L. L.

BERG

NESUTERŠTASIS
MIESTAS

1 knyga
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

ISBN 978-609-403-667-5

© L. L. Berg, 2014
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

Ar tu žinai, kas esi? Jei taip, tau labai

pasisekė. Tau neteks pasverti kiekvieno
savo žingsnio bijant, kad jis neišduotų
tavo demoniškos prigimties. Tau
nereikės nuryti kitų žmonių įžeidimų
bijant, kad tavo kylantis įniršis
nesunaikintų ne tik jų, bet ir tavęs
pačios. Tau net neteks suklysti žaidžiant
žmogiškumo žaidimą, kurio taisyklių tu
iki galo nesupranti.
Man ne taip pasisekė. Aš nežinau, kas
esu. Nežinau net, ar esu žmogus, nors
atrodau ir kalbu beveik kaip jie. Žinau
tik tiek, kad bet kokia kaina noriu juo
būti ir sunaikinsiu visus, kurie išdrįs
man stoti skersai kelio.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

Atsišliejusi į grublėtą namo sieną,

delnais įsirėmiau į drebančius nuo
įtampos kelius, pravira burna
gaudydama orą.
„Demonas“, – tyliai iškvėpiau
užsimerkdama.
Nuo ilgo bėgimo greitai plakanti širdis
stabtelėjo ir po akimirkos pradėjo
pašėlusiai daužytis. Atrodė, kad mano
raumenys tiesiog sustingo, surakindami
nepatogioje, kvėpavimą trikdančioje
pozoje.
Atmerkusi karštas, išsausėjusias akis,
akimirką stebėjau lėtai nuo smakro
lašantį prakaitą, susiliejantį su tamsiai
pilku gatvelės grindiniu, nusėtu
pajuodusiomis išsiliejusio benzino
dėmėmis. Jos atrodė beveik tokios
pačios spalvos kaip ir mano nunešioti,
nuo priskretusio kraujo ir kitų
nešvarumų patamsėję batai, kažkada
buvę rudos spalvos.
Giliai įkvėpusi į kumščius suspaudžiau
prakaituotus delnus ir kovodama su pro
gerklę lipančia širdimi išsitiesiau.
Aš buvau pasiekusi beveik patį
Nesuterštojo miesto pakraštį, atsidūriau
ištuštėjusioje Kalnų tako gatvelėje, kurią
kirto bevardis skersgatvis, besitęsiantis į
abi puses. Iki čia atbėgau net
nestabteldama, pasikliaudama tik savo
nuojauta, kuriai staiga pajaučiau stiprią
neapykantą, nekęsdama už tai, kad čia ji
mane atvedė pirmoji. Nurijusi gerkle
pakilusį kartų adrenalino skonį, stipriau
suspaudžiau metalines durklų rankenas,
nykščiais žaisdama su nedidelėmis
daubelėmis jų galuose. Mano žvilgsnis
lakstė po šešėlių pilną skersgatvį, iš
abiejų pusių supamą sulipusių, kelių
aukštų namų, pro kuriuos
nebeprasiskverbė gęstantys saulės
spinduliai. Aš žinojau, kad demonas
slepiasi būtent čia. Žinojau nuo tos
akimirkos, kai mano galvoje
tyvuliuojanti balsų jūra oštelėjo,
išduodama savo susijaudinimą.
Aš nesu bailė. Tiksliau, niekada savęs
tokia nelaikiau. Lengva būti
pasitikinčiai, kai žinai, kad tavo žaizdos
per akimirką sugis, o nesėkmingas kaulo
lūžis išsitiesins. Net ir tą žinodama,
stovėjau sustingusi, žiūrėdama į kas
akimirką pilkėjantį skersgatvį, bijodama
jame pamatyti demoną, kurį man teks
sunaikinti.
„Judėk, Aleksandra Gray, toks yra tavo
darbas“, – piktai sušnibždėjau, vos
krutindama sustingusias lūpas.
Toks buvo mano darbas, kuriam
mane ruošė nuo pat vaikystės. Neturėjau
teisės taip bijoti. Tiesiog neturėjau.
Demonas ar vilkolakis, jie visi vienodi.
Skiriasi tik jų pavidalai. Jie visi mirtingi
ir pažeidžiami. Reikia tik tinkamai prie
jų prieiti.
„Tai ir prieik, dėl Dievo meilės“, – dar
pikčiau suburbėjau, pirštu
perbraukdama per sidabrinį medalioną,
prieš kelias minutes ištrauktą iš po
marškinėlių.
Atsargiai judėdama skersgatviu,
žingsniavau beveik į taktą su
gaudžiančiais Nesuterštojo miesto
bokštų varpais, savo metaliniais balsais
skleidžiančiais baimę ir artėjančio
pavojaus nuojautą.
„Sušikti varpai“, – tyliai burbėjau
panosėje.
To garso aš nekenčiau labiau nei bet
ko kito šiame mieste. Banguojanti varpų
vibracija skverbėsi giliai į mano kraują,
priversdama vibruoti kartu su jais.
Atrodė, kad jei mūsų virpesiai rezonuos,
sudušiu į smulkiausias šukes,
padengdama visko mačiusį grindinį dar
vienu purvo sluoksniu.
Ar taip jautėsi ir mano medžiojami
padarai? Ar dėl to jie prarasdavo savo
prigimtinį kamufliažą, patikimai juos
saugantį nuo tokių kaip aš? Įtariau, kad
taip.
Siauras skersgatvis vis dar atrodė
tuščias. Net ir su geresniu nei paprasto
žmogaus regėjimu mačiau tik pavienius
šiukšlių konteinerius ir juose
besiknaisiojančias žiurkes. Be jų gatvelėje
daugiau nebuvo nė gyvos dvasios.
Aišku, tai dar nieko nereiškė, Ordino
medalionas, o juo labiau mano pačios
kraujas, dar nė karto manęs neapgavo.
Nakties padarai mokėjo slapstytis,
pasinaudodami net mažiausiu šešėliu.
Ne kartą mačiau tai savo akimis.
Tyliai atsidususi pakėliau akis aukštyn.
Skersgatvį iš abiejų pusių supo kelių
aukštų namai, kurių sienos buvo
papuoštos aprūdijusiais metaliniais
balkonais, kažkada tarnavusiais kaip
atsarginis išėjimas gaisro atveju. Per
daugelį metų jie tą funkciją prarado.
Dabar vietoje metalinių kopėčių juose
buvo nutiestos stiprios virvės,
prikabinėtos įvairiaspalvių rūbų,
plazdančių nedideliame vėjelyje. Be
siaurų, į balkonus vedančių
apsilupusiais dažais durų, šioje pusėje
namai buvo visiškai be langų. Pavojaus,
kad mano kelyje pasipainios žmogus,
beveik nebuvo. Tai gerokai palengvino
darbą. Aš nemėgau žiūrovų, ypač
medžiodama demoną. Tarp manęs ir jų
egzistavo ypatingas ryšys, kurį aš buvau
linkusi nuslėpti.
Be garso žengiau dar vieną žingsnį.
Kažkur šalia tykojo demonas, kurio aš
vis dar nemačiau.
Man tai nepatiko.
Suraukusi antakius nusibraukiau ant
akių užkritusią pilką sruogą ir iš įpročio
pirštu perbraukiau per šaltą medalioną.
Aplink buvo pernelyg tylu.
„Kur tas velnio išpera?“ – tyliai
sušnibždėjau stabteldama.
Demonas gal ir mokėjo naudotis
tamsa, tačiau aš taip pat turėjau šiokių
tokių sugebėjimų. Piktai suurzgusi
įrėmiau žvilgsnį į purviną grindinį ir
sutelkusi dėmesį panirau į gyslose
tekantį kraują.
Akimirką girdėjau tik keistą jūros
ošimą primenantį šnabždesį. Giliau.
Reikėjo nerti giliau. Įtempusi kiekvieną
sąmonės raumenį, nėriau gilyn į ošiančią
balsų jūrą, kurios gelmėse mane pasitiko
tyla.
Štai kur tu.
Įsispraudęs į kampą, tarp dviejų į
skersgatvį išeinančių laiptinių,
nejudėdamas stovėjo liesas siluetas,
atrodantis kaip dar vienas gatvelę
kertantis šešėlis. Aš jo beveik nemačiau,
jaučiau tik nuo jo sklindančią energiją.
O taip, aš tikrai medžiojau demoną.
Neduodama sau laiko abejoti,
nykščiais paspaudžiau nedideles
įdubėles durklų rankenose ir pajutau,
kaip išlindusios aštrios adatėlės susmigo
į delnų odą. Tada pajutau jau pažįstamą
dilgčiojantį skausmą, ir mano kraujas
nedidelėmis srovelėmis nutekėjo
sidabrinių durklų ašmenimis.
Laikas pažaisti.
Sulaukusi naujo varpo dūžio, šoviau į
priekį akimirką aiškiai pamatydama
nustebusias, tamsiai raudonas akis.
Supratęs, kad yra pastebėtas, demonas
nežmonišku greičiu šoko į priekį.
Stiprus smūgis, ir jis nubloškė mane
kelis metrus atgal. Po trumpo skrydžio
stipriai trenkiausi į netoliese stovinčią
sutrūkinėjusią namo sieną ir iškvėpdama
visą plaučiuose esantį orą sudribau ant
šlapio surūgusiu maistu ir kitokiais, dar
baisesniais kvapais dvokiančio grindinio.
Planas buvo ne toks.
Smarkiai svaigstančia galva, aklai
nusiritau į šalį, jausdama, kaip toje
vietoje, kur prieš akimirką gulėjau,
užgriuvo kažkas sunkaus ir smirdinčio.
„Sušiktas demonas“, – išspjoviau,
tvirčiau įsikabindama į durklų rankenas,
kurių ploni spygliukai dar giliau
susmigo į delnus, sukeldami naują
aštraus, dilgčiojančio skausmo bangą.
Išgirdusi artėjančius žingsnius, kaire
ranka sviedžiau durklą ir išgirdau šlapią
garsą, durklui susmigus demonui į
kūną. Prieš sekundę buvęs tik neryškiu
šešėliu, demonas įgavo formą.
Baubdamas jis staigiai šovė į priekį ir
smogė atgalia ranka, nublokšdamas
mane į šalia stovinčius konteinerius su
maisto atliekomis. Po trumpo skrydžio
skausmingai pajutau, kaip kažkas aštraus
susmigo man į petį.
Nekreipdama dėmesio į peties
skausmą pašokau, įremdama žvilgsnį į
demoną.
Užuot mane puolęs, jis atrodė
sutrikęs. Sustojęs vos už kelių metrų, jis
žiūrėjo į mane nuostabos ir kažko dar
kupinomis akimis. Jam iš krūtinės lėtai
sunkėsi tamsus, tirštas kraujas. Mano
durklas buvo dingęs.
Taip ir stovėk, piktai nusišypsojau,
pirmą kartą aiškiai pamatydama jį
priešais save. Varpai man tapo
nebereikalingi. Nelaukdama, kol
demono žaizda galutinai užsitrauks,
šoviau į priekį ir taupiu dešinės rankos
judesiu smeigiau likusiu durklu į
krūtinę. Aš taikiau į širdį, bet judesys
buvo šiek tiek per lėtas, prieš jam
atšokant, sugebėjau tik perrėžti jo
senoviškus krūtinės priekyje odiniais
raišteliais suvarstytus tamsius
marškinius. Tai jį gerokai įsiutino.
Iššiepęs geltonus dantis, jis tarsi iš
niekur išsitraukė mano durklą ir
užsimojęs iš apačios švystelėjo man
išilgai pilvo, planuodamas perrėžti mane
pusiau. Stipriai atsispyrusi kojomis,
loštelėjau ir besiversdama iš visų jėgų
spyriau į neapsaugotą pilvą, abiem
kojomis pajusdama smūgio jėgą.
Pašokusi nuo žemės jo kūnui
nepasiekus grindinio, atgniaužiau kairį
kruviną delną ir pasinaudojusi
momentu iš visų jėgų tėškiau jį ant
demono žaizdos, tuo pat metu
prispausdama demono kūną prie šlapio
betono.
Mano kraujui palietus demono žaizdą,
ošianti galvoje balsų jūra atgijo.
Pro sukąstus dantis iškvėpusi panirau į
ją gilyn ir kartu su pirma banga
apglėbiau demono kūną, pilkoje masėje
ieškodama jo esybės. Ją pastebėjau iš
karto, vis dar pulsuojančią ir pilną jėgos.
Sugriebusi ir neleisdama net pajudėti,
valios pastangomis suspaudžiau. Po
mano delnu krutantis demono kūnas
išsirietė lanku ir sustingo. Dabar man
reikėjo tuojau pat atsikratyti demono
esybės ir aš žinojau tik vienintelę vietą,
kur galėčiau ją visam laikui užrakinti.
Dar vienas spustelėjimas, ir aš išplėšiau
ją iš demono širdies, kartu su pilka balsų
jūra grįždama į savo galvą.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

Išnirusi iš balsų jūros, atmerkiau akis

nesuprasdama, kur esu. Pasimetusi
žiūrėjau į sustingusį po delnu kūną.
Tai demonas. Atsargiai pasitikslinau
žiūrėdama į bjaurų, susiraukšlėjusį
veidą. Pribaik jį. Išgirdau savo pačios
šaltą balsą.
Išsitraukusi lengvą, paslankų kardą,
vienu tiksliu smūgiu atskyriau demono
galvą ir stebėjau, kaip ji nusiridena
grindiniu. Vos jai atsiskyrus, likęs
demono kūnas pradėjo vysti,
pakeisdamas savo formą į kažką
nežmoniško, sunkiai suprantamo, po
akimirkos tą formą prarasdamas ir
suirdamas į dulkes, kurios sėkmingai
papildė apšnerkštą gatvelės grindinį.
Nurijusi iš pasišlykštėjimo susikaupusias
burnoje seiles, priklaupiau ant šlapio
betono, pakeldama prie veido savo
kruvinus delnus. Man į juos bežiūrint,
nedidelės durklų padarytos žaizdelės
baigė visiškai užsitraukti, ant odos
palikdamos tik sukrešėjusį kraują.
 Nugrūdusi gilyn į širdį keistą, mane
užplūdusį kaltės jausmą, įkišau ranką į
džinsų kišenę ir susiradau nedidelį
mobilųjį telefoną.
„Nėra signalo“, – per visą ekraną švietė
ryškus užrašas.
Gūžtelėjusi pečiais, įsikišau jį atgal į
kišenę.
Tiesą sakant, žinojau, kad jis
greičiausiai neveiks. Tiesiog man
patikdavo jį su savimi nešiotis. Kaip ir
trankios muzikos prigrūstą Ipodą, kurio
gatvėse niekada nedrįsdavau klausytis.
Šiuos daikčiukus aš nusipirkau iš savo
paauglio kaimyno, vos prieš keletą
mėnesių atsikrausčiusio į Nesuterštąjį
miestą. Man prireikė dviejų valandų,
kad suprasčiau, kaip reikia jais naudotis.
Po valandos praradęs kantrybę, mano
spuoguotas kaimynas išvadino mane
užsislapstinusia blondine ir pasiūlė šiuos
daikčiukus atpirkti. Aš nesutikau. Man
jų reikėjo. Tie mažyčiai, Nesuterštajame
mieste visiškai nereikalingi daikčiukai,
man simbolizavo pasaulį, egzistuojantį
už šio miesto sienų. Ne visus miestus
supo neaiškios prigimties dykumos,
blokuojančios beveik visus signalus.
Reikėjo džiaugtis bent tuo, kad elektra
šiame mieste dažniausiai būdavo,
neskaitant dienų, kai Pilkojoje
dykumoje siausdavo smėlio pūgos. Bet
taip nutikdavo retai.
Sunkiai atsidususi, aklai rankomis
užčiuopiau Ordino medalioną ir
spustelėjusi nedidelį mygtuką atsargiai jį
atidariau. Pirštais suėmusi vieną juodą
kristalą, sutryniau jį delne kitos rankos
pirštu bakstelėdama į durklo smaigalį.
Prasisunkus kraujo lašui, palenkiau
pirštą ir stebėjau, kaip nuo jo nukritęs
vienas lašas susiliejo su juoda mase, kuri
iš karto tapo panaši į smalą. Nedidelis
mano kvėptelėjimas, ir iš tos smalos
išsirito naktinis drugys, dar vienas
kvėptelėjimas, ir jis nuskrido,
pasukdamas tiesiai į Ordino Širdį.
Medžioklė buvo oficialiai baigta.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

Pastovėjusi dar keletą minučių

išgirdau artėjančius žingsnius.
„Kodėl manęs nepalaukei?“ – iš karto
užsipuolė Izabelė, mesdama akį į šalia
manęs dvokiančią masę.
„Ką tu sau galvoji? Turėčiau tavęs
palaukti, nors tu paskutinį kartą ant
manęs išvėmei picą?“ – piktai
prunkštelėjau su pasibjaurėjimu
apžiūrinėdama savo džinsus. Be to, kad
jie buvo šlapi ir smirdėjo, ant vieno kelio
kažkas kabojo. Atsargiai pirštu
nubraukusi ilgą spagetį, nejučia
nusipurčiau.
„Taip atsitiko tik vieną kartą. Be to, tu
ir pati atsistojusi žiaukčiojai žiūrėdama į
tą keistą, banguojantį padarą, – piktai
atkirto Izabelė, suraukdama nosį ir
žengdama kelis žingsnius atgal. – Tu
smirdi.“
„Ačiū.“
Susiradusi ant grindinio besimėtantį,
demono trumpam nusavintą durklą,
atsargiai nuvaliau jo geležtę į džinsus,
viena ausimi klausydamasi
besišnabždančių tarpusavyje riterių. Be
Izabelės, daugiau nė vienas iš jų nėjo
artyn. Dar keletą sekundžių pastovėję,
Dimitrijus ir Broliai, metę žvilgsnį į ant
grindinio išsilydžiusią dvokiančią masę,
nieko nepasakę išnyko.
„Nepamiršk, kad šiąnakt susitinkam
pas žydą, – tęsė Izabelė, nukreipdama į
nueinančius riterius piktą žvilgsnį. – Ar
man tik atrodo, ar Broliai dar labiau
supanašėjo?“ – pašaipiai paklausė ji
pakankamai garsiai, kad girdėtų ir
nueinantys riteriai.
„Nežinau, retai kada juos matau“, –
abejingai burbtelėjau, žvilgteldama į jų
tolstančias nugaras.
Manęs Ordino riteriai nemėgo.
Tiksliau, jie vos vos mane toleravo.
Seniau tai skaudindavo. Aš norėjau būti
Ordino dalimi, norėjau pritapti, naiviai
manydama, kad savo kraujyje turėdami
dalelę tokios pačios magijos, kurią
nešiojausi ir aš, jie labiau mane supras.
Buvau kvailė. Jie manęs nesuprato ir
nenorėjo suprasti matydami tik mūsų
skirtumus. Jau senokai buvau pasiuntusi
juos po velnių dažniausiai apsimesdama,
kad jie apskritai neegzistuoja.
„Tavo akys raudonos“, – prunkštelėjo
Izabelė.
„Netrukus praeis“, – gūžtelėjau
pečiais, nusivalydama į džinsus savo
užgijusius, sukrešėjusiu krauju
aplipusius delnus.
„Šiaip tau visai tinka“, – šaipėsi
Izabelė.
„Rimtai? Tuomet reikia nusipirkti
tokios pačios spalvos lūpdažį, – atšoviau
stebėdama, kaip išsiplečia Izabelės akys.
– Arba ne, tu gali man jį paskolinti.
Žinau, kad tokį turi.“
„Tu keista“, – galiausiai išspaudė
Izabelė, palinguodama galva.
Šyptelėjusi nubraukiau ant akių
užkritusią plaukų sruogą ir nelaukdama,
kol ji pasakys ką nors daugiau,
patraukiau Ordino Širdies link.
„Žydo baras kitoj pusėj!“ – šūktelėjo
Izabelė man pavymui.
„Tuomet ten ir susitiksim“, –
nueidama mestelėjau per petį.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

Vakaras praėjo sėkmingai. Galėjau

savimi didžiuotis pirmoji sumedžiojusi
demoną, tačiau jaučiau tik tuštumą.
Gaudžiant varpams, visi laisvi riteriai
išeidavo medžioti Nesuterštajame mieste
užklydusio padaro. Dažniausiai vilkų,
kartais demonų ir tik labai retai
vampyrų. Jie buvo patys pavojingiausi.
Ant mūsų kaklų kabantys Ordino
medalionai neleisdavo tuščiai blaškytis
gatvėmis, ieškant įsibrovėlių, o
gaudžiantys varpai, su kiekvienu savo
dūžiu, akimirką išsklaidydavo jų magiją,
sulygindami mūsų jėgas. Tiksliau,
aplygindami. Žmogus niekada negalėtų
prilygti naktiniam padarui. Nebent tas
žmogus būčiau aš.
Ir ši mintis man kaip reikiant gadino
nuotaiką – nė vienas iš riterių
pastaruosius keletą mėnesių nerasdavo
demono anksčiau už mane. Ar tai reiškė,
kad tapau už juos geresnė? Kažkodėl
labai tuo abejojau. Man taip sekdavosi
tik su demonais.
 Aš esu greita, to iš manęs neatimsi,
kartais net atrodydavo, kad laikas
paprasčiausiai sustodavo, leisdamas man
netrukdomai pabaigti savo darbą, tačiau
be greičio, negalėjau pasigirti nei žvėriška
jėga, nei ypatinga ištverme, jau
nekalbant apie mano juokingai žemą
ūgį. Tu dar turi ošiančią demoniškų balsų
jūrą, priminiau sau, kovodama su
nenorinčiais nutilti jos balsais. Taip, dar
turėjau balsų jūrą savo galvoje, kuri man
tiek pat trukdė kiek ir padėjo, lėtai
varydama mane iš proto. Su kiekvienu
nužudytu demonu balsų jūra tapdavo
vis platesnė, vis labiau įtraukianti. Tarsi
koks svetimkūnis, įsikūręs mano galvoje.
Tik į ją panirusi aš galėjau trumpam
sustingdyti demoną ar bet kokį kitą
padarą, paprastai gerokai už mane
stipresnį.
Mano sugebėjimas sustingdyti turėjo
ir kitą nemalonią pasekmę. Jis vertė
Nesuterštojo miesto riterius dar labiau
abejoti mano žmogiškumu. Šiame
nedideliame mieste vietos buvo tik
žmonėms. Panašu, kad riteriai vis dar
nebuvo tikri, kad aš viena iš jų.
„Visai nesvarbu, kuo jie tave laiko“, –
sumurmėjau klausydamasi savo
neužtikrinto balso.
 Kartais aš pati nebeprisimindavau,
kodėl taip atkakliai kabinausi į šį miestą
ir savo žmogiškumą. Galėjau džiaugtis
bent tuo, kad šalutiniai poveikiai
išnykdavo vos atsisėdus į Kraujo krėslą,
kuris neabejotinai manęs jau laukė.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

Kelias iki Nesuterštojo miesto Širdies

truko ne daugiau nei pusvalandį. Šioje
miesto dalyje dominavo kelių aukštų
sulipę namai su keliasdešimt nedidelių
butų, apgyvendintų daugiausia
naujakurių. Nesuterštojo miesto
senbuviai niekur nesiruošė iš čia išvykti
ir tuo labiau nesiruošė parduoti savo
nuosavybės. Daugiausia, ką galėdavai
nusipirkti, arba dar dažniau
išsinuomoti, tai nedidelį butuką, už kurį
tekdavo suploti tikrai nemenką sumelę.
Viename iš tokių butų, tik šiek tiek
arčiau Centrinės gatvės, gyvenau ir aš. Iš
savo algos aš greičiausiai nebūčiau
galėjusi jo išlaikyti, tačiau Ordino riterio
statusas turėjo ir šiokių tokių privalumų.
Negalėdama naudotis automobiliu ir
neegzistuojančiu viešuoju transportu, aš
privalėjau gyventi ten, kur ir dirbau –
savo teritorijoje. Šį kartą demonas
slapstėsi visai netoli Centrinės gatvės.
Nenuostabu, kad jį suradau greičiau nei
sulaukiau pastiprinimo.
 Ir dabar apie savo sėkmingą medžioklę
turėjau pranešti Didžiajam Magistrui.
Tokį susidomėjimą jis rodė tik mano
sunaikintiems demonams. Įdomu,
kodėl?
„Jei tau taip įdomu, galėtum išlįsti iš
savo keistos galvos ir jo apie tai
paklausti“, – tyliai suburbėjau
žvelgdama į plačias Ordino Širdies
paradines duris.
Įėjimas į Ordino Širdį buvo tuščias.
Akimirką suabejojusi, atsargiai žengiau
kelis žingsnius į priekį. Nespėjus pasiekti
paradinių durų, Ordino Širdį supantis
apsauginis laukas blykstelėjo,
išryškindamas išraizgytą kupolą juodų,
pulsuojančių gyslų, aplipusių pastatą
kaip voratinklis.
Arba Didysis Magistras manęs
nelaukė, arba neišgirdo nutilusių varpų.
Paprastai jis manęs neversdavo brautis
pro apsauginį lauką. Jis buvo beveik
toks pats stiprus kaip ir miestą juosianti
siena.
Apsauginis kupolas dar kartą
blykstelėjo, ir po akimirkos užuodžiau
specifinį ozono kvapą, reiškiantį, kad
apsauginis laukas buvo nuslopintas.
Žengdama pro paradines Ordino Širdies
duris, pajaučiau tik nežymų oro
pasipriešinimą, kurį be jokių pastangų
įveikiau ir patekau tiesiai į pritemdytą
tamsiai pilkomis dirbtinio marmuro
plokštėmis išklotą salę. Ji buvo beveik
visiškai tuščia, be suolų, išskyrus keletą
prie sienos pastatytų kėdžių, įterptų tarp
aukštų arkų. Pačiame jų viršuje, kas
trečioje arkoje, buvo iškirstas pailgas
smailėjančiu viršumi langas su
padūmavusiais iš nedidelių rombų
sudarytais stiklais. Pro juos retai kada
prasiskverbdavo saulė, net ir gražiausią
dieną palikdama salę pilkuose šešėliuose,
skęstančiuose dar tamsesnėse grindyse.
Vienintele gyva spalva čia buvo
padengtos tik sienos, besistengiančios
atspindėti net ir mažiausią šviesos
spindulėlį, prasiskverbusį pro langus.
Jos buvo šviesiai rudos, kaip miestelį
supančios kalvos.
Žingsniuodama aidinčia sale,
žvilgtelėjau į nedidelę pakylą, esančią
pačiame jos gale. Ji būtų buvusi tokia
pati tuščia kaip ir salė, jei ne pakylos
viduryje stovintis tamsaus medžio
krėslas, išraižytas keistais man
nepažįstamais simboliais.
Nevalingai sudrebėjusi, žvilgsnį iš
karto nusukau. Net po tiek metų jis
mane vis dar baugino.
 Į dešinę nuo pakylos buvo rudos
dvivėrės durys, vedančios į nedideles
patalpas, keturių Ordino Magistrų
kabinetus, pasitarimų kambarį ir
nedidelę biblioteką su keletu stalų
skaitymui. Link tų durų aš ir pasukau.
Jas atidariusi nužingsniavau tuščiu
koridoriumi ir sustojau prie prie dėdės
Patriko kabineto. Paskutinį kartą giliai
įkvėpiau ir nepasibeldusi atidariau duris.
Prie stalo palinkęs sėdėjo žilas, tačiau
judrus nenusakomo amžiaus gyvų pilkų
akių vyras, pasidabinęs šviesiu lino
kostiumu ir apšviestas vienintele ant
stalo pastatyta lempa. Kabinetas buvo
tamsus, tačiau net ir tos vieninteles
stalinės lempos šviesos pakako. Erdvus,
didingais senoviniais baldais apstatytas,
pilnas knygų lentynų kabinetas atrodė
jaukus ir šiltas.
Man įėjus, jis grakščiai atsistojo ir
juoko raukšlių išvagotame pailgame
neįsidėmėtinų bruožų veide atsispindėjo
palengvėjimas. Prieš mane stovėjo
pagrindinis Nesuterštojo miesto Ordino
įkūrėjas ir valdytojas, miestelį apjuosęs
nepralaužiama, nuo pavojingų padarų
žmones saugojančia siena.
Uždariusi paskui save duris, aš nugara
į jas atsirėmiau ir nenoriai pakėliau
galvą. Pamatęs mano veidą, dėdė
Patrikas nevalingai krūptelėjo. Sekundę
stebėjau jo pabalusius, į kėdės atlošą
įsikabinusius krumplius, leisdama
susivaldyti. Panašu, kad atrodžiau tikrai
keistokai. Paprastai dėdės Patriko
negąsdindavo mano išvaizda. Būdamas
magu arba kaip Nana pašaipiai
vadindavo burtininkėliu, jis pasaulį
matė šiek tiek kitaip.
„Matau, kad medžioklė buvo
sėkminga, dukra, – tarstelėjo dėdė
Patrikas, – ar jį sunaikinai viena?“
Linktelėjusi nukreipiau akis į savo
visiškai užgijusius delnus. Jei ne keletas
sudžiūvusio kraujo lašų, net
nepasakytum, kad vos prieš keletą
minučių jie buvo subadyti kaip rėtis.
„Būk atsargi, Aleksandra, tu esi ne
tokia nepažeidžiama, kokia manaisi
esanti. Tie padarai už tave gerokai
stipresni.“
„Žinau“, – nesiginčydama sutikau. Tai
nieko nekeitė. Savo keistenybes buvau
linkusi slėpti. Net šalia Izabelės
jausdavausi nejaukiai, jei reikėdavo
pasinaudoti savo ošiančia balsų jūra ar
keistu, bet kokį gyvą padarą galinčiu
sustingdyti krauju.
„Aš tik prašau būti atsargesnę, tu man
esi labai brangi, – pakartojo dėdė
Patrikas sušvelnėjusiu balsu. – Tu man
kaip dukra, nenorėčiau, kad tau kas nors
nutiktų.“
„Man nieko nenutiks, dėde Patrikai.“
Nieko daugiau nei iš proto mane varantys
balsai galvoje.
„Kur tu jį radai?“ – po pauzės paklausė
dėdė Patrikas, atsisėsdamas į odinį,
akivaizdžiai patogų krėslą. Jo balsas vėl
tapo šaltas, kaip ir kiekvieną kartą
kalbant apie demonus.
„Jis žinojo kaip slėptis. Kalnų tako
skersgatvis beveik neapšviestas.“
„Aišku, visi jie bėga link kalvų, į vieną
arba į kitą pusę. Ar iki galo viską atlikai?“
„Aš nukirtau jam galvą, jei to
klausiate.“
„Gerai, labai gerai. Visada nukirsk
jiems galvas, kai kurie iš jų yra
nepaprastai gyvybingi, – sumurmėjo
dėdė Patrikas, sugniauždamas kumščius.
– Ar atsispyrei pavojingai demono
magijai, dukra?“ – galiausiai paklausė jis
to, ko laukiau nuo pat pokalbio
pradžios.
Ar aš atsispyriau demono magijai?
Manau, kad taip. Su viena nedidele
išlyga. Mes abu žinojom, kad kiekvienas
nužudytas demonas pasilieka manyje,
dar labiau užkrėsdamas mano kraują.
Demoniškų balsų jūra pastaruoju metu
tapo labai plati ir vis platėjo. Netgi
Kraujo krėslas man padėdavo tik
trumpam, išsiurbdamas iš manęs tik
mažytę dalį magijos, cirkuliuojančios
mano kraujyje.
Pilkos dėdės Patriko akys veriančiu
žvilgsniu prirakino mane ten, kur
stovėjau, versdamos dar kartą pajusti tą
sunkiai apibūdinamą galios pojūtį, kai
sugniaužiu pulsuojančią demono esybę
ir įsiurbiu ją į ošiančią balsų jūrą.
„Aš dariau taip, kaip jūs mane
išmokėte“, – sušnibždėjau
neatsakydama į paskutinį jo klausimą.
„Gerai, tai yra vienintelis būdas
amžiams sunaikinti demoną“, –
patenkintas linktelėjo dėdė Patrikas.
Man tai sukėlė nepaaiškinamą pyktį.
Atrodė, kad jis mato tik rezultatą,
pamiršdamas, ką man reiškia jį pasiekti.
Aš nekenčiau demonų medžioklės,
tiesiog nekenčiau. Nejaugi jis to nemato?
Tarsi išgirdęs mano mintis, dėdė
Patrikas surimtėjo ir pažvelgdė į mane
pilkomis, aštriomis kaip skustuvas
akimis. Aš iš karto sureagavau taip, kaip
reaguodavau kiekvieną kartą, kam nors
bandant lįsti į mano sielą – nuo veido
nubraukiau bet kokias emocijas,
paslėpdama jas po pašaipia šypsena,
prilipusia prie veido kaip kaukė.
Sunkiai atsidusęs, dėdė Patrikas suėmė
į kumščius suspaustas mano rankas ir
žiūrėdamas tiesiai į akis pakartojo daug
kartų jau kartotus žodžius:
„Kartais noras išlikti žmogumi turi
didelę kainą, dukra. Tavo, vaike, kelias
yra sunkus. Neapsunkink jo dar labiau,
mėgaudamasi pojūčiais, kurie tau gali
atnešti tik pražūtį.“
Ar jis kalba apie iš proto mane varančią
balsų jūrą? Tai man sukėlė isterišką
juoką, kurį nukandau nespėjusi praverti
burnos. Ne, greičiausiai jis galvojo, kad aš
nenoriu atsikratyti magijos,
cirkuliuojančios mano venose. Taip
galvodamas jis labai klydo. Man
nereikėjo tos demonų magijos, aš net
nežinočiau, ką su ja veikti. Vis dėlto
džiaugiausi, kad jis taip galvoja. Dėdė
Patrikas buvo labai pastabus, nenorėjau,
kad jis sužinotų mano mažytę paslaptį
apie platėjančią balsų jūrą.
Silpnai spustelėjęs pirštus, jis paleido
mano rankas ir atsistojęs pavargusiu
judesiu persibraukė per savo banguotus
pečius siekiančius plaukus.
„Išvalyk savo kraują nuo jį teršiančios
magijos šią minutę, Aleksandra, nelauk,
kol ji tave dar labiau apjuodins“, –
apkabinęs mane per pečius, jis kartu su
manimi patraukė į salę, kurioje prie
krėslo jau stovėjo jo sargas. Tėviškai
pakštelėjęs man į kaktą, apsisuko ir
greitu žingsniu patraukė atgal į savo
kabinetą, nepastebimai į kelnes
nusivalydamas delnus.
Vadinasi, ir jis pastebėjo, kad smirdžiu,
šyptelėjau atsisukdama į manęs prie
krėslo laukiantį riterį. Netardamas nė
žodžio jis nejudėdamas laukė, kol į jį
atsisėsiu.
Su pasibjaurėjimu žvilgtelėjau į krėslą,
kurį beveik kiekvieną naktį sapnuodavau
košmaruose.
Aukšta atbraila, lenktais, į pabaigą
platėjančiais ir iki pat žemės
nusileidžiančiais ranktūriais krėslas
naujokams padarydavo neišdildomą
įspūdį. Jei geriau įsižiūrėdavai, ant krėslo
ranktūrių dar pamatydavai išraižytus
siaurus, bet labai gilius, nuo kraujo
pajuodusius rėžius, panašius į žmogaus
kraujagysles. Jie leidosi iki pat žemės,
įsirėždami į akmeninį krėslą, supantį
grindinį, ir dingdami nedideliuose
grindinio plokštėse padarytuose
plyšiuose, panašiuose į apvalų krėslą
supantį labirintą.
Per tiek metų krėslas visiškai
nepasikeitė.
Niūriai į jį klestelėjusi, pakėliau akis į
tyliai mane stebintį sargą.
Jis irgi buvo beveik nepasikeitęs.
Dirbtinės šviesos apšviestas, randuotas
jo veidas atrodė bauginančiai, bet
turėjau pripažinti, kad prie krėslo jis
tiko. Ypač jo tuščios akys ir randai,
atkartojantys ranktūrių išraižymus.
Šiąnakt mane stebinčios juodos sargo
akys neatrodė nei piktos, nei
pikdžiugiškos, tiesą sakant, jose
nemačiau nieko.
 Tu matai tik tai, ką nori. Mintyse
suburbėjau nejaukiai pasimuistydama.
Galiausiai, giliai atsidususi, stipriai
sukandau dantis ir padėjau ant
ranktūrių rankas, stebėdama įgudusius
riterio judesius užneriant ant riešų
metalines juostas. Dar akimirka ir į
mano riešus susmigo sidabriniai
spygliai.
Sulaikiusi kvėpavimą, iš karto panirau
į ošiančią balsų jūrą ir smigau vis gilyn.
Man skęstant, balsai kažką šnabždėjo. Aš
ignoravau juos visus, ieškodama tik tos
krištolinės tylos, kurioje bent akimirką
jausdavausi saugiai.
 Giliau. Reikėjo nerti giliau.
Sukoncentravusi visą savo dėmesį,
nėriau į pačią gelmę ir ten pasilikau.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

Mačiau save tarsi iš šalies, sėdinčią ant

šalto gatvės grindinio ir žiūrinčią į
nejudantį, pradedantį vėsti šunelio
kūną. Aš žinojau, kad dėdė Patrikas
mane suras, žinojau nuo tos akimirkos,
kai suvokiau, ką padariau.
Pritūpęs šalia manęs, jis atsargiai
nubraukė ašaras, nepaliaujamai
srūvančias mano skruostais.
 „Ką tu padarei?“ – tyliai paklausė jis,
mane stebėdamas.
„Nieko, prisiekiu“, – sukūkčiojau
užsidengdama rankomis veidą.
„Į nieką tai nepanašu, – atkirto dėdė
Patrikas, pirštu paliesdamas stingstantį
šunelio kūną. – Ar tu jį nužudei?“
„Neprisimenu“, – užsikirsdama
sušnibždėjau, žiūrėdama į kruvinas savo
rankas.
„Mat kaip, – šaltai atsakė dėdė
Patrikas, – gal tu ir pamiršai, tačiau pas
mane atbėgę kruvini berniūkščiai
nepamiršo, rėkdami apie išprotėjusį,
juos talžantį padarą. Ar tu juos mušei,
Aleksandra?“
„Aš neprisimenu“, – tyliai
sukūkčiojau, dar labiau susigūždama.
„Leisk man pabandyti atspėti, kas čia
įvyko, – tyliai prakalbo dėdė Patrikas
pritūpdamas, – tu pamatei šį laukinį
šunelį, spardomą berniūkščių, ir
nusprendei jam padėti. Ar buvo būtent
taip, Aleksandra?“
„Taip, – tyliai sušnibždėjau. – Tiek aš
prisimenu.“
„Tačiau berniūkščiai tavęs nepaklausė
ir šunelį kankino toliau, – tęsė dėdė
Patrikas. – Ar taip galėjo būti,
Aleksandra?“
 „Taip“, – sumurmėjau.
„Tu įniršai, Aleksandra, taip įniršai,
kad pamiršai pati save, kas tu esi ir ko
tave mokiau. Ar taip galėjo būti, vaike?“
„Taip“, – jau garsiai verkdama
atsakiau.
„Berniūkščiai nuo tavo įniršio pabėgo,
vaike, bet ne šunelis. Jis mirė nuo tavo
rankų.“
Išgirdusi negailestingus dėdės Patriko
žodžius, niekaip negalėjau sulaikyti be
perstojo srūvančių skruostais ašarų ir nė
akimirkos nepaleidau nuo mano rankų
mirusio šunelio. Man be perstojo jį
glostant kruvinos mano rankos buvo
apsivėlusios šviesiais šunelio gaurais.
Švelniai suėmęs mano rankas, jis
išsitraukė iš kišenės nosinę, atsargiai
nuvalė kiekvieną pirštą ir pakėlė mane
nuo šalto grindinio.
„Šis valkataujantis šunelis tave išmokė
neįkainojamos pamokos, vaike. Jis
tikėjosi iš tavęs paguodos ir saugumo,
tačiau tu jam padovanojai tik mirtį. Aš
žinau, tu to nenorėjai, – sutiko jis,
matydamas mano maldaujamą žvilgsnį,
– tačiau tai nieko nekeičia. Tu esi
pavojinga. Ar supranti, vaike?“
„Suprantu“, – tyliai sumurmėjau,
jausdama besidaužančią širdį.
 „Aš tau galiu padėti, – tęsė dėdė
Patrikas. – Galiu padėti suvaldyti tavo
prigimtį. Ar norėtum, Aleksandra?“
„Taip, – išverkiau užsidengdama
rankomis akis. – Aš nenorėjau, kad taip
atsitiktų. Aš tik norėjau tam šuneliui
padėti, argi tai buvo blogai?“
„Labai gerai, vaike, – sumurmėjo šalia
manęs einantis dėdė Patrikas, – tu dar
turi vilties.“
Apkabinęs per pečius, jis neskubiai
vedėsi mane didelio pastato link,
kiekvieną kartą linkteldamas su juo
besisveikinantiems žmonėms.
„Tavo prigimtis nenuspėjama ir
pavojinga, šį kartą tu nužudei tik šunelį,
kitą kartą tai gali būti tie berniūkščiai.
Juk to nenorėtum, Aleksandra?“
Liūdnai papurčiau galvą, iš gėdos ir
skausmo nedrįsdama pakelti akių. Aš
nelabai supratau, kas įvyko, prisiminiau
tik savo įniršį ir norą apsaugoti šunelį.
Dar prisiminiau kažkokį keistą jausmą,
užplūdusį apglėbus jo sumaitotą,
kruviną kūnelį. Vos man jį palietus, jis
sustingo, skleisdamas keistą liūdesį ir
visišką susitaikymą. Kad ir kiek
maldavau atsimerkti, jis taip ir liko
sustingęs.
„Bet kodėl aš?“ – sušnibždėjau, į
klausimą sudėdama visą savo skausmą.
„Aš jau tau pasakojau apie kruviną,
apleistą namą, kuriame tave dar kūdikį
radau, – tęsė dėdė Patrikas, neskubiai
žingsniuodamas. – Tu esi kitokia,
Aleksandra, ypatinga. Tavo kraujyje teka
pavojinga, demoniška magija, kuri gali
apjuodinti visą tavo gyvenimą. Jos tu
neatsikratysi, bet mes galime ją
panaudoti geriems, kilniems tikslams.“
„Kokiems tikslams?“ – pakeldama į
dėdę Patriką akis viltingai paklausiau.
„Gėrio tikslams, – atsakė dėdė
Patrikas. – Tau pasisekė, vaikeli, nes
šiame saugiame mieste tu esi apsupta
Ordino riterių, kurie išmokys tave
kovoti su blogiu. Tu tapsi tokia kaip
mes, Aleksandra, kovotoja ir žmonių
saugotoja. Aš ir kiti Ordino riteriai tau
padėsime.“
Iš dėkingumo niekaip negalėjau
sulaikyti ašarų, kurios vėl pradėjo riedėti
skruostais. Dėdė Patrikas mane suprato
ir manęs nesmerkė, jis man padės.
„O kada aš pradėsiu mokytis?“ –
paklausiau viltingai žiūrėdama į dėdę
Patriką.
„Dabar, vaikeli, tu pradėsi mokytis
dabar.“
Tada man buvo septyneri. Iki šiol
prisimenu savo baimę, lipant plačiais
akmeniniais laiptais aukštyn į didelę
juodomis grindimis salę, kurios pačiame
gale, ant pakylos, stovėjo keistas medinis
krėslas, kurio paskirties tada dar
nežinojau.
Apimta nepaaiškinamos baimės, aš
nenorėjau paleisti dėdės Patriko rankos,
kuris mane pasodinęs milžiniškame
krėsle prisijungė prie kitų, ratu mus
apstojusių riterių, įsisiautusių į juodus,
visą kūną dengiančius apsiaustus.
„Šis krėslas išvalys tavo kraują nuo
kūną nuodijančios magijos, –
raminančiai kalbėjo man dėdė Patrikas,
– visa tai darau tik tavo labui,
Aleksandra, todėl būk drąsi, vaikeli.“
Sukaupusi visą savo drąsą ir
nenuleisdama akių nuo dėdės Patriko,
aš nesipriešinau randuoto veido vyrui,
jam suėmus mano rankas ir pririšus jas
prie keistai išgaubtų krėslo ranktūrių.
Nesipriešinau aš ir veriančiam skausmui,
kai keisti iš kažkur atsiradę smaigaliai
susmigo į riešus, padarydami nedideles
apvalias žaizdas, pro kurias
nesiliaudamas bėgo kraujas.
Pro temstančias, ašaromis pasruvusias
akis su siaubu stebėjau, kaip išbėgęs
kraujas suteka į krėslo ranktūriuose
išgaubtas daubas ir tekėdamas žemyn vis
labiau tamsėja.
„Mes išgelbėti“, – dar išgirdau
kažkieno tylų šnabždesį, po akimirkos
paskęsdama visiškoje tamsoje.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

Negrabiai atrakinusi savo nedidelio,

bet labai jaukaus butuko duris Šventojo
Petro gatvėje, tamsoje nusliūkinau į
virtuvę ir atsidariusi šaldytuvo duris
išsitraukiau vienintelį jame gyvenantį
daiktą – alaus butelį. Užsivertusi keliais
godžiais gurkšniais ištuštinau visą jame
likusį alų ir viltingai paieškojau jo brolio.
Šaldytuvas mane pasitiko pašaipiai
primerkta lempute, negailestingai
apšvietusia jo tuščią pilvą.
„Sušikta metalo šiukšlė“, – piktai jam
atšoviau, užtrenkdama dureles.
Tyliai panosėje urgzdama, nupėdinau
šviesiu koridoriumi, pakeliui
nusimesdama savo purvinus šiukšlėmis
ir surūgusiu maistu smirdinčius rūbus.
Nuslinkusi į vonią, suėmiau
maišytuvo rankeną melsdamasi, kad
nedingtų elektra.
Pasirinkimus turėjau du. Galėjau
palįsti po karštu dušu ir tuščiu
skrandžiu, kamuojama troškulio nueiti
miegoti ir susilaukti neabejotino Izabelės
keršto, arba susirasti padoresnius rūbus
ir nueiti iki Centrinės gatvės, kurioje
savo barą atidarė vienaakis žydas,
pilstantis užburiančio skonio alų.
Po neilgų debatų nugalėjo troškulys ir
Izabelės keršto baimė.
Negaišdama laiko veltui, iššokau iš
vonios, susipyniau savo dar drėgnus
plaukus į ilgą, standžią kasą,
įsispraudžiau į ankštokus, darbui
netinkamus mėlynus džinsus, apsivilkau
aptempčiausius spintos gale tūnančius
juodus marškinėliais ir patraukiau durų
link, dar pakeliui prigriebdama savo
odinį švarką bei durklus.
 Įsispyrusi į juodus odinius batelius,
vienintelius turinčius kelių centimetrų
pakulnę, jaučiausi pasipuošusi. Ši naktis
to reikalavo. Norėjosi kuo greičiau
užmiršti Kraujo krėslą, šio vakaro
medžioklę ir demono magiją, kurios taip
troško dėdė Patrikas.
Patrikas yra juodmagis, jis žino tik
kraujo magiją, kuri yra pati
pavojingiausia. Sušnibždėjo mano
galvoje švelnus Nanos balsas.
Ar tai reiškė, kad kraujo magija buvo
blogis? Nana, be abejonės, manė būtent
taip. Man svarbu buvo tik tai, kad dėdė
Patrikas apsaugojo Ugninio slėnio
miestelio žmones, kurie, jo garbei, net
pervadino savo miestą. Ar tai buvo taip
blogai? Apsaugoti žmones pastatant
sieną, kuriai reikėjo kraujo? Arba
apsaugoti mane nuo manęs pačios,
išsiurbiant iš manęs magiją ir nevaldomą
įniršį?
Būdama septynerių maniau, kad ne,
keletą valandų nuo Nanos slėpdama
savo žaizdotus delnus. Dabar aš
nebuvau tokia tikra. Siurbiantis kraują
krėslas iš tikrųjų baugino, tačiau be jo
siena paprasčiausiai netektų galios, o aš
greičiausiai netekčiau proto. Paskutiniu
metu mano įniršio protrūkiai tapdavo
vis dažnesni.
Staigiai iškvėpusi, pabandžiau visa tai
išmesti iš galvos. Šiai nakčiai Ordino ir
jo Kraujo krėslo man buvo per akis.
Užtrenkusi paskui save buto duris,
nulipau mūriniais laiptais žemyn ir
atidariau laiptinės duris tiesiai į
triukšmingą gatvę. Šventojo Petro gatvė
buvo beveik pačiame miestelio centre.
Tereikėdavo kirsti tik pora skersgatvių ir
aš per kelias minutes atsidurdavau
Centrinėje gatvėje, kurioje virė visas
Nesuterštojo miesto naktinis gyvenimas.
Miestas po truputį pildėsi, išskėstomis
rankomis priimdamas visus,
pasiruošusius už saugumą mokėti
nustatytą kainą.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

Vienaakio žydo baras, kurį jis savo

žmonos garbei pavadino „Žaviąja Mere“,
– vis dar buvo sausakimšas. Prasibrovusi
pro kelis vyrukus, svirduliuojančius prie
įėjimo į barą, alkūnėmis nusiyriau iki
vienintelės laisvos baro kėdės ir sunkiai
ant jos klestelėjusi apsidairiau,
ieškodama pažįstamų veidų.
Iš kito baro kampo, įsitvėrusi į biliardo
lazdą, man pamojavo ilgakojė
šviesiaplaukė mergina, dėl
nesuprantamų priežasčių geriausia mano
draugė, apsupta keleto vyrukų. Nė vieno
iš jų nebuvau mačiusi, todėl beveik
buvau tikra, kad tai naujakuriai, dar
nesusipažinę su kita Izabelės charakterio
puse.
Apsirengusi panašiai kaip aš, bet
kažkokiu būdu sugebanti atrodyti šimtą
kartų geriau, ji tingiai varinėjo biliardo
kamuoliukus, rasdama laiko
bejėgiškoms šypsenoms, skirtoms į ją
dievinančiu žvilgsniu spoksantiems
garbintojams.
 Tingiai atsispyrusi nuo biliardo stalo,
ji lėtai patraukė link manęs,
prikaustydama daugelio čia esančių
žvilgsnius. Skirtingai nei man,
alkūnėmis pro žmones brautis jai
tekdavo retai.
Niūriai atsidususi, užsisakiau savo
mėgstamiausio tamsaus alaus ir
neskubiai jį gurkšnodama stebėjau
Izabelės spektaklį.
„Kur taip ilgai užtrukai?“ – be įžangų
paklausė Izabelė, alkūnėmis
atsiremdama į barą.
„Juk žinai, koks mūsų Didysis
Magistras, – numykiau pakeldama prie
lūpų aprasojusį alaus bokalą. – Kaip
manai, valgyt žydas dar duos?“
„Nebent kokio šlykštaus marmalo“, –
prunkštelėjo Izabelė, užsisakydama taurę
martinio.
„Ar mes ką nors švenčiame?
„Tu turbūt juokauji? Mes švenčiame
dvidešimt antrąjį tavo gimtadienį,
pelyte„, – sumurkė ji pakeldama tostui
taurę.
„Ar jau rugpjūčio dešimta?“
„Ji bus už vienos valandos, –
mirktelėjo man Izabelė, nusijuokdama iš
mano surūgusios veido išraiškos. –
Atsipalaiduok, daugiau niekas nežino.“
 „Greičiausiai vis tiek nepasirodytų“, –
suburbėjau nejaukiai apsidairiusi.
„Nustebtum. Geriau džiaukis, kad net
nebandžiau kviesti.“
„Ačiū bent už tai“, – sumurmėjau
akimis dairydamasi laisvo staliuko.
Mano didžiausiam džiaugsmui, nuo
vieno staliuko pakilo gerokai apgirtusi
kompanija ir paliko po savęs kalną
tuščių alaus bokalų.
Nieko nelaukdama pašokau nuo kėdės
ir nusiyriau staliuko link. Man įkandin
sekė Izabelė, laikydama rankoje pusiau
nugertą martinio taurę.
Patogiai klestelėjusi ant minkšto suolo,
akimis paieškojau padavėjos, kuri pati iš
niekur atsiradusi vikriai nurinko alaus
bokalus. Atpažinusi mano veidą,
suraukė savo ryškiai išdažytas lūpas.
„Nesuprantu, kodėl žydas tave vis dar
įsileidžia, visi žino, kad kur esi tu, bus ir
bėdos„, – galiausiai neištvėrusi
suburbėjo, apyšvariu skuduru
nuvalydama šlapią stalą.
„Galvok, ką šneki“, – susierzinusi
atkirto Izabelė.
„Bet tai tiesa, – užsispyrusiai tęsė
padavėja, – jūs, riteriai, per daug sau
leidžiat.“
„Aš nesiruošiu su tavim tuščiai
ginčytis, – atžariai atkirto Izabelė, –
verčiau tiesiog dirbk savo darbą.“
Susiraukusi, bet daugiau nesakydama
nė žodžio, padavėja užsirašė mano
užsakymą ir metusi dar vieną piktą
žvilgsnį nužingsniavo.
Aš jos dėl to nekaltinau, pastaruoju
metu mane iš tikrųjų persekiodavo
bėdos. Kol kas žydas pas jį lankytis dar
neuždraudė. Ir dėl to labai džiaugiausi.
Aš tikrai mėgau jo namų gamybos alų,
būtų buvę apmaudu jo atsisakyti. Blogai
buvo tai, kad kartu su manimi į barus
neįsileisdavo ir Izabelės. Jei taip ir toliau,
kai Danas galiausiai pakvies ją į
pasimatymą, nebus kur su juo nueiti.
Įsivaizdavusi, kaip jie beviltiškai
blaškosi po Centrinę gatvę,
prunkštelėjau.
„Kas?“
„Nieko“, – atšoviau, smegenyse
jausdama alaus ir tuščio skrandžio rūką.
„Tu iš manęs juokiesi“, – primerkusi
akis sušnypštė Izabelė.
„Tikrai ne“, – nekaltai išpūčiau akis.
„Arba pasakyk, kas tau yra, arba
pasigailėsi“, – garsiai suriko Izabelė,
sukeldama man naują juoko priepuolį.
„Aš dėl tavęs šiek tiek nerimauju“, –
galiausiai išspaudžiau, prikandusi
apatinę lūpą.
„Ką tu čia nusikalbi? – piktai atkirto
Izabelė. – Dėl ko?“
„Kodėl jūs vis dar ne kartu?“
Akimirką Izabelė nesuprasdama į
mane žiūrėjo. Po sekundės ji dar labiau
surūgo.
„A, tu apie tą kvailį, – burbtelėjo
Izabelė, nežymiai parausdama. – Aš jo
neganau.“
„Ar jis tavęs vis dar nekviečia į
pasimatymą?“ – neištvėrusi paklausiau,
su šypsena stebėdama skausmingą
Izabelės veido išraišką.
„Aš nežinau, paprastai neleidžiu jam
net išsižioti“, – suburbėjo Izabelė,
nugerdama gurkšnį martinio.
Kai būdavo susijaudinusi, ji tratėdavo
be perstojo. Vargšas Danas turbūt net
norėdamas nebūtų spėjęs įterpti nė
žodelio.
„Gal tau šiąnakt pasiseks ir sutiksi jį
naktiniame klube“, – atsakiau
raminamai paplekšnodama jai per
ranką.
„Ir kuo šis kartas skirsis nuo kitų?“ –
susierzinusi paklausė Izabelė,
ištraukdama iš po mano delno ranką.
„Naktiniame klube taip garsiai groja
muzika, kad jis bet kokiu atveju tavęs
negirdės, galėsit iš karto pereiti prie
rimtesnių dalykų.“
„Atsirado mat rimtų dalykų žinovė, –
prunkštelėjo Izabelė. – Galėtum ir tu
nusižiūrėti kokį šaunuolį, tuomet
nesijausčiau tokia kvailė.“
„Gal geriau nereikia, nors viena iš
mūsų turi išlaikyti sveiką protą“, –
atkirtau arčiau prisitraukdama padavėjos
ką tik atneštą, skaniai atrodantį kepsnį.
„Jei taip ir toliau, taip ir liksi nekalta
mergelė„, – mestelėjo Izabelė,
pavogdama vieną mano kepsnio
gabalėlį.
„O iš kur tu žinai, kad aš nekalta?“ –
atšoviau susilaukdama nustebusio
Izabelės žvilgsnio.
„Aš būčiau apie tai sužinojusi“, –
primerkusi akis atsakė Izabelė,
neužtikrintai mane stebėdama.
„Ir kas tave būtų apie tai informavęs?“
– užklausiau, ieškodama žodžių šiai
temai kuo greičiau nutraukti.
Šis merdėjantis padarėllis yra tavo kaltė.
Net po šitiek metų aiškiai girdėjau ramų
dėdės Patriko balsą, jam mane vedant
tolyn nuo stingstančio šunelio kūno.
Dar neįgavau tiek drąsos, kad
pabandyčiau bent pagalvoti apie kokį
nors artumą. Niekada nežinai, kuo tai
galėtų baigtis. Galbūt dėdei Patrikui
tektų mane atplėšti ir nuo sustingusio
žmogaus kūno. Be to, greičiausiai pliko,
kaip ką tik gimęs kūdikis. Įdomu, ką
tada jis man sakytų.
Gal geriau nesidomėk. Pati sau patariau
nusipurtydama.
„Tu?“
„Tikrai nepasakyčiau“, – sumurmėjau
įstrigusį kąsnį užsigerdama alumi.
„Žinau, tu tai padarei su Gabrieliu!“ –
užriko Izabelė, kaltinamai į mane
žiūrėdama.
„Ką?“
„Tik jau nepradėk, mačiau, kaip jis į
tave žiūri tais retais atvejais, kai būna
mieste“, – atkirto Izabelė stebėdama
mano reakciją.
Tai buvo kažkas nauja. Tais retais
atvejais, kai Gabrielis būdavo mieste, aš
jo vengdavau kaip maro. Jei jis į mane ir
žiūrėdavo, tai tik pašaipiai, dar
pridėdamas kokį kvailą juokelį apie
mano ūgį.
„Galvok kaip nori“, – gūžtelėjau
pečiais, nevalingai nugerdama dar vieną
gurkšnį alaus. Jei taip ir toliau, namo
turėsiu nuropoti.
„Aš vis tiek sužinosiu“, – juokais
sušnypštė Izabelė.
 Jei ji ko nors ir nekentė, tai
nežinojimo.
Užauginta senojo Tomo, kuris dar
buvo ir Ordino ginklakalys, bei jo
žmonos Irinos, ji greičiau nei visi kiti
nugirsdavo Ordino paslaptis, kuriomis
keturi ordino Magistrai neskubėdavo
dalytis. Tai jai buvo tapę savotišku
žaidimu – sužinoti viską, kas nuo jos
bandoma nuslėpti.
„Gal galėtume pakalbėti apie ką nors
kitą?“ – galiausiai neištvėrusi paklausiau,
stebėdama prie staliukų susėdusių
žmonių veidus.
„Aišku, o apie ką norėtum? Galėčiau
papasakoti apie naują Brolių
susižavėjimo objektą. Kaip manai, ar jie
tai daro kartu? Aleksandra, ar tu
klausaisi?“
„Galėjai ir perspėti apie tą šiknių“, –
burbtelėjau Izabelei, mosteldama galva
link kelių apgirtusių vyrų apsėsto
staliuko.
Izabelė trumpam pakėlė akis nuo
martinio taurės, mesdama žvilgsnį baro
gilumon.
„A, tu apie jį... nenorėjau iš anksto
gadinti tau nuotaikos.“
Tarsi pajutęs mano žvilgsnį, Adomas
atsisuko ir jo negražų, apvalų veidą
iškreipė sardoniška šypsena. Jei ko ir
nekenčiau šiame mieste, tai to
pasipūtusio, per daug gerai apie save
manančio šikniaus, nusprendusio
gadinti man gyvenimą. Iki dabar dar
nenorėjau patikėti, kad jis iš tikrųjų
ištvėrė Kraujo krėslo išbandymą.
Greičiausiai jo kraujyje cirkuliavo kas
nors šlykštaus, ką Magistrai nusprendė
panaudoti energijai sukurti. Tą patį
buvo galima pasakyti ir apie jo
draugelius.
Ir šiąnakt jo ištikimiausi bičiuliai buvo
apsėdę apvalų baro staliuką, garsiai
šūkaudami ir žnaibydami praeinančios
padavėjos užpakalį.
Susierzinusi nusukau žvilgsnį į šalį,
stengdamasi nepasiduoti mane
užplūstančiai blogai nuotaikai.
Apgirtusios smegenys ir bloga nuotaika
buvo didžiausi mano priešai. Šiems
dalykams susimaišius paprastai įvykdavo
sprogimas. Miestelyje buvo
nepakankamai barų, kad galėčiau sau tai
leisti.
„Ar norėtum iš čia eiti? – paklausė
Izabelė, ištuštindama taurę. – Galėtume
nueiti į „Lokio pėdą„, – ten visada mus
įsileidžia.“
„Nes paprastai esam vienintelės tos
skylės lankytojos“, – purkštelėjau
ištuštindama bokalą.
„Nežinojau, kad ir pas žydą
apsigyveno graužikų, – staiga už nugaros
pasigirdo saldus, erzinantis balsas. –
Turbūt teks išdėlioti spąstų ir padėti
žydeliui apsitvarkyti“, – dar pridėjo
Adomas, palaikomas apgirtusio savo
bendrų juoko.
Giliai atsidususi, nukreipiau akis į
tuščią, ant stalo priešais mane stovintį
bokalą. Gal reikėtų vožtelti tam
subingalviui per galvą? Toptelėjo
viliojanti mintis.
Dėl mano keistų pilkų kaip pelės kailis
plaukų ir žemo ūgio Adomas nuo pat
pirmos savo dienos Ordine
pravardžiuodavo mane pele. Pravardė iš
karto prilipo. Tai šiek tiek erzino, bet kai
pagalvoji, ji buvo gana tiksli. Mano
plaukai tikrai buvo labai neįprastos
spalvos. Keista, kad pravardė neprigijo
anksčiau.
„Su tavim kalbu, pele“, – dar pridėjo
jis, šnopuodamas man už nugaros.
„Atsiknisk, Domai“, – suburbėjau
neatsisukdama. Arba už savo veiksmus
neatsakau.
„Palik mus ramybėje“, – įspėjo
Izabelė, su nerimu žvelgdama į mano
veidą.
Ar aš atrodžiau įsitempusi? Taip tikrai
galėjo būti. Po Kraujo krėslo trumpam
nurimusi balsų jūra atgijo, savo ošimu
užpildydama mano padūmavusias
smegenis. Tamsaus alaus bokalas buvo
labai blogas sumanymas, labai blogas.
„Atsisuk, kad galėčiau pasigrožėti tavo
išsigimėliškomis raudonomis akimis,
demone“, – sušnypštė jis,
pasilenkdamas man prie ausies.
Panašu, kad žinia jau apskriejo,
pagalvojau prieš iki galo suvokdama jo
žodžių prasmę.
„Kaip tu mane pavadinai?“ – tyliai
išskiemenavau, jausdama staiga nutilusią
jūrą.
„Ką, nepatinka tiesa? – sukikeno jis,
padvelkdamas alkoholiu. – Demone?“
Jaučiau, kaip mano smegenyse kažkas
nutrūko.
Pagriebusi išgertą bokalą alaus, staigiai
loštelėjau ir galva trenkiausi Adomui į
veidą. Jam subaubus, pašokusi bokalu
vožiau per didelę garbanotą galvą.
Pora kartų sumirksėjęs, jis kaip ilgas
išsitiesė ant medinių baro grindų, dar
skambiai stuktelėjęs į jas galva.
Keletą sekundžių kvailai į jo sudribusį
kūną paspoksojęs bendras užsimojęs
vožė man kumščiu. Kryptelėjusi galva,
išvengiau jo smūgio ir iš visų jėgų
spyriau jam į pilvą, nusviesdama jį nuo
savęs. Kartu su manimi nuo stalo
pašokusi Izabelė spyrė kitam Adomo
draugeliui į tarpkojį ir jam skausmingai
susirietus spyrė dar kartą keliu į galvą,
patiesdama jį šalia Adomo. Iš kažkur
atsiradęs kitas šiknių draugelis nusviedė
alaus butelį kažkur į salę ir suriaumojęs
bandė trenkti Izabelei atgalia ranka per
veidą. Smūgį blokavusi, ji trenkė jam
kumščiu iš apačios į smakrą ir
akimirksniu jį atjungė.
Vėliau baras virto tikru chaosu.
Pasinaudoję proga, dar keletas
apgirtusių baro lankytojų puolė aiškintis
santykius kumščiais, svaidydamiesi
buteliais, laužydami kėdes ir daužydami
viską, kas papuola. Iš baro gilumos
atbėgusi apsauga bandė visus nuraminti
ir buvo įtraukti į tą patį muštynių liūną.
Atrodė, kad visi baro lankytojai tiesiog
pamišo. Visos tos maišalynės viduryje,
alkoholio ir ošiančių balsų pritemdyta
galva, aš nebegalvojau ir nieko
nebejaučiau. Buvau tik aš ir mano
įniršis, deginantis mane iš vidaus. Aš jo
beveik negalėjau ištverti, todėl
skaudinau visus, ką tik pasiekdavau savo
rankomis. Dingo bet koks sveikas
protas, bet kokia savikontrolė, galvoje
buvau tik aš ir ošiantys, įsiūčio pilni
balsai.
Staiga mane iš nugaros apkabino
stiprios rankos ir pakėlusios nuo žemės
nusinešė link išėjimo, vikriai
išvengdamos besimosikuojančių
kumščių.
Išsirietusi ir sulenkusi kelius, spyriau
savo tramdytojui, tačiau užkabinau tik
orą.
„Ramiau“, – kažkas kimiai man prie
ausies sušnabždėjo, beveik negirdimai
baro lankytojų sukeltame triukšme.
 Mano įniršis po truputį pradėjo rimti,
sugrąžindamas man dalį sveiko proto.
„Padėk mane ant žemės!“ – užvertusi
galvą kaip galima ramiau paprašiau.
Atpažinti nešiko nepavyko, mačiau tik
tvirtą smakro liniją ir tamsius ant ausies
užkritusius plaukus.
„Tuoj“, – ramiai atsakė mane laikantis
vyras.
Tuoj nebuvo pakankamai greitai,
nuslūgęs mano įniršis paliko mane vieną
su įsisiautėjusiais, ošiančiais balsais,
kurie vis stipriau šnabždėjo, bandydami
išsiveržti man iš galvos. Atrodė, kad jie
fiziškai plečia mano kaukolę, bet kokia
kaina norėdami iš jos ištrūkti. Tyliai
sudejavusi, užsimerkiau ir nurijau kažką
šilto, kylančio mano gerkle. Skonis buvo
kaip metalo ir kažko saldaus. Pora kartų
sužiaukčiojusi, dar kartą pabandžiau
išsivaduoti iš mane laikančių rankų. Jos
nepasidavė nė per colį. Visu kūnu
sudrebėjusi, pasidaviau ir persilenkusi
užsikosėjau, jausdama kažką šlapio ir
šilto pasipilant iš burnos.
„Jėzau, ji kosėja krauju“, – išgirdau
kimų pažįstamą balsą.
„Matau, velniai griebtų. Tik tu jos
nepaleisk“, – kalbėjo susijaudinęs
Izabelės balsas.
 „Nesijaudink, nepaleisiu“, – ramiai
atsakė kimus vyriškas balsas.
„Taip šiandien atsitikti neturėjo,
paprastai po krėslo ji būna rami bent
keletą savaičių“, – toliau kalbėjo Izabelė.
Aš norėjau atsimerkti ir pasakyti ką
nors kvailo. Man pravėrus burną, iš jos
išėjo tik kosulys. Atrodė, kad mano
kūnas nustojo manęs klausyti,
susitelkdamas tik į vieną tikslą – išlaikyti
ošiančią balsų jūrą.
„Sušiktas Magistras ir jo sušiktas
krėslas, – toliau keikėsi Izabelė, – jis
puikiai žino, kaip Aleksą veikia demonų
medžioklė, bet vis tiek ją verčia tai
daryti. Sušiktas, sušiktas senis.“
Kimusis balsas nieko neatsakė. Po
akimirkos išgirdau rakinamų durų garsą
ir kažką minkšto po savo nugara.
„Ačiū, Gabrieli, – sumurmėjo Izabelė,
– lieku tau skolinga.“
„Norėčiau pasilikti“, – tarstelėjo
Gabrielis. Taip, tai tikrai buvo jis.
„Geriau nereikia. Atsimerkusi ji tikrai
nenorės tavęs matyti.“
„Suprantu, pasirūpink ja.“
„Pasirūpinsiu“, – tyliai atsakė Izabelė.
Po akimirkos išgirdau uždaromų durų
garsą ir kambaryje įsivyravusią tylą.
Ošiančių balsų jūra buvo pritilusi ir
palikusi mane visiškai be jėgų. Sunkiai
pakėlusi galvą, susitikau su mėlynomis
Izabelės akimis, jai grįžus į svetainę.
Akimirką ji tylėdama į mane žiūrėjo.
Jos veidas buvo perbalęs ir įsitempęs.
Turbūt atrodžiau tikrai nekaip.
„Tu sušiktai atrodai“, – šyptelėjusi
pasakė, išsidrėbdama šalia stovinčiame
fotelyje. Jos veide sustingusi šypsena
nebūtų apgavusi net aklojo. Ji dėl manęs
nerimavo ir tai jai sunkiai sekėsi paslėpti.
„Ačiū. Tu irgi gerai atrodai“, – atkirtau
nužvelgdama jos išsidraikiusius plaukus
ir kruviną palaidinę.
Aišku, kraujas greičiausiai buvo mano.
 „Kaip jautiesi?“
„Niekada nesijaučiau geriau“, –
atšoviau, pasikeldama nuo
minkštasuolio. Ačiū Dievui, skausmas
buvo praėjęs, po akimirkos praeis ir
silpnumas, žinojau tai iš patirties.
„Tu turi ką nors daryti, – tyliai
sumurmėjo Izabelė. – Aleksandra,
pažiūrėk į mane. Tu turi ką nors su šiuo
reikalu daryti“, – pikčiau pakartojo ji.
„Aš ir darau, po kiekvienos medžioklės
sėdu į tą sušiktą krėslą.“
„Tas sušiktas krėslas tau nebepadeda,
– piktai atšovė Izabelė. – Mums reikia
sugalvoti kitą būdą, kaip kovoti su tavo
įniršiu.“
„Nėra kito būdo„, – monotoniškai jai
atsakiau, nusliūkindama į virtuvę ir
užkaisdama virdulį.
„Taip mano Didysis Magistras, tačiau
tai nebūtinai turi būti tiesa, – atkirto
Izabelė, mane nusekusi į virtuvę. – Mes
galėtume paieškoti informacijos už
miesto ribų.“
„Baik, Izabele, pati žinai, kad už
miesto sienų man dar sunkiau save
kontroliuoti, greičiausiai išprotėčiau per
porą dienų“, – tyliai atsakiau, girdėdama
savo balse susitaikymą. Galbūt nuo to
visiems būtų tik geriau.
 „Tai tu baik, – piktai atšovė Izabelė, –
įsikirtai į šitą sušiktą miestą kaip į
vienintelę savo viltį.“
„Jis ir yra vienintelė mano viltis!“
„Nė velnio! – užriko Izabelė, – tu
tiesiog bijai pažvelgti tiesai į akis.“
„Kokiai dar tiesai?“
„Tu ne visai žmogus! – užriko Izabelė,
– pripažink tai ir su tuo susitaikyk!“
„Aš esu tas, kuo nusprendžiau būti“, –
suurzgiau iš įpročio griebdamasi durklų.
Ačiū Dievui, jų savo įprastoje vietoje
neradau.
„Tu esi užsispyrusi sušikta kvaiša, va
kas tu esi, – atsiduso Izabelė
išsidrėbdama kėdėje. – Jei daugiau
žinotum apie savo prigimtį, galėtum
lengviau su tuo kovoti.“
„Nėra nieko, ką norėčiau apie tą savo
prigimtį sužinoti“, – atšoviau irgi
klesteldama ant kėdės šalimais.
Izabelė nesuprato, tiesiog nesuvokė
mano baimės. Ji buvo žmogus, mąstė
kaip žmogus ir mirs kaip žmogus. Aš
žinojau, kad tokia nesu, jaučiau tai
kiekvieną dieną, nė akimirkos
neleisdama sau to pamiršti. Man reikėjo
stengtis, kad būčiau žmogumi. Apie
demonus žmonės iki dabar beveik nieko
nežinojo. Nei kas jie tokie, nei kuo jie
gyvena, nei kuo minta. Vampyrai ar
vilkolakiai buvo aiškesni, jie visi kažkada
buvo žmonėmis, jie ir liko beveik
žmonėmis. Demonai buvo visai kas kita.
Aš tai suvokiau netgi geriau nei visi kiti.
Nei mano demoniškoje balsų jūroje, nei
mano įniršyje nebuvo nieko žmogiško.
„Tu esi beviltiška. Niekaip nesuvokiu,
kodėl su tavim tąsausi„, – burbtelėjo
Izabelė, įsidėdama į savo kavos puodelį
pora šaukštelių cukraus.
Aš taip pat nesuprantu, Izabele. Bet dėl
to labai džiaugiuosi.
„Tu su manim tąsaisi todėl, kad tau
nuobodu“, – atsakiau pasekdama jos
pavyzdžiu.
„Greičiausiai, – numykė Izabelė, –
problema ta, kad pastaruoju metu net ir
tu daraisi nuspėjama.“
„Duok man šiek tiek laiko, tikrai ką
nors naujo sugalvosiu.“
Prunkštelėjusi Izabelė nusisuko į
langą, kartkartėmis gurkšteldama kavos.
Sunkiai atsidususi atsistojau ir siauru
šviesiai išdažytu holu nupėdinau į
miegamąjį, nusispyriau savo
aukštakulnius, persirengiau
treninginėmis kelnėmis ir basomis
grįžau į virtuvę. Izabelę radau ten, kur ir
palikau. Atsidariusi spintelės duris,
ištraukiau giliai nugrūstą viskio butelį,
dvi stiklines ir sekama pralinksmėjusių
Izabelės akių pastačiau ant stalo.
„Gabrieliui tu patinki“, – nugėrusi
nedidelį gurkšnelį viskio šypsodamasi
pareiškė Izabelė.
„Kodėl tu nepasiūlai Danui
susitikinėti?“ – paklausiau įžūliai
pakėlusi antakius.
„Užuominą supratau“, –
užsičiaupdama nusijuokė Izabelė.
Kurį laiką tylėdamos gurkšnojome
bjauraus skonio viskį. Jaučiausi rami ir
išsikrovusi. Taip jausdavausi visada
praėjus įniršiui. Plėšantys mano galvą
balsai buvo naujas dalykas, laimei, taip
atsitikdavo retai, tik tada, kai
sunaikindavau į miestą užklydusį
demoną.
Mintys nejučia nukrypo link šiandien
sunaikinto demono. Pastaruoju metu jie
labai keistai reaguoja užuodę mano
kraują. Tarsi mane atpažintų. Arba
laikytų savu. Toptelėjo dar viena mintis,
kurią kuo greičiau nukandau. Apie tai
nenorėjau net pagalvoti. Tai būtų mano
gyvenimo čia, Nesuterštajame mieste,
pabaiga. Kol kas naujos pradžios aš
nenorėjau.
„Ar Tomas su Irina kada nors apie
mane šneka?“ Ar ji man pasakytų, jei
šnekėtų?
„Niekada man girdint.“
Ji man dar nė karto nėra pamelavusi,
neturėjau jokios priežasties Izabele
abejoti. Vis dėlto buvo keista, kad
būdama smalsi, niekada nėra savo įtėvių
užtikusi šnekant apie mane.
„Kaip manai, aš daugiau žmogus ar
demonas?“
„Nė vienas iš jų, – pagalvojusi atsakė
Izabelė. – Jei nebūtum žmogus, Kraujo
krėslo išbandymo net nebūtum
ištvėrusi.“
Galbūt. Tačiau niekas be Magistrų
nežinojo, ar aš tą išbandymą apskritai
perėjau. Tiksliau, niekas be jų nežinojo,
kaip krėslas reaguoja į nežmogų. Norint
tapti Ordino riteriu, reikėjo būti
žmogumi ir kuo nors daugiau, nešioti
savo kraujyje potencialą tapti kuo nors
kitu, tas potencialas, išsiurbtas krėslo,
tapdavo energija, cirkuliuojančia miesto
sienoje. Atiduodamas viską, kas žmogui
svetima, įrodydavai savo atsidavimą
miestui.
Šiame visame procese slėpėsi mažytis
bet, to kažko galėjai turėti tik tiek, kiek
krėslas sugebėtų išsiurbti, jeigu tavo
potencialas būdavo per didelis,
automatiškai būdavai priskirtas prie
nežmonių ir sunaikintas vietoje. Riteriai
pirmiausia tarnavo sienai ir tik paskui
miestui. Tai buvo paties Mokytojo
žodžiai. Be sienos miestas būtų bejėgis,
o ištuštėjus žmonėms, jis vėl jų
prisipildytų. Su tokia logika
nepasiginčysi. Ir niekas net nebandė.
„Kodėl tokie klausimai?“ – galiausiai
smalsiai paklausė Izabelė.
„Pastaruoju metu demonai pradėjo
keistai į mane reaguoti“, – atsakiau
atsargiai rinkdama žodžius.
„Į tave jie visada keistai reaguoja.“
„Dar keisčiau“, – susierzinusi atšoviau.
 „Kaip keisčiau?“
„Jie sudvejoja prieš mane puldami“, –
toks apibūdinimas buvo pats
tiksliausias. Tarsi laikytų mane viena iš
jų. To aš garsiai nepasakiau, vien pati
mintis atrodė bauginanti – tapti tuo, ką
sunaikinti yra mano darbas.
„Tai šiek tiek keista, – sutiko Izabelė, –
galbūt tiesiog sutapimas arba elementari
tavęs baimė.“
Galbūt.
„Gal... nors kažkodėl tuo abejoju.“
„Aš žinau, kodėl tau kyla tokių
minčių, – tyliai atsakė Izabelė, – neleisk
tiems Ordino klounams tavęs trikdyti,
pirmiausia tu esi žmogus, ir taškas.“ Į
mane žiūrinčios mėlynos Izabelės akys
piktai žibėjo. Izabelė buvo karštakošė ir
santykius aiškindavosi „čia ir dabar„, –
gal dėl to jos negąsdindavo keisti mano
įsiūčio priepuoliai. Greičiausiai jie buvo
pernelyg panašūs į jos pačios problemų
sprendimo būdą.
„Jei vis dėlto išgirstum Tomą su Irina
ką nors apie mane kalbant, tu man
pasakytum?“
„Net neabejok, – gurkšteldama viskio
atsakė Izabelė. – Bet aš norėčiau
pakalbėti apie kai ką kita“, – po pauzės
dar pridėjo.
 „Ir kas tas kitas būtų?“ Ar ji vėl nori
šnekėti apie Gabrielį? Jei taip, tai greitai
to pasigailės.
„Seksas.“
Mano burnoje tyvuliuojantis viskis
išsiveržė per visas artimiausias skyles,
nudegindamas gerklę ir akimirką
atimdamas gebėjimą kvėpuoti.
Žiopčiodama kaip į sausumą išmesta
žuvis, pasipiktinusi stebėjau net
klykiančią iš linksmumo Izabelę,
besišluostančią ištryškusias ašaras.
„Tik nesakyk, kad nepagalvojai apie jį
kaip apie alternatyvą įtampai pašalinti, –
vis dar juokdamasi tarstelėjo Izabelė, –
gal taip pažabotum ir savo įniršį.“
„Gal pora kartų ir buvo ta mintis
šovusi į galvą, – prisipažinau,
pasilenkdama prie virtuvinės kriauklės.
– Nemanau, kad tai gerai baigtųsi.“
„Kodėl? Žinau, kad tavo kraujas yra
gana keistas, bet tu niekada nesi
sustingdžiusi žmogaus. Galėtum bent
pamėginti su kuo nors susitikinėti.“
„Nesustingdžiau dėl to, kad
nebandžiau“, – šaltai atkirtau. Prašau,
Izabele, pamiršk šią temą.
Į mane žvelgiančios mėlynos Izabelės
akys linksmai žibėjo. Pažinojau ją
pakankamai gerai, kad tie linksmi
žiburiukai manęs neapgautų.
Net nebandyk manęs gailėti, Izabele.
„Aš ir nesigailiu„, – rodos, atsakė jos
žvilgsnis. Neišlaikiusi mano žvilgsnio, ji
nusisuko.
„O kodėl tu visada tuoj pat puoli
muštis? – po pauzės smalsiai paklausiau,
– tik nesakyk, kad ir tu kitaip negali
įtampos pašalinti.“
„Aš nežinau, kodėl, – neužtikrintai
atsakė Izabelė, – taip man atsitinka tik
šalia tavęs.“
„Nori pasakyti, kad dėl tavo elgesio
kalta aš?“ Tai buvo tiesiog absurdiška.
„Tikrai ne, – prunkštelėjo Izabelė, –
tiesiog šalia tavęs aš lengviau pasiduodu
tokiems norams.“
„Ir dėl to kalta aš?“
„Juk sakiau, kad ne„, – užvertus akis
atkirto Izabelė.
„Tai buvo pats keisčiausias dalykas,
kurį šiandien išgirdau.“
„Tai tu esi keista“, – atšovė Izabelė,
patogiau išsidrėbdama kėdėje.
Tu net neįsivaizduoji.
„Beje, iš kur tu šiąnakt ištraukei tą
riterį spindinčiais šarvais?“
„Tu apie Gabrielį? – suktai
nusišypsojo Izabelė, – žinojau, kad
neištvėrusi paklausi.“
 Nieko neatsakiusi užverčiau akis.
„Aš pamačiau jį prie įėjimo, –
šypsodamasi atsakė Izabelė, – buvo pats
laikas iš žydo baro nešdintis, tu buvai
savo keistajame transe, todėl
nusprendžiau paprašyti Gabrielio šiek
tiek man padėti.“
„Galėjai to ir nedaryti, juk žinai, kad
po poros minučių man praeina.“
„Galbūt, bet man patinka žydo baras,
nenorėčiau, kad ir į jį mūsų nebeįleistų.“
„Žydas taip nepasielgtų.“
„Kurgi ne, tu taip sakei ir pastarąjį
kartą. Dabar vakarais iš „Juodojo kalno“
mus išprašo.
 Nenoriai su ja sutikau. Mano įsiūčio
priepuoliai tapo žinomi visam miestui.
Niekas nedrįsdavo pernelyg prie manęs
kabinėtis žinodami, kad man už nugaros
stovi dėdė Patrikas. Buvau laikoma
tiesiog savo padėtimi besinaudojančia
nesubrendėle, kuriai jau pats laikas būtų
užaugti. Šis vakaras baigėsi beveik taip
pat, kaip ir visi kiti.
„Tu amžinai skundiesi“, – pareiškiau
užsiversdama likusį viskį.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

„Paskutinį kartą pabandysiu“, –

sumurmėjau atsistodama iš sujauktos
lovos. Ant naktinio staliuko stovintis
laikrodis rodė trečią valandą ryto.
Vos pravėrusi burną žinojau, kad
meluoju. Aš taip teisindavausi kiekvieną
kartą, planuodama įsibrauti į Ordino
Širdį. Dėl šio karto bus kalta Izabelė ir
jos pokalbiai apie mano prigimtį. Jie
man priminė knygą apie demonus,
saugomą Didžiojo Magistro kabinete,
seife, apie kurio egzistavimą aš neturėjau
net žinoti.
Kažkada vaikystėje aš ją laikiau savo
rankose neįtardama, kokia ji gali būti
man svarbi. Knygą iš manęs atėmė dėdė
Patrikas pareikšdamas, kad jai aš dar
nepasiruošusi. Liūdniausia buvo tai, kad
jis manęs jai pasiruošusios nelaikė iki
šiol.
Aš su juo nesutikau, todėl nesijaučiau
kalta planuodama šį mažą nuotykį.
Problema buvo kita – apsauginis
Ordino Širdies laukas. Pro jį man
niekada nepavyktų prasibrauti.
„Jeigu jis būtų aktyvus...“ –
sumurmėjau užsitraukdama sportines
kelnes, trikotažinius marškinėlius ir
lengvą džemperį su gobtuvu. Pasikuitusi
po spintą, susiradau nedidelę tamsią
kuprinę ir užsimečiau ant pečių.
Jei ne Izabelė ir jos landumas,
nebūčiau net įtarusi, kad retkarčiais,
dažniausiai naktimis, Magistrai jį
užmigdo. Man dar nė karto nepavyko jo
užtikti miegančio, bet žmogus juk gali
viltis.
Prie durų įsispyrusi į sportinius batus
bei užsisegusi rankoje laikomą diržą su
durklais, užtrenkiau paskui save duris,
laiptais nubėgau žemyn ir patekau tiesiai
į tuščią Šventojo Petro gatvę. Vengdama
kelių neryškiai šviečiančių žibintų, greita
ristele nubėgau tarp namų,
naudodamasi kiekvienu rastu šešėliu.
Jau seniai buvau palaidojusi viltį ką
nors sužinoti apie savo motiną. Aš
buvau rasta ne šiame miete, o kažkur
kelyje, name, kuriame be manęs daugiau
nieko nebuvo. Net vaikas būdama
suvokiau, kad turint tiek nedaug
informacijos nėra prasmės net viltis ką
nors sužinoti apie savo motiną. Visai kas
kita buvo mano prigimtis. Ji buvo labai
specifinė, su aiškiai apibūdinamais
bruožais. Visa širdimi tikėjau, kad jeigu
gaučiau tą dėdės Patriko knygą apie
demonus, tikrai tarp jų atpažinčiau ir
savąją rūšį. Galbūt toje knygoje net
rasčiau būdą, kaip pažaboti savo
nekontroliuojamą įniršį.
Yra tik vienas būdas pažaboti tavo įniršį
– Kraujo krėslas, išgirdau galvoje
skambančius dėdės Patriko žodžius. Jis
taip atsakydavo kiekvieną kartą, man
paprašius tos prakeiktos knygos. Galbūt
aš netgi būčiau juo patikėjusi, jei ne
vienas mažytis „bet“. Jeigu tikrai nebuvo
kito būdo, kodėl Magistrai man neleido
prie jos net prisiliesti?
Įbėgusi į Centrinę gatvę, sulėtinau
žingsnius ir atsargiai judėdama
nuslinkau beveik iki pat galinių Ordino
Širdies vartų. Jie buvo aklinai uždaryti.
Apsidairiusi, ar nėra pravažiuojančių
mašinų, priėjau dar kelis žingsnius
artyn. Vis dar nejaučiau jokios nuo vartų
sklindančios įtampos. Dar keli žingsniai.
Vis dar nieko. Stipriai plakančia širdimi
atsargiai ištiesiau pirštus ir paliečiau
metalinį vartų paviršių. Nieko.
Apsauginio lauko šiąnakt nebuvo.
„Beveik per gerai, kad būtų tiesa“, –
sumurmėjau panosėje pažvelgdama
aukštyn.
Metaliniai vartai buvo apie dviejų su
puse metrų aukščio su ilgais, metaliniais
ant jų viršaus įsodintais strypais. Tokius
vartus perlipti būtų šiek tiek sudėtinga.
Kažkodėl tikėjausi, kad jie bus atviri.
Prikandusi apatinę lūpą, nukreipiau
akis į mūrinę sieną, kuri buvo dar
aukštesnė, su dar ilgesniais ir tankiau
įleistais metaliniais strypais.
„Galėčiau ją perlipti“, – neužtikrintai
sumurmėjau, akimis dar kartą
pamatuodama jos aukštį.
Neleisdama sau ilgiau galvoti, paėjau
kelis žingsnius atgal ir tiesiog įbėgau į
mūrinę sieną, pirštų galais pasiekdama
jos kraštą. Prisitraukusi į viršų, atsargiai
iškišau galvą. Vidinis kiemas buvo
tuščias. Užsikėlusi aukštyn, stipriai
rankomis įsikabinau į metalinius strypus
ir tiesiog persvėriau savo kojas į kitą
sienos pusę. Dar akimirka, ir aš lengvai
nusileidau ant betoninio grindinio. Kol
kas viskas ėjosi puikiai. Dabar reikėjo
kaip nors atrakinti duris, vedančias
tiesiai į Ordino biblioteką. Jos buvo
labai retai naudojamos. Pritūpusi
apžiūrėjau nesudėtingą, atgyvenusią
spyną. Jei tai buvo vienintelis užraktas,
tuomet man galėjo pavykti. Išsitraukusi
vieną durklą, įkišau jo smaigalį į spynos
šerdį, aklai ieškodama nedidelės
spyruoklės. Paauglystė, praleista tik su
aukle, turėjo ir šiokių tokių privalumų.
Nedidelis spragtelėjimas, ir spyna
pasidavė. Bibliotekos durys tyliai
prasivėrė. Kuprinėje turėjau nedidelį
žibintuvėlį, kuriuo pasinaudojusi
sklandžiai pravinguriavau pro knygų
lentynas, akimis ieškodama išėjimo,
vedančio į koridorių.
Atsargiai pravėrusi duris, apsidairiau
po blankiai apšviestą patalpą. Tuščia.
Neleisdama sau apsigalvoti, įsėlinau į
koridorių ir paskui save uždariau
bibliotekos duris. Niekas nežinojo, kur
naktis leisdavo Krėslo sargas, daug kas
manė, kad jis niekada neapleisdavo
Ordino Širdies. Jei taip buvo iš tikrųjų,
tuomet geriausia buvo palikti viską taip,
kaip ir radau.
Tyliai nuslinkusi iki dėdės Patriko
kabineto, giliai įkvėpiau ir įsikabinusi į
rankeną spustelėjau.
„Per lengva“, – iškvėpiau pajusdama,
kad durys pasiduoda. Vadinasi, Izabelė
buvo teisi, Magistrai niekada
nerakindavo savo kabinetų durų.
Įdomu, kodėl?
„Net negalvok apie tai“, – padrąsinau
save, įslinkdama į dėdės Patriko
kabinetą.
Žengdama pirmą žingsnį, susigūžiau
laukdama kažko baisaus arba keisto.
Kabinetas liko toks pats, koks buvo.
„Per lengva“, – dar kartą neramiai
pakartojau, patraukdama tiesiai prie
rašomojo stalo.
Pastūmusi į šoną kėdę, atsiklaupiau ir
išsitraukusi durklą atsukau keturis
nedidelius varžtelius iš plokštės,
dengiančios kairėje esantį stalčių bloką.
Toje stalo pusėje stalčiai buvo tik
muliažas, dengiantis viduje esantį
nedidelį seifą.
 Padėjusi į šalį plokštę, trumpam
prisėdau ir žvilgtelėjau į nedidelį pilką
ekraną bei šalia jo esančius mygtukus.
Man reikėjo slaptažodžio.
PatrikasHeilas
Greitai pirštais suspaudžiau,
tikėdamasi išgirsti nedidelį
spragtelėjimą. Nieko.
Patrikas. Nieko. Heilas. Nieko.
Ordinas. Nieko. Nesuterštasismiestas.
Nieko. Slaptažodis. Nieko.
Per keletą minučių suspaudžiau visas
įmanomas kombinacijas, kurias tik
sugalvojau. Įvedžiau net savo užmušto
šunelio vardą, kurį buvau spėjusi
pavadinti Pukiu. Niekas netiko. Visiškai
niekas.
„Sakiau, kad per lengva“, – nusivylusi
suburbėjau, klesteldama ant odinės
dėdės Patriko kėdės. Naiviai maniau,
kad žinodama, kur yra paslėptas seifas,
tikrai sugebėsiu atspėti jo slaptažodį.
Tikėjausi, kad dėdė Patrikas bus toks
pats, kaip ir kiti žmonės ir slaptažodžiu
pasirinks ką nors paprasto bei lengvai
nuspėjamo.
Besisukinėdama ant odinės kėdės,
tingiai atidarinėjau rašomojo stalo
stalčius. Juose buvo tik visokios sąskaitos
ir kiti popieriai, kurie manęs nė kiek
nedomino. Visas šis reikalas buvo
bergždžias. Geriausia kuo greičiau iš čia
dingti ir pasistengti, kad niekas apie tai
nesužinotų.
Staiga mano dėmesį patraukė auksinis
Ordino medalionas, numestas
viršutiniame rašomojo stalo stalčiuje.
Suėmusi jį pirštais atsargiai pakėliau,
pajusdama nedidelę nuo jo sklindančią
vibraciją. Jis vis dar buvo aktyvus.
„Nežinojau, kad ir Magistrai nešioja
medalionus“, – sumurmėjau sukiodama
jį tarp pirštų. Medalionas buvo toks pats
kaip mano, tik žymiai seniau
pagamintas. Ant jo išraižytas simbolis
buvo šiek tiek apsitrynęs ir pajuodęs.
Pirštais užčiuopusi nedidelius
nelygumas, apverčiau jį kita puse. Ant
jos buvo kažkas išgraviruota.
Prisitraukusi medalioną arčiau akių,
nukreipiau į jį žibintuvėlį.
Elena.
„Keista“, – burbtelėjau, dar kartą
perskaitydama ant jo išgraviruotą vardą.
Per visą tą laiką, kai tarnavau Ordinui,
nebuvau sutikusi nė vienos moters,
kurios vardas būtų Elena.
Nuslinkusi nuo kėdės, atsiklaupiau po
stalu ir greitai suvedžiau Elenos vardą.
„Tinka“, – kvėptelėjau, išgirdusi
negarsų spragtelėjimą.
Smarkiai plakančia širdimi atidariau
seifo dureles ir iš karto pamačiau juoda
oda rištą knygą. Suėmusi ją pirštais
išsitraukiau ir nuvaliau apdulkėjusį jos
paviršių.
Dcemones, perskaičiau auksine spalva
įspaustą pavadinimą. Tai tikrai buvo ji,
knyga, kurioje galėjau rasti visus mane
dominančius atsakymus.
Drebančiais pirštais atidariusi kuprinę
įmečiau į ją knygą ir uždariusi stalčių
stipriai plakančia širdimi nusliūkinau
prie durų. Dabar reikėjo tik saugiai iš čia
išsinešdinti. Koridorius buvo toks pats
tylus ir tuščias, kokį aš jį ir palikau.
Greitai juo prabėgusi, įsikabinau į
bibliotekos durų rankeną ir atsargiai ją
spustelėjau.
Nieko. Rankena buvo užsikirtusi.
„Šūdina rankena“, – tyliai nusikeikiau,
stipriau į ją įsikabindama.
Pabandžiau dar kartą. Nieko.
Staiga išgirdau prislopintus balsus, pro
uždarytas duris sklindančius iš Krėslo
salės. Nevalingai krūptelėjusi, akimirką
susigūžiau, bet kurią sekundę laukdama
koridoriuje užsidegančios šviesos. Ji
neįsijungė. Palaikiau tai geru ženklu ir
išsitraukusi durklą atrakinau paprastą
bibliotekos durų užraktą. Rankena šį
kartą pasidavė ir aš greitai nėriau į
biblioteką, tyliai paskui save
uždarydama duris. Pranėrusi pro knygų
lentynas, išjungiau žibintuvėlį ir
atidariusi į lauką vedančias duris
atsargiai kyštelėjau galvą. Vidinis kiemas
vis dar buvo tuščias.
Nelaukdama daugiau nė sekundės,
greitai perbėgau tamsų kiemą, bet kurią
akimirką laukdama mane pastebėjusio
Krėslo sargo šūksnio. Tylu.
Nelėtindama žingsnio, įsibėgėjau ir
šokau ant tvoros, rankomis
įsikabindama į strypus. Dar akimirka, ir
aš skaudžiai į smaigalius persibrėžusi
kojas nušokau ant kieto grindinio.
Šuolis nebuvo toks sėkmingas.
Neišlaikiusi pusiausvyros nugriuvau ant
grindinio ir iki kraujo nusibrozdinau
delnus.
Staiga išgirdau artėjantį tylų
automobilio burzgimą.
„Velnias. Velnias. Velnias“, – tyliai
keikiausi, bandydama nuslopinti
įtampą.
Pašokusi ant kojų, pabėgėjau kelis
metrus pirmyn ir įsispraudžiau į
artimiausią tarp dviejų šiukšlių
konteinerių augantį krūmą.
 Link manęs artėjantis pilkos spalvos
automobilis buvo niekuo neypatingas,
jei ne mažytė smulkmenėlė –
automobilis važiavo be šviesų.
„Kas čia per...“ – išsprūdo man iš lūpų
ir dar labiau prisispaudžiau prie
grindinio. Buvau beveik tikra, kad
vairuotojo vietoje sėdėjo Deividas, dar
vienas skautas, lydintis žmones per
Pilkąją dykumą.
Privažiavęs prie pat Ordino Širdies
vartų, automobilis sustojo ir iš jo iššoko
neaukštas, maišytos rasės vyras,
panašiausias į meksikiečio ir juodaodžio
mišinį.
 „Ką tu čia veiki, Deividai?“ –
sumurmėjau primerkdama akis.
Paprastai nei žmonės, nei kroviniai
naktimis pro Pilkąją dykumą
nekeliaudavo, nebent tik skubiais
atvejais.
Priėjęs prie metalinių vartų, jis
paspaudė skambutį ir apsisukęs įšoko
atgal į neužgesintą automobilį. Po kelių
sekundžių vartai pradėjo vertis.
Nelaukdamas, kol jie prasivers iki galo,
Deividas įvairavo automobilį į vidinį
Ordino Širdies kiemą.
Po kelių sekundžių vartai užsidarė.
„Pats laikas nešdintis“, – įspėjamai sau
priminiau, jausdama stipriai plakančią
savo širdį.
„Net negalvok apie tai“, – dar kartą
piktai save perspėjau.
„Velniop“, – burbtelėjau pašokdama ir
stipriai įsibėgėdama. Dar akimirka, ir aš
vėl įsikabinau į metalinius sienos
strypus.
Pirmiausia pamačiau Mokytoją. Jis
buvo plačiai atvėręs dvivėres duris,
vedančias į beveik neapšviestą Ordino
Širdies salę. Dar po akimirkos išgirdau
nutilusį automobilį ir atsidarančias
dureles.
Iš automobilio neskubėdami išlipo
keturi vyrai, iš kurių tris aš pažinojau.
„Kas čia vyksta?“ – sumurmėjau
stebėdama, kaip Gabrielis kartu su
Danu apsupo nepažįstamą tamsiaplaukį
vyrą ir lydimi jiems iš paskos sekančio
Deivido patraukė link pravirų Krėslo
salės durų.
Mano akys nukrypo į tamsiaplaukį
nepažįstamąjį, apsuptą dviejų Ordino
skautų ir Izabelės svajonių vaikino. Jis
labai neįprastai judėjo, kaip link aukos
sėlinantis vilkas. Nors ir apsuptas trijų
vyrų, neatrodė išsigandęs. Jo tamsiais
marškiniais apvilkta nugara buvo
pernelyg tiesi, o eisena, nekreipiant
dėmesio į tą keistą žvėrišką grakštumą,
buvo tvirta ir neskubi. Taip juda savimi
pasitikintis vyras, pripratęs, kad jam visi
paklustų.
Priėję prie atvertų Krėslo salės durų,
jie trumpam sustojo ir po akimirkos
nusekė priekyje einantį Mokytoją. Iš
niekur atsiradęs Krėslo sargas užvėrė į
salę vedančias dvivėres duris ir galinis
Ordino Širdies kiemas vėl liko tuščias.
Nebuvo prasmės ilgiau čia likti.
Staigiai pasileidau, nuslydau žemyn ant
kieto grindinio. Beveik be garso
nusileidusi pritūpiau ir apsidairiusi
nėriau link artimiausio šešėlio.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

10

Kas čia vyksta? Vis galvojau ir galvojau,

blaškydamasi po nedideles gatveles,
aplenkdama kiekvieną, nors kiek
platesnę ir geriau apšviestą. Mano
galvoje buvo visiška sumaištis. Aš visada
žinojau, kad Magistrai turėjo savų
paslapčių, ir su tuo, kitaip nei Izabelė,
buvau susitaikiusi. Turėjau pakankamai
savų rūpesčių, svetimų man tikrai
nereikėjo. Mano keista prigimtis, įniršis
ir platėjanti demoniškų balsų jūra buvo
vieninteliai dalykai, iš tikrųjų mane
dominę. Vis dėlto tai, kas šiąnakt vyko
Ordino Širdyje, man sukėlė smalsumą ir
sunkiai paaiškinamą blogą nuojautą.
Niekas, be rimtos priežasties, nevažinėja
naktimis automobiliais su nedegančiais
žibintais. O dar tas vyras, pernelyg
grakštus, kad būtų paprastas žmogus.
Žmonės taip nejuda, o ypač vyrai. Taip
juda žvėrys ir tie padarai, kuriuos
medžiojau.
„Tu gali tiesiog nueiti pas dėdę Patriką
ir jo apie tai paklausti“, – šimtąjį kartą
sau priminiau. Jis pernelyg nebaustų
manęs už landumą.
Aš greičiausiai taip ir būčiau padariusi,
jei ne Mokytojas, atidaręs Ordino
Širdies duris. Jeigu apie šį reikalą žinojo
vienas Magistras, vadinasi, žinojo ir kiti.
Keturi miestelio Magistrai buvo tarsi
vienas kūnas, valdantis miestelį ir jo
paslaptis. Pirmą kartą gyvenime mano
pačios problemas užgožė smalsumas ir
keistas, netgi smalsumą gožiantis
nerimas.
„Izabelė išvirs iš klumpių sužinojusi,
ką aš mačiau“, – piktdžiugiškai
sumurmėjau, nusprendusi pas Didįjį
Magistrą vis dėlto neiti. Aš jam tikrai
negalėjau pasakyti nieko tokio, ko jis
pats nebūtų žinojęs. Visai kas kita buvo
Izabelė. Ji tikrai norės sužinoti, ką
naktimis veikia jos svajonių vaikinas.
Prieš akis man iškilo lieknas
šviesiaplaukis, žingsniuojantis šalia
žvėriškai grakštaus nepažįstamojo. Aš
puikiai supratau, kodėl Izabelei patiko
Danas. Jis buvo kitoks nei likę Ordino
riteriai – santūresnis, paslaptingesnis, ne
toks grubus ir kupinas agresijos kaip
likusieji. Nors ir naujokas, jis greitai
įgavo Magistrų pasitikėjimą, o tai buvo
tikrai neįprasta. Net aš, visą gyvenimą
gyvenusi Nesuterštajame mieste,
nesugebėjau jiems iki galo įtikti.
„Gal ir būtum įtikusi, jei būtum nors
kiek pasistengusi“, – panosėje
sumurmėjau, galvodama apie kitą, šiek
tiek aukštesnį ir stambesnį, tamsiais
garbanotais plaukais vyrą, praėjusią naktį
išnešusį mane iš baro. Akivaizdu, kad
mane palikęs Gabrielis tikrai
nedykinėjo. Aš visada maniau, kad jis
nuo Ordino reikalų ir paties miesto
laikydavosi atstumo. Šiąnakt man taip
nebeatrodė.
„Nesikišk, kur nereikia, ir eik skaityti
savo knygos“, – piktai sumurmėjau,
akimis ieškodama kito šešėlio.
Į Ordino Širdį aš broviausi tik dėl
knygos apie demonus ir užuot greičiau
puolusi ją skaityti ir grąžinti blaškiausi
po Nesuterštojo miesto gatves
nežinodama, kur pasiduoti.
„Velniop“, – tyliai suburbėjau, ristele
nubėgdama link Centrinės gatvės.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

11

„Ar tu sudaužei mano padovanotą

laikrodį? – paklausė Izabelė,
užsimiegojusiu veidu atidarydama duris,
– aš galėčiau čia pat tave nudėti ir tikrai
dėl to blogai nepasijusčiau.“
„Turiu naujienų“, – mečiau,
prasibraudama pro ją ir patraukdama
tiesiai į erdvią virtuvę.
„Negirdžiu varpų, – piktai atkirto
Izabelė, sekdama paskui mane, – o jeigu
negirdžiu varpų gaudesio, vadinasi,
naujienos nepakankamai svarbios.“
„Kavos gersi? – nekreipdama dėmesio
į jos balbatavimą paklausiau, iš spintelės
ištraukdama du puodelius kavai, – aš
pavogiau knygą, Izabele, ir kai ką
pamačiau.“
Tai ją akimirksniu nutildė. Nuo akių
nusibraukusi ilgą šviesią sruogą, sunkiai
klestelėjo ant virtuvinės kėdės ir pažvelgė
į mane melsvomis suapvalėjusiomis
akimis.
„Knygą apie demonus? – lygiu balsu
manęs paklausė stebėdama, kaip aš į
puodelius išpilstau ką tik paruoštą kavą.
– Ar buvo sunku?“
Prunkštelėjusi pastačiau ant stalo du
puodelius kavos ir pati klestelėjau ant
kėdės. O taip, aš tikrai šnekėjausi su
Izabele. Užuot mane pasmerkusi, o dar
geriau, iš karto įdavusi Magistrams, ji
beveik negalėjo nusėdėti vietoje, akimis
rydama ant žemės numestą kuprinę.
„Ar galiu ją pamatyti?“ – neištvėrusi
paklausė, rankomis įsitvėrusi į stalo
atbrailą.
„Šiąnakt mačiau Daną, kartu su dviem
skautais, atlydėjusį į Ordino Širdį keistą
vyrą“, – pertraukiau Izabelę stebėdama,
kaip jos akys nuo mano kuprinės
nukrypo man į veidą.
„Turi galvoje mano Daną?“ –
pasitikslino Izabelė ir iš karto nuraudo,
pamačiusi mano veido išraišką.
„Tavo Daną, – atsakiau linkteldama, –
ir mano Gabrielį bei tavo Deividą. Dar
buvo mūsų Mokytojas ir niekieno
Krėslo sargas.“
„O kodėl Krėslo sargas niekieno? –
prikandusi apatinę lūpą paklausė
Izabelė, – ar dėl to, kad jis toks bjaurus?
„Nepažįstamasis man nebuvo panašus
į paprastą žmogų, – šyptelėjusi
nutraukiau Izabelę prisimindama
neįprastai grakščią tamsiaplaukio vyro
eiseną, – žmonės taip nejuda, – po
pauzės dar pridėjau, nesugebėdama
parinkti tikslesnių žodžių. – Jie į vidinį
Ordino Širdies kiemą įvažiavo
automobiliu su užgesintomis šviesomis
ir Mokytojui atidarius duris apsupo
nepažįstamąjį kaip kalinį, ir nulydėjo jį į
Krėslo salę.“
„O kur buvai tu?“
„Pasikabinusi ant tvoros.“
„Ir visą šį reikalą atlikai be manęs,
nes?“
„Nes visą naktį negalėjau užmigti, –
šypsodamasi atsakiau, – praėjusią naktį
tu iš manęs išėjai tik antrą valandą
nakties. Norėjau tau duoti nors kiek
pamiegoti.“
„O pati nusprendei, kad neužmigsi,
prasivarčiusi tik vieną valandą?“ –
sunkiai košdama žodžius paklausė
Izabelė.
„Ta valanda buvo virtusi amžinybe, –
atkirtau sutrikusi, – be to, dabar mes
kalbam ne apie tai. Kaip manai, ką tavo
Danas atlydėjo į Ordino Širdį?“
„Jis ne mano, – atšovė nurausdama
Izabelė, – nežinau, tai iš tikrųjų atrodo
keistai. Sakai, tą žmogų lydėjo du
Ordino skautai?“
 „Aš nepavadinčiau jo žmogumi, –
užsispyrusi pataisiau, – bet taip,
Gabrielis ir Deividas. Jie abu man
pasirodė įsitempę.“
„Tu tikrai galėjai pasiimti ir mane, –
piktai sumurmėjo Izabelė, nugerdama
gurkšnį kavos, – Ordino skautai dažnai
atlydi į miestelį žmones, bet tikrai ne
naktį ir ne automobiliu su užgesintais
žibintais. Ar girdėjai juos ką nors
šnekant?“
„Buvau per toli“, – papurčiau galvą,
gailėdamasi savo sprendimo kuo
greičiau pabėgti iš bibliotekos. Jeigu
būčiau joje likusi, tikrai būčiau
nugirdusi, ką jie kalbėjo. O jei dar
būčiau išdrįsusi prisėlinti arčiau durų, iš
koridoriaus vedančių į Krėslo salę,
tuomet būčiau ne tik viską girdėjusi, bet
ir pamačiusi.
„Gaila, – sumurmėjo nusivylusi
Izabelė, – Danas, kaip ir mes, yra riteris,
o riteriai žmonių į miestą nelydi, juo
labiau tokiu būdu. Čia tikrai kažkas
vyksta. Kaip manai, jie vis dar ten?“
„Nežinau. Nori patikrinti?“ –
paklausiau, kilsteldama antakius.
„Jei tu gali palaukti dar vieną valandą,
kol galėsi pavartyti tą savo knygą apie
demonus...“ –tarstelėjo Izabelė,
pakildama nuo stalo.
„Viena valanda nieko nepakeis, –
sumurmėjau atsistodama, – ją aš
paliksiu pas tave.“
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

12

„Ar tu ją tiesiog peršokai?“ – tyliai

paklausė Izabelė, žvilgteldama į aukštą
mūrinę tvorą su ilgais, nuo jos viršaus
kyšančiais strypais.
„O tu ką, nesugebėsi?“ – atkirtau
paeidama kelis žingsnius atgal ir su
nerimu žvilgteldama į brėkštantį pilkšvai
nusidažiusį dangų. Laiko turėjome
nedaug.
 „Juokauji?“ – prunkštelėjo Izabelė
pritūpdama ir stipriai atsispyrusi
kojomis pirštų galais užsikabino už
tvoros atbrailos.
„Pamaiva“, – burbtelėjau, pasekdama
jos pavyzdžiu.
„Tiesiog nemaniau, kad tokie
miniatiūriniai žmonės kaip tu gali taip
aukštai pašokti“, – sušnabždėjo Izabelė,
persisverdama per strypus.
„Mano ūgis yra metras šešiasdešimt“,
– piktai atkirtau, nušokdama ant vidinio
Ordino Širdies kiemelio grindinio.
„Tą ir sakau„, – prunkštelėjo Izabelė,
nerdama į artimiausią šešėlį.
 Prisispaudusios prie sienos akimirką
sustingome, ieškodamos bet kokio
signalo, kad buvom pastebėtos. Niekam
nepasirodžius ir nepradėjus šaukti,
nuslinkom link šoninių Krėslo salės
durų. Jos buvo aklinai užvertos.
Atsargiai pirštais suėmusi durų rankeną
truktelėjau. Durys nepasidavė nė per
colį. Pro jas girdėjosi prislopinti vyriški
balsai.
Parodžiusi Izabelei, kad sektų paskui
mane, nubėgau iki bibliotekos durų ir šį
kartą dar greičiau jas atrakinau.
Nekreipdama dėmesio į pakeltus
Izabelės antakius, išsitraukiau iš kišenės
žibintuvėlį ir greitai pranėriau pro knygų
lentynas, jausdama man į nugarą
šnopuojančią Izabelę. Dar akimirka, ir
mes tyliai nubėgome tamsiu
koridoriumi, priartėdamos prie dvivėrių
durų, vedančių į Krėslo salę. Pro jas
sklindantys balsai girdėjosi dar geriau,
panašu, kad jie tikrai nebuvo draugiški.
„Mokytojau, ne!“ – staiga išgirdau
pasibaisėjusį Gabrielio šūksnį.
Krūptelėjusi įsikabinau į durų rankeną
ir stingstančia širdimi, klausydamasi
ginklų žvangesio bei staiga pasigirdusio
urzgimo, atsargiai jas pravėriau.
Pirmiausia pamačiau Mokytoją.
Rankoje jis laikė ilgą durklą ir tiesiog
mano akyse susidūrė su milžinišku
juodu vilku, besitaikančiu perkąsti jam
gerklę. Neišlaikęs vilko svorio, jis
nukrito ant nugaros, nuslysdamas
grindiniu ir nusitempdamas paskui save
vilką. Vienoje rankoje vis dar laikė
durklą, o kita buvo įsikabinęs į storą
vilko gerklę.
Instinktyviai pajudėjusi į priekį, iš
karto ant peties pajutau įsikirtusią
Izabelės ranką.
„Neik ten“, – tyliai sušnabždėjo.
Iškvėpusi iš plaučių orą, žvilgtelėjau į
šoną ir pamačiau ant grindinio gulintį ir
nejudantį Deividą bei Daną, įsikabinusį
į abi Gabrielio rankas ir neleidžiantį jam
pajudėti. Man bežiūrint, Gabrielis
loštelėjo atgal ir galva trenkė Danui į
veidą. Danas Gabrielį paleido, blokavo
kitą jo smūgį, nustūmė jį tolyn ir dingo
man iš akiračio.
Išgirdusi iš vilko nasrų pasigirdusį
inkštimą, nukreipiau akis į Mokytoją –
jis apžergė milžinišką vilko kūną ir vienu
tiksliu judesiu perpjovė jam gerklę.
„Ką judvi čia veikiate?“ – staiga
išgirdau šaltą dėdės Patriko balsą ir
pajutau, kaip visas mano kūnas
suakmenėja.
 Sunkiai nurijusi seiles atsisukau,
bandydama sugalvoti kokį nors
pasiteisinimą.
„Aleksandra pajautė kažką keisto
sklindant iš Ordino Širdies ir mes
nusprendėme patikrinti, ar į ją
neįsibrovė koks nors padaras, –
prakalbo Izabelė, – panašu, kad jos
nuojauta buvo teisinga“, – dar pridėjo
po pauzės, nekreipdama dėmesio į
mano žvilgsnį.
Išgirdęs Izabelės pasiteisinimą, dėdė
Patrikas visą savo pilkų akių jėgą
nukreipė į mane. Bandydama atlaikyti jo
žvilgsnį, jaučiau, kaip mano nugara
pradėjo tekėti šaltas prakaitas. Nė viena
iš mūsų daugiau nepasakėme nė žodžio.
Krėslo salėje vykusi kova nutilo ir iš jos
girdėjosi tik duslus Mokytojo balsas.
„Į mano kabinetą“, – pagaliau šaltai
prašneko Didysis Magistras, galvos
linktelėjimu parodydamas, kad eitume
pirmos.
Susižvalgiusi su Izabele pajudėjau,
jausdamasi kaip nusikaltimo vietoje
pagautas vaikas. Štai tau ir dvidešimt
dveji metai. Panašu, jog per juos
nesugebėjau įgauti pakankamai proto,
kad nebūčiau sučiupta. Tik valios
pastangomis prisiverčiau neatsisukti ir
nebandyti žvilgtelti į nutilusią Krėslo
salę. Joje tikrai kažkas įvyko, kažkas
tokio, ką tikrai būtų verta žinoti.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

13

„Pasakykit man, kodėl jūs čia sėdit?“ –

prakalbo dėdė Patrikas, atsilošdamas
savo kėdėje.
Nejučiomis žvilgsnį nukreipiau į jo
kojas, ieškodama bent menkiausios
smulkmenos, iš kurios būtų galima
spėti, kad čia kažkas buvo. Raštuotas
raudonojo vyno spalvos kilimas,
patiestas po rašomuoju stalu, buvo
visiškai švarus. Ant jo nesimatė nė
mažiausios medžio atplaišėlės. Lengviau
atsidususi pakėliau akis ir susidūriau su
šaltu dėdės Patriko žvilgsniu.
„Mes čia sėdim todėl, kad jūs mumis
netikit“, – neužtikrintai tarstelėjau,
žvilgteldama į Izabelę.
„Jūs čia sėdit todėl, kad esat išskirtinės,
– nutraukė mano veblenimą dėdė
Patrikas, pasidėdamas ant stalo rankas, –
jūsų padėtis Ordine šiek tiek kitokia nei
likusių riterių, ir jūs tuo naudojatės. Jūs
manot, kad dėl savo padėties esat
nebaudžiamos ir galit daryti viską, kas
tik šauna į galvą. Leiskit jums
papasakoti, kas atsitiktų bet kuriam
kitam riteriui, sugautam darant tai, ko
daryti jis neturėtų, – tęsė dėdė Patrikas
vis šaltesniu balsu, – jis būtų čia pat
sučiuptas ir įmestas į požemį kaip
miesto išdavikas. Nė vienas riteris ar bet
koks kitas žmogus neturi teisės brautis į
Ordino Širdį, jeigu jos vartai yra
uždaryti. Nė vienas. Ordino Širdis yra
Ordino stiprybės simbolis, jo siela. Jos
viduje stovi didžiausias miesto reliktas,
paverčiantis Nesuterštąjį miestą tuo, kuo
jis yra – Nesuterštu. Bet kuris kitas
riteris, įsibrovęs į Ordino Širdį, būtų
įtariamas noru sunaikinti Kraujo krėslą.
Jeigu taip atsitiktų, nors tai yra visiškai
įmanoma, Nesuterštojo miesto siena
griūtų ir ši nedidelė saugumo salelė būtų
sunaikinta.“
Dėdei Patrikui nutilus, kabinete stojo
mirtina tyla.
„Jeigu sugautas riteris įrodytų savo
nekaltumą arba dalinį nekaltumą ir kaip
nors pagrįstų savo veiksmus, tuomet
liktų gyvas, – tęsė dėdė Patrikas, – jis
būtų nuplaktas rimbu, bet gyvas. Jeigu
manot, kad man neužtektų stiprybės jus
taip nubausti, tai labai klystat. Jūs jau
nebe vaikai ir šiąnakt dar kartą tai įrodėt.
Norit ir toliau likti Ordino dalimi?
Privalot pagaliau suaugti ir prisiimti visą
atsakomybę. Jei jums tai atrodo per
sunku, tuomet Nesuterštojo miesto
vartai jums atviri – galit iš čia keliauti.“
Į mus paeiliui žvelgiančios dėdės
Patriko akys buvo kupinos nusivylimo.
Verčiau jau jis būtų ant mūsų supykęs...
Neišlaikiusi jo žvilgsnio, nukreipiau akis
į savo rankas ir pradėjau tyrinėti trumpai
nukirptus nagus. Dėdė Patrikas mokėjo
kalbėti, ne veltui jis buvo Didysis
Magistras. Aš beveik panorau
prisipažinti apie pavogtą knygą. Beveik.
Sulaikė tik tai, kad vis tiek ketinau ją
grąžinti. Jeigu, aišku, išdrįsiu tą padaryti.
 „Jus, dar kūdikius, mes paėmėm
tiesiog iš gatvės, – tyliai kalbėjo dėdė
Patrikas, – užauginom, suteikėm
išsilavinimą, kurio galėtų pavydėti net
geriausi universitetai, suteikėm jums
namus ir davėm tikslą, garantuojantį
prasmingą gyvenimą. Ir, atrodo,
nesugebėjom įskiepyti dviejų
svarbiausių riteriams savybių – pagarbos
ir disciplinos.“
„Šis kartas bus paskutinis kai aš jus
paleidžiu nebaudžiamas. Jeigu vėl būsit
sugautos, tuomet būsit baudžiamos taip,
kaip ir likę riteriai. Ar viską supratot?“
„Kodėl į Ordino Širdį buvo įsileistas
vilkas?“ – tyliai paklausė Izabelė.
Nustebusi žvilgtelėjau į jos
užsispyrusiai atkištą smakrą. Ji tikrai
buvo už mane drąsesnė. Arba didesnė
beprotė.
„Ar man reikia atsiskaitinėti už
kiekvieną nesėkmingą bandymą pereiti
Kraujo krėslo išbandymą?“ – įspėjamu
balsu paklausė dėdė Patrikas.
„Atleiskit, Didysis Magistre“, – iš karto
atsiprašė Izabelė, išspausdama savo
angelišką šypseną.
Iš dėdės Patriko veido išraiškos
neatrodė, kad ta šypsena jį paveikė.
„Šis kartas paskutinis, – dar kartą
pakartojo Didysis Magistras, – laisvos.“
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

14

„Aš juo netikiu, – tarstelėjo Izabelė,

piktai nusibraukdama išsipešusią plaukų
sruogą, – jie kažką slepia ir puikiai tai
maskuoja.“
„Ir tu taip nusprendei po šiąnakt
įvykusių žudynių?“ – nepatikliai
paklausiau, kramtydama apatinę lūpą.
Izabelei nieko neatsakius, žvilgtelėjau į
purius patekėjusią saulę užstojančius
debesis.
„Skautai kambarius nuomojasi šalia
Ordino treniruočių salių“, – atsargiai
pradėjau, pamatydama Izabelės akyse
užsidegusius žiburėlius.
„Mes galėtume draugiškai aplankyti
Gabrielį ir padėkoti jam už vakarykštę
pagalbą“, – pasigavo mano mintį Izabelė
ir paspartino žingsnį.
„Aš jo pagalbos neprašiau“, –
susierzinusi atšoviau, jausdama stipriau
suplakusią savo širdį. Kad ir kas
Nesuterštajame mieste vyko, Gabrielis
buvo į tai įsipainiojęs. Iš tos
nepažįstamąjį atlydėjusios trijulės jis
buvo vienintelis, kuriuo buvau linkusi
pasitikėti. Dar buvo Deividas, tačiau jo,
kaip ir Dano, aš beveik nepažinojau.
„Ar vis dar manai, kad Danas yra
vertas tavo dėmesio?“ – krenkštelėjusi
paklausiau stebėdama, kaip Izabelė
tvirčiau suspaudžia lūpas.
„Mes dar iki jo prieisim, tuomet ir
pamatysim, ar jis vertas mano dėmesio“,
– sumurmėjo Izabelė, paspartindama
žingsnį. Tai, kad į visą šį reikalą buvo
įsipainiojęs Danas, reiškė tik viena –
Izabelė nesustos tol, kol išsiaiškins visko
iki paskutinės smulkmenos.
Slėpdama šypseną, nusisukau ir ėmiau
stebėti nedidelį Centrinės gatvės
judėjimą. Dar buvo tik ankstyvas rytas,
beveik visos parduotuvės uždarytos,
tačiau jų viduje jau mačiau bruzdančius
žmones, besiruošiančius artėjančiai
dienai.
„Mes galėtume visa tai tiesiog
pamiršti“, – pasiūliau Izabelei, iš anksto
žinodama, ką ji man atsakys. Aš vis dar
nebuvau tikra, kad noriu į visa tai
gilintis. Negalėjau atsikratyti jausmo, jog
smalsumo vedama atsikąsiu daugiau nei
pajėgiu sukramtyti. Gal Didysis
Magistras sakė tiesą, ir tas nepažįstamasis
buvo tiesiog dar vienas žmogus, bėgantis
nuo savo praeities. Nesuterštasis miestas
buvo gana uždaras ir izoliuotas, kartais į
šį miestą bėgdavo žmonės, susidūrę su
vampyrais ar vilkais ir vienaip ar kitaip
pastoję jiems kelią.
Ką tu čia bandai įtikinti? Save? Mintyse
prunkštelėjau, žvelgdama į vienišą
Centrine gatve prariedėjusį automobilį.
Tai man iš karto priminė praeitą naktį.
Niekas naktimis nevažinėja išjungtomis
šviesomis. Nebent turi tam rimtą
priežastį.
„Net nemanau visa to pamiršti, –
atkirto Izabelė, – mano nuojauta kužda,
kad tai, ką šiąnakt pamatėme, yra tik
uogelės, tikrai nepraleisiu progos
sužinoti, kas iš tikrųjų čia vyksta.“
„Aš tik pasiūliau“, – taikiai iškėlusi
rankas atkirtau, atidarydama metalines
Ordino pensiono duris.
Greitai užbėgusi į trečią aukštą,
pasibeldžiau į Gabrielio nuomojamo
kambario duris. Kitoje durų pusėje
nesigirdėjo jokio krebždesio.
„Deividas irgi neatsako“, – sumurmėjo
Izabelė, palipdama iš antro aukšto
aukštyn.
„Gal jie dar negrįžo?“
„Juokauji? Senis mus pralaikė ne
mažiau nei keturiasdešimt minučių. Jie
jau turėjo būti grįžę, nebent nusprendė
kur nors papusryčiauti arba dar ką
nors.“
„Dar galim pabandyti rasti Daną“, –
sumurmėjau ir išsitraukusi iš po
marškinėlių medalioną aklai spustelėjau
nedidelį mygtuką.
Reikia pasikalbėti. Aleksandra
Juodu kristalu parašiau ant Gabrielio
durų, nekreipdama dėmesio į išpūstas
Izabelės akis.
„Tu juk žinai, kad šis kristalas yra iš
kraujo ir skirtas šiek tiek kitokiems
reikalams. Net neaišku, ką tavo rašliava
padarys Gabrielio durims.“
 Gūžtelėjusi pečiais susikišau atgal
medalioną ir patraukiau link išėjimo.
„Beprotė“, – dar išgirdau Izabelės
murmesį, į kurį nekreipiau nė mažiausio
dėmesio.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

15

„Jo taip pat nėra namie, – tarstelėjo

Izabelė, atsiremdama į laiptų turėklus, –
gal norėtum ir jam palikti žinutę?“
„Ššššš“, – sušnypčiau, išgirdusi
atsidarančias laiptinės duris.
Pabėgėjusios laiptais į viršų,
pasislėpėme už mūrinės laiptų kolonos.
Link mūsų artėjo tvirti, vyriški
žingsniai.
 Priėjęs prie savo buto durų, Danas iš
kišenės išsitraukė raktą. Nespėjus man
praverti burnos, Izabelė vienu ypu
peršoko laiptus ir Danui iš nuostabos
sustingus prispaudė jam prie gerklės
savo durklą.
„Kas per velnias, – suburbėjo Danas,
žvilgteldamas į Izabelę, o paskui savo
žvilgsnį nukreipdamas į mane. – Ar jūs
visiškai pamišote?“
Iš karto pasijaučiau įsižeidusi. Prie jo
gerklės durklą prispaudusi laikiau tikrai
ne aš.
„Kas buvo tas juodas vilkas ir kur yra
Gabrielis?“ – šaltai paklausė Izabelė, dar
per milimetrą spusteldama durklą.
Išgirdus Izabelės klausimą, Dano veide
akimirką atsispindėjo šokas. Greitai
paslėpęs tą jausmą po abejingumo kauke
jis ramiai atsirėmė į duris, nekreipdamas
dėmesio į durklo geležtę.
„Arba kas, Izabele? Tu mane papjausi
čia pat laiptinėje?“ – paklausė Danas su
pašaipa balse. Prie jo prisispaudusi
Izabelė atrodė šiek tiek sutrikusi.
Tyliai nusijuokusi atsirėmiau į sieną,
stebėdama karštligiškai degančias
Izabelės akis. Panašu, kad Danas dar
nesuvokė, kaip giliai įklimpo.
„Pirmyn, parodyk, kad esi ne tik
Magistrų lepūnėlė, kaip ir tavo tokia pati
geriausia draugė, – provokavo Danas,
sutelkdamas į ją visą savo dėmesį, –
parodyk, ko iš tikrųjų esi verta.“
Į Izabelę žvelgiančios rudos Dano akys
šypsojosi. Atrodė, kad jis tiesiog su
Izabele žaidė, nekreipdamas nė
mažiausio dėmesio į jos durklą. Dano
akyse, be juoko, mačiau ir kitą, tamsesnę
emociją, kurios man niekaip nepavyko
atpažinti. Tai nebuvo baimė, bent jau
tikrai ne Izabelės baimė. Supratau tik
tiek, kad Danas tikrai kažką slėpė ir
neketino savo paslaptimi dalytis su
mumis.
 „Neerzink manęs, Danai, – arčiau
prisislinkusi sušnabždėjo Izabelė, – tu
manęs visai nepažįsti. Kas buvo tas
vyras?“
„Jis buvo ne vyras, o vilkolakis, –
surimtėdamas kvėptelėjo Danas. Iš jo
akių išnyko visos juoko kibirkštėlės, –
argi ne taip, Izabele? – tyliai pakartojo, –
tu turbūt ir pati matei, kuo jis virto –
nevaldomu žvėrimi, mokančiu tik
žudyti.“
„Kur yra Gabrielis?“ – paklausė
Izabelė, spusteldama durklą.
Kaip užhipnotizuota žiūrėjau į vieną
ant odos ištryškusį kraujo lašą,
nuriedėjusį Dano kaklu. Izabelė su savo
durklu tarsi nutolo, visas mano dėmesys
buvo sutelktas į vieną raudoną kraujo
lašą. Atrodė, kad aš jį beveik užuodžiu,
saldų, šiek tiek sūrų, su metalo ir man
nežinomos magijos prieskoniu. Galvoje
kirbančios mintys tarsi nutolo,
susiliedamos į vieną stiprėjančią
sumaištį. Jaučiau, kad man vis sunkiau
suvaldyti staiga prabudusią balsų jūrą,
kuri oštelėjusi pradėjo vis garsiau kažką
šnabždėti. Vienas balsas buvo kur kas
garsesnis už kitus, jis skverbėsi vis giliau
į smegenis, versdamas mane žiūrėti tik į
tą vieną lėtai Dano kaklu riedantį kraujo
lašą. Aš žinau, kaip jį palaužti, rodės,
girdėjau man šnabždantį įtaigų balsą,
Pajusk jo kraują, paliesk jį, vis garsiau
šnabždėjo, kas akimirką aiškesniu
tampantis balsas, jo kraujas kitoks nei
tavo, silpnesnis. Jo kraujas tau paklustų,
Aleksandra. Paliesk jį, paliesk!
„Užteks! – neišlaikiusi riktelėjau,
susilaukdama nustebusio Izabelės
žvilgsnio, – jis mums nieko nepasakys, –
po pauzės dar pridėjau, kovodama su
ošiančia balsų jūra, – mes tik gaištam
laiką.“
„Paklausyk savo draugės, Izabele, –
šypsodamasis tarstelėjo Danas, – ir ateik
pas mane tada, kai suaugsi.“
Piktai suurzgusi, Izabelė staigiai
atitraukė ranką su durklu ir žengė kelis
žingsnius atgal.
„Mes dar nebaigėm, Danai“, – tyliai
sumurmėjo, nenuleisdama nuo jo veido
akių.
„Labai tikiuosi“, – šyptelėjo Danas,
atitraukdamas nuo Izabelės pilvo durklo
smaigalį.
Staigiai iškvėpusi visą plaučiuose esantį
orą nejučiom įsitvėriau į savo durklų
rankenas, susiaurėjusiomis akimis
stebėdama Daną. Aš net nepastebėjau,
kada jis tą durklą išsitraukė. Iš Izabelės
nustebusio žvilgsnio įtariau, kad ji taip
pat. Visada žinojau, kad Danas buvo
pavojingas, dabar pradėjau suprasti, dėl
ko. Jis galėjo bet kada Izabelę sužeisti.
Vietoj to, jis tiesiog su ja žaidė. Kaip
žaidžia katė su pele, kai nejaučia didelio
alkio.
Nulipusi kelis laiptelius žemyn,
mečiau dar vieną atidų žvilgsnį į Daną,
tačiau jis nekreipė į mane dėmesio,
žiūrėjo tik į Izabelę, kuri atrodė lengvai
šokiruota. Atrodė, kad jie nebyliai
kalbasi, tačiau aš nieko nesupratau.
Gūžtelėjusi pečiais, prasibroviau pro
sustingusią Izabelę, vis dar kovojančią su
Dano žvilgsniu, ir nusileidusi į pirmą
aukštą stipriai užmerkiau akis,
bandydama susivaldyti.
Čia ateidamos mes pasielgėme kaip
visiškos besmegenės, ką Danas mums ir
pasakė. Dabar ne tik Magistrai, bet ir
Danas žinos, kad mes šį tą matėme. Aš,
kaip ir Izabelė, netikėjau, kad čia buvo
tik eilinis nepavykęs bandymas tapti
riteriu. Paprastai pirmasis Krėslo
išbandymas visada būdavo viešas, kad
nesėkmės atveju likę riteriai negalėtų
Magistrų kaltinti savavališku žmogaus
nužudymu. Išimtis buvau tik aš, ir dėl
to turėjau daug problemų su riteriais,
netikinčiais, kad Krėslo išbandymą
perėjau sėkmingai. Juokingiausia buvo
tai, kad jie greičiausiai buvo teisūs.
„Kodėl tu neleidai man užbaigti?“ –
užsipuolė Izabelė, prasibraudama pro
mane į lauką.
„Atleisk, Izabele, tiesiog turėjau šiokių
tokių problemų su savo galva.“
„O kada tu jų neturi, – prunkštelėjo
Izabelė, sulėtindama žingsnį, –
nesvarbu, vis tiek greičiausiai nieko iš jo
nebūtume išpešusios, maniau, kad jis
bus sukalbamesnis.“
„Gal ir būtų, jei vietoje durklo būtum
pasitelkusi savo šypseną“, – pasišaipiau
stebėdama vis dar sutrikusią Izabelę.
Visada maniau, kad tokie metodai buvo
daugiau mano stilius.
„Tuo metu tai man atrodė gera
mintis“, – suburbėjo Izabelė, slėpdama
savo raudonį.
„Nebandyk pareikšti, kad dėl tokio
tavo elgesio vėl esu kalta aš.“
„Net nemaniau tavęs kaltinti, –
atsisukdama atšovė Izabelė, – tiesiog
jaučiu, kad tai, kas čia vyksta, yra labai
svarbu, ir žinau, jog mums niekas nieko
nepasakys.“
„Mes vis dar galim šį tą sužinoti iš
Gabrielio. Kai tik jį surasim“, – po
pauzės pridėjau, nesulaukusi iš Izabelės
atsakymo.
„Gabrielis turės palaukti, kol baigsis
mano pamaina ant sienos, – sumurmėjo
Izabelė, – nebent tu nori jo paieškoti
viena.“
„Gal geriau aš paskaitysiu savo knygą,
ir taip jau ilgai užgaišau.“
„Gal taip ir geriau“, – sutiko Izabelė,
paspartindama žingsnį.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

16

Užsimetusi ant pečių kuprinę, greita

ristele artėjau link Kalnų gatvelės, kurios
pabaigoje buvo šiauriniai retai kada
naudojami vartai. Pro juos praėjus, už
kelių šimtų metrų, prasidėjo nedidelės
pilkai geltonos kalvos, nuo kurių
atsiverdavo kvapą gniaužiantis vaizdas į
visą miestelį. Savo knygą apie demonus
norėjau paskaityti viena ir niekieno
netrukdoma.
Praeitą vakarą pasakydama Izabelei,
kad mano prigimtis man visiškai nerūpi,
melavau. Man ji labai rūpėjo. Galima
sakyti, kad aš ja buvau tiesiog apsėsta.
Tiksliau, buvau apsėsta noro ją
išanalizuoti, susisteminti, atskirti ir
sunaikinti. Ištrinti iš savo kūno ir iš šio
pasaulio. Man nereikėjo nei ošiančios
demoniškų balsų jūros, nei visa, kas
gyva, stingdančio kraujo. Aš norėjau
būti normali. Tokia kaip Izabelė ar kiti
riteriai. Jie taip pat turėjo kažkokios
magijos savo kraujyje. Bet jos buvo tiek
mažai, kad ją visą išsiurbdavo Kraujo
krėslas patį pirmą kartą, kai riteriai į jį
atsisėsdavo. Man vieno karto neužteko.
Man šį sekinantį ritualą reikėjo kartoti
vėl ir vėl. Ir dar dvigubai dažniau
kartoti, jei sumedžiodavau demoną.
Tokia štai buvo mano prigimtis.
Pasakyti, kad aš jos tiesiog nekenčiau,
būtų buvę pernelyg netikslu. Ji gadino,
griovė, žlugdė ir visaip kitaip kartino
mano gyvenimą. Aš norėjau mylėti,
norėjau liesti, norėjau susirasti sau
artimą žmogų. Pagaliau norėjau šeimos,
kurios gyvenime niekada neturėjau.
Aišku, buvo Nana. Ji stengėsi man
atstoti motiną ir mylėjo mane kaip savo
dukterį. Dar buvo dėdė Patrikas, bet ir
jis nebuvo tikrasis mano tėvas. Nė vieno
iš jų gyslose necirkuliavo toks pats
kraujas kaip manasis. Ir vien dėl to jie
negalėjo man iki galo atstoti šeimos.
Niekas negalėjo. Aš tokia buvau viena.
Pavogdama knygą apie demonus
tikėjausi tai pakeisti. Tikėjausi joje rasti
būdą, kaip visiškai išvalyti savo kraują.
Padaryti jį žmogišką ir normalų. Kraujo
krėslas buvo geras įrankis, bet man
reikėjo kažko daugiau, kažko stipresnio.
Galbūt aš buvau naivi manydama, kad
tai apskritai įmanoma. Galbūt. Bet man
reikėjo kuo nors tikėti, todėl tikėjau, kad
aš galiu save pakeisti.
Perbėgusi siaurą, beveik tuščią Kalnų
gatvelę, pakėliau galvą, akimis
ieškodama vartus stebinčių riterių.
„Tik ne jie“, – panosėje suburbėjau,
sulėtindama žingsnius. Panašu, kad
šiandien tikrai buvo ne mano diena.
Vartus stebėjo Broliai. Sunkiai
atsidususi, nutaisiau abejingą miną akies
krašteliu stebėdama jų beveik identiškus
strazdanotus veidus. Neaukšti, kresni jie
buvo pernelyg panašūs, kad juos kas
nors atskirtų. Buvau tikra, kad jų vardų
niekas net neprisiminė. Jie buvo tiesiog
Broliai, vaikščioję kartu, kalbėję kartu,
gėrę kartu, galbūt ir dar kai kuo
užsiiminėję kartu. Panašu, kad jie ir
manęs pradėjo nemėgti kartu. Kažkada,
vos pasirodę mieste, priskreto prie
manęs ir Izabelės kaip antros dienos
purvas. Bet tai truko tik keletą mėnesių,
iki pirmos medžioklės, kurios metu,
kaip visada, atsiskleidžiau visu savo
gražumu.
Man einant pro vartus, jie nepratarė nė
žodžio, nulydėdami mane niūriais,
pasidygėjimo kupinais žvilgsniais. Juos
jaučiau iki pat viršūnės, prisiversdama
negreitinti savo žingsnio. Tikrai
nenorėjau atrodyti taip, tarsi bėgčiau,
neišlaikiusi jų dėmesio. Sukandusi
dantis, judėjau į priekį, bandydama iš
galvos išmesti vaizdus, kaip jie mane
nušauna, pasinaudodami šautuvais,
skirtais sienos apsaugai. Pastaruoju metu
šalia kitų riterių pradėjau jaustis
nesaugiai, ir tas jausmas man visai
nepatiko. Blogai buvo dar ir tai, kad
nepasiėmiau savo kardo. Pernelyg
skubėjau skaityti knygą apie demonus,
kad prisiversčiau dar užsukti ir į butą.
Dabar grįžti atgal jau tikrai nebebuvo
prasmės, todėl pagreitinusi žingsnį
pasiekiau pirmą kalvelę ir už jos
užlindusi su palengvėjimu atsidusau.
 „Sušikti Broliai“, – tyliai nusikeikiau
pakeldama galvą.
Saulę užstojantys tamsūs debesys
gerokai sumažino jos kaitrą, padarydami
temperatūrą beveik pakenčiamą. Iškylai į
gamtą toks oras buvo pats geriausias.
Po pusvalandžio užsiropštusi ant savo
mėgstamiausio iškyšulio prisėdau ant
akmens ir nusiėmiau nuo pečių
kuprinę. Išsitraukusi juodą oda rištą
knygą, pasidėjau ją ant kelių, neramiai
žiūrėdama į jos nykų viršelį. Staiga
pradėjau abejoti, ar tikrai noriu ją
skaityti. Abejojau, ar buvau pasiruošusi
perskaityti kažką, kas sunaikins mano
viltį save perprogramuoti. Gal dėdė
Patrikas ne veltui sakė, kad aš jai dar
nebuvau pasiruošusi? Gal jis irgi matė,
kad gyvenu viltimi save pakeisti, ir
nenorėjo tos vilties iš manęs atimti?
Tokios abejonės buvo kvailos, tačiau aš
niekaip neprisiverčiau jos atsiversti.
Pakėlusi akis dar kartą žvilgtelėjau į
Nesuterštąjį miestą.
Įsispraudęs slėnyje, jis buvo neplatus ir
ilgas, panašus į išpjautą stačiakampį,
supamą pulsuojančio juodomis
gyslomis apraizgyto kupolo. Tokį vaizdą
galėdavau išvysti tik ištrūkusi iš miesto.
Būnant viduje, gyslas matydavau tik ant
sienos, jungiančias ir tarsi sulipinančias
betono ir akmens blokus, iš kurių ji
buvo pastatyta. Siena tikrai nebuvo
graži. Nana kažkada yra man sakiusi,
kad šis miestelis buvo kur kas platesnis,
besitęsiantis iki pat kalvų ir dar gerokai
toliau. Atsiradus Pilkajai dykumai,
žmonės pradėjo jį apleisti. Magistrai tuo
pasinaudojo, išardydami apleistus
namus ir panaudodami atsiradusį gruzą
sienai sutverti. Dabar, žiūrint į pilkai
geltoną miestelį supantį smėlį, to
niekada nepasakytum. Pilkoji dykuma
suardė viską, kas buvo likę iš apleistų
namų griuvėsių, kartu suvalgydama ir iš
miestelio išeinančius kelius. Kažkokiu
būdu jai nepavyko suvalgyti tik elektros
stulpų su juose tekančia įtampa. Jie nuo
miestelio tęsėsi iki pat horizonto,
atkartodami kažkada čia buvusius kelius.
Staiga savo kairėje pamačiau kažką
sujudėjus. Vienu judesiu pašokusi ant
kojų susidūriau su pora šaltų geltonų
akių, mane stebinčių vos už kelių metrų.
Po sekundės prie jų prisijungė dar
viena pora akių ir dar viena. Man lėtai
traukiantis link atbrailos, mane apsupo
penki vilkai, per dideli, kad būtų
natūralūs.
Vilkolakiai nesivalkioja po penkis.
Toptelėjo kvaila mintis, nė akimirkai
neatitraukiant akių nuo apsupusių
padarų. Tik iš pirmo žvilgsnio jie atrodė
kaip vilkai. Ilgiau į juos pasižiūrėjus
pamatydavai jų per ilgas priekines kojas,
panašias į rankas su ilgais, į vidų
užriestais nagais. Jų kailis buvo kur kas
šiukštesnis ir ilgesnis, dengiantis žvėriui
pernelyg protingas akis ir plačias, su
ilgais iltiniais dantimis, žiaunas. Iš
patirties žinojau, kad tie dantys, įsikirtę į
kūną, perkanda bet kokį žmogaus kaulą
pusiau. Tai patyriau savo kailiu, paskui
keletą dienų kenčiau stiprų skausmą,
mano dilbiui lėtai jungiantis.
 Pasirinkimus turėjau tik du – laukti
pirmos atakos ir kaip nors juos visus
išskersti arba šokti nuo atbrailos ir bėgti
link sienos, tikintis, kad jie manęs taip
greitai nepavys. Buvo dar viena nedidelė
problemėlė – iškyšulio apačioje buvo
grubus smėlis ir nedideli rieduliai,
galintys man gerokai apsunkinti
nusileidimą.
Pasirinkti buvo labai lengva.
Pasisukusi ir stipriai atsispyrusi kojomis
šokau nuo atbrailos, po akimirkos
pajusdama skausmingą skrydžio
pabaigą. Keletą metrų nusiritusi
nuokalne, pašokau ir nuskuodžiau kalva
žemyn.
Man reikėjo nubėgti dar keliasdešimt
metrų, už jų prasidės saugioji miesto
zona, kur jau mačiau manęs laukiančius
šautuvus paruošusius Brolius.
Dar šiek tiek. Uždususi save
padrąsinau, akimis sekdama link manęs
artėjančius vilkų šešėlius. Tylus jų
šnopavimas buvo visai šalia. Nė vienas iš
jų nerizikavo šokti nuo atbrailos, tačiau
tai man nelabai padėjo, jie mane
prisivijo per keletą minučių. Tylus
amtelėjimas, ir vienas vilkas šoko ant
manęs, iššiepęs savo galingus, mirtinus
nasrus. Nesustodama kryptelėjau į šoną,
nesileisdama į kovą. Žinojau, kad jei
sustosiu, man bus galas.
Ant manęs vilkolakiui užšokti
nepavyko, jis mane peršoko ir nuslydęs
pora metrų bandė sustoti jam po
kojomis byrančiu smėliu. Nelaukdama,
kol baigs savo manevrą, šokau į priekį,
viena ranka apglėbdama jo gauruotą
kaklą, o kita prispausdama durklo
geležtę jam prie gerklės. Nuo smūgio
abu nusiritome šlaitu, susipynę į vieną
kamuolį. Kažkuriuo momentu vilkas
pakeitė savo pavidalą ir mums pagaliau
sustojus aš buvau apkabinusi baltą
smėliu aplipusį moterišką kūną.
 Pasiremdama keliais atsistojau,
keldama kartu ir ją. Jausdama į kaklą
įsirėžusią geležtę, ji pernelyg
nesipriešino. Stipriai viena ranka
suėmusi durklą atsisukau nugara į
miesto sieną.
Į mano nugarą nusitaikę Broliai buvo
vis dėlto saugiau, nei už kelių metrų
sustingę vilkai. Savo paskutiniu skrydžiu
pasiekiau saugią zoną ir, atrodo, kad be
manęs tą žinojo ir vilkolakiai. Jie prie
manęs nesiartino, girdėjau tik jų tylų,
nevalingą baimę keliantį urzgimą. Aš
prieš juos laimėti nebūčiau turėjusi net
menkiausios galimybės. Jie būtų mane
sudraskę į mažiausius gabalėlius. Be
pasigailėjimo.
Po mano peilio geležte sustingusi
juodaplaukė moteris sukrutėjo.
Krūptelėjusi tvirčiau į ją įsikabinau. Ji
buvo liekna ir šiek tiek už mane
aukštesnė. Man nepaleidžiant nuo jos
gerklės peilio, ji stovėjo atsilošusi ir šiek
tiek sulenkusi kelius. Jaučiau jos greitai
plakančią širdį, dunksinčią į ritmą su
manąja.
Pribaik ją. Išgirdau savo pačios šaltą
komandą. Mano pirštai stipriau įsikirto į
durklo rankeną, tačiau ranka
nepajudėjo. Po mano durklu buvo
žmogus, moteris, aš niekada nesu
nužudžiusi žmogaus, niekada. Ji ne
žmogus, priminiau sau piktai. Mano
protas tą suvokė, bet ne širdis ir ne
ranka, laikanti durklą, prispaustą prie
balto kaklo. Pribaik ją, dar kartą mintyse
suurzgiau, jausdama prabundančią
balsų jūrą. Jos kylantis ošimas pradėjo
spausti galvą, sukeldamas man aštrų,
dilgčiojantį skausmą. Durklą laikanti
ranka pradėjo drebėti, tačiau nepajudėjo
nė per milimetrą. Ji tikrai atrodė kaip
žmogus.
Tyliai nusikeikusi, atitraukiau ranką ir
žengiau kelis žingsnius atgal. Pajutusi,
kad už jos nieko nėra, moteris atsisuko
ir akimirką jos tamsios akys buvo pilnos
nuostabos. Ir dėkingumo.
„Žemyn, pele!“, – staiga išgirdau
Brolio šūksnį, po kurio nuaidėjo duslus
šūvis.
Užkabinusi mano petį, kulka nusviedė
prieš mane stovėjusią merginą kelis
žingsnius atgal. Tyliai aiktelėjusi, ji
sukniubo ant rudo smėlio. Dar akimirka
ir jos kūnas nustojo judėti,
sustingdamas keista, susirietusia poza.
Ji ir liko ten gulėti nejudėdama,
sustingusiu, nuostabos ir dėkingumo
kupinu žvilgsniu.
 Laikas tarsi sustojo.
Negalėdama pajudėti, žvelgiau į
nejudantį merginos kūną ir jaučiau
deginantį skausmą petyje. Dar keletas
centimetrų ir Brolio šūvis būtų kliudęs
mano širdį. Jaučiausi taip, tarsi jis ir
kliudė. Vos už kelių metrų prieš mane
sustingę stovėjo keturi vilkai. Nė vienas
iš jų nepajudėjo, kad padėtų merginai,
nė vienas. Jie taip ir stovėjo nejudėdami,
žvelgdami į jos kruviną, smėliu aplipusį
kūną.
Ar jie ruošiasi ją čia taip ir palikti?
Mano galvoje kirbėjo klausimas.
Tarsi išgirdęs mano klausimą, vienas
vilkas pakėlė savo šaltas geltonas akis ir
tyliai suurzgė. Žinojau, kad jei jis bent
žingsnį žengs, Brolių šūvis pasieks ir jį.
Broliai buvo taiklūs, labai taiklūs. Vilkas
irgi tą suprato, mačiau tai jo akyse.
Net negalvok apie tai, mintyse
sumurmėjau jausdama, kur link krypsta
mano mintys.
Mano akys dar kartą nukrypo į
nejudantį merginos kūną.
Net nebandyk, piktai pakartojau,
jausdama besidaužančią savo širdį.
„Velniop“, – tyliai sumurmėjau,
susikišdama durklą į dėklą.
Sekama geltonų vilkolakio akių,
žengiau link merginos, bet kurią
sekundę tikėdamasi mirtino Brolio
šūvio. Jo nebuvo. Pasilenkusi abiem
rankomis įsitvėriau į merginos kūną ir
nekreipdama dėmesio į deginantį peties
skausmą sunkiai ją pakėliau.
Jei žengsi link vilkolakių, jie tave gyvą
sudraskys. Išgirdau savo pačios šaltą balsą.
„Surizikuosiu“, – tyliai sumurmėjau ir
žengiau pirmyn.
Iškart pasigirdo trys gerkliniai
vilkolakių balsai, kuriuos nutildė vienas
trumpas amtelėjimas. Visu kūnu
sudrebėjęs, vienas vilkas pritūpė ir po
akimirkos, vietoje žvėries, nuo žemės
pakilo nuogas vyras. Nenuleisdama
žvilgsnio žiūrėjau tik į geltonas jo akis,
keistai kontrastuojančiomis su variniais
trumpai kirptais plaukais. Jis buvo
gerokai už mane aukštesnis. Nelaukęs,
kol iki jo prieisiu, žengė vieną žingsnį
link manęs.
Iš karto pasigirdo šūvis. Nieko
neužkabinusi, kulka praskriejo pro šalį,
už kelių metrų atsimušdama į smėlį.
Nekreipdamas net mažiausio dėmesio į
šūvį, vyras iššiepė savo lygius baltus
dantis ir tyliai suurzgęs suėmė merginos
kūną.
Akimirką mūsų žvilgsniai susidūrė.
 Į mane žvelgiančiose geltonose akyse
siautėjo vienintelė emocija – įniršis.
Paėmęs iš mano rankų merginos kūną ir
netaręs nė žodžio jis apsisuko ir tvirtu
žingsniu nuėjo link kalvų, sekamas trijų
likusių savo bendrų.
Jausdama veidu srūvantį prakaitą
tylėdama žiūrėjau į jo tolstančią,
raumeningą nugarą, laukdama mirtino
Brolio šūvio, šį kartą tiesiai man į širdį.
Jo nebuvo.
Iškvėpusi užlaikytą orą, apsisukau ir su
kiekvienu žingsniu jausdama deginantį
skausmą petyje patraukiau vartų link.
Kulkos padarytas skausmas neprilygo
galvą plėšančiai jūrai. Stipriau sukandusi
dantis, nevalingai krestelėjau galvą,
bandydama jį nuslopinti. Deja, jis liko
toks pats stiprus. Bet prie skausmo
buvau įpratusi. Jis manęs nė kiek
negąsdino. Žinojau, kad kai nuslopinsiu
jūrą, nuslops ir skausmas.
„Susimovei, pele“, – burbtelėjo vienas
Brolis, pasitikdamas mane prie vartų. Jis
net nebandė slėpti savo piktdžiugiško
pasitenkinimo.
„Atšok, Broli“, – tyliai atkirtau,
pasukdama Nanos namelio link.
Jis net neįsivaizdavo, kaip stipriai aš
susimoviau.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

17

„Žaizda negili, – užklijuodama platų

medicininį pleistrą tarstelėjo Nana, – po
valandos būsi kaip nauja.“
„Ačiū, Nana“, – padėkojau
pakšteldama jai į skruostą.
Mes buvome beveik vienodo ūgio, tik
Nana buvo gerokai už mane putlesnė.
Nuo jos beveik baltų garbanotų plaukų
padvelkė žolelėmis, iš kurių atpažinau
tik ramunėles ir mėtas.
„Pastaruoju metu retai kada tavęs
sulaukiu, vaikeli, visai pamiršai savo
auklę.“
„Tikrai nepamiršau“, – švelniai
atsakiau, klesteldama atgal į kėdę.
„Užkaisiu mums arbatos, – murmėjo
Nana, sukdamasi po virtuvę, – šiandien
iškepiau sausainių, gerai, kad pasirodei,
nereikės jų sušerti Tinginiui.“
Išgirdęs savo vardą, juodas ant
palangės išsitiesęs milžiniškas katinas
pakėlė galvą, primerktomis geltonomis
akimis piktai į mane pasižiūrėjo ir vėl
užsnūdo. Prunkštelėjusi patogiau
įsitaisiau kėdėje, stebėdama į stiklinį
indą arbatą plikančią Naną.
Šį arbatos gėrimo ritualą aš stebėdavau
nuo pat vaikystės ir noriai jame
dalyvaudavau. Man visada atrodydavo,
kad jis turėjo kur kas didesnę prasmę,
nei tik paprastas arbatos gurkšnojimas.
Nanos rankų judesiai visada būdavo
nepaprastai gracingi ir tarsi
hipnotizuodavo, versdami mane
nurimti ir atsipalaiduoti. Jie man
atrodydavo beveik kaip magija, tik
kitokia, ne tokia apčiuopiama kaip
Didžiojo Magistro.
„Ar tu žinojai, kad miesto siena kaip
kupolas apraizgyta juodomis gyslomis?“
– paklausiau Nanos ir pastebėjau, kad
jos nugara akimirką įsitempė.
„O kaipgi, – ramiai atsakė Nana, – ne
tik matau, bet ir jaučiu.“
„Vadinasi, siena iš tikrųjų pulsuoja?“ –
mano balse skambėjo nusivylimas. O tu
manei, kad tau vaidenasi?
„Pulsuoja, – atsakė Nana su keistu
šaltuku balse, – kraujo magija yra pati
juodžiausia ir pavojingiausia, gerai, kad
miesto siena tokia svetima žmogaus
prigimčiai, kitaip miestelyje
neišvengtume nelaimių.“
Nana niekada neslėpė savo nuomonės
apie Magistrus ir jų pastatytą sieną.
Niekada iki galo nesupratau, kodėl ji į šį
miestą apskritai atsikraustė. Turėjau
keletą teorijų, tačiau Nana nė vienos jų
man nepatvirtindavo.
„Iš kur tu tiek žinai apie magiją?“ –
smalsiai paklausiau pabandydama dar
kartą ką nors iš jos išpešti.
„Paprasčiausiai negali išaugti
Naujajame Orleane ir nieko nežinoti
apie magiją“, – nusijuokė Nana, tiesiai
man neatsakydama.
Apie jos praeitį beveik nieko
nežinojau, ji visada pasakodavo tik apie
savo gyvenimą čia, Nesuterštajame
mieste. Iš dėdės Patriko žinojau, kad ji
čia atsikėlė tik pora metų anksčiau, nei
čia įsikūrė Ordinas, vadinasi, tik šiek
tiek daugiau nei prieš dvidešimt metų.
„Ar tu ragana?“ – išgirdusi mano
klausimą Nana griausmingai
nusikvatojo.
Sukrutėjęs Tinginys pramerkė vieną
akį ir tuojau pat vėl užsimerkė.
„Tai ar ragana?“
„Aš tik sena, augalus mėgstanti
moteriškė“, – šypsodamasi švelniai
atsakė.
Supratusi, kad nieko iš jos neišpešiu,
nuėjau pakankinti Tinginio, kuris
sulaukęs mano dėmesio išsirietė ant
nugaros ir tyliai burgzdamas vėl
užsnūdo. Atsargiai glostydama jo švelnų
kailį, bandžiau sugalvoti klausimą, į kurį
Nana vis dėlto atsakytų.
„Ką turėjai galvoje sakydama, kad
sieną ne tik matai, bet ir jauti?“ –
galiausiai paklausiau vėl klesteldama ant
kėdės.
„Jos neįmanoma nejausti, vaikeli, ji
išsiurbia iš miesto visą magiją, sienai jos
daug reikia.“
„Iš kur žinai?“
„Jaučiu, – atkirto Nana, – tik dėl to
Magistrai ir įsileidžia į miestą tuos
negrynakraujus valkatas, ir išnaudoja
juos iki galo“.
„Turi galvoje riterius?“
„O ką gi daugiau, vaikeli? Magistrai ne
tik išsiurbia iš jų visą magiją, bet ir verčia
juos tarnauti miestui.“
„Vadinasi, tu manai, kad aš esu kvailė
tarnaudama Ordinui?“ – paklausiau
Nanos su šypsena balse.
„Dėl tavęs aš vis dar nesu tikra,
mieloji, tavo prigimtis yra visiškai
kitokia nei likusių riterių.“
„Kitaip tariant, tu nori pasakyti, kad aš
esu nenuspėjama ir pavojinga?“
„Tai reiškia, kad kol kas tau saugiau
likti mieste“, – po pauzės atsakė Nana.
Ir būti kuo arčiau Kraujo krėslo. Nana to
garsiai nepasakė, tačiau aš ir pati
supratau, jog esu pernelyg pavojinga,
kad laisvai klajočiau po pasaulį.
Nemokėdama valdyti savo įniršio ir vis
labiau augančios balsų jūros, aš kėliau
grėsmę. Net mano auklė buvo tuo
įsitikinusi. Žmonėms demonai kėlė
baimę, bet ne tik, jie dar buvo kupini
magijos, kurios dalelę nešiojausi ir aš.
Dalelę, kurios nesupratau ir kuria
nemokėjau naudotis.
„Ar norint iškviesti demoną reikia
magijos?“ – paklausiau Nanos, pati iki
galo nesuprasdama, kur link krypsta
mano mintys. Supratau tik tai, kad aš ką
tik praradau dėdės Patriko knygą, jos
net neatsivertusi. Man reikėjo sugalvoti
kitų būdų, kaip kuo daugiau sužinoti
apie demonus ir jų prigimtį.
„Ne, iškviesti demoną yra ne visai tas
pats, kaip atidaryti vartus į jų pasaulį“, –
po trumpos pauzės nenoriai atsakė
Nana.
„O ko reikia?“
„Vardo.“
„Vardo?“
„Taip, tikrojo demono vardo“, –
linktelėjusi atsakė Nana.
 „ O kaip tą vardą sužinoti?“
„Yra daug būdų. Ar norėtum vieną
išsikviesti?“ – klausiamai pakėlusi
antakius juokais paklausė Nana.
„Gink Dieve, – prunkštelėjau
nejaukiai pasimuistydama, – tiesiog man
smalsu, kaip jie čia patenka. Jie tikrai
nepraeina pro miesto sieną, kažkoks
kvailys turėtų juos iškviesti iš vidaus.“
„Ir kas gi tai galėtų būti?“ – keistu
balsu paklausė Nana.
Jos klausimas nuskambėjo taip, tarsi
atsakymą ji žinotų.
„Aš nežinau, mums beveik niekada
nepavyksta išsiaiškinti, net ir pasitelkus
uoslius.“
„Kažkodėl nė kiek tuo nesistebiu“, –
prunkštelėjo Nana.
„Ar tu ką nors įtari?“
„Gink Dieve, – nusijuokė Nana. – Kai
ateis laikas, išsiaiškinsit.“
Kažkodėl labai tuo abejojau. Jei į šį
miestą juos tikrai iškviesdavo žmogus, jis
buvo per daug sumanus, kad leistųsi
pagaunamas Ordino riterių. Sumanus ir
kartu labai kvailas. Ką gero gali duoti
demonas, iškviestas į Nesuterštąjį
miestą? Problemų?
„Tu labai daug žinai. Ir dar daugiau
slepi“, – po pauzės sumurmėjau. Taip
buvo visada, ji man pasakydavo tik tiek,
kiek norėdavo, ir nė kruopelės daugiau.
„Kartais žinojimas daugiau kenkia
negu padeda, vaikeli, ne veltui apie tai
yra tiek daug patarlių.“
„Aš nežinau, Nana, kartais man
atrodo, kad tu nuo manęs viską slepi tik
dėl to, kad žinai, kaip tai mane nervina.“
Išgirdusi mano kaltinimą, Nana
griausmingai nusikvatojo, papildydama
mano pustuštį puodelį arbata.
Niūriai atsidususi, siurbtelėjau dar
gurkšnelį ir nusukau akis. Šį kartą ne tik
ji kažką slėpė.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

18

Aš taip ir neišdrįsau Nanai pasakyti

apie merginą-vilką ir jos mirtį nuo
Brolių rankos. Puikiai žinojau, kad tai
tikrai nebus pamiršta. Greičiausiai jau
dabar riteriai naršė Nesuterštąjį miestą
manęs ieškodami. Riteriai turėjo būti
absoliučiai atsidavę miestui, tokia buvo
mūsų buvimo mieste kaina. Atsisakiusi
nužudyti merginą, aš pastačiau save į
didelį pavojų. Saugiausia, ką dabar
galėjau padaryti, tai iškart keliauti į
Ordino Širdį, stengdamasi nesusitikti nė
vieno manęs ieškoti išėjusio riterio. Tik
taip galėjau išvengti bereikalingo smurto
gatvėje.
„Tu vėluoji“, – šaltai prakalbo dėdė
Patrikas, atsilošdamas savo kėdėje. Jo
pilkos akys buvo tokios pat šaltos kaip ir
balsas.
Ką Broliai jam pripasakojo? Įkyriai
sukosi klausimas galvoje, stebint
akmeninį dėdės Patriko veidą.
Tiesą, – pati sau atsakiau, uždarydama
Didžiojo Magistro kabineto duris.
 „Tai taip tu miestui atsidėkoji už viską,
ką jis dėl tavęs padarė? Susidėdama su
tais padarais?“ – tyliai paklausė dėdė
Patrikas, į kumščius suspausdamas ant
stalo padėtas rankas.
Susidėjimas čia būtų truputį per stiprus
žodis. To aš garsiai nepasakiau,
žinodama, kad tokiais žodžiais dėdės
Patriko palankumo tikrai nepelnysiu. Šį
kartą aš susimoviau, ir susimoviau
rimtai.
„Ji buvo žmogus“, – tyliai atsakiau
žinodama, kad ir ne tokio atsakymo
Didysis Magistras iš manęs laukė.
„Ji žmogus nebuvo, – piktai atkirto
dėdė Patrikas, – jei ji būtų buvusi
žmogus ar bent beveik žmogus, nebūtų
tavęs užpuolusi.“
Pora kartų sumirksėjusi pirmoji
nusukau žvilgsnį į šalį. Dėdė Patrikas
žinojo, ką pasakyti. Jis visada puikiai
mokėdavo parinkti žodžius,
priversdamas mane abejoti pačia savimi.
„Per keletą valandų tu sugebėjai du
kartus išduoti savo Ordiną, Aleksandra.
Tavo ir Izabelės įsibrovimą į Ordino
Širdį aš jums atleidau. Vienaip ar kitaip,
tai daugiau Izabelės stilius, o ne tavo.
Visada maniau, kad tam tikra prasme tu
esi kur kas atsakingesnė nei Izabelė.
Šiandien pradedu tuo abejoti.“
Tylėdama įsmukau į kėdę. Net ir
dabar, sėdėdama priešais Didįjį
Magistrą, nė akimirkos nesigailėjau savo
poelgio. Buvo gaila tik knygos, kurios
niekada negalėsiu grąžinti.
„Aš maniau, kad sugebėjau tave
išmokyti būti Ordino ritere, maniau,
kad tu tvirtai stovi ant žemės žinodama,
kas esi ir kas yra tie padarai, kuriuos
medžioji. Iki šiol dar nė karto nebuvai
suklydusi, nė karto neišklydai iš mūsų
kelio, įrodydama man, kad buvai verta
tų pastangų, kurias dėl tavęs dėjo visi
Magistrai. Kas pasikeitė šiandien,
Aleksandra? Tu turėjai progą apsaugoti
Nesuterštąjį miestą sunaikindama dar
vieną jam grėsmę keliantį padarą. Juk
nemanai, kad jie iki čia atsibastė tik šiaip
sau? Galbūt jau dabar ieško sienoje
spragų, planuodami pro ją prasibrauti.
Baltos dėdės Patriko rankos tvirčiau
susigniaužė į kumščius, jam bandant
susitvardyti. Jis ant manęs niekada
nerėkdavo, net ir tada, kai padarydavau
ką nors neleistino. Šiandien jam sunkiai
sekėsi susivaldyti.
„Kodėl tu verti mane tavimi abejoti,
Aleksandra? Kodėl?“ – užsimerkdamas
sumurmėjo dėdė Patrikas.
 „Aš padariau taip, kaip maniau esant
teisinga.“
Ji buvo žmogus, ji tikrai buvo žmogus.
Mieste vilkai niekada nevirsdavo į
žmones, maniau, kad jie to padaryti
nebegali. Nesuterštojo miesto gatvėse
besiblaškantys padarai žudydavo viską,
kas judėdavo. Šiandien dykumoje sutikti
vilkai buvo visai kitokie. Jie mąstė. Jie
galėjo atvirsti į žmogų. Jie būtų buvę tik
žmonės, jei ne per didelis kiekis magijos,
tekančios jų kraujyje. Kaip ir manajame.
Niekaip negalėjau atsikratyti vienos
įkyrios minties, besisukančios galvoje,
tiksliau klausimo, į kurį pati neturėjau
atsakymo – jei mano magija taip pat
verstų mane keisti pavidalą, ar dėdė
Patrikas ir mane lieptų nužudyti? Jei
sunaikinus dar vieną demoną pasikeistų
ne tik mano akys, bet ir likęs kūnas. Ką
jis darytų? Net mintyse aš nedrįsau į šį
klausimą atsakyti.
„Aš žinau, kodėl tu tai padarei, – po
pauzės ramiau prašneko dėdė Patrikas, –
dėl to esu šiek tiek kaltas ir pats, –
nustebusi pakėliau galvą nesuprasdama,
kur link jis suka, – tu bijai suklysti, bijai,
kad per klaidą sunaikinsi žmogų,
priartėdama prie to, kas teka tavo
kraujyje.“
 Išgirdusi dėdės Patriko žodžius,
nejučiomis susigūžiau. Ar jis skaitė
mano mintis? Tikėjausi, kad ne.
Nekenčiau, kai kas nors lįsdavo į mano
sielą, tiesiog nekenčiau. Gal jis ir buvo
teisus taip sakydamas, bet tik iš dalies.
Aš bijojau ne dėl savo sprendimų, o dėl
savęs pačios. Dėdė Patrikas neturėjo
jokios teisės man prikaišioti mano
baimės ar mano pačios sąžinės balso. Jis
ir taip buvo silpnesnis, nei man to
norėtųsi.
Kaip visada, po sekundės, nesaugumo
jausmas peraugo į pyktį.
Užrakinusi visas emocijas po kauke,
susitelkiau tik ties savo verdančiu
pykčiu. Man net nesinorėjo šypsotis ta
kvaila šypsena, kuri dėdės Patriko
greičiausiai vis tiek neapgaudavo. Jis
norėjo mane suprasti ir ėjo neteisinga
kryptimi. Man tai tiko. Tereikėjo tik
palaukti ir sutikti su jo išvadomis.
Nieko dėdei Patrikui neatsakiusi,
nusukau žvilgsnį į sieną ir ėmiau
apžiūrinėti pilnas knygų lentynas.
Niekas, nei dėdė Patrikas, nei Nana ar
Izabelė, iki galo nesuprato, kas
kunkuliavo mano viduje. Dėdė Patrikas,
labiau nei kiti, manė, kad mane pažįsta.
Kartais jam tai netgi pavykdavo. Bet tik
kartais. Net ir jis nesuprato manęs iki
galo ir greičiausiai niekada nesupras. Ne
baimė suklysti mane šiandien vertė elgtis
taip, kaip pasielgiau.
„Galbūt jūs ir teisus“, – šaltai atsakiau,
slėpdama savo susijaudinimą. Jei dėdės
Patriko analizė padės man išvengti
bausmės, aš buvau visomis keturiomis
„už“. Nesuterštojo miesto Ordinas
nepakentė išdavikų. Bijojau, kad net
gavusi dėdės Patriko atleidimą
neišsisuksiu nuo manęs laukiančios
bausmės. Norėjau tik tiek, kad mano
poelgis nebūtų priskirtas išdavystei. Tik
ne išdavystei.
 „Aš tave pažįstu, Aleksandra, mačiau,
kaip tu augi, žinau, kad tu neišdavei nei
Ordino, nei miesto, – tarsi išgirdęs
mano mintis prakalbo dėdė Patrikas, –
tu padarei klaidą ir apie ją jau žino visas
miestas. Šį kartą aš negaliu tau leisti likti
nenubaustai, vaikeli. Tai tau daugiau
pakenktų nei padėtų.“
Išgirdusi jo žodžius sustingau.
Tik ne išdavystė, mintyse tyliai kartojau
prarasdama viltį, kad išsisuksiu be
bausmės. Stipriau sugniaužusi
kumščius, paslėpiau po sėdyne
drebančias rankas, bandydama kaip nors
suvaldyti kylančią baimę.
 Dešimt kirčių, mintyse spėliojau.
Jei jis mane pabučiuos į kaktą, tuomet
dvidešimt, pagalvojusi pasitaisiau. Dėdė
Patrikas prie manęs beveik niekada
nesiliesdavo, nebent matydavo tam
poreikį. Šį jo bruožą pastebėjau jau
senokai.
„Tau reikia nedidelio priminimo apie
Ordino puoselėjamas vertybes, – prie
manęs priėjęs švelniai prakalbo dėdė
Patrikas, – Mokytojas tau padės jas
prisiminti. Neversk jo ilgai tavęs laukti.“
Ir viskas? Nepatikliai pagalvojau,
jausdama greičiau suplakusią savo širdį.
„Penki rimbo kirčiai Ordino Širdyje, –
toliau tęsė dėdė Patrikas, – stebint
visiems riteriams.“
Vieša bausmė, sunkiai kvėptelėjau,
nurydama burnoje susikaupusias seiles.
Skausmas ir pažeminimas prieš visą
Ordiną. Tai buvo šiek tiek daugiau, nei
tikėjausi gauti.
„Tai yra mažiau, nei būtų gavęs bet
koks kitas riteris“, – atšovė man dėdė
Patrikas. Aš net nepajutau, kaip savo
mintis išsakiau garsiai.
„Tai darau tik tavo labui, vaike, – man
į kaktą pakštelėjęs tęsė dėdė Patrikas, –
miesto riteriai neramūs, jie turi suprasti,
kad tu vis dar viena iš jų.“
 „Aš niekada nebuvau viena iš jų.“ Ir
vieša bausmė nieko nepakeis. Nejaugi
Didysis Magistras to nesuvokia? Tai
nieko nepakeis.
„Tu esi viena iš mūsų, Aleksandra, –
šaltėjančiu balsu paprieštaravo man dėdė
Patrikas, – buvimas Ordino dalimi turi
savo kainą. Tu jau nebe vaikas. Aš
negaliu tavęs išskirti taip, kaip
išskirdavau seniau. Gal būtent dėl to
riteriai ir nelaiko tavęs sava.“
„Ar tai viskas?“ – ramiai paklausiau,
jausdama sustingusius veido raumenis.
Dėdė Patrikas kalbėjo nesąmones, ir aš
nesiruošiau jų klausytis. Vieša bausmė.
Vieša bausmė.
„Tai yra daugiau, nei aš norėčiau, –
sušvelnėjusiu balsu atsakė dėdė Patrikas,
– atleisk, vaike, bet tai tau bus tik į
naudą, pasitikėk manimi.“
Ar turiu iš ko rinktis?
„Kada?“ – nurijusi seiles šiaip ne taip
išspaudžiau.
Nesiruošiau leisti, tokiems kaip
Broliai, tempti mane per miestą į
bausmės vietą. Aš iki jos nueisiu ir
išeisiu savo kojomis.
„Šįvakar. Geriau visa tai užbaigti kuo
greičiau ir pamiršti, – nusisukdamas
atsakė dėdė Patrikas, –vos tik saulė
nusileis.“
„Būsiu“, – trumpai atsakiau ir žengiau
link durų.
„Aleksandra.“
„Taip?“ – paklausiau atsisukdama. Ar
man tik atrodė, ar aš girdėjau jo balse
šypseną?
„Tu kai ką pamiršai.“
Nesuprasdama akimis sekiau dėdę
Patriką, jam einant link manęs.
Atgniaužęs vieną kumštį, jis atidengė ant
delno besiraitančią juodą nedidelę
gyvatę.
„Aš žinau, kad tu niekur nebėgsi. Ši,
tave prie miesto pririšanti spyna, yra
daugiau dėl likusių riterių ir tavo pačios
ramybės.“
Dar kartą nevalingai nurijusi seiles
atsmaukiau džemperio rankovę ir
ištiesiau nuogą ranką. Vieną kartą
sušnypštusi juoda gyvatė apsiraitė apie
mano dilbį, dviem išlindusiomis iltimis
įsikirsdama į riešą. Staigiai kvėptelėjusi,
akimirką užsimerkiau, kovodama su
šleikštuliu ir stipriu, buku skausmu,
gyvatės kūnui beveik susiliejant su oda.
„Visa tai darau tik dėl tavęs, vaike.
Niekada to nepamiršk.“
Nieko neatsakiusi, uždariau paskui
save duris.
 Nuoširdžiai vyliausi, kad padėkos iš
manęs dėdė Patrikas už tai nesitikėjo.
Sukandusi dantis, kad sustabdyčiau
kalenti pradėjusius dantis, išėjau iš
Ordino Širdies, prieš tai metusi žvilgsnį
į Kraujo krėslą ir priešais jį esančią tuščią
erdvę, kurią rėmino dvi kolonos. Šį
vakarą jų viduryje stovėsiu aš ir
linksminsiu visą Ordiną. Viešos
bausmės buvo retos ir skiriamos tik
ypatingais atvejais. Tikriausiai turėčiau
jaustis pagerbta.
Ar vis dar manai, kad mergina buvo to
verta? Niūriai savęs paklausiau, greitu
žingsniu eidama Centrine gatve.
 Prieš akis man iškilo tamsios
nuostabos ir dėkingumo pilnos akys. Ji
norėjo man padėkoti, ta vargšė, mane
nužudyti bandžiusi vilkė norėjo man
padėkoti.
„Manyk, kad tą jau padarei“, –
sušnibždėjau, jausdama į skausmingą
šypseną persikreipusias lūpas.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

19

„Ar mes ką nors švenčiame?“ –

pakėlusi vieną antakį paklausė Izabelė,
žiūrėdama į tekilos butelį, pastatytą
vidury jos virtuvinio stalo.
„Mano gimtadienį ir įspūdingą jo
kulminaciją“, – atšoviau kreivai
išsiviepdama.
„Juk sakei, kad vakarėlio nedarysi“, –
išsižiojo Izabelė.
 „Dėdė Patrikas pasisiūlė padėti.“
„Ką tu čia paistai?“
„Tu prarandi savo įgūdžius, –
piktdžiugiškai atkirtau ir nelaukdama,
kol Izabelė suras tinkamas stiklines,
užsiverčiau visą tekilos butelį. – Citrinos
turi?“, – sužiopčiojusi po akimirkos
paklausiau iš vietos nepajudėjusios
Izabelės.
„Kokius dar įgūdžius?“ – nesuprato
Izabelė, žiūrėdama į mane
užsimiegojusiomis akimis. Akivaizdu,
kad apie mano išdavystę ji dar nežinojo.
Tylėdama atsmaukiau džemperio
rankovę ir parodžiau prie dilbio
prilipusią šlykščią gyvatę.
„Kas vyksta?“ – tyliai paklausė Izabelė.
„Gavau viešą penkių kirčių bausmę“,
– sugargaliavau kuisdamasi po jos
šaldytuvą.
„Aš ką tik pabudau iš trumpo pogulio,
– suburbėjo Izabelė, nusibraukdama
nuo kaktos susivėlusius plaukus, – o tu
mane pradedi gąsdinti.“
„Man paskirti penki vieši kirčiai“, –
dar kartą pakartojau, beveik
skiemenuodama.
Kurį laiką Izabelė į mane tiesiog
žiūrėjo, tarsi bandydama atspėti, ar aš
sakau tiesą.
 „Žinok, aš pajuokavau, kai sakiau, kad
tu nuobodi, – galiausiai išspaudė,
atimdama iš manęs butelį tekilos, – ar
tai dėl knygos?“
„Knygą aš praradau, tačiau be tavęs to
daugiau niekas nežino“, – niūriai
papurčiau galvą. Šiuo metu knyga buvo
mažiausia mano problema.
„Pasakok“, – tyliai paprašė Izabelė,
pastatydama ant stalo dvi stiklines.
„Nėra ką pasakoti“, – piktai atšoviau,
vėl pašokdama ant kojų ir atidarydama
Izabelės šaldytuvą. Jaučiausi tokia
sutrikusi ir išsigandusi, kad
paprasčiausiai nežinojau, kur man dėtis.
 „Aleksandra“, – įspėjamu balsu dar
kartą pakartojo Izabelė.
„Aš buvau už miesto, ant kalvų,
išgirdau mane užtikusius vilkus,
praradau knygą, gelbėdamasi paėmiau
įkaitu vieną į žmogų atvirtusią merginą,
jos nenužudžiau, o kūną draugiškai
atidaviau kitam į žmogų atsivertusiam
vilkui“, – vienu atsikvėpimu išpyliau
žinodama, kad kalbu kaip beprotė.
„Ar visą šį nuotykį kas nors matė?“ –
įsitempdama tyliai paklausė Izabelė.
„Broliai. Jie merginą ir nušovė.“
„Aš maniau, kad turi daugiau proto“,
– užsimerkdama iškvėpė Izabelė.
 „Atleisk, kad nuvyliau“, – piktai
atšoviau drebančiomis rankomis
šliūkšteldama į stiklines tekilos.
Net nepastebėjau, kada mano
gyvenimas virto tokiu apgailėtinu,
susidėdamas tik iš alkoholio ir žudynių.
Nana šiandien riterius pavadino
valkatomis, aš jai visa širdimi pritariau,
stovėdama tų valkatų priešakyje. Dabar
dar išgarsėsiu kaip didžiausia viso
Ordino klounė. Vieša bausmė. Tokią
bausmę mačiau tik vieną kartą ir tai
tikrai nebuvo reginys, kurį norėčiau vėl
išvysti. Aš vis dar negalėjau patikėti, kad
dėdė Patrikas išdrįso man ją paskirti. Jis
manęs niekada taip žiauriai nebausdavo.
Niekada.
„Nusivylimu to jau nebepavadinsi, –
prunkštelėjo Izabelė, pastumdama nuo
savęs stiklinę. – Ką tu ketini daryti?“
„Keliauti su saule į Širdį“, –
mirkteldama atkirtau.
„Tai visai nejuokinga, – atšovė Izabelė
– Jeigu būčiau buvusi su tavimi, taip
nebūtų nutikę.“
„Ar tu būtum leidusi tos merginos
kūnui ten ir supūti?“
„Pirmiausia taip apskritai nebūtų
atsitikę“, – šaltai atsakė Izabelė.
Ar tu būtum tą merginą ten ir palikusi,
Izabele? Ar būtum?
„Tu esi per minkšto būdo,
Aleksandra, visada tokia buvai“, – po
pauzės susiraukdama pridėjo Izabelė.
Ar būtum, Izabele?
„Taip manai?“ – tyliai sumurmėjau,
nusisukdama į langą.
„Aš nežinau, ką būčiau dariusi,
Aleksandra, – atsidususi atsakė Izabelė,
– aš ne tokia kaip tu.“
„Tu esi panašesnė į mane nei tau
atrodo, Izabele“, – paprieštaravau,
įremdama į ją žvilgsnį.
Galbūt ji ir nežinojo, kaip būtų
pasielgusi, tačiau aš žinojau. Ji buvo
vienintelis žmogus, kuriam drąsiai
atsukdavau nugarą. Tai šį tą reiškė.
„Ar tu ruošiesi dalyvauti iškilmėse?“
„Ar norėtum, kad nedalyvaučiau?“ –
rimtai paklausė Izabelė, žiūrėdama man
tiesiai į akis.
Aš nežinau, Izabele, tai bus pirmas mano
kartas. Ir be jokios abejonės, ji bus
vienintelė, kuri tuo vaizdu nesimėgaus.
„Nemanau, kad gali rinktis, Izabele“, –
gūžtelėjusi pečiais atsakiau ir pasitaisiusi
durklus atsistojau.
„Ar kur nors susiruošei?“
„Iš tavęs šiandien vis tiek nekokia
sugėrovė, – atšoviau patraukdama prie
durų, – savo gimtadienio šventę pratęsiu
viena.“
„Aleksandra, palauk!“ – šūktelėjo
Izabelė, man uždarant jos buto duris.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

20

Dangui nusidažius raudona spalva, tik

su apatiniais atsistojau priešais didelį
veidrodį hole, daugiausia tarnaujantį
kaip daiktas erdvei praplėsti. Niekaip
negalėjau apsispręsti, kaip man
apsirengti. Gerų rūbų rengtis nebuvo
prasmės, po šio vakaro juos vis tiek
reikės išmesti, tačiau nenorėjau
pasirodyti ir kaip visiška valkata. Užteko
ir to, kad taip jaučiausi. Tiksliau, valkata
buvo tik vienas iš tų jausmų. Po ilgų
vidinių debatų nupėdinau atgal į
miegamąjį ir įlindau į tuos pačius rūbus,
kokiais buvau apsirengusi iškylai į
gamtą.
Buvo dar viena problema – ginklai.
Žinojau, kad durklus iš manęs
greičiausiai atims, bent jau trumpam,
tačiau be jų aš apskritai nesugebėdavau
žengti pro duris, todėl ir šį kartą
užsisegiau odinį diržą su jame saugiai
tūnančiais durklais. Plaukus susikėlusi
aukštyn, kad kraujas jų neaptaškytų, dar
kartą žvilgtelėjau į veidrodį. Į mane
žvelgė pailgas veidas su ryškiais
skruostikauliais ir pilkomis plačiai
iškirptomis akimis. Aš niekada nelaikiau
savęs gražia. Greičiausiai ir kiti nelaikė.
Dėl savo pilkų plaukų ir pilkų akių
visada atrodydavau kaip herojė iš
nespalvotų filmų – šiek tiek keista ir
visiškai bespalvė. Geriausiai aš
jausdavausi naktimis, tuomet ir visi kiti
tapdavo tokie patys kaip aš – bespalviai.
Akimirką kilo noras pasidažyti lūpas
raudonai, kaip komentarą vakaro finalui,
bet pagalvojusi tą mintį atmečiau.
Viešos bausmės buvo labai retos. Aš
tokią mačiau tik vieną kartą. Nusižengęs
Ordinui riteris tuomet gavo dešimt
kirčių. Po jų riterį teko išnešti.
Nenorėjau, kad mane išneštų.
„Aš iš ten išeisiu savo kojomis“, –
pasakiau neužtikrintai į mane
žvelgiančiam savo atvaizdui.
Kirčiai bus skausmingi, bet užgis
greitai. Žymiai greičiau nei mano
savigarba. Jei būčiau drąsesnė, dabar pat
nešdinčiausi iš miesto kur akys mato,
nekreipdama dėmesio nei į savo kraują,
nei į mano dilbį apsukusią gyvatę.
Buvau tikra, kad rasčiau būdą jai
pašalinti. Mane stabdė tik vienintelis
dalykas. Aš vis dėlto buvau bailė.
Minkšto būdo bailė. Manydama kitaip,
save tik apgaudinėjau. Nesuterštasis
miestas su savo Kraujo krėslu ir magiją
siurbiančia siena buvo vienintelė mano
viltis gyventi ilgiau. O gyventi aš
norėjau, net jei tas gyvenimas susidėjo
tik iš išgertuvių ir miesto įsibrovėlių
naikinimo.
Po šio vakaro viskas bus kitaip. Pati sau
pažadėjau. Aš nustosiu bereikalingai
švaistyti laiką išgertuvėms ir pradėsiu
rinkti informaciją apie demonus. Galbūt
Izabelė iš tikrųjų buvo teisi, gal yra ir
kitų būdų mano įniršiui pažaboti.
Pačiu laiku apie tai susimąstei.
Pasišaipiau iš savęs, nusisukdama nuo
veidrodžio. Savo poelgių gailėtis turėsiu
visą vakarą. Visas Ordinas buvo
nusiteikęs man padėti.
Užrakinusi buto duris, nulipau laiptais
žemyn ir nesidairydama į šalis
patraukiau į Ordino Širdį. Man prie
šonų prisigretino du Ordino riteriai,
kurių palyda manęs nė kiek
nenustebino.
Iki pat Ordino Širdies mane lydintys
riteriai neištarė nė žodžio. Jie buvo
naujai įstoję, todėl pažinojau juos tik iš
matymo. Neprisiminiau net jų vardų,
kas staiga pasidarė labai svarbu. Prie
įėjimo laukė dar du riteriai, kurie manęs
sulaukę žengė pro duris pirmieji.
Karališka palyda, toptelėjo nauja
mintis, grasinanti sutrikdyti mano
sunkiai išlaikomą rimtį.
Į Krėslo salę susirinko beveik visas
Ordinas. Man einant paliktu taku link
pakylos, jie tyliai šurmuliavo, užgoždami
aidinčius mūsų žingsnius. Nekreipdama
į juos nė mažiausio dėmesio, žiūrėjau tik
į priekį, kur ant pakylos stovėjo visi
keturi Magistrai.
Mano garbei jie buvo apsigobę juodais
apsiaustais ir spinduliavo beveik
apčiuopiamą grėsmę. Magistrai retai
kada demonstruodavo savo unikalią
magiją. Paprastai jie savo magiją
slėpdavo, pasirinkdami atrodyti kaip
paprasti žmonės. Šį vakarą į paprastus
žmones jie buvo nepanašūs. Ilgiau į juos
žiūrint, nuo jų sklindančią juodą įtampą
galėdavai įžiūrėti plika akimi. Ordino
naujokams visada sukeldavo nuostabą
tai, kad nė vienas iš Magistrų neturėjo
asmens sargybinių. Jie tuo stebėdavosi
tik tol, kol nepamatydavo, tiksliau
nepajausdavo nuo Magistrų
sklindančios galios. Magistrams
Nesuterštajame mieste nereikėjo gynėjų.
Šiame mieste didžiausi grobuonys buvo
jie patys. Kaip tikri plėšrūnai, jie ant
pakylos stovėjo nejudėdami, laukdami,
kol pati auka prie jų prieis arčiau. Man
sunkiai tilpo galvoje, kad šį vakarą toji
auka buvau aš.
Negalėdama ilgiau į juos žiūrėti,
nukreipiau akis į šalį, tik dabar iki galo
suvokusi, kas šį vakarą manęs laukia.
Savo apsiaustais Magistrai buvo beveik
paslėpę dvi kolonas su prie jų
prikabintomis grandinėmis, skirtomis
mano rankoms.
Nešdinkis iš čia, dar kartą pabandė
patarti mano galvoje apsigyvenęs sveiko
proto balsas. Aš vis dar galėjau tai
padaryti. Turėjau savo durklus ir tvirtai
stovėjau ant kojų. Aš buvau greita.
Sukėlusi chaosą, turėjau šansų išsprūsti
iš salės. Mieste riterių beveik nebuvo,
tereikėtų tik praeiti pro vienus iš vartų,
šiaurinius arba pietinius. Greičiausiai
pietinius, šiauriniuose šiandien vis dar
stovėjo taiklūs Broliai.
Baik, pati save nutraukiau. Juk žinai,
kad to nepadarysi. Tai būtų mano
gyvenimo šiame mieste pabaiga. Aš tam
dar buvau nepasiruošusi. Ne šiandien.
„Ordino riteriais mes tampame sava
valia, – pradėjo savo kalbą Didysis
Magistras, palaukęs, kol mano palyda
sustos priešais pakylą. – Sava valia mes
prisiekiame tarnauti miesto ir jo žmonių
labui.“
Aš negalėjau su tuo ginčytis, todėl
tylėjo net mano vidinis balsas.
„Šis miestas yra tik žmonių. Jis skirtas
tam, kad žmonės čia jaustųsi saugūs ir
ramūs dėl savo vaikų. Mes jiems tai
suteikiame, mes dovanojame jiems
saugumą savo pačių kraujo sąskaita. Jie
žino tai ir yra mums už tai dėkingi. Mes
prisiekiame juos ginti ir aukojame už
juos savo gyvybes.“
Akimirką nutilęs Didysis Magistras
apsidairė.
 „Tačiau mes irgi žmonės. Kartais mus
irgi reikia apginti. Kartais ir mes
padarome klaidų. Šią jauną moterį aš
pažįstu beveik nuo pat jos gimimo,
mačiau, kaip ji augo, ir laikau ją savo
dukterimi. Šiandien ji padarė klaidą. Ji
pagailėjo ją nužudyti bandžiusio padaro
užuot dar labiau apsaugojusi miestą.
Kartais gailestis mus suklaidina, padaro
mus pažeidžiamus ir silpnus, kovojant
prieš padarus, kurie tokių jausmų
apskritai nebejaučia. Šiandien
Aleksandra buvo silpna ir už šią
silpnybę sutiko sumokėti. Mes čia
susirinkome ne tam, kad ją teistume, bet
tam, kad ją palaikytume. Nepamirškite
to. Tai yra pamoka mums visiems.“
Didžiajam Magistrui nutilus, salėje
įsivyravo tyla. Greičiausiai ne tai riteriai
tikėjosi išgirsti. Didysis Magistras dar
kartą patvirtino, kad jis vis dar mano
pusėje.
Nejučiomis mano žvilgsnis nukrypo į
šalia jo stovinčius likusius Magistrus.
Dėdei Patrikui iš kairės stovintis Tomas
su žmona Irina atrodė sumišęs. Tačiau
jis beveik visada taip atrodydavo, tarsi iki
galo nesuvokdamas, kas čia vyksta. Jo
žmona buvo kas kita. Kaip visada, šalta
kaip ledas. Jei nebūčiau mačiusi, kaip ji
elgiasi su Izabele, manyčiau, kad ji
apskritai nieko nejaučia. Vis dėlto
Izabelę ji mylėjo, matydavau tai iš jos
sušvelnėjusių žydrų akių, jai kreipiantis į
savo įvaikintą dukterį. Man tokių
jausmų ji nejautė, kaip ir kitoje dėdės
Patriko pusėje stovintis Mokytojas. Su
juo man dar teks susidurti ir tikėtis, kad
jo pamoka nebus tokia žiauri. Tyliai
atsidususi nukreipiau akis atgal į dėdę
Patriką. Sugavęs mano žvilgsnį, jis
nežymiai linktelėjo ir pasitraukė,
palikdamas penkiakampę žvaigždę
tuščią. Ant mano dilbio ramiai tūnojusi
gyvatė pakėlė galvą ir nuslydo ant
grindų, suirdama į dulkes. Iki tol ramiu
ritmu plakusi širdis šoktelėjo ir pradėjo
pašėlusiai daužytis. Nurijusi gerklėje
užstrigusias seiles, žengiau paskui
pajudėjusius riterius ir užlipau ant
pakylos. Krėslo sargas ten jau stovėjo,
laikydamas rankoje juodą odinį rimbą.
Atsistojusi veidu į salę, sustingau
žiūrėdama į šimtus mane stebinčių
veidų. Vieša Ordino bausmė buvo vieša
iki paskutinio lašo.
Nukreipusi žvilgsnį kažkur virš visų
salėje stovinčių riterių galvų
nesipriešinau, kai mano garbės palyda
grandinėmis surakino rankas. Nuo
nugaros mano rūbų jie nenuplėšė, tam
nebuvo jokios priežasties, jau po pirmo
kirčio rimbas pasieks nuogą nugaros
odą.
Akimirka tylos ir švilpiantis rimbo
kirtis, po kurio pajutau deginantį
skausmą. Jis buvo stipresnis, nei aš
tikėjausi. Vėl švilpesys ir vėl naujas
kirtis, dar skausmingesnis už praėjusį.
Visu kūnu sutrūkčiojusi stipriau
sukandau dantis, kovodama su gerkle
kylančia aimana. Vėl švilpesys ir vėl
naujas kirtis. Jaučiau, kaip mano oda
plyšta vis kitoje vietoje, deginančiam
skausmui apimant visą kūną. Jausdama
skausmą, galvoje ošianti balsų jūra
atgijo. Demoniški balsai vis garsiau
kažką šnabždėjo, grasindami perplėšti
mano galvą pusiau. Vėl švilpesys ir vėl
naujas kirtis, kurio jau beveik nejaučiau,
kovodama su kylančiu įniršiu. Beveik
nebesuvokiau, kur esu. Visi veidai
susiliejo į vieną vientisą raudoną masę,
kurią norėjau sunaikinti.
Jie neatėmė mano durklų. Išgirdau savo
pačios šalto įniršio kupiną balsą,
balansuojantį ant beprotybės ribos. Jie
neatėmė mano durklų. Mano gerklėje
kylanti aimana virto beprotišku juoku,
kurio tiesiog nesugebėjau suvaldyti.
Šnabždantys demonų balsai jam pritarė,
riaumodami kartu su manimi. Dar
vienas švilpesys ir dar vienas kirtis,
suplėšęs nugarą ir kartu išlaisvinęs mane
pačią. Aš tiesiog negalėjau sustoti,
atrodė, kad aš esu nebe aš. Aš išnyko,
liko tik mes. Mano juokas virto įniršio
kupinu riksmu ir nutilo, panirdamas į
mirtiną tylą.
Aš taip ir stovėjau, toje tyloje, vis dar
kovodama, vis dar bandydama suvaldyti
savo įniršį ir demonų jūrą. Drebėdama
visu kūnu, nurijau kažką karšto ir
saldaus, pakilusį gerkle. Ir paskutinį
kartą sudrebėjusi atmerkiau akis.
 Į mane žvelgė vienas didelis masės
veidas, kuriame buvo sustingęs siaubas.
Niekas nedrįso net pajudėti. Mes taip ir
stovėjome, rodos, visą amžinybę,
žiūrėdami vienas į kitą, jie ir aš.
„Bausmė atlikta“, – sududeno kimus
ir viskam abejingas Krėslo sargo balsas,
išjudindamas ir riterių pilną salę.
„Ji ne žmogus“, – kažkur išgirdau tylų
šnabždesį, kuriam pritarė daugelis balsų.
„Išlaisvinkite ją“, – šaltu balsu
sukomandavo Didysis Magistras,
akimirką nutildydamas salę.
Atrodo, vieša bausmė man nepadėjo.
Norėjau pasakyti dėdei Patrikui, tačiau
mano burna buvo sausa kaip popierius.
Iš jos išėjo tik kimus šnabždesys, perėjęs
į šlapią kosulį. Nurijusi dar vieną
metalinio skysčio porciją, sužiaukčiojau
ir suklupau, grandinėms nebelaikant
mano svorio.
Kelkis, Aleksandra, piktai sau paliepiau.
Sunkiai atsistojusi, nukreipiau
nemirksintį žvilgsnį į salę. Nuo jos
pulsavo grėsmė. Ir ją greičiausiai teks
pajusti savo kailiu, jei Magistrams
nepavyks suvaldyti riterių. Jei kuris nors
ir abejojo dėl mano prigimties, tai ši
bausmė padėjo tam galutinį tašką.
„Skirstykitės“, – sukomandavo
Mokytojas, atsistodamas šalia manęs. To
aš nesitikėjau. Net po to, kas čia įvyko,
Magistrai mane palaikė. To aš tikrai
nesitikėjau. Tarsi girdėdami mano
mintis, ir likę Magistrai atsistojo šalia
manęs arba Mokytojo, sudarydami
vientisą sieną. Žinutė buvo aiški. Šiame
mieste Magistrai buvo absoliuti valdžia
ir ta absoliuti valdžia ką tik ištarė „ne“.
Vienas po kito riteriai pradėjo
skirstytis, padovanodami man po
paskutinį neapykantos, sumišusios su
baime, kupiną žvilgsnį. Drebančiomis
kojomis stovėjau, kovodama su savo
pačios svoriu ir staiga dingusia įtampa.
Šaltas prakaitas upeliais žliaugė veidu,
grauždamas akis ir lašėdamas nuo
smakro.
„Padėk jai grįžti“, – paprašė prie mūsų
priėjusios Izabelės Irina, mesdama į
mane dar vieną šaltą, emocijas slepiantį
žvilgsnį. Prieš nueidama, ji metė dar
vieną tokį patį šaltą žvilgsnį į dėdę
Patriką, kuris stovėjo baltas kaip drobė.
Akimirką jo veide mačiau tą patį siaubą,
kurį spinduliavo salė. Tą jausmą jis
greitai paslėpė po neįskaitoma kauke,
uždengusią jo veidą.
„Man labai gaila, Aleksandra“, –
priartėdamas prašneko jis.
 Nieko neatsakiusi, gūžtelėjau pečiais,
kas sukėlė naują deginančio skausmo
bangą. Sekama atidžių Izabelės akių,
nušokau nuo pakylos ir iš karto
pasigailėjau tokio savo veiksmo. Šiaip ne
taip išsilaikiusi, nusimečiau Izabelės
ranką ir neskubiu žingsniu
nužingsniavau tuščia Kraujo krėslo sale.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

21

Rytai mane žudė. Šis buvo blogesnis

už visus kitus, daug blogesnis.
Atsivertusi ant nugaros nejučiomis
krūptelėjau, pajusdama tik galvoje
egzistuojantį nugaros skausmą. Jau
praėjo trys dienos. Tiek laiko aš laižiausi
savo žaizdas užsidariusi savo mažame
butelyje ir kartkartėmis išvarydama iš jo
Izabelę. Grasindama susidorojimu, aš iš
jos netgi išpešiau pažadą nieko apie
mano būklę nesakyti Nanai. Mano auklė
ir taip nemėgo Magistrų, nenorėjau, kad
Nana padarytų ką nors neapgalvoto. Be
to, ji buvo sena. Paguodos man
nereikėjo, kaip ir priežiūros. Mano
žaizdos visada užsitraukdavo pačios,
nepalikdamos nei randų, nei kitų
liekamųjų reiškinių. Šį kartą jos gijo kur
kas lėčiau, bet dėl to aš netgi džiaugiausi.
Savo urve buvau linkusi tūnoti visą
likusį gyvenimą, žiūrėdama filmus,
kuriuos buvau įgrūdusi į savo
miegamojo spintą. Deja, jų turėjau
nedaug, todėl po kelių dienų teko
pakartotinai žiūrėti tuos pačius. Bet net
ir tai man netrukdė, aš nieku gyvu
nenorėjau išlįsti iš savo buto. Būčiau
likusi namie ir šiandien, jei ne viena
nedidelė problemėlė – dar iki galo
nebuvau įvykdžiusi savo bausmės. Liko
Mokytojas ir jo pamoka. Šiandien buvo
tokia pat gera diena kaip ir bet kuri kita
tai pamokai išklausyti.
Norėdama dalyvauti aštuntos valandos
treniruotėje, turėjau suktis labai greitai,
todėl po pusvalandžio tokia šviežia,
kokia tik sugebėjau būti, bei
prisipumpavusi kavos greitu žingsniu
artėjau link Ordino mokyklos, kuri
buvo įrengta apleistame metalo
apdirbimo fabrike.
Įsispraudęs tarp poros dviaukščių
namų, miestelio centre prieš keletą
dešimtmečių pastatytas fabrikas savo
išpuoštomis mūrinėmis sienomis ir
dideliais kvadratiniais langais puikiai
papildė gatvės architektūrą. Įėjusi pro
pagrindinius vartus ir sparčiu žingsniu
kirtusi nedidelį kiemelį, atidariau
dvivėres duris ir patekau į erdvų, ordino
atrestauruotą holą, iš kurio galėjai
patekti į treniruočių salę arba
persirengimo kambarius. Už uždarų
treniruočių salės durų išgirdusi balsus
ten ir pasukau.
Vos atidarius duris, į nosį trenkė aštrus
prakaito kvapas, persisunkęs adrenalinu
ir įsigėręs į baltas salės sienas. Akimirką
sustojusi tarpduryje, smalsiai
apsidairiau. Per keletą metų salė buvo nė
kiek nepasikeitusi. Kažkada pilna
pasenusių metalo apdirbimo mašinų, ji
dabar buvo visiškai tuščia, aukštomis
lubomis ir plačiais kvadratiniais langais,
pro kuriuos prasiskverbusi saulė apšvietė
pilka gumine danga išklotas betonines
grindis ir ant sienų iškabintus ginklus.
Jie buvo daugiausia mediniai, tačiau
mačiau ir keletą tikrų, pagamintų
nagingomis Tomo rankomis.
Treniruotė buvo ką tik prasidėjusi.
Salėje stoviniavo apie dvidešimt įvairaus
amžiaus žmonių, daugiausia vyrų,
perėjusių Kraujo krėslo išbandymą.
Dažniausiai jie į miestą atvykdavo jau su
bagažu, retai kuris iš jų nežinodavo,
kuria puse laikyti ginklą.
Jie manęs nepastebėjo. Neskubėdami
tampė savo sustingusius raumenis, tyliai
tarpusavyje šnekėdami ir vis
žvilgčiodami į tolimąjį salės kampą, kur
nejudėdamas stovėjo Mokytojas.
„Mokytojau“, – tyliai pasisveikinau su
mane iš kito salės kampo stebinčiu
Magistru. Jis neatrodė nustebęs mane
pamatęs, greičiausiai jau pora dienų
laukė.
Aš buvau šiek tiek užsiėmusi, Magistre.
Sumurmėjau mintyse, prisimindama
savo klejones ir balansavimą ant
beprotybės ribos, kovojant su ūžiančiais
balsais ir niekaip nenurimstančiu įniršiu.
Pastarąsias keletą dienų jis buvo
geriausias mano draugas. Man net
nereikėdavo ieškoti priežasčių jam
sukelti, jis su manim būdavo beveik
visada, ir skirtingai nei Izabelės, jo
atsikratyti buvo kur kas sunkiau. Netgi
dabar jaučiau greičiau plakančią savo
širdį ir šaltą, kažkur visai šalia tūnantį
įniršį.
Įsisiautęs į juodą kimono ir plačiai
įsispyręs basomis kojomis į grindis,
Ordino Mokytojas patyrusiomis akimis
apžiūrinėjo būsimuosius riterius,
apskaičiuodamas jų sugebėjimus iki
paskutinio raumens. Sklido kalbos, kad
jam neįtikus arba pasirodžius pernelyg
nevaldomam, riteris greitai žūdavo
gatvėse arba būdavo užpultas neaiškių
padarų, užtikusių jį visiškai vieną.
Ordino Mokytojas buvo paskutinis
filtras prieš tampant riteriu. Su juo bent
vieną kartą gyvenime tekdavo susikauti
kiekvienam iš mūsų. Tą žinojo visi, taip
pat ir pats Magistras, todėl kiekvienu
savo nedidelio, kompaktiško kūno
raumeniu jis spinduliavo grėsmę, nė
akimirkos neleisdamas suabejoti savo
sugebėjimu juos suvaldyti. Magistro
juodos akys, įstatytos į pailgą, randuotą
veidą, buvo aštrios kaip skustuvai ir
visiškai neįskaitomos.
Stovėdama prisiminiau viską, kas vyko
šioje salėje, įskaitant ir joje pralietą
kraują, Mokytojui negailestingai
ruošiant mano kūną kovai su blogiu.
Bent taip jis tvirtindavo kiekvieną kartą
man sudavęs ar nublokšdamas ant
guminių, bet vis tiek skausmingų
grindų. Jo treniruojama, pirmiausia
išmokau kristi, nė akimirkos
nenuleisdama nuo pavojingo
priešininko akių.
Kelkis, vaike, jei nesikelsi, skaudės dar
labiau. Galvoje girdėjau šaltą Mokytojo
balsą. Ar jis taip žiauriai treniruodavo ir
kitus? Vyliausi, kad taip.
Netgi dabar, po šitiek metų, aš tiesiog
nepajėgiau nukreipti savo žvilgsnio nuo
nejudančios Mokytojo figūros,
jausdama įsitempiančius, kovai
besiruošiančius raumenis. Buvau jau
nebe vaikas, kristi man galbūt net
neprireiktų.
Ar padovanosit man dar vieną pamoką
Magistre?
Mano veide atsiradusi šypsena neliko
Mokytojo nepastebėta. Susiaurėjusiomis
akimis jis trumpai man linktelėjo,
nukreipdamas akis į salę. Atėjo laikas
treniruotei.
Mokytojas pajudėjo iš savo kampo ir
neskubiu žingsniu artėjo link salės
vidurio. Visi balsai akimirksniu nutilo.
Būsimieji riteriai, visi kaip vienas,
sužiuro į Magistrą. Jų veidai buvo
skirtingi, tačiau kiekviename iš jų
pastebėjau taip gerai pažįstamą baimės
šešėlį. Ar ir aš taip žiūrėdavau į
Mokytoją? Tikriausiai, ir dėl to labai
gailėjausi. Riterių veidai buvo pernelyg
įskaitomi, pernelyg baimingi. Jei
anksčiau būčiau pamačiusi, kaip į
Mokytoją žiūri kiti, būčiau padariusi
viską, kad pati taip į jį nežiūrėčiau. Dėl
mano išskirtinio kraujo Mokytojas mane
treniravo vieną, ir treniravo taip, kad be
baimės aš daugiau jam nieko nejaučiau.
Galbūt dar neapykantą, tačiau ji atėjo
šiek tiek vėliau.
Sustojęs salės viduryje ir įsitikinęs, kad
visas būsimųjų riterių dėmesys yra
skirtas tik jam, lėtai nužvelgė kiekvieną
salėje stovintį veidą.
Susidomėjusi smalsiai stebėjau
pamoką iš toliau. Aš niekada nebuvau
mačiusi Mokytojo treniruojančio grupę.
Ką jūs ruošiatės daryti, Mokytojau?
„Koks yra didžiausias mūsų ginklas?!“
– riktelėjo jis, nukreipęs visą savo
dėmesį į artimiausią veidą.
„Vienybė!“ – sutartinai suriko visi.
„Kas yra didžiausias mūsų priešas?!“
„Blogis!“ – choru atkartojo salė.
„ Taip, blogis, – sutiko Mokytojas,
apžvelgdamas veidus, – jis yra visur,
kiekviename iš mūsų, jis atėjo iš niekur
ir apkrėtė mūsų pasaulį liga. Liga, kurios
išgydyti neįmanoma. Liga, graužiančia
mus iš vidaus. Ši liga turi gražų veidą, ji
mus traukia ir masina, vilioja ir gundo.
Jai beveik neįmanoma atsispirti. Ar tu
nori gyventi užkrėstame pasaulyje?“ –
paklausė jis sustojęs priešais vieną riterį.
„Nne“, – neužtikrintai atsakė jis.
„Aš irgi ne, – sutiko Magistras. – Aš
noriu gyventi švariame pasaulyje,
neužkrėstame nei demonais, nei
vampyrais, nei vilkolakiais. Štai dėl ko
mes turime Nesuterštąjį miestą. Mes jį
turime tam, kad galėtume kvėpuoti, kad
galėtume nebijodami auginti vaikus,
žinoti, kad jie saugiai grįš namo. Ar dėl
to verta stengtis?“
„Taip“, – choru atsakė visi.
„Ar dėl to verta mirti?“
„Taip“, – užriko salėje sustingę
būsimieji riteriai.
„Ar dėl to verta sunaikinti kiekvieną
blogio sėklą žemėje?“, – užriko
Mokytojas
„Taip“, – sutartinai užbaubė salė.
„Taip, – sutiko Mokytojas. – Mes
būsime vilkai. Silpni pavieniui, tačiau
galingi gaujoje. Mes saugosime vienas
kito nugaras ir sumedžiosime kiekvieną
demoną kaip pasiligojusį žvėrį, kurį
reikia nužudyti, kad miškas vėl
kvėpuotų.“ Tai sakydamas jis nukreipė
savo juodas akis į mane, prikaustydamas
mano žvilgsnį.
„Kaip vilkų gauja“, – dar pridėjo
žiūrėdamas man tiesiai į akis.
„Kaip vilkų gauja“, – atkartojo aidu
salė.
Sustingusi žiūrėjau į akmeninį
Magistro veidą, pirmą kartą gyvenime
nebenorėdama jo perskaityti.
Ar čia ir yra jūsų pamoka, Mokytojau?
Ar jis tikisi iš manęs vienybės su kitais?
Su tais, kuriems nuo šiol bijojau atsukti
nugarą?
„Šiandien mes mokysimės žudyti, –
po akimirkos prakalbo Mokytojas,
nusikabindamas nuo sienos kardą. – Ar
šiandien pabūsi demonu, Aleksandra?“
– paklausė jis manęs su pašaipa balse.
Mane pastebėjusi, salė neramiai suūžė.
Tai buvo smūgis žemiau kelių. Nieko
neatsakiusi, žengiau į priekį ir
išsitraukiau savo kardą.
„Jei to norit, Magistre“, – sumurmėjau
po savo šypsena slėpdama sunkiai
nusakomą jausmą. Šioje salėje jaučiausi
visiškai viena, kaip tas žvėris, į kurį buvo
įsmigusios vilkų gaujos akys.
Nenusukdama nuo Magistro akių,
keletą kartų mostelėjau kardu
apšildydama ranką ir atsistojau
parengties poza.
Norėtumėt pamatyti, kaip kaunasi
persekiojamas žvėris, Magistre?
Mano kraujyje cirkuliuojantis įniršis
pakėlė savo kruviną galvą, jausdamas
artėjančią kovą.
Ne šiandien, mintyse sušnypščiau,
valios pastangomis jį nuraminusi.
Lėtai prie manęs artėjantis vyras buvo
pavojingas, instinktyviai tai jaučiau.
Jame kažkas buvo, kažkas
neapčiuopiamo, tačiau tikrai ne
žmogiško. Kažkas daugiau. Jis judėjo ne
taip, kaip kiti, lengviau ir plastiškiau.
Taip judėjo keletas mano matytų
demonų.
Taip judi ir tu, tyliai sau priminiau. Jis
už mane buvo nė kiek ne geresnis. Ypač
dabar, kai turėjau savo jūrą ir savo įniršį.
Ramiai kvėpuodama, stebėjau jo akis,
laukdama atakos.
Pirmą jo judesį aš beveik praleidau.
Staiga pakėlęs rankas, jis mostelėjo
kardu, taikydamas man tiesiai į kaukolę.
Tai buvo elementarus smūgis, tačiau
puikiai atliktas. Mokytojas judėjo beveik
per greitai, kad smūgį spėčiau blokuoti.
Šiek tiek atšokusi, įsirėmiau kojomis į
grindis ir atmušiau jo kirtį, pajusdama
smūgio jėgą abiem rankomis.
Traukdama kardą per viršų ir sukėlusi
kibirkštis, pasinaudojau savo pačios
inercija ir išsisukau iš Mokytojo kardo.
Kirčiui jis panaudojo visą savo jėgą.
Tokiose varžybose aš garantuotai
praloščiau. Teks pažaisti kitaip. Staigiai
pasisukdama ant priekinės kojos, plačiu
lanku brūkštelėjau jam per pilvą ir
nelaukdama jo atakos šoktelėjau į šalį, nė
akimirką jo neprisileisdama. Kiekvienas
Magistro kirtis buvo mirtinas, skirtas
žudyti. Jis manęs nemokė. Jis mane
žudė. Tai supratau skausmingai
pajusdama jo spyrį į neapsaugotą pilvą,
nusviedusį mane kelis metrus atgal.
Prisivertusi nesusilenkti, per skausmą
įkvėpiau oro, kovodama su mane
apėmusiu šleikštuliu. Kelkis, vaike, jei
nesikelsi, skaudės dar labiau. Girdėjau
galvoje jo šaltą balsą. Ar šiandien
Mokytojas man leistų atsikelti? Tai
būčiau sužinojusi tik parkritusi, tačiau
šiandien to daryti neketinau. Jis tą jautė,
mačiau iš susiaurėjusių Magistro akių.
Ar tu kažkada manei, kad į tave jis žiūri
su gailesčiu? Pasišaipiau pati iš savęs,
akimirką tiesiog giliai kvėpuodama.
Neleisdamas man iki galo atsigauti, jis
žengė į priekį ir pasisukdamas mostelėjo
kardu, tik per plauką neperpjaudamas
man gerklės. Mano ausyse suūžė balsai,
užgoždami bet kokį kitą garsą. Buvo tik
jie ir juodos Mokytojo akys.
Galvoje kažkas nutrūko.
Dingo visos mintys, visas skausmas.
Per raudoną rūką mačiau tik vieną
tikslą, tik vieną kūną, kurį norėjau
sunaikinti. Mačiau tik juodas akis,
kurias norėjau amžiams užmerkti. Tarsi
iš šalies stebėjau savo nežmoniškai
greitus kirčius, kurie tiesiog susiliejo į
vieną nesustabdomą ataką. Mačiau
juodas Magistro akis, kurios staiga
išsiplėtė iš baimės, mano kardo
smaigaliui perduriant jo petį. Į nosį man
trenkė metalinis Mokytojo kraujo
kvapas, dvokiantis kažkuo kitu, kažkuo
nenormaliu ir atstumiančiu. Tai mane
akimirką prablaivė. Tos akimirkos
užteko, kad paskutinę sekundę
sustabdyčiau savo kirtį, kuris būtų
buvęs mirtinas. Giliai kvėpuodama
sustingau, stebėdama jo juodą,
akmeninį žvilgsnį, įremtą man tiesiai į
akis.
Lėtai atitraukiau kardo geležtę nuo jo
gerklės, žengdama žingsnį atgal.
Iškvėpusi apsidairiau ir tik dabar
pastebėjau išbalusius mus stebinčius
veidus.
„Tu vis dar nesupranti“, – kimiai
sušnibždėjo man Magistras, vos
krutindamas lūpas.
Tai paaiškink man, Magistre, mintyse
atkirtau, žiūrėdama į neapykanta
degančias Mokytojo akis ir
neprisiversdama to pasakyti garsiai. Kada
jūs pradėjote manęs nekęsti? Norėjau jo
paklausti, tačiau tai būtų buvęs
silpnumas. Šioje salėje aš jaučiausi taip,
kaip Mokytojas ir norėjo – kaip žvėris,
apsuptas gaujos vilkų. Kovoje su kardais
laimėjau, bet Mokytojas vis tiek mane
parklupdė, tik kitaip. Nieko neatsakiusi,
apsisukau, nepaleisdama iš rankos kardo
išėjau iš salės ir uždariau paskui save
duris. Jų duslus trinktelėjimas aidu
atsimušė kažkur mano galvoje.
„Mes dar nebaigėme!“ – išgirdau pro
duris prasiskverbusį Mokytojo šūksnį,
privertusį mane krūptelti visu kūnu.
Ar tai viskas? Išgirdau savo pačios
vaikišką balsą, vėl tokį patį pasimetusį
kaip tą dieną, kai nužudžiau niekuo
neprasikaltusį padarėlį. Ar tai reiškia, kad
Magistrams manęs nebereikia? Giliai
manyje vis dar tūnantis vaikas norėjo
apsisukti ir grįžti į salę, pradėti viską iš
naujo, nuo pradžių. Aš visada norėjau
tik vieno – priklausyti. Ta vilkų gauja
turėjo būti ir mano. Toks buvo planas.
Tą man žadėjo dėdė Patrikas. Tačiau
viskas, ką paskutiniu metu Magistrai
darė, duodavo priešingą rezultatą. Jie
mane stūmė vis gilyn, speisdami kaip
sužeistą žvėrį, apie kurį taip vaizdžiai
kalbėjo Mokytojas.
Kas čia vyksta? Norėjau užrikti ant viso
miesto, kuris kažkada buvo mano, vis
dar buvo mano.
„Nusiramink“, – sušnibždėjau
judėdama gatve. Mokytojas ir jo
vilkiukai nieko nereiškė. Šis miestas
buvo mano. Man jo reikėjo. Man jo
reikėjo.
Galbūt aš Mokytoją tiesiog ne taip
supratau. Po akimirkos atėjo kita mintis.
Jis visada man buvo griežtas. Galbūt
Mokytojas turėjo galvoje ką nors kita.
Gal jis norėjo, kad aš labiau
pasistengčiau, kad būčiau taikesnė? Jis
nepasakė, kad aš demonas, jis mane
tiesiog pavadino sužeistu žvėrimi. Tai
galėjo reikšti daug ką. Be to, tai atrodė
nelogiška. Penkiolika metų aš jiems
tikau. Per pastaruosius mėnesius
nepadariau nieko, kas galėjo tai pakeisti.
Jie mane gynė. To vakaro aš beveik
neprisiminiau. Jis buvo paskendęs
raudoname rūke, tarsi pats mano protas
mane gintų nuo tų prisiminimų. Visgi
Magistrų sieną aš prisiminiau. Jos
negalėjau nuplauti net litrais alaus, kurio
per tas dienas išgėriau pamynusi sau
duotą pažadą.
Atrodė, kad su kiekviena diena vis
labiau ėjau iš proto, ir tai pradėjo
matytis. Po kelių valandų bus mano eilė
budėti prie sienos ir pirmą kartą
gyvenime aš to laukiau kaip išganymo.
Man labiau patikdavo gatvėse, tačiau
šiandien tiks bet kas.
Trumpam užbėgusi į savo jaukų
butuką, apsivilkau bet kokiam orui
tinkamus rūbus ir grįžusi į gatvę
patraukiau vakarinės sienos link.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

22

Priėjusi prie pirmojo vakarinės sienos

posto, perbraukiau ranka per storą
akmens ir betono sieną, stebėdama tarp
pilkų akmenų spindinčias juodas gyslas.
Jose tekėjo visų miesto riterių kraujas.
Kartais aš jį netgi jusdavau, kaip
jusdavau ir medžiojamų padarų kraują.
Kiekvieną kartą pirštu palietus juodą
gyslą mano kūnu nubėgdavo pagaugai.
Joje tekėjo tiek magijos, kiek neturėjo
joks mano liestas demonas.
Įdomu, jeigu aš įsipjaučiau ir įpjaučiau
sieną, ar man pavyktų užčiuopti jos esybę?
Vos apie tai pagalvojusi, nevalingai
nusipurčiau. Net neprisilietusi prie jos
savo krauju, jaučiau nuo sienos
sklindančią tamsą. Aš savyje nešiojau
pakankamai tamsos ir be dar vienos jos
porcijos.
Nedideliais laiptukais užlipusi ant
sienos viršaus, radau jau manęs laukiantį
Daną. Jis akivaizdžiai nekantravo grįžti
namo. Mane pamatęs, nežymiai
susiraukė, tačiau nieko nepasakęs
perdavė man šautuvą ir nusileidęs
laipteliais žemyn neskubiu žingsniu
nuėjo gatve. Neramiai pasekusi jį akimis,
atsidusau ir pažvelgiau į rankoje laikomą
šautuvą. Nuo dabar aš buvau atsakinga
už sieną ir galbūt turėsiu nušauti
merginą-vilkę, kuri grasins kitam miesto
riteriui.
Gal reikėtų Broliams padėkoti? Atėjo
nauja mintis, sukėlusi man juoką. Tik
per savo lavoną.
Savo poelgio aš vis dar nesigailėjau. Ji
buvo to verta. Niekas nėra toks blogas,
kad būtų paliktas voliotis ant smėlio
kaip dvokianti dvėseliena. Nuoširdžiai
tikėjausi, kad ji buvo palaidota taip, kaip
būtų to norėjusi.
Dar kartą nevalingai atsidususi,
žvilgtelėjau į Pilkąją dykumą,
besitęsiančią iki pat horizonto, kiek tik
užmatė akis. Be dykumoje vis dar
stovinčių elektros stulpų ji buvo visiškai
tuščia. Nesimatė nei automobilių, nei
žmonių, retkarčiais į miestelį
atkeliaujančių iš vakarinės pusės. Bent
taip atrodydavo mums. Pilkojoje
dykumoje net kompasai neveikdavo
arba veikdavo labai blogai. Keliaudamas
į vakarus, netyčia galėjai nukeliauti į
rytus, o vietoj kelių valandų kelionės
užtrukdavai keletą dienų. Mažai kas pro
Pilkąją dykumą drįsdavo keliauti be
skautų palydos. Tik jie, kažkokiu
nesuvokiamu būdu, sugebėdavo
neklysdami nuvesti žmones ten, kur
jiems reikėdavo.
Pagalvojus apie skautus, prieš akis
man iškilo tamsios Gabrielio akys. Man
taip ir nepavyko jo surasti. Jis arba buvo
išvykęs, arba jam kas nors nutiko, kaip ir
Deividui. Dėl savo neatsakingo poelgio
ir gautos bausmės net neturėjau laiko
apie Gabrielį paklausti dėdės Patriko.
„Galėsi paklausti šiandien“, – tyliai
suburbėjau, nukreipdama akis nuo
dykumos.
Nors praėjo tik kelios dienos, jaučiausi
taip, tarsi būtų prabėgusi visa amžinybė.
Ta bausmė ir trys dienos po jos kažką
manyje pakeitė. Tai buvo beveik
neapčiuopiama, tik jaučiama. Iš išorės aš
buvau nė kiek nepasikeitusi, visi
pasikeitimai įvyko viduje, ir nebuvau
tikra, kad jie žadėjo ką nors gera.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

23

Diena buvo rami. Visą dieną neskubiai

žingsniavau siauručiu, vos dviem
žmonėms prasilenkti leidžiančiu taku,
kurio išorinę pusę saugojo dviejų metro
aukščio ir keliasdešimties centimetrų
storio siena su joje iškirstomis
šaunamosiomis angomis.
Priėjusi prie antrojo posto, linktelėjau
ten stovinčiai Anai, kuri tingiai
atsirėmusi į sieną praleido taip beveik
visą dieną, viena po kitos traukdama
cigaretes. Ji buvo viena iš nedaugelio
moterų, perėjusių Kraujo krėslo
išbandymą. Beveik tokia pat maža kaip
aš, tačiau turinti kur kas daugiau masės,
trumpai kirptais kaštoniniais plaukais, ji
visada man atrodė pernelyg atšiauri, kad
bandyčiau artimiau su ja susidraugauti.
Jos lūpos beveik visada būdavo
sučiauptos į tiesią tvirtą liniją,
sugriežtindamos veido bruožus ir
pabrėždamos jos šiek tiek lenktą nosį.
Tačiau su manimi ji sveikinosi ir man
nusisukus nesikėsindavo nušauti. Nieko
kito aš ir neprašiau.
„Pažiūrėk į tas degančias raudonas
akis, spoksančias į sieną jau gerą valandą.
Šiandien jų daugiau nei vakar“, –
prakalbo Ana, mosteldama galva link
vakarėjančio dangaus.
Paklusniai žvilgtelėjau pro šaunamąją
angą, nužvelgdama atsivėrusį vaizdą. Už
saugiosios zonos į vieną didelę dėmę
buvo susilieję keliolika keistų
raudonomis apvaliomis akimis padarų,
primenančių naktines beždžiones. Jie
beveik nemirksėdami spoksojo į sieną,
kartkartėmis šaižiai suklykdami.
„Jie pasirodo tik leidžiantis saulei,
tikros baidyklės. Pažiūrėk į jų odą, pliką
kaip paskutinį plauką praradusio senio“,
– Ana iš pasibjaurėjimo nusispjovė, dar
akivaizdžiai nusipurtydama.
Turėjau su ja sutikti, beždžionės, kaip
mes tuos padarus vadindavom, buvo
visiškai plikos, įvairių odos atspalvių ir
apvaliomis raudonomis akimis. Seniau
jos atslinkdavo arčiau ir tuo pasinaudoję
riteriai papramogaudavo, šaudydami jas
kaip varnas. Pastaruoju metu jos
priartėdavo vis rečiau, puikiai
žinodamos, kur tupėti, kad liktų
saugios.
Kelis kartus aš jas mačiau iš arčiau, ir
tas vaizdas tikrai nebuvo padrąsinantis.
Iš jų viršutinio žandikaulio kyšančios
kelių centimetrų iltys atrodydavo
pavojingai, kaip ir jų ilgos, raumeningos
rankos.
„Geriau pažiūrėk į jų iltis, – tarstelėjau
atsiremdama į sieną, – per kartą išplėštų
visą pilvą.“
„Geriau nereikia, man jos pakankamai
šlykščios ir iš toli“, – atšovė Ana dar
kartą nusispjovusi.
Nusijuokusi atsirėmiau į sieną,
stebėdama tolstančią Anos nugarą. Iš jos
lūpų toks pokalbis buvo kaip mergaičių
pasiplepėjimas prie vyno.
 Panašu, kad ne visi riteriai nuo manęs
nusisuko.
Norėjau tuo tikėti. Izabelė man sakė,
kad toje Kraujo salėje aš neatrodžiau taip
baisiai, kaip man pačiai atrodė. Ji sakė,
kad aš panašėjau į visišką beprotę arba
mazochistę, besimėgaujančią skausmu.
O kai žmogus nebijo skausmo, jis pats
pradeda kelti baimę. Taip riterių reakciją
man paaiškino Izabelė.
Skausmo aš nebijojau, jį jaučiau, bet
nebijojau. Jei likę riteriai manė kitaip,
nesigailėjau, taip jie bus priversti laikytis
nuo manęs per atstumą.
Dar kartą žvilgtelėjau į tolumoje
tūnančias beždžiones, panašias į vieną
susigūžusį gniutulą su daug apvalių,
raudonų akių, kurios nemirksėdamos
spoksojo į Nesuterštojo miesto sieną.
„Baugoka“, – atsitraukdama galiausiai
nusprendžiau.
Staiga nakties tylą sudrumstė
suskambęs rytinis miesto varpas.
Nejučiomis sugriebiau dešinio durklo
rankeną nykščiu beveik užkabindama
nedidelę įdubėlę jo rankenoje. Laiku
susivaldžiusi, ranką atitraukiau ir
įsitempusi sustingau, stengdamasi
pajusti kiekvieną Nesuterštojo miesto
centimetrą. Kažkas šalto ir grėsmingo
nežmonišku greičiu judėjo miesto
gatvėmis. Jaučiau tai kiekviena savo odos
pora, sudrebėdama kiekvieną kartą
suskambus varpui. Po akimirkos prie jo
prisijungė ir kiti, sukeldami man taip
gerai pažįstamą medžioklės azartą.
„Sušikta siena“, – prisiminusi, kur esu,
nusikeikiau.
Aš net drebėjau iš noro veikti, griebti
savo durklus ir sumedžioti mieste
besiblaškantį padarą. Tačiau naktis buvo
ne mano, mano vieta buvo čia, ant
sienos, stebint tylias sustingusias
beždžiones, kurios išgirdusios
griausmingą varpų gausmą jiems
pritardamos kartkartėmis suklykdavo.
„Sušikta siena“, – dar kartą išspjoviau
užsimerkdama. Kažkas šalto artėjo
trečiojo posto link.
Nieko nelaukusi, nuskuodžiau į tą
pusę ir užtaisiau šautuvą. Mano
demoniškų balsų jūra atgijo, ošdama
įsiutusiais balsais.
„Demonas“, – sušnibždėjau,
pajusdama į kulnus nukritusią širdį.
Akimirką sustojusi, nuraminau
trūkčiojantį kvėpavimą ir užmerkusi akis
įtempiau kiekvieną savo sąmonės
raumenį, įsiklausydama į gyslomis
tekantį kraują. Jo šnabždesys buvo
beveik suprantamas, reikėjo tik dar
poros sekundžių, tik dar labiau
įsiklausyti. Panirusi giliai į save, iš
netikėtumo šūktelėjau po kojomis
stipriai sudrebėjus sienai. Staigiai
atplėšusi akis su siaubu stebėjau, kaip
didelis juodai baltas bulius trenkiasi savo
milžiniška galva į sienos akmenis ir jiems
sudrebėjus atsitraukęs trenkiasi dar kartą
ir dar kartą, nesiliaudamas nė akimirkos.
Greitai prisidėjusi prie peties šautuvą,
paleidau seriją šūvių ir stebėjau, kaip
kulkos kiaurai praskrenda pro
milžinišką buliaus kūną, įsmigdamos į
grindinį jam po kojomis.
 „Sušiktas demonas“, – sušnibždėjau
savo maldą, kovodama su užplūstančia
panika. Neliko nieko kito, tik spoksoti,
kaip materialus, bet nematerialus bulius
daužo miesto sieną.
Mane pavijusi Ana nieko nelaukdama
paleido dar vieną seriją šūvių, net
nebandydama geriau įsižiūrėti į
milžinišką piktai šnopuojantį bulių.
„Pažiūrėk į grindinį, kulkos skrenda
kiaurai!“ – šūktelėjau jai stengdamasi
prarėkti aidžius šūvius.
Po kelių sekundžių mane išgirdusi ji
šautuvą atitraukė ir sustingusi stebėjo nė
kiek nekraujuojantį miesto sieną
daužantį bulių.
„Jėzau“, – galiausiai išstenėjo, vėl prie
peties prisidėdama šautuvą. Jos judesys
buvo daugiau instinktyvus nei
apgalvotas.
Trumpai į ją žvilgtelėjusi, nukreipiau
visą savo dėmesį į bulių, jausdamasi
visiška bejėgė. Aš tiesiog nežinojau, ką
daryti. Milžiniškas bulius neturėjo tikro
kūno, o aš mokėjau tik žudyti. Man su
siaubu į jį bežiūrint, bulius vis trankėsi į
sieną, sustodamas tik tam, kad labiau
įsibėgėtų. Po mano kojomis esanti siena
kiekvieną kartą sudrebėdavo iki pat
pamatų. Atrodė, dar akimirka ir bulius
išgriaus sienoje skylę. Niekada gyvenime
nesijaučiau tokia bejėgė, niekada. Aš taip
ir stovėjau, sustingusi, akimis sekdama
sieną griaunantį bulių.
Staiga bulius sustojo ir pakėlęs galvą
uodė orą. Iš jo gerklės pasigirdo keistas
garsas, panašus į griaustinio dundesį.
Dar akimirka, ir jis tiesiog išnyko
tamsoje.
Susiaurėjusiomis akimis atidžiai
nužvelgiau tamsią gatvę, kurioje tiesiog
mano akyse pranyko milžiniškas bulius.
Slinko sekundės, bet niekas nesikeitė.
Bulius tiesiog dingo.
„Sušiktas demonas“, – dar kartą kvailai
pakartojau, stebėdama gatve atbėgančius
riterius. Medalionas juos atvedė teisinga
kryptimi. Aišku, tai nieko nekeitė, kova
baigėsi net neprasidėjusi. Gatvė buvo
visiškai tuščia.
„Pažiūrėkit į sieną! – kažkas riktelėjo. –
Ji suskilo!“
Sustingusiais iš įtampos veidais riteriai
susigrūdo prie Nesuterštojo miesto
sienos. Šalia manęs stovėjusi Ana atkuto
ir negrabiai pro mane prasibrovusi
siaurais laipteliais nusileido žemyn.
Pasekusi jos pavyzdžiu, nulipau ir aš ir
priėjau prie riterių grupelės. Prieš mano
akis atsivėrė gilus bent kokių trijų metrų
plyšys, išsišakojęs per visą juodą sienos
gyslą.
„Aš maniau, kad siena nepralaužiama“,
– kažkas sumurmėjo, išreikšdamas visų
mūsų nuostabą.
Aš taip pat tikrai tuo tikėjau, kaip ir
daugelis kitų.
„Pasirodo, kad pralaužiama“, –
pasigirdo kitas sutrikęs balsas.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

24

„Aleksandra, mums reikia tavo

pagalbos“, – prašneko dėdė Patrikas,
palaukęs, kol uždarysiu paskui save
duris. Didžiojo Magistro kabinete
susirinko trys Magistrai. Kabinete
nebuvo Mokytojo.
„Kur Mokytojas? – išsprūdo man iš
lūpų, žvelgiant į nepritarimo kupinus
likusių Magistrų veidus. – Ir Gabrielis
su Deividu?“ – atkakliai tęsiau,
nekreipdama dėmesio į susiraukšlėjusius
kaip citrina Magistrų veidus. O jie tikrai
nemėgo klausimų...
„Izabele, tu gali likti, – žvilgtelėjęs į
šalimais stovinčią Izabelę ramiai
prakalbo dėdė Patrikas, –manau, kad tu
ir pati žinai, kur yra Mokytojas,
Aleksandra. Jis gydosi tavo padarytą
žaizdą, o dėl tavo draugų skautų... jie ir
toliau dirba savo darbą. Klausk toliau,
vaikeli, juk visi supranta, kad tavo
reikalai yra kur kas svarbesni nei
griūvanti siena.“
Dėdės Patriko balsas nebuvo piktas,
greičiau nusivylęs. Trumpai žvilgtelėjusi
į jo veidą, greitai nusukau akis. Po
velnių, dėdė Patrikas mokėjo mane
sugėdinti, net jeigu ir tariausi mananti,
kad jo išreikštas nusivylimas manęs
nebepaliečia. Aš nenorėjau Mokytojo
sužeisti, kaip ir nenorėjau čia ateiti. O
jeigu Gabrielis su Deividu tikrai toliau
dirbo savo darbą, tuomet šitaip juos
užsipuldinėdama elgiausi kaip visiška
nesubrendėlė. Tą iš dalies patvirtino ir
nepritariamai į grindis tuksintis Izabelės
batas. Buvo pats laikas nustoti kvailai
klausinėjus ir susitelkti į tai, kas šiuo
metu vyksta dėdės Patriko kabinete.
 Kelionė į Ordino Širdį pastaruoju
metu man atnešdavo tik nemalonumus.
Izabelė mane susirado baigiantis nakčiai
ir beveik nieko neaiškindama palydėjo
iki Ordino Širdies.
Gerai buvo bent tai, kad ji kartu su
manimi įsibrovė į Didžiojo Magistro
kabinetą ir jai buvo leista pasilikti.
Jaučiau, kad ji tai padarė dėl manęs, kaip
ir dėl manęs kartu kirto Krėslo salę.
Galbūt dėl tylios Izabelės paramos kirsti
Krėslo salę buvo lengviau, nei aš
maniau. Jei ne ūžiantys demonų balsai
galvoje, manyčiau, kad tą vakarą
apskritai sugebėjau užsimiršti.
 „Miestui reikia tavo pagalbos“, – dar
kartą pakartojo dėdė Patrikas, daugiau
negrauždamas manęs dėl mano elgesio.
„Mano pagalbos?“ – pasišaipiau
suklususi. Neįsivaizdavau, ko iš manęs
gali reikalauti vos prieš kelias dienas
rimbu nudyrę man odą Magistrai. Aš
nesijaučiau jiems skolinga, net ir
prisiminusi jų lojalumo sieną ar šiandien
sužeistą Mokytoją.
„Sienai reikia daugiau kraujo“, – atsakė
dėdė Patrikas ir neišlaikęs mano
žvilgsnio nusuko akis į savo rankas.
„Jūs turbūt juokaujate?“ – išsprūdo
man.
 Į mane žvelgiantys sustingę veidai
tikrai nespinduliavo humoru. Tiesą
sakant, aš dar niekada nebuvau jų
mačiusi tokių įsitempusių. Bet tai nieko
nekeitė, aš tik šiandien visiškai atsistojau
ant kojų. Šiek tiek daugiau jautrumo iš
jų pusės būtų buvę ne pro šalį.
„Ar miestui reikia tik manęs?“ –
išgirdau ledinį savo pačios balsą,
stebėdamasi, kad galiu susitvardyti. Aš
norėjau dabar pat apsisukti ir padaryti
tai, apie ką galvojau praėjusias tris dienas
– visiems laikams išnykti iš Nesuterštojo
miesto.
„Neužsimiršk, Aleksandra, – su pykčio
gaidelėmis šaltame balse prakalbo Irina,
– jei ne šis miestas, tu jau seniai būtum
dingusi iš šio pasaulio.“
Nustebusi atsisukau į ją. Ar ji bando
pažadinti mano sąžinę? Tą pačią, dėl
kurios kaltės prieš keletą dienų buvau
nuplakta?
„Mama“, – piktai sumurmėjo Izabelė.
„Nesikišk, Izabele, – nutraukė ją Irina,
– tu nežinai, kas teka jos kraujyje, kaip ir
ji pati.“
Ir kas dėl to kaltas? Norėjau Irinos
paklausti, stebėdama ją susiaurėjusiomis
akimis.
„Ką jūs bandote man pasakyti, Irina?“
– paklausiau bandydama akimis
prasiskverbti pro jos ledo kaukę.
„Aš bandau pasakyti tik tiek, kad
Kraujo krėslas tavęs nenužudys, kad ir
kiek laiko tu jame praleistum“, – šaltai
atkirto Irina. Jos balse aš pagavau ir dar
kažką, ji rinko žodžius labai atsargiai,
tarsi nenorėdama pasakyti per daug.
„Ji teisi, Aleksandra, – švelniai įsiterpė
dėdė Patrikas, – tu nesi paprastas
žmogus ir puikiai tai žinai.“
Ką jūs nuo manęs slepiate, Irina?
Norėjau jos paklausti, ignoruodama
dėdės Patriko komentarą. Didysis
Magistras nepasakė nieko naujo, tie jo
žodžiai man pradėjo skambėti kaip
vaikiškas eilėraštis, kurio prasmę, daugelį
kartų jį pakartojusi, po kurio laiko
užmiršti.
„Sienai neužtenka energijos, kad ji pati
atsistatytų, – toliau tęsė dėdė Patrikas,
šiek tiek pakėlęs toną, – jei mums
nepadėsi, siena ir toliau skils.“
Ar ir jis bando manipuliuoti mano kaltės
jausmu? Piktai pagalvojau atsisukdama į
jį.
„Kodėl tik aš?“ – dar kartą pakartojau
savo klausimą. Tai mažų mažiausiai
atrodė nesąžininga.
„Nes bulius yra demonas, – prakalbo
Tomas, – mes galim išleisti ant sienos
visą savo kraują, tačiau tai nė trupučio
nepadės.“
„Tu esi vienintelė mūsų viltis,
Aleksandra“, – švelniai pridėjo dėdė
Patrikas.
Po jo žodžių kabinete įsivyravo tyla.
Nė vienas iš Magistrų daugiau nepridėjo
nė žodžio, stebėdami mane
sustingusiais, neperprantamais veidais.
Ką tu bandai apgauti, Aleksandra?
Pasišaipiau pati iš savęs, tu puikiai žinai,
kad pasirinkimo čia nėra.
Mano veide pasirodžiusi kreiva
šypsena neliko Magistrų nepastebėta,
mačiau tai iš jų veidų.
„Ar jūs manot, kad bulius daugiau
nepasirodys?“ – jie tikrai nebuvo tokie
kvaili, o aš buvau tik viena, ir galbūt kitą
kartą net ir mano kraujo nebeužteks
sienai sutaisyti.
„Palik tai mums, – šaltai atsakė Irina,
– kiekvienas iš mūsų padarys tai, ką
privalo padaryti.“
Vos keliais žodžiais Irina sugebėjo
pastatyti mane į vietą. Mano darbas
buvo lieti kraują, visomis įmanomomis
prasmėmis, o Magistrų darbas buvo tą
procesą kontroliuoti. Tyliai atsidususi,
žvilgtelėjau į Izabelę ir kartu su ja
žengiau pro duris. Kelio rodyti man
nereikėjo, bet dėdė Patrikas turbūt tai
laikė savo pareiga. Atėjęs paskui mus ir
sustojęs prie Krėslo, jis man tėviškai
pakštelėjo į kaktą ir nieko nepasakęs
grįžo į kabinetą. Kažkodėl tą bučinį aš
norėjau iš karto nuo savo kaktos
nutrinti.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

25

„Ką tu darai?“ – tyliai sušnypščiau

stebėdama, kaip Izabelė, palaukusi, kol
už durų dings mano rankas išlaisvinęs
Krėslo sargas, priėjo prie vienos kolonos,
dar kartą apsidairiusi atidarė kolonoje
iškirstą spintelę ir išėmė iš jos porą
uoslių. Susigrūdusi juos į kišenę, priėjo
prie manęs stebėdama, kaip aš nerangiai
stojuosi iš Krėslo. Jaučiausi išsiurbta iki
paskutinio lašo, net demoniškų balsų
jūra nustojo ošti, pavirsdama į tylią
pelkę.
„Ar pajėgsi eiti?“ – paklausė Izabelė,
neramiai mane stebėdama. Ji atrodė
sunerimusi ir prasikaltusi. Niekaip
nesupratau, dėl ko ji jautė kaltę. Vietoje
manęs ji šiąnakt negalėjo sėsti į Kraujo
krėslą. Net neabejojau, kad jei būtų
galėjusi, būtų taip ir padariusi.
„Kam tau reikalingi uosliai?“
„Mes vis dar neradome Gabrielio, –
tyliai atsakė Izabelė, – be uoslių tikrai jo
nesurasime.“
„Manai, kad uosliams užteks jo
vardo?“
„Pabandydamos nieko neprarasim, o
jei uoslys bėgs link miesto vartų, tuomet
tiesiog darysim išvadą, kad Gabrielis
kelionėje“, – pasiūlė Izabelė,
uždarydama paskui save Ordino Širdies
duris.
Tarsi pajutęs, kad mes išėjome,
Ordino Širdies apsauginis laukas
blykstelėjo ir po akimirkos nurimo.
Jautėsi tik pastovi, nuo jo sklindanti
įtampa. Ordino Magistrai nenorėjo, kad
juos kas nors trukdytų, ir tą aiškiai
mums parodė.
„Ar turi pakankamai kristalų prikelti
uosliui?“ – atsidususi paklausiau,
sekdama paskui ją. Panašu, kad Izabelė
pamiršo, jog vos prieš keletą minučių aš
buvau išsunkta kaip kempinė.
„Turėtų užtekti, – atsakė Izabelė
prisigretindama prie manęs, – atleisk,
pamiršau, kad tu greičiausiai vos pavelki
kojas.“
„Aš taip nepasakyčiau“, – atšoviau
pagreitindama žingsnį, niekada nemėgau
rodyti savo silpnumo, net ir prieš
Izabelę.
„Gal geriau paiešką atidėkime kitam
kartui?“ – pasiūlė Izabelė, mesdama į
mane atsiprašantį žvilgsnį.
 „Nenusišnekėk, po kelių minučių
silpnumas praeis, puikiai tą žinai.“
„Ar tu tikra?“ – dar kartą pasitikslino
Izabelė. Ji tikrai atrodė kažkuo
prasikaltusi.
„Tikrai, Izabele“, – susierzinusi
atkirtau. Jeigu geriau jos nepažinočiau,
manyčiau, kad ji kažką nuo manęs slėpė.
„Tuomet gerai“, – iškvėpė Izabelė, iš
Centrinės gatvės išsukdama į blankiai
apšviestą skersgatvį.
Paėjusios dar keletą metrų, sustojome
artimiausiame šešėlyje. Nieko
nelaukdama, Izabelė iš kišenės išsitraukė
juodą, į didelį mėšlavabalį panašų
tuščiavidurį skeletą. Davusi jį man
palaikyti, iš kitos kišenės išsitraukė
maišelį, pilną juodų kristalų. Sutrynusi
juos delne, subėrė juodus miltelius į
vabalo vidų visą jį užpildydama.
Pabaigusi kimšti, klausiamai į mane
sužiuro.
„Jį prikelsiu tikrai ne aš, –
prunkštelėjusi atkirtau, įgrūsdama jai į
ranką skeletą, – šiąnakt praradau
užtektinai kraujo.“
„Atleisk, – sumurmėjo Izabelė,
išsitraukdama durklą, – įprotis, be to,
tavo kraujas garantuotai suveikia, o
mano ne visada.“
 „Nesijaudink, suveiks.“
Persipjovusi delną ir suspaudusi jį į
kumštį, Izabelė prinešė jį prie vabalo,
leisdama savo kraujui nevaržomam lašėti
ant juodo jo pilvo. Po kelių minučių ir
kelių naujų pjūvių mėšlavabalis
pajudino savo kojas praskleisdamas
sparnus. Pasidėjusi jį ant kito delno,
Izabelė prisikišo jį prie lūpų.
„Gabrielis Samasuwo“, – iškvėpė
užsimerkdama.
Iki tol Izabelės delne krutėjęs vabalas
sustingo, klausydamasis Izabelės balso.
Staiga, vieną kartą sučirpęs, jis iššoko iš
Izabelės delno ir nulėkė tuščiu
skersgatviu, kartkartėmis sustodamas,
kai Izabelė per daug nuo jo nutoldavo.
Sekdamos priekyje judantį vabalą,
grįžome į Centrinę gatvę, kurioje be
kelių tolumoje rėkaujančių vėlyvų
girtuoklių daugiau nieko nebuvo.
Uoslys nė karto neišsuko iš pagrindinės
gatvės, net nestabtelėjęs prabėgo Ordino
Širdį ir judėjo tolyn, link vakarinių
miesto vartų.
Bėgdamos paskui vabalą, mes
nepratarėm nė žodžio,
susikoncentruodamos tik į savo tikslą,
link kurio neabejotinai artėjome.
Staiga uoslys garsiai sučirškė ir pradėjo
suktis vietoje. Pribėgusi arčiau, Izabelė
atsargiai paspyrė jį batu. „Gabrielis
Samasuwo.“
Vabalas, nė kiek nereaguodamas,
sukosi ratu.
„Kas per šūdas“, – suburbėjo Izabelė.
„Mėšlavabalis, – sausai ją pataisiau. –
Gal tavo kraujas tikrai neturi
pakankamai energijos?“
„Nesąmonė, jis net nebūtų atsibudęs“,
– atšovė Izabelė, sugriebdama nuo
žemės vabalą.
„Gabrielis Samasuwo“, – dar kartą
piktai pakartojo, atgniauždama delną.
Izabelės delne be perstojo judėjęs
vabalas sustingo ir vieną kartą čirptelėjęs
nuo jo nušoko, pakeisdamas savo
judėjimo kryptį. Užuot bėgęs Centrine
gatve, jis įsuko į Naujosios Bažnyčios
gatvę ir ja skuodė net nestabteldamas.
Neramiai susižvalgiusios, nubėgome
paskui jį judėdamos tuščia, vos keliais
automobiliais apstatyta gatve.
Staiga vos už keliolikos metrų
pamačiau kažką gulint pačiame gatvelės
viduryje. Neramiai suplakus širdžiai
paspartinau žingsnį, girdėdama šalia
savęs tyliai šnopuojančią Izabelę.
Vidury gatvelės nejudėdama gulėjo
tamsi žmogaus figūra. Priekyje mūsų
bėgantis uoslys sučirpė ir pribėgęs prie
gatvelėje gulinčio žmogaus sustingo.
Stipriai plakančia širdimi priėjau
arčiau.
Veidu į grindinį gulėjo juodai
apsirengęs vyras. Jis buvo plačiai išskėtęs
rankas, dešiniame delne gniaužė ilgą
durklą.
Sunkiai nurijusi seiles, pritūpiau ir
Izabelės padedama atverčiau stingti
pradedantį kūną.
„Jėzau, – kvėptelėjo Izabelė, žiūrėdama
į persikreipusį, išpurtusį Mokytojo
veidą, – ar jis miręs?“
Drebančiomis rankomis prisislinkusi
arčiau, prie Mokytojo kaklo
priglaudžiau pirštus, paliesdama šaltą
daiktą, apsivijusį jo kaklą.
„Pasmaugtas“, – kvėptelėjau, staigiai
atitraukdama pirštus.
„Reikia apie jį pranešti Magistrams,
negalime jo čia vieno palikti“, –
murmėjo Izabelė, žiūrėdama į mane
baimingomis akimis.
Nurijusi gerklėje užstrigusias seiles
atsistojau ir nevalingai nusibraukiau į
džinsus rankas. Izabelė atrodė kaip
reikiant išsigandusi. Buvau tikra, kad
tokį patį jausmą ji matė ir mano akyse.
Mokytojas buvo neįveikiamas. Mes visi
tokiu jį laikėme. Panašu, kad klydome.
Porą kartų giliai įkvėpusi, atidžiai
apsidairiau, pasitelkdama ir savo balsų
jūrą. Be mūsų gatvelėje daugiau nieko
nebuvo. Mokytojo žudikas, kad ir kas jis
toks būtų, jau buvo dingęs. Mums
beliko tik kuo greičiau apie Mokytoją
pranešti Magistrams ir pasistengti
miestelyje nesukelti panikos. Viena iš
mūsų turėjo likti čia.
„Eik, pakviesk Magistrus, aš čia
pabūsiu“, – tyliai sumurmėjau,
jausdama nemalonų skonį burnoje.
Mokytojas buvo neįveikiamas, bent jau
tol, kol jo nesužeidžiau. Ar tai reiškė,
kad tam tikra prasme aš taip pat
prisidėjau prie jo mirties? Dieve,
tikėjausi, kad ne.
„Tuoj grįšiu“, – sumurmėjo Izabelė ir
metusi į Mokytoją dar vieną baimingą
žvilgsnį nubėgo skersgatviu.
Likusi viena dar kartelį priklaupiau
prie Mokytojo kūno, atidžiau
apžiūrinėdama jo kaklą apsivijusią vielą.
Ji buvo vos kelių milimetrų storio, su
storesniais oda aptrauktais galais. Tai
nebuvo atsitiktinumas ar žmogžudystė
šoko būsenoje, kažkas šį reikalą planavo
iš anksto, pasiruošdamas visus reikiamus
įrankius. Viela buvo beveik nupjovusi
Mokytojui kaklą. Ir tai turėjo įvykti
visiškai neseniai, Mokytojo kūnas dar
buvo neatvėsęs.
Mes dar nebaigėme, prisiminiau
paskutinius Mokytojo žodžius, prieš
man išeinant iš salės.
„Panašu, kad baigėm, Mokytojau“, –
tyliai sumurmėjau, nurydama gerklėje
įstrigusį gumulą.
Aš Mokytojo nekenčiau ir bijojau, bet
niekada nelinkėjau jam mirties. Ordino
riteriams, kaip ir visam Nesuterštajam
miestui, jis buvo reikalingas. Labiau nei
kiti Magistrai jis, kaip ir miesto siena,
simbolizavo nepažeidžiamumą. Tai
atrodė beveik kaip sutapimas, kad vienu
metu buvo pasikėsinta į du Nesuterštojo
miesto nepažeidžiamumo simbolius –
sieną ir Mokytoją. Ir vienas iš tų
simbolių dabar nejudėdamas gulėjo
man po kojomis.
„Ar Mokytoją nužudei tu, Gabrieli?“ –
tyliai sušnabždėjau nakčiai, širdies
gilumoje tuo netikėdama.
Be to, Magistras juk pasakė, kad
Gabrielis su Deividu išvykę. Ne,
Mokytoją nužudė ne Gabrielis, tiesiog
tas kvailas Izabelės uoslys kažką
supainiojo. Gabrielis buvo ne toks, jis
buvo ne žudikas ir ne riteris. Ir tikrai ne
magas. Be to, net ir turėdamas rimtą
motyvaciją jis greičiausiai niekada
nenužudytų Mokytojo. Nebent tai būtų
neapykanta persisunkęs kerštas. Net ir
tuomet Gabrielis greičiausiai būtų veikęs
iš karto, o ne planavęs tai šaltai ir
apgalvotai, laukdamas šiam žingsniui
palankiausios progos. Bet uoslys jus vedė
pas Gabrielį, paprieštaravau sau mintyse.
Uoslys retai kada klysdavo. Jei Mokytoją
nužudė ne Gabrielis, kodėl uoslys čia
bėgo? Kad ir kaip nenorėjau to
pripažinti, visi įrodymai buvo prieš
Gabrielį.
„Po velnių, Aleksandra, uoslys bėgo
ten, kur paskutinį kartą lankėsi
Gabrielis. Štai ir viskas“, – piktai
sumurmėjau užspausdama Mokytojui
vis dar atmerktas, kažkur į tolį
žvelgiančias akis, tai visai nereiškė, kad
šioje gatvelėje Gabrielis lankėsi šiąnakt.
Išgirdusi atbėgančius žingsnius, lėtai
atsistojau akimis sekdama Izabelę ir jai iš
paskos bėgančius Magistrus.
Net iš toli jaučiau nuo jų sklindančią
grėsmingą magiją, kurios jie šiąnakt nė
kiek neslopino. Ar jie ruošėsi ją
panaudoti prieš Mokytojo žudiką?
Visada norėjau tai pamatyti. Nejaugi šią
naktį mano noras išsipildys? Žiūrint į jų
grėsmingus, susikaupusius veidus tikrai
taip atrodė.
Aš niekada nesupratau, kaip jie
tarpusavyje komunikuodavo, visi kartu
atsirasdami ten, kur jų reikėdavo
labiausiai. Tikrai ne laidiniais telefonais,
tai būtų pernelyg žmogiška ir banalu.
Greičiausiai jie turėjo kažkokį kitą būdą,
panašų į jų sukurtus drugius, tačiau dar
greitesnį ir efektyvesnį. Per keletą
minučių Izabelė tikrai nebūtų spėjusi
apibėgti dviejų didžiulių, aukštomis
tvoromis namų, kurie, nors ir stovėdami
toje pačioje gatvėje, buvo atskirti vienas
nuo kito aukštomis, tokią pačią juodą
grėsmę spinduliuojančiomis tvoromis.
Dar buvo dideli, senais medžiais
apsodinti sodai, pro kuriuos taip pat
reikėdavo prasibrauti. Ne. Izabelė
pirmiausia nubėgo pas savo įtėvius.
Didysis Magistras greičiausiai gavo
kitokį pakvietimą.
„Ar kol čia stovėjai daugiau niekas
nepasirodė?“ – įtampos kupinu balsu
paklausė dėdė Patrikas. Jo susiaurėjusios
akys nepaliaujamai lakstė po tamsią
gatvę, tik trumpam apsistodamos prie
nejudančio Mokytojo kūno. Taip pat
elgėsi ir senasis Tomas. Jis praėjo
Mokytojo kūną į jį beveik nepažvelgęs ir
atsukęs mums nugarą visą savo dėmesį
sutelkė į tamsią gatvę.
Magistrai tikrai tikėjosi užpuolimo.
Niekada nebuvau mačiusi jų tokių
įsitempusių. Staiga jie man jau
nebeatrodė tokie seni, kokiais juos
visada laikiau. Jie atrodė pilni jėgų ir
pavojingi. Labai pavojingi.
Prie Mokytojo kūno palinko tik Irina,
kurios šaltame veide negalėjau išskaityti
jokių emocijų. Šalia manęs atsistojusi
Izabelė lygiai tokiu pačiu nuostabos
pilnu žvilgsniu stebėjo, kas čia vyksta.
„Negrįžtamai miręs“, – išsitiesdama
sumurmėjo Irina.
 „Gatvė švari“, – beveik kartu su ja
prakalbo Tomas, atsisukdamas į dėdę
Patriką. Po sekundės dėdė Patrikas
pritardamas linktelėjo. Dar akimirka ir
nuo jų kūnų pradingo ta beveik
apčiuopiama, kibirkščiuojanti įtampa.
Giliai atsidusęs dėdė Patrikas atsisuko į
mus.
„Dabar labai atidžiai klausykitės, –
pradėjo jis tyliai, šaltu, prieštaravimų
nepripažįstančiu tonu, – Mokytojas vis
dar gyvas. Jis išvyko į kelionę, kurios
tikslas žinomas tik mums. Šiąnakt čia
nieko neįvyko. Visiškai nieko. Ar aiškiai
pasakiau?“
 Sukrėsta linktelėjau, akies krašteliu
pamatydama lygiai taip pat linktelėjusią
Izabelę.
„Apie šios nakties žmogžudystę jūs
niekada nekalbėsite. Nei tarpusavyje, nei
tuo labiau su kitais. Jūs apie ją net
negalvosite, įsivaizduodamos, kad
Mokytojas yra tolimoje kelionėje. Aš
jums negrasinu, tačiau žinokite vieną
dalyką, jei miestas sužinos apie
Mokytojo mirtį, kaltos būsite jūs. Ir
patikėkit, pasekmės bus didesnės, nei
galite įsivaizduoti. Tas galioja ir Nanai“,
– atsisukęs į mane pridėjo dėdė Patrikas.
Jo akyse nebuvo nė krislelio šilumos, tik
šaltas ryžtas ir beveik apčiuopiamas
grasinimas.
Nenuleisdama nuo jo akių lėtai
linktelėjau. Nusukti akis man pasirodė
pernelyg pavojinga, tarsi žiūrėčiau į
šuoliui pasirengusį plėšrūną.
„Kaip jūs ruošiatės patraukti Mokytojo
kūną, niekam to nepastebėjus?“ – tyliai
paklausė Izabelė. Ta pati mintis sukosi ir
mano galvoje. Aš nenorėjau atsakyti už
tai, ko nepadariau. Nesuterštojo miesto
gatvėmis patruliavo riteriai. Mums
pasisekė, kad kol kas jie čia nepasirodė.
Buvo naivu manyti, kad taip seksis visą
laiką, tol, kol Magistrai kur nors paslėps
Mokytojo kūną.
„Tai jau ne jūsų rūpestis, – atkirto
dėdė Patrikas, – Mes tuo pasirūpinsim.
Jūsų darbas šiąnakt baigtas. Dabar pat
keliaukit namo.“
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

26

Ordino Mokytojas buvo miręs. Be

likusių gyvų Magistrų tą žinojau tik aš ir
Izabelė. Galbūt dar Krėslo sargas, bet jis
buvo nebylys ir šuniškai ištikimas
Magistrams.
Kažkaip jiems vis dėlto pavyko
pernešti Mokytojo kūną į saugesnę vietą.
Įtariau, kad ta vieta buvo Ordino širdis
arba didžiulis Mokytojo sodas.
Neatmečiau ir tos galimybės, kad dar
vakar naktį Magistrai jį palaidojo. Buvo
šiek tiek keista įsivaizduoti juos pačius
kasančius duobę, ypač Iriną, bet ką gali
žinoti, galbūt Mokytojo kūnas nebuvo
pirmasis lavonas, kurį jie slapta užkasė.
Aš vis dar negalėjau atsigauti po
stipraus, iki pat sielos gelmių
įsiskverbusio šoko. Visada žinojau, kad
Magistrai daug ką slėpė. Jie tebuvo
paprasti žmonės su nepaprastais
sugebėjimais. Jie nebuvo šventieji. Tą
žinojau jau seniai, bet niekada iki galo
nesuvokiau, kiek daug paslapčių jie
slepia. Ar jie bent ruošėsi pasimelsti
kokiems nors savo dievams už kritusio
bičiulio sielą? Tikėjausi, kad taip. Aš
Mokytojo nekenčiau, bet jį gerbiau. Jis
nusipelnė daugiau nei patvory iškastos
duobės. Toks Magistrų slaptumas man
buvo tiesiog nesuvokiamas. Ką dar jie
slėpė? Gal jie visai nebuvo miestelio
išgelbėtojai? Gal būtų buvę kur kas
geriau, jei Nesuterštasis miestas apskritai
neegzistuotų?
Tokia mano reakcija buvo neadekvati,
aš tą puikiai suvokiau. Žmonės
nesiveržtų būriais į Nesuterštąjį miestą,
jei čia būtų bloga gyventi. Nesuterštasis
miestas, valdomas griežtos Magistrų
rankos, turbūt buvo pats saugiausias
šiais pavojingais laikais miestas. Gal
mano problema ta, kad aš Magistrais
nusivyliau. Ypač dėde Patriku. Aš jį
laikiau geresniu, nei jis buvo iš tikrųjų.
Per vieną naktį mano akys skausmingai
atsivėrė. Jis buvo dar vienas paprastas,
tarp gėrio ir blogio vos vos
balansuojantis žmogus. Jaučiausi taip,
tarsi jis būtų mane išdavęs. Tiksliau,
išdavęs tą patiklią septynmetę mergaitę,
vis dar gyvenančią mano galvoje.
Stengdamasi nors kiek prasiblaškyti,
visą likusią dieną praleidau namie,
blaškydamasi iš kampo į kampą kaip į
narvą uždarytas žvėris.
Nusileidus saulei, netgi pabandžiau
užmigti. Mano pastangos truko lygiai
vieną valandą.
„Velniop“, – neištvėrusi suburbėjau,
išlipdama iš sujauktos lovos.
Taip įsiaudrinusi, nesugebėsiu užmigti
visą naktį. Man reikėjo rasti kitą būdą
prasiblaškyti.
Ant plonų naktinukų užsivilkusi
chalatą, nupėdinau į virtuvę ir
užsiplikiusi kavos klestelėjau ant kėdės
priešais virtuvinį langą. Šventojo Petro
gatvė jau buvo apgaubta šešėlių. Ji vis
dar buvo pilna bruzdančių žmonių, net
neįtariančių, kad Nesuterštasis miestas
nebeturi savo Mokytojo. Aišku, tuščia
vieta ilgai tuščia nebūna. Įtariau, kad
Mokytojo vietą teks užimti Tomui.
Tingiai akimis paklaidžiojusi po gatvę,
pakėliau akis aukštyn ir ėmiau
apžiūrinėti kitoje gatvės pusėje stovintį
namą. Kai kurie mano gatvės kaimynai
visiškai nesidygojo viešumo ir
užsiiminėjo intymiais dalykais net
neužsitraukę langų užuolaidų.
Prunkštelėjusi nusukau nuo porelės
akis, įsispitrindama į savo kavos puodelį.
Man tuojau pat reikėjo šviežio oro.
Pašokusi nuo kėdės, grįžau į
miegamąjį, įlindau į patogius džinsus
bei laisvus tamsius marškinėlius,
pasikėliau nuo grindų diržą su dėklais ir
užgesinusi visas šviesas užtrenkiau
paskui save buto duris.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

27

Naktis buvo giedra ir labai šviesi.

Be tikslo klaidžiodama po
Nesuterštojo miesto gatves, smalsiai
apžiūrinėjau jame gyvenančius žmones.
Jų buvo kur kas daugiau, nei aš
prisiminiau. Kažkada, vaikystėje, aš
beveik visus miestelio žmones galėdavau
atpažinti. Dabar tą padaryti būtų buvę
neįmanoma. Dar niekada Nesuterštasis
miestas nebuvo toks gyvas. Čia
gyvenantiems žmonėms netrukdė netgi
tai, kad miestelis buvo kaip reikiant
izoliuotas nuo išorinio pasaulio. Žmonės
čia susirasdavo kitų laisvalaikio
praleidimo formų. Ir viena iš jų, be
jokios abejonės, buvo visada perpildyti
Nesuterštojo miesto barai bei restoranai.
Šį vakarą jie manęs netraukė.
Nesinorėjo vėl grįžti į uždarą patalpą.
Tai būtų buvusi nuodėmė iš mano
pusės. Naktis buvo labai šilta ir rami.
Po kelių valandų miesto gatvės pradėjo
tuštėti. Dar po valandos mačiau vos
vieną kitą praeivį.
 Grįžusi į Centrinę gatvę, net
nepajaučiau, kaip kojos pačios nuvedė
mane iki Ordino Širdies. Nors ir
stovėjau kitoje gatvės pusėje, jaučiau
pastatą gaubiantį apsauginį lauką, kuris,
rodės, net gaudė nuo energijos,
cirkuliuojančios jo juodose gyslose.
Žinoma, gyslų dabar nemačiau. Jos
buvo tik mano galvoje. Jas matydavau
tik akimirką, prieš pat užmigdant lauką.
Staiga tiesiog mano akyse apsauginis
Ordino Širdies laukas blykstelėjo ir
lygiai taip pat greitai užgeso. Ore
pasklido specifinis ozono kvapas. Laukas
užmigo.
 Tolygiai plakanti širdis neramiai
šoktelėjo ir pradėjo pašėlusiai daužytis.
„Tu tiesiog nežinai, kada sustoti“, –
piktai sušnypščiau, jausdama, kur link
krypsta mano mintys.
„Prisimink penkis kirčius, Aleksandra
Gray, penkis prakeiktus kirčius.“
„Velniop“, – tyliai sušnibždėjau,
neramiai apsižvalgydama.
Net jei būčiau gavusi dešimt kirčių, tai
nieko nebūtų pakeitę. Aš buvau tokia,
kokia buvau. Stipriai sugriebusi durklų
rankenas, žengiau atsargų žingsnį
pirmyn.
„Aš tavo vietoje to nedaryčiau“, –
staiga prašneko pašaipus balsas man už
nugaros.
Nevalingai krūptelėjusi staigiai
atsisukau ir susidūriau su pašaipiomis
Dano akimis. Jis buvo atsirėmęs į namo
sieną vos už kelių metrų nuo ten, kur
stovėjau aš. Prie manęs niekas taip arti
neprislinkdavo nepastebėtas. Niekas.
„Kodėl, ne?“ – abejingai užklausiau,
stengdamasi suvaldyti savo į kulnus
nukritusią širdį. Dar metras ir Danas
stovėtų pakankamai arti, kad galėtų
įsmeigti man į nugarą durklą. Kaip aš
galėjau neišgirsti jo žingsnių? Kaip
galėjau?
 Staiga kitoje gatvės pusėje į Ordino
Širdies sieną trenkėsi atsidariusios
dvivėrės durys. Dar akimirka, ir pro jas
staugdamas išlindo Mokytojas.
Aš tiesiog suakmenėjau.
Atrodė, kad net mano širdis akimirką
sustojo, sustingdama iš instinktyvios,
beveik gyvuliškos baimės.
„Štai dėl ko“, – išgirdau tylų Dano
murmesį, beveik paskendusį Mokytojo
skleidžiamame riksme.
Pabėgėjęs kelis metrus į priekį,
Mokytojas staiga pargriuvo, ir tiesiog
mano akyse jo oda prasiskyrė ir
Mokytojo vietoje stovėjo kažkas juodo ir
nežmoniško.
Mano galvoje ramiai tyvuliavusi balsų
jūra oštelėjo ir pradėjo pašėlusiai
blaškytis.
„Demonas?“ – neužtikrintai
sumurmėjau drebančiu balsu.
Tarsi man atsakydamas, juodas kaip
derva padaras iškėlė į viršų pliką galvą ir
sustaugė. Dar po akimirkos jis tą
staugimą staiga nukando ir nėrė į
artimiausią skersgatvį.
„Aleksandra?!“ – šūktelėjo Danas,
pribėgdamas prie artimiausio žibinto.
Vienas jo smūgis kumščiu į pavojaus
mygtuką ir ant stulpo pakabinta sirena
užkaukė.
Jos garsas mane iš karto prablaivė.
Paspaudusi nedideles daubeles durklų
rankenose, mečiau paskutinį žvilgsnį į
Ordino Širdį.
„Jėzau!“– išspjoviau, vos
nepaspringdama savo pačios seilėmis.
Tiesiog man prieš akis Ordino Širdies
durys užsidarė.
Irinos pagalba.
„Aleksa!“ – dar kartą piktai šūktelėjo
Danas, kurį vos girdėjau pro kaukiančią
sireną. Po sekundės ją pakeitė pirmas
varpo dūžis.
Papurčiusi galvą, sugniaužiau durklus
ir pasileidau paskui Daną. Jis jau buvo
įsmukęs į tamsų skersgatvį, į kurį prieš
tai buvo nunėręs juodasis demonas.
Stipriau sukandusi dantis, į tą pusę
pasileidau visu greičiu.
Daną pasivijau per keletą sekundžių,
jis jau beveik lipo visiškai plikam,
juodam kaip derva demonui ant kulnų.
Mačiau, kaip Danas aukštyn iškėlė
išsitrauktą kardą, ruošdamasis mirtinam
kirčiui.
Staiga demonas dar kartą užbaubė ir
stipriai atsispyręs kojomis nušoko kelis
metrus pirmyn, nusileisdamas ant visų
keturių. Jis pradėjo bėgti dar greičiau. Jo
nugara pradėjo pūstis ir staiga iš jos
išsprūdo du milžiniški juodi sparnai.
Plačiai juos išskleidęs ir nė kiek
nelėtindamas žingsnio jis pradėjo
šokinėti, kaskart kildamas vis aukščiau.
Aš beveik šnopavau Danui į nugarą.
Dar šiek tiek. Dar šiek tiek.
Klaikiai užbaubęs, demonas dar kartą
mostelėjo sparnais ir pradėjo kilti.
Nespėjus man ant demono užšokti,
Danas staiga pasinešė į dešinę, įsibėgęs į
sieną staigiai nuo jos atsispyrė ir
besisukdamas kirto savo kardu demonui
per sparną.
Nežmonišku balsu užbaubęs,
demonas tėškėsi atgal ant grindinio.
Vietoje vieno jo sparno kyšojo tik
kraupiai atrodantis kaulas.
Nedelsdama nė sekundės, paleidau į
demoną dešinį durklą ir stipriai
atsispyrusi kojomis šokau. Nusileidau
tiesiai demonui ant nugaros, dešine
ranka įsikirsdama į jo kruviną kaulą,
kaire ranka smeigdama jam į nugarą dar
vieną durklą. Stipriai įsikibusi į durklo
rankeną, nėriau į savo ošiančią balsų jūrą
kartu su ja pasinerdama į demono
kraują.
Mane ir mano jūrą pasitiko absoliuti
tamsa. Toje tamsoje nebuvo nieko,
visiškai nieko. Aš bandžiau iškart atšokti,
tačiau tamsa neleido. Ji mane sugriebė ir
kartu su balsų jūra truktelėjo gilyn.
Pradėjau skęsti. Su kiekviena sekunde
man vis labiau trūko oro. Paniškai
žiopčiodama, vis bandžiau ir bandžiau
kilti aukštyn, į paviršių. Man nesisekė.
Aplink mane buvo tik tamsa. Baimingai
savo galvoje suklykusi, nėriau į patį
balsų jūros dugną. Atsispyrusi ir
sutelkusi visą savo valią, atplėšiau nuo
demono rankas ir tiesiog kritau ant
grindinio, išvemdama viską, kas buvo
skrandyje.
Nespėjus atsistoti, demonas užšoko
man ant nugaros ir savo aštriais dantimis
įsikirto į švelnią kaklo odą.
„Aleksandra!“ – išgirdau Dano šūksnį,
po akimirkos pajausdama ant manęs
užvirtusį nustojusį judėti kūną.
Greitai iš po jo išlindusi, nuropojau
kelis metrus pirmyn ir vis dar
žiaukčiodama atsisėdau.
„Aleksa, kas tau yra?! – riktelėjo
priešais atsiklaupdamas Danas. –
Parodyk savo žaizdą.“
„Neliesk manęs“, – sušvokščiau,
numesdama Dano ranką.
Stipriai užmerkusi akis, pora kartų
giliai įkvėpiau ir įsitikinusi, kad daugiau
neapsivemsiu, pakėliau galvą. Susidūriau
su sunerimusiomis rudomis akimis.
Danas tikrai atrodė taip, tarsi jam
rūpėtų.
„Atleisk, turbūt atrodau šlykščiai“, –
sumurmėjau, ranka persibraukdama per
lūpas.
„Man nusispjaut, kaip tu atrodai. Ar
tu sveika?“
„Taip. Žaizda tuoj užsitrauks. Atleisk,
kad taip išėjo.“
„Ką tu čia bandei padaryti?“
„Sustingdyti demoną.“
„Rimtai? – prunkštelėjo Danas, – o
kam?“
 „Nesvarbu, – sumurmėjau
atsiklaupdama, – nukirsk tam padarui
galvą, dar atsibus.“
Metęs į mane dar vieną sunerimusį
žvilgsnį, Danas atsistojo ir užsimojęs
nukirto demonui pliką, beveik žmogišką
galvą. Susikišęs kardą atgal į dėklą,
išsitraukė iš po marškinėlių medalioną ir
jį atidaręs atsargiai paėmė vieną juodą
kristalą. Greitai sutrynęs jį delnu,
prinešė man prie veido pirštą
laukdamas, kol aš į jį bakstelsiu savo
durklu. Šyptelėjusi įdūriau stipriau nei
to reikėjo, susilaukdama pašaipios Dano
šypsenos. Nusukęs nuo manęs akis, jis
sunkiai kvėptelėjo ir po akimirkos į
naktį nuskrido juodas drugys.
„Ar čia taip ir sėdėsi?“ – paklausė jis,
ištiesdamas man ranką.
Nustebusi suėmiau ją ir Danas lengvai
mane truktelėjo, pastatydamas ant kojų.
Akimirką žvelgiau į jo rudas
surimtėjusias akis.
„Čia buvo Mokytojas.“
Danas sutikdamas linktelėjo.
„Tu žinojai.“
„Tikrai ne“, – ramiai atsakė.
„Netikiu.“
„Man nusišvilpti.“
„Jei nežinojai, kodėl stebėjai Ordino
Širdį?“
„O kodėl tu ją stebėjai?“ – iš karto
man atkirto pašaipiai išsiviepdamas.
Nesusivaldžiusi atsakiau jam tuo
pačiu. Šioje vietoje mes buvom lygūs.
Atrodo, šiame mieste gyveno dar vienas
beprotis, nežinantis, ką reiškia
elementarus saugumo jausmas.
„Magistrai man turės daug ką
paaiškinti“, – tyliai iškošiau pro dantis.
„Nedaryk to, – papurtė galvą Danas, –
šiame mieste yra tik dvi spalvos – juoda
arba balta. Tu arba prieš juos arba su
jais.“
„Ką tu bandai man pasakyti?“
 „Nelįsk ne į savo reikalus, Magistrai
tau už tai nepadėkos“, – ramiai atsakė
Danas.
„Ar tu man siūlai visa tai pamiršti?“
„Jei vis dar esi jiems lojali ir nori likti
šiame mieste, tuomet taip.“
„Ar tu jiems lojalus?“ – nesusivaldžiusi
pašaipiai paklausiau, pabrėždama
paskutinį žodį.
Nieko neatsakęs, Danas abejingai
gūžtelėjo pečiais. Tokį jo atsakymą
galėjau suprasti taip, kaip norėjau. Aš
pasirinkau manyti, kad jis buvo lojalus.
Įdomu, ką dar jis apie Magistrus žinojo
ir lojaliai tai slėpė?
 „Danai, ar Gabrielis su Deividu išvykę
į dykumą?“
„Iš kur man žinoti?“ – atkirto jis,
pasisukdamas eiti.
„Tą naktį tu buvai Ordino Širdy, pati
tave mačiau.“
„Tu per daug smalsi, pelyte, –
neatsisukdamas tarstelėjo, – tą naktį ir aš
paskutinį kartą juos mačiau.“
„Ar jie bent paliko Ordino Širdį?“
„Aš iš jos buvau išprašytas pirmasis,
Aleksa“, – pajudėdamas atkirto Danas.
Norėjau sušukti, kad netikiu juo,
tačiau taip daryti nebuvo jokios
prasmės. Žinojau, koks būtų jo
atsakymas. Vis dėlto po šios nakties aš
negalėjau ant jo pykti. Mano akyse
Danas tapo kai kuo daugiau nei tik dar
vienu Ordino riteriu. Panašu, kad tarp
Ordino riterių buvo dar vienas žmogus,
kuriam galėjau atsukti nugarą
nebijodama, jog į ją bus įsmeigtas
durklas. Galbūt taip galvodama aš
klydau. Galbūt. Tą parodyti galėjo tik
ateitis. Tačiau giliai širdy tikėjau, kad
neklystu.
„Netikiu!“ – šūktelėjau jam pavymui,
su šypsena žiūrėdama į jo iškeltą pirštą.
Panašu, kad Izabelė tikrai susirado savęs
vertą iššūkį. Ir aš labai abejojau, kad su
juo susidūrusi Izabelė išeis laimėtoja.
Pagalvojus apie Izabelę, mano šypsena
iš karto apsiblausė. Ar mano geriausia
draugė žinojo, ką jos mamytė veikė
naktimis? Tą neabejotinai ruošiausi
išsiaiškinti. Bet tik tuomet, kai būsiu
tikra, kad nepratrūksiu.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

28

Kad nurimčiau, man prireikė visos

nakties. Net ir jai praėjus, vis dar
negalėjau patikėti tuo, ką mačiau.
Mokytojo mirtis, jo keistas prabudimas
ir virsmas į juodą padarą, kuris
greičiausiai buvo net ne demonas, o
kažkas dar baisiau, Irinos uždarytos
durys... visa tai atrodė taip nerealu, jog
kartais pradėdavau abejoti, kad tikrai
visa tai mačiau. Ar Mokytojas buvo
žmogus? Ar visi Magistrai buvo žmonės?
Jie tikrai buvo panašūs į žmones ir tikrai
nebuvo demonai. Mano kraujas jau
seniai būtų juos atpažinęs, jei būtų
kitaip. Jei jie buvo žmonės, tuomet kaip
paaiškinti tokį mirusio Mokytojo virsmą
į juodą padarą? Gal Irina jam ką nors
padarė? O gal kaip tik ko nors nepadarė?
Danas man patarė net nebandyti
knaisiotis giliau. Gal iš tikrųjų reikėtų jo
paklausyti ir visai tai pamiršti?
„Pamiršiu, jei Izabelė pasakys, kad
nieko apie tai nežino“, – tyliai
sumurmėjau, žiūrėdama į savo
miegamojo lubas.
Aš augau nedideliame Nanos
namelyje. Dėdė Patrikas, neturėdamas
žmonos, vienas manęs net nebandė
auginti. Izabelė augo milžiniškame
Irinos ir Tomo name. Būdama tokia
smalsi, ji apie Magistrų gyvenimą tikrai
žinojo daugiau nei aš ar bet kuris kitas
riteris. Klausimas labai paprastas – ką ji
nuo manęs slėpė?
Išlipusi iš lovos, nuslinkau tiesiai prie
šaldytuvo ir užsiverčiau apelsinų sulčių
pilną ąsotį. Kad ir kaip nenorėjau to
pripažinti, net nepasikalbėjusi su Izabele
jaučiausi jos išduota. Ji tikrai apie savo
įtėvius žinojo daugiau nei man
pasakodavo. Buvau tuo tikra. Tereikėjo
tik išgirsti jos patvirtinimą.
Nusibraukusi lūpas ranka, niūriai
atsidusau ir nuslinkau į vonią –
įsispitrinau į veidrodyje atsispindintį
pabalusį pajuodusiais paakiais veidą.
Man reikėjo nors kokių atsakymų. Kol
kas buvo vien tik klausimai. Neatmečiau
galimybės, kad netgi sieną griaunantis
bulius kaip nors į visa tai įsipynęs.
Aplink mane buvo vien paslaptys.
Jaučiausi taip, tarsi tik aš viena nieko
nežinočiau ir būčiau stumdoma kaip
alavinis kareivėlis. Man tai pradėjo
nepatikti.
Neleisdama sau ilgiau dykinėti,
įsispraudžiau į patogias kelnes,
užsivilkau laisvą Nanos nuostabiomis
gėlėmis išsiuvinėtą tuniką ir žengiau pro
duris, pakeliui dar prigriebdama diržą
su durklais. Akis užkliuvo už kardo,
pakabinto ant kėdės atramos. Su juo aš
būčiau saugesnė. Problema ta, kad
kardų nemėgau. Mano durklų geležtės
buvo pakankamai ilgos, kad jausčiausi
taip, tarsi mano rankose būtų du trumpi
kardai. Taip ir neprisivertusi jo užsidėti,
užtrenkiau paskui save duris ir greitai
nubėgau laiptais žemyn.
 Rytinės miesto gatvės buvo pilnos
žmonių, kaip niekur nieko
užsiiminėjančių savo reikalais. Jie
greičiausiai net nežinojo, kad vos prieš
keletą dienų jų ramų gyvenimą sauganti
siena skilo. Ir tikrai nežinojo, kad
Ordino Mokytojas, visiems miestelio
žmonėms simbolizuojantis jėgą ir
nepažeidžiamumą, buvo nužudytas du
kartus. Prisiminusi tą pliką, juodą kaip
anglis padarą, nejučia nusipurčiau,
pabandydama iš karto jį išmesti iš
galvos. Ten buvo ne Mokytojas.
Mokytojas mirė anksčiau, tamsioje
gatvelėje buvo užsmaugtas žudiko, kuris
greičiausiai dar buvo ir magas. Tik
magas būtų sugebėjęs prasiskverbti pro
juodąją Magistrų aurą. Tai buvo dar
viena paslaptis, kurią irgi pasistengiau
kuo greičiau išmesti iš galvos. Į priekį
reikėjo judėti mažais žingsneliais.
Šiandien aš norėjau išnarplioti tik
Izabelės paslaptis.
Kai nepasibeldusi įsibroviau į erdvų
Izabelės butą, radau ją jau manęs
laukiančią su dideliu garuojančiu
puodeliu kavos. Ji visada kažkaip
atspėdavo, kada aš pasirodysiu.
Greičiausiai tai buvo asmeninė jos
magija.
 Šyptelėjusi klestelėjau ant virtuvinės
kėdės stebėdama, kaip Izabelė
neskubėdama kuičiasi virtuvėje.
Ji atrodė tyli ir įsitempusi.
Toks jos elgesys man pasirodė
įtartinas.
„Danas vis dar tyli, – po nejaukios
pauzės prašneko Izabelė, – niekada
nemaniau, kad jis toks nesukalbamas.“
„Ir taip nusprendei dėl to, kad jis
nepasiduoda tavo žavesiui?“ –
nesusilaikiau nepasišaipiusi. Vakar
susidūrusi su Danu puikiai supratau,
kodėl Izabelė jaučiasi tokia įerzinta.
Danas buvo linkęs pasakyti tik tai, ką
pats norėjo.
„Jis ne tik, kad nepasiduoda, jis iš jo
tiesiog tyčiojasi“, – kreivai nusišypsojusi
atkirto Izabelė.
„Manau buvo pats laikas“, –
šyptelėjusi sumurmėjau, susilaukdama
pikto Izabelės žvilgsnio.
„Tu nesupranti.“
„Aišku, kad nesuprantu. Dar
nesutikau vyro, kuris negalėtų atsispirti
mano žavesiui“, – ironiškai atšoviau,
patogiau įsitaisydama kėdėje.
„Ir dėl to yra kaltas tavo būdas, o ne
tavo išvaizda, – atkirto Izabelė,
klesteldama ant kėdės šalia manęs, – tu
netgi gražesnė už mane.“
„Nenusišnekėk“, – burbtelėjau
pasimuistydama.
Aš niekaip nesiryžau pradėti kito
pokalbio. Kur kas rimtesnio. Ar tavo
pamotė yra demonas? Net mintyse toks
klausimas skambėjo labai kvailai.
„Ką tavo motina veikia naktimis,
Izabele?“ – galiausiai tyliai paklausiau,
pakeldama į ją akis.
Išgirdusi mano klausimą, Izabelė
krūptelėjo. Kilstelėjusi galvą, ji labai
atidžiai į mane pažiūrėjo. Aš laukiau iš
jos kokio kvailo klausimo arba
nešvankaus juokelio, tačiau ji tylėjo.
 Į mane žvelgiančios mėlynos Izabelės
akys buvo kupinos nerimo ir dar kažko.
Jeigu tai būtų ne Izabelė, manyčiau, kad
taip į mane žvelgiantis žmogus jaučiasi
kuo nors prasikaltęs ir yra pasiruošęs tą
kaltę pripažinti. Bet tai buvo Izabelė. Ji
kalta nesijusdavo dėl nieko.
Klausiamai pakėlusi antakius, kantriai
laukiau, kol Izabelė prasižios. Aiškiai
kaip niekad supratau, kad nuo to, ką ji
man ruošėsi pasakyti, priklausys, ar mes
vis dar liksime draugės.
„Aš prisiekiau tylėti, Aleksandra,
noriu, ką tą suprastum ir pernelyg
manęs nesmerktum.“
 Kurį laiką tylėdama į ją žiūrėjau.
Vadinasi, ji tikrai nuo manęs kažką
slėpė.
Mano gerkle pakilęs kartus skonis
išdavė, kad aš iki paskutinės akimirkos
tikėjausi, jog klydau. Pasirodo, ne. „Kas
pasikeitė dabar? Ar pažadas jau
nebegalioja?“
„Jis galioja. Tiesiog buvau sau
pasižadėjusi, kad viską tau papasakosiu
tada, kai tu paklausi.“
Išgirdusi jos atsakymą, kažkodėl
lengviau atsikvėpiau. Kartus išdavystės
jausmas šiek tiek atslūgo.
„Šiandien aš klausiu, Izabele.“
 Kreivai šyptelėjusi, Izabelė nudelbė
akis į savo kavos puodelį.
„Irina iškviečia į miestą demonus“, –
galiausiai sumurmėjo Izabelė,
pakeldama akis.
„Iškviečia demonus, – monotoniškai
pakartojau, iki galo nesuprasdama jos
žodžių. – Tavo mama į Nesuterštąjį
miestą iškviečia demonus?! – užrikau
pašokdama kartu su nusiritusia kėde. –
Tu juokauji, taip?“ Ne tokį atsakymą aš
tikėjausi iš jos išgirsti.
„Ar panašu, kad juokaučiau? – piktai
atšovė Izabelė, susigūždama kėdėje. –
Mama mane prisaikdino tylėti, supranti?
Aš negalėjau tau apie tai pasakyti.“
„Ar Didysis Magistras tą žino?“ –
vakar tarpduryje stovėjo tik Irina. Ar gali
būti, kad dėdė Patrikas nieko nežino? Aš
tiesiog negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu,
ir nesvyruojančiu Izabelės lojalumu
pamotei. Ar vakar Ordino Širdyje Irina
tą ir veikė? Kvietė demoną, kuris šį kartą
išlindo tiesiog iš mirusio Mokytojo
kūno?
„Aišku, kad žino, – kvėptelėjo Izabelė,
– visi Magistrai tą žino.“
„Iš kur tu žinai?“
„Nesvarbu, – numojo ranka Izabelė, –
esmė ta, kad visi Magistrai naudojasi
mano mamos iškviestais demonais.“
„Naudojasi? Kaip galima naudotis
demonais?“ – ar vakar Mokytojas irgi
naudojosi demonu? Tokia mintis atrodė
tokia absurdiška, kad aš tik bejėgiškai
papurčiau galvą, stengdamasi tą mintį
tiesiog pamiršti.
„Tu privalai daugiau sužinoti apie
demonus, Aleksandra, tiesiog privalai“,
– piktai prakalbo Izabelė.
„Aš juk bandžiau ir pamečiau tą
sumautą knygą, – pyktelėjusi atkirtau, –
tik nesuprantu, kaip tai susiję su
demonų iškvietimu į miestą. Ir apskritai,
ar ji juos bent nužudo?“ – vakar ji tikrai
nenužudė to Mokytojo-demono, kuris
buvo, bet kartu ir nebuvo demonas. Jis
buvo kažkas baisesnio ir tamsesnio.
„Dažniausiai. Bent aš taip manau, –
po pauzės neužtikrintai pridėjo Izabelė,
– tačiau ne dėl to ji juos iškviečia. Ji juos
kviečia tam, kad niekada nemirtų.“
„Ką tu čia nusišneki?!“
„Kaip manai, kiek Magistrams metų?
– piktai paklausė Izabelė, tiesiau
atsisėsdama, – penkiasdešimt,
šešiasdešimt?“
„Panašiai, – suraukusi antakius
atšoviau, kovodama su neramiai
spurdančia širdim. – Tikrai ne
daugiau.“
„Ne mažiau kaip šimtas, o gal ir dar
daugiau, – atsistodama atkirto Izabelė, –
jie rado būdą sulėtinti senėjimą, gerdami
iškviestų demonų kraują.“
To jau buvo per daug.
Išpūtusi akis aš tiesiog sudribau
kėdėje. Mokytojo mirtis ir jo kūne
tūnantis demonas vėl įgavo visai kitokią
prasmę.
Magistrai gėrė demonų kraują?
Demonų, kuriuos aš žudžiau vos
užtikusi? Demonų, kuriuos nužudžius
mano balsų jūra tik platėdavo?
„Ar tu geri jų kraują, Izabele?“ – tyliai
paklausiau, kovodama su beprotišku
noru tuojau pat griebtis durklų.
„Vieną kartą“, – užsimerkdama
sušnabždėjo Izabelė.
Akimirką aš į ją paprasčiausiai
žiūrėjau, tarsi matyčiau pirmą kartą. Aš
ne tokia kaip tu, kažkada ji man pasakė,
išklausiusi mano nuotykį su vilkais. Ar
tą ji turėjo galvoje? Ar aš visą gyvenimą
ja pasitikėdama klydau? Ar ji irgi
numirusi virs tuo pliku, juodu kaip
derva padaru? Kiek litrų demonų kraujo
reikėjo išgerti, kad tokiu taptum?
„Kodėl tik vieną?“
„Todėl, kad tai negerai, ir todėl, kad
tai greitai tampa priklausomybe, –
atsakė Izabelė, pakeldama smakrą. – Aš
padariau klaidą ir ją pripažįstu, jeigu
manai, kad nebenori su manim turėti
nieko bendra, aš suprasiu.“
Ar tu turi teisę ją teisti? Paklausiau
savęs, žiūrėdama į mėlynas netikrumo ir
kaltės kupinas Izabelės akis. Ne dėl to aš
ant jos pykau. Labiausiai pykau todėl,
kad ji nuo manęs tai slėpė. Tereikėjo
atsakyti tik į vieną vienintelį klausimą –
ar buvau pasiruošusi prarasti vienintelę
savo draugę?
„Ar ilgai tu nuo manęs tai slėpei?“ –
atsidususi paklausiau. Ne. Aš nebuvau
pasiruošusi prarasti Izabelės draugystės.
Net jei po mirties ji virs į smalinį.
„Irina liepė man prisiekti, Aleksandra,
– dar kartą pakartojo Izabelė, – visą
gyvenimą“, – po pauzės sumurmėjo
tyliai atsidusdama.
Vau, kvėptelėjau, kovodama su antra
šoko banga. Tai buvo šiek tiek ilgiau, nei
aš tikėjausi. Ką dar ji nuo manęs slėpė
visą gyvenimą? Antrą galvą?
„Ar yra dar kas nors, ką aš turėčiau
žinoti?“ – galiausiai išspaudžiau,
nusisukdama nuo maldaujančių jos
akių. Aš supratau, kodėl ji man to
nepasakė, aš tikrai supratau, tiesiog vau.
 „Ji išsikvietė Šnabždantįjį“, –
susigūždama atsakė Izabelė.
Šnabždantįjį. Ar taip vadinasi į smalinį
virtęs Mokytojas? Labai tuo abejojau.
Mokytojo baubesio tikrai nebūčiau
pavadinusi šnabždėjimu. Panašu, kad
keletą pastarųjų naktų Irina buvo labai
užsiėmusi. „Galbūt galėtum plačiau?“
„Jis mato galimybes, – prakalbo
Izabelė. – Visas įmanomas ateities
vizijas, tereikia tik tinkamai jo
paklausti.“
„Kada ji iškvietė tą Šnabždantįjį,
Izabele?“ – bespalviu balsu paklausiau,
klausydamasi greitėjančio savo širdies
plakimo.
„Tą pačią dieną, kai skilo siena, kai tu
palikai Krėslo salę“, – tyliai atsidusdama
atsakė Izabelė.
Dar prieš Mokytojo mirtį arba beveik
tuo pačiu metu, mintyse apskaičiavau,
kovodama su keistu nerealumo jausmu.
Ar tai irgi buvo sutapimas? Kiekvienas iš
mūsų padarys tai, ką privalo padaryti, taip
man tą vakarą pasakė Irina. Aš buvau
kvailė, nematydama to, kas vyko man
prieš pat nosį. Visiška kvailė.
„Ar tu žinai, ką Šnabždantysis jai
pasakė?“
„Aš ten nebuvau, Aleksandra, – atkirto
Izabelė, – aš buvau su tavim. Bet man
pavyko šį tą nugirsti. Magistrai iš jo
išpešė tik tiek, kad bulius juos sutryps.
Dar Šnabždantysis šnekėjo apie kažkokią
Zoją.“
„Tą pačią naktį miręs Mokytojas tikrai
padarė jiems įspūdį, – nejučia pratariau,
bandydama viską sudėlioti į vietas. –
Kaip matančio ateities vizijas, iš to
Šnabždančiojo labai mažai naudos.“
„Iš visų ateities spėjikų mažai naudos,
– atsakė Izabelė, – visgi Magistrams
pavyko suprasti, kad tos Zojos reikia
ieškoti Naujajame Orleane ir kad ji irgi
šnabžda.“
 „Kitaip tariant, spėja ateitį?“ – dar
pasitikslinau.
„Suprantu, tai skamba kvailai, –
liūdnai nusišypsojo Izabelė, – tačiau tik
tiek man pavyko sudėlioti iš nugirstų
detalių. Mama nustojo manimi
pasitikėti. Magistrai pastaruoju metu
tapo labai atsargūs. Esu beveik tikra, kad
tas demonas pašnabždėjo daugiau.“
„Mes turbūt to jau nesužinosime“, –
užsimerkdama tyliai sumurmėjau.
Aš net nežinojau, ant ko labiausiai
pykstu. Greičiausiai ant savęs. Kad
buvau tokia akla. Izabelė už mane žinojo
daugiau, tačiau ji irgi buvo ne Magistrė
ir net ne jų kraujo giminė. Izabelė buvo
mano vienintelė draugė. Ji turėjo savo
paslapčių, kaip ir aš turėjau savųjų. Dėl
to tikrai nebuvo verta jos prarasti.
„Ką tu ketini daryti?“ – atsargiai
paklausė Izabelė, stebėdama mane iš
padilbų.
„Nieko“, – atsakiau gūžteldama
pečiais.
„Ar mes vis dar draugės?“
„Būsim, jei tu man atiduosi savo
raudoną suknelę.“
„Tu rimtai? Man taip brangiai teks
mokėti?“ – šyptelėjo Izabelė,
nusukdama nuo manęs ašarotas akis.
 „Juokauji? Tai tik pradžia, reikės
atidžiau pasikuisti po tavo spintą.“
„Ten mano asmeninė erdvė!“ –
pasibaisėjusi šūktelėjo Izabelė.
„Teks ja pasidalyti su manim, – piktai
prunkštelėjau, siurbteldama atšalusios
kavos. Aš tikrai nebuvau pasiruošusi
Izabelės prarasti. Nei dabar, nei kada
nors vėliau. – Vakar naktį kai kas įvyko“,
– surimtėjusi pradėjau ir nusijuokiau,
pamačiusi nerimo perkreiptą Izabelės
veidą.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

29

Išgirdusi mano vakarykštį nuotykį,

Izabelė vos negavo širdies smūgio. Aš
jaučiausi beveik jai atsiteisusi. Netgi
dabar prieš akis stovėjo jos pakraupęs
veidas, man pasakojant apie smaliniu
virtusį Mokytoją. Įtariau, kad ji
nesugebės užmigti pora naktų,
galvodama apie savo mirtį ir būsimąjį
naują juodą kūną.
 „Nuo šiol ją vadinsiu smaline“, – tyliai
nusijuokiau, be tikslo žingsniuodama
Centrine gatve.
Man reikėjo laiko pagalvoti.
Izabelei aš atleidau, tačiau kartus
išdavystės jausmas vis dar stovėjo
gerklėje.
Jaučiausi išduota, išnaudojama,
bukaprote beprote ir dar naivuole.
Trumpiau tariant, aš tiesiog savęs
nekenčiau. Nana riterius laikė kvailiais ir
aš buvau viena iš jų, tik dar didesnė.
Baisiausia buvo tai, kad greičiausiai tai,
ką Izabelė man pasakė, buvo tik detalės.
Aš vis dar nesuvokiau didžiosios
Magistrų schemos ir greičiausiai niekada
nesuvoksiu. Dėl Dievo meilės, juk jie
buvo šimtamečiai seniai. Kas žino, kas
sukasi jų išprotėjusiose, svetimo,
demoniško kraujo prisisiurbusiose
smegenyse? Jie patys į miestą kviesdavo
demonus. Tai buvo beveik
nesuvokiama. Net nežinojau, kas
baisiau, ar tai, kad jie juos išsikviesdavo,
ar tai, kad gerdavo jų kraują. Pailgėjęs
gyvenimas. Nejaugi tai buvo vienintelis
jiems rūpėjęs dalykas? Jei taip, tuomet jų
paistalai apie žmonių saugumą buvo
visiškas melas. Netgi Ordinas
greičiausiai buvo sukurtas tik tam, kad
išvalytų jų paliktas šiukšles.
„Tikiuosi, kad klystu. Dieve, tikiuosi,
kad klystu“, – užsimerkdama tyliai
sumurmėjau.
Aš vis dar norėjau tikėti, kad
Magistrams, o ypač dėdei Patrikui tikrai
rūpėjo žmonių saugumas. Na ir kas, kad
jie gėrė demonų kraują. Žmonės nori
ilgiau gyventi. Magistrai irgi buvo
žmonės. Aš beveik juos supratau.
Beveik. Tiek, kiek galima suprasti
šimtamečius, mirti nenorinčius senius.
Pora valandų be tikslo pravaikščiojusi,
pasijutau išalkusi. Pakėlusi nuo
grindinio galvą apsidairiau, akimis
ieškodama artimiausio baro.
„Žavioji Merė“ buvo beveik tuščia,
išskyrus pora nuolatinių, kurie
greičiausiai jame ir gyvendavo.
Užsisakiusi didelį dubenį žirnių košės ir
didelį bokalą tamsaus alaus, pasistengiau
išmesti viską iš galvos.
Ištuštinus beveik visą bokalą, man
pradėjo sektis.
Užsisakiusi dar vieną ir lėtai jį
gurkšnodama, net nepastebėjau, kaip
pradėjau knapsėti nosimi.
Staiga mane prižadino nestiprus
smūgis į petį. Pakėlusi galvą
nesuprasdama įsispitrijau į kažką man
rėkiantį žydą.
„Ko tu nori?“
„Varpai skamba!“ – dar kartą riktelėjo
jis, išraiškingai mosikuodamas
rankomis.
Staigiai pašokusi ir iš karto
griebdamasi durklų, išlėkiau pro duris,
be perstojo keikdama prakeiktą žydo
alų. Jau skambėjo visi keturi
Nesuterštojo miesto varpai.
„Sušiktas žydas“, – dar kartą
nusikeikiau ir apsidairiau.
Tokiu metu paprastai pilna žmonių,
tačiau dabar Centrinė gatvė buvo
visiškai tuščia.
 Vieną kartą giliai įkvėpusi, užmerkiau
akis ir nekreipdama dėmesio į silpnai
besisukančią galvą susikoncentravau.
Demonas. Oštelėjo mano jūra.
Demonas. Visur.
„Kas per velnias.“
Gatvėse klajojo demonas ir man
niekaip nepavyko nustatyti jo judėjimo
krypties.
Atrodė, kad po demoną buvo visur:
pietuose, šiaurėje, kitoje gatvėje. Ant
kaklo kabantis medalionas buvo toks
šaltas, jog, atrodė, tuoj išdegins skylę
odoje.
Praradusi viltį ką nors suprasti,
pasisukau ir nubėgau šiaurės kryptimi,
greitais žingsniais kirsdama siauras ir
visiškai tuščias gatveles.
Pasukusi už dar vieno gatvės kampo,
išgirdau ginklų žvangesį ir negarsų
gerklinį urzgimą. Nesustodama
išsitraukiau savo durklus ir iš visų jėgų
pasileidau garsų link.
Prieš mane atsivėręs vaizdas nežadėjo
nieko gero. Penki riteriai buvo apsupę
aukštą juodu keistai plazdančiu
apsiaustu apsivilkusį padarą, savo veidą
paslėpusį po apsiausto gobtuvu.
Tykioje, be mažiausio vėjelio popietėje
apsiaustas nesustodamas plazdėjo, tarsi
pučiant vėjui. Jo skvernai išsipūsdavo ir,
rodės, pailgėdavo kelis metrus, paskui
vėl susitraukdavo, iškreipdami aplink
padarą esančią erdvę. Niekada nemačiau
nieko panašaus.
Pajutę artėjančią kovą, mano galvoje
apsigyvenę balsai sujudo, savo
demoniškas galvas keldami vis aukščiau.
Nieko gero, neramiai pagalvojau,
akimis sekdama kovą.
Neatrodė, kad riteriai imtų viršų. Nors
nuo demono nė akimirkai nenuleidau
žvilgsnio, atrodė, kad jis trumpam
pranykdavo erdvėje ir vėl atsirasdavo jau
šiek tiek kitoje vietoje. Man artėjant, jį
apsupę Ordino riteriai sutartinai puolė,
taikydami į silpniausias demono kūno
vietas. Planas buvo geras, bet
akivaizdžiai neveiksmingas, vietoje
solidaus kūno riteriai kapodavo tik
tuščią erdvę. Jiems tikrai reikėjo
pastiprinimo.
Išsitraukusi abu durklus, nedideliais,
lengvais žingsneliais priartėjau prie
grupelės, ieškodama geriausio kampo
pulti. Akimirką stipriau papūtęs
fantominis vėjas plačiai praskleidė
demono apsiaustą, apnuogindamas
rankas ir prie šono prikabintą ilgą kardą.
Vadinasi, šis demonas ginklą turėjo.
 „Nieko gero“, – dar kartą tyliai
sušnabždėjau, stebėdama bejėgiškas
riterių pastangas demoną sužeisti.
Nelaukdama, kol įvyks kas nors
blogiau, paspaudžiau durklų rankenas,
akimirksniu pajusdama į delnų odą
įsirėžusias adatėles. Pajutusi pirmuosius
kraujo lašus, palaukiau, kol demonas
atsuks man nugarą, ir staigiai prie jo
šokau, švysteldama savo krauju ištepta
geležte.
Aš, kaip ir kiti riteriai, užkabinau tik
orą. Demonas į mano puolimą net
nesureagavo.
Staigiai atšokusi, puoliau dar kartą. Šį
kartą demonas sureagavo, staigiai
atsisukęs sugriebė mano durklą laikantį
riešą ir milžiniška jėga suspaudė.
Kažkas mano rankoje trakštelėjo.
Sušnypštusi švystelėjau laisvu durklu,
taikydamasi perrėžti mano riešą
trupinančią ranką.
Šį kartą man pavyko. Durklas giliai
įsirėžė į jo dešinės rankos dilbį,
priversdamas demoną atgniaužti kumštį.
Su tuo pačiu kumščiu jis stipriai kirto
man per veidą, nusviesdamas mane
šalin.
Nusiritusi kelis metrus į šalį, šiaip ne
taip atsistojau keturiomis, tuoj vėl
pargriūdama, nudiegus skausmui rieše.
Nekreipdama į jį dėmesio, atsiklaupiau
ir pakračiau stipriai besisukančią galvą,
grindinį nusėdama raudonu krauju,
tekančiu man iš nosies.
Ranka jį nusibraukusi, pašokau ir vėl
tuoj pat pritūpiau, kovodama su
skausmo sukeltu šleikštuliu.
Kodėl jis neišsitraukia kardo? Be
perstojo sukosi mano galvoje nerami
mintis.
Demono smūgis mane buvo
nusviedęs kelis metrus atgal, todėl vėl
turėjau erdvės judėti. Pusę darbo jau
buvau padariusi, man tereikėjo tik dar
kartą prie jo prieiti ir laikyti jį tol, kol
užčiuopsiu jo esybę. Ir tai reikėjo
padaryti tol, kol žaizda visiškai
neužsitraukė.
Suėmusi kaire ranka durklą, akimis
sekiau Dimitrijų ir keturis kitus riterius,
bandančius demoną užspausti prie
namo sienos. Mano dūris išsklaidė jo
iliuziją, parodydamas jį tokį pat solidų,
kaip ir mes visi. Atkaklus riterių
puolimas privertė jį išsitraukti savo ilgąjį
kardą. Man bežiūrint, jis nežmonišku
greičiu jį švystelėjęs perkirto vieną
neatsargiai priartėjusį riterį beveik
pusiau ir nuspyrė jo krauju pasruvusį
kūną toliau nuo savęs.
„Jėzau“, – nejučia išsprūdo, stebint
atsitraukiančius riterius. Jie, kaip vilkų
gauja, suko aplink jį ratus, nerasdami
vietos prieiti.
Staiga pamačiau už demono nugaros
esančioje sienoje nedidelį išgriuvusį
plyšį.
Gali suveikti.
Pasinaudojusi riterių ataka, užbėgau
už kampo ir išdaužiusi arčiausiai esantį
lentomis pusiau užkaltą langą įlindau į
apdulkėjusį tuščių dėžių pilną kambarį.
Pro jas prasibrovusi, patekau į kitą
patalpą, kurios sienoje žiojėjo siauras
ilgas plyšys. Tyliai priėjusi, žvilgtelėjau į
gatvę ir įvertinau padėtį. Prieš demoną
jau kovėsi tik trys riteriai, tačiau viena
nuoga demono ranka kraujavo. Nuo jo
galvos nukritęs gobtuvas buvo
apnuoginęs ilgus, juodus plaukus,
surištus jam ant pakaušio.
Prasibrovusi dar giliau link plyšio,
sustingau ir laukiau tinkamos akimirkos.
Pirmas mane pastebėjo Dimitrijus.
Linktelėjęs jis šovė į priekį, staigiais
kirčiais atakuodamas demoną. Po
akimirkos paskui Dimitrijų pasekę ir kiti
privertė demoną žengti vieną žingsnį
atgal.
 Dabar.
Nelaukdama daugiau nė sekundės,
šokau į priekį ir įsmeigiau savo durklą
demonui į širdį. Tiksliau, toks buvo
planas.
Kodėl jis vis dar juda? Kvailai
pagalvojau, jausdama šaltą mano pilvą
pervėrusią geležtę.
Akimirką demonas žiūrėjo tiesiai į
mane, dengdamasis mano kūnu kaip
skydu. Jo šnervės išsiplėtė ir keistose
auksinėse akyse pasirodė nuostaba.
Tu vis dar kvėpuoji, priminiau sau,
žiūrėdama į tokį žmogišką jo veidą.
Mano galvoje vis dar ošė demonų jūra,
aš vis dar galėjau jį sustingdyti.
Pakėlusi ranką, įsikabinau į jo dilbį ir
iš karto panirau į demono kraują.
Kažkodėl jis nesipriešino, jaučiau tik
demono smalsumą. Užčiuopusi jo
esybę, iš visų jėgų suspaudžiau.
Akimirką sustingusi ji iš mano gniaužtų
išslydo, kaip nuo riterių kardų
išslysdavo ir demono kūnas.
„Tu nepakankamai stipri, Yorgana“, –
staiga pašaipiai prašneko demonas.
Šaltai nusišypsojęs, jis dar aukščiau
mane pakėlė ir nusviedė į riterių
grupelę.
Užgriuvusi ant kažkieno kūno,
skaudžiai pasiekiau grindinį ir
nugrimzdau į klampią tamsą. Kaip pro
rūką girdėjau keiksmažodžius ir
tolstančius šūksnius.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

30

Demonas vis dėlto nusprendė iš miesto

nešdintis, neaiškiai mąsčiau, kildama į
raudonai nusidažiusį paviršių. Aštrus
skausmas mano pilve tapo lengviau
pakenčiamas.
Tu vis dar gyva, nustebusi pagalvojau,
stebėdama apsiniaukusį dangų. Ošianti
balsų jūra buvo kaip reta rami. Aš net
nejaučiau jokio įniršio.
 Ar tai reiškia, kad mirštu? Taip
neatrodė. Su kiekviena minute mano
širdis plakė vis garsiau, vis daugiau
jaučiau sugrįžtančių jėgų. Dar praėjus
kuriam laikui, sunkiai atsistojau ir
drebančiomis kojomis atsirėmiau į
artimiausią sieną.
„Panašu, kad iki namų pati
nenusigausiu“, – tyliai sumurmėjau,
laukdama grįžtančių riterių. Gatvės gale
aš jau girdėjau jų neramius balsus. Priėję
arčiau, jie staiga sustojo ir nutilę į mane
įsispoksojo.
„Tu turėtum būti mirusi“, – po
pauzės kaltinamu tonu suurzgė
Dimitrijus.
„Gal aš nenoriu“, – tyliai sušniokščiau,
siaurėjančiomis akimis stebėdama
ginklus išsitraukiančius riterius. Iki tol
tolygiai plakusi mano širdis pradėjo
šokčioti, kovodama su naujai
besigaminančiu adrenalinu.
„Ji demonas“, – sušnypštė šalia
Dimitrijaus stovintis Adomas. Jam
pritardami, kiti riteriai neramiai suošė.
Nieko gero, toptelėjo nauja mintis,
kovojant su drebančiomis kojomis ir
kylančia baime.
„Mirtis demonui!“ – šūktelėjo
Adomas ir išsitraukęs kardą pasileido
link manęs.
Iš įtampos mano kūnas sustingo. To
tiesiog negalėjo būti. Į mane žvelgiantys
veidai buvo kupini neapykantos. Nė
vienas iš riterių nesiruošė Adomo
sustabdyti, mačiau tai iš jų kietų,
abejingų veidų.
Pakėlusi durklą stipriau prisispaudžiau
prie sienos, ruošdamasi vienam
vieninteliam smūgiui. Adomas į pragarą
eis kartu su manimi.
Viskas tarsi sulėtėjo. Aš mačiau tik jį ir
jo artėjantį kardą.
Staiga iš namo kampo iššokusi Izabelė
blokavo Adomo kardą ir stipriai spyrė
jam į pilvą. Skausmingai aiktelėjęs, jis
klestelėjo ant grindinio ir nuostabos
kupinu žvilgsniu įsispoksojo į Izabelę. Ji
ir liko taip stovėti, su iškeltu kardu,
atsukusi man nugarą.
„Nejaugi nematai, kad ji demonas!“ –
kažkas šūktelėjo Izabelei.
„Pasitrauk arba sukaposime ir tave!“
„Tu tik prieik, – suurzgė Izabelė, –
tada ir pažiūrėsime, kas ką sukapos.“
Keistai, bukai atsiribojusi, klausiausi
Izabelės pokalbio. Veidą, beveik prieš
mano valią, nušvietė šypsena.
Riteriai Izabelės nenužudys, netgi jei ir
bandys. Ji buvo labai gera kardininkė.
Labai gera. Žymiai geresnė už mane. O
man tereikėjo tik dar šiek tiek laiko. Su
kiekviena minute žaizda traukėsi.
Po kelių valandų jau galėsi kautis šalia
Izabelės, pasišaipiau iš savęs. Be buko
abejingumo daugiau nieko nejaučiau.
Visiškai nieko. Supratau tik tiek, kad
būsimoje kovoje Izabelei iš manęs nebus
jokios naudos. Nebent aš pagaliau
nuspręsčiau mirti. Riteriai ruošėsi mane
nužudyti. Čia pat. Gatvėje.
Mus apsupę riteriai piktai suošė ir
pasigirdo ištraukiamų ginklų žvangesys.
Nejučiomis šiek tiek pritūpiau,
pasiruošdama atakai. Tik per mano
lavoną, sukosi vienintelė mintis galvoje.
„Gana!“ – staiga pasigirdo šaltas, man
taip gerai pažįstamas Didžiojo Magistro
balsas.
Pakėlusi akis, pamačiau dėdę Patriką ir
šalia jo einančią Iriną.
Magistrai šaltais, neįžvelgiamais veidais
artėjo link mūsų. Jie spinduliavo
pasitikėjimą ir galią, neslėpdami savo
juodosios auros. Tiesą sakant, dienos
šviesoje aš ją galėjau matyti plika akimi.
Jos apsupti, Magistrai atrodė
nepažeidžiami. Beveik nežmoniški.
Juos pamatę riteriai sutriko.
Magistrams artėjant link mūsų, jie
prasiskyrė, padarydami jiems taką.
Žiūrėdami tik tiesiai priešais save,
Magistrai pro juos praėjo ir atsistojo šalia
sustingusios Izabelės.
„Kiekvienas iš jūsų jau yra miręs, –
prakalbo dėdė Patrikas, savo žodžiais
akimirksiu sustingdydamas mus
apstojusius riterius. – Jūs jau būtumėte
mirę daugybę kartų, jei ne Aleksandra,
kaskart išgelbėdama jūsų pasturgalius.
Ar ne taip? – dar piktai paklausė,
apžvelgdamas riterių veidus. – Ar toks
yra jūsų dėkingumas? Sukapoti ją kaip
demoną, kuriuos ji dešimtimis nužudė
dėl jūsų?“ Į minią nukreiptos dėdės
Patriko akys buvo šaltos kaip arktinis
ledas.
„Bet ji demonas!“ – užsispyręs
pakartojo Adomas.
„Iš kur tu žinai?“ – šaltai paklausė jo
dėdė Patrikas.
„Ji nemiršta“, – neužtikrintai atsakė
Domas.
„O jeigu mirtų, demonu nebūtų? –
pašaipiai paklausė dėdė Patrikas, dar
labiau sutrikdydamas Adomą. –
Kiekvienas iš jūsų turi ką nors
demoniško, kokį nors blogį savo
kraujyje, kurį iškeitėte į galimybę būti
žmogumi ir gyventi Nesuterštajame
mieste. Kodėl jūs bandot tą galimybę
atimti iš Aleksandros?“
Nė vienas iš riterių nedrįso atsakyti.
Jie taip ir spoksojo į mus, netardami
nė žodžio. Jų veiduose buvo sumišę
netikrumas ir pyktis. Visi žinojo, kad į
Ordiną priimami tik tie, kurie pereina
Kraujo krėslo išbandymą. Tuo buvo
viskas pasakyta.
„Eikite namo, – jau tyliau prakalbo
dėdė Patrikas, – eikite namo ir viską
gerai apgalvokite, čia jums nebėra ką
veikti.“
Pora sekundžių tvyrojo visiška tyla.
Net nenorėjau pagalvoti, kas verda
riterių galvose, tačiau jų veidai viską
pasakė. Jie abejojo Didžiuoju Magistru,
kaip ir jo sprendimais, tačiau nebuvo
kvailiai.
Tylėdami kas po vieną, kas poromis
metė į mane po paskutinį neapykanta
persisunkusį žvilgsnį ir dingo popietinės
saulės apšviestose Nesuterštojo miesto
gatvėse.
Švilpiančiai išpūtusi orą, kurį net
nejaučiau laikanti, stipriau įsirėmiau į
sieną, stengdamasi nepargriūti. Šiandien
aš savo gyvybę išsaugojau. Klausimas, ar
ilgam? Jaučiau, kad čia dar ne pabaiga.
Po poros minučių gatvėje likome
stovėti tik mes.
„Ar tu pajėgsi eiti?“ – atsisukęs
paklausė dėdė Patrikas.
Atsispyrusi nuo sienos, atsargiai
žengiau vieną žingsnį pirmyn,
įsakydama savo kojoms paklusti. Šalia
manęs prišokusi Izabelė stebėjo mano
pastangas erelio žvilgsniu. Žvilgtelėjusi į
jos veidą, neištvėrusi prunkštelėjau ir
žengiau kitą žingsnį. Bukas mane
lydintis skausmas nebuvo toks stiprus,
kad nesugebėčiau ištverti.
„Gal reikėtų pasirodyti gydytojui“, –
neužtikrintai pasiūlė Izabelė, žvilgtelėjusi
į dėdę Patriką.
 „Man reikia kelių valandų ramybės,
Izabele, o ne gydytojo“, – suburbėjau
pro sukąstus dantis. Vis dėlto bukas
skausmas irgi buvo skausmas.
Ką jūs čia veikiate? Norėjau paklausti
tylomis mane stebinčių Magistrų.
Nejaugi jiems tikrai rūpėjau?
„Mes žinojom, kad taip gali nutikti, –
tarsi girdėdama mano mintis prašneko
Irina. – Palydėsime tave namo, gatvės
vis dar nesaugios.“ Ji atrodė tokia
normali, tokia žmoniška... Nejaugi tikrai
gėrė demonų kraują?
Negalvok apie tai, niūriai sau patariau.
Dabar svarbiausia nusigauti namo.
Palydos aš nenorėjau, bet ji buvo teisi.
Adomas buvo labai užsidegęs. Jei ne
dėdė Patrikas, viskas būtų pasibaigę šiek
tiek kitaip.
Mes dar pasikalbėsime, Adomai, tyliai
sau prisiekiau, tvirčiau sukąsdama
dantis. Šį kartą jis nuėjo per toli.
„Man labai gaila, kad taip nutiko, –
prakalbo dėdė Patrikas, – duok jiems
šiek tiek laiko, jie visi anksčiau ar vėliau
ateina į protą.“
Tuos žodžius aš jau girdėjau, Magistre,
norėjau piktai jam atšauti. Kovoti petys į
petį su Ordino riteriais man tapo
pernelyg pavojinga. Ta vilkų gauja buvo
ištroškusi kraujo.
„Ar demoną sunaikinti pavyko?“ –
paklausiau nenorėdama girdėti Magistro
atsiprašymų.
„Jam pavyko pasprukti, – už dėdę
Patriką atsakė Irina, – paskutinį kartą“,
– dar tyliai pridėjo. Nebuvau tikra, kad
tie žodžiai buvo skirti mano ausims.
Ar tas demonas yra jūsų darbas, Irina?
Labai norėjau paklausti Irinos. Mane
sulaikė tik Izabelės man parodytas
pasitikėjimas. Ji man patikėjo paslaptį,
kurios prisiekė niekam neišduoti.
Praverdama burną, vienu ypu
sunaikinčiau ilgai trunkančią mūsų
draugystę.
„Gaila“, – pasitenkinau trumpu
atsakymu, pasinaudodama dėdės
Patriko mėgstamu žodžiu.
Metusi į mane keistą žvilgsnį, Izabelė
parėmė mano petį ir mes lėtai
patraukėme gatve.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

31

Kažkas griauna mano butą – tokia

buvo pirma mintis, išgirdus metodišką
daužymą į duris. Susierzinusi
žvilgtelėjau į Izabelės dovanotą laikrodį.
Buvo trečia valanda ryto. Sekundę
užsimerkiau, įsiklausydama į mane
supančią tylą.
Nei varpų gausmo, nei pavojų
išduodančio šalčio nejutau.
 Sunkiai atsidususi, ant plonų
naktinukų užsimečiau chalatą ir
prigriebusi durklą nuėjau atidaryti durų.
Po susidūrimo su riteriais saugiai
nesijutau niekur, net savo nedideliame
bute. Žvilgtelėjusi pro durų skylutę
sustingau.
Į mano durų staktą stovėjo įsirėmęs
aukštas poilgiais garbanotais plaukais
vyras.
„Gabrieli?“ – netikėdama savo akimis
sumurmėjau, stebėdama jo naktinės
lempos apšviestą įdegusį veidą.
Susiglosčiusi išsitaršiusius plaukus,
atidariau duris ir į jas įsikibusi
neužtikrintai sustingau.
„Ką tu čia veiki? Kur buvai dingęs?“ –
galiausiai sumurmėjau nežinodama, ar
tikėti savo pačios akimis. Jis buvo dingęs
jau beveik mėnesį. Net nesitikėjau jo
pamatyti gyvo, o tuo labiau naktį, prie
savo durų.
Kažką negarsiai numykęs, savo plačiais
pečiais pro mane prasibrovė ir tarsi
žinodamas kelią patraukė tiesiai į
virtuvę.
Jis čia jau lankėsi, mintyse sau
priminiau.
Ir išnešė mane iš baro, ir Izabelės
prašomas, nunešė namo. Visą
apsivėmusią krauju...
Liūdnai papurčiusi galvą, nusekiau
Gabrieliui iš paskos.
Mano susitaršę plaukai jam greičiausiai
atrodys kaip šukuosena, palyginti su
paskutiniu kartu, kai jis mane matė.
„Matau, kaip visada draugiškai
nusiteikusi“, – sumurmėjo Gabrielis,
išsidrėbdamas virtuvinėje kėdėje.
Jis tikrai nesielgė kaip miręs arba kuo
nors prasikaltęs, nejučiomis pagalvojau
stebėdama kaip namie besijaučiantį
Gabrielį. Per tą laiką, kol jo nemačiau,
jis beveik nepasikeitė, gal tik buvo šiek
tiek sulysęs.
 „Ne kiekvienas iš mūsų apdovanotas
asmenybės žavesiu“, – atkirtau po
pauzės, vis dar netikėdama savo pačios
akimis.
Ar jis čia atėjo perskaitęs mano paliktą
raštelį ant jo durų? Jei taip, kodėl trečią
valandą nakties? Kur jis buvo visą tą
laiką?
Aš negalėjau jo tiesiog paklausti, ar jis
nužudė Mokytoją. Ne laikas buvo
klausti ir apie tai, ką jis tą naktį veikė
Ordino Širdy. Tiesą sakant, nežinojau,
ar apskritai turėčiau su juo šnekėti, tuo
labiau vidury nakties atidaryti savo buto
duris.
 Pačiu laiku apie tai pagalvojai, piktai
pasišaipiau iš savęs, įtariai stebėdama
Gabrielį. Ką jis čia veikė trečią valandą
nakties?
Pajutęs mano nuotaiką, Gabrielis dar
labiau surimtėjo.
„Žinau, kas praeitą savaitę įvyko tarp
tavęs ir Dimitrijaus sėbrų. Man labai
gaila.“
„Kur tu buvai dingęs?“ – galiausiai
paklausiau labiausiai man rūpimo
klausimo.
„Buvau užsiėmęs“, – atkirto Gabrielis,
gūžteldamas pečiais. Jo veidas, išgirdus
mano klausimą, suakmenėjo. Jis tikrai
neketino man pasakyti, kur visą mėnesį
buvo dingęs. Apie kitus klausimus
greičiausiai galėjau taip pat pamiršti. Jis
elgėsi lygiai taip pat kaip Danas.
„Ar dėl to čia atsibeldei trečią valandą
nakties, kad pareikštum savo gailestį?“ –
tokiu pačiu tonu paklausiau, pasijutusi
įskaudinta. Aš visada jį laikiau beveik
draugu. Maniau, kad jis čia atėjo
paprašyti mano pagalbos, ar dar ko nors.
Nesulaukusi iš Gabrielio jokio
atsakymo, gūžtelėjau pečiais ir pro jį
prasibrovusi užsikaičiau virdulį.
Neatrodė, kad jis ruoštųsi greitai mane
palikti. Be to, žinojau, kad jau
nebeužmigsiu. Geriausia buvo atsibusti
iki galo ir tiesiog palaukti, kol Gabrielis
pats man ką nors pasakys.
„Tu kviečiama į Ordino Širdį“, –
galiausiai mane stebėdamas prakalbo
Gabrielis.
„Nuo kada tu dirbi pasiuntinuku,
Gabrieli?“ – neištvėrusi pasišaipiau,
slėpdama neramiai suplazdėjusią širdį.
Kodėl mane Magistrai kvietė vidury
nakties? Ir ar tikrai kvietė? O jei taip,
kodėl pasiuntė Gabrielį?
„Aš dirbu tą, už ką man mokama“, –
abejingai atsakė Gabrielis. Jo kalbos
maniera ir pats balso tonas buvo visiškai
jam nebūdingi. Tas Gabrielis, kurį
pažinojau, taip niekada nešnekėtų. Ir jo
akys buvo nebe tokios ryškios, be tų
pašaipių ugnelių, kažkada taip mane
erzinusių.
Kas tau atsitiko? Norėjau paklausti,
tačiau nežinojau, nuo ko pradėti. Kad ir
kas įvyko, norėjau jam padėti. Aš buvau
jam skolinga, o skolų turėti nemėgau.
„Ir tai negali palaukti iki ryto?“
„Tai skubu, pelyte“ – trumpai atsakė
stebėdamas, kaip aš iš spintelės paimu
du puodelius kavai.
„Jei Magistrai nori su manim
susišnekėti, jiems teks šiek tiek
palaukti“, – suburbėjau užplikydama
kavą. Siuntė Magistrai Gabrielį ar ne,
man reikėjo kavos, ir daug. Jie nekviestų
manęs vidury nakties šiaip sau.
Supratęs, kad kitaip nebus, Gabrielis
sunkiai atsiduso ir patogiau atsilošė
kėdėje.
„Ko Magistrams iš manęs reikia?“ –
paklausiau Gabrielio, nupėdindama
atgal į miegamąjį.
Atidariusi spintą, išsitraukiau savo
juodus džinsus, juodus marškinėlius ir
tvirtą švarką. Greitai viską užsivilkusi,
susiradau prie lovos numestą diržą su
durklais ir nuėjau ieškoti kardo. Po
paskutinio susidūrimo su riteriais vien
durklų man neužteko. Dabar visada
šalia savęs norėjau turėti ir kardą.
Prisitaikiusi jį prie nugaros, žvilgtelėjau į
veidrodį, ar viskas vietoje, ir skubiai
grįžau į virtuvę.
„Jie patys tau ir pasakys“, – sulaukęs,
kol grįšiu, atsakė Gabrielis.
Kitokio atsakymo aš ir nesitikėjau.
Priėjusi prie spintelės, paėmiau dar
karštą puodelį ir užsivertusi beveik vienu
ypu ištuštinau. Delnu nusivaliusi lūpas,
tvarkingai padėjau jį į kriauklę ir
atsisukau į Gabrielį.
„Aš pasiruošusi“, – sumurmėjau
keistai į mane žiūrinčiam Gabrieliui.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

32

Tylėdami greitu žingsniu kirtome

tuščią Centrinę gatvę. Mano širdis vis
dar neramiai plazdėjo. Kodėl Magistrai
mane iškvietė vidury nakties? Ir
svarbiausia, kodėl manęs pakviesti
pasiuntė Gabrielį? Kodėl jį? Ir kur iki
šiol jis buvo dingęs? Dar porą kartų
pabandžiusi jo apie tai paklausti,
atsitrenkdavau kaip į sieną. Jis nieko
nesiruošė man sakyti.
Galiausiai praradusi bet kokią viltį ką
nors sužinoti, užsičiaupiau ir sekiau
paskui Gabrielį tylėdama.
Staiga, dar nepriėjus Ordino Širdies,
pamačiau prie įėjimo laukiančią vienišą
žmogystą. Nevalingai krūptelėjusi
sugriebiau savo durklų rankenas,
sekdama žmogystą akimis.
„Naujokas?“ – tyliai sumurmėjau,
žvilgteldama į šalia manęs einantį
Gabrielį. Ką Ordino naujokas veikė prie
Širdies paradinio įėjimo? Kas čia vyko?
Tylėdamas riteris palaukė, kol mes jį
pasiekėme, ir niūriai mums linktelėjo.
 „Tomai“, – ramiai pasisveikino
Gabrielis, primindamas man augaloto
blondino vardą.
Nekreipdama į jį ypatingo dėmesio,
žvilgtelėjau į paradines Ordino Širdies
duris. Net iki jų nepriėjusi jaučiau, kad
pastato apsauginis laukas buvo
užmigdytas.
Pastūmęs vieną dvivėrių durų pusę,
Gabrielis mane praleido pirmą ir žengė
paskui mane. Mums iš paskos nusekė ir
naujokas. Mes drauge kirtome Krėslo
salę, patraukdami tiesiai į dėdės Patriko
kabinetą.
Už uždarytų durų girdėjosi pakelti
Ordino Magistrų balsai.
Išgirdusi savo vardą, akimirką
stabtelėjau, tačiau už manęs ėjęs
Gabrielis švelniai stumtelėjo mane
pirmyn. Porą kartų pabeldęs ir nelaukęs
kvietimo, jis praleido mane su Tomu
pirmus ir įžengęs į kabinetą uždarė
paskui save duris.
Prieš akimirką garsiai diskutavę,
Magistrai mus pasitiko visiškoje tyloje.
„Daryk kaip nori, Patrikai“, – šaltai
pareiškė Irina, trumpai į mane
žvilgtelėjusi.
Mano antakiai iš karto šoktelėjo į
viršų. Daryti ką, Irina?
 „Atleisk, kad taip anksti iškvietėme,
Aleksandra“, – atsiprašančiu tonu
prakalbo dėdė Patrikas, trumpai
žvilgteldamas į už manęs stovinčius
riterius.
„Ar bulius vėl praskėlė sieną?“ –
paklausiau tyliai atsidusdama. Jei taip ir
toliau, mirsiu ne nuo kokio nors
demono, o nuo visiško išsekimo.
„Dar ne“, – rimtai atsakė dėdė
Patrikas.
Tada ko iš manęs reikėjo trečią valandą
nakties?
„Aš klausau, Magistre“, – atsargiai
sumurmėjau.
 „Mes norim, kad tuojau pat išvyktum
į Naująjį Orleaną“, – aiškiai prakalbo
dėdė Patrikas, trumpai žvilgteldamas į
Iriną.
Akimirką nieko nesuprasdama
žiūrėjau į jį. Kokį Naująjį Orleaną?
„Į Naująjį Orleaną?!“ – piktai
šūktelėjau vildamasi, kad blogai
išgirdau.
Dėdė Patrikas pritariamai linktelėjo.
Ar Didysis Magistras ką tik išvijo
mane iš vienintelio miesto, kuris turėjo
įrankį mano įniršiui pažaboti?
„Kodėl? – ramesniu balsu paklausiau,
kovodama su kaistančiais skruostais, – ar
jūs taip mane bandote apsaugoti nuo
likusių riterių?“ Kitos priežasties
paprasčiausiai nesugalvojau. Tą naktį,
kai mane sužeidė auksaakis demonas,
dėdė Patrikas man liepė niekur nekišti
nosies iš namų ir ten likti tol, kol jis
nepasakys kitaip. Man tai atrodė kvaila.
Aš savim pasirūpinti mokėjau.
Pastarosios kelios paros, praleistos
nedideliame butelyje, buvo pradėjusios
varyti mane iš proto.
„Tai viena iš priežasčių, – sutikdamas
linktelėjo dėdė Patrikas, – tačiau yra dar
kai kas.“
Nejučia įsitempiau, įsižiūrėdama į
akmeninį dėdės Patriko veidą. Be
abejonės, buvo kita priežastis. Su
Magistrais visada taip būdavo. Jie nieko
nedarydavo šiaip sau. Negi aš maniau,
kad jie naktį nemiegojo tik todėl, kad
galvojo, kaip geriau mane apsaugoti? Jų
rodomas palankumas tikrai taip toli
nesiekė.
„Mums reikia, kad tu nužudytum
bulių“, – nesulaukęs iš manęs jokio
komentaro prakalbo dėdė Patrikas,
įremdamas į mane šaltą žvilgsnį.
Be problemų, einu susirasti savo burtų
lazdelę, sukosi galvoje kvaila mintis, man
stengiantis susigaudyti chaotiškose
mintyse. Kaip, po velnių, aš galėčiau
nužudyti tikro kūno neturintį demoną?
„Aš jau bandžiau, Magistre, buliaus
kūnas nebuvo solidus“, – šaltai
priminiau jam, karštligiškai bandydama
suvokti jų planus. Man nesisekė.
„Mes tą žinome, Aleksandra, –
susierzinęs nukirto dėdė Patrikas, – tau
teks rasti kitą būdą, kaip jį nužudyti.“
Kaip ir sakiau, be problemų.
„Aš nesusipažinusi su magija,
Magistre, ir jūs tai puikiai žinote“, –
piktai atšoviau, žvilgteldama į
neįskaitomais veidais mane stebinčius
Tomą ir Iriną. Gabrielis su Tomu vis
dar stovėjo man už nugaros, todėl
negalėjau matyti jų veidų. Kaip jie su
visu šiuo reikalu buvo susiję?
„Mes tikimės, kad magijos tam
neprireiks, – prakalbo Irina, – tik tavo
ypatingų sugebėjimų.“
„Ypatingų sugebėjimų“, – lygiu balsu
pakartojau, sunkiai prisiversdama į ją
žiūrėti. Izabelei atskleidus tiesą
paprasčiausiai nenorėjau į ją žiūrėti. Ji į
Nesuterštąjį miestą kvietė demonus, to
užteko, kad jos tiesiog nekęsčiau.
„Tu turi rasti Zoją. Ji žinos, kaip
sunaikinti bulių.“
Zoja. Tą vardą aš jau buvau girdėjusi
iš Izabelės. Ji buvo ateities spėjikė.
Panašu, kad Izabelė buvo teisi, tas
Šnabždantysis demonas pasakė jiems
kažką daugiau. Magistrai manęs nesiųstų
taip toli tik šiaip sau.
Štai ir nauja schema, neramiai sukosi
mano galvoje. Ką tu darysi, Aleksandra,
ką tu darysi?
„Kas ta Zoja ir kur man jos ieškoti?“
„Ji aiškiaregė, rasi ją Naujajame
Orleane“, – trumpai atsakė Irina,
žvilgteldama į dėdę Patriką.
„Aš negaliu ilgam palikti miesto“, –
galiausiai kimiai jiems priminiau,
žiūrėdama tik į Didįjį Magistrą. Nejaugi
jis pamiršo, kad pats man patarė niekada
ilgam nepalikti Nesuterštojo miesto? Kas
pasikeitė dabar? Aš tikrai nepasikeičiau.
„Jei to nepadarysi, greit nebebus
miesto, kurį reikėtų palikti“, – šaltai
atsakė dėdė Patrikas, nusukdamas nuo
manęs žvilgsnį.
Akimirką pasijaučiau jo išduota.
Aš bijau palikti Nesuterštąjį miestą,
norėjau jam sušukti, įsikibdama į
atlapus. Kaip tai nebebus miesto? Ar aš
vienintelė, galinti sunaikinti tą demoną?
„Kodėl aš?“ – lygiu balsu paklausiau,
nurydama gerklėje užstrigusį gniutulą.
„Nes tik tau gali tai pavykti, – atsakė
dėdė Patrikas, – nužudyti bulių tau teks
už miesto ribų. Mes negalim sau leisti
siųsti su tavimi visą būrį riterių. Tai turi
įvykti kiek įmanoma slapčiau. Tau
padėti paskirtas Tomas. Jis naujokas,
tačiau jau įrodė esąs vertas riterio vardo.
Be to, jis iš Naujojo Orleano. Jei viskas
eisis sklandžiai, kelionėje užtruksit tik
keletą parų.“
Naujokas? Nužudyti bulių man
paskirtas tik kažkoks naujokas? Ar jie iš
manęs tyčiojosi? Ką reiškia, eisis
sklandžiai? Nejaugi tikrai dėdė Patrikas
galvojo, kad kelionė užtruks tik keletą
dienų? Kuo jis mane laikė? Naivuole? Iš
jo akių mačiau, kad jis mane siųstų, net
jei ta kelionė užtruktų ir mėnesį. Kur,
po velnių, dingo jo meilė? Vos prieš
keletą parų jis man liepė niekur nekišti
nosies. O dabar norėjo, kad išvykčiau į
Naująjį Orleaną. Su kažkokiu sumautu
naujoku.
Nesusivaldžiusi piktai žvilgtelėjau į už
manęs stovintį ilgšį. Jis abejingai atlaikė
mano žvilgsnį.
„Gabrielis tau padės nepaklysti“, – dar
pridėjo dėdė Patrikas, stebėdamas
sutrikusį mano veidą.
Nesusivaldžiusi vėl žvilgtelėjau sau per
petį, susidurdama su neįskaitomomis
Gabrielio akimis. Nieko nesakydamas,
jis trumpai man šyptelėjo. Keista, tačiau
nuo to pasijutau geriau.
„Vadinasi, viskas jau nuspręsta“, –
apstulbusi sumurmėjau atsisukdama.
„Man labai gaila, Aleksandra, tačiau
kito kelio nėra“, – atsakė dėdė Patrikas,
artėdamas link manęs.
Pastebėjusi jo judesį, iškart žengiau
atgal. Aš jaučiausi kaip šlapiu maišu
trenkta, nejaugi jis manė, kad užteks
paplekšnoti per galvą ir viskas bus gerai?
Dėl Dievo meilės, jis mane siuntė į
Naująjį Orleaną.
Pamatęs mano reakciją, dėdė Patrikas
neryžtingai sustojo.
„Man labai gaila“, – dar kartą
pakartojo.
„Aš norėčiau vykti kartu su Izabele“, –
tyliai tarstelėjau, vildamasi, kad dėdė
Patrikas sutiks. Man reikėjo užnugario.
Tomas jokiu būdu nebuvo užnugaris, o
Gabrielis buvo skautas, be to, aš
pasitikėjau tik Izabele.
„Tikrai, ne, – kaip kirviu nukirto
Irina, – Izabelė reikalinga čia.“
Išgirdusi griežtą Irinos toną, piktai į ją
žvilgtelėjau. Izabelė tebuvo tik viena iš
riterių. Ką Irina bandė apgauti?
„Tuomet norėčiau bent pasikalbėti su
ja.“
„Aš perduosiu viską, ką jai reikia
žinoti“, – šaltai atsakė Irina. Ji buvo
nepajudinama.
Su kiekviena sekunde visa ši kelionė
man atrodė vis labiau įtartina. Kodėl
toks skubotumas? Ir kodėl taip slaptai?
Man norėjosi tiesiog atsisakyti, tačiau
įtariau, kad tai neduotų jokios naudos.
Šiame mieste Magistrai visada
pasiekdavo tai, ko norėdavo. Be to,
bulių bet kokiu atveju reikėjo nužudyti.
Galbūt iš tikrųjų mano šansai buvo
didžiausi. Tik kam, po velnių, man
buvo reikalingas kažkoks Tomas?
 „Naujoko man nereikia“, – piktai
sumurmėjau, žiūrėdama į dėdę Patriką.
„Čia sprendi ne tu, – atkirto Irina, –
jis geras kovotojas ir pažįsta Naująjį
Orleaną. Jis vyks kartu su jumis. Nori tu
to ar nenori.“
Nesusivaldžiusi dar kartą piktai į ją
žvilgtelėjau. Už mane viską jau buvo
nusprendę Magistrai. Dar kartą kilo
noras pasakyti „ne“ ir iš čia nešdintis.
Mane sulaikė tik tai, kad taip pasielgusi
turėčiau nešdintis ir iš Nesuterštojo
miesto. Mačiau tai iš visų trijų Magistrų
veidų. Nors Tomas nepratarė nė žodžio,
jis manęs ir nepalaikė. Ne. Pasirinkimo
aš neturėjau.
„Kada turėčiau išvykti?“ – šaltai
paklausiau, nusukdama nuo šalto Irinos
veido akis.
„Dabar, – trumpai atsakė dėdė
Patrikas, – Gabrielis jau gavo viską, ko
kelionėje jums gali prireikti.“
Kaip matau, tuščiai laiko negaištate,
apstulbusi pagalvojau. Man net nebuvo
leista grįžti namo.
Netarusi nė žodžio, piktai nusisukau
pečiais stumteldama abu už manęs
stovinčius vaikinus ir stipriai įsitvėriau į
durų rankeną.
„Aleksandra, – sustabdė mane dėdė
Patrikas, man atidarius duris, – aš tikiu,
kad tu padarysi viską, kas yra tavo
galioje, kad padėtum miestui ir sau“, –
pareiškė jis sušvelnėjusiu balsu.
Ar aš turiu iš ko rinktis, dėde Patrikai?
„Aš padarysiu, ką privalau“, –
neatsisukdama tarstelėjau, atkartodama
kažkada man pasakytus Irinos žodžius.
Tai toks yra jų ėjimas?
Daugiau niekas neištarė nė žodžio,
todėl sekama Gabrielio su naujoku
uždariau Didžiojo Magistro kabineto
duris ir greitu žingsniu kirtau Krėslo
salę.
„Kodėl toks pyktis?“ – tyliai paklausė
Gabrielis, be vargo mane prisivijęs. Už
savęs girdėjau ramiai šnopuojantį ilgšį.
Per visą pokalbį dėdės Patriko kabinete
jis nepratarė nė žodžio. Kaip koks
visiškas kvailys. Aš buvau tokia įsiutusi,
kad tiesiog nebežinojau, kur dėtis.
Pykčiu kūne pulsuojančio įniršio
nebūčiau pavadinusi. Jaučiausi išduota.
Dėdė Patrikas buvo teisus sakydamas,
kad jei nebus miesto, nebus man ir kur
grįžti. Pats miestas buvo jų garantas, jog
aš padarysiu viską, kas buvo mano
galioje, kad nužudyčiau bulių. Kad ir kas
jis toks būtų.
„Ar tu žinai, kur rasti tą Zoją?“ –
paklausiau Gabrielio, bandydama
susivaldyti.
„Aš žinau, kas žino“, – šypteldamas
trumpai atsakė Gabrielis.
„Skamba nelabai patikimai“, – tyliai
burbtelėjau.
„Mano pusbrolis, išgirdęs tavo
žodžius, jaustųsi įsižeidęs“, – atkirto
Gabrielis.
Man nusišvilpt, norėjau atrėžti, tačiau
paskutinę akimirką susivaldžiau.
Gabrielis čia buvo niekuo dėtas.
„Vadinasi, aš tavo pusbroliui to
nesakysiu“, – tyliai sumurmėjau,
bandydama kuo greičiau nuraminti
kylantį įniršį.
„Smagu girdėti“, – pašaipiai
sumurmėjo Gabrielis.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

33

Aš nenoriu vykti, galvoje sukosi

vienintelė mintis, man stebint rytinius
tamsoje paskendusius vartus. Atrodė,
kad jei pro juos žengsiu, daugiau
niekada čia nesugrįšiu. O aš norėjau
grįžti. Čia buvo mano gyvenimas. Mano
pasaulis. To kito, už sienų esančio
pasaulio aš nepažinojau. Su jo
taisyklėmis aš nebuvau susipažinusi.
Tame pasaulyje gatvėmis laisvi bastėsi
padarai, kuriuos Nesuterštajame mieste
sunaikindavome vos išvydę. Tame
pasaulyje jie buvo tik dar viena žmonių
rūšis, turinti tokias pačias teises kaip ir
kiti. Tokiame pasaulyje man nebuvo ką
veikti. Man vis dar atrodė nesuvokiama,
kad Magistrai į šią kelionę siuntė būtent
mane ir vieną vienintelį naujoką. Aš iš
Nesuterštojo miesto buvau išvykusi vos
porą kartų per visą savo gyvenimą. Bet
koks kitas riteris, užaugęs už miesto
sienų, būtų buvęs geresnis kandidatas
nei aš. Magistrai manė kitaip. Man
beliko tik paklusti.
 Išgirdusi atvažiuojančio automobilio
burzgimą, trumpai žvilgtelėjau sau per
petį.
Dar Magistrai nusprendė šiam reikalui
paaukoti geriausią savo skautą,
prisiminiau žvilgteldama į artėjantį
džipą. Tai buvo dar vienas keistas jų
sprendimas. Visa ši skubota kelionė
man atrodė viena didelė mįslė.
Sustabdęs automobilį visiškai šalia
manęs, Gabrielis persisvėręs atidarė
priekines keleivio dureles ir klausiamai
kilstelėjo antakius, man neskubant į jį
įlipti.
Aš net neatsisveikinau su Nana, niūriai
pagalvojau, pasitaisydama ant veido
užkritusią iš ilgos kasos išsipešusią
plaukų sruogą. Dabar jau buvo per vėlu,
kaip ir per vėlu susirasti Izabelę ir
tarstelti jai pora žodžių. Visas šis reikalas
buvo labai labai keistas, ir aš savo noru į
jį lindau.
Tu neturi pasirinkimo, piktai sau
priminiau, klesteldama ant sėdynės.
„Tik nesakyk, kad tai tavo nuosavas
džipas“, – po pauzės suburbėjau, iš
karto pasigailėdama savo tono.
Paprastai neskubėdavau savo blogos
nuotaikos lieti ant kitų. Gabrielis
greičiausiai buvo tokia pati auka, kaip ir
aš.
„Tiesą sakant, mano, – šaltokai atkirto
Gabrielis, – šioje kelionėje norėčiau
apsieiti be papildomų siurprizų.“
„Atleisk, Gabrieli, šiandien tikrai ne ta
koja iš lovos išlipau“, – susigėdusi
atsiprašiau, užsisegdama saugos diržą.
„Trečia valanda nakties kartais tą
padaro“, – po pauzės sausai atsakė
Gabrielis.
Po jo žodžių dar labiau susigėdau. Jis
tik darė tai, už ką jam buvo mokama.
Toks mano elgesys buvo kaip mažo
pasipūtusio vaiko. Galbūt Magistrai apie
mano kelionę Nanai praneš rytoj. Dabar
geriausia sutelkti visą savo dėmesį į
tikslą. Nesusivaldžiusi nevalingai
žvilgtelėjau sau per petį į galinėje
sėdynėje abejingai sėdintį Tomą. Aš jau
gailėjausi, kad sutikau sėdėti priekyje. Į
mano nugarą šnopuojantis ir visą laiką
tylintis Tomas man pradėjo kelti paniką.
O buvo praėjusios vos kelios minutės.
„Kodėl tu visą laiką tyli?“ – neištvėrusi
paklausiau Tomo.
Į mane žvelgiančios blankios blondino
akys buvo abejingos, kaip ir jo
neįskaitomas veidas. Nieko neatsakęs jis
lėtai gūžtelėjo pečiais.
„Keistuolis“, – nusisukdama tyliai
suburbėjau.
Į mano komentarą niekas nesiteikė
atsakyti ir automobilyje įsivyravo slogi
tyla.
Po valandos ji pradėjo mane erzinti.
„Ar manai, kad bus saugu dykumą
kirsti naktį?“ – paklausiau, atsisukdama į
Gabrielį. Jei norėjau Naująjį Orleaną
pasiekti sveiku protu, reikėjo kaip nors
taisyti padėtį. Tomas buvo prarastas
reikalas. Aš jo nepažinojau ir pažinti
nenorėjau. Liko Gabrielis. Vis dar
tikėjausi, kad nepaisant jo keisto
dingimo, mes vis dar buvome beveik
draugai.
 „Netrukus prašvis“, – į mane
nežvilgtelėjęs atsakė Gabrielis.
Neatrodė, kad man sekėsi sušvelninti
įtampą. Kad ir ką Izabelė vebleno apie
mano išvaizdą, aš tikrai neturėjau
žavesio.
„Tu teisus“, – sumurmėjau tik tam,
kad ką nors pasakyčiau.
Liūdnai papurčiusi galvą, patogiau
įsitaisiau sėdynėje, bandydama mintyse
apskaičiuoti, kiek užtruks kelionė.
Prieš atsirandant Pilkajai dykumai, iš
Nesuterštojo miesto į Naująjį Orleaną
būtų tekę važiuoti keletą dienų, o galbūt
ir dar ilgiau. Niekada nesidomėjau
tokiomis ilgomis kelionėmis. Nemėgau
automobilių, o jie buvo vienintelė
transporto priemonė, kuri vis dar
patikimai veikė. Viskas, kas buvo
priklausoma nuo elektros, gesdavo.
Niekada nebuvau ilgam išvykusi iš
Nesuterštojo miesto, bet įtariau, kad ir
kitur buvo panaši situacija. Tokių
darinių kaip Pilkoji dykuma buvo ir
daugiau. Pavyzdžiui, vartai į demonų
pasaulį, neramiai sau priminiau, po
truputį pradėdama suvokti, kur man
teks važiuoti. Buvo panašu, kad
kultūrinio šoko šį kartą išvengti
nepavyks.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

34

Įdomu, kaip dykuma paveiks mano

demonų jūrą, kirbėjo nerami mintis
stebint pilkėjantį dangų.
Per dykumą mes važiavome jau keletą
valandų. Per visą tą laiką man nieko
blogo nenutiko. Jei blogiu nelaikysi
tyliai už manęs šnopuojančio ilgšio, kurį
mintyse praminiau puspročiu. Man jis
vis dar kėlė nerimą, tačiau kur kas
mažesnį nei dykuma, per kurią
važiavome.
Pilkoji dykuma buvo dalis demonų
pasaulio, bent taip manė daugelis šalia
jos gyvenančių žmonių. Net Nana taip
galvojo. Turėdama tiek demoniško
kraujo maniau, kad ji mane veiks labiau.
Aišku, aš nesiskundžiau, bet vis dėl to...
Gal mano demonai pasijuto kaip namie,
pasišaipiau iš savęs, žvilgteldama į šalia
sėdintį Gabrielį. Per praėjusias keletą
valandų mes persimetėme vos keliais
nereikšmingais sakiniais. Jis vis dar
atrodė niūrus ir įsitempęs. Nemaniau,
kad dėl to kalta buvau aš, tiesiog
automobilyje tvyranti tyla mane pradėjo
nervinti. Dar nervino mano galvoje
besisukantys ir atsakymo niekaip
nerandantys klausimai. Iš Nesuterštojo
miesto aš buvau priversta išvykti nieko
iki galo neišsiaiškinusi. Guodė nebent
tik tai, kad vienas neatsakytas klausimas
sėdėjo šalia manęs.
„Kiek tau metų, pelyte?“ – staiga
prašneko Gabrielis, gerokai mane
nustebindamas.
„Dvidešimt dveji“, – lėtai atsakiau
nesuprasdama, kur link jis suka.
„Labai didelė atsakomybė tokiam
jaunam žmogui, – sumurmėjo
Gabrielis, trumpai į mane žvilgteldamas,
– ar taip nemanai?“
„Ką nori tuo pasakyti?“ – tyliai
sumurmėjau, stebėdama jį
susiaurėjusiomis akimis. Ar jis ką nors
žinojo?
„Kodėl tu? Kodėl ne kas nors kitas?
Man atrodo labai keista siųsti į tokią
svarbią visam miestui misiją jauną
merginą ir Ordino naujoką. Atleisk,
Tomai“, – dar pridėjo jis po pauzės,
žvilgteldamas pro galinį veidrodėlį.
„Aš ne šiaip jauna mergina“, – ramiai
jam priminiau nė kiek neįsižeidusi dėl jo
žodžių. Jis būtų buvęs visiškai teisus, jei
ta jauna mergina būtų bet kuri kita.
„Ką tu turi tokio ypatingo, ko neturi
kiti riteriai?“ – smalsiai manęs paklausė
Gabrielis.
„Ji demonas“, – staiga prakalbo
Tomas, nustebindamas mus abu.
Labiau apstulbusi nei įsižeidusi lėtai į
jį atsisukau.
„Tu moki šnekėti, pusproti?“ – lėtai ir
aiškiai paklausiau pakeltu balsu.
Ramiai ant kelių besiilsinčios rankos
pačios, be mano žinios, jau įsitvėrė
durklų rankenų.
„Tokie gandai sklando mieste, – lygiu
balsu atsakė Tomas, abejingai
gūžteldamas pečiais, – o ką, tu juo nesi?“
„Ar tu iš tikrųjų pusprotis ar tik tokiu
apsimeti?“ – aiškiai tardama žodžius
paklausiau stipriau įsikibdama į
rankenas. Iki tol mano viduje kirbėjęs
nerimas staiga nuslūgo. Jį pakeitė kai kas
blogesnio – kylantis įniršis.
„Baikit jūs abu, – nutraukė mūsų
apsižodžiavimą Gabrielis, – mums reikia
išmokti kaip nors sugyventi. Kelionė dar
tik prasidėjo. Esu tikras, kad Tomas
nenorėjo tavęs įžeisti, Aleksandra.“
„Ar tu ne demonas?“ – dar kartą
ramiai pakartojo Tomas, nekreipdamas
dėmesio į Gabrielio perspėjimą.
 Aš net nesuvokiau, kad pajudėjau.
Vieną akimirką sėdėjau ant priekinės
sėdynės, o kitą jau Tomui ant kelių.
Mano pirštai buvo mirtinai įsikirtę į jo
kaklą.
Tomas neatrodė išsigandęs. Į mane
vos už kelių centimetrų žvelgiančios akys
buvo ramios ir abejingos.
Nenuleisdamas žvilgsnio, jis abiem
rankomis įsikabino į manąsias ir
pabandė jas atplėšti. Mano rankos
nepajudėjo nė per milimetrą. Tomo
pirštai įsitvėrė į mano rankas stipriau.
Nekreipdama į jas dėmesio, aš savo
pirštus suleidau dar giliau. Beveik
nekvėpavau, visą savo įniršį
surakindama pirštuose. Jie virto
akmeniniais.
Tiksėjo sekundės. Buvau likusi tik aš
ir Tomas. Kažkur girdėjau piktą
Gabrielio balsą, tačiau nekreipiau į jį
jokio dėmesio.
Tomo veidas pradėjo keistis. Jis jau
nebeatrodė abejingas. Su kiekviena nauja
sekunde jo veidas vis labiau raudo, o
akyse pamačiau baimės šešėlį.
„Ar tu demonas?“ – dar kartą
sušvokštė Tomas.
Kažkodėl tai mane akimirksniu
prablaivė.
 „Aš nežinau“, – tyliai jam atsakiau,
milimetras po milimetrą atgniauždama
pirštus.
Išgirdęs mano atsakymą, Tomas
nežymiai krūptelėjo. Tai pajaučiau tik
todėl, kad sėdėjau jam ant kelių.
„Tuomet tu nesi demonas“, – taip pat
tyliai man atsakė Tomas, gerokai mane
nustebindamas.
Jo akys buvo praradusios tą šaltą
abejingumą. Jose atsirado kita emocija –
supratimas. Ar jis suprato, ką jaučiu?
Giliau, nei visi kiti?
Ar tu supranti, ką aš jaučiu, Tomai?
Klausimas be perstojo sukosi galvoje,
man nesėkmingai bandant sukaupti
drąsą ir ištarti jį garsiai.
Slinko tylios, tik mūsų rimstančio
šnopavimo prisipildžiusios sekundės.
Staiga aš tiksliai supratau, kur sėdžiu.
Nenuleisdama nuo Tomo akių, iš visų
jėgų bandžiau kovoti su išdavikišku savo
krauju, plūstančiu man į skruostus. Tai
buvo bergždžias reikalas. Mačiau tai iš
Tomo akių, kuriose dabar atsispindėjo
ne supratimas, o neslepiama pašaipa.
Piktai suurzgusi, staigiai nuo jo
atšokau ir negrabiai grįžau į priekinę
sėdynę, nusukdama vis dar raudoną
veidą į langą. Net neatsisukusi jaučiau
keturias mano pakaušį deginančias akis.
Ačiū Dievui, niekas nedrįso prasižioti.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

35

Laikas Pilkojoje dykumoje sulėtėjo.

Bent taip atrodė man, žvelgiant pro
džipo langą į nesikeičiančią dykumą.
Aš niekada gyvai nebuvau mačiusi
Sacharos, tačiau įtariau, kad Pilkoji
dykuma buvo labai panaši į ją – tuščia ir
vienoda. Keitėsi tik vėjo suformuotos
nedidelės smėlio kalvos, atrodančios
kaip didžiulės bangos. Nuo menkiausio
vėjelio jų banguotas paviršius
suraibuliuodavo ir vėl nurimdavo. Jos
atrodė beveik gražios, jei ne jų keista
pilka spalva, gerianti į save visą dienos
šviesą.
Aš vis dar nedrįsau atsisukti į savo
bendrakeleivius ir atsiprašyti už savo
išsišokimą. Praėjus kuriam laikui, pati
nebesupratau, kodėl taip užsiplieskiau
dėl Tomo žodžių. Greičiausiai man
tiesiog reikėjo išsikrauti. Jis buvo puiki
auka. Po to, kas tarp mūsų įvyko, taip
nebegalvojau.
„Savo pirmą nekontroliuojamą įniršio
priepuolį patyriau būdama septynerių
metų, – tyliai tarstelėjau neatsisukdama,
– beveik mirtinai sumušiau penkis
gerokai už mane didesnius berniukus.
Pati viso to neprisimenu. Man tai
papasakojo Didysis Magistras, pas kurį
klykdami atbėgo berniūkščiai.“
Išspaudusi iš savęs šiuos žodžius, niūriai
nutilau, prisiminusi pirmąjį kartą, kai
atsisėdau į Kraujo krėslą. „Su laiku
išmokau nebeišsijungti. Priepuolio metu
viską matau tarsi pro rūką, bet matau.
Tai man padeda šiek tiek sumažinti žalą,
kurią padarau kitiems žmonėms. Aš vis
dar negaliu savo įniršio iki galo
suvaldyti, tačiau jį beveik kontroliuoju.
Nežinau, ar sugebėsiu savo įniršį
kontroliuoti už Nesuterštojo miesto
ribų, toli nuo Kraujo krėslo ir miesto
sienų. Jei atsitiktų tai, ko labiausiai bijau,
nebandykit manęs stabdyti. Geriau
neškit kudašių kuo toliau nuo manęs
arba nužudykit, jei viskas bus labai
blogai.“ Tai nebuvo atsiprašymas už
elgesį automobilyje. Tai buvo
perspėjimas jiems abiems. Ypač
Gabrieliui, kuris jau vieną kartą stojo
tarp manęs ir mano įniršio.
Niūriai atsidususi, atsisukau į Gabrielį,
susitikdama su jo rimtomis rudomis
akimis.
 „Tai daug ką paaiškina“, – staiga
prakalbo gale sėdintis Tomas.
„Ką paaiškina, naujoke?“ – pasišaipiau
į jį net neatsisukdama. Šis perspėjimas
pirmiausia buvo skirtas Gabrieliui.
Buvau tikra, kad Tomas net nebandytų
manęs stabdyti. Greičiausiai net
nemirktelėjęs bandytų nužudyti. Tu
meluoji pati sau, iš karto mintyse sau
paprieštaravau. Tikrai nebuvau tikra,
kad Tomas bandytų mane nužudyti.
Jau nebe. Tai, kas tarp mūsų
automobilio gale perbėgo... Atrodė, kad
jis mane suprato. Suprato taip, kaip
supranta žmonės, patys išgyvenantys
kažką panašaus.
„Daug ką“, – pašaipiai atšovė Tomas.
Gabrielis vis dar tylėjo. Jis tiesiog labai
atidžiai mane stebėjo, tarsi matydamas
pirmą kartą. Aš jiems nepasakiau apie
kitą savo sugebėjimą. Apie sugebėjimą
sustingdyti. To sakyti nebuvo jokio
reikalo. Aš tikrai nesiruošiau nė vieno iš
jų stingdyti. Be to, tikriausiai ir taip jau
atrodžiau kaip kažkokia pabaisa, nebuvo
prasmės to įvaizdžio dar labiau
sustiprinti.
„Aš nemanau, kad už miesto tu savo
įniršio nebesugebėsi kontroliuoti“, –
negarsiai tarstelėjo Gabrielis, tvirtai
sučiaupdamas lūpas.
Išgirdusi jo pareiškimą, nevalingai
sušnypščiau.
„Nebandyk manęs stabdyti, Gabrieli“,
– dar kartą įspėjamai pakartojau.
Nieko neatsakęs, Gabrielis tik
gūžtelėjo pečiais.
Staiga džipą sumėtė stiprus vėjo gūsis.
„Tomai, kuprinėje yra žiūronai,
paduok juos Aleksandrai“, – tyliu,
įsitempusiu balsu prakalbo Gabrielis.
Paklusęs Gabrielio nurodymui,
Tomas po kelių sekundžių įgrūdo man į
rankas kamufležinės spalvos žiūronus.
Juos paėmusi, sunerimusi žvilgtelėjau į
Gabrielį.
„Ieškok bet ko, kas juda, ir melskis,
kad to nepamatytum“, – tarstelėjo
Gabrielis.
Pamatęs mano žvilgsnį, jis tik trumpai
šyptelėjo, nieko man neaiškindamas.
„Ar mes ko nors laukiame?“ – atsargiai
paklausiau, prisitaikydama žiūronus.
„Dykuma gyva, jei taip ir neatrodo. Ji
turi akis.“
Iš jo lūpų tai skambėjo keistokai.
„Nesijaudink, keliaudavau dykuma
beveik kas savaitę, pastaruoju metu ji
labai rami“, – nuramino Gabrielis
pajutęs, kad aš vis dar nenusuku nuo jo
žvilgsnio.
Man nepraslydo pro ausis jo
pavartotas būtasis laikas. Ar tai reiškė,
kad pastaruoju metu jis ja nebekeliavo?
Jei taip, tuomet kur visą tą laiką buvo?
Nesuterštajame mieste?
Sunkiai atsidususi nusisukau į langą.
Man vis dar neatrodė, kad dabar buvo
pats tinkamiausias metas jo apie tai
paklausti. Be to, šalia buvo Tomas.
Perjungęs pavarą, Gabrielis šiek tiek
padidino greitį.
Nors ir liepė man nesijaudinti, jo
elgesys bylojo ką kita. Sunerimusi dar
kartą atidžiai apsižvalgiau po dykumą.
Be tolumoje besimatančių elektros
stulpų dykumoje nebuvo nė gyvos
dvasios.
Dairydamasi bet ko judančio,
neatsispyriau smalsumui patyrinėti ir
Gabrielį. Kiek tiksliai jam metų,
nežinojau, tačiau įtariau, kad šiek tiek
daugiau nei dvidešimt. Ir tikrai ne
daugiau kaip trisdešimt. Jo negalėjai
pavadinti gražiu, tačiau rudos akys,
įstatytos patraukliame, šiek tiek
netaisyklingų bruožų veide, apsuptame
juodų garbanotų plaukų, tikrai neatrodė
atstumiančios. Patrauklų paketą papildė
auksinė oda ir platūs pečiai. Kaskart į jį
pažvelgusi prisimindavau, kad
Gabrieliui taip ir nepadėkojau už
pagalbą žydo bare. Jis pasielgė taip, kaip
nebūtų pasielgęs nė vienas kitas riteris.
Aš to niekada nesiruošiau pamiršti.
„Jei ir toliau mane slapčia apžiūrinėsi,
pamanysiu, kad manimi susidomėjai“, –
staiga pasišaipė Gabrielis.
Po jo žodžių automobilio gale
pasigirdo negarsus prunkštelėjimas.
Kaltai nusukusi akis, bandžiau kovoti
su skruostus mušančiu raudoniu, kuris
net negalvojo man paklusti.
Atšauk ką nors, susierzinusi sau
patarinėjau, niekaip nesugalvodama, ką
jam pasakyti. Taip ir nesugalvojusi,
sutrikusi nukreipiau akis į langą.
Kažkodėl tai abiems vaikinams sukėlė
juoką.
Staiga jų juoką nutraukė stiprus vėjo
gūsis, dar stipriau sumėtęs džipą.
Keikdama savo išsiblaškymą, prisidėjau
prie akių žiūronus.
Pilkoji dykuma buvo lygiai tokia pat
tuščia, kaip ir prieš keletą minučių.
„Kas čia buvo?“ – įsitempusi
paklausiau Gabrielio.
„Aš nežinau, ieškok bet ko, kas juda“,
– priminė jis man dar kartą, stipriau
įsitverdamas į vairą.
 Prisidėjusi prie akių žiūronus, dar
kartą lanku peržvelgiau dykumą. Ji buvo
visiškai tuščia.
„Aš nieko nematau“, – pareiškiau ir po
akimirkos išgirdau duslų pokštelėjimą.
Tolygiai iki tol judėjęs džipas pradėjo
mėtytis po smėlį.
Lydima riebių Gabrielio
keiksmažodžių, viena ranka įsikabinau į
rankeną, stengdamasi išsilaikyti
sėdynėje.
Po kelių minučių ir dar keliasdešimties
riebių keiksmažodžių džipas sustojo.
„Tomai, paimk šautuvą, – sumurmėjo
Gabrielis atidarydamas duris, – man
reikia jūsų abiejų lauke. Pridenkit, kol
pažiūrėsiu, kas atsitiko ratui.“ Išlipęs iš
džipo, jis pasigriebė savo dėklą su kardu
ir jį prisitvirtinęs skubiai nužingsniavo.
Neprieštaraudama Gabrielio
komandai, iššokau paskui jį iš
automobilio. Manim pasekė ir Tomas.
Ramiai patikrinęs šautuvo užtaisą,
atsistojo šalia Gabrielio. Aš likau stovėti
kitoje džipo pusėje.
„Turėsiu keisti ratą“, – po pauzės
šūktelėjo Gabrielis.
Linktelėjusi prisidėjau žiūronus ir
ėmiau stebėti dykumą.
Mus supo mirtina tyla. Nesigirdėjo net
vėjo šiurenamų smėlio smilčių, kaip
paprastai būna smėlėtose vietose.
Važiuojant džipe to nesijautė, tačiau
dykuma dvelkė nuo žemės kylančiu
šalčiu. Jaučiau tai net pro savo storus
batų padus.
Po kelių minučių pradėjo atrodyti,
kad kažkas mus stebi. Mano rankos
akimirksniu pasidengė žąsies oda.
Kažkas su ta dykuma buvo ne taip. Ji
atrodė kaip gyvas padaras, tyliai stebintis
savo grobį.
Staiga žiūronų objektyvuose pamačiau
kažką juodą.
„Turim problemą!“ – šūktelėjau
vaikinams, per žiūronus matydama
keistai žmogiškas galvas pakreipusius
tūkstančius padarų. Iš toli jie priminė
skėrių debesį, iš arčiau – kažką
nesuvokiamo.
Suklusęs Gabrielis pakėlė galvą ir ją
pakreipęs mano žiūrima kryptimi
pastebimai išbalo.
„Sėskit į mašiną!“ – trumpai riktelėjo
atsitiesdamas.
Nieko nelaukdami, mes įšokome į
džipą.
Prisidėjusi prie akių žiūronus, stebėjau
greitai link mūsų artėjantį padarų
debesį. Vis labiau artėdami, jie atrodė
dar baisesni. Skėriai turėjo po keturias
galūnes, kurių priekinės kojos priminė
plačiai išskėstas žmogaus rankas. Ant
skėrių galvų augo plaukai,
besiplaikstantys iki pat uodegos, o vietoj
vabzdžio galvos jų juodame galvos
egzoskelete buvo įstrigę žmonių veidai.
„Sušiktas debesis“, – trumpai
pareiškiau, patraukdama nuo akių
žiūronus.
„Aklinai uždarykit langus!“ – šūktelėjo
Gabrielis užvesdamas varikį ir kaukiant
prasisukančioms padangoms šovė į
priekį.
Prieš keletą minučių buvęs tik
nedideliu taškeliu horizonte, skėrių
debesis gerokai išdidėjo. Jis mus greitai
vijosi.
„Jis greitesnis!“ – šūktelėjau,
bandydama perrėkti staiga pakilusį vėją.
Aš nė akimirkos nenuleidau akių nuo
debesies. Link mūsų artėdamas, jis
pradėjo nuolat mainyti formą. Buvau
tikra, kad akimirksnį jis tapo panašus į
milžinišką žmogų su apsiaustu.
„Tu nepadedi“, – atkirto Gabrielis,
nuspausdamas greičio pedalą.
Trumpam žvilgtelėjusi į priekį,
tolumoje pamačiau boluojančius
pastatus.
 „Priekyje matau pastatus!“ – po pauzės
šūktelėjau, susilaukdama trumpo
Gabrielio šypsnio.
„Ten Morgano miestas! – paantrino iš
galo Tomas. – Mums beveik pavyko!“
Morgano ar ne, bet koks miestas man
būtų buvęs tinkamas.
Stipriai įsikibęs į vairą, Gabrielis
nesiblaškydamas važiavo tik į priekį,
lenktyniaudamas su žymiai greičiau link
mūsų artėjančiu skėrių debesiu. Taip aš
juos pavadinau stengdamasi pamiršti,
kaip jie atrodė iš arčiau.
Numetusi žiūronus ant užpakalinės
sėdynės, užsisegiau saugos diržą ir
stipriau įsitvėriau į sėdynę. Iš žiūronų vis
tiek nebuvo jokios naudos, skėriai jau
matėsi plika akimi.
Nežymiai pakreipdamas vairą,
Gabrielis atkakliai judėjo į priekį. Bent
aš taip tikėjausi. Ūžiantis vėjas pakėlė
pilką dykumos smėlį, kuris tapo
panašus į tirščiausią rūką. Dykumos
pabaigoje stovinčius pastatus jau tik
įsivaizdavau savo galvoje. Liko tik viltis,
kad mes važiavome daugiau ar mažiau
tiesiai.
Staiga prie priekinio stiklo prisiplojo
pirmasis skėrys. Galėjau prisiekti, kad jo
mažame juodame veide mačiau šypseną.
Po jo prisiplojo dar vienas ir dar vienas.
Skėrių debesis mus pavijo. Dar po
sekundės vėją prarėkė keistas šaižus
klyksmas, kuriam nutilus nutilo ir vėjas.
Nieko gero.
Vos spėjus taip pagalvoti, mus apsupęs
beformis skėrių debesis susiformavo į
gigantišką plaštaką ir pakilęs kelis metrus
aukštyn trenkė į smėlį, išjudindamas
žemę ir įspausdamas nedidelį kraterį toje
vietoje, kur prieš sekundę buvo džipas.
„Greičiau!“ – šūktelėjau Gabrieliui,
kuris visas šlapias nuo įtampos buvo
mirtinai įsikirtęs į vairą.
Vietoje atsakymo piktai suurzgęs, jis į
mane net nežvilgtelėjo. Man beliko tik
stebėti debesį. Trenkusi į žemę ranka
išsisklaidė. Man bežiūrint, po akimirkos
ji vėl susiformavo aukščiau ir vėl trenkė į
žemę.
Dar kartą žvilgtelėjau į Gabrielį. Jo
veidu žliaugė prakaitas.
Mums pavyks, mintyse kartojau kaip
maldą, stipriau įsikirsdama į sėdynę.
Tarsi išgirdusi mano mintis, naujai
susiformavusi milžiniška ranka tėškėsi
visai šalia džipo galo, akimirką jo
priekinius ratus pakeldama į orą. Dar po
sekundės stipriai sugirgždėdamas džipas
visu svoriu tėškėsi atgal į smėlį. Tas
girgždesys po sekundės perėjo į tolygų
bumsėjimą. Džipas gerokai sulėtėjo ir
sunkiai judėjo į priekį.
„Velniai griebtų“, – iškošė pro dantis
Gabrielis nepaleisdamas vairo.
Gale sėdintis Tomas buvo tylus ir
išbalęs.
Ruošdamasi neišvengiamam delno
smūgiui, nevalingai užsimerkiau.
Jaučiau, kad šį kartą delnas mus priplos
į smėlį.
Viskas tarsi sulėtėjo, nebegirdėjau net
kurtinančio vėjo ūžimo, klausiausi tik
savo širdies. Ji nustojo kaip pašėlusi
blaškytis krūtinėje ir aš išgirdau
netolygų, trūkčiojantį Gabrielio
kvėpavimą. Akimirką mane apėmė
liūdesys.
Ar tai viskas? Ramiai savęs paklausiau,
atsilošdama į sėdynę.
Tiksėjo sekundės, tačiau aš vis dar
kvėpavau.
Nustebusi atmerkiau akis ir
apsidairiau.
Skėriai vėl buvo tapę mus apsupusia
maišalyne. Priekyje mačiau tamsius
pastatus, kurie atrodė pasiekiami ranka.
Lydimi skėrių, mes vis dar judėjome.
Man atgijo viltis, kuri, tiesiogine šio
žodžio prasme, buvo sutraiškyta
paskutinio delno smūgio. Tiesiai į džipo
galą.
Pasigirdo siaubingas girgždesys, kurio
sukeltame triukšme išgirdau
skausmingą, bet greitai nutilusį Tomo
šūksnį.
Dar po akimirkos kažkas nežmoniškai
stipraus pakėlė vieną džipo galą, apvertė
jį ore ir tėškė atgal į smėlį.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

36

Šiaip ne taip praplėšusi akis, sunkiai

susivokiau, kur esu. Niekas nepasikeitė,
mes vis dar buvome dykumoje, delno
tiesiog suploti į smėlį. Greičiausiai nuo
to momento, kai apsivertė džipas, praėjo
vos pora minučių. Problema buvo
viena, tiksliau dvi. Aš vos galėjau
pajudėti. Tarp dviejų metalų lakštų
buvau suspausta kaip sumuštinis. Antra
problema buvo ta, kad pro išdaužtus
džipo langus vidun pradėjo lįsti skėriai.
Auč, tyliai sušnypščiau, nubraukdama
nuo rankos į ją įsikandusį skėrį. Atgal
man sušnypštęs, jis vėl bandė į ją
įsikabinti. Suurzgusi sugriebiau ranka
skėrį ir tiesiog tėškiau jį į dureles,
tiksliau, tai, kas iš jų liko, delnu
pajusdama ištryškusį lipnų skystį.
„Šlykštu“, – nevalingai nusipurčiau,
nutėkšdama dar pora šnypščiančių
skėrių. Jie daug žalos mano odai
nepadarė, bet jų buvo daug, ir pro džipo
langus lindo dar daugiau.
Kur Gabrielis? Staiga pagalvojau stipriai
besidaužančia širdimi. Ant veido buvo
užkritę išsitaršę plaukai, be to, aš
kabėjau žemyn galva, ir tai pradėjau
jausti. Šiaip ne taip atsisegusi saugos
diržus negrabiai klestelėjau ant džipo
stogo ir susitrenkiau į jį galvą. Gabrielį
radau jau išsivadavusį iš saugos diržų ir
visą apsuptą skėrių. Jo kūnas nejudėjo.
„Gabrieli!“ – kimiai riktelėjau, ranka
nudaužydama visus, kuriuos tik
pasiekiau, skėrius. Pagriebusi jo riešą, po
akimirkos pajaučiau silpną, bet ritmingą
pulsą.
„Gabrieli!“ – dar kartą riktelėjau,
švelniai jį papurtydama.
 Greitai rankomis apčiupinėjusi jo
kūną atvirų lūžių neužčiuopiau, jis, kaip
ir aš, buvo visas kruvinas, bet žaizdos
buvo negilios, padarytos išdužusių
stiklų.
Sunkiai nurijusi seiles, nenoriai
pasukau galvą link džipo galo. Net ir
neprislinkusi arčiau mačiau, kad Tomas
buvo miręs. Jo kūnas, mirtinai suplotas,
visas kruvinas ir sumaitotas.
„Atleisk, Tomai“, – tyliai sušnibždėjau
nusisukdama. Aš jam jau niekuo
negalėjau padėti.
Skausmingai įkvėpusi oro, dar kartą
žvilgtelėjau į Gabrielį. Jam padėti vis dar
galėjau.
Ranka išdaužiusi likusius stiklus,
išropojau pro priekinį langą ir
apsisukusi įsikabinau į Gabrielio rankas,
traukdama jį paskui save. Man vos vos
pavyko jį išjudinti. Gabrielis buvo
sunkesnis nei maniau. Šiaip ne taip jį
nutempusi toliau nuo džipo, paguldžiau
ant pilko smėlio, kovodama su be
perstojo ant mūsų puolančiais skėriais.
Kiekvienas jų įkandimas darėsi vis
skausmingesnis.
Beviltiškai apsidairiusi, pamačiau
visiškai šalia iškilusius pastatus. Iki
dykumos pabaigos buvo likę tik ne
daugiau nei šimtas metrų, tereikėjo tik
sugalvoti, kaip man juos įveikti.
Gabrielis buvo per sunkus, kad
sugebėčiau jį iki ten nunešti.
Tuo metu skėriai negailestingai tūpė
ant mūsų kūnų, įsisiurbdami į
neuždengtą odą. Tai dar buvo ne
blogiausia. Nors man atrodė, kad
dykuma važiavome tik pora valandų,
išlindusi saulė jau buvo pradėjusi leistis.
Akimirką mane apėmė panika.
Neturėjau laiko jai pasiduoti. Stipriai
įkvėpusi oro, nurijau kartų skonį
burnoje ir nesugalvojusi nieko kito pora
kartų stipriai sudaviau Gabrieliui per
veidą.
Po trečio karto silpnai sudejavęs jis
atsimerkė.
Kas jam negerai? Neramiai pagalvojau,
jį stebėdama. Jis neturėjo būti toks
silpnas.
„Jei man nepadėsi, mes čia mirsime
abu!“ – sušukau jam į veidą, pagaudama
jo žvilgsnį.
Atrodo, jis mane suprato ir pabandė
stotis. Nieko nelaukusi, čiupau jam už
rankos, pasiimdama sau kuo daugiau jo
svorio, ir pabandžiau jį pakelti stačią.
Šiaip ne taip atsistojusi, persimečiau
vieną jo ranką sau per pečius ir kiek
įmanoma labiau prilaikydama
nepatogiai sukniubusį Gabrielį
stūmiausi artimiausių namų link. Abi
rankos buvo užimtos, todėl skėriai
netrukdomi tūpė ant mūsų odos,
skausmingai į ją įsisiurbdami.
„Sušikti skėriai“, – tyliai burbėjau,
judėdama į priekį. Jie buvo aptūpę visą
mano veidą. Niekada gyvenime nebuvau
patyrusi tokio šlykštaus jausmo.
Blogiausia, kad mes judėjome per lėtai.
Pradžioje to nejaučiau, tačiau skėriai
suleisdavo kažkokių nuodų mums į
kraują. Su kiekvienu žingsniu mano
kojos vis silpniau mane laikė.
 „Sušikti skėriai“, – dar kartą pro
sukąstus dantis pakartojau, žengdama
dar keletą žingsnių. Jaučiau, kad mano
kojos iš silpnumo pradeda linkti,
neišlaikydamos Gabrielio beveik
neprilaikomo svorio.
Staiga visi skėriai nuo mūsų tiesiog
nukrito. Apstulbusi sukniubau ant šalto
gatvės grindinio ir pakėliau nuo įtampos
ūžiančią galvą. Pilkoji dykuma baigėsi.
Pasirėmusi rankomis į šaltą grindinį,
atsistojau ir apsidairiau. Mes atsidūrėme
beveik visiškai tuščioje gatvės pradžioje.
Be kelių apgadintų automobilių,
nustumtų į pakraštį, gatvė buvo visiškai
tuščia. Iš abiejų pusių ją supantys kelių
aukštų namai su paradiniais įėjimais
tiesiog nuo šaligatvio stovėjo apšviesti tik
paskutinių raudonų besileidžiančios
saulės spindulių. Atrodė, kad čia
žmonės negyveno jau ilgą laiką. Gatvė
atrodė visiškai apleista. Ne tai tikėjausi
išvysti kirtusi dykumą.
Pora minučių užsispyrusiai stebėjau
išdaužytus namų langus tikėdamasi nors
viename iš jų pamatyti žmogaus veidą.
Žmonių čia jau seniai nebuvo. Vietoj to,
man už akių užkliuvo kai kas kita.
Pastatai buvo apaugę keistomis į gleives
panašiomis samanomis, kurios uždengė
beveik visas mūrines namų sienas.
Staiga viename iš namų pastebėjau
judėjimą. Kažkas juose vis dėlto gyveno.
Ir tą kažką aš jau buvau mačiusi.
Viena po kitos užsidegant apvalioms
raudonoms akims, mano viltis, kad iš
šios vietos išsikapstysime gyvi, silpo.
Tas raudonas akis matydavau
kiekvieną naktį, stovėdama ant
Nesuterštojo miesto sienos. Žvilgtelėjusi
į sunkiai kvėpuojantį ant grindinio
suklupusį Gabrielį, supratau, kad su
beždžionėmis reikės susidraugauti.
„Gal jos visiškai taikios“, –
sušnabždėjau stebėdama vieną arčiau
link mūsų prislinkusią beždžionę. Ji
buvo beveik simpatiška, jei ne plika jos
oda.
Kol kas jos į mus tik žiūrėjo, kaip
darydavo ir prie miesto sienos. Įrėmusi į
palyginti švarią namo sieną po truputį
atsigaiveliojantį Gabrielį, atsistojau šalia
jo ir tiesiog jas stebėjau. Geriausia buvo
nedaryti jokių staigių judesių. Gal joms
nusibos mus stebėti ir jos pačios pasitrauks.
Tokia buvo paskutinė mano mintis,
prieš vienai iš jų šaižiai suklykiant. Ja
pasekė ir kitos, sukeldamos tuščioje
gatvėje aidinčius klyksmus. Dabar jos
jau nebeatrodė tokios simpatiškos.
Viena po kitos lindo pro išdaužytus
namų langus ir vis arčiau link mūsų
sėlino. Tiesiog ramiai stovėti man jau
nebeatrodė geriausia mintis. Žengtelėjusi
pora žingsnių į priekį, išsitraukiau kardą
laukdama, kas bus toliau. Gal jos tik
labai smalsios, bandžiau save paguosti.
Taip maniau tik tol, kol nepamačiau
pravertos vienos beždžionės burnos. Iš
jos kyšančios iltys neatrodė skirtos
vabzdžiams kramtyti.
„Ką čia veikia tos šlykštynės? – staiga
man už nugaros prakalbo Gabrielis. – Ir
kur Tomas?“
Iš netikėtumo krūptelėjusi atsisukau ir
pamačiau jį jau su kardu rankoje
įsirėmusį į sieną.
„Tomui nepavyko“, – po pauzės lygiu
balsu atsakiau.
Užuot ką nors atsakęs, Gabrielis
sunkiai atsiduso, žengė žingsnį link
manęs, tačiau susvyravęs vėl įsirėmė į
sieną.
„Aš saugosiu tau užnugarį“, –
sumurmėjo negarsiai krenkšteldamas.
„Man tinka“, – atsakiau jausdama į
kulnus nusiritusią širdį.
Stipriau suspaudusi kardo rankeną,
kita ranka išsitraukiau vieną iš savo
durklų ir paspaudžiau daubelę
rankenoje.
Mintis buvo ne pati geriausia.
Akimirksniu užuodusios šviežią
kraują, beždžionės nustojo slinkti artyn
ir vienu balsu šaižiai suklykė.
„Ką tu padarei?“ – dar išgirdau
sunerimusio Gabrielio klausimą, į kurį
neturėjau noro atsakyti.
Beždžionės, tarsi gavusios kažkieno
komandą, visos kaip viena pašoko ir
pasileido mūsų link. Į priekį įsiveržė
nedidelis, bet vikrus tamsiai raudonos
spalvos padaras, nė akimirkos
nenuleisdamas degančių akių nuo mano
šviežiu krauju pasruvusios rankos. Po
akimirkos jį nusviedė į šalį kitas, kur kas
didesnis juodas kaip derva padaras, dar
grasinančiai suklykdamas. Pasispyręs
galinėmis, šiek tiek ilgesnėmis už
priekines kojomis, jis galingu šuoliu
peršoko jam kelią pastojusį, gatvėje
stovintį, sudaužytą automobilį ir plačiai
išžiojęs savo nasrus šoko tiesiai ant
manęs. Nelaukdama, kol jis mane
pasieks, švystelėjau kardu ir perrėžiau jo
neapsaugotą pilvą. Iš jo iškart išvirto
žarnos, sutrikdydamos aplink jį esančias
beždžiones – tas vaizdas jas šiek tiek
pristabdė. Kai kurios tiesiog ore
pakeitusios kryptį puolė savo
kraujuojantį brolį ir iltimis ėmė draskyti
jo kūną. Kitos, prie mėsos gabalo
nepriėjusios, vėl atsisuko į mane.
Planas tapo aiškus. Kuo daugiau
kraujo ir svarbiausia ne mano.
Likusios beždžionės puolė. Švysčiojau
savo kardu stengdamasi taikyti į
beždžionių pilvus ir visur kitur, kur tik
pasiekdavau – po kelių minučių jau
stovėjau kraujo ir žarnų maišalynėje.
Kažkuriuo momentu prie manęs
prisijungė ir Gabrielis, taupiais kirčiais
kapodamas jį apspitusias beždžiones.
Atrodydavo, kad mes jau baigiam jas
visas išskersti, tačiau po akimirkos dar jų
išlįsdavo pro išdužusius langus ir jos
klykdamos puldavo į mėsos krūva
virtusią gatvę. Širdis plakė vis tolygiau į
ritmą kardo kirčiams, kurie skrodė storą,
tačiau perpjaunamą beždžionių odą.
Dar vienas kirtis, ir dar viena
beždžionė gulėjo išskrosta. Dar vienas
kirtis, ir viena beždžionė įsikabino man į
kairį petį, išplėšdama viską, ką buvo
užgriebusi. Nusipurčiusi koja paspyriau
ją nuo savęs ir vienu kirčiu nukirtau jai
galvą. Mano kairė ranka kas akimirką vis
blogiau manęs klausė. Tu dar turi dešinę,
nuraminau save ir išgirdau iš
susilpnėjusių pirštų iškritusį į grindinį
atsimušusį durklą. Šalia manęs stovintis
Gabrielis negarsiai sudejavo,
nublokšdamas dar vieną beždžionę į jų
krūvą.
Blogai, be perstojo sukosi mano
galvoje. Jų buvo tiesiog per daug.
Blogai. Blogai. Blogai.
Staiga pajaučiau deginantį kažkieno
žvilgsnį. Pakėlusi akis pamačiau vienišą
žmogaus figūrą, stovinčią kitame
gatvelės gale. Iki šiol tylėjusi, mano jūra
staiga sujudo, užpildydama galvą ošimu.
Tapo sunku kvėpuoti ir dar sunkiau
kovoti su apspitusiomis beždžionėmis.
Žvilgsnis, tiesiog prieš mano valią, vis
krypdavo į kitą gatvelės pusę, kurioje
paskutinių saulės spindulių apšviestas
stovėjo aukštas galingo sudėjimo vyras.
Jo veidą supo ilgi, juodi kaip varno
sparnas plaukai. Akimirką mūsų
žvilgsniai susitiko. Į mane nukreiptos
ledinės žydros akys, rodės, net dega šalta
ugnimi.
„Demonas“, – tyliai sušnabždėjau.
Tarsi mane išgirdusios, beždžionės,
visos kaip viena, sustingo ir lėtai, labai
lėtai nukreipė savo plikas galvas į
atvykėlį. Po akimirkos pasigirdo
veriantis padarų spiegimas ir visi
sutartinai pasisukę visu greičiu
nušuoliavo nepažįstamojo link.
Mano ir Gabrielio akys susitiko. Jose
aš mačiau savo pačios atgijusios vilties
atspindį.
Nukreipusi žvilgsnį atgal į gatvę,
apstulbusi stebėjau, kaip nepažįstamasis,
nenuleisdamas nuo manęs akių,
plikomis rankomis plėšė jį puolusius
padarus ir svaidė jų sumaitotus kūnus
po nedidelę gatvelę. Klykdami iš įniršio,
jie vis tiek atkakliai jį puolė, po
akimirkos krisdami negyvi, be galvos ar
kitų kūno dalių. Demonas artėjo link
mūsų, nutiesdamas sau krauju nudažytą
kilimą. Jis jau nebeatrodė taip viltingai.
Toks jo ryžtas nežadėjo nieko gero.
„Jis ne žmogus“, – sumurmėjo
Gabrielis, pakeldamas kardą.
„Pastebėjau“, – tyliai atšoviau,
išsigandusi drebančio savo pačios balso.
Demono jėga buvo baisi. Jis beveik
nesustodamas naikino viską aplink save,
nenumaldomai artėdamas link mūsų.
Tiesūs, iki pat juosmens krintantys jo
plaukai plaikstėsi jam aplink veidą,
įrėmindami vyrišką aštrių, kampuotų
bruožų veidą su tiesia nosimi ir
plačiomis, į vieną liniją suspaustomis
lūpomis. Žydros, šaltos kaip arktinis
dangus akys, rodės, gręžė mano sielą,
kažko joje ieškodamos.
„Aleksandra, bėk!“ – staiga išgirdau
šaukiantį Gabrielį, savo kūnu užstojusį
man demoną.
Akimirką norėjau jo paklausyti,
norėjau sprukti iš čia kiek kojos neša ir
viską tiesiog pamiršti. Gal ir būčiau taip
padariusi, jei ne mano suakmenėjęs
kūnas. Atrodė, kad negaliu pajudinti nė
vieno savo raumens.
Mano akys išsiplėtė iš siaubo,
Gabrieliui iškėlus kardą ir ruošiantis
pulti nepažįstamąjį. Po akimirkos jis
kažkokiu nesuvokiamu būdu tėškėsi į už
kelių metrų esančią sieną ir ja nuslinkęs
nebepakilo.
Mano gerklėje užstrigo riksmas.
Nespėjus išsižioti, demono ranka
įsikirto man į gerklę ir pakėlusi nuo
žemės tėškė į greta esančią namo sieną.
Geležiniai pirštai, negailestingai
dusindami, suspaudė. Paniškai
spardydamasi, rankomis įsitvėriau į
gerklę spaudžiančius pirštus ir bandžiau
juos nuo savęs atplėšti.
Mano pastangos buvo bergždžios,
demono ranka net nesukrutėjo.
Temstančiu regėjimu mačiau tik
bauginančias ir kartu nuostabias žydras
kaip arktinis dangus akis, kurios, man į
jas bežiūrint, nežymiai išsiplėtė. Po
akimirkos nieko nebemačiau ir
nugrimzdau į tylią, palaimingą tamsą.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

37

Atsibudau nuo stingdančio šalčio,

įsiskverbusio giliai į kaulus. Sunkiai
atsisėdau ir apsidairiau. Aplink buvo
visiškai tamsu, jei ne blyškiai šviečiantis
mėnulis, nebūčiau mačiusi net gatvelę
supusių namų... Vis dėlto mačiau
pakankamai, kad suprasčiau, jog vis dar
esu toje pačioje išdaužytais namų stiklais
gatvelėje ir guliu šleikščiai saldžiai
kvepiančioje kraujo baloje. Ranka iš
karto siekiau savo durklo, kurį pusiau
apgraibomis radau už kelių žingsnių.
Lėtai atsistojusi palaukiau, kol nustos
svaigti galva, ir stingstančia širdimi
nuslinkau ieškoti Gabrielio.
Radau jį sukniubusį prie sienos,
negarsiai, trūkčiojančiai dejuojantį.
„Gabrieli!“ – šūktelėjau, pribėgdama
arčiau.
Jo silpnas balsas man skambėjo kaip
muzika. Nebuvau tikra, kad rasiu jį
gyvą. Nebuvau tikra, kad apskritai ką
nors rasiu.
Pritūpusi apčiupinėjau jo galvą ir
užčiuopiau šlapius nuo kraujo plaukus
ir didžiulį gumbą.
„Prašau, nužudyk mane“, – sudejavo
jis, susiimdamas sau už galvos.
„Ir be manęs yra norinčių, – atkirtau
lengviau atsipūsdama. – Paklausčiau,
kiek matai pirštų, tačiau aš ir pati jų
beveik neįžvelgiu.“
„Matau tiek, kiek reikia, – tarstelėjo
Gabrielis, – geriau padėk man atsistoti ir
nešdinamės iš čia.“
„Gera mintis“, – pritariau, padėdama
jam atsistoti.
„Kur dingo tas beprotis?“
„Turi omeny demoną?“ – dar
pasitikslinau.
„Ar tu tikra?“
„Be abejo, tarp manęs ir jų egzistuoja
ypatingas ryšys“, – ironiškai atsakiau.
„Tas ypatingas ryšys mūsų vos
nenužudė“, – suburbėjo Gabrielis.
„O aš ir nesakiau, kad tas ryšys yra
teigiamas“, – atšoviau, nusivalydama
džinsus. Tiksliau, dar labiau į juos
įtrindama kraują.
Jaučiausi gyva ir kupina jėgų. Turbūt
taip jaustųsi kiekvienas žmogus, apgavęs
mirtį. Vos taip pagalvojusi, nevalingai
krūptelėjau. Tomui mirties apgauti
nepavyko.
 Ilsėkis ramybėje, mintyse su juo
atsisveikinau. Aš jam jau niekuo
negalėjau padėti.
„Ar tu nužudei tą demoną?“ – staiga
paklausė Gabrielis.
Jeigu būčiau pasakiusi, kad nužudžiau,
jis tikrai nebūtų manimi patikėjęs. Ir aš
dėl to jo nė kiek nekaltinau. To demono
nebūtume įveikę nei aš, nei jis.
„Aš maniau, kad jis mane nužudė, –
atsakiau pasisukdama, – bet jis mus abu
paliko gyvus.“
„Tai man visiškai nepatinka, –
sumurmėjo Gabrielis. – Jis neatrodė
draugiškai nusiteikęs.“
 „Jis išžudė visas beždžiones“, –
paprieštaravau be ugnelės.
„Ir jas išskerdė tikrai ne todėl, kad
mums padėtų“, – atkirto Gabrielis.
„Tuomet kodėl?“ – smalsiai
paklausiau.
Man tas demonas atrodė kaip
beprotis. Į jo akis žiūrėjau pakankamai
ilgai, kad tuo įsitikinčiau. Nebuvau
demonų ekspertė, bet buvau jų
sunaikinusi pakankamai, kad matyčiau
skirtumą. Kitų nužudytų demonų akyse
aš matydavau baimę, pyktį, neapykantą,
kartais įniršį, tačiau visi tie jausmai
dažniausiai būdavo sumišę. Jie
atrodydavo beveik žmogiški. Beždžiones
išžudžiusio demono žvilgsnyje nebuvo
nieko žmogiško. Jo akyse mačiau
nekontroliuojamą beprotybę.
Ir tu taip atrodysi po kelių dienų, jei
nesunaikinsi buliaus ir laiku negrįši į
miestą, niūriai sau priminiau ir
nusipurčiau. Kol kas demonų jūra buvo
keistai rami, bet tai nereiškė, kad ji tokia
liks visą laiką.
„Galbūt tos beždžionės jį užpuolė
netikėtai, kaip ir mus“, – susimąstęs
atsakė Gabrielis.
Galbūt. Buvo kvaila manyti, kad
demonas čia atsirado dėl mūsų.
 „Galbūt, – neužtikrintai atsakiau,
žvilgteldama į susimąsčiusį Gabrielį, –
geriau pasakyk, kur mes nakvosime.“
„Pirmam viešbutyje, iki kurio
prieisim“, – gūžtelėjęs pečiais atsakė
Gabrielis ir ėmė žingsniuoti tamsia
gatve.
„Ar tu ruošiesi už lovą atidirbti?“ –
smalsiai paklausiau, slėpdama šypseną.
„Ne, pelyte, aš vis dar turiu mūsų
pinigus.“
„Ar turim jų užtektinai, kad
nusipirktume kitą automobilį?“
„Taip“, – mirktelėjęs atkirto Gabrielis.
Gal ir gerai, kad Magistrai šiais
reikalais patikėjo rūpintis Gabrielį. Jei
pinigus būčiau laikiusi aš, jie kartu su
mano kelionkrepšiu būtų likę džipe.
Gerai, kad bent ginklus visada nešiojausi
kartu su savimi. Atsitiktinai netgi buvau
juos užsikabinusi ant nugaros, prieš
pirmą kartą lipdama iš džipo.
„Tai geriausia šio vakaro naujiena“, –
pareiškiau, sekdama paskui Gabrielį.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

38

Po poros valandų apleisti namai

baigėsi, mus lydėjusi tamsa taip pat.
Buvau taip pavargusi, kad pamačiusi
pirmąsias šviesas vos sulaikiau ašaras.
Tu esi apgailėtina, liūdnai palingavau
galva, slapta jas nutrynusi nuo veido.
Buvau beprotiškai pavargusi, atrodė,
kad dar žingsnis ir miegosiu ten, kur ir
nugriūsiu. Gabrielis atrodė nė kiek ne
geriau. Prieš pusvalandį jis buvo
nustojęs su manimi šnekėtis ir vietoj
žodžių girdėdavau tik piktą jo urzgimą.
Taip buvo netgi geriau. Nebuvau tikra,
kad išgirdusi pirmą jo skiemenį
nepulsiu jam į atlapus.
„Aš pažįstu šią gatvę“, – pagaliau
prašneko Gabrielis, pasirinkdamas
vienintelę temą, kuri mane domino.
„Ar čia yra viešbučių?“
„Ėriuko uodega“, – burbtelėjo
Gabrielis, – jis taip vadinasi“, – dar
pridėjo į mane žvilgtelėjęs.
„Šiąnakt man tiks ir ėriuko subinė“, –
piktai suurzgiau, pagreitindama žingsnį.
 Labiausiai norėjau palįsti po dušu. Ir
švarių rūbų... Tačiau su jais gali būti
keblu.
Po kelių minučių beveik visiškai tuščia
gatve priėjome iškabą su nupieštu
ėriuku, įsikabinusiu į savo uodegą. Net
nepažvelgusi į Gabrielį pirmoji žengiau
pro duris ir patekau tiesiai į apytuštį
barą. Mums įžengus, bare stojo mirtina
tyla.
„Sveiki“, – atsikrenkštusi išspaudžiau,
nevalingai pasitaisydama išsipešusią
plaukų sruogą. Į mane išpūstomis
akimis žvelgė keletas bare užsisėdėjusių
girtuoklių. Greičiausiai aš atrodžiau
tikrai nekaip.
„Labas“, – kažkas atsakė, išjudindamas
keletą prie baro sėdėjusių vyrų.
„Ar jums reikia pagalbos?“ – paklausė
link mūsų artėjantis senyvas vyras,
rankšluosčiu šluostydamasis šlapias
rankas.
„Mums reikia kambarių“, – prakalbo
paskui mane įėjęs Gabrielis. Jo prie
mano nugaros prisispaudęs kūnas
nežymiai drebėjo. Buvau beveik
pamiršusi, o Gabrielis man nė karto
nepriminė, kad jam skėriai padarė kur
kas daugiau žalos nei man. Dėl savo
nejautrumo iš karto pasijaučiau dar
blogiau.
„O susimokėti galėsit?“ – atsargiai
paklausė vyras, sustodamas likus porai
metrų.
„Susimokėsim, Edmundai“, –
prasibraudamas pro mane piktokai
atšovė Gabrielis.
„Gabrieli?“
„Sveikas, Edmundai, – mandagiai
atsakė Gabrielis ir viską sugadindamas
garsiai sugriežė dantimis.
Neišlaikiusi krenkštelėjau,
susilaukdama žudikiško Gabrielio
žvilgsnio.
„Čia tikrai tu, – šyptelėjęs atsakė
Edmundas, neslėpdamas savo
palengvėjimo, – tavęs neįmanoma
atpažinti po visu tuo išdžiūvusiu
krauju.“
„Patekom į avariją“, – trumpai atsakė
Gabrielis, ranka perbraukdamas sau per
veidą.
„Ar važiavot per Pilkąją dykumą?“ –
atsargiai paklausė Edmundas, žvilgtelėjęs
į mane.
„Mes labai pavargę, Edmundai, –
sumurmėjo Gabrielis, – pakalbėsime
rytoj.“
„Suprantama, – susigriebė Edmundas,
dar kartą į mane žvilgtelėjęs, – tuoj
atnešiu raktus.“
„Ačiū“, – apsižvalgydamas padėkojo
Gabrielis.
Buvome visų negausių baro lankytojų
dėmesio centre. Prie dėmesio aš buvau
pripratusi. Man užteko ir to, kad nė
vienas iš baro lankytojų neatrodė
pasiruošęs smurtauti. Jausdamasi tokia
pavargusi, abejojau, ar sugebėčiau nuo
jų apsiginti. Net jei jie buvo tik paprasti
žmonės, kuo taip pat nebuvau tikra.
Man dar reikės priprasti, kad už
Nesuterštojo miesto sienų žmonės
nebūtinai turėjo būti žmonėmis.
„Ar vakarieniausite čia?“ – paklausė
Edmundas, grįždamas su raktais.
„Geriau atnešk, Edmundai, nenorim
išbaidyti baro lankytojų.“
Protestuodamas mano pilvas garsiai
sugurgė.
„Gal pas jus yra skalbimo mašinų?“ –
skubiai paklausiau, čiupdama pirmą
raktą.
„Palik nešvarius rūbus už durų,
mieloji, – nusišypsodamas atsakė
Edmundas, – ryte mano žmona juos tau
atneš švarius.“
„Ačiū“, – nušvitau ir nelaukdama
Gabrielio nužingsniavau laiptų link
tikėdamasi, kad pasukau teisinga
kryptimi.
„Geros nakties!“ – dar išgirdau
Edmundą šūktelint ir paskui mane
lipantį Gabrielį.
Po akimirkos siaurame koridoriuje su
Gabrieliu likome vieni. Nejaukiai
pasijutusi arčiau prie akių pakėliau raktą,
bandydama perskaityti jame iškeverzotą
numerį. Vis dar buvo sunku patikėti,
kad iš visos tos maišalynės mums
pavyko išsikapanoti gyviems. Į mane iš
kruvino veido žvelgiančios Gabrielio
akys kalbėjo lygiai tą patį. Mums
neturėjo pavykti. Net aš supratau, kad
tai buvo daugiau nei sėkmė. Tas
demonas...
„Man reikia palįsti po dušu, – tyliai
burbtelėjau, neleisdama sau apie jį
galvoti, – jei ko reikia, pasibelsk.“
„Mūsų vonios kambarys bus bendras,
– atsakė Gabrielis, rakindamas savąsias
duris, – neišsigąsk.“
Nieko neatsakiusi, atidariau duris ir
kovodama su kvailai kaistančiais
skruostais žengiau į savo kambarį.
Akivaizdu, kad po mūsų nuotykio
Gabrielio nuotaika pasitaisė. Taip pat
buvo akivaizdu, kad jis tą nuotaiką
nusprendė keltis mano sąskaita.
„Atsirado čia mat drąsuolis“, – po
nosim suburbėjau, iš karto patraukdama
į vonią ir užsklęsdama duris į Gabrielio
kambarį. Buvau tikra, kad išgirdau tylų
jo juoką.
Nieko nelaukusi, nusimečiau visus
rūbus, paspyriau juos koja ir vengdama
didelio vonioje kabančio veidrodžio
žengiau tiesiai po stipria srove. Tyliai iš
malonumo sudejavusi, taip ir likau
stovėti nejudėdama. Nuo mano kūno
bėgo raudonas kas akimirką šviesėjantis
vanduo.
Išsimaudžiusi atsistojau priešais
aprasojusį veidrodį ir ranka nubraukusi
susidariusį kondensatą įsižiūrėjau į
blyškų savo atvaizdą. Į mane žvelgė
pilkos pajuodusiais paakiais akys. Taip
jos atrodė jau kurį laiką.
Tau reikia daugiau valgyti, pareiškiau
savo atvaizdui, pasitrindama erzinančiai
niežtintį sprandą.
„Ar tau viskas gerai?“ – belsdamas į
vonios duris paklausė Gabrielis. Jam
greičiausiai jau nusibodo laukti, kol
atlaisvinsiu vonią.
„Viskas gerai, atleisk“, – susigriebiau
paimdama nuo grindų rankšluostį.
Sustingusiais pirštais nusausinau
drėgną odą ir neramiai plakančia širdimi
užsivilkau šiltą chalatą, kurį radau ant
lovos.
„Vakarienė jau atnešta!“ – pro duris
šūktelėjo Gabrielis.
„Ačiū“, – automatiškai padėkojau,
įsmukdama į savo kambarį.
Greitai suvalgiusi viską, ką Edmundo
žmona buvo atnešusi, išsitiesiau lovoje,
klausydamasi tekančio vandens.
Aš vis dar netikėjau, kad mes su
Gabrieliu likome gyvi. Taip neturėjo
būti. Tos beždžionės ir po jų atėjęs
demonas... Jo akys buvo kupinos
beprotybės. Mes jau turėjome būti mirę.
Beviltiškai papurčiusi galvą, užmerkiau
akis ir užsidengusi galvą pagalve
pabandžiau užmigti.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

39

Kitas rytas prasidėjo anksčiau, nei to

norėčiau. Pirmiausia puoliau prie durų
ir radau prie jų padėtus tvarkingai
sulankstytus savo rūbus. Greitai juos
griebusi palindau po dušu ir susirinkusi
visus savo negausius daiktus nulipau
žemyn ieškoti kavos. Gabrielis, pasistatęs
pilną kavinuką, jau sėdėjo prie vieno iš
staliukų. Nuskubėjusi prie jo ir net
nepasisveikinusi, griebiau už tuščio
puodelio, stebint pašaipioms jo akims
prisipildžiau jį pilną ir iš karto išgėriau.
„Labas rytas“, – krenkšteldamas
prašneko Gabrielis.
„Labas“, – suurzgiau, įsipildama dar
vieną puodelį kavos.
„Puikiai atrodai“, – toliau šaipėsi iš
manęs Gabrielis stebėdamas, kaip aš
beveik nekramčiusi susikišau į burną
nedidelį sausainį.
Vietoje atsakymo kažką numykusi
užsimerkiau laukdama, kol kofeinas
sugrąžins man gyvenimo džiaugsmą.
Po kelių minučių net užsimerkusi
pajutau, kad mano akys prašviesėjo.
„Aš priklausoma“, – atsimerkusi
pasiaiškinau, žvilgteldama į besišypsantį
Gabrielį.
„Tą aš ir pats supratau“, – nusijuokė
Gabrielis.
Skirtingai nei aš, jis atrodė šviežias kaip
agurkas.
„Koks mūsų planas?“ – suburbėjau į
burną įsimesdama dar vieną sausainį.
„Nusipirkti automobilį“, – gūžtelėjęs
pečiais atsakė Gabrielis.
„Geras planas“, – šyptelėjau
atsikrenkštusi ir iš karto pasijaučiau kaip
kvailė.
 Išėjus į lauką, mane pasitiko pilkos
Morgano miesto gatvės ir apsilupę
pastatai. Jie mažai kuo skyrėsi nuo
Nesuterštojo miesto, išlaikydami
mažiems miesteliams būdingą dvasią su
atvirais besišypsančiais žmonėmis.
Metusi dar vieną bereikšmę šypseną,
atsidusau ir pasitaisiau savo sunkų,
tačiau patikimą diržą su dviem prie jo
prikabintais sidabriniais durklais.
Kitiems atrodė, kad mano durklai yra
identiški. Taip nebuvo. Nepaspaudus
specialios daubelės rankenų galuose, jie
tikrai atrodė kaip dvyniai su ilgomis
dviašmenėmis geležtėmis,
pereinančiomis į pasidabruotas
metalines rankenas, turinčias begalę
skylučių, išsidėsčiusių tarp lygiai tokios
pačios formos iškilumų. Tik manęs
nepažįstantys riteriai galvodavo, kad tos
skylutės skirtos delnų slydimui
sumažinti. Bet net ir jie taip galvodavo
tik tol, kol pamatydavo kitą mano
durklų prigimtį. Nedideli, bet labai
smailūs rankenų spygliukai buvo
pasiskirstę taip, kad didžioji jų dauguma
įsispaustų man į delnus. Jei norėjau, kad
rankenos iki galo atliktų savo vaidmenį,
geriausia buvo juos sugriebti tinkama
ranka.
 Dar kartą atsidususi, mečiau į šalia
manęs einantį Gabrielį smalsų žvilgsnį.
Nebuvau tikra, kad iki šios kelionės
pradžios jis mano durklus buvo matęs iš
arti. Staiga pasidarė smalsu sužinoti, ką
Gabrielis apie juos manė. Įtariau, kad
nieko gero. Durklai su keistomis
sidabrinėmis adatėlėmis žmonėms
sukeldavo pasibaisėjimą, kaip ir mano
abejingumas adatėlių sukeltam
skausmui.
Pajutęs mano žvilgsnį, Gabrielis
klausiamai pakėlė antakius.
Nieko neatsakiusi, gūžtelėjau pečiais ir
nusekiau jam iš paskos.
 Net jei jis ir baisėjosi mano durklais,
tai nieko nekeitė. Durklai puikiai atliko
savo funkciją. Tikėjausi tik tiek, kad per
susitikimą su Gabrielio prekeiviu man
jų panaudoti nereikės. Su juo turėjome
susitikti jau netrukus už poros kvartalų,
kažkokiam bare. Tai, kad susitikimas
vyks bare, šį tą pasakė apie jais
prekiaujantį verslininką. Kažkodėl
įtariau, kad tame bare verslininkas
prekiaudavo ir kai kuo kitu.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

40

Praėjus ne daugiau nei valandai

spartaus ėjimo, vaizdai pradėjo keistis.
Artėjant link Morgano miestelio centro,
pavienius nuosavus namus pakeitė
sulipę daugiaaukščiai. Pirmuose
aukštuose įsikūrusios parduotuvės buvo
pilnos žmonių, kurie iš jų išėję iš karto
atsidurdavo gatvės turguose, pilnuose po
jas zujančių prekeivių, neretai prekes
išsidėliojusių tiesiog ant grindinio. Man
pro juos einant neretai tekdavo tiesiog
išplėšti savo kojas iš jų kibių rankų, bet
kuria kaina bandančių mane sustabdyti.
Iš pradžių kiekvieną kartą ant kokios
nors savo kūno dalies pajutusi jų kibius
pirštus iš karto griebdavausi durklo. Bet
po kiek laiko tai pasirodė kvailas ir
beprasmis užsiėmimas, ypač po šimtojo,
į mane mesto, pašaipaus Gabrielio
žvilgsnio. Jam greičiausiai aš atrodžiau
kaip visiška kvaiša, į didesnį miestelį
atkeliavusi iš kaimo glūdumos. Čia
niekas nekreipė dėmesio nei į mane, nei
į mano ginklus, beveik nepaslėptus
negausių rūbų. Beveik kiekvienas iš jų
nešiojosi lygiai tokius pačius arba
panašius. Tik ši nedidelė smulkmena
rodė, kad miestelis vis dėlto buvo
pavojingas.
„Aš žinau, kas tu esi!“ – staiga
šūktelėjo į mano ranką įsikibusi senė,
išsipaišiusi savo veidą juodais dažais.
Akimirką mano širdis nukrito į
kulnus.
„Ką tu čia paistai, sene?“
„Aš žinau, kas tu esi ir kas tu būsi, –
dar kartą pakartojo senė, atkakliai
nepaleisdama mano rankos, – už
nedidelę kainą aš tau viską pasakysiu,
viską.“
„Atstok, moteriške“, – sumurmėjau,
šiaip ne taip atkabinusi jos kibius
pirštus. Aš ir pati žinojau, kas esu.
Tiksliau, gal ir nežinojau, bet ji juo
labiau nežinojo.
„Aš žinau, kas tu esi!“ – rėkė man
nueinant senė, išgąsdindama mane
labiau nei bet koks prekeivis, staiga
įsikirsdamas į koją.
„Kas per velnias“, – tyliai suburbėjau,
prisivydama Gabrielį, kuris ramiai nardė
tarp prekeivių. Atrodė, kad jie Gabrielio
net nekabina, skirtingai nei manęs.
„Nustok į juos spoksoti“, – atsisukęs
patarė man Gabrielis.
„Aš ir nespoksau“, – susierzinusi
atkirtau, ištraukdama koją iš dar vieno
prekeivio, kitame delne laikančio tolygiai
degančią ugnį.
„Spoksai“, – šypteldamas pakartojo
Gabrielis.
Gal ir spoksojau. Tiesiog čia viskas
buvo kitaip. Nesuterštajame mieste
beveik nebuvo magijos, tiksliau, buvo,
bet tik kraujo, skirta Ordino reikmėms.
Jei žmonės ir turėjo kitokios magijos,
miestą dengiantis kupolas išsiurbdavo ją
visą, palikdamas žmones tokius, kokie
jie buvo prieš vartų į demonų pasaulį
atradimą. Žmonės dėl to nesiskundė, jie
žinojo, kur gyvena, ir vertino kitus
dalykus, kuriuos galėjo suteikti tik
Nesuterštasis miestas.
Morgano miesto nedengė joks
kupolas, ir tai buvo aiškiai matyti.
Atrodė, kad kiekvienas gatvės prekeivis
turėjo nors kruopelytę magijos. Ir
bandydamas parduoti, rodė ją
nesislėpdamas, tiesiai nuo gatvės
grindinio. Bet netgi pilnos prekeivių bei
jų kibių pirštų jos neatrodė tokios
pavojingos, kokių tikėjausi.
Neištvėrusi prisivijau priekyje tarp
žmonių nardantį Gabrielį.
 „Gatvės neatrodo pavojingos.“
„Gatvės yra tiek pavojingos, kiek tu
joms leidi tokioms būti“, – kreivai
šyptelėjo Gabrielis, mosteldamas galva į
siaurą skersgatvį, prasidedantį tuoj už
paskutinio prekeivio.
Paklusniai pasukau galvą gatvelės link.
Iš pradžių ji man pasirodė visiškai
tuščia, tačiau po akimirkos pastebėjau
šešėliuose pasislėpusią keistą porelę. Iki
pusės vyras, nuo kitos pusės kanopinis
gyvūnas buvo prie sienos prispaudęs
smulkią apsinuoginusią moterį, kurios iš
malonumo atlošta galva ir ritmiškai
judantys jų kūnai aiškiai parodė, kad
pagalbos jai greičiausiai nereikia.
„Kas per velnias“, – tyliai suburbėjau,
kurį laiką juos stebėdama.
„Kiek žinau, jis save vadina mišrūnu“,
– į mane atsisukdamas pataisė Gabrielis.
„Ar jis tą moterį žudo?“
„Nesijaudink, ji greičiausiai žino, ką
daro.“
Tai ne atsakymas, piktai pagalvojau
juos stebėdama. Norėjosi sulaukti nors
mažiausio moters ženklo, parodančio,
kad prie sienos ji prispausta ne savo
noru. Bet moteris tik negarsiai šūkčiojo,
stipriai įsikabinusi mišrūnui į kaklą. Net
per gatvėje tvyrantį triukšmą girdėjau jai
gerkliniu balsu atsakinėjantį padarą.
„Ar jis žmogus?“ – prisivijusi Gabrielį
paklausiau, pirmą kartą gyvenime
žmogumi pavadindama padarą, kuris,
anot Mokytojo mokymo, žmogumi jau
kurį laiką nebuvo. Man greitai reikėjo
adaptuotis prie šio pasaulio.
„Kažkada juo buvo, – per petį atsakė
Gabrielis. – Mišrūnai man atrodo
labiausiai nuskriausti, likdami nei
žvėrimis, nei žmonėmis. Gerai bent tai,
kad jų pasitaiko vos vienas kitas.“
„Jis man neatrodo nuskriaustas“, –
suburbtelėjau, susilaukdama Gabrielio
šypsnio.
 „Kai kurioms moterims jie patinka.“
Nesuprantu dėl ko, nejučia nusipurčiusi
pagalvojau. Mane nužudyti bandę vilkai
atrodė kur kas žmogiškesni, bent jau
tada, kai jais pasiversdavo. Prisiminusi
dėkingai ir su nuostaba į mane
žvelgiančias merginos akis, pajutau
skausmingai susitraukusią širdį.
„Šis kvartalas laikomas žmonių
teritorija“, – prakalbo Gabrielis,
grakščiai manevruodamas tarp gatvės
prekeivių.
Matydamas mano vis dar sukrėstą
veido išraišką, jis stabtelėjęs prisigretino
prie manęs.
 „Žmonės yra labai imlūs, – tarstelėjo
jis. – Jie greitai sugeba prisitaikyti prie
bet kokių gyvenimo sąlygų. Tu gyvenai
pernelyg uždarą gyvenimą. Gali praeiti
šiek tiek laiko, kol prisitaikysi prie šito.“
„Nesu tikra, kad noriu“, – tyliai
suburbėjau.
„Tuomet tau niekada nebus čia
vietos“, – gūžtelėjęs pečiais atkirto
Gabrielis.
Sutrikusi kurį laiką tylėdama sekiau
paskui. Aš nenorėjau jaustis kalta dėl
savo žodžių ar įsitikinimų, bet vis dėlto
jaučiausi. Nesuterštajame mieste taip,
kaip aš, galvojo begalė žmonių. Galbūt
netgi visi, kitaip jie nebūtų norėję jame
pasilikti.
„Kodėl tu ant manęs pyksti?“
„Aš nepykstu, – po pauzės atsakė
Gabrielis, – tiesiog norėčiau, kad tu
sugebėtum plačiau atmerkti akis.“
Mano akys plačios kaip lėkštės. Jos net
ašaroti buvo pradėjusios.
„Bijau, kad jų kas nors neiškabintų“, –
pyktelėjusi atšoviau, susilaukdama dar
vieno neperprantamo Gabrielio
žvilgsnio.
„Ar manai, kad jie ne žmonės?“ –
paklausė manęs Gabrielis.
„Turi omenyje mišrūnus?“
 „Bet ką, mišrūnus, vilkolakius,
vampyrus“, – gūžteldamas pečiais atsakė
Gabrielis.
Ta mergina man tikrai atrodė kaip
žmogus.
„Aš nemanau, kad jie ne žmonės.“ Vis
dėlto žmonėmis aš jų irgi nelaukiau.
„Tada kodėl jų taip nekenti?“
„Aš jiems nejaučiu neapykantos“, –
sutrikusi paprieštaravau.
Tokius mano žodžius išgirdęs
Mokytojas nudurtų mane vietoje. Jei,
aišku, dar būtų gyvas. Vos apie jį
pagalvojusi, pasistengiau iš karto tą
mintį išmesti iš galvos. Nesuterštasis
miestas ir jo paslaptys turės manęs
palaukti.
Tuomet kodėl tu juos žudai? Norėjo
manęs paklausti vis dar mane stebinčios
Gabrielio akys. Mačiau tai iš jo veido.
Aš juos naikinu todėl, kad jie žudo
žmones, būčiau atsakiusi Gabrieliui. Vis
dėlto manyje prabudo abejonė.
Kurį laiką judėjome tylėdami. Aš
stengiausi eiti per daug nesidairydama,
kad vėl nepritraukčiau prekeivių
dėmesio.
„Ką tu turėjai galvoje sakydamas, kad
ši teritorija valdoma žmonių? Ar yra
teritorijų, kurių žmonės nevaldo?“
 „Žiūrint ką tu laikysi žmonėmis, –
atsakė man Gabrielis, – kai kurios iš jų
yra labiau apgyvendintos vilkų arba
vampyrų, oficialiai jos nepriklauso
niekam, bet visi žino, kaip yra iš
tikrųjų.“
„Ar demonai savo teritoriją irgi turi?“
Ar ten surasčiau bulių?
„Demonai šiam pasauliui
nepriklauso“, – neužtikrintai atsakė
Gabrielis.
Jis nežinojo. Mano viltis lengvai surasti
bulių pradėjo blėsti. Jei ta Zoja mums
nieko nepasakys, tuomet tai bus tas pats,
kas ieškoti adatos šieno kupetoje.
Vienintelis dalykas, ką galėjau padaryti,
tai kuo daugiau sužinoti apie tą kupetą.
„Kieno valdoma bus kita teritorija?“
„Vilkų, – trumpai atsakė Gabrielis, –
bet kaip jau sakiau, su paprastais
žmonėmis tai neturi nieko bendra. Mes
galime keliauti visur, kur tik
panorėsime.“
„Smagu girdėti“, – sumurmėjau,
pasitaisydama ginklus. Ar aš buvau
pakankamai žmogus, kad jie mane
praleistų? Štai kur klausimas.
„Beje, jei vis dėlto įvyktų konfliktas,
jokiu būdu nepraliek jų kraujo, ypač jei
pati esi sužeista“, – atsisukęs patarė
Gabrielis.
„Kodėl?“ Vilkų kraują buvau praliejusi
ne kartą. Tiesą sakant, buvau padariusi
ir kai ką daugiau.
„Ar tu ką nors apie jų prigimtį žinai?“
Aš žinau, kad jie miršta, pagalvojau
gūžteldama pečiais.
„Vilku virstama per kraują, o ne per jų
seiles, – palingavęs galva tęsė Gabrielis, –
jei jis tave sukandžios ar kitaip sužeis,
vilku tu netapsi. Bet jei nurysi jo kraujo
ar žaizdota ranka prisiliesi prie jų kraujo,
tuomet viskas gali pasisukti šiek tiek
kitaip.“
Prie jų kraujo aš prisiliečiau ne kartą,
Gabrieli. Panašu, kad jis nėra stipresnis už
manąjį.
„Jokio kraujo, – sumurmėjau
linkteldama, – ar tai galioja ir
mišrūnams?“
„Šito aš nežinau, tačiau girdėjau, kad
jie visai kitokios prigimties“, – atsakė
Gabrielis.
„Iš kur tu tiek daug žinai apie vilkus?“
„Vilkas yra tik vienas iš jų pavidalų, –
tarstelėjo Gabrielis, neatsakydamas į
mano klausimą, – lygiai tas pats galioja
liūtams, tigrams ar bet kokiems kitiems
žvėrims, galintiems virsti visišku
žmogumi arba visišku žvėrimi.“
 „Niekada nesu susidūrusi su kitais
žvėrimis, išskyrus vilkus“, – nustebusi
sumurmėjau. Jie gali virsti liūtais?!
„Pirmas virsmas yra labai
skausmingas, o vilkų sąmonė yra
kolektyvinė. Jie vieninteliai atsiliepia į
pagalbos šauksmą.“
„Vadinasi, žmogus, įkąstas vilko, gali
virsti liūtu?“
„Gali, jei to nori ir yra pasiruošęs
iškęsti skausmą vienas“, – susimąstęs
linktelėjo Gabrielis.
Tu apie juos žinai per daug, Gabrieli.
„Mano mergina virto vilke“, – į mane
nežiūrėdamas po pauzės tarstelėjo
Gabrielis.
Man labai gaila, Gabrieli.
„Ar jūs vis dar kartu?“ – to tikrai
nereikėjo klausti, mačiau tai iš Gabrielio
žvilgsnio.
„Jos pasiūlyta kaina buvo per didelė, –
abejingu balsu vis dėlto atsakė Gabrielis.
– Netrukus turėtume gauti naują
automobilį, aišku, galėtume apsieiti ir be
jo, bet kelionė užtruktų šiek tiek ilgiau.“
„Ji greičiausiai ir taip užtruks ilgiau,
nei man patiktų. Bulių reikia rasti kuo
greičiau“, – šiek tiek grubiau atšoviau,
jausdamasi kvailai dėl savo neapgalvotų
klausimų. Neįsivaizdavau, kas mane
tempė už liežuvio klausinėti apie
Gabrielio merginas. Verčiau jau būčiau
paklaususi apie jo dingimą pastarąjį
mėnesį. Šiam klausimui aš kažkodėl vis
dar neradau tinkamo laiko paklausti.
„Aš žinau, kaip tai svarbu, pelyte, –
atkirto Gabrielis, – tu neprivalai man to
priminti.“
Dėl lygiai taip pat šąlančio Gabrielio
tono pasijaučiau dar blogiau.
„Atleisk, – po pauzės atsiprašė
Gabrielis, – pastarasis mėnesis buvo šiek
tiek įtemptas.“
Paklausk jo dabar, mintyse piktai
sušnypščiau jausdama, kad abejoju.
 „Aš neužpykau“, – gūžtelėjusi pečiais
atsakiau, pati savęs nesuprasdama.
Atrodė, kad tiesiog bijau paklausti ir dar
labiau bijau išgirsti atsakymą.
Neįsivaizdavau, ką daryčiau, jei Gabrielis
prisipažintų nužudęs Mokytoją. Tiesiog
neįsivaizdavau. Vienaip ar kitaip, viskam
sužinoti dar turėjau laiko. Gabrielis
buvo geras kelionės palydovas. Geresnis,
nei juo būtų buvusi Izabelė. Su ja
greičiausiai jau būtume prikrėtusios
begalę kvailysčių.
Pagalvojusi apie Izabelę, iškart
pajaučiau savo apytuštį skrandį. Jam
reikėjo maisto ir kuo greičiau, tuo
geriau.
„Šakalas paprastai turi bent vieną
kelionei paruoštą automobilį“, –
prakalbo Gabrielis, artėdamas link baro
su daug žadančia iškaba „Kiaulės migis“.
„Ar Šakalas yra jo pravardė ar
pavidalas, kuriuo jis virsta?“ – norėjau
žinoti, su kuo turėsiu reikalų.
„Tiesą sakant, nežinau, – nustebęs
atsakė Gabrielis, – niekada apie tai
nepagalvojau.“
„Nesijaudink, aš jo kraujo neliesiu“, –
atsakiau kreivai nusišypsojusi. Nebent
reikėtų jį nužudyti.
„Gerai, – šyptelėjęs atkirto Gabrielis, –
kito automobiliais prekiaujančio
žmogaus šiame rajone nepažįstu.“
Tuomet jo tikrai neliesiu. Be to, buvo
nedaug priežasčių, dėl kurių aš tą Šakalą
būčiau norėjusi nužudyti. Už
Nesuterštojo miesto ribų nustojau
jaustis Ordino dalimi. Čia mąstyti taip,
kaip to reikalavo Ordinas, buvo tiesiog
neįmanoma. Kiekvienas šioje gatvėje
praeinantis žmogus galėjo nešioti savyje
virsmą, aš nebuvau tiek sulaukėjusi, kad
norėčiau nužudyti juos visus.
Ir tą žinojo visi Ordino riteriai, o
galbūt ir visas miestas. Aš nenorėjau
prisiminti viešos bausmės, bet tos
mintys pačios lindo man į galvą. Tokius
dalykus buvo sunku užmiršti, kaip ir
sutryptą savo savigarbą.
Negalvok apie tai, niūriai sau patariau,
pakeldama galvą.
Įėjimą į barą puošė pavadinimą
atspindinti kiaulė, patupdyta ant
visomis vaivorykštės spalvomis
mirksinčių lempučių. Pralinksmėjusi
pirmoji žengiau pro stilizuotas kaubojų
barus primenančias duris.
Mane pasitiko žalias vyno butelis,
skrendantis tiesiai man į galvą. Nežymiai
kryptelėjusi jo išvengiau, praskridęs visai
šalia mano galvos jis trenkėsi į balto
tinko sieną ir pabiro į šimtus šukių,
nusėdusių ant grindinį dengiančio
smėlio.
Iš karto pasijutau namie.
Šyptelėjusi patraukiau tiesiai prie baro,
kur dirbo alaus pilvą užsiauginęs
pusamžis vyras, plikai nuskusta galva ir
tiesiog akį rėžiančia raudona barzdele.
Pasidabinęs jis buvo juoda odine
liemene, apnuoginusia tokią pat
raudonai apžėlusią krūtinę, ir turėjo
aplink kaklą išsitatuiravęs gyvatę,
papildančią jo įvaizdį. Nors ir atrodė
kvailokai, savo darbą jis išmanė, sukosi
greitai ir efektyviai.
 „Alaus“, – suburbėjau į mane
atsisukusiam barzdočiui.
Sulaukusi bokalo, išsidrėbiau
vienintelėje laisvoje medinėje baro
kėdėje ir apsižvalgiau.
Net ir dienos metu baras buvo
pilnutėlis. Prie sienos pastatytas
senovinis, bet dar veikiantis muzikinis
centras grojo kažkokią kantri muziką,
kurios per balsų gaudesį beveik
nesigirdėjo. Pagrindiniai lankytojai čia
buvo vyrai, išsibarstę po nedidelius
apskritus staliukus, arba baro kampe
žaidė biliardą. Buvo galima pamatyti ir
moterų, bet jų čia buvo kur kas mažiau.
 Netoli durų, ant žemės, sėdėjo vyrukas
praskelta lūpa. Jis greičiausiai buvo
vienas iš muštynių dalyvių, kurios
akivaizdžiai buvo neseniai pasibaigusios
– apie tai bylojo pora sulaužytų kėdžių
ir ant smėlio besimėtančios stiklo šukės.
Niekas čia neskubėjo tvarkytis ir kaip
niekur nieko užsiėmė savo reikalais.
Padavėjos kol kas nesimatė nė vienos.
Šalia manęs prie baro atsistojęs
Gabrielis nužvelgė šalia išsidrėbusį
girtuoklį, nustūmė jį ant žemės ir
atsisėdęs į jo vietą nužvelgė baro
lankytojus.
„Ilgai čia neužtruksime“, – sumurmėjo
jis, dirsteldamas į mano bokalą.
Nesijaudink, Gabrieli, alaus užsisakiau
ne tam, kad nusigerčiau. Aš ir pati
nesupratau, kodėl taip padariau,
greičiausiai iš įpročio. Pastūmusi nuo
savęs bokalą, atsistojau ir pajutau pilną
pūslę, kuri greičiausiai irgi davė apie save
žinoti tik iš įpročio.
„Tuoj grįšiu“, – suburbėjau
atsitraukusi nuo baro. Vienaip ar kitaip,
buvo puiki proga pasinaudoti tualetu.
Prasibrovusi pro prakaitu ir surūgusiu
alumi smirdinčius vyrus, pamačiau
reikiamą ženklą ir įsmukau į apyšvarę
patalpą. Pasilenkusi ties kriaukle
paleidau vandenį ir apsišlakščiusi juo
veidą pasitryniau įkyriai niežtintį
sprandą.
Mano pirštai užčiuopė ant kaklo kažką
šalto. Persisukusi pasistiebiau
bandydama pamatyti, kas ten yra.
„Jėzau“, – vos ne vos krūptelėjusi
išspaudžiau, rankomis įsitverdama į
kriauklę.
Giliai įkvėpusi dar kartą pasisukau į
veidrodį.
„Kas per...“ – iš veidrodžio į mane
žvelgė raudonas sparnus išskleidęs
skrydžiui paukštis.
„Erelis“, – netikėdama savo akimis
suburbėjau, kovodama su kylančia
panika. Ant mano kaklo atsirado
raudonas erelis.
Paukštis tikrai buvo panašus į erelį.
Kelių centimetrų pločio raudonais
plačiai išskėstais sparnais ir į šoną
pakreipta galva jis spinduliavo keistą
šaltį.
„Aš neturiu erelio“, – pareiškiau savo
apstulbusiam atvaizdui.
Dabar jau turi.
„Kas per velnias.“
Pirštais stipriai patryniau tatuiruotę
tikėdamasi, kad ji tiesiog nusivalys.
Nieko panašaus neįvyko, nuo mano
trynimo tik dar labiau pradėjo niežtėti.
„Kas per velnias“, – dar kartą
pakartojau, kovodama su drebėti
pradėjusiomis kojomis.
„Ar tau viskas gerai?“ – staiga už durų
pasigirdo moteriškas balsas.
„Viskas gerai, atleisk“, – susigriebiau ir
užsukau bėgantį vandenį.
Sustingusiais pirštais nusausinau
drėgnas rankas ir neramiai plakančia
širdimi atrakinau duris.
Ant kaklo turiu erelį, paniškai sau
kartojau, nevalingai pirštais bandydama
ją nutrinti. Ant kaklo turiu erelį. Gal ji
nusitrins? Į galvą atėjo kita mintis, į kurią
įsikabinau abiem rankomis. Ar tą ženklą
man paliko demonas? Ši mintis mane
labiausiai neramino. Niekas kitas
daugiau tatuiruotės palikti negalėjo, tai
turėjo būti tas demonas. Jei tai tikrai
buvo demonas, klausimas – kodėl? Ar
tam, kad bet kada galėtų mane susekti ir
nužudyti? Tokia mintis atrodė
logiškiausia, išskyrus vieną „bet“. Kodėl
jis manęs iš karto nenužudė?
„Kam tai rūpi“, – neužtikrintai
sumurmėjau, susilaukdama keisto, pro
mane prasibrovusios moters žvilgsnio.
Nekreipdama į ją jokio dėmesio, grįžau į
barą, kaip pro rūką skindamasi per
žmones kelią.
Aš buvau teisi, tas keistas mūsų
išsigelbėjimas buvo per lengvas.
Demonas mūsų nė velnio nepaleido.
Buvau visiška kvailė net taip galvodama.
Nejučiomis pirštais dar kartą paliečiau
tatuiruotę. Ji niekur nedingo. Tą
niežtintį sprandą aš pajaučiau pačią
pirmą naktį, bet buvau per daug
pavargusi, kad domėčiausi kažkokiu
niežuliu. Net jei ir būčiau ją suradusi
anksčiau, tai nieko nebūtų pakeitę. Aš
buvau pažymėta demono. Mirčiai.
„Velniop“, – tyliai sumurmėjau,
braudamasi link Gabrielio. Tai nieko
nekeitė. Aš vis dar privalėjau surasti
bulių, kuris greičiausiai nužudys mane
pirmas.
Gabrielį radau ten, kur ir palikau,
ramiai besidairantį po triukšmingą barą.
Akimirką svarsčiau, ar turėčiau jam
pasakyti apie savo tatuiruotę. Jau praėjo
visa naktis. Jei jis gavo tokią pačią ir man
apie tai nepasakė, vadinasi, ir aš
neprivalėjau sakyti. O jei negavo, jam
geriau apie tai nežinoti. Gabrielio darbas
baigsis Naujajame Orleane, kai surasime
Zoją. Mano nedidelė žymė mirčiai
neturėtų jam rūpėti.
Vos man iki jo priėjus, Gabrielis
galvos linktelėjimu parodė į tamsiausią
baro kampą. Pasekusi jo žvilgsnį,
pamačiau nutukusį ilgais riebaluotais
plaukais pusamžį vyrą. Nekreipdamas į
nieką dėmesio, jis viena ranka užvertęs
alaus butelį, kita ranka per liaunus
pečius laikė apkabinęs dažytą blondinę,
apsitempusią trumpa salotine suknute.
Pralinksmėjusi nužvelgiau ją nuo galvos
iki kojų ir įsispoksojau į raudonus ir
gerokai per didelius aukštakulnius
batelius. Jų smailūs kulnai atrodė beveik
kaip mano durklai. O jei dar ji mokėjo
jais naudotis...
Pamačiusi mus artėjant, blondinė
neramiai pasimuistė, išsivaduodama iš
ilgaplaukio gniaužtų. Į mane
žvelgiančios tamsios pajuodusiais
paakiais akys įžūliai blizgėjo. Blondinė
atrodė taip, tarsi tie bateliai būtų
vieninteliai, ką ji dar sugebėdavo pakelti.
Supratusi, kad iš jos jokios grėsmės nėra,
nusukau žvilgsnį į Šakalą.
Patogiai išsidrėbęs suole tamsaus
gymio vyras atrodė taip, kaip ir turėtų
atrodyti įvairiais darbeliais
užsiiminėjantis verslininkas. Po barą
neramiai lankstančios juodos akys
trumpam stabtelėjo ties manimi,
nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų ir
po sekundės nukrypo į Gabrielį, stovintį
man iš kairės.
„Man reikia automobilio ir degalų“, –
tarstelėjo Gabrielis, numesdamas ant
stalo nedidelį susuktą ruloną.
Putlia trumpais storais pirštais ranka
paėmęs pinigus, ilgaplaukis neskaičiavęs
perdavė juos per petį paslaugiai nuo
gretimo staliuko pakilusiam buldogiškos
išvaizdos vyrui, kuris ruloną sugniaužęs
milžiniškame kumštyje vėl atsisėdo šalia
kito tokio pat rūškano veido vyro.
Asmens sargybiniai jau atrodė kur kas
pavojingesni nei blondinė. Bet net ir jie
buvo tik žmonės.
 „Duosiu nemokamai, jai paliksi ją čia“,
– žvilgtelėjęs į mane nusišypsojo Šakalas,
parodydamas stebėtinai lygius dantis.
Mano neramiai plakanti širdis dar
pagreitėjo, kovodama su užplūstančiu
įniršiu. Prieš mane sėdintis žmogelis
buvo niekas, palyginti su demonu,
pažymėjusiu mane mirčiai. Aš galėjau
čia pat jam perpjauti gerklę, stebint jo
paties asmens sargybiniams.
Žadėjai neišlieti Šakalo kraujo,
priminiau sau, neleisdama rankai
pajudėti. Sukandusi dantis prisiverčiau
net nesujudėti.
„Tau ji bus per smarki“, – šyptelėjo
Gabrielis, metęs į mane įspėjantį
žvilgsnį.
Gūžtelėjusi pečiais, nukreipiau nuo
Gabrielio žvilgsnį. Gal ir galėjau
suvaidinti abejingą, bet mano akys viską
išduotų.
Pamatęs mano judesį, Šakalas įsisiurbė
į mane susiaurėjusiomis juodomis
akimis. Panašu, kad savo abejingumu aš
jį įžeidžiau. Pasitikdama jo žvilgsnį,
nežymiai kilstelėjau antakį laukdama,
kas bus toliau.
Pora sekundžių prie staliuko tvyrojo
įtempta tyla, Šakalui sprendžiant, ar
verta į mane kreipti dėmesį. Aš netgi
norėjau, kad jis atkreiptų, norėjau
išsilieti ir tiesiog pamiršti savo niežtintį
sprandą ir ant jo išpaišytą mirties ženklą.
„Pilkos spalvos pikapas stovi prie
avarinio išėjimo“, – prašneko Šakalas,
numesdamas ant staliuko mašinos
raktelius.
Nusivylusi žvilgtelėjau į Gabrielį. Jis
vis dar atrodė įsitempęs.
„Ačiū, Šakale“, – mandagiai
sumurmėjo suimdamas mane už
alkūnės.
Neprieštaraudama žengiau kartu su
Gabrieliu į baro gilumą, kur jau mačiau
žaliai nudažytas duris su degančiu
išėjimo ženklu. Pro jas išėjome į vidinį
baro kiemą, pristatytą puspilnių šiukšlių
konteinerių, užverstų tuščiomis dėžėmis
nuo alaus ir supuvusiu maistu. Į tvorą
įsirėmęs stovėjo prie bet kurio baro
sutinkamas girtuoklis, mums einant pro
šalį draugiškai pamojavęs ranka.
Mano pilvas protestuodamas sugurgė.
„Šakalas man reikalingas“, – piktai
prakalbo Gabrielis, paleisdamas mano
ranką.
„Aš nieko jam nepadariau“, – atšoviau
vis dar kovodama su baime, kuri manyje
visada peraugdavo į įniršį.
„Tu jį provokavai“, – atkirto Gabrielis
greitai žingsniuodamas gatve.
Galbūt, tačiau dėl to tikrai nesiruošiau
atsiprašinėti. Šakalas dar labai lengvai
įsisuko. Nebuvau tikra, ar būčiau
sugebėjusi sustoti, jei būčiau bent
pajudėjusi.
„Kaip pasakysi“, – pyktelėjusi
suburbėjau, sekdama paskui Gabrielį.
Turbūt buvo ne pats geriausias
momentas pasakyti, kad aš buvau
alkana.
Nedidelėje gatvelėje pastatytas pilkas
pikapas buvo dvivietis, seno modelio ir
apdulkėjęs, bet atrodė pakankamai
tvirtas ir patikimas. Į vairuotojo vietą
atsisėdęs Gabrielis iš pirmo karto užvedė
variklį ir mes neskubėdami nuriedėjome
pilnomis automobilių gatvėmis.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

41

„Mums liko tik aštuoniasdešimt

penkios mylios šiaurės rytų kryptimi, –
prakalbo Gabrielis, įvažiuodamas į
devyniasdešimtąjį greitkelį, – jeipasiseks,
per pusantros valandos pasieksim
Naująjį Orleaną.“
„Dar reikės rasti Zoją“, – sumurmėjau
žiūrėdama pro langą. Aš buvau
pripratusi matyti tik Pilkąją dykumą, ji
buvo prarijusi ne tik visus miškus aplink
Nesuterštąjį miestą, bet ir ežerus, kurių
kažkada aplink mūsų miestelį buvo
keletas. Žmonės nuo Pilkosios dykumos
bėgo, apleisdami Deriderį, Abevilį ir
daugelį kitų miestelių. Tik Nesuterštasis
miestas išsaugojo savo gyventojus. Ir tik
dėl to, kad turėjo Magistrų sieną. Jei ne
ji, Nesuterštasis miestas jau seniai būtų
virtęs miestu-vaiduokliu ir galiausiai
pavirtęs į pilkas dulkes, papildydamas
dykumą.
„Edis žinos, kur ją rasti.“
Edis buvo Gabrielio pusbrolis, ir aš
pažadėjau su juo elgtis mandagiai, pati
sau priminiau, pirštais ieškodama
medaliono. Ant mano kaklo jo nebuvo.
„Kas per velnias“, – tyliai suburbėjau,
pirštams apčiupinėjant kaklą. Deja,
užčiuopiau tik šaltą erelį. Panašu, kad aš
ne tik gavau erelį, bet dar ir pamečiau
medalioną. Prie jo buvau taip pripratusi,
jog net nepajaučiau, kad jo nebeturėjau.
Tai buvo tiesiog absurdiška.
„Ar tau viskas gerai?“ – sunerimęs
paklausė Gabrielis.
„Pamečiau medalioną“, – krūptelėjusi
atsakiau, staigiai atitraukdama nuo kaklo
ranką.
„Greičiausiai pametei per kovą su
beždžionėmis, – užjaučiamai tarstelėjo
Gabrielis, – Naujajame Orleane tau jo
neprireiks.“
„Turbūt.“ Man tiesiog buvo labai jo
gaila. Per tiek metų prie medaliono
spėjau prisirišti.
„Tu labai niūri“, – tęsė Gabrielis,
mesdamas į mane trumpą žvilgsnį. Aš
jam negalėjau pasakyti apie gautą mirties
ženklą, tiesiog negalėjau.
„Aš alkana“, – sumurmėjau pirmą į
galvą šovusią mintį.
„Atleiskite, princese, – pasišaipė
Gabrielis, – sustosiu, kai išvažiuosime iš
greitkelio.“
 „Gerai, palauksiu“, – paploninusi
balsą atsakiau, susilaukdama tylaus
Gabrielio prunkštelėjimo.
„Tu už Nesuterštojo miesto tapai
laisvesnė.“
Aš tikrai taip nesijaučiau, ypač po
susitikimo su demonu. Jaučiausi netgi
labai įsitempusi, pirmą kartą gyvenime
aiškiai suvokdama, kad noriu gyventi.
„Tu manęs taip gerai nepažįsti, kad
galėtum taip sakyti.“
Gabrielis tikrai manęs nepažinojo.
Visiškai.
„Ne dėl noro trūkumo“, –
mirkteldamas atsakė Gabrielis.
 Nustebusi tik po kelių sekundžių
užčiaupiau pravirą burną. Gabrielis
tikrai su manim flirtavo.
Tik dėl to, kad jam nuobodu, iš karto
save paprotinau.
„Jei artimiau mane pažintum, tą norą
iškart prarastum“, – prunkštelėjusi
atkirtau.
Aš buvau ne dovanėlė. Keista, kad
Gabrielis to nežinojo.
„Tai skamba kaip iššūkis“, –
šypsodamasis atkirto Gabrielis.
Tai skamba kaip perspėjimas, Gabrieli.
Norėjau jam atsakyti, bet dėl savo pačios
egoizmo tik kreivai šyptelėjau.
 Jis su manim bendravo taip, tarsi aš
būčiau paprastas žmogus, moteris. Man
toks bendravimas patiko, norėjau tuo
pasimėgauti ilgiau, net ir žinodama, kad
jis taip su manim šneka tik todėl, kad
niekada nebuvo manęs matęs
sustingdant vilkolakį, vampyrą ar bet
kokį kitą padarą, užklydusį į Nesuterštąjį
miestą. Net Izabelei kartais būdavo
sunku nuslėpti savo baimę. Aš nebuvau
normali moteris, ir jei Naujajame
Orleane rasiu bulių, Gabrielis irgi tą iki
galo suvoks ir nuo manęs nusisuks.
Pagalvojus apie bulių, mintys nukrypo
į Nesuterštąjį miestą. Irina tikėjosi, kad
bulių nužudysiu pasinaudodama savo
krauju. Planas gal ir geras, išskyrus vieną
smulkmenėlę – norint užčiuopti buliaus
esybę, pirmiausia reikėjo paliesti jo
kraują. Man iššaudžius visą apkabą, ant
grindinio nenulašėjo nė vienas buliaus
kraujo lašas. Būtent tam tau ir reikalinga
Zoja, kad pasakytų, kaip nužudyti bulių,
priminiau sau susierzindama. Gabrielio
darbas buvo tik atvesti mane iki Zojos,
visa kita buvo mano reikalai.
Greičiausiai Gabrielis net nematys, kaip
aš žudau tą bulių. Aš jo vietoje tikrai
nedaryčiau to, už ką man nemokama.
Tu meluoji, iš karto sau paprieštaravau.
Jei mano vietoje būtų Gabrielis, aš šį
darbą atlikčiau iki galo. Tiesiog dėl to,
kad nemėgau palaidų galų. Tu ir vėl sau
meluoji, pasišaipiau, taip tu elgtumeisi dėl
to, kad esi minkšta. Į tai aš neturėjau ką
sau atsakyti, todėl sukandusi dantis
tiesiog baigiau savo nenaudingą
monologą.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

42

Po valandos pasiekėme Naujojo

Orleano priemiesčius. Buvau alkana ir
pikta, todėl net nebandžiau su Gabrieliu
šnekėtis tol, kol neįsidėsiu ko nors į
skrandį.
„Kanalo gatvėje žinau vieną barą, nuo
jo prancūzų kvartalas bus ranka
pasiekiamas“, – prašneko Gabrielis,
išsukdamas iš devyniasdešimtojo
greitkelio.
„Man tinka.“ Svarbiausia dabar buvo
pilnas skrandis, o kas jame gulės,
neturėjau jokio noro gilintis.
„Jazz Gumbo“ baras buvo nedidelis ir
iš pažiūros apšepęs, plačiais vitrininiais
stiklais ir apsilupusiomis medinėmis
durimis. Susiradę nuošalų kampą,
užsisakėme po didelį kepsnį ir po bokalą
alaus. Gurkštelėjusi vieną nedidelį
gurkšnelį atsilošiau kėdėje,
apžiūrinėdama baro lankytojus.
Priešais mane sėdintis Gabrielis atrodė
pavargęs. Aš jo taip ir nepaklausiau, ar
jau išsisklaidė skėrių suleisti nuodai.
Mano žaizdos gijo labai greitai, aš joms
skirdavau mažai dėmesio, retkarčiais
pamiršdama, kad kitiems žmonėms ne
taip pasisekė.
„Kaip tu jautiesi?“ – susigėdusi
paklausiau, apžiūrinėdama jo patrauklų
veidą su šiltomis, rudomis akimis ir
beveik niekada nedingstančia pašaipia
šypsena.
„Pakankamai gerai, – gūžtelėjęs pečiais
atsakė Gabrielis, – o kodėl taip staiga
susidomėjai? Gal ruošiesi tai pakeisti?“
„Ne, tiesiog prisiminiau skėrių
nuodus“, – susigėdusi atšoviau
jausdama, kad jis iš manęs šaipėsi.
 „Jie jau išsisklaidė, pelyte“, –
mirkteldamas atsakė Gabrielis.
„Tiesiog nenoriu, kad pagalvotum, jog
man nerūpi“, – kvailai pasijutusi
sumurmėjau, slėpdama raudonį. Aš
nemokėjau bendrauti su vyrais ir tai
aiškiai jautėsi.
„Tu man taip ir nepadėkojai už
pagalbą žydo bare“, – išsišiepdamas
staiga prisiminė Gabrielis.
„Tavo pagalbos prašė Izabelė“, –
susiraukusi atšoviau, stebėdama
besišypsantį Gabrielį.
„Tai tu nesijauti dėkinga?“ – dar
labiau išsivėpė Gabrielis.
 „Ačiū tau už pagalbą pas žydą, –
užvertusi akis suurzgiau, – man taip
nutiko pirmą kartą“, – dar pamelavau.
„Aš girdėjau ką kita, – nusikvatojo
Gabrielis, – tu iš tikrųjų buvai panaši į
laukinę moterį. Beje, labai seksualią.“
Neatsakyk jam.
„Tau patinka pavojingos moterys?“
Dieve, aš buvau tiesiog apgailėtina. Net
trylikametė greičiausiai būtų sugalvojusi
originalesnį klausimą.
„Patinka, tačiau ne visos“, – atsakė
Gabrielis besijuokiančiomis akimis.
„O kas dar tau patinka?“ – išsprūdo
man dar kvailesnis klausimas. Aš tiesiog
nežinojau, kada sustoti.
„Tu“, – surimtėdamas iš karto atkirto
Gabrielis.
Nustok, Aleksandra, jis tavęs nepažįsta,
jeigu pažinotų, spjautų tau į veidą. Net ir
tai suvokdama, nenorėjau sustoti. Man
labai patiko taip kalbėti su Gabrieliu.
„Tai buvo labai nuspėjama“, –
pasišaipiau pakeldama akis.
„Bet veikia“, – sumurmėjo Gabrielis,
nenuleisdamas nuo manęs akių.
Negalėjau ginčytis. Gabrielis iš tikrųjų
prikaustė visą mano dėmesį. Aš niekada
taip su vyrais nešnekėdavau. Niekada.
„Tu kitokia nei galvojau“, – po pauzės
tarstelėjo Gabrielis.
„Kaip kitokia?“ – neatsispyrusi
paklausiau, pjaustydama atneštą kepsnį.
„Ne tokia arši.“
„Aš niekada nebūnu arši. Izabelė arši,
o aš tik įsitempusi.“
„Jei taip sakai, – Gabrielio veide žaidė
vos pastebima pašaipi šypsena. – Aš
visada maniau, kad iš judviejų aršesnė
esi tu.“
„Taip tikrai nėra“, – susiraukdama dar
kartą užginčijau.
Taip man atsitinka tik šalia tavęs. Taip
man Izabelė kažkada pareiškė,
bandydama paaiškinti savo nevaldomą
elgesį baruose. O jeigu tai buvo tiesa?
Gal aš įniršusi kaip nors paveikdavau ir
ją, galbūt ir kitus aplink save esančius
žmones? Šiandien ši mintis jau
nebeatrodė tokia juokinga ir absurdiška.
„Tuomet kodėl tu visada tokia
įsitempusi?“ – juokais paklausė
Gabrielis, pabrėždamas žodį įsitempusi.
„Tiksliai nežinau, – sumurmėjau po
pauzės, – dėl daug ko.“ Daugiausia dėl
to, kad nežinau, kada mano įniršis paims
viršų.
„Tu esi geriausia medžiotoja
Nesuterštajame mieste, turbūt išsilaikyti
viršūnėje yra įtemptas darbas?“ –
paklausė Gabrielis vis dar šypsodamasis,
bet jo žvilgsnis apsiblausė. Aš vis dar
nežinojau, ką jis veikė pastarąjį mėnesį.
Galėjau apie tai paklausti dabar.
„Aš ne geriausia“, – užginčijau po
pauzės. Nenorėjau išgirsti Gabrielio
atsakymo. Ne dabar. Galbūt vėliau.
„Bet nepaneigsi, kad tu demonų
sumedžiojusi daugiausia“, –
paprieštaravo Gabrielis, mane
stebėdamas.
Atrodė, kad jam buvo labai svarbu
išgirsti mano atsakymą. Tik dėl
atsitiktinumo ir keisto tarp mūsų
egzistuojančio ryšio, Gabrieli, niūriai
pagalvojau, stebėdama jį
susiaurėjusiomis akimis. Kodėl jam tai
parūpo?
„Aš daugiausia demonų esu
sumedžiojusi tik dėl savo prakeikto
kraujo ir tuo tikrai nesididžiuoju.“ Jei
galėčiau rinktis, vengčiau jų kaip maro.
Ar jis galvojo, kad aš dėl žudymo
pamišusi fanatikė, daugiau gyvenime
nematanti jokio kito tikslo?
„Supratau“, – atsitiesdamas atsakė
Gabrielis.
Ar man tik atrodė, ar jo akyse
pamačiau palengvėjimą? Kodėl jam tai
rūpėjo?
 „Tai gal tada, ateityje planuoji veikti ką
nors kita? Pavyzdžiui, ištekėti, susilaukti
vaikų?“ – po pauzės tęsė Gabrielis,
sukeldamas man šoką, kuris po
akimirkos perėjo į juoką. Jis greičiausiai
juokavo arba vėl iš manęs šaipėsi.
„Ne, neplanuoju“, – šaltai atkirtau. Tai
buvo vienintelis dalykas, kurio niekada
nesiruošiau daryti.
„Kodėl?“ – ignoruodamas mano toną
paklausė Gabrielis, pjaustydamas
kepsnį.
Šis pasiplepėjimas tampa truputį per
asmeniškas, ar taip nemanai, Gabrieli?
Apie tai aš nešnekėdavau net su Nana,
Izabelė net nebandydavo manęs tokių
dalykų klausti. Gabrieliui mano pyktis
buvo nė motais. Jis greičiausiai kaip
visada mane erzino, net neįtardamas,
kad palietė skausmingą temą.
„Ar tu turi šeimą?“ – paklausiau
Gabrielio susiaurėjusiomis akimis. Tu
nori pasilinksminti mano sąskaita,
Gabrieli? Tuomet aš turėčiau pasakyti ką
nors linksmo, ar ne taip?
„Aš turiu pusbrolį“, – susiraukdamas
atsakė Gabrielis.
„Tačiau savo tėvus tu pažinojai?“
„Taip. Ar tik dėl to nenori šeimos?
Kad nepažinojai savosios?“ – nustebęs
paklausė Gabrielis.
„Ar tu laikai save žmogumi?“ –
paklausiau aš Gabrielio, girdėdama savo
balse sarkazmą.
„Tai aišku.“
„O aš savęs nelaikau“, – atšoviau
šypteldama. Ar tau tai neatrodo juokinga,
Gabrieli?
„Štai dėl ko tu manęs nepalikai
dykumoje“, – po pauzės tyliai prakalbo
Gabrielis, stebėdamas mano veidą.
„Kaip tai, po velnių, susiję su
dykuma?“
„Jei būtume užtrukę dar nors
penkiolika minučių ilgiau, skėrių
įkandimų būtum neatlaikiusi ir tu, –
paaiškino Gabrielis, žiūrėdamas man
tiesiai į akis, – tu bijai, kad nesi žmogus,
bijai, kad nežinai, kur žmogiškumas
prasideda ir kur baigiasi“, – dar pridėjo
jis pagalvojęs.
Tai buvo pernelyg arti tiesos, kad man
patiktų. Panašiai man yra sakęs ir dėdė
Patrikas. Nejaugi tai iš tikrųjų buvo
tiesa? Ar aš buvau tokia permatoma?
„Ar nori pasakyti, kad dėl manęs taip
nebūtum pasielgęs?“
„Daugelis žmonių būtų gelbėję savo
subines, – tiesiai man neatsakė
Gabrielis, – aš tau taip ir nepadėkojau,
kad išgelbėjai man gyvybę. Ačiū.“
„Kitą kartą išgelbėsi tu“, –
sumurmėjau pasijutusi nejaukiai.
Paprastai riteriai man už tai
nedėkodavo, niekada to iš jų ir
nelaukdavau. Gabrielis tikrai nebuvo
Ordino riteris, ir tai labai jautėsi.
„Kodėl tu tą vakarą mane išnešei iš
baro?“
Aš tą vakarą apskritai stengiausi
pamiršti, bet Gabrielio elgesys buvo
pernelyg neįprastas, kad galėčiau apie jį
pamiršti. Kiti riteriai manęs nebūtų net
palietę, ypač tada, kai aš, Izabelės
žodžiais tariant, būnu savo transe.
 „Nes to manęs paprašė Izabelė“, –
gūžtelėjęs pečiais atsakė Gabrielis.
Aš tikėjausi šiek tiek kitokio atsakymo
ir dėl to jaučiausi kaip visiška kvailė.
„Kiti ordino riteriai to nebūtų padarę.“
„Aš nesu Ordino riteris“, –
susiaurėjusiomis akimis atkirto
Gabrielis.
Ar aš ką tik jį įžeidžiau?
„Tu prieš juos nusistatęs?“ – smalsiai
paklausiau nežinodama, ar man dėl to
reikėtų įsižeisti.
„Atmerk akis, pelyte, tu tame mieste
esi viena.“
Viskas įvyko akimirksniu. Sėdėdama
priešais Gabrielį, bandžiau sukaupti
drąsą kitam klausimui, akies krašteliu
pastebėdama kažką sujudant baro
gilumoje. Tai buvo daugiau refleksas nei
greita reakcija. Vilkui bekeičiant savo
pavidalą tiesiog ore, išsitraukiau savo
durklą ir atsispyrusi nuo stalo pasitikau
jį, dar jam nenusileidus. Mano kirtį jis
blokavo, įsikabindamas į gerklę ranka,
kurios pirštai vis dar buvo pusiau
žvėries, su aštriais, ilgais nagais.
Neišlaikydama vilko spaudimo,
žengiau kelis žingsnius atgal ir nugara
atsirėmiau į savo staliuką. Nuo staliuko
pašokęs Gabrielis atplėšė nuo mano
gerklės vilko ranką ir jos nepaleido.
Piktai suurzgęs, vilkas nuo manęs
atsitraukė ir šoko ant Gabrielio savo
pusiau žmogiškomis rankomis
įsikabindamas jam į kaklą. Nelaukdama,
kol jis Gabrielį užsmaugs ar papjaus
savo ilgais nagais, sugriebiau jį už šviesių
plaukų ir atplėšusi nuo Gabrielio
nutėškiau ant žemės. Aš prisiminiau
Gabrielio perspėjimą nepralieti vilkų
kraujo, paskutinę sekundę sulaikydama
savo ranką su durklu. Kol kas vilkas vis
dar buvo nesužeistas, bet tik kol kas.
Mano kantrybė seko, o jis darėsi vis
pavojingesnis.
 Atsistojęs ant keturių kaip vilkas, nors
jau buvo visiškai atsivertęs į žmogų,
šviesiaplaukis pritūpė ruošdamasis
šuoliui. Sutelkdama į jį visą savo dėmesį,
viena ausimi girdėjau, kaip Gabrielis
sunkiai kvėpuoja ir kosėja, vis dar
neatsistodamas nuo grindų.
„Užteks“, – staiga pasigirdo vyriškas
balsas.
Nė akimirkos nenuleisdama žvilgsnio
nuo nuogo, šiepiančio man dantis
vaikino, pasukau galvą, akies krašteliu
pasižiūrėdama į prakalbusį vyrą.
Tas geltonas akis ir varinius plaukus
jau mačiau. Jis buvo vilkas, paėmęs iš
mano rankų merginos kūną.
„Ji nužudė Tanią, – susigūždamas
suinkštė nuogalius.
„Tania buvo neatsargi, Igori, neerzink
manęs.“
Šiek tiek raudonplaukiui už nugaros
mačiau stovinčius dar tris vyrus ir vieną
moterį.
Šeši prieš vieną, yra buvę ir blogiau.
Ne, nėra, iš karto save pataisiau.
Nebent situacija būtų buvusi atvirkščia.
„Kas čia vyksta?“ – sumurmėjo
Gabrielis, atsistodamas šalia manęs.
Rankoje jis laikė kardą.
Šeši prieš du, pasitaisiau, mesdama į jį
žvilgsnį.
Nekreipdamas dėmesio į Gabrielį,
raudonplaukis žengė link manęs,
palikdamas už savęs grupelę.
„Tu esi toli nuo savo irštvos“, –
prakalbo jis, žiūrėdamas man tiesiai į
akis. Jo žvilgsnį buvo sunku atlaikyti. Jis
buvo šaltas ir pilnas geležinės valios.
Irštvos? Mintyse perklausiau. Reikės tą
pasakyti Izabelei.
„Vilkams nebūdinga užpulti nekaltus
žmones“, – nespėjus man išsižioti
prakalbo Gabrielis.
„Abejoju, ar ji yra nekalta, – atkirto
raudonplaukis, pirmą kartą
atkreipdamas dėmesį į Gabrielį. – Tu
stovi šalia jos, ar man laikyti tave vienu iš
jų?“
„Iš jų?“ – atsargiai perklausė Gabrielis.
„Nežaisk su manimi“, – suurzgė
raudonplaukis žybteldamas akimis.
Jis atrodė pasiruošęs bet kada
pratrūkti. Nejučiomis sutelkiau visą
dėmesį tik į jį. Raudonplaukis atrodė
žymiai pavojingesnis nei nuogalius.
„Aš nesu Nesuterštojo miesto riteris“,
– šaltai atsakė Gabrielis. Jis neatrodė
išsigandęs.
„Riteris? – nusišypsojo raudonplaukis.
Nuo jo šypsenos vos susilaikiau
nežengtelėjusi atgal, – jie drįsta taip save
vadinti?“
Drįsta? Kaip papūga mintyse
pakartojau, jausdama kylantį pyktį.
„Ar reikėjo prieš tai gauti tavo
leidimą?“ – išsprūdo man.
Jei nebūčiau pamačiusi žybtelint jo
akių, greičiausiai nebūčiau spėjusi
blokuoti jo rankos. Raudonplaukis, kaip
ir prieš tai nuogalius, taikėsi sugriebti
mane už gerklės. Nepavykus jis taip ir
liko stovėti, iki galo nenuleidęs rankos.
Po savo komentaro susilaukiau visiško
jo dėmesio.
„Tu vis dar gyva tik dėl to, ką padarei
dėl Tanios. Neversk manęs apsigalvoti“,
– tyliai prakalbo.
Man prieš akis iškilo tamsios
nuostabos ir dėkingumo kupinos akys.
Ji buvo vardu Tania? Kažkodėl sužinojus
jos vardą mane slegianti kaltė dėl jos
mirties pasunkėjo trigubai. Tai buvo ne
tavo kaltė, bandžiau sau priminti
žinodama, kad tai nepadės. Jei aš
nebūčiau jai prie kaklo prikišusi durklo,
jei nebūčiau žengusi to žingsnio atgal...
„Ką tu padarei, Aleksandra?“ – tyliai
sumurmėjo Gabrielis.
„Bandžiau likti gyva“, – atkirtau net
nepagalvojusi.
 „Jei nebūtumėt įsitempę į savo irštvą
vieno iš mūsų, tau nebūtų tekę stengtis“,
– suurzgė raudonplaukis.
„Ką tu čia šneki?“ – sutrikusi
paklausiau, jausdama šalia manęs
įsitempiantį Gabrielį.
„Ji nežino“, – skubiai įsiterpė
Gabrielis, susikišdamas į dėklą kardą. Jo
judesys išblaškė raudonplaukį, kuris,
atrodė, tuojau pratrūks.
„Tai neįmanoma, – bespalviu tonu
atsakė raudonplaukis, – aš mačiau ant
jos kaklo medalioną, kurį ji dabar
paslėpusi.“
„Ji nežino, kas iš tikrųjų vyksta
Nesuterštajame mieste, – pasitaisė
Gabrielis, – nedaugelis jų žino.“
Ko aš nežinau, Gabrieli? Norėjau
paklausti, jausdamasi visiškai sutrikusi.
Manęs iš akių nepaleidžiantis
raudonplaukis šiek tiek atlėgo. Atrodė,
kad jis Gabrieliu patikėjo. Ko aš nežinau,
Gabrieli?
„Igori, ar ilgai dar ruošiesi stovėti
nuogas?“ – prakalbo raudonplaukis, vis
dar stebėdamas mano veidą.
Nuogalius nieko neatsakė, jaučiau tik
baro viduje kaistantį orą, nuogaliui
verčiantis atgal į vilką.
„Tuomet tu esi kvailė“, –
nusisukdamas tarstelėjo raudonplaukis.
Kurį laiką tiesiog taip ir stovėjau,
žiūrėdama į išeinančio raudonplaukio
nugarą, kuriam iš paskos nusekė ir
likusieji.
„Ko aš nežinau, Gabrieli?“ – tyliai
pakartojau, jausdama stingstantį kraują.
Ar Magistrai į miestelį patys atsitempia
vilkus? Vien tam, kad galėtume juos
sumedžioti? Tuo aš negalėjau patikėti,
nenorėjau patikėti. Ar dėl to Gabrielis
nužudė Mokytoją? Jei taip, ar galėjau jį
pateisinti? Ar norėjau jį pateisinti?
Atrodė, kad mano raumenys tiesiog
sustingo. Prieš akis mačiau juodas
Tanios akis. Ji buvo man žmogus ir liko
žmogus. Jeigu Gabrielis Mokytoją
nužudė dėl to juodo vilko ir kartu
žmogaus, aš galėjau jį suprasti. Tikrai
galėjau jį suprasti.
„Mums geriau iš čia dingti, – prašneko
Gabrielis, neatsakydamas į mano
klausimą. – Įsiutę vilkai būna
pavojingi.“
„Kur tu buvai dingęs visą mėnesį,
Gabrieli?“ – paklausiau pakeltu tonu. Ar
tu nužudei Mokytoją?
„Visą tą laiką aš buvau uždarytas
Ordino požemyje, pelyte, tiesiai tau po
kojomis“, – piktai atkirto Gabrielis,
sukeldamas man šoką.
Akimirką taip ir stovėjau sustingusi.
Tai viską keitė. Jei Gabrielis sakė tiesą
ir visą mėnesį praleido uždarytas, jis
negalėjo nužudyti Mokytojo. Tai turėjo
padaryti kas nors kitas.
„Kodėl Magistrai tave uždarė,
Gabrieli? Ar uždarė ir Deividą? Jei taip,
kodėl? Kas tą naktį, po velnių, įvyko?“
„Iš kur tu? Nesvarbu... – palingavo
galva Gabrielis. – Tokiam pašnekesiui
čia ne vieta ir ne laikas. O gal tu
nebenori rasti Zojos?“
Labiausiai aš norėjau šią pat minutę
grįžti į Nesuterštąjį miestą ir viską
išsiaiškinti. Bet Gabrielis buvo teisus. Aš
privalėjau rasti Zoją ir nužudyti bulių.
Visa kita turės palaukti.
„Aleksandra, mums reikia iš čia
nešdintis“, – dar kartą pakartojo
Gabrielis, uždėdamas man ant peties
ranką.
Krūptelėjusi prisiverčiau judėti,
stengdamasi susiorentuoti, kur esu.
Atrodė, kad po susitikimo su vilku
tvirtas pagrindas tiesiog slydo man iš po
kojų.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

43

Mes buvome pasiekę Naujojo Orleano

priemiesčius, kai staiga Gabrielis iš
greitkelio įsuko į artimiausią degalinę.
„Man reikia į tualetą“, – tyliai
tarstelėjo, jausdamas mano klausiamą
žvilgsnį.
Pastatęs mašiną nedidelėje aikštelėje,
kurioje jau stovėjo keletas sunkvežimių,
Gabrielis pasiėmė savo kelionkrepšį ir
palikęs mane sėdėti nuėjo į atskirą
pastatą, kuriame buvo įrengtos
prausyklos ir poilsio kambariai, skirti
tolimųjų reisų vairuotojams.
Patogiau atsilošusi sėdynėje,
užmerkiau akis ir ėmiau laukti
Gabrielio.
Po keliolikos minučių neištvėrusi
atsimerkiau. Jis užtruko pernelyg ilgai.
Išlipusi iš automobilio užtrenkiau
paskui save duris ir nuėjau ieškoti
Gabrielio.
Iš pradžių pastatas atrodė visiškai
tuščias. Nei hole, pilname patogių
minkštasuolių ir kavos aparatų, nei dušo
kabinose nesigirdėjo jokio garso.
Apsidairiusi, ar aplink nėra žmonių,
nepasibeldusi įėjau į bendrą prie dušų
esantį prieangį, kuriame ant durų buvo
pažymėta, kad jis skirtas vyrams.
Gabrielį radau pusiau nuogą su jodo
buteliuku, palinkusį prie veidrodžio. Per
jo sprandą ėjo keletas gilių, negražiai
atrodančių rėžių.
„Kodėl nesakei, kad esi sužeistas?“ –
piktai paklausiau, prisiartindama ir
atimdama iš jo rankų jodą.
Iš arčiau ant jo nugaros mačiau ir
daugiau dar neužsitraukusių žaizdų,
greičiausiai likusių po kovos su
beždžionėmis.
Nieko neatsakęs, Gabrielis atsuko man
nugarą, smalsiai stebėdamas mane
veidrodyje. Trumpas pečių kilstelėjimas
buvo vienintelis atsakymas, kurio
sulaukiau.
Ant sprando vilko padaryti įdrėskimai
atrodė gilūs.
„Jei nesusiūsiu, liks randas“, –
sumurmėjau perbraukdama per juos
pamirkytu jode tamponu.
„Ar gali tai padaryti?“
„Tikrai ne“, – sudrebėjusi atsakiau
vildamasi, kad jis to manęs nepaprašys.
„Nesijaudink, dar vienas randas nieko
nepakeis“, – šyptelėjęs atsakė Gabrielis.
Su palengvėjimu išpūčiau orą ir iš
pirmosios pagalbos vaistinėlės paėmiau
švarų pleistrą. Atsargiai jį užklijavusi, dar
perbraukiau delnu tikrindama, ar neliko
nelygumų. Mano pirštai užčiuopė
švelnią, vienodai rudai įdegusią odą, kur
ne kur sugadintą senų ir naujų neseniai
gautų randų. Jie kalbėjo apie turiningą
Gabrielio praeitį, apie kurią nieko
nežinojau.
Nejučiomis mano žvilgsnis nukrypo į
raumeningą Gabrielio nugarą,
pereinančią į siaurus klubus, dengiamus
tamsių džinsų.
 Ar tu į jį spoksai? Tyliai iš savęs
pasišaipiau, nukreipdama žvilgsnį į ilgas
jo kojas. Vaizdas tikrai buvo vertas
dėmesio. Aš niekada neleisdavau sau
liesti žmonių, nes bijojau juos sužeisti,
arba nerimavau, kad jie pasibjaurėję nuo
manęs atsitrauks. Gabrielis stovėjo
visiškai ramus, tarsi sustingęs.
Susigėdusi pakėliau akis ir susidūriau su
tamsiomis į mane iš veidrodžio
žvelgiančiomis akimis.
Pagavęs mano žvilgsnį, Gabrielis jo
nebepaleido.
Jo akys buvo tamsios ir įtraukiančios,
kaip gilus, bedugnis šulinys. Jose tikrai
nemačiau pasibjaurėjimo ar užslėptos
baimės, peraugančios į neapykantą.
Gabrielio akys buvo atviros ir karštos
kaip lava.
Nurijusi užstrigusias seiles, išplėstomis
akimis sekiau jo žvilgsnį, kuris lėtai
nuslydo mano veidu, sustodamas ties
lūpomis.
Nevalingai kvėptelėjusi, jas apsilaižiau.
Mane stebinčios Gabrielio akys
žybtelėjo.
Stok, Aleksandra, mintyse sau patariau,
kovodama su pašėlusiai plakančia
širdimi. Dabar tam buvo ne vieta ir ne
laikas. Gabrielis manimi tikrai
nesidomėjo. Tai buvo tiesiog akimirka,
kurią pati išprovokavau.
Tarsi išgirdęs mano mintis, Gabrielis
lėtai atsisuko, suimdamas mano vis dar
pakeltą ranką. Švelniai ją suspaudęs, jis
atgniaužė mano delną ir pridėjo jį sau
ant nuogos krūtinės, tiesiai po širdimi,
plakančia taip pat pašėlusiai kaip ir
manoji.
Nesulaukęs jokio mano
pasipriešinimo, jis mano delną vedė vis
aukštyn, link savo veido ir jam pasiekus
lūpas šiek tiek pravėrė burną, švelniai
krimsteldamas man į delno odą.
Jo akyse buvo sustingęs klausimas,
kurį supratusi nevalingai sudrebėjau.
„Ei, kas čia vyksta?“ – staiga išgirdau
piktą balsą.
Kaip nudegusi staigiai atitraukiau savo
ranką ir atsisukau į aukštą didelį alaus
pilvą užsiauginusį vairuotoją. Jo lūpos
buvo persikreipusios į pašaipią, viską
suprantančią šypseną.
Nieko neatsakiusi ir į jį net
nepažvelgusi, suakmenėjusiu veidu
žengiau pro duris, pasistengdama kvailai
išsivėpusio vairuotojo net nepaliesti.
Visą laiką, kol neuždariau paskui save
durų, jaučiau karštą, mano nugarą
deginantį Gabrielio žvilgsnį.
 Įsėdusi į automobilį ir uždariusi
paskui save duris, į jas įsirėmiau
trumpam užmerkdama akis.
Ką tu darai? Piktai savęs paklausiau,
bandydama nuraminti trūkčiojantį
kvėpavimą. Aš jaučiausi kaip visiška
besmegenė. Užuot padėjusi sutvarkyti
žaizdas, nužiūrinėjau jį kaip kokia
nesubrendusi pirmą kartą nuogą vyrą
pamačiusi paauglė. Suprantama, kad
Gabrielis tą pastebėjo ir į tai sureagavo.
Ir dėl to jaučiausi dar kvailiau.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

44

Likusi valanda automobilyje praėjo

beveik visiškoje tyloje, man iš karto
nukertant bet kokias kalbas,
krypstančias į sunkvežimių aikštelę ir jos
prausyklas. Po kelių bandymų Gabrielis
su tuo susitaikė ir daugiau apie tai
kalbėti nebebandė.
Tarp mūsų tvyrojo įtampa, pilna
begalės neatsakytų klausimų, kuriems
paklausti mes nerasdavome nei laiko, nei
drąsos. Su kiekviena valanda mano
kelionė į Naująjį Orleaną atrodė vis
sunkiau suvokiama, o Gabrielio
vaidmuo įgavo visai kitokį prieskonį.
Man niekaip nepavyko surasti
paaiškinimo Magistrų veiksmams.
Kodėl jie į šią kelionę manęs lydėti
išleido Gabrielį, prieš tai visą mėnesį
pralaikę jį požemyje? Kas čia vyko?
Jaučiau, kad Gabrielis man tikrai
nieko nesiruošė pasakoti. Jis greičiausiai
dabar jau gailėjosi dėl savo išsprūdusių
žodžių, kaip ir dėl situacijos prausyklose.
Dėl kurios, žinoma, kalta buvau aš.
 Negalvok apie tai, piktai save
nutraukiau, bandydama kovoti su
šylančiais skruostais.
Pajutusi nustebusį Gabrielio žvilgsnį,
nusisukau į langą stengdamasi nurimti.
Atrodė, kad aš tiesiog nespėju susidoroti
su mane užgriuvusiais klausimais ir į tą
klausimų liūną grimztu vis gilyn.
Geriausia buvo tiesiog pabandyti visai
tai pamiršti ir susikoncentruoti į
svarbiausią savo tikslą – bulių.
Paskendusi savo mintyse net
nepastebėjau, kaip pravažiavome beveik
visą miestą. Sustoję netoli senamiesčio,
palikome pikapą stovėti mokamoje
aikštelėje ir nuėjome ieškoti Gabrielio
pusbrolio pėsčiomis.
Edis priklausė Savanoriškajai miesto
gvardijai, padedančiai mieste palaikyti
tvarką. Mums pasisekė, kad jo teritorija
apėmė ir prancūzų kvartalą, kuriame
buvo didžiausia tikimybė surasti Zoją.
„Nežinojau, kad tu pažįstama su Vilkų
karaliumi“, – staiga prašneko Gabrielis.
„Vilkų karaliumi?“ – pašaipiai
perklausiau. Raudonplaukis tikrai
atrodė pakankamai arogantiškas tokiam
vaidmeniui.
„Taip jis vadinamas tarp savų, –
šypsodamasis paaiškino Gabrielis, –
įsigyti tokį priešą pavojinga.“
„Jis manęs nenužudė, argi ne taip?“ Ir
greičiausiai to nepadarė tik todėl, kad laikė
mane kvaile.
„Tau kažkaip pavyko pelnyti jo
palankumą, – susimąstęs atsakė
Gabrielis, – ką tu padarei, pelyte?“
„Bandžiau išlikti gyva.“ Ir išlikti
žmogumi.
„Panašu, kad padarei tai tinkamu
būdu.“
Tania su tuo nesutiktų, norėjau atšauti,
bet nedrįsau. Taip pasakiusi, turėčiau
paaiškinti, kodėl. Aš tiesiog negalėjau jos
pamiršti ir sau atleisti už tai, ką
padariau. Jei nebūčiau žengusi to
žingsnio atgal...
„Gal jis tiesiog laukia tinkamesnės
progos mane nužudyti. Ne tokios
viešos“, – tyliai sumurmėjau, akimirką
užsimerkdama. Aš beveik norėjau, kad
raudonplaukis taip pasielgtų. Norėjau,
kad jis irgi prisiimtų dalį kaltės dėl
Tanios mirties ir sumažintų manąją.
Jeigu aš jam pralaimėčiau... Tai būtų
pernelyg iškreiptas būdas savo kaltei
sumažinti, kuris greičiausiai baigtųsi dar
viena mirtimi, piktai save nutraukiau.
Prislėgta kaltės ar ne, žinojau, kad
kaučiausi iki galo. Tiesiog dėl to, kad
kitaip negalėjau.
„Nemanau, kad viešumas jam būtų
sutrukdęs, – paprieštaravo Gabrielis, –
vilkai laikosi kitokių taisyklių.“
„Turi galvoje, jų nesilaiko?“
„Jie gyvena pagal savas taisykles, –
atsakė Gabrielis, – kai kada jos būna
netgi žiauresnės.“
Tania buvo neatsargi, taip vilkų
karalius sustabdė tą nuogalių,
neleisdamas jam manęs pulti. Nesunku
patikėti, kad jų taisyklės buvo žiaurios.
O Nesuterštojo miesto atlaidžios? Pašaipiai
savęs paklausiau, nugaroje pajusdama
skausmą. Nesuterštojo miesto Ordinas
irgi mokėjo bausti.
Paskendusi savo niūriuose
apmąstymuose net nepastebėjau, kaip
pasiekėme Karališkąją gatvę. Ji buvo
siaura ir skirta tik pėstiesiems. Spalvingi
vienas šalia kito sulipę kelių aukštų
namai buvo skirtingi ir kartu turėjo
kažką bendrą – visi puikavosi savo
kaltinio metalo balkonų turėklais ir
aukštomis baltomis langinėmis.
Pirmuose aukštuose įsikūrusios
nedidelės krautuvėlės buvo išsiplėtusios
į gatvę, tiesiog ant grindinio
išdėliodamos visokius niekučius.
Jaučiausi taip, tarsi būčiau grįžusi į
Nesuterštąjį miestą. Kažkada buvęs kur
kas didesnis, Nesuterštasis miestas
sugebėjo išsaugoti tik senąją savo miesto
dalį, tiksliau tiek, kiek Magistrams
pavyko aptverti.
„Edį turėtume rasti kažkur čia, –
prakalbo Gabrielis, – jis labiausiai
mėgsta sukiotis Prancūzų kvartale.“
„Edi!“ – staiga šūktelėjo Gabrielis
smulkiam nugara į mus nusisukusiam
vyrui, kažką piktai aiškinančiam vienam
prekeiviui.
Atsisukęs susierzinusiu veidu jis tuoj
pat nušvito, pamatęs jį kviečiantį
Gabrielį.
 „Gabrieli, tu vėl čia?!“ – šūktelėjo,
artėdamas link mūsų.
„O tau ką, nusibodo mano veidas?“ –
šypsodamasis nepiktai atšovė Gabrielis.
Per petį kažką tarstelėjęs prekeiviui,
Edis žengė link mūsų. Jis buvo labai
panašus į Gabrielį.
Net jei nebūčiau žinojusi jų giminystės
ryšių, būčiau įtarusi, kad toks tarp jų
egzistuoja. Edis buvo žemesnis ir
lieknesnis už Gabrielį, bet jo juodi
garbanoti plaukai bei auksinė oda buvo
lygiai tokie pačtys. Net aprangos stilius
buvo kažkuo panašus.
Priėjęs prie mūsų, jis draugiškai
Gabrielį kumštelėjęs pasisuko į mane.
„Jeigu kiekvieną kartą atėjęs atsivesi šią
gražuolę, gali lankytis čia kiekvieną
dieną“, – atsakė jis Gabrieliui,
nenuleisdamas nuo manęs akių.
Kraujo neatskiesi, toptelėjo pašaipi
mintis, stengiantis neraudonuoti.
Gabrielio pusbrolis komplimentus
sakyti mokėjo.
„Aleksandra, Edis“, – sausu balsu
pristatė mus vienas kitam Gabrielis.
„Tiksliau, Eduardas, – pataisė Edis,
suimdamas mano ranką, – koks
nuostabus vardas, Aleksandra.“
„Ačiū“, – krenkštelėjusi sumurmėjau,
bandydama ištraukti savo ranką.
„Mes čia su reikalais“, – prakalbo
Gabrielis, žengdamas tarp mūsų.
Metęs į Gabrielį pašaipų žvilgsnį, Edis
buvo priverstas mano ranką paleisti.
„Suprantama. Padėsiu kuo galėsiu, –
surimtėjo Edis, – bet apie reikalus
niekas gatvėje nešneka, tikiuosi, rasite
laiko su manim papietauti.“
„Mes neseniai pietavome, – atsakė
Gabrielis, mesdamas į mane žvilgsnį, –
tačiau kokioje nuošalioje ir ramioje
vietoje alaus išgertume.“
„Tokių tikrai žinau ne vieną, –
pajudėdamas linktelėjo Edis, – vos už
kelių gatvių yra „Vudu baras“ – skamba
kraupokai, užtai ten visada labai ramu.“
Jei ten nebus vilkų, man tiks, pagalvojau
jausdama nugara bėgiojančius
šiurpulius. Man visą laiką atrodė, kad
kažkas mane stebi. Greičiausiai mane
stebėjo tik mano paranoja, bet dėl to
ramiau nepasidarė. Karališkoji gatvė
man atrodė lygiai tokia pat pavojinga
kaip ir Morgano miestelio centras,
galbūt netgi dar pavojingesnė. Nors čia
niekas man į rankas nesikabino,
nesustojau dairytis po žmonių pilną
gatvę, ieškodama akimis šviesiaplaukio
nuogaliaus.
 „Jei Gabrielis tave atlydėjo, spėju, kad
būsi ne vietinė?“ – paklausė Edis,
išblaškydamas mano mintis.
„Aš iš Nesuterštojo miesto“, – atsakiau
nepagalvojusi.
Iš nuostabos pakelti Edo antakiai
aiškiai parodė, kad ta informacija man
reikėtų dalytis atsargiau. Tylėdamas
Gabrielis ėjo šalia.
„Tu nepanaši į tuos bepročius, –
atsakė Edis, – turbūt nepriklausai jų
Valkatų ir Žudikų Ordinui?“
Valkatų ir žudikų? Atrodo, čia žmonės
apie mano miestelį turėjo savo
nuomonę.
 „Tiesą sakant, priklausau“, –
krenkštelėjusi atsakiau, nebūdama tikra,
ar reikėtų išsižeisti. Tokią nuomonę jau
buvau girdėjusi iš Nanos.
„Tuomet labai atsiprašau, – atsakė
Edis, metęs į Gabrielį piktą žvilgsnį, – tu
tai padarei specialiai“, – pareiškė jis
Gabrieliui, kuris tik nekaltai gūžtelėjo
pečiais.
„Ar tu manęs atsiprašinėji dėl to, kad
taip galvoji?“
„Ne dėl to, – atsakė Edis, – visi žino,
kas per tipai Nesuterštajame mieste
ieško prieglobsčio. Tiesiog esu tikras,
kad tavo istorija kitokia.“
 „Ar tai matyti iš mano veido?“ –
pasišaipiau iššiepdama dantis.
„Gabrielis turi savus principus“, –
nesureagavęs į mano šypseną rimtai
atsakė Edis.
„Palik ją ramybėje, – įsiterpė Gabrielis,
– Nesuterštajame mieste Aleksandra
užaugo.“
„A, tuomet viskas aišku“, – atsakė
nusišypsojęs Edis ir metė į Gabrielį
reikšmingą žvilgsnį.
Kas aišku? Kad aš dar blogesnė negu tie
valkatos ir žudikai?
Kurį laiką tylėdami draugiškai
žingsniavome Karališkąja gatve.
 Neblaškoma Edo, jaučiausi nerami ir
įsitempusi. Kažkas tikrai mane stebėjo.
Galbūt nuogalius vis dėlto nusprendė
atkeršyti už Tanią? Pagalvojau atsargiai
apsižvalgydama. Raudonplaukis neleido
manęs žudyti, tačiau jis galėjo ir
apsigalvoti. Jis pats pareiškė, kad į
nekaltuolę aš nepanaši. Ir aš su juo
visiškai sutikau. Nebent, aišku,
kalbėtume apie šiek tiek kitokį
nekaltumą.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

45

„Zoja pati jus susiras, – pareiškė Edis,

nugerdamas gurkšnį alaus. – Žinau,
kaip kvailai tai skamba, tačiau ji
aiškiaregė. Greičiausiai ji jau žino, kad
jos ieškote, jei norės jus matyti, atsiųs
savo berniuką.“
„Kiek laiko mums teks laukti?“ –
nusivylusi paklausiau.
Tokios įvykių eigos nesitikėjau.
Maniau, kad dar šį vakarą mums
pasiseks su ja pasimatyti, išpešti iš jos
viską, kas įmanoma, ir judėti toliau.
„Šito aš pasakyti negaliu, galbūt keletą
dienų, galbūt trumpiau“, – gūžteldamas
pečiais atsakė Edis.
„O jeigu ji nuspręs apskritai su mumis
nesikalbėti?“
Galbūt net nebuvo prasmės čia ilgiau
likti. Tik tuščiai leisčiau laiką. Ir leisčiau
buliui toliau naikinti sieną.
„Labai tuo abejoju, – atsakė Edis, – ji
smalsi kaip katė, neabejoju, kad Zoja jus
susiras. Aš suprantu, kad tu nusivylusi,
Aleksandra, bet patikėk manimi, kitaip
nebus. Kad laukimas nebūtų toks
erzinantis, mes galėtume paieškoti
informacijos kitur.“
„Ar tu turi galvoje ką nors
konkretaus?“ – užklausė Gabrielis.
„Aš pažįstu vieną tokį tipą, –
linktelėjęs atsakė Edis, – jis brangus,
tačiau žino labai daug, ypač apie
demonus.“
„Kur jį rasti?“ – pagyvėjusiu balsu
paklausiau. Jeigu jis žinos pakankamai,
Zojos man net nereikės.
„Bare“, – šypteldamas atsakė Edis.
„Kokiam bare?“
„Jis dažniausiai trinasi visokiose
landynėse, – paaiškino Edis, – kur jis
gyvena, net neįsivaizduoju, jei apskritai
tokią vietą turi.“
„Ir viskas?“ – Naujasis Orleanas buvo
didžiulis, tai buvo tas pats, kaip ieškoti
adatos šieno kupetoje.
„Aš žinau, kur dažniausiai jis lankosi,
– nuramino Edis, – gal dar šiąnakt jį
surasime.“
„Kaip? Šlaistydamiesi po barus?“ –
suburbėjau žvilgtelėjusi į pritilusį
Gabrielį. Jis irgi neatrodė ta idėja
susižavėjęs.
„Būtent, – išsišiepė Edis, – bus laiko
geriau tave pažinti“, – dar pridėjo
besijuokiančiomis akimis.
Akimirką tyliai jį stebėjau. Juk jis tikrai
nesiūlė šio plano vien tam, kad geriau
mane pažintų.
„Ar tu tikras, kad nėra kito būdo tą
tipą rasti?“ – niūriai paklausė Gabrielis,
metęs į mane keistą žvilgsnį.
„Tai vienintelis būdas, – surimtėjęs
atsakė Edis, – ir laukti Zojos
pasiuntinuko.“
Laukti aš nemokėjau.
„Ką gi, tuomet kada pradedam?“
Toks laiko praleidimo būdas tikrai
nebuvo pats blogiausias. Vienaip ar
kitaip, tai buvo kur kas geriau nei tiesiog
laukti. Aš niekada nemokėjau laukti.
„Mes su Edžiu galėtume tą tipą surasti
ir be tavęs“, – staiga įsiterpė Gabrielis.
„Tu turbūt juokauji? – išspaudžiau
išsižiojusi, – jeigu aš jums trukdau, galiu
tą tipą surasti ir viena.“ Jei Edis pasakys,
kaip jis atrodo.
„Tu ne taip mane supratai, –
krenkštelėjo Gabrielis, žvilgtelėdamas į
sutrikusį Edį, – tiesiog moteriai šiame
mieste nesaugu.“
Ar tu bijai, kad sutiksiu dar vieną vilką,
Gabrieli? Aš mokėjau savimi pasirūpinti.
Nelabai supratau, kada Gabrielis
pradėjo tuo abejoti.
 „Aš galiu savimi pasirūpinti, – piktai
atkirtau, įremdama į Gabrielį žvilgsnį. –
Jei nori, gali neiti.“ Man užteks ir Edžio.
„Tu ne taip mane supratai, –
pakartojo Gabrielis, – aišku, kad eisiu.“
Juokinga, bet dėl to pasijaučiau geriau.
Per šią kelionę Gabrieliu pradėjau
pasitikėti. Jis ne kartą įrodė, kad juo
galėjau pasikliauti. Be Gabrielio buvo tik
vienas žmogus, kuriuo pasitikėjau labiau
– tai Izabelė.
„Tuomet viskas sutarta, – įsiterpė
Edis, klausiamai į mus žiūrėdamas, – tas
tipas paprastai pasirodo ne anksčiau kaip
vidurnaktį, todėl siūlau tuo pasinaudoti
ir pailsėti po kelionės. Mano butukas
mažas, bet vietos jums pernakvoti tikrai
rasiu.“
„Ačiū, Edi, Ordinas mus finansuoja,
būtume kvailiai, jei tuo
nesinaudotume“, – atsakė Gabrielis,
draugiškai trinktelėdamas Edui per petį.
Juokais pasitrynęs sutrenktą vietą, Edis
kumštelėjo Gabrieliui atgal, pradėdamas
vyrišką apsikumščiavimą, kurio prasmės
aš tiesiog nepajėgiau suvokti. Todėl
užverčiau akis į dangų ir kantriai
laukiau, kol jie baigs.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

46

Tu atrodai įsitempusi, pareiškiau

veidrodyje atsispindinčiam savo
atvaizdui. Tamsūs ratilai po akimis
niekaip nenorėjo pradingti. Kaip ir
nenatūralus blyškumas. Iki vidurnakčio
dar buvo likusi gera valanda. Nors ir
praleidau keletą valandų bergždžiai
vartydamasi lovoje, labiau pailsėjusi
nesijaučiau. Jaučiausi nerami, įsitempusi
ir pilna negeros nuojautos. Pernelyg ilgai
nebuvo išlindęs mano įniršis. Tai siejau
su mano kaklą puošiančia tatuiruote, bet
dabar nebebuvau tokia tikra. Jaučiausi
vėl tokia pat irzli, kaip ir prieš jai
atsirandant.
Gal ji po truputį nyksta? Pasisukusi
atsargiai pirštais paliečiau kaklą. Atrodė
lygiai taip pat, kaip ir vakar. Gal net dar
ryškesnė.
Neprisigalvok, patariau savo atvaizdui,
pasitaisydama naują tamsios spalvos
tuniką. Kaip ir bet kuri normali moteris,
gavusi laisvo laiko nepraleidau progos
apsipirkti. Kelios praėjusios dienos,
dėvint vis tuos pačius, nors ir perplautus
rankomis rūbus, buvo pradėjusios po
truputį vesti mane iš proto. Apsikrauti
rūbais nenorėjau, tačiau nesusilaikiau
nenusipirkusi dar vienų naujų džinsų,
kelerių apatinių ir poros naujų
marškinėlių. Kaip mano pirkinių maiše
atsirado ši tunika, niekaip negalėjau
prisiminti. Taip jau kartais būna. Ji
buvo šiek tiek brangesnė nei maniau,
bet buvo verta tos kainos. Akivaizdžiai
rankų darbo, tunikos apačia buvo
išsiuvinėta keistomis egzotiškomis
gėlėmis, susipynusiomis kaip
voratinklis. Netgi jos siūlai buvo
kažkokie kitokie. Panašūs į šilkinius, bet
pernelyg minkšti, su nedideliais,
grubiais plaušeliais, įpintais į tamsų
siūlą. Ji buvo per puošni šiam vakarui,
puikiai tai supratau. Tiesiog ją
apsivilkusi niekaip neprisiverčiau
nusivilkti.
Užsisegusi diržą, pasitaisiau durklų
dėklus, kad jie patogiai atsigultų man
ant klubų, ir prisitvirtinau kardą.
Tunika jau nebeatrodė tokia puošni, bet
prie ginklų tiko.
Apsivilkusi lengvą švarką, beveik
paslėpiau ginklus nuo žmonių akių ir
dar kartą žvilgtelėjusi į veidrodį
užtrenkiau paskui save duris. Ši naktis
galėjo būti labai trumpa arba labai ilga.
Viskas priklausė nuo to, kaip greitai
rasime tą tipą, apie kurį šnekėjo Edis.
Nusileidusi laiptais, radau jau manęs
laukiantį Gabrielį. Jo nuotaika buvo
tokia pat niūri kaip ir prieš keletą
valandų. Mintyse gūžtelėjusi pečiais
žengiau pro Gabrielio prilaikomas duris
ir patekau į gatvę, pilną žmonių ir
keistų, tik Naujajam Orleanui būdingų
kvapų.
„Edis mūsų lauks „Vudu bare“, –
prašneko Gabrielis, žingsniuodamas
šalia manęs. – Aš tikrai galėčiau tai
padaryti vienas.“
„Net nepradėk, Gabrieli, – nukirtau
nebaigus jam sakinio, – čia mano
medžioklė, mano atsakomybė ir mano
bulius. Nesiruošiu likti nuošaly.“
„Tu labai užsispyrusi, – suburbėjo
Gabrielis, – kažkodėl anksčiau to
nepastebėjau.“
Prunkštelėjusi pirmoji žengiau gatve.
Aš jį perspėjau, kad artimiau mane
pažinęs su manim bendrauti
nebenorėtų. Užsispyrimas buvo tik
nekaltas mano charakterio bruožas,
palyginti su kitais, kur kas
egzotiškesniais dalykais. Ar tu žinai, kad
aš galėčiau tave nužudyti tiesiog savo
krauju, Gabrieli? Įdomu, ką jis atsakytų į
tokį mano pareiškimą. Ar jis pradėtų
manęs bijoti, galbūt netgi nekęsti, kaip
kiti Ordino riteriai? Buvau per didelė
bailė, kad garsiai to paklausčiau.
„Kaip tu ruošiesi nužudyti bulių?“ –
mane nustebindamas staiga paklausė
Gabrielis.
„Kardu arba durklu“, – krenkštelėjusi
atsakiau nelabai suprasdama, kur link jis
suka.
„Ir tu tiki, kad sugebėsi jį įveikti?“
„Aš neturiu iš ko rinktis“, – gūžtelėjusi
pečiais atkirtau. Jeigu bulius sunaikins
miesto sieną, man nebus, kur grįžti.
„Tu galėtum į visa tai spjauti ir tiesiog
likti Naujajame Orleane“, – pasiūlė
Gabrielis pritilusiu balsu.
„Man reikia miesto ir jo krėslo.“ Tu
pats buvai mano įniršio liudininku,
Gabrieli. Turėtum žinoti, kad be krėslo aš
ilgai neišgyvenčiau.
„Esu tikras, kad yra ir kitokių būdų
tavo nekontroliuojamam įniršiui
sustabdyti, – atsakė Gabrielis, tarsi
skaitydamas mano mintis, – mes
galėtume pabandyti pasiklausinėti.“
„Kodėl tau rūpi? – susierzinusi
nutraukiau, – aš tavęs tikrai neprašysiu,
kad man padėtum tą bulių nužudyti.
Savo darbą tu jau atlikai.“
„Manai, kad bijau? – pyktelėjęs atkirto
Gabrielis, – jei ir bijau, tai tikrai ne dėl
savęs.“
„Kodėl tau tai rūpi, Gabrieli?“ – dar
kartą paklausiau.
„Nes man rūpi tu, – nusisukdamas
atkirto Gabrielis, – panašu, kad esu
vienintelis.“
Išpainiojusi staiga už lygios vietos
užkliuvusias kojas nutilau. Rūpiu? Ar
taip, kaip rūpi artimi draugai? Mano
širdis neramiai suplakė tikėdamasi kai
ko kito. Aš nedrįsau jo apie tai paklausti,
kaip ir nedrįsau kalbėti apie
sunkvežimių aikštelę.
Kurį laiką gatve žingsniavome įtemptai
tylėdami.
Aš vėl jaučiausi taip, tarsi mane kažkas
stebėtų. Buvau pakankamai
apsiginklavusi, todėl pernelyg
nesijaudinau. Šis miestas buvo ne toks
saugus kaip Nesuterštasis, man nereikėjo
to pamiršti. Galėjau tik džiaugtis mane
gatvėje persekiojančiu nesaugumo
jausmu, jis galėjo padėti labiau sutelkti
dėmesį.
„Gabrieli!“ – šūktelėjo Edis nuo
„Vudu baro“ slenksčio, pamatydamas jį
gerokai anksčiau negu mane.
„Ar ten ir stovėsi? – prieidamas
pašaipiai atkirto Gabrielis, – gal tu ir
pamiršai, bet šį vakarą turim reikalų.“
„Atrodai dar niūresnis nei prieš keletą
valandų, – atkirto Edis, žengdamas link
mūsų, –greičiausiai tuo pasinaudosiu ir
bendrausiu tik su Aleksandra.“
„Tu ir be priežasties greičiausiai tik su
ja ir bendrausi, – prunkštelėjo Gabrielis,
sekdamas mums iš paskos.“
„Ir dėl to galėtum mane kaltinti?“ –
komiškai išlenkęs antakius paklausė
Edis, ryžtingai irdamasis per žmones.
„Ar mes turime planą?“ –
krenkštelėjusi paklausiau Edo nugaros.
„Aplankyti visus pavojingiausius šio
miesto barus“, – atsisukdamas atsakė
Edis.
„Skamba kaip planas“, – tyliai
sumurmėjau, laukdama artėjančios
nakties.
Abejojau, ar nors vienas iš jų prilygs
„Juodajam kalnui“.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

47

Mano abejonės nepasitvirtino, „Mirusi

Megė“ buvo baisesnė net ir už „Juodąjį
kalną“. Tiksliau, ne tiek pats baras, kiek
jo lankytojai. Susigrūdę aplink stovimus
staliukus, jie kažkaip sugebėdavo
niekam neatsukti savo nugaros. Beveik
po kiekvienu švarku, ar tiesiog užkištus
už diržo, mačiau ilgus lenktus peilius,
panašesnius į trumpą kardą. Bet ne dėl
to baro lankytojai atrodė pavojingi.
Kažkas dar šiame bare buvo ne taip.
„Saugok savo nugarą“, – sumurmėjo
Edis, irdamasis link baro.
Šyptelėjusi patraukiau paskui jį,
jausdama man į nugarą šnopuojantį
Gabrielį. Panašu, kad šiame bare mano
nugarą saugos jis.
„Vieną alaus“, – suburbėjau į mane
atsisukusiam tamsiaodžiui barmenui,
kuris žvilgtelėjęs į šalia manęs atsistojusį
Gabrielį iš karto padavė du butelius.
Pasirėmusi viena alkūne pasisukau
prie baro šonu ir atsukau nugarą
Gabrieliui. Jis buvo vienintelis, kuriuo
šiame bare pasitikėjau. Su Edu buvome
sutarę, kad tą tipą jis susiras vienas, o
vėliau pakvies prisijungti mus. Toks
planas man atrodė toks pats geras, kaip
ir bet kuris kitas.
Atsirėmusi į barą, atsargiai sekiau tarp
staliukų nardantį Edį, stengdamasi su
niekuo nesusidurti akimis. Tikrai
tikėjausi, kad ilgai čia neužsibūsime.
Kažkas šiame bare man nepatiko. Tas
jausmas buvo neapčiuopiamas, bet juo
pasitikėjau. Jaučiausi kaip prieš
medžioklę, savo krauju sekdama
žmogumi save vadinti negalintį padarą.
Atrodė, kad beveik kiekvienas šiame
bare geriantis vyras nebūtų galėjęs
pavadinti savęs paprastu žmogumi.
„Ar tu čia viena?“ – staiga prašneko
šalia manęs prie baro stovėjęs vyras.
Akimirką sustingau, žiūrėdama į
nepaprastai gražų nepažįstamojo veidą.
Viskas tame veide buvo proporcinga –
juodos didelės akys, tiesi nosis, nei per
didelė, nei per maža, pilnos lūpos,
idealiai derančios prie jo pailgo veido.
Tiesūs, tamsūs plaukai, krintantys jam
ant kaktos.
„Ne“, – trumpai atkirtau, tarsi
pabusdama iš kažkokio transo. Pora
kartų sumirksėjus, jis man jau
nebeatrodė toks gražus. Tiesą sakant, jo
veide nebuvo nieko išskirtinio, jis netgi
atrodė šiek tiek per baltas. Dar kartą
sumirksėjus, jis vėl tapo gražiausiu vyru,
kokį kada nors gyvenime mačiau.
„Atsiknisk“, – pro petį burbtelėjo
Gabrielis. Iš jo balso sprendžiau, kad
šalia manęs stovintis vyras jam neatrodė
toks jau gražus.
Ačiū už neprašytą pagalbą, norėjau
Gabrieliui atkirsti, tačiau nespėjus man
prasižioti priešais mane stovinčio vyro
akys blykstelėjo. Aš taip ir sustingau,
žiūrėdama į jo keistas akis. Kažkas čia
tikrai buvo ne taip.
 „Gerk savo alų“, – prašneko gražuolis
monotonišku balsu žiūrėdamas man
virš peties.
Prasideda, pagalvojau susierzinusi,
laukdama piktos Gabrielio replikos. Jos
nesulaukusi, žvilgtelėjau sau per petį ir
pamačiau Gabrielį, palinkusį prie savo
alaus ir ramiai jį siurbčiojantį.
„Gabrieli?“
Nieko man neatsakęs, net neatsisukęs,
Gabrielis toliau siurbčiojo savo alų,
abejingai žiūrėdamas priešais save.
„Ką tu jam padarei?“ – piktai
suurzgiau, atsisukdama į priešais stovintį
vyrą.
 „Paprašiau jo nesikišti“, –
išsišiepdamas atšovė vyriškis. Jo iltiniai
dantys buvo šiek tiek per ilgi.
Nevalingai nuo jo atšlijusi, atidžiau
pasižiūrėjau.
Ar aš šnekuosi su vampyru? Neramiai
savęs paklausiau, apžiūrinėdama jo iltis.
Nesuterštajame mieste jie beveik niekada
neužklysdavo. Man dar nė karto neteko
susidurti su jais iš arti ar tuo labiau su
jais susikauti. Aš net nežinojau, ar juos
buvo sunku nužudyti. Tas nežinojimas
mane pradėjo neraminti.
„Tai ne atsakymas“, – piktai atkirtau,
išgirsdama galvoje bundančią
demoniškų balsų jūrą, kuriai iš paskos
sekė kylantis įniršis.
„Jam viskas bus gerai, – pašaipiai
prunkštelėjo priešais mane stovintis
vampyras, – tiesiog šiame pokalbyje jis
nepageidaujamas.“
„Aš su tavim nesišneku, – atšoviau per
sukąstus dantis. – Paskutinį kartą
klausiu, ką tu jam padarei?“ Beveik
nebegirdėjau savo pačios balso, kurį
užgožė vis garsiau galvoje ošianti jūra.
Buvau beveik pamiršusi, kokia ji gali
būti viską gožianti.
„Tu ne visai žmogus, mieloji, ar ne
taip? – sumurkė vampyras,
nekreipdamas dėmesio į mano
perspėjantį toną, – tu pernelyg man
atspari, taip bus netgi įdomiau.“
„Įdomiau?“ – apstulbusi perklausiau,
jausdama pradėjusias drebėti savo
rankas. Tik valios pastangomis
sugebėjau jas sulaikyti nuo durklų
rankenų.
„Įdomiau, kai tave ragausiu, kale“, –
piktai atkirto vampyras. Jis jau
nebeatrodė tokios geros nuotaikos.
Ar jis mane ką tik pavadino kale?
„Ar tu ką tik pavadinai mane kale?“ –
iškošiau pro sukąstus dantis, jausdama
trūkinėjančią savo savitvardą. Galvoje
gyvenantys balsai pradėjo beveik staugti,
įvarydami mane į lengvą šoką. Stipriai
papurčiusi galvą pabandžiau juos bent
trumpam nutildyti. Man nepavyko. Jie
staugė dar garsiau, rodos, fiziškai
braudamiesi į paviršių. Jie vis spaudė ir
spaudė galvą, bet kokia kaina
bandydami ištrūkti.
Kažkas šilto ir šlapio išbėgo man iš
nosies.
„Šššššššš“, – sušnypštė vampyras,
sugriebdamas mano pečius.
Galvoje kažkas nutrūko.
Net nebandydama išsivaduoti iš jo
neįtikėtinai stiprių rankų, iš visų jėgų
trinktelėjau jam galva į nosį ir išgirdau
sausą traškesį bei piktą urzgimą. Stiprios
vampyro rankos nuo pečių pakilo man
prie kaklo. Tuo pasinaudojusi abiem
rankomis sugriebiau už durklų rankenų,
nuspausdama iš karto abi daubeles. Į
mane žiūrinčios juodos akys išsiplėtė ir
iš vampyro burnos pasigirdo klyksmas.
Nespėjus jam nutilti, vienas mano
durklas sulindo jam į gerklę. Nuspyrusi
gargaliuojantį vampyrą nuo savęs, buvau
nusviesta į šalį kito, šiepiančio man savo
iltis. Suurzgusi pašokau, jausdama savo
krauju pasruvusias akis. Viskas nusidažė
raudonai. Liko tik balsai ir įniršis.
 Tarsi pro raudoną rūką mačiau, kaip
vampyras išskečia savo rankas su staiga
išlindusiais aštriais nagais. Vieną
sekundę mes žiūrėjome vienas į kitą, o
kitą žaibišku greičiu susidūrėme
pačiame baro viduryje. Nespėjus
išsiskirti, ant mūsų užvirto kiti,
grasindami mane sutraiškyti. Viskas
virto didele mėsmale, kurios viduryje
maliausi aš, girdėdama tik ūžiančius
demonų balsus ir rydama keistą juodą
kraują, kurio vis patekdavo man į burną
iš kietų ant manęs užvirtusių kūnų.
Staiga mane kažkas sugriebė už plaukų
ir tiesiog išrovė iš visos tos maišalynės.
Plačiai išplėtusi krauju pasruvusias akis
tarsi iš šalies girdėjau kažkieno šaižų
klyksmą, kylantį man iš gerklės. Vieną
kartą sumirksėjusi, pajutau sau už
nugaros kietą sieną ir karštą mano kaklą
liečiantį alsavimą.
„Tavo kraujas silpsta, yra nešvarus ir
pilnas mirties tvaiko, – prakalbo į ausį
žemas balsas, pasiekęs mano sąmonę net
per ūžiančius galvoje balsus, – ar tu taip
nori mirties, kad žudai save iš vidaus,
Yorgana? Aš su malonumu tau padėčiau,
bet tu priklausai ne man.“
Aš sunkiai suvokiau žodžius, tačiau tas
žemas balsas mane ramino. Sunkiai
kvėpuodama, kurį laiką tiesiog taip ir
stovėjau, prispausta prie sienos ir
klausydamasi to keisto, žemo balso,
kuris man kažką vis dar kalbėjo, tačiau
kita kalba, kurios nesupratau nė žodžio.
Mano akys pradėjo atsigauti ir vietoj
raudonos spalvos sumirksėjusi pamačiau
auksines į mane žvelgiančias akis.
Tas akis jau buvau kažkur mačiusi. Jos
priklausė manęs vos nenužudžiusiam
demonui.
„Niekada nepraliek savo kraujo“, –
prašneko demonas, stebėdamas mano
veidą.
Akimirką jo žodžiai man atrodė
beprasmiai.
„Ką?“
Ar jis manęs prašė nekraujuoti?
„Nepraliek savo kraujo, – pakartojo jis
išskiemenuodamas, – tavo kraujas pilnas
mirties tvaiko, jis veikia net
kraujasiurbius.“
Ką? Bandžiau dar kartą paklausti,
tačiau vietoj klausimo iš gerklės
pasigirdo tik kosulys.
„Ko tu nori?“ – išspaudžiau
nusivalydama nuo veido kraują.
„Kad jis niekada nebūtų tavęs sutikęs“,
– suurzgė demonas.
Ką?!
 Arba man kažkas atsitiko ir aš
nebesuvokiau sakomų žodžių, arba tas
demonas šnekėjo kažkokias nesąmones.
„Nepraliek savo kraujo“, – dar kartą
pakartojo jis.
Pakėlusi sau prie veido delną, kurį
laiką kvailai į jį spoksojau. Jis buvo visas
kruvinas.
„Rimtai?“ – sunkiai išspaudžiau,
jausdama gerkle kylantį isterišką juoką.
Demonui nieko neatsakius,
žvilgtelėjau jam per petį.
Bare vis dar vyko kruvinos muštynės,
panašios į baisią mėsmalę. Dėl kažkokių
nesuvokiamų priežasčių iš jos mane
ištraukė demonas ir liepė nepralieti
kraujo. Mano gerkle vėl pradėjo kilti
juokas.
Staiga kažkas atsitrenkė demonui į
nugarą. Beveik nesusvyravęs, jis vis dar į
mane žiūrėdamas iššiepė dantis ir staigiu
man akyse susiliejusiu judesiu
išsitraukęs kardą nukirto jį pastūmusio
vampyro galvą. Dusliai bumbtelėjusi, ji
nuriedėjo man prie kojų.
Gabrielis, staiga pagalvojau, jausdama
skausmingai susitraukiant širdį. Stipriau
įsikibdama į durklo rankeną, kurio
kažkaip stebuklingai nepamečiau, aš
puoliau į kūnų maišalynę ir atsitrenkiau
į kietą sieną. Dvi rankos skausmingai
įsikirto man į pečius.
„Gabrielis“, – išspaudžiau,
nesėkmingai bandydama išsivaduoti iš
demono gniaužtų.
„Žmogus“, – sušnypštė demonas
mane pakratydamas ir nusviesdamas
atgal prie sienos.
Atsitrenkusi į sieną, vėl pašokau,
akimis ieškodama Gabrielio. Jį
pamačiau visai kitoje baro pusėje, šalia
Edo. Abu jie atrodė beveik sveiki.
„Gabrieli!“
Tarsi išgirdęs mano šūksnį, Gabrielis
pakėlė galvą ir pažiūrėjo tiesiai į mane.
Jo veide pasirodė palengvėjimas.
Pasisukęs jis kažką pasakė Edui ir kartu
su juo pradėjo brautis link manęs.
„Būk atsargi, Yorgana, – prašneko
demonas, žvilgtelėjęs sau per petį, –
išdavystės jis tau neatleis.“
Sutrikusi nukreipiau nuo demono
akis, žvilgteldama į link manęs artėjantį
Gabrielį. Kokios išdavystės? Ir kas man
jos neatleis?
Ką tu čia paistai? Norėjau paklausti
atsisukusi, bet demonas dingo kūnų
maišalynėje.
„Aleksandra!“ – šūktelėjo Gabrielis,
braudamasis link manęs.
 Man bežiūrint, į Gabrielį atsitrenkė
kažkieno kūnas, akimirkai jį
parklupdydamas. Edžiui padedant
išsilaisvinęs, jis galva linktelėjo link
išėjimo. Mintis tikrai buvo gera.
Nepaleisdama iš rankos durklo,
prisispaudžiau prie sienos ir nuslinkau
link išėjimo.
Po minutės mane prisivijo ir Gabrielis,
su jam už nugaros šnopuojančiu Edžiu.
Išvirtus į lauką, padvelkė gaivus vėjelis,
išsklaidydamas ant mano odos prilipusį
kraujo kvapą.
„Tai buvo...“ – pradėjo Edis ir neradęs
tinkamų žodžių nutilo.
 „Netikėta“, – užbaigiau susijuokusi,
tačiau tą garsą tuoj pat nukandau,
išgirdusi jame isteriškas gaideles.
„Su kuo tu ten šnekėjaisi?“ – šaltoku
balsu paklausė Gabrielis, pakeldamas
galvą. Ant vienos jo akies jau ryškėjo
mėlynė.
„Kada?“
„Prieš keletą minučių. Ar tu spėjai
draugiškai pasišnekėti ir dar su kuo
nors?“
„To pokalbio tikrai nepavadinčiau
draugišku“, – prunkštelėjusi atkirtau.
Gabrielis atrodė taip, tarsi dėl visos šios
maišalynės kaltintų mane.
 „Su kuo tu šnekėjaisi?“ – dar kartą jau
griežčiau paklausė Gabrielis. Tas jo
tonas man pradėjo nebepatikti.
„Ar reikėjo prieš tai gauti tavo
leidimą?“ – susiaurėjusiomis akimis
sušnypščiau, jausdama oštelėjusią jūrą.
„Paprastai, kai tu prasižioji, mums
tenka gelbėti savo gyvybes“, – piktai
atšovė Gabrielis, nusimesdamas nuo
peties Edžio ranką.
„Darbą, už kurį Ordinas tau
sumokėjo, tu jau atlikai, skaute, – piktai
išspjoviau, – tavęs niekas čia nelaiko.“
„Baikit, – įsiterpė Edis, – dėl šių
muštynių niekas nekaltas. Jei kas ir
kaltas, tai aš, neperspėjęs, kad čia
mėgstama vampyrų landynė.“
„Ar tą mums pasakyti tiesiog
pamiršai?“ – atsisukęs į Edį paklausė
Gabrielis. Jis vis dar atrodė įsiutęs.
„Tiesiog nemačiau reikalo, – atsakė
Edis, – vampyrai yra bejausmiai, jie
beveik niekada nekontaktuoja su to
nenorinčiais žmonėmis ir tikrai niekada
nepasiduoda siautėjimo impulsams.
Bent taip buvo iki šiol“, – neužtikrintai
pridėjo po pauzės.
Tai tavo kaltė, priminiau sau niūriai,
tu ir pati tą žinai.
To vampyro aš pirma nekalbinau, piktai
sau atkirtau, nors giliai širdyje žinojau,
kad meluoju. Tai buvo mano kaltė.
Taip man jau kartą yra pasakiusi Izabelė
ir šiąnakt dar kartą priminė demonas.
Mano įniršis kažkaip paveikdavo ir
kitus. Aš buvau pavojinga ne tik sau, bet
ir mane supantiems žmonėms.
„Bus geriau, jei nuo šiol tvarkysiuosi
viena“, – tyliai sumurmėjau,
nukreipdama žvilgsnį į tamsią gatvę. Aš
žinojau, kad su manim buvo pavojinga,
ir šiąnakt man tai buvo dar kartą
priminta.
„Nekalbėk nesąmonių, – piktai atkirto
Gabrielis, – tu net nežinai, kaip tas tipas
atrodo.“
„Edis galėtų man jį nupasakoti.“
Likdama viena aš nebesukelčiau
pavojaus žmonėms, kurie man rūpėjo.
Tai buvo tikrai gera mintis. Ši
medžioklė buvo skirta tik man, aš ir taip
pernelyg ilgai leidau sau tai pamiršti.
„Tą tipą mes surasime kartu, – įsiterpė
Edis, – taip bus žymiai greičiau,
Aleksandra.“
Nesu tikra, ar pakankamai greitai, Edi.
Kiekviena su manimi praleista minutė
buvo pavojinga. Vien šiandien aš jau du
kartus įstūmiau Gabrielį į pavojų ir abu
tie kartai buvo mano kaltė.
 „Zoja tavęs laukia“, – staiga prašneko
šaltas balsas, privertęs mus tris krūptelti.
Man šiek tiek iš kairės, namo šešėlyje,
stovėjo aukšta žmogaus figūra.
Ar ilgai jis čia stovėjo mus stebėdamas?
Neramiai pagalvojau, išsitraukdama
durklą. Nė vienas iš mūsų jo buvimo
nepajautėme tol, kol jis pats to nenorėjo.
Demonas, staiga suūžė balsai galvoje.
Tik jie moka taip susilieti su šešėliu.
„Aš jums sakiau, kad ji pakvies“, –
prašneko Edis. Net tamsoje jis atrodė
šiek tiek pabalęs.
„Kada?“ – paklausiau demono,
neišleisdama jo iš akių. Tarsi tai būtų
padėję, pasišaipiau iš savo atsargumo. Jis
jau šimtą kartų galėjo mus užpulti.
„Rytoj“, – gūžtelėjęs pečiais atsakė
demonas ir tiesiog mano akyse
pradingo.
„Kas per velnias“, – suburbėjau
nejaukiai apsidairydama. Dar niekada iš
mano akiračio demonas taip paprastai
nepradingdavo.
„Ne velnias, o demonas, – pataisė
Edis, – Zojos pasiuntinukas.“
„Ji žino, kad jis demonas, –
prunkštelėjo Gabrielis, – tarp jų
egzistuoja ypatingas ryšys.“
Šiknius, mintyse suburbėjau,
pasukdama link viešbučio. Taip
atrodydama toliau Edžio tipo ieškoti
negalėjau. Geriausia buvo tiesiog
palaukti rytojaus susitikimo su Zoja ir
tikėtis, kad ji pasakys viską, ką man
reikėjo žinoti.
„Kur tu eini?!“ – šūktelėjo man iš
paskos Edis.
„Miegoti“, – atkirtau neatsisukdama.
„Ar galiu kartu?!“ – vietoj atsakymo jis
sulaukė kito komentaro, kurį puikiai
supratęs daugiau manęs nespaudė.
Po kelių minučių išgirdau mane
sekančio Gabrielio žingsnius. Aš
neturėjau ką jam pasakyti, todėl net
neatsisukau. Šį vakarą matyti norėjau tik
save, ir tai nelabai.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

48

Ką reiškia Yorgana? Tai buvo pirmas

klausimas, kurį sau uždaviau
pramerkusi akis. Demonas mane taip
pavadino du kartus. Tai negalėjo būti
atsitiktinumas. Nežinojau, ar tai buvo
svarbu, bet vis tiek apie tai ruošiausi
paklausti Zojos, tiesiog dėl visa ko.
Pirmą kartą žvaliai pašokusi iš lovos, iš
įpročio prisiliečiau prie savo kaklo.
Tatuiruotė niekur nedingo. Aš galėjau ir
apie ją paklausti Zojos, bet įtariau, kad
neišdrįsiu, bijodama išgirsti ir taip
žinomą atsakymą.
Porą kartų kvėptelėjusi, išmečiau ją iš
galvos, pasistengdama galvoti tik apie
reikalus. Praėjusi naktis buvo nevykusi,
bet kaip visada po nakties jaučiausi kaip
nauja. Neliko nei žaizdų, nei kitų
požymių, kad vos prieš keletą valandų
manęs vos nesutraiškė. Gabrieliui turbūt
pasisekė mažiau ir aš jo apie tai net
nepaklausiau.
Sunkiai atsidususi nupėdinau į vonią,
bandydama išsaugoti nors dalelę to
optimizmo, kurį pajaučiau iššokusi iš
lovos. Mano kelionės tikslas artėjo į
pabaigą. Tai buvo svarbiau už viską.
Greitai palindusi po dušu ir patogiai
apsirengusi, neryžtingai sustojau prie
Gabrielio kambario durų.
„Galim keliauti“, – tarstelėjo Gabrielis,
tiesiog man prieš nosį atidarydamas
duris.
„Labas“, – sutrikusi išspaudžiau,
apžiūrinėdama jo pajuodusią akį.
„Labas“, – nusišypsodamas atsakė
Gabrielis.
Akimirką tiesiog spoksojau į tą
šypseną, visiškai pakeitusią jo veidą. Kai
nusišypsodavo, iš patrauklaus vyro jis
tapdavo beveik tobulai nuostabiu.
Gražus praėjusios nakties vampyro
veidas buvo tik kaukė. Gabrielio grožis
buvo kitoks, kur kas gilesnis
„Ar tu sveikas?“ – pirmoji nukreipusi
žvilgsnį paklausiau, jausdama šylančius
skruostus.
„Ar aš atrodau ligotas?“ – šypteldamas
atšovė Gabrielis. Kiekvieną kartą, kai tik
paklausdavau apie jo sveikatą, jis iš
manęs padarydavo visišką kvailę.
„Tiesiog taip norėjau išreikšti savo
pavėluotą susirūpinimą tavo sveikata“, –
liūdnai palingavus galvą suburbėjau, kas
akimirką jausdamasi vis kvailiau.
„Aš jaučiuosi pakankamai gerai, ačiū, –
šelmiškai atsakė Gabrielis, – jei
paskubėsime, Edį užtiksime dar lovoje,
nereikės medžioti po miestą.“
„Tikiuosi, vieną“, – sau po nosim
sumurmėjau, išgirsdama nueinančio
Gabrielio prunkštelėjimą.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

49

„Būrimo salonas“, – skelbė nedidelė

medinė iškaba, pakabinta virš žalių
vitrininiais stiklais durų. Zojos būrimo
salonas buvo įsikūręs Šventosios Anos
gatvėje. Ji arba turėjo keistą humoro
jausmą, arba buvo visiška beprotė.
„Pelyte?“ – atsargiai tarstelėjo
Gabrielis, akimirką nukreipdamas
žvilgsnį nuo Zojos duris saugančio
vakarykščio demono.
„Ar jai reikalingas asmens sargybinis?“
– tyliai sumurmėjau, dienos šviesoje
stebėdama demoną.
Per visą tą laiką, spoksodamas į vieną
tašką priešais save, jis nė karto net
nesukrutėjo. Jo drabužiai ir į viršų
sušukuoti tamsūs plaukai man kažką
priminė.
„Nustebtum, kiek žmonių nori
sužinoti savo ateitį“, – atsakydamas
prunkštelėjo Edis.
Staiga demonas sumirksėjo ir nukreipė
žvilgsnį tiesiai į mane. Nuo jo žvilgsnio
nejučiomis sustingau, klausydamasi savo
pagreitėjusio širdies plakimo. Kūno
raumenys akimirksniu įsitempė,
ruošdamiesi kovai. Demonas nejudėjo.
Nenuleisdamas akių, jis tiesiog į mane
žiūrėjo.
„Ar tai reiškia, kad gavau leidimą?“ –
sumurmėjau žengdama atgal ir
atsimušdama į Gabrielį. Jau supratau, ką
jis man priminė. Jis spinduliavo tokią
pačią grėsmę kaip ir auksaakis.
„Aleksandra?“ – tyliai sumurmėjo
Gabrielis, padėdamas man ant pečių
rankas.
Pastebėjęs Gabrielio judesį, demonas
negarsiai sušnypštė, prarasdamas savo
stoišką veido išraišką.
„Kas jam nepatinka?“ – sumurmėjo
Gabrielis, žengdamas su manimi dar
vieną žingsnį atgal.
„Aleksandra, – pasigirdo aiškus
moteriškas balsas, išsklaidydamas ore
tvyrančią įtampą, – ar dar ilgai čia
stovėsi?“
Sumirksėjusi nukreipiau akis į jauną į
elfą panašią šviesiaplaukę moterį, kuri
atvėrusi duris sustojo šalia demono. Ji
jam nesiekė net iki pečių.
„Aš ne tokia jau ir maža, –
sumurmėjau susilaukdama negarsaus
Gabrielio krenkštelėjimo. – Tai aš tada
einu“, – po pauzės pridėjau nesulaukusi,
kol Gabrielis mane paleis.
Paskutinį kartą nestipriai spustelėjęs
man pečius, Gabrielis atsišliejo į sieną.
„Būk atsargi.“
Atsargumas yra antras mano vardas.
Dėl visa ko nuleidusi ranką arčiau
durklo rankenos, žengiau link Zojos,
akies krašteliu stebėdama šalia jos
stovintį demoną, kuris vėl įgavo tą
tolimą į niekur žvelgiantį žvilgsnį.
„Šiuo keliu gali eiti tik tu viena“, –
tarstelėjo aiškiaregė, nukreipdama savo
juodas kaip naktis akis į Gabrielį.
Apstulbusi kilstelėjau antakius, net
nesiruošdama klausti, ką ji turėjo
galvoje. Gal ir buvo aiškiaregė, bet net ir
ji neturėjo teisės parinkti man draugų.
Mano atsakymą Zoja greičiausiai
perskaitė iš mano veido ir daugiau
nepasakiusi nė žodžio pašaipiai
nusišypsojo ramiai mane stebėdama.
Man einant pro demoną, tamsios jo
akys nukrypo į mano ranką, liečiančią
durklo rankeną. Trumpai ten
užtrukusios, pakilo vėl aukštyn,
padvelkdamos šalčiu. Nejučiomis
rankeną suspaudžiau tvirčiau,
stebėdama demono akyse pasirodžiusį
įspėjimą.
 „Užeik“, – įsiterpė Zoja, paliesdama
demonui nugarą, kuris pajutęs jos
prisilietimą atitraukė nuo manęs
žvilgsnį.
Greitai pralindau pro durų plyšį,
stengdamasi neatsukti demonui
nugaros. Įėjusi į prieangį sustojau.
Erdvaus holo grindys buvo dengtos
nendriniais kilimais, netvarkingai
išmėtytais po patalpą. Jis buvo beveik
tuščias, išskyrus pora patogių krėslų,
greičiausiai skirtų lankytojams. Jo gale
mačiau įėjimą į kitą patalpą, kurią dengė
keistais raštais išmarginta širma.
Mane prisivijusi Zoja žengė pirmyn ir
praskleidusi širmą laukdama sustojo.
Suprasdama tai kaip kvietimą, žengiau į
kitą belangį kambarį, kurį apšvietė
vienintelė ant neaukšto kambario
viduryje esančio staliuko pastatyta žvakė.
Be žvakės ant jo buvo padėtas sidabrinis
dviašmenis peilis. Tylėdama Zoja
mostelėjo ranka, kviesdama mane sėstis
ant daugybės ant žemės išmėtytų
pagalvių. Paklusniai prisėdau ant vienos
iš jų, susikryžiuodama priešais save
kojas.
Grakščiai atsisėdusi priešais mane,
Zoja draugiškai nusišypsojo.
„Atvykai iš toli, Aleksandra, Pilkoji
dykuma ne visada buvo tokia pilka.“
„Man ji nerūpi„“ – gūžteldama pečiais
atkirtau. Čia buvau tik dėl buliaus,
dykumos spalvos manęs nedomino.
„Tu nemoki klausytis“, – vis dar
šypsodamasi atsakė Zoja.
„Moku, kai girdžiu tai, kas mane
domina.“
Skambiai nusijuokusi, Zoja paėmė
nuo stalo sidabrinį durklą ir staigiai
persipjovė sau delną. Iš jo trykštantį
kraują sustabdžiusi sugniaužtu kumščiu,
kita ranka paėmė nuo stalo žvakę ir
atgniaužusi kumštį padegė savo kraują.
Išpūtusi akis žiūrėjau, kaip ugnis
pradėjo melsvėti, galiausiai pavirsdama į
apvalų mėlyno krištolo rutulį.
„Įspūdinga“, – išsprūdo man.
„Klausk“, – prakalbo Zoja, suimdama
rutulį abiem delnais. Jos akys buvo
užmerktos.
„Kas yra Nesuterštojo miesto sieną
griaunantis bulius?“ Paklausiau pirmą į
galvą atėjusį klausimą. Galbūt sužinojusi
kas jis, lengviau galėsiu jį rasti.
Rutulį apkabinusios Zojos veidas
buvo sustingęs į akmenį, neatrodė, kad
mano klausimą ji išgirdo.
„Jo kūnas yra tik tuščias kevalas,
Prigirdytas jo neapykantos.
 Pavirsta jis į nieką,
Kiekvienąkart suirdamas.“
Išdainavo aiškiaregė, atsakydama į
mano klausimą. Savo keistu eilėraščiu ji
nepasakė nieko naujo. Kad buliaus
kūnas yra nematerialus, aš jau žinojau,
paleidusi į jį keletą kulkų. Reikėjo
pabandyti paklausti kitu kampu.
„Kodėl bulius griauna sieną?“
„Buliaus akyse sustingęs veidas
Nužudė buliaus brolį,
Mirtis yra jo tikslas,
Verčiantis jį nesustoti.“
„Aišku“, – sumurmėjau jausdama į
kulnus nukritusią širdį. Vadinasi,
buliaus tikslas yra kerštas. Informacija
buvo įdomi, bet šiuo metu beveik
visiškai nenaudinga. Sužinojau tik tiek,
kad buliaus motyvacija buvo stipri.
Buliaus, kuris kaskart pavirsta į nieką.
Brolio žudiką medžiojantis į nieką
pavirstantis bulius. Man norėjosi verkti.
„Kur rasti bulių?“ – klausimas buvo
tikrai labai konkretus. Nekantraudama
įsitempiau ir laukiau, ką pasakys Zoja.
„Jo įniršio guodėja
Pakvies jį pas save,
Išduos ji savo širdį,
Amžiams ją prarasdama.“
„Tai yra didžiausia nesąmonė, kokią
kada nors girdėjau!“ – suurzgiau
pašokdama iš vietos. Ta keista, į elfą
panaši aiškiaregė kalbėjo visiškas
nesąmones. Nevertėjo net čia belstis.
Guodėja? Kokia dar guodėja? Ar čia
buvo vietovės pavadinimas?
„Tu nemoki klausytis, – staiga
pasigirdo šaltas Zojos balsas, keistai
aidintis mano galvoje, – aš galėčiau tave
išmokyti, – Zojos balsas skverbėsi vis
giliau į mano galvą, susiliedamas su
prabudusiais demonų balsais. Jos balsas
buvo stipresnis, jis nutildė visus mano
balsus vieninteliu skausmo kupinu
šūksniu. – Tavo siela tamsesnė net už
dykumą, – sukuždėjo jos balsas, – ką tu
padarei, Yorgana?“
„Mano vardas ne toks“, – atkirtau
bandydama išstumti iš galvos jos balsą.
Jų ir taip turėjau per daug.
„Kvailas vaike, tu net nežinai, kas esi“,
– nusijuokė Zoja, kurios aidintis juokas
atsimušė į nurimusią jūrą.
„Tuomet pasakyk man, – sušvokščiau
kovodama su jos valia.
„Tai būtų tas pats, kaip kalbėti su
kūdikiu, – atsakė Zoja ir staiga
nematoma ranka sugniaužė mano
gerklę. – Būk atsargi, Yorgana, dar viena
mirtis ir kelio atgal nebebus.“ Aš beveik
negalėjau kvėpuoti, jos valia mane
tiesiog paralyžavo, atimdama iš manęs
viską – kvėpavimą, širdies ritmą,
suvokimą. Jos valia skverbėsi visur, į
skutelius plėšydama mano vidų. „Ką tu
padarei, vaike? –šnibždėjo ji, panirdama
į mano balsų jūrą, – ką tu padarei?“
„Kas yra Yorgana?“ – išspaudžiau
nepaklusniomis lūpomis, jausdama
kūnu srūvantį šaltą prakaitą.
„Yorgana esi tu, – atsakė Zoja toldama,
– esi tu.“
Pravira burna įkvėpusi oro,
atsimerkiau ir supratau, kad esu
sudribusi ant nendrėmis klotų grindų.
Jaučiausi tokia silpna, kad vos galėjau
pajudėti. Pasikėlusi rankomis, atsisėdau
ir radau Zoją vis dar įsikabinusią į savo
krištolinį rutulį, akmeniniu veidu
linguojančią į jai vienai girdimą
melodiją. Atrodė, tarsi nieko neįvyko,
tarsi tas pokalbis ir Zojos gniuždanti
valia buvo tik laki mano vaizduotė. Aš
vis dar galėjau klausti. Aš privalėjau
pabandyti dar vieną kartą.
„Kaip nužudyti bulių?“ –
sušnibždėjau neturėdama didelės vilties,
kad išgirsiu ką nors naudingo.
„Praeiti pro vartus turi tu,
Pagrobusi jo sielos dalį.
 Užmigs jis miegu be sapnų,
Sapnuodamas apie rytojų.“
„Viskas, man užteks“, – išskiemenavau
užmerkdama akis. Viduje virė
beviltiškas įniršis. Kelionė vis dėlto buvo
bergždžia, nesužinojau absoliučiai nieko.
Nukeliavau tiek kilometrų tik dėl kelių
bereikšmių ketureilių, kurių prasmės
nesuvokiau. Norėjosi čia pat tą aiškiaregę
nudurti.
Tylėdama atsistojau ir numetusi ant
staliuko keletą dolerių nieko nepasakiusi
išėjau iš kambario, palikdama vis dar
linguojančią aiškiaregę.
Man reikėjo naujo plano. Aš tiesiog
privalėjau nužudyti bulių, kito kelio
paprasčiausiai nebuvo.
„Aleksandra, – staiga pasigirdo aiškus
Zojos balsas, – pasakyk Nanai, kad jos
darbas tame mieste baigtas.“
Kas per velnias, mintyse išspjoviau,
sugniauždama durklo rankeną.
Aiškiaregė iš manęs paprasčiausiai
tyčiojosi. Užuot ką nors pasakiusi,
deklamavo man eilėraščius. Jau sukausi
grįžti, kai staiga ant peties pajaučiau
ranką, tiesiog įspaudusią mane į
nendrinį kilimą.
„Zoja baigė, Yorgana, – prakalbo
demonas, – dabar tau geriau iš čia išeiti.“
 „Mano vardas ne toks“, – atšoviau
nusimesdama demono ranką. Jis man tą
padaryti leido, užstodamas įėjimą į
Zojos spėjimų kambarį.
Piktai sušnypštusi apsisukau ir net
nežvilgtelėjusi sau per petį išsmukau į
šviesą.
Atidariusi duris akimirką sustojau,
leisdama akims prisitaikyti prie dienos
šviesos. Galiausiai užtrenkusi paskui
save duris nužingsniavau link Gabrielio,
pasirėmusio į šalia esančio namo sieną.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

50

„Ji tikrai pasakė kažką daugiau“, –

pareiškė Gabrielis, išklausęs mano
keiksmažodžiais paįvairintą monologą.
„Aš tau atkartojau viską, ką ji man
pasakė, Gabrieli“, – atkirtau,
paslėpdama kišenėse savo drebančias
rankas. Visa ši kelionė buvo beprasmė.
Aš nesužinojau nieko, kas padėtų man
nužudyti ar bent jau rasti bulių.
 „Tu kažką praleidai, – atkakliai
pakartojo Gabrielis, – galbūt tu tiesiog
nemoki klausytis.“
„Aš moku klausytis, – atšoviau,
nesuvaldydama kylančio savo balso, –
galiu atkartoti kiekvieną jos pasakytą
žodį.“
„To neužtenka, – atsakė Gabrielis,
žingsniuodamas link viešbučio, – mums
reikia daugiau informacijos. Dar yra tas
Edžio tipas.“
„Kuris žinos daugiau už Zoją?“ Kaip
kažkoks tipas gali žinoti daugiau už
aiškiaregę? Magistrai mane išsiuntė
ieškoti būtent jos, o ne kažkokio Edžio
tipo.
„Ar tu turi geresnių minčių?“
„Grįžti į Nesuterštąjį miestą“, –
atkirtau jausdama į kulnus nusiritusią
širdį. Jei to nepadarysi, greit nebebus
miesto, kurį reikėtų palikti, taip man
pasakė atsisveikindamas dėdė Patrikas.
Galbūt aš jau dabar nebeturėjau kur
grįžti.
„Tu to nepadarysi, – atsakė Gabrielis,
– tai būtų tas pats, kaip viską mesti.“
Gabrielis buvo teisus. Tiek nukeliavusi
negalėjau visko tiesiog mesti ir nieko
nepešusi grįžti į Nesuterštąjį miestą. Dar
viena diena nieko nepakeis.
 „Tu teisus. Dar viena diena nieko
nepakeis.“ Galbūt tik dar giliau panardins
mane į neviltį.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

51

Palindusi po dušu, atsistojau priešais

veidrodį, bandydama pamatyti ant
sprando išpieštą erelį. Jis niekur
nedingo.
Užuot klausinėjusi apie bulių,
aiškiaregės galėjau paklausti apie
tatuiruotę. Gal Zoja būtų pasakiusi ką
nors daugiau. Apie tatuiruotę būčiau
norėjusi išgirsti net ir ketureilį. Tačiau
dabar jau buvo per vėlu.
Kiekvieną kartą palietusi erelį jaučiau
nuo jo sklindantį šaltį, o ilgiau ant
tatuiruotės palaikius pirštus jie
sustingdavo kaip prisilietus prie ledo.
Nejučiomis man prieš akis iškilo
žydros ir šaltos kaip arktinis dangus akys
su giliai jose paslėpta beprotybe,
žvelgiančios iš vyriško aštrių kampuotų
bruožų veido. Jeigu šį erelį man įrėžė
tikrai jis, tuomet nieko kito tatuiruotė ir
negalėtų skleisti. Tik deginantį šaltį. Dar
niekada nejaučiau tokios baimės kaip tą
naktį, žiūrėdama į viską aplink save
naikinantį demoną.
 Gabrielį į šalį jis nusviedė kaip ne
vietoje pasipainiojusį gyvūną,
nesiteikdamas į jį net žvilgtelti. Aš vis
dar nesupratau tik vieno – demono
sprendimo mūsų nenužudyti. Nei
Gabrielio, nei manęs.
Kodėl? Kodėl jis man ant sprando
paliko tatuiruotę? Kad galėtų bet kada
mane susirasti ir nužudyti? Tai atrodė
nelogiška, jis tai galėjo padaryti tą pačią
naktį. Turėjo būti kita priežastis. Tačiau
kokia? Kokius planus, susijusius su
manimi, gali turėti pirmą kartą matytas
demonas?
Jeigu aš jau kartą būčiau su juo
susidūrusi, tuomet tai būtų kerštas. Bet
to nebuvo, tokio demono aš niekada
gyvenime nebūčiau užmiršusi. Vien
mintis, kad kaip nors sugebėčiau jį bent
sužeisti, man kėlė juoką. Tik ne jį, net
dešimt tokių kaip aš nesugebėtų prie jo
prieiti. Jis spinduliavo tokią galią, kurią
net sunku buvo iki galo suvokti. Kai
žvelgiau jam į akis, mačiau jose tik įniršį
ir beprotybę. Niekaip kitaip to žvilgsnio
nebūčiau galėjusi apibūdinti. Jeigu
demonai galėjo išeiti iš proto, tai jo akyse
mačiau būtent tai.
„Man ant sprando tatuiruotę išpaišė
beprotis“, – sušnibždėjau savo atvaizdui,
žiūrėdama į patamsėjusias, baimės
sklidinas akis.
Taip galėjo nutikti tik man. Šią
sekundę bet ką būčiau atidavusi už
bokalą tamsaus žydo alaus.
Nusileidusi į pigaus viešbutuko
laukiamąjį, Gabrielį jau radau tenai. Jis
manęs laukė, stovėdamas prie nedidelės
apdulkėjusios vitrinos ir žiūrėdamas į
ištuštėjusią turgaus aikštę. Net
stovėdamas nugara į mane, jis atrodė
įsitempęs ir neramus. Išgirdęs mano
žingsnius, atsisuko, nužvelgė mane nuo
galvos iki kojų ir tyliai atsidusęs vėl
nusisuko į langą.
 „Aš norėčiau, kad šį vakarą tu į tą barą
neitum. Tik šį kartą.“ Dar pridėjo,
nespėjus man piktai atsikirsti.
„Viskas bus gerai, – patikinau,
pasitaisydama savo durklus. – Būsiu tyli
kaip pelytė ir rūpinsiuosi tik savo
reikalais“.
Ten buvo tik eilinis pašlemėkų pilnas
baras, kas blogo jame gali man nutikti?
Netyčia gausiu buteliu per galvą?
„Kažkodėl man lengviau nepasidarė“,
– burbtelėjo Gabrielis, atidarydamas
man lauko duris.
„Tu per daug įsitempęs.“
„Turiu tam priežasčių, – atkirto
Gabrielis, nužvelgdamas mane nuo
galvos iki kojų. – Ar čia tavo patys
paprasčiausi rūbai?“
„Kas gali būti paprasčiau už džinsus ir
nutrintus marškinėlius?“ – atšoviau su
pasidygėjimu nubraukdama nuo
rankovės nematomą pūkelį.
„Tu bet ką apsivilkusi atrodai
nepaprastai“, – nusisukdamas
sumurmėjo Gabrielis.
Jei būčiau labiau savimi pasitikinti,
manyčiau, kad čia buvo komplimentas.
„Nustebtum“, – tyliai suburbėjau,
pasitaisydama sunkų odinį diržą su
durklais.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

52

Naujojo Orleano barai tiesiog

nenustojo manęs stebinti. Jei „Mirusioji
Merė“ buvo kraupoka, tai „Juodasis
gaidys“ – tiesiog pasibaisėtinas.
Įsikūręs Chartres gatvėje, šalia
geležinkelio, baras nuo pat pradžių buvo
skirtas jame dirbantiems darbininkams.
Vos įėjus trenkė prakaito, nešvarių
kūnų ir alkoholio tvaikas, lydimas riebių
keiksmažodžių ir garsaus juoko. Pirmas
į barą įėjęs Edis iš karto pasuko prie
apytuštės tolimiausios baro sienos, prie
kurios sugrūsti stovėjo keletas medinių
stalų. Sekdama paskui Edo nugarą,
klestelėjau į tuščią suolą priešais jį, su
pasibjaurėjimu pirštu paliesdama stalo
paviršių. Šviesaus medžio stalas su prie
jo pritvirtintais suolais buvo nusėtas
įvairių dėmių, į kurių atsiradimą saugiau
buvo apskritai nesigilinti.
Pakėlusi galvą stengiausi apžiūrėti į
nedidelę patalpą prisigrūdusius žmones,
tačiau šalia manęs įsitaisęs Gabrielis
lygiai taip pat stengėsi mane nuo visų
uždengti. Susierzinusi pamačiau tik
stovimus apvalius staliukus, išdėstytus
skersai baro, ir aplink juos apstojusių
vyrų nugaras. Niekas į mus nekreipė
jokio dėmesio.
„Kol kas jo nesimato“, – tarstelėjo
Edis, dairydamasis po barą.
„Palauksim“, – niūriai atsakė
Gabrielis, patogiau įsitaisydamas
mediniame suole.
Prasėdėję keletą minučių tyloje,
sulaukėme pavargusios padavėjos, aiškiai
davusios suprasti, jog neužsisakę nieko
geriamo galime sėkmingai iš čia
nešdintis. Po neilgų debatų ir kelių
piktų replikų iš padavėjos raudonai
išdažytų lūpų užsisakėme po nedidelį
bokalą alaus. Paėmusi pinigus iš anksto
ir metusi dar vieną piktą žvilgsnį
padavėja pasišalino.
„Žavinga“, – pakomentavo Edis,
mesdamas į nueinančios padavėjos
nugarą pašaipų žvilgsnį.
„Ne tas žodis“, – numykė Gabrielis,
dairydamasis po patalpą.
„Matai tuos du stambius vyrukus,
įsirėmusius į barą? – paklausė Edis,
mosteldamas galva baro link, – jie čia
daro tvarką ir turi reputaciją kaip netyčia
sulaužantys kaulus. Muštynių čia
pasitaiko retai.“
„Pasakyk tai Aleksandrai“, – šyptelėjo
Gabrielis, mesdamas į mane žvilgsnį.
„Juk pažadėjau, kad būsiu tyli kaip
pelė.“
„Tikėkimės, kad to užteks.“
Staiga mano balsų jūra suūžė ir po
akimirkos, nepaisydama balsų gaudesio,
išgirdau atsidarančias baro duris.
Nepakeldama galvos pajaučiau į barą
įėjusį demoną, kuris iš karto patraukė
prie baro. Štai ir Edžio tipas.
„Jis čia, – tarstelėjo Edis. – Duokit
man keletą minučių.“
Pašokęs nuo suolo, Edis greitai nusiyrė
baro link.
Pakėlusi akis, mačiau tik demono
nugarą, apvilktą brezentiniu purvinos
spalvos paltu ir ant tokių pat purvinai
geltonų plaukų užsidėjusį juodą kepurę.
Savo išvaizda jis niekuo nesiskyrė nuo
čia besilankančių vietinių, susiliedamas
su jais į vieną purviną masę. Jeigu ne
mano balsų jūra, nebūčiau net
supratusi, kad jis ne žmogus.
„Leisk šį kartą šnekėti man“, –
prakalbo Gabrielis, atitraukdamas mano
dėmesį.
„Jei taip nori.“
Kas kalbės, tikrai neturėjo jokios
reikšmės. Aš jau pabandžiau, šį kartą
galėjo pabandyti Gabrielis. Persisvėrusi
jam per petį, pamačiau artėjantį Edį,
kuriam iš paskos sekė aukštas, šiek tiek
pakumpęs, siauro, blankaus veido
demonas, ant smakro turintis baltą kelių
centimetrų ilgio randą. Demono akys
nesustodamos lakstė po barą, daugiau
nė sekundės niekur neapsistodamos. Jos
taip lakstė tol, kol nesustojo ties
manosiomis. Nevalingai įkvėpusi oro,
susidūriau su mėlynomis, giliomis kaip
vandenynas akimis, kuriose kažkas
žybtelėjo. Prieš akimirką man atrodęs
neišskirtinio, pamirštamo veido, pakėlęs
į mane akis demonas visiškai pasikeitė.
Jo šiek tiek pakumpusi nugara išsitiesė,
išryškindama aukštą ūgį ir plačius
pečius. Brezentinis paltas patikimai slėpė
kūną, tačiau iš jo pasikeitusios eisenos
spėjau, kad su kardais jis susipažinęs.
Tai manęs nė kiek nenustebino, dar
nebuvau sutikusi demono, kuris
nemokėtų valdyti kardo. Po tuo savo
paltu jis galėjo būti paslėpęs jų ne vieną.
Į mane nukreiptas žvilgsnis nebuvo
pilnas pykčio ar neapykantos, tuos
jausmus aš demonų akyse atskirdavau.
Link manęs artėjantis demonas atrodė
tiesiog susidomėjęs. Susidomėjęs taip,
kaip susidomi liūtas prieš jį lakstančia
pele neapsispręsdamas, ar nori su ja
pažaisti.
Nebūk juokinga, sumurmėjau mintyse,
nedrįsdama nuleisti nuo demono akių.
Jo akys buvo per gilios tokiam blankiam
veidui. Per daug įtraukiančios.
Hipnotizuojančios, pasitaisiau,
žvilgteldama į artėjantį Edį. Ar tu bent
žinai, ką čia atsivedi, Edi? Iš jo
atsipalaidavusio veido taip neatrodė. Jis
kuo ramiausiai buvo atsukęs demonui
nugarą, kuris nepaisant jo lėtų, tingių
žingsnių atrodė pavojingas, labai
pavojingas. Kaip kobra,
užhipnotizuojanti savo aukas lėtu
siūbavimu ir joms praradus budrumą
staigiu judesiu kertanti mirtiną kirtį.
„Jis šnekės“, – prašneko Edis,
įsitaisydamas priešais.
Nežinau, ar noriu išgirsti, ką jis pasakys.
Norėjau tuoj pat pašokti ir nešdintis iš
šio baro. Bet pažadėjau Gabrieliui sėdėti
tyliai kaip pelytė. Todėl tylėdama
stebėjau demoną. Buvau tikra, kad ant
suolo jis nesės. Mano spėjimas
nepasitvirtino. Jis tingiai klestelėjo šalia
Edo, kuris nežymiai pasislinko arčiau
sienos.
Tai man nepatiko dar labiau, demonas
sėdėjo pernelyg arti. Ką tu darai, Edi?
„Man reikia informacijos“, – prakalbo
Gabrielis. Jo po stalu paslėpta ranka
gniaužė durklą. Nepastebėjau, kada jis jį
išsitraukė, bet dėl to džiaugiausi.
Tikėjausi, kad Gabrielis matė daugiau
nei Edis. Aš negalėjau jų perspėti.
Kažkodėl atrodė, kad tai būtų buvusi
klaida iš mano pusės.
Priešais mus sėdintis demonas
nukreipė žvilgsnį į priešais jį sėdintį
Gabrielį. Jo veide žaidė tingi šypsena.
„Kuo mokėsi?“ – po pauzės paklausė
žemu, keistai vibruojančiu balsu.
„Grynaisiais“, – atsakė Gabrielis,
kilsteldamas antakius.
„Gaila“, – šyptelėjo demonas.
Kiekvieną kartą jam pravėrus burną,
mano kūnas pasidengdavo žąsies oda.
Demono balsas kažką man darė. Jam tik
įėjus, mano balsų jūra ošė. Vos jam
prakalbus, ošimas baigėsi, mano
demoniškų balsų jūra atrodė tarsi
užliūliuota.
„Ką tai turėtų reikšti?“ – įsitempdamas
susiraukė Gabrielis.
Vietoj atsakymo, demonas tik
gūžtelėjo pečiais. „Aš brangus.“
„Nuo kada?“ – nusijuokė Edis, savo
juoku prasklaidydamas ore tvyrančią
įtampą.
Demonas, atsakydamas į Edo juoką,
tingiai šyptelėjo.
Pamačiusi jo šypseną, sunkiai nurijau
gerklėje užstrigusias seiles. Edis neatrodė
išsigandęs. Tai buvo labai labai blogai.
„Pinigus gausi tik tuomet, jei
informacija man pasirodys naudinga“, –
pridėjo Gabrielis, susilaukdamas
demono dėmesio.
„Jei duosi per mažai, pats pasiimsiu,
kiek trūksta.“ Į Gabrielį žvelgiančios
demono akys buvo pilnos pašaipos.
Atsisėdęs prie stalo, demonas nė karto į
mane nepažvelgė. To ir nereikėjo.
Atrodė, kad jo balsas paniro tiesiai į
mano demoniškų balsų jūrą. Po
akimirkos nuo jos pradėjo kilti rūkas.
Kas per velnias. Man tapo sunku
suregzti kokią nors mintį savo galvoje.
„Nenusišnekėk, blondine, –
prunkštelėjo Edis, – tai mes nuspęsime,
kiek ta informacija verta.“
Ne, Edi, ne! Norėjau sušukti. Vietoj to,
sugebėjau tik sumirksėti. Mano
krūtinėje kylanti panika staiga nurimo.
Viskas vėl pasidengė rūku.
„Ar demonas gali virsti buliumi?“ –
paklausė Gabrielis.
„Demonai nevirsta gyvuliais“, –
išsišiepė demonas, parodydamas lygius
baltus dantis. Akimirką jo akys piktai
blykstelėjo. Atrodė, kad be manęs niekas
to nepastebėjo.
„Vienas iš jų virsta“, – susiraukdamas
atkirto Gabrielis.
„Vienas iš jų gali jį valdyti“, – atsakė
demonas, iššiepdamas dantis.
„Vienas, apie kurį tu žinai?“
„Tik vienas tėra likęs gyvas“, –
nusišypsodamas atsakė demonas. Net
rūko užtemdytomis smegenimis jaučiau
nuo jo sklindančią neapykantą.
„Kas jis toks ir kur jį rasti?“ – paklausė
Gabrielis, beveik sugebėjęs nuslėpti savo
pernelyg gyvą reakciją.
„Kai kas jį vadina Mentu, – prakalbo
demonas, – pasakyčiau, kad tikrai ne
šioje vartų pusėje, tačiau tu matei bulių,
vadinasi, ir jis turi būti kažkur netoli.“
„Kas jis toks?
„Demonas, – atsakydamas sušnypštė
blondinas. – Ji turėtų tai žinoti“, – į
mane nukreiptos tingios demono akys
įgavo keistą mėlyną spindesį,
pagaudamos ir prirakindamos mano
žvilgsnį. Atsibusk! Kažkas viduje man
kartojo. Atsibusk!
„Ką ji turėtų žinoti?“ – šaltai perklausė
Gabrielis. Jaučiau, kaip jis įsitempia.
 „Žinoti, kas jis toks“, – pakartojo
demonas.
„Ką tu čia šneki?“ – išspaudžiau,
sunkiai versdama liežuvį. Jo žvilgsnis
manęs nė akimirkos nepaleido ir vis
giliau gramzdino. Atrodė, kad tuoj
pritrūksiu oro ir jose paskęsiu.
„Aleksandra?!“ – Gabrieliaus balsas
atrodė sunerimęs.
„Kur rasti buliaus Guodėją?“ –
atsisukęs į demoną paklausė.
„Jis tokios neturi“, – atsilošdamas
išsišiepė demonas.
„Aš girdėjau ką kita,“
„Tuomet tu žinai daugiau nei aš“, –
pašaipiai mirkteldamas atsakė demonas.
Jo veidas buvo dingęs, liko tik mėlynos,
gilios kaip vandenynas akys.
„Imk, – mesdamas ant stalo keletą
banknotų tarstelėjo Gabrielis. –
Nešdinkis.“
Sekundę demonas žiūrėjo į ant stalo
numestus pinigus. Neatrodė, kad jis
ruoštųsi juos paimti.
„To neužtenka“, – tingiai sumurmėjo,
juos susirinkdamas.
„Tai viskas, ką tu gausi, – įsiterpė Edis,
– nešdinkis.“
Demono užliūliuota jūra subangavo. Ji
šiek tiek mane prablaivė. Įsikabinau į
durklo rankeną, stebėdama bejausmį
demono veidą. Jaučiau nuo jo sklindantį
įniršį, kurio neišdavė nė vienas jo veido
raumuo. Atrodė, kad dar akimirka, ir jis
pratrūks.
„Tuomet skolą pasiimsiu kitaip“, –
dusliai nusijuokdamas prašneko
demonas.
„Nešdinkis“, – pakartojo Gabrielis.
Paskutinį kartą šyptelėjęs, demonas
nusisuko ir išnyko prigrūstame bare,
susiliedamas su jį supančia mase.
„Kas jis toks?“ – atsisukęs į Edį
paklausė Gabrielis.
„Niekas nežino, – gūžtelėjęs pečiais
atsakė Edis, – niekas nėra matęs jo
keičiant pavidalą, jei jis ne žmogus,
tuomet tą puikiai slepia.“
„Jis demonas“, – atsakiau už Edį
keistai gergždžiančiu balsu.
„Ar tu tikra?“ – neatrodė, kad Edis
manimi patikėjo.
„Ji tikra, – už mane atsakė Gabrielis. –
Tuomet neverta tikėti nė vienu jo
pasakytu žodžiu.“
„Jis labai pavojingas, – tyliai pridėjau
susigūždama. Demonui dingus iš
akiračio, jo nuslopinta panika vėl
manyje atgijo, gniauždama man gerklę.
„Man taip nepasirodė, – prunkštelėjo
Edis, – jei jis tikrai demonas, kuo labai
abejoju, tuomet pats silpniausias iš visų,
kuriuos man kada nors gyvenime yra
tekę sutikti.“
„Ir kiek gi tu jų sutikai?“ – pašaipiai
paklausiau, kovodama su niekur dingti
nenorinčia panika.
„Tikrai daugiau nei tu, gyvendama
tame susmirdusiame kaime“, – įsižeidęs
atšovė Edis.
Nuo Edo žodžių mano panika
peraugo į įniršį. O tai jau buvo blogai.
„Baikit, – įsiterpė Gabrielis, – elgiatės
kaip du puskvailiai.“
„Kaip tu mane pavadinai?“ – pašoko iš
vietos Edis. Jis atrodė kaip reikiant
įsiutęs.
„Puskvailiu“, – išsišiepė Gabrielis, taip
pat pašokdamas iš vietos.
Kažkas čia ne taip, buvo mano
paskutinė mintis prieš užšokant ant stalo
ir nuspiriant Edį į baro vidurį.
„Kalė!“ – išgirdau jo šūksnį, tuo pat
metu pajusdama į mano kojas
įsikabinusias Gabrielio rankas. Po
akimirkos skausmingai nugriuvau ant
stalo ir skaudžiai trinktelėjau galvą.
Staigiai pašokusi, spyriau Gabrieliui į
veidą ir puoliau į kūnų maišalynę paskui
Edį. Staiga mane pasitiko dar daugiau
rankų, grąžinusių man paniką. Aklai
pasinešiau į priekį, atsitrenkdama į
uždarytas baro duris. Kažkam jas iš
lauko pusės pravėrus, išvirtau į lauką ir
pilnais plaučiais gaudydama orą
nulėkiau gatve.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

53

Žiūrėdama į tekantį purviną vandenį,

niekaip negalėjau prisiminti, kaip čia
patekau. Aš stovėjau Kanalo gatvės
pabaigoje, prie kažkokio parko. Bent
taip man atrodė. Buvo pernelyg tamsu,
kad be medžių dar ką nors įžiūrėčiau.
Gera naujiena ta, kad nuo Kanalo gatvės
iki viešbučio buvo palyginti netoli.
Bloga naujiena ta, kad nežinojau, kur
buvo Gabrielis ir Edis. Tame bare
mums kažkas nutiko. Švelniai tariant.
Aš taip niekada nebūčiau pasielgusi su
Edžiu, o juo labiau su Gabrieliu. Praėjus
panikai, galėjau tiksliai pasakyti, kad tas
staiga užėjęs pyktis, sumišęs su panika,
buvo ne mano. Panašu, kad prieš keletą
valandų aš savo kailiu patyriau, ką
reiškia pasiduoti kito demono
skleidžiamiems impulsams. Ir to
pakartoti tikrai nenorėjau. Pastovėjusi
dar keletą minučių, giliai įkvėpiau ir
patraukiau link viešbučio. Nebuvo
prasmės blaškytis tamsiomis gatvėmis
ieškant Gabrielio su Edžiu, reikėjo
tikėtis, kad jiems nieko blogo nenutiko,
ir palaukti rytojaus.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

54

„Aleksandra, – staiga išgirdau žemą

vibruojantį balsą, pabudinusį mane iš
miego, – ateik pas mane.“
Jo tariamas mano vardas prasiskverbė
giliai į balsų jūrą, užtvindydamas
sąmonę. Aš žinojau, kieno tai balsas,
pažinau jį iš karto.
„Ateik pas mane, Aleksandra“, –
girdėjau savo galvoje aidinčius demonų
balsus. Vietoje vieno, keistai mane
veikiančio balso, dabar jų buvo visa jūra.
Porą kartų sumirksėjusi, radau save
stovinčią prie lango. Aš neprisiminiau,
kad būčiau bent pajudėjusi iš lovos.
Atsibusk! Sušnabždėjo šaltas mano pačios
balsas.
„Ateik pas mane, Aleksandra“, – vis
kartojo aidintys galvoje balsai,
bandydami užgožti manąjį.
„Sušiktas demonas“, – sušvokščiau,
kovodama su galvoje aidinčiais balsais.
Jie niekaip nenorėjo nutilti ir ošė vis
garsiau. Vietoje savo balso, tegirdėjau tik
riksmus ir keistą jų šnabždesį. Išpilta
šalto prakaito, prišokau prie rūbų,
numestų ant žemės, ir išsitraukusi
durklus nykščiais paspaudžiau nedideles
daubeles jų rankenose. Delnais pasruvęs
kraujas sugrąžino man pusiausvyrą.
Staigiai iškvėpusi, stipriau suspaudžiau
durklų rankenas ir prišokau prie lango.
Kitoje siauros gatvelės pusėje stovėjo
aukšta, šiek tiek pakumpusi figūra,
apsigaubusi ilgu kelius siekiančiu paltu.
Blausus gatvės žibintas apšvietė juodą
kepurę ir ilgus ant pečių nukarusius
plaukus.
„Ateik, Aleksandra“, – pakartojo jis,
ištiesdamas į mane rankas.
 Akimirką stebėjau priešais langą
stovintį pakumpusį demoną.
„Sušiktas demonas“, – dar kartą
išskiemenavau, atidarydama platų
dvipusį langą. Basomis užšokusi ant
palangės, persisvėriau ir prisilaikydama
viena ranka nušokau ant šalto gatvelės
grindinio.
Mane ir demoną skyrė tik siaura
akmenimis grįsta gatvelė. Mano kraujyje
kunkuliuojantis įniršis kas akimirką vis
stiprėjo, galynėdamasis su vis
silpnėjančia demoniškų balsų jūra.
Jaučiau, kad dar akimirka, ir
nebesusitvardysiu.
 „Aleksandra, – dusliai sušnabždėjo
demonas, žengdamas žingsnį pirmyn. –
Leisk man nuraminti tavo įsiūtį“, –
duslus, nežymiai vibruojantis demono
balsas atkakliai skverbėsi man į galvą,
ieškodamas nors mažiausios landos.
Gyslose cirkuliuojanti jūra oštelėjo ir
kažkas galvoje nutrūko.
Šovusi į priekį, mostelėjau krauju
pasruvusiu durklu, taikydamasi perrėžti
jo pilvą. Norėjau tik vieno, nutildyti jo
vibruojantį, landų balsą. Staigiai atšokęs,
jis negarsiai nusijuokė, sukeldamas man
dar didesnį įsiūtį. Atsispyrusi viena koja
spyriau jam į kelius. Man reikėjo, kad jis
nors kiek palinktų, tik taip būčiau
pasiekusi jo gerklę.
Mano smūgį jis pajautė, bet nesulinko.
Dusliai suurzgęs, tik šiek tiek kluptelėjo.
Tai buvo geriau, nei visiškai nieko.
Pašokdama švystelėjau jam per gerklę.
Nespėjus geležtei pasiekti jo gerklės,
demonas sugriebė durklą laikančią
mano ranką ir kita ranka įsikirtęs į kaklą
mane pakėlė. Tokį veiksmą aš jau buvau
mačiusi. Nieko nelaukusi, prisitraukiau
prie savęs kelius ir pasinaudojusi
nesvarumo būsena iš visų jėgų spyriau
jam į pilvą. Suurzgęs jis nubloškė mane
ant grindinio. Nekreipdama dėmesio į
skausmą, pakilau ir pritūpusi
pasiruošiau pulti. Mano dešinė ranka vis
dar gniaužė krauju pasruvusį durklą.
Buvau daugiau nei pasiruošusi antram
raundui.
„O tu greita, Aleksandra, – sumurkė
demonas, lėtai prie manęs artėdamas. –
Būsi manęs verta Yorgana.
„Ką tu čia šneki?“ – piktai išspjoviau,
stebėdama jo veidą. Link manęs jis
judėjo labai lėtai. Per daug lėtai.
Norėjosi tuoj pat pašokti ir pulti jį
pirmai.
„Tu daug greitesnė nei tavo apgailėtini
draugai, – toliau kalbėjo demonas, – jie
klykė kaip skerdžiamos kiaulės, man
juos mėsinėjant.“
„Tu meluoji“, – sušnypščiau,
jausdama stingstantį savo kraują.
„Tas ilgšis šaukė tavo vardą, –
nusijuokė demonas. Mus skyrė tik
keletas žingsnių. – Ar norėtum išgirsti,
ką dar jis sakė?“
Gabrieli, mintyse sudejavau,
įsitempdama kaip spyruoklė.
Staiga kažkieno stipri ranka apsivijo
mane per krūtinę ir pakėlusi nuo
grindinio prisispaudė prie kieto kūno.
Nespėjus man užsimoti dūriui,
geležiniai pirštai suspaudė riešą, tik per
plauką nesutraiškydami kaulų.
Krūptelėjusi nevalingai atgniaužiau
pirštus ir mano durklas skambtelėjęs
nusirito grindiniu. Staigiai atpalaidavusi
kiekvieną savo kūno raumenį,
pabandžiau išslysti iš mane laikančių
rankų. Per krūtinę apsivijusi ranka tik
dar stipriau įsitempė, beveik atimdama
galimybę kvėpuoti. Sunkiai gaudydama
orą, akimirką nurimau, stengdamasi
praskaidrinti iš įniršio aptemusią
sąmonę.
„Tau ši Yorgana nepriklauso,
Dalangai“, – prakalbo mane laikantis
žmogus.
 Jis ne žmogus, mintyse save pataisiau.
Aš prisiminiau jo balsą, kaip ir jo
auksines akis.
„Kaip ir Mentunui“, – sušnypštė už
kelių metrų sustingęs demonas.
„Atsargiau, Dalangai, – nuskambėjo
šaltas mane laikančio demono balsas. –
Pasverk kiekvieną žodį, kad jis nebūtų
paskutinis.“
„Tu neturi prieš mane galios,
Umunai“, – šaižiai nusijuokė demonas,
nukreipdamas savo hipnotizuojantį
žvilgsnį į mane. Akimirką jis
nemirksėdamas mane stebėjo.
Nejučiomis įsitempiau, tyliai
keikdama geležinius mane laikančius
gniaužtus. Smegenis užliejęs įniršis po
truputį slūgo, sugrąžindamas mane į
vėsią naktį. Ant demono rankos aš
kabojau beveik visiškai nuoga,
neskaitant kelnaičių ir trumpų pilvo
nedengiančių marškinėlių.
„Mes dar susitiksime, Yorgana“, –
sumurkė demonas, nužvelgdamas mane
slidžiu, hipnotizuojančiu žvilgsniu.
Pamatęs mano veide atsakymą, tyliai
nusijuokė ir išnyko tamsoje.
„Gabrieli“, – tyliai sumurmėjau,
bejėgiškai užsimerkdama. Jeigu tas
demonas sakė tiesą ir iš tikrųjų juos
nužudė...
„Aš tave perspėjau dėl tavo kraujo,
Yorgana, tu nesiklausai“, – prakalbo
demonas, pastatydamas mane ant šalto
grindinio.
Pajutusi kojomis stabilią žemę, šoviau
į priekį ir vos neapsiverčiau kūliais.
Demonas manęs net nebandė sulaikyti.
„Ko tu nori?“ – atsitiesusi paklausiau,
pasilenkdama pakelti šalia kojų
atsiradusio durklo.
Pakėlusi akis, susitikau su šaltomis,
auksinėmis demono akimis. Niekada
gyvenime nebuvau mačiusi tokių keistų,
rodos, net mažiausią šviesą atspindinčių
aukso spalvos akių. Jos nebuvo nei
rudos, nei gintarinės, neturėdamos
rudoms akims būdingo gylio, atrodė
kaip žibantis metalas, šaltas ir neturintis
nė krislelio šilumos. Kaip ir pastarąjį
kartą, jo juodi plaukai buvo sukelti į
viršų ir apnuogino kampuotus,
šiurkščius veido bruožus.
„Niekada nepraliek savo kraujo“, –
pakartojo demonas, nekreipdamas
dėmesio į mano klausimą.
„Tą jau girdėjau“, – sušnypščiau
nusisukdama. Aš privalėjau rasti
Gabrielį. Jei tas demonas sakė tiesą...
Aš net nemačiau jo sujudant. Demono
pirštai įsikibo man į kasą, skausmingai
atlošdami galvą.
„Tu esi kaip laukinė katė“, – sušnypštė
demonas man į ausį.
„Aš niekada nepažinojau savo
motinos“, – išspjoviau pirmą į galvą
atėjusią mintį.
„Tavo atveju tai daugiau privalumas
negu trūkumas“, – staiga mane
paleisdamas atšovė demonas.
Pasiruošusi durklą atsisukau, tačiau jis
jau buvo už kelių metrų.
„Ką nori tuo pasakyti?“ –
susiaurėjusiomis akimis išspaudžiau,
girdėdama netolygiai plakančią savo
širdį.
„Grįžk namo, Yorgana“, – atsakė
demonas, nukreipdamas žvilgsnį į
tamsią gatvę.
„Mano vardas ne toks“, – atšoviau
nusisukdama. Akimirką pagalvojau, kad
demonas pažinojo mano motiną. Tai
buvo kvaila iš mano pusės. Aš nežinojau
net jos vardo.
Ji mirusi, o Gabrielis galbūt dar gyvas,
priminiau sau, pasižiūrėdama į savo
nuogas pėdas. Taip apsirengusi po
miestą blaškytis negalėjau. Geriausia
buvo pasinaudoti demono patarimu ir
grįžti į viešbutį. Man reikėjo rūbų ir
kardo.
„Umunas, – tyliai ištariau
atsisukdama. – Tai tavo vardas?“
Demonas buvo dingęs.
„Sušiktas demonas“, – panosėje
suburbėjau, patraukdama viešbučio
durų rankeną. Durys buvo užrakintos.
„Nuostabu“, – iškošiau pakeldama
galvą. Mano kambario langas buvo
praviras. Tereikėjo tik užlipti į antrą
aukštą.
„Jokių problemų“, – sumurmėjau
akimis ieškodama, už ko galėčiau
užsikabinti. Iššokti iš antro aukšto buvo
kur kas lengviau negu ten grįžti.
 „Aleksandra“, – staiga išgirdau
užkimusį kažkieno balsą. Nevalingai
krūptelėjusi, prisispaudžiau prie uždarų
viešbučio durų ir stipriau sugniaužiau
durklą.
„Gabrieli?“
„Ką tu čia veiki?“ – paklausė Gabrielis,
išlįsdamas iš šešėlio. Visas jo veidas buvo
kruvinas.
„Kur tu buvai? Ar tu sveikas?“ –
išspaudžiau stipriau prisispausdama prie
durų. Mano kojos nusprendė manęs
nebeklausyti. Jis neatrodė sveikas, tačiau
stovėjo, vadinasi, viskas buvo ne taip jau
blogai.
 „To paties galėčiau paklausti ir tavęs, –
sumurmėjo Gabrielis, spoksodamas į
mano nuogas kojas. – Kodėl tu nuoga?“
„Aš ne nuoga, – paprieštaravau,
jausdama šylančius skruostus. – Kur
Edis?“
„Nežinau, – sumurmėjo Gabrielis. Jis
atrodė sutrikęs. – Galvojau, kad jis su
tavimi.“
„Paskutinį kartą aš jį mačiau tada, kai
nuspyriau“, – atsikrenkštusi
sumurmėjau. Edis atrodė įsiutęs.
„Mums reikia jį susirasti, tame bare
kažkas atsitiko...“
„Ar turi raktą nuo šių durų?“ –
nutraukiau Gabrielį. Man reikėjo rūbų,
o Gabrieliui reikėjo apsitvarkyti.
„Aišku, – atsakė Gabrielis, įkišdamas
ranką į užpakalinę džinsų kišenę. –
Kodėl tu nuoga?“
„Aš ne nuoga, – dar kartą pakartojau,
suriesdama kojų pirštus. – Kas atsitiko
tavo veidui?“
„Nieko, – atkirto Gabrielis, – kur tavo
likę rūbai?“
„Viešbučio kambary, – susiraukdama
atsakiau, – teko netikėtai iššokti pro
langą.“
„Iššokti pro langą, – monotoniškai
pakartojo Gabrielis, pakeldamas
antakius. – Ar galiu paklausti, kodėl?“
„Čia buvo atėjęs tas Edo tipas“, –
atsakiau, pirmoji nužingsniuodama
holu.
„Ką?“
„Nesijaudink, viskas baigėsi geriau
negu buvo galima tikėtis, – atsakiau,
įsikabindama ranka į laiptų turėklus. Aš
toje gatvėje būčiau pralaimėjusi, Gabrieli.
Nedrįsau jam to pasakyti. Buvau gyva, o
Edis buvo dingęs. – Demonas kažkaip
mane paveikė, – po pauzės pridėjau,
neišgirdusi Gabrielio žingsnių, – aš
išsigandau, Gabrieli.“
„Ir dėl to iššokai pro langą?“ – vėl
pajudėdamas tyliai paklausė Gabrielis.
Jis atrodė sutrikęs.
„Tuo metu man tai atrodė gera idėja,
– piktai atkirtau, pagreitindama žingsnį,
– tiesiog norėjau tą demoną nutildyti. Jis
tyčiojosi iš manęs, Gabrieli, sakė, kad jus
nužudė.“
„Išbėgęs iš baro, aš to demono
nesutikau, – atsakė Gabrielis, – dėl
Edžio nežinau. Mums reikia kuo
greičiau jį susirasti. Kodėl jis žaidė
būtent su tavim, pelyte?“
Dėl to, kad aš viena iš jų, ir kiekvienas
mano sutiktas demonas tai žino. Jaučiau,
kad jeigu taip pasakysiu garsiai, galutinai
prarasiu savo žmogiškumą. Aš žinojau,
kaip būti žmogumi. Galbūt aš juo tik
apsimečiau, tačiau tą vaidmenį mokėjau.
Aš norėjau būti žmogumi, dėl to
kovojau visą savo gyvenimą.
Prisipažinusi, kad tokia nesu, tapsiu
niekuo. Demonai man buvo svetimi,
pernelyg pavojingi ir keliantys baimę.
Kiekvienas mano sutiktas demonas
bandė mane nužudyti. Aš tikrai
nenorėjau būti viena iš jų.
„Aš kitokia, Gabrieli. Tą žinai tu, tą
žino ir jie“, – su tuo aš gyventi galėjau.
Tai dar nieko nereiškė.
„Kiek tau reikės laiko?“ – paklausė
Gabrielis, praleisdamas mane pirmą į
savo kambarį. Kažkada mane erzinusi,
dabar bendra vonia atrodė pats
geriausias dalykas šiame nedideliame
viešbutyje. Jame net nebuvo naktinio
administratoriaus.
„Kelių minučių“, – šūktelėjau
uždarydama paskui save vonios duris.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

55

„Edis namo net nebuvo grįžęs“, –

prakalbo Gabrielis užsimerkdamas ir
atsiremdamas į Edžio buto duris.
„Tai dar nieko nereiškia.“ Mano
tuščias neigimas liko Gabrielio
neišgirstas.
Apytuštėmis gatvėmis mes
prasiblaškėme iki paryčių. Niekas
nebuvo Edžio matęs. Paskutinis, kuris
su juo šnekėjosi, tiksliau, mušėsi, buvo
kažkoks vietinis girtuoklis. Pora kartų
panardinę jį į baro kriauklę sužinojome
tik tiek, kad iš baro Edis išėjo pamušta
akimi, tačiau savo kojomis. Su kiekviena
valanda mūsų viltis surasti Edį gyvą
blanko.
„Gal jis nuėjo tiesiai pas kokią nors
savo merginą?“ Dar kartą pabandžiau
griebdamasi bet kokio šiaudo.
„Edis yra gėjus“, – atsiduso Gabrielis.
„Tuomet pas kokį nors draugą?“ –
pasitaisiau po pauzės. Gal jis buvo
pernelyg įsiutęs, kad grįžtų tiesiai namo
ar išeitų ieškoti mūsų. Galbūt
nusprendė nuleisti garą ir susirasti
geresnę kompaniją.
„Edis taip nepadarytų, –
atsimerkdamas atsakė Gabrielis, – jeigu
jam viskas būtų gerai, jis jau seniai
belstųsi į mūsų viešbučio duris.“
Aš Edžio nepažinojau. Jeigu Gabrielis
sakė, kad jis taip nepadarytų, tuomet
situacija buvo labai labai bloga. Žinojau
tik tiek, kad jei Edžiui kas nors atsitiks,
tai bus mano kaltė. Jei ne aš, Edis net
nebūtų to Dalango ieškojęs. Taip tą tipą
pavadino auksaakis demonas.
Jei Dalangas nužudė Edį, tuomet buliui
ir Nesuterštajam miestui teks šiek tiek
palaukti. Mažiausiai, ką aš galėjau
padaryti, tai atkeršyti už Edį.
Bulius tavęs gal ir palauks, bet ar palauks
Nesuterštasis miestas? Išgirdau šaltą dėdės
Patriko balsą. Į šį klausimą aš nedrįsau
sau atsakyti. Reikėjo tikėtis, kad Edis vis
dar gyvas.
Staiga išgirdau atsargius link mūsų
artėjančius žingsnius. Stipriau įsikibau į
durklą ir sustingau. Mano pavyzdžiu
pasekęs Gabrielis pasitraukė šiek tiek
giliau į šešėlį, padarydamas mums
vietos. Pirmiausia laiptų aikštelėje
pasirodė šviesių plaukų kupeta ir
išblyškęs veidas. Tas akis aš jau buvau
mačiusi.
„Nuogaliau?“ – nustebusi iškvėpiau.
Ką prie Edžio buto durų veikė vilkas?
„Mano vardas Igoris, – suurzgė link
mūsų artėjantis vyras, pasižiūrėdamas į
šešėlyje stovintį Gabrielį. – Nikolajus
tavęs laukia.“
„Ko iš manęs reikia vilkų karaliui?“ –
paklausė Gabrielis, nulipdamas vieną
laiptelį žemyn.
„Liza atpažino kūną“, – niūriai atsakė
Igoris, nukreipdamas žvilgsnį.
Mano širdis vieną kartą stuktelėjo ir
sustojo.
„Rodyk kelią“, – tarstelėjo Gabrielis,
kluptelėjęs ant paskutinio laiptelio. Jis
buvo baltas kaip popierius.
Manęs niekas nepakvietė eiti kartu,
tačiau niekas ir neprieštaravo, man
sekant jiems iš paskos. Liza greičiausiai
buvo buvusi Gabrielio mergina. Ji
negalėjo apsipažinti. Ką tu dabar darysi,
Aleksandra? Paklausiau savęs, žiūrėdama
į priešais mane einančio Gabrielio
nugarą.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

56

„Gabrieli!“ – prie jo pribėgdama

šūktelėjo aukšta šviesiaplaukė.
Nieko nesakydamas, jis įsikniaubė
šviesiaplaukei į kaklą ir stipriai ją
apkabino.
„Man labai gaila, – tyliai murmėjo
Liza, glostydama Gabrielio nugarą, –
man labai gaila.“
Jausdamasi čia visiškai
nepageidaujama, nukreipiau žvilgsnį į
kambario gilumoje prie židinio stovintį
Nikolajų. Jo geltonos akys
nemirksėdamos mane stebėjo.
„Mes jį radom šalia šiukšlių
konteinerių, prie mūsų naktinio klubo,
– kūkčiodama tyliai kalbėjo Liza, – jo
pilvas buvo visas subadytas, mes jau
niekuo negalėjom jam padėti. Man labai
gaila, Gabrieli.“
„Kur jis?“ – dusliai paklausė Gabrielis,
atsitraukdamas nuo Lizos.
Tylėdama Liza paėmė Gabrielį už
rankos ir privedė prie kambario
gilumoje stovinčios rytietiškos širmos.
Stingstančia širdimi priėjau arčiau ir
pamačiau Gabrielį palinkusį prie
tamsios odinės sofos, ant kurios gulėjo
Edis. Jo kūnas buvo užklotas lengvu
pledu. Buvo matyti tik baltas
užmerktomis akimis veidas.
„Edi“, – trūkčiojančiu balsu
sušnabždėjo Gabrielis.
„Jo burnoje radome raštelį, – staiga
prašneko Nikolajus man už nugaros, –
jis skirtas tau.“
Krūptelėjusi atsisukau, su baime
žiūrėdama į ištiestą Nikolajaus ranką.
Joje jis laikė suglamžytą popieriaus
skiautę. Drebančia ranka suėmusi
popierių jį išlanksčiau, blankioje šviesoje
įžiūrėdama smulkiomis raidėmis
parašytą sakinį:
Mes dar susitiksime, Aleksandra.
Ant raštelio parašo nebuvo. Jo ir
nereikėjo. Nevalingai sugniaužusi
popierių saujoje, pajutau gręžiantį mano
nugarą žvilgsnį. Atsisukusi susidūriau su
šalia manęs stovinčiu Gabrieliu.
Patamsėjusiomis akimis jis žiūrėjo į
mano rankoje sugniaužtą popierių.
„Man labai gaila, Gabrieli“, –
užsikirsdama sumurmėjau, žengdama
link jo.
Nepakeldamas akių, jis ištiesė delną.
 „Man labai gaila“, – dar kartą
pakartojau, paduodama jam raštelį.
Paėmęs jį iš mano rankos, jis nusisuko
ir išlankstė popierių.
„Mes už Edį atkeršysime“, –
sušnabždėjau, nedrąsiai paliesdama
Gabrielio petį.
„Mes? – prakalbo Gabrielis,
sustingdamas į akmenį. – Mes?! Ar
Edžio mirties tau dar negana? Tu dar
nori gauti raštelį apie manąją?! –
išsivadavęs iš mano rankos, Gabrielis
staigiai atsisuko. Jo veidas buvo virtęs
kauke, liko tik degančios akys. – Tu,
tavo bulius ir tavo prakeiktas miestas, tai
viskas, kas tau rūpi. Aš galvojau, kad tu
kitokia, pele, galvojau, kad tu geresnė
nei jie. Už mano klaidą sumokėjo Edis.“
„Gabrieli?“ – tyliai ištariau, jausdama
trūkinėjančią savo širdį.
„Nešdinkis, – iškošė Gabrielis, –
nešdinkis ir daugiau niekada čia
nesugrįžk.“ Į mane žvelgiančiose
Gabrielio akyse mačiau tik neapykantą ir
pasišlykštėjimą. Tuos jausmus aš
mokėjau atpažinti. Pernelyg daug
žmonių į mane žiūrėdavo tik taip.
Niekada nemaniau, kad sulauksiu tos
dienos, kada taip į mane žiūrės
Gabrielis. Aš maniau... nukreipusi
žvilgsnį, susidūriau su šaltomis
geltonomis Nikolajaus akimis. Jo akyse
nemačiau neapykantos, bet jos nesiūlė ir
paguodos. Šalia jo stovinti Liza į mane
žiūrėjo kaip į nuodingą gyvatę.
Kambaryje, pilname žmonių, aš buvau
vienut vienutėlė.
Stipriai sukandusi dantis, kad iš
gerklės neištrūktų rauda, apsisukau ir
daugiau netarusi nė žodžio išėjau, paskui
save tyliai uždarydama duris. Negarsus
jų kliktelėjimas aidu atsimušė galvoje,
sudaužydamas mano sutrūkinėjusią
širdį.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

57

„Tu turi problemų, Aleksandra, –

murmėjau, stipriai įsikibusi į durklo
rankeną. – Didelių problemų.“
Viešbučio hole stovinti palmė visiškai
paslėpė mane nuo žmonių akių. Ji man
atrodė kaip geriausia vieta pasislėpti. Aš
nežinojau, kiek laiko ten pratūnojau.
Greičiausiai pakankamai ilgai. Viešbučio
administratorius niekada
nepasirodydavo anksčiau nei aštuntą.
Mačiau jo užsimiegojusį veidą pro
palmės lapą ir supratau, kad čia amžinai
slėptis negalėsiu. Tai buvo pirmoji
blaivesnė mintis galvoje.
Tau geriau iš čia nešdintis, dar kartą sau
priminiau, niekaip neprisiversdama
atsistoti.
Kojos nustojo manęs klausyti. Kaip ir
rankos, galva bei širdis, kurios aš
greičiausiai jau nebeturėjau. Vietoje jos
krūtinėje gulėjo kažkoks kietas daiktas.
Ir dėl to buvau kalta tik aš. Tokia buvo
mano noro turėti ką nors daugiau kaina.
Aš žinojau, kad šalia manęs kitiems
žmonėms būti pavojinga, žinojau ir vis
tiek tą leidau. Tik dėl mano egoizmo ir
baimės likti visiškai vienai Edis subadytu
pilvu gulėjo galiniame naktinio klubo
kambaryje. Tai aš buvau kalta dėl to,
kad vietoje aistros Gabrielio akyse
mačiau tik neapykantą.
Negalvok apie tai, skausmingai sau
priminiau. Tai jau įvyko, nieko pakeisti
aš nebegalėjau.
Šį tą pakeisti tu gali, šaltu balsu sau
priminiau. Dalangas vis dar buvo gyvas.
Man nereikėjo Gabrielio, kad tą demoną
nužudyčiau. Galbūt netgi geriau, kad
Gabrielio nebebus šalia. Taip jis turės
daugiau šansų išlikti gyvas. Tas raštelis
buvo skirtas tik man. Bet net ir
Dalangas turės šiek tiek palaukti. Edis
jau buvo negyvas, o Nesuterštasis
miestas dar laikėsi. Gabrielis buvo teisus
sakydamas, kad pirmiausia man rūpėjo
mano pačios sveikas kailis. Šiame mieste
aš ruošiausi palikti nebaigtų reikalų,
kurie turės palaukti.
Buvo dar viena nedidelė problema. Aš
taip ir nesužinojau, kur rasti bulių. Ši
kelionė neatnešė jokios naudos, tik
mirtį.
„Čia slėpdamasi jo tikrai nerasi“, –
suburbėjau, prisiversdama atsistoti.
Mane tik dabar pastebėjęs,
administratorius akimirką atrodė
sutrikęs. Pasitaisiau plaukus,
nusišypsojau dirbtine šypsena ir iš karto
gavau lygiai tokią pačią. Lydima jo
žvilgsnio, patraukiau link laiptų. Aš
privalėjau ką nors sugalvoti. Nors ir
nesužinojau buliaus buvimo vietos,
informacijos vis dėlto gavau.
Mentunui ši Yorgana nepriklauso, taip
pasakė Dalangas mane laikančiam
auksaakiui. Jis taip galėjo pamanyti tik
dėl to, kad pamatė ant mano kaklo
tatuiruotę, kuri jam kažką reiškė.
Kai kas jį vadina Mentu. Staiga
prisiminiau ankstesnius Dalango
žodžius, mums sėdint bare. Taip jis
pavadino vienintelį bulių valdantį
demoną.
„Mentu skamba beveik kaip
Mentunas“, – garsiai ištariau,
klausydamasi savo pačios balso.
Mentu buvo Nesuterštojo miesto sieną
griaunantis demonas, valdantis
nesužeidžiamą bulių. Į laiptų ranktūrį
įsitvėrusi mano ranka sustingo, kūnui
kovojant su staiga užplūdusia panika.
Jeigu Mentunas ir Mentu yra tas pats
demonas...
„Tuomet tau ir tavo Nesuterštajam
miestui atėjo galas“, – iškvėpiau, stipriau
įsitverdama į vienintelį mane vertikaliai
laikantį daiktą.
Prieš akis iškilo galingo sudėjimo
demonas su besiplaikstančiais juodais
plaukais ir šaltomis kaip arktinis dangus
akimis. Jis net nestabtelėjo plikomis
rankomis plėšydamas jį puolusias
beždžiones ir nutiesdamas iš jų kraujo
groteskišką kilimą. Nei aš, nei Gabrielis
prieš jį neturėjome net mažiausių šansų.
Jis mus paliko gyvus greičiausiai tik tam,
kad nužudytų vėliau, užsitikrindamas
galimybę bet kada mane surasti. Buvau
tikra, kad jo ženklas reiškia būtent tai –
būdą mane susekti. Gabrielis nebuvo
pažymėtas, pati mačiau jo nuogą kūną,
tvarstydama beždžionių padarytas
žaizdas. Gabrielis galėjo išvengti
demono likdamas šiame mieste. Kuo
toliau nuo Nesuterštojo miesto ir kuo
toliau nuo manęs.
„Panašu, kad planą jau turi,
Aleksandra“, – sumurmėjau,
krūpteldama nuo savo pačios baimės
kupino balso. Dar nieko gyvenime taip
nebijojau kaip to šalto arktinėmis akimis
demono. Jo veide nemačiau nieko
žmogiško, nieko, kas galėtų būti
apibūdinama kaip jausmai. Tu meluoji,
Aleksandra, išgirdau pašaipų savo pačios
balsą, vieną jausmą jo akyse atpažinai –
beprotišką įniršį.
„Aš bent žinau, kur jį rasti“, –
burbtelėjau užbėgdama į savo kambarį.
Paskubomis susimetusi kelis daiktus,
akimirką sustojau, spausdama rankoje
durų rankeną. Ar tu net neatsisveikinsi su
Gabrieliu? Mano širdis skausmingai
susitraukė. Jis liepė man nešdintis. Net
jeigu ir užtektų drąsos jį susirasti,
Gabrielis atsisveikindamas man
greičiausiai spjautų į veidą. Jis nenorėjo
manęs matyti. Dėl mano kaltės buvo
nužudytas Edis.
 „Aš sugrįšiu, Gabrieli, – sušnabždėjau
užsimerkdama. – Sugrįšiu tam, kad
atkeršyčiau už Edį.“
Uždariusi paskui save viešbučio duris,
pasitaisiau kelionmaišį ir greitu žingsniu
nužingsniavau gatve.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

58

Kelias vėlesnes dienas prisimenu kaip

pro rūką – atkakliai judėjau į priekį.
Kartais pakeleivingais automobiliais, o
kartais tiesiog pėsčiomis. Sustodavau tik
trumpam – pailsėti ir ko nors užkąsti.
Buvau ties išsekimo riba, išspaudžiau iš
savo kūno viską, ką jis galėjo pasiūlyti.
Ankstyvą antros dienos rytą pasiekiau
apleistus kvartalus, kurių pačiame
pakraštyje buvo įsikūrusios beždžionės
ir Pilkoji dykuma. Kažkur tos dykumos
pabaigoje mes su Gabrieliu palikome
apdaužytą džipą ir jame amžiams
palaidotą Tomą. Greičiausiai jį, kaip ir
džipą, jau seniai buvo prarijusi dykuma.
Atsirėmusi į vienišą apleisto pastato
sodelyje augantį topolį pabandžiau
apsvarstyti savo galimybes kirsti
dykumą. Be mašinos tai atrodė gana
sunkiai įgyvendinama. Jeigu būčiau
turėjusi nors kiek pinigų, būčiau
bandžiusi nusipirkti kitą mašiną. Savęs
gera vairuotoja pavadinti negalėjau, bet
dykuma tiesiai važiuoti būčiau
sugebėjusi. Problema buvo pinigai, savo
kelionkrepšyje jų turėjau tik tiek, kad
vos užteko maistui. Nakvynės net ir
pigiausiuose viešbučiuose teko atsisakyti,
kelias poilsio valandas praleidžiant kokio
nors aptriušusio baro kampe arba tiesiog
susiradus apleistą pastatą, kurių buvo
galima rasti visur. Bet net ir taip
keliaudama nė akimirkaos nepasigailėjau
savo sprendimo palikti Gabrielį
neatsisveikinusi. Taip buvo geriau. Bent
vienas iš mūsų turėjo šansų likti gyvas.
Aš sau pažadėjau grįžti į Naująjį Orleaną
ir ruošiausi tai padaryti. Klausimas kitas
– ar po susitikimo su buliumi liksiu
gyva? Likusi viena turėjau daug laiko
apie tai pagalvoti. Jei ant mano kaklo
esanti žymė reiškė mirties nuosprendį,
tuomet šansų išgyventi beveik neturėjau.
Nebent išnykdama, ko aš padaryti
neketinau. Vienas demonas jau man
parodė, kaip atrodo jų atsisveikinimo
dovanos. Greičiausiai Mentu buvo lygiai
toks pats žiaurus. Svarbiausia dabar
buvo kuo greičiau pasiekti Nesuterštąjį
miestą ir viltis, kad aš nepavėlavau.
Apsidairiusi paieškojau akimis
automobilio.
Net ir palaukus keliasdešimt minučių,
gatvės liko tuščios.
 Galėjau bandyti laukti ir toliau, tačiau
tai galėjo užtrukti. Nenoriai teko
pripažinti akivaizdų dalyką – Pilkąją
dykumą, ar bent jos dalį, teks kirsti
pėsčiomis.
„Jei apskritai tau prireiks ją kirsti“, –
sumurmėjau apsidairydama.
Pastarąjį kartą Mentu mūsų laukė šioje
dykumos pusėje. Mano keistas
įsitikinimas, jog šį kartą demono šioje
dykumos pusėje nesutiksiu, atrodė
visiškai nepagrįstas. Klausimas, kodėl
apskritai aš vis dar stoviu įsirėmusi į
medį?
„Jei vis dėlto nuspręsi iš čia pajudėti,
širdele, manau, dabar būtų pats laikas“,
– suburbėjau išsitiesdama. Vienaip ar
kitaip, netrukus sužinosiu, ar Mentu
kirto dykumą, ar liko šioje pusėje.
Buvau tikra, kad jis mano buvimą pajus.
Giliai įkvėpusi, pasitaisiau petį rėžiantį
kelionkrepšį ir greita ristele nubėgau
apleistomis gatvėmis.
Iš abiejų pusių mane supantys kelių
aukštų namai buvo visiškai tylūs. Be
savo kvėpavimo daugiau negirdėjau
jokio kito garso. Akylai dairydamasi
beždžionių arba demono arktinėmis
akimis, įsiklausiau į savo demoniškų
balsų jūrą, stengdamasi išgirsti balsų
šnabždesį. Aš ir mano jūra ištvėrėme
kelionę geriau, nei tikėjausi. Man kažką
šnabždantys balsai jau seniai nustojo
mane gąsdinti. Tiesą sakant, jie buvo
beveik raminantys, sukurdami iliuziją,
kad esu ne viena.
Po kelių minučių pribėgau
paskutinius su išdaužytais langų stiklais
namus. Viduje nepastebėjau net
mažiausio judesio. Beždžionės arba
miegojo, arba iš šių vietų buvo
pasitraukusios. Kažkur šioje gatvėje
turėjo būti likusi krūva sumaitotų
beždžionių kūnų ir klanas kraujo, tačiau
greitai judėdama paskutine gatvele
nemačiau jokio pėdsako, kad čia kas
nors būtų įvykę. Gatvelėje nedidelio
vėjelio blaškomos sukinėjosi tik įvairios
šiukšlės ir keletas lapų, nukritusių nuo
čia augančių topolių.
Neleisdama sau nė akimirkos dvejoti,
prabėgau paskutinį apleistą namą, už
kurio prasidėjo Pilkoji dykuma.
Staiga stiprūs pirštai įsikirto man į
kaklą ir trūktelėję nubloškė kelis
žingsnius atgal.
Iš netikėtumo riktelėjusi, apsisukau ir
išsitraukiau iš dėklo kardą.
„Ką, manaisi, čia daranti?“ – lediniu
balsu paklausė demonas, žiūrėdamas į
mane keistomis aukso spalvos akimis.
Aš jį buvau beveik pamiršusi.
Faktas, kad galėjau šį demoną
pamiršti, šiek tiek gąsdino.
Akimirką mąsčiau, ar apskritai
turėčiau atsakyti. Šaltai į mane žiūrinčios
akys nežadėjo nieko gero.
„Ne tavo reikalas, – šaltai atsakiau, –
ruošiuosi kirsti dykumą“, – po pauzės
pridėjau, bandydama išvengti artėjančio
kraujo praliejimo, kurį mačiau demono
akyse.
„Ir kaip tu ruošiesi ją kirsti?“ –
nuskambėjo sarkastiškas demono
klausimas, jam pašaipiai mane
apžiūrinėjant. – Galbūt išmokai skristi?“
„Kojomis“, – atkirtau susierzinusi dėl
jo neslepiamos pašaipos.
Akimirką demonas tylėdamas į mane
žiūrėjo. Jo veidu perbėgo keletas
emocijų, kurios dingo per greitai, kad
spėčiau jas iššifruoti.
„Tu esi arba labai drąsi, arba labai
kvaila, Yorgana“, – tarstelėjo demonas,
nežymiai pabrėždamas žodį „kvaila“.
Iš pykčio susiaurėjusiomis akimis
apžiūrėjau jo atsainią povyzą, be žodžių
pasakančią, ką jis galvoja apie mane ir
prieš jį nukreiptą kardą. Vieną kartą aš
tave jau sužeidžiau, demone. Norėjau jam
priminti, jausdama kylantį pyktį.
Tau tiesiog pasisekė. Kalbėjo jo keistos
kaip metalas žvilgančios akys.
Mano pirštai nevalingai sugniaužė
kardo rankeną, kovojant su užplūstančiu
įniršiu. Norėjau dabar pat nutrinti nuo
jo veido tą vos pastebimą pašaipą, jo
šaltoms aukso spalvos akims atidžiai
mane stebint. Tu neturi tam laiko. Gaila,
tačiau tai buvo tiesa. Staigiai iškvėpusi iš
savo plaučių orą, kurio net nepastebėjau
užlaikanti, atsukau demonui nugarą, be
žodžių pasakydama, ką manau apie jį ir
jo keliamą grėsmę.
„Vis dėlto kvaila“, – tyliai sušnypštė
demonas, šiek tiek prie manęs
priartėdamas.
„Man nesvarbu, kodėl tu čia, – tyliai
prašnekau, bandydama nuslopinti savo
pyktį, – aš kirsiu šią dykumą, ir nei tu,
nei kas nors kitas man nesukliudys.“
Tai buvo tik tušti žodžiai. Jis, o tuo
labiau arktinių akių demonas, buvo
daugiau nei pajėgūs man sukliudyti.
Kad sustabdytų, jiems teks mane
nužudyti. To aš garsiai nepasakiau.
„Kaip sau nori, Yorgana“, – po
trumpos pauzės atkirto demonas ir
priėjęs prie manęs stipriai suėmė man
aukščiau alkūnės. Nekreipdamas
dėmesio į mano ištrauktą kardą, jis
žengė link dykumos, tempdamas link
jos ir mane.
„Ką tu čia darai?“ – išskiemenavau,
traukdama iš jo gniaužtų ranką. Taip
tempiama jaučiausi kaip nepaklusnus
vaikas, vedamas į kampą.
„Aš neturiu jokio noro ginti tavęs nuo
Avadono prakeiksmo, – suurzgė
demonas, nepastebėdamas mano
muistymosi, – jei taip nori kirsti šią
dykumą, kirsi ją mano būdu.“
Mano lūpose sustingęs klausimas
neteko prasmės man trumpam nuleidus
žvilgsnį žemyn. Svaigstanti galva ir kūną
apėmęs silpnumas buvo tik maža dalis
pojūčių, kurie mane apėmė stebint
keistai aplink judančią erdvę. Atrodė,
tarsi aš skilčiau į daugybę dalių, po
akimirkos vėl susigrąžindama jas visas.
Po kojomis esantis smėlis mirgėjo ir
raibuliavo kaip vanduo, kas akimirką
atrodydamas vis kitaip. Pažiūrėjus į jį
keletą minučių, skrandyje sukilo
šleikštulys, kurį nurijusi pakėliau akis
aukštyn. Atrodė, kad mano kūnas staiga
tapo nebe mano, ir jei ne tvirta demono
ranka, nė akimirkos nepaleidžianti mano
alkūnės, būčiau sudribusi ten, kur
stovėjau. Dykumą mačiau tarsi pro rūką
ir kiekvieną kartą ji atrodė vis kitaip.
Mes tarsi atsirasdavome ir dingdavome
erdvėje. Kaskart man sumirksėjus,
dykumos vaizdas būdavo vis kitoks.
„Ar man tik atrodo, ar mes kertam
dykumą?“ – sunkiai apversdama liežuvį
paklausiau mane tempiančio demono.
Į mano kvailą klausimą jis neatsakė, aš
ir nesitikėjau. Greičiausiai jis neatsakytų
ir į kitą, svarbesnį – kur jis mane tempė?
Dykuma buvo didelė, be to, nuolat
pulsavo, keisdama savo formą ir dydį.
Aš galėjau atsirasti bet kur. Tuomet
tektų viską pradėti iš naujo. Nerišliai
nusikeikusi, pabandžiau ištrūkti.
Demono pirštai tik dar tvirčiau įsikirto
man į ranką, grasindami sutraiškyti
smulkius kaulus. Nuslūgus dar vienai
pykinimo bangai, nusprendžiau, kad
visai nesvarbu, kur jis mane nutemps, į
Nesuterštąjį miestą kelią vis tiek rasiu.
Praėjus tam tikram laiko tarpui, kurį
praleidau bandydama neapsivemti,
kojomis vėl pajaučiau tvirtą mano svorį
išlaikantį pagrindą. Demonas iš karto
mane paleido ir žengtelėjo atgal.
Susvyravusi klestelėjau ant užpakalio,
nesėkmingai bandydama
sukoncentruoti žvilgsnį.
„Tu taip padarei specialiai“, –
sušnypščiau įsiutusi, bandydama
nubraukti nuo džinsų prilipusį purvą.
Per visą kelionę kažkokiu būdu
neprarastas kardas dabar pamirštas
gulėjo ant smėlio.
Už kelių metrų stovintis demonas
nužvelgė mano įraudusį veidą ir nieko
neatsakęs nukreipė žvilgsnį tolyn.
Galėjau prisiekti, kad akimirką jo akyse
mačiau juoką.
Norėjau čia pat jį nužudyti. Tą
greičiausiai ir būčiau padariusi, jei ne
mano keistai gurguliuojantis skrandis ir
drebančios rankos.
Visą gyvenimą mane supantys vyrai į
mane žiūrėjo arba kaip į vaiką, arba kaip
į išsigimėlę. Pasirinkimas buvo skurdus.
Šis demonas elgėsi nė kiek ne kitaip,
įstumdamas mane į pažįstamą rutiną.
Pasitelkusi visą likusią savigarbą,
pasilenkiau prie žemės pasiimti numesto
kardo ir po akimirkos pakėlusi akis
supratau, kad likau viena. Mane sekantis
demonas dingo. Gūžtelėjusi pečiais,
susikišau kardą į dėklą ir nužingsniavau
už dykumos prasidedančiu paprastu
geltonu smėliu, tolumoje matydama
Nesuterštojo miesto sienas.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

59

„Ko tau čia reikia?“ – šūktelėjo Ana,

nepatraukdama į mane nutaikyto
šautuvo. Ji mane pastebėjo vos įžengusią
į saugiąją zoną. Ja eidama, visą laiką
jaučiau į mane nukreiptą ginklą.
„Labas ir tau, Ana“, – atšoviau
pakeldama galvą. Prieš man iš
Nesuterštojo miesto išvykstant, Ana dar
priklausė tiems riteriams, kurie manęs
nužudyti nebandė. Žiūrint į šautuvo
vamzdį, nukreiptą man į galvą, šiandien
taip nebeatrodė.
„Ar tu vis dar žmogus?“ – išgirdau kitą
jos klausimą, išmušusį mane iš vėžių.
„Atverk vartus ir pamatysi“, – atsakiau
kovodama su kylančiu pykčiu. Niekas
nepasikeitė. Šiems žmonėms aš ir toliau
buvau pabaisa, beveik demonė. Arba
išsigimėlė.
„Nesu tikra. ar verta“, – nusisukdama
burbtelėjo Ana. Po akimirkos išgirdau
atstumiamus skląsčius.
Palaukusi, kol vartai prasivers tiek, gal
galėčiau praeiti, pasitaisiau nuo peties
nusvirusį kelionmaišį ir žengiau pro
vartus. Mane pristabdė keistas
nematomas barjeras, gerokai sulėtinęs
mano žingsnius. Prieš man išvykstant to
tikrai nebuvo.
„Įdomu“, – sumurmėjau,
nekreipdama dėmesio į įtarų Anos
žvilgsnį. Ji buvo pernelyg įsitempusi.
Tai man kėlė nerimą. Jei ji pamatytų,
kad siena manęs nepraleidžia,
greičiausiai šautų net nepaklaususi,
kodėl. Aš nenorėjau jos žudyti, kaip ir
kitų ant sienos stovinčių riterių. Čia
sugrįžau ne tam.
Slėpdama savo nuostabą, nutaisiau
šypseną ir pasisukusi į Aną klausiamai
pakėliau antakius. Dar akimirką
užtrukus, ji nenoriai nuleido šautuvą ir
nežymiai linktelėjo dviem prie vartų
budintiems riteriams. Jie buvo vieni iš
tų naujokų, su kuriais man nebuvo tekę
susidurti. Vienas iš jų buvo labai
panašus į ilgšį, norėjusį mane pribaigti tą
naktį, kai sužeidė auksaakis. Jis man
priminė apie nesuvestas sąskaitas, kurias
palikau šiame mieste. Jų buvo ir
daugiau. Svarbiausia buvo teisingai
nusistatyti savo prioritetus.
Palaukusi, kol naujokai uždarys vartus,
Ana pasisuko į mane.
 „Atleisk, Aleksandra, per tą laiką, kol
tavęs nebuvo, daug kas pasikeitė. – Tai
nuskambėjo beveik kaip atsiprašymas,
jei ne nepatiklus Anos žvilgsnis, jai
tiriamai mane apžiūrinėjant. – Kur tu
buvai dingusi?“ Galiausiai paklausė ji,
atsiremdama į sieną.
„Magistrai jums nieko nesakė?“ – tai
buvo šiek tiek netikėta, nemaniau, kad
mano kelionė bus laikoma paslaptyje.
„Tylėjo kaip kapas, net Izabelei nieko
nepavyko iš jų išpešti, – gūžtelėjusi
pečiais atsakė Ana. – Kas čia vyksta,
Aleksandra?“
„Ką turi galvoje? Aš ką tik grįžau.“
Kažkas vis dėlto Nesuterštajame mieste
įvyko.
Keletą sekundžių ji mane stebėjo, tarsi
tikrindama, ar nemeluoju.
„Paklausk Didžiojo Magistro“, –
galiausiai atsakė Ana ir apsisukusi
nužingsniavo į savo postą.
„Sveika sugrįžusi namo, Aleksandra“,
– suburbėjau, jausdama nemalonų
skonį burnoje.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

60

Užmerkusi akis, prisispaudžiau prie

šlapios sienos, leisdama jau tik šiltam
vandeniui nevaržomai tekėti galva. Kartu
su vandeniu ištekant susikaupusiai
įtampai, visą kelionę ištikimai
tarnavusios mano kojos sunkiai mane
nulaikė. Visą tą laiką aš neleidau sau
subliukšti, neleidau net galvoti apie
Edžio mirtį. Už savo trumpą atokvėpį
turėjau sumokėti dabar, kovodama su
užplūstančiu kaltės jausmu, siurbiančiu
iš manęs visas likusias jėgas. Jaučiau, kad
ta kaltė niekada nedings. Aš tik galėjau ją
sušvelninti, atkeršydama Dalangui. Dar
buvo Gabrielis. Vyras, bandęs manyje
įžvelgti kažką daugiau, suteikdamas man
vilties turėti tokią ateitį, apie kokią aš
visada tik svajojau. Tą viltį, kartu su
Gabrieliu, aš sugebėjau prarasti greičiau
nei spėjau ja patikėti.
„Tu moki viską sugadinti,
Aleksandra“, – tyliai sumurmėjau,
krūpteldama nuo aidinčio vonioje savo
balso. Mano kojos neatlaikiusios sulinko
ir aš sukniubau ant šlapių plytelėmis
išklotų grindų, jausdama karštas
skruostais srūvančias ašaras. Buvau
greita susimauti. To iš manęs niekas
negalėjo atimti. Kaip ir įniršio, kaip ir
demoniškų balsų jūros, kurie, nors ir
iškreiptai, vieninteliai mane lydėjo
kelionėje namo.
Ar tu vis dar jautiesi namuose?
Skausmingai savęs paklausiau. Šias
vonios sienas aš pažinojau, kaip ir savo
jaukų visada šiek tiek suverstą
miegamąjį, ar nedidelę virtuvę, kurioje
be kavos daugiau nieko nebuvo
įmanoma rasti. Visa tai buvo sava ir
kartu svetima. Aš iki šiol niekada
nepastebėdavau, kokios tuščios buvo šio
butuko kambarių sienos, koks jis buvo
tylus ir beasmenis. Jame man priklausė
tik keletas knygų ir pora nuotraukų su
besijuokiančia sode Nana ir kreivai
išsišiepusia šalia jos stovinčia Izabele.
Tik tie keli daiktai šiame bute man buvo
svarbūs. Tik jie greičiausiai ir buvo
mano namai. Namai, kuriuos sugriauti
grasino bulius.
„Mentu“, – pasitaisiau, nekęsdama
savęs už savo drebantį balsą man tariant
demono vardą.
„Jeigu tu net bijai ištarti jo vardą, ką
darysi jį pamačiusi?“ – atsistodama
piktai savęs paklausiau. Nebuvo prasmės
čia tūnoti, slepiantis nuo viso likusio
pasaulio. Jis manęs vis tiek sulauktų. Aš
privalėjau pripažinti akivaizdų faktą ir su
juo susitaikyti – man nepavyko.
Nesugebėjau atlikti to, ko buvau išsiųsta
į Naująjį Orleaną. Mažiausiai, ką galėjau
padaryti, tai pasirodyti dėdei Patrikui ir
pati asmeniškai jam apie tai pranešti
žvelgdama jam į akis, kurios greičiausiai
patamsės bandant nuo manęs paslėpti
savo nusivylimą. Manimi.
„Tu to nežinai“, – suurzgiau basomis
kojomis nutipenusi į miegamąjį ir
plačiai atidarydama sieninę spintą. Po
kelių minučių turėjau pripažinti kitą
liūdną faktą – beveik neturėjau kuo
apsirengti. Pačioje spintos gilumoje
radau tik vienas švarias kelnes, kurias,
kaip ir prie jų derančią odinę striukę,
kažkada man buvo padovanojusi
Izabelė. Neturėdama kito pasirinkimo,
išsitraukiau ir ilgai nemąstydama
užsitempiau. Mano užpakalį jos apgulė
kaip antra oda. Neprisiminiau, kad jos
būtų buvusios tokios siauros. Prie jų
radau tamsiai raudonus ilgomis
rankovėmis marškinėlius. Susipynusi
plaukus į tvirtą kasą, akimirką sustojau
priešais didelį prieškambaryje pastatytą
veidrodį.
Turėjau pripažinti, kad atrodžiau
neblogai. Neskaitant tamsių ratilų po
akimis.
Užsivarsčiusi tvirtus kelioninius batus,
pasikėliau ant kilimo numestus durklus,
prisitvirtinau ant nugaros kardą ir giliai
atsidususi žengiau pro duris.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

61

Centrinė gatvė buvo beveik visiškai

tuščia. Jeigu ji taip atrodytų vidury
nakties, būtų visiškai suprantama.
Nejučiomis žvilgtelėjau į didelį stilizuotą
laikrodį, pakabintą kaip iškaba ant
nedidelės laikrodžių parduotuvėlės
vitrinos. Buvo tik kelios valandos po
vidurdienio. Prieš man išvykstant, tokiu
metu Centrinė gatvė būtų buvusi pilna
žmonių. Šiandien jų beveik nebuvo, o
tie, kuriuos sutikau, net nepakeldami
galvos nuskubėdavo savo reikalais.
Nesuterštajame mieste tikrai kažkas
įvyko.
Tik įžengusi į miestą beveik
nepakeldama galvos sugebėjau nusigauti
tik iki savo buto, pasirinkdama
greičiausią kelią, išsukantį iš Centrinės
gatvės. Ilgoji gatvė buvo pernelyg siaura,
todėl joje beveik nebuvo jokių
parduotuvių, tad savaime suprantama ir
jas lankančių žmonių. Jeigu ji ir pasirodė
man pernelyg tuščia, būdama pavargusi,
į tai mažiausiai kreipiau dėmesį. Dabar
viskas buvo kitaip. Saldžios stiprios
kavos puodelis man suteikė pakankamai
jėgų funkcionuoti, vadinasi, ir pastebėti
mane supančią aplinką, kuri man kėlė
vis didesnį nerimą.
Už kelių namų pamačiusi Ordino
širdį, net lengviau atsipūčiau rasdama,
kaip visada, atviras dvivėres duris.
Pakilusi keliais betoniniais laipteliais ir
peržengusi durų slenkstį, patekau į
erdvią tuščią salę, apšviestą pro aukštus
skliautuotus langus srūvančių saulės
spindulių. Jos gale ant tamsiomis
akmeninėmis plokštėmis grįstos pakylos
stovėjo medinis dailiai drožinėtas
krėslas.
Nejučiomis kluptelėjusi, atidžiau į jį
pasižiūrėjau. Jis atrodė kitaip. Tai buvo
beveik neapčiuopiama. Daugiau jausmas
negu realūs pasikeitimai. Net iki jo
nepriėjusi, jaučiau sklindantį tamsų
spindesį, jei toks dalykas apskritai
egzistavo. Atrodė, kad krėslas tiesiog
fiziškai spinduliavo tamsą. Nejučiomis
nusipurčiau pagalvojusi, kad galbūt už
kelių dienų, o gal ir dar greičiau, man
gali tekti vėl į jį sėstis. Mintis atrodė
tokia atstumianti, kad dar kartą
sudrebėjusi tiesiog įkišau ją giliau į savo
galvą, pasilikdama ateičiai. Kol kas savo
įniršį ir savąją jūrą aš kontroliavau.
Nebuvo jokio reikalo sėstis į Kraujo
krėslą.
Atidariusi duris, vedančias link
Magistrų kabinetų, nužingsniavau
siauru koridoriumi ir sustojusi priešais
dėdės Patriko kabineto duris neryžtingai
sustingau. Įėjus pro šias duris, daug kas
galėjo pasikeisti. Man teks pranešti apie
savo nesėkmę, žvelgiant tiesiai dėdei
Patrikui į akis.
Tyliai pasibeldusi, išgirdau ramų
dėdės Patriko balsą, kviečiantį užeiti.
Pravėrusi duris, įžengiau į kabinetą ir iš
karto susitikau su pilkomis Didžiojo
Magistro akimis.
Jis neatrodė nustebęs. Kaip ir sutrikęs
ar apsidžiaugęs. Tiesą sakant, jo veidas
buvo panašenis į kaukę, kurioje gyvos
buvo tik pilkos protingos akys.
Kurį laiką jis tylėdamas į mane žiūrėjo.
„Tai vis dėlto sugrįžai“, – galiausiai
prakalbo jis, pateliuskuodamas rankoje
laikomą metalinę taurę.
„Ar galiu užeiti?“ – sutrikusi
paklausiau. Dėdė Patrikas niekada taip
su manimi nešnekėdavo, niekada.
Nieko neatsakęs, abejingai gūžtelėjo
pečiais.
„Jei taip nori“, – galiausiai atsakė,
įmesdamas į rankoje laikomą taurę
nedidelį juodą kristalą.
Uždariusi paskui save duris, sunkiai į
jas atsirėmiau ir žiūrėjau, kaip dėdė
Patrikas, trumpai pateliuskavęs,
užsivertė rankoje laikomą taurę.
„Man nepavyko“, – neištvėrusi tylos
išspaudžiau, nedrįsdama pakelti į jį akių.
„Aš žinau, – abejingai atsakė dėdė
Patrikas, – jeigu būtų pavykę, čia
nestovėtum.“
Nustebusi pakėliau galvą ir susidūriau
su keistai spindinčiomis dėdės Patriko
akimis. Jis neatrodė girtas. Tas spindesys
buvo kažkoks kitoks.
 „O kur aš stovėčiau?“
„Tu greičiausiai gulėtum, – keistu
balsu nusijuokė dėdė Patrikas, – arba
kabėtum. Demonai labai išradingi.“
Jis nemanė, kad tau pasiseks, mintyse
sumurmėjau, jausdamasi išduota. Tas
jausmas buvo kvailas ir neracionalus.
Tinkamesnis mažam vaikui, pirmą kartą
supratusiam, kad tėvai nelaiko jo
ypatingu. Aš nenorėjau taip jaustis.
„Jūs manimi netikėjote.“
„Kodėl gi, tikėjau. Tu moki eiti tiesiai,
ypač jei turi, kas tave nukreipia.“
Sekundę nesuprasdama žiūrėjau į dėdę
Patriką, tarsi pirmą kartą jį matydama.
Ne tokio pokalbio aš tikėjausi. Ne taip
su manimi šnekėdavosi žmogus,
vaikystėje man atstojęs tėvą.
„Aš nesuprantu.“
„Suprantama, kad ne. Tu niekada ir
neturėjai suprasti, tavo paskirtis šiame
mieste buvo visiškai kita.“
„Paskirtis?“ – tyliai pakartojau,
girdėdama greitėjantį savo širdies
plakimą. Įrankiai turi paskirtį. Žmonės
turi tikslą. Ar dėdė Patrikas laiko mane
įrankiu?
„Tavo paskirtis buvo mirti, –
linktelėjęs lygiu balsu atsakė dėdė
Patrikas. – Vienokiu ar kitokiu būdu.
Stovėdama čia, tu mane nuvili, kaip
kažkada nuvylė ir tavo motina.“
Kvėptelėjusi stipriau prisispaudžiau
prie durų, kovodama su mane
užplūstančiu nerealumo pojūčiu.
Greičiausiai šis pokalbis vyko tik mano
galvoje, o aš vis dar stovėjau vonioje,
kovodama su savo kalte ir baime
pažvelgti dėdei Patrikui į akis ir pranešti
jam apie savo nesėkmę. Čia buvo tik
košmaras, gimęs mano galvoje, tik
košmaras.
„Tu tokia panaši į savo motiną, –
toliau kalbėjo dėdė Patrikas, – kaip du
vandens lašai.“
 Tik košmaras, kartojau mintyse, tai tik
košmaras.
„Nana tau taip ir nepasakė? – staiga
nusijuokė dėdė Patrikas, stebėdamas
mano veidą. Nuo jo juoko nevalingai
krūptelėjau. – Buvau tikras, kad ta sena
ragana kažką įtaria.“
Sustingusi stebėjau skausmo
perkreiptą dėdės Patriko veidą, iki galo
nesuvokdama jo žodžių.
„Ji buvo tikra gražuolė, mano
jaunesnioji sesutė, aš taip ja didžiavausi,
– žiūrėdamas kažkur į tolį tyliai kalbėjo
dėdė Patrikas, rodos, pamiršęs, kad
kabinete stoviu ir aš. – Iki tol, kol
nesugulė su tuo padaru.“ Tai pasakęs jis
stipriai sukando dantis ir neapykantos
kupinas akis nukreipė į mane.
Šoko apimta, žiūrėjau į dėdę Patriką,
sunkiai suvokdama jo žodžių prasmę.
Jausdami mano būseną, demoniški
balsai suūžė, beveik užgoždami kitus
dėdės Patriko žodžius.
„Ji tai nuo manęs puikiai slėpė, tačiau
nesugebėjo paslėpti augančio savo
pilvo.“
„Taip, – sušnypštė jis, pamatęs mano
akyse klausimą, – tavo tėvas buvo
demonas, atėmęs iš manęs Eleną. Jis
brangiai už tai sumokėjo, – kimiai
nusijuokė, – labai brangiai.“
Tylėdama stipriai užsimerkiau,
kovodama su mane apėmusiu
šleikštuliu. Stipriai plakanti širdis aidėjo
galvoje, susiliedama į vientisą ūžimą.
Galvoje manęs beveik neliko, liko tik
balsai.
„Aš norėjau išplėšti tave iš Elenos dar
įsčiose, tačiau ji manęs maldavo to
nedaryti. Mano išdidi sesutė maldavo! –
stipriai užsimerkęs dėdė Patrikas
užsivertė taurę ir ištuštino visą joje likusį
skystį. – Aš nusileidau, – sušnibždėjo
jis, – ir praradau ją galutinai.“
„Kur ji?“ – sunkiai iš savęs
išspaudžiau, per balsų ūžesį
negirdėdama savo pačios balso.
„Ji mirė tave gimdydama, sugebėjusi
išpešti iš manęs pažadą tavęs
nenužudyti.“ Į mane žvelgiančios pilkos
dėdės Patriko akys buvo šaltos kaip
ledas. Iš jų buvo dingusi visa meilė ir
šiluma, kurią tariausi matanti anksčiau.
„Kiekvieną dieną į tave žiūrėdamas, aš
matydavau sustingusį, šąlantį Elenos
kūną ir vis labiau tavęs nekenčiau.“
Mano krūtinėje pašėlusiai plakanti
širdis sustojo, susitraukdama į mažą,
skausmingą akmenuką. Aš galvojau, kad
jos jau neturėjau, maniau, kad ji pavirto
akmeniu. Vos dėlto klydau.
„Kodėl tada mane pasilikai?“ – tyliai
paklausiau, vos krutindama sustingusias
lūpas.
„Kad nepamirščiau, – sušnypštė dėdė
Patrikas, – kad nė akimirkos
nepamirčiau, ką jie man padarė,
versdamas juos kentėti taip, kaip
kentėjau aš.“
Tu norėjai gauti atsakymus, Aleksandra,
tai dabar klausykis. Staiga išgirdau šaltą
savo pačios balsą, kuris mane
akimirksniu prablaivė.
Prieš mane sėdintis Didysis Magistras
buvo nusiteikęs šnekėti. Galėjau tuo
pasinaudoti, privalėjau tuo pasinaudoti.
„Kas yra Mentu?“
„Demonas, – pašokdamas sušnypštė
dėdė Patrikas, – dar vienas demonas,
kurį aš ketinu amžiams sunaikinti.
Nešdinkis! Nešdinkis man iš akių arba
tuoj pat sunaikinsiu ir tave!
Staigiai išsitiesusi sustingau, pirmą
kartą gyvenime žiūrėdama į dėdę Patriką
kaip į priešą. Jis neatrodė senas ar
paliegęs. Jo judesiai buvo staigūs, o
kūnas tvirtas. Niekada anksčiau to
nepastebėjau.
Ar tu pasiruošusi jį nužudyti? Uždaviau
sau vienintelį klausimą, kuris šią
akimirką buvo pats svarbiausias.
Ne.
Daugiau netarusi nė žodžio apsisukau
ir peržengusi slenkstį tyliai uždariau
duris. Tą spragtelėjimą vieną kartą aš jau
buvau girdėjusi.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

62

Atidarius dvivėres Ordino Širdies

paradines duris, mane apakino ryškūs
rudeninės saulės spinduliai. Bent taip aš
pateisinau ašaras, srūvančias skruostais.
Viskas, kuo tikėjau, sugriuvo. Žmogus,
kažkada atstojęs man tėvą, mane tik
išnaudojo. Ir tai darė kantriai daugiau
nei dvidešimt metų. Tas žmogus buvo
tikras mano dėdė, o jo sesuo buvo
motina, išmaldavusi man gyvybę.
Greičiausiai aš turėčiau jausti jai
dėkingumą. Ji tai padarė dėl manęs, kaip
ir mirė dėl manęs. Ir vien už tai šią
minutę jos nekenčiau. Ji mirė, o aš
gyvenau, mokėdama už jos neapgalvotus
poelgius. Aš ką tik buvau išsimaudžiusi
po dušu. Neturėčiau jaustis tokia
purvina, kokia jaučiausi. Purvinu,
kvailu, išnaudojamu vaiku. Beveik
kūdikiu, Naujojo Orleano aiškiaregės
žodžiais tariant. Ji galėjo man pasakyti
daug daugiau. Gal ir būtų pasakiusi,
jeigu būčiau mokėjusi klausyti.
Pilkoji dykuma ne visada buvo tokia
pilka. Taip ji pradėjo pokalbį, kurį aš
kaip visada karštakošiškai nutraukiau,
neįsiklausydama į jos žodžius. Galbūt tie
žodžiai buvo tik jos pasakojimo pradžia,
galbūt Pilkoji dykuma buvo labiau
susijusi su manimi, mano motina ir
galbūt mano tėvu, nei aš kada nors
galėjau įsivaizduoti. Ir visa tai turėjau
šansą išgirsti. Ir jį praradau.
„Tu gali ten grįžti dabar pat. Tu šiam
miestui ir jo žmonėms nieko neskolinga,
įrankiai po dvidešimties metų susidėvi.“
Aš klausiausi savo pačios tariamų žodžių
ir, rodės, iki galo jų nesuvokiau. Tai
buvo tiesa, aš šiems žmonėms buvau
nieko neskolinga. Jie mane tik
išnaudojo, nors to ir nežinodami. Jie
manęs nekentė ir laikė mane išsigimėle.
Jie buvo neverti mano pasiaukojimo. Jie
buvo nieko neverti.
„Aš negaliu, – sukūkčiojau,
nutraukdama savo mintis, – aš taip
negaliu.“ Galbūt jie ir buvo neverti, kad
jiems padėčiau, galbūt kai kurie iš jų ir
nusipelnė mirties. Tačiau ne visi, tikrai
ne visi. Aš negalėjau dabar nuo jų
nusisukti. Taip padarydama nusisukčiau
nuo savęs ir savo praeities. Ištrinčiau iš
gyvenimo visus savo dvidešimt dvejus
metus. Tie metai buvo viskas, ką aš
turėjau. Dvidešimt dveji metai.
Tu vis dar turi Izabelę ir Naną. Ta
mintis šiek tiek praskaidrino mano
mintis. Laiko savęs gailėti aš dar turėsiu.
Buvo nebaigtų reikalų, o nebaigtų
reikalų aš nemėgau.
Nulipusi betoniniais laipteliais žemyn,
apsidairiau po beveik tuščią gatvę ir
pasitaisiusi ant peties nusvirusią kasą
patraukiau pas Izabelę vildamasi, kad
rasiu ją namie.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

63

„Ateinu“, – pasigirdo duslus Izabelės

balsas, ir po akimirkos išgirdau
rakinamas duris.
Iš gražaus šviesių plaukų apsupto
veido į mane žvelgė mėlynos Izabelės
akys. Ji atrodė nė kiek nepasikeitusi.
Galbūt tik jos žvilgsnis nebeturėjo to
gyvumo, kurį turėdavo anksčiau.
„Aš maniau, kad tavęs jau nebėra
gyvos“, – po ilgos tylos sušnabždėjo
Izabelė.
Man nespėjus atsakyti, ji žengtelėjo į
priekį ir stipriai mane apkabino. „Kur tu
dingai, pelyte?“
„Gal galėčiau užeiti?“ – paklausiau
stipriai ją suspausdama. Stovėdama
laiptinėje jaučiausi pernelyg
pažeidžiama. Po pokalbio su dėde
Patriku gimtasis miestelis man tapo
pačiu nesaugiausiu miestu žemėje.
„Tai aišku, – šyptelėjo Izabelė ir
praleidusi mane pirma savęs uždarė
paskui save duris. – Kavos, aišku, gersi?
O gal ko nors stipresnio?“
 Pirmą kartą gyvenime Izabelė atrodė
pasimetusi. Ji žiūrėjo visur, tik ne man į
akis.
„Kava bus gerai.“
Šią naktį norėjau pasitikti visiškai
blaiva, buvau tikra, kad man prireiks
kiekvieno sveiko proto lašo.
„Beje, labai karštai atrodai“, – per petį
metė Izabelė, įjungdama kavos virimo
aparatą. Ji stengėsi elgtis ir kalbėti taip,
kaip visada. Šiandien tai jai sunkiai
sekėsi. Izabelė buvo pernelyg įsitempusi,
pernelyg pasimetusi. Beveik kaip aš.
„Tu taip pat“, – atsakiau,
apžiūrinėdama jos trumpus dryžuotus
šortukus ir mėlyną palaidinukę,
išryškinančią žydras akis.
„Bute labai karšta, – paraudusi
paaiškino Izabelė, mesdama akį į savo
nuogas kojas. – Be to, aš kol kas niekur
nesiruošiau eiti.“
Padėjusi ant stalo du puodelius kavos
Izabelė prisėdo ant kėdės ir keletą
minučių mes tyliai ją siurbčiojom,
nedrįsdamos pradėti kalbėti. Aš tikrai
nežinojau, nuo ko pradėti. Tiesą sakant,
tiesiog bijojau pradėti šnekėti garsiai.
Papasakodama Izabelei viską, kas įvyko,
paversčiau tai realybe.
Užantspauduočiau tai ir padėčiau tašką.
 „Kur tu buvai, Aleksandra?“ –
pažvelgdama į mane giliai atsidususi
paklausė Izabelė. Jos žvilgsnis nustojo
lakstyti po virtuvę ir tapo toks, koks
buvo anksčiau – atidus, tiriantis, šiek
tiek šaltokas. Žmonės to niekada
nepastebėdavo, ypač vyrai. Izabelės akys
buvo per žydros, o plaukai per šviesūs,
kad jie kaip reikiant įsižiūrėtų į jos akis.
Ji buvo tokia pati kaip aš – šalta ir
uždara, skyrėsi tik mūsų kitiems
žmonėms vaidinami vaidmenys. Jai
visada vaidinti sekdavosi geriau.
„Naujajame Orleane žudžiau bulių.“
Toks buvo planas. Jis atrodė toks aiškus
ir paprastas, kad aš pati nustebau,
pasakydama jį garsiai. Mano talentas
viską komplikuoti buvo tiesiog
neišsemiamas.
„Ir kaip tau sekėsi?“ – po pauzės
paklausė Izabelė.
„Bulius vis dar gyvas, aš pažymėta
mirčiai, o Gabrielis liko Naujajame
Orleane palaidoti pusbrolio, dėl kurio
mirties esu kalta aš. – Nenuleisdama
akių stebėjau jos veidą, kuris man
kalbant vis sunkiau išlaikė savo
neperprantamą išraišką. Izabelė atrodė
sukrėsta. – O taip, beveik pamiršau,
dėdė Patrikas ir yra tikrasis mano dėdė,
jis manęs nekenčia nuo pat gimimo ir
išsiuntė į Naująjį Orleaną tik tam, kad
atlikčiau savo paskirtį – mirčiau. Bet aš jį
ir vėl nuvyliau.“ Po pauzės dar pridėjau,
nukąsdama gerkle kylančią raudą.
Izabelė nieko neatsakė. Aš dėl to jos
tikrai nekaltinau. Vos visa tai išpylusi,
gailėjausi kiekvieno pasakyto savo
žodžio. Aš ir vėl norėjau dalytis, ir vėl
bėgau nuo savęs ir savo vienatvės. Už tai
Izabelei gali tekti brangiai sumokėti.
„Kas Nesuterštajame mieste įvyko?“ –
neištvėrusi tylos paklausiau,
nebegalėdama išlaikyti Izabelės žvilgsnio.
„Be to, kad bulius baigia pragriauti
sienoje skylę? – šypteldama perklausė
Izabelė, – žmonės panikuoja.
Nesuterštasis miestas praranda vienintelį
savo privalumą – jis tampa pažeidžiamu,
nesaugiu. Magistrai panaikino mokestį
už miesto apsaugą, bandydami išsaugoti
čia gyvenančius žmones. Tai šiek tiek
padeda, tačiau siena vis dar griaunama.
Žmonės ne kvailiai, jie žino, ką tai
reiškia.“
„Kodėl Magistrai jos netaiso?“
„Jie ją taiso, – paprieštaravo Izabelė, –
ir naudoja dabar ne tik visų riterių
kraują, bet kviečia ir atrinktus
gyventojus. Tai dar viena priežastis,
kelianti žmonėms nepasitenkinimą. Jie
moka ne tam, kad krėslas siurbtų iš jų
kraują.“
„Jėzau“, – tyliai sumurmėjau, sukrėsta
Izabelės žodžių. Tai štai dėl ko
Nesuterštojo miesto siena manęs
nenorėjo praleisti. Joje cirkuliavo per
daug paprastų žmonių kraujo,
atskiedžiančio tokį kaip mano –
demonišką ir nežmonišką. Po truputį aš
šiam miestui tapau tuo, kuo mane ir
kaltino – demonu.
Izabelė sutikdama linktelėjo.
„Jie beveik nužudė tavo Naną, – po
neilgos pauzės dar pridėjo, pakeldama
akis. – Laimei, aš tuo metu buvau
Kraujo salėje ir tiesiog išplėšiau ją iš to
prakeikto krėslo.“
„Jie?“ – sukandusi dantis išspaudžiau.
Man reikėjo vardų. Ant stalo laisvai
gulinti mano ranka susigniaužė į kumštį.
Jiems teks už tai sumokėti.
„Dimitrijus, Broliai, keletas kitų, –
atsakė Izabelė, – juk tu supranti, kad jie
tik vykdė Magistrų nurodymus?“
Aš tą puikiai supratau. Tačiau tai
nieko nekeitė. Man nusibodo būti
įrankiu, nusibodo tik paklusti,
stengiantis išsaugoti savo pačios kailį.
Mano prioritetai pasikeitė.
 „Ačiū, – padėkojau sunkiai nurijusi
seiles. Tik jos dėka Nana liko gyva. Aš to
niekada nesiruošiau pamiršti.
„Nedėkok. Aš irgi Naną myliu“, –
atsakė Izabelė. Jos akys buvo pilnos
šešėlių.
„Ar tavo įtėviai viso to dalis?“
„Nežinau, greičiausiai, kad taip, aš su
jais nebesišneku.“
„Kodėl?“ – ar dėl to, kad jie taip
pasielgė su Nana? Ji buvo mano auklė,
bet nebuvo Magistrams artima. Netgi,
sakyčiau, atvirkščiai.
„Jie planavo tave paaukoti, – prašneko
Izabelė, – nespėjau išgirsti nei kur, nei
kaip, tačiau toks buvo jų didysis planas
– paaukoti tave tam, kad išsigelbėtų nuo
buliaus. Maniau, kad jie turi galvoje
Kraujo krėslą, planuodami išsiurbti iš
tavęs visą tavo kraują. Kitą rytą tavęs
neradusi, taip nebegalvojau. Aš maniau,
kad jie tave nužudė, Aleksandra. Taip,
kaip nužudo ir visus tuos demonus,
kuriuos išsikviečia tik tam, kad pailgintų
savo apgailėtinus gyvenimus. Ji mano
motina, Aleksandra, nors manęs ir
nepagimdė, aš negalėjau nužudyti savo
motinos, net ir keršydama už tave.“
Jai kalbant, pasitraukiau prie
virtuvinio lango nenorėdama, kad
Izabelė matytų mano veidą. Aš ir
nebūčiau norėjusi, kad ji dėl manęs
keršytų savo įmotei. Nejaugi Izabelė
manęs nepažįsta?
„Aš ruošiausi išvykti iš šio prakeikto
miesto. Norėjau tik palaukti buliaus ir
padėti miesto žmonėms su juo
susitvarkyti. – tęsė Izabelė. – Aš vis dar
ruošiuosi tai padaryti, Aleksandra.“
„Ar jau esi ką nors numačiusi?“
„Ne. Tiesiog noriu nešdintis iš čia kuo
toliau. Mano motina tave išdavė,
Aleksandra. Aš jai niekada už tai
neatleisiu.“
Ne taip, kaip mane išdavė dėdė Patrikas.
Žmogus, kuris krauju man buvo pats
artimiausias.
„Naujajame Orleane palikau nebaigtų
reikalų.“
„Naujasis Orleanas įdomus miestas, –
po pauzės atsakė Izabelė, – labai
spalvingas.“
Atsisukusi kreivai šyptelėjau,
susilaukdama tokios pačios Izabelės
reakcijos. Šis miestelis mums tapo per
mažas. Jeigu mums pavyktų nugalėti
bulių...
„Tau nereikėjo čia grįžti, – surimtėjusi
prakalbo Izabelė, – tu nebeturi čia
užnugario.“
 „Aš čia tam, kad sunaikinčiau bulių,
Izabele, maniau, kad tą jau supratai.“
„Tu esi per daug užsispyrusi, pelyte,
bijau, kad ne buliaus tau šiame mieste
reikia bijoti.“
„Ar šiąnakt budėsi prie sienos?“ –
paklausiau žinodama, ką ji atsakys. Aš
mokėjau saugoti savo užnugarį,
svarbiausia, kad už nugaros nebūtų man
brangių žmonių.
„Tai aišku, dabar tai vienintelė vieta,
kur kas nors vyksta. Jei ne bulius,
praėjusi savaitė būtų buvusi labai
nuobodi.“
„Tuomet susitiksime kažkur ten“, –
tarstelėjau atsistodama. Buvau tikra, kad
ateinanti naktis nuobodi nebus.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

64

„Aleksandra?“ – duris atidariusi senyva

moteris buvo vienintelė motina, kurią
kada nors turėjau. Per visus tuos
dvidešimt dvejus metus ji iš manęs
nieko nereikalavo, nieko neprašė,
priimdama mane tokią, kokia aš buvau.
Ar ji žinojo, ką taip kantriai augina?
„Tai aš, Nana“, – neryžtingai
sumurmėjau, pastebėdama jos nuo
išsekimo įkritusias akis ir įdubusius
skruostus. Iš naujo krūtine pakilo
pyktis, užstrigdamas gerklėje. Ką dar
Magistrai buvo pasiruošę paaukoti, kad
išsaugotų savo prakeiktą miestą?
„Užeik, vaikeli, – sumurmėjo,
nuimdama grandinę ir atidarydama
duris. – Aš maniau, kad tavęs nebėra
mieste.“ Ji, kitaip nei Izabelė, nepasakė
maniusi, kad manęs nebėra gyvos. Staiga
man pasidarė įdomu, ar ji turėjo būdų
tą sužinoti pati.
„Man teko išvykti, atleisk, kad tavęs
neperspėjau. Negalėjau.“
„Neatsiprašinėk, vaikeli, žinau, kad tu
taip nebūtum pasielgusi, – nutraukė ji
mane, eidama link virtuvės, –
svarbiausia, kad esi sveika.“
Vos keliais žodžiais ji grąžino man
jausmą, kad esu namie. Vien dėl jos
buvo verta grįžti į Nesuterštąjį miestą.
Slėpdama akyse ašaras klestelėjau ant
kėdės ir stebėjau, kaip ji neskubėdama
ruošia savo mėgstamiausią žolelių arbatą.
Ant palangės tupintis Tinginys, mane
pamatęs, vieną kartą miauktelėjo ir vėl
grįžo prie savo reikalų. Pas Naną
namelyje visada jausdavausi šiek tiek
kitaip, lengvesnė, ne tokia supančiota.
Seniau galvojau, jog taip yra todėl, kad
tik pas ją aš iš tikrųjų jaučiausi kaip
namie. Taip manydama klydau. Išvykus
iš Nesuterštojo miesto, toks pojūtis
mane lydėjo visur.
Norėjau jos paklausti apie Kraujo
krėslą, tačiau jos išbalęs veidas man
pasakė viską, ką reikėjo žinoti. Galbūt
paskutinį kartą sėdėdama jos jaukioje
virtuvėje aš norėjau tiesiog būti. Man
atrodė, kad šios valandos, praleistos su
Nana, liks tik mano prisiminimuose.
Kaip ir pats Nesuterštasis miestas.
Nenorėjau jų gadinti pasakodama Nanai
apie tai, ką padariau, apie savo kaltę dėl
Edžio mirties ir dėdės Patriko išdavystę.
 Padėjusi ant stalo du puodelius
arbatos, Nana link manęs pastūmė
šviežiai keptų sausainių.
„Tu esi tuo, kuo pats save padarai, –
prakalbo Nana žiūrėdama, kaip aš
neskubiai kramtau sausainį. – Niekada
to nepamiršk.“
Pakėlusi akis, susidūriau su jos rimtu
tamsių akių žvilgsniu.
Linktelėjusi pasiėmiau dar vieną
sausainį ir mėgavausi kiekvienu kąsniu.
Aš dar turėsiu laiko paklausti, ką tais
žodžiais ji norėjo pasakyti. Galbūt
paklausta ji man netgi atsakys. Tą
akimirką galiausiai supratau, kad visai
jos nepažįstu. Aš privalėjau sunaikinti
bulių. Gyvenime buvau palikusi
pernelyg daug palaidų galų, kuriuos
visus ateityje ruošiausi užrišti.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

65

Mane prižadino už lango gaudžiantys

varpai. Pašokusi nuo sofos, pasimetusi
apsidairiau, neatpažindama pritemdyto
Nanos kambario. Net nepastebėjau,
kada sėdėdama jos jaukioje svetainėje
užmigau.
Skubiai apsidairiusi susiradau savo
ginklus, ant kėdės numestą švarką ir
viską susirinkusi nuėjau atsisveikinti su
Nana.
Žinojau, kodėl šiandien gaudžia
varpai.
Medžioklės laikas prasidėjo.
Naną radau palinkusią prie senos
receptų knygos, galvą pasirėmusią ranka.
„Man laikas eiti, Nana.“
„Aš žinau, vaikeli, būk atsargi“, –
pasikėlusi nuo kėdės sumurmėjo ir
paėmusi mane už rankos švelniai
pabučiavo į kaktą.
Pasitaisiusi savo durklus, nuėmiau
nuo durų užrakto grandinę.
„Zoja sakė, kad tavo darbas šiame
mieste baigtas“, – sumurmėjau
neatsisukdama. Po pokalbio su dėde
Patriku buvau apie tai beveik pamiršusi.
Jaučiau, kaip už manęs stovinti Nana
įsitempia ir sustingsta. Ji nepratarė nė
žodžio.
„Nana?“
Už manęs stovinti senyva moteris
rodos net nebekvėpavo.
Nurijusi staiga burnoje užstrigusį
gumulą, ilgiau nelaukiau.
Nebaigti reikalai, mintyse sau
priminiau ir uždariusi paskui save duris
sunkiai į jas atsišliejau, iš karto
panirdama į ošiančią demoniškų balsų
jūrą.
Knygos savininkas: Agnė Mikelionytė

66

Gaudžiantis Nesuterštasis miestas

buvo apšviestas besileidžiančios saulės ir
visiškai tuščias. Stabtelėjusi vieną kartą
giliai įkvėpiau ir įsiklausiau į savo kraują,
kuris kiekvieną sekundę vis garsiau
kažką šnabždėjo. Didžiojo Magistro
medaliono nebeturėjau, mano link
kaklo pakilusi ranka tebuvo tik įprotis,
kurio dar nebuvau spėjusi atsikratyti.
 Pastovėjusi keletą minučių, pajaučiau
traukimą į rytus. Toje pusėje stovėjo
pagrindiniai Nesuterštojo miesto vartai.
Staigiai iškvėpusi iš plaučių orą, kurio
net nejaučiau sulaikanti, nubėgau sienos
link, klausydamasi savo nelygaus,
trūkčiojančio kvėpavimo.
Čia tik demonas, tik demonas, mintyse
kartojau, kovodama su kiekvienu
žingsniu vis labiau kylančia panika.
Baimė buvo gerai, ji man visada
suteikdavo papildomą dalelę greičio, bet
ne panika. Tik ne panika.
Pasiekusi Centrinę gatvę, pamačiau
vartų link bėgančius riterius, tarp kurių
pastebėjau Dimitrijų ir šalia jo bėgančius
Brolius. Jie vis dar buvo gyvi. Su jais
turėjau nesuvestų sąskaitų, kurios turės
palaukti.
Mano dėmesį atitraukė varpų gaudesį
nustelbiantis bildesys. Taip bildėti galėjo
tik griaunama miesto siena.
„Judėk, Aleksandra“, – paraginau save,
paspartindama žingsnį. Buvau
pasiryžusi nepraleisti nė vienos
artėjančios kovos minutės. Ta kova
buvo mano. Aš privalėjau būti jos
centre.
Pasukusi už paskutinio Centrinės
gatvės vingio, vos neįsirėžiau į
sustingusią grupelę riterių, kurių
priešakyje stovėjo senasis Tomas. Jie
tylėdami stebėjo milžinišką juodai baltą
bulių, kuris savo galingais ragais
nepailsdamas daužė mano akyse
byrančią sieną.
„Jėzau“, – tyliai sušnabždėjo kažkas iš
riterių.
Jų veiduose mačiau baimę ir
mirštančią viltį. Niekas netikėjo, kad šį
kartą siena atlaikys. Turėjau pripažinti,
kad jie buvo drąsesni nei galvojau.
Nebent net neįtarė, kas jų laukia už tos
sienos.
„Nepamirškit, mes vilkų gauja“, –
užriko priekyje stovintis Tomas. Tuos
žodžius aš jau buvau girdėjusi, jie buvo
Mokytojo. Tomo žodžiai išjudino
aplink jį susibūrusius riterius, tarp kurių
mačiau ir Adomą, pabalusiais
krumpliais gniaužiantį kardo rankeną.
Jie visi buvo čia, žiūrėdami tik į priekį ir
pirmą kartą gyvenime pamiršdami
mane.
Apsidairiusi akimis susiradau Izabelę,
kuri stovėjo šiek tiek atokiau nuo riterių
grupelės ir stebėjo šešėlyje stovinčią
Iriną.
Prasibrovusi pro riterius, atsistojau
šalia, susilaukdama trumpo jos
žvilgsnio.
„Kur tu buvai?“ – neramiai
sujudėdama tyliai sumurmėjo Izabelė.
„Miegojau“, – taip pat tyliai atsakiau,
jausdama kaistančius skruostus.
Nieko neatsakiusi, ji trumpai į mane
žvilgtelėjo.
„Aš buvau pavargusi, – gindamasi
suburbėjau. – Kur Didysis Magistras?“
„Tau už nugaros“, – mosteldama galva
atsakė Izabelė.
Krūptelėjusi atsisukau ir susidūriau su
pilkomis Didžiojo Magistro akimis. Jis
stovėjo tik keletą metrų už manęs,
rankoje laikydamas durklą, labai panašų
į manąjį. Jo akys buvo šaltos ir
negailestingos. Beveik tokios pačios
spalvos kaip mano.
Aš tavęs nepastebėjau, dėde. Norėjau
pasakyti, kovodama su kylančiu pykčiu.
Nesitikėjau, kad tau užteks drąsos čia
stovėti, kartu su kitais.
Tarsi įskaitęs mano veidą, dėdė
Patrikas nežymiai kilstelėjo galvą,
nukreipdamas savo šaltas akis į sienoje
atsivėrusią skylę. Nesuterštojo miesto
siena griuvo.
Kovodama su mane dusinančia
panika, stebėjau sienoje žiojėjančią skylę.
Man bežiūrint, iš buliaus sutraukytų
sienos gyslų pradėjo lašėti juodas skystis.
„Siena kraujuoja, – sudrebėjusiu balsu
tarstelėjo Izabelė. Ji atrodė sukrėsta. –
Kas per velnias...“ – dar pridėjo,
mesdama į mane baimingą žvilgsnį.
Nieko neatsakiusi, sunkiai nurijau
gerklėje užstrigusias seiles.
Bulius, atlikęs savo darbą, jau buvo
dingęs. Girdėjosi tik gaudžiantys varpai,
vis dar skelbiantys apie pavojų.
Kitoje sienos pusėje pro išgriautą skylę
mačiau saulės apšviestą Pilkąją dykumą.
Ji atrodė tokia pat šiurpi, kaip ir
kiekvieną kartą, mano žvilgsniui už jos
užkliuvus. Sunku buvo patikėti, kad dar
šiandien ją kirtau.
Staiga tolumoje pamačiau keturias
tamsias figūras, sparčiai artėjančias link
miesto. Nejučiomis tvirčiau suspaudžiau
savo kardą, kurį net nepajaučiau
išsitraukusi. Kita mano ranka ilsėjosi ant
durklo rankenos, tik per plauką
nepaspausdama nedidelės įdubėlės. Ne
dabar. Mano kraujui dar ne laikas.
Keturios tamsios figūros kas akimirką
vis labiau artėjo, sukeldamos negarsų
murmesį man už nugaros. Mus ir
keturis artėjančius demonus teskyrė tik
keli šimtai metrų. Jau beveik galėjau
įžiūrėti jų veidus, paslėptus po tamsiais
gobtuvais, užsmauktais ant jų galvų.
Nevalingai akimis ieškojau žydrų
arktinių akių, kurias sapnuodavau
beveik kiekvieną naktį.
Staiga išgirdau trakštelėjimą, ir po
akimirkos pasigirdo kulkosvaidžio
tratėjimas, nustelbiantis kažką be
perstojo rėkiančią Aną.
Link mūsų artėjantys demonai nė
akimirkos nesustojo, gal netgi pagreitino
savo žingsnius, tiesiog mano akyse
pradėdami dalytis. Vietoje keturių
figūrų, jų jau buvo aštuoni, paskui
dvylika, dar vėliau vėl aštuoni. Jie
pradėjo mirgėti erdvėje, akimirkai
išnykdami ir vėl atsirasdami, jau šiek
tiek kitoje vietoje, arčiau Nesuterštojo
miesto. Iš kulkosvaidžio lekiančios
kulkos, rodės, jų net nepaliesdavo, kaip
nepaliesdavo ir juodojo buliaus, be
pėdsako išnykusio tarp miesto sienų.
„Kulkos jų nepasiekia, – sušnabždėjo
šalia manęs stovinti Izabelė, – ar tu
matai, Aleksandra? Nepasiekia.“
Link mūsų artėjančių demonų galia
buvo sunkiai suvokiama. Kaip galima
nugalėti tiesiog akyse besidalijančius
demonus?
Tu gali pabandyti. Mintyse kartojau tai
kaip mantrą. Tik pabandyk.
 Nuo sienos demonus teskyrė tik
keliasdešimt metrų. Staiga be perstojo
tratėjęs Anos kulkosvaidis nutilo ir aš
išgirdau duslų bumbtelėjimą, jos kūnui
nukritus ant žemės, demonams po
kojomis. Iš jos krūtinės styrojo durklo
rankena.
Švilpiančiai įkvėpusi oro, tvirčiau
suspaudžiau kardo rankeną.
Aš net nepastebėjau, kas tą durklą
metė.
Giliai kvėpuodama pro burną,
užsispyrusiai kovojau su kylančia
panika, akimis įsisiurbdama į demonų
veidus, jiems visiems kartu žengiant pro
platų sienoje išgriautą plyšį.
Staiga pajaučiau aštrų mano kaklą
pjaunantį metalą.
„Tik pajudėk, dukterėčia, ir aš
perpjausiu tave kaip avį“, – sukuždėjo
man į plaukus dėdė Patrikas.
Apstulbusi sustingau, negalėdama
patikėti tuo, kas vyksta. Šalia manęs
stovinti Izabelė žiūrėjo į dėdę Patriką
taip, tarsi matytų jį pirmą kartą.
Gaudžiantys varpai paskutinį kartą
suaidėjo ir nutilo. Palikdami mus tyloje.
Ar jis ruošiasi mane čia nužudyti?
Galvoje sukosi vienintelė mintis,
jaučiant oda riedantį kraujo lašą.
 „Aš tavęs laukiau, – nekeldamas balso
prašneko dėdė Patrikas, tvirčiau mane
suspausdamas. – Ar tau nepatiko mano
siųsta dovana?“
Ką jis čia šneka?
Nedrįsdama net sujudėti, išgirdau
apstulbusį Izabelės šūksnį ir griežtą
Irinos balsą, liepiantį jai tučtuojau
nutilti. Kaip užhipnotizuota žiūrėjau į
juodą sustingusią figūrą, iš po kurios
gobtuvo mane gręžė deginantis žvilgsnis.
Jau žinau, kuris iš keturių demonų yra
Mentunas, nerišliai pagalvojau, jausdama
gerklėje užstrigusį šūksnį.
Patvirtindamas mano mintį, demonas
lėtai nuo galvos nusismaukė gobtuvą,
apnuogindamas kampuotų bruožų
veidą su giliomis, žydromis kaip arktinis
dangus akimis. Jo lūpos buvo
suspaustos į tiesią tvirtą liniją,
pabrėždamos kvadratinį žandikaulį ir
aukštus išsišokusius skruostikaulius.
Juodi kaip varno sparnas plaukai šį kartą
buvo sukelti aukštai į arklio uodegą,
atidengdami jo plačią kaktą.
Nuo jo sklido deginantis šaltis, kurį aš
beveik galėjau apčiuopti.
Jo šaltos akys lėtai nužvelgė mane,
man kaklą pjaunantį peilį ir galiausiai
nukrypo į Didįjį Magistrą, kurio ranka
ant mano kaklo buvo pradėjusi
nežymiai drebėti.
„Tu nori derėtis?“ – paklausė jis lėtai,
tarsi negalėdamas patikėti dėdės Patriko
žodžiais.
Išgirdusi jo žemą, galios pilną balsą
nežymiai sudrebėjau, kovodama su
keistais mane apimančiais jausmais. Ant
mano sprando įspaustas ženklas tarsi
atsibudo, pradėdamas skleisti kas
akimirką stiprėjantį šaltį. Jaučiau, kaip
kūnas pasidengia žąsies oda, kovodamas
su greitai pasikeitusia temperatūra.
„Jei prisieksi, kad nei tu, nei tavo
liepiami kiti manęs ir likusių Magistrų
nepalies, aš ją paliksiu gyvą“, – prakalbo
dėdė Patrikas.
Ką tu čia šneki? Norėjau sušukti. Kodėl
jam tai turėtų rūpėti?
Akimirką įsivyravo absoliuti tyla, kurią
staiga nutraukė negarsus gerklinis
juokas, labiau primenantis žvėries
urzgimą.
„Tu labai įžūlus, mage, –
susiaurėjusiomis akimis galiausiai
prašneko Mentunas, – juodojo mėnulio
ciklas, tai viskas, ką tu gali gauti.“
Mane laikanti dėdės Patriko ranka
akimirką įsitempė, dar giliau įsirėždama
į kaklą.
 Nejučiomis užsimerkiau, ruošdamasi
mirčiai.
„Tebūnie“, – išgirdau tylų dėdės
Patriko balsą.
„Tebūnie“, – suurzgė Mentunas.
Kelios vėlesnės minutės amžiams
įsirėžė man į atmintį, padovanodamos
dar didesnę kaltę. Viskas truko, rodos,
tik akimirką.
Aštrus kaklą rėžiantis peilis staiga
dingo ir aš pajutau stiprias rankas,
pakėlusias mane nuo žemės ir
prispaudusias prie akmeninės sienos.
Priekyje savęs mačiau tik juodą plačią
nugarą ir ilgus aukštai surištus plaukus.
Man sujudėjus, demonas žaibiškai
atsisuko ir sugriebęs mane už gerklės
prisitraukė prie blizgančių aukso spalvos
akių.
„Pajudėk, Yorgana, ir vietoje mirties
Mentunas padovanos jiems kančią“, –
sušnypštė jis.
Jo aukso spalvos akyse nemačiau nė
krislelio gailesčio, nieko žmogiško ir
atpažįstamo. Ar aš turėjau iš ko rinktis?
Tuo metu maniau, kad ne.
Pamatęs mano akyse pralaimėjimo
kartėlį, demonas paleido mano kaklą ir
nesvyruodamas atsuko man nugarą. Aš
norėjau tą pačią akimirką išsitraukti
durklą ir įbesti jam į širdį, bet nedrįsau,
bijodama jo keisto pažado. Sustingusi
stebėjau, kaip trys likę demonai
atsiranda ir dingsta erdvėje ilgais kardais
skersdami rėkiančius iš baimės riterius.
Mačiau, kaip garsiai rėkdamas
Dimitrijus iškelia kardą ir nukreipia jį
prieš artėjantį demoną, mačiau, kaip
Mentunas, net nestabtelėjęs, blokuoja
Dimitrijaus kirtį ir po akimirkos
perpjauna jam gerklę. Girdėjau iš
baimės klykiantį Brolį, stebintį ant
grindinio gulintį dvynį. Mačiau, kaip
Mentunas, paspyręs Dimitrijaus kūną,
pasisuka į kitą riterį, kirčiui pakeldamas
kardą, kurį blokuoja Izabelė.
„Ne“, – girdėjau šaižų kažkieno
klyksmą, kuris, pasirodo, buvo mano.
Tarsi mane išgirdęs, Mentunas
akimirką sustingo, sustabdydamas savo
mirtiną šokį. Išnykęs erdvėje, pasirodė
Izabelei iš kairės, ištraukė iš jos rankų
kardą ir kirto jai per veidą, nusviesdamas
jos kūną kelis metrus į šalį. Ji taip ir
nepakilo, neišgirdo baimės ir skausmo
kupino Irinos šūksnio, jai suakmenėjus
stovint viso to chaoso viduje. Mano
paskutinis žvilgsnis buvo skirtas dėdei
Patrikui, kurio akyse mačiau tik
tuštumą.
 Daugiau aš nieko nemačiau –
nugrimzdau į juodą, klampią tamsą.