UDK 821.

111(73)-31 Lisa Gardner

Ga373 FEAR NOTHING
Dutton, New York, 2014

Gardner, Lisa
Ga373 Nieko nebijok: [detektyvinis romanas] / Lisa Gardner; iš anglų
kalbos vertė Kristina Gužauskytė. — Kaunas: Jotema, [2016]. — 432 p.
ISBN 978-9955-13-604-0

Paskutinis dalykas, kurį prisimena Bostono detektyve D. D. Voren — jos vaikščiojimas

po nusikaltimo vietą sutemus. Tada — sugirgždėjusi grindų lenta, žemas, jos ausyse niūniuo­
jantis balsas... Vėliau ji sužinojo, kad sugebėjo tris kartus iššauti iš savo ginklo. Ji žino tik tai,
kad yra rimtai sužeista, negali pajudinti savo kairės rankos, negali grįžti į darbą.
Praėjus šešioms savaitėms, dar viena moteris randama nužudyta savo pačios lovoje,
o aplink ją kambaryje išdėliotos tos pačios vizitinės kortelės, kaip ir pirmojo nusikaltimo
atveju — šampano butelis ir raudona rožė. Vienintelis žmogus, galėjęs matyti žudiką — tai
detektyve D. D. Voren, kuri vis dar negali pakelti savo vaiko, užsitaisyti ginklo, taip pat ir
prisiminti nė vienos detalės iš tos nakties, dėl kurios gali visko netekti.

UDK 821.111(73)-31

Copyright © 2014 by Lisa Gardner, Ine.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Kristina Gužauskytė, 2016
© UAB „Jotema”, 2016
Redaktorius Jonas Vabuolas
Maketavo Elvyra Laipanova

SL 250. 27 sp. 1. Užsak. Nr. 25535

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas
Tel. 8 37 337695, ei. p.: info@jotema.lt
www.jotema.lt
Spausdino UAB „BALTO print“, Utenos g. 41 A, 08217 Vilnius
 Prologas

Supkis, mažyli, medžio viršūnėj...

Kūno jau nebebuvo, bet kvapas liko. D. D. Voren, kitaip tariant
— tiesiog Didi, Bostono žmogžudysčių tyrėja, iš patirties žinojo, kad
tokioje įvykio vietoje kraujo kvapas gali išsilaikyti ištisas savaites,
gal net mėnesius. Nusikaltimo vietos specialistai buvo pašalinę pata­
lynę, bet visgi kraujas toliau nepriklausomai tebegyvena. Sunkiasi į
sienų tinką. Praslysta už medinės apdailos. Telkiasi tarp grindlenčių.
Dvidešimt aštuonerių metų Kristinos Rajan kraujagyslėmis kadaise
tekėjo maždaug 4,7 litro kraujo. Dabar didžioji jo dalis buvo įsisun­
kusi į pliką čiužinį, gulintį šios niūrios, pilkos erdvės centre.
Vėjui papūtus, lopšelis siūbuos...
Telefonas suskambo tuoj po devintos valandos ryto. Kristinai
neatsiliepiant nei į beldimą į priekines duris, nei į žinutes mobilia­
jame telefone, jos gera draugė Midžė Roberts susirūpino. Kristina
buvo viena iš atsakingųjų tipo. Ji nepramiegodavo, nepradingdavo
su patraukliu padavėju, nekrisdavo palaužta gripo iš anksto neper­
spėjusi savo geriausio bičiulio, kuris kiekvieną darbo dieną, pusę
aštuonių ryto, užvažiuodavo jos paimti bendrai jų kelionei į darbą
vietinėje apskaitos įmonėje.
Midžė susisiekė su dar keliais draugais. Visi patvirtino, kad nė
vienas iš jų nesišnekėjo su Kristina nuo pat vakarienės praeitą va­
karą. Midžė pasidavė nuojautai ir iškvietė buto nuomotoją, kuris
galiausiai sutiko atidaryti duris.
Tada, radęs, ko buvo ieškoma, apvėmė visą viršutinį laiptinės
koridorių.
 Midžė neužlipo į viršų. Midžė stovėjo siauroje daugiabučio
namo fojė ir, kaip ji vėliau pranešė Didi būrio kolegai Filui, ji žinojo.
Tiesiog žinojo. Galbūt netgi per atstumą užuodė pirmąjį su niekuo
nesumaišomą džiūstančio kraujo dvelksmą.
Supkis, mažyli...
Vos atvykus, reginys Didi iškart pritrenkė lengvai pastebimais
kontrastais. Auka — jauna moteris, tysanti savo pačios lovoje išsikė­
tojusiomis į šalis galūnėmis, spoksanti viršun į lubas nieko neregin­
čiomis mėlynomis akimis. Pečių ilgumo rudiems plaukams švelniai
gulint ant visiškai baltos pagalvės, merginos dailūs bruožai atrodė
beveik taikiai.
Tačiau tada, pažvelgus žemiau kaklo...
Oda, nulup'ta plonais besisukančiais skuteliais. Didi buvo gir­
dėjusi apie tokius dalykus. Šį rytą, vienuoliktą valandą, ji gavo progą
pamatyti tai savo akimis. Jauna moteris, nudirta oda savo pačios
lovoje. Butelis šampano ant naktinio staliuko, raudona rožė padėta
išilgai jos kruvino pilvo.
Šalia šampano butelio Filas buvo radęs antrankius. Tokius ga­
lima įsigyti prabangiose sekso prekių parduotuvėse — aptrauktus
kailiu, suteikiančiu komforto. Turint omenyje antrankius, putojantį
vyną, raudoną rožę...
Netinkamai pasibaigęs įsimylėjėlių pasimatymas, svarstė Filas.
Arba, atsižvelgiant į žiaurumo mastą, apsimetėlio vaikino baigia­
masis keršto aktas. Kristina išsiskyrė su kažkokiu apgailėtinu mul­
kiu, ir vakar naktį šis apgailėtinas mulkis sugrįžo, kad galutinai įro­
dytų, kas čia bosas.
Bet Didi tai neįtikino. Taip, rasti antrankiai, bet ne ant aukos
riešų. Taip, šampano butelis atkimštas, bet nė kiek neįpilta į laukian­
čias šampano taures, kad būtų galima gurkšnoti. Galiausiai, žinoma,
štai rožė, bet be dovanoms skirto vyniojamojo popieriaus iš gėlių
parduotuvės.
 Scena jai atrodė per daug... apgalvota. Tai ne dėl sukilusių ais­
trų įvykdytas nusikaltimas, ir ne barnis tarp lygiaverčių suaugusių­
jų. Tai veikiau atidžiai atliktas kūrinys, prieš tai mėnesius, metus, o
galbūt net ir visą gyvenimą kruopščiai planuotas ir apmąstytas.
Didi nuomone, prieš jų akis buvo ne vien tik nusikaltimo vie­
ta. Jie žvelgė į žudiko giliausią, tamsiausią fantaziją.
Ir nors tai buvo pirmas jų tiriamas atvejis, tokia žmogžudystė,
primenanti ritualą, greičiausiai nebuvo paskutinė.
Vėjui papūtus...
Didi komanda — nusikaltimo vietos specialistai, medicinos
ekspertų tarnyba, o ką jau kalbėti apie būrį kitų tyrėjų — praleido
šešias valandas dirbdami šioje vietoje. Jie dokumentavo, dengė pa­
viršius milteliais, braižė diagramas ir diskutavo iki pat saulėlydžio,
kai jau buvo metas vykti vakarieniauti ir visi liepsnojo nuo susi­
erzinimo. Didi, kaip vyriausioji detektyve, galiausiai išsiuntė visus
namo, davusi nurodymus atsigauti, o tada vėl susitelkti. Rytojus —
nauja diena, ir jie galės valstybinėse duomenų bazėse ieškoti kitų
žmogžudysčių, atitinkančių tokį pat aprašymą, ir pildyti šių nusi­
kaltimų aukų ir žudikų profilius. Kalnai darbo, daug galimų tyrimo
kampų. Bet dabar — poilsis.
Visi pakluso. Išskyrus, žinoma, pačią Didi.
Buvo beveik dešimta valanda vakaro. Tokiu metu ji jau turėjo
būti pakeliui į namus. Bučiuoti savo vyrą pasisveikindama. Eiti prieš
miegą pažiūrėti, ar viskas gerai jos trejų metų sūnui, kuris tokiu vė­
lyvu metu jau apkamšytas guli lovoje. Stengtis pati gerai išsimiegoti,
o ne leisti laiką tamsioje nusikaltimo vietoje, galvoje skambant jos
mažylio šiuo metu mėgstamiausiam eilėraštukui.
Bet ji negalėjo. Kažkoks instinktas — ar įžvalga? — traukė ją
atgal į šį pernelyg tylų daugiaaukštį namą. Didžiąją dienos dalį ji
ir jos kolegos detektyvai buvo ten ir aptarinėjo tai, ką matė. Dabar
ji stovi viduryje šio neapšviesto, krauju atsiduodančio kambario,
laukdama kokio nors sukylančio jausmo.
 Supkis, mažyli...
Kristina Rajan jau buvo nebegyva, kai žudikas padarė pirmąjį
įpjovimą. Tiek jie galėjo pasakyti iš jos išbalusio veido, kuris ne­
buvo iškreiptas kančios. Auka mirė ganėtinai lengvai. Tada, grei­
čiausiai tuomet, kai jos širdis susitraukinėjo paskutiniuosius kartus,
žudikas jos dešiniajame šone atliko savo pirmąjį rėžį žemyn.
Tai reiškia, kad žudiko tikslas nebuvo sukelti aukai skausmą.
Jo tikslas buvo...
Pateikimas? Inscenizacija? Pats ritualas? Žudikas, turintis po­
traukį odai. Gali būti, kad dar jo vaikystėje viskas prasidėjo nuo
mažų gyvūnėlių ir šeimos augintinių, o tada, fantazijai niekaip ne-
nuslūgstant...
Medicinos ekspertai patikrins, ar išliko kokių nors dvejonės
ženklų, jeigu dantytų kraštų tyrimas iš viso įmanomas esant to­
kiems kalnams plonos besiraitančios odos. Taip pat bus patikrinta,
ar yra išžaginimo įrodymų.
Bet vėlgi, Didi kankino įkyrus vidinis nepasitenkinimas. Mi­
nėti dalykai kriminalistui tyrėjui buvo nesunkiai pastebimi, ir Didi
giliai viduje jautė įtarimą, kad šis kelias klaidingas. Faktiškai pasi­
davimas ton pusėn, kur žudikas ir norėjo, kad jie koncentruotųsi.
Kokiam gi kitam tikslui taip reiktų sudėlioti visas detales, jei
ne tam, kad priverstum savo publiką matyti kaip tik tai, ką norėjai,
kad jie matytų?
Tada ji suprato. Atėjo mintis, kuri jau anksčiau tūnojo kažkur
giliai jos galvoje. Pirmas, svarbiausias, dėmesio vertas klausimas, ir
kartu priežastis, kodėl ji dabar stovi tamsoje. Jos rega sąmoningai
aptemo: kam kurti sceną?
Garsas. Tolumoje. Daugiaaukščio namo priekinės durys palen­
gva atsargiai atsidaro? Laiptų pakopa cypteli, kai sunki pėda atsire­
mia į pirmąjį laiptelį? Parketo girgždesys čia pat, prieškambaryje?
Garsas. Iš pradžių buvęs tolimas, dabar — arčiau, ir tuomet
seržantė detektyve Didi suvokė tai, ką turėjo suprasti dar prieš pen-
kiolika minučių. Džeko mėgstamiausia lopšinė, vaikiška dainelė,
kurią ji niūniavo puse lūpų... Ši melodija sklido ne vien tik iš jos
minčių.
Kažkas kitas ją irgi dainavo. Švelniai. Ne miegamajame. Kažku­
rioje kitoje nužudytos moters buto vietoje.
Supkis, mažyli, medžio viršūnėj...
Didi ranka šastelėjo prie pistoleto, akimirksniu atsegė pažasti-
nį dėklą ir išsitraukė savo „Sig Sauer“. Ji apsisuko pritūpdama į ka­
muoliuką, tuo pat metu žvilgsniu bėgdama per kampus, ieškodama
įsibrovėlio ženklų. Jokių permainų tamsoje, jokių šešėlių, įgaunan­
čių žmogaus figūros formą.
Bet tada ji tai išgirdo. Girgždantį parketą kažkurioje kitoje
buto vietoje.
Vėjui papūtus, lopšelis siūbuos...
Ji greitai išslinko iš miegamojo į tamsų prieškambarį, į priekį
atstačiusi ginklą. Siauras koridorius nepradžiugino virš galvos ka­
bančiais šviestuvais. Tik dar daugiau šešėlių, susidarančių besilie-
jant šviesai pro neuždengtus kaimynų butų langus. Plonas sluoks­
nis šviesesnių ir tamsesnių pilkų atspalvių, šokančių ant kietmedžio
grindų.
Bet Didi priminė sau, kad šis namas jai nebuvo nepažįstamas.
Ji jau buvo mynusi šiuo prieškambariu, apdairiai stengdamasi iš­
vengti vėmalų balų, tuo pat metu pastebėdama kiekvieną reikšmin­
gą detalę.
Ji pasiekė laiptų viršų vis dar dairydamasi į abi puses, tada
įdėmiai pažvelgė žemyn, į rašalo balą, žemutinėje laiptų aikštelėje.
Niūniavimo nebesigirdėjo. Visiška tyla buvo blogiau už dainavimą.
Tuomet iš tamsos ataidėjo žemas ir sūpuojantis: „Supkis, ma­
žyli, medžio viršūnėj...“
Didi sustojo. Jos žvilgsnis refleksiškai lakstė lyg stalo teniso ka­
muoliukas, bandydamas nustatyti įsibrovėlio buvimo vietą, o daina­
vimas tęsėsi, lėtai ir su pašaipa: „Vėjui papūtus, lopšelis siūbuos...“
 Tada ji suprato. Pajuto, kaip jos pačios kraujas pavirto į ledą,
atėjus visiškam suvokimui. Kam reikia kurti sceną? Nes ieškoma
publikos. O galbūt vieno konkretaus žiūrovo iš publikos. Tarkim,
darbščios detektyvės, kuri pakankamai kvaila, kad pasiliktų nusi­
kaltimo vietoje sutemus visiškai viena.
Ji pavėluotai griebėsi mobiliojo.
Tuo pat metu, kai naujas garsas pasigirdo tiesiai jai už nugaros.
Ji atsisuko. Akys išsiplėtė.
Figūrai akimirksniu išnyrant iš šešėlių ir lekiant tiesiai į ją.
O šakai nulūžus,, lopšelis nukris...
Didi instinktyviai žengė žingsnį atgal. Tačiau ji pamiršo apie
tai, kad buvo laiptų viršuje. Jos kairė pėda bandė rasti tvirtą paviršių
atramai, bet rado tik atvirą erdvę.
Ne! Jos telefonas, jis darda žemyn. Zigzaueris pakyla. Pavėluo­
tos pastangos pasvirti į priekį atgauti pusiausvyrą.
Tada... šešėlis bando ją pasiekti. O ji griūva atgal.
Žemyn, žemyn, žemyn.
Paskutinę sekundę Didi nuspaudė gaiduką. Instinktyvus savi­
saugos veiksmas. Bum, bum, bum. Vis dėlto ji žinojo, kad tai padarė
šiek tiek per vėlai.
Jos galva pasiekė kietmedžio laiptų aikštelę. Skilimas. Veriantis
skausmas. Galutiniai dainos žodžiai, sušnibždėti tamsoje:
Ir žemyn kris mažylis, lopšelis ir visa...
 1 skyrius

Mano vyresnioji sesuo sužinojo apie mano ligą, kai buvau tre­
jų metų. Mūsų pamotė užtiko ją su žirklėmis rankose, aš stovėjau
šalia, paklusniai į šalis ištiestomis nuogomis rankomis, kraujui srū­
vant mano riešais ant alyvuogių žalumo pūkuoto kilimo.
Mano šešiametė sesuo tarė: „Pažiūrėk, jai visiškai vienodai.“ Ir
rėžė žirklėmis man per dilbį. Plūstelėjo šviežias kraujas.
Moteris suklykė, tada nualpo.
Aš įdėmiai pažvelgiau žemyn į ją, svarstydama, kas atsitiko.
Paskui mano sesuo išėjo. Buvau nuvežta į ligoninę. Ten dakta­
rai savaičių savaitėmis atlikinėjo įvairius testus, kurie buvo skaus-
mingesni nei mano sesers aštriabriaunis rūpestis, bet čia, pasirodo,
ir buvo visa esmė: dėl ypač retos SCN9A geno mutacijos aš nejaučiu
skausmo. Galiu jausti spaudimą. Žirkles, įsispaudusias į odą. Galiu
jausti tekstūrą. Šviežiai pagaląstų ašmenų glotnumą.
Bet realaus jausmo, kai prasiskiria oda ir ištrykšta kraujas...
Aš nejaučiu to, ką jauti tu. Aš niekad nesu to jautusi. Ir niekada
nejausiu.

Kai Sana suraižė man rankas siuvimo žirklėmis, po to jos ne­

mačiau ateinančius dvidešimt metų. Didžiąją šio laiko dalį mano
sesuo praleido įvairiose institucijose ir pelnė vienos iš jauniausių
Masačūsetso vaikų, kuriems buvo paskirti vaistai nuo psichozės,
vardą. Būdama vienuolikos ji pirmą kartą pabandė žudyti, o ketu­
riolikos jai tai pavyko. Savotiškas mūsų šeimos palikimas.
Ji tapo dar viena sistemos auka, o aš savo ruožtu tapau valsty­
bės afišuojamu sėkmės vaiku.
Turėdami omenyje mano diagnozę, gydytojai nemanė, kad
vaikų globos namai gerai atitiktų mano poreikius. Buvo žinoma,
kad kūdikiai, gimę su tokia genų mutacija, nusikramtydavo liežu-
vius, kol jiems kaldavosi dantys. Taip pat pasitaikė mažylių, kurie
patyrė trečio laipsnio nudegimus, nes padėdavo rankas ant įkaitu­
sių iki raudonumo viryklių ir laikydavo jas ten. Ką jau kalbėti apie
septynmečius, aštuonmečius bei devynmečius, kurie dienų dieno­
mis lakstydavo su sulaužytomis kulkšnimis arba griūdavo nuo trū­
kusių apendiksų, nė nenumanydami apie prasidėjusį uždegimą.
Skausmas yra labai naudingas. Jis perspėja apie pavojų, apie
riziką ir suteikia galimybę pajausti savo veiksmų pasekmes. Nes
antraip, šuolis nuo stogo gali atrodyti kaip puiki mintis. Kaip ir
idėja kišti ranką į verdančio aliejaus puodą, kad pagriebtum pir­
mąjį žagarėlį. Arba sumanymas paimti reples ir nusiplėšti savo pa­
ties rankų pirštų nagus. Dauguma vaikų su įgimta nejautra skaus­
mui pasakoja, kad veikia impulso pagauti. Klausimas ne „Kodėl?“,
o greičiau — „Kodėl gi ne?“
Vis dėlto kai kurie iš jų pasakytų, su ilgesio gaidele balse, kad
taip pasielgė iš smalsumo, ar skaudės. Nes jeigu žmogus nejaučia
kažko, kas daugumai taip gerai žinoma, tai tas kažkas jų gyvenime
gali virsti nelyginant Šventuoju Graliu. Vienintele varomąja jėga.
Nenumaldoma manija. Malonumu galiausiai pajusti skausmą.
Vaikų, kenčiančių nuo skausmo jutimo sutrikimų, mirtingu­
mas didelis; tik nedaugelis iš mūsų sulaukia brandos. Kitiems reikia
visą parą trunkančios priežiūros. Mano atveju vienas iš genetikų,
pagyvenęs vyras, nevedęs ir be vaikų, apsukriai sutvarkė kelis rei­
kaliukus ir parsivežė mane namo — aš tapau jo numylėtine įdukra,
taip pat ir jo mėgstamiausiu tyrimo objektu.
Mano įtėvis buvo geras žmogus. Jis samdė tik pačius geriau­
sius prižiūrėtojus, kad stebėtų mane visą parą, septynias dienas per
savaitę, o savaitgalius aukodavo mano mokymui suvaldyti ligą.
Pavyzdžiui, jeigu negali justi skausmo, privalai rasti kitų būdų,
kaip atpažinti potencialias grėsmes savo fizinei gerovei. Dar būdama
maža aš išmokau, kad verdantis vanduo reiškia pavojų. Kaip ir iki
raudonumo įkaitusios viryklių kaitvietės. Iš pradžių pačiupinėdavau
daiktų paviršių. Turėdavau padėti į šalį bet kokį daiktą, priskirtiną
prie aštrių. Jokių žirklių. Ar baldų atsikišusiais kampais. Jokių kati­
nėlių ar šuniukų, ar bet kokių kitų gyvų padarėlių su aštriais nagais.
Tik vaikščiojimas. Jokio bėgimo, čiuožimo, striksėjimo ar šokių.
Eidama į lauką visuomet dėvėdavau šalmą ir paminkštinimus
reikiamose vietose. Sugrįžus namo, mano apsaugos priemonės bū­
davo nuimamos, aš pati būdavau apžiūrima, ar neturiu kokių nors
sužalojimų. Per vieną iš tokių patikrinimų prižiūrėtoja norėjo nu­
auti man batą, o mano pėda apsisuko aplinkui šimto aštuoniasde­
šimties laipsnių kampu. Pasirodo, eidama link sodo aš nusitraukiau
visas sausgysles. Kitą kartą pasirodžiau sugelta vabzdžių. Būdama
lauke užkliuvau už širšių lizdo ir su penkiametės naivumu padariau
išvadą, kad širšės norėjo su manimi pažaisti.
Paaugusi išmokau pati save mediciniškai apžiūrėti. Kasdien
matuodavausi temperatūrą, kad galėčiau nustatyti, ar kartais ne­
karščiuoju, nes tai gali būti ženklas, jog mano kūne prasidėjusi in­
fekcija. Kiekvieną vakarą atlikdavau apžiūrą stovėdama priešais viso
ūgio veidrodį ir tyrinėdama kiekvieną odos centimetrą, ar tik nėra
sumušimų ar žaizdų, o tada patikrindavau sąnarius, ar nėra patini­
mo ar patempimo požymių. Toliau — akys: raudonas akies obuolys
yra suerzintas akies obuolys. Ausų patikra: kraujas ausies ertmėje
gali reikšti plyšusį ausies būgnelį ir/arba galimą galvos traumą. Tuo­
met nosies kanalai, burnos ertmė, dantys, liežuvis ir dantenos.
Mano kūnas — tai indas, lyg naudingas daiktas, kurį reikia
tyrinėti, juo rūpintis ir prižiūrėti. Turiu imtis papildomų atsargumo
priemonių, nes dėl molekulinių kanalų stokos neatveriamas kelias
elektriniams impulsams iš skausmą jaučiančių nervų į mano sme­
genis. Tai reiškia, kad mano kūnas pats savimi pasirūpinti negali.
Sergant tokia liga kaip mano, būtų per didelė prabanga pasikliauti
jutimais. Vietoje jų turiu vadovautis tuo, ką galiu pamatyti, išgirsti,
pajusti skonį bei užuosti.
Protas aukščiau už materiją, nuolat man kartodavo įtėvis ge­
netikas. Tiesiog paprastas pratimas — protas aukščiau už materiją.
 Kai sulaukiau trylikos nepalaužta insulto, vidinės infekcijos ar
paprasčiausio neatsargumo, mano įtėvio tyrimai pasistūmėjo dar
per vieną žingsnį į priekį. Pasaulyje gimus keliems šimtams vaikų
su šia liga, apie keturiasdešimt iš jų tebebuvo gyvi ir gebantys ap­
mąstyti suaugusiojo gyvenimą. Šių atvejų tyrimai atskleidė dar dau­
giau gyvenimo, nugyvento niekada nejaučiant fizinio diskomforto
trūkumų. Pavyzdžiui, daugelis subjektų nurodė, kad jiems sunku
įsijausti į kito kailį, jų emocinis augimas buvo menkas, jie turėjo
ribotus socialinius įgūdžius.
Mano įtėvis tučtuojau užsakė išsamią psichologinę ekspertizę.
Ar aš galiu jausti kitų skausmą? Nepažįstamojo veide atpažinti kan­
čios ženklus? Tinkamai reaguoti į kitų žmonių kentėjimą?
Juk jeigu niekad nesi verkusi dėl to, kad įsipjovei popieriumi,
ar ašarosi tuomet, kai tavo šešiolikmetė geriausia draugė nutrauks
su tavimi visus ryšius ir išvadins tave išsigimėle? Jeigu gali nueiti
mylių mylias su sulaužytu keliu, ar tavo širdis sudrebės, kai per dvi­
dešimt trečiąjį gimtadienį gausi žinių iš sesers, o ant laiško pamatysi
pataisos namų skyriaus antspaudą?
Jei niekada nepatyrei nė sekundės tikros agonijos, ar gali dorai
suvokti savo mirštančio įtėvio paskutinį iškvėpimą, kai jis suspau­
džia tavo ranką ir ištaria gaudydamas orą:
— Adelina. Tai. Yra. Skausmas.
Stovėdama viena jo laidotuvėse aš maniau, kad suprantu.
Bet, būdama savo tėvo dukra, taip pat supratau, kad niekada
negalėsiu būti tuo įsitikinusi. Taigi, elgiausi taip, kaip jis mane buvo
išmokęs. Įstojau į geriausią doktorantūros programą, kurioje studi­
javau, testavau, tyrinėjau.
Skausmą paverčiau savo verslu.
Ši specializacija man buvo naudinga dėl daugelio priežasčių.

Kai atvažiavau į Masačūsetso pataisos namus, mano sesuo jau

laukė. Buvau užregistruota, įgrūdau rankinę į laisvą daiktų saugo-
jimo spintelę, tada palaukiau savo eilės praeiti apsaugą. Krisas ir
Bobas, du ilgą laiką pataisos namuose dirbantys pareigūnai, sutiko
mane kreipdamiesi vardu. Bobas perbraukė lazdele per mano me­
dicininę apyrankę — tas pats patikrinimas kaip ir kiekvieną pirmą
mėnesio pirmadienį. Tada Marija, trečioji pataisos namų pareigūnė,
palydėjo į uždarą pasimatymų kambarį, kuriame sėdėjo mano se­
suo, antrankiais surakintas rankas pasidėjusi ant kelių.
Pareigūnė Marija pritariamai linktelėjo, ir aš įėjau į kambarį.
Aštuonių kvadratinių metrų erdvėje buvo dvi oranžinės plastikinės
kėdės ir vienas standartinis medinis stalas. Sana jau buvo atsisėdu­
si prie tolimesnės stalo pusės — jos nugarą saugojo betono blokų
siena, o priešais save ji galėjo matyti vienintelį koridoriaus langą.
Snaiperio vieta.
Aš prisėdau ant kėdės priešais ją, atsukdama nugarą esantiems
kitoje lango pusėje. Užėmiau šią poziciją neskubėdama, lėtai atsi­
traukus plastikinę kėdę. Praėjo minutė. Dvi.
Mano sesuo prabilo pirmoji:
— Nusirenk švarkelį, — jos balse jau skambėjo susierzinimas.
Kažkas ją jau buvo sunervinęs, turbūt dar gerokai prieš mano apsi­
lankymą, bet tai nereiškia, kad man nereikės iškentėti to pasekmių.
— Kodėl? — klausimas nuskambėjo priešingai nei jos nervin­
gas paliepimas — savo balsą sąmoningai išlaikiau ramų.
— Neturėtum vilkėti juodos. Kiek kartų galiu tau kartoti? Juo­
da tave užgožia.
Ji pati vilkėjo išblukusios mėlynos spalvos skudurais, jos pe­
čius siekiantys rudi plaukai buvo sulipę į riebaluotas sruogas. Mano
sesuo gal kadaise ir buvo graži, bet ilgi metai gyvenant sunkiomis
sąlygomis ir fluorescencinės lempos padarė savo. Ką jau kalbėti apie
sunkų jos akių žvilgsnį.
Nusivilkau įliemenuotą „Ann Taylor“ švarkelį ir apsiaučiau
juo savo kėdės atlošą. Po juo buvau apsirengusi pilką nertinį ilgo­
mis rankovėmis. Sesuo rūsčiai nužvelgė mano pridengtas rankas.
Rudomis akimis skvarbiai stebeilydama į mane, ji kelis kartus tiria­
mai patraukė orą uosdama.
— Neužuodžiu jokio kraujo, — pagaliau pratarė.
— Ar turėtum tai sakyti su nusivylimu?
— Tik nereikia. Aš praleidžiu dvidešimt tris valandas per parą
spoksodama į tas pačias subinės baltumo blokines sienas. Mažiau­
siai ką gali padaryti, tai ateiti su popieriaus įpjovimu.
Sesuo tvirtino, kad ji galinti užuosti skausmą, kurio nejaučiu
aš. Tai neturėjo jokio paaiškinamo pagrindo, tiesiog seseriškas no­
ras būti pranašesnei. Bet visgi net tris kartus, išėjusi iš pasimatymo
su ja, per kelias valandas aš atradau ant savo kūno sužeidimus, apie
kuriuos ji mane buvo perspėjusi.
— Turėtum dėvėti fuksijos spalvos drabužius, — tęsė Sana. —
Tu gyveni laisvėje. Tai ir pagyvenk bent kiek, Adelina. Tada galbūt
galėsi pasidalinti su manimi tikromis istorijomis. Ne apie darbą,
pacientus, skausmo praktiką, bla bla bla. Papasakok, kaip koks nors
plieno tvirtumo vyrukas nuplėšė fuksijos spalvos liemenėlę nuo
tavo kaulėtos krūtinės. Tada galbūt aš nuoširdžiai pamėgsiu šiuos
kasmėnesinius susitikimus. Ar tu bent jau gali užsiimti seksu?
Aš neatsakiau. Ji jau daug kartų yra to klaususi.
— Tiesa, tu gali jausti gerus dalykus, negali jausti tik blogų.
Turbūt tai reiškia, kad mano mažajai sesutei neegzistuoja joks sa­
dizmas ar mazochizmas. Labai gaila, mažule.
Šana šiuos žodžius pasakė visai neišraiškingai. Jokių asme­
niškumų. Ji puolė, nes jai taip įprasta. Ir joks įkalinimas, jokie me­
dikamentai ar netgi seseriškas dėmesys negalėjo to pakeisti. Šana
buvo plėšrūnė iš prigimties, mūsų tėvo dukrelė. Už grotų atsidūrė
už mažo berniuko nužudymą, kai buvo vos keturiolikos. O nužu­
džiusi savo kameros draugę bei du pataisos namų pareigūnus, buvo
nuteista ten ir pasilikti.
Ar galėtum pamilti tokį žmogų kaip mano sesuo? Kalbant
profesionaliai, ji buvo stebinantis asocialaus asmenybės sutrikimo
pavyzdys. Pilna narcisizmo, nejaučianti absoliučiai jokios užuojau­
tos ir labai klastinga. Kalbant asmeniškai, ji buvo vienintelė man
likusi šeima.
— Girdėjau, kad užsirašei į naują programą, — pasiūliau temą
pokalbiui. — Direktorė Makinon sako, kad tavo pirmieji paveikslai
rodo pastabumą detalėms.
Šana patraukė pečiais, ji nebuvo didelė komplimentų mėgėja.
Ji vėl pauostė orą:
— Nepasikvepinusi, bet tavo apranga atrodo dalykiška. Tai
reiškia, kad šiandien dirbi. Iš čia vyksi į savo kontorą. Ar purkštelėsi
ant savęs kokio aromato mašinoje? Tikiuosi, kad jis bus pakanka­
mai stiprus, kad užgožtų Eau d’Institution?
— Maniau, kad nenori kalbėti apie mano darbą.
— Žinau, kad nėra daugiau apie ką kalbėti.
— Apie orą.
— Ak, velniop. Vien tai, kad šiandien pirmadienis, manęs
dar neįpareigoja valandą laiko skirti tavo užuojautos projekto
vykdymui.
Aš nieko nesakiau.
— Aš pavargau nuo viso šito, Adelina. Nuo tavęs. Savęs. Nuo
šių kasmėnesinių susitikimų, kuriuose demonstruoji savo prastą
skonį drabužiams, o aš neturiu jokio kito pasirinkimo, tik sėdėti čia
ir tą matyti. Turi pakankamai pacientų, kad galėtum palikti mane
ramybėje. Taigi eik lauk. Viso gero ir pirmyn. Aš rimtai!
Beldimas į duris. Pareigūnė Marija, kuri viską galėjo matyti
pro nedūžtantį langą, atėjo patikrinti, kaip mums sekasi. Aš nekrei­
piau į ją dėmesio, žvilgsnį išlaikiau nukreipusi į sesę.
Jos protrūkis manęs nepaveikė — buvau jau visiškai pripratu­
si prie tokių scenų. Įniršis buvo Šanos mėgstamiausia emocija, kuri
pasitarnaudavo tiek kaip įžeidimas, tiek ir kaip gynyba. Be to, mano
sesuo turėjo pakankamą pagrindą manęs nekęsti. Ne tik dėl mano re­
tos genetinės ligos, ir ne dėl to, kad mano gyvenime pasitaikė Tėvelis
Piniguočius. Greičiau dėl to, kad mane vos gimusią motina nuspren­
dė slėpti spintoje, ir ten nebuvo pakankamai vietos mums abiem.
Šana mane iškeikė, jos akys lyg lėkšti ekranai prisipildė buko
pykčio ir gilėjančios depresijos. Aš vėl ėmiau spėlioti, kas gi šį rytą
nutiko, kad mano sesuo, užgrūdinta konfliktų, buvo tokios nuotaikos.
— Kodėl tau rūpi? — netikėtai paklausiau.
— Kas?
— Fuksijų spalva. Kodėl tau rūpi? Mano drabužiai, kokios
spalvos rūbais rengiuosi, ar aplinkiniams dėl to atrodau patraukli,
ar ne? Kodėl tau rūpi?
Šana piktai nusiviepė, aiškiai sugluminta tokio klausimo.
— Tu, — galiausiai pratarė, — esi sumauta atsilikėlė.
— Ir tai, — pastebėjau aš, — yra labiausiai seseriškas dalykas,
kurį man kada nors esi pasakiusi.
Apdovanojimo verta replika. Šana pavartė akis, bet galiausiai
nenoromis nusišypsojo. Įtampa kambaryje atslūgo, ir pagaliau mu­
dvi vėl galėjome laisvai kvėpuoti.
Nors Šana ir mėgdavo palaidyti liežuvį, tačiau, pasak kalėjimo
direktorės, mano sesuo nuoširdžiai laukdavo šių kasmėnesinių su­
sitikimų. Tiesą sakant, tais ekstremaliais atvejais, kai jos elgesys pa­
sidarydavo nekontroliuojamas, grasinimas ątšaukti mano artėjantį
apsilankymą dažnai būdavo vienintelis pakankamai veiksmingas
būdas ją grąžinti į protą. Taigi, mes tęsėme savo kasmėnesinį šokį,
kuris dabar trunka jau beveik dešimtmetį.
Tai turbūt patys artimiausi santykiai, kokius kas nors yra už­
mezgęs su psichopatu iš prigimties.
— Kaip tavo miegas? — paklausiau.
— Miegu kaip kūdikis.
— Ar skaitai ką nors įdomaus?
— O taip. Pilną Šekspyro veikalų rinkinį. Niekad nežinosi,
kada gali praversti jambinis pentametras.
— Et tu, Brute?
 Dar viena blanki šypsenėlė. Šana atsirėmė į kėdės atlošą jau
labiau atsipalaidavusi. Taigi mes tęsėme savo dar trisdešimt minu­
čių trukusį pokalbį, kuris buvo ir aštrus, ir beprasmiškas, kaip ir
kiekvieno mėnesio pirmąjį pirmadienį. Kalbėjome, kol pareigūnė
Marija beldimu į langą pranešė, kad mūsų laikas baigėsi. Aš atsisto­
jau. Sesuo, kuriai nereikėjo niekur eiti, nusprendė likti savo kėdėje.
— Fuksija, — ji dar kartą man patarė, kai nuo kėdės ėmiau
savo juodąjį švarkelį.
— Galbūt turėtum paklausyti savo pačios patarimų, — pasa­
kiau, — ir įtraukti spalvų į savo meno kūrinius.
— Ir duoti psichologams daugiau medžiagos tyrinėjimui? —
nusišaipė ji. — Nemanau.
— Ar tavo svajonėse viskas juoda ir balta?
— O tavosiose?
— Nesu tikra, ar aš svajoju.
— Galbūt tai vienas iš tavo ligos teikiamų privalumų. Aš daug
svajoju. Daugiausia kraujo spalva. Skirtumas vien toks, kad kartais
aš esu ta, kuri laiko peilį, o kartais jį laiko mielasis Tėvelis.
Ji įsistebeilijo į mane, akys staiga pasidarė stiklinės, kaip ryklio,
bet aš žinojau, kaip neužkibti ant kabliuko.
— Turėtum rašyti savo svajonių dienoraštį, — patariau.
— Kaip manai, kas, po velnių, yra mano menas?
— Nerimą keliantis giliai įsišaknijusio žiaurumo proveržis.
Ji nusijuokė, ir sulig ta gaida aš patraukiau durų link, palikda­
ma ją užnugaryje.
— Ar jai viskas gerai? — paklausiau po minutės, sekdama pas­
kui pareigūnę Mariją koridoriumi. Pirmadieniais visuotinių lanky­
mo valandų nebuvo, taigi salės buvo palyginti tylios.
— Nesu tikra. Žinai, artėja trisdešimtmetis.
Pažvelgiau į pataisos namų pareigūnę tuščiu žvilgsniu.
— Šanos pirmoji auka, — paaiškino pareigūnė Marija. — Dvy­
likametis kaimynų vaikas, Donis Džonsonas? Kitą savaitę bus pra-
ėję trisdešimt metų po jo nužudymo. Kažkoks vietinis reporteris
skambina, nori gauti interviu.
Aš sumirksėjau. Kažkokiu būdu sugebėjau nepastebėti ryšio
tarp dviejų taškų. Būdama, visų pirma, terapeute, ir, visų antra, mo­
teris, pasišventusi savarankiškam rūpinimuisi savimi, vėliau turėsiu
paklausti savęs kodėl. Kokio skausmo aš stengiausi išvengti? Aki­
mirka ironiškos savianalizės.
— Bet ji neatsakinės į jokius klausimus, — kalbėjo Marija. —
Jei paklaustum mano nuomonės, pasakyčiau — ir teisingai. Tas ber­
niukas nelabai begali dabar kalbėti. Tai kodėl turėtų tai daryti jo
žudikė?
— Pranešk man naujienas.
— Žinoma.
Vestibiulyje pasiėmiau rankinę, išsiregistravau ir patraukiau
prie savo automobilio, kurį buvau pasistačiusi akimis neaprėpiamo
didumo automobilių aikštelėje, už kelių šimtų metrų nuo stūksan­
čio plytų ir spygliuotos vielos darinio, kuris mano seseriai atstojo
nuolatinį būstą.
Ant keleivio sėdynės buvo patiestas sodrios rausvai violetinės
spalvos nertinis, kurį vilkėjau važiuodama čia. Bet dar sėdėdama
mašinoje pakeičiau jį kita palaidine bei nusisegiau bižuteriją, kaip
reikalauja apsilankymo taisyklės — atsižvelgdama į aplinką, pasi­
rinkau blankesnį įvaizdį.
Atidėjau į šalį savo naująjį nertinį, kurį nusipirkau vos prieš
dvi savaites ir kuris, galiu prisiekti, buvo vienintelis mano turimas
fuksijos spalvos drabužis.
Pažvelgiau aukštyn į plytinį pataisos namų pastatą. Žinoma,
visur langai. Netgi mano sesers izoliuota kamera turėjo siaurą
plyšelį. Betgi toks atstumas. Be to, juk sėdėjau prie vairo nerangiai
susikūprinusi, negana to, mane slėpė tamsinti visureigio langai...
Niekad negalėjau visko paaiškinti apie savo seserį. Bet kartu
įtariau, kad lygiai taip pat ji jautėsi ir mano atžvilgiu.
 Užvedžiau savo „Acura“ ir nuvažiavau Bostono centro link.
Nusimatė užimta popietė su klientais, ieškančiais būdų savo įvai­
riausiems skausmams numalšinti. Tarp jų — mano nauja pacientė,
Bostono detektyve, neseniai sužeista darbo metu.
Man patinka mano darbas. Sutikusi kiekvieną klientą, ne­
kantrauju imtis naujo iššūkio. Tada, kaip ir priklauso moteriai,
kankinamai maniškės ligos, aš pasidomiu: „Prašyčiau papasakoti
man apie savo skausmą.“

2 skyrius

Širdyje Didi žinojo, kad yra gimusi po laiminga žvaigžde. Tik

jos protas, atrodo, dar nebuvo pajėgus suvokti šio fakto.
Ji atsibudo vėlai. Po dešimtos; ją tai suglumino. Jei kada nors
kas būtų pasakęs, kad ji pirmadienį ryte išmiegos iki dešimtos, Didi
būtų pavadinusi tą žmogų melagiu. Rytai skirti kėlimuisi ir ėjimui
kažkur. Išmaukti puodelį juodos kavos, pasidalinti naujienomis su
savo komanda ir galbūt nukakti į ką tik įvykdytos žmogžudystės
vietą.
Jai patiko juoda kava, jos kolegos detektyvai ir ką tik įvykdytų
žmogžudysčių tyrimas.
Jai nepatiko dar viena poilsio neteikianti naktis su daugybe
prabudimų ir nerimastingų sapnų intarpų. Kai šešėliai dainavo ir
kartais užsiaugindavo rankas bei kojas, o tada pradėdavo persekioti.
Ir ji krisdavo žemyn. Kiekvieną kartą be išimčių. Šaunioji ser­
žantė detektyve D. D. Voren naktiniuose košmaruose nerdavo į savo
likimą. Nes širdis žinojo, kad Didi yra gimusi po laiminga žvaigžde.
Bet jos protas tiesiog negalėjo to įsisąmoninti.
Vaiko priežiūros radijo stotelė vis dar gulėjo ant naktinio sta­
liuko, šalia jos. Buvo įjungta, bet neskleidė jokių garsų. Greičiausiai
Aleksas jau nuvežė Džeką į dieninį vaikų priežiūros centrą. Tada
Aleksas galės netrukdomas vykti į policijos akademiją, kurioje dir­
bo, o tuo tarpu Didi...
Didi paskyrė savo dieną išsiropštimui iš lovos.
Ji judėjo atsargiai. Bet koks kairės rankos ar peties sujudini-
mas vis dar akimirksniu sukeldavo diegiančius skausmus, taigi per
pastarąsias kelias savaites jau buvo įvaldžiusi nusiridenimo ant de­
šiniojo šono meną. Iš tokios pozicijos galėjo numesti pėdas žemyn
ant grindų, o tai padėdavo pakelti liemenį į vertikalią padėtį. Pa­
siekus tikslą atsisėsti, jai reikėdavo dar poros minučių, kad atgautų
kvapą.
Tai, kas įvyko paskui, skaudėjo labai labai, tepadeda jai dan­
gus; praėjus šešioms savaitėms, ji skausmui darėsi vis nepakantesnė,
užuot nuolankiai jam pasidavusi.
Plyšę raumenys. Sausgyslių uždegimai. Patempti nervai. Ir pir­
mos vietos verta trauma — skeveldrinis kaulo lūžis. Atskelta dale­
lė jos kairiojo žastikaulio. Per kelias sekundes Didi keturiasdešimt
ketverių metų kūnas patyrė tiek daug žalos, kad dabar ji judėjo lyg
Geležinis Medkirtys, nepajėgdama pasukti galvos į šonus, pakelti
kairės rankos ar pasisukti per liemenį. Jai buvo pasakyta, kad negali
pasiūlyti jokių operacijų, kurios pagelbėtų. Padės tik laikas, tvirtybė
ir kineziterapija. Ji tai ir darė. Užsiėmimai Šu specialistu du kartus
per savaitę bei kasdieninės namų darbų užduotys vertė klykti iš pa­
tiriamos agonijos.
Gali pamiršti apie ginklo laikymą, kaip kadaise. Šiuo metu
Didi net neįstengė pakelti savo pačios vaiko.
Ji giliai įkvėpė. Suskaičiavo iki trijų. Tada atsistojo. Judesys
staigus, beveik nebuvo įmanoma išlaikyti pusiausvyros. Tai reiškė,
kad jai teko instinktyviai šiek tiek truktelėti petį, šiek tiek pasukti
kaklą — Didi dantys sugriežė, dešinė ranka susispaudė į kumštį, jos
galvoje sukosi patys juodžiausi, patys bjauriausi žodžiai, kokius tik
ji galėjo sugalvoti, o dvidešimt metų praleidus dirbant Bostono po­
licininke jos žodyne buvo tokių keiksmažodžių, kokie net tolimųjų
reisų sunkvežimių vairuotoją, kenčiantį nuo inkstų akmenų, būtų
privertę rausti, tačiau net ir po viso to ji vos neapsivėmė iš skausmo.
Bet dabar ji stovėjo. Išpilta prakaito. Šiek tiek siūbuodama. Ta­
čiau vertikalioje padėtyje.
Ir štai Didi svarstė, jau nebe pirmą kartą, ką, po velnių, ji darė
toje nusikaltimo vietoje nakties metu? Nes praėjus šešioms savai­
tėms vis dar nieko nepajėgė prisiminti. Didi patyrė pačias sunkiau­
sias traumas savo gyvenime, jos karjera atsidūrė keblioje padėtyje,
o šeima — krizėje, ir vis tiek ji neturėjo žalio supratimo.
Vieną dieną prieš šešias savaites atėjo į darbą. O nuo to laiko
jos gyvenimas — mįslė.
Praėjo dar trisdešimt minučių, kol sugebėjo išsivalyti dantis,
susišukuoti plaukus. Kad nusipraustų po dušu, jai reikėdavo Alekso
pagalbos. Jis buvo supratingas. Sakydavo, kad padarys bet ką, jeigu
tik ji tuo metu bus nuoga. Bet iš jo gilių mėlynų akių nedingdavo
budrus žvilgsnis. Lyg ji būtų pagaminta iš stiklo ir su ja reikėtų elg­
tis itin atsargiai.
Pirmąją dieną namuose ji pagavo jo žvilgsnį, nukreiptą į tam­
sias žaizdas, kuriomis buvo nusėta jos nugara, ir jo veidas atrodė...
Pritrenktas. Pasibaisėjęs. Išsigandęs.
Tada ji nepratarė nė žodžio. Po akimirkos jis vėl suskato ska­
lauti šampūną iš jos trumpų geltonų garbanų. Vėliau tą naktį norėjo
ją paliesti, labai atsargiai, bet ji nevalingai sušnypštė iš skausmo,
taigi jis greit atitraukė ranką, lyg gavęs antausį. Nuo tada tas pat
nutikdavo kaskart.
Jis pagelbėdavo jai tvarkytis su kasdieninėmis gyvenimo už­
duotimis. Bet ji savo ruožtu jautė, kad lėtai, bet užtikrintai virsta
savo pačios šešėliu, antru vaiku, kuriuo priverstas rūpintis jos neį­
tikimai kantrus vyras.
Širdyje žinojo, kad yra gimusi po laiminga žvaigžde. Bet jos
protas vis dar negalėjo to įsisąmoninti.
Atėjo laikas drabužiams. Nepajėgė kairės rankos pajudinti tiek,
kad užsivilktų marškinėlius. Taigi pasisavino vienus per didelio dy­
džio flanelinius Alekso marškinius, įkišo dešinę ranką į rankovę, bet
kairiąją paliko prispaustą prie šonkaulių. Nesugebėjo susitvarkyti
su visom sagom, bet užsisegė jų pakankamai, kad galėtų pratempti
pusryčius.
Vaikščioti nebuvo pernelyg sunku. Vertikalioje pozicijoje
kaklo ir peties taip smarkiai neskaudėjo, bent jau pečius laikant
lygiai, o juosmenį — tiesiai. Ji pradėjo lipti laiptais — atsargiai, de­
šinės rankos neatitraukdama nuo turėklų, lyg ši būtų prie jų prikli­
juota. Pastarąjį kartą laiptų ji neįveikė ir ligi šiol neįstengė atgauti
pasitikėjimo savimi, kai prie jų prisiartindavo.
Supkis, mažyli, medžio viršūnėj...
Nuostabu. Naujas rytas, ir ta pati sena šiurpi lopšinė, vis dar
įstrigusi jos galvoje.
Pasiekusi saloną, Didi iškart nugirdo iš virtuvės sklindančius
garsus. Du vyrai, pritildyti balsai. Galbūt jos uošvis užsuko išgerti
kavos puodelio? Prieš šešis mėnesius Alekso tėvai persikėlė gyventi
į Bostoną, kad galėtų daugiau laiko praleisti su savo anūku. Didi
iš pradžių dėl to nervinosi, jai daug priimtinesni atrodė jos pačios
tėvai, gyvenantys Floridoje. Tačiau netruko įsitikinti, kad Alekso tė­
vai, Bobas ir Edita, tokie pat lengvai sugyvenami kaip ir jų sūnus.
Be to, mažasis Džekas savo senelius nepaprastai mylėjo, o turint
omenyje jos ir Alekso dienotvarkę, visuomet pasirengusių atvykti
į pagalbą senelių numeriai telefone tikrai pravertė. Žinoma, jai la­
biau patiko, kai jie pagelbėdavo prižiūrėti Džeką jai esant darbe, o
ne dabar, kai vos ne vos pajuda, kai net nebesugeba pati apsirengti.
Detalės, detalės.
Abu vyrai aiškiai stengėsi jos nepažadinti. Ji tai įvertino kaip
kvietimą užeiti.
— Labas rytas.
Aleksas, sėdintis prie apskrito virtuvės stalo, iškart pakėlė akis.
Kiek lėčiau reagavo antrasis vyras — ne Alekso tėvas, o jos koman-
dos partneris Filas. Alekso išraiška jau buvo mandagiai sutvardyta.
Jis, aišku, jau seniai atsikėlė, spėjo nusiprausti, nusiskusti ir pasirū­
pinti jų trejų metukų mažyliu. Apsirengti kelionei į darbą — tamsiai
mėlyni akademijos marškiniai sukišti į chaki spalvos kelnes. Marš­
kiniai pabrėžė jo tamsias akis bei „druskos ir pipirų“ spalvos plau­
kus. Patrauklus vyras, pamanė ji, jau nebe pirmą kartą. Gražus, pro­
tingas, atsidavęs jų sūnui, jautrus jos poreikiams. Kitoje stalo pusėje
sėdėjo Filas, ilgiausiai su Didi pradirbęs jos partneris. Retėjančiais
rudais plaukais, visam laikui susituokęs su savo mylimąja Betsi, su
kuria susipažino dar mokykloje, keturių vaikų tėvas, kitados paskel­
bęs, kad pradėjo dirbti Bostono policijos Žmogžudysčių skyriuje
norėdamas pabėgti nuo kruvinų smurto scenų per televiziją.
Jos galvoje jau kirbėjo įtarimas.
— Kavutės? — linksmai paklausė Filas. Jis nesiteikė pažiūrėti
jai į akis — atsistūmė atgal su kėde, nuėjo tiesiai prie kavinuko.
— Tu nežaidi golfo, — pasakė Didi.
Šypsenėlė kilstelėjo Alekso lūpų kampučius.
— Ką? — Filas vis dar labai susitelkęs taikėsi įpilti kavos į di­
delį puodelį.
— Nė vienas iš jūsų nežaidžiate. Ir neturite bendrų draugelių iš
viengungių vakarėlių. Tiesą sakant, vienintelis ryšys tarp jūsų esu aš.
Filas baigė pilti kavą. Atsargiai nuleido indą atgal į jo vietą.
Lėtai pakėlė garuojantį puodelį. Sąmoningai pasisuko į ją.
Didi atsitraukė sau kėdę ir staigiai ant jos klestelėjo, ir tuo pat
metu jai veidą perkreipė grimasa. Staiga suabejojo, ar nori sužinoti
naujienas.
Aleksas jau nebesišypsojo. Jis ištiesė ranką per stalą ir švelniai
palietė jai dešinę plaštaką.
— Ar bent kiek miegasi? — paklausė.
— Žinoma. Ilsiuosi kaip įmanydama. Niekad nesijaučiau la­
biau pailsėjus. Tiesiog norėčiau vėl nusiristi nuo kokių laiptų, kad
galėčiau dar ilgiau pagulinėti lovoje.
 Didi visą dėmesį buvo sutelkusi į Filą. Jis — silpnoji grandis.
Kad ir kokia situacija čia būtų, pirmasis nusileis jis.
— ŠGPTK? — tyliai pasakė savo spėjimą, kol Filas stovėjo
priešais ją, vis dar laikydamas kavos puodelį tarp delnų, sudėtų lyg
prašant išmaldos.
Policininkų kalba ŠGPTK reiškia Šaunamojo ginklo panaudoji­
mo tyrimo kom anda. Visais atvejais, kai pareigūnas panaudoja gin­
klą, įskaitant ir jo panaudojimą tamsioje nusikaltimo vietoje, nesant
jokio konkretaus taikinio, ŠGPTK pareiga ištirti įvykį ir nustatyti,
ar pareigūnas elgėsi tinkamai, o gal nerūpestingai.
Tuo metu, kai Didi ligoninėje atgavo sąmonę, ŠGPTK tyrėjai
jau buvo nusavinę jos pistoletą, ir tolesnė detektyvės karjera polici­
joje priklausė nuo išvados, kurią jie galiausiai pateiks Profesionalų
vertinimo biurui.
Kolegos detektyvai liepė jai nesijaudinti. Greičiausiai ginklas
iššovė jai ritantis nuo laiptų. Išskyrus tą faktą, kad zigzaueris tikrai
neiškrito iš užsegto pažastinio dėklo. Ir pareigūnės dešinės rankos
smilius atsitiktinai nenusileido ant gaiduko, kol ji krito atbulomis
atviroje erdvėje, ir nepaleido trijų vienas po kito šūvių.
Didi nuspaudė departamento išduoto pistoleto gaiduką sąmo­
ningai. Į kažkur ar į kažką.
Tiek net ir ji galėjo suprasti.
Bet į kur ar į ką? Ir ar tam buvo kokia tikėtina priežastis, ar
nebuvo? Jos kolegos policininkai nerado jokio kito asmens toje vie­
toje. Tik jos kūną, be sąmonės tysantį Kristinos Rajan buto fojė, ir
tris kulkų skyles sienoje. Viena iš kulkų praėjo kiaurai iki pat gre­
timo buto. Dėkui Dievui, ji nieko nesužeidė. Bet kaimynas nebuvo
tuo patenkintas — kodėl kažkokia policininkė sugalvojo pašaudyti
gretimame bute? — ir taip toliau...
Išvadose Profesionalų vertinimo biurui neišvengiamai turėjo
būti rašoma ne tik apie tai, ką padarė pareigūnė, bet ir kokią įtaką
šie veiksmai padarė viso departamento įvaizdžiui.
 Didi buvo pažeidžiama, ji tai žinojo. Visas šis reikalas nepasie­
kė kritinio taško anksčiau vien todėl, kad patirti sunkūs sužalojimai
užtikrino jai neatidėliotinas atostogas dėl ligos. Departamentui ne­
reikia skubėti priimti sprendimo dėl jos grįžimo į darbą. Gydytojai
jau patvirtino, kad artimiausiu metu grįžti ji negalės.
— Jokių žinių, — pasakė Filas.
— A.
— Greičiausiai tai geros naujienos, — skubiai pridūrė jis. —
Jeigu būtų akivaizdžių nusižengimo įrodymų, administracija kirstų
nedvejodama. Jokių naujienų — tai geros naujienos, ir taip toliau.
Didi atidžiai stebėjo savo ilgametį partnerį svarstydama, ar jo
žodžiai sutapo su jo veido išraiška.
— Kaip petys? — paklausė Filas.
— Paklausk dar po trijų mėnesių.
— Taip ilgai?
— Gali būti, kad ir ilgiau, nes esu sena. Bet aš atlieku gydomąją
gimnastiką. Ir praktikuoju kantrybę.
Filas pažvelgė į ją su abejone veide; jis pakankamai ilgai buvo
pradirbęs su Didi, kad žinotų jos kantrybės ribas.
— Būtent, — ji pritarė jo žvilgsniui.
— Skauda?
— Tik didžiąją laiko dalį.
— Jie tau nedavė jokių vaistų nuo skausmo?
— Velniai griebtų, jie man davė kalnus visokiausių vaistų nuo
skausmo. Betgi tu mane pažįsti, Filai. Kam malšinti skausmą, jeigu
galiu juo pasidalinti su aplinkiniais?
Filas pritariamai palinksėjo. Aleksas paglostė jai dešinės plaš­
takos viršų.
— Šiandien eisiu pas naują gydytoją, — ji tęsė keistai patrūk-
čiojusi vienu petimi. — Kažkokią terapeutę, kurios specializacija —
pratimai, padedantys protu suvaldyti skausmą. Protas aukščiau už
materiją ir panašus mėšlas. Kas čia žino, gal ko nors išmoksiu.
 — Gerai, — Filas pagaliau nuleido kavos puodelį ir atsargiai
padėjo jį ant stalo tokioje vietoje, kur ji galėjo pasiekti sveikąja ran­
ka. Užduotis įvykdyta; jis atrodė taip, lyg neberastų sau vietos.
— Jeigu atvykai čia ne pasikalbėti apie tarnybinio tyrimo išva­
dą, — Didi tyliai paklausė, — tada dėl ko?
Tuomet, matydama, kad Filas vis dar nesiteikia pakelti į ją
akių, ir pajutusi, kaip Aleksas dar kartą patrina jai plaštaką, Didi
užsimerkė ir leido sau suvokti, ką visą šį laiką įtarė.
— Įvykdyta dar viena žmogžudystė.
— Taigi.
— Taip pat nudirta oda, rožė skersai aukos pilvo, butelis šam­
pano ant naktinio staliuko prie lovos.
— Taigi.
— Tau reikia, kad aš prisiminčiau, — viena mintis lipo ant
kulnų kitai. — Čia atėjai ne kaip mano partneris, tiesa, Filai? Tai ne
dviejų pareigūnų pokalbis. Tau reikia sužinoti, ką aš tą naktį ma­
čiau — kaip detektyvui iš liudininko.
Jis nepratarė nė žodžio. Aleksas nesiliovė nykščio pagalvėle
braukyti per jos krumplių viršūnėles.
Ji spoksojo į savo kavos puodelį.
— Viskas gerai, — ji sušnibždėjo. — Aš viską suprantu. Ir, žino­
ma, pagelbėsiu. Padarysiu viską, kad padėčiau.
„Buvusi detektyve D. D. Voren,“ — pagalvojo ji. Ir pabandė
priminti sau, kad širdyje ji žinojo, jog yra laiminga moteris, nors jos
protas ir negalėjo kol kas to suvokti.

3 skyrius

Vieną pirmadienio popietę susitikau su savo naujausia paci­

ente ir akimirksniu supratau, kad seržantė detektyve D. D. Voren —
skeptike iš prigimties.
 Tai manęs nenustebino. Per savo pakankamai ilgą skausmo
valdymo praktiką esu bendravusi su begale žmonių, kurių darbas
— reaguoti į ekstremalias ir netikėtas situacijas: policijos pareigū­
nais, greitosios medicinos pagalbos specialistais, ugniagesiais. Tai
žmonės, kuriuos traukia darbai, išsunkiantys juos tiek fiziškai, tiek
protiškai. Žmonės, kurie geriausiai jaučiasi būdami įvykių sūkuryje,
vadovaudami, galėdami pakreipti įvykius savo pasirinkta linkme,
kontroliuodami situaciją.
Kitaip tariant, tai tie žmonės, kuriems nesiseka slypėti antrame
plane, kol terapeute, dėvinti tūkstantį dolerių kainuojantį kostiu­
mėlį, aiškina, jog pirmasis žingsnis siekiant suvaldyti skausmą yra
užmegzti su juo ryšį. Duoti jam vardą. Užmegzti su juo nuolatinius
santykius.
— Rimtai? — manęs paklausė detektyve D. D. Voren.
Ji sėdėjo susikausčiusi, ant paprastos medinės kėdės, nors ga­
lėjo pasirinkti klestelėti ant žemos sofos, stovinčios greta. Net neįsi­
gilinusi į jos medicininius duomenis galėjau pasakyti, kad ji kenčia
nuo aštraus skausmo kakle ir petyje. Tai bylote bylojo jos sukaustyta
kūno padėtis, jos pasisukimas visu kūnu, kai norėjo apžiūrėti kam­
barį, užuot pasukus tik galvą. Ką jau kalbėti apie tvirtai prispaustą
prie šono kairę ranką, lyg vis dar saugotųsi nuo artėjančio smūgio.
Įtariau, kad blondinė detektyve retai kada būdavo apibūdina­
ma kaip švelnių bruožų moteris. Bet dabar dėl savo juodai apvestų
akių, jokių emocijų neišduodančių lūpų ir apie išsekimą bylojančių
kaulėtų skruostų ji atrodė nemaloni, gerokai vyresnė nei keturias­
dešimt ketverių.
— Mano praktikos pagrindas — Vidinės šeimos sistemų* mo­
delis, — pakančiai paaiškinau.
Ji kilstelėjo antakį, nieko nepasakė.

* Angl. IFS — Internai Family Systems.

 — Viena iš pagrindinių VŠS prielaidų — protą galima suskirs­
tyti į daug atskirų dalių. Pirmoji, svarbiausia, iš tų dalių yra Savasis
Aš, ir ji turėtų atlikti lyderio vaidmenį. Kai žmogaus Savasis Aš yra
aiškiai suvokiamas kaip atskiras ir aukštesnę poziciją tarp kitų sis­
temos narių užimantis elementas, tuomet žmogus turi geriausias
sąlygas suprasti, valdyti ir susidoroti su savo paties skausmu.
— Aš nukritau nuo laiptų, — kategoriškai pasakė Didi. — Jei
manasis aš turėjo tai suvaldyti, dabar jau kiek per vėlu.
— Verčiau paklausiu kito klausimo: ar jums skauda?
— Turite omenyje šiuo metu?
— Taip; šiuo metu.
— Na, taip. Gydytojų teigimu, mano pačios sausgyslės nuplėšė
gabalą mano kairės rankos kaulo. Skauda.
— Skalėje nuo vieno iki dešimties, kur vienas yra šioks toks
nepatogumas, o dešimt — pati siaubingiausia agonija, kokią gali įsi­
vaizduoti...
Detektyve suspaudė lūpas.
— Šeši, — pratarė.
— Taigi šiek tiek virš viduriuko.
— Žinoma. Noriu palikti truputį erdvės. Šiandien — prausi­
mosi po dušu diena, o tai mane priartina prie septynių. Po prau­
simosi teks bandyti užmigti, kai būsiu ties aštuoniais, nes, atrodo,
kažkodėl nesugebu liautis vartytis ant kairiojo šono. Tada rytoj ryte,
žinoma, reiks ropštis iš lovos, o tam jau lengvai galėčiau duoti de­
vynis.
— O kam duotumėt dešimt?
— Dar nežinau, — glaustai pasakė ji. — Aš vis dar kaip reikiant
neišmanau šito „vaikščiojimo susižalojus“ reikalo, bet, kiek žinau,
kineziterapijos specialistai į šį pasaulį atėjo tam, kad šitai sužinotų.
Nusišypsojau.
— Daugelis mano pacientų jums pritartų.
— Jau esu girdėjusi apie skalę, — tarė Didi. — Rasas Ilgas,
mano asmeninis kankintojas, jau supažindino mane su ja. Suvok
skausmą ne kaip konkretų tašką, o kaip ištisą spektrą. Kurioje šio
spektro vietoje esi šiuo momentu, šią popietę, visą šią dieną, visą šią
savaitę? Tada, užuot jautusi vien skausmą, gali patirti visą fizinės
agonijos vaivorykštę. Ar kažką panašaus.
— Ar dirbdamas su jumis jis liepia įvertinti patiriamų nema­
lonių pojūčių lygį?
— Taip. Jis pakelia mano kairę ranką. Aš suspiegiu. Jis man
liepia kvėpuoti pro burną. Aš vėl Paspygauju. Jis paklausia, ar jau
pasiekiau aštuonis. Pasakau, kad ne, taigi jis pakelia mano ranką dar
centimetru aukščiau.
Didi į mane jau nebežiūrėjo. Jos žvilgsnis nukrypo virš mano
dešinio peties, į tašką ant sienos, o jos dešinė koja pradėjo nepaliau­
jamai kilnotis.
Buvau peržiūrėjusi jos medicininius duomenis. Moters patir­
tas skeveldrinis kaulo lūžis kairiajame petyje yra ypač reta ir skaus­
minga trauma, reikalaujanti dar labiau kankinančios gydymo prie­
monės — kineziterapijos. Begalės siaubingai skausmingų pratimų,
kad jos kairysis petys nesustingtų, bei padedančių iki minimumo
sumažinti randų susidarymą gyjant.
Detektyvės ligos kortelės rodo, kad darbavosi su kinezitera-
peutu du kartus per savaitę. Labai tikėtina, šiuos praktinius užsiė­
mimus ji pabaigdavo ašaroms srūvant jai per skruostus.
Dabar jau svarsčiau, kaip turėtų jaustis moteris, nuolat kontro­
liuojanti savo pojūčius šimtu procentų.
— Taigi jūs skiriate laiko apgalvoti ir įvertinti savo skaus­
mą? — paklausiau.
Ji atliko judesį, kuris galbūt galėjo būti palinksėjimas, o galbūt
ir ne.
— Ar dažnai? — spaudžiau ją.
— Na, žinote, kai Rasas paprašo.
— Taigi savo kineziterapijos metu.
 — Taip.
— O namie? Tarkim, atsibundate vidury nakties ir jaučiatės
nepatogiai. Ką darote tokiu atveju?
Ji man iškart neatsakė.
Aš neskubinau, tyliai laukiau.
— Liepiu sau miegoti toliau, — galiausiai pratarė.
— Ar tai suveikia?
Vėl tas judesys, linktelėjimas, kuris visai neatrodė kaip linkte­
lėjimas.
— Ar norite čia būti? — staiga paklausiau.
Ji atrodė nustebusi.
— Kaip suprasti?
— Šiandien. Šią akimirką. Ar norite būti mano kabinete, kal­
bėti su manimi?
Detektyve nustojo spoksoti į mano kabineto sieną, nukreipė
žvilgsnį man į akis. Stebeilijo į mane maištaujančiu žvilgsniu. Tai
manęs nenustebino. Kai kurie žmonės paverčia skausmą savo da­
limi. Kiti jį išlieja užsipuldami ir bardamiesi. Nebuvo labai sunku
nustatyti, kuriai stovyklai priklausė D. D. Voren.
— Ne, — tiesmukai pasakė ji.
— Tai kodėl atėjote?
— Aš noriu grįžti į darbą. Man patinka mano darbas.
Jos balsas nuskambėjo nebe taip priešiškai, nebe taip gynybiškai.
— Jūs dirbate žmogžudysčių tyrėja, teisingai?
— Taip.
— Ir jums patinka jūsų darbas?
— Aš mėgstu savo darbą.
— Aišku. Taigi turbūt sunku pakelti šią traumą, dėl kurios ne­
galite dirbti.
— Esu nedarbingumo dėl ligos atostogose, — detektyve trum­
pai paaiškino. — Galbūt skamba ganėtinai suprantamai: susižei­
dei — būk namie. Išsigydys! — grįši į darbą. Bet kaip ir kiekvienam
mielam biurokratiniam mechanizmui, departamentui patinka vis­
ką komplikuoti. Juk galbūt mano peties būklė pagerės, o kaip dėl
galvos? Ar aš vis dar esu ta pati šalto proto rami detektyve, kokia
buvau anksčiau? Galbūt atgausiu savo fizines galimybes, kurios bū­
tinos krizinėse situacijose. Bet ar jas panaudosiu? O gal laikysiuos
nuošaliau, baimindamasi atsitrenkti kur nors savo kairiuoju šonu ar
pasitempti petį, nes būsiu praradusi pasitikėjimą savimi? Departa­
mentas nenori, kad į darbą sugrįžtų tik mano kūnas, o galva pasi­
liktų namuose. Aš tai suprantu, bet vis dėlto...
— Atėjote, kad įsiteiktumėte savo viršininkams.
— Sakykim, taip — Žmogžudysčių skyriaus vadovo pavaduo­
tojas man asmeniškai įteikė jūsų vizitinę kortelę. Aš užuominą su­
pratau.
— Tai koks jūsų planas? — paklausiau palinkusi į priekį, nuo­
širdžiai susidomėjusi. — Turėsite dalyvauti daugiau nei viename
užsiėmime su manimi — niekas nepatikės, kad rimtai užsiėmėte
skausmo terapija, jei ateisite tik vieną kartą. Šeši užsiėmimai — gal­
būt kiek daugoka. Metu jums iššūkį ateiti tris kartus. Susitiksim tris
kartus, o tada bus galima galvoti apie „naujus planus“.
Pirmą kartą per visą šį laiką detektyve atrodė sužavėta.
— Aš mąsčiau, kad trys būtų geras skaičius.
— Skamba gerai. Taigi, tariamės dėl trijų užsiėmimų. Bet pri­
valote į šiuos susitikimus žiūrėti rimtai — tai mano keliama sąlyga.
Neturite tikėti viskuo, ką jums sakau. Bet kadangi susitiksime tris
kartus, nieko neatsitiks, jeigu tuo metu manęs klausysitės. Ir dary­
site namų darbus.
— Namų darbus?
— Žinoma. Pirma jūsų užduotis — duoti savo skausmui vardą.
— Ką? — vėl prikausčiau šauniosios detektyvės dėmesį —
greičiausiai ji manė, jog aš pakvaišau.
— Duokite savo skausmui vardą. Ir kitą kartą, kai pabusite vi­
dury nakties, užuot įsakiusi sau toliau miegoti, turėtumėte kreiptis į
savo skausmą šiuo vardu. Pasikalbėkite su juo. Tada išklausykite, ką
jis galbūt norės pasakyti.
— Turite omenyje, pavyzdžiui: „Duok man „Percocet“? — su­
murmėjo Didi.
Nusišypsojau.
— Kad jau prakalbote apie nuskausminamuosius, ar geriate
juos?
— Ne.
— Kodėl?
Vėl tas dalinis linktelėjimas, o galbūt pusiau trūktelėjimas pe­
čiais.
— Tiesiog sakyk vaistams ne. Receptiniai, nereceptiniai... Tarp
jų ir narkotikų — plonytė linija, ir man yra priimtiniau jos neper­
žengti.
— Ar jaučiate vaistų baimę?
— Kaip suprasti?
— Kai kurie žmonės bijo vaistų. Jie bijo padarinių, kuriuos
jiems gali sukelti vaistai; jie bijo tapti priklausomi. Nesakau, jog tai
kažkas blogo. Tiesiog klausiu.
— Nesu medikamentų mėgėja. Tiesiai šviesiai. Jie tiesiog ne
man.
— Laikote save labai kieta?
— Taikote man stereotipus.
— O jūs vengiate mano klausimo.
— Ar tiesa, kad jūs negalite jausti skausmo?
Nusišypsojau, iki galo atsilošiau ir pažvelgiau į laikrodį.
— Dvidešimt dvi minutės, — pasakiau.
Detektyve nebuvo kvaila. Ji pažvelgė į sieninį laikrodį, kabantį
šalia mano rašomojo stalo, tada susiraukė.
— Jūs — detektyve, — tęsiau. — Aišku, kad patikrinote mano
biografijos faktus. Ir kadangi mano liga nepaprastai sudomino Bos­
ton Herald, o ką jau kalbėti apie daugelį mokslinių publikacijų, su-
žinojote gan daug. Tada beliko palaukti akimirkos, kada prireiks
atitraukti dėmesį nuo savęs, išsisukti. Geriausia gynyba — tai geras
puolimas, taip? — balsą išlaikiau tolygų. — Taip, detektyve, aš ne­
galiu jausti fizinio skausmo. Tai reiškia, kad neturiu jokio geresnio
užsiėmimo, kaip tik gilintis į jūsiškį. O jūs vis dar neatsakėte į mano
klausimą. Ar laikote save kieta?
— Taip, — pratarė.
— Tokia kietuolė... Ir jūsų nugara, petys — jums didelės kliū­
tys, tiesa?
— Negaliu išsiplauti plaukų!
Palaukiau.
— Negaliu pakelti savo sūnaus. Savo trimečio sūnaus. Vakar
vakare jis atėjo manęs apkabinti, o aš atsitraukiau, nes žinojau, kad
skaudės. Negalėjau pakelti skausmo!
Aš laukiau.
— Visi gydytojai sako, kad man pagerės. Daryk tą, vartok aną,
bet šiuo metu aš negaliu miegoti, negaliu judėti ir net mėgautis
drybsojimu lovoje, nes nekenčiu savo suknistos lovos. Įsiropštimas
į ją ir išlipimas iš jos sukelia pernelyg daug skausmo. Aš sena, sulau­
žyta ir, galima sakyti, bedarbė. Velnias!
Tada:
— Velniai griebtų, šūdas ant pagaliuko, atsikniskit, mėšlų
mėšlas. Šūdas!
— Melvinas, — tariau.
— Ką? — Didi pažvelgė aukštyn, jos akyse žibėjo pusiau lau­
kinės ugnelės. Žvilgsnis, kokį per savo praktiką buvau mačiusi dau­
gybę kartų — lyg spoksotų žvėris, kenčiantis skausmą.
— Melvinas, — ramiai pakartojau. — Manau, turėtumėte savo
skausmą pavadinti Melvinu. Šūdas ant pagaliuko, suknistas Melvi­
nas. Ir kiekvieną kartą, kai jis jums neduoda ramybės, šaukit ant
jo. Iškelkit jį. Kodėl gi ne? Tiesą sakant, gali būti, pasijusite geriau.
Pamėginkite įsisąmoninti, kad, priskirdama Savajam Aš atsakomy-
bę už Melviną, jūs pastarąjį sumenkinate, o Savajam Aš suteikiate
daugiau galios. Argi ne to ilgitės? Galios pojūčio?
— Melvinas, — pasakė Didi.
— Tai tik pasiūlymas. Žinoma, turėtumėt išsirinkti vardą, ku­
ris jums pačiai arti širdies.
— Pakartokit, kiek imat už valandą?
— Na, aš gydytoja. Turiu laipsnių santrumpas prie savo pavar­
dės ir panašiai.
— Melvinas, gerasis Dieve, mano skausmo vardas — Melvinas.
— Vidinės šeimos sistemos modelyje protas padalinamas į ke­
turias pagrindines dalis. Pagrindą sudaro jūsų Savasis Aš, natūralus
visos sistemos lyderis. Taip pat yra dalis, vadinama Ištremtaisiais,
kuri apima skausmus ir traumas, su kuriomis jūs nesate pasirengusi
susidurti ir dėl to nustūmusi jas į šalį. Deja, Ištremtieji jaučia porei­
kį pasipasakoti savo istorijas. Jie nuolat bandys iškilti į paviršių pyk­
čio, gąsdinimų, sielvarto ir gėdos formomis, kol nebus išklausyti.
Kai Ištremtieji pradeda maištauti, įsijungia kita grupė — Gais­
rininkai. Klasikinės gaisro gesinimo technikos apima piktnaudžia­
vimą narkotikais ar alkoholiu, persivalgymą ir kitas trumpalaikes
priemones, naudojamas ilgalaikiam skausmui užmaskuoti. Galiau­
siai dar yra Valdytojai. Labai budriai kontroliuodama kiekvieną si­
tuaciją, ši sritis irgi stengiasi išlaikyti Ištremtuosius saugiu atstumu.
Aukštų rezultatų siekimas, aplinkinių teisimas, savęs kritikavimas
— visa tai ateina iš Valdytojų. Trumpai tariant, jūsų ištremti skaus­
mai, traumos sukelia emocinius sunkumus, kurie savo ruožtu ska­
tina Gaisrininkus imtis įvairių destruktyvių veiksmų, o Valdytojus
pastūmėja į visokiausias represyvias priemones. Ir taip jūs vis einate
ir einate ratais, sukatės disfunkciniuose gyvenimo sūkuriuose, kurie
kyla dėl to, kad svarbiausiasis Aš nėra prisiėmęs atsakomybės.
— Aš nukritau nuo laiptų, — tarė Didi.
—Taip.
— Nesuprantu, ką tai turi bendra su Ištremtaisiais, Gaisrinin­
kais ir Valdytojais. Ak, ir mano Savuoju Aš.
 — Krytis nuo laiptų — tai trauma. Ji sukėlė jums skausmą,
bet taip pat ir pažadino baimės, bejėgiškumo ir nevisavertiškumo
jausmus.
— Šios emocijos yra jūsų Ištremtieji, — švelniai pridūriau. —
Jie taip nori būti išgirsti, kad net klykia. Sistemoje veikiantys Gais­
rininkai galbūt sukelia impulsą gerti ar piktnaudžiauti receptiniais
vaistais...
— Aš nieko nevartoju!
— Arba gali būti, kad į priekį išsiveržia Valdytojai, — tęsiau, —
kurie kontroliuoja visą sistemą, iki smulkmenų valdydami ir kriti­
kuodami tavo atsaką į skausmą. Reikalaudami, kad būtumėt pakan­
kamai kieta.
Didi akys šiek tiek prasiplėtė. Ji į mane spoksojo visą minutę.
Tada žvilgsnis susiaurėjo.
— Ištremtieji privalo būti išgirsti, — sumurmėjo. — Štai kodėl
norite, kad kalbėčiau su savo skausmu.
— Melvinu. Bendrai kalbant, lengviau palaikyti pašnekesį, kai
kita pusė turi vardą.
— Ir ką gi Melvinas pasakys? Labas, aš susižeidęs. Aš bejėgis.
Nekenčiu laiptų. O aš pasakysiu — gerai, ir tada mano skausmas
išgaruos?
— Ir tada galbūt pajusite, kad skausmas pasidarė labiau suval­
domas. Jūsų Savajam Aš užėmus priekinę poziciją, visa likusi siste­
ma gali atsipalaiduoti. Atlikta daugybė fizinio skausmo tyrimų. Vie­
nas iš įdomiausių atradimų yra šis: visi patiria skausmą, bet tik kai
kuriems žmonėms tai sukelia sunkumų. Paprastais žodžiais tariant,
tai reiškia, kad svarbiausia yra požiūris.
— Aš manau, — lėtai pasakė detektyve, — tai didžiausias nesą­
monių rinkinys, kokį man teko kada nors girdėti.
— Ir visgi štai mes sėdime čia. Vienas užsiėmimas baigtas, dar
du liko.
Didi atliko savo keistąjį pusinį gūžtelėjimą petimi, lėtai atsi­
stojo nuo kėdės.
 — Suknistas Melvinas, — sumurmėjo sunkiai kvėpuodama.
Tada pridūrė: — Man visai patinka jį keikti.
— Detektyve, — paklausiau, jai pajudėjus durų link, — atsi­
žvelgiant į tai, kad mums liko vos du susitikimai, koks siekinys jums
turėtų didžiausią vertę? Pasakykit, ko jūs šiuo metu norite labiau­
siai, kad galėtume to siekti.
— Noriu prisiminti, — akimirksniu tarė ji.
— Prisiminti?..
— Kritimą, — ji pažvelgė į mane klausiamai. — Mano atžvil­
giu bus laikomasi gydytojo ir paciento konfidencialumo, taip?
— Žinoma.
— Mano trauma — nusiverčiau nuo laiptų nusikaltimo vieto­
je. Panaudojau ginklą. Tik kad neprisimenu, kodėl ten buvau ir į ką
šoviau.
— Įdomu. Galbūt dėl smegenų sukrėtimo krentant nuo laiptų?
— Galbūt. Pasak gydytojų, tai gali sutrikdyti atmintį.
— Kokį paskutinį dalyką prisimenate?
Ji tylėjo taip ilgai, kad pamaniau, jog neišgirdo mano klausimo.
Galiausiai tarė:
— Kraujo kvapą, — sušnibždėjo ji. — Kritimo jausmą. Ir že­
myn kris mažylis, lopšelis ir visa.
— Detektyve Voren?
— Taip.
— Vidury nakties, kai baigsite keikti Melviną, užduokit jam
klausimą. Paklauskit, kodėl jis nenori prisiminti.
— Rimtai?
— Rimtai. O tada pasakykit jam — viskas gerai. Tu saugus,
dabar tu jau pajėgus su tuo susitvarkyti.
—- Su prisiminimais apie tai, kas nutiko?
— Taip. Ir tada, detektyve Voren, būkite pasiruošusi. Melvinas
gali pateikti labai gerą priežastį, kodėl jis nori, kad užmirštumėt.
 4 skyrius

— Mano skausmo vardas — Melvinas.

— Jau geriau nei Vilsonas, — pastebėjo Didi vyras Aleksas Vil-
sonas. — Arba, tarkim, Horganas.
Kelas Horganas, Žmogžudysčių skyriaus vadovo pavaduoto­
jas, buvo Didi viršininkas.
— Na jau, judu esate menki užpakalio skausmai, o štai Melvi­
nas yra didelis skausmas kakle.
Didi toliau žingsniavo link savo vyro, kuris jau stovėjo kuklaus
raudonų plytų daugiabučio prieangyje. Lauke temo. Saulė grimzdo
žemyn, vakaro oras buvo kiek atšiaurus, kandžiojosi. Ji buvo pasi­
stačiusi mašiną už trijų kvartalų. Galbūt koks vietinis gyventojas
parvažiavo namo po dienos darbų. Arba sužeista detektyve, išėjusi
vakare pasivaikščioti, atsitiktinai atsidūrė netoliėse tos vietos, kur
buvo įvykdyta naujausia žmogžudystė.
Jos čia neturėtų būti. Tiesą sakant, ji neturėjo jokios teisės čia
būti.
Ir vis dėlto, išeidama iš savo naujosios gydytojos kabineto, ji
jau žinojo, kad važiuos ne kur kitur, o į naujausios žmogžudystės
vietą. Pamažu įsitaisiusi vairuotojo sėdynėje, Didi atsargiai ištiesė
ranką link dirželio, kurį Aleksas buvo laikinai pritvirtinęs prie vidi­
nės vairuotojo durelių pusės; tada, pasinaudodama dirželiu, kad ne­
susitrenktų savo kairės rankos, ji nerangiai patraukė dureles į save
ir tokiu būdu jas uždarė. Procesas buvo lėtas, nepatogus, reikalau­
jantis daug pastangų.
O tai reiškė, kad turėjo marias laiko apsigalvoti.
Raktelis pasuktas. Automobilio pavara perjungta į atbulinę.
Staiga — stiprus deja vu jausmas. Kad jau yra tai dariusi anks­
čiau. Liepė sau važiuoti namo, bet vis tiek pasuko nusikaltimo vie­
tos link?
 Žinoma. Šią veiksmų eigą ji kartojo beveik visą savo brandų
gyvenimą.
Vienintelis skirtumas buvo tas, kad šį kartą priešais nužudytos
moters namus jau stovėjo jos vyras ir jis neatrodė nustebęs, kai pa­
matė ateinančią savo žmoną.
— Šiandien buvai pas gydytoją? — paklausė Aleksas, pakelda­
mas ryškiai geltonos spalvos juostą, kad Didi galėtų pro ją pralįsti ir
patekti į dengtą verandą.
— Iš manęs tikimasi, kad kalbėsiu su savo skausmu. Po vel­
niais, ką manai?
— Ar tavo skausmas prieš tave atsikalbinėja?
— Atrodo, kad tokia jau skausmo prigimtis.
— Įdomu, — pasakė jis.
— Mėšlas, — paskelbė ji.
Didi sustojo šalia jo. Alekso žvilgsnis buvo ramus kaip visada,
veidas — neperprantamas. Ji jautė, kaip netolygiai šuoliavo jos šir­
dis, kvėpavo paviršutiniškai. Pasakė sau, kad tai skausmas. Jos pa­
čios fizinio kūno gijimas išeikvojo tiek daug energijos, kad net paly­
pėti tris prakeiktus laiptelius aukštyn reikėjo nežmoniškų pastangų.
— Jie tave iškvietė? — ji galiausiai paklausė. — Prisireikė tavo
kompetencijos?
Aleksas praleisdavo didžiąją dalį savo laiko policijos akademi­
joje mokydamas studentus nusikaltimo vietos analizės. Jis taip pat
ėjo privataus konsultanto pareigas. Ir retkarčiais, kad pats nepra­
rastų įgūdžių, mielai darbavosi šioje srityje. Taip jiedu prieš daugelį
metų ir susipažino. Kitame daugiabutyje, kiek panašiame į šį, tiktai
anuomet ten kažkoks vyras buvo išžudęs visą savo šeimą, o tada
nukreipęs ginklą ir į save.
Didi vis dar prisiminė, kaip vaikščiojo toje vietoje, kaip sekė
kraujo pėdsakais ir kaip Aleksas tuo metu pasakojo istoriją, ku­
rią buvo išskaitęs kiekvienoje kraujo baloje, kiekviename lašelyje
— apie žmoną, kurios stuburas buvo be gailesčio perpjautas iš už
nugaros, apie atletišką paauglį sūnų, kuris buvo užpultas iš pasalų
ir kuriam vienu pjūviu buvo rėžta tarp šonkaulių, ir apie du jaunes­
nius vaikus, kurie traukdamiesi nuo pavojaus pasislėpė tolimiau­
siame kambaryje. Apie vieną iš jų, kuris taip niekad ir neišėjo iš to
kambario. Ir apie antrąjį, kuriam ne taip pasisekė, nes jis išėjo.
— Žinojau, kad ateisi, — paprastai tarė Aleksas.
— Ruošiesi išprašyti mane? Įgrūsti atgal į mašiną, kur man ir
vieta?
Jos vyras vos pastebimai šyptelėjo. Jis ištiesė ranką ir užkišo
neklusnią geltoną garbaną jai už ausies:
— Būtų tas pat, jeigu liepčiau vėjui nepūsti. Liaukis, Didi. At­
rodo, kad Bostono policijos departamentas šiame tyrime neatsi­
sakytų šiek tiek pagalbos. Kad jau čia esu, kodėl gi mums abiem
neapsižvalgius?
— Štai priežastis, kodėl nepavadinau savo skausmo Vilsonu, —
nuoširdžiai pasakė ji savo vyrui.
Tačiau Alekso veido išraiška jau buvo spėjusi paniurti:
— Ak, tavo vietoj kol kas dar nedėkočiau.
Kai Didi įžengė į šešėliais nuklotą fojė, iš pradžių ją pritren­
kė kvapas, kuris sukėlė dar vieną deja vu bangą. Ji prisiminė, kaip
įėjo į Kristinos Rajan butą, įtraukė tokio paties aitraus aromato ir,
nė nemačiusi kūno, jau žinojo, kad reikalai bus prasti. Tuomet —
pirmasis šiurpinantis smūgis, kai ji susivokė reginti jaunos moters
palaikus nudirta oda, kurios ilgos, besiraitančios juostos buvo su­
krautos į krūvą prie jos kūno.
Aleksas tyrinėjo ją. Ne grindis, sienas ar laiptus, vedančius
viršun — visi šie elementai būtų svarbūs kriminalisto analizei. Jis
spoksojo į ją, ir tai labiau nei bet kas kitas privertė ją susiimti.
Ji giliai įkvėpė, šį kartą pro burną, ir vėl užsidėjo lošėjo kaukę.
Aleksas parodė pirštu į dėžę prie sienos. Joje buvo prikišta vi­
siems tyrime dalyvaujantiems specialistams skirtų plastikinių batų
apdangalų ir tinklelių plaukams — tai papildomos saugumo prie-
monės, kurių paprastai imamasi tuomet, kai nusikaltimas laikomas
ypač sudėtingu arba įrodymai — ypač pažeidžiamais.
Ankstesnės žmogžudystės protokolas buvo kitoks. Ta scena at­
rodė siaubinga, bet daugiausia joje buvo aukos krauju permirkusių
čiužinių. O čia...
Didi užsitraukė batų apdangalus ant savo žemakulnių bate­
lių. Apavas buvo didelis ir elastingas, nesunku su juo susitvarkyti
ir viena ranka. Užsidengti plaukus — didesnis iššūkis. Ji negalėjo
sugalvoti, kaip juos visus suimti, sugaudyti nevaldomas garbanas.
Aleksas turėjo ateiti jai į pagalbą — pirštais jis slydo per jos plaukų
augimo liniją, surinkdamas šviesias garbanėles ir sukišdamas jas vi­
dun. Ji stovėjo nejudėdama, leido jam taip žavingai atlikti užduotį,
jausdama, kaip jo iškvepiamas oras glosto jai skruostą. Neskaitant
jo pagalbos duše, tai buvo daugiausia, kiek jie vienas kitą lietė ištisas
pastarąsias savaites.
— Žiūrėk, — sumurmėjo Aleksas ir parodė į sieną netoli laiptų.
Ji žvilgsniu pasekė, kur rodė jo pirštas, ir iškart pamatė tai —
šiek tiek virš žemutinės laiptų pakopos, ant šviesiais dažais padeng­
to paviršiaus plytėjo tamsi dėmė. Pirmasis kraujo ruoželis.
— Ir dar.
Šįsyk jis pastebėjo dėmelę ant grindų, per šešis colius nuo jos
kairės pėdos. Nors sunkiai įžiūrima tokioje blankioje šviesoje, bet ši
žymė buvo didesnė, aiškesnė.
Didi greit pasilenkė, kad galėtų ją patyrinėti iš arčiau, o Alek­
sas tuo metu spragtelėjo savo galingo žibintuvėlio mygtuką. Jis ap­
švietė žymę, ir Didi nepajėgė sulaikyti prasiveržusio aiktelėjimo.
— Letenos atspaudas.
— Auka augino mažą šuniuką, vardu Lilė. Sprendžiant iš vaiz­
do ant laiptų, tai buvo nedidelis pūkuotas šuo.
Apžiūrėjusi iš arčiau, Didi suprato, ką jis turėjo omenyje. Krau­
jo žymės ten buvo susiliejusios į aiškiai pastebimą kontūrą, suside-
dantį iš daugybės plonų raudonų linijų, lyg kraujo prisisunkusiais
plaukais būtų braukta per grindis arba jie būtų nuslydę per sieną.
— Kailis tiesus, negarbanotas, — sumurmėjo Didi. — Bet tiesa,
Lilė buvo tikrai pūkuotas šuniukas.
Dėl to ir reikėjo avėti batų apdangalus, dabar suprato Didi. Šu­
nelis, kad ir kaip nekaltai, jau buvo sutepęs nusikaltimo vietą, taigi
detektyvai negalėjo leisti sau palikti dėmesį blaškančių papildomų
žymių.
Aleksas jau buvo beeinąs tiesiai prie laiptų, bet Didi jį su­
stabdė. Jai reikėjo dar minutės, kad susivoktų ir susidarytų pirminį
įspūdį apie šį namą ir apie moterį, kuri čia gyveno.
Ji pastebėjo, kad fojė buvo kukli, joje stovėjo gėlėtas, pagalvėlė­
mis padengtas minkštas suoliukas, apsuptas netvarkingai išmėtytų
batų. Ji pastebėjo ilgaaulių, darbinių batų ir kelias poras aukštakul­
nių. Praktiški, neutralių tonų rudos ir juodos spalvos bateliai, su
kukliais kulniukais. Tinkantys bet kuriai moteriai, aštunto dydžio.
Išėjus iš fojė, atsivėrė mažo poilsio kambarėlio erdvė. Jame sto­
vėjo šiek tiek apsitrynusi, per daug kietai prikimšta šalavijų žalumo
sofa ir prie jos deranti atrama kojoms. Ant šios įsimylėjėliams tin­
kamos sofos kampo dryksojo užmestas švelnus ir šiltas užtiesalas,
o atrama kojoms buvo uždengta patiesaliuku šuniui. Drabužių krū­
vos slėgė kažkokį baldą, greičiausiai papildomą kambaryje pastaty­
tą kėdę — gal tai drabužių, kuriuos reikia sulankstyti, krūva? Sofa
atsukta į vidutinio dydžio plokščiaekranį televizorių.
Iš poilsio kambario Didi užėjo į vintažinę aštuntojo dešimtme­
čio stiliaus virtuvę, išklotą senstelėjusiu auksinės spalvos linoleumu,
kurioje stovėjo senovinė alyvuogių žalumo orkaitė. Priešingai nei
poilsio ir fojė kambariai, kurie atrodė dažnai naudojami, ši erdvė
buvo beveik sterili. Vienas „Keurig“ kavos aparatas, viena mažulytė
mikrobangų krosnelė ant spintelės. Lėkštė, šakutė ir stiklinė kriau­
klėje — visko po vieną. Neabejotinai tai buvo viena iš tų virtuvių,
kuria naudojasi žmonės, turintys silpnybę iš kavinių telefonu už-
sisakytam maistui. Didi tai žinojo, nes prieš ištekant už Alekso jos
virtuvė atrodė, galima sakyti, lygiai kaip ši.
Jie abu su Aleksu grįžo į fojė.
— Aš spėsiu, kad medicinos seselė, — savo mintis pagarsino
ji. — Užsidirba normaliam pragyvenimui; pakankamai, kad įsigytų
nuosavą butą, bet ne tiek daug, kad atnaujintų kambarius ar išlai­
dautų „Pottery Barn“ baldams. Didžiąją laiko dalį darbe praleidžia
ant kojų, tai byloja jos praktiški batai. Vieniša arba dar neseniai už­
mezgusi santykius. Antrojo varianto atveju jie laiką leidžia pas jį,
nes ši vieta — tai jos valdos ir ji dar nepasirengusi jomis dalintis.
Aleksas kilstelėjo antakį:
— Arti tiesos. Regina Barnės. Keturiasdešimt dvejų metų, ne­
seniai išsiskyrusi, terapeute iš profesijos, dirbo netoliese esančiuo­
se senelių globos namuose. Nieko nežinau apie kokius nors naujus
vaikinus, bet nėra jokių nusikaltimo liudininkų ir jokių ženklų, kad
į butą buvo įsilaužta jėga.
— Galbūt ji neseniai su kuo nors susipažino. Arba bendravo su
kuo nors internetu. Ir įsileido.
Aleksas nieko neatsakė. Informacines technologijas išmanan­
tys moksliukai rausdavosi aukos kompiuteryje ir kituose prietai­
suose, tyrinėdami veiklos internete registrus. Alekso sritis — tai
kruvinų letenų palikti pėdsakai ir trūkinėjantis dėmių ornamentas,
kylantis laiptais.
— Ženklų nėra ir kad į Kristinos Rajan butą buvo įsilaužta
jėga, — svarstė Didi. — Ir jos draugai prisiekė, kad jie būtų žinoję,
jeigu būtų buvęs koks nors naujas vaikinas, virtualioje erdvėje ar
realiame gyvenime. Gal kaimynai ką nors girdėjo?
— Ne.
Ji ištiesė ranką, tiriamai pabeldė į vidinę sieną. Bendrai kal­
bant, daugiabučiai tokiame rajone kaip šis negarsėjo ypač patikima
garso izoliacija. Gyvenimą ar mirtį lemianti kova, šauksmai negalė­
jo neatkreipti visiškai jokio dėmesio.
 — O vaizdo kameros kaimynystėje, namų saugos sistema?
— Nerasta.
— Mirties laikas?
— Tarp vidurnakčio ir antros.
— Galbūt jis užpuola savo aukas, kol jos miega. Ir dėl to nėra
jokių pasipriešinimo ženklų.
— Bet kaip jis patenka į vidų?
— Segtuku atrakina spyną? — Didi atsisuko, įvertino lauko
durų užrakto mechanizmą.
Kaip ir pridera mieste gyvenančiai vienišai moteriai, Regina
rimtai žiūrėjo į namų saugumą. Didi pastebėjo ganėtinai naujai at­
rodantį užraktą su plienine sklende. Kristina Rajan, pirmoji auka,
buvo lygiai tokia pat rūpestinga.
Aleksas tyliai laukė, kol ji supras atsakymą, kurį jis jau žinojo.
— Įmanoma, — Didi sumurmėjo. — Bet nebūtų lengva.
— Greičiausiai ne.
— Bet jeigu jį įsileido... Viena lėkštė, vienas puodelis virtuvės
kriauklėje. Neišduoda didelio pomėgio bendrauti. Tarkim, pasi­
kvietė ypatingą draugą į svečius vakare pagurkšnoti gėrimų. Ar yra
kokių nors įrodymų poilsio kambaryje ar virtuvėje? Pėdsakų, plau­
kų ar plaušelių?
— Jokių pėdsakų. Plaukai ir plaušeliai vis dar tiriami.
Ji palinksėjo žvelgdama žemyn į letenos atspaudą ant grindų,
o Aleksas dar kartą palinko į laiptus.
Didi delsė. Jos pėdos stovėjo vietoje lyg įkaltos, užuot žengu­
sios tą laukiamą žingsnį į priekį, laiptais aukštyn, į pagrindinį mie­
gamąjį, kur ji būtų atsidūrusi įvykių centre. Ar ji taip smarkiai bijojo
tos scenos, kurią ras miegamajame? O galbūt — dar blogiau? Gal
bijojo laiptų?
Galiausiai Aleksas ėmėsi iniciatyvos. Jis palipo kelis laiptelius
aukštyn. Didi neturėjo kito pasirinkimo, teko sekti jam iš paskos.
Savo ryškiu žibintuvėliu Aleksas pakeliui apšvietė daugiau
kraujo dėmių. Letenėlių atspaudai, kai kurie pilni, kai kurie — da­
liniai, nes mažasis šuniukas bėginėjo laiptais aukštyn žemyn. Tada,
užkopus laiptais iki pat viršaus, pasimatė gerokai didesnis ruožas,
lyg kas nors būtų radęs didelę kraujo balą ir būtų bandęs ją iššluos­
tyti virvine šluoste.
— Reikės atlikti eksperimentų, kad sužinotume, ar įmanoma
atkurti formą, — kalbėjo Aleksas, — bet aš tikiu, kad šis rožinis
ornamentas atsirado taip pat nuo šuns. Kalytė buvo susijaudinusi, ji
leido laiką prie kūno, vėliau prieškambaryje bėgiojo pirmyn atgal.
Manau, kad čia, laiptų viršuje, ji atsigulė šiek tiek pagulėti. Galbūt
laukė, kol atvyks pagalba.
Didi vėl buvo sunku kvėpuoti. Sau pasakė, jog dėl lipimo laip­
tais. Bet vis dėlto ji laikė mirtinai suspaudusi dešinįjį turėklą ir jautė
nenatūralų susikaustymą krūtinėje. Lyg milžinas būtų įkišęs ranką į
jos kūną ir dabar savo mėsingame kumštyje spaustų plaučius.
Ji šiek tiek pasilenkė. Pajuto, kaip sunkiai šnopuoja.
Tada, baltiems taškams pradėjus kilti priešais akis...
Supkis, mažyli, medžio viršūnėj...
— Laikykis mano rankos. Ramiai. Dabar kvėpuok. Įkvėpk pro
burną, vienas, du, trys, keturi, penki. Iškvėpk pro nosį. Vienas... du...
trys... keturi... penki.
— Viskas gerai, brangusis. Gerai.
Praėjo dar minutė. Galbūt dvi, trys, dešimt. Pasidarė gėda, kai
susivokė, kad visas jos kūnas nevaldomai dreba. Ir prakaituoja. Ga­
lėjo jausti, kaip prakaito karoliukai nusėja jos antakį, kaip ridenasi
žemyn per skruostus.
Vieną akimirką ją persmelkė visa apimantis impulsas mauti
laiptais žemyn ir driuokti pro duris laukan. Pasišalinti iš įvykio vie­
tos. Pabėgti ir niekad neatsigręžti atgal.
Alekso pirštai, susipynę su jos.
— Nebūtina to daryti, — tyliai pasakė jis. — Didi, galime išeiti
iš čia, kai tik panorėsi. Aš parvešiu tave namo.
 Tai pagelbėjo. Jo balsas skambėjo taip pakančiai, taip supratin­
gai; ji neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik sugriežti dantimis ir ryž­
tingai atitiesti stuburą. Ji nenorėjo tokia būti. Tokia silpna, drebanti
moteris, kuriai reikia vyro pagalbos net lipant prakeiktais laiptais.
Ji įkvėpė skaičiuodama iki penkių. Tada iškvėpė. Tada pakėlė
galvą.
— Atsiprašau, — trumpai tarė, žiūrėdama bet kur, tik ne Alek­
sui į veidą. — Akivaizdu, kad laikas užsirašyti į kardiotreniruotes.
— Didi.
— Visas tas gulinėjimas. Nieko gero kūnui neduoda.
— Didi.
— Galbūt, užuot rinkusi savo skausmui vardą, turėčiau liepti
jam bėgti ratus stadione. Tai jam būtų pamoka.
— Baik.
— Ką?
— Nemeluok man. Jei privalai meluoti sau, ką jau padarysi.
Bet man nemeluok. Tai tavo pirmas kartas nusikaltimo vietoje po
nutikimo. Tai, kad patyrei kažkokį panikos priepuolį...
— Aš nepanikuoju!
— ... kažkokį emocinį atsaką, yra visiškai pateisinama. Tu ne
iš akmens iškalta, brangioji, — Alekso balsas sušvelnėjo. — Tu —
normalus žmogus. O normalūs žmonės jaučia ir baimę, ir skausmą,
ir nežinią. Tai nereiškia, kad esi silpna. Tai tiesiog reiškia, kad esi
žmogus.
— Aš nepanikuoju, — Didi subumbėjo, vis dar nežiūrėdama
į jį. Tada paklausė, nes tiesiog turėjo sužinoti, — Ar kalytei viskas
gerai?
— Dabar gyvena pas kaimynus, kur, kaip suprantu, ir taip buvo
lyg antrieji jos namai.
— Ji buvo permirkusi krauju. Kalytė, tiesa? Tokio didumo ruo­
žas galėjo atsirasti tik... Šunelės kojos, pilvas turėjo būti permirkę
krauju. Nuo čiužinio. Dėl to, kad gulėjo prie savo savininkės ir nu­
dirtos odos kalnų...
 — Didi, galime važiuoti namo kada tik panorėsi.
— Vėjui papūtus, — ji suniūniavo.
— Ką sakai?
Ji vos pastebimai šyptelėjo, tada pakelė galvą, pečius atlošė atgal.
— Ir žemyn kris mažylis, lopšelis ir visa...
Ji nuėjo prieškambariu tolyn.

Įvykio vieta buvo palikta palyginti ganėtinai mažai pakeista.

Žinoma, kūno nebebuvo. Bet kraujo prisisunkęs čiužinys, šampa­
no butelis, kailiuku aptraukti antrankiai vis dar savo vietose. Kaip
ir kruvina paklodė, dabar jau smeigtukais prismeigta ant tuščios
sienos. Didi jau ir anksčiau teko susidurti su šia technika — lo­
vos užklotai, drabužiai, netgi ištisos grindų dalys pakabinamos toje
pačioje vietoje, kur įvyko nusikaltimas, ir taip sudaromos geresnės
sąlygos dėmių analizei. Tačiau vis tiek turėjo tvirtai suimti save į
rankas, kai Aleksas spragtelėjo šviestuvo jungiklį, nuvydamas šalin
tirštėjančius šešėlius, ir nušvietė visą kruviną puikumėlį.
— Paprašiau jų, kad paliktų nusikaltimo vietą kiek įmanoma
mažiau pakeistą, — Aleksas pasakė tyliai. — Kad turėčiau progą
ištirti ją in situ.
Didi palinksėjo. Į jos petį vėl įsimetė gilus, tvinkčiojantis die-
glys-
— Toks pat šampano butelis, — pastebėjo ji, žvelgdama bet
kur, tik ne į pakabintą paklodę.
— Filas įsitikinęs, kad žudikas atsineša viską su savimi — šam­
paną, antrankius, rožę.
— Jo pjesės dekoracijos.
— Jis nori, kad viskas atrodytų kaip tik taip, — pasakė Alek­
sas. — Ne bet koks vyno butelis ir ne bet kokia gėlė. Bet būtent šie
konkretūs daiktai.
 — Ritualizuota.
Ji apie tai jau buvo galvojusi. Priešais save jie regėjo itin detalią
žudiko fantaziją. Dabar į jos galvą lyg sapno šešėliai sugrįžo kitos
mintys:
— ŽiNIP? — ji paklausė, turėdama omenyje žiaurių nusikal­
timų išaiškinimo programą, kuri suteikia galimybę naršyti duome­
nų bazę, pilną tarpusavyje susijusių baudžiamųjų bylų detalių visos
šalies mastu. Tyrėjai gali ja naudotis, kad susietų jų jurisdikcijoje
esančius nusikaltimus su panašiomis veikomis kitose vietovėse.
— Esu įsitikinęs, kad jie ją jau tikrina.
— Jis pasirūpina, kad viskas atrodytų romantiškai, — sumur­
mėjo ji. — Gėlės, šampanas, įsimylėjėlių žaisliukai. Bet visa tai dėl
kontrolės. Jis nori viską kontroliuoti.
Aleksas nieko nepasakė. Jis pasisuko atgal ir nukreipė savo ga­
lingo prožektoriaus šviesos pluoštą atgal, į prieškambarį. Ryški balta
šviesa akimirksniu apšvietė daugybę dėmių, iš kurių dauguma buvo
kruvini letenėlių atspaudai, atsiradę šuniukui vaikštinėjant pirmyn
atgal. Tada jis pakreipė žibintuvėlį į pagrindinio miegamojo grin­
dis; Didi dėmesį iškart sukaustė kontrastas. Eilės letenėlių atspaudų
driekėsi nuo karališko dydžio lovos žemyn ant grindų; toliau, šalia
naktinio staliuko dešinėje lovos pusėje, ant grindų, kur buvo kraujo,
pasimatė plonesnis ruoželis, bet atrodė, kad žudikas bandė jį išva­
lyti.
O daugiau... nieko.
Čia, kambaryje, kuris pasitarnavo kaip pagrindinė scena vie­
nai iš siaubingiausių žmogžudysčių, kokią Didi kada nors teko ma­
tyti, beveik nebuvo kraujo žymių. Nei ant grindų. Nei ant sienų.
— Bet... bet... — Didi pajuto, kad springčioja. Tada jau tvirčiau
pridūrė: — Neįmanoma. Nėra jokių šansų išdarinėti žmogų ir pa­
čiam neišsikruvinti nuo galvos iki kojų. Ir žudikas po to tikrai nega­
lėjo sukiotis šiame kambaryje, o ką jau kalbėti apie galimybę išeiti
iš namo nepaliekant akivaizdžių pėdsakų. Net jeigu jis išeidamas iš-
sivalė baliklyje išmirkytu skuduru, neįmanoma išvalyti absoliučiai
visko. Tai ir yra visas šio darbo gražumas. Net jeigu kraujo neįžiūri
plika akimi, jis užsilieka ir tiktai laukia tinkamų didelio intensyvu­
mo spindulių ar cheminio tirpalo, kad papasakotų savo istoriją. O
šiuo atveju, — ji pamojo ranka į palyginti švarią kietmedžio grindų
erdvę, — aš tai matau, bet netikiu tuo.
— Kaip minėjau, Bostono PD nesupyktų, jei sulauktų pagalbos
šioje byloje. — Aleksas nužingsniavo giliau į kambarį, jo žvilgsnis
metodiškai švytavo dešinėn, kairėn, dešinėn. — Gal reiktų pradėti
nuo paklodės? Manau, ji galėtų atskleisti šios istorijos pradžią.
Didi vieną kartą linktelėjo. Atsakydama į jo mostą, ji paklus­
niai išjungė šviestuvą.
Kambariui beveik visiškai aptemus, buvo lengviau susitelkti į
ryškia Alekso prožektoriaus šviesa nutviekstą vienvietės lovos dy­
džio paklodę, kuri dėl tamsių, mirtimi dvelkiančių šlakų dabar pri­
minė rašalo dėmių testą.
Didi jau žinojo, kad kraujo palikti ornamentai kinta priklau­
somai nuo pjūvio greičio ir paviršiaus akytumo. Lovos patalynė,
pavyzdžiui, antklodės ir čiužiniai, neabejotinai yra labai švelni ir
akyta, o tai reiškia, kad tyškantis kraujas įsigėrę tiesiai, užuot atšo­
kęs nuo paviršiaus ar dėl smūgio jėgos suformavęs žvaigždžių lietų
primenantį ornamentą. Tiesą sakant, baltoje paklodėje matėsi tik
viena labai ilga, beveik cilindro formos kraujo žymė, dviejų baltų
juostų padalinta į dvi dalis. Jiedu su Aleksu žengė artyn, apžiūrinė­
dami išorinius ornamento kraštus.
— Nematau jokių smulkios dulksnos žymių, — pusbalsiu tarė
Didi, — tokių, kokios lieka nuo išsitaškymo, kai šaunama galingu
šautuvu.
— Auka nebuvo pašauta. Kraujo dėmių forma atskleidžia, kad
kūnas buvo paveiktas lėtai.
Nors dauguma pjautinių žaizdų patvirtino šį faktą, ji vis tiek
raukėsi. Bet nėra absoliučiai jokių aptaškymų, net pavienių lašelių,
nulašėjusių nuo peilio rankenos ar ašmenų. Kaip galima tai paaiš­
kinti?
— Žudikas peiliu neduria. Mirties priežastis nežinoma. Ant
kūno nėra sužalojimų, kurie galėjo kilti ginantis, jokių ženklų, kad
iš arterijų būtų švirkštęs kraujas, ir jokių aptaškymų. Visa tai rodo,
kad auka jau buvo mirusi, kai žudikas ėmė plėšinėti odą. Aš tik kri­
minalistas, o ne elgesio specialistas, bet atrodytų, kad šio nusikalti­
mo esmė — kontrolė, o ne skausmas ir kančia. Tai, ką čia matome,
yra išimtinai tik po mirties atliktų veiksmų rezultatas.
Mintis turėjo pradžiuginti. Auka jau buvo mirusi, kai šalti aš­
menys pirmąjį kartą slydo po jos oda. Ir vis dėlto Didi tarytum jau­
tė, kad tai ją pakraupino netgi dar labiau. Ji iš dalies galėtų suprasti
seksualinį grobuonį sadistą, turintį sukrečiantį potraukį kelti skaus­
mą ir kančią. Bet šis atvejis... Žudikas, odą savo aukoms diriantis dėl
sportinio azarto?
— Kas čia per tuštumos? — ji sušnibždėjo, rodydama į dvi
švarias, baltas saleles ant paklodės, didžiulės cilindro formos kraujo
dėmės viduryje.
Aleksas išsitraukė pieštuką. Kairiąja ranka jis ėmė rodyti tam
tikras vienas ir aiškinti:
— Pameni, po mirties atlikti sudarkymai rasti daugiausia lie­
mens srityje ir šlaunų viršuje. Pažvelgus į kraujo dėmę viršuje, gali
įžiūrėti plunksninį ornamentą ir įspaudus štai čia, kurie, mano ma­
nymu, atsirado dėl aukos menčių — prisispaudusios prie paklodės,
jos apribojo kraujo įsigėrimą. Taigi galime spėti, kad čia buvo galva,
čia — pečiai, liemuo, kojos. Žinant tai, kad...
— Tuštumos yra abiejose aukos šlaunų pusėse.
— Darau prielaidą, kad nuo apatinės žudiko kojų dalies. Jis ne­
abejotinai buvo apsižergęs jos kūną, taigi jo priekinės blauzdų dalys
spaudė čiužinį ties jos šlaunimis iš abiejų pusių, ir tai apsaugojo tas
paklodės vietas nuo kraujo.
 — Jis padaro auką neveiksnią, — Didi murmėjo, bandydama
mintyse sudėstyti įvykių grandinę. — Tada greičiausiai jis sudėlioja
sceną. Šampanas, antrankiai, viena rožė. Turbūt nori viską sukom­
ponuoti, kol dar neprasidėjo... visa betvarkė.
Aleksas pasisuko, nukreipdamas prožektoriaus šviesos pluoštą
į naktinį staliuką, kur buvo šampano butelis ir kitos dekoracijos.
Nesimatė nė vieno kraujo lašo.
— Protinga prielaida, — tarė jis.
— Toliau... Jam reiktų nurengti auką. Kad galėtų prieiti prie
jos odos.
Žibintuvėlio šviesa šoktelėjo link lovos kairės pusės, kur Didi
išvydo tamsią drabužių kupetą.
— Juodi treningai, per didelio dydžio „Red Sox“ marškinėliai,
apatiniai, — išvardino Aleksas.
— Galėtų atstoti pižamą, tinkančią vienišai moteriai. Jis nume­
tė drabužius į šalį.
Dar vienas linktelėjimas.
— Tada, — ji pasisuko į lovą, — jis įlipa į savo laivą, apsižergia
aukos nuogą kūną ir pradeda... dirti ją. Kodėl?
Aleksas patraukė pečiais:
— Ritualo dalis? Galbūt žudikas iš tiesų yra koks nors nekro-
filas, ir tas laikas, praleistas su kūnu, teikia jam daugiausia pasiten­
kinimo. Odos juostelės siauros ir, remiantis medicinine pirmosios
aukos apžiūra — preciziškai, metodiškai nuluptos. Paskaičiuota, jog
darinėdamas kūną žudikas užtruko mažiausiai valandą, jei ne dvi
ar tris.
— Sperma? — paklausė Didi. — Ar yra kokių nors išžaginimo
ženklų?
— Pirmosios aukos atveju — ne. Dėl antrosios išvados dar
nėra.
— Nesuprantu. Jis gauna galimybę įeiti vidun, padaro savo au­
kas neveiksnias. Apkvaišina jas narkotikais?
 — Narkotinių medžiagų testų rezultatų dar taip pat neturime.
— Tada... pradeda darbuotis peiliu. Mažiausiai valandą?
— Ir gana meistriškai, — pridūrė Aleksas. — Sprendžiant iš
medicininės ekspertizės išvados, galėtų būti medžiotojas ar netgi
mėsininkas. Glotnūs, lygūs brėžiai išduoda, kad žudikas turi patirtį.
— Kokie ašmenys?
— Greičiausiai kažkoks mažas skutimosi peiliuko aštrumo
peilis, galbūt netgi specialiai pasigamintas šiam darbui. Štai kitas
dalykas pasvarstymui. Šiaip jau tokio tipo nusikaltimų metu žudi­
kas anksčiau ar vėliau padeda ginklą kur nors. Na žinai, kad kiek
pasiilsėtų, patogiau suimtų rankeną. Arba netgi pasideda peilį lip­
damas ant lovos ir nulipdamas nuo jos. Tai refleksinis judesys, apie
kurį net nesusimąstomą, bet jis palieka ašmens formos kraujo žymę
ir kartu — papildomą įkaltį. Tokioje byloje, kai žudikas tokioje kru­
vinoje vietoje prie aukos kūno praleidžia tiek daug laiko, panašaus
įkalčio beveik galima tikėtis. Tik kad...
— Jis to nepadarė.
— Arba buvo pakankamai apdairus, ganėtinai atsargus ir pasi­
dėjo peilį ant kitos kraujo dėmės — tokioje vietoje, kur, jo manymu,
peilis žymės nepaliks.
Didi pažvelgė į savo vyrą:
— Tu ką tik pasakei jo manymu, peilis nepaliks žymės?..
Aleksas vos pastebimai šyptelėjo. Jis buvo grįžęs prie kruvinos
paklodės, kabančios ant sienos, ir atsidėjęs spigino iš arti į ją pro­
žektoriumi:
— Tokio užpuolimo atveju, aukai kraujuojant iš daugybės
žaizdų ilgą laiko tarpą...
— Galima ir taip pasakyti.
— ... kraujo dėmės susidaro viena ant kitos. Kai kraujas pra­
deda džiūti, jis sutirštėja, pakraščiai gelsta dėl hemoglobino, atsi­
skyrusio nuo trombocitų. Ankstesnis kraujas pamažu suformuoja
paviršių, ant kurio laša šviežias.
 Ji beveik galėjo tai įsivaizduoti:
— Tai reiškia, kad jeigu žudikas pasidėjo šviežiai iškruvintą
peilį toje vietoje, kur ankstesnis kraujas jau džiūvo, tai galėjo palikti
žymę ant senesniojo paviršiaus.
— Būtent.
— O šio nusikaltimo atveju...
Aleksas, prikišęs veidą vos per porą colių nuo sukietėjusio,
ruda pluta apsitraukusio paviršiaus, pratarė:
— Atrodo... galiu įžiūrėti apvadą. Nežymus, bet yra. Spėčiau,
kad naudotas filė išpjaustymui skirtas peilis, bet jei nuoširdžiai, kar­
tais sunku suprasti, ar matai tai, ką nori matyti, ar tai, kas ten iš
tikrųjų yra. Visgi galime tiksliai tai nustatyti — tam tikrais chemi­
kalais padidinti kontrastą laboratorijoje. Neabejotinai verta įdėti į
tai darbo.
— Neabejotinai, — ji sutiko.
Jis vėl susiraukė, įtemptai spoksodamas. Didi pasekė jo pavyz­
džiu, kad galėtų padiskutuoti, bet dėmės dėmėje niuansai jai buvo
sunkiai suprantami. Labiau už viską jos mintis stelbė žadą atimantis
kraujo tvaikas. Kraujo tiek daug. Ant paklodės. Čiužinyje.
Ji atsigręžė — visgi likusioje kambario dalyje jo nebuvo.
Aleksas pasekė jos pavyzdžiu, tada vėl pradėjo švytuoti savo
ryškiu žibintuvėliu per sienas ir grindis, kol jie svarstė baigiamąjį
žingsnį žudiko veiksmų sekoje.
— Išsivalymas, — sumurmėjo Didi.
— Be abejonių, — Aleksas jai pritarė. — Jis čia išsivalė.
Jis lėtai, ritmiškais judesiais naršė žibintuvėliu, judėdamas
aplink karališko dydžio lovos pakraščius, apšviesdamas letenėlių
atspaudus, dar vieną didesnę dėmę netoli miegamojo durų, kuri at­
rodė taip pat, kaip matyta prieškambaryje. Čia irgi buvo prigulusi
kalytė Lilė.
— Šuo nelojo? — paklausė Didi.
— Bent jau niekas negirdėjo.
 — Ir visgi šuniukas aiškiai sielvartavo, — ji parodė į visus pė­
dučių atspaudus, nusidriekusius pirmyn atgal, pirmyn atgal.
— Sielvartavo, o gal greičiau buvo suglumęs? Nepamiršk, kad
nors ir kaip keistai skambėtų, tai nebuvo smurtinis užpuolimas.
Bent jau mes neturime jokių įrodymų, kad žudikas būtų įsilaužęs į
namus ir jėga įveikęs auką. Kad ir kas čia nutiko, viena aišku — tai
vyko... ramiai. Net ir pomirtinis kūno darkymas. Jis turėjo sėdėti
ant kūno, gulinčio lovoje. Jokio klyksmo, jokio priešinimosi, jokių
išorinių ženklų, kad auka būtų kentėjusi.
Didi patrūkčiojo pečiais. Paskui nesusilaikė:
— Jis turėjo planą, — pasakė, vėl sutelkdama dėmesį. — Jis
įvykdė planą. O tada...
— O tada prieš išeidamas susitvarkė, — tarė Aleksas ir susi­
raukė. — Šios nusikaltimo dalies nepajėgiu suprasti. Net jeigu tai ir
nebuvo chaotiška scena, jokio bėgiojimo, persekiojimo, bandymo
pažaboti, visgi toks kraujo kiekis — besisunkiantis iš aukos kūno,
permerkiantis čiužinį... Jo būtų pilna ant žudiko plaštakų, dilbių. Ką
čia kalbėti apie jo kojas ir pėdas nuo sėdėjimo apsižergus kūną...
Šios grindys turėtų būti įkalčių tyrimo objektas. Jos turėtų būti pa­
dengtos kruvinais pėdsakais, aptaškytos krauju, ir taip toliau, arba
bent jau mažų mažiausiai padengtos netvarkingomis žymėmis,
likusiomis po jo bandymų išvalyti minėtas dėmes. Tai kodėl taip
nėra?
Didi suprato, ką Aleksas turėjo omenyje. Ji galėjo suskaičiuoti
keliasdešimt letenėlių atspaudų, paliktų šuniukui lakstant grindimis
pirmyn atgal. Ir daugiau nieko.
— Galbūt jis po visko apsivalo vonioje? — samprotavo Didi. —
Galbūt nusiprausia po dušu? Esu tikra, kad Filas liepė savo koman­
dai absorbuojančiais tamponais ištirti, ar dušo ir kriauklės vamz­
džiuose yra likę kūno skysčių.
— Taip, esu tikras, kad liepė. Bet kaip žudikas iki ten nusiga­
vo? Nuskriejo oru? Aleksas nukreipė šviesą nuo lovos į pagrindinės
vonios duris. Ant grindų nešmėkštelėjo nė viena dėmelė. Taip pat
jis apšvietė žalvarinę durų rankeną. Lygiai taip pat ir čia nieko tokio
nebuvo matyti. Tada, tiesiog norėdamas viską nuodugniai apžiūrėti,
jis savo galingo žibintuvėlio šviesos srautu perėjo per sutrūkinėju­
siu linoleumu išklotas grindis, nudrengtą baltą vonią, kriauklę su
koja, tualetą. Nieko, nieko, nieko.
— Galbūt naudoja kokį nors specialų valiklį? — Didi pagar­
sino savo mintį. — Iššveitė visą erdvę dantų šepetėliu ir balikliu,
pasirūpino kiekvienu kvadratiniu centimetru...
— Įmanoma, bet ar tikėtina? — Alekso veide vis dar atsispin­
dėjo abejonė.
Kaip Aleksas jau minėjo, kraujo išvalyti šimtu procentų beveik
neįmanoma. Dėl to kriminalistai neretai gauna progą pademons­
truoti savo profesionalumą, naudodamiesi kraujo įkalčiais, kad su­
sektų patyrusius žudikus, kurie išbalina sienas, bet pamiršta lango
skląstį, arba nugremžia savo pačių odos sluoksnį, bet pamiršta savo
laikrodžio apyrankės sagtelę. Žudikai pajėgūs išvalyti tik tai, ką gali
pamatyti. O štai su tokiais įrankiais kaip didelio galingumo prožek­
toriai ir chemikalais, kaip antai luminolis, įgudęs tyrėjas iš esmės
kiekvieną nusikaltimo vietą peršviečia nelyginant rentgenu.
Didi į galvą šovė nauja mintis:
— Pažvelkime į šią situaciją kitu kampu. Štai turime žudiką, ku­
ris ne tik įėjo nepastebėtas, bet lygiai taip pat ir paliko pastatą. Nors
išeidamas, prieš tai kaip reikiant pasidarbavęs peiliu, turėjo atrodyti
netvarkingai, netgi būti išsikruvinęs. Kaip jis visa tai nuslėpė?
Aleksas patraukė pečiais:
— Būtų logiškiausią po nužudymo nusimaudyti po dušu, kaip
tu ir minėjai. Jis nusiprausė kraują, persirengė švariais drabužiais,
o tada išėjo pro paradines duris — niekuo iš kitų praeivių šiame
rajone neišsiskiriantis vaikinas.
— Išskyrus tą faktą, kad, kaip tu ir minėjai, mes matytume
kraujo pėdsaką, nusidriekusį nuo lovos iki vonios, ką jau kalbėti
apie vonios grindis, dušą, kriauklę. Vadinasi... O jeigu jis buvo nuo­
gas? Galbūt sutramdęs savo auką, prieš pradėdamas visa kita, žudi­
kas pats nusirengė drabužius?
— Apdairus, — tarė Aleksas. — Kraują lengviau pašalinti nuo
odos negu nuo drabužių.
— Dar pastebėjau, kad aukos vonios kambaryje, atrodo, ne­
trūksta nė vieno rankšluosčio. Ant žiedo rankšluosčiams kabo
rankšluostėlis rankoms, o ant stovo — du dideli. Taigi, jeigu jis
maudėsi čia, kuo nusišluostė?
Aleksas iškart palinksėjo mąstydamas apie tai, ką išgirdo.
— Galbūt, — tęsė Didi. — Turint omenyje, kad žudikas atsi­
neša žmogžudystės vietos dekoracijas, gali būti, jog jis pasirūpina ir
valymo priemonių rinkiniu. Įsimetė porą rankšluosčių, galbūt netgi
pasiėmė savo vonios kilimėlį pasitiesti ant grindų prie lovos. Ar ma­
tai tą žymę? — ji mostelėjo ranka, rodydama į pavienį dėmių orna­
mentą šalia staliuko dešinėje lovos pusėje. — Jis pasitiesia kilimėlį
voniai, nusimeta drabužius, tada įsiropščia į lovą, kad padarytų, tai,
ką suplanavo. Tuomet nuo lovos nulipa atgal ant kilimėlio, nusiš­
luosto savo rankšluosčiu, vėl apsivelka švarius drabužius, apsiauna
kojines, batus. Tada jam belieka paprasčiausiai suvynioti kilimėlį, o
sukruvintą rankšluostį, peilį ir visa kita saugiai sukišti vidun. Viską
sugrūda atgal į savo sportinį krepšį ir gali eiti lauk. Tai paaiškintų,
kodėl likusioje namo dalyje, taip pat ir vonios kambaryje, nėra jo ­
kių kraujo žymių.
— Ne tik apdairus, — Aleksas pasitaisė. — Gudrus.
— Patyręs, — pabrėžė Didi. — Argi to nepatvirtina ir medi­
cininė ekspertizė? Šis vyrukas žino, ką daro. Ir kontroliuoja save.
Nuo pat pradžių, visą laiką iki pat pabaigos. Mes čia nerasime jokių
stebuklingų atsakymų.
Aleksas įjungė lempą prie lovos, išjungė savo prožektorių.
— Nebūčiau dėl to toks tikras. Nusirengęs drabužius jis galbūt
ir sumažino riziką paskleisti po patalpą kraujo žymes, bet padidino
tikimybę, kad paliks plaukų, plaušelių, DNR.
 — Teisingai.
— Ir vis dar lieka neišspręstas mažas neaiškumas dėl to, kokiu
būdu jis padaro savo aukas neveiksnias. Kai medicininės eksperti­
zės specialistai tai išsiaiškins, turėsime daugiau detalių analizei.
Jie nusigręžė nuo lovos ir dabar žvelgė į prieškambarį, į žemyn
vedančius laiptus.
— Nebenoriu daugiau būti sužeista, — bežiūrėdama į laiptus,
Didi išgirdo savo pačios balsą.
— Žinau.
— Nenoriu jaustis tokia silpna ir nenaudinga. Noriu dirbti
savo darbą. Noriu sekti šio žudiko pėdsakais.
— Ar pameni dar ką nors?
— Turi omenyje, pavyzdžiui, kodėl bandžiau nuskristi nuo
laiptų? Arba kodėl tris kartus iššoviau į gipso sieną? — ji papurtė
galvą.
— Šį vakarą tu labai pagelbėjai.
— Neoficialiai. Oficialiai esu detektyve, kuri sugrįžo į nusikal­
timo vietą vienui viena ir galimai panaudojo ginklą be pagrįstos
priežasties. Tokiomis aplinkybėmis departamentui esu kliuvinys, ir
mes abu žinome, kad net jeigu mano kairė ranka stebuklingai sugy­
tų per vieną naktį, jie taip paprastai negrąžins man ženkliuko. Esu
neatsakytas klausimas, o farai jų nekenčia.
— Tai jau tikrai, kad tu — neatsakytas klausimas, — Aleksas
pritarė artėdamas prie jos.
— Ak, ačiū.
Jis rūpestingai pažvelgė į ją:
— Bet žinai ką? Tu esi kai kas daugiau.
— Nuostabi detektyve? Ideali žmona? Mylinti motina? Nieko
tokio, gali kiek ir sutirštinti spalvas. Melvinas pradeda mane rimtai
užknisti ir man dabar praverstų pasiklausyti kokių nors vimdančiai
saldžių banalybių.
— Tiesą sakant, aš daugiau mąsčiau apie žodžius, kuriuos de-
tektyvai vartoja atsakinėdami į klausimus. Tiksliau, kokius vartoju
aš pats.
Ji įdėmiai pažvelgė į jį:
— Tu — kriminalistas.
— Būtent. Aš tiriu nusikaltimus. Tu, Didi, tavo petys, ranka, su­
žalojimai... Tu esi nusikaltimas. Dar geriau tai, kad esi nusikaltimas,
kurio mūsų žudikas nekontroliavo.

5 skyrius

Skausmas yra...
Pokalbis. Mano įtėvis pradėjo jį, kai man buvo dvylika, siekda­
mas padėti man suprasti visas įvairiausias tiek fizinio, tiek ir emo­
cinio diskomforto formas ir funkcijas. Skausmas yra... matyti, kaip
namų prižiūrėtoja sudaužo stiklinę, o tada pincetu traukti šukę iš
jos nykščio ir girdėti jos intensyvų šnarpštimą.
Skausmas yra... kontrolinio metu pamiršti, kaip rašomas žodis
slankstelis, nors mokytasi vos praeitą naktį. Dėl to surinkau devy­
niasdešimt balų. Mano tėtis sakė, kad rezultatas geras, bet mes abu
žinojome, kad ne puikus.
Skausmas yra... kai mano tėtis nepatenka į nacionalinę moks­
lo mugę. Dar vienas atvejis, ypač aktualus straipsnis, amžiną vertę
turintis darbas. Visgi jis patikino, kad myli mane ir atsiprašo, o aš
tuo metu įdėmiai jį stebėjau ir stengiausi suprasti tą sentimentalu­
mą. Nusivylimas. Sąžinės graužatis. Atgaila. Emocijos, kurios pagal
apibrėžimą yra skausmo eigos rezultatas.
Skausmas yra... klausytis, kaip geriausia draugė atpasakoja
kiekvieną savo pirmojo bučinio detalę. Stebėti jos švytintį veidą,
girdėti jos krizenimą ir galvoti, ar aš kada nors tai patirsiu. Mano
tėvas vieną dieną aptiko du atvejus, kai buvo tirtos seserys, kurios
kentėjo nuo įgimtos nejautros skausmui, buvo ištekėjusios ir turėjo
vaikų. Nejautra skausmui teoriškai neužkerta kelio įsimylėti ir būti
mylimai. Turintys šį genetinį sutrikimą nenustoja tikėtis, kad laikui
bėgant jie virs normaliais.
Jis nenuslopina troškimo sukurti šeimą.
Mano įtėvis mylėjo mane. Pamilo ne iškart. Nebuvo tokio
tipo žmogus. Į gyvenimą žiūrėjo viską apskaičiuodamas, susival­
dydamas. Jis suvokė, kad įvaikį auginti nelengva, daug investavo į
mano ateitį, atvėrė man savo didžiulių namų duris ir skyrė nemažai
lėšų. Mano kasdieninius poreikius perleido tinkamam personalui, o
pats toliau tyrinėjo mano ligą ir vieną po kito rašė stebėtinai sausus
mokslinius straipsnius.
Tačiau jis nebuvo numatęs, kad sapnuosiu košmarus, jam buvo
netikėta, kad maža mergaitė, kuri negalėjo jausti skausmo, vis dėlto
puikiausiai galėjo jį sapnuoti, kiekvieną mielą naktį. Iš pradžių šis
fenomenas jį glumino, jis klausinėjo manęs begalės klausimų. Ką aš
mačiau? Ką girdėjau? Ką jaučiau?
Aš negalėjau paaiškinti. Išskyrus tai, kad bijojau. Naktis. Tam­
sa. Skambantys bejausmio juoko takeliai. Lėlės. Žirklės. Nailonas.
Pieštukai. Vieną kartą pamačiau kastuvą, paremtą į sodo reikmenų
pašiūrę; klykdama nubėgau slėptis į savo spintą ir neišlindau ištisas
valandas.
Griaustinis, žaibai, smarkus lietus. Juodos katės. Mėlynos lo­
vatiesės. Kai kurios mano baimės buvo pakankamai įprastos kaip
vaikui. Tačiau pasitaikė ir labai gluminančių.
Mano įtėvis konsultavosi su vaikų psichologe. Jos patartas, pa­
prašė manęs piešti savo košmarus. Bet aš negalėjau. Mano meniniai
gebėjimai apsiribojo juodu baseinu, kurį perpus dalino siaura gel­
tona linija.
Po kiek laiko nugirdau, kaip psichologė įtėviui pasakė:
— Turbūt tai viskas, ką ji matė, lindėdama užsidariusi spintoje.
Bet supraskite, vaikas irgi geba atpažinti siaubą ir išreikšti atsaką į jį.
Turint omenyje tai, kas dėjosi tuose namuose, ką jos tėvas išdarinėjo...
 — Bet kaip ji galėjo žinoti? — įtėvis nepasidavė. — Turiu ome­
ny ne jos vaikišką amžių tuo metu. Tačiau jeigu negali jausti skaus­
mo, tai kaip gali žinoti, ko bijoti? Argi pats skausmas nėra mūsų
baimių didžiosios daugumos šaknis?
Psichologė negalėjo atsakyti, kaip ir aš pati.
Kai man buvo keturiolika metų, nustojau vilties, kad mano
košmarai magiškai kažką paaiškins, ir pradėjau ieškoti informaci­
jos apie savo šeimą. Skaičiau apie įvairiausius savo biologinio tėvo,
Hario Dei, žygius. Laikraščių antraštės skelbė: „Beverli siaubo na­
mai“, „Išprotėjusio kilimų pardavėjo žudynių šėlsmas“ ir panašiai.
Pasirodo, mano biologinis tėvas nužudė aštuonias prostitutes ir, lyg
to būtų buvę maža, jas užkasė po savo dirbtuvių ir mūsų poilsio
kambario grindimis. Policija spėjo, kad kai kurias moteris jis dienų
dienas, gal net savaites laikė gyvas ir kankino.
Kurį laiką lyg apsėsta stengiausi surinkti visą informaciją apie
Harį Dei, kokią tik pajėgiau rasti. Ir ne tik dėl to, kad mano praeitis
kėlė siaubą ir šokiravo, bet ir dėl to, kad tai atrodė taip... svetima.
Žiūrėdavau į to namo nuotraukas, į aprūdijusį dviratį, paremtą į
verandą, ir jausdavau... Nejausdavau nieko.
Net kai spoksodavau į savo pačios tėvo nuotrauką, manyje
nevirptelėdavo nė mažiausias atpažinimo žiburėlis. Neįžvelgiau
jame savo akių ar savo sesers nosies. Negalėjau įsivaizduoti didelių
surambėjusių rankų ar išgirsti tylaus, gilaus krizenimo. Haris Dei,
Blumfildo gatvė 338. Jaučiausi lyg žiūrinti kino filmo kadrus. Vis­
kas tikroviška, tačiau kartu ir dirbtina, sukurta taip, kad atrodytų
įtikinamai.
Žinoma, man buvo tik vienuolika mėnesių, kai policija atsklei­
dė Hario žudikišką hobį ir įsiveržė į mūsų namus. Harį rado gulintį
vonioje negyvą, su perpjautais riešais, o mano motiną išvežė į psi­
chiatrijos ligoninę. Ji mirė būdama viena, dėl savo pačios saugumo
vis dar surištomis rankomis, o aš ir mano sesuo oficialiai tapome
valstybės globotinėmis.
 Kartais, užuot spoksojusi į pašaipiai vypsantį Hario veidą, tyri­
nėjau savo motiną. Nebuvo išlikusių daug jos nuotraukų. Sužinojau,
kad paskutiniaisiais metais metė mokyklą. Pabėgo nuo savo šeimos
kažkurioje iš šiaurinių valstijų. Ji nusigavo iki Bostono, ten įsidarbi­
no padavėja užkandinėje. Tada susidraugavo su Hariu ir taip buvo
nulemtas jos likimas.
Vienintelės jos nuotraukos, kurias man pavyko rasti, buvo pa­
darytos policijos — mano motina, stovinti antrame plane, ir de­
tektyvai, plėšiantys jos namų grindų lentas. Ji atrodė nusikamavusi,
veido bruožai išblukę, neprižiūrėti ilgi rudi plaukai ir jau palūžusi
stovėsena.
Joje taip pat nepamačiau savo akių ar sesers nosies. Regėjau
tik vaiduoklį, moterį, kuri susipainiojo gyvenime dar gerokai prieš
įsikišant pagalbai iš išorės.
Laikui bėgant, mano košmarai išblanko. Jau taip smarkiai
nebesijaudinau dėl šeimos, kuri mane buvo apdovanojusi ydinga
DNR, ir pradėjau labiau stengtis, kad užsitarnaučiau savo įtėvio pa­
gyrų. Atsilygindamas jis savaitgaliais rečiau kvietėsi pagalbininkus
ir pats padėdavo man ruošti namų darbus. Neilgai trukus jis jau
sėdėdavo prie manęs naktimis, kai negalėdavau užmigti, ir savo
pasitikėjimą keliančiu mąsliu buvimu šalia tyliai sklaidė iš mano
galvos dvejones.
Jis mane mylėjo. Nors jo širdis buvo pašvęsta mokslui, nors
turėjau daug trūkumų, mes tapome šeima.
Tada jis mirė ir mano košmarai grįžo visu smarkumu.
Pirmąją naktį, kai likau visiškai viena po savo tėčio laidotuvių.
Buvau išgėrusi per daug portveino. Galiausiai užmerkiau akis...
Ir išvydau staiga atsiveriančias spintos duris. Atmintyje iškilo
blankus švytėjimas, kurį mažame, daiktais užgrioztame miegama­
jame skleidė kabanti atvira elektros lemputė. Kambario viduryje
mačiau savo sesutę, kuri dar buvo tik kūdikis. Rankytėse ji spaudė
apsitrynusį rudą meškiuką, o mano tėvo žvilgsnis lakstė nuo jos
link manęs, ir atgal.
Girdėjau savo motinos žodžius: „Prašau, Hari, tik ne kūdikį“, o
tada vėl buvau panardinta į akliną tamsą.
Skausmas nėra tai, ką matai, ar tai, ką jauti. Skausmas yra tai,
ką gali tik išgirsti, būdamas vienas tamsoje.

Pirmą kartą tą naktį pabudau kiek po vienuoliktos. Miegojau

maždaug dešimtį minučių, ir visgi mano širdis nevaldomai daužėsi,
veidu žliaugė prakaitas. Spoksojau į žemėjančias miegamojo lubas.
Atlikau gilaus kvėpavimo pratimus, kurių buvau išmokyta prieš
tiek daug metų.
Grotuvas mano kambario kampe. Buvau pamiršusi jį įjungti.
Žinoma.
Išlipau iš lovos, spustelėjau didelį „Brookstone“ aparato myg­
tuką ir buvau apdovanota raminančiais lūžtančių jūros bangų gar­
sais ir kirų kvyksėjimais. Atgal į lovą. Atsiguliau ant nugaros, tiesiai,
lyg gulėčiau karste, rankos prie šonų. Užmerkiau akis, sutelkiau dė­
mesį į kažkokio egzotiško, druskingo kranto garsus.
Aštuonios minutės, sprendžiant iš raudonai švytinčių skaičių
laikrodyje ant staliuko prie lovos. Mikliai it spyruoklė atsisėdau
kumščiais gniauždama antklodę, bandydama nuryti besiveržiantį
riksmą, įtemptai stebeilydama į šešėlius savo erdviame miegama­
jame. Trys naktinės lemputės. Ovalūs diodiniai šviesuliukai, pripil-
dantys kambarį švelnios žalsvos šviesos. Penkis kartus suskaičiavau
šviesas, laukiau, kol mano širdis nurims ir sulėtės kvėpavimas. Tada
pasidaviau ir spustelėjau šviestuvo jungiklį.
Mano miegamasis išties gražus. Erdvus. Išklotas švelniausios
vilnos kilimine danga. Interjeras sukurtas naudojant tik patį pra­
bangiausią šilką, iš kurio pagal individualų užsakymą buvo pasiūtas
ir lovos užtiesalas bei rankų darbo užuolaidos — visur vyravo švel­
niai mėlynos, grietinėlės ir šalavijo žalumo atspalviai.
Lyg oazė, teikianti ramybę tiek akims, tiek ir sielai. Priminimas
apie mano įtėvio gerumą ir mano pačios tolesnio sėkmingo gyve­
nimo rezultatas.
Bet šiąnakt man visa tai netiko. Vienuoliktą trisdešimt jau ži­
nojau, ką veiksiu toliau.
Juk nesvarbu, kad buvau bene pačios aukščiausios prabos in­
telektualaus auklėjimo produktas; nesvarbu, kad buvau ir žmogus,
ir tyrimų objektas; ir gydytoja, ir pacientė. Aš visgi buvau žmonių
rasės atstovė. O žmonija — tai bjaurus reikalas; čia žinojimas, kas
yra teisingas elgesys, nebūtinai užkerta kelią netinkamam elgesiui.
Nusiprausiau po dušu. Užsitempiau elastinį juodą siaurėjantį
sijonuką, juodus odinius batus iki kelių ir mano sesers pasiūlytos
fuksijų spalvos palaidinę, net nepagalvodama apie tai. Pasidažiau,
rudus plaukus palikau palaidus ir ant kairės rankos bevardžio pirš­
to užsimoviau paprastą aukso žiedą. Jau prieš daugelį metų buvau
patyrusi, kad tai raktas į sėkmę — atrodyti ištekėjusia, kaip ir jie.
Taip jie jausdavo mažesnę baimę dėl galimų įsipareigojimų ateityje
ir kartu sustiprindavo jausmą, kad kaltė — bendra. Tu — niekuo už
juos ne geresnė, taigi — geidžiamas objektas.
Dešimt minučių iki vidurnakčio. Pagriebiau plastikinį priemo­
nių dėklą, kurį laikiau paslėpusi vonios spintelės apatinio stalčiaus
gale. Įgrūdau jį į savo pilką rankinę. O tada jau ėjau pro duris ir
sėdau važiuoti Bostono Logano oro uosto link, į savo pasirinktą
vietą — Hajato krantinę.

Pirmadienio naktį, po vidurnakčio, daugumoje barų, net

ir miesto centre, šurmulys pradeda tilti. Bet oro uosto viešbučiai
esti tartum vakuume, kuriame laikas neegzistuoja. Žmonės kelia­
si, žmonės eina miegoti — visų dienotvarkės tokios skirtingos, kad
konkrečios valandos praranda savo reikšmę. Oro uosto viešbučio
bare visada gali rasti geriančių žmonių.
Užsiėmiau staliuką prie lango, per kurį galėjau grožėtis iš Haja-
to atsiveriančiu, legendiniu tapusiu Bostono dangaus peizažu. Apa­
čioje — tamsūs uosto vandenys, viršuje — mirksintys miesto žiburė­
liai. Užsisakiau „Cosmopolitan“ — alkoholio kiekio prasme agresy­
vų gėrimą, bet vis dėlto pakankamai moterišką. Tada ėmiausi darbo.
Suskaičiavau dar aštuonis baro lankytojus. Viena pora, šeši
vienišiai. Iš pastarųjų du buvo vyresnio amžiaus džentelmenai —
vienas aiškiai europietis, giliai paskendęs savo salyklinio viskio
taurėje, kitas — azijietis. Aš juos nurašiau kaip nekeliančius jokio
susidomėjimo man pačiai, o ne dėl intereso trūkumo.
Ilgiausiai mano dėmesį prikaustė du vyrukai baro gale. Abu
dėvėjo mėlynus kostiumus. Tvarkingai apkirpti, trumpi rudi plau­
kai. Iš šiaurinių valstijų, nusprendžiau. Vidutinio amžiaus, bet į jau­
nesnę pusę. Vienas iš jų, sėdintis dešiniau, buvo stambesnis, mėgs­
tantis dominuoti, akivaizdžiai jautėsi puikiai tiek savo kailyje, tiek
ir aplinkoje. Mano spėjimu, užsiimantis pardavimais. Vienas iš tų
vyrų, kurie pripratę prie gyvenimo kelyje, laisvai bendraujantis ir
pakankamai energingas, kad gerai jaustųsi kiekvieną dieną nauja­
me mieste, ganėtinai apsukrus, kad maksimaliai išnaudotų kelionių
privalumus ir drauge iki minimumo sumažintų jų keliamus nepa­
togumus.
Gurkštelėjau vaisinio martinio, dantimis ir liežuviu jaučiau
kietą taurės kraštelį. Leidau savo žvilgsniui rasti jo nugarą, delsiau.
Po penkiolikos minučių jis pasirodė prie mano staliuko —
žandai paraudę, akys žibėjo. Alkoholis? Lūkesčiai? Koks skirtumas?
Stebėjau, kaip jo žvilgsnis nukrypo į mano kairiąją ranką — jis
pastebėjo žiedą, pats mūvėjo tokį patį. Du savarankiški suaugusieji,
turintys trumpalaikių poreikių ir identiškų ilgalaikių suvaržymų.
Jo šypsena plėtėsi. Jis pasisiūlė pavaišinti mane gėrimu. Aš atsakiau
pakviesdama prisėsti ant laisvos kėdės priešais save.
 Jis grįžo prie baro neva užsakyti gėrimų, tačiau greičiausiai tuo
metu pranešė savo kelionių partneriui, kad jo nelauktų. Kelionių
partneris išsišiepė, paliko barą.
Tada pardavimų vadybininkas grįžo, prisistatė Neilo vardu,
išreiškė susižavėjimą mano nertiniu — „Graži spalva!“, pokalbis ne­
sunkiai įsirutuliojo. Klausimai man, klausimai jam. Visi buvo len­
gvai atsakyti, veikiausiai meluojant. Bet su gerais ketinimais ir ištar­
ti malonia intonacija. Aš išgėriau savo trečiąjį „Cosmo“, jis — savo
ketvirtą, penktą, šeštą? viskio taurę, abu nekreipdami daug dėmesio
į atliekamus veiksmus. Tuomet — tas subtilus momentas — paste­
bėjau, kaip jis apsilaižė savo apatinę lūpą, apgalvodamas kitą savo
žingsnį.
Man patiko pasistengti, kad jiems nebūtų pernelyg lengva.
Nepasiduoti pataikaujantiems pakikenimams ar prisilietimams su
užuomina. Turėjau savus standartus. Vyras turėjo pasiekti mane.
Turėjo įdėti pastangų.
Galiausiai, kaip ir priklauso profesionaliam pardavėjui, jis pa­
teikė pasiūlymą. Gal norėčiau persikelti į kokią nors ramesnę viete­
lę? Pratęsti pokalbį, kur daugiau privatumo?
Aš atsakiau, pasiėmiau rankinę, atsistojau. Jo šypsena dar pra­
platėjo, kai suprato, jog tai iš tikrųjų vyksta — keista moteris bare
sako jam taip. Ir, o Dieve, ji atrodė taip pat gerai stovėdama, kaip ir
sėdėdama, ir ak, prašau, ak, prašau, kad tik ji mūvėtų juodas siauri­
kes po tuo aptemptu sijonuku...
Nusekiau iš paskos į jo kambarį, man nereikėjo atskleisti, kad
pati čia kambario neturėjau, nes šiais laikais užsisakant kambarį rei­
kėjo pateikti asmens dokumentą su nuotrauka, o šis vakaras buvo
vienas iš tų, apie kuriuos visiškai nenorėjau išgirsti ateityje.
Įėjus į kambarį, viskas vyko ganėtinai atvirai. Nieko ypatingo,
jokių fetišų. Visuomet tuo stebėdavausi. Visi šie vyrai, nuklystan­
tys nuo tiesaus santuokos kelio vien tam, kad užsiimtų tokiu pačiu
seksu kaip visada. Galbūt tai — iš anksto jų paruoštas repertuaras?
O gal jiems iš tikrųjų nereikėjo tiek daug įvairovės, kiek jie galvojo,
kad reikia. Netgi su nauja partnere jie instinktyviai linko prie nusi­
stovėjusios veiksmų sekos, kurioje jie jautėsi patogiausiai.
Mano vienintelis prašymas — palikti įjungtas šviesas.
Jam tai patiko. Kaip ir daugumai vyrų. Vis dėlto jiems labai
svarbu tai, ką mato.
Leidau jam nuauti savo ilgus odinius batus. Nutraukti ap­
temptą sijoną, po kuriuo jis aptiko juodas nėriniuotas siaurikes.
Tada pirštais pasidarbavau su jo laisvų kelnių sagtimi, jo marški­
nių sagomis. Drabužiai ant grindų, du kūnai ant lovos, prezervaty­
vas ant naktinio staliuko. Užuodžiau kremą po skutimosi, turbūt
jis juo pasitepė prieš eidamas iš kambario žemyn į barą, kur ruošėsi
ieškoti naujų teritorijų, kurias galėtų užkariauti. Jo rankoms slys­
tant mano nuogu kūnu žemyn, girdėjau gomuriniu balsu tariamus
komplimentus.
Aš atsidusau, pasidaviau jausmams. Spaudimas į odą, jo
pirštams gniaužiant mano klubus. Mano spenelius liečiančių ūsų
šiurkštumas. Pirmasis skverbimosi jausmas jam veržiantis į mano
kūną. Tai jausmai, kuriuos galėjau jausti. Fizinis aktas, kurį galėjau
užskaityti.
Tuomet — ta sustabdyta akimirka; jo galva atlošta atgal, dan­
tys sukąsti, rankos dreba...
Atmerkiau akis. Kaip visuomet. Turėjau žinoti, net jei tai tru­
ko tik akimirką, kad šio žmogaus ekstazė kažkaip buvo susijusi su
manimi.
Paliečiau jo skruostą. Paslėpiau savo pirštus giliai jo storuose
ruduose plaukuose. Ir šią akimirką, kai jo galvoje nebuvo visiškai
nieko, leidau jam pamatyti, kiek daug šis greit pralekiantis kontakto
momentas reiškė tokiai moteriai kaip aš.
Moteriai, kuri viską kontroliavo, kuriai visą gyvenimą buvo
kartojama, kad pasitikėti tuo, ką jos kūnas galėjo jausti, jai būtų
fiziškai pavojinga. Vaikui, vis dar bandančiam išnarplioti skausmo
paslaptį, ir vis dar absoliučiai, kategoriškai bijančiam garsų tamsoje.
Po to jis suglebo. Ištiesiau per jį ranką, išjungiau šviesą.
— Rytoj anksti ryte turiu spėti į lėktuvą, — pasakiau. Tai buvo
vieninteliai žodžiai, kurių reikėjo.
Nurimęs jis užsnūdo, o tuo tarpu aš gulėjau šalia jo, pirštais
braukiau jo raumeningo žasto kontūrais, daugiau dėmesio skirda­
ma iškilimams ties pečiais ir tricepsu, tarytum žemėlapyje pirštų
galiukais žymėčiau jo kūno plokštumas.
Mintyse skaičiavau minutes. Kai praėjo penkios ir jo nuo
viskio apsiblausęs, seksu pasitenkinęs kvėpavimas sulėtėjo bei ap­
sunko, aš ėmiausi veiksmo.
Pirma užduotis — įjungti šviesą vonioje. Pasičiupau rankinę,
tada nužingsniavau į apšviestą erdvę, uždariau paskui save duris.
Daugiau nebemąsčiau. Tai, ką ketinau daryti, prieštaravo raciona­
liam protui ir gerai apgalvotiems argumentams.
Ką gi aš bandžiau aiškinti savo naujajai pacientei, detektyvei
Voren, anksčiau šiandien? Nesant balanso, įvairios asmenybės dalys
siekia dominuoti. Tai reiškia, kad net stipriausias Valdytojas nebuvo
pajėgus išlikti laivo kapitonu dvidešimt keturias valandas, septynias
dienas per savaitę. Silpni, nuskriausti Ištremtieji anksčiau ar vėliau
neišvengiamai išsiverš ir sukels sumaištį, su kuria toliau turės tvar­
kytis Gaisrininkai.
Imdamiesi įvairių savidestrukcinio elgesio formų. Kurdami
melodramas vien dėl pačių melodramų. Bent jau trumpam užsi­
tikrindami, kad likęs pasaulis pajaus jų skausmą. Iš rankinės išsi­
traukiu ploną juodą plastikinę dėžutę. Palengva ją atidarau. Paimu
kvadratinius, lidokaino prisisunkusius tamponų pakelius. Atplėšiu
pakelį, išimu šluostę. Ją laikau dešine ranka, o kairiąja paimu ploną
nerūdijančio plieno skalpelį.
Šiek tiek praveriu vonios duris. Palieku jas tokioje padėtyje,
kad sklindantis baltos šviesos ruožas lyg siaura prožektoriaus šviesa
kristų ant mano miegančio taikinio figūros. Sustoju, tada įsitikinu,
kad jis ir toliau tyliai knarkia, ir nuoga ant pirštų galiukų nupėdinu
prie lovos iš tos pusės, kurioje guli jis.
Iš pradžių — lidokaino tamponas. Lengvais tolygiais judesiais
tepu anestetiką išilgai ant pardavimų vadybininko kairiojo peties
lėtai, bet užtikrintai slopindama pojūčius jo odos paviršiuje.
Tamponą padedu į šalį. Atidžiai skaičiuoju iki šešiasdešimties,
kad lidokainas turėtų pakankamai laiko atlikti savo darbą.
Mano pirštai slysta jo kairiojo peties kontūrais, dar kartą min­
tyse lyg žemėlapyje dėlioju jo raumenis.
Tada pakeliu skalpelį. Pasirenku ašmenų kryptį. Nežymus
įpjovimas, kad patikrinčiau fizinį kūno atsaką.
Tuomet, matydama, kad mano pardavėjas ir toliau knarkia pa­
laimingai nesuvokdamas, kas vyksta, pasakiau sau, kad tai mane ir
skiria nuo mano šeimos. Aš kitokia nei mano sesuo. Aš kitokia nei
mano tėvas.
Mane skatino ne poreikis sukelti skausmą. Aš tiesiog... Kar­
tais...
Joks sveiko proto žmogus niekada nedarytų to, ką aš ruošiausi
daryti. Ir visgi. Ir visgi...
Mano dešinė pajudėjo. Keturi greiti rėžiai. Du ilgi, du trumpi.
Plėšiu ploną odos juostelę — maždaug septynių centimetrų ilgio ir
vos pusės centimetro pločio. Tada, panaudodama skalpelio ašme­
nis, atskiriu ją nuo kūno. Šilta ir šlapia juostelė įkrenta man į kairės
rankos delną.
Pardavėjo nejautrios odos paviršiuje sunkiasi kraujas. Pakeliu
savo pačios juodas kelnaites ir palaikau prispaudusi jas prie žaizdos,
kol kraujavimas sulėtėja, o tada ir visai sustoja.
Dabar jau sukuosi greitai, atgal į vonią. Odos juostelė įdėta į
tuščią stiklinį buteliuką. Jis užkimštas, tada pažymėtas. Panaudotas
antiseptinis tamponas, skalpelis ir visi kiti daiktai įdėti į plastikinį
dėklą, o šis įkištas atgal į rankinę. Rankos nuplautos. Veidas taip pat,
burna praskalauta.
Nė vieno iš drabužių nepavyksta lengvai apsirengti — širdis
pradeda daužytis, pirštai dreba. Pagaliau sijonas vietoj, liemenėlė,
nertinis, batai. Ranka perbraukiu per savo vešlius rudus plaukus, o
tada susemiu nuo grindų iškritusius plaukelius ir nuleidžiu juos į
tualetą. Paskutinis žvilgtelėjimas į veidrodį. Matau savo pačios vei­
dą, tačiau jaučiuosi lyg žiūrinti į visiškai nepažįstamą žmogų, lyg
būčiau išsinėrusi iš savo odos. Čia stovėti turėtų mano sesuo. Arba
mano tėvas.
O ne ta, kuri atrodė kaip mano motina. Tariamai nekalta.
Ištiesiau ranką atgal, išjungiau šviesas vonioje.
Stovėjau tamsoje viena. Ir nebejaučiau baimės, nes dabar tam­
sa buvo mano draugė. Mes sujungėme pajėgas. Ji man sakė, ką nori,
kad daryčiau, o aš pasiklioviau ja kaip priedanga.
Keliautojas pardavėjas Neilas ryte atsibus su šėlstančiu skaus­
mu galvoje nuo per didelio išgerto alkoholio kiekio, gan maloniu
jautrumu kitose kūno vietose ir nežymiu perštėjimu peties nuga­
rinėje dalyje.
Be abejo, eidamas į dušą praustis jis bandys apžiūrėti savo nu­
garą vonios veidrodyje. Tai darydamas pastebės raudoną juostelę
išilgai savo kairiosios mentės, šiek tiek dantytais kraštais. Jis suks
galvą dėl jos. Svarstys, gal kur nors atsitrenkė. Tačiau žaizdelė labiau
primins platų įbrėžimą, dėl to jis galvos, kad galbūt užkliuvo ir įsi­
drėskė kuo nors, pavyzdžiui, diržo sagtimi ar aštria petneša.
Galiausiai patraukys pečiais, įlips į dušo kabiną. Žaizdą grei­
čiausiai akimirką perštės ir viskas tuo baigsis. Žaizdelė užgis ir pa­
liks blankią baltą liniją, kurios atsiradimo aplinkybės amžinai liks
paslaptyje.
Juk kas galėtų pagalvoti, kad mergina iš baro, su kuria praleido
naktį, skalpeliu išpjovė odos juostelę jam iš odos, kol šis miegojo.
Tačiau vis tiek ji įsidėjo tą juostelę į stiklinį buteliuką — tai tapo
jos ypatingosios kolekcijos dalimi. Kolekcijos, kurią ji jautėsi tiesiog
priversta turėti, nors ir negalėjo paaiškinti kodėl.
Mano įtėvis lyg apsėstas tyrinėjo mano genetinę nejautrą
skausmui.
Galbūt jam reikėjo labiau susirūpinti mano genetiniu polinkiu
kelti skausmą kitiems.

Grįžau namo, atidžiai apžiūrėjau savo kūną, norėdama įsiti­

kinti, jog nepatyriau jokių nenumatytų sužalojimų, tada griuvau į
lovą ir išmiegojau nesusapnavusi nė vieno sapnelio.
Labai anksti ryte pažadino skambutis iš kalėjimo.
Direktorės Makinon balsas buvo ryžtingas ir lūžinėjantis:
— Adelina, turėjome dar vieną įvykį. Sanai iš kažkur pavyko
gauti savadarbius ašmenis. Kaip paaiškėjo, didžiąją nakties dalį ji
praleido žalodama save. Šiuo metu Sana paguldyta į medicinos sky­
rių, bet Adelina... padėtis prasta.
Aš palinksėjau, — naujienos apie mano seserį niekada nebū­
davo geros. Padėjau telefono ragelį, išsiritau iš lovos ir pasiruošiau
dar kartą grįžti į kalėjimą.

6 skyrius

Aleksas viską suderino. Jie susitiks su Didi kineziterapeutu,

Filu ir Neilu ten, kur buvo įvykdyta pirmoji žmogžudystė ir kur
vėliau Didi nėrė žemyn nuo laiptų. Septintą valandą ryto Didi sėdė­
jo virtuvėje kartu su savo trimečiu Džeku, primygtinai bandė jam
įsiūlyti „Cheerios“ dribsnių ir tuo pat metu dalyvavo jų rytiniame
konkurse — kas nutaisys pačią juokingiausią grimasą. Džekas lai­
mėjo kaip visada, bet, Didi manymu, ji buvo gan stipri varžovė.
Aštuntą ryto Aleksas nuvežė Džeką į dieninį vaikų priežiūros
centrą, kuris buvo visai netoliese, jų gatvės gale. Didi pasakė sau,
kad ji nesinervina. Alekso idėja atkartoti prieš šešias savaites vykusį
susišaudymą remiantis jos patirtais sužalojimais buvo tiesiog puiki.
Kriminalinių eismo įvykių tyrėjai nuolat tai darydavo — apžiūrėda­
vo sudaužytą automobilį A, sudaužytą automobilį B, o tada pateik­
davo stulbinamai tikslias išvadas apie eismo įvykį ir jo kaltininką.
Jeigu pavykdavo tai padaryti su automobiliais, kodėl neturėtų pasi­
sekti su žmogaus kūnu?
Aštuonios trisdešimt. Aleksas grįžo namo ir prasidėjo tikrų
išbandymų metas — reikėjo rengtis švariais drabužiais, nepaisant
ribotos Didi kairės rankos judėjimo amplitudės ir nepakeliamo
skausmo, kuris vis dar pulsavo beveik visame jos kakle ir petyje.
— Melvinas, — tarė ji, veidrodyje nužvelgdama savo prispaus­
tą kairiąją ranką.
Jos petyje akimirksniu įsiplieksdavo skausmas. Jai paaiškino,
kad toks skausmas kyla pasitempus raumenis ar esant nervo užde­
gimui, taigi reikės ištisų mėnesių, kad jis praeitų.
Ką jai patarė psichologė? Pasikalbėk su Melvinu. Leisk jam su­
prasti, kas čia vadas.
— Gerai, — ji kreipėsi į savo atvaizdą. —, Štai koks reikalas. Šis
rytas man labai svarbus. Reikės rimtai padirbėti, ir viena iš užduo­
čių — bandyti prisiminti, ką pamiršau dėl tavo kaltės.
Jos petys ir toliau liko... petimi, atsispindinčiu veidrodyje.
— Ak, koks suknistas reikalas. Tai pats kvailiausias, pats idio-
tiškiausias... Na, gerai! — ji dar rūsčiau pažvelgė į savo atspindį. —
Šie drabužiai bus nuvilkti. Tada aš nusiprausiu po dušu, kad galė­
čiau jaustis kaip normalus žmogus. O tada apsirengsiu aptemptus,
jogai skirtus drabužius, nes tokios taisyklės.
Tiesą sakant, jos kineziterapeutas Rasas Ilgas iš tikrųjų jai liepė
atvykti į susitikimą vilkinčiai juodomis jogai skirtomis kelnėmis ir
aptemptais juodais marškinėliais. Jis jai pranešė, kad savo ruožtu
atsiveš kreidos, ir liepė nenustebti, jeigu pavirs juoda klasės lenta.
 — Nenoriu nieko iš tavęs girdėti, — ji negailestingai tęsė. —
Viskas bus taip, kaip pasakiau. Taigi... paprasčiausiai pailsėk ar ką,
Melvinai. Nes gyvenimas tęsiasi ir man jau įgriso sėdėti įkalintai
šitame name, vilkėti savo vyro drabužiais ir smirdėti lyg žvėrys zoo­
logijos sode. Praėjo šešios savaitės ir aš... aš privalau kažko imtis. Aš
nesukurta gulinėjimui lovoje. Jeigu tu esi mano dalis, neabejotinai
tai žinai, Melvinai. Ir neabejotinai supranti.
Jai už nugaros, prie durų slenksčio, pasirodė Aleksas, jo atvaiz­
das šmėstelėjo veidrodyje.
— Ar tai duoda naudos?
— Suknistas mėšlas, šūdų šūdas.
— Suprasiu tai kaip „galbūt“.
— Šūdas.
— Pradėkim? — jis įėjo į miegamąjį ir rankos mostu parodė
į jos viršutinį drabužį — jo paties per didelio dydžio marškinius,
susegtus per jos kairiąją ranką.
— Na, gerai.
Jis pradėjo nuo viršutinės sagos ir toliau leidosi žemyn. Didi
gyvenime buvo laikas, kai šiam vyrui lėtai, bet užtikrintai nurengi-
nėjant ją priešais viso ūgio veidrodį, jos keliai būtų ėmę drebėti dėl
žadą atimančio laukimo. Šiuo metu ji jautėsi lyg atbukusi.
Ne, ji jautėsi palūžusi, silpna ir bevertė. O tai — blogiau nei
būti atbukusiai. Atbukimo jausmas būtų žingsnelis į viršų.
Aleksas lengvai nutraukė marškinius jai nuo peties. Jis nuga­
roje atsegė jos liemenėlę, tada atsargiai nusmaukė petnešėlę žemyn
per jos kairiąją ranką. Vos vos prisilietė, o ši sušnypštė — protestavo
uždegimo kamuojami nervai.
Mėlynos Alekso akys veidrodyje susitiko su jos akimis. Jo
žvilgsnis tyliai atsiprašinėjo, kol baigė nurengti viršutinę jos kūno
dalį dengiantį garderobą, o tada perėjo prie apatinės. Susitvarkyti
su treninginėm kelnėm buvo paprasčiau. Kojinės, apatiniai. Jie jau
finišo tiesiojoj.
 Aleksas paleido vandenį duše ir ištiesė ranką, kad ji galėtų pa­
silaikyti lipdama į vonią. Dabar jam atėjo eilė nusirengti; tai pada­
ręs, Aleksas prisidėjo prie jos šioje siauroje erdvėje. Ir vėl prasidėjo
veikla, kuri prieš du mėnesius būtų atrodžiusi karšta ir intymi, o
dabar buvo tik skausminga parodija to, kas galėjo porai nutikti vos
per tris sekundes ar net dar mažiau.
Ji susišlapino plaukus, bet Aleksas turėjo padėti juos ištrinkti
šampūnu ir išskalauti. Tada, vandeniui vis dar bėgant, jis padėjo jai
išlipti iš vonios ir pečius užklojo didžiuliu rankšluosčiu, kad ne­
sušaltų. Tuomet ji buvo palikta taip stovėti, lyg būtų dvejų metu­
kų vaikas, laukiantis tėvelių pagalbos, kol Aleksas baigė savo paties
procedūras ir galiausiai taip pat išlipo ant kilimėlio prie vonios.
Iš pradžių jos vyras nusausino ją, parodydamas savo galantiš­
kumą, nes pats tuo metu buvo šlapias ir šalo. Jai reiktų būti dėkingai
už tai. Įvertinti savo rūpestingą ir užjaučiantį vyrą. Žinoti, kaip jai
pasisekė, kad jis jai padeda.
Vis dėlto jautėsi tulžinga, pikta ir susierzinusi. Dar blogiau, jis
tai žinojo. Ir vis tiek ja rūpinosi tyliai ir supratingai, net ir tuomet,
kai jos nedėkingumas ritosi nuo jos lyg bejėgiško įtūžio bangos.
— Tu dėl manęs tą patį padarytum, — pagaliau tarė jis, nors
vien tik norėdamas sušvelninti tvyrančią įtampą.
— Ne, nepadaryčiau. Man nesiseka žmogiško padorumo rei­
kalai.
— Netiesa. Mačiau tave tada su Džeku, pameni? Gali atrodyti
kieta prieš visą likusį pasaulį, Didi. Bet tau niekada nereikia atrodyti
kietai prieš mane.
— Terapeute sako, kad praradau Savąjį Aš dėl būrio kontrolės
ištroškusių Valdytojų, lakstančių ratais mano psichikoje.
— O ką tu manai?
— Šūdų šūdas, suknistas Melvinas, — Didi sušnibždėjo, tačiau
balsas nuskambėjo lyg ne jos. Skambėjo taip, lyg ji būtų pavojingai
arti ašarų ribos.
 — Tau viskas bus gerai, — jis pabučiavo jai viršugalvį.
— Nemeluok. Čia tavo taisyklė, taip? Galiu meluoti sau, bet
tau — ne. Taigi, tas pat galioja ir tau. Aš juk buvau tame pačiame
kambaryje, kai kalbėjo gydytojas. Girdėjau, kaip jis užsiminė apie
tikimybę, kad aš negalėsiu kaip reikiant valdyti rankos. Esu praėjusi
pakankamai kasmetinių medicinos kursų ir žinau, ką tai gali reikšti.
Neišlaikei tam tikros srities testo, toje srityje nedirbsi. Aš, nedirban­
ti? Kas dabar pakvaišęs?
— Tau viskas bus gerai.
— Nemeluok!
— Nemeluoju. Aš pažįstu tave, Didi. Šiaip ar taip, tu sugalvosi,
ką daryti. Ir tau viskas bus gerai. Ar žinai, iš kur aš tai žinau?
— Iš kur?
— Nes tu šiuo metu net nedirbi ir vis tiek ruošiesi skirti rytą
žudiko gaudynėms. Nagi. Nešvaistyk laiko. Kol esi tokia įpykusi,
mes bent jau galim užtempti marškinėlius ant to mielo peties. Pa­
kartok, koks tavo skausmo vardas?
— Melvinas, — ji subambėjo.
— Na, Melvinai, aš Aleksas. Malonu su tavimi susipažinti. O
dabar atsiknisk.

Filas ir Neilas jau laukė nusikaltimo vietoje. Didi įėjo į dau­

giabutį jausdamasi nedrąsiai, lyg tikėdamasi, kad ją apsups šešė­
liai ir apgaubs kraujo tvaikas. Tačiau — priešingai, pirmas aukštas
buvo gražiai apšviestas natūralios dienos šviesos, sklindančios pro
kelis langus, o ore sklandė su niekuo nesupainiojamas aštrus lizolio
aromatas. Nuomotojas, matyt, pagaliau gavo leidimą susitvarkyti
šioje vietoje. Didi galėjo lažintis, kad jis pasisamdė profesionalius
valytojus, vieną iš tų įmonių, kurių specializacija būtent tokio po­
būdžio darbas. Tai paskatino ją smalsauti, kokių gi stebuklų jie pri­
dirbo viršuje.
 — Ar yra kas nors žinoma apie mirties priežastį? — ji paklausė
kolegų iš savo būrio.
— Labas rytas, Didi, tave taip pat malonu matyti. Kaip jautie­
si? — sausai paklausė Filas.
— Nuostabiai. Lyg galėčiau pakelti uolą. Jeigu tik, na, žinote,
jeigu galėčiau pajudinti savo ranką. Neilai.
Kol Aleksas spaudė abiem vyrams rankas, ji nerangiai vie­
na ranka apkabino jauniausią komandos narį. Neilas, ištįsęs rau­
donplaukis vaikinas, atrodantis tarytum šešiolikos, nors iš tikrųjų
jam buvo trisdešimt treji, pagaliau jau buvo beužsitarnaująs ilgai
lauktą pasitikėjimą. Jis netgi vadovavo komandos paskutiniam ty­
rimui. Žinoma, vis dėlto visą garbę prisiėmė Filas ir Didi, kurie jį
išmokė visko, ką jis dabar žino.
Prieš tapdamas policininku, Neilas dirbo greitojoje pagalboje.
Per jį jie palaikė ryšį su Medicinos ekspertų skyriumi, ir jis galėjo
geriausiai atsakyti į jos klausimą.
— Chloroformas, — dabar tarė jis.
Didi sumirksėjo. Jiedu su Aleksu sustojo netoli virtuvės salos.
Kristinos Rajan baldai dar nebuvo išnešti, bet atrodė nepagarbu sė­
dėti ant mirusios moters sofos. Taigi, visi keturi susispietė virtuvėje.
— Žudikas pasirūpino, kad jos perdozuotų chloroformo? —
Aleksas pasiteiravo. — Ar tai išvis įmanoma?
— Ne pasirūpino, kad perdozuotų, bet panaudojo jį, kad pa­
darytų jas neveiksnias. Jei atvirai, Benas turėjo užuosti jo kvapą ant
pirmojo kūno, bet, jo žodžiais tariant, nulupta viso kūno oda šiek
tiek blaškė dėmesį.
— Jį galima užuosti ant kūno? — Didi nebuvo tikra, ar tai kėlė
nuostabą, ar siaubą.
— Žinoma. Kvapas užsilieka ties burna ir sinusų ertmėmis.
Vienas iš pirmųjų autopsijos žingsnių — pauostyti kūną. Tokiu
būdu galima aptikti daugelį nuodų ir toksinų. Kaip ir minėjau, Be­
nas siunčia atsiprašymus.
 Benas Vaitlis buvo vyriausiasis medicinos ekspertas, taip pat ir
buvęs Neilo mylimasis. Iš pradžių išsiskyrimą jie sunkiai pakėlė, bet
atrodė, kad pastaruoju metu abu jautėsi geriau.
— Tai iš pradžių žudikas abiem moterims atėmė sąmonę, —
Aleksas garsiai pareiškė. Jo akys buvo primerktos, galvoje dėliojosi
mintys. — O tada?
— Asfiksija dėl suspaudimo.
— Asfiksija dėl suspaudimo? — garsiai paklausė apstulbusi
Didi. — Ar ne dėl šito dalyko gydytojai nerekomenduoja miego­
ti vienoje lovoje su naujagimiais? Nes jei suaugęs žmogus vidury
nakties užsiridentų ant kūdikio, tai galėtų sukelti asfiksiją dėl su­
spaudimo?
— Būtent. Asfiksija kyla tuomet, kai krūtinė arba pilvas su­
spaudžiamas taip stipriai, kad žmogus nebegali įtraukti oro. Ir dėl
to uždūsta.
— Vadinasi, mūsų ieškomas nusikaltėlis greičiausiai gan stam­
bus, — prakalbo Aleksas. — Turintis pakankamai masės, kad, gali­
ma sakyti, sutraiškytų dvi moteris?
— Nebūtinai. Asfiksija dėl suspaudimo taip pat gali atsirasti ir
dėl protingai panaudotos jėgos. Pavyzdžiui, jeigu į aukos diafragmą
įremiamas kelis ir juo spaudžiama pakankamai ilgai.
— Turint omenyje, kad auka tuo metu jau be sąmonės, — Didi
tyliai pratarė, — drįsčiau abejoti, kad ieškome fiziškai įspūdingo
subjekto. Paprastai kartu su dydžiu ateina ir galios pojūtis, tiesa?
O štai šitoks būdas — slaptai, iš pasalų, apsvaiginant vaistais, tada
nedelsiant uždusinant, o tuomet ypač ritualizuotas, po mirties atlie­
kamas pagrindinis darbas, — visa tai man kelia įspūdį, kad vaiki­
nas stengiasi išvengti bet kokios susirėmimo galimybės. Tai kažkas,
visai nepasitikintis savimi, galbūt net mažesnis, silpnesnis vyriškos
lyties asmuo, kuris prisibijo tikrų moterų. Ir dėl to jo fantazijos su­
kasi aplink mirusiąsias. Ar yra tikimybė, kad aukos niekada net ir
nebuvo prabudusios? Net ir nežinojo, kas joms daroma?
 — Tokia tikimybė yra, — Neilas patrūkčiojo pečiais. — Benas
mirties priežastį nustatė remdamasis taškiniais kraujavimais aky­
se ir viršutinėje krūtinės dalyje. Įdomu tai, kad, labiau pasigilinęs į
žudiko naudojamą asfiksijos techniką, Benas tikrai pažymėtų nuos­
paudas krūtinės ir pilvo srityje, tačiau šiuo atveju atlikti tokią anali­
zę buvo sudėtinga, turint omenyje, kad oda buvo pašalinta kaip tik
tose vietose.
— Tai gali reikšti, kad jis pašalino odą nuo liemens tam, kad jį
būtų sunkiau susekti.
Filo veidas išsikreipė, jis pakratė galvą:
— Man atrodo, mes gerokai pervertiname tą vyruką. Uždusi-
nimas tokiu būdu, velniai griebtų. Jis, galima sakyti, paprasčiausiai
užsirioglino ant savo aukų ir jas prispaudė, taip? Tai neatrodo labai
rafinuotai. Tiesą sakant, gerai pagalvojus atrodo, jog tai vaikinas,
siekiantis įvykdyti žmogžudystę praktiškai be šurmulio, tvarkingai.
— Jis įeina į namus, — dabar į pokalbį įsitraukė Aleksas. —
Nusliūkina laiptais aukštyn. Chloroformu apsvaigina savo aukas,
kol jos vis dar miega, kad pašalintų bet kokią pasipriešinimo ti­
kimybę. Tada jas uždusina, įrėmęs kelį į diafragmą. Tavo teisybė.
Tai tikrai skamba... praktiškai. Pasirenkamas greičiausias būdas
nužudyti, o tai įvykdęs, jis sulėtina tempą, neskuba, užsibūna prie
kiekvieno kūno greičiausiai po kelias valandas. Įdomu.
— O kam reikia spausti diafragmą? — paklausė Didi. — Tai
gan neįprasta, ypač tarp dviejų suaugusiųjų. Turiu omenyje, kodėl gi
tiesiog neužspaudus veido pagalve? Tai būtų labiau klasikinis būdas.
Filas ir Neilas, abu papurtė galvas. O štai Aleksas turėjo atsa­
kymą.
— Jis sėdi apsižergęs kūną, pameni? Turime jo blauzdų įspau­
dus abiejose jos klubų pusėse. Šioje pozicijoje jis sėdi ne tik jas dar­
kydamas, bet taip pat ir žudydamas.
— Akivaizdu, kad tokia padėtis — labai dominuojanti, — Didi
pažvelgė į Neilą. — Ir visgi jokių išžaginimo ženklų?
 Jis papurtė galvą:
— Benas sako, kad nėra. Pomirtinis sudarkymas — taip, išža­
ginimas — ne.
— Ar sužinojote ką nors daugiau apie peilį? — paklausė Aleksas.
— Ne, bet tu pamatytum, kokią krūvą ašmenų Benas surinko
palyginimui. Tai truputį užtruks.
— Svarsčiau, kad gali būti medžiotojas, — pareiškė Didi. —
Kristinos Rajan kūno skrodimo išvadoje pažymėta, kad odos juos­
telės išpjautos kvalifikuotai. Kiek galiu sugalvoti, didžiausią odos
lupimo patirtį turi medžiotojai. Taigi vakar vakare peržiūrėjau ga­
lybę „YouTube“ vaizdo įrašų, kaip nudirti odą žvėrims, na, žinot,
triušiams, voverėms, elniams, briedžiams.
Aleksas žvelgė į ją neįprastu žvilgsniu. Lyg tik dabar būtų susi­
vokęs, kad kažkuriuo metu po vidurnakčio jo žmona buvo išlipusi
iš lovos. Ji svarstė, kas blogiau — ar tai, kad jis nepastebėjo, jog
ji buvo kažkur dingusi, ar tai, kad jis dabar mintyse įsivaizdavo ją
tipenančią tamsiais namais pažiūrėti kraujais srūvančių neprofesi­
onalių filmukų apie mėsinėjamus gyvūnus. Tie vaizdai išmušė ją iš
vėžių. Ji to nesitikėjo, turint omenyje, kiek daug savo gyvenime Didi
yra regėjusi išmėsinėtų žmonių.
Ir vis dėlto... Po to ji dar kurį laiką negrįžo į lovą, o nuėjo pa­
sėdėti į Džeko kambarį, švelnioje naktinės lempos šviesoje stebėjo,
kaip ramiai miega jos sūnus.
— Aš nemedžioju, — tęsė ji, — taigi prisipažinsiu, nieko apie
tai neišmaniau. Bet pažiūrėjusi keliolika tokių vaizdo įrašų, kuriuo­
se dalijamasi patarimais... Patyrę medžiotojai netgi per daug ne­
sinaudoja peilių ašmenimis. Noriu pasakyti, keli įpjovimai aplink
išangę, nupjaunama galva; o tada jie dažniausiai nulupa visą žvėries
odą tiesiog plikomis rankomis. Tai, kaip supratau, ir yra teisingas
metodas, nes tikslas — nepažeisti odos. Ji vertingiausia vientiso, di­
delio gabalo pavidalu.
 Filas spoksojo į ją be jokios išraiškos veide:
— Tu ką padarei?
— Įvedžiau į „Google“ „dirti odą“, tada pažiūrėjau vaizdo įra­
šų. Nagi, pamėginkim įsijausti į šito vyruko mintis. Gal turi geres­
nių idėjų?
— Tu atostogose dėl ligos.
— Dėl sužeistos rankos, o ne dėl neveiksnių smegenų. Pasakyk
man tiesą. Jau kelias pastarąsias savaites tu kapstaisi po medžioklės
leidimus ir kryžminiu metodu tikrini vardus.
Filas nuraudo, pasvyravo nuo kojos ant kojos.
— Galbūt.
— Būtent. Nes svarstai apie odos dyrimą, svarstai apie medžio­
klę. Tai logiška. Bet galiu tau dabar pasakyti — nemanau, kad šis
vaikinas yra medžiotojas. Jis naudojo visiškai kitokią techniką. Ką
jau kalbėti apie ašmenis. Medžiotojų pasirinkti peiliai būna dideli,
nejudinamais ašmenimis, mažiausiai vieno ar dviejų colių pločio.
Jie peilius perka atsižvelgdami į tvirtumą ir ilgaamžiškumą, tarkim,
kad ir klasikinis „Ka-Bar“ peilis — juo gali nudirti odą elniui, iš­
darinėti žuvį ir iškasti duobę. Neįsivaizduoju, kaip būtų įmanoma
tokiais ašmenimis išpjauti plonas odos juosteles iš moters liemens,
o ką jau kalbėti apie klaidžiojimą Bostono gatvėmis neatkreipiant į
save dėmesio.
— Esu matęs sulenkiamų medžioklės peilių, — Filas paprieš­
taravo. — Be to, turiu bičiulių, kurie į medžioklę pasiima ne vieną
įrankį. „Ka-Bar“ kai kuriais atvejais yra tikrai naudingas, bet pa­
prastai jie turi ir mažesnių, lengvesnių peilių, kuriuos taip pat ima
su savimi.
— Bet ar jie pašalina savo grobio odą ilgomis, plonomis juos­
telėmis?
— Ne, — jis nenoromis pripažino. — Tai kažkas naujo. Bet kai
kurie iš jų nudirtą odą supjausto juostelėmis dirželiams gaminti ir
panašiems dalykams. Turint omenyje mūsų dienų tendenciją para-
nojiškai ruoštis tragiškoms nelaimėms, vienas Dievas težino, kiek
žmonių šiuo metu studijuoja viduramžiškus išlikimo būdus.
— Jis nėra vienas iš jų, — tvirtai tarė Didi.
— Nėra, — Aleksas sutiko. — Šie nusikaltimai susiję su domi­
nuojančios padėties, kontrolės siekimu. O ne su žmogumi, norinčiu
praktiškai išbandyti sukauptą savo veiklos patirtį.
— Ir jis nesitreniruoja, — Neilas sausai ištarė. — Chloroformo
panaudojimas, savotiškas asfiksijos būdas, metodiškai lupama oda...
Šis vyrukas tiksliai žino, ką daro. Mūsų žudikas nebesimoko iš savo
klaidų. Mūsų žudikas jau yra profas.
Nuskambėjo paradinių durų skambutis. Garsas įprastas ir
kasdieniškas, tačiau jam nuaidėjus nusikaltimo vietoje visi pašoko
iš vietų. Jie persimetė sutrikusiais žvilgsniais.
— Rasas Ilgas, mano kineziterapeutas, — spėjo Didi.
Aleksas nuėjo jo įleisti.
— Ar esi tikra, kad nori tai daryti? — Filas paklausė tuo metu,
kai Aleksas buvo per toli, kad išgirstų.
— Taip. Kodėl galėčiau nenorėti?
Filas su Neilu susižvalgė. Didi suprato juos teisingai ir savo
ruožtu atsilygino dėbtelėdama susierzinusiu žvilgsniu.
— Man nereikia jūsų priedangos, — kandžiai ištarė. — Atlik­
sime šitą... atkartojimą, o logiškiausią išvada būtų tokia: esu nekon­
troliuojama pamišėlė, kuri iššovė iš savo ginklo be jokios paaiški­
namos priežasties. Na, tokiu atveju jūs tai ir turėtumėte pranešti
ŠGPTK. Man nereikia nemokamų dovanėlių. Aš noriu tiesos.
— Mes tave palaikome, — sumurmėjo Neilas. — Kad ir kas
nutiktų. Būrys — tai šeima, tu tai žinai.
— Tik jau nereikia, aš susipažinau su tavo šeima.
Tai privertė juos nusišypsoti. Neilo šeima buvo būrelis airių
girtuoklių.
Jis dažnai juokaudavo, kad savo šeimoje esąs balta varna ne
todėl, jog yra gėjus, o todėl, kad vienintelis išliko blaivus.
 Aleksas grįžo su jaunesnio amžiaus vaikinu, maždaug metro
aštuoniasdešimties ūgio, sportišku ir vilkinčiu juodą treningą. Didi
visus pristatė:
— Detektyvai Filas ir Neilas, Bostono policijos departamentas.
Rasas Ilgas, mano asmeninis kankintojas, khm, kineziterapeutas.
Visi paspaudė vieni kitiems rankas. Didi laikė savąsias tvirtai
prispaustas prie šonų, kur niekas negalėjo matyti, kaip nuo augan­
čios įtampos drebėjo jos plaštakos.
Pirmasis šios misijos sąraše turėjo būti jos gydytojas. Bet me­
dicinos daktarų dienotvarkėse nebūna tuščių tarpelių iš anksto ne­
suplanuotoms išvykoms darbo reikalais. Taigi, šis garbus reikalas
atiteko Rasui. Be to, kaip jis pats pasakė, gydytojai tik diagnozuoja
patirtą žalą. O štai jo darbas — atstatyti ir pataisyti, ir šitai jam
suteikia daug subtilesnių žinių apie traumas, tiek praeityje patirtas,
tiek ir gydomas šiuo metu.
Kaip vadovaujantysis detektyvas, Filas nusivedė juos iš virtu­
vės į laiptų apačią. Dešinėje patalpos pusėje, gipsinėje sienoje, Didi
matė kulkų išmuštas skyles. Trys pasklidos žymės. Jeigu šaudama ji
taikėsi į kažką, apie jos taiklumą nebūtų galima pasakyti nieko gero.
Filas atsikrenkštė.
— Taigi, Didi, khm, seržantė detektyve Voren buvo rasta be
sąmonės laiptų apačioje. Atsižvelgiant į jos patirtus sužalojimus, ga­
lima daryti prielaidą, kad iš pradžių ji buvo viršuje, o tada nukrito
žemyn.
Rasas linktelėjo. Jis nežiūrėjo į Didi, išlaikė sutelkęs žvilgsnį į
aukštyn kylančius siaurus laiptus — už tai Didi jam buvo dėkinga.
Staiga ji pasijautė nekaip. Jos skrandis pulsavo, ir ji vėl pajuto, kaip
ties antakiu tarsi karoliukai kaupiasi prakaito lašeliai.
Supkis, mažyli...
Ji užsimerkė, smarkiai suspaudė akių vokus, lyg tikėdamasi,
jog taip atsikratys pranašingo nuojautos jausmo. Ją pykdė jos pačios
nervingumas. Buvo čia tam, kad prisimintų. Jai reikėjo prisiminti.
 Prisivertę atsimerkti ir įsmeigė akis į kulkų išmuštas skyles.
Žala dėl jos kaltės, padaryta jos kulkų, iššovus iš jos ginklo. Šios
skylės priklausė jai. Šiaip ar taip, jos visada priklausys jai.
— Taigi, — tarė Rasas, lyg perskaitęs jos mintis, — pirmiausia
pastebiu, kad laiptai neturi dešinės pusės turėklų. Tai taisyklių pa­
žeidimas, bet nėra retas atvejis renovuotuose senesniuose namuose
su siaurais laiptais.
Visi palinksėjo.
— Jau vien ši aplinkybė rodo, kad Didi neabejotinai krito nuo
laiptų atatupsta, veidą tuo metu atsukusi į antrą aukštą.
Jis ranka pamojo į laiptus, ir visi lipdami paklusniai po vieną
išsirikiavo į vorą jam už nugaros.
— Ką pirmiausia darote griūdami? — Rasas paklausė. Jo klau­
simas nuskambėjo retoriškai, taigi niekas neatsakė. — Ištiesiate
ranką, bandydami už ko nors nusigriebti. Šiuo atveju Didi dešinėje
rankoje laikė savo pistoletą, teisingai?
Ji palinksėjo.
— Turint omenyje, kad iššovei tris šūvius, krisdama tu vis dar
laikei ginklą dešinėje. Taigi, sušvelninti smūgį turėjai tik kairiąja —
šitai paaiškina peties traumą.
Rasas pasiekė laiptų viršų. Jis nurodė likusiems atsistoti prieš­
kambaryje. Tada pats palipo kelis laiptelius žemyn, kaire ranka įsi­
tvėrė kairiosios pusės turėklų ir staigiais judesiais pademonstravo,
kaip kūnas persisuka ir pakimba.
Didi iškart paaiškėjo, kad taip ir buvo. Kaip persisuko tokia
pozicija pakibęs kūnas ir tempėsi kaklo, peties ir kairės rankos rau­
menys. Jai buvo sunku tvardytis — susigūžė, nusuko akis, ranką dar
tvirčiau prispaudė prie šono.
— Didi krinta atbulomis, — dalykiškai pasakė Rasas. — Ji ištie­
sia kairę ranką, kad sustabdytų kritimo pagreitį. Tuo metu, jai grie­
biantis už turėklų, ranka staigiai nutolsta nuo kūno, persisuka į vi­
dinę pusę ir dėl to išnyra. Tai sukėlė jos kairiojo žastikaulio mažojo
gumburėlio skeveldrinį lūžį, nes sausgyslės, toje vietoje jungiančios
raumenį prie kaulo, atplėšė to kaulo gabalėlį. Kalbant nuosekliai, po
to jos galva buvo staigiai trūktelėta tolyn nuo kairiojo peties — tai
nutiko dėl staigiai sustabdyto judėjimo. To pasekmė — dėl pertem­
pimo traumuotas žasto rezginys.
Turint omenyje staigų ir nepakeliamą kaklo ir peties skausmą,
kurį ji tuo metu patyrė, pareigūnė greičiausiai paleido turėklus. Jos
inercinis kritimas sulėtėjo, bet ji vis dar nebuvo atgavusi pusiaus­
vyros; taigi, dundėdama nusirideno nuo laiptų ir apačioje trenkėsi
galva į grindis. Tai paaiškina nubrozdinimus nugaros srityje ir vidu­
tinio stiprumo smegenų sutrenkimą.
Rasas pažvelgė į Didi:
— Ar paminėjau visas traumas? — paklausė. — Manau, toks
paaiškinimas apima visas tavo susižalojimo detales.
Ji papurtė galvą. Rašo žvilgsnis buvo geranoriškas, netgi užjau­
čiantis. Tai nepadėjo. Ji nebenorėjo čia daugiau būti. Šiame name,
šiame prieškambaryje, jos galvoje keičiant formas daugybei šešėlių.
— Kodėl buvai atsukusi nugarą į atvirus laiptus? — paklausė
Aleksas.
Didi apsižvalgė — klausimas buvo logiškas. Ji, Filas, Neilas ir
Aleksas, visi keturi stovėjo laiptų viršuje. Ir kiekvienas iš savo akira­
čio neišleido laiptų slenksčio — galima būtų spėti, kad tai instinkty­
vi, taip pat ir apdairi reakcija.
— Aš žiūrėjau atgal, — ji sušnibždėjo.
Į ją visi spoksojo.
Didi apsisuko, metė žvilgsnį per prieškambarį, į atvirų miega­
mojo durų pusę. Smegenis užgulantis kraujo tvaikas. Ilgi, tamsūs
nakties pirštai, išlindę jai stovint vienui vienai ir apsuptai šešėlių.
Tuo metu ji nenorėjo pamatyti. Norėjo pajusti. O tada...
— Aš kai ką išgirdau.
— Kai ką? — šiurkščiai paklausė Filas. — Žmogų?
— Aš... Aš nežinau. Aš pasisukau. O tada nukritau.
 — Ne.
— Ką? — ji atsigręžė į Rasą, kuris vis dar stovėjo ties laiptata­
kio viduriu. Kai į jį susmigo keturių pareigūnų žvilgsniai, jis staiga
paraudo.
— Noriu pasakyti, tai nėra tikėtina.
— Kaip tai?
— Tavo patirta trauma — skeveldrinis lūžis — ganėtinai reta.
Tokia trauma pasitaiko tik tada, kai dėl pakankamai stiprios jėgos
poveikio sausgyslė kaulo pradžioje arba toje vietoje, kur yra prisi­
tvirtinusi, atplėšia kaulo gabalą. Kaulai yra gan stiprūs, — tęsė Ra­
sas, lyg tai turėtų būti jiems savaime suprantama. — Sausgyslės taip
paprastai negali nuskelti kaulo dalies veikiant vidutinio stiprumo
jėgai. Mes kalbame apie didžiulės jėgos poveikį. Tam Didi krisdama
turėjo sukaupti pakankamą pagreitį. Pavyzdžiui, bėgdama nepaste­
bėti laiptų ir nusiridenti ar nušokti. Bet prisiminkim, kad tuo metu
ji buvo atsukusi į laiptus nugarą...
— O, Dieve, — sušnibždėjo Didi. — Aš nenukritau.
— Ne, — Aleksas globėjiškai apglėbė ją per juosmenį. — Tave
nustūmė.

7 skyrius

— Tėvelis sakydavo, kad kraujas lygu meilei. Tada jis juokdavo­

si. Ir smeigdavo skustuvo ašmenis giliau. Jam patikdavo žiūrėti, kaip
pamažu sunkiasi kraujas. „Jokio reikalo skubinti šiuos įvykius, — jis
šnibždėdavo. — Neskubėk. Mėgaukis reginiu.“
Šanos tariami neaiškūs, nukąstomis galūnėmis žodžiai nutilo.
Mano sesuo žiūrėjo nebe į mane, o į kažkokį tolimą tašką ant kau­
lo baltumo sienos. Kalėjimo medicininė kamera. Beveik tokia pat
nyki, kaip ir įprasta, išskyrus kad lova plieniniais rėmais čia buvo
papildyta raiščiais riešams ir kulkšnims surakinti.
 Kaip pranešė direktorė Makinon, ji buvo rasta savo kameroje
per šeštos valandos rytinį patikrinimą. Sana gulėjo lovoje susisuku­
si į kamuoliuką nelyginant kūdikis motinos įsčiose. Atrodė pakan­
kamai neįprastai, kaip teigė jos aukštą prižiūrinti pareigūnė. Kadan­
gi Sana taip ir nesureagavo į žodžius, buvo pašaukta apsaugos ko­
manda, kad apsiginklavusi čiužinių skydais jėga įsiveržtų į kamerą.
Taip prarasta dar daugiau laiko, bet dėl mano pačios sesers kaltės.
Per kalėjime praleistus metus jau buvo nužudžiusi du sargybinius
ir vieną kameros draugę. Turint tokią reputaciją kaip jos, būdavo
apsidraudžiama nuo bet kokios rizikos.
Vadinasi, pataisų institucijos pareigūnai buvo labiau susirūpi­
nę dėl savo pačių saugumo netgi tada, kai mano sesers kraujas lėtai
sruvo ant čiužinio iš jos skuteliais supjaustytų šlaunų.
Pasak direktorės, dar penkios minutės, ir Sana greičiausiai
būtų mirtinai nukraujavusi. Negalėjau suprasti, ar direktorė Maki­
non didžiavosi, kad jos pareigūnai įsiveržė nepavėlavę, ar atgailavo.
Su mano seserimi susiję dalykai niekada nebūdavo paprasti.
Sana susimeistravo savadarbį durtuvą iš kelioninio dydžio
dantų šepetėlio. Labai mažą, labai aštrų. Tai nebuvo pats geriau­
sias ginklas kitiems žaloti. Bet tamsią naktį jis buvo idealus įrankis
raižyti daugybei griovelių abiejų šlaunų vidinėse pusėse. Galbūt ir
galėčiau nusistebėti, bet visgi tai buvo jau ketvirtas jos bandymas
nusižudyti. Visus kartus ji save vienaip ar kitaip susipjaustė, o per
visus žiaurumo proveržius Sana naudojosi įvairiais savadarbiais
ašmenimis. Kartą jos paklausiau, ar ji iš tikrųjų bando numirti. Ji
patraukė pečiais. Pasakė, kad visa esmė — ne noras numirti, o pa­
prasčiausiai jaučiamas poreikis ką nors pjaustyti. Kadangi ši mer­
gina buvo laikoma įkalinta vienutėje, kartais turėdavo susigalvoti
alternatyvų...
Šiuo metu Šana buvo prifarširuota vaistų. Susiūta, apsvaiginta
medikamentais, lėtai į jos kūną lašėjo donorų kraujas ir nauji skys­
čiai. Gana greitai ją išleis atgal į jos kamerą, kur Šana bus laikoma
surakinta dvidešimt tris valandas per dieną kaip koks pasiutęs žvė­
ris, bet dabar mes galėjome kelias minutes pabendrauti. Nusilpusi
nuo nuskausminamųjų ir nukraujavimo, šį kartą sesuo prakalbo
apie mūsų šeimą. Mano reikalas buvo tyliai stovėti greta ir mintyse
užsirašinėti jos mintis.
— Ar Haris tave pjaustydavo? — paklausiau jos sąmoningai
kasdienišku tonu, turėdama omenyje mūsų abiejų biologinį tėvą.
— Kraujas — tai meilė, meilė — tai kraujas, — ji monotoniškai
padeklamavo. — Tėvelis mane mylėjo.
— Tai štai kas čia yra, — gestu parodžiau į jos sutvarstytas
šlaunis. — Meilė sau?
Vaistais prišerta mano sesuo sukikeno:
— Klausi, ar patyriau ekstazę?
— Tai patyrei?
— Gali tai pajusti. Oda prasprogsta lyg pernokęs vaisius. Tada
pasileidžia tekėti kraujas. Malonus jausmas. Turėtum tai žinoti.
— Aš negaliu jausti skausmo, pameni?
— Bet tai ne skausmas, mažoji sesute. O ne, tai bet kas, tik ne
skausmas.
— Pasak mūsų tėvo.
— Tu pavydi. Tu jo neatsimeni.
— Tau buvo ketveri. Nemanau, kad pati jį pameni.
— Bet pamenu. Aš pamenu, o tu ne, ir dėl to tu manęs nekenti.
Nes Tėvelis mane mylėjo labiausiai.
Mano sesuo atsiduso, jos apsiblaususios akys žvelgė kažkur į
tolį. Turbūt jos matė mažytį namą, kuriame kadaise gyvenome. Ka­
dangi neturėjau tokios atminties kaip mano sesuo, tą namą žinojau
daugiausia iš nusikaltimų vietos nuotraukų. Mano tėvų miegamasis,
kuriame vienintelis baldas buvo purvinas čiužinys, padrėbtas tiesiai
ant ąžuolinių grindų. Krūvos nešvarių drabužių, dėmėtų baltinių
ir besimėtančių maisto pakuočių gulėjo nuklojusios viso kambario
pakraščius. Taip pat nuošalėje, nugrūsta į kampą, stovėjo mašinos
sėdynė, naktį ji būdavo įkišama į miegamojo spintą. Remiantis de­
tektyvų pranešimais, ant šios mašinos sėdynės gyvenau aš.
O Sana miegodavo ant to kraujais sutepto čiužinio, kartu su
tėvais.
— Aš tave mylėjau, — Sana pareiškė vis dar kiek svajingu bal­
su. — Toks gražus kūdikėlis. Mama man leisdavo tave palaikyti. Tu
man šypsodavaisi, mojuodama savo putliais mažyčiais kumšteliais.
Aš įpjoviau tau į riešą, labai atsargiai, kad žinotum, kaip smarkiai
tave myliu. Mama pradėjo klykti, bet šypsena nedingo nuo tavo
veidelio, taigi aš žinojau, kad tu supranti, — jos balsas prisipildė
sielvarto. — Nereikėjo tau manęs palikti, Adelina. Iš pradžių Tėvelis,
tada tu, o tada viskas nuėjo šiknos skylėn.
Kai mūsų pamotė rado Šaną pjaustančią mano dilbį siuvimo
žirklėmis, mano šešiametė sesuo buvo nusiųsta į uždarą psichiatrijos
įstaigą, kur ją šėrė vaistais nuo psichozės ir beveik nuolatos laikė pri­
rišę prie lovos. Dėl tokio režimo jai pavyko pasikėsinti į kito ligonio
gyvybę viso labo po penkerių metų. Paskatinti tokios akivaizdžios
sėkmės, keturioliktojo gimtadienio proga jie pripažino ją magiškai
išgijusią ir nusiplovė rankas išsiųsdami nieko neįtariančiai įtėvių šei­
mai. Kad jai galiausiai pavyko kažką nužudyti, manęs, kaip eksper­
tės, nestebina — tai buvo tik laiko klausimas.
— Apie ką pagalvoji, — paklausiau jos, — kai prisimeni Tėvelį?
— Apie meilę.
— Ką girdi?
— Klyksmus.
— Ką užuodi?
— Kraują.
— Ką jauti?
— Skausmą.
— Ir tai vadini meile?
— Taip!
 — Vadinasi, kai buvome mažos ir tu mane pjaustydavai, tie­
siog norėdavai taip išreikšti savo didžiulę meilę?
— Ne. Aš norėjau, kad tu pajustum, kaip smarkiai tave myliu.
— Pjaustydama savo mažąją sesutę.
— Taip!
— O jeigu šią akimirką turėtum rankose peilį?
— Kraujas — tai meilė, — ji išdainavo. — Žinau, kad tu žinai,
Adelina. Žinau, kad savo širdies gilumoje netgi supranti.
Tada ji nusišypsojo — taip klastingai, kad man per nugarą net
šiurpuliukai perėjo. Lyg tikrai būtų žinojusi, ką veikiau prieš šešias
valandas. Lyg žvėris ji buvo valdoma savo prigimties, nors nuo vai­
kystės žinojo, kad reikia elgtis kitaip.
— O jeigu pasakyčiau, kad meilė — tai maistas? — tariau, iš­
laikydama vienodą intonaciją, o savo protą sukoncentruotą. — Jei
pasakyčiau, kad, užuot pjausčiusi žmones, turėtum jiems pasiūlyti
duonos?
Sana susiraukė, dešinės rankos pirštais susiėmė už smilkinių.
Tai buvo pirmas kartas, kai ji atrodė sutrikusi, netgi nesiorientuo-
janti.
— Tėvelis niekada nesiūlydavo maisto.
— O Mama?
— Mama?
— Ar Mama siūlydavo maisto?
— Mama — tai ne meilė, — ji man pasakė staiga pradėjusiu
lūžinėti balsu.
— Mama — tai ne meilė. — Mes jau ir anksčiau apie tai ne
kartą kalbėjomės, nieko tais pokalbiais taip ir nepasiekėm. Tačiau
dabar, turėdama tokią retą galimybę, nusprendžiau labiau paklibinti
šį reikalą. — Kodėl gi ne? Kodėl Mamytė negali būti meilė?
Sana su užsispyrimu suspaudė lūpas neketindama atsakyti į šį
klausimą.
 — Haris mylėjo ją, vedė ją. Savo ruožtu ji irgi jį mylėjo, rūpi­
nosi jo namais, augino su juo vaikus.
— Jis jos nemylėjo!
— Jis mylėjo tave?
— Taip. Kraujas yra meilė. Jis mylėjo mane. Ne ją.
Aš pasvirau į priekį ir tyliai pasakiau:
— Jis ją skriausdavo. Kiekvieną dieną, jei tikėsime detektyvų
pranešimais. Jei skausmas — tai meilė, tuomet mūsų tėvas mylėjo
motiną labai labai.
Šana sukriokė:
— Nebūk kvaila! Bet kas gali kažką primušti. Tai ne meilė.
Kraujas yra meilė. Tu tai žinai! Pjaustymui reikia rūpestingumo,
netgi meilumo. Švelniai braukti per odą, išrėžiant vieną odos sluoks­
nį po kito. Sąmoningai išvengti klubo, šlaunies ar pakinklio arterijų.
Perpjauti tik didžiąją poodinę kojos veną ir nieko daugiau... — ji
ranka mostelėjo į savo subintuotas kojas. — Kraujas yra meilė. Tam
reikia didelio rūpesčio. Tu tai žinai, Adelina. Tu tai žinai!
Aš spoksojau savo seseriai į akis.
— Tu dėl to nekalta, Šana. Tu nekalta dėl to, ką darė mūsų tė­
vas, kas vyko tame name.
— Tu buvai kūdikis. Silpnas, netikęs kūdikis. Mama taip jam
sakydavo, kad tik jis tave paliktų ramybėje. Bet aš tau rodžiau savo
meilę. Perpjoviau tavo riešą, kad tik tu nesijaustum vieniša, o Mama
iškaršė man kailį dėl to, kad taip padariau.
— Ji tave mušė? Ar Tėvelis?
— Ji mane mušė. Mama tai ne meilė. O tu vis dar silpna ir
netikusi!
Perjungiau pavaras, šiek tiek atsilošiau atgal.
— Šana, kas tave susiūdavo? Jeigu kraujas — tai meilė, ir jis
tave kiekvieną vakarą supjaustydavo, kas rytais ištaisydavo tą žalą?
Mano sesuo nusuko žvilgsnį.
— Kažkas tave gydydavo. Kažkas kiekvieną rytą turėdavo pa-
dėti tau pasijusti geriau. Jie juk negalėjo tavęs nuvežti į ligoninę.
Tai būtų pritraukę per daug dėmesio. Taigi, kiekvieną rytą kažkas
turėdavo išvalyti įpjovimus, sutvarstyti tavo žaizdas, padaryti viską,
kad pasijustum geriau. Sana, kas tai darydavo?
Sana žiūrėjo įsistebeilijusi į tolimesniąją sieną; jos pečiai trūk­
čiojo, žandikaulis judėjo.
— Tai darė Mamytė, argi ne taip? Ji susiūdavo tavo žaizdas.
Kiekvieną naktį jis naikindavo, o ji kiekvieną rytą atkurdavo. Ir tu
jai už tai taip niekada ir neatleidai. Štai kodėl Mama negali būti
prilyginama meilei. Tėvelis skriausdavo tave. Bet ji tave nuvylė. Ir
tai buvo dar blogiau, argi ne taip? Tai, ką darė ji, liūdino dar labiau.
Staiga Šana įbedė žvilgsnį į mane, jos rudos akys šiurpiai bliz­
gėjo:
— Tu esi ji. Aš — Tėtis, o tu esi Mama.
— Ar tau atrodo, kad stengiuosi tave atkurti? Ar mano ap­
silankymai tau asocijuojasi su tais rytais vaikystėje? Pabuvus čia,
išeinu ir vėl atiduodu tave į nakties gniaužtus.
— Tėtis yra meilė. Mama nėra meilė. Mama yra kai kas blogiau.
— Tu esi Šana. Aš — Adelina. Mūsų tėvai mirę. Mes nekaltos
dėl to, ką jie darė. Bet tik mes pačios galime pasirinkti, ar jiems
atleisti.
Šana man nusišypsojo.
— Tėtis yra miręs, — ji pritarė, bet jos balse vėl pasigirdo klas­
ta, jos žodžiuose, galima sakyti, skambėjo piktdžiuga. — Aš tai ži­
nau, Adelina. Aš ten buvau. O tu?
— Neprisimenu. Tai viskas, ką žinau.
— Bet tu ten buvai.
— Būdama kūdikis, diržu pritvirtintas prie automobilio sėdy­
nės. Tai nesiskaito.
— Policijos sirenų garsai... — ji provokavo.
— Haris Dei supanikavo supratęs, kad policija jo ieško, — ra­
miai pratęsiau. — Nenorėdamas pasiduoti gyvas, jis persipjovė riešus.
 — Ne!
— Aš skaičiau policijos pranešimus, Šana. Žinau, kas nutiko
mūsų tėvui.
— Kraujas yra meilė, Adelina. Aš žinau, kad tu tai supranti, nes
ten buvai.
Pajutau, kaip sustojau, susiraukiau. Neturėjau jokio supratimo,
ką Šana norėjo pasakyti. Juk tuo metu buvau tik vaikas ir viską ži­
nojau vien tik iš policijos pranešimų.
— Šana...
— Ji davė jam aspirino. Suskystina kraują, — mano sesers bal­
sas pasidarė dainingas, beveik kaip vaiko. — Tada ji prileido van­
dens į vonią. Šilto. Padeda išplėsti venas. Jis nusirengė. Ji liepė jam
įlipti. Tada jis iškėlė riešus į viršų.
„Privalai tai padaryti“, — jis jai pasakė.
„Negaliu“, — sušnibždėjo ji.
„Jeigu kada nors mane mylėjai“, — tarė jis ir padavė jai savo
mėgstamiausią skutimosi peiliuką — senovinį, dramblio kaulo
kriaunomis. Kartą jis man sakė, kad jį jam padovanojo jo paties tėtis.
Bam bam bam, kažkas patrankė į priekines duris. Atidarykit,
atidarykit, čia policija. Bam bam bam.
Tada Mama perrėžė jam riešus. Du pjūviai, ne skersai, o išilgai,
nes skersą pjūvį gydytojai dar gali susiūti. Išilginis — mirtinas.
Tėvelis jai nusišypsojo: „Žinojau, kad mokėsi tai padaryti tei­
singai.“
Ji įmetė skutimosi peiliuką į vandenį. Jis paniro į raudoną jūrą.
„Aš visada tave mylėsiu“, — sušnibždėjo Mama ir sukniubo
ant grindų, policijai įsiveržus į namus.
— Kraujas tai meilė, — dainavo Šana. — O mūsų tėvų nebė­
ra. Aš esu Tėvelis, o tu esi Mama, ir Mama tai ne meilė, Adelina.
Mama — tai šis tas blogiau.
— Tau reikia pailsėti, — pasakiau savo sesei.
Bet ji tik vos pastebimai šyptelėjo.
 — Kraujas laimės, Adelina. Kraujas visada nugali, mano ma­
žoji sesute.
Tuomet ji sugriebė mano ranką. Akimirksnį pamaniau, kad iš
kažkur nusigvelbė kitą peiliuką ir padarys ką nors žiauraus. Bet ji
tik sugniaužė mano riešą. Tada vaistai pagaliau ją įveikė. Ji atsipa­
laidavusi nuleido galvą ant pagalvės. Atsiduso. Akys užsimerkė, ir
mano žudikiška vyresnioji sesuo užmigo vis dar laikydama mano
ranką.
Po kiek laiko palengva išlaisvinau savo pirštus. Tada pakėliau
ranką ir pradėjau tyrinėti blyškų baltą randą, skersai kertantį švie­
siai mėlynas venas ant mano riešų, kurį turėjau visą laiką, kiek tik
prisiminiau. Pasirodo, jį paliko mano sesuo prieš keturiasdešimt
metų.
Dabar beveik galėjau girdėti savo įtėvio balsą: „Skausmas
yra?..
Skausmas yra prisiminti, pagalvojau.
Skausmas yra šeima.
Tai paaiškina, kodėl netgi tokia skausmo ekspertė kaip aš da­
bar apsisuko ir išėjo pro duris.

8 skyrius

Pirmas dalykas, kurį Didi padarė grįžusi namo, tai paskambi­

no medicinos ekspertui Benui Vaitliui. Aleksas turėjo iš susitikimo
dar važiuoti į darbą, taigi ji dabar buvo namuose viena, gulėjo išsi­
kėtojusi ant sofos, vis dar dėvėjo jogos drabužius, su kuriais dalyva­
vo rytinėje savo pačios traumų analizėje.
— Turiu klausimą, — tarė ji tą pačią sekundę, kai Benas atsi­
liepė.
— Didi! — Beno balsas sugriaudė jai į ausį. Medicinos eksper­
tai nepasižymėjo pačiu komunikabiliausiu charakteriu pasaulyje,
bet per tuos metus, kai Benas susitikinėjo su Didi komandos drau­
gu Neilu, jiedu su Didi turėjo galimybę asmeniškai gan gerai pažinti
vienas kitą ir netgi po jo išsiskyrimo su Neilu išliko draugais. —
Girdėjau apie skeveldrinį lūžį. Kas jau kas, o tu tikrai rasi būdą, kaip
susižeisti pačiu išradingiausiu būdu, kokiu tik įmanoma.
— Stengiuosi.
— Kairė ranka?
— Taip.
— Ledas? Pratimai? Poilsis?
— Taip. Taip. Dažniausiai.
— Turbūt tau protas važiuoja.
— Taip!
— Ir dėl to tu skambini man. Leisk atspėti, tu nori sužinoti
apie mūsų naujausią odos dyrimo auką.
— Ne.
Pirmą kartą Benas stabtelėjo. Galima sakyti, Didi per telefono
liniją girdėjo, kaip sukosi jo mintys.
— Ne apie antrąją auką, — ji mandagiai pasufleravo. — Aš
susiprotėjau, kad tik dabar ketini pradėti tą tyrimą.
— Planuojama pradėti vėliau šią popietę.,
— Aišku. Taigi, noriu paklausti apie pirmąją auką, Kristiną Ra­
jan, nes, kaip suprantu, prie jos palaikų praleidai daugiau laiko. Ir
turint omenyje, kad esi patyręs medicinos ekspertas, vienas iš ge­
riausių, su kuriais man kada nors yra tekę dirbti...
— Meilikavimas padės pasiekti aukštumas.
— Ir jau ištyrei jos išpjaustytą odą...
— Teisingai.
— Galbūt turi kokių nors hipotezių apie žudiko naudotus aš­
menis?
— Irgi tiesa, turiu. Labai ploni, be jokių dantukų, jokių apga-
dinimų. Vis dėlto dienos klausimas — ar tai buvo peilio ašmenys, o
galbūt — skutimosi peiliukas?
 — O... — Ji nebuvo apie tai pagalvojusi. Bet dabar, atsižvel­
giant į... — Ar nebūtų per daug sudėtinga naudoti skutimosi peiliu­
ką tokiam... intensyviam procesui? Na, turiu omenyje, kaip pjovimo
įrankį. Kadangi juostelės tokios plonos, taip, jis tinka. Bet nereikia
pamiršti, kad tų plonų juostelių buvo daugybė, ir kyla klausimas, ar
skutimosi peiliukas nepradėtų slysti iš rankų?
— Jis galėjo būti pritvirtintas prie kokios nors rankenos. Įsi­
vaizduok klasikinį skutimosi peiliuką arba netgi kartono pjaustiklį.
Šiandien man atėjo į galvą, kad galbūt tai buvo skalpelis. Bet peilio
galimybę būčiau linkęs atmesti. Pirma, kelias pastarąsias savaites iš­
bandžiau keliolika skirtingų rūšių peilių ir nė su vienu nepasiekiau
tokių pat rezultatų. Mano bandymai parodė, kad didesniais, stores­
niais ašmenimis įpjautos odos kraštai susiraukšlėja. O štai mūsų su­
bjektas... Jis atpjauna labai smulkias odos juosteles lygiais kraštais.
Ir norėčiau pridurti, kad tai aiškiai liudija jo turimą patirtį. Netgi
man, turinčiam profesinių įgūdžių, prireikė ne vieno bandymo, kol
pasiekiau panašų rezultatą. Žinoma, iš pradžių rinkausi netinkamus
įrankius. Dabar, kai savo tyrinėjimams pasitelkiau chirurginius, at­
rodo, kad jau beveik pavyksta tiksliai atkartoti jo kruopščius pjū­
vius.
— Gerai. — Didi turėjo padaryti mažą pertraukėlę. Ji anksčiau
nebuvo svarsčiusi galimybės, kad žudikas galbūt naudoja skalpelį
ir turi bent jau šiokių tokių chirurginių įgūdžių. Tačiau dėl to ji
neatmetė galvoje besisukančių naujausių idėjų, tiesą sakant, net­
gi... — Darysiu prielaidą, — ji pratęsė, — kad toks gabus medicinos
ekspertas kaip tu...
— Aš jau pamalonintas. Eik prie reikalo, Didi. Laukia įtempta
diena.
— Tu bandei atgal sudėlioti odos juosteles. Atkurti visą odos
plotą.
— Bandžiau — tai pagrindinis žodis sakinyje.
 — Ir tau nepavyko, — jos balsas pakilo, širdis suplakė greičiau.
Štai jis, jos vidurnakčio genialumo potėpis: — Nes paaiškėjo, kad
neturi visų reikiamų dalių. Trūksta kai kurių odos juostelių. Žudi­
kas pasiėmė jas su savimi.
— Din din din. Duokite prizą šiai gražuolei blondinei detekty­
vei. Pasakyk man tiesą, ar tai dėl savo auksinių garbanėlių tu tokia
kieta?
— Žinoma. Kiek odos trūksta? Ar kalbame apie kelias juoste­
les, ar didelius odos kiekius?
— Na, sakykime, maždaug iki dešimties juostelių, išpjautų iš
kūno. Pakankamai, kad auka pastebėtų trūkumą, jeigu būtų gyva.
Ji taip ir numanė. Odos dyrimas šiose žmogžudystėse buvo kai
kas daugiau, nei tik fetišas, tai buvo priemonė žudikui gauti kažką
labai geidžiamo; tai buvo ypač asmeniškas jo vykdomo nusikaltimo
aspektas.
Didi vėl sutelkė dėmesį į telefoną.
— Paskutinis klausimas, — pasakė Benui. — Aukos oda. Ar ji
kuo nors buvo patepta, prieš imantis veiksmų? Ta prasme, galbūt
tiriant buvo rasta kokių nors įdomių cheminių medžiagų? Pavyz­
džiui, alkoholio, ar netgi formaldehido?
— Svarstai, ar žudikas bandė užkonservuoti savo trofėjų, iš
pradžių užtepdamas ant savo aukos kokio nors tirpalo?
— Išties turėjau tokią mintį.
— Atsakyti į tavo klausimą galima ir taip, ir ne. Ištyrus ant
Kristinos Rajan liemens likusią odą buvo nustatyta, kad naudotas
paprastas antibakterinis muilas. Tačiau jo žymių nebuvo rasta ant
jos rankų ir blauzdų. Taigi, jeigu darytume prielaidą, kad auka buvo
įpratusi prieš eidama miegoti maudytis, ant viso jos kūno odos tu­
rėtų būti likę tos pačios antibakterinės priemonės liekanų. Kadangi
šiuo atveju taip nėra, galima drąsiai manyti, kad žudikas, greičiau­
siai dar prieš pradėdamas pjaustyti odą, pats nuvalė aukos liemenį
paprasčiausia valymo priemone.
 Didi susiraukė.
— Kaip kad darytų chirurgas? Paruošė odą pjūviams?
— Kai oda ruošiama tikrai chirurginei intervencijai, pjūvio
vieta nudažoma tam tikru paruošiamuoju tirpalu. Daugumos jų
sudėtyje yra alkoholio. Mūsų aukos oda buvo nuvalyta, bet tikrai
nebuvo liečiama paruošiamuoju šepetėliu.
— Taigi, žudikas stengėsi nuvalyti tą odos plotą, į kurį kėsinosi,
bet ne jį sterilizuoti.
— Aš taip manau. Taip pat, baigiant atsakyti į tavo klausimą —
aš neradau jokių formaldehido žymių. Konservuojančių medžiagų
nebuvo naudota.
— Aišku.
— Tačiau tai nereiškia, kad žudikas nebandė užsikonservuoti
savo trofėjaus jau po visko, — tęsė medicinos ekspertas, jo balsas
kaito nuo temos, kuria kalbėjo. — Patyręs žudikas galėjo įdėti odos
juosteles į stiklainį, pilną formaldehido tirpalo, arba netgi jas iš­
džiovinti, naudodamasis sūdymo technika. Tikrai, pasirinkimų yra
begalė.
— Gera tai žinoti.
— Pati apie tai paklausei.
— Profesiniai pavojai. Vadinasi, tavo atradimus galima būtų
apibendrinti taip: mūsų žudikas apsvaigino auką chloroformu, tada
sukėlė jai asfiksiją suspausdamas. Tada nurengė aukos drabužius
ir nuvalė odą paprastu antibakteriniu skysčiu, o po to perėjo prie
pagrindinio užsiėmimo — kruopštaus ilgų odos juostelių plėšymo
nuo liemens ir viršutinės šlaunų dalies. Tu tiki, kad šiam procesui jis
naudojo skalpelį. Tada, nepasikuklinęs su savimi pasiimti šiek tiek
nuplėštos aukos odos, kaip ypač liguisto trofėjaus, žudikas paliko
nusikaltimo vietą. Maždaug teisingai pasakiau?
— Net pats nebūčiau geriau apibendrinęs.
Didi vis dar garsiai mąstė:
— Visa tai reiškia, kad mūsų žudikas turi chirurginių operacijų
ir/arba pasirengimo joms patirtį, bet taip pat ir jaučiasi patogiai
prie negyvėlių.
— Džefris Dameris? — pabandė spėti medicinos ekspertas. —
Ar ne jis buvo tas nekrofilas, jautęs nevaldomą potraukį pasilikti
savo aukų kūnų dalis? Jis tvirtino, kad ieško idealios mylimosios —
tokios, kuri niekada jo nepaliktų.
— Išskyrus tai, kad mano turimomis naujausiomis žiniomis,
nė viena iš aukų nebuvo išžaginta, ar ne?
— Nepastebėjau jokių galimų įrodymų.
Didi pati sau palingavo galva, tada prisiminė, kad reikia kalbė­
ti į telefono ragelį.
— Gerai, iš šio pokalbio buvo daugiausia naudos.
— Identifikavai žudiką?
— Kol kas dar ne, bet įtariu, kokia gali būti jo profesija.
— Ruošiesi tyrinėti ligonines, medicinos aukštąsias mokyklas?
— Ruošiuosi tai pavesti aiškintis Neilui. Asmeniškai pati pla­
nuoju pasižvalgyti po laidojimo namus.
Būtų protingiau palaukti, kol Aleksas grįš namo iš darbo. Jis
galėtų padėti jai tinkamai apsirengti, tada įsėsti į automobilį. Bet
Didi dabar nesivadovavo sveika nuovoka. Ji jautėsi užsispyrusi, ką
jau kalbėti apie velnišką apmaudą, kurį jautė dėl savo rankos, pe­
ties, Melvino. Ji buvo stipri moteris. Nepriklausoma. Ir bylą tirianti
detektyve.
Apsirengs be niekieno suknistos pagalbos, ir Melvinas gali tai
susikišti į savo pypkę ir parūkyti.
Žinoma, Melvinas buvo kitokios nuomonės.
Pradėjo nuo bandymo nusivilkti sportinius marškinėlius su iš­
kirpte. Ji patempė elastano marškinėlius viršun, norėdama ištraukti
savo sveikąjį dešinį petį, ir kažkokiu būdu tai sukėlė staigų, aštrų
skausmą kairiajame. Kai pagaliau sugebėjo ištraukti iš marškinė­
lių galvą, dar reikėjo juos nusismaukti žemyn per kairiąją ranką.
Apie išsimovimą iš aptemptų juodų sportinių kelnių iš viso nebu-
vo kalbos. Tikrai nereikėjo pasitelkti peties raumenų, kad išsinertų
iš jogos kelnių, ir vis dėlto kairioji ranka į tai reagavo deginančiu
skausmu, jos viršutinę lūpą nusėjo prakaito lašeliai.
Atrodė, kuo labiau stengėsi nesutrenkti savo kairiosios pusės,
tuo labiau nuo kiekvieno judesio jos kaklą, petį ir viršutinę ran­
kos dalį varstė skausmas. Ji sugriežė dantimis, pagriebė iš drabužių
spintos tamsiai pilkas apsmukusias kelnes ir su pasiryžimu įlipo į
jas. Tada prasidėjo skausmingas jų traukimo viršun procesas, centi­
metras po centimetro, pagelbstint tik vienai sveikai rankai. Pagaliau
sugebėjo jas užsitempti ant klubų, stabdė tik saga, kurią reikėjo už­
segti. Ji nesėkmingai bandė tai padaryti keturis kartus.
„Kuo didesnė palaidinė“, — pagalvojo ji įsiaudrinusi. Arba
švarkas. Ji apsirengs ilgą palaidinę, kad uždengtų prasiskėtusį savo
apdribusių kelnių juosmenį, ir niekas jo nepastebės.
Sumanymas atrodė toks protingas, kad ji atsisėdo ant lovos
krašto ir apsiverkė.
Neapkentė viso šito. Negalėjo pakelti jausmo, kad yra niekam
nenaudinga ir nepajėgi, nekentė šito totalaus susierzinimo. Kaltino
savo kūną, kad negyja. Piktinosi petimi, kad šis skauda, ir savo kvai­
la sausgysle, kad nuplėšė gabalą kaulo. Kas, jeigu ji niekada galutinai
nepasveiks? Tai buvo reta trauma, niekas iki šiol nedrįso tiksliau
prognozuoti. Ar dar po šešių mėnesių ji galų gale jau gebės pati
apsirengti? Laikyti ginklą? Pakelti savo vaiką aukštyn?
O gal ji vis dar bus čia pat, gulinės apsirengusi savo vyro dra­
bužiais ir tegalės pasakoti istorijas apie savo šlovingas dienas ir tuo
pat metu slaptai svajoti apie tai kas būtų, jeigu būtų. Jos dar negali­
ma išmesti į krantą kaip negyvos žuvies. Dar ne laikas. Ji per daug
jauna, per daug pasišventus, per daug gera pareigūnė. Jokio naujo
puslapio, kurį būtų galima atversti, nenusimatė. Tik ne jai, taip vel­
niškai smarkiai prisirišusiai prie savo darbo.
Net ir po to, kai šis ją sužeidė. Pavertė ją šešėliu tos moters,
kuria pati anksčiau buvo.
 Ji nusviro atgal ant lovos. Gulėjo pusiau apsirengus, tik su kel­
nėm, liemenėle ir niekuo daugiau, ir spoksojo aukštyn į lubas. Tada
užsimerkė, pabandė pamatyti tai, ką greičiausiai turėjo matyti tą
paskutiniąją naktį, kelias sekundes prieš nustumiama nuo laiptų.
Melvinas. Stabdis Melvinas. Aš čia, aš pasiruošus, aš noriu ži­
noti. Nagi, Melvinai. Duok merginai minutę atsikvėpti ir leisk pri­
siminti.
Argi ne taip sakė daktarė Glen? Jeigu ji pasikalbėtų su savo
skausmu, jeigu tiesiogiai Melvino paprašytų padėti prisiminti, silp­
ni Ištremtieji pasiduotų. Ji tiesiog turėjo būti pasiruošusi tam, kas
nutiktų paskui.
Melvinas ir toliau tylėjo. Arba, tiksliau pasakius, tęsė savo
įprastinį skausmingą tvinksėjimą.
— Aš pasiruošus, — tyliame miegamajame išstenėjo ji griež­
dama dantimis. — Aš galiu tai pakelti, Melvinai. Nagi, tu, niekingas,
sukirmijęs kalės vaike. Aš noriu žinoti. Pasakyk man.
Nieko.
— Ar tai buvo žudikas? Sugrįžo, kad dar kartą išgyventų savo
menką fantaziją, ir buvo šlykščiai nustebintas, kai ten rado mane?
Visgi dažniausiai žudikai leidžia laiką kur nors toliau nuo
savo nusikaltimo vietos. Jie labai rizikuotų, jei sugalvotų pralįsti
pro nusikaltimo vietą žyminčią juostą, peržengti policijos užkardą.
Žudikas beregint atsidurtų daboklėje už vaikščiojimą neleistinoje
vietoje; maža to — jis taptų vienu iš policijos tardymo subjektų. Ži­
noma, kokį nors tikrą psichopatą ar kokį nors žudiką, kuris jaučiasi
neabejotinai pranašesnis už kitus, galbūt ir viliotų tokie strateginiai
žaidimai. Bet jų žudikas? Vyras, kuris užpuola vienišas moteris, kol
jos miega? Greitai jas apsvaigina chloroformu, kad ir nužudyti ga­
lėtų nesunkiai, neskausmingai?..
Vienu metu Didi galvoje netgi šmėstelėjo tokio vyro vaizdi­
nys. Smulkaus sudėjimo. Nepasitikintis savimi, prastų socialinių
įgūdžių, nepatogiai besijaučiantis prie autoritetingų žmonių, o ypač
prie moterų. Niekad neturėjęs ilgalaikių santykių, greičiausiai gy­
venantis savo mamos namų pusrūsyje. Tačiau tai ne koks įbaugin­
tas sūnus, savyje slepiantis besiveržiančią užgniaužto įniršio bangą
— šis žudikas išsiliedavo ant savo aukų, kai jos būdavo tinkamai
pažabotos. Šis žudikas... jis buvo tylus tiek viduje, tiek išoriškai. Bet
gali būti, kad linkęs į obsesiją. Darė tai, ką turėjo daryti, bet kaip
įmanydamas stengėsi nekelti sambrūzdžio. Aukos net neturėdavo
galimybės suvokti, kas vyko.
Jis įeidavo vidun, apsvaigindavo, nužudydavo, išraižydavo.
Nes tai ir buvo jo tikroji aistra. Odos dyrimas. Darbo vaisių
surinkimas. Kolekcionavimas.
Jis buvo kolekcininkas.
Didi kilo ši mintis ir ji žinojo, kad tai tiesa. Jie ieškojo kolek­
cininko. Šios žmogžudystės — tai ne nusikaltimai iš žiaurumo ar
įsiūčio. Tai obsesiniai reiškiniai. Žudikas vidujai buvo verčiamas
daryti tai, ką padarė.
Arba galbūt žudikė.
Sadistai prievartautojai grobuonys beveik be išimčių yra vy­
rai, bet kolekcininkas... Seksualinės prievartos nebuvo. Pasinaudota
chloroformu aukų sąmonei atimti. Netgi asfiksija nuo suspaudimo.
Ką Neilas sakė? Bet kokio dydžio žmogus tą galėjo padaryti — pa­
prasčiausiai tereikia pakankamai ilgai spausti tinkamą vietą.
Tai reiškia, kad galbūt jų ieškomas asmuo — toli gražu ne ma­
žas, socialiai paklūstantis vyriškos lyties individas. Galbūt tai mote­
ris. Kuri nesukeltų įtarimo, jeigu vėlai vakare būtų pastebėta einanti
į kitos moters butą, o rasta nusikaltimo vietoje jau saulei nusileidus,
galėtų įtikinamai prisistatyti artima aukos drauge.
Ar gali taip būti? Galbūt tą naktį Didi, stoviniuojančią Kristi­
nos Rajan bute, užklupo anaiptol ne vyras. Galbūt išlindo iš šešėlių
vienišė moteris...
— Melvinai. Nagi, Melvinai! Kalbėk su manim.
 Bet Melvinas nesiteikė pratarti nė žodžio.
Didi trūko kantrybė. Ji pakilo. Kaip viesulas nukūrė per kam­
barį. Negrabiais judesiais, nestabdydama savęs, užsimaukšlino dide­
lio dydžio grietinėlės spalvos megztinį, tada sugriežė dantimis nuo
sprogdinančio skausmo.
— Nori skųstis, Melvinai? — bambėjo ji. — Įsižeidei? Tuomet
labai prašom. Aš tau suteiksiu gerą priežastį pykti. Eime šiek tiek
pasilinksminti.
Seržantė detektyve D. D. Voren su trenksmu nubildėjo laiptais
žemyn, išvirto pro duris laukan ir įsiropštė į mašiną. Pasiruošusi
pasidalinti savo skausmu su pasauliu.

9 skyrius

Direktorė Kim Makinon buvo įstabaus grožio moteris. Aukšti,

ryškūs skruostikauliai, lygi juoda oda, vaiskios rudos akys. Viena iš
tų moterų, kurios sulaukusios septyniasdešimties gali atrodyti taip
pat stulbinamai, kaip ir būdamos keturiasdešimties. Taip pat ji buvo
neįtikimai protinga, nepalaužiamai ryžtinga ir fenomenaliai tvirta
— turėjo visas savybes, būtinas asmeniui, atsakingam už seniausius
Jungtinėse Amerikos Valstijose vis dar veikiančius moterų pataisos
namus. Ypač pastarosiomis dienomis, kai Masačūsetso pataisos na­
mai buvo perpildyti ir visai neseniai spaudoje paviešinta, kad juose
laikoma du šimtai penkiasdešimt kalinių, nors patalpų erdvė skirta
šešiasdešimt keturiems gyventojams.
Kai apie tai paklausiau direktorės, ji man išdėstė bausmės ir
įkalinimo „gerovės kėlimo“ teoriją. Daugumos apygardų kalėjimai
irgi buvo prigrūsti, o tai reiškia, kad jie nebegalėjo tinkamai atskirti
vyriškos ir moteriškos lyties nusikaltėlių, kad jie vieni kitų nematy­
tų ir negirdėtų, kaip to reikalauja įstatymai. Jų sprendimas: perkelti
moteris į MPN, kur jos taptų jau Makinon problema.
 Apie ją blogai pradėjo rašyti spauda, moterims teko susigrūsti
į kameras su trigulėm lovom, o valstybė net ir tada nesutiko skirti
lėšų papildomiems gyvenamiesiems blokams statyti.
Nepaisant šių aplinkybių, manau, direktorė vis dėlto dirbo
savo svajonių darbą.
Dabar direktorė Bejonsė, kaip ją vadindavo kalinės, sėdėjo už
savo masyvaus, šautuvo pilkumo stalo, ant jo pasidėjusi sugniaužtas
rankas ir ramiai žvelgdama į mane.
— Jos būklė blogėja, — pareiškė ji be jokios įžangos. — Šio
ryto įvykis... Jei atvirai, jau seniai numaniau, kad galima tikėtis to­
kio incidento.
— Vadinasi, organizuodavai papildomas kratas Šanos kame­
roje ir taip pat paprašei savo pareigūnų labai akylai stebėti, ar ji ne­
turi daiktų, iš kurių galėtų pasigaminti pavojingų įrankių? — šaltai
paklausiau.
Direktorė Makinon vos akies kampučiu į mane pažvelgė.
— Nagi, Adelina. Tu pakankamai ilgai vaikščiojai šiais kori­
doriais. Žinai, kad su tokiomis kalinėmis kaip tavo sesuo mes labai
sunkiai galim susidoroti. Nors ir dėvime uniformas, dažnai padėtį
kontroliuoja ji.
Liūdna, bet ji sakė tiesą. Mano sesuo kiekvienam kalėjimo dar­
buotojui reiškė košmarą: labai protinga, neįtikėtinai asociali kalinė,
kuriai taikomas sustiprinto saugumo režimas, ir neturinti nieko, ką
galėtų prarasti. Ji jau ir taip buvo nuo visų atskirta, dvidešimt tris
valandas per dieną uždaryta vienutėje. Jai nerūpėjo pasimatymų
privilegijos; vienintelė išimtis — mano vieną valandą trunkantys
mėnesiniai apsilankymai. Tas pat pasakytina ir apie leidimą pasi­
kalbėti telefonu, galimybę dalyvauti kalėjimo programose ir netgi
apie tuos kelis prabangesnius daiktus, kuriuos ji galėjo nusipirkti
kalėjimo parduotuvėlėje, kai sukrapštydavo pakankamai lėšų. Sana
ir vėl pasielgdavo kaip negeras vaikas, o kalėjimo darbuotojai ir vėl
apribodavo jos teises ir atimdavo žaislus.
 Sanai buvo nė motais. Buvo pikta, prislėgta ir iki šiol jokie me­
dikamentų kiekiai jos nepakeitė. Aš tai žinau, nes pati surašiau jos
tris pastaruosius medicininius protokolus.
Mano sesers bandymas nusižudyti metė šešėlį ne tik ant direk­
torės Makinon reputacijos, bet taip pat ir ant manęs.
— Ar ji gėrė savo tabletes? — paklausiau logiškai kylančio
klausimo.
— Mes rūpinomės, kad ji visuomet prarytų savo vaistus, taip
pat apžiūrėdavome, ar jos kameroje nėra nesuvirškintų kapsulių.
Nesame nieko radę, bet galbūt ji tiesiog mus lenkia vienu žingsniu.
Juk supranti, Adelina, kad turėsiu laikyti Saną medicinos skyriuje
dar mažiausiai savaitę. Žinai, kokios čia sąlygos.
Aš palinksėjau galva — supratau, ką ji nori pasakyti. Kalėjime
ir taip nestigo sutrikusios psichikos kalinių, bet medicinos skyrius
buvo tikras beprotystės epicentras, kur ypač pamišusios asmenybės
šmižinėja po užrakintas kameras stūgaudamos, skelbdamos visam
pasauliui apie savo išskirtinį pamišimą.
Jeigu mano sesuo anksčiau dar nenorėjo nusižudyti, tai savaitė
medicinos skyriuje turėtų šią problemą išspręsti.
— Ar šiandien jos pirmosios nužudytos aukos mirties sukak­
tis? — paklausiau. — Marija sakė, kad kažkoks reporteris bando
susisiekti su Šana, klausinėja visokiausių klausimų.
Direktorė Makinon atsakydama atplėšė stalčių ir ištraukė
pluoštą laiškų.
— Jo vardas — Čarlis Sgarzis. Pirmą kartą paskambino prieš
šešis mėnesius. Mano darbuotojas jį informavo, kad savo prašymą
turėtų pateikti tiesiogiai Sanai raštu. Kiek žinau, ji perskaitė kelis
pirmus laiškus, bet niekad neatsakė. Akivaizdu, kad jis nenuleido
rankų.
Ji padavė laiškų pluoštą man. Paskaičiavau, kad jų yra daugiau
nei keliolika, sudėliojau iš eilės pagal datas, nurodytas ant pašto
spaudų. Paaiškėjo, kad prieš tris mėnesius žurnalistas pradėjo jai
rašyti mažiausiai vieną kartą per savaitę. Visi vokai buvo atplėšti,
bet kadangi egzistavo saugumo taisyklės, tai nieko nereiškia.
— Visus juos parašė tas pats vaikinas?
— Taip.
— Iš kurio naujienų laikraščio?
— Ne iš laikraščio. Iš tinklaraščio. Skaitmeniniai reportažai ir
panašiai — neišmanau tų dalykų. Sako, kad naujienų laikraščiai —
tai seniena. Naujienos internete — Pulitzerio premijos verta ateities
banga. Bet kraiko dėžutės tuo neišklosi, ar ne?
— Ir Sana perskaitė visus šiuos laiškus?
— Tik kelis pirmuosius. Po to ji nebepriėmė daugiau nė vieno.
— Bet tu juos visus perskaitei?
— Saugumo komanda jais susidomėjo. Suprask, tavo sesuo
nėra viena iš mėgstamiausių mūsų kalinių.
Palingavau galva, žinojau, ką ji turi omenyje. Dauguma kalinių
pasodintos už grotų išliko socialiai komunikabilios. Jeigu mergina
jauna ir graži, tai suteikia jai papildomo žavesio. Tačiau Sana buvo
įpusėjusi penktą dešimtį, surambėjusi nuo kalėjimo ir vidutiniškai
bjauri. Daugumai vyrų turbūt atrodė, kad ji lesbiete. Aš asmeniškai
netikiu, kad ji netradicinės orientacijos, atsižvelgiant į jos žmogžu­
dysčių seksualinį pobūdį, nors kas čia žino, aš jos niekad neklausiau.
— Kai ji kas savaitę pradėjo gauti laiškus, — tęsė direktorė, —
mums kilo įtarimų, kad laiškuose gali būti kai ko daugiau, nei tik
visuomeniškas turinys.
Dar kartą palinksėjau. Mano sesuo galbūt ir ne gražuolė, bet
praeityje ji turėjo reikalų su narkotikais, taigi galėjau suprasti ap­
saugos komandos susirūpinimą.
— Jeigu tai koks nors kodas arba užslėptas turinys... — direk­
torė skėstelėjo rankomis. — Tai padaryta geriau, nei esu kada nors
mačiusi. Mano spėjimu, tas reporteris yra užvaldytas minčių apie
tavo seserį. Beje, patikrinus jo biografijos faktus, šis spėjimas pasi­
rodė ganėtinai logiškas: jis yra Donio Džonsono pusbrolis.
 Aš krūptelėjau, užverčiau akis aukštyn. Doniui Džonsonui
buvo dvylika metų, kai Sana pasmaugė ji savo plikomis rankomis, o
tada pasidarbavo peiliu ties jo veidu ir viršutine kūno dalimi. Nors
šios žmogžudystės metu Sanai buvo tik keturiolika, atsižvelgiant į
nusikaltimo žiaurumą, ji buvo teisiama lyg būtų pilnametė. Per teis­
mo procesą ji tvirtino, kad Donis bandė ją išprievartauti. }i nuo jo
tik gynėsi. O dėl jo nupjautos ausies, sudarkyto veido ir ilgų odos
juostelių, nuplėštų nuo jo rankų...
„Mane graužia sąžinė“, — pasakė ji lediniu veidu. Klasikinis
pasiteisinimas dėl įvykdyto nusikaltimo.
Kaip paminėjo apygardos prokuroras, Donis buvo išblyškęs,
smulkutis mažas berniukas, vienas iš tų vaikų, kuriuos fizinio lavi­
nimo pamokose komandos pasirenka paskutinius. Tikimybė, kad
šis gležnas, keturiasdešimt kilogramų sveriantis berniukas norėjo
išprievartauti didesnę, sumanesnę, gatvių užgrūdintą kaimynę, at­
keliavusią iš globos namų...
Prisiekusiesiems prireikė mažiau nei dviejų dienų, kad nu­
spręstų mano sesers likimą; negana to — jie tai padarė gynėjams
jau užblokavus priėjimą prie įrašų apie ankstesnius jos nusikalti­
mus, pavyzdžiui, įvykdytą vienuolikos, gyvenant globos namuose,
per kurį taip pat nukentėjo berniukas ir buvo panaudotas peilis. Vi­
sos to meto žiniasklaidos priemonės mano seseriai lipdė monstrės
vardą. Atsižvelgiant į tai, kad vėliau, jau būdama įkalinta, ji nužudė
dar tris žmones, tarp jų ir du pataisos namų pareigūnus, nemanau,
kad visuomenė dėl jos klydo.
Jos pačios žodžiais tariant, ji buvo Tėvelis. Grobuonis iš pri­
gimties.
O aš buvau Mamytė. O Mamytė buvo dar blogesnė.
Negalėjau susivaldyti. Mano mintys nuplaukė prie stiklinių
buteliukų su juose plūduriuojančiu turiniu, kurie buvo sukišti į batų
dėžę, paslėptą po mano sandėliuko durimis. Ką pagalvotų Sana, jei
sužinotų, kad mano gyvenimas nebuvo toks jau prėskas ir baltas
it lelija, kaip kad ji manė? Kad ji, Tėtis ir aš visgi turėjome kai ką
bendra?
Aš suėmiau save į rankas, vėl susikoncentravau į laiškus.
— Ko jis nori? — paklausiau.
— Užduoti jai kelis klausimus.
Aš pakėliau laiškus:
— Ar uždavė?
— Ne. Jis tik vis parašo jai savo kontaktus, kaip galima jį pa­
siekti.
— Ir jis neprisipažįsta esąs aukos pusbrolis. Tu tai išsiaiškinai
pati.
— Būtent.
— Taigi, jo motyvai jau yra įtartini.
— Būčiau su juo atsargi, — pritarė direktorė Makinon.
— Kaip manai — ar Šana žino?
Direktorė kiek linktelėjo, pažvelgė į mane lyg pirmą kartą.
— Kodėl manai, kad ji galėtų įtarti asmeninį ryšį tarp reporte­
rio ir Donio Džonsono?
Patraukiau pečiais:
— Kaip pati sakai, tie laiškai nuliūdino Saną. Kodėl? Kažkoks
reporteris tiesiog prašo su juo susisiekti. Juk pažįsti Saną taip pat
gerai, kaip ir aš. Ji neturi čia ką veikti, yra gudri ir moka puikiai ma­
nipuliuoti žmonėmis. Spėju, kad siekimas užmegzti ryšį jai turėjo
pasirodyti... intriguojantis.
— Ar kartais kalbat su ja apie Donį? — paklausė direktorė Ma­
kinon.
— Retkarčiais pakalbam kažką, nors prie esmės taip ir nepri-
artėjam. Bet turbūt ne taip dažnai, kaip kitomis temomis, pavyz­
džiui, apie mūsų šeimą.
— Ji neatsakė į tavo klausimus.
— Atsakinėti į klausimus niekad nebuvo jai būdinga.
— Ji nekalba apie jį. Niekad nėra nė žodžio pasakius. Per visus
jos čia praleistus metus nei terapeutams, nei psichologams, nei so­
cialiniams darbuotojams, kurie čia yra dirbę... Sana nekalba apie jį.
Berniukas, kurį nudūrė būdama vienuolikos, žinau apie jį. „Kekšė“,
pasak jos, kurią turėjo išmėsinėti, kai būdama šešiolikmetė pirmą
kartą atsidūrė už grotų, žinau ir apie ją. Bet apie Džonsonų berniu­
ką... Ji niekad neliečia šios temos.
Aš susiraukiau, mąsčiau. Sana mokėjo labai vaizdžiai kalbėti
apie žiaurumus. Fantazuoti, kaip išmėsinėtų šį žmogų, kaip nužu­
dytų kitą. Jai neatrodė, kad tokie detalūs vaizdai galėtų ką nors per
daug šokiruoti ar įžeisti. Bet vėlgi, jeigu išgrynintume visus jos žo­
džius, jeigu išnagrinėtume jų tikrąją reikšmę... Tai buvo vapalionės.
Ji pažerdavo būtent tokių žiaurių plepalų, kokių ir tikiesi iš žudiko
recidyvisto. Tas skleisdavo žudikišką foninį triukšmą, kuris užgož­
davo visą likusį pokalbį ir atimdavo norą jį tęsti.
Galiu tvirtai pasakyti, kad jei paklausčiau Šanos, kodėl nužudė
Donį Džonsoną, ji patrūkčiotų pečiais ir atsakytų „todėl“. Sana save
laikė supergrobuonimi, o supergrobuonys neatsiprašinėja. Super-
grobuonys nemano, kad savo grobiui yra ką nors skolingi.
Bet galbūt būtų įdomu jos paklausti, kodėl ji nekalba apie tą
berniuką. Arba kodėl neatsakė tam žurnalistui. Arba galbūt netgi
užduoti dar įdomesnį klausimą — kodėl ji man nė karto neužsimi­
nė apie šiuos laiškus.
Ką ji po trisdešimties metų vis dar slėpė?
— Ar galiu juos pasiimti? — paklausiau direktorės Makinon.
— Prašau. Ar ketini skambinti reporteriui?
— Galbūt.
— Ir pasikalbėsi su Sana?
— Ar leistumėte man sugrįžti rytoj?
— Esant tokioms aplinkybėms, taip.
Palinksėjau, paėmiau laiškų pluoštą, mano mintys jau šuoliavo
pirmyn. Bet kai tik susiruošiau stotis, ne pamačiau, o labiau pajutau
direktorės dvejonę.
 — Dar kas nors? — paklausiau.
— Turėčiau dar vieną klausimėlį. Galbūt atsitiktinai teko pa­
vartyti rytinį laikraštį?
Papurčiau galvą. Mano vakariniai... užsiėmimai, tada skambu­
tis iš kalėjimo — neturėjau galimybės atnaujinti žinių apie dabar­
tinius įvykius.
Direktorė Makinon stumtelėjo Boston Globė dienraštį per lygų
stalviršį, vienu pirštu barbendama ties antrašte dešiniajame žemu­
tiniame kampe, žemiau sulenkimo. Nužudyta vietinė moteris; iš
antraštės iškart tai supratau. Tuomet mano akys nukrypo žemyn į
kelis gretimus paragrafus, aprašančius nusikaltimo detales — odos
juostelės, profesionaliai išpjautos...
Užmerkiau akis, jausdama netikėtą drebulį. Bet jie negalėjo...
Aš nepadariau... Negailestingai nukirtau klaidžiojančias mintis. Čia
tam ne vieta ir ne laikas.
— Jei atmintis manęs neapgauna... — prakalbo direktorė.
— Tu teisi, — pertraukiau ją.
— Jei aš įžvelgiu šios žmogžudystės ir tavo sesers bei tavo tėvo
įvykdytų nusikaltimų panašumus, kiti irgi įžvelgs.
— Teisybė.
— Tai reiškia, kad tavo ir tavo sesers reikalai gali pablogėti.
— O taip, — pritariau, vis dar žvilgsnį prikausčiusi prie stalo
ir nė nepažvelgdama direktorei į akis. — Reikalai tuoj smarkiai pa­
blogės.

10 skyrius

Koklio ir Aštono laidotuvių namai teikė paslaugas šeimoms Bos­

tone ir jo apylinkėse daugiau nei septyniasdešimt metų. Didi anks­
čiau du kartus lankėsi šiame grakščiame, baltai dažytame kolonijinio
stiliaus pastate. Vieną kartą — draugo laidotuvėse, o kitą — pagerb-
dama kolegą pareigūną. Abu sykius ją pritrenkė stiprus gyvų gėlių
ir užkonservuotų palaikų kvapas. Žmogžudysčių detektyvei turbūt
nederėtų atskleisti tokio dalyko, bet laidojimo biurai ją gąsdino.
Galbūt ji paprasčiausiai pažinojo mirtį per daug gerai, ir dėl to
Didi buvo svetima matyti ją tokioje preciziškai sterilioje aplinkoje.
Lyg sutikti seniai prarastą mylimąjį, atrodantį visiškai ne taip, kaip
jį prisimeni.
Laidojimo namų direktorius Danielis Koklis laukė jos atvyks­
tant. Tai buvo vyresnio amžiaus džentelmenas plačiais pečiais ir su
kupeta storų baltų plaukų ant galvos; dėvėjo nepriekaištingai jam
tinkantį anglies pilkumo kostiumą ir skleidė tą ramybės energiją,
kuri turėjo apmalšinti sielvartaujančius šeimos narius ir paskatinti
jų pasitikėjimą.
Didi paspaudė jo ištiestą ranką, tada nusekė iš paskos per me­
dinėmis dailylentėmis iškaltą fojė, o tada — per tamsiai raudonu
kilimu išklotą koridorių į jo kabinetą. Koklio kabinetas pasirodė
stebėtinai šviesus ir šiuolaikiškas, priešingai nei niūrios, praeitį me­
nančios kitos šios vietos patalpos. Dideli langai, pro kuriuos atsi­
veria institucijai priklausanti žalia veja, sienose įmontuotos baltos
knygų lentynos, tamsintas klevo medienos stalas ir vien tik naujau­
sio modelio nešiojamasis kompiuteris ant jo.
Didi vėl pradėjo lengviau kvėpuoti; tik, aišku, trukdė gausios
gėlių puokščių kompozicijos, užimančios visą palangę.
— Gladiolės, — pastebėjo ji. — Ar man tik taip atrodo, ar jos
komponuojamos beveik į visas laidotuvių puokštes?
— Ši gėlė simbolizuoja prisiminimą, — Koklis jai paaiškino. —
Dėl to populiaru jas rinktis laidotuvėms. Jos taip pat simbolizuoja
charakterio tvirtumą, pagarbą ir ištikimybę — šios vertybės irgi
būna aktualios.
Didi palinksėjo, tada krenkštelėjo, dvejodama, nuo ko pradėti.
Koklis ją palaikė padrąsinančia šypsena. Veikiausiai buvo pripratęs
prie nepatogiai besijaučiančių svečių ir keistų klausimų. Bet ir tai
jai nepadėjo.
Ji pradėjo nuo pagrindinių dalykų — išsiaiškino, kad Koklio
ir Aštono įmonę valdo jau trečia giminės karta; Danielis čia eina ir
laidojimo namų direktoriaus, ir vyriausiojo balzamuotojo pareigas.
Pasirodo, norint įgyti balzamuotojo licenciją, reikia baigti specialią
mokyklą ir atlikti metus laiko trunkančią stažuotę. Gera tai žinoti.
Įmonės personalą sudarė trys visu etatu ir penki puse etato
dirbantys žmonės, kurie padėjo tvarkyti administracinius reikalus,
pasiruošti laidotuvėms, kartais netgi galėdavo pakeisti neatvykusį
karsto nešėją — na, žodžiu, tokio pobūdžio darbai. Tai patraukė
Didi dėmesį.
— Tie kiti personalo darbuotojai, iš kur juos pažįstate? — pa­
klausė ji pasvirdama į priekį. — Kas juos atvedė į šias pareigas?
Koklis kreivai šyptelėjo:
— Turite omenyje, kodėl jie galėtų norėti dirbti laidojimo na­
muose?
Didi nesutriko:
— Būtent.
— Mano puse etato dirbantys pagalbininkai yra vyresnio am­
žiaus, jau į pensiją išėję bendruomenės nariai. Dauguma jų turi di­
delę laidojimo patirtį ir, manau, jie džiaugiasi galėdami palengvinti
šį dalyką kitiems. Įdomu tai, kad beveik visi jie yra pagyvenę vyrai.
Ir, turiu pasakyti, dauguma šeimų, bendraudamos su jais, jaučiasi
komfortabiliai.
— O likusi personalo dalis?
— Turiu sekretorę, kuri čia dirba jau ištisus dešimtmečius.
Manau, ji pirmoji prisipažintų, kad, atėjusi į pokalbį dėl darbo lai­
dojimo namuose, turėjo įveikti vidinį pasipriešinimą. Bet, kaip ji
sako, pakelti telefono ragelį yra pakelti telefono ragelį. Be to, jeigu
ne užkulisinės balzamavimo paslaugos, mes neką tesiskirtume nuo
bet kurios kitos verslo įmonės. Rūpinamės įmonei priklausančio­
mis transporto priemonėmis, tvarkomės įmonės biure, — jis rankos
mostu parodė į patalpą, kurioje jiedu buvo. — Sudarinėjame alga­
lapius, mokame mokesčius. Tai verslas. Dauguma mano darbuotojų
greičiausiai čia dirba dėl tos pačios priežasties, dėl kurios dirbtų
ir bet kur kitur. Tai geras darbas, aš gerai su jais elgiuosi ir jie čia
vertinami.
Didi palinksėjo, suprasdama jo mintį, bet iki galo jai nepritarė.
Nors Koklis tvirtino, kad jo įmonė buvo toks pat verslas kaip ir bet
kuris kitas, tačiau jis susidurdavo su mirtimi kiekvieną mielą die­
ną. Kitos įmonės to paties pasakyti negalėtų. Didžiumą žmonių tai
verstų jaustis nepatogiai.
— Gal galėtumėte man nupasakoti, kaip viskas vyksta, — pa­
prašė Didi. — Jums paskambina. Mirė žmogus. O tada kas?
— Mirusysis pervežamas į mūsų patalpas.
— Kaip?
— Yra daug būdų. Mes turime reikiamą kvalifikaciją paimti
palaikus vietinėse ligoninėse. Arba galima pasinaudoti profesiona­
liomis laidojimo įmonių, kurių specializacija — transportavimas,
paslaugomis, ypač kai reikia įveikti didelius atstumus. Pavyzdžiui,
laidotuvės gali vykti Bostone, bet velionis pasaulį paliko Floridoje.
Taigi, kūnas iš ten turi būti atvežtas čia, o tai jau išeina už mūsų
pervežimo diapazono ribų.
Didi užsirašė. Laidojimo paslaugų įmonės. Dar daugiau žmo­
nių, darbuotojų, kurie patogiai jaučiasi leisdami ištisas valandas la­
vono draugijoje. Galbūt kai kurie iš jų pasirinko tokį darbą būtent
dėl šios priežasties?
— O tada kas?
— Tada aš susitinku su artimaisiais, išsiaiškinu jų pageidavi­
mus dėl laidotuvių. Atviras karstas, uždaras karstas, kremacija. Ži­
noma, jų pasirinkimai daro įtaką kitam svarbiam žingsniui — bal-
zamavimo procesui.
 — Kaip jūs paruošiate kūną? — Didi sunkiai tvardėsi; ji palin­
ko pirmyn — ausys pastatytos, patologinis smalsumas.
Danielis Koklis nusišypsojo, bet šį kartą ne taip plačiai. Aki­
vaizdu, kad tokį klausimą girdėdavo dažnai. Be abejo, apie tai jam
buvo tekę pasakoti kokteilių vakarėliuose žmonėms, rodantiems ly­
giomis dalimis tiek nuostabą, tiek ir pasibaisėjimą.
— Esminis balzamavimo proceso dalykas — tai kraujo pa­
keitimas balzamavimo skysčiu. Šiek tiek įpjaunamos pagrindinės
arterijos. Tada į kraujagysles įleidžiama formaldehido tirpalo, ku­
ris stumia kraują lauk, ir tuo pat metu išstumtas kraujas keičiamas
balzamavimo skysčiu.
— Ar kūnas kaip nors yra paruošiamas, prieš pradedant balza­
mavimo procedūrą? — paklausė Didi. — Pavyzdžiui, nuplaunamas?
— Ne. Balzamavimas gali būti ganėtinai netvarkingas. Asme­
niškai aš nuprausiu kūną tuomet, kai viskas būna baigta. Tada.
— Ar yra kokių nors specialių švarinimo priemonių, kurias
mėgstate naudoti? Šiam darbui skirtų produktų? — ji vėl mąstė apie
sterilias nusikaltimų vietas. Neįtikimai švarius miegamuosius.
Koklis patraukė pečiais.
— Aš naudoju paprastą antibakterinį muilą. Jis nepažeidžia
audinių ir yra pakankamai švelnus, kad galėtum juo naudotis pli­
komis rankomis.
Didi užsirašė dar vieną trumpą komentarą. Antibakterinis
muilas — jo pėdsakus medicinos ekspertas rado ant pirmosios au­
kos liemens.
— O paskui? — ji toliau klausinėjo. — Įsivaizduoju, kad kam­
barys irgi turėtų būti išvalomas?
— Procedūra atliekama ant balzamavimo stalo iš nerūdijančio
plieno, labai panašaus, kokius medicinos ekspertai naudoja skro­
dimams. Žinoma, jame pačiame yra įmontuota drenažo sistema.
Pabaigę mes vandens srove nuplauname nerūdijančio plieno pa­
viršių, tada dezinfekuojame dezinfekcine priemone. Toks valymo
būdas nereikalauja pernelyg daug pastangų ir labai gelbsti tuomet,
kai esame ypač užimti.
Didi suraukė lūpas, mąstė. Vidury nakties galvojo apie tai, kad
jų žudikas geriausiai jautėsi prie mirusiųjų. O mirusieji jai asocija­
vosi su laidojimo namais. Galbūt nusikaltėlis buvo balzamuotoj as,
kas nors, kas turi praktinę patirtį ir yra apmokytas dirbti skalpeliu,
tarkime, kokiuose nors laidojimo kursuose. Ką jau kalbėti apie žu­
diko įgūdžius išvalyti nusikaltimo vietą — jie vertė svarstyti apie
specialias priemones, kurias galbūt naudodavo laidojimo namai, kad
pašalintų visus kraujo ir kūno skysčių paliktus pėdsakus. Įdomu.
— Ar galiu užduoti klausimą? — netikėtai tarė Koklis.
— Žinoma.
— Ar jūsų apsilankymas susijęs su Žudiko Rožės byla?
— Ką?
— Žudikas Rožė. Jeigu cituotume straipsnį pirmajame Boston
Herald puslapyje, nors galbūt dori detektyvai niekada to nedaro.
Didi užmerkė akis. Na žinoma. Bostono policijos departamen­
tui gerai sekėsi saugoti pirmosios žmogžudystės detales nuo žinias­
klaidos ausų. Ji turėjo žinoti, kad du kartus iš eilės taip sėkmingai
išsisukti niekaip nepavyks.
— Norėčiau sužinoti, ką parašė Herald? — paklausė ji, žiūrėda­
ma pramerkusi vieną akį. — O gal turėčiau sakyti, ką su vaizdinėm
detalėm ištėškė per visą pirmąjį puslapį?
Koklis apdovanojo ją užjaučiančiu žvilgsniu.
— Straipsnyje teigiama, kad buvo dvi aukos. Žudikas nužudė
jas jų pačių lovose ir paliko rožę ant jų naktinių staliukų, lyg koks
užsimaskavęs mylimasis.
— Ką nors dar?
— Turite omenyje, be to fakto, kad joms gyvoms buvo nudirta
oda?
— Ne gyvoms! — Didi susiprotėjo, kad jai nederėjo to sakyti,
bet buvo jau per vėlu. Nors vėlgi, Koklis buvo laidotuvių namų di­
rektorius, ne reporteris. — Tarp mūsų kalbant, aš jums nieko nesa­
kiau. Bet oda buvo diriama tada, kai aukos jau buvo mirusios. Tai
viena iš priežasčių, kodėl aš čia. Nesileidžiant į detales, mūsų žudi­
kas... Sakykime tiesiog taip: jis didžiąją laiko dalį praleidžia su jau
nebegyvomis aukomis. Beveik gali atrodyti, kad pats žudymas yra
šalutinis veiksmas. Jam — arba jai — labiausiai reikalingas lavonas.
— Nekrofilija? — sumurmėjo Koklis.
— Jokių seksualinės prievartos ženklų, — užtikrino Didi. Į
balą puolęs, sausas nekelsi.
— Ir todėl jūs pagalvojote apie laidojimo namų direktorius.
Nes balzamuotoj ai yra nesveikai susižavėję negyvėliais, — Koklis
ramiai ištarė.
Didi užteko mandagumo, kad nuraustų.
— Žinau, — tarė ji. — Lygiai taip pat žmonės, tiriantys žmog­
žudystes, greičiausiai nesveikai žavisi žiaurumu.
— Bent jau mes vienas kitą suprantame.
— Tiesa.
— Ar žinote, ko reikia geram laidojimo namų direktoriui, de­
tektyve Voren?
— Turbūt nežinau.
— Mokėti užjausti. Supratingumo. Kantrybės. Taip, kūno pa­
ruošimas laidojimui yra viena iš mano darbo dalių; tai procedūra,
kuriai atlikti reikia kelerių metų praktikos, bet taip pat, jei atvirai,
reikia ir menininko gyslelės. Geri balzamuotoj ai turi savo nuomo­
nę ir apie tai, koks turėtų būti formaldehido procentas tirpale, ir
apie tai, kokia pudra atrodo natūraliausiai. Bet mūsų darbas nėra
abstraktus. Mūsų tikslas — paimti tai, kas artimuosius liūdina, juos
sukrečia ir dažnai netgi gąsdina, ir padaryti taip, kad su mūsų pa­
galba šie dalykai keltų katarsišką palengvėjimą. Kiekvieną dieną aš
bendrauju su žmonėmis tuo jų gyvenimo tarpsniu, kai jie yra la-
blausiai pažeidžiami. Vieni būna linkę į ašaras, o kiti įniršę. Mano
darbas — kiekvienam iš tų žmonių paimti už rankos ir juos švelniai
palydėti per gedėjimo proceso pradžią. Parodyti labai didelę užuo­
jautą, supratingumą ir kantrybę. Taigi, jei trumpam pamirštume,
kad patogiai jaučiuosi būdamas prie negyvėlių, ar mano pasakoji­
mas jums skamba kaip žudiko šneka?
Didi vėl nuraudo.
— Ne.
— Ačiū.
— Bet...
Danielis Koklis kilstelėjo antakius. Pirmą kartą laidojimo
namų direktorius atrodė ne tik nustebęs, bet ir netoli susierzinimo.
— Kas bet?
— Jūsų apibūdinti bruožai. Jie reikalingi geram laidojimo
namų direktoriui. Galbūt aš ieškau blogo?
Koklis pažiūrėjo į ją susiraukęs.
— Arba, — skubotai tarė jis, — tokio, kuriam nepavyko. Nega­
lėčiau pasakyti, kad taip būna dažnai, bet retkarčiais tarp stažuotojų
pasitaikydavo ir tokių, kuriems aiškiai trūkdavo... bendravimo įgū­
džių, būtinų šiam darbui.
— Ką tokiu atveju darydavote?
— Nutraukdavome sutartį.
— Ar rastumėte įrašus?
— Na jau. Galiu prisiminti tik vieną tokį žmogų — mergi­
ną, kuri, kaip vėliau sužinojau, perėjo į kulinarijos mokyklą, kur jai
gana gerai sekėsi. Turėdamas omeny jūsų tyrimo apimtį, manyčiau,
jog norite plačiau užmesti tinklą, o ne tik vaikščioti iš vienų laido­
jimo namų į kitus.
— Ką siūlote?
— Laidojimo amato mokyklas. Dvi yra Bostone. Pasidomėkite,
gal jos sutiktų atskleisti išmestų studentų vardus. Aš taip pat galiu
paklausinėti pažįstamų. Esame industrija, kur visi glaudžiai vieni
su kitais susiję. Jeigu yra konkretus vardas arba, kaip jūs sakote, —
susidomėjimą keliantis asmuo, apie kurį reikėtų daugiau sužinoti,
manau, galėčiau pakalbėti apie tai su pažįstamais.
— Ačiū.
— Mes nesame kažkoks vampyrų būrelis, — tyliai pasakė Kok­
lis, kai Didi stojosi nuo kėdės.
— Nenorėjau, kad taip nuskambėtų.
— Bet retsykiais pritraukiame turinčius vampyriškų pomėgių.
— Mano gyvenimo istorija, — Didi patikino jį.
Koklis nusišypsojo savo blankia šypsenėle, o tada tyliai, bet
nedvejodamas palydėjo ją pro duris.

11 skyrius

Per visą kartu praleistą laiką mes su įtėviu tik sykį buvome
smarkiai susikivirčiję — tai įvyko tą dieną, kai jis atrado mano se­
sers laiškus.
— Nebūk idiote! — jis suriaumojo ant manęs, glemždamas
krūvelę sunkiai įskaitomų raštelių. — Tu nieko naudingo iš viso šito
negali gauti, gali tik viską prarasti.
— Ji yra mano sesuo.
— Kuri tave užpuolė su žirklėmis. Ir vis tiek tau labiau pasisekė
negu kelioms pastarosioms jos aukoms. Pasakyk, kad neatrašei jai.
Aš tylėjau.
Jis suspaudė lūpas, rūstus veidas spinduliavo nepritarimą.
Tada jis netikėtai atsiduso. Padėjo pluoštą palaidų popierių atgal
ant mano stalo, nukulniavo prie mano lovos, puoštos rožiniais rau­
kiniais, ir sunkiai ant jos klestelėjo. Tuo metu jam buvo šešiasdešimt
penkeri. Tvirto sudėjimo pražilusiam genetikui turbūt atrodė, kad
jis visam tam per senas.
 — Juk prisimeni, yra dvi šeimų rūšys, — tarė jis, nepakelda­
mas į mane akių.
Aš palinksėjau. Pažįstama teritorija, kurioje takelius mynė
dauguma įvaikintų našlaičių. Yra dvi šeimų rūšys — duota ir su­
sikurta. Biologinės šeimos yra duodamos. Įtėvių — susikuriamos.
Dauguma įtėvių čia pradeda entuziastingai lyg pardavėjai piršti
idėją, kad kažką susikurti yra nepalyginamai geriau. Juk kiti vaikai
gali tik pasvajoti apie galimybę pasirinkti tėvus, brolius, seseris, ir
taip toliau, ir panašiai. Žiūrėk, kaip gera būti tavo vietoje!
Visus tuos metus, kol formavosi mano asmenybė, įtėvis pra­
leido skaitydamas man iš eilės visas knygas šia tema. „Mano širdies
vaikas“, „Viens du trys — šeima!“ Tačiau jo žodžiai, kad nebūtų ga­
lėjęs manęs mylėti labiau, net jeigu būčiau to paties kraujo, neskam­
bėjo ypač įtikinamai; jis neturėjo biologinių vaikų. Nei žmonos. Kol
nesutiko manęs, daktaras Adolfas Glenas jautėsi visiškai patenkin­
tas ne tik viengungio, bet ir vienišiaus gyvenimu. Ir nors jis nebuvo
išraiškingiausiai jausmus demonstruojantis tėtis pasaulyje, aš nie­
kada nedvejojau jo meile. Net būdama vaikas įžvelgiau jo išskirtinį
principingumą, jo tylų orumą. Jis mylėjo mane, labai nuoširdžiai. O
tokiam vyrui kaip jis tai buvo viskas.
— Tu neprivalai su ja bendrauti, — tądien tvirtino jis. — Nors
Šana ir yra šeima, kuri tau buvo duota, bet dėl labai svarių priežas­
čių ji iš tavęs buvo atimta. Jei šį raštelį būtų parašęs tavo tėvas, ar vis
tiek jį skaitytum?
— Tai ne tas pat!
— Kodėl? Jie abu žudikai.
— Ji buvo tik maža mergytė...
— Kuri išaugo į psichopatę suaugusiąją. Su keliais ji jau susi­
dorojo? Trimis, keturiais, penkiais? Ar paklausei jos?
— Galbūt tai, ką ji padarė, kokia ji yra... Gal tai ne jos kaltė?
Jis žiūrėjo į mane nedvejodamas.
— Turi omenyje, jeigu tik ji nebūtų turėjusi matyti tavo tėvo
nepasotinamo žiaurumo? Jei naktis po nakties nebūtų buvusi jo iš­
tvirkimo liudininke, kol tuo tarpu tu tūnojai uždaryta spintoje?
— Penkeri pirmieji vaiko gyvenimo metai yra patys svarbiau­
si,— sušnibždėjau. Buvau ką tik gavusi bakalauro laipsnį. — Aš
tuose namuose praleidau tik vienerius metus. Ji — ketverius. Tai­
gi — didžiąją savo svarbiausio laikotarpio, kai ji vystėsi, dalį...
— Gamta prieš auklėjimą. Tau buvo dovanoti namai, kuriuo­
se tavimi pasirūpinta, o tavo sesuo pasiliko vaikų globos namuose.
Dėl to netrukus pradėsi mokytis pačioje prestižiškiausioje Bostono
aukštojoje medicinos mokykloje; o štai tavo sesuo lieka amžinai pri­
rakinta prie gyvenimo mokyklos, kurioje yra nuolat talžoma likimo.
— Tai žiauru.
— O tu sau meluoji, Adelina. Visa tai neturi nieko bendra su
principu „gamta prieš auklėjimą“. Tai išlikusioj o jaučiama kaltė, vis­
kas čia aišku ir paprasta.
— Ji — mano sesuo...
— Su ilgu sąrašu žiaurių nusikaltimų prieš aplinkinius, o ką
jau kalbėti, kad ir prieš tave pačią. Adelina, pasakyk man vieną sva­
rią priežastį, kodėl turėtum pasirinkti Saną kaip savo šeimos narį.
Vieną svarią priežastį, ir aš nebesiginčysiu.
Aš maištingai suspaudžiau lūpas, nepakėliau į jį akių.
— Todėl, — subambėjau.
Mano tėvas švystelėjo rankas į viršų.
— Dieve, apsaugok mane nuo niekad neklystančių koledžo
studentų. Pasakyk man, ar siuntei jai pinigų?
Vėl tyla. Antras tėviškas atsidusimas.
— Ji tavęs prašė, taip? Kodėl gi ne? Ji manipuliavimo profė,
o tu — lengvas taikinys. Ji uždaryta dideliame name, o tu tokiame
gyveni.
— Arba galbūt ji yra mano vyresnioji sesuo, o aš jos jaunesnio­
ji sesutė, ir sesės visuomet turi viena kitai padėti.
— Gražūs sentimentai. Ji taip rašo?
 — Aš nesu naivi!
— Gerai. Nustok jai siųsti pinigus. Pažiūrėk, kaip greitai išseks
laiškų upė.
— Ji nori mane pažinti.
— O tu? — mano tėvo balsas pirmą kartą skambėjo nebe taip
užtikrintai.
— Man... įdomu. Abu žinome, kad mano tėvas yra liūdnai pa­
garsėjęs.
Galvoje girdėjau save deklamuojant: Nesveikas ir suktas Haris
Dei tiesiog norėjo pasiguldyti ką nors gerai. Griebėjas, dūrė jas, tvojo,
kapojo. Kad myli labiausiai sakė kiekvienai iš jų. O tada palaidojo jų
kaulus šalia visų kitų.
Pirmą kartą šią dainelę išgirdau vidurinėje mokykloje. Tačiau
niekad apie tai nepasakojau įtėviui. Nes kartais skaudu žinoti tiesą,
o kartais skaudu pasidalinti šiuo žinojimu su žmogum, kuris tave
myli, bet negali niekaip padėti.
Mano pečiai nusviro. Jo rudos akys spinduliavo gerumu.
— Tiesa.
— Mano sesuo taip pat. Tiesa? Aš iš žudikų šeimos.
— Taip, — jis liūdnai sutiko. — Toks tavo genų fondas.
— Ir nesvarbu, kuo norėtume tikėti, nes daugiausia viskas pri­
klauso nuo prigimties. Vien tik meile pasaulio nepakeisi.
— Tu per jauna tokiems ciniškiems žodžiams, brangioji.
Kalbėjau toliau:
— Aš nemanau, kad esu žudikė.
— Ačiū, Viešpatie.
— Bet manau, kad turiu sužinoti, ko nežinau, ištyrinėti tai, ko
negaliu prisiminti. Nes mano biologinė šeima yra mano palikimas,
o tu pats visada mane mokei, kad neigdamas nieko neišmoksi. Stok
akis į akį, išanalizuok, įvaldyk — ar ne tai tu rekomenduoji?
— Kiek pamenu, taip pat aš skatinu tave būti atsargią. Esama
daug skausmo rūšių, juk pameni, Adelina. O šeima, — jis parodė į
mano sesers ranka parašytus laiškus, — bet kuri šeima, o ypač tavo
šeima, Adelina, yra apdovanoti talentu kelti skausmą. Jeigu skaitei
Hario Dei bylą, jeigu iš tikrųjų matei tas nuotraukas, vadinasi, viską
žinai taip pat gerai, kaip ir aš.
— Mes paprasčiausiai retkarčiais apsikeičiam vienu kitu raš­
teliu, — pasakiau žvelgdama į sesers laiškus. — Tik kokį kartą per
mėnesį, panašiai kaip susirašinėjimo draugės. Viskas bus gerai.
— Laiškų neužteks. Anksčiau ar vėliau tavo sesuo norės su ta­
vimi susitikti. Ir tu nueisi, Adelina. Štai tokiais atvejais nuoširdžiai
norėčiau, kad galėtum jausti skausmą. Nes galbūt tada geriau su­
veiktų savisaugos instinktas.
— Viskas bus gerai, tėti. Pasitikėk manimi, aš žinau, ką darau.
Tada nuo jo nusisukau. Pokalbis baigtas. Išvados padarytos.
Ryžtas sustiprintas.
Galbūt ir būčiau atsilaikiusi. Pasilikusi tik prie laiškų. Tačiau
įtėvis pasimirė. Mano šeima, kuri buvo sukurta, išsisklaidė kaip dū­
mas. Stovėjau ant šios žemės paviršiaus vienui viena, ir nors negalė­
jau jausti skausmo, visiškai puikiai jaučiau vienatvės maudulį.
Praėjus šešiems mėnesiams, pirmą kartą apsilankiau Masačū­
setso moterų pataisos namuose, sėdėjau priešais savo seserį. Paaiš­
kėjo, kad mano įtėvis kaip visada neklydo: vyresnioji sesuo tikrai
buvo apdovanota ypatingu sugebėjimu kelti skausmą.
Bet man, kaip turbūt ir daugumai sesių, patiko galvoti, jog ir aš
turiu savo ypatingų talentų.

Sužinojusi, kas nutiko Šanai, atšaukiau visus tos dienos susiti­

kimus, taigi nustebau, kai atvykusi į savo biurą radau seržantę de-
tektyvę D. D. Voren, stovinčią priešais uždaras kabineto duris.
Vienu metu, kai žingsniavau išėjusi iš lifto, laikydama savo
durų raktą rankoje, trumpai stabtelėjau, pajutau, kaip sudrebėjau iš
baimės. Detektyvės apranga — tamsios laisvos kelnės ir grietinėlės
spalvos megztinis — tiko moteriai dėvėti darbo metu. O prisime­
nant rytiniame laikraštyje pasirodžiusį straipsnį su vaizdingomis
detalėmis, pasakojantį apie dvi naujas Bostono žmogžudystes, ma­
nosios šeimos praeitis...
Tada pastebėjau, kaip detektyve Voren stovėjo, tiksliau, rėmėsi
į medinėmis dailylentėmis apkaltą sieną, jos išblyškęs veidas buvo
sustingęs it niūri kaukė, smulkiai išraižyta skausmo.
— Ar jums viskas gerai? — atsargiai paklausiau, vėl suėmusi
save į rankas.
— Aš čia, ar ne taip? Kaip tau atrodo? — jos tonas buvo griež­
tas, kairė ranka dėl atsargos prispausta prie liemens. Dariau išvadą,
kad detektyve prastai miegojo naktį ir dar prasčiau jautėsi ryte. Tu­
rint omenyje, kad geriausia gynyba — puolimas, atrodė, jog D. D.
Voren buvo nusprendusi pulti kaip įmanoma įžūliau.
Sustojusi priešais ją, stengiausi išlaikyti neutralų balso toną.
— Ar ką nors supainiojau? Nepamenu, kad būtume susitaru­
sios dėl susitikimo...
— Buvau netoliese. Pamaniau — pabandysiu laimę, pažiūrėsiu,
gal kartais būsi neužsiėmusi, — ji ir vėl kreipėsi į mane „tu“.
— Suprantu. Ar ilgai laukei? — atsakiau panašiai.
— Visai nelaukiau. Ką tik pati čia pakilau. Pamačiau tamsius
langus, supratau, kad nepasisekė, o tada sudundėjo lifto durys, ir
štai tu čia.
Vėl palinksėjau galva, įkišau raktą į durų spyną, atrakinau. Po
dar vienos pamąstymų — pasidavimo? — akimirkos, tariau:
— Prašau, užeik.
— Ačiū.
— Arbatos, kavos, vandens?
— Kavos. Jeigu nesunku.
— Pasirodei mano biure iš anksto nepranešusi. Per vėlu jau­
dintis, kad apsunkinsi mane.
 Didi pagaliau nusišypsojo, tada nusekė iš paskos į dviejų kam­
barių patalpą. Įjungiau šviesas, pasikabinau paltą, pasidėjau rankinę.
— Kur tavo administratorė?
— Daviau jai laisvą dieną.
— Negi trečiadieniais nedirbi?
— Atsirado reikalų.
Didi palinksėjo, pavaikščiojo po patalpą, atrodė, kad gilinasi
į kabančius ant sienų įrėmintus diplomus, kol ruošiau kavą. Pravė­
riau vidines duris, vedančias į savo kabinetą. Didi prisėdo ant kėdės
su kietu atlošu, švelniai atsidūsėjo, bet greit suėmė save į rankas.
Jos kairė ranka drebėjo. Sunku buvo tvirtai pasakyti, ar ji jautėsi
nepatogiai, ar pavargusi, bet neabejojau, kad detektyve yra viena iš
tų moterų, kurios lengvai nepasiduoda. Jau vien tai, kad ji susirado
mane ir mano teikiamas paslaugas, kai ką bylojo apie jos šiuo metu
patiriamą fizinę kančią.
— Draudimo tikslais, — pranešiau jai, — šį pokalbį turėsiu
traktuoti kaip oficialų užsiėmimą.
— Gerai. — Tada pridūrė: — O ką tai reiškia?
Nusišypsojau, atsisėdau į savo kėdę už stalo, kaip įprastai.
— Tai reiškia, kad turi visą valandą man papasakoti, dėl kokios
priežasties pasirodei skausmo specialistės kabinete iš anksto nepra­
nešusi, nors vos prieš dvi dienas apkaltinai ją kalbant nesąmones.
— Aš vertinau ne tave asmeniškai, — Didi silpnai paprieštara­
vo. — Tik, na... na žinai, bendrą požiūrį. Melvino vardo suteikimas.
Man rimtai skauda. Kaip vardas gali pagelbėti?
— Nagi, sužinokime. Apšviesk mane. Kaip įvertintum savo
skausmą šiuo momentu skalėje nuo vieno iki dešimties?
— Dvylika!
— Aišku. Ir kiek laiko jau taip jautiesi?
— Nuo šio ryto. Šiek tiek susinervinau rengdamasi. Smarkiai
trūktelėjau, nors turbūt turėjau švelniai patraukti. Melvinas nuo to
laiko ant manęs pyksta.
 — Gerai, — pasižymėjau komentarą. — Kelintą valandą ryte
tai nutiko?
— Dešimtą.
Pažvelgiau į laikrodį. Buvo antra valanda.
— Taigi, pastarąsias keturias valandas kentei skausmą. Kokias
priemones išbandei?
Didi spoksojo į mane tuščiu žvilgsniu.
— Pavyzdžiui, medikamentus nuo skausmo? Be recepto par­
duodamą ibuprofeną, receptinius vaistus nuo skausmo? Ar kurių
nors išgėrei?
— Ne.
Vėl užsirašiau. Prisiminiau paskutinį mūsų pokalbį, taigi ma­
nęs šitai beveik nestebino.
— Gal naudojai ledą? — paklausiau.
— Buvau ne namie, — ji pratarė.
— Tai gal tepeisi skausmą malšinančiu tepalu? Biofrizu, ai-
sihotu? Kiek žinau, abu šie preparatai yra gaminami tiek pleistrų,
tiek gelių pavidalu, kad būtų galima naudoti kur nors skubant.
Ji paraudo, vėl nusuko akis.
— Sunku jais pasitepti. Ir, na, žinai... skleidžia nemalonų kvapą.
Nedera prie stiliaus.
— Tai jau tikrai, — užtikrinau ją. — Stiliaus gadinti nevalia.
Ji vėl nuraudo.
— O kaip dėl psichoterapinių priemonių? Ar bandei kalbėtis
su Melvinu?
— Kelis kartus jį iškeikiau. Ar tai įsiskaito į pokalbį?
— Nežinau. Kaip tau atrodo?
Detektyve ironiškai šyptelėjo.
— Mano vyras turbūt pasakytų, kad mano atveju atsakymas
yra taip.
Aš pasidėjau parkerį, pažvelgiau į savo pacientę nedvejojančiu
žvilgsniu.
 — Kenti labai stiprų skausmą, bet vis tiek atsisakei ledo, vaistų
nuo uždegimo, tablečių nuo skausmo, išorinių tepalų ir prasmingų
pokalbių. Taigi. Ir kas tau iš to?
Didi smakras pakilo, akyse pagaliau suspindo gyvybė, susijau­
dinusiu balsu ji atsakė:
— Štai jos — aukštųjų materijų terapeutų kalbos. Ir kas tau
iš to? Aišku, kad nieko, antraip dabar nesėdėčiau čia ir taip nesi­
jausčiau. Mano ranka degte dega, gyvenimas baigiasi ir aš niekad
negalėsiu grįžti prie savo karjeros, o ką jau kalbėti apie savo vaiko
nešiojimą ant rankų ar savo vyro apkabinimą. Tai užknisa. Melvi­
nas... užknisa.
— Dėl šios priežasties čia ir atėjai. Nes tavo gyvenimas užkni­
sa, ir, jei atvirai, tau reikia su kuo nors pasidalinti savo skausmu.
Kaip man sekasi, detektyve Voren? Kam gilintis į savo vidų, jeigu
gali išsilieti ant aplinkinių?
— Po velnių, nebandyk lįsti į mano galvą!
— Su visa pagarba, esu psichiatrė — landžiojimas į galvas yra
tai, kas, po velnių, man geriausiai sekasi. Taigi, ar toliau šauksi, ar
visgi norėtum, kad tavo skausmas šiek tiek sumažėtų?
Didi spoksojo į mane. Ji sunkiai kvėpavo. Buvo susinervinusi.
Įsiutusi. Bet taip pat ir kentė skausmą. Iš tikrųjų fiziškai kentėjo. Aš
palinkau į priekį, kiek draugiškiau pasakiau:
— Didi, tu patyrei vieną iš pačių skausmingiausių traumų, ko­
kios tik egzistuoja. Tavo pačios sausgyslė išplėšė tau gabalą kau­
lo. Užuot gavusi leidimą savo ranką laikyti ramiai, kol lūžis sugis,
privalai kiekvieną mielą dieną ją judinti, nes, esu tikra, gydytojai
tau paaiškino, jog dėl nejudrumo petys gali sustingti ir išsivystyti
ilgalaikė fizinė negalia. Sulaužytą žastikaulį kasdien mankštini ki-
neziterapijos pratimais, negana to, dar ir narini jį brukdama pro
palaidinių rankoves, galynėjiesi su automobilių durelėmis ir per
visą dieną atlieki daugybę kitų mažų judesių, apie kuriuos net ne-
susimąstai, bet kurie akimirksniu sukelia skausmą, verčiantį griežti
dantimis ir klykti mintyse. Sveiki atvykę į seržantės detektyvės D.
D. Voren gyvenimo dieną. Tau skauda, ir tu nekenti skausmo. Maža
to, jautiesi bejėgė, šis jausmas savo ruožtu kelia tau neviltį, o tu esi
moteris, nepratusi nė prie vienos iš šių emocijų.
Didi nieko nesakė, tik vis žvelgė į mane tuo pačiu akmeniniu
veidu.
— Tu nepasitiki psichologais, — tęsiau žvaliu tonu. — Net nesi
tikra, ar tau patinku. Ir visgi iš visų įmanomų priemonių, kuriomis
šiandien galėjai pasinaudoti, kad apmalšintum skausmą, pasirinkai
šią — pasirodei ant mano durų slenksčio. Nekyla abejonių, kad ne
šiaip sau.
Ji nežymiai palinksėjo, pritardama mano žodžiams.
— Gerai, nuo to ir pradėkime. Ar šiandien jau atlikai kinezite-
rapijos pratimus?
— Dar ne.
— Spėju, kad šioje gydymo stadijoje turi daryti švytuoklinius
judesius?
— Tu daug išmanai apie traumas ir kineziterapiją.
— Taip, išmanau. Dabar norėčiau pamatyti, kaip juos atlieki.
Penkiolika švytuoklės mostų. Prašom pradėti.
Didi veidas išbalo, ėmė drebėti smakras, bet ji tuoj pat suge­
bėjo susivaldyti.
— Ne... ačiū.
— Taip, prašom.
— Paklausyk, mano skausmas jau siekia dvylika balų. Jei pri­
versi daryti kineziterapijos pratimus, man galas. Nebesugebėsiu
parvažiuoti namo, o ką jau kalbėti apie tai, kad greičiausiai apvem-
siu tavo kilimėlį.
— Suprantu. Kineziterapija tau kelia siaubą. Pradedi kentėda­
ma, o baigi kone agonijoje.
— Pasakė moteris, net negalinti jausti skausmo.
 — Tiesa. Galėčiau susilaužyti ranką ir vis tiek daryti švytuoklės
judesius. Tiesą sakant, galėčiau susilaužyti ranką ir vartytis atbulo­
mis. Maitoti likusius savo kaulus, sąnarius ir raumenis, bet atrodyti
lyg niekur nieko.
Detektyve nutilo.
— Skausmas yra geras dalykas, — tyliai pasakiau. — Tai pa­
grindinis būdas apsaugoti tavo kūną nuo žalos. Šiuo metu tau taip
neatrodo. Tu pyksti ant savo skausmo. Šauki ant jo arba bandai jį
visiškai ignoruoti. Atsilygindamas tavo skausmas dar garsiau riau­
moja, nes jam reikia tavo dėmesio. Jis daro tai, ką turi daryti, kad
padėtų tau išvengti didesnių sužalojimų. Galbūt, užuot kone veikusi
Melviną, turėtum jam padėkoti už pastangas tavo labui. Pasakyti
jam, kad supranti jo priedermę, bet ateinančias dešimt, penkiolika
ar dvidešimt minučių ir jis turėtų suvokti, jog privalai judinti savo
ranką ir petį. Net jeigu tavo sužeistos vietos judinamos ir suliepsno­
ja kurį laiką nuo skausmo, ilgalaikiam gijimui pratimai yra būtini.
Pasikalbėk su juo. O ne paprasčiausiai jį iškeik.
— Na, matai, dabar jau vėl viskas pradeda skambėti kaip ne­
sąmonės.
— Štai ką tau pasakysiu. Prieš dešimtį metų buvo ištirtos žy­
mių sportininkų pakenčiamo skausmo ribos. Kai kurie jų pasirody­
mai tarsi peržengia žmogaus fizinių galimybių ribas, todėl ir jų tre­
niruočių režimas priderintas prie tokių krūvių. Iš pradžių buvo ma­
noma, kad tokie sportininkai kur kas geriau pakelia skausmą negu
paprasti mirtingieji — iš čia jų gebėjimas atlaikyti tokius ekstrema­
lius sunkumus. Tačiau tyrėjus labai nustebino prieštaringas atsa­
kymas. Iš tikrųjų daugumos sportininkų skausmo suvokimo lygis
pasirodė esąs gerokai aukštesnis, o jų centrinė nervų sistema daug
aktyvesnė, palyginti su kontroline grupe. Kaip teigė patys sporti­
ninkai, jų ypač jautri, tiksli ir sąmoninga reakcija į kūno skausmą
netgi padėjo išsilaikyti tokiose aukštumose. Sėkmę jiems lėmė ne
fizinių galimybių ar traumų nesuvokimas, o greičiau apribojimų
įsisąmoninimas ir darbas su savo kūnu, kad įveiktų sunkumus. Ne
proto iškėlimas virš materijos per sė, bet proto ir kūno ryšys suteikė
jiems gebėjimą nuolatos suvokti savo funkcionavimą, pakoreguoti
ir jį tobulinti. Ar supranti, ką noriu pasakyti?
Didi burbtelėjo:
— Turbūt.
— Tą aš ir noriu pasakyti — nenusisuk nuo savo skausmo.
Suvok jį, įvertink, o tada dirbk su savo pačios kūnu, kad galėtum
skausmą valdyti. Vardo savo skausmui davimas... Tai tiesiog prie­
monė, padėsianti tau jį identifikuoti ir sutelkti į jį dėmesį. Jeigu va­
dindama savo skausmą Melvinu jautiesi kvailai, nedaryk to. Vadink
jį Skausmu arba iš viso niekaip jo nevadink. Bet suvok savo skaus­
mo ribas. Apmąstyk, kaip jautiesi dėl savo traumos. O tada dirbk su
savo kūnu, kad. padarytum tai, ką tau reikia padaryti. Jei neklystu,
yra penkiolika švytuoklės mostų, — aš ranka parodžiau į atvirą erd­
vę priešais savo rašomąjį stalą. — Prašom. Nesikuklink.
Didi vėl suspaudė lūpas. Vieną akimirką pagalvojau, kad atsi­
sakys. Kalbėdama ji nesutirštino spalvų. Esu mačius, kaip pacientai
nuo intensyvios kineziterapijos apsivemia. Bandydama per prie­
vartą judinti sulaužytą ranką, kartu dirgino žaizdos sukeltą nervų
uždegimą... Skeveldrinis lūžis yra viena iš skausmingiausių traumų.
Bent jau tą esu girdėjusi.
Detektyve Voren lėtai pasislinko iki kėdės krašto. Ji susilenkė
per liemenį ir paleido kairę ranką žemyn, kad tabaluotų it dramblio
straublys, kaip pasakytų kineziterapeutai. Netgi šis paprastas jude­
sys akimirksniu privertė ją šnypšti iš skausmo. Ji įkvėpė, iškvėpė,
prakaito lašeliai jau kaupėsi virš jos viršutinės lūpos.
— Kaip jautiesi? — paklausiau.
— Tai tu šitaip mėgaujiesi? — ji piktai drėbtelėjo. — Pasitenki­
ni kitų jaučiamu skausmu, nes pati negali jo jausti?
— Detektyve, prašau įvertinti savo skausmą skalėje nuo vieno
iki dešimties.
 — Keturiolika!
— Keikis.
-K ą?
— Girdėjai, ką pasakiau. Iki šiol susidūrus su skausmu pra­
trukdavai pykčiu. Taip ir daryk. Šauk ant manęs. Vadink mane kale
ar iškrypėlė, ar subinlaiže. Štai, sėdžiu čia, gyvenime niekad nesu
pajutusi nė menkiausio dilgtelėjimo įsipjovus popieriumi. O štai tu
skęsti fizinės kančios bangose. Niršk, Didi. Varyk tiradas tiek, kiek
trokšta širdis. Negali pasakyti nieko, ko aš anksčiau nebūčiau gir­
dėjusi.
Ji taip ir darė. Keikėsi, putojosi, rėkė ir riaumojo. Kelias minu­
tes jos nestabdžiau, taigi riksmai išaugo ir pasiekė visišką crescen­
do, kai ji lėtai, bet užtikrintai pradėjo mojuoti kairiąja ranka mažus
apskritimus, lyg kabaliojanti švytuoklė. Virš antakių prasiveržė dar
daugiau prakaito lašelių. Tarp keiksmų sunkiai pūškavo, o jos pa­
žeistas kaulas atsakė aštriai protestuodamas.
— Sustok, — pasakiau.
— Ką? — ji net nepakėlė į mane akių. Didi žvilgsnis buvo pri­
kaustytas prie taško ant kilimėlio, akyse jai jau beveik temo nuo
sukilusios įtampos.
— Įvertink savo skausmą skalėje nuo vieno iki dešimt.
— Kaip suprasti? Tu ką tik liepei man atlikti keliolika švytuoklės
mostų. Aš jau ties penkiolika. Arba aštuoniolika. Arba dvidešimt! Ko,
po velniais, iš manęs nori?
— Tai ar keiksmai tau padėjo?
— Kas per šūdas? — ji pažvelgė viršun — veidas pelenų spal­
vos, suglumęs.
Aš nedvejodama tęsiau:
— Pastarąsias dvi minutes tu išoriškai reiškei savo skausmą
ir liejai savo įniršį. Ar jautiesi geriau? Ar ši tvarkymosi su skausmu
strategija tau padėjo?
 — Aišku, kad ne! Aš pradėjau daryti kineziterapijos pratimus,
o mes abi žinome, jog tai tolygu agonijai. Žinoma, kad ne...
— Sustok.
Didi burna prasivėrė, tada užsivėrė. Ji rūsčiai į mane pažvelgė.
— Norėčiau, kad dabar suktum petį priešinga kryptimi. Tą
ir turėtum daryti, tiesa? Prašom pakeisti judesio kryptį ir šį kartą,
užuot rėkusi, kvėpuok kartu su manimi. Mes įkvėpsim orą, minty­
se skaičiuodamos iki septynių, tada sulaikysime jį plaučiuose skai-
čiuodamos iki trijų, o tada iškvėpsime. Prašom pradėti...
Ji nusikeikė, iškėliau į viršų delną.
— Detektyve Voren, tu atėjai pas mane, pameni? Ir šiam susi­
tikimui mums dar liko keturiasdešimt minučių.
Ji vis dar žvelgė į mane maištaujančiu žvilgsniu, prakaitas var­
vėjo nuo plaukų augimo linijos žemyn. Tada lėtai, bet tvirtai įkvėpė,
sekdama mano komandomis.
— Dabar, — žvitriai tariau, — noriu, kad kartotum paskui
mane: Ačiū, Melvinai.
— Suknistas Melvinas!
— Ačiū, Melvinai, — tęsiau aš. — Žinau, kad skauda. Žinau,
kad pranešdamas man, kaip smarkiai skauda, tu atlieki savo parei­
gą. Girdžiu tave, Melvinai, ir esu dėkinga, kad stengiesi padėti man
apsaugoti petį.
Didi niurnėjo sau po nosim, kartais įterpdama žodelių, kurie
akivaizdžiai nebuvo pagiriamieji. Tada ji pro sukąstus dantis išste­
nėjo:
— Taigi, Melvinai. E, ačiū, kad praneši man, kaip smarkiai visa
tai užknisa. Bet, ach, gydytojai sakė, kad privalau atlikti šį pratimą.
Jis padės man išsaugoti galimybę judinti ranką. Taigi, nors abu su­
tinkame, kad jausmas totaliai šūdinas, prašau tavo pagalbos. Mes
juk einame išvien, tiesa? Ir man reikia visa tai iškentėti, Melvinai.
Man reikia atgauti savo ranką. Tau reikia, kad atgaučiau savo ranką.
Tiesa?
 Liepiau Didi suskaičiuoti iki trisdešimties. Tada paraginau
antrą kartą pakeisti savo atliekamų judesių kryptį ir vėl suskai­
čiuoti iki trisdešimties. Mes atlikome pratimą kelis kartus iš eilės.
Kalbėjau lygiu tonu, daviau nurodymus, kaip kvėpuoti, patarimus,
kokius žodžius parinkti pagyrimams. Ji sekė mano instrukcijomis
ne taip tolygiai, kol aš galiausiai jas nutraukiau:
— Ačiū, Melvinai, — ištariau atkartodama jos balsą. — Ačiū
tau už pagalbą, ačiū, kad rūpiniesi mano kūnu. Dabar jau baigėme
ir abu galime pailsėti. Gerai padirbėjom.
Nustojau kalbėti. Po minutėlės Didi atsitiesė per liemenį, atsi­
sėdo vėl tiesiai. Jos veide atsispindėjo dvejonė.
— Daugiau jokių švytuoklių?
— Daugiau jokių švytuoklių. O dabar prašau įvertinti savo
skausmą skalėje nuo vieno iki dešimt.
Ji spoksojo į mane. Kelis kartus sumirksėjo.
— Skauda.
Nieko nesakiau.
— Turiu omeny, nėra taip, kad skausmas būtų magiškai pra­
dingęs. Mano petys tvinkčioja, visą kairę ranką maudžia. Manau,
net negalėčiau sulenkti jos pirštų — viskas taip ištinę ir dega.
Tylėjau.
— Aštuoni, — galiausiai ji ištarė. — Įvertinčiau aštuoniais balais.
— Ar atlikusi pratimus paprastai taip ir jautiesi?
— Ne. Po jų paprastai guliu ant grindų susisukusi į kamuoliu­
ką. Kaip kūdikis motinos pilve, — ji susiraukė, pridėjo savo deši­
niosios pirštus prie kaktos. — Nesuprantu, — kategoriškai pasakė.
Patraukiau pečiais.
— Anksčiau tu liedavai savo skausmą į išorę. Paversdavai jį
įniršiu; galiu įsivaizduoti, kad ši emocija tau atrodydavo daug pa­
togesnė. Tada pratrūkdavai pykčiu. Tuo metu tavo širdies ritmas
padažnėdavo, kvėpavimas pasidarydavo paviršutiniškas, šoktelėda-
vo kraujo spaudimas; kad ir kaip būtų ironiška, nuo to tavo fizinė
kančia tik padidėdavo. O aš, priešingai — stengiuosi padėti tau su­
telkti dėmesį į savo vidų. Susikoncentruoti pastoviam kvėpavimui,
tokiu būdu sulėtinti širdies ritmą ir sumažinti kraujo spaudimą. Dėl
to savo ruožtu aprimsta nervų sistema ir prasiplečia pakenčiamo
skausmo riba. Todėl ir reikia pasitelkti gilaus kvėpavimo techniką,
kurią per amžius naudodavo gimdyvės ir praktikuojantys jogai.
Didi pavartė akis.
— Aš gimdžiau natūraliai, — ji subambėjo. — Prisimenu tuos
kvėpavimo pratimus. Bet gimdymas trunka vos kelias valandas. O
šie...
— Be to, — tęsiau tuo pačiu tonu, — ragindama užmegzti pa­
stovų dialogą su savo skausmu, stengiuosi padėti tau peržengti savo
dabartinius kovingus santykius su tavo pačios kūnu. Įsisąmoninti
pojūčiai padės susitaikyti su dabartine situacija ir judėti pirmyn.
Paprastai tariant, kaip pati ką tik patyrei, kalbėdama su Melvinu
jautiesi geriau. Keikdama jį, jautiesi blogiau.
— Bet man nepatinka Melvinas.
— Ar tai reiškia, kad negali jo gerbti? Įvertinti jo vaidmens?
— Noriu, kad jis dingtų.
— Kodėl?
— Todėl, kad jis silpnas. Nekenčiu silpnumo.
Sunėriau rankų pirštus.
— Tada turėtum mylėti mane. Aš nejaučiu jokio skausmo, taigi
negaliu turėti jokių silpnybių.
— Tai ne tas pat, — Didi iš karto pasakė.
Laukiau.
— Turiu omenyje, kad tavo nejautra nereiškia stiprybės. Gal­
būt atvirkščiai — tam tikra silpnybė. Nėra nieko, ką reikėtų įveikti.
Neturi pagrindo būti supratinga.
Laukiau.
 Didi atsidūsėjo iš susierzinimo.
— Ak, eik po velniais. Bandai man įteigti, kad Melvinas, tiesą
sakant, yra gėris. Skausmas tam tikra prasme yra naudingas, stipri­
na charakterį, ir taip toliau. Beje, naudoji tam atvirkštinį psicholo­
ginį paaiškinimą. Turbūt nėra nieko, ko jūs, psichologai, nepadary­
tumėte, tiesa?
— Mėgstu galvoti, kad ne tik neturiu skausmo pojūčio, bet taip
pat ir širdies, — rimtu veidu pajuokavau. — Bet jei atvirai, ar Mel­
vinas yra vertingas?
Detektyve papūtė lūpas.
— Jis stengiasi apsaugoti mane nuo didesnių traumų. Supran­
tu tai.
— O gerbti ar gali?
— Gerai jau.
— Ar gali mažiau jį keikti, galbūt netgi pamaloninti, vieną ar
porą kartelių parodydama dėkingumą?
— Nežinau. Ar jis atsiųs man gėlių?
— Kai ką geresnio — mažiau klykaus tavo petyje, ims švelniau
šnibždėti tau į ausį.
— Mano kairę ranką vis dar maudžia.
— Tavo kairysis žastikaulis vis dar sulūžęs.
— Bet nebesijaučiu tokia... — Didi stabtelėjo, aiškiai rinkdama
teisingus žodžius. — Nebesijaučiu tokia nesivaldanti. Lyg būčiau
beprarandanti savo taip mylimą protą.
— Jauti, kad gali labiau kontroliuoti save.
— Taip. Būtent.
— Kadangi propaguoju Vidinės šeimos sistemų modelį, saky­
čiau, įsisąmoninus dalelę savęs, kuri tave versdavo jaustis nepato­
giai, t. y. Ištremtuosius, tavo Savasis Aš vėl pasijuto tvirtas ir galintis
kontroliuoti padėtį.
Didi metė į mane žvilgsnį.
 — Pasakysiu taip — gilus kvėpavimas duoda naudos, ir galbūt
kalbėjimas su Melvinu nėra taip jau blogai. Įsisąmoninti, susitaikyti,
eiti pirmyn. Gerai. Jeigu tai padėjo visiems tiems superatletams, tai
kodėl gi negalėtų padėti man?
Nusišypsojau, atpalaidavau delnus.
— Rūpintis savimi yra gerai, Didi. Įsivaizduoju, kad turint tokį
darbą kaip tavasis ir dar šeimą, iš tavęs dažnai kas nors kitas reika­
lauja dėmesio. Bet nieko tokio yra pripažinti ir savo pačios porei­
kius. Na, žinai, užsidėti ledo ant savo suknisto peties, užuot laukus,
kol kas nors nupirks tau gėlių.
Pagaliau Didi nusijuokė. Ji atsistojo nuo kėdės, ir tuo pat metu
suskambo jos mobilusis. Ji užmetė akį į numerį, tada skubiai dirs­
telėjo į mane.
— Turiu atsiliepti, nesupyksi?
Ji mostu parodė, kad nori išeiti iš kabineto. Palinksėjau galva
sutikdama. Žengdama per durų slenkstį, jau šnekėjosi telefonu. Kad
turėčiau, ką veikti, pradėjau kilnoti krūveles aplankų iš vienos vie­
tos į kitą, sklaidyti ir taip jau visur pasklidusius dokumentus, bet,
žinoma, slapta klausiausi. Nejaučiu skausmo, bet ne smalsumo.
— ŽiNIP kažką surado? Rimtai? — laukiamajame kalbė­
jo detektyve maloniai nustebinto žmogaus tonu. — Kelios aukos,
pomirtinis odos nuėmimas... Savo paties drabužių spintoje? Jėzau,
koks iškrypimas. Palauk, sustok. Kaip tai to vyruko jau net nebėra
gyvo?
Pajutau pirmus šiurpuliukus. Mano žvilgsnis nusileido ant
rašomojo stalo, kur mano dėmesio vis dar laukė dienraštis. „Dvi
žmogžudystės“ — rėkė pirmasis puslapis, aukos „nudirtos savo pa­
čių lovose“, „Niekad nėra tekę matyti nieko panašaus“, tvirtino ano­
nimas detektyvas. O štai man yra tekę. Senose nuotraukose iš nu­
sikaltimų vietų, kuriose skerdynes vykdė kažkas dar geresnis. Dar
blogesnis.
 Kurio aistra žmogaus odai buvo perduota abiem jo dukroms.
Nuplaukiau savo kabineto durų slenksčio link. Negalėjau susi­
valdyti. Stovėjau ten žvelgdama tiesiai į detektyvės D. D. Voren pri­
merktas mėlynas akis, vos per žingsnelį nuo jos, ir sušnabždėjau to
vieno vienintelio žmogaus vardą, kuris taip smarkiai galėjo išmušti
užsigrūdinusią detektyvę iš vėžių:
— Haris Dei.

12 skyrius

Didi baigė pokalbį. Dėdamasi mobilųjį atgal į palto kišenę, ji

laikė žvilgsnį įsmeigtą į savo gydytoją.
— Iš kur žinai tą vardą? — iškart su įtarimu paklausė detektyve.
— Jis buvo mano biologinis tėvas.
— Haris Dei? Serijinis žudikas?
— Man buvo vieneri, kai jis mirė. Negalėčiau pasakyti, kad
pažinojau tą vyrą, greičiau jau metams bėgant apie jį sužinojau. Ma­
čiau šiandienos laikraštį, detektyve Voren, taip pat ir straipsnį apie
pirmadienio nakties žmogžudystę. Pradėjau apie tai svarstyti.
Didi vis dar tyrinėjo akimis savo skausmo specialistę. Adelina
stovėjo tarpduryje tarp dviejų kambarių, atrodė tokia pat rami ir
santūri kaip visada. Blankiai rudos, laisvai krintančios kelnės, span­
guolių raudonumo kašmyrinis golfas. Jos pečius siekiantys rudi
plaukai šiandien buvo palaidi, sušukuoti iki blizgesio, kuris beveik
prilygo jos akivaizdžiai brangių odinių batų žvilgesiui. Išlaikiu­
si gerą formą, net būdama keturiasdešimties, daug pasiekusi ir su
mokslinio laipsnio atžyma prie savo pavardės — ši moteris labiau
atrodė kaip „Ann Taylor“ modelis, o ne kaip pagarsėjusio serijinio
žudiko duktė.
— Mes pasikalbėsime, — tarė Didi ir grįžo atgal į kabinetą.
 Daktarė žvilgtelėjo į laikrodį.
— Turi dar dešimt minučių.
— Ne per mano užsiėmimą. Tavo laisvu laiku.
Adelina nežymiai gūžtelėjo pečiais.
— Nuoširdžiai sakau, detektyve, be jo vardo, apie Harį Dei ne­
daug ką galiu pasakyti.
— Na jau, na jau, daktare. Tu turi savo kompetencijos sritį, aš
turiu savąją. Pradėkim?
Detektyve mostu parodė į vidinę šventovę. Dar kartą patrau­
kusi pečiais, Adelina atbulomis grįžo atgal į kabinetą, o Didi įėjo
paskui ją. Detektyve Voren mikliai mąstė, derino ir koregavo savo
lūkesčius. Turint omenyje ritualinį dviejų žmogžudysčių pobūdį,
ji galėjo numatyti, kad, pasitelkus Žiaurių nusikaltimų išaiški­
nimo programą, bus pasiekta gerų rezultatų. Bet sąsaja tarp šiuo
metu jų tiriamų žmogžudysčių ir nusikaltimų, įvykdytų keturias­
dešimtmečio žudiko, kuris dabar jau seniai miręs, labiau priminė
vieną dėlionės detalę, o ne reikšmingą žingsnį į priekį. Gali būti,
kad jie ieško pamėgdžiotojo; Dievas težino — atrodo, kad serijiniai
žudikai šiais laikais pritraukia daugiau gerbėjų net už kino filmų
žvaigždes. Žinant, kiek yra internetinių puslapių ir pokalbių sve­
tainių, skirtų psichopatams garbinti, viskas buvo įmanoma.
Bet faktas, kad jos nauja daktarė, skausmo specialistė, su kuria
Didi yra bendravusi tik du kartus, žinojo žudiko vardą ir netgi buvo
turėjusi asmeninį ryšį su juo... Tai Didi jau peržengė atsitiktinumų
ribą ir atvėrė siaubo karalystę.
Didi neužėmė savo įprastos kėdės, o liko stovėti priešais Adeli-
ną, savo tvinkčiojančią ranką ir petį saugiai prispaudusi prie sienos.
— Papasakok man apie savo tėvą, — tarė Didi.
— Daktaras Adolfas Glenas... — prakalbo Adelina.
Detektyve užvertė akis, iškart iškeldama ranką.
— Taip, taip, taip. Supratau mintį. Įtėvį laikai savo tikruoju
tėvu. Jis tave užaugino, mylėjo tave, davė tau viską, ko tik dukra
galėtų norėti, įskaitant ir auksinį bilietą psichiatriniu ekspresu.
— Na, jei jau užsiminei...
— Papasakok man apie Harį Dei.
Užsisklendusi daktarės veido išraiška sušvelnėjo. Ji atsiduso ir
atsilošė kėdėje; nebuvo patenkinta, bet, matyt, susitaikė su savo pa­
dėtimi.
— Žinau tik tai, ką esu skaičiusi; buvau tik kūdikis, kai Hario
nusikalstamam šėliojimui atėjo galas. Jei gerai suprantu, viena iš jo
aukų, jauna padavėja, sugebėjo pasprukti. Ji nubėgo į policijos nuo­
vadą. Kol pareigūnai mobilizavosi ir pagaliau atvyko Hario suimti,
jis jau buvo miręs, daugybiniai įpjovimai ant kiekvieno riešo. Mano
motina visiškai palūžo ir buvo neštuvais išgabenta į psichiatrinę;
tuo tarpu vaikų globos tarnybos perėmė mano vyresnėlės sesers ir
mano globą. Policija ateinančias šešias savaites praleido sistemingai
ardydama mūsų namą, du kūnai buvo iškasti iš po svetainės ir dar
šeši — iš po Hario medienos dirbtuvių už namo. Haris buvo dailidė.
Mėgo įrankius.
— Jis kankindavo savo aukas, — tiesiai rėžė Didi, tik tiek jai
Filas ir buvo sakęs. — Kai kurios iš jų prieš mirtį kankindavosi iš­
tisas savaites.
— Bet juk ne dėl to jo vardą pateikė sistema, kaip turintį sąsają
su tom dviem žmogžudystėm, tiesa?
— Ne, ne dėl to.
— Žudikas, kurį siekiate išaiškinti, dyrė odą savo aukoms, tie­
sa? Boston Globė daug detalių nepateikia, bet kadangi susidomėjote
Hariu, spėčiau, kad oda buvo nuplėšta ilgomis, plonomis juostelė­
mis. Be to, nusikaltimo vietoje visų juostelių neradote. Tai reiškia,
kad žudikas pasiėmė šiek tiek kūno audinio su savimi. Kaip trofėjų.
Ir dabar, remdamasi tuo, ką išgirdai apie Harį Dei, tu svarstai, ar
tos juostelės kartais neplūduriuoja užkonservuotos stikliniuose bu-
teliukuose, panardintos į specialų formaldehido tirpalą, kurį Haris
ištobulino būtent šiam tikslui.
Didi panoro prisėsti, taip ir padarė. Ji išskėtė rankas priešais
save vis raukydamasi, nes šis nesąmoningas gestas suerzino jos su­
žeistąją ranką.
— Turiu pasakyti, velniškas sutapimas. Du žudikai, kuriuos ski­
ria keturiasdešimt metų — abu turėjo aistrą plėšyti savo aukų odą ir
ją užsikonservuoti. Kiek, tavo manymu, moterų nužudė Haris?
— Buvo pripažinta, kad aštuonias.
— Aštuoni kūnai, kurie buvo rasti jūsų namuose. Kaip ten
spauda pavadino tą vietą? Siaubo Namais, ar kažkaip panašiai?
Adelina nežymiai gūžtelėjo pečiais. Jos veidas atrodė abejin­
gas, Didi jau ir anksčiau buvo atkreipusi į tai dėmesį. Šeimos narių,
atsiribojančių nuo klaikios tiesos apie žmones, kuriuos neva turėjo
gerai pažinoti, išraiškoje. Arba aukų, ryžtingai pasakojančių istoriją
apie tai, kas tikrai nutiko kažkam kitam, veiduose.
— Hario trofėjų kolekcija, — Didi pratęsė. — Man sakė, kad
policija rado trisdešimt tris stiklainiukus su užkonservuota lyg
agurkėliai žmogaus oda. Jis slėpė juos po miegamojo drabužinės
grindimis.
Daktarė krūptelėjo.
— Pirmi keliolika — tiesiog maži maistiniai stiklainiukai, —
kalbėjo detektyve, — bet pasirodo, laikui bėgant, Haris pasidarė
rafinuotesnis. Ne tik patobulino savo formaldehido tirpalą, bet ir
perėjo prie stiklinių buteliukų — tokių, kokius naudoja kvepalams.
Be to, jis juos pažymėdavo. Užrašydavo ne vardus, bet kažkokias
atsitiktines detales, kurios, matyt, jam kažką reiškė. Plaukų spalvą,
vietą, drabužį. Kiekvienam mėginiui savo kolekcijoje duodavo uni­
kalų, bet visiškai žmogaus, kaip individo, nepaisantį identifikatorių.
Daktarė vėl krūptelėjo.
— Ar kada nors buvo baigta aiškintis jų tapatybes? — pasido­
mėjo Adelina. — Pagalvojau... Prieš keletą metų skaičiau, kad užšal-
dytas bylas tirianti komanda sumąstė analizuoti tą... užkonservuo­
tą audinį... kartu su tuo pačiu laikotarpiu dingusių asmenų sąrašu.
Jie tikėjosi gauti DNR mėginius iš septinto dešimtmečio pabaigoje
dingusių moterų šeimos narių, kurie vis dar buvo gyvi, ir ieškoti,
kas sutampa.
Didi nebuvo to girdėjusi, bet skambėjo logiškai.
— Nežinau, — ji nuoširdžiai atsakė. — Bet tai galėtų paaiškin­
ti, kodėl ŽiNIP yra tiek daug detalių apie keturiasdešimties metų
senumo bylą.
— Jie taip pat ruošėsi tirti ir nebaigtas išžaginimų bylas. Dau­
gelis seksualinių sadistų maniakų pradeda nuo užpuolimų, tiesa?
Jų iškrypusios fantazijos išsirutulioja laikui bėgant, vesdamos juos
nuo persirenginėjančių moterų stebėjimo prie žaginimų, o tada —
prie nužudymų. Tai reikštų, kad bendras Hario aukų skaičius grei­
čiausiai yra daug didesnis nei aštuoni.
— Tas aštuonias jis laikė arti namų, — Didi pritarė.
„Kad galėtų su jomis praleisti daugiau laiko“, — vos nepridū­
rė, bet susilaikė. Juk žmogžudžių recidyvistų aukų skaičius sparčiai
auga, ir tuo Hario Dei, kaip žmogžudžio, karjeros metu jis jau būtų
daug pasiekęs maniakas su ginklų arsenalu, asmenine darbo erdve
ir laisvu grafiku. Vadinasi, jeigu ta viena padavėja nebūtų ištrūkusi...
Priešais ją sėdinti Adelina sumurmėjo:
— Anksčiau ar vėliau visi įvaikiai pradeda fantazuoti apie savo
biologinių tėvų tapatybę. Mano tikrieji m am a ir tėtis buvo karališ­
kosios šeimos nariai, bet kai gimiau, jie turėjo mane išsiųsti, kad ap­
saugotų nuo nedoro burtininko, kuris norėjo užvaldyti karalystę, ir
kitos panašios istorijos. Mano įtėvis buvo genetikas. Geras žmogus,
bet turėjo gydytojo širdį. Sakykime taip — kai pirmą kartą jo pa­
prašiau atskleisti man tiesą apie mano tėvus, jis man ir papasakojo.
Ateinančius dešimt metų sapnavau košmarus — neįtikimai gyvus
sapnus, kuriuose stebėdavau, kaip mano pačios oda atsiverdavo ir į
laisvę ištrūkdavo monstras.
 — Tavo įtėvis pasiėmė tave, kai buvai dar kūdikis?
— Kai buvau trejų ir pirmą kartą man buvo diagnozuota įgim­
ta nejautra skausmui. Jis buvo vienas iš mano gydytojų. Turėdamas
omenyje mano sveikatos būklę, keliančią didelę riziką, jis nemanė,
kad mano poreikius galėtų adekvačiai patenkinti patirties neturinti
įtėvių šeima. Taigi jis pasirūpino, kad pats asmeniškai galėtų mane
įsivaikinti.
— Pasisekė.
— Taip.
— O tavo vyresnioji sesuo? Minėjai, kad buvote dviese?
— Ji neturėjo reto genetinio defekto, — paprastai pasakė Ade-
lina. Jos manymu, tai viską paaiškino.
— O kaip tavo tikroji motina?
— Ji iškeliavo Anapilin praėjus šešiems mėnesiams po Hario
mirties, per visą tą laiką nepratarusi nė žodžio. Pasirodo, patyrė kaž­
kokią psichinę traumą ir, galima sakyti, buvo katatonijos būsenos.
— Kaip manai, ar ji žinojo, kuo užsiėmė jos vyras? — paklau­
sė Didi. — Haris jų namuose palaidojo du kūnus. Atplėšė grindis,
įgrūdo jas į ertmes, užpylė kalkėmis. Esu įsitikinusi, kad kvapas vis
tiek turėjo jaustis.
Adelina papurtė galvą, jos žvilgsnis sustojo ties spindinčiu
savo sutvarkyto rašomojo stalo paviršiumi.
— Nežinau. Mano įtėvis buvo surinkęs duomenis apie abu
mano biologinius tėvus. Šeima — tai palikimas, ir jis norėjo, kad
būčiau pasiruošusi. Kelerius metus intensyviai gilinausi į tą medžia­
gą. Apie Harį Dei yra daug reikšmingos informacijos. Kaimynai jį
apibūdino kaip žavų, sumanų vyrą, gerai besidarbuojantį rankomis.
— Iš visko sprendžiant, mano tėvai nebuvo labai daug bendrau­
jantys, bet jeigu sutiktum Harį gatvėje, jis šaltai nenusisuktų į kitą
pusę ir tau iš baimės nepasistotų piestu plaukai. Viena iš kaimynių,
senyvo amžiaus našlė, netgi porino, koks malonus jaunas vyras jis
buvo — sutaisė jos langą, nes šis praleido lietų, pagelbėjo, kai reikėjo
sutvarkyti girgždančias duris. Netgi neėmė iš jos pinigų, pasitenkino
tik naminio obuolių pyrago gabalėliu. Iš tokių istorijų, kurios tampa
kone legendinėmis, kai viskas paaiškėja — šaltakraujis žudikas miela
širdim. Bet jeigu atvirai, aš tuo netikiu.
— Senutė kaimynė išsigalvojo tą istoriją?
— Ne, — Adelina pakėlė akis ir metė į Didi kategorišką žvilgs­
nį. — Haris save išsigalvojo. Juk taip daro grobuonys, tiesa? Susiku­
ria priedangą. Įtariu, tą pačią savaitę jis galbūt laikė kokią vargšelę
merginą prirakintą prie savo dirbtuvių darbastalio. Taigi, nuspren­
dė padėti kaimynei. Kad jeigu policija būtų pradėjusi šniukštinėti
aplinkui, visi išgirstų tą pačią dainelę: Haris Dei, koks malonus vai­
kinas, kaip tik prieš porą dienų jis sutaisė man langą...
Didi palinksėjo. Ji buvo susidūrusi su tokiu fenomenu — „Bet
jis buvo toks malonus vyrukas“ žudikų tipu — ir pritarė Adelinos
vertinimui. Psichopatai niekad nebūdavo malonūs. Jie tiesiog gerai
mokėjo tokiais apsimesti, kai šitai patiems buvo naudinga.
Dabar jau detektyve paspaudė:
— Dar neatsakei į mano klausimą apie tavo motiną.
— Nes negaliu.
— Negali ar nenori?
— Negaliu. Net mano įtėvis, prityręs ir nusipelnęs tyrėjas, ne­
sugebėjo rasti jokios informacijos apie ją. Ji buvo vaiduoklis. Jokių
šeimos narių, jokios praeities. Buvo atvykusi į Bostoną kažkur iš
šiaurinių valstijų; bent jau taip ji sakė žmonėms. Santuokos ser­
tifikate nurodyta, kad jos mergautinė pavardė buvo Deivis, ir, jei
atvirai, ši pavardė yra per dažna, kad būtų galima tikėtis vaisingos
paieškos. Ji niekad neatsakinėjo į jokius policijos klausimus, ir atro­
dė, kad net kaimynai jos nepažinojo. Anė Deivis gyveno lyg šešėlis.
O tada tapo vaiduokliu.
Didi negalėjo susitvardyti, nesmarkus drebuliukas perbėgo
kūnu.
 — Galbūt tai tik patvirtina, kad ji žinojo, kuo jos vyras užsii­
ma. Tai palaužė ją psichiškai — išlikusiojo kaltės jausmas.
Adelina nežymiai patraukė pečiais.
— Tai neturi reikšmės. Tu netgi geriau už mane žinai, kad Ha­
ris buvo idealus psichopatas, o tokie grobuonys visuomet užima
dominuojančią padėtį. Net jeigu Anė žinojo, ji nieko negalėjo pada­
ryti. Padėtį kontroliavo Haris.
— Tavo tėvas, — vėl faktą pakartojo Didi, norėdama palaikyti
pokalbį.
Adelinos veido išraiška nesikeitė.
— Turint omenyje, kad kenčiu nuo reto genetinio sutrikimo,
niekas geriau už mane nežino apie potencialius DNR spąstus.
Detektyvę tai privertė suklusti. Ji pasilenkė į priekį.
— Ar Haris irgi turėjo tokį patį sutrikimą kaip tu — ar gali
būti, kad jis irgi nejautė skausmo?
— Ne. Įgimtą nejautrą skausmui sukelia dvigubai recesyvinis
genas — tai reiškia, kad abu tėvai buvo tos genetinės mutacijos nešio­
tojai. Ką jau kalbėti apie tai, kad Jungtinėse Valstijose žinoma mažiau
nei penkiasdešimt tokių atvejų ir pusė vaikų, kuriems diagnozuota ši
mutacija, miršta nuo šilumos smūgio nesulaukę nė trejų metų. Būti
tokiai kaip aš, sulaukti brandos, turėti keturias kaip reikiant funkcio­
nuojančias galūnes... Aš esu išimtis, o ne taisyklė.
— Kodėl taip yra?
— Viena iš šios geno mutacijos pasekmių — negalėjimas jausti
karščio. Tai reiškia, kad mes neprakaituojame. Tai ypač pavojinga
vaikams ir kūdikiams. Karštą vasaros popietę jų kūnai gali sukaisti
iki kritinės temperatūros, bet jų veidai to neišduoda. Kol tėvai nu­
skuba su savo abejingu vaikeliu į ligoninę, būna jau per vėlu.
Didi negalėjo susilaikyti nepasidomėjusi:
— Tai ką tu darai vasarą?
— Mėgaujuosi oro kondicionieriais. Geriu daug skysčių. Ir
daug kartų per dieną matuojuosi temperatūrą. Negaliu pasitikėti
savo pojūčiais, detektyve, todėl spręsti, ar mano organizmui viskas
gerai, galiu tik pagal išorinius simptomus.
— Melvinas yra vertingas, — sumurmėjo Didi.
— Melvinas yra vertingas. Niekad nesu gulėjusi paplūdimy­
je ar vaikščiojusi spiginant vasaros saulei. Aš net nelipu į dušą, iš
pradžių nepatikrinusi termometru. O dauguma sportinių hobių ar
fitneso programų... Tokiai kaip aš būtų pavojinga bėgioti ar plau­
kioti, ar žaisti tenisą, ar mėtyti į krepšį. Galėčiau išsinarinti kelį, su­
silaužyti čiurną, pasitempti petį ir niekad to nepastebėčiau. Mano
sveikata visada reikalauja nuolatinio budrumo.
Detektyve palinksėjo. Jai atrodė, kad apie savo gyvenimo būdą,
kuris iš tikrųjų turėjo būti labai ribojantis ir izoliuojantis, ši gera
daktarė kalbėjo perdėm ramiai. Pamiršk galimybę, kad pradinėje
mokykloje tave kas nors pasirinks į komandą; Adelina, matyt, nega­
lėjo dalyvauti jokiuose žaidimuose per pertraukas. Arba pasivaikš­
čioti susikibus už rankų su kokiu nors ypatingu vaikinu saulėtą die­
ną. Arba bėgti greitai ir galingai vien dėl to, kad norisi. Ar bandyti
šokti iš taško A į tašką B vien tam, kad įsitikintų, ar gali peršokti.
Rimta suaugusioji, kuri, be jokios abejonės, augo kaip rimtas
vaikas, nuolat išlikdama budri. Ir būdama labai jauno amžiaus su­
prato, kad jos reta liga neišvengiamai išskiria ją iš kitų, kad ji yra iš
šalies į aplinkinius žvilgčiojanti pašaliete.
Nes Melvinas nebuvo tik vertingas. Melvinas visus dar ir vie­
nijo, skausmas puikiai visus padarydavo lygiaverčiais ir suburdavo.
— O tavo sesuo? — paklausė Didi.
— Ji neserga tokia liga kaip aš.
— Taigi tavo įtėvis jos nepasiėmė.
— Ne.
— Ji turbūt įsiuto.
— Man buvo treji, jai — šešeri, per maža suprasti, o ką jau
kalbėti apie „įsiūtį“.
— Kaip ji toliau gyveno?
 — Ji liko valstybės globotine, keliavo iš vienų vaikų namų į
kitus.
— Ar palaikei su ja ryšį?
— Taip.
— Ji turi vardą?
— Taip.
— Bet tu nenori man jo pasakyti, taip? — detektyvės kūne
suvibravo atkaklios tyrėjos instinktai.
Daktarė dvejojo:
— Sulaukusi keturiolikos, aš jau domėjausi savo biologiniu
tėvu. Mano įtėvis be mano žinios pasamdė privatų tyrėją, kad šis
ištirtų visus tris mano biologinės šeimos narius. Spėju, tai buvo į
pensiją išėjęs Bostono faras, nes dauguma informacijos, kurią jis
surinko apie mano tėvą, buvo policijos pranešimų fotokopijos.
Galbūt koks nors jo senas bičiulis, dar einantis pareigas, leido jam
prisijungti prie sistemos. Paaiškėjo, kad rasti duomenų apie mano
motiną buvo sudėtingiau — kaip jau minėjau, jos byla buvo plona.
Mano sesuo...
Daktarė Glen stabtelėjo.
— Spėju, tuo metu ji buvo septyniolikos. Vis dar globojama
valstybės. Bet jau tada jos byla buvo storesnė nei mano tėvo, o jos
žygdarbiai netgi įžymesni.
Didi palinko į priekį, instinktai net dūzgė.
— Daugiausia atskleidė išvada, mano perskaityta jau po įtėvio
mirties. Ją parašė socialinė darbuotoja, kuri tą dieną atėjo į mano
tėvų namus ir paėmė mus laikinai globoti, o tada skubiai parūpino
mano keturmetei sesei medicinos pagalbą. Pasak jos, ant sesers nu­
garos, rankų ir šlaunų iš vidaus buvo daugybė plonų plėštinių žaiz­
dų. Kai kurios iš jų senos, bet buvo ir daug šviežių, pratisais ilgais
dryžiais, netgi sukrešėjusiomis kraujo linijomis.
— Jis ją pjaustydavo, — Didi pratarė trūkstamus žodžius. —
Esi įsitikinusi, kad Haris Dei pjaustydavo tavo seserį.
 Adelina pažiūrėjo į ją.
— Juk negalėjo jinai pasiekti savo pačios nugaros.
— Ar jis nuimdavo odą?
— Daktarai to neminėjo. Bet juk šiuo atveju jam nereikėjo to
daryti, tiesa? Haris atsiplėšdavo trofėjus nuo savo aukų, kad prisi­
mintų jas, kai nebeturės šalia. Mano sesuo nebuvo viena iš tų pa­
grobtų merginų, kuriomis anksčiau ar vėliau reikėjo atsikratyti. Ji
buvo jo paties dukra. Nuolatos jam prieinama auka. Neabejotinai
puikus atsarginis variantas tarpuose tarp kitų laimikių.
Didi tyrinėjo Adeliną. Daktarės žvilgsnis išliko tiesus, o išraiš­
ka kontroliuojama. Bet jos veide atsirado įtampa, kurios anksčiau
nebuvo. Geroji daktarė stengėsi valdytis, ir tai matėsi.
Didi paklausė kito logiško klausimo:
— O tave?
— Anot ligoninės priėmimo raštų, ant manęs nebuvo nė žymės.
— Haris kankino ją, o tavęs ne.
— Haris Dei mirė vieną savaitę prieš mano pirmąjį gimtadienį.
Būtų buvę įdomu pasižiūrėti, ar situacija nebūtų pasikeitusi praėjus
aštuonioms dienoms.
— Manai, tave išgelbėjo amžius. Buvai kūdikis. O kai būtų su­
ėję vieneri...
Adelina patraukė pečiais.
— Jau niekad nesužinosim.
— O gal priežastis — tavo liga? — svarstė Didi. — Galbūt jis
tau įpjovė, bet tu neverkei, tiesa? Ir tai jam nesuteikė daug pasiten­
kinimo.
Adelina atrodė nustebusi.
— Visus tuos metus nė karto neapsvarsčiau tokios galimybės.
— Tikrai? Atrodytų, tai akivaizdi mintis.
— Visko gali būti, bet tikimybė nedidelė. Apie mano turimą
sutrikimą tuo metu nežinojome. Jis išaiškintas, kai buvau trejų. O
anuomet mane tokiu būdu pagerbdavo sesuo. Ji mane pjaustydavo.
 Didi sumirksėjo.
— Tavo sesuo, šešiametė, tave pjaustydavo?
— Taip jau buvo įpratusi. Šis išmoktas elgesys jai į galvą buvo
kalamas kiekvieną naktį: kraujas — tai meilė. Ir tokiu keistu būdu
sesuo išreiškė savo meilę.
— Nedalyvausiu jūsų šeimos susitikimuose.
— Ji įrėžė žirklėmis man ranką. Kadangi nepravirkau, ėmė
pjauti dar giliau. Tai rodo, jog tėvas nežinojo apie mano ligą. Nujau­
čiu, kad instinktyviai irgi būtų pjovęs giliau, tačiau ant mano kūno
nėra tokių randų.
— Aišku.
— Taigi, dienos klausimas, detektyve: blogu žmogumi gimsta­
ma ar tampama?
— Prigimtis prieš auklėjimą.
— Būtent. Kokia tavo nuomonė?
Didi papurtė galvą.
— Nereikia rinktis; esu mačiusi abu variantus.
— Aš taip pat. Geras žmogus gali deformuotis į blogą, o blo­
gas — pasitaisyti į gerą.
— Taigi tavo mintis yra?..
— Mano sesers atveju visi šie dalykai neturi reikšmės — jai
nepasisekė abejopai.
— Serijinio žudiko dukra, — įterpė trūkstamus žodžius
Didi, — ir taip jau metai iš metų buvusi ritualinės prievartos auka,
o vėliau, kai pateko valstybės globon, pasidarė visai nebevaldoma.
Sulig tais žodžiais Didi protas pagaliau nušvito. Ji užmerkė
akis, negalėdama patikėti, kad anksčiau nesugebėjo sujungti dviejų
taškų. Šioks toks pasiteisinimas — trys dešimtys metų, skiriančių
nuo bylos, o tai reiškia, kad ji pati tuo metu buvo dar tik paauglė, o
ne darboholikė detektyve. Bet vis tiek, turint omeny, kaip tai buvo
išgarsėję...
 — Sana Dei, — Didi garsiai pasakė. — Tavo sesuo yra Sana
Dei. Jauniausia už žmogžudystę nuteista moteriškos lyties nusikal­
tėlė Masačūsetse, teista kaip suaugusioji, kai buvo vos keturiolikos.
Po to, kai nudėjo pataisos namų pareigūnus ir kartu pataisos na­
muose sėdėjusią kalinę, buvo įkalinta dešimtmečiams. Toji Sana
Dei, — tada dar viena lemputė įsižiebė jos galvoje. — Ji sudarkė tą
berniuką, taip? Praėjo daug metų, kai paskutinį kartą galvojau apie
tą bylą. Bet juk pasmaugusi tą vaiką ji pasidarbavo dar ir peiliu. Nu­
pjovė ausį. Ir odos juosteles... — detektyve spoksojo į Adeliną, šios
sąsajos ją, galima sakyti, apstulbino.
— Kur dabar yra tavo sesuo?
— Ji tebėra pataisos namuose, ten praleis visą likusį gyvenimą.
— Noriu su ja pasikalbėti. Tučtuojau.
— Gali mėginti. Tačiau šiuo metu ji gydoma kalėjimo medi­
cinos skyriuje. Atsigauna po savo paskutinio bandymo nusižudyti.
— Kokia jos būklė?
— Stabili. Kol kas, — Adelina stabtelėjo. — Kitą savaitę bus Do-
nio Džonsono mirties trisdešimties metų sukaktis. Sužinojau, kad
Šana dėl šio įvykio sulaukia nepageidaujamo dėmesio. Mažiausiai vie­
nas reporteris susisiekė su kalėjimu, norėdamas gauti iš jos interviu.
— Ar ji kalba apie tą bylą?
— Niekad.
— O draugai, bendrininkai?
Didi mintys jau šuoliavo pirmyn. Taip, Šana sėdėjo už grotų,
bet detektyve visada stebėjosi, kiek nuteistų žudikų išlikdavo socialiai
aktyvūs, nors ir būdavo įkalinti. Jie įsimylėdavo, susituokdavo. Ko­
dėl gi nesuviliojus kokio nors greitai tobulėjančio, svajojančio žudiku
tapti vyruko galimybe užbaigti tėvelio — ar jos pačios — gyvenimo
darbus?
Bet Adelina jau purtė galvą:
— Mano sesuo kenčia nuo sunkaus asocialinio asmenybės su­
trikimo. Nesuprask neteisingai — ji išskirtinai protinga ir trikdomai
gudri. Bet ne tokia, kaip mano tėvas. Jokia pagyvenusi našlė niekad
neįsileistų Šanos pro duris, kad ši sutaisytų jos sulūžusį langą. O ir
pati Sana nejaučia jokio poreikio turėti draugų ar pasekėjų.
Didi nesusilaikė:
— Taigi tavo tėvas — serijinis žudikas, tavo sesuo — kompe­
tentinga galabytoja (pala, ji jau peržengė trijų aukų ribą, dėl to pati
tapo serijine žudike), o tu kenti nuo reto įgimto sutrikimo — ne­
jautros skausmui. Ganėtinai įspūdingas genofondas.
— Kiekviena varpo formos kreivė turi nuokrypių.
— Nuokrypių? Baik jau, tavo šeima net netilptų į diagramą.
Adelina trūktelėjo pečiais. Didi perjungė pavarą:
— Tavo sesuo tau pavydi?
— To paklausti reiktų jos.
— Bet judvi palaikot santykius?
— Lankau ją kartą per mėnesį. Ji tau pasakys, kad ateinu, nes
jaučiuosi kalta. O aš tau pasakysiu, kad ji priima mane, nes jai nuo­
bodu. Detektyve... Tikriausiai dabar galvoji, jog tas vadinamasis Žu­
dikas Rožė galėtų būti tiesiogiai susijęs su mano šeima, galbūt netgi
semtis iš jos įkvėpimo. Kaip psichiatrė, turinti šiek tiek patirties su
deviacinėmis asmenybėmis, nebūčiau tokia tikra.
Didi skeptiškai į ją pasižiūrėjo.
— Jei tarpusavyje palygintum deformuotus medžio gabalus, —
tęsė Adelina, — pamatytum, kad kai kurie iš jų išsiklaipo labai pa­
našiai. Tą patį galima pasakyti ir apie iškreiptas psichikas. Didelė jų
dalis pasižymi tomis pačiomis manijomis, ritualais ir fantazijomis.
Šis žudikas galėjo skaityti apie Harį Dei arba lankytis pas Saną? O
gal paprasčiausiai jo mąstymas panašus kaip jų?
— Tai yra?..
— Kraujas — tai meilė. Sesuo kelis kartus perrėžė man ran­
kas siuvimo žirklėmis ne tam, kad mane sužeistų, demonstruodama
savo meilę. Gali būti, jog Sana niekada nėra kalbėjusi apie dvylika­
metį Donį Džonsoną, ir tą įsimintiną naktį dėl tos pačios priežas-
ties — ji nejautė tam berniukui neapykantos. Tiesiog mylėjo jį per
daug smarkiai ir nuo to laiko labai jo ilgėjosi.
Didi pakėlė antakį.
— Tavo sesuo nužudė dvylikametį berniuką, norėdama paro­
dyti savo susižavėjimą juo?
— Nežinau. Bet kažkas tą naktį nutiko, detektyve. Kažkas itin
galingo, o galbūt tiesiog labai asmeniško, kad net tokia psichopate
kaip mano sesuo nuo to laiko taip ir nesugebėjo apie tai prabilti.

13 skyrius

Kas aš esu? Paprastas apsaugos kompanijos darbuotojas.

Kaip aš atrodau? Nieko ypatingo. Rusvai žalsvos kelnės, mėly­
ni marškinėliai su atsegta apykaklės saga, sportinė kepuraitė žemai
nuleistu snapeliu.
Pagrindinis motyvas? Tiesiog atlieku savo darbą.
Veikimo tikslas: Išblaškyti tyrėjų pastangas, supainioti situaciją.
Grynasis pelnas: Visiems patinka blogiukai.

Niekuo neišsiskiriantis apsaugos kompanijos darbuotojas at­

važiavo tiesiai prie savo tikslo.
Kieme — jokių kitų transporto priemonių. Jokių ženklų, ro­
dančių, kad namuose verda gyvenimas. Apsaugos kompanijos dar­
buotojas pasistatė automobilį gatvėje prie šaligatvio, nuo keleivio sė­
dynės pasičiupo juodą nešiojamojo kompiuterio krepšį, tada žemiau
ant veido nuleido tamsiai mėlynos sportinės kepuraitės snapelį.
Chaki spalvos kelnės buvo per laisvos, taip pat ir blyškiai mė­
lyni marškinėliai. Radiniai iš blusų turgaus, dėl to ir netinka idealiai.
Bet pigius drabužius buvo galima išmesti vieną kartą panaudojus.
O papildomos audinio klostės dar labiau iškreipia žmogaus dydį.
Tai gali praversti, kai smalsių kaimynų neišvengiamai paprašys api­
būdinti.
Gilus įkvėpimas, iškvėpimas. Rankos suspaudžia vairą, atlei­
džia jį. Štai toji akimirka. Laikas, kai reikia ne mąstyti, o daryti. In­
formacija buvo surinkta, planai apsvarstyti, sprendimai priimti. Ir
štai tas metas atėjo.
Iš pradžių tykojau prie namo, kuriame gyveno objektas. Po iš­
tisas savaites, mėnesius trukusių svarstymų pagaliau atėjo laikas...
Tada atsargiai pastačiau pakuotę šaligatvio viduryje, pakankamai
toli, kad norėdama jį pasiimti, turėtų nutolti nuo slenksčio. Paskam­
binau į duris, tada mikliai pritūpiau už dirbtinio fikuso medžio
priešakinės verandos kampe. Objektas atidarė duris. Objektas atsi­
duso, kai pastebėjo siuntinį, gulintį už daugiau kaip keturių metrų.
Objektas išėjo pasiimti savo prizo. Suteikė man progą taip lengvai
įsmukti vidun, įsitaisyti prieškambario spintoje, kur išbuvau iki vė­
lios nakties, kol pagaliau užgeso visos šviesos...
Kas aš esu? Niekas. Ničniekas. O galbūt visai kaip tu. Pašalietis,
paslapčia žvilgčiojantis į kitus.
Kokie mano motyvai? Finansinis stabilumas. Asmeninė sėkmė.
Gamtos šauksmas. O galbūt visai kaip tu noriu būti kažkas. Pagaliau
jausti, kad esu kažko dalis.
Dabar niekuo neišsiskiriantis apsaugos kompanijos darbuotojas
išlipo iš autobusiuko ir patraukė tiesiai prie paradinių namo durų.
Kūnas pakreiptas tikintis, kad dėl išsipūtusių drabužių vaizdas
pasirodys dar labiau neapibrėžtas — niekuo neišsiskiriantis apsau­
gos kompanijos darbuotojas rakinėjo dvigubą spyną. Dėl to, žino­
ma, sukaukė namų saugos sistema.
Jokio skubėjimo. Tiesą sakant, netgi galima atsipalaiduoti. Nes
signalizacija papildomai patvirtino, kad darbuojasi apsaugininkas.
Taigi, viskas ėjosi pagal planą.
Įžengė vidun. Patraukė link laiptų. Surado, kur pagrindinis
miegamasis.
 Praėjo jau trisdešimt sekundžių. Nors smalsiems kaimynams
turbūt atrodė, kad tinkamas specialistas jau buvo atvykęs, tačiau
apsaugos kompanijos operatorių būrys šiuo metu nieko nelaukda­
mi skambinėjo vietinei policijai bei namo savininkui. Laikas buvo
svarbus.
Niekuo neišsiskiriantis apsaugininkas tyrinėjo lovą. Ant sta­
liuko dešinėje lovos pusėje stovėjo stiklinė vandens, neryškiai ištep­
ta rausvu lūpdažiu. Pasižiūrėjus iš arčiau, ant pagalvės matėsi kelios
geltonos garbanos. Ši lovos pusė tikrai jos. Kažin, ar ji gerai miega?
O gal vis dar prisimena tą naktį, kai stovėjo tamsiame prieškamba­
ryje visiškai viena, tokia pažeidžiama...
— Supkis, mažyli, medžio viršūnėj, — niekuo neišsiskiriantis
apsaugininkas suniūniavo. — Vėjui papūtus, lopšelis siūbuos...
Nužudymų detektyvės užpuolimas nebuvo plano dalis. Bet ji
išgirdo, atstačiusi pistoletą, išlindo iš miegamojo. Grįžti į nusikalti­
mo vietą buvo naujoko lygio klaida, — dabar suprato niekuo neiš­
siskiriantis žmogus. Jis pasidavė pagundai dar kartą viską pamatyti,
peržiūrėti kiekvieną detalę — ar tikrai viskas būtent taip ir įvyko?
Be to, iš išorės daugiaaukštis namas atrodė tamsus, tuščias, saugus.
O tada netikėtai prieškambaryje išdygo detektyve. Ir reikėjo
pasirinkti. Kovoti ar pasišalinti. Iš tikrųjų nebuvo taip jau sunku
nuspręsti. Kaip kad yra sakę kiti, kai nužudai pirmą kartą, visi kiti
kartai būna lengvi.
Improvizacija. Išėjo netgi geriau, negu buvo sugalvota. Taigi
dabar, štai, stovėjo čia niekuo neišsiskiriantis apsaugos kompanijos
darbuotojas ir vėl improvizavo. Tuo pat metu tebeskaičiuodamas
sekundes: Aštuoniolika, devyniolika, dvidešimt...
Laikas buvo griežtas viršininkas. Reikėjo laikytis plano.
Atbruožė kompiuterio krepšį, ištraukė pirmąjį daiktą. Šam­
pano butelį. Tada, žinoma, antrankiai, subtiliai padengti kailiu. Po
jų — viena raudona rožė, kuri nugulė tiesiai ant jos pagalvės.
 Galiausiai — atvirukas. Nupirktas tą patį rytą; laimėjimą atne­
šianti detalė.
Atsitraukė atgal. Baigiamasis sukurtos scenos įvertinimas.
Veikimo tikslas: Įbauginti, išgąsdinti, sukelti priešiškumą. Nes
vėlgi, galbūt aš nenoriu būti tavimi. Aš noriu būti geresnis už tave.
Grynasis pelnas: Adrenalino audra.
Trisdešimt vienas, trisdešimt du, trisdešimt trys...
Suskambo telefonas ant staliuko prie lovos. Be abejo, skambi­
no iš apsaugos kompanijos, norėdami patikrinti, ar namuose buvo
namo savininkas, kuris galbūt netyčia pažadino signalizaciją ir da­
bar galėtų nutildyti sistemą lyg stebukladaris ištardamas slaptažodį.
Niekuo neišsiskiriantis apsaugininkas apsisuko, ramiu žings­
niu nulipo laiptais žemyn, išėjo iš namo ir patraukė link jo laukian­
čio autobusiuko. Suvaidino trumpą spektaklį greitai pakalbėdamas
kažką į mobilųjį telefoną, lyg sąžiningas darbuotojas, dirbantis savo
darbą. Veidas nuleistas žemyn, žvilgsnis nusuktas į šoną, smalsiems
kaimynams, kurie dabar jau susidomėję spoksojo pro savo langus,
atsukta nugara.
Namo signalizacija ir toliau spygavo.
Tuo tarpu niekuo neišsiskiriantis apsaugos kompanijos dar­
buotojas įlipo atgal į savo automobilį. Ir nuvažiavo.
Palikdamas Seržantei detektyvei D. D. Voren dėmesį rodančias
atminimo dovanėles. Tarp jų ir labai rūpestingą atviruką su įrašu:
Linkiu greitai pasveikti.

H skyrius

Aleksas nervingai marširavo.

Didi būrys buvo sukviestas ir dabar stovėjo svetainėje. Nusi­
kaltimų vietų tyrėjai apžiūrinėjo paradines duris, dengė paviršius
milteliais, ieškodami pirštų atspaudų, į maišelius dėliojo visas žudi-
ko paliktas „dovanėles“. Uniformuoti pareigūnai apieškojo aplinkinį
rajoną. Kiti detektyvai apklausę kaimynus išsiaiškino, kad suveikus
signalizacijai Didi ir Alekso kieme išdygo niekuo neišsiskiriantis
asmuo, kuris atvažiavo niekuo neišsiskiriančiu baltu autobusiuku
su žinomos namų apsaugos įmonės pavadinimu ant šono. O galbūt
jis ten atsirado šiek tiek prieš suveikiant signalizacijai? Šiaip ar taip,
Alekso ir Didi namų saugumo sistema suveikė, ir iškart prisistatė jų
apsaugos kompanijos darbuotojas, kad ją sutvarkytų. Vyras, mote­
ris, jaunas, senas, juodaodis ar baltaodis — niekas tiksliai negalėjo
pasakyti. Tačiau tai buvo kompanijos darbuotojas. Be abejonių, ap­
saugininkas pasirodė beregint. Tai gerai, tiesa?
Aleksas nervingai marširavo.
Paliktą raštelį rado jis. Parvažiavo namo iš darbo, sustojo kie­
me, Džekas sėdėjo šalia, diržu prisegtas savo vaikiškoje kėdutėje.
Aleksas atidarė automobilio dureles ir išgirdo signalizaciją maž­
daug tuo pat metu, kai suskambo ir jo mobilusis — jų tikroji apsau­
gos įmonė norėjo išsiaiškinti situaciją.
Iš išorės nepastebėjęs, kad kas nors būtų ne savo vietoje, Alek­
sas įėjo į namą. Anksčiau jau pasitaikė, kai signalizacija įsijungė be
reikalo. Kartais taip gali nutikti. Be to, sprendžiant iš normaliai at­
rodančių paradinių durų, sveikų langų, tylos pirmajame aukšte...
Didi jis glaustai pasakojo, kad jau buvo spėjęs atsipalaiduoti.
Kairiąja ranka laikydamas Džeką, o telefoną, per kurį kalbėjo su
apsaugos kompanija, prispaudęs prie dešiniosios ausies, jis guviai
užlipo į antrą aukštą, norėdamas greitomis apžiūrėti paskutinius li­
kusius kambarius.
Apsaugos kompanija jau bendravo su Bostono policijos de­
partamentu, kai Aleksas tiesiu taikymu lėkė atgal iš namo, nešinas
trimečiu Džeku, ir sėdo vežti jį pas savo tėvus.
Jie su juo pabus per naktį.
Tuo tarpu nusikaltimo vietos tyrėjai darbavosi Alekso ir Didi
namuose.
 O Aleksas nervingai marširavo.
Rankas laikė sukabinęs sau už nugaros. Vilkėjo akademijos
drabužiais — chaki spalvos kelnes ir tamsiai mėlynus marškinius
su išsiuvinėtu Masačūsetso valstijos policijos logotipu ant krūtinės.
Pečių laikysena išdavė įtampą. Kitaip nei pečiai, jo sustingęs veidas
taip ir liko be išraiškos, beveik nebuvo įmanoma jo išskaityti. Kaip
kad Didi meistriškai mokėjo užgniaužti savyje įsiūtį, taip ir Aleksas
tą puikiai sugebėjo — laikyti rankose stipriai suspaustas kontrolės
vadeles.
Pirmą kartą jai į galvą atėjo mintis, kokios sunkios jam turėjo
būti pastarosios šešios savaitės. Ji nuolat griežė dantimis ir niurzgė­
jo, kad yra bejėgė. Tačiau ką Aleksas galėjo padaryti? Vieną rytą jo
žmona išėjo į darbą. Ir nuo to laiko ji nebegali nei pati apsirengti,
nei prižiūrėti jų vaiko, nei padaryti ko nors naudingo.
Jis matė, kaip ji kentėjo. Turėjo jai padėti atlikti darbus, kurie
dažnai jai sukeldavo dar didesnį skausmą. Ir jo pečius užgulė auklė­
jimo, taip pat ir nuobodžių namų ruošos darbų našta, ir ji slėgs dar
kurį laiką.
Bet jis nė karto nesiskundė ir neatrėžė jai, kad nustotų galvoti
tik apie save.
Jis buvo šalia, kai jai jo reikėjo. Net dabar nereikalavo pasi­
aiškinti, į ką ji buvo įsivėlusi ar kaip drįso atboginti pavojų iš savo
darbo į namus. Jis mąstė. Analizavo. Kūrė strategijas.
Aleksas nejautė gailesčio nei sau, nei jai. Jis planavo, kaip pri­
griebti tą kalės vaiką, kuris išniekino jų namus.
— Taigi, — pagaliau pratarė Filas.
Jis sėdėjo ant sofos, jam ant kelių gulėjo užrašinė, pilkas švar­
kas buvo susiglamžęs, o tamsiai raudonas kaklaraištis pakrypęs.
Atrodė, kad jis iš visų sunkiausiai išgyveno įsilaužimo faktą. Kai
pasitraukė Didi, ši byla buvo perduota jam. Negana to, kad buvo
nužudyta antroji auka, dabar žudikas artinosi prie jų, nors jie prie
jo neartėjo.
 — Taigi, — pakartojo Didi.
Ji iš virtuvės į svetainę buvo pernešusi kėdę, ant kurios dabar
sėdėjo, prispaudusi kairiąją ranką prie šonkaulių, ant skaudamo pe­
ties užsidėjusi pakelį ledo. Tai ir viskas, ką galėjo padaryti po ne­
tikėto kineziterapijos užsiėmimo pas daktarę Adeliną Glen. Be to,
stengėsi sau įrodyti, kad esama ir kitų skausmo malšinimo būdų, ne
vien savitaiga. Taip, esama.
— Kaimynai negali nieko daug papasakoti, — tęsė Filas. — Iš
esmės į jūsų namus įėjo asmuo, atrodė labai paprastai.
Neilas, stovintis priešais Filą, patraukė pečiais.
— Visa tai mes ir taip žinojome. Žudikas įėjo į dar dvi kitas
nusikaltimų vietas ir iš jų išėjo neatkreipdamas į save dėmesio. Aki­
vaizdu, kad pažeidėjui gerai sekasi susilieti su aplinka.
— Bet galbūt mes sužinojome daugiau apie tai, kokiu būdu jis
patenka vidun, — tarė Filas. — Subjektas buvo užsimaskavęs kaip
apsaugos kompanijos darbuotojas. Mes galime grįžti į kitas dvi nu­
sikaltimų scenas, patikrinti, ar jose įrengtos sistemos, ar tą naktį
į aukų telefonus kas nors skambino. Arba paklausinėti apie kitas
populiarių paslaugų kompanijas. Galbūt netoliese sukiojosi autobu­
siukas su užrašu „Parazitų naikinimas“ arba „Santechnikos paslau­
gos“. Na, žinot, kas nors tokio, kas tikrai tuo metu kaimynams ne­
krito į akis, bet jeigu dabar grįžtume ten su konkrečiais klausimais...
— Kas šis vyrukas? — trumpai paklausė Aleksas. Jis liovėsi
marširavęs, sustojo viduryje jų kuklios, smėlio spalvos kilimu išklo­
tos svetainės ir spoksojo į juos.
— Vidutiniokas Džo, — prakalbo Neilas. — Arba galbūt Vidu­
tinioke Džeinė. Pagal statistiką labiau tikėtina, kad Džo, nes daugu­
ma žudikų yra vyrai. Bet kadangi nebuvo seksualinės prievartos ir
trūksta bet kokių naudingų liudytojų parodymų, negalime atmesti
ir Džeinės versijos. Taigi, galbūt tiesiog Vidutinioko Asmens. Mes
ieškome paprasto asmens, kokį galima sutikti kiekvieną dieną.
— Ne, — iš karto atsakė Aleksas. — Mūsų įtariamasis yra žu-
dikas. Jau vien dėl to jis patenka į ypač mažą žmonių populiacijos
procentinę dalį. O dvi žmogžudystes įvykdęs žudikas, kuris nėra
sekso maniakas sadistas, patenka į dar mažesnę jau ir taip mažos
procentinės dalies dalį. Taigi, dar kartą, kas yra šis Šiknius? Nes kol
kas šio žudiko mes nesuprantam. O štai jis, ji arba tai mus pasiekia
be jokių keblumų.
Didi pagalvojo žinanti, ką jos vyras turėjo omenyje.
— Šiandien lankiausi laidojimo namuose, — tarė ji. — Mąs­
čiau panašiai — kad mes bandom rasti grobuonį, vykdantį neįti­
kėtinai makabriškas žmogžudystes, nors nepanašu, jog jį domina
patsai nužudymas. Atrodo, jis smaginasi būtent pomirtiniu kūno
darkymu. Todėl susimąsčiau, kas galėtų prie mirusiųjų jaustis pato­
giau, nei prie gyvųjų, ir taip prisiminiau žmones, dirbančius laido­
jimo namuose.
— Normano Beitso sindromas, — sumurmėjo Neilas nuo ma­
žos dvivietės sofos.
— Taigi. Vis dėlto kalbintas balzamuotoj as pabrėžė, kad rimti
laidotuvių namų direktoriai kaip niekas kitas nelinkę įsijausti. Tai
nėra savybė, kurią priskirčiau mūsų žudikui.
Neilas atsikvėpė, atsisėdo tiesiai.
— Aš, kaip ir tu, visą dieną mąsčiau apie nekrofiliją.
— Tai sužinojau iš vyruko, kuris praleidžia morge visas savo
dienas, — Didi subumbėjo.
Neilas rūsčiai pažvelgė, aiškiai buvo nekokios nuotaikos.
— Štai koks dalykas. Viena vertus, atrodo, kad mūsų žudikas
jaučiasi patogiausiai prie jau mirusios aukos. Kita vertus... net ir
tada neatrodo, kad jis ar ji būtų taip jau labai jomis susižavėjęs.
Jokių seksualinių veiksmų. Vadinasi, jis neatitinka nekrofilo pa­
veikslo. O tai, verta paminėti, tik dar kartą patvirtina, kad mūsų
nusikaltėlis gali būti ir moteriškos lyties. Suradau penkias ar šešias
moterų nekrofilių įvykdytų nusikaltimų bylas, vien norėdamas su­
teikti savo tyrimui pikantiškumo.
 — Šioje industrijoje moterų balzamuotojų taip pat esama, —
pridūrė Didi. — Sakau tai tiesiog dėl viso pikto.
— Bet grįžkim prie Alekso minties, — tęsė Neilas. — Turime
du lavonus ir nė vienos nuomonės, kas skatina tuos nusikaltimus.
Jeigu šios žmogžudystės vykdomos ne dėl troškimo sukelti skaus­
mą, ne iš aistros ir nesiekiant nubausti, tai dėl ko?
— Drįsčiau manyti, kad žinau atsakymą į šį klausimą, — tarė
Didi. — Kadangi žudikas nesiekia sukelti skausmo ar nubausti, ma­
nau, jį skatina veikti ne kraujo troškimas. Tiesą sakant, jam išvis
neypač patinka žudyti. Iš tikrųjų jį, ją, ar kas tai būtų, skatina veikti
kompulsyvumas. Tarkim, giliai įsišaknijęs troškimas papildyti savo
labai unikalią, labai asmenišką privačią kolekciją.
— Kokią kolekcijų? — paklausė Filas.
— Žmogaus odos atraižų.
Kambaryje įsitvyrojo tyla. Tada Neilas padarė grimasą.
— Edas Ginas, kaip manote? — suniurnėjo jis.
Dabar jau visi susiraukė; Edas Ginas buvo liūdnai pagarsė­
jęs serijinis žudikas, kuris kartą iš žmogaus odos pasidarė lempos
gaubtą.
— Kiek anksčiau šiandien, — pasakė Didi, — kai mintyse mė­
ginau susidaryti mūsų ieškomojo portretą, vis įsivaizdavau vienišą
smulkaus sudėjimo vyruką, turintį ribotus bendravimo įgūdžius.
Galvojant apie jo modus operandi, kaip jis užpuola savo miegančias
aukas, greitai jas apsvaigina, mikliai nužudo... Mane apima jausmas,
kad mūsų žudiko pagrindinis tikslas nėra išlieti užgniaužtą įsiūtį ar
patenkinti iškrypėliškus seksualinius troškimus, o veikiau atsargiai
ir protingai nuimti odos juosteles. Teoriškai kalbant, tai reikštų, jog
ieškome asocialaus žudiko, turinčio fetišistinį polinkį kolekcionuoti
žmogaus odą. Skamba neblogai?
Visi palinksėjo.
Didi tęsė:
— Tačiau yra problema. Tiksliau, dvi. Pirma — mano petys.
Susipažinkite su Melvinu, — ji parodė komandai į savo sužeistą
kairę ranką. — Ir antra — scena antrame aukšte. Jeigu grįžtume
prie problemos numeris vienas ir padarytume prielaidą, kad mūsų
nusikaltėlis yra vyras, nuo kada asocialaus odos kolekcionieriaus
kiaušai pasidarė tokie kieti, kad jis ryžtųsi pats dar kartą apsilankyti
nusikaltimo vietoje? Lįsti pro policijos juostą, neabejotinai atkreipti
į save dėmesį, o galbūt dėl to netgi būti iš karto suimtam. Ką jau
kalbėti apie susidūrimą su vyriausiąja moteriškos lyties bylos tyrėja
kažkokiu būdu, kurio kol kas negaliu prisiminti, bet vieną dieną
prisiminsiu. Nustumti ją nuo laiptų? Žudikui, kuris puola tik mie­
gančias moteris, tokie įžūlūs veiksmai ganėtinai nebūdingi.
Aleksas suraukė lūpas. Filas su Neilu lėtai palinksėjo.
— Tą patį galima pasakyti ir apie tą mažą scenelę, sukurptą
viršuje. Nei iš šio, nei iš to ponas Asocialas jau įsilaužia į farės na­
mus? Vidury šviesios dienos? Viską suplanuoja taip, kad iš jo apran­
gos ir transporto priemonės atrodytų, lyg būtų atvykęs iš apsaugos
kompanijos, valso žingsneliu įplaukia tiesiai pro paradines duris,
o tada palieka savo asmenines vizitines korteles šalia mano lovos?
Turiu omenyje, tokio lygio socialinis organizuotumas, o ką jau kal­
bėti apie psichologinę manipuliaciją... — Didi susiraukė, sėdėda­
ma ant kėdės kietu atlošu, nepatogiai trūktelėjo savo ledu apkrautą
petį. — Manyčiau, kad nusikaltėlis, linkęs į tokio lygio tiesioginę
konfrontaciją ir apskritai visokius tokius žaidimėlius, nėra tas pats
vyrukas, kuriam pakaktų užpulti moteris, kol šios miega. Taigi, aš
svarstau, galbūt mūsų žudikas iš tikrųjų yra moteris — kolekcinin­
ke, apsėsta minčių apie žmogaus odą, — ypač atsižvelgiant į tai, kad
nebuvo naudojama seksualinė prievarta ir kad neturime detalaus
išvaizdos apibūdinimo. — Didi sunkiai valdėsi — jos mintys iškart
nukrypo į Saną Dei.
— Kai viena moteris puola kitą, tai jau labiau panašu į lygia­
vertę padėtį žaidimų aikštelėje, — prakalbo Filas. — Taigi, galėtų
būti ne asocialiai besijaučiantis nusikaltėlis su nevisavertiškumo
kompleksu, o dėl savo kompulsyvumo viskam pasiruošusi moteris.
Tokiu atveju grasinimas vyriausiajai tyrėjai ir įsitraukimas į psicho­
loginio spaudimo žaidimus nebūtų toks jau logiškai nepaaiškina­
mas — ypač jeigu ji tave laiko grėsme tam, ko ji labiausiai trokšta,
tai yra plėsti savo kolekciją.
— Tačiau ant atviruko, palikto viršuje, parašyta „Linkiu greitai
pasveikti“, — suniurnėjo Aleksas. — Jeigu Didi dalyvavimas kelia
grėsmę mūsų žudikei, kodėl ji turėtų linkėti jai greitai atgauti jėgas?
— Be to, žudikas gali būti ir vyras, — tarė Neilas. — Sakau dėl
visa ko, šioje situacijoje mums nederėtų daryti skubotų išvadų.
— Tame name buvo tamsu, — glaustai tarė Filas. Tada nu­
raudo, ir kaip tik tuomet Didi suprato, apie ką jis kalbėjo. Tas na­
mas — pirmoji nusikaltimo vieta — kuriame ji nusirito nuo laiptų.
Filas buvo vienas iš detektyvų, kurie ją surado pirmieji. — Kai ten
atvykome, — tęsė jis, jausdamasis nepatogiai, — šviesos nebuvo
įjungtos. Nusikaltimo vietoje buvo tylu. Mes nemanėme, kad kas
nors ten buvo. įskaitant ir tave.
Jis žvilgtelėjo į Didi.
— Galbūt žudikas irgi nežinojo, kad tu ten buvai. Jis arba ji
manė, kad nusikaltimo vietoje vėl apsilankyti saugu. Tačiau, žino­
ma, taip nebuvo.
— Aš nustebinau žudiką, — sušnibždėjo ji.
— Ir jis tau atsilygino tuo pačiu, nustumdamas nuo laiptų, —
tęsė Aleksas. — Galbūt jis netgi manė, jog tas skrydis žemyn tau bus
mirtinas. Tačiau spaudoje nepasirodė jokių pranešimų apie nusikal­
timo vietoje rastą negyvą detektyvę.
Didi metė į jį piktą žvilgsnį.
— Taip pat spaudoje nepasirodė ir jokių pranešimų apie su­
žeistą detektyvę, tiesa? Apie tai, kad esu nedarbinga ir tikrai turė­
čiau greitai pasveikti...
Visi trumpam nutilo, pamažu tyrėjų mintyse dėliojosi išvada.
 Didi pirmoji ją pagarsino:
— Žudikas mane rado. Stebėjo mane. Tik taip jis ar ji galėjo
sužinoti apie mano traumas.
— Ne, — tarė Aleksas, jo balsas staiga sutvirtėjo.
— Ką nori pasakyti?..
— Nuo sužeidimo praėjo šešios septynios savaitės. Šešias sep­
tynias savaites nieko iš jo negirdėjai. Iki šiandien. Tu man pasakyk,
kas pasikeitė per pastarąsias dvidešimt keturias valandas? Kur bu­
vai?
Ir tada ji suprato.
— Antroji žmogžudystė. Naujoji nusikaltimo vieta...
— Kurioje tu lankeisi, — paragino jis.
— Kurioje lankiausi, — ji sutiko.
— Žudikas buvo ten, — pasiūlė mintį Filas. — Vis dar stebėjo
tą vietą, vis dar sekė, kas vyksta. Dar vienas pastebėjimas, kurį reikia
įtraukti į bylą, — jis pasisuko į Neilą. — Mūsų vyrukas — ar mergi­
na — yra stebėtojas. Šis faktas mums gali būti naudingas, tikrai gali
būti naudingas.
Neilas palinksėjo, pasižymėjo pastebėjimą.
— Bet jeigu žudikas — kolekcininkas, dėl ko jam reiktų grįžti
į nusikaltimo vietas? Juk panašiai elgiasi sekso maniakai sadistai,
kad dar kartą išgyventų nusikaltimo akimirką patirtą susijaudini­
mo virpulį, tiesa?
— Šis nusikaltimas taip pat galėjo būti padarytas siekiant pa­
tirti susijaudinimo virpulį, — pasakė Didi. — Šiuo atveju būtent
derliaus nuėmimas kelia virpulį. Ne pats žudymo momentas, o lai­
kas, praleistas po aukos mirties. Tačiau galima taikyti tą patį princi­
pą. Asmuo nori atsiminti, susigrąžinti tą momentą. Tai didina ben­
drą kolekcijos vertę — kaip prisiminimai, kuriuos ji sukelia.
Aleksas įtemptai į ją spoksojo.
— Dabar tu esi viso to dalis. Žudiko fantazija, poreikis, kom-
pulsija. Galbūt tu jį ar ją pirmą kartą nustebinai. Ir galbūt žudiko
reakcija buvo impulsyvus sprendimas nustumti tave nuo laiptų. Bet
tada tu grįžai. Tu vėl išdygai antrojo nusikaltimo vietoje — tuo metu
net neidama savo, kaip detektyvės, pareigų, bet vis tiek stengeisi jį
sumedžioti... Tai jo viduje kažką pažadino. Situacija tapo asmeniška.
Dėl tavęs, Didi, ji tapo asmeniška.
Ji spėjo išgirsti tą kaltinimo gaidelę — nors ir menką lyg vėjo
dvelktelėjimas, tačiau to pakako. Dėl savo darbo ji jau ir taip susi­
žalojo. O dabar paaiškėjo, kad jos, kaip detektyvės, elgesys ėmė kelti
pavojų visai šeimai.
— Ar galime būti tikri, kad šiandienos įsilaužėlis ir žudikas
yra tas pats asmuo? — sušnibždėjo ji, atlikdama bandymą „Tikėkis
geriausio“.
Filas žodžiais išreiškė tai, ką giliai viduje ji ir taip jau žinojo.
— Čia buvo paliktas tos pačios rūšies šampanas, kaip ir dviejų
žmogžudysčių vietose — apie šią detalę laikraščiai nerašė. Mūsų
akimis, šiokia tokia pergalė. Privertėm prakeiktą spaudą bent jau
tiek nutylėti.
— Taigi mūsų namuose neabejotinai apsilankė žudikas, — api­
bendrino Didi, žvelgdama viršun, į Aleksą. — Grobuonis, apsėstas
minčių apie žmogaus odos dyrimą ir sužeistų detektyvių teroriza­
vimą.
Ji stengėsi, kad jos žodžiai neskambėtų tulžingai, bet nepavyko
to išvengti. Taip pat ji nenorėjo pasirodyti išsigandusi, tačiau ir tai
nepasisekė.
— Tai kokio tipo žudikai būna apsėsti minčių apie odos juos­
telių plėšinėjimą? — paklausė Neilas.
Didi sunkiai atsiduso.
— Ach, ta tema taip pat turiu kelias idėjas.
Jie pažvelgė į ją abejingais žvilgsniais.
— Pristatau jums Harį ir Saną Dei.
 Ji pradėjo nuo Hario Dei — papasakojo apie jo šiurpinančius
šėliojimus prieš keturiasdešimt metų. Apie moteris, kurias jis pa­
grobdavo, kankindavo ir galiausiai nužudydavo. Apie jo nevaldomą
potraukį nupjauti tam tikras kūno dalis, įskaitant ir po jo miegamo­
jo drabužinės grindimis rastus stiklainius su nuplėšyta oda.
Aleksui ir Neilui įspūdžio šios ne vieną kartą girdėtos detalės
nepadarė. Bet tada ji priėjo prie savo pasakojimo deserto. Hario
Dei vyresnioji duktė Sana, pati yra blogą reputaciją užsitarnavusi
žudikė, šiuo metu MPN atliekanti laisvės atėmimo iki gyvos galvos
bausmę. Ir, ak, tiesa, jo kita duktė yra ne kas kita, o daktarė Adelina
Glen, Didi naujoji skausmo terapeute.
— Ką? — tiesiog sprogo Aleksas. — Tai negali būti tiesiog su­
tapimas. Kas, jeigu toji daktarė ir įsilaužė į mūsų namus? Ji viską
žino apie tavo traumą, taip pat ir abiejų žmogžudysčių detales, nes
tu su ja apie jas kalbėjaisi. Kaip serijinio žudiko duktė, ji gali būti
apsėsta minčių apie pareigūnę. Galbūt pirmojo nusikaltimo vietoje
ji netgi nustūmė tave nuo laiptų vien tam, kad ateitum pas ją kaip
pacientė.
Didi užvertė akis iš susierzinimo.
— Ak, dėl Dievo meilės, tas paranojiškas mąstymas... Pradė­
kime nuo to, kad aš asmeniškai šią popietę buvau kartu su daktare
Glen...
— Kokiu laiku?
— Nežinau. Pirmą ar antrą.
— Įsilaužta buvo maždaug pusę keturių. Tai galėjo būti ji.
— Baik jau. Pradėjau lankytis pas daktarę Glen tik dėl to, kad
viršininkas Horganas ją rekomendavo. O be to, jeigu kritimas nuo
laiptų būtų sukėlęs menkesnę arba kitokio pobūdžio traumą, man
jos paslaugų nereikėtų. Taigi, daryti prielaidą, kad kažkokia pikta­
valė psichologė nustūmė mane nuo laiptų nusikaltimo vietoje vien
tam, kad atsiviliotų į savo kabinetą... labai jau didelė klaidos tikimy­
bė šiame didžiajame plane.
 — Bet viršininkas Horganas ją rekomendavo, — Aleksas ne­
pasidavė. — Tai reiškia, kad departamentas jau anksčiau naudojosi
jos paslaugomis ir ją žinojo. Vadinasi, buvo galima tikėtis, kad trau­
muota pareigūnė galiausiai ateis pas ją konsultuotis.
Didi rūsčiai į jį pažvelgė.
— Kaip ten sakei — ji psichiatrė ar psichologė? — įsijungė
Filas.
— Psichiatrė.
— Taigi, ji gydytoja, tiesa? Baigė aukštuosius medicinos moks­
lus, turi profesinį pasirengimą, — tęsė jis, turėdamas omenyje darbo
skalpeliu įgūdžius.
Didi norėjo ginčytis. Jai patiko jos naujoji gydytoja. Adelina
Glen buvo išsilavinusi, kieta, kelianti iššūkius. Be to... jai buvo ne­
įmanoma atsispirti. Ta jos suvaldyta laikysena bylojo apie moters
vienatvę, apie susitaikymą su atskirtimi. Detektyve manė, ypač
pastaruoju metu, kad nejautra skausmui būtų geriausia dovana pa­
saulyje. Bet pasikalbėjusi su daktare Glen šią popietę, gavusi retą
galimybę akies krašteliu pažvelgti į šios moters realybę... Ši daktarė
amžiams pasmerkta būti kitokia; ji tyrinėjo kitus žmones, bet nie­
kad neturėjo galimybės iš tikrųjų įsijausti į kieno nors kito kailį.
Ir ši moteris tai žinojo.
— Ar galime šiek tiek sulėtinti tempą? — paklausė Neilas, pirš­
tais braukdamas per savo raudonų plaukų kupetą. — Mūsų žudikas
gali būti tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties. Galbūt balzamuotojas,
patogiai besijaučiantis prie lavonų, arba medžiotojas, pratęs dirti
odą, arba netgi licencijuota psichiatrė, turinti medicininį išsilavi­
nimą. Kodėl gi ne? Man ramybės neduoda štai kas — tu sakai, kad
šios žmogžudystės gali būti susijusios su vyruku, kurio jau ketu­
riasdešimt metų nėra gyvo. Arba, spėčiau, jeigu tiksliau, su jo dar
gyvomis dukterimis.
Filas palinksėjo:
— Turiu pasakyti, ir aš nesupratau šio dalyko.
 — Aš kol kas dar nieko nesakau, — patikslino Didi. — Tiesiog
tai yra klausimai, kuriuos verta užduoti. Paklausykite, ŽiNIP sukurta
tam, kad surastų modus operandi panašumus. Ši programa nustatė,
kad mūsų dabar ieškomas žudikas turi atitikmenį — Harį Dei. Tai­
gi, atsižvelgiant į aplinkybę, kad Dei jau keturis dešimtmečius nėra
tarp gyvųjų, nematau priežasties jaudintis, jog jis asmeniškai teikė
pagalbą mūsų maniakui. Bet vėlgi... šiame amžiuje, kai informacija
ranka pasiekiama ir egzistuoja šimtai, galbūt tūkstančiai internetinių
svetainių, kuriose garbinamos įvairiausių serijinių žudikų karjeros...
Svarstau, galbūt atsakymas yra pats paprasčiausias, tai yra mūsų aso­
cialus žudikas yra didelis jo gerbėjas. Jis domėjosi Hariu Dei ir, ka­
dangi iškrypusioje psichopato galvoje viskas veikia nepaaiškinamu
būdu, perskaičius apie stiklainius su užkonservuota oda, jo smege­
nyse pradėjo skambėti: „Ding ding ding, štai ko aš noriu!“
— Jis atpažino Harį Dei, — patikslino Aleksas. — Arba bent
jau rado bendrumų tarp jo ir savęs.
— Tai nebūtų pirmas kartas, — pastebėjo Didi, vėl apmąstyda­
ma daktarės Glen mintį: iš pakankamo deformuotų medžio gaba­
liukų skaičiaus, bent jau keli iš jų turi būti deformavęsi identiškai.
— Ar Hariui Dei asmeniškai yra sukurta svetainė? — paklausė
Neilas.
— Nežinau. Neturėjau laiko paieškoti. Bet turiu dar vieną
mintį. Jeigu mūsų žudikas rinko informaciją apie Harį Dei, jis neiš­
vengiamai aptiko ir jo dukros Šanos vardą. Ir nors jis negalėjo pa­
klausinėti paties Hario apie jo naudotą techniką, to paties įmanoma
pasiklausti ir Šanos...
— Jis galėjo susisiekti su ja kalėjime, — Filas pasvarstė, pasižy­
mėdamas savo užrašų knygelėje trumpą pastabą.
— Dar daugiau dėmesio vertų klausimų.
— O kaip dėl tavo daktarės? — prakalbo Aleksas, gręždamas
Didi akimis. — Ar kokie nors jos tėvo gerbėjai yra bandę su ja su­
sisiekti?
 — Pasak jos, ne. Jos pavardė ne Dei, o Glen, taigi žudikas tu­
rėtų pasiknaisioti giliau, norėdamas užčiuopti šeiminius ryšius. Be
to, jeigu žudiko polinkis yra jam asmeniškai... susižavėjimą kelian­
tis... žmogaus odos konservavimas, nėra jokios priežasties, kodėl
jam būtų reikėję susisiekti su Adelina. O štai Sana, kuri yra liūdnai
pagarsėjusi savo pirmos žmogžudystės aukos pjaustymu ir kapoji­
mu, būtų naudingesnis informacijos šaltinis. Tačiau svarbu tai, kad,
pasak daktarės Glen, jos sesuo nepriima lankytojų ir neatsakinėja
į laiškus. Bet vėlgi, aš nežinau, ar ji sumaniai kamantinėjo Šaną šia
tema. Ir kiek jos sesuo jai prisipažintų.
— Privalome apklausti Šaną, — tarė Filas.
— Daktarė Glen sakė, kad ji sutiktų mums padėti tai padary­
ti, — pasakė Didi.
— Tu ruošiesi dalyvauti tame pokalbyje, taip? — Aleksas
spoksojo j ją; jo žodžiai skambėjo veikiau kaip teiginys, o ne kaip
klausimas.
— Jeigu Horganas leis, norėčiau dalyvauti.
— Kodėl?
— Todėl. Nes toks mano darbas. Aš tai moku geriausiai. Ir dar
dėl to, kad negaliu prisiminti, kas tą naktį nutiko ir kas pastūmėjo
mane skrydžiui nuo laiptų — vyras, moteris ar belytis ateivis iš kos­
moso. Dabar jau dvi moterys yra mirusios, o aš vis dar esu kvailės
vietoje, kol jis, ji, tai vaikštinėja po mūsų namus ir baksnoja į mus
savo nosimi, — jos balsas pakilo, nors sąmoningai ir nesistengė to
padaryti. — Kas, jeigu kitą kartą bus nebe šampanas? Kas, jeigu kitą
kartą jis, ji, tai ant mūsų pagalvių paliks savo nusikaltimų trofėjus?
Odos juosteles mūsų lovoje? Situacija eis blogyn, Aleksai. Kokia pir­
moji taisyklė, kai kalbame apie serijinius žudikus?
— Jų nusikaltimų daugėja.
— Teisingai. Jų nusikaltimų daugėja. Pažiūrėk į mane! Pažiūrėk
į mano kvailą suknistą petį. Pažiūrėk į mūsų namus; būkime atviri,
abu žinome, kad šią naktį juose nemiegosime. Tai mano gyvenimas.
Mano šeima. O aš net negaliu užsitaisyti ginklo. Aš nieko negaliu
daryti ir esu dėl viso to kalta... Po velniais! — jos balsas šiurkščiai
užlūžo. — Velniai rautų.
— Įsakysiu, kad lauke patruliuotų policijos mašina, — tvirtai
pasiūlė Filas.
Ji palinksėjo, bet nepakėlė akių.
— Be to, dabar turime daug informacijos, už kurios galima
užsikabinti, — pridūrė Neilas. — Plačios galimybės tyrimams. Atsi­
žvelgiant į spaudos susidomėjimą byla, pati supranti, kad Horganas
duos leidimą išplėsti komandą. Būsime spaudžiami greitai prisikas­
ti prie šio reikalo šaknų.
Didi vėl palinksėjo vis dar įsmeigusi žvilgsnį į kilimą.
Aleksas pajudėjo. Jis perėjo skersai kambarį, uždėjo delną ant
jos dešiniojo peties. Judesys suerzino jos kairiąją ranką, bet sutelku­
si valią ji prisivertė nekrūptelėti.
— Tai mūsų šeima, Didi, — tvirtu balsu tarė jis. — Mes išsprę­
sime šią problemą. Kartu. Veikdami išvien. Trimis sveikomis ran­
komis imsimės po šią žemę vaikštančio jo, jos ar kas tai būtų. Nes
mudu abu tai mokame geriausiai.
— Aš vis tiek dar negaliu pajudinti rankos, — sušnibždėjo ji.
Jis daugiau nebekalbėjo. Pabučiavo jai į viršugalvį. Ji užsimer­
kė ir panoro, kad viskas tuo baigtųsi.
Tačiau niekas nesibaigė.
Žudikas vaikščiojo po Didi namus. Ir jai neužteko savo vyro
meilės ar savo komandos apsaugos.
Ji troško keršto.

15 skyrius

Įėjau į savo prabangaus gyvenamųjų butų dangoraižio šven­

tovę, ant kairiojo peties man prie šono kabojo didesnė nei įprasta
odinė rankinė, o mintys buvo nutolusios kažkur per milijono mylių
atstumą — mąsčiau apie savo sesers naujausią bandymą nusižudyti,
taip pat pokalbį su detektyve Voren apie mano žudikiškos giminės
medį. Viena šeima, du žudikai, liūdnai pagarsėjęs mirties ir destruk­
cijos palikimas. Ir mano galvoje vėl skambėjo įtėvio balsas: Bet kuri
šeima turi talentą kelti skausmą, bet ypač tavoji, Adelina.
Svajojau, kad galėčiau su juo dabar pasikalbėti. Man atrodo,
niekad neįvertinau, koks geras ramstis man buvo jo ryški, mąsli as­
menybė. Tada jis mirė ir aš pasileidau nešama srovės — tapau gerai
įsitvirtinusia, karjeros aukštumų siekiančia psichiatre, staiga ėmiau
lankyti savo vyresniąją seserį kalėjime. Sėkmės lydima jauna mote­
ris, staiga pradėjusi laiką leisti oro uoste, apsiginklavusi skalpeliu ir
plonų stiklinių indelių kolekcija.
Dvi paskutinės žmogžudystės. Žudikas, apsėstas minčių apie
žmogaus odos plėšymą. Ar tai ką nors reiškė? Ar tai galėjo ką nors
reikšti?
Įžengiu į liftą, mintys vis dar šėlsta galvoje. Kabina ima kilti.
Mąstau apie dalykus, nors apie juos nenoriu galvoti. Durys atsiveria.
Dabar pasakau sau, kad nelėksiu tiesiai į savo didžiulę drabužinę,
neplėšiu laisvų grindlenčių ir netikrinsiu savo brangiosios kolek­
cijos. Vietoj to padarysiu jogos pratimų, įsipilsiu vyno taurę ar už­
siimsiu kuo nors kitu — bet kokia kita veikla, labiau pritinkančia
tokiai išsilavinusiai ir klotingai moteriai kaip aš.
Pagaliau pasiekiu buto duris vis dar trokšdama to, ko negaliu
turėti.
Tuo metu nuo tolimesnės sienos šmėstelėjo šešėlis ir staiga
priešais mane materializavosi vyras.
— Daktare Adelina Glen?
Instinktyviai sugriebiau savo rankinės dirželį, nurijau beky­
lantį aiktelėjimą.
— Kaip čia patekai?
Vyras nusišypsojo, bet jo veidą iškreipė nuožmi išraiška.
 — Sprendžiant iš šį rytą pasirodžiusių naujienų, tau neturėtų
kelti didelio susirūpinimo.

Jis prisistatė Čarlio Sgarzio vardu. Tai buvo reporteris, kuris,

kaip sakė direktorė Makinon, kelis pastaruosius mėnesius skambi­
nėjo mano seseriai ir rašė jai laiškus. Taip pat jis buvo Donio Džon­
sono, tapusio Šanos auka, kai jam buvo vos dvylika, pusbrolis. Visgi
įdomu, kad Sgarzis šios informacijos man atskleisti nepanoro.
— Turiu kelis klausimus, — pareiškė jis. — Apie tavo seserį
Saną Dei ir Donio Džonsono nužudymą prieš trisdešimt metų.
— Negaliu tau padėti.
Jis metė į mane žvilgsnį. Tai nebuvo didelis vyras, bet stambaus
sudėjimo, tamsiaodis ir mažų tamsių akių. Pagalvojau, kad jis galėtų
gan gerai įbauginti, jei to norėtų. Tik klausimas, ar jis to norėjo?
— O, manau, kad gali, — tiesiai išrėžė. — Profesionali psicho­
logė, susitinkanti su savo seserimi pataisos namuose mažiausiai vie­
ną kartą per mėnesį? Galiu lažintis, kad žinai įvairiausių dalykėlių.
Papurčiau galvą.
— Ne. Tikrai ne.
— Negi net nepakviesi manęs vidun?
— Ne. Tikrai ne.
Jis susiraukė, dabar jau atrodė, kad ima pykti. Susierzino, nes
šis pokalbis akivaizdžiai nesiklostė taip, kaip jis planavo. Bet buvo
dar kažkas. Negalėjau visiškai aiškiai įvardyti kas, bet jam nedavė
ramybės kažkokia kita emocija, tamsį, ir galinga.
Neilgai trukus jis atsiduso kaip įsižeidęs žmogus, ištraukė ran­
kas iš jam per didelio Diko Treisio lietpalčio ir sudėjo jas lyg maldai.
— Nagi. Leisk vyrukui pailsėti. Tavo sesuo buvo viena iš pir­
mųjų keturiolikmečių, teistų kaip suaugusieji. Iš pastarųjų dienų
žiniasklaidos atrodo, kad moraliai degradavusių paauglių žudikų
tiktai daugėja. Bet tai, ką Sana padarė dvylikamečiam Doniui... tai
buvo baisi byla. Neįtikinsi manęs, kad negalvoji apie tai. Neįtikinsi,
kad tokia vyresnioji sesuo kaip ji nė kiek nepaveikė tavo gyvenimo.
Aš nieko nepasakiau, tiesiog pakeičiau savo rankos, kurią lai­
kiau uždėjusi ant rankinės, padėtį. Jeigu pagriebčiau buto raktus ir
jais smeigčiau jam į jungo veną arba durčiau į akis, ar tai galėtų būti
traktuojama kaip moters savigyna? O gal tai tiesiog parodytų, jog
esu tokia pat žiauri kaip ir visi kiti mano šeimos nariai?
— Ar tau taip rūpi tavo sesuo?
Tylėjau.
— Turiu omenyje, kad tu su ja neužaugai. Ne, tu gimei po lai­
minga žvaigžde, — jis pasviro ant kulnų atgal. Supratau, kad taip
pasidaro daugiau erdvės, lyg žinotų, apie ką prieš akimirką mąs­
čiau. — Esu daug skaitęs apie tave, — tęsė jis; jo balse nesigirdėjo jo ­
kių emocijų. — Apsuptai artimųjų su tokiu išsigimėlių genofondu,
tau vis tiek pavyko juos visus aplenkti. Retas genetinis sutrikimas,
susižvejojai sau turtingą gydytoją, Tėvelį Piniguočių. Gerai varai,
Adelina. Galiu lažintis, kad tavo sesuo nekenčia tavęs jau vien už tai.
Jis spoksojo į mane. Aš tylėjau.
— Ar tiesa, kad negali jausti skausmo?
— Trenk man ir sužinosi.
Jo akys išsiplėtė. Atspėjau jo blefą, ir pirmą kartą jis nebeatro­
dė toks užtikrintas savimi. Pečiai nusileido, veide pasirodė sumaiš­
tis. Beveik galėjau įžiūrėti, kaip jo galvoje sukosi krumpliaračiai, kol
skubėjo iš naujo įvertinti situaciją. Tada vėl užgniaužė savo jaus­
mus, ir žiūrėdama į jį pastebėjau, kaip vyro žvilgsnis vėl pasidarė
ryžtingas. Šiaip ar taip, jis buvo nusiteikęs su manimi pasikalbėti.
Ar todėl, kad mano sesuo jau daug kartų iš eilės nereagavo į jo pra­
šymus? Ar dėl to, kad mudvi buvome tokios artimos, kaip kad jis
norėjo tapti? Bet vėlgi, galbūt jį skatino veikti kažkas dar tamsesnis,
kažkas dar galingesnis?
— Ar tau palengvėjo, kai sužinojai, kad kalėjimo prižiūrėtojai
šį rytą spėjo laiku įeiti į jos kamerą? — paklausė jis, nutaisęs jau
draugiškesnį toną, lyg būtume kaimynai, susitikę pasišnekučiuoti
prie kavos puodelio. — O galbūt šiek tiek nusivylei? Gali sakyti man
tiesą, Adelina. Turiu omenyje, tokia problemiška sesuo kaip Šana
yra lyg užkrauta sunki našta tiek daug pasiekusiai moteriai. Žmonės
supranta tokius dalykus. Aš suprasiu.
— Kaip jaučiasi tavo teta su dėde? — tyliai paklausiau. — Ga­
liu įsivaizduoti, kad jiems turėtų būti labai sunku per trisdešimtą­
sias savo sūnaus žmogžudystės metines.
Sgarzio veidas sustingo. Nepaisant visų jo pastangų, pataikiau
į taikinį pirmoji, ir jis tai žinojo. Per jo veidą skersai perbėgo vir­
pulio banga. Neryški, bet daug pasakanti. Ir tada pagaliau supratau
— ta slapta emocija, kuri sūkuriavo aplink šį vyrą ir buvo tokia pat
apčiuopiama kaip ir jo lietpaltis, — tai sielvartas. Čarlis Sgarzis
nebuvo piktas. Jis sielvartavo. Ta naktis, mano sesuo — praėjus tris­
dešimčiai metų, vis dar jį persekiojo.
Pajutau, kaip mane apleido jėgos.
— Jie mirę, ačiū, kad pasidomėjai, — jo balsas ir vėl pasidarė
šaltas.
— O kaip tavo paties šeima?
— Ne apie savo šeimą čia atėjau pasikalbėti, o apie tavąją.
Liaukis išsisukinėt nuo klausimo.
— Mano klausimas yra toks pat svarbus. Aš savo sesers dar
nepažinojau tuo metu, kai ji nužudė tavo pusbrolį. O tu pažinojai.
Vadinasi, gali būti, jog mano sesers veiksmai tavo gyvenimui padarė
didesnę įtaką, negu manajam.
— Donis buvo geras vaikis.
Aš laukiau.
— Ji jam patiko, na, žinai. Ar ji tau kada nors tai sakė? Ar ji
bent jau kalba apie jį per jūsų susitikimus?
Išlikau kantri. Čarlis buvo dar tik bepradedąs. To ir buvo ga­
lima tikėtis...
— Radau laiškus! — reporteris kone sprogo, jo veido išraiš-
ka staiga atgijo. Įsiūtis, širdgėla, netikėjimas. Šios emocijos pynė­
si su sielvartu, kuris tebekamavo vyrą net ir praėjus trisdešimčiai
metų — skausmas gali taip paveikti žmogų. Mano sesuo gali taip
veikti žmogų. — Aš radau keliolika laiškų, sukrautų į krūvelę mano
dėdės stalo apatiniame stalčiuje — ar žinai, kokie tai laiškai? Tai
meilės laiškai. Meilės laiškai, kuriuos tavo sesuo parašė mano pus­
broliui. Jis buvo dvylikametis, tiesiog mažas vienišas berniukas, ne­
turintis draugų šioje žemėje, ir štai jo gyvenime atsiranda vyresnė,
gatvės gyvenimo užgrūdinta mergaitė, kuri giria, kokį šaunų jis turi
dviratį, klausia, galbūt jie kada nors galėtų susitikti. Žinoma, kad jis
nuėjo prie alyvų krūmo su ja susitikti. Jinai jį ne tik nužudė. Jinai
atsiviliojo jį tiesiai į mirtį.
— Kraujas yra meilė, — sušnibždėjau, bet Sgarzis nebebuvo
nusiteikęs klausytis. Jis atsistūmė nuo sienos, ėmė be paliovos žings­
niuoti.
— Mano teta niekaip su tuo nesusitaikė. Po jo mirties ji de­
šimt metų gėrė, kol galiausiai nuo to mirė, ir mano mama negalėjo
nieko padaryti, kad ją sustabdytų. Melas visa tai, kas sakoma aukų
šeimoms. Kad skausmas atlėgs. Kad laikas gydo visas žaizdas. Bla
bla bla. Trisdešimt metų. Praėjo trisdešimt suknistų metų, o prieš
šešis mėnesius mano dėdė išsitraukė tarnybinį revolverį ir šovė sau
į galvą. Tavo sesuo ne tik nužudė mano pusbrolį. Ji sunaikino visą
mano šeimą. Dabar aš turiu kelis klausimus. Kaip manai, ar galėtum
suteikti man malonę atsakydama į juos?
— Kodėl?
— Kodėl? — jis spoksojo į mane, jo tamsus veidas buvo beveik
sustingęs nuo šoko. — Kodėl?
— Praėjo trisdešimt metų, pone Sgarzi, — tariau švelniu bal­
su. — Negaliu pasakyti tau nieko, kas pakeistų tai, kas nutiko tavo
šeimai.
— Liaukis. Žinau, kad mano pusbrolis yra miręs. Žinau, kad
mano tetos ir dėdės nebėra šiame pasaulyje, o mano mama taip
užsisklendė, jog nesutiktų užsisakyti picos telefonu, nes niekad ne­
žinosi, koks picas pristatantis vaikinas gali pasitaikyti. Noriu leidi­
mo prie jos prieiti, supranti? Noriu išskirtinio interviu su viena iš
garsiausių moterų žudikių Masačūsetso valstijoje. Po to, ką Sana
padarė mano pusbroliui, nurėžė jam ausį, supjaustė rankas... Mano
nuomone, tikrai nusipelniau septynženklės vertės sandorio knygai
rašyti. Galbūt tada galėsim sakyti, kad lygiosios.
Nors mane sunku nustebinti, jam pavyko tai padaryti:
— Sieki užsikalti grynųjų iš savo pusbrolio žmogžudystės?
— Ne. Aš renku lėšas savo mamos gydymui. Labai ačiū, kad
domiesi; mano mama miršta nuo vėžio ir ji nenori išsikraustyti iš
namo, kurį jai pastatė mano tėtis. Aš esu tinklaraštininkas, neuždir­
bu tiek pinigų, kiek reikia mano mamai. Bet štai parašius knygą...
Pasakojimas iš pirmų lūpų apie tavo seserį, apie tai, ką ji padarė
mano šeimai... Yra gan didelė romanų apie tikrus nusikaltimus
paklausa. Ypač tokių, su asmeninėmis detalėmis, tarkim, parašytų
aukos pusbrolio, kuris įtraukė išskirtinį interviu su tokia šiurpiai
pagarsėjusia žudike kaip Sana Dei. Tyrinėjau šią idėją publikuoda­
mas straipsnius, ir įsitikinau, kad susidomėjimas yra. Sakykim tie­
siog taip: trisdešimt minučių tavo sesers laiko, pokalbis akis į akį, ir
mano mama galės mirti jausdamasi patogiai. Mano pusbrolis buvo
geras vaikis. Jis mielai sutiktų padėti savo tetai. Taigi, koks tavo pa­
siteisinimas?
— Pone Sgarzi, jums atrodo, kad sesuo manęs klauso. Ir nors
Sana atmetė visus jūsų atkaklius rašytinius prašymus, ji stebuklin­
gai pakeis savo nuomonę, nes aš jai taip liepsiu. Trumpai tariant,
mūsų santykiai nėra tokie geri.
Čarlio veide vėl pasirodė ta išraiška — visiškai šaltas apsis­
prendimas ir nuožmus ryžtas. Dabar jau suvokiau, kad jis — ne
šiaip sielvartaujantis žmogus. Turint omenyje jo mamos prastėjan-
čią sveikatą, jis atrodė kaip itin susirūpinęs žmogus.
— Kaip nors pamanipuliuok, — pasakė jis.
 Spoksojau į jį.
— Girdėjai, ką pasakiau. Tu esi jos sesuo, negana to — psi­
chiatrė. Nustok išsisukinėti ir manipuliacijomis įtikink Saną, kad
darytų tai, ko reikia tau.
— Nori pasakyti, kaip tu bandei ją įtikinti savo nepaliaujama
laiškų rašymo kampanija. Primink man, kokių rezultatų tai davė?
— Ei, man reikia to. Mano motina nusipelno to. Taigi, ar pada­
rysi ko prašau, ar ne?
— Pone Sgarzi...
— Paklausk jos apie Žudiką Rožę.
Oras užstrigo mano plaučiuose jau antrą kartą tą pačią dieną.
— Atsiprašau?
— Girdėjai, ką pasakiau. Ta nauja žmogžudysčių grandinė,
kažkoks psichas bėgioja aplink ir renkasi sau žmogaus odos juoste­
les. Neįtikinsi manęs, kad tai neprimena tavo mielojo tėčio.
Nieko nesakiau, nes jau nebepasitikėjau savimi tiek, kad galė­
čiau kalbėti.
— Svarstai, kaip žudikas tai padaro? — Sgarzio balsas skam­
bėjo pašaipiai ir kartu mąsliai. — Iš kur žino, kaip geriausiai atlikti
pjūvius išilgai moters liemens, paskui nuplėšti kiekvieną neįkaino­
jamą juostelę. Tuomet, kaip užkonservuoti jas, kad prisiminimai iš­
liktų amžinai. Kažkodėl beveik atrodytų, kad jis yra gavęs žinių iš
pirmų lūpų...
— Manai, kad mano sesuo, kuri sėdi už grotų jau beveik tris
dešimtmečius, yra kažkaip susijusi su tais nužudymais? — taikliai
paklausiau.
— Aš manau, sesuo metų metus tave vedžiojo už nosies. Tiek
kartų ėjai praleisti valandą laiko su ja ir nesyk neuždavei teisingų
klausimų. Tu vis lauki, vis lauki, kol sesuo stebuklingai tau atsivers.
Ko tu bijai, Adelina? Juk net negali jausti skausmo. Ko tau bijoti?
— Nesuprantu, ką tu...
Jo balsas pažemėjo.
 — Nustok elgtis taip, lyg ji būtų stiklinė. Pasakyk Sanai be jo ­
kių užuolankų, kad laikas pradėti bendradarbiauti. Ji žino daugiau,
negu tau atrodo.
— O tu iš kur žinai?
— Nes aš laiškus rašiau ne tik Šanai. Taip pat rašiau kelioms
kartu su ja kalėjusioms moterims, iš kurių dvi jau nebesėdi už gro­
tų. Ir kokių tik jos istorijų nepapasakojo — apie Šaną, apie daly­
kus, kuriuos ji žino, nors juos žinoti turėtų būti net neįmanoma.
Ši mergina turi ryšių, turi partnerį ar draugą, kol kas dar tiksliai
neišsiaiškinau, kas jis. Tačiau jei manai, kad ji leidžia dienas tiesiog
trūnydama kameroje, taip nėra. Praėjus tiek metų, ji vis dar linkusi
užsiimti įprastais reikalais.
— Įrodyk.
— Nori įrodymų? Paklausk, ką ji padarė tiems dviem pataisos
namų pareigūnams. Paprašyk tiksliai papasakoti, ką ji jiems padarė
ir kaip. Manai, kad negali jausti skausmo, Adelina? O aš manau, kad
su savo sesers pagalba įsitikinsi klydusi.
Čarlis Sgarzis lyg viesulas nudūmė per koridorių, tiesiai prie
lifto.
Aš likau stovėti toje pačioje vietoje, lyg būčiau įleidusi šaknis;
žiūrėjau, kaip žemyn slenkanti rodyklė krustelėjo, kaip atsidarė au­
tomobilio durelės, reporteris įsėdo ir nuvažiavo.
Vis dar drebančiomis rankomis lėtai nusmaukiau per ranką
rankinės dirželį, tada pagraibiau jos viduje ieškodama rakto.
Tai tik reporteris, patikinau save. Žmogus, kuris pasakytų bet
ką už galimybę parašyti straipsnį, o ką jau kalbėti apie pasipelnijimą
iš savo šeimos tragedijos.
Bet negalėjau visiškai savęs įtikinti. Iš pradžių mano sesers
bandymas nusižudyti, tada straipsnis laikraštyje, atskleidžiantis są­
sają tarp mano tėvo prieš keturiasdešimt metų įvykdytas žmogžu­
dystes su dvejais naujausiais nužudymais, o dabar dar šitai.
 „Ak, Sana“, — negalėjau negalvoti, kai pagaliau įžengiau į savo
modernaus buto tylią šventovę. — „Ką tu padarei?“

16 skyrius

Telefonas suskambo, kai jie pusryčiavo. Aleksas atsiliepė; tuo

metu jiedu sėdėjo vienas priešais kitą prie virtuvinio stalo ir apsi­
metė, kad šis rytas — toks pat, kaip ir visi kiti rytai. Žinoma, jie šią
naktį miegojo gerai, neabejojo savo pačių namų saugumu ir patiki­
mumu. Nė karto nepašoko išgąsdinti netikėtų garsų. Nė sykio ne­
sikėlė, kad dar kartą dėl visa ko patikrintų durų užraktą, apsaugos
sistemą, „Glock 10“, kurį Aleksas dabar jau buvo perkėlęs ant savo
naktinio staliuko prie lovos.
Jie buvo profesionalai. Jų nesupančiojo mintys apie tai, kaip
žudikas vaikščiojo po jų miegamąjį, nešinas tomis pačiomis dova­
nėlėmis, kurias buvo palikęs ir kiekvienai iš savo aukų.
Antrą valandą nakties Didi, spoksodama į lubas, tarė:
— Turėtume duoti jam vardą. Na, žinai, kaip Melvinui.
— Nori duoti vardą įsibrovėliui, kuris įsilaužė į mūsų namus?
— Kodėl gi ne. Jis tikras skausmas subinėj. Arba ji tikras skaus­
mas subinėj. Matai, mes net tiek informacijos neturime, ir mane
žiauriai nervina, kai reikia nuolatos sakyti jis, ji, tai. Tam įsibrovėliui
reikia vardo. Galbūt, kaip ir Melvino atveju, tokiu būdu jį bus len­
gviau suvaldyti?
Aleksas kelias akimirkas tylėjo.
— Balsuoju už vardą Bob.
— Kaip Kempiniuko Plačiakelnio? Nori mūsų ieškomą žudiką
pavadinti Džeko mėgstamiausio filmuko personažo vardu?
— Aha. Bob skamba taip, lyg būtų lengvai nugalabijamas. Kaip
galėtum nesugebėti sunaikinti vyruko, vardu Bob?
 Antrą valandą penkios minutės Didi jau buvo apsvarsčiusi šį
klausimą.
— O kaip tau Pet? Taip pat lengvai sunaikinamas, bet ir tinkan­
tis abiem lytims, padedantis palaikyti tiesos ieškojimo dvasią. Bob
netiesiogiai nurodo informaciją, kurios mes dar kol kas neturime.
— Pet, kaip iš SNL televizinio šou, — susimąstė Aleksas. —
Sutinku.
— Tada nuspręsta — bus Pet. Pet, susipažink su Melvinu. O
dabar abudu dinkite.
Aleksas paėmė jai už rankos. Ir jie toliau tęsė savo tylų budėji­
mą, gulėdami vienas šalia kito savo šešėlių pilname miegamajame,
spoksodami į tuščias lubas, švelniai liesdamiesi pirštais.
Dabar jau buvo beveik aštunta valanda ryto. Suskambo telefo­
nas, Aleksas atsiliepė ir po kelių akimirkų perdavė telefoną jai.
— Gavome leidimą apklausti Šaną Dei, — pasakė Filas be jo ­
kių įžangų.
— Kada?
— Lygiai devintą.
— Kur?
— MPN.
— Kas?
— Privalo dalyvauti ir jos sesuo — tokia Šanos sąlyga — ir
vienas detektyvas.
— Ne Neilas, — skubiai tarė ji.
— Liaukis, ji juk suėstų jį gyvą. Aš to imsiuos.
— Žadi imtis kilniaširdžio tėvo vaidmens?
— Prisitaikysiu atsižvelgdamas į pokalbio eigą, — nebuvo ap­
sisprendęs Filas. — Ją apklausti turėtum tu, — pridūrė. — Nema­
nyk, kad nieko nežinau.
— Ją apklausti turėčiau aš, — pritarė Didi. — Ji kilniaširdiškam
tėvui irgi nepasiduos. Jos pasaulyje supratingumas — tai silpnybė,
ir ji renkasi būtent vyrus savo žmogžudysčių aukomis.
 — Aš klausiau Horgano...
— Šiuo metu neturiu teisės aktyviai eiti savo pareigų. Taigi
negaliu dalyvauti apklausoje. Žinau tai.
— Gal vis tiek ateisi? Man sakė, kad kalėjimo tardymo kam­
baryje yra stebėjimo langas. Tu negali būti kambaryje, bet niekur
nepasakyta, kad negali stebėti.
— Būsiu. Ar jau perskaitei bylą?
— Kaip tik išsitraukiau ją.
— Gali nesivarginti. Praleidau beveik visą naktį ieškodama in­
formacijos apie ją ir smagųjį Harį Dei. Patikėk manimi, tau reikia
prisiminti tik vieną dalyką.
— Tai yra?..
— Kraujas yra meilė. Ir tu, atlikdamas tėvo vaidmenį, turėsi jai
įrodyti savo didelę meilę.

Aleksas padėjo jai nusiprausti po dušu ir apsirengti. Ji ner­

vinosi ir pati tuo stebėjosi. Jos rankos drebėjo ir, kad ir kaip būtų
neįprasta, beveik nebejautė skausmo savo kairėje rankoje ir petyje.
Aleksas padėjo įsmaukti jos kairiąją į susagstomos šilkinės palaidi­
nės rankovę. Ji susigūžė; netrukus palaidinė jau buvo savo vietoje,
ir Aleksas darbavosi su sagomis.
— Beje, man daug labiau patinka nurenginėjimo procesas, —
pakomentavo jis. — Aprengdamas tave turiu veikti prieš savo norus.
Ji nusišypsojo, bet mintys vis dar buvo kitur.
— Ji — tik dar viena žudikė, Didi. Kiek tokių esi apklaususi per
savo karjerą?
— Dešimtis.
— Būtent. O ši jau sėdi už grotų, vadinasi, ji netgi negali būti
labai jau išmoninga.
— Ji teturėjo keturiolika. Tokio amžiaus dar nebuvo pakanka­
mai subrendusi ir įžvalgi, kad geriau paslėptų savo pėdsakus.
 — Ji tik dar viena žudikė, — pakartojo jis.
Didi palinksėjo, bet jo žodžiai nė vienam iš jų niekuo nepagel­
bėjo. Tada atvyko Filas, kuris atrodė dar labiau susijaudinęs negu
jinai. Aleksas papurtė galvą.
— Jūs — detektyvai, — tarė jis, kreipdamasis į juos abu. — Esa­
te protingesni, labiau patyrę ir neabejotinai daug galingesni. Taigi,
važiuokite ten ir išsiaiškinkite, ką jums reikia žinoti, kad sunaikin­
tumėte Pet.
— Pet? — paklausė Filas.
— Ilga istorija, — paaiškino Didi.
— Puiku, — tarė jis nervingai. — Šiuo metu ji man labai pra­
verstų.

Adelina jų laukė kalėjimo fojė. Buvo apsirengusi dalykiškai.

Tamsiai rudos laisvai krintančios kelnės. Mėlynas kašmyro nertinis.
Didi pastebėjimu, ji labiau priminė gerbiamą psichiatrę, o ne my­
linčią seserį. Buvo psichologiškai pasiruošusi pokalbiui, kuris tikrai
žadėjo būti ypač įdomus.
Daktarė žengtelėjo į priekį jų pasitikti. Paaiškino jiems pagrin­
dines kalėjimo taisykles — visus papuošalus, rankines, šalikus, akse­
suarus reikia palikti vienoje iš laisvų spintelių. Filas taip pat paliko
ir savo pistoletą; MPN neleido šaunamųjų ginklų su savimi nešiotis
net pataisos namų pareigūnams, kad vieno iš tų ginklų nepasisa­
vintų koks nors kalinys ir nepanaudotų jo prieš pačius pareigūnus.
Didi pastebėjo, kad Adelina nenusisegė medikus įspėjančio-
sios apyrankės. Turbūt tai dar viena privilegija, jai suteikiama dėl
ligos. Kritiniu atveju bet kuris pirmąją pagalbą teikiantis specialis­
tas turėtų žinoti, kad pacientė negali jausti skausmo ir dėl to nesu­
geba įvertinti savo pačios padėties. Be to, dar ir perkaitimo rizika.
Jeigu karštą vasaros dieną Adelina kur nors viešoje vietoje staiga
nugriūtų...
 Detektyve svarstė, kiek kartų per dieną Adelina išgirsdavo
klausimą apie savo apyrankę ir jos reikšmę. Taip pat Didi domino,
ar noriai, ar atvirai Adelina atsakinėdavo į tokius klausimus.
Kol jie traukė į dienos šviesą visus asmeninius daiktus, pasi­
rodė įspūdinga juodaodė moteris nuostabiais skruostikauliais. Ade­
lina pristatė ją kaip direktorę Kim Makinon. Tada ši nusivedė juos
pro apsaugą, paskui — siauru koridoriumi į tardymo kambarį, ku­
riame, kaip paaiškino, jų jau laukė patogiai įsitaisiusi Sana.
— Ji dar kaip reikiant neatsigavo po vakarykščio nutikimo, —
trumpai paaiškino jiems Makinon, skubiai žingsniuodama nešva­
rios baltos spalvos ilgu koridoriumi. — Ji neteko labai daug kraujo,
taigi greitai pavargsta. Patarčiau eiti tiesiai prie reikalo, kol ji dar
turi jėgų atsakinėti į jūsų klausimus.
— Ji susipjaustė? — paklausė Didi.
Direktorė palinksėjo.
— Ar tai buvo rimtas bandymas nusižudyti?
— Pakankamai rimtas — dar kelios minutės, ir ji greičiausiai
būtų mirusi.
— Tai jau ne pirmas kartas?
— Saną kamuoja sunki depresija, taip pat asocialinis asmeny­
bės sutrikimas. Įsidėmėkite štai ką: Šana nekenčia ne tik jūsų — ji
taip pat nekenčia ir savęs pačios.
— Miela, — sumurmėjo Didi. — Kiek laiko jūs pažįstate Saną?
— Nuo tos dienos, kai prieš dešimt metų užėmiau direktorės
pareigas.
— Manote, kad galite su ja susitvarkyti? — smalsiai paklausė
Didi.
Direktorė kilstelėjo savo elegantiškos formos antakį.
— Kiekvienas galvojantis, kad gali susitvarkyti su Šana Dei,
yra kvailys. Ši moteris per daug guvi, kad ramiai gyventų. Ir jai per
daug nuobodu, jei kam nors nekelia pavojaus.
 — Jūsų žodžiai skamba taip, lyg jaustumėte jai tam tikrą pa-
garbą.
Atrodė, direktorė mąsto apie tai, ką išgirdo.
— Sana sėdo į kalėjimą vos keturiolikos, — pagaliau atsakė
ji. — Tik pirmąjį savo gyvenimo trečdalį ji praleido ne tarp šių sie­
nų. Sakykime taip — galbūt aš ir vadovauju MPN, bet Sana didesnė
šių namų žinovė. Aš nedarau jai kiaulysčių, ir už tai per visą mano
vadovavimo laikotarpį nė vienas pareigūnas dar nemirė.
Paskutinį sakinį direktorė ištarė šaltu tonu; tai buvo ne ypač
subtilus priminimas apie išskirtinius Šanos sugebėjimus. Filą, žings­
niuojantį iš kito direktorės šono, vėl suvirpino šiurpuliukai.
Jie pasiekė savo kelionės tikslą — stiklinį langą, pro kurį matė­
si pritemdytas kambarys.
Visi neryžtingai sustojo. Filas nervingai krapštė savo kairio­
jo nykščio nago odelę, o Adelinos žvilgsnis tuo metu buvo įbestas
tiesiai priešais save, išraiška — nieko nesakanti. „Lošėjos veidas“, —
pagalvojo Didi. Mintis apie tai, kad teks klausinėti savo sesers apie
dvi naujausias žmogžudystes ir visus dėl to kylančius jausmus ar
emocijas daktarė kruopščiai slėpė.
Tardymo kambaryje buvo įrengta garso sistema. Direktorė
Makinon padėjo Filui į kairiąją ausį įsistatyti ausinę, per kurią jos
galės su juo bendrauti šiam būnant tardymo kambaryje. Per garso
sistemą jos taip pat galės girdėti viską, kas bus kalbama ankštoje
šešių su puse kvadratinių metrų patalpoje.
Filas su Adelina įeis į kambarėlį. Detektyve su direktore pasi­
liks kitoje stiklo pusėje stebėti, kas vyksta. Sana taip pat turėjo teisę,
kad kartu pokalbyje dalyvautų jos advokatas, bet atsisakė.
Direktorė Makinon užmetė akį į Adeliną, kuri stovėjo šiek tiek
pasitraukusi į šoną, o tada veriančiu žvilgsniu pažvelgė į Filą.
— Pasiruošęs? — paklausė jo Makinon.
— Žinoma.
 — Jei reiks atsikvėpti, tiesiog išeik iš kambario. Prisimink, kad
gali įeiti ir išeiti kada panorėjęs. O štai ji čia sėdėti privalo.
Atrodė, kad padrąsinimai Filui buvo į naudą. Jis labiau atsitie­
sė, palinkčiojo, parodė, kad suprato.
Direktorė Makinon spragtelėjimu įjungė šviesą. Kambaryje už
stiklo išryškėjo Šanos Dei pavidalas — ji vilkėjo oranžinės spalvos
kalinės aprangą, sėdėjo už mažo apklausų stalo, ant jo suglaudusi
laikė savo surakintas rankas.
Adelina atidariusi duris įėjo į kambarį, Filas įžengė įkandin.
Kalinė tuo metu lėtai pakėlė galvą.

Iš pirmo žvilgsnio ši jau senstanti moteris žudikė neatitiko

Didi įsivaizduojamo jos portreto. Internete matytos nuotraukos,
neryškūs nespalvoti atvaizdai iš žmogžudystės bylos nagrinėjimo
teisme beveik prieš trisdešimt metų, paliko daug vietos detektyvės
vaizduotei. Turėdama omenyje Adelinos žavų lieknumą ir ypač Ša­
nos pomėgį medžioti vyrus, Didi tikėjosi, kad nuotraukose matyta
nepilnametė žudikė iš kadaise nerangios keturiolikmetės mergaitės
bus išaugusi į ganėtinai patrauklią vidutinio amžiaus brunetę. Nie­
ko panašaus.
Pelės rudumo plaukai tįso iki pečių sulipusiomis sruogomis.
Išblukusi oda, tamsios patinusios akys, susmukę skruostikauliai.
Lūpos suspaustos į nuolat niūriai atrodančią liniją. Net ir kalėjimo
kombinezonas, keliais dydžiais jai per didelis, nepaslėpė šios moters
kūno liesumo, netgi kaulėtumo. Trisdešimt kalėjimo metų Sanai Dei
nebuvo maloningi ir, sprendžiant iš jos veido išraiškos, ji tai žinojo.
Sana nepažvelgė į Adeliną su Filu, įėjusius į kambarį; ji žvilgs­
nį ir toliau laikė įsmeigtą į stebėjimo stiklą, lyg žinotų, kad Didi ir
direktorė Makinon čia taip pat buvo.
Tada nusišypsojo.
Šis silpnas, gudrus šypsnys maksimaliai įtempė Didi nervus.
 — Šana Dei? — kreipėsi Filas, artindamasis prie stalo. — Mano
vardas Filas. Esu detektyvas iš Bostono policijos departamento.
Ji į jį nepažvelgė.
— Atvykau kartu su jūsų seserimi, kaip pageidavote. Kiek ži­
nau, jau girdėjote iš direktorės Makinon, kad noriu jūsų paklausti
apie porą neseniai įvykdytų žmogžudysčių.
Nelaukdamas, kol ji ką nors atsakys, Filas atitraukė vieną iš
laisvų kėdžių ir prisėdo. Adelina liko stovėti nuošalyje atsirėmusi į
durų staktą, rankas sukryžiavusi ant krūtinės. Tai buvo palaikymo
vaidmuo, suprato Didi. Ji darė, ką galėjo, kad užtikrintų Filui gali­
mybę užimti scenos vidurį.
Pagaliau Šana pakėlė galvą tiek, kad pamatytų kambaryje
esantį Filą. Ji nužvelgė jį, išleido kažkokį urzgiantį garsą, tada sutel­
kė dėmesį į seserį.
— Man patinka ši spalva, — paskelbė Šana. — Gražus mėlynos
atspalvis. Ar tai kašmyras?
— Kaip jautiesi? — paklausė Adelina.
— Koks skirtumas?
— Ar manai, kad aš vis dar užduodu klausimus tik iš manda­
gumo?
— Aš manau, kad tu dabar norėtum būti bet kur, tik ne čia.
Manau, norėtum, kad nebūtum buvusi įvaikinta ir kad tas daktaras
būtų buvęs tavo biologinis tėvas, ir kad tu iš tikrųjų būtum buvusi
vienturtė.
Adelina demonstratyviai pažvelgė į savo laikrodį:
— Labai jau stiprus savęs gailėjimasis iš pat ankstyvo ryto, — ji
ramiai pastebėjo.
— Eik velniop, — tarė Šana, bet jos žodžiams trūko ugnelės,
jie skambėjo slogiai.
„Depresija“, — susivokė Didi. Ji anksčiau apie tai nebuvo pa­
galvojusi, bet ta jos sesers prislėgta nuotaika nestebino. Dažniausia
įniršio priežastis yra ne kas kita, kaip bjaurėjimasis savimi.
 Adelina pagaliau pajudėjo. Ji atšlijo nuo durų ir ramiai pri­
artėjo prie stalo apeidama Filą, kad galėtų atsitraukti sau kėdę ir
prisėsti. Šis judesys pastatė Šaną akistaton su abiem lankytojais ir
pirmą kartą privertė iš tikrųjų atkreipti dėmesį į Filą.
Jis vis dar tylėjo, iš jo veido buvo galima mokytis kantrybės.
Didi tai patiko. Išstatyti taikinį. Priversti Šaną atlikti visą darbą.
— Kiek laiko jau dirbi detektyvu? — paklausė Šana.
— Dvidešimt metų.
— Kodėl?
— Tai geras darbas.
— Tau patinka žiaurumas?
— Ne. Asmeniškai man labai patinka mintis, kad rankos skir­
tos apsikabinimams.
Atrodė, kad lengvai pasiektas Filo atvirumas Šaną suglumino.
Ji vėl paniuro.
— Tu domėjaisi mano praeitimi? Žinai, ką padariau?
— Taip.
— Manai, kad esu kalta?
— Taip.
— Na, tu bent jau nesi kvailas.
— Ar tau patinka žiaurumas? — Filas jos paklausė.
— Žinoma. Visada. Dėl ko būtų galima jo nemėgti?
— Dėl kalėjimo, — tarė jis.
Ji netikėtai nusikvatojo juoku, primenančiu lojimą.
— Po velnių, tikra tiesa. Bet vėlgi, čia, kalėjime, irgi gausu žiau­
rumo. Čia rankos yra skirtos smūgiams. Arba pjaustymui. Asme­
niškai man labiausiai patinka kokybiški savadarbiai ašmenys. Tai
priemonė, kurią renkuosi.
— Tai kodėl stengiesi ištrūkti?
— Kas sakė, kad bandau ištrūkti?
Filas mostu parodė į jos ranką, ant kurios vis dar buvo pleist­
ras, užklijuotas po intraveninės adatos dūrio.
 — Pjaustaisi, vos nenukraujuoji. Atrodo kaip moters, norin­
čios ištrūkti, pastangos.
— Ne-a. Tau neteisingai atrodo. Pjaustausi ne dėl ateities.
Pjaustausi tam, kad galėčiau mėgautis buvimu čia ir dabar. Tu atro­
dai kaip šeimos žmogus. Amžius toks, kad turėtum auginti mažiau­
siai vieną ar du paauglius vaikus. Paklausk kada nors savo dukters.
Koks geras jausmas stebėti skutimosi peiliuką slystant po savo oda.
Lyg masturbacija. Lažinuosi, ji gali tau viską apie tai papasakoti.
Filas palinko pirmyn, rankas laikydamas sukryžiuotas ant stalo.
— Kas tave gąsdina, Sana? — paklausė jis tyliai. — Ką tu pa­
žįsti, kas tokio yra įvykę, kad tokia kieta moteris kaip tu dėl to būtų
priversta pjautis savo pačios venas?
Klausimo atvirumas nustebino Didi. Atrodė, kad ir Saną jis už­
klupo nepasiruošusią.
Ji taip pat palinko pirmyn, nors jos judesiai ir buvo nerangūs
dėl antrankiais surakintų rankų ir storai sutvarstytų kojų.
— Tu nesuprastum, — ji pranešė jam tokiu pat iškilmingu
tonu. — Tu nepažįsti manęs, pone detektyve Filai. Ir tu gali šnekėti
ir šnekėti, gali klausinėti ir klausinėti, bet tai neturės jokios reikš­
mės. Tu nepažįsti manęs, ir tai nepasikeis, nesvarbu, kiek laiko pra­
leistume šiame kambaryje.
Jos žvilgsnis smigo į Adeliną.
— Tas pats ir su tavimi. Visi tie kasmėnesiniai susitikimai...
Kas iš jų? Aš tau esu tik projektas, nieko daugiau. Tu nežiūri į mane
kaip į seserį, nežiūri net kaip į žmogų. Tu įplasnoji čia, padarai savo
vieną gerą darbą per mėnesį, o tada išplasnoji atgal į savo pagarbą
keliantį darbą ir ištaigingus namus. Vienintelė priežastis, kodėl tu
dabar esi čia, — tau kažko iš manęs reikia. Priešingu atveju aš vis
dar skaičiuočiau likusias dvidešimt devynias dienas. Na žinai, tokia
mano veikla čia sėdint. Skaičiuoti likusias dienas. Ar dažnai tau ten­
ka tai daryti?
— Nustok, — ramiai ištarė Adelina.
 — Ką nustoti?
— Demonstruoti savigailą. Tarp mudviejų. Seserišką apmaudą
galėsime aptarti po... taip, tu teisi — apytikriai po trisdešimties die­
nų. Bet šis detektyvas atvažiavo čia ne pasiklausyti mūsų vaidų. Šis
susitikimas nėra asmeniškas, Sana; jis yra dalykinis.
Sana kvailai išsiviepė.
— Nes tu kažko iš manęs nori. Tokia yra viso to esmė. Tau
reikia kažko iš manęs.
— Taigi, — žvaliu balsu įsiterpė Filas, bandydamas vėl perimti
pokalbio kontrolę, nors ir jautė, kaip jo dešinė ranka vėl pradėjo
krapštyti kairiojo nykščio nagą. — Pasikalbėkime. Šiaip ar taip, tu
juk sutikai su pasiūlymu, nors ir neprivalėjai.
— Nori pasakyti, kad galiu atsistoti ir išeiti?
— Žinoma. Kad ir šią akimirką. Išeik, jeigu nori. Neabejoju,
kad esi užimta moteris. Dievas neleis sumeluoti, kad ir aš pats turiu
daugybę reikalų.
Šana įtariai į jį pažvelgė.
— Tu meluoji.
— Ar tave kas nors pakonsultavo dėl tavo turimų teisių, Šana?
Ar supranti, kad neprivalai atsakinėti į šiuos klausimus? Ir, jei pagei­
dauji, turi teisę reikalauti, kad pokalbyje dalyvautų tavo advokatas.
Ji suprunkštė.
— Ką jis gali padaryti? Ir ką tu gali padaryti? Aš jau čia esu
įkalinta visai amžinybei. Nebeįmanoma moteriai skirti griežtesnės
bausmės.
— Ar dėl to susipj austei?
— Nutilk, po velniais!
Didi tai suprato kaip „taip“.
Filas pasilenkė į priekį. Rankas laikė sunertas priešais save, jo
išraiška išliko kantri. Vyras, turintis laiko per akis ir vis dar tebesiti-
kintis palenkti pašnekovę savo pusėn.
— Ar žinai, ką aš matau žiūrėdamas į tave? — paklausė jis.
 — Būsimą ponią Filienę?
— Protingą mergaitę, kuri kadaise padarė klaidą. Bet tu negali
laiko atsukti atgal, tiesa? Praėjus trisdešimčiai metų niekas to geriau
nežino už tave pačią. Kas padaryta, tas padaryta. Gali nekęsti Donio
Džonsono už tai, kad mirė dėl tavo kaltės. Gali piktintis tuo savo
turimu neįveikiamu poreikiu pjaustyti ir kapoti žmones, bet kas
padaryta, tas padaryta. Ir štai tu čia. Su trisdešimties metų patirtimi,
ir vis dar įstrigusi toje pačioje vietoje. Ne, tu bandai sužeisti save ne
tam, kad pabėgtum nuo kalėjimo žiaurumų, Sana. Tave žudo ne kas
kita, o nuobodulys.
Ji klastingai nusišypsojo.
— Ruošiesi linksminti mane, pone detektyve Filai?
Jis užmetė akį į savo laikrodį.
— Galbūt ir taip, dar dvidešimt minučių.
— Kodėl tik dvidešimt?
— Nes tu sužeista, Sana. Tau reikia pailsėti. Aš tam netrukdysiu.
Sana sumirksėjo akivaizdžiai sugluminta jo švelnaus tono. Fi­
las nedavė jai nė kiek laiko atsigauti.
— Papasakok man apie savo tėvą.
-K ą?
— Apie savo tėvą. Girdėjau, kad judu buvote labai artimi.
— Ne, — trumpai išrėžė. Jos veidas užsidarė lyg langinės. Ji
atsilošė atgal. — Nedarysiu to.
— Ko?
— Čia jai to reikia, tiesa? — ji mostelėjo į Adelinos pusę. Sutra­
tėjo jos rankas veržiantys plastikiniai saiteliai. — Tėtis, Tėtis, Tėtis,
papasakok man apie Tėtį. Ji yra ta, kuri visuomet nori pasikalbėti
apie jį. Nes ji neprisimena. Ji buvo dar tik kūdikis.
— Aš jo neprisimenu, — tyliai sutiko Adelina, pirmą kartą
žvelgdama į Filą. — Aš buvau tik mažas vaikas. Žinau tik tiek, kiek
Šana man yra pasakojusi iš savo atsiminimų.
Šana atsilošė, jos akyse aiškiai švietė piktdžiuga.
 Filas nepaisė jos, buvo sutelkęs dėmesį į Adeliną. Odelė aplink
jo kairįjį nykštį jau kraujavo nuo krapštymo, bet atrodė, kad jis to
nepastebi.
— Bet jūs juk rinkote informaciją apie savo tėvą, taip? — pa­
klausė jis Adelinos.
— Taip.
— Ar jis turėjo kokių artimų draugų, bendrininkų?
Adelina suraukė lūpas, atrodė, kad svarsto.
— Galėčiau paieškoti tokios informacijos. Turiu senas polici­
jos išvadas...
— Ką? — Šana pasislinko kėdėje pirmyn.
— Policijos išvadas, — tarė Adelina, net nebežiūrėdama į savo
sesę ir toliau kalbėdama tik su Filu. — Iš Hario bylos segtuvo. Visas
jas turiu. Galėčiau padaryti jums kopijas, detektyve, jeigu taip būtų
greičiau, užuot rankiojus per oficialius kanalus.
— Būtų puiku.
— Ei! — tarė Šana.
— Gal norėtumėte gauti dar kokios nors informacijos? — tęsė
Adelina, vis dar nukreipusi akis į Filą. Tada netikėtai: — O, Dievu­
lėli, kas jums nutiko?
Ji tįstelėjo ranką, iškėlė Filo kraujuojantį nykštį aukštyn.
— Ai, čia tik nago odelė. Niekad...
Filas nutilo, kai Adelina uždėjo savo smilių ant jo pradrėkstos
odos ir smarkiai spustelėjo. Jis spoksojo į jos išbalusį pirštą pagautas
svaiginančio susižavėjimo. Tuo metu ji lėtai atitraukė savo pirštą,
įdėmiai apžiūrėjo jo žaizdą, tada savo nago galiuką, kruopščiai nu­
dailintą manikiūrininkės...
— O, varge, — švelniai sumurmėjo Adelina. — Išsitepiau pirštą
krauju.
Dabar ji jau spoksojo seseriai į akis. Pakėlė krauju suteptą pirš­
tą aukštyn, tada lėtai, bet užtikrintai ėmė artinti jį prie savo lūpų...
Tai akimirksniu sukėlė, galima sakyti, sprogimą.
 — Ne! Ne, ne, ne. Tai mano!
Šana jau stovėjo stačiomis, jos kėdė parvirto, saiteliai aplink
riešus drebėjo.
— Ne, ne tavo, — negarsiai, bet greitai atkirto Adelina. Profe­
sionali psichiatrė kažkur pranyko. Dabar kambaryje sėdėjo tamsia­
plaukė, tamsiaakė pašėlusi moteris, kuri, atrodė, turėjo tikslą savo
pačios seserį privesti prie visiškos ribos. — Aš to nusipelniau. Aš
padėjau jam. Tai mano.
— Tu, kale...
— Tu nieko nepadarei! Sėdi čia, kvailai šypsaisi, vaizduoji, kad
viską žinai. Galiu lažintis, kad net neprisimeni mūsų tėvo; juk tu
buvai viso labo tik mažas vaikelis, dar tik bepradedantis vaikščio­
ti. Kaip tau atrodo, kodėl užduodu tiek daug klausimų? Nes žinau,
jog meluoji, viską išsigalvoji. Gali kiek tik nori tvirtinti, kad pameni
Harį. Bet aš turiu bylas. Žinau tiesą, Sana. Aš visuomet žinojau tiesą!
— Šimtas penkiasdešimt trys! — riktelėjo Šana. Jos žvilgsnis
buvo prikaustytas prie Adelinos krauju sutepto piršto, vis dar iškel­
to tarp jųdviejų.
Filas buvo atsistūmęs su kėde kiek tolėliau, rankos sugniaužtos
ant stalo, lyg ruoštųsi kovai ar bėgimui — jis ir. pats nebuvo tikras,
kuriam iš šių veiksmų.
— Šimtas penkiasdešimt trys — ko? — įsakmiai paklausė Ade­
lina.
— Kad jau esi tokia gudri, pati išsiaiškink!
— Ne. Visa tai ne dėl manęs. Visa tai dėl tavęs, Šana. Kad pa­
galiau įrodytum, jog esi kažko verta. Ištisus trisdešimt metų tu čia
trūnijai. Detektyvas Filas sakė tiesą. Tu gudri. Turi sugebėjimų. Ga­
lėtum kažkuo būti, Šana, netgi sėdėdama už grotų. Galėtum padėti
mums tirti tikrą žmogžudystės bylą, padaryti kažką gero šiame pa­
saulyje. Galbūt tuomet nebebūtum mano gailesčio projektas. Gal­
būt tuomet aš tave imčiau vadinti seserimi.
— Aš pažįstu Tėvelį, — išspjovė Šana. — Tu nepažįsti Tėvelio!
 — Įrodyk!
Dvi seserys varstė viena kitą žaibuojančiais žvilgsniais. Filas
lėtai nurijo seiles.
— Nori, kad būčiau naudinga? — staiga ištarė Sana tęsdama
žodžius.
— Manau, toks egzistencinis pokytis tau galėtų būti įdomus.
— Gerai jau, — Sana nusišypsojo. — Ryt iš ryto. Aš būsiu nau­
dinga. Būsiu pats naudingiausias žmogus, kokį pažįsti. Tiesą sakant,
aš būsiu tokia suknistai naudinga, kad tu mane išregistruosi iš šito
kalėjimo ir parsiveši namo.
— Mažai tikėtina.
— O, bet tai įvyks. Ponas detektyvas Filas netgi pritars tokiam
sprendimui, — Šana savo suvaržytomis rankomis pamojo Filo pu­
sėn. — Ir kadangi tuomet jau būsiu tavo sesuo, o ne projektas, tu
leisi man gyventi savo namuose, Adelina. Tu netgi leisi man miegoti
savo lovoje. Keturiasdešimt aštuonias valandas, — ji palinksėjo. —
Tiek tau kainuos mano naudingumas. Keturiasdešimt aštuonias va­
landas vilkėsiu tavo drabužius, prausiuosi tavo duše, gyvensiu tavo
prabangiame dangoraižio bute. Tokia bus mano naudingumo kaina.
— Ne.
Šana sušnibždėjo:
— Šimtas penkiasdešimt trys.
— Šana... — pratarė Filas.
— Ššš, — ji švelniai jį nutildė. — Tai tavęs neliečia, pone detek­
tyve Filai. Dabar patylėk. Tai susiję tik su manimi ir mano seserimi.
Tai visada buvo susiję tik su manimi ir mano seserimi, ir mūsų ne­
baigtais reikalais.
— Kas yra šimtas penkiasdešimt trys? — pareikalavo atsaky­
mo Adelina.
Šana vėl nusišypsojo. Bet jos išraiška buvo bejausmė ir nepa­
slėpė šalto ir viską apskaičiuojančio žėravimo tuščiose rudose akyse.
 „Ji apsimetinėjo“, — lėtai susiprotėjo. Tai jos kovingasis šou. Jos
bandymai šokiruoti juos, vaizdingai pateikiant savęs pačios žaloji­
mo detales. Net ir jos keistas flirtavimas su Filu. Tai nebuvo tikros
emocijos, o paprasčiausiai kaukės, kurias Šana užsimesdavo ir nusi­
mesdavo taip pat greitai, kaip kad kiti žmonės keisdavo drabužius.
Štai dabar prieš juos tikroji Šana Dei. Ledo šaltumo žudikė,
kurios kone meilus žvilgsnis nukreiptas į jos sesers piršto galiuką,
išteptą krauju.
— Šimtas penkiasdešimt trys, — sušnibždėjo Šana. — Toks
mano įrodymas. Aš prisimenu Tėvelį. Ir aš jį myliu. Aš visada jį my­
lėjau. O dabar eik namo, mažoji sesute. Paskaityk savo bylas. Pa­
sikalbėk su savo menkais draugeliais pareigūnais. Tada užsirakink
duris. Tavo nejautra skausmui nereiškia, kad tau neskaudės, kai jis
pas tave ateis.

17 skyrius

Aš išėjau iš tardymo kambario, visomis išgalėmis stengdama­

si išlikti rami, nors iš tiesų buvau sutrikusi iki pat širdies gelmių.
Mano įtėvis buvo teisus — atstačiusi ryšį su savo seserimi, aš ta­
rytum sugrįžau į tuos siaubo namus, iš kurių man kitados padėjo
ištrūkti tik sėkmingas likimas.
Jausdama įdėmų Didi žvilgsnį, nuleidau savo krauju suteptą
pirštą prie šono. Tuo metu kiek tolėliau Filas vis dar kalbėjosi su
direktore.
— Nagi, — tarstelėjo Didi, parodydama į mano ranką. — Su­
raskime tualetą, kad galėtum nusiplauti.
Ji jau žengė, taigi aš nusekiau iš paskos. Man, kaip daktarei,
pasirodė, kad Didi šį rytą jautėsi geriau. Nežinia, ar jai pagelbėjo
pritaikyta skausmo valdymo technika, ar paprasčiausiai adrenalino
banga, kuri užplūdo jai vėl susigrąžinus detektyvės, gaudančios nu­
sikaltėlį, vaidmenį...
Po pokalbio su seserimi jaučiausi išsunkta it citrina, o štai Didi
atrodė kone apsvaigusi nuo entuziazmo.
— Tu apžaidei ją, — tarė ji. — Iš pradžių laikeisi kaip šalta me­
dikė, ir staiga — jau atakuoji, menkini jos prisiminimus, atimi iš jos
šlovę. Elgeisi taip, na, seseriškai. O ta scena, kai mojavai Filo krauju
ant savo piršto galiuko... Tiesiog genialu.
Aš nieko neatsakiau, tik paslėpiau sukruvintą pirštą Sugniauž­
tame kumštyje. Su seserimi visada būdavo sunku kalbėtis ne dėl jos
polinkio į žiaurumą, kurio buvo apsėsta, o dėl to, kad jos potraukis
sutapdavo su manuoju. Žvėris su žvėrimi, šeimos narys su šeimos
nariu; galiausiai aš iš tikrųjų norėjau pakelti pirštą sau prie lūpų, ne
paskubomis skaniai lyžtelti...
Mes priėjome vienvietį, abiem lytims skirtą tualetą su perma­
tomomis durimis, už kurių kalinys — arba lankytojas — neturėda­
vo jokio privatumo. Jau pakankamai ilgai apsilankydavau kalėjime,
taigi žinojau patalpų ypatumus. Apsiribojau tik rankų plovimu ir
niekuo daugiau.
Didi laukė koridoriuje.
— Manai, ji iš tikrųjų ką nors žino? — paklausė, kai išėjau. —
Apie ryšį tarp nusikaltimų, kuriuos padarė tavo tėvas prieš ketu­
riasdešimt metų, ir tų naujausių žmogžudysčių?
Dvejojau.
— Ar žinai reporterį, vardu Čarlis Sgarzis?
Detektyve papurtė galvą. Mes žingsniavome atgal pas Filą ir
direktorę Makinon.
— Jis yra Šanos dvylikmetės aukos, Donio Džonsono, pusbro­
lis, — paaiškinau, kol ėjome. — Rašo Šanai laiškus jau pastaruosius
tris mėnesius, prašydamas duoti interviu jo rašomai knygai apie
pusbrolio nužudymą. Atsižvelgiant į didžiulę žalą, kurią Sana pada­
rė Sgarzio šeimai, jo nuomone, ji jam yra skolinga.
 — Aišku.
— Sana niekad neatsakė į jo laiškus, taigi vakar radau jį prie
savo durų slenksčio — atėjo išdėstyti savo argumentų akis į akį. Jis
taip pat tvirtina, kad yra ėmęs interviu iš kitų kalinių, kadaise sėdė­
jusių kartu su Sana. Pasak jo, jie teigia, neva Sana žino tokių dalykų,
kurių neturėtų žinoti. Lyg vis dar turėtų ryšių su išoriniu pasauliu ir
galėtų manipuliuoti žmonėmis būdama už grotų.
— Kaip kokia mafijos bose? — susiraukdama paklausė Didi.
— Gali būti. Bet štai kokia problema: Sana nebendrauja su ki­
tais kaliniais, neturi susirašinėjimo draugų ir neišnaudoja turimų
lankymo valandų. Kiekvieną mėnesį esu jos vienintelė viešnia. Ki­
tomis dienomis ji dvidešimt tris valandas praleidžia vieniša, užra­
kinta savo kameroje. Negalėčiau įsivaizduoti, kokiu būdu ji galėtų
susisiekti su pasauliu už kalėjimo sienų. Ir vis dėlto... — mano bal­
sas ištirpo.
— Vis dėlto?
— Ji žino apie kai kuriuos dalykus. Mažus atsitiktinius daly­
kus, tarkim, mano neseniai nusipirkto nertinio spalvą. Tokias de­
tales, kurios verčia šiek tiek nerimauti, bet ne baisiai. Ir jas galima
pakankamai lengvai paaiškinti. Galbūt aš buvau jai užsiminus apie
nusipirktą nertinį, o paskui tiesiog pamiršau. Išskyrus tai, kad...
Pastaruoju metu tokių jos pastebėjimų pasitaikydavo vis daugiau ir
daugiau. Šiuos kelis mėnesius, kiekvieną kartą, kai apsilankydavau,
mano sesuo žinodavo kažką apie mane, ko teoriškai neturėtų žinoti.
— Manai, ji tave stebi? Tiksliau, turi kažką, kas tave stebi?
— Nežinau, ką galvoti.
— Šimtas penkiasdešimt trys, — nekantriai priminė Didi.
Papurčiau galvą.
— Nežinau, ką tai reiškia.
— Tas skaičius niekaip tau neprimena Hario Dei?
— Ne. Turėsiu patikrinti įrašus byloje.
— Būtų labai gerai, jei tą padarytum. Dievas neleis sumeluoti,
kad Filas sakė tiesą: norint ištraukti seną bylą iš miesto archyvų,
prireikia užpildyti maždaug puskilogramį popierių ir išnaudoti vi­
sas savo gyvenimo kantrybės atsargas. Jei pasiseks, gausime priėji­
mą prie tos pačios informacijos, tik už kokių šešių savaičių. Taigi,
mums tikrai labai pagelbėtų, jeigu rastum tą medžiagą, bent jau
kol kas.
— Padarysiu tai iškart, kai tik grįšiu namo.
— Puiku. O kol dar esame čia, pasikalbėkime su Makinon. Jei
kas nors ir žino, kaip tavo sesuo galėtų palaikyti ryšį su išoriniu
pasauliu, tai tiktai direktorė.

Direktorė Makinon šiuo klausimu pasisakė nieko nevynioda­

ma į vatą:
— Bendrauja su išoriniu pasauliu? Atsiprašau! Dauguma kali­
nių sugeba užsiimti seksu be jokio fizinio kontakto. Pokalbiai mums
kelia mažiausiai nerimo.
Kaip paaiškino direktorė, kalinių tarpusavio susisiekimo me­
todų buvo labai daug ir labai išradingų. Nors Sana kalėjo griež­
čiausio saugumo kameroje, ji reguliariai imdavo knygų iš kalėjimo
koridoriais vežiojamo bibliotekos vežimėlio, užsisakydavo prekių iš
kalėjimo parduotuvėlės ir tris kartus per dieną priimdavo padėklus
su maistu. Gyvenant kalėjime, kiekvienas kontaktas teikia galimybę
perduoti arba gauti žinutę — ar tai būtų ranka parašytas raštelis, ar
paskubomis pašnibždėtas žodis, ar apdairiai sukurtas kodas.
— Kad ir kaip gaila, — kalbėjo direktorė Makinon, — kai ku­
rioms kalinėms tarpininkauja netgi prižiūrėtojai ir už tai iš jų gauna
pinigų, narkotikų ar seksualinių paslaugų. Aišku, kaip jūs ir patys
galite įsivaizduoti, Sana čia tikrai nėra pati mėgstamiausia, bet ji
galėtų palaikyti ryšį ir su kokia nors kita kaline. Čia tikrai esama to­
kių, kurios sutiktų jai pagelbėti — kartais vien tik nuoboduliui nu­
malšinti. Esmė tokia: mes turime tik vieną ar nepilnas dvi valandas
viskam patikrinti, o kalinės dvidešimt keturias valandas per dieną,
tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas per metus ieško būdų, kaip
pergudrauti sistemą. O, kad jūs žinotumėt — kai kurios moterys čia
turi tiek proto ir sugebėjimų, kad galėtų vadovauti bet kuriai įmo­
nei iš „500 sėkmingiausių“ sąrašo, jei tik sutelktų pastangas į gerus,
o ne į blogus darbus.
— Ar Sana artimai bendrauja arba anksčiau bendravo su ko­
kia nors kaline? Ar turi kokią nors draugę?
Direktorė Makinon šiek tiek susiraukė.
— Kiek žinau, ne, ir šis dalykas taip pat kelia nuostabą. Daugu­
ma kalinių stengiasi su kuo nors palaikyti santykius. Net moterys,
turinčios tokią storą odą kaip Sana... Esama jaunesnių, silpnesnių
kalinių, kurios žiūri į tokias kaip ji pagarbiai. Ir nesvarbu, ar jos
laiko save tradicinės pakraipos, ar homoseksualiomis, dauguma
įkalintų iki gyvos galvos anksčiau ar vėliau susiranda partnerę. Bet,
kiek man žinoma, Sana niekada net merginos nėra turėjusi.
— Ji niekada man nėra užsiminusi apie jokią merginą, — pri­
dūriau.
— Tą patvirtina ir parduotuvėlėje pirktų jos prekių sąrašai.
Vienas iš pirmųjų ženklų, rodančių užsimezgusius santykius, kai
viena kalinė kitai perka „dovanas“, visai kaip laisvėje gyvenantys
žmonės. Šampūno buteliuką. Malonaus kvapo kremą. Bet Sana per­
ka labai mažai, ir visi jos pirkiniai būna skirti tik jai pačiai. Taip pat
ir jai niekas nėra siuntęs dovanų. Vienintelis dalykas... — direktorė
Makinon sudvejojo; jos žvilgsnis nuslydo į mane.
Palinksėjau galva, išreikšdama sutikimą.
— Man buvo neramu dėl beveik visiškos Šanos izoliacijos, —
tęsė direktorė Makinon. — Galbūt jums gali atrodyti kitaip, bet iš
tikrųjų mes nesame suinteresuoti, kad kalinės čia jaustųsi nelaimin­
gos. Depresija sužadina pyktį, o šis savo ruožtu padidina smurto
tikimybę. Dėl Šanos psichinės būklės nerimavau jau pastaruosius
kelis mėnesius; apie tai mes su daktare Glen jau esame kalbėjusios.
Jos nuotaika akivaizdžiai ėjo prastyn, taigi vakarykštis bandymas
nusižudyti manęs per daug nenustebino.
— Šiek tiek luktelėkit, — pertraukė direktorę Didi. — Norite
pasakyti, kad matėsi aiškus Šanos elgesio pasikeitimas? Kada jį pa­
stebėjote?
— Gal prieš tris ar keturis mėnesius. Nusprendžiau, jog tai su­
siję su artėjančiomis jos pirmosios žmogžudystės metinėmis, bet,
žinoma, tai tiktai prielaida. Nors Sana turi teisę į psichologinę pa­
galbą, ji atmeta visus pasiūlymus.
— Kas rūpinasi jos sveikata? — paklausė Filas.
Pakėliau ranką.
— Aš. Esu licencijuota psichiatrė, o be to, ir viena iš nedaugelio
žmonių, su kuriais Sana sutinka kalbėtis. Nors gydyti savo artimąjį
nėra visiškai... korektiška, tačiau visgi mūsų su Sana santykiai nėra
visai tradiciniai. Didžiosios savo gyvenimo dalies mes nepraleido­
me kartu kaip šeima.
— Bet ji vadina tave mažąja sesute, — mygo Didi.
— Tiktai tuomet, kai stengiasi išvesti mane iš kantrybės.
— Atrodo kaip seseriškas elgesys.
— Arba kaip paciento, nenusiteikusio pasikeisti, — linksmai
pažvelgiau į detektyvę. — O, jūs žado netektumėt sužinoję, kokių
tik dalykėlių mano pacientai pasako ir pridaro siekdami man pasi­
priešinti.
Didi man išsišiepė, nė kiek nesidrovėdama dėl savo palaido
liežuvio. Tada nusuko žvilgsnį atgal į direktorę.
— Ar skaičius šimtas penkiasdešimt trys jums ką nors sako?
Direktorė Makinon papurtė galvą.
— Kaip manote, ar Šana galėtų palaikyti ryšį su vadinamuoju
Žudiku Rože? Arba žudikas palaikytų ryšį su ja?
— O taip, visai tikėtina. Aišku, man būtų įdomu sužinoti kaip.
Mintis, kad laisvėje esantis žudikas bendrauja su įkalinta žmogžude,
neleis man ramiai miegoti.
 — Ar galėčiau tarti žodį?
Trys poros akių įsmigo į mane.
— Galbūt dabar nėra pats tinkamiausias metas jaudintis dėl
klausimo „kaip“, — tariau. — Gal dabar reikšmingesnis klausimas
„kodėl“? Sana įvykdė siaubingą nusikaltimą, tačiau jau praėjo be­
veik trisdešimt metų. Apie tai net nebuvo perduota per žinias. Metų
metais Šanos biografija netraukė daug dėmesio. Galbūt kitą savaitę,
per nusikaltimo sukaktį, kažkas pasikeis, bet kol kas...
— Ji nesusirašinėjo su jokiais bičiuliais ar gerbėjais, apie kuriuos
žinotume, — svarstė direktorė Makinon. — O tai keista. Kuo mažiau
žudikas žinomas, — nesvarbu, vyras ar moteris, — tuo daugiau gauna
laiškų. Ir — arba, — ironiškai pridūrė ji, — pasiūlymų tuoktis. Kaip
viena iš garsiausių žudikių, Sana gyvena ganėtinai ramiai.
— O jeigu tai susiję su Hariu Dei? — paklausė detektyve ir su­
telkė dėmesį į mane. — Jeigu koks nors jo gerbėjas norėtų sužinoti
apie tavo tėvo...
— Hario, — pataisiau ją. Nepajėgiau susilaikyti.
— Hario metodus, — toliau kalbėjo Didi. — Jis juk tavęs to
neklaustų, tiesa? Na, juk esi gerbiama psichiatrė.
— Aš gaunu laiškų, — išgirdau savo pačios žodžius.
— Ką? — vienu balsu ištarė abu detektyvai ir dabar įsmeigė
žvilgsnius į mane.
— Gaunu laiškų, — lėtai pakartojau. — Nedažnai, bet retsy­
kiais. Po Hario pasismaginimų praėjo daug metų, bet, kaip patys
žinote, yra besižavinčių serijiniais žudikais nepriklausomai nuo lai­
ko. Dėl to ir Boni su Klaidu tokie nepamirštami. Apie mano retą
genetinį sutrikimą parašyti keli straipsniai, ir juose užsimenama,
kad esu Hario Dei dukra... Todėl sulaukiu laiškų. Maždaug trijų ar
keturių per metus, kurių autoriai domisi Hariu. Apie tai, koks jis
buvo, kaip jaučiuosi, būdama jo vaiku. Dažniau paprašo žmonės,
norintys gauti relikvijų. Klausia, ar aš turiu kokių nors jo asmeninių
daiktų ir ar nenorėčiau jų parduoti.
 — Rimtai? — nustebo Didi. Jos veidą perkreipė pasibaisėjimo
ir nuostabos išraiška. Apskritai tokius jausmus Haris Dei žmonėms
ir sukeldavo. Viena dalis siaubo, dvi dalys liguisto smalsumo.
— Serijinių žudikų relikvijų rinka gana didelė, — pasakiau
jai. — Yra ne viena internetinė svetainė, prekiaujanti Čarlio Man-
sono laiškais ar Džonio Aleno Muhamado tapytais paveikslėliais.
Paieškojau internete tokių svetainių, kai sulaukiau pirmojo pa­
siūlymo. Didelius pinigus kainuoja ypač pagarsėjusių nusikaltėlių
daiktai — Mansono, Bandžio, Damerio. Haris Dei nėra taip gerai
žinomas. Daiktų, kurių kaina svyruoja nuo dešimties iki dešimties
tūkstančių dolerių, sąraše jo pasirašytas laiškas atsidurtų gan arti
prie dešimties dolerių žymės.
— Ar išsaugojai tuos laiškus? — paklausė Filas.
— Sukišau juos į popieriaus smulkintuvą. Jie neverti nei mano
laiko, nei dėmesio.
— Ar siuntėjai kartojosi? — toliau aiškinosi Didi.
— Kiek prisimenu, ne.
Ji pasisuko į Filą.
— Galbūt mūsiškis vyrukas pradėjo nuo laiško Adelinai? Tada,
nesulaukęs jos atsakymo, susirado Saną Dei ir susisiekė su ja. Ji juk
gaudavo laiškų, tiesa? — Didi žvilgtelėjo į direktorę.
— Žinoma. Sanai ateidavo šiek tiek laiškų, bet nedaug.
— Maždaug kiek per pastaruosius metus?
— Turėčiau paklausti.
— Vadinasi, tikėtina, kad ji gavo laišką. Ir galbūt Sana netgi
atrašė. Tačiau ji turėjo suvokti, kad, vos tik jai parašius atsakymą ir
pagaliau po šitiek metų susiradus susirašinėjimo draugą, jūs iškart
tuo susidomėsite.
— Tiesa, — direktorė palinkčiojo.
— Taigi ji ėmė veikti, vaizdžiai tariant, pogrindyje. Pabandė
susisiekti per įvairius ryšio kanalus. Galbūt jai pagelbėjo kita kalinė
ar prižiūrėtojas. Arba jos advokatas? — Didi akys klausiamai bėgio­
jo nuo manęs prie direktorės.
— Sanai atstovauja valstybės skiriamas gynėjas, — pasa­
kiau. — Jis jai nepatinka, ir aš net nepamenu, kada paskutinį kartą
jie yra susitikę.
— Prieš dvejus metus, — tarė direktorė Makinon. — Sana
įkando jam į nosį. Mes atėmėme iš jos radiją. Ji tvirtino, kad vis tiek
buvo verta.
Didi palinksėjo.
— Ką gi. Dabar jau artėjame prie kažko bent kiek apčiuopia­
mo. Turime žudiką, kuris tapatinasi su Hariu Dei ir galbūt užmezgė
ryšį su Dei nė kiek ne mažiau žudikiška dukra. Neblogai.
— Su dukra, kuri tikisi, kad rytoj iš pat ryto mes išleisime ją iš
kalėjimo, — pridūrė Filas. — Spėju, kad tokia jai nauda iš viso šito.
— To nebus, — tarė Didi.
— Sutarta, — tvirtai rėžė direktorė Makinon. — Tai mano ka­
linė, mano institucija. Taškas.
Aš pažvelgiau į abi moteris. Troškau, kad galėčiau būti tokia
pat užtikrinta kaip ir jos. Tačiau išgirdau tik save pačią murmant:
— Šimtas penkiasdešimt trys.
— Supratai, ką tai reiškia? — iškart paklausė Filas.
— Ne. Bet kadangi neblogai pažįstu savo seserį, manau, kad
ganėtinai greitai dėl to pasigailėsime.

18 skyrius

Kas aš esu? Žmogus, kuriam rūpi.

Kaip aš atrodau? Nieko ypatingo, tiesiog esu savimi.
Pagrindinis motyvas: Ištiesti pagalbos ranką tam, kam jos reikia.
Veikimo tikslas: Tai turi būti padaryta.
 Grynasis pelnas: Ji nieko nepajus.
Grynasis pelnas: Ji nieko nepajus.
Grynasis pelnas: Ji nieko nepajus:
Liaukis galvojus. Jau laikas.

Šį kartą bus sudėtinga.

Giliai įkvepiu, paskutinį kartą pasipraktikuoju prieš veidrodį
visu ūgiu:
Plona stiklinė ampulė užkišta už aptemptos rankovės. Nustu­
miu ją žemyn sau į delną. Atkemšu ir pilu vienu mikliu judesiu.
Tada paleidžiu ją iš rankos, kad nuslystų į kairiąją kišenę...
Per lėtai. Bukaprotiškai lėtai. Mažiausiai minutę ji turėtų sto­
vėti nusisukusi nugara ir jos dėmesys turėtų būti išblaškytas.
Negalėjau tuo pasikliauti. Tik ne su šiuo taikiniu. Kol kas ji
pati ambicingiausia iš visų. Moteris, kuri niekuo nepasitiki ir visus
įtaria. Gyvenimas vieną kartą jau nuskriaudė. Nederėtų suteikti jam
progos vėl jai tėkštelėti.
Ne, šį naujausią sumanymą reikės atlikti tobulai. Nuoširdžios
šypsenos, stabilaus akių kontakto, visų teisingų žodžių. Tuomet, kai
pasitaikys galimybė... Greitai ir sklandžiai. Ampulė delne turės atsi­
rasti per akimirksnį, jos turinys į gėrimą turės būti įmaišytas grei­
čiau nei per vieną širdies dūžį.
Tada — dar didesnį iššūkį keliantis etapas — sėdėti ir laukti. Su­
valdyti natūralią adrenalino bangą, kontroliuoti kvėpavimą, tuo pat
metu toliau nuoširdžiai šypsotis, išlaikyti stabilų akių kontaktą, tarti
teisingus žodžius, kol tuo tarpu ampulės turinys lėtai, bet užtikrintai
dirbs savo darbą.
Reikia daugiau praktikos. Šypsena. Akių kontaktas. Visi teisin­
gi žodžiai.
Įsikišk, išsitrauk, atkimšk, įpilk, paleisk.
Per lėtai, per lėtai, per lėtai.
Praktikuokis. Praktikuokis. Praktikuokis.
 Kas aš esu? Skausmo valdovas.
Kaip aš atrodau? Kaip bet kuris kada nors tavo sutiktas žmogus.
Veikimo tikslas: Galiu tai padaryti!
Grynasis p eln a s:... Kada nors visi turėsime mirti.

Ampulė delne, atkimšk dangtelį, greitai įpilk, ampulę paslėpk.

Šypsokis, palaikyk akių kontaktą, sakyk visus teisingus žodžius.
Vėl ir vėl, ir vėl.
Nes bet kokia maža klaidelė — ir ji supras. Ji per daug metų
praleido besitikėdama blogiausio, kad nepastebėtų. Viskas turėjo
vykti sklandžiai, išlaikant kontrolę, idealiai. Iki pat galutinio mo­
mento.
Jokio sambrūzdžio, jokios netvarkos. Būtent taip, kaip ir turėtų
vykti žmogžudystė.

Pagrindinis motyvas: Neskausminga mirtis.

Grynasis pelnas: Nesibaigianti dovana.
Kas aš esu? I Iario Dei palikimas;
Kas aš esu? Sanos Dei palikimas.
Kas aš esu?

19 skyrius

Čarlis Sgarzis buvo vaikis iš Pietų, ten gimęs ir užaugęs. Ši pri­

gimtis atsispindėjo jo nepatiklioje veido išraiškoje ir surakintuose
žandikauliuose. Švelnias plaštakas, geriausiai tinkančias darbui su
kompiuterio klaviatūra, per gyvenimą pakeitė surambėję krumpliai.
O ką jau kalbėti apie kieto vyruko odinę striukę, kuriančią klasiki­
nio reporterio įvaizdį. Jis vis dar išlaikė nuo pasaulio užsisklendusio
žmogaus išraišką, nors iš gatvės chuligano buvo tapęs visko ma-
čiusiu cinišku žurnalistu. Negana to, turint omenyje, kas nutiko jo
pusbroliui, kai jiedu buvo dar tik maži berniukai, galbūt iš tikrųjų jį
būtų galima apibūdinti kaip visko mačiusį.
Jie sutiko jį išeinantį iš savo buto trečiame aukšte. Rakindamas
duris jis pakėlė žvilgsnį nuo spynos, pamatė koridoriumi artėjan­
čius Didi su Filu ir supratęs, kas vyksta, suurzgė sau po nosim.
— Pakankamai ilgai užtrukote, — tarė jis.
— Ką turite omenyje? — paklausė Filas.
Filas norėjo, kad Didi palauktų automobilyje. O prieš tai netgi
bandė savo porininkę įtikinti, kad leistų jam parvežti ją namo. Ry­
tas buvo kupinas įtampos, jai šiuo metu derėtų pailsėti, patausoti
savo petį.
Bet ji nieku būdu nesutiko. Buvo užsivedusi, ištisas savaites
taip gerai nesijautė. Jie pagaliau kažką apčiuopė. Ji iki pat kaulų čiul­
pų tai jautė. Sana Dei turėjo raktą nuo vartų, atveriančių kelią prie
jų ieškomo žudiko, o Čarlis Sgarzis buvo dar viena dėlionės, vardu
Šana Dei, detalė. Didi šio pokalbio nė už ką negalėjo praleisti.
— Jums skambino daktarė Glen? — paklausė Sgarzis, tebelai­
kydamas uždėjęs ranką ant rutulio formos savo durų rankenos. —
Kaltino mane, kad kimbu prie jos? Tai netiesa. Aš tik noriu atgauti
tai, ką ji man ir mano šeimai yra skolinga.
„Smagumėlis“, — pagalvojo Didi ir kone vienu šuoliu prisiar­
tino prie Sgarzio.
— Tai jūs daktarei Glen negrasinote? — paklausė.
O Filas pridūrė:
— Gal užeikime vidun, pone Sgarzi. Pasikalbėkime privates-
nėje aplinkoje.
Sgarzis sunkiai atsiduso, tada atrakino duris ir įleido juos į vidų.
Butą sudarė vienintelis ankštas kambarys. Televizoriaus dy­
džio ir sendaikčių išpardavimuose pirktų baldų santykis rodė, kad
būste neabejotinai įsikūręs viengungis. Vis dėlto pakankamai tvar­
kingas. Sgarzis galbūt priklauso ne itin aukštam socialiniam sluoks-
niui, bet vis dėlto jis stengėsi šį butą prižiūrėti. Spintelių paviršiai
buvo švarūs, ant grindų nesimėtė nešvarūs apatiniai.
Naujausias „Mac“ nešiojamasis kompiuteris buvo padėtas ant
televizoriaus staliuko priešais apsitrynusią rudą sofą. „Tai jo darbo
vieta“, — spėjo ji. Čia jis galėjo kurpti savo reportažus ir tuo pat
metu palaikyti „Bruins“ ledo ritulio komandą.
— Ar jau kalbėjote su Šana Dei? — stabtelėjęs vidury savo
kambario, paklausė jis.
— Gal nusirenkite paltą ir įsitaisykite patogiau? — pasiūlė Filas.
Sgarzis trūktelėjo pečiais.
— Žinoma, neturiu ko slėpti. Beje, gal jūs norėtumėte ko nors?
Vandens, alaus? Velniai nematė, pabendraukime šiek tiek. Galime
pakalbėti apie kriminalus. Žinot, mano dėdė buvo faras. Kol neap­
žiojo savo pistoleto. Ar Šanos Dei byloje šis faktas pažymėtas? Net
ir praėjus tiek metų, ji vis dar žudo.
Sgarzis nusimetė paltą. Tada, laikydamasis savo žodžio, žen­
gė keturis žingsnius, atsidūrė virtuvėje, trinktelėjo per čiaupo ran­
kenėlę ir įpylė dvi stiklines vandens. Padavė jas svečiams be jokių
mandagumo ceremonijų, tada įbedė į juos laukiantį žvilgsnį.
Be palto atrodė daug mažesnis, lyg supermenas be apsiausto.
Tai nebuvo aukštas vyrukas, gal šiek tiek viršijo metrą septyniasde­
šimt penkis, bet niekas nebūtų galėjęs paprieštarauti, kad jo povyza
nebuvo paprasta. Tartum kauptų drąsą artėjančiam smūgiui, be jo ­
kio krūptelėjimo. „Ar jis visada toks buvo? — galvojo Didi. — O gal
toks pasidaro žmogus, kai prarada beveik visus savo šeimos narius?“
— Kiek turėjote metų, kai mirė jūsų pusbrolis? — paklausė ji.
Jis metė į detektyvą žvilgsnį.
— Norite pasakyti, kai mano pusbrolis buvo nužudytas? Ketu­
riolika. Man buvo keturiolika.
— Tiek pat, kiek ir Sanai Dei.
— Jus domina, ar ją pažinojau? Be abejo, pažinojau. Mes su
Doniu gyvenome kaimynystėje. Tais laikais Pietuose taip būdavo
įprasta — šeimos, giminaičiai gyvendavo netoli vienas kito. Augda­
vo kartu. Rūpindavosi vieni kitais.
Sgarzis sąmoningai stengėsi kalbėti tolygiu balso tonu, bet
Didi vis tiek jame išgirdo neryškų jausmų pėdsaką. Nostalgija. Gai­
lestis. Tų dienų, kai jis dar jautėsi užtikrintas dėl savo vietos šiame
pasaulyje. Jo šeima, jo gimtosios vietos, jo pasaulis.
— Ar bendraudavote su Sana? — ramiu balsu paklausė Filas.
— Ne. Ji traukdavo bėdas. Visi tai žinojo. Ir netgi ne „patrau­
klias bėdas“, na, žinai, tokias, kurios padidina vaikio reputaciją tarp
gatvinių. Sana... Ji buvo nenormaliai bauginanti. Lyg pasiutęs šuo.
Vaikai... Beveik visi iš mūsų, kurie turėjo bent kiek nuovokos, laikėsi
atokiau nuo jos.
— Išskyrus Donį.
Sgarzio veidas persikreipė, jis pagūžčiojo pečiais.
— Donis buvo... kitoks. Jam patiko knygos, mokslas, matema­
tika. Velniai griebtų, jeigu jis būtų išgyvenęs, turbūt būtų tapęs an­
truoju Bilu Geitsu ir mano mamai dabar niekuo nereikėtų rūpintis.
Bet dvylikametis moksliukas Pietuose... Kiti vaikai prie jo kabinė-
davosi. Jeigu nugirsdavau, kad iš jo šaiposi, arba jei būdavau šalia,
liepdavau jiems užsičiaupti. Na žinot, jis buvo mano pusbrolis. Ban­
džiau jam pagelbėti. Bet jis nepritapo. Ir nors Sana buvo keistuolė, ji
taip pat buvo ir gudri. Jau tada... — Sgarzis papurtė galvą. — Mano
pusbrolis niekad nebūtų prilygęs jai gudrumu.
— Ar domėjotės teismo procesais?
— Ne, mano tėvai man neleido. Naujienas sužinodavau taip
pat, kaip ir visi kiti kaimynystėje — iš gandų. Be to, visa tai vyko
prieš daugelį metų. Tais laikais dar nebuvo dvidešimt keturias va­
landas per parą žinias transliuojančios kabelinės televizijos ir be
perstojo naujienomis mus bombarduojančios žiniasklaidos, kaip
kad dabar. Vietiniai žurnalistai, žinoma, domėjosi šia byla, ypač kai
apygardos prokuroras paskelbė, kad Sana bus teisiama kaip pilna­
metė. Jos gynyba nebuvo labai stipri. Byla buvo išspręsta, ir viskas
baigėsi ganėtinai greitai. Tada visi grįžo prie savo kasdienio gyveni­
mo. Išskyrus, žinoma, mano tetą ir dėdę.
— O jūs pats? — pasmalsavo Didi. — Net ir po trisdešimties
metų vis dar rašote laiškus savo pusbrolio žudikei? Keliate įtampą?
— Vis dar? — paklausė Sgarzis, aiškiai negalėdamas patikėti
tuo, ką girdi. — Kodėl sakote „vis dar“? Prieš tris mėnesius siųsda­
mas laiškus pirmą kartą pamėginau užmegzti su ja kontaktą. Su­
praskit, Donis buvo geras vaikas, bet toks pat buvau ir aš. Velniai
griebtų, turėjau didesnių planų, nei nugyventi gyvenimą kaip nužu­
dyto berniuko pusbroliui. Aš ištrūkau iš savo gimtojo mažo mieste­
lio. Įstojau į Niujorko universitetą, baigiau komunikacijos studijas,
tapau reporteriu. Aš jums ne koks niekšelis.
— Ir visgi, štai jūs čia... — į skaudžią vietą dūrė Filas.
— Grįžau pasirūpinti savo motina, — taikliai atrėžė Sgarzis. —
O gal daktarė Glen šią aplinkybę nuo jūsų nutylėjo? Mano mama
kovoja su vėžiu. Jai reikia gultis į slaugos ligoninę arba turėti slau­
gytoją namuose, ką nors, kas sugebėtų geriau ja pasirūpinti, negu
jos sūnus žurnalistas. O tai kainuoja. Ir nors šiais laikais rašyto­
jo profesija finansiškai pelninga, aš nesu pasiturintis. Tačiau vie­
ną dieną man kilo mintis: interneto tinklalapių reporteriai gal ir
neuždirba daug, bet kai kurios iš tų knygų, kuriose aprašomi tikri
kriminalai... Suprantat, mes kalbam apie šešiaženklius, netgi sep-
tynženklius avansus. Tokiam darbui man gabumų pakanka. Man
tik reikia tinkamos medžiagos. Na, žinote, pavyzdžiui, išskirtinio
interviu su žymia žudike. Taigi, jūs man pasakykite, ar aš prašau per
daug? Praėjo jau trisdešimt metų, galbūt Sana netgi norėtų gauti
progą atsiprašyti dėl savo praeities klaidų. Aišku, kadangi ji niekada
taip ir neatrašė nė į vieną iš mano laiškų, spėju, kad nenorėtų.
— Tai dėl to jūs susiradote jos seserį?
— Žinoma. Mes, reporteriai, taip jau darome. Jei vienas šal­
tinis pasako „ne“, surandame kitą, kuris pasakys „taip“. Man reikia
išgirsti tą „taip“.
 — Kada jūsų motinai buvo diagnozuotas vėžys? — paklausė
Didi.
— Prieš šešis mėnesius.
— O pirmąjį laišką Sanai išsiuntėte...
— Prieš tris mėnesius, apytikriai.
— O pirmoji Žudiko Rožės auka buvo nužudyta, — pridūrė
ji, — maždaug prieš šešias septynias savaites, taip?
Sgarzis sustingo. Jo rankos nevalingai susigniaužė į kumščius
jam prie šonų. Akys šiek tiek prisimerkė.
— Ką norite pasakyti?
— Noriu pasakyti, kad jūs sumanote parduoti istoriją apie tris­
dešimties metų senumo bylą, kurią prisimena vos keli žmonės (tai
sakydama tikrai nenoriu įžeisti jūsų šeimos), ir staiga nusirita nauja
žmogžudysčių banga, turinti sąsajų su jūsų knygos veikėja. Įdomu,
jei norite žinoti mano nuomonę. Galima pasakyti — jums netgi pa­
lanku.
— Palaukit palaukit...
— Kur jūs buvote sekmadienio vakarą? — paklausė Filas.
— Atsikrušk!
— Jūs pakvietėte mus užeiti, — švelniai tarė Didi. — Sakėte,
galėsim pasikalbėti apie kriminalus.
— Aš reporteris! Aš ieškau tiesos. Ir jums pravestų pabandyti.
Na, žinoma, nebent jums ne itin rūpi tos moterys, nužudytos savose
lovose.
— Iš kur tai žinote?
— Tik jau nereikia. Ši detalė — visiems gerai žinomas faktas.
Tačiau man nereikėtų jums priminti, kad Šana Dei vis dar tokia pat
pamišėliškai gudri kaip ir prieš trisdešimt metų.
— Iš kur jūs tai žinote? Ji niekada jums neatrašė.
— Tiesa, neatrašė. Bet vėlgi, mano amato paslaptis — niekad
nenustoti kapstytis. Aš suradau kelias kalines, su kuriomis ji sėdėjo
bendroje kameroje...
 — Ji kali vienutėje.
— Jos visos dalinosi bendru koridoriumi. Manote, jos nepa­
sišnekėdavo, sėdėdamos savo kamerose? O ką jau kalbėti apie aki­
mirkas, kai prasilenkdavo medicinos punkte arba eidamos į pasi­
matymų kambarį. Yra pakankamai progų pabendrauti, netgi kalint
vienutėje. Jos juk daugiau niekuo neužsiima.
— Su kuo jūs kalbėjote? — paklausė Didi prisimerkdama.
— Koks jums skirtumas? Juk jos vis tiek nenorės su jumis kal­
bėtis. Kaip galite įsivaizduoti, tai nėra pačios didžiausios teisėsaugi­
ninkų gerbėjos. O štai toks patrauklus vaikinas kaip aš...
— Tiesiog pasakykite, ką iš jų sužinojot, — įsiterpė Filas.
— Sana turi draugę.
— Kas ji tokia?
— Gerbėja. Iš labai senų laikų. Galbūt netgi iš kaimynų ar glo­
bos namų. Niekas tiksliai nežino, bet tai jos šalininkė, kuri ją rėmė
visus tuos metus ir vis dar tebepalaiko su ja ryšį; kažkas, ko Sana
netgi gali paprašyti paslaugos.
— Pavyzdžiui?
— Tarkim, ji pašnipinėja jos seserį.
— Daktarę Adeliną Glen?
— Taip. Sana apsėsta minčių apie Adeliną. Apie savo sesers
darbą, butą, mašiną. Adeliną turi viską, ko Sana kada nors norėjo.
Suprantama, jai sunku su tuo susitaikyti.
— O iš kur Šanos buvusios kalėjimo draugės visa tai žino?
Sgarzis vėl pagūžčiojo pečiais.
— Iš to, ką Sana kalbėjo, apie ką buvo užsiminusi. Bet taip pat...
Iš dalykų, kuriuos ji žinodavo. Įskaitant ir tam tikrus dalykus apie
kalines, sėdėjusias kalėjime kartu su ja. Pasirodo, jos draugužė rinko
jai informaciją, nes jei kas nors įsiveldavo į ginčą su Sana, ji iškart
imdavo svaidytis labai konkrečiais grasinimais. Na, žinot, pavyz­
džiui: „Nustok niūniuoti tą suknistą dainą, nes kai tavo kalė motina
kitą kartą nuveš tavo šešiametį sūnelį į Meškučio Bilio vaikų dienos
centrą, jie abu smarkiai pasigailės.“ Kalbėjo visokias panašias nesą­
mones. Bet labai jau detalias, tikras. Tokias tikslias, kad merginos
darydavo tai, ką Sana liepdavo. Iš pradžių jas baugindavo, paskui
ėmė grasinti. Aš nejuokauju. Patys patikrinkite. Šanos reputacija
žinoma ne tik tarp kalėjimo sienų. Galbūt jai pavyko įtikinti savo
seserį ir kalėjimo pareigūnus, kad ji tėra kažkokia prislėgta vieniša
siela, bet, patikėkite mano žodžiu, visa tai — vaidyba. Ji rezga di­
džiausią apgavystę MPN istorijoje. Dienomis ji apgailėtina kalinė, o
naktimis pavirsta žudikišku genijumi.
Didi spoksojo į Sgarzį. Ji nežinojo, ką jam pasakyti. Ji nežinojo,
ką ir galvoti.
— Šimtas penkiasdešimt trys, — tarė Filas.
— Ką?
— Vienas šimtas penkiasdešimt trys. Jūs juk vadinate save Ša­
nos Dei ekspertu. Pasakykite mums, ką reiškia šis skaičius.
Sgarzis piktai dėbtelėjo į juos.
— Velniai griebtų, neturiu žalio supratimo.
— Jūs domėjotės Hariu Dei, Šanos tėvu, tiesa?
— Žinoma.
— Tada pasakykite, ką jam tai reiškė?
— Turite omeny, lyg koks laimingas skaičius?
— Ar tokia yra šio skaičiaus reikšmė?
— Nė nenumanau. Niekad neaptikau, kad kur nors būtų pami­
nėtas jo laimingas skaičius.
— Gal tai adresas? — paklausė Didi. — Reikšmingas jam arba
kuriai nors iš jo aukų?
Sgarzis papurtė galvą; jis atrodė taip pat smarkiai sumišęs, ko­
kie sumišę jautėsi jie.
— O gal tai susiję su Šana? — neatlyžo Didi. — Ar jūsų pus­
broliu, ar jos įtėviais, ar vieta, kur jie gyveno?
— Niekas negyveno šimtas penkiasdešimt trečiame name, —
Sgarzis staiga įtariai prisimerkė. — O dėl ko klausiate? Ar tokią
užuominą jums paliko Žudikas Rožė? Tai kažkoks kodas, kurį turite
iššifruoti? Galiu padirbėti prie šios mįslės. Tačiau iš pradžių turėsite
sumokėti už tai, ką jau papasakojau. Už vertingą medžiagą nieko
nenutylint.
— Tik jau nepradėkit, — Didi sugniuždė jo viltis. — Kol kas
jūs mums nepasakėte nieko, ko mes nebuvome girdėję anksčiau.
— Papasakojau apie Šanos draugę.
— Kokią draugę? Turit omenyje, jos išsigalvotą draugę? Su
kuria ji kalbasi, bet niekas niekada jos nėra matęs? Būtų buvę tiek
pat naudos, jeigu būtumėte pataręs susekti Draugiškąjį Vaiduoklį
Kasparą.
— Anapus kalėjimo sienų ji turi ir akis, ir ausis.
— Mes tai jau žinojome.
— Ir šnipinėja savo seserį.
— Žinojom ir tai.
— Tikrai?
— Daktarė Glen nėra tokia naivi, kokia atrodo. Ji pakankamai
protinga. Ir yra profesionali psichiatrė, nepuoselėjanti iliuzijų dėl
savo pačios genofondo. Liaukitės. Mums reikia ko nors naudinges­
nio. Kaip manote, kaip Šana susijusi su Žudiku Rože?
— Pradėkime nuo odos dyrimo. Kaip Haris Dei pagarsėjo savo
trofėjais ir ką Šana padarė mano pusbroliui. Būdamas keturiolikos,
slapčiomis perverčiau savo dėdės surinktą medžiagą ir peržiūrėjau
nuotraukas. Turiu pasakyti... — Sgarzio balsas užlūžo. Nepaisant
jo dirbtinės drąsuolio kaukės, net ir po trisdešimties metų vyras
neįstengė suvaldyti staiga kūną apėmusios įtampos. — Kai laikraš­
tyje perskaičiau apie tas dvi naujausias žmogžudystes ir jų detales,
pirmiausia prisiminiau Donio ranką, pilvą. Aš... Aš įsivaizduoju,
kas buvo padaryta nužudytoms moterims. Nes anksčiau jau esu tai
matęs. Savo velionio pusbrolio nuotraukose. Pasakykite man, kad
klystu, detektyvai. Pažvelkite man į akis ir pasakykite, kad klystu.
 Didi su Filu negalėjo to padaryti. Pirmą kartą per šį pokalbį
akis turėjo nusukti būtent jie. Nes abu per pastarąsias dvidešimt
keturias valandas buvo peržiūrėję trisdešimties metų senumo Ša-
nos darbelius, ir žinojo, kad Čarlis Sgarzis teisus. Kalbėdamas apie
ryšį tarp to, ką ji padarė savo aukai, ką jos tėvas buvo padaręs savo
aukoms ir ką Žudikas Rožė darė dabar...
— Šana Dei nenužudė tų moterų, — Sgarzis pratęsė. — Juolab
akivaizdu, kad jų nenužudė ir Haris Dei. Bet jeigu odos dyrimas yra
skiriamoji šių nusikaltimų žymė, sutampanti tiek su tėvo, tiek ir su
jo dukters nusikaltimų braižu...
Sgarzis nutilo. Didi jau žinojo, ką jis ketino sakyti toliau.
— Na, liko nepaminėtas dar vienas šeimos narys...

20 skyrius

Pirmas mano rūpestis buvo tinkamai atsikratyti formaldehido

tirpalo.
Po pokalbio su Šana paskambinau savo sekretorei ir liepiau
atšaukti visus likusius šios savaitės susitikimus su klientais. Pesi­
mizmas? Nusiteikimas blogiausiam variantui? Mano įtėvis buvo
teisus — vien aplinkybė, kad nesu jautri skausmui, dar nereiškia,
kad mano šeima negali manęs įskaudinti.
Mano sesuo kažką žino. Prašymas pasikalbėti, Bostono detek­
tyvo klausimai — niekas jos nenustebino. Šį rytą tai man padarė
didžiausią įspūdį. Policija gali tapšnoti sau patiems per petį, netgi
sveikinti mane, kad Šana savanoriškai paviešino mistiškąjį skaičių
153. Bet aš savo seserį pažįstu kur kas geriau. Visa tai jai yra žaidi­
mas. Ir ji savo noru sutiko dalyvauti, kad galėtų pažaisti, ir jau iš to
aš supratau, kad visgi tai yra jos partija. Mes turime vytis iš paskos.
Aš kalbėjau nuoširdžiai — iš tikrųjų nežinau, ką reiškia 153.
Bet Šana žino, ir kai ji pasakė, kad mes rytoj iš pat ryto išleisime ją
iš kalėjimo, kad ji apsistos mano moderniame bute, miegos mano
lovoje ir dėvės mano drabužius, aš jos žodžiais patikėjau. Ši ateities
prognozė buvo per daug detali, kad būtų galima ją paprasčiausiai
atmesti.
Ir tai mane siaubingai gąsdino.
Formaldehidas. Turėjau visą kolekciją buteliukų, pripildytų
konservuojančio skysčio su atskiruose buteliukuose po vieną sudė­
liotomis odos juostelėmis. Šiuo turtu turėjau atsikratyti. Tučtuojau.
Ar tave nustebintų faktas, kad savo „kolekciją“ saugojau pa­
kištą po grindų lentomis drabužinėje? Galiu tau kaip profesionalė
pasakyti, jog netgi pačius protingiausius žmones skatina veikti jė ­
gos, daug galingesnės nei logika. Kompulsyvumas. Manija. Priklau­
somybė.
Įžengiau į savo milžinišką, atskirą kambarį užimančią drabuži­
nę. Man iš kairės stovinti vyšnios medienos komoda, atrodanti tar­
si neatskiriama baldų konstrukcijos dalis, iš tikrųjų išsitraukė vos
lengvai truktelėjus. Prasispraudžiau už jos, tada ėmiau atidenginėti
grindų lentas; ant kiekvienos iš jų ties kraštais matėsi išdavikiški
įbrėžimai. Šią slaptavietę pasidariau pati, pačią pirmą savaitę, kai at­
sikrausčiau į naują, prabangų butą dangoraižyje. Tai buvo pirmasis
mano, kaip šio buto savininkės, projektas. Ar tai tau ką nors sako?
Po grindimis pakišta gulėjo paprasta batų dėžė. Nieko ypatin­
ga. Juodas viršus, išblukusios pilkai mėlynos spalvos sienelės, pre­
kinis ženklas jau seniai nusitrynęs. Ši aplamdyta sena dėžė atrodė
kaip viena iš tų dėžių, kuriose galima būtų rasti sudėtas išblukusias
nuotraukas ar kokias nors kitas širdžiai brangias šeimos relikvijas.
Laikydama abiem rankomis, ištraukiau ją, tada lyg žebenkštis išsi­
rangiau atgal iš už komodos, savo lobį tvirtai prispaudusi prie krū­
tinės.
Nuskubėjau į vonios kambarį. Modernus baltas marmuras,
šokolado spalvos spintelės, pilkų ir mėlynų stiklinių plytelių deri­
nys. Padėjau dėžę ant kreminio marmuro spintelės, šalia antrosios
kriauklės — tos, kuria turėtų naudotis mano vyras ar kartu gyve­
nantis draugas, arba mano gyvenimo meilė, kurią jau seniai buvau
praradusi. Per visą tą laiką, kol čia gyvenau, į šią kriauklę nenulašėjo
nė vienas lašelis vandens.
Pagaliau nuėmiau juodą batų dėžės dangtį, atverdama pa­
minkštintą, šilku išsiuvinėtą vidų, visiškai nesiderinantį su išoriniu
jos vaizdu. Buteliukai. Daugybė plonų stiklinių buteliukų, kurių
kiekvienas buvo maždaug tokio dydžio kaip medicininiams mėgi­
niams laikyti, ir buvo uždengti guminiu kamšteliu. Ši Hario Dei
dukra maistinių stiklainių nenaudojo. Genofondas pamažu kopė
laipteliais aukštyn.
Susiprotėjau, kad niekad nebuvau suskaičiavusi buteliukų.
Netgi dabar esu linkusi žiūrėti į juos visus kaip į visumą. Kaip į ko­
lekciją. Neskaičiavau atskirų šios kolekcijos dalelių, kauptų beveik
dešimt metų. Buvau psichiatrė, kuri nenorėjo žinoti to, ko nenorėjo
žinoti.
Užsimerkiau. Apsimečiau, jog esu savo pačios pacientė. Kiek,
mano nuomone, buteliukų buvo dėžėje? Tai primena darbą su al­
koholikais, kai klausiama, kiek taurių, jų manymu, jie išgėrė praeitą
vakarą.
Spėjau, kad dvylika. Pribloškiamai didelis skaičius. Šiek tiek jį
padidinau, nes iš pradžių į galvą atėjo aštuonetas. Taigi esu nelyginant
alkoholikė, kuri kaip ir supranta, kad turi problemų — norėtų sakyti,
jog išgėrė tris taures, bet labiau tikėtina, kad jų buvo kokios penkios...
Priverstinis atvirumas. Jeigu nemėginu neigti faktų, iš tikrųjų proble­
mų dar neturiu.
Atsimerkiau, suskaičiavau buteliukus.
Dvidešimt vienas.
Susverdėjau. Turėjau prisilaikyti už lygaus vonios spintelės pa­
viršiaus krašto, kad neparvirsčiau.
Dvidešimt vienas.
Ar tikrai? Neįmanoma. To negalėjo būti...
 Perskaičiavau. Paskui dar kartą.
Mane perliejo keistas jausmas. Lyg mano siela, persiėmusi šia
baisia, siaubinga tiesa, tikrąja to žodžio prasme būtų ištekėjus iš kūno.
Lyg būtų nusruvusi iš mano galvos į kulnus, o iš jų — ant vonios
kambario grindų, paskui gilyn nuotekų vamzdžiais. Ne, visai ne siela,
o tamsioji dvasia, grįžtanti į pragarmes, iš kurių buvo atkeliavusi.
Negali būti...
Ištraukiau atsitiktinai pasirinktą buteliuką. Kompiuterininkas,
buvo užrašyta ant jo. Iškentėjau mintyse staiga iškilusį savo tėvo
drabužinės vaizdą, įamžintą policijos momentinėje nuotrauko­
je. Toje keturiasdešimties metų senumo policijos nuotraukoje ant
maistinio stiklainiuko matėsi užrašas Gėlėta palaidinė. Viena atsi­
tiktinai pasirinkta detalė, vienintelė likusi jungiamoji grandis tarp
stiklainyje patalpintos odos skiautelės ir jaunos moters, kadaise gy­
venusios toje odoje.
Mano kūnas ėmė tirtėti. Norėjau prisėsti, bet pasipriešinau
instinktyviam norui. Jau geriau liksiu stovėti akis į akį su savo pa­
čios kaltės jausmu.
— Tačiau jokio skausmo, — išgirdau, kaip pati sušnibždė­
jau. — Lidokainas. Jie net nežinojo...
Nes juk po neigimo ateina eilė racionaliam paaiškinimui. Aš
tikrai nesu tokia pabaisa, koks buvo mano tėvas. Jis išmėsinėdavo
jaunas moteris, laikydavo jas įkalintas ir dienų dienas kankinda­
vo. Gerai jau, aš nuo savo miegančių sugulovų kūno nuplėšdavau
po labai mažą odos juostelę. Jie niekada net nekrūptelėdavo, ne­
apsiversdavo ant kito šono, niekad nepajusdavo, kad kažko nete­
ko. Vienintelės kartu praleistos nakties nekalta atminimo dovanėlė.
Beje, reikia pasakyti, kad kai kurie iš jų galbūt netgi būtų savo noru
sutikę su tokiomis sąlygomis: aš tau dovanosiu vieną pašėlusio, ais­
tringo sekso naktį, be jokių pažadų, jokių įsipareigojimų; o tau savo
ruožtu tereikės atsilyginti plona atraižėle iš savo dermos sluoksnio,
kurį atsiauginsi vos per kelias dienas...
 Laikiau iškėlusi buteliuką su užrašu „Kompiuterininkas“. Tada
įsispoksojau į savo atvaizdą vonios kambario veidrodyje. Pažvelk į
šią patrauklios išvaizdos, akivaizdžiai sėkmės lydimą, vidutinio am­
žiaus moterį. Įdomu, ką ji laiko savo rankoje...
Tada prisiminiau, kaip atrodė mano pirštas, suteptas detekty­
vo Filo krauju. Prisiminiau tą jausmą. Tą kvapą. Tą protą temdantį
troškimą paragauti.
Mano keliai atsisakė toliau funkcionuoti. Sudribau ant plyte­
lėmis išklotų šaltų grindų. Kadangi turėjau retą genetinį sutrikimą,
iš asmeninės patirties žinojau, kad auklėjimas — dar ne viskas. Mus
visus taip pat veikia ir sava prigimtis. Šitai buvo manoji prigimtis.
Šis stiklinis buteliukas, kurį laikiau prispaudusi prie krūtinės, lyg
norėdama apsaugoti.
Su formaldehido tirpale plūduriuojančia žmogaus odos dalele.
Mano sesuo negalėjo to žinoti. Niekas, absoliučiai niekas ne­
galėjo to žinoti. Aš Susimoviau, buvau silpna, pasidaviau kažkokiai
genuose užprogramuotai manijai. Bet galėjau ją įveikti. Žinoma.
Kodėl gi ne? Bet pirmiausia man reikėjo išgyventi šią keistą, siaubą
keliančią savaitę, kai mano tėčio vaiduoklis ir vėl bastėsi Bostono
gatvėmis, jauna moteris iškeliavo anapilin, o mano išprotėjusi sesuo
žinojo dalykėlių, kurių neturėtų žinoti.
Pirmas darbas — atsikratyti įrodymais. Dėže, buteliukais, for­
maldehido tirpalu, odos juostelėmis. Visa tai turėjo dingti.
Vienintelis klausimas — kaip? Formaldehidas iš tikrųjų yra
bespalvės dujos, daugiausia naudojamos skystiems tirpalams, kurių
paskirtis — užkonservuoti mėginius. Pakankamai didelė jo kon­
centracija yra ne tik nuodinga, bet taip pat gali neigiamai paveikti
viršutinius kvėpavimo takus bei suerzinti odą; maža to, manoma,
kad jis gali sukelti kelių rūšių vėžį. Nereikia nė sakyti, kad saugiai
atsikratyti formalinu tektų kaip pavojingomis atliekomis, tai yra lai­
kytis protokoluose numatytų specialių taisyklių.
 Bet aš negalėjau rizikuoti, nes priduodama pavojingas atliekas
būčiau įtraukta į oficialius įrašus.
Lengviausia supilti šį bespalvį tirpalą į kriauklę ar nuleisti į
tualetą ir tikėti, kad miesto vandentiekio sistema sėkmingai išsklai­
dys palyginti nedidelį formaldehido kiekį. Deja, nebuvau tikra, ar
toks būdas nepraslys pro kriminalistų tyrėjų akis. Patalpoje tikrai
užsiliktų aštrus, specifinis kvapas, nesumaišomas su jokiu tualeto
valikliu. Be to, jau vėliau, kai mano sesuo savo piktais kėslais paska­
tintų teisėsaugą atlikti kratą mano namuose, ar jie nesugebėtų ap­
tikti formaldehido pėdsakų, nors ir nežymių? Tarkim, žiedo formos
apskritimo mano kriauklėje arba jo liekanų vamzdžiuose? Aš tikrai
to nežinojau; studijuojant mediciną tokių dalykų niekas neaiškino.
Man reiktų išnešti tirpalą iš savo buto. Nuvežti jį kur nors ir
atsikratyti. Taip pat reiktų pasielgti ir su odos juostelėmis, stikliniais
buteliukais, dėže.
Prekybos centras. Didžiulė vieša erdvė su daug parduotuvių,
taip pat ir viešų tualetų. Ten apsilankiusi nesukelčiau įtarimų. Gal­
būt atsikratyčiau vienu dalyku vienur, kitu — kur nors kitur. Tada
galbūt nueičiau į maisto prekių parduotuvę. Kaip paprasta moteris,
tvarkanti savo smulkius reikalus.
Galbūt pavyktų. Tereikia išlikti ramiai ir neatkreipti į save dė­
mesio — nepamiršti, kad visur įtaisytos stebėjimo kameros. Jeigu
per visus tuos metus ką nors ir išmokau iš savo sesers, tai visų pir­
ma, kad geriausia apgavystė būna uždengta keliais tiesos sluoks­
niais. Žinoma, kad ėjau į prekybos centrą, kuriame yra „Ann Tay-
lor“ parduotuvė. Žinoma, kad nusipirkau pieno ir duonos. Kodėl gi
turėčiau nedaryti tokių dalykų?
Mano galvoje formavosi apytikslis planas. Aš raminamai įkvė­
piau oro ir ėmiausi darbo.
Latekso pirštinės. Didesnė stiklinė tara, į kurią galėčiau supilti
formaliną, galbūt maistinis stiklainis? Bet tai atrodytų keistai. Bet
kuriam žmogui, pamačiusiam į viešąjį tualetą einančią moterį su
stiklainiu, pripildytu neaiškaus skysčio — ypač Bostone, po tų ma­
ratono sprogimų... Ne, stiklainis netiks.
Nerūdijančio plieno buteliukas vandeniui. Turėjau keturis ar
penkis savo virtuvės spintelėje. Išsirinkau mažiausiai mėgstamą —
nekaltai atrodantį metališkai melsvos spalvos, juodu dangteliu. Pa­
sistačiau jį vonioje ant spintelės sau iš dešinės. Taip pat pasirūpinau
kvortos didumo maišeliu sumuštiniams, kurį atidariau ir pasidėjau
sau iš kairės.
Viena odos juostelė jau užspaudžiamame maišelyje. Pora val­
gomųjų šaukštų tirpalo — vandens buteliuke. Darbas ėjosi tikrai
sparčiai. Dešimtmetį kaupta kolekcija buvo išardyta mažiau kaip
per penkiolika minučių.
Sandariai Užspaudžiau maišelį, tada užsukau buteliuką — abu
šie daiktai lengvai tilps mano didelėje rankinėje.
Žinoma, tada iškilo klausimas, ką daryti su dvidešimt vienu
tuščiu stikliniu buteliuku.
Galėčiau juos išplauti. Įkišti į indų plovyklę, o tada nusivežti
į savo biurą. Stikliniai buteliukai psichiatrės priimamajame — nie­
ko labai keista. Bet ar neliktų formaldehido pėdsakų ant guminių
kamštukų? Ką jau kalbėti apie pirštų atspaudus...
Šiam reikalui jau reikėjo viso galono talpos maišelių, skirtų šal­
dymui. Dviejų tokių. Nuėmiau guminius kamštelius, tada stiklinius
buteliukus sudėjau į maišelį, o šį įkišau į antrąjį. Tada išsitraukiau
nerūdijančio plieno plaktuką mėsai mušti ir ėmiau smulkiai skaldy­
ti maišelių turinį, tuščius buteliukus trupindama į tokio smulkumo
stiklo skeveldras, kad būtų galima jas nuleisti į tualetą; tą ketinau
padaryti dar per vieną savo kasdienių reikalų tvarkymo — o iš ti­
krųjų įrodymų naikinimo — išvyką.
Galono talpos maišelį irgi įsikišau į rankinę, kaip ir maišelį
su guminiais kamšteliais, — visa tai bus išmesta į atsitiktinį šiukš­
lių konteinerį. Susitvarkyti su dėže buvo lengva. Tai viso labo batų
dėžė. Nuplėšiau visą tą šilkinį mėšlą, Sulanksčiau jį ir pasidėjau dra-
bužinėje. Porolono pagalvėles išmečiau. Dėžę išardžiau, kad galė­
čiau atsikratyti ja atiduodama į name esantį perdirbimo centrą.
Jei policija atsektų bet kurio iš tų trijų daiktų pėdsakus iki ma­
nęs, ar tai būtų labai jau svarbu? Taip, pareigūne, atpažįstu šią tuš­
čią dėžę. Anksčiau ji buvo mano drabužinėje. Bet neseniai dariau ten
tvarką ir išmečiau ją. Istorijos pabaiga.
Pagaliau baigta. Nusismaukiau latekso pirštines ir įsidėjau jas į
rankinę. Ketinau jas irgi išmesti, tik kitoje vietoje.
Lyg nuodėmingų duonos trupinių šleifas, išblaškytas per visą
Bostono miestą ir jo apylinkes.
Tada nusiploviau rankas. Daug daug daug kartų. Ir stebėjau,
kaip mano pirštai dreba, ir pasakiau sau, kad viskas gerai, kad el­
giausi teisingai, kad neprivalau būti tuo žmogumi; aš nebūsiu tuo
žmogumi.
Visi gali pasikeisti. Net giliausiai įsišaknijęs kompulsyvumas
laikui bėgant ir dedant daug pastangų gali būti įveiktas.
Tada nuėjau į savo miegamąjį, atsisėdau ant lovos krašto ir ap­
siverkiau.
Nes mano kolekcijos nebebuvo ir aš nežinojau, ar kas nors dar
galės man suteikti pilnatvės, padėti man iškęsti sunkias naktis, kaip
kad iki šiol padėdavo ji.
Buvau vieniša.
Kūdikis, diržu pritvirtintas prie automobilio sėdynės ir įkalin­
tas tamsioje spintoje; visas pasaulis apribotas iki vienintelės plonos,
nelaimę pranašaujančios šviesos skiedrelės, ir daugiau nieko...
Nieko nesimatė, bet girdėti buvo galima labai daug.
Mažai galėjau suprasti, bet kaip kempinė sugerdavau viską, lyg
maži velniūkščiai, kurie dabar buvo įstrigę kažkur giliai mano galvoje.
Prašau, Hari, tik ne kūdikį.
Staiga... Aš nusliuogiau nuo lovos krašto. Skubiai nulėkiau į
savo namų darbo kabinetą. Nutrenkiau knygą, staigiu trūktelėjimu
atlapojau metalinį stalčių ir ieškojau, ieškojau, ieškojau.
 Štai. Segtuvas su medžiaga apie Hario Dei bylą, kurį prieš tiek
metų sukomplektavo mano įtėvis. Greitai sklaidžiau puslapius, nuo­
traukas, paskubomis užmesdama akį į įvairius detektyvų pastebėji­
mus. Kol suradau. Pranešimą iš koronerio skyriaus.
Vienas šimtas penkiasdešimt trys.
Būtent taip, kaip mano sesuo ir numatė — pameni? — ji žinojo.
Mano tėvo kolekcija. Šimtas penkiasdešimt trys užkonservuo­
tos žmogaus odos juostelės, patalpintos daugiau nei trisdešimtyje
maistinių stiklainių.
Paėmiau telefoną ir surinkau detektyvės Voren numerį.

21 skyrius

— Manai, kad Šana Dei, kalinė, jau beveik trisdešimt metų sė­
dinti už grotų, kokiu nors būdu turi ryšį su vadinamuoju Žudiku
Rože? Tiesą sakant, Šana galbūt netgi jam vadovauja?
— Taip.
— Nors kali uždaryta vienutėje? Neturi jokios gerbėjų grupės?
Jokių susirašinėjimo bičiulių? Nė vienos kartu kalinčios moters, ku­
riai Šana patiktų?
— Būtent.
— Ką gi, gerai, — Aleksas prisėdo priešais Didi prie virtuvės
stalo, kur tuo metu ji ledukais šaldė savo petį. — Galbūt aš tik ne­
patyręs nusikaltimų vietos analitikas, bet, turiu pasakyti, nieko ne­
besuprantu.
Didi buvo ką tik grįžusi į namus iš rytinio pokalbio su Šana, po
kurio ji su Filu dar nuvyko pasišnekėti su reporteriu Čarliu Sgarziu.
Namų aplinka rodė, kad ir Aleksas tuo metu neleido laiko veltui.
Paradinėse duryse buvo įrengtos naujutėlės modernios spynos, ant
langų buvo uždėta apsauga, o galinius slankiklius veiksmingai blo­
kavo medinis tvirtinimo pleištas. Jis taip pat atnaujino namų saugu-
mo sistemą: įtaisė kelias nuo judesio įsijungiančias vaizdo kameras,
kurių filmuojamą vaizdą jie galės stebėti per savo išmaniuosius tele­
fonus. Didi jautėsi lyg naujo realybės šou dalyvė, bet kadangi jie jau
po kelių valandų rengėsi namo parsivežti Džeką...
— Gerai, — ji tepasakė.
Aleksas patenkintas palinksėjo.
Taigi tokia štai nauja jų realybės tvarka. Turės gyventi lyg
kaliniai ar televizijos šou dalyviai, kol pagaliau sugaus jų ieškomą
žudiką, kuris buvo įsilaužęs į jų namus, kad asmeniškai pristatytų
atviruką su palinkėjimu greičiau pasveikti.
— Aišku, kad tau sunku suprasti, — tarė Didi. — Tu dievini
įrodymus, o šiuo metu mums kaip tik jų labiausiai ir trūksta. Na
žinai, tikrų įrodymų.
— Tiesa, — pritarė Aleksas.
— Štai kokia esmė: jei gautume Šanos Dei raštelį, skirtą mūsų
ieškomam įtariamajam žudikui, vadinamajam Žudikui Rožei, tai
būtų akivaizdus ir nepaneigiamas įrodymas. Tačiau direktorė Ma-
kinon mums pasakojo, kad, norint atvirai ir be užuolankų paben­
drauti su pasauliu už kalėjimo sienų, rašytinės korespondencijos
beveik nereikia. Labai tikėtina, kad Sana yra sukūrusi kokią nors
kodų sistemą ir perduoda žinutes pasinaudodama bibliotekos kny­
gų, gal kojinių, pakabintų prie savo lango, gal tam tikru kąsnių, pa­
liekamų ant maisto padėklų, skaičiumi. Visiškai nenumanau. Kažką
panašaus ne kartą yra dariusi ne viena kalinė. Turint omeny Šanos
sumanumą, neverta manyti, kad ji negali susisiekti su pasauliu už
savo kameros durų.
— Sutinku, — pritarė Aleksas. — Bet... kas tai galėtų būti? Sa­
kai, tas reporteris tvirtina, neva Šanai padeda kažkoks žmogus, su
kuriuo ji susipažino dar prieš patekdama į kalėjimą. Tai reikštų, kad
jų draugystė tęsiasi jau trisdešimt metų, bet niekas apie ją per visą
tą laiką nė neįtarė, taip?
Didi gūžtelėjo pečiais:
 — Visi šaltiniai tvirtina, kad kalėjime Sana su niekuo neuž­
mezgė jokio ryšio. Taigi prielaida, jog paslaptingasis sąjungininkas
yra iš anų laikų, kai ji dar gyveno laisvėje, visiškai logiška.
Aleksas įsmeigė į ją akivaizdžiai skeptišką žvilgsnį.
— Ir šis asmuo jos paliepimu šnipinėja?
— Turime daugybę duomenų, kad Šana žino dalykus, kurių
neturėtų žinoti.
— Taigi Šana gauna informacijos ir pasidaro įtakinga. O jos
įsivaizduojamas draugas? Kas jam iš viso to?
Didi papūtė lūpas.
— Šunybės ir juokeliai? Adrenalinas ir pavojaus šiurpuliukai?
Iš kur man žinoti? Man dar nenuvažiavęs protas. To paties negalė­
čiau pasakyti apie žmones, kurie palaiko ryšius su kalinčiais žudi­
kais.
Aleksas pavartė akis.
— Kaip laikosi Melvinas? — paklausė, pamodamas į jos šal­
domą petį.
— Ak, na žinai, jis kaprizingas, kaip ir visada. Gali būti, kad
šiandien persistengiau.
Aleksas žvilgtelėjo į ją.
— Bet iš kitos pusės, pasirodo, kad proto žaidimai prieš vieną
iš garsiausių Masačūsetso žudikių puikiai nukreipia dėmesį. Man
tai padėjo pamiršti skausmą. Kas galėjo pamanyti?
Jos vyras sunkiai atsiduso. Gali būti, šiuo metu jis svajojo apie
kitokią žmoną — keksiukų kepėją ar kokią mielą bibliotekininkę,
organizuojančią nuostabias švietėjiškas programas vaikams. Bet
visgi jis guviai pasakė:
— Gerai jau. Elkis, kaip tau pačiai atrodo teisinga. Bent jau kol
Melvinas dar ne per daug suirzęs, o tu ne per daug pavargusi... Tavo
samprotavimuose apie mūsų tiriamą nusikaltimą man nepatinka
dar vienas dalykas.
— Koks?
 — Kodėl dabar?
— Ką turi omenyje?
— Kodėl dabar? — pakartojo Aleksas. — Jei darome prielaidą,
kad Sana su savo paslaptinguoju partneriu bendrauja jau trisde­
šimt ar dar daugiau metų, kodėl pirmoji žmogžudystė buvo įvyk­
dyta vos prieš septynias savaites? Argi netiesa, kad visus žudikus
veikti paskatina tam tikras — na, kaip tai vadinasi? — nusikaltimą
pakurstantis įvykis? Kas tokiu atveju, praėjus trims dešimtmečiams,
perkėlė jų santykius į šį visai naują lygį?
— Gal artėjančios Donio Džonsono nužudymo trisdešimto­
sios metinės? — spėliojo Didi.
— Tikrai? Tuomet kaip dėl dešimtųjų to berniuko nužudymo
metinių? Ar dvidešimtųjų, ar dvidešimt penktųjų? Dėl ko trisdešimt
turėtų būti magiškas skaičius?
— Iš kur man žinoti?
— Ir kodėl tu?
— Kaip suprasti — aš?
— Būtent. Žudikas Rožė, galimas Šanos Dei globotinis, tris­
dešimt metų praleidžia besimokydamas iš profės, pagaliau gauna
diplomą, nužudo savo pirmąją auką, o tada nusitaiko į tave, seržantę
detektyvę D. D. Voren. Pastūmėja tave skrydžiui žemyn nuo laip­
tų. Pristato mielas dovanėles tau į namus. Tai sąmoningi veiksmai,
Didi, nebandyk man sakyti, kad jie nesąmoningi...
— Aš nesakau, kad...
— Taigi, kodėl tu? — jis nepasidavė. — Tuo metu, kai prieš tris­
dešimt metų buvo nužudytas Donis Džonsonas, tu dar net nebuvai
farė. Tavęs nei su juo, nei su Sana Dei niekas nesieja. Kam reikėjo
tave įvelti į šitą betvarkę? Kam reikėjo įvelti tyrėją į šią betvarkę?
Didi rūsčiai į jį dėbtelėjo.
— Jei nesiliausi manęs skrudinti, turėsiu užsisakyti kinų mais­
to į namus.
— Sutarta.
 — Gerai. Visų pirma, tyrimas jokiu būdu dar nėra baigtas. Ži­
nome, kad mūsų teorinės prielaidos turi daugiau neatsakytų klau­
simų negu atsakytų. Dėl šios priežasties Filas ir bando susisiekti
su pareigūnais, atsakingais už visas lygtinai į laisvę paleistas kali­
nes, kurios kada nors yra kalėjusios tame pačiame skyriuje kaip ir
Sana Dei. Kas gali žinoti? Galbūt viena iš jų buvo paleista prieš tris
mėnesius ir, kadangi praleido daug gražaus laiko diskutuodama su
Šana profesiniais klausimais, pati nusprendė pradėti savo teroristi­
nę praktiką, tiksliau, imtis kolekcionuoti odas. Galbūt aš netgi turiu
su ta kaline kokį nors ryšį. Visai gali būti. Jau dabar galėčiau lažintis,
kad apklausiamų subjektų sąrašas bus ilgas.
Aleksas nurimo. Jis vis dar sėdėjo priešais ją; jo akyse sužibo
nuovokūs žiburėliai:
— Grįžtame prie fakto, kad Žudikas Rožė gali būti moteris. T i­
kimybė, kad taip ir yra, įgijo papildomą svorį, turint omenyje, kiek
daug moterų nusikaltėlių per visus tuos metus yra bendravusios su
Šana Dei. Jei Šana vis dėlto yra šios istorijos centrinė figūra ir, taip
sakant, priglaudė ką nors po savo sparneliu, labiausiai tikėtina, kad
ieškome kitos moteriškos lyties kalinės, kuri šiuo metu jau vaikšto
laisvėje.
— Be to, kaip jau buvo kalbėta, nėra seksualinės prievartos
ženklų, mirties priežastis — asfiksija dėl suspaudimo... Mes iš tikrų­
jų ieškome Petės, o ne Bobo, — pritarė Didi. — O kodėl taikiniu ta­
pau aš... Galbūt turėtume grįžti prie mūsų pirmosios teorijos. Vaikš­
tinėjau pirmojo nusikaltimo vietoje, nustebinau žudiką, ir netgi po
to, kai buvau nustumta nuo laiptų, ir toliau nesilioviau domėtis šia
byla. Jei mūsų žudikas yra superblogiukas, tai, na, akivaizdu, kad
aš — superfarė. Mes skirti vienas kitam.
Aleksas nepatikliai į ją dėbtelėjo.
Ji nekreipė į tai dėmesio:
— Galų gale tai, ką sakei apie pakurstantį įvykį, yra tiesa. Turi
būti kažkoks paaiškinimas, kodėl tos žmogžudystės vykdomos kaip
tik dabar. Lygtinai į laisvę buvo paleista moteris kalinė, pažįstanti
Šaną Dei — tokia galėtų būti viena iš priežasčių.
— Įvykių chronologija, — įsakmiai pratarė Aleksas. — Man
reikia įvykių chronologijos, man reikia motyvo, man reikia įrody­
mų. Taip pat noriu, kad mano žmona būtų saugi. Išvardinau nebū­
tinai eilės tvarka.
— Gerai jau. O aš noriu Generolo Tso vištienos. Jei ir ne sau,
tai Melvinui.
— Suknistas Melvinas, — pasakė jis.
Ji nusišypsojo ir švelniai tarė:
— Myliu tave.
Jis nepasakė jai to paties. Jam nereikėjo to daryti. Jis įsisiurbė
jai tiesiai į lūpas.
Tada pasiėmė raktus ir išvyko parvežti kinų maisto.

Po penkių minučių suskambo telefonas. Didi nustebo pama­

čiusi, jog skambina Adelina.
— Labas, noriu tavęs paklausti, — nieko nelaukdama pareiškė
Didi.
— Apie savo petį?
— Ne, apie tavo seserį.
Kelias akimirkas telefono ragelis tylėjo. Kai Adelina vėl prakal­
bo, jos tonas buvo jau kiek atsargesnis:
— Taip, klausau.
— Pastaruoju metu tirdami bylą remiamės prielaida, kad tavo
sesuo už kalėjimo sienų turi kažkokį partnerį. Ir šis partneris dabar
ėmėsi žudyti aukas tavo tėvo Hario Dei stiliumi.
— Visiškai įmanoma.
— Kodėl dabar? Tavo sesuo už grotų sėdi jau trisdešimt metų,
bet žmogžudystės prasidėjo tik prieš septynias savaites. Kas vyko
anksčiau?
 — Gal Sana susipažino su kuo nors? — iš lėto prakalbo Ade-
lina, tačiau jos balsas neskambėjo užtikrintai. — Arba... tas Žudi­
kas Rožė... jo ar jos žudikiški instinktai virė jau gan ilgai; žudikas
pagaliau susisiekė su Sana, ir jos atsakas įžiebė uždelsto sprogimo
bombos degiklį.
— Bet kaip Žudikas Rožė ir Sana vienas kitą surado ir pradėjo
bendrauti? Vienintelis jos lankytojas — tai tu, tiesa? Ir vieninteliai
nauji laiškai, kuriuos ji gavo, buvo nuo Čarlio Sgarzio, tačiau ji jam
niekad neatrašė. Dėl to jis tave ir susirado.
— Tiesa.
Didi sekundėlę palaukė. Jai buvo įdomu išgirsti, ar Adelina už­
sikabins už detalės, jog ji buvo vienintelė Šanos lankytoja. Moteris
su tuo pačiu genofondu. Psichiatrė, kuri ketverius metus mokėsi
medicinos.
Adelina nieko nepasakė, taigi Didi perėjo prie kitų klausimų;
jos balsas vis dar buvo žvalus, ji klausinėjo stengdamasi gauti infor­
macijos, o ne atskleisti savo įtarimus.
— Kai kalbėjome su direktore, — tęsė ji, — Makinon minėjo,
jog Šanos nuotaika prieš kelis mėnesius pasikeitė. Jos depresija pa­
ūmėjo. Gal žinai kodėl?
— Ne, bet Šana tikrai nėra iš tų žmonių, kurie sėdėtų ir kalbėtų
apie savo jausmus. Klinikinės medicinos požiūriu mano sesuo ken­
čia nuo depresijos. Ši jos būklė yra besitęsianti. Tam tikri periodai
paprasčiausiai būna lengvesni už kitus.
— Bet kadangi ji serga depresija, galbūt kas nors galėjo sukelti
pablogėjimą?
— Tokia galimybė yra.
— Bet tu nežinai, kas tai buvo?
— Ne. Jos gyvenimas yra labai... suvaržytas. Nors, — Adelinos
balsas tapo garsesnis, — sudėjus tai, kad artėja Donio Džonsono
nužudymo trisdešimtosios metinės, ir Čarlio Sgarzio bandymus už­
megzti ryšį ir reikalavimus duoti interviu... Šios aplinkybės neabe-
jotinai galėjo paskatinti Šanos emocinį atsaką. Nors gali pasirodyti
kitaip, jos jausmai, kiek tai susiję su Doniu, yra labai painūs. Ji net
ir dabar nesutinka apie jį kalbėti, o tai yra beveik nepaneigiamas
ženklas, kad ta diena vis dar neduoda jai ramybės. Jei ji iš tikrųjų nė
per nago juodymą nesigailėtų, tai kalbėtų apie jį ir — arba — tai, kas
tądien atsitiko, dažnai ir be jokių sunkumų. Bet ji to nedaro.
— Gerai, — Didi įtemptai mąstė. Aleksas buvo iškėlęs gerą
mintį. Svarbu žinoti įvykių chronologiją. Visus žudikus nusikalsti
pakurstydavo koks nors įvykis. Taigi, kas tokio nutiko prieš du ar
tris mėnesius, kad staiga apsireiškė Žudikas Rožė?
— Ar žinai ką nors apie vadinamuosius nužudymus bendri­
ninkaujant? — paklausė Didi, turėdama omenyje, kad kalba su
profesionalia psichiatre. Dar pratęsė: — Tokia partnerystė pasitai­
ko gan retai. Yra buvę keli atvejai, kai vyras ir žmona arba tiesiog
„romantiškus santykius užmezgusi“ pora tapdavo žudikų komanda.
Taip pat pasitaikė, kad du pusbroliai žudė kartu. Bet kuriuo atveju
vienas iš partnerių poroje visuomet būna pagrindinis, o kitas —
šiam paklūsta.
— Manai, Sana ir Žudikas Rožė yra partneriai? — taikliai pa­
klausė Adelina. — Ji duoda nurodymus, o jis įvykdo užduotį?
— Galbūt užduotį įvykdo ji, — tarė Didi, tada vėl stabtelėjo.
Adelina paprasčiausiai sutriko:
— Mano sesuo? Ji juk uždaryta kalėjime.
— Ne, Žudikas Rožė. Galbūt jis yra ji?
— Tai būtų nepaprastai keista, — iškart pasakė Adelina. —
Dauguma serijinių žudikų yra vyrai, nes jie, palyginti su moterimis,
yra daug labiau linkę taip reikšti savo įniršį. Beveik visas iš tų kelių
moterų, kurias galima apibūdinti kaip serijines plėšrūnes, galima
priskirti prie „Juodųjų našlių“ kategorijos — jų motyvacija nėra
seksas ar žiaurus elgesys, jas skatina veikti finansinė nauda, ir dėl to
jos samdosi žudikus arba naudoja nuodus. O štai Žudikas Rožė pats
asmeniškai užpuola savo aukas, tada nudiria joms odą, nežinau...
 — Panašiai kaip tavo sesuo?
Tyla. Tada:
— Tiesą sakant...
— Jokios seksualinės prievartos, — pasakė Didi. Ši detalė
spaudoje nebuvo atskleista; detektyve oficialiai teikė konfidencialią
informaciją asmeniui, kuris nebuvo bylą tiriančios komandos na­
rys. Bet Didi žvejojo ir jai reikėjo kažkokio masalo.
— Aišku, — Adelinos balsas suminkštėjo, lyg ji būtų nugrimz­
dusi į gilesnius apmąstymus.
— Tuomet galbūt Žudikas Rožė yra viena iš drauge kalėjusių
kalinių. Tokiu būdu ji susipažino su Sana, kalėjime jos užmezgė ry­
šius. Tai paaiškintų, kaip Sana su kažkuo galėjo susipažinti, nors ir
neturėjo naujų lankytojų ar susirašinėjimo bičiulių. Bet vėlgi...
Didi laukė. Adelina sunkiai atsiduso.
— Aš tiesiog negaliu to įsivaizduoti, — pagaliau ištarė dakta­
rė. — Ir ne tik todėl, kad mano sesuo yra tokia asociali, bet ir dėl
to, kad jei tai iš tikrųjų būtų įvykę, — Sana būtų susiradusi draugę
ar netgi turėtų mylimąją, — direktorė Makinon apie tai žinotų. Ne­
sileisk apkvailinama jos kuklumo, kurį matei šį rytą. Jei kalbėtu­
me apie įkalinimo įstaigos vadovus apskritai, nėra labiau tinkančio
šioms pareigoms už Makinon. Už to pastato sienų nevyksta nieko,
ko ji nežinotų. Tai reiškia, kad jei Sana ir būtų užmezgusi kokius
nors santykius, direktorė mums būtų apie tai papasakojusi.
— Nebent ji nenori, kad kas nors apie tai sužinotų, — pasakė
Didi. Negalėjo susilaikyti. Žodžiai tiesiog išsprūdo jai iš burnos.
— Ką nori pasakyti?
— O jeigu tai ne kalinė? Galbūt tai prižiūrėtojas? Vyras ar mo­
teris, nėra didelio skirtumo. Toks dalykas niekam neatrodytų svei­
kintinas, ypač direktorei Makinon. Ji aiškiai didžiuojasi, kad per jos
vadovavimą moterų pataisos namams Sana nenužudė daugiau ka­
lėjimo prižiūrėtojų. Jei pasklistų kalbos, kad liūdniausiai pagarsėjusi
Masačūsetso žudikė, užuot juos nužudžiusi, su jais permiega...
 Adelina sunkiai atsiduso.
— Nežinau. Kai kalbame apie mano seserį, viskas įmanoma.
— Darykime prielaidą, kad ji palaiko kažkokius santykius. Su
vyru, moterimi, kaline, nesvarbu su kuo. Kaip tuomet tokie santy­
kiai atrodytų?
— Jiems vadovautų Sana, — Adelina pasakė be jokių dvejo­
nių. — Ji visai nesugeba suprasti kito žmogaus, užmegzti gilesnio
ryšio. Jeigu ji su kuo nors bendrautų, tas žmogus turėtų labai pasi­
stengti, kad tik ji išliktų patenkinta. Jei Sanai nuolatos nebūtų nuo­
laidžiaujama, ji paprasčiausiai tokius santykius nutrauktų.
— Ar tokie pat yra ir judviejų santykiai? — pasidomėjo Didi.
— Tiesą sakant, pirmą žingsnį žengė ji. Parašė man laišką.
— Kada?
— Tai buvo labai seniai, detektyve.
— Taigi... vis dėlto kartais ji ir pati gali užmegzti santykius.
— Turint galvoje, kad per tris dešimtmečius buvo tik vienas
toks atvejis...
— Bet tu jai labai svarbi, Adelina. Visi tai mato. Jei staiga nu­
stotum ją lankiusi, nutrauktum visus ryšius, manai, kad ji ramiai su­
sitaikytų su tokiu tavo dingimu ir tyliai sau sėdėtų savo vienutėje?
Po šių žodžių telefono ragelyje ilgai nesigirdėjo jokių garsų.
— Ne, — galiausiai pasakė Adelina. — Sana kažko imtųsi.
Greičiausiai maištautų, darytų ką nors baisaus, kol aš vėl sugrįžčiau.
— Ji moka manipuliuoti. Ji tave palikti gali, bet tu jos — ne?
— Būtent. Ji laiko save viršesne. Kadangi yra vyresnioji sesuo,
jaučia pirmumą. Ji niekad man neleistų pasišalinti be jos leidimo.
Vertintų tai lyg antausį.
— Net nesitiki, jog prieš tris mėnesius pagrasinai jai, kad nu­
stosi lankyti.
— Ne. Aš savo sesei taip negrasinu, detektyve. Tokiu būdu tik
nusileisčiau iki jos lygio. Mes retsykiais... pasikivirčijam dėl menknie-
kių. Bet aš stengiuosi, kad mūsų bendravimas išliktų labiau seseriškas,
o ne pavirstų bereikalingomis varžybomis, kuri galingesnė.
Didi palinksėjo.
— Taigi, Sanai svarbu dominuoti. Tai reiškia, kad jeigu ji pa­
laiko ryšius su kažkuo už kalėjimo sienų, tuomet nurodinėja ji. Bet
kaip? Ji gyvena vienutėje. Kokiu būdu sugeba valdyti savo partnerį,
priversti tą žmogų vykdyti jos nurodymus ir panašiai?
Vėl tyla.
— Jai reikėtų turėti kažką, nuo ko būtų priklausomas jos bendri­
ninkas. Kažką, ką ji galėtų panaudoti prieš jį ar ją. Pavyzdžiui, pagra­
sinti, kad iškels į viešumą jų santykius. Arba kitaip šantažuoti. Mano
sesuo sugeba įbauginti. Gali būti, kad ji tą kitą asmenį, Žudiką Rožę,
laiko po savo padu. Ir ji tesi savo pažadus, nes Sana sugeba ne tik
įbauginti, bet ir pakerėti.
— Tavo sesuo yra Čarlis Mansonas, — pasakė Didi.
— Te dangus mums visiems padeda, — Adelina atsiduso. —
Bet ne. Sana nėra tokia jau charizmatiška. Toli gražu. Nors visai gali
būti, kad tą vieną žmogelį ji pakerėjo — meilės nesupaisysi. Ir to
vienintelio žmogaus pakanka.
Didi palinksėjo, virškino tai, ką išgirdo.
— Aš pasistūmėjau į priekį, — dabar tęsė Adelina, — su skai­
čiumi šimtas penkiasdešimt trys. Peržiūrėjau Hario Dei bylą. Ko­
ronerio ataskaitoje, kurioje apibendrinta visa informacija apie jo
maistinių stiklainių kolekciją, nurodoma, kad jis buvo surinkęs šim­
tą penkiasdešimt tris žmogaus odos juosteles.
Didi akys išsiplėtė.
— Tai tokia ta sąsaja? Haris Dei surinko šimtą penkiasdešimt
tris odos juosteles ir dabar šis skaičius tavo sesers mėgstamiausias?
Kaip manai, iš kur jinai jį sužinojo? Pasidomėjo, o galbūt išgirdo iš
kokio nors reporterio, kuris prieš daugel metų rinko medžiagą apie
jos tėvą?
 — Patikrinau. Tiesą sakant, apie Harį nėra daug prirašyta. Ir
nė viename iš mano rastų straipsnių tokių konkrečių detalių apie
tuos nusikaltimus nėra pateikta. Aš netgi į „Google“ įvedžiau jo var­
dą ir skaičių šimtas penkiasdešimt trys. Sistema nieko nerado.
— Gal tavo sesuo sugebėjo iš kur nors gauti policijos išvadą?
Pasidarė sau kopiją?
— Abejoju. Nors aišku, galime pasišnekėti su kalėjimo bibliote­
kininke, pasidomėti, apie ką Sana daugiausia ieškodavo informacijos.
Didi papūtė lūpas — jautėsi labiau pasimetusi nei bet kada
anksčiau.
— Bet kuriuo atveju esmė štai kokia, — lėtai kalbėjo ji. — Šana
pasakė mums skaičių, kuris yra susijęs su jos tėvu. Bet tai ir viskas,
tiesa? Taigi, ji žino, kiek odos gabalėlių jis buvo surinkęs. Dabar ir
mes tai žinome. Tai juk nereiškia, kad turėtume labai dėl to jaudin­
tis, bent jau kol kas.
Tyla. Ilga tyla. Tokia ilga, kad Didi staiga užklupo stiprus, kaž­
ką negera pranašaujantis jausmas, o Melvinas tuo tarpu pradėjo
skaudėti.
— Žudikas Rožė, — prakalbo Adelina, bet Didi nebenorėjo,
kad ji tęstų savo sakinį. — Jis nuo savo aukų kūno nuplėšė odos
juosteles. Įtariu, kad jūsų medicinos ekspertai nežino, kiek jų buvo.
Didi užsimerkė, nieko nesakė.
— Žinoma, tai tik spėjimas, bet jei tie skaičiai sutampa...
— Tavo sesuo pateikė apčiuopiamą įrodymą, kad tarp jos ir
Žudiko Rožės egzistuoja ryšys. Tokiu būdu ji galutinai atskleidė,
kad yra įsivėlusi į šią painiavą.
— Spėju, kad dabar iškart skambinsi medicinos ekspertams.
— O, tavo spėjimas teisingas.
— Detektyve, Šana nieko nedaro be priežasties. Turime aiš­
kintis ne tai, kokią naudą jos bendrininkas gauna iš šių santykių.
Svarbiausia, kokia Sanai iš to nauda. Ką ji tikisi gauti? Ir galiu tau
iškart pasakyti, kad atsakymas į šį klausimą nebus paprastas. Mums
visiems būtų lengviau, jei mano sesuo būtų tiesiog žudikė maniakė.
Bet taip nėra. Ji gudri, gera stratege ir... sudėtinga. Be to, ji jau ir
taip sėdėdama už grotų prarado trisdešimt gyvenimo metų. Jei visa
tai yra kažkoks pasiaukojantis ėjimas turint tikslą ištrūkti į laisvę,
gauti trumpas atostogėles už sutikimą bendradarbiauti, kaip kad ji
užsiminė šį rytą...
— Taip?
— Ji atgal negrįš, Didi. Tiek tai tikrai pažįstu savo seserį. Sana
įsitikinusi, kad dar būdama vaikas padarė vieną klaidą...
— Turi omenyje — nužudė kitą vaiką?
— Ne, turiu omenyje — leidosi pagaunam a, kai žudė tą vaiką.
Kalėjime Šanos gyvenimas yra baigtas. O laisvėje... Nesvarbu, kas
čia vyksta, nesvarbu, ko Sana ieško — mes jai to duoti negalime. Ji
laimės, o mes pralaimėsime.
— Ar taip manai kaip profesionali psichiatrė, ar kaip jaunes­
nioji sesutė?
— Turi brolių ar seserų, detektyve?
— Ne, aš vienturtė.
— Didžiąją savo vaikystės dalį tokia buvau ir aš. Taigi, laikausi
profesionalios psichiatrės požiūrio taško. Paskambinsi į Medicini­
nės ekspertizės skyrių?
— Taip. Bet kol kas nedarysime jokių skubotų išvadų. Ir nė už
ką, jokiu būdu neleisime jaukti mūsų minčių.
Didi kitame telefono linijos gale jautė Adelinos pavargusią
šypseną.
— Pranešk, kaip tau seksis, detektyve. O štai aš eisiu apsipirkti.
Lengva išpardavimų terapija turi galią nuimti naštą nuo bet kurios
moters pečių.
Daktarė padėjo ragelį. Didi paskambino ekspertams. Jai teko
dešimt minučių palaukti, kol Benas atsilieps. Tiesą sakant, kiek anks­
čiau tos dienos popietę jis buvo baigęs dėlioti ir analizuoti odos juos­
teles, nuplėštas nuo pirmosios aukos kūno. Jis jų suskaičiavo 153.
 — Tiesą sakant, aš spėju, kad buvo nuplėšta šimtas šešiasde­
šimt juostelių, — guviai tęsė jis. — Septynias iš jų žudikas pasiėmė
kaip suvenyrus. Nors, žinoma, neturiu jokių įrodymų. Šimtas šešias­
dešimt yra apvalus skaičius, ir man atrodo, jog kažkiek odos visgi
trūksta.
Didi padėkojo jam už ataskaitą, baigė pokalbį, atlošė galvą.
„Tai visai nesvarbu“, — pamanė ji. Nesvarbu, ar Žudikas Rožė iš
viso nuplėšė 160 odos juostelių, ar 155, ar 161. Svarbiausia, kad ty­
rėjams buvo paliktas tikslus skaičius, idant šie galėtų jį sužinoti ir
padaryti įrašus. Šimtas penkiasdešimt trys.
Skaitmeninis Hario Dei pagerbimas. Kaip jo duktė Šana ir
buvo numačiusi.
— Aš jokiu būdu, nė už ką neleisiu sujaukti mano minčių, —
pakartodama sumurmėjo ji. Tada pridūrė: — Šūdas.

22 skyrius

Kaip jauteisi vidury nakties atmerkusi akis ir išvydusi miega­

majame stovintį žudiką? Ta sekundės dalis, kai lyg pelėda sumirk­
sėjai, nes toks dalykas, žmogaus siluetas tokiu metu šalia tavo lovos
galo, buvo neįmanomas. To tiesiog... negalėjo būti.
Ar tu šaukei? O gal siaubas užgniaužė tau gerklę, suspaudė
tavo krūtinę taip pat greitai ir lengvai, kaip kad tą patį greitai pa­
darys jo rankos. Neigimas. Natūralus nesugebėjimas suvokti. Negali
būti, kad tai vyksta. Tik ne man. Ne čia. Aš nesu viena iš tų žmonių,
mano gyvenimo būdas ne toks, man neskirta numirti tokiu būdu.
Tada sušvito gerai pagaląsti, tamsoje judantys ašmenys...
Mano mintys buvo padrikos. Jos šokinėjo ir liuoksėjo man
besibastant po pernelyg ryškia šviesa nutviekstą prekybos centrą;
aplink zujo žmonių knibždėlynas, o aš vaikštinėjau tvarkydama
savo reikalus, nuovokiai vengdama susitikti su kuo nors akimis ir
laikydama prie šono prispaustą savo didžiulę rankinę.
„Ann Taylor“ parduotuvė. Pareigingai pasimatavau naują kre­
mo spalvos palaidinę, kupranugario spalvos vilnones kelnes. Vie­
ną kartelį žvilgtelėjau į linksmos parduotuvės konsultantės kortelę,
ant kurios buvo užrašytas jos vardas. Tada pastebėjau jos blyškią
kairiąją ranką, pirštus be žiedų ir pagalvojau, ar ji turi savo nuosa­
vą gyvenamąją vietą. Savimi pasitikinti vieniša moteris, gyvenanti
nuosavame bute. Jos plaukai buvo rudi, kaip ir mano; žvitriai jai
nusišypsojau.
Man buvo įdomu, ar ji atitiko Žudiko Rožės tipą. Niekad nesu­
siprotėjau paklausti apie plaukų spalvą, kūno sudėjimą. Tedis Ban­
dis rinkdavosi blondines. O mano sesers galimas draugas?
Palikau parduotuvę ir patraukiau link moterų tualeto, kuris,
mano laimei, buvo tuščias. Užsidariau galinėje kabinoje. Išsitrau­
kiau metališkai mėlyną vandens buteliuką. Bespalvį formaliną išpy­
liau į tualetą. Nuleidau vandenį.
Tada grįžau prie kriauklės, ėmiau skalauti buteliuką energin­
giau nei paprastai. Atsidarė durys, įėjo moteris, žongliruodama
trimis didžiuliais pirkinių maišais ir dviem mažais vaikais. Ji nu­
sišypsojo man pavargusia šypsena ir su visais savo nešuliais dingo
neįgaliesiems skirtoje kabinoje.
Dėl visa ko suvaidinau, kad pripildau buteliuką vandens. Tada
įsikišau jį rankinėn — patogiai parėmiau į galono talpos maišelį,
pilną sutraiškyto stiklo. O galbūt tai buvo kvortos talpos maišelis
su žmogaus oda.
Išėjau iš prekybos centro, nuvažiavau į „Target“ prekybos centrą,
kur bent jau turėjau sąrašą man reikalingų pirkinių.
Dabar šešta valanda vakaro. Saulė jau nusileidusi, gilus vaka­
ras. Esu apsupta žmonių, užsukusių po darbo apsipirkti, kurie prieš
žygiuodami namo, nuleidę galvas žemyn tvarkė paskutinius dienos
reikalus.
 „Target“ parduotuvės moterų tualete buvo kur kas daugiau
žmonių nei aname. Turėjau pastovėti eilėje, kad patekčiau į kabiną,
ir belaukdama jaučiausi vis mažiau ir mažiau savimi užtikrinta. Ga­
liausiai viena kabina atsilaisvino. Stovėjau priešais klozetą, grabalio­
jau kažką rankinėje, tada pavėluotai susiprotėjau, kad eilėje stovin­
tys lankytojai gali pastebėti, jog mano pėdos nusuktos į priešingą
pusę nei turėtų — tokioje padėtyje neįmanoma sėdėti.
Greitai apsisukau, pasidėjau rankinę sau ant kojų. Laukiau, kol
kas nors nuleis vandenį, kad šniokštimo garsas užgožtų mano atse­
gamą užtrauktuką. Paskutinę sekundę spėjau atsistoti ir sukračiau
pusę maišelio turinio į tualetą. Nuo skysčio išpurtusios odos juos­
telės buvo sulipusios į vieną masę; tas kamuolys paplūduriavo ant
vandens paviršiaus it nugaišusi auksinė žuvelė, o tada nugrimzdo į
klozeto dugną.
Pamaniau, kad tuoj apsivemsiu. Nuslopus tam keistam jaus­
mui, staiga į galvą atėjo mintis, kad žmogaus odos kolekcionavimas
kažkokiu būdu padėjo man geriau miegoti naktį, bet štai įrodymų
naikinimas privertė mane jaustis tarsi ligonį.
Gal tai dar vienas genų mutacijos požymis? Mano įtėvis dėl
visko klydo. Jis tyrinėjo mane ieškodamas skausmo pojūčio ženklų,
tačiau jam verčiau reikėjo manyje ieškoti žiaurumo požymių.
Nuleidau vandenį. Vamzdžio turinys pradingo, tada vėl prisi­
pildė.
Ir trys žmogaus odos ūseliai išplaukė į paviršių.
Aš vos nesurikau. Turėjau susivaldyti, prikąsti apatinę lūpą.
Rankos drebėjo, ėmiau sunkiai šnopuoti. Vėl nuleidau vande­
nį. Kontrolė, kontrolė. Šioje situacijoje viskas buvo suvaldoma...
Antrasis kartas buvo sėkmingas. Klozeto ertmė ištuštėjo, tada
prisipildė vandens be jokių žmogaus kūno audinių.
Apsisukau, apdairiai nusiraminau, tada atrakinau kabinos du­
ris ir nuėjau prie kriauklės.
 Nė viena laukianti moteris į mane nė nežvilgtelėjo. Bent jau
man taip pasirodė.
Dukart nusiploviau rankas. Tiesiog... taip reikėjo.
Jau nebe pirmą kartą mintyse svarsčiau, kaip mano tėvas būtų
sutvarkęs šį reikalą.
Ar jo širdis buvo tokia ledinė, kad jis nei puldamas savo auką,
nei tuomet, kai neišvengiamai reikėdavo po visko susitvarkyti, nie­
ko nejausdavo? O gal kaip tik atvirkščiai — kaip tik šiais momentais
jis apskritai ką nors jausdavo? Gal jį veikti skatino būtent ta ner­
vinga energija ir iš jos kylanti adrenalino banga. Na ir, žinoma, jo
poreikis kelti kančią. Klaidingai sujungta seksualinė mikroschema,
dėl kurios jis mėgaudavosi skausmu, o ne malonumu.
Aš dažnai mąstau, kad jei tik mano tėvas vis dar būtų gyvas,
jis pats pirmasis pasakytų, kad tai nebuvo jo kaltė. Jis toks gimė. Pa­
prasčiausiai tokia buvo jo prigimtis. Jis maloningai perdavė ją savo
vyresniajai dukrai Sanai, bet šiek tiek paliko ir man.
Skirtumas tas, kad aš nenorėjau būti Hario Dei dukra. Aš ne­
norėjau būti Šanos Dei sesuo.
Aš ir vėl galvojau apie savo motiną. Ji, lyg menkas šešėlis mo­
ters, kuri dokumentuose net neegzistavo, visgi buvo tas žmogus, ku­
ris atėmė mūsų tėvui gyvybę.
Tėtis yra meilė. M ama yra kai kas blogiau.
Kaip kad mes su D. D. Voren kalbėjome, bet kuriuose santy­
kiuose galėjo būti tik vienas viršesnis. Akivaizdu, kad mano šeimo­
je viską sprendė tėvas. Taigi, jeigu motina davė jam aspirino prieš
perrėždama riešus, ji taip padarė tik jo paliepimu. Jis komandavo,
o ji pakluso.
Sana dėl to visuomet peikė mūsų motiną — ji jautė jos po­
linkį paklusti, silpnumą, ir už tai niekino. Šana tapatinosi su mūsų
tėvu, dominuojančiu medžiotoju, gyvenančiu pagal savas taisykles.
Aš dažnai svarstydavau, ar ji pavydėjo jam sprendimo geriau mirti,
negu būti sulaikytam.
 Jei prieš trisdešimt metų, tuo metu, kai policija atvyko Šanos
suimti, mes su Sana būtume vis dar gyvenusios kartu, kaip tikros
seserys, ar ji būtų įsiropštusi į vonią ir be žodžių padavusi man
skutimosi peiliuką?
O aš?
Galbūt būčiau paėmusi iš jos tą skustuvą. O tada pasilenkusi ir
prieš pabėgdama kruopščiai nuplėšusi vieną jos odos juostelę.
Mano sesuo klydo. Aš neatkartojau mūsų motinos, bent jau
neatkartojau daugiau nei mūsų tėvą. Kažkokiu būdu aš buvau jie
abu. Paklūstanti plėšrūnė, kuri ir žalojo, ir gailėjosi dėl to. Kai ku­
riomis naktimis buvau siaubingas žmogus, tačiau dažniausiai laiky-
davausi tvirtai.
Mes visi galime būti ir geri, ir blogi. Ir herojiški, ir piktavaliai.
Ir stiprūs, ir silpni.
Vėl suvirpėjau prisiminusi dalykus, apie kuriuos nenorėjau
galvoti, bet nepajėgiau nusikratyti nepaliaujamo siaubo pojūčio.
Sesuo pasakė, ką norėjo. Ji atskleidė mums skaičių ir taip susiejo
mūsų jau seniai mirusį tėvą su nauju ir patobulėjusiu žudiku.
Nors praėjo tiek daug metų, sesuo vis dar yra pasiryžusi mane
iki kraujo sužeisti.
Iš „Target“ nuvažiavau į maisto prekių parduotuvę. Dar vienas
sustojimas tualete. Į klozetą nuleidau žmonių odos likučius. Šį kar­
tą pavyko tą padaryti pačiu pirmuoju bandymu. Pasirodo, maisto
prekių parduotuvės tualetuose vandens spaudimas buvo geresnis.
Kumštyje suspaudžiau maišelį, tada atsikračiau juo įmesdama
į šiukšliadėžę ir užkraudama krūva popierinių rankšluosčių; tą patį
padariau ir su guminių kamštelių prikrautu maišeliu.
Vėl rankų plovimas. Mano oda nuo tokio atkaklaus švarinimo­
si jau buvo sausa ir suskeldėjusi. Žinoma, to jausti negalėjau. Tiesiog
pastebėjau, kad krumpliai buvo raudoni. Įsiminiau, kad kiek vėliau
šį vakarą reikės pasitepti „Aąuaphor“ kremu. Taip pat turėčiau pro
didinamąjį stiklą apžiūrėti, ar ant kūno nėra įsmigusių stiklo bu­
teliukų šukių. Kadangi iš pradžių taip skubėjau, galėjau kaip nors
susižaloti ir jau dabar žaizda buvo bepradedanti pūliuoti. Atrodė,
kad taip nebuvo, nors kas ten žino.
Ir vis dėlto ką gi aš pajusčiau atsibudusi vidury nakties ir išvy­
dusi žudiką savo miegamajame? Jis juk negalėtų sukelti man skaus­
mo. Nustebinti — taip. Šokiruoti, įsiutinti ir netgi sugėdinti. Bet su­
kelti skausmo — ne.
Jokio skausmo, niekada.
Ir man į galvą atėjo gan pašėlusi mintis — mano tėvas turėjo
žinoti. Galėjau lažintis, kad kai buvau dar kūdikis, jis pjaustė mane,
nes kodėl gi jam būtų rūpėję mano motinos prašymai? Ne, lažinuo­
si, kad vieną naktį jis atsainiai ištiesė į mane ranką ir rėžtelėjo išilgai
mano putlaus kumštelio.
Tačiau aš nesureagavau. Kiurksojau toje pačioje vietoje, lyg
įleidusi šaknis, mano maža rankutė vis dar buvo ištiesta į šoną, sru­
vo kraujas, o aš spoksojau į jį savo visiškai rimtomis kūdikio akytė­
mis. Faktiškai mesdama jam iššūkį padaryti ką nors dar blogesnio.
Lažinuosi, kad jį suerzinau. Gali būti, kad toje valdingoje šir­
dyje netgi įžiebiau baimės kibirkštį. Dėl to galiausiai jis pakėlė kūdi­
kio krepšelį, kuriame gulėjau, ir įkišo mane į spintą. Griebėsi bet ko,
kad tik neleistų man jo tyrinėti savo visa žinančiu žvilgsniu.
Aš nebuvau mano motina. Aš nebuvau mano tėvas. Aš nebu­
vau mano sesuo.
Aš buvau savo šeimos sąžinė.
Nesistebiu, kodėl jie laikė mane uždarytą spintoje.
Vienui vieną.
Aštuonios valandos vakaro. Temperatūra buvo dar labiau nu­
kritusi; aš gūrinau atgal prie mašinos, rankose laikydama du maisto
prekių prikrautus maišus, ir tirtėjau po savo vilnoniu švarkeliu. No­
rėjau važiuoti namo, bet vis dar turėjau sutrupintų buteliukų šukių.
Kur buvo galima niekieno nepastebėtam atsikratyti stiklo duženų?
 Tada į galvą šovė atsakymas. Rūšiavimas. Žinoma. Stiklo rū­
šiavimas.
Susikroviau savuosius maišus į mašiną, tada grįžau į parduo­
tuvę, kur priekyje, šalia įėjimo, stovėjo mėlynas rūšiavimo punktas.
Kaip ir reikėjo tikėtis, ant vienos iš dėžių buvo užrašyta „stiklas“.
Apsidairiau laukdama, kol išsisklaidys pėsčiųjų srautas.
Tada staigiai atsegiau rankinę, pagriebiau galono talpos maiše­
lį, trūktelėjimu jį atlapojau ir išpyliau jame buvusį stiklą. Vienas, du,
trys, baigta.
Misija įvykdyta; vėl patraukiau prie automatinių pastato durų
ir tik paskutinę minutę tiesiai sau virš galvos pamačiau stebėjimo
kameras. Jos buvo nukreiptos į rūšiavimo dėžes.
„Eik, eik, eik, — paraginau savo staiga sustingusius raume­
nis. — Judinkis!“
Atgal į besikandžiojančią naktį. Beveik nuskridau prie savo
mašinos. Įsėdusi įsimečiau pavarą ir išlėkiau iš automobilių aikšte­
lės lyg dalyvaudama lenktynėse. Pravažiavau du, tris, keturis kvar­
talus, kol grįžo normalus kvėpavimas ir prisiverčiau sutelkti dėmesį.
Maisto prekių parduotuvėse buvo įrengtos stebėjimo kameros,
skirtos apsisaugoti nuo vagysčių. Aš neteisėtai, nieko nepasisavinau,
taigi nebuvo ko bijoti. Tiesą sakant, išmečiau stiklus į rūšiavimo
dėžę, skirtą stiklui, taigi tikrai nieko blogo nepadariau.
„Tiesiog važiuok namo“, — liepiau sau. Diena buvo ilga ir var­
ginanti — turėjau kalbėtis su savo seserimi, spręsti skaičiaus 153
mįslę ir jaudintis dėl galimų siaubingų ateities perspektyvų, kurios
vis šmėkščiojo priešais akis.
Tačiau laikas buvo mūsų pusėje. Žudikas Rožė smogė vos prieš
dvi dienas. Turint omenyje, kad pirmosios ir antrosios aukos už­
puolimus skyrė šešių savaičių laiko tarpas, buvo galima tikėtis, kad
policija turėjo mažiausiai dar mėnesį iki kitos žudiko atakos. Ma­
rios laiko surasti būdą, kaip geriausia tvarkytis su Sana ir jos mani­
puliaciniais žaidimais.
 Marios laiko susikaupti ir susidėlioti galvoje mintis.
Devinta valanda vakaro. Pagaliau grįžau į savo butą, ant grin­
dų numečiau pirkinių maišus.
Nuėjau tiesiai į miegamąjį. Įjungiau vieną lempą prie lovos.
Nusirengiau.
Tada įėjau į drabužinę, susiriečiau ant grindų į kamuoliuką,
gulėjau susirangiusi visiškoje tamsoje, rankomis apsikabinusi ke­
lius, ir žvelgiau į blankų šviesos ruoželį, sklindantį iš tarpelio ties
durų kraštu.
Ir pagaliau pasidaviau viena po kitos mane talžančioms neap­
sakomos baimės bangoms.
Kaip tu jaustumeis? Ką darytum? Jei atsibudusi vidury nakties
pamatytum žudiką miegamajame?
— Tėveli, — sušnibždėjau.
Tuo metu miegamajame suskambo telefonas.

23 skyrius

Čarlis Sgarzis atrodė palūžęs. Nei tvirtų žandikaulių, nei atsta­

tyto smakro, nei tiesių pečių — viso to nebuvo likę. Jis sėdėjo ant
savo motinos sofos ir, mažai kuo primindamas save buvusį, stebėjo
Didi ir Filą raudonais ratilais įrėmintomis akimis.
— Jūs nesuprantate, — neaiškiai pratarė jis. — Ji niekada nea­
tidarydavo durų iš pradžių nežvilgtelėjusi pro jų akutę. Ir jau tikrai
nebūtų į namus įsileidusi nepažįstamo žmogaus. Netgi vidury švie­
sios dienos. Turbūt nepamiršote mano nužudyto pusbrolio?
Didi palinksėjo. Ji gerai prisiminė Sgarzio pasakojimą, kad jo
motina, galima sakyti, gyveno visiškai uždarai.
Ir vis dėlto šią popietę, kažkuriuo metu tarp antros ir ketvir­
tos, pasak medicinos ekspertų pradinės išvados, Žudikas Rožė įėjo
į Dženetės Sgarzi namus. Tada žudikas apsvaigino keturiasdešimt
kilogramų tesveriančią, vėžio nualintą Čarlio senutę motiną, nune­
šė ją į miegamąjį gale namo ir ėmėsi savo veiklos.
Čarlis išvydo nusikaltimo sceną šiek tiek po septintos, kai atė­
jo į motinos namus, nešinas vakariene. Kadangi turėjo Filo vizitinę
kortelę nuo ankstesnio jų pokalbio, jis tiesiogiai susisiekė su vyres­
niuoju detektyvu. Filas savo ruožtu pasikvietė Aleksą, kad šis pagel­
bėtų tirti nusikaltimo vietą, bei Didi, kad ji pabūtų „nepriklausoma
konsultante“.
Tuo metu jie važiavo pas Alekso tėvus pasiimti Džeko, tačiau
turėjo apsisukti, apie pasikeitusius planus pranešti Alekso supra­
tingiesiems tėvams ir keliauti tiesiai į Žudiko Rožės naujausio nu­
sikaltimo vietą. Mažutis, puikiai pritaikytas namelis Pietų Bostone
atsidavė senais prisiminimais ir šviežiu krauju.
— Gali būti, kad žudikas apsimeta apsaugos kompanijos dar­
buotoju, parazitų naikintoju ar panašiai, — tarė Filas. — Ar tavo
motina galėjo atidaryti duris prekes pristatančiam darbuotojui, na,
panašiam asmeniui?
— Kodėl apie tai nebuvo rašyta spaudoje? — užsipuolė Sgarzis.
— Nes mes neradome nė vieno liudininko, kuris būtų patvirti­
nęs mūsų versiją, — švelniai paaiškino Filas. — Paprasčiausiai mes
tiktai šitaip spėjame, atsižvelgdami į aplinkybę, kaip lengvai mūsų
įtariamasis įsigauna į savo aukų namus. Tai, sakai, tavo motina buvo
atsargi...
— Taip!
— Ar ji galėjo užsnūsti apypietės?
— Taip, ji eina pamiegoti pokaičio. Po galais, jai artėja pasku­
tinioji. Prastų dienų daugiau nei gerų, ir daktarai nieko negali pa­
daryti... Tiksliau pasakius, nieko nebūtų galėję padaryti. Ak, Jėzau.
Man reikia sušiktos pertraukėlės, gerai?
Mažytėje svetainėje nebuvo daug vietos privatumui. Sgarzis
išdidžiai nužingsniavo prie židinio ir liko stovėti ten spoksodamas
į židinio atbrailą.
 Namas Didi priminė Sgarzio butą. Mažas, bet gerai tvarkomas.
Švariai nušluostyti paviršiai, išsiurbti kilimėliai. Ji svarstė, ar Dže­
netė vis dar pati rūpinosi savo namais. O gal tai už ją darydavo
Sgarzis? Žinant smarkiai blogėjančią moters sveikatą, labiau tikė­
tinas pastarasis variantas. Sgarzis šįvakar taip pat ir vakarienę savo
motinai atnešė. Kaip kad jis sakė, sriubos iš vieno jos mėgstamiau­
sių vietinių restoranų, nes nuryti kietą maistą jai darėsi vis sunkiau.
Didi negalėjo įsivaizduoti, kaip jis turėjo jaustis, kai įėjo pro
tas duris, pašaukė negaluojančią motiną vardu ir nesulaukė jokio
atsako. Tada, jau bepradedąs nerimauti, nuėjo į miegamąjį namo
gale — su viltimi, kad jo giliausios, tamsiausios įsivaizduojamos
baimės niekad nepasitvirtins ir jis niekad nepamatys to, ką išvydo
miegamajame.
Sgarzio rankos jam prie šonų spazmiškai susigniaužė ir atsi­
gniaužė. Didi svarstė, ar jis ketino trenkti į plytinį židinį, o gal rėžti
kumščiu tiesiai į geltoną tinko sieną. Pastebimai sutelkęs pastan­
gas, reporteris, atrodo, suėmė save į rankas. Dar vienas, paskutinis,
krūptelėjimas; tada jis atsisuko ir įsistebeilijo į juos nuovargio iška­
muota veido išraiška.
— Tai Šanos Dei darbas, — pareiškė jis, pirštu baksnodamas orą.
— Čarli, paklausyk, — kreipėsi Filas.
— Kad negirdėčiau jokių „Čarli, paklausyk“. Aš pasirengęs ją
demaskuoti, ir ji tai žino. Kai pradėjau kelti apie ją klausimus, ma­
niau, tiesiog knaisiojuosi pasenusiame purve. Tačiau išsyk išsiaiški­
nau, kad ji kitoje kalėjimo sienų pusėje turi ir akis, ir ausis. Ir dabar
jomis naudojasi. Susirado sau žudiką-marionetę, kuri gali padaryti
visą juodą darbą, Sanai tuo tarpu sėdint savo kameroje ir traukant
šios marionetės siūlelius. Idealus alibi, tiesa? Šana negalėjo nužudyti
mano mamos — Šana juk sėdi už grotų! Bet ji tai padarė. Ji pribaigė
mano mamą, kad atkeršytų man; maža to — ji juokiasi iki ašarų,
nes žino, kad jūs nieko negalite padaryti. Štai ką trisdešimt kalėjimo
metų ją išmokė — kaip idealiai ištobulinti savo pačios sumautus
nusikaltimus.
— Ar tavo mama būtų atidariusi duris prekes pristatančiam
darbuotojui? — vėl pakartojo klausimą Filas.
— Nežinau. Greičiausiai taip.
— Ar namuose įrengta apsaugos sistema? — paklausė Didi.
— Taip, name yra signalizacija.
— Kameros?
— Ne. Tik durys ir langai prijungti prie sistemos.
— Kaip vadinasi apsaugos įmonė?
Sgarzis atsakė; Filas užsirašė.
— Gal tavo mama minėjo, kad kaimynystėje pastebėjo kokį
nors naują žmogų? Gal atkreipė dėmesį į kokį nors nepažįstamąjį,
tykinėjantį aplink? Naują nuomininką rajone?
— Ne.
— Gal ji jautėsi, lyg ją kas nors stebėtų? — paklausė Filas.
— Mano motina neišeidavo iš namų ir laikydavo nuleistas ža­
liuzes. Po velniais, kaip kas nors būtų galėjęs ją stebėti?
„Teisybė“, — pamanė Didi, o balsu pratarė:
— O kaip dėl ją lankančios slaugės ar kokių nors kitų sveikatos
priežiūros specialistų?
— Taip. Du kartus per savaitę ateidavo slaugė Eliot. Žinoma,
mano mamai reikėjo daugiau pagalbos, tačiau tik tiek galėjome sau
leisti.
— O kaip toji slaugė Eliot? Kas ji tokia?
— Pagyvenusi moteriškė. Pakankamai maloni. Mano mamai
ji patiko.
— Visuomet ateidavo ta pati slaugė?
— Dažniausiai ta pati. Bet jeigu slaugė Eliot negalėdavo ateiti,
jie atsiųsdavo ką nors kitą. Tačiau jie visuomet paskambindavo ir
iš anksto pranešdavo. Be to, slaugė Eliot dirbdavo antradieniais ir
penktadieniais, taigi iki rytojaus čia niekas neturėjo pasirodyti. Ar
kaimynai ką nors matė? — savo ruožtu paklausė Sgąrzis. — Na, juk
tas vaikinas turėjo stovėti priekiniame priebutyje, kuris matomas
visoje gatvėje...
— Šiuo metu kaip tik tai aiškinamės, — patikino jį Filas vis dar
švelniu tonu.
— Tai reiškia, kad nieko neturite! — kaltinamai metė Sgar-
zis. — Jei vienas iš jūsų pareigūnų, persirengusių civiliniais drabu­
žiais, būtų sužinojęs ką nors naudinga, jūs iki dabar apie tai jau bū­
tumėte išgirdę. Kalės vaikas!
Jis apsisuko ir vėl įsispoksojo į židinį.
— Sakei, kad mamai atnešei maisto, — tarė Didi. — O kaip dėl
pietų?
— Ji pietums pasidaro vieną iš tų maistingųjų gėrimų. Kažką
tokio.
Didi įsmeigė į reporterį žvilgsnį.
— O kaip dėl popietinio užkandžio? Nes kriauklėje rastos dvi
lėkštės ir dvi stiklinės.
— Ką?
Sgarzis, išplėtęs akis, vėl apsisuko. Jis pralėkė pro juos ir nu­
skuodė tiesiai į virtuvę, o šie net nespėjo jo sustabdyti.
— Nieko neliesk! — už jo nugaros sugriaudė Filo balsas.
Reporterio ranka sustingo virš nerūdijančio plieno kriauk­
lės — jis jau buvo bepaimąs pirmąją stiklinę.
— Įrodymai, — konkrečiai paaiškino Didi.
Sgarzis atitraukė ranką.
— Ji turėjo svečią, — tarė jis, ir jo balsas nuskambėjo kažkaip
keistai, lyg būtų sumišęs.
— Ką nori pasakyti?
— Motulė jau ištisas savaites mažai valgė. Matyt, toks vaistų
ar skausmo šalutinis poveikis, kas žino. Aš atnešu jai vakarienę, ji
užkanda šiek tiek pusryčių, tada pietums išgeria vieną iš tų gėrimų.
Bet dvi lėkštės, dvi stiklinės. Ir be to, čia jos gerosios lėkštės. Ji jas
išsitraukdavo ypatingomis progomis. Na, žinote, pavyzdžiui, kai tu­
rėdavo svečių.
— Čarli, — tyliai tarė Didi, — ar gali būti, kad tavo mama pa­
žinojo tą žmogų, kuris šią popietę pasibeldė į jos duris? Ir todėl ji tą
žmogų įsileido vidun?
— Nežinau, — pasakė Sgarzis. Jo balsas išdavė sąmyšį — anks­
tesnio griežtumo nebuvo likę nė kvapo.
— Jeigu ji turėjo svečią, ką jam galėjo pasiūlyti? — paklausė
Filas.
— „Fig Newtons“ sausainių. Na, žinote, arbatos ir sausainių. —
Sgarzis atvožė sausaininę, ištraukė geltoną celofaninę pakuotę. At­
rodė, kad ji buvo ką tik atidaryta, trūko dviejų sausainių.
— Kalės vaikas, — vėl pasakė Čarlis.
— Mums reikės tavo mamos draugų ir pažįstamų sąrašo, —
tarė Filas.
— Ne, nereikės. Mano motina sirgo vėžiu. Ją pažinoję žmonės
neateidavo čia ieškoti sausainiukų, jie patys atnešdavo jai maisto.
Tai buvo nepažįstamas svečias, suprantate? Vienas iš tų žmonių,
su kuriais dar tik pradedi pažintį, nori palikti gerą įspūdį ir pa­
našiai. — Sgarzis piktai dėbtelėjo į geltoną pakuotę, lyg tie sausai­
niai jam galėtų ką nors papasakoti. — Galėtų būti draugo drau­
gas, — sumurmėjo jis. — Kažkas, kas tvirtino, kad pažįsta mane, ar
koks senas pažįstamas, sugrįžęs į kaimynystę. Kažkas, kas pažinojo
Donį, — staigiai išvadą padarė jis. — Žmogus, kuris tvirtino, jog
žino kažką apie Donį. Sakau jums, mano mamą nužudė Sana Dei. O
jūs esat sukrušti idiotai, kad nesustabdėte jos anksčiau.
Didi nesivargino jam atsakyti. Jo teoriją pagrindžiančių įro­
dymų trūkumas, nekaltumo prezumpcija, tyrėjų pradžiamokslis —
šios temos Čarliui Sgarziui nebuvo įdomios. Iš tikrųjų jis tenorėjo
vienintelio dalyko — atgauti savo motiną, ir jie niekad negalės jam
jos sugrąžinti.
 Filas pajėgė nusivesti vyruką atgal į svetainę, o tuo tarpu nu­
sikaltimo vietos tyrėjams nurodė tirti pirštų atspaudus, paliktus
ant indų kriauklėje bei ant visų kitų objektų virtuvėje. Kai pasirodė
Aleksas, Sgarzis Filo prašymu buvo ką tik pradėjęs sudaryti savo
motinos draugų ir kaimynų sąrašą.
Tokios Alekso minos Didi dar niekada anksčiau nebuvo ma­
čiusi — jis atrodė ne tik labai rimtas, bet ir iki širdies gelmių sune­
rimęs. Gestu parodė jai sekti iš paskos.
Nė vieno įspėjančio žodžio. Nė vienos padrąsinančios mimikos.
Dar prieš įeidama į kambarį detektyve suprato, kad bus siau­
binga.

Galinis miegamasis buvo labai mažytis, greičiausiai iš pradžių

šiame nuostabaus kolonijinio stiliaus namo kambaryje buvo pla­
nuota įrengti darbo kabinetą. Labai tikėtina, kad kambarys pakeis­
tas, Dženetės Sgarzi sveikatai pašlijus taip, jog ji daugiau nebegalėjo
užlipti laiptais.
Vienintelė ligoninės stiliaus lova su metaliniais turėklais už­
ėmė beveik visą erdvę. Ji buvo pristumta prie tolimesnės sienos ir
blokavo, regis, užpakalinį išėjimą. Šalia lovos stovėjo senas ąžuolinis
naktinis staliukas, ant kurio buvo pastatytas vandens ąsotis, mėtėsi
daugybė oranžinių buteliukų su tabletėmis ir, žinoma, šampano bu­
telis ir viena raudona rožė.
Didi minutėlę spoksojo į tuodu daiktus ir žinojo, ką dar tuo­
jau pamatys — nuo to jai nebuvo nė kiek lengviau.
— Nėra kailiu aptrauktų antrankių, — sumurmėjo ji.
— Nėra, — tarė jai už nugaros Aleksas; ten stovėdamas jis šiuo
metu užstojo jai lovos vaizdą. Jiedu stypsojo susispaudę, susigrūdę
likusioje laisvoje kambario erdvėje. Kad ji galėtų žengti žingsnį pir­
myn, jam reikėtų virsti atgal, ir atvirkščiai. — Šį kartą yra šiokių tokių
skirtumų, — tęsė jis. — Susijusių tiek su auka, tiek ir su modus ope­
randi. Nors gali būti, kad MO skirtumai susiję su aukos skirtumais.
— Gal pradėk nuo pradžių?
— Auka yra šešiasdešimt aštuonerių Dženetė Sgarzi. Gyveno
viena, be to, sirgo paskutinės stadijos vėžiu. Vienišo gyvenimo bū­
das atitinka visų šio žudiko aukų pasirinkimus. Tačiau jos amžius
ir sveikata išskiria ją iš kitų. Nuo palyginti jaunų vienišų moterų
pereita prie garbaus amžiaus ligotos senutės žmogžudystės.
— Užpuolimas vidury šviesios dienos, — pastebėjo Didi, —
didesnė rizika.
— Taip. Pet darosi įžūlesnis ar įžūlesnė. Bet vėlgi, ši konkreti
auka buvo atsargi ir sutemus greičiausiai nebūtų atidariusi durų.
Be to, nors ji ir gyveno viena, atrodo, Čarlis dažnai pasilikdavo čia
nakvoti. Tai reiškia, kad šiuo konkrečiu atveju užpuolimas nakties
metu galėjo pasirodyti netgi rizikingesnis.
— Žudikas Rožė iš pradžių ją stebėjo. Turime tai įvertinti.
— Tą mes žinojome, — tarė Aleksas. — Pet atlieka savo namų
darbus, suplanuoja viską iš anksto. Dėl to mes ir nesugebame jo ar
jos susekti net ir po keturių įsilaužimų.
— Keturių?
— Trys žmogžudystės ir mūsų pačių namai, į kuriuos įsilaužta
taip pat vidury dienos.
Didi atsitiesė.
— Pet praktikavosi! Galiu duoti galvą nukirsti — tas kalės vai­
kas praktikavosi. Vedžiojo mus už nosies, tas tiesa, bet kartu ir prak­
tikavosi! Pet jau buvo pasirinkęs kitą auką, tai yra Dženetę Sgarzi,
prie kurios turėjo prisėlinti dienos metu. Taigi, Pet tobulino savo
techniką tyrinėdamas mūsų namą ir į jį patekdamas. Velniava!
Aleksas uždėjo delną jai ant dešiniojo peties. Ne reikšdamas
švelnumą, bet siekdamas nuraminti.
— Didi, — pasakė jis labai rimtu tonu.
 Ji akimirksniu nutilo.
— Tęskime analizę, — oficialiai balsu paragino jis.
— Gerai.
— Pet iš anksto susikuria planą. Šiuo atveju Žudikas Rožė tu­
rėjo prieiti prie aukos dienos metu. Visgi, atsižvelgiant į aukos am­
žių ir sveikatos būklę, Pet greičiausiai nesijaudino, kad negalės jos
įveikti, net jeigu ji tuo metu ir nemiegos bei bus visiškai sąmoninga.
Tačiau paprasčiausio saugumo dėlei, atrodo, žudikas buvo atsinešęs
bespalvių, bekvapių ir beskonių migdomųjų. Benas šiukšlių dėžėje
rado buteliuką su rohipnolio liekanomis. Labai tikėtina, kad pir­
miausiai Pet apsvaigino Dženetę Sgarzi.
— Kriauklėje yra dviem asmenims skirti indai, — pranešė
Didi. — Lyg Dženetė iš pradžių būtų pavaišinusi svečią kokiu nors
užkandžiu. „Fig Newtons“ sausainiais.
Alekso veidą iškreipė grimasa.
— Gali būti, kad Dženetė Sgarzi nieko net nepajuto, — tyliai
pasakė Aleksas. — Palyginti su tuo, ką vėžys darė jos kūnui, galbūt
galima teigti, kad šitai buvo... lengviau. Bent jau mažiau skausmin­
gas būdas mirti. Ir vis dėlto...
Jis žengtelėjo atgal, atidengdamas didelę ligoninės tipo lovą su
metaliniais turėklais. Ir, nors labai stengėsi susitvardyti, Didi aiktelėjo.
„Viskas padaryta po mirties,“ — priminė ji sau. Post mortem,
post mortem, post mortem. Ir vis dėlto, kaip kad buvo minėjęs Alek­
sas, tai negelbėjo.
Kaip ir pirmų dviejų nusikaltimų atveju, Žudikas Rožė buvo
nudyręs odą nuo Dženetės Sgarzi liemens ir vidinės šlaunų dalies.
Vis dėlto, priešingai nei pirmosios dvi aukos, kurios buvo jaunos ir
palyginti geros sveikatos, Dženetė jau ir taip buvo visa išsekusi nuo
siaubingos ligos — vien oda ir kaulai. Vadinasi, kai žudikas pašalino
odą...
Didi ranka pridengė sau burną. Ji negalėjo susilaikyti. Iš visų
matytų nusikaltimų vietų šioji paliks sieloje randą.
 — Yra dvejonės ženklų, — pasakė Aleksas.
— Kaip sakei?
— Ties išorinėmis jos šlaunų dalimis ir šonkauliais. Galima
pastebėti... Oda su įtrūkimais, o ne lygiai nuplėšta. Darbuodamasis
trečiąjį kartą žudikas turėjo jausti mažiau vidinio pasipriešinimo.
Jis ar ji turėjo vis labiau tobulinti savo rankų miklumą ir vis labiau
įgusti. Tačiau priešingai — mūsų žmogžudžiui šį kartą nesisekė.
— Galbūt dėl jos amžiaus? — spėjo Didi. — Gal senyvas mo­
teris užpulti sunkiau?
— Nėra kailiu aptrauktų antrankių, — tarė Aleksas. — Šie
kiekvienoje nusikaltimo vietoje palikti daiktai turi akivaizdžiausią
seksualinę užuominą. Jei manome, kad žudikė — moteris, apsėsta
troškimo puldinėti jaunas moteris tam, kad prisirinktų nepriekaiš­
tingai atrodančios odos juostelių...
— Pagyvenusi moteris tam netinka. Ji neatitinka Žudiko Rožės
tipo. Ar mes bent jau galime būti tikri, kad tai Žudiko Rožės rankų
darbas, o ne kokio pamėgdžiotojo įvykdytas nusikaltimas?
— Taip, galime, — tarė Aleksas.
— Bet tie abejojimo, savikontrolės trūkumo požymiai...
— Dženetė Sgarzi yra jo trečioji auka, —, Aleksas ją pertrau­
kė. — Šimtas penkiasdešimt trys, Didi. Štai ką aš visą šį laiką vei­
kiau. Skaičiavau atplėštas žmogaus odos juosteles. Ir meldžiu Dievą,
kad man niekada gyvenime daugiau nereikėtų to dalyti, bet visgi
suskaičiavęs aš gavau magiškąjį skaičių — šimtas penkiasdešimt
trys odos juostelės.
Didi atsakė ne iškart. Ji net nepajėgė seilių nuryti, ką jau kalbė­
ti apie žodžių tarimą. Nenuostabu, kad grįžęs iš miegamojo Aleksas
atrodė toks... niūrus. Iš visų nusikaltimų vietų, kurias jam kada nors
buvo tekę analizuoti...
— Apgailestauju, — galiausiai tarė ji.
— Dženetė Sgarzi buvo Žudiko Rožės auka, — lygiu tonu tęsė
Aleksas. — Vis dėlto ji neatitiko tokio aukos tipo, kuriam šis žmog-
žudys teikia pirmenybę. Vadinasi, turėjo būti kažkokių kitų priežas­
čių, kodėl ji tapo jo auka.
— Čarlis Sgarzis įsitikinęs, kad dėl to kalta Sana Dei, — pa­
reiškė Didi. — Kad ji davė nurodymą Žudikui Rožei nužudyti jo
motiną, nes tokiu būdu norėjo jam atkeršyti už nosies kaišiojimą į
jos istoriją. O galbūt jos tikslas buvo jį atgrasyti. Bet nemanau, kad
jai pavyko savo tikslą pasiekti, nes dabar jis tik žada atkeršyti.
— Arba galbūt ji ką nors žino, — tarė Aleksas.
— Ką nori pasakyti?
— Šana Dei jau trisdešimt metų tyliai sau sėdi vienutėje, taip?
— Teisybė.
— Ir tu tiki, kad staiga dabar ji ėmė kažkaip užkoduotai
bendrauti su serijiniu žudiku, stebuklingai apsireiškusiu Bostone
ir, atrodo, pradėjusiu mėgdžiojti kitą jau seniai mirusį maniaką,
Harį Dei.
— Tiesa.
— Tačiau grįžkime prie šios dienos klausimo — kodėl dabar?
Kas paskatino? Trisdešimtosios Donio Džonsono nužudymo meti­
nės? Metinių data — ganėtinai abejotina priežastis.
Didi dėbtelėjo į jį:
— Mes apie tai jau kalbėjomės. Ir anuomet tu abejojai mano
nuovoka.
— Aš neabejoju tavo nuovoka. Aš siūlau prielaidą. Džene­
tė Sgarzi ne vien tik Donio Džonsono teta; ji taip pat buvo Čarlio
mama, to reporterio, kuris vos prieš kelis mėnesius ėmė iš naujo
kelti klausimus apie savo pusbrolio mirtį.
Didi raukydamasi pakėlė į jį akis:
— Nori pasakyti...
— Trisdešimtųjų metinių data pasirinkta subjektyviai. Kita
vertus, to nepasakysi apie senos žmogžudystės tyrimo atnaujini­
mą... Galbūt Šana Dei iš tikrųjų turi draugą iš senų laikų? Ir galbūt
tas asmuo žino tam tikrus dalykus arba yra padaręs kažką, kam ji
negali leisti iškilti į dienos šviesą net ir praėjus trims dešimtme­
čiams?
— Žudiko Rožės tikrasis motyvas — ne makabriška virtinė
žmogžudysčių, specialiai surežisuotų taip, kad primintų Harį Dei, —
sumurmėjo detektyve. — Tai priedanga. Nes nėra jokio įstatymo,
kuris pateisintų tokias žmogžudystes. Pet dar vis turi ką prarasti.
— Ir vienas labai realus trūkumas, — be gailesčio pareiškė
Aleksas. — Tai Sana Dei.

24 skyrius

Direktorė Makinon paskambino vos po šeštos valandos ryto.

Kadangi tuo metu dar nemiegojau, buvo gan lengva pakelti telefo­
no ragelį, o tada sumurmėti kelis mandagius žodžius, kai direktorė
man paaiškino, jog mano sesuo nori su manimi pasikalbėti. „Na,
žinoma, — pasakiau aš. — Galiu atvažiuoti aštuntą.“
Baigusi pokalbį, iššliaužiau iš drabužinės gilumos, kur pralei­
dau visą naktį, telefonu gavusi D. D. Voren pranešimą apie Žudiko
Rožės naujausią išpuolį. Kelias ilgas minutes stovėjau po drungna
dušo srove. Vis dar nesijaučiau žmogumi.
Ką apsirengti šiam naujausiam protų mūšiui? Pasirinkau fuksijų
spalvos megztinį. Tai buvo savaime suprantamas pasirinkimas. Jau­
čiausi, lyg metų metais mudvi su seserimi būtume šokusios bendrą
šokį. Vienas žingsnelis pirmyn, vienas — atgal, vis palinguojant į šo­
nus. Muzika dabar keitėsi. Ji greitėjo, artėjo prie trankaus crescendo,
po kurio galėjo likti stovėti ant šokių aikštelės parketo tik viena iš
mūsų.
Važiuodama pietų link į MPN galvojau, kad gal reikėtų pasi­
keisti naujienomis su Didi ar detektyvu Filu. Bet nepadariau to. Jau
žinojau, ką pasakysiu Sanai, ką turėjau padaryti. Ir kiek tai buvo
susiję su mano seserimi, aš buvau ekspertė. Taigi, sprendimus pri­
imsiu savarankiškai.
Įėjau į sterilų pilkų atspalvių priimamąjį. Parodžiau savo ID,
tada užrakinau rankinę laisvoje spintelėje. Atlikau visus veiksmus
vieną po kito mašinaliai — tai jau buvo tapę rutina, kuri pastaruoju
metu kartojosi gerokai per dažnai. Jei nusikaltimus įvykdė mano
sesuo, tai kodėl jaučiausi taip, lyg leisčiau kalėjime visą jai skirtą
bausmės laiką už ją?
Direktorė Makinon manęs jau laukė. Palydėjo pro apsaugą,
tada per užpakalinį koridorių, kaukšint jos neaukštiems juodiems
batų kulniukams.
— O kur Bostono policijos departamentas? — paklausė ji.
— Dar labai ankstyvas rytas. Kaip laikosi Sana?
— Kaip visada, kaip visada. Tas reporteris, Čarlis Sgarzis...
Laikraščiai rašo, kad jo motina vakar buvo nužudyta. Naujausia
Žudiko Rožės auka.
— Man irgi taip sakė.
— Manai, kad Sana su tuo susijusi, taip? — direktorė susto­
jo, staiga pasisuko į mane sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis.
Vilkėjo nepriekaištingai atrodantį juodą kostiumėlį, plaukus buvo
suėmusi į kietą kuoduką, žvilgsnį traukė jos aukšti ir ryškūs skruos­
tikauliai — šis grėsmingas pavidalas puikiai jai tiko. — Vakar sušau­
kiau neeilinį pataisos namų prižiūrėtojų susirinkimą. Pareikalavau
atskleisti, ar kuris nors iš jų yra pastebėję kokių nors ženklų, kad
ir pačių menkiausių, bylojančių apie galimą Šanos bendravimą su
kuo nors kalėjimo viduje arba už jo sienų. Pasak jų, tokia galimybė
neįmanoma, jokiais būdais. Bent jau jie nieko įtartino nepastebėjo.
Pasistengiau kalbėti neutraliu balsu:
— Tačiau nusikaltęs asmuo apie tai neprisipažintų. Kaip jau
minėjau vakar, pataisos namų prižiūrėtojas, teikiantis pasiuntinio
paslaugas, tą daro ne už dyką.
— Tačiau koks galėtų būti atlyginimas už pagalbą tavo sese-
riai? Ji nužudė du mūsiškius. Tarp šių sienų tokie dalykai vertinami
labai asmeniškai ir griežtai.
— Ar esi tikra? Tos žmogžudystės buvo įvykdytos jau seniai,
po to į darbą buvo priimta daug naujų prižiūrėtojų. Tiesą sakant,
dar anksčiau, nei tu pati čia pradėjai dirbti.
Makinon spoksojo į mane skvarbiu žvilgsniu:
— Kur lenki, Adelina?
— Sana neturėjo daug naujų lankytojų. Ir, pasak tavęs, ji tikrai
nebendraudavo su išoriniu pasauliu. Todėl ir manau, kad galbūt jai
paprasčiausiai nereikia to daryti — jos naujasis draugas yra ne iš
pasaulio anapus kalėjimo sienų, o šiapus. Kalinė. Prižiūrėtojas. Dar­
buotojas.
Makinon kurį laiką tylėjo. Kai prakalbo, žodžius tarė užsikirs­
dama:
— Tu ir mane įtrauki į įtariamųjų sąrašą? Patenku tarp dar­
buotojų? Bet jei atvirai, turėčiau į tą sąrašą įtraukti ir tave. Tu nesi
nauja lankytoja, ir vis dėlto būni čia pakankamai dažnai. Esi viena
iš nuolatinių lankytojų, kuriuos mes taip pripratę matyti; galiu la­
žintis, kad kartais mes tavęs net nepastebime.
— Kodėl leidi man kalbėtis su Sana? —, paklausiau. — Mes
gerokai viršijame mums skirtą mėnesio pasimatymų normą. Ir vis
tiek — ji paprašė, ir tu davei sutikimą.
Direktorė susiraukė, ji vėl atrodė sunerimusi:
— Aš noriu sužinoti, kas vyksta, — tarė ji. — Vakar... Sana
mane įtikino. Nežinau kaip, bet kažkokiu būdu ji yra susijusi su
tomis žmogžudystėmis. Klausimas vis dar tas pats: ar Šana yra koks
nors kriminalinis genijus, iš savo vienutės duodanti nurodymus
vykdyti žmogžudystes? O gal ji paprasčiausiai juokiasi iš mūsų
žaisdama makabrišką žaidimą, dėl kurio dabar aš jau įtariu tave, o
tu įtari mane, o Bostono policijos departamentas turbūt įtaria mus
abi. Man reikia sužinoti, kas čia vyksta, Adelina. Kaip šio kalėjimo
direktorė... velniai nematė, kaip tariamai protinga moteris, kuri ka-
daise dar miegodavo naktimis, aš noriu sužinoti, kas iš tikrųjų de­
dasi mano vadovaujamoje institucijoje. Taigi, tikiuosi, kad Bostono
detektyvai vėl netrukus čia apsilankys ir toliau tirs šį reikalą. Bet,
nepaisant visų įtarimų, visi mano statymai — ant tavęs. Jeigu kas
nors ir išsiaiškins Šanos slepiamą tiesą, tai būsi tu.
Mes ėjome toliau — ne link lankymo patalpos, kurioje daž­
niausiai su Sana susitikdavome, o į apklausų kambarį, kuriuo pa­
skutinį kartą naudojosi Bostono detektyvai. Pasirodo, direktorė
Makinon buvo suplanavusi klausytis mūsų pokalbio. Ar visa tai ji
darė siekdama išsiaiškinti tiesą? O gal užsitikrinti, kad Šana neat­
skleis ko nereikia?
O aš? Ko gi aš norėjau, apie ką galvojau, ką jaučiau šioje situa­
cijoje?
Makinon buvo teisi. Mes visi realybę matėme iškreiptai. Šoki­
nėjome ant šešėlių, visus įtarinėjome, visko bijojome.
Galvojau apie tai, ką Čarlis Sgarzis pasakė vos prieš kelias die­
nas. Aš negalėjau jausti skausmo, taigi, ko man reikėtų bijoti?
Prisiminiau savo vakarykštę kelionę, per kurią atsikračiau
atliekomis. Kaip nuleidau žmogaus odos juosteles į viešąjį tualetą.
Kaip trys iš jų, tarytum šaipydamosi iš manęs, iškilo atgal į vandens
paviršių.
Ir pirmą kartą savo gyvenime supratau, kad dar niekad nesu
taip smarkiai bijojusi.
Kaip ir kitais kartais, Šana kambaryje jau laukė pasidėjusi su­
rakintas rankas ant stalo krašto. Man įėjus, ji pakėlė akis, kurios,
tamsios lyg lazeriai, nužvelgė mano fuksijų spalvos megztinį, o aš
išgyvenau pirmąją neužtikrintumo akimirką.
Sesuo pasirodė visiškai kitokia, nei aš tikėjausi. Jos veidas buvo
išsekęs, galima sakyti, netgi labiau išblyškęs negu vakar, paakiuose
— ryškios mėlynės. Ji laikė pečius sutrauktus nuo įtampos, lyg visai
nebūtų miegojusi.
Aš įsivaizdavau, kad pamatysiu iš piktdžiugos švytinčią Šaną,
pasipūtusią dėl savo naujai atrastų galių, kurios leido jai vos kartą
spragtelėjus pirštais susitikti su policijos pareigūnais ir manimi. Jos
prognozės bus išsipildžiusios, ir štai aš sėdėsiu prieš ją, atvykusi jos
reikalavimu, ir lauksiu, kol ji padiktuos savo sąlygas.
Anaiptol. Jei gerai savo sesers nepažinočiau, sakyčiau, kad ji
atrodė smarkiai įsitempusi. Jos žvilgsnis nuo mano megztinio nu­
krypo prie vienpusio matymo stiklo.
— Kas ten? — taikliai paklausė ji.
Aš dvejojau.
— Direktorė Makinon.
— O detektyvas Filas?
— Ar norėjai pasikalbėti su juo?
— Ne. Tik su tavim.
Palinksėjau. Priėjau prie mažyčio „Formica“ firmos staliuko,
atsisėdau.
— Manau, jau girdėjai, kad Žudikas Rožė praeitą naktį nužudė
dar vieną moterį?
Sana nepratarė nė žodžio.
— Nudyrė šimtą penkiasdešimt tris odos juosteles nuo jos vė­
žio nuniokoto kūno. Tai padaryti nebuvo lengva. Nuo kai kurių gy­
dymo būdų žmogaus oda pasidaro tokia plona ir permatoma — lyg
svogūno lukštas. Sudėtinga nudirti nesuplėšant.
Ji nieko nesakė.
— Kaip tau tai pavyksta? — galiausiai paklausiau.
Lūpas kietai suspaudusi į plonytę liniją ji nusuko žvilgsnį nuo
manęs, prikaustė akis prie sienos už mano galvos.
— Šimtas penkiasdešimt trys, — nerūpestingai tariau. — Tiek
odos gabalėlių prieš keturiasdešimt metų surinko mūsų tėvas. Tai
Žudiko Rožės dabar paliekamų nuplėšytų juostelių skaičius. Įrody­
mas, kad tu iš tikrųjų mainaisi su žudiku rašteliais? Teiki jam infor­
maciją apie mūsų tėvą? Šana, ar žudydama per atstumą jautiesi taip
pat? O gal tai nėra taip malonu, kaip kad tikėjaisi? Tu pati vis dar
sėdi čia, o nusikaltimo vietoj laiką leidžia, ašmenis čiupinėja, kraują
uodžia ne kas kitas, o tavo marionetė.
— Nežinai, apie ką kalbi, — galiausiai suniurnėjo ji.
— Tikrai? Aš vilkiu tavo mėgstamiausios spalvos megztinį.
Jos žandikaulyje įsitempė raumuo. Ji pažiūrėjo į mane rūsčiu
žvilgsniu, ir aš pirmą kartą pamačiau, kokia įsiutusi ji iš tikrųjų
buvo. Bet ji ir vėl nebesakė nė žodžio.
Atsilošiau. Pasidėjau rankas sau ant šlaunų. Tyrinėjau moterį,
kuri buvo mano sesuo.
Šiandien vilkėjo oranžinius kalėjimo skarmalus. Nuo šios spal­
vos jos oda dar labiau nublankdavo ir atrodė gelsva, lyg Sana sirgtų
gelta. Jos plaukai vis dar atrodė nutįsę ir neplauti. O galbūt tai buvo
geriausia, ką ji su jais galėjo padaryti, turint omenyje visiems gerai
žinomą mažą vandens spaudimą kalėjimo dušuose.
Kieta moteris. Liekno sudėjimo, raumeninga kaip ir mūsų
tėvas. Lažinuosi, kad ji savo kameroje treniruodavosi. Atsispaudi­
mai, atsilenkimai, įtūpstai, tiltelio pratimai. Daugybė būdų palaikyti
formą kiek daugiau nei aštuonių kvadratinių metrų patalpoje. Tai
matėsi iš griežtų jos veido linijų, įdubų liesuose jos skruostuose. Per
visus šiuos metus ji neišpurto ar neišpampo nuo kalėjimo pusfa­
brikačių.
Net ir po tiekos metų ji vis dar laukė.
Kažkaip, kažkokiu būdu — būtent šios dienos.
— Ne, — pasakiau.
— Kas — ne?
— „Ne“ bet kam, ko tu ruošiesi prašyti. „Ne“ bet kokiems su­
sitarimams, deryboms ar apsikeitimui informacija. Jei bendrauji su
Žudiku Rože, jei žinai ką nors, kas padėtų sugauti žudiką, tuomet
savanoriškai pasidalink savo žiniomis. Taip elgiasi normalūs žmo­
nės. Tai reiškia, kad asmuo priklauso žmonių padermei.
Sana pagaliau pažvelgė į mane. Jos rudos akys buvo pridengtos
gobtuvu, sunku buvo ką nors iš jų suprasti.
 — Tu čia atsitrenkei ne tam, kad pasakytum man „ne“, — kate­
goriškai tarė ji. — „Ne“ pakaktų skambučio telefonu, tam nebūtinas
asmeninis vizitas. Ir be to, tu niekada nemėgai švaistyti veltui laiko,
Adelina.
— Atėjau, nes noriu tavęs paklausti.
— Tai dabar tu ruošiesi derėtis?
— Ne. Ruošiuosi paklausti tavęs. Atsakyk arba neatsakyk, kaip
nori. Kada Tėvelis pirmą kartą tau įpjovė?
— Neatsimenu, — jos atsakymas buvo per daug automatinis.
Aš nė akimirką ja nepatikėjau.
— Kada jis pirmą kartą įpjovė man?
Šįkart ji kvailai išsiviepė.
— Jis tau to nedarė. Tu buvai tik kūdikis.
— Melagė.
Ji rūsčiai dėbtelėjo, sumirksėjo akimis.
— Darė. Žinau, kad darė. O aš neverkiau, taip? Ir nekrūptelė­
jau, nebandžiau atsitraukti. Aš tik spoksojau į jį. Aš spoksojau, ir tai
jį ne juokais išgąsdino, argi ne taip? Štai kodėl gyvenau spintoje. Ne
todėl, kad ten buvo saugiau. Ne todėl, kad mūsų motina dėl kažko­
kios stebuklingos priežasties labiau mane mylėjo, ir ne todėl, kad
buvau tik kūdikis. Buvau nugrūsta į suknistą spintą, nes jis nenorėjo,
kad aš į jį taip žiūrėčiau.
— Rimtai? — mano sesuo tarė tingiai ištęsdama. — Tai dėl to
tu pyksti? Kad buvai nugrūsta į spintą? Nes, patikėk mano žodžiu,
aš turiu didesnių priežasčių, dėl kurių būtų verta niršti.
Ji pradėjo raitotis rankovę, kad parodytų man randų kolekciją,
kurią per savo gyvenimą buvo sukaupusi mūsų tėvo ir netgi savo
pačios dėka. Gilūs randai, ploni randeliai, riestos rožinės linijos,
ploni balti ruoželiai. Visa tai jau buvau mačiusi anksčiau. Visa tai
buvo senos naujienos.
— Suprantu tavo skausmą, Šana, — tyliai pasakiau. — Negaliu
jo pajausti, bet aš suprantu. Toks mano vaidmuo. Aš esu mūsų šei-
mos sąžinė. Buvau nuo pat pradžių. Būtent to Tėvelis taip smarkiai
ir bijojo prieš keturiasdešimt metų. Jis žvelgė man j akis ir, užuot
matęs siaubą, sielvartą ir kančią, ką stebėti jis buvo įpratęs, regėjo
save. Vien tik save. Nenuostabu, kad jis dėl to laikė mane spintoje.
Būti monstru nėra sunku. Daug sunkiau matyti, kad esi monstras.
— Ar čia ta daktariška pasakėlė? Viena iš tų, už kurias pagal
sugaištą laiką išrašai sąskaitas? Nes mes, normalūs žmonės, vadina­
me tai mėšlu. Sakau, tiesiog kad žinotum.
— Viso gero, Sana.
— Jau išeini? — O tada, kai tyla nemaloniai užsitęsė ir ji iki
galo suvokė mano žodžių reikšmę, pridūrė: — Rimtai? Tu atvykai
čia... visą šį kelią sukorei... tam, na, kad išsiskirtum su manimi?
— Aš tave mylėjau, Sana. Nuoširdžiai sakau, kai gavau tavo
pirmąjį laišką prieš tiek daug metų... Jaučiausi taip, lyg būčiau dvi­
dešimt metų praleidusi užrakinta toje spintoje ir tiesiog laukdama,
kada atidarysi duris. Mano sesuo. Mano šeima.
Sana suspaudė lūpas, nepaliaujamai barbendama į stalviršį
pirštų galiukais.
— Pasakiau sau, kad sugebėsiu pakelti tuos kasmėnesinius po­
kalbius. Patikinau save, kad studijuodama įgijau reikiamų įgūdžių
ir galiu bendrauti su nuteista žudike. Bet labiausiai už viską norėjau
pamatyti tave. Norėjau tos vienos valandos per mėnesį, kai galėjau
turėti seserį. Na, žinai, mes vienintelės dar vis esame gyvos. Tik tu
ir aš.
Šanos pirštų galiukai subarbeno greičiau.
— Bet iš tikrųjų tarp mūsų nėra tikrų santykių, argi ne taip?
Esmė štai kokia — tu turi sunkaus laipsnio antisocialinį asmenybės
sutrikimą. Tai reiškia, kad aš tau neatrodau reali. Kaip ir direkto­
rė Makinon ar bet kuris iš pataisos namų pareigūnų, ar su tavi­
mi kalinčių kalinių. Tu niekada manęs nemylėsi, ir aš niekad tau
nerūpėsiu. Tokie jausmai tau tokie pat neįmanomi, kaip kad man
skausmas. Mes abi turime savų ribotumų; laikas man tai pripažinti.
Viso gero, Sana.
Atstūmiau atgal kėdę, atsistojau.
Ir pagaliau sesuo prabilo. Jos balsas buvo toks žemas, kad žo­
džiai labiau priminė urzgimą, o ne sakinį:
— Tu esi sukrušta idiote!
Pajudėjau apklausų kambario durų link.
— Jis man liepė tavimi rūpintis! Štai ką tądien man pasakė
Tėvelis. Sirenos gatvėje vis artėjo. Tėvelis vilkosi drabužius, lipo į
vonią, delne spaudė tą prakeiktą aspiriną. Ir šypsojosi. Sumautai
šypsojosi, paduodamas skutimosi peiliuką.
Man buvo baisu, Adelina. Buvau ketverių metų vaikas, šalia
verkė Mama, žmonės lauke šūkavo, o Tėvelis tik šypsojosi, šypsojo­
si, šypsojosi, tačiau net aš žinojau, kad ta šypsena jo veide nebuvo
tokia, kokia turėtų būti.
„Pasirūpink savo sesute, — jis man sako, lipdamas į vonią. —
Nesvarbu, kas nutiktų, tu esi jos vyresnėlė sesuo ir tavo darbas yra
pasirūpinti, kad ji būtų saugi. Patikėk mano žodžiu, Sana, mergyte,
jei šiame pasaulyje neturi šeimos, vadinasi, neturi nieko.“ Tada jis
ištiesė ranką ir Mama žemyn nuleido skutimosi peiliuką...
Rėkiantys vyrai įsibėgėję taranavo mūsų duris. Nes jie jau kurį
laiką beldėsi ir skambino į duris, ir šaukė mums, kad atidarytume,
bet Tėtis buvo per daug užsiėmęs savižudybe, Mama irgi tuo buvo
užimta, o aš nežinojau, ką daryti, Adelina. Buvau mažas išsigandęs
vaikas, o visi suaugusieji, visas pasaulis buvo tiesiog netekęs proto.
Tada išgirdau, kad verki. Tu, kūdikis, kuris niekad neverkda­
vo, kuris paprasčiausiai nuolatos stebėdavo mus savo didelėmis
tamsiomis akimis. Tu buvai teisi, Adelina. Tu sunervindavai Mamą
su Tėčiu. Bet ne mane. Niekad manęs nesunervindavai. Aš nuėjau
pas tave. Atidariau spintos duris, pakėliau tave ir laikiau priglau­
dusi prie savęs. Ir tu nustojai verkti. Pasižiūrėjai į mane. Aš nusi­
šypsojau. Tada atsilapojo durys ir būrys rėkiančių vyrų siūbtelėjo
į mūsų namus. Ir aš sušnabždėjau tau, kad užsimerktum. „Tiesiog
užsimerk, — pasakiau tau. — Aš pasirūpinsiu, kad būtum saugi. Nes
tu esi mano mažoji sesutė, ir jeigu neturi šeimos, tai neturi visiškai
nieko.“
Nenorėjau tavęs sužeisti tądien vaikų globos namuose. Aš pa­
dariau tai, ką buvau išmokyta daryti, ir jie atėmė tave iš manęs, ir
aš likau vieniša. Tu nė nenumanai, Adelina, kokia vieniša aš buvau.
Bet tavęs nepamiršau. Prisiminiau, ką buvau pažadėjus Tėveliui, ir
aš tave suradau, kad galėčiau tavimi rūpintis ir užtikrinti, jog būsi
saugi. Esu tavo vyresnioji sesuo ir niekada neleisiu kam nors tavęs
skriausti. Aš prižadėjau, ir nesvarbu, ką tu apie mane galvoji, aš vi­
suomet laikiausi duoto žodžio.
Mano sesers balsas nuslopo. Aš sustojau. Atsigręžiau ir įsispok­
sojau į Saną. Jos veide švietė keisčiausia išraiška, kokią kada nors
buvau mačiusi. Ne tik rimtis, bet ir nuoširdumas.
— Tu esi vienoj komandoj su žudiku, — sušnibždėjau.
— Kokiu būdu? Aš negaliu bendrauti su pasauliu už kalėjimo
sienų. Kad kas nors iš čia buvusių man padėtų, turėčiau jam pakan­
kamai smarkiai patikti. Aš niekam nepatinku, Adelina. Mes abi tai
žinome.
— Tu žinai tam tikrus dalykus. Apie mano fuksijų spalvos
megztinį.
— Aš matau dalykus. Tokia yra trisdešimties metų vienutėje
pasekmė. Tądien ant tavo palaidinės buvo prilipęs fuksijų spalvos
siūlas. Gerai matėsi ant tos kvailos pilkos palaidinukės. Atrodė lo­
giška, kad tu prieš tai dėvėjai kokios nors ryškesnės spalvos drabužį,
bet persirengei, kad lankydamasi kalėjime nekristum į akis. Ir tai...
supykdė mane. Kad net ir tave ši vieta prislegia.
— Šimtas penkiasdešimt trys, — pasakiau.
Sesuo atsiduso, jos veidas ištįso.
— Aš viską prisimenu, — sušnabždėjo ji. — Galbūt man ne­
derėtų. Galbūt tai mano problema. Kad tik galėčiau pamiršti...
Paskaičiau apie Tėvelį, kai buvau pakankamai didelė. Aš svajojau
apie kraują. Visą laiką. Dalykai, kuriuos regėjau, visuomet būdavo
ryškūs, kaip dieną, tas pat ir su kvapu bei skoniu. Dalykai, kuriuos
fantazuodavau daranti... Tik kad jie iš tikrųjų nebuvo fantazijos. Jie
buvo... atkartojimai. Tėvelis sugadino mane, Adelina. Ir ne tik su
savo DNR, bet ir su savo troškimais. Aš esu jis. Jis mirė toje pra­
keiktoje vonioje tik tam, kad vėl užaugtų po mano oda. Taip, aš
paskaičiau apie jį. Nuėjau į biblioteką, perskaičiau visus straipsnius,
kuriuos tik pavyko rasti kataloguose. Jo kolekciją sudarė šimtas
penkiasdešimt trys žmogaus odos juostelės, sužymėtos ir užkonser­
vuotos maistiniuose stiklainiuose — tokio dydžio, kokius naudoja
uogienėms. Reikia pripažinti — nemenkas viso gyvenimo darbas.
— Bet Žudikas Rožė...
— Akivaizdu, kad lygiuojasi į Tėvelį. Vadinasi, jis pats atliko
savo namų darbus. Jei jau mokaisi iš meistro, ar nepagerbtum jo
atminimo?
— Nori pasakyti, kad asmeniškai neturi jokio ryšio su Žudiku
Rože. Tu tiesiog... mąstai taip, kaip ir jis? Arba kaip ji?
Sana nusišypsojo:
— Ar taip jau sunku įsivaizduoti? ,
— Ar žinojai, kad praeitą naktį žudikas vėl smogs?
— Aš nebūčiau pasirinkusi vakarykštės nakties. Bet geriau
anksčiau nei vėliau. Jei jau žinai, ką darysi... pasidaro sunku atsi­
spirti pagundai.
— Vyras ar moteris, Šana? Jei jau esi tokia puiki ekspertė, ko­
kia šio žudiko lytis?
Ji patraukė pečiais.
— Nežinau, tiesą sakant, apie tai nebuvau susimąsčiusi. Dau­
guma žudikų yra vaikinai, taigi aš spėčiau, kad vyriškos. Na, žinai,
ne kiekviena moteris gali būti tokia gera kaip aš.
Aš žiūrėjau į ją.
— Galbūt visgi tai tu. Galbūt visa tai susiję su tavimi.
 Bet mano sesuo papurtė galvą:
— Ne. Veikiau su tavimi, Adelina. Aš užrakinta, atskirta nuo
pasaulio, pūnu po šitiek čia praleistų metų. Niekas manęs nė nepri­
simena...
— Čarlis Sgarzis...
— Arogantiškas mažas šūdžius. Visada toks buvo, net ir tuo
metu. Niekam aš nerūpiu, Adelina. O štai tu... Žudikas žino, kad tu
esi. Tu — jo dievaičio dukra. Jau suaugusi, graži, daug pasiekusi. Be
to, įdomi dėl nejautros skausmui. Aišku, kad Žudikas Rožė susirin­
ko apie tave informaciją, įsidėmėjo tavo vardą. Taip pat greičiausiai
lankėsi tavo kontoroje ir susižinojo, kur gyveni. Galiu lažintis, kad
jis vaikščiojo po tavo miegamąjį, uždėjo savo delną ant pagalvės,
ant kurios tu miegi. Jis apsimesdavo prižiūrėtoju ar kenkėjų nai­
kintoju, kad patektų į vidų — tokiu įprastu žmogumi, kad net ir
praėjus savaitėms, mėnesiams tu vis dar nieko nė neįtari. Bet jis
pažįsta tave, Adelina. Jis arba ji. Žudikas Rožė tavimi domėjosi, ste­
bėjo tave, buvo apsėstas tavęs. Jis kitaip negali. Tu esi Hario Dei ste­
buklinga dukra, negalinti jausti skausmo. Tu lyg katžolė serijiniams
žudikams. Aišku, kad jis negali palikti tavęs ramybėje.
Negalėjau susivaldyti — sudrebėjau.
— Bet aš taip pat tave pažįstu, — toliau tęsė mano sesuo visiš­
kai bejausmiu balsu. — Aš suprantu, kad nejautra skausmui iš tiesų
tau kenkia. Tai reiškia, kad tu niekada negalėjai mokytis savigynos
ar lankyti bet kokių kitų fizinių treniruočių, nes juk, aišku, tu negali
rizikuoti susižaloti. Tu nežinai, kaip elgtis su ašmenimis, kaip iššauti
iš pistoleto, netgi nežinai, kaip suduoti smūgį. Tu pažeidžiama, Ade­
lina. Aš tai žinau; lažinuosi, kad ir žudikas tai žino.
— Baik, — norėjau, kad šis žodis nuskambėtų kategoriškai.
Nepavyko.
— Žudikas Rožė pas tave ateis. Tu šauki jį. Ir tas šauksmas bus
nutildytas tik tada, kai mirsi, o jis, nužudęs savo dievaičio dukrą,
įrodys savo pranašumą. Jis tave nužudys, Adelina. Lėtai. Nes jam
ar jai reikės patikrinti visą šitą teoriją, kad tu negali jausti skaus­
mo. Mano geriausias spėjimas: jis tau gyvai nudirs odą. Nes norės
pamatyti, kaip tu reaguoji. Norės žiūrėti tau į akis, plėšdamas nuo
tavęs kiekvieną odos centimetrą.
Daugiau nebegalėjau žiūrėti į savo seserį. Staigiai nusukau
žvilgsnį į šoną, įsispoksojau į grindis, nes jos žodžiai baugino mane.
Be abejo, to ji ir siekė. „Ji manipuliuoja“, — priminiau sau. Per visą
šį pokalbį turėjau nuolat savęs klausti — kokia jai nauda iš viso to?
Mano sesuo tęsė:
— Sėdžiu savo kameroje, Adelina. Diena iš dienos. Šį bei tą
nugirstu. Šį bei tą perskaitau. Ir štai ką aš matau. Kažkoks Tėvelio
pamėgdžiotojas kabinėjasi prie mano mažosios sesutės. Vaikinas,
mergina, koks skirtumas, po velnių? Žudikas Rožė pas tave ateis.
Žudikas Rožė nužudys tave. Ir tada aš liksiu vienui viena.
Žinoma, tau šiuo metu visa tai nerūpi, tiesa? Šiandien atvykai
atsisveikinti su manimi. Įrodyti sau, kad esi stipresnė ir išmintin­
gesnė už mane. Bet aš tavęs nepalikau, Adelina. Tądien, prieš dau­
gelį metų, aš ištraukiau tave iš tos spintos. Aš Tėveliui prisiekiau.
Laikiau tave prispaudusi prie savęs. Užtikrinau, kad būtum saugi. Ir
padaryčiau visa tai dar kartą...
Šanos balsas užsikirto.
Pakėliau akis — kaip tik laiku, kad spėčiau pamatyti sielvarto
spazmą, perbėgantį per jos veidą. Netikėta emocija? Ypač galinga
vaidyba?
— Jeigu... kažkaip, kažkokiu būdu galėčiau būti išleista iš šios
įstaigos dvidešimt keturių valandų trukmės atostogų, galėčiau su­
čiupti tą žudiką, Adelina. Sutiksiu su visomis sąlygomis, laikysiuos
visų taisyklių, kokių tik norėsi, kad laikyčiausi. Tik paleisk mane
pas jį, tik duok man progą užtikrinti mano mažosios sesutės saugu­
mą — visa kita nesvarbu.
Mano sesuo nusišypsojo. Nuo šio šalto jos apnuogintų dantų
vaizdo mano nugara berbėgo šiurpuliukai.
 — Kaip kad sakė Tėvelis, jei neturi šeimos, tai neturi visiškai
nieko. Tu esi mano šeima, Adelina. Ištrauk mane iš čia, ir aš nužudy­
siu už tave. Tu gi žinai, kad atliksiu darbą taip, kaip reikia.

25 skyrius

Didi nustebo, kai įpusėjus rytmečiui išgirdo beldimą į lauko

duris. Jos žvilgsnis automatiškai nukrypo į Filą ir Neilą, kurie sėdėjo
priešais ją salone. Abu ant kelių buvo pasidėję užrašų knygutes, o
ką jau kalbėti apie viduryje kambario paremtą konferencijų lentą,
dabar prirašinėtą juodu žymekliu.
— Nori, kad atidaryčiau? — pasisiūlė Filas.
— Ne, susitvarkysiu pati.
Ji lėtai pakilo, nusiėmė nuo kairiojo peties ledo maišelį. Alek­
sas vos išaušus ją paliko, nes turėjo važiuoti dėstyti rytinių paskaitų
akademijoje. Paskui planavo užsukti pas savo tėvus ir paimti Džeką.
Jie anksčiau dar niekad taip ilgai nebuvo išsiskyrę su sūnumi ir abu
jo siaubingai ilgėjosi.
Didi priėjo prie laukujų durų su vis augančiu jauduliu. Ji buvo
liepus Aleksui palikti savo „Glock 10“, pilną šovinių. Galėjo iš jo
iššauti ir viena ranka. Galbūt ir ne itin taikliai, bet jei nusitaikytų į
kūno vidurį, įstengtų sužeisti užpuoliką bent jau tiek, kad jį sustab­
dytų. O tada beliktų tik toliau spaudinėti gaiduką. Jos draugas, bu­
vęs snaiperis Bobis Dodžas, galbūt ir tikėjo posakiu „Vienas šūvis,
viena mirtis“. Didi tai nelabai terūpėjo; jai tik buvo svarbu, kad ne
priešininkas, o ji liktų gyva.
Nuėjo prie durų. Rankoje ginklo nelaikė, nes jai už nugaros
sėdėjo du gerai pasirengę policijos pareigūnai, tačiau, lenkdamasi
arčiau prie durų akutės ir atsargiai pro ją žiūrėdama, ji vis tiek ner­
vingai lankstė dešinės rankos pirštus.
Priešakiniame priebutyje stovėjo daktarė Adelina Glen.
 „Koks siurprizas“ — pamanė Didi ir suskato darbuotis durų
sklende.
— Atsiprašau, kad trukdau, — kreipėsi Adelina be jokios įžan­
gos. — Bet aš atvažiavau tiesiai iš pasimatymo su savo seserimi ir
norėčiau su tavimi pasikalbėti.
— Tu kalbėjaisi su savo seserimi be mūsų?
Adelinos žvilgsnis nuo Didi nukrypo į svetainę, kur tiesiai
priešais jos akis sėdėjo Didi komandos draugai. Didi stengėsi susi­
laikyti, kad kaltai neparaustų.
— Mes esam profesionalūs tyrėjai, — gindamasi tarė ji. Kad
ji su kolegomis detektyvais tęsė tyrimą be Adelinos buvo viena, ir
visiškai kas kita — kad Adelina tęsė tyrimą be jų.
— Ak, tikrai? Ar petys skauda mažiau? Tau jau leista grįžti į
tarnybą?
— Et, bala nematė, — pasidavė Didi. — Užeik. Taip, mes lygi­
name užrašus apie vakarykštę žmogžudystę. Bet ne, aš kol kas neinu
pareigų, tačiau prisiekiu, kad ne dėl to Filas su Neilu nusprendė
pagerbti mane savo vizitu. Tai visiškai nesusiję su aplinkybe, kad
oficialiai nesu tarnyboje. Tiesiog kava čia daug skanesnė. Tiesa, vai­
kinai?
Ir Filas, ir Neilas palinkčiojo. Filas atsistojo, paspaudė Adelinai
ranką, tada pristatė ją Neilui. Didi nenustebo daktarės veide išvydu­
si abejonę, kai ši susipažino su jauniausiu jų komandos nariu. Dėl
savo ištįsusios figūros ir raudonų plaukų kupetos ant galvos Neilas
atrodė lyg amžinas šešiolikmetis. Visgi tai pasitarnaudavo, kai rei­
kėdavo apklausti įtariamuosius. Jie retai kada iš pradžių įvertindavo
detektyvą veteraną rimtai, o paskui jau būdavo per vėlu.
Tada daktarės žvilgsnis užkliuvo už molberto didumo kon­
ferencijų lentos, kuri buvo padalinta į tris stulpelius — po vieną
kiekvienai aukai. Ji neišbalo, jau greičiau jos veido išraiška sustingo.
Klinikinė. Iš karto atsiribojo nuo lentoje išvardintų grafinių detalių.
— Taigi, — negalėjo susilaikyti Didi. — Kas nutiko, daktare?
 — Ar ten kava? Labai norėčiau puodelio.
Filas pamalonino viešnią įpildamas jai puodelį gėrimo. Didi
buvo bandžiusi tai padaryti kiek anksčiau, bet jai nieko neišėjo.
Šauti iš pistoleto viena ranka — dar šiaip taip, o įpilti kavos viena
ranka — niekaip.
— Ar tai tu paskambinai seseriai, o gal ji paskambino tau? —
paklausė Didi. Ji prisėdo ant vienos iš virtuvinių kėdžių, kurias Nei-
las buvo atvilkęs į kambarį, o tada gestu parodė Adelinai įsitaisyti
ant sofos.
— Ji susisiekė su kalėjimo vyriausiuoju prižiūrėtoju ir paprašė
leidimo iš pat ryto pasikalbėti su manimi. Tikriausiai tai viena iš jos
machinacijų. Šana žino apie naujausią žmogžudystę ir ketino pasiū­
lyti papildomos informacijos už leidimą išeiti iš kalėjimo trumpų
atostogų.
— To nebus, — tarė Didi. — Argi tu vakar jai to nesakei?
— Negalima jos kaltinti už prašymą. Žodžiu, pokalbis... pakry­
po kiek kita linkme.
— Gerai, — Didi palinko į priekį nekantriai laukdama. Tą patį
padarė ir Neilas su Filu.
— Šana tvirtina niekada nebendravusi nei su Žudiku Rože,
nei su kuo nors kitu. Jokio slapto šnipų tinklo, jokių ja besižavinčių
gerbėjų už kalėjimo ribų. Jai reikėtų pagalbos kalėjimo viduje, kad
galėtų įgyvendinti tokius narsius sumanymus, bet, jos pačios žo­
džiais tariant, Šana neturi jokių draugų. Mes visi tai žinome.
Didi susiraukė. Ji tikėjosi tikrai ne to.
— Žinoma, ji labiausiai suinteresuota viską neigti. Kaip ji pa­
aiškino, iš kur visa tai žino?
— Savo pastabumu.
— Kaip suprasti?
— Trisdešimt metų vienutėje. Ji neturėjo ką daugiau veikti, iš­
skyrus stebėti kitus žmones. Ji — ne kriminalinis genijus. Ji — Šer­
lokas Holmsas.
 Filas gerklės gilumoje išgavo paniekos kupiną garsą.
— Iš kur sužinojo tą magišką skaičių? — paklausė su aiškiu
skepticizmu.
— Būdama paauglė vietinėje bibliotekoje kaupė informaci­
ją apie mūsų tėvą. Pasak jos, taip ir sužinojo, kad jis buvo surin­
kęs šimtą penkiasdešimt tris odos skiauteles. Vien tik skaitydama
straipsnius vietiniuose laikraščiuose. Nėra jokios priežasties netikė­
ti, kad ir Žudikas Rožė negalėjo padaryti to paties. Bandžiau ieškoti
pasinaudodama paprasta „Google“ paieškos sistema, bet tik pavir­
šutiniškai. Kaip teigia mano sesuo, ši informacija yra pasiekiama —
tereikia negailėti pastangų ir uoliai jos paieškoti.
Maža to, Žudikas Rožė akivaizdžiai mėgdžioja mūsų tėvą, to­
dėl visiškai logiška, kad jis ir savo nusikaltimams suteikia tam tikrą
ambicingą pobūdį, nuplėšdamas tiksliai šimtą penkiasdešimt tris
odos atplaišas ir tokiu būdu parodydamas pagarbą savo mokytojui.
Sana tvirtina, kad ji nežinojo, jog jis tą darė. Ji paprasčiausiai numa­
nė tai. Vis dėlto ji juk turi unikalių sugebėjimų suprasti, kas vyksta
nusikaltėlio galvoje.
— Visiškai sutinku, — suburbėjo Didi.
— Negana to, ji dar pasakė, kad žudikas manimi irgi turėtų
domėtis. Kadangi esu Hario Dei duktė, kuri atsitiktinai dar ir kenčia
nuo reto genetinio sutrikimo. Vien tik mano buvimas jį traukia. Ir
tai reiškia, kad jis norės apsilankyti mano kontoroje, netgi patekti
į mano namus, galbūt apsimetęs prekes pristatančiu darbuotoju...
— Ką? — neištvėrusi pertraukė ją Didi.
— Po susitikimo su Sana paskambinau į namus, kuriuose yra
mano butas, ir paklausiau, ar per pastaruosius kelis mėnesius jame
niekas nesilankė. Ponas Danielsas pasitikslino, ar aš turiu omeny­
je ką nors, be dujų bendrovės darbuotojo. Pasirodo, prieš keturias
savaites buvo atvykęs uniformuotas dujų bendrovės darbuotojas,
kuris tvirtino, esą gautas pranešimas dėl galimo dujų nutekėjimo
mano aukšte. Žinoma, jie šį darbuotoją įleido į mano butą. Kadan­
gi atrodė pavojinga, ponas Danielsas kartu į mano butą neužėjo, o
liko laukti koridoriuje... Jis tvirtino, kad tas žmogus mano namuose
labai ilgai neužsibuvo, bet vėlgi — jis visiškai negalėjo patikslinti,
ką tas „nelabai ilgai“ reiškė. Iškart po to paskambinau į tą dujų ben­
drovę. Jie nėra užregistravę tokio iškvietimo ir nieko nėra siuntę į
mano gyvenamą daugiabutį.
— Bet ponas Danielsas tą žmogų matė? — iškart paklausė Fi­
las. — Ar jis galėtų jį apibūdinti? Pavyzdžiui, bent jau patvirtinti,
kad mes tikrai ieškome vyriškos lyties įtariamojo.
Adelina abejodama padarė pauzę.
— O ne, — sumurmėjo Filas, jos veide jau įžvelgdamas atsa­
kymą.
— Pasirodo... — pratarė ji.
— O ne...
— ... daugiau paklausinėjus paaiškėjo, kad ponas Danielsas
nėra visiškai tikras, ką jis matė. Dujų bendrovės darbininkas dėvėjo
kepurę žemai nuleistu snapeliu, laikė aukštai iškeltą užrašinę. Tiesą
sakant, jis net nėra visiškai tikras, ar matė to žmogaus veidą.
— Tai dujų bendrovės darbininkas gali būti tiek mergina, tiek
ir vaikinas? — paklausė suglumusi Didi.
Adelina patraukiojo pečiais.
— Ponas Danielsas susidarė įspūdį, jog tai buvo vyras. Ban­
džiau jį iškamantinėti taip delikačiai, kaip tik sugebėjau, kad kaip
nors nepaveikčiau jo prisiminimų. Tai nebuvo stambus žmogus,
taigi tiek jo ūgis, tiek sudėjimas nelabai aiškus. Bet balsas šiurkštus.
Dėl to Danielsui ir pasirodė, jog tai buvo vyras. Ne dėl išvaizdos, bet
iš apsimetėlio dujų bendrovės darbuotojo balso.
— O, Jėėėzau, — nutęsė Filas.
Adelina palinksėjo:
— Būtent. Šiurkštų balsą galėjo turėti vyras. Arba taip savo
balsą maskavo moteris.
 — Tu manai, kad šis žmogus yra Žudikas Rožė? — paklausė
Didi.
Dabar jau Adelinai atėjo eilė atrodyti sumišusiai:
— O tu taip nemanai?
— Ir, atsižvelgiant į tavo sesers gebėjimą nuspėti tokį Žudiko
Rožės elgesį, — lėtai tęsė Didi, — tu dabar manai, kad ji naudoja
savo aiškiaregystę geram tikslui, o ne blogiui?
— Tokia mintis buvo atėjusi man į galvą. Ji — mano sesuo. Jau
tokia mūsų prigimtis, kad apie savo šeimą visuomet esame linkę
galvoti gerai. Taigi, taip...
— Arba tai jos pinklės, — įsiterpė Didi. — Tavo sesuo — mani­
puliacijų specialistė, ir mes galime pagrįstai tikėti, kad ji gali veikti
išvien su Žudiku Rože. Ji liepė tam žmogui nueiti į tavo butą. Savo
marionetei tiksliai nurodė, ką padaryti. Tada lyg iš niekur nieko pa­
skleidė šią informaciją — kaip tik tuomet, kai tai buvo naudingiau­
sia Šanai. Tarkim, kai tu buvai bepradedanti ja abejoti. Koks galėtų
būti geresnis būdas tave susigrąžinti?
Adelina sumirksėjo, ilgai tylėjo, o tada tyliai pareiškė:
— Taip, visko gali būti. Aš noriu būti objektyvi, kiek tai susiję
su mano seserimi, bet abejoju, kad tokia esu. Taigi, štai aš čia, dali­
nuosi šia informacija su jumis. Galbūt jūs galite man pasakyti, kuo
turėčiau tikėti.
— Apsimesti dujų kompanijos darbuotoju dera prie Žudiko
Rožės modus operandi, — prakalbo Filas. — Mes jau žinome, kad
jis arba ji apsimeta aptarnavimo srities darbuotoju, kad įsigautų į
žmonių namus, tarkim, apsaugos kompanijos atstovu, idant patektų
į Didi namus...
Adelina spoksojo į detektyvę.
— Žudikas man paliko labai rūpestingą raštelį, — paaiškino
Didi. — Su palinkėjimu greitai pasveikti.
— Esmė štai kokia, — tęsė Filas, — Didi yra teisi — tavo sesuo
žino visus šiuos dalykus dėl to, kad palaiko ryšį su žudiku. O ne dėl
to, kad jai trūksta bendravimo.
— Ar jums pavyko nustatyti, kokiu būdu ji galėtų komunikuoti
su žudiku? — paklausė Adelina. — Kodais, laiškais, per pasiuntinį?
Detektyve papurtė galvą.
— Bet tavo sesuo protinga — tu pati visuomet tai kartoji. Be
to, neverta nė sakyti, jog mes buvom šiek tiek užsiėmę analizuoda­
mi dar vieną žmogžudystę. Ar žinai, kas yra auka?
— Čarlio Sgarzio motina.
— Kuri, beje, neatitinka šio žudiko aukų tipo. Pirmosios dvi
aukos buvo vidutinio amžiaus, daugiau į jaunesniąją pusę, vienišos.
Dženetė Sgarzi buvo senyva našlė, jau ir taip mirštanti nuo vėžio.
Serijiniai žudikai retai kada keičia savo aukų tipą. Visa tai jiems yra
fantazijos dalis. Pakeisk auką ir, galima sakyti, bus pakeistas visas
nusikaltimas. Kuo šis žudikas išskirtinis, ypač turint omenyje, kad
tai įvyko taip greit po antrosios žmogžudystės? Galbūt šis išpuolis
nebuvo atsakas į kažkokį giliai įsišaknijusį kompulsyvumą, bet pa­
prasčiausiai šaltas, griežtas apskaičiavimas. Dženetė Sgarzi turėjo
mirti. Ir, pasak Čarlio Sgarzio, tai tavo sesers kaltė.
— Sana moteriškos lyties aukų nesirenka.
— Ne, bet tai buvo velniškai geras būdas suduoti smūgį Čar­
liui. Atkeršyti reporteriui, klausinėjančiam apie ją bjaurių klausimų,
taip pat ir kaltinančiam ją, jog tęsia savo kriminalinę veiklą net ir
sėdėdama už grotų.
Adelina padėjo kavos puodelį. Sunkiai atsiduso.
— Įrodyk, — paprastai pasakė ji.
— Na, būtent ties tuo mes šiuo metu ir dirbame. Tiksliau, dir­
bome, kol mums nesutrukdei.
— Kodėl tavo sesuo paprašė su tavimi pasikalbėti? — paklausė
Filas. — Jei ne pasiderėti dėl jos paleidimo į laisvę, tuomet kam?
— O, ji vis dar tiki, kad galbūt išleisime ją iš kalėjimo atostogų
ir įkurdinsime ją mano bute...
 — Nieko sau! — sušuko Didi.
— Bet ne kaip atlygį už pagalbą gaudant žudiką, o kad galėtų
apsaugoti mane. Jos pačios žodžiais tariant, jai gerai sekasi daryti
tokius darbus.
Dar viena tylos minutė.
— Ką tai turėtų reikšti? — nervingai pratarė Neilas.
— Aš direktorės paprašiau daugiau papasakoti apie kalėjime
įvykusius incidentus, dėl kurių kaltinama mano sesuo. Ji žudė tris
kartus. Pirmąsyk tuoj po įkalinimo, kai susidorojo su kita kaline, kuri
tariamai pirma užpuolė Saną. Tuomet nuspręsta, kad vis dėlto tai
buvo savigyna. Po to beveik dešimtmetį gyvenimas klostėsi ramiai,
kol Šana neužpuolė ir nenužudė pataisos namų pareigūno vyriškio
ir tą padarė, kaip paaiškėjo, ganėtinai... žvėriškai. Po kelių savaičių ji
pasiuntė myriop antrąjį pareigūną ir buvo nuteista visą likusį gyve­
nimą kalėti vienutėje. Direktorė Makinoii akivaizdžiai stengėsi viską
pateikti labai apibendrintai, bet kai pakamantinėjau apie tų mirčių
detales... Dėl abiejų prižiūrėtojų žūties buvo vykdomas tyrimas, įta­
riant juos „bendravimu“ su kalinėmis. Žinoma, bet kokie intymūs
santykiai tarp prižiūrėtojo ir kalinės nėra toleruojami, tačiau bent
jau pirmojo pareigūno atvejis pasirodė ganėtinai šlykštus. Jis turėjo
santykių su dviem kalinėmis iš to paties bloko kaip ir Šana. Įtarta,
kad galbūt tas prižiūrėtojas įėjo į Šanos kamerą, norėdamas pasinau­
doti ja kaip ir kitomis, bet ji pasipriešino. Galingai.
— Ji savadarbe geležte nudūrė vyruką, kuris ketino ją išžagin­
ti? — pasitikslino Didi.
— Gali būti. Šana atsisakė papasakoti. Galiausiai, kadangi pa­
reigūnas buvo miręs, o tyrimas dėl jo — nutrauktas, šią bylą pra­
dangino, be abejo, dar ir dėl to, kad ji metė tamsų šešėlį ant kalėjimo
pareigūnų. Vos po kelių savaičių Šana smogė dar kartą, ir šis smūgis
nulėmė jos ateitį, nors tas prižiūrėtojas taip pat turėjo nekokią re­
putaciją — tai yra kaip „fiziškai agresyvaus“ su savo prižiūrimomis
kalinėmis.
 — Palauk minutėlę, — įsiterpė Neilas. — Tavo sesuo tvirtina,
neva taip pasielgti ją privertė pačios aukos? Turiu omenyje, jog tai
visais amžiais naudotas pasiteisinimas, ar ne? Kaltinti auką.
Adelina palinksėjo.
„Ji sugebėjo išlaikyti aiškų protą, — pamanė Didi. — Vis dar
siekia to objektyvumo, kaip kad pati tvirtina.“
— Bet kaip dėl Donio Džonsono? — paklausė Neilas. — Dvy­
likametis berniukas. Kaip tvirtina visi liudininkai — moksliukas,
knygų graužikas. Jokiais būdais jis negalėjo jai kelti grėsmės. Pa­
žvelgus į senas policijos nuotraukas matyti, kad ji didesnė už jį. Ir
tikrai kietesnė.
— Donio Džonsono atvejo paaiškinti negaliu, — pripažino
Adelina. — O Šana apie jį atsisako kalbėti. Net ir po trisdešimties
metų tai yra tema non grata.
— Jo atvejis išskirtinis, — sumurmėjo Didi. Ir staiga jos kavos
puodelis atsidūrė ant stalo, o ji atsistojo ir nužingsniavo prie konfe­
rencijų lentos: — Įdomumo dėlei palyginkime: Žudikas Rožė ir trys
jo aukos prieš Šaną Dei ir keturias jos aukas. Nes mes jau žinome,
kad Žudiko Rožės išskirtinis atvejis — tai Dženetė Sgarzi. O Šanos
išskirtinis atvejis — Donis Džonsonas. Normaliomis aplinkybėmis
tai nebūtų ypač svarbus dalykas, bet ar labai tikėtina, kad dviejų
skirtingų nusikalstamų protrūkių išsiskiriantys atvejai yra iš tos pa­
čios giminės? Sūnėnas ir teta. Neįtikinsite manęs, kad jie niekaip
nėra susiję.
— Čarliui Sgarziui jie susiję, — susiraukusi tarė Adelina, kuri
aiškiai dar neperprato minties.
Didi pergalingai nušvito:
— O ką jis daro?
— Klausinėja apie savo pusbrolio nužudymą prieš trisdešimt
metų, — atsakymą pateikė Filas.
— O tai reiškia?.. — paragino Didi.
 — Reiks iš archyvų išsitraukti senesnius dokumentus, — su­
niūniavo Neiks.
Jis vis dar darbavosi prie dokumentų apie Harį Dei. Jų stigo.
Galbūt pasimetė pereinant nuo senųjų archyvų prie naujų talpyklų.
Taip nutiko su daugeliu ikikompiuterinio amžiaus bylų.
— Din, din, din, duokite šiam detektyvui prizą. Štai mūsų
ieškoma sąsaja. Nesvarbu, kad žmogžudystės yra vykdomos šiuo
metu — jas paskatino trisdešimties metų senumo įvykiai. Visų jų —
Donio Džonsono, Šanos Dei ir, galiu galvą duoti nukirsti, Žudiko
Rožės — keliai kadaise seniai buvo susikirtę. Mums reikia kaimynų,
liudininkų, pažįstamų bendrininkų vardų. Susitelkime ties šiuo są­
rašu ir surasime žudiką.
— Arba, — atsistodama tarė Adelina, — mes paprasčiausiai
galime laukti, ir žudikas pakankamai greitai mus pats suras. Pasak
Šanos, jis ar ji nesugebės atsilaikyti. Vien mano buvimas traukia
žudikus lyg medus bites.
— Ar bijai dėl savo saugumo? — paklausė Didi. — Galime
tavo apsaugai paskirti pareigūną.
— Ar gali viena ranka šaudyti pistoletu?
— Taip. To buvome mokomi praktiniuose šaudymo užsiėmi­
muose, ir pastaruoju metu, sakyčiau, jaučiuosi už tai dėkinga.
— O aš negaliu. Turiu retą genetinį imunitetą skausmui, pa­
meni? Tai reiškia, kad dalyvavimas pavojinguose užsiėmimuose
gali būti pragaištingas, netgi jei tai mokymai. Negaliu nei kautis, nei
šaudyti, nei bėgti. Galėtumėte mano apsaugai paskirti pareigūną.
Bet kad ir kaip keistai tai skambėtų, mieliau rinkčiausi savo seserį.
Policija praktikuojasi tik tada, kai reikia apsiginti. O štai Šana tai
išmano iki smulkiausių detalių.
Didi pavartė akis.
— Tu rimtai nori, kad išleistume tavo seserį pailsėti nuo kalė­
jimo? Tu, žinoma, supranti, kad ji greičiausiai padarys ką nors dau­
giau, nei tik pasiskolins tavo mėgstamiausius drabužius?
 Adelina priėjo prie slenksčio.
— Vien tai, kad mano sesers pasiūlymas yra labai agresyvus ir
smurtinis, dar nereiškia, kad neverta jo apsvarstyti. Pripažink, Žu­
dikas Rožė niekada neįtartų tokio mūsų sprendimo.
— Nebent, žinoma, — tyliai svarstė Filas, — būtent to visą šį
laiką žudikas ir siekė.

26 skyrius

Kas aš esu? Nekantrus naujai atsikraustęs nuomininkas, drau­

giškas naujas kaimynas.
Kaip aš atrodau? Malonus, išsilavinęs, profesionalus. Galbūt
paprašysiu paskolinti puodelį cukraus, bet aš niekada nesvarsty­
čiau, kokia tavo odos tekstūra ir kaip ji atrodytų plaukiodama mais­
tiniame stiklainyje.
Pagrindinis motyvas: Aš tiesiog taip džiaugiuosi, kad susipaži­
nome.
Veikimo tikslas: Sužaisti va banąue, padidinti įtampą, patam­
pyti nervus.
Grynasis pelnas: Visi geri dalykai turi baigtis.

Laimingam Naujajam Kaimynui buvo sunku. Drabužiai buvo

tinkami. Neseniai pirkti vienoje iš „Goodwill“parduotuvių, kur,
ypač Bostono filialuose, buvo galima rasti tiek pat žymių dizainerių
gaminių kaip ir „Saks“. Nepriekaištingai, profesionaliai pasiūti, bet
nerėžiantys akies. Priedanga, kuri, kaip ir kitos, turėjo suformuo­
ti bendrą įspūdį apie žmogų, o konkrečias detales užtemdyti. Kaip
tas žmogus atrodė? Malonus. Ką turite omenyje sakydam i „malonus“?
Nežinau. Malonus.
Drabužiai buvo tinkami. Bet reikėjo pasirūpinti laikysena ir
eigastimi. Priešais veidrodį praleisti daugiau laiko. Ne sulinkęs, o
patogiai besijaučiantis ir savimi užtikrintas. Pečius atlošti, galūnes
atpalaiduoti. Sunkiau, nei galėjo pasirodyti. Tai reiškė, kad reikėjo
suvaldyti adrenalino bangas, nepalinkti per daug į priekį, nepasi­
duoti nuolatiniam zvimbimui į ausį: „Dabar, dabar, dabar, reikia
veikti, veikti, veikti.“
Bet vėlgi, praktika padeda tobulėti.
Drabužiai buvo tinkami. Kūno kalba — priimtina.
Tačiau vis tiek. Stovėdamas priešais veidrodį visu ūgiu, vis iš
naujo permąstydamas planą, Laimingas Naujasis Kaimynas nebu­
vo... laimingas.
Ją nužudyti buvo sunku.
Žinoma, nuo pat pradžių buvo tokia rizika. Su pirmais dviem
subjektais buvo lengva — pasirinkau juos atsitiktinai vietinėse ka­
vinėse. Žvalgyba atlikta pasirinkus Kasdieniško Niekuo Neišsiski­
riančio Žmogaus vaidmenį, kadangi jį buvau praktikavęs ilgiausiai
ir suvaidinti nebuvo sunku. Kasdieniškas Niekuo Neišsiskiriantis
Žmogus aktyviai ieškojo dviejų patrauklių vienišų moterų. Aukos
turėjo būti atsitiktinės — būtina sąlyga. Jokio ryšio viena su kita ar
su Kasdienišku Niekuo Neišsiskiriančiu Žmogumi. Tiesą sakant, pri­
reikė daugiau nei keliolikos bandymų. Moteris pasirinkdavau, tada
atsargiai jas sekdavau vien tik tam, kad sužinočiau, ar jos gyvena su
vyru, ar nuomojasi vieną butą su drauge, ar turi vidutiniškai du su
puse vaiko. Prireikė laiko ir pastangų, ką ir buvo galima numanyti.
Žmogžudystė — ne silpnų nervų turėtojams.
Bet ilgainiui sunkus darbas atsipirko. Pasirinktos dvi aukos,
kaip reikiant patikrintos, tada oficialiai įvardytos kaip taikiniai.
Prasidėjo pirmoji veiksmų fazė, žyminti perėjimą nuo Kasdieniš­
ko Niekuo Neišsiskiriančio Žmogaus prie Daug Pasiekusio Žudiko.
Netgi užsitarnavau pravardę — Žudikas Rožė; tai suteikė stebinantį
pasisekimo jausmą.
Kas galėjo pagalvoti, kad iš visų individų, kurie per daugelį
metų bandė ir nepasiekę tikslų dingo, vienas iš žudikų vis dėlto ga­
lės lygiuotis su geriausiais?

Kas aš esu? Tavo baisiausias naktinis košmaras.

Kaip aš atrodau? Visai kaip tu.
Pagrindinis motyvas: Pripažinimas, reputacija dėl niekšybių,
sėkmė.

Tegul eina velniop Haris Dei. Tegul eina velniop Sana Dei. Aš
būsiu geriausias.
Išskyrus, žinoma, kad vakarykštės žmogžudystės metu jau­
čiausi kitaip.
Vakarykštis darbas...
Net apie jį galvodamas nervinausi. Laimingas Naujasis Kai­
mynas prarado sunkiai užsitarnautą sukalbamo žmogaus aurą ir
suskato nerimastingai žingsniuoti.
Vakarykštė naktis buvo būtina. Logiškai tai buvo suprantama.
Žvelgiant racionaliai, Žudikas Rožė iš pradžių veikė pagal planą.
Greitai ir nepastebimai jai į arbatą įbėrė rohipnolio. Stebėjo, kaip
jos akių vokai apsunko, kaip jai pradėjo veltis žodžiai.
Kai susmuko, Žudikas Rožė šoko veikti — gracingai ją sugavo
ir net pats šiek tiek nustebo, ir liko sužavėtas tokio miklaus reflekso.
Tada pakėlė jos kone besvorį kūnelį...
Senutės akys buvo prasivėrusios. Ji žiūrėjo į savo pačios žudi­
ką. Ne, ji spoksojo į savo žudiko sielą. Ji pamatė savo pačios mirtį
ir priėmė ją.
O jos žvilgsnyje atsispindėjo aiškus ir atviras gailestis.
Tada ją užvaldė vaistai, nugalėjo paskutinį išsekusio kūno pa­
sipriešinimą, ir ji susmuko be sąmonės. Sunkioji dalis buvo baigta.
Žudikas ją nunešė į miegamąjį namo gale. Nurengė drabužius, užsi­
lipo ant jos, rankoje laikydamas skalpelį. Tada...
Žudikas Rožė neryžtingai stabtelėjo. Nors pagaliau liko vienas
su savo pasirinkta auka, pati sudėtingiausia misijos dalis jau buvo
sėkmingai įvykdyta, šis didis ir siaubingas žudikas paprasčiausiai
norėjo iš ten dingti. Pabėgti ir niekada neatsigręžti atgal. Ji buvo
mirusi — ar to nepakako?
Vis dėlto nepakako. Atvykęs budintis gydytojas galėjo padaryti
prielaidą, kad ją įveikė vėžys, bet taip pat galėjo būti ir kitokios nuo­
monės. Vadinasi, būtų atliekami testai ir apsinuodijimo cheminėmis
medžiagomis tyrimai, o rastas rohipnolis iš karto sumaišytų kortas.
Geriau jau pasirūpinti, kad viskas atrodytų nuoseklu. Auka
numeris trys. Vyresnio amžiaus auka, jei tiksliau. Akivaizdžiai ne
Žudikui Rožei įprasto tipo. Bet — auka numeris trys. Visiems lai­
kams įrodanti Žudiko Rožės siaubingą palikimą, nes koks monstras
galėtų užpulti vėžio pakirstą senyvą ponią? Net ir Haris Dei buvo
gailestingesnis.
Kaip jau minėta, žmogžudystės — iie silpnų nervų turėtojams.

Kas aš esu? Nežinau. Niekada nežinojau. Kaip kas nors galėtų

tai išsiaiškinti?
Kaip aš atrodau? Normalumo kiautas. Nes visi vaikai greitai
perpranta, kad būti normaliam — svarbu; tai reiškia, kad jeigu tu
nesi normalus, tai bent jau privalai pasistengti toks atrodyti.
Pagrindinis motyvas: Jaustis, lyg būčiau toks, kaip ir visi kiti.
Žinoma, aš taip niekada nesijausiu.
Veikimo tikslas: Jei negaliu būti toks, kaip ir visi kiti, aš būsiu
geresnis už visus kitus. Aš ištobulinsiu savo galias. Aš būsiu tu. Aš
būsiu aš. Aš būsiu mirtis. Aš būsiu išganymas. Aš būsiu visi dalykai
išsyk. Ir tada pagaliau turėsiu viską, ko noriu.
Grynasis pelnas: Galų gale — laisvė.

Laimingas Naujasis Kaimynas nusisuko nuo veidrodžio. Lai­

mingas Naujasis Kaimynas jau pakankamai ilgai nerimavo. Dau­
giau jokio galvojimo. Laikas veikti.
 Laimingas Naujasis Kaimynas įėjo į drabužinę, atsiklaupė ant
kelių, tada atsargiai pasistengė atidengti tris neprikaltas grindlentes.
Praėjus minutei, į dienos šviesą buvo iškelta batų dėžė.
Nuėmė dangtį, žvelgė žemyn į dėžės turinį. Žinojo, kas turi
įvykti po to. Ir jautė stiprybę, ateinančią kartu su apsisprendimu.

Veikimo tikslas: Pamatyti, iš kokio molio yra drėbta skausmo

specialistė, negalinti jausti skausmo.
Grynasis pelnas: Nugalėtojui atitenka viskas.

27 skyrius

Kristė Vili visiškai atitiko Didi mintyse nusipieštą jos portretą.

Policininkės tai nepradžiugino, nes kitados buvo sau pasižadėjusi,
jog, vos tik savo darbe pajus rutiną, ji visiems laikams jį mes. Bet
vis dėlto Didi buvo čia, Pru greitojo maisto komplekse, komercinėje
Bostono dalyje, ir kalbėjosi su lygtinai paleista buvusia kaline bei
probacijos pareigūne, ir taip, Kristė Vili iš esmės buvo tokia, kaip
ir galėjai tikėtis — peroksidu nubalinti plaukai su ataugusiais na­
tūralios spalvos ties šaknimis, sulinkę pečiai ir greitai lakstančios
mėlynos akys.
Kristę prižiūrinti pareigūnė paskambino Filui, kai jie vis dar
dalijosi mintimis Didi namuose. Atsakydama į Filo pageidavimą
susitikti su bet kuriomis lygtinai paleistomis kalinėmis, kada nors
sėdėjusiomis kartu su Sana Dei, probacijos pareigūnė pasiūlė kan­
didatę — Kristę Vili, kuri buvo paleista į laisvę pernai, dvidešimt
metų atsėdėjusi Masačūsetso pataisos namuose už įvairius nusikal­
timus, tarp jų ir pagalbą nužudant. Buvusi kalinė sutiko atsakyti į jų
klausimus su viena sąlyga: kad dalyvautų Adelina.
Ne Šanos sesuo. Ne daktarė Adelina Glen. Bet Adelina.
Šis prašymas sužadino Didi smalsumą. Taip pat ir Adelinos.
Taigi, jie — Filas, Didi ir Adelina kartu su probacijos pareigūne
Kendise Proktor bei jos globotine Kriste Vili — sėdėjo prie dviejų
paskubomis sustumtų kavinės staliukų viduryje patalpos, kuri pri­
bloškiamai atsidavė riebaluose keptu maistu. Ypač aštriomis kreve­
tėmis apelsinų padaže. Dėl šio kvapo Didi jautėsi alkana.
Kol kas Adelina laikėsi apdairiai — ji dar nebuvo pratarusi nė
žodžio, leido kalbėti Filui su Didi.
Taip, Kristė Vili kadaise kalėjo tame pačiame korpuse kaip ir
Sana Dei. Be to, jos praleido šiek tiek laiko kartu sėdėdamos vienu­
čių bloke, na, po incidento.
Kristės Vili kriminalinėje patirtyje būta ir kelių nusikaltimų,
susijusių su narkotikais, pavyzdžiui, ginkluotas apiplėšimas siekiant
gauti lėšų kvaišalams... Moters nerimastingi judesiai ir žvilgsnis,
lakstantis lyg teniso kamuoliukas, Didi kėlė abejonių, ar Kristės gy­
venimo būdas pasikeitė, ypač turint omenyje, kad kalėjime susi­
veikti narkotikų buvo lengviau negu lengva. Kita vertus, Kristė su­
tiko su jais pasikalbėti niekieno neverčiama, pokalbyje dalyvaujant
ir ją prižiūrinčiai pareigūnei. Be to, nereikia pamiršti ir narkotinių
medžiagų kraujyje patikrinimų, kurie, be jokios abejonės, buvo vie­
na iš jos lygtinio paleidimo į laisvę sąlygų...
Kas gali žinoti? Galbūt ši moteris buvo švari. Galbūt tiesiog
taip veikia smegenys, net ir kelerius metus praleidus daugiau nebe­
vartojant.
Galimas daiktas.
— Taip, aš pažinojau Šaną Dei, — dabar kalbėjo nervingoji
informatorė. Ji vilkėjo visiškai šį sezoną nemadingus marškinėlius
be rankovių, išryškinančius jos rankas, plonas it geležinkelio bėgiai.
Probacijos pareigūnė Kendisė atsinešė didelį paką skrudintų bul­
vyčių, galbūt savo globotinei sugundyti. Kristė kol kas jų nebuvo
palietusi.
Didi, nepaisant jos seno ir tvirto prieraišumo greitojo maisto
kompleksams, apsiribojo buteliuku vandens. Filas — taip pat. Ade-
liną leido sau pasilepinti vaisių kokteiliu. Matyt, šitai buvo kažkaip
susiję su įpročiu nevalgyti pusryčių. Kol kas Kristė į daktarę nekrei­
pė per daug dėmesio, ir Didi už tai jautė kone dėkingumą. Techniš­
kai kalbant, Adelinos čia neturėtų būti. Bet vėlgi, čia neturėtų būti
ir Didi.
— Jie žaisdavo tokį žaidimą, — pasakojo Kristė, įsmeigu­
si žvilgsnį į stalą. — Vadinama „Kekšių olimpinėmis žaidynėmis“.
Frenkis, Ričis ir Hovardas žaisdavo jį visuomet, kai tik sutapdavo jų
pamainos. Jie išsirinkdavo tris merginas, išrikiuodavo mus priešais,
tada atsibruoždavo klynus. Pirmoji patenkinusi sau tekusį vyruką
laimėdavo prizą. Galbūt buteliuką kremo. Arba porą papildomų mi­
nučių duše. Ar kokį kitą kvailą dalyką.
Probacijos pareigūnė ištiesė ranką ir patapšnojo savo globo­
tinei per ranką. Didi anksčiau niekada nebuvo sutikusi Kendisės,
bet atrodė, kad šioji nuoširdžiai rūpinasi buvusiomis kalinėmis, už
kurias yra atsakinga.
— Taigi, trys pataisos namų pareigūnai buvo su tuo susiję? —
paklausė Filas.
— Iš pradžių, — sulemeno Kristė. Ji vis dar į juos nežiūrė­
jo. — Bet visų jų pamainos retai sutapdavo, o Frenkis, na, žinote...
jo apetitas buvo didelis. Todėl kartais jis veikdavo vienas. Tiesiog
išdygdavo tavo kameroje. Pačiulpt, įkišt, — vadovaudavo jis. Jis iš­
sitraukdavo savo įnagį. Tu pačiulpdavai. Tada, kai viskas būdavo
baigtasis jį paslėpdavo ir grįždavo į tarnybą. Lyg nieko nebūtų nu­
tikę. Lyg... tu buvai niekas.
— Kiek kalinių tapo jo aukomis? — paklausė Filas.
— Nežinau. Mes trys ar keturios.
— Ar rašei skundą?
Moteris pakėlė aukštyn akis, jos veido išraiška vis dar buvo
apsiblaususi, net ir po tiek metų.
— Kaip? Kam? Juk jie buvo mūsų prižiūrėtojai. Kam, po vel­
niais, mes galėjome skųstis?
 Filas nieko neatsakė. Į šį klausimą ir jis nežinojo atsakymo.
— Kaip viskas įvyko? — paklausė jis.
— Hovardas nebuvo toks blogas, — atsakė Kristė. — Progai
pasitaikius, jis netgi padėkodavo, slapčia atnešdavo dovanėlių, šo­
kolado. Nemanau, kad jis turėjo merginą. Jis atrodė... vienišas. Bet
Frenkis su Ričių... Kuo daugiau jie gaudavo, tuo daugiau reikalau­
davo. Ten buvo stebėjimo kamerų, taigi jie pasikeisdami vienas kitą
pridengdavo. Vienas, pavyzdžiui, spragtelėdavo kažkokį mygtuką
ar dar kažką. Nežinau. Spėju, kad kameros išsijungdavo. Tada, kol
kameros iš naujo persijungdavo, antrasis įeidavo į kamerą. Kai jau
būdavo viduje, kameros jo nefiksuodavo, taigi nebuvo svarbu. Jis
galėdavo ten būti, kiek tik norėdavo, daryti, ką tik norėdavo. Tada,
kai jam jau būdavo gana, jis duodavo signalą, kitas vyrukas vėl
spragtelėdavo tą mygtuką, tada — abrakadabra, sargybinis jau vėl
koridoriuje, tarnyboje. Jie save laikė labai protingais, po velniais.
Amžinai tuo girdavosi.
— Kiek laiko tai tęsėsi? — paklausė Filas.
— Nežinau. Mėnesius. Metus. Sukruštą amžinybę.
— Jie taip pat prievartavo ir Saną Dei? — prakalbo Didi.
Kristė keistai į ją pasižiūrėjo.
— Ko jiems galėjo reikėti iš Šanos? Noriu pasakyti, kad ji ma­
žam berniukui buvo nukirtusi ausį. Kas, po velniais, norėtų krušti
tokią?
Didi suprato šį atsakymą kaip „ne“.
— Ji laikėsi nuošalyje, bjauri mergiščia. Dėl to ir buvo taip
keista, kas nutiko paskui.
Didi, Filas ir Adelina palinko į priekį.
— Frenkis tą naktį nedirbo. Dievo dovana, galėjome atsipalai­
duoti. To niekšo nebuvo, pagaliau gavome progą laisviau atsikvėpti.
Bet tada jis vėl pasirodė. Be uniformos. Tauškė, kad kažką išsiaiški­
no. Nebuvo jo darbo valandos, o tai reiškė, kad galėjo pasilikti visą
naktį. Tada pasižiūrėjo į mus visas iš eilės su kvaila pasitenkinimo
šypsenėle, laukė, kol pačios viską įsisąmoninsime. Ričis galėjo val­
dyti pultą. O tai reiškė, kad Ričiui tereikia vieną kartelį spustelėti
kameros jungiklį, tada Frenkis saugiai patenka į vidų ir, taip, gali
naudotis mumis kaip sekso vergėmis. Visą naktį. Kaip mums pasi­
sekė.
— Jis pasirinko mane, — pasakė Kristė, savo buką mėlynų akių
žvilgsnį prikausčiusi prie bulvyčių dubens. — Jis pasirinko mane.
Visi tylėjo.
— Vienu metu šaukiau. Nors tai buvo perniek. Įstaigoje, pil­
noje nuteistų nusikaltėlių, su vienu prižiūrėtoju, kuriam į viską nu­
sispjaut. Vienu metu išgirdau, kaip kitos merginos kelia triukšmą.
Jos tvatijo batais, knygomis, į grotas barbeno dantų šepetukais. Ka­
lėjimo protestai. Bet jie nieko nereiškia. Taigi Frenkis pasiliko. Jis
darė viską, ką tik norėjo. Vėl ir vėl, ir vėl. Turbūt buvo iš anksto
išgėręs Viagros, tas prakeiktas kalės... Ničnieko negalėjau padaryti.
Kai baigė, apsirengė drabužius, užsibruožė kelnes ir padavė man
kelioninio dydžio šampūno buteliuką. Na, žinote, tokį, kokie dykai
dalijami „Holiday Inn“. Jis iškrušo mane... Ir štai ką aš už tai gavau.
Pigų šampūną iš motelio.
Kitą dieną neatsikėliau. Negalėjau net vaikščioti. Bet Ričis jau
buvo palikęs raštelį, kad aš „nusikamavau“ praeitą naktį keldama
rietenas. Dieną budėjęs pareigūnas net nepasivargino pasidomėti,
ar man viskas gerai.
Žinote, jie visi veikia išvien. Mes esame kalinės, bet jie yra
monstrai.
Didi neturėjo ką į tai atsakyti.
— Kitą naktį buvo Frenkio pamaina. Jis davė man ramybę.
Vietoj manęs ėmėsi vienos iš naujų merginų. Ji verkė. Vargšas kvai­
las padaras. Verkė ir klykė ir vėl verkė. Man nerūpėjo. Taip jau buvo.
Jeigu tik jis nekruša manęs, man viskas tinka. Gaunu išeiginę, ale­
liuja, garbė Viešpačiui. Bet žinot, mes ne gyvuliai.
 Moteris ūmai pakėlė akis, jos rankos slydinėjo stalo paviršiumi.
— Tiesiog jei pakankamai ilgai elgiasi su tavimi kaip su gy­
vuliu...
Frenkis penktadienio naktį turėjo išeiginę. Mes visos tai žino­
jome. Laukėme to meto lyg ant adatų. Visas blokas. Nes mes žinojo­
me, kad jis ateis. Jis buvo mūsų velnias, mūsų prakeiksmas. Dešimtą
valandą vakaro, kaip ir reikėjo tikėtis, jis atslinko į koridorių. Mėlyni
džinsai, „Red Sox“ treningas. O kaip man sušiktai patiko „Red Sox“!
Tada jis pažvelgė tiesiai į mane ir išsiviepė. Lyg būdama jo meilužė
turėčiau jaustis kažkuo išskirtinė. Nesvarbu, kad toji sušikta nauja
mergina po susitikimo su juo vis dar kraujavo iš abiejų galų.
Jis užėjo. Ką, po velniais, man reikėjo daryti? Buvo kaip buvo.
Tada...
Kristė stabtelėjo, įsispoksojo į juos.
— Sana pradėjo su juo kalbėtis. Jos žodžiai aiškiai girdėjosi.
Ji stovėjo prie savo kameros durų ir klausinėjo, kaip jam sekasi po
skyrybų. Kaip jis jaučiasi žinodamas, kad kažkoks kitas vyrukas
dulkina jo žmoną, augina jo vaikus. Ir, o, tiesa, ar jis ką tik neiš­
siaiškino, jog netgi jo šuo jo neapkenčia. Na ir nelaimėlis. Žinyne
galėtų puikiausiai iliustruoti šį žodį Frenkio nuotrauka... — Kristė
vos pastebimai suvirpėjo, purtydama galvą. — Šana vis kalbėjo ir
kalbėjo. Ir ji žinojo visokiausių dalykėlių. Apie Frenkio asmeninį gy­
venimą. Turiu omenyje, iš kur, po velniais? Iš pradžių Frenkis bandė
jos nepaisyti; tada liepė jai užsičiaupti, nes ji ničnieko nežinanti.
Bet ji vis nesiliovė kalbėti, taigi, neilgai trukus, Frenkis jau stovėjo
priešais jos kamerą ir šaukė, kad ji, sukrušta kvaila kalė, užčiauptų
srėbtuvę, kol jis pats jos dar neužčiaupė. Bet ji neklausė. Ji šypsojosi,
suprantat? Ji šypsojosi tiesiai jam į veidą; tai buvo pati sukruštai
kraupiausia mano kada nors matyta šypsena, po velnių.
„Priversk mane“, — tarė ji. Tiesiog štai taip.
Pamaniau, kad jai galas. Ji pasirašė savo pačios mirties nuos­
prendį. Frenkis ne tik sudaužys ją taip, kad nebebus panaši į save;
jis ją užmuš. Už tai, kad su juo taip kalbėjo. Už tai, kad žiūrėjo į jį
taip, lyg jis būtų tik vargšas, gailestį keliantis nelaimėlis, kuris net
savo penio turbūt negali išlaikyti pasistojusio.
Frenkis gestu parodė Ričiui atidaryti kameros duris. Tasai taip
ir padarė. Tada Frenkis įsiveržė pas Saną; buvo visas įsiaudrinęs ir
nusiteikęs žudyti. Kai puolė prie jos, galėjau matyti jo akių balty­
mus. Bet ji stovėjo tvirtai. Tada vėl nusišypsojo. Jis stabtelėjo lyg
užsikirtęs. Lyg nujausdamas kažką negera. Tačiau per vėlai. Frenkis
puolė, ir Sana dūrė savadarbe geležte jam į pilvą. Kartais pakirdusi
vidurnaktį vis dar išgirstu. Tą sunkų šlapią garsą. Po kurio pasigirdo
siurbimo garsas, kai ji ištraukė ašmenis iš jo kūno. Nedidelė geležtė.
Galbūt užaštrintos šukos? Niekad to nesužinojau. Ji bedė jam kelio­
lika kartų, niekad nebuvau mačiusi laimingesnės žmogaus išraiškos
nei jos tuo metu; Frenkis gurguliavo, tada sukniubo ant grindų, o ji
vis bedė ir bedė. Šlept, šlept, šlept.
Ričis galiausiai pakėlė savo riebią subinę ir įjungė aliarmą.
Atvyko greitojo reagavimo komanda — rimtai ginkluoti vyrukai.
Bet Šana nenorėjo atsitraukti. Ji stovėjo apsižergusi Frenkio kūną
ir rodė jiems iššieptus savo dantis. — Kristė netikėtai pasisuko į
Adeliną. — Įsivaizduokite. Visas kalėjimas buvo tarsi pakvaišęs.
Klykia sirenos. Moterys panikuoja. Koridorius pilnas raumeningų
apsaugininkų, rankose laikančių čiužinių skydus ir sunkias lazdas.
Jie rėkia Šanai, kad pasiduotų, mestų šalin ginklą, kad gultų veidu
į žemę, po velnių. Bet Šana nesiruošė pasiduoti. Nežinau, ji atrodė
tarsi kokia liūtė, sauganti savo grobį. Tada, kol jie šūkavo, ji nusilaižė
nuo riešo lašantį kraują. Jau maniau, kad pora sargybinių tiesiog
kris be sąmonės.
Jie skaudžiai ją pargriovė. O ji priešinosi. Iki pat paskutinio
momento mojavo kumščiais, spardėsi, smūgiavo. Maniau, jie ją nu­
žudys. Aš vos nesurikau jiems liautis. Bet negalėjau. Net ir po viso
to, ką ji dėl manęs padarė... Negalėjau.
Kai pagaliau ją išvilko iš jos kameros, Šana buvo beveik ne-
atpažįstama. Nosis sulaužyta, akys sutinusios taip, kad iš jų likę tik
plyšeliai. Ji pasisuko į mane. Jiems tempiant ją koridoriumi, ji pa­
žvelgė tiesiai į mane ir ištarė: „Atsiprašau, Adelina.“ Taip ir pasakė.
„Atsiprašau, Adelina.“
Po dviejų savaičių ją išleido iš medicinos skyriaus. Perkėlė į
vienutę, ir susiklostė taip, kad aš ir vėl gyvenau kitoje koridoriaus
pusėje. Pasirodo, kai pranešiau, kad Frenkis mane žagino ir prie­
vartavo analiniu būdu, kalėjimo valdžia tai įvertino kaip prisipaži­
nimą, jog buvau susidėjusi su prižiūrėtoju, taigi gavau papeikimą.
Buvau perkelta į vienutę, kur dirbti buvo įsitaisęs ir Ričis. Žinoma,
pirmiausia dėl to, kad galėtų stebėti Šaną. Dalykėliai, kuriuos ji apie
jį žinojo...
„Mums reiktų kada nors sugulti“, — jis šnabždėdavo pro durų
angą. O ji tik nusijuokdavo ir sakydavo: „Tik ne su tavimi, niekšeli
Nežinau, kaip jai tai pavyko. Bet vieną naktį prabudau nuo
šnabždesių. Žemo, įkyraus murmėjimo, beveik kaip skanduotės.
Šana Ričiui kažką švelniai murkė, kažką labai svarbaus — vėl ir vėl,
ir vėl. Jis savo ruožtu nieko jai nesakė, bet taip pat ir nesitraukė nuo
jos. Tiesiog stovėjo ten, prie pat jos kameros durų, ir purtė galvą: ne,
ne, ne... Tada ji liovėsi. Patalpa nutilo, nors, patikėkit mano žodžiu,
kalėjime niekada nebūna tylu. Atrodė, kad visi klausosi. Kuo mažiau
galėjome girdėti, tuo daugiau norėjome sužinoti. Bet Šana daugiau
nebekalbėjo.
O štai Ričis... jis atsiduso. Lyg... lyg labiausiai išsekęs vaikinas
pasaulyje, kuris pagaliau nusimetė nuo pečių savo naštą. Tada atra­
kino Šanos kameros duris. Mačiau, kaip jis tai darė. Pravėrė durų
grotas ir žengė tiesiai jai į glėbį. Buvo galima pamanyti, kad jie įsi­
mylėjėliai. Kai ji suvarė smaigą jam į širdį, jis net neatrodė persigan­
dęs. Jis buvo... dėkingas. Susmuko ant grindų, o ji atsisėdo prie jo ir
glostė jam plaukus, kol centrinis skyrius susiprato, kad iš akiračio
dingo sargybinis, įjungė sirenas, ir dar kartą atbildėjo greitojo rea­
gavimo būrys.
 Ši kartą Sana su jais nekovojo, tik pro jų pečius žiūrėjo tiesiai
į mane. Tada pakėlė savo pasigamintą geležtę ir perpjovė sau ranką
nuo riešo iki alkūnės. Drykst. Gali būti, kad aiktelėjau, o štai ji neiš­
leido nė vieno garselio. Tik perėmė savo ašmenis iš dešinės rankos į
kairiąją, bet tuo tarpu sargybiniai pripuolė ir ją pargriovė, kol Šana
dar nespėjo įgyvendinti savo sumanymo. Kitu atveju...
Kristės balsas nutilo. Ji gūžtelėjo pečiais ir šiuo judesiu, atrodo,
baigė savo pasakojimą. Niekas nieko nekalbėjo. Kaip pastebėjo Didi,
Adelina atrodė tokia sukrėsta, lyg būtų praradusi kalbos dovaną.
— O trečiasis pareigūnas? — galiausiai paklausė Filas. — Koks
buvo jo vardas... Hovardas?
— Taip ir negrįžo į darbą. Girdėjau, jis pasimirė po kelių mė­
nesių. Vairuodamas savo pikapą nuvažiavo nuo kelio. Daug apie tai
nežinau, bet lažinuosi, kad Šana žino. Galiu lažintis, kad jei jis nusi­
žudė, taip padarė jos įsakytas.
— Kas dar visa tai žino? — paklausė Didi.
Moteris vėl gūžtelėjo pečiais.
— Nežinau. Na, aš po tų įvykių buvau klausinėjama. Mūsų visų
klausinėjo. Visokiausių smulkmenų. Bet ar jie girdėjo? Ar jiems rū­
pėjo? Jūs nežinote, kaip ten yra. Kalinės — jiems ne žmonės. Jų aky­
se mes esame mekenantys ir bliaunantys gyvuliai. Žinoma, kad jie
visą šią istoriją užrakino po spyna ir nukišo kažkur giliai. Pataisos
namų pareigūnai buvo palaidoti, našlės gavo savo pašalpas, mes —
naujus prižiūrėtojus. Tiesiog dar viena diena rojuje.
— O direktorė?
— Turi omenyje bosą? Mes boso niekad nematėme. Bent jau
iki direktorės Bejonsės. Ji apsimeta, kad mus mėgsta, netgi progai
pasitaikius apsilanko skyriuose. O bosas Velesas? Nė už ką.
Direktorė Makinon, dar žinoma Bejonsės pravarde, MPN dir­
bo pastaruosius dešimtį metų, vadinasi, Kristės istorija dėjosi direk­
toriaujant jos pirmtakui. Štai kodėl Makinon nežino tų visų šlykščių
detalių.
 — Ar dar bendrauji su Sana? — pasidomėjo Filas.
— Po to nė karto jos nebemačiau. Palikau vienutę dar tada, kai
ji gydėsi medicinos skyriuje.
— Bet tie prižiūrėtojai, — įsiterpė Adelina, — Ričis, Frenkis,
Hovardas — jie niekad prie jos nesikabinėdavo? Esi tuo tikra?
— Taip.
— Tai kodėl tada, tavo nuomone, ji nusprendė įsikišti? — pa­
klausė Adelina.
— Dėl Adelinos, — pasakė Kristė. Ji sutelkė žvilgsnį į daktarę;
jos veide matėsi atviras smalsumas. — Tu esi Adelina, taip?
Adelina palinksėjo.
— Tu jos sesuo?
Dar vienas linktelėjimas.
— Bet niekad nesėdėjai kalėjime. Atrodai per daug maloni.
Blanki šypsenėlė.
— Aš turėjau brolį, — netikėtai tarė Kristė. — Penkeriais me­
tais už mane jaunesnį. Kai buvau maža ir mūsų tėvas gerdavo...
bandžiau pasirūpinti, kad tėvas su Beniu nesimatytų. Arba, jei jie ir
susitikdavo, bandydavau atitraukti tėvo dėmesį, kad vietoj Benio jis
pastebėtų mane.
— Ar tai ką nors davė? — paklausė Adelina.
— Kurį laiką — taip. Bet tada Beniui suėjo dvylika, jis pats
pradėjo gerti ir nieko nebebuvo galima padaryti. Nuo to laiko jie
abu — susiraukėliai alkoholikai.
— Apgailestauju.
— Aš mylėjau savo mažąjį broliuką. Tą Benį, kol jam dar nebu­
vo dvylikos. Galėjau už jį paaukoti gyvybę. Porą kartų beveik taip ir
padariau. Kai Sana į mane pasižiūrėjo, kai ji sušnibždėjo „Adelina“,
aš supratau, ką ji turi omenyje. Iš tikrųjų ji sakė „Benis“. Ji gelbėjo
tave.
— Gali būti.
 — Ar tu verta būti išgelbėta? — labai susidomėjusi paklausė
Kristė. — O gal tu toks pats nedėkingas šūdo gabalas, koks pasirodė
besąs ir mano brolis?
— Nežinau. Kaip ir daugumos seserų, mūsų santykiai yra... su­
dėtingi.
— Džiaugiuosi, kad ji nužudė Frenkį. Man nesvarbu, ar tai blo­
gas poelgis, ar geras. Jis buvo visai kaip mano tėvas. Kitas žmogus,
kitokia uniforma, tačiau toks pats kalės vaikas. Šana tai žinojo. Ji
matė, koks jis iš tiesų buvo, ir tai panaudojo prieš jį patį.
— Iš kur ji sužinojo visuos tuos dalykus apie jį? — paklausė
Filas. — Apie jo skyrybas, vaikus, šunį. Ar visa tai buvo tiesa?
— Nežinau, iš kur ji visa tai žinojo, bet po Frenkio mirties mes
girdėjome, kaip šnabždėjosi pataisos namų pareigūnai. Pasak jų, jo
žmona prieš dvi savaites buvo palikusi jį dėl kito sargybinio. Dėl to
jis ir pradėjo leisti naktis kalėjime.
— Bet iki Frenkio mirties tokių apkalbų nebuvai girdėjusi? —
pasitikslino Filas.
Kristė gūžtelėjo pečiais.
— Kiek prisimenu, ne. Šana žinojo visokių dalykų ir apie Ričį.
Pavyzdžiui, jo asmenines mintis, giliausiai glūdinčias paslaptis. Ma­
nau, šiuos dalykus ji jam tą naktį ir šnabždėjo. Ji jam kalbėjo, kad
visos didžiausios jo baimės, susijusios su juo pačiu, buvo tiesa. To­
dėl jis ir norėjo numirti. Noriu pasakyti, kai žmogus ne tik pats
supranta, kad yra bevertis šūdo gabalas, bet ir kad visas pasaulis tai
žino... Mirtis neatrodo labai jau blogas pasirinkimas. Jis nužengė
tiesiai jai į glėbį, o ji... elgėsi maloniai. Beveik švelniai. Ta mergina
praktikuoja juodąją magiją. Štai kaip man atrodo.
— Tu visa tai papasakojai Čarliui Sgarziui? — paklausė Didi.
— Kalbi apie tą reporterį? Jo, jis prieš porą mėnesių buvo atėjęs
pasišniukštinėti. Rašo kažkokį galingą bestselerį, susijusį su Šana. —
Kristė žodį bestseleris ištarė su panieka.
— Tu atsakei į jo klausimus?
 — Jis pasiūlė pavaišinti mane vakariene, — tarė Kristė, lyg tai
ką nors turėtų paaiškinti, — „Olive Garden“ restorane. Ei, merginai
gi reikia valgyti.
— Jis klausė tavęs apie savo pusbrolio Donio Džonsono nu­
žudymą?
— Jo, bet į tuos klausimus atsakyti negalėjau. Sana niekada apie
tai nekalbėdavo. Niekad net negirdėjau, kad ji būtų ištarusi jo vardą.
— Bet tu žinojai, ką ji padarė, tiesa? Jos byla kadaise buvo labai
išgarsėjusi. Kitos merginos tikrai turėjo ją apie tai klausinėti, — ne­
pasidavė Filas.
Kristė žiūrėjo į jį su nuostaba. Tada nusijuokė.
— Tu su ja net nesi susipažinęs, taip?
— Esu.
— Tikrai? Ir kiek klausimų tau pavyko ištverti? Neįmanoma
tiesiog... kalbėti... su tokiu žmogum kaip Sana. Jos sušiktas protelis
rimtai nuvažiavęs. Ji nėra viena iš tų mielų pakvaišėlių ar „šviesos
dega, bet nieko nėra namie“ pamišėlių. Ji iš tikrųjų, rimtai yra savo
sielą velniui pardavusi beprotė. Jai kalėjime nerūpėjau nei aš, nei
kas nors kitas. Ta prasme, žinoma, ji nužudė Frenkį. Ir galbūt ji no­
rėjo mus nuo jo išgelbėti ar ką. Bet labiausiai ji tiesiog norėjo jį nu­
žudyti. Ta prasme, ji dūrė jam gal kokį zilijoną kartų. Tada nulaižė
jo kraują. Neatsimenu, kad Stebuklingoji Moteris* kada nors būtų
taip padariusi serijos pabaigoje.
— Bet ji pavadino tave Adelina, — pastebėjo Didi, nes jai tai
pasirodė įdomu. — Ta Frenkio prievarta prieš Kristę, atrodo, kažką
Sanoje pažadino. Ir jinai prižiūrėtoją tiesiog paskerdė, o štai antrojo
sargybinio Ričio mirtis buvo daug ramesnė, Kristės žodžiais tariant,
beveik švelni.
— Adelina — jinai; paklausk jos, — Kristė mostu parodė į dak­
tarę.
Didi pasisuko į Adeliną.

* T. y. filmo „Wonder Woman“ pagrindinė veikėja.

 — Paprasčiausia projekcija, — paaiškino Adelina. Jos balsas
skambėjo šiurkščiai, nepriminė savęs pačios, dažniausiai besilaikan­
čios santūriai. Daktarė atsikrenkštė: — Sana ketverius metus pra­
leido namuose, kuriuose buvo žiauriai skriaudžiama, o tada buvo
kilnojama po daugybę vaikų globos namų, kurie jos asmeniniam
saugumui mažai ką galėjo duoti. Tokiems žmonėms jų jaunesny­
sis brolis ar sesė dažnai simbolizuoja juose pačiuose tūnantį vaiką.
Bandydamas išgelbėti jaunesnįjį brolį ar sesę, vyresnysis vaikas iš
tikrųjų bando sugrįžti į praeitį ir išgelbėti save. Tai, kad Sana yra
apsėsta minčių apie manęs saugojimą, yra lyg bandymo apsisaugoti
pačiai atitikmuo. Panašiai ir kalėjime — rūpinimasis jaunesnėmis,
mažiau patyrusiomis kalinėmis yra vienas iš būdų, kaip ji bando
išsaugoti tam tikrą savęs pačios, kaip asmenybės, suvokimą.
— Tikrai? — paklausė Kristė. — O kurioje vietoje čia įsipaišo
kraujo laižymas?
— Genai, — tarė Adelina, ir jos lūpų kampučius patempė at­
šiauri šypsenėlė.
— Ką tau Sgarzis papasakojo apie savo knygą? — paklausė Filas.
— Nedaug ką. Sana nužudė jo pusbrolį. Paaiškino, kad jis rašo
apie tai ir nori paimti interviu iš jos ir tokių žmonių kaip aš, kad
gautų pašaliniams neprieinamos informacijos.
— Kaip jis reagavo į tą istoriją apie iškrypėlius pataisos namų
pareigūnus?
— Nuoširdžiai? Jis atrodė šiek tiek šokiruotas. Na, jei tas vy­
rukas ketina rašyti knygą apie tikrą nusikaltimą, ar nemanote, kad
jam reikėtų šiek tiek pagrūdinti nervus?
— Ar tai jam buvo naujiena? — paklausė Filas.
— Atrodė, kad taip.
— Ar jis tavęs klausė apie Šanos draugus, gerbėjus?
— Jo. Bet atsakymas į šį klausimą trumpas. Ji tokių neturi.
— Ar palaikai ryšį su ja? — paklausė Adelina. — Po to, kai
buvai išleista lygtinai.
 — Ne. Aš beveik niekad su ja nekalbėdavau net ir tada, kai mu­
dvi sėdėjome už grotų. Kodėl turėčiau su ja kalbėti išėjusi į laisvę?
— Bet kalinės kalėjimo viduje bendrauti gali.
— Žinoma, — Kristė pasimuistė kėdėje, droviai žvelgdama į
savo prižiūrinčiąją pareigūnę.
Pareigūnė suprato užuominą.
— Gal atnešiu mums porą buteliukų vandens? — guviai pa­
siūlė Kendisė.
— Žinoma.
Kai tik probacijos pareigūnė nebegalėjo jų girdėti, Kristė tarė
palinkusi į priekį:
— Kalinės nuolat vienos kitoms perduoda raštelius. Iš vienos
kameros į kitą, iš vieno aukšto į kitą. Kalinė kalinei, sargybinis ka­
linei. Kartais tai daro vien norėdamos kuo nors užsiimti. O kar­
tais — na, žinote, mainais už kokią nors paslaugą. Šokoladą, seksą,
narkotikus. Priklauso nuo perduodamos žinutės ir nuo tarpininko.
— Bet Sana to nedaro?
— Sargybiniai ja nepasitiki. Ji nužudė du iš jų tarpo. Ir netgi jei
nebuvai Frenkio ar Ričio gerbėjas, tai, kaip ji juos nužudė... — Kristė
šiek tiek sudrebėjo. — Sava MPN Hanibalo Lekterio moteriška ver­
sija, — suniurnėjo. — Ar žinote, kad sykį ji įsipjovė pirštą ir įmaišė
sau į obuolių tyrę kraujo?
Didi su Filu papurtė galvas; Adelina — ne.
— Dabar taip: jeigu ji pardavinėtų narkotikus, — smagiai
pratęsė Kristė, — tuomet turėtų grynųjų papirkti sargybiniams ar
sumokėti draugams. Arba jei nebūtų tokia sukruštai baisi, galėtų
pasisiūlyti pačiulpti ar ką nors panašaus. Bet Sana yra... Sana. Sar­
gybiniai jos bijo. Kalinės laikosi atokiau. Nė už ką niekas jos vardu
nesiuntinės raštelių; jai niekas net „o, labas, kaip tau sekasi“ nepasa­
ko. Tokia jau tiesa, be jokių išvedžiojimų.
Didi palinksėjo. Ji galėjo matyti Adelinos įsitempusią išraiš-
ką, nes sėdėjo priešais ją. Svarstė, kiek daktarė buvo mąsčiusi apie
savo sesers gyvenimą už grotų. Viena buvo žinoti, kad tavo seserį
kamuoja asocialinis asmenybės sutrikimas, ir visai kas kita — kad
tavo sesuo kenčia nuo savo asocialinio asmenybės sutrikimo.
— Ar manai, kad Sana yra protinga? — paklausė Filas. Didi
smalsiai jį nužvelgė, abejodama, kur link jis lenkia.
— Žinoma.
— Manai, ji galėtų sučiupti žudiką?
— Jei norėtų sučiupti, — Kristė gūžtelėjo pečiais. — Bet grei­
čiausiai jūs gautumėte jį padalytą į kelias dalis.
— O apie Donį Džonsoną ji niekada nekalbėjo?
— Ne.
— O naktimis? — įsiterpė Adelina. — Gal ją kamavo košma­
rai? Ar ji kada nors kalbėjo per miegus?
— O, esu tikra, kad ji sapnuodavo košmarus. Mes visos juos
sapnuojam.
— Bet ar ji ką nors kalbėjo?
— Esu tik girdėjusi, kaip ji šnabždėjo vieną vardą.
— Tas vardas yra?..
Kristė pažvelgė į daktarę; jos kaulėtas veidas atrodė ryžtingas.
— Adelina. Nesvarbu, ką tavo sesuo vidury nakties sapnuoda­
vo, tai visuomet buvo susiję su tavimi.

2B skyrius

— Nebūtina jos gailėtis, — energingai ištariau. Buvome ką tik

išėję iš maitinimo komplekso ir užnugary palikę riebaluose kepto
maisto vimdantį kvapą, o dabar eskalatoriumi leidomės žemyn link
komercinio centro išėjimo. — Mano sesuo nėra tokia kaip jūs ar aš.
Ji nebendrauja su kitais, nemoka suprasti kitų žmonių ar įvertin-
ti jų teikiamos paguodos taip, kaip tai darote jūs ar aš. Nors laiką
ji leidžia viena, dar nereiškia, kad yra vieniša. Faktiškai ji taip pat
jaustųsi ir stovėdama kambaryje, pilname žmonių, ar netgi būdama
vyro, tvirtinančio, kad ją myli, glėbyje. Tai viena iš jos asmenybės
sutrikimo ypatumų.
— Tai reiškia, kad tokiam žmogui kaip ji kalinimas vienutėje,
galima sakyti, nėra jokia bausmė? — paklausė Didi.
— Taip ir ne. Ji ilgisi ne žmonių kompanijos — ji ilgisi dirgiklių.
Sana galbūt ir nesijaučia savo kameroje vieniša, bet jai tikrai pasida­
ro nuobodu.
— Nepakankamai nuobodu, kad tai priverstų ją pakeisti savo
elgesį, — pareiškė Filas.
— Pasikeisti turėtų per daug giliai įsišakniję įpročiai. Bendra­
vimo sutrikimai kelia labai daug sunkumų. Sėkmingiausiai galima
padėti kuo jaunesniam žmogui, kai jam mažiau nei penkeri metai.
O kadangi Šana visą savo paauglystę praleido už grotų ir dabar ten
tebesėdi...
— Ji tikrai įmaišė kraujo sau į obuolių tyrę? — paklausė Didi.
— Norėdama šokiruoti, — paaiškinau. — Direktorė Maki-
non paskyrė Sanai naują socialinį darbuotoją. Turint omenyje visas
aplinkybes, iš esmės tai buvo tas pat, kaip paduoti Šanai šviežios
mėsos.
Šana tam vyrukui pasakė, kad ji esanti velnio tarnaitė, o įmai­
šius kraujo į obuolių tyrę pasimato raštai, kurie jai padeda išprana­
šauti ateitį. Pavyzdžiui, jog mėnesio pabaigoje mirs socialinis dar­
buotojas. Kai vos po trijų savaičių jis patyrė širdies smūgį...
— Negali būti! — Didi sustojo lyg įbesta.
— Tai nebuvo širdies smūgis, — patikinau ją. — O panikos
priepuolis. Greičiausiai kilęs dėl to, kad tris valandas per savaitę jam
tekdavo praleisti mano sesers kompanijoje. Nereikia nė sakyti, kad
minėtas socialinis darbuotojas išėjo iš darbo. O mano sesuo vėl ėmė
kurpti naujus planus, kaip galėtų pasismaginti.
 — Pavyzdžiui, susisiekti su žudiku? — paklausė Filas.
Nebežinojau, ką daugiau pasakyti. Staiga pasijutau išsekusi,
nuvargusi. Tai, ką apie savo seserį supratau kaip profesionalė, prieš­
taravo tam, ką norėjau jai jausti kaip žmogus.
Pavyzdžiui, mano nejautra skausmui dar nereiškė, kad šeima
negalėjo manęs skaudinti.
Ji mane sapnavo, šnabždėjo mano vardą. Mano vyresnėlė se­
suo. Kartu mes praleidome vos keletą metų — vienerius kartu su
mūsų tėvais ir dvejus įvairiuose vaikų globos namuose. Ir vis dėlto
atrodė, kad mūsų gyvenimai susipynę amžiams.
— Ar kada nors esate žaidę baro žaidimą? — paklausiau.
Su abiem detektyvais stovėjome lauke prie komercinio centro,
viduryje triukšmingo šaligatvio, žmonių srautai dalijosi lenkdami
mus iš abiejų pusių. Vidudienis Bostono centre. Keliaujantieji iš
darbo, turistai, gyventojai — visi jie užsiėmė savais reikalais, o mes
tuo metu diskutavome apie žmogžudystę; žvarbus vėlyvo rudens
oras dilgino mums skruostus, o saulė jau leidosi.
— Baro žaidimą, — pakartojau. — Kai buvome psichiatrijos
studentai, nuolatos jį žaisdavome. Nueini į barą, spoksai į staliu­
kus ir spėji baro lankytojų gyvenimo istorijas. Kaip būsimi daktarai,
mes mėgavomės galimybe interpretuoti kūno kalbą. Jūs esat detek­
tyvai — manau, kad ir jums tai turėtų sektis taip pat gerai.
Didi su Filu žvelgė į mane susiraukę.
— Gerai. Mums irgi patinka baro žaidimai, — galiausiai tarė
Didi. — Kas iš to?
— Galiu lažintis, kad sugebate atskirti ką tik išsiskyrusį žmogų.
— Žinoma.
— Tą sugeba ir mano sesuo.
Jie minutei nutilo, o aš tuo metu stebėjau, kaip jų mintyse nu­
gulė mano žodžių prasmė.
— Tu manai, — tarė Filas, — kad Sana atspėjo Frenko skyry­
bas su savo žmona tiesiog jį stebėdama?
 — Tai nėra labai sunku. Anksčiau jis atsinešdavo maišelį su pie­
tumis — supakuotą jo žmonos; o dabar — nebe. Anksčiau jis visada
dėvėdavo švarią uniformą — išskalbtą žmonos; o dabar — nebe. Ką
jau kalbėti apie dienotvarkės pokyčius, pavyzdžiui, ne tarnybos metu
kalėjime leidžiamas naktis. Nekyla abejonių, kad šitaip moteris ver­
tinantis vyras kaip Frenkis neabejotinai buvo vedęs namuose užsi­
sėdėjusią, visus jo poreikius tenkinančią žmoną. Moterį, kuri skalbė,
gamino valgyti ir visokeriopai jam patarnavo. Vadinasi, kai ji išėjo,
pasekmės Frenkiui turėjo būti lengvai pastebimos. Žmonių pilname
bare aš irgi galėčiau tai perprasti, jūs — taip pat. O kodėl negalėtų
mano sesuo? Ką kita jai veikti per dienų dienas?
Jie svarstė apie tokią galimybę.
— Bet susidaro vaizdas, kad ji žinojo daugiau, ne tik apie jo
skyrybas, — tarė Didi.
— Galbūt ji prisirankiojo skaniausių kąsnelių iš kalėjimo gan­
dų malūno. Kitos kalinės numesdavo užuominų; ji jas susirankio­
davo. Be to, nereikia nė sakyti, kad svarbiausia — kaip jos pateikia­
mos. Nebūtina visko žinoti — pakanka, jog nuskambėtų, tarytum
žinotum. Kristė tai pavadino juodąja magija. Labiau tikėtina, kad
mano sesuo paprasčiausiai yra labai gerai įvaldžiusi pagrindinius
psichologinės įtaigos triukus. Ji klausosi, išanalizuoja, o tada kerta.
— Ir dėl to jos klausymosi ir analizavimo antrasis prižiūrė­
tojas Ričis leidosi jos nužudomas? — suabejojo Filas, regis, vis dar
neįtikintas.
— Aš manau, ji sugebėjo pažadinti jo sąžinę. Paskui jau netu­
rėjo būti sudėtinga.
— Tai reiškia, kad ir tu galėtum taip padaryti, — tarė Didi. Jos
žodžiai nuskambėjo nelyginant iššūkis.
— Tačiau aš turiu sąžinę, — priminiau jai. Priminiau sau pačiai.
— Manai, kad gali būti, jog Kristė sako tiesą, — tarė Filas. —
Kad tavo sesuo psichologinėmis manipuliacijomis įveikė abu šiuos
pareigūnus, gal netgi pasiekė, kad trečiasis, Hovardas, nusižudytų
per avariją, tačiau visa tai ji sugebėjo padaryti ne pasitelkusi infor­
maciją iš už kalėjimo ribų, o viena pati, savo galva.
— Manau, neturėtume mano seseriai priskirti per daug misti­
nių galių. Ji ir taip turi su kaupu išskirtinių savybių.
— Tai kokią išvadą galime iš viso to pasidaryti? — paklausė
Didi.
Giliai įkvėpiau.
— Ji to nepadarė.
— Ko „to“? — paklausė Didi, jau iškart netikėdama. — Nenu­
žudė Donio Džonsono, nenudobė kalinės, nesubadė dviejų prižiū­
rėtojų, nemanipuliavo Žudiku Rože, o gal nepadarė visų išvardintų
dalykų?
— Ji nenužudė Donio Džonsono, — pasakiau, ir kai tik šie
žodžiai išplaukė man iš lūpų, aš žinojau, jog tai yra tiesa. — Ta pati
projekcija. Trys žmogžudystės MPN, tai yra nusikaltimai, apie ku­
riuos mes žinome daugiausia, — visų jų motyvas — apsaugoti. Ki­
birkštėlė, kuri skatino Šaną veikti. Kai kas nors stipresnis užpuola
už save silpnesnį. Tokiais atvejais ji susitapatina su silpnesniąja auka
ir įsikiša. Šiandien išgelbėdama vaikelį ji tarsi išgelbsti vaiką, kuriuo
pati kadaise buvo. Šį modelį atitinka netgi jos agresija prieš save pa­
čią bei kalinės nužudymas ginantis. Pastarasis įvykis nutiko pačioje
Šanos kalinimo pradžioje, ir nužudytoji kalinė buvo stambesnė bei
labiau patyrusi. Vėl tas pat — kai kas nors stipresnis užpuola už save
silpnesnį.
— Tačiau Donis Džonsonas nebuvo iš stipriųjų, — tarė Filas.
— Ne. Tiesą sakant, Donis Džonsonas atitinka tokį žmogaus
tipą, kurį ji veikiau turėtų apsaugoti.
— Tai kas nutiko? — paklausė Didi.
Papurčiau galvą.
— Nežinau. Šana tvirtino, kad ji gynėsi, nes Donis bandė ją
išprievartauti. Jei atvirai, tai šitoks paaiškinimas ir anksčiau, ir da­
bar atrodo visiškai nelogiškas. Tokiai versijai prieštarauja ir jos bei
Donio sudėjimo skirtumai, o tuo labiau liudijimai apie jų charakte­
rius. Jis apibūdintas kaip geros širdies, ne itin gyvai bendraujantis
moksliukas, o Sana pavirto kietaširde gatvės mergiote, kuri apgaule
paviliojo jį susitikti vien tam, kad galėtų vaikinuką paskersti. Taip
sakant, nužudymas iš pirminio susijaudinimo. Turint omenyje siau­
bingas to nusikaltimo detales, prisiekusiesiems neprireikė nė visos
dienos, kad paauglę merginą nuteistų kalėti iki gyvos galvos. Tai
buvo viena iš tokių bylų. Šana buvo viena iš tokių kaltinamųjų.
— Kalbi apie trisdešimties metų senumo įvykį, — atsargiai pa­
sakė Filas. — Tavo sesuo buvo vaikas. Impulsyvi, valdoma hormo­
nų, nerūpestinga... Galbūt toji žmogžudystė skiriasi dėl to, kad ir
tavo sesuo buvo kitokia.
— Kibirkštėlės yra kibirkštėlės, — paprastai pasakiau. — Jos
taip lengvai nesikeičia.
— Bet kodėl ji neprotestavo prieš teismo sprendimą? — pa­
klausė Didi.
— Nes ji yra Šana. Nes ji iš tikrųjų turi asocialinį asmeny­
bės sutrikimą, todėl nesugeba rasti bendros kalbos su žmonėmis,
nesvarbu, ar tai būtų jos advokatas, ar teisėjas, ar prisiekusieji. Be
to, gali būti, kad tuo metu ji jau sirgo depresija. Nežinau. Po to aš
dešimt metų su ja nesimačiau, taigi nežinau, kokia Šana buvo ke­
turiolikos. Kad ir kaip būtų... ji turėjo tikėtis blogiausio. Ir ar buvo
kokia prasmė tam priešintis?
Filas palinksėjo. Jis atrodė susirūpinęs. Faktas, kad kalėjime
buvo uždaryta mano keturiasdešimt ketverių psichiškai nesveika
sesuo, per daug jo netrikdė. Bet mintis, kokia ji buvo kadaise — jau­
na mergaitė su sunkia praeitimi — slėgė. Taip ir turėjo būti.
— O jos advokatas? — paklausė Didi. — Jis turbūt paruošė
sunkiai įveikiamą gynybą savo keturiolikmetei klientei.
— Jis buvo geriausias iš tų, kurie dirbo už dyka, — patikinau.
Didi pavartė akis.
 — Taigi, Čarlis Sgarzis tvirtina radęs Šanos meilės laiškus jo
pusbroliui, bet aš tuo irgi netikiu. Šana bjaurisi paklūstančio tipo
žmonėmis. Ji negalėjo jausti simpatijos mažesniam, jaunesniam,
silpnesniam berniukui.
— Jis turi tuos laiškus?
— Rado juos, kai nusižudė jo dėdė.
— Manai, jis juos išsigalvojo? Galbūt tam, kad brangiau par­
duotų savo aprašytą istoriją?
Pagūžčiojau pečiais.
— Arba gali būti, kad kažkokie rašteliai iš tiesų egzistuoja, bet
jis juos ne taip suprato. Galbūt tie laiškai iš tikrųjų yra tam tikra
užkoduoto bendravimo forma arba netgi skirti visai ne Doniui. Gal
jis buvo tik pasiuntinukas arba... — susimąsčiusi nutilau. — Do­
nis buvo protingas, knygų griaužikas, tiesa? Galbūt jis padėjo Sanai
juos parašyti. Šana, kaip mokinė, nebuvo itin pavyzdinga. Net ir da­
bar jos rašysena, gramatika... Sakykime taip — Šanos ranka rašytas
raštelis vis dar neatspindi jos prigimtinių protinių sugebėjimų.
Didi vis dar raukėsi.
— Manai, ji tai suplanavo? — netikėtai prakalbo ji. — Na, tu­
riu omenyje, viską, kas vyksta, — ji energingai pamojo ranka. —
Girdėjai, ką kalbėjo Kristė. Šana, galima sakyti, pataisos namuose
tiesiog pūva, neturėdama jokios vilties kada nors išvysti dienos
šviesą. Ji gudri, nuobodžiaujanti, turinti marias laiko. Kodėl nesu­
kurpus įmantrios žmogžudysčių sekos ir neskyrus sau prakilnaus
vaidmens. Praėjo jau daugiau nei dešimtmetis nuo to laiko, kai ji
atliko žygdarbį, šimtą kartų suvarydama peilį į Frenkį, ar kaip ten
jo vardas. Dabar ji gali imtis Žudiko Rožės. Kaip tu pati sakei —
šviežia mėsytė.
Papurčiau galvą.
— Manau, tu šį rytą buvai teisi — tarp Žudiko Rožės ir mano
sesers ryšys yra. Bet ne per Harį Dei, o per Donį Džonsoną. Tai
yra atsakymas, kas iš tikrųjų nutiko prieš trisdešimt metų. Kažko­
kioje paslaptyje, kurios Žudikas Rožė nenori leisti Čarliui Sgarziui
atkapstyti.
— Taigi, reikia grįžti pas Čarlį Sgarzį, — pareiškė Didi, žiūrė­
dama į Filą.
— Ne, — pataisiau ją, užsitarnaudama atžarų žvilgsnį. — Jis
tos paslapties dar neišsiaiškino, čia ir yra visa esmė. Turime rasti
žmogų, kuris ją jau žino. Ir gali būti, kad aš galėčiau padėti tai pada­
ryti. Moteris, kadaise buvusi Šanos pamote. Jos šeima gyveno prie
Džonsonų. Visai tikėtina, kad ji prisimena kokių nors dalykėlių apie
tą vaikį. O aš kaip tik žinau jos vardą ir telefono numerį.

Brenda Deivis vis dar mane prisiminė. Buvome susitikusios

tik kartą, beveik prieš šešerius metus, kai pradėjau rūpintis savo se­
sers psichinės sveikatos priežiūra ir susitikau pasikalbėti su Brenda,
nes turėjau susirinkti pagrindinę informaciją apie savo pacientės
istoriją. Tąkart mūsų pokalbis sukosi vien tik apie Šaną. Dabar ji
neatrodė nustebinta mano skambučio ar mano naujų klausimų apie
Donio Džonsono nužudymą. Pasak Brendos, jos paprastai užpildy­
ta susitikimų dienotvarkė šiuo metu buvo tuščia, taigi galėjo mus
priimti tą pačią dieną.
Patraukėme į Pietų Bostoną, vairavo Filas. Pakeliui paprašiau
jo sustoti prie vietinės itališkų delikatesų krautuvėlės — norėjau
nupirkti šviežių pyragaičių. Pagalvojau, kad tai būtų mandagus ges­
tas — juk ketinome susitikti su dabar jau pagyvenusia moterimi,
kad pasikalbėtume apie įvykius, kuriuos ji greičiausiai visus pasta­
ruosius trisdešimt metų bandė užmiršti.
Brenda atidarė nusidėvėjusio trijų aukštų daugiabučio namo,
kuriame gyveno, duris, mirksėdama akimis nuo natūralios dienos
šviesos, nors, tiesą sakant, saulė jau leidosi, diena artėjo prie pabaigos.
— Daktarė Adelina Glen, — iškart atpažino ji.
 Nuo paskutinio mūsų susitikimo dienos ponia Deivis atrodė
gerokai sunykusi. Apvalainas kūnas susikūprinęs, žili plaukai styro­
jo, ir moteriškė, įsisupusi į žalią chalatą, atrodė lyg pasidengusi sty­
rančiais šeriais. Pristačiau ją detektyvams. Ji pagarbiai palinksėjo,
tačiau jau grąžė rankas.
Padaviau jai dėžutę su pyragaičiais. Jos pablukusiose mėlynose
akyse sublizgėjo dėkingumo liepsnelės; tada ji nusivedė mus per
tamsų savo buto pirmame aukšte koridorių į svetainę. Butas užėmė
visą triaukščio namo galinę dalį. Mostu parodė į išblukusią rudą
dvivietę sofą, tada pasiskubino nervingais judesiais pašalinti nuo
kavos staliuko ant jo sumestas popierių krūvas. Ji perkėlė šūsnį ant
grindų, kur jau gulėjo daug panašių krūvelių. Filas su Didi atsargiai
žvalgėsi aplink.
Prisiminiau, kad prieš šešerius metus Brendos Deivis namai
nebuvo tvarkingi. Dabar ji jau rizikavo būti priskirta prie šlamšto
kaupėjų. Įvaikių praradimas? O gal tuštuma jos gyvenime atsirado
mirus jos vyrui, ir dabar ji leido savo gyvenimo dienas, kurių vis
mažėjo, visiškai viena?
Pasižvalgiau po perpildytą virtuvę, ankštą svetainę, ir iškart
pasijutau nepatogiai dėl klausimų, kuriuos ruošėmės užduoti šiai
maloniai moteriai. Ji buvo viena iš gerųjų įtėvių. Be to, tuo didžia­
vosi. Dėl šios priežasties jai su vyru ir buvo atsiųsta mano sesuo.
Tačiau užuot padėję mano seseriai atrasti laimingą savo istorijos
pabaigą, jie paprasčiausiai Šanos kelyje liko nuolaužomis, Donio
Džonsono nužudymas sugriovė jų autoritetą tarp kaimynų, o ką jau
kalbėti apie prarastą tikėjimą savo darbu.
Man dingtelėjo, kad galbūt Čarlis Sgarzis buvo ką nors at-
kapstęs.
Tos žmogžudystės istorija vis dar nebuvo galutinai išnagrinėta.
Ji paveikė tiek gyvenimų. Brendos Deivis. Džonsonų. Jų giminių,
Sgarzių. Mano sesers. Ir mano pačios.
 Vienas siaubingas poelgis. Ir tiek daug po jo nuvilnijusių ban-
gelių.
— Kavos, arbatos? — paklausė ponia Deivis.
Ji buvo užsiėmusi virtuvėje — kilnojo nešvarių indų krūvas ir
tuščius vandens ąsotėlius, kol pagaliau atrado vieną švarią lėkštę.
Ant jos sukrovė pyragaičius su kremu, kanolius ir makaronsus, o
tada atsargiai, vilkdama kojas, nunešė lėkštelę ant kavos staliuko.
Filas maloningai paėmė iš jos lėkštę. Jis su Didi kavos atsisakė.
Tada, pamatę jos nusivylimo kupiną veidą, jie savo ankstesnio pasi­
rinkimo išsižadėjo ir sutiko, kad kavos išgerti būtų malonu.
Ponios Deivis veidas vėl nušvito ir, sugrįžusi į virtuvę, kuri
greičiausiai metų metus nebuvo mačiusi šluostės ar kempinės, ji
ėmė ten toliau energingai bruzdėti.
Filas ir Didi susikaustę prisėdo ant dvivietės sofos; Didi sau­
godama savo kairiąją ranką laikė ją prispaudusi sau prie šonkaulių.
Man atiteko apdriskęs krėslas priešais kavos staliuką. Nežinia iš kur
išdygo oranžinė raina katė ir užšoko man ant kelių. Tada savo snu­
kučius kyštelėjo dar dvi ar trys katės. Na, žinoma.
Didi atiteko juodas katinas su baltomis dėmelėmis ir ryškiai
žaliomis akimis; jis agresyviai įrėmė nosį į jos sužeistą petį. Ji su­
šnypštė ant jo, taigi katinas nušoko žemyn ir išdidžiai nustypino
linguodamas uodega.
— Nagi, Tomai, — iš virtuvės pašaukė ponia Deivis. — Nustok
erzinti mūsų svečius. Tas gyvūnas neturi jokio supratimo apie ma­
nieras. Pasiėmiau jį iš gatvės, kai dar buvo visai mažiukas, bet taip ir
neparodė jokio dėkingumo! Štai, prašau.
Ponia Deivis vėl pasirodė svetainėje, vienu kartu nešdama po
vieną tirpios kavos puodelį. Filas pašoko ant kojų, greičiausiai no­
rėdamas išvengti artėjančių Tomo kėslų, ir nuėjo jai padėti. Kai visi
vėl susirinkome svetainėje, ponia Deivis prisėdo priešais mane.
Ji neturėjo įsipylusi kavos, taip pat nelietė ir pyragaičių. Pa-
prasčiausiai sėdėjo pasidėjusi ant kelių sugniaužtus delnus ir su lau­
kimo mina veide.
Prie jos prisijungė dvi katės — po vieną iš abiejų šonų, lyg
kokie sargybiniai. Ir tada pamačiau tai. Sielvartą jos akyse, tokį gilų
ir veriantį, kad nei katės, nei nereikalingi daiktai niekada jo nepa­
lengvins, nesvarbu, kiek daug jų būtų. Ji kentėjo ir buvo su tuo susi­
taikiusi. Dabar žvelgė į mus žinodama, kad tie klausimai bus skaus­
mingi, ir atsiduodama asmeniniam likimui.
— Dėkoju, kad sutikote mus taip greitai priimti, — tariau.
— Sakei, jog dėl tavo sesers?
— Radosi šiek tiek naujų klausimų apie Donio Džonsono mirtį...
— Turite omenyje jo nužudymą?
— Taip. Šie detektyvai norėtų apie tai jūsų paklausti. Apie Saną,
Donį, jūsų kaimynus. Apie viską.
Ponios Deivis galva pasviro į šoną. Ji susiraukė, lyg dvejotų, o
tada lengvu galvos linktelėjimu parodė, kad sutinka.
— Na, jau gan daug laiko prabėgo, suprantate. Bet, jūsų lai­
mei, su amžiumi mano atmintis praeitį pamėgo labiau nei dabartį.
Paklauskite mane apie praeitą savaitę — nežinau, ar galėčiau jums
padėti. Bet trisdešimties metų senumo laikai... — atsiduso ji. — Aš
vis dar pamenu, kas dėjosi prieš trisdešimt metų, nors jau geriau
norėčiau pamiršti.
— Papasakokite mums apie Saną Dei, — paprašė Didi.
Ponia Deivis greit žvilgtelėjo į mane, lyg abejotų, kaip turėtų
toliau elgtis mano akivaizdoje.
— Viskas gerai, — patikinau ją. — Neturiu jokių iliuzijų dėl
savo sesers. Nesijaudinkite, kad man girdint blogai apie ją kalbėsite.
— Ji neturi sielos, — iškart išrėžė ponia Deivis. Jokių emocijų,
tik sausai konstatuotas faktas. — O, kiek vaikų mes su Džeremiu
buvome iki tol turėję. Problemiškų, liūdnų vaikų, piktų. Berniukų
ir mergaičių, įvairaus amžiaus. Mes manėme, kad jau visko matėm,
kad galėjom su bet kuo susitvarkyti. Buvome arogantiški. Didžia­
vimasis yra nuodėmė, taigi šėtonas atsiuntė mums Šaną, kad mus
sunaikintų.
— Ar tuo metu auginote kitus vaikus? — paklausė Filas.
— Dar tris. Vyresnį berniuką Samuelį, kuriam tuomet buvo
septyniolika. Jis su mumis buvo pragyvenęs trejus metus. Džere-
mis buvo priglaudęs jį po savo sparneliu, išmokė dailidės amato. Na
žinote, tai sistemos trūkumas. Vaikams sueina aštuoniolika, ir viso
gero. Valstybė juos paleidžia į savarankišką gyvenimą; nesvarbu, ar
jie pasiruošę, ar ne. Mūsų vyresnėlis Semas jaudinosi dėl savo atei­
ties. Bet Džeremis sumąstė, kad galėtų jį įdarbinti pas savo draugą.
Be to, mes pasakėme jam, kad galės pasilikti su mumis ilgiau; jis
mums buvo lyg sūnus. Nesvarbu, ką apie tai galvojo valstybė. Mes
neketinome jam atsukti nugaros.
— Ar vis dar sulaukiate iš jo žinių? — paklausė Didi.
— Taip. Jis dabar gyvena Olstone. Užsuka, kai gali. Žinoma,
visi šiais laikais užsiėmę. O dailidės darbas nebe toks kaip anksčiau.
Jis daug keliauja, kad rastų darbo. Sakyčiau, matau jį nebe taip daž­
nai kaip prieš tai.
Pastebėjau, kad ponia Deivis delnus ant kelių gniaužė taip
smarkiai, kad net pabalo jų krumpliai. Vienas iš katinų, pilkasis,
niukstelėjo jai į šoną. Šeimininkė paklusniai ėmė glostyti jam nuga­
rą. O man ant kelių nepailsdama murkė oranžinė rainė; tai keistai
raminantis fonas tokiam įtemptam pokalbiui.
— O kiti vaikai? — tęsė Filas.
Ponia Deivis viską nupasakojo išsamiai. Maža aštuonerių metų
mergaitė, pačios gražiausios mokos spalvos odos, su jais tuomet gy­
veno dar tik du mėnesius, o vėliau sugrįžo pas savo motiną, įnikusią
į heroiną. Taip pat penkerių metų berniukas Trevoras, kurio tėvai
buvo žuvę per avariją. Valstybės atstovai stengėsi surasti kitus jo
šeimos narius, kurie galbūt norėtų priglausti jį pas save. O iki tol jis
buvo apgyvendintas pas Deivisus.
 Ir, žinoma, Sana. Valstybės tarnautojai perspėjo mus, kad ji —
sunkus vaikas. Per praėjusius dvejus metus mergaitė pabuvojo jau
šešeriuose ar septyneriuose namuose, o tai niekad nėra geras žen­
klas. Sunkiai sugyveno su kitais vaikais, taip pat su suaugusiais, ku­
riems turėjo paklusti. Pjaustėsi, — ponia Deivis stabtelėjo. — Jūs
žinote, ką tai reiškia, taip?
— Ji skutimosi peiliuku pjaustėsi sau rankas ir kojas, — pa­
tikslino Didi.
— Na, taip. Ir aš apie tai tik tiek težinojau. Bet Sana, e... savo
kojas pjaustėsi šiek tiek aukščiau. Labiau, na, — ponios Deivis bal­
sas pritilo iki šnabždesio, — ten, viršuje, — reikšmingai tarė ji. — Aš
maniau, kad jai prasidėjo mergaičių dienos ir pasiūliau reikiamų
higienos reikmenų. Bet ne, ji kraujavo nuo savo pačios pasidarytų
žaizdų.
Pirmą kartą, kai apie tai prašnekau, ji tiesiog į mane spoksojo.
Jokių „ačiū, kad pasisiūlėte padėti“, jokio dėkingumo žmogui, ban­
džiusiam ateiti jai į pagalbą, tiesiog... nieko. Aš paklausiau, kodėl ji
save taip sužalojo. Ji pagūžčiojo pečiais, pasakė: „Kodėl gi ne?“
Tokia jau Sana buvo. Nepadėjo jokios kalbos ar veiksmai... Pa­
gaudavau ją vagiančią, įkišusią pirštus į mano piniginę. Ji neišsisu­
kinėdavo, tiesiog pagūžčiodavo ir sakydavo: „Man reikia pinigų.“
Du kartus pagavau Saną ir mūsų septyniolikmetį Semą jo miega­
majame. Jie... na, žinote. Pasakiau jiems, kad tai nepriimtina. Semas
labai susigėdo, negalėjo man net į akis pasižiūrėti. Bet štai Sanai
buvo nė motais. Jai patiko seksas, ji norėjo sekso, ir ką aš galėjau
pakeisti? Jokios gėdos, jokios sąžinės graužaties, vien tik aš, aš, aš,
aš, aš...
Jau po dviejų savaičių bejėgiškai nuleidome rankas. Negalė­
jome nei jos nubausti, nei apdovanoti už gerus poelgius. Džeremis
visiems namiškiams buvo sudaręs tvarkaraštį. Nebuvo sunku jo lai­
kytis, bet pakankama, kad vaikai priprastų prie tvarkos ir drausmės.
Tik ne Šana. Ji kėlėsi, kai norėjo, išeidavo, kai jausdavo poreikį išeiti,
grįždavo, kai jai buvo patogu. Bandėme jai skirti namų areštą. Ji
nusijuokė mums į veidą ir trenkė durimis. Mes iškvietėm policiją
dėl vagystės — ji praleido naktį nuovadoje, tada parsivilko namo
lyg nieko nebūtų nutikę. Jokie mūsų žodžiai ar veiksmai neturėjo
jai jokios įtakos.
Manėme, kad galbūt jai reikia šiek tiek daugiau laiko. Mūsų
šeima buvo gera. Švarus namas, geras maistas, dėmesingi tėvai.
Nors ir atrodys keistai, bet Trevorui ji patiko. Visados stebėdavau
juos kartu leidžiančius laiką — nežiūrėkit į mane taip! Ji iš tikrųjų
su juo elgėsi gerai. Skaitydavo jam pasakas arba piešdavo kartu su
juo. Tam liūdnam mažam berniukui, per vieną popietę praradu­
siam visą savo šeimą, labai skaudėjo širdelę. Kai Šana būdavo su
juo, ta siaubinga arogantiška šypsenėlė dingdavo iš jos veido ir ji
atrodydavo beveik žmogiška, bent jau trumpam. Mes vis tikėjomės,
kad ji gali tokia tapti visam laikui, jei tik labiau pasistengsime.
— Kada ji susipažino su Doniu Džonsonu? — paklausė Filas.
Ponia Deivis papurtė galvą.
— Aš nežinojau, kad jie susipažino. Žinoma, Donis gyveno
netoliese, bet taip pat kaimynystėje buvo dar maždaug dvidešimt
kitų vaikų. Jie visi bėgiodavo aplink. Tada mes niekad į tai per daug
nekreipėm dėmesio. Vaikai lauke žaisdavo. Kai ateidavo laikas vaka­
rieniauti, pašaukdavome pro paradines duris ir jie sugrįždavo.
— Ar su kokiais nors vaikais ji bendraudavo dažniau nei su
kitais? — pasidomėjo Filas.
— Su Donio vyresniuoju pusbroliu Čarliu. Čarliu Sgarziu. Jis
ir keli kiti didesni vaikai sudarė kažkokią, net nežinau... gauja būtų
per stiprus žodis. Bet jie visuomet kartu leisdavo laiką. Juodos odi­
nės striukės, cigaretės — vaidindavo kietuolius.
— Čarlis su Šana buvo draugai? — atėjo eilė kalbėti man, nes
tai pasirodė nauja.
 — Draugai? — susiraukusi pakartojo ponia Deivis. — Ak,
nežinau, ar Sana turėjo draugų. Tačiau bent jau mes matydavome,
kaip ji leisdavo laiką su ta grupele. Man tai kėlė nerimą. Tie vaikai
sekė chuliganų pėdomis, o ji ir taip turėjo pakankamai problemų.
Bandžiau su ja apie tai kalbėtis, bet ji tik juokėsi. Pamėgdžiotojai —
taip ji juos vadino. Po kurio laiko iš kitos mamos išgirdau, kad jai
rūpėjo ne tie vaikai, o kažkurio iš jų dvidešimt ketverių metų brolis,
prekeivis narkotikais. Štai su kuo ji iš tikrųjų leisdavo laiką. Ketu­
riolikmetė mergaitė susidėjo su dvidešimt ketverių metų vaikinu...
Ponia Deivis pakratė galvą. Net ir praėjus tiek metų ji vis dar
atrodė įbauginta...
— Kiek laiko Šana su jumis gyveno? — paklausė Filas.
Jos veido išraiška pasikeitė — staiga lyg išgiedrėjo. Linijos vei­
de atrodė gilesnės.
— Tris mėnesius, — sušnibždėjo ji. — Tris mėnesius. Tiek už­
teko. Ir tada viskas buvo baigta.
— Kas tądien nutiko, ponia Deivis? — švelniai ištarė detektyve.
— Nežinau. Dievas mato, kad nuoširdžiai kalbu. Šana atsikė­
lė maždaug vienuoliktą, kažkur išėjo. Apie ketvirtą, kai kiti vaikai
grįžo namo iš mokyklos, davėme jiems užkandžių, bet Šanos vis
dar nebuvo nė kvapo. Tada, maždaug penktą valandą. Taip, penk­
tą. Ruošiausi į orkaitę kišti patiekalą vakarienei. Išgirdau klyksmą.
Šaukė ponia Džonson, ji gyveno vos už kelių namų nuo mūsų. Ji
vis klykė ir klykė. „Mano vaikelis, — vis nesiliovė verkti ji, — mano
vaikelis...“
Džeremis išbėgo pro duris. Kol iki ten nubėgo, kažkas jau buvo
spėjęs iškviesti greitąją. Bet, kaip sakė Džeremis, greitosios pagalbos
specialistai ten neturėjo ką daryti. Jie tik žiūrėjo į sudarkytą jauno
berniuko kūną... Ponia Džonson taip ir nepajėgė su tuo susitaikyti.
Ta šeima, ta nelaiminga, nelaiminga šeima...
Ponios Deivis balsas nutilo. Tada ji tyliai tęsė:
— Maždaug po valandos Šana grįžo namo pro užpakalines
duris. Ji buvo kraujuota nuo galvos iki kojų, laikė peilį. Aš aiktelėjau.
Paklausiau, ar jai viskas gerai. Ji tik priėjo prie manęs ir įdavė man
ginklą. Tada apsisuko ir užlipo viršun. Kai Džeremis taip pat užlipo
į antrą aukštą, jis ją rado sėdinčią ant lovos krašto, vis dar visą krau­
juotą. Ji tiesiog ten sėdėjo.
Jis žinojo. Žiūrėdamas į ją, į jokių emocijų nerodantį jos veidą,
pakvietė mane. Džeremis paklausė jos, ar visa tai kaip nors susiję
su Džonsonų berniuku. Ji neatsakė; įkišo ranką į kišenę, išsitrau­
kė kažką, kas atrodė kaip audinio gumulėlis, ir padavė jam. Donio
Džonsono ausis. Ji padavė mano vyrui to berniuko ausį. Džeremis
iškvietė policiją. Kokį kitą turėjome pasirinkimą?
Džordžas Džonsonas, Donio tėvas, atvyko pirmasis. Jis išgirdo
naujienas per kažkokio kito faro radiją ir atkūrė per gatvę tiesiai pas
mus. Maniau, kad gal nereikėtų jo įsileisti. Man buvo neramu, ką jis
galėjo padaryti tai mergaitei. Bet kai Džeremis jį palydėjo laiptais
aukštyn, jis sugebėjo susitvardyti. Tiesiai šviesiai Šanos paklausė, ar
ji nužudė jo sūnų. Bet ji vis tiek nesiteikė kalbėti. Ir toliau tik spokso­
jo į mus savo tuščiomis akimis. Pagaliau šnopuodami ir pūškuodami
atvyko ir kiti pareigūnai. Vienas iš jų paėmė ausį, įdėjo ją į maišelį,
kaip įrodymą. Tada jie perskaitė Šanai jos teises ir išsivežė ją.
Ji į mūsų namus niekad nebegrįžo. Bet tai neturėjo reikšmės.
Žala jau buvo padaryta. Kaimynai po to nebenorėjo su mumis kal­
bėtis. Mes įsileidome į savo namus monstrą, o tada užsiundėme jį
ant savo draugų. Džeremis taip ir nepajėgė su tuo susitaikyti; jis at­
rodė palūžęs, prarado bet kokį susidomėjimą vaikų priežiūra, mūsų
namais, mūsų gyvenimu. Semuelis išsikraustė praėjus šešiems mė­
nesiams; manau, kad jam buvo per sunku namuose, kurie buvo tapę
tokie... pilni šešėlių. Gražutė mažoji Ana Rouz buvo grąžinta savo
biologinei motinai, o Trevorą valstybės tarnautojai perkėlė į kitus
namus. Mums nepaaiškino kodėl, bet mes žinojome.
Tai buvo didžiausias smūgis, na, suprantate. Dėl Šanos mes
niekad neturėjome jokių šansų. Bet tuos du mažylius būtume galėję
išgelbėti. Taip niekad ir neprisiverčiau išsiaiškinti, kas jiems nutiko.
Ana Rouz, ta gražutė maža mergaitė, grįžo nuo kokaino priklausan­
čios moters globon. Vienas Dievas težino, kas nutiko, kai jos mamai
vėl desperatiškai prisireikė prisišniokšti. O Trevoras greičiausiai
buvo patalpintas vienuose iš tų... kitų namų. Na, žinote, kur žmonės
priglaudžia vaikus tik dėl pašalpų, tada sugrūda juos po keturis į
kambarį, kur trys didžiausi kabinėjasi prie mažiausiojo, ir niekam
tai nerūpi. Turbūt man reikėjo užduoti daugiau klausimų, bet ne­
manau, kad būčiau galėjusi pakelti atsakymus. Turbūt po visų tų
įvykių aš irgi šiek tiek palūžau.
Ponia Deivis vėl ėmėsi glostyti jos dešinėje gulintį katiną, taip
save ramindama.
— Ar galite mums papasakoti, kas nutiko Džonsonams? — pa­
prašė Filas.
Ponia Deivis gūžtelėjo pečiais. Jos akys buvo paraudusios.
— Marta, Donio mama, pradėjo išgėrinėti. Aš taip girdėjau.
Po to įvykio ji atsisakydavo su manimi susitikti, pasikalbėti. Aš
pradėjau daugiau laiko leisti namuose, nes atrodė, kad kaimynai
piktindavosi mane pamatę. Bet tie jų namai... Donis buvo jų pasi­
didžiavimas ir džiaugsmas. Protingas jaunas berniukas, ypač talen­
tingas tiksliesiems mokslams. Jo tėvas girdavosi, kad jis pats buvo
policininkas, bet štai Donis vieną dieną taps nusikaltimų laborato­
rijos direktoriumi. Girdėjau, kad Džordžas nusišovė. Tėvai neturėtų
pergyventi savo vaikų, aiškiau nebūna.
— Ponia Deivis, — tariau, — ar jūs buvote šalia, kai Šanos
kambaryje buvo vykdoma krata?
— Taip.
— Gal atsimenate, ar jie rado kokių nors laiškų, kokių nors
bendravimo tarp Šanos ir Donio įrodymų? Galbūt asmeniškų raš­
telių, meilės laiškų?
Ponia Deivis nutaisė juokingą mimiką.
 — Sana ir dvylikametis berniukas? Nemanau. Jei nuoširdžiai,
dvidešimt ketverių narkotikų prekeivis labiau atitiko jos skonį.
— Ar galėjo būti, kad ji paprasčiausiai buvo su juo susidrau­
gavusi? Gal priglaudė jį po savo sparneliu, panašiai, kaip bendrau­
dama su Trevoru?
— Nežinau. Ji apie tai nieko nepasakodavo. Bet... galbūt. Vi­
sada maniau, kad Šana buvo sudėtingesnė asmenybė, negu galėjo
pasirodyti iš šalies. Tačiau gali būti, kad tai paprasčiausiai įrodo, jog
aš visgi esu naivi.
— O Sgarziai? — paklausė Didi. — Susidaro vaizdas, kad Do-
nio nužudymas jiems taip pat buvo skausmingas.
— Žinoma — Dženetė ir Marta, dvi seserys, visada buvo arti­
mos. Girdėjau, Dženetė ilgam laikui pasiliko gyventi su savo sese­
rimi, nes šioji ėmė skandinti savo sielvartą taurelėje. Tai ir pačios
Dženetės santuokai bei šeimai neišėjo į gera. Deja, Martos tai irgi
neišgelbėjo — ji gerdama prisišaukė ankstyvą mirtį.
— Vadinasi, Dženetė Sgarzi prarado savo sūnėną, tada seserį,
o tada ir savo svainį, — tyliai patikslino Didi. — O kaip Dženetės
vyras, ponas Sgarzis?
— Apie jos vyrą daug nežinau, — pasakė ponia Deivis. — Ka­
dangi jis buvo gaisrininkas, dirbdavo neįprastu grafiku. Bet štai
Čarlis, jų sūnus, po visų tų įvykių prisidarė visokių bėdų. Nežinau,
ar tai dėl to, kad jo pusbrolis buvo taip siaubingai nužudytas, ar
dėl to, kad jo motina dingo rūpintis savo seserimi, bet jis įsivėlė į
smulkias vagystes, vandalizmą ir panašius dalykus. Jo tėvai galiau­
siai pasirūpino, kad jis galėtų išvykti. Atrodo, į Niujorką. Turbūt tai
pasiteisino; paskutinės naujienos, kurias girdėjau, kad Dženetė gy­
rėsi, jog jis tapo reporteriu, užsitarnavo sau vardą. Man atrodo, kad
dabar jis yra grįžęs, rūpinasi Dženetė. Jos sveikata nėra labai gera,
na, žinote, vėžys. Bijau, kad jos būklė sunki.
Mes visi palinksėjome, pavėluotai susivokę, kad ponia Deivis
dar nebuvo girdėjusi apie Dženetės Sgarzi nužudymą. Galbūt ji iš
viso nieko nežinojo apie Žudiką Rožę. Atrodė, kad būtų maloniau
palikti viską taip, kaip yra.
— Ar galite prisiminti dar kokį žmogų, kurį tiesiogiai paveikė
Donio nužudymas?
— Niekas neateina į galvą.
— Donio draugai? Vaikai, kurie tuo metu geriausiai jį pažinojo?
Ponia Deivis papurtė galvą.
— Apgailestauju. Apie Donį aš daug nežinojau. Jis tebuvo vie­
nas iš vaikų. Geriau paklauskite Čarlį; jis tą jaunesnę kartą prisime­
na geriau nei aš.
Filas palinksėjo. Jis paprašė pasakyti pilnus kitų vaikų, kurie
gyveno jų namuose, kol Šana ten buvo, vardus. Semuelis Heisas,
Ana Rouz Simons, Trevoras Deimonas.
Mes pakilome, oranžinė rainė grakščiai nušoko man nuo kojų.
Nepaisant visos tos įtampos ir per mūsų pokalbį prisiminimų
sukelto sielvarto, mačiau, kad ponia Deivis liūdėjo, kai ruošėmės
išeiti. Mąsčiau, kaip ji turėjo jaustis, net ir praėjus tiek metų vis dar
gyvendama tame pačiame rajone ir vis dar būdama atstumtąja.
Instinktyviai palinkau į priekį ir pabučiavau jai į popieriaus
plonumo skruostą.
Ji suspaudė man ranką.
Tada palydėjo mus atgal per ilgą, siaurą koridorių prie paradi­
nio įėjimo. Prieš jai uždarant duris, paskutinį kartą spėjau pamatyti
jos giliai raukšlių išvagotą, sielvarto kupiną veidą.

29 skyrius

— Kaip tavo petys?

— Normaliai, — suurzgė Didi, nors iš tikrųjų jos petys ją žudė
ir ji žinojo, kad jos judesiai dar labiau suvaržyti nei paprastai. Jai
reiktų sėdėti namie, ilsėtis, šaldyti petį ledu ir deklamuoti Melvinui
aistringus monologus. Bet šiandien ji visas jėgas skyrė darbui ir da­
bar tai atsiliepė jos pečiui, rankai ir kaklui.
Jai tai nerūpėjo. Bent jau nenorėjo, kad rūpėtų; ji — detektyve,
tirianti bylą. Ir pagaliau darėsi įdomu.
Jiems einant atgal prie Filo mašinos, Didi pažvelgė į Adeliną,
kuri žingsniavo šalia; Filas žingsniavo jai iš kito šono. Pasistatyti
automobilį Pietų Bostone buvo sudėtinga užduotis; jiems teko to­
lokai paėjėti.
— Ar žinai, kad kraujuoji? — paklausė daktarės ji.
— Ką? — Adelina sustojo.
Didi smalsiai stebėjo daktarę, kol ši mikliai apžiūrinėjo savo
kūną ir galiausiai atrado tris akivaizdžias žymes sau ant riešo, kurias
greičiausiai paliko katė, šokdama nuo jos kelių ant grindų.
— Ar tu alergiška katėms? — paklausė Didi, nes įdrėskimai ne
tik kraujavo, bet ir atrodė ištinę.
— Nežinau. Retai kada leidžiu laiką su gyvūnais. Būtent dėl
šios priežasties.
— Tu negali šito jausti? — pasidomėjo Filas.
Daktarės veido bruožai taip ir liko neišraiškingi. Ji papurtė galvą.
— Mašinoje turiu pirmosios pagalbos vaistinėlę, — pasakė jis.
— Ačiū.
— Esu tikras, kad jei nuvalysime žymes su antiseptine serve­
tėle, viskas susitvarkys.
— Ačiū, — pakartojo Adelina.
Jie ėjo toliau; daktarė atrodė labiau sunerimusi nei anksčiau.
— Vis dar manai, kad Sana nenužudė Donio? — paklausė Fi­
las. — Na, visos tos aplinkybės, kad ji grįžo namo kruvina nuo gal­
vos iki kojų, tada išsitraukė iš kišenės berniuko ausį... Man skamba
gan įtikinamai.
— Manau, sesuo dorai nė nežino, kas tą naktį nutiko. Dėl to ir
jos gynybos argumentai teisme buvo tokie menkaverčiai. Galbūt ji
ir nužudė Donį. O gal ir nenužudė. Ji nežino, ir tai yra dar viena ga­
lima priežastis, kodėl ji niekad apie tą naktį nekalba. Ji neprisimena.
— Emm... kaip suprasti? — paklausė Filas.
— Simptomai, kuriuos apibūdino ponia Deivis, atitinka psi-
chozinio lūžio požymius; psichozinis lūžis — tai smarkios pradinės
psichozės epizodas, kai realybė pasidaro nebepakeliama ir smege­
nys išsijungia. Sana turbūt šiuos simptomus jautė jau kuris laikas,
bet niekas iki šiol nesudėliojo į vietas dėlionės detalių. Daugumą
psichozinių lūžių sukelia ekstremalus arba netikėtas stresas. Pavyz­
džiui, išgyvenimai mūšio lauke, kai tampama motina ar tėvu, ar pa­
tiriama trauma.
— Ar, pavyzdžiui, dvylikamečio žudymas, — tarė Filas.
— Arba buvimas dvylikamečio nužudymo liudininku.
— Palaukit, — įsikišo Didi. — Kodėl Šanos advokatas to nesu­
gebėjo išsiaiškinti? Noriu pasakyti — psichozinis epizodas, kaip tu
jį apibūdini, būtų idealus gynybos argumentas. Ji tuo metu nebuvo
sveiko proto.
Adelina pagūžčiojo pečiais. Jau buvo sutemę, oras laikėsi savo
anksčiau duoto pažado padvelkti lediniu šaltuku. Daktarė, vilkinti
vien tik ploną megztuką, rankomis apsivijo sau liemenį.
— Sana negalėjo papasakoti, kas nutiko. Dauguma žmonių,
patiriančių psichozinius epizodus, negali jų prisiminti. Galbūt jos
advokatas, atsižvelgdamas į jos problematišką praeitį, pamanė, kad
toks argumentas būtų per silpnas. Šanos biografijoje smurto jau
būta. Kodėl prisiekusieji turėtų patikėti, kad tas vienas įvykis buvo
kitoks nei visi kiti?
— Bet tai reiškia, kad ji galėjo nužudyti Donį Džonsoną, —
tarė Filas. — Ir jeigu tuo metu ji nebuvo sveiko proto, galbūt ir yra
priežastis, kodėl jis neatitinka kitų jos aukų pobūdžio. Noriu pasa­
kyti, kaip dar galima būtų paaiškinti kruviną peilį, ausį kišenėje?
Susidaro vaizdas, kad ji padarė kažką daugiau, nei tik užklupo pas
kaimynus vykdomą žmogžudystę.
 Adelina neatsakė, bet Didi atrodė, kad daktarė mintyse jau
buvo apsisprendusi. Ji netikėjo, kad jos sesuo nužudė tą berniuką.
Ar tai naivus mąstymas žmogaus, kuris jau turėtų būti pasimokęs?
O galbūt buvo kokia nors kita priežastis, bet Adelina jiems kol kas
nenorėjo jos atskleisti? Tačiau Didi iš galvos vis dar neišėjo tas at­
sainus Čarlio Sgarzio pastebėjimas. Kad jeigu odos dyrimas yra tiek
Hario Dei, tiek Šanos Dei skiriamasis bruožas, ir jei nė vienas iš jų
negali būti Žudiku Rože dėl savaime suprantamų priežasčių, tai, na,
lieka dar vienas šeimos narys.
— Sakei, kad tu ir tavo sesuo kartu neaugote, — pastebėjo
Didi. — Tai kada tu ją vėl sutikai?
— Maždaug prieš dvidešimt metų. Ji parašė man laišką.
— Iniciatyvą užmegzti ryšį parodė ji?
Adelinos tonas buvo atsainus:
— Taip.
— Kodėl?
— Nežinau. Gal todėl, kad ji nuobodžiavo? Aš esu vienintelė
jai likusi giminaitė? Tau reiktų paklausti jos pačios.
— Ji tau parašė, nes kažko norėjo, — padarė išvadą Didi.
Adelina nusišypsojo.
— Dabar kalbi kaip mano įtėvis.
— Bet tu buvai jai pakanti. Per visus tuos metus, net ir po
įvairių jos bandymų nusižudyti. Ji bendrauja su tavimi viena ir tai
trunka gana ilgai. Tiesa?
— Teisybė.
— Koks to tikslas? Anot tavęs, sesuo nemoka užjausti, nemoka
užmegzti ryšio, netgi nesupranta, kas yra tikri santykiai. Tai ko ji iš
tavęs nori, Adelina? Jūs su ja kalbatės jau du dešimtmečius — dėl ko?
— Visą šį laiką reguliariai nebendravome. Tik prieš šešerius ar
septynerius metus direktorė Makinon leido mums susitikinėti kas
mėnesį.
 — Bet vis dėlto kodėl? Ko Šana iš tavęs nori? Noriu pasaky­
ti — kiek šeimų ši moteris sugriovė, kiek gyvenimų? Jokios atgailos,
jokios sąžinės graužaties. Susidaro vaizdas, kad didžiausia emocija,
kurią ji yra pajėgi pajausti — tai nuobodulys. Tai kodėl gi ji pagei­
dauja, kad tu vis sugrįžtum? Ko, praėjus dviem dešimtmečiams, jai
iš tavęs reikia?
— Jai reikia užtikrinti, kad būčiau saugi, detektyve. Tai paža­
das, kurį ji davė mūsų tėvui prieš keturiasdešimt metų. Nes jei ne­
turi šeimos, tai neturi nieko.
— Rimtai? Užtikrinti, kad būtum saugi? Rimtai?
Adelina laikė savo žvilgsnį prikaustytą prie šaligatvio, jos
žingsniai spartėjo, lyg ji bandytų pralenkti skepticizmą Didi bal­
se. Detektyvei toptelėjo, kad Adelinos matymą temdo gigantiška
tamsioji zona, kiek ji susijusi su jos seserimi. Ji pati taip nemanė. Ji
minėjo klinikinius vertinimus, žarstėsi nuoširdžiais teiginiais, kaip
antai pas ponią Deivis: „Dėl manęs nesijaudinkite. Neturiu jokių iliu­
zijų dėl savo sesers. “
Bet Adelina jų turėjo. Kažkur giliai viduje net ir po tiekos metų
ji vis dar norėjo turėti vyresniąją sesutę.
Ir dėl to Šanai Dei ji buvo ideali auka laukiančiųjų sąraše. Vis
dėlto kilo klausimas — ko Šana laukė?
— Susidaro įspūdis, kad Dženetė Sgarzi ir jos sesuo Marta
Džonson buvo artimos, — tarė Filas. — Tai reiškia, kad jeigu po
Donio žmogžudyste kas nors slėpėsi, pavyzdžiui, kokie nors santy­
kiai ar slaptas draugas, apie kurį jo motina žinojo, bet taip ir nesu­
siprotėjo užsiminti, kai Šana iš kišenės išsitraukė jos sūnaus ausį...
— Dženetė Sgarzi galėjo kažką žinoti apie tą nusikaltimą, —
pritarė Didi, — nesvarbu, ar pati suprato, kad savo rankose laiko
raktą, ar ne. Ir dėl to Žudikas Rožė net ir po tiek laiko jautė poreikį
ja atsikratyti.
— Manau, turėtume patikrinti Semuelį Heisą, — paskelbė Fi­
las, kai jie pagaliau priėjo jo automobilį. Žmogžudystės įvykdymo
metu jis buvo septyniolikmetis vaikinas. Turint omenyje, kad jų glo­
bėja užtiko juos dviese kambaryje, akivaizdu, kad jis su Sana buvo
užmezgęs kažkokius santykius. Globos sistemoje augintas paauglys
greičiausiai ir pats turi įdomią praeitį. Be abejo, buvo pakankamai
subrendęs ir pakankamai stambus, kad nužudytų dvylikametį. Ir
gali būti, kad net ir po tiek metų jis vis dar galvoja apie Saną. Jo pir­
moji mergina; mergina, kuri dingo, mergina, kurios jis niekada ne­
sugebės pamiršti. Jis lyg apsėstas ieško informacijos apie ją, sužino
viską, ką tik įmanoma, apie jos liūdnai pagarsėjusį tėvą Harį Dei...
Leidžiasi į savo paties kriminalinę kelionę. Velniai griebtų, galbūt
rožė ir šampanas visai nėra skirti aukoms. Galbūt jie skirti Sanai.
Šios žmogžudystės — tai jo meilės laiškai jai.
— Šiurpu! — pasakė Didi; ji visa drebėjo, ir ne tik nuo nakties
šaltuko.
Suskambo Filo telefonas. Jis ruošėsi rakinti mašinos dureles,
bet sustojo, kad galėtų atsiliepti. Didi su Adelina kantriai laukė ant
šaligatvio krašto, o tuo metu Filas linksėjo, klausėsi, vėl linksėjo,
tada sušuko: „Šūdas!“
Didi akys išsiplėtė. Šeimos žmogus Filas beveik niekada nesi­
keikė. Jų būryje paprastai ji tuo išsiskirdavo.
— Čarlis Sgarzis suorganizavo protestą priešais MPN, — pa­
skelbė Filas, užbaigęs pokalbį ir dėdamasis į kišenę telefoną. — Pa­
sirodo, šią popietę jis kažką parašė savo dienraštyje ir atskleidė visas
detales apie savo motinos nužudymą...
— Šūdas, — suaimanavo Didi.
— Įskaitant ir nuplėštą odą — galbūt pagarbos gestą Hariui
Dei, serijiniam žudikui, kurio iki ketvirtos valandos po pietų niekas
nė neatsiminė. Tačiau dabar Sgarzio dėka visos pagrindinės žinių
stotys pirmu numeriu skelbia, kad turime maniaką pamėgdžiotoją,
kuris imituoja legendinį serijinį žudiką, visame Bostone nuo žemės
paviršiaus šluojantį pažeidžiamas moteris. Ir, ak, tiesa, tokia pat
liūdnai pagarsėjus Hario dukra Sana Dei, atrodo, turi pašaliniams
neprieinamų žinių apie tuos nusikaltimus, pavyzdžiui, anksčiau už
visus žino, kiek odos juostelių buvo nuplėšta nuo kūnų...
— Kaip Čarlis apie tai sužinojo? — pratrūko Didi. — Mes nie­
kada jam apie tai nepasakojome.
Filas gūžtelėjo pečiais.
— Jis reporteris. Spėju, kad šiek tiek pasidomėjo. Ir, na, žinai,
koks tas medicinos ekspertų skyrius...
— Šūdas! — vėl pakartojo Didi.
Pastaruoju metu informacija iš medicinos ekspertų skyriaus
tekėjo kaip per sietelį. Benas Vaitlis kol kas nesusekė, kas nutekin­
davo faktus, bet jau geriau jis artimiausiu metu tai padarytų, kol
vadovybė jiems visiems nenukirto galvų.
— Na, Čarlis šiuo metu yra prie MPN, ir atrodo, kad jis ten
įsiūbavo ganėtinai smarkų siautulį, reikalaudamas teisingumo aukų
atžvilgiu. Ar turi jėgų dar vienai darbinei kelionei? — Adelinos pa­
siteiravo Filas, nes jie buvo palikę jos mašiną miesto centre.
— Gerai, važiuosiu.
— Sukruštai nekenčiu reporterių, — subambėjo Didi, atsargiai
sėsdama į automobilį.
— Šūdas, — pritarė Adelina.

Pasirodo, Čarlis Sgarzis buvo suorganizavęs žvakučių piketą.

Priešais pagrindinį MPN pastatą buvo susirinkusi maždaug šimto
ar pusantro šimto žmonių minia. Po spiginančiomis kalėjimo švie­
somis susibūrę piketuotojai laikė iškėlę trijų nužudytų aukų, tarp jų
ir Čarlio motinos, plakatų dydžio nuotraukas.
Tuo metu, kai Filas sustojo automobilių aikštelėje, minia dai­
navo „Nuostabi malonė“, o storomis liemenėmis apsirengę pataisos
namų pareigūnai savo ruožtu stovėjo tarp jų ir institucijos pastato.
Čarlis Sgarzis, pastebėjęs Filą su Didi, išlipančius iš automobilio, pa-
sigriebė garsiakalbį ir suskato skanduoti: „Teisingumo, teisingumo,
teisingumo!“
Filas sunkiai atsiduso. Didi jo nekaltino. Tokiomis akimirko­
mis policininko darbas nebūdavo smagus. Persekioti žiaurius nusi­
kaltėlius — gerai. Stoti akis į akį prieš gedinčius aukų artimuosius...
nelabai.
Ji leido jam imtis iniciatyvos. Pagaliau jos sužeistas petys bent
šiuo tuo pasitarnavo.
Adelina nusekė jiems iš paskos atkartodama jų eiseną.
Detektyve galėjo tik spėlioti, ką daktarė galvojo apie visą šį cirką.
— Čarli, — tarė Filas, pasisveikindamas su reporteriu.
— Ar atėjai čia suimti Šanos Dei? — pareikalavo reporteris. Jo
akys buvo pasruvusios krauju, netgi apsiblaususios, lyg būtų gėręs.
— Ar norėtumėte apie tai pasikalbėti? — maloniai pasiūlė Fi­
las. Jis visuomet mokėdavo elgtis tokiose situacijose.
— Po velnių, norėčiau!
— Gerai, pasivaikščiokime trumpai. Apsikeiskime naujienomis.
— Ne.
— Ne?
— Jei nori kažką pasakyti, sakyk mums visiems. Ar pažįsti
Kristinos Rajan tėvus? O Reginos Barnės senelius? Jų šeimos na­
rius, kaimynus, draugus? Mes visi nusipelnome išgirsti atsakymus.
Mes visi reikalaujame teisingumo.
— Šūdas, — sumurmėjo Didi. Ji tiesiog negalėjo susivaldyti.
Čarlio žvilgsnis lyg paklaikęs nukrypo į ją.
— Ką tu pasakei? Ką? Ką?
— Ei, Čarli, — tarė ji, nusprendusi baigti tą diplomatiją. — Gir­
dėjau, turi kažkokius laiškus, kuriuos Sana parašė tavo pusbroliui.
Mašinoje turime kratos orderį jiems peržiūrėti, — nedidelis melas,
bet efektyvus. — Taigi, duok juos mums.
Čarlis nuleido garsiakalbį. Nužvelgė ją savo apsiblaususiu
žvilgsniu.
 — A?
— Laiškus, Čarli. Laiškus, kuriuos, kaip pats tvirtini, Sana prieš
trisdešimt metų parašė tavo pusbroliui. Norime juos peržiūrėti. Dabar.
Jis pasiūbavo ant kulnų.
— Nėra jokių laiškų — tiesa, Čarli?
— Dabar ne laikas...
— Kratos orderis.
— Bet...
— Kratos orderis.
Jis rūsčiai į ją pažvelgė.
— Gal visgi pasivaikščiosime, Čarli? — raminamai įsiterpė Fi­
las. — Atvykome čia, kad padėtume. Taip kad, nagi, pasišnekučiuo­
kime ir viską išsiaiškinkime.
Čarlis perdavė garsiakalbį nepažįstamajam.
Nusekė jiems iš paskos; jo žvilgsnis nebuvo visiškai kryptin­
gas. Nors ir buvo arti jo, Didi neužuodė alkoholio kvapo. Taigi, gal­
būt jis vis dėlto nebuvo girtas. Tiesiog emociškai visiškai nualintas.
Filas palaukė, kol jie nuo to beprotiško šurmulio nutolo maž­
daug penkiasdešimt metrų.
— Kodėl gi tau nepapasakojus mums apie laiškus, Čarli? —
paprašė jis. — Tvirtini, kad nori teisingumo, tačiau pats nesakai tei­
sybės.
— Man jų reikia, — pralemeno Čarlis, vengdamas akių kon­
takto. — Mano knygai. Turiu turėti originalią medžiagą. Na, žinote.
Išskirtinis turinys.
— Ar tu tikrai rašai knygą? — prie sienos jį rėmė Didi.
-Jo!
— Bet laiškų tu neturi. Mes tai žinome, Čarli. Nes Sana tavo
pusbrolio nebuvo įsimylėjusi. Jai patikai tu.
Didi mąstė apie šią teoriją nuo to laiko, kai išėjo iš buvusios
Šanos globėjos namų. Absoliučiai negali būti, kad mergina, turinti
tokią reputaciją kaip Šanos, galėjo susižavėti dvylikamečiu moks-
liuku. Bet štai Čarliu, vietinės grupuotės lyderiu, kurio tėvas buvo
ugniagesys, o dėdė — faras...
Čarlis spoksojo į juos. Tada jo veidas lyg ištirpo. Jo kūnas su­
glebo, ir vieną akimirką jai pasirodė, kad jis gali tuoj susmukti nuo
slegiančios kaltės naštos, kurią visą šį laiką nešiojo ant savo pečių.
— Ji man patiko. Te Dievas man padeda, aš žinojau, kad ji trau­
kia bėdas kaip magnetas. Bet man buvo keturiolika, buvau kvailas ir
bėdos man patiko.
— Jūs susitikinėjote?
Jis pasivaipė.
— Manau, toms dienoms apibūdinti tinkamas terminas būtų
sekso draugeliai. Susibėgdavome. Na, žinot, kai apimdavo tinkama
nuotaika.
— Ar yra kokių nors laiškų? Kuriuos ji tau parašė.
— Ne. Aš melavau, — jis susinepatoginęs atsikrenkštė, pažvel­
gė į Adeliną. — Aš tik bandžiau atkreipti tavo dėmesį. Ta prasme,
rimtai sakau. Po viso to, ką mano šeimai teko išgyventi — buvau
atstumtas iš pradžių tavo sesers, o tada ir tavęs. Ar norėdamas su­
žinoti tiesą apie tai, kas nutiko mano pusbroliui, iš tikrųjų prašau
per daug?
Jo balsas vėl pasidarė garsesnis, įsiūtis atitiesino jo laikyseną,
paskolino jam jėgų.
— Donis buvo tavo tarpininkas, — tarė Adelina, savo gręžian­
čiu žvilgsniu skverbdamasi į Čarlį. — Tai yra tiesa — juk taip, Čarli?
Naudojaisi savo jaunesniu pusbroliu liepdamas jam perduoti žinu­
tes Sanai. Kur ir kada nori su ja susitikti. Tokiu būdu nebūdavai
dažnai matomas jos — kvanktelėjusios merginos — draugijoje.
Didi manė, kad jis tai neigs, bet Čarlis kimiu balsu sumurmėjo:
— Taip.
— Kas tą naktį nutiko? — paklausė Didi, nors tuo metu jai
atrodė, kad jau žino atsakymą.
 — Šana darėsi vis labiau... keista. Turiu omenyje, prieš pradė­
damas bendrauti su ja, niekad anksčiau nebuvau sutikęs merginos,
kuri būtų tokia atvira, kiek tai susiję su seksu. Kai ji to norėjo, ji to
norėjo. Jokių pasiteisinimų, jokių pretekstų. Velniai griebtų, viskas
prasidėjo nuo to, kai ji vieną dieną pasisuko į mane ir paklausė, ar
noriu pasidulkinti. Taigi mes tą ir padarėm.
Bet tada sužinojau, kad ponia Deivis, jos globėja, užklupo ją
su Samueliu — net ne vieną kartą, o du, ir tai pradėjo mane šiek
tiek gąsdinti. Su kiek to rajono vaikinų ji linksminosi? Žinoma, ji to
nebūtų man pasakiusi. Taigi nusprendžiau, kad atėjo laikas atvėsinti
mūsų santykius. Buvome susitarę tą vakarą susitikti. Penktą valandą
prie alyvų krūmų. Galbūt pasivaikščioti, suvalgyti picą.
Paprašiau Donio, kad susitiktų su ja vietoj manęs, — Čarlis
padarė pauzę. Jo balsas dabar skambėjo kimiai. Jis nurijo seiles ir
tęsė toliau: — Paprašiau Donio, e... kad nutrauktų tai, kas tarp mūsų
buvo.
— Nusiuntei savo dvylikametį pusbrolį, kad už tave išsiskirtų
su tavo sekso drauguže? — paklausė Didi, negalėdama patikėti savo
ausimis.
Čarlis Sgarzis nuleido akis į tamsų šaligatvį.
— Taip.
— O tada?
— Jinai jį nužudė, — Čarlis pakėlė žvilgsnį aukštyn. — Buvau
kvailys. Nusiunčiau savo pusbrolį padaryti tai, ko padaryti man pa­
čiam neužteko drąsos, o ji supyko ir jį nužudė. Tada mano teta gir­
taudama nuvarė save į kapus, dėdė apžiojo pistoleto vamzdį, o tėvai
palūžo. Nes buvau bailys. Visą laiką praleidau bandydamas vaidinti
tokį kietuolį, nors iš esmės buvau paprasčiausias subingalvis. Ir visi,
kuriuos mylėjau, brangiai už tai sumokėjo.
— Tu nematei nieko, kas tą naktį vyko? — nepasidavė Filas.
— Manęs net nebuvo tame rajone. Susitikau su keliais drau-
geliais, su kuriais nudūmėme į parduotuvę. Norėjau būti toli... dėl
visa ko.
— Tai dėl to tu rašai tą knygą, taip? — tyliai paklausė Adelina.
Nes pagaliau atėjo laikas papasakoti tiesą.
Suvirpėjo Čarlio žandikaulio raumuo.
— Turbūt. Dar nepasistūmėjau taip toli užsiimdamas saviana­
lize. Bet taip, manau, yra kažkokia priežastis, dėl kurios nuspren­
džiau parašyti knygą, kai mano mamai buvo diagnozuota nepagy­
doma vėžio stadija; aš nė už ką nebūčiau norėjęs padaryti jai gėdos,
kol ji dar buvo gyva. Bet norėjau gauti avansą dabar, kad turėčiau
lėšų jos priežiūrai. O knygą pabaigti... po to. Galėčiau papasakoti
tiesą. Tiesiog... viską iškloti tiesiai šviesiai. Tai nieko nebeįskaudin-
tų, išskyrus mane patį, ir kas, po velniais, žino, galbūt tiesa žmogų
išlaisvina.
Naktimis miegu nekaip, — švelniai užbaigė jis. — Na, nors ir
praėjo trisdešimt suknistų metų, aš vis dar negaliu išsimiegoti ne­
susapnavęs košmaro, kaip Sana žirglioja pasiėmusi mano pusbro­
lio kraujuotą ausį. Aš subingalvis. Pripažįstu tai. Tačiau ji tebėra
monstras.
— Su kuo ji tuo metu leisdavo laiką? — paklausė Filas. — Be
tavęs.
— Su Šernu, žinoma. Jam ji irgi patiko. Ir jo simpatija jai ne­
buvo normali. Jis, na, iš tikrųjų manė, kad jie buvo pora. Vaikinas,
mergina, po ilgo išsiskyrimo susitikusios sielos. Aš bent jau niekada
nebuvau toks išprotėjęs.
— Dar kas nors?
— Vienas mano draugas, vardu Stivenas, turėjo vyresnį bro­
lį — Šėpą. Sklandė gandai, kad Šana ir Šėpas susitikdavo, rūkydavo
žolę. Šana nemėgo daug kalbėtis. Ji daugiau, galima sakyti, reika­
laudavo. Aš noriu. Man reikia. Kai esi keturiolikmetis vaikinukas ir
mergina reikalauja sekso, ilgai apie tai nemąstai. Bet dabar, žvelgda­
mas į tai po daugelio metų... Ji buvo gąsdinanti. Nė vienas iš mūsų
jai nerūpėjo. Viskas visuomet sukosi vien tik apie ją. Kol aš nepa­
sakiau ne. Kai šitai išgirdo, jai aiškiai trūko kantrybė. Galbūt niekas
anksčiau nebuvo jai prieštaravęs.
— Ar tu tikrai paviešinai savo motinos mirties detales savo
dienraštyje? — paklausė Didi.
— Visuomenė turi teisę žinoti, — Čarlis buvo bepradedąs
karščiuotis. — Jūs slepiate informaciją. Pavyzdžiui, apie tuos slaptus
ryšius. Ir tai, kad Sana Dei yra kažkaip susijusi su ta nauja naikini­
mo mašina. Per septynias savaites nužudytos trys moterys. O jūs
net neturite įtariamojo.
— Galbūt iš mūsų tikimasi, kad suimsime Šaną Dei? — nekal­
tu balsu paklausė Didi.
— Atsikrušk! — atkirto jai Čarlis. — Suprantu, kad ji jau ir taip
sėdi už grotų ir jūs negalite nieko daugiau padaryti. Bet galbūt, jei
žudikas pamatys, kad jūs perpratote sąsają, jis išsigąs arba nutrauks
visus ryšius, arba užsisklęs pogrindyje, ar panašiai...
— Nė vienas iš šių variantų nepadėtų mums jo sugauti.
— Na, galbūt tai išgelbėtų kelias gyvybes!
— Pagedėk, — vyruką nugesino Filas. — Leisk sau dieną ar
dvi pabūti Dženetės Sgarzi sūnumi. Kol tu tai darysi, mes dirbsime
savo darbą. Tada vėl pasikalbėsime. Bet tavo atskleistos mūsų bylos
detalės laikraštyje...
— Internete.
— Koks skirtumas. Tai mums nepadeda. Mes einame į priekį.
Lipame įtariamajam ant kulnų.
— Ar galiu jus pacituoti? — atsigavo Čarlis.
— Ne, nes tu gerbi savo motinos atminimą, pameni?
Filas palydėjo Čarlį atgal į minią, kuri jam nesant buvo priti­
lusi.
Didi, likusi stovėti viena su Adelina, įsikišo dešinę ranką kiše­
nėn, kad pasidarytų šilčiau.
 — Vis dar manai, kad tavo sesuo nenužudė Donio Džonso­
no? — paklausė ji Adelinos.
Daktarė nepasakė nė žodžio.

30 skyrius

Grįžau namo pavargusi ir išsekusi. Labiausiai norėjau nusi­

spirti batus, įsipilti didelę taurę vyno ir spoksoti į tuščią sieną, kol
pagaliau mintyse nurims su seserimi susijęs šviežiausių naujienų ir
senų baimių sūkurys.
Tačiau radau štai ką — atrakintas ir šiek tiek praviras savo
buto laukujes duris.
Taip ir sustingau koridoriuje; nesąmoningai dar tvirčiau su­
spaudžiau kumštį, kuriame laikiau rankinės rankeną.
Aš neturėjau draugų ar kolegų. Joks kaimynas neturėjo rakto
nuo mano buto ekstra atvejams. Ne, kalbant Čarlio Sgarzio leksiko­
nu, su sekso draugeliais čia beveik niekada nesusitikdavau.
Žudikas Rožė.
Žengiau žingsnį atgal, išsitraukiau mobilųjį ir surinkau namo
administracijos numerį. Budėjo ponas Danielsas.
— Ar įleidai ką nors į mano butą? — pasiteiravau. — Galbūt
prekes pristatantį darbuotoją ar seniai nematytą draugą.
— O, ne, ne, ne, — patikino jis mane. — Jūsų pageidavimą
supratau labai aiškiai ir konkrečiai po to nutikimo su dujų kompa­
nijos vyruku... moterimi... žmogumi. Visi prašymai iš pradžių turi
būti suderinami su jumis. Žinoma, buvo užimta diena — reikėjo
įleisti lankytojus į kitus butus, atsikraustė naujasis nuomininkas ir
apsilankė pora galimų pirkėjų. Bet pas jus, daktare Glen, niekas ne­
buvo atėjęs. Jeigu būtų buvę lankytojų, būčiau susisiekęs tiesiogiai
su jumis. Duodu žodį.
 Padėkojau, tada baigiau pokalbį. Daug svečių, galimi pirkėjai
su prašymais aprodyti patalpą. Bet kuris iš jų galėtų būti tinka­
ma Žudiko Rožės maskuotė. Jei ir vėl būtų paprašęs užeiti būtent
į mano butą, tai būtų sukėlę įtarimų, bet štai prašymas apsilankyti
bute, esančiame, tarkim, vienu aukštu aukščiau virš maniškio, su­
veiktų taip pat gerai — reikėtų tik palypėti mažą laiptų atkarpėlę.
Kitas pasirinkimas — paprašyti aprodyti namą... Ar galiu šiek tiek
pabūti vienas, pasivaikščioti po pastatą? Tiesiog norėčiau pajausti šią
vietą. O tada tyliai nubėgti iki mano buto.
Turėčiau paskambinti detektyvei D. D. Voren. Priimti jos pa­
siūlymą suteikti man policijos apsaugą.
Tačiau vietoj to aš stumtelėjau duris ir leidau joms atsiverti į
tamsią, tylią erdvę.
— Brangusis, — sušukau balsu, šiek tiek primenančiu čiulbė­
jimą, — jau grįžau.
Įjungiau pagrindinį šviestuvą, nušviesdama plačią savo gy­
venamojo ploto erdvę. Paradinės buto durys atsivėrė į plytelėmis
išklotą prieškambarį, kairėje — virtuvė, tiesiai priešais — atviros
durys, vedančios į pagrindinį miegamąjį, dešinėje — salonas. Mano
žema, juoda oda aptraukta sofa atrodė taip, kaip visados, visos de­
koratyvinės pagalvėlės gulėjo savo vietoje.
Įžengiau į butą; kaire ranka laikiau rankinės dirželį, o dešiniąja
gniaužiau telefoną.
Žudikas Rožė puldinėjo miegančias arba pagyvenusias, vėžio
nualintas moteris. Jokio tiesioginio susidūrimo, greičiau — taktiniai
manevrai. Stebėjimas ir planavimas slapčia nuo aukos. O tada —
galutinis puolimas iš pasalų, apsiginklavus chloroformu.
Na, bet aš nemiegojau. Nebuvau senyvo amžiaus. Ir tebūčiau
prakeikta, jei leisčiau kažkokiam žudikui bauginimais išguiti mane
iš mano pačios namų. Pati buvau gimusi dar blogesnių maniakų
šeimoje ir tai žinojau.
 Uždegiau daugiau šviesų. Slinkau virtuvės link, nugarą priglau­
dusi prie sienos ir nepaleisdama iš akių atviro ploto. Nepastebėjau,
kad kas nors būtų ne savo vietoje. Mano elegantiški baldai ir moder­
nus dekoras teikė tokį pat prabangų komfortą kaip ir anksčiau.
Turėčiau įsigyti ginklą. Gal reiktų iš prieškambario spintos iš­
sitraukti beisbolo ar golfo lazdą. Tačiau kadangi esu moteris, visą
savo gyvenimą vengusi sportinių užsiėmimų, neturėjau nei vieno,
nei kito. Galėjau pasigriebti iš virtuvės peilį. Tipišką mėsininko pei­
lį, kad galėčiau nešiotis jį po visą butą lyg kokio nors siaubo filmo
narsi herojė. Tačiau nepasitikėjau savo įgūdžiais valdyti peilį. Būtų
labai jau lengva įsipjauti ir to net nepastebėti.
Kaip kad nepastebėjau tų trijų katės įdrėskimų, kuriuos dabar
turėjau sau ant riešo po to malonaus pasisėdėjimo su kate ant kelių,
ko beveik niekada nedarau. Tas raminantis murkimo garsas. Kailio
švelnumas. Tiesą sakant, mėgavausi tuo momentu, netgi pagalvojau,
kad gal vertėtų įsigyti kačiuką.
Kol neišėjau laukan ir Didi neatkreipė dėmesio, kad kraujuoju.
Katė, dėl Dievo meilės. Net praėjus tiek metų aš vis dar nega­
lėjau pasikliauti prakeikto kačiuko teikiama ramybe.
Ir staiga pasijutau supykusi. Ant savo genofondo, kuris pra­
keikė mane kentėti nuo sutrikimo, dėl kurio niekada negalėsiu būti
tokia kaip kiti. Ir visą gyvenimą praleisiu su pacientais, kurie kenčia
nuo to vienintelio pojūčio, vardan kurio aš paaukočiau viską. Nes
mano gyvenime nebuvo jokio Melvino, kuris užtikrintų mano sau­
gumą. Ir tai reiškia, kad aš viskam turėjau pasakyti „ne“. Hobiams,
pasivaikščiojimams paplūdimiu. Meilei. Vaikams. Kačiukams.
Gyvenau tarsi žaislas plastikinėje pakuotėje, amžinai tūnantis
ant lentynos, niekad nenuimamas pažaisti ir pasidžiaugti, kad tik
nesulūžtų.
Aš nenorėjau būti žaislas. Norėjau būti žmogus. Tikras, gyvas
žmogus. Su įpjovimais ir nubrozdinimais, ir kovos randais, ir su-
daužyta širdimi. Žmogus, kuris gyvena ir juokiasi, kuris gali būti
įskaudintas ir išsigydyti savo žaizdas.
Būtų tas pat, jeigu norėčiau pasiekti mėnulį. Yra kaip yra. Pro­
tingas, normaliai funkcionuojantis žmogus išmoksta priimti tai, ko
pakeisti neįmanoma.
Apsidairiau po savo šešėlių pilną butą ir pagalvojau, kad mano
retas sutrikimas gali man pakeisti geriausią savigyną. Užpuolimas iš
pasalų yra sėkmingas tuomet, kai auka pribloškiama netikėtos ata­
kos, sukeliančios tokį skausmą, kad ji tampa bejėgė. Bet aš skausmo
jausti negaliu. Žudikas Rožė galėtų trenkti man per galvą, suduoti
į pilvą, išsukti ranką. Nė vienas iš šių variantų mano užpuolikui
neduotų jokios naudos. Aš tiesiog eičiau toliau; būdama jau nebe
savo šeimos sąžinė, o jos kerštas, vaikyčiausi žudiką po savo pačios
namus žvelgdama savo tamsiomis, nemirksinčiomis akimis.
Patikrinau sandėliuką. Prieškambario spintą. Tualetą. Galiau­
siai — miegamąjį. Spragtelėjau šviesos jungiklį. Pasimatė mano kara­
liško dydžio lova, žvilgsnis akimirksniu šovė prie naktinio staliuko...
Nieko.
Jokio šampano, jokių rožių, jokių kailiu aptrauktų antrankių.
Net apglamžyto žmogaus kūno įspaudo, rodančio, kad kažkas kitas
ten gulėjo.
Susiraukiau. Buvau jau beveik viską patikrinusi. Dar nuėjau į
drabužinę, apžiūrėjau savo gilią pagrindinę vonią...
Nieko.
Žudikas Rožė čia buvo. Tuo nė neabejojau. Tačiau ar jo tikslas
buvo patenkinti smalsumą, ar sukurstyti neramias mintis mano
galvoje — neturėjau žalio supratimo. Bet Žudikas Rožė vaikščiojo
po mano butą, galbūt čiupinėjo mano apatinius, prieš išeidamas
tikrino, kokį maistą mėgstu, paliko praviras buto duris vien tam,
kad parodytų savo kietumą.
Antrą kartą iš naujo nuodugniai apžiūrėjau savo valdas — šį
kartą mano žingsniai buvo tvirtesni, žvilgsnis — labiau sutelktas.
 Kai antrą kartą praėjus visą butą nepavyko pastebėti jokių pa­
baisų, tykančių po lova, ar kaukėtų įsibrovėlių, įlindusių į spintą, aš
pagaliau pasidėjau rankinę, prisėdau ant lovos krašto ir iškvėpiau
orą, kurį iki tol laikiau užgniaužusi net pati to nepastebėdama.
Žudikas Rožė atėjo vėl mane pamatyti. Kaip mano sesuo ir
buvo išpranašavusi. Šis monstras kažkokiu būdu buvo susijęs su
mano seserimi ir prieš trisdešimt metų įvykdyta žmogžudyste.
Nebežinojau, ką galvoti. Įsivaizdavau, kad jeigu galėčiau tai
daryti, man galva plyštų iš skausmo. Tačiau dabar nuovargis buvo
persismelkęs iki pat giliausių mano kūno kertelių, taigi negalėjau
daugiau nieko mąstyti, negalėjau žengti daugiau nė vieno žingsnio.
Tada susiprotėjau, kad žudikas turbūt sėdėjo ant mano lovos.
Galbūt jis arba ji netgi buvo padėjęs ar padėjusi galvą ant mano
pagalvės — vien patirti, koks tai būtų jausmas.
Atsistojau, nutraukiau lovos užtiesalą, o tada išvilkau pata­
lynę. Nunešiau pirmąjį gumulą apklotų per koridorių ir įkišau į
skalbyklę, ant kurios stovėjo džiovyklė. Negailėdama pripyliau
skalbimo miltelių ir dar gausiau baliklio.
Tada vonios kambaryje pagaliau susidūriau su savo atvaizdu
veidrodyje. Atrodžiau labiau išbalusi nei šį rytą. Veido bruožai ištįsę,
akys apsiblaususios. Atrodžiau labiau panaši į savo seserį. Pasirodo,
kalėjimas bei gyvenimas baimėje žmonėms daro tokį patį poveikį.
Perkėliau dėmesį į savo riešą — į tuos tris įbrėžimus, kuriuos
detektyvo Filo mašinoje tepiau gydomaisiais tepalais. Įdrėskimai
pasirodė negilūs, oda kraštuose nelabai atspurusi. Žaizda vis dar
buvo šiek tiek jautri; turėsiu stebėti savo temperatūrą, kad išveng­
čiau infekcijos. Atsisagsčiau fuksijų spalvos nertinį, atidengdama po
apačia plonus baltus marškinėlius. Tada ir juos nusirengiau, ėmiau
apžiūrinėti išbalusią pečių, rankų ir pilvo odą. Pasisukau į vieną
pusę, tada į kitą.
Mėlynė. Ant mano kairės rankos užpakalinės dalies tamsavo
mėlynė, nors ir nenutuokiau, kaip ji ten atsirado, ką jau kalbėti apie
klausimą kada. Ir dar vienas nubrozdinimas, šiek tiek virš mano
laisvų kelnių talijos. Katė? O gal aš pati per neatsargumą užkliuvau
už kokio nors atsitiktinio aštraus daikto?
To niekada nesužinosiu. Turiu tiesiog aptikti padarytą žalą;
identifikuoti jos šaltinio nebūtina.
Išlipau iš apsmukusių kelnių, palikau jas drybsoti ant grindų.
Ant dešinės šlaunies radau dar vieną nubrozdinimą. Pasirodo, žai­
dimai su dviem farais man nebuvo į naudą.
Pirštais lėtai persibraukiau per plaukus, tikrindama galvos
odą. Tada apčiupinėjau sąnarius, žiūrėdama, ar nėra patinimų, nes
juk galėjau netinkamai pastatyti koją, žengdama nuo bordiūro, arba
išsisukti kulkšnį, lipdama į automobilį. Pabaigoje pasitikrinau akis
didinamajame veidrodyje, tada pasimatavau temperatūrą. Pasku­
tiniai keli patikrinimai nieko blogo neparodė. Viskas buvo gerai,
išskyrus kad mane persekiojo serijinis žudikas.
Apsivilkau ilgą šilkinį chalatą, tada nukiūtinau į virtuvę. Ne-
sikuklindama prisipyliau gigantišką vyno taurę. Tada įsispoksojau
į savo buto duris ir suvokiau, kad nesugebėsiu užmigti. Jei Žudikas
Rožė vieną kartą įveikė spyną, jis ar ji gali ir vėl tai pakartoti. O gal­
būt tą padaryti net visiškai nebuvo sunku; galbūt žudikas jau turėjo
mano rakto kopiją. Kodėl gi ne? Jau ir taip atrodė, kad žudikas viską
apie mane žino.
Buvau per daug pavargus, kad išsikviesčiau spynų meistrą,
taigi nusprendžiau geriau po rankena užkišti kėdę. Tada, trokšda­
ma keršto, ant grindų pridėliojau apvalių kalėdinių žaisliukų, kaip
kad darė tas berniukas filme „Vienas namuose“. Jeigu tai pasiteisi­
no jam, tai kodėl turėtų nepavykti man? Pasijutusi saugesnė, pasi­
ėmiau savo vyno taurę ir pasišalinau į pagrindinį vonios kambarį.
Ten leidau sau pasimėgauti vidutinio šiltumo dušu. Ryškūs raudoni
skaičiai skaitmeniniame termostato ekrane man rodė, kad nenusi­
plikysiu.
 Tada vėl stojau akistaton su didžiausiu šios dienos klausimu —
tikrąja priežastimi, besislepiančia po manuoju pykčiu ir nerimas­
tingumu.
Uraganine Sana.
Savo vyresniąja seserimi. Kuri tvirtino, kad prieš tiek metų iš­
traukė mane iš spintos ir laikė tvirtai apkabinusi.
Nes jeigu neturi šeimos, tai neturi visiškai nieko.
Norėjau, kad ji mane mylėtų. Tai buvo siaubinga. Nelogiška.
Silpnumo ženklas. Išglebimą rodantys sentimentai moters, kuri tu­
rėtų būti protingesnė.
Ir visgi aš norėjau to.
Kai ji kalbėjo apie tą paskutinį momentą savo tėvų namuo­
se, kurį mes praleidome kartu... Vieną akimirką aš beveik jį prisi­
miniau. Vyrų riksmai, daužomos durys. Mano tėvo balsas vonioje,
mano motinos pritildytas atsakas.
Tada Šana. Vyresnioji sesuo ateina manęs. Mano vyresnioji se­
suo paima mane ant rankų. Vyresnioji sesuo sako man, kad myli
mane ir kad visada mane saugos.
Aš ją irgi mylėjau.
Vanduo ant mano skruostų atrodė tirštesnis. Ar aš verkiau? Ar
buvo tam kokia nors priežastis? Keturmetis vaikas prieš keturias­
dešimt metų nebuvo tas pats, kas dabar kalėjime sėdinti moteris.
Suaugusioji Šana naudojosi žmonėmis. Sugriovė ponios ir pono
Deivisų gyvenimus, ką jau kalbėti apie Džonsonus ir Sgarzius. Ir
kaip dėl tų kitų vaikų, kurie gyveno tuose namuose? Ponia Dei­
vis buvo teisi. Tikėtina, kad mažasis Trevoras buvo išsiųstas į kokią
nors siaubingą vietą, kur buvo mušamas, prievartaujamas ar dar
kaip nors koneveikiamas gyvenimo globos namuose negailestingo
beviltiškumo, o tuo tarpu Ana Rouz galėjo būti pardavinėjama, kad
uždirbtų pinigų savo motinos žūtbūtiniam įpročiui tenkinti.
Ir Šana niekad net nepaminėjo jų vardų. Ištisos šeimos buvo
sunaikintos dėl jos veiksmų. Atrodė, tarsi tos šeimos jai daugiau
nebeegzistavo. Nes taip ir buvo. Jai reikėjo. Ji norėjo. O tada ji nusi­
plovė rankas.
Suėmiau save į rankas, išjungiau dušą.
Šį rytą mano sesuo mane paveikė, nes tą ji moka daryti geriau­
siai. Atėjau norėdama su ja išsiskirti, kalbant jos žodžiais, ir staiga
ji pateikė man istoriją, kurios per dvidešimt metų niekad nebuvo
pasakojusi. Stovėdama ten ir klausydamasi jos šnekų, buvau įvelta į
jos prakeiksmą. Lygiai taip pat, kaip ir tas pirmasis kalėjimo prižiū­
rėtojas Frenkis, o galbūt tas antrasis — Ričis.
Ji puikiai mokėjo manipuliuoti. Kadangi pati nebuvo pajėgi
jausti jokių sentimentų, tai ir jos požiūrio į žmogaus prigimtį ne­
temdė jokie tamsūs akiniai. Ji mokėjo stebėti, analizuoti, susirinkti
informaciją. Ideali maniakė.
O Donis Džonsonas, prieš trisdešimt metų keliavęs prie alyvų
krūmų perduoti savo vyresniojo pusbrolio žinutės? Ar jis tą naktį
bijojo? Nervinosi dėl Šanos reakcijos? O gal jis, dvylikametis, buvo
per jaunas kaip reikiant suvokti, kaip pavojinga sudaužyti paauglės
merginos širdį?
Iki pat tos akimirkos, kai jos veidą iškreipė pikta it urzgiančio
buldogo išraiška. Ir jinai jį puolė, mojuodama peiliu. Impulsyviai.
Lyg laukinė. Ji buvo pikta ir dėl to pasidavė įniršiui.
Mano sesuo, kuri surezgė istoriją, kad pasilikčiau. Kuri ma­
žiausiai du, o gal net ir tris vyrus savo iškalba prišnekino pačius
žengti į savo mirtį.
Raukydamasi susiradau rankšluostį, nusišluosčiau.
Žodžiai. Jie taip pat buvo mano sesers ginklas. Neką mažiau
pavojingi. Bet jeigu atkreiptume dėmesį į elgsenos šablonus — o
psichiatrai tiesiog dievina elgsenos šablonus — mano sesers modus
operandi buvo pirma pakalbėti. Sudominti. Suvilioti. Priversti elgtis
taip, kaip nori ji.
Jeigu jai pavyksta žodžiais ką nors įteigti prityrusiems sargy­
biniams, tai visko gali būti, kad pirmiausia ji tai išbandė su dvylika-
mečiu berniuku. Įpiršo jam kokią nors istoriją, sukurptą tam, kad
jis atvestų Čarlį tiesiai pas ją. Ji sirgo, jai reikėjo Čarlio, ji visiškai
nepyko; jai tiesiog reikėjo jam kai ką atiduoti.
Tai ji ir būtų padariusi. Aš tai žinojau. Iš pradžių būtų pasikal­
bėjusi su Doniu. Nes mano sesuo nebūtų norėjusi išlieti savo rūs­
tybės ant dvylikamečio pasiuntinuko. Ne, ją atstūmė Čarlis, taigi
jos aštrus it skustuvas protas būtų pakrypęs būtent į jį, lyg lazerio
spindulys į taikinį.
Mano sesuo nenužudė Donio Džonsono.
Tai padarė kažkas kitas. Bet ar ji tai matė? Galbūt ten atsidūrė,
kai viskas jau artėjo prie pabaigos? Žmogus... Mergina, — pagalvo­
jau aš, — mergina su peiliu rankoje, pasilenkusi prie berniuko, lyg
mano motina prie tėvo tą dieną.
Iš karto psichozinis epizodas.
Mano sesuo neturėjo jokių galimybių.
Bet iš kur ta ausis jos kišenėj?
Ji galėjo ją pasiimti. Galbūt netgi pati taip subjaurojo berniuką.
Tuo metu ji turėjo veikti automatiškai, lyg autopilotas, kadangi epi­
zodas buvo sujudinęs ne tik jos giliausius, tamsiausius troškimus,
bet taip pat ir jos giliausius, tamsiausius prisiminimus. Ar mano
tėvas kada nors buvo nusipjovęs kokios nors vargšės merginos
ausį? Esu tikra, kad jei peržiūrėčiau bylas, rasčiau bent jau vieną
tokį atvejį.
Donį nužudė kažkas kitas. Galbūt Sanai pasirodžius tas žmo­
gus netgi pakėlė į ją akis, persmelktas šoko. Tačiau mano sesers
reakcija nebuvo pasipiktinimas. Vietoj to ji žengė žingsnį pirmyn,
užburta kraujo kvapo...
Tam žmogui pasitaikė puikus atpirkimo ožys. Vienas įvykdė
nusikaltimą, bet atsėdėt už grotų turės kitas. Ir mano sesuo negalėjo
apsiginti, nes ji neprisiminė nieko, kas įvyko tą naktį. Be to, nereikia
nė sakyti, kad giliai viduje ji žinojo, jog ta žmogžudystė atrodė bū­
tent taip, lyg ją būtų įvykdžiusi ji.
 Serijinio žudiko dukra, apkaltinta žmogžudyste ir pati artėjan­
ti prie serijinės žudikės vardo. Manau, Šana pasakytų: „Likimas.“ Ji
paprasčiausiai pavargo su juo kovoti.
Tai ko ji iš manęs norėjo?
Ir, realistiškai žiūrint, ką aš jai galėjau pasiūlyti?
Įžengiau į drabužinę ieškodama pižamos. Nieko nesupratau,
kol priėjusi neatidariau ir neuždariau viršutinio spintelės stalčiaus.
Kažkas man nedavė ramybės. Drabužinėje kažkas buvo negerai.
Kažkas buvo kitaip. Kažkas...
Stumdoma vyšnios medžio spintelė. Ji nebuvo ten, kur turė­
tų būti — saugiai užstumta ant mano slaptavietės. Dabar ji buvo
pastumta į priekį mažiausiai per kelis centimetrus. Lyg kas nors
būtų ją pajudinęs ir nepastatęs atgal į vietą.
Mano širdis suplakė greičiau.
Galėjau pati tai padaryti. Vakar naktį, kai iš slėptuvės pašalinau
buteliukus, lyg paklaikusi naikindama įkalčius. Tačiau aš visuomet
atstatydavau spintelę tiksliai į jos ankstesnę vietą — tai buvo mano
paranojiškas įprotis, išsivystęs per metų metus trukusius bandymus
paslėpti savąjį blogį.
Jis čia buvo. Mano drabužinėje. Jis...
Tada supratau.
Pati pastūmiau spintelę, atidengdama norimas grindų lentas.
Suklupau keturpėsčia, nekantraudama nuėmiau pirmą, tada antrą.
Mano neseniai ištuštinta slėptuvė nebebuvo tuščia. Dabar joje
gulėjo batų dėžė. Visiškai paprasta batų dėžė, visai kaip mano anks­
čiau turėta. Arba toji, kurią buvau mačiusi savo tėvo nusikaltimų
vietų nuotraukose.
Žinojau, ką rasiu jos viduje. Tikrus baisumus, kurie gali slypėti
pačiose kasdieniškiausiose dėžėse, pakištose po drabužinės grindimis.
Žudikas Rožė mano namuose. Žudikas Rožė, nešinas dovano­
mis. Žudikas Rožė atnešė man tai, ko aš norėčiau labiausiai, ir jis
arba ji tai žinojo, ir paslėpė toje vietoje, apie kurios egzistavimą ne­
numanė ničniekas, netgi mano sesuo.
Nuėmiau dangtelį. Padėjau jį į šalį.
Tada su siaubu pažvelgiau žemyn į tris naujutėlius maistinius
stiklainius, pilnus šviežių žmogaus odos juostelių — mano kolekci­
jos pakaitalą.
Ėmiau klykti. Bet aplink nebuvo nieko, kas mane išgirstų.

31 skyrius

— Mes tikri kvailiai, — tarė Didi.

— Mes — tai tu ir aš, ar mes — tai tavo bylos komanda? — pa­
klausė Aleksas.
— Visi tavo paminėti.
— Gerai, dėl ko mes kvailiai?
Jie sėdėjo svetainėje ant sofos. Didi buvo grįžusi namo kaip tik
laiku, kad paguldytų Džeką — po tokios įtemptos dienos jai reikėjo
šio ritualo. Dabar ji sėdėjo uždėjusi pėdas Aleksui ant šlaunų ir di­
džiulį ledo pakelį užsikrovusi ant kairiojo peties.
— Pradėkime nuo to, kad neturime sučiupę žudiko. Tikėjausi,
kad per tiek laiko jau būsim tai padarę.
— Na, tokių dalykų negalima padaryti paprasčiausiai mostelė­
jus stebuklinga lazdele.
— O, aš buvau pasiruošusi naudoti dedukcinį argumentavimą.
Nereikalingi jokie būrimai.
— Nori papasakoti man naujienas?
— Gerai, — dėliodamasi mintis galvoje Didi pasitaisė ledo pa­
kelį ant peties. — Pirmasis klausimas: ar gali būti, kad Sana bendrau­
ja su draugu, bendrininku, žudiku už kalėjimo ribų, ir jeigu taip, tai
kokiu būdu?
— Ir atsakymas yra?..
 — Greičiausiai negali. Ji atrodė žinanti dalykus, kurių negalėjo
žinoti, ir tai leido manyti, jog ji turi sąjungininką laisvėje. Vis dėlto
Adelina tiki, kad Sana paprasčiausiai geriau nei dauguma žmonių
pastebi detales. Esą ji turi ne kažkokios ypatingos informacijos, o
greičiau talentą panaudoti manipuliavimo aplinkiniais įgūdžius.
Pasirodo, ji galbūt įkalbėjo tris pataisos namų pareigūnus žengti į
savo pačių mirties glėbį. Bent jau tokia paguoda, kad šie pareigūnai
nebuvo labai malonūs.
— Gerai. Bet jeigu ji nebendrauja su Žudiku Rože, kaip gali
būti su juo susijusi?
— Į šį klausimą atsakyti sunkiau. Kuo toliau, tuo labiau mums
atrodo, kad visa tai siejasi su Donio Džonsono žmogžudyste prieš
trisdešimt metų. Adelina dabar jau nebetiki, kad tą berniuką nužu­
dė jos sesuo. Bent jau kol kas aš nebūčiau linkusi eiti taip toli, bet
toji naktis neabejotinai slepia kažką daugiau, nei išaiškėjo teismo
metu. Čarlis Sgarzis užsitarnavo didžiausio šios dienos nevykėlio ti­
tulą atskleisdamas, kad jis greičiausiai pasiuntė savo paties pusbrolį
į mirties gniaužtus.
— Rimtai?
— Jo. Pasirodo, dvylikametis Donis buvo pasiuntinukas tarp
Čarlio ir Šanos. Taigi, kai Čarlis nusprendė, kad jo mergina per daug
pasileidusi arba galbūt per daug gąsdinanti (nesu tikra, kuris iš šių
variantų), jis pasiuntė savo jaunesnįjį pusbrolį jai apie tai pranešti.
— Gražu.
— Čarlis pritaria, kad yra subingalvis, bet Sana vis dar yra pa­
baisa. Dabar taip, klausyk įdėmiai. Kalbėdami su globėja sužinojo­
me, kad Šana turėjo užmezgusi santykius su dar dviem kitais vai­
kinais. Vienas iš jų buvo dvidešimt kelerių metų narkotikų parda­
vėjas, pravarde Šėpas, o kitas — septyniolikos metų vaikis, gyvenęs
tuose pačiuose namuose, vardu Samuelis. Pasirodo, ponia Deivis
mažiausiai du kartus užklupo Saną ir Semą kartu ir, kaip teigia Čar-
lis, Semas buvo smarkiai susidomėjęs Šana. Nors ji turbūt kaitaliojo
vaikinus kaip kojines, jam jų santykiai buvo tikrai svarbūs.
— Ooo, nuskriaustas paauglys. Tačiau vis tiek atrodo, kad Šana
vienintelė turėjo motyvą nužudyti Donį. Nugalabyk pasiuntinį ir
panašiai.
Didi gūžtelėjo pečiais, o tada iš karto dėl to pasigailėjo. Melvi­
nas šiuo metu buvo ganėtinai smarkiai susierzinęs. Ji bandė su juo
kalbėtis, bet, pasirodo, jos Ištremtieji galėjo būti blogos nuotaikos.
Galbūt dėl to, kad jos Savasis Aš šiandien buvo blogas ir per smar­
kiai darbavosi.
Oho, atrodė, kad Didi vis labiau kvaišta.
— Adelina mano, kad Donį nužudė ne Šana, — tęsė ji, — ta­
čiau galbūt ji matė, kas nutiko, ir tai sukėlė psichozinį epizodą, dėl
kurio išsitrynė jos prisiminimai apie tą vakarą ir ji buvo pasmerkta
prisiimti kaltę.
— Bet Donis juk neturėjo jokių priešų, taip? Jis buvo geras vaikis.
— Visi taip sako. Tavo „nužudyk pasiuntinį“ teoriją paremtų
vienintelis paaiškinimas: Semas buvo netgi didesnis kvailys, negu
kad manė Čarlis, ir nesuprato, kad Šana miegojo su visais iš eilės.
Tada jis, eidamas pro alyvų krūmus trumpesniu keliu, nugirsta, kaip
Donis perduoda Šanai žinią nuo Čarlio. Bet Šernui pagrindinis da­
lykas yra tas, kad Šana turėjo kitą vaikiną. Ir tai jį nepaprastai įsiu­
tina.
— Ar kas nors jį tą naktį matė? — uždavė logišką klausimą
Aleksas. — Ar yra liudininkų, kurie pastebėjo Semą grįžtantį namo
kruviną, arba galbūt globėja rado iškruvintų drabužių?
— Absoliučiai nieko. Šana savo ruožtu laimi visais atžvilgiais.
Taigi aš vėlgi rinkčiausi Šaną kaip Donio Džonsono žudikę. Bet...
— Puiku. Man labai patinka geras tiriamasis bet...
— Manau, kai ko mes vis dar nežinome iš tų laikų prieš trisde­
šimtį metų. Tai mano problema, be abejo, nes aš negaliu žinoti to, ko
nežinau, tiesa? Bet vakar vakare tu iškėlei svarbų klausimą.
 — Ačiū.
— Kodėl dabar? Kas paskatino? Jau trisdešimt metų Sana sėdi
kalėjime, keturiasdešimt metų kaip miręs Haris Dei. Kodėl visa ši
beprotystė prasidėjo dabar?
— Ir atsakymas yra?..
— Manau, tai Čarlis Sgarzis. Jis nusprendė parašyti kvailą kny­
gą apie pusbrolio nužudymą, kad palengvintų savo paties sąžinės
naštą, ir dėl to ėmė kapstytis po senus reikalus. Ir tai kažką paska­
tino imtis veiksmų.
— Kažką, kas tavęs net nepažinojo, bet nusprendė nustumti
nuo laiptų?
— Negaliu žinoti to, ko nežinau, — patikino jį Didi.
— Įdomus alibi. Gal jau ką nors atsimeni?
— Ne, — ji pasitrynė kaktą. — Tik Džeko mėgstamiausią lop­
šinę Supkis, mažyli, medžio viršūnėj... — pradėjo lopšinę niūniuoti
ji; negalėjo susilaikyti. — Nuolatos girdžiu ją, skambančią mano
galvoje. Lyg dainą per radiją, įstrigusią mintyse. Tačiau nemanau,
kad ją išgirdau per radiją. Niūniavau ją toje nusikaltimo vietoje, o
tada... garsas. Aš kažką išgirdau. Tada turbūt turėjau kažką... pada­
ryti? Galbūt kažkaip stoti į akistatą su žudiku? Bet mano ginklas
buvo išimtas iš dėklo, taip? Negalėjau to padaryti jau pradėjusi kris­
ti. Pirmiausia turėjo būti ištrauktas ginklas. Tai reiškia, kad aš tą
naktį kažką vis dėlto mačiau, dalyvavau kažkokiame kivirče. Tačiau,
užuot sprukęs, žudikas nusprendė iš visų jėgų mane stumtelėti.
Aleksas užjaučiamai nusišypsojo, pamasažavo jai pėdas.
— Kaip laikosi Melvinas?
— O, mes vienas prie kito pradedame vis labiau priprasti. Ti­
riamasis darbas bent jau nukreipia dėmesį. Žinau, kad jie jokiais
būdais man kol kas neduotų leidimo grįžti į tarnybą, bet prisiekiu,
Aleksai, jeigu neturėčiau šios bylos, kuri užima mano mintis...
Ji mąstė apie jo anksčiau išsakytą mintį, tą silpną kaltinimo
dvelktelėjimą, jog nors ji galbūt ir nėra kalta, kad buvo nustumta
nuo laiptų, jos veiksmai po to įvykio, galima sakyti, pritraukė prie
jų žudiko dėmesį.
Aleksas dabar jai šypsojosi, jo mėlynų akių kampučiuose buvo
susimetusios raukšlelės, rodančios jo supratingumą.
— Esi tai, kas esi, darai tai, ką darai. Ir esi tvirtesnė, nei tau
pačiai atrodo.
— Ar šie žodžiai kartais ne iš Mikės Pūkuotuko? — paklausė
Alekso ji.
— Ei, žinok, man patinka tas apvalainas mažas meškiukas,
prikimštas pūkų. Kaip manai, ką mes su Džeku veikiame laisvomis
popietėmis?
Ji pavartė akis. Jis vėl nusišypsojo, ir gyvenimas vieną akimirką
vėl nušvito.
— Gerai, grįžkime prie bylos, — tarė Aleksas. — Vyras ar mo­
teris. Ar jau apsisprendei?
Ji pažvelgė į jį išraiškingu žvilgsniu.
— Keblu. Pagal tikimybių teoriją vis dėlto turėtų būti vyras. Be
Šanos Dei, moterys žudikės nėra linkusios į tokio lygio pomirtinius
aukos darkymus. Žinoma, Šana Dei visgi yra susijusi su šia byla, ir
tai mūsų išvadas komplikuoja.
— Pasirinkti chloroformą man atrodo būdinga moterims, —
tarė Aleksas. — Ką jau kalbėti apie tai, kad moterys kelia mažiau
įtarimų nei vyrai, ypač vėlai vakare vaikščiojančios kaimynystėje
arba lankančios vėžio pakirstą senyvą moterį. Tai gali būti viena iš
priežasčių, kodėl tavo ieškomas žudikas visą šį laiką sugebėjo veikti
niekieno nepastebėtas.
— Tiesa. Bet koks jo motyvas? Suprasčiau, jei tai būtų kas nors,
pavyzdžiui, globotinis brolis Semas, kuris kadaise artimai bendravo
su Šana, palaikė su ja tam tikrą ryšį. Šana neturi ir, pasirodo, niekad
nėra turėjusi jokių draugių. Vienintelis artimesnis moteriškos lyties
asmuo jos gyvenime — sesuo.
Aleksas įsispoksojo į ją.
 — Kalbi apie moterį, kuri turi tą patį žmogžudišką genofondą,
negana to, dar ir medicininį išsilavinimą, kuris apima ir gebėjimą
dirbti skalpeliu?
— Taip. Apie tą pačią.
— Ar tikrinai ją?
— Tik jau nereikia, ji, galima sakyti, yra šios bylos tyrimo ko­
mandos narė. Mūsų taktika — laikyti draugus arti, o priešus — dar
arčiau.
— Ar ji turi alibi tiriamomis naktimis?
— Ne. Filas paklausė. Pasirodo, daktarė Glen daugumą naktų
praleidžia viena.
— Tai reikštų...
Didi gūžtelėjo pečiais ir vėl susiraukė.
— Visko gali būti, kad Adelina yra susijusi su tais nusikalti­
mais. Būtų naivu manyti kitaip. Bet... man atrodo, ji taip pat no­
rėtų išsiaiškinti, kas po visu tuo slypi. Manau, sesuo jai yra tokia
pat didelė paslaptis, kaip ir visiems mums, tik dar skaudesnė. Sana
vienintelė dar gyva jos šeimos narė, ir nors Adelinai gerai sekasi
vaidinti savo, kaip profesionalės, vaidmenį, galima pastebėti, kaip ji
jautriai reaguoja į viską, kas tik susiję su Sana. Ji nori palaikyti su se­
serimi ryšį, nors kaip gydytoja supranta, kad nepavyks, Sana neturi
tokių įgūdžių. Be to, — kiek smagiau pridūrė Didi, — jei tikėtume,
kad visa tai susiję su Donio Džonsono nužudymu prieš trisdešimt
metų... Adelina tuo metu su Šana nebendravo. Ji net nežinojo, kas
jos seseriai nutiko.
— O kodėl tos žmogžudystės tokios primygtinai šokiruojan­
čios? — paklausė Aleksas. — Jeigu jomis siekiama išlaikyti paslap­
tyje trisdešimties metų senumo nusikaltimą, kam tie pomirtiniai
bjaurojimai?
Didi nė nereikėjo galvoti. Atsakymas iškilo akimirksniu:
— Nes tos žmogžudystės yra surežisuotos.
— Kaip suprasti?
 — Surežisuotos. Visos nusikaltimų detalės — rožė, šampanas,
antrankiai, nudirta oda... Tai žudiko pastangos priversti mus ma­
tyti tai, ką žudikas nori, kad matytume. Kad nepastebėtume liku­
sių detalių. Pavyzdžiui, kad aukos miegojo, kad jos mirė greitai. Šie
nusikaltimai padaryti ne dėl sukilusių aistrų ar kraujo troškimo.
Jie yra apskaičiuoti. Surežisuoti. Atvirai kalbant, aš pradedu svars­
tyti, ar pirmosios dvi žmogžudystės nebuvo paprasčiausia gudrybė
siekiant pridengti Dženetės Sgarzi mirtį. Kad ji atrodytų ne kaip
specialiai pasirinktas grobis, o kaip atsitiktinė serijinio žudiko auka.
— Išskyrus faktą, kad ji dėl vėžio ir taip artėjo prie mirties.
— Galbūt nepakankamai greitai. Čarlis uždavinėja klausimus
dabar, o ne vėliau.
— Galiu tau įvardinti vieną žmogų, kuris šiomis aplinkybėmis
yra laimėtojas, — atsidūsėdamas tarė Aleksas. Jis nukėlė sau nuo
kojų jos pėdas, atsistojo.
— Kas toks?
— Haris Dei. Sgarzio tinklaraštis, kuriame Žudikas Rožė yra
lyginamas su Hariu Dei, paskatino žiniasklaidą lyg pakvaišus ka­
sinėtis po Hario žmogžudysčių šėlsmo detales. Jei atvirai, iš beveik
pamiršto serijinio žudiko ji pavirto pirmųjų puslapių naujiena. Kaip
vyrukui, mirusiam jau prieš keturiasdešimt metų, visai neblogai.
Didi pažvelgė į jį:
— Juk sakiau, kad mes kvailiai!
Ji nusiropštė nuo sofos girgždindama savo petį, ir tai dar la­
biau suerzino Melviną. Bet jam teks su tuo susitaikyti, nes jai reikė­
jo planšetės — tučtuojau.
Aleksas nuėjo į virtuvę atsinešti stiklinės vandens. Kai grįžo,
ji jau „Google“ naršė parduodam i žudikų daiktai. Iššoko keturios
internetinės svetainės. Iš sąrašo ji pasirinko pirmąją ir ėmė skaityti
slinkdama žemyn.
Aleksas atėjęs atsistojo už jos, nes Didi vis dar sėdėjo svetainės
vidury, lyg būtų įleidusi šaknis.
 — Kas čia dabar? — paklausė jis su nuostaba, persmelkta siau­
bo, nes ekrane išvydo kaukolių, kruvinų durklų ir nusikaltimų vietų
vaizdus.
— Žudikų daiktų internetinė svetainė. Įkalinti žmogžudžiai rašo
raštelius, paišo paveikslus, o kiti žmonės padaro juos prieinamus ko­
lekcininkams internete. Pasirodo, kai pernai mirė Naktinis Persekio­
tojas, mėnesį laiko jo daiktų kainos buvo išaugusios trigubai.
— Ar žadi ką nors pirkti, ar parduoti?
— Tik šiaip paganyti akis. Pažiūrėk. Išpažinties laiškas, ran­
ka parašytas Gario Ridžvėjaus, dar žinomo Žaliosios Upės Žudiko
vardu. Šimtu procentų autentiškas, kaip tikina pardavėjas. Arba, tik
pagalvok, Džodės Arias laiškas. Su detaliais seksualiniais aprašy­
mais. Šventas mėšlas, už jį kažkoks pardavėjas iš Japonijos su pen­
kių žvaigždučių reitingu prašo šešių tūkstančių.
Aleksas pasivaipė:
— Rimtai?
— Susitaikyk su realybe, internetas — tai ne kas kita, o milži­
niškas prekybos centras. Kadangi tokie daiktai „eBay“ parduotuvėje
uždrausti, jiems reikėjo rasti kitą realizavimo rinką.
— Išpažinties laiškas su parašu, originalus menas, Kalėdiniai
atvirukai, — dabar jau Aleksas skaitė jai per petį. — Tuzinas jūsų
mėgstamiausių žudikų specialiai pagal užsakymą sukurtų atviru­
kų. Nes niekas nemoka geriau palinkėti linksmų Kalėdų nei Čarlzas
Mensonas? Apskritai iš kur žmonės tokius daiktus gauna?
— Emmm... — Didi vis dar žiūrinėjo. — Iš visko atrodo, kad
daugelis tų prekiautojų yra užmezgę santykius su minimais žudi­
kais. Turbūt iš pradžių reikia užsitarnauti pasitikėjimą, o tada jau
galima prašyti pagal specialius užsakymus pagaminti kalėdinių
atvirukų?
— Bet nuteistiems žudikams nevalia pelnytis iš savo nusikalti­
mų, vadinasi, jiems iš to jokios naudos.
 — Jie gauna ne pinigų, bet laiko, dėmesio, galimybę prasiblaš­
kyti. Kaip kad sakė Adelina, kai tenka visą likusį gyvenimą praleis­
ti už grotų, labiausiai slegia nuobodulys. Galbūt dėl to žudikams
ši veikla ir naudinga. Kažkas jiems nuolatos rašo, o be to, randasi
mažų savaitės tikslų — nupaišyti portretą, sukurti atviruką. Neži­
nau. Visa tai man atrodo šiurpiai. Laikykis, štai ir jis — Haris Dei.
Didi spustelėjo ant jo vardo, ekrane atsivėrė naujas puslapis.
— Du daiktai, — paskelbė ji. — Vienas iš jų — parketlentė,
kaip skelbiama, iš jo siaubo namų. Kitas — jo ranka rašyta sąskaita
kaimynui už knygų lentynas, pagamintas pagal specialų užsakymą.
Jis buvo dailidė, pameni? O dabar pažiūrėk čia, — Didi pabaksnojo
į ekraną. — Per pastarąsias keturias valandas sąskaitos kaina pakilo
nuo dešimties iki dvidešimt penkių dolerių. Pardavėjas dabar lai­
mingas.
— Parketlentė iš Hario Dei namų? Betgi tai keturiasdešimties
metų senumo medžio gabalas? — Alekso balsas dabar jau skambėjo
skeptiškai. — Kaip pardavėjas identifikuoja tokį dalyką? Juk tai gali
būti bet kokia sena parketlentė.
— Kaip rašoma šioje svetainėje, pirkėjo pareiga būti atidžiam.
Bet šiuo atveju pardavėjas tvirtina, kad objektas parduodamas kartu
su atitinkamu įrašu policijos įrodymų registre ir išsamiu aprašymu.
— Nori pasakyti, kad kai kurie iš šių daiktų paimti iš faru?
Policijos departamentų?
— Atrodo, kad taip. Tai galėtų paaiškinti parduodamą skrodi­
mo išvadą, kurią mačiau šio tinklalapio pagrindiniame puslapyje.
— O Dieve, — atrodė, kad Aleksui pasidarė bloga.
— Atmink, aš tik žiūrinėju.
Bet ji jo nekaltino. Viena buvo įkalbėti nuteistą žudiką nupai­
šyti autoportretą. Tačiau atrodė, kad daugelis iš patalpintų daiktų
akivaizdžiai pažeidžia aukų teises, o ką jau kalbėti apie visą teisinę
sistemą. Nusikaltimo vietos nuotraukos, koronerio išvada. Žvel­
giant policijos pareigūno akimis, tai buvo kone šventvagiška.
 — Galbūt nutekino nepatenkinti darbuotojai, — garsiai mąstė
ji. — Tikiuosi, kad jie — jau buvę darbuotojai, nes, Dieve brangus,
kai kurių iš šių daiktų čia tiesiog neturėtų būti.
— Bet Haris Dei nusižudė, tiesa? Jokio arešto, teismo proceso
ar įkalinimo. Vadinasi, buvę darbuotojai turbūt neturi daug ką nu­
tekinti, o ir paties serijinio žudiko, su kuriuo būtų galima susidrau­
gauti, nebėra gyvo.
— Taigi. Na, aš radau tik du daiktus, o štai kai kurie kiti žudikai
turi net kelias dešimtis įrašų, — ji susimąsčiusi stabtelėjo. — Kitaip
tariant, jei netyčia esi vienas iš nedaugelio laimingųjų, turinčių ką
nors, susijusio su Hariu Dei, tai šią savaitę tavo kailyje būti smagu.
Tavo parduodamų prekių vertė ką tik šoktelėjo keliais tūkstančiais
procentų, ir, atsižvelgiant į neblogą kai kurių objektų kainelę... — ji
žvilgtelėjo į Aleksą. — Jei darytume prielaidą, kad mūsų ieškomas
žudikas turi Hario Dei daiktų lobyną, galbūt jis ar ji turėjo finansinį
motyvą vėl iškelti Harį Dei į pirmus laikraščių puslapius. Ar galėtų
atsakymas būti toks paprastas? Vidinė motyvacija, kurią bandėme
išsiaiškinti — tai finansinė nauda. Grynieji, tiesiai šviesiai.
Aleksas susiraukė.
— Bet kas galėtų turėti serijinio žudiko, kurio jau pastaruosius
keturis dešimtmečius nebėra gyvo, asmenines relikvijas?
— Dar gyvi jo palikuonys. Vis dėlto Sana su Adelina tebuvo
vaikai. Namas greičiausiai parduotas per aukcioną. Gali būti, kad
pinigai buvo paskirti jų priežiūrai arba ateities mokesčiams už stu­
dijas koledže. Kas nors galėjo jų ateičiai atidėti asmeninių daiktų.
Galbūt koks socialinis darbuotojas ar netgi apygardos prokuroras.
Esu su tokia praktika susidūrusi kitose bylose, kai mažas vaikas vie­
nintelis likdavo gyvas.
— Ar globėja ką nors apie tai užsiminė?
— Ne, ir man neatrodo, kad ji galėtų laikyti išsaugojusi kokius
nors Šanos asmeninius daiktus. Tik ne po visų tų įvykių. Adelina
tvirtina, kad ji laikėsi atokiau nuo savo tėvo palikimo. Ji yra minė-
jusi segtuvą su informacija apie bylą, kurią jai surinko jos įtėvis, bet
apie šeimos relikvijas nėra kalbėjusi.
— Taigi, dar kartą?..
— Tai ne Sana ir ne Adelina. To negali būti. Bet kas, jei...
Didi pasisuko į Aleksą.
— Kas, jeigu Sana, vyresnioji dukra, kadaise turėjo kelis jos tė­
vui priklausiusius daiktus? Daiktus, kuriuos ji gabendavosi iš vienų
globos namų į kitus. Juk būtent ji, kaip paaiškėjo, jį garbino.
— Kur jie galėjo dingti?
— Gal ji juos atidavė? Draugui? Vaikinui? Arba galbūt kažkas
apie juos žinojo. Ji gyrėsi ar prisipažino kam nors iš kaimynų juos
turinti. Tuomet, kai policija ją išsivežė, tas žmogus nukniaukė tuos
daiktus iš jos kambario. Greičiau, patikrinkime kitas svetaines.
Didi atsidarė visas keturias žudikų daiktų svetaines, kurių tu­
rinys buvo skirtingas. Antrojoje Hario Dei daiktų sąraše netgi ne­
buvo, tačiau trečiojoje jiems pasisekė. Du laiškai, vadinamieji meilės
rašteliai, nuo Hario Dei jo žmonai. Abiejų daiktų kainos per dieną
buvo pakilusios nuo dvidešimties iki daugiau kaip tūkstančio do­
lerių.
— Jeigu tu stengtumeisi išsaugoti ką nors porai išgyvenusių
dukrelių... — sumurmėjo ji Aleksui.
— Toks daiktas būtų tinkamas pasirinkimas, — pritarė Aleksas.
Ji paspaudė ant pardavėjo nuorodos. Tačiau, užuot išvydusi jo
vardą, ji gavo tik atsitiktinių skaičių sąrašą, susietą su „Gmail“ pa­
skyra.
— Stengiasi pridengti savo pėdsakus, — tarė Aleksas. — Jeigu
aš pardavinėčiau ką nors žmonėms, apsėstiems minčių apie seriji­
nius žudikus, elgčiausi taip pat.
— Ar gali man jį susekti? — maldaujamai paprašė Didi. — Ga­
lėčiau paprašyti Filo, kad lieptų tai padaryti departamento eksper­
tams, bet juk žinai, tai užtruktų mažiausiai dvidešimt keturias va­
landas; jei atmintis manęs neapgauna, tu turi draugą akademijoje...
 — Kuris yra pats geriausias kompiuterių srities ekspertas. Ge­
rai, pasirašau.
Aleksas paskambino. Kadangi buvo jau vėlu, Deivą Mateskį
rado namie. Aleksas jam padiktavo elektroninio pašto adresą. Ma-
teskis padarė kažką, ką daro kompiuterių specialistai, ir vos per ke­
lias minutes jie jau turėjo vardą.
Samuelis Heisas.
Šanos buvęs globos namų brolis.
— Karštos naujienos, — Didi telefonu susisiekė su Filu.

32 skyrius

Pradėjau ruoštis iškart, kai tik saulė pasirodė horizonte. Nak­

tį nemiegojau, bet išvargusios išvaizda ir smarkiai pajuodę paakiai
artėjančiomis valandomis man tik pagelbės.
Pradėjau nuo plaukų — susirišau juos pačiu paprasčiausiu
būdu, kokį tik galėjau sugalvoti. Jokio makiažo pagrindo, pudros
ar blakstienų tušo. Daktarė Glen šį rytą nepriekaištingai neatrodys.
Atskleis pasauliui savo tikrąjį veidą. Manau, turint omenyje, kokį
stresą šiuo metu išgyvenau, mano išvaizda nieko nenustebins. Jei
jau esu bepalūžtanti, juk yra keli dalykai, dėl kurių galėčiau palūžti
galutinai, argi ne?
Trys maistiniai stiklainiai. Įdėti į batų dėžę. Ir tvarkingai patal­
pinti slėptuvėje, iš kurios vos prieš dieną buvau išėmusi savo pačios
žmonių odos kolekciją.
Kažkuriuo metu vakar Žudikas Rožė maloningai iš naujo pri­
pildė mano atsargas. Mano bute buvo tvarkingai paslėpta aukų oda.
Žudiko bjaurastys mano drabužinėje.
Ar Žudikas Rožė įsivaizdavo mane ten miegančią? Hario Dei
dukra, ir vėl gulinti susirietusi virš brangių trofėjų.
Užtrukau dar penkiolika minučių, kol suradau kameras —
mažas elektronines akeles. Vieną — drabužinėje, antrą — mano
miegamajame ir trečią — salone. Tokiu būdu žudikas ir sužinojo
apie mano slėptuvę. Kadangi jis ne tik lankėsi mano bute, bet ir
šnipinėjo. Kad sukurtų tokią įmantrią sistemą, jis ar ji turėjo apsi­
lankyti mano namuose daugiau kartų, nei aš įsivaizdavau.
Vidury nakties net nesistengiau to suprasti. Paprasčiausiai
užklijavau ant kiekvienos iš mažučių lęšių po gabalėlį izoliacinės
juostos, tokiu būdu tas akutes apakindama. Tada prisėdau ant sofos,
apsiginklavusi savo pačios įniršiu, ir laukiau, kol žudikas ateis ką
nors man padaryti.
Policijai neskambinau. Nepranešiau D. D. Voren ar detekty­
vui Filui. Taip, savo namuose turėjau įrodymų. Dalykų, kurių jiems
greičiausiai reikėjo, kad galėtų toliau persekioti Žudiką Rožę — nuo
odos kolekcijos iki namų elektronikos. Bet tai jau nebebuvo svarbu.
Šis žaidimas nesusijęs su farais ir plėšikais.
Tai buvo mano reikalai. Šeimos reikalai.
Paskui rūpestingai pasirinkau aprangą. Paprastos rudos spal­
vos laisvos kelnės, juoda palaidinė ilgomis rankovėmis, tamsiai rudi
mokasinai. Paprasta ir kasdieniška. Tada į krepšį prisidėjau įvairių
laisvalaikio drabužių, ant jų paklojau grynųjų, dar įsidėjau makiažo,
žirkles ir porą kepurių.
Nepusryčiavau. Tiesiog negalėjau valgyti.
Septinta valanda ryto. Telefonu susisiekiau su direktore Maki-
non. Man tučtuojau reikėjo pasikalbėti su savo seserimi. Apie mūsų
tėvą. Prašau, jei tik ji galėtų duoti leidimą...
Ji leido man apsilankyti po devintos.
Taigi turėjau daug laiko nuvažiuoti į „Walmart“ prekybos
centrą. Pakaitinis mobilusis, vienkartiniai skutimosi peiliukai, dar
keli būtiniausi reikmenys. Kai baigiau apsipirkti, man buvo liku­
si daugiau nei valanda. Nežinojau, ką veikti, taigi paprasčiausiai
sėdėjau automobilių aikštelėje, krūpčiodama nuo kiekvieno garso.
Ar Žudikas Rožė net ir dabar mane stebėjo? Ar žmogžudys atse-
kė mane nuo namo, kuriame buvo mano butas? Bandžiau sutelkti
dėmesį į mašinas aplinkui, bet juk aš ne 007. Buvau paprasčiausiai
išsekusi, įsitempusi psichiatrė, užsiėmusi vietą kelionėje į savęs su­
naikinimą be bilieto atgal.
Bato taisymas užtruko ilgiau nei tikėjausi. Pagaliau laikrodis
parodė pusę devintos ir aš išvažiavau į Masačūsetso pataisos na­
mus, vairą laikydama drebančiomis rankomis.
Įėjusi vidun, prisiverčiau kvėpuoti lėtai ir tolygiai. Čia nebuvo
nieko, ko anksčiau nebuvau dariusi milijoną kartų. Įsiregistravau.
Pridaviau krepšį. Pasisveikinau su pareigūnais Krisu ir Bobų kreip­
damasi į juos vardais. Praėjau apsaugą. Sistema dėl mano medicini­
nės įspėjančiosios apyrankės kaip visada supypsėjo.
Pareigūnė Marija buvo jau taip pripratusi prie šios rutinos,
kad net nepasivargino patikrinti manęs lazdele.
Greitas aptapšnojimas nuo galvos žemyn, ir viskas tuo baigė­
si. Ar galėjo ji mane įdėmiau patikrinti? Ar privalėjo tai padaryti?
Bet vėlgi, nebuvau nauja lankytoja, po šešerių metų kasmėnesinių
vizitų visi jie ten mane gerai pažinojo. Pažinojo, pasitikėjo ir leido
eiti toliau.
Pareigūnė Marija nuvedė mane per koridorių į privatų lan­
kymo kambarį, kur mudvi su Sana paprastai susitikdavome, o ne į
apklausų kambarį, kuris pastaruoju metu buvo pamėgtas. Jausdama
palengvėjimą, kad antrą kartą taip pasisekė, išleidau trumpą ato­
dūsį.
Sesuo manęs laukė sudėjusi rankas priešais save, kaip reikalau­
ja taisyklės. Pareigūnė Marija užėmė savo poziciją kambario išorėje,
kur galėjo mus matyti pro stiklinį langą, tačiau negalėjo girdėti. Šie
vadinamieji privatūs kambariai paprastai būdavo skiriami kalinių
susitikimams su savo advokatais. Pašaliniai negalėjo girdėti kam­
baryje vykstančių pašnekesių. Tokiu būdu buvo saugomos kalinių
teisės, bet pataisos namų pareigūnai galėjo jas atidžiai stebėti, ir tai
bus mano pirmasis iššūkis.
 Visa tai sparčiai artėjo.
O kol kas įžengiau į kambarį. Priėjau prie tuščios kėdės. Atsi­
sėdau.
Sesuo atrodė panašiai, lyg naktį būtų praleidusi kaip aš. Neišsi­
miegojusi. Nerami. Nervinga. Bent vieną kartą mes buvome beveik
panašios.
Puiku.
Įsižiūrėjusi į mane ji susiraukė:
— Naujas tavo įvaizdis? Nerekomenduoju.
Ignoravau ją žvelgdama į savo laikrodį. Apytiksliai penkios
minutės.
Jos nepritariantis žvilgsnis pasidarė dar atšiauresnis.
— Ką, jau darausi tau nuobodi?
— Papasakok man apie Donį.
Iš jos veido pranyko bet kokia išraiška. Pakako tik tiek. Viskas
ėjosi sklandžiai. Ji suspaudė lūpas, nieko nepasakė.
— Ar jis irgi buvo vienas iš tavo sekso draugelių?
Išgirdusi mano klausimą, ji kilstelėjo antakį.
— To vaikio beveik nepažinojau, — tai buvo pripažinimas ne­
noromis, bet vis tiek pripažinimas.
— Jis buvo pasiuntinukas. Čarlis Sgarzis naudodavosi juo, kad
paskirtų susitikimo laiką ir vietą.
Ji nusisuko.
— Ar dėl to niekada neatsakydavai Čarliui į laiškus? Nes jis
yra daugiau, nei tik reporteris, tiesa? Teisingiau būtų pasakyti, kad
jis — tavo buvusi aistra.
Ji vis dar tylėjo.
— Tu miegojai su juo, — tęsiau guviu tonu. — Taip pat ir su
Samueliu Heisu.
Jokio atsakymo.
— Buvau susitikusi su tavo buvusia globėja ponia Deivis. Ži­
nai, tu sugriovei jai gyvenimą. Ji su savo vyru sulaukė lygiai tiek
pat kaltinimų dėl Donio mirties. Ji buvo gera globėja, Šana. Kol jos
gyvenime nepasirodei tu.
Pagaliau sulaukiau jos atsako. Pažvelgė į mane tuo užsispyru­
siu žvilgsniu, kurį labai gerai pažinojau.
— Taip pat — ir Trevoro gyvenimą, — pasakiau tyliai.
Ji šiek tiek linktelėjo atgal — atrodė, kad šis vardas užklupo ją
nepasiruošusią.
— Penkiametis berniukas, — tęsiau aš. Mano balse nebuvo nė
lašelio užuojautos — tai atitiko mano nuotaiką. — Jam pakankamai
pasisekė, kai iš pat pirmo karto buvo nusiųstas į gerus namus. Tu jį
pameni, taip? Leisdavai su juo laiką, skaitydavai jam istorijas, paišei
piešinukus. Tu jam patikai. Jis tuose namuose buvo vienintelis žmo­
gus, kuris bent kiek tavimi tikėjo.
Šanos žandikaulis įsitempė.
— O valdžia ėmė ir jį sudirbo. Per vieną naktį ponas ir ponia
Deivisai, du iš geriausių globėjų, tapo sistemos žmonėmis non grata.
Trevoras buvo perkeltas, greičiausiai į vienus iš tų namų, kuriuose
kasnakt buvo mušamas ir dar blogiau.
Tai nebuvo mano vaizduotės vaisius — jos veidas tikrai išbalo.
— Juk atsimeni Trevorą, Šana? Tai vaikas, kurį išgelbėti jautei
pareigą, nes tai buvo lyg savęs pačios gelbėjimo poreikis. Kaip kad
gelbėjai kalinę Kristę ir kadaise mane.
— Adelina, — jos balse skambėjo maldavimo gaidelės. — Už­
teks.
— Bet tu negali prisiminti Donio, tiesa? Tos nakties. To, kas
nutiko Doniui Džonsonui. Tu negali ničnieko prisiminti.
— Išeik, — ji staiga atsistojo, atstumdama savo kėdę. Kai abe­
jodavo, pasiduodavo įniršiui. — Nesuprantu, kodėl apskritai čia at­
ėjai. Argi nėra tarp mūsų jau viskas aišku, viskas baigta? Tu manęs
nemyli, o aš nepajėgi mylėti. Eik iš čia, Adelina. Bėk nuo manęs.
— Tu suknista idiote.
Jos pačios žodžiai, sviesti atgal jai pačiai, iškart ją prablaškė.
 — Kas per velnias...
— Sėskis. Nedaug beliko laiko. Turiu vieną paskutinį klausi­
mą — ar žinai, kas yra Žudikas Rožė?
Sesuo spoksojo į mane. Kažkokiu būdu mano primygtinai už­
duotas klausimas pagaliau prasismelkė jos vidun. Ji lėtai papurtė
galvą.
— Bet žudikas tave suras, taip? Arba, tiksliau, Žudikas Rožė
suras mane. Ir kai tai nutiks, tu jį arba ją nužudysi. Kaip kad nužu­
dei tą pataisos namų pareigūną Frenkį.
Mano sesuo, vis dar spoksodama į mane, tarė:
— Gerai.
— O paskui tau suteiksiu, ko tu nori, Sana. Ko visada norėjai.
— Iš kur žinai, kas tai yra?
— Nes tu mano sesuo. Kas galėtų žinoti geriau už mane?
Sesuo spoksojo į mane. Aš savo ruožtu spitrijau į ją. Kalbėdama
su Didi buvau nuoširdi. Bendravimo su mano seserimi paslaptis —
niekad neleisti savęs kvailinti. Santykiai su ja visuomet priklauso
nuo to, ką ji gali iš jų gauti. Norėčiau manyti, kad ji man padės iš
meilės. Tačiau buvo daug labiau tikėtina, kad savo pažadą ištesės dėl
to vienintelio dalyko, ką aš galėjau jai duoti.
Ji vėl lėtai palinksėjo.
— Mažųjų pirštelių priesaika, — tarė ji. Jos tonas buvo šiurkš­
tus, visai nepriminė savęs.
— Mažųjų pirštelių priesaika, — atsakiau jai pažadu. Tada nusi­
šypsojau, nes ta vaikiška priesaika, pagardinta seseriškos vienybės, va­
saros dienų ir mergaitiško tyrumo žiupsneliu, beveik išlydė man širdį.
— Dabar bet kurią akimirką, — tvirtai pasakiau, — lauke kils
šurmulys. Kai tai įvyks, pareigūnės Marijos dėmesys nukryps. Tuo­
met turi mane užpulti. Smok taip, kad nugriūčiau ir prisitrenkčiau.
Tada po durų rankena užkišk kėdę ir išjunk šviesas.
Sesuo vis dar spoksojo į mane.
 — Jie vis tiek pateks vidun, tiesa? — kalbėjau toliau. — Sargy­
biniai yra ruošiami tokioms situacijoms.
— Išdauš langą. Stiklas atsparus kulkoms, tačiau rėmą vis tiek
galima išimti.
— Kiek turime laiko?
— Jie duos signalą koviniam būriui, šie pasigriebs ginklus, at­
skubės į vietą. Nuo penkių iki septynių minučių.
— Tuomet turime paskubėti.
— Adelina...
Bet atsakyti ji nespėjo, nes tuo metu koridoriuje pasigirdo
riksmas ir beveik iškart po jo — kurtinanti sirena. Pareigūnė Ma­
rija pasuko galvą koridoriaus pusėn. Mano sesuo šoko per stalą ir
smogė man pečiu. Vieną sekundę sėdėjau kėdėje. Kitą — kartu su
kėde jau virtau atgal. Išgirdau kažką skylant nuo smūgio į sieną,
supratau, kad sesers sunerti pirštai smarkiai spaudžia man trachėją.
Bet, žinoma, ničnieko nepajutau.
Dar daugiau riksmų. Jau daug arčiau. Pareigūnė Marija šaukė,
tačiau buvo sunku girdėti jos balsą pro kalėjimo aliarmo gausmą.
Tada kambarys aptemo, nes Sana spustelėjo šviesos jungiklį. Ji įgrū­
do kėdę po durų rankena, tada nuvertė stalą į lango pusę ir taip dar
labiau užblokavo vaizdą. Penkios sekundės, dešimt? Mano sesuo su­
kosi greičiau negu tikėjausi.
Aš jau gulėjau išsikėtojusi ant grindų už apversto stalo ir pas­
kubomis graibiau savo dešinįjį batą.
— Greitai, — žioptelėjau vis dar negalėdama atgauti kvapo. —
Ištiesk riešus.
— Adelina.
— Tylėk, tylėk, tylėk. Štai daiktų saugyklos numeris. Kai tik iš
čia ištruksi, lėk į fojė, prie šios saugyklos. Štai kombinacija. Pakartok.
Ji pakartojo skaičius, o tuo metu aš pagaliau pirštų galiukais
sugriebiau peiliuką, įspraustą tarp bato pado ir jo viršutinės dalies,
išplėšiau jį iš ten. Dėl jo ir supypsėjo metalo detektoriai, bet parei-
gūnė Marija manė, jog signalą sužadino įprastinis objektas — mano
medicininė įspėjančioji apyrankė.
Dabar tyrinėjau Šanos riešus, suveržtus storomis plastikinėmis
juostelėmis. Mažas, dėžėms pjaustyti skirtas peiliukas kažin ar buvo
tinkamas šiam reikalui, bet tai buvo geriausia, ką galėjau padaryti.
Prigludau prie sesers, petį įrėmiau į Šanos petį, jos rankas
pasidėjau sau ant kelių ir pradėjau džyrinti. Per visus tuos metus
mes dar niekad nebuvom taip arti viena kitos. Atsidūrėme taip arti,
kad galėjau girdėti jos paviršutinišką alsavimą, užuosti jos išdžiū­
vusiu prakaitu aptrauktą odą. Ar būdamos mažos mes kada nors
prisispausdavome viena prie kitos taip smarkiai kaip dabar, galbūt
saugodamos viena kitą po Tėvelio įprasto proveržio? O gal tiesiog
kaip dvi mažos, baikščios mergaitės, besistengiančios išgyventi.
Užuodžiau naują kvapą. Šviežią, su geležies prieskoniu. Kraujo.
Jokio skausmo, žinoma, nejaučiau, bet supratau, ką reiškia tas
tarp mano pirštų galiukų atsiradęs drėgnumo pojūtis, dėl kurio da­
rėsi vis sunkiau ir sunkiau išlaikyti ašmenis. Aš įsipjoviau. Galbūt
netgi nusirėžiau piršto galiuką ar netekau viso piršto sąnario. To
negalėjau žinoti.
Man tiesiog reikėjo perpjauti tas juosteles. Toliau veikti jau tu­
rėtų pati Šana.
— Sustok! — pareikalavo ji tyliu balsu. — Nieko iš to neišeis.
Aš niekad iš čia nepaspruksiu. O tu sėsi už grotų už tokius dalykus.
— Aš nieko nepadariau, — patikinau ją, jausdama, kad juoste­
lės jau atsipalaiduoja. — Aš šioje situacijoje esu auka.
— Kas per šū...
— Klausyk! Daiktų saugojimo spintelėje yra mano rankinė,
kurioje įdėti ir mano mašinos rakteliai. Baltas „Acura“ visureigis.
Penkta automobilių aikštelės eilė. Vėliau tau reikės ją pasikeisti į
kitą mašiną — tokią, kuri nebus ieškoma policijos, — bet „Acura“
bus gera pradžia.
Viduje rasi krepšį su drabužiais persirengti, tūkstantį grynai-
siais, mano biuro raktus ir vienkartinį mobilųjį telefoną. Neskam­
bink man. Aš pati paskambinsiu tau, kai tik pasitaikys proga.
Dar daugiau triukšmo koridoriuje. Trankūs žingsniai pramai­
šiui su pulsuojančia sirena. Tikėjausi, kad išoriniai neramumai su­
lėtins mobilizaciją. Kai tiek daug pareigūnų lekia viena kryptimi,
kiek iš jų susiprotėtų, kad kažkur tokio pat dėmesio reikalauja dar
viena grėsmė?
Juostelės pasidavė. Aš susmukau jausdamasi išgręžta lyg citrina.
— Nusirenk, — įsakiau. — Greitai, greitai, greitai.
Pradėjau atsiseginėti kelnes, tada nusitraukiau palaidinę ilgo­
mis rankovėmis. Taip pat ir liemenėlę bei apatinius — nesiruošiau
niekuo rizikuoti. Numečiau viską Sanai. Drabužiai turbūt buvo su­
tepti krauju nuo mano sudarkytų pirštų galiukų, taigi gerai, kad pa­
sirinkau tamsias spalvas, ant kurių nesimatys dėmių. Pakankamai
greitai kelios kraujo dėmės nebebus svarbios.
Sana darbavosi. Ji užsitraukė mano tamsiai rudas laisvas kel­
nes, kol tuo tarpu aš pirmą kartą bandžiau susidraugauti su oranži­
ne kalėjimo uniforma.
— Į mano butą ir biurą neik, — daviau instrukcijas. — Šiose
vietose jie ieškos pirmiausia. Susirask kokią nors landynę ir sėdėk
ten ramiai. Turėsi krepšį su švariais drabužiais, taip pat ten rasi vi­
sokių priemonių, žirkles. Persirenk, nusikirpk plaukus, nusidažyk
juos, daryk, ką tau reikia. Kai nusės dulkės, parsivešiu tave namo.
— Ir viskas tam, kad sugaučiau žudiką? — suurzgė Sana.
— Ne.
— Tai kam tada?
— Nes man tavęs reikia.
— Kodėl?
Lioviausi judėjus. Šiame tamsiame, krauju atsiduodančiame
kambaryje, jausdama sesers nerimastingumą, patyriau, kaip mane
visą apima gili ramybė. Štai ta akimirka. Šokio finalas. Tai, kur link
mes visuomet judėjome.
 Mudvi su seserimi vėl kartu, kaip kadaise, kai rėkiantys vyrai
trankė į duris.
— Apsirengei? — paklausiau.
— Taip.
Padaviau jai savo medicininę įspėjančiąją apyrankę — nu­
smaukiau nuo savo riešo ir užmoviau ant jos.
Tada — mano plaukų gumytė.
— Susirišk juos pakaušyje taip tvirtai, kaip tik gali.
Tada, kol ji ant grindų tvarkėsi plaukus, savo kruvinais pirštų
galiukais susiradau jos veidą ir perėjau prie finalinės Šanos mas­
kuotės detalės. Skersai nosį, žemyn per skruostus aš švelniai, ne­
drąsiai nubrėžiau drėgnas linijas. Sunaikinau savo seserį. Vietoje jos
sukūriau naują, susikruvinusią Adeliną.
Susiprotėjau, kad tai buvo pirmas kartas per keturiasdešimt
metų, kai liečiau seserį, kai iš tikrųjų ją liečiau. Mes kalbėdavomės.
Sėdėdavome prie stalo viena priešais kitą. Tačiau jos veido plokš­
tumos, nosies kuprelė... Atrodė, kad ji ir svetina, ir kartu pažįstama.
Giminiški bruožai.
Kai langai pradėjo pasiduoti smūgiams, pasigirdo pirmasis
trakštelėjimas. Mažai beliko laiko.
— Tu esi Adelina, — pasakiau jai. — Tu — sėkmės lydima mo­
teris, gerai išsilavinusi, bet ką tik žiauriai užpulta savo vyresniosios
sesers. Dėl to ir tavo veidas kruvinas, šlubčioji. Kai direktorė Maki-
non tavęs klausinės, atsakinėk jai trumpai ir kiek tik sugebi stenkis
pakeisti balsą. Tiesiog pasakyk, kad viskas įvyko žaibiškai greitai.
Tu nežinai, kas užsiundė tavo seserį, nesitikėjai būti užpulta. Ne, tu
nesmarkiai sužeista. Tiesiog nori eiti namo ir pailsėti. Stenkis de­
monstruoti medicininę įspėjančiąją apyrankę. Tai detalė, kurią jie
sieja su manimi, nesvarbu — sąmoningai ar ne, taigi tavo maskuotė
dėl to atrodys labiau patikima.
— Bet aš nepanaši į tave, — desperatiškai pratrūko Sana, savo
nosimi beveik liesdama manąją. — Galbūt su šiais drabužiais, suriš-
tais plaukais, kruvinu veidu beveik ir galėčiau būti palaikyta tavimi,
liet jie niekad nepatikės, kad tu — tai aš.
— Tu teisi. O dabar paskutinis dalykas. — Aš iškėliau peiliuką.
I'riliečiau jo ašmenis prie savo dešinio skruosto. — Tavo patirtis
žalojant save tuoj pavirs tavo išganymu. Manęs nepalaikytų tavimi,
kol būčiau nesužalota. Bet jei mano veidas bus supjaustytas plonom
juostelėm...
Pradėjau braukyti ašmenimis. Jokio skausmo, netgi jokio šal­
čio pojūčio — peiliukas jau buvo sušilęs nuo mano pačios kraujo.
— Palauk! — Šana sugriebė man ranką.
Sargybinių balsai girdėjosi jau aiškiau, nes langas pasidavė ne­
paliaujamam šturmui ir pasimatė pirmasis įtrūkimų voratinklis.
— Leisk man. Tu neturi pakankamai patirties. Įsipjausi per gi­
liai, liks randai. Būtų neteisinga.
Ji nutilo, giliai įkvėpė. Tada jos pirštai ištraukė peiliuką iš ma­
nųjų.
Šana palinko arčiau, stengėsi įžiūrėti tamsoje. Jaučiau, kaip jos
žvilgsnis buvo prikaustytas prie mano akių. Sekundė. Dvi. Ji pri­
glaudė ašmenis man prie dešinio skruosto. Trys sekundės. Keturios.
— Viskas gerai, — sušnibždėjau. — Prisimink, aš nieko nepa­
jusim
Mano sesuo įbrėžė pirmąją liniją žemyn mano veidu. Jaučiau,
kaip jos iškvėptas oras liejasi į mane, išgirdau atsidūsėjimą, kuris
buvo ir graudus, ir kartu su ekstazės gaidele. Įdomu, ar prieš vi­
sus tuos metus, kai vaikų globos namuose žirklėmis žymėjo mano
ranką, ji atrodė taip pat kaip dabar. O galbūt laikėsi savo pažado ir
stengėsi per giliai neįpjauti, kad nebūčiau visam laikui subjaurota.
— ...erai? — po pirmojo įpjovimo paklausė ji storu balsu.
— Daugiau.
— Jėzau, Adelina.
— Daugiau. Padaryk, kad jie patikėtų, Šana. Mūsų abiejų labui
jie privalo patikėti.
 Dar vienas pjūvis. Per mano nosį. Jaučiau ašmenis, lyg jie būtų
pieštuko galiukas, lyg kažkas pieštų ant mano veido. Tuomet —
skruostais tekančių srovelių pojūtis.
— Kakta, — paliepiau. — Jokia žaizda taip nekraujuoja, kaip
žaizda galvoje.
Mano sesers akys sužvilgo. Susitelkusios ašaros? Nepageidau­
tinos emocijos? Bet ji nesustojo. Aš jai tiesiai į rankas dėjau laisvę.
Kodėl ji norėtų sustoti? Po viso šito išeis pro duris kaip daktarė
Adelina Glen. Išsipildys jos slapčiausia fantazija perimti mano gy­
venimą. Mano mašiną, mano butą, mano biurą. Įdaviau viską jai į
rankas.
Sana Dei. Pačios blogiausios reputacijos žudikė visoje valstijo­
je. Kuri sugriovė ponios Deivis gyvenimą. Ir Džonsonų, ir Sgarzių,
o tada privedė tris vyrus prie jų pačių mirties.
Bet taip pat ji išgelbėjo kelias kalines ir vis dar sielvartavo dėl
penkiamečio berniuko.
Mano didžioji sesuo. Monstras, kurį buvau beišleidžianti į pa­
saulį.
Ištiesiau ranką, pirštų pagalvėlėmis paliečiau jai skruostą, kol
tuo metu ji toliau peiliuko ašmenimis raižė manąjį.
— Man labai gaila, — sušnibždėjau, nors ir pati nesupratau
kodėl. Juk tai aš jai teikiau dovaną, o ji tą dovaną priiminėjo.
Visgi iš jos akių taip arti savęs mačiau, kad jai tai daug kainavo.
Gėda dėl to, kad mane žalojo, sumišusi su nuodėminga piktdžiuga,
nes ji iš dalies tuo mėgavosi. Jos prigimtis ir auklėjimas. Tokie patys,
kaip ir mano.
Mano sesuo įrėžė penktąją liniją. Aš nuo savo lūpų paragavau
kraujo.
Pasidavė paskutinis lango rėmo kraštas, ir ištisa plokštuma nu­
garmėjo dūžtant stiklams. Tada jie puolė ant mūsų; ant manęs, tai
yra Šanos, rėkė ginkluoti vyrai juodomis uniformomis, o tuo tarpu
kiti atplėšė nuo manęs Šaną, tai yra Adeliną, aš išgirdau sesers cyp­
ei oj antį, sielvartaujantį verksmą:
— Padėkit jai, prašau, padėkit jai. Ji kažkaip sugebėjo įsineš-
1i peiliuką. Man atrodo, ji galbūt persipjovė sau gerklę. Dėl Dievo
meilės, prašau, padėkit!
Didelis vyras pasilenkė virš manęs, jo veidą dengė nuleistas
antveidis. Jis subliuvo:
— Rankas, niekše, parodyk man savo rankas!
Aš vos vos šyptelėjau, įsivaizduodama, kaip turėtų atrodyti
krauju pasruvę balti mano dantys.
Be jokių abejonių, tai buvo Šanos vertas triukas.
Tada mane pačiupo ir ištempė.
Tuo tarpu mano sesuo, daktarė Adelina Glen, nusvirduliavo
į koridorių. Nors vis dar kalėjime, bet ji jau buvo pakeliui į laisvę.

33 skyrius

Kai Didi pamatė Filo vardą savo suskambusio mobiliojo ekra­

ne, ji stvėrė telefoną tvirtai tikėdamasi išgirsti žinią, jog jie pagaliau
surado Semuelį Heisą. Bet išgirdo visai ką kitą:
— Sana Dei pabėgo.
— Ką?
— Šiek tiek po devintos šį rytą. Užpuolė savo seserį su skustu­
vu rankoje, tada sukeitė jųdviejų drabužius — Adeliną aprengė savo
kalėjimo kombinezonu, o pati apsimetė Adelina. Po to jai tereikėjo
paprasčiausiai išeiti pro duris.
— Ką?
— Taigi, — atsiduso Filas. — Tokia miela reziumė. Adelina vis
dar kalėjimo ligoninėje, kur gydomi jos sužeidimai. Šiuo metu kaip
lik ten važiuoju, kad pasikalbėčiau su direktore Makinon...
 — Būsiu pasiruošusi po trisdešimties minučių, — skubiai at­
sakė Didi.
Ji beveik galėjo matyti oro bangomis atsklindančią Filo šyp­
seną.
— Tuomet pasimatysime ten.
Jis užbaigė pokalbį. Didi nusviedė mobilųjį ir lyg žaibas šoko
nuo sofos.
— Aleksai, Aleksai! Man reikia į dušą ir persirengti. Padėk,
prašau. Padėk!

Direktorė Makinon juos pasitiko MPN vestibiulyje. Turėdama

omenyje svarbius šios dienos įvykius, Didi stebėjosi, kad ši vieta,
galima sakyti, atrodė kaip visuomet. Žinoma, jei nekalbėsime apie
išsirikiavusius ginkluotus sargybinius ir retsykiais virš galvų pra­
skrendantį sraigtasparnį.
— Apylinkės jau aktyviai naršomos, — gyvai informavo juos
direktorė Makinon. Kai kas nors pabėgdavo iš kalėjimo, pirmiausia
į paieškas įsitraukdavo greitojo reagavimo būrys. — Jie rado smar­
kiai apdaužytą Adelinos automobilį už kelių mylių nuo valstijas ski­
riančios sienos, bet Šanos — vis dar nė ženklo.
— Smarkiai apdaužytą? — paklausė Didi.
— Sana trenkėsi į kelis kitus automobilius, bandydama išva­
žiuoti iš automobilių stovėjimo aikštelės; neverta nė kalbėti, ką ji
galėjo pridaryti greitkelyje. Ji sėdėjo uždaryta nuo keturiolikos, pa­
meni? Labai tikėtina, kad ji kone pirmą kartą sėdo prie vairo.
Didi sumirksėjo. Ji apie tai net nebuvo pagalvojusi. Iš esmės
jie ieškojo visą gyvenimą kalinčios ir praktinio gyvenimo įgūdžius
praradusios kalinės. Moters, kuri niekad neturėjo mobiliojo telefo­
no, nevairavo automobilio ir apskritai nebuvo susipažinusi su šiuo­
laikinio pasaulio naujovėmis. Saną galima būtų palyginti su urvine
moterimi, staiga atitirpusia iš ledo luito.
 — Ar ji moka naudotis kompiuteriu? — paklausė detektyve.
— Sana šiek tiek tęsė išsimokslinimą keliose klasėse. Atsižvel­
giant į jos elgesį, Sanai kartais buvo leidžiama kameroje turėti ra­
diją. Taip pat ji daug skaitė — vadinasi, gali būti, kad žino nemažai,
lik nėra... daug ko dariusi.
— Daugiausia šansų turime ją pagauti dabar, — pastebėjo Fi­
las. — Kol nepradėjo sparčiai kaupti įgūdžių.
Direktorė Makinon nusivedė juos į savo kabinetą.
— Manau, norėsi pasikalbėti su daktare Glen.
— Be abejo.
Ji palinksėjo.
— Adelina kalėjimo ligoninėje. Pjūviai ant jos veido daugiau­
sia paviršutiniški, bet kadangi ji negali jausti skausmo, daktarai
nerimauja, kad jos žaizdose gali išsivystyti infekcija. Ypač smarkiai
sužalotos rankos. Gydytojai šiuo metu be paliovos pumpuoja jai
antibiotikus.
— Jos rankos? — pasitikslino detektyve.
— Jos labai supjaustytos ir netgi nurėžta kairiojo smiliaus pa­
galvėlė. Spėčiau, jog šie sužeidimai patirti besiginant — ji stengėsi
prisidengti nuo skustuvo.
Didi nusisuko. Pjautinių žaizdų vaizdas jai buvo sunkiai pake­
liamas. Net nežinojo kodėl. Kulkų palikti sužalojimai, nudegimai,
sunkūs apsinuodijimai — nieko baisaus. O štai pjaustymai ir kapo­
jimai kėlė jai dirglius šiurpuliukus.
— Pradėkim nuo pradžių? — paprašė Filas, traukdamasis dik­
tofoną.
Jis padėjo jį ant stalo, ir direktorė pradėjo pasakojimą.
Viskas prasidėjo nuo Adelinos skambučio šiek tiek po septin­
tos valandos ryto, kai ji paprašė leidimo aplankyti seserį.
— Kad pasikalbėtų apie Žudiką Rožę? — įsiterpė Didi.
— Ji sakė, kad dėl asmeninių reikalų. Kažko, susijusio su jų
tėvu.
 Didi ir Filas palinksėjo.
— Adelinai atvykus, viena iš pareigūnių nuvedė ją į privačių
pasimatymų kambarį, kuris paprastai ir buvo naudojamas jos su­
sitikimams su Sana. Tačiau nuo jų pokalbio pradžios praėjus maž­
daug aštuonioms minutėms, lauke kilo sumaištis.
— Kas per sumaištis?
Direktorė Makinon sunkiai atsiduso:
— Fejerverkai. Pakišti po viena iš transporto priemonių auto­
mobilių aikštelės gale. Žinoma, iš pradžių nuskambėjo kaip pistoleto
šūviai. Sargybinis įjungė sireną, tada mobilizavo kovinę komandą.
— Ar automobilių aikštelė stebima kameromis? — paklausė
Filas.
— Jų stebėjimo laukas apima tik kelias pirmas eiles. Deja,
mašina, apie kurią kalbame, stovėjo per daug toli. Kaip teigia atsa­
kingas pareigūnas, fejerverkai buvo paslėpti iš anksto; prie jų buvo
pritvirtinta ilga, lėtai deganti dagtis. Iš pradžių jam susidarė įspūdis,
kad tai buvo paprasčiausias nusikalstamas papokštavimas, galbūt
susijęs su praeitos nakties budėjimu. Aišku, įvertinus įvykį po to...
— Kas nutiko po to?
— Pareigūnė Marija Lopez pasisuko kaip tik laiku ir pamatė,
kaip Šana griebia daktarę Glen. Sana metėsi tiesiai per stalą, trenkė­
si į Adeliną ir ją parvertė...
— Palaukit, — nutraukė ją Didi. — Ar Šanos rankos paprastai
nebūna surakintos?
— Tokios jos ir buvo. Visi laikėsi taisyklių. Visi savo pareigas
ėjo tinkamai, — Makinon šiuos žodžius ištarė pabrėžiamai. — Ži­
noma, mes privalome visuomet laikytis tų pačių taisyklių ir pro­
cedūrų. Na, o štai tokios kaip Šana metų metus praleidžia nieko
geresnio neveikdamos, o tik mąstydamos, kaip galėtų pergudrauti
sistemą.
— Ką ji padarė?
— Pakišo vieną iš kėdžių po durų rankena, tada išjungė švie-
sas. Pareigūnė Lopez nedelsdama informavo kovinę komandą, bet
kadangi jie tuo metu jau tvarkėsi su įvykiu stovėjimo aikštelėje...
Prireikė kelių minučių, — kiek žinau, penkių, — kol komanda buvo
sutelkta prie pasimatymų kambario.
— O tuo metu?
— Pareigūnė Lopez dėl prasto apšvietimo ir stalo, blokuojan­
čio apatinę lango dalį, negalėjo įžiūrėti, kas dėjosi tolimesnėje kam­
bario dalyje. Jai atrodė, kad Sana su daktare Adelina lyg grūmėsi
ant grindų. Joms ten voliojantis, ji tematė vien menką šmėžavimą.
Atvykusi pagalbos komanda ėmėsi nedūžtančio stiklo — stengėsi
išmušti jį su rėmu.
Įsigavę į kambarį, jie rado daktarę Adeliną Glen, — bent jau
taip jie manė, — palinkusią virš Šanos kūno. Abi moterys buvo labai
išsikruvinusios. Daktarės Glen žaizdos neatrodė gilios, o štai kali­
nės Šanos visas veidas buvo smarkiai supjaustytas. Daktarė Glen
— kaip jie manė — tvirtino, kad Sana ją užpuolė su skustuvu, o
tada pakėlė ranką prieš save pačią. Atsižvelgiant į daugkartinius Ša­
nos bandymus nusižudyti, šie teiginiai iš pradžių nesukėlė abejonių.
Peiliukas iš įvykio vietos buvo paimtas...
— Kaip Šanai pavyko jį įsinešti į kambarį? — vėl įsiterpė Didi.
Direktorė metė į ją žvilgsnį.
— Mes nežinome, detektyve. Pareigūnė Lopez prisiekia, kad,
prieš įleisdama Šaną į lankymų kambarį, ją kruopščiai fiziškai pa­
tikrino — tiek vidujai, tiek ir išoriškai.
Bet vėlgi, kaip Šanai pavyksta gauti peiliukų, savadarbių ašme­
nų ir skustuku? Noriu pabrėžti savo įsitikinimą, kad mano darbuo­
tojai yra labai sąžiningi. Jie idealiai atlieka nelengvus darbus. Vien
tik Šanai pavyksta palikti mus kvailių vietoje.
Direktorės balsas staigiai užlūžo. Tik dabar Didi susiprotėjo,
kaip skaudžiai moteris išgyvena dėl nutikimo. Tai buvo jos įstaiga,
jos darbuotojai, jos valdos. Ir taip, dėl pastarojo Šanos išpuolio di­
rektorė Makinon tikrai atrodė nekaip.
 — Taigi, — santūriai įsiterpė Filas. — Jūsų komanda pasielgia
logiškai — sužeistą, oranžinius kalėjimo drabužius dėvinčią moterį
jie nutempia į saugų medicinos skyrių. O tuo metu Sana, apsime­
tanti daktare Glen...
— Aš asmeniškai atėjau sužinoti iš jos apie įvykį. Ji mane pa­
tikino, kad fiziškai jai viskas gerai, kad kraujas ant veido ne jos, o
sesers. Ji tiesiog buvo sukrėsta ir norėjo tučtuojau grįžti namo. Ji vis
sukiojo savo apyrankę, taigi supratau, kad buvo susijaudinusi. Žino­
ma, aš jai uždaviau daugiau klausimų. Kas nutiko, kad išprovokavo
Saną? Ji tvirtino nežinanti. Ji paminėjo Donį Džonsoną.
Filas ir Didi susižvalgė.
— Ir Šana ją užpuolė. Viskas nutiko labai greitai. Ji man nie­
ko negalėjo papasakoti. Pasiūliau jai papildomą medicinos pagalbą,
netgi iškviesti greitąją, kad nuvežtų į jos pasirinktą ligoninę. Ji atsi­
sakė. Jau kaip draugė, — direktorės balsas šiek tiek užsikirto. Paskui
ji suėmė save į rankas, kilstelėjo aukštyn smakrą, — pasisiūliau par­
vežti ją namo. Taip pat patariau susisiekti su kuriuo nors iš judviejų,
nes, regis, jūs visi dirbat išvien, ir paprašyti papildomos apsaugos,
kad jau jos sesuo pasidarė tokia nekontroliuojama. Aišku, ji atsisakė.
Didi negalėjo susilaikyti nepaklaususi: ,
— Kiek laiko su ja kalbėjotės?
— Penkiolika, dvidešimt minučių.
— Ir per tiek laiko nesupratot, kad tai ne daktarė Glen?
Direktorės tamsiose akyse švystelėjo atspindžiai.
— Ne.
Filas išleido gerklinį garsą, kurį dažniausiai išgaudavo, ragin­
damas Didi atstoti nuo žmogaus. Ji atsilošė savo kėdėje, pasirinkda­
ma patogesnę kūnui padėtį.
— Kada išsiaiškinote, kad ji apsikeitė su savo seserimi vieto­
mis? — paklausė jis.
— Po dar keturiasdešimt penkių minučių, kai Adelina paga­
liau atsigavo tiek, kad galėtų kalbėti. Aš nedelsdama iškviečiau ko-
vinį būrį bei informavau visas pagrindines teisėtvarkos institucijas,
ir štai dabar tokia padėtis.
— Iš kur Sana gavo Adelinos automobilio raktelius? — paklau­
sė Filas.
— Iš Adelinos rankinės, kurią ji buvo pasidėjusi į daiktų sau­
gojimo spintelę priimamajame. Pasak Adelinos, Sana grasino nužu­
dyti, jei nepasakys skaičių kombinacijos.
Didi apsvarstė, ką išgirdo.
— Gerai, turime pabėgusią žudikę, kuri dabar greičiausiai juda
pėsčiomis, nes radote jos naudotą mašiną. Be to, ji neturi pakanka­
mai vairavimo patirties, kad pavogusi naują automobilį, sugebėtų
juo pasinaudoti. Žinome, kaip ji apsirengusi, nes iš tikrųjų vilki Ade­
linos drabužiais, o ką jau kalbėti apie tai, kad jie ganėtinai kruvini.
— Taip.
— Nemanau, kad kokiam nors praeiviui Džonui būtų labai
sunku pastebėti tokį į akis krintantį žmogų, — tarė Didi. — Todėl
kyla klausimas, kodėl praėjus keturioms valandoms, dar nesulaukė­
me nė vieno pranešimo?
— Jai kažkas pagelbėjo, — tyliai pareiškė Filas. — Žmogus,
kuris automobilių aikštelėje padėjo fejerverkus. Ji nuvažiavo au­
tostrada su juo susitikti. Nelabai toli, kad nereikėtų ilgai keliauti,
bet pakankamą atstumą, kad apsaugos komanda ar kameros ne­
pamatytų, kaip persėda į kitą mašiną.
— Bet kas? — klausinėjo direktorė Makinon. — Sana neturi
draugų ar gerbėjų.
Filas pažvelgė į ją:
— Žudikas Rožė.
— Vadinasi, mes ieškome ne tik pabėgusios žmogžudės ar tik
serijinio žudiko. Dabar mes ieškome dviejų žudikų poros.
 Kai po penkiolikos minučių Didi su Filu nusekė paskui direk­
torę Makinon į kalėjimo ligoninę, Adeliną rado sėdinčią lovoje. Jos
veidas buvo subintuotas baltais tvarsčiais, per kuriuos beveik nebu­
vo įmanoma įžiūrėti moters bruožų. Bet akyse švietė ryžtas, kai ji
nuleido kojas nuo lovos ant grindų.
— Ir ką čia dabar sugalvojai? — griežtai klustelėjo direktorė
Makinon.
— Išeinu.
— Nagi, palauk minutę...
— Neversk manęs šaukti, — dantimis sugriežė Adelina. — Nu­
sitraukysiu siūles.
Direktorė Makinon suspaudė lūpas ir rūsčiai susikryžiavo ant
krūtinės rankas. Didi stebėjosi, kaip jai šitai pavykdavo. Ši gražuolė
juodaodė moteris — viena iš įspūdingiausių kada nors Didi sutiktų
žmonių.
Didi prisigretino prie direktorės iš vienos pusės, Filas — iš kitos.
Adelina kurį laiką žvelgė į juos, tada sunkiai atsiduso.
— Aš tik noriu eiti namo.
— Manai, tai būtų protinga? — paklausė Didi. — Tavo sesuo
turi tavo buto raktus.
— Jei ji būtų norėjusi mane nužudyti, tą jau būtų padariusi. —
Gydytoja apsičiupinėjo tvarsčius. — Žinote, pjaustant žmogaus vei­
dą, ne taip jau ir sunku perrėžti jam gerklę.
— Tai kodėl ji to nepadarė?
— Reiktų jos paklausti.
— Vis dar galvoji, kad ji tave saugo?
— Mano odoje — daugybė siūlių. Praradau piršto galą. Žodis
globėjiška šiuo metu nebūtų tinkamas seseriai apibūdinti.
Didi palinksėjo. Ji stovėjo Adelinai iš šono, iš kito — Filas, ir
jiedu užstojo daktarei kelią iš palatos. Moteris dar kartą atsiduso.
— Ko jums reikia?
— Kodėl šį rytą atvykai susitikti su savo seserimi?
 — Norėjau paklausti jos apie mūsų tėvus.
— Ir Donį Džonsoną.
Adelina pervėrė ją žvilgsniu. Ar bent jau pabandė tai padaryti,
nes daktarės akys buvo šiek tiek sustiklėjusios. „Šoko, baimės ar nu­
skausminamųjų pasekmė“, — pamanė Didi, bet tada prisiminė, kad
Adelinai nereikėjo jokių nuskausminamųjų. Ji svarstė, ar budinčiam
gydytojui buvo labai kraupu siūti visiškai sąmoningos, visiškai aiš­
kaus proto pacientės veidą, šiai spoksant tiesiai į jį.
Adelina apsilaižė lūpas:
— Turiu versiją dėl Donio Džonsono. Norėjau ją patikrinti.
— Kokia tavo versija? — paklausė Filas.
— Man atrodo, Sana išgyveno psichozinį epizodą...
— Minėjai vakar.
— Taip, bet kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau įsitiki­
nau... Ar žinai, kas nutiko mano tėvui? Kokios buvo paskutinės Ha­
rio Dei gyvenimo akimirkos?
— Jis nusižudė, — pasakė detektyve.
— Ne visai taip. Kaip teigia Šana, tą padarė mūsų motina. Ha­
ris įsiropštė į vonią, padavė jai skutimosi peiliuką, ir tada ji atliko, ką
reikėjo. Šana visa tai matė. Ar galite įsivaizduoti, kokia traumuojanti
patirtis keturmetei mergaitei? Šis įvykis iš esmės nulėmė jos tolesnį
vystymąsi. Bet kokia panaši atkartota scena tokiam žmogui kaip
mano sesuo, — tartum smūgis per mentalitetą.
— Šiek tiek palauk, — kilstelėjo ranką Didi. — Ar bandai pa­
sakyti, jog būtent tai Šana tą naktį ir pamatė? Merginą, puolančią
Donį? Panašią sceną kaip tavo motinos su tėvu prieš daug metų?
— Manau, toks reginys tikrai galėjo sukelti psichozę.
— Moteriškos lyties žudikė, — sumurmėjo detektyve, — po
trisdešimties metų tapusi serijine žudike.
— Tai koks buvo jos atsakymas? — susiraukęs paklausė Fi­
las. — Ką tavo sesuo pasakė?
 — Atsakymo taip ir nesulaukiau. Ištariau Donio vardą, ir...
prasidėjo pragaras. Sugaudė sirenos, pasigirdo vyrų riksmai. Ir Sana
šoko ant manęs. Tiesiog iš niekur nieko.
Adelina sumirksėjo, ji vis dar atrodė šiek tiek nustebusi.
— Ji gan smarkiai tave supjaustė, — tarė Didi.
— Privalėjo tą padaryti. Antraip niekas nebūtų manęs palai­
kęs ja.
— Vis dar ją teisini?
— Aš gyva. Objektyviai vertinant, Sana pademonstravo tikrą
savitvardą.
Detektyve papurtė galvą.
— Kaip manai, kur tavo sesuo galėtų būti? — paklausė Filas.
— Nežinau. Šana nėra buvusi laisvėje beveik trisdešimt metų.
Jei atvirai... manyčiau, kad jai nelengva apsisaugoti. Atrodytų logiš­
ka, jei susirastų mane, bet kadangi mainais už savo laisvę ji supjaus­
tė mane... Veikiausiai supranta, kad jai nepagelbėsiu.
— Mes manome, kad jai kažkas padėjo, — šūktelėjo Didi.
— Ji neturi jokių draugų.
— Bet turi gerbėją. Žudiką Rožę.
Adelina pirmą kartą susvyravo.
— Ne, — tyliai pratarė ji, bet žodis nesuskambėjo labai įtiki­
namai.
— Šana ir Žudikas Rožė, — tarė Didi. — Žudikas Rožė ir Šana.
Taigi, kur šie du išprotėję savižudiški maniakai eitų pasilinksminti?
Po akimirkos Adelina jau turėjo savo versiją. Jie eitų į pradinį
tašką. Ten, kur viskas prieš trisdešimt metų ir prasidėjo.
Ji skubiai pasisuko į Filą.
— Ponios Deivis namai, — primygtinai išrėžė ji. — Seniai lan­
kytas rajonas.
 34 skyrius

Direktorė Makinon primygtinai pasiūlė nuvežti mane į auto­

mobilių nuomos agentūrą. Pasakė, kad policija mano mašiną jau
konfiskavo. Kadangi dabar ji apiforminta kaip nusikaltimo įkaltis,
neaišku, kada ją atgausiu. Ar išvis atgausiu.
Važiuojant tvyrojo nepatogi tyla. Aš galvojau apie visus tuos
dalykus, kurių negalėjau atskleisti. O Makinon veide buvo matyti
sunkiai perprantama išraiška. Lyg abejotų, ar verta sakyti, kas jai
neduoda ramybės.
Aš susiprotėjau, kad per visą šį laiką, sutelktai bandydamos
suvaldyti mano seserį, mes tapome kone draugėmis. Svarsčiau, ar
taip atrodė ir pareigūnei Marijai Lopez bei Krisui su Bobų. Svars­
čiau, kaip jie reaguotų sužinoję, jog tai aš pasirūpinau savo sesers
pabėgimu iš kalėjimo. Kad aš išdaviau jų pasitikėjimą.
Pamaniau, jog turėčiau ką nors pasakyti. Reikėjo kokio nors
kreipimosi, kokio nors užslėpto atsiprašymo, kurio ji dabar nesu­
prastų, bet vėliau deramai įvertintų. Tuomet ji pati pasisuko ir pa­
žvelgė į mane tokiomis žaižaruojančiomis juodomis akimis, kad net
atšlijau.
— Protinga moteris tavo vietoje pasikeistų spynas, Adelina, —
pareiškė ji. Jos žodžiai skambėjo labiau paslaugiai, nei įsakmiai. —
Ar tu protinga moteris?
Aš neatsakiau.
— Dar protingesnė moteris tavo vietoje išvyktų paatostogauti.
Pavyzdžiui, į Bermudas. Kur nors toli toli nuo čia.
— Jei sesuo būtų norėjusi man blogo, aš jau būčiau nebegy­
va, — tvirtai atsakiau.
Ji vėl nužvelgė mane su ta pačia įdėmia išraiška veide.
— O be sesers? Nemanai, kad turėtum dar ko nors?
— Ką nori pasakyti? — staigiai paklausiau.
Bet ji jau buvo nusukusi akis į kelią, ir mes vėl nebesišnekėjome.
 Automobilių nuomos agentūros darbuotojas užmetė žvilgsnį
į mano gausiai apibintuotą veidą, virtuvinę pirštinę primenančią
kairiąją ranką ir iš karto nuo mūsų nusisuko. Tačiau Makinon ne­
norėjo nieko girdėti. Ji ėmė šūkčioti paliepimus, ir po dvidešimties
ar mažiau minučių jau turėjau vidutinio dydžio sodriai mėlyną se­
daną.
— Važiuosiu su tavim namo, — smagiai pareiškė ji. — Padėsiu
susitvarkyti.
— Ne, ačiū. Viskas bus gerai. Man tik reikia pailsėti.
— Ar tu bent jau galėsi atsidaryti buto duris? Susirasti raktą,
įkišti jį į spyną? — ji mostelėjo į mano gausiai apvyturiuotą ir vata
paminkštintą kairiąją ranką, kuri atrodė jau greičiau kaip beisbolo
pirštinė, o ne kūno dalis. — Ką jau kalbėti apie vairavimą, persiren­
gimą patogesniais drabužiais, maisto ruošą.
— Susitvarkysiu.
— Adelina...
— Kimberli.
Ji purkštelėjo išgirdusi retai vartojamą savo pirmąjį vardą. Vėl
pabandė mane paveikti rūsčiu žvilgsniu. Kai nepavyko, tarė:
— Neįsižeisk, Adelina, bet vertindama Saną tu kartais gali at­
sidurti kvailės vietoje.
Paliečiau tvarsčius ant savo veido.
— Ir už tai esu nubausta?
— Nesakau taip. Bet Sana smarkiai prasikalto, o tu, kaip jos
sesuo, esi pasiryžusi trūks plyš surasti joje kažką gero, nors kažin ar
tai iš viso įmanoma.
— Teisingai pastebėta.
— Prižiūriu ją jau beveik dešimt metų, pameni? Tu ne vie­
nintelė ją pažįsti, ne vienintelė gali numatyti kiekvieną jos žingsnį.
Nuvažiuosiu kartu į tavo butą. Prieš mus abi ji tikrai negalės laimėti.
Maloniai ištartas pagalbos pasiūlymas. Bet Makinon žvilgsnis
atrodė pernelyg veriantis, ir aš dėl to jaučiausi nemaloniai. Kalėjimo
direktorei atrodė, kad aš negerbiau jos karšto troškimo ištaisyti pa­
dėtį, nubausti kalinę, kuri ją pergudravo? O gal kažkas kita? Kažkas,
ko dar nepajėgiau perprasti?
— Pirmas dalykas, kurį padarysiu, tai pasikeisiu spynas, pri­
žadu.
Makinon žvelgė rūsčiu žvilgsniu, dar įdėmiau mane tyrinėjo.
Man į galvą pradėjo lįsti mintys, kurių nenorėjau. Didi stiprė­
jantis įsitikinimas, kad Žudikas Rožė gali būti moteris. Ir kad mano
sesuo negalėjo palaikyti ryšio su kokiu nors žmogumi laisvėje; o
štai kažkas kitas tarp tų pačių sienų, pavyzdžiui, kalinė ar pataisos
namų pareigūnas, ar netgi kalėjimo direktorė...
— Turiu eiti. Man reikia pailsėti.
Makinon dvejojo, jos veido išraiška vis dar buvo paslaptinga.
— Nepersigalvojai?
— Ne.
— O kaip dėl atostogų?
— Pagalvosiu.
— Praneši man naujienas?
— Žinoma, — pamelavau.
— Adelina, prašau, jei reikės pagalbos, nedvejodama skam­
bink. Suprantu, kad esame susijusios tik dėl Šanos, bet kadangi ben­
draujam jau tiek metų... Jei tau ko nors reikės, — tvirtai pabaigė
Makinon, — man būtų garbė ateiti tau į pagalbą.
— Nežinau, ar tai bent kiek paguos, — pasakiau, jau eidama prie
išsinuomoto automobilio, — abejoju, ar Šana šiuo metu mėgaujasi
savo laisve. Po trisdešimties metų, praleistų už grotų, galiu įsivaiz­
duoti, kad ji jaučiasi bent jau priblokšta, jei ne apskritai išsigandusi.
Direktorė suniurzgė ir šiek tiek atsiliko. Abi galėjome kiek lais­
viau atsikvėpti.
— Gal kiek ir paguodžia, bet jausčiausi dar geriau, jei greitojo
reagavimo būrys nutvertų jos besigailinčią subinę.
Buvo mano eilė nusišypsoti, tačiau tai darydama jaučiausi
keistai — mano oda trynėsi į šiurkščius tvarsčius.
 — Kimberli, — ranką jau laikydama ant mašinos durelių, išgir­
dau savo pačios balsą.
— Taip?
— Man labai gaila. Dėl šio ryto. Dėl visų problemų, kurių
mano sesuo tau pridarė. Dėl... visko.
— Ne tu dėl to turėtum atsiprašinėti.
Vėl nusišypsojau ir pamaniau, kad kaip žmogus, nejaučiantis
skausmo, savo krūtinėje visgi jaučiau pojūtį, kuris keistai priminė
lėtą deginantį maudimą.
Grįžau į savo daugiaaukštį, išsinuomotą automobilį pasista­
čiau požeminėje aikštelėje. Iš pradžių tris kartus ratu apvažiavau
kvartalą, skaičiuodama policijos mašinas, kurių aplinkui buvo ke­
turios — trys Bostono miesto ir viena valstijos. Supratau, kad mano
butas artimiausiu metu bus stebimas, ir tą reikėjo įvertinti galvojant
apie ateitį.
Įslinkau į savo valdas atsargiai, nors nebuvau tikra, ko bijojau
labiausiai: detektyvų, nusikaltimo vietos ekspertų ar paties Žudiko
Rožės, kad ir kas tai būtų — jis ar ji.
Radau tik tuščius kambarius, nieko daugiau. Šiuo metu poli­
cijos akyse tebebuvau auka. Jie stebėjo pastatą, kuriame gyvenau,
laukdami pasirodančios mano sesers, bet kol kas neturėjo preteks­
to įsiveržti į mano asmeninę erdvę, nes Sana pastarąjį kartą buvo
pastebėta maždaug už dvidešimties mylių į pietus nuo čia ir buvo
manoma, kad ji pėsčia.
Šana nemokėjo vairuoti. To neįvertinau. Ėmiau svarstyti, apie
kokias dar smulkmenas nepagalvojau.
Skubiai apžiūrėjau butą. Kameros vis dar ankstesnėse savo vie­
tose, izoliacinė juosta — ant lęšių. Taigi, Žudikas Rožė kol kas dar
neturėjo galimybės iš čia pasiimti savo žaislų. Gal buvo per daug
užsiėmęs kitos moters persekiojimu? O gal paprasčiausiai mėgavosi
ramybės akimirka prieš audrą, kai dar kartą ant mano gyvenimo
numes viską naikinančią atominę bombą?
 Aš daugiau nebebijojau. Labiausiai norėjau, kad Žudikas Rožė
paskubėtų ir viskas pagaliau baigtųsi.
Nuėjusi į vonią, atsargiai nuo veido nuėmiau lipnia juostele
priklijuotus marlės raiščius. Nebus geresnio laiko nei dabar. Giliai
įkvėpiau. Pažvelgiau aukštyn. Įsižiūrėjau.
Nors prieš tai balti tvarsčiai ir labai krito į akis, visgi apibūdin­
ti kraujuotai dygsnių maišalynei, kuri šiuo metu dengė mano veidą,
žodis „šokiruojanti“ buvo per silpnas. Šešios, septynios, aštuonios
ryškiai raudonos linijos. Skersai per mano kaktą. Išrėžtos žemyn
per dešiniąją akį. Per nosį, išilgai abiejų skruostų. Skersai smakrą
žiojėjo dantytas pjūvis. Atrodžiau kaip daktaro Frankenšteino
monstras, nepriminiau realios moters — greičiau jau makabrišką
jos imitaciją, susiūtą iš atsitiktinių odos skiaučių.
Ir vis dėlto... Pirštu paliečiau vieną iš blizgančių raudonų linijų,
tada dar vieną. Tik tris įpjovimus reikėjo siūti, ir tuos pačius — vos
keliose vietose. Kaip Šana ir buvo pažadėjusi, didžioji dalis žalos
buvo paviršinė. Gydytojai išvalė mano žaizdas, tada jas padengė
odos rišamuoju tepalu, kad paskatintų gijimą.
Ne, daug labiau buvo sužalota mano kairioji ranka. Ir ją susi­
žalojau pati, greičiausiai tuo metu, kai bandžiau perpjauti juosteles
nuo Šanos riešų.
Mano sesuo nesulaužė savo pažado. Argi tai nieko nereiškė?
Vagių garbės kodeksas ir panašiai.
Kelio atgal nėra, pasakiau moteriai veidrodyje. Kelio atgal nėra.
Būčiau mielai nusipraususi po dušu, bet negalėjau šlapinti ran­
kos ir veido. Pasitenkinau vonioje apsitrynusi kempine kaip tik
galėjau tą padaryti vien dešine ranka. Tada nerangiai užsitempiau
laisvus džinsus, apsivilkau vienspalvį nertinį.
Sukaupusi jėgas, nuėjau į drabužinę. Jos gale turėjau seifą, ku­
riame laikiau prabangesnius papuošalus. Atsidariau ir išsitraukiau
mobilųjį telefoną, identišką tam, kokį rankinėje buvau palikusi savo
sesei. Su iš anksto papildyta sąskaita. Pirmas dalykas, kurį šįryt pa­
dariau — tai mintinai išmokau jos numerį. Dabar jį ir surinkau.
 Išgirdau skambučio signalą. Du, tris, keturis, penkis, šešis kartus.
Kai jau buvau bepradedanti panikuoti, mano sesuo atsiliepė.
— Kur tu? — paklausiau.
— Fanel Hole.
— Fanel Hole? Kaip iki ten nusigavai?
— Nemoku vairuoti, — pasakė ji buku tonu.
— Tai kaip?
— Vyrukas sustojo. Pamatė sudaužytą mašiną, pasisiūlė pavež­
ti. Buvau nusivaliusi veidą, — pasakė ji, lyg tai viską paaiškintų.
Negalėjau susilaikyti nepaklaususi:
— Ar tas vyras, ar jis...
— Aš jo nenužudžiau, — pirmą kartą jos balse išgirdau susier­
zinimą. — Nežinojau, kur važiuoti. Pasakiau, kad į Bostoną. Jis čia
mane ir atvežė. Labai daug žmonių. Įsimaišiau į minią.
— Farai?
— Jų nedaug.
Šiuo metu jie greičiausiai telkė savo pajėgas kitur.
— Būsiu po penkiolikos minučių, — pasakiau sesei. — Susiti­
kime „Starbucks“. Tai kavinė, esanti maisto kioskelių gale.
— Žinau, kas yra „Starbucks“, — tarė ji, ir vėl susierzinus.
— Atsiprašau. Nesusiprotėjau, kad tu tokia ne kalėjime valgo­
mų produktų žinovė.
— Atsikrušk, — ištarė ji, bet jos balse stigo ugnies.
Negalėjau susilaikyti, nusišypsojau. Akimirką atrodė, kad mes
beveik kaip tikros sesės. Pabaigiau pokalbį, išsitraukiau didžiau­
sius akinius nuo saulės, kokius tik galėjau rasti, kad padėtų paslėpti
mano žiauriai sudraskytą veidą, tada nusileidau laiptais žemyn ir
susistabdžiau taksi.

Iš pradžių praėjau tiesiai pro Saną jos neatpažinusi. Kasdieniš­

kai prie staliuko sėdintis liesas vidutinio amžiaus vyrukas, vilkintis
džinsus ir languotus marškinius. Jokio preteksto žvilgtelėti antrą
kartą. Tik įdėmiai peržiūrėjusi visą žmonių prisigrūdusią erdvę, su­
pratau savo klaidą. Kodėl tas vienintelis žmogus išsiskyrė iš visų,
kuriuos mačiau.
Kai sugrįžau prie to staliuko, Sana šypsojosi.
— Gerai pavyko, — tarė ji su nuoširdaus pasididžiavimo gaidele.
Jai gerai pavyko. Jai puikiai pavyko. Nebebuvo ilgų nutįsusių
plaukų sruogų. Ji be gailesčio nusikirpo plaukus. Jos dabartinis ber­
niukiškas kirpimas keitė veido linijas, ji atrodė jaunatviškesnė ir,
atsižvelgiant į jos kiek platesnius pečius, plokščią krūtinę bei neeg­
zistuojančius klubus — vyriškesnė. Buvau jai įdėjusi treningą, bet ji
turbūt panaudojo dalį pinigų naujiems drabužiams nusipirkti, nes
dabar puikavosi glamžytos medžiagos džinsais ir užsagstomais fla­
neliniais marškiniais. Atrodė lyg iš „Gap“ ar „Old Navy“ reklamos.
Natūralios spalvos prie jos veido odos tiko kur kas labiau nei ryškai
oranžinė, bet taip pat ji buvo pažaidusi ir su kosmetika. Spėčiau, pa­
naudojo makiažo pagrindą. Gal šiek tiek pudros. Tiek, kad jos oda
atrodytų lygi, kad nubrauktų sau šiek tiek metų.
Jaučiausi it kokiame nors iškrypėliškame persikūnijimo šou.
Kaip atrodyti dvidešimčia metų jaunesnei ir atsikratyti kalinės iš­
vaizdos!
Priešais save ant staliuko ji buvo pasidėjusi beisbolo kepuraitę
ir puodelį kavos; kelioninis krepšys, kurį buvau jai palikusi savo
automobilyje, stilingai gulėjo prie jos pėdų.
Atsisėdau priešais ją, dėl savo paskubomis užsimestų drabužių
jausdamasi neskoningai apsirengusi, savo sužeista ranka bei veidu
traukianti žvilgsnius. Čia ilgai užsibūti negalėsime. Tiesą sakant,
niekur negalėsime ilgai užsibūti neatkreipdamos dėmesio.
Mano sesuo gurkštelėjo kavos. Savo kairės rankos pirštais ji
ritmiškai tapšnojo per stalą — tai buvo ženklas, rodantis, kad ji ne­
buvo tokia rami, kokia stengėsi atrodyti.
— Skanu? — paklausiau, rodydama į jos gėrimą.
Ji išsiviepė.
 — Skonis kaip katės myžalo. Ir neįmanoma užsisakyti. Kaž­
koks vaikas, stovėjęs eilėje, pradėjo ant manęs rėkti.
— „Starbucks“ — tai kultūrinis reiškinys. Priprasi.
Ji vėl vyptelėjo, padėjo ant stalo puodelį. Pakėlė kepurę, pasu­
kiojo rankose.
— O dabar kas? — paklausė.
— Ar yra kas nors ypatingo, ką norėtum veikti? Kas nors, apie
ką visus šiuos metus svajojai?
Ji keistai pažvelgė į mane.
— Adelina, aš buvau pasodinta iki gyvos galvos. Sėdintys iki
gyvos galvos nesvajoja. Mūsų pasaulyje nėra žodžių „kada nors“.
— Bet ar pasaulis toks pats, kokį jį pameni?
— Panašus, — ji gūžtelėjo pečiais. — Garsesnis. Labiau iš­
protėjęs. Lyg mano prisiminimai būtų išblukę, o dabar prieš mano
akis — tai, kas tikra.
— Atima žadą.
Ji vėl gūžtelėjo pečiais, bandydama atrodyti nerūpestinga, bet
tuo pat metu vis dar sukiojo savo kepurę. Iš trisdešimt metų truku­
sio gyvenimo vienutėje tiesiai į Bostono centrą per patį vidudienį.
Daugumai žmonių to būtų per daug.
— Galėtum eiti, — tvirtai pasakiau. — Palik mane. Tiesiog išeik.
Mano sesuo ant šio kabliuko neužkibo. Dabar ji savo ruožtu
įdėmiai į mane pasižiūrėjo.
— Kur man eiti? Su kuo? Ką veikti išėjus? Nemoku vairuoti.
Niekad neturėjau darbo. Nežinau, kaip susirasti butą ar namą, o ką
jau kalbėti apie valgio ruošą. Didžiąją mano gyvenimo dalį manimi
rūpinosi valstybė. Manau, esu šiek tiek per sena dabar viską pakeisti.
— Apgailestauju, — ištariau. Šis žodis šiandien vyravo mano
pokalbiuose.
— Kodėl? Tu niekaip su tuo nesusijusi. Kas įvyko — įvyko.
Argi tu ne profesionali psichoterapeute? Nes kartais man atrodai
šiek tiek buka.
 — Tu man padėsi? — paklausiau. Nes dabar, jai išėjus į laisvę,
nebebuvau tokia tikra.
— Aš patikrinau savo užpildytą įvairių reikalų kalendorių. At­
rodo, šiandien galiu rasti laisvą minutę konfrontacijai su serijiniu
žudiku. Bet tik tiek. Jei yra daugiau žudikų, turėsime derėtis dėl
įkainių. Velniai griebtų, galbūt vis dėlto galėčiau susirasti darbą.
— Tu rimtai nežinai, kas toks Žudikas Rožė?
— Ne.
— Tu su niekuo nepalaikei ryšio?
Ji metė į mane žvilgsnį.
— Vakar naktį žudikas lankėsi mano bute, — sušnibždėjau. —
Atnešė man dovaną. Tris maistinius stiklainius, pripildytus žmo­
gaus odos.
Mano sesuo net nesumirksėjo.
— Kodėl žudikas galėjo pamanyti, kad tau tokia dovana pa­
tiktų?
Nieko neatsakiau. Galėjau, bet susilaikiau.
— Tau baisu, Adelina?
— O tau?
— Niekada. Aš net nesuprantu tos emocijos. Tu negali jausti
skausmo. Atrodytų, tu irgi turėtum būti bebaimė.
— Kartais sapnuoju košmarus. Kad esu labai tamsioj vietoj.
Tegaliu įžiūrėti vien geltoną šviesos juostelę. Ir aš siaubingai išsi­
gandusi. Kiekvieną kartą pabundu klykdama. Tie košmarai ilgą lai­
ką glumino mano įtėvį. Kaip mergaitė, negebanti jausti skausmo,
gali jausti baimę.
— Tu sapnuoji spintą, — tarė mano sesuo.
— Manau, kad taip.
— Na, tuomet tau yra ko bijoti. Adelina, aš nenoriu kalbėti
apie praeitį. Tu pradėjai šį žaidimą. Labai tikiuosi, jog tai padarei ne
vien tik norėdama pakeliauti prisiminimų takais.
— Norėčiau, kad tesėtum savo pažadą; norėčiau, kad mane ap­
saugotum.
 Ji pažiūrėjo į mano supjaustytą veidą, ir net ir aš supratau, kaip
ironiškai tai nuskambėjo. Bet tada Šana gūžtelėjo pečiais ir nerū­
pestingai mestelėjo:
— Aš juk čia, argi ne?
— O po to...
— Tu man duosi tai, ko aš visuomet norėjau, — mano sesuo
susimąstė; jos balse bent kartą galėjau pajusti ilgesio gaidelę.
Tai buvo mano sesers suvaldymo paslaptis. Galėjai trokšti
meilės ir ištikimybės. Bet daug patikimesnis būdas — paprasčiau­
siai pažadinti jos narcisizmą. Patikinti ją, kad jos pačios laukia kaž­
koks atlygis. Mano sesuo po trisdešimties kalėjime praleistų metų
niekaip neišgyventų laisvėje.
— Nusivešiu tave pas save, — pareiškiau jai.
— Ar tai saugu?
— Saugiau nei bet kur kitur.
— Bet juk pastatą stebės farai.
— Todėl sugalvojau planą. Ar pasitiki manimi, Šana?
Ji nusišypsojo.
— Ar tu manim pasitiki, mažoji sesute?
— Vaikštau su mano pasitikėjimą įrodančiomis žymėmis.
— Gerai, — ji atsistojo, išmetė kavos puoduką į artimiausią
šiukšliadėžę, tada pasiėmė krepšį. — Paskui tave. Už šį rodeo atsa­
kinga tu.

Nusivežiau ją į „Brooks Brothers“. Jos pirmas maskuotės ban­

dymas davė man idėją. Policijai galėtų pasirodyti įtartina, jei su­
grįžčiau į savo butą su moterimi, tačiau psichiatrė, gera savo srities
specialistė, grįžtanti kartu su tinkamai apsirengusiu džentelmenu,
įtarimų nesukeltų. Galbūt tai kolega. Vaikinas. Ar mano pačios te­
rapeutas. Variantų buvo begalė ir nė vienas nesisiejo su neseniai iš
kalėjimo pabėgusia seserimi.
Šana parduotuvėje jautėsi nepatogiai. Ir negalėjo liautis lies-
ti. Marškinių, kaklaraiščių, kostiumų, o vienu metu — ir marmuro
imitacijos ant sienos. Į viską žvelgė plačiai atvertomis akimis, lyg
kaimietis, ką tik atvykęs į didelį miestą.
Kol išrinkau klasikinį tamsiai pilką kostiumą, parduotuvės
konsultantas sekiojo mums iš paskos, nervingai stebėdamas Šanos
klaidžiojančius pirštus, o tada — su augančiu susirūpinimu žiūrė­
damas į mano sudraskytą veidą ir subintuotą ranką. Galiausiai pa­
sigriebiau seserį ir įgrūdau ją kartu su išrinktais drabužiais į mata­
vimosi kabiną.
— Šventas mėšlas, — suriko ji po trisdešimties sekundžių.
— Netinka?
— Apie kokį tikimą kalbi? Ar matei šias kainas?
— Nagi, brangusis, — pabrėžiau paskutinį žodį, jausdama
aplink besisukiojantį parduotuvės konsultantą. — Kokybė kainuoja,
bet tu to vertas. Taigi, pasim atuok!
Sana išlindo maždaug po dešimties minučių. Jai sunkumų kėlė
sagos, taip pat ir kaklaraištis. Nesijautė su šiais drabužiais jaukiai
— atrodė labiau kaip žmogus, kariaujantis su savo apranga. Bet aš
jai Užsagsčiau sagas, ranka išlyginau klostes, tada liepiau apsisukti
priešais veidrodį.
Mes abi atidžiai spoksojome. Ar tai dėl plaukų? O gal jos veido
linijos kuo nors dėtos? Nes, dievaži, mūsų tėvas niekada nevilkėjo
„Brooks Brothers“ kostiumu, ir vis dėlto, vieną akimirką... galbūt
ant šio kilimėlio stovėjo ir Sana, bet iš veidrodžio į mus spoksojo ne
kas kitas, o Haris Dei.
Negalėjau susitvardyti. Sudrebėjau. Šana tai pamatė. Ji suspau­
dė lūpas, nepratarė nė žodžio.
— Paimsime, — pasakiau pardavėjui. — Nukirpkite etiketes.
Kostiumą jis norės iš karto apsirengti.
Prie pirkinių krūvelės dar pridėjau ilgą juodą vilnonį paltą,
tada aptarnaujančiajam pardavėjui, kuris stengėsi žiūrėti bet kur, tik
ne į mano veidą, padaviau kreditinę kortelę.
Ši kreditinė buvo mano atsarginė — ją laikiau seife, o ne pi-
niginėje, tam atvejui, jeigu kartais būčiau apvogta. Turint omenyje,
kad Sana, kaip buvo manoma, pabėgo su mano rankine, policija
greičiausiai sekė kitų mano kortelių veiklą. Bet šioji turėtų būti šva­
ri. Net jeigu policija ir susektų pirkinį, moteris profesionalė, apsi-
pirkinėjanti „Brooks Brothers“ parduotuvėje, nesukeltų didelių įta­
rimų, tiesa?
Kai išėjome iš drabužių parduotuvės, nusivedžiau seserį į
kirpyklą už kelių kvartalų, į kurią nereikėjo registruotis. Ten nuo­
bodžiaujantis vaikis apdailino jos nemokšišką darbą, tada mano
prašymu nudažė šviesių sruogelių. Kirpyklos kampe stovėjo televi­
zorius. Vakaro žiniose buvo pasakojama apie šio ryto pabėgimą iš
kalėjimo; reportažo pabaigoje trumpai šmėstelėjo policijoje daryta
mano sesers nuotrauka, kurioje ji atrodė nuobodžiaujanti. Pažvel­
giau į kirpėją. Jis, atrodo, nekreipė dėmesio į žinias ir nuotraukos
nepastebėjo. O jei ir pastebėjo, tai, atrodo, neįžvelgė ryšio tarp su-
lysusios moters, vilkinčios oranžiniais kalinės drabužiais, ir dailiai
apsirengusio džentelmeno salono kėdėje.
Vis dėlto lengviau atsipūčiau, kai skubiai iš ten išsinešdinome.
Kitoje gatvės pusėje užsukome į vaistinę dar vieno, paskutinio, pir­
kinio — skaitymo akinių storais juodais rėmeliais. Kai patupdžiau
juos ant Šanos nosies galiuko, ji susiraukė, lyg norėtų čiaudėti.
Bet galutinis rezultatas buvo to vertas.
Šanos Dei visiškai nebeliko. Dabar jos vietoje stovėjo sėkmės
lydimas verslininkas.
— Ar taip atrodė tavo tėvas? — paklausė Sana. — Na, žinai,
tavo kitas tėvas.
— Ne.
— Kodėl ne?
— Jis buvo akademikas, mieliau rinkdavosi tvidą.
Mano sesuo spoksojo į mane, lyg kalbėčiau užsienio kalba. Ži­
noma, jai mano žodžiai išties buvo nesuprantami.
— Rodžeris, — smagiai paskelbiau, patiesindama akinius jai
ant veido. — Tavo vardas bus Rodžeris. Tu esi gydytojas. Tiesą sa-
kant, tu — mano terapeutas. Turint omeny šio ryto įvykį, dėl psi­
chologo niekas manęs nekaltintų.
Sesuo palietė vieną iš sužalojimų ant mano veido.
— Aš — skausmo ekspertas, — rimtu veidu pajuokavo ji.
Tada nusisuko, be paliovos krutėdama savo naujuose drabu­
žiuose, jos pirštai prie šonų tai susigniauždavo į kumštį, tai vėl at-
signiauždavo.
Mes toliau kulniavome gatve; aš vis dar žvilgčiojau per petį, o
mano sesers veido išraiškos vėl nebuvo įmanoma perskaityti.

35 skyrius

Šanos buvusi globėja, ponia Deivis, buvo nesukalbama.

— Na ir kas, kad ji pabėgo? Ką ji man gali padaryti? Neleisti
ramiai miegoti, sugadinti mano reputaciją, priversti mane gailėtis,
kad vis dar esu gyva? Ji visa tai ir dar daugiau jau padarė.
— Ar galime užeiti? — Filas nepasidavė. — Apsidairyti?
Senolė galiausiai nusileido ir nuskubėjo siauru koridoriumi,
gėlėtam chalatui besisukant jai apie kulkšnis. Didi pastebėjo, kad
šiandien ji judėjo energingiau nei vakar. Toks jau siutulio poveikis
žmonėms.
Didi perėjo per ponios Deivis namus, o tuo tarpu Filas atliko
greitą kiemo patikrą. Lauke vietos nebuvo daug, ir tai suprantama
— namai Bostone sustatyti labai arti vienas kito. Didi tą patį galėjo
pasakyti ir apie namo vidų, atsižvelgiant į ponios Deivis čia sugrūs­
tų daiktų kiekį. Jau vien poniai Deivis namo viduje vos ne vos paka­
ko vietos, tai ką jau kalbėti apie galimybę ten rasti pabėgusią kalinę.
Jie vėl sutiko ponią Deivis namo gale — rado ją sėdinčią ant
sofos ir glostančią tamsiai pilką tigrinę katę.
— Ar ateina į galvą kokia nors vieta, kur Šana galbūt norėtų
apsilankyti? — paklausė Filas.
— Na jau. Praėjo trisdešimt metų. Kiek žmonių čia buvo atvy-
kę ir išvyko? Net ir pats miestas pasikeitė — po Didžiųjų Rausimų
ir panašiai.
Detektyve su Filu susižvalgė. Logiška.
— Ponia Deivis, — tarė Didi. — Vakar minėjote globotinę Aną
Rouz Saimons, kurią valstybė perkėlė po Šanos... incidento.
— O, — ponios Deivis išraiška akimirksniu sušvelnėjo. — Ji
buvo tokia gražutė. Tokia graži maža mergaičiukė, bet labai drovi.
Pasakydavo vos porą žodžių, bet buvo miela, labai miela.
Didi praleido visą naktį apie tai begalvodama. Jai patiko Sa­
muelis Heisas, o be to, kadangi į žudikų daiktų internetinę svetainę
jis dėjo skelbimus apie parduodamus daiktus, neabejotinai reikėjo jį
patikrinti. Tačiau jeigu jie ieško moteriškos lyties asmens... tai kaip
dėl tos mažos mergaitės, kuri dėl Šanos nusižengimų turėjo grįžti iš
mylinčios globėjos namų atgal pas savo narkomanę mamą? Didi jos
vietoje dėl tokio dalyko tikrai būtų supykusi.
— Ar sulaukėt iš Anos Rouz bent kokių žinių?
— O, ne. Niekad nesidomėjau. Jums jau sakiau.
— O ji pati? Ar sulaukusi pilnametystės nebandė su jumis su­
sisiekti?
Ponia Deivis pažvelgė į ją su užuojauta.
— Taip nebūna, brangioji. Gali atrodyti, kad tokia galimybė
yra. Bet esu globojusi tiek daug vaikų. Dauguma iš jų ateina ir iš­
eina, ir kai jau išvyksta, tai jų nebepamatysi. Toks gyvenimo būdas
juos tokiais paverčia. Jie neprisiriša. Jie gyvena tik šia diena, nes iš
savo skaudžios patirties tiktai ją ir tepripažįsta.
Didi susiraukė.
— O Ana Rouz?
— Nežinau, kaip nusidavė jos likimas. Jei kas nors tą galėtų ži­
noti, tai galbūt Samuelis. Jis jai buvo lyg vyresnysis brolis. Gali būti,
kad jie nenutraukė bendravimo.
— Jei kalbėtume apie poną Heisą...
— Samuelį?
— Mums dėl jo taip pat neramu, — pasakė jai Didi. Priešais ją
stovintis Filas palinksėjo, rodydamas pritarimą jos pradėtam žaidi­
mui. Jiems kol kas nebuvo pavykę nustatyti Samuelio buvimo vie­
tos. Kodėl gi šiam tikslui nepasinaudojus ponia Deivis?
Didi stabtelėjo.
— Galbūt turite jo mobilaus telefono numerį? Kaip mes galė­
tume su juo susisiekti?
— O, taip. Minutėlę.
Ponia Deivis pradingo kažkur virtuvėje. Didi labai stengėsi ne­
galvoti apie tą patalpą — rietuves neišplautų indų, pūvantį maistą,
kačių plaukus ant spintelių. Po kelių minučių senolė sugrįžo su po­
pieriaus skiautele rankose.
— Jei norite, galiu jam paskambinti, — džiugiai pasisiūlė ponia
Deivis.
— Būtų puiku.
Ponia Deivis surinko numerį. Nieko nėra geriau, nei skambinti
įtariamajam iš jam pažįstamo numerio. Ponia Deivis vis palengvina
Didi ir Filui gyvenimą.
— Samueli! — sušuko ponia Deivis. Jos veidą nuskaidrino šilta
šypsena. Net ir praėjus tiek metų nebuvo sunku suprasti, kad jis jai
vis dar lyg sūnus.
Didi dėl to pasijuto beveik kalta.
— Tai ar girdėjai naujienas? — tęsė ponia Deivis. — Sana Dei
pabėgo iš kalėjimo. Šiuo metu mano namuose lankosi du puikūs
detektyvai. Jiems dėl manęs neramu, Šernai. Taip pat ir dėl tavęs.
Pauzė, tuo metu kažką kalbėjo Samuelis. Tai, ką jis poniai Dei­
vis sakė, privertė ją raukytis.
— Na, nežinau... Aš... Taip... Ne. Štai. Tu su jais pasikalbėk. Jie
vis tiek norės su tavimi pasišnekėti tiesiogiai.
Daugiau neberagindama ponia Deivis įbruko telefoną Didi į
ranką. Detektyve prisidėjo jį prie ausies.
— Samuelis Heisas? Detektyve D. D. Voren, BPD. Mūsų darbo
grupė siekia nustatyti Šanos Dei buvimo vietą.
Filas padrąsinamai palinksėjo. Reikia pabrėžti Šaną Dei. Neva
Samuelio jie visiškai neįtarė. Ne, jis šiuo metu nebuvo pagrindinis
įtariamasis trijų moterų nužudymo byloje ir tikrai neatrodė įtarti­
nas dėl to, kad galbūt palaikė ryšį su dar viena pagrindine įtariamą­
ja, Ana Rouz Saimons. Ne, jie nedegė noru jį ištardyti.
— Tokiose situacijose, — guviai tęsė Didi, — proceso taisyklės
reikalauja aplankyti su pabėgusia kaline susijusius jos pažįstamus.
Šiuo atveju jūs patenkate į šį sąrašą. Bet būsiu atvira, pone Heisai.
Atsižvelgdami į Šanos bylos įrašus, mes ne tiek manome, kad jūs
esate susijęs su jos pabėgimu, kiek turime priežasčių baimintis dėl
jūsų saugumo.
— Ką? — iš balso Samuelis Heisas atrodė išsigandęs.
— Geriausia būtų susitikti tiesiogiai, — sumaniai toliau kalbė­
jo detektyve. — Galime nieko nelaukdami pas jus atvykti. Adresas?
— Mano saugumas? Bet, bet, bet...
Jis buvo atsidūręs tokioje padėtyje, kokios jiems ir reikėjo. Jis
nesistengė išsisukti nuo susitikimo su policija, bet jautėsi sumišęs.
— Jūsų gatvė? — paragino ji.
Jis išbėrė adresą, nors vis dar netvirtu balsu.
— Vyksime ten iš karto, kai tik užtikrinsime ponios Deivis
saugumą. Ak, ir jūsų vietoje niekur neičiau. Laikykite visas duris ir
langus užrakintus. Pasikliaukite mumis šioje situacijoje.
Didi užbaigė pokalbį. Ji grąžino telefoną poniai Deivis, kuri,
nieko keista, spoksojo išplėtus akis.
— Ar jūs iš tikrųjų taip baiminatės?.. — vos girdimai paklausė
moteriškė.
— Jau geriau būti atsargiam, negu paskui gailėtis, — detektyve
patikino ją. — Tas pat galioja ir jums, ponia Deivis. Geriausia likti
viduje ir laikyti namą užrakintą. Jei išgirsite kokį nors keistą garsą,
skambinkite tiesiai mums, — Filas padavė jai vizitinę kortelę. Mes
iš karto čia atsiųsime patruliuojančią mašiną. Gerai?
— Gerai.
Bet ponia Deivis jau nebeatrodė tokia išsigandusi. Į jos veidą
vėl grįžo ankstesnė kovinga išraiška.
 — Ar norėtumėte ją vėl pamatyti? — iš smalsumo paklausė
Didi.
— Norėčiau kai ką jai pasakyti.
— Pavyzdžiui?
— Atsiprašyti.
— Kodėl?
— Atsiprašyti, — ramiai pakartojo ponia Deivis. — Tėvai bu­
vome mes. Turėjome tinkamai ją užauginti. Kai tik suvokėme, kad
negalėsime to padaryti, reikėjo ją perkelti į tokius namus ar į tokią
vietą, kur jai būtų padėję. Bet mes to nepadarėme. Sėdėjome susi­
dėję rankas ir laukėme, kol kažkas stebuklingai pasikeis. Ir dėl to aš
atsiprašau.
— Ponia Deivis... Jūs nekalta dėl to, ką Sana padarė.
— Irgi žinau. Ta mergina yra velnias, ir velnias ją pas save pasi­
ims. Bet vis dėlto ji buvo dar tik vaikas, o mes — suaugę. Tai svarbu,
detektyve, ar taip nemanote? Bent jau man tai svarbu.
Didi papurtė galvą — senolės žodžiai jos neįtikino. Ne visi vai­
kai yra vaikiški. Ji buvo susidūrusi su pakankamai daug nusikaltėlių
iš jaunimo tarpo, kad žinotų, jog kai kuriems iš jų padėti niekaip
nebūtų galėjęs joks gera linkintis suaugęs žmogus, o ką jau kalbėti
apie psichikos ekspertą ar netgi darbui atsidavusį lygtinai paleistų
asmenų prižiūrėtoją.
Ponia Deivis prižadėjo jiems imtis visų reikiamų atsargumo
priemonių. Tada Filas su Didi lėtai, dairydamiesi erelio žvilgsniu,
apvažiavo aplink kvartalą, tiesiog norėdami įsitikinti, kad nieko ne­
pražiopsojo, pavyzdžiui, Šanos, akivaizdžiai spoksančios aplink iš už
krūmo. Arba kraujo linijos, vedančios prie kaimyno užpakalinių durų.
Įsitikinę, kad kaimynystėje tylu ramu, jie keliavo toliau.
Ketvirta valanda po pietų. Saulė jau buvo bepradedanti gesti,
artėjo sutemos.
Jie leidosi ieškoti Samuelio Heiso.
 Adresas juos nuvedė prie daugiabučio Olstone, viename iš
tankiausiai apgyvendintų Bostono rajonų. Paskui Filą lipdama labai
siaurais laiptais, Didi laikė dešinį petį prispaudusi prie sienos ir vis
sau primindavo giliai kvėpuoti. Bet kai uoslės organus užgulė ver­
damų kopūstų ir kačių šlapimo dvokas, ji pakoregavo šį priminimą
pageidavimu kvėpuoti pro burną.
Kai jiedu pasiekė ketvirto aukšto butą, Filas pasibeldė į duris.
Jis nurodė Didi, kad liktų stovėti už jo ir šiek tiek šone. Jo dešinioji
ranka nenutolo nuo liemens, kur buvo jo ginklo dėklas.
Jie tiek mažai težinojo apie Samuelį Heisą.
Filas pasibeldė antrą kartą.
Durys pagaliau atsidarė.
Ir jie susivokė, kad stovi priešais vyrą invalido vežimėlyje.

— Nedrįsau papasakoti apie tai poniai Deivis, — po dešimties

minučių aiškino Samuelis Heisas. Visi jie sėdėjo jo vieno kambario
bute — Heisas invalido vežimėlyje, o Didi su Filu — ant vienišo
dviviečio krėslo kukliai atrodančioje būsto erdvėje.
— Prieš mėnesį dirbau ant stogo ir nukritau nuo kopėčių. Su-
simušiau stuburą. Po kelių dienų man vis dar tebebuvo sunku ju ­
dinti kojas, ir gydytojai pasakė, kad praeis šiek tiek laiko, kol atslūgs
tinimas ir viskas atsistatys. Bet štai matote mano būklę po keturių
savaičių kineziterapijos ir savarankiškų pratimų namuose.
— Šiame pastate nėra lifto, — tarė Didi. — Kaip jūs susitvarkote?
— Atsigulu ant grindų ir kniūbsčias nušliaužiu keturis aukštus
žemyn. Reabilitacijos centro autobusiuką vairuojantis vaikinas pade­
da man įsiropšti. Centre manęs jau laukia invalido vežimėlis, kuriuo
galiu naudotis, kol ten būnu. Kai parvažiuoju namo, vėl užšliaužiu
laiptais į viršų. Nors mano kojos dar vis sumautos, jau galiu pasidi­
džiuoti rankų raumenimis, kokių visuomet norėjau.
Heisas sulenkė dešinę ranką ir pademonstravo savo pūpsan­
čius raumenis.
 379 .i

Didi buvo sunku patikėti savo akimis. Jų pagrindinis įtariama­

sis prikaustytas prie invalido vežimėlio. Ar bent jau taip tvirtino. Jis
galėjo apsimesti, tiesa? Bet vėlgi, šliaužiojimas laiptais keturis aukš­
tus aukštyn ir žemyn savo kaimynų akivaizdoje atrodo pernelyg
dramatiška suktybė.
Gal dėl šios priežasties Žudiko Rožės aukos buvo užpultos iš
pasalų, kol miegojo? Šiaip ar taip, Heisas galėjo užsiropšti ant lovos,
atlikti savo darbelius, tada nusiropšti...
Ak, velniai nematė, ji stengėsi užsikabinti už šiaudo. Samuelis
Heisas buvo ne tas žmogus, kurio jiems reikėjo. Bet tokiu atveju, kas
tas žmogus?
— Papasakokite mums apie Aną Rouz Saimons, — paprašė
Didi.
Heisas sumirksėjo, akivaizdžiai nustebęs.
— Turite omenyje tą mažą mergaitę, augusią ponios Deivis
namuose? Šūdas, jau daug metų apie ją nesusimąsčiau.
— Nepalaikėte ryšio?
— Ne, — papurtė galvą jis.
— Vis tiek papasakokite apie ją, — paragino detektyve.
Heisas sumirksėjo, lyg būtų turėjęs pasiknaisioti po atmintį.
— Graži mergaitė, — galiausiai pasakė jis. — Tokia graži, kad
žmonės atsigręždavo paspoksoti. Dėl to man netgi būdavo jos gaila.
Jau vien būti našlaičiu pakankamai sunku. O būti gražiu vaiku... —
jis papurtė galvą. — Nieko gero. Bet ji taip pat buvo ir kieta. Vaikui
globos namų sistemoje reikia tvirtumo, kad išgyventų.
— Atrodo, jūs buvote draugai.
— Kažkiek bendraudavom. Pavyzdžiui, pirmąją naktį, kai Ana
Rouz atvyko, ji įėjo į mano kambarį ir paskelbė, kad jeigu bandysiu
paliesti bet kurią iš jos intymių vietų, ji pradės šaukti. Tai pasakiusi,
ji išėjo; matyt, jai atrodė, kad man priderėtų tai žinoti.
— Ar ji turėjo priežasčių taip apie jus galvoti? — paklausė Filas.
— Po šimts, tai jau ne! Aš netvirkinu mažų mergaičių. Labiau-
šiai... tai mane nuliūdino. Nes akivaizdu, kad kažkas buvo taip su ja
pasielgęs, na žinot, dėl to ji ir jautė reikalą apie tai perspėti.
— Judu buvote draugai.
Heisas gūžtelėjo pečiais.
— Man ji patiko. Buvo geras vaikas. Stengiausi ja rūpintis. Juoda­
odei mergaitei baltaodžių airių kaimynystėje Pietuose nebuvo lengva.
— Kas iš jos šaipėsi?
— Kas tik norėjo, visi. Ji buvo kaip žuvis, ištraukta iš vandens,
ir tai žinojo. Bet eidavo aukštai pakelta galva. Vis dėlto ji nedaug
bendraudavo. Grįžusi namo, užsidarydavo savo kambaryje. Turbūt
ten jausdavosi saugiausiai.
— Kokia buvo jos nuomonė apie Saną?
Heisas papurtė galvą.
— Niekad nemačiau, kad jos būtų bendravusios.
— Rimtai? Nors buvo vienintelės dvi mergaitės tuose namuose?
— Sana gyveno judriai. Ji retai kada būdavo namie. O štai Ana
Rouz... Ji buvo gera mergaitė. Tyli. Protinga. Manau, užteko vieną
kartą pamatyti Saną, ir Ana Rouz suprato, kaip nedera elgtis, kad
galų gale sulauktum geresnio gyvenimo.
— Kada paskutinį kartą ją matėte?
— O, velnias... Nežinau. Nemačiau nuo to laiko, kai prieš tris­
dešimt metų ji išsikraustė.
— Valdžia ją iškraustė, — patikslino Didi. — Išsiuntė atgal pas
narkomanę mamą, kai dėl Šanos elgesio buvo suabejota pono ir po­
nios gebėjimu suvaldyti savo globotinius.
Heisas nepatogiai pasimuistė.
— Jūs po to niekada nesikalbėjote su Sana?
— O kaip? Aš nežinojau, kur ją perkėlė. Vaikai iš globos namų
juk nebėgioja su prisegtais ant krūtinės telefono numeriais ar savo
būsimais adresais. Mes visi laikini. Ir tą žinome.
— Ar manote, kad ji galėtų būti žudikė? — paklausė Filas.
— Ką?
— Ana Rouz. Jos gyvenimas turėjo būti sunkus. Žiūrint jos
akimis, Šana susimovė, bet už tai teko jai sumokėti. Turint tai ome­
ny, nebūtų galima jos kaltinti, kad nekenčia Šanos.
— Kad nekenčia Šanos? Na jau, tegul stoja į eilę.
— Tikrai? — perjungė pavarą Filas. — Papasakokite mums
apie Šaną.
— Nagi, žmogau. Praėjo trisdešimt metų. Aš beveik neprisi­
menu tų laikų.
— Judu buvote pora?
— Kas jums taip pasakė?
— Pavyzdžiui, jūsų globėja.
Heisas paraudo ir staigiai nuleido galvą lyg susigėdęs ančiukas.
— Ak, taip, dabar prisimenu.
— Kaltės jausmas geriau nei bet kas pažadina visus prisimini­
mus, — patikino jį Filas.
— Gerai. Taigi. Šana pirma pradėjo prie manęs lįsti. Ji žengė
pirmą žingsnį. Mes porą kartų pasimylėjome, na, gal kokius šešis.
Bet tada ponios Deivis paliepimu turėjome atvėsinti santykius. Sa­
nai galbūt tai buvo nė motais, bet man rūpėjo. Ponia Deivis buvo —
ir vis dar yra — žmogus, mano gyvenime labiausiai atstojęs mamą.
Ji apkaltino mane, kad rodau jai ir ponui Deivisui nepagarbą. Ir
man tai buvo skaudu, suprantat? Taigi, aš atvėsinau santykius. Šanai
į viską buvo nusispjaut. Ji tiesiog norėjo sekso. Kai negalėjo to gauti
su manimi, perėjo prie kitų.
— Ir kaip dėl to jautėtės? — paklausė Didi.
Prieš atsakant Heisui prireikė akimirkos susikaupti.
— Kai esi septyniolikmetis berniukas, suprasti, kaip greitai gali
būti pakeistas... Tai nėra pats maloniausias jausmas. Bet tokia buvo
Šana. Jos visiškai nedomino, kaip jaučiasi kiti. Jai rūpėjo tik savo
pačios jausmai. Nors ir buvau jaunas, nebuvau visiškai kvailas.
— Ar ji po to vėl atėjo pas jus į miegamąjį? — paklausė Filas.
— Porą kartų. Aš jai tebesakiau „ne“. Galiausiai ji suprato, kad
nenoriu toliau su ja bendrauti.
— Labai kilniai pasielgėte.
 Heisas papurtė galvą.
— Viskas buvo ne taip. Sana niekad nebuvo prisipažinusi, kad
jaučia man kokius nors jausmus; aš to irgi niekada nedariau. Pa­
prasčiausiai buvau jai patogus. Ir viskas.
— Ak, tikrai? — tarė Filas, ištęsdamas žodžius. — O kada ji
jums padovanojo savo tėvo, Hario Dei, daiktus?
Heisas sustingo. Tada atsiduso:
— Ak, šūdas.
— Šernai, mes matėme internetu pardavinėjamą raštelį. Mums
atrodo, kad dėl staigaus Hario skrydžio į populiarumo aukštumas
per pastarąsias dvidešimt keturias valandas jūs užsitikrinote sau di­
džiulį pelną. Jums patogu, kad Šanos pabėgimas sugrąžino jos tėvą
į rampų šviesą — ar taip nemanote? Ir štai jūs pasirodote nešinas
daiktais, kurie kadaise priklausė žymiam serijiniam žudikui.
— Gerai, gerai, — Heiso žodžiai skambėjo šiek tiek desperatiš­
kai. — Yra ne taip, kaip jūs galvojate.
— O ką mes galvojame?
— Tuos daiktus gavau ne iš Šanos. Net niekada negirdėjau, kad
ji būtų kalbėjusi apie savo tėvą. Žinoma, visi vaikai kaimynystėje
žinojo, ir mes apie tai plepėdavom, bet tik jai negirdint.
— Iš kur tuomet gavote tą laišką, Šernai?
— Aš jį radau.
— Jūs jį radote? — Filo balse skambėjo abejonė.
— Taip. Prieš pat nukrisdamas nuo stogo. Darbavausi pagal
užsakymą, ilgai tądien teko dirbti. Grįžęs namo pamačiau didelį
kartoninį voką, gulintį priešais laukujes duris. Aš jį atplėšiau ir ra­
dau senų dokumentų, laišką ir kitų panašių dalykų. Iš pradžių nesu­
pratau, bet kai pamačiau Hario Dei vardą... Šiek tiek pasiknaisiojęs
internete įsitikinau, kad tie daiktai greičiausiai priklausė jam. Drau­
ge aptikau ir kelis tinklalapius, per kuriuos galima parduoti visokias
panašias nesąmones — ta prasme, ar patikėtumėte, kad žmonės gali
norėti kolekcionuoti tai, prie ko yra prisilietęs žmogžudys? Aš jokių
veiksmų iš karto nesiėmiau, bet vėliau, praeitą savaitę... Na žinote,
aš pastaruoju metu nelabai galiu dirbti. Jei kas nors nori atsiųsti
man pinigų už kažkokį kvailą raštelį, kurį radau ant savo slenksčio,
kas aš toks, kad juos teisčiau?
— Jūs jį radote,? — toliau rėmė prie sienos Filas.
— Taip.
— Parodykit mums voką, Šernai.
Heisas atsistūmė invalido vežimėliu atgal, akivaizdžiai dėda­
mas daug pastangų. Jo maža gyvenamoji patalpa nebuvo tinkama
manevruoti tokiu vežimėliu. Prireikė kelių bandymų, kol jis apsisu­
ko ir pajudėjo prie sienos link stalo, ant kurio gulėjo aukštos įvai­
riausių popiergalių krūvos. Samuelis ėmė naršyti popierius, o Filas
su Didi jį stebėjo, žvilgsnius prikaustę prie jo rankų ir pasirengę
bet kokiam staigiam judesiui, nes nesvarbu, kad jis sėdėjo invalido
vežimėlyje — kažkas su Šernu Heisu tiesiog buvo ne taip.
— Radau.
Jis sugrįžo, lygiai taip pat sunkiai. Didi turėjo nuslopinti norą
pripulti prie jo ir nustumti vežimėlį į reikiamą vietą.
Filas užtruko kelias akimirkas, kol ant rankų užsitempė porą
latekso pirštinių. Pirmiausiai jis apžiūrėjo dvidešimt dviejų iš dvi­
dešimt septynių centimetrų kartoninį voką. Ant jo nebuvo nei jokių
užrašų, nei antspaudų, neužplombuotas, Tiesiog paprastas vokas,
atrodantis taip, lyg būtų naujut naujutėlis.
Tada Filas atlenkė atvartą ir ištraukė pusę tuzino popieriaus
lapelių.
— Gimimo liudijimas, — garsiai perskaitė jis, kad Didi išgirs­
tų. — Hario Dei vardu.
Ji kilstelėjo antakį.
— Asmeninis laiškas klientui apie kažkokį dailidystės projektą,
prie kurio jis darbavosi. Trys rašteliai jo žmonai. Ir šitai.
Paskutinis popierėlis buvo išblukusios geltonos spalvos statybų
popieriaus lapelis, perlenktas per pusę, kad atrodytų kaip atvirukas.
Išorinėje pusėje smulkia vaikiška rašysena buvo išraityta: Tėveliui.
Viduje labiau subrendusio žmogaus ranka buvo parašiusi „Sveikinu
Tėvo dienos proga“. Atvirukas buvo išpuoštas raudonom ir mėlynom
kreidelėm nupaišytais piešiniais, primenančiais visokias susirangiu­
sias linijas ir galbūt spiečių žvaigždžių. Atviruko viduje, plačioje ke­
verzonėje, pūpsojo parašas su atvirkščiai apsukta raide Š: Sana.
Tėvo dienos sveikinimo atvirukas. Nuo mažos mergaitės savo
tėveliui. Nuo vieno žudiko kitam.
— Ar bent numanote, kiek šitas gali kainuoti? — sušuko
detektyve.
— Vakar — nedaug, — tarė Heisas. — Bet dabar... — jo balsas
nutilo. Atrodo, jis pagaliau susiprato, kad padidėjusi šio lobio vertė
jam nieko gera nežada.
Pirmas Didi apytikslis spėjimas buvo dešimt tūkstančių dole­
rių. Bet vėlgi, toks retas ir asmeniškas dalykas... Tinkamo kolekci­
ninko akimis, jis galėtų būti tiesiog neįkainojamas.
— Jūs tai radote? — vėl spaudė Filas.
— Prisiekiu Dievu.
— Ir jums nekilo klausimų? Neklausėte kaimynų, gal jie matė,
kas paliko tą voką? Neskambinote policijai pranešti, jog ką tik ga­
vote daiktų, kurie kadaise priklausė žmogžudžiui?
— Kalbėtis su kaimynais? Aš jų net nepažįstu. Prieš nelaimę
dirbdavau nuo aušros iki sutemų. Dabar visą laiką leidžiu namuose,
išskyrus mano šliaužiojimus laiptais du kartus per savaitę. Šiaip ar
taip, nesu vienas iš tų žmonių, kuriems būtų galima skirti „Metų
kaimyno“ apdovanojimą. Šiame name mes užsiimame savais reika­
lais ir visi esame patenkinti.
— Bet jums turėjo kilti minčių...
— Žinoma. Svarstau, kodėl atidžiai nepatikrinau tų sušiktų
kopėčių. Arba kodėl maniau, kad taip svarbu padaryti darbą ant
stogo per dulksną. Aš galvoju apie daugelį dalykų, detektyve. Bet tai
nereiškia, kad randu atsakymus.
— Jūs juk suprantate, kaip visa tai atrodo, — pasakė Filas.
— Norite pasakyti, kad turėjau tūkstančių dolerių vertės in-
teresą padėti Sanai pabėgti iš kalėjimo, o Hariui Dei — vėl grįžti į
pirmuosius žinių puslapius? Tik kad mudu su Šana nesišnekėjome
jau trisdešimt metų. Ką jau kalbėti apie tai, kad man šiurpai eina
galvojant apie ją. Ir, beje, aš negaliu nei vaikščioti, nei vairuoti. Labai
jau geras bendrininkas būčiau.
— Žmonėms, prikaustytiems prie invalido vežimėlio, būna
rankomis valdomų automobilių, — pasakė Didi.
Heisas metė į ją žvilgsnį.
— Ar šis butas jums panašus į priklausantį vyrukui, kuris gali
turėti specialiai pritaikytas transporto priemones? Žinote, kodėl įdė­
jau skelbimą, jog parduodu tą kvailą raštelį? Nes man reikėjo grynų­
jų. Pirmiausia, ką norėčiau padaryti, tai persikelti į pastatą, kuriame
yra liftas. Pastaruoju metu mano svajonės nėra labai jau didelės, de­
tektyve. Aš tiesiog jaučiuosi laimingas, kad vis dar galiu svajoti.
— Papasakokite mums apie Donį Džonsoną, — paprašė Filas.
Heisas sumirksėjo:
— Hm?
— Donis Džonsonas. Prieš trisdešimt metų. Ką tą vakarą matėte?
— Nieko. Sėdėjau savo kambaryje ir ruošiau namų darbus. Kai
išlindau, visas tas sąmyšis buvo jau prasidėjęs. Ponia Deivis rėkė ant
pono Deiviso, kad su Šana kažkas negerai.
— Ar matėte Šaną?
— Ne. Jos kambarys buvo trečiame aukšte. Kai mus e... už­
klupo... ponas ir ponia Deivisai, mane perkėlė į kambarį antrame
aukšte, arčiausiai jų pačių. Prisimenu, kaip išėjau į prieškambarį ir
susivokiau, kad laiptai ištepti krauju. Bet tuo metu su trenksmais
atsilapojo laukujės durys, į namą įsiveržė Donio tėvas... Tai mane
išgąsdino. Visi tie suaugusieji, lyg būtų visai praradę savitvardą. Aš
pasitraukiau į savo kambarį ir ten pasilikau.
Didi nusprendė surizikuoti.
— Čarlis Sgarzis sako, kad buvo kitaip. Jis tvirtina, kad jūs jam
pavydėjote santykių su Šana. Ir norėdamas atkeršyti savo pyktį iš­
liejote ant jo pusbrolio.
 Heisas susiraukė.
— Čarlis? Čarlis Sgarzis? Ir kaipgi jis susijęs su visais šiais rei­
kalais?
— Jau aiškinome jums — mes renkame informaciją apie visus
buvusius Šanos pažįstamus. Ir kadangi ji su Čarliu taip pat kadaise
buvo pora...
— Pala, pala, pala. Ką?
Heisas kalbėjo pakėlęs balsą. Priešiškumas? Pavydas? Didi su
Filu vėl susižvalgė, Filo ranka nuslinko prie ginklo dėklo.
— Čarlis Sgarzis tvirtina, kad jie su Sana buvo užmezgę santy­
kius, — lėtai paaiškino detektyve. — Sakė, kad juodu su Sana buvo
sekso draugeliai.
— Nesąmonė!
Šis žodis mažytėje patalpoje nugriaudėjo it perkūnas.
Didi liovėsi kalbėti, tiesiog laukė. .
Heisas persibraukė ranka per savo susivėlusius rudus plaukus
ir tarė:
— Palaukite. Turiu jums dar kai ką parodyti. Užtruks tik vieną
sekundę.
Jis ir vėl šiaip ne taip apsisuko su vežimėliu, nuriedėjo atgal
prie popieriais nukloto stalo. Bet šį kartą pasilenkė, norėdamas pa­
siekti aplamdytą seną dėžę. Neįstengė taip toli pasilenkti, kad ją pa­
siektų. Filas pakilo nuo krėslo ir nuėjo jam į pagalbą, padėjo dėžę
Heisui ant kelių. Atidžiai stebimas Filo, Heisas nuėmė dangtį.
Dar daugiau popierių. Heisas juos pasklaidė ir galiausiai sušuko:
„Radau!“ Iškėlęs aukštyn pamojavo išblukusia „Kodak“ nuotrauka.
Filas pastatė dėžę atgal ant grindų, tada padėjo Heisui grįžti
į savo vietą. Vyras tučtuojau padavė jiems nuotrauką, lyg ji turėtų
kažką paaiškinti.
Didi joje pamatė keturis paauglius. Spalvos momentinėje
nuotraukoje per daugelį metų buvo išskydusios, ir dėl to jaunuolių
bruožai atrodė šiek tiek susilieję. Didi atskyrė, kuris iš jų buvo Hei­
sas. Susivėlę rudi plaukai, „Celtics“ komandos marškinėliai, kurie
kadaise buvo tamsiai žalios spalvos, bet per laiką nubluko iki žalio­
sios citrinos žalumo. Kiti du jai visai nematyti.
Tada jos žvilgsnis nukrypo į pirmąjį vaikiną iš kairės. Jis atro­
dė kaip koks gaujos narys, buvo, galima sakyti, liesas, ilgais juodais
plaukais, priekyje nukirptais trumpai, o užpakaly — ilgais, mūvėjo
„Metallica“ marškinėlius ir juodą baikerio striukę, nusėtą metalinė­
mis kniedėmis ir su sidabrinėmis grandinėmis.
— Čarlis Sgarzis, — tarė ji.
— Štai ir jis, Didysis Apsimetėlis, — patikino ją Semas. — Vie­
na iš savo maskuočių.
— Ką norite pasakyti?
— Čarlis buvo pats didžiausias apgavikas. Turiu omenyje, kad
šiedviem vaikinams — Tomiui ir Adamui — labai patiko sunkusis
metalas. Taigi, kai Čarlis su jais susitikdavo, pavirsdavo sunkiojo
metalo gerbėju. Sana buvo Panelė Kietašiknė, taigi, leisdamas lai­
ką su ja, jis nešiodavosi į savo užpakalinę kelnių kišenę įsigrūdęs
„Marlboro“ cigarečių pakelį. Bet taip pat jį galėjai užtikti dėvintį
marškinius balta apykakle, meiliai besišypsantį savo mamai. Arba
juodai nusidažiusį nagus ir su ilgu lietpalčiu, laiką leidžiantį „Flock
of Seagulls“ gerbėjų draugijoje. Jis prisitaikydavo prie savo publi­
kos. Kad tik užsitarnautų vietą tarp populiariųjų.
Filas pagūžčiojo pečiais:
— Vadinasi, jis išgyveno tapatybės krizę. Buvo paauglys; kar­
tais paauglystėje taip nutinka.
— Bet jis stengėsi paslėpti ne savo pasimetimą.
— Tuomet ką?
— Čarlis nekrušo Šanos. Čarlis yra gėjus.

Heiso žodžiais tariant, jis tokiems dalykams turėjo radarą.

— Patikėkit manimi, būnant valstybės prižiūrimu našlaičiu,
neįmanoma neišmokti atskirti berniukų, kuriems patinka kiti ber­
niukai. Ypač tų, kurie dėl to yra nepatenkinti.
 — Ar Čarlis bijojo savo tėvų reakcijos? — paklausė Didi.
— Velniai žino. Na, žinoma, jo tėvai buvo konservatyvūs. Lai­
minga namų šeimininkė, ištekėjusi už vietinio gaisrininko? Bet aš
nemanau, kad jis slapstėsi dėl savo tėvų. Manau, problema slypėjo
pačiame Čarlyje. Jis norėjo būti toks, kaip ir visi kiti. Tačiau turėjo
šią savybę, išskiriančią jį iš kitų, na, žinote. Šiais laikais galbūt tai ir
nėra kažkas ypatinga. Bet prieš trisdešimt metų, jeigu buvai ber­
niukas, kuriam patinka berniukai, ir gyvenai Pietuose, galėjai būti
nužudytas. Taigi, jis su tuo kovojo. Visą laiką stengėsi tapti kažkuo
kitu. Ir jam tai gerai sekėsi. Jis — tikras aktorius. Bet, aišku, aš žino­
jau tiesą.
— Nes turite geriausią pasaulyje „gėjdarą“? — Didi kilstelėjo
antakį.
— Ne, todėl, kad užtikau jį su Doniu.
— Ką?
— Jis grabaliojo savo pusbrolį, įkišęs ranką jam į kelnes. Ma­
čiau tai, aiškiai kaip dieną. Tada Čarlis pakėlė akis, pastebėjo mane
ir ištaisė didelį šou, nustumdamas nuo savęs pusbrolį, lyg jie būtų
paprasčiausiai grūmęsi ar panašiai. Bet aš žinojau, ką mačiau, o jis
tai irgi žinojo.
— O kaip atrodė Donis? — paklausė Filąs.
— Nuliūdęs. Nemanau, kad jam patiko Čarlio dėmesys. Bet
Čarlis buvo didesnis, stipresnis. Ką Donis galėjo padaryti?
— Ir jūs tuo metu, prieš trisdešimt metų, apie tai nepapasako­
jote policijai? — norėjo sužinoti Didi.
Heisas gūžtelėjo pečiais.
— Niekas manęs neklausė. Be to, kraujuotą ausį iš kišenės iš­
sitraukė būtent Sana. Net ir žinodamas, kad Čarlis priekabiavo prie
savo pusbrolio, aš vis tiek manau, kad jį nužudė Šana. Be abejo,
buvo laikas, kai Čarlis elgėsi nedorai, tačiau jis buvo atviras. Kai
apsirengęs savo odinę striukę tapdavo ponu Kietuolių, reikėdavo
saugotis. Tačiau kai būdamas Mamos Berniuko vaidmenyje vilkė­
davo užsagstomus marškinius — jokių problemų. Galima sakyti,
kad jis turėjo mygtuką, ir vienu jo spragtelėjimu apversdavo viską
aukštyn kojom. Net ir žiaurus elgesys buvo paprasčiausiai tam tikro
vaidmens pasekmė.
Didi atrodė, kad jos galva tuoj sprogs:
— Kada paskutinį kartą kalbėjotės su Čarliu?
— Mėšlas. Praeitame gyvenime. Išsikrausčiau iš ten praėjus vos
šešiems mėnesiams po Šanos suėmimo. Nuo to laiko jo ir nemačiau.
— Ar žinote, kad jis rašo knygą apie savo pusbrolio žmogžu­
dystę? — prakalbo Filas.
Heisas papurtė galvą.
— Jis nebandė su jumis susisiekti tuo klausimu?
Ironiška šypsenėlė.
— Nejau manote, kad jis norėtų klausinėti manęs apie Donį?
Didi palinksėjo. Dėl to Heiso pasakojimas atrodė įtikinames­
nis, nes šiaip jau skambėjo įtartinai ar tiesiog labai jau keistai, kad
Čarlis, rinkdamas informaciją apie žmogžudystės naktį, susisiekė
arba ėmė interviu iš visų, išskyrus Šanos globos namų brolį.
— Jeigu Čarlis su Sana nemiegodavo, tai kokie buvo jų santykiai?
— Nežinau. Konkuruojantys bičiuliai? Na, jie kartais drauge
leisdavo laiką. Tokiame mažame rajone tenka pasitenkinti tuo, ką
turi. Bet Sana jį laikė didžiuliu apsimetėliu. Daug kartų, kai jis ją
užknisdavo, yra grasinusi supjaustyti jo kvailą lietpaltį. Atrodydavo,
kad Čarlis laikosi nuo jos atokiau. Bet tada vėl pamatydavau, kaip
jis stebi ją iš toli. Atrodė, kad jis žavėjosi ja. Na, žinote, per saugų
atstumą.
— Manote, jis galėjo padėti jai pabėgti iš kalėjimo?
— Čarlis? Sanai? Jie vis dar palaiko ryšį?
Didi jau norėjo paprieštarauti, tačiau tai nebuvo tiesa. Čarlis
rašė Šanai. Keletą kartų per pastaruosius tris mėnesius. Ji jam nė
karto neatrašė. Tai juk ir buvo keisčiausia, tiesa? Jis jai rašė, bet ji
neatsakydavo į jo laiškus.
Nebent tai buvo kažkoks jų kodas. Atsakymo nebuvimas ir
buvo atsakymas.
 Nes visgi tiesa yra ta, kad prieš tris mėnesius Šanos gyvenimas
labai pasikeitė. Ir viskas prasidėjo nuo Čarlio Sgarzio, dar vadinamo
Didžiuoju Apsimetėliu, tariamai rašančio knygą. Kokia tikimybė,
kad Čarlio atsiradimas ir Šanos dingimas nėra susiję?
— Ar manote, kad Čarlis jai padėtų? — pakartojo detektyve.
Heisas išsiviepė.
— Sana, kurią pažinojau... Ji buvo išprotėjus, ir ne gerąja pras­
me. Kad ir kokią nuomonę turėčiau apie Čarlį, jis niekad nebuvo
kvailas. Tiesą sakant, jis, po velniais, buvo ganėtinai protingas. Kad
norėtų su ja susidėti... Ne, negaliu to įsivaizduoti. Bet vėlgi, žmonės
keičiasi.
— Ar jūs pasikeitėte?
Heisas įsmeigė į ją rėžiantį žvilgsnį, mostu parodė į savo ve­
žimėlį.
— Turiu omenyje, kokias pamokas išmokote po tos nakties?
— Neleisk savo globos namų sesutei žaisti su aštriais daiktais.
— Ponia Deivis jūsų ilgisi.
Heisas pasimuistė, į jo veidą vėl grįžo nusikaltusio žmogaus
raudonis.
— Ar jau viskas?
— Turėsime paimti Hario Dei dovanų paketą.
— Šūdas!
— Tačiau jeigu paaiškės, kad mums pasakojote tiesą, galbūt
vieną dieną mes jį jums atiduosime.
— Ne... — atrodė, kad Heisas pats save nustebino taip grei­
tai pakeisdamas požiūrį. — Nenoriu tų popierių. Pinigų — žinoma.
Bet pačių popierių... Na, suprantat, Haris Dei sukėlė žmonėms daug
skausmo. Sugriovė gyvenimus. Sugriovė šeimas. Taip pat ir Šana.
Ponas ir ponia Deivisai, jie buvo labai geri žmonės. O po to... Jūs
teisūs, turėčiau dažniau paskambinti poniai Deivis. Aš tiesiog... nie­
kad nenoriu jos trukdyti. Nors, aišku, kai kas nors ją trukdo, tai jai
patinka. Turbūt aš nepasikeičiau. Net ir po trisdešimties metų esu
toks pats kvailas šūdžius.
 Didi neturėjo ką prie tokių žodžių pridurti.
Ji su Filu padėkojo Heisui už sugaištą laiką, tada Filas pasiėmė
kartoninį voką ir surinko jame buvusius dokumentus. Jiedu Heisui,
kaip ir poniai Deivis, išdėstė tuos pačius patarimus vengti viešu­
mos, o tada išėjo.
— Čarlis Sgarzis, — jiems skubiai leidžiantis laiptais, ištarė Fi­
las, kratydamas galvą. — Nesuprantu. Iš pradžių jis pasako mums,
kad kaltina Saną už tai, jog jis sugriovė jo šeimą. Nors iš tikrųjų jis
išnaudodavo savo paties pusbrolį. Tuomet jis surengia piketą prie
MPN, kuriuo siekia, kad Sana atsakytų už jo motinos mirtį, bet kitą
dieną sugrįžta padėti Sanai pabėgti iš kalėjimo? Kam visa tai?.. Kad
jo romano siužetas būtų įdomesnis?
— Čarlio santykių su Sana nesuprantu taip pat, kaip ir tu, —
patikino jį Didi. — Bet jeigu kalbėtume apie Žudiko Rožės žmogžu­
dysčių pagrindinį įtariamąjį... Pamiršk kažkokią seniai pradingusią
mergaitę Aną Rouz Saimons ar prie invalido vežimėlio prikaustytą
globos namų brolį Samuelį Heisą. Mano akimis, Čarlis Sgarzis yra
geras kandidatas.
— Ar supranti, jog tai reikštų, kad jis nužudė savo paties
mamą? Tas pats sūnus, kuris kiekvieną naktį miegodavo ant jos so­
fos, atnešdavo jos mėgstamiausios sriubos, patenkindavo visus jos
poreikius? Tai mūsų pagrindinis įtariamasis?
Jie jau buvo laiptų apačioje ir abu nesmarkiai šnopavo.
— Tai dėl jo prakeiktos knygos, — tarė Didi. — Viskas prasidė­
jo, kai Čarlis nusprendė parašyti iškart bestseleriu tapsiančią kny­
gą ir užsidirbti pinigų savo motinos priežiūrai. Tačiau... — Naujai
idėjai staiga šovus į galvą, ji atsargiai palietė savo kairįjį petį. — O,
šūdas, Filai, mes esame Čarlio romanas! Jis rašo ne apie savo pus­
brolį — tai jau pasenusios naujienos, ir ko mus pamokė apie senus
nusikaltimus internetinės žudikų daiktų svetainės? Jie toli gražu ne­
duoda tiek pelno, kaip kad visą šalį sudrebinę žmogžudžiai, kurių
nusikaltimus ką tik aprašė spauda. Taigi, Čarlis sukūrė didžiausią
Naujosios Anglijos piktadarį po Hario Dei — Žudiką Rožę. Šim­
taprocentinė garantija, kad jis įvarys visuomenei baimę, prikaus­
tys didžiųjų žiniasklaidos šaltinių dėmesį ir vieną dieną netolimoje
ateityje atneš jam tą septynženklį avansą už istoriją iš pirmų lūpų
apie žudiką, kuris papjovė savo paties mamą. Čarlis jau neberašo
apie Donį ir aplinką, kurioje kadaise gyveno. Jis rašo apie mus.

36 skyrius

Jau geriau mums reikėjo grįžti į mano saugų būstą, bet mes to
nepadarėme. Atrodė, kad niekas Šanos neatpažino, ir, atėjus sute­
moms, dėl jos naujo pavidalo mes jautėmės vis saugiau ir saugiau.
Kiek Pasvarsčiusi, Sana visgi panoro paragauti tikros picos. Nusi­
vedžiau ją į geriausią man žinomą užkandinę, kur galėjai nusipirkti
picos, nuo kurios sūris tįso it klampūs siūlai. Prie kasos dirbantį
vaikį taip šokiravo mano sudarkytas veidas, kad jis ne iškart sure­
agavo į mūsų užsakymą. Spoksojo į mane šiek tiek pravėręs burną.
Šana palinko prie jo. Užteko vieną kartą pažvelgti į vaikį griežtu
žvilgsniu. Jis tyliai suinkštė trindamas rankas, lyg norėdamas nuginti
drebulį, o tada ėmėsi darbo. Abu gabalėlius jis rtiums davė už dyka.
Mes juos suvalgėme eidamos šaligatviu, braukdamos picos rie­
balus sau nuo smakro ir jausdamosi patenkintos savimi, lyg būtume
nuo kažko išsisukusios.
Šana paskelbė, jog tai buvo geriausia sušikta pica, kokią jai
kada nors yra tekę valgyti. Ji prisiminė kitados savo ragautus ska­
nėstus. Kalėjime jai be paliovos atmintyje iškildavo begalė vaizdų iš
gyvenimo prieš sėdant už grotų, suko juos galvoje tarytumei seną
šeimos filmuotą kroniką. Gal dėl to ji nieko nepamiršo. Savo atmin­
tį buvo pavertusi nelyginant šeimos nuotraukų albumu.
Buvo po penktos valandos vakaro — keliaujantys iš darbo
skubėjo į autobusus, metro, taksi; visi apsimuturiavę saugojosi besi­
kandžiojančio šaltuko.
 Mes tvirtai atstatėme pečius atšiauriam vakarui ir atkakliai
žengėme toliau. Nesikalbėjome, nes būtų paviršiun iškilusi grės­
minga realybė, apnikusios abejonės ir kausčiusi įtampa. Geriau tie­
siog būti. Tikrai jau geriau negalvoti apie ateinančias valandas.
Ar įmanoma į vieną popietę sutalpinti visą gyvenimą? Iš naujo
sukurti šeimą, atnaujinti pasenusius ryšius?
Pro Bostono visuomeninį parką nusivedžiau Saną į Centrinį
viešąjį, kuris net ir tokį vėlyvą rudenį buvo gražus. Kaip ir drabužių
parduotuvėje, ji negalėjo atsispirti norui viską liesti. Itin didingai
atrodančio medžio žievę. Lapus numetusio verkiančio gluosnio
kybančias vyteles. Duriančius stagarėlius ant parką ribojančios gy­
vatvorės. Mes stovėjome ant tilto, stebėdamos, kaip turistai foto­
grafuoja ežerą — pavasarį į jį išplaukia gulbių formos valtelės. Tada
mes perėjome Niuberi gatve, kur Sana vėpsojo į parduotuvių vitri­
nose išstatytus dizainerių drabužius ir kitas brangiai kainuojančias
prekes.
Sana tai sugniauždavo, tai atgniauždavo kumščius sau prie
šonų, bet nelėtino tempo net tada, kai į ją atsitrenkė būrys pėsčiųjų,
ar kai vienu metu ji vos neįsipainiojo į šuns pavadėlį. Jos žvilgsnis
išliko aštrus ir gerte gėrė tai, kas vyksta aplink. Priminė erelį, kuris
dar ne visai pasirengęs skrydžiui, bet jau prisimena, ką žada plačios
padangės.
Mes klaidžiojome. Priėjome „Prudential“ prekybos centrą,
tada pėsčiųjų tiltu pasiekėme „Copley“ centrą. Be jokio konkretaus
tikslo. Tiesiog bastėmės.
Žmonės spoksojo tai į mane, tai į ją, bet piko meto kamšatyje
niekas nei per daug įdėmiai, nei per daug ilgai. Instinktyvus sesers
sprendimas įsimaišyti į minią buvo teisingas. Lengviau pasislėpti
ten, kur esi visiems matomas.
Sana pasakojo man istorijas apie varganą kalėjimo maistą ir
malonius prižiūrėtojus, gyvenimo džiaugsmus neturint jokio priva­
tumo ir netgi normalios vandens srovės. Bet dažniau pati klausinė­
jo. Apie gatvių šviesas ir naujausias madas, ir kas čia per mažulytės
mašinos, atrodančios taip, lyg galėtum įsidėti jas į rankinę, ir apskri­
tai kas išmokė visus šiuos žmones vairuoti? Norėjo liesti pastatus.
Norėjo į viską spoksoti. Norėjo aprėpti visą miestą per trisdešimt
minučių ar netgi mažiau.
Mano sesuo. Mes dviese, pagaliau vėl kartu.
Šešta valanda vakaro. Oras vėsesnis, šaligatviai jau šiek tiek
tuštesni.
Dar picos — nusprendė mano sesuo. Šį kartą užsakiau visą
picą ir dar šešių alaus butelių paką. Aš nešiau alų, o Šana — picos
dėžę; tuomet pagaliau sustabdžiau taksi, pasakiau savo adresą.
Važiuodamos taksi nesikalbėjome. Kai su nešuliais išlipome
iš mašinos priešais mano daugiabutį, remiantį dangų, irgi neprata­
rėme nė žodžio. Šana žiūrėjo aukštyn, aukštyn, aukštyn, bet nieko
nepasakė.
Pamačiau ant kampo stovinčią policijos mašiną, bet kadangi
pasirodžiau su vyriškos lyties asmeniu ir žengiau į pastatą aiškiai
pasirūpinusi vakariene, automobilyje neįsižiebė jokia šviesa, neat­
silapojo jo durelės.
Galbūt faras pamanė, kad pasikviesdama pas save pernakvoti
vyruką elgiuosi protingai.
Kas čia žino?
Viduje mus pasitiko ponas Danielsas. Jis žvilgtelėjo į mano
veidą, išmargintą raudonais randais, išbalo ir kone prarado balsą.
Manęs ieškojo, vos prieš valandą.
— E, ponas Sgarzis, Čarlis Sgarzis, — nervingai pranešė ponas
Danielsas.
Šana išleido gilų gerklinį garsą. Jį buvo galima pavadinti urz­
gimu.
Ponas Danielsas metė į ją nervingą žvilgsnį, o tada tęsė:
— Bet aš neleidau jam lipti aukštyn. Liepiau užrašyti savo var­
dą ir telefono numerį, ir pasakiau, kad jūs su juo susisieksite.
— Bet jūs pasakėte jam, kad esu išėjusi, — pabrėžiau.
Ponas Danielsas klausiamai pažvelgė į mane.
 — Na, turėjau tai pasakyti. Jis norėjo jus pamatyti, bet jūsų
nebuvo namie.
Palikau šį reikalą ramybėje, pasiėmiau iš pono Danielso raštelį
ir padėkojau jam už pagalbą.
Liftui pajudėjus, Šana nerangiai susvyravo, o tada tvirčiau įsi­
rėmė kojomis kabinos viduryje ir taip stovėjo lyg būtų įleidusi šak­
nis, pro šalį skriejant dangoraižio aukštams. Kai pasiekėme manąjį,
ji pirmoji išskubėjo iš lifto.
— Greitai, — sumurmėjo ji. — Viskas. Taip sušiktai greitai.
Priėjome prie mano buto durų. Ji žengė pirmyn. Aš paklusniai
atsitraukiau. Tiesiog štai taip. Lyg jau daugelį metų būtume tai da­
riusios.
Įėjusios vidun, pasidėjome ant stalo vakarienę, tada paskubom
apžiūrėjome patalpą. Žudiko Rožės — nė ženklo. Stebėjimo įranga
taip pat buvo vis dar ten pat, izoliacinė juosta — savo vietoje.
— Man reikės peilio, — tarė mano sesuo.
Nuvedžiau ją į virtuvę, mostu parodžiau į virtuvinių peilių
rinkinį.
Ji neskubėdama išsirinko — ne patį didžiausią, bet ir ne ma­
žiausią, o tą, kuris jai pasirodė tinkamas. Tada išsitraukė peilių ga­
ląstuvą ir įniko galąsti ašmenis.
Štai ir pabaiga. Mūsų laikas baigėsi. Kai galėjome viena kitai ką
nors pasakyti. Apie dalykus, kuriuos turėjome išsiaiškinti. Dabar jau
viskas nebebuvo svarbu. Ėmėmės reikalų.
Galbūt mano įtėvis buvo teisus. Man nereikėjo kitados, labai
seniai, atplėšti to pirmojo laiško. Galėjau praleisti visą likusį savo
gyvenimą kaip daktarė Glen ir niekad nė nesusimąstyti apie buvu­
sią Dei šeimą. Žvelgti tik pirmyn, ir niekad — atgal.
Šana trūkčiodama pečiais nusimetė paltą, atidarė picos dėžę.
Pasirinktas peilis gulėjo ant virtuvės spintelės šalia jos, tokiu atstu­
mu, kad būtų lengvai pasiekiamas. „Apginklavau serijinį žudiką“, —
prisiverčiau pagalvoti, bet mintis liko miglota, neaiški, tarsi skirta
kam nors kitam. Išleidau iš kalėjimo pačios blogiausios reputacijos
žmogžudę visoje šalyje. Tada parsivedžiau ją į savo butą. Moterį,
kuri nemokėjo bendrauti ir visiškai nepajėgė suprasti kitų žmonių,
jų mylėti ir gailėtis.
Sutvarstyta kairiąja paliečiau savo veidą. Lytėjau skutimosi
peiliuko aštrumo linijas, kurių negalėjau jausti.
Mano sesuo. Ji supjaustė man veidą taip, kaip reikėjo, laiky­
damasi duoto žodžio. Ji nepaspruko nuo manęs per tas valandas
po pabėgimo, nors galėjo tą padaryti. Netgi dabar ji valgė picą, tar­
si savo gyvenime neturėtų jokio kito rūpesčio. Buvo pasirengusi
susigrumti su kitu serijiniu žudiku, apsaugoti savo mažąją sesutę,
nes tai padaryti ji pažadėjo. Mūsų tėvui, prieš keturiasdešimt metų.
Man — dar šį rytą.
Ir aš susiprotėjau, kad net ir po tiek metų vis dar nepažinojau
savo sesers, ir vis dėlto aš ganėtinai gerai ją pažinojau. Tokia visų
šeimų prigimtis. Tokia kiekvieno iš mūsų prigimtis.
Ištiesiau ranką per bufetą. Suspaudžiau Sanai ranką.
Ir vieną akimirką mano sesuo atsakė man tokiu pat spustelėjimu.
— O dabar kas? — paklausė ji, imdama jau antrą gabaliuką.
— Dabar, — pasakiau, — lauksime.

37 skyrius

— Ką mes žinome apie Čarlį Sgarzį? — garsiai mąstė Didi, o

Filas tuo metu vežė juos į reporterio butą. — Jis vis bando būti kaž­
kuo kitu, jį vadina Didžiuoju Apsimetėliu. O ką žinome apie Žudiką
Rožę? Jo žmogžudystės primena ne įprastus nusikaltimus, o sureži­
suotą spektaklį. Mirtys, galima sakyti, per greitos, o štai pomirtiniai
sudarkymai — per daug šokiruojantys. Taip pat dar yra šampanas ir
rožės, kurie visada atrodė lyg ne į temą. Dar daugiau akių dūmimo.
Nes praėjus tiek metų Čarlis vis dar apsimetinėja. Jis daro tai, ką, jo
manymu, turėtų daryti žudikas. Lyg atliktų pjesėje vaidmenį, apie
kurį susirinko informaciją. Arba būtų romano veikėjas.
 Filas metė į ją žvilgsnį:
— Jis tapo serijiniu žudiku, kad parduotų knygą?
— Be abejo. Kaip žinome, Žudiko Rožės žmogžudysčių ne­
skatina nei manija, nei kompulsyvumas, nei seksualinės sadistinės
fantazijos. Vadinasi, sąrašo viršuje atsiduria finansinė nauda. Iš kiek
nori lažintis — Čarlis bandė parduoti istoriją apie savo pusbrolio
trisdešimties metų senumo nužudymą, bet niekas jos nepirko. Sana
Dei nebuvo pakankamai seksuali. O Haris Dei, kraupiai pagarsėjęs
jos tėvas, paprasčiausiai buvo jau užmirštas.
Filas tęsė Didi pradėtą pasakojimo giją:
— Taigi, Čarlis išgalvoja žudiką, veikiantį Hario Dei stiliumi.
Bet jis nesugeba atkartoti „seksualinės prievartos“ dalies, ir, pasirodo,
negali pakelti „pagrobimo ir kankinimo dienų dienomis“ dalies. Dėl
to jam lieka vienintelis Hariui būdingas bruožas — odos dyrimas.
— Pakankamai kraupu, kad tikslas būtų pasiektas. O kadan­
gi jis nėra patyręs žudikas, jam tenka rizikuoti. Iš pasalų užpuola
miegančias moteris, apsvaigina jas chloroformu, kad iki minimumo
sumažintų pasipriešinimo tikimybę. Viską daro paprastai. Nes esmė
nėra žudymas. Esmė yra baigiamoji žaidimo dalis.
— Jo mama, — sunkiai atsiduso Filas. — Nagi. Žudyti savo
paties mamą?
— Jis privalėjo.
— Kodėl?
— Nes jo motinos mirtis pašalino jį iš įtariamųjų sąrašo ir kar­
tu pastatė į tiesiogiai įvykius stebėjusio liudytojo poziciją, kuri bus
naudinga parduodant romaną. Aš klydau spėdama Žudiką Rožę
veikti paskatinusį įvykį. Viskas prasidėjo ne dėl to, kad Čarlis pra­
dėjo tirti Donio nužudymą. Viskas prasidėjo tuomet, kai jo mamai
diagnozavo nepagydomą vėžio stadiją. Dėl to jis grįžo atgal į mies­
tą, pameni? Pradėjo galvoti apie praeitį. Kai suprato, kad nepavyks
parduoti romano A, ėmė svarstyti romaną B... Na, tuo metu jo mo­
tina jau buvo kaip ir ant mirties slenksčio, tiesa? Juk matei ją. Ir,
jei atvirai, palyginti su tuo, ką vėžys jai būtų daręs visas jai likusias
dienas, netgi savaites, lažinuosi, kad Čarlis įtikino save, jog Žudiko
Rožės metodas bus malonesnis. Ji nieko nepajus. Bet vis dėlto atlikti
darbą pasirodė sunkiau, nei jis tikėjosi. Pameni dvejonę išduodan­
čius ženklus? Kad ir kiek būtų planavęs, apie kai kuriuos dalykus
buvo lengviau kalbėti, negu daryti.
Filas susiraukė — jam ši teorija aiškiai nebuvo prie širdies, —
bet daugiau nebesiginčijo:
— O tu? Tu juk Čarlio Sgarzio net nepažįsti. Kam stumti tave
nuo laiptų?
— Kaip mes ir manėme, turbūt užtikau jį nepasiruošusį. Jis
sugrįžo į nusikaltimo vietą, kuri atrodė tuščia, bet iš tiesų akis į
akį susidūrė su žmogžudystes tiriančia detektyve. Per sekundės dalį
padarytas sprendimas, jis nustumia mane nuo laiptų. Tada grei­
čiausiai išdūmė kaip akis išdegęs, dėkodamas Dievui, kad išsisuko.
Tačiau, kaip sakei tu su Aleksu, aš sugrįžau. Ėmiau vėl medžioti, ir
tai, norėčiau manyti, jį išgąsdino, bet greičiausiai dar ir paskatino
mąstyti. Ko reikia kiekvienam piktadariui? Lygiaverčio priešininko.
Ir nesvarbu, planuotai ar neplanuotai, Žudikas Rožė dabar jį turė­
jo. Jam, kaip žudikui, tai turėjo kelti baimę, tačiau kaip būsimam
skaitomiausiam rašytojui — džiugesį. Dar viena priežastis siundy­
ti mane paliekant mano namuose asmenišką raštelį — avansas už
Čarlio knygą išauga per minutę.
Filas suniurnėjo:
— O pagalba Sanai bėgant iš kalėjimo?
— Šito aš nesuprantu.
— Pagaliau sulaukiau nuoširdaus atsakymo, — Filas pavartė akis.
— Tasai Semas Heisas yra pakištas, — nekantriai pratarė
Didi. — Kaip kitaip paaiškintum, iš kur prie jo durų slenksčio atsi­
rado Hario Dei daiktai? Juos ten padėjo Čarlis, kad paverstų Heisą
jauku, kuris nukreips mūsų dėmesį. Arba galbūt netgi pagrindiniu
įtariamuoju, jei tik Heisas nebūtų nukritęs nuo kopėčių ir susižei­
dęs nugaros. Bet vėlgi, kiekvienai gerai dramai reikia įtariamųjų.
Taigi, Čarlis vieną sukūrė — Samuelį Heisą. Pastarasis kadaise buvo
užmezgęs su Sana Dei santykius, o dabar turi jos tėvo asmeninių
dokumentų. Kuo toliau, tuo kaltesnis jis atrodo, tiesa? Ypač kai vie­
nintelis Samuelio paaiškinimas — esą jis tuos daiktus rado. Na jau.
— Bet Heisas neįgalus, — atkirto Filas. — Dėl to siaubingai
prastas pagrindinis įtariamasis.
— Aha, bet jo trauma yra nesena, ir, pasak Heiso, jis tą voką
rado prieš nukrisdamas nuo kopėčių. Iš tikrųjų tai vokas atkeliavo
iškart po pirmosios Žudiko Rožės aukos mirties.
Filas raukėsi. Ji buvo arti pergalės, galėjo tai jausti.
— O daktarė Adelina Glen? — paragino Filas. — Žudikas Rožė
ir ją persekioja. Anot mūsų ankstesnės prielaidos — kaip gerbėjas,
tačiau remiantis tavo teorija?..
Didi pasvarstė apie tai.
— Crescendo, — sumurmėjo ji. — Nes šis žaidimas amžinai
tęstis negali, ir Žudikas Rožė privalo jį užbaigti aukšta nata. Nužu­
dydamas savo dievaičio dukrą. Krauju srūvantis finalas.
— O tada kas? Žudikas Rožė paprasčiausiai išnyksta? Daugiau
niekad nežudo? — suraukė nosį Filas. — Ganėtinai didelis nusivyli­
mas, jei paklaustum manęs. Tiek realiame gyvenime, tiek ir knygoje.
— Tu teisus — šiai bylai reikia atomazgos. Antraip Čarlis ne­
galės gauti bylą tyrusių detektyvų komentarų, ir net neverta kalbėti
apie leidimą publikuoti. Kad išdegtų Čarlio planas, Žudikas Rožė
galiausiai turi būti sugautas. Bet kaip... — Didi pasitrynė smilkinį,
jausdama, kad pradeda įsiskausti galva.
— Čarlis planuoja pasiduoti? — paklausė Filas. — Palauk, tas
irgi nepadėtų. Žudikai negali gauti pelno iš savo nusikaltimų. Jei
Čarlis būtų pripažintas kaip Žudikas Rožė, jo, kaip rašytojo, karjerai
galas.
— Atpirkimo ožys, — padarė išvadą Didi. — Tai vienintelis
galimas variantas. Čarlis priverčia ką nors kitą prisiimti kaltę už
žmogžudystę. Velniai griebtų, galbūt dėl šios priežasties jis ir įtraukė
Samuelį Heisą. Čarlis nužudytų daktarę Glen, tada grįžtų į Heiso
butą ir iš pasalų užpultų jį su chloroformu. Heisui praradus sąmonę,
Čarlis galėtų jo bute paslėpti žmogžudysčių įrankius, galbūt netgi
suklastoti raštelį apie savižudybę, o tada įversti Heisą į vonią.
— Vonią? Kodėl į vonią?
Jie dabar jau buvo arti namo, kuriame gyveno Čarlis. Didi kal­
bėjo sparčiau.
— Nes taip mirė Haris Dei, pameni? Persipjovė riešus vonioje.
Konkrečiai kriminalinei karjerai tinkanti pabaiga. Padeda tašką by­
loje, duoda pradžią Čarlio leidybos karjerai. Po penkių šešių mėnesių
Čarlis pasirašys didžiulės vertės autorinį kontraktą ir dalyvaus visuo­
se iš eilės pokalbių šou. Ko daugiau Didysis Apsimetėlis galėtų norėti?
— Kad Samuelis Heisas nebūtų nukritęs nuo kopėčių.
— Detalės, detalės.
Filas privažiavo prie pat pastato, kuriame buvo Sgarzio butas.
Didi tučtuojau atlapojo savo dureles. Jos daugiau nebekamavo nei
petys, nei Melvinas, nei galvos skausmas. Detektyve jautė laukimo
nerimą ir jaudulį, ir adrenaliną. Ji jautė visa tai, ką savo darbe my­
lėjo labiausiai.
— Palauk, — Filo tvirtas tonas sustabdė ją. — Lik čia, — įsakė
jis. — Nė už ką negaliu leisti tau stoti akis į akį su galbūt tris žmones
nužudžiusiu nusikaltėliu, Didi. Tu dar net nesi grąžinta į pareigas. Ką
jau kalbėti apie tai, kad jei kas nors nutiktų.:. Aleksas mane nudės.
— Aleksas tavęs nenudės, — ji protingai paprieštaravo. — Jis
tiesiog labai nerūpestingai ištirs tavo mirties vietą.
— Didi.
— Filai.
— Didi.
— Ne. Aš nesiruošiu pasilikti automobilyje lyg bejėgis šuniu­
kas. Mes partneriai. Tu visada būdavai pasirengęs man padėti, o
aš — tau. Taigi, duok man tą trisdešimt aštuntąjį, kurį, žinau, laikai
savo automobilio daiktadėžėje. Kritiniu atveju man jo pakaks, kad
apsiginčiau, net ir su viena ranka. Be to, mums nėra jokio reikalo
per daug skubėti.
— Ką turi omenyje?
 — Galime pažaisti su Čarliu taip pat, kaip žaidėme su Heisu.
Atvykome ne tam, kad apkaltintume jį esant Žudiku Rože; mes at­
vykome pasikalbėti apie Šanos pabėgimą. Mūsų pagrindinis rūpes­
tis — jo saugumas ir apsauga. Mes esame geri detektyvai, geriausi
jo draugai. Ir, ei, kol ten būsime, pasivaikščiokime aplink, patikrin­
kime langų spynas, apžiūrėkime viską, ką galime aptikti plika akimi.
Ji matė, kad Filui tai vis dar nepatiko. Tačiau jie kartu buvo jau
ištisą amžinybę, daugiausia dėl to, kad porininkui niekada nesisekė
jai paprieštarauti.
Jis pradėjo žingsniuoti pirmasis. Ji sekė iš paskos, paklusniai
atsilikdama per du žingsnius.
Kadangi name lifto nebuvo, jie abu užduso, kol pasiekė jo buto
duris. Filas vėl mostu jai parodė, kad atsistotų šone. Ji demonstraty­
viai nenoromis nusileido. Galų gale visa tai pasirodė perniek. Filas
pasibeldė į duris, bet Čarlis jų neatidarė.

38 skyrius

Pica skrandžiui nepatiko. Buvau suvalgiusi tik vieną gabaliuką

ir išgėrusi vieną buteliuką alaus, bet dabar jaučiausi taip, lyg skran­
dyje gulėtų plyta. Neramiai vaikštinėjau po virtuvę, aiškiai jausda­
ma vis augantį pykinimą, taip pat ir lėtą, gniuždantį nuovargį.
Dienos įvykiai pagaliau mane pasivijo. Vyko lūžis, kuris po
kiekvieno adrenalino antplūdžio yra neišvengiamas.
Mačiau, kad priešais sėdinti Sana jautėsi taip pat neramiai. Ji
buvo suvalgiusi didžiąją picos dalį, ir iš jos išraiškos galėjau supras­
ti, kad ji dėl to gailėjosi. Taip pat buvo atsidariusi buteliuką alaus,
tačiau išgėrusi jo tik pusę. Gurkšnojo gėrimą kur kas atsargiau, nei
būčiau galėjusi įsivaizduoti. Keturiolikmetė Šana turbūt būtų iš­
maukusi visą statinaitę. O štai keturiasdešimtmetė jos versija paga­
liau buvo išmokusi kantrybės ir drausmės.
Arba tai, arba ji buvo rimtai sunerimusi, kad apsivems.
 Šana pasitrynė smilkinius. Ji staigiai atsistojo ir dėl netikėtai
pasikeitusio svorio centro susvyravo.
— Eime, — gerkliniu balsu pratarė ji. — Pasirūpinkime tavo
žaizdomis.
Ji patraukė vonios kambario link. Aš žengiau paskui ją, vos ne
vos sukaupusi jėgų judėti. Reikėtų užkaisti puodą kavos. Jei taip ir
toliau, bus labai sunku išlaikyti akis atmerktas pakankamai ilgai,
kad galėtume sulaukti akistatos su žudiku.
Vonioje nuo lentynos nusiėmiau vaistinėlę, o Šana tuo metu
rankomis glostė marmurinius paviršius, glotnią nerūdijančio plie­
no vonios įrangą. Ją žavėjo dušo kabina su keturiais spindinčiais
purkštuvais. Bet vienas dalykas, prie kurio ji vis grįždavo, buvo
jausmingai aptakių formų vonia. Jos pirštai šoko lygiais jos kraštais,
sekdami liniją, kuri per vidurį leidosi žemyn, o abiejuose galuose
vėl kilo į viršų.
— Ne tokia kaip Mamytės ir Tėvelio, — tik tiek tepasakė.
Neįstengiau savo apibintuotą kairiąja atidaryti antiseptinių
šluosčių dėžutės. Tai padarė Šana. Ji atsargiai šluostėmis braukė per
daugybę piktų raudonų linijų, darkančių mano veidą. Gydytojai
nerimavo dėl infekcijos rizikos, kadangi negalėčiau pajusti apie ją
perspėjančio skausmo. Neradau jėgų pasakyti jiems, kad nesvarbu;
lygiai taip pat neradau jėgų ir sustabdyti savo sesers atliekamos
procedūros.
— Neskauda?
— Ne.
— Koks jausmas?
— Net ir nežinau. Neturiu su kuo palyginti.
Ji atvyturiavo mano kairę ranką. Po marlės pirštine smilius
buvo įspraustas į atskirą specialų plastikinį dėklą. Šana nesivargino
nuimti apsauginio antgalio, o ėmėsi rūpintis kitais įpjovimais ant
mano rankos.
Kai baigė, pakėlė marlę, bet aš papurčiau galvą. Nenorėjau vėl
būti įsprausta į kiautą kaip kokia Egipto mumija. Norėjau atsigulti,
susiriesti į kamuoliuką ir miegoti.
Mano galva atrodė tokia sunki. Galūnės taip pat.
Prisiminiau, kad ketinau kažką pagaminti. Kažką nuveikti vir-
tuvėje, bet negalėjau tiksliai atsiminti ką. Mano mintys vis nuplauk­
davo, buvo vis sunkiau ir sunkiau jas sutelkti.
Šana šalia manęs suposi ant pėdų, ir vėl ilgesingai įsmeigusi
žvilgsnį į vonią ant paaukštinimo...
Suskambo mano telefonas.
Skambučio garsas nuaidėjo per butą ir trumpam išblaškė
mane apėmusią apatiją.
Sukaupusi jėgas, iš vonios kambario nuėjau į miegamąjį, kur
nuo naktinio staliuko pakėliau belaidį telefono ragelį.
— Daktarė Glen? — per telefono liniją mane pasiekė Čarlio
Sgarzio balsas.
Palinksėjau ir tik tada prisiminiau, kad jis negalėjo manęs matyti.
— Taip, — sumurmėjau, apsilaižydama lūpas.
— Ar jums viskas gerai? Jūsų balsas keistai skamba.
— Tiesiog... pavargus.
— Taigi. Na, buvo sunki diena. Turiu pasakyti, Šanos pabėgi­
mas man sukėlė nerimą. Jaučiu, kad negaliu grįžti namo, bet dau­
giau neturiu kur eiti. Pagalvojau, kad galbūt, na, žinote, galbūt sutik­
tumėte su manimi susitikti. Galėtume palaikyti vienas kitam kom­
paniją, pasidalinti mintimis. Dvi galvos geriau nei viena, ir panašiai.
— Ne... ačiū.
— Jei norite, galėčiau atvykti į jūsų pastatą. Bet ne į butą, —
skubiai pridūrė jis. — Na, nebent jums būtų taip patogiau. Bet jei ne,
galėtume pasėdėti ir fojė. Lauke turėtų būti policijos mašinų, tiesa?
Tai gerai. Papildoma apsauga.
Pasitryniau smilkinius. Nebuvau tikra kodėl. Galbūt norėda­
ma prasklaidyti tą vatą, kuri, atrodo, pripildė mano ausis, kimšo
galvą. Ištark žodį „ne“ — bandžiau pasakyti sau. Bet mano lūpos
nejudėjo. Nenuskambėjo nė vienas žodis.
 Stovėjau vietoj, laikydama telefono ragelį ir supdamasi ant
kulnų. Ir pagaliau giliai giliai, paskutiniuose likusiuose sąmonės
užkaboriuose pajaučiau pirmąjį baimės dieglį. Tai buvo kažkas dau­
giau, nei tik riebaluota pica ir varginančios dienos pasekmės.
Tai, ką aš jaučiau, ką jautė mano sesuo, buvo daug daug blo­
giau. Ypač turint omenyje Žudiko Rožės polinkį puldinėti nesąmo­
ningas moteris...
Garsas iš vonios. Dunktelėjimas. Lyg mano sesuo staiga būtų
parvirtusi ant grindų.
Paskutinę akimirką aš viską supratau. Pažvelgiau aukštyn į
savo miegamojo lubų kampą, kur turėjo būti anglies monoksido
detektorius. Tačiau jo ten nebebuvo. Jį nuėmė Žudikas Rožė, grei­
čiausiai iškart po to, kai prikišo nagus prie mano elektrinių šildytu­
vų ir pradėjo manęs nuodijimo procesą.
Langas. Jei tik galėčiau nusigauti iki lango. Atlapoti jį. Iškišti
galvą.
Bet kojos atsisakė paklusti. Lėtai, bet užtikrintai nuvirtau ant
grindų.
— Daktare Glen? — pasigirdo Čarlio balsas iš telefono ragelio,
kuris buvo nukritęs tiesiai prie mano veido.
Spoksojau į jį. Bandžiau sutelkus valią sušnibždėti padėk, bet
sugebėjau tik atsidusti.
— Ar viskas gerai?
Akių vokai limpa.
— Daktare Glen?
„Kviesk policiją“, — bandžiau pasakyti. Bet nesugebėjau pra­
tarti nė žodžio.
Suvokiau, kad girdžiu naują garsą.
Sklandžiai pasislinko mano buto durų spynos sklendė; tai pa­
darė žmogus, kuris aiškiai turėjo raktą. Tada nulinko rankena.
Policija nebebuvo svarbi.
Žudikas Rožė jau buvo čia.
 39 skyrius

Didi šiek tiek užtruko, kol ieškojo pastato, kuriame buvo

Čarlio butas, komendantą. Pagyvenęs vyras sukumpusiais pečiais,
stambaus sudėjimo išbandė daugybę raktų, sukabintų ant ilgos
grandinės, kol surado magiškąjį įnagį.
— Mes susirūpinę Čarlio saugumu, — labai dramatiškai pasa­
kė vyriškiui Didi. — Turime priežasčių manyti, kad jam artimiausiu
metu gresia pavojus. Mes tik norime įsitikinti, ar jam viskas gerai.
Sprendžiant iš pastato prižiūrėtojo veido, jam visiškai vienodai
švietė, kodėl jie norėjo patekti į nuomininko butą ir ar turėjo tam
kokį nors įtikinamą paaiškinimą. Bet Didi su Filu vis tiek apsidrau­
dė pamėgindami jį įtikinti. Dėl visa ko.
Kai tik durys atsidarė, komendantas atsitraukė. „Turiu dar­
bų“, — stačiokiškai tarstelėjo jis ir liepė išeinant užtrenkti duris.
Tada vyriškis pasišalino, o Filas su Didi liko stovėti vieni vidury
viengungiško Čarlio būsto.
— Kol buvai išėjusi, sulaukiau skambučio, — pasakė jai Fi­
las, kai tik prižiūrėtojas dingo iš akių. — Maždaug prieš trisdešimt
minučių į policiją atėjo vyrukas ir pasakė, kad autostradoje sutiko
pavėžėti Saną. Jam pasirodė, kad buvo sugedęs jos automobilis. Ma­
tydamas brangią mašiną ir madingus jos drabužius, nė nepamanė,
kad moteris galėtų būti iš kalėjimo pabėgusi kalinė. Be to, tuo metu
dar nebuvo paskelbta jokios žinios.
— Vyrukas? Atsitiktinis vyrukas?
— Pardavėjas. Važiavo į konferenciją Bostone. Pasakojo, kad
išleido ją prie Fanel Holo. Ji jam prasitarė, neva nuo ten galės pės­
čiomis pareiti į savo namus.
Didi susiraukė. Lauke tvyrojo visiška tamsa, per tuščią Čarlio
butą driekėsi šešėliai. Vakarienės metas jau buvo praėjęs. Ji jau se­
niai turėjo parsirasti į namus po šiandienos rytinio nuotykio. Jos
petys vėl tvinkčiojo, kaip, beje, ir bloga jos nuojauta. Jie buvo netoli.
Artėjo lemiamas momentas, po kurio visos bylos detalės arba pa­
galiau susidėsto į savo vietas, arba nepataisomai subyra. Kaip bus šį
kartą? Jie neturėjo daug laiko.
— Žudikas Rožė nepadėjo Šanai pabėgti? — pasitikslino ji, vis
dar tyrinėdama butą ir tikėdamasi jame pamatyti ką nors, ką jiems
reikėjo žinoti.
— Pasirodo, ne.
— Tai kas tuomet aikštelėje padėjo fejerverkus, kurie pirmiau­
sia ir nukreipė visų dėmesį?
— Tyrėjų komanda vis dar aiškinasi.
— Negaliu patikėti, kad Šanos pabėgimas nesusijęs su Žudiku
Rože, — tiesiai rėžė Didi. — Šie du dalykai privalo būti susiję.
— Aš tavo nuomonei neprieštarauju, — Filas plačiu rankos ju ­
desiu mostelėjo aplink svetainę. — Vadinasi, čia yra kažkas, ko mes
nematome, ir mums vertėtų tai išsiaiškinti. Skubiai.
Jis įjungė lubų šviestuvą ir jie ėmėsi darbo. Didi pradėjo nuo
dviem eilėmis sustatytų knygų lentynos už sofos. Filas, kadangi
buvo kompiuterių guru, atsisėdo priešais televizoriaus staliuką, ant
kurio gulėjo Sgarzio nešiojamasis kompiuteris. Didi rado keturias
eiles detektyvų, paremtų tikrais nusikaltimais, tarp jų ir beveik pil­
ną Anos Rul knygų kolekciją.
— Jis neabejotinai gilinosi į šį žanrą, — pakomentavo ji, Per­
žiūrinėdama knygų pavadinimus, kaip antai: „Nepažįstamasis man
už nugaros“, „Žalioji upė“ ir „Raudonas bėgimas“. Tada aptiko pus­
tuzinį knygų apie rašymą. Paskui kai ką labiau šokiruojančio — tris
kriminalistikos vadovėlius kietais viršeliais; visi jie žadėjo autentiš­
kas nusikaltimų vietų nuotraukas.
Didi atsivertė vieno vadovėlio puslapį, pažymėtą geltonu lip­
duku. „Pomirtinis sudarkymas“, — perskaitė skyriaus pavadinimą.
Na ką gi, gerai tuomet.
— Didi.
Ji padėjo knygą, priėjo prie Filo, įsistebeilijusio į Sgarzio kom­
piuterio ekraną.
 — Vaizdo failai, — pasakė jis. — Atrodo, lyg būtų filmuota ko­
kiomis nors pigiai nuomojamomis stebėjimo kameromis ar iš po
prekystalio parduodamu šlamštu. Čia keliasdešimt skaitmeninių
įrašų, nuo keturių iki penkių mėnesių senumo. Visi be pavadinimų.
— Atidaryk patį naujausią.
Jis metė į ją žvilgsnį:
— Manai?
Ji nusišypsojo savo partneriui, geram kompiuterių žinovui,
kuris laikė delnu apglėbęs pelytę. Tada paėmė šalia kompiuterio gu­
lėjusį užrašų bloknotą geltonais lapais.
Kas aš? — puslapio viršuje buvo pakeverzojęs Čarlis. Geras
kaimynas, paslaugus žurnalistas.
Kaip aš atrodau? Kaip aukšto lygio profesionalas, lifte susiliejan­
tis su žmonių minia, visai netraukiantis žvilgsnio.
Pagrindinis motyvas? Rūpinuosi jos saugumu, tiesiog bandau
padėti.
Veikimo tikslas: Geriausią pasilikti pabaigai; Hario Dei duktė,
Šanos Dei vienintelė silpnybė, dabar — mano paskutinis grobis. Nes aš
ne toks, kaip tu, o tu ne toks, kaip aš. Aš geresnis. Visada toks buvau.
Grynasis pelnas: Atomazga. Laimėtojas gauna viską.
— Didi, — žemu balsu primygtinai įsiterpė Filas.
Detektyve pažvelgė aukštyn. Filas peržiūrinėjo nespalvotą
vaizdo failą. Statiškas vaizdas — atrodo, iš drabužinės, pilnos rūbų.
Tačiau dabar atsidarė durys. Pasirodė moters galva ir pečiai.
Daktarė Adelina Glen žingsniavo link kamerų.
Trumpai pavėpsojo tiesiai į jas.
Jos rankose pasimatė baltas izoliacinės juostos gabaliukas.
Tada vaizdas iš ekrano pranyko.
— Ji ją rado, — sumurmėjo Filas.
— Ji užklijavo ant lęšių lipnią juostelę! Kokiu laiku? Kokiu laiku?
— Nežinau, — Filas ėmė naršyti failą. — Radau datos įrašą, bet
laiko — ne. Vis dėlto data — vakarykštė.
 Didi sustingo, staiga pasijutusi apgauta:
— Bet Adelina vakar su mumis praleido didžiąją dienos dalį.
Vadinasi, tai turėjo nutikti jai grįžus namo. Kažkuriuo metu praeitą
naktį. Ji apieškojo savo butą, surado stebėjimo kamerą savo pačios
miegamajame ir... nepaskambino mums paprašyti pagalbos?
Filas pakėlė į ją akis:
— Skamba nekaip.
Skambėjo tikrai nekaip, o tada, kitą akimirką... Didi užsimerkė.
Jai viskas paaiškėjo. Tai, ko jie iki šiol nesuprato; ta trūkstama dėlio­
nės dalis, kurią galėjo surasti atėję čia.
— Adelina tai padarė, — sumurmėjo ji. — Adelina kalėjimo
automobilių stovėjimo aikštelėje sukėlė šurmulį, kuris atitraukė
dėmesį. Ji numetė po mašina tuos fejerverkus iškart prieš įeidama
vidun. Laikas atitinka.
— Ji išlaisvino seserį iš kalėjimo? — negalėjo patikėti Filas. —
Sutiko, kad jos veidas būtų subjaurotas?
— Ji nejautri skausmui, pameni? Bet gali jausti baimę, — Didi
pabaksnojo į monitorių, kuriame matėsi nejudantis vaizdas. — Ji
turėjo suvokti, kad ją stebi Žudikas Rožė. Ištisus mėnesius ją stebėjo.
Ką darytume, jei ji mums paskambintų?
— Pasiūlytume policijos apsaugą, — iš karto atsakė Filas.
— Mes jau siūlėme, ir ji šio pasiūlymo atsisakė. O štai jeigu ji
sudarytų kokį nors sandėrį su savo seserimi...
— Aš išlaisvinsiu tave iš kalėjimo, o tu už tai imsies mane per­
sekiojančio serijinio žudiko, — patikslino Filas.
— Sana ne tik apsaugos Adeliną. Ji užbaigs šį žaidimą visiems
laikams. Ką Adelina mums tądien sakė? Tai Sana sugeba geriausiai.
Filas atsistūmė atgal su kėde, ant kurios sėdėjo. Netarę daugiau
nė žodžio, jie patraukė tiesiai į Adelinos butą.
Trisdešimt minučių, ir laikas kapsi toliau.
 40 skyrius

Stebėjau, kaip prasiveria mano buto durys. Gulėjau išsikėtojusi

ant miegamojo grindų ir tai matydama negalėjau pajudinti nė vie­
no raumens. Mano akių vokai buvo sunkūs, oda drėgna, o skrandis
tebesisuko iš šleikštulio. Simptomai kaip gripo, tik kad tai nebuvo
gripas. Tai buvo apsinuodijimas smalkėmis.
Čarlis Sgarzis įžengė į mano butą. Dabar jis jau nebedėvė-
jo savo per didelio lietpalčio. Šį kartą vilkėjo kokybiškai pasiūtas
gelsvai rudas laisvas kelnes bei užsagstomus marškinius, dryžuotus
siauromis juostelėmis. Atrodė ir žemesnis, ir plonesnis. Mažiau pri­
minė karikatūrą, labiau — susitelkusį plėšrūną, pagaliau išsiruošusį
žudyti.
Ant galvos buvo užsimaukšlinęs kaukę, kuri dengė jo burną
ir nosį. Nešėsi tamsiai žalią sportinį krepšį, talpinantį dalykus, apie
kuriuos žinojau pernelyg daug. Ypač apie skalpelį, kokybe prilygs­
tantį naudojamiems chirurgų, ir maistinį stiklainį, jau pripildytą
formalino tirpalo.
Uždaręs ir užrakinęs buto duris, Čarlis atgal į savo kelnių kiše­
nę įsikišo rakto nuo mano buto dublikatą, kurį jis, akivaizdu, turėjo
pasigaminęs.
Tada priėjo prie manęs.
— Polas Donabidianas, — prisistatė jis kaukės slopinamu bal­
su. Ištiesė ranką. — Malonu susipažinti. Prieš du mėnesius šiame
pastate išsinuomojau butą. Dėl to nesukeldamas įtarimo turiu teisę
tiek įeiti, tiek ir išeiti. Na, o kai jau praeini pro durininką, niekas
daugiau nežiūri ką darai, tiesa? Savaičių savaitėmis lipdavau laip­
tais iki tavo buto, tyrinėjau tavąjį būstą, pasigaminau rakto kopiją,
o tada, žinoma, įrengiau nedideles kameras. Bet tu jas radai, argi ne,
Adelina? Šiek tiek supykai ir užklijavai lęšius izoliacine juostele. Lyg
tokia smulkmena galėtų mane sustabdyti.
Jis peržengė per mano kūną. Turėčiau pajudėti. Apsiversti,
apšaukti jį. Arba bent jau nuklupinėti iki durų. Jaučiau savo nepa­
keliamai užspaustą krūtinę. Mano plaučiams kovojant su vis stiprė­
jančiu deguonies poreikiu, jaučiau juose didėjantį spaudimą.
Čarlis pasidėjo sportinį krepšį ant lovos. Tada priėjo prie elek­
trinio šildytuvo, įrengto šalia lovos, ir užkišo už jo ranką, kad per­
jungtų žudymo jungiklį. Tada atidarė du langus tolimesniame kam­
bario šone, norėdamas išvėdinti patalpą.
Valios pastangomis pabandžiau išplėsti plaučius, kad įkvėp­
čiau pirmuosius gaivaus oro gūselius. Bet langai buvo per toli. Arba
aš buvau jau pernelyg smarkiai apsinuodijusi.
— Nenoriu, kad susikauptų per daug smalkių, — pareiškė
Čarlis. — Ir mane gali paveikti. Nesu tikras, ar gerai tokios kaukės
apsaugo. Be to, pašalinus akivaizdžiai užuodžiamas smalkes, tyrė­
jams bus įdomiau darbuotis. Pripažinta daktarė, protinga, įžvalgi,
iš anksto perspėta; moteris, kuri tikrai turėjo viską gerai žinoti, vis
tiek rasta nužudyta savo pačios miegartiajame. Tik pagalvok, kokia
dramatiška scena. Skaitytojai pames galvas.
Jis pasisuko į savo sportinį krepšį. Atbruožė.
Mano dešinės rankos pirštai patrūkčiojo. Gyvybės ženklai. O
gal tiesiog prasideda traukuliai, kadangi smegenims trūksta deguo­
nies?
— Turėtum jaustis ypatinga, Adelina. Pasilikau tave pabaigai.
Pirmosios dvi moterys, žinoma, atrinktos specialiai. Man labiausiai
patiko, kad jos gyveno vienos, buvo patrauklios ir puikiai tiko tapti
aukomis. Turiu omenyje, kad bjaurios moterys, bejausmiai perso­
nažai — niekam jie neįdomūs. Tačiau dvi dailios moterys, turinčios
gerus darbus, rūpestingus draugus ir palaikančias šeimas — tokios
antraštės prikausto dėmesį. Padeda parduoti knygas.
— Manau, tavo tėvas buvo tokios pačios nuomonės. Ar kada
nors studijavai jo aukų fotogaleriją? Nė vienos baisuoklės. Jis turėjo
gerą skonį. Kaip žmogus, greitai tapsiantis perkamiausios jo bio­
grafijos autoriumi, aš iš paskutiniųjų stengiausi sekti jo pėdomis.
Tik, žinoma, mano namai ne tokie prabangūs, kad juose turėčiau
asmenines dirbtuves ar nuimamas grindlentes. Gyvenimas Bostono
daugiabučiuose turi savų trūkumų.
Jis užsitempė lateksines pirštines. Tada išsitraukė mažą, skai­
drų stiklinį buteliuką. Chloroformas. Jei tik praeitų apsinuodijimas
smalkėmis. Jei kartais bandyčiau pasipriešinti.
Įtempiau ausis, bandydama išgirsti kokius nors garsus iš vo­
nios, besiribojančios su miegamuoju. Šana. Atrodo, jis nežinojo, kad
ji ten buvo. Jei tik ji atgautų sąmonę, turėtų savo peilį...
— Taigi, — smagiai tarė Čarlis. — Man reikia, kad kai ką pa­
darytum, Adelina. Ši byla turi baigtis šiąnakt. Reikalai jau per daug
kaista — tie nepaliaujami policijos tyrimai, o dar tavo sesuo nutrū­
ko nuo grandinės. Kitu atveju gal būčiau sužaidęs taip, kad sukel-
čiau maksimalią įtampą; bet vėlgi... Nėra jokio reikalo bereikalingai
rizikuoti. Su savimi atsinešiau kelis plaukelius, kuriuos dosniai pa­
aukojo Semas Heisas, nesvarbu — žino jis tai ar ne.
Man reikia, kad tu, e... užsidėtam juos sau ten, žemai. Na, su­
pranti. Tada medicinos ekspertai, tirdami tavo kūną, juos iššukuos.
DNR palyginimas nuves juos į Semo butą, kuriame jis gyvena vie­
nui vienas, todėl niekas negalės pateikti solidaus alibi. Be to, jis, pa­
sirodo, didžiuojasi savo turimais neįkainojamais Hario Dei daiktais.
Jei iš tokių faktų policija negalės sukurpti galutinės versijos bylai,
tai nežinau, kodėl apskritai varginausi.
Čarlis išsitraukė užspaudžiamą maišelį. Atidarė jį pirštinėtom
rankom, išėmė du trumpus rudus plaukelius. Pasilenkė artyn, įdė­
miai žiūrėdamas į mano stiklines akis, suraižytą odą.
— Oho, tik pažiūrėk, kaip atrodai. Visada žinojau, kad Šana —
kalė. Bet vis tiek — sudraskyti savo pačios seserį... — jis pliaukšte­
lėjo liežuviu, tada įspaudė plaukų gijas į mano atvirą dešinę ranką,
užlenkė mano pirštus į kumštį.
— Ji ne... padarė to, — išgirdau save šnabždant.
— Kalbi apie savo veidą?
— Tavo pusbrolį.
Jis sustingo. Jo veido išraiška pasikeitė, o kartu ir elgesys. Pro-
fesionalus, besitvardantis Polas Donabidianas dingo. Jo vietoje ra­
dosi Čarlis Sgarzis, lyg spalvą keičiantis chameleonas, jo akys staiga
apsiblausė, pasidarė grėsmingesnės. Net ir po tiek metų vis dar pa­
togiausiai jautėsi savo, kaip rajono piktadario, vaidmenyje.
— Nekalbėk su manimi ąpie Donį, — suurzgė jis.
— Tu jį nužudei.
Jis rūsčiai į mane pasižiūrėjo.
— Nelaimingas atsitikimas? Jis norėjo... kad liautumeis.
— Mes ėjome imtynių. Tiesiog grūmėmės!
— Šana tave pamatė. Pasilenkusį prie jo. Kelį įrėmusį jam į
krūtinę? Rankomis spaudžiantį jam gerklę?
— Užsičiaupk!
— Tu... jį nužudei. Bet ji... prarado sveiką nuovoką. Pagriebė
atlenkiamą peiliuką. Tu pabėgai. Ji užgriuvo ant Donio.
— Ji nurėžė jam ausį!
— Ji... pridengė... tavo nusikaltimą.
— Ta mergiotė buvo suknista beprotė.
— Psichozinis epizodas. Tu ją palaužei. Ir nebuvo nieko... —
mano plaučiai pagaliau prasiplėtė. Trumpa šviežio oro, plaukiančio
pro mano nosį, suteikta atvanga. Kone atsidusau iš malonumo. —
Ten nieko nebuvo... kas galėtų ją... grąžinti į vėžes.
— Kas padaryta, tas padaryta. Aš išmokau savo pamoką. Iš­
trūkau iš to kaimo. Išvažiavau į Niujorką ir sugebėjau tapti kažkuo.
— Čarli, — sumurmėjau.
— Atsikrušk!
— Anksčiau tyrinėdavau žmones... bandydama suprasti, kaip
jie jaučia skausmą. Bet tu turbūt tyrinėji juos... visomis prasmėmis.
Bet kokią jų emociją. Tu pats... savų neturi.
— Na, tikėkimės, kad galiu pakankamai gerai suklastoti trium­
fą, nes dar prieš išauštant rytojaus rytui kiekviena naujienų laida
norės pasikviesti mane pokalbio. Kaip aš išgyvenau savo motinos
žmogžudystę, kurią įvykdė ką tik išaiškintas Žudikas Rožė. Kaip
tavo šeima, galima sakyti, viską atėmė iš manęs. Bet paėmusieji taip
pat gali ir grąžinti. Aš esu pats didžiausias Hario Dei ekspertas, o
ką jau kalbėti apie Žudiką Rožę. Rytoj iš pat ryto stosiu prieš tas
kameras ir tuomet ši byla bus mano kišenėje. Sandoriai dėl knygos,
atlyginimai už pasirodymus televizijoje, autorinės teisės filmui sta­
tyti. Mano. Viskas mano. Daugiau jokio apsimetinėjimo. Pagaliau
turėsiu viską.
— Tavo motina...
— Ji artėjo prie mirties! — suriaumojo Čarlis. — Ar matei,
ką vėžys jai buvo padaręs? Matei? Pats žiauriausias žudikas, koks
tik gali būti. Įbėriau jai į arbatą migdomųjų. Ji nuėjo miegoti. Ačiū
Dievui už mažas malones.
Lėtai, bet be perstojo į kambarį slinko dar daugiau oro. Ar
jis galėjo per trumpą koridorių pasiekti vonios kambarį? Ar suras
mano seserį?
Čarlis nusiplėšė kaukę, kadangi dabar jau, matyt, buvo už­
tikrintas oro grynumu, negana to, nekantravo imtis pagrindinio
reikalo. — Plaukų pavyzdžiai. Įsikišk juos sau į kelnes. Daryk, kaip
pasakiau.
Ir toliau į jį žvelgiau apsiblaususiu žvilgsniu:
— Ji tave mylėjo, — pratariau.
Jis nusiviepė:
— Žinoma. Buvau geras sūnus. Rūpinausi ja.
— Nužudei jos sūnėną... sugniuždei jos seserį.
— Ar nenorėjau...
— Ilgi plaukai. Tavo plaukai buvo ilgi?
— Ką? — jis žiūrėjo į mane apstulbęs ir mirksėjo. Dar kartą
giliai įkvėpiau.
— Ar tavo... plaukai buvo ilgi?
— Turėjau mullet kirpimo šukuoseną. Buvo devintasis de­
šimtmetis. Kodėl klausi?
Nusišypsojau.
— Atrodei kaip mergaitė... iš nugaros. Štai ką Sana pamatė.
Savo motiną, pasilenkusią prie tėvo. Taip ir žinojau.
 — Tu tokia pat beprotė, kaip ir ji.
Pasigirdo naujas garsas. Tylus. Grėsmingas. Grynai Sana.
— Bet ne tokia pavojinga, nė iš tolo, — pridūrė.

Čarlis nuėjo prie savo sportinio krepšio. Greičiausiai pasiim­

ti skalpelio. Bet tada jo ranka aptiko mažą chloroformo buteliuką.
Ilgai nedvejojęs jis suknežino jį į šalimais gulintį skudurą, tada, su­
gniaužęs visą tą gniužulą, mostelėjo kumščiu Sanai į galvą.
Jis puolė ją iš šono. Smalkės, vis dar nuodijančios organizmą,
buvo atbukinusios Šanos refleksus. Ji susverdėjo, suklupo ant vieno
kelio. Jis pasinaudojo proga ir sugrūdo chloroformu permirkusį, šu­
kėmis aplipusį skarmalą jai į veidą.
Toks jo nuožmumas mane nustebino. Iš Šanos veido galėjau
spręsti, kad ji taip pat nesitikėjo tokios ryžtingos atakos. Gal kadaise
Čarlis ir buvo vaikis, svajojantis tapti banditu, bet per tuos trisde­
šimtį metų jis tokiu iš tiesų ir tapo.
Kaip įmanydama stengiausi persiversti ant kelių. Laikas keltis,
laikas pagelbėti.
Bet aš gulėjau sukniubusi miegamajame, arčiau prie šildymo
įrenginio, prie kurio Čarlis buvo prikišęs nagus, — ten, be jokių
abejonių, anglies monoksido koncentracija buvo didesnė. Niekaip
neįstengiau prisitraukti pėdų, kad pajėgčiau atsistoti.
Kaip tik laiku pasukau galvą ir pamačiau, kaip sesuo dešine
ranka sugriebė Čarliui už klyno. Pasuko. Jis sukaukė ir iš vienos ran­
kos paleido skudurą, nes kita instinktyviai susigriebė už skaudamos
vietos. Suklupo ant vieno kelio. Tada suurzgė ir trenkė Sanai į nosį.
Jos galva nuo smūgio loštelėjo atgal. Išgirdau trakštelėjimą — grei­
čiausiai sutrupėjo jos nosis. Bet ji greit atsipeikėjo ir nusitaikė jam į
gerklę suspaudusi pirštus taip, lyg šie būtų gyvi ašmenys.
Keltis, keltis. Nagi, Adelina, laikas stotis.
Šana sudavė jam. Tris, keturis kartus. Atrodė, kad jos judesiai
jau pamažu atgavo miklumą, sesers organizmas valėsi. Tačiau ji vis
dėlto buvo lengvasvorė, nors tvirta, bet laiba moteris, besirungianti
su didesniu, stipresniu vyru.
Čarlis smarkiai ją apdaužė. Smūgis tiesiai, tiesiai, iš apačios. Ji
susvirduliavusi žingtelėjo atgal, tada jis vėl žiebė jai į akį — talžė
stipriais, aršiais smūgiais. Vyras, akivaizdžiai pabuvojęs bokso ringe.
Vyras, besimėgaujantis skausmu.
Skalpelis. Sportiniame krepšyje. Dabar jau stovėjau ant kojų.
Radau jį. Plaukeliai nukrito ant grindų. Juos mano rankoje pakeitė
glotni sidabrinė rankena.
Žingsnis pirmyn, tada dar vienas; ginklą tvirtai laikiau sau
prie šono.
Sana buvo užspeista į kampą, Čarlis be pasigailėjimo ją talžė.
Ir vis dėlto ji nebuvo praradusi vilties. Tais momentais, kai šmėste­
lėdavo jos veidas, mačiau vien tik gryną ryžtą. Čia atsidūrė tam, kad
pribaigtų šį vyrą. Ir ji neketino liautis bandžiusi tą padaryti, kol pati
neišleido kvapo.
Čarlis manęs nepastebėjo. Sutelkęs visą dėmesį į seserį, su­
kriokdamas su kiekvienu paleistu smūgiu, jis tarsi atsidūrė atskira­
me pasaulyje, kuriame pagaliau pasijautė pakankamai stiprus, pa­
kankamai gudrus, pakankamai kietas, kad nugalėtų legendinę Šaną
Dei.
Dar vienas žingsnis, ir aš jau stovėjau tiesiai už jo. Iškėliau
skalpelį. Paskutinis įkvėpimas:
Aš esu mano tėvas. Aš esu mano motina.
Aš esu šeimos sąžinė.
Suvariau skalpelį jam tarp pečių, perkirsdama raumenis, ner­
vus, sausgysles. Per ketverius medicinos studijų metus sukauptos
žinios padėjo man pasirinkti dūrio vietą su ekspertės apdairumu
— ašmenys sulindo giliai tarp stuburo slankstelių, o tada, kad sužei­
dimas būtų maksimalus, peilį dar ir pasukau.
Čarlio kūnas išsirietė. Jis šiek tiek pasuko galvą, taigi išvydau
jo apstulbusią veido išraišką. Jis pravėrė burną, lyg pasiruošdamas
kaukti.
 Bet taip ir neišleido jokio garso. Sana ištraukė skalpelį jam iš
nugaros ir vienu sklandžiu mostu perrėžė gerklę.
Čarlis Sgarzis nugriuvo kniūbsčias. Mano sesuo pasitraukė į
šalį.
Kaip tik tuo metu pasigirdo beldimas į duris.

— Policija! — subliuvo Filas. — Daktare Glen, čia detektyvas

Filas. Ar girdite mane?
Mes su Sana susižvalgėm. Nė viena neištarėme nė žodžio.
— Adelina, — kitas balsas. D. D. Voren balsas. — Ar tau viskas
gerai? Tavo kaimynai pranešė, kad girdėjo bruzdesius. Adelina, ati­
daryk duris, jeigu gali. Mums reikia įsitikinti, kad tau viskas gerai.
Mudvi su Sana vis dar žvelgėme viena į kitą.
Naujas garsas. Garsesnis. Turbūt tai detektyvas Filas savo pe­
čiu bandė duris.
— Jie susiras pastato ūkvedį, — tyliai pasakiau Sanai. — Jis
juos įleis.
— Kiek turime laiko?
— Penkias, dešimt minučių.
— Pakankamai, — tarė ji, ir aš supratau, ką turėjo omenyje. Šį
rytą kalėjimo apklausų kambaryje daviau jai pažadą. Dabar atėjo
laikas jį ištesėti.
Mes nesikalbėjome. Kartu nuėjome į vonią — Sana pakeliui
vilkosi drabužius. Aspirinas, gulintis vaistinėlėje ant spintelės, buvo
po ranka. Padaviau jai keturias tabletes. Ji jas visas susižėrė ir nurijo
vienu mauku.
Tada jos pirštai ėmė meiliai glostinėti vonios kraštus. Tuo
metu aš atsukau pirmą čiaupą, po to ir antrą.
Ji nelaukė, kol vanduo pasieks idealią temperatūrą. Jos nuogas
kūnas, chaotiškai išraižytas ilgais susipynusiais randais ir trumpo­
mis susikryžiuojančiomis žymėmis, atsidūrė vonioje.
— Negaliu ten grįžti, — tarė ji.
 Palinksėjau. Aš tai jau žinojau, visada žinojau. Ko mano sesuo
troško labiausiai, praėjus tiek metų? Laisvės. Visiškos ir nevaržomos
laisvės. Tokios, kokia aplanko tik mirus.
— Tu nenužudei Donio, — pasakiau jai, nes nebuvau tikra, ar
ji tai žinojo.
Ji pagūžčiojo pečiais, atrėmė galvą į lygų baltą porcelianą.
— Nėra tai labai svarbu.
Vėl išgirdau trenksmus. Filas bandė išlaužti duris, kol tuo metu
Didi, aišku, ieškojo pastato ūkvedžio. Nuėjau prie vonios durų. Už­
dariau jas, užrakinau. Ne pačios tvirčiausios durys pasaulyje, bet
šiame etape paprasčiausiai reikėjo užsitikrinti daugiau laiko.
— Ar tu mylėjai Čarlį? — smalsiai paklausiau Šanos. — Ar dėl
to atidavei jam kai kuriuos Tėčio daiktus? Spėju, kad jis savo ruožtu
juos perleido Samueliui Heisui.
— Nedaviau jam jokių Tėčio daiktų. Bet mes apie tai kalbė­
davome... retsykiais. Žinojau, kad jis kitoks. Jis mokėjo apkvailinti
aplinkinius. Tik ne mane. Plėšrūnas visuomet atpažįsta kitą plėšrū­
ną, — ji sunkiai atsiduso. — Turėjau dėžutę su Tėčio daiktais. Lai­
kiau ją po lova. Galbūt jis po to įvykio ją pasiėmė. Kai mane suėmė,
niekad nesusiprotėjau paklausti apie savo paliktus daiktus. Vis tiek
man niekad nebūtų leidę jų pasilikti.
— Bet ar tu jį mylėjai?
Sana pažvelgė man į akis. Jos nosis buvo sutraiškyta, ji sunkiai
galėjo atmerkti užtinusias akis, o veidas atrodė kaip kokia jovalynė.
— Adelina, — rimtai pasakė ji, — man svetimi tokie jausmai
kaip meilė. Aš galiu nekęsti. Ir galiu skaudinti. Visa kita man yra
paslaptis.
Vanduo jau siekė jos liemenį. Ji ištiesė ranką prie grindų, pa­
kėlė peilį, kurį vos prieš kelias valandas buvo kruopščiai išsirinkusi
ir pasigalandusi.
— Tai netiesa, — pasakiau. — Tu myli mane.
— Bet tu juk mano sesuo, — tarė ji, lyg tai turėtų viską paaiš­
kinti.
 Daugiau jokio beldimo. Mano butas skendėjo tyloje; ir mano
sesuo padavė man peilį.
— Aš nežinau kaip.
— Nieko sudėtingo.
— Prašau...
Bet mano sesuo paprasčiausiai spoksojo į mane. Jos paskutinis
prašymas, mano vienintelis pažadas — ji pakėlė savo išbalusį dilbį
ir laikė priešais mane. Iš taip arti galėjau matyti ankstesnių pjūvių
paliktas plonas baltas linijas. Lyg žemėlapis, rodantis kelią.
— Prisimink, ką aš tau pasakojau, — šiurkščiai pasakė ji. —
Kokias instrukcijas jis davė Mamai. Kaip teisingai tai padaryti.
Aš prisiminiau.
Suradau ploną mėlyną veną, dar kartą atidžiai išsirinkau tin­
kamą vietą. Tada ėmiau rėžti žemyn — lėtai ir tolygiai, jausdama,
kaip dreba mano sesers ranka.
Ji atsiduso. Tai net nebuvo aiktelėjimas, greičiau nuoširdus atsi­
dusimas, lyg jos kūną paliktų kažkas daugiau, ne tik kraujas. Galbūt
jos įniršis. Galbūt jos skausmas. Galbūt visi tie siaubingi potraukiai
ir šiurpūs troškimai, kuriuos mūsų tėvas buvo jai įkalęs į galvą, kai
ji buvo dar per jauna apsiginti, bet jau pakankamai didelė suprasti.
Ji pakėlė kitą ranką. Aš ją taip pat perpjoviau. Tada abi jos
rankos nuslydo žemyn į vonią, kuri, Šanos gyvenimui kraujuojant į
vandenį, jau darėsi šviesiai raudona.
— Aš tave myliu, — sušnibždėjau.
— Ji jam to nesakė, — sumurmėjo Sana. — Mama. Tėčiui. Ji
niekada jo nemylėjo. Bet aš mylėjau. Aš mylėjau...
Jos akys pamažu užsimerkė. Galva nusviro.
Dabar jau girdėjosi daugiau garsų. Beldimas, daužymas. De­
tektyvas Filas rėkė paskutinį įspėjimą.
Patikrinau savo sesers pulsą. Ji buvo mirusi. Daugiau jokių ka­
lėjimo kamerų Sanai Dei. Jai daugiau nebereikės nė dienos praleisti
baimėje. Daugiau ji nebesugriaus nė vieno gyvenimo.
 Dar viena, paskutinė, užduotis. Priėjau prie vonios durų. At­
rakinau jas. Mažiausiai, ką galėjau padaryti, turint omenyje Didi
peties būklę.
Tada nusimečiau savo pačios rūbus. Apsisiaučiau šilkiniu cha­
latu, kuris kabėjo šalia vonios.
Įsitaisiau prie savo sesers kūno, tyrinėdama iš pradžių ašme­
nis, o tada savo pačios lygų, baltą dilbį.
Mano pirštai drebėjo. Juokinga žinant, kad negaliu jausti
skausmo. Kas būtų pagalvojęs?
O tada...

41 skyrius

Didi su Filu atstatę ginklus įsiveržė į butą — Filas priekyje, Didi

sekė iš paskos kiek pasitraukusi į šoną ir savo traumuotą petį saugiai
laikydama jam už nugaros. Pastato ūkvedys jau lėkė koridoriumi. Jis
skubėjo laiptais žemyn, kur greitai ims rinktis pastiprinimas, grei­
tojo reagavimo būrys, taip pat ir visi neužimti Bostono pareigūnai.
Pirmiausia Didi atkreipė dėmesį į kraujo tvaiką. Antras jos pa­
stebėtas dalykas buvo žalias sportinis krepšys, pūpsantis ant kara­
liško dydžio lovos krašto kambaryje tiesiai priešais.
— Miegamasis, — be garso ištarė ji Filui.
Jis iškart palinksėjo, nugarą atremdamas į sieną, o tada staigiai
žingtelėjo pirmyn.
— Jėzau.
Apėjus jį iš šono, Didi pastebėjo Čarlį Sgarzį, tysantį kraujo ba­
loje veidu žemyn. Kad ir kas čia nutiko, reikalai tikrai nesusiklostė
pagal Žudiko Rožės puikųjį planą.
Filas apžiūrėjo kūną iš arčiau, tada papurtė galvą.
— Perrėžta gerklė, — sušnibždėjo jis.
Detektyve kilstelėjo antakį:
— Sakyk, ar tai neprimena tau Šanos rankų darbo?
 Filas, padaręs tokią pačią išvadą, nusiviepė. Sana Dei, viena iš
šiurpiausiai pagarsėjusių žudikių valstijoje, turėjo būti kažkur šia­
me bute kartu su savo seserimi Adelina.
Filas rankos mostu parodė į trumpą koridorių su dvejomis
uždarytomis durimis. Jis sustojo prie pirmųjų, o Didi savo ruožtu
stengėsi viena sveikąja ranka jį pridengti. Filas išspyrė duris ir ati­
dengė drabužinę. Greitai apieškojo patalpą, kruopščiai apžiūrėda­
mas kampus; tada jie perėjo prie antrųjų durų. „Vonios kambarys“,
— pamanė Didi. Ji girdėjo viduje šniokščiantį vandenį.
Filas patikrino durų rankeną.
Greit linktelėjo: neužrakinta.
Ji stojo į savo vietą jam už nugaros.
Filas nulenkė rankeną. Visu kūnu galingai rėžėsi į duris.
Didi įpuolė vidun, priekin atkišusi Filo atsarginį trisdešimt aš­
tuntąjį.
Ten, šalia kruvinos vonios, stovėjo Adelina ir pjovė peiliu sker­
sai per savo pliką riešą.
— Ne! — sušuko Filas.
Detektyve per daug nesismulkino. Adrenalinas. Pavojus. Ryž­
tas. Viskas, dėl ko ji mėgo savo darbą.
Didi nuspaudė gaiduką.

Peilis nuskriejo per visą kambarį. „Neblogas šūvis viena ran­

ka“, — pamanė Didi, nors iš tikrųjų jos taikinys buvo vos už pusan­
tro metro.
Peilis nukrito ant grindų. Filas jau skubėjo prie jo, kad nuspir­
tų dar toliau nuo Adelinos.
Daktarė nejudėjo. Ji tiesiog stovėjo ten, vandens ir kraujo kla­
ne, ir šypsojosi jiems.
— Nereikėjo to daryti, — sumurmėjo.
— Nejuokauk, — atšovė Didi atsitiesdama. Už Adelinos ji galėjo
matyti antrą moterį, tysančią vonioje, pilnoje raudono vandens. Sana.
 — Perpjoviau jai riešus, — pasakė Adelina. Ne abejodama, o
teigdama. — Tokia buvo kaina už jos pagalbą. Ji jau iškeliavusi ana­
pilin. Patikrinau, prieš atrakindama duris.
— Tęsi savo šeimos pradėtus, bet nepabaigtus darbus? — kan­
džiai paklausė Didi. Ji buvo susinervinusi. Tiksliai nežinojo kodėl.
Žudikas Rožė buvo miręs, Sanai Dei jau akivaizdžiai niekas negalė­
jo padėti. Blogiausia jau praeityje, bet detektyvės širdis vis dar dau­
žėsi, Didi jautėsi įsiutusi dėl visos šios suknistos situacijos.
Priešais ją stovinti Adelina šiek tiek susvyravo. Šokas, adrena­
liną staigiai pakeitęs nuovargis. Daktarė palietė vonios kraštą ranka,
kuri jau nebedrebėjo.
— Čarlis nužudė tas moteris, — sušnibždėjo ji.
— Mes tai žinom.
— Rasite plaukų. Mano miegamajame. Samuelio Heiso. Bet jis
čia niekuo dėtas. Čarlis atsinešė tuos plaukelius, kad ant Heiso kris­
tų kaltė.
— Tai mes irgi žinome. Čarlis pasirinko Heisą, kad užkrautų
jam visą savo kaltę. Tačiau tada Heisas nukrito. Nuo kopėčių. Tas
vyrukas prirakintas prie invalido vežimėlio. Jis niekaip nebūtų ga­
lėjęs to padaryti.
Adelina nusišypsojo savo pabalusiomis lūpomis.
— Gerai. Mano drabužinėje, skylėje po grindimis už spinte­
lės... Čarlis paliko maistinių stiklainių. Aukų odos. Bandė sumaišy­
ti... man protą. Jam pavyko.
— Dėl Dievo meilės, prisėsk! — prarado kantrybę Didi. —
Rimtai, Adelina. Jei būtum mums paprasčiausiai papasakojusi, kai
suradai vaizdo kameras... Užuot tai padariusi, tu padėjai savo sesei
pabėgti iš kalėjimo, pastatei į pavojų save, o ką jau kalbėti apie grės­
mę visai suknistai visuomenei. O jeigu būtum tiesiog davus mums
dar dvidešimt keturias valandas... Mes viską išsiaiškinome. Viską,
kas nutiko prieš trisdešimt metų, juo labiau apie tai, ką Čarlis darė
pastaruoju metu. Kas, ką, kodėl, kaip; mes viską žinome. Nereikėjo
taip elgtis, Adelina. Nereikėjo.
 — Bet pasielgiau.
— Adelina, — Didi primerkė akis. Ji jautė Filo, stovinčio už jos,
didėjantį susirūpinimą. Daktarės veidas buvo labai išbalęs. Pavojin­
gai išbalęs.
— Prašau, pasakyk direktorei Makinon, kad atsiprašau.
— Savigyna, — pusbalsiu ištarė Didi. — Švelninančios aplinky­
bės; tave pačią ištiko psichozės krizė. Yra daug būdų, kaip pateisinti
tai, šiandieninį nutikimą, — ji žengė žingsnį prie Adelinos. Tada dar
vieną, akimis ieškodama žymių ant daktarės plikų riešų. — Svarbu,
kad Čarlis miręs, o tavo sesuo daugiau nebegalės nieko nuskriausti.
Adelina? Adelina?
Moteris parvirto ant grindų. Tiksliau, susmuko ant kelių.
Detektyve puolė prie Adelinos, bandydama sugriebti ją už peties
dešine ranka, bet grindys buvo per daug slidžios. Ji ne tiek pagavo
daktarę, kiek prilaikė ją, kol ši virto žemyn, iš dalies pasiremdama į
vonią. Į kraujo balą. Kiek daug čia telkšojo kraujo, ypač turint ome­
nyje, kad Šanos prapjauti riešai plūduriavo vonioje...
Didi užsimerkė.
— Ak, Adelina. Ką tu padarei?
— Tai, ką privalėjau. Net ir geriausio auklėjimo nepakaktų
šiai prigimčiai užgožti, Didi. Tiesiog paklausk mano įtėvio. Jis taip
smarkiai stengėsi, ir vis tiek... štai kur aš atsidūriau.
Adelina buvo persirėžusi sau viršutines šlaunų dalis. Kėsini­
masis į riešus buvo tiesiog antroji plano dalis. Ne, pagrindinis veiks­
mas jau buvo atliktas, dar prieš detektyvams įsiveržiant pro duris.
Dar vienas taktinis ėjimas, Adelinos perimtas iš sesers arsenalo.
— Adelina...
— Ššš. Viskas yra taip, kaip ir turi būti.
— Tu nesi tokia kaip tavo sesuo, po velnių! Tu — gera gydyto­
ja. Tu padedi žmonėms. Tu padėjai man!
Filas dabar per radijo stotelę kvietė greitąją pagalbą, bet ji
pavėluos. Kaip ir greitojo reagavimo būrys bei pastiprinimas. Visi
įpuls į pastatą, užbildės laiptais viršun, įsiverš į butą.
 Visi, kiekvienas iš jų — per vėlai. Kaip ir Didi su Filu. Per vėlai.
Filas graibstė rankšluosčius. Didi, nepaisydama Adelinos pro­
testų, praskėtė jos chalatą ir atidengė suraižytą šlaunų viršų. Šlau­
nies arterija, Jėzau. Ji negalėjo patikėti, kad ši moteris sugebėjo taip
ilgai išsilaikyti.
Filas padavė dar daugiau rankšluosčių, o ji juos glaudė prie žaiz­
dų, smarkiai spaudė; Didi veidas buvo taip arti Adelinos, kad ji netgi
galėjo jausti šios moters odos, netekusios kraujo, vėsų blyškumą.
— Laikykis, — atsiduso Didi. — Nagi, Adelina. Kovok. Dėl ma­
nęs, gerai? Tu ir aš, prieš viso pasaulio Melvinus. Nereikia, kad vis­
kas taip baigtųsi. Niekad nereikėjo, kad viskas taip baigtųsi.
Adelina ištiesė ranką į ją. Kad padėtų, kad sutrukdytų? Visgi
savo šaltais pirštais perbraukė Didi per plaštaką.
— Palaikysi... man už rankos?
Didi nenorėjo. Ji turėjo užspausti žaizdas. Ji turėjo ištaisysi visą
šią netvarką, pagydyti žaizdas. Ji privalėjo išgelbėti šią moterį, nes ji
buvo stipri ir išsilavinusi, ir... ir...
— Šūdas!
Ji neįstengė to padaryti. Adelina buvo ant mirties slenksčio. Iš
tikrųjų jos jau nebebuvo įmanoma išgelbėti, nors Didi taip smarkiai
troško...
Filas stumtelėjo ją pritūpdamas šalia. Dabar jau jis ėmė prie
šlaunų spausti rankšluosčius. Jie net nebuvo tokie jau kruvini, nes
didžioji dalis kraujo buvo nutekėjusi ant grindų.
Didi pakėlė Adelinos ranką. Pasidėjo ją sau ant šlaunų.
Už jos, belsdami savo trankių žingsnių maršą, pro duris paga­
liau ėmė veržtis greitojo reagavimo būrio vyrai.
Adelina nusišypsojo, lyg būtų išgirdusi tik jai vienai supranta­
mą sąmojį. Jos akių vokai lengvai nusviro žemyn.
— Viskas gerai, — sušnibždėjo ji. — Ten, kur aš einu...
Ji paskutinį kartą suspaudė Didi ranką.
Ir tuomet iškeliavo.
 Epilogas

Miela detektyve Voren,

Jei skaitai šį tekstą, tai reiškia, kad blogiausia — ja u
praeityje.

Laidotuvės nebuvo gausios, bet nieko čia keista ar netikėta.

Daktarė Adelina Glen gyveno labai uždarai. Jai mirus, atsisveikinti
atėjo tik keletas kolegų, kalėjimo direktorė ir pora Bostono faru.
Atėjo Didi su Aleksu. Taip pat ir Filas. Jie — tokia liūdna triju­
lė — susispietę į vieną šoną klausėsi pastoriaus labai nejausmingo
pamokslo, po kurio karstas buvo nuleistas į žemę ir ant jo užmestas
pirmasis žemės grumstas.

Atsiprašau, kad nepapasakojau tau daugiau. Apie

kameras, apie maistinius stiklainius, apie paskutines
dvidešimt keturias valandas, kai aš supratau, ką planavo
Žudikas Rožė, bet taip p at — kokios yra mano galimybių
ribos.
Kaip mes ir kalbėjom e, visi savyje turime kažką, kas
mus paskatina. Pasirodo, mažesnė, apsiginti negalinti auka
mano seseryje, Sanoje, paskatina gėrį, o nirštantis žudikas
manyje paskatina blogį.

Šana Dei buvo palaidota viena diena anksčiau. Paprastas me­

dinis karstas, dar viena duobė žemėje. Pasirodo, Adelina prieš dau­
gelį metų buvo radusi savo tėvų kapus ir susitarė, kad jos šeimai
skirtas žemės plotelis būtų išplėstas.
 Atvyko ponia Deivis. Didi tai nenustebino. Senolė nužings­
niavo tiesiai prie karsto ir sušnibždėjo keletą žodžių. Detektyve jų
neišgirdo, bet galėjo lažintis, kad pagaliau moteriškė perteikė savo
atsiprašymą, nesvarbu, reikalingas jis ar ne.

Padėdam a savo seseriai pabėgti iš kalėjimo, aš

ėmiausi apskaičiuotos rizikos. Rizikavau darydama
prielaidą, kad jos paskatos yra tokios pat stiprios, kaip ir
manosios. Bet dar labiau rizikavau dėl mūsų ryšio. Ar per
tiek metų jį susikūrėme? Juk buvome seserys?
Ar kartu atsilaikysime paskutinį kartą.

Po krauju pasruvusio nutikimo Adelinos bute Filas su Neilu

buvo užsiėmę Čarlio Sgarzio būsto tyrimu. Byloms skirtoje spinte­
lėje su užrakinamais stalčiais jie rado begalę užrašų, nuotraukų ir
kitos tiriamosios medžiagos, kuri buvo panaudota kuriant Žudiką
Rožę. Jo aukas stebėjusių vaizdo kamerų įrašai. Išspausdinti inter­
neto puslapiai apie tinkamas chloroformo dozes. Įrašai ranka apie
aukų dienotvarkę, kuriuos jis darydavo savo žvalgybos metu. Jie
netgi rado iškarpas iš laikraščių su informacija apie Didi, taip pat ir
išskydusią jos nuotrauką antrojo nusikaltimo vietoje. Filo nuomo­
ne, Čarlis visai netyčia susidūrė su ja pirmosios aukos namuose. Bet
kadangi jis buvo tikras nusikaltimų entuziastas, išgarsėjusių vieti­
nių bylų pagrindinę tyrėją iškart atpažino. Ir tada jis nusprendė —
Žudikas Rožė mes iššūkį geriausiai Bostono detektyvei. Lygiaverčių
varžovų dvikova, protų mūšis. Kaip paaiškėjo iš Čarlio užrašų, tai ir
buvo šaunios dramos sudedamosios dalys.
Didi patiktų, jei jos pergalė atsispindėtų įrašuose. Tačiau dabar
jau nebus jokios knygos.

Jei skaitai šį tekstą, tikiuosi, Žudikas Rožė jau

nebegyvas. Nugalabytas Šanos rankomis, je i ne mano
 pačios. Norėčiau manyti, kad tai bus mano žiaurumų
pabaiga, bet, žinoma, taip nenutiks.
Turiu pomėgį. N iekad apie tai niekam nepasakojau.
M ano pom ėgis — suvilioti vyrus ir nuplėšti jiem s nuo
nugaros m ažas odos atplaišėles. Ir taip, aš savo suvenyrus
užkonservuoju form alino tirpale, paskui laikau pakišusi po
savo drabužinės grindimis.
Pamanytum — daktarė, gali save pagydyti. Patikėk
manimi, per visus tuos metus aš daugybę kartų buvau
prisiekusi liautis, tapti tokiu žmogumi, kokį norėjo matyti
mano įtėvis. Bet m aža mergaitė, kuri praleido pirmuosius
gyvenimo metus miegodama virš pačios siaubingiausios
pasaulyje trofėjų kolekcijos, paprasčiausiai negali tiesiog
imti ir pamiršti. Ji yra pati didžiausia Ištremtoji, ir netgi
p o tiek metų ji vis dar trokšta būti išgirsta.

Ceremonija jau artėjo prie pabaigos. Priėjo direktorė Maki-

non, kuri, apsirengusi griežto kirpimo juodą kostiumėlį, atrodė
ypač didingai.
— Detektyvai, — pasakė ji, tokiu būdu pasisveikindama.
— Direktore.
Didi asmeniškai buvo susipažinusi su direktore vos prieš die­
ną. Ne MPN, bet prie kavos puodelio. Dvi moterys, besidalijančios
prisiminimais apie seną draugę.
Adelinos veiksmai užgavo direktorės jausmus. Didi tik tuomet
suprato, kad ji jautėsi lygiai taip pat. Kodėl Adelina nepasitikėjo ja
labiau, kodėl nepaprašė pagalbos, kodėl bet kuriam iš jų nepapasa­
kojo, kas vyko?
Didi būtų asmeniškai pasilikusi nakvoti Adelinos bute, jei tik
tai būtų padėję. Direktorė puse lūpų užsiminė, kad ji būtų galėjusi
laikinai išleisti Saną iš kalėjimo dėl neatidėliotinos, su šeima susiju­
sios padėties, ar kažkas panašaus. Jei tik jie būtų žinoję...
 Bet Adelina nė vienam iš jų nepasipasakojo. Užuot tai pada­
riusi, ji pati sukurpė planą. Paliko Didi ir direktorę kapstytis visų
jau pasibaigusių įvykių nuolaužose.
— Ar pagaliau jau viskas rimsta? — direktorės Makinon pa­
klausė Didi.
— Manau, žurnalistai jau beveik patikėjo, kad aš neturiu ką
pasakyti.
— O kaip pokalbių laidos?
Makinon kilstelėjo savo vieną elegantišką petį:
— Pradinis poreikis jau nuslūgo. Laisvėje klajojanti iš kalėjimo
pabėgusi žudikė — jaudinanti žinia. O mirusi ir dabar jau palaidota
žudikė... nelabai.
Didi palinksėjo. Ji suprato, ką direktorė norėjo pasakyti. Kad
ypač sunkūs santykiai visgi yra santykiai. Po dešimties metų, pra­
leistų tramdant Saną Dei, jaudinantis ir nervinantis dėl jos, dabar
staiga jos tiesiog netekus... Tai paliko savo žymę, nesvarbu, norėjai
to ar ne.
— Kaip tavo petys? — paklausė Makinon.
— Pažiūrėk, — Didi atsargiai pakėlė savo kairiąją ranką. —
Skausmas dar visiškai nedingo, bet jau daug geriau.
— Šaunu!
— Taigi, dabar jau bet kuriuo metu galėsiu grįžti prie nusikal­
tėlių triuškinimo ir naujų bylų gvildenimo. Ar bent jau savo kolegų
detektyvų terorizavimo.
Už jos stovintis Filas šyptelėjo. Buvo pasiilgęs jos darbe. Neilas
taip pat. Ji matė tai.
Direktorė pamojavo atsisveikindama ir nukulniavo per kapi­
nes link savo automobilio. Filui prie liemens jau vibravo jo mobilu­
sis telefonas. Jis nusisegė jį nuo diržo, paėjo į šalį.
Didi su Aleksu stovėjo vieni.

Žinau, detektyve Voren, kad je i būčiau paprašiusi,

jūs irgi man būtumėt padėjusi. Būtumėt sutelkusi visą
 artileriją, apsiginklavusi nuo galvos iki kojų ir narsiai
stojusi į mūšį už mane.
Dėkoju už tai, kad manimi tikėjote.
Bet tiesa ta, kad man pasisekė taip ilgai išgyventi. Su
tokia liga kaip mano turėjau jau prieš daug metų užversti
kojas nuo infekcijos ar kokio nors sužeidimo. Mane
išgelbėjo nuolatinės pastangos, prie kurių pripratino įtėvis,
tačiau galbūt jos man taip p at buvo ir prakeiksmas. Ne tik
kiekvieną mielą vakarą ilgai apžiūrinėdavau savo odą, bet
ir atsisakydavau net paprasčiausių gyvenimo malonumų
— pasivaikščiojim o pajūriu, žygio po kalnus, pašėlusios
nakties mieste.
Ir dėl ko? Dėl mylimojo, kurio niekada neturėjau? Dėl
vaikų, kurių nesusilaukiau? Dėl gyvenimo, kurio niekada
iš tikrųjų negyvenau?
Aš pavargau, Didi. Buvau per ilgai izoliuota dėl
savo sutrikimo, kuris kai kam gali pasirodyti kaip Dievo
dovana, bet iš tikrųjų yra prakeiksmas. Praradau savo ryšį
su žmonija. Praradau pojūtį, kas esu.

Aleksas vis dar kantriai laukė. Didi atsirėmė į jį. Kol kas dar
nenorėjo išeiti iš kapinių, nors pati nežinojo kodėl.
— Adelina visą savo turtą paliko agentūrai, teikiančiai pagalbą
vaikams, — pasakė ji. — Kalbu apie tikrai nemažą pinigų sumą.
Pasirodo, finansiniu požiūriu Adelinai visai gerai sekėsi, o ką jau
kalbėti apie turtą, paveldėtą iš savo įtėvio.
— Tai paaiškina jos troškimą, kad kiti vaikai gyvenime turėtų
geresnes galimybes, — tarė Aleksas.
— Nori pasakyti — geresnes nei turėjo ji ir jos sesuo.
— Adelina painiojo du dalykus: blogus pasirinkimus ir buvimą
blogu žmogumi, — logiškai pasvarstė Aleksas. — Galbūt kadangi
blogi pasirinkimai buvo jos šeimos palikimas, jai užteko vieną kartą
susimauti, kad nuspręstų, jog išimtis tik patvirtino taisyklę. Bet jai
buvo suteikta milžiniška galimybė, kai buvo įvaikinta, ir Adelina ja
pasinaudojo — susikūrė tikrą gyvenimą. Ji buvo išsilavinusi, supra­
tinga, vertinama. Net tuomet, kai išsuko iš teisingo kelio... — Alek­
sas gūžtelėjo pečiais.
Didi suprato, ką jis bandė pasakyti.
— Jos stilius negali nežavėti. Turiu omenyje, kokia turėjo būti
Čarlio Sgarzio veido išraiška, kai jis pamatė ten stovinčią Šaną...
Tikiuosi, buvo verta.
— Ji tau padėjo, — rimtai pasakė Aleksas. — Už tai aš amžinai
būsiu dėkingas.
— Na, žinai, pamažu sensti, kūne atsiranda daugiau skausmų
ir maudulių; tada, žinoma, pasielgi kaip nors kvailai ir susižaloji,
kaip nutiko man. Tuomet lengva pasidaryti viskuo nepatenkintam.
Nenorėjau, kad man skaudėtų. Ar sulėtinti tempą. Ar jaustis tokia...
silpna. Bet Adelina buvo teisi — Melvinas saugo mane. Ir skausmas
mus suartina. Lyg bendras žmogiškų išgyvenimų statybinis blokas.
Adelina niekad neturėjo galimybės pajusti to bendrumo. Galų gale
tai ją paveikė.
— Ar manai, kad sesuo ją mylėjo? — paklausė Aleksas. — Ade­
lina to norėjo, tačiau ar gavo po viso to, ką padarė?
— Nežinau. Adelina pati pakankamai daug kartų tvirtino, kad
Sana tokių jausmų jausti nesugebėjo. Bet vėlgi... Jos viena kitą pa­
žinojo; manau, jos viena kitą suprato taip, kaip kiti žmonės niekad
nebūtų galėję suprasti. Net jei Adelina kažkokiu magišku būdu ir
nejautė seseriškos meilės, galiu lažintis, kad ji nesijautė tokia vieni­
ša, turėdama šalia savęs Šaną. Ir manyčiau, kad Adelinai to užteko.
Aleksas palinksėjo. Jie dar šiek tiek ten pastovėjo, žvelgdami į
besidarbuojantį ekskavatorių, verčiantį žemę į kapo duobę. Pelenai
į pelenus, dulkės į dulkes.
Didi norėjo ką nors pasakyti. Jautė, kad turėtų kažką pasakyti,
bet ką? Ji neilgai pažinojo Adeliną, ir, akivaizdu, nelabai gerai.
Ir vis dėlto sielvartavo dėl šios moters mirties.
 — Ačiū, — galiausiai sušnibždėjo ji, parėmusi galvą ant Alekso
peties. — Už pamokas man, už tai, ką padėjai man išmokti. Ir ne, aš
vis dar nepritariu tavo poelgiui, Adelina, bet suprantu. Tikiuosi, tau
vertėjo taip pasielgti. Tikiuosi, tu ir tavo sesuo iš tikrųjų stovėjote
petys į petį, ir tą akimirką tu pagaliau jautei, kad kažkam priklausai.
Kad jauteisi taip, lyg turėtum šeimą. O dabar... Ramybės, Adelina.
Ramybės.
Didi atsitiesė, ramindama save, giliai įkvėpė. Jai degino akis,
tačiau ką padarysi. Ašaros, kaip ir skausmas, taip pat puikiai atstato
pusiausvyrą. Ir tai tikrai nebuvo kažkas, ko šaunioji D. D. Voren
negalėtų pakelti.
Ji pabučiavo savo vyrui į skruostą.
— Ačiū, kad atvykai čia su manim.
Aleksas suspaudė jai ranką.
— Visuomet su tavim.
Didi nusišypsojo. Ji paliko savo ranką jo delne, ir taip kartu jie
nuėjo.

Detektyve Voren, je i skaitote šį laišką, mano istorija

yra baigta ir man daugiau nebereikia bijoti tamsos.
Mes su seserimi užbaigėme savo šokį.'Dvi
pasiklydusios sielos pagaliau susijungė, kai to labiausiai
reikėjo.
D abar vėl mintyse įsivaizduoju mudvi kaip mažas
mergaites. Keturmetė didžioji sesuo ir beveik vienerių
metukų kūdikėlis. Mes susikabinusios už rankų ir
šypsomės.
Mes tuoj padarysim e tai, ko laukėm e keturiasdešimt
metų.
Sana žengs pirm ąjį žingsnį.
O aš seksiu ja i iš paskos. Mes išlįsime iš savo tėvų
namų šešėlių. Tolsime nuo savo tėčio baisybių palikimo.
Dvi seserys pagaliau kartu žengs į šviesą.
 Padėka

Ši knyga man buvo įdomi ir labai asmeniška kelionė. Kadangi

dažnai skauda nugarą, paskutinius dešimt metų aktyviai domėjau­
si įvairiomis skausmo valdymo teorijomis, technikomis ir gydymo
būdais. Aš, kaip ir Didi, iš pradžių skeptiškai vertinau Vidinės šei­
mos sistemų modelį ir visą tą „duok savo skausmui vardą“ reikalą.
Ir vis dėlto aš, kaip ir Didi, perpratau, kad kartais gali pagelbėti
keisčiausi dalykai ir kad kalbėtis su savo skausmu yra neabejotinai
geriau, nei jį keikti. Už tai norėčiau padėkoti Benitai Silver, kliniki­
nės psichologijos specialistei, kuri pasidalino su Adelina žiniomis
apie Vidinės šeimos sistemų terapiją. Prašau suprasti, kad bet kokia
Adelinos klaida aiškinant apie šį modelį ir terapiją yra mano ir tik
mano.
Taip pat ir chiropraktikas Shawnas Tayloras, daugelį metų
padėjęs man gydyti nugarą, atrodo, buvo didžiai pamalonintas ga­
limybės sukurti legendinei detektyvei D. D. Voren sužalojimą. Su
savo žmona Larissa jis sumanė mano herojei itin retą ir skausmingą
skeveldrinį lūžį. Tuomet kineziterapeutas Gary’is Tiltonas pagelbė­
jo kuriant tinkamą gydymo programą. Vėlgi visos klaidos yra mano
ir tik mano.
Dar norėčiau išreikšti didelį dėkingumą Wayneui Rockui, į
pensiją išėjusiam Bostono detektyvui ir ilgamečiam draugui, už tai,
kad padėjo man suprasti, kaip BPD elgtųsi su sužeista detektyve, o
juo labiau, jei ji būtų be aiškios priežasties panaudojusi savo ginklą.
Ačiū, Wayne’ai, ir taip, visos klaidos yra mano ir tik mano. Iš buvi­
mo autoriumi juk turi būti kažkokios naudos!
 Kadangi esu viena iš tų žmonių, kurie laidojimo namuose ne­
sijaučia pernelyg gerai, turėjau sužinoti apie priimtą praktiką ir li-
cencijavimą Masačūsetse. Ačiū, Bobai Scatamacchia, kad kantriai
paaiškinai apie laidojimo namų vidinius reikalus, taip pat bendrais
bruožais — apie balzamavimą. Tai vienas iš tų verslų, apie kuriuos
niekas nemėgsta kalbėti, bet visiems iš mūsų galų gale jo prireiks.
Ačiū, Bobai!
Kalbant apie mirtį, Tonya Creighton šiais metais buvo išrinkta
kasmetinio konkurso „Nužudyk draugą, sužalok bičiulį“ nugalėtoja
LisaGardner.com svetainėje. Ji nominavo Christi Willey, kaip apdo­
vanojimo vertą lygtinai į laisvę paleistų kalinių prižiūrėtoją.
Dawn Whiteside pasiekė pergalę pasauliniame „Nužudyk
draugą, sužalok bičiulį” konkurse. Ji mirčiai romane pasirinko
Christine Ryan. Tai pirma laimėtoja, kurios vardas puikuojasi pir­
mame romano puslapyje. Tikiuosi, jums abiem tai patiks!
Dar noriu paminėti Kim Beals, kuri kasmetiniame Rozzie May
Animal Alliance Aljanso labdaros aukcione laimėjo teisę duoti var­
dą veikėjui. Ji pasirinko pagerbti savo tėvą Danielį Coakley — tikrą
džentelmeną, mylimą savo šeimos. Sveikinimai Denieliui!
Mano redaktoriai Benas Sevieris ir Vicki Mellor ir vėl dėjo vi­
sas pastangas, kad šį knyga būtų kuo geresnė. Man patiktų, jei galė­
čiau pasakyti, kad šį kartą viską parašiau teisingai, bet — deja. Antra
vertus, šaunios redaktorių komandos dėka niekas neras tekste prie
ko prikibti. Taip pat aš lieku ypač skolinga savo agentei Megei Ruley
už jos genialias įžvalgas ir praktinius patarimus. Džiaugiuosi, kad
galiu ja pasikliauti tokiame pakvaišusiame versle.
Paskutinę, bet ne mažiau svarbią padėką noriu išreikšti savo
nuostabiai šeimai, iš kurios semiuosi kūrybinių jėgų. Ji verčia mane
niekada nesutingti ir pasistengia, kad gyvenimas niekada nebūtų
nuobodus. Puiku!