Meiles Sodas - Nora Roberts

/Vo r a
R oberts
Meilės sodas
Romanas
svajonių knygos
Vilnius
2010
U D K 820(73)-3 Versta iš Nora Roberts,
Ro-04 Temptation
) Nora Roberts, 1987
Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su
„Harlequin Enterprises II B.V. / s. a. r. 1.“
Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti

visą arba iš dalies bet kokia forma.
Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar
mirusius, yra visiškai atsitiktinis.
ISSN 1822-6825 © Gina Linkytė, vertimas

ISBN 978-6 0 9 -4 0 6 -0 6 4 -9 iš anglų kalbos, 2009
© Judita Girnytė, dizainas, 2009
© Kurhan, Shutterstock.com,
viršelio nuotrauka
© „Svajonių knygos", 2010
„Svajonių romanai" yra U A B „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

PIRMAS SKYRIUS
ekenčiu vienintelio dalyko - šeštos ryto
N valandos, - suniurnėjo Iden. Pro menkai
uždengtus namelio langus liejosi saulės šviesa, ji krito
ant medinių grindų, metalinių gulto grotelių ir ant
veido. Galvoje aidėjo bukas rytinio skambučio garsas.
Neapkentė to ištęsto, žvangsinčio skambėjimo, nors
teko girdėti jį vos tris dienas.
Apimta akimirkos užgaidos, ji pakišo galvą po
pagalve įsivaizduodama, kad susirangė savo didelėje
lovoje su baldakimu. Airiško lino paklodės visada
truputėlį kvepėdavo citrinomis. Jos pastelinių spalvų
miegamasis... užuolaidų saugomas nuo ryto saulės ir
taip saldžiai kvepiantis šviežiomis gėlėmis.
Stovyklos pagalvės užvalkalas trenkė plunksnomis
ir dezinfekavimo priemone.
Iden niurzgėdama nušveitė pagalvę ant grindų
ir sukaupusi jėgas atsisėdo. Nutilus skambučiui, jos
ausis pasiekė sunerimusių varnų karkimas. Užtvertoje
teritorijoje iš priešais esančio namelio sklido linksmi
roko garsai. Apsiblaususiomis akimis ji stebėjo, kaip
nuo gretimo gulto nušoko Kendisė Bartolomju. Jos
gražiame, ryškių bruožų veide švietė šypsena.
4 | N O R A ROBE RTS
- Labas rytas! - Energingoji Kendisė ilgais, vikriais

pirštais it semtuvais perbraukė rudų plaukų kupetą ir
dar labiau juos sušiaušė. - Nuostabi diena, - paskelbė
ji tokiu pat guviu kaip ir pati balsu.
Žiūrėdama, kaip rąžosi draugė, vilkinti kryputėmis
puošta pižama, Iden tik suniurnėjo. Ji nuleido basas
kojas nuo čiužinio ir susimąstė, kaip pasiekti grindis.
- Galėčiau tavęs nekęsti. — Nors balsas ir buvo
prikimęs nuo miego, Iden sklandžiai tarė žodžius, kaip
buvo išmokusi privačiame mergaičių pensione.
Užsimerkusi ji nusibraukė nuo veido susivėlusius
šviesius plaukus.
Kendisė vaipydamasi stumtelėjo namelio duris ir
įkvėpusi gaivaus ryto oro pažvelgė į draugę. Ryški vasa
ros saulės šviesa nutvieskė šviesius Iden plaukus; dabar
jie atrodė itin gležni palei kaktą ir smilkinius. Jos akys
tebebuvo užmerktos, siauri pečiai nuleisti. Iden garsiai
nusižiovavo. Kendisė išmintingai tylėjo - suprato, kad
draugė neis kartu pasigrožėti saulėtekiu.
- Negi jau rytas... - sumurmėjo Iden. - Dievaži,
atsiguliau vos prieš penkias minutes. - Pasirėmusi al
kūnėmis į kelius ji užsidengė veidą delnais. Oda buvo
kreminės spalvos, tik ties skruostikauliais - vos matomi
rausvi šešėliai. Nosis maža, šiek tiek riestu galiuku. Sį
santūrų aristokratišką veidą švelnino putlios, didelės
lūpos.
Kendisė dar kartelį įkvėpė oro ir uždarė duris.
- Tau reikia tik dušo ir kavos. Pirmoji savaitė sto
vykloje pati sunkiausia, pameni?
Iden atmerkė dideles ežero mėlynumo akis.
M E IL Ė S SODAS | 5
- Lengva tau kalbėti. Juk ne tu atsitrenkei į nuo

dingąją gebenę.
- Vis dar perši?
-Truputį. —Pasijutusi nesmagiai dėl savo nuotaikos
Iden prisivertė nusišypsoti. Ir akimirksniu jos akys,
lūpos, balsas sušvelnėjo. - Bet kuriuo atveju pirmąkart
stovyklaujame ne kaip turistės. - Ji dar sykį plačiai
nusižiovavo ir atsistojusi išsirinko suknelę. Gaivus, bet
gana vėsus oras plūstelėjo pro durų tinklelį ir privertė
pariesti kojų pirštus. Niekaip negalėjo prisiminti, kur
nukišo šlepetes.
- Dirstelėk po gultu, - patarė draugė.
Iden pasilenkė ir rado. Vargu ar rožiniu šilku siuvi
nėtas apavas buvo patogus, tačiau nematė reikalo pirkti
dar vienas. Ji vėl atsisėdo, kad galėtų apsiauti.
- Išties manai, kad mums užteko tų penkių vasarų
Fordeno mergaičių stovykloje ir esame gerai pasiruo
šusios?
Kendisė, taip pat kankinama abejonių, suplojo
rankomis.
- Iden, negi tu persigalvojai?
Išgirdusi, kaip liūdnai nuskambėjo visad pakilus
draugės balsas, Iden suskubo vyti šalin abejones. Su
neseniai įkurta Laisvės stovykla ji siejo ir finansinius,
ir emocinius lūkesčius. Nepasitenkinimas tikrai neat
neš sėkmės. Iden krestelėjo galvą ir priėjusi spustelėjo
draugei petį.
- Išties rytais esu nepataisoma niurzga. As tik palįsiu
po dušu - ir būsiu pasiruošusi stoti prieš dvidešimt
septynias mūsų gyventojas.
- Iden, - prieš užsiveriant vonios durims šūktelėjo

Kendė, - drauge mums pavyks! Aš tikiu.
- Aš irgi. - Iden uždarė duris ir atsišliejo į jas.
Tik likusi viena galėjo prisipažinti, kad yra mirtinai
išsigandusi. Į šešis Laisvės stovyklos namelius, arklides
ir valgyklą buvo sukišusi iki paskutinio cento ir visas
viltis. Ką gi apie vadovavimą mergaičių stovyklai gali
išmanyti Filadelfijos aukštuomenės mergina - Iden
Karlbou? Nebent tiek, kad apimtų baimė.
Jeigu dabar ištiktų nesėkmė, ar ji galėtų išgyventi,
susirankiojusi tai, kas liko? O kiek dar tų lėšų liko? Tu
riu pasitikėti savimi, —nusprendė Iden atsukusi vandens
čiaupus. Dar kartelį trinktelėjo per tą, iš kurio vangiai
tekėjo drungnas vanduo, nors turėjo bėgti karštas. Pasi
tikėti, - pakartojo virpėdama po šykščiais purslais. Iden
susirado muilą ir pradėjo muiluotis. Suko ratu švelniai
kvepiančias prancūziško muilo putas - vis dar galėjo
sau leisti šį malonumą. Prieš metus nebūtų pagalvojusi,
kad mėgausis tokiu varganu muilo gabalėliu.
Prieš metus.
Ji atsuko nugarą vėstančiam vandeniui. Prieš metus
būtų kėlusis aštuntą, neskubėdama nusipraususi po
karštu dušu, pusryčiams išgėrusi kavos su skrebu
čiu, gal būtų suvalgiusi plaktos kiaušinienės. Galbūt
prieš dešimtą važiuotų bibliotekon... o prieš eidama
į muziejų ar į vieną iš daugelio tetos Dotės labdaros
renginių Deux Chaminėe kavinėje susitiktų su Eriku
priešpiečių.
Bene sunkiausia Iden būdavo apsispręsti, ką vilktis:
rausvo šilko kostiumėlį ar lininį, dramblio kaulo spal
M E IL Ė S SODA S | 7
vos. Ji galėdavo ramiai vakaroti namuose ar eiti į kokią

nors prašmatnią kviestinę vakarienę Filadelfijoje. Jokios
įtampos. Jokių rūpesčių. Bet tada buvo gyvas tėtis.
Iden atsidususi nusiskalavo putų likučius. Ir nors
šluostėsi paprastu stovyklos rankšluosčiu - prancūziš
kas kvapas išliko. Kol buvo gyvas tėvas, galėjo negal
vodama leisti pinigus. Manė, kad taip bus visada. Iden
mokėjo sudaryti valgiaraštį, bet ne ruošti valgį, ji valdė
namus, bet nemokėjo jų tvarkyti.
Vaikystę nerūpestingai leido našlaujančio tėvo
pašonėje, amžinos prabangos namuose Filadelfijoje.
Vakarinės suknelės ir šokių pokyliai, popiečio arbatėlės
ir jojimo pamokos... Karlbou pavardė buvo sena ir
garbinga. O pinigai - gyvenimo tikrovė.
Kaip greitai ir negrįžtamai viskas pasikeitė.
Dabar ji pati mokė jojimo ir žongliravo skaičiais
sąskaitų knygose, tuščiai vildamasi, kad ne visada jų
stulpeliai turi sutapti. Iden rankšluosčiu nuvalė apra
sojusį veidrodėlį virš kriauklės. Grybštelėjo truputį itin
tausojamo kremo, kurio indelyje buvo likę vos pusė.
Tikėjosi nepritrūksianti jo visą vasarą. Ir jeigu kaip nors
ištemps —padovanos sau kitą.
Kai atidarė vonios kambario duris, namelis jau buvo
tuščias. Per dvidešimt metų spėjo puikiai pažinti Ken-
disę - rudaplaukė jos draugė turėtų jau būti apačioje su
mergaitėmis. Kaip lengvai j i prisitaiko. Iden prisiminė
laikus, kai ir jai tai nebuvo sunku. Ji apsitempė džinsus
ir užsivilko raudonus sportinius marškinėlius, kurių
priekį puošė Laisvės stovyklos emblema. Iden retai reng
davosi taip atsainiai, net ir tada, kai buvo paauglė.
Tais laikais ji mėgavosi gyvenimu: eidavo į vaka

rėlius, vykdavo slidinėti į Vermontą, vaikščiodavo
po Niujorko parduotuves ar teatrus, atostogaudavo
Europoje. Nereikėjo sukti galvos dėl pinigų pragyve
nimui - nei jai, nei tėvui. Karlbou moterys niekada
nedirbo, tik užsiimdavo visuomenine veikla.
Studijų metais, užuot siekusi karjeros, Iden te
svajojo kuo greičiau baigti mokslus. Ir štai, sulaukusi
dvidešimt trejų, ji turi pripažinti, kad jos išsilavinimas
niekam tinkamas.
Būtų galėjusi kaltinti tėvą. Bet kaip priekaištauti
žmogui, kuris buvo toks atlaidus ir mylintis? Iden jį
dievino. Dėl naivumo ir trumparegiškumo greičiau
kaltintų save, bet tėvo - niekada. Net dabar, praėjus
metams po staigios jo mirties, ji jautė skausmingą
širdgėlą.
Aš tai įveiksiu, - pagalvojo Iden. Visgi bent vieno
dalyko buvo išmokyta (tiesiog jautė turinti užtektinai
tam įgūdžių): slėpti jausmus po savitvardos, valdingu
mo ar paniekos kauke. Ji ištvers šią vasarą: diena po
dienos, savaitė po savaitės, apsupta stovyklos mergaičių
ir Kendisės pasamdytų vadovių; ir nė vienas jų nežinos,
kad ji vis dar aprauda tėvą. Jos išdidumo nepajėgė
sutrypti net Erikas Kitonas.
Erikas - jaunas ir perspektyvus jos tėvo įmonės
bankininkas. Visada žavus, dėmesingas, paslaugus. Per
paskutinius metus koledže ji priėmė iš jo žiedą ir davė
pažadą. Jis taip pat jai pasižadėjo.
Aptikusi tebesopančią žaizdą Iden suskubo uždengti
ją keliais neapykantos sluoksniais. Stovėdama priešais
veidrodį susirišo neilgus plaukus į uodegėlę —išvydęs

tokią šukuoseną senasis jos kirpėjas pašiurptų. Taip
daugpatogiau, - tarė savo atvaizdui. Dabar ji praktiška
moteris. Lengvai ant pečių krintantys plaukai būtų tik
trukdę per šiandienos jojimo pamokas.
Iden minutėlę prispaudė sau prie akių pirštus. Kodėl
rytais būna sunkiausia? Vos pabudusi ji tikėdavosi pa
matyti, kad tebėra namuose, bet pasirodydavo, kad tai
tebuvo baisus sapnas. Namai jai nebepriklausė. Dabar
juose gyvena svetimi. Breino Karlbou mirtis - joks
bjaurus sapnas, o siaubinga tikrovė. Tėvą netikėtai
ištikęs infarktas pribloškė Iden. Ji ilgai negalėjo atsi
gauti. Širdgėlai nespėjus atslūgti, jai buvo kirstas dar
vienas smūgis.
Tie juodaskverniai advokatai, ilgi oficialūs jų mo
nologai. Biurai, persismelkę nudėvėtos odos ir šviežio
vaško kvapo. Orūs veidai ir santūriai sunertos rankos.
Jie sugriovė Iden pasaulį.
Kalbėjo jai apie varganas investicijas, netinkamai
pasirinktas rinkos kryptis, nekilnojamojo turto įkei
timą, trumpalaikes paskolas. O kai viskas išaiškėjo,
nebeliko jokių pinigų.
Breinas Karlbou mėgo rizikuoti. Sėkmė jį apleido
visai prieš pat mirtį, tad kompensuoti nuostolių ne
bespėjo. Dukra buvo priversta parduoti visą turtą, kad
apmokėtų skolas. Mylimų vaikystės namų nebeliko. Be
to, sielvarto slegiama Iden neteko ir pajamų. O tada ją
visiškai sužlugdė Eriko išdavystė.
Iden atplėšė namelio duris: nuo kalnų padvelkė švel
nus ryto oras. Tačiau kvapą gniaužiantis žaliuojančių
10 | N O R A ROBERTS
kalvų vaizdas ir žydras dangus jos nejaudino. Ji vis

dar buvo Filadelfijoje - klausėsi ramaus ir įtikinamo
Eriko balso.
Žingsniuodama prie didžiojo namelio atlikti savo
pareigų Iden prisiminė kivirčą. Jo reputacija. Jo karjera.
Iš manęs atėmė viską, ką mylėjau, o Erikui rūpėjo tik
viena —kaip visa tai paveiks jį.
Erikas niekada manęs nemylėjo. Eidama tolyn ji
susigrūdo rankas į kišenes. Buvau tikra kvaiša, kad iš
pradžių nesusivokiau. Visgi sužinojau, - priminė sau
mintyse. Erikas ruošėsi ją vesti tik dėl įmonių susi
liejimo, Karlbou vardo, pinigų ir reputacijos. Bet kai
viskas pradėjo griūti, jis pasitraukė.
Pridususi Iden sulėtino žingsnį. Suvokė, kad įtampa
čia nieko dėta - ją užvaldęs pyktis. Nedera eiti pusryčių
tokiu įraudusiu veidu ir blyksinčiomis akimis. Ji stab
telėjo, kelis kartus giliai įkvėpė ir apsižvalgė.
Vis dar buvo vėsu, tačiau netrukus pasirodys sau
lė - šilta ir ryški. Vasara tik prasideda.
Kaip nuostabu. Šeši nameliai plačiai atlapotomis
langinėmis jau sveikino rytą. Išilgai tako, tarp ketvirto
ir penkto namelių, pasklidai žydėjo plūkės. Keli žiede
liai atkakliai glaudėsi prie netoliese augančios sedulos.
Virš antrojo namelio čiauškėjo daugiakalbis strazdas.
Tolumoje, į vakarus nuo pagrindinės stovyklos,
driekėsi sodriai žalios kalvos. Jose margavo medžiai,
ganėsi arkliai... Atsivėręs vaizdas padovanojo Iden ne
įtikėtiną erdvės pojūtį. Ji visada gyveno mieste. Gatvės,
pastatai, spūstys, žmonės - visa tai ji gerai pažinojo. Se
niau, pasigedus ankstesnio gyvenimo, ją nusmelkdavo
M E IL Ė S SO DAS | 11
aštrus skausmas. Visgi būtų įmanoma tai susigrąžinti.

Teta Dotė tebesiūlo jai savo namus ir meilę. Niekas nė
nenumano, kaip ilgai Iden grūmėsi su pagunda priimti
pasiūlymą ir plaukti pasroviui.
Galbūt jos kraujye taip pat įsiėdęs potraukis rizi
kuoti? Antraip argi būtų kišusi paskutinius pinigus į
mergaičių stovyklą šiose kalvose?
Turėjau pamėginti, - priminė sau Iden. Privalėjo
surizikuoti. Nebūtų galėjusi grįžti atgal - į trapų por
celianinės lėlės kiautą. Čia, atviroje erdvėje, ji tikėjosi
iš lėto pažinsianti save. Kas iš tikrųjų yra toji Iden
Karlbou? Galbūt, tik galbūt, praplėtusi akiratį ji ras ir
savo vietą gyvenime.
Kendė teisi. - Iden darkart giliai įkvėpė. - Turi
pavykti. M udvi tikrai nenuleisime rankų.
- Alkana? Netikėtai jai kelią pastojo Kendisė. Jos
plaukai buvo šlapi - matyt, ką tik buvo išbėgusi iš
kurios nors dušo kabinos.
- Mirštu iš bado. —Laiminga Iden draugiškai apsi
vijo ranka draugės pečius. - Kurgi tu buvai dingusi?
- Juk pažįsti mane, negaliu leisti sau savivaliau
ti. - Kaip ir Iden, ji įdėmiai nužvelgė tolumas. Kendi-
sės veide atsispindėjo daugybė jausmų: meilė, baimė,
niršus išdidumas. - Nerimavau dėl tavęs.
- Kende, jau sakiau - šįryt buvau bjauriai nusitei
kusi. - Iden matė, kaip iš namelio išpuolęs pulkelis
mergaičių nurūko pusryčiauti.
- Iden, mudvi susidraugavome būdamos vos šešių
mėnesių. Kas kitas geriau supras, ką tau tenka išgy
venti.
Ne, niekas kitas jos nebūtų supratęs, tačiau Iden

ryžtingai paslėpė vis dar sopančią žaizdą. Nenorėjo
skaudinti Kendisės, kurią mylėjo užvis labiausiai.
- Kende, tai jau pamiršta.
- Galbūt. Bet aš tave į tai įpainiojau: stovykla -
mano sumanymas.
- Niekur tu manęs neįpainiojai. Pati norėjau
investuoti. Abi žinome, kad toji suma - apgailėtinai
menka.
- Ne man. Jojimo pamokas galėjau įtraukti tik
gavusi papildomų lėšų. O kai tu sutikai atvažiuoti ir
mokyti jodinėti...
-Tiesiog norėjau būti šalia savo kapitalo, - nerūpes
tingai pasakė Iden. —Kitais metais nesitenkinsiu puse
jojimo trenerės ir buhalterės etato. Būsiu kvalifikuota
vadovė. Nėra ko gailėtis, Kende. - Šįkart ji tuo neabe
jojo. - Tai priklauso mums.
- Ir bankui.
- Mums reikia šitos vietos, —nekreipdama dėmesio
tęsė Iden. - T u visada norėjai tokios veiklos, dėl to dir
bai ir mokeisi. O man... - užsikirtusi atsiduso. - Būkim
atviros - aš nieko daugiau neturiu. Čia gavau pastogę,
valgį triskart per dieną ir tikslą. Privalau įrodyti, jog
sugebėsiu.
- Žmonės mano, kad mudvi - beprotės.
Iden juto pasididžiavimą, šįkart sum išusį su avan
tiūrizmu, kuriuo ji dar tik m okėsi mėgautis.
- Tegul sau m ano.
Kendisė juokdam asi tim ptelėjo ją už plaukų.
- Eim e vagyti.
Po dviejų valandų ji baigė pirmąją šios dienos

jojimo pamoką. Tai buvo jos specialybė - jos indėlis į
partnerystę, kurią jiedvi su Kendise buvo sudariusios.
Buhalterijos knygas taip pat buvo nutarta patikėti Iden,
nes Kendisei Bartolomju visai nesisekė su skaičiais.
Kendisė nusamdė personalą: vadoves, dietologą
ir medicinos seserį. Tikėjosi kada nors turėsiančios
baseiną ir plaukimo instruktorių, bet kol kas pačios
prižiūrėjo nardymo ir irklavimo pramogas ežere, mokė
dailės ir amatų, vadovavo iškyloms ir šaudyti iš lanko.
Kendisė ilgiausiai tobulino vasaros programą, o Iden
vis lygino pelno ir nuostolių suvestines. Meldė, kad tik
užtektų pinigų Kendės užsakytoms priemonėms.
Skirtingai nei Kendisė, Iden nemanė, kad sunkiau
sia bus pirmoji savaitė. Jos partnerė buvo pakankamai
kvalifikuota įkurti stovyklą, tačiau turėjo ir neįtikėtiną
optimistės gebėjimą nepastebėti smulkmenų - skolų
stulpelio apskaitos knygose.
Iden nuvijo šalin įkyrias mintis ir stovėdama vidury
aptvaro paskelbė:
- Šiandien viskas. - Ji peržvelgė šešis jaunus vei
dus po juodų jojikių kepurių snapeliais. - Labai gerai
jodinėjote.
- Panele Karlbou, o kada šuoliuosime?
- Kai išmoksite joti risčia. - Iden paplekšnojo
vienam arkliui per šoną. Argi ne puiku būtų pasileisti
į kalvas, - pamanė ji sau, - šuoliuoti taip greitai, kad
nepavytų net prisiminimai? Kvailystė. Iden vėl sutelkė
dėmesį į mergaites. - Nulipkite ir apraminkite arklius.
Atminkite, jie pasikliauna jumis. - Ji nerūpestingai
persibraukė vėjelio sušiauštus kirpčiukus. - Neužmirš

kite ir tinkamai pakabinti pakinktų kitai pamokai.
Mergaičių dejonės jos nė kiek nenustebino. Viena -
jodinėti ir žaisti su arkliais ir visai kas kita - paskui viską
sutvarkyti. Vis dėlto griežta disciplina neturėtų kelti
pasipiktinimo. Praėjusią savaitę Iden išmoko susieti
mergaičių veidus ir vardus. Jos grupės vienuolikmečių
ir dvylikmečių entuziazmas vertė būti budriai. Ji jau
spėjo įsidėmėti dvi ar tris mokines, kurios, kaip ir ji
pati paauglystėje, kliedėjo dėl arklių. Pasivaikščiojusi
valandą saulėje Iden mielai atsakinėjo į nekantrius
mergaičių klausimus. Galiausiai vieną po kitos jas
ragindama nusivedė prie arklidžių.
- Iden! - Ji atsisuko —prie jos skubinosi Kendė.
Net ir per atstumą pajuto draugės nerimą.
- Kas atsitiko?
- Dingo trys jauniklės.
- Kas? - Apėmė panika, bet per šiuos metus Iden bu
vo išmokusi ją nuslopinti. —Ką turi omeny —dingo?
- Manau, kad stovykloje jų nėra. Robertos Snou,
Lindos Hopkins ir Marsės Džeimison. - Kendisė timp
čiojo sau plaukus - visada taip darydavo, kai būdavo
įsitempusi. - Barbara išrikiavo irklavimo grupę, bet jos
nepasirodė. Visur apieškojome.
- Negalime kelti panikos, —perspėjo daugiau save
nei draugę Iden. - Robertą Snou? Toji maža brunetė,
kuri įkišo driežą į kažkurios mergaitės palaidinę? Ta
pati, kuri prisuko ryto skambutį, kad čirkštų trečią
valandą nakties?
- Taip, jos darbeliai. - Kendisė sukando dantis. -
Mažoji numylėtinė. Jeigu ji nusibrozdins kelius, mums

tikriausiai iškels bylą. - Purtydama galvą ji pustoniu
pritildė balsą. - Šįryt paskutinį katą ją matė einančią
rytų kryptimi. - Kendisė nukreipė ton pusėn pirštą,
išterliotą dažais per dailės pamoką. - Kitų mergaičių
niekas nepastebėjo, bet lažinuosi, kad visos su ja. Mie
loji Robertą - užkietėjusi vedlė.
- Jeigu jos nuėjo tuo keliu, ar nebus pasprukusios
į sodą?
-T aip. - Draugė užsimerkė. - O taip. Eičiau pati,
bet už dešimties minučių turiu iki riešų panardinti savo
šešias mergaites į molio minkymą. Iden, esu bemaž
tikra, kad jos nurūko į sodą. Viena mergaitė prisipa
žino girdėjusi Robertą planuojant slapta nudžiauti
kelis obuolius. Mums nereikia jokių nemalonumų
su savininku. Jis leido naudotis ežeru tik todėl, kad
begėdiškai išmaldavau. Visai nedžiūgavo kaimynystėje
turėsiąs mergaičių stovyklą.
- Bet jau turi, - pareiškė Iden. - Taigi mums vi
siems reikia su tuo taikstytis. Kadangi be manęs čia
galima išsiversti - vejuosi jas.
- Tikėjausi, kad taip pasakysi. Rimtai, Iden, jeigu
jos nusėlino į tą sodą - lažinuosi iš paskutinio skatiko,
kad taip ir yra - mes turime ten būti. Tas vyras leido
aiškiai suprasti, kaip saugo savo valdas ir privatumą.
- Vargu ar trys mažos mergaitės padarytų žalos
daugybei obelų, - suabejojo eidama Iden. Kendisė
turėjo paspartinti žingsnį, kad suspėtų su ja.
- Čeisas Eliotas. Žinai Eliotų obuolius? Sultys, sidras,
džemas, obuolių sėklos šokolade - jie gamina viską, ką
tik galima išspausti iš obuolių. Jis gana aiškiai parodė,

kad nepageidauja jokių mažų mergaičių, laipiojančių
po obelis.
- J ų neaptiks, aš jas surasiu. - Palikusi Kendisę Iden
persikabarojo per tvorą.
- Kai pagausi Robertą - uždėk jai pavadį. - Kendisė
Bartolomju akimis nulydėjo draugę, kol toji dingo už
medžių.
Eidama taku už stovyklos Iden nudžiugo, radusi
suglamžytą ledinuko popierėlį. Robertą. Niūriai šypte
lėjusi pakėlė jį ir įsikišo kišenėn. Teisėjo Snou dukraitė
jau buvo spėjusi pagarsėti kaip didžiulė smaližė.
Oras atšilo, bet takas įsisuko į ūksmingą drebuly
ną. Saulės šviesa lopais nuklojo žemę. Si kelionė būtų
tikrai maloniai nuteikusi Iden, jei ne pavedimas. Šen
ir ten vikriai lakstė voverės, nekreipdamos dėmesio į
įsibrovėlę. Kartelį jai po kojomis metėsi kiškis ir garsiai
šiugždėdamas prapuolė brūzgynuose. Iš viršaus aidėjo
genio kalenimas.
Iden pagalvojo, kad anksčiau ji niekada nebuvo
likusi visiškai viena. Čia nėrajokios civilizacijos. - Ji pa
silenkė prie dar vieno popierėlio. - Gerai, šiek tiek yra.
Ji dar turės atrasti čionykščius kvapus, žemę,
gyvūnus, augalus. Laukinės gėlės čia stiebėsi daug
tvirtesnės ir gajesnės už šiltnamiuose augančias rožes.
Iden apsidžiaugė, kai keletą jų pavyko net atpažinti.
Jos čia prasikaldavo iš žemės kiekvienais metais, vešėjo
nelepinamos, tenkindamosi tuo, ką gauna. Tos gėlės
Iden teikė vilties. Atrodė, kad čia ir ji galėtų rasti savo
vietą. Jau radau, - pasitaisė mintyse. Galbūt Filadel
fijoje gyvenantys bičiuliai laikytų ją pamišėle, bet jai

visa tai ima patikti.
Staiga, praretėjus drebulių giraitei, vėl suspindo
kaitri saulė. Apakinta šviesos ji sumirksėjo, paskui
prisimerkusi nužvelgė Eliotų vaismedžius. Priešais ją,
kiek tik akys aprėpė - į šiaurę, pietus ir rytus - tvar
kingomis eilėmis vagodamos kalvas augo obelys. Vieni
vaismedžiai buvo seni ir gumbuoti, kiti - jauni ir tiesūs.
Iden akimirksniu užsisvajojo apie ankstyvą pavasarį ir
pribloškiamą žydinčių obelų kvapą.
Būtų nuostabu, - pamanė ji priėjusi prie tvoros,
skiriančios privačią žemę. —Aromatas, gražučiai balti
ir rausvi žiedai, gaiviai žali lapeliai —iš tikrųjų žavus
reginys. Dabar lapija buvo tamsi ir tanki, o vietoj žiedų
ji matė tiesiog ranka pasiekiamus obuolius. Mažučiai,
žvilgantys ir žali jie kybojo, laukdami, kol prinoks
saulėje.
Kiek kartų valgiau būtent čionykščių obuolių ty
rės? - Pralinksminta šios minties Iden pradėjo ropštis
per tvorą.
Netikėtai dėmesį patraukė kikenimas. Kai ji atsisu
ko garso pusėn, nuo obels nukrito obuolys ir atriedėjo
tiesiai prie jos kojų. Pasilenkusi pakėlė jį ir eidama artyn
nusviedė į šalį. Tada kilstelėjo galvą ir aptiko tris poras
sportukų, kyšančių iš lapų ir šakų tankmės.
- Panelės, - ramiai prakalbo Iden ir sulaukė išgąs
tingo trijulės aiktelėjimo. - Akivaizdu, kad eidamos
prie ežero pasukote šunkeliais.
Iš lapijos pasirodė trikampis strazdanotas Robertos
veidas.
- Sveika, panele Karlbou. Gal norite obuolio?

Velniūkštis. - Iden turėjo sučiaupti lūpas, kad su
laikytų šypseną.
- Žemyn, - tepasakė ji ir žengė prie kamieno joms
į pagalbą.
Bet mergaitėms jos pagalbos nereikėjo. Trys vikrios
mažylės nusliuogė ir lengvai nušoko ant žemės. Iden
gąsdinamai kilstelėjo kairįjį antakį.
- Tikriausiai žinote, kad be priežiūros ir leidimo
palikti stovyklos teritoriją draudžiama.
-Taip, panele Karlbou, - bemaž nuolankiai atsakė
Robertą, bet jos akys išdavikiškai blyksėjo.
- Kadangi šiandien, regis, nė vienos iš jūsų nedo
mina irklavimas, teks gerokai paplušėti virtuvėje pas
ponią Petrę. - Patenkinta savo pačios užsidegimu,
Iden nusprendė, kad Kendisė turėtų pritarti. - Apie
darbą virtuvėje pranešite panelei Bartolomju, o paskui
trauksite pas ponią Petrę.
Dvi mergaičiukės nulenkė galvą ir įbedė akis žemėn.
- Panele Karlbou, argi teisinga mums skirti papil
domą užduotį virtuvėje? - Robertą, tebelaikydama
rankoje pusiau nugraužtą obuolį, pakreipė smailų
smakrą. - Šiaip ar taip, mūsų tėvai už stovyklą moka
pinigus.
Iden sudrėko delnai. Teisėjas Snou, turtingas ir
galingas žmogus, garsėjo pataikavimu dukraitei. Jeigu
mažoji pabaisa pasiskųstų... Ne. - Iden giliai įkvėpė ir
net akies krašteliu neparodė nerimo. - Nesileisiu baugi
nama ar šantažuojama tos pusmetrinės gudrios apgavikės
obuolio sultimis ištepliotu smakru.
- Taip, tėvai moka už tavo pramogas, mokymą ir

drausminimą. Jie pasirašė Laisvės stovyklos sutartyje,
kurioje nurodyta, kad privalai paklusti taisyklėms.
Bet jei taip nori, mielai paskambinsiu tėvams ir mes
aptarsime šį įvykį.
- Ne, panele. - Robertą žaviai nusišypsojo, su
prasdama, kada dera atsitraukti. - Su malonumu pa
dėsime poniai Petrei... ir atsiprašome, kad pažeidėme
taisykles.
Esu tikra, galėtum mane papirkti, - pamanė Iden,
bet jos veidas išliko ramus.
- Gerai. Laikas grįžti.
- Mano kepurė! - Robertą jau būtų skuodusi atgal
prie obels, jei Iden nebūtų spėjusi jos sučiupti. - Vir
šuje palikau kepurę. Panele Karlbou, mano firminė
beisbolo kepurė su autografu.
- Grįžkite. Aš ją paimsiu. Nenoriu, kad panelė
Bartolomju dar ilgiau nerimautų.
- Mes atsiprašysime.
- Žiūrėkite, kad taip ir būtų. - Iden nenuleido akių,
kol mergaitės persiropštė per tvorą. - Jokių aplinkke
lių! - sušuko ji. - Arba pasilaikysiu sau tą kepurę. - Vos
pažvelgusi į Robertą ji įsitikino, kad tokio šantažo
visiškai pakanka. - Pabaisos, - sumurmėjo Iden, kai
mergaitės nukūrė giraitėn. Bet kai atsigręžusi įdėmiai
nužvelgė obelį, šypsena išblėso.
Tereikia į ją įlipti. Regis, Robertą ir nusikaltimo
bendrininkės gana lengvai ten įsikabarojo. Tačiau
dabar tai neatrodė paprasta. Iden ištiesino pečius ir
žengtelėjo priekin, kad įsitvertų žemiausiai nulinkusios
šakos. Šveicarijoje jai teko išbandyti alpinizmą - negi

čia bus sunkiau? Pasitempusi aukštyn užsikabino
koja už pirmosios aptiktos šakumos. Šiurkšti žievė
trynėsi į delnus. Bet ji nepaisė įdrėskimų ir susitelkė
į tikslą. Tvirtai įsirėmusi kojomis pasiekė kitą šaką
ir pradėjo lipti aukštyn. Obels lapai braukė jai per
skruostus.
Per du sieksnius nuo savęs pamatė ant plonos šakos
kybančią kepurę. O kai pažvelgė žemyn - susitraukė
skrandis. Nežiūrėk, - įsakė pati sau ir viltingai pridū
rė: —Tai, ko nemataiy negali užgauti.
Iden atsargiai prisislinko prie kepurės. Pasiekė ją
pirštais ir su palengvėjimu atsiduso. Užsimaukšlinusi
kepurę sau ant galvos pasijuto besižvalganti iš obels
viršūnės į sodą.
Simetriškos vaismedžių eilės užgniaužė kvapą. Iš
paukščio aukštybės atsivėrė gražios, tvarkingos apy
linkės. Anapus drebulyno akies krašteliu ji užgriebė
lopinėlį ežero. Iš toli mirguliavo jo mėlis. Dar tolė
liau - panašūs į daržinę pastatai, matyt, šiltnamiai.
Maždaug už ketvirčio mylios, ant plataus grįsto kelio
stovėjo kažkieno paliktas sunkvežimis. Tyloje vėl
sučiulbėjo paukščiai. Iden pasuko galvą - blykstelėjo
ryškiai geltona plaštakė.
Lapų, vaisių ir žemės kvapas buvo toks aštrus, toks
tikras. Iden neištvėrė ir pasiekusi nusiskynė saulės
sušildytą obuolį.
Jis niekada jo nepasiges, - nusprendė kąsdama. Ai
traus, neprinokusio vaisiaus syvai išsiliejo burnoje. Iden
dar kartą godžiai krimstelėjo. Nepaprastas skonis, - pa
manė ji. - Jaudinantis. Uždraustas vaisius, - prisiminė

ir išsišiepusi atsikando trečiąkart.
- Ką, po galais, čia veiki?
Iden pažiūrėjo apačion, iš kur pasigirdo balsas, ir
vos neiškrito. Prieš lįsdama iš lapijos ji greitai nurijo
obuolio kąsnį.
Jis stovėjo rankomis įsirėmęs į klubus, tvirtas ir
lieknas. Išblukusių džinsinių marškinių rankovės at
raitotos aukščiau alkūnių, matyti įdegis ir raumenys.
Iden nepatikliai pakėlė akis. Kaip ir rankos, vyriškio
veidas buvo įdegęs, prakaulus. Ilga ir kiek kreivoka
nosis, burna - ryžtinga, giežta. Jam ant kaktos buvo
užkritę nepaklusnūs juodi it degutas plaukai, šiek tiek
besigarbanojantys palei marškinių apykaklę. Šviesios,
kone vaiskios akys rūsčiai žvelgė į ją.
ObuolySy Ideny o dabar — žaltys, - šmėstelėjo jai
mintis, prieš susiorientuojant. - Puiku — viršininkas
pagavo vagiančią obuolius. Kadangi pasprukti ji ne
galėjo, pravėrė burną, kad bent įtikinamai pasiaiš
kintų.
- Panele, ar tu iš kaimynystėje įsikūrusios stovyklos?
Balso tonas buvo piktas. Galbūt ji ir neturtinga,
galbūt iš paskutiniųjų stengiasi prasigyventi, bet vis
dėlto ji - Karlbou. O Karlbou tikrai moka elgtis su
obuolių prižiūrėtojais.
-T aip, tai tiesa, aš norėčiau...
- Ar žinai, kad čia privati valda, o tu peržengei jos
ribas?
- Taip, bet aš... - Iden sumišimą išdavė patamsė
jusios akys.
- Šios obelys pasodintos ne tam, kad laipiotų mažos

mergaitės.
- Vargu ar...
- Lipk žemyn, —įsakmiu tonu paliepė vyras. - Su
grąžinsiu tave stovyklos direktorei.
Visada susitvardanti Iden dabar ne juokais svarstė,
ar nesviesti obuolio graužtuko jam į galvą. Niekas,
absoliučiai niekas, man neįsakinės.
- Nebūtina.
- Aš pats nuspręsiu, kas būtina. Lipk žemėn.
Gerai nulipsiu, - mintyse sutiko Iden. Ji ketino
parinkti kelis tinkamus žodelius ir atvėsinti prižiū
rėtoją. Iden nebebuvo kada galvoti apie aukštį ar
menkus laipiojimo įgūdžius - susierzinimas ją tiesiog
nuskraidino nuo šakos ant šakos. Taip lipdama beveik
nepajuto dukart įsidrėskusi. Pagaliau, atsisukusi nugara
į jį, nusileido ant šakumos.
Šaltakraujiškas jo sutriuškinimas turėjo atpirkti
nesmagumą, kad buvo pagauta netinkamoje vietoje ir
netinkamu laiku. Net įsivaizdavo jį keliaklupsčiaujant
ir veblenant nerišlius atsiprašymo žodžius.
Kaip tik tuo metu pėda nuslydo ir pašėlusiai pradėjo
ieškoti vos per colį nutolusios šakos. Klykdama - ir
iš nuostabos, ir iš baimės - Iden atbulomis nuskriejo
žemyn.
Susidūrusi su kažkieno kūnu ji su švilpesiu iškvėpė
orą. Spėjo pamatyti, kaip ją apglėbia rankos, įdegusios
ir tvirtos. Dar akimirka ir abu, atsidūrę ant žemės,
jau ritosi kaip kokie obuoliai. Kai tik pasaulis nustojo
suktis, Iden pasijuto prispausta labai tvirto ir labai
ilgo kūno.
Robertos kepurė, slėpusi Iden akis, nuskriejo į šalį

ir jos veidą apšvietė saulė. Čeisas nustebęs spoksojo že
myn, jausdamas po savimi švelnias standžias krūtis.
- Jums tikrai ne dvylika metų, - sumurmėjo jis.
- Tikrai ne.
Jis pralinksmėjo ir neatsitraukdamas šiek tiek
kilstelėjo.
- Gerai neįsižiūrėjau, kai tupėjote obelyje. - Už
tat dabar turiu laiko, - pamanė Čeisas ir davė valią
akims. - Esate nuostabi krituolė. - Jis atsargiai nu
braukė užkritusias plaukų sruogas jai nuo veido. Pirštų
galiukai, prisilietę prie Iden odos, buvo šiurkštūs kaip
medžio žievė, ką tik nubrozdinusi delnus. - Ką veikiate
mergaičių stovykloje?
- Vadovauju, - ramiai atsakė Iden. Visai neketino
meluoti. Ilgiau rangydamasi būtų pakenkusi orumui,
taigi įsmeigė į jį ledinį žvilgsnį. - Gal malonėsite?
- Vadovaujate? - Kadangi moteris iškrito iš vienos
jo obelų, Čeisas neabejojo galįs nepaisyti jos prašy
mo. - Buvau vieną sutikęs. Bartolomju - patrauklią
rudaplaukę. - Jis nužvelgė klasikinių bruožų Iden
veidą. - Jūs nesate ji.
- Aišku ne. - Jo kūnas buvo pernelyg karštas, per-
nelyg vyriškas ir pernelyg arti, tad Iden paaukojo šiek
tiek orumo ir uždėjo jam ant pečių rankas. - Esu jos
partnerė, Iden Karlbou.
- Ak, Filadelfijos Karlbou!
Linksmas jo balsas kirto dar vieną smūgį jos išdi
dumui.
-Teisingai.
24 | N O R A RO BE RTS
Intriguojantis siuntinėlis, - pamanė jis. - O jau tos

manieros ir auklėjimas...
- Malonu, panele Karlbou. Aš - Čeisas Eliotas, iš
Pietinėse kalvose įsikūrusių Eliotų.
ANTRAS SKYRIUS
T ) uiku, tiesiog idealu, - spoksodama į jį mintijo
JL Iden. - Jis — ne prižiūrėtojas, o pats kraugerys
savininkas. Pagauta vagiliaujanti, drebiausi iš obels ir
dar pasiritau tiesiog po sodo šeimininku... - Ji giliai
įkvėpė.
- Kaip laikotės, pone Eliotai?
Galėtų salone pilstyti svečiams arbatą, - pamanė
Čeisas ir nusikvatojo. Ji jam patiko.
- Laikausi tiesiog puikiai, panele Karlbou. O kaip
jūs?
Jis šaiposi. Niekas nebūtų drįsęs iš jos šaipytis, netgi
tokioje gėdingoje ir žeminančioje akistatoje. Tik ne į
akis. Iden lūpos kartelį virptelėjo, bet ji įstengė susi
tvardyti. Nė už ką nesuteiks tam stuobriui malonumo
pajusti, kaip smarkiai ją įsiutino.
- Gana gerai, ačiū, tiksliau taip pasijusiu, kai mane
paleisite.
Miestietiškos manieros, - nusprendė Čeisas. - Sočia-
liai teisingos, bet visiškai beprasmės. Maniškės mažumėlę

šiurkštesnės, bet nuoširdesnės.
- Minutėlę. Sis pokalbis man atrodo gan žavus.
- T a i gal galėtume jį tęsti atsistoję.
- Man labai patogu. - Nebuvo visiškai taip. Siek
tiek keblumų jam kėlė moters kūno linijos - švelnios
ir grakščios. Čeisas nutarė verčiau pakentėti, kad galėtų
grožėtis jomis. Ja taip pat. —Taigi kaip jums patinka
gyvenimas be patogumų?
Jis tebesišaipė iš jos, nesistengdamas nė apsimesti.
Iden pajuto gerklėje kunkuliuojančio pykčio skonį.
Vis dėlto nurijo.
- Pone Eliotai...
- Čeisas, - pertraukė jis. - Manau, tokiomis aplin
kybėmis turėtume apsieiti be formalumų.
Iden kantrybė jau baigė išsekti, tad ji vėl įsirėmė į
pečius. Atrodė, jog būtų stūmusi uolą.
- Juokinga. Jūs privalote mane paleisti.
- Aš retai ką nors privalau daryti. - Dabar jo balsas
buvo tingus ir įžūlus, bet ne mažiau įspūdingas nei
tada, kai užmaurojo sveikindamasis. - Labai daug
girdėjau apie jus, Iden Karlbou. - Jis buvo matęs nuo
traukų laikraštyje, tačiau tik dabar suvokė, kad jos ne
visai atspindi tikrovę. Mažytėse nuotraukose neįžvelgė
jos seksualumo. - Niekada nesitikėjau, kad Filadelfijos
Karlbou iškris iš kurios nors mano obels.
Iden kvėpavo trūksmingai. Visi jos mokslai, visi tie
metai, kai pratinosi mandagumu apsiausti kiekvieną
emociją, pradėjo blėsti.
- Vargu ar aš planavau iškristi iš jūsų obels.
- Jei nebūtumėte įlipusi - nebūtumėte iškritu

si. - Jis šyptelėjo suvokęs, kaip pasisekė, kad nutarė
pats patikrinti šią sodo dalį.
Taip neturėjo nutikti. Iden akimirką užsimerkė ir
palaukė, kol aprims. Negali gulėti išsitiesusi ant nu
garos, prispausta nepažįstamo vyro.
- Pone Eliotai, - ramiu ir supratingu balsu vėl
pamėgino ji. - Jei leisite man atsistoti, su didžiausiu
malonumu viską jums paaiškinsiu.
- Pirmiau paaiškinkite.
Iden tiesiog atvipo lūpa.
- Dar nebuvau sutikusi tokio neįtikėtino storžievio
ir neišauklėto žmogaus.
- Mano valdos, - ramiai atsakė jis, - mano taisyk
lės. Pasakokite, aš klausausi.
Ji vos tvardėsi jo neišplūdusi - žodžiai jau kybojo ant
liežuvio galiuko. Be to, dėl nepatogios padėties turėjo į
jį žiūrėti šnairomis. Į tarpuakį smelkėsi skausmas.
- Trys mūsų mergaitės pabėgo iš stovyklos. Ne
laimei, jos perlipo tvorą ir atsidūrė jūsų ūkyje. Aš jas
suradau, liepiau nulipti ir išsiunčiau atgal į stovyklą,
kur jos bus deramai sudrausmintos.
- Ištepsite degutu ir išvoliosite plunksnose?
- Esu tikra, jūs to norėtumėte, tačiau mus tenkina
papildomas budėjimas virtuvėje.
- Atrodo, teisinga. Tačiau tai nepaaiškina jūsų
skrydžio iš medžio į mano glėbį. Nors aš bemaž apsi
sprendžiau dėl to nepriekaištauti. Jūs kvepiate Paryžiu
mi. - Iden nuostabai, jis pasilenkė ir panardino veidą
jai į plaukus. - Nuodėmingos Paryžiaus naktys.
—Liaukitės. - Dabar Iden balsas nebuvo nei ramus,

nei griežtas.
Čeisas pajuto, kaip merginos širdis dunksi į jo paties
širdį. Šmėstelėjo mintis, kad mielai nuveiktų ką nors
daugiau, užuot uodęs jos kvepalus. Bet pakėlęs galvą
susidūrė su plačiai atmerktomis akimis. Jose šmėstelėjo
suvokimas ir baimė.
- Aiškinkitės, - nerūpestingai pasakė jis. - Šią
akimirką tik tiek iš jūsų noriu.
Iden girdėjo gerklėje kalantį savo pačios pulsą. Po
tokių žodžių įdėmus jos žvilgsnis nukrypo į jo burną.
Ar ji beprotė - juk kone susigundė pajusti to vyro
skonį, kurį neabejotinai būtų radusi ant jo lūpų? Jos
raumenys ėmė glėbti, tad ji tučtuojau vėl įsitempė.
Tikriausiai išprotėjau. Jei tai viskas, ko jam reikia —pa
siaiškinu ir dingstu. Kuo toliau.
—Viena iš mergaičių... —Jos mintys kerštingai nu
krypo prie Robertos. - Viena mergaitė medyje paliko
kepurę.
—Taigi lipote jos paimti, —linktelėjo jis, priimdamas
pasiaiškinimą. - Bet kodėl sumanėte pasivaišinti vienu
iš mano obuolių.
- Jis buvo sukirmijęs.
Vėl šyptelėjęs Čeisas perbraukė ranka jai per
skruostą.
-A š abejoju. Manau, obuolys buvo kietas, rūgštus,
bet skanus. Prieš daugelį metų teko patirti, kaip skauda
skrandį prisivalgius žalių obuolių. Tačiau malonumas
būna vertas skausmo.
Iden pajuto viduje bundantį nesmagų poreikį ir iš
sigando. Baimė akimirksniu atšaldė žvilgsnį ir balsą.
- Dabar jau pasiaiškinau ir atsiprašiau.

- Atsiprašymo man neteko girdėti.
Tebūsiu prakeikta, dukart prakeikta, jei dabar jo
atsiprašysiu. Iden nutaisė rūstų žvilgsnį ir kone orų
veidą.
- Noriu, kad tuojau pat mane paleistumėte. Ga
lite pateikti ieškinį teismui, jei norite kompensacijos
už kelis sukirmijusius obuolius, bet dabar patraukite
rankas - jau pavargau nuo absurdiškos ir provincialios
jūsų arogancijos.
Vis dėlto Eliotų obuoliai - patys geriausi visoje
valstijoje, patys geriausi visoje šalyje. Tačiau šiuo metu
jis mieliau vaizdavosi, kaip ji suleidžia puikius baltus
dantis į kirminą.
- Jums dar neteko patirti provincialo arogancijos.
Galbūt turėtumėte.
- J ū s nedrįsite... - pradėjo Iden, bet nespėjo baig
ti - jos lūpas užspaudė obuolių savininko burna.
Bučinys užklupo visiškai netikėtai. Šiurkštus,
reiklus ir aitrus kaip suvalgytas obuolys. Uždraustas
vaisius. Iden, pratusi prie įkalbinėjimų ir prašymų, pa
sijuto silpstanti nuo šiurkštaus spaudimo - nesugebėjo
nei atsakyti, nei pasipriešinti. Tada jo rankos atsidūrė
jai ant veido. Nykščiais jis ėmė braukti palei smakrą.
Pirštai, kaip ir bučinys, buvo stiprūs ir jaudinantys.
Čeisas nesigailėjo taip pasielgęs. Nors ir nebuvo
linkęs jėga pasiimti iš moters tai, ko ši nesiūlo, šįkart
nesigailėjo. Juolab kad vaisius toks saldus. Nors mergi
na tebegulėjo labai rami, jis galėjo mėgautis jaudinamai
virpančiomis lūpomis. Taipy labai saldi, - mintijo
jis. —Labai tyra. Labai pavojinga. Jis kilstelėjo galvą ir

kaip tik tą akimirką Iden suspurdėjo.
- Ramiau, - sumurmėjo jis, vis dar braukydamas
nykščiu jai per smakrą. Jos akys buvo veikiau paklaiku
sios nei įsiutusios. - Regis, ne tokia ir patyrusi, kokia
esate laikoma.
- Paleiskite mane.
Čeisas pašoko ant kojų, kartu pastatydamas ir ją.
- Norite, kad padėčiau nusivalyti?
- Jūs - pats bjauriausias vyras, kokį tik esu suti
kusi!
- Visiškai tikiu. Gaila, kad taip ilgai buvote liaup
sinama ir paikinama. —Iden jau ketino nusisukti, bet
jis sugriebė ją už pečių, kad paskutinįkart pažiūrė
tų. —Būtų įdomu pamatyti, ar ilgai čia ištversite be
savo kirpėjų ir liokajų.
Toksy kaip ir visi kiti, - pamanė Iden. Nuoskaudą ir
abejonę ji greitai pridengė paniekos skraiste.
- Pone Eliotai, aš labai vėluoju į kitą pamoką. Gal
galėčiau jus palikti?
Jis kilstelėjo rankas nuo jos pečių, bet dar sekundę
neatitraukė.
- Stenkitės laikyti vaikus kuo toliau nuo obelų, -
perspėjo. - Kritimas gali būti pavojingas.
Nuo užgaulios šypsenos Iden lūpos dar labiau ėmė
virpėti. Per tvorą ji kabarojosi sukandusi dantis.
Čeisas gėrėjosi reginiu tol, kol merginą pasiglemžė
drebulių giraitė. Tada pastebėjo prie kojų gulinčią ke
puraitę ir pasilenkė jos pakelti. Pravers vietoj vizitinės, -
nusprendė ir įsikišo ją į užpakalinę kelnių kišenę.
Likusią dienos dalį Iden iš visų jėgų stengėsi negal

voti. Apie nieką. Ji sąmoningai vengė pasakoti Kendi-
sei, kad teko susidurti su Ceisu. Jeigu būtų prašnekusi
apie tai, neišvengiamai būtų tekę ir susimąstyti.
Užklupta obelyje. Sunku susitaikyti su tokiu pa
žeminimu. Kitomis aplinkybėmis jiedvi su Kende
galbūt tik smagiai iš to pasijuoktų. Bet kuriomis kitomis
aplinkybėmis.
Vis dėlto patirti pojūčiai buvo daug stipresni už
pažeminimą, ir net už pyktį. Kokie jie, Iden dar nesu
vokė, tačiau kiekviena sode išgyventa akimirka išliko
gaivi ir ryški kiaurą dieną. Negalėjo viso to nusikratyti
ar paslėpti, juo labiau —ignoruoti. Jei būtų žinojusi,
būtų supratusi, kaip svarbu pridengti jausmus, kol jie
subręs.
Absurdiška, - pertraukė pati save Iden. Ji nepaži
nojo Čeiso Elioto. Beje, nė nenorėjo pažinti. Tiesa,
vargiai galėjo sukliudyti tam, kas nutiko, tačiau tikrai
pasistengs, kad daugiau šitai nepasikartotų.
Per pastaruosius metus jai pirmą kartą gyvenime
teko suimti save už pavadžio. Žinojo, kas nutinka jį
paleidus, prisiminė visiškos nesėkmės skonį, bet supra
to ir tai, kad jau niekada neatpalaiduos tų vadžių ligi
galo. Nusivylimas ją užgrūdino. Bet galbūt debesyse
radosi ir mažytė sidabrinė properša.
Kadangi jai pasitaikė proga pažinti Čeisą Elio-
tą - žmogų, kuris tvirtai laikė savo pavadį. Iden manė
esant jį šiurkštų ir arogantišką, o kartu stiprų ir val
dingą. Ji užtektinai pažinojo valdingų vyrų. Storžieviai
ar rafinuoti, bet vidumi visi jie vienodi. Patyrus Eriko
išdavystę, Iden nuomonė apie vyrus labai pasikeitė, o

susirėmimas su Čeisu neigiamos nuomonės nė kiek
nepagerino. Ir vis vien nuolat turėjo sau priminti, kad
negalvotų apie jį.
Iden tikėjosi užsimiršti, pasinėrusi į stovyklos ru
tiną. Kadangi neteko baigti ilgamečių mokslų kaip
Kendei ir įgyti profesinės patirties, jos pareigos nebu
vo itin reikšmingos, labiau žemiškos, tačiau bent jau
teikė pasitenkinimą, be to, leido aktyviai įsitraukti į
stovyklos veiklą. Regis, ambicijos jai neišėjo į gera.
Jai, kaip naujokei, buvo pavesta mėžti arklides ir
prižiūrėti žirgus, taigi Iden pasiryžo turėti pačias šva
riausias arklides Pensilvanijoje ir labiausiai žvilgančius
žirgus. Savo pirmąją pūslę delne ji prilygino laimėjimo
ženkliukui.
Iden vis dar baugino pašėlęs šturmas, kuris pra
sidėdavo sulig vakarienės skambučiu. Dvidešim t
septynios - nuo dešimties iki keturiolikos metų am
žiaus - mergaitės spietėsi valgykloje. Iden privalėjo
palaikyti tvarką. Jų balsai, tarškant apie berniukus,
paskui apie roko žvaigždes ir vėl apie berniukus, pa
siekdavo nežmoniškas aukštumas. Laimei, grumtynių
ir stumdymosi eilėje pavykdavo išvengti. Bet tam
reikėjo budrios akies.
Spalvingos Laisvės stovyklos brošiūros reklamavo
sveiką maistą. Šio vakaro valgiaraštyje puikavosi traški
vištiena, bulvių košė ir garuose virti brokoliai. Žvangėjo
stalo įrankiai ant stovyklos padėklų, kuriuos mergaitės
stūmėsi per aptarnavimo liniją.
- Gera buvo diena. - Kendės, stovinčios šalia Iden,
akys be paliovos lakstė pirmyn atgal, stengdamosi vienu

metu aprėpti patalpą.
- Ir jau beveik baigėsi. - Kaip tik dabar Iden suvokė,
kad nugaros nebegelia taip smarkiai, kaip pirmosiomis
dienomis. - Dvi mergaitės iš tų, kurias mokau jodinėti
rytais, teikia vilčių. Tikiuosi, kad porą dienų per savaitę
galėsiu skirti joms truputį daugiau laiko.
- Puiku, mudvi peržiūrėsime tvarkaraštį. - Kendisė
stebėjo auklėtoją, kuri stengėsi įkalbėti vieną stovyklau
toją įsidėti lėkštėn garuose virtų brokolių. - Tu puikiai
susitvarkei su Robertą ir visa jos kompanija. Virtuvės
darbai - išties gera mintis.
-A čiū. - Iden suvokė, kaip žemai nupuolė jos savi
garba, jei net mažytis pagyrimas verčia parausti. - Išties
jaučiausi nesmagiai, užkrovusi jas poniai Petrei.
- Girdėjau, kad jos elgėsi kaip kareiviai.
- Robertą?
- Suprantu... —Kendisė kreivai šyptelėjo. Abi pa
sisuko į minimą mergaitę, kuri jau sėdėjo ir subtiliai
valgė. - Labai panašu, kad kažką vėl rezga. Iden, ar
prisimeni Marsiją Delakrua iš Fordeno stovyklos?
- Kaip galėčiau pamiršti? - Kai dauguma stovyklau
tojų susėdo, Iden su Kende atsistojo į eilės galą. - Ji
įkišo žaltį į ponios Forden baltinių stalčių.
- Taip. - Kendė vėl žvilgterėjo į Robertą. - Ar tu
tiki reinkarnacija?
Iden juokdamasi paėmė kaušelį bulvių košės.
- Na, aš patikrinsiu savo apatinius. - Pakėlusi
padėklą ji yrėsi į priekį. - Žinai, Kende, aš... - Ir lyg
sulėtintoje juostoje pamatė: žybčiodama akimis kaip tik
ras velniūkštis, Robertą iškėlė šakutę su tirštai aplipusia

bulvių koše. Taikinys jau buvo aiškus, nes padauža pri
tyrusiu judesiu trūktelėjo įrankio galą atgal. Tuo metu,
kai Iden išsižiojo, Robertą švystelėjo košės gumulą ir
įsodino jį priešais save sėdinčiai mergaitei į plaukus.
Užvirė tikras pragaras.
Bulvių košė skraidė. Mergaitės spiegė. Aišku,
daugiau atsikeršydamos. Lentynos, stalai, kėdės ir
paauglės akimirksniu aplipo balzgana mase. Kendisė,
it besiveržiantis mūšin generolas, atsidūrusi pačiame
chaoso vidury, išsitraukė švilpuką. Tačiau, nė nespėjusi
jo pūstelti, gavo koše tiesiai į tarpuakį.
Stojo bežadė tyla. Vis dar su padėklu rankose Iden
stovėjo ir bijojo net kvėptelti. Vienas įkvėpis, nors ir
pats mažiausias, ir būtų pratrūkusi nesuvaldomu juoku.
Kendisė lėtai nusibraukė košę nuo nosies. Slopinamas
kikenimas užgulė Iden plaučius.
- Mielosios panelės, - tuos du žodžius Kendisė
paskelbė kuo žiauriausiu balsu, kad net Iden užgniaužė
kvapą. - Baigsite valgyti tylėdamos. Visiškoje tyloje.
O pavalgiusios išsirikiuosite prie sienos. Kai baigsis
vakarienės valanda, jums bus išduoti skudurai, šluotos
ir kibirai. Šįvakar valgomasis turi blizgėti.
- Taip, panele Bartolomju, - pasigirdo sutartinis
murmesys, tik Robertą sunėrė rankas ir nutaisiusi
nekalčiausią veidą atsakė aiškiu balsu.
Po dešimties sekundžių įtemptos tylos Kendė grįžo
prie Iden ir pasiėmė savo padėklą.
- Jei juoksiesi, - pusbalsiu tarė ji, - surišiu tavo
liežuvį į tikrą mazgą.
- Kas juokiasi? - Iden desperatiškai nurijo sei

les. - A š nesijuokiu.
- Taip, tu juokiesi. - Tarytum garlaivis ji nuplau
kė prie vadovų stalo. - Tik esi ganėtinai protinga ir
juokiesi tyliai.
Iden atsisėdusi rūpestingai išlygino servetėlę ant
kelių.
- Tavo antakiai aplipę bulvių koše. - Kendisei
dėbtelėjus, Iden pakėlė kavos puodelį ir už jo paslėpė
šypsnį. -Tiesą sakant, tau labai tinka. Tikriausiai, galėsi
pritaikyti vietoj plaukų lako.
Kendisė žvilgterėjo į vėstančią košę savo lėkštėje.
- Norėtum ir pati išbandyti?
- Ne, mieloji, juk tai tu man visą laiką kartoji, jog
turime rodyti pavyzdį. - Iden su pasitenkinimu atsi
kando vištienos. —Ponia Petrė tikras perlas, ar ne?
Valgyklai sutvarkyti prireikė gerų dviejų valandų,

be to, reikėjo iššluostyti vandens klanus, kuriuos paliko
neprityrusios tvarkytojos. Prieš išjungiant šviesą dauge
lis mergaičių jau buvo pernelyg pavargusios slampinėti.
Stovyklą apgaubė maloni vėlaus vakaro tyla.
Vakaras, kitaip nei rytas, Iden būdavo pats sma
giausias metas. Po fizinės veiklos sklidinos dienos ji
jausdavo malonų nuovargį ir galėdavo atsipalaiduoti.
Pradėjo pažinti nakties paukščių balsus ir vabzdžių
skleidžiamus garsus. Vis nekantriau laukdavo savo vie
natvės valandos po žvaigždėmis nusagstytu dangumi.
Čia nebuvo teatrų, pobūvių ir nereikėjo puoštis. Kuo
labiau ji tolo nuo ankstesnio prabangaus gyvenimo,

tuo mažiau jo ilgėjosi.
Aš bręstu, - mąstė Iden ir ši mintis ją nudžiugino.
Bręsta, nes ima suvokti, kas gyvenime svarbiausia.
Svarbi ši stovykla ir gyvybiškai svarbi draugystė su
Kendise. Taip pat mergaitės, paliktos jųdviejų globai šią
vasarą, netgi niekšiukė Robertą Snou. Iden suprato, jog
niekada jau nebegalės elgtis taip, kaip anksčiau - net
jei atgautų viską, ką prarado.
Aš pasikeičiau. Nors buvo tikra, kad ir toliau keisis,
naujoji Iden Karlbou jai patiko. Ji tapo nepriklausoma,
ne finansiškai, bet viduje. Anksčiau nė nenutuokė, kaip
priklausė nuo tėvo, sužadėtinio, tarnų. Naujoji Iden
galėjo įveikti sunkumus - ir didelius, ir mažus. Dabar
jos rankos be elegantiško manikiūro. Nagai - tvarkingi,
bet trumpi, apvalūs, nelakuoti. Praktiški, - apžiūri
nėdama vieną pirštą mintijo ji. - Tinkami. Regis, jai
išties patiko.
Tęsdama vakaro ritualą Iden nuėjo į arklides. Ten
buvo vėsu ir tamsu, kvepėjo oda, šienu, arkliais. Vos
įžengus vidun jos pasitikėjimas sutvirtėjo. Mano val
dos. Dažniausiai kitose srityse Iden tekdavo pasikliauti
savimana ir drąsa, bet čia ji jautėsi turinti įgūdžių ir
žinių.
Tik apžiūrėjusi visus šešis arklius, o paskui - pa
tikrinusi ir kiekvieną vinį, galėtų laikyti, kad dienos
darbai atlikti. Kendisė galbūt gebėtų suręsti katedrą
iš papjė mašė, tačiau nieko neišmano apie patemptas
sausgysles ir kanopas.
Iden sustojo prie pirmojo aptvaro paglostyti iškas
truoto keršo arklio, kuriam buvo davusi Drąsuolio
vardą. Rankose ji turėjo popierinį maišelį, o jame - še

šias obuolių puseles. Žirgai greitai priprato prie šio
ritualo. Drąsuolis palenkė galvą virš vartelių ir pauostė
Iden delną.
- Geras berniukas, - sumurmėjo Iden kišdama ran
ką maišelin. - Kai kurios mergaitės nieko neišmano apie
balnakilpes, bet mes jas išmokysime. - Ji ištiesė delną ir
leido Drąsuoliui paimti jam skirtą obuolio dalį. Kol šis
patenkintas čiaumojo, Iden įėjo į aptvarą jo apžiūrėti.
Dėl amžiaus ir mažumėlę įlinkusios nugaros arklį pavy
ko pigiai nusipirkti. Grynaveislių ji neieškojo - reikėjo
patikimų ir ramių. Baigusi apžiūrą Iden patenkinta
uždarė paskui save gardo duris ir nuėjo prie kito.
Ateinančią vasarą jos įsigys mažiausiai dar tris. Iden
šypsodamasi apėjo paeiliui visus aptvarus. Dėl kitų
metų jai nė nekilo klausimas. Stovykla gyvuos, ir aš
turėsiu čia savo vaidmenį. Tikrą vaidmenį.
Iden suvokė, kad, išskyrus pinigus ir išmanymą apie
arklius, jos indėlis ganėtinai menkas. Tai Kendisė turėjo
išsilavinimą, taip pat ir tris jaunesnes seseris, šeimą, kuri
vertino senas tradicijas labiau negu pinigus. Skirtingai
nei Iden, Kendė žinojo, kad pragyvenimu reikia rūpin
tis pačiai, ir buvo tam pasiruošusi. Bet Iden - stropi
mokinė. Kitą sezoną Laisvės stovykloje ji ketino būti
rimta partnerė - ne tik dėl pavardės.
Iden ambicijos vis augo. Po kelerių metų Laisvės
stovykla garsės jodinėjimo programa. Karlbou vėl bus
gerbiami. Galbūt ateis laikai, kai Filadelfijoje gyvenan
tys bendraamžiai siųs pas mane mokytis savo vaikus. Si
ironiška mintis ją pamalonino.
Kai buvo suėsta penktoji obuolio skiltelė, Iden nu

žingsniavo prie paskutinio gardo. Kantrybė, senstelėju
si, švelnaus būdo kumelė, kantriai kęsdavo nemokšas
jojikes, kol sulaukdavo meilaus elgesio. Užjausdama
senus kumelės kaulus ir raumenis, Iden dažnai sugaiš
davo papildomą valandą trindama ją skystu tepalu.
- Čia tau, mieloji. - Kol kumelė graužė obuolį,
Iden pakėlusi apžiūrėjo kiekvieną kanopą. - Siek tiek
apleista, - sumurmėjo ji ir išsitraukė iš užpakalinės
kišenės specialų krapštuką. — Pažiūrėkime, ar tik ne
mažoji Marse jodinėjo paskutinė? Manau, mums teks
pasikalbėti apie atsakomybę. - Atsidususi Iden perėjo
prie kitos kanopos. - Nekenčiu tokių pokalbių. Ypač
kai turiu pamokslauti pati. - Kantrybė užjaučiamai
sušnarpštė. - Bet juk negaliu visų purvinų darbų
užkrauti Kendisei? Abejoju, kad Marse tyčia buvo
tokia neapdairi. Ji vis dar baiminasi arklių. Turime jai
parodyti, kokia tu gera dama. Štai. Nori pamasažuo
siu? - Iden įsikišo kanopų krapštuką atgal į kišenę ir
priglaudė delną prie kumelės sprando. - Ak, Kantrybe,
aš irgi norėčiau. Gero lėto masažo su kvapniu aliejumi.
Tiesiog atsigulti čia ir užmerkti akis, kol pranyks visi
spazmai. Pajusti, kokia minkšta oda, kokie elastingi
raumenys... - Iden guviai nusijuokė ir atsitraukė. - Ge
rai, kadangi tu negali man suteikti tokio malonumo,
aš pamaloninsiu tave. Tik paimsiu tepalo.
Paskutinįkart pliaukštelėjusi kumelei per šoną Iden
apsisuko ir nustėro.
Atsirėmęs į atidarytas aptvaro duris stovėjo Čeisas
Eliotas. Nuo įžambiai krintančių šešėlių ant veido
skruostai atrodė labiau įdubę. Prieblandoje akys švietė

it jūros puta. Iden buvo besitraukianti atbula, bet ku
melė pastojo kelią. Dėl tokios keblios padėties Čeisas
tik šyptelėjo.
Iden oriai atsitiesė. Dabar, prislopintoje šviesoje
jis atrodė net patrauklesnis, labiau...viliojantis nei
saulėkaitoje. Ne gražumu, - iškart pasitaisė ji. Aišku,
ne ta tiesiogine, ne įprastine prasme, kuria remdamasi
anksčiau ji vertindavo vyriškius. Jis atrodo toks tvirtas.
Ne, ne prasčiokiškas, o stiprus. Kaip ir jo bučinys šį
ryt... Iden užliejo šiluma, kūną ėmė dilgsėti.
- Būčiau laimingas galėdamas jums padėti dėl ma
sažo. - Jis vėl nusišypsojo. - Jums arba kumelei.
- Ne. Ačiū. —Iden toptelėjo, kad dabar ji labiau
susitaršiusi nei per pirmąjį jų susitikimą, turbūt net
atsiduoda arkliais. - Ar galėčiau kuo nors padėti, pone
Eliotai?
Čeisui patiko jos kalbėjimo maniera. Nors stovėjo
ne itin švariame aptvare, ji tebebuvo salonų panelė.
- Įsigijote gerų arklių. Gal šiek tiek senstelėjusių,
bet patikimų.
Iden užgniaužė pasitenkinimo bangą. Vargu ar jo
nuomonė ką nors reiškia.
- Ačiū. Esu tikra, kad atvykote ne arklių pažiūrėti.
- Ne. - Bet kažkodėl į aptvarą jis užėjo. Kumelė
neprieštaraudama pasitraukė. - Akivaizdu, kad mokate
su jais apsieiti. - Jis ištiesė ranką ir per apačią apkabino
arklio sprandą. Ant dešiniosios piršto mūvėjo kuklų
auksinį žiedą. Iden atpažino aukso amžių ir vertę - taip
pat tiksliai, kaip ir jį nešiojančio vyriškio stiprybę.
- Akivaizdu. - Iden nebuvo kaip jį apeina. Taigi ji

sunėrė pirštus ir laukė. - Pone Eliotai, nepasakėte, ką
čia veikiate.
Čeisas timptelėjo lūpas ir toliau glostė kumelę.
Panelė Filadelfija susinervino, - mintijo jis. - Žinoma.,
j i puikiai tai slepia po ledinėmis manieromis, bet ner
vai įsitempę. Jis nudžiugo supratęs, kad ji nepajėgia
ištrinti to skuboto, impulsyvaus bučinio, beje, kaip
ir jis pats.
- Ne, nepasakiau. - Ir nespėjus Iden išsisukti, jis
sugriebė ją už rankos. Prieblandoje blausiai žybtelėjo
opalas, įsodintas tarp deimanto kristalų, pasižadėjusių
saugoti jį nuo karščio ir ugnies.
- Ne ant tos rankos sužadėtuvių žiedas. - Regis,
jam buvo malonu tai atrasti, gal net labiau, nei turėtų
būti. - Girdėjau, kad praėjusį pavasarį ketinote susi
tuokti su Kitonu. Taigi vedybos neįvyko.
Iden mielai būtų nusikeikusi, šaukusi, klykusi. Štai
ko jam reikia, - pamanė ji, nė nemėgindama ištraukti
rankos.
- Ne, neįvyko, pone Eliotai. Beje, kaip dvarininkas
jūs perdėtai domitės Filadelfijos paskalomis. Argi ne
sate pakankamai užsiėmęs savo obuoliais?
Čeisą būtų sužavėjęs kiekvienas, galintis taip taikliai
atremti jo žodžius ir šypsotis.
- Aš sugebu atrasti šiek tiek laisvo laiko. Tiesą sa
kant, domėjausi, nes Kitonas mano giminaitis.
- J is ne...
Štai ir sutrikdziau ją. Pirmąkart, neminint pirminio
nustebimo, dabar ji tikrai žvelgė į jį. Gerai įsižiūrėk, -
pasiūlė jai mintyse Čeisas. - Jokio panašumo nepama-

tysi.
- Aišku, tolimas. - Jis paėmė kitą Iden ranką ir
atvertė delnu į viršų. - Mano senelė buvo Vintrop, jo
senelės pusseserė. Jūsų filadelfiškos rankelės prisitrynė
pūslių. Turėtumėte jomis pasirūpinti.
-Vintrop? - Pavardė ganėtinai nustebino Iden, net
pamiršo savo rankas.
- Pastarosios kelios kartos šiek tiek praskiedė gimi
nės kraują. - Ji turėtų mūvėti pirkines, - pamanė Čeisas
nykščiu liesdamas pūslelę. - Vis dėlto aš tikėjausi būti
pakviestas ir smalsavau, kodėl jo atsikratėte?
-A š neatsikračiau, - žodžiai išsprūdo lyg užnuody
tas medus. -Tačiau patenkinsiu jūsų smalsumą, varto
dama jūsų paties šiurkščią leksiką: jis manęs atsikratė.
O dabar, jei malonėsite paleisti mano rankas, baigsiu
šios dienos darbus.
Čeisas pakluso, bet tebestovėjo užtveręs jai taką.
- Niekada nelaikiau Eriko labai protingu, bet ne
maniau, kad jis toks kvailas.
- Koks žavus komplimentas. Atleiskite man, pone
Eliotai.
- Ne komplimentas. - Čeisas nubraukė kirpčiukus
jai nuo kaktos. - Tik pastebėjimas.
- Liaukitės mane liesti.
- Toks mano įprotis. Man patinka jūsų plaukai,
Iden. Jie švelnūs, bet nepaklusnūs.
- O kiek komplimentų! - Iden įstengė pasitraukti
žingsnelį atgal. Jis ir vėl privertė jos pulsą dunksėti.
Nenorėjo, kad kas nors kėsintųsi į ją - į jos kūną ar
jausmus. O nuojauta įspėjo, kad jis lengvai išdrįs

tų. - Pone Eliotai...
- Čeisai.
- Čeisai, - ji karališkai linktelėjo sutikdama. - Ryte
šeštą valandą nuaidės skambutis. Šįvakar manęs laukia
dar keli darbai, taigi jei esate čia dėl kokio nors reikalo,
gal jo ir imkimės?
- Atėjau grąžinti kepurės. - Iš užpakalinės kišenės
jis ištraukė beisbolo kepuraitę.
- Štai kaip. - Dar vienas kryželis Robertos nenau
dai. - Ji ne mano, bet mielai atiduosiu savininkei.
Ačiū už rūpestį.
- Krisdama iš obels turėjote ją ant galvos. - Čeisas
nekreipė dėmesio į įsitempusią Iden ranką ir uždėjo
kepurę jai ant galvos. - Irgi tinka.
Iden jau žiojosi šaltai atsikirsti, bet jai sukliudė
bėgančių kojų garsas.
- Panele Karlbou! Panele Karlbou! - Arklidžių tarp
duryje kaip įbesta sustojo Robertą, angeliškai rausvais
naktinukais, basomis kojomis. Švytėdama ji įsispoksojo
į Čeisą. Jauna širdelė nutirpo.
- Sveiki.
- Sveika.
- Robertą, - griežtu balsu, kone sukandusi dantis
prakalbo Iden ir žengtelėjo į priekį. - Jau beveik va
landa, kai išjungtos šviesos.
- Žinau, panele Karlbou. Atsiprašau. - Kai mer
gaitė nusišypsojo, Iden pamanė, kad bemaž galėtų ja
patikėti. - Tik negalėjau užmigti, nes vis galvojau apie
kepurę. Jūs žadėjote, kad ją atgausiu, bet nesugrąži
note. Aš padėjau poniai Petrei. Nuoširdžiai - galite
jos paklausti. Iššveičiau milijonus prikaistuvių... Net

skutau bulves ir...
- Robertą! - kol kas užteko smarkesnio balso. - Po
nas Eliotas buvo toks malonus ir grąžino tavo kepu
rę. - Nusitraukusi nuo galvos Iden įbruko ją mergaitei
į rankas. - Manau, turėtum jam padėkoti, taip pat
atsiprašyti už įsibrovimą.
- Na, ačiū, - Robertą pamalonino Čeisą žavia
šypsena. - Ar tikrai tos obelys jūsų?
- Taip. - Čeisas piršto galiuku pataisė kepuraitės
kraštą. Jis visada jautė silpnybę išsišokėliams, o Ro-
bertoje atpažino giminingą sielą.
- Manau, jie puikūs. Jūsų obuoliai daug skanesni
už tuos, kuriuos mes valgome.
- Robertą.
Išgirdusi ramų įspėjimą Robertą pavartė į Čeisą
nukreiptas akis.
- Gailiuosi, kad neparodžiau deramos pagarbos
jūsų nuosavybei. - Robertą pasuko galvą pažiūrėti, ar
Iden pritaria jos atsiprašymui.
- Labai šaunu, Robertą. O dabar grįžk tiesiai į lovą.
- Taip, panele. - Robertą paskutinįkart žybtelėjo
akimis į sodo savininką. Maža jos širdelė suvirpėjo.
M aukšlindamasi ant galvos kepurę ji metėsi prie
durų.
- Robertą. - Išgirdusi jo balsą mergaitė bemat atsi
suko. Čeisas išsišiepė jai. - Netrukus pasimatysime.
- Taip, iki. - Robertą svajingai išplasnojo į savo
namelį.
Jai už nugaros trinktelėjus arklidžių durims, Iden
įstengė tik atsidusti.
- Beviltiška, —pareiškė Čeisas.

-K as?
- Apsimesti, kad ji nepatinka. Tokie vaikai teikia
džiaugsmo.
- Nebūkite toks tikras, užtektų pamatyti, ką ji
gali iškrėsti su bulvių koše. - Iden neatsilaikiusi šyp
telėjo. - Robertą - pabaisa, bet tikrai žavi. Vis dėlto
jeigu šią vasarą stovykloje būtų dvidešimt septynios
Robertos - aš baigčiau dienas beprotnamyje.
- Kai kurie žmonės tiesiog kelia šurmulį.
Iden prisiminė vakarienę.
- Kiti vadina tai chaosu.
- Be mažyčio chaoso gyvenimas taptų nuobodus.
Iden pažiūrėjo į jį ir suprato, kad dėl sumenkusio
budrumo vargiai galės palaikyti tolesnį pokalbį. Juo
labiau kad jie liovėsi kalbėję apie Robertą. Arklidėse
tapo labai tylu.
- Gerai, kadangi kepurę jau grąžinote, manau...
Jis žengė žingsnį į priekį. Iden - žingsnį atgal. Čeisas
suėmė jai už rankos, lūpose vėl šmėstelėjo šypsena.
Iden gan skaudžiai atsitrenkė į kumelę, kol susigriebė
laisvąją ranką įremti jam į krūtinę.
- Ko jūs norite? - Kodėl gi balsas virto šnabždesiu,
ir dar tokiu baikščių?
Čeisas nebuvo tikras dėl savo noro. Paskubomis
kartelį žvilgterėjo jai į veidą ir vėl nukreipė akis į spur
dančią jos ranką. O gal ir žino.
- Manau, noriu pasivaikščioti su jumis mėnesie
noje. Paklausyti pelėdos šūkčiojimų ir sulaukti lakš
tingalos trelių.
Šešėliai susiliejo. Kumelė stovėjo ramiai ir švelniai

šnopavo. Dabar Čeiso ranka paniro į Iden plaukus,
tarsi ten ir derėjo jai būti.
- Turiu jau eiti, - pasakė ji, bet nepajudėjo.
- Iden* ir obuolys, - sumurmėjo Čeisas. - Negaliu
jums apsakyti, koks gundomas atrodo šis derinys. Eime
su manimi. Pasivaikščiokime.
- Ne. - Kažkas joje sukilo, pernelyg greitai. Iden
suprato: jis palietė daugiau - ne tik jos ranką, ne tik
plaukus. Jis prisilietė prie to, ko neturėjo žinoti ją
turint.
- Anksčiau ar vėliau. - Čeisas buvo kantrus. Jis
mokėjo laukti —įprato laukti, kol jauna obelis duos
vaisių. Pirštai glostydami nuslydo ant Iden kaklo. Čei
sas pajuto jos drebulį, išgirdo slopinamą ir trūkčiojantį
atodūsį. - Aš grįšiu, Iden.
- Tai nieko nepakeis.
Jis šypsodamasis apvertė jos ranką delnu į viršų ir
pakėlė prie lūpų.
- Vis dėlto aš grįšiu.
Iden klausėsi jo tolstančių žingsnių, kol girgžtelėjo
ir užsitrenkė durys.
Angį. Eden (Iden) - rojus.

TREČIAS SKYRIUS
yvenimas stovykloje tekėjo įprasta vaga. Iden
prisitaikė. Ankstyvos valandos, ilga, fiziškai
įtempta diena ir paprastas maistas buvo ir paguoda, ir
iššūkis. Pasitikėjimas, kurio kadaise taip siekė, atėjo
savaime.
Pirmąjį vasaros mėnesį vakarais Iden tiesiog kris
davo ant gulto, nesitikėdama, kad ryte pajėgs atsikelti.
Nuo irklavimo, jodinėjimo ir žygių pėsčiomis geidavo
visus raumenis. Galva sukosi nuo nesibaigiančių sąs
kaitų ir buhalterinių atsiskaitymų. Vis dėlto, saulei ryte
patekėjus, Iden vėl pasitikdavo naują dieną.
Kasdien ėjosi vis lengviau. Ji buvo sveika ir jauna.
Anksčiau jai tik kartkartėmis tekdavo žaisti tenisą, o
dabar nuo nuolatinės fizinės veiklos raumenys sustip
rėjo. Ji priaugo ir svorio, kurio buvo netekusi po tėvo
mirties. Taigi nebeatrodė tokia trapi.
Savo pačios nuostabai, Iden jautė nuoširdžiai pri
sirišami prie mergaičių. Jos tapo asmenybėmis, o ne
grupele paauglių, kurias esi priverstas prižiūrėti, nes jos
yra pajamų šaltinis. Dar nuostabiau, kad ir mergaitės
ėmė rodyti prieraišumą.
Jau iš pat pradžių Iden neabejojo, kad mergaitės
mylės Kendisę. Visos ją ir pamilo. Kendė - tokia nuo

širdiy linksmay talentinga. O ji pati tikėjosi, kad bus
bent toleruojama ir gerbiama. Tądien, kai Marse atnešė
kuokštelę lauko gėlių, apstulbusi Iden vos išmikčiojo
padėkos žodžius. Ir vėliau... vieną popietę arklių ap
tvare, kai buvo skyrusi pusvalandį Lindai Hopkins.
Pirmąkart prašuoliavusi mergaitė metėsi jai į glėbį ir
susižavėjusi tvirtai apkabino.
Stovykla pakeitė Iden gyvenimą kur kas labiau, nei
ji tikėjosi.
Visą liepą tvoskė karštis. Mergaitės mūvėdamos
šortus lakstė po stovyklos teritoriją. Nuostabiausia
pramoga tapo maudynės ežere. Kad įsigautų nors men
kiausias vėjelis, nakčiai palikdavo atidarytus langus ir
duris. Kartą Robertą sugavo raištinę gyvatę ir terorizavo
savo namelio drauges. Lauko gėlėse dūzgiančių bičių
įgėlimai stovyklautojoms tapo įprasti.
Dienos tarsi susiliejo į vieną, bet nebuvo nuobo
džios. Atrodė, kad vasara tęsis amžinai. Tačiau laikas
tekėjo ir Iden pradėjo manyti, jog Čeisas bus pamiršęs
pažadą (ar grasinimą) grįžti. Ji pati stengėsi nenuklysti
už stovyklos ribų. Nors vienąkart, o gal du buvo apė
musi pagunda nukeliauti prie sodo.
Iden nesuprato, dėl ko vis dar jaučia įtampą ir
nerimą. Tereikėjo sau pasakyti, kad Čeisas sukėlė jai
tik trumpalaikį susierzinimą. Vis dėlto kaskart atėjusi
vakare į arklides sugaudavo save besiklausančią. Ir
laukiančią.
Vieną vėlų vakarą, vis dar tvyrant karščiui, Iden
nenusirengusi išsitiesė ant gulto. Stovyklautojos, pama
lonintos pažado dėl rytdienos laužo, nurimo gan anksti.

Iden atsipalaidavo ir, jausdama malonų nuovargį, užsi
svajojo: Karsti dešrainiai ir ant nusmailintų iešmų skru
dinti zefyrai. Laužo liepsnos atspindžiai, blyksintys ant
veido, ir į dangų kylantys dūmai... Ji laukė būsimo va
karo su tokiu pat nekantrumu kaip ir stovyklos jaunik
lės. Atrėmusi galvą į pagalvę, kurią laikė pasiglemžusi
po ranka, ji spoksojo į lubas. Vidun įlėkė Kendisė.
- Iden, esu tikra - mes galime tai padaryti.
- Hmm?
- Šokius. - Mojuodama atsineštu segtuvu Kendisė
atsistojo kojūgalyje. - Kažkada kalbėjau apie šokius
mergaitėms. Pameni?
- Žinoma. - Iden prisivertė grįžti prie reikalų. - Ir
ką?
- Manau, mums reikia to imtis. Iš tikrųjų, jei pasi
seks, šokiai turėtų vykti kasmet. - Nors draugė tiesiog
nudribo ant Iden gulto, jos užsidegimas entuziastingai
tebeskraidžiojo kambaryje. - Berniukų stovykla - vos
už dvidešimties mylių. Neabejoju, kad jie atvyktų.
-Tikriausiai. - Šokių vakaras. Taigi reikės papildo
mos šimtinės, o kur dar muzika ir puošmenos. Iden
pirmiausiai pagalvojo apie skolų eilutę sąskaitų kny
goje, paskui - kiek džiaugsmo patirs mergaitės. Turėjo
rastis būdas išvengti nuostolių. - Na, jei sustumtume
stalus valgykloje, atsirastų pakankamai vietos.
- Visai teisingai. Daugelis mergaičių turi atsive
žusios plokštelių. Galime susitarti, kad ir berniukai
pasiimtų. - Kendisė jau keverzojo pastabas aplan
ke. - Dekoracijų pasidarysime pačios.
- Mums reikės kuklių užkandžių, - įsiterpė Iden,

kol drauge su pačia Kende neišgaravo ir jos energi
ja. - Sausainių, punšo, dar šio bei to.
- Galime rengti šokius paskutinę stovyklos savaitę.
Būtų savotiškos išleistuvės.
Paskutinė stovyklos savaitė. Kaip keista, pirmoji buvo
tokia sekinanti, kad net mintis apie stovyklavimo pa
baigą kėlė paniką ir apgailestavimą. Ne, vasara nesitęs
amžinai. Rugsėjį laukia kitas iššūkis - rasti naują darbą,
naują tikslą.
Kendisė grįš mokytojauti, o jai teks pasklaidyti
darbo skelbimus ir sukurpti gyvenimo aprašymą.
- Iden? Iden, ką tu manai?
- Dėl ko?
- Dėl šokių vakaro paskutinę stovyklos savaitę?
- Pirma išsiaiškinkime dėl berniukų stovyklos.
- Mieloji, ar viskas gerai? - Kendisė palinko priekin
ir suėmė Iden ranką. - Jaudiniesi, kad po kelių savaičių
grįši namo?
- Ne. Nerimauju. - Ji spustelėjo draugei ran
ką. - Tik nerimauju.
- Juk jau sakiau, kad nesijaudintum dėl darbo.
Mano atlyginimo užteks buto nuomai, be to, tebeturiu
dalį močiutės palikimo.
- Myliu tave, Kende. Esi pati geriausia mano
draugė.
- Ir aš tave myliu, Iden. Kitaip ir būti negali.
- Kaip tik dėl šios priežasties jokiu būdu nesėdėsiu
be darbo, kai tu plušėsi, kad galėtum sumokėti už
nuomą ir patiekti vakarienę ant stalo. Užtenka, kad
leidai persikraustyti pas save.
- Iden, juk žinai, kad tame bute su tavimi aš daug

laimingesnė nei gyvendama viena. Neturėtum laikyti to
malone. Tai kvaila. Be to, pastaruosius kelis mėnesius
tu rūpinaisi maistu.
- Tik nedidelė jo dalis buvo valgoma.
- Tikrai, - išsišiepė Kendisė. - Bet man nereikėjo
ruošti. Paklausyk, leisk sau truputį atsikvėpti. Tau reikia
šiek tiek laiko, kad suvoktum, ką nori veikti.
-Vienintelis mano noras - dirbti. - Iden nusijuokė
ir vėl parkrito ant lovos. — Staigmena. Aš iš tikrųjų
noriu dirbti, kažką veikti, užsidirbti pragyvenimui.
Per tas kelias savaites supratau, kad rūpinimasis sa
vimi teikia džiaugsmą. Viliuosi gauti darbą žirgyne.
Galbūt man net teks pasibalnoti savo žirgą. O jeigu
tai neišdegs... - Iden gūžtelėjo pečiais. - Susirasiu ką
nors kita.
-T a u pasiseks. - Kendisė patraukė į šalį aplanką. -
O kitais metais mes turėsime daugiau mergaičių, dau
giau darbuotojų, galbūt net gausime didesnį pelną.
- Kitais metais jau mokėsiu iš tuno skardinės pa
sidaryti žibintą.
- Ir pagalvę iš dviejų rankšluosčių.
- Ir kaistuvo laikiklius.
Kendisė prisiminė vieną skausmingą draugės ban
dymą.
- Gerai, tiesiog tau reikėtų neskubėti.
- Niekas manęs nesulaikys. O tuo tarpu aš susisiek
siu su tos stovyklos direktoriumi... koks jos pavadini
mas... Vanago lizdas?
- Erelio uola, - juokdamasi pataisė Kendisė. -
Mums taip pat bus linksma, Iden. Jie turi vadovų.

Vyriškos lyties. - Ji dūsaudama ištempė rankas į lu
bas. - Zinai, kiek laiko praėjo, nuo tada, kai kalbėjausi
su vyriškiu?
- Praėjusią savaitę kalbėjaisi su elektriku.
- Jam - šimtas dveji. Norėčiau šnektelėti su vyru,
kuris dar turi visus plaukus ir dantis. - Ji liežuvio ga
liuku lyžtelėjo viršutinę lūpą. - Ne visos leidžia laiką
arklidėse susiėmusios už rankų su vyriškiais.
Iden tuščiai papureno pagalvę.
- Aš nesilaikiau už rankų. Juk aiškinau tau.
- Prityrusi šnipė Robertą Snou pasakojo visai
kitaip. Rodos, kad ji bus įsimylėjusi tą vyrą iš pirmo
žvilgsnio.
Iden įnikusi tyrinėjo delno iškilume suminkštėjusią
nuospaudą.
- Esu tikra, kad ji išgyvens.
- Gerai, o kaip tu?
- Aš irgi išgyvensiu.
- Nejaugi jis tavęs nedomina? - Kendisė atsisėdusi
parietė po savimi kojas ir palinko į priekį. - Atmink,
mieloji, aš gerai įsižiūrėjau į tą vyruką, kai tariausi dėl
naudojimosi ežeru. Kažin ar atsirastų moteris, kurios
nė trupučio neišpiltų prakaitas, pamačius tas vaiduok
liškas žalias akis.
- Aš neprakaituoju.
Kendisė kikendama atsilošė.
- Iden, juk šneki su žmogumi, kuris tave labiausiai
myli. Regis, tas vyras kaip reikiant tavimi susidomėjo,
jei atsekė į arklides. Pagalvok apie galimybes.
- Galimas daiktas, jis tik grąžino Robertos kepu

raitę.
- Galimas daiktas, kad ir kiaulės skraido. Ar tau
nekilo pagunda dar kartelį nuklysti į sodą?
- Ne. - Tik šimtą kartų. - Jei pamatei vieną obelį,
matei jas visas.
-T ai visiškai netinka idealaus ūgio obuolių auginto
jui, kurio kūne taip tobulai pasiskirstę šimtas devynias
dešimt svarų ir kurio veidas - vienas žaviausių šiapus
Misisipės. - Kendisės balsas nerimastingai virptelėjo.
Ji suprato, kad kenčiančiai ir bejėgei draugei reikia
kur kas daugiau nei jausmingo palaikymo. - Iden,
mėgaukis. Tu to nusipelnei.
- Nemanau, kad Čeisas Eliotas priklauso links
mybių kategorijai. - Greičiau jau pavojų, - pamanė
ji. - JauduliOy seksualumo, ak taip, ir gundymo. Nušoku
si nuo gulto Iden priėjo prie lango. Naktinės plaštakės
plakėsi į tinklelį.
- Nepatiklioji.
- Galbūt.
- Mieloji, nevertink visų vyrų pagal Eriką.
- Nevertinu. - Atsidususi Iden atsisuko. —Nei man
dėl jo skauda, nei man jis rūpi.
Kendisė guviai gūžtelėjo, stengdamasi išmesti iš
galvos žmogų, kurį laikė sukčiumi.
- Na taip, nes niekada nebuvai jo įsimylėjusi.
- Aš ketinau už jo tekėti.
- Manei, kad taip derėtų elgtis. Iden, kaip niekas
kitas pažįstu tave. Su Eriku viskas atrodė labai paprasta
ir lengva. Viskas suderinta - iki paskutinio siūlelio.
Pralinksmėjusi Iden papurtė galvą.

- O ar tai blogai?
- Blogai. Meilė susuka galvą, apsvaigina, verčia
krėsti kvailystes ir skaudina. Erikui niekada nejautei
nieko panašaus. - Kendisė kalbėjo lyg daug patyrusi
moteris, kuri dar nesulaukusi nė dvidešimties spėjo nu
sivilti meile ir buvo įsimylėjusi daugybę kartų. - Būtum
už jo ištekėjusi, galbūt net būtum patenkinta. Eriko
pomėgiai atitiko tavuosius. Jo giminė puikiai derėjo
prie tavo šeimos.
Iden linksmumas išgaravo.
-T avo apibūdinimas išties bejausmis.
- Taip. Bet tu tokia nesi. - Kendisė iškėlė rankas
virš galvos, tikėdamasi, kad nebus perlenkusi laz
dos. - Iden, tiesiog buvai taip auklėjama, kad pasi
rinktum teisingą kelią, o tada viskas subyrėjo. Galiu
tik spėlioti, kokį šoką patyrei. Tu susiėmei, tačiau vis
dar tebesi užsisklendusi. Ar ne laikas palikti praeitį, iš
tikrųjų jos atsikratyti?
- Mėginau.
- Žinau, ir labai gerai pradėjai - ir dėl stovyklos,
ir dėl ateities. Galbūt jau laikas pasiieškoti truputėlį
daugiau, tik dėl savęs.
- Vyro?
- Šiokios tokios draugystės, dalijimosi jausmais,
prieraišumo. Tu pernelyg protinga, kad manytum,
jog vyriškis viską sutvarkys, tačiau jų vengti dėl vieno,
kuris pasielgė kaip šeškas, taip pat ne išeitis. - Kendisė
patrynė raudono lako ruoželį ant nago. - Aš vis dar
tikiu, kad kiekvienam reikia susirasti savo žmogų.
- Gal tu ir teisi. Kaip tik dabar aš atsiklijuoju nuo

praeities ir džiaugiuosi rezultatais. Nebenoriu rūpesčių.
Ypač jeigu jie - šešių pėdų ir dviejų colių ūgio.
- Iden, tu visada buvai romantikė. Ar pameni, juk
rašei eiles?
- Buvome vaikai. - Sunerimusi Iden gūžtelėjo
pečiais. - Aš užaugau.
- Užaugti nereiškia nustoti svajojus. - Kendisė
pakilo. - Čia mudvi įgyvendinome vieną svajonę,
norėčiau, kad turėtum ir kitų.
- Kai bus tinkamas laikas. - Sujaudinta Iden pakš
telėjo draugei į skruostą. —Dar laukia šokių vakaras ir
žavingieji vadovai.
- Galėtume pasikviesti kelis kaimynus, tik dėl
skaičiaus.
- Nepersistenk. - Iden juokdamasi pasuko prie
durų. - Einu pasivaikščioti prieš arklių apžiūrą. Palik
silpną šviesą, gerai?
Buvo ramu, bet ne visai tylu. Pirmosiomis nakti
mis Iden trikdydavo kalvose tvyranti tyla. Ilgainiui ji
išmoko girdėti nakties muziką. Tą daugiabalsį chorą:
svirplių sopranus, verksmingą pelėdos tenorą, bosuo-
jantį karvių maurojimą, kuris sklido nuo sodybos už
pusės mylios. Viskas susiliedavo į vientisą simfoniją,
kuriai akompanuodavo krūmuose šlamantys gyvū
nėliai. Priešpilnis mėnuo ir žvaigždės skleidė švelnią
šviesą ir metė išraiškingus šešėlius. Daugybė jonvabalių,
padrikai blyksėdami geltonais spinduliais, grakščiai
skraidžiojo šiame nakties spektaklyje.
Nuklydusi prie ežero Iden girdėjo guvius cyplių
balsus virš ramiai teškančio vandens. Prie ežero oras

buvo karštas ir drėgnas nuo garų. Iden apėjo ežero
kraštą ir pasuko link vėsesnės medžių tankmės.
Galvoje tebeskambėjo pokalbio su Kendise nuotru
pos. Iden pasilenkusi nuskynė plaukuotąją rudbekiją.
Sukiodama tarp pirštų kotelį, stebėjo ratu aplink juodą
centrą skriejančius žiedlapius.
A r aš romantikė? Poezija, svajonės, pakilios eilės -
dažniausiai apie meilę. Trubadūro meilę... Iš dalies jos
išreiškė ilgai trunkančius, ilgesingus žvilgsnius, aukojimąsi
ir tyrumą. Romantiška, bet netikroviška, — pripažino
Iden. Jau labai seniai ji neberašė jokių eilių.
Nuo tada, kai sutiko Eriką. Svajoklė jauna mergina
virto padoria jauna moterimi, kuri iškeitė eiles į sidab
ro dirbinius. O dabar prapuolė abi - ir svajingoji ir
padorioji.
Tik į gera, - nusprendė Iden ir nusviedė gėlę eže
ran. Žiūrėjo į tingiai plūduriuojantį žiedą. - Kendė
teisi. Meilė Erikui čia niekuo dėta, tiesiog nepasiteisi
no mano lūkesčiai. Nusisukęs nuo manęs jis sudaužė
ne mano širdį — sutrypė išdidumą. Iden tebesigydė
žaizdas.
Erikas įteikė jai gražų deimantą, tinkamu laiku
siuntė rožes ir nešykštėjo komplimentų. Tai nebuvo
meilės nuotykis ir aišku - jokia meilė. Galbūt ji iš
tikrųjų to nesuprato.
Baltųjų riterių ir skaisčiųjų mergelių romantika? Šo
penas ir blausi šviesa?Pačiame Feriso ratų viršuje?Galbūt
jai ir būtų patikę. Iden tyliai nusijuokė ir apglėbusi save
rankomis pažvelgė į žvaigždes.
- Turėtumėte dažniau taip daryti.

Iden viena ranka griebėsi už gerklės ir atsisuko. Vos
už kelių žingsnių, prieblandoje skendinčios giraitės pa
kraštyje, stovėjo Čeisas. M atau j į trečią kartą, - šmėste
lėjo jai mintis, - ir trečiąsykjis užklumpa mane netikėtai.
Iden norėjosi sulaužyti šį įprotį.
- Esate įpratęs taip stebinti žmones, ar tiesiog turite
įgimtą talentą?
- Negaliu prisiminti, kaip dažnai tai nutikdavo
prieš sutinkant jus. - Iš tikrųjų ne jis ją užklupo, o
jinai jį. Temstant Čeisas išėjo pasivaikščioti, stabte
lėjo ant ežero kranto pažiūrėti į vandenį ir pasvajoti
apie ją. - Siek tiek gavote saulės. - Jos plaukai atrodė
šviesesni, gležnesni, lyginant su medaus atspalvio oda.
Čeisui knietėjo ją paliesti, sužinoti, ar ji tokia pat švelni
ir kvapi.
- Dauguma darbų lauke. - Iden nusistebėjo, kad
turi priešintis poreikiui apsisukti ir bėgti. Kažkokia
mistika. Netgifantastiška susitiktij į čia, mėnulio šviesoje,
prie vandens. Vos ne lemties suvesti.
- Turėtumėte nešioti skrybėlaitę, —pasakė jis išsi
blaškęs, suglumintas dunksinčios širdies. Galbūt ji tik
iliuzija - švytinti mėnulio šviesoje, ilgomis liaunomis
rankomis ir kojomis, palaidais plaukais, persmelktais
šviesos. Baltu apdaru. Rodėsi, kad švyti net tie paprasti
šortai ir palaidinė. - Galvojau apie jus, čia vaikštinė
jančią.
Jis išėjo iš šešėliuoto pakraščio. Monotoniškas svir
plių čirpimas vis garsėjo.
- Maniau, gal bus mažumėlę vėsiau.
- Šiek tiek. - Jis priėjo arčiau. - Man patinka karš

tos naktys.
- Nameliuose dažniausiai pernelyg tvanku. - Iden
sunerimusi žvilgterėjo atgal - buvo nuklydusi toliau nei
ketino. Stovykla, jaukios jos šviesos ir draugija liko labai
toli. - Nepastebėjau, kad peržengiau jūsų valdas.
-Tironiškai saugau tik obuolius. - Iš arti ji mažiau
panėšėjo į iliuziją - veikiau į moterį. - Prieš tai jūs
šypsojotės. Apie ką galvojote?
Iden išdžiūvo gerklė. Ji pasitraukė atatupsta, bet,
rodos, dar labiau juto jo artumą.
- Apie Feriso ratus.
- Feriso ratus? Jums patinka kristi? - Čeisas neiš
tvėręs siektelėjo jos plaukų. - Ar kilti?
Nuo prisilietimo jos širdis nusirito į kulnus.
- Turiu grįžti.
- Pasivaikščiokime.
Pasivaikščioti su jum is mėnesienoje. Iden galvojo apie
jo žodžius ir lemtį.
- Ne, aš negaliu. Vėlu.
-Tikriausiai jau pusė dešimtos. - Pralinksmėjęs jis
paėmė ją už rankos ir nedelsdamas atvertė delną. Ties
pirštais buvo matyti sukietėjusių nuospaudų rumbe-
liai. - Jūs dirbote.
- Kai kurie taip užsidirba pragyvenimui.
- Nepurkštaukite. - Jis vėl apvertė Iden ranką ir
nykščiu perbraukė per pirštų sąnarius. Iden knietėjo
sužinoti, iš kur tas talentas sujaudinti moterį, taip at
sainiai liečiant? - Turėtumėte mūvėti pirštines, - tęsė
Čeisas, - ir saugoti filadelfiškas rankutes.
- Aš ne Filadelfijoje. - Iden ištraukė ranką. Čeisas

paėmė kitą. - Dabar mielai šeriu arklius, užuot rūpi
nusis arbata. Kažin ar tai svarbu.
-Jū s vėl pilstysite arbatą. - Čeisas aiškiai įsivaizdavo
ją sėdinčią triukšmingoje svetainėje, vilkinčią rausvo
šilko drabužiu, su porceliano puodeliu rankoje. Bet šią
akimirką šilta ranka buvo jo delne. - Mėnulis vande
nyje. Pažvelkite.
Iden buvo priversta pasukti galvą. Mėnulio spindu
liai. Jie auksina tamsius ežero vandenis ir sidabru liejasi
ant medžių... Ji prisiminė seną pasaką apie tris moteris,
mėnesienos verpėjas, sukančias ant verpstų mėnulio
gijas. Štai ir romantika. Net ir naujoji, praktiškoji Iden
nepajėgė jai atsispirti.
- Gražu. Mėnulis atrodo taip arti.
- Kai kurie dalykai nėra taip arti, kaip atrodo, o kai
kurie nėra labai toli.
Jis pradėjo eiti. Kadangi tebelaikė ją už rankos, Iden
susidomėjusi ėjo drauge.
- Spėju, kad jūs visada čia gyvenote. - Tai tik lengvas
pokalbis, - pasakė sau mintyse. Iš tikrųjų jai nerūpėjo.
- Didžiąją dalį. Čia visada buvo šeimos verslo būs
tinė. - Čeisas pažiūrėjo žemyn į ją. - Namui jau per
šimtas metų. Galbūt jums jis atrodytų įdomus.
Iden prisiminė savo namus, visas jame gyvenusias
Karlbou kartas. Ir svetimus žmones, kurie dabar ten
gyvena.
- Man patinka seni namai.
- Kaip sekasi stovykloje?
Iden nesiruošė pasakoti apie apskaitos knygas.
- Mergaitės neleidžia nuobodžiauti. - Iden vėl ty

liai, žaviai nusijuokė. - Per švelniai pasakyta. Sakykime,
kad jų energija išties stebina.
- Kaip Robertą?
- Nepataisoma.
- Džiaugiuosi tai girdėdamas.
- Praėjusią naktį ji nudažė vieną mergaitę, kol toji
miegojo.
- Nudažė?
Iden vėl nusijuokė, tyliai, nerūpestingai.
- Mažoji numylėtinė tikriausiai buvo nugvelbusi
kelis indelius dailei skirtų dažų. Kai Marse pabudo,
atrodė kaip indėnas, pasiruošęs užpulti gurguolę.
- Mūsų Robertą išradinga.
- Švelniai pasakyta. Sakė norinti tapti pirmąja mo
terimi vyriausiąja teisėja.
Čeisas šyptelėjo. Vaizduotė ir ambicijos - šios sa
vybės jį labiausiai žavėjo.
-T u rb ū t ji to ir pasieks.
- Tikiu. Tai baugina.
- Sėskimės. Galėsite geriau matyti žvaigždes.
Žvaigždes? Iden kone pamiršo, su kuo buvo ir kodėl
turėtų šalintis šio vyro.
- Vargu ar... - ir nespėjus baigti sakinio, Čeisas
trūktelėjo ją ant minkšto žolės kilimo. - Įdomu, kodėl
nesiteikiate atsiklausti?
-T oks būdas, - nerūpestingai atsakė jis ir apglėbė
ją per pečius. Iden įsitempė, o jis priešingai - atsipa
laidavo. - Pažvelkite į dangų. Ar dažnai jį stebėdavote
mieste?
Iden nesugebėjo priešintis, tad kilstelėjo veidą.

Juodas it smala dangus buvo prismaigstytas nesuskai
čiuojamų šviesos taškelių. Mirksėdami ir virpėdami
jie švietė aukštybėse taip džiugiai, kad vien stebint
užgniaužė gerklę.
- Virš miesto dangus kitoks.
- Toks pat. Tik žmonės žiūri į jį kitaip. - Čeisas
išsitiesė ant nugaros ir sukryžiavo kojas. - Štai - Ka
siopėja.
- Kur? - Iden smalsiai tyrinėjo, bet matė tik niekuo
nesiskiriančias žvaigždes.
- Iš čia matyti geriau. - Jis timptelėjo ją žemyn
šalia savęs ir dar nespėjus jai pasipriešinti jau rodė pirš
tu. - Štai ji. Šiuo metų laiku atrodo kaip W raidė.
- Taip! - Sužavėta Iden palietė jo riešą ir pati api
brėžė žvaigždyną. - Niekada nebūčiau gebėjusi ką nors
surasti danguje.
- Pirmiausiai įsižiūrėkite. Štai - Pegasas. - Čeisas
perkėlė ranką. —Jis turi šimtą šešiasdešimt šešias
žvaigždes, vaizdas matomas plika akimi. Matote? Jis
išties lekia.
Iden prisimerkė ir susikaupusi ieškojo žvaigždyno
kontūrų. Mėnulio šviesa tiško jai ant veido.
- O taip, matau! - Vėl vedžiodama jo ranką ji pa
sislinko mažumėlę arčiau. - Pegasu buvau pavadinusi
savo pirmąjį ponį. Kartais įsivaizduodavau, kaip jis iš
kelia sparnus ir skrenda. Parodykite man dar ką nors.
Čeisas žiūrėjo į ją - matė, kaip jos akyse atsispindi
žvaigždės, kaip sušvelnėja lūpos taip dosniai šypsoda
mosi.
- Orionas, - sumurmėjo jis.

-K ur?
-Jis stovi, už jo - kardas, o skydas iškeltas priešaky
je. Ant peties, tos rankos su kardu, raudona žvaigždė,
ji tūkstančius kartų šviesesnė už saulę.
- Kur jis? Aš... - Iden pasuko galvą ir pažvelgė tie
siai Čeisui į akis. Pamiršo žvaigždes, mėnulio šviesą ir
minkštą, švelnią žolę po savimi. Ranka spaudė jo riešą
tol, kol jųdviejų pulsai susiliejo.
Raumenys susitraukė, įsitempė - ji pasiruošė bu
činiui. Bet jo lūpos vos palietė jai smilkinį. Lyg saus
medžio aromatas ore Iden kūnu švelniai sklido šiluma.
Girdėjo, kaip suūkė pelėda... nakčiai, žvaigždėms, o
gal mylimajam.
- Ką mes darome? - Iden susitvardė.
- Džiaugiamės vienas kitu. - Jo lūpos neskubėda
mos slinko jos veidu.
Džiaugiamės? Pernelyg švelnus žodis deginančiam
karščiui nusakyti. Su niekuo ji dar nebuvo patyrusi
to - tokio silpnumo ir karščio, tokios stiprybės ir be
viltiškumo. Jo lūpos buvo minkštos, o ranka, glostanti
veidą, sunki. Žemiau - beprotiškai daužėsi jos širdis.
Iden pirštai paleido vadeles.
Sudejavusi pasuko galvą ir lūpomis susirado jo
burną. Jos lūpos godžiai prasivėrė, o rankos apsivijo ir
prisitraukė jį artyn. Iki šiol, per visą gyvenimą, nebuvo
jautusi tikrojo alkio. Užimančio kvapą, skausmingo,
nuostabaus.
Nevaldoma jos aistra Čeisui buvo visiškai netikėta.
Jis buvo pasiruošęs lėtai ir švelniai ją glamonėti, kad
neįskaudintų. Dabar gi - Iden spraudėsi po juo, pirš

tai glostė jo nugarą, burna buvo karšta ir nori. Jam
būdingą kantrybę nustelbė geismas.
Tokie nauji, tokie jaudinantys pojūčiai. Kai Čeisas
stipriai prie jos prisispaudė, jos kūnas akimirksniu
sureagavo. Dangaus dievai ir deivės saugojo juodu.
Jis kvepėjo žole ir žeme, atsidavė ugnimi. Iden galvoje
šniokštė nakties garsai ir tyliai aidėjo jos pačios atodū
siai. Jo lūpos lėtai nuslydo jai prie kaklo.
Murmėdama Čeiso vardą Iden pirštais taršė jo
plaukus. Čeisas geidė ją liesti - visą ją. Troško paimti
šią pat akimirką.
Kai Iden ranka palietė jam veidą, jis uždėjo ant jos
delną ir pajuto glotnų žiedo brangakmenį. Jis privalėjo
žinoti apie ją kur kas daugiau. To, ką jautė, - per maža.
Šiuo metu aistros nebūtų užtekę. Kasj i tokia? - Čeisas
kilstelėjęs galvą. - Kas ji, po šimts pypkių, ir kodėl varo
mane iš proto?
Jis atsitraukė, mėgindamas atgauti pusiausvyrą.
-Jū s pilna netikėtumų, Iden Karlbou iš Filadelfijos.
Tą akimirką Iden įstengė tik spoksoti. Ką tik ji pa
šėlusiai skriejo svaiginančiu Feriso ratu. Buvo išsviesta
į orą ir beprotiškai sukosi spirale. O tada - skaudžiai
trenkėsi žemėn.
- Paleiskite mane.
- Negaliu perprasti jūsų, Iden.
- Jums nebūtina. - Ji norėjo verkti, susiriesti į ka
muoliuką ir verkti, tačiau nenumanė, dėl kokios prie
žasties būtų šaukusis ašarų. Nebent iš pykčio. - Prašau
mane paleisti.
Jis atsikėlė ir ištiesė ranką. Nekreipdama dėmesio

Iden pašoko ant kojų.
- Visada maniau, kad supykus daug naudingiau
rėkti.
Iden žybtelėjo į jį akimis. Pažeminimas. Prisiekė sau
daugiau niekad nepatirsianti šito siaubingo jausmo.
- Esu tikra - jūs dar išgirsite. O dabar leiskite eiti.
- Prakeikimas! - Jis sugriebė ją už rankos ir pasuko
veidu į save. - Šįvakar čia kažkas įvyko. Nesu toks
kvailas, kad šito nepripažinčiau, bet noriu žinoti, kur
įsivėliau.
- Mes džiaugiamės vienas kitu. Argi ne taip jūs
pasakėte? - Nieko daugiau, - vis kartojo ji minty
se. - Nieko daugiau, tik akimirkos džiaugsmas. - Dabar
mes baigėme, labanaktis.
- Toli gražu nebaigėme. Kaip tik tai man ir kelia
nerimą.
- Tai tik jūsų bėda, Čeisai, - metė ji, bet kūną per
smelkė gąsdinanti nuojauta... suprato, kad jis teisus.
- Taip, išties mano bėda. - Dieve, kaip galėjau taip
greitai pereiti nuo smalsumo prie deginančio geismo? —
Todėl turiu jums klausimą. Norėčiau žinoti, kodėl Iden
Karlbou žaidžia vasaros stovykloje, užuot plaukiojusi
laivu tarp Graikijos salų. Norėčiau žinoti, kodėl ji mėžia
arklides, užuot tapusi ponia Kiton ir dėliojusi sidabrą
bei planavusi kviestinius pietus.
- Ne jūsų reikalas, - pakeltu tonu atsakė ji. Nau
joji Iden nebemokėjo taip gerai valdyti emocijų kaip
ankstesnioji. - Bet jei esate toks smalsus, kodėl jums
nepaskambinus giminaičiams? Neabejoju, kad jie
mielai papasakos visas smulkmenas.
- Klausiu jūsų.
- Neprivalau jums nieko aiškinti. - Drebėdama Iden
staigiai ištraukė ranką. - Aš jums nieko neskolinga.
- Galbūt. - Savitvarda atvėsino aistrą ir nuskaidrino
protą. - Tačiau noriu žinoti, su kuo aš myliuosi.
- Jums nekils problemų, pažadu.
- Mes baigsime tai, ką pradėjome, Iden. - Jis nepri
ėjo arčiau, tik vėl suėmė ją už rankos. Šįkart šiurkščiau
ir nekantriai. - Pažadu.
- Manykite, kad jau baigėme.
Iden nuostabai ir pykčiui, jis tik šyptelėjo. Jo pirštai
nebespaudė - tik mažumėlę užtruko glostydami. Kre
čiama šalčio Iden nebepajėgė nieko pasakyti.
- Mes abu žinome, kad ne. - Jis pirštu palietė Iden
lūpas, tarsi primindamas ant jų paliktą skonį. - Gal
vokite apie mane.
Ir pasitraukė atgal į sutemas.
KETVIRTAS SKYRIUS
akaras tobulai tiko iškylai prie laužo. Vos
V keli menki debesėliai užslinko ir trumpam
aptemdę mėnulį vėl jį išlaisvino. Dienos karštis nu-
slopo drauge su saulėlydžiu, oras buvo malonus, pūtė
gaivus vėjelis.
Pievoje, į rytus nuo aptvertos teritorijos, pūpsojo

per dieną surinktų pagalių ir šakų rietuvė, primenanti
vigvamą. Proskynoje ant plataus pagrindo iškilo laužas
sulig žmogaus ūgiu. Kiekviena mergaitė prisidėjo prie
jo krovimo ir dabar visos suko ratus aplinkui, laukda
mos, kol laužas bus uždegtas ir suliepsnos. Iškylos stalas
buvo nukrautas dešrainiams skirtais produktais ir zefy
rais. Dešimtys nuvalytų ir nusmailintų iešmų stirksojo
suremti į krūvą it kardai. Dėl viso pikto netoliese gulėjo
guminė žarna ir stovėjo pilnas kubilas vandens.
Kendisė iškėlė ilgą virtuvinį degtuką ir, mergai
tėms pritariamai šūkčiojant, mažumėlę iškilmingai
padelsė.
- Pirmasis kasmetinis Laisvės stovyklos laužas ne
trukus įsidegs. Panelės, tvirtai užmaukite dešreles ant
iešmų ir pasiruoškite kepti.
Mergaitės kikeno ir aikčiojo. Kendisė brūkštelėjo
degtuką ir pakišo jį žemai po sausais prakurais. Pasi
girdo traškėjimas. Liepsnos lyžtelėjo sukrautas malkas,
įsiplieskė ir greitai pasklido ratu. Stovyklautojų stebima
ugnis kilo vis aukščiau. Iden plojo rankomis drauge
su kitais.
- Pasakiška! - šūktelėjo ji stebėdama besiplaiks
tančius dūmus. Nors vasara dar nesibaigė, aplinkui
pasklido rudens kvapas. - Būgštavau, kad nepavyks
įkurti.
- O aš nerimavau tik dėl vieno - kad ims lyti. - Ken
disė prikando liežuvį ir nusmailintu iešmu persmeigė
dešrelę. Už jos nugaros laužo šerdyje plieskė raudonos
liepsnos. - Tik pažiūrėk į žvaigždes. Nuostabu!
Iden atkragino galvą. Lengvai, nė negalvodama,

susirado Pegasą. Jis šuoliavo per nakties dangų lygiai
taip pat, kaip ir prieš dvidešimt keturias valandas. Viena
diena ir naktis. Kaip galėjo tiek daug nutikti? Nuo laužo
kaitros jos rankos sušilo. Iden stovėjo atsukusi veidą
vėjeliui ir klausė savęs, ar iš tikrųjų patyrė audringą
akimirką su Čeisu.
Patyriau. Prisiminimai buvo pernelyg ryškūs, per
nelyg tikri, kad primintų sapną. Visa tai tikrai nutiko,
ji išgyveno tuos pojūčius. Iden sąmoningai nusuko
žvilgsnį į išsibarsčiusių žvaigždžių margumyną.
Deja, tai nepritemdė prisiminimų, nei to, ką vis dar
jautė. Akimirka, - vėl prisiminė Iden, - toji akimirka
praėjo. Vis dėlto ji nebuvo tikra, kad tai nepasikartos.
- Kende, kodėl čia viskas atrodo kitaip?
- Čia viskas ir yra kitaip. - Kendisė giliai įkvėpė,
įtraukė laužo dūmų, sausos žolės ir kepamos mėsos
kvapo. - Nuostabu, ar ne? Jokių tvankių salonų, nuo
bodžių kviestinių pietų, nesibaigiančių fortepijono
rečitalių. Nori dešrainio?
Iden burna prisirinko seilių, tad ji godžiai paėmė
pusiau apdegusią dešrelę.
- T u linkusi viską supaprastinti, Kende. - Iden už-
varvino ploną juostelę kečupo ant dešrelės ir įspraudė
bandelėn. - Jei aš taip galėčiau.
- Galėsi, kai tik imsi gardžiuotis lauže keptu
dešrainiu, negalvodama, kad šitaip menkini Karlbou
vardą. - Iden nustebusi išsižiojo, ir Kendisė draugiškai
jai paplekšnojo. - Turėtum paragauti zefyrų, - patarė
ji ir nuėjo ieškoti kito iešmo.
Nejaugi Kendė teisi? —kramsnodama svarstė Iden. -

Turbūty nors ne viskas yra taipy kaip j i sako. Vis dėlto ji
ryžosi parduoti namą, kuriame gyvavo net keturios jos
giminės kartos. Perdavė į aukcioną inventorių - sidabrą
ir porcelianą, paveikslus ir juvelyrinius dirbinius. Galų
gale, ji pati sunaikino Karlbou tradicijas, kad sumokėtų
skolas ir pradėtų naują gyvenimą.
Neišvengiama. Iden suvokė, kad visa tai buvo bū
tina, bet vis vien dalelė jos nesiliovė sielvartavusi ir
jautusi kaltę.
Ji atsiduso ir pasitraukė į šalį. Priešais šurmuliuo
jančios mergaitės priminė jai vaikystę. Pilkų dūm ų
stulpas kilo aukštyn, sukosi ir vertėsi kamuoliais. Laužo
šerdyje nirtulingai plieskė ugnis - auksinė ir godi. Sti
prus lauke kepamo maisto kvapas buvo vasariškas, toks
pat kaip Fordeno mergaičių stovykloje. Akimirką Iden
pasigailėjo, kad negali grįžti į praeitį, kai gyvenimas
buvo paprastas, nes viskuo pasirūpindavo tėvai.
- Panele Karlbou.
Iden nusikratė pusiau susikurtos vizijos ir išsiblaš
kiusi pažvelgė į Robertą.
- Sveika, Robertą. Ar tau linksma?
- Nepaprastai! - susižavėjusi atsiliepė Robertą ke
čupu išterliotu smakru. - Jums patinka laužai?
- Taip, patinka. - Šypsodamasi ji uždėjo ranką
Robertai ant peties ir vėl atsigręžė į traškančias mal
kas. - Laužai man labai patinka.
- Jūs man pasirodėte liūdna, tad paskrudinau ze-
fyrą.
Ji ištiesė iešmą, ant kurio galo kabojo tamsus, susi
traukęs ir varvantis skanėstas. Iden pajuto gniaužiant

gerklę, lygiai taip kaip anąkart, kai viena mergaitė įteikė
jai puokštelę lauko gėlių.
-A čiū, Robertą. Aš neliūdėjau, tik buvau nukelia
vusi į senus laikus. - Iden atsargiai nutraukė nuo iešmo
suminkštėjusį beformį zefyrą. Keliant jį prie burnos
viena puselė atskilo ir tekštelėjo žemėn.
- Jie apgaulingi, - įspėjo Robertą. - Paskrudinsiu
jums dar vieną.
Iden narsiai suvalgė apanglėjusią zefyro puselę.
- Robertą, nesirūpink.
- Ak, man nesunku. - Ji pažvelgė į Iden ir apdo
vanojo ją spindulinga šypsena. Visi ankstesni jos nu
sižengimai nebeatrodė tokie svarbūs. - Man patinka.
Maniau, kad stovykloje bus nuobodu, bet taip nėra.
Ypač patinka arkliai... Panele Karlbou... - Robertą
nudelbė akis į kojų pirštų, lyg ten slypėtų padrąsini
mas. -A š nemoku taip prižiūrėti arklių kaip Linda, bet
pamaniau, galbūt jūs sutiktumėte... na, gal aš galėčiau
praleisti daugiau laiko arklidėse?
-A išku gali, Robertą. - Iden patrynė nykščio galiu
ką į smilių, bergždžiai mėgindama nusikratyti lipnu
mo. -T a u netgi nereikia papirkinėti manęs zefyrais.
- Tikrai?
-Taip, tikrai. - Iden neiškentusi pašiaušė Robertos
plaukus. - Mudvi su panele Bartolomju įtrauksime
tave į tvarkaraštį.
- Tai bent! Ačiū, panele Karlbou.
- Bet tau reikės padirbėti.
Robertos nosytė tik mažumėlę susiraukė.
- Gerai. Norėčiau joti aplink statines, kaip žirgų

lenktynėse. Mačiau per televizorių.
- Na, dėl šito aš nežinau, bet kol baigsis stovykla,
galėsi pasimokyti šuoliuoti.
Iden su malonumu pastebėjo, kaip džiaugsmingai
išsiplėtė Robertos akys.
- Jūs rimtai?
- Aišku. Jei darysi tai, kas tau bus sakoma.
- Darysiu. Būsiu geresnė net už Lindą. Tikrai. Oho,
šuoliai. - Ji padarė į piruetą panašų judesį. - Labai ačiū,
panele Karlbou. Labai ačiū.
Robertą nuskuodė paskleisti naujienos. Jei Iden
gerai ją pažįsta, - o manė, kad jau spėjo neblogai per
prasti, - netrukus mergaitė įsikalbės sau aukso medalį
už jojimą artimiausiose olimpinėse žaidynėse.
Stebėdama, kaip Robertą laksto nuo vienų mergai
čių prie kitų, Iden pamiršo praeitį ir apgailestavimus.
Dabar ji šypsojosi. O kai viena iš vadovių pradėjo
brazdinti gitarą, lyžtelėjo lipnius pirštus.
- Gal galėčiau padėti?
Ji atsisuko vis dar laikydama pirštus burnoje. Tu
rėjo nujausti, kad jis čia ateis. Galbūt paslapčia šito
netgi troško. Iden paslėpė vis dar lipnias rankas už
nugaros.
Stebeilydamas į ją Čeisas galvojo, ar ji nutuokia,
kaip žavingai atrodo ugnies fone, su krintančiais ant
pečių plaukais. Jos veidas buvo piktokas, bet pro jo akis
nepraslydo trumputis pasitenkinimo blyksnis./čv dabar
ją pabučiuočiau, ar aptikčiau tą saldumą, tą cukraus
skonį, kurį j i ką tik nulaižė nuo pirštų? A r tame bučinyje
rasčiau anąkartpatirtą kaitinantį laukiantį karštį? Nors

Čeisas susikišo nykščius į kišenes ir pasisuko nuo jos į
laužą, pilvo raumenys susitraukė.
- Nuostabi naktis kūrenti laužą.
- Kendė viską numatė. - Įsitikinusi, kad juodu ski
ria deramas nuotolis ir kad aplinkui užtektinai žmonių,
Iden atsipalaidavo. - Mes nesitikėjome draugijos.
- Aš pastebėjau dūmus.
Žodžiai privertė ją žvilgterėti aukštyn ir suprasti,
kaip toli gali nukeliauti dūmai.
-Tikiuosi, jie jūsų neišgąsdino. Pranešėme ugnia
gesiams. - Jiems už nugarų pralėkė trys mergaitės.
Čeisas nusekė jas akimis, klausydamasis smagaus
kikenimo. - Kiek laiko tai tobulinote? - sarkastiškai
paklausė Iden.
Čeisas atsigręžė į ją ir kreivai šyptelėjo.
-K ą?
- Mirtiną žavesį, kuris verčia moteris susmukti
jums prie kojų?
- Ak, tai, - išsišiepė jis. - Toks jau gimiau.
Iden pati nepajuto, kaip pradėjo juoktis. Taigi,
kad ištaisytų klaidą, ji sukryžiavo rankas ir žengtelėjo
atatupsta.
- Darosi šilta.
- Savo ūkyje kūrendavome laužą kasmet per Helo-
viną. Tėvas išskobdavo moliūgą, patį didžiausią visoje
apylinkėje, kokį nors kombinezoną ir medvilninius
marškinius prikimšdavo šiaudų. Vienais metais jis
persirengė Raiteliu begalvos. Visi kaimynų vaikai buvo
sužavėti, - stebėdamas laužą dalijosi prisiminimais
Čeisas. Staiga jis susimąstė, kodėl iki šio vakaro neatėjo

į galvą tęsti tradicijos. - Motina apdalydavo vaikus
karameliniais obuoliais, paskui mes susėsdavome
aplink laužą ir pasakodavome istorijas apie vaiduoklius,
kol patys imdavome drebėti iš baimės. Kai visa tai
prisimenu, atrodo, jog tėvas džiūgaudavo labiau nei
vaikai.
Iden labai aiškiai viską įsivaizdavo ir vėl nejučia
nusišypsojo. Jos pačios Helovino šventės buvo tvarkingi
maskaradai. Ji visada vilkėdavo princesės arba balerinos
kostiumą. Nors prisiminimai tebebuvo malonūs, visgi
būtų labai norėjusi pamatyti bent vieną tokį laužą ir
Raitelį be galvos.
- Aš, kaip ir visos mergaitės, jaudinausi dėl šio
vakaro. Kvailystė, ar ne?
-V isai ne. —Jis palietė Iden skruostą ir lėtai atsuko
ją į save. Nors ji buvo įsitempusi, oda buvo šilta ir
švelni. - Ar galvojote apie mane?
Iden vėl patyrė tą jausmą: užliejantį ir plukdantį, ir
trečiąkart besikėsinantį nugramzdinti.
- Nebuvo kada galvoti. - Ji paliepė sau pasitraukti,
bet kojos neklausė. Atrodė, kad daina ir gitaros garsai
sklinda iš labai toli, negalėjo prisiminti nei melodijos,
nei žodžių. Šią akimirką juto tik viena - Čeiso ranką
sau ant skruosto.
- M... malonu, kad užsukote, - pradėjo ji, iš visų
jėgų stengdamasi atgauti pusiausvyrą.
- Ar jau siunčiate mane namo? - Jis atsainiai per
braukė jai per skruostą iki pat plaukų.
- Esu tikra, kad turite ką veikti. - Čeiso pirštų
galiukai nuslydo ant sprando ir privertė suvirpėti kiek

vieną nervą. - Liaukitės.
Aukštai virš Iden galvos plaikstėsi dūmai. Ugnies
šviesa ir šešėliai šokčiojo jai ant veido, blyksėjo akyse.
Aš galvojau apie ją, - prisiminė Čeisas. - Pernelyg. O
ir dabar į mintis įsigavo vaizdinys, kaip juodu mylisi
šalia liepsnojančio laužo... kvepiant dūmams, nakties
prieglobstyje.
- Nebuvote pasivaikščioti prie ežero.
- Sakiau jums, nebuvo kada. - Kodėl negaliu kal
bėti tvirtu ir šaltu balsu?- Turiu rūpintis mergaitėmis,
stovykla ir...
- Savimi? - Čeisas labai norėjo vėl su ja vaikšti
nėti, stebėti žvaigždes ir šnekėtis. Ak, kaip jis norėjo
mėgautis jos aistra ir tyrumu. - Iden, aš labai kantrus
žmogus. Tik ar ilgai jūs manęs vengsite?
- Ilgiau, nei manote, - sumurmėjo Iden ir, paste
bėjusi tiesiu taikymu prie jų drožiančią Robertą, su
palengvėjimu atsiduso.
- Sveiki! - Robertos širdelė džiugiai suspurdėjo, ji
nušvitusi pažvelgė į Čeisą.
- Sveika, Robertą, - tarė jis. Mergaitė susijaudino,
kad jis atminė jos vardą. Čeisas, nepaleisdamas Iden
plaukų, jai nusišypsojo. - Matau, jau geriau rūpiniesi
savo kepure.
Robertą nusijuokė ir kilstelėjo kepuraitės kraštą.
- Panelė Karlbou pagrasino, kad jei dar kartą nu-
klysiu į jūsų sodą, turėsiu išsipirkti kepuraitę. O jei
pakviestumėte mus apsilankyti, tai jau būtų mokomoji
ekskursija, ar ne?
- Robertą. - Kodėl šiam vaikui visur reikia kiš

tis?- Iden įspėjamai pakėlė antakį.
- Na, panelė Bartolomju mums sakė sugalvoti ką
nors įdomaus. - Robertą nutaisė kuo nekalčiausią
veidą. - O tos obelys labai įdomios.
- Ačiū. - Čeisui pasirodė, jog išgirdo, kaip Iden
sukando dantis. - Mes apie tai pagalvosime.
- Gerai. - Robertą patenkinta ištiesė apskrudusį
dešrainį. - Padariau jums dešrainį. Prie laužo jis tiesiog
būtinas.
- Atrodo nuostabus. - Jis atsikando didelį kąsnį
ir tuo labai pamalonino mergaitę. - Ačiū, - padėkojo
Čeisas, neišsiduodamas, kad viduje dešrelė tebėra
šalta.
- Atnešiau jums kelis zefyrus, taip pat iešmų. - Ji
bemat perdavė juos. - Manau, daug maloniau išsikepti
juos patiems. - Kadangi Robertą jau buvo pasiekusi
ribą, kuri skyrė vaikystę nuo moterystės, lengvai pa
gavo aplink save pulsuojančias vibracijas. - Jei norite
pabūti vieni, na, pasibučiuoti ir visa kita, tai arklidėse
šiuo metu nieko nėra.
- Robertą! - Iden iškart perėjo prie direktorei tin
kančio tono. —Užtenka.
- N a , mano tėvai kartais nori likti vieni, - nė kiek
nesumišusi atsiliepė ji ir išsišiepė Čeisui. - Gal netrukus
pasimatysime?
- Žinoma. - Robertai nušokavus prie būrelio mer
gaičių, Čeisas atsisuko ir žengė žingsnį arčiau. Iden
suskubo ištiesti iešmą su pasmeigtu zefyru į ugnį. - No
rėtumėte eiti bučiuotis ir visa kita?
Iden vylėsi, kad skruostai jai kaista vien nuo lieps

nojančio laužo.
- Įsivaizduoju, kaip nudžiugtų Robertą galėdama
grįžusi namo pranešti, kad viena iš stovyklos vadovių
leido laiką arklidėse su vyriškiu. Tikrai pagerintų sto
vyklos reputaciją.
- Jūs teisi. Turėtumėte pati užsukti pas mane.
- Eikit sau, Čeisai.
- Nebaigiau valgyti dešrainio. Pavakarieniaukite
su manimi.
- Ačiū, bet savąjį dešrainį jau suvalgiau.
- Patikinu, kad mano valgiaraštyje dešrainių nebus.
Galėtume apie tai pasikalbėti rytoj.
- Nieko nebus. - Iš pykčio ėmė gniaužti gerklę,
ir ji instinktyviai pasisuko į Čeisą. - Rytoj mes apie
nieką nesikalbėsime.
- Gerai. Nesikalbėsime. - Čeisas pasilenkė ir lūpo
mis užspaudė jos lūpas, taip išmoningai nutraukdamas
pokalbį. Jis nelaikė Iden, tačiau tik po kelių ilgų tingių
sekundžių ji susivokė atsitraukti.
- Negi neturite jokio padorumo? - dusliu balsu
paklausė Iden.
- Nelabai. - Žiūrėdamas žemyn jai į akis, stulbina
mas ir žydras kaip jo ežeras, jis pamanė neatsakinėsiąs
į klausimus... jokius. - Susitinkame ryte apie devintą
prie įėjimo į sodą.
-K am ?
- Surengsime ekskursiją, - jis išsišiepė ir įteikė Iden
iešmą. - Ji bus mokomoji.
Nors juodu stovėjo atvirame lauke, Iden pasijuto
įsprausta į kampą.
- Nenorėtume sujaukti jūsų darbų.

- Jokių problemų. Prieš išeidamas pasikalbėsiu su
jūsų drauge ir viską suderinsime.
Iden giliai įkvėpė.
- Manote, esate labai sumanus?
- Visapusiškas, tik visapusiškas, Iden. Beje, jūsų
zefyras dega.
Kol Iden piktai pūtė zefyrą, jis susikišo rankas į
kišenes ir nuėjo.
Rytojaus dieną Iden tikėjosi lietaus, deja, teko

nusivilti. Rytas išaušo šiltas ir saulėtas. Ji vylėsi, kad
bent Kendisė ją palaikys, bet ši entuziastingai ruošėsi
į pažintinę išvyką po vieną iš garsiausių šalies sodų.
Savaime suprantama, mergaitės taip pat nesitvėrė iš
džiaugsmo. Taigi, keliaudama tą trumpą atstumą iki
Eliotų ūkio, Iden pasijuto taip, tarsi būtų atskirta nuo
jaudulio apimtos grupės.
- Bent pasistenk neatrodyti taip, lyg eitum į
giljotiną. - Kendisė pakelėje nuskynė gležną melsvą
gėlę ir įsikišo į plaukus. - Tai puiki proga... mergai
tėms, - skubiai pridūrė ji.
- Sugebėjai mane tuo įtikinti - kitaip manęs čia
nebūtų.
- Niurzglė.
- Aš ne niurzglė, - atšovė Iden. - Tiesiog erzina,
kai kas nors mėgina manipuliuoti manimi.
- Nori mažyčio patarimo? - Kendisė jau sukinėjo
kitą nuskintą žiedą. - Jei manimi manipuliuotų vy
riškis, priversčiau jį patikėti, kad pirmiausia tai buvo

mano sumanymas. Ar nemanai, kad jis atšoktų, jei
prie vartų pasirodytum su džiugia šypsena ir trykštanti
entuziazmu?
- Galbūt. - Iden apsvarstė idėją ir kreivai šyptelė
jo. - Taip, galbūt.
- Truputis praktikos, ir sužinosi, kad kartais suk
tumas kur kas geriau už orumą.
- Jei būtum leidusi man pasilikti, šito nebūtų
prireikę.
- Širdele, man rodos, kad tikras obuolių magna
tas ištrauktų tave iš bet kurios slėptuvės ir užsimetęs
ant nuostabiai plačių pečių neštų, kol baigtųsi mūsų
trum putė ekskursija, patiktų tau ar ne. - Kendisė
stabtelėjo atsikvėpti. - Įsivaizduoju, koks jaudinantis
būtų reginys.
Pamėginusi tai įsivaizduoti Iden vėl apsiniaukė.
- Maniau, kad galiu tikėtis geriausios draugės
palaikymo.
- Gali. Neabejotinai. - Kendisė su meile apglėbė
Iden per pečius. - Bet kam tau mano palaikymas,
kai toks žavus vyriškis apipila ugningais bučiniais...
Negaliu suprasti.
- Kaip tik dėl to!.. - Kelios mergaitės pasuko galvą
pakelto balso pusėn, ir Iden susitvardžiusi nutilo. Po
akimirkos pridūrė: - Drįso bučiuoti visiems matant!
- Aišku, nuošalėje būtų buvę daug maloniau.
- Kalbėk kalbėk ir galbūt savo baltiniuose aptiksi
raištinę gyvatę.
- Būk gera, paklausk jo, gal turi brolį ar pusbrolį.
Tiks netgi dėdė. Štai ir atėjome, - nespėjus Iden nieko

atšauti pranešė draugė. - Dabar šypsokis ir būk žavin
ga, kokia ir ketinai būti.
- T u man už tai atsiimsi, - pusbalsiu pagrasino jai
Iden. - Nežinau, kaip ir kada, bet tikrai atsiimsi.
Kelias šakojosi, ir keliautojos sustojo pailsėti. Ant
akmeninės arkos kairėje pusėje buvo pritvirtinta meta
linė lentelė su užrašu ELIOTAI. Nuokalnėje dunksojo
kone pusės metro storio siena sulig žmogaus ūgiu. Ji
atrodė sena ir tvirta - tai tik patvirtino, kad ir Čeiso
protėviai vertino privatumą.
Lygus, gerai prižiūrimas įvažiuojamasis kelias
vingiavo per kalvą, kol pasiekęs viršūnę išnyko. Pake
lėje augo ąžuolai, senesni ir tvirtesni net už akmenų
sieną.
Kaip tik tęstinumas ir buvo patrauklus Iden, ji ža
vėjosi iš kartos į kartą perduodamais sodais. Akmenys,
medžiai, net ir kelias čia dvelkė senove. Čeisas išties
turi kuo didžiuotis. Kitados ji irgi brangino giminės
palikimą.
Bet išvydusi Čeisą, išnyrantį iš už sienos, visai ne
nudžiugo - jai nesinorėjo su juo bendrauti.
Čeisas vilkėjo sportinius marškinėlius ir džinsus,
atrodė lieknas ir lankstus. Rankų oda truputį blizgėjo
nuo prakaito, turbūt šįryt jis jau bus spėjęs padirbė
ti. Nevalingai Iden įsistebeilijo į jo rankas - stiprias
ir patyrusias, gebančias nepakeliamai švelniai liesti
moterį.
- Labas rytas, panelės, - pasisveikino Čeisas ir
atkėlė vartus.
- Dieve, jis toks žavus, — Iden išgirdo murmant

kažkurią iš vadovių. Prisiminusi draugės patarimą ji
ištiesino pečius ir nutaisė pačią linksmiausią šypseną.
- Mergaitės, čia ponas Eliotas. Jam priklauso sodai,
kuriuos šiandien aplankysime. Pone Eliotai, ačiū, kad
mus pakvietėte.
- Man malonu... panele Karlbou.
Pritariantis mergaičių murmesys virto jausmingu
klegesiu, kai prie Čeiso pribėgo šuo. Abrikosų spalvos
kailis žvilgėjo saulėje lyg būtų nublizgintas. Šuo di
delėmis, liūdnomis akimis apžvelgė mergaičių grupę
ir pašokęs įsirėmė Čeisui į koją. Iden toptelėjo, kad
mažesnio ūgio žmogus galėjo ir pargriūti. Šuo buvo
mažiausiai trijų pėdų aukščio. Veikiau panašus į jauną
liūtuką nei į šunį, - pamanė ji. Šuo atsitūpė prie Čeiso
kojos, ir šis nė nepasilenkęs paglostė jam galvą.
- Čia Skvotas. Tikėsite ar ne, jis buvo silpniausias
vados šuniukas. Skvotas baikštokas.
Matydama, kaip didžiulė šuns uodega tuksena į
žemę, Kendisė su palengvėjimu atsiduso.
- Bet draugiškas, ar ne?
- Skvotas neatsispiria moterims. - Čeiso žvilgsnis
apskriejo mergaičių būrį. - Ypač tokioms gražuolėms.
Jis irgi norėtų prisidėti prie ekskursijos.
- J is šaunus. - Robertą iškart apsisprendė. Ji žengė
pirmyn ir atsainiai paplekšnojo šuniui per galvą. - Aš
eisiu su tavim, Skvotai.
Šuo mielai pakilo sutikdamas būti vedliu.
Iden nė neįsivaizdavo, kad su obuoliais tiek dar
bo. Reikėjo ne tik prižiūrėti obelis, raškyti ir sudėti
obuolius į parduoti skirtas pintines. Derlius buvo nu

imamas ne vien rudenį, nes sode augo įvairių veislių
vaismedžiai. Čeisas paaiškino, kad sezonas tęsiasi ištisus
mėnesius - nuo ankstyvos vasaros iki vėlyvo rudens.
Obuoliai buvo skirti ne tik valgyti ir kepti. Buvo
suvartojamos net jų sėklos ir luobelės: iš jų darydavo
sidrą arba džiovindavo ir laivu gabendavo į Europą tam
tikros rūšies šampanui gaminti.
Ekskursantų grupelę lydėjo prinokusių vaisių aro
matas, ir ne vienoje burnoje pradėjo kauptis seilės.
Gyvenimo medis, — apsvaigusi nuo kvapų mąstė
Iden. - Uždraustas vaisius. Ji laikėsi mergaičių apsupty
je ir stengėsi atminti, kad ši ekskursija - mokomoji.
Čeisas pasakojo apie greitai augančias obelis, kurios
kas keturiasdešimt pėdų buvo sodinamos tarp lėtai
augančių, o kai prireikdavo vietos - iškertamos. Prak
tiškas verslas, - pagalvojo Iden, - organizuotas, labai
pelningas ir mažai nuostolingas. Vis dėlto jame buvo ir
romantikos - kad ir obelų žydėjimas pavasarį.
Daugybė darbininkų rinko vasaros derlių. Stovy
klautojų grupelei stebint žmonių ir mašinų darbą,
Čeisas atsakinėjo į klausimus.
- Obuoliai neatrodo prinokę, - pastebėjo Robertą.
- Jie labai dideli. - Čeisas uždėjęs ranką jai ant
peties išrinko obuolį. - Kai vaisius subręsta, vyksta
cheminiai pakitimai. Tam jau nebereikia obels. Vaisius
dar kietas, bet sėklos rudos. Žiūrėk. - Jis lengvai atlenkė
kišeninį peilį ir perpjovė obuolį pusiau. - Dabar pats
metas skinti šiuos obuolius, tie, kurie liks kaboti ilgiau,
nebebus tokie skanūs. —Teisingai supratęs Robertos
išraišką, jis pametėjo jai puselę. Kitą pusę vienu žiob-

telėjimu prarijo Skvotas.
- Galbūt jūs pačios norėtumėte nusiskinti? - Aišku,
visos apsidžiaugė. Čeisas pasiekė obuolį ir parodė, kaip
skinti. - Pasukite vaisių štai taip, kad nenutrauktumėte
šakelės ir nepakenktumėte maitinančiai šakai. Iden
nė nespėjo sureaguoti, o mergaitės jau pabiro prie
artimiausių obelų. Ji liko stovėti viena priešais Čeisą.
Iden protas akimirksniu aptemo, ir ji nepastebėjo, kaip
šyptelėjo jo lūpos ir iš pasitenkinimo žybtelėjo akys.
- Jūsų verslas nepaprastai patrauklus, - leptelėjo
Iden, ir kaipmat panoro nusikąsti liežuvį.
- Man jis patinka.
-A ... - Jai nedelsiant reikėjo kokio nors protingo
klausimo. - Tikriausiai turite skubiai išgabenti obuo
lius, kad jie nesupūtų.
Čeisas abejojo, ar kuriam nors iš jų šiuo metu rūpi
obuoliai, bet panoro tęsti žaidimą.
- J ie laikomi nulinėje temperatūroje. Man patinka
surišti jūsų plaukai. Taip ir norisi timptelėti gumutę ir
žiūrėti, kaip jie pasklinda ant pečių.
Iden pulsas ėmė plakti tankiau, ji apsimetė negir
dinti.
- Esu tikra, kad kokybei nustatyti pasitelkiate įvai
rius būdus.
- Vaisius turi būti sultingas. - Čeisas lėtai apsu
ko obuolį rankoje, bet žvilgsnis nuklydo prie Iden
lūpų. - Skanus. - Įsisiurbęs akimis tarsi skrodė jas
kiaurai. - Tvirtas, - sumurmėjo jis ir laisva ranka
perbraukė jai per kaklą. - Švelnus.
Regis, ji liovėsi kvėpuoti ir tik alsiai atsiduso. O kai

susivokė, buvo bemaž per vėlu.
- Geriausiai būtų mums susitelkti į tai, kas yra
šalia.
- Ką? - Jis perbraukė nykščiu per skruostą.
- Obuolius.
- Iden, norėčiau mylėtis su jumis sode, ant minkštos
žolės, saulės atšvaitams žybčiojant ant veido.
Ją apėmė siaubas - kone pajuto, kas nutiktų, jei
pasiliktų su juo viena.
- Iden. - Jis paėmė ją už rankos. Suprato, kad
skuba, bet nepajėgė susilaikyti. - Geidžiu jūsų. Galbūt
pernelyg smarkiai.
Nors Čeisas kalbėjo tyliu balsu, kone šnibždėdamas,
Iden suirzo.
- Kaip galite kalbėti tokius dalykus čia, dabar.
Jeigu vaikai...
- Pavakarieniaukite su manimi.
- Ne. - Iden nusprendė nepasiduoti. Nesileisiu vy
niojama aplink pirštą. Nesileisiu trikdoma. — Čeisai, aš
dirbu - ir dirbsiu dar kelias savaites po dvidešimt ketu
rias valandos per dieną. Net jei norėčiau su jumis pava
karieniauti, o aš to nenoriu, tai būtų neįmanoma.
Galbūtj i sako tiesą, —pagalvojo Čeisas. Bet vis vien
gana daug neaiškumų.
- Bijote likti viena su manimi? Juk taip?
Iden nenorėjo pripažinti to, kas, atrodė, akivaizdu.
- Pernelyg gerai apie save manote.
- Abejoju, ar kelios valandos, praleistos vakare su
manimi, sutrikdytų stovyklos ar jūsų rutiną.
- Jūs nieko nežinote apie stovyklos rutiną.

- Žinau, kad jūsų partnerė ir vadovės atsakingai
prižiūri mergaites. Ir dar - ketvirtą valandą būna pas
kutinė jojimo pamoka.
- Iš kur...
- Paklausiau Robertos, - noriai paaiškino Čei
sas. - Ji man sakė, kad vakarieniaujate šeštą, o nuo
septintos iki devintos valandos suplanuota veikla arba
laisvas laikas. Šviesa išjungiama dešimtą. Paprastai po
vakarienės einate apžiūrėti arklių. O kartais, manyda
ma, kad visi miega, išjojate į naktį.
Ji pravėrė burną ir vėl užsičiaupė - neišmanė, ką ir
sakyti. Juk tikėjosi, kad apie tuos jodinėjimus niekas
nežino.
- Kodėl viena jodinėjate naktimis, Iden?
- Nes man patinka.
- Tai šįvakar galėtumėte mėgautis vakariene su
manimi.
Iden stengėsi nepamiršti, kad aplink juos po obe
limis straksi mergaitės. Ir kad savitvardos netekusį
žmogų labiausiai trikdo kieno nors tvirtumas.
- Matyt, jūs nesuprantate mandagaus atsisakymo.
Gal pamėginkime dar kartą? Tikrai paskučiausiai norė
čiau būti su jumis šįvakar ar bet kuriuo kitu metu.
Čeisas pasimuistė ir žengė arčiau.
- Tai gal susitarkime dėl visko dabar. Čia pat.
- Jūs ne... - Iden nesivargino baigti. Dabar ji
aiškiai suvokė, kad jis išdrįstų. Ji greitai apsižvalgė:
Robertą ir Marse, atsirėmusios į obels kamieną, palai
mingai graužė obuolius ir mėgavosi reginiu. - Gerai,
liaukitės. - Jai visko jau per akis. - Nesuprantu, kodėl

primygtinai norite vakarieniauti su ta, kuriai keliate
pasipiktinimą.
- As irgi nesuprantu. Šįvakar tai ir aptarsime. Pusę
aštuonių. - Jis mestelėjo Iden obuolį ir patraukė prie
Robertos.
Iden pakilojo obuolį. Mintyse net nusitaikė jam į
pakaušį, įsivaizduodama jaučio akį. Bet tik apgailėtinai
atsiduso ir atsikando didelį kąsnį.
PENKTAS SKYRIUS
etverdama pykčiu Iden braukė šepečiu per
N plaukus. Nors ir šiurkščiai šukuojami, jie
vis tiek švelniai krito sruogomis ant veido, vilnijo ant
pečių. Dėl kokios nors kitos vakarienės ar pasimatymo
ji nebūtų tiek vargusi - būtų palikusi juos palaidus.
Aišku, Čeisas neabejotinai per daug praktiškas, kad
pastebėtų tokį moterišką subtilumą.
Dėl papuošalų ji nesuko sau galvos, manė užteksiant
kuklių perlinių segtukų, kuriuos dažnai nešiodavo
stovykloje. O kad atrodytų pabrėžtinai šalta, apsivilko
baltą palaidinę uždaru kaklu, bet su nėriniuotais ran
kogaliais. Galiausiai priderinusi baltą sijoną pamėgino
nutaisyti ledinį žvilgsnį. Iden vargiai aptiko naivų
trapumą, kuris neryškiai išplaukė mažame veidrodyje

ant sienos.
Nenorėdama erzinti Čeiso, ji bemaž atsisakė kos
metikos. Vis dėlto, bambėdama ant savęs, užsitepė
skaistalų. Moteriška tuštybė, - prisipažino Iden ir
pasidažė lūpas šviesiu blizgiu. Šiaip ar taip, per daug
neišsipustė, o kartu ir neatrodė kaip ragana. Jau buvo
besiekianti kvepalų buteliuko, bet susilaikė. Ne, - ner
vingai sudraudė save. - Tegul tenkinasi muilo kvapu, tik
muilo. Vos tik nusisuko nuo veidrodžio, pro namelio
duris įpuolė Kendisė.
- Oho!- Stabtelėjusi tarpduryje ji kritiškai nužvelgė
draugę. - Atrodai nuostabiai.
- Nuostabiai? - Iden suraukė kaktą ir vėl atsisuko į
veidrodį. - Bet aš visai ne to siekiau. Norėjau atrodyti
pabrėžtinai santūri.
- Nieko neišeitų, net jei apsivilktum ašutinę ir
pasibarstytum galvą pelenais. O štai aš neišspausiu
gležnumo, nors ir apsirengčiau šią palaidinę su nėri
niuotais rankogaliais.
Piktai atsidususi Iden timptelėjo nėrinius.
- Na, aišku. Jaučiau, kad netinka. Gal man juos
nusiplėšti?
- Nedrįsk. - Juokdamasi Kendisė prišoko prie drau
gės išsigandusi, kad toji sugadins palaidinę. - Be to, juk
svarbus visai ne drabužis, o požiūris. Teisingai?
Iden vėl timptelėjo nėrinius.
- Teisingai. Kende, ar apsieisi be manęs? Man be
lieka tik atsiprašyti.
- Viskas gerai prižiūrima. - Kendisė klestelėjo ant
gulto ir pradėjo lupti bananą. - Iš tikrųjų, einasi pui

kiai. Ištrūkau penkioms minutėms, kad pamatyčiau
tave ir šio to užkrimsčiau, —patvirtindama savo ke
tinimą ji atsikando didelį kąsnį. - Netrukus, - tęsė
pilna burna, —mes susitinkame valgykloje - rinksime
šokiams tinkamas plokšteles. Mergaitės nori truputį
pasitreniruoti prieš didžiąją naktį.
-Tikriausiai reikės jas stebėti atidžiau nei visada.
Kendisė jai pamojavo pusiau suvalgytu bananu.
- Kelias artimiausias valandas visos bus tarp tų
keturių sienų. Eik, mėgaukis vakariene ir liaukis neri
mavusi. Kur trauksite?
- Nežinau. - Iden įsimetė į rankinę kelias popieri
nes servetėles. - Ir man visai nerūpi.
- Baik, beveik šešias savaites valgei sveiką, bet bes
konį maistą, ir tavęs nė trupučio nejaudina Rokfelerio
austrės ar sraigės?
- Ne. - Iden spragtelėjo rankinės sagtį. - Einu tik
todėl, kad buvo paprasčiau sutikti nei ginčytis.
Kendisė prarijo paskutinį banano kąsnį.
- Jis žino, kaip pasiekti tikslo, ar ne?
- Netrukus liausis mėginęs. - Iden garsiai uždarė
rankinę. - Šįvakar.
Išgirdusi privažiuojančio automobilio garsą Kendisė
pasirėmė ant alkūnės. Ji pastebėjo, kaip Iden nervingai
prisikando apatinę lūpą, tačiau tik mostelėjo banano
žievele durų pusėn.
- Gerai, sėkmės!
Iden pajuto pašaipią gaidelę ir prilaikydama ranka
tinklelio duris stabtelėjo.
- Klausyk, kieno pusę tu palaikai?

- Tavo, Iden. - Kendisė ruošdamasi rokenrolui
pasirąžė. - Tik tavo.
- Grįšiu anksti.
Kendisė išsišiepė ir išmintingai patylėjo išgirdusi,
su kokiu trenksmu užsiveria durys.
Kad ir kaip Iden stengėsi atrodyti pikta, šalta ar
abejinga, tą akimirką, kai ji pasirodė lauke, Čeisui už
gniaužė kvapą. Iki prieblandos dar buvo likusi valanda,
Iden plaukuose blyksėjo paskutiniai saulės spinduliai.
Jos sijonas plaikstėsi aplink nuogas medaus atspalvio
kojas, kurios spėjo įdegti ištisas dienas būnant atvira
me ore. Smakras pakeltas - galbūt iš pykčio, o gal dėl
iššūkio. Čeiso akis tiesiog prikaustė grakštus kaklas.
Ji nužengė ant žolės, ir Čeisas vėl pajuto, kaip iš
lėto užverda kraujas.
O Iden tikėjosi, kad jis vilkės šventiškesnius dra
bužius ir atrodys ne toks... grėsmingas. Pasirodo, ir
vėl deramai jo neįvertino. Sportinis švarkas pernelyg
nevaržė nei raumeningų rankų, nei pečių. Marškiniai
lyg tyčia derėjo prie akių ir buvo šiek tiek prasegti. Jis
nusišypsojo, ir ji nevalingai šyptelėjo atsakydama.
- Taip jus ir įsivaizdavau. - Tiesą sakant, nebuvo
įsitikinęs, ar Iden pasirodys, ir nenumanė, ką būtų
daręs, jeigu būtų užsitrenkusi namelyje ir atsisakiusi
išeiti. - Esu dėkingas, kad manęs nenuvylėte.
Iden pajuto blėstantį ryžtą, taigi pamėgino atsi
traukti.
- Aš pažadėjau... - pradėjo ji ir nutilo išvydusi tie
siamą ką tik pakelėje suskintų plukių puokštę. Juk jis
nesiruošia būti švelnus... - suabejojo Iden. Bijojo, kad

švelnumas ją įveiks. Vis dėlto neatsilaikiusi panardino
veidą gėlėse.
Čeisas suprato, jau seniai svajojęs apie tokį vaizdą:
Iden laiko apglėbusi puokštę ir sumišusi žiūri į jį pro
žiedlapius.
- Ačiū.
- Prašau. - Čeisas paėmė jos ranką ir pakėlė prie
lūpų.
Iden norėjo atitraukti ją. Puikiai suprato, kad turėtų
taip pasielgti. Tačiau ši akimirka atrodė tokia brangi
ir tikra - tarsi būtų išplaukusi iš tolimos praeities sva
jonių. Suglumusi ji žengtelėjo artyn, bet kikenimas
kaipmat išsklaidė apžavus.
Iden nedelsdama pamėgino ištraukti ranką.
- Mergaitės. - Ji greitai apsižvalgė ir spėjo pastebėti
beisbolo kepuraitę, dingstančią už pastato kampo.
- N a , mes juk nenorime jų nuvilti? - Čeisas apvertė
jos ranką ir pabučiavo į delną. Iden pajuto sklindant
karštį.
-Jū s tyčia taip elgiatės. - Iden užspaudė delną, tarsi
nenorėtų paleisti ką tik patirto pojūčio.
-Taip. - Jis nusišypsojo, tačiau atsispyrė postūmiui
prisitraukti ją glėbin ir mėgautis pažadu, kuris šmės
telėjo jos akyse.
- Jei mane paleistumėte, nueičiau pamerkti gėlių.
-A š pamerksiu, - pasisiūlė Kendisė, staiga išdygusi
tarpduryje. Net veriamas Iden žvilgsnis nenutrynė
šypsenos nuo jos veido. - Kokios gražios. Gerai pra
leiskite laiką.
- Taip ir bus. —Čeisas sunėrė savo pirštus su Iden

ir nusivedė ją prie automobilio.
Iden pamanė, kad tikriausiai ją bus apakinusi saulė.
Kaip kitaip būtų nepastebėjusi prie namelio stovinčio
žemo balto lambordžinio. Ji įsitaisė šalia vairuotojo ir
pasistengė atsipalaiduoti.
Vos tik suūžė variklis, subėgusios mergaitės ir vado
vės suskato mojuoti atsisveikindamos. Iden kostelėjo
gniauždama besiveržiantį juoką.
- Regis, tai vienas svarbiausių stovyklos įvykių šią
vasarą.
Čeisas iškišo ranką pro atidarytą langą ir taip pat
pamojavo.
- Pažiūrėsime, ar jis taps svarbus ir mums.
Kažkas jo balse privertė Iden žvilgterėti, ir ji pastebė
jo valiūkišką šypseną. Iden tuojau pat apsisprendė. Ne,
ji neatsipalaiduos ir juo labiau nesileis įbauginama.
- Gerai. - Iden atsilošė sėdynėje, pasiryžusi išpešti
ką nors gera iš šito pasimatymo. - Ištisas savaites nete
ko ragauti maisto, kuris būtų patiekiamas ne ant pa
dėklo.
- Ką gi, padėklų neimsime.
- Būčiau dėkinga. - Ji nusijuokė ir iškart patikino
save, kad juokas dar nieko nereiškia. - Sustabdykite
mane, jei pradėčiau rūšiuoti stalo sidabrą. - Pro atvirą
langą pūtė švelnus vėjelis - šiltas ir gaivus kaip Čeiso
dovanotos gėlės. Iden atstatė veidą vėjui - tokį malo
numą galėjo sau leisti. - Kaip gera, ypač kai tikėjausi
važiuoti pikapu.
- Net kaimo prasčiokai vertina gerus automobilius.
- Ne tai turėjau galvoje. - Iden pasisuko ketindama

atsiprašyti, bet pamatė jo šypseną. - Manau, pikapas
jums irgi tiktų.
-A š žinau, kas esu, ko noriu ir ką galiu. - Posūkyje
jis sumažino greitį. Jų žvilgsniai trumpam susitiko. -
Tačiau visada svarbi kai kurių žmonių nuomonė. Bet
man labiau patinka kalvos nei eismo spūstys. O kas
patinka jums, Iden?
- Dar nenusprendžiau. - Tai buvo tiesa. Jos pri
oritetai ir svajonės per šias savaites aiškiai pasikeitė.
Susimąsčiusi ji kone pražiūrėjo iškabą ELIOTA1. Čeisas
pasuko tarp kolonų. - Kur važiuojame?
- Vakarieniauti.
- Sode?
- Mano namuose. - Jis perjungė pavarą ir nuvairavo
automobilį žvyrkeliu.
Iden virptelėjo, nusmelkus keistai nuojautai. Juodu
vakarieniaus ne sausakimšame ir saugiame restorane,
kaip įsivaizdavo. Bet juk ne kartą yra tekę svečiuotis
kieno nors namuose. Jau nuo lopšio ji buvo mokoma,
kaip elgtis draugijoje. Vis dėlto nesiliovė nuogąstavusi.
Vakarienės su Čeisu neprilyginsi jokiai kitai patirčiai.
Kol Iden svarstė, kaip čia mandagiai atsisakyti, au
tomobilis užlėkė ant kalvos ir priešais iškilo namas.
Pastatas buvo akmeninis. Iden nenumanė, kad
akmenys jo statybai buvo gabenami iš vietinių karjerų.
Bet vos pažvelgusi įvertino, jog namas senas ir puikiai
išsilaikęs. Iš toli jis atrodė pilkas, bet privažiavus arčiau
akmenys sutvisko gintariniais, gelsvai rudais, žaliais ir
tamsiai rudais atspalviais. Saulės, kuri tebebuvo gana
aukštai, šviesoje akinamai spindėjo žėručio skalda ir

kvarcas. Namas buvo trijų aukštų, antrame aukšte
kabojo platus balkonas. Vazonuose augo vėdrynai,
snapučiai ir medetkos, jų žiedeliai blykčiojo geltonais
ir rausvais atspalviais. O levandų kvapą Iden užuodė
anksčiau nei pamatė sodą.
Platūs akmeniniai laiptai, mažumėlę nudilę per patį
vidurį, vedė prie dvigubų durų su rombiniais stiklais.
Rausvos medienos kubile, linguodamos ankstyvo va
karo vėjyje, vešėjo našlaitės.
Nors Iden tikėjosi išvysti visai kitokį vaizdą... namas
ir jo aplinka jai pasirodė labai jaukūs, lyg viskas čia
būtų gerai pažįstama.
Čeisas nerimaudamas išjungė variklį, bet Iden nieko
nepasakė. Ji tylėjo ir tada, kai apėjęs iš priekio atidarė
jai dureles. Jis nė nenumanė, kodėl jam tokie svarbūs
jos jausmai ir nuomonė apie šiuos namus.
Iden negalvodama ištiesė jam ranką. Ir atsistojusi
šalia apžvelgė viską, kas jam priklausė - priklausė
jau tada, kai dar nebuvo gimęs. Nuo įtampos Čeisui
maudė sprandą.
- O, Čeisai, jis nuostabus! - Iden pakėlusi ranką
prisidengė akis nuo saulės, kuri spigino iš už namo. —
Nenuostabu, kad taip jį branginate.
- Namą statė prosenelis. - Įtampa nepastebimai
dingo. - Jis pats padėjo skaldyti akmenis. Norėjo,
kad po jo kažkas liktų, kad dalelė jo gyventų tol, kol
stovės šis namas.
Iden prisiminė savo šeimos namus, kuriuose gyveno
kartų kartos, ir pajuto gerai pažįstamą akių perštėjimą.
Praradau juos. Pardaviau. Ji panūdo jam išsipasakoti,

pamiršusi išdidumą, buvo įsitikinusi, kad Čeisas ją
suprastų.
Kad Iden nuotaika pasikeitė, jis pajuto nė nepa
žvelgęs į ją, o kai pažvelgė, išvydo akyse sutviskusias
ašaras.
- Kas, Iden?
- Nieko. - Ne, negaliu jam pasakoti. Kai kurias
zaizdas geriau slėpti. Pasilaikytijas sau. - T ik pamaniau,
kokios svarbios kai kurios tradicijos.
- Vis dar ilgitės tėvo.
- Taip. - Iden akys vėl buvo sausos - silpnumo
akimirka praėjo. — Su malonumu apsižvalgyčiau po
vidų.
Jis patylėjo minutėlę, supratęs, kad būta dar kažko,
kuo ji būtų norėjusi pasidalyti. Palauksiu, - pamanė
Čeisas, nors ir spirgėjo iš nekantrumo. Verčiau palauk
ti, kol ji pati ryšis išsipasakoti.
Tebelaikydamas jos ranką savojoje Čeisas užsivedė ją
laiptais. Kitapus durų pūpsojo persikų spalvos kalnas.
Skvotas ramiai sau snaudė ir nepasijudino net tada, kai
Čeisas atidarė duris.
- Ar saugu laikyti nepririštą tokį piktą sarginį
šunį?
- Mano teorija tokia: peržengti jo neišdrįs net
įžūliausi plėšikai. - Čeisas suėmė Iden per liemenį ir
perkėlė per Skvotą.
Akmeninės sienos gerai saugojo namą nuo karščio.
Hole buvo vėsu ir jauku. Itin aukštos lubos kūrė beribės
erdvės įspūdį. Iden akys užkliuvo už Monė peizažo, bet
nespėjus jo pakomentuoti Čeisas įvedė ją pro suveria

mas raudonmedžio duris į patogų kvadratinį kambarį.
Rytų ir vakarų pusėje langų nišose buvo įtaisyti minkš
tasuoliai. Iden jau įsivaizdavo, kokie užburiantys iš čia
atsiveria saulėtekiai ir saulėlydžiai. Jaukumo kambariui
suteikė spalvų gama: nuo žydrų ir blyškiai žalsvų iki
sodraus indigo atspalvių. Rankų darbo kilimai dvelkė
Amerikos senove. Revere vazose puikavosi ką tik
nuskintos gėlės. Iden nesitikėjo tokio subtilaus skonio
iš viengungio, ypač iš pratusio prie rankų darbo.
Užsisvajojusi ji nužingsniavo per kambarį prie
vakarinio lango. Įkypi saulės spinduliai metė ilgus
šešėlius ant pastatų, kuriuos šį rytą Čeisas joms buvo
aprodęs. Ji prisiminė konvejerius, vaisius rūšiuojančius
ir pakuojančius darbininkus, triukšmą. Kitapus Iden
pastebėjo nedidelį dailų kambarį ir alavines taures bei
laukines rožes.
Ramybė ir iššūkis, - suvokė ji ir nežinia kodėl sunkiai
atsiduso.
- Įsivaizduoju, kaip čia gražu, kai leidžiasi saulė.
- Mano mėgstamas reginys. - Jo balsą Iden išgirdo
tiesiog sau už nugaros, tačiau pirmąkart neįsitempė, kai
jis uždėjo ant pečių rankas. Čeisas mėgino įtikinti save,
kad šį langą ji pasirinko atsitiktinai, bet visgi piršosi
mintis, kad ją pastūmėjo jo paties noras - troško, kad
čia ateitų ir išvystų tai, ką mato jis. - Čia nėra simfonijų
salės ar Rodeno muziejaus, - sąmoningai priminė jis
ankstesnį Iden gyvenimą.
* Revere Ware Corporation , garsus JAV virtuvės reikmenų g a m in

tojas (vert.).
Jo pirštai švelniai masažavo pečių linkį, bet balsas

nuskambėjo gana nekantriai. Iden smalsaudama atsi
suko. Jis trumpam atitraukė rankas ir leido jai išslysti,
o tada vėl nuleido jas ant pečių.
-A š to nepasigendu. O jei taip nutiktų, visada gali
ma ten nuvažiuoti. - Iden negalvodama kilstelėjo ranką
ir nubraukė jam nuo kaktos plaukus. Kai atsitokėjo,
Čeisas jau laikė suėmęs ją už riešo.
- Čeisai, aš...
- Per vėlu, - sumurmėjo jis, tada pasilenkė ir pa
bučiavo vieną po kito jos pirštus. - Per vėlu mums
abiem.
Iden negalėjo sau leisti tuo patikėti. Negalėjo
pripažinti švelnėjančių ir atsiskleidžiančių jausmų.
Ji baisingai norėjo įsileisti jį, vėl patikėti, geisti. Kaip
siaubinga būti tokiai pažeidžiamai!
- Nedarykite to. Mes abu klystame.
- Tikriausiai jūs teisi. - Čeisas dėl savęs buvo be
veik tikras. Vis dėlto jis palietė lūpomis tvinkčiojančią
gyslelę ant jos riešo. Jis nenorėjo trauktis. - Kiekvienas
turi teisę padaryti vieną didelę klaidą.
- Liaukitės mane bučiavęs. - Iden pakėlė ranką,
bet pirštai tik sugniaužė jo marškinius. - Aš negaliu
galvoti.
- O kam to reikia?
Jo burna palietė jos lūpas - švelnias, reikalaujančias.
Per vėlu. Žodžiai aidėjo Iden galvoje ir tada, kai ji pa
kėlė rankas jam prie veido ir leido sau atsipalaiduoti.
Kaip tik to ji ir norėjo, nesvarbu, kiek argumentų
būtų radusi, nesvarbu, kiek būtų gynusis. Iden troško
į jį įsikibti ir pasinerti į sapną, kuris niekada nesi

baigtų.
Čeisas juto, kaip per plaukus slysta Iden pirštai, ir
turėjo susilaikyti, kad jos neskubintų. Turėjo sulaikyti
nerimstančią, nepasotintą aistrą, o Iden sugundyti pa
lankumu ir pasitikėjimu. Įsižiūrėjo į ją nuo pat pirmos
akimirkos ir širdyje jau žinojo, kad Iden jam daugiau
negu iššūkis. Galbūt daugiau negu tik vasaros nuotykis,
prie kokių buvo pratęs. Kai prie jo prisispaudė liaunas
minkštas kūnas, kai prasivėrė šilta ir geidulinga burna,
Čeisas tegalėjo galvoti, kaip geidžia jos - būtent dabar,
saulei grimztant už tolimų viršukalnių vakaruose.
- Čeisai. - Iden gąsdino laukinis, būgnijantis jos
širdies plakimas. Ėmė krėsti drebulys. Tai prasidėjo
kažkur giliai viduje ir plito, kol pribloškianti panika
susiliejo su jauduliu. Kaip galiu kovoti su panika ir kartu
pasiduoti jauduliui? - Čeisai, maldauju.
Jis turėjo atsitraukti, bent kelis skausmingus colius.
Nors atsitraukti nenorėjo nė trupučio, ir dar taip grei
tai. Visgi turėčiau, - pamanė, ranka perbraukdamas jos
plaukus. Galimas dalykas, jis labiau norėjo, kad juodu
kuo greičiau suartėtų.
-Ja u leidžiasi saulė. - Čeisas švelniai atsuko ją lango
pusėn. - Netrukus šviesos pasikeis.
Iden buvo tik dėkinga, kad jis davė laiko susitvar
dyti, nors jam tikriausiai buvo nelengva. Minutėlę
juodu stovėjo tyloje ir stebėjo pirmuosius rausvus
saulėlydžio atspalvius, sklindančius virš kalnų. Staiga
kažkas kimiai kostelėjo ir privertė Iden, kuri jau ir taip
buvo įsitempusi, krūptelėti.
- Atleiskite.
Tarpduryje stovėjo vyriškis žilstelėjusia barzda,
kuri siekė pirmąją raudonų languotų marškinių sa
gutę. Nors ūgiu buvo neką aukštesnis už Iden, sudarė
galingo žmogaus įspūdį. Raukšlių išvagotame veide
beveik nebuvo matyti akių. Vyriškis nusišypsojo, ir
Iden pastebėjo žybtelint auksinį dantį.
Štai apie kokią panelę suka ratus mano bosas. N u
sprendęs, kad mergina puikesnė už pintinę geriausių
obuolių, jis linktelėjo Iden.
- Vakarienė paruošta. Geriau eikite, jei nenorite
valgyti atšalusios.
- Iden Karlbou — Delanis, - pristatė Čeisas ir
kilstelėjo antakį, suvokęs, kad Delanis jau perprato
padėtį. - Jis moka ruošti valgį, o aš - ne, štai kodėl vis
dar jo neatleidžiu.
Vyras ėmė kikenti.
- Neatleis, nes aš valau jam nosį ir užrišu batų
raištelius.
- Derėtų pridurti, kad taip buvo kone prieš tris
dešimt metų.
Prieraišumas ir pasierzinimai. Iden tai buvo gerai
pažįstama. Ji nudžiugo, kad kas nors drįsta pasišaipyti
iš Ceiso.
- Malonu susipažinti, pone Delani.
- Delanis, panele, tik Delanis. - Vis dar išsišiepęs
vyras timptelėjo sau už barzdos. - Labai graži, - pasakė
jis Čeisui. - Reikės pagalvoti, ką kur sodinti prie stalo,
kad nereikėtų per pusryčius žiūrėti į kokią bjaurybę.
Atšals vakarienė, - paragino Delanis ir išėjo.
Kol senasis tarnas postringavo, Iden mandagiai

tylėjo, bet dabar, vos pažvelgusi į Čeiso veidą, pratrū
ko juoktis. O Čeisas susimąstė, ar nereikėtų užkimšti
Delaniui burnos jo paties barzda.
- Smagu, kad pralinksmėjote.
- Aš sužavėta. Pirmą kartą matau jus netekusį
žado. Ir esu labai pamaloninta, kad manęs nelaiko
bjaurybe, - išpoškino Iden ir nuginklavo jį pasiūliusi
ranką. - Vakarienė atšals.
Užuot nusivedęs ją svetainėn, Čeisas pasuko į ža
liuzių pritemdytą verandą. Palubėje sukosi ventiliato
riaus sparnai, judinami pro atdarus langus pučiančio
vėjo. Jo gūsiai linksmai švilpavo tarp pintinių su fuk
sijomis.
- Jūsų namai pilni staigmenų, - pagyrė Iden, nu
žvelgdama minkštus dviviečius krėslus ir pintą stalą su
stikliniu stalviršiu. - Atrodo, visi kambariai skirti ilsėtis
ir stebėti kerinčius vaizdus.
Stalas buvo serviruotas spalvotais keraminiais in
dais. Nors saulė buvo ką tik nusileidusi už viršukalnių,
dvi žvakės jau degė. Salia Iden skirtos lėkštės gulėjo
laukinė rožė.
Kaip romantiška! Kadaise Iden svajojo apie tai. Bet
dabar tokia romantika baugino. Vis dėlto Iden paėmė
rožę ir nusišypsojo.
- Ačiū.
- Gal norėtumėte dar vienos?
Iden nusijuokė. Čeisas atitraukė jai kėdę.
- Sėskite. Sėskite. Valgykite, kol karšta. - Delanis,
nors ir būdamas stambokas, mikliai sukosi mažytėje
verandoje didelėse rankose laikydamas milžinišką pa

dėklą. Iden iškart nusiteikė jam paklusti, nes suprato,
kad vis vien turės nusileisti.
-Tikiuosi, nesiskundžiate apetitu. Galėtumėte šiek
tiek papilnėti, panele. Man visada patikdavo truputis
geros mėsytės ant moters kaulų.
Nepaliaudamas tarškėti Delanis patiekė salotų su
rinktinėmis jūros gėrybėmis.
- Ypatingasis Delanio viščiukas tegul pabus po
dangčiu, kol judu knibinėsite salotas. Obuolių pyra
gas - ant lėkštės, biskvitai - šildytuve. - Vyno butelį jis
tylėdamas įspraudė į ledų kibirėlį. - Vynas ypatingas,
kokio ir pageidavote. - Delanis pasitraukė atatupstas,
prisimerkęs viską apžvelgė ir patenkintas prunkštelė
jo: - Einu namo. Neleiskite mano viščiukui atšalti.
Šluostydamasis rankas į džinsus vyras nužingsniavo
prie durų, jos susiūbavo ir užsitrenkė jam iš paskos.
- Delanis nuostabus, ar ne? - Čeisas iškėlė vyną iš
kibirėlio, ketindamas pripilti dvi taures.
- Nuostabus, - pritarė Iden, ganėtinai nustebinta,
kad tos didelės rankos sukūrė tokį nepaprastą gro
žį - jiems patiektas salotas.
- J o biskvitai - geriausi Pensilvanijoje. - Čeisas pa
davė taurę Iden. - Ir galėčiau lažintis, kad jo Velingtono
jautienai neprilygsta niekas.
- Velingtono jautienai? - Iden pakratė galvą ir
gurkštelėjo iš taurės. Vynas buvo atšaldytas, truputį
aitraus skonio.
- Tikiuosi, supratote, kad jis tik panašus į tipą,
galintį kieme ant anglių kepti mėsą.
M E I L Ė S SO DA S | 97
- Bet... - Iden šakute pakabino salotų.

- Išvaizda gali suklaidinti, —užbaigė Čeisas už ją ir
apsidžiaugė pastebėjęs, kaip ji paragavusi prisimerkia. -
Delanis virėjauja tiek, kiek aš jį pamenu. Jis gyvena
mažame namelyje, kurį prieš keturiasdešimt metų jam
padėjo pasistatyti mano senelis. Jei pamiršime nosies
procedūras ir batų raštelius —jis mūsų šeimos narys.
Iden tik linktelėjo. Spoksodama lėkštėn prisiminė,
kaip buvo sunku pasakyti ilgamečiams darbuotojams
apie namo pardavimą. Galbūt jie ir nebuvo tokie artimi
kaip Delanis, vis dėlto irgi buvo jos šeimos dalis.
Blausioje žvakės šviesoje Čeisas vėl pastebėjo jos
akyse sielvarto šešėlį. Norėdamas ją paguosti jis palietė
Iden ranką.
- Iden?
Skubiai, pernelyg skubiai, ji atitraukė ranką ir vėl
pradėjo valgyti.
- O, kaip skanu! Namuose aš turiu tetą, kuri po
pirmojo kąsnio užverbuotų jūsų Delanį.
Namus paminėjo automatiškai, - pamanė Čeisas.
Filadelfija vis dar jos namai. Delanio viščiukas tikrai
pranoko visus lūkesčius. Taip saulei leidžiantis praėjo
vakarienė - be jokios įtampos, nors juodu ir nesutarė
dėl kai kurių dalykų.
Ji mėgo Kitsą*, o Čeisas - Agatą Kristi. Jai patiko
Bachas, o jam Hagardas**. Tačiau tai nebuvo taip ir
* John Keats, anglų poetas (vert.).

** Merle Ronald Haggard, JAV kantri dainininkas, gitaristas, dainų
tekstų kūrėjas (vert.).
svarbu. Pro stiklines sienas sunkėsi rausva artėjančio

saulėlydžio šviesa. Žvakės vis mažėjo. Krištolo taurėse
tviskėjo vynas, viliodamas dar gurkštelėti. Visai čia pat
guviai dukart riktelėjo putpelė.
- Koks malonus garsas, - su pasitenkinimu iškvėpė
Iden. - Kai stovykloje viskas nurimsta, vakare girdėti
paukščių balsai. Lėlys kurkia tiesiog po namelio langu...
pagal jį galima nusistatyti laikrodį.
- Daugelis esame įpročių vergai, - sumurmėjo Čei
sas. Jis troško ją pažinti, sužinoti jos įpročius - turėtus
anksčiau ir dabartinius. Jis paėmė Iden ranką ir atvertė
delnu. Pastebėjo sukietėjusią nuospaudą. - Nepasinau
dojai mano patarimu.
- Kokiu?
- Mūvėti pirštines.
- Nemaniau, kad verta. Be to... - nutilusi ji pakėlė
taurę.
- Be to?
- Nuospaudos man pravertė... - prasitarė ji ir iškart
užsičiaupė. Tikėjosi, kad jis tik nusijuoks.
Čeisas nesijuokė. Tylėjo ir stebėdamas Iden vedžiojo
nykščiu odos sukietėjimą delne.
- Ar grįši?
- Kur grįšiu?
- Į Filadelfiją.
Kvaila būtų pasakoti, kad nesinori nė galvoti apie
Filadelfiją. Taigi atsakė, kaip ir derėjo praktiškajai
Iden:
- Stovykla baigsis paskutinę rugpjūčio savaitę. Kur
dar galėčiau grįžti?
M E I L Ė S S O DA S | 99
- Taip, kur daugiau, - pritarė jis ir paleido ranką.

Iden pajuto ne palengvėjimą, o praradimą. - Galbūt
kiekvieno gyvenime ateina toks metas, kai reikia tvirtai
apsispręsti. - Čeisas pakilo, ir Iden rankos savaime
susigniaužė į kumščius. O kai jis žengė artyn - širdis
šoktelėjo ligi pat gerklės. - Aš netrukus grįšiu.
Likusi viena ji giliai atsikvėpė. Ir ko laukiau? Ko
tikėjausi? - klausė pati savęs. Ji atsistojo - kojos truputį
virpėjo, tikriausiai nuo vyno. Tačiau vynas būtų šildęs,
o Iden jautė vėsą. Gindamasi nuo jos, delnais pasitrynė
rankas iki pečių. Dangus buvo ramus, tamsėjantį mėlį
išilgai horizonto juosė skaisčiai raudona aureolė. Iden
susitelkusi žvelgė į saulėlydį ir stengėsi negalvoti, kaip
atrodys dangus, kai įsižiebs žvaigždės.
Galbūt juodu vėl žiūrėtų į žvaigždes. Stebėtų jas ir
atskirtų... Iden tikriausiai vėl pajustų spragtelėjimą,
išduodantį, kad jųdviejų poreikiai ir mintys sutapo.
Iden užspaudė ranka sau lūpas, visomis jėgomis steng
damasi sustabdyti minčių srautą. Yra tik šis vakaras.
Beje, daug mielesnis, nei įsivaizdavo. Tarp jų atsirado
daugiau bendrumo, nei Iden atrodė įmanoma. Dar ji
pajuto jaudinantį jo švelnumą, kai mažiausiai to tikė
josi. O kai Čeisas ją pabučiavo, užčiuopė viso pasaulio
pulsą delne.
Ne. — Iden sunerimusi susiėmė rankomis dilbius
ir suspaudė. Regis, ji vėl įsisvajojo ir pradėjo austi be
prasmes romantines mintis. Juk ką tik ėmė tvarkytis
gyvenimą, ieškoti savo vietos. Iden tikrai nemanė, kad
Čeisas galėtų tapti jos gyvenimo dalimi.
Tada ji išgirdo tylią nepažįstamą muziką ir per
100 I N O R A ROBERTS
nugarą perbėgo maži šiurpuliukai. Turiu sprukti, - grei

tai sumetė ji. - Tučtuojau. Iden suprato, kad pernelyg
įsijautė. Namas, saulėlydisy vynas. Jis. Išgirdusi Čeiso
žingsnius atsigręžė. Pasakys jam, kad laikas grįžti.
Padėkos už vakarienę ir... išsigelbės.
Kai Čeisas įėjo į kambarį, Iden stovėjo prie stalo,
ant odos mirguliavo žvakių šviesa. Jai už nugaros
sūkuriavo padūmavusių sutem ų kerai. Prie lango
augančių laukinių rožių aromatas, rodos, pasklido po
visą kambarį. Čeisas net suabejojo, ar ji neištirptų, jei
dabar ją paliestų.
- Čeisai, aš geriau...
- Ššš. - Ji neištirps, - eidamas artyn nusprendė
Čeisas. Iden - tikra, kaip ir jis. Todėl viena ranka su
ėmė jos ranką, o kita apkabino per liemenį. Akimirką
suabejojusi Iden pasidavė. - Šokti pagal kantri muzi
ką - vienas malonumas.
- A k , aš nesu girdėjusi šios dainos. - Bet melodija
tokia graži ir nepaprastai gera taip siūbuoti su juo lei
džiantis sutemoms.
- J i apie vyrą, moterį ir aistrą. Tokios dainos - gra
žiausios.
Iden užmerkė akis. Skruostu jautė šiurkštų jo švarko
audinį ir stipriai liemenį spaudžiančią ranką. Jis kvepėjo
muilu, bet ne tokiu, kokiu prausiasi moterys. Kvapas
buvo tikrai labai vyriškas. Iden norėjo sužinoti jo skonį,
tad palenkė galvą ir lūpomis palietė Čeiso kaklą.
Pajutusi, koks greitas jo pulsas, ji nė nenustebo.
Pamiršusi atsargumą prisiglaudė arčiau - pulsas dar pa
spartėjo. Kadangi ir jos pačios širdis tuksėjo it pašėlusi,
apimta malonumo sumurmėjo ir palietė pulsuojančią

vietelę liežuvio galiuku.
Matyt, Čeisui reikėjo ją atstumti. Jis ketino. Kai
buvo palikęs ją vieną, prisiekė sau sulėtinti tempą,
kad abu galėtų atsispirti pagundai. Tačiau dabar Iden
buvo jį apsikabinusi, jos kūnas lengvai svyravo, pirštai
klaidžiojo jo kaklu, o lūpos... - Dievaž, - Čeisas prisi
traukė ją arčiau ir atsidavė goduliui.
Bučinys akimirksniu tapo aistringas ir reiklus.
Iden iškart jį atpažino, nors niekada nebuvo patyrusi
nieko panašaus. Galva bejėgiškai nusviro atgal. Lūpos
prasivėrė. Ji troško būti užlieta ugnies ir aistros, kurios
dalelę jau spėjo pajusti.
Galbūt ant minkštos sofutės ją pasiguldė Čeisas, o
gal Iden pati jį nusitempė, bet dabar juodu susikibę
spaudėsi prie pagalvių. Ūktelėjo pelėda: vieną, po to
antrąsyk, ir paliko juos tyloje.
Jis nedrįso nė svajoti apie tokį dosnumą. Tik vylėsi
paliesti lūpas ir surasti nenusakomą saldybę. Dabar
jam visai susisuko protas. Kad ir ko būtų norėjęs, kad
ir apie ką būtų svajojęs - laikyti ją glėbyje pranoko
visus lūkesčius.
Čeiso ranka glostydama nuslydo žemyn, ir jos kūnas
virpėdamas atsiliepė. Dejuodama ir spausdamasi prie jo
Iden išsilenkė. Per ploną palaidinės audinį Čeisas juto
kaistančią odą, kuri vis labiau gundė liesti.
Jis atsegė pirmą jos palaidinės sagutę, paskui sekda
mas paskui savo lūpas - antrąją. Iden laukė ir virpėjo.
Kai, siekdama jo plaukų, pakėlė rankas, rankogalių nė
riniai lengvai palietė Čeiso veidą. Atrodė, kad emocijos,
kurias ji buvo tik vaizdavusis, pripildo, užlieja kūną.

Dabar jos buvo tokios tikros ir tokios aiškios - tiesiog
juto, kaip klojasi sluoksniais viena ant kitos.
Iden nugara rėmėsi į minkštas pagalves. Čeiso kūnas
buvo sunkus ir karštas. Pro langus įsigavęs vėjelis atnešė
gaivų gėlių kvapą. Priešais užmerktas Iden akis blyksėjo
ir plieskėsi žvakių liepsnos. Ir tūkstantiniai cikadų
būriai užtraukė savo dainą. Bet kur kas labiau jaudino
ir daug garsiau skambėjo jos vardas, kurį šnabždėjo
Čeisas, lūpomis liesdamas jos odą.
Netikėtai deginanti jo burna vėl užspaudė jos lūpas.
Tame bučinyje buvo justi viskas: noras, aistra, geismas,
bemaž užgožiantis sveiką protą. Ji irgi nebeįstengė blai
viai mąstyti, tad leidosi plukdoma jausmų. Ir apimta
įsimylėjimo ekstazės suaimanavo.
Trumputę akimirką, kai suvokė suradusi jį, pasi
juto jausmų pakylėta. Svajonė ir tikrovė buvo čia pat.
Tereikėjo suglausti delnuose ir stebėti, kaip jos virsta
viena.
Staiga Iden apėmė siaubas. Negalėjo leisti, kad tai
taptų tikrove. Kaip galėjau rizikuoti?Juk vieną kartą
jau buvau patikėjusi irpažadėjusiy nors ir ne širdį. Mane
išdavė. Jei vėl taip nutiksy niekada neatsigausiu. Nenorėjo
likti įskaudinta Čeiso.
- Ceisai, pakaks. - Ji nusuko veidą ir pamėgino
susikaupti. —Visa tai turi baigtis.
Čeisas tebejautė burnoje jos odos skonį. Žinojo, kad
ir Iden kūnas virpa iš geismo, kaip ir jo paties.
- Dėl Dievo meilės, Iden. - Sukaupęs valios likučius
jis kilstelėjo galvą, kad pažiūrėtų į ją. Ji bijo. Čeisas
iškart atpažino baimę ir prisivertė užgniaužti savo paties

poreikį. - Aš neįskaudinsiu tavęs.
Jo žodžiai kone įtikino ją. Žinoma, jis neketina
įskaudinti, bet tai dar nereiškė, kad taip nenutiks.
- Čeisai, man šito nereikia. Mums abiem.
- Nejaugi? - Jis trūktelėjo ją prie savęs; nuo įtam
pos sugniaužė skrandį. - Bet vos prieš minutę tau taip
neatrodė?
- Taip. - Virpančiomis rankomis ji persibraukė
plaukus - jautėsi be galo sutrikusi ir išsigandusi. - Bet
man reikia ne to. Suprask - negaliu šito norėti. Ne
dabar.
- Tu prašai velniškai daug.
- Galbūt. Bet kito pasirinkimo neturiu.
Čeisas įniršo. Ar jam kas nors leido rinktis? Juk
neprašė, kad Iden nukristų į jo gyvenimą. Nespėjo
nė atsitokėti, o ji jau tapo visa ko centru. Del jos aš
kraustausi iš proto. O dabar j i sumanė atsitraukti. Ir
prašo suprasti.
- Zaisime pagal tavo taisykles, - atsitraukdamas
nuo jos šaltesniu balsu pasakė Čeisas.
Iden pašiurpo suvokusi, koks nuožmus gali būti
jo pyktis.
- Tai ne žaidimas.
- Ne? Gerai, bet tu puikiai vaidini.
Iden sučiaupė lūpas, lyg būtų užsitarnavusi mažiau
siai kirčio botagu.
- Būk geras, nesugadink to, kas įvyko.
Čeisas priėjo prie stalo, pakėlė taurę ir įsistebeilijo
į vyną.
- O kas įvyko?
Įsimylėjau tave. Užuot prisipažinusi, Iden sustingu
siais pirštais ėmė sagstytis palaidinę.
- Aš pasakysiu. - Čeisas užsivertęs ištuštino taurę,
deja, tai jo nenuramino. —Mūsų žaviuose santykiuose,
beje, jau ne pirmą kartą, be jokios aiškios priežasties
nuo tavęs dvelkia tai karštis, tai šaltis. Imu abejoti, ar
Erikas ne savisaugos sumetimais atsisakė vedybų.
Iden pirštai sustingo ant viršutinės sagutės. Jis šitai
pastebėjo. Net ir blausioje šviesoje buvo aiškiai matyti,
kaip išbalo jos veidas. Čeisas labai atsargiai pastatė
taurę ant stalo.
- Iden, atsiprašau. Bjauriai leptelėjau.
Pasitelkusi sunkiai įgytą savitvardą ir šaltakraujišku
mą privertė pirštus judėti, kol galiausiai sagutė įsprūdo
pro kilpelę, ir ji lėtai atsistojo.
- Kadangi tau taip įdomu, galiu pasakyti, jog Erikas
mane metė dėl praktiškesnių priežasčių. Ačiū už vaka
rienę, Čeisai. Padėkok už mane ir Delaniui.
- Po galais, Iden!
Čeisas žengė į priekį. Iden įsitempė it lankas.
- Jei gali, parvežk mane namo ir nieko nesakyk.
Visiškai nieko.
Ji apsisuko ir pasitraukė nuo žvakių šviesos.
ŠEŠTAS SKYRIUS
irmomis rugpjūčio savaitėmis stovyklą viena po
kitos užgriuvo nelaimės. Pirmiausia prasidėjo
nuodingosios gebenės sukelta alergija. Per dvidešimt
keturias valandas kalaminu teko apipurkšti dešimt
mergaičių ir tris vadoves. Deja, tvankus ir karštas oras
nė kiek nepadėjo sumažinti niežulio.
Vos pradėjus nykti bėrimams, prapliupo lietūs ir lijo
ištisas tris dienas. Stovykla virto klampyne, tad teko
atšaukti visus užsiėmimus lauke. Emocijos kaito. Per
vieną dieną Iden teko įsikišti net į dvejas plaukų tam
pymo kautynes. Laimei, į medį trenkęs žaibas laikinai
išblaškė mergaičių nuobodulį.
Kai galiausiai išlindo saulė, stovyklautojos turėjo
prigaminusios pakankamai puodų laikiklių, raktų
pakabukų, piniginių ir pagalvėlių, kad galėtų atidaryti
nuosavą dirbinių parduotuvę.
Atvažiavo džipais ir grandininiais pjūklais ginkluoti
vyrai tvarkyti nulūžusių medžių. Iden išrašė jiems čekį
ir meldėsi, kad užsitęsusi krizė baigtųsi.
Vos tik spėjo darbininkai išvažiuoti, kai sugedo jau
nenauja valgyklos viryklė. Kol gavo užsakytas detales,
praėjo trys dienos, taigi valgį teko ruošti kaip tikroje
stovykloje - ant laužo.
Tada iškastruotam Drąsuoliui į plaučius įsimetė

infekcija. Visi stovyklautojai labai išgyveno dėl ark
lio, juo rūpinosi ir lepino. Veterinaras jį gydė pe
nicilino injekcijomis. Iden praleido arklidėse tris be
mieges naktis, slaugė arklį ir laukė, kada baigsis ne
sėkmės.
Pagaliau Drąsuolio apetitas pagerėjo, purvynai
išdžiūvo, viryklė vėl veikė. Kai senoji stovyklos rutina
nusistovėjo, Iden bemaž patikėjo, kad blogiausia jau
praeityje.
Vis dėlto atokvėpio minutėmis smelkėsi nerimas,
į kurį anksčiau, prieš atsitinkant toms nelaimėms, ji
nebūtų kreipusi dėmesio. Temstant Iden patraukė į
arklides su pilnu maišeliu obuolių. Jai nebuvo sunku
skirti truputį daugiau dėmesio Drąsuoliui, kuris sirg
damas jau buvo spėjęs priprasti prie lepinimo. Tarp
obuolių buvo įmetusi jam ir morką.
Artėdama prie arklidžių Iden pajuto, kad įprasti
darbai nebeužima visų jos minčių. Pastarosiomis savai
tėmis, rūpinantis vis naujomis bėdomis, nebuvo kada
dūsauti ir galvoti. O dabar, kai įsivyravo ramybė, vėl
apniko neramios mintys.
Iden prisiminė vakarą su Čeisu, tarsi tai būtų buvę
tik vakar. Atmintyje išsaugojo kiekvieną ištartą žodį,
kiekvieną prisilietimą, kiekvieną judesį - kiekvieną su
juo praleistą minutę. Ūmus jausmų antplūdis, kai su
sivokė, ką jam jaučianti, dabar atrodė tiek pat svarbus,
kiek ir gąsdinantis.
Iden nebuvo tam pasirengusi. Jos gyvenime visada
buvo tik nuoseklaus ruošimosi veiksmai ir pasekmės.
Netgi sužadėtuvės prilygo santūriam ėjimui gerai grįstu

keliu. Nuo tada ji perprato aplinkkelius ir užtvaras.
Tačiau Čeiso atvejis - lyg vienpusio judėjimo gatvė,
nepažymėta jokiame žemėlapyje.
Neturi reikšmės, - pamanė ji paglosčiusi Kantrybę.
Iden tikėjo, kad jai pavyks susiorientuoti ir vėl pasukti
reikiama kryptimi. Dabar, kai nebeliko pasirinkimo,
vis tiek turės gyventi toliau. Net jei tai, ko atsisakė,
taip viliojo.
-T aip ir maniau, kad tave čia rasiu. - Kendisė pasi
lenkusi per aptvaro duris paplekšnojo kumelę. - Kaip
šiąnakt jautėsi Drąsuolis?
- Gerai. - Iden pasuko prie nedidelės kriauklės
kampe plautis rankų. - Manau, mums nebereikia dėl
jo nerimauti.
- Džiaugiuosi, kad vėl grįši į trobelę, užuot mie
gojusi šiene.
Iden įsirėmė rankomis sau į šoną ir išsitiesė. Net
po sunkiausio teniso seto nėra taip skaudėję. Keista,
bet jai tai patiko.
- Niekad nemaniau, kad taip pasiilgsiu savo guolio.
- Gerai, kad lioveisi nerimauti dėl arklio, bet aš
nerimauju dėl tavęs.
- Manęs? - Iden apsidairė ir neaptikusi jokio rankš
luosčio nusibraukė rankas į džinsus. - Kodėl?
- Tu pernelyg plėšaisi.
- Nejuokink. Aš vos judu.
- Jau antrą savaitę man taip neatrodo. - Kendisė
giliai įkvėpė ir ryžosi kalbėti atvirai. - Po perkūnais,
Iden, tu išsekusi.
- Pavargusi, - pataisė ją draugė. - Niekis, atsigausiu,

man tereikia kelių valandų ant to apgailėtino gulto.
- Klausyk, gali nekalbėti apie tai su kitais, net su
savimi. Bet man privalai išsipasakoti.
Kendisė nedažnai prabildavo tokiu tvirtu, dalykišku
tonu.
- Apie ką gi?
-A pie Čeisą Eliotą, - išrėžė Kendisė ir pamatė, kaip
Iden sustingo. - Neįkyrėjau tau, neklausinėjau apie tą
vakarą, kai grįžai po vakarienės.
- Esu tau dėkinga už tai.
- O štai dabar noriu žinoti, kas ten nutiko.
- Vakarieniavome, pasikalbėjome apie knygas ir
muziką, paskui jis mane parvežė.
Kendisė uždarė girgždančias aptvaro duris.
- Maniau, kad esu tavo draugė.
- Ak, Kende, juk žinai, kad esi. - Iden atsidususi
akimirką užsimerkė. - Gerai, kaip sakiau, būtent tai
ir darėme, bet vienu metu, tarp pokalbio ir grįžimo
namo, viskas šiek tiek išsprūdo iš rankų.
- Kas būtent?
Iden net neturėjo jėgų nusijuokti.
- Nežinojau, kad tu sugebi knaisiotis.
- O aš nesitikėjau, kad tau patinka liūdėti.
- Liūdėti? - Iden nusipūtė nuo akių kirpčiukus. -
Dieve, gal iš tikrųjų.
- Suprantu: tu vengi šios problemos ir nori tiesiog
peršokti prie kitos. - Kendisė žengė arčiau ir timpte
lėjusi pasodino draugę ant mažo suoliuko. - Pasikal
bėkime.
- Kažin ar galėsiu. —Iden spoksojo į sunertas ran

kas. Kadaise motinos dovanotas žiedas mirktelėjo jai
opalo akute. - Kai mirus tėvui viskas pakriko, pasiža
dėjau, kad pati susidorosiu su problemomis ir rasiu
teisingausią sprendimą. Privalau išsinarplioti pati.
- Bet vis vien gali remtis į draugę.
- Pernelyg dažnai į tave remiuosi, net stebiuosi, kad
vis dar vaikštai tiesi.
- Kai pradėsiu šlubuoti - pasakysiu. Iden, jei manęs
atmintis neapgauna, mudvi išmokome paremti viena
kitą dar tada, kai nemokėjome vaikščioti. Nagi, papa
sakok man apie Čeisą.
-Jis gąsdina mane. - Lėtai atsidususi Iden atsirėmė
į sieną. - Tai nutiko taip greitai, ir jaučiu, kad viskas
pernelyg rimta. - Galiausiai, pamiršusi atsargumą,
ji pasisuko į draugę. - Jei ne tėčio mirtis, dabar jau
būčiau ištekėjusi už kito vyro. Kaip galiu taip greitai
vėl įsimylėti?
- Laikai save nepastovia? - Iden mažiausiai tikė
josi, kad Kendisė pratrūks linksmu, kunkuliuojančiu
juoku, nuo kurio ėmė aidėti arklidės sienos. - Iden,
tai aš esu nepastovi, pameni? Tu visada toleravai
trūkumus. Palauk, matau, jau pradedi irzti, tad pa
sitelkime logiką. - Kendisė susikryžiavo kulkšnis ir
pradėjo lenkti pirštus. - Pirma, tu buvai susižadėjusi
su Eriku... jis šlykštynė... mes jau anksčiau apsvarstėme
visus argumentus. Atrodo, neklydome. Ar buvai jį įsi
mylėjusi?
- Ne, bet maniau...
-T ai ne tas pats. Antra, jis parodė savo tikrąjį veidą,
110 I N O R A ROBERTS
o ilgai trukusios sužadėtuvės iširo. Tu sutikai žavų vy

riškį. Dabar kiek pasistūmėkime į priekį. - Kad kuo
geriau viską išaiškintų, Kendisė patogiau įsitaisė ant
suolo. - Tarkime - nors gink Dieve - tu iš tikrųjų bu
vai siaubingai įsimylėjusi Eriką. O kai jis pasirodė esąs
tikras gyvatė, tavo širdis liko sudaužyta. Tau prireikė
laiko ir pastangų, kad atsigautum. Teisingai?
- Na, taip.
-Taigi pritari.
- Beveik.
Kendisei Bartolomju šito užteko.
- Širdgėla atlėgo, ir tu sutikai tą žavų vyriškį. Esi
laisva jį pamilti. Šiaip ar taip viskas aišku. - Kendisė pa
tenkinta atsistojo ir nusibraukė delnus į džinsus. - Tai
kokia problema?
Iden žiūrėjo sau į rankas. Abejojo galėsianti paaiš
kinti, nes ir pati iki galo nesuprato.
-Todėl, kad aš kai ką suvokiau. Meilė yra įsipareigo
jimas, bendras gyvenimas, pažadai, kompromisai. Nesu
įsitikinusi, kad jau galiu tam ryžtis. O jeigu ir galėčiau,
nežinau, ar tokius pat jausmus puoselėja ir Čeisas.
- Iden, juk turėtum nujausti.
Ji papurtė galvą ir atsistojo. Aišku, išsakius viską
palengvėjo, tačiau niekas nepasikeitė.
- Išmokau nepasitikėti savo instinktais ir būti prak
tiška. Štai kodėl einu krimsti buhalterijos knygų.
- Ak, Iden, padaryk pertrauką.
- Deja, tokią jau turėjau, kai prasidėjo visi tie
rūpesčiai: nuodingoji gebenė, žaibas, sugedusi viryklė
ir veterinaro vizitai. - Įsikibusi Kendisei į parankę ji
pasuko durų link. - Buvai teisi, išsipasakojus tikrai

palengvėja, bet privalau paisyti darbotvarkės.
- Sąskaitos ir balansai.
-Teisingai. Iš tikrųjų man patinka juos tvarkyti. Ir
naudinga - po visko jaučiuosi tokia išsekusi, kad gultas
atrodo kaip minkščiausia lova.
Kendisė stumtelėjusi atidarė duris ir apkabino
draugę per pečius.
- Aš padėsiu.
- Ačiū, tikiuosi baigti iki Kalėdų.
- Ak, Iden, žemai lenkiuosi.
- Kende, dėl manęs nesirūpink. - Iden uždarė du
ris. - Pasikalbėjome ir mano galva truputį prašviesėjo.
- Geriau būtų imtis ko nors konkretaus, bet tebūnie
tai pradžia. Nedirbk iki vėlumos.
- Porą valandėlių, - pažadėjo Iden.
Mažą kambarėlį šalia virtuvės Iden laikė savo biu
ru. Ji užsidegė stalinę lempą ant metalinio stalo, kurį
buvo perpirkusios iš kariuomenės, pataisė atšokusį
lango tinklelį. Prisiminusi įjungė stalo kertelėje sto
vintį tranzistorių ir nustatė klasikinės muzikos stotį.
Iš toli plaukiančios tylios pažįstamos melodijos turėjo
ją raminti.
Vis dėlto sėsdamasi prie stalo Iden kaip visada gi
liai įkvėpė. Apskaitos knygose - jokių dviprasmybių.
Jokių varginančių pasirinkimų, švelnesnių taisyklių,
kurios galbūt leistinos kitose stovyklos srityse. Skaičiai
tėra skaičiai, faktai yra tik faktai. Iden ketino visa tai
įveikti.
Atitraukusi stalčius išėmė važtaraščius, čekių knygutę
ir apskaitos knygą. Tada pradėjo nuosekliai skirstyti

ir registruoti. Per dvidešimt minučių jai paaiškėjo
blogiausia - pastarųjų dviejų savaičių papildomos
išlaidos viršijo jų kapitalo limitą. Kad ir kaip skaičia
vo - atsakymas nesikeitė. Bankrotas dar negrėsė, bet
prie jo pavojingai artėjama. Iš nuovargio ji nykščiu ir
smiliumi pasitrynė tarpuakį.
Dirbti dar galime, - pasakė sau Iden. Ji prispaudė
delnu sąskaitas ir balanso suvestines. Tegul ir labai
sunkiai, - mintijo ji, —bet dar galima išsilaikyti. Jeigu
daugiau nebus nenumatytų išlaidųy - svarstė toliau, ir
jai atrodė, kad šūsnis po delnu auga, - ir jeigu mudvi
su Kende taupiai gyvensime žiemą. - Ji įsivaizdavo, kaip
šūsnis popierių padidėja dar šešis colius. - Jeigu kitą se
zoną pavyks prisivilioti daugiau mergaičiųy išsisuksime.
Apglėbusi pirštais popierius ji sunkiai atsiduso. Jei
bent vienas iš tų j eigų nepasitvirtintų - ji dar turi keletą
papuošalų, kuriuos būtų galima parduoti.
Ant žiedelio su deimantais ir opalu įstrižai krito
lempos šviesa. Iden nusuko žvilginį - jautėsi kalta vien
nuo minties, kad galėtų jį parduoti. Visgi turėsiu. Jei
nebus kito pasirinkimo, turėsiu. Kad ir kas nutiktų - ji
nepasiduos.
Netikėtai, nespėjus nė susivokti, ant sugeriamojo
popieriaus ėmė kristi ašaros. Jos byrėjo be paliovos,
nors Iden ir šluostėsi akis. Aišku, niekas jos nematė ir
negirdėjo. Taigi ji padėjo galvą ant šūsnies popierių ir
davė valią ašaroms. Jos nieko nepakeis - nepašnibždės
naujos minties ar nuostabaus atsakymo, tačiau vis tiek
leido sau verkti. Nebeturėjo jėgų tramdytis.
Čeisas taip ją ir rado - be garso verkiančią ant tvar

kingai sukrautų dokumentų. Iš pradžių jis stabtelėjo
anapus pravertų durų. Iden atrodė tokia bejėgė, visiškai
išsekusi. Jis norėjo prieiti, bet susilaikė. Suprato, kad
jai reikia išsiverkti. Ji nebūtų norėjusi dalytis širdgėla,
ypač su juo. Vis dėlto nepajėgė atsispirti ir žengtelėjo
prie jos.
- Iden.
Išgirdusi savo vardą ji staigiai pakėlė galvą. Puolė
brauktis skruostus viršutine plaštakų puse, tačiau aša
rų sklidinose akyse Čeisas spėjo išvysti ir nuostabą, ir
pažeminimą.
- Ką čia veiki?
- Norėjau tave pamatyti, —gana nerūpestingai atsi
liepė jis neišsiduodamas, kas dedasi širdyje. Jis norėjo
prieiti, priglausti ją prie savęs ir paguosti. Vis dėlto
susikišo rankas į kišenes ir liko stovėti tarpduryje. —Tik
šįryt išgirdau, kad serga arklys. Ar jam pablogėjo?
Iden papurtė galvą ir susitvardžiusi prabilo rames
niu balsu:
- Ne. Jis sveiksta. Nebuvo taip rimta, kaip atrodė.
- Tai gerai. - Susierzinęs, kad nesugeba suregzti
protingesnio sakinio, jis pradėjo žingsniuoti po kam
barį. Kaip galėčiau paguostu jeigu j i nepasako priežasties?
Iden akys vėl buvo sausos, tačiau Čeisas suprato, kad ji
laikosi tik iš išdidumo. Velniop tą išdidumą, - pamanė
jis. —Turiu padėti.
Jis atsisuko į Iden, kuri jau buvo pakilusi nuo
stalo.
- Gal papasakosi man, kas nutiko?
Pajutusi skausmingai stiprų poreikį išsipasakoti

Iden automatiškai išpyškino įprastą frazę:
- Nėra ką pasakoti. Kelios savaitės buvo itin sun
kios. Esu pervargusi.
Tai ne vien pervargimas, —pamanė Čeisas.
- Mergaitės pribaigė?
- Ne, jos geros.
Čeisas nusivylęs mėgino surasti kitą priežastį. Per
radiją sklido lėta ir romantiška melodija. Jis pastebėjo
atverstą apskaitos knygą.
- Dėl pinigų? Galėčiau padėti.
Iden užvertė knygą, galugerklėje pajutusi kartų
pažeminimo skonį. Tačiau tai bent išdžiovino ašaras.
- Mes puikiai laikomės, - pasakė ji šaltoku bal
su. - Atleisk, aš dar turiu šį tą padaryti.
Čeisas nebuvo pratęs prie atsisakymų, kol nebuvo
sutikęs Iden. Bet šįkart nenusileis. Lėtai linksėdamas
galvą jis sėmėsi kantrybės.
- Aš tik pasiūliau, nenorėjau įžeisti. - Būtų tikrai
apsisukęs ir palikęs ją, bet nuo ašarų ir nemigos ji
atrodė tokia išbalusi ir pažeidžiama. - Iden, užjaučiu
dėl rūpesčių, kurių patyrei per pastaruosius metus.
Žinojau, jog netekai tėvo, bet nenumaniau, kad pra
radai ir palikimą.
Ak, kaip labai Iden norėjo pulti jo glėbin, leistis
priglaudžiama ir paguodžiama. Norėjo paklausti, ką jai
toliau daryti, norėjo, kad jis atsakytų į visus kankinan
čius klausimus. Bet tada ištisi mėnesiai, kai grūmėsi dėl
savarankiškumo, nueitų perniek. Iden atsitiesė.
- Man nereikia užuojautos.
- Jei būtum pasakiusi, būtų buvę paprasčiau.

- Tau tai neturėtų rūpėti.
Jis bemaž nepajuto skaudaus dūrio, tik apmaudą.
- Argi? O aš manau kitaip. Iden, nejaugi tvirtinsi,
kad tarp mudviejų nieko nėra?
Paneigti to, kas akivaizdu, ji negalėjo, bet buvo per
nelyg sumišusi ir išsigandusi, todėl visgi pamėgino:
- Kad ir kas tai būtų, nenoriu nieko tau jausti. O
labiausiai nenoriu gailesčio.
Čeiso rankos kišenėse susigniaužė. Jis neišmanė,
kaip susitvarkyti su savo paties jausmais ir norais.
Juoba kad Iden tai visai nerūpėjo. Jam beliko išeiti
arba maldauti.
- Supratimas ir gailestis - skirtingi dalykai. Jei šito
nesuvoki, nėra apie ką kalbėti.
Čeisas apsisuko ir išėjo. Jam iš paskos tyliai užsivėrė
tinklelio durys.
Kitas dvi dienas Iden daug dirbo. Mokė joti, rūpi

nosi maistu ir ėjo su mergaitėmis į kalvas. Ji kalbėjo,
juokėsi ir klausėsi stovyklautojų kalbų, bet viduje
jautė tuštumą, kuri apėmė po to, kai už Čeiso nugaros
užsivėrė durys.
Iden niekaip nesisekė nusikratyti kaltės ir apgai
lestavimo, kad ir kaip entuziastingai kibdavo į dienos
darbus. Ji buvo neteisi. Iš pat pradžių tai žinojo, bet
koją pakišo išdidumas. Čeisas siūlėsi padėti. Norėjo
padėti, o ji atsisakė. Argi ji ne didžiausia savanaudė?
Iden norėjo jam paskambinti. Tačiau nesugalvojo,
116 | N O R A RO B E R T S
kaip atsiprašyti - visi žodžiai atrodė beprasmiai. Galbūt

jis nė nenorės jos klausytis.
Ji pati sutrypė jųdviejų besimezgančius jausmus.
Nuskynė žiedą, jam dar nespėjus prasiskleisti. Bet kaip
galėjo paaiškinti Čeisui, kad bijo vėl būti įskaudinta?
Kad nepriėmė jo siūlomos pagalbos, nes bijojo tapti
kieno nors išlaikoma?
Iden vėl įjunko viena jodinėti naktimis. Tik vienatvė
nebedžiugino - tik priminė, kad norėdama apsidrausti
galiausiai liko viena. Oras tebebuvo šiltas, sklidinas
sausmedžių aromato, kuris atgaivino prisiminimus
apie tą naktį, kai danguje ieškojo žvaigždynų. Iden
nebegalėjo žiūrėti į dangų ir negalvoti apie Čeisą.
Galbūt todėl ir nujojo prie ežero. Čia augo minkšta
ir sodri žolė, kvepėjo vandeniu ir laukiniais žolynais.
Vos girdimai dunksinčios arklio kanopos neužgožė
tylių nakties garsų. Plazdendamas sparnais pakilo ne
matomas paukštis ieškoti sau grobio ar poros.
Tada Iden išvydo jį.
Švietė mėnulio delčia, taigi Iden matė tik Čeiso šešė
lį, bet nujautė, kad jis ją stebi. Kaip nujautė, jog šiąnakt
jį susitiks. Ji įtempė vadeles ir atsidavė nežinomybei.
Šią akimirką pamiršo viską aplinkui - žinojo tik viena:
ji myli Čeisą. Dėl rytojaus neverta sukti galvos.
Iden nuslydo nuo arklio ir pasuko prie jo.
Čeisas nieko nepasakė. Nebuvo tikras, ar tai ne sap
nas, kol Iden jo nepalietė. Ji tylėdama suėmė delnais
jo veidą ir prisispaudė lūpomis jam prie lūpų. Joks
sapnas nebūtų buvęs toks šiltas. Joks miražas nebūtų
buvęs toks švelnus.
- Iden...
Ji papurtė galvą nutraukdama jo žodžius. Savaites
trukusi tuštuma užsipildė, nebeliko jokių klausimų, į
kuriuos būtų reikėję atsakyti. Pasistiebusi ant pirštų
galiukų Iden vėl jį pabučiavo. Pagaliau jo rankos ją
apglėbė ir iš jos lūpų išsprūdo atodūsis. Ji pajuto savyje
neišsemiamą gerumo šaltinį. Sis jausmas pranoko ir
potraukį, ir aistrą. Jo glėbyje rado tai, ką bijojo priimti:
nusiraminimą, stiprybę ir supratimą.
Čeiso pirštai slinko aukštyn prie jos plaukų, tarsi
tikrintų, ar ji tikra. Kai jis vėl atsimerkė - tebelaikė
ją glėbyje. Jos švelnus skruostas lietėsi prie šiurkštaus
jo žando. Padėjusi galvą ant jo peties Iden žiūrėjo į
blykčiojančius jonvabalius ir žvaigždes.
Juodu stovėjo tyloje, kol ūktelėjo pelėda ir jai atsi
liepdamas suprunkštė arklys.
- Kodėl tu čia? - paklausė Čeisas. Jis turėjo žinoti
priežastį, jeigu kartais vėl jį paliktų.
- Norėjau pamatyti tave. - Ji atsitraukė, kad pa
žvelgtų jam į veidą. - Būti su tavimi.
- Kodėl?
Ką tik tviskėję kerai ėmė blankti. Iden atsiduso ir
atsitraukė. Sapnai skirti miegui, - priminė pati sau. Jis
laukė konkretaus atsakymo.
- Norėjau atsiprašyti už savo elgesį. Tu buvai malo
nus. - Ieškodama žodžių ji grįžtelėjo ir nuo medžio,
kurio paunksmėje juodu stovėjo, nusiskynė lapą. - Ne
tinkamai elgiausi ir kalbėjau... aš atsiprašau. Tiesiog
man vis dar sunku... - Ji neramiai pasimuistė. - Kai tė
vas mirė, pasipylė paskalos. Visi spėliojo, kuždėjosi...
Jis nieko nesakė, Iden nesmagiai pasimuistė.

-Tikriausiai tai mane ir piktino labiausiai. Privalė
jau pati sau įrodyti, kad galiu susidoroti, netgi sulaukti
sėkmės. Pasiryžusi viską spręsti pati tapau pernelyg
jautri ir, kai tu pasisiūlei padėti, bjauriai sureagavau.
Atsiprašau.
Akimirką stojo tyla, o tada jis žengė prie jos. Iden
toptelėjo, kad jis juda tarsi šešėlis. Tyliai.
- Gražus atsiprašymas, Iden. Tačiau, prieš priimda
mas jį, norėčiau paklausti, ar bučinys buvo jo dalis?
Čeisas nė neketino jai padėti. Ji kilstelėjo smakrą
ir ryžosi:
-N e.
Pagaliau Čeisas nusišypsojo ir apsikabino jos kaklą.
- Tai kodėl mane pabučiavai?
Iden sutriko nuo šypsenos, o prisilietimas paskatino
atsitraukti. Keista, tereikėjo vieno žingsnelio ir pasijutau
įklimpusi.
- A r tam turėtų būti kokia priežastis? - Artindamasi
prie ežero Iden pastebėjo virš vandens sklendžiančią
pelėdą. Staiga ji pasijuto taip, tarsi slystu paviršiumi
vandens, kurio gelmės gali ją pasiglemžti. - Norėjau
pabučiuoti —ir pabučiavau.
Daugybę savaičių Čeisą kamavusi įtampa dingo.
Jis vos atsispyrė pagundai čiupti ją į glėbį ir neštis
namo - ką tik suprato, kad būtent ten jos vieta.
- Ar visada darai tai, ką nori?
Atmetusi galvą Iden atsisuko. Nors atsiprašė, liko
išdidi.
- Visada.
- Kaip ir aš, - išsišiepė Čeisas, priversdamas ir ją

šyptelėti.
- Tada turėtume vienas kitą suprasti.
Jo pirštas slystelėjo žemyn Iden skruostu.
- Atsimink tai.
- Atsiminsiu. - Ji vėl atgavo tvirtybę ir apėjusi
Čeisą nužingsniavo prie arklio. - Po dviejų savaičių,
šeštadienį, rengiame šokius. Gal norėtum ateiti?
Jis uždėjo delną Iden ant rankos, spaudžiančios
vadeles.
- Ar kvieti į pasimatymą?
Pralinksmėjusi ji atmetė atgal plaukus ir įspraudė
koją į balnakilpę.
-A išku ne. Mums trūksta prižiūrėtojų.
Iden sulenkė koją, ketindama užšokti ant arklio,
bet pasijuto suimta už liemens. Akimirką pakibo ore,
o tada Čeisas pastatė ją ant žemės ir atsuko veidu į
save.
- Ar šoksi su manimi?
Ji prisiminė aną kartą, kai juodu šoko, ir tą patį
įžvelgė Čeiso akyse. Širdis, rodės, veržiasi iš krūtinės,
tačiau Iden tik kilstelėjo antakį ir nusišypsojo.
- Galbūt.
Jo lūpos kreivai šyptelėjo ir lėtai prigludo prie jos
lūpų. Iden pajuto, kaip subangavo žemė po kojomis ir
liko pakrypusi kampu, žinomu tik įsimylėjėliams.
- Šeštadienį, po dviejų savaičių, - sumurmėjo Čei
sas ir lengvai užkėlė ją ant balno. Jo ranka dar akimirką
nepaleido Iden. - Galvok apie mane.
Jis stovėjo prie ežero ir žiūrėjo, kaip ji nujoja.
SEPTINTAS SKYRIUS
askutinės savaitės buvo karštos ir ilgos. Nak
timis nuolat blyksėdavo žaibai ir dundėdavo
griaustinis, bet lijo nedaug. Iden stūmė vieną dieną
po kitos, mėgindama įsivaizduoti, kaip pasisuks jos
gyvenimas po šeštadienio.
Ji nepabūgo. Drąsiai pasitikdavo kiekvieną išaušusią
dieną. Per šią vasarą Iden suprato kai ką labai svarbaus:
ji subrendo pokyčiams - ir vidiniams, ir išoriniams.
Į Laisvės stovyklą atvyko įbauginta ir sugniuždyta,
ieškodama prieglobsčio, o išvažiuos iš čia pasitikinti ir
mokanti pasirūpinti savo gyvenimu.
Apžvelgusi stovyklavietę Iden persibraukė ranko
mis siaurus klubus ir susikišo rankas į šortų kišenes.
Kitą vasarą turėtų būti geriau, nes jos jau žinos, kokių
kliūčių gali kilti, ir mokės jų išvengti. Aišku, prieš akis
dar ilgi žiemos mėnesiai, bet Iden nenorėjo galvoti apie
Filadelfiją ir snieguotus šaligatvius - svajojo gyventi
šioje kalvotoje vietovėje visą laiką.
Jeigu būtų buvę įmanoma, Iden būtų pasilikusi
čia ir pasibaigus sezonui. Į rytus grįš tik dėl būtinybės
susirasti darbą. Ten ji nebeturi namų.
Iden papurtė galvą ir nuvijo šalin mintis apie gruo
dį. Saulė buvo karšta ir ryški. Žiūrėdama, kaip ji tviska

Čeiso ežero paviršiuje, užsigalvojo apie jį.
Klausė savęs, kas būtų nutikę, jei būtų sutikusi
jį porą metų anksčiau, kai jos gyvenimas buvo toks
tvarkingas, kryptingas ir suplanuotas. A r tada būčiau
j į pamilusi? Galbūt tebūčiau ištarusi laba diena ir pa
miršusi?
Ne, netiesa. Tereikėjo užmerkti akis ir visu ryšku
mu atkurdavo kiekvieną pojūtį, emociją, kuriomis jis
praturtino jos gyvenimą. Nesvarbu, kada ir kur juodu
būtų susitikę - ji vis tiek būtų įsimylėjusi Čeisą. Galbūt
visą tą laiką delsė tik todėl, kad suvoktų, kokie gilūs
jos jausmai?
Bet ju k tariausi mylinti ir Eriką?
Nors ryškiai švietė saulė, Iden suvirpėjo. Aukštai
danguje lenktyniaudami skraidė kėkštai. Nejau esu
tokia paviršutiniška, kad mano jausm ai keičiasi aki
mirksniui Kaip tik dėl to ir nesinorėjo skubinti įvykių.
Jei Erikas nebūtų išdavęs, būčiau už jo tekėjusi. Ir dabar
ant piršto mūvėčiau jo žiedą. Iden žvilgterėjo į kairiąją
ranką, kurios nepuošė joks žiedas.
Tai nebuvo meilė, - patikino ji, nes jau žinojo, ką
jaučia mylintis žmogus ir kaip tai paveikia širdį, protą
ir kūną. Vis dėlto... O ką jaučia jis? Jis ja rūpinasi, jos
geidžia. Tik ar to užtenka? Kadaise ir ji buvo rūpes
tinga, turėjo troškimų. Jeigu Čeisas ją myli, neturėtų
likti jokių dvejonių.
Kokia tu kvailė! - subarė save Iden. O jei patikėjusi
romantiškais kliedesiais ji ir vėl taps pažeidžiama? Kas
garantuos, jog tai, ką jaučia dabar, ateityje neišnyks?
Tačiau Iden norėjosi būti kvailai - tai suvokus kūnu

nusirito malonūs šiurpuliukai. Net jei tai truks tik
kelias savaites, jai norėjosi sugerti ir pajusti visus tuos
beprotiškus jausmus. Paskui vėl galės elgtis protingai.
Kaip praėjusį sausį, kai pūtė žvarbus vėjas ir reikėjo
mokėti už nuomą. Po kelių dienų, tą vienintelę vasaros
naktį, Iden šoks su juo ir šypsosis, net ir suprasdama,
kaip tai kvaila.
Iden nusispyrė batelius ir paėmusi juos į vieną
ranką, patraukė basomis prieplaukos link. Būreliais
sustojusios mergaitės laukė, kada bus leista irstytis
ežere.
- Panele Karlbou! - strikinėdama šalia valčių pa
šaukė Robertą. Kaip paprastai, mergaitė mūvėjo mėgs
tamą kepuraitę ir vilkėjo stovyklos uniforma. - Žiūrė
kite. - Ji vikriai susilenkė ir atsistojo ant galvos. - Ką
manote? - išspaudė pro sukąstus dantis. Smailas veide
lis paraudo.
- Neįtikėtina.
- Aš treniravausi. —Robertą niurnėdama nuvirto
ant žolės. - Kai mama paklaus, ką veikiau stovykloje,
galėsiu atsistoti ant galvos ir parodyti.
Iden kilstelėjo antakį, neabejodama, kad ponia
Snou sužinos ir daugiau įdomių smulkmenų.
- Esu tikra, ji bus nustebinta.
Išskėtusi rankas Robertą tebetysojo ant žolės ir
spoksojo į Iden. Ši susižavėjusi žiūrėjo į šviesias mer
gaitės garbanas.
- Šiandien jūs tikrai gražiai atrodote, panele Kari-
bou.
Sujaudinta ir šiek tiek nustebinta Iden ištiesė Ro

bertai ranką.
- Ačiū, Robertą. Tu irgi.
- Ak, aš nesu graži, bet kada nors būsiu, kai galėsiu
dažytis ir paslėpti strazdanas.
Iden nykščiu patrynė Robertos skruostą.
- Dažniausiai berniukai įsimyli dėl strazdanų.
- Galbūt. - Tikriausiai Robertą tai apsvarstys kitą
kartą. - Manau, ponas Eliotas jums krito į akį.
Iden vėl susikišo rankas į kišenes.
- Krito į akį?
- Na, žinote. - Robertą išraiškingai atsiduso ir
suplastėjo blakstienomis. Iden sutriko, nesumojo - nu
sijuokti ar įstumti mažąją padaužą į ežerą.
- Juokinga.
- Jūs tuoksitės?
- Kaip tau šovė tokia kvailystė? O dabar - į valtį.
Visos jau pasiruošusios.
- Mama sakė, jei žmonės krinta vienas kitam į akį,
tai kartais ir apsiveda.
- Neabejoju, kad tavo mama teisi. - Norėdama
baigti šią temą, Iden padėjo Robertai įlipti į valtį,
kurioje jau sėdėjo Marse ir Linda. - Tačiau mudu su
ponu Eliotu vos pažįstame vienas kitą. Užsisekite visos
gelbėjimosi liemenes.
- Mama pasakojo, kad juodu su tėčiu įsimylėjo
vienas kitą iš pirmo žvilgsnio. - Robertą spragtelėdama
užsisegė liemenę, kuri jai, puikiai plaukikei, buvo tikra
bausmė. - Juodu visą laiką bučiuojasi.
- Labai gražu. O dabar...
- Maniau, kad bučiuotis gana bjauru, o dabar atro

do, jog tai visai malonu. - Robertą įsitaisė savo vietoje
ir nusišypsojo. - Na, jeigu nuspręsite netekėti už pono
Elioto, galbūt aš tekėsiu.
- O ?
- Taip. Jis turi šaunų šunį ir obelų. —Robertą kils

telėjo kepuraitės snapelį. - Be to, jis lyg ir gražus. Už
jos sėdinčios mergaitės pritarimai sukikeno.
- Tada tikrai yra apie ką pagalvoti. - Iden ėmėsi
irklų. - Galbūt galėsi aptarti šią mintį su mama, kai
parvyksi namo.
- Sutinku. Ar galiu pirma pairkluoti?
Iden apsidžiaugė, kad nenustygstanti vietoje mer
gaitė nori irkluoti.
- Gerai. Mudvi irkluosime į priekį. Marse ir Lin
da - atgal.
Keliskart užkliuvusi ir su nepasitenkinimu atsidusu
si Robertą prisiderino prie Iden ritmo. Valčiai pradėjus
slysti Iden toptelėjo, kad sėdi valtyje su tomis pačiomis
trimis mergaitėmis, kurios įsipainiojo į nuotykį sode.
Ji tyliai sukrizeno ir leidosi nešama minčių.
O kas, jei nebūčiau lipusi į tą medį?Išsiblaškiusi ji lie
žuvio galiuku palietė apatinę lūpą, prisimindama Čeiso
bučinį. Jei viskas pasikartotų, ar sprukčiau nuo jo?
Iden šypsodamasi akimirką užsimerkė - pro akių
vokus skverbėsi iki raudonum o įkaitusi saulė. Ne,
nesprukčiau. Išdrįsus tai pripažinti, jos pasitikėjimas
tik sutvirtėjo. Ji nesiruošia bėgti nuo Čeiso, išvis nuo
nieko daugiau nebėgs gyvenime.
Galbūt, anot Robertos, jis ir krito į akį. Galbūt, kurį
laiką ji galėtų tą paslaptį pasilaikyti. Būtų nuostabu,

jei viskas klostytųsi taip, kaip kalbėjo Robertą, - pa
prastai ir lengvai. Meilė baigiasi vedybomis, vedybos
žada laimę. Iden atsidususi atmerkė akis ir nužvelgė
ežerą. Tą trumpą valandėlę ji tikėjo romantika ir sva
jonėmis.
Svajonės... Jos atrodė švelnesnės ir paslaptinges
nės už nakties fantazijas. Jau gan seniai nebuvo joms
atsidavusi. Dabar mergaitės plepėjo ir šūkaliojosi su
draugėmis kitose valtyse. Kažkuri uždainavo, tyčia
nepataikydama į toną. Iden rankos judėjo tolygiai,
švelniai panardindamos vandenin irklus ir vėl juos
iškeldamos.
Taigi ji plaukė... ir atviromis akimis sapnavo...
Šilkas, dramblio kaulo spalva, nėriniai. Saulėje žėrintis
vanduo - lyg žvakių šviesa. Šokių muziką kuo puikiau
siai atstojo varnų kranksėjimas.
Ji joja ant Pegaso... Aukštai, nakties danguje, balti
žirgo sparnai lengvai skrodžia orą... Jaučia vėsų, lengvą
vėją, nešantį juos debesų kalnais. Plaukai, pribirę žie
dų, plaikstosi jai už nugaros. Tolumoje kyla vis naujos
padūmavusios, pilkos ir paslaptingos debesų pilys.
Pirmąkart Iden pajuto visišką, beribę laisvę.
Drauge su ja šviesa ir tamsa žėruojančiu dangumi
šuoliuoja ir Čeisas. Juodu kyla vis aukščiau, kol žemė
paskęsta miglose. Žvaigždės virsta gėlėmis... baltais
plukių žiedais, kurių vos panorėjusi gali nusiskinti.
Paskui Iden atsiduria jo glėbyje. Visos kliūtys, visos
abejonės lieka žemai, po debesimis.
- Ei, žiūrėkite! Skvotas!
Iden sumirksėjo. Vizijos išsisklaidė. Ji sėdėjo val

tyje, nuo įtampos maudė raumenis. Jokių gėlių, jokių
žvaigždžių - vien tik vanduo ir dangus.
Jos buvo bemaž pasiekusios ežero vidurį. Tolumoje
driekėsi Čeiso sodai. Baltavo vienas iš šiltnamių, ku
riuos jis buvo aprodęs ekskursijos dieną. Palei krantą
puldinėjo Skvotas, apsidžiaugęs pasirodžiusia kompa
nija. Didžiulės šuns letenos plakė vandenį, kailis buvo
peršlapęs ir neatpažįstamai susivėlęs.
Mergaitės šūkčiojo Skvotui, o Iden šypsojosi ir
mintyse spėliojo, ar Ceisas namuose. Kaip jis leidžia
sekmadienius? Dykinėja po namus su laikraščiu ir puo
deliu kavos? Stebi per televizorių beisbolo rungtims ar
kur nors vienui vienas važinėja? Kaip tik tuo metu,
lyg atsakydami į klausimą, krante prie šuns atsirado ir
Čeisas su Delaniu. Per atstumą nuo kranto susidūrusi
akimis su Čeisu Iden net krūptelėjo.
Ar taip bus visada? Visada stulbins, visada jaudins?
Visada jausiu jo artumcįi Ji lėtai atsiduso ir pasistengė
nusiraminti.
- Ei, pone Eliotai! - Robertą numetė irklą ir ne-
susimąsčiusi pašoko. Mergaitė susijaudino šokinėjo ir
judino valtį.
- Robertą! - Iden instinktyviai sugriebė jos irklą. -
Sėsk, tu mus apversi. —Ji ištiesė ranką, kad sučiuptų
Robertą, tačiau tuo metu pašoko kitos dvi mergaitės.
- Ei, pone Eliotai! —Unisonu nuaidėjo pasveikini
mas ir valtis staiga apsivertė.
Iden galva žemyn krito į vandenį. Po spiginančios
saulės ežeras atrodė siaubingai šaltas ir į paviršių ji išnė
rė piktai taškydama purslus. Viena ranka nusibraukusi

nuo akių plaukus įsistebeilijo į tris maskatuojančias
galvas. Gelbėjimosi liemenės padėjo mergaitėms iš
silaikyti ant vandens, jos plūduriavo ir karštligiškai
mojavo trijulei krante.
Iden įsitvėrė ranka į apvirtusios valties kraštą.
- Robertą!
- Žiūrėkite, panele Karlbou. - Matyt, pro sukąstus
dantis išspaustas Iden šūksnis nuskriejo mergaitėms
virš galvų. - Skvotas atplaukia!
- Nuostabu. - Iden prisiyrė stačiomis prie Robertos
ir pastvėrusi už rankos nutempė ją atgal prie apsivertu
sios valties. - Prisimink saugaus irklavimo taisykles. Lik
čia. - Tada ji puolė prie kitų dviejų, o pasukusi galvą
išvydo jų link plaukiantį šunį. Sunerimusi dėl spartaus
jo pliuškenimo ji atsigręžė į krantą.
Iden jau žiojosi riktelėti Čeisui, kad pasišauktų šunį,
bet pastebėjusi jo šypsnį vėl užsičiaupė. Matė, kaip
Delanis pasisukęs kažką jam pasakė. Čeisas užvertė
galvą ir nusikvatojo - to jai užteko.
- Norite pagalbos? - sušuko jis.
Iden metėsi prie kitos krizenančios mergaitės.
- Nurimk, - pradėjo ji ir suspiegė, kai Skvotas
padėjo jai ant peties šlapią snukį. Regis, jos reakcija
pralinksmino visus, taip pat ir šunį, šis entuziastingai
pradėjo loti į ausį.
Užvirė tikras pragaras: mergaitės taškė viena kitą
ir Skvotą. Iden pateko į kryžminę ugnį. Iš kitų val
čių jas stebinčios stovyklautojos ir auklėtojos leipo
juokais ir padrąsinamai šūkčiojo. Skvotas pliuškenosi
sukdamas ratus aplink Iden, o ji stengėsi kaip nors

atkurti tvarką.
- Gerai, panelės. Užtenka, —sukomandavo ji ir gavo
gurkšnį vandens. - Metas atversti valtį.
- Ar Skvotas gali plaukti su mumis? - Robertą
krizeno, nes Skvotas laižė jai veidą.
-N e.
- Bet taip neteisinga.
Staiga Čeisas sugriebė ją už rankos ir Iden vos ne
nugrimzdo. Buvo taip susirūpinusi tvarka ir orumu,
kad nepastebėjo, kaip jis atplaukė tuos kelis jardus
nuo kranto.
- Skvotas skubėjo pagalbon.
Čeiso plaukai buvo vos sudrėkę, o Iden - tiesiog
prisiploję prie galvos. Jis apkabino ją per liemenį, kad
palengvintų plaukimą stačiomis.
- O jūs verčiau atverskite valtį, - paliepė Čeisas
mergaitėms, ir šios iškart uoliai puolė vykdyti nu
rodymo. - Akivaizdu, kad tau geriau sekasi su ark
liais. - Švelnus ir viliojantis balsas sklido tiesiai Iden į
ausį.
Iden pamėgino atsitraukti, bet kojos susipainiojo
su Čeiso kojomis.
-J e i tavęs ir to monstro nebūtų buvę ant kranto...
- Delanio?
- Ne, ne Delanio. - Iden irzliai nusibraukė plaukus.
- Šlapia esi tokia graži. Nesuprantu, kodėl anksčiau
nesumaniau paplaukioti su tavimi.
- Nėra kada plaukioti, privalau irkluoti.
- Bet kuriuo atveju esi nuostabi.
Tai jos nepaveikė. Mergaitės buvo beveik sutvar

kiusios valtį, o Iden vis dar plūduriavo panirusi iki
kaklo.
- Tas šuo... - pradėjo ji. Mergaitės jau ropštėsi į
valtį ir kvietėsi pas save Skvotą.
- Robertą, sakiau... - Čeisas švelniai panardino
Iden į vandenį. Kai išnėrė į paviršių, išgirdo jį derantis
su mergaitėmis:
- Mes plauksime paskui. Jūs imate Skvotą. Jam
patinka valtyje.
- Juk sakiau... —Iden ir vėl pasijuto po vandeniu.
Kai šįkart išnėrusi įkvėpė oro, iškart įsmeigė akis į
Čeisą. Buvo nelengva stipriai užsimoti ranka, tuo pat
metu stengiantis išsilaikyti vandenyje stačiomis.
Čeisas sučiupo jos riešą ir pabučiavo.
- Gausi atgal.
Iden prisimerkė ir pastūmusi jį skubiai nuplaukė
paskui valtį. Palei ausis teliūskuojantis vanduo slopino
žemą Skvoto lojimą ir susijaudinusių mergaičių šūka
liojimus. Stipriais mostais ji praplaukė netoli valties,
kad pažiūrėtų, kaip elgiasi mergaitės.
Čeisas nutvėrė ją už kulkšnies, kai iki kranto buvo
likę mažiau nei dvidešimt pėdų. Besijuokianti ir spur
danti Iden atsidūrė jo glėbyje.
- Tu apgavikė. - Jis atsitiesė ir suėmęs ją už kojų
pargriovė. Iden, užuot papriekaištavusi, vėl prapliupo
juokais. Nuoga jo krūtinė po jos delnais buvo vėsi ir
šlapia. Nuo Čeiso plaukų varvėjo vanduo ir kiekviena
me lašelyje blykčiojo saulė. - Aš laimėjau.
- Klysti. - Iden nė neapjuto, kaip vėl buvo įmesta į
ežerą. -A š laimėjau, - nusileidusi užpakaliu ant dugno

šūktelėjo ji.
Iden atsistojo ir nusipurtė. Surimtėjusi ji linktelėjo
šūkaujančioms mergaitėms.
- Panelės, ką tik matėte klasikinį prastos sporti
nės formos pavyzdį. - Neįtardama, kad prilipę šlapi
marškinėliai nekukliai išryškina figūrą, ji gręžėsi šla
pius plaukus. Čeisas sulaikęs kvapą stebėjo, kaip Iden
brenda į krantą, skaidriam ežero vandeniui glostant
įdegusias jos kojas. - Laba diena, Delani.
- Ponia, - senyvas vyras apdovanojo ją auksu švy
tinčia šypsena, - puiki diena pasiplaukymui.
- Na taip.
- Ruošiausi prisirinkti gervuogių uogienei. - Jis
užmetė akį į tris varvančias mergaites. - Jei man kas
nors bent truputį padėtų, galėčiau stiklainį ar net kelis
pasiūlyti ir kaimynams.
Dar nespėjo Iden sutikti ar atsisakyti, visos trys mer
gaitės ir Skvotas jau buvo pripuolę prie Delanio. Kodėl
ne - joms pravers dešimties ar penkiolikos minučių
pertraukėlė prieš grįžtant į stovyklą.
- Dešimt minučių, - pasakė Iden ir atsisukusi davė
ženklą kitoms valtims.
Delanį iškart apspito mergaitės ir suskato klausinėti.
Jiems pradingus medžių guote pakilo išgąsdintų paukš
čių pulkelis. Iden nusijuokusi atsisuko į Čeisą - jis
nenuleido nuo jos akių.
- Esi stipri plaukikė.
Iden nurijo seiles.
-Tiesiog buvau stipresnė varžovė. Tikriausiai turė
čiau prižiūrėti mergaites...
- Delanis jas prižiūrės. - Jis ištiesė ranką, kad nu

brauktų vandens lašelius jai nuo smakro. Nuo švelnaus
prisilietimo Iden suvirpėjo. - Salta?
Jai buvo karščiau nei nuo saulės, kuri šildė nuo ežero
vėsos pašiurpusį kūną. Iden įstengė papurtyti galvą.
- Ne. - Čeisas uždėjo rankas jai ant pečių. Ji pasi
traukė atatupsta.
Jis mūvėjo apiblukusias trumpikes. Marškinius
ir džinsus prieš nerdamas ežeran buvo nerūpestingai
numetęs ant žemės.
- Neatrodai sušalusi, - sumurmėjo jis, švelniai
pirštais slysdamas jos ranka žemyn.
- Nesu. - Iden ausis pasiekė iš už medžių sklin
dantis juokas. - Tikrai negaliu leisti mergaitėms ilgiau
pasilikti. Joms reikia persirengti.
Apsišarvavęs kantrybe Čeisas paėmė ją už rankos.
- Iden, vėl atsidursi ežere, jei spyriosiesi. - Aiškiai
būsiu ją išgąsdinęs, - pagalvojo Čeisas. Suirzęs jis nutarė
nebespausti. Regis, kassyk, vos pamanydavo įgijęs Iden
pasitikėjimą, vėl pamatydavo akyse šmėsčiojantį neri
mą. Vildamasis, kad tai, kas dedasi jo paties širdyje, liks
nepastebėta, Čeisas nusišypsojo. - Kur tavo bateliai?
Nustebinta tokio netikėto klausimo, Iden pažvelgė
į basas kojas. Raumenys lėtai atsileido.
- Ežero dugne. - Juokdamasi ji papurtė šlapius
plaukus ir atmetė juos atgal. - Robertą netrunka kuo
nors susidomėti. Kodėl ir mums nepadėjus rinkti
gervuogių?
Jo ranka slystelėjo ir, nespėjus Iden pasisukti, atsi
dūrė jai ant pečių.
- Iden, tu vis dar traukiesi. - Pakėlęs ranką Čeisas

perbraukė glotnius šlapius jos plaukus, kol jie sugulė
ant sprando. - Sunku atsilaikyti, kai toks įkaitęs tavo
veidas ir tokios supratingos ir šiek tiek baugščios
akys.
- Čeisai, nepradėk. - Iden įsirėmė į jį delnais.
- Noriu tave liesti. - Jis truputį pasislinko, kad
geriau justų visą jos kūną. - Man reikia to. - Per šlapią
medvilnę Iden juto, kaip jos oda liečiasi prie jo. - Iden,
pažvelk į mane. - Švelniai spausdamas pirštais jis
kilstelėjo jos veidą prie savojo. - Ar leisi būti arčiau
tavęs?
Iden teįstengė purtyti galvą. Nerado žodžių, kurie
būtų galėję paaiškinti, ką jaučia, ko trokšta ir ko vis
dar bijo.
- Čeisai, nedaryk to. Ne čia, ne dabar... - Ji tik
atsiduso, Čeiso lūpoms lėtai ir tingiai slenkant veidu.
- Kada? - paklausė Čeisas. Jam prireikė pastangų,
kad susilaikytų nereikalavęs, o kantriai lauktų. - Kur? -
Dabar tingus bučinys tapo reiklus, kone skaudus. Iden
žiojosi atsakyti, tačiau visos protingos mintys staiga
išgaravo. - Manai, nenutuokiu, kaip jautiesi, kai mudu
esame taip arti? —Kantrybei vis labiau senkant, jo balsas
prikimo. - Dieve mano! Iden, aš noriu tavęs. Ateik
šįvakar. Pasilik su manimi.
Taip, taip. O, taip! Kaip lengva būtų ištarti tuos
žodžius ir atiduoti jam viską, negalvojant apie rytdieną.
Iden akimirką prigludo prie Čeiso, trokšdama patikėti,
kad tai įmanoma. Jis buvo toks patikimas, toks tikras.
Bet tada prabudo atsakomybės jausmas.
- Čeisai, juk žinai, negaliu. - Iden privalėjo atsi

traukti. -T u riu būti stovykloje.
Jis nedelsdamas suėmė delnais jos veidą. Iden atro
dė, kad jo akys patamsėjo - dabar tapo sodriai žalios,
išmargintos auksinių saulės šlakelių.
- O kai baigsis vasara, Iden? Kas tada?
Kas tada? Ji jau žinojo atsakymą - žiaurų ir ne
atšaukiamą. Visai ne tai būtų norėjusi jam pasakyti.
Tačiau privalėjo laikytis sau duoto pažado susitvarkyti
gyvenimą, todėl tarė:
- Grįšiu atgal, į Filadelfiją, iki kitos vasaros.
Vien tik vasaros? A r tik tiek j i sutinka duotP. Užplū
dusi panika pribloškė Čeisą ir įšaldė įsiūtį. Kai Iden
išvažiuos, jo gyvenimas taps tuščias. Priešindamasis
panikos jausmui, jis vėl suėmė ją už pečių.
-Ateisi pas mane prieš išvažiuodama. - Jis neklausė.
Ir nereikalavo. Tik konstatavo. Su reikalavimu Iden
būtų galėjusi nesutikti, o klausimo - nepaisyti.
- Čeisai, kas mums iš to?
- Ateisi pas mane prieš išvažiuodama, - pakartojo
jis. Žinojo, jeigu Iden neateis - seks paskui ją. Neturi
kito pasirinkimo.
AŠTUNTAS SKYRIUS
audonos ir baltos krepino juostos it susiviju
R sios gyvatės rangėsi iš vieno patalpos kampo į
kitą. Visur, kur tik įmanoma, buvo prikabinta balionų,
kuriuos palubėn iškėlė jaunų ir energingų plaučių
pripūstas oras. Stovėjo sukrauti trys bokšteliai groti
tinkamų plokštelių. Šokių vakaras turėjo prasidėti už
kelių valandų.
Kendisė erelio žvilgsniu prižiūrėjo laukan nešamus
stalus, o kai kurios stovyklautojos jau būriavosi valgyk
loje. Paprastas ir gan nuobodus darbas užėmė dvigubai
daugiau laiko, nes mergaitės vis stabtelėdavo aptarti
patį svarbiausią vakaro dalyką - berniukus.
Nors Iden ne itin mokėjo dažyti ir klijuoti, vis
tiek pasisiūlė prisidėti prie dekoravimo, ir neįsižeidė,
kai jai buvo patikėta tik pakabinti ir pritvirtinti. Be
krepino ir balionų, dar buvo pasirūpinta plakatais bei
popierinėmis gėlėmis, kurių prigamino talentingesnių
stovyklautojų ir darbuotojų rankos. Labiausiai pavyko
šešių pėdų dydžio Laisvės stovyklos plakatas - jame
didelėmis raidėmis buvo parašyta: SVEIKI ATVYKĘ
Į KASMETINĮ LAISVĖS STOVYKLOS ŠOKIŲ
VAKARĄ.
Kendisė neabejojo, kad šis šokių vakaras nebus

paskutinis. Kartais, kai būdavo gerai nusiteikusi, tuo
tikėjo ir Iden. O kartais imdavo niurzgėti, ar vertėjo
prasidėti su berniukų stovykla - vien užkandžiams teko
išleisti daug pinigų. Vis dėlto dabar ji nustūmė šalin
liūdnas mintis - buvo pasiryžusi padaryti šį vakarą
vieną puošniausių Pensilvanijoje.
Lipant ant skėčiamųjų kopėčių pritvirtinti daugiau
kaspinų, Iden toptelėjo, kad visgi kai kurios plokštelės
turėtų būti grojamos pirmiausia. Beje, iš kito kambario
galo jau sklido muzikos garsai.
Kvaila, - tarė sau, dar kartą suvokusi, kad jaudinasi
dėl šio vakaro kaip kiekviena kita mergaitė. Juk ji su
augusi, jos pareiga - tik planuoti, prižiūrėti ir globoti.
Bet vos tik apie tai sau priminė, mintys nuskriejo tolyn
ir ji jau įsivaizdavo išpuoštą valgyklą, pilną žmonių,
triukšmo ir juoko. Baigusi fantazuoti Iden pasekė
apačioje bruzdančių mergaičių pavyzdžiu ir susimąstė
apie žemiškesnius reikalus - kuo šįvakar vilkės.
Stebėtina, kad per pirmąjį pasirodymo aukštuo
menėje balių Iden jaudinosi mažiau nei prieš paprastą
vasaros pabaigtuvių vakarą kalnuose. Jos debiutas
buvo lengvas ir aiškus, suplanuotas dar prieš gimstant.
O šis vakaras - kai kas visiškai nauja, neišbandyta ir
nenuspėjama.
Mintys, aišku, sukosi apie Čeisą. Iden buvo linkusi
pripažinti, kad į jos gyvenimą įsiveržė nauja daina. Buvo
girdėjusi tą melodiją ir anksčiau, gal pustuzinį kartų,
todėl dabar pradėjo niūniuoti. Tvirtinant dar vieną
juostą į uodegėlę surišti plaukai smagiai švysčiojo.
- Paklauskime panelės Karlbou, - Iden pasiekė

balsai iš apačios, bet ji nekreipė dėmesio, nes burnoje
laikė smeigtuką, o rankoje - ilgas krepino juostas. - Ji
viską žino, o jeigu nežinos - išsiaiškins.
Mergaičių pareiškimas užklupo ją kaip tik tuo metu,
kai mėgino įspausti smeigtuką. Ji stabtelėjo. A r tikrai
jos taip mano apie mane? Esu patikim a? Sutramdžiusi
juoką pritvirtino juostą smeigtuku. Mergaičių nuomo
nė - didžiausias komplimentas, ištikimybės ženklas.
Išties Iden pavyko įvykdyti sau duotus pažadus.
Per tuos tris trumpus mėnesius ji padarė daugiau nei
per visą gyvenimą. Nuveikė kai ką dėl savęs pačios,
savarankiškai - galbūt tai ir yra svarbiausia.
O dar ne pabaiga. Iden įsimetė likusius smeigtukus
kišenėn. Vasara netrukus baigsis, bet tik ne iššūkis. Kad
ir kur būtų - šioje kalnuotoje vietovėje ar Filadelfijo
je - j i nepasiduos. Apsisukusi ant kopėčių Iden pradėjo
leistis, ketindama išsiaiškinti, ko reikia mergaitėms. Ant
antro skersinio stabtelėjo ir išpūtė akis.
Į valgyklos kambarį įžengė aukšta, įspūdinga mote
ris. Jai už nugaros plevėsavo Hermes šalikas, permestas
per vyšninio kostiumėlio apykaklę. Žvilgėjo nuostabūs
kaulo baltumo plaukai, kaklą puošė dvigubas perlų
vėrinys. Vienoje rankoje apkabinusi ji laikė baltą pūkų
kamuoliuką - Bubu.
-T eta Dote! - Iden džiaugsmingai leidosi kopėčio
mis ir už sekundės ją apgaubė ypatingas tetos kvepalų
aromatas - apgaulingas Paryžiaus ir sėkmės derinio
kvapas. - Ak, kaip nuostabu tave matyti! - Mažumėlę
atsitraukusi Iden įdėmiai nužvelgė mielą, prakaulų vei
dą. Net ir dabar jos akyse ir lūpose matė tėvo šešėlį.
- Širdele, ar kaime užsiauginai spyglius?

- Spyglius? Aš... o, - Iden nusijuokė ir griebėsi už
kišenės. - Smeigtukai. Atsiprašau.
- Apsikabinimas buvo vertas tų kelių dūrių. - Ji
suėmė Iden už rankos ir žengtelėjo atgal, kad geriau
ją apžiūrėtų. Nors veidas išliko ramus, bet ji su pa
lengvėjimu atsiduso. Niekas nežino, kiek naktų Dotė
nerimavo dėl vienintelio brolio vaiko. - Puikiai atrodai.
Mažumėlę sulysusi, bet veidas spindi. -Tebelaikydama
Iden už rankos ji apžvelgė kambarį. - Širdele, visgi
kokią keistą vietą pasirinkai vasaros atostogoms.
- Teta Dote, - Iden tik papurtė galvą. Po tėvo
mirties, visas tas savaites ir mėnesius, teta užsispyru
siai mėgino įtikinti Iden priimti siūlomą pagalbą ir
jos namų prieglobstį. - Mano veidas spindi tik dėl
nuostabaus kaimo oro.
- Hmm... - toli gražu neįtikinta Dotė stebeilijo į
Iden, o į nenutrūkstamos muzikos tėkmę įsiveržė kita
daina. - Man pakanka ir pietų Prancūzijos kaimo.
- Teta Dote, ką čia veiki? Stebiuosi, kad radai šią
vietą.
- Nebuvo labai sunku. Vairuotojas moka naudotis
žemėlapiu. - Ji švelniai paplekšnojo laikomą baltą pūkų
kamuolėlį. - Mudu su Bubu užsigeidėme ištrūkti iš
miesto.
- Supratau. - Kaip ir visi kiti, teta Dotė buvo įsi
tikinusi, kad dukterėčios stovykla - neapgalvotas ir
rizikingas sumanymas. Prireiks ne vienos vasaros, kol
visi patikės, jog tai rimta. Šiaip ar taip, ir pati Iden tik
prabėgus vasarai tuo galutinai patikėjo.
- Taip, ir kadangi buvau kaimynystėje... - Dotė

nesivargino baigti minties. - Kokia mergaitiška apran
ga, - mestelėjo ji, pastebėjusi dažais ištepliotą Iden
palaidinę ir apdriskusius batelius. - Matyt, grįžta bo
hemos laikai. Ką čia turi?
- Krepino juostų... ir smeigtukų, - Iden ištiesė
ranką. Bubu karališkai leido paglostyti galvą.
- Gerai, atiduok juos vienai iš tų žavių jaunų pa
nelių ir eime pažiūrėti, ką tau atvežiau.
- Man? - Iden automatiškai pakluso ir atidavė puoš
menas. - Liza, pradėkite juos kabinti aplink stalus,
gerai?
- Ar žinai, - pradėjo teta Dotė įsikibdama jai į pa
rankę, - kad artimiausias miestelis nuo čia mažiausiai
už dvidešimties mylių? Kas galėtų patikėti? Eikš, Bubu,
nenorėčiau, kad lakstytum po purvą. - Ji apglėbė šunelį
ir jos išėjo į lauką. — Bubu, atsidūręs kaime, tampa
mažumėlę lengvabūdiškas, juk supranti?
- Puikiai.
-A pie ką aš kalbėjau? Ak taip, artimiausias miestelis.
Jame yra vienas šviesoforas ir užeigėlė Grafo priešpiečiai.
Pavadinimas taip sudomino, tad sustojome pažiūrėti.
Iden nusijuokė ir pasilenkusi pakštelėjo tetai Dotei
į skruostą.
- Pasirodo ten valgomi kelių rūšių sumuštiniai,
pasenę bulvių traškučiai, geriama kava ir dalijamasi
miestelio paskalomis. Žavinga. Dažnai ten užsuki?
- Deja, nelabai turiu laiko.
- Na, tada mano staigmena gali daug ką pakeisti.
Teta Dotė pasisuko ir mostelėjo į skaisčiai geltonos
spalvos Rols Roisą, stovintį stovyklos teritorijoje. Kai

vyriškis, kuris buvo palinkęs prie automobilio dangčio,
atsitiesė, Iden pajuto, kaip sustingsta kūnas ir apledėja
jausmai.
Erikas.
Jis nusišypsojo ir gerai jai pažįstamu rankos judesiu
nerūpestingai persibraukė plaukus. Aplink jį susispie
tusios mergaitės žavėjosi klasikinėmis automobilio
linijomis ir klasikine Eriko Kitono išvaizda.
Nutaisęs tobulą šypseną Erikas žengė prie Iden.
Labai pasitikinti eisena>tik truputį senamadiška tokiam
pasipūtėliui. Iden abejingai žvelgė į besiartinantį Eri
ką. Jo plaukai, šiek tiek tamsesni už jos, buvo dailiai
sušukuoti - tokia šukuosena būtų puikiai tikusi ir
posėdžių salei, ir kaimo klubui. Rūpestingai pasirinkta
kasdienė apranga - laisvos kelnės ir sportiniai marški
nėliai —derėjo prie smulkaus kūno. Šviesiai rudos akys,
paprastai išduodančios nuobodulį, dabar nuoširdžiai
šypsojosi. Erikas suėmė ją už abiejų rankų, nors Iden
nė neketino jų tiesti.
- Iden, žavingai atrodai.
Eriko rankos buvo švelnios. Keista, kad tai pamiršo.
Ji neištraukė rankų, tačiau balsas nuskambėjo šaltai:
- Sveikas, Erikai.
- Žavingesnė nei bet kada, ar ne, Dote? - Regis,
šaltas pasveikinimas jo nė kiek nesuglumino. Jis netgi
intymiai spustelėjo delnus. - Teta dėl tavęs nerimavo.
Manė, kad būsi sulysusi ir išblyškusi.
- Laimei, tokia nesu. - Pagaliau Iden atsargiai iš
traukė rankas. Troško (nors ir negalėjo to matyti), kad
ir akys būtų tokios pat šaltos kaip balsas. - Teta Dote,

kas gi paskatino važiuoti tokį kelią? Ar iš tikrųjų taip
nerimavai?
- Vaikeli, - susirūpinusi dėl ledinio tono Dotė
palietė dukterėčiai skruostą, - norėjau pamatyti ir...
vietą, kurioje tu vasaroj i.
- Tuoj viską aprodysiu.
Dotė, visai kaip Iden, kilstelėjo siaurutį antakį.
- Kaip žavu.
-T eta Dote! - Iš už pastato plaikstydamasi rudomis
garbanomis išbėgo Kendisė. —Taip ir maniau, kad čia
jūs. - Gaudydama kvapą ir plačiai šypsodamasi ji puolė
Dotei į glėbį. - Mergaitės čiauškėjo apie stovyklos
teritorijoje stovintį geltoną Rols Roisą. Kas gi daugiau
galėjo būti?
- Tokia pat energinga. - Dotė meiliai šypsojosi.
Galbūt ji ne visada suprasdavo Kendisę Bartolomju, bet
ją mėgo. - Tikiuosi, neprieštarauji dėl netikėto vizito.
-A š džiaugiuosi. - Ji pasilenkė prie šuniuko. - Svei
kas, Bubu. - Tada išsitiesė ir nukreipė įdėmų žvilgsį į
Eriką. - Sveikas, Erikai. - Jos balsas staiga tapo šal
tas. - Ilgas kelias nuo namų.
- Kendise. - Skirtingai nei Dotė, jis nemėgo arti
miausios Iden draugės. - Regis, tavo rankos išteptos
dažais.
- Jie jau spėjo nudžiūti, - šiek tiek apgailestauda
ma pasakė ji. Jeigu dažai tebeteptų - ji tikrai artimiau
pasisveikintų su Eriku.
- Iden pasisiūlė aprodyti stovyklą. - Dotė aiškiai
juto priešiškumą. Tuos šimtus mylių iš Filadelfijos va
žiavo tik dėl vieno tikslo: padėti dukterėčiai rasti laimę.

Jei dabar esu priversta manipuliuoti... tuo geriau. - Eri
kas tiesiog miršta iš nekantrumo apsižvalgyti, o aš, jei
tik būsi tokia maloni... - ji uždėjo plaštaką Kendisei ant
rankos, - noriai išgerčiau puodelį arbatos. O ir Bubu
praverstų atsikvėpti. Kelionė šiek tiek išvargino.
- Žinoma. - Mandagumas neleido Kendisei at
sisakyti. Ji pasiuntė draugei supratingą žvilgsnį. - Jei
neprieštaraujate, nusivesiu jus į virtuvę.
- Brangioji, virtuvės man patinka, - sakydama tai
Dotė atsisuko nusišypsoti Iden ir nustebo, susidūrusi
su griežtu žvilgsniu.
- Eik, teta Dote. Aš aprodysiu Erikui stovyklos
grožybes.
- Iden...
- Eik gerti arbatos, brangioji. - Ji pabučiavo Dotę
į skruostą. - Pasikalbėsime vėliau. - Iden apsisuko,
leisdama Erikui pačiam apsispręsti - sekti paskui ar
ne. Kai jis prisigretino, Iden pradėjo pasakoti. - Šį
sezoną turime šešis gyvenamuosius namelius, kitą
vasarą planuojame įsigyti dar du. Kiekvienas namelis
turi indėnišką pavadinimą.
Eidama palei namelius Iden pastebėjo, kad vis dar
žydi atkakliosios plūkės. Gėlės įkvėpė stiprybės.
- Kiekvieną savaitę renkame tvarkingiausią namelį.
Laimėtojoms atitenka prizas - papildomas jodinėjimo
ar plaukiojimo laikas arba kas nors kita, atsižvelgiant į
mergaičių pomėgius. Mudvi su Kende namelyje turime
mažą dušo kabiną. Mergaitėms įrengtas bendras dušas
vakarinėje teritorijos dalyje.
- Iden. - Erikas delnu apėmė jos alkūnę, kaip anks

čiau, kai juodu vaikštinėdavo po miestą. Iden sukando
dantis, bet nesipriešino.
- Ką? - Nuo šalto, bejausmio žvilgsnio Erikas kone
atšoko. Užteko akimirkos, kad suprastų, jog ji slepia
širdies žaizdas.
- Kaip tu čia ištveri? - Erikas rankos mostu aprėpė
stovyklos teritoriją ir supančias kalvas. —Čia?
Iden susitvardė ir ėmė kuo tiksliau aiškinti:
- Mėginame griežtai reglamentuoti stovyklautojų
gyvenimą, bet sudarome sąlygas ir linksmybėms bei
kūrybai. Per pastarąsias kelias savaites supratome, kad
kol kas turėsime laikytis įtempto grafiko, kol kils naujų
idėjų ir atsiras laiko asmeniniams poreikiams. - Pa
tenkinta savimi ji susikišo rankas į palaidinės kiše
nes. - Keliamės pusė septynių. Septintą - pusryčiai.
Pusė aštuonių prasideda kasdienis patikrinimas, o aš
tuntą - užsiėmimai. Didžiąją dalį laiko skiriu arkliams
ir arklidėms, tačiau jei reikia, mielai padedu ir kitur.
- Iden, - nutildė ją Erikas, švelniai spustelėjęs
alkūnę.
Iden atsisuko į jį - vėjelis šiaušė lygius, šviesius
vyro plaukus. Ji kaipmat prisiminė juodas susivėlusias
Čeiso garbanas.
- Sunku patikėti, kad gyveni stovyklos namelyje ir
mokai mergaites jodinėti.
- Argi? - Iden tik šyptelėjo. Žinoma, jam sunku.
Erikas turi nuosavas arklides, bet nėra pakėlęs šakių.
Užuot pasipiktinusi, ji pajuto bundantį gailestį. - Na,
čia esama ir kitokių dalykų. Dažnai einame pasivaikš
čioti, kartais tenka mergaites paguosti, apkabinti, kai

ima ilgėtis namų ar negaluoja, kaip nutiko dėl nuodin
gosios gebenės sukeltos alergijos, mažosios stovyklau
tojos prašo patarti meilės ir madų klausimais, ilgainiui
pradedi skirti įvairias laukinių gėlių rūšis ir prigalvoji
žaidimų, kad mergaitėms nestigtų linksmybių. Norė
tum apžiūrėti arklides? - skubiai pasiteiravo.
- Iden, - jis vėl sulaikė ją už alkūnės. Iden didžiulės
valios pastangomis susilaikė nestuktelėjusi jam į minkš
tą pilvą. - Tu pyksti. Aišku, pyksti, bet aš...
- T u visada domėjaisi gerais arkliais. - Ji stumtelėjo
duris ir paliko jas siūbuoti, Erikas suskubo atsitraukti,
kad negautų durimis į kaktą. - Turim dvi kumeles ir
keturis kastruotus arklius. Viena kumelė jau nebejauna,
tad ketinu užsiauginti kitą. Mergaitėms turėtų patikti
kumeliukai, o kai užaugs, bus galima jais jodinėti. Čia
Drąsuolis.
- Iden, būk gera. Mums reikia pasikalbėti.
Erikas palietė jai pečius, Iden įsitempė. Bet liko
rami ir atsisukusi nuėmė nuo savęs jo rankas.
- Mes tai ir darome.
Erikas iš pat pradžių pajuto, kaip šaltai skamba
jos balsas, ir puikiai suprato kodėl. Iden - išdidi ir
racionaliai mąstanti moteris. Kaip tik todėl Erikas ir
tikėjosi ją palenkti.
-T urim e pasikalbėti apie mus, mieloji.
- Apie ką būtent?
Erikas siektelėjo ranką ir, kai Iden ją atitraukė, tik
gūžtelėjo pečiais. Būtų kur kas labiau nustebęs, jei Iden
būtų priėmusi jį be jokio priešiškumo. Daugybę dienų
jis planavo, kaip ją susigrąžins. Manė, kad jeigu šiek

tiek nusižemins, pavyks suminkštinti širdį.
- Turi teisę ant manęs pykti ir versti kankintis.
Išgirdusi taip švelniai, ramiai ir supratingai tariamus
žodžius Iden nurijo gerklę deginantį gumulą. Jis turi
pajusti jos abejingumą.
- Kenti ar ne - man vis vien. - Vis dėlto ji suabe
jojo, ar tai tiesa. Būtų ne pro šalį pamatyti j į truputį
kremtantis. Juk užteko įžūlumo čia atvažiuoti ir tikėtis,
kad jo laukiu, - pagalvojo.
- Iden, aš tikrai labai kankinausi. Būčiau atvažiavęs
anksčiau, bet bijojau, kad nenorėsi manęs matyti.
Nejaugi su šiuo žmogumi ketinau praleisti visą gy
venimą? Tikėjausi su juo susilaukti vaikų? Dabar Iden
žiūrėjo į jį ir nesuvokė, kas čia vyksta - komedija ar
tragedija.
-Apgailestauju, Erikai. Nesuprantu, dėl ko reikėjo
kankintis. Tiesiog buvai praktiškas.
Toks taikus Iden požiūris jį nuramino ir paskatino
žengtelėti arčiau.
- Prisipažįstu, blogai tai ar gerai, tikrai buvau prak
tiškas. —Iden sukando dantis, kai jo delnai slystelėjo
jos rankomis aukštyn. - Tačiau per pastaruosius mė
nesius supratau, kad praktiškumas nėra svarbiausias
dalykas.
- Nejaugi? - Iden jam nusišypsojo stebėdamasi, kad
jis toks nenuovokus. - O kas gi svarbiau?
- Asmeniniai... - Jis paglostė pirštu jai skruos
tą. - Daug asmeniški dalykai.
- Pavyzdžiui?
Erikas pasilenkė, lūpos išsikreipė. Iden pajuto, kaip

joje kunkuliuojantis pyktis virsta ledine panieka. A r
laiko mane kvaiša? Negi įsivaizduoja esąs toks ypatingas}
Ji vos susilaikė nuo juoko suvokusi, kad būtent taip
jis ir mano.
Iden leidosi pabučiuojama, bet Eriko lūpų prisilie
timas visiškai nesujaudino. Kaip keista, juk vos prieš
kelis mėnesius tie bučiniai ją šildė. Aišku, nėra ką ir
lyginti su ugnikalnio karščiu alsuojančiomis Čeiso lū
pomis, tačiau jie suteikdavo jai paguodos ir malonumo.
Nenutuokė, kad galima patirti daug daugiau.
Dabar tai nieko nebereiškė. Kadaise buvę jausmai
išgaravo ir tai prislopino įniršį. Ji jautėsi tvirta. Kaip
ir kitose gyvenimo srityse, Iden puikiai galėjo savimi
pasirūpinti. Nors Eriko lūpos įtikinėjo, ji tik stovėjo ir
laukė, kol jis atsitrauks. Galiausiai Erikas pakėlė galvą
ir Iden stumtelėjo jį nuo savęs. Tą akimirką arklidžių
tarpduryje ji išvydo Čeisą.
Jam už nugaros šviečianti saulė išryškino jo figūrą
ir apakino Iden - ji nematė jo veido išraiškos. Nuo
įdėmaus žiūrėjimo jai perdžiūvo gerklė. Čeisas artinosi,
įsmeigęs žvilgsnį jai į akis.
Ji jau žiojosi aiškinti, bet tik papurtė galvą, nes
Čeisas nukreipė akis į Eriką.
- Kitonai, - linktelėjo Čeisas, bet rankos jam neiš
tiesė. Jeigu čia stovėtų kitas vyras, tikrai būtų sulaužęs
pirštus vieną po kito.
- Eliotai, - atsakydamas linktelėjo Erikas. - Buvau
pamiršęs, juk visai netoliese driekiasi tavo valdos?
- Na taip. - Čeisui knietėjo jį pritvoti, tiesiog
čia - arklidėse, matant Iden. Paskui mielai būtų už

mušęs ir ją.
- Tada turėtum pažinoti Iden. - Atsainiai ir savi
ninkiškai Erikas uždėjo ranką jai ant peties. Čeiso akys
nusekė jo judesį ir vėl įsmigo į Iden. Veriantis žvilgsnis
sustabdė Iden, norėjusią nusipurtyti Eriko ranką. Ką ji
pastebėjo jose - pyktį ar pasibjaurėjimą?
-T aip. Su Iden buvome susitikę kelis kartus. - Jis
susigrūdo rankas į kišenes ir sugniaužė kumščius.
- Čeisas kilniaširdiškai leido mums naudotis
ežeru. - Iden susinėrė rankas. - Buvome apžiūrėti jo
sodų. - Nors ir labai kentėjo savigarba, akys maldaute
maldavo Čeiso.
- Tavo žemės visai netoliese, ar ne? - Erikas spėjo
pastebėti, kaip tuodu apsikeitė žvilgsniais, ir jo ranka
dar sunkiau užgulė Iden pečius.
- Gan arti.
' Dabar vyrai stebeilijo vienas į kitą - ne į Iden. Ji
pasijuto taip, lyg būtų perstumta į vidurį. Jeigu dėl jos
kilo tokia įtampa, pati gali viską paaiškinti. Tačiau ją
trikdė Čeiso akys ir erzino slegianti Eriko ranka. Taigi
ji pasitraukė nuo Eriko ir žengė prie Čeiso.
- Ar ieškojai manęs?
-Taip. - Beje, jis norėjo ne tik pamatyti Iden - kur
kas daugiau. Kai išvydo ją Eriko glėbyje, panoro atsi
keršyti ir pajuto tuštumą.
- Čeisai...
- O, sveiki! - netikėtai visus tris užklupo nuo
širdus Kendisės balsas. Ji išdygo tarpduryje lydima
Dotės. - Teta Dote, noriu jus supažindinti su mūsų
kaimynu - Čeisu Eliotu.
Tiesdama ranką Dotė mąsliai prisimerkė.

- Eliotas? Esu girdėjusi šią pavardę. Taip, taip, ar
mes nebuvome susitikę prieš keletą metų? Esate Džesės
Vintrop vaikaitis.
Iden matė, kaip išlinko jo lūpos ir nušvito akys,
tačiau jis į ją nežiūrėjo.
- Taip, aš, puikiai prisimenu jus, ponia Norfolk.
Jūs nesikeičiate.
Dotė tyliai ir žvaliai nusijuokė.
- Tie penkiolika metų prabėgo kaip viena diena.
Vis dėlto kai kas pasikeitė. Tuo metu jūs buvote maž
daug viena pėda žemesnis. - Per dešimt sekundžių
ji palankiai įvertino Čeisą. - Obuoliai, ar ne? Taip,
žinoma, Eliotų obuoliai. —O, Dieve! - staiga susivokė
Dotė. - Atsitempiau Eriką ir viską sujaukiau. Tik ne
šiodamas trijų colių metalo šarvus būtum nepajutęs
arklides drebinančių emocijų. Savo sumanymą teks
pam iršti, - nusprendė ji ir šypsodamasi pažvelgė į
dukterėčią.
- Kendisė man papasakojo apie rengiamą šokių
vakarą. Ar mes visi kviečiami?
- Kviečiami? - Iden kaip įmanydama stengėsi pa
juokauti. -T uri omeny šokius? - Argi nejuokinga? Teta
stovi arklidėse avėdama itališkus batelius ir vilkėdama
kostiumėlį, kuris kainavo daugiau nei bet kuris jų
arklys. - Teta Dote, juk neketinate čia pasilikti?
- Likti čia? - Šviesūs jos antakiai šoktelėjo. - Deja,
ne. - Sukiodama ant kaklo perlus ji greitai viską ap
svarstė. Tikrai neketino apsigyventi namelyje, bet šven
tinius fejerverkus pamatyti norėjo. - Mudu su Eriku
apsistojome už kelių mylių viešbutyje, bet aš tikrai

nuliūsiu, jei mūsų nepakviesi į šio vakaro pokylį. - Ji
draugiškai uždėjo ranką Česui ant plaštakos. - Jūs taip
pat būsite?
Čeisas iškart pajuto manipuliavimą.
- Nepraleisčiau tokios progos.
- Nuostabu. - Dotė vėl įsitvėrė Kendisei į pa
rankę ir paplekšnojo per plaštaką. - Tada esame visi
pakviesti.
Nesusigaudydama Kendisė žvilgterėjo į Eriką, pas
kui į Iden.
- Gerai, taip, žinoma, bet...
-A rgi ne miela? - Dotė vėl paplekšnojo jai per ran
ką. - Mūsų laukia žavus vakaras. Kaip manai, Iden?
- Tikrai žavus, - sutiko Iden ir pasigailėjo, kad
negali nedelsdama iš čia išsinešdinti.
DEVINTAS SKYRIUS
den neturėjo kada aiškintis su Eriku ir Čeisu.
IValgyklos prieškambaryje jau būriavosi šešias
dešimt paauglių. Negalėjo jų versti laukti.
Aštuntą valandą keli autobusiukai atvežė berniukus.
Jie atrodė tokie pat susijaudinę, kaip ir mergaitės.
Iden prisiminė savo pačios šokių vakarus, netikrumą
ir iš jaudulio drėkstančius delnus. Garsiai plyšojant

muzikai, kuri šiek tiek padrąsino, berniukų vadovai
suvarė savo būrį vidun.
Stalas lūžo nuo užkandžių. Virtuvėje ir plovykloje
buvo sudėtos punšo atsargos. Kendisė pasakė trumpą
įkvepiančią sveikinimo kalbą, o jai už nugaros mer
gaitės pamojavo plakatais ir popierinėmis gėlėmis.
Mergaitės susispietė vienoje kambario pusėje, berniu
kai - kitoje.
Suprantama, niekas nenorėjo būti pirmas. Iden rado
išeitį: sudėjo į du dubenis atitinkamą sunumeruotų la
pelių skaičių. Berniukai rinkosi iš vieno, mergaitės - iš
kito. Išsirenki ir eini šokti. Sumanymas nebuvo labai
vaizdingas, bet racionalus.
Įpusėjus pirmajam šokiui, Iden paliko Kendisę
kartu su berniukų vadovais prižiūrėti šokančiųjų, o pati
nubėgo virtuvėn patikrinti, kiek dar yra užkandžių. Kai
netrukus grįžo, jau visi buvo pasirinkę partnerius, nors
šokių aikštelė dar nebuvo sausakimša.
- Panele Karlbou!
Tuo metu Iden, aptikusi laisvą vietą ant apkrauto
stalo, lenkėsi padėti dubenį su traškučiais. Ji atsisuko
ir išvydo švytintį Robertos veidelį. Nepaklusnūs mer
gaitės plaukai buvo surišti kaspinu į uodegėlę. Ausyse
įsegtos turkio žvaigždutės derėjo prie rauktinukais
puoštos ir išlygintos palaidinės. Smulkias strazdanėles
gana gerai slėpė pudros sluoksnis - tikriausiai bus nu
kniaukusi iš vyresniųjų mergaičių.
- Sveika, Robertą. - Iden pagriebė du druskuotus
traškučius ir vieną ištiesė mergaitei. - Ar nesiruoši
šokti?
- Būtinai eisiu. —Ji pasitikinčiai dirstelėjo per

petį. - Pirma norėjau pasikalbėti su jumis.
- Oho? - Neatrodė, kad Robertą reikėtų drąsinti.
Iden jau spėjo pastebėti, kaip mergaitė žvilgčioja į lie
są tamsiaplaukį berniuką. Jam nepavyks išsisuk
ti. - Apie ką?
- Mačiau tą vaikiną, kuris atvažiavo Rols Roisu.
Iden jau norėjo įspėti Robertą, kad nekalbėtų pilna
burna, bet teko susilaikyti.
- Turi galvoje poną Kitoną?
- Kai kurioms mergaitėms jis atrodo žavus.
- Hmm. - Iden krimstelėjo sūraus traškučio.
- Kai kurios sako, kad esate jį įsižiūrėjusi. Jų ma
nymu, judu buvote susipykę, kaip Romeo ir Džuljeta,
ar panašiai. Dabar jis atvyko maldauti atleidimo, o jūs,
supratusi, kad negalite bėjo gyventi, ketinate išvažiuoti
ir ištekėti.
Iden klausėsi laikydama dviem pirštais traškutį. Po
sekundės įstengė nuryti kąsnį.
- Na, visai pakenčiamas scenarijus.
- Aš pasakiau, kad tai kvailystė.
Iden vos nepradėjo juoktis - teko vėl atsikasti traš
kučio.
-Tikrai?
- Esate šauni, visos mergaitės taip sako. - Robertą
grybštelėjo saują bulvių traškučių. - Pasakiau, jog esate
pernelyg šauni, kad jums patiktų tas vaikinas, nes jis
nė iš tolo neprilygsta ponui Eliotui. - Lyg pasitvirtin
dama savo žodžius ji žvilgterėjo per petį. - Be to, jis
žemesnis.
- Taip. - Iden turėjo prikąsti apatinę lūpą. - Taip,

jis žemesnis.
- Jis tikrai nešoktų į ežerą kvailioti.
Iden pamėgino įsivaizduoti, kaip Erikas pusiau
nusirengęs neria į šaltus ežero vandenis. Arba ieško
danguje žvaigždynų. Ji svajingai šyptelėjo.
- Ne, Erikas to nedarytų.
-Todėl ir pagalvojau, kad tai tik paistalai. - Robertą
baigė žiaumoti traškučius. - Kai pasirodys ponas Elio-
tas, pasikviesiu jį šokti, o kol kas šoksiu su Bobiu. - Ji
nusišypsojo Iden ir perėjusi kambarį sugriebė už rankos
išstypusį tamsiaplaukį berniuką. Iden taip ir manė, kad
jam nepavyks išsisukti.
Iden stebėjo šokančiuosius, bet galvojo apie Čeisą.
Netikėtai suvokė, kad jis vienintelis vyriškis, kurio ne
lygina su tėvu. Nė į galvą neatėjo juodu gretinti. Čeiso
nelygino su niekuo —pamilo tokį, koks yra. Taigi dabar
beliko sukaupti drąsą ir jam pasakyti.
- Štai kaip dabar linksminasi jaunimas.
Iden atsigręžė. Salia jos stovėjo Dotė. Laisvės šo
kių vakaro proga moteris vilkėjo suknelę su rausvai
violetiniais nėriniais. Perlus pakeitė nuostabus rubino
pakabukas. Bubu galvelę puošė netikrų brangakmenių
segtukas - bent Iden tikėjosi, kad tie akmenėliai netik
ri. Užlieta švelnumo bangos, ji pabučiavo tetą.
- Kaip įsikūrėte viešbutyje?
- Ką ir kalbėti. - Paėmusi siūlomų bulvių traškučių
Dotė apžiūrėjo dukterėčią. Paprastutė melsvai pilko
muslino suknelė trum pomis rankovėmis ir aukšta
apykakle. Vis dėlto Dotė palankiai įvertino Iden sti
lių. - Ačiū Dievui, nepraradai skonio.
Iden nusijuokė ir vėl ją pabučiavo.

- Pasiilgau tavęs. Labai džiaugiuosi, kad atvažiavai.
- Džiaugiesi? - Dotė visada buvo diskretiška, todėl
pasivedėjo dukterėčią prie durų. - Baiminausi, nes ne
atrodei apimta ekstazės, kai mane išvydai. - Jiedvi išėjo
į verandą. Paleistos durys su švilpesiu užsivėrė. - Ypač
dėl atvežtos staigmenos.
- Džiaugiausi tave matydama, teta Dote.
- Bet ne Eriką.
Iden atsirėmė nugara į turėklus.
- O manai, kad turėčiau?
-Taip. - Ji atsiduso ir persibraukė nėriniuotą suk
nelę. - Vyliausi. Užteko penkių minučių, kad suvok
čiau, kokią klaidą padariau. Širdele, tikiuosi supranti,
jog mėginau tau padėti.
- Žinoma, suprantu ir esu dėkinga.
- Pamaniau, kad ir kas tarp judviejų nutiko, lai
kas viską užgydys. - Dotė atidavė atsikąstą traškutį
Bubu. - Atvirai kalbant, jis šnekėjo taip įtikinamai,
kad buvau tikra, jog atvežusi jį čia išgelbėsiu tave.
- Įsivaizduoju, - sumurmėjo Iden.
- Tai tiek apie kilnius poelgius. - Dotė patraukė
pečiais, kad net rubinas blykstelėjo. - Iden, niekada
man nepasakojai, kodėl judu atšaukėte vedybas. Taip
netikėtai.
Iden pravėrė burną, bet ir vėl užsičiaupė. Kam po
tiek mėnesių skaudinti ir pykdyti Dotę? Jeigu dabar
būtų jai pasakiusi, atrodytų, kad iš piktumo ar, dar
blogiau, norėdama užuojautos. Erikas nenusipelnė
nieko. - Supratome, kad netinkame vienas kitam.
MEILĖS SODAS | 153
- O man atrodė visai kitaip. - Visu garsu sklido

muzika ir skardėjo juokas. Dotė dirstelėjo per petį
triukšmo pusėn. - Regis, Erikui taip pat. Pastarosiomis
savaitėmis jis net kelis kartus mane aplankė.
Iden nusimetė sunkius plaukus nuo pečių ir nuėjo į
kitą verandos galą. Galbūt Erikas išsiaiškino, kad Karl
bou vardas visgi nėra taip baisiai suteptas. Toks cinizmas
nesuteikė Iden malonumo, bet tai viską paaiškintų. Jam
neprireikė daug laiko suprasti, kad Iden vis vien šį tą
paveldės. Ji nurijo kartėlį ir atsisuko į tetą.
-Jis klysta, teta Dote. Patikėk manimi, nepuoselėja
man jokių nuoširdžių jausmų. Galbūt siekia manęs vi
sai dėl ko kito, - pridūrė ji pastebėjusi Dotės tarpuaky
įsirėžusią raukšlę. - Sakyčiau, vien iš įpročio. O ir aš
nemyliu Eriko. - Iden išskėtė rankas ir nuėjo apkabinti
tetos. - Niekada nemylėjau. Prireikė šiek tiek laiko,
kol supratau, kad ketinau tekėti už jo dėl daugybės
klaidingų priežasčių - nes to iš manęs tikėjosi, nes taip
buvo paranku. Ir... - Ji giliai atsiduso. - Aš klydau,
manydama, kad jis panašus į tėtį.
- O, širdele.
- Niekas dėl to nekaltas. - Dabar, kai pasakė
garsiai, ji galėjo tai ir pripažinti. - Visus vyriškius, su
kuriais susitikinėdavau, lygindavau su tėčiu. Jis buvo
pats geriausias, rūpestingiausias žmogus, iš visų mano
pažinotų vyrų. Mylėjau ir žavėjausi juo, tačiau neturėjo
lyginti kitų vyrų su juo.
- Visi jį mylėjome, Iden. — Dotė apglėbė dukte
rėčią. - Jis buvo geras žmogus, mylintis. Lošėjas,
bet...
- Man nerūpi, kad jis mėgo rizikuoti. - Iden at

sitraukė, dabar jau galėjo šypsotis. - Jei nebūtų taip
netikėtai miręs, būtų viską sutvarkęs. Bet tai nesvarbu,
teta Dote, nes aš irgi nebijau rizikos. - Ji pasisuko ir
mostelėjo ranka į stovyklą. - Surizikavau ir laimėjau.
- Kokia tu panaši į jį. —Dotė išsitraukė iš rankinės
nosinaitę. - Taip atkakliai laikeisi šio sumanymo. O
aš net ir šiandien, čia atvykusi, pamaniau, kad mano
vargšė mažoji Iden išprotėjo. Paskui apsidairiau, pa
mačiau stovyklą, mergaites, tave ir supratau, kad tau
pavyko. - Ji visai neelegantiškai išsišnypštė ir įsikišo
nosinaitę į rankinę. - Iden, didžiuojuosi tavimi. Tėvas
taip pat didžiuotųsi.
Dabar jau Iden akys sudrėko.
- Teta Dote, negaliu apsakyti, kiek daug man tai
reiškia. Kai mirė tėtis ir turėjau viską išparduoti, jau
čiausi išdavusi jį, tave, visus.
- Ne. - Dotė suėmė delnais Iden smakrą. - Tam
reikėjo didžiulės drąsos, aš nebūčiau išdrįsusi. Norėjau
tave apsaugoti.
- Žinau ir vertinu tai, tačiau privalėjau pati viskuo
pasirūpinti.
- Man regis, dabar aš supratau. Noriu, kad žino
tum: man dėl tavęs buvo skaudu, bet niekad nebuvo
gėda. Netgi dabar, suvokdama, kad tau to nereikia,
siūlau savo namus - atvažiuok, kada tik panorėsi.
- Ačiū.
- Tikiuosi, kad po penkerių metų ši stovykla taps
pati geriausia šalies rytuose.
Iden vėl nusijuokė ir pajuto, tarsi nuo širdies būtų
nusiritęs akmuo, slėgęs nuo tada, kai mirė tėvas.
- Taip ir bus.
Dotė pritariamai linktelėjo ir eidama palei turėklus
apžvelgė stovyklą.
- Man atrodo, kad jums reikia baseino. Mergaitės
galėtų reguliariai, prižiūrimos plaukioti. Pliuškenda-
mosi ežere netaps geromis plaukikėmis. Aš finansuosiu
baseino įrengimą.
Iden bemat atsitiesė.
-T e ta Dote...
-Tavo tėvo atminimui. - Dotė padelsė ir kilstelėjo
antakį. - Juk nežadi dėl to ginčytis. Jei galiu skirti pi
nigų ligoninės sparno statybai, kodėl negaliu paaukoti
brolio atminimui ir mylimos dukterėčios stovyklai.
Mano buhalteris džiūgaus. Ar norėtum, kad mudu su
Eriku tuoj pat išvažiuotume?
Tik ką nurimusi Iden vėl atsiduso.
- Eriko buvimas nieko nepakeis. Pasilik čia tiek,
kiek nori.
- Gerai. Mudu su Bubu ketiname pasilinksmin
ti. - Dotė pasilenkusi pakedeno šuns gaurus. - Bubu
nuostabus - jis kur kas paklusnesnis, nei kadaise buvo
mano vaikai. Iden, kol neįsitraukiau į linksmybių
sūkurį, noriu dar kai ko paklausti. Galėčiau prisiekti,
jog pajutau, na, kaip čia pasakius... šią popiete, įžen
gusi į arklides, jutau tiesiog požeminius smūgius. Ar
tu įsimylėjusi?
-T e ta Dote...
- Viskas aišku. Aš pritariu, net jei mano nuomonė
tau nerūpi. Bubu taip pat sužavėtas.
- Tu tokia ekscentriška!
Dotė šypsodamasi perėmė Bubu į kitą ranką.

- Kai jau nebegali pasikliauti grožiu, turi griebtis
ko nors kito. Ak, pažvelk čia. - Į kiemą įčiuožė lam-
bordžinis. Dotė pasitraukė į šalį ir sučiaupusi lūpas
stebėjo išlipantį Čeisą. - Sveiki, dar kartą, - sušuko
ji. - Žaviuosi jūsų skoniu. - Ji guviai pliaukštelėjo
Iden. - Taip, iš tikrųjų. Eisiu į vidų paragauti punšo.
Juk jis nebus labai bjaurus?
- Pati jį ruošiau.
- O! - Dotė pavartė akis. - Gerai, aš irgi surizi
kuosiu.
Iden susiėmė ir pasuko prie Čeiso.
- Sveikas, džiaugiuosi, kad galėjai... - Ji nespėjo
nė nustebti, kai jis godžiai įsisiurbė į lūpas. Galbūt
kitu metu bučinys būtų atrodęs pernelyg savininkiš
kas, bet dabar jos rankos tik slystelėjo Čeisui už nuga
ros, kad galėtų įsikibti jam į pečius - stipriai, tvirtai,
teisėtai.
Su Eriku j i to nejaučia, - kaip tik tokia mintis, Iden
tirpstant jo glėbyje, toptelėjo Čeisui. To ji nejaučia nie
kam kitam. Nė neabejojo. Plėšomas pykčio ir geismo,
jis atitraukė Iden.
- Už ką... - Ji turėjo atsikvėpti, kad paklaustų: - Už
ką bučinys?
Čeisas paglostė plaukus ir prisitraukė ją arčiau.
Lūpos kiek padelsė grįžti prie josios lūpų.
- Kartą viena mergina man sakė: Norėjau tave pa
bučiuoti - ir pabučiavau. Ar prieštarauji?
Čeisas ją drąsino. Iden sutikdama pakreipė smakrą.
-N e.
M EILĖS SODAS | 157
- Pagalvok, o tada ateik pas mane, - pasakė jis ir

stumtelėjo ją šviesų ir muzikos link.
Iden nenorėjo pripažinti, kad daugiausia iš bailumo

visą dėmesį skyrė mergaitėms ir besisvečiuojantiems
vadovams. Elgiuosi mandagiai ir atsakingai, - tikino
save. Vis dėlto suprato: jai reikia laiko, kad pajėgtų
surikiuoti mintis prieš kalbėdamasi su Čeisu.
Ji stebėjo Čeisą (jis šoko su Robertą), troško pulti
jam į glėbį ir pasakyti, kaip stipriai jį myli. Ir apsi
kvailinti? Kaip pasiaiškintu jeigu jis neužsimena apie
Eriką? Galvoje sukosi įkyri mintis, kad Čeisui tai nė
nerūpi. O jei nerūpi - tai jis ir įklimpęs mažiau negu
ji. Vis dėlto Iden pasižadėjo prieš baigiantis vakarui su
juo pasikalbėti, net jei nenorės klausytis. Tik sulauks
tinkamiausio meto.
Šiaip viskas vyko sklandžiai. Vasaros šokiai pasisekė.
Abiejų stovyklų vadovai jau įsijautę planavo kasmeti
nius šokių vakarus. O Kendisė entuziastingai čiauškėjo
apie didesnius bendrus projektus. Iden kaip visada
leido draugei planuoti ir organizuoti, o vėliau ketino
pati pasirūpinti smulkmenomis.
Nuolat judėdama ji išvengė tiesioginio susidūrimo
ir su Eriku, ir su Čeisu. Savaime aišku, šnektelėjo su
abiem vyriškiais, netgi leidosi šokdinama, bet viskas
vyko sausakimšame valgomajame. Erikas palaikė su ja
mandagų pokalbį, o Čeiso akyse ji įžvelgė pavojų - pri
minimą apie tą piktą bučinį - ir su baime laukė to, kas
neišvengiama.
- Spėju, kad ji jums labai patinka, - surizikavo

Robertą, pastebėjusi, kaip Čeiso žvilgsnis vis nuklysta
prie Iden.
- Kas? - Čeisas išsiblaškęs atsisuko į šokio part
nerę.
- Panelė Karlbou. Ji jums krito į akį. Tokia gra
žutė, - su paties gležniausio pavydo gaidele pridūrė
Robertą. - Mes išrinkome ją gražiausia vadove, nors
panelė Alison ir turi didesnę... - Staiga mergaitė susivo
kė, jog tam tikrų moters kūno dalių nedera aptarinėti
su vyrais, net ir su ponu Eliotu. - Ak...
- Suprantu... - Čeisas žavingai nusišypsojo ir greitai
apsuko partnerę ratu.
- Kai kurioms mergaitėms ponas Kitonas atrodo
gražus.
- O ? - Čeiso pašaipus žvilgsni nukrypo į apkalbamą
objektą.
- Bet man jo nosis atrodo pernelyg kaulėta.
- Ji vos liko nesulaužyta, —burbtelėjo Čeisas.
- Ir akys per daug arti viena kitos, - vėl pridūrė
Robertą. - Man jūs kur kas labiau patinkate.
Mergaitės žodžiai jį sujaudino. Prisiminęs pirmąjį
susižavėjimą Čeisas trūktelėjo Robertai už plaukų
uodegėlės ir pakreipė veidą į save.
- Tu man taip pat kritai į akį.
Iden iš savo kampo stebėjo meilikaujančią porą.
Matė, kaip Čeisas pasilenkė ir kaip Robertos veide pra
žydo šypsena. Nevalingai atsidususi suvokė pavydinti
dvylikametei mergaitei. Iden papurtė galvą, ramindama
save, kad ją bus išvarginęs vakarėlis. Regis, muzika grojo
kaip niekad garsiai. Ji vis lakstė į virtuvę rūpindamasi,

kad ant stalo netrūktų užkandžių. Berniukai ir mergai
tės nesiliovė tarškėję, stengdamiesi perrėkti muziką.
Penkias minutes, - tarė sau Iden. - Nuvogsiu sau tik
penkias ramias, nuostabias minutes.
Norėjo nors trumpam dingti iš valgyklos. Lauke
drėgnas vasaros oras veikė raminamai. Kvepėjo žole
ir sausmedžiu. Iden giliai įkvėpė, jausdama burnoje
šleikštu vaisių punšo skonį.
Šiąnakt mėnulis danguje atrodė sidabrinis. Staiga ji
suvokė mačiusi, kaip jis keičiasi. Per tuos tris mėnesius
dažniau nei per visą gyvenimą stebėjo, kaip jis dyla ir
vėl pilnėja. Ir ne tik tai. Niekada ir į nieką ji nebežiūrės
taip kaip anksčiau.
Minutėlę pastovėjusi susirado žvaigždynus, kuriuos
jai buvo rodęs Čeisas. Jausdama ant veido šiltą oro
dvelksmą, Iden susimąstė, ar kada nors jis parodys jai
daugiau.
Ji ėjo per sidabrinės šviesos užlietą žolę, palikusi sau
už nugaros muzikos ir balsų gaudesį. Susiradusi seną
kariją atsirėmė į ją, džiaugdamasi vienuma ir nuošalia
vietele.
Kaip tik tam ir skirtos vasaros naktys, - mintijo
ji. - Svajonėms ir troškimams. Iden žinojo prisiminsianti
ir iš naujo išgyvensianti šią naktį, kad ir kokia šalta
būtų žiema, kad ir kaip toli būtų vasara.
Mintis netikėtai nutraukė sugirgždėjusios užpaka
linės durys.
- Erikai, - nė neslėpdama irzulio burbtelėjo ji ir iš
sitiesė.
Erikas priėjo prie medžio. Pro lapiją susiliedama su

šešėliais skverbėsi žvaigždynų šviesa.
- Tau nebūdinga palikti pokylį.
- Aš pasikeičiau.
-Taip. - Susidūręs su ramiu ir atviru Iden žvilgsniu
Erikas pasijuto nejaukiai. - Pastebėjau. - Ištiesęs ranką
palietė Iden, ji neatsitraukė. Nė nepajuto prisilieti
mo. - Mes taip ir nebaigėme kalbėtis.
- Baigėme. Jau seniai.
- Iden, - apdairiai žengtelėjęs arčiau jis pirštu per
braukė jai per skruostą, - sukoriau ilgą kelią, kad tave
pamatyčiau ir atkurčiau mus siejusius saitus.
Iden nusuko galvą į šalį.
- Apgailestauju, kad patyrei tiek nepatogumų,
bet nėra ką atkurti. - Keista, pyktis ir netgi kartėlis
kone išnyko. Jis ėmė silpti jau šią popietę, kai jis ją
pabučiavo. Dabar Iden žiūrėjo į Eriką tarsi į menkai
pažįstamą žmogų. - Erikai, kvaila būtų šitai tęsti. Tegul
taip ir lieka.
- Sutinku, aš buvau kvailys. - Jis užtvėrė jai kelią,
tarsi atkaklus elgesys būtų galėjęs ką nors pakeisti. -
Iden, apgailestauju, kad tave įžeidžiau, tačiau tąkart
galvojau ne tik apie save, bet ir apie tave.
Iden norėjo nusijuokti, tačiau susigriebė, kad Erikas
net to nevertas.
-A p ie mane, Erikai? Gerai, tebūnie tavo tiesa.
Ačiū ir sudie.
- Neapsunkink visko, - nekantriai pasakė jis. - Juk
supranti, kad tuo metu, kol skandalas tebebuvo švie
žias, vestuvės tau būtų sukėlusios tik keblumų.
Šie žodžiai sutrikdė Iden labiau nei jo ranka. Ji atš

lijo į medį ir laukė. Suprato, kad pyktis, nors neaštrus
ir giliai slepiamas, vis dar rusena. Geriausia būtų visko
atsikratyti vienu metu.
- Skandalas. Tikriausiai turi omeny menkas tėvo
investicijas.
- Iden. - Jis vėl prisislinko arčiau ir uždėjo ranką
jai ant peties. - Tavo padėtis pasikeitė taip siaubingai,
taip staiga... Tėvas mirė ir paliko tave...
- Be nieko. Man teko pačiai užsidirbti pragyve
nimui, —užbaigė ji už Eriką. —Tiesa. Mano padėtis
pasikeitė. Ir tie keli mėnesiai labai daug davė. - Dabar
Iden jautė tik susierzinimą, tarsi baidytų nuo savęs
įkyrią musę. - Išmokau pasitikėti savimi ir suvokiau,
kad pinigai dabartiniame mano gyvenime nėra itin
svarbūs.
Iš surauktų Eriko antakių buvo aišku, kad jis nieko
nesuprato, o ir niekad nesupras žmogaus, pakilusio iš
pelenų.
- Erikai, galbūt nustebsi, bet man nerūpi kieno nors
nuomonė dėl pasikeitusios padėties. Pirmąkart gyveni
me mane tenkina tai, ką turiu ir ką pati užsidirbau.
- Niekaip nepatikėsiu, kad ši stovyklėlė yra vis
kas, ko tu nori. Pažįstu tave, Iden. - Jis apsivijo sau
aplink pirštą jos plaukų sruogą. - Moteris, kurią aš
pažįstu, niekad neiškeis gyvenimo Filadelfijoje į šitą už
kampį.
-Tikriausiai, - Iden siektelėjo jo rankos ir atnarp-
liojo nuo piršto savo sruogą, — bet aš nebesu tavo
pažinota moteris.
- Nebūk juokinga. - Pirmą kartą Erikas pajuto

panikos dūrius. Nesitikėjo, kad atvažiavus šimtus mylių
teks patirti tokį pažeminimą. - Važiuojame šiąnakt į
viešbutį. Rytoj galėsime grįžti į Filadelfiją ir susituok
ti - taip, kaip visada norėjome.
Minutėlę Iden žiūrėjo jam į veidą, mėgindama
įžvelgti nors krislelį tingaus prieraišumo, bent truputėlį
tikro jausmo. Bet jai nepavyko. Iden troško tiesos, kad
bent kiek galėtų jį gerbti.
- Kodėl taip elgiesi? Juk nemyli manęs. Niekada
nemylėjai, nes nebūtum išdavęs tada, kai man tavęs
reikėjo.
- Iden...
- Ne, leisk baigti. Vienąkart ir visam laikui baikime
tai. - Iden nekantriai stumtelėjo jį per žingsnį nuo
savęs. - Erikai, manęs nedomina tavo atsiprašymai ar
pasiteisinimai. Tu man nieko nebereiški.
Kadangi buvo pasakyta taip ramiai, taip tiesmukai,
Erikas nepatikėjo.
- Juk taip nemanai. Mudu ketinome tuoktis.
- Nes mums buvo paranku. Erikai, kaip tik dėl to
pasidalysiu su tavimi kalte.
- Iden, pamirškime kaltes. Suteik man galimybę
viską pakeisti.
Iden žvilgsniu jį sustabdė.
- Daugiau nebepykstu ir man nebeskaudu. Erikai,
suprask: aš nemyliu tavęs ir nenoriu.
Minutėlę jis tylėjo. O kai prašneko, Iden nustebino
nuoširdumo gaidelė jo balse.
- Taip greitai susiradai kuo mane pakeisti?
Ji vos nesusijuokė. Palikęs mane vos ne prie altoriaus

dabar vaidina apgautą mylimąjį.
- Erikai, darosi vis absurdiškiau. Niekuo aš tavęs
nepakeičiau, o pamačiau, koks tu esi. Neversk aiškinti,
koks būtent.
- Tik ar nebus prie viso to prisidėjęs Čeisas Elio-
tas?
- Kaip drįsti mane kamantinėti? - Jos žvilgsnis
slystelėjo pro šalį, bet tuo metu Erikas sugriebė už
rankos, šįkart visai ne švelniai. Iden nustebusi ženg
telėjo atgal ir vėl pažvelgė į jį. Kaip vaikas, pametęs
žaislą, — pamanė. —Pasiruosęs trypti kojomis, kad tik
j į atgautų. Jos susierzinimas vis stiprėjo. Nutaisiusi
šaltą ir abejingą balsą Iden rėžė: - Mudviejų su Čeisu
santykiai - ne tavo reikalas.
Dabar Erikas atpažino ramią, išdidžią moterį. Jo
tonas sušvelnėjo.
- Man rūpi viskas, kas susiję su tavimi.
Nuvarginta Iden atsiduso.
- Erikai, palik mane ramybėje.
Nespėjus jai išsivaduoti nuo Eriko, atsivėrė tinklelio
durys.
- Man ir vėl tenka įsiterpti. - Susikišęs rankas į
kišenes Čeisas nulipo verandos laipteliais.
- Regis, tau tai būdinga. - Erikas paleido Iden tik
todėl, kad atsistotų tarp jos ir Čeiso. - Tikriausiai pa
stebėjai, kad mudu su Iden kalbamės. Juk gerų manierų
mokomasi ir kalnuose?
Čeisas nekantravo pademonstruoti Erikui geras
manieras. Tik abejojo, ar tvarkingajam filadelfiečiui
164 | N O R A RO B E R TS
patiks šluostytis sukruvintą nosį. Tačiau jam jau vis

vien. Čeisas žengė du žingsnius į priekį, ir Iden iškart
perprato jo ketinimus.
- Pokalbis baigtas, - greitai pasakė ji ir įsiterpė tarp
vyrų. Bet atrodė, kad ir vėl, kaip šią popietę arklidėse,
būtų tapusi nematoma.
- Manau, turėjai užtektinai laiko savo mintims
išsakyti. - Nenuleisdamas akių nuo Eriko Čeisas pa
siūbavo ant kulnų.
- Kodėl tau rūpi, kiek laiko aš kalbuosi su suža
dėtine?
- Sužadėtine! - pasipiktinusi riktelėjo Iden, deja,
nebuvo išgirsta.
- Kitonai, tu tiesiog pavėlavai kelis mėnesius, - ra
miai pasakė Čeisas, vis dar laikydamas rankas kišenė
se. - Kai kas pasikeitė.
- Pasikeitė? - Iden nustebusi atsisuko į Čeisą. -
Apie ką tu?
Nežiūrėdamas į Iden jis švelniai paėmė ją už rankos.
- T u pažadėjai man šokį.
Erikas čiupo Iden už kitos rankos.
- Mes nebaigėme.
Čeisas atsisuko. Pirmą kartą jo akyse suspindo
grėsmė, skaidri it stiklas.
- Tikrai baigėte. Panelė eis su manimi.
Įsiutusi Iden išsivadavo iš abiejų.
- Liaukitės! - To betrūko, kad tampytų ją į skir
tingas puses lyg kokią bevalę. Galiausiai Iden pamiršo
geras manieras, etiketą, savitvardą ir pasinaudojo
kartą Čeiso duotu patarimu: supykus daug naudingiau
rėkti. - Abu esate tikri bukapročiai!- pratrūko ji ir

nekantriai krestelėjusi galvą nusipurtė ant akių užkritu
sius plaukus. - Atrodote kaip du šunyčiai, susipešę dėl
kaulo. O mano nuomonės nenorėtumėte išgirsti? Taigi
klausykitės. - Ji atsisuko veidu į Eriką. - Kiekvienas
mano pasakytas žodis buvo tiesa. Supranti? Kiekvie
nas žodis. Mėginau kalbėti kuo mandagiau, bet jeigu
stumdysiesi, perspėju, nebūsiu tokia supratinga.
- Iden, mieloji...
- Ne, ne, ne! - Iden pliaukštelėjo per ištiestą Eri
ko ranką ir nustūmė ją šalin. - Tu palikai mane, kai
man buvo sunku. Esi tikras beprotis, jei manai, kad
užmiršiu, koks pasirodei esąs silpnavalis, bejausmis,
netaktiškas, suktas kaip... - A k, ir koks tas Kendisės žo
dis? - ...žebenkštis, - pridūrė ji su pasimėgavimu. —O
jei išdrįsi, jei išdrįsi darkart mane paliesti - iškulsiu
tau dantis.
Dieve, kokia moteris! —gėrėjosi Čeisas. Jis nekantra
vo kuo greičiau ją apkabinti ir parodyti begalinę savo
meilę. Nuo pat pradžių manė, kad ji nuostabi, kone
nežemiška, o ji, pasirodo, dar ir drąsi kaip vikingas.
Labiau už viską gyvenime troško apglėbti ir užvaldyti
šią aistringą būtybę. Kai Iden atsisuko į Čeisą, jis
šypsojosi.
- O tu... - ji žengtelėjo prie Čeiso ir ėmė pirštu
baksnoti į krūtinę, - eik ir susirask ką nors kitą, su
kuo galėtum pasipešti. Neturiu jokio noro stebėti,
kaip neandertalietis neriasi iš kailio, vaidindamas
baltąjį riterį.
Čeisas nesumojo, ką atsakyti.
- Dėl Dievo meilės, Iden, aš...

- Užsičiaupk, - nutraukė ji. - Galiu pati savimi
pasirūpinti, pone Smarkuoli. Labai klysti, jei manai,
kad padėkosiu, jog kišiesi į mano reikalus. Jei norėčiau,
kad kas nors... koks nors raumeningas vyrukas tvarkytų
mano šiukšles - pasisamdyčiau.
Giliai įtraukusi oro ji pasisuko veidu į abu vyriškius.
- Elgiatės taip, lyg turėtumėte mažiau proto už tuos
vaikus. Kvaila, kai suaugę vyrai stengiasi patenkinti sa
vimeilę, naudodamiesi moterimi it teniso kamuoliuku.
Aš pati sprendžiu. Taigi atidžiai klausykite: nė vieno iš
jūsų man nereikia.
Iden apsisuko ant kulno ir nuėjo. Abu vyrai liko
stovėti po karija ir spoksoti jai įkandin.
DEŠIMTAS SKYRIUS
askutinėmis stovyklavimo dienomis užvirė tik
P ras pragaras. Mergaitės krovėsi daiktus ir virkavo
dėl dingusių batų. Iš kiekvieno namelio sklido nesibai
giančios aimanos. Be to, reikėjo saugiai sudėti stovyklos
įrangą ir atlikti virtuvės išteklių inventorizaciją.
Lovos paliko plikut plikutėlės - paklodės jau buvo
išplautos ir sulankstytos. Iden nutvėrė save šniurksčio-
jančią į pagalvės užvalkalą. Per pirmąją inventorizaciją
jos pasigedo dviejų užklotų ir suskaičiavo penkiais

rankšluosčiais daugiau, nei buvo stovyklavimo pra
džioje.
Iden nusprendė nesikrauti daiktų, kol nenurims
suirutė. Jai netgi toptelėjo mintis praleisti stovykloje
dar vieną naktį ir atsigavus išvažiuoti kitą rytą. Įtikino
save, kad taip bus daug geriau ir netgi naudinga, jei
kas nors pasiliks ir darkart patikrins tuščius namelius.
Bet iš tiesų ji tiesiog negalėjo taip išvykti.
Nebuvo pasiruošusi to prisipažinti. Palikusi skal
byklą ji nuėjo į arklides ir ėmėsi skaičiuoti apynasrius.
Paskaitė sau pamokslą ir nusprendė, kad tėra vienintelė
priežastis, dėl kurios čia pasilieka: turi patikrinti ir
suveržti visas atsilaisvinusias vadeles. Žymėdamas i ap
lanke numerius ji vijo šalin mintis apie Čeisą. Pasilieka
tikrai ne dėl jo. Ji dukart suskaičiavo žąslus ir, gavusi
skirtingą skaičių, perskaičiavo dar kartą.
Tas vyras tiesiog nepakenčiamas! Iden žymėjosi pieš
tuku ir sumavo, kol liko patenkinta. Tada kruopščiai
apžiūrėjo vadeles ir įvertino jų susidėvėjimą. Nusprendė
švariai nuplauti jas specialiu muilu - dar viena priežas
tis pasilikti nakčiai. Kaip ir daugybė kartų šią savaitę,
mintys vėl nuklydo prie Čeiso ir Eriko susidūrimo.
Tąkart ji kalbėjo nuoširdžiai. Kiekvienas, nors ir
išrėktas, žodis ėjo iš širdies. Net ir po septynių dienų
nebūtų nė vieno jų atsiėmusi. Ji apsisprendė galutinai.
Tebuvau tik prizas, kurį reikėjo iškovoti, - prisiminė sau
Iden, nes pyktis jau kėsinosi virsti įniršiu. - Ar vyrams
moteris tėra daiktas, kurį gali prisitraukti prie šono ir
pasipuikuoti?Man tai nepriimtina.
168 | N O R A R O B E R TS
Ji ką tik atrado save. Ir jokiu būdu neatsisakys

tapatybės dėl kokio nors vyro.
Kaip reikiant įniršusi Iden ėmėsi tikrinti balnus.
Erikas niekada manęs nemylėjo. Dabar ši tiesa - skaidri
kaip krištolas. Jis vis dar neatsisako pretenzijų, nors ir
nieko nejaučia. Mano moteris! Mano nuosavybė, mano
sužadėtinė!- Iš Iden lūpų išsprūdo kimus garsas, iš
duodantis pasibjaurėjimą, sumišusį su pašaipa - į garsą
bemat atsiliepė kažkuris iš arklių.
Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei teta nebūtų
išsivežusi Eriko. Kažin ar dabar tuo džiaugtųsi.
Bet kur kas blogiau, šimteriopai blogiau dėl Čeiso.
Susimąsčiusi ji įbedė akis į vieną tašką ir ėmė stuk
senti pieštuku į aplanką. Juk jis nė neužsiminė apie
meilę ir prieraišumą. Nieko neprašė ir nieko nežadėjo,
o pasielgė taip šlykščiai, kaip ir Erikas. Negaliu šito
suprasti, - prisipažino Iden, prisidėjusi ranką sau prie
kaktos. Ji įsimylėjo Čeisą. Beviltiškai įsimylėjo. Jeigu
jis būtų ištaręs bent žodį, jeigu būtų paskatinęs ją
prisipažinti, viskas galėjo susiklostyti kitaip. Vis dėlto
palikti Čeisą bus nepalyginamai sunkiau nei palikti Fi
ladelfiją.
Čeisas nieko nepasakė, nieko neklausė. Nebeprireiks
dar vienos progos, kurią galbūt būtų jam, tiktai jam,
suteikusi. Nebesvarbu, nes dabar viskas baigta, - pripa
žino sau Iden ir ištiesino pečius. Atėjo laikas naujiems
pokyčiams, naujiems planams ir naujam gyvenimui.
Jau kartą įstengė atsitiesti - pavyks ir dabar.
Planai, - sumurmėjo ir vėl įsikniaubė į aplanką.
Reikėjo tiek daug suplanuoti kitam stovyklavimo
sezonui. Vasara netruks ateiti. Pirštai mėšlungiškai

suspaudė pieštuką. Taip ir gyvensiu dabar nuo vasaros
iki vasaros? O tarp jų - tuštuma ir laukimas? Kiek kartų
eisiu prie ežero, tikėdamasij į pamatyti? Čia tik silpnumo
akimirka. - Minutėlę Iden pabuvo užsimerkusi, kol
nurimo. - Sielvartas mane tik sustiprins ir leis eiti toliau.
Dabar ji suvokė dar vieną tiesą. Kai liausis sielvartavusi
dėl Čeiso, susikurs naują gyvenimą.
- Iden? Iden, ar tu ten esi?
- Aš čia! - riktelėjo Iden ir atsisukusi išvydo vidun
įgriūvančią Kendisę.
- Ak, ačiū Dievui.
- Kas nutiko?
Kendisė gaudydama kvapą prispaudė ranką sau
prie krūtinės.
- Robertą.
- Robertą? - Iden skrandis susigniaužė. - Susižeidė?
- Ji dingo.
- Kaip tai? Anksčiau atvažiavo tėvai?
- Ne, ji dingo. - Kendisė nesustodama žingsniavo
po arklidžių sandėliuką, timpčiodama sau už plau
kų. -V isi daiktai stovi supakuoti namelyje. Stovykloje
jos nėra.
- Ir vėl, o ne. - Iden numetė aplanką į šalį, buvo
labiau suirzusi nei susirūpinusi. - Ar tas vaikas nieko
nepasimokė per vasarą? Kiekvienąsyk, kai tik nusisu
kame, ji į ką nors įsivelia.
- Marse ir Linda tvirtina, kad prieš išvažiuodama
ji žadėjo pasirūpinti svarbiu reikalu. - Kendisė kils
telėjo ir bejėgiškai nuleido rankas. - Deja, neišsidavė
mergaitėms, ką ketina daryti. Galbūt tik nubėgo pri

skinti gėlių mamai, bet...
- Negalime rizikuoti, - užbaigė Iden.
- Pasiunčiau tris vadoves jos ieškoti, bet pamaniau,
kol iškviesime jūros pėstininkus, gal tau šaus kokia
mintis. - Kendisė stabtelėjo atgauti kvapo. - Tai bent
vasaros pabaiga.
Iden trumpam užmerkė akis, kad susitelktų. At
mintyje greitai perkratė pokalbį su Robertą ir nusitvėrė
vienos minties.
- O ne! - Iden akys išsiplėtė. - Aš jau žinau, kur ji
prapuolė. - Ir nedelsdama išlėkė iš sandėliuko. Kendisė
neatsilikdama puolė iš paskos.
- Kur?
- Man reikės automobilio. Bus greičiau. - Iden
nuskubėjo prie savo namelio, šalia kurio po gumbuota
kriauše stovėjo nedidelis automobilis. - Esu įsitikinu
si, ji nubėgo atsisveikinti su Čeisu... vis dėlto reikėtų
patikrinti sodą.
- J a u patikrinome, bet...
- Po dvidešimties minučių grįšiu.
-Id e n ...
Kendisės žodžius užgožė variklio riaumojimas.
- Nesijaudink, aš parsivešiu mažąją neklauža
dą, - iškošė pro dantis Iden. —Jei reikės, partempsiu
už plaukų.
- Gerai, bet... - A utom obiliui šovus į priekį,
Kendisė pasitraukė atbula. - Benzinas! - atsidūsėjusi
šūktelėjo ji nuvažiuojančiai Iden. - Vargu ar užteks
degalų?
Iden pastebėjo temstant dangų - dar ir už tai Ro

bertą atsigriebs. Galėjo prisiekti, toji padauža paspruko
paskutinįkart pasimatyti su Čeisu. Tokiai ryžtingai
mergaitei trys mylios nebūtų sutrukdę.
Iden įvairavo po arka, niūriai galvodama, ką pasakys
Robertai, kai ją suras. Tačiau šį malonumą teko atidė
ti, nes automobilis trūktelėjo, sučiaudėjo ir dar kartą
krestelėjęs sustojo. Iden bejėgiškai pažiūrėjo žemyn:
degalų rodyklė bejėgiškai nusviro į kairę.
- Prakeikimas! - Ji trinktelėjo ranka per vairą ir
suunkštė: seno modelio automobilių vairai nebuvo pa
tys minkščiausi. Pūsdama geliantį riešą Iden išsiropštė
laukan kaip tik tuo metu, kai nudundėjo griaustinis.
Tarytum to laukęs iškart prapliupo lietus.
Minutėlę ji tiesiog stovėjo šalia užgesusio automo
bilio, virpančia ranka prisidengusi burną, prausiama
liūties. Drabužiai permirko akimirksniu.
- Nuostabu, - burbtelėjo ji ir sušnypštė: - Rober
tą! - Tada įniršusi žvilgtelėjo į dangų ir metėsi bėgti.
Žaibai čaižė dangų it botagu. Atkartodamas kirčius
grūmojo griaustinis. Iden širdis kaskart šoktelėdavo vos
ne iki gerklės. Baimė taip pat stiprėjo, nes kiekvienas
žingsnis artino prie Čeiso namų. O jei aš klystu?Jeigu
Robertos ten nėrayjeigu j i kažkur užklupta audros, šlapia
ir išsigandusi? Galbūt pasiklydo ar susižeidė? Sukilęs
nerimas gniaužė kvapą.
Galiausiai, permirkusi iki paskutinio siūlelio ir
įsibaiminusi, Iden pasiekė Čeiso namus.
Griaustinis užgožė Iden beldimąsi. Ji pažvelgė pro
petį - nebuvo matyti nieko, tik vientisa lietaus uždanga.
Jei Robertą lauke, kur nors... Ji vėl pasisuko į duris ir

garsiai šaukdama pradėjo daužyti jas kumščiais.
Kai Čeisas atidarė duris, ji vos nenuvirto jam prie
kojų. Jis permetė akimis permirkusią ir susitaršiusią Iden
ir pagalvojo nematęs nieko gražesnio savo gyvenime.
- Tai bent staigmena. Duoti rankšluostį?
Iden rankomis įsikibo jam į marškinius.
- Robertą, - išspaudė ji vienintelį žodį.
- J i svetainėje. - Jis švelniai nubraukė jai nuo akių
plaukus. - Nurimk, Iden, jai viskas gerai.
- Ak, ačiū Dievui. - Ašaros jau buvo čia pat, tad ji
prispaudė pirštus prie akių. O kai juos atitraukė - akys
buvo sausos ir piktos. - Aš ją užmušiu! Nieko nelauk
dama. Tuojau pat.
Čeisas atsistojo priešais ją greičiau, nei ji ėmėsi
grasinimo. Jau spėjo patirti karštą jos būdą ir neketino
rizikuoti.
- Suprantu, kaip jautiesi, tačiau būk jai atlaidesnė.
Ji atėjo su pasiūlymu.
-Traukis šalin, o tai ir tau trinktelėsiu. - Nustūmusi
Čeisą Iden nudrožė į svetainę ir stabtelėjo tarpduryje
atsikvėpti. - Robertą! - sukomandavo ji. Mergaitė,
žaidusi ant grindų su šunimi, pakėlė akis.
- O, panele Karlbou, sveiki. - Matyt, apsidžiaugusi
draugija Robertą išsišiepė. Bet po minutėlės prikando
apatinę lūpą. Galbūt ji ir buvo optimistė, bet tikrai ne
kvailė. - Jūs visa šlapia.
Žemas Iden balsas privertė Skvotą pastatyti ausis.
- Robertą, - pakartojo ji ir žengė į priekį. Tuo pat
metu pajudėjo ir Skvotas. Iden stabtelėjusi nepatikliai
pažvelgė į šunį. Šis atsisėdo tarp Iden ir Robertos ir

suskato uodega tuksenti į grindis - Pasišauk šunį, - pa
liepė ji Čeisui, nesiteikdama nė pažiūrėti į jį.
- Ak, Skvotas jūsų neužgaus. - Robertą čiūžtelėjo
per grindis ir meiliai apsivijo šuns kaklą. Skvoto uodega
pradėjo tuksenti dar smarkiau. Akimirką Iden pamanė,
kad šuo šypsosi. Spėjo išvysti baltus ir didelius dan
tis. -Jis tikrai draugiškas, - patikino ją Robertą. - T ik
ištieskite ranką, kad ją pauostytų.
Ir čiuptų už riešo, kurį ir taip maudžia, - pamanė
Iden.
- Robertą, - vėl prašneko ji, nejudėdama iš vietos. —
Po šitiek savaičių tu dar nežinai stovyklos taisyklių?
- Taip, panele. - Robertą apsikabino Skvotą per
sprandą. - Bet turėjau čia ateiti.
- Ne tai svarbiausia. - Iden susinėrė rankas. Įsivaiz
davo, kaip ji dabar atrodo ir kaip skamba balsas. Jeigu
atsisuktų, pamatytų išsišiepusį Čeisą. - Robertą, taisy
klės sugalvotos ne be reikalo. Jos turi garantuoti tvarką
ir saugumą, o ne pataikauti tavo pokštams. Šiandien
pažeidei vieną svarbiausių, ir jau ne pirmą kartą. Mudvi
su panelė Bartolomju esame atsakingos už tave. Tėvai
mumis pasitiki, taigi bus teisėta, jeigu... - Iden nutilo,
nes Robertą klausėsi, įsmeigusi į ją kuo rimčiausias akis.
Ji prasižiojo, ketindama baigti pamokslą, bet tik alsiai
atsiduso. - Robertą, tu mirtinai mane išgąsdinai.
- Suprantu, panele Iden. Atsiprašau. - Iden nuos
tabai, Robertą pašoko ir staigiai pribėgusi apsivijo ran
komis ją per liemenį. -T ikrai to nenorėjau. Pamaniau,
kol grįšiu, manęs niekas nepasiges.
174 | N O R A R O BE RT S
- Tavęs? - Iden tyliai nusijuokė ir pakštelėjo Ro

bertai į viršugalvį. - Ak tu, pabaisa, ar nežinojai, kad
tavęs neįmanoma nepasigesti?
- Tikrai? - išspaudė Robertą.
-T ikrai.
-Atsiprašau, panele Karlbou. - Ji atsitraukė ir pakė
lė į Iden strazdanotą trikampį veidelį. - Aš tik turėjau
pamatyti Čeisą. - Ji žvilgterėjo į Iden taip intymiai ir
moteriškai, kad toji skubiai atsisuko į Čeisą.
- Čeisą? - pakartojo Iden, nors ir suprato, kad
nieko iš Robertos neišpeš.
- Mes turėjome aptarti asmeninį reikalą. - Čeisas
klestelėjo ant kėdės ranktūrio stebėdamas, kaip globė
jiškai Iden laiko apkabinusi Robertą.
Nors ir sunkiai, vis dėlto peršlapusi Iden įstengė
oriai atsikirsti:
- Negali tikėtis atsakomybės iš dvylikametės, tačiau
apie tave buvau geresnės nuomonės.
- Aš paskambinau į stovyklą, —sutramdė jos įkarštį
Čeisas. - Bet, rodos, tu jau buvai išvažiavusi. Jie žino,
kad Robertą saugi. - Jis pakilo ir priėjęs sugriebė jai už
sportinių marškinėlių krašto. Nuo rankogalio varvėjo
vanduo. - Ėjai pėsčiomis?
- Ne. - Suirzusi, kad nebegali jam nieko prikišti,
Iden piktai nustūmė jo ranką. - Automobilis... - ji su
dvejojo ir nutarė pameluoti: - Sugedo. - Ir susiraukusi
pasisuko į Robertą. - Kaip tik prieš audrą.
- Gailiuosi, kad jūs sušlapote, - nesiliovė atgailauti
Robertą.
- Ir turėtum.
- Ar įsipylėte benzino į baką? Jis buvo beveik

tuščias.
Iden pasigailėjo, kad jos visgi neužmušė. Tą akimir
ką nuaidėjo automobilio signalas.
- Tikriausiai Delanis. - Čeisas priėjo prie lan
go. - Jis sutiko parvežti Robertą į stovyklą.
- Labai miela. - Iden patraukė ranką nuo Rober-
tos. —Vertinu visas tavo pastangas.
- Tiktai dėl Robertos. - Čeisas suskubo pagriebti
Iden už rankos, kol ji nespėjo vėl pasprukti. Pasiruo
šęs spyriui ar spiegimui jis laikė įsikibęs į tą, kurios
troško. - Geriau nusimesk tuos šlapius drabužius, kol
nepradėjai čiaudėti.
- Taip ir padarysiu, vos tik grįšiu į stovyklą.
- Mama sako, kad sušlapus kojas galima greitai
persišaldyti. - Robertą atsisveikindama apsikabino
Skvotą. - Pasimatysime kitais metais, - pasakė ji Čei
sui. Iden pirmą kartą pastebėjo drovumo šešėlį. - Jūs
tikrai parašysite?
- Taip. - Čeisas pasilenkė, kilstelėjo jos galvą ir
pabučiavo į abu skruostus. - Tikrai parašysiu.
Raudonis bemaž paslėpė visas Robertos strazdanas.
Ji apsisuko ir vėl puolė Iden į glėbį.
- Pasiilgsiu jūsų, panele Karlbou.
- Ak, Robertą, aš irgi tavęs pasiilgsiu.
- Kitais metais atsivešiu ir pusseserę. Visi sako, kad
mudvi labai panašios - lyg seserys.
- O, - išsprūdo Iden. - Puiku. - Vylėsi, kad per
žiemą spės prisikaupti energijos.
- Si vasara buvo pati geriausia. - Kai Robertą
paskutinįkart prisispaudė, Iden akys aptemo nuo

ašarų. - Viso!
Nespėjus Iden atsipeikėti, mergaitė dingo už durų.
- Robertą...
- Man taip pat ši vasara buvo pati geriausia. - Čeisas
paėmė ją už rankos, kol ji dar nespėjo nusitverti durų
rankenos.
- Čeisai, leisk man eiti. Turiu grįžti.
- Tavo drabužiai šlapi. Nors gal jau minėjau, kad
šlapia ir varvanti atrodai nuostabiai.
- Aš nepasiliksiu, - pasakė ji, primygtinai jo stu
miama laiptais į viršų.
- Delanis ką tik išvažiavo, o tavo automobilyje nėra
degalų. Sakyčiau, tu pasilieki. - Kadangi Iden drebėjo,
jis ją paskubino. - Be to, nuo tavęs ant grindų lieka
balutes.
- Atsiprašau. - Čeisas nutempė ją per miegamąjį.
Iden vos spėjo pastebėti ramias spalvas ir žalvario lovą,
kai buvo įstumta į šalimais esantį vonios kambarį. - Čei
sai, labai miela, bet jei tik galėtum mane parvežti...
- Po to, kai palįsi po karštu dušu ir persirengsi.
Karštas dušas. Dabar net sabalo kailiniai ar smarag
dai nebūtų taip vilioję. Šio malonumo neteko patirti
nuo pat birželio pradžios.
- Ne, man tikrai reikia grįžti.
Bet Čeisas jau uždarė duris. Iden spoksojo į jas,
paskui prikando apatinę lūpą ir atsisuko į vonią. Nie
ko savo gyvenime nebuvo mačiusi gražesnio ir labiau
geidžiamo. Taigi pasiduoti pagundai neprireikė nė
dešimties sekundžių.
M E ILĖ S SODAS | 177
- Šiaip ar taip jau esu čia... - sumurmėjo nusiplėš-

dama drabužius.
Pirmosios karšto vandens čiurkšlės užėmė kvapą.
Iš Iden lūpų ištrūko tyriausio godulio atodūsis ir ji
atsidavė palaimai. Kaip nuodėminga, - pamanė, kai
vanduo užliejo galvą. - Rojus.
Po penkiolikos minučių ji apgailestaudama užsuko
čiaupus. Šalia vonios ant kabyklos rado storą rankš
luostį. Iden džiaugsmingai susisupo į rankšluostį, kuris
atrodė bemaž toks pat puikus kaip ir dušas. Ir tik tada
pastebėjo, jog nėra drabužių.
Minutėlę piktai žiūrėjo į tuščią skersinį, ant kurio
paliko juos kaboti. Tada tvirčiau susisiautę rankšluostį.
Tikriausiai jis užėjo, kai prausiausi po dusu. Papūtusi
lūpas Iden tyrinėjo aprasojusį durų stiklą, spėliodama,
ar išties jis nepermatomas.
N urim k, - paliepė sau mintyse. - Čeisas paėmė
drabužius, nes juos reikėjo išdžiovinti. Jis tiesiog atidus
seimininkas. Vis dėlto rankos šiek tiek drebėjo, kai
nuo durų nusikabino tamsiai mėlyną chalatą. Aišku,
chalatas priklauso jam . Iden apsivilko. Į audinį įsigėręs
kvapas leido pajusti Čeiso artumą, tarsi jis būtų buvęs
vonioje. Chalatas buvo šiltas ir storas, bet juosdamasi
diržą ji vis dar virpėjo.
Ir kas čia tokio, - guodė save Iden. - Pasiskolinau
chalatą tik laikinai, kol išdžius drabužiai. Bet kažkodėl
įtraukė galvą į apykaklę ir įkvėpė. Norėdama atsikratyti
nejaukumo, rankšluosčiu nutrynė aprasojusį veidrodį.
O kai pamatė atvaizdą, iš galvos išdulkėjo visos roman
tiškas svajos. Skruostai buvo įraudę nuo karšto vandens,
tačiau ji neturėjo net paprasčiausio tušo blakstienoms

patamsinti. Chalato spalva dar labiau išryškino akis.
Aplink veidą raitėsi šlapios garbanėlės. Iden kelis kartus
perbraukė plaukus ranka, tačiau be šepečio negalėjo
jų sutvarkyti.
Žavinga, - burbtelėjo mintyse prieš atidarydama
duris. Čeiso miegamajame ji kiek padelsė - norėjo ap
sidairyti, norėjo paliesti dar ką nors, kas jam priklausė.
Galiausiai purtydama galvą nuskubėjo per kambarį ir
nusileido laiptais žemyn. Atsidūrusi svetainės tarpdu
ryje pamatė Čeisą ir dar labiau sutriko.
Jis atrodė toks žavus su tais darbiniais marškiniais
ir džinsais. Stovėjo priešais devynioliktojo amžiaus
indaują ir iš krištolinio grafino pylėsi brendžio. Jo
prieštaringi bruožai jai buvo nepaprastai patrauklūs.
Šiuo metu priežastys nebuvo svarbos. Ji mylėjo Čeisą.
Šiandien, prieš išvažiuodama į žiemos tremtį, turėjo
ištverti paskutinį susirėmimą.
Čeisas atsisuko. Kad ji jau čia, pajuto daug anks
čiau, bet dar kelias akimirkas delsė atsigręžti. Kai buvo
užėjęs į vonios kambarį paimti šlapių drabužių, Iden
niūniavo. Pro stiklą matė jos figūros šešėlį ir troško (ne
prisiminė, kad būtų ko nors troškęs stipriau) praverti
kabiną ir užvaldyti Iden. Turėti ją... glamonėti šlapią
odą ir žvelgti į akis, tokias dideles ir supratingas.
Išvydęs ją tarpduryje, paskendusią jo chalate...
užsigeidė jos dar stipriau. Tik todėl ir delsė atsisuk
ti - turėjo įsitikinti, kad pajėgs kalbėti.
- Geriau?
—Taip, ačiū. - Iden ranka instinktyviai nuslinko
prie chalato atlapų. Jis perėjo per kambarį ir pasiūlė

jai taurę.
- Išgerk. Padės sušilti šlapioms kojoms.
Ji paėmė taurę. Čeisas uždarė duris jai už nugaros.
Iden pasijuto abiem rankomis spaudžianti taurę. Lė
tai ją pakėlė, vildamasi, kad nuo brendžio prašviesės
galva.
- Apgailestauju dėl visko. - Kaip įmanydama
stengėsi, kad balsas skambėtų mandagiai, o kartu ir
santūriai. Ji liko stovėti nugara į duris.
- Nėra dėl ko. - Čeisas mielai būtų ją supurtęs. -
Kodėl tau neatsisėdus?
- Ne, man gerai. - Kadangi jis tebestovėjo priešais,
Iden panoro atsitolinti. Ji priėjo prie lango, vis dar
lijo. —Lietus tikriausiai tuoj baigsis.
- Nemanau. —Jis pajuto situacijos komiškumą
ir tai išdavė jo balsas. Iden nepatikliai atsisuko. — Iš
tikrųjų stebiuosi, kad taip ilgai lyja. - Pastatęs taurę
su brendžiu jis priėjo prie jos. —Iden, mes sustabdėme
laiką. Nustok ir tu trauktis atgal.
Ji skubiai papurtė galvą ir šaltai tarė:
- Nesuprantu, ką turi omenyje.
- Po galais, puikiai supranti. - Jis užstojo jai kelią,
kad nepaspruktų. Paėmė taurę iš suglebusių jos pirštų ir
vėl atsuko į save. Tyčia lėtai braukė jai nuo veido plaukų
sruogas, kol visiškai jį atidengė. Iden akyse blykstelėjo
baimė, tačiau pačioje gelmėje slypėjo nekantraujantis
geismas - kaip tik tai jis ir troško pamatyti.
- Mudu jau esame čia stovėję, tada pasakiau tau,
kad jau per vėlu.
Tada pro langą vidun sruvo šviesa. Dabar j į čaižo

lietus. Stovėdama čia Iden juto, kaip viena ant kitos
klojasi praeitis ir dabartis.
- Tąkart tu mane pabučiavai.
Jis susirado jos lūpas. Bučinys buvo reiklus ir go
dus - lyg uraganas. Čeisas tikėjosi pajusti dvejonę ir
baimę, o pajuto reikalavimą ir geidulį. Prisitraukęs Iden
dar arčiau aptiko alkį, poreikį ir kunkuliuojančią aistrą.
Tačiau svarbiausia jam buvo jos palankumas.
Pasitikėk manimi, - norėjo išrėkti jai, bet Iden ran
kos jau taršė jo plaukus ir traukė prie savęs.
Lietus daužėsi į lango stiklą. Dangumi dardėjo
griaustinis. O Iden sukosi viesulu savo pačios audroje.
Troško jo, norėjo, kad nuplėštų nuo pečių chalatą ir
liestų jos kūną. Troško pirmojo prisilietimo eksta
zės - pajusti, kaip oda priglunda prie odos. Troško
padovanoti jam meilę, bet suprato turinti užgniaužti
ją savyje.
- Čeisai. Mes negalime tęsti. - Ji nusuko galvą. - Aš
negaliu. Privalau važiuoti. Manęs laukia žmonės.
- Niekur tu nevažiuosi. Ne dabar. - Čeiso ranka
nuslydo jai prie kaklo. Jo kantrybė išseko.
Tai pajutusi Iden atsitraukė.
- Kendisė nerimaus. Norėčiau atgauti drabužius.
-N e.
-N e ?
- Ne, - pakartojo jis ir pakėlė brendžio taurę. -
Kendisė nesirūpins, jau paskambinau ir pasakiau jai,
kad negrįši. Ji perdavė, kad nesijaudintum, viskuo bus
pasirūpinta. Iden... - jis siurbtelėjo brendžio, - tu ne
gausi drabužių. Ar galėčiau dar ką nors pasiūlyti?
- Tu jai skambinai? - visos baimės ir rūpesčiai

pranyko, o jų vietą užėmė pyktis. Ką tik svajingai
spindėjusios akys patamsėjo. Čeisas vos sulaikė šypseną.
Jam patiko išdidžioji Iden, ir pikčiurna, ir ryžtingoji,
bet maištingąją Iden jis tiesiog dievino.
- Taip. Ar dėl to kils keblumų?
- Kas tau leido spręsti už mane? - Iš chalato ranko
vės iškišusi ranką Iden stumtelėjo jam į krūtinę. - Ne
turėjai teisės skambinti Kendei ar kam nors kitam. Ir
dar - nemanyk, kad čia pasiliksiu.
- Aš nieko nemanau. Tu lieki čia. Su manimi.
- Spėk iš antro karto. - Šįkart ji stumtelėjo gerokai
stipriau ir privertė per žingsnį pasitraukti. Čeisui top
telėjo mintis: jeigu nebūtų dėl jos jau pametęs galvos,
iškart įsimylėtų. - Dieve, gal man kas negerai, kad
nuolat susiduriu su arogantiškais, valdingais vyrais,
kurie mano turį gauti viską, ko tik įsigeidžia.
- Aš ne Erikas. - Jo balsas buvo švelnus, gal net
pernelyg. - Tai su manimi dabar ginčijiesi.
- Vėl klysti, nes aš su tavimi nesiginčiju. Atiduok
drabužius.
Čeisas labai lėtai pastatė taurę.
-N e .
Iden vos neatvipo žandikaulis.
- Gerai, tada eisiu taip apsirengusi. - Ji ryžtingai
nužingsniavo prie durų ir trūktelėjusi jas atidarė. Prie
slenksčio gulėjo Skvotas. Kurį laiką juodu žiūrėjo vienas
į kitą, o kai šuo atsisėdo, Iden įtariai jį nužvelgė. Ji žengė
dar žingsnį ir keiksnodama save dėl bailumo atsisuko.
- Gal malonėsi pasišaukti šunį?
182 | N O R A RO B E R TS
Čeisas pažiūrėjo į Skvotą, žinojo, kad šuo nieko

bloga nepadarys, nebent apseilės basas kojas. Jis susikišo
nykščius į kišenes ir nusišypsojo.
- Jis paskiepytas.
- Puiku. - Ji patraukė tiesiai prie lango. - Tada
išeisiu šiuo keliu.
Iden užlipo ant palangės ir pamėgino pakelti langą.
Čeisas nutvėrė ją už liemens. Iden atsisuko.
- Patrauk rankas. Pasakiau, kad išeinu - vadinasi,
išeinu. - Abu nustebo, kai ji gana smarkiai trenkėsi
jam į paširdžius. - Štai, imk savo chalatą, jei nori. Tris
mylias galiu nueiti ir nuoga. - Ji pradėjo narplioti diržo
mazgą, ketindama tai įrodyti.
- Aš to nedaryčiau. - Jis sučiupo Iden už rankų -
baimindamasis ne dėl jos, greičiau dėl savęs. - Jei taip
pasielgsi, mes daugiau negaišime laiko kalboms.
- Aš išvis neketinu gaišti laiko. - Iden vis dar muis
tėsi, kol abu nuvirto ant minkštasuolio pagalvėlių. -
Neturiu daugiau ką tau pasakyti. - Kadangi chalatas
pasikėlė virš šlaunų, ji sugebėjo jam įspirti. - Tiesiog
negaliu sulaukti, kada atsidursiu už tūkstančio mylių
nuo vyro, kurio manieros tokios kiauliškos. Jau aną va
karą, kai galėjau pasirinkti nuobodų kvailį ar bukagalvį,
nusprendžiau geriau jau tapti vienuole. Patrauk rankas,
o tai prisiekiu, sužalosiu. Niekas manęs nestumdys.
Vos tai pasakiusi Iden dar kartą iš paskutiniųjų jį
stumtelėjo, ir jie abu nusirito nuo pagalvių ant grindų.
Kaip ir aną kartą Čeisas ridenosi su ja tol, kol prispaudė
po savimi. Dabar žiūrėjo iš viršaus, kaip ji stengiasi
atgauti kvapą.
- O, Dieve, Iden, aš myliu tave! - Juokdamasis iš

jųdviejų kovos jis aistringai užspaudė jai lūpas.
Šiam bučiniui Iden nesipriešino. Ir nė nesujudėjo,
nors pirštai, prigludę prie jo kūno, sustingo. Sulig
kiekvienu įkvėpiu jai atrodė, kad širdis visai nustos
plakusi. O kai pajuto vėl galinti kalbėti, atsargiai
paprašė:
- Jei gali, pakartok dar sykį.
- Aš myliu tave. - Čeisas stebėjo, kaip užsimerkia
jos akys, ir staiga jį užplūdo panika. - Paklausyk, Iden.
Suprantu, tu buvai įskaudinta, tačiau privalai manimi
tikėti. Mačiau, kaip šią vasarą ryžtingai ėmeisi keisti
savo gyvenimą. Man buvo be galo sunku stovėti nuo
šalėje ir laukti.
Ji vėl atmerkė akis, o širdis pasileido šuoliais - at
rodė, tiesiog iššoks iš krūtinės.
- Štai kodėl taip elgeisi?
- Tau reikėjo pačiai sau įrodyti kai ką. Supratau,
kad kol to nepadarysi, nebūsi pasirengusi dalytis su
manimi niekuo, kad ir kas tai būtų.
- Čeisai...
- T ik nieko nesakyk. - Jis pakėlė jos ranką sau prie
lūpų. - Iden, žinau, esi pratusi prie tam tikrų dalykų,
prie kitokio gyvenimo būdo. Jei tik nori, išgalėsiu visa
tai duoti. Bet jei suteiksi man progą, pasistengsiu, kad
rastum laimę čia.
Ji nurijo seiles baimindamasi, kad bus ne taip
supratusi.
- Čeisai, nejau važiuosi į Filadelfiją, jei to papra
šysiu?
- Iden, važiuosiu bet kur, jei tau tai svarbu, tačiau

neleisiu grįžti vienai. Vasarų nepakanka.
Dabar ji ramiai atsiduso.
- Ko iš manęs nori?
- Visko. - Jis vėl prispaudė lūpas jai prie rankos,
bet akys nebeteko ramumo. - Viso gyvenimo, nuo
šios akimirkos. Meilės, ginčų, vaikų. Tekėk už manęs,
Iden. Duok man šešis mėnesius, kad suteikčiau tau
laimę čia. Jei man nepavyks, galėsime išvykti, kur tik
tu panorėsi. Tik nepabėk.
- Nepabėgsiu. - Jos pirštai susipynė su Čeiso pirš
tais. - Be to, aš nenoriu gyventi niekur kitur, tik čia.
Čeiso pirštai įsitempė, Iden matė, kaip pasikeitė
jo žvilgsnis.
- Jei dabar paliesiu tave —kelio atgal nebus.
- Jau sakei man, kad per vėlu. - Iden prisitrau
kė jį prie savęs. Kai jųdviejų kūnai susiglaudė, aistra
ir pažadai susiliejo į viena. Iden pasijuto vėl valdan
ti pasaulį, tvirtai laikanti vadžias. - Niekada nepa
leisk manęs. Ak, Čeisai, jaučiau, plyš širdis... juk
ketinau šiandien išvažiuoti, palikti tave, o taip tave
myliu.
- Nebūtum labai toli pasprukusi.
Iden kreivai šyptelėjo. Galbūt ji ir pajėgs susitaikyti
su trupučiu Čeiso arogancijos.
- Būtum važiavęs paskui mane?
- Būčiau važiavęs taip greitai, kad būčiau tave ap
lenkęs.
Iden jautė vis stipresnį pasitenkinimą ir karštį.
- Būtum prašęs atleidimo?
Stebėdamas spindinčias jos akis Čeisas kilstelėjo

antakį.
- Gal ir būčiau, nes labai stipriai tavęs geidžiu.
- Ir šliaužiotum keliais, - apsivydama rankomis jo
kaklą sušnibždėjo ji. - Kone gailiuosi, kad praleidau
tokią progą. Galėtum tai padaryti dabar.
Jis guviai krimstelėjo į ausį.
- Nepiktnaudžiauk savo lame.
Iden nusijuokė.
- Kada nors jie bus žili, - sumurmėjo ji braukda
ma pirštais per jo plaukus. - Ir vis dėlto man norėsis
juos liesti. - Iden atlošė jo galvą, kad pasižiūrėtų, šį
kartą be pašaipos - vien tik su meile. - Visą gyvenimą
laukiau tavęs.
Čeisas įsikniaubė veidu jai į kaklą, tramdydamas
norą paimti ją šią pat akimirką. Su Iden viskas bus
nuostabu> taip nuostabu, kaip galima tik svajoti. Jis
atsitraukė paglostyti jai skruostą.
- Zinai, kai pamačiau Eriką, apglėbusį tave, norėjau
jį užmušti.
- Nežinojau, ką sakyti, kai tave ten išvydau. Tada,
paskui... - Jos antakiai išsilenkė. - Na, tu pasielgei
labai blogai.
- Tu buvai didinga. Tiesiog mirtinai išgąsdinai
Eriką.
- O tave?
- Privertei dar karščiau tavęs geisti. - Jis vėl troško
pajusti jos skonį, laukinį ir itin saldų jaudulį, kurį
sukeldavo tik ši moteris. - Ruošiausi tave pagrobti iš
stovyklos. Dėkui Robertai, ji viską palengvino.
-Tikiuosi, ji nepyksta, kad ketini mane vesti. Juk

turi tokį dailų šunį ir esi ganėtinai patrauklus. - Iden
prispaudė lūpas prie jautrios vieteles jam už ausies.
- Robertą kuo puikiausiai supranta. Iš tikrųjų ji
pritaria.
Iden liovėsi tingiai tyrinėjusi jo burną.
- Pritaria? Tai tu pasakei jai, kad ketini mane vesti?
- Pasakiau.
- Neatsiklausęs manęs?
Ceisas išsišiepęs pasilenkė ir krimstelėjo jai į apatinę
lūpą.
- Vyliausi, kad mudviem su Skvotu pasiseks tave
įtikinti.
- O jei būčiau pasakiusi nei
- Tu nepasakei.
-V is dar galiu pakeisti nuomonę. - Jis vėl priglaudė
lūpas prie Iden lūpų, leido joms mažumėlę užtrukti ir
sušilti. - Gerai, gal šį vienintelį kartą aš pažiūrėsiu į
tai pro pirštus.
Q Pirk pigiau
j } www.svajoniuknygos.lt
Dviguba vitamino C dozė
nifer
rusie
P u s ia u basetas, p u s ia u biglis, g r y n a k r a u ji s K u p id o n a s ... A r g a li ke tu r ko jis

p ir š ly s s u u o s t i n a u ją m eilę sa vo š e im in in k e i?
Ninai Eskju keturiasdešimtmetis simbolizuoja laisvę - išsivadavimą nuo

karjeristo vyro ir troškaus namo užmiestyje. Pagaliau ji gali gyventi savo
bute ir daryti tai, ko nori pati. O ji nori to, kam buvusysis priešinosi, -
šuniuko. Judraus augintinio, gebančio pakelti nuotaiką. Tačiau ima
ir įsigyja... Fredą.
Aptukusio ir šuniškos depresijos kamuojamo Fredo judriu
nepavadintum. Vis dėlto jis suveda N in ą su žaviu jaunesniu kaimynu.
Aleksui Murui nieko neprikiši. Patrauklus, protingas ir vienišas
ligoninės priimamojo gydytojas kerinčiai šypsosi ir ne mažiau nei Fredas
dievina sausainius. Tačiau Nina yra įsitikinusi: jai į porą tiktų bet kas,
tik ne Aleksas.
Iš a n g lų k a lb o s v e rtė S a n d ra Likaitė
S Pirk pigiau
wvk. s vajom ukjiygos.il
—
NORA ROBERTS
Makgregorai: Robertas
Bestselerių autorė Nora Roberts k ilm in gos M akgregorų dinastijos

gerbėjams dovanoja rom antišką istoriją apie D anieliaus anūką,
azartiškąjį Robertą.
N iek as n ežino, ka kaprizingoji Fortūna pasirinks savo

num ylėtiniu? Šį sykį ji n u sišyp sojo paprastai merginai,
Darsei Volis, į ža id im ų a u tom atą sum etusiai
p ask u tiniu s d e v y n is dolerius.
Kazino savininkas Robertas M akgregoras Bleidas su vok ia privaląs
pasirūpinti naivia au k so p u o d o laimėtoja. Jis nori apsaugoti
Darsę nuo pavojų, kurie tyko prabangos ir pinigų
pasaulyje. Bet žav i b ū tyb ė nejučia įsibrauna į jo
mintis... ir sujaukia broliškus jausm us. Robertas
ryžtasi sulošti rizikingiausią partiją
sa vo g y v en im e.
Iš nupili kalbos vertė A lgina D zvonkienė

- -----
SHERRYL VVOODS
Tarsi tikra šeim a
SHERRYL
WOODS
Tarsi tik ra šeim a
Gyvenim as piln a s m a lo n ių netikėtu m ų
H e le n a p a sie k ė v is k o , a p ie k ą svajojo: b a ig ė t eisės k o le d ž ą , įk ū rė

te isin ių p a s la u g ų k on torą , ta p o fin a n sišk a i n e p r ik la u s o m a ir
v iso je P ietų K a rolin oje g e r b ia m a a d v o k a tė . Bet p e r k o p u s i
k e tu r ia sd e šim tm e tį pati e n e r g in g ia u s ia (ir cin išk iau sia) P uik ioji
M agn olija n etik ė ta i s u v o k ia n orin ti to, ką tiek m e tų
n e r ū p e s t in g a i b u v o n u s t ū m u s i į šalį. Jos m in tis
u ž v a ld o tr o šk im a s turėti vaiką.
Tik k a ip jo su sila u k ti, kai e s i v ie n iša ? H e le n a - n e iš tų m o te r ų ,
k u r io s s ė d i s u d ė j u s io s ran k as ir n u o la n k ia i lau k ia t in k a m o s
p r o g o s. Ji ryžtasi d r a u g ė m s įro d y ti, k ad yra s a v o lik im o
š e im in in k ė , ir su k u r ia s la p tą planą.
Iš a n g įų kalbos v e rtė E lzė T ilin d y tė

S fiistra
M E N E S IO
M ILIJO N IE R IU S
Bronvvyn Jameson
Tarp verslo ir m eilės
Maureen Child
M ėnesio romanas
Nora Roberts
M eilės sodas
Rom antika
Diana Palmer
N enugludintas
deim antas
P irk p ig ia u
iw w w. s v aj on iukn ygo s.11
J
gausmų egzotika
Aštuoni įpėdiniai,
aštuonios meilės istorijos
Carol Marinelli Sharon Kendrick

T ik iš m eilės M ilijardieriaus sužadėtinė
Lucy M onroe
Ištark m ano vardą
Jane Porter
Išrinktoji
£ Pirk pigiau
www.svajoniuknygos.lt
Roberts, Nora
Ro-04 Meilės sodas : romanas / Nora Roberts ; [iš anglų kalbos
vertė Gina Linkytė]. - Vilnius : Svajonių knygos, 2010. -
186, [4] p. - (Svajonių romanai, ISSN 1822-6825. Aistra)
ISBN 9 7 8 -6 0 9 -40 6-064-9
U D K 820(73)-3
Išleido UAB „Svajonių knygos"

A. Goštauto g. 4-1, 0 1 106 Vilnius,
tel. +370 5 212 2794
ei. paštas: info@svajoniuknygos.lt
www.svajoniuknygos.lt
Tiražas 3 00 0 egz.
S p au sd in o sp au stu vė
PRINTIT
G am yklos g. 27,96 155 Gargždai,
ei. paštas info@print-it.eu
tel. (8 46) 420300
Iden Karlbou, įpratusi prie prabangos ir
nerūpestingo gyvenimo, nė nesitikėjo, kad
bus lengva vadovauti mergaičių vasaros
stovyklai. Juo labiau nenumanė,jog mažosios
pabaisos privers ją įsikabaroti į obelį, o ji
ims ir nukris į miklias sodo savininko Čeiso
Elioto rankas.
Vos pažvelgęs į Iden Čeisas suprato sugavęs

savo laimę. Bet kaip suvilioti merginą, kuri
sykį jau patyrė skaudžią išdavystę ir nė girdėti
nenori meilės pažadų? Net jei uždraustas
vaisius toks saldus, o rojus, regis, pasiekiamas
ranka...
jtfistra
Stipru, u g n in g a, netikėta
A l C r) aam h\
A l ^ K iitd d ty viršelį'
. w w w .svajoniuknyqos.lt

Meiles Sodas - Nora Roberts

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Meiles Sodas - Nora Roberts

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

/Vo r a

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

ISSN 1822-6825 © Gina Linkytė, vertimas

„Svajonių romanai" yra U A B „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

- Labas rytas! - Energingoji Kendisė ilgais, vikriais

- Lengva tau kalbėti. Juk ne tu atsitrenkei į nuo­

- Iden, - prieš užsiveriant vonios durims šūktelėjo

vos. Ji galėdavo ramiai vakaroti namuose ar eiti į kokią

Tais laikais ji mėgavosi gyvenimu: eidavo į vaka­

veidrodį susirišo neilgus plaukus į uodegėlę —išvydęs

kalvų vaizdas ir žydras dangus jos nejaudino. Ji vis

aštrus skausmas. Visgi būtų įmanoma tai susigrąžinti.

Ne, niekas kitas jos nebūtų supratęs, tačiau Iden

Po dviejų valandų ji baigė pirmąją šios dienos

persibraukė vėjelio sušiauštus kirpčiukus. - Neužmirš­

Mažoji numylėtinė. Jeigu ji nusibrozdins kelius, mums

tik galima išspausti iš obuolių. Jis gana aiškiai parodė,

fijoje gyvenantys bičiuliai laikytų ją pamišėle, bet jai

- Sveika, panele Karlbou. Gal norite obuolio?

- Taip, tėvai moka už tavo pramogas, mokymą ir

šakos. Šveicarijoje jai teko išbandyti alpinizmą - negi

manė ji. - Jaudinantis. Uždraustas vaisius, - prisiminė

- Šios obelys pasodintos ne tam, kad laipiotų mažos

Robertos kepurė, slėpusi Iden akis, nuskriejo į šalį

Intriguojantis siuntinėlis, - pamanė jis. - O jau tos

liai teisingos, bet visiškai beprasmės. Maniškės mažumėlę

- Jei nebūtumėte įlipusi - nebūtumėte iškritu­

—Liaukitės. - Dabar Iden balsas nebuvo nei ramus,

- Dabar jau pasiaiškinau ir atsiprašiau.

jis. —Labai tyra. Labai pavojinga. Jis kilstelėjo galvą ir

Likusią dienos dalį Iden iš visų jėgų stengėsi negal­

išdavystę, Iden nuomonė apie vyrus labai pasikeitė, o

akys be paliovos lakstė pirmyn atgal, stengdamosi vienu

ras velniūkštis, Robertą iškėlė šakutę su tirštai aplipusia

- Kas juokiasi? - Iden desperatiškai nurijo sei­

Valgyklai sutvarkyti prireikė gerų dviejų valandų,

labiau ji tolo nuo ankstesnio prabangaus gyvenimo,

vardą. Rankose ji turėjo popierinį maišelį, o jame - še­

Kai buvo suėsta penktoji obuolio skiltelė, Iden nu­

skruostai atrodė labiau įdubę. Prieblandoje akys švietė

- Akivaizdu. - Iden nebuvo kaip jį apeina. Taigi ji

pasiūlė jai mintyse Čeisas. - Jokio panašumo nepama-

jausmus. O nuojauta įspėjo, kad jis lengvai išdrįs­

jos paklausti. Iššveičiau milijonus prikaistuvių... Net

- Beviltiška, —pareiškė Čeisas.

Šešėliai susiliejo. Kumelė stovėjo ramiai ir švelniai

Angį. Eden (Iden) - rojus.

mylės Kendisę. Visos ją ir pamilo. Kendė - tokia nuo­

lonintos pažado dėl rytdienos laužo, nurimo gan anksti.

- Mums reikės kuklių užkandžių, - įsiterpė Iden,

- Iden, juk žinai, kad tame bute su tavimi aš daug

Mums taip pat bus linksma, Iden. Jie turi vadovų.

- Galimas daiktas, jis tik grąžino Robertos kepu­

Pralinksmėjusi Iden papurtė galvą.

- Gal tu ir teisi. Kaip tik dabar aš atsiklijuoju nuo

balsus virš ramiai teškančio vandens. Prie ežero oras

- Turėtumėte dažniau taip daryti.

- Šiek tiek. - Jis priėjo arčiau. - Man patinka karš­

- Aš ne Filadelfijoje. - Iden ištraukė ranką. Čeisas

- Mergaitės neleidžia nuobodžiauti. - Iden vėl ty­

Iden nesugebėjo priešintis, tad kilstelėjo veidą.

- Orionas, - sumurmėjo jis.

- Lengva tau kalbėti. Juk ne tu atsitrenkei į nuo

Tais laikais ji mėgavosi gyvenimu: eidavo į vaka

persibraukė vėjelio sušiauštus kirpčiukus. - Neužmirš

- Jei nebūtumėte įlipusi - nebūtumėte iškritu

Likusią dienos dalį Iden iš visų jėgų stengėsi negal

- Kas juokiasi? - Iden desperatiškai nurijo sei

vardą. Rankose ji turėjo popierinį maišelį, o jame - še

Kai buvo suėsta penktoji obuolio skiltelė, Iden nu

jausmus. O nuojauta įspėjo, kad jis lengvai išdrįs

mylės Kendisę. Visos ją ir pamilo. Kendė - tokia nuo

- Galimas daiktas, jis tik grąžino Robertos kepu

- Šiek tiek. - Jis priėjo arčiau. - Man patinka karš

- Mergaitės neleidžia nuobodžiauti. - Iden vėl ty

neįskaudintų. Dabar gi - Iden spraudėsi po juo, pirš

galiukai nuslydo ant sprando ir privertė suvirpėti kiek

- Robertą. - Kodėl šiam vaikui visur reikia kiš

Iden vylėsi, kad skruostai jai kaista vien nuo lieps

obuolius į parduoti skirtas pintines. Derlius buvo nu

gulto ir pradėjo lupti bananą. - Iš tikrųjų, einasi pui

nespėjus jo pakomentuoti Čeisas įvedė ją pro suveria

* Revere Ware Corporation , garsus JAV virtuvės reikmenų g a m in

į jį įsikibti ir pasinerti į sapną, kuris niekada nesi

verandoje didelėse rankose laikydamas milžinišką pa

nugarą perbėgo maži šiurpuliukai. Turiu sprukti, - grei

- Kažin ar galėsiu. —Iden spoksojo į sunertas ran

o ilgai trukusios sužadėtuvės iširo. Tu sutikai žavų vy

Čeisas taip ją ir rado - be garso verkiančią ant tvar

Kitas dvi dienas Iden daug dirbo. Mokė joti, rūpi

Sujaudinta ir šiek tiek nustebinta Iden ištiesė Ro

- Maniau, kad bučiuotis gana bjauru, o dabar atro

- Taip. Jis turi šaunų šunį ir obelų. —Robertą kils

Iden sumirksėjo. Vizijos išsisklaidė. Ji sėdėjo val

Tai jos nepaveikė. Mergaitės buvo beveik sutvar

- Delanis jas prižiūrės. - Jis ištiesė ranką, kad nu