LOGAN BELLE

BIBLIOTEKININKĖ
Romanas
Iš anglų kalbos vertė KRISTINA DAUGĖLAITĖ-LUKOŠEVIČĖ

ISBN 978-609-403-533-3
Versta iš: Logan Belle
Bettie Page Presents : The Librarian
Pocket Star/Simon and Schuster, 2012
Išleido OBUOLYS®
(OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja
UAB MEDIA INCOGNITO) Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas
Iš anglų kalbos vertė Kristina Daugėlaitė-Lukoševičė
Redagavo Jūratė Šamelienė
Tekstą tvarkė Raimonda Kavaliauskienė
Viršelį pritaikė Andrius Morkeliūnas
Maketavo Daiva Širvaitienė
Copyright © 2012 by Logan Belle
Bettie Page® is a trademark of Bettie Page LLC.
www.BettiePage.com
© Vertimas į lietuvių kalbą, Kristina Daugėlaitė-Lukoševičė, 2013
© Viršelio adaptacija, Andrius Morkeliūnas, 2013
© UAB MEDIAINCOGNITO, 2013

OceanofPDF.com
 ANOTACIJA
Regina Finč, protinga ir knygas be galo mėgstanti mergina iš mažo
miestelio, gavo išsvajotą darbą pagrindiniame Niujorko viešosios
bibliotekos skyriuje. Garbinamos knygų šventovės salėse ir saugyklose
atskleidusi niekingus jauno palaidūno milijonieriaus seksualinius nuotykius
patiria sumišusį pasibjaurėjimo ir aistros jausmą, kuris grasina ją praryti.
Tik susipažinusi su Bettie Page, garsiosios Amerikos sekso ikonos, darbu ir
seksualumo prabudimu Regina gali tikėtis atrasti savo seksualumą ir
sugundyti vyrą, kurį myli.
„Atėjo diena, kai pirmą kartą skyriau penkias žvaigždutes erotinei
knygai.“
Manhattan Reader
Logan Belle yra rašytojos Jamie Brenner, kuri aštuntoje klasėje slapta
pasiskolinusi iš bibliotekos erotini romaną prisiekė rašyti „seksualias“
knygas užaugusi, slapyvardis. Prieš tapdama rašytoja, kurios erotiniai
kūriniai verčiami Į kitas kalbas ir garbinami moterų literatūros skaitovų,
Jamie padirbėjo grimuotoja, advokato padėjėja ir literatūros agente.
Erotinės trilogijos Blue Angel ir romano The Gin Lovers autorė gyvena
Manhatane, augina dvi dukras, kurioms kol kas draudžiama skaityti mamos
kūrinius.

OceanofPDF.com
Meilė — sunki bausmė už geismą.
Anne Enright

OceanofPDF.com
 1 SKYRIUS
Regina Finč stabtelėjo ties Penktosios aveniu ir 42-osios gatvės kampu.
Stumdėsi skubantys žmonės, minia vilnijo it į uolą dūžtančios bangos.
Mėnesį praleidusi Niujorke Regina vis dar sutrikdavo piko valandomis.
Mergina neleido miniai blaškyti minčių. Šiandien pirmoji svajonių darbo
diena, ir ji pasimėgaus kiekviena minute. Vos mėnesiui tepraėjus po
bibliotekos mokslų magistro diplomo įgijimo Drekselio universitete ji jau
keliavo į geriausią šalies biblioteką.
Regina įsistebeilijo į beaux art stiliaus pastatą — stulbinantį balto
kalkakmenio ir marmuro statinį. Nuostabesnės vietos už Niujorko viešąją
biblioteką ji neprisiminė.
— Žvelgiate į dvynius? — Reginą užkalbino senutė.
Moteris labai baltais, kone rausvo atspalvio plaukais vilkėjo turkio
spalvos kostiumėlį, susagstytą žvilgančiomis auksinėmis sagomis. Rankoje
ji laikė krištolu nusagstytą pasaitėlį, kurio gale tupėjo mažas baltas šunytis.
— Atleiskite? — nesuprato Regina.
— Liūtai, — paaiškino moteris.
Ak, liūtai. Abiejose plačių akmeninių į biblioteką vedančių laiptų pusėse
stūksojo du balti marmuriniai liūtai. Didingos būtybės tupėjo ant akmeninių
kolonų tarsi budrūs pastate glūdinčių žinių sargybiniai.
— Man labai patinka liūtai, — ištarė mergina.
Kambario draugė Reginą perspėjo, jog nederėtų atsakinėti kiekvienam
gatvėje užkalbinusiam keistuoliui. Tik mergina buvo kilusi iš Pensilvanijos,
todėl elgtis nemandagiai nemokėjo.
— Kantrybė ir Tvirtybė, — tęsė senutė. — Tokie jų vardai.
— Iš tiesų? — nustebo Regina. — Niekada apie tai negirdėjau.
— Kantrybė ir Tvirtybė, — pakartojo moteris ir nužingsniavo tolyn.

Regina nežinojo, kaip pasakyti naujajai viršininkei Sloanai Kaldvel, jog

ekskursija po biblioteką nereikalinga — lankytis šioje vietoje mergina
pradėjo dar būdama maža mergaitė. Sloana, aukšta, šauni blondinė iš
Aukštutinio Yst Saido, jau pokalbių dėl darbo metu kėlė Reginai baimę, o
dabar, kai ji gavo darbą, baugino dar labiau.
 — Gal norėtum šį tą pasižymėti, kol vaikštinėsime? — paklausė Sloana.
Regina atsisegė rankinę ir paskubomis sugraibė rašiklį bei popieriaus
lapą.
Mergina nusekė viršininkę balto marmuro koridoriumi, kurio prancūzų-
romėnų stilius jai visada primindavo įžymiųjų Europos statinių nuotraukas.
Reginos tėvas dažnai kartodavo: Niujorko centrinė viešoji biblioteka su
niekuo nesulyginama. Toks architektūros kūrinys — vienintelis.
— Čia — Viešųjų katalogų salė, — paaiškino Sloana.
Didžiulėje patalpoje, oficialiai vadinamoje Bilo Blaso [* Bilas Blasas (1922–
2002) — įžymus amerikiečių dizaineris, bibliotekos rėmėjas. (Vert. past.)] viešųjų katalogų
sale, driekėsi žemi tamsaus medžio stalai, nusėti tik bibliotekai būdingomis
bronzinėmis lempomis su metaliniais tamsia bronza puoštais gaubtais.
Kompiuteriai šioje dvidešimtojo amžiaus pradžią primenančioje salėje visai
nederėjo.
— Šie kompiuteriai nėra prijungti prie interneto, — ištarė Sloana
akivaizdžiai nusibodusius, nebesuskaičiuojamą kartą kartojamus žodžius.
— Jie tėra skirti padėti lankytojams susirasti reikalingas knygas ir sužinoti,
ar jos išduodamos į namus ir ar šiuo metu yra laisvos.
Regina, žinoma, šią sistemą žinojo geriau nei savo pačios gyvenimą. Ji
mėgo sistemą, labiausiai troško tvarkos. Suradę reikalingas knygas
lankytojai mažyčiais pieštukais užsirašydavo jų pavadinimus ir šifrus ant
nedidelių popieriaus lapelių. Pieštukinės stovėjo abiejuose ilgų stalų
galuose. Merginą guodė faktas, jog trumpųjų žinučių ir elektroninio pašto
amžiuje Niujorko viešoji biblioteka buvo ta vieta, kurioje žmonės turėdavo
iš tiesų paliesti popierių pieštuku.
Aukštakulniais kaukšėdama marmuro grindimis Sloana žingsniavo toliau.
Tiesius plaukus ji buvo susirišusi į tvarkingą arklio uodegą, nuo galvos iki
kojų vilkėjo Ralfo Loreno kolekcijos drabužiais. Sloana Kaldvel — kaip ir
Reginos kambario draugė — nužvelgė ją ir sunkiai nuslėpė verdiktą: blogai,
blogai, viskas blogai. Regina susimąstė: ar egzistuoja kažkoks slaptas,
visiems, išskyrus ją, žinomas Manhatano aprangos kodas? Vos pradėjusi
vaikštinėti mieste ji pasijuto it ateivis iš filmo „Kūnų grobikų įsiveržimas“
— judėjo tarsi sava, tačiau kiekvienam dirstelėjusiajam šiek tiek atidžiau
kažkas išduodavo, jog taip nėra.
— O čia bibliotekos širdis, Centrinė skaitykla.
 Reginos tėvas dažnai keliaudavo į Niujorką verslo reikalais ir drauge
veždavosi dukterį. Jie abu važinėdavosi „Amtrak“ traukiniu — tai buvo
santykių sutvirtinimo ritualas, apimantis priešpiečius „Serendipity“
restorane ir apsilankymą centriniame Niujorko viešosios bibliotekos
skyriuje Penktojoje aveniu. Iki šios dienos šiek tiek priplėkęs Rouzų [*
Pagrindinei skaityklai restauruoti 15 milijonų dolerių padovanojo Sandra Priest ir Frederikas
pagrindinės skaityklos kvapas taip staiga ir aštriai
Phineas Rouzai. (Vert. past.)]
primindavo jai tėtį, jog prireikdavo akimirkos atsigauti.
Regina stabtelėjo norėdama perskaityti užrašą virš durų — 1644 metais
parašytą protestą prieš cenzūrą.
Eilutės iš Džono Miltono veikalo „Areopagitica“ skelbė: Gera knyga yra
vertingas protingo žmogaus gyvenimo galios šaltinis, įamžinamas ir
branginamas amžių amžius.
Salė gniaužė kvapą. Jos dydis tebesvaigino. Lubų aukštis siekė 51 pėdą
— vos keliomis pėdomis žemiau nei smiltakmenio namai. 78 pėdų pločio ir
297 pėdų ilgio patalpa ilgiu beveik prilygo miesto kvartalui. Milžiniški
apvalių arkų langai buvo sklidini saulės šviesos. Lubose Johaneso Ainalemo
dangaus ir debesų motyvais ištapytas drobes supo įmantrūs mediniai aukso
spalva nudažyti cherubinų, delfinų, užraitų drožiniai. Labiausiai Reginai
patiko keturių pakopų sietynai iš tamsaus medžio ir žalvario, tarp lempučių
puošti drožinėtomis satyrų kaukėmis.
Sloana sustojo prie leidinių išdavimo stalo salės priekyje. Tai buvo
daugiau nei stalas — puošni tamsaus medžio konstrukcija driekėsi per pusę
salės. Pagrindinį valdymo centrą į devynis skyrelius apvaliais arkiniais
langais dalijo romėnų— dorėnų stiliaus kolonos.
Viršininkė atsirėmė į vieną skyrelį.
— Štai čia tavo naujieji namai, — pareiškė ji.
Regina suglumo.
— Dirbsiu prie leidinių išdavimo stalo?
— Taip, — patvirtino Sloana.
— Bet... esu diplomuota archyvavimo ir konservavimo specialistė.
Sloana uždėjo savo tobulai prižiūrėtus pirštus ant klubo ir kritiškai
nužvelgė merginą.
 — Neskubėk. Esi šauni, tačiau tokios buvo visos kandidatės į šį darbą.
Skinkis kelią pamažu, kaip ir visi kiti. Be to, bibliotekoje yra archyvai,
kuriuos prižiūri Margareta. Ar buvai ją sutikusi? Toji moteris puikiai
išsilaikiusi. Manau, ji čia dirba nuo bibliotekos kertinio akmens įmūrijimo
dienos.
Regina pajuto sunkumą pilve. Darbas prie leidinių išdavimo stalo nekėlė
didelių iššūkių. Jai tereikės sėdėti, paimti iš žmonių popieriaus lapelius,
įvesti užklausas į kompiuterį ir laukti, kol kas nors surinks knygas iš įvairių
kambarių ir aukštų. Tas knygas Regina atiduos lankytojui, su numeriu
laukiančiam prie stalo.
Mergina stengėsi nepulti į paniką. Viskas turi kur nors prasidėti. Galėjo
būti ir blogiau: ji galėjo gauti darbą prie grąžinamų leidinių stalo.
Svarbiausia buvo tai, jog ji čia. Pagaliau tapo bibliotekininke. Ji įrodys,
jog yra verta šio darbo.

OceanofPDF.com
 2 SKYRIUS
Regina pasiėmė savo priešpiečius, sudėtus į rudą popierinį maišelį, ir
įsitaisė lauke, ant viršutinio bibliotekos laiptų laiptelio. Ji atsuko termosą su
pienu ir įsmeigė akis į Penktąją aveniu.
— Ar tu naujoji bibliotekininkė? — paklausė ant laiptų stabtelėjusi
pagyvenusi moteris.
— Taip, aš Regina, — kramsnodama atsakė mergina ir užsidengė burną.
— Sveika atvykusi. Aš Margareta Sedl.
Buvo nesmagu sėdėti priešais stovinčią moterį, todėl Regina pakilo ir
rankomis brūkštelėjo klostuotą medvilninį sijoną.
— Ak, taip. Dirbate archyve, tiesa?
Margareta linktelėjo.
— Pastaruosius penkiasdešimt metų.
— Oho. Tai... įspūdinga.
Mėlynakės moters plaukai siekė smakrą. Papudruotame veide daugiau
makiažo pėdsakų Regina nepastebėjo. Margaretos kaklą juosė didžiulis
vėrinys. Mergina spėjo, kad perlai tikri.
Margareta dirstelėjo į pastatą.
— Šiai vietai verta atiduoti visą profesinį gyvenimą, — ištarė ji. — Vis
dėlto, kai netekome Bruk Astor, reikalai prastėja. Malonu su tavimi
susipažinti. Kada tik panorėjusi gali aplankyti mane ketvirtajame aukšte.
Gali būti, jog kils klausimų, ir Dievas žino, ar anoji ras laiko į juos atsakyti
— jeigu išvis žinos atsakymą. Ką gi, mėgaukis saulėkaita.
Regina troško papasakoti tai moteriai, jog turi archyvavimo ir
konservavimo specialisto diplomą, tačiau nenorėjo, jog Margareta
pamanytų, kad ji visais būdais bando gauti norimas pareigas. Vis dėlto
Regina iškart suprato, kad mieliau dirbtų su ponia Sedl nei su Sloana
Kaldvel.
Margareta nušiureno tolyn, o Regina, pamiršusi, jog už nugaros buvo
pastačiusi neužsuktą termosą su pienu, vėl sėdosi ant laiptų. Termosas
apvirto ir pienas nusruveno žemyn. Sunkus dangtelis nušokčiojo it
kamuolys.
Regina pašiurpo. Ji nebežinojo, kuo pasirūpinti pirmiausia, —
besiplečiančia balto skysčio bala ar besivartaliojančių ir didėjančiu greičiu į
Penktąją aveniu lekiančiu termoso dangteliu.
Pastačiusi termosą ir sustabdžiusi pieno sruvenimą, mergina puolė
gaudyti dangtelio. Nulipusi vos du laiptelius, pamatė aukštą plačiapetį vyrą.
Šis vienu rankos mostelėjimu sustabdė dangtelį.
Vyras pažvelgė į Reginą aksominėmis tamsiai rudomis, kone juodomis
akimis ir patraukė prie jos. Mergina nustebo pajutusi, kad širdis ima
daužytis.
— Ar šis daiktas jūsų? — vyras pakėlė dangtelį ir vos pastebimai
šyptelėjo.
Reginą glumino veido aukštais žandikauliais, tarsi išskaptuota nosimi, su
nedidele duobute smakre skleidžiamas grubus vyriškas grožis. Žvilgančių,
tamsių plaukų galiukai raitėsi aplink marškinių apykaklę. Vaikinas vyresnis
už ją, galbūt trisdešimties.
— Ee, taip, atleiskite. Dėkui, — Regina paėmė dangtelį.
Ji stovėjo laipteliu aukščiau, tačiau vyro galva vis tiek iškilo virš jos.
— Nėra dėl ko atsiprašinėti. Vis dėlto dabar, kai pastebėjau visą tą
netvarką viršuje... galbūt.
Regina nustėrusi nusekė jo žvilgsnį iki pieno balos.
— Oi, aš... viską išvalysiu. Niekada taip nepalikčiau...
Vyro šypsena išdavė, jog jis juokauja.
— Nesijaudink, — pasakė jis, įteikdamas juodą plastikinį dangtelį. Jų
pirštai susilietė ir Regina pajuto tikrąjį to sąlyčio karštį.
Po to tamsiaplaukis nužingsniavo pro ją, aplenkė balą ir dingo už sunkių
paradinių bibliotekos durų.

Vilkdama sunkų krepšį su knygomis Regina užlipo penkis laiptatakius į

savo butą Banko gatvėje. Ji neatsispyrė pagundai pasinaudoti biblioteka.
Mergina gyveno nedideliame butelyje nuostabiausiame kvartale su
puikiausiais kaimynais. Regina vadino jį Didžiuoju išsigelbėjimu — ne tik
nuo gimtojo miesto suvaržymų, bet ir nuo toli siekiančių, dėmesio
reikalaujančių motinos rankų. Čia, pasislėpusi smiltakmenio daugiabutyje
greta namų, kuriuose kadaise gyveno didieji rašytojai Vila Kater, Henris
Džeimsas, Edna Sen Vinsent Milėj, Edgaras Alanas Po, Regina pirmą kartą
gyvenime tapo išties savarankiška.
 Vienintelis šio visais kitais atžvilgiais tobulo naujai atrastos laisvės
peizažo trikdis buvo kambario draugė. Parsons dizaino mokyklos studentei
Karlei Ronak rūpėjo tik mada ir vyrai. Pastaruosius ji keitė dažniau nei
džinsus. Kiekvieną savaitę Regina susidurdavo vis su kitu kambario draugės
vaikinu.
Regina anksčiau niekada neturėjo kambario draugės. Kai mokėsi koledže,
motina primygtinai reikalavo, kad duktė gyventų namie, nesikraustytų į
vieną iš Drekselio universiteto bendrabučių — dvidešimt minučių kelio nuo
jų namo priemiestyje. Apsigyvenusi su Karle, mergina suprato, kad
pastaruosius keletą metų motina jos socialiniam gyvenimui turėjo pernelyg
daug įtakos. Kasdien stebėdama audringą, pasimatymų kupiną Karlės
gyvenimą Regina susimąstė, kodėl ji pati nesurizikavo žengti toliau. Dėl
tokio elgesio buvo kalta ir motina — ji taip neigiamai reaguodavo į Reginos
pasimatymus, jog ėmė atrodyti, kad paslapčia su kuo nors susitikinėti
beprasmiška. Keletas itin nevykusių pasimatymų nebuvo verti ginčų su
motina. O dabar mergina suabejojo, ar nepraleido ko nors svarbaus.
Reginai prireikė kelių savaičių suprasti, kodėl Karlė varginosi ieškodama
kambario draugės. Atrodė, kad ji turi neišsenkančias grynųjų atsargas. Bent
jau drabužiams pinigų niekada netrūko. Pirkinių krepšeliai iš „Barney’s“,
„Alice + Olivia“ ar „Scoop“ parduotuvių mėtėsi visame bute. Regina
nedaug tenusimanė apie drabužius, tačiau žinojo, kad tos parduotuvės toli
gražu neprilygo „Filene’s“ ir „Target“ parduotuvėms, kuriose apsipirkdavo
ji pati. Karlė nuolatos puoselėdavo savo ilgus, šviesintus plaukus „Bumble
& Bumble“ salone, nuolatos vakarieniaudavo ne namie. Regina niekada
nepastebėjo, kad Karlė bent javainių į dubenėlį piltųsi. Tais retais
savaitgalio rytais, kai pabusdavo savo bute, kambario draugė net keptą
kiaušinienę užsisakydavo į namus.
Paslaptis išaiškėjo vieną naktį, kai Reginą antrą valandą nakties
besitrankydami virtuvėje pažadino Karlė ir jos eilinis meilužis. Karlė įspėjo
savo vaikiną dėl jo garsių aimanų (tas garsas prižadino Reginą prieš
valandą).
— Traumuosi mano kambario draugę.
— Nesuprantu, kodėl tau reikia kambario draugės, — atsakė vaikinas. —
Tavo tėvas Markas Ronakas.
Karlė jam papasakojo, kad problema slypi ne piniguose. Tėvai
primygtinai reikalavo susirasti kambario draugę „dėl saugumo“. Abu iš
tokio atsakymo pasijuokė.
— Gerai, kad yra, kas tave prižiūri, — pareiškė vaikinas. — Kitaip
virstum bloga mergaite.
Žinoma, Regina panaršė internete informacijos apie Marką Ronaką ir
sužinojo, jog Karlės tėvas yra didžiausios šalyje hiphopo įrašų studijos
įkūrėjas.
Šis biografijos faktas dar pagilino prarają tarp Reginos ir jos kambario
draugės. Mergina nė įsivaizduoti negalėjo savo tėvų besiklausančių hiphopo
ar bent popmuzikos. Kai ji gimė, tėvas jau buvo įpusėjęs ketvirtą dešimtį ir
mirė po aštuonerių metų. Tėtis dirbo architektu ir klausėsi tik operinės
muzikos. Mama buvo klasikinį muzikinį išsilavinimą įgijusi
violončelininkė, klausėsi tik klasikinės muzikos, primygtinai reikalavo, kad
ir jos duktė namuose klausytų tik klasikos. Alisa Finč dirbo docente
Filadelfijos meno muziejuje ir vienintelė jai priimtina muzikos, dailės ir
literatūros forma buvo klasika. Namuose negalėjo būti jokios „pop“
muzikos, jokio „šiuolaikinio“ meno, jokios „bulvarinės“ literatūros.
— Kaip prabėgo pirmoji diena? — Karlė pakėlė akis nuo žurnalo „W“.
Mergina sėdėjo ant sofos sukryžiavusi kojas, mūvėjo tobulai išblukintus
platėjančius džinsus, vilkėjo trumpą kašmyro megztuką, o medaus spalvos
plaukus buvo susirišusi į netvarkingą mazgą. — Ar kiti vaikai bibliotekoje
žaidė gražiai?
Kambaryje kvepėjo „Chanel Allure“ kvepalais.
— Diena praėjo puikiai, ačiū, — Regina nudrėbė sunkų krepšį ant grindų
ir nužingsniavo į virtuvę kokakolos skardinės.
Ji niekada nesuprasdavo, ar Karlė iš tiesų nori pasikalbėti, ar tai tiesiog
instinktyvi reakcija į vienintelį kambaryje esantį žmogų. Regina žinojo, kad
Karlė nesuvokia, kaip „knygų dėliojimas į lentynas“ gali išpildyti viso
gyvenimo svajonę. O Regina būtent to ir troško nuo tada, kai ją, sulaukusią
šešerių, tėvas kiekvieną šeštadienį ėmė vedžiotis į biblioteką. Tai net
nebuvo Niujorko biblioteka. Jiedu keliaudavo į mažutę biblioteką savo
miestelyje Gledvyne, Pensilvanijoje. Tada Regina ir suprato, kad jos vieta
ten. Ji niekada nenorėjo būti mokytoja, veterinare ar balerina, visada svajojo
tapti bibliotekininke. Troško dirbti apsupta knygų kvapo, rūpintis ištisomis
eilėmis tvarkingai sudėliotų lentynų, skrupulingai sudarinėti katalogus,
padėti žmonėms atrasti dar vieną puikų romaną ar knygą, padėsiančią atlikti
tiriamąjį darbą, gauti mokslo laipsnį ar išspręsti galvosūkį. Regina suprato
tai dar būdama maža ir niekada nesiblaškė.
Dabar jos svajonė išsipildė. Ko gero, tokiai merginai kaip Karlė Ronak,
kuri, būdama mergaitė, svajojo tapti antrąja Tore Burch, jos svajonė atrodė
menka ir juokinga.
— Smagu girdėti, — atsakė Karlė. — Klausyk, šiąnakt pas mane nakvos
draugas, tikiuosi, mudu tau nekliudysime.
Iš tiesų ji norėjo pasakyti, jog tikisi, kad Regina turės padorumo likti savo
kambaryje ir nekliudys jiems.
— Nesijaudink dėl manęs. Turiu daug ką perskaityti.
— Oi, ir tavo mama skambino. Dukart, — prisiminė Karlė ir padavė
Reginai violetinį lipnųjį lapelį su sunkiai įžiūrimu rašalu iškeverzota žinute.
Taupydama kelionei į Niujorką ir stengdamasi apkarpyti savo išlaidas,
Regina atsisakė mobiliojo telefono. Tai turėjo sveikintinų pasekmių: mama
nebegalėjo prisiskambinti kada panorėjusi. Deja, dabar už tai mokėjo visi
fiksuotąjį ryšį turintys Reginos pažįstami žmonės.
Mergina suglamžė raštelį ir įsikišo į kišenę.

Regina pabudo nuo triukšmo. Pasirodė, kad kažkas laužiasi į butą. Po to

ji suvokė, kad tai tik Karlės lovos galvūgalio lenta trankosi į sieną.
Šį garsą lydėjo dejonės ir, be jokios abejonės, visai nereikalingas šūksnis.
— Išdulkink mane!
Dar daugiau aimanų. Dabar jau vyriškas balsas. Galvūgalio lenta ėmė
stipriau ir garsiau daužytis į sieną, po to balsų tėkmė labiau priminė smurto,
o ne malonumo protrūkį. Pagaliau stojo tyla.
Regina išgirdo, jog pati sunkiai alsuoja. Ji nesuprato, ar tai dėl to, kad
netikėtai pabudo, o gal dėl girdėtų garsų prigimties. Tai erzino ir jaudino. Ši
mintis trikdė labiau nei faktas, kad dėl savo kambario draugės lytinio
gyvenimo ji pati tiesiogine prasme netenka galimybės išsimiegoti.
Mergina žinojo, kad lytinio gyvenimo atžvilgiu ji patenka už kreivės ribų.
Daugelis žmonių nesuvokė, kaip sulaukus jos metų dar galima likti nekaltai.
Vis dėlto tokia buvo realybė, netrukdžiusi tol, kol Regina nepersikraustė į
Niujorką. Dabar ji suprato tapusi balta varna.
 Ji neplanavo niekada nesimylėti. Nedavė skaistybės įžadų. Ir progų buvo.
Draugės namuose kalbėdavo, kad ji vaikštinėja į nieką nekreipdama
dėmesio — vaikinai visada ją stebi ir į pasimatymus kviestų kur kas
dažniau, jeigu ji labiau pasistengtų ištrūkti ir elgtis kaip patinka.
— Esi pernelyg rimta, — sakydavo draugės.
Toks Reginos elgesys nereiškė, kad ji nenori linksmintis. Mergina tiesiog
skausmingai suvokė, kad kiekvienas aplankytas vakarėlis atimdavo
studijoms skirtas valandas, o kiekvienas patinkantis vaikinas kėlė grėsmę
atitraukti dėmesį nuo to, kas buvo svarbu: mokslas. Sunkus darbas. Ateitis.
Susikaupk. Šį žodį jos motina kartodavo it mantrą. Moteris skubėdavo
pareikšti, jog vaikinai tėra pramoga, „užtikrintas būdas susigadinti ateitį“.
Taip nutiko jai, rimtai perspėdavo ji. Tą istoriją Regina jau buvo girdėjusi
tuzinus kartų, tačiau motina kaskart vis imdavo pasakoti, kaip ji „atsisakė
savo svajonių“, kad palaikytų į architektūros fakultetą įstojusį Reginos tėvą,
kalbėdavo apie sunkią pradžią ir nėštumą.
— Galiausiai tavo tėtis mirė ir paliko mane it musę kandusią. Blogiausių
variantų niekas nenumato, Regina. Gali pasikliauti tik savimi.
Regina dirstelėjo į laikrodį. Dvi valandos ryto. Penkios valandos iki
žadintuvo skambučio.
Juokas, dar viena dejonė.
Mergina apsivertė ant nugaros, beviltiškai trokšdama kaip nors užmigti.
Pilki medvilniniai naktiniai marškiniai, pirkti „Old Navy“ parduotuvėje,
susisuko aplink liemenį. Regina atlaisvino juos, tačiau kilstelėjo virš šlaunų.
Mėgindama nusiraminti ir susigrąžinti miegą, ji paglostė pilvą. O tada
ranka, tarsi judėdama savo pačios valia, nuslinko palei apatinių kraštelį.
Regina įsiklausė. Kitame kambaryje tyla.
Regina įkišo ranką į kelnaites, pirštais švelniai palietė tarpukojį. Mintis
apie vyrą, gulintį vos už kelių pėdų, kitoje sienos pusėje, jaudino ir trikdė.
Prabėgo daug laiko nuo tos dienos, kai ją lietė vaikinas, o tie menki potyriai
buvo negrabūs ir neįsimintini. Dabar ji jau beveik nepajėgė įsivaizduoti
kitos rankos šioje privačioje ir jautrioje vietoje, glostančios tol, kol sudrėks,
tada įsispraudžiančios vidun ir judančios pirmyn ir atgal būtent taip, kaip
reikia, kad sužadintų tą galingą palengvėjimo pojūtį. Regina greitai
pajudino ranką. Vaginos sienelės ėmė pulsuoti nuo jos pačios piršto, šlaunys
sujudėjo. Mergina pajuto pažįstamą malonumo antplūdį. Ji nejudėdama
gulėjo ant sujauktos vatinės antklodės. Širdis daužėsi.
Ką ji jaustų, jeigu orgazmo akimirką greta gulėtų kitas žmogus?
Regina ėmė abejoti, ar kada nors tai sužinos.

OceanofPDF.com
 3 SKYRIUS
Niujorko universiteto marškinėliais vilkinti mergina dažytais raudonais
plaukais padavė Reginai krūvelę sulamdytų užsakymo lapelių.
— Taigi, aš, tipo, tiesiog laukiu čia? — mergina atsirėmė į stalą.
— Galite laukti prie kurio nors stalo ir tiesiog stebėti, kol lentoje įsižiebs
jūsų numeris. Tai reikš, kad knygos paruoštos, — paaiškino Regina.
Ji jau priprato prie nuspėjamo darbo prie leidinių išdavimo stalo ritmo.
Ramūs ankstyvi rytai, veiklos kupinos popietės ir pamažu rimstantys
vakarai. Žmonės išeidavo vakarieniauti, vieni grįždavo, kiti nebe. Mergina
žinojo — jai labai pasisekė, kad gali leisti dienas, ko gero, gražiausioje
salėje visame mieste. Kadangi darbas didelių protinių gabumų nereikalavo,
Regina juto tam tikrą pasitenkinimą padavinėdama knygas
nekantraujantiems bibliotekos lankytojams. Stebėdama ištisas eiles prie
knygų ir nešiojamųjų kompiuterių palinkusių žmonių, ji spėliodavo, ką jie
dirba. Gal šioje salėje rašomas dar vienas garsus amerikietiškas romanas?
Kuriamas išradimas? Iš naujo atrandama istorija?
Vis dėlto retkarčiais, ramybės valandėlėmis, Regina negalėdavo nustygti
vietoje.
— Kodėl tau ko nors nepaskaičius? — paklausė Aleksas, šiek tiek
nerangus, tačiau mielas it šunytis Niujorko universiteto studentas, kuris
pusę dienos iš įvairių patalpų nešiodavo knygas į leidinių išdavimo skyrių.
— Ar mums leidžiama čia skaityti?
— Niekas man nieko apie tai nesakė. Mudu abu žinome, kad Sloana
nepraleidžia progos aprėkti. Taigi nesijaudink.
Regina pamanė, kad galbūt jiedu su Aleksu galėtų tapti draugais, nors
niekada anksčiau draugo vaikino neturėjo. Motina visada perspėdavo, kad
vaikinai negali būti tikri draugai, — jie visada „nori tik vieno“. O Aleksas
atrodė išties draugiškas. Vis dėlto ji pajuto, jog kažkaip įžeidė vaikiną, kai
šis pagyrė jos šukuoseną pasakęs, jog šioji labai panaši į Betės Peidž.
— Kas toji Betė Peidž? — paklausė Regina.
Aleksas gana keistai į ją pažvelgė tarsi nesuprasdamas, ar Regina
juokauja, ar kalba rimtai.
— Na, žinai gi — legendinis iškarpų modelis? Juodais plaukais ir
trumpais kirpčiukais?
 Mergina linktelėjo, tačiau nė nenutuokė, apie ką jis kalba. Žmonės kartais
pasakydavo, kad ji primena „merginą iš to šou... su kirpčiukais“ arba
spragtelėję pirštais paminėdavo Zoję Deschanel [* Zooey Deschanel — amerikietė
aktorė, muzikantė ir dainų kūrėja. (Vert. past.)].
Reginai teko matyti Zoję Deschanel, vaidinančią situacijų komedijoje.
Galbūt plaukų spalva, šukuosena ir netgi kai kurie veido bruožai ir yra
panašūs, tačiau paikas žvaigždės šėlsmas bet kokius palyginimus darė
juokingus. Dabar teks internete paieškoti informacijos apie tą Betę.
— Ar jau furgono metas? — paklausė Aleksas.
Jiedu įprato drauge pietauti. Ties 41-osios gatvės kampu stovėdavo
maisto furgonas. Regina ir Aleksas ten nusipirkdavo mėsainių arba
dešrainių. Vis dėlto šiandien Regina nusprendė, jog pamėgins susirasti
Margaretą ir galbūt pavyks papietauti kartu su ja.
Pietiniais laiptais ji užlipo į ketvirtąjį aukštą — pirmųjų leidimų,
rankraščių, laiškų saugojimo vietą. Čia buvo įrengtas ir Patikėtinių
kambarys. Mergina pastebėjo, kad viena patalpa uždaryta.
Regina rado Margaretą į žurnalą surašinėjančią krūvelę knygų.
— Darote tai ranka?
— Taip. Praktikantė suveda šią informaciją į kompiuterį. Nenoriu
naudotis tomis mašinomis.
— Norėjau paklausti, gal drauge papietautume? Atsinešiau savo
priešpiečius ir mudvi galėtume pasėdėti lauke...
Margareta jau purtė galvą.
— Antradieniais nepietauju.
Regina nežinojo nė ką atsakyti.
— Senstančiam žmogui reikia mažiau miego ir mažiau maisto. Pamatysi.
— Gerai. Ką gi, tikiuosi, pasimatysime vėliau. Beje, kam skirtas 402-asis
kambarys?
— Barnso kolekcija, lankoma gavus specialų leidimą. Pirmieji
Virdžinijos Vulf ir Čarlzo Dikenso knygų leidimai.
— Būdama vaikas kartą per metus lankydavausi šioje bibliotekoje. Šio
kambario neprisimenu.
— Įkurtas prieš penkerius metus. Barnsų šeima paaukojo dvidešimt
milijonų dolerių. Buvo renovuota visa Centrinė skaitykla. Pameni, ji buvo
uždaryta beveik visus metus?
Regina linktelėjo.
 — Barnsų kambarys būdavo atviras. Praleisdavau ten šiek tiek laiko,
tačiau lioviausi vaikščioti, nes nebenorėjau vargintis ir prašinėti leidimo.
— Į ką turėčiau kreiptis dėl leidimo?
Margareta gūžtelėjo pečiais.
Regina neignoravo valdžios, tačiau negalėjo nė įsivaizduoti, kad rašytojų
darbai slepiami nuo bibliotekos darbuotojų. Logiška neleisti po kambarius
maldinėti visiems, tačiau tikrai nieko neatsitiks, jeigu ji tik dirstelės.
Auksinės raidės ant tamsios bronzos spalvos durų marmuro apvadais
skelbė: Džaspero T. Barnso salė. Regina nedrąsiai prislinko prie durų ir
pamanė: jeigu jos bus užrakintos, dilema — lįsti vogčiomis vidun ar nelįsti
— bus išspręsta.
Mergina uždėjo ranką ant auksinės svirtį primenančios rankenos ir, vos
kelias sekundes paabejojusi, spustelėjo. Durys buvo neužrakintos. Regina
pastūmė jas.
Iš pradžių ji pastebėjo, jog kambarys atrodė kur kas paprasčiau nei kitos
bibliotekos patalpos. Įrengtas anglų klasicizmo stiliumi, o sienos iki lubų
nukrautos medinėse ir stiklinėse lentynose sustatytomis knygomis.
Kambario viduryje stovėjo ilgas tamsaus medžio valgomojo stalą
primenantis baldas, apsuptas antikvarinių raudonu aksomu puoštų kėdžių.
Tik tada Regina suvokė, kad yra ne viena.
Iš kambario kampo, stovint tarpduryje sunkiai įžiūrimos vietos, atsklido
keistas, beveik šaižus garsas. Mergina žengė vidun ir garso šaltinis tapo
pribloškiamai aiškus. Nuoga moteris nuleidusi galvą plaukais beveik šlavė
grindis, o rankomis rėmėsi į marmurinį suolą. Už jos stovėjo vyras, taip pat
nuogas, rankas uždėjęs ant moters klubų, ir skverbėsi į ją it laukinis. Regina
nebesuprato, ką mato: ar malonumo, ar skausmo agonijos apimtą moterį.
Praktiškoji, racionalioji merginos pusė žinojo, kad jai derėtų apsisukti ir
nešdintis. O kita pusė — toji, kurią ji ne itin gerai pažinojo — sustingo it
įbesta.
Besidaužančia širdimi Regina greitai suvokė, jog mato akivaizdų
malonumą. Tolygus dviejų drauge judančių kūnų ritmas, nevaldomos
moters dejonės ir ant ilgų rankų blizgantis prakaitas — netgi iš savo vietos
Regina matė, jog tai primityvi ekstazė. Žinojo, kad būti čia nedera. Tarsi
bausdamas už šį įsibrovimą, savas kūnas išdavė karštu jaudulio blyksniu
tarpukojyje.
 Susigėdusi Regina mėgino nusukti akis, tačiau galiausiai susivokė
spoksanti tiesiai į vyro veidą. Priblokšta suprato, kad pažįsta tą vyrą: tamsių
suveltų plaukų kupeta, juodos akys, išskaptuoti veido bruožai. Šį žmogų ji
vakar sutiko ant laiptų.
Šypsena, atsiradusi jo veide tą akimirką, kai jų abiejų žvilgsniai susitiko
ir prikaustė vienas kitą, parodė, kad vyras ją taip pat atpažino

OceanofPDF.com
 4 SKYRIUS
Regina atatupsta išslinko iš kambario ir drebančiomis rankomis uždarė
duris.
Pirmoji atėjusi mintis buvo gėda dėl to, kad įsitraukė į tą nepadorią
scenelę. Nederėjo stebėti, reikėjo nedelsiant lėkti lauk. Arba, dar geriau,
sustabdyti juos. Merginos sumišimas virto pykčiu.
Čia biblioteka. Ką tie žmonės sau mano?
Ji giliai įkvėpė. Pyktis suteikė jėgų. Atsidūrusi saugiame koridoriuje,
nuskuodė pietiniais laiptais žemyn, atgal į rotondą už Katalogų salės.
Atsidūrusi atviresnėje aplinkoje, Regina susitvardė ir grįžo prie leidinių
išdavimo stalo, kur Aleksas, įsitaisęs jos kėdėje, „iPhone“ telefonu žaidė
„Temple Run“ [* “Temple Run“ — populiarus išmaniųjų telefonų žaidimas, kuriame
žaidėjas tampa senovinių šventyklų sienomis ir šachtomis lakstančiu archeologu. Žaidėjo
tikslas — išvengti monstrų, įvairių pinklių bei rinkti taškus. (Vert. past.)].
— Vangi diena, — ištarė jis. — Kai lauke 24 laipsniai šilumos ir saulėta,
netgi knygų graužikai nenori sėdėti viduje.
Regina linktelėjo ir vėl padėjo priešpiečių maišelį ant stalo. Rudo
popierinio maišelio paviršius sudrėko nuo prakaituotų rankų. Aleksas įtariai
nužvelgė maišelį.
— Maniau, kad eini valgyti.
— Nesu alkana.
Vaikinas vėl įtariai į ją pažvelgė.
— Kas tau nutiko?
— Nieko, — atsakė Regina.
Ji jautėsi tokia purvina ir susigėdusi, tarsi pati būtų ta virš marmurinio
suolo palinkusi moteris. Žinojo, kodėl taip jaučiasi: kad ir kaip nenorėjo to
pripažinti, nepaisant piktinančios šventvagystės, vieną trumputę akimirką
troško atsidurti tos merginos vietoje.
Kas jai darosi? Ko gero, Karlės įtaka — visi tie naktiniai nuotykiai bute
paveikė ir Reginą. Ji neteko galimybės išsimiegoti, gyveno su padorumo
jausmo stokojančia persona. Motina neklydo: persikraustymas į Niujorką
negalėjo žadėti nieko gero.
— Jeigu taip sakai. Aš mirštu iš bado, taigi laikas keliauti prie maisto
furgono. Gal tau ko nors parnešti? — Aleksas pašoko ir iš švarko kišenės
išžvejojo ausines.
Regina nenorėjo, kad jis išeitų. Ji bandė susidoroti su trikdančiu
atradimu. Pasitraukė iš tos vietos, bet negalėjo pamiršti. Pasvarstė, gal
turėtų pranešti apie įvykį Sloanai, tačiau vien mintis apie tai kėlė šleikštulį.
— Palauk. Ar galiu tau kai ką papasakoti? — Regina sulaikė Aleksą.
— Žinoma, — atsakė vaikinas. — Mėsainį ar dešrainį?
Reginos galvoje dėliojosi žodžiai, tačiau burna nesutiko jų ištarti.
— Man nepatinka maisto furgonai, — galiausiai pasakė mergina.
Aleksas papurtė galvą.
— Gerai, Finč. Dėkui už skubų pranešimą.

Regina žengė į trečiojo aukšto laiptų aikštelę ir staiga išgirdo, kad jos
bute griaudi repo muzika. Atsidususi lipo toliau. Įkišusi raktą į duris ji
suprato, jog netgi uždariusi savo miegamojo duris negirdės savo pačios
minčių.
— Ei, kas yra? — paklausė ant sofos sėdintis ir marihuanos vamzdelį
čiulpiantis vaikinas.
— Hm, aš tik grįžtu iš darbo, — atsakė Regina.
Tą vaikiną ji pažino — vienas iš Karlės dažnesniųjų. Kitokiomis
aplinkybėmis Regina jį, ko gero, pavadintų Karlės vaikinu. Vis dėlto
įvertinus faktą, jog praėjusios nakties antros valandos lovos galvūgalio
trankymą organizavo kitas vyrukas, „vaikinas“ turbūt nebuvo pats
tinkamiausias pavadinimas.
— Gal išjungtum muziką? — sukliko ji.
— Tau nepatinka Džei?
Jos subinytė gali praryti stringus,
O viršus, ak, du bitės geluonys sminga.
Regina nužingsniavo į savo kambarį ir uždarė duris. Panašu, jog laukia
dar viena savanoriškos tremties naktis, kol Karlė išeis — jeigu išeis.
Mergina vylėsi, jog susiras draugų bibliotekoje ir retkarčiais galės pati kur
nors su jais išeiti.
Staiga muzika aptilo kokia dvidešimčia decibelų. Regina išgirdo beldimą
į duris. Nenoromis jas atlapojo.
— Taip geriau? — pasidomėjo Derekas.
 — Kas? A, muzika? Taip, ačiū.
— Kodėl tu niekada niekur neini?
— Nesupratau?
— Karlė sakė, jog niekada nematė, kad tu kur nors vakare išeitum.
Regina pajuto, kad rausta.
— Nesuprantu, kodėl tau tai parūpo.
— Kvailelė. Neįsižeisk. Tik norėjau pasakyti, kad šįvakar gali keliauti
drauge su mumis. Bandysim pakliūti į renginį Rivingtono gatvėje. Pažadu,
grįši namo dar nepavirtusi moliūgėliu.
Mergina papurtė galvą.
— Ne, ačiū.

OceanofPDF.com
 5 SKYRIUS
Rivingtono gatvė buvo pati keisčiausia kada nors Reginos matyta vieta.
Tamsūs kampai, gražios ir neįtikėtinai apkvaišusios šaligatviais
slankiojančios moterys su cigaretėmis, keisti pastatų fasadai — nesuprasi,
ar tai parduotuvės, ar barai. Toks reginys privertė merginą gailėtis, kad
neliko namie, po antklodėmis, kai Derekas — jau drauge su Karle — vėl
ėmė belsti į duris reikalaudamas „bent kartelį kur nors išeiti“. Regina,
nenorėdama sėdėti namie ir be paliovos galvoti apie bibliotekoje matytą
sceną, galų gale pasidavė.
Trijulė pasuko į Norfolko gatvę ir nužingsniavo iki tikslo — baro „Seselė
Betė“.
— Vaikyti, maniau, kad mes jau nebe Kanzase, — Regina juokais pasakė
Karlei.
Ši pavartė akis.
— Tiesiog... atsipalaiduok, — pasakė Karlė.
Vieta buvo ankšta, silpnai apšviesta, skardinėmis lubomis ir plytų
sienomis. Tamsaus medžio barą supo senovinės nuotraukos auksiniuose ir
sidabriniuose rėmeliuose, lentynos su spalvotais likerio buteliais. Patalpoje
sklandė prancūziškos popmuzikos garsai.
Kitapus baro stovėjo lentyną primenantis stalas ir sidabraspalvės kėdės
raudonu besisukiojančiu viršumi. Regina ir Karlė prisibrovė prie
paskutiniųjų dviejų likusių laisvų sėdynių, o Derekas nuėjo prie baro
nupirkti gėrimų.
Karlė „iPhone“ telefonu naršė po internetą. Atrodė, kad ji visada
nuobodžiauja. Regina susimąstė: tai išskirtinis Karlės bruožas, o gal įprasta
visų Manhatane užaugusių žmonių savybė? Mergina nė įsivaizduoti
negalėjo, kad įmanoma abejingai žvelgti į Niujorko aplinką. Kiekvienas
gatvės kampas, kiekvienas maisto pardavėjas, triukšmingas žmonių būrys
pripildydavo ją nuostabos.
— Koks tavo vardas tviteryje? — paklausė Karlė.
— Eee... Regina?
Karlė kažką parašė telefone.
— Pas Reginą?
— Kas pas Reginą?
 Akivaizdžiai stengdamasi neprarasti kantrybės Karlė padėjo telefoną ant
kelių ir pažvelgė į kambario draugę.
— Ar esi užsiregistravusi tviteryje?
— Nemanau, — atsakė Regina.
Prie merginų prisijungė Derekas ir kiekvienai padavė po gėrimo taurę.
— Du „Maskvos hibridai“, — paaiškino jis.
Karlė gurkštelėjo.
— Mm. Geras. Iš ko pagaminta?
— “Kete One“ degtinė ir imbierinis alus.
Regina paragavo savo kokteilio, tačiau gėrimas jai nepatiko. Ji padėjo
taurę ant atbrailos, kyšančios už nugaros.
— Kada prasidės šou? — parūpo Karlei.
Regina neišgirdo vaikino atsakymo, nes Derekas sumurmėjo žodžius
tiesiai į Karlės ausį, o po to abu pradėjo glamonėtis.
Mergina nusisuko mėgindama suprasti, kur tokioje mažoje patalpoje vyks
koncertas.
— Kas koncertuos? — paklausė ji.
Porelė neatsakė. Regina vylėsi, kad gros gyva muzika, galbūt dainuos
bliuzo atlikėjas. Toks pasirodymas derėtų prie baro aplinkos.
Kai tuodu galų gale prisiminė, jog šalia yra ir Regina, abu ėmė stengtis
įtraukti ją į pokalbį.
— Taigi ką bibliotekininkė veikia visą dieną? — pareigingai pasidomėjo
Derekas.
Karlė viltingai pažvelgė į savo kambario draugę. Regina nesuprato, kas
jai nutiko: gal paveikė įtampa, kad privalo kažkaip prisidėti prie vakaro, gal
galiausiai palaužė ištisos savaitės jaučiantis ne savo vietoje, o gal nuoširdus
noras kam nors išsipasakoti.
— Na, šiandien užtikau du besimylinčius žmones, — išpyškino ji.
— Bibliotekoje? — pagyvėjo Derekas.
— Taip.
— Gal ir paskubėjau nuvertindama tą ypatingą vietą, — ištarė Karlė.
Regina siurbtelėjo gėrimo. Skonis nepakito.
— Niujorkas pilnas ekshibicionistų, — pranešė Derekas.
— O kaip tu elgeisi? — susidomėjo Karlė.
— Niekaip. Pabėgau iš kambario.
Atrodė, kad porelė vertina informaciją.
 — Spėju, jog nieko daugiau ir negalėjai padaryti. Nebent būtų atsiradusi
proga prisidėti, — pasvarstė Derekas.
— Čia jau kita kalba, — nusijuokė Karlė.
Nors Karlė ir Derekas jos istoriją pavertė juokais, Regina išsikalbėjusi
pajuto palengvėjimą. Ji nežinojo, kas liūdina labiau: mintis, jog kažkas taip
beširdiškai išniekino jos brangiąją biblioteką, ar faktas, kad kaltininkas ne
tik pasirodė besąs pažįstamas, bet dar ir toks patrauklus.
— Aš netgi niekam apie tai nepapasakojau. O dabar galvoju, kad gal
vertėtų pranešti savo viršininkei. Noriu pasakyti, kad juos galėjo aptikti
koks nors vaikas! — žinodama, kad pati įsibrovė į draudžiamą teritoriją,
Regina suprato, kad tai vargu ar įmanoma. Deja, tokiu būdu ji galėjo
geriausiai išlieti savo įtūžį.
— Kaip jie atrodė? Normalūs žmonės? Gal vaikinas buvo panašus į
iškrypėlį? — parūpo Karlei.
Reginos mintyse šmėkštelėjo tamsios vyro akys ir kankinamai gražus
veidas.
— Į ką panašus iškrypėlis? — paklausė Derekas.
— Į tave! — Karlė stumtelėjo vaikino ranką.

Vienuoliktą valandą baras buvo pilnutėlis, visi sukiojosi mėgindami gauti

vietą kuo arčiau scenos. Regina greitai suprato kodėl.
Prancūzišką popmuziką pakeitė išsyk atpažįstama „Fats“ Domino [*
Antoine Dominique „Fats“ Domino (gimęs 1928 m. Naujajame Orleane) yra klasikinės
ritmenbliuzo muzikos ir rokenrolo pianistas, dainininkas bei dainų autorius. (Vert. past.)]
daina „Mėlynių kalva“.
Tolimiausias patalpos kampas tapo iš viršaus besiliejančios mėlynos ir
auksinės šviesų užtvindyta scena. Joje stovėjo nedidelė senamadiška orkaitė
ir kvadratinis plastikinis stalas. Šalia orkaitės atsistojo graži moteris
tamsiais pečius siekiančiais plaukais su trumpais kirpčiukais. Ji vilkėjo
senamadiška languota medvilnine, ties liemeniu tampriai sujuosta suknele
platėjančiu sijonu. Ant prijuostės išsiuvinėtos raidės skelbė: Laiminga namų
šeimininkė. Regina pastebėjo, kad moteris avėjo juodos lakuotos odos
aukštakulnius su platforma.
— Tos moters šukuosena visai kaip tavo, — Derekas parodė Reginai.
 Karlė ją nužvelgė.
— Aha, — ištarė ji. — Šitam nuo galvos iki kojų kūną apmuturiavusiam
palaidinukės ir hipiško, prasčiokiško sijono deriniui reikia pokyčių. O tavo
plaukai absoliučiai madingi.
— Neketinau kirpčiukų šitaip nutrumpinti. Kirpdama gerokai
persistengiau viename šone ir teko suvienodinti ilgį...
— Nesvarbu. Taip ir kirpkis, — pasakė Karlė. — Tau tinka.
Moteris scenoje pasilenkė ketindama atidaryti orkaitės dureles, ir jos
suknelė pakilo gana aukštai, atidengdama prisegamąsias kojines ir
keliaraiščius. Minia pradėjo ploti, keli žmonės riktelėjo. Suglumusi Regina
pajuto, jog rausta skruostai, tačiau nutaisė akmeninį veidą.
Moteris iš orkaitės ištraukė pyragą ir nunešė jį ant stalo. Ji suvaidino visą
spektaklį nusirišdama prijuostę ir vėduodamas!, o po to sviedė ją į publiką.
Vėl nugriaudėjo triukšmas ir plojimai. Po to aktorė į pyrago vidurį įkišo
pirštą, ištraukė jį ir švariai nulaižė.
— Kas tai?. — nustebo Regina.
— Šš, tiesiog žiūrėk, — nutildė ją Karlė.
Dabar moteris vėdavosi nosine. Atsukusi publikai nugarą, viena ranka ji
lėtai atsisegė suknelę. Ši nukrito ant grindų. Plojimų ir švilpimų sukeltame
triukšme Regina vos girdėjo muziką. Moteris atsisuko į žiūrovus. Ji
tevilkėjo raudono aksomo kūgine liemenėle, raudonomis kelnaitėmis su
keliaraiščiais, kojinėmis ir aukštakulniais.
— Ar čia striptizo klubas? — spėjo Regina.
— Ne! Tai burleska, — paaiškino Karlė. — Nesakyk, kad niekada
nematei burleskos šokio.
Ji turbūt juokauja, pamanė Regina.
Šokėja atsisegė liemenėlę, nuo pečių nuslydo petnešėlės. Regina nusuko
akis, tačiau kai vėl dirstelėjo į sceną, apvalias, dideles moters krūtis dengė
tik raudoni žaižaruojantys lopinėliai ant spenelių. Moteris išsitraukė peilį ir
ėmė pjaustyti pyragą.
Seksualaus, beveik nuogo moters kūno ir jos atliekamos kasdieniškos
užduoties kontrastas glumino. Pernelyg sutrikusiai Reginai neatrodė, jog ji
išties stebi seksualų reginį. Moteris paėmė vieną pyrago gabalėlį ir jo
atsikando. Tarp krūtų tekštelėjo mėlynių įdaro. Šokėjos veidą iškreipė
suvaidinta nuostaba. Moteris pirštu nuslydo sau per pilvą, po to pakilo į
tarpą tarp krūtų. Prisimerkusi iš malonumo ji braukė nuo savęs mėlynių
uogienę ir vingiuodama liežuviu laižė ją nuo piršto. Regina sudrebėjo ir
pamanė, kad moteris, čiupinėjanti save ant scenos, atrodo itin nepadoriai.
Staiga ji pajuto, kad jos pačios alsavimas padažnėjo, o liemenėlėje dilgčioja
sustandėję speneliai.
— Trauksiu namo, — Regina pranešė savo draugams.
— Nejuokink, spektaklis tik prasideda, — paprieštaravo Karlė.
— Pavargau, — Regina nušoko nuo kėdės.
Ji prasibrovė pro minią iki laukujų durų ir išvydo ilgą norinčiųjų patekti
vidun eilę.
Kodėl ji visada saugiausiai jaučiasi lauke?

OceanofPDF.com
 6 SKYRIUS
Ryte ant Reginos stalo gulėjo Sloanos raštelis: Nedelsdama ateik. Jeigu
Sloana nori su ja pasikalbėti, galbūt pats kosmosas padeda išspręsti dilemą:
pranešti ar nepranešti apie „įvykį“, kaip jį vadino Regina.
Keliaudama į darbą metro mergina nesiliovė svarsčiusi, ar turėtų
papasakoti Sloanai apie tai, ką matė vakar ketvirtajame aukšte. Traukiniui
atvykus į 42-osios gatvės stotį ji tvirtai nusprendė, kad yra atsakinga už
biblioteką, todėl derėtų pranešti apie tą vaikiną. Po to ramybės nedavė
vienintelis klausimas: kada ir kaip pradėti kalbėti. O skubus kvietimas į
Sloanos kabinetą neabejotinai paskubino įvykius.
— Norėjote mane matyti? — Regina prašneko dar tarpduryje.
Sloana sėdėjo prie stalo ir sklaidė „Modern Bride žurnalą, drauge
kompiuterio ekrane stebėdama Veros Vang vestuvinių suknelių kolekcijos
pristatymą.
— Taip, — atsakė bosė. — Reikia, kad drauge su manimi eitum į
„Jaunųjų liūtų“ susitikimą. Žinai apie „Liūtus“, tiesa?
Regina papurtė galvą.
Sloana atsiduso.
— Tai bibliotekos finansavimo grupės dalis. Dvidešimtmečių-
trisdešimtmečių rėmėjų grupė. Duosiu tau šiek tiek literatūros. Pagrindinis
dalykas, kurį turi žinoti, yra tas, jog vyks kasmetis grožinės literatūros
rašytojų apdovanojimų banketas. Šiemet mes gerokai atsiliekame nuo
grafiko. Komitetas yra ir bibliotekos valdyba, ir skaitytojų komisija,
išrenkanti nominantus ir laimėtoją.
— Ko gero, esu apie tai girdėjusi, — ištarė Regina svarstydama, kaip
pradėti pasakoti apie tą nežymų jos matytą įvykį.
— Tikiuosi. Kad ir kas būtų, reikia, kad susirinkimo metu šį tą
pasižymėtum. Anksčiau tai darė praktikantė, tačiau ji išėjo, taigi dabar tau
teks užimti jos vietą. Dešimtą Valandą susitinkame Patikėtinių salėje
antrame aukšte.
Regina viską žinojo apie vieną iš puošniausių bibliotekos salių, tačiau
niekada nematė jos savomis akimis, todėl susijaudino, kad pasitaikė tokia
proga. Deja, džiaugsmą kai kas temdė.
— Gerai. Tik prieš susitikimą norėčiau apie šį tą pasikalbėti...
 — Ne dabar, Regina. Eime, — moteris išjungė vestuvinį tinklalapį ir ant
peties užsimetė „Chanel“ rankinę.
Regina pareigingai nusekė Sloaną koridoriumi. Atrodė, kad bosė ne itin
troško kalbėtis, tad mergina pasekė jos pavyzdžiu ir tylėjo.
Patikėtinių salė nenuvylė. Tikmedžio grindys ir įmantriai skulptūromis
išpuoštas balto marmuro židinys buvo tikras rafinuotumo pavyzdys.
Užrašas ant židinio skelbė: NIUJORKO MIESTAS PASTATĖ ŠĮ PASTATĄ
VISIEMS ŽMONĖMS. MCMX.
Virš galvos plytinčias reljefines lubas ovalu juosė sujungti kreminės
spalvos lipdiniai. Centre kabėjo masyvus žalvarinis sietynas. Netgi
žvelgdama iš savo vietos Regina matė drožinėtų satyrų ir liūtų veidus.
Mergina atsisėdo prie tamsaus ąžuolinio salės centre stovinčio stalo.
Neužimta buvo tik viena kėdė.
Priešais kiekvieną sėdintįjį gulėjo bloknotas, šviežiai nudrožtas pieštukas
ir stovėjo vandens buteliukas.
— Pradėsime, kai tik atvyks Sebastianas, — spigiu balsu grupei pranešė
smulki brunetė.
Žmonės belaukdami šnekučiavosi tarpusavyje.
— Pristatysiu tave, kai visi susirinks, — prašneko pasilenkusi Sloana. —
Manau, laukiame tik tarybos direktoriaus. O, štai jis. Sebastianas Barnsas.
Regina nusekė Sloanos žvilgsnį tarpdurio link ir vos nenualpo.
Ten stovėjo vyras iš ketvirtojo aukšto.

OceanofPDF.com
 7 SKYRIUS
— Pradėkime, — ištarė vyras sėsdamasis stalo priekyje.
Susirinkimų kambaryje tamsūs jo plaukai ir žavūs veido bruožai stulbino
dar labiau. Aukšti skruostikauliai ir nuostabi plaukų kupeta darė jį
vaikščiojančia Ralfo Loreno „Polo“ kolekcijos reklama.
Reginą nuo to vyro skyrė pusė stalo, tačiau atrodė, kad tamsios vyriškio
akys sminga tiesiai į ją.
Sebastianas Barnsas.
Barnsų kolekcija.
Mergina nudelbė akis į savo bloknotą. Jos veidas degė.
— Sebastianai, prieš pradėdami... — dirsčiodama į Reginą pradėjo
Sloana.
Ne, ne, ne.
— Noriu pristatyti naująją bibliotekininkę Reginą Finč.
— Sveika atvykusi į mūsų biblioteką, Regina, — pasisveikino
Sebastianas.
Jos vardas tamsiaplaukio lūpose skambėjo kone siurrealistiškai. Mergina
jautė, kad visi sėdintieji prie stalo žvelgia į ją, tačiau atsakymo suregzti
nepajėgė. Net paprasčiausio dėkui. Ją pribloškė tai, kad Sebastiano
žvilgsnyje nebuvo nė menkiausios gėdos kibirkštėlės, nė šešėlio, rodančio,
jog buvo užkluptas nepadorioje situacijoje.
Toks gražus kaip ir jos vaizduotėje. Galbūt netgi gražesnis. Kiekviena jo
dalelė atitiko tą žavųjį vyrą iš jos minčių. Ko gero, realybėje jis dar
patrauklesnis. Kas nors kitas, pasižymintis tokia Adonio išvaizda, niekuo
neišsiskirtų, tačiau juodos Sebastiano akys ir žvilgantys tamsūs plaukai
apdovanojo jį beveik egzotišku grožiu. Tame žmoguje kunkuliavo energija,
kažkas virpančiai gyvo — neabejotinai seksualaus.
Sebastianas pradėjo susirinkimą diskusija apie grožinės literatūros
apdovanojimų iškilmes. Pastaruosius vienuolika metų apdovanojimų šventė
vykdavo pavasarį, tačiau šiemet bibliotekos patikėtiniai norėjo ją surengti
rudenį, taip pradėti rudens sezoną ir paskatinti paramos rinkimą. Deja,
paskutinės minutės pokyčiai sujaukė visą scenarijų.
— Nebeturime laiko skaityti, planuoti... toks tvarkaraštis
neįgyvendinamas, — ištarė viena moteris.
 — Patikėtiniai mano, jog renginys pavasarį praranda savo svarbą.
Šventės yra dovanojimo, labdaros dalijimo metas, todėl grožinės literatūros
šventė atkreips dėmesį į biblioteką. Toks planas bibliotekai naudingiausias.
— Ar negalite su jais susitarti? — kažkas paklausė. — Gavome šimtus
leidėjų pasiūlymų. Daugiau nei praėjusiais metais, kai laiko turėjome
dvigubai daugiau. Neįmanoma tinkamai įvertinti visų šiame sąraše esančių
romanų.
Sebastianas papurtė galvą.
— Teks susidoroti. Mano siūlymas atmestas.
Stalu nuvilnijo pasipiktinusių balsų banga.
— Reikia daugiau skaitytojų, — pasakė viena moteris. — Sloana, turėsi
perskaityti keletą šių kūrinių.
— Mielai tai padaryčiau, — atsakė Sloana.
Pastebėjusi jos pabalusius, stipriai pieštuką sugniaužusius krumplius
Regina įtarė, jog viršininkė mano priešingai.
— Sloana, visi žinome, kad esi užimta vestuvių planavimu, o skaitymui
reikia laiko, — pratarė Sebastianas. — Manau, turėsime įtraukti naujokę, —
tęsė jis dirstelėjęs į Reginą.
— Ką? — vienu metu sušuko Regina ir Sloana.
— Gera mintis, — sutiko smulki spigiabalsė brunetė. — Pravers bet
kokia pagalba.
— Palaukit, — sustabdė Sloana. — Regina mano darbuotoja, esu
atsakinga už protingą darbų paskirstymą...
— Neprašau jos skaityti darbo metu, Sloana. Girdėjai, ką sakė Betsė, —
visi turime prisidėti, — tarsi viską nutaręs, Sebastianas vėl įsmeigė akis į
Reginą. — Regina, oficialiai tave paskiriu mūsų grožinės literatūros
skaitytoja. Po susirinkimo viską paaiškinsiu. Šis apdovanojimas buvo
sukurtas jauniems — iki trisdešimt penkerių metų — grožinės literatūros
rašytojams paremti. Prizo vertė — dešimt tūkstančių dolerių. Leidėjai
siunčia savo nominantus, o mes atrenkame finalistus. Kaip ir minėjau, apie
tai pakalbėsime po susirinkimo. Dabar turime aptarti rudens skaitinių
renginius. Džonatanas Safronas Foeris pasitraukė, todėl iki lapkričio turime
rasti kitą žmogų.
Vos girdėdama Sebastiano žodžius, Regina nepajėgė atitraukti akių nuo to
savimi pasitikinčio susirinkusiuosius valdančio vyro. Ji vis dar neperprato
bibliotekos darbuotojų vaidmenų, hierarchijos ir įvairių lėšų rinkimo bei
paramos renginių tinklų, bet aiškiai juto, jog Sebastianas atsakingas už
viską.
Mergina akis nudelbė į bloknotą. Rašymas buvo vienintelis dalykas,
atitraukiantis nuo spoksojimo į didelėmis rankomis gestikuliuojantį
tamsiaplaukį, į plačius jo pečius, šiek tiek ištempiančius kostiumo su
ruoželiais audinį. Sebastiano šypsena rodė, jog jo mintys buvo ištisas mylias
nutolusios nuo veiksmo kambaryje.
Atrodė, kad laikas stovi ir tuo pačiu metu lėkte lekia. Ji nenorėjo, kad
susirinkimas baigtųsi. Smėliui laikrodyje ištekėjus, Sebastianas dings.
Regina suprato: tai nelogiška, vis dėlto ji dar nenorėjo prarasti to jausmo,
apėmusio būnant viename kambaryje su juo.
— Turiu eiti, — paskelbė Slona. — Priešpiečiai su Yst Saido moterų
skaitytojų sąjunga.
Regina dirstelėjo į laikrodį. Išties, jau tuoj vidudienis.
— Šiaip ar taip, mes beveik baigėme, — Sebastianas atsistojo. — Regina,
lik minutėlei. Leisk man tave supažindinti su grožinės literatūros nominantų
atrinkimo procesu.
Sloana apsisuko ir vyptelėjo.
— Sebastianai, jai reikia grįžti prie darbo, — ji apsimestinai sukikeno
tarsi rodydama, jog tai nėra svarbu, tačiau pareiga verčia bent jau apie tai
priminti.
— Neužlaikysiu jos ilgai, Sloana. Patikėk manimi, — mirktelėjo jai
Sebastianas.
Sloana nusišypsojo ir, nuraminta minties, jog tapo sąmokslo bendrininke,
išėjo iš kambario.
Kiti tarybos nariai plūstelėjo pro duris. Kai kambaryje liko tik jiedu,
Sebastianas mostelėjo Reginai sėstis. Pats grįžo į vietą stalo priekyje.
— Tu taip pat gali įsitaisyti arčiau. Niekas daugiau tų kėdžių neužims, —
šyptelėjo jis, žvelgdamas į ketvertą juos skiriančių kėdžių.
Sunkiai nurijusi seiles Regina pasiėmė bloknotą ir atsisėdo kėdėje šalia
Sebastiano.
Ji negalėjo į jį žiūrėti.
— Regina, šaunu, jog pas mus dirbi.
Po šių žodžių mergina išdrįso sutikti jo žvilgsnį. Vyras nusišypsojo taip,
tarsi abu dalytųsi paslaptimi. Taip, be abejonės, ir buvo. Regina nusuko
akis.
 — Taigi kiek laiko čia dirbi?
— Dvi savaites.
— Ar esi iš Niujorko?
— Ne, — pažerti klausimai vertė Reginą jaustis nesmagiai. Ji manė, kad
jiedu kalbėsis apie literatūros apdovanojimus, ne apie ją. Sebastianas
žiūrėjo laukdamas. — Aš iš Filadelfijos priemiesčių. Mein Laino.
— Ak, aristokratiškasis Mein Lainas, — nusišypsojo vyras.
Ar jis ją erzina?
— Mano šeima ne tokia, — atsargiai pareiškė Regina.
— Kada persikraustei į Niujorką?
— Prieš mėnesį.
— Oho. Tu tikra naujokė.
Regina pajuto apmaudo žybsnį.
— Knygų srityje nesu naujokė. Turiu bibliotekos mokslų magistro
diplomą. Baigiau su pagyrimu, — velniai griebtų, ir kodėl ji tai pasakė?
Argi rūpi, ką Sebastianas apie ją mano?
Sebastianas linktelėjo tarsi apmąstydamas šį informacijos antplūdį.
— Spėju, skaitai greitai? Mėgsti grožinę literatūrą?
— Taip, — Regina sukryžiavo rankas.
— Kokie tavo mėgstamiausi rašytojai?
Regina atsargiai jį nužvelgė.
— Šiuolaikinės literatūros ar klasikos?
— Nesvarbu, — Sebastianas nusišypsojo akivaizdžiai susižavėjęs arba
bent jau šiek tiek susidomėjęs.
Toks globėjiškas elgesys Reginą suerzino, tačiau tegriebia ją velniai,
jeigu neatsakys į šį klausimą.
— Ką gi, vienas iš jų yra Henris Džeimsas.
— Ak, taip. „Pabaisa džiunglėse“.
Mergina pažvelgė į jį nustebusi.
— Skaitėte?
— Nesistebėk šitaip. Specializavausi anglų kalboje. Taip, skaičiau šią
knygą. Tai viena iš mano mėgstamiausių trumpų istorijų.
— Tik viena?
— Manau, kad sąrašo viršuje yra keletas Reimondo Karverio kūrinių.
Regina linktelėjo. Sunku ginčytis su Reimondu Karveriu.
 — Ką gi, tai daug žada, — Sebastianas suplojo rankomis. — Bent jau
žinome, kad trumpųjų novelių klausimu mūsų nuomonės sutampa, — jis
žvelgė linksmomis akimis. — O ką manai apie moderniąją literatūrą?
Mergina akimirką susimąstė. Mintys staiga išbluko. Juokinga — juk
neprivalo nieko jam įrodinėti. Jai nerūpi, kiek kartų tas žmogus
specializavosi ar nesispecializavo anglų kalboje. Šioje srityje ji visiškai
pasitikėjo savimi.
— Džesas Volteris. Visi jo romanai nuostabūs, visi tokie skirtingi. Po to,
manau, Tomas Perota. Maiklas Šeibonas...
— Įdomu, — atrodė, kad Sebastianas kažką atskleidė.
— Kas?
— Visi tavo vardijami rašytojai yra vyrai. Tu, ko gero, išties supranti
vyriškus jausmus.
Ar tai tiesa? Nejaugi ji iš tiesų nepaminėjo nė vienos rašytojos moters?
Žybtelėjo susierzinimas. Kas jis toks, kad vertintų jos atsakymus
analizuodamas juos tarsi kokį literatūrinį Roršako testą [* Roršako testas — 1921
m. šveicaro psichiatro Hermann Rorcshach pasiūlytas testas, kurio metu prašoma interpretuoti
standartines rašalo dėmes. (Vert. past.)]?
— Nežinau, ką tai turėtų reikšti, — atsakė Regina. — Ir, beje, nė
sekundės manęs neapkvailinote. Visos tos šnekos apie literatūrą nekeičia
fakto, kad jūs esate toks tipas, kuris gali... kuris gali... — ji staiga užsikirto
išsigandusi, jog pasipiktinimo jėga nubloškė ją į aklavietę.
— Kuris gali? — akivaizdžiai smagindamasis paklausė Sebastianas.
Graži jo šypsena ir maniera, kuria pasilenkė prie jos nekantriai laukdamas
atsakymo, tapo paskutiniu įžeidimo lašu.
— Mylėtis bibliotekoje, — sušnibždėjo Regina.
— Nagi, nagi. Nemanau, kad turėtum svaidytis tokiais rimtais
kaltinimais, — taip nekaltai atsakė Sebastianas, kad mergina beveik pamanė
viską išsigalvojusi. Po to vyras nusikvatojo.
— Negaliu patikėti. Manote, kad tai juokinga?
— Ei, nepamirškime, kad tai tu įsmukai į privatų kambarį. Esi tikra
išdykėlė.
Sebastianas liovėsi šypsojęsis ir įsmeigė akis jai į veidą. Reginos viduje
kažkas persivertė. Mintis apniko tos pasilenkusios, plaukais grindis
šluojančios moters vaizdas... malonumo išraiška Sebastiano veide, kai jis
skverbėsi į ją vieną kartą, kitą...
 Regina atsistojo ir išskubėjo iš kambario.

— Kaip sekasi bibliotekoje? — paklausė Derekas, siekdamas jos maišelio

su sausainiais ir krimsdamas po du iš karto.
Regina pažvelgė į Karlę leisdama suprasti, jog derėtų pakoreguoti prastą
jos vaikino elgesį prie stalo, tačiau kambario draugė abejingai sėdėjo
užsikorusi ant stalo ir ryškiai žalia spalva lakavo nagus.
— Ak, gerai, — Regina atidarė šaldytuvą ir išsitraukė nuo vakarykštės
vakarienės likusius spagečius.
— Nesutikai daugiau jokių nuogalių? — parūpo Karlei.
— Ne.
— Ar papasakojai bosei? — susidomėjo Derekas.
Regina įkišo makaronus į mikrobangų krosnelę.
— Ne, neužsiminiau apie tai.
— Leisi iškrypėliui likti laisvam? — kikeno Karlė.
Regina truktelėjo pečiais.
— Nežinau, ar jis iš tiesų iškrypėlis. Linksminosi privačiame kambaryje,
kuris pasirodė besąs jo šeimos remiamas ar panašiai.
Mergina nuėjo prie valgomojo stalo ir šalin nustūmė krūvą Karlės mados
žurnalų.
— Ei, klausyk! Negali imti ir išeiti palikusi tokią keistą užuominą, —
šūktelėjo Karlė.
Ji nukrypavo į kambarį ant kulnų, išskėtusi kojų pirštus. Derekas nusekė
jai iš paskos.
— Ką turi galvoje sakydama, kad jo šeima remia tą kambarį? Kas jo
šeima?
— Nenoriu pasakoti, — atrėžė Regina.
Karlė nusikvatojo.
— Kodėl, velniai griebtų, nenori? Pagaliau gali papasakoti kažką
įdomaus ir slepi tai nuo mūsų?
— Tu iškart paskelbsi apie tai tviteryje, sukelsi sumaištį ar dar ką nors
padarysi.
— Nedarysiu, — pažadėjo Karlė. — Prisiekiu, mažasis iškrypėlis iš
bibliotekos bus tik mūsų. Žinia neišeis iš šio kambario. Tiesa, Derekai?
 — Tiesa, — gavęs ženklą sušneko Derekas.
Regina akimirką dvejojo, tačiau noras kažkam pasipasakoti nugalėjo
atsargumo jausmą.
— Sebastianas Barnsas, — išpoškino.
— Kas jis? — nesuprato Karlė.
— Tas vaikinas.
Karlė patraukė nuo stalo kėdę ir išplėtusi akis pliumptelėjo ant jos.
— Pudrini man smegenis.
— Ne. Ką — pažįsti jį?
Aiškiai susidomėjęs atsakymu, Derekas slankiojo netoliese. Karlė iš
žurnalų krūvos ištraukė „W“ numerį ir ėmė paskubomis sklaidyti puslapius.
Neradusi ko ieškojo, pastvėrė kitą žurnalą ir stumtelėjo atverstą priešais
Reginą. Nespalvotoje nuotraukoje grakšti, suknelę apnuoginta nugara
vilkinti moteris balerinos pirštais lenkėsi prie pėdų ir beveik lietė
elegantiškus batelius smailais kulniukais.
— Kas tai? — paklausė Regina, keistai išsigandusi, kad Karlė pasakys
„jo mergina“.
Nors kodėl tai turėtų rūpėti? Užuot ką nors atsakiusi, Karlė bakstelėjo į
užrašą smulkiu šriftu puslapio apačioje: fotografas Sebastianas Barnsas.
Prireikė akimirkos, kol Regina susivokė.
— Leisk pažiūrėti, — ji paėmė žurnalą, atvertė kitą puslapį, dar kitą.
Karlės parodyta fotografija tebuvo viena iš redaktoriaus skiltyje
publikuotų nuotraukų. Visų autorius buvo Sebastianas.
— Panašu, kad jis svarbi persona, — tarė Karlė. — Kai pirmą kartą
pasirodė žurnaluose, žmonės palaikė jį diletantu. Supranti, visi tie pinigai...
O tokiomis nuotraukomis kaip ši jis nutildė visus kritikus.
Regina padėjo žurnalą.
— Juo geriau jam. Vis dėlto tai nesuteikia teisės naudotis biblioteka it
nuosava žaidimų aikštele.
— Atsipalaiduok, Regina, — atsiduso Karlė. — Turėtum mėgautis
didžiąja Niujorko akimirka, kai ji spokso tau į veidą.
— Arba į nuogą užpakalį, — pajuokavo Derekas.
Abu nusijuokė. Regina stumdė makaronus po lėkštę.
— Kaip siūlytumėt man elgtis? — pagaliau prabilo ji, pavargusi nuo
nuolatinių Dereko ir Karlės pašaipų.
Karlė palietė kambario draugės ranką.
— Pasilinksmink. Ar žinai, kaip tai padaryti, Regina?

OceanofPDF.com
 8 SKYRIUS
Ryte ant savo darbo stalo Regina rado krūvelę neseniai išleistų ir gerai
įvertintų romanų. Du jau buvo perskaičiusi. Šūsnies viršuje mėlynavo
lipnusis lapelis. Man patiko vakarykštis pokalbis apie literatūrą. Gaila, kad
jis taip netikėtai baigėsi. Norėčiau šįvakar jį pratęsti vakarieniaujant.
Lauksiu tavęs šeštą valandą prie bibliotekos.
Mergina skubiai apsidairė tarsi pagauta daranti kažką blogo ir įgrūdo
raštelį į rankinę.
— Kas vyksta, Finč? Ar jie tau moka knygomis? — parūpo Aleksui.
— Ne, — Regina pastūmė knygas į šoną. — Padedu literatūros vertinimo
komisijai.
— Ak, dar kai kas. Kažkoks tipas šitą atnešė tau, — Aleksas padavė
didelę gausiai iliustruotą knygą su vos apsirengusia brunete ant viršelio.
Trumpi merginos kirpčiukai ir stilius Reginai priminė moterį iš burleskos
šou. Knygos pavadinimas skelbė: Betė Peidž: istorija fotografijose. Vardas
pasirodė pažįstamas.
Regina apvertė knygą. Leidinys nepriklausė bibliotekai.
— Palauk. Kas tai? — paklausė ji.
Aleksas gūžtelėjo.
— Pamaniau, kad ėmeisi iniciatyvos ir ieškai informacijos.
Tada Regina prisiminė Alekso kalbas apie Betės Peidž šukuoseną.
Mergina pervertė puslapius. Visose nespalvotose nuotraukose pribloškianti
brunetė įvairiuose nusirenginėjimo etapuose. Kai kur mergina buvo tokia
keista ir seksuali, kad vien žvilgtelėjusi į nuotrauką Regina išrausdavo.
Nuotrauka knygos viduryje buvo pažymėta nedideliu baltu voku.
Nespalvota Betės Peidž fotografija vaizdavo merginą sėdinčią ant labai
paprastos sofos atlošo. Lengvomis tamsiomis bangomis ant pečių krito
plaukai, rankas dengė juodos pirštinės iki alkūnių. Betė vilkėjo juodą
biustjė, mūvėjo tinklinėmis kojinėmis su keliaraiščiais ir avėjo juodais
bateliais kone keturių colių aukščio kulnais.
Regina atplėšė voką ir rado baltą kortelę, panašią į tą, kokios paprastai
pristatomos drauge su gėlėmis. Joje ta pačia glausta, dailia rašysena kaip ir
lipniajame lapelyje buvo parašyta: Tavo namų darbai.
Mergina vėl įkišo kortelę į voką ir apsidairė, ar tikrai jos niekas nestebi.
Staiga ji suprato, kad vakarienė su Sebastianu Barnsu nėra kvietimas.
Tai nurodymas.

OceanofPDF.com
 9 SKYRIUS
Šeštą valandą Regina nusileido pietiniais laiptais prie bibliotekos įėjimo
ir išėjo į šiltą vasaros vakarą.
Tiesą pasakius, ji nesitikėjo, kad Sebastianas Barnsas lauks. Po ilgos
darbo dienos ji suvokė, kad Betės Peidž knyga ir rašteliai tebuvo
pakvailiojimas, pokštas — bausmė už tai, kad užtiko jį ketvirtajame aukšte.
Vis dėlto belipant baltais marmuriniais laiptais į Penktąją aveniu
merginos pulsas šiek tiek šoktelėjo. Regina droviai išlygino savo ilgą sijoną
ir pasivėdavo knyga.
— Kur Betės Peidž knyga?
Persigandusi mergina apsisuko ir pamatė už jos stovėjusį Sebastianą.
Vyras tamsiu kostiumu ir tamsiai violetiniu kaklaraiščiu buvo stulbinamai
gražus. Tamsios akys, žvilgančios lengvo auksinio atspalvio veide, įsmigo į
ją tokia jėga, kad užgniaužė kvapą. Reginą ir vėl sužavėjo Sebastiano veido
tobulumas, ryškūs ir gražūs, akivaizdžiu vyriškumu dvelkiantys veido
bruožai.
— Ką?
— Knyga su iliustracijomis. Ta, kurią tau daviau. Nemanau, kad ji telpa
mažojoje kuprinėlėje, — Sebastianas su panieka nužvelgė „Old Navy“
krepšį.
— Šiame krepšyje telpa viskas, ko reikia, ačiū.
— Tikiuosi, ten yra ir knyga.
Mergina pasitaisė ant peties krepšio rankeną.
— Ne, nėra, — prisipažino ji.
— Pasiimk.
— Atsiprašau?
Na ir įžūlumas!
— Žvelgi į mane taip, tarsi kalbėčiau kažką siaubingo. Argi mano
raštelyje nebuvo parašyta: Namų darbai? Tai reiškia: pasiimk knygą namo.
Teisingai?
— Taip... tačiau nesuprantu, kodėl tu turėtum užduoti man namų darbų.
Sebastianas nusišypsojo. Dešiniajame skruoste atsirado duobutė.
— Ko gero, norėčiau būti tavo mokytoju, — jis staiga surimtėjo, o akys
vis dar bauginamai žvelgė į ją. — Nustebsi, kiek gali išmokti.
 Regina sunkiai nurijo seiles.
— Nagi, sutik, — paprašė Sebastianas.
Mergina atsiduso ir nusprendė sutikti. Tik šįkart.
— Ir paskubėk! — jai pavymui šūktelėjo Sebastianas.
Regina atsisuko ir apdovanojo jį piktu žvilgsniu. Vyras nusijuokė —
nuoširdžiai, garsiai. Mergina nepajėgė sulaikyti šypsenos.
Gerai, jis žavingas. Vis dėlto tai beprotystė. Kodėl ji leidžiasi to vyro
vadovaujama? Regina nesuprato, kas ją verčia taip elgtis. Noras sužinoti, ką
jis sumanys, polinkis elgtis su žmonėmis maloniai, o gal pati liūdniausia
priežastis — trikdanti trauka?
Nepaisydama savo minčių, ji nuskubėjo į biblioteką ir greitai atsidūrė
prie savo darbo stalo. Vėl pasiėmė knygą ir viena ranka prispaudusi prie
krūtinės nustebo: kokia sunki! Šovė trikdanti mintis — kas, jeigu grįžus į
lauką jo ten neberas?
Regina nesuprato, kodėl ši mintis ją taip trikdė. Ir kas, jeigu tas vyras
nebelauks? Ji palaikys visą šį reikalą beprotiška Niujorko akimirka.
Vis dėlto išėjusi išsyk jį pastebėjo. Sebastianas laukė.
Mergina vėl žvilgsniu aprėpė nepriekaištingą vyro išvaizdą nuo tobulai
pasiūto kostiumo iki puikių batų. Ji pati susidrovėjo savo laisvai krintančio
sijono ir paprastos trumparankovės palaidinės, nešiojamos nuo pirmojo
kurso koledže.
— Panešiu, — pasiūlė Sebastianas.
Regina padavė jam knygą.
— Po tavęs, — vyras mostelėjo į Penktąją aveniu.
Mergina nedrąsiai nulipo laiptais. Jis, šiek tiek atsilikęs, nusekė įkandin.
Ties 41-osios gatvės kampu laukė žvilgantis juodas mersedesas.
Sebastianas atidarė galines dureles.
— Kur važiuosime? — sudvejojo Regina.
— Vakarieniauti. Nejaugi negavai mano žinutės?
Mergina įslydo ant galinės sėdynės, Sebastianas atsisėdo šalia.
Prie vairo sėdėjo kostiumuotas vyras. Automobilis pajudėjo nuo
kelkraščio. Buvo akivaizdu, kad vairuotojas žino jų kelionės tikslą.
— Gavau ir kitas knygas, — prabilo Regina. — Romanus.
Sebastianas linktelėjo.
— Galbūt atrasi kitą Tomą Perotą.
Regina įtariai į jį dėbtelėjo.
 — Šaipaisi?
— Ne, — atsakė vyras šypsodamasis ir purtydamas galvą. — Kodėl
turėčiau šaipytis? Kažkas ketina atrasti dar vieną garsų rašytoją. Kodėl to
padaryti negalėtum tu?
— Nežinau, — Regina vis dar netikėjo, kad Sebastianas kalba rimtai.
Transporto spūstyje automobilis lėtai judėjo į miesto pakraštį.
— Leisk šio to paklausti, — prabilo Sebastianas. — Kodėl persikraustei į
Niujorką?
— Norėjau dirbti bibliotekoje, — nedvejodama atsakė mergina.
— Ar ši priežastis vienintelė?
— Na, taip, — Regina staiga ėmė abejoti atsakymo teisingumu. — Noriu
pasakyti, nejaugi jos negana?
— Nežinau, — tamsiose Sebastiano akyse suspindo iššūkis. — Ar gana?
Pasijutusi nesmagiai, ji nesąmoningai į klausimą atsakė klausimu.
— Ką gi, o kodėl tu čia persikraustei?
— Nepersikrausčiau. Užaugau čia. O jeigu būčiau užaugęs kažkur kitur,
be abejonės, būčiau persikraustęs čia. Ir daugelis mano pažįstamų, kurie čia
neužaugo, ne persikraustė, o tiesiog atbėgo čia ieškodami sėkmės.
— Arba nuo ko nors pabėgo, — Regina prisiminė savo motiną ir
akimirksniu pasigailėjo komentavusi, tačiau, laimei, Sebastianas jos
nespaudė.
— Taigi tu niekada nesvajojai tapti aktore, modeliu ar kažkuo panašiu?
Neabejodama, kad dabar iš jos tikrai šaipomasi, Regina sukryžiavo
rankas.
— Ne, — šaltai atsakė ji.
— Įdomu. Daugelis moterų, atrodančių kaip tu, svajotų. Negaliu patikėti,
kad nė nenutuoki, kokia esi graži.
Mergina pajuto, kad rausta. Ji ir anksčiau sulaukdavo komplimentų.
Žmonės sakydavo, jog jos gražios akys, plaukai. Vadindavo ją „žavia“.
Regina niekada nesijaudino dėl savo kūno sudėjimo ar svorio, kaip kad
daugelis draugių. Ji buvo tik vidutinio ūgio, juto, jog turi per plačią nosį, o
viršutinė lūpa yra pernelyg plona, kad prilygtų viliojančiam Skarlet
Johanson, Kim Kardašian ar Andželinos Džoli grožiui. Žinoma, ir tikros
aistros objektu Regina niekada nesijautė. Ko gero, dėl jausmo, kad nėra
verta meilės, buvo šiek tiek kalta ir ji pati.
 Spūstis išsisklaidė ir Parko aveniu pralėkė tarsi migloje. Kai jie pasiekė
praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje statytus kvartalus,
vairuotojas vėl pasuko Penktosios aveniu link. Automobilis sustojo priešais
pažįstamą pastatą — 52 aukštų „Four Seasons“ viešbutį, projektuotą
architekto I. M. Pei. Regina žinojo daug šio žmogaus kurtų pastatų. I. M.
Pei buvo vienas iš tėčio mėgstamų architektų.
Mersedeso dureles atvėrė viešbučio kamerdineris. Sebastianas iš
automobilio išlipo pirmas ir ištiesė ranką Reginai. Ši savąją paduoti dvejojo,
tačiau net instinktyviai priešindamasi negalėjo nujausti, kokį drebulį jos
kūnu pasiųs to vyro prisilietimas. Pojūtis priminė elektros srovę.
Sebastianas nuvedė ją į blyškaus kalkakmenio fojė, išpuoštą artdeco
stiliumi. Patalpos lubos, ko gero, siekė trisdešimt pėdų.
— Palauksiu tavęs čia, — pasakė jis įteikdamas kortelę-raktą. — Ji
atrakins 2020-ąjį kambarį.
Mergina pažvelgė į kortelę, tačiau jos nepaėmė.
— Nesuprantu.
— Juk nemanai, kad gali eiti vakarieniauti vilkėdama šituos drabužius,
tiesa?
Reginos kraujas plūstelėjo į skruostus. Ji nesuprato, ar labiau suglumo, ar
įsižeidė.
— Jeigu negaliu taip vilkėti restorane, tai gal derėtų eiti kur nors kitur.
Sebastianas pažvelgė rimtomis ir gluminančiomis akimis. Tose akyse ji
įžvelgė iššūkį.
— Tikrai? Pamaniau, kad žmogus, pasižymintis tokiu intelektiniu
smalsumu, norėtų pamatyti kitą gyvenimo pusę.
Regina pagalvojo apie jausmą, persekiojantį ją tiek ilgai, kiek tik galėjo
prisiminti: baimę. Baimę, kas nutiks, jeigu ji nepasielgs tinkamai ir
apdairiai, nepasieks puikių rezultatų. Egzistavo ir kitas, atvirkštinis
jausmas: pro šalį bėgančių įvykių, nuolatinio jų stebėjimo iš išorės baimė.
Ji raktą paėmė.

OceanofPDF.com
 10 SKYRIUS
Dvidešimtajame aukšte buvo tylu. Regina slinko kilimais išklotu
koridoriumi ir neabejojo, kad kas nors ją sustabdęs paklaus, ką ji čia veikia.
Nesutiko nė vieno žmogaus.
Mergina rado 2020-ąjį kambarį ir įkišo kortelę į plyšį beveik tikėdamasi,
kad durys neatsidarys. Vis dėlto spustelėta auksinė durų rankena lengvai
palinko po jos delnu.
Viduje Reginą apsupo rusvi ir rožiniai atspalviai, šviesus medis ir blyškus
marmuras. Dekoras buvo kuklus, tačiau šiuolaikinis. Pamačiusi fojė
mergina tikėjosi, jog kambarys bus daug puošnesnis, tačiau nustebo
išvydusi jaukią, saikingai dekoruotą patalpą. Pro langą pietinėje pusėje
vėrėsi stulbinantis miesto vaizdas — iš taip aukštai mergina Niujorko dar
nematė.
— Regina?
Moteris atsirado tarsi iš niekur. Reginai vos širdis neiššoko.
— Išgąsdinot mane! — aiktelėjo ji atgavusi kvapą.
— Atsiprašau, nenorėjau, — prabilo moteris kapotu britišku akcentu. Ji
vilkėjo turkio spalvos tunika ir baltais džinsais. Vario spalvos plaukai
pakaušyje buvo surišti į laisvą mazgą, ji segėjo elegantiškus platininius
papuošalus. — Aš Džesė. Sebastianas prašė manęs pabūti čia, jeigu tau
prireiktų pagalbos.
— Ar jūs... dirbate jam?
— Dirbu su juo, — atsakė moteris. — Esu stilistė ir vizažistė. Atėjau čia
Sebastiano prašymu. Jis pamanė, kad tau gali manęs prireikti.
Regina linktelėjo tarsi žodžiai skambėtų visiškai logiškai.
— Tavo vakariniai drabužiai miegamajame, — Džesė mostelėjo į dešinę.
— Jeigu ko nors prireiks, pakviesk. Ir apsivilk viską, ką Sebastianas ten
paliko. Tuo klausimu jis buvo nepermaldaujamas. Kaip tu jau turbūt žinai,
jam labai svarbios detalės.
Ne, ji to nežinojo. Tik pradėjo suvokti esmę.
Regina nužingsniavo Džesės nurodyta kryptimi į miegamąjį. Ant
didžiulės lovos gulėjo du pirkinių krepšiai ir drabužių laikymo maišas su
„Miu Miu“ ženklu. Ant juodu kaspinu papuošto rožinio krepšio puikavosi
„Agent Provocateur“ pavadinimas, o ant oranžinio — „Prada“ ženklas. Šį
pavadinimą mergina žinojo, tačiau anų dviejų — ne.
Ieškodama ko nors pažįstamo Regina paėmė „Prada“ krepšį. Viduje rado
tris batų dėžes. Atidariusi pirmąją ji pamatė juodus aukštakulnius uždarais
galais. Bateliai buvo gana kuklūs, tokius ir pati rinktųsi. Kulniukas buvo
metalinis, 4 colių aukščio ir labiau priminė stipiną arba vinį nei bato kulną.
— Čia ne batas, o kankinimo prietaisas, — Regina sviedė jį šalin.
Atidariusi kitą dėžę ji rado tokius pačius batus, tik puse dydžio didesnius.
Trečiojoje dėžėje buvo tas pats.
Pirmieji bateliai buvo tiksliai jos dydžio. Tai suerzino labiau nei
nustebino.
Regina atsisuko į drabužių maišą. Viena ranka laikydama už aksomu
dengtos pakabos, kita atsegė užtrauktuką ir susimąstė, ką Džesė veikia
kitame kambaryje. Įdomu, ar ji nesuirzo Sebastiano paprašyta pabūti aukle.
Ak, tai taip trikdo.
Nutraukusi maišą nuo pakabos, Regina pamatė paprastą juodą suknelę. Ji
buvo be rankovių, bet aukšta iškirpte ir ilgumo iki kelių. Priminė Odrės
Hepburn stilių. Viskas, kas primindavo Hepburn — Odrę arba Kateriną,
puikiai tikdavo. Po ginklus galinčių atstoti batų šis atradimas buvo
teigiamas.
Toliau — rožinis krepšys. Reginai teko pasirausti pluoštuose rožinių
servetėlių, kol atrado į juodą popierių suvyniotus ryšulėlius. Ji atsargiai
išvyniojo pirmąjį ryšulį ir pamatė dailią juodą nėriniuotą liemenėlę. Graži,
tačiau visiškai kitokia nei visą gyvenimą dėvimos paprastos medvilninės
„GAP“ liemenėlės. Įmantriai nėriniuotas, su visa sistema mažyčių sudėtingų
kabliukų toks apdaras atrodė visiškai nepraktiškas. Regina iš popieriaus
ištraukė dar vienus nėrinius, tačiau nesuprato, kas tai. Atrodė kaip apversta
liemenėlė, nuo kurios kabojo keturi raišteliai su kabliukais. Tas daiktas
buvo toks nepatrauklus, kad mergina įkišo jį atgal į krepšį. Dar aptiko
juodas kojines iki pusės šlaunų, tokias blizgančias ir šilkines, jog jos
priminė permatomus sparnelius.
Pasigirdo beldimas į miegamojo duris.
Regina prisiminė, kad fojė jos laukia Sebastianas. Reikia paskubėti.
— Ar viskas gerai? — paklausė Džesė.
— Puikiai, dėkui, — atsiliepė ji.
— Nepamiršk visko užsivilkti.
 Mergina pažvelgė į tvarkingai ant lovos išdėliotus daiktus. Vorą
primenantis nėriniuotas daiktas sužadino smalsumą. Ji pagalvojo: galiu imti
ir išeiti.
Galėtų tiesiog išeiti pro duris ir pasakyti raudongalvei anglei: atleiskite,
jūsų pagalbos nereikės. Galėtų švystelėti kortelę ant viešbučio priimamojo
stalo. Galėtų išrėžti Sebastianui: dėkui, ne. Elizos Dulitl vaidmuo drauge su
Henriu Higinsu jos nedomina. Tada grįžtų namo, į mažąjį kambarėlį ir...
kas? Spėliotų, apie ką jie būtų kalbėjęsi per vakarienę? Įsivaizduotų, kaip
būtų pasijutusi atrodydama it „Vogue“ viršelio mergina? Tada, praėjus
šešiems mėnesiams, o gal metams ar dvejiems, sėdėtų viena tame pačiame
kambaryje ir prisimintų metą, kai pats nuostabiausias kada nors sutiktas
vyras jai sakė, jog ji yra graži.
Kodėl atvykai į Niujorką?
Regina iš krepšio ištraukė keistąjį juodų nėrinių apdarą ir nuėjusi prie
miegamojo durų nedrąsiai dirstelėjo.
— Džese, labai nenoriu jūsų trukdyti...
— Tam aš čia ir esu, — linksmai atsakė Džesė.
— Nežinau, kas tai, — mergina iškėlė juodus nėrinius it kokį pasiutusį
gyvūną.
— Tai keliaraištis. Jie kebloki. Leisk man tau padėti. Neįsižeisk, bet
panašu, kad tu pati užtruksi visą amžinybę.
Džesė, ko gero, turėjo kur kas svarbesnių užsiėmimų nei aprenginėti
suaugusią moterį it bejėgę ikimokyklinukę. Nenuostabu, kad ji norėjo
paskubinti įvykius.
— Gerai, ačiū, — Regina žengė į šoną, leisdama Džesei įeiti į miegamąjį.
Džesė įsirėmė rankomis į klubus ir įvertino ant lovos gulinčius daiktus.
— Nuostabi suknelė. Tobulai tau tiks. Sebastianas puikiai apie tai
nusimano.
— O batai... — Regina akimis it priešą varstė „Prada“ kūrinį. —
Avėdama tais daiktais nepajėgsiu eiti. Avėsiu savus batus.
Džesė nužvelgė Reginos avalynę ir lėtai papurtė galvą.
— Tavimi dėta to nedaryčiau.
Regina linktelėjo.
— Gerai. Manau, judėsiu ypatingai lėtai, — pasakė ji.
Džesei akivaizdžiai palengvėjo.
 — Gera mintis. Užsisek liemenėlę ir apsimauk kelnaites, tada aš tau
padėsiu susitvarkyti su keliaraiščiu ir kojinėmis.
Regina tikėjosi, jog moteris išeis iš kambario, tačiau šioji nė nemanė
suteikti jai šiek tiek privatumo.
— Išties nesu pripratusi persirenginėti prieš kitus žmones, — droviai
pareiškė mergina.
— Regina, — atsakė Džesė, — aš stilistė. Mačiau persirenginėjančias
pačias įžymiausias pasaulio moteris. Apačioje laukia Sebastianas.
Paskubėk.
Regina pasijuto kvailai — moteris tik bando padėti, o ji kelia sąmyšį dėl
jos buvimo kambaryje.
Stengdamasi nesidrovėti Regina nusivilko švarkelį. Džesė jį paėmė ir
sulankstė. Po to mergina atsisagstė palaidinukę, nusisegė sijoną ir abu
drabužius padavė moteriai. Netikėtai pajuto oro vėsą. Oda pašiurpo.
Liemenėlėje sustandėjo speneliai. Mergina nenorėjo nusisegti liemenėlės,
tačiau laukė juodieji nėriniai.
Ji ištiesė rankas už nugaros, ketindama atsegti liemenėlę, tačiau pirštai
ėmė nemokšiškai grabalioti tūkstantį kartų užsegtą ir atsegtą sagtelę.
— Leisk padėti.
Reginai nė nespėjus pasipriešinti, svetimos moters pirštai brūkštelėjo
palei mentikaulius ir atsegė liemenėlę.
Paprasta medvilninė liemenėlė nukrito ant grindų. Sukryžiavusi ant
krūtinės rankas mergina prisidengė krūtis. Džesė ištiesino juodąją nėriniuotą
liemenėlę, užnėrė petnešėles ant Reginos pečių ir susegė sagtelę už nugaros.
— Nesuprantu, kaip jam pavyko nupirkti reikiamą dydį, — Regina išsyk
pajuto, kad dėvi labiausiai tinkančią liemenėlę iš visų, kokias tik teko turėti.
— Jis puikiai tai išmano, — pakartojo Džesė. Moters akyse žybtelėjo
kibirkštėlės. Jos balso tonas privertė Reginą suabejoti, ar toji
charizmatiškoji moteris pažino Sebastianą tik profesiniame gyvenime. —
Dabar šitos, — Džesė padavė kelnaites.
Regina apsimovė jas kiek tik įmanydama greičiau ir tik kartą dirstelėjo, ar
Džesė nestebi.
Stebėjo.
— Keliaraištis, — Džesė iškėlė gluminantį daiktą.
Mergina paėmė jį ir pasukiojo laikydama dviem pirštais.
— Neįsivaizduoju...
 Džesė paėmė keliaraištį ir atsistojo priešais. Apjuosė juo Reginos liemenį
ir užtraukė ant klubų. Juostelės tabalavo palei šlaunis it čiuptuvėliai.
— Užsimauk kojines, aš jas prisegsiu.
Regina atsisėdo ant lovos. Itin susikaupusi ir pamiršusi drovumą švelniai
užsitraukė kojines, lėtai pataisydama ties šlaunimis. Kai abi kojinės atsidūrė
savo vietose, Džesė atsiklaupė ir prisegė keturias juosteles prie kojinių, po
dvi priekyje ir iš užpakalio.
— Neįtikėtina, — pasakė sunkiai alsuodama Džesė. — Pažvelk į
veidrodį.
— Ne, viskas gerai, — kukliai atsakė Regina, nors paslapčia smalsavo.
Moteris ištiesė juodąją suknelę. Regina ją apsivilko.
— Apsisuk, — Džesė užsegė suknelės užtrauktuką.
— Pagaliau baigta, — atsiduso Regina.
— Beveik.
Džesė priešais merginą sudėjo batus. Regina atsargiai juos apsiavė ir
pasijuto it nepažįstamo pasaulio Pelenė.
Ji nužvelgė save veidrodyje nuo galvos iki kojų ir nepažino.
— Ar galiu dar kai ką patarti? — paklausė Džesė.
— Hm, žinoma.
Džesė padavė jai lūpdažį juodame elastingame dėkle, išpuoštame
baltomis raidėmis „NARS“. Regina nuėmė dangtelį ir aptiko naują matinės
tamsiai raudonos spalvos dažų tūbelę.
— Ar ir šitą jis man paliko? — parūpo Reginai.
Džesė neatsakė, tik laukė, kol mergina pasidažys.
Regina senokai nesidažė lūpų — nuo išleistuvių mokykloje. Į vakarėlį ėjo
su Robertu Velersu — drauge su juo redagavo laikraščio komentarų skiltį.
Vėliau, vakarėlio pratęsime Samantos Sinkleir name ant jūros kranto,
tikėjosi, jog Robertas pabučiuos ją tamsiame mėnesienos nutviekstame
paplūdimyje. Jis pasakė, jog yra gėjus.
Reginos ranka drebėjo. Praėjo kelios minutės, kol ji nurimo ir pajėgė
sodria spalva padažyti lūpas. Raudonos lūpos nuostabiai paryškino mėlynas
akis.
Šypsodamasi mergina pasitraukė nuo veidrodžio ir ištiesė lūpdažį Džesei.
— Pasilaikyk, — pasakė ši. — Atrodai seksualiai. Dabar eik. Sebastianas
nėra kantrus.
 Sverdėdama ant aukštakulnių Regina nužingsniavo „Four Seasons“
viešbučio fojė. Pirmą kartą gyvenime ji pastebėjo, kad praeiviai į ją spokso.
Ko gero, kėblina it ką tik gimusi gazelė. Vėliau ji žvilgsniu užkliuvo už
kažkokio verslininko veido ir jame pastebėjo tai, ko dar niekada nebuvo
mačiusi: geismą.
Išblaškyta nepažįstamųjų dėmesio, nepažįstamos vietos ir visiškai
svetimos aprangos, Regina kone atsitrenkė į Sebastianą.
— Oi, nepamačiau tavęs, — it įbesta sustojo ji.
Sebastiano akys nuklydo ja nuo galvos iki kojų pirštų. Mergina suprato:
vyras žino, ką ji vilki po suknele. Ji susidrovėjusi laukė komentarų dėl
aprangos, tačiau jis nieko nepasakė, tik apdovanojo rimtu, įdėmiu žvilgsniu.
Sebastianas paėmė „Old Navy“ rankinę, kurią ji tebesinešė, ir nutraukė
nuo peties.
— Žinok, šitas daiktas yra bjaurus.
— Na, tai priklauso nuo požiūrio. Be to, šis daiktas atlieka savo funkciją.
Išvadavęs Reginą nuo krepšio, Sebastianas vėl ją nužvelgė ir patenkintas
ištiesė ranką. Mergina nužvelgė vyrą, įsikibo jo parankės tarsi lydima į
debiutančių šokių vakarą. Tikėjosi, jog jiedu eis į viešbučio restoraną, tačiau
Sebastianas vėl išvedė ją į lauką.
— Čia nevalgysime?
— Ne, — atsakė vyras. — Mano mėgstamiausią restoraną šiemet uždarė.
„L’Atelier de Joel Robuchon“, — nusišypsojo jis. — Tik nesirūpink, šiame
mieste gerų restoranų netrūksta.
Jis atidarė automobilio dureles ir Regina, stengdamasi atsargiai suderinti
aukštakulnius ir suknelę, vėl įsėdo į mersedesą.
Jie greitai nulėkė Parko aveniu. Vos tik mergina spėjo patogiai įsitaisyti,
automobilis sustojo 65-ojoje gatvėje.
Vairuotojas atidarė dureles. Regina išlipo priešais gražų neoklasikinį
pastatą. Virš paradinių durų didelėmis raidėmis buvo užrašyta: „Daniel“.
Viduje merginą apsupo aštuoniolikos pėdų aukščio kesoninės lubos,
baliustrados, arkos ir drožinėti piliastrai. Klasikinė architektūra derėjo su
šiuolaikiniais baldais ir sodrių, neutralių spalvų apdaila — riešutmedžio ir
kreminę spalvą atsvėrė raudonos valgomojo kėdės. Erdvė skendėjo šiltoje
sietynų ir sieninių žvakidžių skleidžiamoje šviesoje. Regina pamanė, kad
jos mamą paveikslai tikrai sužavėtų. Kiekvienas colis dvelkė elegancija.
Mergina džiaugėsi, kad pakluso Sebastiano prašymui ir persirengė.
Metrdotelis jausmingai pasveikino Sebastianą.
— “Bellecour“ kambarys, pone Barnsai, — pasakė jis.
Sebastianas mostelėjo Reginai eiti pirmai. Ji nusekė metrdotelį per
valgomąjį. Vėl pajuto žvilgsnius ir stengėsi sutelkti visą dėmesį į savo
eiseną. Regina jautėsi it Džulija Roberts filme „Graži moteris“ — žavinga,
vilkinti raudona suknele, įsikibusi Ričardo Giro rankos.
Pilve ji pajuto nervingos energijos, svaiginančios laimės antplūdį.
Metrdotelis atvėrė duris į privatų kambarį, kuriame būtų sutilpę ir šimtas
žmonių, tačiau padengtas buvo tik vienas staliukas. Vyras atitraukė kėdę.
Regina įsitempusi atsisėdo. Sebastianas įsitaisė priešais.
— Juk galėjome pavalgyti kitame kambaryje, — nejaukiai nusijuokė
mergina. — Čia labai daug erdvės.
Someljė atnešė vynų sąrašą, tačiau Sebastianas į jį beveik nežvilgtelėjo.
— Šiandien mes pasirinkome degustaciją, taigi parinkite ką nors tinkamo,
— pasakė jis ir atsisuko į Reginą. — Degustacijos meniu sudaro aštuoni
patiekalai. Tikiuosi, neskubi.
Stengdamasi nepanikuoti mergina papurtė galvą. Apie ką jie kalbėsis
valgydami aštuonis patiekalus? Koks puikus turi būti maistas, kad kažkas
norėtų sėdėti, kol jį tiek kartų patieks?
— Atrodai labai gražiai, — pasakė Sebastianas. — Ši suknelė tau tinka.
— Oi, ačiū, — Regina nudelbė akis į vandens taurę. — Atspėjai dydžius.
— Daug laiko praleidau žvelgdamas į moteris, — atsakė vyras.
Mergina paraudo, po to suvokė, kad jis greičiausiai kalba apie
fotografavimą.
Pasirodė padavėjas su amuse bouche [* Pranc, amuse bouche — restorano virtuvės
šefo dėmesio ženklas, nemokama vieno kąsnio užkanda. (Vert. past.)] ir priešais juos
išdėliojo tris nedideles baltas lėkšteles.
— Vištienos ir baltųjų ridikų mozaika, miško grybų drebučiai, šviežių
daržovių salotos, — paskelbė padavėjas.
— Ačiū, — beviltiškai trokšdama pažinti bent vieną prieš ją padėtą daiktą
padėkojo Regina.
Sebastianas jai mirktelėjo. Merginos skrandis padarė tokį kūlverstį, kad ji
suprato nebegalėsianti praryti nė kąsnio.
OceanofPDF.com
 11 SKYRIUS
Regina pastumdė maistą savo lėkštėje ir pakėlusi akis pamatė, kad į ją
žvelgia Sebastianas.
— Regina, aš nusivylęs. Nemaniau, jog tu tokia nevalgi.
Ji pajuto, kad rausta. Situacijos keblumas ir absurdiškumas galiausiai
įveikė jaudulį.
— Atleisk, kad neneriu į šį reikalą stačia galva, tačiau pastarąją valandą
tik vykdau nurodymus ir jaučiuosi dalyvaujanti kažkokiame keistame
spektaklyje, o ne tikroje vakarienėje. Praradau apetitą.
Sebastianas nusijuokė. Ne kikeno kaip automobilyje, bet kvatojosi sodriu,
gerkliniu juoku, atmetęs galvą.
— Hmm. Nepatenkintas klientas. Taip man nutinka pirmąkart, —
paerzino jis, dar labiau ją kankindamas.
— Kaip aš atgausiu savo drabužius? Po vakarienės į tą viešbučio kambarį
negrįšiu.
— Logiška, — Sebastianas akivaizdžiai linksminosi, tuo dar labiau
suerzindamas Reginą.
— Sakau tau tai iš anksto, kad nekiltų abejonių, jog abu skaitome tą patį
puslapį.
— Tą patį puslapį? Pasakei it tikra bibliotekininkė.
Nebežinodama, kaip atsakyti į tokią pastabą, Regina paragavo vyno.
Gėrimas buvo skanus, gurkšnis gerklėje paskleidė šilumą.
— Kad jau paminėjai, argi mudu nesikalbėsime apie knygas? Maniau, tai
visos vakarienės tikslas.
— Nekantrauji pulti prie reikalų.
— Taip, — Regina nurijo dar vieną gurkšnelį.
Viskas, daugiau nebegersiu.
— Kodėl neturi mobiliojo telefono? — parūpo Sebastianui.
Merginą nustebino tarsi iš niekur atsiradęs klausimas.
— Hm, nežinau, — atsakė ji.
Niekada nepasakos apie savo taupumą žmogui, važinėjančiam
automobiliu su vairuotoju, o vieną iš brangiausių pasaulio viešbučių
naudojančiam it puošnų persirengimo kambarį.
— Taip nepatogu, — pareiškė Sebastianas.
 — Man patogu.
— Ar kada nors anksčiau dėvėjai keliaraiščius?
Regina vos neišspjovė vyno.
— Nesupratau?
— Sakei, nori pereiti prie reikalų, — Sebastianas žvelgė rimtai. Žinoma,
intarpas apie mobilųjį telefoną buvo skirtas apšilimui. — Kaip jautiesi
vilkėdama mano pirktus apatinius?
— Tarsi vilkėčiau kostiumą.
— Kalbi lyg apie blogą dalyką.
Padavėjas nurinko lėkštes. Jo pasirodymas apdovanojo merginą
akimirkos atokvėpiu Sebastiano apklausoje. Priešais atsirado kita lėkštė su
taip elegantiškai sudėliotu patiekalu, kad jis labiau priminė meno kūrinį, o
ne maistą.
— Grybų ir lapinių burokėlių virtinukai, sūris su dilgėlėmis, marinuotos
pavasarinės balteklės, jaunų paparčių ūgliai, — paskelbė padavėjas.
Someljė nunešė puspilnę Reginos vyno taurę, išdėliojo naujas taures ir
Sebastianui parodė naują butelį.
— “Domaine Drouhin Meursault“, Burgundija, 2008-ieji.
Regina ruošėsi mandagiai atsisakyti vyno, tačiau kritiškas Sebastiano
žvilgsnis ją nutildė.
Kai jiedu vėl liko vieni, vyras pakėlė taurę.
— Už kostiumus, — šyptelėjo jis.
— Kodėl geriame už kostiumus? — paklausė mergina, priliesdama savąją
taurę prie jo.
— Jie įkvepia. Ir išlaisvina.
Tau paprasta, pamanė Regina.
— Kas čia tokio išlaisvinančio, jeigu tu nurodai, ką man rengtis?
— Na, pagalvok. Įsivaizduok, iš anksto tau pasakau, jog eisime į
restoraną ir turi pasipuošti. Atsidursi keblioje padėtyje galvodama ką
rengtis, kur nusipirkti, kiek pinigų išleisti... Tiesiog perėmiau šiuos
rūpesčius ir darbą. Valios perdavimas reiškia maksimalų išlaisvinimą.
— O ką reiškia netekti pasirinkimo?
— Turėjai pasirinkimą. Galėjai atsisakyti eiti su manimi. Galėjai
atsisakyti vilkėti tuos drabužius.
Regina linktelėjo mąstydama apie tai, kaip ji dvejojo, žengdama iš
viešbučio kambario.
 Ji paragavo virtinuko. Skonis buvo puikus ir stebėtinai sodrus, nieko
panašaus valgyti dar neteko.
— Noriu pamatyti tave su keliaraiščiu ir liemenėle.
Ji sunkiai nurijo seiles. Sukosėjo ir gurkštelėjo vyno.
— To nebus, — pareiškė Regina, nors nuo jo lūpomis tariamų žodžių
sudilgčiojo tarpukojis. Taip, kaip tomis akimirkomis, kai ji gulėdavo lovoje
viena ir pabudusi save liesdavo.
— Mes neprivalome mylėtis, — atsakė Sebastianas. — Mane tiesiog
labai įkvepia grožis. Nuo tos minutės, kai tave pamačiau, smalsauju, kaip tu
atrodytum vilkėdama tik apatinius.
— Žinau, kad esi fotografas, — pasakė Regina.
— A... Gyvenimas „Google“ amžiuje. Iš mūsų atėmė bet kokį atradimo ir
paslapties pojūtį. Nejaugi netiesa?
— Neieškojau informacijos apie tave „Google“ paieškoje. Mano
kambario draugė lanko Parsons koledžą ir, ko gero, turi visus planetos madų
žurnalus. Viename pamačiau tavo nuotraukas.
Sebastianas linktelėjo.
— Mados fotografavimas — įdomi patirtis. Vis dėlto tai dažniausiai tik
darbas. Mano mėgstama fotografijos rūšis labai nuo to skiriasi.
— Ir kokia gi ji?
Vyras nusišypsojo. Jo žvilgsnis privertė merginą pasijusti dar labiau
apsinuoginusią nei tą akimirką, kai rengėsi Džesės akivaizdoje.
— Parodysiu, jeigu leisi.
— Paieškosiu „Google“ tinklalapyje, — piktai atsakė Regina niršdama
ant Sebastiano, kad šis ją taip veikia, ir nenorėdama leisti jam apie tai
nutuokti.
— Internete nerasi, — atsakė vyras. — Niekur nerasi.
— Tokiu atveju, spėju, ir nepažiūrėsiu.
— Esu tikras, jog tikrai pamatysi. Kalbant apie nuotraukas, ar pasklaidei
Betės Peidž knygą?
— Šiek tiek, — prisipažino mergina. — Darbe negalėjau...
— Peržiūrėk šįvakar prieš miegą.
Regina vėl gurkštelėjo vyno.
— Kodėl taip domiesi Bete Peidž?
Atrodė, jog Sebastianas susikaupęs mąsto apie jos klausimą, nors, be
abejonės, atsakymą žinojo iš karto.
 — Manau, kad ji — ir tai, kaip ji veikia žmones — yra įdomu. Suprantu,
kodėl savo laiku ji buvo tokia įžymi: tokioms nuotraukoms pozavo ne
kiekviena, tiesa? Tik kodėl nuo jos tebesidriekia šešėlis? Dabar
apsinuoginusių moterų pilna visur. Nuotraukos internete kur kas atviresnės
nei Betės fotografijos. Yra daug gražesnių moterų. Vis dėlto Betė Peidž —
vienintelė.
Sebastiano veidas atgijo ir faktas, jog jis — fotografas, staiga tapo kur
kas realesnis. Jis tuo domėjosi. Galvojo apie fotografavimą taip, kaip
Regina apie knygas.
Ji troško priblokšti Sebastianą kokia nors Kamilės Paglia [* Camille Anna
Paglia — amerikiečių rašytoja, mokytoja, socialinė kritikė. (Vert. past.)] verta pastaba apie
Betės Peidž išskirtinius ženklus, deja, apie tą merginą sužinojo tik iš
šukuosenas sulyginusio Alekso.
— Noriu, kad žvelgtum į tai rimtai, — vyro žvilgsnis įsmigo į jos akis.
Regina įkvėpė oro.
— Nekviečiau tavęs pokalbiui apie niekalus, — tęsė Sebastianas. —
Nesvarbu, ką tu manai, tačiau nekviečiau tavęs tam, kad galėčiau išdulkinti,
nors galvoju apie tai, Regina.
Merginos skrandis apsivertė kūlversčio ir ji nusuko akis. Viena jos dalis
norėjo, jog Sebastianas liautųsi kalbėjęs, kita meldė, kad tik jis nenutiltų.
— Ar tokie mano žodžiai tave trikdo?
— Ne, — ji vos girdimai atsiduso.
— Žvelgi į mane tomis didžiulėmis mėlynomis akimis ir nesuprantu — tu
tik droviesi ar ramiai teisi mane?
Regina nustebusi pažvelgė į jį.
— Kodėl turėčiau tave teisti?
— Teisi mane nuo tos dienos, kai pamatei bibliotekoje dulkinantį tą
moterį.
It paprastas žodis kartojamas „dulkinti“ privertė merginą krūptelėti.
— Ak, taip. Nemanau, kad biblioteka yra tokiam dalykui skirta vieta.
— Ar galiu tau kai ką pasakyti? — nuo jo balso ir žvilgsnio, nuslinkusio
nuo akių iki lūpų, Reginos kūnas įsitempė.
— Gali, — sušnibždėjo ji.
— Galvoju apie tai, kad norėčiau bibliotekoje išdulkinti tave.
Į merginos veidą plūstelėjo kraujas. Ji nudelbė akis į stalą. Staiga Regina
tarpukojyje pajuto bauginantį geismo pulsavimą.
 Po vakarienės šalia restorano jų laukė mersedesas. Vairuotojas pasuko į
vakarus ir ėmė važiuoti Septintąja aveniu.
— Kur mes važiuojame? — paklausė Regina.
— Vežu tave namo.
Mergina stengėsi neparodyti nusivylimo.
— Nejaugi tau nereikia žinoti mano adreso?
— Žinau tavo adresą.
— Ką? — Kad ir kokius kerus paskleidė vynas, žavūs drabužiai ir kalbos
apie seksą, jie staiga išsisklaidė. — Kaip sužinojai?
— Davė bibliotekos administracijoje.
— Jie negali dalyti mano adreso bet kam!
— Aš nesu bet kas, Regina. Jie mane pažįsta.
— Nesvarbu!
— Ar įžeidžiau tave? — paklausė Sebastianas.
Kažkas jo žvilgsnyje Reginą įtikino, jog vyras kalbėjo ne apie adresą.
— Taip elgtis... tiesiog nedera.
Atrodė, kad Sebastianas mąsto apie jos žodžius.
— Tiesa, kartais elgiausi nederamai, — linktelėjo jis. — Ir ne itin moku
prašyti leidimo, — Sebastianas paėmė jos ranką ir pažvelgė į akis.
Žvilgsnio rimtumas sukėlė dar nejaustą virpulį. — Manau, turi apie tai
žinoti, jeigu ketiname leisti laiką drauge.
Sulig tais žodžiais jos susierzinimas išgaravo it dūmas. Jiedu leis laiką
drauge.
Automobilis sustojo prie Reginos namų.
— Dėkui už vakarienę, — vargais negalais ištarė ji.
Sebastianas paėmė jos ranką. Pajutusi tvirtą ir šiltą prisilietimą mergina
panoro palinkti prie to žmogaus.
— Prašydamas prieš miegą pavartyti Betės Peidž knygą kalbėjau rimtai
Noriu sužinoti, ką tu manai. Noriu pažinti tave, Regina.
— Gerai, — atsakė ji.
Jo žvilgsnis ir vėl įsmigo į jos akis. Tamsoje ir neklaidžiojančiame
Sebastiano žvilgsnyje Regina perskaitė, jog pažadėjo kažką labai svarbaus.
Tik nė nenutuokė ką.
OceanofPDF.com
 12 SKYRIUS
Užmigti Regina negalėjo.
Prabėgo ištisos valandos nuo išsiskyrimo su Sebastianu, tačiau merginos
mintys tebelakstė po pokalbio fragmentus ir prisiminimus apie jo žvilgsnį.
Nors visą vakarą Sebastianas prie jos beveik neprisilietė — plaštaka ant jos
rankos šen bei ten, brūkštelėjimas per jos petį, — kūnas buvo įsitempęs it
spyruoklė, kurią reikia atpalaiduoti.
Regina užsitraukė naktinius marškinius ant klubų, išsitiesė ant lovos ir
švelniai palietė savo medvilnines kelnaites. Po to įkišo ranką į apatinius ir
lietė save visada malonumą suteikiančiu būdu. Patrynė klitorį ir viduje
pajudino smilių, tačiau nepajuto nė dilgtelėjimo.
Kas, velniai griebtų, jai nutiko?
Vėl liesdama save ji pamėgino galvoti apie Sebastianą, tačiau tik
susidrovėjo.
Regina suglumusi atsisėdo. Geriau sustoti dabar nei dar labiau nusivilti.
Ji apsivertė ir dirstelėjo į langą. Skaisčiai švietė priešpilnis mėnulis.
Regina atitraukė užuolaidas ir kambarį užliejo nakties šviesa. Žvelgdama į
ant sienos žaidžiančius šešėlius, ji prisiminė Sebastiano prašymą pavartyti
Betės Peidž knygą.
Knyga gulėjo ant naktinio stalelio. Mergina įsitraukė ją į lovą. Nuo
viršelio jai šypsojosi graži brunetė. Merkdama akį ji tarsi sakė: nesijaudink.
— Galiu lažintis, jog tokių problemų niekada neturėjai, — atsiduso
Regina.
Mėnulio šviesos nepakako skaitymui, todėl ji išlipo iš lovos ir įsijungė
šviestuvą. Stipriai sumirksėjusi grįžo su knyga į lovą.
Sklaidydama puslapius, Regina ieškojo užuominų apie tai, kas taip
domina Sebastianą. Žinoma, moteris daili. Be to, ji atrodė savimi pasitikinti.
Nepaisant kelių provokuojančių pozų, mėlynose moters akyse — kaip
pasakytų Reginos tėtis — žibėjo kibirkštėlės. Daugelyje nuotraukų Betė
šypsojosi labai senamadiška šypsena. Tikra nuoširdi amerikietė.
Pirmojoje knygos dalyje „Gražuolės nuotraukų preliudija“ Regina pamatė
jauną Betę Peidž — įprastai apsirengusią ir niekuo neišsiskiriančią. Mergina
nė garsiųjų kirpčiukų dar neturėjo. Kita dalis pasakojo apie į Niujorką
persikėlusią Betę prieš jai tampant modeliu. Tekstas prie nuotraukos
pasakojo: „Ji buvo niekam nežinoma sekretorė, dirbanti visą savaitę, o
savaitgaliais vieniša vaikštinėdavo ir svajodavo apie žavingesnį gyvenimą.“
Regina nepajėgė suvokti, kad tokia graži mergina valdingu žvilgsniu,
matyta knygos pradžioje, gali kada nors jaustis vieniša arba dirbti nuobodų,
rutininį sekretorės darbą.
Regina vertė puslapius toliau ir stebėjo Betės pažangą: nuo vilkinčios
liemenėlėmis ir kojinėmis su keliaraiščiais iki mosikuojančios botagėliais ir
galiausiai surištos užkimšta burna.
Regina užvertė knygą.
Įdomu, ar Betė kada nors jautėsi taip, kaip ji vakar, matydama Sebastiano
žvilgsnį — šiek tiek susijaudinusi, šiek tiek pažeminta. Ar Betė kada nors
leidosi liečiama fotografo?
Mergina susimąstė apie Sebastiano prašymą leisti ją fotografuoti. Pasakė
jam tiesą: ji nemėgo fotografuotis. Nejaukiai jausdavosi, kai kitas žmogus
nukreipdavo į ją fotoaparatą, nemėgo savo išvaizdos. Regina nelaikė savęs
tuščiagarbe, tačiau jos pačios įvaizdis mintyse nesutapdavo su tuo, ką
išvysdavo nuotraukose. Įdomu, kaip jautėsi Betė Peidž? Ar ir ji pradžioje
priešinosi? Gal pozavo dėl pinigų? Kaip išdrįso nusimesti drabužius?
Regina niekada nepajėgtų to padaryti, o juk gyveno amžiuje, kuriame
nusirenginėjančios moterys buvo normalesnės nei tos, kurios likdavo su
drabužiais. Kas šiais laikais į internetą netalpina savo nuogo kūno
nuotraukų? Kas neturi sekso įrašo? Kartais Reginai imdavo atrodyti, kad ji
liko viena tokia.
Ji pažvelgė į grindis, kur pūpsojo į krūvą sumesti apatiniai drabužiai.
Buvo pernelyg pavargusi, kad bent į skalbinių dėžę sudėtų. Pakėlė
keliaraiščius ir ėmė knebinėti mažus kabliukus. Regina išlipo iš lovos ir
nusinešė keliaraiščius prie žmogaus ūgio veidrodžio, atremto į sieną šalia
nedidukės spintos.
Regina nusitraukė naktinius marškinius ir pažvelgė į tik paprastomis
medvilninėmis kelnaitėmis pridengtą kūną. Ji ketino užsisegti keliaraiščius
ir pažiūrėti, kaip atrodo, tačiau tai buvo per daug kebli užduotis. Regina
pajuto didžiulį norą save paliesti. Ji švelniai perbraukė rankomis krūtis.
Užuot mačiusi save, regėjo burleskos šokėją, išsitepančią mėlynių pyragu
tarpkrūtį, jos pirštus, slenkančius kūnu iki burnos. Mergina nepajėgė
suprasti, kaip toji moteris galėjo taip elgtis stebint publikai arba kaip Betė
Peidž išdrįsdavo nusirengti priešais fotoaparatą. Ar stebima kitų žmonių
jauti malonumą? Ar jautiesi esanti graži?
Reginos ranka nuslinko nuo pilvo iki krūtų — kaip tosios šokėjos.
Mergina pakuteno savo spenelius stebėdama, kaip šie išryškėja, ir
įsivaizdavo, jog kažkas ją stebi. Ji suglumusi nusisuko nuo veidrodžio,
tačiau kūno reikalavimo paneigti negalėjo.
Grįžusi prie lovos, Regina išjungė šviesą ir atsigulė ant antklodės.
Saugioje tamsoje vėl palietė krūtis ir nesiliovė tol, kol pajuto pažįstamą
pulsavimą tarpukojyje. Viena ranka tebetrindama spenelius, kita švelniai
paglostė klitorį. Užmerkusi akis ji įsivaizdavo Sebastianą sėdintį ant lovos
krašto, stebintį ją ir liepiantį nesustoti. Pasakytų, jog jam stebint ji to
nedarys. O jis paklaus — argi ne todėl ji persikraustė į Niujorką? Patirti
kažką seksualaus, gyvo ir tikro?
Pirštas atsidūrė jos viduje. Mergina tyliai sudejavo. Įsivaizdavo
Sebastianą sakantį: leisk man tai padaryti už tave. Ji sakytų: ne, aš negaliu.
Jis nustumtų jos ranką ir imtų pats liesti jos kūną. Ji nebesipriešintų.
Sebastianas glostytų ją didelėmis plaštakomis... taip, kaip ji niekada nė
nenumanė, jog to trokšta.
Reginos pirštas greitai judėjo pirmyn ir atgal, sudrėkdamas nuo jos pačios
jaudulio. Vis dar užsimerkusi, pajutusi pirmuosius palengvėjimo virpesius,
ji tebematė Sebastiano veidą ir girdėjo jo balsą. Bangos vis plūdo ir plūdo.
Atslinko miegas.

Regina pašoko nuo žadintuvo burzgimo. Nejaugi jau rytas?

Mergina atitraukė užuolaidas ir, žinoma, saulė švietė aukštai ir skaisčiai.
Ji vėl susmuko ant pagalvių.
Ji visą naktį blaškėsi. Netgi miegant mintys klajojo sapnais, nuo kurių
Regina pabusdavo permirkusi prakaitu, tačiau negalėdavo nieko prisiminti.
Akimirką ji pamanė, kad ir vakarienė su Sebastianu buvo sapnas, tačiau ant
grindų šalia aukštakulnių tysanti „Miu Miu“ suknelė įtikino, jog tas vakaras
buvo tikras, ne audringos naktinės vaizduotės vaisius.
Staiga suglumusi ji prisiminė, apie ką fantazavo masturbuodamasi.
Reginą išgąsdino beldimas į duris.
— Ar tu ten? — šūktelėjo Karlė.
 — Taip. Ar viskas gerai? — sėsdamasi lovoje atsiliepė Regina ir ranka
persibraukė plaukus.
Karlė atidarė duris. Ji tebevilkėjo pižama, „Juicy Couture“ marškinėliais
ir juodomis „Athleta“ jogos kelnėmis. Plaukus Karlė buvo susirišusi į
netvarkingą arklio uodegėlę, o „iPhone“ jau dūzgė nuo ateinančių žinučių.
— Vakar išeidama tavęs nesulaukiau. Ir vėliau abejojau, ar grįžai namo.
Staiga Karlė pamatė ant grindų pūpsančią drabužių krūvelę. Pasilenkė ir
pakėlė „Miu Miu“ suknelę.
— Velniai rautų! Apiplėšei „Bergdorf“ parduotuvę?
Regina išlipo iš lovos, nužingsniavo pro Karlę į virtuvę ir įjungė kavos
aparatą.
— Rimtai, — kambario draugė nusekė iš paskos. — Kas vyksta? Žinau,
kad ši suknelė kainuoja tūkstantį šešis šimtus dolerių. Mažiausiai. O tie
batai! Maniau, ketini visą gyvenimą apsipirkinėti „Toms“ parduotuvėje...
Regina atidarė šaldytuvą ir išsitraukusi indelį pakabino iš jo didelį
šaukštą riešutų sviesto.
— Kaip tu gali taip anksti valgyti? — nerimo Karlė.
— Vakar vakarieniavau su Sebastianu Barnsu, — Regina lyžtelėjo
šaukštą.
Karlės akys išsiplėtė nuo naujai plykstelėjusios pagarbos.
— Vakarieniavai su Sebastianu Barnsu, — pakartojo ji.
— Tikrai taip, — Regina vėl įsmeigė šaukštą į riešutų sviestą.
— Na ir sekasi! — džiūgavo Karlė. — Dievuli mano, apkvailinai mane.
Šmirinėjai aplink tyli, paskendusi knygose... Nė nenutuokiau.
— Patikėk manimi, aš taip pat.
— Ar jis geras lovoje? — parūpo kambario draugei.
— Ką? Nesimylėjau su juo, — įsižeidusi atsakė Regina.
— Na, tai klaida. Kur ėjote?
— Į „Daniel“ restoraną, — pasakojo Regina rausdamasi stalčiuje,
pilname kavos kapsulių ir ieškodama stipriausios kavos.
— Dieeevinu „Daniel“ restoraną, — susiraukė Karlė. — Kiek jam metų?
Vyresnis už mus, tiesa? Dvidešimtmečiai nemoka kviesti į pasimatymus,
pastebėjai?
Žinoma, Regina to nepastebėjo. Ji nieko nežinojo apie dvidešimtmečių
pasimatymų subtilybes, nenutuokė, kaip į pasimatymus kviečia bet kokio
amžiaus vaikinai. Be to, ji abejojo, ar vakarykštė vakarienė buvo tikras
pasimatymas. Vakaras priminė keistas pratybas, valdžios demonstravimą.
Tas žmogus mėgo švaistytis pinigais, ko gero, permiegojo su visomis
Niujorko moterimis ir tiesiog ieškojo šviežienos.
— Nepavadinčiau to pasimatymu, — pasakė mergina. — Nors ir
neketinu leisti, kad tai nutiktų.
— O ne, neleisiu tau šitaip elgtis, — pareiškė Karlė.
— Kaip elgtis?
— Dar kartą pagalvok. Nejaugi nemoki linksmintis, Regina? Visos
Niujorko moterys trokšta nusifotografuoti pas Sebastianą Barnsą, o tu šią
galimybę turi. Pasinaudok ja. Pagyvenk nors truputį. Gyvenimas nėra vien
knygų dėliojimas kažkokioje bibliotekoje.
— Ko gero, ne man, — atsakė Regina, tačiau pirmą kartą rimtai apie tai
susimąstė.

OceanofPDF.com
 13 SKYRIUS
— Čia leidinių išdavinio stalas?
— Taip, — atsakė Regina, pakeldama akis nuo užklausų lapelių.
Diena buvo sunki, kaip ir kiekvienas penktadienis. Paskutinė savaitės
diena, kai biblioteka dirba iki vakaro. Regina nusprendė, jog žmonės
nemėgsta savaitgaliais kiūtoti prie knygų.
Priešais stovėjo jauna moteris skusta galva, visą kairę ausį nusisagsčiusi
auskarais, tatuiruotėmis išmarginta ranka. Per liemenį ji buvo persimetusi
kurjerio krepšį, o ant rankos kabėjo drabužiams laikyti skirtas maišas.
— Turiu siuntinį... — Mergina iš kišenės ištraukė suglamžytą popieriaus
skiautę. Skustagalvė mūvėjo odines pirštines be pirštų. — Reginai Finč.
— Aš, — atsiliepė Regina.
Tą akimirką Aleksas pastebėjo kurjerės krepšį ir ėmė sukinėtis aplink,
akivaizdžiai stengdamasis įsiterpti į pokalbį.
Mergina įteikė drabužių maišą.
Regina pajuto, kad rausta. Jos vakarykščiai drabužiai.
— Mm, ačiū... — suvebleno ji ir paskubomis pakišo maišą po stalu.
— Palaukit, yra dar kai kas, — kurjerė susprogdino kramtomos gumos
burbulą. Pasiraususi krepšyje ji Reginai įteikė antspauduotą aukso spalvos
voką. — Pasirašykite čia, — ir padavė bloknotą su gnybtuku ir rašiklį.
Regina pasirašė prie savo vardo.
Skustagalvė įsikišo bloknotą į krepšį ir išslinko lauk.
— Ji karšta pupytė, — pasakė Aleksas. — Kodėl negalėjai šiek tiek
padelsti?
— Padelsti? Kodėl?
— Ruošiausi įžangai.
Regina pavartė akis.
— Kitą sykį sukis greičiau.
— Kas čia? — parūpo Aleksui.
Prie leidinių išdavimo stalo priėjo pagyvenusi moteris ir padavė Reginai
pluoštą užklausos lapelių. Mergina lapelius perdavė Aleksui ir skubiai jį
išsiuntė knygų.
Regina palaukė, kol moteris grįžo prie savo stalo, o Aleksas dingo iš
akių, ir tik tada atsegė juodąjį drabužių maišą. Žinoma, viduje ji rado
viešbutyje „Four Seasons“ paliktus drabužius. Vos ji ėmė manyti, jog
praėjusį vakarą tik įsivaizdavo, palaidinukė ir sijonas, kuriuos nusimetė it
seną odą, lyg stiklinė kurpaitė priminė, jog visa tai išties nutiko.
Sugrūdusi drabužius po stalu, Regina atplėšė auksinį voką ir iš jo ištraukė
standžią juodą kortelę.
Kviečiame apsilankyti Luko Karlė, Joanos Lunde ir Sebastiano Barnso
nuotraukų parodos „Pradžia“ atidarymo vakare. „Manning Deere“
galerija, Gryno gatvė 42, 18 valanda.
Kvietimas šiam vakarui. Sebastianas vėl nori ją pamatyti.
Mintis apie apsilankymą tame vakare gąsdino, tačiau Regina žinojo: jeigu
neišlįs iš patogios erdvės, visą likusį gyvenimą Niujorke praleis slėpdamasi
mažyčiame miegamajame, o kiti žmonės iš tiesų gyvens.
— Regina, kodėl neatsiliepei telefonu? — prie stalo išdygo Sloana. —
Skambinau penkias minutes.
— Atsiprašau, neišgirdau skambučio.
— Kas čia? — moteris dirstelėjo į kvietimą Reginos rankoje.
— Tai tik... nežinau. Radau ant savo stalo.
Sloana paėmė kortelę. Veide atsirado silpnutė šypsena.
— Matyt, sumaišė adresus.
Ir pažvelgė į Reginą taip, tarsi matytų ją pirmąkart gyvenime.

Grumdamasi su dideliu glėbiu knygų, kurias turėjo perskaityti iki

grožinės literatūros nominantų apdovanojimo, Regina įžengė į savo butą.
Ji koja uždarė duris ir išsigando iš Karlės kambario sklindančių garsų.
Nuostabu. Mažiausiai trokštu girdėti, kaip Karlė kiaurą naktį mylisi.
Įėjusi į virtuvę Regina suprato, kad šį kartą girdi ne aistros dejones.
Karlė kūkčiojo.
Regina numetė krepšius savo kambaryje ir perėjusi svetainę sustojo prie
Karlės kambario durų. Tyliai pabeldė.
— Karle? Ar viskas gerai?
Jokio atsako, tik garsesnis kūkčiojimas.
— Karle, ar galiu įeiti?
Palaukusi kelias sekundes Regina išgirdo šnaresį.
Karlė ištinusiu ir ašarų išvagotu veidu atidarė duris.
 — Kas nutiko? Ar tau viskas gerai? — paklausė Regina.
— Robas mane paliko, — vėl nauja kūkčiojimo banga.
— Kas tas Robas?
Išgirdusi šį, regis, nekaltą klausimą, Karlė dar smarkiau įsiraudojo.
— Mano vaikinas, — paaiškino ji.
— O Derekas?
— Derekas? Derekas buvo tik pakaitalas laukiant, kol Robas apsispręs.
Išties, Regina, nejaugi manei, kad rimtai galvoju apie Dereką?
Pažadinta vidury nakties maniau, kad tai rimta.
— Sakau, Regina, skausmas beveik fizinis. Jaučiuosi taip, lyg tuoj mirsiu,
— dramatiškai pareiškė Karlė. — Aš jį myliu. Myliu. Ar kada nors buvai
įsimylėjusi?
Regina papurtė galvą.
— Ką gi, tau pasisekė. Nelinkėčiau to nė pikčiausiam priešui, — Karlė
puolė į Reginos glėbį, tuo ją labai nustebindama.
Liesas merginos kūnelis drebėjo nuo raudos.
— Viskas bus gerai, — Regina paglostė draugės galvą.
Po to ji mintimis nuklydo prie kvietimo į fotografijos parodą. Pasijuto
savanaude, galvojančia apie pramogą tuo metu, kai Karlė tokia nusiminusi,
tačiau nieko negalėjo padaryti. Nežinojo, kaip vertinti tą kvietimą ir Sloanos
tvirtinimą, jog gavo jį per klaidą. Visą dieną Regina laukė, kol galės įvykį
aptarti su Karle, tačiau dabar teks tą mintį pamiršti. Ko gero, jos kambario
draugės sudaužyta širdis kur kas svarbesnė už jos pačios dramą.
— Nesugadink to reikalo su Sebastianu, — staiga ištarė Karlė.
— Kodėl taip kalbi? — nustebusi pažvelgė Regina.
— Todėl, kad mano gyvenimas visas susijaukė ir stengiuosi apsaugoti
tave nuo to, kaip dabar jaučiuosi. Ar jis tau skambino?
— Ne.
— Hm. Atsisakymas mylėtis nepatrauklus dalykas, Regina. Derėtų
paskubėti.
Regina apsimetė neišgirdusi.
— Jis mane pakvietė į savo fotografijų parodą.
Karlė pagyvėjo.
— Kada?
— Šįvakar. Tik nesu visiškai įsitikinusi, ar kvietė tikrai mane, — Regina
papasakojo apie Sloanos pastabą.
 Karlė pavartė akis.
— Ji panaši į kalę. O kam rūpi, jeigu tas kvietimas ir atsidūrė ne toje
vietoje. Įsitraukei į svarbų žaidimą, Regina. Tęsk jį. Ką reiškia ši išraiška?
Geriau prašyti atleidimo negu leidimo.
Regina abejojo. Net jeigu jis atsiuntė tą kvietimą jai, panašu, jog ji tuoj
apsikvailins. It mokyklinukė įsimylėjo visai kito sluoksnio vyrą. Galbūt jis
su ja linksminasi, galbūt socialinio gyvenimo kalendoriuje užsitęsė ramybės
metas, taigi Sebastianas nusprendė ką tik iš autobuso išlipusią naujokę
įtraukti į savo naminių gyvūnėlių projektą. Tik taip galėjai paaiškinti keistas
kalbas apie aukštakulnius ir norą ją fotografuoti. Žodžiai atrodė nelogiški,
nes tai nebuvo tikra. Geriausia viską pamiršti. Sebastianą taip pat.
— Nežinau. Aš ten neisiu, — pareiškė Regina.
— Po velnių, tikrai eisi. Nėra jokios priežasties, kodėl mudvi abi
turėtume sėdėti ir liūdėti, — Karlė garsiai išsipūtė nosį. — Be to, padėdama
tau apsirengti bent jau užsiimsiu kažkuo naudingu.
— Man nereikia pagalbos.
— Regina, kalbi kaip beprotė. Eik ir atidaryk mano spintą.

Regina jį pastebėjo vos įėjusi į ryškiai nušviestą galeriją baltomis

sienomis Gryno gatvėje.
Sebastianas stovėjo salės viduryje, apsuptas žmonių. Apsirengęs įprastai
elegantiškai, marškinius viršuje prasisagstęs, o jo platūs, tiesūs pečiai ir
žvilgantys tamsūs plaukai išsiskyrė iš minios. Vyras pakėlė tamsias akis,
žvilgsnis įsmigo į ją. Reginos skrandis šoktelėjo. Ji stengėsi tvardytis.
Mergina nenorėjo trukdyti Sebastianui, todėl nusprendė pasivaikščioti ir
apžiūrėti nuotraukas. Vis dėlto jis jau spėjo atsiskirti nuo svečių grupės ir
žingsniavo prie Reginos. Kai įsmeigė akis į ją, tą patį padarė beveik visos
akys salėje.
— Džiaugiuosi, kad vis dėlto atėjai, — nusišypsojo vyras.
Vadinasi, kvietimas skirtas jai. Nuo tokios minties ėmė svaigti galva.
Mergina žinojo, jog turėtų linksmai atsakyti: nė už ką to nepraleisčiau arba
vis tiek sukinėjausi netoliese. O Regina tegalėjo droviai nusišypsoti. Atrodė,
jog toks jos elgesys Sebastianui tiko. Drauge mergina suprato, jog vieną
nuoširdžią savo mintį privalo pasakyti.
 — Sveikinu. Apie fotografiją gerai nenusimanau, tačiau manau, jog ši
paroda labai svarbi.
Sebastianas nepiktai nusijuokė.
— Sakyčiau, šis įvykis tik nedidelės arba vidutinės reikšmės. Tarkime,
kad taip aš kopiu aukštyn.
Per minią prasiyrė ir šalia jų tarsi iš niekur atsidūrė pažįstama blondinė.
Platinos spalvos Sloanos plaukai pakaušyje buvo suimti į arklio uodegą.
Moteris vilkėjo juodą siaurą sijoną ir berankovę palaidinę, apnuoginančią
įdegusias, dailias rankas.
— Kaip netikėta tave čia sutikti, Regina, — nerūpestingai ištarė Sloana,
tačiau kiekvienas, pamatęs, kokiu žvilgsniu ji pervėrė savo pavaldinę, būtų
supratęs, kodėl Regina krūptelėjo.
Laimei, moteris išsyk nukreipė dėmesį į Sebastianą.
— Taigi pagaliau paroda, kokios troškai, — toks teiginys rodė tarp jų
tvyrantį ir Reginą nustebinusį familiarumą.
Sloana pakėlė šampano taurę nedideliam tostui.
— Ne visai to troškau. Vis dėlto tai jau žingsnis teisinga kryptimi, —
atsakė Sebastianas labiau mandagiu nei draugišku tonu. — Ar galėtume
akimirkai tave palikti?
Žodžiai nuskambėjo kaip įsakymas.
Jeigu Sloana ir pajuto nepagarbą, atsigavo greitai.
— Žinoma, juk dirbate. Eikite... bendraukite. Patikrinsiu konkurentus, —
mirktelėjo ji.
Sebastianas palydėjo Reginą pro iš visų pusių juos stabdančius žmonių
būrius. Mergina atsispyrė nenumaldomam norui atsisukti ir žvilgtelėti į
Sloaną jau supratusi, kad už Sebastiano nepagarbą teks sumokėti jai. Pajuto
grėsmę ir pasigailėjo, kad Karlė nesutiko eiti drauge.
Sekdama paskui Sebastianą į kambario gilumą, ant vienos sienos Regina
pastebėjo didelėmis trafaretinėmis juodomis raidėmis parašytą jo vardą.
— Čia tavo darbai? — paklausė ji ir stabtelėjo.
— Taip.
— Noriu pamatyti, — pareiškė mergina ir nužingsniavo prie nuotraukų.
Atrodė, kad Sebastianas nekantrauja. Regina nustebo.
— Argi ne dėl jų mane čia pasikvietei? Apžiūrėti tavo nuotraukų?
— Pakviečiau, nes norėjau pamatyti tave.
 Mergina nebežinojo, ką atsakyti, todėl nusisuko į sieną su nespalvotomis
nuotraukomis. Regina suvokė, kad visose jose pozuoja ta pati moteris tokiu
garsiu veidu, kad net ji pažino: olandų modelis Astrida Lindai.
— Jos nuostabios, — ištarė Regina. — Kokiam žurnalui kūrei šias
nuotraukas?
— Fotografijos asmeninės, — paaiškino Sebastianas. — Žurnale niekada
nespausdintos.
Reginą sukrėtė nemalonus pavydo ir nesaugumo pojūtis. Sebastianas
susitikinėjo su Astrida Lindai? Jeigu tai tiesa, kaip jis gali domėtis ja?
— Jos išties... gražios. Tavo mėgstamiausios fotografijos?
Sebastianas sukikeno.
— Ne. Kodėl taip nusprendei?
— Na, todėl, kad jas parinkai parodai.
— Nerinkau, galerija paprašė. Šios nuotraukos sukurtos mano karjeros
pradžioje, todėl jos ir atsidūrė šioje parodoje. Visos šįvakar eksponuojamos
fotografijos yra ankstyvieji fotografų darbai. Ar esi mačiusi Luko Karlė
darbus? Jeigu matei, nustebsi išvydusi jų ankstyvąjį turinį.
Luko Karlė darbų Regina nebuvo mačiusi. Ji ničnieko nenusimanė apie
fotografiją. Astridą Lindai pažino, nes augdama tos moters veidą matė
visur.
— Puiku, Sebastianai, — prabilo moteris trumpais, baltais plaukais ir
didžiuliais akiniais juodais apvaliais rėmeliais. — Nuostabi kolekcija. Žinai,
seniai girdėjau gandus apie tas Astridos nuotraukas, tačiau maniau, kad tai
tik mitas... kaip ir sniego žmogus, — nusikvatojo ji.
— Dėkui, kad atėjote, — atsakė Sebastianas, tačiau nė nemėgino slėpti,
kad šis dėmesys jam sutrukdė.
Švelniai ranka apglėbęs Reginos nugarą, vyriškis palydėjo merginą į
ramų kampelį po laiptais.
Regina pamatė, kad juos slapčia stebi Sloana.
— Kodėl neavi mano dovanotais batais? — paklausė Sebastianas.
Regina nustebusi pažvelgė į jį.
— Pats tavo fotografijos parodos įkarštis, o tau rūpi, kokius batus aviu?
— Be abejo, man patinka visuma. Sakiau, jog tai yra svarbu. Ar bent jau
apatinius vilki?
— Mm, taip, — pamelavo ji.
Vyras įdėmiai nužvelgė jos veidą. Mergina nervingai sukikeno.
 — Eik paskui mane, — Sebastianas ėmė lipti siaurais juodais laiptais.
Regina nusekė iš paskos. Antrame aukšte buvo tamsiau, sienos plikos.
Stalai ir kėdės sustumti į vieną kambario pusę, prie sienos priremtos plačios
kartoninės dėžės. Jiedu čia buvo vienui vieni.
— Nemanau, kad mums derėtų čia būti, — pastebėjo Regina.
— Neabejoju, — Sebastianas nusišypsojo pribloškiančia šypsena. —
Dabar parodyk man savo apatinius.
— Neketinu tau rodyti savo apatinių!
— Žinojau, kad man meluoji.
Reginos veidas užsiplieskė raudoniu.
— Puiku. Melavau. Bet netgi jeigu ir būčiau sakiusi tiesą, apatinių
nerodyčiau. Dievaži, tu tikriausiai juokauji.
— Kalbu kaip niekada rimtai, — atsakė vyras ir nužvelgė ją taip, kad
širdis apmirė.
Sebastianas priėjo arčiau. Jų kūnus teskyrė vos colis. Iš pradžių Regina
sunerimo, kad jis ją palies. Nepalietė, ir mergina nusivylė. Praslinko minutė
ir ji nudelbė akis į grindis. Jautė Sebastiano žvilgsnį ir sumišo.
— Kitą sykį elkis taip, kaip prašau, — sušnibždėjo vyras ir, praėjęs pro
ją, nulipo laiptais.

OceanofPDF.com
 14 SKYRIUS
Regina itin stengėsi atsispirti pagundai skaityti darbo metu — manė, jog
toks elgesys nepagarbus žmonių, kuriems reikia jos pagalbos, atžvilgiu. Vis
dėlto ji galėjo tokį užsiėmimą pateisinti užduotimi, susijusia su „Literatūros
liūtų“ grožinės literatūros apdovanojimais. Tą rytą užklausų lapelių buvo
nedaug. Ji atvertė vieną apdovanojimui nominuojamą romaną — pirmąją
jaunos britės, kurios tėvas buvo apdovanotas rašytojas, knygą. Įnikusi į
kūrinį, Regina mėgino įžvelgti nominantės tėvo stilistikos įtaką.
— Labas dar kartą! — nederamai sugriaudėjo Aleksas.
Persigandusi Regina suvokė, kad vaikinas kreipiasi ne į ją, ir pastebėjo
sugrįžusią tatuiruotąją kurjerę.
— Labas, — kurjerė žvelgė į Reginą. — Pasirašykite čia.
Mergina padavė rožine ir juoda spalvomis išmargintą pirkinių krepšį.
Regina jį greitai sugrūdo po stalu, paskubomis išraitė parašą ir beveik
sulaikiusi kvapą laukė, kol mergina išeis.
Pažvelgusi į prie kojų gulintį krepšį ji pamatė prie juodų plastikinių
rankenėlių prisegtą voką. Nulupo jį ir atplėšė.
Labas rytas, Regina,
džiaugiausi sutikęs tave vakar galerijoje.
Tikiuosi, paroda ir mūsų pokalbis tau patiko.
Su pokalbiu susijęs pirkinių krepšys. Jame rasi
„Louboutins“ batų porą ir apatinius drabužius.
Prašau, nedelsdama persirenk.
S.
Drebančiomis rankomis ji kyštelėjo raštelį į savąjį „Old Navy“ krepšį.
— Finč, rimtai, kas vyksta? — Aleksas atsidūrė jai už nugaros.
— Nieko, — atsakė Regina.
Suskambo telefonas ir, laimei, Aleksas nužingsniavo atsiliepti. Likusi
viena, mergina dirstelėjo į krepšio vidų ir pamatė plokščią, juodą,
auksaspalviu kaspinu apvyniotą dėžutę. Įspaustos auksinės raidės skelbė:
„Agent Provocateur: Soirée“.
Nepastebėtai dėžutės atidaryti tikrai nepavyks.
— Tau, — Aleksas padavė telefono ragelį.
Regina klausiamai į jį pažvelgė Vaikinas truktelėjo pečiais.
 — Klausau.
— Regina, čia mama.
Mergina pajuto, kaip susigniaužia skrandis.
— Mama, aš dirbu. Kodėl skambini šiuo numeriu?
— Neskambinčiau, jeigu retkarčiais pasidomėtum, kaip gyvenu. Manai,
man paprasta susitaikyti su tokiais pokyčiais?
— Atsiprašau. Ar viskas gerai?
— Viskas puiku. Imu priprasti prie vienatvės. Manau, žmonės gali prie
visko priprasti.
Regina vylėsi, kad jos persikraustymas į Niujorką pagaliau paskatins
motiną pradėti gyventi savą gyvenimą, kad ji nebesidangstys našlyste,
vienišos motinos dalia ir liausis visko vengti. Deja, akivaizdu, tokia viltis
buvo pernelyg naivi ir paprasta.
— Šiuo metu tikrai negaliu kalbėti, mama.
— Ką planuojame tavo gimtadieniui?
— Ką?
Reginos gimtadienis — už dviejų savaičių ir mergina apie jį negalvojo.
Žinoma, nesitikėjo, jog motina taps plano dalimi.
— Puiku, jeigu taip nori, aš atvyksiu. Papietausime. Užsakyk staliuką
netoli bibliotekos. Noriu pamatyti tavo darbo vietą.
— Regina? — pakėlusi akis mergina išvydo Sloaną. — Ką, po galais, tu
veiki?
— Mm... nieko, — atsakė Regina. — Turiu eiti, — tyliai sumurmėjo į
ragelį.
— Ar tai asmeninis skambutis?
— Ne, — pamelavo mergina ir, pamačiusi Sloanos akis, nukrypusias į
pirkinių krepšį, paspyrė jį po stalu.
— Paprašyk Alekso padirbėti vietoj tavęs. Po dešimties minučių
„Literatūros liūtų“ susirinkimas.

Patikėtinių kambaryje žmonių susirinko mažiau nei praėjusio susitikimo

metu. Dalyvavo tik grožinės literatūros tarybos nariai. Jokios galimybės
susigūžti antrame plane.
 — Regina, sėsk čia, — Sloana atitraukė kėdę šalia savęs, o pati atsisėdo
greta Sebastiano.
Regina juto deginantį vyro žvilgsnį, tačiau akių nuo priešais ją gulinčio
geltono bloknoto neatitraukė. Ji galvojo apie raštelį su nurodymais, kurių
nepaisė. Apėmė kvaila panika. Po to ji suvokė, kad visa tai absurdiška. Kas
jai darbo, jeigu Sebastianui nepatiks batai? Kas jis manosi esąs
nurodinėdamas, kaip derėtų rengtis?
Gal jai patinka patogūs batai ir praktiški apatiniai drabužiai? Ji —
žmogus, o ne Astridos Lindai nuotrauka ant meno galerijos sienos ir ne
Betė Peidž blizgiame meno albume.
Sebastianas pradėjo susitikimą apžvelgdamas kandidatus į
apdovanojimus ir grafiką, kuriuo remdamiesi dalyviai turėjo pranešti apie
skaityti pasirinktus romanus.
Prasidėjo diskusija apie praleistą ypatingą trumpųjų apsakymų rinkinį,
tačiau Regina vos girdėjo kalbančiųjų žodžius. Kai vienintelį kartą išdrįso
pakelti akis, išvydo rankomis mosikuojantį Sebastianą. Mergina tas rankas
įsivaizdavo liečiančias ją, galbūt padedančias, kaip Džesė, bet, skirtingai nei
toji moteris, jo rankos apglėbtų nuogas krūtis...
— Regina? — ištarė jis.
Merginą užliejo karštis. Ji pakėlė akis. Per kelias akimirkas kakta sudrėko
nuo prakaito. Kas tai? Ar ji save glamonėjo?
— Taip? — atsiliepė ji.
Regina nesuvokė, ar jos balsas skamba normaliai. Sebastianas toks
velniškai gražus. Kodėl visi kiti kambaryje tam abejingi? Visi, išskyrus
Sloaną. Regina nenoromis pastebėjo, kaip Sloana palinko prie Sebastiano,
šypsojosi ir susirinkime elgėsi kaip lengvabūdė. Buvo nelengva taikytis su
susierzinimu, kurį mergina visada pajusdavo susidūrusi su viršininke.
— Ar gali pakomentuoti jau perskaitytus romanus? — kantriai šyptelėjo
vyras.
Regina pajuto į ją susmeigtus atsakymo laukiančius žvilgsnius.
— Taip, — atsakė ji. — Ką tik baigiau kriminalinį romaną, primenantį
Tanos Frenč kūrybą, tačiau veiksmas vyksta giliai pietuose aštuntąjį
dešimtmetį. Neabejotinas favoritas.
— Aš taip džiaugiuosi radusi žmogų, turintį laiko skaitiniams, — ištarė
Sloana tokiu tonu, tarsi būtų iškasusi Reginą iš po žemių.
 — Labai blogai, kad Margareta šiemet negalėjo padėti, — ilgesingai
prakalbo kita grožinės literatūros kūrinių skaitytoja. — Tos moters skonis
nepriekaištingas.
— Kodėl ji šiemet negalėjo padėti? — parūpo Reginai.
Visas šis sumanymas nevykęs. Ko gero, Margareta turėjo užimti Reginos
vietą skaitytojų taryboje ir jai dabar nereikėtų eiti į darbą nežinant, kada bus
iškviesta į susitikimą su Sebastianu. Tokie susitikimai sutrikdo visą dieną.
Velnias, jie tokie trikdantys, kad sunku kvėpuoti.
— Ak, liaukis, Regina. Vargšė moteris vos mato, palikta prie knygų
perskaitytų jas per mėnesį, — pasakė Sloana.
— Turime visus reikalingus skaitytojus, — patikino Sebastianas. —
Rašytojai — kita kalba. Kaip sekasi ieškoti Džonatano Šafrano Foerio
pavaduotojo? Ar vakar su kuo nors susitikote?
Kažkas paminėjo Džėjų Makainernį ir visi sunkiai atsiduso.
— Vėl?
Regina žinojo, kokį rašytoją norėtų sutikti bibliotekoje. Ką tik antrą kartą
perskaitė „Stebuklo būseną“. Merginai labai patiko, kad Anė Patčet atidarė
nuosavą knygyną Našvilyje tuo metu, kai visi kiti knygynai užsidarė.
— Ką manote apie Anę Patčet?
Prie stalo nuvilnijo murmesys.
— Mieliau renkamės niujorkiečius, — pareiškė Sloana. — Jiems tenka
dalyvauti daugelyje renginių, o žmonės iš užmiesčio visada prašo
kompensuoti kelionės išlaidas.
— Mintis nebloga, — paprieštaravo Sebastianas. — Neseniai mačiau ją
„Colbert Report“ [* “Colbert Report“ — JAV humoro laida, transliuojama „Comedy
Central“ kanalu. (Vert. past.)] laidoje. Labai žavinga moteris.
— Ji didelė skaitytojų bendruomenės gynėja, — prisiminė kažkas.
— Išsiaiškinkime, — nusprendė Sebastianas. — Įtraukite ją į sąrašus.
Dorise, gal gali paskambinti į „HarperCollins“ leidyklą ir sužinoti apie
Anės Patčet planus?
Regina pastebėjo, kad visi atsistoja ir renkasi popierius bei rašiklius.
Susirinkimas baigėsi.
— Regina, pasilik. Noriu aptarti dar keletą darbų, kuriuos reikia padaryti.
Sloana, ar apačioje kurį laiką be jos susitvarkysite?
Sloana akivaizdžiai suirzo.
— Nepriprask prie šito, — pasakė ji, tačiau nesipriešino.
 Palaukęs, kol išeis paskutinis žmogus, Sebastianas uždarė duris.
Užrakino.
— Tiek ir teliko iš mano teorijos apie tik vyrų rašytojų jausmų supratimą,
— prakalbo jis. — Geras pasiūlymas. Džiaugiuosi, kad prabilai.
Reginai ši pastaba suskambo globėjiškai.
— Neturiu kalbėjimo problemų, — atrėžė ji.
— Tau problemų kyla laikantis instrukcijų. Matau, kad mano atsiųstais
batais neavi.
— Nenorėjau tų batų autis darbe, — nervingai atsakė Regina.
Ji suprato, kad bijoti it taisyklę sulaužiusiai mokyklinukei absurdiška. Vis
dėlto būtent taip ji ir jautėsi.
— Kur jie?
— Po mano stalu.
— Eik, pasiimk krepšį su apatiniais drabužiais ir batus. Paskubėk.
Sebastianas sukomandavo tarsi nė neabejotų, kad Regina paklus. To
užteko, kad mergina panorėtų atrėžti pamiršk. Tokius žaidimus jiedu galėjo
žaisti viešbučiuose ir restoranuose, tačiau ne darbe. Ačiū, ne. Vis dėlto
kažkas ją sulaikė. Mergina suvokė, kad tai, ką ji turėtų pasakyti, nėra tie
žodžiai, kuriuos norėtų ištarti. Ji norėjo pamatyti, kur visa tai nuves. Jeigu
nepaklus, jeigu nuo viso to pabėgs, kaip taps kitokia nei jos motina?
Nė nedirstelėjusi į Sebastianą, Regina skubiai išėjo iš kambario ir nubėgo
laiptais į trečiąjį aukštą. Pralėkė katalogų kambarį vildamasi, jog Sloanos
nepamatys. Būtų sunkoka paaiškinti, kodėl ji laksto pirmyn ir atgal.
Prie leidinių išdavimo stalo stovėjo keletas žmonių. Aleksas tvarkėsi
vienas.
— Pasirengusi perimti darbą? — paklausė jis.
— Dar ne. Grįšiu po kelių minučių, — sumurmėjo ji.
Regina vos pajėgė suregzti žodžius. Mintys šėlo. Ko gero, tokia būsena
panaši į narkotikų poveikį. Priėjusi prie Alekso ji pasiėmė krepšį.

OceanofPDF.com
 15 SKYRIUS
Regina uždarė Patikėtinių kambario duris. Sebastianas atžingsniavo ir jas
užrakino. Merginos nepalietė, tačiau siekdamas spynos brūkštelėjo petimi
jos petį.
Ji padavė jam krepšį.
— Kodėl duodi man? Persirenk, — atsakė Sebastianas.
Regina padėjo krepšį ant stalo ir ištraukė batų dėžutę. Nusispyrė savo
batus ir greitai ant kojų užmovė „Prada“ aukštakulnius.
— Gerai? — atsisuko į Sebastianą.
— Kur kas geriau. Dabar apatiniai.
Jis nori, kad ji nusirengtų tiesiog čia?
— Aš ne... negaliu to padaryti.
Sebastianas priėjo arčiau ir viduriniuoju bei rodomuoju pirštais kilstelėjęs
jos smakrą pažvelgė į akis. Regina vylėsi, kad ją pabučiuos. Suvokė, kad
nori to labiau už viską.
— Regina, esi neįtikėtinai graži. Džiaugiuosi, kad tu to nesuvoki. Stipriai
trokštu parodyti, kokia tu graži, trokštu pats patirti tavo grožį. Stengiausi
elgtis su tavimi tiesmukai. Norėjau parodyti — kiek sugebėdamas geriau —
ko aš noriu. Dabar matau, kad, ko gero, pernelyg spaudžiau eiti nenorima
kryptimi, — vyras nusišypsojo tokia patrauklia šypsena, kad mergina pajuto
viduje kažką trakštelint.
— Nėra taip, kad nenorėčiau... pasukti ta kryptimi, — lėtai ištarė ji
nelabai suvokdama, apie ką jie kalba. — Tiesiog dabar aš esu darbe.
Sebastianas apie tai susimąstė.
— Štai kas tau trukdo?
Mergina linktelėjo. Turbūt jai trukdė daugybė dalykų, kurių ji netroško
analizuoti čia ir dabar. Jeigu darbo vieta padės išvengti bėdos, ji tuo tik
džiaugsis.
Sebastianas paėmė ją už rankos ir švelniai timptelėjo, priversdamas
žengti du žingsnius arčiau. Pažvelgė taip rimtai, jog ji nusuko akis. Širdis
daužėsi. Vyras pabučiavo jos ranką. Regina pažvelgė nustebusi.
Tada Sebastianas išėjo iš kambario.
 Regina išsitiesė lovoje. Ant krūtinės gulėjo skaitomas romanas. Jau
penkias minutes ji spoksojo į tą patį puslapį, tą patį sakinį.
Lauke į langą barbeno lietus — vasaros liūtis, paliksianti šiltame ore
drėgno asfalto kvapą. Mergina atitraukė užuolaidas ir žvelgė į langu
žliaugiančius upelius.
Įdomu, ar Patikėtinių kambaryje ji nesuklydo. Ar buvo pernelyg didelė
bailė? Gal ji nusipelnė savo gyvenimo menkavertiškumo. Prieš keletą
mėnesių savo rimtumą ir santūrumą ji nešiojo it garbės ženklelį.
Filadelfijoje niekada nesusimąstydavo apie tai, kad saugumas turi kainą.
Intensyviai mokėsi, dirbo bjaurius darbus ir taupė pinigus, vaikščiojo į
pasimatymus, tačiau niekada pernelyg nesiblaškydavo ir neįsimylėdavo. Ji
valdė savo gyvenimą.
O persikėlusi į Niujorką Regina taip įniko reguliuoti savo gyvenimą, jog
nebeliko laiko gyventi. Dabar praleido progą draugauti su fantastiškiausiu
vyru, kokį tik teko ir, ko gero, kokio nebeteks sutikti.
Kaltė dėl pramogų stygiaus nebuvo susijusi su motina. Kaltinti Regina
galėjo tik save.
— Nori pažiūrėti filmą „Pagal pareikalavimą“? — iš svetainės šūktelėjo
Karlė.
Kambario draugė, dar neatsigavusi nuo „vaikino“ Robo išdavystės,
sėdėjo namie viena. Tai jai nebuvo būdinga.
— Žinoma, — Regina suvokė, jog skaityti vis tiek nebepavyks.
Nušokusi nuo lovos, ji padėjo knygą ant naktinio stalelio ir nužingsniavo
į svetainę. Berankoviais marškinėliais ir jogos kelnėmis vilkinti Karlė buvo
susirangiusi ant sofos ir intensyviai spaudė nuotolinio valdymo pultelio
mygtukus peržiūrinėdama filmų sąrašą.
— Ar galiu kai ko paklausti? — prabilo Regina.
— Žinoma, — išsiblaškiusi atsakė Karlė.
— Aną vakarą užsiminei, jog galbūt reikalai su Robu pašlijo dėl tavo
sprendimo arba poelgio?
Kambario draugė truktelėjo pečiais.
— Tą vakarą tikrai buvau nekaip nusiteikusi. Iš tiesų tai jo problema, kad
nesugebėjo su tuo susitaikyti. Mes, moterys, visada kaltiname save. O
problemų turi jie.
— Gerai, pamiršk tai, — Regina tyliai pamanė, jog retkarčiais
neįmanoma nereaguoti į Karlės elgesį. — Tarkim, tame glūdėjo ir tavo
kaltės dalis. Ar mėgintum viską pataisyti, ar tiesiog leistum išeiti ir
priklijuotum etiketę nelemta.
— Visų pirma, nėra nieko lemto. Yra pasistenk, kad tai įvyktų. Ar
padeda?
Regina linktelėjo. Ko gero, ji kraustosi iš protelio: Karlė pradėjo mąstyti
logiškai. Draugės žodžiai skambėjo gana išmintingai. Šviesiaplaukė,
pasileidusi Jodą.
Sudūzgė durų skambutis.
— Ar lauki Dereko? — paklausė Regina.
Karlė kambario draugę nužvelgė taip, tarsi ši būtų prabilusi apie Kalėdų
Senelį.
— Jau sakiau, Derekas buvo tik Robo pakaitalas. Nėra Robo, nereikia ir
Dereko.
Reginai tokie žodžiai nepasirodė logiški. Juo labiau iš Jodos lūpų.
Karlė nuslinko nuo sofos ir paspaudė vidaus telefono mygtuką.
— Kas čia?
— Sebastianas Barnsas, — sutraškėjo telefono trikdžių iškraipytas vyro
balsas. — Paprašyk Reginos nusileisti.
Išplėtusi akis ir slopindama juoką Karlė pažvelgė į Reginą.
— O tu Dieve mano, — lūpomis sužiopčiojo ji.
— Pasakyk, kad man reikia kelių minučių, — besidaužančia širdimi
atsakė Regina, lėkdama į savo kambarį ir užtrenkdama duris Karlei
nespėjus perduoti žinutės.
Jeigu gyvenimą, pasak Karlės, galima priversti įvykti, tada jos proga
dabar. Antroji proga. Ko gero, paskutinė.
Kur, po galais, tie apatiniai?

OceanofPDF.com
 16 SKYRIUS
Sebastianas švystelėjo raktelius ant stiklinio staliuko ir iš jos rankų paėmė
skėtį. Nors pliaupė negailestingas lietus, Regina nesušlapo nė plaukelio.
Vyras pastatė automobilį garaže, iš kurio jie pateko tiesiai į pastatą. Į
paskutinį aukštą pakilo liftu, šis atsivėrė tiesiai į neįtikėtino dydžio butą.
Nuo lubų iki pat grindų besidriekiantys langai vėrėsi į Hadsono upę. Toks
atvirumas ir didžiulė erdvė stulbino, tačiau interjeras — dramatiškas
tamsios medienos ir marmuro derinys — pribloškė. Kambariuose stovėjo
nedaug baldų, tačiau keletas elementų priminė erdvinį meną. Baltos sienos
buvo nukabinėtos nuotraukomis juoduose rėmeliuose.
— Kas tokio svarbaus nutiko, kad atsivežei mane čia per pačią liūtį? —
paklausė Regina.
— Sakei, jog darbe jautiesi nejaukiai, todėl mes čia. Daugiau jokių
pasiteisinimų, — atsakė Sebastianas. — Ketinu įsipilti vyno. Ar norėtum?
— paklausė jis sukdamas į marmurinę virtuvę.
— Gerai, — nervingai atsakė mergina, eidama prie pirmos sienos su
nuotraukomis.
Net žvelgdama iš tolo suprato, kad ten — Karlės žurnaluose matytos
mados fotografijos. Labiau nudailintos nei Sebastiano nuotraukos su
Astrida Lindai. Ir čia ji atpažino daugelį modelių iš žurnalų viršelių,
Penktosios aveniu parduotuvių langus dengiančių blizgių plakatų ir reklamų
ant autobusų šonų.
Stabtelėdama kas pusę pėdos ir apžiūrinėdama nuotraukas Regina lėtai
žingsniavo nuo vieno sienos galo prie kito. Apie fotografiją nusimanė
nedaug, tačiau vaizdai ją traukė instinktyviai, tarsi iš radijo imtuvo
sklindanti daina ar nuostabus pirmasis romano puslapis.
— Ne šitas parodyti tave čia atsivežiau, — staiga už nugaros išdygo
Sebastianas.
Ji krūptelėjo ir nurimo. Sebastianas įspraudė jai į ranką baltojo vyno
taurę.
— Ką norėjai man parodyti? — Regina gurkštelėjo vyno.
— Vakarieniaujant pasakojau, jog mados fotografija nėra mano
mėgstamas darbas, pameni?
— Taip.
 Regina pajuto, kad jo kūnas spaudžiasi prie jos, nors plaštakos ir rankos
jos nelietė. To užteko, kad širdis imtų daužytis. Ji vėl gurkštelėjo vyno.
Lengvas, gaivus. Mergina sau priminė, jog gėrimu reikia mėgautis.
— Eik paskui mane, — tyliai pakvietė Sebastianas.
Vyras paėmė laisvąją jos ranką ir nusivedė į buto galą. Toks paprastas
prisilietimas buvo tvirtas ir įsakmus. Regina norėjo apsiginti, pareikšti, jog
ne, ačiū, gyvenamojoje buto dalyje nuotraukų ji nežiūrės. Drauge ji žinojo,
kad visi protestai būtų beprasmiai. Nuo tos akimirkos, kai mergina išėjo iš
savo buto, abu žinojo, kad ji nebesipriešins.
Buto erdvė susitraukė į ilgą koridorių. Sebastianas vedė merginą
prieblandoje, kol galiausiai rado koridoriaus apšvietimo jungtuką. Regina
suvokė matanti sienas, nuo lubų iki grindų nukabinėtas nespalvotomis tik
šiek tiek kūną prisidengusių ypatingai gražių moterų nuotraukomis.
Visos moterys buvo apnuoginusios krūtis, kai kurios — visiškai nuogos.
Jos dėvėjo keliaraiščius-diržus, avėjo aukštakulnius, vilkėjo permatomas
juodas sukneles atvira krūtine. Moterų odos spalva priminė šviežią
grietinėlę. Vienų modelių kūnus puošė tatuiruotės, kitų oda buvo it sniego
paklodė. Didelėse, stipriai pridažytose akyse slypėjo vilionė, mieguistumas,
ištvirkimas, pyktis. Jos Reginai pasakojo tūkstančius istorijų.
Vaizdų užhipnotizuota mergina lėtai žingsniavo tolyn ir pastebėjo, kad
vaizdai tapo sodresni: šiurkšti nuotrauka, vaizduojanti prie kėdės virve
pririštą moterį, dėvinčią tik keliaraištį-diržą ir tinklines kojines, užkimšta
burna. Tolumoje stovėjo smokingu vilkinti moteris su rimbu rankoje. Štai
nuotrauka, kurioje bučiuojasi dvi brunetės, apsirengusios apatiniais,
panašiais į tuos, kuriuos Reginai atsiuntė Sebastianas. Priekyje jas stebi
botkočiu mojuojanti neryški moteris. Kitoje fotografijoje modelis klūpi
išrietusi nugarą, pakėlusi užpakalį, ant liemens krenta juodų plaukų
užuolaida. Ji mūvi tik iki kulkšnių nuslydusias tinklines kojines, avi
lakuotos odos aukštakulnius su platforma. Nuogo moters užpakalio
nuotrauka. Oda blyški ir lygi it šviežia grietinėlė, išsiskiria tik raudona,
neryški, bet atpažįstama rankos kontūrų žymė.
— Visas fotografavai tu? — Regina jau žinojo atsakymą.
— Taip, — tarė Sebastianas.
Vyras stovėjo tiesiai už jos. Uždėjo rankas ant jos pečių.
— Ar tu... susitikinėjai su visomis šiomis moterimis?
 — Ne, — nusijuokė Sebastianas. — Jos tik modeliai. Vis dėlto, kai
fotografuoju, objektas gali tapti mano meiluže. Drauge. Žmona. Moteris,
stovinti priešais mano fotoaparatą, tampa vienintele pasaulyje.
Regina sunkiai nurijo seiles. Kad ir kaip absurdiška, tačiau jausmas
priminė pavydą.
— Kaip susidomėjai fotografija? — paklausė ji.
— Pamotė supažindino.
— Ji buvo fotografė?
Sebastiano veidas apsiniaukė.
— Ne. Modelis, — vyras suspaudė jos pečius. — Norėčiau fotografuoti
tave.
Regina apsisuko ir pažvelgė į jį it į pamišėlį.
— Nesulauksi.
Sebastianas nusijuokė.
— Dažnai tai kartoji. Gal, prieš apsispręsdama, pasvarstytum keletą
sekundžių?
— Nemėgstu fotografuotis.
— Taip yra todėl, kad nesijauti verta tapti dėmesio objektu. Pastebėjau
tai, kai aną vakarą žingsniavai „Four Seasons“ viešbučio fojė. Noriu tau
padėti įveikti šį jausmą.
— Dėkui, tačiau nenoriu dalyvauti kažkokiame tavo projekte. Matau, jog
tavo, hm, objektų arklidėje yra daug pasirengusių dalyvių.
— Jos — profesionalūs modeliai. Nenoriu jų. Noriu tavęs.
— Esu pakankamai įklimpusi su grožinės literatūros apdovanojimams
skirtais skaitiniais. Bendro darbo per akis, — Regina nesmagiai nusijuokė.
Sebastianas suėmė rankomis jos veidą ir pažvelgė į akis. Merginos širdis
ėmė stipriai daužytis. Gal ji serga?
— Ar vartei Betės Peidž knygą?
— Šiek tiek, — atsakė Regina ir nuraudo prisiminusi, ką nuveikė po to.
Iš vėžių išmušė mintis apie Sebastianą, liečiantį ją taip, kaip tąnakt savo
kambaryje ji lietė pati save.
— Ar pamąstei apie tai, ko prašiau vakarienės metu? Ką tose nuotraukose
Betė Peidž turi tokio, ko neturi visos šios moterys?
Ar tai koks suktas klausimas? Regina mintyse perkratė variantus:
kirpčiukai? Krūtys? Retro stiliaus maudymosi kostiumėlis?
— Nežinau.
 — Džiaugsmas, — pasakė Sebastianas. — Ji atrodo lyg linksmintųsi. Ji
kaip visos, tačiau visai kitokia. Joje telpa nekaltybė ir seksualumas, kurių
niekas nepakartojo. Šias savybes matau tavyje.
— Tai tik šukuosena, — tyliai atsakė Regina.
— Taip šukuojasi milijonai merginų. Kodėl negali priimti komplimento?
— Tiesiog nesuvokiu, kodėl taip domiesi manimi. Nesu drovi. Tiesiog
nesuprantu.
— Atrodei tokia graži, bejėgė ir sutrikusi ant bibliotekos laiptų. Stebėjau
tave ir tarsi mačiau pradžią filmo, kuriame aišku, kad aktorė taps žvaigžde.
Tada užkalbinau tave ir... kažką pajutau. Žinau, kad pajutai ir tu, tiesa?
Ji lėtai linktelėjo. Be abejonės, pajuto. Suprato, kad jis pats gražiausias
kada nors matytas vyras. Negana to, fizinis to žmogaus artumas privertė ją
viduje virpėti. Taip nutiko, kai Sebastianas ant bibliotekos laiptų grąžino jai
termoso dangtelį, ir tada, kai atsisėdo šalia jo „Literatūros liūtų“
susirinkime. Vos prieš kelias akimirkas, jai besidairant į nuogalių
nuotraukas, nuo vos juntamo jo kūno prisilietimo kažkas giliai viduje
sutrūkčiojo.
Regina pajudino pėdas batuose. Aukštai išlenktos jos maudė, skaudėjo
suspaustus pirštus.
— Gal neprieštarausi, jeigu nusiausiu batus? — paklausė ji.
— Taip. Prieštarausiu. Daugiau niekad nenoriu matyti tavęs avinčios
plokščiapadžiais.
Netekusi žado, Regina pažvelgė į Sebastianą. Šis paėmė iš jos rankų vyno
taurę.
— Eime, — ištarė jis.
Mergina nusekė paskui jį į svetainę.
Sebastianas atsisėdo ant juodos sofos. Ji nejaukiai stovėjo laukdama, kol
vyras pakvies atsisėsti greta.
— Ar turėčiau... atsisėsti ten? — mostelėjo ji į juodą odinį krėslą.
— Ne. Stovėk. Tu graži moteris, Regina. Ne mergaitė. Moteris. Tai, kad
tu nemoki avėti aukštakulnių, — nedovanotina.
Regina negalėjo patikėti savo ausimis.
— Po mūsų šiandieninio pokalbio bibliotekoje spėju, jog esi čia todėl,
kad nori čia būti. Tiesa? — paklausė Sebastianas.
Mergina linktelėjo.
— Ištark tai garsiai.
 — Noriu būti čia, — pasakė ji.
— Gerai. Regina, šis kartas paskutinis, kai šito prašysiu. Nuo šios
akimirkos mudu suvokiame, kad tai, kas vyksta tarp mūsų, vyksta abiejų
sutikimu. Drauge tuo pačiu metu privalai pripažinti faktą, jog tai, ko tu nori,
nėra svarbu.
Mergina pajuto nesuvaldomą potraukį ištiesti ranką ir nuo Sebastiano
kaktos nubraukti tamsių plaukų sruogą. To vyro grožis akivaizdžiai ją
trikdė.
— Ateik, — parodė jis į sofą.
Regina atsisėdo šalia jo. Sebastianas paėmė jos ranką. Vyriškame delne
jos delnas atrodė mažytis it vaiko.
— Noriu su tavimi fizinių santykių, Regina. Labai ypatingų fizinių
santykių.
— Gerai, — lėtai atsakė ji, dar nesuvokdama jo minčių.
Ar jis kalba apie seksą? Ar žmonės visada apie tai kalba tokiu būdu?
— Noriu tave valdyti.
— Ką nori pasakyti?
— Konkrečiai? Noriu nurodinėti tau, kaip elgtis, noriu, kad paklustum
neklausinėdama, nesvarbu, ką liepčiau daryti: vilktis tam tikrus apatinius
drabužius, autis batus, nusirengti kada ir kur bepasakyčiau, čiulpti mano
varpą.
Neabejodama, kad jos veidas ryškiai raudonas, Regina sunkiai nurijo
seiles. Sebastianas paglostė jos ranką.
— Kartais galiu panorėti ir kitų dalykų, tačiau viskas bus susiję su
leidimu tave valdyti. Jeigu yra kažkas, ko tu išties nenori daryti, galime tai
aptarti, tačiau labai svarbu, kad visiškai man atsiduotum.
Regina linktelėjo. Galvoje it subraižytame DVD diske vis skambėjo
žodžiai „čiulpti mano varpą“. Tokiai frazei ji nebuvo pasiruošusi. O jo
žvilgsnis it veidrodis atspindėjo tuos pačius jausmus, kokius jautė ji.
Galingą smalsumo ir geismo derinį.
Štai taip. Daugiau jokio gyvenimo nuošalyje. Dabar jai siūloma viskas,
kas atrodė nepasiekiama, — jaudulys, aistra, seksas. Jeigu tik ji išdrįstų tai
pasiimti.
— Ką manai, Regina?
Nepasitikėdama savo balsu, ji tik linktelėjo. Sebastianui ir to užteko.
— Atsistok, — paliepė jis.
 Mergina akimirką abejojo, po to nerangiai atsistojo priešais jį. Vyro akys
nuslydo ja nuo galvos iki kojų pirštų.
— Šiandien bibliotekoje buvai labai bloga mergaitė, nepaklusai man.
Regina sukikeno nervingu, nevalingu it tikas juoku. Tamsios Sebastiano
akys apsiniaukė. Žvilgsnis tapo toks įdėmus, jog ji nebegalėjo išlaikyti akių
kontakto.
— Gulkis man ant kelių, — pasakė jis.
Negalėdama tuo patikėti, Regina stovėjo it įbesta.
— Gulkis man ant kelių, — pakartojo Sebastianas. — Ant pilvo.
— Kodėl?
— Apie tai ir kalbu, Regina. Nejaugi nenori manęs pamaloninti?
Kiekviena jos kūno skaidula šaukė taip.
— Gulkis man ant kelių.
Ji lėtai pajudėjo... ir nerangiai atsigulė jo nurodyta poza.
Sebastianas sukrutėjo po Reginos liemeniu ir jos kojos išsitiesė per visą
sofos ilgį.
— Pajudėk į priekį keletą colių, — liepė jis.
Mergina pakluso. Liemuo persisvėrė per Sebastiano kelius.
— Tai juokinga, — pareiškė ji.
— Nekalbėk, — įsakė vyras.
Reginai atrodė, kad ji, ant sulenktų rankų padėjusi į šoną pasuktą galvą,
ramiai guli jau gana ilgai.
Staiga pajuto, kad Sebastianas kelia jos suknelę.
Regina instinktyviai norėjo pašokti, tačiau prisivertė nejudėti. Žinojo, jog
jeigu priekaištaus, gali tuoj pat išeiti. Išeiti nenorėjo. Ne dabar.
Sebastianas pakėlė suknelę tik virš jos liemens. Tamsiai mėlyną „Alice +
Olivia“ parduotuvėje pirktą įžambinio kirpimo suknelę su petnešėlėmis
Regina pasiskolino iš Karlės. Skolindamasi tą vakarą tikrai nemanė, jog
suraukšlėtas drabužis atsidurs virš jos klubų, apnuogindamas kojas ir
užpakalį.
Merginos kvėpavimas padažnėjo. Ji stengėsi negalvoti, kaip atrodo
užpakalis su paskubomis iš viršutinio stalčiaus ištrauktomis kelnaitėmis.
Ištraukusi iš skalbimo mašinos, į tą drabužėlį daugiau ir nežiūrėjo. Dabar
nebegalėjo prisiminti, ar jos permatomos. Tikėjosi, kad keliaraiščius
užsisegė tinkamai.
 Niekas nėra matęs jos apatinių drabužių. Keli vaikinai tik grabaliojo ją
tamsiuose bendrabučių kambariuose arba priekinės automobilio sėdynės
šešėliuose. Nė vienas išties į ją nežiūrėjo. Ne šitaip.
— Džiaugiuosi, kad dėvi tinkamus apatinius drabužius, Regina, tačiau vis
tiek ketinu nubausti tave už elgesį šiandien bibliotekoje. Numausiu tau
kelnaites, — Sebastianas švelniai truktelėjo jas žemyn.
— Ne! — šūktelėjo ji, ir švystelėjusi už nugaros ranka sulaikė kelnaites.
Sebastianas neištarė nė žodžio, jo rankos nesiliovė judėjusios. Regina
sustingo. Po to lėtai vėl padėjo ranką po skruostu. Mintis apie tai, jog tas
vyras spokso į nuogą jos užpakalį, darėsi nepakeliama.
Vyras toliau traukė jos kelnaites. Regina pajuto kambario vėsą. Nuoga
oda pašiurpo.
Pliaukš!
Sebastiano delnas skaudžiai nusileido ant kairiojo sėdmens.
— Ai! — sukliko Regina, tiesdama ranką patrinti skaudamos vietos. —
Skauda.
— Buvai bloga mergaitė, — ištarė vyras. — Daugiau taip nebesielk.
Jeigu liepiu avėti aukštakulnius ir dėvėti apatinius, tu avi aukštakulnius ir
dėvi apatinius. Jeigu liepiu persirengti mano akivaizdoje, imi ir persirengi.
Ar supratai?
Regina negalėjo patikėti. Neištarė nė žodžio. Nepajėgė ištarti.
Ką reikėjo pasakyti? Taip? O gal blogiau — ne?
Pliaukšt!
Jo ranka vėl atsidūrė toje pačioje vietoje. Ar tai normalu?
— Nori, kad liaučiausi?
— Eee, taip... ne... nežinau, — išlemeno ji.
— Regina, atsistok.
Dūzgiančia galva mergina lėtai atsistojo. Nenorėjo stovėti virš liemens
pakelta suknele, tačiau suprato, kad vos tik ji atsidurs vertikalioje padėtyje,
suknelė greitai nusileis.
— Nepaleisk suknelės, — tarsi perskaitęs jos mintis pareiškė Sebastianas.
— Kitaip teks ją nusivilkti.
Regina pajuto, jog jos veidas liepsnoja. Ko gero, oda dabar ryškiai
raudona. Vis dėlto pasielgė kaip liepta, atsistojo priešais sofą, rankomis
sugniaužusi suknelę virš klubų. Žvelgė visur, tik ne į Sebastianą. Pajuto jo
žvilgsnį. Suvokė, jog susijaudino.
 Tada, netikėtai, Sebastianas ištiesė ranką ir paglostė jos tarpukojį, vos
liesdamas plaukų kuokštelį. Ranka judėjo lėtai, nykštys brūkštelėjo klitoriu.
Ji šaižiai įkvėpė ir sukrėsta pajuto į jos vidų besispraudžiančius pirštus.
— Sudrėkai, — nusprendė jis. — Taip ir žinojau.
Ji sudejavo, kojos ėmė linkti. Jo pirštas nardė pirmyn ir atgal. Regina
griebėsi už Sebastiano, viena ranka apglėbė savo liemenį, stengdamasi
išsilaikyti. Spaudimas į pulsuojantį centrą padidėjo. Pajuto, jog pati skečia
kojas. Sebastiano pirštas nėrė giliau, paliesdamas aiktelėti privertusią
vietelę. Greitai pasitraukė, smogė dar kartą ir išniręs lėtai apvedė ratu
klitorį.
— Ne, — suaimanavo ji, palinkdama prie Sebastiano.
Pajuto jo veidą šalia.
— Šš, — sušnibždėjo vyras jai į ausį taip švelniai, kad, ko gero, ji tai tik
įsivaizdavo.
Prisiliesdami ir atsitraukdami, įsiskverbdami ir išnirdami pirštai šoko
savo šokį tol, kol spaudimas sprogo ir virto malonumu, privertusiu ją šaukti.
Tas garsas suglumino, priminė kažką gyvuliško ir visiškai svetimo. Juto,
kaip tarpukojis pulsuoja po jo ranka, tandemu judančia su jos virpesiais tol,
kol kūnas sudrebėjo ir nurimo.
Sebastianas nuvedė ją prie sofos. Ji atsigulė. Virpėjo visas kūnas.
Tai buvo pirmas kartas, kai Regina patyrė orgazmą su vyru. Ramybės
nedavę klausimai — kaip ji jaustųsi, jeigu tai nutiktų šalia esant kitam
žmogui, — pagaliau buvo atsakyti.
Sebastianas prisėdo ant sofos krašto netoli jos. Reginos nuostabai, nuavė
jos batus. Paglostė plaukus. Pernelyg suglumusi, kad galėtų pažvelgti į jį,
mergina užsimerkė. Po akimirkos, pajutusi, kad vėl kvėpuoja normaliai, o
tvinkčiojimas tarpukojyje liovėsi, ji atsisėdo.
— Turiu eiti, — Regina staiga panoro likti viena savo kambaryje ir viską
apmąstyti.
— Pasilik, — Sebastianas pasuko jos veidą prie savęs ir mergina turėjo
atsimerkti.
Jis buvo toks gražus. Šis faktas dar labiau apsunkino mintis apie tai, kaip
nepadoriai ji ką tik pasielgė jo akivaizdoje. Prarado savitvardą, todėl kuo
greičiau ji dings iš čia ir pamėgins viską apgalvoti, tuo geriau.
— Jau vėlu, — Regina vėl apsiavė batus ir nukėblino per kambarį
ieškodama krepšio.
Jį padavė Sebastianas.
— Parvešiu tave. Tik pasiimsiu paltą.
— Ne, — atrėžė ji. — Nevežk. Noriu pabūti viena.
Sulig tais žodžiais Regina nėrė pro duris.

OceanofPDF.com
 17 SKYRIUS
Regina į biblioteką vogčiomis įsinešė „Starbucks“ kavos puodelį.
Ji pati negalėjo patikėti, kad laužo vieną iš svarbiausių taisyklių —
nesinešti gėrimų į skaityklą, tačiau tik padedama kavos ji galėjo išgyventi šį
rytą.
Miegojo vos keletą valandų ir tas pačias vis pertraukdavo keisti,
seksualūs, netgi šiurkštūs sapnai. Kiekvieną kartą ji pabusdavo apsipylusi
prakaitu, ranka ilsėdavosi kelnaitėse.
Regina kratėsi prisiminimo apie tuos sapnus ir minčių apie praėjusį
vakarą. Tik tas vakaras prikibo prie jos it kvapas.
Nuo Sebastiano prisilietimo jos kūnas ir mintys nebegalėjo nurimti. Ji
tapo itin jautri viskam — garsams, šviesai, net skoniui. Pirmą kartą pajuto
rytinės kavos kartumą, saldaus, juodą šokoladą primenančio gurkšnio
pėdsaką.
Žingsniuodama prie stalo, Regina pamatė ant jo stovinčią baltą dėžutę.
Atidžiau įsižiūrėjusi pažino su niekuo nesupainiojamą „Apple“ logotipą.
— Kas per velniava? — ji atidarė dėžutę ir viduje rado kartoninį dėklą. Iš
jo ištraukė naujutėlį, paskutinės kartos „iPhone“ telefoną ir mažą baltą
vokelį. Atplėšė.
Brangioji Regina,
tikiuosi, vakar namo grįžai saugiai.
Kai kitą sykį taip pabėgsi, būk gera, bent jau pranešk
trumpąja žinute, kad tau nieko nenutiko.
Vis dėlto geriau aš paskambinsiu pats.
Taip, šis telefonas tavo, tačiau juo kalbėsimės tik mudu.
Noriu, kad visada nešiotumeis jį su savimi.
Regina sugebėjo susipažinti su, ko gero, vieninteliu planetos vaikinu, kitą
dieną vietoj gėlių atsiunčiančiu „iPhone“ telefoną.
— Finč, kas vyksta? — išgąsdino Aleksas.
— Nieko, — atsakė ji. — Ar žinai, kaip elgtis su tokiu? — ir padavė
vaikinui telefoną.
— Aš juk kvėpuoju, tiesa? — Aleksas spustelėjo mygtuką.
Ekrane pasirodė baltas „Apple“ logotipas.
 — Kurgi slypėjo šis sąmojis, kai norėjai susipažinti su ta kurjere? Gerai,
kai telefonas suskambės, kaip atsiliepti?
Aleksas atsiduso ir ėmė skaityti trumpąsias „iPhone“ telefono instrukcijas
pirštais tapnodamas ir braukydamas ekraną.
— Kur klaviatūra? — parūpo Reginai. — Tokiu daiktu nemoku rašyti.
— Taaaip, — nutęsė vaikinas. — Tau labiau tikrų „BlackBerry“
telefonas, Finč, — Aleksas palengva nužingsniavo rinkti knygų.
Regina įsidėjo mobilųjį telefoną į krepšį ir negalėdama sulaikyti nei
šypsenos, nei su biblioteka nesusijusių minčių, nesiliaudama skaitė raštelį.

OceanofPDF.com
 18 SKYRIUS
Regina pamiršo Karlei žadėjusi vakare drauge kur nors išeiti. Tos dienos
ji labai laukė, tačiau dabar visai nebenorėjo vykdyti savo pažado.
Mintis užpildė Sebastianas. Visą darbo dieną ji tegalėjo galvoti apie
pojūtį, užplūdusį Sebastianui palietus jos tarpkojį. Mergina mechaniškai
dėliojo užklausų lapelius, o prisiminimai sukosi mintyse it amžinoji kilpa.
Regina pagalvojo apie tamsių Sebastiano akių žvilgsnį tą akimirką, kai jo
pirštai judėjo giliai jos kūne. Vien mintis apie tai ją nepakenčiamai jaudino.
Taksi sustojo prie baro „Seselė Betė“. Regina pastebėjo, kad prie įėjimo
jau driekiasi ilga eilė. Karlė nuskubėjo prie durų. Stypčiodama
aukštakulniais Regina stengėsi neatsilikti. Kambario draugė primygtinai
tvirtino, kad vilkėdama Sebastiano dovanotą juodą suknelę ir avėdama
aukštakulnius ji atrodo it „karšta pupytė“.
— Nemažai žmonių, — pastebėjo Regina.
— Taip, šitie mulkiai niekada nepateks vidun, — Karlė dirstelėjo į
laukiančius žmones, paėmė draugę už rankos ir, nusivedusi prie durų, įteikė
apsaugos darbuotojui nedidelę kortelę.
Vyras pakėlė raudoną aksominę virvę ir merginos įėjo vidun.
— Kaip prasmukome be eilės?
— Su šio vakaro kvietimu, — atsakė Karlė. — Esu svečių sąraše.
Salėje nebuvo vietos nė adatai nukristi. Vos galėjai pastovėti. Regina
pasimuistė gailėdamasi sprendimo dėl aprangos, batai jau ėmė spausti
kojas.
— Kas čia vyksta? — paklausė ji.
Netoli scenos buvo tuščia erdvė, ant sienos kabėjo didžiulė Britanijos
vėliava.
— Šį vakarą pasirodys Katrina Darling, — paaiškino Karlė.
Sumišusi Regina pažvelgė į kambario draugę.
— Ji Keitės Midlton pusseserė.
Keitės Midlton pusseserė šoka burleską? Pasaulis tikrai, anot jos motinos,
pašėlusiai ritasi pražūtin.
— Atnešiu gėrimų. Palauk čia, — paliepė Karlė.
Regina ketino siūlyti eiti drauge, tačiau jos draugė jau brovėsi pro minią.
Staiga mergina pajuto kažką vibruojant rankinuke.
 Ji prisiminė mobilųjį telefoną.
Ištraukusi vis dar svetimą prietaisą ji pamėgino suprasti, ar garsą
skleidžia jis. Ekrane pamatė žinutę.
Kur tu? Esu prie tavo pastato.
Reginos širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Pyktelėjo ant savęs, kad neliko
namie. Po to pamanė: tegu sužino, kad ji linksminasi ir gerai leidžia laiką.
Nesu namie.
Regina negrabiai spaudinėjo kiekvieną raidę ir padarė tiek klaidų, kad
automatinė teksto korektūra išmetė į ekraną pernelyg daug žodžių.
— Ei, atrodai matyta. Ar aną vakarą čia rengei pasirodymą?
Pakėlusi akis mergina pamatė besišypsantį patrauklų blondiną, vilkintį
sporto klubo „SPiN New York“ marškinėliais.
— Ar man sakai? — nesuprato Regina.
Rankoje vėl sudūzgė telefonas.
— Taip. Ar šoki šiame bare?
— Šoku? Aš? Ne, — atsakė ji svarstydama, ar tas vaikinas išties palaikė
ją burleskos šokėja, ar nevykusiai bandė susipažinti.
Regina dirstelėjo į telefoną. Šis vėl suvibravo. Nauja žinutė: Kur esi?
Nusišypsojusi ji parašė „Seselė Betė“ ir įmetė telefoną į rankinuką.
— Ką geri? — pasidomėjo blondinas.
Tarsi išgirdusi jo žodžius pasirodė Karlė su dviem kokteiliais. Vieną
padavė Reginai.
— O kas tu? — Karlė flirtuodama paklausė vaikino.
— Brendonas, — prisistatė jis.
— Karlė.
Regina gurkštelėjo kokteilio. Tas pats gėrimas, kurį jos gėrė aną vakarą,
kai lankėsi čia su Dereku, tas pats bjaurus skonis. Vis tiek gėrė.
— Ką tik pasakojau tavo draugei, kad ji atrodo it viena iš šokėjų, —
pranešė Brendonas.
— Tikrai taip, — Karlė mirktelėjo Reginai. Jos žvilgsnis skatino: žaisk.
Regina dirstelėjo į sceną. Įdomu, kada prasidės šou.
Prie jų prisijungė Brendono draugas. Karlė plepėjo su abiem vaikinais.
— Kodėl tu tokia tyli? — paklausė Brendono draugas dėdamas ranką
Reginai ant peties ir šypsodamasis.
Itin liesas vaikinas dvokė cigaretėmis.
 — Čia gana triukšminga, — atsakė Regina. — Netinkama vieta
pokalbiams.
— Koks tavo vardas? — vaikinas įsmeigė akis į jos krūtis.
— Regina, — nenoromis sumurmėjo mergina.
— Jėga, aš Nikas.
Ji linktelėjo ir gurkšnodama gėrimą nusuko akis. Perštintis galugerklis
puikiai padėjo nukreipti mintis nuo nepageidautinos kompanijos.
Dirstelėjusi į Karlę Regina pastebėjo, kad jos kambario draugė jaučiasi visai
kitaip. Ji lenkėsi prie Brendono, švysčiojo plaukais ir šypsojosi, kad ir ką
tas vaikinas kalbėjo.
— Ei, — Nikas pertraukė Brendoną ir Karlę. — Audrina sako, kad čia
per daug triukšmo. Gal reiktų dingti?
Regina nesivargino pataisyti neteisingai ištarto savo vardo.
— Dingstam, — pakartojo Nikas.
Karlė linktelėjo.
— Bet šou nė neprasidėjo, — Regina šiek tiek sunerimo.
Su tais vaikinas ji tikrai niekur neis, tačiau viena likti bare nenorėjo. Nė
nenutuokė, kur artimiausia metro stotelė.
— Tu juokinga, — nusikvatojo Nikas ir palietė jos ranką.
Regina į jį nekreipė dėmesio. Trijulė pasuko prie durų.
— Palauk, ar galiu su tavim šnektelėti? — Regina timptelėjo Karlės
palaidinę.
Draugė pasilenkusi kažką tyliai pakuždėjo Brendonui, po to pasitraukė su
Regina į šoną.
— Kas nutiko? — paklausė Karlė nuo alkoholio blizgančiomis akimis.
Regina nustebo: kada ta mergina spėjo apsvaigti?
— Tie vaikinai tokie karšti, — tęsė Karlė. — Žinai, kaip liūdėjau dėl
Robo. Pasilinksminkim.
— Aš neinu, manau, ir tau nederėtų, — atsakė Regina.
— Tau reikia atsipalaiduoti, — pareiškė Karlė ir nužingsniavo prie durų
lūkuriuojančių vaikinų link.
Regina žvelgė jai įkandin, bet pati nepajudėjo. Kambario draugė atsisuko
ir pamojavo. Kai Regina neatsakė, Karlė truktelėjo pečiais tarsi sakytų: pati
kalta.
Regina stebėjo išeinančius Karlę ir Brendoną ir su siaubu pamatė, kad
Nikas grįžta.
 — Kokios problemos, Odre? Patikėk manimi, išeidama tu nieko
neprarasi. Pažadu šįvakar tave linksminti, — vaikino šypsena jo akyse
neatsispindėjo.
— Tiesiog nenoriu niekur eiti. Nesitrukdykite dėl manęs. Manau, visi
puikiai praleisite vakarą.
— Nagi, — Nikas pasislinko arčiau jos. — Tapsiu penkta šuns koja. Juk
nenori, kad taip nutiktų, tiesa?
Ji nusuko akis. Vaikinas atsidūrė pernelyg arti, tačiau pasitraukti nebuvo
kur. O tuomet Regina pamanė, kad virš jo paties išvydo haliucinaciją.
Tiesiai prie jų traukė Sebastianas.
Regina ėmė greičiau alsuoti, negalėjo atitraukti nuo jo akių. Sebastianas
skrodė minią it ryklys, netrikdomas tankios minios.
Nikas tebekalbėjo, bet mergina jo nebegirdėjo. Po kelių akimirkų didelė
Sebastiano ranka nusileido ant vaikino peties ir jį apsuko.
— Atsiprašau, — šiurkščiai išrėžė Sebastianas ir sugriebė Reginą už
rankos.

OceanofPDF.com
 19 SKYRIUS
Abu tylėdami privačiu liftu pakilo į Sebastiano butą.
Nuo tos akimirkos, kai abu išėjo iš baro „Seselė Betė“, jis nepratarė nė
žodžio. Lauke stovėjo automobilis su vairuotoju. Sebastianas atidarė dureles
ir tyliai atsisėdo ant galinės sėdynės šalia Reginos. Jis atrodė įsitempęs ir
piktas, o ji bijojo paklausti, kodėl jis niršta.
Bute ledinė nuotaika neišsisklaidė.
— Eik paskui mane, — nė nedirstelėjęs pakvietė jis žingsniuodamas į
buto gilumą.
Mergina nukėblino iš paskos. Batai kaukšėjo į kieto medžio grindis.
Sebastianas nuvedė ją pro pirmąją nuotraukų sieną, po to pro erotines
fotografijas ir galiausiai Regina suvokė einanti į tą buto erdvę, kurios
pirmojo apsilankymo metu nepamatė. Tarpas tarp sienų susiaurėjo
suformuodamas koridorių, atsivėrė du atskiri kambariai. Regina dirstelėjo į
vieną iš jų. Sebastianas greitai uždarė duris.
— Čia, — jis atidarė kitas duris.
Mergina žengė vidun ir suprato atsidūrusi Sebastiano miegamajame.
Kambaryje sodria tamsiai žalia spalva išdažytomis sienomis stovėjo
didžiulė lova storais tamsaus medžio rėmais. Vieną sieną atstojo langas į
Hadsono upę, besidriekiantis nuo lubų iki grindų. Kita siena buvo
nukabinėta paveikslais. Kai kuriuos ji pažino iš koledžo vadovėlių. Ko gero,
čia ne reprodukcijos. Vieną kūrinį tikrai buvo mačiusi: Marko Šagalo
paveikslas vaizdavo moterį, jojančią ant mėlyno žirgo. Už moters sėdėjo
vyras, apkabinęs jos liemenį. Jojikės veidą dengė pakeltos rankos. Raudona
jos suknelė slydo nuo krūtinės, atskleisdama krūtis.
Nuotraukų nebuvo. Įdomu.
Sebastianas spragtelėjo sienoje esantį jungtuką ir langus paslėpė sunkios
tamsios užuolaidos. Regina sudrebėjo nuo netikėtos vėsos.
Vyras pasisuko į ją.
— Kas tas vaikinas, su kuriuo ėjai linksmintis?
— Nesilinksminau su juo. Į barą atėjau su kambario drauge ir tuos
vaikinus sutikome ten...
Tildydamas ją, Sebastianas pakėlė ranką tarsi ir tokie žodžiai jį žeistų.
 — Ši suknelė skirta vilkėti su manimi — tik man. Todėl dabar ją atimsiu.
Prašau, nusivilk.
Regina jau suprato, kad vyras nejuokauja, kad išgirdo jį teisingai.
Galimybės rinktis nėra.
Drebančiomis rankomis ji siekė užtrauktuko suknelės nugaroje ir jį
atsegė.
Sebastianas stebėjo ją labai įdėmiai ir rimtai. Jo veidas dvelkė
iškilmingumu. Mergina suvokė, jog suknelės nusirengimo veiksmas jam yra
labai svarbus.
Droviai raukydamasi ji paleido suknelę kristi ant grindų. Apmirusi
atsistojo priešais jį balta „GAP“ liemenėle ir paprastutėmis medvilninėmis
kelnaitėmis. Prisiminė Sebastiano prisilietimus anąkart, kai stovėjo prieš jį
ir juto aštrų tvinksėjimą tarpukojyje.
— Esi graži, Regina, — vyras akimis pralėkė jos kūnu. — O šitų senų
kelnaičių ir liemenėlės man matant vilkėti negali. Prašau, nusirenk ir jas.
Merginos širdis ėmė daužytis, delnai sudrėko nuo prakaito. Ji ėmė
knebinėti begalę kartų atsegtą ir užsegtą liemenėlės sąsagėlę. Akimirką
suabejojo, ar pajėgs tai padaryti, tačiau galų gale atsegė ir liemenėlę numetė
ant grindų.
Regina jautė kūnu slystančias Sebastiano akis, tačiau pažvelgti į jį
nepajėgė. Apsimesdama, jog kambaryje yra viena, ji nuo klubų iki kulkšnių
nutraukė kelnaites ir jas nuspyrė.
— Tavo kūnas verčia mane standėti, — pasakė vyras. Reginos veidą
užliejo sodri raudona spalva. Oda sudilgčiojo. Vėl ėmė daužytis širdis ir
merginai šovė mintis: ar gali visiškas suglumimas sukelti širdies infarktą?
— Gulkis ant lovos, — paliepė Sebastianas.
Mergina atsisuko į didžiulę lovą ir suabejojo, ar pavyks užlipti taip, kad
vyras neišvystų jos nuogo užpakalio.
Pamatęs jos dvejones, tarsi perskaitęs mintis, Sebastianas atsistojo tiesiai
jai už nugaros.
— Eik.
Nebeturėdama kur slėptis, Regina pasielgė kaip liepta.
— Ant pilvo.
Regina vėl pakluso. Įsikniaubė į sulenktą ranką. Nugara liko atvira.
Kelias akimirkas nieko neišgirdusi ji atsisuko pažiūrėti, ką veikia
Sebastianas.
 — Nejudėk, — ištarė jis žemu balsu.
Ji vėl nunarino galvą.
Prabėgo dar kelios minutės, nieko nenutiko. Regina vėl atsisuko. Šįkart
Sebastianas atsakė pliaukštelėjimu per užpakalį.
— Ai!
— Sakiau: neatsisuk, — kantriai, tarsi nepaklusniam vaikui, paaiškino
Sebastianas.
Ji gulėjo tylutėliai, ruošėsi dar vienam smūgiui. Praėjo dar daugiau laiko.
Nieko.
Išgirdo, kad Sebastianas vaikšto kambaryje. Po to lova sujudėjo nuo jo
svorio.
— Išskėsk kojas, — paliepė vyras.
Regina taip ir padarė. Be jokio judesio kankinamai slinko sekundės.
Galiausiai ji pajuto užpakalį glostančią ranką — toje vietoje, kur
pliaukštelėjo. Ranka brūkštelėjo tarpkoju. Į ją įsispraudė pirštas. Mergina
pajuto, jog drėksta. Sebastianas ištraukė pirštą, po vėl įslinko vidun. Pirštas
slankiojo pirmyn ir atgal tol, kol ji viduje pajuto aštrius malonumo
spazmus.
— Apsiversk, — Sebastianas patraukė ranką.
Reginai išsyk pristigo jo prisilietimo, kauburėlis apačioje nesiliovė
pulsavęs. Dūzgiančiose mintyse neliko vietos sumišimui. Sebastiano akys
godžiai rijo jos kūną. Mergina pastebėjo, kad vyro marškiniai atsagstyti, o
pro juodas kelnes veržiasi vyriškumas.
Jis išskėtė jos kojas. Regina nekantravo pajusti jo rankas ant savęs ir
savyje. Netikėtai, jos siaubui, jis prispaudė veidą tarp jos kojų. Mergina
atsisėdo ir ėmė trauktis. Minties apie jo žvilgsnį ten nebegalėjo ištverti.
— Nesakiau, kad gali judėti. Gulkis ant pilvo, — pareiškė Sebastianas.
Regina atsigulė ir apsivertė, galvą vėl padėjo ant rankų. Nenustebo, kai
vėl pajuto pliaukštelėjimą per užpakalį, šį kartą smarkesnį, tikrai
skausmingą.
Dar vienas pliaukštelėjimas.
Ji prikando lūpą ir aiktelėjo, nes Sebastiano pirštas vėl rado kelią prie
pačios jautriausios jos vietos. Ši vėl sutrūkčiojo. Mergina suaimanavo taip,
kad vos pažino savo pačios balsą.
Sebastianas ištraukė pirštą ir išskėtė jos šlaunis. Pajutusi šilumą ir
drėgmę, Regina suprato, kad ten — jo burna. Sukaupusi visą valios stiprybę
stengėsi nesislinkti nuo jo. Tuo pačiu metu darbuotis pradėjo pirštas ir
mergina pamiršo norą priešintis, pamiršo drovumą, pamiršo viską. Liko tik
malonumo bangos, tokios intensyvios, kad beveik priminė skausmą. Ji
suriko kažką nesuprantamo, nepadoraus, gyvuliško, liepdama nesustoti,
pranešdama, jog nori daugiau.
Sebastianas sustojo. Regina išgirdo šnaresį.
— Apsiversk, — nuo geismo prikimusiu balsu tarė vyras.
Ji atsigulė ant nugaros ir suvokė, kad Sebastianas nuogas. Jo kūnas buvo
dar gražesnis nei ji įsivaizdavo. Niekada nemanė, kad vyras gali turėti
tokius tobulus plačius pečius ir liekną liemenį. Vis dėlto jos akis prikaustė
kas kita. Jos link veržėsi didelė sustandėjusi varpa. Realiame gyvenime
Reginai neteko matyti nuogo vyro, tačiau stulbino tai, jog storas, kraujo
priplūdęs Sebastiano draugužis demonstravo nenuneigiamą vyro geismą.
Vyras pasilenkė. Regina suprato, kad jis maunasi prezervatyvą. Pirmą
kartą jį sau pripažino tai, kas tuoj nutiks. Norėjo, kad tai nutiktų.
Sebastianas atsigulė ant jos. Mergina apsivijo rankomis plačius jo pečius
ir užsimerkė.
Jis bučiavo kaklą, po to burna nuslydo iki krūtų, dantys ir liežuvis
paerzino spenelius ir galiausiai godžiai prisisiurbė prie lūpų. Reginos vietelė
sutvinkčiojo. Mergina troško jo pirštų savyje taip, kaip nieko dar gyvenime
nebuvo troškusi. Klubai judėjo po juo, veržėsi pirmyn, maldavo. Užuot
sulaukusi jo pirštų, pajuto vidun besiskverbiantį varpos galiuką. Regina
įsitempė, tačiau Sebastianas judėjo lėtai, stūmėsi švelniai, vis gilyn, kol
beveik užpildė ją visą. Regina pajuto aštrų skausmą, po to šiltą drėgmę. Jos
kūnas jį priėmė.
Sebastianas pasitraukė nuo jos.
— Kodėl man nesakei? — paklausė jis laikydamas jos veidą.
Tamsiose akyse siautė neperprantamas jausmas. Pyktis? Sumaištis?
— Nenorėjau, kad liautumeisi.
Vyras padėjo galvą jai ant peties. Ji palietė jo plaukus, glostė ir jautėsi kur
kas artimesnė šiam keistam vyrui nei kokiai nors kitai žmogiškai būtybei.
Regina jautė gilią ramybę, tačiau kūnas tebepulsavo geismu.
— Nesiliauk, — paprašė ji.
— Esi tuo tikra?
— Taip.
 Sebastianas pabučiavo ją į lūpas. Regina apsivijo jį rankomis. Vyras
nedrąsiai judėjo, bet į vidų nesiskverbė.
— Aš nesubyrėsiu, — pajutusi jo dvejones sumurmėjo mergina, nors
žinojo, kad vienai jos dalelei ką tik tai ir nutiko.
Ištiesusi rankas prie jo sėdmenų, stumtelėjo juos pirmyn. Sebastianas vėl
lėtai ją užpildė. Šįkart jos makštis apgaubė varpą taip, tarsi toji vieta ir buvo
jai skirta. Retkarčiais sudejuodamas Sebastianas judėjo pirmyn ir atgal. Tas
garsas įžiebdavo jos pačios malonumą, iš dubens visu kūnu nusklindantį
pojūtį. Sebastiano kūnas judėjo greičiau, skatindamas ir ją judėti tuo pačiu
ritmu. Malonumo pojūtis suintensyvėjo ir lūžo it banga.
— Sebastianai! — bejėgiškai suriko ji orgazmo spazmuose.
Nevaldomas kūnas judėjo drauge su juo it instinktyviame šokyje.
Sebastianas ėmė veržtis greičiau, kone pašėlusiu greičiu, kol galiausiai
suriaumojo it gyvūnas.
Reginą apstulbino mintis, kad jos kūnas suteikė jam tokią ekstazę. Pirmą
kartą gyvenime mergina pasijuto galinga.
Sebastianas tamsiais, nuo prakaito sudrėkusiais plaukais suglebo greta
jos, ranką padėjęs ant jos krūtinės. Mergina suprato: ji iškentėtų bet kokį
skausmą, kad tik turėtų šį vyrą.

OceanofPDF.com
 20 SKYRIUS
Pabudusi Regina nesuvokė kur esanti.
Kambaryje tvyrojo tamsa, tačiau kažkas jai kuždėjo, kad jau rytas, nebe
naktis. Ji apsivertė ir suprato spoksanti į sieną, nukabinėtą vietos muziejuje
vertais paveikslais. Regina prisiminė, kur yra ir kaip praleido naktį.
Sebastiano vieta buvo tuščia, nors užmigo šalia jo.
Norėdama suprasti, kiek valandų, ji įsijungė naktinę lempą. Tamsios
užuolaidos trukdė suvokti paros metą, tačiau Regina juto, jog į darbą
pavėlavo.
Ji pastebėjo ant Sebastiano pagalvės gulintį popieriaus lapelį. Pasiėmė jį.
Gražioji Regina,
tikiuosi, jog gerai išsimiegojai.
Kai būsi pasirengusi, ateik į valgomąjį su manimi papusryčiauti.
Vonios kambarys kairėje. Rasi švarių rankšluosčių ir chalatą.
S.
Regina išlipo iš lovos ir netgi būdama viena drovėjosi savo nuogumo.
Sebastianas primygtinai reikalavo, kad ji miegotų nuoga. Mergina
prieštaravo aiškindama, jog nepajėgs užmigti nieko nevilkėdama, tačiau
nakties įtampa atėmė visas jėgas ir ji kietai užmigo vos tik padėjusi galvą
ant pagalvės.
Užsidariusi vonioje, Regina užrakino duris. Kaip ir tikėjosi, kambarys
buvo švarutėlis, elegantiškas ir modernus, su gausybe veidrodžių ir juodojo
marmuro, vonia ir baltomis plytelėmis išklota stikline dušo kabina.
Kaip Sebastianas žadėjo, ant kabliuko už durų kabėjo ilgi balti „La Perla“
naktiniai marškiniai ir prie jų derantis chalatas. Ant juodos lentynos Regina
aptiko naują, iš pakuotės neišimtą dantų šepetėlį, juodų pliušinių
rankšluosčių krūvelę ir „Molton Brown“ bei „Kiehl‘s“ firmų produktų
kupiną sidabrinį padėklą.
Mergina išsivalė dantis, nusiprausė veidą sojų prausikliu. Plaukai buvo
susivėlę, kirpčiukai kreivi. Jai tikrai reikia dušo.
Regina atidarė dušo kabinos duris. Kabina niekuo nepriminė anksčiau jos
matytų. Dušo galvutė leidosi nuo pertvaros centro, tobulai apvali ir plokščia
it blynas. Mergina atsuko vandenį, jo čiurkšlės priminė lietų.
 Ant lentynos ji rado šampūno buteliuką. Žinojo, kad pasidairiusi vonios
kambaryje rastų ir skustuvą, tačiau nenorėjo pernelyg ilgai užtrukti.
Išsimuilino kūną. Rankos stabtelėjo prie krūtų ir tarpkojo. Šias vietas ji
švelniai patrynė. Kūną gėlė, tačiau toks skausmas buvo priimtinas.
Kūnas priminė nepažįstamą naują draugą. Kas galėjo pasakyti, kad jis
gali suteikti tokį malonumą — jai pačiai, kitam žmogui.
Nuo minties apie Sebastianą kūnu nuvilnijo malonus virpulys. Ji
užsimerkė ir prisiminė jaudinantį Sebastiano draugužio vaizdą, pojūtį, kai
suprato, kad varpa tuoj panirs į ją. Žinoma, ji ilgai mėgino įsivaizduoti, kaip
jaustųsi mylėdamasi pirmąkart. Dabar suvokė, kokios naivios ir
paviršutiniškos buvo jos fantazijos. Neįsivaizdavo jo odos kvapo, lūpų ant
krūtinės, spaudžiančių rankų, kai kreipė jos kūną prie savo varpos, nė
nenutuokė, kaip jos kūnas atsivers ir pamaitins jį tarsi ilgai badavusį...
Regina užsuko vandens čiaupą. Beprotybė. Reikia grįžti į realybę.
Mergina nenutuokė, kelinta valanda, tačiau prieš darbą būtina grįžti namo.
Vienintelis jos apdaras — juoda suknelė, kuria vilkėdama ėjo į barą „Seselė
Betė“.
Rankšluosčiu nusausinusi plaukus Regina perbraukė juos šukomis.
Išlygino kirpčiukus. Siekdama „La Peria“ naktinių marškinių ji pastebėjo,
kad jie vis dar su etiketėmis. Nuplėšė jas ir užsitraukė marškinius per galvą.
Minkštutė medžiaga glostė odą. Regina suprato, kad drabužis permatomas.
Regina apsivilko lengvutį chalatą ir surišo jį ties juosmeniu. Sutikusi savo
žvilgsnį veidrodyje ji pirmąkart gyvenime pajuto, kad yra išties graži.

— Labas rytas, — šypsodamasis pasisveikino Sebastianas.

Jis vilkėjo baltais marškiniais virš stiprių riešų atraitotomis rankovėmis ir
mūvėjo tamsius džinsus.
Regina rado jį prie ilgo pusryčių stalo — siauro, juodo, it ledas žvilgančiu
paviršiumi. Sebastianas sėdėjo viename stalo gale prie nešiojamojo
kompiuterio, apsuptas lėkščių su riestainiais, šviežiais vaisiais, keksiukais ir
kavinuko. Mergina atsisėdo priešais jį. Sebastianas įpylė kavos.
— Tai... labai miela, — staiga susidrovėjo Regina. — Tik aš vėluoju į
darbą. Turiu eiti.
— Jau paskambinau Sloanai, — pranešė jis.
 — Ką tu padarei?
— Pasakiau jai, jog darbe šiandien nepasirodysi. Darbuosimės ne
bibliotekoje.
— Neturi teisės taip elgtis. Ar bent akimirką pamąstei, kad aš, galbūt,
norėsiu šiandien dirbti?
— Tau nėra leista ko nors norėti. Buvai ypatingai bloga, todėl reikia tave
nubausti.
Ryškioje dienos šviesoje šis pokalbis atrodė kur kas mažiau logiškas nei
vienuoliktą valandą vakare.
— Tai ne žaidimas, — mergina pastatė kavos puodelį.
— Tu teisi. Kalbu visiškai rimtai. Klausimas: ar tu taip pat? — piktai
išrėžė Sebastianas.
— Ką tai turėtų reikšti?
— Kaip galėjai man nepapasakoti, jog esi nekalta?
Regina nuraudo.
— Atleisk. Vis neradau tinkamos akimirkos. Noriu pasakyti, atrodė
kvaila staiga imti ir apie tai pareikšti.
— Jeigu būčiau tai žinojęs, niekada nebūčiau tavęs šitaip išdulkinęs.
Mergina negalėjo patikėti: kokia arogancija.
— Kaip ir kada mane kas dulkina — tavo žodžiais tariant, — nėra tavo
sprendimas.
— Jeigu taip sekasi nuspręsti, kodėl neapsisprendei anksčiau? Jeigu taip
pasitikėjai savimi, kad galėjai rinktis, nekaltybę jau būtum praradusi. O tu
bijai. Išmokysiu nebebijoti. Jeigu leisi.
Regina apstulbo pajutusi akyse ašaras.
— Regina, viskas gerai. Žinau, jog leisti man tave valdyti yra malonu.
Nereikės galvoti apie nieką. Nereikės spręsti. Pasielgti tinkamai. Paklusk
man ir pamatysi, kaip tau tai patiks.
Jai sugniaužė gerklę.
— Pavalgyk. Prireiks jėgų.

OceanofPDF.com
 21 SKYRIUS
Jis stovėjo šalia Reginos prie kambario uždarytomis durimis, kurio ji dar
nebuvo mačiusi.
— Apsiauk šiuos batus, — paliepė jis.
Pažvelgusi žemyn mergina pamatė porą balto satino batelių keturių colių
aukščio kulnais. Ji įkišo į juos pėdas.
— Dabar nusivilk chalatą.
Tik akimirką sudvejojusi, svirduliuodama ant aukštakulnių Regina atrišo
„La Perla“ chalatą ir nusimetė jį nuo pečių. Sebastianas paėmė drabužį.
— Atsuk man nugarą ir užsimerk.
Regina pakluso.
Pajutusi ant akių kažką minkšta, ji suprato, kad Sebastianas riša jai kailiu
pamuštą akių raištį. Merginos rankos nevalingai plastelėjo prie veido ir
palietė raištį.
— Rankas laikyk prie šonų, — tvirtai paliepė Sebastianas.
Regina pasielgė kaip liepta. Širdis ėmė plakti sparčiau.
— Žinau, jau kalbėjome apie tai, jog būdama čia su viskuo sutinki. Žinai,
kad gali bet kada išeiti. Visada turi pasirinkimą. Akivaizdu, dabar tavo
pasirinkimas bus apribotas. Daugelis mano... partnerių ateina pas mane
stipriai jausdamos savo ribas — galutines ribas, kaip mes jas vadiname. O
tau dabar viskas nauja, savo ribas tik atrasi. Taigi jeigu kažkuo užsiimsime
ir tu pasakysi „stop“, aš liausiuos.
— Liausies?
Ar ji kažką praleido?
— Taip. Jeigu išties nebegalėsi to tęsti, turėsi ištarti „galutinė riba“.
Suprasiu, kad laikas užsiėmimus baigti.
— Galutinė riba, — pakartojo Regina.
Ji išgirdo, kad Sebastianas pasuka durų rankenos bumbulą ir atidaro
duris. Regina nustebo, kad gali atpažinti veiksmą pagal tokį menką garsą,
tačiau suvokė, kad dingus regėjimui išsyk sustiprėjo visi kiti pojūčiai.
— Ženk dešimt žingsnių pirmyn, — pasakė Sebastianas.
Mergina ėmė žingsniuoti lėtai, stengdamasi nesuklupti. Ji ištiesė ranką.
Sebastianas ją paėmė ir laikė, padėdamas neprarasti pusiausvyros. Regina
niekada nenumanė, kokie ilgi gali atrodyti tie dešimt žingsnių.
 Aukštakulniai garsiai kaukšėjo į kietas grindis.
— Stok čia, — sulaikė Sebastianas.
Regina išgirdo metalo žvangėjimą. Kūnu perbėgo šiurpulys.
— Pakelk rankas virš galvos.
Jausdamasi kvailai ji pakluso.
— Rankas plačiau.
Mergina pajuto, kad ant riešo slysta kažkoks lygus, bet tvirtas odą
primenantis daiktas. Klikt. Virš galvos iškelta ranka buvo prie kažko
pritvirtinta. Kita ranka taip pat.
— Stovėk ramiai, — paprašė Sebastianas. — Laikau žirkles. Jeigu judėsi,
galiu netyčia tave sužeisti.
— Ką? — Regina nevalingai žengė atgal. Pulsas padažnėjo.
Į nugarą įsirėžė šaltas metalas. Sušnarėjo plyštantis audinys. Nuo kūno
nuslydo pusiau perkirpti šilkiniai naktiniai marškiniai. Metaliniai ašmenys
slydo jos odos paviršiumi.
Nuogą odą nutvilkė šaltas kambario oras. Regina liko tik su
aukštakulniais. Nenatūraliai iškeltas rankas ėmė dilgsėti.
Ji išgirdo tolstančius Sebastiano žingsnius. Trinktelėjo uždaromos durys.
Mergina suprato, kad liko viena.

Regina nebejuto rankų. Iš pradžių, mėgindama skatinti kraujotaką, lenkė

kelius, lankstėsi pirmyn ir atgal. Galiausiai ji suvokė, kad kuo tiesiau ir
ramiau stovės, tuo mažiau įtampos patirs nugara ir kojų raumenys, kurie
tam tikrose padėtyse degte degė iš skausmo.
Ji nežinojo, kiek laiko praėjo. Dvidešimt minučių? Valanda? Dvi
valandos?
Mintys blaškėsi. Mergina svarstė, ar turėtų pakviesti Sebastianą. Kažkas
kuždėjo, kad to daryti nederėtų.
Kaip tik tą akimirką, kai ji pajuto, jog daugiau nebeištvers ir palūžusi iš
visų plaučių suriks „galutinė riba“, dėmesį patraukė atidaromų durų garsas.
Prie jos artėjo žingsniai.
Regina išgirdo metalo žvangėjimą. Nuo minties, jog rankos tuoj taps
laisvos, burna priplūdo seilių. Netrukus Regina suprato, kad Sebastianas
rankų neišlaisvina, tik nuleidžia žemiau, iki padėties, kad jas būtų galima
sulenkti per alkūnes. Vis dėlto užplūdo saldus palengvėjimas. Tokioje
padėtyje ji ištvers ilgiau.
Sebastianas stovėjo priešais ją taip arti, kad palinkusi į priekį Regina jį
pajustų. Vis dėlto mergina stovėjo kuo ramiausiai.
Vyras prispaudė ranką prie jos tarpkojo. Pirštai nedelsdami surado
saldžiąją vietelę, apie kurios egzistavimą dar praėjusią naktį Regina nė
nenumanė. Kontrastas tarp staigių ir malonių jo pirštų judesių ir ilgai
kentėto buko maudulio buvo toks ryškus, kad jos kojos sulinko.
— Stovėk tiesiai, — sukomandavo Sebastianas ir ji pasistengė išsitiesti.
Jis ištraukė pirštus ir švelniai paglostė jos kauburėlį, paerzino klitorį. Po
to Regina pajuto staigų, drėgną liežuvio brūkštelėjimą. Pirštas grįžo giliai į
ją. Mergina sudejavo. Rankas gėlė, kojos stengėsi išlaikyti pusiausvyrą, o
vulva pulsavo nuo net neįsivaizduotų pojūčių.
Priartinęs prie palengvėjimo ribos, Sebastianas liovėsi ją lietęs. Turėdama
laisvas rankas pati būtų šen bei ten pačiupinėjusi — toks stiprus buvo
geismas. Staiga jį pajuto tą su niekuo nesupainiojamą lytinėmis lūpomis
slystančios varpos pojūtį. Vos praskyręs lūpas, Sebastianas pasitraukė.
— Prašau, — meldė Regina susigėdusi, tačiau suvokdama, jog viskas tik
prasideda.
Vyras rankomis vėl praskyrė jos lytines lūpas. Varpa įsmigo į ją, bet
nejudėjo. Mergina sudejavo ir stumtelėjo kūną prie jo.
— Tebesu tavimi nusivylęs, Regina, — pasakė Sebastianas. — Noriu,
kad pažadėtum, jog daugiau paslapčių neturėsi. Jokių paslapčių apie seksą.
— Gerai, — iškvėpė ji.
— Pažadėk.
— Pažadu, — tarsi iš labai toli suskambo jos balsas.
Sebastiano pirštai tebežaidė su ja. Tai buvo nebepakeliama.
Vyras paskubomis atlaisvino riešus ir ji — nebegalėdama išlaikyti
pusiausvyros — krito ant jo. Viena ranka glostydamas, Sebastianas paguldė
ją ant kietų ir šaltų grindų.
— Prašau, — vėl ištarė ji.
Šį kartą vyras užgulė ją. Būdama kitos būsenos Regina tikrai gėdytųsi to,
kaip griebė jį, išskėtė kojas ir sukliko pajutusi, kaip varpa ją pripildo.
Krūpčiojo po juo, kol pulsuojantį geismą nutildė galingas orgazmas.
Sebastianas ją pasivijo po kelių sekundžių. Drėgnas, praviras lūpas
priglaudęs prie jos veido murmėjo žodžius, kurių ji nesuprato.
 Po to jis pakėlė ją it besvorę. Vis dar užrištomis akimis ji padėjo galvą
jam ant peties ir, savo siaubui, pravirko.
Jo rankos merginą apglėbė stipriau. Sebastianas nuskubėjo per butą. Po
kelių akimirkų paguldė ją ant lovos ir nuėmė raištį.
— Ar gerai jautiesi? — gražus jo veidas įsitempė nuo susirūpinimo.
Vyras nubraukė jos kirpčiukus ir pabučiavo blyškią kaktą.
— Taip, — Regina mėgino atgauti savikontrolę. — Tai buvo taip... stipru.
— Stipru yra gerai, — atsakė Sebastianas. — Jeigu nestipru, kodėl išvis
tai daryti? Bent jau taip manau aš.
— Negaliu patikėti, kad fizinis nepatogumas gali virsti tokiu geru
pojūčiu. Tai tiesiog... keista.
— Kai geriau pagalvoji, nėra keista. Norėdami viską pajusti, privalome
patirti kontrastą. Liūdesį ir laimę, darbą ir poilsį, vienatvę ir bendravimą su
kitais žmonėmis. Nepatyrę vieno, nepajusime kito.
— Taip, — atsakė Regina. — Pajutau viską.
Sebastianas prisitraukė ją prie savęs.
— Žinojau, kad pajusi.

OceanofPDF.com
 22 SKYRIUS
Apsvaigusi Regina į savo butą įžengė tik gerokai įdienojus.
Karlė pažvelgė nuo sofos, ant kurios buvo įsitaisiusi su piešimo albumu
ant kelių.
— Kur buvai? Kodėl vakar negrįžai namo? Klaikiai dėl tavęs jaudinausi,
— mergina numetė pieštuką.
Regina pasilenkė atsisagstyti batų. Sebastianas namo ją išsiuntė nuo
galvos iki kojų aprengęs „Prada“ drabužiais. Batai, kaip visada, pasirodė
besą tikri žudikai.
— Stebiuosi, kad vakar grįžai, — atšovė ji. — Sprendžiant pagal įvykius
„Seselėje Betėje“, traukei tikrai ne namo.
— Nepasuk kalbos į mane. Kur tu dingai? Negali šitaip elgtis, Regina.
— Aš nedingau. Tu mane palikai, pameni?
— Atleisk. Pastaruoju metu taip liūdėjau. Norėjau, kad kas nors
atitrauktų mintis nuo Robo.
— Taigi palikai mane su tuo šlykštyne bare?
— Nikas buvo geras vaikinas. Be to, tai jis pasakė, kad tu pabėgai su
kažkokiu vyru.
— Ne kažkokiu vyru. Išėjau su Sebastianu. Apgailestauju, kad jaudinaisi.
Reginą pribloškė Karlės rūpestis.
— Ką ten veikė Sebastianas? Persekiojo tave?
Regina truktelėjo pečiais ir nuėjo į virtuvę — valgė tik per pusryčius ir
staiga pajuto kankinantį alkį. Ji pamėgino pasiekti antroje lentynoje esančią
lėkštę ir suvokė, kad pečius skauda taip, kad ji vos gali pakelti rankas virš
galvos.
— Oi, — sudejavo Regina, negalėdama pasiekti lėkštės.
— Kas nutiko?
— Gal gali man paduoti lėkštę?
— Nepaduosiu tol, kol nepapasakosi, kas vyksta, — Karlė išdygo
tarpduryje.
— Rankas gelia, — paaiškino Regina.
— Aha, supratau. Įdomu kodėl, nebent žaidei vidurnakčio tenisą
Centriniame parke, — draugė rankomis įsirėmė į klubus.
 Regina nebegalėjo sulaikyti šypsenos. Jos santykiai su Sebastianu
kažkokiu būdu dygliuotąją kambario draugę pavertė globėjiška motinėle.
— Jeigu paduosi lėkštę, papasakosiu, kas dedasi.
Karlė nukėlė lėkštę ir padavė draugei.
— Išsiliek.

Abi merginos sėdėjo prie stalo valgydamos ryžių su vištiena likučius ir

gerdamos „Corona“ alų. Regina persirengė senais Drekselio universiteto
marškinėliais ir sportinėmis kelnėmis. Ji buvo fiziškai išsekusi, tačiau
mintys šėlo neįtikėtinu greičiu.
— Spėju, kad jam patinka mane valdyti, — nusprendė ji.
— Kaip? — parūpo Karlei.
Atėjo laukta akimirka. Regina degė nekantrumu kam nors papasakoti,
kaip viskas iš tiesų vyko. Nežinojo, ar Karlė jos nuotykius pavadins
beprotiškais, lieps nuo to vaikino bėgti, o gal ištars: žinoma, taip pati
elgiuosi. Kad ir kas būtų, Reginai būtinai reikėjo pasidalyti savo paslaptimi.
— Hm, na, jis man padovanojo mobilųjį telefoną ir liepė niekada
neišjungti. Pasakė, kad jis skirtas tik mudviejų bendravimui. Rašo man
žinutes-nurodymus. Pasako, ką vilkėti — visada aukštakulniai, visada
ypatingi apatiniai drabužiai.
— Atvirai kalbant, Regina, tau tikrai praverstų kelios stiliaus
konsultacijos.
Regina pervėrė Karlę žvilgsniu.
— Jeigu nepaklustu — neapsirengiu tinkamai, jis mane „baudžia“.
Karlė sukluso. Lengvabūdės, viskuo persisotinusios, visažinės merginos
akys staiga išsiplėtė.
— Tęsk.
— Jis mane... muša.
Regina nebegalėjo ištarti nė žodžio. Negalėjo kalbėti apie Kambarį.
Karlė linktelėjo.
— Girdėjau apie tai, — pasakė ji nuplėšdama etiketę nuo butelio.
— Girdėjai? — nustebo Regina.
— Žinoma, Tai BDSM pagrindai. [* BDSM yra sudėtinė angliška santrumpa,
reiškianti surišimą ir discipliną (angl. bondage & discipline), dominavimą ir nuolankumą (angl.
dominance & submission), sadizmą ir mazochizmą (angl. sadism & masochism). BDSM apima
plačią žmonių veiklos bei tarpusavio santykių sritį. Nors ne visuomet atvirai seksualūs (gali ir
nebūti jokio sekso), šie veiksmai bei santykiai paprastai būna daugiau ar mažiau erotiški.
Dauguma BDSM veiklos prasilenkia su visuomenėje įprastomis socialinėmis normomis]
— BD... kas?
— Surišimas, disciplina, sadomazochizmas. Gana plačiai paplitusi
subkultūra.
— Tikrai?
— Žinoma. Kai kurie žmonės rimtai susidomėję šiuo reikalu.
— Taigi nemanai, jog tai... bjauru?
Karlė gūžtelėjo pečiais.
— Ne mano reikalas, tačiau neabejoju, kad nedidelėmis dozėmis tai gali
būti puiku. Pažinojau merginą, kuri nešiojo antkaklį.
— Ką nori pasakyti?
— Ji buvo užsisegusi odinį antkaklį — kaip šuo. Ant jo kabėjo nedidelė
spynelė. Mergina man pasakojo, jog toji spyna jos bendruomenės žmonėms
reiškė „nuosavybę“.
— Juokauji.
— Ne.
Regina pasijuto geriau. Tiek toli ji dar nenukeliavo.
— Vadinasi, tai gana normalu, — nusprendė ji.
— Oi, visai nenormalu, — atsakė Karlė. — Tik tol, kol tau smagu, kam
tai rūpi? Ypač jeigu po viso to gauni „Prada“ apdarus. Sakyčiau, tegu sau
pliaukši.
Regina nuraudo ir nudelbė akis į savo lėkštę. Gal Karlė ir ne pati
geriausia paslapčių patikėtinė, tačiau šią akimirką Regina turėjo tik ją. Ir
galiausiai sužinojo pavadinimą to, su kuo susidūrė: BDSM.
Teks atlikti nedidelį tyrimą. Vis dėlto kažkas jai kuždėjo, kad šia tema
knygos bibliotekoje neras.

Ryte atvykusi į darbą Regina išvydo Aleksą sėdintį jos kėdėje ir tvarkantį
knygų krūvą.
— Labas, — pasisveikino ji. — Atleisk dėl vakar. Tikiuosi, nebuvo labai
daug darbo.
 — Ne, viskas praėjo gerai, tačiau Sloana nori matyti tave savo kabinete.
Reginą apėmė staigus silpnumas.
— Kodėl? — ji nusviedė krepšį po stalu.
— Nežinau, tačiau spręsdamas pagal jos balsą, kai paskambino,
neversčiau jos laukti mėgindamas išsiaiškinti kas ir kodėl.
Tai nieko gero nepranašavo. Mergina pareigingai nužingsniavo iki antrojo
aukšto. Sloanos kabineto durys buvo praviros. Regina pamatė viršininkę,
šviesius plaukus susirišusią į nepriekaištingai netvarkingą mazgą, tamsiai
mėlynos palaidinės rankoves tvarkingai atsiraitojusią iki alkūnių, įdegusius
riešus papuošusią auksinėmis apyrankėmis. Gurkšnodama „Starbucks“ kavą
moteris internete vartė laikraštį „The New York Post“.
Regina pabeldė į durų staktą.
Sloana pakėlė galvą ir prisimerkė.
— Nagi, nagi, nagi. Kaip miela, kad teikeisi pasirodyti, — pasakė ji.
— Apgailestauju dėl vakar dienos, — ištarė Regina susijaudinusi, jog taip
greitai turi atsiprašinėti.
Ji mintyse kartojo šį atsiprašymą, tačiau nerado jokios įtikinamos
priežasties, kodėl jiedu su Sebastianu turėjo dirbti ne bibliotekoje.
— Sėskis, — liepė Sloana.
Regina nenoromis žengė į kabinetą. Vienintelę laisvą kėdę dengė nuotakų
žurnalai. Sloana nė nebandė jų nurinkti, todėl mergina tai padarė pati ir
nerangiai atsisėdo, žurnalus susidėjusi ant kelių.
— Žinau, kad darbas prie leidinių išdavimo stalo tau atrodė nederamas...
— Ne, ne tai. Aš tik maniau...
— Patylėk, prašau. Kaip ir sakiau, žinau, jog pagal tavo mokslinį laipsnį,
diplomą su pagyrimu ir visa kita ši vieta tau pasirodė netinkama. Vis dėlto
bibliotekoje pagal svarbą leidinių išdavimo stalas yra gyvybiškai svarbi
darbo vieta. Gyvybiškai svarbi. Jeigu negaliu būti tikra, kad kasdien ten
būsi, negaliu tavęs laikyti šioje vietoje.
— Sloana, būsiu ten kiekvieną dieną. Taip daugiau nenutiks, — Reginą
apėmė panika.
Nejaugi ji išties gali būti atleista dėl vienos praleistos dienos? Dieve, ką ji
vakar sau galvojo? Kas jai nutiko?
— Ką gi, teks tai man įrodyti. Kol įrodinėsi, kad galiu tavimi pasikliauti,
dirbsi prie grąžinamų leidinių stalo.
Regina pajuto, kad į veidą siūbteli kraujas.
 — Sloana, tai tikrai nebūtina. Pažadu, taip daugiau nenutiks.
— Šis sprendimas nediskutuotinas, Regina. Eik ir prisistatyk leidinių
grąžinimo skyriui. Kas nors ten parodys, kaip tvarkyti korteles ir grąžinti
knygas į lentynas.
Mergina pamanė, kad tuoj pravirks, tačiau tai moteriai savo nusivylimo
parodyti nenorėjo. Atsistojusi padėjo žurnalus ten, kur jie ir buvo, ir
patraukė durų link.
— Regina, — sustabdė ją Sloana. — Dar kai kas.
Mergina apsisuko.
— Nuoširdžiai viliuosi, kad tavo santykiai su Sebastianu Barnsu yra tik
profesiniai. Kol jo šeimos finansinė parama mūsų bibliotekai yra būtina,
nenorėčiau, kad mano darbuotoja imtų su šiuo vyru bendrauti asmeniškai.
Toks elgesys būtų nederamas ir netoleruotinas. Ar aiškiai kalbu?
— Taip, — Regina nepajėgė pažvelgti jai į akis.
— Gerai. Per pietų pertrauką nueik į „Vera Wang“ saloną ir paimk man
pavyzdžius. Po to reikės nueiti pas mano floristą.
Linktelėjusi Regina greitai išskubėjo iš kabineto.
Netoli laiptų ji pastebėjo Margaretą. Senoji moteris jai pamojavo.
— Sveika, Regina. Pastaruoju metu tavęs nemačiau. Gal šiandien drauge
papietaukime ant laiptų?
— Norėčiau, tačiau turiu atlikti Sloanos užduotį.
Margareta palingavo galvą.
— Gaila. Papietausime kitą kartą.
Regina keistai nuliūdo. Gal Margareta pamanė, jog mergina ieško
dingsčių ją ignoruoti?
Rankinėje sudūzgė telefonas. Lipdama laiptais į grąžinamų leidinių
skyrių ji perskaitė žinutę.
Šeštą valandą lauke tavęs lauks automobilis.
Štai taip visas jos pasaulis vėl tapo gražus.

OceanofPDF.com
 23 SKYRIUS
Sėdėdama prie leidinių grąžinimo stalo Regina, ko gero, penkioliktą kartą
per dieną pažvelgė į laikrodį. Pagaliau valandų rodyklė beveik priartėjo prie
šeštos valandos.
Darbo prie leidinių grąžinimo stalo nuobodulys nekėlė tiek rūpesčių kiek
nuo vakar dienos maudžiančios rankos ir raumenys. Pakeliui į „Vera Wang“
saloną ji paskubomis stabtelėjo „CVS“ tinklo vaistinėje ir nusipirko „Advil“
[* “Advil“ (ibuprofenas) — skausmą mažinantis, priešuždegiminis vaistas. (Vert. past.)]
buteliuką.
Kai laikrodis oficialiai rodė 6:01, Regina išlygino ant stalo sudėtų knygų
krūvelę, pagriebė krepšį ir kone prašuoliavo vestibiuliu.
Vos atsidūrusi prie laiptų ji išvydo jos laukiantį juodą mersedesą.
Vairuotojas išlipo ir apėjęs automobilį atidarė jai duris. Viduje nieko
nebuvo.
— Ponas Barnsas laukia jūsų ten, kur važiuosime, — paaiškino vyras.
— A, gerai, — Regina įsitaisė ant galinės sėdynės.
Buvo keista sėdėti automobilyje be Sebastiano, todėl ji vylėsi, kad
kelionė ilgai neužtruks.
Pažvelgusi pro langą Regina pastebėjo laiptais besileidžiančią Sloaną,
persimetusią per petį „Birkin“ rankinę ir kalbančią mobiliuoju telefonu.
Mergina pasilenkė tikėdamasi, kad viršininkė jos nepamatys.
Automobilis pasuko į miesto pakraštį ir po kelių minučių sustojo prie
„Four Seasons“ viešbučio. Regina ėmė svarstyti, ar Džesė ir vėl jos ten
lauks. Ji prisiminė tą pirmąjį vakarą su Sebastianu, kai vilkosi gluminančius
apatinius ir svirduliavo apsiavusi aukštakulniais. Nuostabu, kiek visko
įvyko per tokį trumpą laiką.
Vairuotojas atidarė jai dureles.
— Ponas Barnsas prašė nueiti prie registratūros stalo ir pasakyti savo
vardą.
— Hm, gerai. Ačiū.
Regina įžengė į dailų kalkakmenio vestibiulį ir vėl išsigando didžiulės
erdvės.
Artėdama prie registratūros mergina pajuto, kad ima pilti nervinis
prakaitas. Ji timptelėjo mėlynos languotos suknelės iškirptę.
 — Sveika atvykusi į viešbutį „Four Seasons“. Kuo galiu padėti? —
plačiai šypsodamasis paklausė vaikinas linksmomis akimis. Atrodė, kad
klausia nuoširdžiai, o ne poškina iš pareigos.
— Esu Regina Finč. Manau, kažkas man turėjo šį tą palikti.
— Ak, taip, — vyras iš po stalo ištraukė kambario kortelę-raktą. — 2020-
asis kambarys. Geros viešnagės, ponia Finč.
Regina paėmė kortelę ir nužingsniavo vestibiuliu prie liftų. Aplink ją
skambėjo užsienio kalbų mišinys. Daugelis žmonių vaikščiojo greitai,
turėdami tikslą, vieni vilkėjo puošniais vakariniais drabužiais, kiti — verslo
kostiumais. Mergina pastebėjo keletą šortais ir marškinėliais vilkinčių
turistų, tačiau jie buvo išimtis.
Tyliu skambtelėjimu liftas pranešė, jog sustojo dvidešimtajame aukšte.
Regina žengė į tylų koridorių. Čia buvo dešimčia laipsnių vėsiau nei
vestibiulyje. Merginos rankų oda pašiurpo.
Brūkštelėjusi kortele ji vėl įžengė į 2020-ąjį kambarį.
— Sveika atvykusi, ponia Finč.
Norėdama pamatyti kieto Rytų Europos akcento šaltinį, Regina atsisuko.
Nusivylusi pamatė, kad jos laukia ne Džesė, o aukšta šviesiaplaukė moteris
raudonojo vyno spalvos lūpomis ir šaltomis mėlynomis akimis.
— Aš Greta. Šįvakar jums padėsiu. Ponas Barnsas miegamajame paliko
drabužius. Prašau, persirenkite kiek galėdama greičiau. Jeigu prireiks
pagalbos, kvieskite mane.
Moteris vilkėjo viešbučio uniforma — tamsiai mėlyną švarkelį, sijoną,
kojines ir patogius aukštakulnius. Tokia apranga Greta labiau priminė
kariškę, o ne elegantišką darbuotoją.
— Ar jūs... dirbate Sebastianui?
— Ne. Aš viešbučio darbuotoja. Ponas Barnsas yra itin brangus svečias,
todėl stengiamės patenkinti visus jo poreikius.
— Gerai... ačiū, — ištarė Regina.
Mergina iš visos širdies tikėjosi, jog pagalbos neprireiks. Mažiausiai
troško, jog toji moteris ją rengtų.
Uždariusi miegamojo duris Regina pastebėjo, kad ant lovos nėra jokių
pirkinių krepšių. Ten gulėjo juodas atlasinis korsetas ir sudėtingai
suvarstomas juodos odos sijonas.
O ne. Niekada to neapsivilksiu.
 Po to ant grindų, prie lovos, ji pamatė juodos lakuotos odos platforminius
batus su aštuonių colių kulnais ir plačiomis odinėmis, per kulkšnį sagtimis
susegamomis juostelėmis.
Kankinimo įrankiai, o ne batai.
Regina per galvą nusitraukė suknelę ir sulanksčiusi padėjo ją ant lovos.
Akimis varstydama korsetą ir sijoną ji suvokė, jog teks apsieiti be apatinių
drabužių. Atsisegė liemenėlę, nuo klubų nusmaukė kelnaites ir, nuspyrusi
nuo kulkšnių, padėjo ant suknelės.
Likusi visiškai nuoga mergina sudrebėjo ir atsargiai dirstelėjo į korsetą.
Užsispyrusi apsirengti pati, ji įvertino užduotį: reikės atraišioti tik tiek, kad
galėtų įlįsti. Po to raištelius standžiai suriš sau už nugaros. Gal toji kitame
kambaryje stovinti Trečiojo reicho ryšininkė suveržtų raištelius iki pat galo,
tačiau užteks ir tiek.
Netrukus Regina suprato, kaip neteisingai suvokė savo užduotį. Dėl
maudžiančių pečių nugaros pasiekti ji nepajėgė.
Susikrimtusi ji atsisuko į sijoną. Bent jau į jį gali įlįsti — prieš prašydama
pagalbos mergina norėjo būti kiek įmanoma daugiau apsirengusi. Deja,
odinio sijono nugarą atstojo tuzinas raištelių.
Kitos išeities nebuvo — šių drabužių be papildomos poros rankų
apsivilkti neįmanoma. Regina apsidairė kambaryje ieškodama rankšluosčio,
chalato ar dar ko nors, kuo galėtų prisidengti. Nieko neradusi timptelėjo
sunkią lovatiesę ir ištraukė šiugždančią baltą paklodę. Apsivyniojo ja it toga
ir tyliai pabeldė į duris.
— Greta?
Moters aukštakulnių taukšėjimą marmurinėmis grindimis Regina išgirdo
anksčiau nei ją išvydo.
— Taip? — Greta susidėjo rankas priešais save.
— Man reikia šiek tiek pagalbos.
Moters veide vietoje pykčio sustingo klausimas: kodėl tiek užtrukai?
— Pirmiausia susitvarkysime su sijonu, — ryžtingai, tarsi jau būtų tai
svarsčiusi, pareiškė Greta.
— Esate tuo tikra? Hm, gerai, — Reginai atrodė, kad mirs iš gėdos.
Kaip ji apsivilks tą sijoną, neparodžiusi Gretai savo nuogo užpakalio?
Greta jau darbavosi prie sijono, atrišo raištelius ir pavertė drabužį odos
juosta.
 — Apsisuk. Nugara į mane. Nusimesk tą paklodę, — sukomandavo
moteris.
Mergina apmirusi pakluso.
Greta apjuosė Reginą odos juosta nuo pilvo iki užpakalio ir ėmė raišioti
raištelius. Jos rankos mikliai nardė pirmyn ir atgal. Vis dėlto atrodė, kad
procesas užtruko. Pajutusi paskutinį truktelėjimą, mergina su palengvėjimu
atsiduso.
— Tobula, — sau pareiškė Greta. — Dabar korsetas. Pakelk rankas.
Regina skausmingai pakluso.
— Ar galiu jas nuleisti? — paklausė, kai korseto priekis atsidūrė
reikiamoje vietoje ir Greta už nugaros varstė raištelius.
Moteris sumurmėjo kažką apie leidimą nuleisti rankas. Regina
nudžiugusi taip ir padarė.
Mergina juto, kaip raišteliai užsiveržia nuo nugaros apačios iki pat
menčių. Greta juos surišo taip standžiai, jog Regina vos begalėjo kvėpuoti.
— Pernelyg stipriai, — pasakė ji.
— Taip ir turi būti, — su neslepiama panieka atrėžė moteris. — Dabar
batai.
Batai! Kankinantis sijono ir korseto rengimosi procesas privertė pamiršti
siaubingą avalynę.
Regina pažvelgė į batus. Dabartinėje būklėje ji jokiu būdu nepajėgs
pasilenkti ir užsisegti sagtelių. Ji jautėsi it vilkėdama tramdomuosius
marškinius.
Greta atsiklaupė ant kelių ir ištiesė Reginai dešinės kojos batą. Netekusi
pusiausvyros mergina turėjo pasilenkti ir griebtis už Gretos pečių, kad
išsilaikytų.
— Kita koja, — sukomandavo moteris.
Regina įspraudė į batą kairę koją ir lėtai atsistojo.
Ji tapo kur kas aukštesnė. Visas kambarys atrodė kitaip. Kai Greta
išsitiesė, Regina suvokė, kad yra keliais coliais aukštesnė už tą moterį.
— Mano darbas baigtas, — pareiškė Greta ir sulig tais žodžiais paliko
Reginą kambaryje vieną.
Mergina bijojo pajudėti. Atrodė, kad gali pargriūti ir likti tįsoti ant grindų
it trūkčiojantis ir apsiversti nepajėgiantis vabzdys. Vis dėlto smalsumas
nugalėjo ir ji lėtai nusvirduliavo prie viso žmogaus ūgio veidrodžio.
— O, Dievuli, — iškvėpė ji.
 Regina nepažino savęs. Kūnas, suveržtas ir pailgintas, atrodė galingas ir
erotiškas, tarsi vienoje iš Sebastiano nuotraukų. Juodo satino išryškinta
blyški oda švytėjo it perlamutras. Trumpas sijonas ir aukštakulniai kojas
pavertė ilgomis ir galingomis.
Apsisukusi dirstelėjo į vaizdą iš nugaros ir aiktelėjo. Tarp raištelių
šmėkščiojo gundantys odos lopinėliai, itin balti juodo it naktis drabužio
fone. Regina prisiminė visada juokingu laikytą posakį: seksualiai patraukli
moteris. Būtent taip dabar ji atrodė — ir jautėsi.
Ji išgirdo atidaromų ir uždaromų durų garsą.
— Kur slepiesi? — šūktelėjo Sebastianas.
Stipriai besidaužančia širdimi Regina nusvirduliavo iki miegamojo durų
ir grįžo į svetainę.
Sebastianas atrodė nuostabiai. Kiekvienu coliu jis įrodė, jog toks vyras
gali valdyti šešių pėdų odiniais drabužiais apsitaisiusią moterį. Jis vilkėjo
juodas laisvo kirpimo kelnes, juodus marškinius. Oda buvo švelniai įdegusi,
tarsi jis visas dienas leistų lauke. Reginai parūpo, ką vyras veikė po to, kai
paskutinįsyk jį matė. Apniko stiprus, niekada nepatirtas savininkiškumo
jausmas.
— Atrodai pritrenkiamai, — nusišypsojo Sebastianas. — Eikš arčiau.
Ji ėmė žingsniuoti lėtai, nervindamasi, kad gali suklupti ir pargriūti. Visą
tą laiką juto į save įsmeigtas jo akis.
Kai Regina atsidūrė pakankamai arti, Sebastianas paėmė jos ranką ir
nusivedė į kambarį su ilgu marmuriniu valgomojo stalu. Greta sidabrinio
ledo kibirėlio, kuriame šalo baltojo vyno butelis, stovėjo dvi vyno taurės.
— Ar nori valgyti? — paklausė vyras.
— Nelabai, — atsakė Regina.
Mintis apie valgymą apsirengus tokiais drabužiais nežavėjo.
— Gal nori gerti?
— Ne, dėkui. Jaučiuosi gerai.
— Manau, turėtum gurkštelėti vyno, — Sebastianas atkimšo butelį ir į
taurę įpylė gėrimo.
Regina paėmė taurę ir siurbtelėjo. Vynas buvo gaivus ir gardus. Ji
suprato, kad išties nori to gėrimo.
— Tu negersi? — paklausė ji.
— Ne, — atsakė Sebastianas, žiūrėdamas į ją.
Mergina išgėrė dar šiek tiek. Kai liko pusė taurės, Sebastianas ją paėmė.
 — Apsisuk, Regina.
Įsikibusi stalo ir stengdamasi sumažinti spaudimą pėdoms, ji apsisuko.
Pajuto, jog Sebastianas laisvina sijono raištelius, kol šis galiausiai
nukrito, apnuogindamas užpakalį. Vyras perbėgo rankomis jos oda, nuslydo
kiekvieno sėdmens kreive ir įslydo tarp jų.
— Ką darai? — Regina sujudėjo mėgindama atsikratyti jo rankų.
— Regina, stovėk ramiai. Neversk manęs dar kartą to prašyti. Dabar
išskėsk kojas.
Ji nervingai pakluso.
— Pasilenk virš stalo.
Regina ir vėl pakluso.
Vėl pajuto rankas, skiriančias jos sėdmenis. Jausmas buvo toks
žeminantis, kad pirmą kartą rengėsi Sebastianą sustabdyti.
Staiga mintis užplūdo šokiruojantis pojūtis. Visas dėmesys nukrypo į
spaudimą išangėje. Sebastianas ten grūdo kažkokį kietą daiktą.
— Ką tu darai? — suriko ji, visomis valios pastangomis stengdamasi
neapsisukti.
Sebastianas, palikęs tą daiktą jos viduje, vėl ėmė varstyti sijoną.
Sutvarkęs sijoną, apsuko ją. Regina kone švokštė iš nerimo.
— Regina, nusiramink. Tai tik išangės kaištis. Nesužeis tavęs. Keistai
jausies tik tol, kol priprasi.
Jis įspraudė jai į ranką vyno taurę. Mergina godžiai ją ištuštino.
— Ar man jį išimti? — paklausė Sebastianas.
— Taip.
— Gerai, išimsiu. Po to, kai mane patenkinsi. Regina suglumusi jį
nužvelgė. Ar jis tikisi, jog su ja mylėsis tokiu būdu?
Vyras atsisegė kelnes ir leido joms nukristi ant grindų, po to nusitraukė
baltas apatines kelnaites. Pamačius kietutėlį vyriškumą merginai parūpo,
kada jis ėmė standėti. Kai Sebastianas įėjo į kambarį? Kai pamatė atstatytą
nuogą jos užpakalį?
Kai įspraudė į ją kietąjį kaištį?
— Klaupkis, — paliepė Sebastianas.
Regina suprato, kokiu būdu jis nori patirti orgazmą.
— Niekada to nedariau, — klaupdamasi prisipažino ji.
— Džiaugiuosi, kad man tai sakai. Žinai, staigmenų nemėgstu. Pradėsime
lėtai. Tiesiog lyžtelk mane — kaip tirpstantį ledinuką.
 Mergina uždėjo rankas ant jo klubų ir padarė ko paprašyta. Užuodė ir juto
malonų odos sūrumą, o neapsakomas intymumas privertė pamiršti
spaudimą užpakalyje.
— Dabar paimk mane į burną, — taršydamas jos plaukus ištarė
Sebastianas.
Regina apgaubė varpą lūpomis, pasikišo vieną ranką po smakru.
Švelniai spausdamas jis parodė, kaip slysčioti lūpomis pirmyn ir atgal.
— Naudokis liežuviu, — nurodė Sebastianas.
Susikaupusi ji glostė penį lūpomis ir lyžčiojo liežuviu. Sebastianas išleido
keistą garsą. Tai ją sujaudino kaip ir prisilietimas. Regina ėmė judėti
greičiau ir netrukus jau nebevaldė tempo, nes jos burnoje varpa pati veržėsi
pirmyn ir traukėsi atgal. Kai Regina pajuto, jog tuoj užsprings, Sebastianas
nurimo. Į jos burną ištryško šiltas sūrus skystis. Nustėrusi mergina tą skystį
instinktyviai nurijo, po to pasitraukė, kad galėtų išpjauti likučius.
Kosėdama, suglumusi ji užsidengė burną ir nusisuko nuo Sebastiano.
Vyras atsigulė ant pliušinės sofos ir, apkabinęs merginą rankomis,
prisitraukė prie savęs.
— Buvo nuostabu, — pasakė jis.
Staiga viskas tapo puiku. Geriau nei puiku.
Sebastianas pabučiavo Reginą į viršugalvį.
— Dabar ištesėsiu savo pažadą. Apsiversk ant pilvo.
Mergina buvo pamiršusi apie išangės kaištį, tačiau Sebastianui apie tai
užsiminus vėl pajuto spaudimą, nuslopusį, tačiau, be jokios abejonės, vis
dar juntamą.
Atkišusi vyrui užpakalį, Regina veidu įsikniaubė į sulenktą ranką.
— Išskėsk kojas, — paliepė jis.
Regina pakluso jo prašymui. Užuot ištraukęs kaištį, Sebastianas viena
ranka nuslydo žemiau ir ėmė trinti klitorį. Kita ištraukė kaištį. Dviejų
pojūčių sugretinimas suglumino kūną. Tarp sėdmenų vietoje kaiščio
atsidūręs vyro pirštas sužadino malonumo pliūpsnį.

Kai viskas nurimo, ji gulėjo nejudėdama. Išgirdo, kad Sebastianas

atsikėlė ir vaikštinėja po kambarį.
— Regina, — grįždamas prie jos tarė Sebastianas. — Atsistok.
 Mergina vargais negalais, laikydamasi už Sebastiano, drebančiomis
kojomis atsistojo. Vyras priklaupė ir atsegė batų sagtis. Su palengvėjimu
nusiavusi batus Regina pamatė, kad Sebastianas laiko jos suknelę. Atrišęs
korsetą jis ištiesė drabužį jai. Mergina entuziastingai užsitraukė suknelę per
galvą. Švelni medvilnė apgaubė kūną — tarsi į jaukią antklodę susupo.
Sebastianas apglėbė ranka Reginos liemenį ir nuvedęs prie sofos
pasodino. Pats atsisėdo šalia.
— Šį tą tau turiu, — jis įteikė turkio spalvos dėžutę, apjuostą baltu
kaspinu.
Regina pažino „Tiffany“.
Ji atsargiai nurišo kaspiną ir nukėlė dėžutės dangtelį. Viduje išvydo
auksinę grandinėlę su auksine spynele, išgraviruota raidėmis „T & CO“ ir
data „1837“. Papuošalas buvo elegantiškas ir šaunus — Karlė nešiotų
nesukdama galvos, tačiau Regina apie tokį nė nesusimąstydavo.
— Labai gražus, — pasakė ji bijodama paliesti. Sebastianas ištraukė
grandinėlę iš dėžutės ir užsegė Reginai ant kaklo.
— Eikš, žvilgtelk, — pakvietė jis imdamas ją už rankos ir vesdamas prie
veidrodžio.
Pats atsistojo už merginos, rankas padėjo jai ant pečių. Jų abiejų akys
susitiko veidrodyje. Regina apstulbo išvydusi itin rimtą Sebastiano žvilgsnį.
— Ar žinai, ką šis papuošalas reiškia? — paklausė jis.
Regina jau norėjo prisipažinti, jog nežino. Staiga prisiminė Karlės
žodžius: pažinojau merginą, kuri nešiojo tokį odinį antkaklį su spynele.
Sakė, jog antkaklis reiškia, kad ji yra „nuosavybė“...
— Taip, — iškvėpė ji.
— Pasakyk man.
— Ši spynelė reiškia, kad aš esu tavo, — paaiškino mergina.
— Taip, — tyliai pritarė Sebastianas. — Tavo vulva, tavo užpakalis, tavo
krūtys yra mano... kada panorėjęs, kur panorėjęs galiu su jomis daryti viską,
kas tik šaus į galvą, — tarsi pabrėždamas savo žodžius jis ištiesė ranką,
palietė jos krūtis, nuslydo kūnu žemyn. Regina suvirpėjo. — Dabar tavo
kūnas labiau priklauso man, ar supranti?
Įsmeigusi akis į veidrodyje atsispindintį papuošalą mergina linktelėjo.
Sebastianas švelniai ją apsuko ir pabučiavo į kaktą.
— Dar kai ką tau turiu. Palauk čia.
 Vyras dingo koridoriuje. Grįžo su dar viena maža dėžute, šį kartą juoda ir
apjuosta juodu kaspinu. Įteikė jai. Regina neklausinėdama atidarė dėžutę.
Viduje gulėjo nedidelis nerūdijančio plieno daiktas, primenantis storą
ašarą trumpu koteliu ir plokščiu pagrindu.
Suglumusi ji pažvelgė į Sebastianą.
— Tai kaištis tavo užpakaliui.
Nuraudusi mergina uždarė dėžutę.
— Visada nešiokis šį daiktą su savimi. Tam tikru metu atsiųsiu žinutę su
nurodymu jį įsikišti. Noriu, kad taip ir padarytum. Be to, privalai visuose
bibliotekos susirinkimuose laikyti šį kaištį savo išangėje. Po susirinkimų
patikrinsiu, ar vykdai nurodymus. Jeigu nevykdysi — griežtai nubausiu, —
Sebastianas nusišypsojo ir suglostė jos plaukus.
Regina apstulbo suvokusi, kad nuo jo žodžių sudrėko.
— Apačioje laukia automobilis, parvešiantis tave namo.

OceanofPDF.com
 24 SKYRIUS
Vos pabudusi ryte Regina pirmiausia pagalvojo apie grandinėlę.
Merginos rankos nuslydo prie kaklo, ėmė čiuopti papuošalą. Gal tai buvo
tik beprotiškas erotinis sapnas?
Ne, sunki grandinėlė gulėjo ant raktikaulio. Papuošalo svoris ramino,
įtvirtino Reginą seksualinio paklusnumo Sebastianui realybėje: jos geismo
simbolis, tapimo geismo objektu simbolis.
Išorinis pasaulis jau galėjo tai matyti. Pirmą kartą gyvenime ją, einančią
gatve, įžūliai nužvelgdavo vyrai. Fiziškai ji, ko gero, nepasikeitė. Tie vyrai
tarsi pajusdavo jos viduje visa drumsčiančią aistrą, tarsi suuosdavo visur ją
lydintį geismą.
Apsigaubusi nesibaigiančia seksualinio pasitenkinimo euforija Regina
išlipo iš lovos.
Staiga prisiminė, kad šiandien — jos gimtadienis. Į miestą atvyksta
mama.

Vėlyvą rytą, po ištisų valandų, praleistų pagal abėcėlę rūšiuojant

grąžinamus leidinius, Reginos darbą sutrukdė Margareta.
— Ieškojau tavęs prie leidinių išdavimo stalo. Ten pasakė, kad persikėlei
čia, — Margaretos akis dengė itin stori, akis didinantys akinių stiklai. —
Kuo nusipelnei tokios tremties?
— Kažkaip sugebėjau susipykti su Sloana, — nusišypsojo Regina.
Margareta atsiduso.
— Ta moteris tikra tirone. Ar atsinešei priešpiečius? Pamaniau, galėtume
pasėdėti ant laiptų. Šiandien nekaršta.
Tikra tiesa — Reginos gimtadienis sugrąžino pavasarį. Dangus buvo
giedras, jokios drėgmės.
— Mielai, — vėl nusišypsojo mergina.
Iš po stalo ji išsitraukė rudo popieriaus maišelį. Jame buvo sumuštinis su
žemės riešutų sviestu ir džemu. Besilenkiant prie kaklo susiūbavo spynelės
pakabutis. Paslėpusi papuošalą po palaidinuke, Regina beveik apie jį
pamiršo.
 Abi moterys įsitaisė netoli viršutinių bibliotekos laiptų. Regina palenkė
galvą į saulę ir prisiminė pirmąją dieną, kai sėdėjo šioje vietoje — pirmąją
dieną, kai sutiko Sebastianą. Jeigu ne susitikimas su motina, ji jaustųsi
beveik laiminga. Įdomu, ar prieš motinai pradedant žerti jai kaltinimus, bent
spės meniu į rankas paimti?
— Kiek laiko ketini dirbti prie leidinių grąžinimo stalo? — paklausė
Margareta.
— Nežinau, — Regina išvyniojo sumuštinį. Džemo buvo per daug ir
dabar šis sunkėsi pro duoną. Margareta papurtė galvą.
— Kaip gaila, kad čia patekai tokiu blogu metu. Manau, jog aistringai
myli šį darbą.
— Sloana mėgaujasi valdžia. Nenusimenu. Galiu palaukti, kol tai praeis.
Moteris vėl papurtė galvą ir plastikiniame vaisių salotų dubenėlyje šakute
pasmeigė vynuogę.
— Bėda ne tik Sloana Kaldvel — nors mano laikais tokia moteris niekada
nebūtų tapusi viršininke. Dabar viską lemia pinigai. Visa sistema šuniui ant
uodegos. Visos bibliotekos netenka paramos. Politikai nesupranta, ką mes
veikiame. Luiziana ką tik neteko finansavimo. Vienos bibliotekos
uždaromos, kitos atleidžia darbuotojus, trumpina darbo laiką. Niekada
nemaniau, kad tokia diena ateis.
— Ką turite galvoje sakydama, kad Sloana niekada nevadovautų?
— Ji nenusipelnė tų pareigų. Jos tėvai vadovavo tarybai — jie tebeaukoja
didžiules sumas. Nupirko dukrai darbą.
Įdomu, pamanė Regina. Jeigu Sloana čia dirba tik todėl, kad lengvai
gavo šį darbą, ko gero, ilgai neišbus. Ji pernelyg užsiėmusi vestuvių
planavimu. Gal ištekėjusi nebedirbs.
— Kaip ir minėjau, tokie žmonės kaip Sloana Kaldvel tik problemos
dalis. Visų šalies bibliotekų ateitis pavojuje.
— Juokaujate.
Margareta ilgesingai linktelėjo.
— Gaila, bet ne.
Suvibravo Reginos krepšys. Mergina išsitraukė telefoną.
Patikrinsiu tave po pirmos valandos „Liūtų“ susirinkimo. Tikiuosi,
vykdai mano nurodymus ir nešiojiesi juodąją dėžutę.
Regina įmetė telefoną į krepšį. Kodėl Sloana jai nepranešė apie
susirinkimą? O gal sakė, tik ji pati pamiršo? Reginai nebūdinga pamiršti
tokius dalykus, tačiau, įvertinus pastarųjų dienų išsiblaškymą, taip galėjo
nutikti. Kaip elgtis? Jeigu nueis į susirinkimą nekviesta, Sloana susierzins.
Jeigu nenueis, nors turėjo ten būti, bus dar blogiau.
— Turiu grįžti prie darbo, — mergina įmetė nesuvalgytą sumuštinį į
popierinį maišelį ir nusišluostė rankas.
— Nenorėjau išgąsdinti, — sunerimo Margareta.
— Ne, neišgąsdinot. Ką tik sužinojau apie susirinkimą. Sloana apie jį
nesakė. Nesuprantu, kas vyksta.
Moteris palingavo galvą ir pliaukštelėjo liežuviu tarsi sakydama: aš juk
perspėjau.
Laiptais grįždama į biblioteką Regina prisiminė, kad Sebastianas žinutėje
apie susirinkimą nerašė. Minėjo pasiruošimą susirinkimui. Stabtelėjusi
laiptų aikštelės viršuje ji atidarė krepšį ir ėmė ieškoti mažos juodos dėžutės
norėdama įsitikinti, jog ją tikrai turi. Vieną neramią akimirką tuo suabejojo.
Pirštais apčiuopusi dėžutę, Regina su palengvėjimu atsiduso.
Įėjusi į šaltą, kondicionuojamą fojė mergina pašiurpo. Virptelėjusi ji
prisiminė paslaptį, kurią turės susirinkime. Neapsakomą, tik jųdviejų su
Sebastianu paslaptį. Tebelaikydama ranką ant dėžutės, ji nusišypsojo.

Regina įžengė į Patikėtinių kambarį. Pamačiusi Sloanos veide neslepiamą

pyktį suprato, jog suklydo nusprendusi dalyvauti susirinkime.
Trauktis buvo per vėlu. Nežinodama, kur sėstis, mergina pasirinko dviem
kėdėmis nuo Sloanos nutolusią vietą. Apsidairė kambaryje, tačiau
Sebastiano nepamatė.
Regina nepatogiai pasimuistė kėdėje. Kaištis išangėje vertė abejoti, ar ji
pajėgs išsėdėti visą susirinkimą.
Ji vis dar negalėjo patikėti tuo, ką padarė. Užsidariusi tualeto kabinoje
nusitraukė kelnaites ir lėtai į išangę įspraudė keistąjį daiktą. Nepaisant proto
pasipriešinimo, fizinis veiksmas pavyko stebėtinai lengvai.
— Sloana nori, kad persėstum šalia jos, — pasakė Leslė Byrd, viena iš
vyresniųjų tarybos narių.
— Ak, gerai, — Regina atsistojo ir nuėjo prie Sloanos.
Viršininkė smeigė į ją mirtiną žvilgsnį. Merginai atsisėdus, ji palinko
arčiau.
 — Nekviečiau tavęs į šį susirinkimą, — iškošė Sloana.
— Atsiprašau. Išgirdau apie susirinkimą ir pamaniau, kad pamiršau.
Nežinojau kaip elgtis. Nusprendžiau verčiau suklysti ateidama čia.
Kaip tik tą akimirką į kambarį įėjo Sebastianas. Regina išangėje
instinktyviai suspaudė kaištį. Vyras pažvelgė tiesiai į ją. Nuo minties, kad
jis žino, kas dedasi jos kelnaitėse, mergina neįtikėtinai susijaudino. Ji
pamiršo Sloaną, fizinį nepatogumą. Visos mintys sukosi apie jųdviejų su
Sebastianu žaidimą, užvaldė jų bendras šešėlinis pasaulis.
— Šis susirinkimas užtruks trumpai, — pranešė galustalėje sustojęs
Sebastianas. — Žinote, jog turite dar dešimt dienų pateikti savo sprendimą
dėl grožinės literatūros apdovanojimų nominantų, taigi laiko yra. Leslė nori
pasikalbėti apie žiemos lėšų rinkimą. Lesle, auditorija tavo.
Moteris plačiai nusišypsojo.
— Ačiū, Sebastianai.
Leslė dirstelėjo į geltoną bloknotą ir ėmė kalbėti apie neišspręstus žiemos
lėšų rinkimo klausimus. Žodžiai susiliejo su aplinkos triukšmu. Regina
tegalėjo galvoti apie spaudimą išangėje. Milžiniškomis pastangomis ji
prisivertė nedirstelėti į Sebastianą, tačiau visą laiką jautė, kad Sloana ją
stebi.
Mintys, tarsi pavergtos viduje glūdinčio mažo metalo gabalėlio, vis klydo
prie praėjusios nakties. Mergina įsivaizdavo Sebastiano pirštą ant savo
klitorio, jo judesius ir kūną įjautrinantį stiprų pulsavimą išangėje. Prisiminė,
ką juto Sebastianui ištraukiant kaištį. Gal, atsisėdusi čia, vos po kelių
akimirkų ji patirs tą patį saldų palengvėjimą?
— Ir galiausiai... — Regina išgirdo Leslės žodžius ir pagaliau dirstelėjo į
Sebastianą.
Šis akivaizdžiai susikaupęs klausėsi moters kalbos. Regina pažvelgė į ant
bloknoto sudėtas jo rankas ir pasimuistė kėdėje. Žmonės ėmė stotis, rinktis
savo bloknotus. Mergina suprato, jog susirinkimas pagaliau baigėsi.
Stodamasi pajuto spaudimą išangėje.
— Grįžk prie leidinių grąžinimo stalo, — pareiškė Sloana. —
Nebešvaistyk laiko.
Regina apstulbo.
— Ką? — delsė ji, žvelgdama į Sebastianą.
— Noriu pasiskolinti Reginą keletui minučių.
 Mergina suvokė, kad jis stovi tiesiai už jųdviejų su Sloana. Visi kiti
tarybos nariai brazdėjo prie durų.
— Jokiu būdu, — išpoškino Sloana. Įprastos, Sebastianui skiriamos
žaismingumo gaidelės balse nebuvo. — Pernelyg daug jos laiko išeikvojai.
Ji — apmokama darbuotoja, ne savanorė.
— Tavo leidimo neprašau, — ramiai, kone šnibždėdamas pratarė vyras.
Sloanos veide žybtelėjo paini, neperprantama išraiška. Žudančiu
žvilgsniu nuvėrusi Reginą, moteris išėjo iš kambario.
Mergina klausiamai pažvelgė į Sebastianą, tačiau šis stengėsi atsikratyti
paskutiniais kambaryje delsiančiais atsilikėliais. Po to užrakino duris.
— Gal man derėtų eiti...
Netaręs nė žodžio, vyras nužingsniavo per kambarį ir palenkė merginą
virš stalo. Atsegė sijoną ir nutraukė jį iki grindų, po to iki kulkšnių
nusmaukė kelnaites.
— Išskėsk kojas, — paliepė jis nuo geismo prikimusiu balsu.
Tą akimirką Regina pamiršo Sloaną ir visus kitus. Padarė kaip liepta ir
buvo apdovanota aštriu ištraukiamo kaiščio pojūčiu, tačiau tuščia vieta
troško vėl būti užpildyta. Viena Sebastiano ranka nuslydo žemyn ir nykščiu
ėmė trinti klitorį. Stengdamasi nedejuoti, Regina prikando lūpą. Vyras
staiga liovėsi ją lietęs. Ranką padėjęs ant nugaros, neleido jai atsitiesti.
Mergina ėmė muistytis, nepajėgė stovėti ramiai. Ji išgirdo šnaresį, tačiau
troškimas pajusti jo rankų spaudimą ant savo kūno, savyje, trukdė suprasti,
kas vyksta. Tą akimirką, kai pamanė, jog ilgiau nebeištvers, Sebastiano
delnai plačiau praskėtė jos kojas ir jis greitai stumtelėjęs užpildė ją savo
varpa.
— Ach! — suriko ji griebdamasi už stalo.
Sebastianas akimirką stovėjo ramiai. Varpa joje plėtėsi. Po to,
laikydamasis už Reginos klubų, jis ėmė lėtai judėti pirmyn ir atgal. Regina
pajuto, kad prapuola tame ritme, pamiršta kur besanti, nepajėgia mąstyti
apie nieką daugiau, tik apie dubenyje didėjantį spaudimą. Nebesivaidydama
ji sudejavo. Tebeturėdama bent šiek tiek sveiko proto išsigąstų, kad kas nors
išgirs. O dabar kiekvienas kūno neuronas veikė jos malonumui. Sprogęs
orgazmas sukrėtė tarsi konvulsijos.
Stiprios Sebastiano rankos neleido pajudėti. Kai mergina nurimo, jos
nuostabai, vyras lėtai atsitraukė. Apsuko ją.
— Čiulpk mano kotą, — paliepė jis.
 Žodžiai pribloškė ir sujaudino. Regina nedvejodama atsiklaupė. Paėmė
penį į burną ir nusistebėjo aštriu savo pačios skysčių skoniu. Pasistengusi
tuo nepasišlykštėti, ji ėmė slysčioti jo vyriškumu, palaižė galiuką, apgaubė
jį lūpomis ir šią seką kartojo tol, kol išgirdo vyro aimaną.
Sebastianas atsitraukė.
— Kelkis, — paliepė jis vulgariu balsu.
Vyras padėjo merginai atsistoti ir užkėlė ją ant stalo. Paguldęs ant
nugaros, keliu praskėtė kojas ir užgulė ją. Įsiskverbė piktai, pašėlusiai, kone
žiauriai smūgiuodamas. Nustebusi Regina pajuto vėl besikaupiantį
malonumą. Vulva energingai atgijo. Sebastianas suriko. Jo orgazmo
virpesiai sužadino joje dar vieną vilnijančią malonumo bangą.
Regina pajuto, kad Sebastianas pasitraukia, tačiau nepajudėjo tol, kol jis
švelniai leido jai sėstis. Išvydusi paraudusį, tokį berniukiškai gražų veidą
mergina vos neapsiašarojo. Emocijų antplūdis pasirodė besąs stipresnis už
bet kokį fizinį potyrį — stipresnis už visus jos gyvenimo patyrimus. Duoti
ir imti — atrodė, jog toks veiksmas neturi ribų. Kas tai? Meilė?
Ši mintis ją išgąsdino.

OceanofPDF.com
 25 SKYRIUS
— Nepamenu, kada sočiai valgiau, — pasiguodė mama, dirsčiodama į
Reginą nuo graikų restorano „Kellari“, esančio vos už dviejų kvartalų nuo
bibliotekos, meniu. — Nėra prasmės gaminti sau vienai. Vis dar
neatsigaunu nuo minties, kad tavęs šalia nebėra, Regina.
Regina vos šyptelėjo ir apsidairė po restoraną. Vieta buvo graži ir jauki,
medinėmis sijomis išmargintos lubos priminė katedros skliautą. Virtuvė
buvo atvira. Mergina priminė sau, jog šiandien jos gimtadienis, o motina
atvyko švęsti drauge su dukterimi.
— Neturėtum liautis gaminusi tik todėl, kad nebegyvenu namuose,
mamyt. Tiesiog sumažink porcijas ir gamink įprastus patiekalus.
— Tai jau kas kita, — pareiškė motina.
Abi sėdėjo tylėdamos. Tylą pertraukė tik užsakymų priimti atėjęs
padavėjas.
— Pradėsiu nuo tradicinių graikiškų salotų, — nusprendė Regina. — Po
to valgysiu ant grotelių keptas didžiąsias krevetes, — ji atidavė meniu
padavėjui.
Padavėjas nusišypsojo ir klausiamai pažvelgė į Reginos motiną.
— Šios žuvys visos keptos ant grotelių? — paklausė moteris, rodydama į
svarais pardavinėjamas žuvis.
— Taip, ponia. Mes rekomenduojame vienam žmogui užsisakyti svarą
žuvies.
— Negaliu apsispręsti. Ką turėčiau rinktis, Regina? Ar šios žuvys kuo
nors skiriasi? Lavraki... Pompano... visos baltosios žuvys, tiesa?
— Jeigu dairotės ko nors švelnaus... — padavėjas pradėjo pasakoti apie
kiekvieną žuvį.
Regina žinojo, kad jis tik švaisto laiką.
— Leisk man užsakyti už tave, mamyt, — įsiterpė ji. — Ji valgys
graikiškas salotas ir Dauerio jūrų liežuvį.
— Labai gerai, ponia, — padavėjas susirinko jų meniu ir nuėjo.
— Pamaniau, po vakarienės galėtum man aprodyti biblioteką. Ko gero,
todėl ir pasirinkome restoraną netoliese.
Regina iš tiesų ketino pavedžioti mamą po biblioteką. Vis dėlto mintis
apie tai, kad jos gali susidurti su Sloana arba — dar blogiau — su
Sebastianu, privertė persigalvoti.
— Na, žinai, mama, dirbu ten visą dieną ir šeštą valandą vakaro jau noriu
kuo greičiau išeiti.
Motina linktelėjo.
— Galų gale paaiškėjo, kad visa tai tik darbas, tiesa? Nesvarbu, koks
įspūdingas tas pastatas. Taigi galėjai likti ir Filadelfijoje, taip? Nieko
stebuklingo tame Niujorke nėra.
Regina staiga prisiminė Sebastianą ir pajuto, kad rausta.
Laimei, jos mama to nepastebėjo.
— Man patinka Niujorkas. Apgailestauju, kad neparodysiu tau
bibliotekos. Galėtum pakeisti planus ir, užuot šįvakar grįžusi į Filadelfiją,
likti čia. Rytoj pavedžiočiau po savo darbo vietą...
— Juk žinai, kad čia negaliu užmigti, Regina. Triukšmas. Minios...
— Mama, viešbučio kambarys nėra triukšmingas ir sausakimšas, —
mergina vėl pagalvojo apie Sebastianą ir „Four Seasons“ viešbutį. Tarsi
mėgindama išsklaidyti mintis, ji krestelėjo galvą. — Pasiūlyčiau tau
pernakvoti savo bute, tačiau ten mažoka vietos ir kambario draugė...
— Viskas gerai, Regina. Biblioteką parodysi kitąkart.
Negerai. Mergina, kaip visada, pajuto, jog nuvilia savo motiną. Tos
moters poreikis turėti dukrą šalia buvo neišmatuojamas. Štai kodėl ji
niekada nė nesvarstė galimybės rinktis koledžą už Filadelfijos ribų, štai
kodėl mokydamasi Drekselio universitete, užuot gyvenusi mieste, liko su
motina priemiestyje ir kasdien važinėdavo pirmyn ir atgal. Jeigu
Filadelfijoje būtų Niujorko viešajai bibliotekai prilygstanti įstaiga, Regina
greičiausiai tebegyventų su motina. Ko gero, viskas būtų kitaip, jeigu tėtis
dar būtų gyvas arba mama imtų su kuo nors susitikinėti. Deja, mirus tėčiui,
motina tiesiog atsisakė savo gyvenimo. Bėda ta, kad ji tikėjosi, jog ir
Regina pasielgs taip pat. Tik dabar, šiek tiek nutolusi nuo motinos, mergina
suvokė, kad nė nenutuokė, kiek ilgai su tuo taikstėsi. Jeigu motina atvyko
tik tam, kad imtų priekaištauti dėl savo kelionės namo, tuščiai švaistė laiką.
Suvibravo telefonas.
— Kas ten? Mobilusis telefonas? Nesakei man, jog turi naują mobilųjį
telefoną. Kodėl turiu skambinėti tau į butą ir biblioteką, jeigu galiu pasiekti
asmeniniu mobiliuoju telefonu? Koks numeris?
Regina perskaitė žinutę. Siunčiu tau automobilį.
Vaje.
 Aš ne namie.
— Regina, su tavimi kalbu. Koks tavo mobiliojo telefono numeris?
— Ką? A, tai... tik darbo telefonas. Negaliu duoti šio numerio.
— Biblioteka už jį moka?
— Taip, moka.
Ir vėl teks tave gelbėti?
Norėčiau, atrašė Regina, tačiau netgi tu negali manęs išgelbėti nuo pietų
su motina.
Nesakei, kad šįvakar būsi užimta. Tai nepriimtina, todėl tave nubausiu.
Mergina sukryžiavo kojas.
— Tu labai šiurkšti, Regina.
— Atsiprašau, — ji padėjo telefoną ant kelius dengiančios servetėlės.
Motina įtariai nužvelgė dukterį.
— Ar ko nors man nepasakai? Pažįstu tave, Regina. Kažkas vyksta.
— Niekas nevyksta, — skubiai atšovė mergina.
— Ar su kuo nors susitikinėji? Neleisk, kad šita pasimatymų nesąmonė
tave išblaškytų. Palikai mane dėl darbo, todėl tikiuosi, kad visą dėmesį tam
ir skiri.
Regina lėkštėje šakute pastumdė salotas.
— Kažkada turiu pradėti vaikščioti į pasimatymus, mama. Tėtį sutikai
būdama mano amžiaus.
— Pažiūrėk, kuo tai baigėsi.
Dukra nė nenutuokė, ką mama norėjo pasakyti. Ir nenorėjo nutuokti.
— Judu atrodėte labai laimingi, mama, — ilgesingai prisiminė Regina.
— Tol, kol jis manęs nepaliko.
— Jis tavęs nepaliko.
— Rezultatas tas pats, Regina. Tenoriu tau pasakyti, jog privalai rūpintis
savo pačios gyvenimu. Dabar vartai akis, bet vėliau padėkosi. Nesileisk
blaškoma.

Regina nuoga stovėjo kambaryje.

Vos atvykus į Sebastiano butą vyras liepė jai nusirengti. Mergina atsistojo
prieš jį tik su grandinėle ant kaklo. Jis nuvedė ją prie kambario — merginos
mintyse toji patalpa jau buvo virtusi Kambariu — ir prieš įvesdamas vidun
vėl užrišo akis.
Kambaryje buvo vėsu. Reginos speneliai sustandėjo. Įdomu, pamanė ji,
ar Sebastianas tai pamatė ir palaikė susijaudinimo ženklu.
Iš tiesų ji nejuto jokio jaudulio. Nervinosi. Kai įžengė pro duris,
Sebastianas vos žvilgtelėjo į ją ir kapota kalba pareiškęs: nusivilk visus
drabužius, daugiau neištarė nė žodžio. Nors nebegalėjo jo matyti, pyktis
buvo aiškiai juntamas.
— Čia ilgas suolas, Regina, — staiga nuskambėjęs balsas ją išgąsdino. —
Gulkis ant pilvo.
Ji atsitūpė ir rankomis palietė kietą oda aptrauktą baldą. Nerangiai, veidu
žemyn, išsitiesė ant suolo.
— Tegu rankos nukąra prie grindų, — nurodė Sebastianas. — Dabar
sugniaužk jas į kumščius ir apglėbk rankomis suolą taip, kad kumščiai
liestųsi.
Ji pasielgė kaip liepta ir iškart pajuto, kad vyras suriša rankas daiktu,
panašiu į antrankius, pagamintus iš glotnios, tačiau tvirtos medžiagos.
— Kojas laikyk tiesiai, kitaip ir jas turėsiu surišti. Patikėk manimi, tu to
nenorėtum.
Reginos širdis ėmė daužytis. Sunkiais ir lėtais žingsniais Sebastianas
apėjo suolą ratu. Mergina pamėgino sau priminti, jog šis vyras jai teikė
neįtikėtinai stiprų fizinį malonumą. Kad ir kas dabar nutiktų, vėliau lauks
malonumas. Staiga šovė keisčiausia mintis: jeigu kas nors pasiūlytų
galimybę praleisti šią dalį ir pereiti tiesiai prie malonumo, ar ji pasinaudotų
tokia proga?
— Sakei, supranti, ką reiškia šis papuošalas, — prabilo Sebastianas.
— Suprantu...
— Nekalbėk, kol neleidau. Sakei, supranti, ką reiškia papuošalas. Mano
nuosavybę. Tavo paklusnumą. Tavo nepasiekiamumas man nepriimtinas.
Pasielgei neteisingai nepapasakojusi apie motinos vizitą. Ar supranti?
Regina tylėjo.
— Gerai. Dabar priimk bausmę.

OceanofPDF.com
 26 SKYRIUS
Regina visu kūnu įsitempė. Žinojo: kad ir kas nutiks, tai bus geriau nei
laukimas. Ji sutraukė sėdmenų raumenis, nes taip apnuoginta jautėsi baisiai.
Merginą išgąsdino fejerverką primenantis garsas. Ji išgirdo jį dar kartą ir
suvokė, kad kažkoks daiktas dideliu greičiu pliaukši į grindis.
Kažkas čiaukštelėjo per sėdmenis, sukeldamas greitą ir aštrų, niekada
nepatirtą skausmą. Regina aiktelėjo. Smūgis pasikartojo — taip greitai, kad
ji nespėjo atsitokėti nuo pirmojo. Čiaukšt.
— Ar nori, kad liaučiausi, Regina? Gali kalbėti.
— Ne.
— Gera mergaitė.
Vėl smūgis. Mintyse ji karštligiškai stengėsi suvokti, kas vyksta. Ko gero,
Sebastianas pliaukši botagu. Nuo tokios minties skausmas sustiprėjo.
Botagas pliaukštelėjo dar dukart.
— Oi, — sudejavo ji, nebegalėdama tylėti.
Ir pasirengė kitiems smūgiams.
Nieko nebenutiko. Mergina laukdama įsitempė. Sėdmenys ir šlaunys
degė.
— Duosiu tau laiko pamąstyti, kuo nusikaltai.
Sebastianas išėjo iš kambario.
Žinodama, kad smūgių nebebus, Regina neatsipalaidavo. Vienuma,
nežinia, kada jis sugrįš, veikė kaip fizinis skausmas — gal net stipriau.
Odos gėla šiek tiek apslopo. Mergina žinojo: pajudės, ir skausmas grįš su
kaupu. Vis dėlto tą akimirką labiau vargino įtempti pečiai ir rankos.
Stengdamasi, kad kaklas nesustingtų, ji pasuko galvą į kitą pusę. O, kad
galėtų pamatyti aplink esančius daiktus! Baldai ar kokie kiti daiktai leistų
jai nuspėti, ko laukti ateityje. Ko gero, kaip tik šito Sebastianas ir nenorėjo.
Regina pasuko galvą į pradinę padėtį, sujudino kojas. Mintys klaidžiojo.
Mergina bandė įsivaizduoti, ką Sebastianas jai padarys po apsilankymo
Kambaryje. Ar pasitelks liežuvį? Rankas? Erzins prieš patenkindamas ją
savo draugužiu?
Durys atsivėrė. Regina įsitempė. Ką dar teks ištverti Kambaryje? Jeigu
išbandymai nebūtų liovęsi, ji būtų ištvėrusi. Dabar kūnas reikalavo, kad
Sebastianas ją išdulkintų. Mintis glumino, tačiau Sebastianas palietęs
rankomis tarpukojį pajustų, jog ji sudrėkusi.
Staiga iš tiesų pajuto jo rankas, tačiau, užuot paglostęs tarpvietę, jis
švelniai patrynė jautrias, užgautas vietas, atrišo riešus.
Vyras padėjo Reginai atsikelti. Ji netvirtai atsistojo. Atsirėmusi į
Sebastianą, vis dar su raiščiu ant akių, mergina nuklupinėjo į koridorių ir
išgirdo už nugaros uždaromas duris.
Jo rankos pakilo virš Reginos galvos ir atrišo raištį.
Ji atsisuko ir pažvelgė į Sebastianą. Tamsios vyro akys švytėjo, skruostai
buvo paraudę. Jis švelniai rankomis suėmė jos veidą ir pabučiavo į lūpas.
Visu kūnu spausdamasi prie jo, Regina prasižiojo. Begėdiškai paėmusi
Sebastiano ranką prispaudė sau prie tarpukojo.
— Palauk, — sušnibždėjo jis ir, nusivedęs į miegamąjį, švelniai paguldė
ją ant lovos.
Regina siekė jo.
— Atsipalaiduok, — sustabdė Sebastianas.
Mergina stebėjo jį nusirengiant ir juto stiprėjantį jaudulį. Pamačiusi jo
vyriškumą, panoro jį apžioti. Norėjo jam tai pasakyti, tačiau neprisivertė
prakalbti.
Vyras įsitaisė šalia ir, brūkštelėjęs ranka per Reginos veidą, atsidūrė prie
krūtų. Suėmė lūpomis vieną spenelį ir švelniai čiulptelėjo. Pajutusi
tarpukojyje pažįstamą pulsavimą Regina ėmė muistytis. Sebastianas
lūpomis nuslydo žemyn, prie bambos, ir nužėrė bučiniais takelį iki
kauburėlio. Mergina pajuto šiltą vyro alsavimą ir maloniai klitorį
spaudžiantį liežuvį.
— Sebastianai, — sudejavo ji, pirštus panardinusi į jo plaukus.
Kraipydama dubenį Regina išskėtė kojas. Ji elgėsi begėdiškai ir dėl to
buvo visiškai rami. Sebastianas pliaukšėjo liežuviu, erzindamas lietė ją it
drugelio sparnais. Kulnais įsirėžusi į lovą, Regina griebėsi už jo. Kai pajuto,
jog daugiau nebeištvers, vyras giliai į ją panardino liežuvį.
— Taip, — ištarė ji rangydamasi, judėdama drauge su jo liežuviu.
Sebastianas perbraukė pirštu jos klitorį ir Reginą užplūdo malonumas,
toks stiprus, kad prilygo rimbo kirčiui. Visas kūnas įsitempė. Sprogo
orgazmas. Mergina suglebo.
— Apsiversk, — paliepė Sebastianas ir padėjo jai rankomis ir keliais
atsiremti į lovą.
 Paglostęs sėdmenis, juos praskėtė. Regina vos atsispyrė norui paklausti,
ką jis daro.
— Ketinu tave išdulkinti šitaip, — pranešė vyras.
— Kaip?
Tuo metu Sebastianas paėmė prezervatyvą ir dar kažkokį daiktą.
Užsimovęs prezervatyvą, pradėjo tepti jos išangę kažkokiu šaltu, želė
primenančiu tepalu. Regina norėjo jam pasakyti, jog mintis nekokia, kad
tepalas nepadės, tačiau nusprendė laukti tol, kol pajėgs Sebastiano
nesustabdyti.
— Atsipalaiduok, — liepė jis.
Regina mintyse šią komandą pakartojo pati sau. Staiga pajuto jo penį
besispraudžiantį, kone baksnojantį sau kelią ten, kur, jos manymu, tikrai
nederėtų. Jos kūnas, ką tik virpėjęs nuo orgazmo, pasidavė neįtikėtinai
lengvai. Sebastianas atsidūrė joje. Pojūtis buvo sukrečiantis, tačiau
ištveriamas. Regina nesuvokė, kiek giliai jis paniro, ir bijojo klausti, kad
neišgirstų — dar ne visas. Juto, kad daugiau neištvers. Vis dėlto jo penis
lėtai skverbėsi gilyn, ranka nuslysdavo pirmyn, paglostydavo tarpvietę, ir
Regina įsileisdavo jį dar giliau.
— Ar gerai jautiesi? — paklausė jis.
— Taip.
Staiga Regina pajuto, kad viduje jis švelniai ritmiškai juda. Pojūtis buvo
toks keistas, kad negalėjai suprasti — geras ar blogas. Jos kūnas tarsi
suglumo, sutriko tarp skausmo ir malonumo signalų. Sulig kiekvienu
stumtelėjimu pusiausvyra galėjo pakrypti vienon arba kiton pusėn.
Vis dėlto Sebastianas sugebėjo išmatuoti savo judesius taip, jog ji
tebeklejojo tarp dviejų priešingų pojūčių. Malonumas, skausmas,
malonumas... Jo ranka glostė iškilumą užtikrindama, kad svarstyklės kryptų
reikiama kryptimi.
— Regina, — iškvėpė jis.
Vyras išleido dar negirdėtą garsą ir smeigė dar stipriau. Regina prikando
lūpą ir mėgino save raminti, jog intensyviau jis nebesiskverbs. O
Sebastianas ėmė judėti dar greičiau ir kaip tik tą akimirką, kai mergina
atsidūrė prie ištvermės ribos, vyras suriko. Regina nepajuto jo orgazmo
įprastu būdu, tačiau suvokė pojūčio intensyvumą.
Sebastianas lėtai pasitraukė nuo jos. Abu sunkiai alsuodami gulėjo ant
nugaros, šalia vienas kito.
 — Šito neplanavau, — prisipažino jis. — Vos tik pamatęs imu tavęs
geisti. Trokštu tavęs visos, visais būdais. Atrodo, jog niekada nepasisotinu
tavimi.
— Kalbi tarsi apie blogą dalyką, — Regina mąstė, kad pati jaučiasi taip,
lyg niekada juo nepasisotintų.
— Tai nėra blogai. Tiesiog nesu prie to pratęs.
Sebastianas prisitraukė ją prie savęs. Priglaudė taip stipriai, jog atrodė,
kad niekada nebepaleis.

— Kodėl nepapasakojai apie mamos vizitą? — paklausė Sebastianas.

Regina gulėjo po sunkia antklode prisiglaudusi prie jo, galvą padėjusi
jam ant peties.
Buvo vidurnaktis, tiksliau tariant, ankstyvas rytas. Po sekso Regina
trumpam užmigo. Pabudusi suprato besanti jo glėbyje. Sebastianas ragino ją
miegoti toliau, tačiau mergina visiškai išsibudino: užmigusi ir pabudusi
negaliu užmigti mažiausiai valandą.
Vyras pažadėjo, jog ir jis nemiegos. Reginą nustebino toks intymus
sprendimas. Ji nebežinojo, ką apie visa tai manyti, tačiau juto, kad
mylėjimasis juos suartino, kad ir tik šią naktį.
— Nė nemaniau tau pasakoti apie mamos vizitą, — nuoširdžiai atsakė ji.
— Tai tiesiog... atskira mano gyvenimo dalis.
— Anksčiau kalbėjau rimtai: noriu apie tave žinoti viską.
Regina nesulaikė šypsenos, nors ir nežinojo, kaip suprasti jo žodžius. Ar
tai dar vienas būdas valdyti? O gal signalas, kad Sebastianas trokšta
prasmingesnių santykių?
— Ką nori žinoti? — parūpo jai.
— Pradėkime nuo tavo motinos. Kokia ji? Ką judvi šįvakar veikėte?
Regina žinojo, jog motinos apsilankymo priežastis buvo pagrindinė
problema. Jeigu neprisipažins, jog juodvi šventė jos gimtadienį, vėliau apie
tai sužinojęs Sebastianas įsius. Mergina tiesiog nenorėjo to sureikšminti
tarsi kokio itin svarbaus reikalo.
— Vakarieniavome mano gimimo dienos proga, — ištarė ji.
Sebastianas atsisėdo ir atsirėmė į pagalves. Regina taip pat tiesiai
atsisėdo.
 — Šiandien tavo gimimo diena?
— Tiksliau sakant, gimtadienis buvo vakar.
— Jeigu būčiau žinojęs, kad slepi nuo manęs tokią informaciją, būtum
sulaukusi dar dešimties kirčių, — pagrasino Sebastianas šypsodamasis.
— Nesvarbus įvykis, — atsakė ji.
— Apie tai spręsiu aš. Deja, nedaug ką tegaliu vidury nakties ar ryte.
Taigi mama atvažiavo į miestą tavo gimimo dienos proga. Ar judvi artimos?
Regina akimirką sudvejojo.
— Artimos, — atsakė ji. — Manau, kad taip.
— Ką tai reiškia?
— Na, kai augau, buvome tik mudvi. Tėtis mirė nuo infarkto, kai
sulaukiau aštuonerių. Taigi, be abejonės, mudvi su mama buvome artimos.
O dabar, kai nutolau nuo jos, kai ėmiau į viską žvelgti iš tam tikro atstumo,
manau, jog ji pernelyg stipriai nuo manęs priklausė.
— Ar tebėra priklausoma?
— Persikrausčiau į Niujorką, tad ne. Nebesu jai pasiekiama taip, kaip
anksčiau. Patikėk, jaučiuosi dėl to kalta. Kiekvieną dieną jaučiu kaltę.
— Liaukis, — ištarė jis itin aistringai, nustebindamas Reginą.
— Negaliu. Pameni, klausei, kodėl neturiu mobiliojo telefono? Pasakiau,
jog nenoriu turėti ar kažką panašaus. Tiesa ta, jog nenoriu, jog motina man
skambinėtų kada tik panorėjusi. Tariau sau, jog atsikračiau telefono
siekdama sutaupyti, tačiau iš tiesų mėginau atsikratyti mamos.
Ji pajuto, jog tuoj ims drebėti.
— Regina, — vyras pabučiavo jai į kaktą. — Viskas gerai. Tėvai gali
būti... Noriu pasakyti, pats nekalbėjau su tėvu daugiau nei dešimt metų.
Mergina šiek tiek atsitraukė ir pažvelgė į jį. Atrodė, jog Sebastiano
žvilgsnis klaidžioja toli.
— Nekalbėjai? Kodėl?
— Susipykome, — jo balso tonas tolesnės diskusijos nežadėjo.
— O mama?
Sebastianas akimirką sudvejojo. Regina vos spėjo tai pamatyti.
— Mirė, kai mokiausi koledže, — jis atsisėdo.
Mergina išsyk pasigailėjo savo klausimo. Ji troško vėl atsidurti
Sebastiano glėbyje. Neilgai patylėjęs, jis atsisuko.
— Kas apdovanojo tave šiomis mėlynomis didelėmis akimis? —
paklausė jis.
 Regina suprato, kad jis akivaizdžiai bando pakeisti temą.
— Tėtis, — šyptelėjo ji.
— O, kad tu leistumeis nufotografuojama. Tavo atsisakymas mane žudo.
Dabar pasitraukė ji.
— Sakiau, nekenčiu fotografuotis. Be to, nuo kada klausi mano leidimo?
— Fotografavimas labai primena valdymą. Jeigu kitas žmogus to
netrokšta, rezultatai gali būti siaubingi.
Regina linktelėjo. Troško jam pasakyti, jog norėtų pamėginti, tačiau
nepajėgė. Atėjo laikas jai keisti temą.
— Taigi, į ką tu panašus?
— Į save, — pabučiavo ją Sebastianas.
— Kalbu rimtai, — mergina pasitraukė. — Neversk manęs ieškoti
informacijos „Google“, — pajuokavo ji.
Vyro veidas apniuko.
— Jeigu nori ką nors sužinoti, negaliu uždrausti skaityti gandus. O tau
tereikia žinoti, jog dievinu tave.
Sebastiano rankos vėl ją apglėbė. Regina nebeištarė nė žodžio. Užteko
žinojimo, jog jis ją dievina. Bent jau šią akimirką.

OceanofPDF.com
 27 SKYRIUS
Kitame patalpos gale Regina pastebėjo tatuiruotąją kurjerę. Ši,
pokšėdama kramtomosios gumos burbulais, patraukė tiesiai prie leidinių
grąžinimo stalo.
— Pakeitei vietas, — pareiškė mergina.
— Taip, — atsakė Regina.
— Vis tiek tave radau.
— Akivaizdu.
— Šitas tau. Reikia pasirašyti.
Regina paėmė didelę juodą dėžę, apjuostą plačiu baltu atlasiniu kaspinu,
ir padėjo ant grindų. Pasirašė popieriaus lape ir laukė, kol kurjerė išeis.
— Dar kas nors? — paklausė Regina.
— Turėčiau kažką iš tavęs paimti ir nunešti jam.
— Apie ką kalbi?
— Nežinau, — mergina taip garsiai susprogdino gumos burbulą, kad jas
abi nužvelgė keli bibliotekos lankytojai. — Tas vyras sakė, jog atidariusi
dėžę viską suprasi.
— O, Dieve. Turi išeiti — nenoriu, kad mano viršininkė tai pamatytų.
— Tas vaikinas moka — gausiai. Niekur neisiu.
— Puiku, — Regina atsiduso ir, nurišusi kaspiną, nukėlė dėžės dangtį.
Viduje, po plono balto popieriaus debesimi, ji rado didelę blizgančią
juodą „Chanel“ rankinę. Dygsniuotoje odoje, abiejose rankinės pusėse,
puikavosi didelės dvi „C“ raidės. Oda buvo pamuštos ir tos auksinių
grandinėlių — rankenų — vietos, kurios turėjo liestis su pečiais. Prie
rankinės buvo priklijuotas raštelis.
Mano brangiausia R.,
su gimimo diena. Vėluoju, tačiau šiuo atveju abu žinome,
kad pasirinkimo neturėjau. Tikiuosi, dovana bus naudinga.
Nenorėdamas visko palikti likimui, dovaną pristačiusiai
merginai nurodžiau paimti tą baisų tavo nešiojamą drobinį
krepšį ir atnešti man.
„Chanel“ patikino, jog šioje rankinėje tikrai tilps visos tavo
knygos.
 Vidinėje kišenėje rasi „Four Seasons“ viešbučio kambario
raktą. Po darbo ten tavęs lauks drabužiai ir tikroji gimtadienio
dovana.
Iki,
S.
— Gal galime paskubėti? — prabilo kurjerė.
Regina pamiršo, kad ji tebelaukia.
— Hm, taip...
Pakėlusi gerokai nutrintą „Old Navy“ krepšį, Regina visą jo turinį
iškraustė ant grindų palei kojas stengdamasi, kad kurjerė nepamatytų, ką ji
daro. Po to įteikė krepšį pasiuntinei. Pajuto liūdesį dėl senojo krepšio, tačiau
dėl to tikrai nebuvo verta atsisakyti naujojo.
— Šitą aš turiu grąžinti? — tatuiruotoji mergina laikė krepšį it užkrato
šaltinį.

— Taip, — patikino Regina. — Šitą.

Regina ir Margareta aptiko stalelį Brajanto parke — devynių akrų erdvėje
su žalia veja, maisto kioskais, stalais ir kėdėmis, netgi karusele. Parkas
driekėsi tarp Penktosios ir Šeštosios aveniu ir rėmėsi į rytinę bibliotekos
sieną.
— Kokia miela vieta. Kodėl anksčiau čia nėjome valgyti priešpiečių? —
paklausė Regina.
Vieta tikrai buvo miela. Būtų buvusi dar mielesnė, jeigu metalinė kėdė
nespaustų vis dar jautraus užpakalio.
— Kadaise šis parkas buvo tikras brangakmenis. Dabar dėl tų nesąmonių
— filmų festivalių, mados savaitės ir daugelio kitų renginių — šią vietą
niokoja turistai. Laikiau šią vietą bibliotekos dalimi, tačiau lioviausi. Vis
dėlto parkas driekiasi tiesiai virš požeminių archyvų.
— Bibliotekos archyvų? Negali būti.
— Gali, — Margareta linktelėjo, atidarydama indelį su vaisių salotomis.
— Devintąjį dešimtmetį pritrūkome vietos lentynose — jos trūko ir po to,
kai daugelį kolekcijų perkėlėme į kitus pastatus. Taigi buvo nuspręsta po
šiuo parku įrengti naują tūkstančio kvadratinių pėdų saugyklą. Su
bibliotekos pastatu ją jungia 62 pėdų ilgio tunelis.
 — Nuostabu! — Regina apsidairė. — Ta karuselė tokia žavinga.
— Tikrai? Vis dar negaliu prie jos priprasti.
— Karuselė atsirado neseniai?
— Taip, pastatyta prieš dešimtmetį, — Margareta prisimerkė. — Įdomus
papuošalas, — ištarė žvelgdama į Reginos spynelę.
— Oi, ačiū, — mergina droviai uždengė ją ranka.
— Kadaise Sloana nešiojo tokį patį, — prisiminė senoji moteris.
Priblokšta Regina pažvelgė į Margaretą.
— Niekada nemačiau jos su tokiu papuošalu, — galiausiai vėl prabilusi
sumikčiojo Regina.
— Kurį laiką ir pati jo nemačiau. Ji nešiojo grandinėlę kasdien. Po to
liovėsi.
Palenkusi galvą taip, kad plaukai pridengtų degantį veidą, Regina labai
susikaupusi ėmė sukti vandens buteliuko kamštelį.
— Ar viskas gerai? — sunerimo Margareta.
— Taip... tiesiog karšta. Ko gero, tunas nebuvo pati geriausia mintis.
Atsiprašau.
— Regina, papasakok, kas vyksta.
Mergina akimirką sudvejojo, tačiau skausmingų minčių sulaikyti
nebepajėgė.
— Su kai kuo... susitikinėju, — lėtai prabilo ji.
Margareta padrąsinamai linktelėjo.
— Jis man padovanojo šį papuošalą. Grandinėlė jam daug reiškia —
mums abiem. Tas žmogus pažįsta Sloaną ir faktas, kad ji nešiojo tokį patį
papuošalą, negali būti sutapimas.
— Sloana susižadėjusi ir tuoj ištekės. Nori pasakyti, jog ji susitikinėja su
tavo vaikinu?
Nuo tokios minties Reginos skrandis susitraukė.
— Ne, ne dabar. Dieve, ne. Kažkada, ko gero, susitikinėjo, — mergina
atsistojo. — Turiu su juo pasikalbėti, — pasakė ji apsvaigusi nuo karščio,
staigaus judesio ir kankinančių mintyse šmėkščiojančių vaizdų.
— Regina, visi turime praeitį. Tavo amžiuje, galbūt, sunku tai suprasti,
tačiau turi viską vertinti objektyviai. Netgi jeigu tai ir tiesa.
— Puiku, galbūt. Vis dėlto neturėčiau apie tai sužinoti šitokiu būdu. Jis
turėjo man pasakyti. Argi ne tuo grindžiami santykiai? Kalbėjimu apie
viską?
 Pripažindama merginos nuomonę, Margareta linktelėjo.
— Vis dėlto, Regina, leisk man patarti: prieš pasiduodama emocijoms
išsiaiškink faktus. Mes, moterys, dažnai pamirštame, kaip tai svarbu.
Kalbame ir veikiame, o po to gailimės.
— Jeigu tai, ką manau, yra tiesa — panašu, kad taip ir yra, — vienintelis
dalykas, kurio gailėsiuos — kad išvis įsivėliau į tokią situaciją.

OceanofPDF.com
 28 SKYRIUS
Pusę septynių vakaro Regina įdėjo kortelę-raktą į angą „Four Seasons“
viešbučio 2020-ojo kambario duryse. Šįvakar ji įvykdys tik šį Sebastiano
nurodymą.
Įžengusi vidun mergina suvirpėjo nuo kondicionieriaus atvėsinto oro ir
uždarė duris.
— Sveiki? — ištarė eidama į svetainę. Beveik visus paviršius buvo
nuklojusios gėlės — rožės, orchidėjos, kalijos, visos raižytose krištolinėse
vazose.
Šį kartą nelaukė jokia padėti pasiruošusi asistentė. Reginą užplūdo
palengvėjimas. Galbūt Sebastianas nusprendė, kad ji jau galės apsirengti
pati.
Nusviedusi „Chanel“ rankinę ant kėdės, dirstelėjo į miegamąjį. Didžiulė
lova buvo nukrauta pirkinių krepšiais ir dėžėmis, apjuostomis visų
įmanomų spalvų kaspinais. Regina apsisuko ir grįžo į svetainę.
Ji atsisėdo į zomšinį krėslą ir slopindama jaudulį judino koją.
Visi įvykiai įgavo prasmę. Sloana, išplėšusi iš jos rankų kvietimą į
galeriją. Viršininkės žvilgsniai į Sebastianą susirinkimų metu. Mažėjantis
pakantumas bet kokiam dėmesiui, kurį Sebastianas rodė Reginai.
Akivaizdu, jog tarp jų ne tik kažkas buvo. Susižadėjusi ar ne, Sloana, be
jokios abejonės, tebepuoselėjo jausmus Sebastianui.
Durys atsidarė.
Sebastianas įėjo ir aiškiai apstulbo išvydęs ją sėdinčią vidury kambario.
Regina, ko gero, pirmą kartą pamatė jo veide neslepiamą nuostabą. Kitomis
aplinkybėmis būtų tuo vyru dar labiau susižavėjusi. Tik ne dabar.
— Kodėl neapsirengei? — paklausė jis labiau sunerimęs nei suirzęs.
Neabejotinai vyras buvo pakankamai nuovokus, kad suprastų, jog kažkas
negerai.
— Aš apsirengusi, — pareiškė Regina. Atsistojusi ji nužingsniavo per
kambarį ir stabtelėjo priešais Sebastianą. — Išeinu. Tenorėjau tau grąžinti
šitą.
Mergina įspraudė papuošalą į jo ranką. Vyras pažvelgė į grandinėlę tarsi
pirmąkart ją matytų.
— Nesuprantu, — ištarė jis.
 — Ne. Čia aš esu toji, kuri nesuprato. Nesuvokiau, jog šiuo papuošalu tik
paženklinamos bibliotekoje dirbančios moterys.
Sebastiano akyse žybtelėjo suvokimas, tačiau ši išraiška labai greitai virto
šaltu, neutraliu žvilgsniu.
— Abejoju, ar kuri nors tavo bendradarbė prie leidinių išdavimo stalo
nešioja tokią grandinėlę.
— Ak, nejaugi negirdėjai? Nebedirbu prie leidinių išdavimo stalo. Mane
pažemino — nusiuntė prie leidinių grąžinimo stalo. Panašu, kad
pastarosiomis dienomis viršininkė manimi nesidžiaugia. Gal nutuoki
priežastį?
— Atrodo, kad nutuoki pati. Tad kodėl gi tau neišsipasakojus, Regina?
— Kodėl man nepapasakojai, kad miegojai su mano viršininke?
— Neaptarinėju buvusių meilužių. Tai nutiko labai seniai.
— Velniai tave rautų, Sebastianai! Negaliu tuo patikėti. Jaučiuosi taip
kvailai, — mergina pajuto akyse ašaras ir nusisuko, kad vyras jų
nepamatytų. — Praėjusią naktį ištisas valandas kalbėjomės lovoje. Vis dėlto
tau nė karto nešovė mintis, jog derėtų tą paminėti?
— Tai visiškai nesusiję su tavimi, Regina, — Sebastianas uždėjo ranką
jai ant peties.
Užuot apsisukusi, mergina neatitraukė žvilgsnio nuo per langą matomos
centrinės miesto dalies.
— Aš taip nemanau, — atsakė ji.
— Tai įvyko seniai, Regina. Truko labai trumpai.
— Ar ją mylėjai? — tyliai paklausė mergina.
— Aš nieko nemylėjau, Regina. Apie tai nė kalba nesisuka.
Ašaros paplūdo greičiau, nei ji spėjo jas nusišluostyti. Kūnas suvirpėjo
nuo pastangų nepravirkti.
Ji sugriebė savo rankinę ir išėjo pro duris.

Karlės sofa skendo tarp suglamžytų permirkusių servetėlių.

— Atsiprašau, — sukūkčiojo Regina. — Viską sujaukiau, — ji ištraukė
paskutinę servetėlę iš „Kleenex“ dėžutės.
Kambario draugė nužingsniavo prie spintos koridoriuje ir padavė Reginai
naują dėžutę.
 — Vertink viską objektyviai. Ką sakiau pačioje pradžioje? Jeigu jau taip
nutiko — pasilinksmink. Pažvelk, įsigijai nuostabių drabužių, papuošalų...
Negaliu patikėti, kad grąžinai tą grandinėlę.
Regina papurtė galvą.
— Nemoku beprasmiškai „linksmintis“. Ar galiu kai ko paklausti? Kas
nutiko tarp tavęs ir to vaikino, kurį tikrai mėgai? Robo?
— Ak, tas, — Karlė paleido plaukus, po to juos susuko ir vėl susegė. —
Robas nenorėjo „ypatingų“ santykių. Gerai, tebūnie. Nusiminiau, tačiau
supratau, kad geriausias būdas tai įveikti — vaikščioti į pasimatymus toliau.
— Su kitais vaikinais.
— Taip. Jie nukreipdavo mano mintis nuo Robo. Netapdavau pernelyg
reikli. Būdama su kitais nesukau galvos, kur jis, ką veikia. Bent jau ne taip
dažnai, kaip sėdėdama namuose. Tada jis sužinojo apie Dereką, apie tą kitą
vaikiną, ir pasiuto.
— Bet jis žinojo, kad susitikinėji su kitais žmonėmis? — Regina
pasistengė švelniau išreikšti mintį „ar jis žinojo, kad tu kiekvieną savaitę
miegi su vis kitu vaikinu?“
— Robas žinojo, kad teoriškai aš galiu susitikinėti su kitais. Taip jis pats
norėjo. O kai suvokė, jog aš taip ir elgiuosi, pakvaišo. Nors pats dulkino tą
Amandą Donovan, kurią mano draugė Sere pažįsta iš Spenso mokyklos.
— Veidmainiška, — pripažino Regina.
— Visiškai! Vyrai mėgsta kritikuoti, tačiau patys kritikos negali pakęsti.
Taigi jis pašėlo ir pasakė, jog viskas baigta.
Sudūzgė telefonspynė.
— Ar užsakei maisto? Mirštu iš bado, — suvokė Karlė.
— Ne, — atsakė Regina. — Nieko neužsakiau. Neatsiliepk, — pridūrė ji
staiga suvokusi, jog apačioje gali stovėti Sebastianas.
Sekdama Reginos mintį, Karlė lėtai linktelėjo.
— Taigi... tavęs čia nėra? — pasitikslino ji eidama prie telefonspynės.
— Teisingai. Manęs čia nėra, — pakartojo Regina. — Tiesą pasakius,
mūsų abiejų čia nėra.
Karlė kilstelėjo nykščius ir grįžo ant sofos.
Pasigirdo beldimas į duris.
Merginos pažvelgė viena į kitą.
— Koks velnias? — sužiopčiojo Karlė.
— Kažkas jį įleido, — sušnibždėjo Regina.
 — Žinau, tu viduje, Regina, — koridoriuje sušuko Sebastianas garsiu,
tačiau ramiu balsu.
Mergina nėrė po valgomojo stalu.
— Ką, po perkūnais, čia darai? Ar jis kiaurai mato? Eik į savo kambarį,
pasakysiu, kad miegi.
Regina spruko į savo kambarį ir uždariusi duris priglaudė prie jų dešinę
ausį. Beveik nesigirdėjo to, kas vyko prieškambaryje. Velniai rautų šitą seną
prieškarinę statybą.
Stiprus bilsnojimas į duris privertė ją atšokti.
— Regina, neišeisiu tol, kol su manimi nepasikalbėsi.
Kad ją kur galas, tą patiklią kambario draugę!
Mergina atidarė miegamojo duris. Sebastianas įskriejo it lankęsis čia
tuzinus kartų. Akivaizdu, jog tik ji vienintelė nenudžiugo pamačiusi jį savo
kambaryje. Mergina pasijuto taip, tarsi miegotų atviromis akimis.
Vyras uždarė duris. Regina atsisėdo ant dvigulės lovos.
— Kambarys mažytis, — pastebėjo jis.
Mergina linktelėjo.
— Regina, paklausyk. Visas tas reikalas su Sloana įvyko seniai. Dabar ji
ruošiasi tekėti. Pati žinai.
Ji vėl linktelėjo.
— Ko gero, maniau... man tai taip rimta. Maniau, tai ypatinga.
Nežinojau, jog taip elgiesi su visomis.
Užplūdo mintys apie Sloaną jo bute, jo rankas, liečiančias nuogą kūną...
jos rankas, liečiančias jį. Regina pajuto šleikštulį.
Ji atsistojo ir nusisuko. Sebastianas uždėjo rankas jai ant pečių ir švelniai
vėl pasodino ant lovos. Abu įsitaisė vienas šalia kito.
— Regina, tai, kaip mes bendraujame, tai, ką tau parodžiau, nėra unikalu,
— vyras ją apkabino. — Toks mano seksualinio gyvenimo būdas. Pažinojau
moterų su tokiais pat pomėgiais. Tai tarsi bendruomenė.
— Bendruomenė, — pakartojo mergina.
— Taip, geresnio pavadinimo nesugalvoju. Su Sloana supažindino
draugė, žinojusi, jog ji tuo domisi.
— Ką nori pasakyti?
— Ne kiekvieną moterį, su kuria susitikinėju, įtraukiu į šiuos žaidimus.
Sutinku moterų, prisiimančių paklusniųjų vaidmenis, nusistačiusių ribas, ir
mes žaidžiame pagal paprastą, abiem pusėms priimtiną modelį.
 — Sloana? — Regina pamėgino įsivaizduoti valdingą, arogantišką,
priekabią viršininkę, miegamajame besirenkančią paklusniosios vaidmenį.
Tegalėjo matyti ją mojuojančią botagu.
— Taip. Susipažinome, pasilinksminome ir likome draugai.
— Draugai, — bejausmiu balsu pakartojo Regina.
— Taip. Manau, pažintis su manimi, mano susidomėjimas biblioteka
nulėmė jos sprendimą ten dirbti.
Regina vos pajėgė suvokti informaciją. Atrodė, kad visas Niujorko
gyvenimas tarsi kaleidoskope pasikeitė į milijonus spalvotų fragmentų.
— Įsidarbino dėl tavęs, — ištarė ji.
— Ne, ne dėl manęs. Netekusi pareigų pas Ralfą Loreną Sloana dairėsi
kito darbo. Žinojau, kad biblioteka ieško darbuotojo...
— Na, tai daug ką paaiškina, — atsakė Regina.
Sebastianas neužkibo ant kabliuko, nors jeigu taip būtų nutikę, ji būtų
pasakiusi, jog akivaizdu, kad Sloanai nerūpi nei knygos, nei biblioteka.
Moteris tik stumia laiką iki vestuvių.
Staiga šmėstelėjo kita skausminga mintis, paskatinusi užduoti klausimą, į
kurį atsakymo Regina sužinoti nenorėjo.
— Ar fotografavai ją? — tyliai ištarė ji.
Sebastianas pažvelgė tiesiai jai į akis.
— Taip.
Regina krūptelėjo tarsi nuo smūgio. Taigi jiedu drauge darė tai, ko
Regina nenorėjo. Negalėjo. Jųdviejų fiziniai santykiai gal ir liko praeityje,
tačiau šiuo atžvilgiu Sloana visada liks pranašesnė. Galvodama apie tai ir
kentėdama mergina žinojo, jog taip elgtis neprotinga, tačiau nieko negalėjo
padaryti.
— Ar dulkindavai ją per užpakalį? — išpoškino ji.
— Nekalbėk šitaip. Tokie žodžiai tau netinka.
— Ar dulkinai?
— Ne, — atsakė Sebastianas.
Regina pajuto palengvėjimą. Tada suprato, kad niekada negalės „tiesiog
pasidžiaugti“ šios situacijos prisiminimais.
— Regina, paklausyk. Fotografuoju moteris nuo septyniolikos metų.
Miegu su jomis nuo penkiolikos. Turėjau begalę meilužių — vienos buvo iš
įprasto gyvenimo, kitas sutikau BDSM pasaulyje, kuris įtraukia... labiau.
Vis dėlto niekada nepatyriau nieko panašaus į tai, ką jaučiu būdamas su
tavimi. Su tuo pasauliu dar nieko nebuvau supažindinęs.
— Kodėl?
— Nenorėjau. Be to, pamatęs tave pirmąkart nė neketinau to daryti.
Pamaniau, esi graži, šiek tiek sutrikusi, nekvaila. Pajutau akstiną tave
užkariauti. Vėliau, kai pasikalbėjome po „Liūtų“ susirinkimo, supratau, kad
to man nepakaks.
Regina tankiai alsavo. Ji pajuto, jog netrukus vėl gali prapliupti ašaromis.
— Ir kas toliau? — paklausė ji.
— Grįši drauge su manimi į „Four Seasons“ viešbutį ir tęsime savo
vakarą.
Mergina atsistojo ir sukaliodama plaukų segtuką nuėjo prie tualetinio
stalelio.
— Norėjau pasakyti: kur visa tai nuves? Mano viršininkė darbe vis labiau
nepatenkinta. Nemalonu. Be to, mudu vis labiau fiziškai suartėjame... tol,
kol tavo akies nepatraukė naujas iššūkis. Liksiu be nieko.
— Regina, iš kur visos šios mintys? Ar darbe tikrai taip blogai?
Pasikalbėsiu su Sloana.
— Ne! — sušuko ji ir atsisuko. — Nekalbėk. Nieko nedaryk.
— Sloana tik draugė. Nuo mūsų pirmosios drauge praleistos nakties
nebuvau susitikęs su jokia kita moterimi.
— Nebuvai susitikęs?
Tiesa ta, jog jos, naivuolės, galvoje nė nešmėkštelėjo mintis, kad
Sebastianas susitikinėja su kita moterimi.
— Ne, — vyras atrodė nustebęs. — Negaliu. Nenoriu. Taip man dar nėra
nutikę. Ar nejauti, kiek dėmesio tau skiriu? Na, technika, kurią išbandome
mano bute, Kambaryje, nėra unikali. O mano jausmai tau — ypatingi.
Regina linktelėjo stengdamasi apmąstyti viską, ką jis kalba, ir suderinti su
savo pačios abejonėmis ir nerimu. Kad ir kaip ji norėjo sutikti su Sebastiano
pasiūlymu išvažiuoti ir tęsti vakarą, nepajėgė to padaryti.
— Manau, tau reikia eiti, — pareiškė ji.
— Kodėl?
— Nebegaliu daugiau to daryti, — mergina tyliai pravirko.
— Regina, — ištarė Sebastianas, — tau nereikės nieko „daryti“. Aš lieku
čia.
 Mergina nustebusi pažvelgė į jį. Jo dantys buvo tvirtai sukąsti, tačiau
akys žvelgė švelniai.
— Nekviečiu tavęs pasilikti, — pasakė Regina.
— Gerai, klausiu tavęs, ar galiu pasilikti. Galime nesikalbėti, jeigu
nenori, — Sebastianas neryžtingai šyptelėjo.
Regina atsispyrė pagundai ir sulaikė šypseną.
— Noriu kalbėtis, — prisipažino ji. — Apie tikrus dalykus. Istorija su
Sloana privertė suprasti, kiek daug apie tave nežinau.
— Regina, štai ką turi apie mane žinoti: esu visiškai pametęs dėl tavęs
galvą.
Mergina nebesuvaldė silpnutės šypsenos.
— Pametęs galvą? Vargu ar esu girdėjusi ką nors taip kalbant.
— Nežinau, kaip dar tai pavadinti, — atsakė Sebastianas. — Savo
gyvenimą kruopščiai dėlioju į skyrelius.
Turiu darbą ir draugus, atsipalaiduoju mylėdamasis. Seksas tėra seksas,
tačiau su tavimi jis kitoks. Galvoju apie tave visą laiką. Vieną dieną
bandžiau fotografuoti moterį ir tegalėjau galvoti: jeigu ji būtų Regina,
sukurčiau nespalvotą fotografiją. Plaukus sušukuočiau atgal, kad dominuotų
akys. Nekantriai laukiu bibliotekos susitikimų tik tam, kad išvysčiau tave
prie konferencijų kambario stalo. Tu visada su manimi, Regina. Maniau,
išdulkinsiu tave dar vieną kartą, padarysiu su tavimi dar šį tą ir man užteks.
Tik man tavęs vis negana.
— Kalbi tarsi apie blogą dalyką, — pastebėjo Regina.
— Tai nėra blogai, tik ne tai, ko noriu.
Mergina pajuto staigų silpnumą.
— Ko tu nori?
— Atvirai? Tik sekso. Paprasto sekso.
Ji lėtai linktelėjo, stengdamasi išlikti rami.
— Man tai netinka, — pareiškė ji.
Sebastianas prisitraukė ją į glėbį. Regina nebesuvaldė emocijų ir pravirko.
Vyras dar stipriau ją apglėbė.
— Leisk man šiąnakt su tavimi likti, — po kurio laiko ištarė Sebastianas.
Ji linktelėjo į jo petį. Sebastiano marškinių audinys buvo permirkęs jos
ašaromis.
OceanofPDF.com
 29 SKYRIUS
Regina, kaip ir kiekvieną rytą, pabudo nuo pusę aštuonių sudūzgusio
žadintuvo garso. Tik šįryt šalia jos miegojo Sebastianas Barnsas.
Ji gulėjo ramiai. Plūstelėjo praėjusio vakaro pokalbio nuotrupos.
Jiedu iš kambario taip ir neišėjo. Emociškai išsekusi Regina pagaliau
nusirengė iki berankovių marškinėlių bei apatinių kelnaičių ir susirangė po
antklode. Sebastianas nusivilko ir rūpestingai pakabino savo drabužius
ankštoje jos spintoje. Mūvėdamas tik trumpikėmis jis įlipo į lovą greta
Reginos. Ji, kaip įprastai, nusisuko į sieną. Vyras susirangė už jos. Jo ranka
nuslydo po berankoviais marškinėliais ir prigludo prie vėsios odos, tačiau
mergina žinojo: pirmąkart jų kontaktas nevirs seksu.
Regina suprato, jog gali visą rytą gulėti lovoje ir nagrinėti pokalbį, ieškoti
užuominos ar ženklo apie tai, kaip derėtų elgtis. Tik nieko neras.
Ji nenoromis perlipo Sebastianą, atsargiai padėjo ant grindų vieną koją,
po to kitą.
Netikėtai vyras palietė jos ranką.
— Atleisk, kad pažadinau, — sušnibždėjo ji.
— Kur eini? — nustebo jis.
— Į darbą.
— Neik.
— Privalau, — atsakė ji. — Kai kas iš mūsų turi dirbti.
— Šiandien ir aš turiu dirbti, — apsiversdamas sumurmėjo Sebastianas.
Jo smakrą dengė vos matomi šereliai. Regina pajuto nenumaldomą norą
perbraukti juos lūpomis.
— Tikrai?
— Aha. Kažką fotografuosiu „W“ žurnalui. O, kad nereikėtų.
Mergina įsivaizdavo priešais jo fotoaparatą žygiuojančius modelius,
Sebastianą, ryjantį jas akimis, o mintimis susitelkusį prie vienintelio tikslo:
paversti jų grožį menu. Reginą užplūdo pavydas. Vis dėlto ne, pamanė ji.
Kai Sebastianas žvelgia į modelius, galvoja apie ją. Tai nieko nereiškia,
priminė ji sau. Jiedu trokšta skirtingų dalykų. Tas žmogus niekada neduos
to, ko jai reikia. Šie santykiai galų gale tik įskaudins. Tad kodėl gi jų
nenutraukus dabar?
 — Neabejoju, susitvarkysi, — ištarė ji ir nuo spintos durų nusikabino
rankšluostį. — Einu praustis. Grįžusi nenoriu tavęs čia rasti, — mergina
padavė jam „iPhone“ telefoną, persimetė rankšluostį per petį ir išėjo.

— Man tavęs taip trūksta, Finč. Be tavęs, kovojančios su technologijų

iššūkiais, senasis leidinių išdavimo stalas nebe tas, — prisipažino Aleksas.
— Turbūt, ačiū, — atsakė Regina.
Jiedu stovėjo fojė, kur į „Literatūros liūtų“ grožinės literatūros
apdovanojimų apžvalgą buvo sukviesti visi darbuotojai. Trūko tik
Margaretos. Moteris jau buvo sakiusi Reginai, jog iškilmėse dalyvauti
neketina.
— Po pusės aštuonių vakaro jau būnu namie, — pasakė ji. — Be to, nuo
tos dienos, kai netekome ponios Astor, iškilmės prarado savo žavesį.
— Štai čia, tarp baliustradų, statysime stalelį naujiems nariams, —
kalbėjo Sloana.
Moteris vilkėjo tamsiai mėlyną per liemenį sujuostą lininę suknelę, kaklą
juosė perlų vėrinys. Palaidi plaukai driekėsi ant pečių. Didžiulio vestibiulio
fone viršininkė atrodė kaip niekada įspūdingai ir gražiai. Regina įsivaizdavo
ją nuogą, surakintą grandinėmis, per nuogą jos užpakalį pliaukšinčią
Sebastiano ranką...
— Regina, ar kalbu nuobodžiai? — Sloana įsirėmė rankomis į klubus.
Mergina suvokė, kad visi į ją žiūri.
— Kas? Oi, atsiprašau. Negirdėjau paskutinių žodžių.
— Sakiau, jog judu su Aleksu budėsite prie naujųjų narių stalo. Žinau,
kokia esi išranki užduotims, Regina, tačiau leisk tau priminti — tiesą
pasakius, primenu visiems, — jog naujų narių paieška yra pagrindinis šio
renginio tikslas. Pinigai, pinigai, pinigai! Žmonės, vien meilė knygoms šios
fiskalinės krizės išgyventi nepadės.
Tarsi tu ką nors nutuoktum apie meilę knygoms, pamanė Regina.
Staiga ji pastebėjo pro centrines duris įžengiančią tatuiruotąją kurjerę.
O, ne. Regina nusisuko vildamasi, jog mergina jos nepamatys. Galbūt
šiandieninį laišką pasiuntinė paliks ant leidinių grąžinimo stalo. Gal koks
nors praktikantas pasirašys už ją.
Ji užsidengė veidą ranka, tačiau pajuto, kad į petį barbena Aleksas.
 — Manau, turi lankytoją, — pasakė jis.
— Ššš, — atsakė Regina.
Aleksas spragtelėjo pirštais ir pamojavo kurjerei.
— Ką darote? — Sloana nutraukė savo kalbą vidury sakinio ir nužvelgė
juos.
— O, labas, štai kur tu. Šiandien buvo nesunku rasti, — kurjerė priėjo
prie Reginos.
Ši pajuto, kad visi dvidešimt darbuotojų — ir tarybos nariai — atsisuko
tuo metu, kai tatuiruotoji pasiuntinė įteikė jai voką.
Apstulbusi Regina vargais negalais paėmė rašiklį ir pasirašė lape.
— Šiandien nieko nereikia paimti, a? — pasiteiravo kurjerė.
Mergina papurtė galvą trokšdama, kad Sloana toliau kalbėtų, užuot
spoksojusi į ją ir vertusi šią sceną spektakliu.
— Gerai. Nesijaudink.
Reginai pasirodė, kad, ko gero, mergina su tatuiruotėmis flirtuodama
dirstelėjo į Aleksą. Įdomu, ar Aleksas pagaliau išdrįso su ja pasikalbėti.
Mergina sugniaužė voką delne. Nuogąstavo, kad Sloana tarsi rūsti
mokytoja gali priversti jį atplėšti bausdama už sudrumstą pamoką.
Laimei, Sloana ją teapdovanojo naikinančiu žvilgsniu.
— Su tavim nenuobodu, Finč, — pareiškė Aleksas.

Regina užsidarė tualeto kabinoje ir atsirėmė į duris. Ji ketino atplėšti

voką, tačiau išgirdo kažką įeinant. Slėpdama plėšiamo popieriaus garsą
nuleido vandenį.
Prašau, susitik su manimi šeštą valandą
Barnsų kambaryje. Manau, prisimeni, kur jis?
S.
Regina suplėšė raštelį į smulkias skiautes ir nuleido į tualetą.
Prakeikimas.
Ji septynias valandas bandė pamiršti tą raštelį. Šeštą valandą vakaro
pareiškė sau, jog nė nemėgins su juo susitikti. Išeis iš bibliotekos viena.

OceanofPDF.com
 30 SKYRIUS
Visas ketvirtas aukštas skendėjo tyloje.
Ji stovėjo prie tamsios bronzos spalvos 402-ojo kambario durų ir bandė
susikaupti. Po ištisų kankinančių valandų svarstant, ką daryti, mergina
suprato, jog nepajėgs išeiti iš bibliotekos žinodama, kad jis jos laukia. Ko
gero, yra tikra mulkė. Gal tik smalsauja, ką jis darys?
O gal ji myli tą vyrą?
Regina niekada nežinojo, ką reiškia „įsimylėti“. Dabar suprato, jog tokia
būsena suteikia „dingstį pateisinti išties blogus sprendimus“.
Ji prisiminė, jog paskutinį kartą tame kambaryje aptiko pasilenkusią
nuogą ekstazės apimtą moterį. Sebastianas pravira burna stovėjo už jos,
rankomis suėmęs klubus, ir liepsnojančiomis akimis žvelgė į Reginą. Ji
menkai bepriminė tą merginą, kokia tądien buvo, ir nebenorėjo prie to
grįžti.
Regina lėtai pasuko rankeną.
Oras atsidavė pelėsiu. Praėjusį kartą ji to nepastebėjo, tačiau patalpoje
tvyrojo troškus ir nemalonus kvapas. Nepaisant kvapo, kambarys liko toks
pat žavingas kaip ir tada, kai ji pamatė jį pirmąkart. Klasikinis angliškas
dekoras, knygų lentynos nuo lubų iki grindų ir, žinoma, sunkus medinis
stalas.
Šįkart Sebastianas sėdėjo apsirengęs.
— Uždaryk duris, — paprašė jis.
Regina atsisuko ir užvėrė duris. Delsdama laikė delną ant rankenos ir
ragino save ryžtis. Pasakys jam, jog atėjo pareikšti: nusibodo. Daugiau
jokių dovanų, žinučių, pasiuntinių.
Jokio sekso.
Sebastianas atsistojo nuo stalo ir priėjo prie jos. Kai žingsniai nutilo, ji
atsisuko.
Regina įsmeigė akis į jo krūtinę bijodama, kad pažvelgusi į veidą neteks
valios.
— Ar prisimeni tą kartą, kai buvai šiame kambaryje? — paklausė vyras.
— Taip, — atsakė ji nepakeldama akių.
Juos skyrė ištiestos rankos atstumas, tačiau mergina juto ypatingą vyro
kvapą ir troško įsikniaubti į Sebastianą veidu, pabučiuoti įdubą toje vietoje,
kur kaklas susijungia su raktikauliu.
— Ką tu matei? — kamantinėjo jis.
— Mmm, aš... mačiau tave besimylintį su kažkokia moterimi.
— Aš dulkinau moterį. Žinai, kas nutiko, kai tu išėjai?
— Ne, — iškvėpė ji.
— Toliau ją dulkinau, tačiau įsivaizdavau, kad ji — tu.
Regina vos nenualpo. Sebastianas sugriebė abi jos rankas.
— Pažvelk į mane, — paprašė jis.
Mergina pakėlė akis ir suprato, jog pražuvo. Tas vyras toks gražus. Jo
žvilgsnis įsmigo į jos akis, davė jai viską ir to paties reikalavo.
— Įsivaizdavau, jog tu nuoga priešais mane, mano kotas giliai paniręs
tavyje, tavo lūpos dejuoja ir prašo daugiau. Po to baigiau.
Nelygiai alsuodama Regina pasitraukė nuo Sebastiano, nužingsniavo per
kambarį ir atsirėmė į gražųjį stalą. Pajuto, kad vyras stovi jai už nugaros.
— Nuo tos dienos trokštu tave palenkti virš to suolo — patirti tai
realybėje.
Sebastiano pirštai ėmė darbuotis prie nedidelių suknelės nugarą
nusagsčiusių sagučių. Regina sugriebė stalo kraštą. Žinojo, jog turėtų liepti
jam liautis, jog kiekviena sekundė niekais verčia viską, ką pati pasakė
praėjusią naktį ir šįryt. Pasiduos dar vieną, paskutinį kartą. Dar vieną kartą.
Suknelė nuslydo ant grindų.
— Nusivilk apatinius drabužius ir pasilenk prie to marmurinio suolo
veidu į duris.
Drebančiomis rankomis ji atsisegė liemenėlę, nusitraukė kelnaites ir
numetė į krūvelę prie kojų. Po to lėtai ir droviai nuėjo prie šalia stalo
stovinčio suolo. Įsivaizdavo, jog kažkas tą akimirką įeina — kaip ji tąkart,
kai užtiko Sebastianą — ir pamanė: puiku, tegu apsisuka visas ratas. Toks
būtų Visatos ženklas, jog viskas turi baigtis.
Ji norėjo paprašyti Sebastiano, kad šis užrakintų duris, tačiau kažkas
neleido prabilti. Ji suprato, jog niekas jiems netrukdys. Nebus jokio ženklo.
Jokio ženklo, žmogaus ar daikto, liepiančio jai liautis. Turėjo tik pati save.
— Pasilenk, — ištarė vyras. — Kaip ji. Jos užpakalis buvo nukreiptas
tiesiai man į veidą. Žinau, jog prisimeni, Regina.
Ak, taip. Ji iš tiesų prisiminė žemę šluojančius ilgus moters plaukus,
nekantrius Sebastiano kūno stūmius...
 Ji įsirėmė rankomis į suolą ir pasilenkė. Pajuto kraują plūstelint į galvą.
Sebastianas nusirengė. Diržas triukšmingai nukrito ant grindų. Vyro rankos
atsidūrė ant jos klubų.
— Ar sudrėkai, Regina? Dabar tave išdulkinsiu. Būtent tai jai ir padariau.
Jokių glostymų, jokių įžanginių glamonių. Tiesiog įstūmiau savo kotą, o ji
priėmė. Ar gali tai padaryti dėl manęs, Regina?
Ji tylėjo, tačiau nuo tokių žodžių išties sudrėko. Tada pajuto, jog platus jo
galiukas praskiria jos lytines lūpas. Kilo nedidelis pasipriešinimas, tačiau
Sebastianas skverbėsi į ją lėtai. Akimirką Regina pamanė, kad, ko gero,
nėra pasiruošusi, kad nebepajėgs daugiau jo priimti. Staiga Sebastianas
pasitraukė ir ji ėmė trokšti, kad jis grįžtų. Penis staigiai nėrė atgal. Mergina
aiktelėjo.
Vyras pasitraukė, po to palengva įslinko atgal ir ėmė judėti malonumui ją
ruošiančiu ritmu. Jos kūnas siūbavo drauge su jo kūnu. Jausdamasi šiek tiek
apsvaigusi, Regina suprato, jog juda orgazmo bangos link.
Sebastianas skverbėsi vis stipriau ir smarkiau. Mergina prisiminė, kaip tai
atrodė tąkart, kai jį užtiko — malonumą ir skausmą skyrė plonytė linija. Šią
akimirką ji suprato vieną jų santykių tiesą. Privalo eiti ta plonyte linija, o ne
pabėgti.
— O, Dieve, — sudejavo ji pajutusi tarpkojyje virpulius. Šie pasklido
visu kūnu ir, rodės, veržėsi iš burnos.
Tada ji suvokė, kad virpuliai sklinda nuo jo. Surikusi išgirdo, kad
Sebastianas taip pat suaimanavo. Jų kūnai susirakino malonumų verpete,
galingesniame už juos abu.
Sebastianas sėdėjo ant suolo ir stebėjo ją besirengiančią. Nepajudėjo prie
savo drabužių. Nuogas jo kūnas Reginą trikdė. Matydama jį įsitaisiusį ant
suolo krašto, lyg išskaptuotomis rankomis ir krūtine, aristokratišką žvilgsnį
įsmeigusį į ją, mergina vos pajėgė rengtis. Žvelgė į jį ir mąstė, jog
Sebastianas primena meno kūrinį. Jis turėtų būti modelis, o ne už
fotoaparato stovintis žmogus.
Ketindama užsisagstyti suknelę, Regina ištiesė rankas už nugaros.
Sebastianas priėjo ir, atsistojęs už jos, užsegiojo sagas.
— Ačiū, — padėkojo ji.
— Palauk, dar nebaigiau.
Vyras pakėlė ant kėdės numestus tamsius džinsus ir kažką išžvejojo iš
priekinės kišenės.
 — Apsisuk, — paprašė jis vėl atsistojęs jai už nugaros.
Regina pajuto, kad prie kaklo prigludo kažkoks vėsus ir sunkus daiktas.
— Kur kas geriau, — nusprendė Sebastianas.
Dar prieš paliesdama ranka ji suprato, jog vyras vėl užsegė grandinėlę su
spynele.
Ten ir buvo papuošalo vieta.

OceanofPDF.com
 31 SKYRIUS
Ryte prie leidinių grąžinimo stalo pirmoji pasirodė Margareta.
Regina matė ją prieš dvi dienas, kai priešpiečių metu paaiškėjo tiesa apie
Sloaną.
— Kaip laikaisi? — paklausė moteris.
— Neblogai, — nusišypsojo Regina. — Valgysime priešpiečius?
— Šiandien nevalgau, — atsakė Margareta. Mergina prisiminė ją sakius,
kad priešpiečius valgo tik porą kartų per savaitę. — Norėčiau trumpai
pasikalbėti.
— Eee, gerai, — Regina nė nenutuokė, apie ką jos kalbėsis. Ji apsidairė.
— Vakar mačiau tave išeinančią iš Barnsų kambario, — tyliai ištarė
moteris. — Su Sebastianu.
Mergina susigūžė ir pabandė prisiminti, kaip jiedu atrodė. Ar lietė vienas
kitą? Gal ji tvarkėsi drabužius, taip pranešdama stebinčiajam, jog jie ką tik
buvo nuvilkti?
— Jis tas žmogus, su kuriuo susitikinėji, — nusprendė Margareta.
Regina linktelėjo.
— Tu įsimylėjusi.
Margareta mokėjo pataikyti tiesiai į dešimtuką.
— Ak, Margareta, — Regina susiėmė rankomis galvą.
— Ar viskas taip blogai?
Nepakeldama akių mergina linktelėjo.
— Pažinojau jo motiną, — pasakė moteris.
— Tikrai?
— Taip. Lilijana buvo pagrindinė aukotoja. Ji ne tik skyrė pinigų, nors jų
ir negailėjo. Lilijana buvo įsitraukusi į veiklą. Įdomi, miela moteris. Ilgiuosi
jos.
— Sebastianas pasakojo, kad ji mirė jam besimokant koledže.
— Lilijana jį dievino. Sebastianas buvo jos visatos centras. Jos mirtis
buvo tragedija. Sukrėtimas.
— Tragedija? — Regina pajuto tempimą žarnose, tarsi nujaustų
beįsiveržiančią audrą, kuriai nebuvo pasirengusi.
— Taip. Ar jis tau nepasakojo? Lilijana nusižudė.
Reginos gerklėje įstrigo gumulas. Ne, jis kažkodėl jai to nepasakojo.
 — Kas nutiko?
Margareta liūdnai papurtė galvą.
— Ji taip ir neatitoko nuo tos dienos, kai ją paliko vyras. Jis susidėjo su
labai jauna manekene, kartą sutikta mados renginyje „Met Gala“. Kilo
skandalas. Vis dėlto pasakoju tau tai ne todėl, kad norėčiau paskleisti
gandus. Pažįstu Sebastianą Barnsą nuo mažų dienų. Jiedu su Lilijana buvo
ypatingai artimi. Iš to, ką mačiau ir girdėjau, sprendžiu, jog jis niekada
neatsigavo po motinos mirties. Ko gero, jis nėra tinkamiausias vyras
pasimatymams.
Skaudama širdimi dėl Sebastiano ir žinios, jog jis jai nieko nepasakojo,
Regina linktelėjo. Jos gimtadienio naktį atrodė, kad vyras dalijasi su ja
kažkuo tikru, tačiau iš tiesų praleido pačią svarbiausią dalį. Skausmingąją
dalį. Kaip ir sugebėjo nepaminėti, jog susitikinėjo su jos viršininke.
— Ar tai perspėjimas? — paklausė ji.
— Gana stipriai pasakyta, — ištarė Margareta. — Tik norėčiau, jog
žinotum tai prieš apsispręsdama.
— Nežinau, ar yra dėl ko apsispręsti.
— Manau, bus, — atsakė moteris. — Kaip ir minėjau, pažįstu Sebastianą
visą jo suaugusiojo gyvenimą. Jis padorus žmogus ir įdomus jaunas vyras.
Mačiau jį renginiuose, skaičiau apie jį žurnaluose — susitikinėja su ta
moterim, vaikšto į pasimatymus su ana. Jis — vienas geidžiamiausių
Niujorko viengungių. Santykiai niekada netrunka ilgai. Atvirai pasakius, jo
motina pašiurptų. Vis dėlto, neabejoju, daugelis moterų laimingos tik dėl
žiniasklaidos, gerai praleisto laiko ir fakto, jog susitikinėjo su Sebastianu
Barnsu. Nemanau, kad tu viena iš tokių merginų. Jeigu ne, pasiruošk išeiti
arba būti palikta.
Reginą apniko pažįstamas šleikštulys. Ne tai ji norėjo girdėti.
— Praėjusį vakarą mėginau užbaigti šiuos santykius, tačiau nepajėgiau,
— prisipažino ji. — Tiesiog negaliu to padaryti.
— Nebūk sau per griežta, — patarė Margareta. — Greičiausiai laikas
pasitaikė netinkamas. Vadovaujuosi filosofija — jeigu nežinai, ką daryti,
nieko nedaryk.
— Gerai, — Reginai palengvėjo. Tarsi Margareta būtų nukabinusi ją nuo
kabliuko.
— Bet, — moteris iškėlė pirštą, — vieną dieną sužinosi. Suprasi vidumi.
Tada privalėsi veikti.
 Pabudusi šeštadienio rytą Regina telefone rado Sebastiano žinutę.
Atvyksiu vidurdienį.
Pro menkas užuolaidas dirsčiojanti saulė liejosi į jos mažutį kambarėlį.
Prie lovos stovintis ventiliatorius sunkiai grūmėsi su karščiu, tačiau mergina
nemėgo miegoti įjungusi oro kondicionierių. Kambaryje tapdavo pernelyg
vėsu.
Regina pažvelgė į laikrodį. Vienuolika. Neskambink jam, liepė sau.
Nusimetusi antklodes ji surinko jo numerį.
Sebastianas iškart atsiliepė.
— Nesakyk, kad ką tik pabudai, — spėjo jis.
— Na... taip, — šyptelėjo mergina.
Ji mėgo klausytis jo balso netgi tada, kai šis priekaištaudavo, jog ji
tinginė.
— Ne itin sumanu.
— Šiandien šeštadienis.
— Būtent. Apsirenk. Važiuosime apsipirkti.
— Kodėl?
— Šiam vakarui tau reikės drabužių.
— Kada nusprendei ir manęs atsiklausti rinkdamas man drabužius? —
nustebo mergina.
— Tada, kai supratau, jog tu nė nenutuoki, kaip noriu, jog būtum
laiminga, Regina.
Ji nieko neatsakė.
— Ar galiu dar kartą pamėginti?
— Nė neįsivaizduoju, ką tai reiškia.
— Duok man šiandieną ir šį vakarą. Ar tiek gali skirti?
— Gerai, — ištarė Regina, mąstydama apie Margaretos žodžius: Vieną
dieną sužinosi. Suprasi vidumi. — Dėl šiandienos galime susitarti.

OceanofPDF.com
 32 SKYRIUS
Drabužių parduotuvė slėpėsi Vilidžo rajono [* Greenwitch Willage — Niujorko
gatvelėje netoli Reginos
rajonas, įsikūręs Manhatano kaimynystėje. (Vert. past.)]
namų. Nepaisant tokio artumo, ji niekada nebūtų pastebėjusi šio pastato.
„Gvineverės“ languose, skirtingai nei kituose stipriai komercializuotų
prekių ženklų parduotuvėse, nestovėjo manekenai, nekabėjo drabužiai.
Interjerą temdė raudono aksomo užuolaidos.
Sebastianas atidarė duris. Regina žengė vidun ir aiktelėjo. Rokoko ir
barokas, stimpankas [* Stimpankas (angl. Steampunk) yra vienas iš fantastikos žanrų,
kurio kūrinių veiksmas vyksta anachronistinėje Viktorijos epochoje arba alternatyvioje jos
versijoje. Stimpanke visi dabartiniai mokslo atradimai buvo padaryti ankstyvesnėje istorijoje
su turimomis priemonėmis. Tipiškiausias pavyzdys yra garo varikliais varomi lėktuvai. (Vert.
ir Alisa Stebuklų šalyje. Tetrūko fėjų dulkių.
past.)]
Sienas dengė fototapetai, vaizduojantys moteris vaiduokliškai blyškia
oda, besisklaidančiais geltonais arba cukraus vatos rausvumo plaukais,
nurausvintais skruostais ir rokoko stiliaus suknelėmis su pankiškomis ir
pasakiškomis detalėmis: kareiviškais batais, korsetais, drugelių sparnais.
Atrodė, kad baldai — puošnūs krėslai, prie sienų priremti veidrodžiai
žalvariniuose rėmuose, penkiaaukščiai sietynai — atnešti tiesiai iš „Marijos
Antuanetės“ filmavimo aikštelės.
Tarp išsklaidytų baldų stovėjo kabyklos su suknelėmis — šiuolaikinėmis
interpretacijomis visų romantiškų mados etapų, pradedant karalienės
Elžbietos I laikais.
— Ar yra Pamela? — Sebastianas paklausė vienos iš pardavėjų.
Miniatiūrinė mergina vilkėjo baltai. Iš po sunkių, Reginos šukuoseną
primenančių kirpčiukų švysčiojo siauros akys.
Regina atsirėmė į atbrailą ir vos nenuvertė porcelianinio puodelio
auksiniu krašteliu.
— Ji galiniame kambaryje, — atsakė pardavėja.
Sebastianas paėmė Reginą už rankos ir suknelių, stalų bei skrybėlių stovų
labirintu nusivedė į parduotuvės galą. Pranėrę pro dar vienas aksomines
užuolaidas jie pateko į mažesnį kambarėlį, beveik tuščią, su pustuziniu
vitrinų.
 — Sveikas, Sebastianai, — ištarė aukšta raudonplaukė, pakilusi iš
karaliaus Eduardo VII laikų krėslo, išmušto tamsiai žalios ir aukso spalvų
apmušalais.
— Pamela, — pasisveikino vyras bučiuodamas jai į skruostą.
Regina stengėsi nepavyduliauti. Įdomu, ar Pamela taip pat priklauso
vadinamajai Sebastiano bendruomenei. Ji nekentė savęs už tai, kad pradėjo į
viską žvelgti per sąsajų su Sebastianu prizmę.
— Čia mano draugė Regina, — pristatė jis.
Regina pažvelgė į jį ir pamanė, jog „draugė“ — keistas pavadinimas jų
santykiams apibūdinti. Betgi tai ir buvo problema. Kas jie? Meilužiai?
Suraišiojimo draugužiai?
— Malonu susipažinti, — nuoširdžiai nusišypsojo Pamela ir paspaudė jos
ranką. — Ko judu šiandien ieškote?
— Jai reikia kaukės, — paaiškino Sebastianas.
Mergina nustėrusi pažvelgė į jį. Pirmiausia ji pagalvojo apie pieštas
Helovino stiliaus kaukes, parduodamas „Ricky‘s“ parduotuvėje.
Pamela nuvedė juos prie artimiausios vitrinos. Regina dirstelėjo į
spalvingas puošnias kaukes, skirtas ceremoningai maskarado puotai.
Auksinės, juodos, levandų spalvų kūrinius puošė blizgučiai, plunksnos,
brokatas ir kabantys kaspinai.
— Ši inkrustuota dviem šimtais Svarovskio kristalų, — paaiškino
Pamela, pastebėjusi Reginos susidomėjimą auksine centre pastatyta kauke.
Pardavėja Aleksis atnešė raktų ryšulį, atrakino vitriną ir įteikė kaukę
Reginai.
— Pasimatuok, — padrąsino Sebastianas, pamatęs ją dvejojant.
Mergina pakluso ir užsitraukė kaukę ant veido. Nustebo suvokusi, kad
aiškiai mato pro akių skyles, ir pajuto, kaip tvirtas audinys skiriasi nuo
kartoninių kaukių, kurias žmonės išsitraukia Naujųjų metų išvakarėse.
Aleksis padavė jai veidrodį. Regina pažvelgė į save ir nusišypsojo.
— Daili, — pasakė ji.
— Nebuvo sunku, — prabilo Sebastianas. — Nėra nieko geriau už
ryžtingą moterį, — ir pritariamai nusišypsojo.
Reginą užplūdo pasitenkinimas. Neįprasta pamaloninti tą vyrą už
miegamojo ribų. Ji pasijuto puikiai. Gal egzistuoja galimybė, jog jų
santykiai pakils į kitą lygį?
Ji nusiėmė kaukę ir padavė Pamelai.
 — Dar ko nors? — paklausė moteris, žingsniuodama prie kasos aparato.
— Kol kas ne, — atsakė Sebastianas. — Jeigu to, ko ieškome, nerasime
miesto pakraštyje, galime ir grįžti.
Lauke jų laukė automobilis.
— Kam visa tai? — paklausė Regina imdama iš Sebastiano juodą
pirkinių krepšį.
— Šįvakar eisime į bondažo puotą, — vyras atidarė mersedeso dureles.
Šiandien Sebastianas vairavo pats. Mergina atsisėdo šalia jo priekinėje
sėdynėje. Tai jai patiko labiau nei įprasti formalūs jųdviejų pasivažinėjimai.
— Dieve mano, kas tai?
— Ne tikra puota, tiesiog didelis vakarėlis. Bondažas — jo dalis.
Regina sunkiai nurijo seiles.
— Manai, jog tai gera mintis? Noriu pasakyti, man tinka tai, ką darome.
Tik negaliu įsivaizduoti to kažkur viešai...
— Vakarėlis privatus. Neplanavau ten eiti, tačiau ginčas dėl Sloanos
privertė manyti, jog mums reikia šiek tiek pasitikėjimo pratybų.
— Tai nebuvo ginčas... — pradėjo Regina.
— Nesusipratimas. Kaip nori, taip vadink, — vyras spustelėjo jos ranką.
— Jis privertė mane pasvarstyti apie vakarėlį. Manau, tai mums išeis į
naudą.
— Ar Sloana ten bus?
— Ne. Kodėl turėtų būti?
— Sakei, kad ji dalis veiksmo... bendruomenės, ar kaip pavadintum.
— Ak, taip. Nebedalyvauja po sužadėtuvių. Jos sužadėtinis — vanilė.
Regina nė nenutuokė, apie ką kalba Sebastianas. Sužadėtinis baltasis?
— Argi aš ne vanilė? — paklausė ji.
Sebastianas nusijuokė.
— Tu nuostabi.
— Nekalbėk su manim globėjišku tonu, — Regina pasijuto kvailai.
— Nekalbu! Nejaugi nematai, kad esu dėl tavęs pakvaišęs? Pabundi ryte,
o aš jau suplanavęs tavo dieną ir... naktį. Visada esi mano mintyse, Regina.
Visiškai mane apžavėjai. Apsėdai. Jaučiuosi paveiktas kerų vienos tų
pasakų fėjų ant „Gvineverės“ sienų.
Regina pažvelgė pro langą.
— Ir kur mes dabar važiuojame?
 — Pirkti Labutino batelių. Juk negali eiti į puotą be stiklinių kurpaičių?
— mirktelėjo jis.

„Jane“ viešbutis — senas karaliaus Jurgio stiliaus statinys — stovėjo Vest

Saido pakraštyje. Kadaise tarnavęs kaip kelionės išvargintų jūreivių
prieglobstis, pastatas tapo atnaujintu ultramoderniu išskirtiniu viešbučiu.
Čia ir vyks bondažo puota.
— Šioje vietoje glūdi daug istorijos — išsaugotos praeities, — pasakė
Sebastianas.
Regina laikėsi tvirtai įsikibusi į jo ranką. Avėdama naujaisiais Kristiano
Labutino bateliais ji vos pajėgė žingsniuoti akmenimis grįstomis Mėsininkų
kvartalo gatvėmis. Mažiau jaudinosi dėl to, kad gali pargriūti, nei dėl to,
kad sugadins batus. Nuostabūs bateliai priminė meno kūrinį. Juodas atlasas,
firminis raudonas padas ir keturių colių aukščio kulniukai, papuošti
kristalais, išdėliotas snaiges primenančiomis žvaigždėmis.
— Ne dėl praeities nerimauju, — prisipažino Regina. — Nerimą kelia
dabartis.
Ji nepajėgė iš minčių išmesti žodžių „bondažo puota“. Nepatiko jų
skambesys.
— Čia buvo atvežti išgyvenusieji „Titaniko“ tragediją ir laikyti tol, kol
buvo baigta amerikiečių apklausa, — papasakojo vyras.
— Nuostabu, — sutiko Regina, tačiau jaudinosi dėl savo asmeninės
katastrofos.
Sebastianas jau pažino ją pakankamai gerai, kad pajustų nerimą.
— Atsipalaiduok, — jis patapšnojo jos ranką. — Vienintelis dalykas, kurį
turi žinoti, — šįvakar tave liesiu tik aš. Ar supranti?
Mergina linktelėjo, tačiau tikrai nenurimo. Nelabai nutuokė, kodėl
jaudinasi. Gal mintis apie kažką kitą, „liečiantį“ ją, buvo pernelyg neįprasta.
Regina labiau nerimavo dėl buvimo viešumoje, tarp žmonių, žinojusių
vakarėlio potekstę: ypatingas seksualumo tipas. Net jeigu jie tik stoviniuos
gerdami vyną ir nuo padėklų valgys sūrio kubelius, visi žinos. Tai nebuvo
intymus jųdviejų žaidimas. Šįvakar jis tapo realus.
Regina tebegalvojo apie pokalbį su Margareta.
 Sebastianas nepaleido jos rankos ir jiedu, užlipę laiptais, stabtelėjo prie
viešbučio durų.
— Užsidėk kaukę, — paliepė vyras.
Mergina ją pasiėmė vos išlipusi iš automobilio ir beveik pamiršo, jog
laiko tą daiktą po pažastimi.
Sebastianas padėjo merginai kaukę užsitraukti ant plaukų, tada pats
paslėpė veidą po paprastu juodu dangalu. Vyras vilkėjo juodu smokingu.
Regina buvo pasipuošusi stulbinamu juodu „Morgane Le Fay“ apdaru,
labiau primenančiu kostiumą nei suknelę. Viršutinę drabužio dalį, kryžmai
susiūtą iš organzos ir satino, ties liemeniu standžiai juosė juodas kaspinas.
Po pūstu tiulio sijonu slėpėsi nedidukas šilkinis pasijoms. Guodė tik tai, jog
Regina visiškai nesijautė savimi. Kad ir kas nutiktų, ji galės apsimesti, jog
vaidino.
Įsikibusi į Sebastiano parankę ji žengė vidun.
Siauras vestibiulis aukštomis sienomis buvo dekoruotas kambariniais
paparčiais. Nuo sienos žvelgė briedžio galva, kabojo sietynas. Prie
senovinio medinio registratūros stalo stovėjo pasiuntinukas kaštonine
liemene ir prie jos derančia kepuraite. Regina pasijuto tarsi patekusi į
Stenlio Kubriko filmą.
— Labas vakaras, — pasisveikino pasiuntinukas.
Sebastianas jam padavė juodą kreditinę kortelę primenantį kvietimą.
Vaikinas peržvelgė sąrašą ir kortelę grąžino.
— Žaidimo taisykles rasite salėje. Gero vakaro, pone Barnsai.
Sebastianas koridoriumi nusivedė Reginą į siaurą barą. Palei tamsias
medžiu iškaltas sienas driekėsi ilgas minkštasuolis.
Kambario viduryje juos pasitiko aukšta moteris žėrinčia sidabro spalvos
suknele. Moters veidą dengė purpurinė kaukė, papuošta žaliomis
plunksnomis ir apsiūta tokios pat spalvos žvyneliais. Geltoni moters plaukai
buvo sukelti į įmantrų kuodą, violetine spalva nudažytos lūpos atrodė it
vaškinės.
— Sveiki, draugai, — pasisveikino ji. — Keliaukite į salę. Noriu
priminti, jog visi viešbučio kambariai paruošti puotos svečiams.
Kiekviename kambaryje rasite tualeto reikmenis. Galite naudoti kaip
tinkami. Durys turi visada likti atviros. Nepaisantieji šios taisyklės bus
išprašyti lauk.
 Sebastianas linktelėjo. Regina klausiamai pažvelgė į jį. Jeigu jis ir pamatė
jos žvilgsnį, neišsidavė. Paėmė jos ranką ir nusivedė į salę.

OceanofPDF.com
 33 SKYRIUS
Salė — jeigu galima ją taip vadinti — labiau priminė griūvančių rūmų
svetainę. Atrodė, jog ji priklausė nepaprastai turtingai šeimai, pasižyminčiai
perdėtai ekscentrišku skoniu. Regina pamėgino vienu žodžiu apibūdinti ją
supančią aplinką — buvo panašu į karalienės Viktorijos epochos stilių, nors
apibūdinimas ir nebuvo itin tikslus. Milžiniškame kambaryje su senoviniais
karnizais, išblukusiais persiškais kilimais ir žvėrių iškamšomis stūksojo
masyvus židinys, nuo plokštėmis iškaltų lubų kabojo milžiniškas disko
rutulys. Stovėjo kaštoniniu ir aukso spalvos aksomu dengtos sofos,
antikiniai mediniai stalai, zebrų kailiais nuklotos kėdės, dideli kambariniai
augalai, žvakidės. Nuo lubų iki pat grindų driekėsi aksominės užuolaidos.
Kruopščiai paruoštame išblukusios šlovės fone sukiojosi bei šoko
vakariniais drabužiais vilkintys vyrai ir moterys. Grojo Edvaino Kolinso
daina „Mergina kaip tu“.
Pakėlusi galvą Regina pastebėjo antrąjį aukštą. Ji pajuto didžiulį norą
užlipti laiptais ir viską apžvelgti iš paukščio skrydžio.
Priėjo vyras raudono aksomo kostiumu, atgal sušukuotais tamsiais
plaukais, veidą paslėpęs po snapą primenančia kauke. — Ar judu
dalyvausite vidurnakčio lobių medžioklėje? — paklausė jis. — Šalia vakaro
vedėjo būdelės yra registracijos lapas.
— Ne, dėkui, — atsakė Sebastianas.
Tiesą pasakius, Regina mėgo lobių medžiokles. Mintis apie tokį žaidimą
vidury nakties, vilkint tokiais kostiumais, ją suintrigavo.
— Tikrai nenori dalyvauti? — parūpo jai.
— Taip. Tai priemonė, padedanti susipažinti ir vėliau vakare pažintį
pratęsti... intymesnėje veikloje. Mums šito nereikia.
Reginos dėmesį patraukė smokingu vilkintis vyras, kurį vedė kita persona
— neįmanoma nuspėti, vyras ar moteris. Tas žmogus, nuo galvos iki kojų
apsitempęs odiniu kostiumu, rėpliojo pasiremdamas rankomis ir kojomis.
— Kaip jie kvėpuoja? — Regina suvirpėjo.
Visa tai atrodė nenatūralu, nepatogu ir trikdė.
— Neabejoju, kostiume yra angos orui. Nežinau. Lateksas — ne mano
sritis, — atsakė Sebastianas.
Kad ir kaip bandė nukreipti akis, mergina tebespoksojo į keistąjį duetą.
 — Eime į viršų, — pasiūlė vyras.
Regina nusekė paskui jį pro oda aptrauktas ir žalvarinėmis vinimis
apkaltas duris. Liftu pakilę į antrąjį aukštą jiedu nužingsniavo siauru
medžiu iškaltu koridoriumi. Kaip ir buvo informuoti, rado visas kambarių
duris atlapotas.
Mergina dirstelėjo į vieną kambarį ir greitai nusuko akis.
Tame kambaryje ant dvigulės lovos kniūbsčia gulėjo nuoga moteris,
suraišiota įmantria virvių sistema. Moters rankos ir pėdos supančiotos,
burnoje — kamuolio formos kaištis. Nuogas užpakalis raudonavo nuo
rimbo smūgių.
— O, Dieve, — Regina griebė Sebastiano ranką. — Manai, jai viskas
gerai?
— Žinoma, gerai.
— Kažkas ją tiesiog paliko...
Vaizdas ją glumino, tačiau mergina mėgino save įtikinti, jog visa tai
surežisuota — kaip tos surišimo nuotraukos Betės Peidž knygoje.
— Regina, — prabilo Sebastianas. — Nepamiršk, kur esi. Be to,
pasikliauk manimi.
Juos pralenkė priešinga kryptimi einanti pora. Moteris buvo pasipuošusi
balta suknele iki žemės. Vyras mūvėjo tik juodas frako kelnes, nevilkėjo
jokio švarko. Prie kaklą juosiančio antkaklio buvo prisegtas pasaitėlis.
Žmogus rankas — akivaizdžiai surištas, susegtas antrankiais arba kažkokiu
kitokiu būdu suvaržytas — laikė už nugaros. Nors abudu veidus slėpė po
kaukėmis, Regina miglotai pajuto juos pažįstanti, kažkur jau mačiusi — ko
gero, tie žmonės buvo kažkokios įžymybės.
Sebastianas rado tuščią kambarį ir mostelėjo jai žengti vidun.
Nedidelis kambarys priminė laivo kajutę. Jame stovėjo dvigulė lova,
plokščiaekranis televizorius ir stalas, nukrautas trikdančiais, surišimui
skirtais daiktais: rimbais, spaustukais, antrankiais, burnos kamšalais, akių
raiščiais ir neatplėštomis sekso žaisliukų dėžėmis. Ten buvo ir prezervatyvų
kupinas dubuo.
— Bloga mintis, — nusprendė Regina.
— Pasitikėk, Regina. Dabar nusimauk sijoną.
Ji pažvelgė į vyrą, tačiau jo akys liko šaltos ir atkaklios. Sebastianas ėmė
vadovauti ir ji suprato, jog ginčytis neverta. Nieko baisaus, jeigu liks be
pūsto sijono, nes po juo dar turėjo trumpą šilkinį pasijonį. Daugiau
nusirengti ji neketino.
Regina nusimovė sijoną. Sebastianas ją stumtelėjo šalin.
— Klaupkis prie lovos, — paliepė jis.
Mergina pakluso. Vyras nuėmė jos kaukę ir pakeitė ją akių raiščiu.
Reginos širdis suplakė greičiau.
— Rankas už nugaros.
Sebastianas virve aprišo jos riešus ir standžiai suveržė. Antrankiai,
kuriuos jis naudojo savo bute, buvo patogesni.
— Atsistok, — paprašė vyras ir padėjo jai pakilti ant kojų. — Dabar
gulkis į lovą ant pilvo.
Įsitaisiusi reikiamoje padėtyje Regina pasuko galvą į šoną, kad galėtų
kvėpuoti. Tada pajuto, kad Sebastianas jai mauna pasijonį.
— Tai nėra gera mintis... — pradėjo ji.
— Nepratark nė žodžio, kol būsime šiame kambaryje, — pareiškė
Sebastianas.
Šilkas nuslydo jos šlaunimis, keliais, per pėdas, apnuogindamas ją nuo
liemens. Regina liko tik su juodomis nėriniuotomis kelnaitėmis.
Sebastiano žingsniai nutolo.
— Kur eini? — sunerimo ji.
Atsakydamas pliaukštelėjo rimbas. Šlaunis nuvėrė skausmas.
— Sakiau: jokių kalbų. Pasitikėk, Regina.
Mergina susiraukė iš skausmo ir mintimis paniro į fantazijas apie jos
tarpkojį praskečiančius pirštus. Skausmą numaldys tik jos klitorį palietęs
liežuvis arba pirštai.
Kambaryje stojo tyla. Regina išgirdo koridoriuje vaikštinėjančius žmones
ir susigūžė žinodama, kad jie žiūri į ją, mato ją kaip ir tą surištą moterį
pirmajame kambaryje. Guodė tik tai, kad niekas jos nepažino, kad ji nebuvo
nuoga.
Vis dar.
Mergina nebesuprato, ar Sebastianas šalia. Gal jis stabtelėjo prieš
nuvilkdamas drabužius, o gal paliko ją ir grįžo į apačioje vykstantį vakarėlį?
Sukaupusi visą valią, Regina stengėsi jo nekviesti. Rankas ėmė gelti, nuo
virvės perštėjo riešus. Mergina suvokė, jog rangosi. Skaudės mažiau, jeigu
gulės ramiai.
 Ji stengėsi nepulti į paniką. Mąstė apie vienintelį žodį, kurį jis kartojo
visą vakarą: pasitikėk. Sebastianas nepaliktų jos čia — bent jau ne ilgam
laikui.
Iš apačios atsklido muzika. „Florence and the machine“ [* “Florence and the
Machine“ (stilizuotai „Florence + the Machine“) — anglų indie rock grupė, kurios pagrindinės
atlikėjos yra Florence Welch ir Isabella Summer; grupė taip pat bendradarbiauja su kitais
atlikėjais, kuriančiais foninę muziką].
Mergina stengėsi užsimiršti besiklausydama,
įsivaizduoti save kažkuo kitu, tačiau sukosi tik seksualios mintys. Ji
įsivaizdavo, kad raištis nuimamas, o kietas Sebastiano vyriškumas atsiduria
prie jos lūpų. Iškišusi liežuvį pajustų sūrią jo kraujo priplūdusią varpą...
Kambaryje vėl sutrinksėjo žingsniai. Reginos širdis ėmė pašėlusiai plakti.
Mergina troško surikti Sebastiano vardą, įsitikinti, kad ten tikrai jis, tačiau
žinojo, kad to daryti negalima.
Staiga ji pajuto švelniai ant kelnaičių nėrinių šokančias ir sėdmenis
glostančias rankas. Nežinojo, ar liečia Sebastianas, ir pašiurpo iš baimės. Po
to prisiminė jo žodžius, ištartus prieš įžengiant į viešbutį: Vienintelis
dalykas, kurį turi žinoti, — šįvakar tave liesiu tik aš.
Tik šis prisiminimas ir neleido surikti, kai ranka nuslydo jos tarpukoju,
paniro į kelnaites. Vienas pirštas švelniai brūkštelėjo lytinėmis lūpomis.
Reginos širdis taip smarkiai daužėsi, kad ji pamanė, jog gali liautis
kvėpavusi.
Kad ir kas būtų, pasikliauk manimi.
Pasitikėk, Regina.
Pirštas įsispraudė į ją. Užplūdo neabejotinai geras pojūtis, vis dėlto
prisilietimo ji neatpažino. Pirštas nardė pirmyn ir atgal. Mintis sukaustė
baimė, jog tas žmogus nepažįstamas, tačiau drauge su pirštu judantis,
orgazmo geidžiantis kūnas išdavė. Vis dėlto tik tiek ji tegalėjo. Tebesitikėjo
užuominos, jog tas žmogus tikrai Sebastianas. Nebuvo jokio ženklo ir
protas nugalėjo. Kūnas apmirė.
Prisilietimai liovėsi. Kelnaitės vėl sugrįžo į savo vietą. Alkstantis
pasitenkinimo Reginos vidus pulsuote pulsavo.
Mergina išsigando, kad tas žmogus išeis ir paliks ją vieną besistebinčią
tuo, kas ką tik nutiko. Ji neištvers. Regina prikando lūpą, kad tik nesuriktų.
Kaip tik tą akimirką, kai pamanė, jog nebeištvers, sutrikdys tylą ir
išsiduos, kad nepasitiki Sebastianu, Regina pajuto, jog kažkas nuriša akių
raištį ir nutraukia jį nuo veido.
 Atsimerkusi pamatė šalia lovos klūpintį Sebastianą klausiančiomis
rimtomis akimis.
Reginą užplūdo neįtikėtinas palengvėjimas, įtampa nuslūgo. Ji pravirko.
— Regina, neliūdėk. Sakiau — tave liesiu tik aš. Nejaugi manimi netiki?
Sebastianas atrišo rankas ir ji lėtai, trindama riešus jas ištiesė.
— Aš... tikėjau... tačiau kaip galėjau įsitikinti? Galvodama, jog žmonės
vaikšto ir... žiūri į mane, — mergina atsisėdo ir atsargiai dirstelėjo į duris.
Sebastianas atsistojo ir jas uždarė.
— Pateksime į bėdą, — sunerimo Regina.
— Ššš... turi nusiraminti, — vyras atsisėdo greta jos ir apkabino. —
Nenorėjau tavęs nuliūdinti. Mėgstu eksperimentuoti iki tam tikros ribos. Tai
gali suartinti žmones. Sustiprinti pojūčius.
— Viskas gerai.
Viskas iš tiesų jau buvo gerai.
— Nori išeiti? — pasiteiravo Sebastianas.
— Taip, — neabejodama pareiškė Regina.

OceanofPDF.com
 34 SKYRIUS
Regina atrėmė pėdą į vonios kraštą.
Ji gulėjo šilto, putoto, levandomis kvepiančio vandens sklidinoje vonioje.
Mėgaudamasi giliai įkvėpė.
Vos jie grįžo į Sebastiano butą, vyras nedvejodamas ėmė veikti: padėjo
nusivilkti „Morgane Le Fay“ suknelę, apgaubė merginą minkštu didžiuliu
rankšluosčiu ir iškart nuvedė į vonios kambarį.
Ten paliko vieną atsipalaiduoti.
Regina nė nenutuokė, kiek laiko praleido vandenyje. Rankų ir kojų pirštai
visiškai susiraukšlėjo. Ji pailsėjo, tačiau liko įsiaudrinusi. Pavargo būti
viena.
Pėda spustelėjusi svirtį ir išleidusi vandenį Regina atsistojo. Apsvaigo
galva. Po to ji apsisiautė baltu rankšluosčiu, nusišluostė sprandą ir paleido
plaukus.
Jie pasklido ant pečių. Pažvelgusi į veidrodį mergina pamatė, kad paakiai
pajuodę nuo akių pieštuko ir tušo dėmių. Pasiėmusi servetėlę ji nusivalė
dėmes kiek įmanydama geriau.
Po to tyliai nutipeno į miegamąjį.
— Nebemaniau, kad kada nors išlipsi, — šyptelėjo Sebastianas.
Vyras persirengė baltomis trumpikėmis, apsivilko rugiagėlių spalvos
susagstomus marškinius. Jie buvo atlapi, rankovės atraitotos. Reginai patiko
žiūrėti į Sebastianą vilkintį marškiniais, į juodų plaukų galiukus, švelniai
besiraitančius ant apykaklės. Jo grožis gniaužė kvapą. Viskas, ką ji apmąstė
vonioje, dar labiau susijaukė.
Ant naktinio staliuko ji pastebėjo dvi baltojo vyno taures. Pasekęs
merginos žvilgsnį Sebastianas vieną taurę pakėlė ir padavė jai.
— Ačiū, — padėkojo mergina.
Vynas buvo šaltas ir gaivus. Tą akimirką pasirodė, kad tai pats geriausias
kada nors jos ragautas gėrimas.
Vyras atsisėdo ant lovos krašto. Regina įsitaisė šalia, šiek tiek pasisukusi,
kad matytų jo veidą. Sebastianas nusišypsojo. Pamačiusi skruostuose
duobutes ji kone prarado savitvardą. Vis dėlto neleido sau ištižti.
— Sebastianai, vertinu tai, kad suplanavai visą vakarą galvodamas apie
pasitikėjimo įtvirtinimą mūsų santykiuose. Vis dėlto šio vakaro nutikimas
— netinkamas būdas kurti pasitikėjimą vienam kitu. Pažinti vienam kitą. Aš
šito nenoriu.
— Ką turi galvoje? — paklausė Sebastianas.
— Įtūžai, kad nepapasakojau tau apie savo nekaltybę, neatskleidžiau
faktų apie savo seksualinę praeitį. Tu man nepasakoji tiesos apie savo
praeitį, savo istoriją. Nepasakoji apie savo gyvenimą.
— Žinoma, pasakoju, — paprieštaravo Sebastianas. — Sakiau,
apgailestauju dėl Sloanos...
— Kalbame ne apie Sloaną. Bent jau ne vien apie tai. Pažįsti Margaretą iš
bibliotekos? Ji man papasakojo apie tavo motiną.
Vyro šypsena dingo.
— Argi ji ne per sena liežuvauti?
— Margareta neliežuvavo. Ji pamatė mudu tą vakarą išeinančius iš
kambario ketvirtajame aukšte. Spėju, ji nusprendė, jog turiu šį tą žinoti apie
žmogų, kuriuo... žaviuosi.
— O apie mane ji juk nieko nepapasakojo? Kalbėjo apie mano mamą?
— Liaukis. Neapsimesk, jog nesupranti, ką mėginu pasakyti. Kodėl
nepapasakojai visos istorijos apie savo motiną? Tą mano gimtadienio naktį
kalbėjome apie mums nerimą keliančius dalykus, susijusius su tėvais, ir tu
nė žodžiu apie tai neužsiminei. Kodėl?
— Todėl — tą patį sakiau ir apie Sloaną, — kad tai nėra susiję su
mudviem.
— O aš sakau — susiję. Jeigu nesikalbame apie realius dalykus, kaip
galime pasitikėti vienas kitu? Dramatiški seksualiniai nuotykiai nėra
santykių pagrindas.
— Kaip tu gali žinoti?
— Ką nori pasakyti?
— Na, prieš keletą savaičių buvai nekalta. Tai verčia mane manyti, jog tu
neturėjai daug — jeigu išvis turėjai — rimtų santykių. Seksualinių ar
kitokių. Ar buvo tokių?
— Ne, — prisipažino Regina.
— Ką gi — aš jų turėjau. Visi mano santykiai tokie patys. Tokių jų ir
noriu.
— Sakei, su manimi viskas kitaip.
Sebastianas atsiduso.
— Su tavimi jaučiuosi kitaip.
 — Kaip?
— Nežinau, Regina! — suirzo jis. — Kartais manau, jog patinki man
labiau nei bet kuri kita moteris, su kuria esu draugavęs. Tavo patirties
trūkumas meta man iššūkį. Manau, esi geros širdies. Žavu, kad nesi viskuo
gyvenime persisotinusi. Tave paprasta nustebinti ir pamaloninti. Tik visa tai
nekeičia to, ko noriu iš šių santykių.
— Ir kas gi tai?
— Būtent tai, ką ir turime. Dar norėčiau tave fotografuoti.
Dabar suirzo Regina.
— Nepradėk vėl.
— Man fotografavimas reiškia intymumą. Dalijimąsi.
Regina pašoko nuo lovos ir vynu aplaistė rankšluostį.
— Negaliu tavimi tikėti. Kalbu tau apie tai, ko, mano nuomone, trūksta
šiuose santykiuose — ar kaip juos pavadintum, o tu prašai manęs dar
daugiau? Kodėl turėčiau duoti tau tai, ko nori, jeigu atsisakai bent
pabandyti suteikti tai, ko noriu aš?
— Maniau, jog taip ir elgiuosi, — šaltai pareiškė jis.
— Ne, nesielgi, — atrėžė ji.
Sebastianas susimąstė. Po to lėtai linktelėjo tarsi atsakydamas į klausimą.
— Parvešiu tave namo, — tyliai ištarė jis.

— Tau reikia mielo, normalaus vaikino, — nusprendė Karlė.

Buvo vėlyvas, begalinis rytas, kurį Regina praleido nemiegodama,
jausdama, kaip tamsoje tiksi valandos, kol galiausiai pakilusi saulė leido
keltis iš lovos.
Atsisėdusi pusryčiauti prie riestainių ir kavos puodelio, mergina
nebeišlaikiusi išsiliejo draugei. Papasakojo jai apie „Jane“ viešbutį
įtardama, kad net sukrėtimams atspari Karlė bus šokiruota vakaro įvykių.
Mergina tik šiek tiek plačiau prasimerkė.
— Dievinu „Jane“, — atsiduso ji. Tada tarsi staiga prisiminusi, jog jos —
kambario draugės — pareiga parodyti šiek tiek daugiau dėmesio, uždėjo
savo ranką ant Reginos plaštakos. — Klausyk, ką kalbėjau nuo pačios
pradžios? Pasilinksmink, bet nieko nesitikėk. Taigi tau pavyko puikiai.
Dabar gali tai įrašyti į beprotiškų Niujorko pasimatymų istoriją ir kada nors
apie tai pasakosi anūkams.
— Manai, ši istorija bus tinkama mano anūkams? — nužvelgė draugę
Regina.
— Na, gal ne tavo anūkams. Neabejoju, maniškiams ji labai patiks, —
Karlė triukšmingai nusikvatojo ir pliaukštelėjo sau per kelį.
Trokšdama, kad sofa ją prarytų, Regina priglaudė kelius prie krūtinės.
— Džiaugiuosi, kad tau smagu.
— Nesijuokiu iš tavęs, Regina. Žinai, jog patyriau tą patį.
Taip, išsiskyrusi su Robu Karlė pasakojo apie tokią kančią. Merginą
varstė kone fizinis skausmas. Regina negalėjo nei valgyti, nei miegoti.
Būsena priminė energijos pliūpsnį, užplūdusį tą akimirką, kai ji pirmąsyk
sutiko Sebastianą, tačiau dabar tai virto agonija.
Karlė buvo teisi. Perspėjo ją.
— Juk žinai, kokia sutrikusi buvau po išsiskyrimo su Robu, — tarsi
skaitydama mintis tęsė Karlė. — Tačiau ką gi aš dariau?
— Hm, nežinau, — atsakė Regina.
— Vėl šokau ant arklio, kaip pasakytų mano mama.
Regina apie tai nieko nežinojo. Po Karlės skyrybų šiame bute niekas
nejodinėjo, tačiau galbūt ji pernelyg paniro į savo pačios dramą ir
nepastebėjo, kas dedasi kambario draugės gyvenime.
— Ką nori pasakyti? — paklausė Regina, labiau stengdamasi palaikyti
mandagų pokalbį, o ne išties susidomėjusi.
Jokie Karlės žodžiai nepadės pasijusti geriau. Ji beprotiškai įsimylėjo
nepasiekiamą, akivaizdžiai sugadintą vyrą, o galimybė tapti laimingai su
kitu žmogumi prilygo galimybei spintoje rasti Narnijos šalį.
— Su kuo nors tave supažindinsiu, — pasišovė draugė.
— Ee, ne, dėkui, — Reginą tebepurtė nuo minties apie Niką ir jo draugelį
bare „Seselė Betė“.
— Žinau, po Sebastiano Barnso susitikinėti su paprastu mirtinguoju
nebus lengva, tačiau turi manimi pasikliauti, Regina.
— Aha, — atsiliepė mergina. — Pastaruoju metu dažnai tai girdžiu.
Ji grįžo į savo miegamąjį ir uždarė duris.
 Pirmadienio rytą, spausdama kontrabandinį „Starbucks“ kavos indelį,
Regina, skubėdama prie leidinių grąžinimo stalo, pastebėjo ta pačia
kryptimi žingsniuojančią Sloaną. Šviesi viršininkės plaukų uodegėlė
mojavo jai už galvos it priešo vėliava.
Regina švystelėjo kavos puodelį į artimiausią šiukšlių dėžę ir sulėtino
žingsnius, tačiau suprato, jog Sloanos neišvengs. Moteris stovėjo prie
leidinių grąžinimo stalo ir aiškiai laukė jos.
Prie kėdės jau stovėjo knygų pilnas vežimėlis.
— Labas rytas, Regina, — pasisveikino Sloana. — Šiandien tau
sėkminga diena.
Mergina vos pajėgė dirstelėti į savo viršininkę. Nesuprato, kodėl viduje it
rūgštis nuplikė pavydas ir įtarumas. Priminė sau, jog prieš kelias dienas
Sebastianas Barnsas tapo jai nebesvarbus — nei jo praeitis, nei dabartis. Vis
dėlto Sloana kažkaip ją veikė.
— Ak, taip. Kodėl? — Regina numetė krepšį ant grindų.
— Grįžti prie leidinių išdavimo stalo, — paaiškino viršininkė.
Geros naujienos.
— Ar turėčiau ten eiti dabar? — tepaklausė Regina.
— Tuoj pat, — atsakė Sloana. — Pietų metu reikės tavo pagalbos. Turiu
keletą užduočių.
— Apgailestauju, — pareiškė Regina. — Pietauju su Margareta.
Sulaukusi tokio atsakymo moteris krūptelėjo, bet greitai atsigavo.
— Žinoma, prašom. Bendraukite, kol galite.
— Ką tai turėtų reikšti?
— Ar ji tau nepasakojo? Dėl biudžeto apkarpymo tų pareigų atsisakėme.
— Negalite išmesti archyvų darbuotojos.
— Pasiūliau jai vietą prie leidinių grąžinimo stalo, — nerūpestingai, it
neišgirdusi Reginos, kalbėjo Sloana. — Deja, ji nusprendė išeiti iš darbo.
Manau, ji tau viską papasakos per pietus.
Regina nėrė pro viršininkę ir nuskubėjo laiptais. Lėkdama į ketvirtą
aukštą stebėjosi, kodėl Margareta nieko nepapasakojo. Tada prisiminė, kad
prieš kelias dienas kolegė ją aplankė prie leidinių grąžinimo stalo, tačiau ji
pati buvo pernelyg panirusi į išsiskyrimo su Sebastianu Barnsu skausmo
miglą ir atsisakė drauge su ta moterimi išgerti puodelį kavos.
Archyvų kambaryje liejosi saulė, ore švytėjo spindulių nušviesti dulkių
lopinėliai.
 — Kodėl man nepapasakojote? — išpylė Regina.
Margareta stovėjo palinkusi prie stalo ir per didinamąjį stiklą skaitė
didžiulę audiniu įrištą knygą. Moteris lėtai pakėlė akis.
— Ką gi. Ir tau labo ryto, — nusišypsojo ji.
— Nesuprantu, kaip galite būti tokia linksma. Sloana ką tik papasakojo,
kas nutiko.
Margareta sunkų didinamąjį stiklą padėjo ant lapo.
— Regina, tai buvo neišvengiama. Nereikia į mane taip žiūrėti. Nesu
auka. Gerokai peržengiau pensinio amžiaus ribą.
— Manau, pasirinktas bjaurus laikas. Ir aplinkybės.
— Man pasitaikė puiki proga, — atsakė Margareta. — Be to, begalę kartų
sakiau tau — bibliotekoje nebeliko nieko, kas buvo anksčiau. Ar žinai, kad
buvęs bibliotekos prezidentas sudarė planą perkelti milijonus knygų į
saugyklą Naujajame Džersyje? Užklausos lapelį padavęs skaitytojas knygą
gaus anksčiausiai kitą dieną.
— Jie negali taip elgtis, — nustebo Regina.
— Ak, jie gali ir pasielgs. Patikėk manimi, mes prieštaravome. Prieš
keletą mėnesių — prieš pat tau pradedant dirbti — išsiuntėme laišką, kurį
pasirašė šimtai rašytojų ir akademikų. Ir tai tik viena bėda. Išmokų
biudžetas per ketverius metus sumažėjo dvidešimt šešiais procentais.
Traukinys išvažiavo, Regina.
Savo siaubui, mergina pravirko.
— Ak, Regina. Reaguoji skaudžiau nei aš.
Margareta apėjo nedidelį stalą ir apkabino merginą. Nebesivaržydama
Regina kūkčiojo Margaretos glėbyje it vaikas. Kažkokiu būdu moteris rado
medžiaginę nosinę ir įspraudė ją į merginos ranką. Regina nusišluostė akis.
— Dėkui. Atsiprašau, nežinau, kas su manimi dedasi.
Margareta žengtelėjo atgal ir nusišypsojo.
— Viskas bus gerai, Regina. Biblioteka išliks. Rasiu darbą knygyne.
Galbūt imsiu rašyti internetinį dienoraštį...
Regina nusijuokė.
— Svarbiausia, jog tau viskas bus gerai.
Abejodama mergina linktelėjo.
— Ačiū, kad papasakojote apie Sebastianą. Mėginau pasikalbėti apie
motiną, tačiau jis atsisakė.
 — Turiu tau šį tą pasakyti. Nenoriu teigti, jog apie vyrus žinau daug.
Niekada nebuvau ištekėjusi. Neatsitiktinai. Visgi buvo metas, kai supratau,
jog vyro pakeisti neįmanoma. Pataisyti — taip pat.
— Neabejoju, jog esate teisi, — sušnarpštė Regina.
— Išsiaiškink, ko tu nori, kas padaro tave laimingą. Tada nuspręsi, kokį
vyrą įsileisti į savo gyvenimą.
— Neradote vyro, už kurio būtumėt ištekėjusi?
— Oi, norėjau daugelio vyrų, — šelmiškai šyptelėjo Margareta. — Kai
lioviausi jų norėjusi, prasidėjo kitas etapas.
— Margareta!
— Kas? Galiu taikstytis su senomis, apipelijusiomis knygomis. Bet ne su
apipelijusiais meilės romanais.

OceanofPDF.com
 35 SKYRIUS
Regina neskubėjo baigti darbo. Dirstelėjusi į laikrodį ji pamatė, jog jau
pusė šešių vakaro, tačiau vos pajėgė pajudėti iš vietos.
— Gera matyti tave sugrįžusią, Finč, tačiau aš jau išeinu, — pranešė
Aleksas švystelėdamas paskutinę knygą ant jos stalo.
— Gero vakaro, — palinkėjo Regina.
— Toks ir bus, — plačiai išsišiepė vaikinas.
— Oho? Karštas pasimatymas?
— Galima ir taip pasakyti. Ko tu lūkuriuoji? Padėsi repeticijoje?
— Kokioje repeticijoje?
— Sloana ruošiasi iškilmėms. Vyks tarsi repeticija. Pamaniau, paskyrė
tave padėjėja.
— O, Dieve. Dar ne. Ačiū, kad perspėjai, — Regina sumetė daiktus į
krepšį. — Eisiu su tavimi, — nusprendė ji.
Abu nulipo laiptais į vestibiulį. Ten jau galėjai nuspėti, kokia drėgmė ir
karštis laukia už durų.
Ant laiptų tebesėdėjo žmonės, nors ir nebe taip gausiai kaip pietų
pertraukos metu. Šaligatvį tvindė į Centrinę stotį skubanti minia.
Prisiminusi laukiančią kelionę tvankiu metro traukiniu, Regina pašiurpo.
— Iki, Finč, — atsisveikino Aleksas ir patraukė į pietus.
Ji irgi ketino atsisveikinti, tačiau žodžiai įstrigo gerklėje. Kitoje gatvės
pusėje stovėjo juodas mersedesas.
Gali tiesiog pasukti kairėn ir žingsniuoti į geležinkelio stotį. Taip ji ir
pasielgė. Nelaimei, Sebastianas ją pažinojo pernelyg gerai. Savo ilgomis
kojomis vyras ją pralenkė ir sustabdė ties šiaurrytiniu 42-osios gatvės ir
Penktosios aveniu kampu.
— Neatsiliepi telefonu, — ištarė jis atsistojęs priešais ir neleisdamas
Reginai praeiti.
Mergina neleido sau pažvelgti jam į akis. Pažvelgs ir pražus.
— Kalbi apie šitą? — ištraukusi telefoną iš rankinės ištiesė jam.
Telefono ji nebuvo įjungusi trejetą dienų. Sebastianas jo nepaėmė.
— Ar galime trumpai pasikalbėti? — paklausė jis. Regina žinojo, kad
turėtų keliauti toliau, tačiau, be abejonės, ji pakėlė akis ir sustingo
pamačiusi tamsų aksominį Sebastiano žvilgsnį ir išraiškingas lūpas.
 Sebastianas, žinoma, jos tylą palaikė teigiamu atsakymu.
— Automobilyje?
— Į automobilį nesėsiu.
Akivaizdžiai sutrikęs, vyras apsidairė.
— Čia kalbėtis gali būti sudėtinga, — perspėjo jis. Tarsi patvirtindamas
Sebastiano žodžius, į Reginą atsitrenkė portfeliu nešinas žmogus.
— Surizikuosiu būti sutrypta keliautojų, — nusprendė ji.
— Kalbėk už save, — šyptelėjo vyras.
Reginos viduje kažkas pokštelėjo. Ji myli Sebastianą. Tepadeda jai
Dievas.
Mergina žvelgė į jį abejingu veidu.
Sebastianas vėl apsidairė ir ranka persibraukė plaukus. Regina nusekė jo
žvilgsnį gatve ir pastebėjo, kad vairuotojas apvažiavo kvartalą ir dabar stovi
42-ojoje gatvėje tarp Medisono ir Penktosios aveniu.
— Puiku, — prabilo vyras. — Tu laimėjai. Pasikalbėsime čia.
Jis paėmė ją už alkūnės ir nuvedė prie pastato. Mergina atsirėmė į
parduotuvės langą ir laukdama pažvelgė į Sebastianą.
— Mano tėvas paliko mamą dėl dvidešimtmetės manekenės — merginos,
trejais metais vyresnės už mane. Pradžioje jos nekenčiau, tačiau pamažu
paskelbėme paliaubas ir tapome draugais. Ji nusivedė mane į fotosesijas ir
taip susidomėjau fotografija. Mergina buvo tikra šaunuolė ir leido mokytis
fotografuojant ją. Vis dėlto galiausiai ji paliko mano tėvą. Ironiška — dėl
fotografo. Žala jau buvo padaryta ir mama, taip ir neatsigavusi nuo tėvo
romano ir skyrybų, nusižudė.
— Kas buvo toji manekenė? — parūpo Reginai.
Mintis užplūdo nelaukta Sebastiano nuotraukų parodos galerijoje banga.
Atsakymas tapo aiškus.
— Astrida Lindai.
Žodžiai, patvirtinę blogiausius spėjimus, kirto it kulka. Sebastiano
pasaulis driekėsi už jos pasaulio ribų. Jo susidomėjimas buvo tik
trumpalaikė pramoga.
— Vertinu šią, hm, informaciją. Tikrai. O, kad būtum apie tai papasakojęs
tada, kai abu sėdėjome lovoje ir ištisas valandas kalbėjomės. Pažinome
vienas kitą. Dabar nežinau, ką turėčiau su šiomis žiniomis veikti.
Pypsėjo taksi automobiliai, žmonės žingsniavo pro šalį. Karštis ir drėgmė
krito ant Reginos it skraistė. Vis dėlto ji nenorėjo judėti, nenorėjo jo palikti.
Tikrai nenorėjo grįžti į savo butą ir dar vieną naktį ilgėtis šito žmogaus. Ką
ji ketino apgauti sprendimu, jog nelipusi į automobilį apsaugos savo ryžtą ir
objektyvumą?
— Kalbėk su manim. Pavakarieniauk drauge.
Regina nenorėjo vakarieniauti. Troško pajusti saldų virvės sukeltą peršulį
ant riešų, niekada nematyto kambario vėsą, aštrų skausmą tarpukojyje ir
staigų palengvėjimą Sebastiano vyriškumui įsispraudus vidun.
Mergina nusisuko ir patraukė prie stoties įėjimo.
— Palauk, — Sebastianas sugriebė jos ranką. Regina nesipriešino. —
Daugiau šito nebenori. Gerai. Turiu su tuo susitaikyti. Tik nevenk manęs
taip, tarsi būčiau pasielgęs labai blogai. Niekada tau nemelavau. Nepalikau
tavęs. Liūdi, nes manai, kad negaliu suteikti to, ko tu nori.
— Gali?
— Nežinau, — prisipažino jis dar liūdniau nei prieš keletą dienų. — Vis
dėlto atėjau čia pasikalbėti, nes noriu pamėginti.
— Pamėginti? Kaip?
— Nežinau, — pakartojo Sebastianas. — Maniau, sakei, kad nori
kalbėtis.
— Ne taip paprasta, — atsakė ji. — Pati galvoju, kad, galbūt, negaliu tau
duoti to, ko nori tu.
— Gali.
— Tik dabar, — atsakė ji.
— Ar tai dėl fotografavimo?
Regina prikando lūpą. Nenorėjo to pripažinti net pačiai sau.
— Nejaugi tau nesvarbu? Nejaugi gali būti su moterimi, kuri visai
netrokšta tapti tavo mūza?
— Esi neteisi, Regina. Esi mano mūza. Nuolat galvoju apie tave
fotografuodamas. Matau tave kiekviename fotografuojamame veide,
kiekviename kūne. „W“ žurnalo spalio numerio viršelyje turėtų būti tavo
nuotrauka. Teprašau leisti sužinoti, kas nutiks, kai mane įkvepianti moteris
atsidurs prieš tikrą fotoaparatą.
Mergina prisiminė nespalvotas nuotraukas ant Sebastiano buto sienų —
moteris, surištas virvėmis, plakamas rimbu, nuogas ir įamžintas vienoje
Sebastiano įkūnytoje akimirkoje.
— Negaliu, — atsakė ji.
 — Pasitikėjai manimi. Net nekrūpčiojai. O dabar pabėgsi vien todėl, kad
bijai leistis mano fotografuojama?
— Tokie tavo žodžiai skamba nekaip.
Galutinė riba, pagalvojo ji.
Regina nusisuko ir nubėgo į Centrinę stotį.

Ištinusiu, ašarų išmargintu veidu Regina įkišo raktą į savo buto durų
spyną. Ašarojo net traukinyje. Gal moteris tikra niujorkiete tapdavo tik tada,
kai palūždavo metro piko valandomis? Mergina žengė į vidų guosdama
save, kad iki jos kambario rojaus liko vos kelios sekundės.
— Kur tu buvai? — it itin dailiai apsirengęs vaiduoklis priešais išdygo
Karlė.
Kambario draugė vilkėjo geltoną suknelę ant petnešėlių, puikiai
pabrėžiančią blyškiai auksinį įdegį. Nerūpestingai į kuodą surišti plaukai
krito ant sprando. Lūpos pablizgintos, skruostai parausvinti rožiniais
„NARS“ skaistalais. Visgi ne dėl šių priežasčių Karlė atrodė gražesnė nei
įprastai. Regina suprato: kaltas ne įdegis, ne tobulas makiažas, ne suknelė.
Pirmą kartą nuo jų pažinties Karlė Ronak atrodė išties laiminga.
— Hm, ten, kur ir visada būnu iki pusės septynių vakaro — darbe, —
atsakė Regina ir suprato, kad kambaryje jos ne vienos.
Nuo sofos pašoko jaunuolis šviesiai rudais plaukais ir duobutėmis
skruostuose. Jis vilkėjo Dartmuto universiteto marškinėliais, rusvai
žalsvomis kelnėmis. Jis šiltai nusišypsojo Reginai. Buvo ne tiek gražus,
kiek mielas.
— Labas, Regina. Malonu pagaliau susipažinti. Aš Robas Mileris.
— Tu... Robas? — nustebo Regina.
Šitas širdžių daužytojas, šitas vyras, pasmerkęs Karlę ištisas dienas
raudoti miegamajame?
— Laukėm tavęs, — Karlė paėmė Robą už rankos.
Regina nesuprato, kaip per vieną dieną Robas vėl atsirado Karlės
gyvenime ir stovėjo svetainėje žvelgdamas tarsi šeimininkas, o ji — tik
viešnia. Ar ji taip paniro į savo pačios dramą dėl Sebastiano, kad
nepastebėjo kaip Karlė — kaip jai pavyko? — išsprendė Robo problemą?
 — Ketiname susitikti su Robo draugu Endžiu. Norėtume, kad eitum
drauge.
O vargeli, suplanuotas pasimatymas? Meilės migla, ko gero, apakino
Karlę, jeigu ji nepastebi, kad Regina vos pajėgs dantis išsivalyti ir į lovą
atsigulti.
— Kitą kartą, — atsakė ji. — Malonu susipažinti, — sumurmėjo Robui.
Vis dėlto Karlė neketino jos taip greitai paleisti ir nusekė iš paskos į
miegamąjį.
— Ei, — kambario draugė uždarė duris. — Kodėl tau su mumis drauge
neišėjus?
Regina švystelėjo „Chanel“ rankinę ant lovos. O, kad tebeturėtų senąją
„Old Navy“ kuprinėlę. Mergina negalėjo pakęsti žvilgančios juodos odos ir
auksinių susipynusių „C“ raidžių. Tarsi ant peties nešiotųsi Sebastianą.
— Kodėl nepapasakojai, kad susitaikei su Robu? Ar kalbame tik apie
blogas naujienas?
— Norėjau papasakoti, tačiau pastarąsias dienas nebuvai itin imli
klausytoja.
Regina prisiminė, kaip savo kambaryje, užsidariusi duris, valgė javainius,
devintą valandą vakaro ėjo miegoti stengdamasi pabėgti nuo liūdesio,
pabusdavo kiek įmanydama vėliau ir lėkdavo į darbą.
— Turbūt tu teisi. Atsiprašau. Tai kas gi nutiko?
Karlė mostelėjo į svetainę, kur lūkuriavo Robas.
— Ne pats geriausias laikas apie tai kalbėti. Trumpai tariant, problemų
mes neišsprendėme. Radome būdą susitikti viduryje.
Regina linktelėjo.
— Ką gi, džiaugiuosi dėl tavęs. Jis visai mielas vyrukas.
— Eime drauge. Endis irgi mielas. Negali visą likusį gyvenimą sėdėti
šiame kambaryje ir raudoti dėl Sebastiano Barnso. Privalai gyventi toliau.
Regina linktelėjo. Mintyse ji išvydo Sebastianą, žvelgiantį į ją nuo 42-
osios gatvės kampo, laukiantį ir nusivylusį. Buvo paprasčiau galvoti apie
gyvenimą toliau, kai kaltino jį, įsivaizdavo save, atiduodančią viską, o
Sebastianą laikė savanaudžiu niekšu. Vis dėlto mergina žinojo, kad vieną
akimirką jis nerangiai mėgino parodyti, jog pabandytų suteikti jai daugiau.
Regina suvokė, jog atidavė viską, ką galėjo, ir išsigando, kad to negana.
Deja, dabar viso to paaiškinti Karlei negalėjo.
— Dar nesu pasirengusi, — tepasakė ji.
 Karlės veidas sušvelnėjo.
— Gerai. Suprantu. Patyriau tą patį. Tik tai paskutinis kartas, kai palieku
tave ramybėje. Pasakysiu Endžiui, kad susitiksite kitąkart.
— Pasilinksminkite, — Regina lengviau atsikvėpė.
Karlė išėjo ir uždarė duris.
Padėjusi rankinę ant grindų, mergina susirangė savo lovoje ir pamatė
kitame kambario gale ant staliuko gulinčią Betės Peidž knygą. Regina
nebenorėjo jos laikyti savo kambaryje, tačiau nežinojo, ką su ta knyga
daryti. Širdis neleido išmesti į šiukšlių dėžę. Gal rytoj pavyktų parduoti ją
„The Strand“ knygyne?
Regina atsisėdo. Nuneš knygą į svetainę, sumaišys su Karlės madų
žurnalais ir nebereiks į ją žiūrėti.
Ji pasiklausė prie durų — bute tvyrojo tyla. Palaukusi dar kelias minutes
ir įsitikinusi, kad Karlė ir Robas išėjo, Regina sugriebė knygą ir žengė į
svetainę.
Kita vertus, ji galėtų knygą nunešti ir šįvakar. Dar tik septynios valandos.
Ką gi dar jai veikti?
Regina atsisėdo ant sofos nusprendusi, kad pervers knygą paskutinįsyk.
Graži knyga, o tokioms ji neatsispirdavo.
Mergina atsivertė vidurį, skyrių su Irvingo Klo fetišo ir surišimo
nuotraukomis. Ji prisiminė pirmą kartą Sebastiano bute ištartus jo žodžius,
jog Betė turėjo kažką, ko trūko visoms jo fotografuotoms merginoms.
Džiaugsmą. Regina atidžiai pažvelgė į puslapį. Toje nuotraukoje Betė
vilkėjo leopardo kailio raštais išmargintą maudymosi kostiumėlį, rankos ir
kojos buvo surištos, burnoje — virvė. Be abejonės, merginos akys juokėsi.
Atrodo, kad jai smagu, sakė Sebastianas. Regina turėjo pripažinti, jog tai
tiesa. Vis dėl to ji negalėjo liautis spėliojusi, koks jausmas apima išties
atsidūrus tokioje situacijoje — pažeidžiamumas, tikrojo seksualumo
preliudija. Ji nesuvokė, kaip Betei Peidž pavyko. Galbūt tikrajame
gyvenime toji mergina nebuvo nuolanki ir tai leido jai vaidinti priešais
fotoaparatą. Jos džiaugsmas, žaismingumas atsirado todėl, kad ji vaidino.
Nedemonstravo priešais fotoaparatą nieko tokio realaus, kad turėtų tam
atiduoti dalelę savęs.
Regina vertė puslapius iki kito skyriaus. Betė, avinti baltais auliniais
batais, mosikuoja botagu. Betė, vilkinti juodu korsetu ir ilgomis pirštinėmis,
grėsmingai lenkiasi Virš surištos, užkimšta burna moters vienais apatiniais,
gulinčios ant nugaros. Betė su keliaraiščiu, kojinėmis ir juodais priekyje
suvarstytais ilgaauliais su platforma, žėrinčiomis akimis žvelgia į
fotoaparatą tarsi trokštų suryti fotografą pietums. Betė pliaukši botagu.
Regina pakėlė akis nuo knygos. Užplūdo adrenalinas.
Neišsprendime savo problemų, kalbėjo Karlė, tačiau radome būdą
susitikti viduryje.
Staiga Regina suprato, ką reikia daryti.

OceanofPDF.com
 36 SKYRIUS
— Na ir pirkinių sąrašas, — Karlė dirstelėjo į didžiulį rožinį lipnųjį
lapelį, kuriame Regina ištisas dienas kažką keverzojo.
Buvo šeštadienio rytas. Regina negalėjo liautis galvojusi, jog prieš
savaitę ji apsipirkinėjo su Sebastianu Barnsu ruošdamasi bondažo puotai.
Tos dienos rytas tiek daug žadėjo, o vakaras pažėrė daugybę klausimų.
Mergina vylėsi, kad kelionė po parduotuves suteiks jai atsakymą.
Ji nusekė Karlę į rytus, Christoferio gatvės link.
— Štai kodėl man tavęs reikia. Suvokiau, kad galiu ištisas valandas
praleisti „Yelp“ tinklalapyje ir pasitikėti nepažįstamais žmonėmis arba galiu
paprašyti šalia gyvenančios mados guru pagalbos.
— Aš dizainerė, ne asmeninė apipirkinėtoja, — suniurnėjo Karlė, tačiau
Regina žinojo, kad kambario draugė patenkinta ėmėsi dienos projekto. —
Tikiuosi, pajėgsime viską rasti dviejose vietose. Tu jau turi keliaraiščius ir
korsetą?
— Taip, — nuraudo Regina.
Korsetas gulėjo spintos dugne. Mergina nedirstelėjo į tą apdarą nuo to
vakaro, kai juo apraišiojo Greta... Tada Sebastianas davė jai išangės kaištį.
Pirmosios parduotuvės „Nešu savo kryžių“ languose stovėjo liekni balti
plastikiniai manekenai, apvilkti korsetais, odinėmis kepuraitėmis, apauti
batais su platformomis. Nuo manekenų riešų karojo antrankiai.
Karlė spustelėjo mažytį baltą durų skambutį. Sudūzgė spyna ir merginos
buvo įleistos į parduotuvę.
Regina pastebėjo keletą aplink besisukiojančių pardavėjų, tačiau buvo
panašu, kad niekas neskuba padėti. Ko gero, pardavėjos manė, jog
parduotuvėje apsilankantys žmonės žinos, ko nori ir kaip tai gauti.
Karlė susirišo plaukus į netvarkingą uodegėlę, dirstelėjo į sąrašą ir tarsi
ruošdamasi mūšiui susidėjo rankas ant klubų. Po to ėmė vaikštinėti po
parduotuvę rinkdama pažymėtas prekes: po porą ilgų odinių baltų ir juodų
pirštinių, aksominį juodą korsetą su didžiuliais matomais kabliukais
apačioje, rimbą juoda pintos odos rankena ir raudonomis bei juodomis
odinėmis juostelėmis, ilgą įspūdingai, tačiau nepraktiškai atrodantį botagą ir
18 colių botkotį.
Draugė visą krūvelę daiktų padavė Reginai.
 — Buvo lengva, — pasakė Karlė. — Dabar papasakok man, ką visa tai
reiškia.
— Bandymas susitikti viduryje su Sebastianu, — paaiškino mergina.
— Nesuprantu, — prisipažino Karlė.
— Žinau. Sunku paaiškinti. Pati tik dabar imu suvokti.
Išdygo azijietė pardavėja.
— Ar reikalinga persirengimo kabina?
— Ne, dėkui. Imsime viską, — Karlė nusišypsojo Reginai.

Sebastianas atidarė buto duris ir Regina išsyk suprato, kad šiandien

staigmeną padarė ji.
Vyras nusišypsojo ir paėmė iš jos rankų du sportinius krepšius.
— Savaitę nesikalbi, o dabar įsikraustai? — pajuokavo jis, aiškiai
nudžiugęs ją matydamas.
Priešingai nei tą dieną gatvėje, Regina nedelsdama pažvelgė į jo akis ir
suprato, kad elgiasi teisingai. Kad tik pavyktų.
— Ką gi, nesikalbėjimas nelabai padeda. Pamaniau, laikas išbandyti
kitokią taktiką, — mergina nusišypsojo, nors viduje virpėjo.
Jeigu jis pasakys „ne“? Jeigu išrėš, kad idėja kvaila? Jeigu negalės taip
dirbti?
Sebastianas paėmė ją už rankos ir nuvedė į svetainę.
— Kokiu būdu nesikalbėjimas turėjo padėti? — vyras atsisėdo šalia jos.
— Turėjo padėti galvoti — to negaliu daryti būdama šalia tavęs. Viskas...
apsiblausia, — netgi dabar buvimas šalia Sebastiano ją trikdė. Regina juto,
jog sukasi prie jo lyg augalas prie saulės fotosintezės metu. — Norėjau
suvokti, ko noriu — ką ketinu duoti.
— Turiu prisipažinti — galbūt kaltas mano nepatyrimas dėl netikėto
emocinio intymumo. Nežinau, kas dedasi.
Regina sunkiai nurijo seiles.
— Na, manau, jog praėjusią savaitę „Jane“ viešbutyje mėginau tau
pasakyti, kad iš šių santykių tikiuosi daugiau. Norėjau tave pažinti, o tu
pašėlai, nes papasakojau, ką man kalbėjo Margareta. Ko gero, kalta buvau
aš — netikęs būdas pokalbiui pradėti. Tik leidai man aiškiai suprasti, kad
tokie santykiai tavęs nedomina. Tai nuskambėjo it kliūtis sandoriui, tiesa?
 Jis linktelėjo.
— Tačiau... po to...
— Taip, žinau, — greitai išpoškino ji. — Sutikai mane po darbo ir
mėginai pasikalbėti, o aš atsakiau... ką gi, nepamenu ką.
— Leisk perfrazuoti tavo žodžius: per mažai, per vėlu, — ištarė
Sebastianas žvelgdamas švelniu žvilgsniu.
— Taip... kažką panašaus. Vis dėlto manau, kad labiausiai mane suerzino
mintis, kad jeigu tu pamėgintum, taip pat pasielgti tektų ir man. Paklausei
apie pozavimą ir įstūmei mane į tokią padėtį, jog atsakiau ne, o tu sakei
taip... Pasijutau priremta prie sienos. Arba pasmerkta nesėkmei. Nenoriu
būti toji, kuri viską sugadins, — mergina akyse pajuto ašaras.
Ji skubiai sumirksėjo mėgindama jas sulaikyti, tačiau ašaros paplūdo.
Sebastianas ištiesė ranką ir nušluostė skruostą.
— Nieko negadini, Regina.
— Gal gadinti — pernelyg stiprus žodis. Apriboti.
— Visi turi ribas. Argi nekalbėjome apie tai pačioje pradžioje?
Mergina linktelėjo.
Sebastianas ją apkabino ir abu kelias minutes sėdėjo tylėdami.
— Regina? — tyliai ištarė jis.
— Taip?
— Kas krepšiuose?
— Ak, taip. Dėl to ir atėjau. Persigalvojau. Noriu, kad mane
fotografuotum.
Sebastianas įsmeigė į ją akis tarsi laukdamas paskutinės frazės. Po to,
supratęs, kad ji nejuokauja, lėtai papurtė galvą.
— Vertinu tai, Regina. O po mūsų paskutinio pokalbio pats apie tai daug
mąsčiau. Prisimeni, ką kalbėjau apie BDSM ir fotografiją? Kuo tiedu
dalykai susiję?
— Manau, prisimenu.
— Sakiau, kad negali priversti žmogaus išties paklusti. Negali priversti
pozuoti priešais fotoaparatą. Rezultatai bus siaubingi. Tu savęs taip pat
negali versti.
Regina suvokė, jog jis ją paleidžia. Ji gali grįžti. Juos sies fiziniai
santykiai — tiek, kiek jie truks, — ir tik tai. Sebastianas daugiau nebeprašys
jam pozuoti. Ji laisva nusistatyti ribas.
— Neverčiu savęs. Noriu to.
 Sebastianas skeptiškai ją nužvelgė.
— Nuo kada?
Ji nužingsniavo prie vieno krepšio ir atsegusi ištraukė Betės Peidž knygą.
Vėl grįžo prie sofos.
— Šitą man padovanojai tu, — Regina atvertė knygą.
— Taip, prisimenu.
Regina atvertė paskutinį knygos skyrių ir surado patikusias nuotraukas.
— Galėčiau padaryti kažką panašaus.
Sebastianas paėmė knygą ir pasidėjo ant kelių.
Dirstelėjo į puslapį ir papurtė galvą.
— Negaliu kopijuoti svetimo stiliaus, — atsakė jis. — Taip negalima.
— Nekalbu apie nuotraukos stilių. Turėjau galvoje tai, kokia ji yra tose
nuotraukose.
Mergina negalėjo suprasti, kodėl neranda tinkamų žodžių. Paskubomis
pervertė knygos puslapius ir parodė nuotrauką, kurioje Betė buvo pririšta
prie medinių sijų.
— Tokios nuotraukos netinka. Nenoriu daryti nieko panašaus.
— Nori dominuoti nuotraukose? — paklausė Sebastianas. Atrodė, kad jis
svarsto. — Ne taip tave įsivaizduoju. Tu ne tokia. Nebus autentikos.
— Argi ne tu sakei, jog man to reikia? Kad — koks buvo žodis? —
evoliucionuočiau? — nusišypsojo Regina.
Vyras rimtai į ją pažvelgė. Praslinko minutė. Regina atlaikė Sebastiano
žvilgsnį. Dar viena minutė.
— Pagalvosiu apie tai, — galiausiai ištarė jis. — Turi įtikinti mane, kad
savo rolę suvaidinsi įtikinamai. Pažiūrėkime, ką turi tuose krepšiuose.

OceanofPDF.com
 37 SKYRIUS
Paprastas riešo judesys galėjo ir tekštelėti, ir sužaloti.
Bent jau taip jai pasakojo Sebastianas.
Stovėdama jo miegamajame juodais aukštakulniais, standžiai suveržtu
korsetu, mūvėdama juodas odines pirštines iki alkūnių ir laikydama botkotį
Regina jautėsi galinga — nepaisant fakto, kad čaižė tik pagalvę.
Čiaukštelėjo dar kartą.
— Šitaip netinka. Jeigu botkočio galu paliesi žmogų, ant odos liks žymės,
netgi jeigu jo ir nesužeisi, — aiškino Sebastianas.
Jis sėdėjo ant juodos kėdės aukštu atlošu kitame kambario gale ir
vadovavo jai tarsi koks sadomazochistų Francisas Fordas Kopola.
Nužingsniavęs prie Reginos, Sebastianas paėmė iš jos rankų lazdelę.
— Čia nailonas ar stiklo pluoštas? — susidomėjo jis.
— Neįsivaizduoju.
— Gerai, mėgink dar kartą, — Sebastianas grįžo į savo vietą.
Ji pakėlė ranką ir nuleido lazdą ant pagalvės.
— Geriau, — nusprendė jis. — Prisimink, jog poveikio jėga priklauso
nuo lazdos nuleidimo greičio, o ne nuo raumenų darbo.
— Nė nenutuokiau, kad tai taip sudėtinga, — pareiškė Regina.
— Išties prireikia šiek tiek pastangų ir mąstymo, — nusišypsojo
Sebastianas. — Manai, kad tai man tik pramoga ir žaidimai?
Regina dar kartą sudavė per pagalvę.
— Abejoju dėl tavo tikslumo — ko gero, pataikei į šlaunis, o ne į
sėdmenis. Privalai žiūrėti.
Mergina nuvėrė jį žvilgsniu.
— Čia pagalvė. Kaip galiu nutuokti, kur toji įsivaizduojama subinė?
— Pripažįstu — šis pratimas ribotas, — vyras pakilo nuo kėdės. —
Manau, laikas pereiti į kitą vietą.
Regina susijaudino. Vylėsi, kad Sebastianas ją nusives į Kambarį ir ji
pagaliau pamatys, kas ten yra. Pastebėjo jo rankose automobilio raktelius.
— Kur mes važiuosime?
— Mokomoji išvyka.
 Jeigu klubas ir turėjo pavadinimą, išorėje Regina jo nepastebėjo. Viduje
buvo taip tamsu, kad beveik nieko nesimatė.
Mergina persirengė paprastais drabužiais, nors Sebastianas ir perspėjo,
kad ilgai jų nevilkės. Klube egzistavo griežtos aprangos taisyklės: „apatiniai
drabužiai arba dar mažiau“. Prie įėjimo juos patikrins. Regina ėmė
spyriotis, tačiau Sebastianas patikino, jog apsirengusi sulauks daugiau
dėmesio nei paklususi taisyklėms ir susiliejusi su minia. Logiška, tačiau ji
vis dar negalėjo atsitokėti po vakarėlio „Jane“ viešbutyje ir nebuvo
nusiteikusi „paklusti“.
Vis dėlto prie durų ją pasitiko maloni penktą dešimtį įpusėjusi moteris ir
taip mandagiai bei dalykiškai palydėjo į drabužių patikrą, kad Regina
pasidavė.
Pamačiusi Sebastianą, nusirengiantį iki trumpikių, Regina nesuvaldė
šypsenos.
— Nė nepagalvojau, kad apatinių taisyklės bus skirtos ir tau, — pasakė ji.
— Aš už lygybę, gražuole, — atrėžė jis.
Vakaras pasisuko netikėta linkme, tačiau ji jau pasijuto artimesnė
Sebastianui. Regina nekantravo fotografuotis, kol tarp jų tvyranti energija
vėl nevirto nežinomybe arba kol ji tiesiog nepalūžo.
Sebastianas neatlyžo: ji privalo atsidurti tame vaidmenyje, kurį nori
atspindėti nuotraukose. Įdomu, kiek realaus gyvenimo patirties Betė perkėlė
į nuotraukas, o kiek tiesiog vaidino?
— Jeigu norėtumėte išsinuomoti rimbus, antrankius, botkočius, akių
raiščius ar dar ką nors, visa tai rasite apačioje, dešinėje pusėje.
Regina padavė savo drabužius. Moteris įteikė spalvotą kortelę —
drabužių saugojimo žymeklį.
— Neturiu kišenės, — pasakė mergina Sebastianui.
— Ar prisiminsi numerį?
— Taip.
Sebastianas paėmė jos kortelę ir grąžino rūbininkei.
— Nebedelskime. Eime, — vyras padavė Reginai botkotį ir nusivedė
laiptais žemyn.
Vieta priminė modernų požeminį kalėjimą. Žvakidės, narvai, akmeninės
durys, medžiu iškaltos arkos tarp kambarių ir viduramžius primenantys
baldai, akivaizdžiai atstojantys kankinimo įrankius. Sienos išmargintos
virvėmis, grandinėmis, kabliais ir suktuvais.
 Sebastianas kalbėjo tiesą: vilkėdama tik apatiniais drabužiais Regina
nesijautė išskirtinė. Kiti lankytojai tik dirstelėjo į ją probėgšmais,
reaguodami kaip ir į kiekvieną kitą įėjusįjį į jau įsisiūbavusį vakarėlį.
Vyras nusivedė ją kambariu. Regina nustebo pamačiusi daugiau surištų ar
kitaip suvaržytų vyrų nei moterų. Remdamasi savo pačios santykiais su
Sebastianu, mergina nejučia ėmė ieškoti moterų paklusniųjų vaidmenyse,
tačiau tokių čia buvo mažuma.
— Nežaisi su jokiu vyru, — pareiškė Sebastianas, kai jiedu praėjo du
grandinėms prie sienos prikaustytus vyrus.
Vienas iš jų stovėjo veidu į kambarį, kitas buvo atsukęs nugarą.
Žvelgiančiojo į kambarį penis buvo apgaubtas kažkokiu į narvą panašiu
daiktu. Abu vyrus moterys plakė botkočiais ir kitais skausmą sukeliančiais
instrumentais.
— Man tinka, — nedelsdama atsakė Regina.
Didžiuliame, sostą primenančiame krėsle sėdėjo moteris raudonu triko ir
ilgomis raudonos odos batais apautomis kojomis. Ant jos kelių gulėjo vyras
nuogu užpakaliu. Moteris pliaukštelėjo lopetėle. Regina galėjo prisiekti, kad
tas žmogus ištarė: mamyte.
— Ten, — Sebastianas pro arką nuvedė ją į kitą kambarį.
Ji pamatė kaladėje sukaustytą moterį užrištomis akimis ir nuogą nuo
juosmens. Akimirką Sebastianas įdėmiai ją stebėjo, tačiau nuėjo prie kitos
moters, ant pilvo gulinčios ant stalo, pririštomis rankomis ir kojomis. Šalia
jos stovintis vyras ranka pliaukštelėjo per moters sėdmenis. Šviesi moters
oda raudonavo nuo rankų žymių.
Sebastianas sustabdė Reginą likus kelioms pėdoms iki stalo.
— Tiesiog žiūrėk, — ramiai pasakė jis ir ją apkabino.
Vyras dar kartą pliaukštelėjo ranka, po to, luktelėjęs, vėl sudavė. Moteris
sudejavo — ne iš skausmo. Apimta ekstazės.
Tarsi pajutęs žiūrovus, vyras atsisuko pažiūrėti. Po to vėl nukreipė
žvilgsnį į moterį ir taip garsiai trenkė, kad Regina būtų išgirdusi kitame
kambaryje.
Vyras nuėjo.
— Kur jis eina? — sušnibždėjo Regina.
— Užleidžia vietą mums, — paaiškino Sebastianas.
— Vietą? Kodėl?
— Su ja pažaisti.
 Reginos akys išsiplėtė.
— Jokiu būdu, — ji papurtė galvą.
— Todėl mes čia ir esame, — pasakė Sebastianas.
— Maniau, tik stebėsime.
— Nežinau, kodėl taip nusprendei, — Sebastianas padavė jai botkotį. —
Palauk čia sekundėlę.
Jis nužingsniavo prie moters ir pasilenkęs kažką pasakė. Moters veidas
buvo nusuktas į kitą pusę, todėl Regina negirdėjo, apie ką jie kalbėjosi.
Vyras atsisuko į Reginą ir mostelėjo prieiti. Ji nenoriai atėjo. Žymės ant
moters odos iš arti atrodė dar raudonesnės ir ryškesnės. Mergina nusuko
akis.
— Ji neprieštarauja dėl botkočio, — paaiškino Sebastianas.
Regina nužvelgė jį it pamišėlį.
— Nemušiu šios moters.
— Tam ji čia ir yra, — kalbėjo jis toliau. — O dar svarbiau yra tai, jog
dėl to čia esame mes, — Sebastianas paglostė merginai galvą ir pakeitė
toną. — Arba ji gaus tai dabar, arba tu — vėliau. Tiesą pasakius, vis tiek to
sulauksi. Klausimas — kaip stipriai.
Regina pažvelgė į jo tamsias akis ir pajuto pažįstamą šiurpuliuką,
slenkantį nuo vidurių iki dubens. Suvokė, jog neturėtų jaustis blogai dėl to,
kad muš tą moterį. Galbūt anoji neturi tokio Sebastiano, todėl ir atėjo į šią
vietą norėdama pajusti tai, ką Reginai galėjo suteikti tik vienas žmogus.
Laikydama ranką taip, kaip mokė Sebastianas, ji pakėlė botkotį. Vyras
mostelėjo į moters sėdmenis primindamas, kad reikia pataikyti į taikinį ir
neužgauti šlaunų, nes tai gali būti pernelyg skausminga.
Regina sudvejojo prieš nuleisdama botkotį, tačiau paskubomis dirstelėjusi
į Sebastianą pamatė taip reikalingą padrąsinantį linktelėjimą. Prikandusi
apatinę lūpą ji nuleido lazdą ant rausvo moters užpakalio.
— Gali suduoti stipriau, — patarė Sebastianas.
Įdomu, ar bestebėdamas ją jis pats susijaudina?
Atviresnio bendravimo paskatinta mergina nusprendė to paklausti.
— Ar tai tave įkaitina?
Vyras papurtė galvą.
— Ne, — sušnibždėjo jis ir pasislinko arčiau. — Turiu sukaupti visą
valią, kad neužriščiau tau akių raiščio ir nepririščiau prie suolo štai ten. Tu
priešintumeisi, tačiau nutraukčiau kelnaites, pasiimčiau lopetėlę ir
parodyčiau šiems mėgėjams, kaip reikia elgtis. Tai mane įkaitintų.
Reginos širdis ėmė daužytis.
— Dabar, — toliau kuždėjo jis, — noriu, kad suduotum šiai moteriai
keturis kartus. Po to mes išeisime. Liepk jai skaičiuoti.
Ji virpėdama atsistojo priešais moterį.
— Skaičiuok, — nervingai ištarė Regina stengdamasi, kad balsas
skambėtų garsiai ir tvirtai.
Ji pažvelgė į Sebastianą. Šis linktelėjo.
Mergina trinktelėjo botkočiu. Ne itin stipriai, tačiau ryžtingai.
— Vienas, — aiškiu balsu ėmė skaičiuoti moteris.
Sebastianas pakrutino lūpas: stipriau.
Regina greičiau nuleido ranką, tačiau vos galėjo ištverti į kūną
trinktelėjusios lazdos garsą.
— Du! — sušuko moteris.
Virpančia ranka mergina ruošėsi kitam smūgiui.
— Priversk ją patirti orgazmą, — prabilo Sebastianas.
Regina pažvelgė į jį tarsi į pamišėlį. Dar smarkiau nuleido lazdą. Moteris
suaimanavo — ne taip garsiai kaip nuo prieš juos buvusio vyro kirčių,
tačiau pakankamai.
— Trys, — šiek tiek įtemptu balsu toliau skaičiavo ji.
Mergina tvojo dar kartą. Smūgio stiprumas nustebino ją pačią. Moteris
reagavo ekstazės kupinu klyksmu.
— Keturi, — neaiškiu balsu prašvokštė ji.
Sebastianas iš Reginos rankų paėmė botkotį ir nusivedė Reginą laiptais
aukštyn.

Lauke jau leidosi vėsi naktis. Vėl vilkėdama savo drabužiais Regina
nurimo. Įdomu, ar sunkiausia nakties dalis jau praėjo, ar dar tik laukia?
Mergina džiaugėsi, kad Sebastianas nusivežė ją į klubą ir leido patirti, ką
reiškia pačiai mojuoti rimbu. Žavėjo tai, kad, atsidūrusi valdovės padėtyje,
ji pati nė truputėlio nesusijaudino. Regina suvokė, kad seksualinė dinamika
tarp jos ir Sebastiano nebuvo tiesiog tai, kam ji pakluso siekdama jį
pamaloninti, bet idealiai jai tiko. Žinoma, tai turėjo išduoti ir ypatingas
malonumas, tačiau kol neišbandė kitokio vaidmens, ji dėl nieko negalėjo
būti tikra. Dabar, supratusi, kas ji nėra, Regina stipriau suvokė savo
seksualiąją pusę. Tai prieštaravo logikai, tačiau supratusi, kad ji — ne
valdovė, neabejojo, jog fotosesija taps daug paprastesnė: nuotraukose ji
atskleis dalelę savęs ir šiek tiek vaidins. Tikrasis jos seksualumas išliks tik
jųdviejų su Sebastianu paslaptimi.
Mergina vylėsi, kad vaidins įtikinamai, ir vėl pajuto pagarbą Betei Peidž.
Sebastianas išsitraukė telefoną.
— Džese, — prabilo jis. — Noriu paprašyti paslaugos. Ar galėtum po
dvidešimties minučių atvažiuoti į mano butą? Esu su Regina ir mums labai
reikia tavo talento.
Regina klausiamai pažvelgė, tačiau jis tik mirktelėjo.

OceanofPDF.com
 38 SKYRIUS
— Žiūrėk į grindis, tačiau galvą laikyk tiesiai, veidu į priekį.
Raudonplaukė brite Džesė, pirmą kartą padėjusi Reginai „Four Seasons“
viešbutyje, kantriai patarinėjo merginai pirmojo profesionalaus makiažo
pamokoje.
Regina atsirėmė į Sebastiano kėdę valgomajame. Nuo virš galvos
plieskiančių lempų buvo labai karšta.
— Labai daug dažų, — nusprendė mergina. Kalbėdama ji stengėsi
nejudinti galvos.
Reginai ant vokų užtepė trečią dažų sluoksnį.
— Pasitikėk manimi, tikrai ne per daug. Be to, žinau, kad Sebastianas
mėgsta nespalvotas nuotraukas, todėl reikia daugiau kontrasto. Pamačiusi
save veidrodyje pamanysi, jog persistengta, tačiau vaizdas nuotraukose bus
tobulas.
Sebastianas dėliojo dekoracijas, tampė baldus.
— Keletą kadrų padarysiu lauke, — pasakė jis Džesei.
Reginai tai buvo naujiena.
— Kuriuo fotoaparatu fotografuosi? „Mark II?“ — parūpo Džesei.
Sebastianas kažką pritariamai sumurmėjo.
— Galvą laikyk ramiai, — priminė Džesė.
Nuleidusi akis Regina spoksojo tiesiai į moters krūtis, įtempusias ploną
pilkų „Rolling Stones“ marškinėlių audinį. Įdomu, ar dažnai Sebastianas su
ja dirba? Kaip artimai? Mergina nekentė savęs už pavyduliavimą, už tai,
kad mintys nejučia pasukdavo ta kryptimi. Kada ji pasijus saugi? Ar
pasijus?
Džesė atkreipė jos dėmesį į šepetėlius, indelius, blakstienų rietiklius, tušą,
pieštukus, pincetus ir pudrines, išsklaidytus ant stalo Sebastiano
valgomajame.
— Beveik baigta, — moteris rinkosi iš įvairių lūpdažių tūbelių.
Priėjo Sebastianas, ketindamas įvertinti situaciją. Regina jautėsi tokia
apiplėšta ir apipešiota, kad baiminosi vyro reakcijos į tokią transformaciją.
Sebastiano veido išraiška pradangino visus nuogąstavimus.
— Džese, visada galiu pasikliauti tavo stebuklais, — ištarė jis. — O tu,
— jis priėjo arčiau ir uždėjo ranką ant Reginos galvos. Mergina pakėlė akis
ir išvydo susižavėjimo kupiną žvilgsnį. Širdis šoktelėjo, — tu išties graži.

Regina stovėjo pozuodama ant Sebastiano namo stogo. Virš galvos

mirkčiojo vasaros žvaigždės, už nugaros sruvo mėnesienoje sidabru švytinti
Hadsono upė. Rimbas rankose apsunko.
— Žiūrėk į mane, tačiau pasisuk šonu, — nurodinėjo Sebastianas. —
Pamėgink pakelti rimbą už galvos. Viena ranka laikyk kotą, kita — už
uodegėlės.
Mergina atsistojo taip, kaip pasiūlė vyras. Ištisas valandas praleidusi
fotosesijoje ji jau žinojo, kaip reaguoti į Sebastiano nurodymus. Stengėsi ir
pati. Be abejonės, svarbiausią patarimą Sebastianas ištarė pradžioje: priminė
jai, kad geriausi modeliai yra tie, kurie mėgsta tai, ką daro, tie, kurie
nepozuoja dėl atlygio ar nuotraukų aplanko. Tos merginos mėgaujasi tarp jų
ir fotografo vykstančiais mainais.
— Jeigu pajėgsi pajusti tą džiugesį, — kalbėjo vyras, — turėsime aukso
vertės nuotraukas.
Ji perkėlė svorį ant vienos kojos ir nusišypsojo tarsi ketintų iškrėsti kažką
itin nedoro. Neabejojo: toji šypsena atsispindės ir jos akyse.
Regina papozavo keletui kadrų ir nusviedė rimbą šalin.
— Parodyk man savo užpakalį, — paprašė Sebastianas.
Prieš dvi valandas toks nurodymas būtų privertęs ją dvejoti. Dabar ji
buvo kupina idėjų, ką daryti su savo kūnu. Fotografuotis pradėjo vilkėdama
korsetą ir odinį sijoną, tačiau dabar kūną dengė tik juodas biustjė ir juodų
nėrinių trumpikės. Regina avėjo juodais batais su platformomis, pirktais su
Karle.
Ji atsuko Sebastianui nugarą ir apjuosė tarpkojį rimbu. Veidą atsukusi į
vyrą ji nutaisė žvilgsnį, išduodantį, jog yra užklupta kažką bedaranti.
Pirmąją valandą ji galvojo apie Betę — Betės įkūnijimą — ir mėgino
įveikti drovumą. Šią akimirką ji jau prisijaukino fotoaparatą — šis dabar
visiškai priklausė jai.
— Mesk rimbą ir sėsk ant žemės, — paliepė Sebastianas.
Ketindamas fotografuoti iš viršaus, vyras pasilypėjo ant paaukštinimo. Ji
pakėlė akis. Sebastianas prisidėjo fotoaparatą prie savo akių, vėl nuleido.
— Kur tavo kaklo papuošalas? Noriu, kad segėtum jį fotografuodamasi.
 — Tikrai? Viduje. Nusisegiau, kai persirenginėjau.
— Eik, pasiimk. Žvelgdamas į moterį nuotraukose noriu žinoti, kad ji
mano.

Virvės veržė standžiau, akių raištis temdė stipriau, kambarys buvo

vėsesnis.
Atrodė, kad viskas sudėliota taip, kad primintų Reginai deramą vietą. Ji
galėjo vaidinti valdovę klube ir nuotraukose, tačiau čia Sebastianas ketino
grąžinti ją į realybę — jų realybę.
Ko gero, jau buvo ketvirta valanda ryto. Regina gulėjo surišta tiksliai
taip, kaip toji moteris klube: išsitiesusi ant pilvo, ištiestomis rankomis ir
praskėstomis kojomis. Visiškai nuoga Regina juto pažeidžiamumo ir
nepakeliamo laukimo maudulį, niežulį, išvarysiantį iš proto, jeigu negalės
pasikasyti.
Ji išgirdo aplink vaikštinėjantį Sebastianą. Po to, be jokio įspėjimo, į
išangę spausdamas įslydo šaltas metalas. Ji aiktelėjo ir nors pažino išangės
kaiščio keliamą pojūtį, širdis tebesidaužė.
— Kiek kirčių gavo toji moteris? — paklausė Sebastianas.
— Keturis, — atsakė Regina.
— Mes imsimės šešių.
Mergina įsitempė laukdama, kol vyras kirs jai rimbu arba pliaukštelės
lazda. Staiga Regina pajuto, kad kažkoks kietas, tačiau šiek tiek elastingas
daiktas iš nugaros spraudžiasi pro jos lytines lūpas. Pirmoji instinktyvi
mintis buvo priešintis, tačiau Regina susivaldė ir leido Sebastianui švelniai
dulkinti ją tuo daiktu. Šis pripildė ją it penis. Mergina suprato, kad tai
dirbtinė varpa. Abiejų daiktų derinys darėsi nepakeliamas. Ji jau ketino apie
tai pasakyti, tačiau Sebastianas palietė jautriąją vietelę, sukeldamas
malonumo drebulį, ir Regina pamėgino atsipalaiduoti. Po to vyras liovėsi
judinęs dirbtinę varpą ir paliko ją viduje. Mergina juto, kaip kūnas pulsuoja
ir laukia daugiau malonumo, pažadėto paskutiniuoju smarkiu stūmiu.
Laikyti savyje nejudančią varpą prilygo kankynei.
— Ai! — rimbas kirto tada, kai ji mažiausiai to tikėjosi. Nusmelkė aštrus
skausmas. Kūnas įsitempė laukdamas kito smūgio ir ji pamiršo pilnumą
tarpukojyje, kaištį išangėje.
 Antras smūgis buvo toks pats skausmingas.
— Skaičiuok, — dusliai paliepė Sebastianas. — Dabar bus trečias.
Vėl skausmas, dar aštresnis.
— Trys, — ištarė ji.
Regina guodėsi tik tuo, kad kirčiai tebus šeši.
— Jeigu skaičiuodama suklysi arba nebeskaičiuosi, pradėsime iš naujo,
— perspėjo vyras.
Šios grėsmės užteko, kad ji pamirštų esamą skaičių. Vėl kirtis. Mergina
nesuprato, ar smūgis sušvelnėjo, ar jos kūnas apmirė ir nebejaučia skausmo
aštrumo.
— Keturi, — stengėsi ištarti tvirtu balsu.
Pagalvojusi apie moterį klube Regina nusistebėjo, kaip ji pajėgė ištverti
nepažįstamųjų smūgius.
Rimbas nukrito ant grindų. Per sėdmenis stipriai pliaukštelėjo ranka.
Nuvilnijo geliantis skausmas. Regina taip nustebo, kad kone pamiršo
skaičiuoti. Laimei, pajėgė iškvėpti.
— Penki.
Daugiau nieko. Juto, kad Sebastianas stovi. Kiekvienas kūno raumenėlis
ruošėsi skausmui, tačiau vyras jos nelietė. Regina vėl pajuto nemalonų
spaudimą išangėje ir tarpukojyje. Nedrįso judėti, tačiau labai norėjo
pasimuistyti. Jeigu stipriai ir greitai pasirangys, kažko atsikratys. Netrukus
ji ėmė trokšti galutinio skausmo išsipildymo suprasdama, kad tik tada
išsilaisvins iš metalo ir gumos tironijos. Regina tegalėjo galvoti tik apie tai,
kaip jų atsikratyti.
— Suduok man, — sumurmėjo ji.
— Ką? — paklausė Sebastianas, nors Regina suprato, kad jis išgirdo.
— Suduok man dar kartą.
— Nori, kad vėl pliaukštelėčiau?
— Taip.
— Privalai gražiai paprašyti.
— Prašau, trenk man dar kartą.
Mergina įsitempė. Be abejonės, smūgis sukrėtė savo stiprumu, garsu ir
gėla, kuri, atrodė, nuslinko į kojas.
— Šeši, — iškvėpė ji.
Baigta. Regina laukė besidaužančia širdimi.
OceanofPDF.com
 39 SKYRIUS
Sebastianas švelniai rankomis patrynė geliančius Reginos sėdmenis, po
to, jos palengvėjimui, lėtai ištraukė kaištį.
Pajudėjo ir dirbtinė varpa. Vėl nieko. Nebeliko daiktų ir smūgių. Kūnas
kone patyrė sukrėtimą. Atrodė, aplink per daug oro. Pulsavimas reikalavo
prisilietimų.
Sebastianas atrišo rankas ir kojas. Mergina galėjo judėti, tačiau kūnas
keistai priešinosi. Ji gulėjo visiškai ramiai, vildamasi, kad, jeigu nieko
nedarys, Sebastianas kažkaip atsakys į jos kūno poreikį, kažkuo pakeis
spaudimo ir skausmo trūkumą.
— Apsiversk ant nugaros, — švelniai paprašė jis.
Mergina lėtai apsivertė. Sebastiano veidas jos geliančią sielą ir kūną
veikė it balzamas. Ja slystančios akys ramino, tačiau išgydyti galėjo tik
prisilietimas. Be abejonės, jis tai žinojo. Nesvarbu, kokį kostiumą ji vilkėtų,
kokias nuotraukas kurtų, ji, galų gale, vis tiek jam paklus.
— Užsimerk ir akių neatmerk, kitaip teks užrišti raištį, — perspėjo
Sebastianas.
O, ne. Regina jau nebesuvokė, kiek dar galės ištverti. Manė, kad patyrė
pakankamai.
Vis dėlto ji pakluso ir užsimerkė, išgirdo Sebastianą žengiant kelis
žingsnius nuo jos. Sutelkusi visas valios jėgas mergina įveikė norą
dirstelėti.
Regina pajuto jį artėjant. Staiga kažkas švelniai it plunksna perbraukė jos
raktikaulį, nuslydo per krūtis, paerzino spenelį, tingiai nukeliavo bamba ir
ėmė glamonėti šlaunį.
— Išskėsk kojas, — paliepė vyras.
Ji atsivėrė ir plunksnos švelnumas nuplasnojo palei kauburėlį,
kutendamas klitorį, kol ji išrietė dubenį. Tada pajuto šiltą liežuvio
brūkštelėjimą ir nuskriejo iki dausų.
Regina sudejavo, tiesė prie jo rankas ir traukė ant savęs. O Sebastianas
nekreipė dėmesio į paklaikusių rankų reikalavimus. Susikaupęs slysčiojo
liežuviu, kol galiausiai šis įsmuko vidun ir ėmė ten rangytis. Mergina
pajuto, kad orgazmas ranka pasiekiamas ir nustebino pati save, kai sugriebė
Sebastiano ranką ir pridėjo ją prie klitorio. Sebastianas ranką nustūmė.
 — Atsistok, — paliepė jis. — Pasiremk į mane. Ir neatsimerk.
Reginos ir kojos drebėjo. Sebastianas apsivijo ranka jos liemenį. Basomis
pėdomis ji atsistojo ant šaltų grindų. Ją vyras nuvedė per kambarį. Regina
suvokė, kad atsidūrė koridoriuje.
— Gali atsimerkti, — leido Sebastianas.
Ji atsimerkė ir priėmė jį. Kietas vyriškumas buvo pasirengęs. Daugiau nei
pasirengęs. Vyras paėmė jos ranką ir padėjo ant savo penio, o pats išvyniojo
prezervatyvą. Mergina lėtai pajudino ranką, pirštais jusdama pulsavimą.
Nustebo suvokusi, kaip stipriai troško paimti jį burnon. Suklupusi ranka
stumtelėjo penį taip, kad galėtų lūpomis apgaubti galiuką. Sebastianas
sudejavo, ėmė stumčioti pirmyn, užpildydamas burną greičiau nei ji buvo
pasirengusi. Šiek tiek atsitraukusi, ji perbėgo liežuviu jo vyriškumu ir
palinko priimdama jį visą.
Vyras aimanavo iš malonumo. Tas garsas vertė jos skrandį šokčioti iš
susijaudinimo. Jo ranka glostė jos skruostą. Ekstazės kupinu ritmu jo
vyriškumas judėjo pirmyn ir atgal.
Sebastianas atsitraukė ir užsimovė prezervatyvą. Tada palietė ją,
prisitraukė arčiau, ranka apglėbė krūtis ir stipriai pabučiavo į lūpas. Regina
pajuto kietą jo varpą, besispaudžiančią prie pilvo, ir prisispaudė pati. Tada,
greitu abiejų rankų judesiu, vyras ją pakėlė ir nusinešė į miegamąjį.
Paguldyta ant vėsios antklodės mergina vos spėjo ištiesti kojas.
Sebastianas užgulė ją ir taip staigiai užpildė, kad ji aiktelėjo.
Mintys nuskriejo į erdvę, kuri atsiverdavo tik su juo ir paversdavo ją
virpančia it gyvas nervas, palengvėjimo link besiritančia būtybe. Vyras
nardė pirmyn, išslysdavo atgal, sulėtindavo judesius, pakeisdavo stūmio
kampą ir varpa brūkštelėdavo klitoriu. Regina aikčiojo, nagais raižė jo
sėdmenis, laikė jį savyje tol, kol sprogęs orgazmas nuvilnijo bangomis,
pasiuntusiomis šaltuką visu jos kūnu.
— Ateik, — sumurmėjo ji jam, rankomis glamonėdama nugarą.
Sebastianas panardino veidą į jos plaukus, stūmiai padažnėjo ir
sustiprėjo, kol galiausiai jo kūnas suvirpėjo ir nurimo.

OceanofPDF.com
 40 SKYRIUS
Kambaryje brėkštant rytui, Regina susirangė šalia Sebastiano ir padėjo
galvą jam ant krūtinės.
Abu iš visų jėgų stengėsi užmigti, tačiau tebegulėjo plačiai atmerktomis
akimis.
— Nežinau, kaip išgyvensiu dieną darbe, — prabilo mergina.
— Po tokios nakties? Tau reikia ilsėtis. Nė negalvok apie biblioteką, —
pareiškė Sebastianas.
— Privalau. Noriu ten eiti. Klausyk, tai, ką mes turime, svarbu, tačiau ten
mano darbas. Nenoriu visko sugadinti.
— Nesugadinsi, — atšovė vyras. — Tiesiog paskambink, pasakyk, kad
jautiesi prastai ir atvyksi vėliau.
— Gerai, — linktelėjo mergina. — Tik negaliu nuolat taip elgtis, aš...
— Atsipalaiduok, — Sebastianas nutildė ją bučiniu.
— Ar galiu tavęs kai ko paklausti? — ryžosi ji.
Vyras atsirėmė ant vienos alkūnės ir, žvelgdamas į Reginą, paglostė jos
skruostą.
— Oi, gerai. Skamba rimtai. Remdamasis naujomis mūsų santykių
sąlygomis spėju, jog privalau atsakyti.
— Teisingai.
— Aš toks velniškai laimingas, kad leidaisi fotografuojama. Abejojau dėl
tavo norų, tačiau pavyko sėkmingai.
— Nenukreipk temos, — atrėžė Regina, nors ir buvo sujaudinta jo
žodžių. — Man smalsu: ar tau anksčiau teko mylėtis be tų visų...
suraišiojimų ir disciplinos?
— Žinoma, — atsakė Sebastianas. — Vis dėlto perėjimas iškart prie
sekso labiau reiškia vienos dienos nuotykį... bevertį dalyką.
— O toji moteris, su kuria pamačiau tave bibliotekoje?
Vyras nusijuokė.
— Svarsčiau, kada apie ją paklausi. Puikus pavyzdys — tik seksas, nieko
ypatinga. Bakst ir baigta.
— Bakst ir baigta, — pakartojo ji. — Ar tiesą kalbėjai anksčiau? Kad
nebuvai įsimylėjęs?
 Regina pajuto, jog Sebastianas įsitempia. Akimirką išsigando, jog tas
klausimas grąžins juodu į tą vakarą, kai jis perspėjo „nesugriauti visko“ ir
išsiuntė ją namo.
— Ne, — pagaliau prabilo jis. — Tai nėra absoliuti tiesa.
Dabar įsitempė ji.
— Gerai, — beveik sulaikiusi kvapą ištarė mergina, laukdama tęsinio.
— Pasakojau, kaip susidomėjau fotografija. Su ja supažindino Astrida.
— Taip.
— Ji buvo vos keleriais metais už mane vyresnė. Manau, santuoka su
mano tėvu jai greitai įgriso. Jis turėjo daug pinigų, buvo gražus, tačiau
nesilankė naktiniuose klubuose ir neketino klausytis koncertų „Roseland
Ballroom“ salėje. Todėl, retkarčiais, kai tėvas sakydavo, jog yra pernelyg
užsiėmęs ar pavargęs, Astrida drauge tempdavosi mane.
— Gerai, — švelniai pakartojo Regina, grumdamasi su vaizdu: paauglys
Sebastianas laksto po Niujorką su viena iš įžymiausių pasaulio manekenių.
— Manau, ji žinojo, kad man nuobodu, kad jaučiuosi vienišas. Turėjau
draugų, tačiau buvau vienintelis vaikas. Tėvo pinigai mane kažkaip
izoliavo. Turėjome su ja daug ką bendra. Ji parodė, kaip naudotis
fotoaparatu, leidosi fotografuojama.
— Taip, kalbėjai apie tai.
— Aš ją įsimylėjau.
Reginos viduriuose tarsi kas truktelėjo.
— Kaip mokyklinukas, mylėjai ją iš tolo?
— Ne, — dvejojo Sebastianas. — Mudu buvome meilužiai.
Mergina atsisėdo ir atsisuko taip, kad galėtų jį matyti.
— Tikrai? — ji pati nesuprato, kodėl taip pasakė.
Kvaila — tarsi jis galėtų juokauti apie tokius dalykus. Vis dėlto toks
prisipažinimas jai atrodė neįtikėtinas. Paauglys, užmezgęs romaną su tėvo
žmona...
— Taip. Įsimylėjau stipriai ir beprotiškai. Nežinau, ką mano meilė reiškė
jai, — gal fizinį potraukį. Pramogą. Nežinau. Tapome neapdairūs. Tėvas
mus užtiko, išmetė mane iš namų ir išsižadėjo.
Regina nesuvokė, ką pasakyti. Svarstė, kiek apie tai galima kalbėti viešai,
po to nusprendė, jog vargu ar ši informacija plačiai paplito. Karlė, gal net
Margareta būtų apie tai užsiminusios. Vėl padėjo galvą jam ant krūtinės.
 — Apgailestauju. Ko gero, jauteisi... nė neįsivaizduoju kaip. Ar tai įvyko
viešai?
— Ne, — mergina pastebėjo, kad ją apglėbusios rankos įsitempė. —
Mano tėvas turėjo daug draugų — ir pinigų — žiniasklaidoje. Niekas
nedrįso jam įkyrėti. Mama žinojo. Maldavau jo nesakyti — moteris,
sužlugdžiusi jos santuoką, susidėjo su sūnumi. Tik šito ir gėdijausi. Tėvas
manęs neklausė ir papasakojo mamai, kodėl mane išmeta ir visiškai
nutraukia finansinę paramą.
— Jis liovėsi tau padėti? Juk buvai nepilnametis?
— Taip, tačiau motina turėjo šeimos pinigų, be to, pinigų gavo ir
skirdamasi. Atsisakymas paremti mane materialiai priminė beprasmį
grasinimą. Manau, todėl jis papildomai pasistengė mane nubausti
papasakodamas viską motinai.
Netgi dabar, prabėgus daugeliui metų, Sebastiano balse Regina išgirdo
gėdos gaideles.
— Ji vis tiek būtų paklaususi tėvo, kodėl tave išvarė. Vargu ar būtum to
išvengęs.
— Mudu su tėvu be paliovos riejomės. Patikėk manimi, būčiau išvengęs.
— Tad kodėl gi gyvenai su juo, o ne su mama?
— Po skyrybų mama beveik metams išvyko pas užsienyje gyvenančius
tėvus. Neturėjau didelio pasirinkimo. Ji tebuvo grįžusi vos kelis mėnesius,
kai tėvas smogė antrą smūgį. Šįkart kaltas buvau aš.
— Ak, Sebastianai. Buvai tik paauglys. Spėju, Astrida — ne ką vyresnė.
— Kai išsikrausčiau iš tėvo namų, mama įtarė, jog ketinu prisigretinti
prie jos. Neklydo. Melavau jai, ginčijausi ir galiausiai susipykome. Tada ji
nusižudė.
Regina neteko žado. Pakėlė galvą ir pažvelgė į jį. Sukrėsta pamatė, kad
vyras tuoj pravirks.
— Sebastianai, nesakyk, kad kaltini save.
— Ne, nekaltinu, — atsakė jis, tačiau veidas rodė ką kita.
Mergina pabučiavo jo skruostą ir pajuto sūrias, ką tik išriedėjusias ašaras.
Ji tvirtai apglėbė mylimąjį. Sebastianas panardino veidą į jos plaukus ir
suėmė juos tarsi virvę, kabindamasis į brangų gyvenimą.
— Tai ne tavo kaltė, — ramino ji glostydama jo galvą.
Kažkokiu būdu jos žodžiai išlaisvino sielvarto liūtį ir Sebastianas
sukūkčiojo it vaikas. Regina suvokė, kad padarytų bet ką, kad tik
numalšintų jo skausmą.
— Mano agentas gavo pasiūlymų iš leidėjų, norėjusių išleisti knygą su
mano kurtomis Astridos nuotraukomis. O aš to nenorėjau. Net žiūrėti į jas
daugiau nenorėjau. Sutikau tik eksponuoti jas „Manning Deere“ galerijoje,
nes to norėjo parodos organizatoriai, o man tai buvo puiki proga pagaliau
pademonstruoti savo kūrybą. Nuo to laiko daugiau tokiu stiliumi
nebefotografavau. Mados redaktoriai skirtumo nepastebi, tačiau meno
pasaulis supranta.
— Kodėl taip kalbi? Mačiau tavo darbus žurnaluose. Mačiau nuotraukas
ant sienų kitame kambaryje.
— Darbai puikūs, bet neypatingi. Visiškai be įkvėpimo. Maniau, kad taip
nutinka todėl, jog Astrida tiesiog geriausia manekenė. Bent jau sau tai
kartojau. Vis dėlto žinojau tiesą. Nuotraukos pavyko nuostabiai, nes
mylėjau Astridą ir tai atsispindėjo darbe. Štai kodėl taip beviltiškai troškau
fotografuoti tave, Regina.
— Kodėl? — iškvėpė ji.
Sebastianas pakėlė galvą ir suėmė rankomis jos veidą. Mergina pajuto
padažnėjusį pulsą. Ji troško lūpomis prisiliesti prie drėgnų jo blakstienų.
— Todėl, kad pirmą kartą po Astridos įsimylėjau.

OceanofPDF.com
 41 SKYRIUS
Regina stabtelėjo bibliotekos laiptų papėdėje ir atsisukusi pamojavo
Sebastianui. Šis atidarė automobilio langą.
— Atvažiuosiu tavęs šeštą, — šūktelėjo vyras.
— Gerai, — ištarė ji ir stebėjo Penktosios aveniu spūstyje dingstantį
juodą automobilį.
Merginos mintys skraidyte skraidė nuo niekada anksčiau nepatirtos
euforijos, tačiau kūnas prie minčių nesiderino. Skaudėjo kiekvieną jo dalį
— nugarą, pėdas, rankas. Užpakalį. Taigi, stovėdama prie akmeninio liūto,
vardu Kantrybė, — o gal Tvirtybė? — Regina pasitaisė aukštakulnius
sandalus su juostelėmis, per petį persimetė krepšį ir pradėjo ilgą kelią
įėjimo durų link.
Buvo jau po pusiaudienio. Mergina pabudo nuo telefono žadintuvo
septintą ryto, tuomet paskambino ir paliko žinutę Sloanai informuodama,
kad jaučiasi prastai ir šiek tiek vėluos. Ji vėl užmigo ir pašoko pabudusi
vienuoliktą valandą. Nusiprausė greičiausiai per visą savo gyvenimą.
Sebastianas nusivedė ją prie spintos, kurioje Regina rado „Prada“
marškinius ir sijoną — dar su etiketėmis. Ji greitai apsirengė ir vyras it
maniakas nulėkė automobiliu, stengdamasis atvežti ją į darbą iki
priešpiečių.
Viduje, vestibiulyje, tvyrojo vėsa ir tyla. Regina giliai įkvėpė ir pasakė
sau, jog viskas bus gerai. Žmonės sunegaluoja. Lankosi pas gydytojus.
Pasirodo vėlai.
Ji greitai užlipo centriniais laiptais. Spynelė šokčiojo palei kaklą.
Sloanos durys buvo atviros. Ji išsyk pastebėjo Reginą.
— Nagi, žiū, kas nusprendė išsiristi iš lovos ir pamaloninti mus savo
buvimu, — pareiškė Sloana.
Regina sunkiai nurijo seiles suprasdama, kad viršininkės žodžiai reiškia
daugiau nei įmantri frazė. Žodžiai buvo tikslingi. Jeigu ir galėjo kilti
abejonių, mėlynose jos akyse tvieskianti panieka pasakė viską.
Sloana kairiosios rankos pirštais pabarbeno į įdegusią šlaunį. Didžiulis
žiedas su deimantais atspindėjo lempų šviesą. Regina atsitokėjo, kad it
užhipnotizuota į jį spokso.
 — Aš labai, labai apgailestauju, — mergina prisivertė pažvelgti Sloanai į
akis. — Tai nebepasikartos. Aš čia, galiu dirbti iki vėlumos...
Sloana pažvelgė į Reginos kaklą, atkreipdama dėmesį, kad ši liečia
papuošalą su spynele. Mergina akimirksniu nuleido ranką prie šono.
— Tu išties mane nuvylei, — šaltai prabilo Sloana. — Buvai viena iš
geriausių pretendenčių į šį darbą, tačiau, be abejonės, ne vienintelė.
Pasamdžiau tave ne tik dėl universiteto diplomo ir rekomendacijų. Atrodė,
kad tu — ta mergina, kuriai darbas visų svarbiausias. Toji, kuri darbą
vertins.
— Taip ir yra, Sloana. Vertinu šį darbą. Beveik visą gyvenimą svajojau
apie jį. Visus universitete praleistus metus jis laukė manęs ir skatino. Nors
vėluoju, kartą praleidau dieną, tai neatspindi mano tikrojo, rimto požiūrio į
šias pareigas. Mano darbas prie leidinių išdavimo stalo visada atliekamas
— ir atliekamas gerai. Esu visiškai įtraukta į grožinės literatūros
apdovanojimų renginį, aš...
— Tu atleista, — išrėžė Sloana.
Regina sukrėsta pažvelgė į ją. Kažkas tos moters veide bylojo, kokia ji
laiminga, radusi priežastį atleisti. Merginos nuostaba virto pykčiu.
— Ar tai tikrai dėl darbo? — paklausė ji. Reginos veidas išraudo, širdis
ėmė tankiai plakti. — O gal dėl tavo jausmų Sebastianui?
— Kaltinti gali ką nori, tačiau vis tiek esi atleista. Sebastianas Barnsas
nėra apmokamas šios bibliotekos darbuotojas, o aš esu. Aš samdau ir
atleidžiu kaip man atrodo tinkama. Mėginsi mane tikrinti — pasigailėsi.

Karlė grįžo namo ketvirtą valandą po pietų ir spygtelėjo iš nuostabos,

išvydusi ant sofos sėdinčią Reginą.
— Ką veiki namuose?
Mergina rankose laikė tiek pirkinių krepšių, kad vos pajėgė uždaryti duris
nieko neišmesdama.
Regina keletą valandų mąstė apie siaubingą įvykių posūkį, tačiau vos
pajėgė prisiversti atsakyti į draugės klausimą. Ji vis dar neatitoko.
Sloanos atleista ji taip sutriko, kad išėjo nesusirinkusi knygų, saugomų po
stalu, neatsisveikinusi su Aleksu ir net su Margareta.
 Nuo minties apie Margaretą suspaudė gerklę. Regina priminė sau, kad
moteris vis tiek palieka biblioteką. Po to, nuotaikai besisukant spirale
žemyn, pagalvojo apie po dviejų savaičių vyksiančias „Literatūros liūtų“
iškilmes. Kaip ji to ilgėsis!
Tiek metų studijų... Užuot linksminusis vakarėliuose, ji skaičiavo savo
atestato vidurkį tikėdama, kad tie skaičiai — jos ateities pamatas. Svajojo
apie dieną, kai ras darbą tikroje bibliotekoje. Regina prisiminė vėsias,
lietingas kovo dienas, kai vaikščiojo į darbo pokalbius Niujorko viešojoje
bibliotekoje. Nuostabią balandžio dieną, kurią sulaukė skambučio iš
Žmogiškųjų išteklių skyriaus, pakeitusio jos gyvenimą. Visa tai — šuniui
ant uodegos.
— Mane atleido, — ašarodama atsakė ji.
Karlė atrodė pritrenkta.
— Tu juokauji, — nuskambėjo tipiškas Karlės atsakymas.
Mergina atplėšė „Whole Foods“ maišelį ir pasiūlė Reginai keksiuką. Ši
papurtė galvą — tiek atsakydama į draugės klausimą, tiek į pasiūlymą.
— Ne. Ne.
— Kodėl? Kas nutiko? — Karlė pliumptelėjo ant sofos.
Regina nė nežinojo ką atsakyti. Hm, miegojau su buvusiu viršininkės
meilužiu. Atėjau į darbą pavėlavusi, apsupta sekso miglos...
— Ilga istorija, — tepasakė ji.
— Aš klausau, — nesiliovė Karlė.
Sudūzgė mobilusis telefonas. Nors tai jai buvo nebūdinga, mergina
neatsiliepė.
Regina giliai įkvėpė.
— Kelis kartus pavėlavau.
Karlė gūžtelėjo.
— Na ir kas? Taip kartais nutinka.
— Ir paaiškėjo, kad mano viršininkė su Sebastianu... — ji reikšmingai
nutilo.
— Ne, — kambario draugė, išplėtusi akis, palinko pirmyn.
— Taip.
— Negaliu tuo patikėti! Žinai ką, Regina. Pasirodai prie mano durų tokia
tyli, baikšti ir nekalta. Dabar tik pažiūrėk į save. Nuostabiai apsirengusi,
dulkiniesi su vienu iš karščiausių Niujorko vyrų ir gyveni audringiau nei
koks kitas mano pažįstamas.
 — Atrodo, nesupratai šio pokalbio esmės. Praradau darbą. Esu bedarbė.
Stengiuosi nepanikuoti, tačiau į Niujorką atsikrausčiau dėl šio darbo.
Gyvenu nuo algos iki algos. Nežinau ką daryti.
— Pirmiausia nusiramink. Rasi kitą darbą. Nori, paskambinsiu keliems
žmonėms?
— Ne, nenoriu. Noriu darbo, kurį turėjau. Troškau tapti bibliotekininkę
tiek ilgai, kiek save pamenu. Žinau, tau tai atrodo menka ir visai nežavu,
tačiau man tai šį tą reiškia.
Karlės veidas sušvelnėjo.
— Gerai, ką gi — jeigu manai, kad galiu ką nors padaryti, pasakyk. Jeigu
jaudiniesi dėl nuomos mokesčio — nurimk. Žinai, kad man pinigų
netrūksta. Tereikia kambario draugės, kad tėvai naiviai tikėtų, jog taip saugo
mane nuo bėdos.
Regina pažvelgė į ją nustebusi.
— Ačiū, Karle. Dabar jaučiuosi blogai, nes iki galo neįvykdžiau
susitarimo — neapsaugojau tavęs nuo bėdos.
Kambario draugė nusijuokė.
— Dabar tai taps tavo pagrindiniu užsiėmimu.
— Dėkui, tačiau negaliu priimti tavo pasiūlymo. Susirasiu darbą.
— Ką sakė Sebastianas?
— Dar nepasakiau jam.
— Kodėl? Jis tikriausiai galėtų kur nors timptelėti kelias virveles.
Regina nepasakojo Sebastianui apie įvykį, nes nenorėjo, jog atrodytų, kad
vos susidūrusi su problema lekia pas jį. Nesvarbu, kad miegamajame ji
bejėgė. Tikrame gyvenime viskas kitaip.
— Klausyk, — tarsi nuspėjusi jos mintis tarė Karlė, — suprantu, kad
nenori, jog jis pamatytų tave silpnumo akimirką. Šaunuolė. Vis dėlto tam
vaikinui tu išties rūpi. Supratau tąnakt, kai pasirodė čia po jūsų ginčo.
Regina linktelėjo.
— Taip, žinau, jog jam rūpiu. Kurį laiką nežinojau. Dabar viskas
pasikeitė. Žinoma, turėsiu jam apie tai papasakoti ir tai padarysiu. Tiesiog
noriu viską apmąstyti, — ji dirstelėjo į laikrodį. — Tiesą pasakius, jis lauks
manęs po valandos prie bibliotekos. Negaliu daugiau atidėlioti, — paėmusi
savo „iPhone“ ji surinko numerį. Įsijungė balso paštas.
— Neatsako. Susitiksiu su juo ten. Palauksiu prie liūtų.
— Liūtų?
 — Aha, žinai gi — dideli akmeniniai liūtai prie laiptų?
Karlė papurtė galvą.
— Nemėgstu bibliotekų, Regina. Tikrai nemėgstu.

Regina ketino pasislėpti prie liūtų ir laukti, kol pamatys Sebastiano

automobilį, tačiau metro prie bibliotekos ją atvežė iki šešių likus
penkiolikai minučių. Ji negalėjo visą tą laiką lūkuriuoti, tad nusprendė
pasikalbėti su Margareta. Mergina suvokė, kad neturi net asmeninio tos
moters telefono numerio. Vargu ar Margareta naudojasi elektroniniu paštu.
Regina nė nenutuokė, kada paskutinė kolegės darbo diena, ir staiga
supanikavo, kad daugiau jos nebeišvys. Suprato, kad tai nelogiška, tačiau
tokia mintis nuginė laiptais — rizikuojant susidurti su Sloana — į
biblioteką.
Merginą apniko paranojiška mintis, kad apsaugos darbuotojai paprašys ją
išeiti. Ji priminė sau, jog biblioteka — vieša vieta, o ji — ne areštuota,
tiesiog atleista. Kasryt jai linktelintis apsaugininkas turbūt nė nežino.
Žinoma, jis tik pamojavo. Regina nuskuodė vestibiuliu ir šoniniais laiptais
užlipo į ketvirtą aukštą.
Nusukusi akis praėjo Barnsų kambarį. Jeigu Sloana būtų sužinojusi,
kokie ištvirkavimai vyko tame kambaryje, Regina būtų atleista dar prieš
kelias savaites.
Durys į archyvų kambarį buvo atviros. Mergina, nenorėdama išgąsdinti
Margaretos, pabeldė į durų staktą. Nesulaukusi atsakymo, žengė vidun.
— Margareta? — šūktelėjo ji.
— Aš čia.
Mergina rado moterį stovinčią ant aukštų kopėčių, nežinia, padedančią ar
pasiimančią sunkią knygą iš aukštos lentynos.
— Atsargiai! Leiskite padėti, — Regina nuskubėjo prie jos.
Margareta pažvelgė žemyn.
— Ką tu čia veiki? Girdėjau, tave išprašė lauk, — šyptelėjo ji.
Regina apstulbo.
— Aš, žinoma, perdedu, — tęsė moteris. — Gi žinai, kaip sklinda gandai.
Ji lėtai nulipo kopėčiomis.
 — Niekada nemaniau, kad sulauksiu dienos, kai noras pasiekti
mėgstamas lentynas taps didele problema, — pasakė ji sunkiai alsuodama ir
nusivalė rankas į suknelę. — Taigi, brangioji, kas nutiko?
— Katastrofa, — Regina stengėsi sulaikyti pastarąsias penketą valandų
išsiveržiančias ir vėl nudžiūvančias ašaras. — Praleidau vieną dieną, po to
pavėlavau ir... manau, tikroji priežastis yra ta, jog Sloana pavydi mano
santykių su Sebastianu.
Margareta linktelėjo.
— Mėginau tave perspėti.
— Žinau. Tądien, kai papasakojote apie papuošalą.
— Prisipažįstu, nemaniau, jog visai tai baigsis šitaip.
— Nežinau, ką daryti.
— Jeigu nori patarimo, su malonumu patarsiu. Sloana gal ir yra tavo
viršininkė, tačiau dirbau čia pakankamai ilgai, kad atverčiau keletą durų.
Galbūt ne pelno siekianti literatūros organizacija?
— Ak, Margareta. Jūs tokia nuostabi.
Moteris apglėbė ją ranka. Mergina, mėgindama nusiraminti, kelis kartus
giliai įkvėpė.
— Kada paskutinė jūsų darbo diena? — paklausė ji. — Sunerimau, kad
negalėsiu su jumis susisiekti.
— Paskutinė mano darbo diena penktadienį. Tądien vyks „Literatūros
liūtų“ grožinės literatūros apdovanojimai. Vis dėlto kodėl manai, kad
negalėsi su manimi susisiekti? Visada gali rasti mane „Twitter“ socialiniame
tinkle.
— “Twitter“ socialiniame tinkle?
— Taip. Arba internetiniame knygų apžvalgos dienoraštyje.
— Internetiniame dienoraštyje?
Margareta linktelėjo ir nužingsniavo ieškoti rašiklio bei popieriaus
skiautės. Paskubomis užrašė savo numerį ir padavė Reginai.
— Netrukus pasimatysime. Prieš spręsdama, ką veikti toliau, leisk
dulkėms susigulėti. Kartais geriausia tiesiog imti ir atverti naują lapą.
— Juk jūs tą patį darbą dirbote penkiasdešimt metų.
— Taip. Jeigu aš galiu susidoroti su pokyčiais, galėsi ir tu, — mėlynos
Margaretos akys švytėjo.
Moteris spustelėjo Reginos ranką.
— Čia ne pokytis, su kuriuo nepajėgiu susitaikyti. Čia — nesėkmė.
 — Tau nepasisekė? Tik laikas atskleidžia nesėkmes. Kas žino, kaip šį
įvykį vertinsi po metų, dvejų, penkerių. Galbūt tai posūkio taškas,
lemsiantis visą likusį tavo gyvenimą?

OceanofPDF.com
 42 SKYRIUS
Vos išėjusi iš bibliotekos Regina pastebėjo mersedesą. Sebastianas sėdėjo
prie vairo.
Netgi iš tolo mergina pajuto žvilgsnį, sekantį ją belipančią plačiais
laiptais. Vyras išlipo iš automobilio ir atidarė duris. Vos jį išvydusi Regina
pasijuto geriau — pirmą kartą po atleidimo akimirkos ji nejautė panikos
virpulio.
Sebastianas, prisitraukęs ją, trumpai palaikė glėby. Kai abu įlipo į
automobilį ir Sebastianas atsisėdo prie vairo, Regina pratrūko.
— Mėginau tau skambinti, tačiau telefone įsijungdavo balso paštas.
Jis linktelėjo, sukdamas automobilį į sausakimšą gatvelę.
— Atsiprašau. Visą dieną praleidau prie vakarykščių mūsų nuotraukų.
Norėjau, kad niekas netrukdytų, — jis nusuko akis nuo kelio ir apdovanojo
ją plačia šypsena.
— Kaip jos pavyko? — nervingai paklausė ji.
— Vežu tave į savo butą, pamatysi pati.
Vyro jaudulys buvo akivaizdus — ir užkrečiantis. Regina atsilygindama
šyptelėjo.
— Gerai, — pasakė ji.
Sebastianas spustelėjo jos ranką.
— Taigi, kas vyksta?
Ar jis nuspėjo, kad kažkas negerai? Ar ji atrodė panaši į ką tik atleistą
žmogų?
— Ką gi, Sloana mane atleido.
Sebastianas nusijuokė.
— Ji negali to padaryti.
— Žinoma, gali, — nusivylusi atsakė Regina. — Ji mano viršininkė.
Niekada nedirbai samdomo darbo, tad negali suprasti.
— Pakalbėsiu su ja, — užtikrintai pareiškė vyras, tarsi tai viską išspręstų.
— Ne! — sušuko mergina kone apmirusi nuo tokios minties. — Prašau,
nedaryk šito. Jeigu ir priverstum ją mane vėl priimti — didelis „jeigu“, —
vis tiek bus liūdna. Turiu tiesiog... paleisti šį darbą.
Penktojoje aveniu kimšosi automobiliai. Sebastianas pasuko į vakarus.
— Aš su tavimi nesutinku. Nori susigrąžinti darbą ar ne?
 — Sebastianai, nesupranti. Aš viską sugadinau. Troškau to darbo labiau
už viską.
— Nepadarei nieko, kuo nusipelnytum atleidimo.
— Žinoma, padariau. Priverčiau ją tavęs pavyduliauti, po to ant lėkštės
įteikiau atleidimo dingstį. Tai buvo kvaila, — Regina vėl nusiminė.
— Nevykusi biuro politika, — pripažino vyras. — Ar gailiesi, kad
susižavėjai manimi?
Mergina papurtė galvą.
— Ne. Nė minutės nesigailėjau.
— Ką gi, jeigu ir gailiesi, manau, pamačiusi nuotraukas persigalvosi.

Sėdėdama Sebastiano valgomajame ir žvelgdama į nuotraukas Regina

vos pažino tą gražią, savimi pasitikinčią, itin erotišką būtybę, apsuptą grynų
juodos ir baltos spalvų. Kažkokiu būdu ji atkartojo Betę Peidž, tačiau
įsikūnijimas buvo tamsesnis ir pavojingesnis.
Atrodė, kad kiekvienas paveikslas atskleidžia skirtingą jos sluoksnį.
Sebastiano sudėliota nuotraukų seka kūrė jaudinančią dominavimo ir aistros
pažangą. Vaizdai trikdė ir tuo pačiu metu jaudino.
— Negaliu patikėti, — tyliai ištarė ji.
— Aš galiu, — Sebastianas žingsniavo jai už nugaros ir retkarčiais
dirstelėdavo per petį. — Norėjau tave fotografuoti ne tam, kad priversčiau
jaustis nejaukiai ar mėginčiau primesti savo valią. Jaučiau, jog rezultatai
bus ypatingi, — jis patraukė kėdę ir atsidūrė šalia merginos. Paėmė jos
ranką. — Neklydau.
— Nuotraukų tiek daug.
— Visada fotografuoju daug, taigi tai nėra labai svarbu. Svarbu tai, kad
jos visos geros. Kone kiekviena. Kartais fotografuoju ir vos saujelė tinka,
todėl pasirinkimas nedidelis. Šios visos... aukso vertės. Noriu, — jis
pažvelgė į ją labai rimtai, — noriu, kad dėl nieko nesijaudintum. Nei dėl
darbo, nei dėl manęs — nei dėl mūsų.
Jis suėmė jos veidą rankomis, rimtai ir giliai pažvelgė į akis
reikalaudamas to paties. Reginos pilve vėl kažkas suplazdeno. Sebastiano
akyse ji išvydo ne tik dabartinę aistrą, bet ir kažką daugiau. Žvilgsnyje
kažkas pakito. Pirmą kartą mergina suvokė, kad tai — susižavėjimo
krislelis.
Sebastianas palenkė galvą ir pabučiavo jos kaklą. Reginos kūnu nubėgo
šaltukas. Vyras ją apkabino. Mergina suvirpėjo ir palinko prie mylimojo.
Įkvėpė jo ir, nepaisydama nuo vakarykštės nakties likusių maudulių ir
skausmo, pajuto kūnu plūstant geismą.
Jis godžiai bučiavo jos lūpas — tarsi būtų nesimatę ištisas savaites.
Atsegė liemenėlę, ranka klaidžiodamas po palaidine aptiko standžius
spenelius. Glostė juos nesiliaudamas, kol mergina suaimanavo. Tik tada
nuvilko palaidinę traukdamas ją taip šiurkščiai, kad kelios sagos ištrūko ir
skimbtelėjo ant grindų. Sebastiano lūpos ir liežuvis darbavosi prie merginos
krūtinės, paerzino spenelius, po to čiulptelėjo juos taip, kad net suskaudo.
Regina aiktelėjo, panardino rankas į jo plaukus ir nustebo, kad kūnas tapo
pikčiausiu savo paties priešu — begėdiškai troško Sebastiano nepaisant
maudulio, vis dar juntamo po to, kai mažiau nei prieš dvidešimt keturias
valandas tas pats vyras ją pamylėjo. Be abejonės, tarp kojų ji pajuto slidžią
drėgmę ir ėmė rangytis iš geismo.
Sebastianas atsistojo. Drėgnus ir paraudusius jos spenelius sugėlė oras.
Vyras nustūmė nuotraukas ir užkėlė Reginą ant stalo. Nusegė sijoną ir
nutraukęs numetė ant grindų drauge su kelnaitėmis.
— Pasislink prie krašto, — sodriu, geismingu balsu paliepė jis.
Regina nuslydo žemyn, kojas nukorę nuo stalo krašto. Sebastianas vėl
atsisėdo į kėdę ir jos kojas išskėtė. Palinkęs prie tarpukojo lėtai perbraukė jį
liežuviu. Mergina sudejavo, išrietė nugarą. Vyro pirštas įslydo jos vidun.
— O, Dieve, — iškvėpė ji.
Liežuvis vėl pliaukštelėjo prie klitorio, o pirštas judėjo pirmyn ir atgal.
Regina juto, kad rankomis kimba į Sebastiano plaukus, o dubuo įnirtingai ir
ritmiškai juda. Mintys suūžė it variklis ir pakriko. Tą akimirką, kai vyras
užlipo ant stalo ir ji pajuto varpą brūkštelint tarpukoju, ji jau drebėjo it
grynas nervas, kurį nuraminti galėjo tik prisipildymas. Ji praskėtė kojas
plačiau, pašėlusiai įsikibo į jo sėdmenis. Manė, jog Sebastianas toliau
erzins, vers laukti, o to ji nebeištvers. Laimei, jis paniro į ją. Nuvėrė aštrus
ir netikėtas pojūtis. Vulva kone akimirksniu suspaudė jį tokiame stipriame
orgazme, jog Regina išsigando, jog praras savikontrolę. Ji bėrė nelogiškus
žodžius. Atsakydamas Sebastianas kažką sumurmėjo, prisilietė veidu prie
jos skruosto ir galiausiai nerišlūs jo paties žodžiai virto garsiu šauksmu.
Mergina kone išsigando, nes vyro kūnas drebėjo ir smūgiavo apimtas kone
žiaurios ekstazės. Po to jis atsigulė ant kieto stalo, o Regina susirangė šalia.
— Nebepaeisiu, — pusiau juokais pasakė ji.
— Panešiu tave, — atsakė Sebastianas ir prisitraukė arčiau. Ji žinojo:
vyras visiškai nejuokauja.

OceanofPDF.com
 43 SKYRIUS
Pro „Front Page Books“ knygyną, įsikūrusį Vakarų Ketvirtosios gatvės
kampe, Reginai teko praeiti begalę kartų. Ji žinojo, kad tai vienas iš
išlikusių nepriklausomų knygynų Manhatane. Tą rytą, grįždama namo po
keturių naktų viešnagės pas Sebastianą, mergina knygyno lange pastebėjo
sąrašą nominantų į „Literatūros liūtų“ grožinės literatūros apdovanojimus.
Tarp jų buvo ir knygos, kurią ji rekomendavo finalui, pavadinimas. Regina
palaikė tai ženklu ir spustelėjo stiklines knygyno duris. Sutilindžiavo
varpelis. Atbėgo didelė raina katė ir apsuko ratu aplink jos kojas.
Regina pasilenkė ir paglostė minkštą gyvūno galvą. Aukštai iškėlusi
uodegą katė pasitrynė į kojas.
— Merlinai, eikš čia, — iš už priekyje esančio prekystalio šūktelėjo
moteris, vilkinti marškinėliais, džinsais ir apsikarsčiusi begale turkio
spalvos papuošalų. Ji atrodė jauna, ne daugiau kaip trisdešimties, tačiau
plaukai jau buvo visiškai žili. — Atleiskite, — kreipėsi ji į Reginą, —
nežinau, kas jam pastaruoju metu nutiko. Sulaukęs dešimties metų jis staiga
ėmė sveikintis su kiekvienu lankytoju. Toli gražu ne visi trokšta šio
ypatingo priedo apsipirkimo metu.
Moteris apėjo prekystalį ir rankomis apglėbė garsiai murkiantį gyvūną.
— Ar galiu padėti ką nors rasti? — lyg tarp kitko paklausė ji.
Iš pradžių Regina nežinojo, kodėl užėjo į knygyną. Vis dėlto vos moteris
pasisiūlė padėti, atsakymas tapo aiškus.
— Norėjau paklausti, gal turite darbo.
— Galbūt, — atsakė moteris.
— Esu bibliotekininkė, — pasakė Regina ir pajuto, kad tai sakyti gera.
— Ak, vargšės, nukamuotos bibliotekos, — ištarė moteris. — Ką gi mes
darysime, kai šitaip apkarpytas finansavimas? Jokių bibliotekų, jokių
knygynų. Istorijoje tai liks kaip civilizacijos nuosmukis. Kalbama, jog apie
civilizaciją sprendžiama pagal meną, ne politiką. Ar kažkaip panašiai.
— Lange pastebėjau „Literatūros liūtų“ apdovanojimų nominantų sąrašą,
— prisipažino Regina, bet nepaminėjo, kad dirbo atrankos komitete.
— Kuo tu vardu? — paklausė moteris.
— Regina Finč.
 — Regina, palik savo telefono numerį, — paprašė moteris. —
Paskambinsiu pašnekėjusi su savo partneriu. Arba, dar geriau, — ji paleido
katiną Merliną ant grindų ir, grįžusi prie prekystalio, pamojo Reginai prieiti.
Pasiraususi stalčiuje moteris ištraukė vizitinę kortelę.
— Aš Liusė, — prisistatė ji. — Atsiųsk savo gyvenimo aprašymą
elektroniniu paštu.
— Puiku, — Regina stengėsi suvaldyti jaudulį. — Būtinai. Ačiū!
Išėjusi iš knygyno ji nuskubėjo į savo butą. Pastarąsias dvi savaites namie
beveik negyveno, tačiau šią dieną nusprendė paskirti rimtoms darbo
paieškoms. Juto, kad „Front Page Books“ knygynas — daug žadanti
pradžia. Nusiųs Liusei gyvenimo aprašymą. Atrodė vaikiška siųsti laišką
praėjus penkioms minutėms po susitikimo, tačiau tebūnie. Ji taip ilgėjosi
knygų, troško rasti savo vietą tarp jų. Kaip ir mėgino paaiškinti Sebastianui
— to jai ne tik reikėjo. Ji to troško visa širdimi.
Vildamasi, kad Karlė bus namie, Regina užlipo laiptais. Ištisas dienas su
ja nesikalbėjo.
— Labas, nepažįstamoji, — pasisveikino Karlė, kai Regina įžengė į vidų.
Ją nudiegė kaltės jausmas. Vakar Karlė atsiuntė jai žinutę: Paskambink
man kuo greičiau, tačiau jiedu su Sebastianu kine žiūrėjo filmą, o po to
pamiršo atsakyti.
— Labas, — ištarė Regina. — Atleisk, kad vakar neatsakiau į tavo žinutę.
Buvau kine, o po to...
— Daugiau nieko nesakyk, — Karlė pamojavo ranka. — Tegaliu
įsivaizduoti, kaip viskas klostosi po Sebastiano meilės sparneliu. Beje, tavo
mama skambino devyniolika kartų.
Regina atsiduso. Nuo atleidimo dienos ji stengėsi išvengti pokalbio su
motina. Jeigu prisipažins, kad tapo bedarbe, motinos žygiai siekiant ją
susigrąžinti suintensyvės.
— Apgailestauju.
— Rimtai, duok tai moteriai savo mobiliojo telefono numerį arba tai
padarysiu aš, — perspėjo Karlė, baksnodama pirštu.
Staiga Regina pastebėjo didelį stačiakampio formos deimantą, žybčiojantį
ant kairiosios Karlės rankos bevardžio piršto.
— Dievulėli! — sušuko mergina, keliais dideliais žingsniais atsidūrusi
šalia draugės ir sugriebusi jos ranką. — Ar čia tai, ką galvoju?
Plačiai šypsodamasi Karlė linktelėjo.
 — Vakar pasipiršo. Štai kodėl tau parašiau.
Regina griebė Karlę į glėbį.
— Sveikinu, — ji pajuto, kad akys sudrėko iš džiaugsmo dėl kambario
draugės.
Staiga Reginą sutrikdė visiškai savanaudiška mintis: tapus bedarbe,
rodos, teks tapti ir bename.
Sudūzgė jos telefonas. Atsitraukusi nuo Karlės, ji sužvejojo aparatą iš
krepšio.
— Atsiprašau. Vieną sekundėlę. Alio?
— Kur esi? — šiek tiek uždusęs paklausė Sebastianas.
— Savo bute. Kas nutiko?
— Išsikviesk taksi ir atvažiuok prie Šešiasdešimt šeštosios gatvės ir
Medisono aveniu kampo.
— Dabar? Ką tik grįžau namo, — Regina nužingsniavo į savo kambarį ir
uždarė duris, išsitraukė nešiojamąjį kompiuterį. — Be to, turiu išsiųsti
gyvenimo aprašymą...
— Ilgai netruks. Po to, jeigu nori, parvešiu tave tiesiai namo.
— Kas yra ties Šešiasdešimt šeštąja gatve ir Medisono aveniu?
— “Gaultier“ butikas.
Mergina papurtė galvą.
— Ir kodėl aš turiu su tavimi susitikti „Gaultier“ butike?
— Radau tau tobulą suknelę, — ištarė vyras tokiu tonu, tarsi tai būtų
akivaizdžiausias pasaulyje atsakymas.
— Sebastianai, man nereikia „Gaultier“ suknelės.
Netgi nieko apie madą neišmananti Regina buvo girdėjusi apie dizainerį
Žaną Polį Gotjė ir provokuojančius jo kūrinius. Žinojo, jog jis kūrė
kostiumą Madonai jos legendiniam 1990-ųjų turui „Blond Ambition“.
— Žinoma, reikia, — užginčijo Sebastianas. — Ką ketini vilkėti
„Literatūros liūtų“ iškilmėse?
Regina patraukė telefoną nuo ausies ir nutaisė suirzusį žvilgsnį — tokiu
nulietų Sebastianą, jeigu šis stovėtų priešais. Ji vėl pridėjo aparatą prie
ausies.
— Mane atleido, pameni?
— Ir? Eisi kaip mano draugė, ar ne? Dabar sodink savo užpakalį į taksi
automobilį. Spėju, jog vienintelis labiau jaudinantis dalykas už tave nuogą
— tu, vilkinti šia suknele.
 Regina nusišypsojo.
— Gerai. Lauk manęs ten. Atvyksiu kuo greičiau.
Po to, atvertusi nešiojamąjį kompiuterį, išsiuntė gyvenimo aprašymą
Liusei.

Tai buvo ne suknelė, o įmantrus kūrinys, svajonių apdaras. Nuo kaklo iki
žemės leidosi ploni juodi nėriniai. Atversta apykaklė ir trumpos, gaubtos
rankovės, rodos, flirtavo su konservatyvumu, Suknelė prigludo prie Reginos
kūno it antroji oda, apglėbdama kojas platėjančiu sijonu, apačioje
panardinančiu į subtilius nėrinius.
— Super-ultraseksualu, tiesa? — pastebėjo pardavėjas, nepaprastai liesas
juodaodis vaikinas, vardu Marselis, trumpai kirptais, kone baltai
nušviesintais plaukais, akis apsivedęs pieštuku. Fotosesijos metu naujai
susidomėjusi makiažu, Regina vos atsispyrė norui pasiteirauti, kokios
firmos pieštuką jis naudoja.
— Labai seksualu, — sutiko Sebastianas.
Mergina pažvelgė į veidrodį ir negalėjo su jais nesutikti. Suknelė atrodė
stulbinamai, tarsi pasiūta būtent jai. Buvo tik viena problema.
— Ji... mmm... ji permatoma, — Regina pranešė akivaizdų faktą.
— Galite prisiūti pamušalą, — sučiaupęs lūpas Marselis lėtai, tačiau
aiškiai leido suprasti, jog tokie Reginos žodžiai — šventvagystė. — Vis
dėlto, kai ponas Gotjė pristatė suknelę ant mados pakylos, jis išties norėjo
pabrėžti nėrinių plonumą, — jis ištraukė didžiulį trijų žiedų segtuvą ir,
atvertęs pažymėtą puslapį, parodė Gotjė suknelės rudens mados renginyje
nuotrauką.
Manekenė vilkėjo suknelę kartu su raudona liemenėle ir raudonomis
kelnaitėmis su juostele.
— Hmz, nieko nebus, — pareiškė Regina. — Eisime į renginį, vyksiantį
bibliotekoje, — ji reikšmingai priminė Sebastianui.
Marselis linktelėjo. Jis tapo kur kas supratingesnis sužinojęs, jog Regina
varžosi dėl laukiančios progos, o ne dėl mados neišmanymo.
— Jeigu norite išsaugoti stilių pernelyg nerizikuodama, galite vilkėti pusę
biusto apimančią liemenėlę ir trumpikes. Galite rinktis raudoną apatinių
spalvą arba, jeigu išties norite saugumo, rinkitės juodus.
 Be abejonės, atsižvelgdama į Sebastiano prašymą visada vilkėti apatinius
— ir jo nusiteikimą juos dovanoti — Regina dabar turėjo didelį
pasirinkimą. Ko gero, savo kolekcijoje ji būtų radusi bet kokios spalvos
drabužėlių, tinkamų dėvėti po šia suknele.
— Raudona, — nusišypsojo Sebastianas.
— Juoda, — Regina sukryžiavo rankas.
Vyras pažvelgė į Marselį.
— Parduota.
Laikydamiesi už rankų abu patraukė Medisono aveniu, praėjo
„Barney’s“, „Calvin Klein“ ir „TOD’s“ parduotuves. Regina per petį
persimetė „Gaultier“ pirkinių krepšį.
— Galėjai tą suknelę nupirkti ir nekvietęs manęs čia, — išpoškino ji.
Sebastianas pažvelgė į ją tarsi išgirdęs siaubingą pasiūlymą.
— Nesimatavus?
— Tai tau niekada nekliudė.
— Nekliudė ir tau.
— Gerai, pričiupai. Ieškojau dingsties tave pamatyti.
— Iš tavo buto išėjau šįryt!
— Būtent. Per ilgai.
Regina nusišypsojo ir papurtė galvą. Jiems einant, moterys žvalgėsi į
Sebastianą, o po to — į ją. Mergina nežinojo, ar praeiviai pažįsta jos
mylimąjį iš žurnalų ir paskalų tinklalapių, ar tiesiog mano, jog jis gražus.
Gal dėmesį patraukia du beprotiškai vienas kitą įsimylėję žmonės?
— Tikrai manai, kad vestis mane drauge į iškilmes — gera mintis? —
suabejojo Regina. — Sloana paklaiks.
— Man visiškai nerūpi, ką galvoja Sloana, neturėtum dėl to sukti galvos
ir tu. Vienintelė priežastis, kodėl nepasakiau jai, ką galvoju apie žmonių
atleidinėjimus, yra ta, jog to manęs maldavai tu.
— Ten jausiuos nejaukiai, — prisipažino Regina.
Sebastianas sustojo ir atsisuko į ją.
— Neverta. Turi ten būti kaip ir visi kiti. Dirbai dėl to renginio, tad
privalai jame dalyvauti.
Mergina žinojo, kad jis teisus — nevertėtų sukti galvos dėl to, ką
pamanys Sloana. Nebedirba jai. Pasirodymas iškilmėse gali tapti geriausiu
būdu išmesti ją iš galvos.
 — Be to, — tęsė vyras, suėmęs rankomis jos veidą ir bučiuodamas į
lūpas, — privalau ten būti — pristatysiu pirmąjį nominantą. Jeigu aš einu,
vadinasi, eini ir tu. Noriu, kad būtum šalia. Visada.
Bučinys tapo gilesnis, ji prisispaudė prie Sebastiano. Tada suprato, kodėl
tie žmonės spokso.

OceanofPDF.com
 44 SKYRIUS
Karališku grožiu dienos metu spindinti biblioteka naktį visiškai pasikeitė.
Astoro salė [* Johano Džeikobo Astoro (1763–1848), Niujorko Astoro bibliotekos (kuri
vėliau tapo Niujorko viešosios bibliotekos dalimi), statybai paaukojusio 400 tūkst. dolerių,
garbei pavadinta salė. (Vert. past.)],
nušviesta romėniško stiliaus sietynų, tapo
didinga arena iš balto marmuro ir įspūdingų šešėlių. Dabar čia stovėjo
apvalūs stalai dviem šimtams penkiasdešimčiai svečių. Regina vos pažino
vietą, kuria kadaise kasdien eidavo prie savo darbo stalo.
Ji pamėgino apsimesti, jog taip niekada nebuvo.
Įsikibusi į Sebastiano parankę, mergina nusprendė, jog „Literatūros liūtų“
iškilmėse nejaukiai nesijaus. Ji nebebuvo ta moteris, kuri pirmą darbo dieną
išplėtusi akis lipo laiptais. Ko gero, ji nebebuvo net toji prieš dvi savaites
Sloanos atleista moteris. Kiekviena prabėgusi diena, Sebastiano meilė —
dabar ji jau giliai ir užtikrintai žinojo, kad tai meilė, — padėjo jai pavirsti
tokia, kokia nė neįsivaizdavo esanti.
— Šie renginiai tampa kur kas labiau toleruotini, kai praleidi kokteilių
valandą, — mirktelėjo Sebastianas.
Vilkėdamas juodą smokingą jis kone priminė viziją — vyriško grožio
įsikūnijimą. Regina jam nusišypsojo. Ji avėjo Labutino batelius ir nuo vyro
akių ją teskyrė keli coliai. Moteris su „New York Magazine“ ženkleliu juos
nufotografavo. Sebastianas pakštelėjo Reginai į viršugalvį. Dėmesys
gąsdino, tačiau mergina stengėsi to neparodyti.
— Verčiau prie to priprask, — patarė Sebastianas, tačiau Regina nė
nenutuokė, ką jis norėjo pasakyti.
Be abejonės, fotografai galėjo rasti ir vertesnių objektų. Kambario
priekyje ji pastebėjo pulkelį jaunųjų Manhatano garsenybių, aktorių Etaną
Havką (mielą ir šiek tiek netvarkingą, tačiau kur kas vyresnį, nei ji
įsivaizdavo), Džulijaną Mur (vilkinčią pribloškiančią ametisto spalvos
šilkinę suknelę), Adamą Levinė, pagrindinį „Maroon Five“ grupės
dainininką. Smokingu pridengęs tatuiruotes, jis niekuo nesiskyrė nuo kitų
Niujorko vaikinų. Vienintelis ženklas, rodantis žvaigždės statusą, buvo į jo
parankę įsikibusi mergina šviesiai rusvais plaukais, kurią Regina pažino iš
„Times Square“ žurnalo reklaminio priedo, skirto Kalvino Kleino kurtiems
apatiniams drabužiams. Regina jautėsi dėkinga Sebastianui, kad šis įkalbėjo
vilktis įspūdingąją „Gaultier“ suknelę. Vilkėdama kukliau, mergina būtų
tapusi bjauriuoju ančiuku tarp gulbių. Jos pirštai nejučia palietė papuošalą
su spynele, paslėptą po nėrinių apykaklaite.
Regina atsargiai apsižvalgė spėliodama, kada susitiks su Sloana, ir drauge
to bijodama. Užuot pastebėjusi savo keršytoją, nudžiugo išvydusi
Margaretą. Ši plepėjo su viena grožinės literatūros nominante ir atrodė labai
elegantiškai vilkėdama karoliukais siuvinėtą juodą suknelę iki žemės,
pasipuošusi įspūdingu didelių perlų vėriniu. Moteris pastebėjo Reginą tuo
pat metu, kai mergina pastebėjo ją ir, atsiprašiusi, nužingsniavo artyn.
— Maloniai nustebau tave čia išvydusi, — ištarė Margareta.
— Maniau, sakėte, jog iškilmėse nedalyvausite, — Regina uždėjo ranką
ant moters peties.
— Oi, ir neketinau. Vis dėlto, pasiremdami mano išėjimu iš darbo, jie
nori įteikti kažkokį apdovanojimą. Būtų buvę negražu nepasirodyti, —
atsisukusi į Sebastianą ji šiltai jam nusišypsojo. — Kaip tu laikaisi,
Sebastianai? Atrodai labai puošniai. Vis labiau primeni motiną. Žinau, ji
didžiuotųsi tavo darbu bibliotekoje.
Regina spustelėjo mylimojo ranką sunerimusi dėl jo reakcijos į tokią
pastabą. Vos žvilgtelėjusi į jo veidą ji suprato, kad vyras toli gražu
nenusiminė. Nuo tų žodžių Sebastiano veidas nuraudo iš laimės.
— Ką gi, jeigu atleisite, — tęsė Margareta. — Noriu susirasti padavėją ir
gauti baltojo vyno taurę vietoj kažkokio juokingo kokteilio.
— Finč! — Regina išgirdo pažįstamą balsą.
Atsisukusi ji pamatė Aleksą, žingsniuojanti su drauge — liekna jauna
moterimi, besipuikuojančia tatuiruotėmis nusėta ranka ir ežiuku kirptais
plaukais.
Regina atpažino pasiuntinę.
— Neskambini, nerašai... Maniau, tiesiog ėmei ir išėjai, — Aleksas
nusišypsojo parodydamas, kad erzina Reginą.
— Taip, viskas įvyko gana netikėtai. Aleksai, čia Sebastianas.
Sebastianai, čia Aleksas ir...
— Marnė, — mergina ištiesė ranką.
Regina timptelėjo Sebastiano rankovę.
— Čia toji mergina, kuri nešiojo visus tavo oficialiuosius laiškus, —
pasakė ji ir pamatė didžiules Marnės akis.
 — Tu tas vaikinas? — apstulbo kurjerė. — Ačiū už arbatpinigius.
Nupirkai man šitą, — ištiesusi ranką ji parodė naują tatuiruotę. Dilbio
vidinėje pusėje pasvirusiu šriftu rikiavosi žodžiai: Protas yra savarankiška
būtis, galinti padaryti iš rojaus pragarą, iš pragaro — rojų. — Miltono
citata iš „Prarastojo rojaus“, — išdidžiai pranešė mergina.
— Žinai, nuvertinau tave, — prisipažino Aleksas Reginai. — Esi tikrai
pašėlusi. Prisiprašei atleidimo iš darbo vos po trijų mėnesių.
Regina nė nenutuokė, ką atsakyti, nors Marnė pritardama energingai
linkčiojo galva.
— Mums reikėtų vaikštinėti, — Sebastianas spustelėjo Reginos ranką.
Mergina pakėlė galvą. Mylimasis jai mirktelėjo.
Neaukštas, tačiau iš minios išsiskiriantis žmogus žilais plaukais
atžingsniavo pasikalbėti su Sebastianu. Pirmoji jį pastebėjo Regina. Kai
žilagalvį pamatė Sebastianas, jo veidas nušvito.
— Gera tave matyti, Gordonai, — pasisveikino jis. — Noriu supažindinti
su savo mergina Regina Finč.
Išgirdusi tokius Sebastiano žodžius, Regina nusišypsojo.
— Regina, čia Gordonas Mortimeris, „Taschen“ leidėjas.
Mergina žinojo apie „Taschen“, ko gero, didžiausią leidyklą,
spausdinančią fotografijų, meno ir dizaino albumus. Nemažai jų Sebastianas
turėjo savo bute: Dali, Helmetas Niutonas, Deividas Lačapelis, Rojus
Lichtenšteinas.
— Sebastianai, mačiau tavo parodą „Manning Deere“ galerijoje.
Nuostabūs darbai. Kalbėjausi su tavo agentu, jis išsisukinėja. Vis dėlto
norėčiau išleisti knygą. Ar agentas su tavimi kalbėjo?
Vyras linktelėjo.
— Kalbėjo. Su malonumu kurčiau projektą. Tiesiog nesu tikras, ar
Astridos Lindai nuotraukos tinka pirmajai mano knygai.
— Ar turi kitokių minčių?
— Galbūt.
— Papietaukime drauge kitą savaitę, — vyras nusišypsojo Reginai ir
paspaudė ranką Sebastianui. — Nekantriai lauksiu pokalbio.
Palaukusi, kol žmogus nebegalės jos išgirsti, mergina atsisuko į
Sebastianą.
— Kaip nuostabu, — spustelėjo mylimojo ranką. — Ką manai?
— Vėliau norėsiu apie tai su tavimi pasikalbėti.
 Abu ėmė brautis per minią. Tada ji ir išvydo — greičiau pajuto — žudantį
už dviejų jardų stovinčios Sloanos žvilgsnį. Ko gero, Regina it laukinis
gyvūnas pajuto, jog Sloana ją stebi. Atsisuko taip, kad matytų tą moterį.
Sloanos liemenį buvo apsivijusi moteriškos išvaizdos vyro ranka. Regina
suprato, jog tai buvusios viršininkės sužadėtinis Harisonas.
Visiškai netyčia Reginos ir Sloanos akys susidūrė. Mergina greitai
nusuko akis, tačiau žala jau buvo padaryta. Bjaurus žvilgsnis reiškė: dink iš
mano vakarėlio, kale.
— O, Dieve, — iškvėpė Regina.
— Kas? — parūpo Sebastianui.
— Sloana.
— Ignoruok ją. Negali leistis gąsdinama. Be to, visą vakarą jos vengti
nepavyks. Sloaną organizatoriai pasodino prie mūsų.

Staliukas stovėjo prie pat pakylos, aiškiai paskirtas svarbiausiems vakaro

svečiams. Regina atsidūrė tarp Sebastiano ir bibliotekos prezidento. Priešais
Etanas Havkė linksmino aplinkinius istorijomis apie pirmąsias kasmetines
„Literatūros liūtų“ iškilmes, vykusias 1999-aisiais. Regina vos matė jį pro
kalijų žiedus, tačiau anekdotų klausėsi sutelkusi dėmesį. Šalia pasakotojo
rūsčiai žvelgė Sloana, netverdama įtūžiu, kurį, be abejonės, pastebėjo tik
Regina. Etano istorija apie vos išvengtas katastrofas pirmųjų grožinės
literatūros iškilmių metu buvo sutikta garsiu juoku ir paskatino Harisoną
pradėti pasakojimą apie beveik katastrofai prilygusį juokingą nutikimą.
Veiksmas sukosi apie pirmąjį kartą, kai vyrukas nusivežė Sloaną į Angliją
norėdamas supažindinti su savo šeima ir artimaisiais. Ji buvo priversta
dalyvauti kasmetinėje lapių medžioklėje. Smulkmeniškas pasakojimas
linksmino visus, tik Sloana nedžiūgavo.
— Galiausiai nuolatos liepiu Sloanai nesijaudinti, o ji visada jaudinasi,
tačiau viskas puikiai pavyksta, — pasakė Harisonas.
— Galbūt pavyksta puikiai būtent dėl to, kad jaudinuosi. Arba, kaip aš tai
vadinu, dėl sunkaus darbo, — atrėžė Sloana.
Jeigu sėdintieji prie stalo ir pastebėjo įtampą, niekuo neišsidavė. Etanas
atsakinėjo į klausimus apie naujausią projektą, filmo „Prieš saulėlydį“
tęsinį. Regina apie tai išgirdo pirmąsyk. Ji stengėsi suvaldyti norą pašokti ir
papasakoti Etanui, kaip ji mėgsta tą filmą. Suvokė, kad „Prieš saulėlydį“
žiūrėjo, ko gero, pernelyg jauna, kad tinkamai įvertintų subtiliai
nagrinėjamą nostalgiją, praleistas galimybes, dažnus gyvenimo
kompromisus, tačiau filmas vis tiek labai patiko. Jo įkvėpta ji tebetroško
aplankyti Paryžių. Užsimins apie tai Sebastianui. Galbūt, kurią nors dieną,
ten nuvažiuos abu. Sebastianas po stalu laikė jos ranką ir plepėjo su Adamo
Levinė mergina, kurią vos prieš kelis mėnesius fotografavo „W“ žurnalui.
Dar ne taip seniai Regina būtų ėmusi pavydėti, pasijutusi nesaugi. Dabar
nebeabejojo, kad priešais fotoaparatą — ir mylimojo širdyje — ji varžovių
neturi. Atklydo kelios pokalbio nuotrupos. Sebastianas kalbėjo apie ją.
Regina šyptelėjo.
Bibliotekos prezidentas atsistojo.
— Laikas pradėti renginį, — tarė jis ir nužingsniavo ant pakylos.
Garsus šurmulys nuščiuvo.
Prezidentas į rankas paėmė mikrofoną ir pasveikino visus atvykusiuosius
į keturioliktas kasmetines „Literatūros liūtų“ grožinės literatūros
apdovanojimų iškilmes.
— Prieš pristatydamas pirmąjį nominantą noriu padėkoti visai patikėtinių
tarybai, kuri šiemet padarė viską, kas įmanoma ir neįmanoma, ir surengė šį
vakarą šešiais mėnesiais anksčiau nei įprastai, — prapliupo galingi
plojimai. — O dabar su malonumu pristatau mūsų tarybos prezidentą
Sebastianą Barnsą.
— Tuoj grįšiu, — sušnabždėjo Sebastianas Reginai ir nuskubėjęs
atsistojo ant pakylos greta prezidento.
Vyko apsikeitimas frazėmis, pristatymai. Galiausiai vienas finalininkas
paėmė mikrofoną ir ėmė skaityti debiutinio romano ištraukas.
Regina stebėjo grakštų, laisvai priešais minią besielgiantį Sebastianą ir
juto, kad visų salėje esančių moterų akys susmigo į jį — ypač įdėmiai
žvelgė blondinė nuo priešais esančio stalo. Kai mylimasis grįžo prie
staliuko, Reginos krūtinę užplūdo meilė ir pasididžiavimas.
Užuot atsisėdęs, vyras švelniai palietė jos nugarą.
— Eime laukan įkvėpti oro, — pasiūlė jis.
Antrą kartą merginos kviesti nereikėjo. Ilgai žvelgusi į Sebastianą,
stovintį ant pakylos, dabar Regina troško akimirkos vienumoje. Įsivaizdavo
greitą, bet aistringą bučinį vestibiulyje.
 Sebastianas paėmė ją už rankos ir greitai išsivedė. Nė vienas neištarė nė
žodžio, kol atsidūrė lauke.
Naktis buvo vėsesnė nei įprastai ir Regina suvirpėjo. Sebastianas
nusivilko švarką ir apgaubė juo merginos pečius.
— Atrodei toks įsakmus ten, viršuje, — pastebėjo ji.
— Tu iš visų geriausiai žinai, koks iš tiesų būnu, kai įsakinėju.
Regina nusišypsojo ir papurtė galvą.
— Žinai, ką noriu pasakyti.
Sebastianas atsisuko į ją, patrynė pečius.
— Šilčiau?
— Taip, — plačiai nusišypsojo Regina.
Automobilių žibintai nušvietė Penktąją aveniu.
Mergina įkvėpė oro. Iš rytų pūtė švelnus vėjelis.
— Regina, pameni, ką šiek tiek anksčiau kalbėjo leidėjas, tiesa?
— Taip. Žinoma. Nuostabu. Ar žinojai apie tai? Niekada neminėjai.
Vyras linktelėjo.
— Agentas pranešė prieš kelias savaites, tačiau neturėjau tokių
nuotraukų, kurias norėčiau sudėti į knygą. Jutau, kad taip elgtis būtų
pernelyg skubota.
— Gerai, — sutiko ji. — Neabejoju, pasiūlymas galios tol, kol tam
pasirengsi.
— Štai apie ką norėjau su tavimi pasikalbėti. Laukiau tinkamo meto,
tačiau netikėtas susitikimas su Gordonu pasirodė it ženklas.
— Kas? — Regina klausiamai jį nužvelgė. — Verti mane nervintis.
— Noriu jam parodyti tavo nuotraukas. Galimai knygai.
Regina neteko amo. Ji pridėjo ranką prie krūtinės ir stengėsi išlikti rami.
— Sebastianai, sakei, kad tos nuotraukos liks tik tau. Mums, — išpylė ji
taip suveldama žodžius, kad suabejojo, ar bus suprasta.
— Žinau. Taip ir gali likti. Tik noriu pasakyti, kad tai — pačios
mėgstamiausios mano kada nors sukurtos nuotraukos. Neabejoju —
geriausios. Myliu tave, jaučiu tau aistrą ir tai atsispindi šiose fotografijose.
Štai ko trūko mano darbuose visą šį laiką. Myliu tave, Regina.
— Ir aš tave myliu, — atsakė ji.
Sebastianas ją apglėbė. Mergina priglaudė skruostą prie jo peties
saugodamasi, kad nepaliktų raudono lūpdažio žymių ant baltų marškinių.
Tą akimirką jautė jam itin stiprius jausmus. Jie ir padiktavo atsakymą.
 Ji taip didžiavosi tuo, ką jiedu sukūrė drauge. Nuotraukos tapo realiu
įrodymu, jog jie susitiko viduryje, rado vietą, kur gali vienas kitą mylėti —
ir tebemylėti save. Nuotraukose nebuvo nieko bloga. Nereikia jų laikyti tik
sau. Ko gero, tol, kol neatiduos nuotraukų Sebastianui, ji tebeturės dalelę
savęs.
Regina norėjo atiduoti jam visą save.
— Gali spausdinti nuotraukas, — pasakė ji.
Sebastianas atsitraukė ištiestos rankos atstumu.
— Neprivalai to sakyti. Vis tiek tave mylėsiu.
Mergina matė, jog jis stengiasi elgtis apgalvotai, tačiau susijaudinimo
paslėpti nepajėgė.
— Žinau, neprivalau. Noriu šito.
Vyras pažvelgė žemyn, po to vėl pakėlė akis į mylimąją. Ši nustėro
pamačiusi jose ašaras.
— Įteikei man tikrą dovaną, Regina. Kalbu ne vien apie nuotraukas.
Mergina žengė arčiau jo ir apkabino. Juto, kad iš laimės tuoj sprogs.
Sebastianas atsitraukė. Staiga ji suvokė, kad vyras laiko mažą mėlyną
dėžutę. „Tiffany“ dėžutę.
— Kas tai? — Reginai mintyse iškilo nakties, kai Sebastianas
padovanojo jai papuošalą su spynele, deja vu.
Vyras šypsojosi, jo akyse šoko žiburėliai. Mergina paskubomis atrišo
baltą kaspiną ir nukėlusi dangtelį rado maždaug pusantro colio ilgo platininį
deimantais nusagstytą raktą. Iškėlusi iš dėžutės ji pamatė, kad raktas
pakabintas ant grandinėlės.
Sebastianas palietė Reginos kaklą ir ji suvokė, kad vyras atsega
grandinėlę su spynele. Pajuto, kad papuošalas nuslysta. Sebastianas įspaudė
jį į merginos delną.
— Norėčiau matyti tave nešiojančią naują papuošalą, — jis užsegė
grandinėlę ant kaklo. — Dar ne viską dėžutėje pamatei.
Aksominė dėžutės pagalvėlė buvo tuščia. Regina suglumusi pažvelgė į ją,
po to ištraukė. Dėžutės dugne gulėjo nutrintas bronzinis kasdienis raktas.
— Kas čia? — sutriko ji.
— Raktas nuo mano buto, — paaiškino Sebastianas. — Manau, dabar,
kai tavo kambario draugė pakeliui prie altoriaus, tau gali prireikti naujos
gyvenamosios vietos. Regina prisidengė ranka burna ir kvailai
besišypsodama vos valdėsi, kad nepratrūktų nervingai kikenti.
 — Ar tai reiškia taip? — parūpo Sebastianui.
Žvelgdama didžiulėmis akimis, mergina linktelėjo.
Vyras švelniai pabučiavo ją į lūpas ir vėl apkabino.
— Tu, be abejonės, supranti, kad mano namuose egzistuoja tam tikros
taisyklės, tačiau žinau, kad esi paklusni.
— Ak, nejaugi?
— Taip, — vyras priglaudė savo lūpas prie jos kaklo. — Bent jau
miegamajame.
Sebastianas paėmė Reginos ranką ir nusivedė prie portiko krašto, laiptais
žemyn.
— Dar negalime išeiti, — sustabdė jį Regina.
— Žinoma, galime.
— Noriu pamatyti akimirką, kai Margaretai teiks apdovanojimą.
— Ketini priversti mane sėdėti visame šiame renginyje?
Regina nusišypsojo ir lėtai linktelėjo.
— Gerai, priversi, — sutiko Sebastianas. — Bet kai jau grįšime namo,
pažadu, pasistengsiu, kad savaitę negalėtum prisėsti.
— Pažadai, pažadai, — mergina prisiglaudė prie mylimojo.
Susikibę rankomis abu grįžo į biblioteką.

OceanofPDF.com