja žeme.
Iki pirmosios šitos nelaimingos liesos anties. Tik jai verdant
puode ir sukrintant plaušais, Mišką pagaliau pradėjo šypso­
tis - iš tikrųjų, ir šypsojosi iki pat vakaro, o aš, kad ir kaip sten­
giausi prisiminti, kada paskutinįsyk jo veide mačiau šypseną,
neprisiminiau.

Nuo tos dienos jie pradėjo išeiti kas rytą, atsikėlę likus va­
landai iki ankstyvos pavasario aušros. Kelis kartus keitė vietą,
savadarbę pageltusių pušų šakų palapinę išardydavo ir gaben­
davo valtimi vis labiau toldami nuo salos.
- Arti negalima, - susirūpinęs kalbėjo Serioža. - Jos, vel­
niai, atsargios, šalia mūsų lizdų nesuks.
Grįždavo vėlai, ne anksčiau kaip per pietus, - įdrėkusiomis,
apsunkusiomis striukėmis, kai kada nešini vienu ar dviem lie­
sučiais nušautais paukščiais, bet dažniau - tuščiomis rankomis,
ir kasdien tėtė atrodydavo vis silpnesnis ir nesveikesnis.
Ilgas ėjimas krantu per aukštus pernykščius stagarus, ne­
judrus sėdėjimas ankštoje palapinėje ir nuo neįšilusios žemės
kylantis šaltis atsiėjo jam pernelyg brangiai - įžengęs pro duris,
jis sunkiai klestelėdavo, atsišliedavo į sieną, užsimerkdavo ir
sustingęs sėdėdavo nekreipdamas dėmesio į šnekas, nepaisyda­
mas aplink zujančių vaikų, bejėgis ir išbalęs.

273
Jana Vagner

- Jis blogai atrodo, - šnibždėjo Ira Seriožai, - nereikia jo

imti kartu, nejau nematai?
- Matau, - atkirsdavo Serioža, - pamėgink jam pasakyti,
juk žinai, koks...
- Žinau, - atsakydavo ji, - žinau, reikia ką nors sugalvoti.
Galvoti neprisireikė - vieną dieną tėtė tiesiog nepajėgė atsi­
kelti iš lovos, ir Serioža su Mišką išėjo dviese.
- Tos jūsų antys, - niūriai pasakė jis, kai likome vieni, -
šiandien yra, rytoj nėr, kažkamreikia ir žuvis gaudyti, konservų
ilgam neužteks.
Ir nuo tos dienos daugiausia laiko jis praleisdavo kitoje sa­
los pusėje, ant akmenų, su ilgu Andrejaus spiningu, gailėdama­
sis, regis, tik to, jog turime tą vieną valtį.

Mes tebegyvenome ta diena ir vis dar nieko neplanavome

bijodami garsiai prisipažinti, apie ką jau buvo galima galvoti:
dabar mūsų septyni, keturi suaugusieji, Mišką ir du vaikiukai,
taigi užmigęs aname krante „Padžero“ iš nenaudingo prisimini­
mo pagaliau po truputį virto tuo, kuo ir buvo iš tikrųjų, - mūsų
atgaliniu bilietu. Nors grįžti buvo per anksti, be to, neturėjome
kur grįžti, nors bakas tuščias, o akumuliatorius išsikrovęs - jis
stovėjo ten, už ežero, ir mūsų laukė. Turbūt mums atrodė, kad
skubėti nėra reikalo. Kad kiekviena šilta para su tirpstančiu
sniegu, antimis, žuvimis ir vasaros laukimu nepraeina veltui,
tuščiai - tokia baisi mums buvo ši žiema, tokia būtina ši lengva­
būdiška, nerūpestinga atvanga.

Visa tai galėjo palaukti - ir paskutinė mums likusi maši­

na, ir mūsų kaimynų surastos degalų atsargos, kurių buvimu
mes jau beveik neabejojome, ir patys šitie kaimynai, laukiantys

274
 LIKĘ GYVI

anam krante. Nuo nelaimingos ekspedicijos į Lubosalmą pra­

ėjo beveik mėnuo: jie galėjo pasirodyti kitą dieną po grįžimo,
kol ledu dar buvo galima eiti, - ir nepasirodė; galėjo atplaukti
po dviejų savaičių, kai tik ežerui pabodo būti kliūtimi, - bet
neatplaukė. Be abejo, jie matė dūmus.
Tirštas juodas dūmų stulpas, kybojęs danguje iki pat sutemų
tą dieną, kai sudeginome senąją trobą, - jo negalėjai nepastebė­
ti ir vargu ar jį galėjai paaiškinti klaidingai, tačiau nuo to laiko
mes dvi savaites kūrenome krosnį, tai jie irgi matė, kaip matė ir
Seriožos valtį; turėjo žinoti, jog mes gyvi, - ir vis tiek nenorėjo
prie mūsų artintis. Su tuo jų nenoru negalėjai ginčytis.
Nutraukti tą neskelbtą karantiną galėjo tik jie patys - apie
tai net nevertėjo kalbėtis. Nė vienamnebūtų šovę į galvą plauk­
ti prie jų kranto, juolab belstis į jų duris; ir ne tik iš baimės
gauti kulką, o dėl Natašos. Tol, kol jie buvo ten, o mes čia,
nieko tikro nežinojome apie tai, kas jai atsitiko, bet buvo len­
gviau kęsti šią kankinamą nežinią negu viską, ką jie būtų galėję
mums papasakoti.
Ir tik kai jie pagaliau atplaukė, visi trys, plačia baltai dažyta
medine valtimi, panašia į milžinišką česnako skiltelę, iki pusės
panirusią į vandenį, - ilgiau atidėlioti nebuvo galima. Jie nepri­
plaukė prie kranto ir gerą ketvirtį valandos plūkavo už kokių
dvidešimties metrų laikydami irklus vandenyje ir apžiūrinėda­
mi mus, mūsų veidus ir juodą trobos nuorūką mums už nugarų.
- Na, sveiki, ar ką, - tarė Ančiutka, sėdintis valties priekyje,
ir tada mes paklausėme:
- Nataša pas jus? Natašą matėte?
Mes iš tikrųjų beveik vienu balsu ištarėme jos vardą, ir tik
berniukas, priėjęs arčiau, prie pat vandens, nedraugiškai pa­
klausė:

275
Jana Vagner

- Saldainių atvežei?
Tarsi atsakydamas į visus klausimus, Ančiutka tik lėtai
papurtė galvą - ne. Jam nereikėjo nieko sakyti, kad supras­
tume: klausti jį apie Natašą taip pat kvaila, kaip ir tikėtis iš jo
saldainių.
Toliau mes tik atsakinėjome jam - lyg būtų buvę jo valioje
pagirti arba pasmerkti tai, ką darėme kelias savaites, lyg mums
iš tikrųjų būtų reikėję jo pritarimo. Mums pasakojant, Vova ne­
ramiai žiūrėjo į mus per jo petį nepaleisdamas irklo, o trum-
pulis Liocha niūriai spoksojo į vandenį nepakeldamas akių, tik
retkarčiais paleisdavo pro dantis ilgą spjūvį.
- Kaip dėl maisto? - pagaliau paklausė Ančiutka. - Konser­
vus jau suvalgėt?
- Dėl maisto normaliai, - atsiliepė Serioža. - Antys parskri­
do, po truputį šaudom.
- Šaunuoliai, - nelinksmai pagyrė Ančiutka ir pridūrė: -
Mums kol kas medžioklė nesiseka. Atrodo, vasara bus sumauta.
- Na jau, - tarė Serioža. - Nori, einam rytoj kartu, tik reikia
dar su tamsa.
- Pažiūrėsim, - pertraukė jį Ančiutka, atsilošęs, tarsi ketin­
damas duoti komandą nebyliems savo yrėjams sukti valtį atgal,
nes čia jiems jau nėra ko veikti. - Pažiūrėsim.
Aš kvailai paklausiau:
- Tai gal jūs alkani?
Jis pasuko į mane galvą ir pažiūrėjo - trumpai, atšiauriai.
Mergytė priėjusi staiga bedė nosimi man į šlaunį, ir kol aš pasi­
lenkiau prie jos, kol kėliau ją, - ji, kaip visada, akimirksniu įsi­
kibo ir prilipo, apsikabino rankom kojom, - ten, už dvidešim­
ties metrų nuo kranto, kažkas nesuvokiamai pasikeitė: valtis

276
 LIKĘ GYVI

dar nepajudėjo iš vietos, bet irklai jau tartum įsitempė - tuoj

nuplauks, pamaniau, nuplauks, ir išpoškinau skubiai, negalvo­
dama, nė kiek negalvodama:
- Palauk. Palauk! Imkim ir apsikeiskim. Mes jums prišau-
dysime ančių. Jūs mums duosite dyzelino. Juk turite. Žinau,
kad turite.
Ir iš karto, dar anksčiau, nei abu irklai lyg pagal komandą
trūktelėjo ir iššoko iš vandens taškydami gyvsidabriškus purs­
lus, nespėjus valčiai apsisukti grybštelint nosimi vandenį, man
pasidarė aišku, kokią didelę ir baisią klaidą padariau.

- Kvaiša, - pasakė tėtė, kai baltas lentinis valties paskuigalis

su kvailu užrašu „Perkėla“jau buvo už kokių penkiasdešimties
metrų. - Kvaiša.

* *

Jie grįžo po dienos, apniukusį ankstų rytą. Nei aš, nei Ira
neišgirdome, kaip pliaukši per vandenį jų irklai, kaip jie ištem­
pia į krantą savo sunkią valtį: mūsų naujas kvailas namas buvo
atsuktas į ežerą ne langu, kaip senoji troba, o aklinomis duri­
mis ir nenaudinga nebaigta veranda. Mes valgydinome vaikus
pusryčiais, aš laikiau šaukštą sėdėdama nugara į duris, ir kai
jos negarsiai stuktelėjo, pamaniau, kad grįžo tėtė, net norėjau
paklausti: „Gal ką pamiršote?“ - ir spėjau akimis suieškoti ar­
batinį: dar neturėjo ataušti, ką tik nukaitėme. Ira pasimuistė
ant kėdės - medinės kojos girgžtelėjo per šviežias grindis - ir
apglėbė berniuką pasukdama jo šviesiaplaukę sutaršytą galvą į
save ir prispausdama sau prie kaklo, jis kimiai cyptelėjo - pasi­
piktinęs, nesuprasdamas. Po to jau galėjau nesigręžti.

277
Jana Vagner

- Skalsaus, - keistai prabilo Ančiutka man į pakaušį nepa­

žįstamu, pasakišku balsu, ir oras akimirksniu sutirštėjo ir su­
tankėjo išgarindamas deguonį, sulėtindamas judesius.
Prisiverčiau ištiesti tirpstančią vatinę ranką, prikišti šaukštą
mergytei prie burnos, nugriebti nuo apvalaino smakriuko ketu­
ris, lygiai keturis skaidrius lašus, atstumti lėkštę. Padėti delnus
ant stalo. Atsistumti ir pakilti. Atsisukti.
- Užsukom atsisveikinti, - tarė jis meiliai, kilstelėdamas
lūpų kampučius, bet nesišypsodamas. - Atsisveikinti. Jūsųvyrų
neradome, bala nematė. Varysime pas suomius, - pasakė, - o
neatsisveikinus kažkaip negražu, tiesa, Aniuta?
Mano vardas lipniai ir nemaloniai drėkstelėjo ausį. Norėjau
tarti: „Išnešk Dašą“, - bet nespėjau, su dėkingumu išgirdau už
nugaros šnarant ir judant, girgždant grindis - kaip gerai, kad
ji visada galvoja apie vaikus, juk vaikai niekuo dėti, kam jam
vaikai, o aš dabar nespėsiu pasukti galvos. Ančiutka trumpai,
abejingai dirstelėjo man per petį ir prabilo ramiai, vėl žiūrėda­
mas į mane:
- Gal plaukiam su mumis... - Vova už jo išgąstingai krūp­
telėjo, ir aš supratau, jog jie nebuvo susitarę. - Kas iš tų jūsų
ančių, suknistų žuvų, vis tiek numirsit.
O aš žiūrėjau į vaikinuką, sustingusį pas duris, mes kartu
statėme namą, ant kranto kūrenome laužą, mes nesvetimi, ne­
svetimi.
- Aš atnešiau tau uogų. Aš, - pasakė Ančiutka. - Medaus
tau atnešiau. Aš.
Su kiekvienu „aš“jis žengė žingsnį artyn, o ilgšis liesas vai­
kinukas už jo peties tebežiūrėjo į grindis.

278
 LIKĘ GYVI

- Ir kas tu toks, - pasakiau tada, su bildesiu pastumda-

ma išklibusią kėdę. - Kas. Tu. Toks. - Bet lūpos staiga baisiai,
mėšlungiškai trūktelėjo ir susispaudė, keliasdešimt bailių veido
raumenų akimirksniu choru mane išdavė, ir nugalėta gerklė su-
signiaužė vos praleisdama iškvepiamą orą. - Eik tu žinai kur.
Tai pasakyti reikėjo, ir aš padariau viską, kad šitai ištarčiau,
ir man jie beveik pavyko, tie keli bejėgiški žodžiai, - jis juos
išgirdo.
Ir tą sekundę, kai man baigėsi oras, - visai kaip žuviai, paki­
busiai akvariumo graibšte, - Irinos balsas, virpantis nuo įtam­
pos, šaltai, blaiviai pasakė:
- Gal pakvaišot, vyrai, ką, čia juk vaikai, juk nepradėsite
prie vaikų?
Ir berniukas, kurį ji dabar tikriausiai laikė ant rankų, piktai
ir garsiai pravirko.
- Ančiuta? - nedrąsiai prabilo Vova. - Ančiuta! - pašaukė
jis, bet buvo per vėlu.
- Šašašaaa, - nesidairydamas ir negirdėdamas numojo An-
čiutka, - ša, vyručiai... Su Aniuta turim vieną tokį pokalbį, jūs
čia manęs trupučiuką palaukit.
Ir žengė stumdamas mane nuo jų, nuo visų jų, apmirusių
prie durų ir sėdinčių prie stalo, - tolyn, į kitą kambarį. Aišku,
reikėjo rėkti, visur rašoma, kad reikia rėkti, bet aš nerėkiau, nes
staiga pamaniau, kas, jeigu ji man šitai sakė - apie vaikus? „Juk
nepradėsite prie vaikų.“ Prie vaikų negalima.

Lova kvepėjo Mišką. Čiužinys, graužianti vilnonė antklo­

dė - o Miškos nėra, Mišką toli ir žiūri į vandenį laukdamas, kol
margaplunksnis kvailas paukštis palies jo paviršių raudona tri­
piršte koja, - ir tegu, velniop, jo čia juk nėra, jo nėra, vadinasi,

279
Jana Vagner

ir manęs čia nėra, ir nebaisu, nebaisu, reikia tik giliau įkvėpti,

svarbiausia - nesimušti, nereikia muštis, jeigu mušiesi, išdauš
dantis, sulaužys šonkaulius, aš nesimušiu, tiesiog paskui visa tai
pamiršiu, paprasčiausiai pamiršiu, na ir kas, na ir kas, pamany­
kit, aš jau tiek visko pamiršau, kvailas, šlykštus, dvokiantis tą-
symasis, man tik nereikėjo šnekėti, be reikalo pasakiau, reikėjo
patylėti, na, nieko, nieko, aš niekam nepasakosiu, niekam, nie­
kam, na, greičiau, greičiau, gyvuly, tiek mėnesių negyvenamoje
saloje, ko gi tu taip ilgai, kad taip dar neinkščiau, kurių velnių
aš taip gailiai, taip bjauriai inkščiu...
Jis krioktelėjo ir sutruksėjo, tada iš karto, be pauzės, užtem­
pė viršun mano džinsus palygindamas ant šlaunų sunkiais del­
nais, subraškėjo siūlės, {drėskė užtrauktukas.
- Būsi kaip inkstas taukuose, gražuole, uoga. - Jo pakaušis
buvo prakaituotas, blizgantis, slidus. - Nenuskriausiu, ne.
Ir tam, kad nereikėtų jo liesti, kad netyčia nebrūkštelėčiau
per jo lipnią ir šlapią odą, užmečiau rankas virš galvos ir po
pagalve, po plona Miškos pagalve užčiuopiau kietą odinį pailgą
dėklą, smeigti tau į ausį, pagalvojau dusdama iš pasišlykštėji­
mo, kad net trakštelėtų, kiaurai, o jis jau atsiklijavo ir atsisėdo,
atsipalaidavęs, taikus, barškino ties paslėpsniais diržo sagtimi
užsegdamas ją po drėgnu riebiu pilvu, atsukęs nugarą. Štai da­
bar, tariau sau, po mentimi ar į pakaušį, būtinai reikia įstengti
vienu smūgiu, persmeigti, bet pirma - pasiekti, bet jeigu staiga
nepasieksiu arba nepradursiu, net nežinau, koks čia peilis, ojei
atšipęs, o jei man neužteks jėgų, - staiga jis atsigręžė ir nutrau­
kė mane nuo lovos, tada atplėšė duris.
Jos akys pajuodo iš baimės, - abu gležni vaikiški viršugal­
viai vis taip pat saugiai glūdėjo jos delnuose, - ir matant šitam
žvilgsniui negalėjau nei sudejuoti, nei surikti. „Tylėk, tylėk,

280
 LIKĘ GYVI

tylėk, - sakė man išplėsti baisūs vyzdžiai, - aš žinau, žinau“, -

pridūrė jie man, ir aš įkvėpiau pro sukąstus dantis.
Vova atsitraukė atatupstas, nugara prisispaudęs prie durų
praleido mus, o Liocha, pajuodęs, sudžiūvęs, negyvai žiūrėjo
į šoną.
- Na, štai, - linksmai, nerūpestingai tarė Ančiutka, - na,
štai. Kur tavo striukė? Ai, nesvarbu...
Ir užmetė ant manęs savąją, sunkią, dar šiltu vidumi.
Saulėuž durų abejingai žiebė į akis, po kojomis sniego nebu­
vo, tik įspaustos į žemę pėdos - mano, vaikų, Miškos, visų kitų.
Jis mane tempė vienodai, negailestingai, net nežiūrėdamas, vil­
ko prie valties kaip kokį plastikinį maišą - dar ne viskas, galvo­
jau kilnodama kojas, jusdama tarpkojyje šlykštų deginimą, ne
viskas, jis mane išsiveš, tuoj įstums į valtį ir išsiveš - nuo visko,
nuo Miškos, ir, lyg išgirdęs šias mano mintis, jis sušnibždėjo:
- Gaila, tavo bernioko nėra, bet nieko, dar prisigimdysim.
Tą akimirką iš už medžių šovė aštri geltona strėlė, pasišiau­
šusi, iššiepusi nasrus, išskėtusi letenas, ir suleido nagus į žemę.
Prašau, pagalvojau, prašau.
- Ak tu blia, - suniurzgė Ančiutka.
Atgniaužęs pirštus nusviedė mano suplotą maudžiantį rie­
šą, prisitraukė mane - tik tam, kad iš savo striukės kišenės iš­
griebtų pilką pailgą geležinį daiktą, - ir nusitaikė, o aš vis gal­
vojau: na, prašau, na, na. Ir tik kai pokštelėjo, kai ilgakojis liesas
kūnas cypdamas apsivertė ore nespėjęs užšokti ant jo ir be gar­
so nudribo prie kojų, - tik tada, įsirėmusi alkūnėmis į plačią,
storą Ančiutkos krūtinę ir užvertusi galvą ėmiau rėkti, paskui
atmečiau rankas už nugaros, atplėšiau rudą dėklą ir smeigiau
peiliu į trumpą storą kaklą, ištraukiau ir vėl smeigiau, ir vėl, iš­
vežti - mane - išvežti - mane, markstydamasi nuo kažko karšto

281
Jana Vagner

ir lipnaus, švirkščiančio į veidą, padvėsk, padvėsk, padvėsk; jis

gulėjo prie mano kojų gargaliuodamas, čepsėdamas, baigda-
masis, ir kai pagaliau nebeįstengiau ištraukti audiniuose įstri­
gusio peilio, jis jau buvo išėjęs iš veido - ir iš gyvenimo.

Ira sėdėjo nebaigtoje verandoje garsiai, aiškiai kalendama

dantimis, baltomis drebančiomis rankomis spausdama pamirš­
tąjį tėtės karabiną. Šlapia vario spalvos gaurų krūva gulėjo už
penkių metrų, prie pat vandens, vis didėjančiame raudoname
klane.
- Viskas, - pasakė man į ausį tėtės balsas, - viskas, Ania,
Anečka, paleisk, paleisk, štai taip. - Ir aš atgniaužiau pirštus. -
Gana, kelkis, palik jį.
Ir aš paklausiau, atsistojau, žengiau kelis žingsnius, bet tėtė
staiga paleido mano pečius ir nutilo, man reikėjo pažvelgt įjį; aš
nusivaliau skruostus Ančiutkos striukės rankove ir atsigręžiau.

Jam teko bėgti du šimtus metrų, iš kitos salos pusės, nuo

akmenų - jis nieko negirdėjo, tik šūvį, jamviskas prasidėjo nuo
šūvio, o kai atbėgo, kai vaizdo nebeužstojo medžiai, pamatė
mane - juodu nuo svetimo kraujo veidu, įbedusią kelius į ne­
gyvą mėsos kalną, dievai žino, ką jis pamanė. Taip norėjau su­
žinoti, ką gi jis pamanė, - bet jis pirmiausia palietė mane ir net
mėgino pastatyti, tik tada, tik kai aš atsistojau, tik po šito atsisė­
do ant žemės savo dideliais veltiniais užgriebdamas pažliugusio
pavasarinio purvo, nevikriai, skausmingai kryptelėdamas koją.
- Tuoj tuoj, - sumurmėjo jis, - tik pasėdėsiu.
Jo veidas pasidarė mėlynas, baisus.
- Ira! - surikau aš. - Ira!

282
 LIKĘ GYVI

Ir ėmiau slidžiais pirštais plėšti jo megztinio apykaklę, o jo

akys jau užvirto atidengdamos gelsvus baltymus. Trinktelėjo į
slenkstį numestas karabinas, ir ji keturpėsčia, nespėjusi atsisto­
ti, įšliaužė vidun, į juodumą, ir kol dar šliaužė, net nespėjus už­
siverti durims, jis mirė.

- Atleiskite, - plonu balsu ištarė man už nugaros Vova.

Atsukau į jį tai, kas prieš valandą dar buvo mano veidas,
ir jis žengė atatupstas, įlipo į vandenį, išbalęs, niekingas, grau­
džiai surauktais antakiais.
- Prašau, atleiskite, - pakartojo.
- Stok, pala, - sukriokiau, ir jis klusniai sustingo, drebėda­
mas ir nežiūrėdamas man į akis. - Pasiimkit, - kimiai liepiau. -
Iš čia. Šitai. Iš čia. Pasiimkit.
- Žinoma, žinoma, - tankiai sulinksėjo, atrodė, tuoj nu­
trūks galva.
Stenėdami ir klupinėdami abu su Liocha įsikibo ir ėmė
tempti, pakraupę, kad išsitepa rankas ir drabužius, įvertė šitai
per medinį valties šoną, daugiau nebesidairydami, įstūmė valtį
į vandenį, aš suleidau pirštus į pašalo žemę, laužydama nagus
pridrėskiau saują plaušėtų žemių ir sviedžiau jiems pavymui.
- Niekšai, - sustugau, - nieeekšai, niek-šai!
Bet manoji žemių sauja kliudė ne valtį, o įdubusį nejudantį
geltoną šoną, jis netikėtai krūptelėjo ir skausmingai susitrau­
kė - viskas, tai buvo viskas, šito jau niekas nebūtų pakėlęs.

Dar prisimenu kambarį. Ne tą - kitą.

Kažkokiu stebuklu Irai pavyko mane parsitempti į siaurą
buvusią vanotuvę su mažyčiu langeliu palubėje, bet ant lovos
jau neužvertė, o su ja juk buvo vaikai, visą tą laiką su ja buvo

283
Jana Vagner

vaikai, jai reikėjo stengtis, kad jie neišsigąstų nepataisomai, jų

tikrai negalima buvo gąsdinti. Atsimerkusi supratau gulinti ant
grindų, ant geltonų nepritryptų lentų, ji įstengė nutraukti nuo
manęs striukę, bet pačios nebuvo. Šalia gulėjo ilgakojis liesas
geltonai liepsnojantis kūnas, toks pat bejėgis kaip ir mano, įsi­
kniaubusi į suveltus dvokiančius gaurus sušnibždėjau:
- Daugiau tu man nieko neskolingas, nieko, nieko.
Ir išgirdau už sienos garsus - ji kažką kalbėjo vaikams ra­
miu, teisingu balsu. Paskui atsidarė durys, pirmiausia aukštai
pamačiau jos akis ir pasijutau purvinu, pūvančiu kirminu, po
akimirkos ji atsigulė greta, ant grindų, uždėjo man ant kaktos
šaltą delną. Nesakykjam, pamaniau, nesugalvokjam pasakyti.
- Nesakysiu, - pažadėjo ji man į ausį, spausdamasi blyškiu
skruostu prie šerpetotos grindų lentos. - Nesakysiu, nesakysiu.
Tiesiai iš po jos rankos mergytė kniūbsčia įropojo į ankštą
erdvę, užimtą gaištančio šuns ir mudviejų su Ira vėstančių galvų.
- Ne, - aiškiai pasakė ji, trumpu pirščiuku liesdama iš eilės:
išverstą geltoną ausį, mano perkirstą aptirpusią lūpą, užmerk­
tas Iros akis.
- Ne, - pakartojo ji. - Ne.

Daugiau niekas nenumirė.

* *

Palaidojome tėtę tą pačią naktį toliau nuo kranto, prie pat

persišviečiančio pušynėlio, retų, plonųjaunų medelių, avangar­
du bandančių užimti iškirstą laukymę, kurios viduryje vienišas
kūpsojo mūsų namas. Šlapias susigulėjęs, vos pradėjęs atsileisti
molis priešinosi nenorėdamas pasiduoti trumpiems automobi-

284
 LIKĘ GYVI

lininkų kastuvams; Serioža su Mišką kasė ilgai, iki sutemų, pa­

sikeisdami ankštoje šlampančioje duobėje - negaišdami laiko
valgiui ir nesiilsėdami, o kai sutemo, jie užkūrė laužą, aukštą,
kaitrų, ir kasė toliau.Visą laiką, kol jie buvo ten, lauke, aš gulė­
jau prie kietai suvystyto šuns kūno, kvėpuodama drėgnu tirštu
sulipusių gaurų aitrumu, mergytė gulėjo šalia, prie pat mano
alkūnės, karštas ramus kamuoliukas. Kelis kartus įėjo Ira - at­
sargiai pravėrusi duris pastovėdavo netardama nė žodžio, jos
trumpi tylūs apsilankymai buvo gailestingesni už aršų Seriožos
stebėjimąsi ir bejėgę Miškos paniką, nes ji nebandė pasiimti
mergytės, neįkalbinėjo manęs keltis, nepurtė už pečių ir ne­
triukšmavo trukdydama klausytis skirtingu ritmu tuksenančio
į ausis, atsimušančio nuo įšildytų lentų, pakriko ir nelygaus pla­
kimo - mano, vaiko ir šuns širdžių.

Dulkinas saulės spindulys, pradėjęs kelią tolimajame kam­

barėlio kampe, prieš daug valandų lyžtelėjęs mano šlapiu mo­
liu aptiškusį batą, iš pradžių ilgai žiūrinėjo mano kelius, paskui
vienu stryktelėjimu persikėlė ant rusvo vaikiško viršugalvio ir,
prieš sulįsdamas atgal, į siaurą langelį, ilgai nusivylęs šilta ryškia
dėmele kybojo tiesiai už mano blakstienų - atsimerkusi mačiau
tik plaukiojančias medienos dulkeles ir atšokusius nuo lentų,
prisigėrusius šviesos mažyčius gintarinius plaušelius. Man ne­
buvo galima judintis. Aš ir nenorėjau. Mielai būčiau taip gulė­
jusi mėnesį, du - nejausdama ir nesiklausydama, tarsi mano
nejudrumas būtų užtikrinęs mūsų trijų nepertraukiamą pulsą,
patvirtinantį, kad esame gyvi; bet nusileido saulė, sutemo, šaltis
ir naktis lauke mane įspėjo, jog laiko nebėra.
Girdėjau už sienos - jau tamsoje - negarsų atkaklų Iros
ginčą su Serioža: „Nesuprantu, - įsiskaudinęs ir suirzęs kalbėjo

285
Jana Vagner

jis, - tebūnie, bet nesuprantu, juk reikia kartu.“ - „Palik ją, -

sakė ji, - palik, mes patys, eime, eime, nereikia“; lauko durys
trinktelėjo išvaduodamos mane mažiausiai valandai. Girdėjau,
kaip jie grįžo, ir ploną snūdų berniuko, seniai turėjusio miego­
ti, balsą. Ir indų barškėjimą, ir šnaresius, ir žingsnius. Ir slopų
kuždesį. Leidau Irai išnešti mergytę, keliama nuo grindų, ji ty­
lutėliai nepatenkinta suinkštė.
Ištvėriau ketvirtį valandos, kol Serioža sėdėjo man už nuga­
ros, ir jo neryžtingą nepatenkintą ranką ant mano peties, - ir
neatsigręžiau, ir neatsimerkiau tikėdamasi, jog jis nueis pavar­
gęs laukti. O kai Serioža pagaliau tikrai išėjo, atėjo ji su kibiru
karšto vandens, dusliai trinktelėjo ant grindų ir pusbalsiu tarė:
- Na, viskas, viskas, kelkis, aš paliksiu ir išeisiu, štai
rankšluostis ir švarūs drabužiai, padėsiu čia. Girdi mane?
Tik tada atsistūmiau rankomis nuo grindų, atsisėdau jaus­
dama, kaip tirpsta nuo nejudrumo raumenys, ir pasukau gal­
vą į ją-
- Palauk, - tariau, - neišeik.

Blausioje mėnesienoje, suspaustoje langelio rėmų, nema­

čiau nei savo kūno, nei vandens spalvos - sėmiau jį rieškučio­
mis praliedama ant grindų ir tryniaus, bet rankos buvo kaip ne­
savos, ir kūnas buvo svetimas, ne mano - visai svetima nejautri
oda, kurią reikėjo nušveisti. Kol buvau tuo užsiėmusi, ji sėdėjo
šalia ir pakilo tik surinkti nuo grindų išmėtytų nešvarių skudu­
rų, o kai durys paskui ją užsidarė, aš vėl atsiguliau ant grindų.
Lovai dar nebuvau pasirengusi.
Paskui visi garsai name nutilo ir nutrūko, aš vėl išgirdau
silpną, retą jo širdies plakimą, stuksintį kažkur po suglamžytu
kilpiniu audiniu ir geltonu susitaršiusiu kailiu, po plonu bejėgių

286
 LIKĘ GYVI

raumenų ir kaulų sluoksniu, ištiesiau ranką, prisiliečiau, jis iš

karto krūptelėjo ir garsiau sušnopavo tarsi klausdamas - na, ko
tu taip ilgai.
- Tuoj, - pasakiau. - Tuoj, tuoj.
Aš paėmiau už durų stovintį kibirą, - aliuminio lankelis iš­
davikiškai žvangtelėjo, - „Šššš, - sudraudžiau lankelį, - ššššš“;
pasėmiau delnu vandens ir suvilgiau lyg popierinį, sukepusiais
krašteliais šuns liežuvį ir užmerktas akis, ir plačią kaktą, ir vi­
duje degančias ausis, paskui pakišau po juo rankas ir sausą len­
gvą kūną pertempiau - „pakentėk, pakentėk“ - į vidurį ryškaus
mėnesienos kvadrato ant grindų. Rankšluostis, į kurį šuo buvo
susuktas, lyg numesta vaikų kambaryje sulaužyta lėlė, buvo pri­
kepęs prie sulipusių gaurų, jį irgi turėjau sušlapinti; kulka pali­
ko dvi karštas nuo uždegimo skylutes, skausmingai tvinksinčias
po mano pirštais, - prie dešinio žasto ir iš kito šono, nugaroje.
- Aš ne gydytoja, - pasakiau, - ne gydytoja, galiu tave tik
nuplauti, tik nuplauti: nei vaistų, nei antibiotikų, švarus šaltas
vanduo ir kvailas briliantinis žalis - ir viskas. Aš tave penėsiu, -
sušnibždėjau vėliau, vėl surišdama kietą kilpinio audinio maz­
gą ant įdubusio šono, - nešiosiu tave ant rankų į lauką, jeigu
negalėsi vaikščioti. Bet toliau turi pats.

Ankstų rytą, balkšvai rausvoje apyaušrio prieblandoje, jis

pakilo - svyruodamas ant trijų kojų, o priekinę paspraudęs -
ir kelias minutes godžiai, prunkščiodamas ir kosėdamas, lakė
vandenį iš pustuščio kibiro, paskui prispaudė kaktą prie už­
darytų durų ir sustingo laukdamas, kol išleisiu. Mes perėjome
miegantį namą ir išvirtome į verandą, į vėsų saldų rytmetį,
dusdami nuo gaivumo ir šviesos, kurių taip maža buvo vidu­
je ir tiek daug lauke; jis nusirito nuo verandos ir nusverdėjo

287
Jana Vagner

svyruodamas, nepakeldamas galvos kaip bejėgis šlubas seniu­

kas - tik negriūk, pagalvojau sėsdamasi ant šaltų lentų ir lydė­
dama jį akimis, negriūk ir sugrįžk atgal.
Sugrįžę dviese į pustamsį kambarį su džiūstančiomis rausvo
vandens balutėmis po kojų ir neliesta, tvarkingai paklota lova
išmiegojome kelias ramias ilgas valandas, negirdėjau, kaip pa­
budo vaikai, kaip Serioža su Mišką susiruošė į aną krantą, - kai
atsimerkiau, namas buvo tuščias. Paukštiški vaikų balsai skam­
bėjo toli, iš lauko, ir saulės šviesa palubės langelyjevėl sutirštėjo
ir pasidarė oranžinė; reikėjo eiti. Atsigerti vandens ir pavalgyti,
apžiūrėti savoveidą veidrodyje, susirasti žirkles ir binto, gal net
išplauti grindis.
- Einam, - pavadinau šunį.

- A-nia...
Mergytė atkišo man pirštą ir nusijuokė suraukusi mažą no­
sytę. Ir rankos, ir keliai buvo išterlioti atsileidusiu rudu moliu.
- Išsivoliojo kaip paršiukai, - atsigręžusi tarė Ira. - Tik pa­
žiūrėk į juos. Požemio vaikai. Ir į vidų neįvarysi. Tokia šlapynė
aplinkui - jokių drabužių neužteks, linksmas bus pavasaris, kol
viskas išdžius.
- Na, kasdien skalbsime, - pasakiau. - Būta ko.
- Ant krosnies sriuba, tikriausiai dar šilta, - pridūrė ji. -
Gal pavalgysi?
- Spėsiu, - tariau sėsdamasi šalia.
Diena slinko vakarop, beveik normali, beveik tokia pati
kaip prieš tris ar keturias savaites. Man tik reikėjo nepražiop­
soti, kai pasirodys valtis, kad spėčiau grįžti į vidų, į kambarį
su langeliu, ir užsidaryti, visą laiką apie tai galvojau, dirsčiojau,

288
 LIKĘ GYVI

klausiausi, bet vis tiek praleidau jų grįžimą - mes sėdėjome ant

grindų, visi keturi, ir žiūrėjome, kaip šuo blyškiu liežuviu nu­
renka prilipusius prie dubenėlio kraštų mėsos plaušelius; tada
jie ir grįžo. Šlapi, niūrūs ir labai labai purvini. Sumetė kuprines
ir šautuvus į kertę pas duris; kol Mišką bejėgiškai strykčiojo
viena koja traukdamasis batą, Serioža susmuko ant kėdės.
- Ką gi, - nedraugiškai prabilo, - dyzelino dabar turime de­
vynis šimtus litrų.

Aš buvau teisi. Dvylika žmonių, pasivėlinusioji gruodžio

grupė, kurių mes taip ir nespėjome pamatyti, ne tik atsivežė
užkratą, per savaitę nužudžiusį juos pačius ir tuos, kurie jų lau­
kė stovykloje, - jie atvažiavo šešiaračiu kareivišku „Uralu“ su
kietu slepiamosios spalvos kėbulo dangčiu, po kuriuo slėpėsi
penkios eilės celofanu aptrauktų autobuso sėdynių, o vietoj šeš­
tos, išimtos, metaliniais šonais spaudėsi aukštos, žmogaus ūgio,
dyzelino statinės. Atrodo, mūsų buvusiems kaimynams labai
greitai dyzelinas neberūpėjo: užuot iškrovę statines ir kur nors
paslėpę, jie susirūpino savo mirtimi.
Taigi sušalęs sunkvežimis su nesuskaičiuojamais turtais
kėbule iki vasario pabaigos išstovėjo nejudintas - mažutė An-
čiutkos kompanija jau buvo per silpna, kad viena susidorotų
su užduotimi. Jie galėjo bandyt paslėpti nuo mūsų akių tik visą
sunkvežimį, neiškrautą - todėl jo nebuvo galima nei privaryti
prie trobų, nei palikti ant kelio.
- Jie jį paskandino, - piktai pasakojo Serioža, - nukvakę
avinai. Nuvarė giliau į mišką, kad mes netyčia neužeitume, o
dabar ten baisus polaidis - pelkė, ratų jau nematyti. Net jei pa­
jėgtume užvesti, vis tiek neištrauktume.

289
Jana Vagner

- Okammums tas sunkvežimis? - nustebusi paklausė Ira. -

Mes juk turime mašiną. - Serioža tylėjo žiūrėdamas į grindis. -
Jukjie nieko jai nepadarė?
- Jie paėmė tik Lionios „Landkruzerį“, - pagaliau tarė jis. -
Jų, na, jų gi tik du buvo likę. - Ir jis žvilgtelėjo į mano kelį nepa­
keldamas akių aukščiau. - Jie ten daug ko paliko. Dabar tikras
autoparkas: motorinės rogės, „UAZas“, sunkvežimis pelkėje.
Beveik tona dyzelino. Ir nė vieno akumuliatoriaus. Nė vieno.
Net iš rogių jj išlupo.
- O mūsiškis? - paklausė Ira. - Mūsų? Mes juk pasiėmė­
me, mes...
- O mūsų - sudegė, - šiurpiai šyptelėjęs atsakė Serioža ir
pasitrynė kaktą išterliodamas po veidą žalsvą pelkės purvą. -
Sudegė, aišku? Jis stovėjo po Lionios lova. Mes patys jį sudegi­
nome.

* *

Lėtos vienodos dienos ateina ir gula viena ant kitos sausai,

kietai stuksėdamos kaip skaitytuvų skrituliukai, kaip biliardo ka­
muoliai trikampyje, kaip balti Tamerlano akmenys pakelėj - be­
veidės lygios dienos dvynės, ankstyvos aušros, vėlyvos sutemos.
Susiraukšlėjusios pusnys traukiasi po medžiais, juosta ir gūžiasi
garuodamos, palikdamos išdžiūvusius tuščius molekulių apval­
kalus, o sniego nusikračiusi žemė atsargiai kvėpuoja stumdama
į viršų perregimą žolę ir visokių spalvų samanas - negreitai, be
pietietiškos skubos, be įkarščio, be įstangos.
Aš panaši į šimtametį ąžuolą mirusiomis šakomis ir kieta
raukšlėta žieve. Į driežą nutraukta uodega. Kiauras dienas sėdžiu
ant šalto akmens traukdama į save saulės sušildytas dulkeles

290
 LIKĘ GYVI

ir nenoriu pabusti ir šnekėtis; sėdžiu užsimerkusi - be minčių,

be žodžių; nieko nejaučiu - man reikia tik tylos ir ramybės, dau­
giau nieko. Pilkas gruoblėtas luitas, prie kurio prilimpu išaušus
ir nuo kurio sunkiai atsiplėšiu vakarėjant, dailiai paguldytas prie
neaukšto molio kauburio, po kuriuo savaitę, pusantros, dvi guli
tėtė, - ir aš norėčiau pasakyti, jog čia ateinu dėl jo. Tačiau tai
būtų netiesa - ateinu dėl savęs. Man čia tylu.
Kartais prie mano akmens atpėdina nuleidęs galvą liesas
šuo nuskustu žaliu šonu ir paguli greta - arba vaikai, berniukas ir
mergytė, purvinais keliukais ir plonais balsais, nė vieno jų neste­
bina driežas, kuriuo aš pavirtau, todėl jais džiaugiuosi. Kai saulė
nusirita už medžių, ateina Serioža. Jam atrodo, jog jis privalo su
manimi kalbėtis. Sunku, nes aš juk negaliu jam nieko atsakyti -
klausausi, kaip lėtai, negarsiai pleišėdamas vėsta mano akmuo,
ir laukiu akimirkos, kai silpnas saulėlydžio spindulėlis pakils iki
dešimtos dvilypio pušies kamieno šakelės man prieš akis ir nu­
sileis šešėlis, ir reikės grįžti į vidų. Driežai puikiai apsieina be žo­
džių, bet visai negali gyventi be šilumos.
Jis įsitikinęs, kad be žodžių nieko nebus. „Pakalbėk su mani­
mi, - prašo. - Aprėk mane. Pravirk." Jis prašo atleisti ir daugybę
sykių kartoja:„Aš kaltas." Jis pyksta. Jis įsižeidęs.„Čia aš, - sako. -
Čia mano reikalas. Čia mano tėvas." Pašokęs šaukia: „Ir pasilik!"
Spardo pernykštes samanas. Sugrįžęs vėl atsisėda. „Ilgiau taip
negaliu, - sako, - aš pats turėjau jį nudėti, žinau, bet aš tikrai
daugiau šitaip negaliu." Žiūriu į šakelę. Po kelių minučių šviesos
ir šešėlio riba ją pasieks, tada reikės keltis ir eiti į vidų. Tikiuosi,
kada nors Seriožai pabos čia vaikščioti, nes jis man labai kliudo.

Kad nors nešnekėtų. Jeigu nespoksotų į mane, o tik priei­

tų užsimerkęs ir iškart nusisuktų arba žiūrėtų man virš galvos;

291
Jana Vagner

jeigu visą laiką būtų tamsu ir mes gulėtume be garso, kaip dvi
žuvys karštame sustingusiame dumble, krutindamos žiaunas ir
pelekus. Naktį, kai jis miega, neilgam pavyksta tapti žuvimi, tada
man vėl lengva šalia jo. Nes tada jis nežiūri, neklausia ir nelaukia
atsakymo. Man vis dar patinka, kaip miegodamas jis kvėpuoja.
Jeigu katras galėtume užmigti bent mėnesiui, aš sugebėčiau at-
siauginti nutrauktą uodegą. Ir vėl sugrįžčiau - į namus, prie ben­
dro stalo, pas Mišką ir mažylius ir gal net į Seriožos lovą - taip,
taip, be abejo, juk nekiurksosiu amžinai ant to kvailo akmens, aš
juk ne beprotė ir žinau, kad netrukus užsinorėsiu atgal. Planuoju
grįžti, bet paprasčiausiai neturiu kur skubėti. Namas, kuriame iš­
laukiu naktis, kol kas taktiškai apsieina be manęs, ten vis taip pat
sukasi laikrodžio rodyklės ir bėga laikas, užverčiantis paskutines
gegužės dienas, kūrenasi krosnis, verdamas valgis, verandoje
džiūsta drabužiai, plevėsuodami vėjuje rankovėmis ir klešnėmis,
o sėdintys prie stalo vyras ir moteris kalbasi per vaikų galvas,
jiems prie kojų guli šlubas šuo; namui nerūpi, esu jame ar ne, jis
gali ir palaukti.

Daug dienų iš eilės sėdžiu ant dulkino riedulio, prieš milijoną

metų iškritusio iš praslenkančio ledyno, stebiu neskubrų saulės
sukimąsi aplink rudą pušies kamieną ir laukiu. Paskui atšliaužia
debesys, dangus sunkiai spaudžiasi į pilkšvą kaip gyvsidabris
vandenį, kompaktiškas šaltas sūkurys lyžteli žemę ir išsirietęs
šiūpteli į viršų dygių sausų šiukšlių šūsnį, lenkia beržus, išsigan­
dusius lapus atverčia kita puse, ežeras dreba ir šiaušiasi kaip įnir­
šęs veidrodis nespalvotame filme ir išspjauna keliolika sudūžtan­
čių milžiniškų ledinių lašų, pajuodęs oras pagaliau sprogsta per­
galingai kriokdamas, suskildamas į ozoną ir vandenį, ir užgriūva
krantą išplaudamas tarp išskėstų lyg pirštai medžių užsilaikiusius

292
 LIKĘ GYVI

lipnius vakarykščius trūnėsius, pražiodo man bumą ir įsiveržia į

ausis, nuplauna mane nuo to velnio akmens ir velka į ežerą. Ne­
sustodama neklusniais pirštais traukiu sūdžius batraiščius ir, kur
papuola numetusi batus, basom kojom įsisiurbiu į tyžtantį lipnų
dumblą, nusiplėšiu per galvą šlapią sunkų megztinį, nusitraukiu
džinsus išraudama vos besilaikančias metalines sagas ir žengiu
klimpdama iki čiurnų į šaltą priekrantės purvą, keliais skrosda-
ma vandenį tol, kol jis deginančiu žiedu suspaudžia šonus, tada
sulenkiu kojas ir leidžiu jam susiverti virš galvos, atsimerkiu
drumstoje padugnės prieblandoje pasirengusi įkvėpti, išsižio­
ju, kad {leisčiau į plaučius rudą dumbliną gurkšnį, ir neįkvepiu,
įsirėmusi delnais į klampų dugną atsistumiu ištiesdama kelius,
atpalaiduodama sutrauktus blauzdų raumenis, - ir ežeras atvirs­
ta į šalis išleisdamas mane. Užvertusi galvą delnais plaku šaltas
blausias putas, o žemas dangus išsilenkęs šaukia man į veidą, pil­
kas, piktas, aš išspjaunu vandenį ir atsiliepdama šaukiu svetimu,
nepažįstamu balsu, perrėkdama audros grumėjimą, be žodžių,
be ašarų, be liudytojų, na, varyk, varyk, ką dar man sugalvosi, čia
viskas, ką gali, cha cha, viskas, ką gali, viskas, viskas?
«Gana, - šaukia Serioža, - gana!" Jo rankose mano šlapi, su­
glamžyti drabužiai, atsisukusi brendu atgal slidinėdama, stvars­
tydama aštrias kietas viksvas, jos išsirauna lengvai, kuokštais,
kaip plaukai po chemoterapijos; jis žengia į kunkuliuojančias
juodas putas iki kelių ir griebia mane už pažastų, velka į krantą,
vėjas stumia į pakaušį varydamas iš vandens. „Liaukis, - šaukia
Serioža, - tučtuojau liaukis! - Užmeta ant manęs šiurkščios vilnos
drapaną. - Apsirenk, nenormalybe." Aš atstumiu jo rankas ir tren­
kiu galva jam į smakrą, akimirką viskas aplink tampa nespalvota,
bet ryšku, dangus skyla kurtinamai pokštelėdamas, susisupda­
mas į standų rašalo spalvos verpetą, po kojomis sudreba žemė.

293
Jana Vagner

Jis dar bando mane sulaikyti, spaudžia delnais mano veidą

ir purto mane, gana, sako, gana, negalėdama nusisukti matau iš
arti jo pasibjaurėjimą ir baimę, jo prakirstas lūpas ir kraują, nu­
plaunamą lietaus, ir tada mano bejėgis tuščias skrandis šokteli
ant diafragmos, burną užlieja kartumas, ir aš pliūpteliu tulžimi,
putomis, vandeniu tiesiai jam į veidą, krūtinę, jis mane paleidžia,
aš susiriečiu dvilinka spjaudydamas!, stumdama iš savęs pasku­
tines rūgščias gleives, stebėdamasi, kad, regis, tyčia taikau jam
ant batų.
Paskui atsitiesiu. Pakeliu nuo žolės savo suteptą šlapią megz­
tinį ir apsivelku. Nusišluostau rankove burną.„Štai dabar gana", -
kimiai tariu. Ir grįžtu į trobą.

Aš vis taip pat skaičiuoju dienas - nevykęs įprotis, prilipęs

dar pernai, gruodį, kol kas neatstoja. Nenaudinga paskutinė
keistybė, kvailoka tradicija - pabudusi prie vakarykštės datos
pridedu dar dieną ir galvoju: liepos šeštoji. Septintoji. Dešimto­
ji. Man atrodo, kelias dienas pamečiau, bet gal nedaug - kokias
dvi ar tris, bet kodėl dabar, kai abejoju savo sąlygiško kalendo­
riaus tikslumu, man pasidarė nepatogu garsiai apie jį kalbėti,
tarsi iš tikrųjų kas nors būtų skyręs man šią nereikšmingą už­
duotį, - žinoti, kelinta šiandien diena, - o aš nebūčiau susido­
rojusi. Niekas nė neketina gaudyti manęs meluojant, nes visi šie
niekai - mėnesio, savaitės diena, netgi tikslus laikas - čia neturi
jokios reikšmės. Liepos keturioliktoji, galvoju pabudusi. Basti­
lijos paėmimo diena. Nors labai galimas daiktas, kad Bastilija
buvo paimta užvakar.

294
 LIKĘ GYVI

Net jei nebūčiau skaičiavusi dienų, mes vis tiek būtume

atpažinę liepą, trumputę, vos mėnesio ilgumo šiaurės vasarą,
suspaustą tarp užsitęsusio žvarbaus pavasario ir jau besistie­
biančio ant pirštų galų nekantraus rudens: ilgos sausos dienos,
baltos poliarinės naktys, kai saulės diskas ne nusileidžia, o tarsi
tik pasiverčia prisispausdamas prie horizonto neregimu siauru
šonu, skleidžiančiu blausią išsklaidytą šviesą. Balti bruknių žie­
dų varpeliai, šiltas rūkas, naktimis besidraikantis virš sušilusio
perdien vandens, sukvailėjusios nuo gausybės maisto neatsar­
gios žuvys. Saulė kviečia nusirengti ir gulėti po ja tylomis ir
nejudant, kaulais ir oda siurbiant tykų vienodą karštį.
Dieną namo durys visada atlapotos, kviečia šiltą lauko orą
atmiešti pustamsių kambarių vėsą; kad kartu su šiluma į vidų
nepriskristų pelkės mašalų, durų anga kaimiškai užtraukta tiu­
lio užuolaida - dar vienas daiktas iš palikimo, po pusmečio
pagaliau atitekusio mums, ir nebėra kam šito palikimo užgin­
čyti. Perlaukę visus kaimynus, mes vieni valdome dvi didžiules
trobas, stovinčias aname krante, ir viską, kas jose yra: medinės
lovos, stalai ir kėdės, patalynė, indai, kirviai ir kastuvai, pala-
pinsiaustės, lietpalčiai ir stiprūs batai, ūkiškas muilas, druska,
degtukai didelėse kartono dėžutėse - dabar jau mūsų, kaip ir
užmigęs apsemtame pomiškyje griozdiškas sunkvežimis su
penkiomis dyzelino statinėmis kėbule. Tam, kad visas šis turtas
priklausytų mums, nebūtina persikelti į krantą - mes priprato­
me prie savo salos, apsuptos dviejų kilometrų pločio gynybinio
griovio, sklidino šalto ežero vandens, mums jauku mažajame
namelyje. Ir jau nebeankšta.
Pripilame vandens į pailgą geležinę praustuvę, Miškos atga­
bentą iš ano kranto, ir kol vaikai spygaudami joje taškosi, įdegę,

295
Jana Vagner

žole nudažytais kulnais, mes skalaujame ką tik išskalbtas paklo­

des tiesiai ežere - nespėjusios prisigerti vandens ir nugrimzti į
gelsvą dugno prieblandą, plačios marškos išsipučia, pliaukši ir
veržiasi iš rankų kaip neklusnios burės.
Vaikams čia gera. Mažame, medžiais ir žole apaugusiame
žemės lopinėlyje paklysti neįmanoma, ir mes nebijome išleisti
jų iš akių. Pusnuogiai ir basi, jie šokinėja per akmenis, du ma­
žučiai susibraižę laukinukai, dvi murzinos bruzdžios voverės,
ir kasa slėptuves po tankiomis drėgnomis samanomis, ir stato
kreivas, vos besilaikančias šakų palapines, ir neatsiliepia, kai
šaukiame juos valgyti; mums nėra reikalo jų ganyti - jie turi
šlubčiojančių gauruotą duenją, kuri iškart ima piktai ir kimiai
loti, vos tik jie nulenda kiek toliau.
Net ežeras galų gale mums nusilenkė - prijaukintas, nebai­
sus, taikus, jis dosniai privaro į mūsų tinklus vasarinių seliavų -
sidabrinių žuvyčių, kurias galima valgyti su viskuo, su pelekais
ir galvomis, ir pakiša prieš Miškos šautuvo taikiklį negąsdintų
ir išsiblaškiusių, apdvokusių nuo žmonių nebuvimo ančių. Jis
perkaręs ir išstypęs, beveikvisa galva aukštesnis už mane, mano
suaugęs sūnelis saulės išblukintais ataugusiais plaukais, įjuodu­
siais pečiais, tylus, nesišypsantis, ramus. Vienas tampo sunkius
tinklus, skaldo malkas ir doroja riebius nušautus paukščius.
- Rytoj išmėginsiu naują vietą, - sako per vakarienę, nepa­
keldamas akių nuo lėkštės, ir jo balse jau nenuskamba klausia­
mų intonacijų. Vėliau priekaištauja: - Ir vėl be manęs kibirus
tampėt - juk sakiau, kad aš pats, man nesunku.
Ir priekaištingai linguoja galvą.
Vakarais, kai raudonas saulės kamuolys neria užjuodų pušų
viršūnių horizonte, mes susižvelgiame - ji ir aš - ir išeiname iš
namo, nulipame prie vandens. Vaikai apsnūdę kuičiasi už užda-

296
 LIKĘ GYVI

rytų durų, už nusuktų nuo ežero langų, ir niekas nemato, kaip

mes nusirengiame - stovėdamos, tada perlipame per graudžiai
susisukusius išverstus džinsus, ant žolės numestus marškinė­
lius; vėstanti žemė šaldo basas kojas, vakaro gaiva bado odą, bet
vanduo šiltas - drumsta, pilna saulės maitinamoji terpė.
Mes įbrendame j ją be garso aičiodamos, springdamos, pri­
tupiame ir semiame ją saujomis nuplaudamos nuo alkūnių ir
kelių sausą ilgą vasaros dieną, paskui atsispiriame nuo riebaus
uždumblėjusio dugno ir plaukiame - be tikslo, tiesiog pirmyn,
pasitikti blėstančių oranžinių spindulių. Aš beveik tuoj pat at-
silieku, nesistengiu jos pasivyti - kvaila, bet kiekvienas rudos
povandeninės žolės ar kvailutės neatsargios žuvelės prisilie­
timas mane gąsdina, ir aš kas kartą instinktyviai riečiu kojas
bijodama netyčia paliesti kietą ir šaltą kažkur giliai gulinčio pi­
kapo stogą; apsisukusi plaukiu atgal, skubu sugrįžti ten, kur vėl
galėsiu pasiekti dugną, o grįžusi į seklumą, atsistoju klimpdama
karštame priekrantės dumble ir tik tada atsisuku pažiūrėti į ją,
bandau atspėti atstumą, skiriantį mane nuo jos galvos, tamsuo­
jančios aliejiškai blizgančioje plynėje, spėlioju, už kiek minučių
ji parplauks, nes ir dabar kiekvienai mūsų būtinas šis mažytis
vienumos kąsnelis.

Ji išlipa iš vandens gerą ketvirtį valandos vėliau už mane -

ir kol gręžiasi plaukus braukdama delnais sunkius sidabriškus
lašus, aš sėdžiu žolėje ir žiūriu į ją. Dar nieko nematyti. Toks
pat plokščias baltas pilvas, aptemptas permatoma strazdanėlė-
mis nusėta oda, ir įdubęs bambos kablelis - kaip reikiant bus
ryšku nebent rudenį, rugsėjį ar vėliau, ir tik tada turėsime pa­
sakyti Miškai; mes abi bijomės tos dienos ir jos neskubiname.
Bet aš žinau. Moteris, nors sykį nešiojusi kūdikį, moka pajusti

297
Jana Vagner

menkiausias užuominas, smulkiausias žymes - nejučia paky­

lančius prie pilvo delnus, nulemtą judesių grakštumą; jai už­
teko viso labo du kartus pabalti nuo žalios žuvies kvapo, ata­
tupstai pasitraukti nuo raudonuojančių paukščių vidurių, net
jei nė karto nebūčiau užėjusi jos klūpančios ir spjaudančios už
medžio putotą pusryčių pliurę, būčiau supratusi. Aš vis tiek
būčiau supratusi.
Ji nuo manęs nesislapsto - per daug baisu žinoti vienai.
Skaičiuoti dienas. Jai reikia bendrininko, sąjungininko - bet
kokio, net tokio iš anksto nusistačiusio kaip aš; mūsų per ma­
žai, kad ji galėtų rinktis. Ji pasisakytų Seriožai, tik jam, už­
krautų liūdną pareigą mus ruošti ir mums aiškinti, teisintis,
sieti iliuziją su tikrove. Jis galėtų; ir šis nelengvas uždavinys
jam atsieitų pigiau negu mums - jis primintų slegiantį mė­
nesį, mano prasėdėtą ant samanotu pelėsiu apaugančio tėtės
akmens, mano taip ne laiku užėjusią ir, jo manymu, niekuo
nepateisinamą beprotybę, savo nuovargį, alinančią mūsų visų
priklausomybę nuo jo - tačiau Seriožos nėra. Jo nėra. Jau visą
mėnesį ir savaitę, jeigu pasikliautume mano netiksliu kalen­
doriumi, mes vieni.
Jis išėjo seniai, praėjus savaitei po pirmos audros - neapsi­
krovęs manta, su kietai susuktu miegmaišiu po pažastimi, įsi­
metęs į kuprinės dugną keletą dėžučių konservų ir pasiėmęs
našlaičiu likusį tėtės karabiną, numojęs ranka į mūsų draudi­
mus ir įkalbinėjimus: šį kartą mes abi sukilome prieš jį, nesi-
drovėdamos ir šaukėme, ir verkėme, buvome pasiryžusios pult
į kojas, kad tik apsigalvotų, - bet jis vis tiek išėjo.
Viskuo kaltas buvo sudegęs velnio akumuliatorius, mūsų
pamirštas užkrėstame name, mažutis klastingas lopinėlis nesu-

298
 LIKĘ GYVI

dėtingoje mūsų išsigelbėjimo dėlionėje, vienintelis, kurio dabar

trūko, kai atsirado degalų, visą žiemą permiegojusių statinėse
aname krante.
- Tik pagalvokite, - piktai šnekėjo jis, kol dar įstengėme
kalbėti nerėkdamos, - juk mes galėtume išvažiuoti nors rytoj -
sėsti į mašiną ir išvažiuoti iš čia bet kuria kryptimi, kad ir į Suo­
miją. Atbūtume kokį nors karantiną, sužinotume, kaip ten, na­
mie. Na, kaip jūs nesuprantate, o jeigu ten viskas baigėsi, viskas
jau kaip nors susitvarkė, o mes dar čia. Nejaugi nenorite namo?
O, namo mes norėjome! Labai norėjome, bet šitas karštas,
nekantrus entuziazmas labai jau priminė pasmerktą Lionios
bravadą. Serioža kratė mums panosėj žemėlapį.
- Štai jie, Gimolai, pačios pažiūrėkit, ne daugiau kaip tris­
dešimt kilometrų, pora dienų, na, gerai - trys, trys dienos ten,
trys atgal; visa gyvenvietė, mokykla, krautuvė, užtenka kokios
surūdijusios „kapeikos“ - netikiu, kad ten nebūtų likę mašinų;
man tik įkrauti akumuliatorių, paprastas reikalas, pasiimsiu
dešimt litrų dyzelino - užteks, man tik užvesti mašiną ir įkrau­
ti akumuliatorių, ir viskas, paprasta kaip dukart du; pasiimsiu
respiratorių, niekur nelįsiu, na, jie juk ne mašinose guli, po ga­
lais, nuo kada pradėjote taip panikuoti...
- Nuo tada, - sušnypštė Ira, nutėkšdama žemėlapį ant grin­
dų, tempdama jį už rankovės prie lango, už kurio juodavo ap­
augusi žaluma, apkėsta piktžolių bjauri griuvėsių krūva. - Nuo
tada, idiote.
- Tu negali vėl mūsų palikti, - pasakiaujo nugarai, atkakliai
pakeltiems pečiams. - Negali - vėl - mūsų - palikti. Jeigu kas
ateis, jeigu vėl kas nors... o mes vienos. Nesugalvok, net negal­
vok, aš tavęs neleisiu, imsiu ir neleisiu.

299
Jana Vagner

- Aš viską ištaisysiu, - pasakė jis, prieš sėsdamasis j valtį. -

Viskas bus gerai. Duokite man savaitę - vieną savaitę, ir mes
išvažiuosime, čia negalima pasilikti, pačios suprantate, ilgiau
negalima.
Paniuręs Mišką nuplukdė jį į krantą ir grįžo vienas.

Per trisdešimt aštuonias vienodas dienas klausimai

„kada?“ ir „kodėl?“ spėjo nublankti, išblukti ir beveik nusto­
jo mus kankinę; mes bent jau žinome atsakymą. Jų vietą be­
mat užėmė kiti, ir neabejotinais favoritais tarp jų tapo „kur?“
ir „kaip?“ - vos tik išdrįsome juos ištarti, iškart supratome,
kiek daug prieinamų ir įvairių būdų numirti taiga gali pasiū­
lyti pernelyg savimi pasikliaujančiam vienišam keliautojui.
Pelkė arba lūžusi koja. Meška su pora jauniklių, nusišėrusių
vilkų gauja, gyvatė, įšliaužusi į miegmaišį. Sudužęs kompa­
sas. Ir virusas, snūduriavęs aname maršruto gale, visai galėjo
būti niekuo dėtas, nes bet kuris šių atsitiktinumų, kuriuos mes
įstengėme sugalvoti, lygiai kaip ir bet kuris tų, kurie mums net
neatėjo į galvą, galėjo sulaikyti Seriožą dar kelyje į Gimolus -
jis galėjo jų nepasiekti. Tiesa, mums liko ir daugiau klausi­
mų - iš tų, kurių nedera užduoti garsiai. Pavyzdžiui, ką jis
turėjo galvoje, kai stovėdamas valtyje pasakė; „Aš viską ištai­
sysiu“?Tikrai norėčiau žinoti, nors kuo daugiau laiko praeina,
tuo mažiau galimybių atspėti.
Neseniai ji trumpai nusikirpo plaukus - nelygiai, paprasto­
mis žirklėmis, ir dabar, kai pasilenkiame prie vandens, virpan­
tys ir neryškūs mūsų veidų atspindžiai jau niekuo nesiskiria.
- Tik pagalvok, - be pykčio sakoji, - kas per sukčius, tikras
sukčius, ir vėl pabėgo, išsisuko kaip visada, kad tik nereikėtų su
visu šituo terliotis.

300
 LIKĘ GYVI

Ir tyliai juokiasi linguodama galvą. Aš įkišu delną į ežerą ir

nubraukiu jos šypseną.
Kai nežinai, ką toliau daryti, daryk, kas reikalinga, ir kas
bus, tas bus. Gaila, neprisimenu, kieno žodžiai. Dabar, kai visi
klausimai užduoti, o atsakymų daugiau neturime, galime tik ši­
tai - džiaustyti saulėje baltas paklodes, pliaukšinčias it burės.
Storo nelankstaus kariško slepiamojo audeklo drabužius per­
siūti į vaikiškas striukes ir kelnes. Džiovinti grybus. Sūdyti žu­
vis. Mokytis neklausinėti, kas mūsų laukia.
 Epilogas

Mažutis, net vardo nenusipelnęs mėlynas skrituliukas dviejų

kilometrų mastelio žemėlapyje, didumo sulig smiliaus pilveliu, iš
tikrųjų yra platus ežeras neprieinamais stačiais šlaitais, apaugu­
siais viksvomis ir meldais, užkertantis mums kelią taip pat garan­
tuotai kaip penkių metrų aukščio betoninė siena. Mes neturime
guminės valties - ją nešti pasirodė pernelyg sunku, ir mes ją pa­
likome, seniai, prieš tris dienas, kietai susuktą guminį ryšulį pa­
kabinome ant medžio akių aukštyje tikėdamiesi, kad galėsime jį
rasti grįždami atgal - tuo atveju, jeigu turėsime grįžti, tuo atveju,
jeigu mokėsime grįžti tuo pačiu keliu.

Kitą kartą sustoję palikome vandenį, du miegmaišius, aliu­

minio puodelių ryšelį ir pusę šovinių. Mėlyna spalva tankiai iš­
margintas žemėlapis žada, jog bent jau troškulio bijoti neverta,
bet mes einame, o vaikai negreiti - iš tikrųjų labai dažnai vaikai
išvis nepaeina, bet mums per sunku juos nešti, todėl mažasis tė­
tės termosas neretai ištuštėja dar likus toli iki vietos, kur jį vėl
galima prisipilti. Šautuvų palikti nevalia - naktinis miškas pilnas
balsų, traškesio ir šnaresio, ypač dabar, kai išsukome iš užžėlu-
sio gruntkelio; bet jeigu nenusikasime iki šio vakaro, jeigu dar
nors dieną turėsime klampoti iki čiurnų klimpdami į liulančias

302
 LIKĘ GYVI

samanas, keberiodamiesi per musmirėmis nusagstytas šlapias

išvartas, vilkdami ant kupros zirziančius, be jėgų likusius mažy­
lius, kvėpuodami rūgščiu savo pačių sopančių kūnų kvapu, nu­
mesime ir šautuvus.

Bevardė pilka lėkštė, ežero parodija, nevykusi negili bala, ku­

rios nesitikėjome ir kurią dabar reikės apeiti, įžūliai spokso iš už
rudų pušų kamienų. Vadinasi, dar papildomi du trys kilometrai.
Pelkė su slidžiais judančiais kupstais, pabėgančiais iš po kojų. Va­
dinasi, vaikai eina savo kojomis, verkdami ir skųsdamiesi, traukda­
mi iš mūsų rankų lipnius delnukus, sėsdamiesi ant šaltos žemės.
Mišką nuleidžia mergytę, išsineria iš kuprinės ir atplėšia nuo
nugaros susiglamžiusius marškinėlius su tamsiomis prakaito dė­
mėmis, sukandęs dantis trinasi pečius - sukandžiotus, su dviem
paburkusiomis juostomis nuo brezentinių diržų.
- Štai, - sako besdamas purviną pirštą į suniurkytą žemėlapį, -
atrodo, esame čia.
- Atrodo... - dejuoja Ira ir meta į sausus susigulėjusius spy­
glius susuktus miegmaišius ir šautuvą. - Atrodo ar tikrai?
-Tikrai, - niūriai ir netvirtai atsako jis, - nori, pati pasižiūrėk,
dabar tik liko jį apeiti - va čia, iš dešinės, ir toliau tiesiai, šiandien,
aišku, nespėsime, bet rytoj - viskas, rytoj nueisime.
- Reikėjo pasižymėti, kiek kartų jau šitaip sakei, - įgelia ji ir
sėdasi ant žemės, atsišlieja į kreivą beržą su palengvėjimu išskės-
dama kojas.
- Reikia eiti nusiprausti, vandens prisisemti, - pasiūlau.
- Aš tuoj, - pavargęs atsiliepia Mišką, bet nesijudina. - Tuoj.
- Noriu gerti, - iškart prisimena berniukas man ant rankų ir
raitosi kaip sugauta žuvis, tampo kaklą. - Mama, noriu gerti, no­
riu gerti.

303
Jana Vagner

- Tai ir eikit, - kimiai taria Ira, nukorusi galvą, matau tik jos
susivėlusius drėgnus plaukus ir siaurą balkšvą pakaušį. - Eikit,
eikit be manęs. Aš čia jūsų palauksiu. Mama šiandien nesipraus.
Mama dabar atsiguls ir padvės.
Ji muistosi, gulasi ant alkūnės, taiko, kur dėti galvą.
-T u sėdi ant skruzdėlyno, - sakau be jokios išraiškos, ji stai­
giai pakelia į mane apskritas šviesias akis - tikiuosi, kad nusišyp­
sos, bet iš anksto niekada negali žinoti. Šis daugiadienis žygis
jai atsieina brangiau negu man ar Miškai, netgi brangiau negu
mūsų šuniui trimis kojomis. Mes neduodame jai nešti vaikų irat-
ėmėm išjos kuprinę, bet štai jau dvi dienos, kai ji atsisako valgyti
ir beveik nebepaeina, aukšti atvarstyti batai pjauna pamėlusias
ir klaikiai sutinusias kulkšnis.
Ir šią akimirką, kol aš laukiu, nusišypsos ji ar pravirks, jis vėl
nuaidi - lygus sodrus balsas, privertęs mus palikti saugią salą ir
leistis į taigą. Šiandien dar artimesnis ir aiškesnis negu vakar.
Kiekvieną dieną po daugelį valandų iš eilės klausydamiesi tik
negyvų šakelių traškėjimo, šlapio šliurpsėjimo po kojomis ir savo
bejėgiškų iškvepiu, spėjame jį pamiršti ir suabejoti, kad esame
girdėję - čia neįmanomą, tokį įprastą Pamaskvyje, raminantį ir
tolimą geležinių ratų stuksėjimą, lekiančių sunkių vagonų dun­
desį per kietas bėgių sandūras.
Jaukus ir mieguistas sekmadienio garsas iš vaikystės kolek­
tyviniuose soduose: girgždantis išblukęs hamakas, saulė, len­
danti per šlamančius, susiveriančius virš galvos medžių vaini­
kus, indų barškėjimas verandoje, močiutė dengia stalą pietums,
mama eina iš stotelės su blyškių žemuogių maišeliu, iki mokslo
metų pusantro mėnesio. Prieš šešias dienas jis nuskambėjo pir­
mą kartą - tikriau, mes pirmą kartą jį atpažinome, išpynėme iš
surizgusio paukščių čiulbesio, vandens pliuškenimo ir lapų šna-

304
 LIKĘ GYVI

resio - „Traukinys, Ira, traukinys, traukinys!" - ir mes žliumbėme

net springdamos, skaudžiai subedusios galvas, graibstydamos
viena kitai už rankų, apsikabinusios, varydamos šalin apstul­
busius spiegiančius mažius, spėliodamos: kiek dienų iš eilės jis
skambėjo mūsų neatpažintas? Kiek dienų jau praradome? Pas­
kui mėtėme ant grindų daiktus - kažkur buvo, kažkur tikrai buvo
ta velnio žalia knygelė... Štai štai - ji čia viena, einanti per žalumą
ir mėlynę, per išretintą topografinių užrašų kursyvą, geležinkelio
atšaka, visai netoli, pusantro centimetro stambiu automobilių
kelių masteliu ir trylika - kitokiu, smulkiu. Neįmanoma paklysti,
neįmanoma nerasti - ilga trūkinėjanti juosta, kad ir kur prie jos
išeitume, reikės tiktai laukti.Tik laukti, nes kiekvienas traukinys -
tai mašinistas, palydovai, apsauga ir gyvi žmonės abiejuose ga­
luose - išvykimo punkte ir galinėje stotyje, o mes jį sustabdysi-
me, priversime sustoti ir paimti mus iš čia.
Kitos dienos vakare mes jau buvome susiruošę - daiktai
sukrauti į kuprines: konservai, kirvis, šoviniai, kompasas, ter­
mosas, miegmaišiai, vandens atsarga, o ant geltonos sienos,
atsuktos į ežerą, peiliu jau buvo išraižytas prietaringas, bevil­
tiškas užrašas: SERIOŽA MES IŠĖJOME PRIE GELEŽINKELIO YRA
TRAUKINYS, - ir dundesys, stuksenimas, kurių mes laukėme,
kad įsitikintume, vėl nuaidėjo, truko ne mažiau kaip minutę -
prieš pat nusileidžiant saulei, pastarąsias porą savaičių pany­
rančiai jau žemiau horizonto.
Praleidome troboje paskutinę naktį, keistą, bemiegę atsi­
sveikinimo naktį, o rytą išėjome, per du kartus persikėlėme į
krantą ir einame jau penktą parą, purvini, nusikamavę, kas vaka­
rą bijodami, kad jis daugiau nenuaidės, pasirengę tam, kad trau­
kinys, kurį girdėjome tą vakarą, buvo paskutinis. „Tu sėdi skruz­
dėlyne", - sakau žiūrėdama jai į veidą, tikėdamasi šypsenos,

305
Jana Vagner

nors ji gali ir pravirkti, - staiga jis vėl užlieja ausis, dabar kurtina­
mai artimas sunkių porinių ratų bildėjimas anapus kvailo, kar­
tografų neįvardyto tvenkinio, ir ji su palengvėjimu užsimerkia.
Nusišypso.

Vėliau, temstant, - kažkur aukštai už nugaros kaukši Miškos

kirvis, nuprausti vaikai miega suveltame miegmaišyje, - vedu ją
prie vandens, basą, bevalę; ji žengia patikliai ir mieguistai, be­
veik nežiūrėdama po kojų, ir atsisėda ten, kur ją sodinu, panaši
į marionetę nukirptomis virvutėmis. Nutraukiu ištampytus Se-
riožos marškinėlius, - jos rankos klusniai pakyla ir nukrinta ant
kelių delnais į viršų, - paskalauju medvilninį drabužį, išgręžiu
šaltą, apsunkusį ir juo trinu sulysusį baltą veidą, aštriai išsišovu­
sius raktikaulius, mažas krūtis, atsikišusį kietą pilvą, smilkinius,
riešus ir sutinusias skausmingas durnas.
-Viskas bus gerai, - sakau. Gerai, gerai, gerai. Ji vos pastebi­
mai linksi, nelygiai nukirptų plaukų sruoga kutena man petį. -
Rytoj, - sakau patinusioms baltoms durnoms. - Ry-toj. - Mes
grįžtame prie karšto oranžinio laužo taško, sunkiai svirdamas
ant priekinės kojos, paskui mus klibikščiuoja šuo. - Rytoj, - sa­
kau ir jam.

Grįžusi prie laužo, pasilenkiu prie miegmaišio ir patikrinu

mergytę, karštą, įmigusią, savą, - man reikia pauostyti drėgną
skruostuką ir sušnibždėti į susitaršiusius plonus plaukus: „Rytoj."
Rytoj. Mišką sėdi prie ugnies, alkūnės įremtos į plačiai išskėstus
kelius; ratilai paakiuose, skruostų įdubose tamsūs šešėliai, prie
kairio bato - bejėgiškai atlapota kuprinė.
- Kiek liko? - pusbalsiu klausiu.
- Šešiolika dėžučių, - šnibžda jis. - Mėsos ar žuvies?

306
 LIKĘ GYVI

Ir atkiša man bevardę skardinėlę be etiketės. Nieko, abu gal­

vojame sau, aš įbedu atidariklį, nulaižau nuo briaunoto dang­
telio ištryškusį skystį, sugriebiu pirštais dygias šprotų uodegas.
Rytoj. Grįžti atgal mums vis tiek neužteks - penkiems neužteks.
Toli miške po greitosiomis užtiestu tolio stogeliu palikome dar
tris su puse kartoninės dėžutės plokščių skardinėlių - per daug
vilkti prie geležinkelio, per mažai, kad išgyventume iki kito pava­
sario. Mes nemokame priimti gimdymo, o mūsų sugautos žuvys,
sukabintos saulėje, pūva ir dvokia mirtimi - taigi vis tiek nėra iš
ko rinktis. Mums reikalingas šitas traukinys.

Rytą pabundame sušalę, šlapiomis nuo rasos blakstienomis

ir skardinėlių skaičių sumažiname iki dešimties.
-Valgyk, - liepiu Irai, - tau reikia pavalgyti.
Ji susiraukusi ryja drebančią ir riebią šaltą menkę, bet po mi­
nutės užsikosėja, išbąla ir išvemia prie kojų beveik nepasikeitu­
sių balkšvų slidžių kąsnių krūvelę.
- Nekenčiu žuvies, - sako gaudydama kvapą, dusdama ir va­
lydamasi rankove burną. - Nekenčiu, nekenčiu tos velnio žuvies,
gal kas turit raugintą agurką? Arba citriną, citrina labai tiktų.

Vidurdienį berniukas užmiega, suglemba man ant rankų, at­

palaiduoja kojas - dabar jį nešti sunkiau, bet budinti negaliu, pa­
budęs vėl ims plonai, piktai bambėti man į ausį. Miegok, galvoju
jausdama petimi drėgną ir karštą jo skruostą, miegok, nekrutėk,
ir žengiu beveik apgraibomis. Po kojomis linguoja baltas ir žalias
samanų kilimas, panašus į jūros dugną, į minkštą gyvą koralų
rifą, jau greitai, greitai, grei-tai, kuprinės diržai pjauna nugarą,
šlaunį daužo dviakis alyvuotas šautuvo vamzdis, bus mėlynė,
burna gaudau miško prieblandos orą, greitai, grei-tai, sunertos

307
Jana Vagner

rankos tirpsta, nebejaučiu pirštų, kad tik nepradėtų lyti, į pakaušį

alsuoja žemi, ant medžių viršūnių pakibę tuoj sprogsiantys stori
debesys, šeši kilometrai. Penki. Pusvalandį guliu aukštielninka,
užsimerkusi, kažkur netoliese čiurlena vanduo, triukšmingai lap­
si šuo, reikia pripilti termosą, velniop, velniop, negaliu pajudėti,
negaliu.
- Žinai, jis gali pats eiti, - sako Ira, įdėmiai žiūrėdama man į
veidą.
- Ne, - prieštarauju, - ne, jis per lėtai eina, reikia skubėti.
Nagi, čempione, lipk, kabinkis, štai taip, žygiuojam.
Akyse šokinėja balti pikti ratilai, burnoje rūgštu. Lyg kas būtų
įspraudęs į dantis didžiulį geležinį raktą, keturi kilometrai. Trys.

Įsivaizduoju, kaip šitai atrodo iš viršaus, iš po pusiau perma­

tomų, tingiai plaukiančių dangumi debesų, - milžiniškas tamsiai
žalias negyvenamos taigos luistas, panašus į minkštą kilpinę lo­
vatiesę su nelygiais pilkų ežerų prorėžiais, gelsvėjančiomis užže­
liančių kirtimų dėmėmis, su vingiuotais šilkiniais upių dygsniais,
iš tokios aukštybės mūsų troškimai ir praradimai, viltys ir baimės
nereikšmingos ir trumpaamžės, ir mūsų ilgoji, baisioji žiema tėra
sekundė, vienas ploniausios rodyklės krustelėjimas ant milžiniš­
ko ciferblato, o mes - tik smulkučiai, vos įžiūrimi taškeliai, nuo
namų nuklydusios skruzdėlės. Atkakliai, lėtai ropojančios atgal, į
savo išardytą, sugriautą skruzdėlyną, kuris net nepastebėjo, kad
ko trūksta. Mes savo skruzdėlynui nereikalingi, pasieksime jį ar
ne - jam vis viena; praeis kiek laiko - ir jis paleis naujus kareivius
ir darbininkes, statytojas ir aukles, užtaisys žiojinčias skyles ir už­
dengs naują stogą. Su mumis ar be mūsų, vėliau ar anksčiau - vis
tiek padarys; mes jam nereikalingi, bet jis reikalingas mums. Mes
bėjo negalėsime.

308
 Staiga medžiai prasiskiria ir niūrus besaulis miško masyvas
atsidusdamas lošteli mums už nugaros atverdamas į abi puses
nubėgančią erdvią šviesią proskyną. Su kliūtimis nesusiduriantis
vėjas laisvai siūbuoja nubalusius rugpjūčio žolynus, puolančius
žvyro pylimą, kurio viršuje, prispaudusios prie žemės medinių
žuolių šonkaulius, spindi rūdžių nepaliestos dvi sidabrinės juos­
tos. Padais žarstydami sausus akmenukus, mes veržiamės į viršų,
peržengiame artimiausią iš horizonte susiliejančių begalinių ge­
ležies rankovių ir atgniaužiame rankas. Nuolankiai suklumpame.
Remdamasi į šerpetotą medieną guluosi ant bėgių. Ap­
mirštu. Tarp žuolių auganti neaukšta žolė kutena odą. Pro nosį
traukiu vasarišką saulės įkaitintos geležies kvapą ir jaučiu, kaip
įsitempusi metalinė styga po skruostu pradeda lengvai, vos pas­
tebimai virpėti.

Maskva, 2012 m.
 JANA VAGNER
VONGO EŽERAS

Dar vakar jie nebūtų sutikę atsidurti

vienoje draugijoje.
Nuo šiandien jie bus kartu ir turės
vienintelį troškimą išgyventi.
-

Prabangiame Pamaskvio rajone gyvenančius Anią ir Seriožą pasiekia ži­

nia - Maskvoje kilo mirtino gripo epidemija, ji nebesuvaldoma ir žai­
biškai plinta, miestas uždaromas. Netrukus liaujasi veikti telefono lini­
jos, internetas, dingsta elektra. Serioža ir Ania supranta - jie neturi kito
pasirinkimo, tik viską palikti ir bėgti kuo toliau nuo žmonių ir mirtino
užkrato. Laimei, tokia vieta yra, tai Seriožos medžioklės namelis pačioje
Rusijos šiaurėje, Vongo ežero saloje. Serioža ir Ania pasiima brangiau­
sius - sūnų ir tėvą, prie jų prisideda menkai pažįstami kaimynai bei Anios
taip ir nepripažinę Seriožos draugai; slapta nuo Anios Serioža dar pasi­
ima ir pirmąją savo žmoną su jųdviejų sūneliu. Keli visureigiai su keista
draugija pajuda laukinės šiaurės link.
Likimo negailestingai suvestų bendrakeleivių laukia keli tūkstančiai
mirtinai pavojingų kilometrų per visą užsnigtą Rusiją Karelijos link. Tušti
miestai ir sudeginti kaimai, kiekviename kilometre tykanti grėsmė ir vis
didėjanti panika. O maisto atsargos nenumaldomai senka, o priešiškumas
vienas kitam didėja. Ar jiems pavyks išbūti kartu, kai išgyventi atrodys
svarbiau, nei išlikti žmogumi?

Įtraukiantis ir provokuojantis „Vongo ežeras“ netelpa į vieno žanro rė­

mus - tai ir išlikimo istorija, ir kelio romanas, ir sukrečianti psichologinė
drama. Žmogiškumo išbandymas čia tenka paprastiems žmonėms - jų
vietoje nesunku įsivaizduoti bet kurį iš mūsų.
 . HUGH HOWEY

ŠACHTA • r a -

HUGH HOWEY
ŠACHTA

Ką darytum, jei pasaulis taptų

negyvenamas?
jEimjanvfsimlaÈ, Irjei žmonijai liktų vienintelis
IMHMSJtSI prieglobstis po žeme?
O tu pats netikėtai gautum teisę
spręsti ką išgelbėti, o ką- pražudyti?
-

Didžiulis miestas iš šimtas keturiasdešimt keturių lygių slūgso giliai že­

mėje. Su išoriniu pasauliu šią milžinišką šachtą sieja tik didžiuliai ekranai,
kuriuose veriasi filmavimo kamerų fiksuojami vaizdai. Kadaise žemės pa­
viršiuje buvo miestai, virė gyvenimas. Dabar ten - tik nuolaužos ir griu­
vėsiai. Ir nė vieno žmogaus - jie visi po žeme, šachtoje. Uždarame pa­
saulyje, kuriame viešpatauja griežtos taisyklės, paslaptys, melas ir baimė.
Niekas nebeprisimena, koks įvykis žmoniją privertė apsigyventi po žeme,
kaip ir niekas nežino, kas iš tikrųjų dabar valdo visų jų gyvenimą. Išgy­
venti čia gali tik aklai ir besąlygiškai paklusdamas sistemai. Už svajones,
klausimus ir bandymus maištauti baudžiama vienintele bausme - mirti­
mi. Dauguma nuolankiai paklūsta. Tačiau ne visi. Alison kadaise išdrįso
pažeisti šachtos taisykles. Trečiųjų jos dingimo metinių išvakarėse patį
didžiausią šachtos tabu sulaužyti ryžtasi ir jos vyras šerifas Holstonas. Ta­
čiau jis nė nenutuokia, kad šis jo sprendimas bus lemtingas ne tikjam, bet
ir visam šachtos gyvenimui...

„Jei ieškote realios pasaulinės sensacijos, rekomenduoju „Šachtą“ savilai-

-

dos fenomeną, kuris visame pasaulyje milijoniniais tiražais šluojamas nuo

knygynų prekystalių. “
Andrius Tapinas
 Baraep, Hhs
Vagner, Jana
Va48 Likę gyvi : romanas / Jana Vagner ; iš rusų kalbos vertė
Zita Marienė. - Vilnius : Alma littera, 2016. - 312 p.
ISBN978-609-01-2388-1
Bestselerio „Vongo ežeras“ tęsinys.
Grupelei maskviečių pavyko pasprukti nuo miestą ir visą šalį apėmusios
epidemijos. Įveikę kelis tūkstančius mirtinai pavojingų kilometrų per visą Ru­
siją iki pat Karelijos, jie pasiekė nuo likusio pasaulio atkirstą salą Vongo ežere.
Likimo negailestingai suvestų ir uždaroje erdvėje įkalintų bendrakeleivių laukia
nauji išbandymai - bus išbandyti ne tik jų stiprybė, bet ir žmogiškumas.
„Vongo ežeras“ ir jo tęsinys „Likę gyvi“ netelpa į vieno žanro rėmus - tai ir
išlikimo istorija, ir sukrečianti psichologinė drama.
Jaunos rusų autorės Janos Vagner romanai sulaukė didelio pasisekimo
tarp intemautų Rusijoje ir užsienyje, buvo nominuoti kelioms literatūrinėms
premijoms.
UDK 821.161.1-31

Jana Vagner
Likę gyvi
Ro ma n a s
Iš rusų kalbos vertė Zita Marienė
Redaktorė Bronė Balčienė
Korektorė Marijona Treigienė
Viršelio dailininkas Agnius Tarabilda
Maketavo Jurga Morkūnienė
Tiražas 1300 egz.
Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius
Interneto svetainė: www.petroofsetas.lt
 K artais m an atrodo, kad pasaulyje lik o m e vien i...

Vienuolika maskviečių - astuoni suaugusieji ir trys vaikai. Jie nė už

ką nebūtų sutikę atsidurti vienoje draugijoje. Tačiau miestą ir visą
šalį apėmusi epidemija juos privertė drauge įveikti mirtinai pavojingą
kelionę per visą Rusiją - iki pat Karelijos. Pasiekusi nuo likusio
pasaulio atskirtą salą Vongo ežere, ši likimo negailestingai suvesta
grupelė žmonių mėgins išgyventi.
įprasto pasaulio nebėra, jis susitraukė iki artimiausio namo
sienų. Kas ten - gyvi ar mirę, draugai ar priešai? Žmogus
žmogui - gelbėtojas ar žvėris? Uždaroje erdvėje visi pojūčiai
paaštrėja, emocijos pasiekia ribą. Ar čia dar liko vietos
meilei, švelnumui, žmogiškumui?

„Vongo ežeras ir jo tęsinys „Likę gyvi netelpa į vieno

žanro rėmus - tai ir išlikimo istorija, ir sukrečianti
psichologinė drama. Žmogiškumo išbandymas čia tenka
paprastiems žmonėms - jų vietoje nesunku įsivaizduoti bet
kurį iš mūsų. Jaunos rusų autorės Janos Vagner romanai
sulaukė didelio pasisekimo Rusijoje ir užsienyje, buvo
nominuoti kelioms literatūrinėms premijoms

„fana Vagner rašo labai sąžiningai ir tikroviškai -

atrodo, kad viskas vyksta iš tikrąją ir autorė istoriją

ne sugalvojo, bet pamatė. Skaitydamas knygą
nuoširdžiai džiaugiesi ir liūdi, jauti gęstant ir vėl
atgimstant viltį, užplūstant silpnumą ir vėl
sugrįžtant jėgas. Gyveni veikėją gyvenimą.
Tiksliau kol skaitai, ją gyvenimas
-

tampa tavuoju. “
ozon.ru