Versta iš: Megan Hart, Tear You Apart, Harlequin Mira,

2013 © Megan Hart, 2013 šis leidinys publikuojamas pagal

sutartį su „Harlequin Enterprises II B. V./s. a. r. 1.“
Iš anglų kalbos vertė Lina Kaminskaitė

Redagavo Indrė Petrėtytė

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.
Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius,
yra visiškai atsitiktinis.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos
nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės
bibliografijos duomenų banke (NBDB)
© Lina Kaminskaitė, vertimas iš anglų kalbos, 2017
© Živilė Adomaitytė, knygos dizainas, 2018
© Shutterstock.com, viršelio nuotrauka
© „Svajonių knygos“, 2018
ISBN 978-609-03-0356-6
Visiems, kurie buvo praradę
valią, — labanakt ir saldžių
saldžių sapnų.
Kartais meilės pradžia ne itin garbinga, o pabaiga
gniuždanti. Gyvename dėl visko, kas yra tarp jų.

Ann Patchett „Pabaigos jausmas“

Tai meilės istorija.
 1
Išlipusi iš traukinio, iš karto išsikviečiau taksi, bet pakako
akimirkos, kad vėlyvo kovo dulksna paverstų niekais visas
popietės pastangas — prie kaktos ir skruostų limpa šlapi
plaukai. Ant kūno karo nuo drėgmės apsunkę drabužiai.
Galerijos tualete nusitraukiu permirkusias juodas kojines ir,
suvyniojusi jas į popierinius rankšluosčius, įsimetu į rankinę.
Mano kojos baltos kaip sniegas. Noriu ne taurės baltojo vyno,
o kavos arba didelio puodelio kakavos su plakta grietinėle.
Trokštu ko nors saldaus.
Čia turėtų būti desertų, bet randu tik kalnus pjaustyto
sūrio, drėkstančio ant padėklų tarp įmantrių krekerių likučių.
Medaus ir garstyčių padažas atrodo pakenčiamai, bet baltas
kaimiškas padažas žada virškinamojo trakto kančias.
Permirkusi iki paskutinio siūlo esu Slapesnė už sūrį, padažus
ir vyną.
Dar nemačiau Navino. Jis kaip visada flirtuoja su svečiais.
Negaliu jam priekaištauti. Nauja galerija — rimtas iššūkis.
Niujorkas ne Filadelfija, todėl atidarymas turi padaryti įspūdį.
Galiausiai vis tiek prie manęs prieis.
Vieną ranką paspaudžiu po krūtine, kita remiuosi į ją
alkūne ir laikau taurę vyno. Apžiūrinėju didelio formato
nuotrauką. Dvidešimt su keturiasdešimt, apskaičiuoju, nors
man visada prastai sekėsi matuoti. Nuotraukos turinys
atliepia šiandienos orą. Šlapia gatvė, balose raibuliuoja
benzino vaivorykštės. Vienoje jų stovi vaikas su raudonais
guminiais batais ir stebi savo atspindį. Sunku pasakyti,
mergaitė ar berniukas. Pusilgiai plaukai, beformis lietpaltis,
švelnūs belyčiai bruožai.
Nesvarbu.
Manęs nedomina kažkoks suknistas portretas. Darbas
pakankamai didelis, kad kas nors paklotų už jį nemenką
sumą. Aš nežymiai papurtau galvą. Stebiuosi, kodėl Navinas
sumanė jį eksponuoti. Tikriausiai buvo skolingas ir priešingu
atveju turėtų pačiulpti. Oralinis būtų labiau atsipirkęs.
 Išgirstu, kaip kažkas suglamžo popieriaus lapą. Pakutena
man sprandą. Pajuntu veriantį žvilgsnį. Atsisuku.
— Šitam šūdui reikėtų visos pilies.
Balsas švelnus. Kimus. Beveik belytis, kaip vaikas
nuotraukoje. Akimirką padvejojusi pakeliu galvą ir skubiai
įsižiūriu. Vyras. Švelnaus balso vyras.
Jis žvelgia ne į mane, bet į nuotrauką, todėl galiu keliomis
sekundėmis ilgiau, nei reikalauja padorumas, nenuleisti nuo
jo akių.
Šlapio smėlio spalvos plaukai gaubia kaktą ir skruostus.
Trumpi kuokštai nugaroje vos dengia kaklą. Vyro veidas
apžėlęs šeriais. Jis ne iš tų, kurie kelias dienas tiesiog
nesiskuta. Matyti, kad ilgai ir kruopščiai darbavosi skustuvu.
Vilki tamsų kostiumą ir baltus marškinius, ryši siaurą tamsų
kaklaraištį. Retro. Avi juodus konversus.
— Kas galėtų už ją tiek mokėti?
Jis akimirką žvelgia į mane. Pamatęs, kad nenuleidžiu nuo
jo akių, pamoja į nuotrauką.
— Ji visai nebloga.
Nesuprantu, kas man šovė į galvą. Tai brangus šūdo
gabalas. Pasityčiojimas iš meno. Turėčiau piktintis, kad
švaistau jam savo laiką, tarsi grožį būtų galima patirti tik
dalimis. Prakeikimas, galbūt tai tiesa.
Galbūt spoksodama į šūdo gabalą praleidau galimybę patirti
tikrą grožį. Įdėmiai įsižiūriu dar kartą. Darbas techniškai
atliktas nepriekaištingai. Apšvietimas, fokusas, ekspozicija.
Vis dėlto ne meno kūrinys.
Vis dėlto kas nors jį nusipirks, nes pastebės tai, ką
pastebėjau aš — puikiai įrėmintą neva keistą kadrą. Įtikins
save, kad jis pakankamai unikalus padaryti įspūdį draugams,
bet iš tiesų tik pasitenkins geru sandėriu.
— Nuotrauka atrodo kaip meno kūrinys, bet tokia nėra.
Kaip tik todėl kas nors paklos už ją tūkstantį žalių ir
pasikabins svetainėje, kurioje susiburia tik per Kalėdas.
Todėl, kad nuotrauka atrodo kaip meno kūrinys, bet tokia
nėra.
 Vyras pasitrina smakrą.
— Taip manot?
— Žinoma. Priešingu atveju Navinas jos neeksponuotų.
Slapta dirsteliu į vyrą. Norėčiau įsidrąsinti ir pažvelgti jam į
akis.
— Ką gi, man irgi reikia susimokėti nuomą. Pora šimtinių
tikrai nepamaišys.
Na, žinoma. Parodų atidarymuose taip atrodo tik
menininkai. Paprastai alkani. Šis taip pat pakankamai liesas,
kad įtartum gyvenantį pusbadžiu. Stovėdama arti jo,
užuodžiu cigaretes ir aksomą. Šiandien jo nevilki, bet tai visai
nesvarbu. Skoniai, garsai ir kvapai mane nuveda ten, kur
nenuveda kitų. Matau spalvas, kur jų neturėčiau matyti.
Šįkart užuodžiu aksomą.
— Jūs — nuotraukos autorius?
— Taip, — linkteli vyras.
Kad ir ką pasakė anksčiau, neslepia pasididžiavimo.
Jeigu būtų išpeikęs kito menininko darbą, nusivilčiau.
Nesvarbu, kad išrėžtų tiesą. Dabar pajuntu jam prielankumą.
— Ji tikrai visai nebloga.
Vyras susiraukia ir papurto galvą.
— Jūs prasta melagė.
Manau, kad esu puiki melagė.
Nuotraukos autorius dar kartą pažvelgia į savo darbą ir
gūžteli pečiais.
— Kas nors ją nupirks, nes atrodo kaip nereiklus meno
kūrinys. Ar tą norėjote pasakyti?
— Taip.
— Jūs profesionalė.
Jis dar kartą gūžteli pečiais. Vieną ranką prispaudžia po
krūtine, pasiremia į ją kitos rankos alkūne ir dar kartą įdėmiai
nužvelgia nuotrauką. Jo laikysena neprasprūsta man pro
akis — išvystu savo atvaizdą. Vyras įsikanda nykštį.
Sprendžiant iš nukramtyto nago, panašu, kad tai senas
įprotis.
— Padariau ją paprašytas Navino. Jis norėjo prekės. Jokių
lėlių galvų su pieštukais iš kiaurų akiduobių.
Aš gera melagė, bet prasta kortuotoja. Mano veidas
persimaino. Žinau, apie ką kalba vyras. Nuotrauka mėnesių
mėnesius, galbūt netgi metus, kabėjo galinėje patalpoje
Navino galerijoje Filadelfijoje.
Apsimetu nesuprantanti, kad darbo nesisekė parduoti. Tada
kodėl laikė jį pakabintą tolimiausiame kampe? Juokaudavau,
kad prisirišo prie nuotraukos ir saugojo nuo lankytojų akių.
Galbūt taip ir buvo.
— Ar ji jūsų?
Fotografas nusijuokia.
— Vilis Robertsas.
Aš paspaudžiu jam ranką. Jo pirštai šiurkštūs ir nusėti
nuospaudų. Akimirką įsivaizduoju, kokį garsą skleistų,
lytėdami švelnų paviršių. Tikriausiai sukeltų trintį arba
šiugždesį.
— Elizabetė Amblin.
Jis suima mano pirštus. Akimirką esu tikra, kad pabučiuos
ranką. Įsitempiu, laukdama, kol jo lūpos priglus prie odos, o
liežuvis paliks drėgną šliūžę. Nusistebiu savimi, nes žinau,
kad jis niekada taip nepasielgtų. Žmonės nedaro tokių dalykų
nepažįstamiesiems. Nedaro netgi meilužiai.
Žinau, kad mano vaizduotė audringa, bet kai naujasis
pažįstamas paleidžia ranką, pasijuntu šiek tiek nusivylusi. Vis
dar jaučiu jo prisilietimą ir šiurkščius pirštus. Nesu švelni kaip
šilkas, kad ir kiek lepinčiau odą brangiais kremais, bet būčiau
jam tikusi. Šiugždėjusi.
— Jūs Navino draugė?
— Taip, panašiai. Mus sieja meilė ir neapykanta. —
Akimirkai nutylu ir stebiu fotografo veidą. — Navinui patinka,
kad dirbu pusvelčiui, o aš negaliu to pakęsti.
Vilis nusijuokia. Jo akys raibuliuoja mėlynai ir žaliai, kol
galiausiai nušvinta auksu. Jis prisimerkia. Pastebiu siauras
lūpas ir baltus tiesius dantis. Juokdamasis persikreipia ir
neatrodo patrauklus, bet turi kažką užkrečiamo. Aš taip pat
nusijuokiu.
 Galerijoje skamba muzika — salės kampe kamuojasi
styginių kvartetas, čyruodamas Pachelbelio „Kanoną“ ir
„Elizai“. Tikriausiai studentai — Navinas niekada nemokėtų
profesionalams. Bandau atspėti, kurį iš jų dulkino. Mano
bičiulis prisiriša ne tik prie paveikslų ir kitų daiktų, kuriuos
laiko atokiausiame galerijos kampe, bet ir prie žmonių. Aš —
viena jų. Salėje vis dar gausu maisto ir vyno. Neskamba tik
juokas, todėl mudu atkreipiame dėmesį.
Vilis užverčia galvą, dar kelis kartus sukikena ir pažvelgia į
mane.
— Reikėtų pasisukioti tarp svečių.
Noriu jį sulaikyti. Atkalbėti nuo pareigos. Stebėdama jo
žvilgsnį, slystantį mano kūnu, drėgnais drabužiais ir
nuogomis kojomis, suprantu, kad man pavyktų. Jis jau mane
prilietė. Žino, koks tai jausmas. Trokštu, kad norėtų sužinoti
daugiau.
— Žinoma. — Smakru parodau į salę. — Aš taip pat turiu
reikalų.
Aš gera melagė.
— Buvo malonu susipažinti, Elizabete.
Vilis vėl ištiesia man ranką.
Šį kartą neįsivaizduoju, kaip prie plaštakos priglunda jo
lūpos. Tai kvaila. Mudu dalykiškai ir tvirtai paspaudžiame
vienas kitam ranką. Aš nusisuku ir susidomėjusi dar kartą
pažvelgiu į Vilio šūdo gabalą, kuris vaidina meną —
nenoriu stebėti, kaip jis nueina.
Navinas randa mane priešais siauras pakylas su keramikos
darbais. Nieko įdomaus. Formaliai jie mieli. Komerciškai
sėkmingi. Perkami. Džiaugiuosi už galeriją. Vis dėlto dirbiniai
atsiduoda šūdu. Galbūt iš jo pagaminti. Galbūt mano
smegenis pasiekė signalai, klaidinantys jusles. Kad ir kaip
būtų, žvelgiu į juos susiraukusi, kai draugas apkabina mane
per pečius ir prisitraukia artyn.
— Kelis jau pardaviau. Jų autorius Leisis Džonsbaris.
Navinas apdovanoja mane akinama šypsena. Padvelkia
brangiu odekolonu ir pomada, kuria tepa savo juodus kaip
smala plaukus. Tai tikri kvapai. Visi gali juos užuosti.
Klausydamasi Navino, burnoje pajuntu cukraus vatos skonį.
Švelnų, lengvą, saldų. Kartais klausantis jo suskausta dantis.
Vis dėlto mėgstu ir cukraus vatą, ir Navino kalbas.
Bendraujame nuo neatmenamų laikų. Tikriausiai tai
vienintelis žmogus, pažįstantis mane kaip nuluptą. Prieš
atsakydama liežuviu persibraukiu per dantis.
— Man nepatinka.
— Jie ir neturi tau patikti, mieloji.
Aš gūžteliu pečiais.
— Tai tavo galerija.
— Taip. — Navinas vėl apakina mane savo šypsena. — Juos
gerai perka. Puikiai žinai, kad mėgstu tokius daiktus.
— Tokius, kaip šitas? — pamoju į Vilio šedevrą.
— Nepatinka?
Aš vėl gūžteliu pečiais.
— Tai šūdo gabalas, Navinai, taip mano net autorius.
Navinas nusijuokia. Staiga pasijuntu atsidūrusi priešais
apžvalgos ratą po vasaros dangumi. Mano plaukai surišti į dvi
uodegėles, o saujos pilnos karamelizuoto cukraus.
— Susipažinai su Viliu?
— Taip.
Aš apsidairau ir pastebiu jį vienoje iš nišų flirtuojantį su
moterimi. Jos plaukai tankūs ir purūs, lūpos nepriekaištingai
padažytos. Ji palinksta arčiau Vilio. Jis nusijuokia.
Nekenčiu jos.
Nusisuku, nenorėdama, kad Navinas pastebėtų mano
žvilgsnį, bet pavėluoju. Jis papurto galvą ir švelniai spusteli
man petį. Nieko nesako. Manau, neturi teisės. Kažkas
pakviečia jį vardu. Navinas pradeda bendrauti. Jam sekasi
geriau negu man, todėl nedvejodama jį paleidžiu.
Jau visai vėlu. Turėčiau keliauti atgal. Navinas pasiūlo
nakvoti jo namuose. Esu ne kartą juose viešėjusi. Man
patinka jo žmona Pudža, bet jų vaikai dar visai maži.
Apsilankiusi neatsiginu įkyrių apkabinimų ir bučinių,
prabundu vos prašvitus ir jaučiuosi turinti padėti Pudžai
vystyti ir maitinti. Džiaugiuosi, kad mano dukros jau beveik
suaugusios.
— Vis dar čia?
Aš atsisuku. Nuo jo balso man pašiurpsta sprandas.
— Taip.
Vilis pakreipia galvą ir pažvelgia į mane.
— Ar kas nors patraukė dėmesį?
— Taip.
Būčiau tikra rakštis, jeigu tvirtinčiau priešingai.
— Parodyk.
Pasijuntu prigauta. Pralaimėjusi. Apsižvalgau aplinkui ir
bedu pirštu.
— Man patinka tas darbas.
Balta drobė, juodi brūkšniai. Raudonas apskritimas. Atrodo
kaip moksleivio piešinys, bet rėmas ir ekspozicijos vieta daro
jį meno kūriniu. Žiūrėdama į jį, akimirką matau plevenantį
drugelio siluetą. Kiti jo nepastebėtų, matytų baltą, juodą,
raudoną. Vis dėlto drugelio siluetas privertė mane jį
pasirinkti. Nepasakyčiau, kad darbas puikus, bet geriausias iš
visų kitų.
— Šitas? — Vilis pažvelgia į darbą, tada į mane. —
Neblogas, bet nemaniau, kad pasirinksi jį.
— Ką būčiau turėjusi pasirinkti?
Vilis kilsteli smakrą.
— Parodyti?
Nežinau, kodėl delsiu, nes degu iš nekantrumo. Kodėl Vilis
mano taip gerai mane pažįstantis?
Naujasis pažįstamas suima mane už alkūnės ir nusiveda
per minią. Jau vėlu, bet galerija dar pilna, tikriausiai daugelis
svečių gyvena centre arba priemiesčiuose. Salės gale slepiasi
dar viena niša, uždengta audiniu ir spingsinčiomis
švieselėmis. Tokioje erdvėje būtų sudėtinga eksponuoti
stačiakampius darbus, todėl ramia sąžine ją praleidau.
Nenorėjau apžiūrinėti dar vieno vazų rinkinio.
— Šitas. — Vilis sustoja, bet nepaleidžia mano alkūnės.
Netgi prisiartina. — Tau turėtų patikti.
 Darbas paprastas. Raižytas, nušlifuotas medis. Jis neturi
aiškios formos, bet primena moters kūną. Švelnūs klubo,
šlaunies, pilvo ir krūtų linkiai, plaukų bangos. Tai ne moteris,
bet jos dvelksmas. Nemąstydama paliečiu darbą. Jaučiu
moterį. Atitraukusi ranką sugniaužiu pirštus. Nereikėjo liesti
darbo. Galėjau jį ištepti. Tai ne muziejaus eksponatas, bet
nevalia jo gadinti.
Vilis teisus. Man patinka darbas. Neturėčiau jam vietos, bet
staiga užsimanau įsigyti.
— Ar žinai, kas jo autorius?
Veltui dairausi kortelės su menininko vardu ir pavarde.
Vilis neatsako. Pažvelgiu į jį, tikėdamasi išvysti šypseną,
bet jo veidas rimtas. Fotografas įdėmiai stebi mane.
— Žinojau, kad tau patiks.
Aš įsitempiu. Nežinau, ar man nepatinka, kaip jis ištaria
šiuos žodžius, ar pernelyg patinka. Kad ir kaip būtų,
susiraukiu.
— Skamba labai išdidžiai.
Vilis pažvelgia į medžio gabalą, kuris atrodo beformis, bet
primena moterį.
— Man patinka perprasti, kas patinka žmonėms.
Menininkui, kuris nori parduoti savo šlamštą, tai labai svarbu.
— Vadinasi, nori parduoti? Maniau, kad tikri menininkai nori
kurti.
Vilis kimiai nusijuokia.
— Taip, bet man reikia susimokėti nuomą ir valgyti.
Nedaug kas gali gyventi iš meno.
Nedaug kas iš šį vakarą atsidūrusių Navino galerijoje.
Niujorkas nusėtas tokių galerijų. Konkurencijos karštinė.
Įkalbinėjau Naviną pasilikti galeriją Filadelfijoje, bet jis norėjo
plėstis. Nemanau, kad tai buvo gera mintis.
— Vadinasi, sieki išsiaiškinti, kas patinka žmonėms, kad
galėtum parduoti jiems savo darbus?
— Žinoma. — Vilis kreivai šypteli. — Patiko, tiesa?
— Taip, — nenoriai sutinku.
Jis linkteli, tarsi būčiau atskleidusi paslaptį.
 — Tau patinka švelnūs daiktai.
Aš atsitraukiu. Iš kur jis žino? Prakeikimas. Prieš kelias
minutes nežinojau to net pati.
Vilis dar kartą linkteli.
— Švelnūs ir išgaubti. Nemėgsti aštrių objektų. Kampų ir
mėšlo. Dūrių.
— Niekas nemėgsta dūrių, — šiurkščiai atšaunu.
— Klysti. — Vilis vėl pažvelgia į medžio gabalą. — Turėtum
jį įsigyti — suteiks tau laimės.
Mano gerklėje užstringa juokas.
— Iš kur ištraukei, kad noriu būti laiminga?
— Visi nori būti laimingi, Elizabete.
Mano vardas.
Klausydama, kaip Vilis taria mano vardą, išvystu mėlyną,
žalią ir pilką mirgėjimą. Tai ne mano spalvos. Man patinka
raudona, oranžinė ir geltona. Ruda. Mano vardas — ruduo,
žengiantis į žiemos tamsą. Vilis jį ištaria visai kitaip. Jo
lūpose mano vardas virsta vasara. Vandenynu.
Aš pradedu tankiai mirksėti, todėl nusuku akis. Man
užgniaužia kvapą. Negalėčiau pratarti nė žodžio.
— Turėtum jį įsigyti, — pakartoja Vilis.
— Nenoriu.
Galbūt skulptūra tikrai suteiktų man laimės, bet gyvenu
namuose, pilnuose aštrių kampų. Neturiu vietos tokiam
daiktui.
— Nori, — patikina Vilis, akimirkai palinkdamas prie manęs.
Išgirstu jo alsavimą.
Mane išgelbėja Navinas. Jis sustoja Viliui už nugaros ir taip
stipriai paploja per petį, kad šis palinksta į priekį. Vilis
susiraukia, sekundei ar dviem sugniaužia kumščius, bet
akimirksniu atsipalaiduoja ir nusišypso, tarsi niekada nebūtų
supykęs.
— Ko nori? — pasiteirauja Navinas.
Jis šypsosi kaip ryklys.
Nespėjame atsakyti, kai viena iš muzikančių, berniokiškai
kirpta smulkutė mergina, įsispraudžia tarp mūsų ir
nerūpestingai nusišypso Navinui. Ištiesia prikeverzotą lapą,
panašų į ranka užrašytą receptą. Jos akių apvadas vietomis
nusitrynęs. Mane suerzina nevalyva merginos išvaizda.
— Ar galim pasikalbėti?
Navinas santūriai nusišypso ir pamoja man. Tada apkabina
merginą per pečius, pirštų galais suimdamas minkštą
įdegusią žasto odą, kurios nedengia suknelė be petnešėlių.
— Žinoma, Kalista, pasikalbėkim mano kabinete. Bete,
paskambinsiu tau rytoj.
— Gerai, — atsakau.
Vilis palaukia, kol jiedu pasiekia salės vidurį, ir atsisuka į
mane.
— Ką tai turėtų reikšti?
Aš gūžteliu pečiais.
— Tai ne mano reikalas.
Vilis pravėręs lūpas dėbteli į mane.
— Juk jis vedęs?
— Taip.
— Tai ne jo žmona.
— Ne, — pritariu.
Vilis nulydi juos žvilgsniu, lėtai papurto galvą, tada vėl
pasisuka į mane. Jo žvilgsnis paslaptingas ir kerintis. Staiga
tampa panašus į lapiną. Smailėjančios, plaukais pridengtos
ausys, švelnios ir grakščios antakių arkos. Vilis vėl palinksta
prie manęs, norėdamas pasidalyti paslaptimi.
— Dingstam iš čia.
 2
Maniau, kad Vilis nusives mane į kavinę. Vidurnaktį
pakviestas puodelio kavos, kiekvienas pamanytų tą patį. Aš
vis dar nepažįstu rajono. Navino galerija atsidarė vos prieš
mėnesį — galiu rasti kelią iki jos, bet nežinau, kas įsikūrę
kaimynystėje.
Užtat žino Vilis. Jis gyvena netoliese, kinų kvartale. Dievinu
kinų kvartalus. Mėgstu pirkti lazdeles ir sriubos šaukštus.
Tokių niekniekių rasi ant kiekvieno kampo, bet čia jie
autentiškesni. Jeigu galėčiau, priglausčiau visus letena
mojančius katinus. Pinigų katinus. Dievinu ir juos.
Dažniausiai raudonos arba aukso spalvos, mechaniškai
kilnojančius priekines letenas. Jų mostas kvepia šviežiomis
citrinomis.
Turėčiau nustebti, kai, užuot nusivedęs mane į kavinę, kur
ant apskritų padėklų sukasi pyrago gabalėliai, Vilis sustoja
prie akmeninio namo su grotuotais langais ir surenka durų
kodą. Turėčiau sudvejoti, kai, įžengęs į laiptinę, jis atsisuka ir
apdovanoja mane savo paslaptinga šypsena. Neturėčiau kilti į
viršų, į jo butą. Šįkart Vilis prilaiko duris, praleisdamas mane
pirmą. Laiptinė ankšta, todėl, eidama pro jį, petimi priliečiu
krūtinę.
Turėčiau keliauti namo.
Įsivaizduoju, kaip iškėlusi rankas žengiu atgal, nervingai
šypsodamasi purtau galvą, pasigaunu taksi ir lipu į traukinį.
Dvejoju trisdešimt sekundžių, kol tampa per vėlu trauktis.
Atsiduriu viduje.
Kaip ir reikėjo tikėtis, Vilis gyvena lofte. Tikriausiai anksčiau
čia buvo sandėlis arba gamykla. Medinės grindys, masyvios
sijos, plytų sienos. Svetainė, virtuvė, valgomasis — viskas
vienoje didelėje erdvėje su koridoriumi, tikriausiai vedančiu į
miegamąjį ir vonią. Tai tikras loftas su įvijais laiptais. Mano
širdį užlieja pavydas.
— Norėčiau buto, — nejučia ištariu.
Vilis pažvelgia į mane.
 — Įsigyk.
Aš nusijuokiu.
— Turiu namą. Man nereikia buto. Tik norėčiau jį turėti.
Norėčiau vietos, kuria nereikėtų dalytis. Knygų lentynų ir
mažytės siauros virtuvės, kuria nesinaudočiau, nes niekada
negaminčiau. Medžio masyvo grindų ir spalvotų rištinių
kilimų. Didelės minkštos lovos su daugybe pagalvėlių. Tylios
vietos aptakiais kampais tik sau. Vietos, pilnos vaivorykščių ir
pajūrio smėlio dvelksmo.
— Įsigyk, — pakartoja Vilis, tarsi panorėjus buto užtektų
nueiti į parduotuvę. — Kavos?
Jau vėlu. Išgėrusi kavos negalėsiu užmigti, bet būtent to
dabar reikia.
— Taip, prašyčiau.
Vilio virtuvėje stovi brangus kavos aparatas, kuris mala
pupeles ir iki reikiamos temperatūros šildo vandenį. Negaliu
paaiškinti, kodėl nusijuokiu. Kai pasilenkiu virš spindinčio
metalinio stalviršio, kokį galėtum išvysti restorano virtuvėje,
naujasis pažįstamas kreivai šypteli.
— Kas?
Aš gūžteliu pečiais.
— Neatrodai panašus į tipą, apsistačiusį brangiais kavos
aparatais.
Vilis taip pat pasilenkia. Jeigu ištiestų koją, užmintų ant
manosios.
— Štai kaip! Jis ne mano, žmonos.
Instinktyviai apsidairau, ieškodama moters buvimo čia
ženklų. Tiesą sakant, nesu tikra, kokių. Galbūt gėlių ir
pagalvėlių. Kvepalų dvelksmo.
Vilis nusijuokia. Pasijuntu prigauta.
— Buvusios žmonos, — paaiškina. — Ji pasiėmė katę, man
liko kavos aparatas.
— Mhm.
Aparatas garsiai šnypščia, leisdamas juodą skystį. Virtuvėje
pasklinda nuostabus aromatas. Atrodytų, tik kava, nieko
neįprasto, ir vis dėlto.
 Vilis ištiesia man puodelį. Įsipila sau. Iš spintelės ištraukia
butelį „Bushmills“.
— Norėtum?
— Mmm... ne.
Jau beveik pirma. Po kelių minučių turėčiau išeiti. Dar
spėčiau į paskutinį traukinį.
Neturėčiau apskritai čia būti.
— Tikrai? — Vilis kilsteli butelį. Vilioja. Dosniai šliūkšteli
sau. — Visai geras.
Tikiu. Negėriau viskio jau... tiesą sakant, neprisimenu,
kada gėriau jį paskutinį sykį. Ar kada nors apskritai gėriau
viskį? Laukiniais koledžo laikais, kai maukdavom viską, kas
patekdavo į rankas, tikrai ragavau viskio.
Aš ištiesiu puodelį.
— Tik truputį.
— Nieko nebus. — Vilis negailėdamas šliūkšteli. Iškelia
puodelį ir palaukia, kol aš padarysiu tą patį. — Slainte.
— Tu airis?
Dvejodama gurkšteliu. Kava karšta ir gera. Viskis dar
geresnis. Abu stiprūs kaip velnias. Mano gerklę ir skrandį
užlieja karštis. Nereikėtų meluoti. Karštis išmuša nuo jo
žvilgsnio, ne nuo gėrimo.
— Visi mes čia airiai, — Vilis kilsteli puodelį ir nė
nemirktelėjęs jį ištuština. — Eikš, noriu kai ką tau parodyti.
— Tikiuosi, ne graviūras.
Šiurkštokas pokštas, bet jaučiuosi negrabi ir kampuota.
Man pinasi kojos, kodėl žodžiai turėtų būti kitokie?
Vilis žvilgteli per petį.
— Kažką panašaus.
Akimirką dvejoju. Tada kitą. Aš svetimuose namuose.
Dabar taip vėlu, kad greitai ims švisti. Aš ragavau viskio.
Kaip galėčiau kaltinti jį, jeigu tikėtųsi daugiau?
Ar nusivilčiau nesulaukusi dėmesio?
Vilis nusiveda mane į kampą, kur stovi rašomasis stalas su
įspūdingu kompiuteriu, nukrautas aplankais ir suglamžytais
popieriais. Šiek tiek toliau kabo raudona aksominė užuolaida.
Šalia — metalinis stelažas su popieriaus ritiniais. Kitas stalas
su keliais šviestuvais ir įrenginiu iš metalo bei audinio. Buvau
mačiusi tokį anksčiau, bet pamiršau pavadinimą. Galbūt
šviesos dėžė? Joje išdėstomi fotografuojami daiktai.
— Čia prasideda stebuklai.
Vilis įjungia vieną didžiųjų šviestuvų. Viską užlieja auksinė
šviesa.
Trumpam prisimerkiu. Džiaugiuosi, kad lemputė nukreipta į
seną medinę kėdę, stovinčią priešais užuolaidą, o ne į mane.
Šviesa išryškina visus kėdės plyšius ir įtrūkius. Galiu tik
įsivaizduoti, kaip atrodytų mano veidas.
Vilis atverčia aplanką ir ištraukia aštuonių su dešimties
dydžio nuotrauką, vaizduojančią moterį, spausdinančią sena
rašomąja mašinėle. Ji aprengta kaip jaudinanti sekretorė.
Siauras juodas sijonas, balta palaidinė su kaspinu vietoj
apykaklės, bateliai neįtikėtino aukščio pakulne. Plaukai
susegti į griežtą kuodą, akiniai dengia akis, apsunkusias nuo
šešėlių ir tamsaus apvado. Aš sutrinku.
— Paveikslėliai.
Vilis ištraukia antrą nuotrauką, kurioje išvystu kostiumuotą
verslininką. Jis ryši kaklaraištį, laiko popierinį kavos išsinešti
puodelį ir portfelį. Mano naujasis pažįstamas lėtai sumosuoja
nuotrauka.
— Tavo darbas? — pasiteirauju.
— Taip. — Vilis įsega nuotraukas atgal į aplanką. — Mano
duona ir sviestas.
Man palengvėja.
— Nežinojau.
— Visiems reikia valgyti, — sako. — Geriau pasižiūrėk čia.
Vilis pamoja prieiti arčiau. Būtų labai nemandagu
atsisakyti. Atsistoju šalia priešais stalą. Mudu trumpam
susiliečiame pečiais. Naujasis pažįstamas paima kitą aplanką
ir ištraukia spalvotą nuotrauką, vaizduojančią apsikabinusią
porą. Vyras ir moteris išsiplaiksčiusiais plaukais vilki istorinius
drabužius. Fone matosi toks pats, tik pasendintas kadras,
kelios stilistinės detalės ir tekstas.
 — Knygos viršelis? Kuri knygų viršelius?
— Kai gaunu užsakymų. — Vilis šypteli ir paploja per
nuotrauką. — Labai ją mėgstu. Seksuali, ar ne?
Turiu pripažinti, kad jis teisus, nors tai vienas tų viršelių,
pro kuriuos praeičiau knygyne. Panašiai kaip su viskiu —
kada paskutinį kartą skaičiau meilės romaną? Ar kada nors
buvau paėmusi tokį į rankas?
Vilis ištraukia dar vieną nuotrauką. Šįkart tamsesnę.
Moteris juodais odiniais drabužiais su ilga, per petį permesta
kasa laiko pistoletą. Jos ilgaauliai verti nuodėmės. Tikras
pavydo vakaras, pamanau, ir norėdama geriau įsižiūrėti į
nuotrauką, negalvodama palinkstu arčiau fotografo.
— Kažkur ją mačiau, — sakau. — Mokslinė fantastika?
Knyga neseniai buvo ekranizuota.
— Taip, — išdidžiai pritaria Vilis. — Bestseleris.
Mudu stovime visai greta. Galėčiau pasisukti ir atsitraukti
arba prisiglausti. Įsivaizduoju, kaip po delnais tvinkčiotų jo
raumenys. Nepajudu iš vietos.
— Ar galiu tave nufotografuoti? — pasiūlo Vilis.
Dabar žengiu atgal ir papurtau galvą.
— Nieku gyvu.
Kodėl taip pasišiaušiu? Staiga pasijuntu kvailai. Sukaupiu
visas jėgas, kad nedėčiau į kojas. Iškeliu smakrą ir ištiesiu
pečius. Pažvelgiu jam į akis.
Vilis nesišypso. Nesijuokia. Įdėmiai stebi mane
neperprantamu žvilgsniu.
— Kodėl?
— Kodėl nori mane nufotografuoti?
Iš mano lūpų išsprūsta trūkčiojantis atodūsis.
— Mėgstu fotografuoti žmones.
— Kam tau mano portretas?
Vilis pažvelgia į ryškiai apšviestą kėdę. Jeigu atsisėsiu ant
jos, šviesa nutvieks mane. Jokio šešėlio, jokios paslapties. Jis
išvys visas mano poras, raukšles ir neišrautus gyvaplaukius.
Nieku gyvu.
Vilis nieko nesako.
 — Man nereikia portreto, — galiausiai tariu.
Jis paima fotoaparatą. Žinau, kaip atrodo meno darbas.
Drobė, matinis atspaudas. Visgi nežinau, kaip jis atsiranda.
Dažai ir teptukai, išlaikymas ir diafragma, lęšiai, juostos
jautrumas, molis ir glazūra. Galiu pasakyti, ko vertas darbas,
bet neturiu supratimo apie kūrybos procesą.
Vilis atsargiai laiko įspūdingo dydžio fotoaparatą. Anksčiau
spragsėdavau muiline, kol galiausiai pamečiau įkroviklį.
Dabar akimirkas fiksuoju telefonu. Dažniausiai prisimenu jas,
kai prireikia atnaujinti programinę įrangą. Viskas baigiasi tuo,
kad perkeliu kadrus į kompiuterio standųjį diską ir vėl
pamirštu.
Vilis priglaudžia fotoaparatą prie vienos akies ir nukreipia
objektyvą į kėdę. Nuspaudžia mygtuką. Žvilgteli į ekraną.
Pakeičia nustatymus. Padaro kitą kadrą.
Aš nejudu. Jis neįkalbinėja, tik dar kartą įamžina nebyliai
stovinčią kėdę. Dar kartą. Vėl užmeta akį į ekraną. Pakeičia
nustatymus.
Galiausiai su gumulu gerklėje įsitaisau kėdėje. Šviesa tokia
ryški, kad turėčiau žvairuoti, bet lieku atsimerkusi. Viską
matau. Kambarys skendi prietemoje — tik aš sėdžiu šviesos
rate tvirtai suspaudusi kelius ir sunėrusi ant jų rankas. Viskas
aplink mane aštru, griežta ir keista. Pamėginu kvėpuoti,
užuodžiu metalą. Rožes.
Jeigu Vilis lieps man atsipalaiduoti, pašoksiu nuo kėdės ir
pulsiu pro duris. Jeigu prilies, pratrūksiu. Esu įsitempusi kaip
styga. Negaliu pajudėti.
Tai tik nuotrauka.
Vilis delsia. Priglaudžia fotoaparatą prie akies, bet
nenuspaudžia mygtuko. Tik žiūri. Tada padeda aparatą ant
stalo ir žengia atgal.
— Kitą kartą, — sako.
Aš sumirksiu.
— Ką?
Galiausiai pakylu nuo kėdės, Vilis ištiesia man kavos
puodelį.
 — Noriu kai ką parodyti.
— Gerai.
Turėčiau apsipilti, bet mano rankos nedreba taip stipriai.
Nuryju gurkšnį. Kava atvėsusi, joje stipriau jaučiasi viskis.
Aš susiraukiu, Vilis nusijuokia, paima iš manęs puodelį ir
pastato jį toliau ant stalo.
— Nesikankink. Pažiūrėk ir pasakyk, ką manai, bet,
Elizabete...
— Taip?
— Būk nuoširdi.
Suprantu, apie ką kalba, kai ištraukia įrėmintą atspaudą,
atremtą į sieną po langu. Jų ten daugiau, mažiausiai pusė
tuzino, šalia keli tuzinai mažesnių. Nespalvotame kadre
medis tiesia nuogas šakas kaip išskėstus pirštus į vaiskų
dangų. Šešėliai pagauti taip, kad susisukusios medžio šakos
panašėja į šaknis. Sunku pasakyti, kokios spalvos dangus.
Nuotraukoje jis visiškai baltas. Tikriausiai buvo skaisčiai
melsvas.
Regis, nieko ypatingo. Anselis Adamsas sukūrė tūkstančius
gamtos atvaizdų ir buvo pripažintas meistru. Šioje
nuotraukoje nematyti Adamso didybės. Tik medis ir dangus.
Gražus kadras. Mano akys prisipildo ašarų.
— Ar pasikabintum jį namuose? — pasiteirauja Vilis. —
Koridoriuje, kad nustebintum svečius?
— Ne. — Aš vis dar stoviu, bet norėčiau priklaupti priešais
nuotrauką. — Pasilaikyčiau ją sau.
Vilis nusišypso. Parinkau tinkamus žodžius. Na, štai,
pagalvoju, kai suima mane už rankos ir prisitraukia.
Pagaliau mane pabučiuos.
Nieko panašaus. Kodėl turėtų būti kitaip? Mudu neseniai
susipažinome. Aš ne viršelio modelis. Susivėlusi, išsitaršiusi ir
vyresnio amžiaus. Žinau, kaip neįsipainioti. Vilis pirštu
perbraukia per mano vestuvinį žiedą.
Palaukit, kas gi čia?
Pasirodo, Vilis turi laikrodį su gegute, kurio nepastebėjau
anksčiau. Jis muša kas pusę valandos. Du vyrai pjauna rąstą,
sukasi vandens ratas. Galiausiai iššoka paukščiukas ir vieną
kartą sučirškęs dingsta.
— Šūdas, — nusikeikiu ir atitraukiu ranką, tarsi Vilis
niekada nebūtų jos suėmęs. — Jau vėlu, turiu skubėti į
traukinį...
— Nespėsi.
Žinojau, kad pavėluosiu. Transportas, atstumas, lietus.
Laikas. Galėčiau apsimesti nuliūdusi, bet visai nenustembu —
tik šiek tiek nusimenu.
— Nakvok svečių kambaryje, — pasiūlo Vilis. — Galėsi
anksti atsikelti ir pirmu traukiniu važiuoti namo. Jeigu norėsi,
iškepsiu kiaušinienės.
Skamba kaip įkalbinėjimas, kurį praleidžiu pro ausis.
— Nereikia, susirasiu viešbutį.
— Jokiu būdu. Neleisiu bastytis tamsoje per lietų, ieškant
nakvynės, būtų tikra kvailystė. — Vilis papurto galvą. —
Turiu porą tavo dydžio pižamų.
— Aš tikrai...
Noriu pasakyti negaliu. Noriu pasakyti neturėčiau.
Žodžiai užstringa gerklėje.
— Ar nori paskambinti namo? Pranešti, kad grįši rytoj?
Namie nieko nėra. Mergaitės koledže, tikriausiai vakarėlyje
arba savo vaikinų lovose. Nesižaviu tuo, bet nesu naivi.
Rosas išvykęs iš miesto. Minėjo, kad keliauja darbo reikalais,
bet prisimenu tik tiek, kad negrįš namo.
— Nereikia.
Vilis nusišypso.
— Gerai.
Priešingai nei baiminausi, duoda savo, ne buvusios žmonos
pižamą. Suglamžytas flanelines kelnes ir didelius minkštus
nuskalbtus baltus marškinėlius. Turėčiau jaustis keistai,
vilkėdama nepažįstamo vyro drabužius, bet Vilis taip
paprastai ištiesia juos ir naują dantų šepetėlį, kad visos
dvejonės akimirksniu išsisklaido. Lova minkšta, pagalvės
purios. Naujasis pažįstamas nenuseka paskui mane į viršų,
ketindamas prigulti šalia, todėl galiu jaustis rami.
 Akimirksniu užmiegu. Po keturių valandų pabundu,
suskambėjus telefono žadintuvui. Jaučiuosi apsnūdusi, bet
turiu keltis ir keliauti namo.
Vis dėlto pirmiausia nuskubu į vonią. Greitai persirengiu.
Nežinau, kur dėti Vilio drabužius, todėl tvarkingai juos
sulankstau ir sudedu ant kėdės lovos kojūgalyje. Įvijais
laiptais basa nusileidžiu žemyn, saugodamasi ant ko nors
užlipti arba atsitrenkti. Butas didelis, tylus ir sklidinas švelnių
garsų aido.
Jau noriu pastumti praviras duris, kai už jų išgirstu tekant
vandenį. Sustoju. Meluoju, šiek tiek stumteliu jas pirštų
galais. Priešais išvystu vonią ir stiklinę dušo kabiną. Pavydžiu
būsto Viliui ir batų viršelių modeliams, bet dušas mane
nuginkluoja. Plytelės, stiklo blokeliai, didelė galvutė.
Vonios kambaryje tvyro garai, dušo kabinoje prausiasi Vilis.
Ji per toli, kad įžiūrėčiau detales. Mano naujasis pažįstamas
palenkęs galvą nuogas stovi po vandens srove. Jo akys
užmerktos. Viena ranka ant sienos, kita ant penio.
Nuryju seiles, nutildydama gerklėje kylantį garsą, bet
stoviu kaip įbesta. Negaliu pajudėti. Meluoju, nenoriu
pajudėti, nes reginys didingas ir nuostabus. Dievulėliau, jis
liečia save taip lėtai, tarsi būtų pasiruošęs valandą tenkintis
ranka. Apglėbia penio galvutę, neskubėdamas slysta aukštyn
žemyn. Vilis stovi sulenkęs kelius, kitos rankos pirštais
įsirėmęs į plyteles. Neturėdama ko įsitverti, ranka nuslysta
žemyn.
Jeigu pakeltų galvą, išvystų mane. Turėčiau išeiti. Nedera
stebėti tokių asmeniškų veiksmų. Tai skirta ne man.
Vilio ranka pradeda judėti greičiau. Jis atlošia galvą ir
praveria bumą, ši akimirksniu prisipildo vandens. Vilis dulkina
savo kumštį. Stebiu, kaip įsitempia jo rankų ir nugaros
raumenys, išryškėja duobutės virš užpakalio.
Noriu pamatyti, kaip jis baigia. Trokštu šio reginio labiau už
loftą, batus ir dušą. Noriu išvysti, kaip mano naujasis
pažįstamas krūpteli, sudejuoja ir išsilieja. Geismas galiausiai
išgena mane pro duris. Koridoriumi nuskubu į virtuvę, virš
praustuvės Vilio įteiktu dantų šepetėliu išsivalau dantis.
Užmerkiu akis, matau jį nuogą vonioje, įnirtingai šveičiu,
išspjaunu dantų pastą ir kelis kartus išsiskalauju burną.
Nespėju atsisukti, kai suprantu, kad Vilis stovi už manęs.
Tikiuosi išvysti jį, apsivyniojusį rankšluosčiu, bet pamatau
mūvintį džinsais ir vilkintį baltais marškinėliais, tokiais
pačiais, kokius paskolino man. Slapi plaukai sušukuoti atgal.
Kojos basos. Vengiu pažvelgti žemyn, tarsi išvysti jo pėdas
būtų intymiau, negu galvoti apie penį.
— Labas rytas, — pasisveikina Vilis. — Neskubėk, paruošiu
pusryčius.
— Nereikia, ačiū. Rytais nevalgau. Man reikia eiti.
Pakankamai tave apsunkinau. Ačiū už viską.
Aš išplaunu dantų šepetėlį ir ištiesiu jį Viliui.
Naujasis pažįstamas paima jį, bet padeda ant spintelės.
— Prieš kelią turi pasistiprinti.
Noriu priešintis, bet Vilis atidaro šaldytuvą ir ištraukia ąsotį
apelsinų sulčių. Mano burna prisipildo seilių. Kvepia vasara.
— Šviežiai spaustos, — paaiškina Vilis. — Buvusioji paliko ir
sulčiaspaudę.
Jis pripila man stiklinę. Ne pusiau pilną, o beveik sklidiną.
Mūsų pirštai trumpam susiliečia, bet sultys neišsilieja. Vilis
stebi, kaip geriu. Iš pradžių ketinu tik paragauti, bet liežuviu
pajutusi sulčių skonį, išgeriu visą stiklinę. Ištuštinu greičiau,
nei derėtų. Pirštų galais nusišluostau lūpas.
— Na, štai, — pritariamai linkteli Vilis. — Niekada nežinai,
koks troškulys kamuoja, kol nesulauki pasiūlymo atsigerti.
 3
Pasitikdavau savo vyrą prie durų, nesvarbu, kada grįždavo.
Laukdavau, jeigu vėluodavo. Niekada neįsisupdavau į chalatą
ir nesėdėdavau su martinio taure. Kartais per jėgą
išspausdavau šypseną, bet visada sulaukdavau.
Daugiau taip nebedarau.
Žemė nesiliauja suktis, o mes galvoti, kad galime pabėgti
nuo visų negandų. Tiesa ta, kad galiausiai visi prieiname kelio
galą. Mudu su Rosu jauni susituokėme, susilaukėme dukterų,
užauginome jas ir išsiuntėme į koledžą. Žaklinai ir Katerinai
dabar dvidešimt dveji. Abi gyvena kelios valandos nuo namų,
abi greitai baigs mokslus. Žaklina gavo darbą, kuriame bus
paaukštinta po studijų, Katerina laukia atsakymo dėl
praktikos, kuri taip pat užtikrintų jai darbo vietą.
Mergaitėms pradėjus lankyti mokyklą, grįžau į darbą.
Navinui pastaruosius kelerius metus sunkiai sekėsi vadovauti
galerijai Filadelfijoje, todėl nuolat pasiteiraudavo, ar pradėsiu
pas jį dirbti ir išvaduosiu nuo negandų. Visada atsisakydavau,
nes buvau atsidavusi motinos pareigoms, be to, baiminausi,
kad darbas nužudys mūsų draugystę, jau įveikusią daug
viršūnių ir nuokalnių. Vis dėlto, įsidarbinti pas Naviną
pasirodė lengviau nei ieškotis veiklos pačiai. Galėjau toliau
gyventi savo gyvenimą, bet degiau noru ištrūkti iš namų.
Tada ir lioviausi pasitikinėti Rosą. Grįžęs pirmas, jis niekada
nepasitikdavo manęs. Neparuošdavo vakarienės,
nesulankstydavo skalbinių, neištiesdavo taurės vyno. Netgi
tada, kai mergaitės dar lankė mokyklą, tamsiais žiemos
vakarais dažnai grįždavau į tuščius namus. Dukterys būdavo
būreliuose arba leisdavo laiką su draugais. Rosą rasdavau
kabinete, išsitiesusį fotelyje ir perjunginėjantį televizijos
kanalus. Pareigingai jį pabučiuodavau, jis apsimesdavo, kad
klausosi mano dienos įspūdžių, aš apsimesdavau, kad noriu
jais dalytis.
Neprisimenu, kada pasidaviau. Neprisimenu, kad mane
būtų nustebinęs Roso abejingumas. Jis nepašoko ir
neužtrenkė man priešais nosį durų. Nutinka kitaip. Žmonės
susituokia, užaugina vaikus, išleidžia juos į mokslus,
pažvelgia vienas į kitą ir nesupranta, ką, dėl dievo meilės,
likę be šeimos šurmulio, turėtų veikti su šiuo žmogumi.
Galiausiai suvokia, kad nepažįsta ne tik sutuoktinio, bet ir
savęs.
Šiandien grįžtu į tuščius namus, švelniai dvelkiančius alyvų
kvapo oro gaivikliu, kuriuo mūsų valytoja išpurškia iššveistus
vonios kambarius. Virtuvėje nė dėmelės. Svetainėje taip pat,
ant kreminio kilimo, kurį patiesėme mergaitėms išvažiavus į
koledžą, vis dar ryškūs dulkių siurblio antgalio dryžiai.
Atsigulu ant lovos, išskečiu rankas ir kojas ir, tarsi piešdama
sniege angelą, lėtai kilnoju jas aukštyn žemyn. Pakylu
nepalikdama jokios žymės.
Greitai turėsiu važiuoti į darbą. Navinas tikisi, kad
paskambinsiu jam aptarti sąskaitų ir kitų reikalų, apie kuriuos
visai nenoriu kalbėti. Reikėtų peržiūrėti elektroninį paštą ir
patikrinti telefono atsakiklį. Turiu įsitikinti, kad neatsirado
neatidėliotinų reikalų. Nepaisydama to, atsidarau spintą.
Nužvelgiu drabužius. Jie juodos, baltos, pilkos arba smėlio
spalvų. Kada paskutinį kartą vilkėjau ką nors ryškaus ir
spalvingo?
Spintos gilumoje, už vasarinių suknelių griežtais klasikiniais
baltais ir mėlynais dryžiais, aptinku melsvai žalsvą palaidinę.
Šilkas. Pakietinti pečiai ir kaspinas priekyje, primenantys,
kaip ilgai nebuvau jos apsivilkusi. Nusipirkau ją savo pirmam
darbui, kai dar maniau, kad įspūdis yra viskas, o moterys
biure privalo avėti aukštakulnius, nes avi juos filmuose. Batų
ir juodų pieštuko formos sijonų, prie kurių taip ir nepripratau,
seniai atsisakiau, bet šią palaidinę labai mėgstu. Akimirkai
priglaudžiu ją prie skruosto, galvodama apie lietų ir kavos su
viskiu skonį. Prisimenu akinamą šviesą.
Žinau, kodėl Vilis manęs nefotografavo. Esu švelni, pilkai
smėlinė moteris, o jis kuria meną. Pakabinu palaidinę atgal į
spintą matomoje vietoje, kad kitą kartą ją pastebėčiau.
Išlindusi iš spintos, sušunku. Rosas juokiasi. Mano širdis
daužosi kaip pašėlusi, susiimu už jos ranka. Jaučiu tvinksnius
krūtinėje, riešuose ir gerklėje. Tarpkojyje.
— Tu namie!
— Taip. Nusprendžiau prieš darbą palįsti po dušu. — Rosas
įdėmiai mane nužvelgia. — Nenorėjau tavęs išgąsdinti.
Jis patogiai suima mane už klubų ir pasilenkia pabučiuoti.
Praveria burną. Vilioja liežuviu. Nieko keisto. Daug kartų
šokome šį šokį. Kai suimu jį už tarpkojo, atsitraukia,
norėdamas į mane pasižiūrėti.
— Nieko sau, — kilsteli antakius.
Rosas juokauja.
Aš ne.
Nesunku atatupstą nusivesti iki lovos. Rosas atsisėda.
Stumteliu jį. Apžergiu, prisitraukiu už kaklaraiščio ir
atsagstau sagas. Rosas mankštinasi net keliaudamas, todėl
jo kūnas stangrus ir tvirtas. Lieja prakaitą lauke, golfo
aikštyne, mina dviratį.
Negalvoju apie Vilį. Lūpomis, dantimis ir liežuviu slystu
žemyn savo vyro kūnu. Nenustembu. Pažįstu kiekvieną Roso
linkį ir įdubą. Žinau, kur, kaip ir kiek jį liesti. Jis per minutę
sustangrėja mano kumštyje. Tada burnoje. Panardina rankas
man į plaukus.
Noriu nustebti. Aptikti ką nors nauja, kitaip pasijusti.
Darbuojuosi ranka ir burna. Aukštyn. Žemyn. Noriu išgirsti,
kaip Rosas aimanuoja iš pasitenkinimo, bet mylėdamasis jis
paprastai būna tylus. Visada buvo. Dejuoju ir dūsauju aš,
nors per daugelį metų, stengiantis, kad mūsų neišgirstų
mergaitės, šis įprotis išnyko. Dabar mūsų niekas negirdi,
todėl noriu, kad Rosas šauktų iš pasitenkinimo. Noriu, kad jis
drebėtų, raitytųsi ir įsitvertų antklodės, kai išdulkinsiu jį
burna. Noriu, kad baigtų, gaikčiodamas mano vardą.
Nustembu, kai Rosas kilsteli mane už plaukų,
atitraukdamas nuo penio. Užsiverčia ant savęs, uosdamas ir
braudamasis pro drabužius. Darbuojasi pirštais. Mudu
apsiverčiame. Rosas beveik apsirengęs, aš beveik nuoga. Jis
parklupdo mane ant kelių, nuslysta po manimi, norėdamas
liežuviu pasiekti klitorį, ir rankomis tvirtai suima sėdmenis.
Aš susirandu sieną virš lovos galvūgalio ir pirštais įsikimbu į
tapetus, kurių niekada nemėgau, bet visada tingėjau
perklijuoti.
Taip, taip, taip. Rosas drebančiais nykščiais praskečia
mane, galiu tik spaustis jam prie veido ir atsiduoti
malonumui. Mano vyras žino, kaip, kur, kiek kartų ir kuria
kryptimi. Visiškai prarandu protą, bet neišleidžiu nė garso.
Netrukus nuslystu jo kūnu ir pabučiuoju į lūpas. Kai taip
padariau pirmą kartą, Rosas apstulbo. Vis dėlto, kaip galiu
tikėtis, kad vyras norės manęs paragauti, jeigu pati
nemėgsiu savo skonio? Erotiška jausti save ant jo lūpų.
Viena ranka palenda jam po galva ir panyra į plaukus. Kita
nuslysta tarp mūsų, suima penį ir tvirtai laiko, kol atsidursiu
viršuje. Mūsų lūpos trumpam susilieja, bet bučinį nutraukia
mano aimana.
Darome tą dvidešimt dvejus metus. Pirmą kartą sugulėme
pigiame viešbučio kambaryje po Roso pavasario semestro. Jis
prisipažino man meilę, aš nepatikėjau, bet vis tiek leidausi
bučiuojama ir glamonėjama.
Dabar Rosas nebeprisipažįsta mylįs. Įsiskverbia į mane.
Pernelyg tvirtai įsikimba pirštais. Jo akys užmerktos. Burna
pravira.
Tikriausiai visada taip atrodo mylėdamasis, bet mudu labai
seniai nedarėme to šviesoje. Suimu Roso veidą delnais ir
pirštų galais brėžiu akių ir lūpų kontūrus, kol jis pasuka galvą
ir burna sugauna mano ranką. Švelniai įkanda. Mane užlieja
malonumas, nuskęstu.
Patogumas. Dama. Pažintis, kuri niekada nenuvilia. Mudu
kartu atsiduodame palaimai, vejamės vienas kitą, Rosas
patenkina mano norus. Pasigirsta kimus riksmas. Vos
girdimas. Skamba kaip mano vardas.
— Ką veiksi šiandien? — pasiteirauja Rosas, kai po
akimirkos įsitaisau ant savo pagalvės.
Buvau beužsnūstanti, bet jo žodžiai mane pažadina.
Pasitrinu akis, tada pasižiūriu į jį.
 — Dirbsiu, o tu?
— Reikia užgesinti kelis gaisrus. Prakeiktas Bingamas be
manęs nepajudina nė piršto.
Rosas nusižiovauja.
Svarstau palįsti po antklode ir kelias valandas numigti, bet
žinau, kad jis neleis man ramiai ilsėtis. Įsijungs televizorių
arba stumdys stalčius. Mals kavą. Švelniai purtys mane,
klausdamas, kur jo kojinės ir raktai.
Nesikelk, sakys, pavalgysiu pats.
Nepaisydama to, žinau, kad neatsisakytų pusryčių, nes
jeigu jau esu namuose, norėtų nesukti dėl tokių niekų galvos.
Palieku Rosą lovoje. Vonioje atsisuku vandenį ir
apsišlakstau veidą. Šalta. Godžiai geriu, jausdama, kaip vėsa
užlieja gerklę ir pasiekia tuščią skrandį. Pripildau vienkartinę
stiklinę iš vandens bako ir nunešu Rosui.
Jis nepatikliai dėbteli.
— Kas čia?
— Pagalvojau, kad nori gerti.
— Ne, — papurto galvą.
Praeidamas pliaukšteli man per užpakalį. Vonioje išgirstu
tekant vandenį, atsisėdu ant lovos su vienkartine stikline
rankose ir užmerkiu ašarų pilnas akis.
Už nugaros suzvimbia kraunamas mobilusis telefonas.
Elektroninis laiškas. Tikriausiai Navinas primena krovinius
Filadelfijos galerijai arba brolienė nori aptarti vasaros
atostogų planus. O gal pro mano kruopščiai įdiegtą apsaugos
sistemą praslydo reklaminis laiškas? Pasirodo, nei viena, nei
kita.
Laiškas nuo Vilio.
 4
Vilis fotografuoja pastatus.
Nešioju ir laikau daiktus, kol jis taikosi ir daro kadrus.
Miestų peizažai labai populiarūs, paaiškina. Namuose vieną
kitą apdirbs fotošopu.
— Postapokaliptinės scenos, — šypteli. — Miestas be
gyvybės ženklų, pasiruošęs zombiams ir kitiems atėjūnams.
Stoviu užsimetusi ant peties jo krepšį, rankoje laikau
didžiulį puodelį kavos.
— Aha.
— Nemėgsti zombių.
Tai ne klausimas. Vilis kalba taip, tarsi gerai mane
pažinotų. Nusitaiko fotoaparatu. Padaro kadrą. Negaišta
laiko, apžiūrinėdamas nuotraukas, iš karto daro kitas.
— Nelabai, — sutinku.
Vilis vėl šypteli ir prisimerkia nuo pernelyg ryškiai tokiu
metų laiku tvieskiančios saulės.
— O švytinčius vampyrus?
— Ne, — nusijuokiu ir papurtau galvą. — Nemėgstu siaubo
filmų.
— Tada ką mėgsti? Romantines komedijas?
Nusitaiko. Padaro kadrą. Atsuka objektyvą į mane. Nespėju
nusisukti, kai išgirstu spragtelėjimą.
Klastūnas.
— Veiksmo filmus. Ginklus ir sportinius automobilius.
Mokslinę fantastiką.
Norėčiau prisidengti veidą ranka, bet nenoriu atrodyti
kvailai. Negaliu pakęsti moterų, kurios cypia ir murkia,
neleisdamos jų fotografuoti, tarsi nuotrauka pranašautų
pasaulio pabaigą arba kėsintųsi pavogti jų sielas. Jos
blogesnės už tas, kurios papučia lūpas ir pozuoja vos
išvydusios kamerą.
Nenoriu, kad Vilis mane fotografuotų ir turėtų įrodymų apie
šią popietę. Kita vertus, neturiu ko slėpti. Mieste lankausi
darbo reikalais. Pusryčiavau su Navinu. Užsukau į galeriją
pasiimti keleto daiktų. Susitikau su Viliu išgerti kavos, štai ir
viskas. Dabar lydžiu jį fotografuoti miesto reklaminėms
nuotraukoms. Nedarau nieko blogo.
Vilis nusiveda mane į parką. Nepratardami nė žodžio,
apžiūrime Velykų salos statulos imitaciją. Prie pieno kokteilių
prekystalio driekiasi neįtikėtinai ilga eilė.
— Tikriausiai velniškai geri kokteiliai, — galiausiai sako
Vilis. Aš pratrūkstu juoktis. Kimiai. „Nevaržomai“ būtų
tiksliausias
žodis. Išvydusi Vilio šypseną, ranka prisidengiu bumą.
Oras šiandien kur kas gražesnis nei tada, kai susipažinome.
Dangus vaiskus ir giedras, lauke pakankamai šilta. Galiu
suprasti, kodėl žmonės pusę valandos stovi eilėje, laukdami
pieno kokteilio. Norėčiau išsitiesti ant žolės ir žvelgti į dangų.
Vilis nufotografuoja statulą ir užmeta akį į fotoaparato
ekraną.
— Nieko sau, — sumurma. — Jėzau!
— Nekas?
Nuseku jam iš paskos, bet staiga sustoju. Šypsodamasi
pasilenkiu pakelti radinio.
— O!
— Keli pavydą. Kas čia?
Vilis pasilenkia virš manęs.
Netaisyklingos širdies formos žėrutis. Ištiesiu jį ant delno,
rodydama naujajam pažįstamam. Pirštu apvedu kontūrą.
— Pažiūrėk.
— Nerealu.
Regis, kalba rimtai.
— Renku akmenis. — Akimirką žiūriu į žėrutį, tada
pažvelgiu į Vilį. — Žinau, kad skamba kvailai.
— Priešingai. — Jis nufotografuoja radinį mano delne. —
Turi gerą akį. Daugelis praeitų pro šalį ir niekada
neatsigręžtų. Aš vienas tokių.
Jo žodžiai sušildo. Suspaudžiu žėrutį delne. Pajuntu
šiurkštų paviršių. Impulsyviai ištiesiu akmenėlį Viliui.
— Imk.
 Jis nustemba.
— Ką? Ne, tu juos renki.
— Turiu daug senų ir nuolat randu naujų. Imk, — dar kartą
ištiesiu delną. — Kitą kartą būsi pastabesnis.
Vilis paima žėrutį, akimirką laiko delne, tada įsideda į
kišenę. Susimąstę žiūrime vienas į kitą taip, kaip žiūrėjome į
didžiulę statulą.
— Ką veiksim dabar? — klausiu, ilgiau nebegalėdama
žiūrėti jam į veidą.
— Turiu padirbėti metro. Eisi kartu?
Dažnai keliauju traukiniais ir nepasiklysčiau Niujorko
gatvėse, bet atvykusi čia visada kviečiuosi taksi. Niekada
nesinaudoju metro. Turiu slaptą ir pagrįstą baimę pasiklysti
supainiojusi traukinius. Pogrindyje nepakeliamas ir kvapas.
Metro garsai, vartų trenksmas ir aidas kelia dantų skausmą ir
palieka burnoje metalo skonį.
— Žinoma.
Galiu įsivaizduoti, kaip šiuose požemiuose siaučia H. Dž.
Velso morlokai, ėdantys nekaltus turistus su „I Love NY“
marškinėliais bei diržinėmis piniginėmis. Vilis susikaupęs
fotografuoja eskalatorius, plytelėmis apklijuotas sienas ir
nešvarų betoną.
Tylėdama stebiu jį. Prireikus ištiesiu krepšį ir vėl pasiimu jį.
Vilis kaskart apdovanoja mane šypsena, o aš stebiuosi, kad
vis dar esu čia.
— Šiandien pakaks, — galiausiai pareiškia. — Keliaujam
namo, pasižiūrėsim, kas išėjo. Pavaišinsiu pietumis.
— O... aš... — Veltui stengiuosi atsisakyti. Dvejodama
nuseku paskui Vilį. Žinojau, kad galiausiai atsidursiu pas jį. —
Puiku.
Vilis rodo kelią, aš seku paskui.
Jis paruošia pietus. Pasta, duona, salotos, vynas. Valgau,
bet nejaučiu skonio. Girdžiu savo balsą, bet nesu tikra, ar
galėčiau pasakyti, apie ką kalbėjau. Stebiu Vilio rankas,
šakute sukančias spagečius. Siaurus plaukų ruoželius aplink
ausis. Kai Vilis pakyla papildyti man taurės, įtraukiu jo kvapo
ir, bijodama paliesti, sudedu rankas ant stalo.
Metas keliauti. Nejudėdama stoviu Vilio fojė, žvelgdama į
lauko duris. Pirmiausia reikėtų atsisveikinti.
Ką jam sakyti? Kaip elgtis? Ištiesiu ranką, nes kaip dar
galėčiau atsisveikinti su vyru, kurio beveik nepažįstu? Vilis
keistai šypsodamasis atsako tuo pačiu — ištiesia ranką, kuria
paprastai save tenkina.
Akimirksniu švelniai prisitraukia mane. Ketina pabučiuoti.
Aš neketinu priešintis.
Paskutinę sekundę nusuku veidą. Negaliu to daryti.
Nueičiau per toli. Jau nuėjau. Vilis šypsosi. Aš tirpstu ir
kaistu. Jis prisitraukia mane, bet nebučiuoja į lūpas.
Pabučiuoja kaklą. Ne švelniai ir atsitiktinai, bet ryžtingai ir
apgalvotai. Nesipriešinu ir neatstumiu jo. Elgiuosi taip, tarsi
būčiau ilgai laukusi šio bučinio. Tikriausiai taip ir buvo. Tą
pačią akimirką, kai oda pajuntu jo barzdos šerius, galiu tik
atsiduoti.
Taip ir padarau.
Pirštais įsikimbu jam į plaukus, prisitraukiu arčiau jautrios
kaklo odos ir praveriu lūpas, iš kurių išsiveržia nevaldoma
aimana. Tada nugara atsiremiu į sieną. Vilis prisispaudžia
prie manęs, bet nestumia. Priglundu prie jos pati. Prisitraukiu
jį prie savęs. Vilis įsitaiso man tarp kojų, jo šlaunys įsitempia.
Koja apsiveju jo blauzdą. Vilis lūpomis slysta mano kaklu ir
skruostu, bet kai pabando pabučiuoti į lūpas, aš vėl nusuku
galvą. Susirandu jo marškinių siūlę. Nedaryk to, veltui
įspėju save. Nedaryk. Pakeliu Vilio marškinius ir pirštų galais
apčiuopiu švelnią karštą odą. Nugarą. Pilvą. Delnais slystu jo
kūnu, bet to maža. Visada bus maža.
— Man reikia eiti. Man tikrai reikia eiti, — sumurmu jam į
kaklą.
Apgaudinėju save, bet nepaisydama to lieku.
Vilis stabteli ir karštai alsuoja man į kaklą. Nesitraukia nė
per žingsnį. O Dieve, per džinsus pajuntu, kaip man į pilvą
remiasi kietas penis. Mano ryžtui galas.
Tris keturis kartus įkvepiame ir iškvepiame. Mano rankos
toliau nardo po Vilio marškiniais. Greitai sumirksiu. Pirštais
perbraukiu jam per šonkaulius, mano galvoje akimirkai
išdryksta šilko kaspinai. Vilio oda primena tamsiai raudonus
šilko kaspinus.
— Tau reikėtų eiti, — sušnabžda jis. — Tau tikrai reikėtų
eiti.
Aš lieku ir linkstančiomis kojomis seku paskui Vilį prie lofto
apačioje nedidelėje nišoje stovinčios sofos. Kieta oda. Iš
pirmo žvilgsnio atrodo juoda, bet galėtų būti ruda. Negaliu
įsižiūrėti į spalvą arba pagalvėlių raštus. Delnais įsiremiu
Viliui į krūtinę ir parverčiu ant sofos. Apžergiu jį iš viršaus,
suknelė apsiveja man šlaunis. Vilis susiranda jos kraštą, aš
labiau už viską trokštu, kad jis mane paliestų.
Mudu virstame rankomis, lūpomis, dantimis ir liežuviais.
Negrabiai raičiojamės, bet nė kiek dėl to nesijaudiname. Iš
mano gerklės išsiveržia juokas — išnyra tarsi kalnas iš ežero.
Pasilenkiu virš Vilio, suimu ir atsegu jo diržą. Man ant veido
krinta plaukai, jis atmeta juos atgal, norėdamas vėl pasiekti
kaklą. To negana.
Išpešu Viliui iš kelnių marškinius ir nutraukiu juos per
galvą. Šilko švelnumo oda. Karštis. Pirštais įsikimbu jam į
klubus. Vilis turi stilizuoto paukščio tatuiruotę virš širdies.
Suspaudžiu jį šlaunimis. Remiuosi į storą ir standų penį,
labiau už viską trokšdama jį paliesti. Perbraukiu per jį delnu.
Vilis kilsteli klubus ir sudejuoja.
Man pavyko.
Priversti vyrą dejuoti iš malonumo.
Noriu suimti jį ranka, apžioti, jausti savyje, bet kai Vilis
atsisėda su manimi ant kelių, pakiša rankas po suknele ir dar
kartą pasilenkia, siekdamas lūpų, atsitraukiu. Įsitempiu ir
suakmenėju.
— Ne į lūpas, — sušnabždu kaip paskutinė kvailė.
Tikriausiai persižiūrėjau „Gražios moters“?
Vilis nuleidžia mano žodžius negirdomis ir pabučiuoja į
skruostą. Pirštais nuslysta po suknele ir greitai, beveik
slapta, perbraukia per tarpkojį. Man velniškai gera, kad noriu
išsiriesti.
Ką aš darau, ką aš darau, ką, po velnių“ aš darau? Mintis
pralekia žaibo greičiu kaip traukinys į nebūtį. Aš suimu Vilio
pirštus ir įsikišu juos į kelnaites. Prisispaudžiu prie klitorio.
— O... taip! — nesivaldydama sušunku.
Šiek tiek pasisuku, kad Vilis galėtų įkišti pirštus į vidų.
— Šūdas, — sumurma jis. — Velniai rautų.
Išsivaduoju iš kelnaičių, Vilis nusitraukia džinsus ir
trumpikes. Aš vėl jį apžergiu ir suėmusi penį pradedu trinti jo
galvutę į savo slidų, drėgną tarpkojį. Tvirtai suku nedideliais
ratais virš klitorio.
Abu sudejuojame. Trinuosi į jo penį, trinu jį į save,
nebejaučiu skirtumo. Jaučiu tik jo stangrumą ir augantį,
stiprėjantį malonumą. Baigsiu neįsileidusi jo vidun.
Viena ranka laikydamasi Viliui už peties, kita tvirtai
suėmusi penį, šiek tiek pakylu ir įsitaisau ant jo. Lėtai, labai
lėtai leidžiuosi, kol jis visiškai atsiduria manyje. Negaliu
judėti ir mąstyti. Subraižiau Viliui odą, bet nieko negaliu sau
padaryti.
Jis pakiša rankas man po suknele ir suima už klubų. Liečia
nuogą odą, juda, kilsuoja. Įsiskverbia į mane šiek tiek giliau,
nei maniau. Tada atsitraukia.
Judame, nepriekaištingai jausdami vienas kitą. Randame
tinkamą greitį ir ritmą. Slystame nekliūdami. Mano klitoris
sulig kiekvienu judesiu atsimuša į Vilio dubenkaulį. To
negana, todėl priglaudžiu sau prie tarpkojo ranką. Žinau,
kaip veikia mano kūnas. Pirštais suku nedidelius ratus ant
klitorio. Kylu kylu kylu ir baigiu. Įsitempiu kaip styga.
Atsipalaiduoju.
Vilis kimiai sušunka, sumurma mėlyna, žalia ir aukso
spalva. Tarp mūsų nuvilnija mano vardo skiemenys. Dar
niekada nemačiau jo tokiomis spalvomis ir negirdėjau ištarto
tokiu balsu. Jaučiu Vilį tvinkčiojant manyje. Man tai nauja.
Tikriausiai įsivaizduoju. Tai visai nesvarbu. Stebiu jo pravirą
burną.
Viskas nurimsta. Mūsų širdžių dūžiai, kvėpavimas.
Pasilenkiu ir kakta prisispaudžiu jam prie peties. Pirštu
apvedu paukščio siluetą. Pabučiavusi jį pajuntu druskos
skonį.
Pagaliau atsitraukiu. Susirandu ir užsimaunu kelnaites.
Nusisuku, leisdama Viliui ramiai apsirengti. Jis nuoga krūtine
suima mane už peties ir atsuka į save. Nežinau, ką sakyti ir
kur dėti akis.
— Man tikrai reikia eiti, — ištariu.
Vilis palydi mane iki durų. Mudu nepasibučiuojame, netgi
neapsikabiname. Aš ištiesiu ranką. Vilis kimiai nusijuokia,
kilsteli antakį, bet nebyliai ją paspaudžia. Jo ranka tvirta ir
šilta.
Galiausiai ištrūkstu.
 5
Iš pradžių man nepatiko Navinas. Žavus ir pasitikintis
savimi, begėdiškas flirtuotojas. Tikriausiai jo nuodėmė buvo
ta, kad pirmiausia pastebėjo mano kambario draugę ir tik
tada mane. Nesvarbu, kad tuo metu turėjau vaikiną. Mūsų
santykiai strigo, bet netgi priešingu atveju nebūčiau sukusi
galvos, stebėdama kitų vaikinų pastangas mane
pralinksminti.
Tą dieną susitikau su savo būsima kambario drauge Vende.
Mudvi buvome porą kartų kalbėjusios telefonu ir
susirašinėjusios laiškais, bet paprastai apsiribodavome
buitinėmis temomis. Vende turėjo šaldytuvą. Aš turėjau
nedidelį televizorių su antena. Abi mėgome „Little Debbie“
saldžiuosius vyniotinius ir rožinę spalvą. Tiesa, tuo metu
Vendei labiau negu man rūpėjo lovos klausimas. Buvome
sutarusios turėti dviaukštę lovą ir kiekvieną semestrą
nuspręsdavome, kuri iš mūsų miegos antrame aukšte. Vende
buvo išraiškingų formų pilnakrūtė raudonplaukė, juodu
pieštuku paryškintomis akimis. Nors visi vaikinai šiame
žaliūkų bendrabutyje varvino seilę dėl mano draugės,
nepastebėdami manęs, aš ją mėgau.
— Sveikos, merginos, aš Navinas. — Gražuolis palinko virš
rašomojo stalo ir pasirėmė į jį abiem delnais. Dėvėjo ne
džinsus su marškinėliais, bet blyškiai rausvus marškinius,
prasegtus taip, kad galėjai matyti spenelius. — Ar jau
užsiregistravot?
— Kokio velnio? — Vende atmetė plaukus ir viena ranka
įsisprendė į klubą.
Laikykitės!
Navino žvilgsnis paskendo jos iškirptėje.
— Jeigu užsiregistruosit, gausit dovanų krepšelius
naujakuriams.
— Kas juose?
Vende įtariai žvilgtelėjo į plastikinį maišelį, papuoštą
dezodoranto ir dezinfekavimo priemonės patalynei
paveikslėliais.
— Neatsisakysiu. — Aš skubiai išraičiau savo vardą ir pašto
dėžutės numerį registracijos formoje ir pasiėmiau maišelį. —
Juk nemokama.
— Skalbimo skystis, burnos skalavimo skystis ir panašus
šlamštas — mėginiai.
Navinas užmetė akį į mano įrašą ir apdovanojo reikšmingu
žvilgsniu.
— Ar įrašei savo telefono numerį?
— Ne, — sutrikau. — Kam jiems mano numeris?
— Ne jiems, man.
Tais laikais dar nebuvo mobiliųjų, todėl kiekvienas
kambarys turėjo laidinį telefoną vidaus ir išorės pokalbiams.
Skambindami bendrabučio gyventojams, turėdavome surinkti
pastato kodą ir kambario numerį. Navinui reikėjo užmesti akį
į mano pašto dėžutės numerį registracijos formoje, kad
sužinotų mano numerį. Jo flirtas privertė suabejoti ir
pyktelėti. Nemaniau, kad jis rimtai manimi domisi.
— Galbūt visai nenoriu, kad jį turėtum, — atšoviau,
atmesdama plaukus ir iškeldama smakrą.
Vende suakmenėjo, bet aš jos nebemačiau. Nebemačiau
nieko. Navinas šypsojosi ir, neatitraukdamas nuo manęs
akių, šiek tiek labiau palinko virš stalo.
— Jeigu taip sakai.
— Paimsiu maišelį.
Vende užlindo priešais mane ir palinko virš stalo taip, kad
Navinas išvystų jos krūtis, — kitaip tariant, trumpam
atitraukė vaikino dėmesį.
Trumpos akimirkos pakako įspūdžiui padaryti. Poilsio
kambarys pamažu prisipildė likimo draugų, dalijančių
patarimus apie išmestą nemokamą maistą. Vieni šoko
kampe, kiti žaidė biliardą arba stalo tenisą, treti sėdėjo įnikę į
„Pacman“ arba „Donkey Kong“ video žaidimus. Mudu su
Navinu nesikalbėjome, bet kokį tuziną kartų pasikeitėme
žvilgsniais. Mano naujoji draugė akimirksniu rado kalbą su
vaikinu retais šviesiais plaukais ir akiniais apvaliais rėmeliais,
o aš pakilau į viršų išsikrauti daiktų.
Vende įvirto į kambarį apie antrą valandą nakties, įjungė
lubinį šviestuvą ir atsitrenkė į šalia veidrodžio stovinčią didelę
plastikinę dėžę, kurioje laikėme plaukų džiovintuvus ir
rietiklius. Aš atsisėdau apatinėje lovoje ir taip stipriai
susitrenkiau galvą, kad akyse ėmė suktis žvaigždės. Vende
grįžo ne viena. Šviesiaplaukis atsiprašė manęs, naujoji
draugė rausėsi lagamine, ieškodama prezervatyvų.
Kraujuojančiu antakiu patikinau jį, kad man viskas gerai.
Tereikėjo pleistro. Pasakiau Vendei, kad mažiausiai valandai
išeinu. Pasiėmiau knygą, megztą pledą, gautą dovanų iš
močiutės mokyklos baigimo proga, kambario raktą ir išėjau
ieškoti užuovėjos.
Poilsio kambarys nepasirodė tinkama vieta. Šviesos buvo
išjungtos, bet ant sofų vis dar šmėžavo porų šešėliai, kurių
lėti judesiai atsispindėjo langų stikluose. Suirzusi, išsekusi ir
kamuojama galvos skausmo eskalatoriumi nusileidau iki kito
poilsio kambario pirmame aukšte. Durys buvo užrakintos.
Tyliai nusikeikiau kaip tikra vežike — mano jaunesnis brolis
Deivas buvo jūreivis. Nepastebėjau silueto, sėdinčio už
rašomojo stalo bendrabučio fojė. Nebuvome geri pažįstami,
kad iš karto atpažinčiau balsą, bet atpažinau. Jį išdavė
kvapas. Cukraus vata ir pjuvenos. Navino balsas kvepėjo
muge. Nepastebėjau to per mūsų pirmą susitikimą, nes
aplink gaudė daug kitų garsų, bet antrą valandą nakties tyla
atskleidė kortas.
— Kas nutiko galvai?
Navinas sėdėjo susikėlęs kojas ant nutrinto stalo ir
pasisuko biuro kėdėje.
— Susitrenkiau.
Jis vyptelėjo.
— Neskiesk.
Pirštų galais priliečiau kaktą ir krūptelėjau.
Žaizda nebekraujavo, bet dar buvo drėgna.
— Kambario draugė grįžo su netikėtu svečiu.
— Aha, — supratingai linktelėjo Navinas. Tada su trenksmu
nukėlė kojas nuo stalo ir atidarė stalčių. — Eikš, įleisiu pro
galines duris.
Akimirką dvejojau. Jis žiūrėjo į mane. Nesišypsojo, nevėrė
žvilgsniu. Žiūrėjo įdėmiai, bet šįkart nevertė jaustis keistai.
Navinas ištraukė buteliuką vandenilio peroksido ir pleistrų.
— Eikš, sutvarkysiu žaizdą.
Įėjau vidun ir įsisupusi į pledą įsitaisiau kitoje kėdėje.
Nebuvo šalta, bet drebėjau kaip epušė. Nesiilgėjau namų, bet
staiga pasigedau savo kambario ir lovos.
— Aukštyn nosį, atrodai nekaip.
Navinas suvilgė vatos gumulėlį peroksidu ir priglaudė jį prie
žaizdos.
Nenorėdama suteikti jam malonumo, išdidžiai kentėjau.
— Ai! Ačiū.
— Nesakau, kad tu atrodai nekaip, — po sekundės pridūrė
žemu balsu. — Esi kietas riešutėlis, Elizabete Mening.
Akimirką nusistebėjau, iš kur Navinas žino mano pavardę,
bet prisiminiau užpildytą registracijos formą. Sukandusi
dantis tylėjau, kol jis tapšnojo ir šluostė man kaktą.
Galiausiai užklijavo pleistrą, pirštu perbraukė per kaktą ir
skruostą. Tada atsitraukė.
Ilgai dėbčiojome vienas į kitą nepratardami nė žodžio, kol
galiausiai Navinas pratrūko juoktis, atsilošė kėdėje ir vėl
susikrovė kojas ant stalo. Susinėrė rankas už galvos,
kerinčiai nusišypsojo ir pamerkė man akį. Aš susiraukiau.
— Nebūk tokia, pamesk vaikinui kaulą.
— Ar tu šuo? — rimtai pasiteiravau.
Navinas sumirksėjo, nuo jo veido dingo šypsena.
— O tu kalė?
Taip mudu tapome draugais.
 6
— Kas tau darosi?
Navino balse nebesigirdi cukraus vatos, tik saldymedžio
lazdelės. Jis ranka pamoja į krūvą sąskaitų ir kitų popierių,
paskleistų ant rašomojo stalo, bet nieko neliečia.
Sėdžiu čia visą rytą, pirmyn atgal dėliodama dokumentus,
bet tik kelis užpildau. Negaliu susikaupti, nes mintys sukasi
tik apie Vilį. Tris dienas nejaučiau nė menkiausios kaltės.
Nesuku galvos dėl neištikimybės, bet pasijuntu prastai
apleidusi darbus. Gūžteliu pečiais. Stengiuosi išvengti Navino
žvilgsnio.
— Nieko, o tau?
Navinas nutaiso rūsčią miną. Prišoka prie stalo, viena ranka
įsisprendžia į klubą, kitą prispaudžia prie kaktos. Gerai žinau
šią pozą — Navinas dramų karalius. Vis dėlto šiandien atrodo
kitaip. Jis jaudinasi ir nerimauja. Tamsūs antakiai suraukti,
juodos akys primerktos, žvilgsnis laksto į šalis. Staiga
atsisuka ir nušluoja krūvą popierių, norėdamas pasilenkti virš
stalo ir suimti mane už žastų. Labiau išsigąstu pasklidusių
sąskaitų nei draugo veido.
— Turiu bėdų, Bete, rimtų bėdų.
Navinas pernelyg stipriai mane suspaudžia, bet kai dėbteliu
jam į pirštus, paleidžia. Iš taip arti pastebiu, kad jo tvarkingai
sušukuoti antakiai jau šiek tiek apleisti. Akių baltymuose
ryškėja smulkios raudonos kraujagyslės. Navino balsas šiek
tiek virpa ir akimirką primena staigų žuvies pliūkštelėjimą
tamsiame tvenkinyje. Nustembu ir suabejoju, ar apskritai jį
girdėjau.
— Sergi? Turi sunkumų su pinigais?
Navinas visada balansuoja ant bankroto ribos. Gyvena iš
savo žmonos turto ir gydytojos atlyginimo, todėl gali užsiimti
kuo panorėjęs, nebijodamas pasekmių. Plačiai gyventi ne tik
plėtodamas verslą. Kurį laiką nieko nesuprantu, kol galiausiai
pažvelgiu jam į veidą ir atsitokėju.
— Mergina iš galerijos atidarymo?
 Navinas papurto galvą, atsitraukia ir atsukęs nugarą
prisėda ant stalo krašto. Įtraukia pečius ir taip giliai
atsidūsta, kad ne juokais sunerimstu. Tai ne tas pats
Navinas, su kuriuo susipažinau koledže, vaikinas, mėgęs
pasirodyti mano tarpduryje su nusmukusiomis kelnėmis ir
nuodėminga šypsena, priversdavusia pamesti galvą. Pažįstu
šį vyrą daugiau nei dvidešimt metų. Vienintelį kartą mačiau jį
verkiantį — tą vakarą mirė jo tėvas.
Apeinu aplink stalą, atsisėdu šalia jo, švelniai, bet tvirtai
suimu už peties. Neverčiu atsisukti į mane, bet leidžiu
suprasti, kad gali bet kada tai padaryti.
— Ne.
Navinas neverkia, bet jo šypsena pernelyg skausminga.
— Jos vardas Frančeska. Ji italė, perka daug meno.
Nieko nesakau, leidžiu jam kalbėti toliau. Ji negali lauktis.
Prieš kelerius metus Navinui buvo atlikta vazektomija.
Prisimenu, kaip įžengė į biurą, skųsdamasis ledo paketais ir
ištinusiomis sėklidėmis, tikėdamasis, kad užkaisiu jam kavos
ir apgaubsiu rūpesčiu.
Navinas pažvelgia man į akis.
— Aš ją myliu, Bete. Myliu prieš savo valią.
Apstulbusi pašoku iš vietos ir atsiduriu kitoje stalo pusėje.
Žodis meilė man visada kvepėjo šviežiu rašalu ir minkštu
popieriumi. Kaip naujai parašytas eilėraštis. Girdėdama jį
šioje aplinkoje, pajuntu pamirštų irstančių knygų kvapą.
— Jos vyras gerokai vyresnis. Jis daug keliauja, todėl
beveik nebūna namie. Turi kelias meilužes, — virpančiu balsu
ištaria Navinas. Šįkart jis primena ne žuvies pliūštelėjimą, o
milžinišką šešėlį, lėtai slenkantį tylaus ežero paviršiumi. —
Kraustausi dėl jos iš proto.
— Panašu, kad tikrai išsikraustei iš proto, — sutinku.
Neprisimenu, kad būčiau atitraukusi ranką, bet nebeliečiu
Navinui peties. — Kas tau darosi?
— Ji pažadino manyje jausmus, — atsako taip, tarsi tai
viską paaiškintų.
Galbūt taip ir yra.
 Dabar aš persibraukiu per plaukus. Navinas permiegojo su
krūva moterų, apie kurias žinau, ir, esu tikra, su antra tiek,
apie kurias nežinau. Kiek jį pažįstu, niekada nebuvo
ištikimas. Niekada neklausiau, ar Pudža žino apie jo
nuotykius ir mus, niekada nesulaužiusius draugystės įžadų.
Pavydas atsiduoda vystančių gėlių vazoje stovinčiu
vandeniu. Atšoku ne nuo tvaiko, mane nutvilko mintis, kad
pavydžiu moteriai, kurios nė nepažįstu.
Prisiverčiu vėl atsisėsti šalia Navino ir suimu jį už rankos.
Mudu suneriame pirštus. Spusteliu ir paleidžiu jo ranką, bet
ši lieka ilsėtis man ant šlaunies.
— Kas vyksta? Ji nemyli tavęs?
— Myli.
Stebiu, kaip Navinas pirštų galais piešia mažus apskritimus
man ant sijono. Jo nagai kiek per ilgi, todėl netgi per audinį
braižo man odą. Suimu jį už rankos, norėdama sustabdyti
nerimastingus judesius. Sėdime taip arti vienas kito, kad
galėtume pasibučiuoti. Netikiu, kad jis bandytų taip padaryti,
bet netgi tada atsitraukčiau. Navinas nunarina galvą ir
užmerkia akis, jo blakstienos meta ant skruostų šešėlius.
— Turėjau daug moterų, — pradeda ir nusijuokia. Tada
atsimerkia ir pabando nusišypsoti. — Tokia tiesa.
— Žinau, kvaily, — švelniai sakau.
— Frančeska kitokia. Negaliu liautis apie ją galvojęs.
Kraustausi dėl jos iš proto. Dievinu, kaip ji kalba, kvepia,
juokiasi. Ji protinga ir linksma. Velniai rautų, Bete, aš ją
myliu.
Jo žodžiai persmelkti nuoširdumo. Noriu atsitraukti, bet
lieku sėdėti.
— Ką ketini daryti? Palikti Pudžą ir vaikus?
Negaliu to įsivaizduoti. Navinas pernelyg prisirišęs prie
šeimos. Juos jungia puikybė, pinigai ir, nepaisant jo klajonių,
lažinuosi, didelė meilė.
— Frančeska viską baigė, — nuoširdumą pakeičia
sielvartas. — Ji nori likti su vyru. Pasiūlė mums būti
draugais, — pratrūksta kvatotis. Tada nepatikliai papurto
galvą. — Draugais, tarsi būtume dešimtokai!
— Jeigu ją myli, tikriausiai jau esate draugai, —
šventeiviškai tariu.
Navinas pažvelgia į mane.
— Nežinau, kaip draugauti su moterimi, kurią noriu
dulkinti.
Iš nuostabos atsilošiu. Pakylu nuo stalo, žengiu į šalį. Tik
tada suprantu, kad atsitraukiau. Akimirkai sukryžiuoju rankas
ant krūtinės, bet greitai suprantu, kaip atrodau. Nenoriu, kad
Navinas mane tokią matytų.
Mudu ilgą laiką esame tik draugai.
— Šūdas, atleisk. Nenorėjau pasakyti...
— Ką ketini daryti?
Navinas nutaiso kvailoką miną.
— Būti rakštimi.
Staiga grįžtu į praeitį. Prisimenu, kaip beldžiu Navinui į
bendrabučio kambario duris. Kitoje rankoje laikau picą ir
keletą vaizdo juostų. Mano širdis daužosi kaip pašėlusi, nes
mudu jau savaitę nesikalbėjom, o paskutinis susitikimas
baigėsi prastai. Maistas ir filmai tėra pretekstas, iš tiesų noriu
jį išdulkinti.
Tarpduryje, kaip ir reikėjo tikėtis, pasirodo Navinas Adomo
kostiumu. Už jo stovi mergina. Nežinau jos vardo, bet argi tai
svarbu?
— Labas, — pasisveikina Navinas, tarsi būtų manęs laukęs.
Galbūt taip ir buvo. — Dabar esu šiek tiek užimtas. Gal
užsuktum vėliau?
Prisimenu, kad dingau neatsigręždama. Turėjo praeiti keli
mėnesiai, kol vėl pradėjome kalbėtis. Puikiai žinau, kokia
rakštis gali būti Navinas.
— Na, žinoma.
Jis susiraukia, bet neatrodo piktas. Veikiau susitaikęs su
padėtimi. Galiausiai gūžteli pečiais.
— Aš ją myliu, o ji mane atstūmė. Turiu ją pamokyti.
— Nejaugi? — Mano balsas aštrus kaip deimanto
briauna. — Kokio velnio dulkiniesi su ištekėjusiomis
moterimis? Kokio velnio apskritai su visomis dulkiniesi?
Navinas nustemba, tada atsargiai pažvelgia į mane. Visus
šiuos metus saugojau jo paslaptis ir niekada neteisiau. Dabar
negaliu pažiūrėti jam į akis, nes taip pat turiu paslaptį.
— Vilis, — žvelgdamas man per petį, ištaria Navinas.
Akimirką pamanau, kad jis viską žino, bet tarpduryje
nudelbęs akis iš tiesų stovi Vilis. Petimi atsirėmęs į durų
staktą, kasosi sprandą ir tyrinėja grindis. Kai pakelia akis,
pirmiausia pažvelgia į mane ir tik tada į Naviną.
— Labas, — pasisveikina.
Navinas atsitraukia nuo manęs. Išsitiesia ir meta į mane
įspėjamą žvilgsnį. Galima pamanyti, kad ruošiuosi kalbėti prie
pašalinių ausų! Galėčiau įsižeisti, bet tai nieko naujo. Aš
atsistoju, taip pat pasitempiu ir atsitraukiu nuo Navino.
Tikriausiai veltui stengiuosi atrodyti nerūpestingai.
Galiausiai pažvelgiu į Vilį. Praeina šiek tiek laiko, kol jis
sumirksi ir ištiesia ranką Navinui. Jiedu paploja vienas kitam
per petį. Vilis dirsteli į mane, bet aš neįskaitau jo žvilgsnio.
Vyrai išeina iš kabineto, kalbėdamiesi apie nuotraukas, kurias
kitą mėnesį turi pristatyti Vilis.
Lieku viena.
Galiausiai susikaupiu, užpildau ir apmoku sąskaitas,
perskaitau laiškus, atsiliepiu į telefono skambučius ir
išklausau banko reikalavimus patikrinti mūsų autorių
parašus, nes kažkas išsigrynino išrašytus čekius. Jeigu tą
padarė ne mūsų autoriai, turėtume išsiaiškinti, kam pavyko
padirbti jų parašus. Praeina valanda, tada antra. Dar turiu
darbo, bet reikiami dokumentai liko darbalaukyje
Filadelfijoje. Paprastai pasiimu nešiojamąjį kompiuterį ir
atmintinę, bet šįryt buvau tokia išsiblaškiusi, kad juos
pamiršau. Sėdžiu žvelgdama pro langą į miestą ir apsimetu
negaudanti kiekvieno Vilio žodžio.
Aš su juo dulkinausi.
Negaliu paneigti arba pagražinti šio fakto. Atėjau pas jį
namo, leidau mane bučiuoti, liesti ir persmeigti. Tai nebuvo
atsitiktinumas ar prievartos aktas, aš nebuvau girta ir gerai
žinojau, ką darau. Permiegojau su Viliu Robertsu, nes jo
geidžiau.
Aš pradedu drebėti, mano pirštai virpa, makštis trūkčioja.
Atrodo, kad tuoj plyšiu. Širdis daužosi taip stipriai, kad
susiimu už krūtinės. Drebu visu kūnu. Kimiai alsuoju, kol
galiausiai tvirtai suspaudžiu lūpas ir sulaikiusi kvėpavimą
pradedu skaičiuoti.
Nurimusi pramerkiu akis.
Vilis stovi tarpduryje, tarsi slenkstis būtų demarkacinė
linija.
— Kavos?
Turėčiau atsisakyti. Nenorėti. Nepaisydama visko pakylu,
pasiruošusi eiti paskui jį į pasaulio kraštą.
 7
Aš vis dar nepažįstu kvartalo, todėl kurį laiką vaikštome
ieškodami tinkamos vietos. Kitose Niujorko gatvėse pilna
kavinių, riestainių krautuvėlių ir kepyklėlių, bet ši atrodo kaip
iššluota. Prisėdame užeigoje, siūlančioje įvairių kepinių ir
įtartinų sumuštinių. Kava pasirodo esanti baisi. Vilis užsisako
gabalą vokiško šokolado pyrago, aš išsirenku keksiuką.
— Cukraus? — pasiteirauja Vilis, tiesdamas ranką prie
nedidelės keraminės dėžutės, prikrautos įvairiaspalvių
pakelių.
— Prašyčiau dviejų. — Laikausi mandagiai ir dalykiškai.
Prieš tris dienas jis buvo manyje, o šiandien bijau prie jo
prisiliesti paimdama cukrų. Paragauju kavos ir
apgailestaudama paprašau: — Ar galėčiau paprašyti dar
vieno?
Šildomės rankas, priglaudę delnus prie puodelių ir
stengiamės nežiūrėti vienas į kitą. Padavėja atneša pyrago,
bet praneša, kad baigėsi keksiukai. Neslėpdama nusivylimo,
susiraukiu. Mergina pasiūlo pyrago, bet aš atkakliai purtau
galvą. Klausydama, kaip ji nenuilsdama vardija kitų desertų
pavadinimus, pajuntu nevaldomą norą nutraukti jos tiradą ir
nešdintis lauk. Galiausiai užsisakau citrininį morengą. Iš
anksto žinau, kad jis bus bjaurus.
— Ką gi, — galiausiai prataria Vilis. Padavėja nuėjo, todėl
mudu nebegalime ignoruoti vienas kito. — Kaip laikaisi?
— Gerai, o tu?
Gurkšteliu šlykščios kavos ir nusideginu liežuvį.
Vilis nieko nesako. Tada lėtai apdovanoja mane šypsena,
saldesne už mano kavą. Jo šypsena primena vandenyno
purslų bučinius ir veriantį žuvėdrų klyksmą.
— Nebuvau tikras, ar šiandien būsi galerijoje. — Jis nutyla,
tikriausiai galvodamas, ką pridurti. — Užsukau, nes tikėjausi
rasti.
Aš atsipalaiduoju ir taip pat nusišypsau.
— Džiaugiuosi.
 Jis vėl nutyla.
— Vili, — kreipiuosi, ragaudama jo vardą. Jis veliasi tarp
dantų kaip cukrus. Ne, kaip smėlis. — Tai, kas nutiko...
Negaliu įskaityti savo naujojo pažįstamo veido, bet jis
nuščiūva. Delnais apglėbia ir nenuilsdamas sukioja puodelį.
Palinksta į priekį, įtraukia pečius ir atsiremia į stalą
alkūnėmis.
— Taip.
Staiga visu garsu suskamba mano telefonas. Skambėjimo
toną nustatė Žaklina, norėdama, kad atskirčiau ją nuo sesers
ir, įtariu, visų kitų. Nenoriu kelti ragelio, bet Vilis nebyliai
paragina atsiliepti. Tiesą sakant, džiaugiuosi, galėdama
atsitraukti nuo mūsų pokalbio. Nežinau, kur jis gali nuvesti.
— Labas, brangioji.
Žaklina pradėjo vaikščioti devynių mėnesių, o prakalbo
vienuolikos. Nuo tada nė akimirkai nesustojo ir nenutilo. Ji
rūpestinga, tiesi, ryžtinga ir atjauti, bet stokoja takto.
Panašesnė į mane nei jos sesuo, bet tikra tėvo dukrelė.
— Norėjau pasveikinti tave su gimtadieniu, nes savaitgalį
iškylausiu ir būsiu ne ryšio zonoje. — Žaklina plepa kaip
užsukta, bet iš balso girdžiu, kad šypsosi. — Su gimtadieniu,
mama! Atleisk, kad negrįšiu namo.
— Viskas gerai. Mano amžiuje gimtadieniai praranda
žavesį. — Taip mano Rosas, ne aš. Gimtadienio proga
pasiimčiau mėnesio atostogas, bet būtų liūdna švęsti
vienai. — Šiaip ar taip, smagu, kad prisimeni. Su kuo
iškylausi?
— Su Džefu važiuosim pasiaust į Nacionalinį parką. —
Žaklinos juokas panašus į telefono skambutį, sproginėjančius
burbulus ir paukščių klegesį. — Palapinės ir panašiai.
— Skamba puikiai. Būk atsargi, — pareigingai priduriu.
Žinau, kad Žaklina tikisi tokių žodžių. Aš aklai ja pasitikiu.
Mano dukra visada žino, kur vyksta ir kiek užtruks kelyje.
Lengvai jai pavydžiu.
— Turiu bėgti. Smagaus gimtadienio!
— Ačiū.
 — Tegul tėtis nusiveda tave pavakarieniauti.
— Būtinai, — pažadu, dar nežinodama, koks alkis manęs
laukia. — Iki!
Padedu ragelį ir šypteliu Viliui.
— Dukra.
— Tavo gimtadienis?
— Sekmadienį, — gūžteliu pečiais.
— Planuoji švęsti?
— Ne. Nedidelis jubiliejus, — staiga prisipažįstu, nors visai
neketinau to sakyti. — Manau, kad rimtos sukaktys dar
priešaky.
Vilio akių kampučiuose išryškėja raukšlelės.
— Keturiasdešimt?
Aš pratrūkstu juoktis ir skubiai užsidengiu veidą rankomis.
Žinau, kad jis pataikauja.
Vilis sutrinka, bet nesiliauja šypsotis. Pakreipia galvą, nore*
damas įdėmiau įsižiūrėti.
— Ne?
— Ne, bet ačiū. Šiek tiek daugiau. Keturiasdešimt
penkeri. — Neskamba taip blogai, kaip maniau. — Jaučiuosi
visai kitaip nei sulaukusi keturiasdešimt ketverių.
Skaičius penki man yra degto molio arba tiesiog vaikiško
šūdo spalvos. Tikriausiai todėl tai mano nemėgstamiausias
skaičius, ir kur kas sunkiau pasitikti gimtadienį, kurio
išvakarėse nenusakomo dangaus pilkšvumo ketvertą
aptemdys bjaurus rudumas. Išmokau neprasitarti
aplinkiniams, kad skaičiai turi spalvas, o skoniai — formas,
nepasakoti apie dyglius pirštų galuose geriant vyną. Niekada
neužsiminiau apie tai Rosui, bet esu tikra, kad panašią
vaizduotę turi Katerina. Mudvi niekada neatviravome viena
kitai, bet kartą, vaikystėje, ji labai rimtai pareiškė, kad
nameliams netinka jų spalvos.
— Palauk, kol sueis keturiasdešimt aštuoneri, — nusijuokia
Vilis. — Tada veide išvysi penkiasdešimtmetį.
Apstulbstu — buvau tikra, kad jis jaunesnis už mane
daugiau nei penkeriais metais.
 — Turbūt juokauji?
— Galiu parodyti vairuotojo pažymėjimą.
Aš numoju ranka.
Mudu žvelgiame vienas į kitą, tarsi ši žinia būtų viską
pakeitusi. Tikriausiai taip ir yra. Suprantame, kad esame per
seni elgtis kaip vaikai. Kita vertus, esame suaugę žmonės,
kurie žino, ko nori.
— Ką gi, — galiausiai prataria Vilis. — Pakalbėkim apie tai,
kas nutiko.
Prisiminimas apie jo odą išsiskleidžia manyje kaip gėlė.
Pradedu greičiau kvėpuoti, širdis daužosi kaip pašėlusi. Vilis
nebesišypso. Atsargiai atitraukia žvilgsnį. Stalas tarp mūsų
toks mažas, kad kaskart sujudėję susiliečiame keliais. Vis
dėlto pajuntu, kaip nutolstame. Vilis pažvelgia į lygų auksinį
žiedą, puošiantį mano kairiąją ranką. Žinau, ką pasakys.
— Neturėjome to daryti, — prataria.
— Neturėjome, bet padarėme.
Blizgus rusvas stalo paviršius išmargintas susijungiančiais
oranžiniais apskritimais. Galėtų būti retro stiliaus, bet yra
daug naujesnis. Vilis pirštu apibrėžia du apskritimus —
nupiešia aštuonetą. Tada vėl pažvelgia į mane. Šįkart jo akys
keistai tuščios. Nepažįstu jo taip gerai, kad pasakyčiau, ar tai
įprasta išraiška.
Vilis dar kelias sekundes tyli.
— Nenoriu, kad manytum, jog ketinu pridaryti tau arba
kitiems bėdų.
— Nemanau.
Žinoma, nemanau; nemaniau, kad sėdėsiu su Viliu prie
stalo, klausydama, kaip jis bando pasakyti, kad nebenori
manęs dulkinti.
— Gerai.
Vilis patogiau įsitaiso kėdėje, atrodo, jaučia palengvėjimą.
Nejaugi tikėjosi, kad vaidinsiu „Fatališką potraukį“?
Jeigu pažinotų mane, suprastų, kad taip niekada nenutiktų,
bet mudu visai svetimi. Du netikėtai suartėję nepažįstamieji.
Nieko daugiau.
 — Tik nemanau, kad būtų gerai... — Vilis atsikrenkščia.
Nejaukiai sujuda kėdėje. Išraustu, stebėdama jo pastangas
parinkti tinkamus žodžius, regis, net pajuntu jo skausmą. —
Nemanau, kad turėtume tai tęsti.
— Žinoma.
— Nemanau, kad vedę žmonės turėtų dulkintis su kitais, —
staiga rėžia.
Privalau pasakyti kai ką svarbaus, pasiteisinti.
— Vili, neketinau apgaudinėti savo vyro, taip tiesiog nutiko.
— Apgailestauju.
Panašu, kad kalba nuoširdžiai.
— Neverta, — patikinu. Tada atsistoju ir padedu ant stalo
kelis dolerius. — Aš neturiu ko gailėtis.
 8
Vakarieniaujame mūsų pamėgtame restorane, kurį
atradome prieš gerus dvidešimt dvejus metus, atsikraustę į šį
rajoną. Demetris ir jo žmona Anatola gamina skaniausią
pasaulyje gyros su namų gamybos graikišku padažu, kurį
reikėtų uždrausti. Ateinu čia per kiekvieną gimtadienį — tai
mano tradicija.
Kol laukiame maisto, Rosas padeda ant stalo dėžę.
— Su gimtadieniu.
Prieš kurį laiką užsiminiau, kad norėčiau juodų jojiko
stiliaus batų. Nežadu jodinėti, tai mano duoklė madai.
Nusiunčiau Rosui nuorodų, pasakiau dydį. Dėžė pernelyg
maža tokiems batams.
Atidariusi ją, išvystu dygsniuotus aulinukus. Ne raudonus ar
rūdžių, bet pilkai oranžinės spalvos. Ne savo dydžio, tiesiog
baisius. Niekada jų neapsiausiu.
— Sakei, kad nori aulinių batų, — išdidžiai pareiškia Rosas,
patenkintas savo pirkiniu. — Išrinkau juos Čikagoje.
Aš uždarau dėžę ir plačiai nusišypsau.
— Ačiū.
Vakarieniaujant Rosas pasakoja apie darbą, golfą, savo
bičiulius ir begėdišką draugo žmonos poelgį, bet aš matau tik
salotų lėkštę. Šakute gainioju juodąją alyvuogę. Ji su
kauliuku, todėl man sunku ją pasmeigti. Tiesą sakant, visai
jos nenoriu. Mėgstu alyvuoges be kauliukų. Nepaisant to, ji
labai skani, todėl suvalgysiu ją ir sutrikusi laikysiu delne
kauliuką.
— Ji nori šuns! — sušunka Rosas. — Ar gali patikėti?
Nevalia atimti iš vyro šuns.
Pasakojimas patraukia mano dėmesį. Aš pakeliu galvą.
— Ką?
— Ji nori Kento šuns, — pakartoja Rosas, šakute besdamas
į mano pusę. — Ar gali patikėti?
— Kodėl jo šuns?
Žinau, apie ką jis kalba. Kentas ir Žanina Presliai. Nesame
labai artimi, bet lankomės jų vakarėliuose. Prisimenu Žaniną,
moterį apvalainais skruostais ir trumpai kirptais plaukais,
kuriančiais malonaus žmogaus įspūdį. Pamačiusi ją, visada
pagalvodavau apie ponius. Ne todėl, kad esu linkusi paversti
garsus formomis, o spalvas skoniais. Kartais žmonės primena
padarus, su kuriais jie arba jų veikla neturi nieko bendro.
Rosas liaujasi kramtyti salotas.
— Ką?
Pagaliau pasmeigiu alyvuogę, bet visai jos nebenoriu.
Taisydama padėtį, pamerkiu ją į padažą, bet mano burna
prisipildo ne sūraus alyvuogės minkštimo, o žodžių.
— Klausiau, kodėl tai jo šuo?
— Žinoma, kad jo.
— Kodėl ne jos? — Prisimenu vakarėlius švara
tviskančiuose Preslių namuose. Specialiai paruoštus vieno
kąsnio sumuštinius ypatingose lėkštėse. Kentą, skrudinantį
mėsainius kepsninėje, bet galiausiai perleidžiantį šį darbą
žmonai. — Esu tikra, kad Žanina visą laiką juo rūpinosi.
— Ką tai keičia?
Aš padedu šakutę.
— Daug ką.
— Tik ne šuns šeimininką.
Aš nusijuokiu.
— Įdomu, ką pasakytų šuo?
— Nevalia pasiimti vyro šuns, — pabrėžia Rosas,
pasismeigdamas dar salotų. — Tiesiog nevalia.
— Nežinojau, kad jie skiriasi. — Norėdama nuplauti nuo
liežuvio padažo skonį, gurkšteliu vandens. Jis kaip visada
puikus, bet šį vakarą viskas atrodo kiek persūdyta. — Kur
gyvens vaikai?
Rosas gūžteli pečiais. Panašu, kad jį domina tik šuo.
— Kentas palieka jai namą.
— Kaip kilnu.
Ne visi žodžiai turi spalvą, bet kilnu visada buvo švelniai
melsvas. Atspalvis nedera prie mano sarkastiškos intonacijos.
— Jie sutrikę. Kentas susitvarkys ir susiras ką nors
geresnio. Rinkoje pilna pasiūlymų.
Rosas išraiškingai patrina pirštus.
— Ar jis gali sau tai leisti?
Rosas trumpam nutyla, pasmeigia kąsnį ir įsideda jį į bumą.
— Žinoma, Žanina turės perpirkti namą.
— Vadinasi, jis nepalieka jai namo. — Nežinau, kodėl mane
taip trikdo ši istorija. Menkai pažįstu Preslius. Jie Roso, ne
mano draugai. — Žanina susimokės. Kertu lažybų, kad namą
prižiūrėjo ji. Trumpai tariant, Kentas susižers apvalią sumelę
ir pradės naują gyvenimą.
Rosas atrodo nustebęs.
— Kodėl ne?
— Ar Žanina dirba?
Jis gūžteli pečiais.
— Greičiausiai pusę dienos.
— Tada už ką perpirks namą?
Presliai gyveno dukart didesniame name brangesniame
rajone.
— Bete, nežinau smulkmenų, tai ne mano reikalas. Manau,
mokės dalimis. Skirs dalį santaupų. Kodėl susirūpinai Žanina?
Niekada jos nemėgai.
Ne visai taip. Nepažįstu Žaninos taip artimai, kad galėčiau
nemėgti. Nusipurtau rūdis, kuriomis Rosas apneša mano
vardą. Niekada nemėgau, kai žmonės jį trumpindavo.
— Kodėl jie skiriasi?
— Žmonės dažnai skiriasi, — šaltai atsako Rosas.
Panašu, kad žino daugiau, negu pasakoja, bet neketina
atvirauti.
Nesuku sau dėl to galvos. Man nudiegia skrandį.
— Žanina su vaikais liks name ir turės ne tik ieškotis darbo,
bet ir paaukoti būsimą pensiją. Vadinasi, galiausiai lieka tik
pinigai? Pragyvenus kartu daugybę metų su dviem vaikais,
šunimi...
Rosas negirdi mano sarkazmo.
— Pinigai svarbu.
— Tik tada, kai neturi jų pakankamai.
 Žodžiai išsiveržia iš burnos kaip juodi dūmai.
Rosas nusijuokia. Suima mano ranką. Nykščiu paglosto
delną — prieš daugelį metų taip mane užvesdavo. Tie laikai
praėjo.
— Nesirūpink, mieloji. Tau nėra ko nerimauti. — Jis dar
kartą nusijuokia. — Žinoma, jeigu manęs nepaliksi.
Man visai nejuokinga. Priešingai nei tikėjausi, labiausiai
prislegia ne gimtadienis. Suvokiu, kad mano gyvenimas
atsidūrė ant bedugnės krašto, bet nežinau, kaip grįžti iš ten.
Stipriai suspaudžiu savo vyro ranką.
— Kas nutiktų tada?
Rosas pabučiuoja man ranką. Pašiurpstu nuo jo šilto ir
drėgno kvėpavimo, bet nejaučiu jaudulio.
— O, — nusišypso, apsimesdamas, kad juokauja, nors
žinau, kad kalba labai rimtai. — Tada negautum nė skatiko.
 9
Jeigu žmogus tvirtina, kad per visus santuokos metus nė
karto nepagalvojo apie skyrybas, sutikote melagį. Svarsčiau
apie tai dar tada, kai mergaitės buvo mažos, o Rosas tiek
daug keliavo ir dirbo, kad dažnai jausdavausi vieniša motina.
Tėvystė jam buvo kaip golfas. Mylėjo mergaites labiau už
viską pasaulyje, bet nebuvo šalia.
Reikalai pagerėjo, kai dukterys paaugo, dingo sauskelnių
krūvos ir baigėsi maitinimo vargai. Roso ir toliau dažnai
nebūdavo namuose, bet mes susikūrėme savo ritmą ir rutiną.
Aš buvau griežtoji prižiūrėtoja, o Rosas — šventė. Vietoj
pietų vesdavosi mergaites valgyti ledų ir apdovanodavo
egzotiškais suvenyrais. Taip gyveno daugelis mūsų draugų.
Gyvenome ir mes.
Dukterys užaugo, studijavo, ieškojo darbų ir žengė į
suaugusiųjų pasaulį. Namas, kuris puikiai tiko keturių
asmenų šeimai, ištuštėjo. Mano vyras toliau keliauja, daug
dirba, o laisvalaikį skiria savo pomėgiams. O aš?
Aš permiegojau su kitu vyru. Nė akimirką nesvarsčiau ir
nesigailėjau. Padaryčiau tai dar kartą, jeigu Vilis taip
šiurkščiai nebūtų nubraukęs ateities perspektyvų.
Anksčiau svarsčiau palikti Rosą. Ar ryžčiausi tam dabar?
Sėdėdama už virtuvės stalo žvelgiu į išpuoselėtą kiemą,
dairausi po atnaujintus kambarius ir skaičiuoju natiurmortus
ant sienų. Tikriausiai ne.
Rosas pastato priešais mane puodelį juodos kavos. Užkaičia
tokią, kokią geria pats.
— Labas rytas. Ką šiandien veiksi?
— Dirbsiu.
Dirbu daugiau nei dešimt metų, bet Rosas kaskart klausia
to paties. Žinoma, kai apskritai prisimena paklausti. Tarsi per
dienas daryčiausi manikiūrą ir žaisčiau tenisą.
— Namie ar mieste?
— Filadelfija taip pat miestas.
— Žinai, ką turiu galvoje. — Rosas nužvelgia vidinį
kiemą. — Reikia nupjauti žolę.
— Ketvirtadienį atvyks sodininkas.
Jis jau septynerius metus atvyksta tą pačią savaitės dieną.
Pirmadieniais pasirodo namų tvarkytoja, ketvirtadieniais
sodininkas. Savaitgaliais skalbiu. Viskas po senovei.
— Pasirūpink, kad sutvarkytų ir gėlyną, užsakyk mulčio.
Gėlynas atrodo tvarkingas, mulčio užsakėme rudenį. Kodėl
turėčiau rūpintis augalais, jeigu jų reikia Rosui? Nieko
nesakau.
— Dar kavos? — pasiteirauja Rosas, ištiesdamas kavinuką.
Tikriausiai nemato, kad nespėjau paragauti nė gurkšnio.
— Vėliau. Gal paduotum cukraus?
Rosas sukiojasi aplink, tarsi pirmą kartą lankytųsi virtuvėje.
— Kur jis?
— Spintelėje už tavęs. Tiesiai už tavęs, apsisuk.
Rosas toliau atidarinėja spinteles.
— Cukrus krepšelyje.
— Nematau.
Noriu rankomis užsidengti veidą ir apsiverkti arba juoktis iki
ašarų. Nežinau, kas būtų geriau.
— Rosai!
Jis susiraukia.
— Kodėl tiesiog nepasakai, kur jis yra?
— Galėtum būti atidesnis.
Rosas pergalingai atsisuka.
— Radau! Kiek reikia?
— Dviejų. — Kol pasisaldinsiu kavą, ji atauš. Tiesą sakant,
visai jos nenoriu, geriu tik iš mandagumo. Susipilu cukrų ir
paragauju. Per kartu. — Ar gali paduoti dar vieną pakelį?
Rosas pakelia akis.
— Ką?
— Nieko.
Praradusi kantrybę, pakylu nuo kėdės ir pasiimu cukrų.
Rosas pasiruošia skrebučių. Keista, kad rado duonos ir
suprato, kaip veikia skrudintuvas. Žinau, kad ant spintelės
rasiu krūvą trupinių ir sviesto. Darausi bjauri. Rosas ištiesia
man voką. Tikriausiai įnešė jį su kitais laiškais vakar ir paliko
ant spintelės.
Visus sveikinimus gavau praėjusią savaitę. Neprisimenu,
kad būčiau užsisakiusi ką nors, kas atkeliauja
paminkštintame voke. Mūsų adresas užrašytas beasmenėmis
spausdintinėmis raidėmis. Atgalinio adreso nėra.
— Šiandien grįšiu vėlai, — praneša Rosas.
Jis įdeda lėkštę į plautuvę, nors šalia stovi tuščia indaplovė.
Tada nusišluosto pirštus ir pabaigia kavą. Puodelis taip pat
atsiduria plautuvėje. Tylėdama stebiu savo vyrą.
Nežinau, ką pasakyti.
Pamirštu trupinius, nešvarius indus ir sustabdau Rosą.
Nutveriu jį už rankovės ir priverčiu atsisukti.
— Palauk, pabučiuok mane.
Rosas nenoriai išpildo mano prašymą, bet man negana.
Nepaleidžiu jo, kai bando ištrūkti. Rosas pasijunta prigautas
ir smalsiai mane nužvelgia.
Aš pasistiebiu ant pirštų galų ir dar kartą pabučiuoju jį į
lūpas. Suimu už sprando ir perbraukiu per plaukus.
Prisispaudžiu prie jo ir pabučiuoju taip, kaip norėjau,
pabučiuoju kaip meilužį.
Rosas praveria lūpas, pasitikdamas mano liežuvį, bet tik
tam, kad nuo manęs atsitrauktų. Įdėmiai mane nužvelgia.
Tada papurto galvą.
— Bete, man reikia eiti.
Kaštoninė ruda, šiurkšti ir dantyta.
Žinau, kad Rosui reikia eiti. Stebiu, kaip jis žengia prie
garažo durų ir užverdamas jas pamoja man ranka. Jam
visada reikia eiti.
Kaip man elgtis? Grįžusi į virtuvę, nusprendžiu palikti indus
plautuvėje ir pažiūrėti, kada Rosui kils mintis sukrauti juos į
indaplovę. Žinau, kad mano kantrybė baigsis greičiau.
Tikriausiai man taip pat metas į darbą.
Prieš išeidama atplėšiu voką. Plastikinis paminkštinimas ir
du kartono lakštai, tarp jų du popieriaus lapai. Ranka
užrašyta balta kortelė.
 Su gimtadieniu.
Nuotrauka. Vienuolika su dvidešimt dydžio atspaudas.
Akmenys ant aksomu trauktos lovos. Tarp jų ir mano širdies
formos žėrutis. Tai ne visai nuotrauka. Vilis pridėjo linijų ir
spalvų, įpynė užuominų. Tušu pavertė gražų kadrą
nepakartojamu.
Padovanojo man meno kūrinį.
 10
Senamadiška ranka rašyta kortelė tiktų padėkoti už
dovaną, bet galiausiai išsiunčiu elektroninį laišką.
Kasdieniškai, bet mandagiai atsakau pikseliais ir baitais,
išvengdama intymumo, sklindančio iš parkerį ir popierių
lytinčių pirštų. Nenoriu palikti ilgalaikės žymės.
Išsiuntusi laišką, maždaug po minutės gaunu atsakymą.
Išvydusi Vilio vardą, suakmenėju, bet neskubu skaityti.
Uždarau elektroninio pašto langą ir susikaupusi ieškau
ypatingo audinio Navino galerijai. Permatomo, blyškiai
gelsvo, marginto raudonomis ir oranžinėmis rožėmis bei
žaliais vijokliais. Navinas nori pridengti netvarkingas sijas
viename iš galinių kambarių — planuoja nuomoti jį
vakarėliams. Sunku skubiai rasti tai, ko jis ieško, todėl
pateikiu keletą alternatyvų. Navinas laikosi savo.
Po mūsų susitikimo biure, savaitę kalbame tik apie darbą.
Jis laukia, kol ateisiu atsiprašyti, bet aš neskubu.
Padariusi pusę darbų, kuriuos buvau suplanavusi šiam
rytui, galiausiai perskaitau Vilio laišką.
Nėra už ką. Niekas kitas nebūtų geriau jos įvertinęs.
Mano pirštai nugula ant klaviatūros. Galėčiau atsitraukti,
bet nenoriu.
Nereikėjo.
Akimirksniu sulaukiu atsakymo.
Norėjau, kad ją turėtum.
Neturiu atsakyti, bet pažadu sau, kad dar kartą padėkosiu
ir liausiuosi. Nespėju apsidairyti, kai gaunu dar vieną laišką.
Kvietimą į parodos atidarymą. Po dviejų dienų, ne Navino
galerijoje. Vilis minimas tarp menininkų.
Neatsakau, bet neištrinu laiško. Jis turėtų pasimesti pašto
dėžutėje, bet kiekvieną kartą ją atidariusi, išvystu paryškintą
temos šriftą, šviečiantį kaip neono iškaba. Po kelių minučių,
kildama nuo rašomojo stalo, sulaukiu dar vieno laiško.
Prašau, ateik.
Šįkart už mane atsako širdies dūžiai, padažnėjęs pulsas ir
slaptas vietas užplūstantis kraujas. Pirštai spausdina
atsakymą, kurio niekada neištarčiau garsiai.
Būsiu.
 11
Galerija eksponuoja tik fotografų darbus. Ant juodų sienų
kabo daugiausia nespalvoti, skirtingo dydžio atspaudai
vienoduose stiklo rėmuose. Durų staktos ir palangės
nudažytos raudonai, šviesa ryški ir akinanti. Atrodo daug
geriau nei permatomi audiniai ir paslaptingas apšvietimas
Navino galerijoje. Savaime suprantama, neatskleisiu to, net
jeigu pradės vėl su manimi kalbėti.
Iš karto pamatau Vilio darbus. Jie išsiskiria iš kitų pastatų ir
medžių nuotraukų. Įdėmiai įsižiūriu, prisimenu, kaip Vilis
laiko fotoaparatą.
Man nereikia atsisukti, kad pajusčiau jį šalia.
Stovime beveik susiglaudę pečiais, mūsų neskiria
mandagus atstumas. Vilkiu suknelę be rankovių, jo džinsinis
švarkas braižo man odą. Nesidairau į šalis.
— Neblogai.
Ranka pamoju į tris beveik vienodas nuotraukas,
vaizduojančias tą patį objektą iš skirtingo atstumo.
Vilis neatsako. Šiek tiek atsitraukiu nuo jo, norėdama
apžiūrėti kitą nespalvotą kadrą. Ar tai bambukas? Nieko
ypatingo. Taip ir pasakau.
Vilis nusijuokia. Akies kraštu matau, kaip nunarina galvą.
Gūžteli pečiais, dirsteli į mane.
— Žinau, reikėjo skubiai pakeisti ankstesnį darbą.
— Kur jis dingo?
Mudu tuo pat metu atsisukame vienas į kitą. Mūsų
žvilgsniai susitinka. Suknelė apsiveja man aplink blauzdas.
Įsivaizduoju, kaip sušiugždėtų, prisilietusi prie jo džinsų.
Pakvimpa rožėmis.
— Atidaviau.
— Nusivesk mane kur nors, — atsakau.
Tikiuosi, kad jis nusišypsos, papurtys galvą, pakeis temą,
nesutiks...
Vilis sutinka.
 12
Dar vieni pietūs, dar viena kava. Abu užsisakome pyrago.
Vilis karijų riešutų, aš vyšnių. Porą kvartalų kalbėjomės apie
orą.
Galėtų būti balandis, bet dabar kovas. Sustirusiomis
rankomis apglėbiu karštą puodelį.
— Ar galėtum paduoti porą...
Vilis jau tiesia man du pakelius cukraus. Stebi, kaip
susiberiu juos į kavą. Nespėju pakelti puodelio prie lūpų, kai
ištiesia dar vieną pakelį. Dabar jau galima gerti.
— Ačiū, kad atėjai.
— Ilgokai dvejojau.
— Bet atėjai.
Tyrinėju jį žvilgsniu. Rusvas žandenas, jungiančias kaktą ir
skruostikaulius, šerius aplink lūpas, dar nevirtusius barzdele.
Tamsius ratilus po akimis — dešinysis šiek tiek ryškesnis nei
kairysis. Atrodo pavargęs.
Laukiu, kol pažvelgs į mane.
— Ką tu darai?
Vilis galėtų atsakyti bet ką. Valgau pyragą. Geriu kavą.
Kalbuosi apie orą.
— Nežinau, — atsako. — Žinau tik tiek, kad neturėčiau to
daryti.
— Neturėtum, bet aš taip pat galėjau atsisakyti.
Jis nusišypso.
— Galėjai.
— Taip, bet neatsisakiau.
— Tai mano kaltė.
Mudu žvelgiame vienas į kitą per stalą, bet šįkart jaučiuosi
geriau. Viskas ne taip keista, ore sklando pažadas. Vilis
šypteli puse lūpų, aš lieku rimta. Noriu būti gera.
Jis apsižvalgo aplink ir palinksta į priekį.
— Einam iš čia? — paklausia prislopintu balsu, tarsi
atskleisdamas paslaptį.
Aš taip pat apsidairau. Panašu, kad esame vieninteliai
lankytojai. Norėjau, kad Vilis mane kur nors nusivestų, bet
nežinau, ar tebenoriu.
— Kur nori eiti?
Jis gūžteli pečiais.
— Mes Niujorke, tikrai rasim, ką veikti.
Aš pabrėžtinai dirsteliu į laikrodį. Rosas išvykęs iš miesto.
Net jeigu būtų likęs, dar per anksti skubėti į traukinį.
— Nenori gerti bjaurios kavos?
— Kava pusė velnio, bet pyragas nevalgomas, — šypteli
Vilis. Delsiu, nenorėdama išsiduoti, bet galiausiai lėtai
nusišypsau.
Šakute pabadau pyragą vyšnių tyrėje. Nešvari balto
porceliano lėkštė atrodo kaip kruvina.
— Einam.
Iš pradžių tylime, išsekę nuo pokalbių apie orą. Niujorkas
niekada nemiega, bet apšviestas baltų ir geltonų žibintų
atrodo visiškai kitaip. Žingsniuojame pro rudus pastatus,
kurių languose žiebiasi auksinės šviesos.
— Mėgstu stebėti langus, — prisipažįstu, kai praeiname pro
ypač gražų namą. Daugelis tapo daugiabučiais, bet šis liko
asmeninė rezidencija. Tai nesunku atspėti iš vienodų langų ir
užuolaidų skirtinguose aukštuose. Kai kuriuos langus dengia
grotos, bet netgi pro jas matau vaikų kambarį mėlynomis
sienomis. — Žiūrėk! Žvaigždės!
Vilis sustoja siauroje gatvėje ir pažvelgia aukštyn.
— Kur?
— Ten! — pamoju į vaikų kambario langą, nutviekstą
spingsinčių baltų švieselių. Per vėlai susivokiu, kad jis
nemato to, ką matau aš. — Nekreipk dėmesio.
Vilis smalsiai pakreipia galvą.
— Ar jos buvo nupieštos ant sienos?
— Ne, kalbėjau apie švieseles.
Mudu pajudame iš vietos.
— Nebuvo jokių žvaigždžių.
Vilis nenuleidžia akių nuo namo.
— Bet tu jas matei?
 — Taip, — prisipažįstu. — Spingsinčios švieselės man
primena žvaigždes.
— Kaip Navino galerijoje?
Galerijoje po permatomu audiniu spindi zigzagu sukabinti
lubų šviestuvai, imituojantys žvaigždes. Aš matau tikras
žvaigždes — šviesos aureoles su šešiais taškais.
— Ne visai.
Nenoriu plėstis. Žvaigždės kelia mažiau nuostabos nei
žodžių kvapai, skoniai ir spalvos. Vis dėlto tokius dalykus
pasakoju tik artimiausiems žmonėms. Seniems draugams,
šeimos nariams. Neatvirauju megzdama pažintis. Kartais
žodžiai tiesiog patys išslysta.
— Kalbu apie tikras žvaigždes, jos atrodo kitaip nei
žvelgiant į dangų. Tai sunku paaiškinti. Tikros žvaigždės
panašios į plūduriuojančius šviesos kamuolius. Ar teko
išbandyti naujus kartoninius 3D tipo akinius? Šviesa pro juos
įgauna aureolės pavidalą.
— Kaip sniego rutuliai arba Dovydo žvaigždės.
Vilis beveik supranta, apie ką kalbu, bet aš užsikertu.
— Kažkas panašaus.
— Hm. — Jis įdėmiai pažvelgia į mane. — Neblogai. Ar esi
buvusi Madam Tiuso muziejuje?
Nusijuokiu nustebinta klausimo.
— Tiesą sakant, ne.
— Einam.
— Kalbi rimtai?
Vilis linkteli. Kaip galiu jam atsakyti? Daug girdėjau apie
garsųjį vaško figūrų muziejų, bet niekada jame nebuvau. Vilis
nusiveda mane viena, tada kita gatve. Orą keičia kitos
temos. Nieko rimto, nieko svarbaus. Stengiamės nesiliesti
vienas prie kito ilgiau nei sekundę netgi tada, kai Vilis suima
mane už alkūnės einant per gatvę. Man patinka jausti jo
rūpinimąsi, jam svarbu mane apsaugoti.
Madam Tiuso muziejus netoli Taimso aikštės,
Keturiasdešimt antrojoje gatvėje. Iš pastato kyšo didžiulė
ranka, laikanti virves. Panašias judina lėlininkai. Kasos
atitvertos raudona virve. Laimei, tokiu metu beveik nėra
žmonių. Mudu pakylame eskalatoriumi ir žengiame į didelę
salę, kurioje vyksta vaškinis Holivudo vakarėlis.
Figūros nuostabios. Atrodo kaip gyvos. Norėčiau
nusifotografuoti su mėgstamiausiais veikėjais, bet atsisakau
šios minties, nenorėdama kurti istorijų namiškiams. Laikas
pralekia nepastebimai, linksmai šnekučiuojantis su vaško
figūromis. Juokiuosi iš Vilio pokštų ir išraiškų — kai kurios
nepakartojamos. Kvatojuosi iki ašarų ir nepritariamai purtau
galvą, kai mėgdžioja Stiveną Hokingą.
Praeiname pro skirtingas ekspozicijas ir baisiąją muziejaus
dalį, kurioje įsikūrę ne tik Holivudo monstrai ir serijiniai
žudikai, bet ir pasakojama Madam Tiuso istorija. Pasirodo, ji
pradėjo karjerą, gamindama vaškines mirusių žmonių galvas
Prancūzijos revoliucijos metais. Pasukę už kampo, piešto
Eifelio bokšto fone išvystame lavonų krūvą. Čia tamsu ir labai
tylu. Girdžiu tik švelnų Vilio kvėpavimą.
— Elizabete.
— Taip, Vili.
Jo vardas girgžda tarp dantų. Pajuntu smėlio ir jūros skonį.
— Praėjusį kartą prikalbėjau netinkamų dalykų. Noriu
atsiprašyti.
— Nebūtina. Be to, buvai visiškai teisus. Man tikrai
nereikėjo to daryti.
Vilis stukteli grindis bato galu.
— Aš taip pat elgiausi netinkamai.
Mudu stovime vidury kambario juodomis sienomis, iš
paslėptų garsiakalbių sklinda šiurpūs riksmai, aplink guli
kruvini vaškiniai lavonai. Vieta ir laikas netinkami šiam
pokalbiui. Tiesą sakant, norėčiau jį baigti.
— Tik nenoriu, kad galvotum...
Aš papurtau galvą.
— Negalvoju.
Stovime taip arti vienas kito, kad Viliui pakaktų pasilenkti,
ir mudu pasibučiuotume. Nežinau, ką daryčiau, jeigu taip
pasielgtų.
 — Ką gi, — sakau, kai suprantu, kad nieko panašaus
nebus. — Paryžius visada su mumis.
Lauke spėjo atvėsti. Lengvai lynoja, tolumoje griaudėja.
Nekalbame apie vakaro pabaigą. Tiesiog žingsniuojame
toliau.
Niujorkas milžiniškas, bet jame lengva pamiršti, kad dangų
remiantys pastatai užstoja viską, kas yra priešais akis. Jau
beveik vidurnaktis, bet kai pasukame į Taimso aikštę,
susiduriame su būriu turistų, garsiai besižavinčių neoninėmis
šviesomis. Žinau, kur esame, bet nežinau, kur einame.
Pasitikiu Viliu, šiandien jis mano vedlys.
Mudu pasukame už kampo. Aš nustembu, išvydusi
raudonai, baltai ir mėlynai apšviestą „Empire State“
dangoraižį, kuris visą laiką stūksojo šalia. Tikriausiai garsiai
sušunku, nes Vilis įdėmiai pažvelgia į mane ir pasikaso galvą.
— Kylam į viršų?
— Jau vėlu.
Neišsisukinėju — tai tiesa.
Vilis nusišypso.
— Jis atidarytas iki vėlumos. Naktį atsiveria gražiausias
vaizdas. Be to, būna nedaug žmonių.
— Dažnai čia lankaisi? — pasiteirauju.
Mudu įžengiame pro puošnias art deco stiliaus duris.
Kadaise tai buvo aukščiausias Niujorko pastatas.
Vilis prilaiko man duris.
— Nelabai.
Viduje, prie kasų, stebėtinai tuščia. Vilis pasišauna nupirkti
VIP paketą, kuris suteikia pirmumo teisę ir leidžia pakilti ne
iki 86-ojo, bet iki 102-ojo aukšto. Uniformuoti darbuotojai
palydi mus iki liftų, kur prasideda kvapą gniaužianti kelionė
aukštyn.
Apžvalgos aikštelėje šalta. Mano sijonas ir plaukai plaikstosi
vėjyje, nuogos rankos pasidengia žąsies oda. Įnirtingai jas
pasitrinu. Stengiuosi nekalenti dantimis.
Vaizdas pasakiškas.
Šviesos driekiasi į visas puses, ryškiai nutvieksdamos
miestą ir atverdamos sunkiai aprėpiamą horizontą. Hadsono
upė blizga kaip juodo šilko kaspinas, siuvinėtas vilnyse
besisūpuojančių laivų perlais. Automobilių žibintai ir
šviesoforai — rubinai ir smaragdai, įsodinti į gatvės šviesų
auksą. Apačioje tikriausiai trenkia šlapimu ir kurtina eismo
triukšmas, bet čia, viršuje, pakilus nuo žemės paviršiaus,
Niujorkas panašėja į atvirą brangenybių dėžutę.
Tolumoje dar kartą pasigirdus griaustiniui, laukiu
tvykstelint žaibo. Apžvalgos aikštelė ne pati geriausia vieta
pasitikti audrą, bet lietaus šuorai dar labai toli. Tikriausiai
Naujajame Džersyje. Pakyla vėjas. Artinasi škvalas.
Vilis nusivelka švarką ir pasiūlo man.
— Apsirenk.
— Negaliu, tada sušalsi tu.
— Viskas gerai.
Jis apsiaučia man pečius džinsiniu švarku ir trumpai patrina
žastus. Jo prisilietimas sušildo, bet švarkas negelbėja.
Susisiaučiu juo tvirčiau, galvodama, kad turėjau griežčiau
atsisakyti. Man pernelyg šalta, todėl pasiduodu.
— Ačiū.
Apžiūrėjome miestą iš visų keturių pusių, metas leistis.
Apačioje mus pasitinka pirmieji lietaus lašai. Pasislepiame po
namo stogeliu, bet negalime ilgai čia stovėti. Durininkas jau
šnairuoja. Vilis giliai susikišęs rankas į kišenes šokinėja nuo
vienos kojos ant kitos. Jo marškiniai patamsėja nuo dulksnos.
Pagaliau pasipila tikras lietus.
— Einam kitur?
Aš papurtau galvą.
— Jau vėlu, be to, lyja...
— Galim eiti pas mane, gyvenu netoliese.
— Nemanau, kad tai gera mintis, — atsakau, nors galvoju
priešingai.
Galiu perskaityti jo veido išraišką.
— Nepasitiki manim?
Visai ne, velniai rautų, ne. Tai aš peržengčiau ribą.
Nedvejočiau nė akimirką.
 — Jeigu neisiu pas tave, — atsargiai prabylu, žinodama,
kad mūsų klausosi durininkas, sekantis pokalbį kaip
Brodvėjaus spektaklį, — nereikės ir pasitikėti.
Pasigirsta griaustinis, mudu pašokame iš vietos.
Nebeturime kur eiti, tik ne per tokį orą. Man reikia spėti į
traukinį.
— Turiu spėti į paskutinį traukinį, — sakau.
— Išsikvieskim taksi.
Laimėčiau dar kelias minutes. Argi ne to noriu? Vilis tikras
niujorkietis, todėl sustabdo taksi švilptelėdamas. Pratrūkstu
juoktis. Niekada neturėjau tokių įgūdžių. Jis atidaro man
dureles ir palaukia, kol įsitaisysiu ant girgždančios sėdynės.
Mano sijonas pakyla pernelyg apnuogindamas kojas. Gale
daug vietos, bet aš vos pasislenku į šalį. Vilis pasako
vairuotojui kryptį ir atsilošia.
Susiliečiame keliais kaskart, kai automobilis pervažiuoja per
duobę. Jų gyvas velnias. Apdairiai žvelgiu pro langą kitoje
pusėje. Nežiūriu į Vilį, todėl nežinau, ar jis žiūri į mane.
Įkvepiu ir iškvepiu. Esame įspausti į šią akimirką.
Nepratariame nė žodžio, bet esu tikra, kad galvojame vienas
apie kitą.
Kai taksi sustoja priešais Vilio namą, šiek tiek atsitraukiu,
leisdama jam išlipti. Sumurmu „iki“, kurio skonis labiau
primena „labas“. Jis skaisčiai geltonos spalvos. Mudu
pasisukame vienas į kitą, Vilis išlipa iš automobilio, stovi
pravėręs dureles, vidun smelkiasi lietus ir šaltis.
Galiausiai pabučiuoja mane į lūpas. Trumpai, stipriai ir
paprastai, tiesiog pakšteli. Mokykloje taip bučiuojame
atsarginį variantą, palikti savo svajonės. Vilis akimirksniu
užtrenkia paskui save dureles ir dingsta. Taksi pajuda iš
vietos. Jis lieka stovėti ant šaligatvio, aš noriu protestuoti,
bet lieku pusiau pravira burna.
Palauk, — pakimba ant liežuvio galiuko. — Netinkamas.
Baisus. Nuviliantis. Mūsų atsisveikinimas turėjo būti kitoks.
Apstulbusi atsilošiu, pirštų galais priliečiu bučinio vietą ir
suprantu, kad jis mane pabučiavo. Dievulėliau.
Pabučiavo į lūpas.
Tik grįžusi namo suprantu, kad vilkiu jo švarką.
 13
Šiandien turėjau likti Filadelfijoje, bet nusprendusi, kad
mudviem su Navinu reikia peržiūrėti keletą sąskaitų,
išsiruošiau į Niujorką. Jis vis dar su manimi nesikalba. Aš
apsimetu, kad to nepastebiu. Nesikalbėjome keletą savaičių.
Tai ilgiausias tylos laikotarpis nuo studijų metų. Tada
nesikalbėjome šešis mėnesius, kol galiausiai Navinas parašė
man ilgą nuoširdų laišką. Viskas vyko labai senamadiškai,
prisimenu lengvai šypsodamasi. Jokių elektroninių laiškų ir
žinučių. Tarpmiestiniai pokalbiai brangūs. Iki šiol saugau
Navino atsiprašymo laišką dėžutėje su kitais prisiminimais.
Seniai jo neskaičiau, bet prisimenu keletą fragmentų — prieš
atsakydama ilgai laikiau jį rankose.
Ant rašomojo stalo kampo guli tvarkingai sulankstytas Vilio
švarkas plastikiniame maišelyje. Jis nekliūva už akių, bet yra
po ranka. Laukiu, kol Navinas baigs bendrauti su interjero
dizainere, dažnai įsigyjančia krūvą meno darbų savo
užsakovų prieškambariams. Sara Rot niekada nesidomi
kūriniais, bet visada pakloja už juos milžiniškas sumas.
Svarbiausia, kad darbai derėtų prie patalpų paletės.
Stulbinanti moteris — jos plaukai niekada nebūna tokios
pačios spalvos. Pavydžiu jai stiliaus pojūčio.
Navino kompiuterio adresų knygoje susirandu Vilio telefono
numerį. Žinoma, galėčiau paprašyti jo paties — panašu, kad
Navinas neketina paskelbti paliaubų, todėl nenorėdamas
aušinti burnos turėtų jį duoti. Už durų nuvilnija juoko banga.
Aš pasuku galvą. Regis, norint susigrąžinti draugo malonę
neužteks parašyti laišką. Nežinau, ar noriu vargintis. Jis ilgai
grieš dantį, nes mano žodžiai buvo žiaurūs. Teisingi, bet
žiaurūs.
Akimirksniu įsivedu į telefoną Vilio numerį. Neketinu
skambinti. Nenoriu daryti spaudimo ir reikalauti dėmesio.
Kas, jeigu jis užsiėmęs? Yra ne vienas? Vis dėlto elektroninis
laiškas gali atimti daug laiko — aš taip pat reguliariai
netikrinu pašto.
 Geriausia parašyti žinutę. Bus greita, bet ne intymu ar
įkyru. Atsakys jam patogiu metu. Aš surenku tekstą ir
nedelsdama išsiunčiu:
Turiu tavo švarką.
Laukiu. Negaliu susikaupti ir rasti vietos. Nusileidžiu į
apačią ir išgeriu kelis puodelius kavos iš aparato. Tada
išsiruošiu pietauti. Galiausiai mano telefonas suzvimbia:
Susitinkam?
O, taip! Susitikim bet kur, pagalvoju, bet susilaikau to
neparašiusi. Sutariame susitikti ne kavinėje, — mano pūslė ir
nervai neatlaikytų, — bet Modernaus meno muziejuje, šalia
kurio jis fotografuoja. Išsikviečiu taksi. Taisomi keliai, todėl
važiuojame ilgiau, nei tikėjausi. Visą kelią susirašinėju su
Viliu. Klausinėjame vienas kito paprastų dalykų, kurių
neaptarinėtume susitikę.
Kaip praėjo diena? Ką veiki? Ar matei tą filmą? Ar skaitei tą
knygą? Kokia tavo mėgstamiausia grupė? Kur užaugai?
Ką mėgsti labiau: vandenyną ar kalnus? — klausia Vilis.
Vandenyną, — atsakau. — Vandenyną mėgstu labiau už
viską pasaulyje.
Dabar mano eilė.
Ar kada nors lietei dramblį?
Nežinau, kodėl to klausiu. Nenustygstu vietoje. Stebiuosi,
kodėl vairuotojas negali nugabenti manęs į vietą,
nestodamas prie kiekvieno Manhatano šviesoforo. Mano
klausimas kyla iš liūdesio — užduodu jį taip paprastai, tarsi
klausčiau apie mėgstamiausią spalvą arba ledų rūšį.
Vilis neatsako. Įsivaizduoju, kaip svarsto, akimirką dvejoja,
ar gerai pasielgė, pasiūlydamas man susitikti. Matau, kaip
pasikaso galvą ir pirštais persibraukia per rusvus plaukus.
Atsilošiu ir atsiduodu karščiui, užliejančiam nuo mintyse
kylančių vaizdų.
Ne.
Mane nustebina jo atsakymas. Aš liečiau dramblius cirke,
kur už dvidešimt dolerių gali įsitaisyti jiems ant plačios
nugaros ir apeiti ratu aplink pjuvenomis išklotą aptvarą.
Liečiau juos specialiame zoologijos sodo ture ir mugėje —
šėriau panelę Straublę iš prižiūrėtojo įsigytais javais.
Drambliai nuostabios būtybės. Negaliu patikėti, kad Vilis
niekada jų nelietė.
— Užstrigom, — žvelgdamas per petį, rėžia vairuotojas
tankiais antakiais, drėgnomis lūpomis ir akinamai baltais
dantimis. — Stovėsim dvidešimt trisdešimt minučių. Geriau
lipkit ir keliaukit pėsčiomis.
— Puiku, ačiū.
Neketinu vėluoti, todėl skubiai susimoku.
Mano apranga netinkama pasivaikščioti. Niujorkietės laksto
gatvėmis svaiginamais aukštakulniais. Aš šokinėju per
neaiškios kilmės balas ir svirduliuoju suskilusiais šaligatviais
su kukliais bateliais trijų colių aukščio pakulne. Namuose
prieš veidrodį valandą matavausi skirtingus drabužius. Sijoną
su marškiniais ir palaidine, suknelę, papuošalus. Dar ilgiau
tvarkiausi plaukus. Nenorėjau išsiduoti. Dabar norėčiau būti
atidžiau pasidažiusi akis ir lūpas. Vilkiu drabužius, tinkamus
ne pasimatymui, bet darbui biure.
Dieve!
Pamatau Vilį pirmiau, negu jis pamato mane. Jis rūko.
Neturėčiau nustebti, bet nustembu. Stovi atsirėmęs į
pastolius — jais apstatytas visas Niujorkas. Žvelgdamas į
priešingą pusę, giliai įtraukia dūmą, tada užverčia galvą ir
išpučia jį į dangų pro šnerves. Mūvi tamsius džinsus ir vilki
sodriai mėlynos spalvos trikotažo marškinėlius su sagutėmis
paraitotomis rankovėmis. Vieną riešą puošia kelios odinės
apyrankės. Jis toks gražus, kad netenku žado. Sustoju kaip
įbesta, nebematydama pro šalį skubančių žmonių.
Galėčiau apsisukti ir eiti savo keliais. Susistabdyti taksi. Po
valandos traukiniu keliauti namo. Ištrinti iš telefono jo
numerį.
Negalėčiau ištrinti tik jo bučinio.
Prakeikto bučinio į lūpas.
Vilis atsisuka, nužvelgia minią, bet jo išraiška nepasikeičia.
Tada išvysta mane. Staiga viskas aplink jį nušvinta.
 Jis užgesina cigaretę į šiukšlių dėžės šoną ir išmeta
nuorūką.
— Labas, Elizabete.
— Labas, — pasisveikinu, ištiesdama plastikinį maišelį.
Oras atšilo, todėl jam tikriausiai neprireiks dar vieno
drabužio. — Atvežiau tavo švarką.
— Ačiū.
Vilis paima maišelį, bet nė nepasižiūri vidun.
Mudu žvelgiame vienas į kitą, aš nesiliauju šypsotis. Staiga
mane užplūsta toks nepaaiškinamas džiaugsmas, kad
nunarinu galvą. Nenoriu, kad jis matytų mano veidą.
Galiausiai nužvelgiu muziejaus duris.
— Eisim vidun?
— Jeigu nori, — skėsteli rankomis Vilis.
— Seniai čia nesilankiau, einam.
Vilis eina pirmas, bet prie durų žengia į šoną, praleisdamas
mane pirmą ir trumpam priliesdamas pirštais nugarą.
Daugiau nebeprisiliečiame. Kiekvienas atskirai susimokame
už bilietus ir pasukame laiptų link. Šiandien muziejus
pustuštis. Paskutinį kartą vos prasibroviau pro minią ir
dvidešimt minučių stovėjau eilėje, norėdama pamatyti van
Gogo „Žvaigždėtą naktį“. Buvo verta laukti. Visada verta.
Nesitardami pirmiausia ir nueiname prie van Gogo. Kojos,
regis, pačios nuneša į reikiamą salę. Kalbamės apie
nereikšmingus dalykus, tarsi prieš tai nebūtume ilgai
susirašinėję. Tarsi būtume du nepažįstamieji. Paveikslas
perkabintas į kitą vietą. Prieš tai kabėjo tarp kitų paveikslų,
dabar — ant tuščios sienos. Tikriausiai taip patogiau
susispiesti lankytojams.
Mudu stovime priešais „Žvaigždėtą naktį“. Mūsų pečiai
liečiasi. Aš nejudu. Nieko keisto, šalia jo visada prarandu
žadą.
— Ką matai, žiūrėdama į paveikslą? — pasiteirauja Vilis.
Nustebusi pažvelgiu į jį.
— Ką turi galvoje? — Aš giliai įkvepiu. — Man patinka
spalvos. Ryškūs potėpiai. Panašu į naktinį dangų, bet taip pat
primena medų. Šiltą medų, varvantį nuo sidabrinio šaukšto.
Jaučiu jo skonį ir kvapą.
Negaliu geriau apibūdinti. Vilis nieko neklausia. Lėtai suima
mane už rankos. Mudu suneriame pirštus. Susijungiame.
Į salę įvirsta būrys moksleivių. Mudu atsitraukiame vienas
nuo kito. Vilis šypteli man ir leidžia porai vaikų prasibrauti į
priekį.
— Išalkau, — galiausiai sako. — Norėtum užkąsti?
Kavinė tiesiai priešais salę, todėl nejučia pagalvoju, kad
Vilis buvo suplanavęs pietus. Peržiūriu valgiaraštį ir
nusistebiu kainomis.
— Muziejai turėtų būti pigesni, — pareiškiu žemu balsu.
Nesiskundžiu, tik garsiai mąstau. Pažvelgiu į Vilį pro
ištaigingą valgiaraštį. — Menas turėtų būti prieinamesnis.
— Sutinku, nes namuose niekada nekabės tai, kas kabo
čia.
Mudu nusijuokiame. Padavėjas prieina priimti užsakymų.
Vilis išsirenka sūrių lėkštę ir įmantrių salotų, aš užsisakau
kišo. Pasiimame „MoMa’tini“ kokteilių su avietėmis. Nuo
pirmo gurkšnio man apsvaigsta galva. Akimirksniu suprantu,
kad greitai nepaeisiu.
— Taip stipru? — nusistebi Vilis.
— Retai geriu, — prisipažįstu, gurkštelėdama kvapnaus
skysčio. Gėrimas puikus. — Apsvaigusi visada pradedu
nerišliai kalbėti prancūziškai. Tiesą sakant, kitaip nemoku. Ar
tu kalbi prancūziškai?
— Ne, bet užsakysiu tau antrą kokteilį.
— Manau, čia būtina lengvai apgirsti.
Vilis nusijuokia ir pasiūlo susidaužti.
— Nemėgsti moderniojo meno?
Gerdama tuščiu skrandžiu, apsvaigstu dar greičiau. Įdėmiai
pažvelgiu į rausvą skystį ir nenuleisdama akių nuo Vilio dar
kartą siurbteliu.
— Mėgstu tikrus dalykus.
Vilis kilsteli antakius ir atsilošia kėdėje. Jaučiu, kaip bato
galu stukteli manąjį, bet neatitraukiu kojos.
 — Tu realistė, — galiausiai sako.
— Galbūt.
Apsilaižau apatinę lūpą, lipnią nuo saldaus gėrimo.
Vilis mane stebi. Aš sujudu kėdėje. Mano skruostai dega.
Pradedu galvoti, kaip atrodau. Ar mano palaidinė pernelyg
uždara, ar pernelyg atvira? Ar plaukai susivėlę?
— Ne romantikė?
— O! — sušunku kiek per garsiai. — Tikrai ne.
Vilis įdėmiai mane stebi.
— Mėgsti fotografiją.
— Taip.
— Labiau nei tapybą.
— Dažniausiai. Nemėgstu paveikslų, vaizduojančių keturis
juodos atspalvius dėžėje ir panašių dalykų. — Palinkstu į
priekį, norėdama pastatyti tarp mūsų tuščią taurę. — Tokias
nesąmones galėtų nuteplioti penkerių metų vaikas.
Vilis pratrūksta juoktis. Nesu tikra, ar man pinasi liežuvis,
ar tiesiog neaiškiai dėstau mintis.
— Na jau!
— Aš rimtai! — Kreivai šypsodamasi papurtau galvą. — Tik
nesakyk, kad manai priešingai.
— Menas subjektyvus dalykas, — pagalvojęs atsako. —
Kodėl atėjai čia, jei negali pakęsti modernaus meno?
Aš gūžteliu pečiais.
— Mėgstu „Žvaigždėtą naktį“, be to, pasiūlei čia susitikti.
Norėjau tave pamatyti, pagalvoju. Nesvarbu kur.
Vilis pamoja padavėjui.
— Tau tikrai reikia išgerti.
Atkeliauja mūsų maistas ir gėrimai. Turėčiau atsisakyti
antro kokteilio, bet akimirksniu priglaudžiu jį prie lūpų. Mudu
valgome ir kalbamės, dalijamės maistu. Nebesielgiame kaip
nepažįstamieji. Vilis pasiūlo man minkšto sūrio ant skrebučio,
o aš vidury dienos Modernaus meno muziejaus kavinėje, viso
pasaulio ir pašalinių akivaizdoje, paragauju jo tiesiai iš
svetimo vyro rankos.
— Skanumėlis, ar ne?
 Tiesa.
Pavalgiusi jaučiuosi visiškai girta, bet nesuku sau galvos.
Grindys šiek tiek slysta iš po kojų, bet Vilis prilaiko mane už
alkūnės, todėl jaučiuosi saugi. Jis prisitraukia mane. Šįkart
veda ne per judrią gatvę, bet pro išsipuošusius vėlyvos
popietės lankytojus.
Tualete kelioms sekundėms priglaudžiu prie sprando
drėgną popierinį rankšluostį. Skruostai toliau dega, o akyse
sukasi žvaigždės. Mano lūpos raudonos ir drėgnos, tikriausiai
nurausvintos aviečių. Ištraukiu iš kuodo plaukų sruogą ir
paleidžiu ją ant akių. Atsisegu viršutinę palaidinės sagą.
Pažvelgiu į savo atspindį veidrodyje. Norėčiau apsimesti, kad
nepažįstu šios moters, bet suprantu, kad tai aš.
— Mieloji, ar viskas gerai?
Šalia manęs prie plautuvės stovi vyresnio amžiaus moteris
ryškiai raudonomis lūpomis, jos nagai tokios pačios spalvos.
Mane pakeri jos leopardo rašto šalis. Aš niekada nedėviu
gyvūnų raštų — pasipuošusi jais jaučiuosi pernelyg dygi.
— Man patinka jūsų šalis.
Moteris atrodo patenkinta.
— Ačiū. Ar gerai jaučiatės?
Paskutinę akimirką susilaikau nepasakiusi suknistai gerai,
bet sumosuoju rankomis, norėdama išsklaidyti žėrinčias
spalvas, kurias ore palieka jos balsas. Staiga prisimenu,
kodėl negeriu. Apsvaigusi pamirštu, kad likęs pasaulis
nemato to, ką matau aš.
— Taip. — Griežtai pažvelgiu į savo atspindį veidrodyje ir
pasijuntu išblaivėjusi. — Per pietus padauginau kokteilių.
Moteris nusijuokia.
— Pasitaiko.
Vilis laukia atsirėmęs į baltą sieną. Stovi sukryžiavęs kojas
ir susikišęs rankas į kišenes. Pamatęs mane, akimirksniu
išsitiesia.
Mane pakursto jo šypsena.
— Bonjour, — pasisveikinu. — La premiere fois que je t’ai
vu, j’ai en un coup de foudre.
 Žodžiai liejasi, įgaudami česnakinio sviesto ir raudonojo
vyno skonį.
— Merci, — padėkoja Vilis. — Jacques Cousteau.
Escargot. Marcel Marceau.
Drauge apžiūrinėjame modernųjį meną. Kartais tylime,
kartais persimetame pora žodžių. Dažniausiai pašnairuojame
vienas į kitą ir pratrūkstame kikenti.
— Pretenzinga, — galiausiai sakau, žvelgdama į objektą,
pakabintą tarp grindų ir lubų. Didžiulis popieriaus lapas,
pripieštas linijų. — Jokio rašto. Taip terliojau šeštoje klasėje,
tik niekas nevadino to menu.
— Tikriausiai čia ir slypi esmė. Svarbiausia, kaip tavo darbą
pavadina kiti. — Vilis susikiša rankas į kišenes ir pasisukioja
ant kulnų. — Tikriausiai taip ir gimsta menas.
— Menas, — pareiškiu rimtai, — turi priversti tave jausti.
Vilis akimirką tyli, tada pažvelgia į mane ir šypteli.
— Tu jauti pyktį.
Jis teisus. Kalbėjau ne apie tai, bet jis teisus. Aš žaismingai
nusilenkiu, bet staiga pasaulis pradeda suktis. Vilis nusijuokia
ir skubiai suima mane už alkūnės. Koridoriumi pasukame į
kitą salę.
Joje akinamai tamsu, ant galinės sienos švysčioja ekranas.
Susikaupę žiūrime nespalvotą filmą apie vyrą prie daržinės.
Netrukus priekinė daržinės siena pradeda lėtai judėti, bet
langas be stiklų lieka vietoje, kol galiausiai užkrinta ant vyro.
Manau, tai seno Basterio Kitono filmo parodija arba pagarbos
gestas, nežinau, kaip yra iš tiesų. Priekinė daržinės siena
griūva ir griūva, o vyro veidas nesikeičia. Kamera fiksuoja
vaizdą iš skirtingų kampų ir atstumo.
Filmas baigiasi ir vėl prasideda. Stovime tamsiausiame
kampe, pasislėpę tarp šešėlių, todėl mūsų nesimato net tada,
kai ekrano šviesa atsimuša ant lygių grindų ir sienų. Esu
įsitikinusi, nes pagyvenęs vyras rausvais polo marškinėliais,
stovintis nuo mūsų vos per dvi pėdas, žiūrėdamas filmą
užsimiršęs krapšto nosį.
Aš nusipurtau iš pasibjaurėjimo ir tramdydama juoką
įsikniaubiu Viliui į petį. Jis apkabina mane per liemenį ir
prisitraukia. Mūsų klubai susiglaudžia. Vilis nežiūrėdamas į
mane nykščiu lėtai glosto vidinę riešo pusę.
Švelnus prisilietimas nepakerta kojų, bet suteikia tokią
palaimą, kad lengvai suvirpu. Įsivaizduoju, kaip Vilio
kvėpavimas virsta šviesos lazdelėmis. Jos švysteli ir užgęsta
kaip bengališkosios ugnelės. Aš sumirksiu.
Vilis palinksta arčiau. Lūpomis priglunda man prie ausies.
Nuo jo kvėpavimo pašiurpsta oda.
— Noriu trinti jį į tave tol, kol sudrėksi, — sušnabžda man į
ausį.
Aš sustingstu.
— Taip lėtai, kad netektum proto. Noriu, kad maldautum
tave išdulkinti.
Mano atodūsis susilieja su projektoriaus traškėjimu.
Nežymiai pasisuku į jo pusę ir vos girdimai sukuždu:
— Aš nemaldauju.
Vilis suima mano ranką ir uždeda sau ant tarpkojo. Per
tankų audinį pajuntu storą ir standžią varpą. Jis lėtai pradeda
mano delnu glostyti sau penį. Nuslysta taip žemai, kad
apčiuopiu jo sėklides, tada pakyla aukštyn.
Aukštyn. Žemyn. Tik truputį greičiau.
Vilis gaudo orą. Švelnioje ekrano šviesoje jo akys plačiai
atmerktos, tamsūs vyzdžiai išsiplėtę. Lūpos šiek tiek
pravertos, apatinė drėgna nuo seilių. Staiga pajuntu
nevaldomą norą jį pabučiuoti, esu alkana kaip žvėris.
Scilė prisipildo moksleivių, jie garsiai kalbasi ir juokiasi.
Stumdosi. Vilis išsitiesia ir paleidžia mano ranką. Mudu
sąmoningai atsitraukiame vienas nuo kito, bet toliau stovime
taip arti, kad petimi jaučiu jo kūno karštį.
Tylėdami apleidžiame salę. Muziejų. Sėdame į taksi. Įtampa
pasiekia kritinį tašką. Nežiūrėdami vienas į kitą, liftu
pakylame į Vilio butą. Nepratariame nė žodžio. Įžengusi pro
duris, taip stipriai prispaudžiu jį priešais save prie sienos, kad
subraška paveikslų rėmai. Koja paspiriu ir uždarau lauko
duris.
 Atsiklaupiu ir įgudusiais judesiais nedvejodama atsegu Viliui
diržą ir džinsų sagas. Atitraukiu užtrauktuką. Stangri varpa
remiasi į trumpikes ir atsiduria mano rankoje greičiau, nei iš
jo lūpų išsprūsta atodūsis.
Vienu keliu praskečiu Viliui kojas, nedelsdama nusmaukiu
džinsus ir trumpikes. Per pusę minutės jis lieka beveik
nuogas. Dailus penis pulsuoja mano delne, kol darbuojuosi
ranka, neliesdama jo galvutės. Vilis kilsteli klubus. Aš tvirčiau
suimu jo kotą. Jis žvelgia į mane tamsiomis akimis.
Aš nepratariu nė žodžio, bet Vilis delnais atsiremia į sieną
priešais. Pažvelgiu į viršų. Mūsų akys susitinka. Praveriu
lūpas ir karštai alsuoju į jo įnagį. Vilis sudreba. Švelniai
priglaudžiu jo varpą sau prie skruosto, bet nepasiekiu jo
lūpomis. Pasilenkiu šiek tiek žemiau, toliau alsuoju į jį ir
darbuojuosi ranka.
Lyžteliu Vilio vidinę šlaunies pusę. Ji sūri nuo prakaito. Oda
šioje vietoje blyški ir padengta švelniais gyvaplaukiais,
šviesesniais nei gaktos plaukai. Uodžiu jo kvapą. Dantimis
suimu odą ir krimsteliu. Vilis sušunka, bet neatitraukia rankų
nuo sienos.
Liežuviu perbraukiu per varpos apačią ir sustoju ties
tvinksinčia galvute. Vilis išleidžia ilgą, kančios kupiną atodūsį.
Jo akys užmerktos, galva palenkta į priekį, plaukai dengia
kaktą. Pajutęs mano dantis, jis vėl sudreba. Aš toliau
darbuojuosi ranka, tada pakylu ir priliečiu galvutę. Vilis
nekantriai atstato klubus. Aš atsitraukiu.
Erzindama lyžčioju. Ranka slystu stangria varpa. Liežuviu
dar kartą perbraukiu nuo pašaknių iki galvutės. Praveriu
lūpas ir karštai alsuoju drėgna burna, kol joje prisikaupia
seilių. Tada vėl atsitraukiu.
Vilis sudreba. Pramerkia akis ir pažvelgia į mane, žiūrinčią į
jį iš apačios. Apsilaižo lūpas ir sumirksi. Aš nejudu.
— Prašau, — galiausiai prataria. — Prašau...
Apžioju jį iki pašaknių. Jis slidus ir saldesnis, nei tikėjausi.
Godžiai čiulpiu jį susitelkusi į galvutę, nuo seilių drėgna ranka
laikydama šaknį. Kita ranka nuslystu sau tarp kojų ir per
nėriniuotas kelnaites atkakliai trinu klitorį. Aš visa šlapia. Iš
manęs sunkiasi syvai. Vilis suima mane už plaukų ir trukteli
taip, kad sušunku. Mano makštis susitraukia.
Dulkinu jį burna, liežuviu ir dantimis. Mano klitoris toks
ištinęs, kad nereikia nusimauti kelnaičių. Prisilietimai per
audinį varo mane iš proto. Leidžiuosi paskui raibuliuojančias
malonumo bangas.
Galiausiai pasirodo spalvos.
Jaučiu garsų skonį ir kvapą. Matau žodžių spalvas. Mano
smegenys sujungia šiuos dalykus kitiems nesuprantama
seka, bet iki šiol nieko panašaus nejutau per orgazmą. Mane
nutvieskia vaivorykštės spalvos ir auksinės žvaigždės.
Jaučiuosi sklidina palaimos ir naujų potyrių.
Vilio dejonė grąžina mane prie saldžiosios užduoties.
Apžioju jį iki pašaknių. Leidžiu dulkinti savo bumą. Nuo Vilio
veido laša prakaitas — vienas lašas, ir aš nusišypsau aplink
jo penį. Tada dar kartą pajuntu atsiritant malonumo bangą.
Galiu galvoti tik apie mūsų aistrą. Jo skonį.
Vilis sušnabžda mano vardą. Sugriebia plaukus.
— Velnias, kaip gera! — sušunka. — Tuoj baigsiu!
Vertinu jo mandagumą, bet kai nori iš manęs išeiti, švelniai
sulaikau. Vilis dar kartą sušunka. Šįkart be žodžių.
Beviltiškai. Galiausiai išsilieja manyje. Aš nuryju viską iki
paskutinio lašo. Netrukus jis suglemba mano burnoje. Aš
atsistoju. Nusišluostau lūpų kampučius.
Vilis susmunka palei sieną. Jo plaukai permirkę prakaitu.
Bumą pravira. Akys primerktos. Aš pasilenkiu ir pabučiuoju jo
lūpų kampučius, iš pradžių vieną, paskui kitą. Tada švelniai
įsisiurbiu į lūpas. Vilis įsiskverbia į mane liežuviu. Mintis, kad
ragauja save iš mano burnos, užlieja dar viena, šįkart
švelnia, malonumo banga.
— Juk sakiau, — sumurmu tiesiai jam į ausį. — Aš
nemaldauju.
 14
Penkerių ar šešerių supratau, kad patiriu pasaulį kitaip nei
daugelis žmonių. Mano mamos jaunesnysis brolis Arčis vedė
moterį, kurią vadinau teta Dote. Ji buvo jauna ir graži, bet
jautė pareigą pareikšti savo nuomonę visais klausimais,
pradedant Padėkos dienos švente, baigiant svarstymais, ar
mažoms mergaitėms dera pietauti prie vieno stalo su
suaugusiaisiais. Tikriausiai teta Dotė manė, kad vaikai turėtų
pietauti vieni, laimei, niekas nepritarė, kad vienintelė senelių
anūkė būtų atskirta nuo šeimos. Girdėdavau mamą sakant,
kad Dotė labai mėgsta kalbėti.
Tai buvo tikra bėda.
Buvau per jauna suprasti, kad tetos Dotės kalbos varė iš
proto suaugusiuosius. Mane trikdė ne žodžiai, bet balsas.
Laimei, daugelio žmonių balsai turėjo skaidraus šalto
vandens skonį. Tiksliau tariant, buvo beskoniai. Mano
močiutės balsas priminė obuolių pyragą. Mamos balsas
palikdavo švelnų cinamono skonį, bet buvo bekvapis. Tetos
Dotės balsas buvo rūgštus kaip citrininis saldainis ir atsidavė
pelėsiais.
Skonis buvo toks bjaurus, kad pirmą kartą sveikindamasi
su naująja giminaite atšokau. Tikriausiai tokiu elgesiu ir
pelniau tetos nemalonę. Rankomis prisidengiau burną ir nosį.
Teta Dotė kalbėdama pasilenkė prie manęs. Kvepėjo labai
maloniai, mėtine kramtomąja guma, bet jos balsas kėlė
kosulį.
— Ji smirda, — nevyniodama žodžių į vatą, pasiskundžiau
mamai. — Ir yra neskani!
Sutrikusi mama griežtai mane subarė, bet vėliau girdėjau
ją sakant kitai tetai, kad Dotė kartais tikrai smirda. Galiniame
kieme, į kurį buvau ištremta laukti pietų, mane susirado
močiutė. Apsivilkusi sunkų žieminį paltą, bandžiau suptis ant
pakabintos padangos, bet niekaip negalėjau tinkamai ant jos
įsitaisyti.
— Ji kvepia šveicarišku sūriu, — prisipažino močiutė. —
Kartais mėgstu jo paskanauti. Užsidėti riekelę ant sumuštinio
su kumpiu. Vis dėlto suvalgius daugiau, kaipmat pradeda
mausti skrandį.
Aš auliniu batu pakapsčiau kietą žemę. Nesnigo, bet viską
kaustė įšalas.
— Nenorėjau jos įžeisti.
— Žinau, mieloji. — Močiutė stipriai mane apkabino ir
pabučiavo į pakaušį. — Vis dėlto turi suprasti, kad kiti
žmonės neužuodžia garsų.
Pasijutau taip, tarsi tamsiame kambaryje būtų įjungta
šviesa. Apakinta suvokimo, sumirksėjau. Prisiminiau, kaip
mama juokdavosi arba nuleisdavo negirdomis mano
palyginimus. Taip pat elgėsi ir tėtis. Vaikai mokykloje.
— Bet tu užuodi, močiute?
Ji iškilmingai linktelėjo.
— Užuodžiu nuo vaikystės, bet ne visi turi tokią dovaną.
Jeigu nesiliausi pasakoti panašių istorijų, žmonės manys, kad
esi keista. Pasistenk suimti save į rankas ir būti maloni tetai
Dotei.
— Tai baisu, — sudejavau. — Kai ji juokiasi, man pradeda
skaudėti dantis. Atrodo, nedaug trūksta, kad jie išbyrėtų.
Močiutė užsidengė veidą rankomis ir garsiai nusijuokė.
— Dievulėliau! Niekada jai to nesakyk. Žinai ką? Duosiu tau
mėtinių saldainių. Jie visada padeda.
Močiutės triukas buvo tikrai veiksmingas. Išsiugdžiau įprotį
nekelti kojos iš namų be pakelio įvairaus skonio ledinukų.
Metinukai padėdavo ne visada. Pieninė karamelė buvo
patikimesnė. Kai atradau rūgščiai obuolinius ,Jolly Rancher“,
prasivėrė dangaus vartai ir užgiedojo angelai. Jie buvo tikras
išganymas, įpratau nutylėti, kad garsai turi skonį, kvapą ir
vaizdą, o žodžiai — spalvas.
Devintoje klasėje sužinojau, kaip vadinasi mano pojūčiai.
Ponas Bravermanas, mano gamtos mokslų mokytojas, buvo
aistringas taisyklių šalininkas. Jam buvo kokie dvidešimt
treji — tikras senis penkiolikmečiams. Turėjo vešlius
netvarkingus pieninio šokolado spalvos plaukus ir nešiojo
akinius, kurie dažnai nuslysdavo ant nosies. Mėgo pastelinius
Oksfordo stiliaus marškinius, medvilnines kelnes ir plačius
odinius diržus. Rankoves paprastai atsiraitodavo iki alkūnių.
Jo raumeningos, tamsiais plaukais padengtos rankos
neleisdavo susikaupti. Vis dėlto labiausiai trikdė mokytojo
balsas, primenantis šiltą karamelę.
Nelaimei, mano suolo draugė atsidavė senu tuno
sumuštiniu. Mudvi gerai sutarėme — nebuvome draugės, bet
neturėjau ko jai prikišti. Vis dėlto sėdėti šalia buvo tikra
kančia. Klausiau močiutės patarimo ir čiulpiau ledinukus, bet
tai buvo prasta mintis. Pirma, man niekada nepakakdavo
vieno ledinuko, kol draugė kalbėdavo per pamoką. Kalbėtis
mums tekdavo, nes kartu atlikdavome grupines užduotis.
Antra, ponas Bravermanas per savo pamokas neleisdavo
valgyti saldainių. Kaip jau minėjau, mano mokytojas buvo
aistringas taisyklių šalininkas.
Gerai nesuvokiau savo seksualumo, kad suprasčiau, kodėl
mane taip žavėjo pono Bravermano rankos, bet mėgau jį
kaip mokytoją. Jis mokėjo suprantamai išaiškinti dalykus,
negana to, darė tą linksmai. Nesvarbu, kad buvo griežtas.
Žvelgdama į praeitį galvoju, kad būdamas jaunas ir
nepatyręs nenorėjo paleisti mūsų iš rankų. Dėstė pirmus
metus. Tiesiog norėjo gerai atlikti savo darbą.
Supratau, kad saldainius turiu slėpti nuo mokytojų, nes
daugelis jų kaip ponas Bravermanas neleido smaližiauti per
pamokas. Gamtos mokslų pamoka buvo vienintelė, per kurią
man jų tikrai reikėjo. Tikriausiai nereikia sakyti, kad
mokytojas mane prigavo. Savaime suprantama, supyko ir
prigrasino daugiau taip nesielgti.
Savaime suprantama, nepaklusau.
Nebuvau maištininkė iš prigimties ir neketinau laužyti pono
Bravermano taisyklių. Vis dėlto nenorėjau kiekvieną dieną
žiaukčioti po stalu. Veltui dėjau pastangas.
Antrą kartą mokytojas paliko mane po pamokų.
Gerai įsidėmėjau močiutės patarimą nepasakoti apie savo
pojūčius kitiems žmonėms. Nenorėjau, kad aplinkiniai laikytų
mane pamišėle. Ne visada būdavo paprasta. Pirma,
negalėdavau būti tikra dėl savo pojūčių, kol neįsitikindavau,
kad to, ką pajutau aš, nejautė kiti. Antra, kartais
susižavėjimą nuslėpti sunkiau nei pasibjaurėjimą. Galėdavau
sutramdyti šleikštulį, girdėdama balsą, atsiduodantį
prakaituotomis pažastimis, bet negalėdavau numoti ranka į
auksinę šviesą arba spindinčias žvaigždes, dažniausiai
lydinčias tam tikras spalvas, formas arba veidus.
Nepasakiau ponui Bravermanui, kodėl per jo pamokas
privalau turėti mėtinių ledinukų. Vis dėlto nepaklusau netgi
nubausta. Savaime suprantama, mokytojas vėl mane
pričiupo. Įpyko labiau nei pirmą kartą. Puikiai jį supratau.
Mano poelgis privertė jį persimainyti. Mokytojas šaukė ir
knyga trenkė per stalą. Klasė baimingai nuščiuvo. Manau,
daugelis mokinių paprasčiausiai sutriko.
Šįkart buvau palikta po pamokų savaitei. Pirmąsias tris
dienas mane stebėjo misis Filds, lotynų kalbos mokytoja.
Paskutines dvi dienas budėjo ponas Bravermanas. Nuo
keturių iki šešių sėdėdavau įkalinta mokykloje. Paskutinę
dieną, penktadienį, mudu sėdėjome klasėje dviese. Abu
nekantriai laukėme savaitgalio. Esu tikra, kad mokytojas
gailėjosi nepalikęs manęs po pamokų porai dienų.
Baigusi ruošti namų darbus, negalėdavau skaityti savo
malonumui, todėl pradėjau rašyti laiškus savo užrašų
knygelėje. Kartu su geriausia drauge Andrėja buvome
sukūrusios gana paprastą kodų sistemą slaptiems rašteliams.
Rašydavome nieko nereiškiančius sakinius, pirmosiomis
žodžių raidėmis perduodamos žinutę. Įgudusios taip mikliai
švytruodavome parkeriais, tarsi būtume rašiusios įprastus
dalykus. Laiške pasakojau Andrėjai apie savo naujausią
simpatiją iš vyresnėlių imtynininkų komandos. Draugė
bjaurėjosi šia sporto šaka. Negalėjau paaiškinti jai, kad
vaikino akių spalva verčia mane plūduriuoti.
Juokas visada yra bjaurus. Antilopė jaučiasi mieguista.
Įsitraukusi į išpažintį, nebegirdėjau, kaip parkeris skrebena
popierių. Jutau mėgstamą rašalo kvapą. Nelaimei, lauke
girdėjosi žoliapjovės garsas, atsiduodantis mikrobangų
krosnelėje šildytais buritais. Paskutinį kartą jais apsinuodijau.
Nevalingai išsitraukiau iš kišenės mėtinį saldainį ir įsimečiau
į burną. Pamiršau net žvilgterėti, ar ponas Bravermanas
mane stebi. Jis, žinoma, stebėjo.
Vos nepaspringau saldainiu, kai mokytojas delnu trenkė per
mano stalą. Suspigau ir atsilošiau. Deja, stalai šioje klasėje
buvo sujungti su kėdėmis, todėl galėjau atsitraukti tik per colį
kitą. Ponas Bravermanas atrodė įtūžęs.
Jis pasilenkė man prie veido.
— Velniai rautų, kas vyksta?
Keiksmažodis tikrai buvo ne blogiausias mano girdėtas
dalykas, bet iš mokytojo lūpų jis skambėjo rimtai. Pyktis
pavertė šiltą karamelę užvirusiu pienu. Ne pats blogiausias
kvapas, bet tikrai ne toks malonus.
— Atsiprašau...
Mokytojas dar kartą trenkė per stalą.
— Pasiklausinėjau kitų mokytojų. Nė vienas nepasakė apie
tave blogo žodžio. Kodėl taip elgiesi?
Aš tramdydama ašaras papurčiau galvą. Norėjau, kad
ponas Bravermanas atsitrauktų, bet jis pasilenkė dar arčiau.
— Atleiskite, pone Bravermanai, aš... Tiesiog negaliu
pakęsti to kvapo!
Mokytojas sumirksėjo ir atsitraukė per pusę colio.
— Kokio kvapo?
Pasakiau per daug, bet nebegalėjau trauktis. Nudelbiau
akis.
— Skirkite man dar vieną dieną.
— Nenoriu palikinėti tavęs po pamokų. Tu gera mokinė.
Tau puikiai sekasi. — Ponas Bravermanas atsitiesė ir
pasitaisė akinius. — Tiesiog negali valgyti saldainių per
pamokas. Galėčiau nusileisti, jeigu taip elgtumeisi dėl
medicininių priežasčių. Tarkime, būtum diabetike. Kiek žinau,
esi sveika.
— Ne, — papurčiau galvą.
— Koks kvapas? — šįkart švelniau paklausė mokytojas. —
Chemikalų laboratorijoje?
— Ne. — Aš prikandau apatinę lūpą. — Teresos balso
kvapas, atsiduodantis sugedusiu tunu. Mėtiniai saldainiai
padeda nekreipti į jį dėmesio.
Stojo ilga tyla.
— Kai Teresa kalba, ne girdi, bet užuodi?
— Girdžiu ir užuodžiu.
— Ar užuodi visus balsus?
Aš vėl papurčiau galvą.
— Daugelį, bet ne visus. Neužuodžiu, kai jie dainuoja.
— Chore?
— Taip.
— Tu nedainuoji chore.
Aš perkreipiau lūpas ir krūptelėjau.
— Ne. Net jeigu balsai geri, tai panašu... Įsivaizduokite,
kad mėgstate picą. Mėgstate ją su grybais, ananasais,
vytinta dešra arba svogūnais, bet nebūtinai su šokoladiniu
pudingu, žirneliais arba kukurūziniais saldainiais.
— Negaliu pakęsti kukurūzinių saldainių, — švelniai tarė
ponas Bravermanas.
Aš pratrukau raudoti.
Mokytojas ištiesė servetėlių dėžutę nuo savo stalo ir
atsargiai stebėjo. Nepradėjo guosti. Dabar manau, kad
nežinojo, kaip elgtis su isteriška paaugle. Neabejoju, kad tai
buvo įsimintinesnė mokytojavimo patirtis nei mano maištas
arba triukšmingi vaikinai klasės gale. Nepaisydamas to,
ponas Bravermanas sugebėjo mane nuraminti. Jis keistai
paplojo man per pečius ir nebandė guosti lėkštomis frazėmis.
Galbūt turėjo seserų.
— Aš apgailėtina keistuolė, — galiausiai pratariau nesavu
balsu. — Atleiskite, pone Bravermanai, bet jeigu uždrausite
man turėti mėtinių saldainių, sėdėdama šalia Teresos,
apsivemsiu vidury klasės.
— Manau, kaip nors to išvengsime.
Aš sukaupiau drąsą ir pažvelgiau į mokytoją.
— Atleiskite. Mėgstu jūsų pamokas. Nenorėjau būti rakštis.
 Ponas Bravermanas prisėdo ant stalo.
— Elizabete, tu nesi keistuolė. Slinku patikėti, kad iki šiol
niekas su tavimi apie tai nesikalbėjo.
Močiutė kalbėjosi. Tėvai ir brolis žinojo. Mes tik niekada
apie tai nediskutuodavome.
— Ateik, kai ką parodysiu.
Mokytojas nusivedė mane į savo nedidelį kabinetą, labiau
primenantį spintą, pačiame klasės gale. Lubas siekiančios
lentynos buvo prikrautos knygų ir laboratorinių reikmenų.
Ponas Bravermanas ištraukė iš jos vieną tomą ir, padėjęs ant
stalo, pradėjo sklaidyti puslapius. Galiausiai rado tai, ko
ieškojo.
— Žiūrėk.
Aš pirmą kartą perskaičiau žodį sinestezija.
— Nevalingas dviejų ar daugiau pojūčių atsiradimas,
dirginant tik vieno iš tų pojūčių jutimo organą, — perskaičiau.
Nustebusi pažvelgiau į mokytoją.
— Tai neurologinis reiškinys, dažniausiai paveldimas
genetiškai, — paaiškino jis.
Aš prisiminiau močiutę.
— Vadinasi, jį paveldėjau?
— Greičiausiai. — Ponas Bravermanas pamojo man prieiti
arčiau. Dabar mudu stovėjome ankštame kambarėlyje
susiglaudę pečiais. — Žiūrėk, lentelės ir sąrašai, su skirtingų
žmonių... nemėgstu sakyti simptomais, nes šis žodis
primena ligą. Tu visiškai sveika.
Aš servetėle nusišluosčiau nosį ir pasilenkiau virš knygos.
Tada pažvelgiau į mokytoją. Stovėdama taip arti, mačiau jo
melsvas akis, įrėmintas tankių juodų blakstienų. Staiga
apėmė tokia nesvarumo būsena, kokios nebuvau patyrusi net
šalia vyresnėlių komandos imtynininko. Mokytojo antakių
arkos pasidengė spindinčiomis aukso dulkėmis. Aš įdėmiai
pažvelgiau į jo rankas ir veltui stengiausi laikytis įsitvėrusi
stalo.
— Formų skoniai, — nusijuokiau. — Keista.
Prispaudusi pirštą prie stulpelio, slydau žemyn. Ponas
Bravermanas atkreipė mano dėmesį į nuotrauką. Po ja buvo
nedidelė diagrama. Tas pats asmuo skyrė raidžių lytis,
pavyzdžiui, A buvo moteriškos giminės. Negalėjau tuo
patikėti!
At vertųsi kitą puslapį, pradėjau skaityti garsiai:
— Merė Šeran teigia, kad spalvos primena fejerverkus,
raštų mirgėjimą ir muzikos ritmu judančią šviesą.
Žinojau, ką ji turėjo galvoje, nes matydavau tokius vaizdus
žiūrėdama žmonėms į veidus, stebėdama antakių, skruostų
arba lūpų linkius.
— Alkoholis ir seksualiniai veiksmai suintensyvina Merės
patirtį. Ji teigia, kad orgazmo metu...
Aš nutilau ir išraudau kaip vėžys. Tarp mūsų kažkas
tvyrojo, todėl stovėjau nudelbusi akis. Nebijojau pamatyti to,
ko nebūtų pastebėję kiti, baiminausi, kad mokytojas išvys
tai, ko nenorėjau atskleisti.
Ponas Bravermanas nutraukė nejaukią tylą, užversdamas
knygą ir padėdamas ją atgal į lentyną.
— Elizabete, visi žmonės skirtingi. Galėjai iš karto pasakyti,
kodėl valgai saldainius, užuot apsimetinėjusi kietuole.
— Močiutė patarė niekam apie tai nepasakoti. Priešingu
atveju žmonės manys, kad esu keista.
— Esi visiškai normali.
 15
Nuo tos popietės pono Bravermano kabinete niekada
nepamiršau, kad laimingoji kalė Merė Šeran pasiekusi
palaimą išvysta fejerverkus. Orgazmas puikus pats savaime,
bet matyti raštų mirgėjimą ir muzikos ritmu judančią šviesą
atrodė papildomas džiaugsmas. Dabar jį patyriau ir aš.
Iš visų meilužių, kuriuos esu turėjusi, Vilis sujaudino mane
taip, kad galiausiai išvydau žvaigždes. Žiūriu į jo nuotrauką
kompiuterio ekrane, nė kiek nesijaudindama, kad šnipinėju,
nes po susitikimo Modernaus meno muziejuje mudu
nesimatėme ilgiau nei savaitę. Nuo tada negirdėjau iš jo nė
žodžio, negavau laiško ar žinutės. Velniop, išėjau iš jo namų
burnoje vis dar jausdama jo skonį, todėl gali parašyti man
pirmas. Neketinu sekioti paskui kaip paskutinė kvailė.
Vilis turi darbinę „Connex“ paskyrą. Žiūrinėju jo
nuotraukas, daugiausia kūrinių pavyzdžius arba knygų
viršelius, bet randu ir kelis autoportretus.
Vienoje jų vilki tamsius marškinius ir ryši siaurą tamsų
kaklaraištį, plaukai netvarkingai krinta ant ausų ir kaktos,
atrodo drėgni nuo prakaito. Ryškiai matosi raukšlelės aplink
akis, galbūt dėl apšvietimo, galbūt todėl, kad skersakiuoja.
Veidas rimtas. Nesišypso nė vienoje nuotraukoje. Spėlioju, ar
jautėsi liūdnas, ar pakluso fotografui.
Man patinka, kai jis šypsosi.
Kitoje nuotraukoje Vilis tarp nykščio ir didžiojo piršto laiko
cigaretę ir į kažką rodo. Antakiai suraukti. Pažįstami juodi
konversai. Platus odinis diržas. Žinau šio diržo ilgį, žinau, iš
kokios jis odos, ir kaip skamba atsegama sagtis.
Man sutraukia makštį. Sujudu kėdėje, sukryžiuoju, tada vėl
atkryžiuoju kojas. Mūviu jogos kelnes, kurias įsigijau per
išpardavimą, ketindama pradėti lankyti zumbą. Bandžiau būti
panaši į Roso bendradarbių žmonas, žingsniuojančias ant
bėgimo takelio ir klausančias receptų tinklalaidžių. Geriau
būčiau nusipirkusi dvi dėžes brangių ledų ir gerai
pasmaližiavusi.
 Šiaip ar taip, audinys švelnus, gerai prigludęs ir toks
plonas, kad pirštų galais prilietusi save pasijuntu beveik
nuoga. Medžiaga tik padeda išlaikyti įtampą. Lėtai sukdama
ratus ant klitorio, toliau žiūrinėju nuotraukas. Vienoje išvystu
Vilio profilį. Jis šypsosi puse lūpų, žvilgsnis tiesus ir atviras.
Viena ranka laiko apkabinęs per liemenį aukštą šviesiaplaukę
raudonomis lūpomis, abu kelia aprasojusias skaidraus gėrimo
taures. Ledo kubeliuose atsispindi šviesos.
Jie meilužiai. Jis ir moteris nuotraukoje yra meilužiai.
Suprantu tai iš Vilio pirštų, švelniai spaudžiančių blizgią
palaidinę, iš moters laikysenos ir žvilgsnio į jį. Jos lūpos šiek
tiek pravertos, pro jas šviečia balti dantys ir rausvas liežuvis,
kuriuo ketina nedelsdama apsilaižyti meilužio akivaizdoje.
Viską suprantu. Galiu pavydėti tik jos mielumo, dailaus kūno,
šviesių plaukų ir jaunystės. Drauge praleistos akimirkos.
Ar Vilis pasikvietė ją į savo butą? Pasiguldė ant sofos? Ne,
lovos. Nuvilko suknelę, pirštais braukdamas per ilgas lieknas
šlaunis? Įsiskverbė?
Pirštais toliau suku ratus ant klitorio. Nėrinių kelnaitės ir
jogos kelnės beveik šlapios. Aš atmetu galvą ir toliau
darbuojuosi ranka. Pakanka įsivaizduoti, kaip Vilis dulkina
kitą moterį. Kodėl mane taip jaudina šis vaizdas? Turėčiau
jausti pavydą, bet matau, kaip jis parverčia šviesiaplaukę ant
lovos, sujaukia antklodes, išmėto pagalves.
Vilis pakelia jai suknelę ir išvysta nudepiliuotą tarpkojį.
Moteris rūpinasi savimi. Galiausiai užsikišu ranką už kelnių
juosmens, prasibraunu pro kelnaičių nėrinius ir pajuntu
švelnias garbanas tarp kojų. Prisižiūriu, bet niekada nešalinu
visų plaukų. Pirštų galais pajuntu pabrinkusį klitorį. Tereikia
švelniai paspausti, kad makšties sienelės susitrauktų. Įvedu
vidun pirštą ir suvirpu.
Matau, kaip Vilis praskečia jai kojas. Lova slenka aukštyn,
lūpomis ir rankomis norėdamas pasiekti jos tarpkojį. Lyžteli
per jį karštu ir drėgnu liežuviu.
Velnias!
Aš išriečiu nugarą, o galva prisispaudžiu prie kėdės
atkaltės. Dabar vienos rankos pirštai giliai manyje, kitos suka
ratus ant klitorio. Aš kilsteliu klubus. Neprisimenu, kada
paskutinį kartą save taip liečiau, neprisimenu, kada paskutinį
kartą mane vidury dienos buvo užplūdęs toks geismas.
Noriu jausti Vilį tarp kojų. Noriu, kad jis liežuviu glamonėtų
klitorį, glostydamas jį pirštais. Noriu, noriu, noriu. Mane
užvaldo troškimas.
Geismas.
Aš prisispaudžiu prie girgždančios odinės kėdės. Tyliai, tada
garsiau sudejuoju.
Įsitempiu kaip styga. Skendėdama palaimoje, jaučiu jo
skonį. Tai ne sinestezija, o tikras prisiminimas. Mano
raumenys įsitempia, kol galiausiai suglembu ant kėdės
ištiestomis rankomis ir kojomis. Šlapia nuo prakaito,
apsilaižau lūpas ir pajuntu aitrų jo skonį. Atrodo, lyg būčiau
bėgusi nuo išbadėjusių pabaisų.
Mirštu iš alkio.
— Misis Amblin?
Išsigandusi apsisuku kėdėje, mano veidas įrausta labiau nei
prieš akimirką.
— Sveika, Marija!
Namų tvarkytoja dvejodama sustoja tarpduryje.
— Nesitikėjau jūsų sutikti.
— Taip, šiandien dirbu iš namų. — Nenusisuku uždaryti
„Connex“ lango, kuriame vis dar šmėžuoja Vilio ir
šviesiaplaukės nuotrauka. Lėtai nusivalau pirštus į švelnų
kelnių audinį. Laimei, spėjau laiku ištraukti rankas. — Kaip tik
ketinau eiti sportuoti.
Marija ilgus metus kartą per savaitę tvarko mūsų namus. Ji
pakreipia galvą ir nužvelgia mano darbo kambarį. Anksčiau
jame buvo svečių miegamasis, bet kai pagaliau įrengėme
atskirą kambarį su vonia pirmame aukšte, perėmiau jį savo
reikmėms. Roso darbo kambarys pirmame aukšte, bet jis
niekada nedirba iš namų.
— Ar norite, kad sutvarkyčiau kabinetą?
— Ne, ačiū.
 Mudvi žvelgiame viena į kitą.
— Ar jums viskas gerai? — pasiteirauja Marija.
— Žinoma, — plačiai nusišypsau. — Kaip laikotės? Kaip
sekasi jūsų anūkei?
Marija dievina pasakoti apie savo anūkę. Galėtų kalbėti
nesustodama. Aš atsainiai uždarau nešiojamąjį kompiuterį ir
išlydžiu ją iš kambario. Moteris pradingsta skalbykloje, o aš
nužingsniuoju į virtuvę, kur taip godžiai išgeriu didelę stiklinę
apelsinų sulčių, kad akimirksnį suskausta skrandį. Galėčiau
palikti stiklinę plautuvėje. Rosas taip ir padarytų. Vis dėlto
gerai ją išplaunu ir pastatau į indaują.
Man linksta keliai. Noriu palįsti po dušu, atsukti skruostą
saulei ir pajusti gaivaus oro gūsį. Lauke išimu iš pašto
dėžutės katalogus ir sąskaitas ir pamoju kaimynei Sandrai,
gyvenančiai kitapus gatvės. Ji ravi gėlyną. Linkteliu praeivių
porai su šunimi ir pamoju namo grįžusiam Edui iš gretimo
namo.
Kaip jie reaguotų, jeigu dabar susmukčiau ant minkštos
žalios žolės ir veidu prisispausčiau prie žemės? Skubėtų man
į pagalbą, pridėtų ranką prie kaktos, iškviestų greitąją?
Paskambintų mano vyrui? Stebėtų, nepratardami nė žodžio?
Mano pasaulis pasikeitė. Apsivertė aukštyn kojom. Aš
nebesu moteris, kuri paruošė makaronų salotų kaimynų
iškylai praėjusiais metais ar pasipuošusi raganos kepure ir
smailianosiais batais šventė Heloviną. Nebesu ta, kuri
ištuština pašto dėžutę, kad paštininkui nereikėtų palikti
siuntinių priešais pagrindines duris. Nebesu ta, kuri renkasi
langinių spalvą, kad atėjus laikui jas perdažytų.
Aš kitas žmogus, tik nežinau koks.
Marija pro langą rodo į mano rankinę.
— Jums skambino.
Grįžusi priliečiu ekraną, tikėdamasi išvysti Roso arba
dukterų vardus. Vienas praleistas skambutis. Vienas balso
pašto pranešimas.
Vilis.
Neperklausiusi ištrinu žinutę.
 16
Šeštadienis skalbimo diena. Rosas tuo tarpu mėgaujasi
golfu ir bičiulių draugija. Kol mergaitės buvo mažos,
piktindavausi, kad, užuot skyrusi laiko sau, turėdavau likti su
jomis. Dabar ilsiuosi visą dieną nematydama namuose Roso.
Galiu netrukdoma skaityti ir užsiimti kitais dalykais.
Skalbti galėtų ir Marija, bet man buvo pakankamai sunku
perleisti jai mūsų vonios kambarį. Negalėčiau net pagalvoti,
kad lygintų ir lankstytų mano apatinius. Atsisakiau patikėti šį
darbą namų tvarkytojai, todėl stengiuosi nesiskųsti.
Rosas elgiasi priešingai. Jis žino, kokio baltumo turi būti jo
marškiniai. Privalau skalbti juos atskirai, naudoti specialų
standiklį, o kartais, prieš sudėdama į skalbimo mašiną, gerą
valandą balinti kibire. Mano vyras vilki tik sniego baltumo
marškinius ir nedvejodamas išmeta, kai jie praranda
spindesį.
Mielai skirčiau laiko Roso marškiniams, jeigu atskirtų juos
nuo kitų skalbinių, bet dažniausiai tą tenka daryti man.
Šiandien negaliu žiūrėti į marškinių, kojinių ir trumpikių
krūvų. Negaliu raustis tarp nešvarių drabužių, ieškoti
kišenėse smulkių pinigų, receptų ir kitų daiktų.
Viską metu į skalbimo mašiną, kol ji nebeužsidaro. Įpilu
skalbiklio, nustatau temperatūrą. Negrabiai liečiu mygtukus,
lyg būčiau pamiršusi, kaip juos paspausti.
Galvoju tik apie Vilį.

Štai ir aš, klūpiu, esu ten, kur noriu būti. Jaučiu kietas
grindis, galbūt nuo jų liks žymių. Nieko baisaus. Jos primins,
ką dariau.
Nesu mačiusi gražesnio penio, bet neskubu jo apžioti.
Nenoriu skubėti. Mėgautis. Trokštu pažinti jį rankomis,
liežuviu ir dantimis. Ragauti ir erzinti. Penį godžiai apžiosiu
tik tada, kai Vilis vos pastovės ant kojų.
Pažvelgiu aukštyn, jis žvelgia žemyn. Rankomis suima
mano plaukus. Įsikimba pirštais, bet netempia. Panardinu
pirštus į jo gaktos plaukus ir švelniai pešteltų. Drąsinu tą patį
daryti su manimi. Prisitraukti mano galvą prie savo saldybės.
Noriu, kad jis maldautų paimti jį į burną, kai kitą akimirką...
— Prašau, — sušnabžda. — Prašau...

Telefono skambutis nutraukia mano fantazijas. Neatsiliepiu.

Sumirksiu ir papurtau galvą, norėdama nuvyti šalin vaizdus,
bet negaliu pamiršti jo skonio. Mano burna sausa, bet net
godžiai gerdama apelsinų sultis tiesiai iš butelio negaliu
numalšinti troškulio.
Bandau prisiminti, ar kada nors taip stipriai geidžiau vyro,
bet atmintis tyli. Įsitaisau darbo kambaryje su knyga, stikline
šaltos arbatos ir „iPodu“, pilnu pamirštų dainų. Keturis kartus
perskaitau tą patį puslapį, kol galiausiai pasiduodu ir
atsiremiu į pagalvę. Pažvelgiu į lubas. Pastebiu voratiklių.

Praveriu burną ir lėtai jį apžioju. Apglėbiu iki sėklidžių.

Liežuviu glamonėju galvutę, švelniai krimsteliu šonus. Tada
atsitraukiu, ranka suimu už apačios ir pradedu stipriau
čiulpti. Jis dreba ir kartoja mano vardą. Pirštais tvirtai
įsikimba man į plaukus, šįkart skaudžiai pešteli.
Noriu jausti skausmą.
Jis sėdi ant stalo kampo. Kelnės nusmauktos iki kelių. Viena
ranka nuslystu sau tarp kojų, įsmunku į kelnaites. Esu drėgna
ir slidi. Klitoris kietas kaip akmuo. Švelniai jį sugnybiu,
kilsteliu klubus ir akimirkai prarandu dėmesį, nes malonumas
makštyje toks stiprus, kad...

Suskamba telefonas. Šį kartą užmetu akį į aparatą, stovintį

ant staliuko šalia sofos. Skambina Katerina. Susikaupiu ir,
nespėjus įsijungti balso paštui, pakeliu ragelį.
— Sveika, mieloji.
— Sveika, mama. Tu namuose? Bandžiau prisiskambinti tau
mobiliuoju ir namų telefonu.
Išjungiau mobilųjį, kad nežvilgčiočiau į ekraną.
— Kas nutiko?
 — Tik norėjau sužinoti, kaip sekasi.
Su Katerina kalbėjomės per mano gimtadienį.
Nebendraudavome kiekvieną dieną. Žaklina nuolat siunčia
man žinutes, rašo laiškus, skambina, kelia naujienas ant
„Connex“ sienos. Katerina santūresnė.
Niekada nepasakočiau dukrai, ką veikiau suskambėjus
telefonui, bet, išgirdusi jos klausimą, pirmiausia pagalvoju
apie Vilį. Kaip man sekasi? Geriau nebūna. Ką bandau
apgauti? Jaučiuosi suknistai.
— Puikiai. Kaip einasi tau? Viskas gerai?
Katerina kalba pusbalsiu, bet neatrodo liūdna.
— Taip, tik bandau viską suspėti. Kaip atšventei
gimtadienį?
— Gerai, ačiū už atviruką, nereikėjo.
— Patiko? Ko klausaisi?
Katerina atgyja.
Išvardiju kūrinius, kuriuos parsisiunčiau internetu. Porą
dainų, kurių seniai norėjau, bet neturėjau. Mėgstu muziką,
bet retai randu sau tinkamos. Koją pakiša skonis ir kvapas.
Katerina supranta, apie ką kalbu. Valandėlę šnekučiuojamės
apie muziką ir knygas.
— Kokio amžiaus ištekėjai? — staiga pasiteirauja Katerina.
— Dvidešimt dvejų.
— Ankstokai.
— Tada taip nemaniau, dabar neskubėčiau.
— Kodėl tekėjai?
Aš nusijuokiu.
— Mylėjau tavo tėtį, o jis pasipiršo. Pasirodė nebloga
mintis.
Katerina tyli. Kažką slepia.
— Kas vyksta, Kačiukina?
Katerina nemėgsta savo pravardės, bet nusijuokia.
— Nieko, tik galvoju, ką daryti, kai baigsiu mokslus.
Gyvenimiški klausimai.
— Sakai, gyvenimiški klausimai? — Akimirkai nutylu. — Ar
nori pasikalbėti?
 — Ne, — atsidūsta Katerina. — Viskas gerai, mama, tik
turiu daug ką apgalvoti.
— Mano mąstytoja.
Katerina pradeda pasakoti apie vaizdo nuorodą, kurią
atsiuntė Žaklina.
Mudvi atsisveikiname. Aš dar gerą valandą naršau internete
ir juokiuosi, skaitydama „Neteisingo numerio“ ir „Atsakiklio“
tinklaraščius. Galiausiai pasijuntu alkana. Seniai neleidau
dienos tinginiaudama ir dykinėdama, buvau pamiršusi, kaip
tai puiku. Niūniuodama sau po nosimi, pasiimu krūvą žurnalų
ir laiškų.
Netikėtai randu Vilio voką. Dainos melodija mano lūpose
virsta atodūsiu. Pirštu apvedu savo vardą ir adresą. Pirmasis
švysteli ruda, aukso ir oranžine spalvomis. Nuotrauką reikia
įrėminti ir pakabinti. Dabar negaliu to padaryti, todėl
atsargiai susuku voką ir, įdėjusi į švarių skalbinių krepšį,
užsinešu viršun.
Per ilgai laikiau drabužius džiovyklėje. Daugelį jų kabinu,
bet marškinėlius ir pižamas sulankstau. Miegamajame
įsikniaubiu į šiltų susiglamžiusių skalbinių krūvą, išverstą ant
lovos. Jie kvepia gaiva ir švara, bet nė iš tolo neprimena
skalbinių, išdžiūvusių saulėje. Vaikystėje mama visada
džiaudavo juos galiniame kieme. Taip darydavo visi
kaimynai. Nelaimei, kartais lakstydami pirmyn atgal
ištepdavome švarius skalbinius leduotais pirštais. Saulėje
džiūstančių skalbinių kvapas man neatsiejamas nuo mamos
balso, dainuojančio mėgstamas Simono ir Garfunkelio arba
Bobo Dylano dainas segtukų pilna burna.
Vilio laišką padedu ant slyvų spalvos lovatiesės. Suku
galvą, kur jį užkišti, kol įrėminsiu. Galbūt reikėtų saugiai nuo
savęs paslėpti? Dar kartą atidarau voką ir atsargiai laikydama
už baltų kraštelių ištraukiu nuotrauką.
Smalsumą kursto ne širdies formos akmuo ir štrichai,
dvelkiantys vandenynu, bet mintys apie Vilį. Jo vardas. Akys.
Užsimerkiu ir suakmenėju, pajutusi šėlstančias bangas ir
putų purslus ant skruostų. Jausminei atminčiai nereikia Vilio
balso, pakanka minčių.
— Aš jau namie!
Tarpduryje pasirodo Rosas.
Sutrikusi toliau liečiu nuotrauką, bet pasijuntu sugrąžinta į
Manilos kalėjimą.
— Kas čia?
— Atsiuntė vienas Navino menininkų. — Iškeliu voką,
apsimesdama, kad noriu jį parodyti, bet pažįstu Rosą. Jam
neįdomu.
Niekada neužmestų žvilgsnio. Tereikia paminėti meną, kad
nusuktų akis. Rūpestingai padedu voką į viršutinį stalčių šalia
kitų dokumentų. — Kaip sekėsi golfas?
Mano nuomonė apie golfą tokia pati kaip Roso apie meną,
tačiau jis detaliai papasakoja apie šiandienos partiją. Aš
nesiklausau. Rosas kalbėdamas nužingsniuoja į dušą.
Netrukus pasirodo apsijuosęs rankšluosčiu, nuo plaukų varva
vanduo. Toliau pasakoja.
Pajuntu norą paliesti šį vyrą, tvirtai į jį įsikibti. Mudu
pradėjome du vaikus. Ilgus metus kūrėme puikų gyvenimą.
Nenoriu jo prarasti.
— Eikš, — tariu nesavu balsu. — Pabučiuok mane.
Rosas atrodo lengvai nustebęs. Nejudėdamas stovi prie
stalčiaus, kuriame ką tik ieškojo trumpikių.
— Ką?
— Pabučiuok mane.
Aš pamoju Rosui pirštu ir atbulomis žengiu prie lovos.
Persibraukiu per plaukus, šypteliu, žybteliu akimis. Prisiverčiu
spindėti.
Prisimenu, kaip kartą valandą bučiavomės ir glamonėjomės
prieš suartėdami. Šiandien to nebus. Rosas šiurkščiai mane
pabučiuoja, sugrūda liežuvį ir pernelyg stipriai suspaudžia
glėbyje. Vanduo varva jo kūnu, varpa akimirksniu
sustangrėja.
Noriu, kad jis mane nurengtų, skirtų laiko. Noriu, kad
bučiuotų lūpas ir kaklą, pirštais glamonėdamas tarpkojį, kol
nebegalėsiu tverti. Šiandien to nebus.
 — Nusirenk, — pamoja Rosas.
Vilkiu patogius namų drabužius, todėl lengvai patenkinu jo
norą. Nuoga išsitiesiu šalia skalbinių krūvos, Rosas mane
užgula.
Manau, kad pabučiuos, bet jis persisveria ir atidaro naktinio
stalelio stalčių.
— Imk, — įspraudžia į ranką vibratorių. — Taip bus
greičiau.
Žaisliukas nedidelis, švelnus ir telpa delne. Mielai
pasinaudočiau juo, kol dulkinsimės — stebėdama, kaip Rosas
klūpodamas priešais mane ruošia save ranka, nemanau, kad
mylėsimės. Mielai paįvairinčiau mūsų žaidimus, bet Rosas
paprasčiausiai tingi vargintis.
Visą dieną svajojau apie seksą, todėl greitai susijaudinsiu.
Rosas to nežino. Aš įjungiu vibratorių ir priglaudžiu jį prie
klitorio. Zvimbia taip stipriai, kad nevalingai atkišu klubus.
Rosas užgula mane, norėdamas įsiskverbti, bet aš jį sulaikau.
— Palauk.
Prieš tai buvau pasiruošusi, galvodama apie kitą vyrą,
buvau pasiruošusi visą dieną, bet dabar man reikia laiko.
Neprisimenu, ar anksčiau žiūrėdama į save liečiantį Rosą
susijaudindavau, bet dabar šis vaizdas manęs neveikia. Jis
domisi savo peniu, ne manimi. Žvilgčioja į laikrodį.
Aš atsiklaupiu ir skruostu prisispaudžiu prie čiužinio, kad
galėčiau laikyti vibratorių prie klitorio, kol Rosas įsismelkia į
mane iš nugaros. Aš visiškai šlapia, bet jam nepavyksta
akimirksniu manęs perverti. Nesiskundžiu. Atkišu jam
užpakalį, kad stipriau mane dulkintų. Šiek tiek greičiau. Noriu
judėti tuo pačiu ritmu, kokiu judėdavome valandų valandas
mylėdamiesi, o ne siekdami vienas kitą nustebinti.
Malonumo banga priartėja ir atslūgsta. Man nesiseka
pasitenkinti, nepadeda net vibratorius. Daug kartų mylėjausi
su Rosu nepatirdama orgazmo, bet dar niekada nejaučiau
tokio stipraus noro pasitenkinti. Rosas smūgiuoja vis greičiau
ir tuoj išsilies.
Pažįstu jį kaip nuluptą, todėl iš karto išgirstu tankesnį
alsavimą ir duslesnes aimanas. Pajuntu, kaip tvirčiau suima
mane už klubų. Dažniausiai mudu kartu priartėjame prie
pabaigos. Šiandien mums nesiseka.
— Palauk, — iškošiu.
Rosas sulėtina tempą, bet neištvėręs vėl pradeda skubėti.
Mane užlieja silpna malonumo banga. Aš pasiduodu ir
rankomis atsiremiu į čiužinį — pakilusi pajuntu palengvėjimą.
Maniau, kad Rosas baigs, bet jis smūgiuoja toliau. Mudu
judame vienu ritmu. Malonumo banga pamažu grįžta.
Atsiduodu jai, judėdama su Rosu.
Tada jis prispaudžia nykštį man prie išangės.
Netrukus spusteli dar kartą, šįkart stipriau. Velniai rautų!
Palaima dingsta. Aš krūpteliu ir atsitraukiu.
Nejaugi jis taip prastai mane pažįsta? Neprisimena, kiek
kartų veltui bandė stimuliuoti man išangę? Neprisimena, kiek
kartų sukandusi dantis leidausi dulkinama analiniu būdu, nes
norėjau būti gera meilužė?
— Velniai rautų, Rosai! — sušunku, kai jis dar kartą
prispaudžia nykštį prie išangės. — Ar išsikraustei iš proto?!
Rosas išsigandęs atšoka. Dulkino mane taip stipriai, kad
prarandu pusiausvyrą ir krintu veidu žemyn. Jaučiuosi
nerangi. Sutrikusi. Atvėsusi.
Mudu atsitraukiame vienas nuo kito. Ištiesiu ranką,
norėdama paimti servetėlių.
— Kitoms moterims patinka, — išlemena Rosas.
— Man ne!
— Maniau, kad patinka.
— Nuo kada?! Ne kartą sakiau, kad negaliu to pakęsti!
Patrauk rankas nuo mano užpakalio! — Galėčiau nusijuokti,
bet jaučiuosi pernelyg suirzusi. — Jėzau!
— Atleisk, kad bandžiau tave patenkinti!
Roso balsas atsiduoda surūgusiomis sultimis.
— Įsiklausyk! — sušunku. — Įsiklausyk, kai ką nors tau
sakau!
— Visada tavęs klausau.
— Panašu, kad niekada negirdi.
 Linkstančiais keliais išsiropščiu iš lovos. Nejaučiu nei
aistros, nei pykčio. Vonios kambaryje nusišlapinu, nusiplaunu
rankas ir vandeniu apsišlakstau veidą, norėdama nuraminti
peršinčias akis.
Rosas užsitraukia trumpikes. Aš bandau rasti savo
drabužius, nors neprisimenu, kad būčiau numetusi juos kur
pakliūva. Rosas maišosi po kojomis, rausdamasis skalbinių
krūvoje. Nelanksto, bet mėto į šalis, ieškodamas savo
drabužių. Nelaukdama, kol pasitrauks iš kelio, išsitraukiu iš
stalčiaus švarias kelnes ir marškinėlius.
— Ar viską skalbei kartu?
Aš atsisuku ir nužvelgiu Rosą, vienoje rankoje laikantį
baltus marškinius, o kitoje vilnonį megztinį.
— Taip.
Ant marškinių matosi tik pora pūkelių, bet Rosas žvelgia
taip, tarsi jie būtų skylėti.
— Juos reikia perskalbti.
— Turbūt juokauji? — Aš paimu marškinius ir atidžiai juos
apžiūriu. Nurenku pūkelius nuo rankovių ir apykaklės ir
atiduodu Rosui. — Prašom!
— Juk prašiau skalbti baltus drabužius atskirai, — primena
jis.
Surūgusių sulčių nelieka nė kvapo, dabar jo balsas švelnus,
globėjiškas ir apsimestinai ramus. Rosas nutaiso jį, kai
supyksta ir jaučiasi viršesnis.
— O aš prašiau atskirti juos nuo kitų skalbinių.
Jis žvelgia į mane taip, tarsi kalbėčiau svetima kalba.
— Nesuprantu, kodėl taip elgiesi.
— Todėl, kad prašydamas paslaugos, galėtum ir pats būti
paslaugesnis.
— Kodėl negali tiesiog to padaryti?
Esame laisvi rinktis. Taiką ir tylą. Savo veiksmus. Šįkart
nusprendžiu nelieti įtūžio. Mane persmelkia nusivylimas ir
bejėgystė. Nežinau, ką pasakyti. Nieko nejaučiu Rosui, todėl
švelniai stumteliu jį į šalį ir palinkstu prie skalbinių krūvos.
Rausiuosi joje ir metu baltus drabužius atgal į krepšį. Skalbti
keletą marškinių — tai švaistyti išteklius ir laiką, bet aš
nebenoriu kovoti. Jeigu pasielgsiu priešingai, pasakysiu ir
padarysiu tai, ko visai nenoriu.
Jeigu santuokoje būtina nusileisti ir tartis, kartais tenka
prikąsti liežuvį virš kvailo skalbinių krepšio.
 17
— Galėjo būti ir blogiau, — pareiškia Andrėja.
Pažįstu ją taip ilgai, kad iš anksto žinau, ką pasakys. Šįkart
geriausia draugė mane nustebina.
— Jūs bent jau dulkinotės.
Aš išsitraukiu iš krepšelio duonos lazdelę ir pažvelgiu į ją.
— Tikrai manai, kad blogas seksas geriau negu jokio?
Nebūčiau tokia tikra.
— Mudu su Džonatanu nesimylėjome keturis mėnesius, —
rėžia Andrėja.
Nežinau, ką pasakyti. Draugė gūžteli pečiais ir šakute ilgai
maišo salotas. Ji kramto ir ryja, užgerdama maistą šalta
arbata.
— Jam nebestovi, — praneša.
— Užjaučiu, mieloji. — Aš užsisakiau pusę sumuštinio, bet
neturiu noro valgyti nei jo, nei kartu patiektos sriubos. Vilis
neskambina nuo tada, kai ištryniau jo balso pranešimą.
Keikiu save, kad jo neperklausiau. Negaliu liautis spėlioti, ką
būčiau išgirdusi. — Ar nebandėte vaistų?
— Jis niekada jų negertų. — Andrėja iškelia smakrą, bet jos
apatinė lūpa virpa. — Sako, kad tai laikina, kaltina stresą
darbe ir nuovargį. Siūlė man numesti keletą kilogramų.
Tvirtina, kad jeigu sportuočiau, labiau jį užvesčiau.
— Ką?! — Įtūžusi trenkiu per stalą. Andrėja visada buvo
lieknesnė už mane. Štai kodėl knebinėja salotas. — Na, ir
kvailys!
Draugė dar kartą gūžteli pečiais. Atkakliai vengia mano
žvilgsnio.
— Sutinku, priaugau svorio. Kartais taip nutinka. Po
keturiasdešimties viskas apsiverčia aukštyn kojom.
— Išskyrus Džonatano penį, tiesa?
Žodžiai patys išsprūsta — suprantu, kad nederėtų taip
juokauti. Šiaip ar taip, priešingu atveju nebūtume geriausios
draugės. Andrėja nustebusi pažvelgia į mane ir pratrūksta
juoktis. Netrukus atkraginusios galvas abi kvatojamės taip,
kad patraukiame prie kitų stalų sėdinčių žmonių dėmesį.
Nuostabu juoktis iki ašarų.
— Gandžiau jį palaikyti. — Andrėja nusišluosto akis. —
Prisipažinsiu, jaučiuosi nieko verta. Išbandžiau viską.
Žinoma, galėčiau įsisupti į plastiko plėvelę ir pasitikti jį,
nešina sumuštiniais su kumpiu.
Aš nenoriai pamaišau sriubą.
— Nesivargink. Ar siūlei jam apsilankyti pas gydytoją?
Galbūt jis serga?
Andrėja gūžteli pečiais.
— Nematau prasmės. Džonatanas užsispyręs asilas. Jo
tėvas, būdamas vos keleliais metais vyresnis, mirė nuo
širdies smūgio. Manau, kad jis tiesiog bijo.
— Puikus sprendimas. — Nedvejodama spusteliu jai
ranką. — Apgailestauju, mieloji, žinau, kaip jautiesi.
— Jau metus nepatyriau orgazmo. Nebuvo gerai ir
anksčiau.
Andrėja pamaišo salotas. Negaliu jos kaltinti.
— Nejau nepasirūpini savimi? — neatsargiai lepteliu.
Pažinojau šią moterį nuo tada, kai buvome nekaltos
mergaitės.
Ji manė, kad prancūziškas bučinys šlykštus. Sutinku,
kartais taip nutinka. Pasakodavome viena kitai apie
mėnesines, vaikinus, vyrus ir vaikus, dalijomės viltimis,
baimėmis ir svajonėmis. Tikriausiai nebuvo temos, kurios
nebūtume aptarusios per tiek metų, bet dabar suprantu, kad
niekada nekalbėjome apie masturbaciją. Maniau, kad Andrėja
nevengia užsiimti savimi, bet jos veido išraiška priverčia
suabejoti.
— Andrėja!
Ji papurto galvą. Atrodo sutrikusi.
— Aš... tik... tai... ne... man...
— Kodėl?
Andrėja nėra religinga ar perdėtai drovi. Ji žino, ką reiškia
patirti orgazmą.
— Tai ne man, — pakartoja. — Esu bandžiusi tai daryti, bet
nepajutau malonumo.
Ji nutaiso tokį veidą, kokiu nužvelgtų taurelę tekilos.
Aš nesusilaikau — žinau, negražu juoktis iš draugės.
— Tai baisu!
— Nejaugi?
Džiaugiuosi, kad ji šypsosi.
— Tikriausiai išprotėjau! — pašmaikštauja Andrėja.
— Neturi vibratoriaus?
Andrėja vėl nutaiso sutrikusią miną.
— Ne.
— Andrėja, privalai jį įsigyti!
Aš pasilenkiu virš stalo, nenorėdama, kad kiti mus girdėtų.
Draugė kilsteli antakį.
— Kaip suprantu, paskutinį kartą nepadėjo net tau.
— Ne, bet dievinu žaisti viena.
Tiesą sakant, viena žaidžiu kur kas dažniau.
— Man patinka... Noriu jausti savyje...
Andrėja subtiliai pamoja ranka.
Mudvi vėl pratrūkstame juoktis. Prunkščiame kaip
paauglės, priversdamos atsisukti visą kavinę. Juokiamės taip
garsiai, kad padavėjas prieina pasiteirauti, ar mums nieko
netrūksta. Mes tik papurtome galvas ir nuvejame jį šalin.
— Galima ką nors sugalvoti! — sušnabždu. — Paguglink!
Andrėja surimtėja. Servetėle nusišluosto akis.
— Nemanau, kad tai gera mintis.
Man nudiegia širdį, matant jos sielvartą.
— Tada susirask vyrą! — neatsargiai lepteliu.
Mudvi liaujamės juoktis. Andrėja toliau maišo salotas, bet
nepraryja nė kąsnio. Aš išgeriu didelį gurkšnį vandens.
— Niekada, — galiausiai nukerta draugė. — Kas manęs
norėtų?
Niekada neturėjau tvirtos nuomonės apie Džonataną, bet
dabar pajuntu jam neapykantą.
— Tikrai lengvai ką nors susirastum.
Andrėja atsidūsta.
— Na, žinoma. Net jeigu taip, niekada negalėčiau
apgaudinėti Džonatano. Mane užgraužtų sąžinė.
Ką galiu pasakyti? Negaliu su ja nesutikti. Jeigu prieš kelis
mėnesius sėdėdama kavinėje būtų pasiūliusi man susirasti
meilužį, būčiau atsakiusi tą patį.
Padavėjas prieina pasiteirauti, ar norėčiau dėžutės maisto
likučiams.
Aš papurtau galvą.
— Nereikia, bet atneškite desertų valgiaraštį.
— Ne! — sušunka Andrėja.
Aš numoju ranka.
— Šiandien puiki proga pasimėgauti šokolado tortu ir kava
su šlakeliu „Baileys“. Aš vaišinu.
Andrėja priešinasi, bet aš atkakliai laikausi savo. Labai jos
pasiilgau, bijau net pagalvoti, kiek laiko nesimatėme. Prie
kavos su tortu draugė papasakoja apie savo darbą. Jis
nuobodus, bet gerai mokamas. Galėtų kreiptis dėl
paaukštinimo, bet tada tektų dažnai keliauti po Europą.
— Ką?! — sušunku, apsvaigusi nuo juoko ir likerio. — Gal
išprotėjai? Tau mokėtų už skrydžius į Italiją? Andrėja! Tavo
vaikai jau suaugę!
Draugės žvilgsnis iškalbingesnis nei žodžiai. Pasijuntu
keistai. Ji gūžteli pečiais.
— Nemėgstu ilgam išsiskirti su Džonatanu. Tikriausiai
manai, kad išsikrausčiau iš proto, bet nemėgstu miegoti
viena. Kai Džonatanas išvyksta darbo reikalais, ilgiuosi iki
beprotybės. Nerandu vietos namuose — bijau net pagalvoti,
ką daryčiau svetur.
Galėčiau sakyti, kad suprantu, bet meluočiau. Tylėdama
linkteliu. Nenoriu pasakoti, kad nepasiilgstu savo vyro ir
džiaugiuosi, kai jis išvyksta.
— Visai pamiršom tave, — pakeičia temą Andrėja. — Kaip
sekasi tau? Kaip laikosi mergaitės? Ar ruošiesi jų
baigiamiesiems?
— Jos nenori, kad atvažiuotume švęsti, nes kitą dieną turi
būti darbe.
Norėjau, kad mergaitės savaitgaliui grįžtų namo, bet jos
atsisakė.
Andrėjos vaikai keleriais metais jaunesni ir dar mokosi
koledže. Ji papurto galvą.
— Negaliu patikėti, kad jos taip greitai suaugo.
— Kitaip tariant, pasenome, — pareiškiu, nors
šnekučiuojamės kaip šešiolikametės, siunčiančios viena kitai
slaptus raštelius. — Ar prisimeni mūsų kodų sistemą?
Andrėja akimirką sutrinka, tada delnu pliaukšteli sau per
kaktą.
— Dievulėliau, kada tai buvo?! Buvau visai pamiršusi!
— Aš daug ką prisimenu, — liūdnai sakau.
Andrėja pamoja padavėjui.
— Atneškite vyno!
Mes dar kelioms valandoms liekame restorane. Papasakoju,
kad jaučiuosi nusivylusi Rosu. Mane erzina nešvarūs indai
plautuvėje ir netinkamo dydžio batai. Žinau, kad kalbu
kvailystes.
— Negaliu jų apkeisti arba grąžinti. — Vynas atriša man
rankas ir liežuvį. — Jis nuklijavo kainą!
— Stengėsi pradžiuginti, — guodžia draugė.
— Stengėsi, bet nesiklausė.
Andrėja akimirką tyli. Tada suima mane už rankos.
— Viskas susitvarkys. Užsisukote rutinoje. Pabandykite kur
nors išeiti, pakviesti vienas kitą į pasimatymą, pernakvoti
viešbutyje.
Andrėja teisi. Galėčiau suplanuoti kelionę arba pasimatymą
su nakvyne. Žinoma, Roso tvarkaraštis toks, kad tikriausiai
nepavyktų. Galiausiai suprantu, kad slepiu tiesą. Nenoriu
niekur vykti su Rosu.
Labiau už viską norėčiau papasakoti apie Vilį. Pykstu ant
savęs. Nesijaučiu kalta, bet širstu, kad neišklausiau jo
žinutės. Noriu papasakoti ne tam, kad nusimesčiau naštą.
Trokštu atgaivinti prisiminimus. Andrėja mano geriausia
draugė. Myliu ją ir nenoriu versti jaustis nepatogiai, todėl
nutyliu savo paslaptį.
— Puiki mintis, — pritariu.
 Atsisveikindamos apsikabiname ir pasižadame greita:
pasimatyti. Žinau, kad susitiksime anksčiausiai po pusmečio.
Prieš išsiskiriant Andrėja sugriebia mane už rankos.
— Ačiū, kad išklausei, — padėkoja, priglusdama man prie
skruosto.
— Juk tai savaime suprantama, — spusteliu jai ranką. —
Visada gali man išsipasakoti.
— Tu taip pat.
Aš praveriu lūpas, norėdama papasakoti apie Vilį.
Prisipažinti, kad negaliu jo pamiršti. Staiga prisimenu, apie
ką kalbėjome restorane, ir suprantu, kad kartais negalima
atvirauti netgi geriausiems draugams.
— Laikau už tave kumščius! Viskas bus gerai!
Mano žodžiai skamba kaip bjaurus melas.
Andrėja nutaiso savo miną.
— Elizabete, tai tik seksas, be jo dar niekas nemirė.
Andrėją žudo ne gyvenimas be sekso. Ji jaučiasi nemylima,
nepatraukli, negeidžiama. Pajuntu tokią stiprią neapykantą
Džonatanui, kad norėčiau spirti į suglebusį tarpkojį.
— Vežame automobilius keisti ratlankių. Gražinamės pas
kirpėją, atsipalaiduojame pas masažistą ir gydomės nugaros
skausmą pas chiropraktiką. Kodėl negalime numalšinti
geismo? — išrėžiu, visai nenorėdama būti tokia šiurkšti. —
Juk tai tik seksas!
— Taip niekada nebūna, — atsako Andrėja. — Viskas
baigiasi atvirkščiai.
— Kodėl? Kodėl taip turi būti?
Andrėja vėl nutaiso savo miną.
— Nežinau, bet taip yra. Man tiesiog nepavyktų.
— Kas, jeigu klysti?
Ji nusijuokia ir purtydama galvą dar kartą mane apkabina.
— Būtų tikra katastrofa.
— Galbūt graži katastrofa.
— Nesvarbu, graži ar ne, bet katastrofa.
Galiausiai abi pasukame prie savo traukinių.
Keliaudama namo, stebiu pro langą slenkantį kraštovaizdį.
 Nereikėjo tiek gerti. Man raižo skrandį. Skauda galvą.
Išsausėja burna. Užmerkiu akis, bet pasijuntu tik blogiau.
Išsitraukiu iš rankinės mobilųjį telefoną ir susirandu Vilio
kontaktus. Neturiu jo nuotraukos, tik numerį.
Apimta kvailumo, parašau žinutę. Jaučiuosi pernelyg
apsvaigusi, kad suregzčiau rišlų sakinį. Surenku vienintelį
žodį: Pasiilgau.
Vilis neatrašo.
 18
Draugystės užsimezga ir nutrūksta, bet mūsų ryšys su
Navinu liko. Jis vesdavo mane iš proto. Pykdavomės kaip
brolis ir sesuo arba meilužiai, kuriais taip ir netapome. Vieną
vakarą, pasiligojęs ir girtas, jis prisipažino mylįs mane. Aš
prisipažinau jam meilę telefonu, kai buvome išsiskyrę
vasarai, o mano tuometinis vaikinas neįspėjęs mane paliko.
Mūsų santykiai buvo audringi. Pilni pakilimų ir nuosmukių,
meilės ir neapykantos, geismo ir susižavėjimo. Išgyvenome
daug meilės istorijų, išsiskyrimų ir grožio pagundų.
Navinas pradėjo mokytis metais anksčiau už mane, bet,
neišlaikęs kelių egzaminų, atsidūrė mano laidoje. Paskutinieji
metai buvo tikrai sunkūs, nes, užsibrėžusi laiku baigti
koledžą, turėjau pakelti didelį krūvį ir įveikti sudėtingą
buhalterinės apskaitos kursą, galėjusį rimtai numušti mano
pažymių vidurkį. Stengiausi išlaikyti pusiausvyrą tarp
pasiruošimo egzaminams ir santykių su Rosu. Pradraugavę
beveik metus, galiausiai išsiskyrėme. Navinas pirmą kartą
per ketverius metus neturėjo merginos.
Keletą kartų girti pasibučiavome. Daug kartų miegojome
vienoje lovoje, bet niekada nebandėme pasimylėti. Navinas
buvo mano geriausias draugas, atrama ir vienintelis vyras,
visada priversdavęs mane jaustis gražią. Galiausiai po
ketverių metų flirto ir dramų Navinas pasiūlė tapti jo
mergina.
Mudu gėrėme, bet nebuvome girti. Išjungę šviesą gulėjome
susikibę už rankų siauroje Navino lovoje ir klausėmės „The
Cure“. Tvyrojo pabaigos nuojauta. Artėjo egzaminai. Mudu
nežinojome, ką veiksime gyvenime.
— Noriu būti su tavimi, Bete, — tarė Navinas. Jo balsas ir
ranka šildė. — Pamėginkim, ką manai?
Aš nerimavau dėl egzaminų ir ateities. Visą amžinybę
laukiau, kol Navinas pasiūlys ką nors daugiau nei pasidulkinti.
Dabar, išmušus lemtingai akimirkai, nežinojau, ką atsakyti.
— Nežinau, ką atsakyti, — tiesiai atsakiau.
 Navinas pabučiavo mane į ausį ir lūpas. Galiausiai pajutau
jo liežuvį. Jis uždėjo ranką man ant pilvo, bet leistis žemiau
nedrįso.
— Nereikia nieko sakyti. Mudu sukurti vienas kitam. Vieną
kartą pasiryžkim tai padaryti.
— Būti kartu?
— Taip.
Akimirkai stojo tyla.
— Pasidulkinkim, velniškai tavęs noriu.
Mintis jaudino ir gąsdino. Pasimylėję būtume padėję tašką
draugystei, kurią tikrai branginau. Negalėjau atsiduoti, net
jeigu tai būtų reiškę naują etapą. Pasakiau, kad turiu
pagalvoti. Išlipau iš lovos ir išėjau. Po savaitės išvydau jį
tarpduryje su kita mergina. Navinas piktdžiugiškai šypsojosi.
Ilgai negalėjau jam atleisti.
Niekada nekalbėjome apie tą vakarą, kai jis pasiūlė man
būti kartu. Navinas iki šiol su manimi flirtuoja. Jis geras mano
dukterims ir malonus vyrui. Priėmė mane į savo šeimą ir
pasiūlė darbą. Iki šiol yra geriausias mano draugas.
Vis dėlto neskubėjo atleisti man už Frančeską.
Paskutinį kartą kalbėjomės prieš kelis mėnesius. Nuo tada
tik persimetėme vienu kitu žodžiu apie darbą.
Šiandien Navinas turi susitikimą su grupele moterų. Jos
nori ko nors seksualaus, bet skoningo vienos jų būstui.
Tikriausiai giminaitės. Nepanašu, kad pačios turėtų skonio
jausmą — ryškus makiažas, daug papuošalų, aukštakulniai,
dizainerių džinsai ir priauginti nagai. Navinas švyti ir kedenasi
plunksnas. Svarstau, ką pasakytų jo gyvenimo meilė,
išvydusi jį flirtuojantį ir vyniojantį aplink pirštą moteris,
pasiruošusias pakloti solidžią sumą galerininkui,
nekantraujančiam pagraibyti jų dirbtinius papus. Tada
prisimenu, kad Navinas panašiai susipažino su Frančeska.
Tikriausiai dabar ieško pakaitalo.
Manęs nebestebina draugo elgesys, bet šiandien negaliu į jį
žiūrėti. Tikriausiai hormonai alina mano kūną prieš
menopauzę. Rosas vis dažniau vadina mane dramų karaliene.
Galbūt pastarosiomis savaitėmis per mažai miegu. Manė
kamuoja nemiga ir slogūs sapnai.
Stebėdama, kaip Navinas pamerkia akį vienai užsakovei ir
apkabinęs kitą per juosmenį pirštų galais liečia pažemintą
džinsų liemenį, nenoriai pripažįstu, kad pavyduliauju.
Mano geriausias draugas pasilenkia prie užsakovės ir kažką
sumurma jai į ausį. Daugiau nebegaliu žiūrėti. Pakylu nuo
stalo ir uždarau duris. Nerandu sau vietos. Man reikia Navino,
bet suprantu, kad elgiuosi savanaudiškai. Jeigu mano mintys
neklaidžiotų, akimirksniu susijaudinčiau.
Navinas vienintelis žmogus pasaulyje, kuris mane suprastų.
Vienintelis, kuriam galėčiau išsipasakoti. Su juo galiu kalbėtis
apie dalykus, kurių neatskleisčiau netgi savo geriausiai
draugei Andrėjai.
Pasigirdus beldimui, apsimetu, kad jo negirdžiu, bet
Navinas vis tiek įeina vidun. Ištiesia storą voką ir paketą,
perrištą rudu kaspinu.
— Ar galėsi nuvežti?
— Kur dingo kurjeris?
Navinas žybteli tamsiomis akimis, bet nesišypso.
— Siuntinys Viliui. Neparduoti atspaudai ir keli įrėminti
kadrai, kuriuos nusprendė pasilikti.
Ar jis žino? Aš nieko nesakau. Navinas padeda paketą ir
voką ant mano stalo.
— Užrašysiu jo adresą.
Ar jis apsimeta?
Nusprendžiu nesukti galvos. Ne kartą saugojau jo paslaptis
ir dengiau. Atsistoju apsivilkti palto. Navinas nejuda.
Norėdama praeiti, turėčiau jį pastumti. Akimirką stovime
vienas priešais kitą. Galiausiai jis atsidūsta.
Ilgai nedvejodama jį apkabinu. Prisitraukiu. Ranka
perbraukiu per plaukus, besiraitančius ant kaklo. Navinas
delsia, bet kai galiausiai mane apkabina, akimirksniu
įsikniaubia į kaklą.
— Kodėl tave paleidau? — sumurma.
— Niekada nebuvau tavo.
 Kartais daug kartų girdėti sakiniai nustebina.
— Gaila.
— Būtume vienas kitą nudėję.
Akimirką stovime laikydami vienas kitą glėbyje. Jis spusteli
man klubus. Aš delnu sukdama ratus glostau jam nugarą.
Taip guosdavau nuliūdusias dukras.
Navinas atsitraukia ir pažvelgia man į akis.
— Myliu tave, Bete.
— Aš taip pat. Ar jau galiu važiuoti? Juk neketini verkti man
ant peties?
Aš švelniai pešteliu jam plaukus ir paleidžiu.
Navinas dar akimirką stovi vietoje, tada paslaptingai
šypsodamasis pasuka prie durų. Galėčiau paklausti, ar jis
žino, o gal tik spėja, kad mudu su Viliu užmezgėme romaną.
Tiesą sakant, nenoriu žinoti. Navinas pabučiuoja mane į
skruostą.
— Gali negrįžti į darbą, — pareiškia kilniaširdiškai, tarsi
būtų mano vadovas. — Gerai praleisk dieną.
Aš kilsteliu antakį. Išgirdęs moterų juoką kitame kabinete,
pažvelgia per petį ir sukikena.
— Kalbu rimtai, — pakartoja, žiūrėdamas man į akis. —
Gali negrįžti į biurą.
 19
Pakeliui nuperku pyragaičių ir kavos. Užlipusi iki Vilio durų,
vos nulaikau nešulį, nes negaliu prisiversti pabelsti. Jeigu
nepaskubėsiu, turėsiu padėti jį ant žemės.
Galbūt jo net nėra namuose — prieš ateidama
nepaskambinau. Bijojau išgirsti, kad nesu laukiama. Tikra
kvailė!
Galiausiai pilnomis rankomis tyliai pabeldžiu į duris. Vargu
ar Vilis apskritai išgirs. Galėsiu apsisukti ir sprukti. Perduoti
paketus kurjeriui arba Navinui. Aš ne pasiuntinuke.
Prasiveria durys.
— Labas!
Vilis neatrodo nustebęs.
Stoviu prieangyje pilnomis rankomis.
— Navinas prašė šį tą atvežti. Nupirkau lauktuvių.
Vilis žengia į šalį ir uždaro paskui mane duris. Jis ne vienas.
Prie didelės virtuvės salos mataruodamas kojomis ant
taburetės sėdi trejų ketverių metų berniukas, skanaujantis
šokoladinį desertą, ir šviesiaplaukė iš „Connex“ nuotraukos.
— Ačiū. — Vilis paima vokus ir žvilgteli vidun. —
Sugalvosiu, ką su jais nuveikti, kad veltui nesimėtytų
galerijoje.
— Taip, — sutinku ir atsikrenkščiu.
Susvyruoju, likusi tik su pyragaičiais ir kartoniniu kavos
puodelių dėklu.
— Miša, ruoškis, — nežiūrėdama į mane, šiurkščiai
paragina šviesiaplaukė. Kalba su vos juntamu nepažįstamu
akcentu. Jos balsas bekvapis ir beskonis. — Manęs laukia!
Moters balsas žemas ir kimus. Ji timpteli berniuką už
rankovės. Šis akimirksniu nuslysta nuo taburetės. Lūpos
aplipusios trupiniais.
— Ar galėsiu aplankyti tave kitą savaitę, tėveli?
Nustembu. Vilis sušiaušia berniukui plaukus, paima
nedidelę kuprinę su robotais, kurios nepastebėjau anksčiau,
ir paduoda šviesiaplaukei. Ši užsimeta ją ant peties ir
galiausiai santūriai man linkteli.
— Elizabetė, — prisistatau. — Dirbu su Viliu. Mūsų galerija
pristato jo nuotraukas.
Šviesiaplaukė neatrodo susidomėjusi. Tikriausiai
nenusipelnau jos dėmesio. Galbūt ji tiesiog liovėsi domėtis
Vilio viešniomis. Vis dėlto dar kartą santūriai linkteli ir dėbteli
į vaiko tėvą.
— Kitą savaitę būsiu išvykusi, — praneša. — Miša keliaus
drauge.
— Vadinasi, pasimatysim, kai grįši, drauguži. — Vilis
pritupia ir suima berniuką už pečių. — Galėsi likti visam
savaitgaliui.
Matau, kad Mišai to negana, bet jis linkteli. Visai kaip jo
mama. Tikra jos kopija, bet antakių formą paveldėjo iš tėvo.
Panašus ir balsas, tik Mišos primena ne vandenyną, o tykų
ežerą.
— Pažiūrėsim, — sako šviesiaplaukė. Taip ir neprisistatė. Ji
paima sūnų už rankos ir nusiveda prie durų. Praeidama dar
kartą meta į mane tuščią žvilgsnį. Neatrodo susidomėjusi.
Tada griežtai pažvelgia į Vilį. — Je vais le faire appeler.
N’oubliez pas que vous me devez l’argent pour son
ecole.
Jiems išėjus, kuriam laikui įsivyrauja tyla. Vilis akimirką
stovi įtraukęs pečius, delnais atsirėmęs į stalviršį, tada
atsisuka ir kreivai šypteli. Matau, kad nori užsirūkyti.
— Maniau, kad nekalbi prancūziškai.
Vilis šypteli, paima iš manęs pyragaičius su kava ir padeda
ant stalviršio. Žvilgteli vidun.
— Skanumėlis.
— Reikėjo paskambinti, — sakau dvejodama.
Mano žodžiai išsisklaido ore. Jaučiuosi kvailai.
Vilis gudriai pažvelgia į mane.
— Kodėl?
— Na...
Vilis nužvelgia paketus, lauko duris ir virtuvę. Galiausiai
sustoja ties manimi.
 — Juk tik padėjai Navinui.
Jis vieną kartą man skambino, bet aš neatsiliepiau. Tada
parašiau jam žinutę, į kurią neatsiliepė jis. Paskutinį kartą
kalbėjomės, kai išėjau patenkinusi jį burna prie galinės buto
sienos. Pakaktų žengti kelis žingsnius plytelėmis išklotomis
grindimis, kad priliesčiau tą sieną. Norėčiau nešdintis, bet
lieku stovėti. Ištiesiu pečius ir pakeliu smakrą.
— Taip, man metas.
— Ačiū, — švelniai padėkoja Vilis. — Pasimatysim.
Jis nelydi manęs iki durų. Pirštais perbraukiu per metalinį
rėmą, tada pasuku rankeną. Stumteliu duris ir išeinu į
laiptinę. Baltos betono sienos ir tolimas sirenų aidas,
sklindantis pro pravirą metalinėmis grotomis dengtą langą
koridoriaus gale. Liftas tiesiai priešais mane. Po minutės
dundantis ir drebantis keltuvas nuleis mane žemyn. Durys
paskui mane užsidaro.
Vieną ranką uždedu ant sienos, kita nuspaudžiu lifto
mygtuką. Šiurkštus betonas braižo odą. Vilio balsas priverčia
atsisukti. Kraujas plūsteli į delnus.
Jis taip greitai mane pabučiuoja, kad nespėju mirktelėti.
Tiesa ta, kad buvau tam pasiruošusi, vos įžengiau pro duris.
Mūsų lūpos susilieja, liežuviai susipina. Vilis suima mane už
klubų, aš įsitveriu jo pečių. Tada panardinu pirštus į švelnius
plaukus ir apkabinu kaklą. Vilio lūpos keliauja mano lūpomis,
skruostu, kaklu. Jaučiuosi sutrikusi.
Sutrikau dar prieš eidama čia.
Aš pasuku galvą, suteikdama jam laisvę. Jo dantys aštrūs,
bet karštas liežuvis sušvelnina jų žymes. Aš sušnypščiu. Ne
todėl, kad skaudėtų. Vilis atsitraukia, pažvelgia aukštyn, tada
žemyn.
— Mano kaimynai labai smalsūs, — galiausiai sako.
Jie taip pat labai tylūs, bet tai, kad pastate niekada
nemačiau ir negirdėjau kitų žmonių, nereiškia, jog jų nėra.
— Geriau einam vidun, — pasiūlo Vilis, bučiuodamas mane
į lūpas.
Neketinu priešintis. Nusijuokiu ir, ragaudama jo šypseną,
leidžiu žingsnis po žingsnio vesti mane durų link. Vilis
nesiliauja manęs bučiuoti net žengdamas per slenkstį, koja
uždarydamas duris ir priremdamas prie jų mane. Nesiliauja,
įspraudžia šlaunį man tarp kojų ir pakeldamas suknelę. Mudu
neatskiriamai susipynę.
Vilis sunkiai alsuodamas atsitraukia ir pažvelgia man į akis.
Ko jis ieško? Nesuku galvos, ką tikisi išvysti.
Aš uždedu rankas jam ant pečių ir švelniai, bet tvirtai
pastumiu. Palaukiu, kol žengs kelis žingsnius atgal. Praeinu
iki paskutinės akimirkos nenuleisdama akių, tada apsisuku ir
toliau žvelgdama į jį žengiu atgal į miegamąjį. Vieną, antrą,
trečią, ketvirtą, penktą žingsnį.
Vilis nejuda.
Žengiu dar vieną žingsnį. Vilis stovi. Mudu nejudame taip
ilgai, kad pro langą besiskverbiančioje dienos šviesoje išvystu
dulkių šokį.
Dabar arba niekada. Galiu žengti paskutinį žingsnį arba
keliauti namo.
Aš apsisuku, bet žvelgiu per petį. Miegamasis kairėje,
pačioje buto gilumoje. Durys šiek tiek praviros — kai švelniai
jas stumteliu, girgžteli.
Lova su tamsiu kaltiniu galvūgaliu tvarkingai paklota. Šalia
stovi dailus art deco stiliaus stalelis ir prie jo deranti spinta.
Sieną atstoja didžiulis langas. Roletai pakelti, todėl
akinamoje šviesoje negaliu įžiūrėti pastatų priešais.
Man už nugaros sugirgžda durys.
Vilis pabučiuoja mane į lūpas.
Nesu pasiruošusi. Susitrenkiame dantimis. Jeigu galėčiau,
atsitraukčiau, bet jis prisiglaudęs prie manęs ir stumia prie
lovos. Galiu tik priimti gilų bučinį. Nuo jo skonio man
apsvaigsta galva. Bijodama parkristi, tvirčiau įsikimbu į Vilį.
Kai keliais atsimušu į lovą, Vilis mane prilaiko ir švelniai
paguldo. Akimirką atsiduria viršuje, tada mudu kelis kartus
apsiverčiame. Kovodama su juo, užsitraukiu suknelę. Keliais
suspaudžiu klubus. Plaukus buvau susirišusi šalikėliu, bet jis
nuslysta. Sruogos užkrinta man ant veido. Vilis nekantriai
nubraukia jas, norėdamas pasiekti lūpas. Man jo negana.
Vilis glamonėja mano krūtis, suima jas delnais, tada
įsmunka į iškirptę, po liemenėle, nėriniais ir satinu. Ji
nenauja, bet atidžiai parinkta. Vilis aptinka kietą spenelį,
sukioja jį smiliumi ir nykščiu. Lūpomis priglundu jam prie
kaklo ir kiek per stipriai įkandu. Jis nesiskundžia, bet
suprantu, kad sušnypščia iš skausmo. Mėgdžiodama jį,
lyžteliu.
Vilis mikliai atsagsto priekines suknelės sagas. Sėdžiu tiesi
kaip styga, todėl jis gali iš karto pasiekti mano krūtis. Tada
akimirksniu atsega liemenėlę. Ši nuslysta man ant pilvo.
Skubiai sučiumpu ją ir prisidengiu krūtinę. Nors Vilio rankos ir
lūpos kaip pašėlusios klaidžioja mano kūnu, negaliu
pasirodyti prieš jį pusnuogė.
Jis lūpomis glamonėja man skruostą.
— Ne?
— Aš... — Turėčiau susivaldyti. — Negaliu.
Vilis atsitraukia ir įdėmiai pažvelgia man į veidą. Kaip
galėjau gyventi, nepažinodama šio vyro? Įsižiūriu į jo žalias
akis, pirštų galais švelniai perbraukiu per antakius. Paliečiu
švelnius plaukus ties ausimi.
— Suprantu.
Vilis priliečia mano kairę ranką — žiedą.
— Ne todėl. — Nemaniau, kad galėsiu ištarti tai garsiai, bet
žodžiai patys išsprūsta iš lūpų, žėrėdami saulės atspindžiu
vandens paviršiuje: — Žinau, kad turėčiau susilaikyti, bet
priežastis visai kita.
— Kokia?
Noriu atsitraukti, bet Vilis tvirtai laiko mane suėmęs už
klubų. Viena pėda remiasi į grindis, kita ištiesta ir pasislėpusi
tarp pagalvių. Aš sėdžiu ant jo, vieną koją pakišusi jam po
nugara, o kitą parietusi po savimi. Iki šiol nė vienas
nepastebėjome, kaip keistai ir nepatogiai įsitaisėme. Laimei,
neiškritome iš lovos.
— Aš ne...
Nuo studijų metų neturėjau kito vyro. Tada puikavausi lygia
oda, plokščiu pilvu ir stangriomis krūtimis. Dabar man
keturiasdešimt penkeri. Esu patenkinta savo atvaizdu
veidrodyje, bet nežinau, kaip atrodau iš šalies.
Vilis taip švelniai nubraukia man nuo veido plaukus, kad
vos nepravirkstu. Nenukeldamas manęs sau nuo kelių,
ištraukia iš plaukų skarelę.
Gavau ją dovanų Motinos dienos proga iš Katerinos, kai ji
dar mokėsi pradinėje mokykloje. Skarelė bjauri. Marginta
arkliais ir pasagomis, juodos ir pilkos spalvų. Mėgstu ją, nes
tai dukros dovana. Didelė ir švelni, panaši į bedantę
mergaitės šypseną ir švelnų plaukų prisilietimą.
Vilis ištiesia ją man. Medžiaga slysta jam tarp pirštų.
— Užrišk.
Nesuprantu.
— Ką?
Vilis apsivynioja skarele kaklą, palikdamas jos galus karoti,
ir vėl suima mane už klubų.
— Užrišk man akis.
Išsigandusi nusijuokiu.
— Ką? Ne!
Vilis nusišypso.
— Taip.
Mudu nejudame. Jo varpa remiasi man į pilvą. Aš pažvelgiu
jam į akis.
— Kodėl?
— Todėl, kad jaudiniesi dėl savo išvaizdos. Noriu, kad
atsipalaiduotum.
Jo žodžiai įleidžia šaknis tarsi piktžolė, pražystant! sulig
širdies dūžiu. Tuštybės vardas Elizabetė.
Vilis nusitraukia skarelę nuo kaklo. Užsiriša akis taip, kad,
norėdamas žvilgtelėti, turėtų įtempti visas jėgas. Audinys
uždengia jo plaukus ir didžiąją dalį veido, lieka tik praviros
lūpos. Matau jo kakle tvinksint} pulsą.
Vilis laukia, kol jį paliesiu.
Aš paklustu. Pirmiausia pirštų galais lėtai perbraukiu per
pečius. Nusileidžiu rankomis. Krūtine. Išvydusi, kaip jis
liežuviu persibraukia apatinę lūpą, įsidrąsinu ir, užkišusi
rankas jam po marškiniais, apčiuopiu sustangrėjusius
spenelius.
Vilis atsilošia į pagalvėlių krūvą, užverčia galvą ir tikriausiai
užmerkia akis. Įdėmiai stebėdama jo veidą, pakeliu
marškinius. Vilis praveria lūpas ir atsidūsta. Nejuda ir
nesipriešina. Patogiau įsitaisau jam ant kelių, norėdama
geriau jausti jo kūną.
Vilis lieknas, bet ne kaulėtas. Oda vietomis įdegusi, bet
švelni ir blyški ties pilvu ir šonkauliais. Pirštais perbraukiu per
klubakaulį ir plaukų juostą žemiau juosmens.
— Atsisėsk, — nedvejodamas pareikalauja.
Atsargiai žaidžiu su jo marškiniais, stengdamasi
nenutraukti nuo akių raiščio. Kai praskleidžiu juos, Vilis
įtraukia krūtinę. Jam pašiurpsta oda. Kai perbraukiu per
pečius ir krūtinę, nusišypso. Jaučiu, kaip po mano delnu
krūtinėje ritmingai plazda širdis. Aš priliečiu paukščio
tatuiruotę.
— Kas čia?
— Gervė.
Pirštu apvedu jos kontūrus.
— Kodėl?
— Tai sėkmės simbolis.
Noriu jį palaižyti. Bučiuoti, laižyti ir kandžioti kiekvieną jo
odos lopinėlį. Pradedu nuo kaklo. Įremiu jį į pagalves ir
stipriau nei anksčiau suleidžiu dantis. Nenoriu, kad jam
skaudėtų, bet trokštu paženklinti.
Nuo šios minties man užima kvapą. Aš atsisėdu. Mano
širdis daužosi kaip pašėlusi. Uždedu delną virš krūties, tarsi
taip galėčiau ją nuraminti. Kambarys pradeda palengva
suktis, ir aš akimirkai užmerkiu akis.
Tai tiesa. Buvau įsimylėjusi. Geidžiau. Priėmiau įvairių
sprendimų — kai kurie buvo protingi, kai kurie — ne. Vis
dėlto dar niekada gyvenime nesijaučiau taip, kaip jaučiuosi
dabar.
Liaujuosi mąstyti ir imuosi veiksmų. Atsegu diržą, džinsų
sagas ir užtrauktuką. Akimirksniu atsiduriu kelnėse ir
trumpikėse. Sėdėdama viršuje, negaliu jo glostyti taip, kaip
norėčiau, bet tai visai nesvarbu, nes, vien pajutus jį savo
delne, man dilgteli klitorį.
Vilis išleidžia keistą garsą. Akimirką manau, kad mane
sulaikys, bet jis atsipalaiduoja ir atsiremia į pagalvėles. Jo
krūtinė tolygiai kilsuoja. Jis apsilaižo lūpas. Neištvėrusi
pasilenkiu. Bučiuoju jį ilgai ir giliai, liežuviu glamonėdama
taip, kaip ranka glamonėju penį.
Tada atsitraukiu, palikdama seilių ir dantų žymes ant kaklo
ir krūtinės. Sustoju prie tatuiruotės. Apibėriu bučiniais
šonkaulius ir nusileidžiu žemyn. Lūpomis pajuntu įsitempiant
pilvo raumenis. Nusmaukiu džinsus, bet palieku trumpikes.
Jos netrukdo. Trūkteliu trikotažą ir atidžiai įsižiūriu. Nužvelgiu
jį visą.
Jis toks dailus. Tobulas. Nesu penių žinovė, bet žinau, kas
man patinka. Galiausiai išlaisvinu jį, nutraukdama trumpikes.
Pagaliau galiu jį liesti taip, kaip noriu. Suimu penį pirštais ir
lėtai slenku aukštyn. Tada žemyn. Sustingstu, pakerėta šio
vaizdo.
Mano delnas atrodo toks pilnas. Odos atspalviai mainosi
nuo varpos pašaknių iki galvutės.
Vilis prispaudžia rankas prie šonų. Įsitveria čiužinio. Tada
dar tvirčiau sugniaužia lovatiesę. Kilsteli smakrą. Prikanda
apatinę lūpą. Susižavėjusi stebiu, kaip raudonis užlieja jo
kaklą ir veidą.
Jis negali manęs matyti, bet aš matau jį. Dar niekada
nesijaučiau tokia galinga. Judėdama švelniai kankinuosi,
jausdama tarp kojų kelnaičių nėrinius. Aš drėgna ir slidi,
jaučiu tai net neprilietusi tarpkojo.
Galvoju tik apie tai, kaip Vilis jausis manyje. Trinuosi jam į
šlaunį, prispausdama klitorį taip, kad praverčiau lūpas iš
malonumo, bet to tikrai negana. Vilis smūgiuoja mano
kumštį.
Pasilenkiu ir pabučiuoju jam krūtinę. Kaklą. Kai krimsteliu į
ausies spenelį, jo penis kilsteli. Lėtai darbuojuosi ranka, bet
jis sudreba sulig kiekvienu judesiu.
— Noriu, kad į mane įeitum, — sušnabždu jam į ausį.
Vilis atsisuka į mane veidu. Alsuoja man į skruostą.
— O taip.
Pirmiausia atsisagstau visas suknelės sagas. Nusijuosiu
siaurą dirželį. Nusitraukiu suknelę per galvą ir,
nesirūpindama, kad susilamdys rankovės, numetu ją ant
grindų. Numetu ir liemenėlę su kelnaitėmis. Vilis nejuda ir
net nebando žvilgtelėti. Laikosi įsitvėręs lovatiesės. Prisiekiu,
matau, kaip jo penyje plaka širdis.
Aš lėtai jį užgulu. Pajutęs švelnius mano gaktos plaukus
prie varpos, Vilis krūpteli. Tada lengvai kilsteli klubus. Aš
tokia drėgna, kad be kliūčių įsileidžiu jį vidun. Trinuosi į varpą
klitoriu. Vilis žadėjo, kad erzins taip tol, kol imsiu maldauti jį
mane išdulkinti.
Su veidą dengiančia skarele jo lūpos atrodo geidulingos ir
pažeidžiamos. Vilis apsilaižo lūpas, tarsi ragautų kažką
saldaus. Ragautų mane.
Suvirpu nuo minties pakilti aukščiau ir klitoriu prisiglausti
prie jo liežuvio. Įsivaizduoju, kaip jis kilstelėtų mano klubus
prie savo godžios burnos. Jo akivaizdoje negaliu net
nusirengti. Galiu būti viršuje, bet apžergti jam veidą būtų
pernelyg intymu ir keista. Manyje pilna užkardų ir
prisiminimų. Nutariu toliau mėgautis jo varpa.
Judėdama virš Vilio, užsidedu jo rankas. Vedžiodama jas,
glamonėju klubus, šonus, krūtis — kiekvieną savo linkį.
Atsiduodu jo prisilietimams. Priglaudžiu jo pirštą sau prie
klitorio. Tada įvedu vidun.
— Velnias, — atsidūsta Vilis.
Vedžiodama jo ranką, stebiu veidą. Jis mane jau pažįsta.
Taip greitai savęs nebūčiau pažinusi net pati. Galėčiau baigti
nuo jo pirštų ir stangrios šlaunies, besiremiančios į užpakalį.
Noriu daugiau.
Tereikia šiek tiek kilstelėti klubus, ir jis atsiduria manyje.
Įsileidžiu jį visą. Vilis persmeigia mane taip, kad bijau
pajudėti ir atsiduoti palaimai. Galiu tik krūpčioti ir keliais
spausti jam šonus. Delnais atsiremti į krūtinę. Pasilenkiu,
norėdama jį pabučiuoti.
Vilis lėtai ir ramiai smūgiuoja. Sunku jį bučiuoti. Sunku
galvoti apie ką nors kita, kai jo varpa juda pirmyn atgal,
kiekvieną kartą spustelėdama klitorį. Noriu susikaupti ir jį
pabučiuoti, suteikti malonumą, bet galiu tik atsiduoti aistrai.
Veidu įsikniaubiu jam į kaklą, burnoje jausdama sūrų
prakaito skonį, primenantį vandenyno purslus, pažyrančius
kaskart, kai ištaria mano vardą.
Galėčiau drovėtis savo kūno, bet Vilis manęs nemato, tik
jaučia. Įsitaisau tvirčiau ir išsiriečiu. Plaukų galai kutena
nugarą. Vilis smūgiuoja, aš judinu klubus. Mane užlieja tokia
stipri palaimos banga, kad sukandu dantis. Jis rikteli trumpai
ir šiurkščiai. Garsas primena jūros nugludintą stiklą. Bangos
dūžį uolėtoje pakrantėje.
Mudu garsiai alsuojame, bet nepratariame nė žodžio. Aš
nulipu nuo jo ir atsigulu šalia ant nugaros. Vilis neskuba
nusirišti skarelės. Rankos sudėtos ant pilvo. Aš pasuku galvą
ir stebiu, kaip kilsuoja jo krūtinė ir rimsta kvėpavimas.
Pirštu atsargiai perbraukiu per skarelės kraštą ties skruostu
ir paausio plaukais. Prisiliečiu taip švelniai, tarsi šnabždėčiau.
Vilis nesujuda.
— Ar patiko?
Jaučiuosi pernelyg soti, kad įsižeisčiau, išgirdusi neigiamą
atsakymą. Žinau, kad jam patiko mane dulkinti. Klausiu apie
skarelę.
— Nejau reikia klausti?
— Klausiu apie skarelę.
Vilis tyli. Nesu tikra, ar ruošiasi atsakyti.
— Taip.
— Papasakok.
— Man patiko, kad suėmei mano rankas ir glamonėjai save.
Leidai matyti prisilietimais. Parodei, kas tau patinka. — Vilis
nuščiūva ir apsilaižo lūpas. — Norėjai, kad tave liesčiau.
Tai erotiškiausi žodžiai, kokius esu girdėjusi.
— Buvau susikaupęs, — priduria ir susijuokia. — Nežinojau,
ką ketini daryti, todėl jaučiausi šiek tiek sutrikęs.
Pagaliau randu tinkamus žodžius:
— Ko tikėjaisi?
Vilis praveria lūpas ir tyliai atsidūsta, bet neskuba atsakyti.
— Galėjai daryti viską, ką panorėjusi.
Aš pasiremiu alkūnėmis.
— Ir tau patiko?
— Taip, — kimiai pritaria. — Manau, kad taip.
Aš trūkteliu skarelę. Vilis atsigula ant šono ir pažvelgia į
mane. Nebesirūpinu dėl savo kūno, nors dabar galėtų blaiviai
mane įvertinti. Mane sujaudino jo išpažintis. Jeigu nebijojo
būti nuoširdus, aš taip pat galiu pasirodyti prieš jį nuoga.
— Labas, — ištaria Vilis.
Nusišypsau ir pirštų galais apvedu jo veidą. Galiausiai
uždedu delną ant širdies. Ji dar stipriai plaka.
— Labas.
— Beje, aš taip pat tavęs pasiilgau.
 20
Keistai nervinuosi gamindama Vilio virtuvėje. Tiesą sakant,
visai neturėčiau — ruošiu tik makaronus su troškintomis
daržovėmis. Paprasta. Nepaisydama to, drebančiomis
rankomis išsitraukiu peilį.
Įsipjoviau, nustembu, išvydusi srūvant skaisčiai raudoną
kraują. Nedvejodama įsikišu pirštą į burną. Kraujo skonis
primena rudenį deginamus lapus.
— Viskas gerai?
Vilis liaujasi pylęs man vyną.
— Taip.
Tai tiesa. Žaizdos beveik nesimato, kraujas liovėsi bėgti. Aš
rūpestingai nusiplaunu rankas.
Vilis ištiesia man taurę ir pabučiuoja. Jo lūpos dvelkia vynu.
Jis akimirką uosto man kaklą. Mėgaujuosi šiuo jausmu. Tada
vėl susirandu jo lūpas.
Vilis liaupsina mano maistą, tarsi valgytume keturių
žvaigždučių restorane. Juokdamasi bandau jį tramdyti:
— Tai tik makaronai.
— Jau seniai kas nors man gamino. Visada skaniau valgyti
kitų paruoštą maistą.
Vilis papildo mano taurę.
— Mėgstu gaminti. Anksčiau dažnai sukiodavausi virtuvėje.
Aš gurkšteliu vyno ir lėtai ragauju jo skonį, galvodama, kiek
laiko per pastaruosius dvidešimt metų praleidau gamindama.
Pietūs visada buvo svarbi mūsų gyvenimo dalis.
Susėsdavome prie stalo netgi tada, kai mergaitės lankė
treniruotes ir kitus būrelius. Neprisimenu, kada su Rosu
paskutinį kartą valgėme namuose ruoštą maistą.
— O dabar?
— Kai dukterys išsikraustė, retokai.
Gūžteliu pečiais ir šakute pasmeigiu makaronų.
Nebesijaučiu alkana.
Vilis atsilošia kėdėje.
— Vadinasi, turi dukterų.
 — Taip, dvynes. — Akimirką noriu atskleisti jų vardus,
amžių ir gyvenamąją vietą, bet nusprendžiu jo neapkrauti. —
O tu — sūnų.
— Taip.
Aš pasukioju taurę, stebėdama teliūskuojantį vyną.
— Kas jo motina? Buvusi žmona, kuri paliko kavos aparatą,
bet išsivežė katę?
Vilis nejaukiai sujuda kėdėje.
— Taip.
— Nesusiklostė santykiai?
Vilis linkteli. Susikaupęs sukioja šakutę lėkštėje, tarsi tai
būtų nepaprastai svarbu.
— Nelabai, — galiausiai sutinka.
— Apgailestauju. Turėtų būti sunku dalytis vaiką. Kad ir kas
būtų nutikę tarp jūsų...
Nutylu, suvokusi, kad neturiu supratimo, kas tarp jų nutiko.
Tai ne mano reikalas.
Vilis perveria mane tuo pačiu įdėmiu žvilgsniu, kokiu
kažkada stebėjo dangoraižį. Bando mane įrėminti.
— Kaip sekasi tau?
— Kaip sekasi man?
— Ką apie visa tai pasakytų tavo vyras?
Nusijuokiu, nors neturėčiau linksmintis.
— Esu tikra, kad jam nepatiktų.
— Pamaniau, gal nevaržote vienas kito laisvės.
— Ne, — iš nuostabos kilsteliu antakius. — Tikrai ne. Aš
tik... Akimirkai nuščiūvu. Nežinau, kaip pabaigti sakinį, nes
nesu tikra, ką darau. Tarp mūsų nusidriekia sidabrinis tylos
siūlas. Galiausiai randu tinkamus žodžius:
— Buvau ištroškusi, o tu mane pagirdei.
Vilis skubiai pakyla nuo stalo, rankose laikydamas lėkštę.
Triukšmingai padeda ją į plautuvę, kol aš nejudėdama stebiu
jį nuo stalo. Vilis įtraukia pečius. Įsitveria stalviršio. Vengia
mano žvilgsnio.
Nesujuda net tada, kai pakylu ir prieinu taip arti, kad
tikriausiai pajunta nuo mano kūno sklindantį karštį. Noriu jį
paliesti, bet laukiu.
Vilis atsisuka.
— Nebuvau... su... moterimi nuo tada, kai išsiskyriau su
žmona. Pirmiausia pagalvoju, kad jis kalba apie santykius,
bet tada suprantu. Jaučiuosi pamaloninta. Pajuntu ir baimę,
bet negaliu pajudėti iš vietos. Sugniaužiu kumščius.
— Kiek laiko?
— Nuo tada, kai gimė sūnus.
Trejus ketverius metus? Ilgokai.
— Maniau, kad vaikas padės ją susigrąžinti. Buvau tikras,
kad suteiks man dar vieną progą. Nutarsime, kaip bendrauti
toliau, kad sūnus būtų laimingas. Vėliau supratau, kad mums
niekada nepasiseks, ir lioviausi to norėti. Mūsų santykiai
kainavo tiek daug jėgų...
Vilis perkreipia veidą, sudreba ir papurto galvą. Tada
pažvelgia į mane. Jo veidas nuoširdus ir atviras.
Nežinau, ką pasakyti.
— Tikiuosi, buvo verta.
Vilis pirštu priliečia man plaukus, apveda veido kontūrą ir
paglosto skruostą. Lūpomis priglundu jam prie veido. Tada
atsiduriu jo glėbyje ir įsikniaubiu į marškinius. Jaučiu, kaip
pabučiuoja man viršugalvį.
— Nenoriu pridaryti tau bėdų, — sako.
Aš giliai atsidustu. Užmerkiu akis. Įtraukiu jo kvapo —
skalbimo miltelių, muilo, odos, vandenynu dvelkiančio balso.
— Jis nieko nesužinos, — patikinu.
Vilis šaltai nusijuokia.
— Nejaugi?
Aš pakišu rankas jam po marškiniais ir pajuntu įkaitusią
odą.
— Mano vyras nedėmesingas.
Įsivyrauja tyla. Mudu kvėpuojame. Vilis švelniai atstumia
mane ir laukia, kol pažvelgsiu jam į akis. Pajutusi, kad ketina
prabilti, nutildau jį bučiniu.
— Neketinu palikti savo vyro. Ar dabar jautiesi geriau?
Vilis dvejoja.
 — Tikriausiai.
— Niekada neapgaudinėjau savo vyro. Nesidairiau
draugijos. Tiesiog atsisukau ir išvydau tave. Nežinau kodėl.
Tiesą sakant, nemanau, kad tai svarbu. — Aš pasistiebiu ant
pirštų galų ir dar kartą jį pabučiuoju. — Nesijaudink. Jeigu
kada nors nuspręsiu skirtis, padarysiu tai ne dėl tavęs.
Niekada netapsi mano skyrybų priežastimi.
Vilis linkteli. Atrodo, kad mano žodžiai suteikė jam
palengvėjimą, bet neįtikino.
— Gerai, ačiū.
Aš dar kartą, šįkart lėčiau, jį pabučiuoju. Pajutusi
sustandėjusią varpą, sudrebu.
— Išdulkink mane, — sušnabždu.
— Dar kartą? — nustemba Vilis, nors jau smaukia į viršų
suknelę ir lūpomis slysta žemyn.
— O taip, dar kartą!
 21
Aš lekiu traukiniu.
Nežinau, kurioje stotyje įlipau ir kurioje išlipsiu, žinau tik
tiek, kad važiuoju, o vaizdas už lango liejasi. Medžiai virsta
dangumi, o dangus — medžiais. Keliauju traukiniu, iš kurio
turėčiau išlipti.
Visata iš manęs juokiasi. Gerai gyvenau, turėdama viską,
ko gali norėti moteris, kai staiga radau tai, ko nežinojau
galinti trokšti.
— Štai galimybė patirti, ką reiškia gyventi ne gerai,
teisingai arba nuolankiai, — sako visata. — Galimybė
jaustis patenkintai, pasiutusiai, nuostabiai, nepakartojamai,
laimingai ir džiaugsmingai. Galimybė turėti tai, ko nežinojai
trokštanti, bet visada ilgėjaisi.
Taip atsidūriau traukinyje, lekiančiame nežinoma kryptimi.
Esu ne keleivė, bet prakeikta inžinierė ir operatorė. Metu
anglis į katilinę, kad visu greičiu pasileisčiau į priekį.
Tai darau aš.
Tai esu aš.
Nėra taip svarbu žinoti, ką darau. Jeigu patikėčiau, kad
viskas tebuvo atsitiktinumas arba likimas — ar taptų
lengviau?
Pradžioje viskas būna gražu. Nieko naujo. Kelis sykius tai
išgyvenau. Šįkart viskas kitaip. Nemaniau, kad taip gali būti.
Tikriausiai dabar netinkamas laikas, bet aš renkuosi
galimybę. Skiriu jai erdvės, nes tai daugiau nei
susižavėjimas.
Tai, kaip jis taria mano vardą ir klausosi manęs, tarsi
pasakočiau kažką svarbaus. Tai, kaip paskęstame vienas kito
žvilgsnyje, kalbėdamiesi vien šypsenomis. Tai, kaip suima
mane už alkūnės einant per gatvę, norėdamas apsaugoti. Tai
jo odos skonis, plaukų prisilietimas, kai pasilenkia manęs
pabučiuoti ir liežuviu prisispaudžia prie manojo. Tai jo gražus,
skanus penis. Tai, kaip jis negali apsispręsti, kuriuos džinsus
mūvėti, nors man jie visi atrodo vienodi. Tai dainos, kurias
atsiunčia man perklausyti, ir knygos, kurias pasiūlau jam
perskaityti. Taip, jis skiria man dėmesio.
Kai mudu kartu, viskas švyti.
Tiesa ta, kad, prieš sutikdama Vilį, nežinojau, ko ieškau,
bet visada ilgėjausi. Tai ne atsitiktinumas ar likimas.
Tai mano pasirinkimas.
Nežinau, kaip sustoti.
Nenoriu sustoti.
 22
Negaliu ilgam ištrūkti iš galerijos. Navinas tikisi, kad
nepiktnaudžiausiu savo padėtimi. Esu tikra, kad atskleidusi,
kodėl per pietus noriu valandai kitai pasprukti, išvysčiau
šypseną ir aukštyn iškeltus nykščius. Nepaisydama to,
nenoriu, kad jis žinotų. Noriu išlaikyti paslaptį.
Nešu ją kaip akmenį ir tvirtai laikau, nenorėdama paleisti.
Ryte mane pažadino žinutė. Vilis nerūpestingai pakvietė
užsukti į fotosesiją sandėlyje. Profesionalu. Neutralu.
Dalykiška.
Jis nori apsimesti, kad viskas tėra atsitiktinumas, bet man
tai nėra žaidimas. Neplaukiu pasroviui. Neriu stačia galva,
nes nusekdama paskui jį ne suklydau, o pakilau. Mano
veiksmai apgalvoti. Leidžiu jam manyti, kad susitiksiu ne
pasidulkinti, o pasižiūrėti, kaip jis fotografuoja tuščias
patalpas ir atsilaupiusias sienas.
Žinoma, nesipriešinsiu, jeigu nutiks atvirkščiai.
Vilis dirba dienos šviesoje. Pasilenkiu, norėdama išvysti, ką
jis mato pro objektyvą, ir lėtai įtraukiu jo kvapo. Vilio plaukai
kutena man skruostą. Noriu uosti jo odą ir tik paskutinę
akimirką susilaikau.
Jo kišenėje suzvimbia telefonas. Mudu atsitraukiame vienas
nuo kito. Skambina modelis, kuris turėjo pozuoti knygos
viršeliui. Fantastinė romantika urbanistiniame fone. Mergina
praneša, kad negaluoja. Vilis apsiniaukia ir klausosi
atsiprašymų. Girdžiu tik pokalbio nuotrupas, bet suprantu,
kad mergina meluoja.
— Ji neserga, — pareiškia, padėjęs ragelį. — Neišsipagiriojo
arba persivalgė ir nori išsivemti.
— Kokia klišė.
Vilis šypteli.
— Taip.
— Nebūk toks ciniškas, galbūt jai pakilo temperatūra.
Mudu stovime vienas šalia kito. Galėčiau suskaičiuoti jo
blakstienas ir antakių šerelius. Kai atsistoja priešais langą
išmuštais stiklais, plaukuose išvystu sidabro giją.
Negaliu susivaldyti. Pirštais įsikimbu jam į marškinius ir
prisitraukiu. Vilis nusuka objektyvą. Mudu beveik liečiamės
lūpomis, bet nesibučiuojame.
Kalbamės kiekvieną dieną. Tauškiame kvailystes.
Juokaujame ir aptariame orą. Pasakojame apie savo vaikus.
Mano mergaitės taip seniai užaugo, kad Vilio istorijos apie
piešinius ant šaldytuvo sukelia nostalgiją ir palengvėjimą —
nenorėčiau būti jo vietoje. Mudu vardijame vienas kitam savo
mėgstamiausias spalvas ir ledų rūšis. Televizijos laidas ir
muzikos kūrinius. Nesikalbame tik apie mus.
Vilis nesilenkia artyn, bet ir nesitraukia. Dar pusę minutės
stovime taip arti, kad pakaktų sušnabždėti, ir mudu
pasibučiuotume. Nieko nedarau. Tada atsitraukiu ir nueinu
prie lango. Žvilgteliu per petį, norėdama įsitikinti, ar jis žiūri.
Vilis seka mane akimis.
— Puikus vaizdas, — sakau.
Tolumoje plyti Rytų upė. Apačioje gaudžia triukšminga
gatvė. Sandėlis greitai bus paverstas prabangiu daugiabučiu.
Man sunku įsivaizduoti, kaip atrodys didelė dėžė su
bjauriomis medinėmis grindimis ir voratinkliais aptrauktomis
sijomis. Aš ištiesiu rankas į šalis ir apsisuku. Mano sijonas
išsiskleidžia kaip gėlės žiedas.
Vilis padaro mano portretą. Galėčiau priešintis, bet nesakau
nė žodžio. Sukdamasi sukeliu dulkių debesį. Šviesoje jis
virsta žvaigždžių sūkuriu. Aš sukurta iš žvaigždžių.
Apsvaigusi vos neparklumpu, bet Vilis mane sugarma.
Kartu žvelgiame pro išdaužtą langą sau po kojomis. Pagaliau
jis mane pabučiuos, pamanau. Staiga išgirstame žingsnius ir
balsus.
— Velnias, — nusikeikia Vilis. — Apsauga!
— Kas?
Nuskubame prie laiptų kitoje salės pusėje. Pakilome čia
milžinišku gergždžiančiu liftu, panašiu į mirties keltuvą.
Vilis prilaiko man metalines duris.
— Apsauga. Neturiu leidimo čia fotografuoti.
 — Velnias.
Sustojusi laukiu jo laiptų aikštelėje. Jeigu ne langai,
atsidurtume aklinoje tamsoje.
Vilis atsargiai uždaro duris. Nespėjame nusileisti, kai jos vėl
prasiveria. Betoninėje laiptinėje pasigirsta dviejų trijų žmonių
balsai. Vilis prispaudžia mane prie sienos, kad apsauga mūsų
nepastebėtų. Jeigu jie nuspręs leistis žemyn, mums galas. Aš
įsitveriu metalinių turėklų. Vyrai stovi laiptų aikštelėje tiesiai
virš mūsų. Pajuntu aštrius marihuanos dūmus.
Staiga pradedu juoktis. Negalime pajudėti iš vietos, nes
apsauga mus pamatys, bet argi suakmenėję vyrai tokie
pavojingi?
Vilis atsargiai padeda fotoaparato krepšį ant smėlėtų
betoninių grindų ir prispaudžia prie lūpų pirštą.
Negaliu liautis, todėl jis delnu užspaudžia man burną. Tada
suima už klubų ir prispaudžia prie sienos. Aš laikausi už
metalinių turėklų, delnais jausdama šaltį ir smėlį.
Vilis aistringai mane pabučiuoja. Taip bus visada, pamanau.
Pajutusi jo liežuvį nebegaliu galvoti apie nieką kita, tik apie jo
rankas, kurios slysta vidine šlaunų puse, pakelia sijoną ir
nutraukia kelnaites. Veikia užtikrintai ir greitai. Mes niekada
nesusvetimėsime.
Jis suka ratus pirštų galais, beveik išveda mane iš proto,
bet staiga atsitraukia. Nepatenkinta sumurmu jam į burną,
bet kitą akimirką jis apsuka mane veidu į sieną. Tada suima
rankas ir prispaudžia jas prie metalinio turėklo. Praskečia
kojas, pakelia sijoną ir atsisega užtrauktuką. Išgirdęs, kad iš
mano lūpų tuoj išsiverš atodūsis, delnu užspaudžia burną.
Apsaugininkai virš mūsų kalbasi apie merginas ir meilės
nuotykius. Panašu į tuščias pagyras. Galiu patikėti tik
skundais viršininku. Vyrai pasakoja, kaip veja lauk benamius,
miegančius sandėlyje, ir duoda į kailį visiems, kuriuos aptinka
pastato viduje. Mudu nesame benamiai. Nemanau, kad jie
išdrįstų mus priliesti, bet man pradeda daužytis širdis.
Suvirpu. Vilis laiko mane suėmęs už klubo, laukdamas, kol
nurimsiu.
 Tada delnu vis dar užspaudęs burną palenkia mane į priekį.
Pajutusi jį savyje, tvirčiau įsitveriu metalinių turėklų. Nebyliai
sudejuoju jam į delną. Praskečiu rankas, negalvodama apie
dulkes ir rūdis. Laikydamasi turėklo, galiu išsiriesti ir leisti
jam įsismelkti giliau.
Prasideda svaigus spalvų šokis ir sprogimas. Vilis neištaria
mano vardo, bet mintyse girdžiu tolimą žuvėdrų klyksmą ir
bangų mūšą. Įsiremiu į jį, bet mūsų kūnai pernelyg garsiai
trankosi vienas į kitą, todėl Vilis tvirtai suima mane už klubo,
neleisdamas judėti. Lėtai įsismelkia vidun ir dar lėčiau išeina.
Apsaugininkai vis dar stovi virš mūsų, bet aš nebegirdžiu,
ką jie kalba. Nebesuku dėl jų galvos. Jaučiu tik pasiutusiai
lėtus Vilio smūgius.
Jis išsiriečia virš manęs. Jaučiu, kaip karštai alsuoja man į
sprandą ir laižau sūrų prakaitą jam nuo rankos. Tą akimirką,
kai Vilis įkanda man į kaklą, atsiduodu malonumo bangai.
Neišleidžiu nė garso, nurydama aimaną, kuri būtų pernelyg
garsi net užspaudus burną. Metaliniai turėklai sukliba nuo
mano virpulio, bet aš negaliu tiesiog sustingti. Vilis pradeda
judėti šiek tiek greičiau. Giliau. Ranka, kuria laikė mane už
klubo, spusteli klitorį.
Aš nebegaliu valdytis, bet neketinu čia daugiau pasirodyti.
Man nesvarbu. Vis dar drebu nuo pirmos malonumo bangos.
Negaliu tolygiai kvėpuoti ir vos laikausi ant kojų. Vilis juda
taip lėtai ir tyliai, kad kiekvieną kartą įsismelkdamas į mane
prispaudžia klitorį prie delno. Malonumas auga, kol galiausiai
aptemdo protą. Anksčiau tyčia kandžiodavau Vilį, bet dabar
nesusimąstydama suleidžiu dantis.
Jis sudreba.
Markstydamasi grįžtu į pasaulį skaudančiais pirštais,
linkstančiais keliais ir apsunkusiomis pėdomis. Kai Vilis
išeina, akimirksniu atsipalaiduoju. Tyliu kaip nebylė. Tada vėl
pradedu juoktis.
Stengiuosi susilaikyti, bet išgirdusi, kaip viršuje vienas
apsaugininkas pusbalsiu ištaria kitam „kartais nežinau, ką
visa tai reiškia“, pratrūkstu. Kratausi nuo pečių iki pirštų
galiukų ir veltui įsikandu liežuvį.
Vilis taip pat nusijuokia, priremia mane prie sienos ir
pabučiuoja į lūpas. Nuščiūvu ir nedvejodama apsiveju jį
rankomis ir kojomis. Sėdėdama ant metalinio turėklo, nugara
remiuosi į šiurkščią betono sieną, o veidu įsikniaubiu Viliui į
kaklą. Nepatogu, bet aš liaujuosi juoktis. Įsikimbu į jį kaip
beždžionės jauniklis, stengdamasi visa savimi kuo daugiau jo
apglėbti. Mano akys prisipildo ašarų.
Viršuje prasiveria ir trinkteli durys, palikdamos tik balsų
aidą ir vos juntamą suktinės dūmų kvapą. Mudu nejudame.
Vilis laiko mane tvirtai apkabinęs ir įsikniaubia man į kaklą.
Kvėpuojame vienu ritmu, kol galiausiai sukrutu. Akimirksniu
nuo jo atšlyju ir atsistoju. Mano kelnaitės susivijusios aplink
kelius, šlaunys drėgnos nuo syvų, drabužiai ir rankos purvini.
Ant Vilio pečių mano pirštų žymės. Akimirką laikau suėmusi
jo veidą, tada priverčiu pažiūrėti į mane.
Mudu tylime.
Kai susirinkę daiktus leidžiamės, Vilis laido juokus,
nukreipdamas dėmesį nuo to, kas įvyko sandėlyje. Tyliu,
žvelgdama pro taksi langą. Išlipsiu prie galerijos, o Vilis
važiuos toliau. Mus sieja taksi istorija, pamanau, galvodama,
ar šįkart jis mane pabučiuos, ar apsimes, kad mes pusiau
svetimi.
Vairuotojas sustoja prie galerijos, aš sumoku, bet prieš
išlipdama pasilenkiu virš užpakalinės sėdynės ir suimu Vilį už
marškinių. Jis galėtų atsitraukti. Netardama nė žodžio,
kilsteliu smakrą ir praveriu lūpas. Laukiu. Laukiu, laukiu,
laukiu.
Tada, kai net sėdint taksi būtų keista delsti ilgiau, Vilis
pasilenkia ir švelniai pabučiuoja mane į lūpas. Trumpas
nuostabus bučinys, kokio ir norėjau. Nusišypsau. Vilis atsako
tuo pačiu.
— Pasikalbėsim vėliau.
Tai ne klausimas.
Išlipusi iš automobilio, neatsisuku pažiūrėti, ar Vilis žvelgia
man įkandin pro langą Esu tuo beveik tikra Galerijoje iš karto
pasuku į savo kabinetą. Navinas, šiaip ar taip, bendrauja su
klientais. Vėliau pats mane susiranda. Turiu skubiai
susitvarkyti susivėlusius plaukus ir nusivalyti nubučiuotus
lūpų dažus.
— Sveikas.
Navinas išsiblaškęs. Ištiesia man krūvą sąskaitų ir aplankų.
Dokumentai pažyra ant žemės kaip sudegę drugiai. Jis
nesustodamas pasakoja apie kažkokį šou, kurį nori surengti
metų gale. Privalome atnaujinti galeriją, kad joje tilptų
didesnio formato darbai.
Staiga nutyla vidury sakinio, kurio nesiklausau, galvodama
apie Vilį. Išsigąstu, supratusi, kad Navinas laukia mano
atsakymo.
— Hm?
Pasirodo, jis neuždavė klausimo, bet atkakliai žvelgia į
mane, tarsi tikėtųsi atsakymo.
— Kitą savaitę, ketvirtadienį.
Jeigu paprašysiu jo pakartoti, jis susinervins ir susidomės,
kodėl esu išsiblaškiusi. Kalba pasisuktų apie tai, ką norėčiau
nuslėpti.
— Ketvirtadienis skamba puikiai.
— Manai, kad turėčiau su ja pasimatyti?
Staiga suprantu.
— Navinai, kodėl to klausi?
— Tu teisi, pasiūlysiu jai užsikrušti.
Aš pabalinu akis.
— Užsičiaupk.
Navinas atrodo kaip pamišėlis. Viena ranka susišiaušia
plaukus, tada vėl susiglosto.
— Pranešė, kad nori su manimi pasikalbėti. Pasakyti kažką
svarbaus.
— Ką gi, — lėtai ištariu, supratusi, kodėl Navinas toks
susinervinęs. Kalbame apie moterį, kurią jis prisipažino
mylįs. — Turėtum būti pasiruošęs. Kaip manai, ką ji ketina
pranešti?
— Kad skiriasi, — nedvejodamas atsako Navinas.
 — Ar apsidžiaugtum išgirdęs tokią naujieną?
Navinas perkreipia lūpas. Tada gūžteli pečiais.
— Nežinau. — Jis nutaiso gerai pažįstamą bejėgę miną, nuo
kurios akimirksniu suminkštėju. — Ką aš darau?
— O, kad galėčiau tau atsakyti!
Navinas atsidūsta ir kilsteli pečius.
— Velnias, viskas taip sudėtinga.
— Taip, — pritariu. — Velniškai sudėtinga.
 23
Mes kalbamės kiekvieną dieną.
Susiskambiname ryte, jeigu keliauju į biurą Filadelfijoje.
Jeigu lieku dirbti namuose, kartais kalbamės per kamerą.
Niujorke susitinkame pietų ir dažniausiai tiesiog valgome.
Kalbamės, kai keliauju namo traukiniu — tos pora valandų
niekada neprailgsta.
Kalbamės, kalbamės, kalbamės. Aptariame ir ateivių
pagrobimą, ir zombių apokalipsę — Vilis tiki ne tik Sniego
žmogumi ir Lochneso pabaisa. Aš lieku priešingoje barikadų
pusėje. Abu netikime tik Dievo.
Kiaurą dieną siunčiame vienas kitam žinutes. Dalijamės
kvailais posakiais. Pasakojame, ką veikiame. Vilis dalijasi
savo darbų nuotraukomis. Aš neatsilieku. Žinoma, jo
fotografijos visada kūrybingos, o mano kvailos. Telefone
slepiu visą jo darbų galeriją.
Vilis mane prajuokina.
Prajuokina iki ašarų!
Jis pasakoja kvailus juokus, suvaidina moterį su pirkinių
krepšiais autobuse arba pardavėją — niekada nesišaipo, tik
nepriekaištingai atkartoja frazes ir gestus. Mėgdžioja juos
vėlai vakare bendraudamas su manimi kompiuteriu.
Kiekvieną sykį tramdau juoką, kad nepažadinčiau apačioje
miegančio Roso. Abiem delnais užsidengiu burną ir
kvatojuosi, kol paskausta šonus.
Staiga įsivyrauja tyla.
Veltui laukiu rytinės žinutės, o jos negavusi pradedu laukti
kvietimo pietų. Nesulaukusi ir jo, pasiduodu, skambinu ir
palieku balso žinutę, į kurią negaunu atsakymo. Baigdama
darbą išsiunčiu dar vieną žinutę. Nieko.
Namuose randu krūvą nešvarių indų plautuvėje, trupinius
ant spintelių ir krūvą skalbinių. Mane pasiekia televizoriaus
garsas. Randu Rosą darbo kambaryje, su skardine alaus
įsitaisiusį savo mėgstamiausiame fotelyje — neatitraukdamas
akių nuo didelio ekrano, jis įdėmiai žiūri sporto laidą.
 Jeigu nuspręsčiau netvarkyti virtuvės, po kelių dienų ją
išblizgintų Marija. Todėl ją ir samdome. Mano vyras įsitikinęs,
kad namuose galima gyventi kaip viešbutyje. Aš nenoriu
gyventi viešbutyje, todėl išsitraukiu iš stalčiaus šluostę ir imu
šveisti spinteles.
Nesijaučiu alkana, bet pasišildau dubenėlį sriubos. Valgau
šalia pasidėjusi tylintį telefoną. Jis neskamba, nezvimbia,
nevibruoja. Apsimetu, kad jo nematau.
Vėliau, lovoje, Rosas atsisuka, siekdamas mano kūno. Jis
nedvejoja. Žino, kur ir kaip mane liesti. Įsitempiu,
pasiruošusi nusivilti. Pasirodo, be reikalo. Rosas akimirksniu
mane sujaudina. Pirštais glosto ir tiria maino linkius, vilioja
lūpomis. Įsitaisome patikrinta poza — aš guliu ant nugaros,
jis ant šono. Turėtų pavykti. Aš drėgna, jis stangrus,
įeidamas liečia klitorį pirštais. Viskas veltui. Jis baigia,
palikdamas mane su miglotu praradimo jausmu krūtinėje.
Pasakos pabaiga.
Netektis.
Rosas užsnūsta ir pradeda skleisti elektrinio pjūklo garsą.
Mūsų kojos ir rankos vis dar susipynusios. Jo kūnas
permirkęs prakaitu. Man reikia nusišlapinti. Negaliu užmigti
tiesiog taip, todėl padarau tai, ką ilgainiui išmoksta daryti
visos žmonos — pastumiu jį ir sumurmu:
— Knarki, apsisuk ant šono.
Rosas apsiverčia, o aš dar kelias minutes žvelgiu į lubas.
Tada išsiropščiu iš lovos ir tamsoje nusliūkinu į vonią.
Nejungdama šviesos nusiplaunu rankas. Įsitveriu praustuvės
krašto. Tekantis vanduo nustelbia mano raudą.
Grįžusi į lovą apsirengiu ir užsitraukiu antklodę, bet negaliu
užmigti.
Anksčiau mudu su Rosu iki vėlumos kalbėdavomės.
Kalbėdavomės ne tik pažinties pradžioje, kai viskas nauja ir
miela, o žvelgti į mylimojo veidą saldu kaip ragauti ledus.
Vėliau, kai mergaitės buvo mažos, vėlyvais vakarais palindę
po antklode pagaliau likdavome dviese. Kartais šnypšdavome
iš pykčio, kartais springdavome juoku. Neprisimenu, kad
pastaruoju metu Rosas būtų privertęs mane nusišypsoti, ką
jau kalbėti apie juoką, prilygstantį orgazmui.
Yra daug priežasčių išsaugoti santuoką. Meilė dažnai lieka
paskiausia. Skolos. Šeima. Istorija. Tingumas. Tai jie
neleidžia mums išeiti.
Kartais mus laiko baimė.
Gulėdama šalia savo vyro, norėčiau apsiversti ant šono ir
kaip seniau pabučiuoti. Noriu juoktis su juo po antklode.
Bandau norėti šių dalykų, bet tiesa ta, kad seniai jų
nebenoriu.
Galiausiai pasiduodu nevaldomam troškimui ir patikrinu
telefoną. Jokios žinios iš Vilio. Iki aušros nesudedu bluosto.
Viskas keičiasi, pagalvoju.
Viskas baigiasi.
 24
Aš nesivysiu ir nemaldausiu. Prabėga daugiau tylos dienų,
kol galiausiai liaujuosi laukti. Jaučiu palengvėjimą ir pasitinku
dieną tikėdama, kad viskas susitvarkys. Išeinu į kiemą,
džiaugiuosi žole ir gėlėmis, atsuku veidą saulei ir užsimerkiu,
apakinta jos šviesos. Šypsausi. Ištiesiu rankas į šalis ir
negalvodama, ką pamanys kaimynai, pasileidžiu suktis.
Sukuosi.
Namuose mane pasitinka netvarka virtuvėje. Ryžtingai
pasiraitoju rankoves ir visu garsu pasileidžiu muziką. Niekas
negali teisti paaugliško bop popo arba mylimo klasikinio roko.
Krypuodama su „iPodu“, tvarkau, šluostau, šveičiu ir
planuoju.
Tada sustoju priešais plautuvę ir toliau laikydama rankas
po karštu vandeniu, įsistebeiliju pro langą. Nejausdama
skausmo stoviu ir žvelgiu pro langą, kol iš „iPodo“ pasigirsta
daina, primenanti Vilį.
Visos jos primena.
Pasirodo, aš visai nešokau.
Tarsi sulėtintame filme užsuku čiaupą. Žvelgiu į putas ir
nešvarius indus. Kiek laiko stovėjau čia, žvelgdama į žolę ir
gėles, bet matydama jo veidą? Per ilgai. Viena minutė,
sekundė, akimirksnis jau yra per ilgai, bet aš toliau stoviu
žvelgdama pro langą, kol galiausiai atsisėdu su puodeliu
kavos, susidedu ant stalo rankas ir prisimenu, kaip jį liečiau.
Dabar pats vidurdienis, bet aš negalvodama palendu po
nepakeliamai karštu dušu, susirangau į kamuoliuką,
užmerkiu akis ir įsivaizduoju, kad šniokščiantis vanduo yra
bangų mūša, pasigirstanti kiekvieną kartą, kai jis ištaria
mano vardą. Liečiu save įsivaizduodama jo rankas, o
baigdama prisimenu jo skonį. Turėčiau gėdytis tokio alkio ir
skausmingo nevilties šauksmo, bet jaučiu tik liūdesį, tuštumą
ir nusivylimą.
Tą akimirką pasigirsta tylus garsas. Buvau apie jį
pamiršusi. Kaip Pavlovo šuo pašoku ir apsisuku po tekančiu
vandeniu. Tikriausiai man pasigirdo. Nespėjusi rankšluosčiu
nusisausinti varvančių plaukų, pripuolu prie telefono, kurį
kaip nujausdama buvau palikusi ant vonios krašto. Ekrane
išvystu mažytį raudoną vienetą. Neperskaityta žinutė.
Mano liežuvį nutvilko rūgštis, kai nykščiu prilietusi ekraną,
perskaitau:
Labas, kaip laikaisi?
Norėčiau sviesti telefoną ant grindų ir parodyti abu
didžiuosius pirštus.
Iš pradžių nusprendžiu neatsakyti. Jis matys, kad
perskaičiau žinutę. Tada prisimenu, kad aš nesiveju,
nemaldauju ir nežaidžiu kvailų žaidimų. Atsakau tokiais
pačiais bereikšmiais žodžiais:
Gerai, o tu?
Kelias valandas nesulaukiu atsakymo.
Kai pagaliau gaunu jo žinutę, mano skrandis dega. Iškeikiu
jį paskutiniais žodžiais. Išvadinu močkrušiu, bybčiulpiu ir
kušplaukiu. Pastarąjį ištariu beveik su pasididžiavimu. Save
išvadinu dar baisiau, nes suprantu, kad man galas. Suteikiau
jam per daug galios. Nekenčiu savęs, bet išgirdusi naują
signalą, stveriu telefoną, tarsi gelbėčiausi nuo gaisro.
Labas, kaip laikaisi?
Gerai, o tu?
Džiaugiuosi, kad žinutė nebyli, nes manoji būtų pilna
kartėlio ir tulžies.
Gerai. Kaip tik baigiau tvarkyti kelias nuotraukas.
Neatsakau. Galėčiau parašyti daug dalykų, bet jie
skambėtų piktai. Nenoriu suteikti jam malonumo. Savo
jausmus pasilaikysiu sau. Jis nenusipelno žinoti, kad
kiekvieną prakeiktą sekundę galvoju apie jį.
Papietaukim rytoj?
Mano pirštai kaip pašėlę laksto klaviatūra. Pikta tirada
virsta beprasmių ženklų kratiniu. Viską ištrinu. Pradedu rašyti
iš naujo, žinodama, kad jis mato judantį daugtaškį. Velniai
rautų, norėčiau, kad manytų, jog spjoviau ant jo. Dar kartą
viską ištrinu. Tada dar kartą. Staiga gaunu dar viena žinutę:
 Pasiilgau.
— Užsikrušk! — sušunku. — Užsikrušk, prakeiktas kuily!
Mano pirštai protingesni už burną, galvą ir sudaužytą širdį,
todėl surenka tik vieną žodį. Šįkart jo neištrinu. Išsiunčiu:
Kada?
 25
Vilis nusisukęs į priešingą pusę rūkydamas stovi prie
restorano. Ar įsivaizduoju, kaip nueinu tolyn, palikdama jį
stovėti ir laukti valandą arba visą amžinybę? Velniai rautų,
taip! Ar įsivaizduoju, kaip perbėgusi per gatvę, puolu jam į
glėbį ir, užšokusi kaip beždžionės jauniklis, prilimpu kaip
prakeiktas polipas?
O, taip!
Jis atsisuka į mane, nušvisdamas tokia plačia ir nuoširdžia
šypsena, kad pajuntu nevaldomą norą jį užbučiuoti. Trokštu
suvelti jam plaukus, pirštų galais perbraukti per antakius ir
liežuviu apvesti ausų linkius. Noriu suvalgyti jį kaip sunokusį
persiką ir laižyti žemyn rankomis varvančias sultis.
Priėjusi santūriai šypteliu.
— Labas.
— Labas.
Jis ištiesia rankas, norėdamas mane apkabinti, bet aš
žengiu atgal.
Mano žinutė aiški: neliesk.
— Atrodai puikiai, — pagiria Vilis.
Neatsakau. Užmetu akį į restorano valgiaraštį lange, nors
man visiškai nesvarbu, ką jie siūlo. Žinau, kad negalėsiu
praryti nė kąsnio. Nusprendžiu užsisakyti patį brangiausią
patiekalą ir leisti jam sumokėti. Kartais ir aš galiu žaisti.
Vilis atidaro duris ir, rūpestingai priliesdamas nugarą,
praleidžia mane pirmą. Tvardausi, kad nepalūžčiau.
Išsirenkame stalą su lenktu minkštasuoliu pačiame gale,
prietemoje. Aš užlendu pirma ir pasidedu rankinę,
neleisdama jam atsisėsti pernelyg arti.
Užsisakome gėrimus ir maistą. Persimetame keliais
žodžiais, gurgždančiais kaip įkaitęs žvyras. Vilis gyvai
bendrauja, bet stebėdamas, kaip knebinėju salotas ir
nesišypsodama atsakinėju į jo klausimus, atsilošia
minkštasuolyje.
— Jeigu nenori čia būti, kodėl tiesiog neišeini?
 Vos drebančia ranka atsargiai padedu šakutę. Servetėle
nusivalau pirštus ir lūpas. Susidedu rankas ant stalo krašto,
pirštų galais liečiu lygų lakuotą medinį paviršių ir tyliu.
Vilis sujuda ir nepatenkintas susiraukia.
— Vadinasi, tylėsime?
— Nenoriu pasakyti to, ko vėliau gailėčiausi.
— Gal būtų paprasčiau pasakyti, ką galvoji? — nusišaipo
jis. — Manai, neatlaikysiu?
Pirštais perbraukiu per lygų stalviršį.
— Nemanau, tik nenoriu pasakyti to, ko nereikėtų.
— Jeigu pyksti, taip ir sakyk.
— Kodėl turėčiau pykti?
Aš tvirtai suspaudžiu lūpas ir liežuviu persibraukiu per
vidinę dantų pusę.
— Vadinasi, pyksti?
Prisimenu, kaip „Fatališkame potraukyje“ Glena Klouz
pasako Maiklui Duglasui, kad neleis jos mesti. Kai Vilis
kelioms savaitėms liovėsi su manimi kalbėti, pasijutau būtent
taip. Mesta.
— Niekada neatsitverčiau tyla, — sušnabždu, bijodama,
kad pradėsiu šaukti. — Niekada nedingčiau. Pasielgei tiesiog
bjauriai.
— Buvau užsiėmęs.
To jau gana!
Turiu kuo greičiau iš čia dingti. Vienoje pusėje stovi
padėklas su maistu, todėl galiu praeiti tik pro Vilį.
— Pasitrauk.
Jis nesujuda net tada, kai, pasiėmusi rankinę, stumteliu jį.
— Pasitrauk!
Vilis toliau sėdi. Nenoriu kelti scenos. Sėdėdama taip arti,
jaučiu jo šlaunį. Jaučiu nuo jos sklindantį karštį. Vilis
įspraudžia man tarp kojų ranką. Aš pasiduodu.
— Aš taip pat užsiėmusi, — atšaunu.
Vilio ranka kyla aukštyn.
— Mano buvusi žmona buvo išvykusi. Gyvenau su vaiku.
Buvau užsiėmęs.
 Iš šalies atrodo, kad mudu gyvai kalbamės. Išlaikome
atstumą, o staltiesė slepia Vilio ranką, bandančią įsmukti
man į kelnaites. Paskutinę akimirką suspaudžiu šlaunis ir
užkertu jam kelią.
— Galėjai tiesiog pasakyti.
Vilis kažką slepia. Veidas jį išduoda. Jis šiek tiek sulenkia
riešą, bet aš nepasiduodu.
— Juk sakiau, kad...
— Nesąmonė. — Aš pasilenkiu ir prislopinu balsą,
nenorėdama atkreipti padavėjo dėmesio. — Nevykęs
pasiteisinimas. Manai, nesuprasčiau, jeigu pasakytum, kad
turi pasirūpinti vaiku? Manai, kad esu visiška kalė?
Vilio ranka atkakliai braunasi aukštyn. Krumpliai įsmunka į
kelnaites ir priglunda prie klitorio. Aš nejudu, bet kvėpuoju,
todėl kilsuoja tik mano pečiai. Įtempusi raumenis, bandau jį
atstumti.
Pakanka šiek tiek atsipalaiduoti, kad Vilio pirštai stipriau
prisispaustų prie klitorio. Jo ranka juda taip mikliai, kad
niekas net norėdamas neįtartų, kas vyksta už mūsų stalo.
Vilis negali matyti auksinių žvaigždžių, vis ryškiau
nušviečiančių mano mintis, bet esu tikra, kad mato jų
atspindį mano žvilgsnyje, nes pradeda šiek tiek greičiau
judinti ranką. Jo vyzdžiai tokie išsiplėtę, kad akys atrodo
beveik juodos. Jis liežuviu suvilgo apatinės lūpos vidurį.
— Nesu tau skolingas, — kimiai ištaria Vilis.
Nenoriu parodyti, kaip man gera, nes trokštu jam atsispirti.
Galiausiai suimu jį už riešo, bet, užuot atitraukusi ranką,
prisitraukiu.
— Netiesa, — atšaunu.
Nedaug trūksta, kad išsiriesčiau iš malonumo. Kai prie
mūsų prieina padavėjas su desertų padėklu, atsitraukiu.
Atsisakiusi pyrago ir dėžutės maisto likučiams, pasitraukiu į
kitą minkštasuolio galą. Pajuntu įdėmų patarnautojo padėjėjo
žvilgsnį. Patikinu padavėją, kad viskas buvo puiku, bet
matau, kad pusiau pilna lėkštė jį žeidžia. Pakylu iš vietos,
prasibraunu pro patarnautoją ir išskubu į gatvę. Giliai
kvėpuoju, traukdama į plaučius karštį, šlapimo ir vėmalų
tvaiką. Nusipurtau paskutines aukso dulkes, likusias nuo Vilio
prisilietimų.
Jis pasiveja mane pusiaukelėje į galeriją. Tylėdamas
žingsniuoja greta. Kartu žengia pro duris, nuskuba
koridoriumi pro, laimei, tuščią Na vino kabinetą ir įeina į
manąjį. Tą akimirką, kai atsisuku, norėdama pareikalauti jį
nešdintis lauk, uždaro duris ir pasuka užraktą.
Mudu nušluojame mano stalą. Pabyra sąvaržėlės. Galiausiai
jis atsiduria manyje, ir viskas išnyksta.
Vėliau Vilis prisispaudžia kakta prie manosios. Pajuntu jo
prakaito skonį.
— Tyčia tave ignoravau, — prisipažįsta.
Aš delnais suimu jo veidą.
— Žinau.
Galiausiai atsitraukiame vienas nuo kito, išsilyginame
drabužius ir susitvarkome. Vilis prisipila popierinį puodelį
vandens, išgėręs sulamdo jį. Aš susirišu plaukus stalčiuje
rasta gumele ir pasipudruoju veidą. Pasidažau lūpas. Vilis
pasiruošęs eiti žvilgčioja į duris. Atpažįstu tą žvilgsnį.
— Neprivalai kiekvieną dieną su manimi kalbėti, — atsargiai
sakau. — Bet negali tiesiog išmesti manęs iš savo gyvenimo.
Tai nesąžininga. Nenusipelnau tokio elgesio. Tu taip pat
nenusipelnai būti šunsnukiu.
— Juk grįžau, — atsako Vilis.
Pamatęs, kad nesišypsau, nutyla.
— Gali gyventi savo gyvenimą. Tikiuosi, kad taip ir darai.
Aš taip pat turiu savo gyvenimą.
Jis suraukia antakius.
— Ačiū, kad priminei!
Vadinasi, tai tikroji bėda. Nežinau, ką atsakyti. Galėtume
pasakyti tiek daug, bet suprantame, kad viskas skambės
kvailai, todėl tik stovime žvelgdami vienas į kitą, per toli, kad
galėtume prisiliesti.
— Ar tikrai manęs ilgėjaisi? — paklausiu, atsargiai
rinkdama žodžius.
 Tiesą sakant, noriu išgirsti visai ką kita.
Vilis linkteli.
Neturėčiau jausti palengvėjimo. Neturėčiau nieko jam
jausti, bet jau per vėlu. Negaliu sustoti. Palinkstu virš
rašomojo stalo.
— Gerai. Noriu, kad manęs ilgėtumeisi. Stipriai.
— Bijau, kad pridarysiu tau bėdų.
— Gali būti. — Mano smakras iškeltas. Pečiai ir nugara
tiesūs. — Susitvarkysiu.
— Įsipainiosiu ir aš. — Vilis smiliumi ir didžiuoju pirštu
pasitrina lūpas. — Kartais galvoju, kad turėtume viską baigti,
kol dar nevėlu. Kol galutinai neįsipainiojome.
— Jau per vėlu, — atsakau. — Jau įsipainiojome. Kelio atgal
nebėra. Kitaip nebūna.
Jis nejuda, todėl aš imuosi veiksmų. Palengva traukiu jį
artyn, kol atsiduriu jo glėbyje. Mudu taip tinkam vienas
kitam. Nenoriu jo paleisti.
— Tu mano kriptonitas. Nežinau, kodėl, — sušnabždu jam į
kaklą ir švelniai suleidžiu dantis. — Bet jeigu nebenori su
manimi kalbėti... nebenori manęs matyti...
Vilis tvirčiau mane apkabina.
— Nori su manimi skirtis?
Aš pažvelgiu į jį.
— Otų?
Mudu nusišypsome.
— Tik niekada nebedink. Jeigu negali su manimi kalbėti...
— Noriu su tavimi kalbėti.
— Puiku. Tada rasime išeitį.
Ištariu šiuos žodžius apsimestinai džiaugsmingai, bet
nežinau, ką daugiau pasakyti.
Tada bučiuoju jį tol, kol nebegalime kvėpuoti.
 26
Išlaikyti pusiausvyrą — štai ką mudu su Viliu privalome
padaryti. Šventai tikėjau tuo, ką sakiau, bet penktadienio
vakarą leisdama su ledais ant sofos jaučiuosi išmušta iš
vėžių.
Elgiamės atsargiai. Nesikalbame kiekvieną dieną. Viskas
kitaip nei anksčiau. Atsirado atstumas. Nerandu vietos, bet
suprantu, kad jis būtinas. Nesimatėme visą amžinybę, bet kai
pranešiau, kad savaitgalį liksiu viena, Vilis paaiškino būsiantis
su vaiku.
Stengiuosi pasiilgti Roso. Taip elgiasi geros žmonos.
Sielvartauja, kai vyrai išvyksta į darbo keliones. Taip elgiasi
Andrėja. Nors ji mano geriausia draugė, nusipurtau nuo
minties, kad galėčiau panašiai gyventi.
Nepaisydama to, stengiuosi. Surenku Roso numerį. Jis
atsiliepia nespėjus įsijungti balso paštui.
— Sveikas.
— Kas nutiko?
— Nieko. Kaip laikaisi?
Mano balsas vaiskus, bet šiek tiek įkyrus.
— Dirbu, — po ilgos pauzės atsako Rosas. — Greitai eisiu
vakarieniauti.
Jis Arizonoje. Visai pamiršau laiko skirtumą.
— Kur keliausit?
— Netoliese yra „Ruth’s Chris Steaks House“.
— Ar vėliau eisit kitur?
Žinau, kaip jie dirba.
— Susitiksim išgerti su užsakovais.
— Pasilinksmink. Galbūt nusišypsos laimė pašokti su
gražiomis merginomis.
— Ką tai turėtų reikšti?
Mėgstu jį paerzinti.
— Nieko. Gerai praleisk laiką.
— Manai, kad einu linksmintis? Susitinku su užsakovais.
Išgersim, pasižiūrėsim varžybas per televizorių, galbūt
pažaisim biliardą. Jėzau! Kalbi taip, tarsi kaišiočiau dolerius
striptizo šokėjoms už siaurikių!
— Neprieštaraučiau, — patikinu. — Manau, būtų smagiau
nei žaisti biliardą.
Ragelyje trumpam stoja slogi tyla.
— Tik pavalgysim ir išgersim!
— Juokauju! — Skubiai prikandu liežuvį, kad nepasakyčiau
ko nors, kas dar labiau jį suerzintų. Pabandau nutaisyti meilų
balsą. Būti gera žmona. — Prisipažinsiu, pavydžiu vakarienės
„Ruth’s Chris“.
— Ar perskaitei laišką dėl namo draudimo?
Akimirkai prisimenu laiškų krūvą ant savo rašomojo stalo.
— Taip.
Roso balsas nutolsta. Girdžiu, kaip pusbalsiu kalba su kitu
žmogumi. Tada vėl grįžta.
— Ar sutvarkysi šį reikalą?
Burnoje pajuntu karstelėjusį deginamo cukraus skonį.
— Taip.
— Jį reikia persiųsti draudimo bendrovei.
— Žinau, Rosai. — Liežuviu vis dar jaučiu aitrų jo balso
skonį. — Aštuoniolika metų moku sąskaitas.
— Vis dėlto kartais klausi manęs patarimo. Viską reikia
nusiųsti draudimo bendrovei.
— Supratau. — Suspaudžiu kumščius, bet akimirksniu
atpalaiduoju pirštus, bijodama sugadinti manikiūrą. — Ačiū.
— Tai ne sąskaita, — primena Rosas.
Mano kantrybė išsenka.
— Supratau! Žinau, kaip mokėti už nekilnojamojo turto
draudimą, darau tai kiekvienais metais nuo tada, kai
įsigijome prakeiktą namą. Nesirūpink, susitvarkysiu, —
išrėžiu vienu atsikvėpimu. — Ir nesiknaisiok po mano
daiktus!
— Ką tai reiškia? — įsižeidžia Rosas.
— Tai reiškia, kad laišką radai landžiodamas po mano
darbo kambarį.
— Negaliu perskaityti laiško?
 — Jeigu manyčiau, kad turi jį perskaityti, padėčiau ant tavo
stalo. Priešingu atveju susitvarkysiu pati. Jeigu nori, gali
rūpintis visomis sąskaitomis ir namu. — Kalbu pernelyg
garsiai, šiurkščiai ir piktai. — Kiek prisimenu, niekada
neišsakei noro tuo užsiimti, todėl laikykis atokiau nuo mano
stalo ir liaukis vaidinti globėją.
— Pirmą kartą gavome tokį laišką! — sušunka Rosas. — Tik
norėjau įsitikinti, kad žinai, ką daryti!
Liežuviu persibraukiu per vidinę dantų pusę nusivalydama
skonį, kurį palieka jo balsas. Pasistengiu nusiraminti.
— Laišką gauname kiekvienais metais. Tikrai žinau, ką
daryti.
Rosas tyli.
— Gero vakaro, — palinkiu ir padedu ragelį.
Penktadienio vakarą viena valgau ledus ir pykstuosi su
vyru. Nieko nuostabaus, kad pradedu galvoti apie pagundas.
Nustembu, kai tą pačią akimirką gaunu žinutę iš Vilio.
Praneša, kad jo buvusi žmona tik rytoj pasiims vaiką.
Nekenčiu jos.
Laimei, galime bendrauti internetu.
— Aš tavo mažoji džine butelyje, — erzinu.
— Ar išpildysi mano norą?
Velniai rautų, taip.
— Nežinau, koks jis.
Vilis nusijuokia.
— Ruošiuosi gulti. Ar palydėsi mane į lovą?
— Neturiu kito pasirinkimo. Esu įkalinta butelyje. Keliausiu
ten, kur mane nešiesi.
Jis pakelia telefoną. Aš įsižiūriu į nešiojamojo kompiuterio
ekraną. Mane apima keistas jausmas. Akimirką įsivaizduoju,
kad iš tiesų tūnau butelyje, galiu tilpti delne ir pildyti norus.
Esu buvusi jo vonios kambaryje, bet ekrane jis atrodo
kitaip. Vilis padeda telefoną ant praustuvės ir pasilenkia virš
ekrano.
— Labas!
— Labas, — atsakau.
 Šypsomės kaip du puspročiai — kaip šunys rugpjūtį,
pasakytų mano močiutė. Ji vartodavo daug nesuprantamų
liaudies posakių. Šis vienas aiškesnių. Šypsomės, nes
pritrūkstame žodžių. Mūsų veidai spinduliuoja džiaugsmu.
Vilis atsuka vandenį ir pradeda teatrališkai valytis dantis.
Švytruodamas šepetėliu, pažvelgia į mane. Iš burnos veržiasi
putos. Aš sužavėta. Neatitraukdama akių stebiu, kaip jis
maivosi prieš kamerą.
Suprantu, kad, turėdamas žiūrovų, virsta tikru aktoriumi.
Vilis toliau darbuojasi šepetėliu. Išspjauna putas. Pasižiūri į
kamerą.
— Tik pagalvok, ką turėtum matyti kiekvieną dieną!
Noriu ištarti, kad labiau už viską to trokštu, bet nuryju
žodžius.
Tyliu.
Mudu vienas kitam nusišypsome. Vilis pasilenkia virš
telefono. Dabar kompiuterio ekrane matau tik jo šypseną.
Kantriai laukiu. Jis šiek tiek atsitraukia ir žiūri į kamerą, tarsi
žvelgtų man į akis.
— Ką darysim dabar? — pasiteirauja.
— Manau, turėtum palįsti po dušu.
— Tikrai?
— Žinoma!
Man nudiegia skrandį. Širdis daužosi krūtinėje. Kraujas
siūbteli į kaklą, riešus ir makštį.
Vilis žengia prie dušo kabinos. Matau tik jos kampą. Tada
vėl grįžta pas mane. Klastingai nusišypso.
— Kalbi rimtai?
— Žinoma, tik pasižiūrėk į save.
Vilis išsitiesia ir suraukia antakius. Apsimeta, kad įtemptai
mąsto. Galiausiai suima ir kilsteli marškinių apačią,
parodydamas kraštelį pilvo, bet juda taip atsainiai, tarsi
nesuprastų, ką daro. Tada vėl pažvelgia į kamerą.
— Turėsiu nusirengti, — rimtai pareiškia. — Likti nuogas.
— Paprastai maudomės nuogi.
Mano balsas taip pat rimtas. Šaltas. Atrodau abejinga, bet
Vilis pernelyg gerai mane pažįsta — geriau nei bet kas kitas.
Jis pradeda vilktis marškinius. Aš sulaikau kvapą. Vilis
neskubėdamas tempia juos aukštyn, pamažu apnuogindamas
kūną, kol galiausiai nusitraukia per galvą.
Aš vilkiu drabužius, tinkamus smaližiauti ir gulinėti lovoje.
Ploni marškinėliai akimirksniu išryškina sustangrėjusius
spenelius. Galėčiau sukryžiuoti rankas, bet prisiverčiu laikyti
jas priešais save ant stalo. Noriu, kad jis matytų, ką daro net
nesiliesdamas.
Vilis išsitiesia. Delnais glamonėja nuogus šonus, tada
atsiremia į spintelę, pasilenkia ir pažvelgia į kamerą.
— O dabar? — paklausia, lėtai suimdamas džinsų juosmenį.
Lengvai trukteli juos žemyn, apnuogindamas plaukuotą
papilvę. — Turėsiu nusimauti ir juos.
Aš išplečiu akis.
— Ne! Tik ne tai!
Vilis atsisega džinsų sagą. Lėtai prasiskiria metaliniai
užtrauktuko danteliai. Jis rimtai pažvelgia į kamerą.
— Negaliu maudytis su džinsais, Elizabete. Turiu juos
nusimauti.
Aš suglaudžiu rankas, kaip kiškis, maldaujantis lapę
pasigailėti.
— Prašau! Tik ne tai!
Vilis nusišypso.
— Nebandyk manęs perkalbėti.
— Nedrįsčiau net pagalvoti.
Nusišypsau ir palinkstu prie ekrano, tarsi taip galėčiau prie
jo priartėti.
Vilis atsisega užtrauktuką ir nusismaukia džinsus ant klubų.
Pilkos trumpikės išryškina sustandėjusį penį. Jis trumpam
dingsta iš ekrano, nusimauna džinsus ir atsitiesia. Ranka
suima penį ir švelniai liečia per audinį. Jis kietas kaip akmuo.
Aš sudrėkstu.
— Elizabete, Elizabete, Elizabete, — sumurma. Laikas,
erdvė, metalas ir stiklas netrukdo jo balsui virsti mėlynos,
žalios ir aukso spalvų sūkuriu. — Ką man su tavimi daryti?
 — Ką tik nori, — atsidustu, prisitraukdama kompiuterį. —
Ką tik nori.
Vilis atrodo susikaupęs. Šiek tiek pravėręs lūpas liečia save.
Pažįstu šią išraišką. Jis liaujasi erzinti ir atsiduoda geismui.
Šviesa pernelyg blausi, kad įžiūrėčiau jo akių spalvą, bet
gerai ją prisimenu. Tamsūs vyzdžiai išsiplėtę. Ranka juda
aukštyn žemyn, kol galiausiai sustoja.
— Nusirenk, — sušnabždu.
Nežinau, ar jis mane girdi, bet neįstengiu kalbėti garsiau.
Vilis delsia. Mačiau jį nuogą daug kartų, bet suprantu, kodėl
jaučiasi sutrikęs. Tikrovėje viskas natūraliau. Aš apsirengusi,
bet taip pat jaučiuosi kaip scenoje.
Vilis lėtai nusitraukia trumpikes. Pasilenkia virš kameros.
Matau tik jo torsą. Kai atsitiesia, ekrano viduryje atsiduria
nepaprastai dailus penis. Bejėgiškai ištiesiu rankas. Pirštų
galais perbraukiu per ekraną.
Kada paskutinį kartą jį liečiau?
Pakaktų nesimatyti kelias minutes, kad jausčiausi alkana.
Prisimenu jo formą. Kvapą. Skonį. Iš nevilties sugniaužiu
rankas. Vilis stovi jas nuleidęs. Jo penis toks dailus, kad
atima žadą.
— Paliesk save, — ištariu. Mano balsas kimus ir žemas. Jis
virpa nuo geismo. — Parodyk, kaip save lieti.
Mano makštis susitraukia nuo jo kimaus atodūsio. Vilis
apsilaižo apatinę lūpą. Delsia.
— Noriu tave stebėti, — sakau. — Stebėti, kaip save lieti ir
baigi.
Žodžiai galingi. Jie gali sužeisti, pakylėti, pavergti.
Sujaudinti.
Kai Vilis suima savo varpą, abu sudejuojame.
Jutau jį savo makštyje ir burnoje, bet dabar pirmą kartą
nuo apsilankymo jo bute matau, kaip liečia save.
Vilis praskečia kojas ir atstato klubus. Delnu slysta nuo
pašaknių iki galvutės. Jokių glamonių, tik trumpi, greiti
judesiai. Krumpliai trankosi į spintelės briauną. Matau jo
veidą. Vilis žiūri žemyn, tada pakelia galvą. Suprantu, kad
stovi priešais veidrodį. Stebi savo atvaizdą. Galiausiai
užmerkia akis ir šiek tiek atlošia galvą. Prikanda apatinę lūpą.
Staiga pakeičia pozą. Laisva ranka atsiremia į spintelę ir
toliau darbuojasi kumščiu. Įdėmiai pažvelgia į mane ir toliau
kandžioja lūpą. Jo akys beveik juodos.
— Čia tu, — sumurma. — Pažiūrėk, kaip tave dulkinu.
Aš nerišliai sušnabždu. Mano speneliai kieti kaip akmuo,
makštis dilgsi, kojų pirštai įsitempia, klitoris pulsuoja.
Nespėjau savęs net priliesti.
— Pasirodyk man, — paprašo Vilis.
Suprantu, kodėl jis delsė prieš mane apsinuoginti, bet
nedvejodama paklustu. Nusimetu marškinėlius be rankovių ir
akimirksniu pašiurpstu nuo vėsos. Atsisagsčiusi pižamos
kelnių sagas, užpakaliu pajuntu slidžią kėdės odą. Tikriausiai
keistai atrodau, nuoga sėdėdama prie rašomojo stalo.
Pajutusi Vilio žvilgsnį, delnais suimu krūtis ir nykščiais
spusteliu stangrius spenelius.
— Noriu, kad glamonėtum mane lūpomis, — mano balsas
duslus ir saldus. Lengvai sužnybiu spenelius ir atsidustu. —
Noriu tavęs viso!
— Aš tavo, — atsako Vilis. — Atsilošk. Parodyk man savo
katytę. Noriu, kad tau būtų gera.
Kai atsitraukiu nuo stalo, kėdė lengvai susiūbuoja ant
ratukų. Aš praskečiu kojas ir stengiuosi apie nieką negalvoti.
Negalvoti, kad mano pilvas suglebęs. Negalvoti, kad tarpkojis
neatrodo kaip pornožvaigždės. Aš stebiu Vilio žvilgsnį ir
pamažu įsidrąsinu.
— Nuostabu, — atsidūsta jis, išvydęs, kaip įsikišu pirštus
vidun.
Kai pradedu glamonėti klitorį, trumpam sutrinka. Viena
ranka tvirčiau įsikimba spintelės, kita stipriau suima penį,
pereidamas prie galvutės.
Žinau, kaip save liesti. Žinau, kaip stipriai spausti ir kokiu
greičiu judinti ranką. Tačiau taip seniai žaidžiau su savimi,
kad nerandu tinkamo ritmo. Mane trikdo Vilio žvilgsnis.
Turėčiau užsimerkti ir susikaupti, bet negaliu atitraukti akių
nuo kerinčio grožio, kurį matau ekrane. Aš vėl įsikišu pirštus
vidun — ištraukiu juos drėgnus ir karštus. Nykščiu ir smiliumi
spusteliu klitorį. Kartoju Vilio judesius, mintyse girdėdama jo
žodžius ir balso tembrą. Pasijuntu taip, tarsi jis mane liestų.
— Velnias, — sušvokščia Vilis. — Žiauriai gera!
Velniškai gera. Galiausiai pasiekiu ribą. Įsitempiu visu
kūnu. Nieko nebus, pagalvoju, sulėtindama judesius. Vilis
artėja prie pabaigos, o mano malonumo banga slūgsta.
— Kalbėk su manimi, — paragina jis.
Nežinau, ką pasakyti, bet argi tai svarbu?
— Dulkink mane.
— Dulkinu.
— Stipriau. — Keista kalbėti masturbuojantis, bet tai veikia.
Aš įsikišu ir ištraukiu pirštus. Vilis moka nepriekaištingai
spustelėti mano tašką. Bandau atkartoti jo judesius. Staiga
viskas pradeda suktis. — Dulkink mane negailėdamas.
— Dievinu, kai baigi, — sumurma Vilis. — Dievinu, kai
aimanuoji, pajutusi pešamus plaukus...
Jo žodžiai nuspaudžia gaiduką. Aš sušunku. Vilis sudejuoja.
Esame toli vienas nuo kito, bet kartu judame tikslo link.
Man atima protą, bet ne balsą. Kimiai surinku. Galiu tik
kvėpuoti. Vilis sušunka iš malonumo, užberdamas mane
smėliu. Jaučiu jo kvapą ir skonį, jaučiu, kaip jis byra mano
oda. Mudu drauge maudomės bekraštėje malonumo jūroje.
Išplaukusi pajuntu slidžią kėdę ir vėsų orą. Išgirstu, kaip
nukrinta Vilio telefonas. Dabar ekrane matau tik jo vonios
spintelę.
Vilis pasirodo po poros sekundžių.
— Atleisk, — atsiprašo. Jo plaukai susivėlę, akys
mieguistos, veidą puošia vangi šypsena. — Labas!
— Labas!
Tylėdami tvarkomės. Apsirengiu pižamą, apsigaubiu pledu
ir išsitiesiu ant kušetės. Vilis pasirodo vilkėdamas mėlyną
pižamą su laiveliais. Juokais nupirkau ją viename ūkininkų
turguje. Paprastai jis miega su trumpikėmis.
Mano akys prisipildo ašarų.
 Vilis pasiima mane, savo mažąją džinę, į lovą ir pasiguldo
ant pagalvės. Kai įsitaisęs ant šono pasikiša ranką po galva,
pasijuntu taip, tarsi būčiau šalia. Aš taip pat pasisuku šonu ir
išsitiesusi visu ūgiu atsiremiu į pagalvę.
Tylėdami žiūrime vienas į kitą. Žodžiai būtų beverčiai.
Žvilgsniu apvedu jo smakrą ir kaklą. Švelniai paglostau
paausį. Šypsodamiesi nenuleidžiame vienas nuo kito akių.
Galime kalbėtis nebyliai. Tiesą sakant, tokie pokalbiai patys
tikriausi.
Žinau, kad elgiuosi kvailai, bet galiausiai prisitraukiu
kompiuterį ir įsivaizduoju, kad laikau ne dėžę iš metalo, laidų
ir stiklo, bet jį. Pakanka kelių sekundžių, kad priglaudusi ausį
išgirsčiau Vilio alsavimą. Deja, negaliu užuosti ir paliesti.
Guodžiuosi garsu.
Svarbiausia su juo kalbėtis. Atsitraukusi pažvelgiu į ekraną.
Vilis giliai kvėpuoja užmerktomis akimis.
Niekada nemiegojome kartu, todėl ši akimirka negali nieko
priminti. Tačiau dar niekada nebuvome taip arti, merkdamasi
pagalvoju. Įdėmiai klausau jo tylaus alsavimo. Antklodės
šiugždėjimo, kai jis pasimuisto. Žvilgsniu tyrinėju veidą.
Vilis pramerkia akis.
— Kaip atsisveikinsime? — klausia mieguistu balsu.
Jis kalba apie šiandieną.
Aš galvoju apie amžinybę.
— Nenoriu atsisveikinti.
Jo šypsena nuginkluoja. Jeigu stovėčiau, suklupčiau. Vilis
nusižiovauja.
— Anksčiau ar vėliau teks. Negalime kalbėtis per naktį.
Žinau, kad jis teisus, bet širdžiai neįsakysi.
Vilis pasiremia alkūne ir įdėmiai pažvelgia į mane.
— Ką pasakytum, jeigu žinotum, kad kalbamės paskutinį
kartą?
Žinau, kad dabar vėlyvas metas tokiems pokalbiams.
Pasižadėjau niekada to neklausti, bet smalsumas nugali.
Vilis nusijuokia. Matau, kad jaučiasi nepatogiai.
— Juk nekalbam paskutinį kartą.
 Nesu tokia tikra.
— Kiekvieną kartą tam ruošiuosi.
— Be reikalo.
— Kol kas, — atsargiai patikslinu. — Kada nors teks.
Vilis palinksta prie kameros.
— Nori viską baigti?
— Ne.
Jis dar kartą nusižiovauja. Atrodo pavargęs.
— Eikim miegoti, jau vėlu.
Nemėgstu, kai mane moko. Nemėgstu, kai man nurodinėja.
Tikriausiai supranta, nes sušvelnina balsą. Veltui bando
palenkti mane šypsena.
— Nagi, — sušnabžda. Jo balsas girgžda tarp dantų kaip
smėlis. — Juk mes draugai?
— Taip.
Negaliu prisiversti nusišypsoti, bet pasiduodu jo
įkalbinėjimams.
Pasirenku.
— Labanakt, Elizabete.
Neįstengiu jam atsakyti.
Vilis nusijuokia.
— Ar nori, kad suskaičiuočiau iki trijų?
Aš papurtau galvą. Pirštais apvedu jo veido kontūrus
ekrane.
— Labanakt, Vili.
Atsijungiu, nelaukdama, kol jis pradės skaičiuoti arba kitaip
šaipytis. Jo veidas akimirkai sustingsta. Galiausiai pasigirsta
trumpas signalas, ir kompiuteris išsijungia. Tamsiame ekrane
išvystu savo atspindį. Mano plaukai susivėlę, o paakiai
pajuodę nuo tušo. Pasukioju galvą, svarstydama, kaip mane
mato Vilis.
Kaip jis gali vadinti mus draugais? Niekada jais
nebebūsime. Mūsų per daug.
 27
Kartoju sau, kad tai tik aistra. Susižavėjimas. Mudu ne
mūras, tik smėlis.
Įsitaisau už rašomojo stalo ir pažvelgiu pro langą. Nieko
nematau ir negirdžiu. Kartoju sau, kad, liovusis su juo
susitikinėti, viską pamirščiau. Viskas išnyktų.
O Dieve!
Padaryk taip, kad viskas išnyktų!
Mes neturime ateities. Kartoju sau, kad kitaip būti negali.
Viskas netinkamai prasidėjo ir pasuko dar netinkamesne
linkme. Polėkis, beprotiškas chaosas ir pragaras negali ilgai
tęstis.
Jeigu sustočiau dabar, pagalvoju, skaičiuodama sekundes ir
bukai žvelgdama į kompiuterio ekraną, tarsi skaičiai jame ką
nors reikštų. Jeigu sustočiau dabar, nespėjusi jo pažinti, liktų
tik prisiminimai. Išblėstų net jo skonis ir kvapas.
Priglaudžiu pirštus prie lūpų ir lyžteliu jų galus. Vis dar
jaučiu jo skonį. Pasikeliu marškinius ir uostau audinį. Vis dar
jaučiu jo kvapą.
Vilis įsismelkė į mane kaip dėmė.
Tai negali tęstis. Vienas iš mūsų galiausiai padės tašką.
Galbūt jis iškeis mane, ryškiai šviečiančią tolimą žvaigždę, į
tikrą moterį. Tikiuosi, kad tokią sutiks. Kartoju, kad to
norėčiau, bet abu žinome, kad esu prasta melagė.
Viskas baigsis. Privalės baigtis. Labai greitai. Suprantu tai,
pasitikrinusi elektroninį ir balso paštą. Viskas labai greitai
baigsis, ir man teks toliau gyventi savo gyvenimą.
Susitvarkysiu.
Tramdydama ašaras, pirštais užspaudžiu akis. Niekam
nevalia matyti, kaip verkiu prie rašomojo stalo. Kūkčioju kaip
lunatikė. Skausmas surakina pakaušį, priversdamas praverti
bumą. Sulaiko kvapą ir sklinda gyslomis. Norėčiau apmirti,
bet užsiliepsnoju. Delnu sulaikau raudą. Įsikandu liežuvį.
Giliai kvėpuoju.
O jeigu su Viliu galėčiau būti laiminga? Tikrai laiminga.
Galbūt visą gyvenimą laukiau šio žmogaus kaip trūkstamos
mozaikos dalies? Galbūt pas jį mane atvedė likimas,
mokydamas ne priimti tai, ką turiu, o reikalauti daugiau.
Baigusi darbus, keliauju namo. Paruošiu vakarienę. Prie
stalo apsimetu, kad klausau Roso kalbų apie darbą. Vėliau
paskambina Žaklina. Apmoku keletą sąskaitų. Pasižiūrime
filmą. Rosas primena keletą reikalų, kuriuos jau seniai
sutvarkiau, bet linkčioju galva, leisdama jam kalbėti. Palinkiu
savo vyrui labos nakties ir įsikniaubiu į knygą. Per kelias
valandas perskaitau vieną pastraipą. Negaliu susikaupti.
Nekalbėjau su Viliu porą dienų — jis rūpinasi sūnumi, o aš
turiu daug darbo. Gyvename savo gyvenimus, bet to negana.
Ilgiuosi jo maudžiančia papilve ir siela. Vilis tapo svarbiausia
kasdienybės dalimi.
Iki antros valandos nakties neperskaitau nė eilutės.
Perdėlioju receptų knygas, išvalau šaldytuvą ir, nors Kalėdos
seniai pasibaigė, nusiaubiu interneto parduotuves. Viskas
veltui. Ilgesys negailestingai spaudžia papilvę, kol užgniaužia
gerklę. Antra valanda nakties blogiausias metas ilgėtis.
Svarbiausia išlaikyti pusiausvyrą, primenu sau. Praėjo tik
pora dienų. Jis tavęs nemetė. Išlaikyk pusiausvyrą. Nebūk
moterimi, kuri pasirodo nuvarvėjusiu tušu ir primygtinai
teiraujasi, ar yra graži.
Metas į lovą. Žinau, kad negaliu jam rašyti. Žinau ir tai, kad
šiuo metu jis miega, todėl skubiai surenku žinutės tekstą.
Gražios dienos...
Vilis atsako po kelių minučių:
Naktinėji?
O tu?
Dirbu. Gavau skubų užsakymą.
Kurį laiką keičiamės beprasmiais sakiniais. Galiausiai
palūžtu:
Papietaukim rytoj (šiandien).
Negaliu, atleisk.
Kada atsilaisvinsi?
Jokio atsakymo. Praeina kelios begalinės minutės, valanda.
Sėdžiu žiūrėdama į telefono ekraną, kol ištrinu visas žinutes.
Visus paskutinius skambučius.
Pasak Eminemo, šioje vietoje baigiasi repas.
Nes nebegalėdama užmigti apsimetu atsikėlusi anksčiau ir
ruošiu Rosui pusryčius prieš dar vieną kelionę. Neprisimenu
jos krypties. Nes pirmą kartą suprantu, ką reiškia įsivelti į
meilės nuotykį, kuris viską pasiglemžia. Pasiglemžia mintis,
veiksmus, skrebučius lėkštėje ir bučinius prie plautuvės.
Ką darytum, jeigu žinotum?
— Tu geriausia žmona, kokią esu turėjęs, — pareiškia
Rosas, kai patiekiu jam kiaušinienę su kumpiu.
Senas pokštas, iš kurio prisiverčiu nusijuokti. Aš vienintelė
žmona, kurią jis turėjo, bet vis tiek negaliu būti geriausia.
 28
Nesitikiu, kad kitą dieną Vilis man paskambins, bet,
telefono ekrane išvydusi jo numerį, iš karto atsiliepiu.
Privalau tai padaryti. Manau, negaliu atsispirti fiziškai. Pykstu
ant savęs, bet nesiliauju šypsotis.
— Labas!
— Labas, — niūriai pasisveikina Vilis.
Akimirksniu suklustu.
— Ar viskas gerai?
— Mažai miegojau.
Pajuntu jam užuojautą.
— Aš taip pat.
— Visa laimė, kad baigiau darbus.
— Puiku.
Trumpam įsivyrauja tyla. Girdžiu gatvės triukšmą ir Vilio
kvėpavimą. Jis rūko.
— Ką veiki dabar?
Žinau, kad klausinėju kvailysčių, bet vis dar tikiuosi, kad jis
skambina, norėdamas pakviesti mane pietų.
— Fotografuosiu knygos viršelį.
— Mokslinė fantastika?
— Romantika.
Įsivaizduoju apsikabinusią porą.
— Jeigu atsidurtum ant viršelio, knyga taptų bestseleriu.
Reikėtų tik nusivilkti marškinius.
Veltui stengiuosi jį pralinksminti.
— Taip.
Aš palūžtu.
— Papietaukim. Galėsim pasiimti sumuštinių išsinešti.
— Juk sakiau, kad negaliu.
— Tada kodėl skambini? — pratrūkstu.
— Todėl, kad priešingu atveju užsitraukčiau tavo
nemalonę, — atšauna. — Man jau pakaks!
Aš tyliu.
— Jei nori, prigriebk maisto ir antrą užsuk pas mane.
 — Nenoriu tavęs spausti.
— Ką tik pasiūliau užeiti.
Nenoriu taip bendrauti. Vis dėlto nuperku sumuštinių ir
lygiai antrą atsirandu prie jo durų. Negalės kaltinti, kad
atvykau per anksti.
Tarpduryje jo nepabučiuoju. Valgydami beveik nekalbame.
Vilis nurenka lėkštes ir sudeda į indaplovę. Aš nueinu į vonią
ir tramdydama ašaras ilgai plaunuosi rankas.
— Ačiū už pietus, vėliau tau paskambinsiu, — padėkoju
tarpduryje.
Neketinu to daryti.
— Norėjau tave kai kur pakviesti, — staiga praneša Vilis. —
Visi susirinks su antromis pusėmis.
Mintyse perverčiu dienotvarkę ir jau noriu sužinoti datą, bet
jis neleidžia man įsiterpti.
— Supratau, kad vis tiek negalėsi arba turėsi sugalvoti
pasiteisinimą.
— Vili...
Jo žvilgsnis atsargus ir tuščias.
— Norėjau būti su tavimi, bet tai neįmanoma. Suknistas
jausmas.
Taikliau nepasakysi.
Jis nori manęs, tai aišku kaip dieną, bet, užuot pasijutusi
geriau, pasijuntu blogiau. Nenoriu jo skaudinti. Niekada
nenorėjau.
— Ar man išeiti?
Kalbu apie jo butą, bet ištarusi šiuos žodžius, suprantu, kad
jie gali reikšti daugiau.
— Manau, taip bus geriausia.
Aš pasuku durų rankeną ir pažvelgiu per petį.
— Ar nori, kad nebeskambinčiau?
Vilis pusę minutės tyli.
Mano širdis suskyla.
— Paskambinsiu, kai viską apgalvosiu.
Kaip garbinga!
Pajuntu, kaip prabyla mano orumas.
 — Nežadėk to, ko neketini daryti. Geriau iš karto pasakyk,
kad nebenori su manimi kalbėti.
Vilio veidas sušvelnėja.
Žvilgsnis vis dar atsargus, bet gyvesnis.
— Paskambinsiu.
Aš šaltai linkteliu ir atidarau duris. Tvardausi iki pat
galerijos. Grįžusi užsirakinu vonios kambaryje ir delnais
užsidengiu veidą, pasiruošusi raudoti. Neišlieju nė ašaros.
Manyje plyti bekraštė dykra.
 29
Vilis paskambina, bet mūsų pokalbis primena beskonį
kūdikių maistą. Kitame laido gale girdžiu savo vardą, bet
nebegirdžiu žuvėdrų ir bangų mūšos. Jo balsas dvelkia ne
gaiviu druskingu oru ir smėliu, bet senomis jūržolėmis ir
žuvimi. Galiausiai atsiprašau ir atsisveikinu, bet manau, kad
mums abiem palengvėja.
Kas kita žinutė, kurioje — Bruklino tiltas po šiurpulį
keliančiu vėlyvo vakaro dangumi. Nuotrauka nesutvarkyta,
bet žavi, taip jam ir parašau. Kitoje žinutėje randu Vilio
portretą su „Ray Ban“ saulės akiniais ir cigarete lūpų kampe.
Aš nufotografuoju savo Oksfordo tipo aukštakulnius, rastus
dėvėtų drabužių parduotuvėje. Iki vakaro siuntinėjame
vienas kitam nuotraukas. Kartais pridedame jaustukų,
kuriuos vis sudėtingiau iššifruoti. Galiausiai vienas iš mūsų
pasiduoda ir paprašo išversti. Nusiunčiu vieną, kuris tikrai
turėtų priversti jį pasiduoti, bet Vilis nebeatsako.
Mus taip dažnai slegia pasikartojimai, kad nusprendžiu
padaryti jiems galą ir baigti darbus. Navinas įžengia į mano
kabinetą kaip tik tą minutę, kai jau rengiuosi eiti namo. Jo
veidą puošia viliojanti šypsena. Pernelyg gerai jį pažįstu,
todėl iš karto užimu gynybinę padėtį.
— Kas nutiko?
— Vyksim į darbo kelionę.
Pirmą kartą nuo pat ryto garsiai nusijuokiu. Gera nusimesti
šarvus.
— Kodėl?
— Pirkti kūrinių.
— Kur?
— Į Filadelfiją.
— Tai bent! Nori pas mane apsistoti?
Navinas papurto galvą.
Aš sukryžiuoju rankas ir atsiremiu į stalo kampą. Patrepsiu
bato galu.
— Ką sumanei?
 — Reikia tavo pagalbos. Ji turi kolekciją. Noriu, kad
užmestum akį.
Įtariai į jį pažvelgiu.
— Paprastai tuo neužsiimu.
— Bet turi gerą akį. Oficialiai esi mūsų pirkimų vadovė.
Tvarkai sąskaitas.
— Ne tik jas. Ką sumanei? Kodėl negali pasikviesti
vertintojo? Navinas reikšmingai į mane pažvelgia. Aš
atsidustu ir papurtau galvą, bet negaliu jam atsakyti. Navinas
apkabina ir pradeda uostinėti. Galiausiai nuveju jį šalin. Jis
pabučiuoja mane į skruostą.
— Pasakiau Pudžai, kad keliausim drauge — ji tau
skambins.
— Ar ji tave įtaria?
Kažkas naujo.
Navinas akimirką tyli. Man nušvinta akyse.
— Noriu, kad mane pridengtum.
— Galiu tiesiog pasakyti, kad vykstu drauge.
— Pasitikiu tavo nuomone, — pareiškia Navinas. — Ji turi
puikių darbų ir tikro mėšlo. Tu nemeluosi.
Atsidustu ir pasitikrinu kalendorių.
— Puiku, Rosas bus išvykęs.
— Ačiū, Bete. Lieku tau skolingas. Jei kada nors
prireiktų... — Navinas nutyla. — Puikiai žinai, kad padaryčiau
tą patį.
— Neprireiks, — suirztu.
Navinas tylėdamas keistai pažvelgia man į akis. Matau, kad
renka žodžius. Tada dar kartą pabučiuoja į skruostą. Šįkart
švelniau. Paglosto rankas.
— Kalbu rimtai. Padarysiu viską, ko tik panorėsi.
Galėčiau palūžti. Sukniubti jam ant peties. Klausytis
nesibaigiančių patarimų. Dievas mato, metų metus klausiausi
jo nelaimingų meilės istorijų. Navinas nekalba tik apie savo
žmoną. Nesiskundžia, bet ir nesidžiaugia. Galėčiau sulaukti
paguodos, bet nenusipelnau gailesčio.
Aš nusišypsau.
 — Viskas gerai. Kada, kur, ką turiu padaryti, ir kiek ketini
išleisti?
Traukinyje paslepiu telefoną rankinėje ir išsitraukiu knygą.
Anksčiau keliaudama namo bendraudavau su Viliu. Ilgai
sėdžiu su knyga rankose ir, užuot skaičiusi, žvelgiu pro langą.
Ar būtų blogiau, jei žinočiau, kad jis manęs negeidė?
Ne.
Žinau, kad sužeidžiau jį būdama savimi. Dievas mato,
viskas, ko norėjau... Norėjau tik...
Nenorėjau, kad taip nutiktų. Neieškojau nuotykių. Jis
susirado mane, visada buvo šalia. Kalta ne tik aš.
Nesu gundytoja, viliojanti į nuodėmę. Niekada jo neverčiau
elgtis prieš savo valią. Jis kiekviename žingsnyje buvo šalia.
Kartais pats reikalavo. Skatino. Tada kodėl jaučiuosi tokia
kalta?
Jis prisileidžia mane, tada atstumia.
Suprantu, kodėl taip elgiasi. Žinau, kodėl turi atsitraukti ir
atsitverti siena, bet man netampa lengviau. Jeigu susirastų
kitą žmogų, mano širdis dužtų, bet dabar tik blogiau. Blogiau,
nes žinau, kad jis manęs geidžia.
Bet nepasiims.
 30
Pasimatymo vakaras.
Mano pasiūlymas nustebino Rosą. Iš pradžių jis atsisakė.
Nenorėjo eiti vakaroti, o kitą rytą anksti keltis į darbą.
Negalėjo pakęsti mano mėgstamų filmų. Galiausiai pasidavė
įkalbinėjimams.
Kadaise pamilau šį vyrą ir už jo ištekėjau. Mudu turime
vaikų ir bendrą gyvenimą. Tai vertybė. Nesvarbu, kas nutiko
vėliau arba kaip pasielgiau. Nebemyliu savo vyro, bet bandau
prisiminti, kodėl žavėjausi juo anksčiau.
Mudviem sekasi geriau, nei nusipelnau. Rosas gali būti
galantiškas. Atidus. Netgi kilnus. Po filmo nusiveda mane į
restoraną, pilsto vyną ir pasakoja linksmas istorijas iš savo
kelionių. Elgiasi kaip su kliente. Vis dėlto vertinu jo
pastangas.
Kalbamės apie mergaites, kurios taip greitai užaugo. Rosas
didžiuojasi dukterimis. Klausydama, kaip pasakoja apie
Žaklinos naująjį darbą ir Katerinos savanorišką veiklą,
suprantu, kiek daug jos jam reiškia.
Rosas neatstumia mano rankos.
Aš neatstumiu jo lovoje.

***
Naktį atskrieja Vilio žinutė. Perskaitau ją, pakilusi į vonią —
vakarieniaudama išgėriau per daug vyno. Norėčiau
neatsakyti, bet antra valanda nakties vis dar prasčiausias
metas ilgėtis. Nusileidusi žemyn, surenku jo numerį. Vilis
atrodo pavargęs, bet žinau, kad nemiega.
— Noriu, kad būtum šalia, — ištaria nepasisveikinęs, — o
tavęs nėra.
— Taip.
Nesakau, kad labiau už viską norėčiau būti su juo. Nematau
prasmės. Manęs nėra šalia. Galėčiau būti, jeigu jis būtų
suteikęs man progą, bet to nepakaktų.
 Tyla.
Susirangau gremėzdiškame fotelyje — atnaujinę antrą
aukštą, perkėlėme jį žemyn. Jis stovi kambaryje, kuriame
nakvodavo dukterų draugai ir, neslėpkime, vaikinai. Čia vėsu
ir drėgna net vasarą. Užsitraukiu pledą su princesėmis iš
animacinio filmo. Jis atsiduoda laikytu šunimi.
— Kur tu? — pasiteirauja Vilis.
— Namie.
— Viena?
— Ne.
— Ką jis galvoja, kai vidury nakties išsliūkini iš lovos
pasikalbėti su manimi?
Girdžiu, kaip spragteli žiebtuvėlis. Vilis giliai įkvepia.
— Jis nepastebi.
— Nepastebi? — įpyksta Vilis. — Ką darysi, kai vieną naktį
pastebės? Ką atsakysi, kai paklaus, su kuo kalbiesi antrą
valandą nakties?
Esu apgalvojusi, kaip turėčiau elgtis, tik vargu ar ryžčiausi.
— Nežinau.
— Tada pats metas sužinoti!
Negaliu šaukti, todėl tik nuryju kartėlį. Kalbu tyliai, nors
visai nenoriu, kad mano balsas skambėtų švelniai.
— Ką nori išgirsti? Jeigu manai, kad neturėčiau su tavimi
kalbėti, nerašinėk vidury nakties!
— Neprivalai atsakyti!
— Tu teisus. — Mano balsas lėtas, švelnus, žemas ir
piktas. — Neprivalau.
Įsivyrauja tyla. Susirangau taip, kad maudžia visą kūną.
Negaliu prisiversti išsitiesti ir patogiai įsitaisyti. Noriu jausti
skausmą.
— Vis dėlto visada atsakau.
— O neturėtum.
— Ar nori, kad taip ir padaryčiau? — Prarandu kantrybę.
Net skaisčiausias laužas virsta pelenais. — Jeigu nori,
pasakyk, ir aš išpildysiu tavo prašymą.
— Tik noriu, kad būtum šalia.
 — Deja, negaliu, — atsakau. — Kol niekas nepasikeis,
negalėsiu vidury nakties būti kartu.
— Ar kada nors pasikeis? — kimiai pasiteirauja Vilis.
Mane užlieja karštis. Širdis prisipildo laukimo. Turiu gerai
parinkti žodžius.
— Siūlai skirtis?
— Ne.
Mane užvaldo pyktis.
— Jeigu turi man ką pasakyti...
— Neturiu.
Jaučiuosi pavargusi, prislėgta, liūdna, sutrikusi. Stoviu ant
uolos krašto. Nenoriu šokti žemyn, bet neturiu kitos išeities.
Žinau, kad nereikia erzinti alkano žvėries, bet palūžtu.
— Po mėnesio, penktadienį, būsiu su Navinu Filadelfijoje.
Mano vyras bus išvykęs. Galėsime pasimatyti.
— Nemanau, kad galėsiu.
Žinoma, galės. Vilis rūpinasi vaiku ir turi įsipareigojimų, bet
dažniausiai būna vienas. Turi pakankamai laiko susidėlioti
dienotvarkę, kad galėtų pernakvoti Filadelfijoje. Iki šiol tą
dariau aš. Važinėdavau į kitą miestą, derindavau
dienotvarkę.
— Viskas priklauso nuo tavo norų. Galiu pasimatyti po
mėnesio. Drauge pernakvoti. Negaliu būti su tavimi dabar,
bet galėsiu...
— Atleisk, — šaltai nutraukia Vilis. — Nieko nebus.
Jis teisus. Kas galėtų būti? Vienintelis mus siejantis dalykas
yra laukinis seksas. Neturime nieko bendro, išskyrus...
Viską.
Išskyrus viską.
Aš tyliu, rydama pyktį, nusivylimą ir ašaras. Žodžiai,
kuriuos ketinu ištarti, aštrūs kaip skustuvas. Vis dėlto išlupu
jais iš gerklės švelnumo gumulą.
— Puiku, neįkalbinėsiu. Elkis kaip tinkamas. Leisiu vakarą
su Navinu prakeiktame dabitų klube Filadelfijos centre.
Galerijos kasa pustuštė, bet padėsiu jam apsipirkti ir padaryti
įspūdį moteriai, kurią jis sakosi mylintis. Lauksiu tavęs. Antrą
kartą nekviesiu.
— Kaip bus iki tol?
— Kiekvieną dieną ilgėsiesi vis silpniau arba stipriau. Vieną
rytą manęs nebeprisiminsi arba suprasi, kad negali be manęs
gyventi.
— O tada? — pasiteirauja Vilis. — Kas bus tada?
— Tada mane susirasi, — atsakau ir padedu ragelį.
 31
— Keliaukim kartu.
Aš liaujuosi valytis dantis ir pažvelgiu į Rosą, palinkusį prie
kitos praustuvės.
— Ką?
— Į Pietų Karoliną. Oras bus puikus. Viešbutis nuostabus.
Galėsi gulinėti prie baseino...
Aš išspjaunu pastą, šiek tiek pašveičiu dantis, dar kartą
išspjaunu.
— Rosai, turiu darbo. Negaliu imti ir išskristi į Pietų
Karoliną. Reikėjo pasiūlyti prieš porą savaičių.
— Paskambink Navinui, jis sutiks. — Rosas trumpam
suraukia antakius. — Niekada tau neatsakytų.
— Ką tai turėtų reikšti? — Nustebusi įstatau dantų šepetėlį į
stiklinę ir įsisprendžiu į klubus. — Rosai?
— Tai reiškia, kad panorėjusi galėtum skristi su manimi į
Pietų Karoliną.
Mudu žvelgiame vienas į kitą. Nežinau, ką atsakyti. Rosas
niekada nesiūlė keliauti drauge. Nesiūlė net tada, kai tikrai
norėjau.
— Žinau, kad rimtai nevertini mano darbo, — atsargiai
tariu, — bet šį savaitgalį esu pažadėjusi padėti Navinui.
Negaliu tiesiog dingti.
Rosas susiraukia.
— Galbūt tau reikėtų išeiti iš galerijos?
— Dėl dievo meilės, kodėl?
Negaliu patikėti, kad mūsų pokalbis pasisuko tokia linkme.
— Kai išeisiu į pensiją, galėtume praleisti daugiau laiko
kartu.
Aš taip nustembu, kad nesipriešinu, kai jis mane
pabučiuoja.
— Ketini išeiti į pensiją?
— Žinoma.
— Dabar?
Pirmą kartą išgirstu tokią naujieną. Turėčiau džiaugtis, bet
nuo minties, kad vyras visą laiką bus namuose, man pasidaro
silpna.
Rosas mane pabučiuoja. Tada gūžteli pečiais. Apsišlaksto
veidą odekolonu.
— Greičiau, nei manai. Viskas įvyksta greičiau, nei
tikiesi. — Jis apsisuka ir pamoja, apdovanodamas šypsena,
dėl kurios jį įsimylėjau. — Tikrai nekeisi planų?
Trumpą akimirksnį — įkvėpimą arba širdies dūžį — noriu
sutikti. Vis dėlto esu tikra, kad Rosas nesitiki mano draugijos.
Tikriausiai todėl ir pakvietė vykti. Kai papurtau galvą, jo
akyse šmėsteli palengvėjimas.
— Paskambinsiu iš viešbučio, — pažada.
— Gero kelio, — palinkiu.
Rosas išskuba, pamiršęs mane pabučiuoti.

Pažįstu keletą Navino moterų, bet šįkart jis pirmą kartą

oficialiai mane pristato. Frančeska patraukli, bet ne gražuolė.
Maža, bet ne trapi. Vilki atidžiai parinktus drabužius, bet
matyti, kad yra apkūni pilnakrūtė. Mano draugo mylimoji
tokia kaip visos, — tarp jų ir aš, — todėl tramdau nuostabą ir
slapta ja žaviuosi.
Pasak Navino, Frančeska neįtaria, kad žinau apie jų
santykius. Privalau ne tik jį dengti, bet ir apsimesti naivi.
Neklausiu, kodėl tai svarbu — Frančeskai pradėjus rodyti
darbus, šypsausi ir linksiu galva. Navinui jų nereikia. Esu
tikra, kad nori nupirkti krūvą darbų ir parduoti nepakabinęs
galerijoje. Visada turime beverčių darbų, įmantresnių už
natiurmortus su kriaušėmis.
Mes greitai sutariame. Šiek tiek pasiginčijame, bet vakaro
pabaigoje nesijaučiu suirzusi. Kolekcija labai įvairi. Keletas
darbų tikrai verti savo kainos, kitus lengvai parduosime.
Galbūt atsileidžiu, stebėdama, kaip Navinas žvelgia į
Frančeską ir uždeda ranką jai ant nugaros, kaip ji pasilenkia,
klausydama jo pastabų apie vieną iš skulptūrų. Niekada
nemačiau jo tokio laimingo.
— Vadinasi, sutarėm? — pasiteirauja.
 Frančeska tariasi su vežėjais.
— Taip. Patenkintas?
Navinas pažvelgia į Frančeską, tada į mane.
— Taip, ačiū, Bete. Tu pati geriausia.
Mano rankinėje suzvimbia telefonas.
Žinau, kad rašo Vilis. Paskutinį kartą kalbėjomės prieš tris
savaites, šešias dienas ir dvylika valandų. Nebesitikėjau jo
žinutės, bet išgirdusi signalą suprantu, kad gyvenau laukimu.
Labas.
Kalės vaikas, pamanau, atsidusdama iš palengvėjimo.
Navinas su Frančeska tariasi eiti vakarieniauti. Galbūt išgerti.
Ar man viskas gerai? Ar mane pavėžėti namo? O gal norėčiau
eiti drauge?
Prisimenu tamsius ir tuščius namus. Rosas išvykęs iki
pirmadienio. Navinas ruošiasi vežtis mylimąją į miestą.
Pasielgiu taip, kaip atrodo teisinga. Išsiunčiu žinutę.
Laukiu tavęs po dviejų valandų.
 32
— Viskas gerai?
Navinas įteikia man dar vieną gėrimą.
Tai trečias džinas su toniku šįvakar. Geriu jį kaip vandenį.
Prieš tai pavakarieniavome bistro. Navinas nekantriai laukė,
kol pasišalinsiu, bet jo draugė buvo maloni, rūpestinga ir
kilni. Suprantu, kodėl ją įsimylėjo. Anksčiau vengė tokių
moterų. Praėjo valanda ir keturiasdešimt penkios minutės.
Apsistojame klube gatvės gale. Vienoje pusėje airiška aludė
su stovimu baru ir šokių aikštele, kitoje — sporto baras. Tarp
jų galima judėti, bet Navinas nekantrauja sprukti. Negaliu jo
teisti.
Gaunu dar vieną žinutę — Vilis praneša, kur yra ir kada
atvyks. Navinas neklausia, su kuo susirašinėju ir kodėl
nevažiuosiu namo, bet nesiruošia išvykti, prieš tai
neįsitikinęs, kad man viskas gerai. Išlipau iš traukinio.
Važiuoju taksi. 15 min.?
Aš įsitempiu. Pabaigiu gėrimą ir pastatau ant baro tuščią
stiklą.
— Galit važiuoti, man viskas gerai, — patikinu Naviną.
— Tikrai? — Frančeska nužvelgia barą. — Kažko lauki? Ar
jis čia? Ji subtili ir nuovoki. Mudvi susižvalgome. Ji supranta,
kad žinau apie juodu su Navinu ir įvertina mano taktą.
— Dar ne.
Aš apkabinu ir pabučiuoju į skruostą Naviną. Sušnabždu į
ausį:
— Keliaukit, man viskas gerai. Pasilinksminkit.
Jis laiko mane apkabinęs sekunde ar dviem ilgiau, nei
derėtų.
— Būk atsargi, Bete, — įspėja.
Išgirdusi tokį patarimą, užmerkiu akis ir giliai įkvepiu.
Tvirtai suspaudžiu Naviną glėbyje ir atsitraukiu.
— Keliaukit.
Praeina dešimt minučių. Dar viena žinutė iš Vilio. Jis
nežino, kur eiti. Vairuotojas paleido jį gatvės gale. Surenku jo
numerį.
— Kur tu?
Vilis nurodo dviejų gatvių kampą kitame kvartale.
— Eik toliau, — nurodau. — Lauksiu lauke.
Pietų gatvė liepos vakarą dūzgia kaip avilys. Prispaudusi
prie ausies telefoną, nupasakoju kelią, minioje dairydamasi jo
silueto. Pro šalį plaukia nepažįstami veidai. Žvalgausi toliau.
— Aš priešais apatinių parduotuvę, — sako Vilis. —
Vitrinoje latekso kostiumas.
Jis jau arti.
— Eik toliau. Tu dar kitame kvartale.
Pamatau jį pirma. Jis taip pat žvalgosi. Įdėmiai stebi minią
ir parduotuvių vitrinas, bandydamas kirsti pėsčiųjų perėją.
— Matau tave, — pranešu.
Pamato ir Vilis.
Jis nušvinta ir įsikiša telefoną į kelnių kišenę. Kaip Neo iš
„Matricos“ iriasi priešais minią paskui moterį raudonais
drabužiais, kol galiausiai sustoja priešais mane.
Noriu jį pabučiuoti, bet mėnuo tuščio laukimo pakerta
kojas. Tikriausiai esu pernelyg išdidi arba atsargi.
Svarbiausia, kad jis čia. Atvyko. Nesvarbu, kas nutiks vėliau.
Nebesvarbu niekas.
Vilis nedrąsiai mane pabučiuoja.
— Stipriau, — pareikalauju.
Jis paklūsta.
Galiausiai atsitraukiame vienas nuo kito.
Vilis skėsteli rankomis.
— Kas bus dabar?
Aš pažvelgiu sau per petį, tada vėl atsisuku į jį.
— Dabar eisime šokti.
 33
Klube pilna besistumdančių žmonių, bet nedidelė
mėlynomis ir žaliomis juostomis dažyta salė beveik tuščia.
Jos gale, ant neaukštos pakylos, stovi keletas suolų. Aš
atsidustu ir atsisėdu, Vilis įsitaiso šalia.
Didžėjai nebesisuka, bet sukuosi aš. Sukuosi net
sėdėdama. Vilio šlaunis prigludusi prie manosios. Nuoga oda
jaučiu šiltą blauzdą. Jis juokiasi iš devintojo dešimtmečio
klasikos. Kai pasigirsta pažįstami Michaelio Jacksono „Beat it“
garsai, nusišypso.
— Pašok man, — paprašau.
Jis atsistoja.
Dar niekas man taip nešoko. Vilis nebijo atrodyti kvailai.
Nepaisant to, atrodo pritrenkiamai seksualiai — jis nejuda
lėtai ir susikaupęs, kaip vaikinai salės kampe, šokdinantys
merginas, užpakaliais besitrinančias jiems į klynus. Šoka
nesukdamas galvos. Aš vis plačiau šypsausi. Švytėdama
ploju rankomis ir lengvai siūbuoju ant lygaus vinilo suolo.
Tą akimirką, skambant muzikai ir mirgant mėlynai, žaliai ir
auksinei šviesoms, suprantu, kad jį myliu.
Tikriausiai seniai tą žinojau, bet dabar nebegaliu apsimesti.
Žaviuosi, kad jis nebijo pasirodyti kvailai ir šoka
stengdamasis mane pralinksminti. Jis toks nuostabus, kad
man atima žadą ir nudiegia širdį.
Aš jį myliu.
Aš jį myliu.
Aš jį myliu.
Įsimylėjimai niekada nebūna vienodi. Jeigu esi
palaimintas — arba prakeiktas — patirti šį jausmą daugiau
negu vieną kartą, kiekvieną sykį būna kitaip. Mylėdama
niekada tuo neabejojau — meilė visada tikra, net jeigu
trunka tik trumpą akimirką.
Myliu jį ir noriu, kad ši naktis tęstųsi amžinai. Noriu, kad
daina nesibaigtų, bet galiausiai ji nutyla, ir Vilis vėl įsitaiso
šalia manęs. Jis juokiasi, bet man trūksta oro juoktis kartu.
Galiu jį tik bučiuoti.
Mudu nekantriai įsisiurbiame vienas kitam į lūpas, greitai ir
slapta pinamės liežuviais.
Šį vakarą jau prašiau jį bučiuoti mane stipriau, bet dabar
lėtai ir švelniai liečiamės lūpomis.
— Einam iš čia, — paragina Vilis.
Regis, tiesiog suima mane už rankos, bet jaučiu, kaip
reikšmingai ją spusteli.
— Taip, — pritariu. — Taip, taip, taip.
Neapsvaigstu nuo alkoholio. Apsvaigstu nuo Vilio lūpų.
Apsvaigstu, pajutusi delną ant nugaros mudviem kertant
gatvę. Apsvaigstu stebėdama, kaip jis sustabdo taksi, atidaro
automobilio dureles, laukia, kol įsitaisysiu ant užpakalinės
sėdynės, ir tik tada įsėda pats. Apsvaigstu, pajutusi
priglundant jo kelį.
Gatvės šviesos primena pakilimo taką, atsiveriantį iš
„Žvaigždžių karų“ erdvėlaivio piloto kabinos. Vaivorykštę.
Viduje tyliai skamba negirdėta muzika. Vairuotojas neprataria
nė žodžio ir net nežvilgteli į užpakalinio matymo veidrodėlį.
Tikriausiai yra vežęs pakankamai girtų ir susijaudinusių porų,
kad žinotų, ką daro. Jo tikslas — pristatyti mus į vietą.
Pasakau jam adresą. Apsistosime viešbutyje netoli
geležinkelio stoties, kad ryte Viliui būtų patogu grįžti į
Niujorką.
Mes nesibučiuojame ir nesiliečiame. Rankas laikome ant
kelių. Glaudžiamės tik blauzdomis, kartkartėmis susiliečiame
pirštų galais. Jaučiuosi kaip sapne. Jeigu taip ir yra, nenoriu
prabusti.
— Salvadoras Dali, — sumurmu.
Vilis atsisuka į mane.
— Ką?
— Dali, — pakartoju. — Jaučiuosi kaip jo paveiksle.
Vilis nusijuokia ir suima mane už rankos — taksi sustoja
priešais viešbutį.
— “Atminties atkaklume“?
— Ne. — Negaliu paaiškinti, ką turiu galvoje. Numoju laisva
ranka ir atsisuku į Vilį. — Viskas atrodo netikra. Kodėl tu čia?
Jis pasilenkia ir pabučiuoja mane.
— Todėl, kad mane kvietei, — sukužda man į ausį.
Vairuotojas sukosėja. Vilis sumoka. Mudu išlipame iš
automobilio. Viešbutis geresnis, nei prisiminiau — visai
nepanašus į vietas, nuomojamas valandai. Jie turi laisvų
kambarių ir priima grynuosius.
Viešbučio liftas rakinamas. Man sunkiai sekasi įveikti spyną.
Vilis suima mano ranką ir padeda įkišti raktą.
— Lėtai įkišti, — sušvebeldžiuoju karamele dvelkiančiu girtu
balsu, — ir ištraukti.
Viešbutis senas, o liftas išpuoštas žalvariu. Jaukioje
geltonoje šviesoje viskas atrodo gražiau, negu yra iš tikrųjų.
Vilis uždaro duris ir prisitraukia mane prie veidrodinės sienos.
Matau save lubose ir žvelgdama jam per petį.
Jis godžiai įsisiurbia man į kaklą ir akimirksniu randa
jautriausią tašką. Įgudusiais judesiais glamonėja kūną, tarsi
pažinotų jį daugelį metų. Liftu pakylame į dešimtą aukštą.
Prieš prasiveriant durims, Vilis pakelia man sijoną ir įkiša
pirštus vidun. Dėkui dievui, koridoriuje niekas nelaukia.
Kambarys didžiulis. Ant naktinio stalelio stovi žadintuvas ir
„iPhono“ jungtis. Įjungiu telefoną, norėdama paleisti muziką.
Pasigirsta daina, pagal kurią šokome šį vakarą. Ženklas?
Judėdami vienu ritmu, atsagstome vienas kitam drabužius.
Po juostuotais marškiniais Vilis vilki aptemptus juodus
marškinėlius. Noriu jam įkąsti. Lengvai nusitraukiu suknelę
per galvą. Vilio kelnės nukrinta ant žemės.
Stalas tinkamo aukščio įsitaisyti ant krašto su Viliu tarp
kojų. Prisitraukiu jį ir įsisiurbiu į lūpas. Sulig kiekvienu
bučiniu murmu:
— Išdulkink mane, išdulkink mane, išdulkink mane...
Norėčiau, kad Vilis pasiguldytų mane ant stalo, bet jis turi
kitų
sumanymų. Liaujasi mane bučiuoti, atsitraukia ir
reikšmingai pažvelgia į lovą. Aš pratrūkstu juoktis, bet dar
labiau susijaudinu.
 — Ką? — pertraukiu per dantį. — Nenori išdulkinti manęs
tiesiog čia? Nuvylei.
— Noriu, — lėtai ištaria Vilis, — visą naktį mylėtis su tavimi
šioje lovoje.
Nuo jo žodžių man išdžiūsta burna. Turiu nuryti seiles, kad
galėčiau jam atsakyti.
— Greitai išauš, verčiau paskubėkim.
— Neketinu niekur skubėti.
Šypsodamiesi kaip du kvailiai tylėdami pažvelgiame vienas į
kitą. Mano širdis tokia sklidina jausmų, kad nesuprantu, kaip
gali toliau plakti. Aistra tokia stipri, kad bijau pakilti ir
suklupti. Manyje liepsnoja meilė.
— Pirmiausia norėčiau išsimaudyti. — Vienas dalykas
pusiau apsirengus dulkintis ant stalo. Kitas dalykas visą naktį
mylėtis lovoje. Noriu bent jau prasiskalauti bumą. Aš
atsistoju. Ištiesiu ranką. — Eikš, patikrinkim vonią.
Ji dar geresnė negu lova. Marmuro plytelės ir prisukama
dušo galvutė su skirtingais nustatymais. Garų funkcija. Mudu
susižvalgome.
— Nieko sau, — švilpteli Vilis.
— Teks priprasti, — nusišypsau.
Aš atsuku vandenį, stebėdama, kaip kambarys akimirksniu
prisipildo garų. Man vis dar svaigsta galva, bet aštrus ir
akinamas tikrovės pojūtis grįžta.
Aš nesapnuoju.
Vilis sulenkia virš peties ranką ir nusitraukia marškinėlius.
Lieka su pilkomis trumpikėmis. Aš vis dar su kelnaitėmis ir
liemenėle. Noriu atsiklaupti priešais jį ant kelių. Laižyti nuo
pėdų iki tobulo penio. Išragauti jį visą. Man iš gerklės
išsiveržia kimus laukinis garsas. Vilis nusijuokia.
Aš giliai įkvepiu, išsineriu iš apatinių ir palendu po vandens
srove, kuri tokia karšta, kad vienu metu ir degina, ir teikia
palaimą. Dušo kabinoje pakankamai vietos, ypač kai
prisitraukiame vienas kitą artyn. Mūsų kūnai šlapi ir slidūs,
bet dušo želė dar slidesnė. Putos varva, o vanduo virsta
kaskadomis. Mudu nesiliaujame bučiuotis. Vilis pirštų galais
liečia mano odą. Galėčiau stovėti čia amžinai, bet prisimenu
plačią lovą ir jo pažadą neskubėti.
Rankšluosčiai minkšti ir purūs — puikūs, kaip viskas šiame
kambaryje. Vienas Viliui, du man, kad nusisausinčiau ir
plaukus. Jie varva ir svyra man ant pečių. Tikriausiai atrodo
baisiai. Vilis nutraukia lovatiesę, atidengdamas baltus
šiugždančius patalus, ir paguldo mane ant lovos. Akimirksniu
pamirštu savo plaukus.
Mudu susipiname rankomis ir kojomis. Vilis pabučiuoja
mane, ranka trindamas tarpkojį. Malonumas perlieja kaip
žaibas.
Vilis sudejuoja, pajutęs mane pulsuojant aplink pirštus.
Tada pažvelgia į mane ir nusišypso drėgnomis lūpomis. Aš
panardinu pirštus jam į plaukus ir nors malonumas temdo
protą, lieku atsimerkusi.
— Dievinu stebėti, kaip užsivedi, — sako Vilis.
Ankstesnės mūsų sueitys būdavo karštligiškos ir greitos.
Dabar Vilis negaili bučinių. Apiberia jais lūpas, skruostus,
smakrą ir kaklą. Ilgai glamonėja abi krūtis, pirštais toliau
sukdamas ratus ant klitorio. Nuslysta šonais ir pilvu. Noriu
susiriesti, bet lieku gulėti tiesiai. Vilis dar kartą pabučiuoja
mane į lūpas ir atsitraukia.
— Noriu tave matyti.
— Ką gi, — atsakau vos gaudydama kvapą.
Sunku atsiduoti malonumui jo akivaizdoje, bet aš
nesipriešinu. Pirmasis orgazmas stiprus ir aštrus. Nesu tikra,
kad galėsiu pasitenkinti dar kartą. Kuo daugiau apie tai
galvoju, tuo labiau užkertu kelią.
Vilis kantrus, švelnus ir kilnus. Jis įsikniaubia man į kaklą ir
darbuojasi pirštais, kol išleidžiu gilų atodūsį ir sušunku jo
vardą. Kai markstydamasi pažvelgiu jam į veidą, atrodo
rimtas.
— Elizabete...
Nesu pasiruošusi išgirsti to, ką jis ketina pasakyti.
Nesvarbu, ar nori atverti širdį, ar ištarti visai kitus žodžius.
Pabučiuoju jį, nutildydama bangų mūšą, bet užuodžiu druską
ir smėlį.
Išdulkink mane, išdulkink mane. Galėčiau pasakyti tai, ką
sakiau šimtus kartų, bet gulėdama baltuose pataluose
nuostabioje plačioje lovoje, parenku kitus žodžius. Likusi
nuoga, ištariu:
— Pasimylėkim.
Yra daug meilės pozų, bet misionieriaus ne veltui pati
populiariausia. Vilis užgula mane, priglusdamas taip, tarsi
būtų man sukurtas. Įėjęs į mane, kaip visada sudreba. Esu
sujaudinta ir pakerėta, kad priverčiu jį taip jaustis.
Niekada nebuvome taip ilgai susilieję. Aš apsiveju jį
rankomis ir kojomis. Lėtai banguojame, kai pateka saulė,
nutvieksdama kambarį kita šviesa. Vilis įsikniaubia man į
kaklą ir suvirpa. Laikau jį kaip galėdama arčiau ir nenoriu
paleisti.
Per žadintuvo garsiakalbį vis dar skamba muzika. Žinau,
kad reikėtų ją išjungti, bet ištiesusi ranką įstengiu tik
sumažinti garsą. Nesiklausiau jos anksčiau, bet dabar išgirstu
gitaros garsus ir vyro balsą. Žinau šią dainą. Atsisiunčiau ją į
grotuvą, bet kurį laiką nesiklausiau. Vyras dainuoja, kad
pasaulis išnyko, ir liko tik sielvartas. Puikiai suprantu, ką tai
reiškia.
— Vili, — sušnabždu.
Jis sumurma mieguistu balsu, atsisuka ir prisitraukia mane.
— Mmm?
Pasakau jam viską. Nupasakoju jo balso skonį ir kvapą.
Spalvas, kurias išvystu, girdėdama savo vardą. Esu
užsiminusi apie tai anksčiau, bet dar niekada nebuvau tokia
atvira ir nuoširdi.
— Tu mano vandenynas, — prisipažįstu.
Slapta norėčiau, kad būtų tamsu, bet šviesoje stebiu Vilio
veidą ir matau, kad jis supranta, ką bandau pasakyti.
Jis pabučiuoja mane į lūpas. Nubraukia nuo veido plaukus.
— Ne kalnai.
Jis prisimena.
Mudu užmiegame. Prabundu, pajutusi sujudant lovą. Vilis
sėdi ant jos krašto nuleidęs pečius ir pasirėmęs alkūnėmis į
kelius delnais trinasi veidą. Kai nuogas nupėdina į vonią,
pirštais skubiai persibraukiu per plaukus. Dar taip anksti, kad
mano smegenys atsisako prabusti. Girdžiu, kaip Vilis
nuleidžia vandenį ir atsuka čiaupą virš praustuvės.
Užsimanau į tualetą.
Prasilenkiame nepratardami vienas kitam nė žodžio. Vilis
grįžta į miegamąjį, aš nuslenku į vonią, kur užsidariusi duris
susitvarkau. Užsimaunu kelnaites ir užsisegu liemenėlę.
Pasilenkusi virš praustuvės, išsiskalauju burną. Norėčiau
išsivalyti dantis, bet neturiu pastos. Veidrodyje tikiuosi išvysti
meškėno akis, bet šiuolaikinė kosmetika daro stebuklus —
mano blakstienos tvarkingai paryškintos tušu. Žinoma,
paakiai pajuodę nuo nemigos, todėl atsargiai apsišlakstau
veidą vandeniu.
Vilis beveik apsirengęs. Man nudiegia širdį. Norėčiau grįžti
su juo į lovą ir pamiršti likusį pasaulį, bet tikrovė kitokia.
— Ei, — sako Vilis. — Man reikia eiti. Turiu darbo.
— Žinoma, man taip pat reikia grįžti namo.
Aš apsivelku suknelę. Rankinėje susirandu gumelę ir
susirišu plaukus. Vilis toliau stovi vidury kambario.
— Nerandu antros kojinės, — paaiškina.
Noriu ir juoktis, ir verkti. Susikaupęs jis atrodo ne mažiau
žavus.
— Turėtų būti čia. Ar žiūrėjai po lova?
Vilis kilsteli dulkėtą paklodės kraštą, bet po lova nėra tarpo.
Atrodo suirzęs, todėl sulaikau juoką. Žvilgteliu po stalu ir
kėde. Apžiūriu kitą lovos pusę. Galiausiai pastebiu jo vienišą
kojinę šalia spintos ir triumfuodama iškeliu aukštyn.
— Kaip tau pavyksta?
— Tiesiog esu atkakli.
Staiga pagalvoju, kad taip atrodytų mūsų bendras
gyvenimas. Dalytumės lova ir vonia. Rytais išvysčiau jo
susivėlusius plaukus. Padėčiau rasti kojines. Normalus ir
įprastas šeimos gyvenimas, kuris vieną dieną tiesiog įgrįstų.
Vis dėlto esu tikra, kad su Viliu būtų kitaip. Žinau, kad
pasiduodu vaizduotei, bet mane užplūsta tokie stiprūs
jausmai, kad prisėdu ant lovos. Negaliu į jį žiūrėti. Negaliu
kartu su juo išeiti. Ryto šviesoje nenoriu matyti vakarykščių
drabužių ir stabdyti skirtingų taksi automobilių.
— Nelauk manęs, — paprašau. — Šiek tiek užtruksiu.
Vis dėlto negaliu išsiskirti neatsisveikinusi, todėl palydžiu jį
iki durų. Mudu žvelgiame vienas į kitą, tarsi turėtume ne
apsikabinti, o sukirsti rankomis. Vilis bando taip atsisveikinti,
bet paskutinę akimirką aš paverčiu niekais jo pastangas.
Išvydęs mano veidą, mano žvilgsnį, jis prisitraukia mane ir
pabučiuoja. Vieną, antrą kartą — aistringai, bet sykiu
švelniai. Bučinys trumpas, bet atima žadą.
Laikau jį glėbyje ilgiau, nei turėčiau, bet galiausiai
paleidžiu. Neturiu kitos išeities. Turime savo gyvenimus. Kad
ir kaip to norėčiau, pakilus saulei, pasaulis nedingsta.
Užsivėrus durims, pasileidžiu ir dešimt kartų iš eilės
klausau tos pačios dainos. Verkdama drebu visu kūnu ir
pirštais spaudžiu akis, kol galiausiai išvystu raudonos, žalios
ir aukso spalvų sprogimą, kol vėl atgaunu kvapą.
 34
Grįžusi namo, tikiuosi sutikti dulkių siurbliu apsiginklavusią
Mariją ir dar kelias valandas nusnūsti. Man perši akis, gerklė
išdžiūvusi. Jaučiuosi kaip mėšlo krūva, tikriausiai taip ir
atrodau.
— Maniau, grįši tik vakare.
Rosas vilki suglamžytą kostiumą ir stovi priešais šaldytuvą
su pakeliu apelsinų sulčių. Atrodo prasikaltęs.
Džiaugiuosi, kad ryte palindau po dušu, susitvarkiau
plaukus ir pasidažiau.
— Navino vaikai gali išvaryti iš proto. Prabudo dar auštant.
Nusprendžiau skubiai nešdintis namo. Šiandien turiu daug
darbo. — Melas slysta liežuviu tarsi sviestas. — Maniau, grįši
rytoj.
— Anksčiau baigėm, — atsako Rosas. — Pasiankstinau
skrydį.
Mudu žiūrime vienas į kitą iš skirtingų virtuvės kampų.
Manau, kad jis laukia, kol ką nors pasakysiu.
Papriekaištausiu, kad geria sultis iš pakelio. Pakomentuosiu
dienotvarkę. Tiesa ta, kad neturiu ko pasakyti.
Vonioje nusivelku drabužius ir akimirkai priglaudžiu juos
prie veido, uosdama Vilio odekoloną. Jo beveik nebesijaučia,
todėl veltui godžiai traukiu kvapą į šnerves. Nusimetusi
kelnaites ir liemenėlę, nueinu į miegamąjį, kur susirandu
baltus medvilninius apatinius. Plaukus susikeliu į viršų.
Nežiūriu į veidrodį.
— Ką veiksi šiandien?
Rosas netikėtai apkabina mane iš nugaros ir smakru
įsiremia į petį.
Aš įsitempiu.
— Ketinau šiek tiek padirbėti. Sutvarkyti keletą popierių.
Apsipirkti. Ar tau ko nors reikia?
Rosas pradeda šiurkščiai ir reikliai mane glamonėti.
Įspraudžia ranką tarp kojų.
— Galbūt.
 Aš negaliu.
Galiausiai nusileidžiu.
Atsiduodu visa savo esybe. Kaip mokėdama geriau laižau,
čiulpiu ir liečiu. Gerai pažįstu šį vyrą. Žinau, kaip išvesti jį iš
proto.
Rosas taip pat gerai pažįsta mano kūną, todėl noriu, kad
neliktų skolingas — mus visada jungė geras seksas. Nelaimei,
jo prisilietimai kelia pasidygėjimą, kol galiausiai virsta fizine
kančia. Niekada nejaučiau kaltės apgaudinėdama savo vyrą,
bet dabar mano melas tampa kaip niekada ryškus.
Vonioje viena ranka įsitveriu praustuvės ir, tramdydama
šleikštulį, gurkšteliu vandens. Rosas kaip visada nieko
nepastebi. Atėjęs į dušą, nesustodamas kalba apie darbo
kelionę ir golfą. Primena, kad šįvakar namo grįžta mergaitės,
todėl būtų puiku, jeigu nupirkčiau ką nors ypatingo.
— Ką?!
Apsišlakstau veidą vandeniu ir įsivaizduoju, kaip atsisukusi
pranešu, kad jį palieku.
Aš tave palieku.
Rosas iškiša galvą iš dušo kabinos.
— Taip. Katerina paliko žinutę atsakiklyje. Atvyks su
kažkokiais vyrukais.
Dukterys jau kelerius metus draugauja su tais pačiais
vaikinais.
— Su Džefu ir Riču.
— Taip, šiandien vakare. — Rosas užsidaro dušo kabinos
duris. — Gal paruoštum lazanijos? Seniai jos negaminai. Tavo
lazanija pati geriausia!
Aš tave palieku.
Negaliu tiesiog taip pasakyti. Prieš kelias minutes jis dar
buvo manyje ir baigdamas šaukė mano vardą. Mūsų dukterys
jau pakeliui namo.
— Žinoma, — atsakau. — Puiki mintis!
 35
Nesugebėjau to pasakyti, bet nusprendžiu padaryti. Palikti
Rosą. Staiga viskas nušvinta. Paaiškėja. Keista žvelgti į
pasaulį pro naują filtrą. Apsvaigstu iki silpnumo. Negaliu
patikėti, kad vaikštau žeme.
Nesu laiminga. Veikiau pilna vilties. Virtuvė kvepia lazanija,
kurią taip mėgsta Rosas, šokoladinių traškučių pyragu,
kuriam negali atsispirti Žaklina, ir ypatinga česnakine duona
su sūriu, kurios visada reikalauja Katerina. Pagaliau jaučiu
ramybę ir palengvėjimą.
Šįkart nenuveju Roso, kai prieš sėdant prie stalo jis bando
paragauti pyrago. Paėmusi peilį, atpjaunu gabalą ir įdedu į
lėkštę. Ištiesiu šakutę. Rosas atrodo nustebęs.
— Gyvenimas trumpas, — paaiškinu. — Skanauk dabar.
Negaliu pasakyti, kad nekenčiu savo vyro, bet netveriu iš
laimės, kad jo nebematysiu.
Vakarienė primena chaosą. Žaklina ir Katerina su savo
vaikinais. Mudu su Rosu. Valandai užsukę jo tėvai,
nepasiduodantys Žaklinos įkalbinėjimams pasilikti.
Jos prašymas skamba šiek tiek įtartinai, bet pernelyg
nesuku galvos ir įjungiu indaplovę. Stalas vis dar nukrautas
nešvariais indais, todėl svarstau, ar išplauti porą puodų ir
keptuvių rankomis, ar palikti šį darbą rytojui. Nusprendžiu
nesivarginti. Tarpduryje išnyra Žaklina. Ji pakeitė šukuoseną,
dabar plaukai išryškina veido bruožus. Noriu ją pagirti, bet
dukra atsidūsta:
— Mama, ateik išgerti kavos su pyragu.
— Taip ir padarysiu, — atsakau, klausydama pažįstamo
šurmulio.
Žaklina keistai pažvelgia į mane ir pradeda mindžikuoti
vietoje. Vaikystėje vadinome šį judesį sysiuko šokiu, bet esu
tikra, kad ji išaugo įprotį leisti į kelnes.
Žaklina nedvejodama suima mane už alkūnės ir nusiveda į
svetainę. Įkalbėjo likti netgi senelius, kurie kaip visada
nepatenkinti. Rosas karštai diskutuoja su tėvu. Jie panašūs
kaip du vandens lašai. Aš nepastebimai nusipurtau. Katerina
sėdi ant sofos ranktūrio. Laikosi įsikibusi Ričo,
besišnekučiuojančio su Žaklinos draugu Džefu.
Nuostabus portretas, deja, paskutinis, staiga pagalvoju.
Paskutinį kartą esame visi kartu. Net jeigu mudu su Rosu
vyksime atostogauti su dukromis — mintis neatrodo reali ir
būtina — viskas bus jau kitaip.
Įsimenu kiekvieną smulkmeną. Kiekvieną žvilgsnį ir kvapą,
kiekvieną garsą, žvakės šviesos blyksnį ir juoką. Paskutinis
kartas, pagalvoju, bandydama įsidėmėti kiekvieną detalę.
— Mama, tėti, močiute, seneli, Katerina, Ričai. — Žaklina
nurimsta, bet jos veidą nutvieskia pernelyg plati šypsena.
Visi atsisuka, išgirdę jos balsą, nustelbiantį tylią klasikinę
muziką. — Mudu su Džefu norime kai ką pranešti.
Džefas atrodo sutrikęs, bet atsistoja ir apkabina Žakliną.
Jis mielas vaikinas. Jiedu draugauja nuo studijų pradžios,
todėl nenustembame, kai praneša, kad prieš savaitę
susižadėjo. Vis dėlto nutilus plojimams ir sveikinimams,
nutinka šis tas netikėto.
— Paprašysiu dėmesio. — Katerina kalba tyliau negu sesuo,
bet visi sužiūra į jos pusę. — Mudu su Riču taip pat turime
naujienų. Praėjusį vakarą susižadėjome!
Žaklina suspinga ir pašokusi apkabina seserį.
— Taip ir žinojau!
Katerina juokiasi, veltui bandydama išsivaduoti iš Žaklinos
glėbio.
— Nenorėjome nustelbti jūsų, bet...
— Nieko panašaus! — Žaklinos akys nušvinta. Mano
dukterys dalijosi viena gimda, bet vaikystėje nevengdavo
pasipešti. Nepaisant to, aišku, kad myli ir palaiko viena
kitą. — Galėsim surengti dvigubas vestuves!
Pasipila rankų paspaudimai, plekšnojimai per nugarą ir
bučiniai į skruostus. Staiga atsiduriu tarp abiejų dukterų.
Tvyksteli balta šviesa. Kadras. Tada pozuojame mudu su
Rosu.
— Linksmų Kalėdų, — nusijuokia Rosas. — Panašu, kad
teks pamiršti kruizą.
— Sveikinu. — Apkabinu Žakliną. — Labai už tave
džiaugiuosi. Žaklina juokiasi ir švyti, o jos sesuo tyliai sėdi
susikibusi už rankų su būsimuoju vyru.
Ji nemėgsta meilybių, bet aš neatsispiriu norui ją apkabinti.
Katerina ilgiau, nei tikėjausi, suspaudžia mane glėbyje.
— Labai už tave džiaugiuosi, — sušnabždu jai į ausį.
— Mama, tik neverk.
Sutrikusi nusišluostau akis.
— Juk žinai, kad mane sugraudina atvirukai su kačiukais ir
rožėmis.
Aš atsiprašau ir pasprunku į vonią, kur atsisėdu ant klozeto
nuleistu dangčiu ir tramdydama raudą delnais užsidengiu
veidą. Niekaip negaliu nurimti.
— Ei. — Prieš įeidamas vidun, Rosas tyliai pabeldžia į duris.
Paprastai tiesiog nedvejodamas įsiveržia. — Ar viskas gerai?
Privalau atsistoti ir nusiprausti veidą. Liautis verkti. Pakylu
kaip robotas. Palinkstu virš praustuvės. Paleidžiu vandenį.
Žvelgiu į srovę. Tada į savo atspindį veidrodyje.
— Buvo galima to tikėtis. — Rosas atrodo susirūpinęs. —
Juokavau dėl kruizo. Viskas bus gerai.
Nesijaudinu dėl kruizo ir dvejų vestuvių išlaidų.
Džiaugsmas ir pasididžiavimas dukterimis pinasi su mano
sielvartu. Negaliu niekam apie jį pasakoti. Negaliu būti tokia
savanaudė.
Galiausiai ištiesiu pečius. Giliai įkvepiu. Nusišypsau ir
prisiverčiu džiaugtis, o ne savanaudiškai liūdėti.
— Taip, — sutinku. — Viskas bus gerai.
 36
Anas ir šis gyvenimas.
Šis gyvenimas.
Anas gyvenimas.
Pirmąjį žymi ryškios aiškios linijos, nubrėžtos rašalu.
Neištrinama tatuiruotė.
Antrasis nupieštas ant viršaus minkštais anglies brūkšniais.
Lengvai nutrinamas. Jis dengia pirmąjį, bet negali jo paslėpti.
Anas gyvenimas.
Šis gyvenimas.
Atrodo, kad jie abu gali priklausyti tau. Abu yra čia, dengia
vienas kitą ir lengvai susilieja.
Taip niekada nebus.
Galiausiai pasirenki vieną iš jų.
Pasirenki savo norus,
įdedi į dėžutę
ir uždarai.
Pirštais jauti įtrūkius, pro kuriuos patenka šviesa ir sklinda
tamsa, bet dėžutė lieka uždaryta. Nežiūri vidun. Nežiūri į tai,
ko trokšti, nes ne visada gali turėti.
Dėžutę, kurioje slepiasi tavo norai, gali išmesti, užkasti
arba iššauti į orą. Paleisti pelenais. Tai nieko nekeistų, nes
norai nedingsta. Jie tik stiprėja.
Pasirenki savo norus, įdedi į dėžutę ir uždarai.
Saugiai laikai ją prie širdies, apsimesdamas, kad sulig
kiekvienu įkvėpimu tavęs nesurakina skausmas.
 37
Pavogtos minutės. Tai mūsų laikas. Kuo sunkiau jų
randame, tuo labiau branginame.
Prieš susitikdama su Viliu visada rūpestingai apsirengiu.
Papuošalai, kelnaitės ir liemenėlė, atitinkamai sutvarkyti
plaukai, paryškintos akys ir lūpos. Aprangai skiriu visą
dėmesį. Puošiuosi dėl meilužio.
Šįkart užtrunku dar ilgiau, nes pasimatysime paskutinį
kartą. Visada žinojau, kad mūsų santykiai turi likti antraeiliai.
Vestuvių planai, kelionės, darbas — mano gyvenime nebėra
vietos Viliui.
Apsivelku seną mėgstamiausią juodą suknelę. Ji guli kaip
nulieta ir išryškina linkius. Priekyje puikuojasi gili iškirptė.
Drabužis apgula klubus — Vilis galės įkišti ten ranką.
Prakeikimas, nenoriu, kad jis liautųsi manęs geidęs.
Po suknele užsisegu melsvai žalsvą liemenėlę su leopardo
rašto krašteliais. Užsimaunu tokios pačios spalvos kelnaites.
Užsisegu leopardo rašto kojinių laikiklį. Jis nenaujas ir ne
mano stiliaus, bet kadaise patraukė dėmesį. Prisisegu juodas
permatomas kojines su nėriniais. Drabužiai seni, bet
puošdamasi jais įsivaizduoju, kaip Vilis mane nurengs.
Pirmą kartą eisime į pasimatymą. Nieko nuostabaus.
Kiekvieną sykį apsimesdavome, kad susitinkame dėl kitos
priežasties.
Vilis nežino, kodėl susitinkame šįkart. Išgirdęs, kad noriu
pasimatyti, neprieštaravo. Tiesiog sutiko. Susitinkame
puikiame restorane, kuriame nė vienas nesame buvę. Mieste,
kuriame vyko paskutinysis Navino aukcionas.
Vilis taip pat pasipuošęs.
Tamsios kostiuminės kelnės, tamsiai mėlyni marškiniai su
siauromis sidabrinėmis juostelėmis. Juodi tviskantys batai.
Anksčiau matydavau jį avintį aulinius arba sportinius batus.
Vilis susitvarkė plaukus. Nusiskuto. Kai lyg niekur nieko
pasilenkia pabučiuoti į skruostą, pajuntu odekolono
dvelksmą.
 Jis dėl manęs stengėsi!
Padavėja, matydama, kad atėjome pasipuošę ir
neatitraukiame vienas nuo kito akių, pasiteirauja, ką
švenčiame.
— Gimtadienį? — apdovanoja dirbtine šypsena. — Metines?
Šiandien išties ypatinga proga. Tik ar galime švęsti metines
to, kas dar neįvyko? Minėti mirties metines būdami gyvi?
— Aš valgysiu didkepsnį, o Elizabetė ėrieną.
Išsigąstu, išgirdusi savo vardą — jis užsakė man maisto?
Įsižeisti ar susijaudinti — kaip turėčiau elgtis? Tramdydama
juoką, delnu užsidengiu burną.
— Kas? — pasišalinus padavėjai, pasiteirauja Vilis,
ištiesdamas man ranką.
Mudu viso pasaulio akivaizdoje suneriame pirštus.
— Galbūt norėjau vištienos.
Vilis apgailestaudamas pažvelgia į mane. Tada lėtai
nusišypso ir papurto galvą.
— Nenorėjai.
— Tiesa.
Mudu dar tvirčiau suneriame pirštus. Akimirkai
suglaudžiame delnus.
O Dieve. Nuo jo prisilietimo, paprasto subtilaus prisilietimo,
išsilydau kaip sviestas.
Puošniose lėkštėse atkeliauja mėsa su ištaigingu garnyru.
Būdama su Viliu, niekada nejaučiu alkio, bet jis atpjauna
gabaliuką didkepsnio ir pėda glostydamas man blauzdą
ištiesia šakutę. Aš pasidaliju ėriena ir bulvėmis — jas sodino,
iškasė, pjaustė riekelėmis ir iškepė. Maistas puikus, bet dar
gardžiau skamba jo juokas.
Kava, desertas. Užsisakome ir ragaujame skirtingų
saldumynų. Galiausiai pareiškiu:
— Turiu tau kai ką papasakoti.
Kai man buvo šešiolika, įvyko du dalykai.
Pirmiausia išsiskyrė Andrėjos tėvai. Jos mama išsikraustė,
palikdama keturis vaikus ir piktą, nusivylusį vyrą, neturintį
supratimo, kaip tvarkyti namų ūkį. Niekas nebeskalbė ir
neberuošė priešpiečių. Laiku neišvežiodavo vaikų į pamokas
ir būrelius. Kol tėvas dirbdavo, ketvertukas leisdavo dienas
didžiuliame apleistame name. Viskas apsivertė aukštyn
kojom, nes Andrėjos mama įniko lošti.
Andrėja yra minėjusi, kad mama verčiau būtų palikusi juos
dėl kito vyro. Galbūt tėvas būtų lengviau su tuo susitaikęs.
Jis negalėjo pamiršti tūkstančių dolerių, kuriuos žmona su
draugėmis pralošė Atlantik Sityje arba išleido drabužiams ir
grožio procedūroms, įklampindama šeimą į neišbrendamas
skolas. Andrėjos mama persikraustė į vieno kambario
vagonėlį ir dirbo dviejuose darbuose, bet nesiliovė važinėti į
Atlantik Sitį ir Las Vegasą. Ji negalėjo sustoti. Jos
priklausomybė sugriovė šeimą. Andrėja beveik nepalaikė
ryšio su mama — nejautė pykčio, bet neturėjo ko pasakyti
moteriai, kurios niekada nebuvo šalia, kai jai labiausiai
reikėjo. Andrėjos mama pamynė savo dukros pasitikėjimą.
Bekės Lazar mama nusižudė. Mergaitė sėdėjo prieš mane
per anglų literatūros pamokas. Buvome pažįstamos nuo
darželio laikų. Tais metais su bendrais draugais
susirinkdavome prie pietų stalo. Nebuvome artimos,
nebendravome po pamokų, bet gerai sutarėme. Mėgau Bekę.
Ji buvo protinga, turėjo aštrų humoro jausmą, o kartą, kai
pamiršau piniginę, paskolino pinigų priešpiečiams.
Jos mamą mačiau tik vieną kartą, likus keliems mėnesiams
iki nelaimės, po mokyklos miuziklo „Mano puikioji ledi“,
kuriame Bekė atliko Elizos Dulitl vaidmenį. Ji turėjo puikų
balsą. Nesidomėjome muzikiniu teatru, bet ėjome į spektaklį,
nes Andrėja buvo beviltiškai įsimylėjusi vaikiną, vaidinantį
Henrį Higinsą. Be to, jos tėtis, paprastai griežtai
reikalaudavęs paklusti taisyklėms, nedraudė lankytis
mokyklos renginiuose. Mudvi kikenome visą spektaklį —
žinoma, didžiąją laiko dalį Andrėja dūsavo dėl jaunojo
dainininko, nekreipiančio į ją dėmesio. Kai aktoriai pasirodė
fojė dalyti autografų, priimti gėlių ir maudytis mokyklinės
šlovės spinduliuose, Bekė pamojo, kviesdama susipažinti su
jos tėvais.
 Jos tėtis buvo aukštas vyras su gilia rūpesčio raukšle
kaktoje. Mama — žema senamadiška moteris su gėlėta
suknele ir šukuosena, menančia jos mokyklos laikus. Ji
nedaug kalbėjo, bet šypsojosi ir linkčiojo galva. Jos šypseną
prisiminiau ir tada, kai Kėtė Bomberger papasakojo apie
nelaimę.
— Kur Bekė? — pasiteiravau, pasidėdama ant stalo
padėklą. — Apsirgo?
Kėtė nustebusi pažvelgė į mane.
— Nejau negirdėjai?
Bekės mama užsidarė garaže, pritaisė laistymo žarną prie
užvesto šeimos universalo išmetamųjų dujų vamzdžio ir pro
pravirą langą įkišo automobilio vidun. Ją rado penktokas
Bekės brolis. Moteris pasitraukė iš gyvenimo vidury savaitės.
Išgirdusi šią žinią, prisiminiau tik jos šypseną. Atrodė
pakankamai laiminga, bet panašu, kad tokia nebuvo.
Tada supratau, kad šypsena gali slėpti daug paslapčių.
Tais metais išmokau daug dalykų apie suaugusiųjų
gyvenimą. Supratau augančio seksualumo galią, ir
atsakomybės svarbą. Supratau, kaip paprasta sudaužyti širdį
ir kaip lengvai motina gali sugriauti savo vaikų gyvenimus.
— Gimus dukroms prisiekiau, kad niekada nepasielgsiu su
jomis taip, kaip pasielgė Andrėjos ir Bekės mamos. Nesakau,
kad dėl vaikų reikia aukotis. Jie privalo suprasti, kad tėvai
taip pat yra žmonės. Vis dėlto prisiekiau, kad visada būsiu
šalia, kai joms manęs reikės. Prisiekiau, kad niekada
nepasiduosiu egoizmui, — priduriu, baigdama savo
pasakojimą.
Vilis klauso manęs tylėdamas, įbedęs žalias akis.
Aš giliai atsidustu. Tada antrą kartą. Norėčiau jį pabučiuoti,
bet mums trukdo stalas.
— Mano dukterys ruošiasi tekėti. Niekada nemaniau, kad
teks rengti dvigubas vestuves. Jos dvynės, bet visada
stengiausi pabrėžti jų unikalumą. Vis dėlto vestuvės jų
šventė. Dukterys nusipelno, kad jose dalyvautų abu tėvai.
Nusipelno... — Aš nutylu ir nusuku akis. — Nusipelno
motinos. Todėl jei turėsiu sukąsti dantis ir dar kurį laiką
pamiršti save, kad jomis pasirūpinčiau, taip ir padarysiu.
— Suprantu.
— Man prireiks metų, — priduriu. — Metų išleisti dukras į
savarankišką gyvenimą.
Aš pažvelgiu į Vilį. Nežinau, ką tikiuosi išvysti. Žinoma, kad
ne ašaras. Galbūt nusivylimą? Ar jis prašys pagalvoti ir likti?
Pasakys, kad susitvarkysime?
Ar pasakys, kad manęs lauks?
— Turėtum susirasti kitą moterį, — pakartoju.
— Nori skirtis? — pasiteirauja Vilis.
Užduoda šį klausimą taip, kad nusijuokiu ir papurtau galvą.
— Ak, Vili.
Jis atsilošia kėdėje.
— Viską suprantu, Elizabete. Privalai būti su dukterimis,
nors abu žinome, kad mums tai ne į naudą.
Žinau, bet nesuku galvos.
— Žinoma.
Viskas taip formalu. Pagaliau padėjome tašką. Mano širdis
apmiršta, palaidodama viską, kas buvo gražu.
Leidžiu Viliui apmokėti sąskaitą.
Saulė jau nusileidusi, bet lauke mus prislegia vėlyvos
vasaros kaitra. Žingsniuojame keistomis gatvėmis,
žvalgydamiesi po sendaikčių parduotuvių vitrinas, pilnas
įvairaus šlamšto. Šaligatviai grįsti bruku, todėl bijodama
įsmigti su aukštakulniais įsikimbu jam į parankę. Netrukus
atsiduriame požeminiame garaže, kur galiu jį paleisti.
Laikydamiesi atokiau vienas kito, įsitaisome ant užpakalinės
Vilio automobilio sėdynės. Karštis nepakeliamas, tvanku kaip
pirtyje. Norėčiau likti šešėlyje, bet saloną nutvieskia balta ir
oranžinė šviesa.
Nežinau, kuris pradeda pirmas, bet staiga pajuntu svaigiai
saldžias jo lūpas. Velniškai gera, todėl nedvejodama jam
atsiduodu. Lūpomis, rankomis, kojomis.
Širdimi.
Esame ėję toliau, bet šis slaptas karštligiškas bučinys
erotiškesnis už viską, ką iki šiol patyrėme. Godžiai geriu
kiekvieną akimirką, norėdama visiems laikams įspausti jas
atmintyje. Aš jį palieku. Viską baigiu.
— Turime liautis, — įspėju.
Vilis nesitraukia.
— Žinau.
Mudu bučiuojamės toliau.
Toliau.
Kaip galiu liautis? Kaip galiu viską baigti? Kai viskas, kuo
esu ir tapau, persmelkta jo, kai kvėpuoju todėl, kad
laukdama mūsų susitikimų sulig kiekviena sekunde priartėju
prie jo.
Jis atsisėda savo pusėje, aš savojoje. Žvelgiame vienas į
kitą, išlaikydami nedidelį atstumą.
— Tikra beprotybė, — sakau. — Elgiamės kaip paaugliai.
Vilis suima mano kaklą. Pasibučiuojame. Jis įsmunka man į
kelnaites ir pradeda liesti, taip, kaip man patinka, todėl
nespėjusi susivokti ir liautis — nenoriu liautis, noriu, kad tai
tęstųsi amžinai — prarandu žadą.
Protą.
— Bučiuok mane skanaudama liežuviu.
Padarau tai, ko jis nori. Padarysiu viską.
Vilis to nežino ir nesužinos, būtų neteisinga. Jis nenori
prisiimti tokios atsakomybės. Myliu jį, todėl negaliu užkrauti
tokios naštos.
Panardinu rankas jam į plaukus. Jis viena ranka toliau laiko
suėmęs mano kaklą, kita lėtai lėtai lėtai juda man tarp kojų.
Kaip galima apsakyti malonumą? Kokiais žodžiais nusakyti,
ką reiškia atsidurti ant užpakalinės automobilio sėdynės
karštą vasaros vakarą ir kvėpuoti tik todėl, kad žmogus, kurį
myli, priglaudžia lūpas ir įpučia savo kvapo?
Žalia ir auksinė, varpų gausmas, saulėti kvapai.
Mano orgazmas nėra tik kraujo pliūpsnis ir raumenų
susitraukimas.
Toliau jį bučiuoju.
— Ar nori, kad baigčiau?
 — Taip.
Mudu šnabždam, nors aplink nieko nėra.
— Dar truputį, — užsimiršusi maldauju, — dar truputį.
Vilis mano, kad prašau ilgiau glostyti mane pirštais. Taip,
bet kalbu apie viską. Nenoriu, kad mūsų susitikimai baigtųsi,
kad šis kartas būtų paskutinis.
— Prašau, — sušnabždu Viliui į lūpas. — Tik dar kartą.
Turėtume vienas paskui kitą kartoti: Noriu ragauti tave
kaip persiką, suvalgyti tave visą. Užkišk ranką man už
marškinių ir bučiuok, liesdamas pilvą. Norėjai, kad tave
liesčiau. Velniai rautų, taip. Dabar noriu, kad liestum mane.
Noriu, kad užsidegtum.
Noriu, kad skiltum.
Lauke daug vėsiau nei automobilyje. Mudu stovime atokiai
vienas kito, tarsi taip galėtume nubraukti patirtą akimirką.
Vis dar jaučiu jo skonį. Esu tikra, kad jaučiu jo ir sueities
kvapą. Mano plaukai susivėlę. Nesvarbu.
— Ar viskas gerai? — pasiteirauja Vilis.

Ne, negerai. Atsidūriau ten, kur visai nenorėjau būti, ir

nežinau, kaip išeiti, visų neįskaudinus. Būdama savimi žeidžiu
ir tave. Žeidžiu būdama kartu. Todėl galiu viską pakeisti ir
įskaudinti kitus arba nieko nekeisti ir įskaudinti tave. Kad ir
kas nutiktų, skaudės.
Kad ir kaip pasielgčiau, padarysiu žalos.

— Turiu važiuoti, — sakau. Roso tikriausiai dar nėra

namuose, bet pažadėjau Žaklinai aptarti vestuvių planus
internetu. Technologijos! — Iki, Vili.
Jis linkteli. Staiga tampame tokie tolimi, kad net
nebeprisiliečiame.
Net paskutinį kartą.
 38
Man viskas gerai.
Kartoju šiuos žodžius, kad išgyvenčiau, kartoju juos,
atlikdama kasdienius veiksmus. Gamindama, valydama,
skalbdama, mokėdama sąskaitas, nešdama šiukšles,
iškraudama indaplovę. Atlieku šiuos veiksmus ir iš karto apie
juos pamirštu.
Duše, tamsoje, pasileidžiu jį primenančias dainas. Žinau,
kad neturėčiau taip daryti. Tai mazochizmas. Dvasinis riešų
pjaustymasis. Tai blogiau, nes persipjovusi venas mirčiau, o
dabar kurstau gyvybę.
 39
Atsiklaupusi duše, tamsoje, girdžiu muziką ir jaučiu karštą
vandens srovę. Užsidengiu veidą delnais.
Kenčiu.
Dar niekada gyvenime negedėjau taip, kaip praradusi tai,
ko iš tiesų neturėjau.
Maniau, kad pratrūksiu raudoti. Muzika. Tamsa. Dušas.
Neverkiu. Dūžtu ir drebu. Žlungu.
Skylu.
Kada taip sielvartavau? Vaikystėje, paauglystėje? Niekada.
Su juo surašiau ilgą pirmų kartų sąrašą. Šis vienas jų. Dušas
mano mėgstamiausia vieta išsiverkti, bet rauda dar niekada
nebuvo tokia stipri, kad atimtų man kvapą.
Negaliu kvėpuoti, bet argi taip nebuvo nuo pat pradžių?
Žiopčioju ir dūstu, delnais susiimu veidą, griebiuosi už
širdies, praveriu burną ir šaukiu balsu.
Skausmo ir malonumo garsai stebėtinai panašūs. Kas
galėtų pasakyti, ar verkiu, ar atsiduodu palaimai? Nežinau, ar
galėčiau pasakyti pati. Šis jausmas užgriūva tokia laukine
jėga, kad palengvėjimas jam atslūgus primena meilės akto
pabaigą.
Man skauda, fiziškai skauda, širdį. Ji sudaužyta. Priglaudžiu
ranką prie krūtinės ir tariuosi girdinti tylą, bet mano širdis
plaka toliau, sulig kiekvienu dūžiu perverdama mane
išgaląstu peiliu.
Vėliau, varvant vandeniui, pažvelgiu į veidrodį ir
neatpažįstu savo veido. Tapau sau svetima. Nemaniau, kad
galima verkti, kol rasis mėlynių, bet mano paakius ženklina
tamsiai raudonos skausmo kaujosrūvos.
Man labai blogai.
Kiekvieną dieną prabundu, manydama, kad liausiuosi apie
jį tiek daug galvoti, kiekvieną vakarą guluosi ne mažiau
skaudama širdimi.
Neįmanoma išgyventi skausmo apsuptam žmonių.
Sielvartui reikia vienatvės. Palūžtu viešuosiuose tualetuose,
kur atgalia ranka užgniaužusi raudą prisiverčiu kvėpuoti.
Skausmas perveria klausantis Žaklinos kalbų apie vestuvines
sukneles, pamerges ir išlaidas, vištienos suktinukus pakeitus
kepta jautiena. Čiaudau ir teisindamasi dėl paraudusių akių
skundžiuosi alergija.
Atsiduriu kitame traukinyje. Jį vairuoja Žaklina, mudvi su
Katerina keliaujame. Mano tylioji duktė norėtų kitokios
suknelės, bet perleidžia vadeles seseriai.
— Neprivalai šokti pagal jos dūdelę, — primenu vestuvinių
drabužių salone, kai pasimatuojame dar vieną ne jos skonio
suknelę.
Katerina nemėgsta klosčių ir raukinių.
Veidrodyje nužvelgia karoliukais siuvinėtą korsetą ir
perbraukia per jį pirštais.
— Ką manai, mama?
— Gražu.
Ji užmeta akį į kainą ir kreivai šypteli.
— Penki tūkstančiai.
Mudvi pratrūkstame kvatotis. Žaklina akimirksniu
pasibeldžia į persirengimo kabinos duris. Ranka užsidengiu
burną ir užsimerkiu, bijodama, kad juokas nevirstų rauda.
Katerina išeina pasirodyti seseriai. Ji niekada nepirktų tokios
suknelės.
Tai mano mergaitės, mano gyvenimas. Nurijusi sielvartą,
stebiu suknelių paradą — visai kaip vaikystėje, kai žaisdavo
princeses. Jos tikros gražuolės. Mano pasididžiavimas.
Gyvenimo kūrinys.
Žaklina negali išsirinkti iš trijų suknelių. Katerina tyliai stovi
priešais trijų dalių veidrodį, delnu glostydama paprastą
klasikinę satino suknelę. Kai pasiteirauju, ar nori ją pirkti, tik
papurto galvą.
— Ne, mama, — atsako. — Dar neapsisprendžiau.
— Tada neskubėk.
Katerina rimtai linkteli. Delnais dar kartą perbraukia per
audinį ir šypteli.
— Graži, tiesa?
 — Nuostabi. Atrodo, lyg būtų sukurta tau. — Dar nežiūrėjau
į jos etiketę, bet pinigai ir skirti tam, kad juos leistum. — Vis
dėlto neskubėk. Suknelė turi tikrai patikti. Šiaip ar taip, po
dvidešimties metų tikriausiai vis tiek stebėsiesi, galvodama,
kur buvo tavo protas.
Katerina atsisuka į mane.
— Kalbi apie save?
Prisimenu savo vestuvinę suknelę. Norėjau vilkėti močiutės
penktojo dešimtmečio kostiumėlį su pakietintais pečiais ir
peplumą. Mama įkalbėjo pasirinkti undinėlės stiliaus satino
suknelę su kalnu nėrinių, kurie net po taisymo atrodė
siaubingai. Ilgai negalėjau žiūrėti į savo vestuvines
nuotraukas.
— Taip, nekartok mano klaidos. — Pažvelgiu į kitą salės
galą, kur Žaklina sukiojasi priešais veidrodį su ketvirta
suknele. — Jeigu išsirinksi tai, kas tikrai patinka, net po
dvidešimties metų prisiminsi, kaip puikiai jauteisi.
Katerina nemėgsta glėbesčiuotis, bet šįkart tvirtai mane
apkabina.
— Ačiū, mama.
Žaklina grįžta prie mūsų, ranka įsisprendusi į klubą.
— Neradau nieko, kas patiktų. Kačiukina, koks grožis!
Mudvi susižvalgome su Katerina. Stipriai apkabinu abi
mergaites.
— Metas pietauti.
Išeinant iš parduotuvės paskambina Rosas. Tarėmės
praleisti mergaitišką dieną, bet jis prisijungia prie mūsų
restorane. Kaip galiu atsakyti, kai dukteris mato dar rečiau
negu aš.
Keliaujame į mūsų mėgstamiausią vietą. Paskutinį kartą
joje buvau per savo gimtadienį. Prisiminusi jų graikiškas
salotas ir vištienos kepsnelius pajuntu alkį. Užsisakome per
daug maisto ir kokteilių — į parduotuvę keliavome taksi, o
namo mus parveš Rosas. Vis dar keista gerti juos su
dukterimis, kurios net suaugusios visada liks mano
mergaitės.
 Seniai taip smagiai neleidau laiko — daug juokiamės ir
pasakojame senas istorijas. Galvodama apie šeimą, jas
prisimenu pirmiausia. Atostogos, išvykos, mokyklos
varžybos. Geri ir blogi laikai. Mielos nesėkmės, pavertusios
mus komanda. Mergaitės nebegyvena kartu, bet mes visada
liksime šeima.
Kaip galėčiau ją sugriauti? Griaunu vien apie tai
galvodama. Restorano tualete delnais užsidengiu veidą.
Užspaudžiu akis. Šleikštulys kyla manyje tarsi uraganas, kol
pasaulis pradeda suktis.
Iš tualeto kabinos girdisi juokas ir bėgantis vanduo, todėl
drebu, kol nebegaliu tverti. Nusiplaunu rankas. Apsišlakstau
vandeniu išblyškusį veidą, vengdama savo žvilgsnio
veidrodyje. Įgudusiu judesiu pasidažau lūpas.
Geriausi dalykai patys sudėtingiausi.
 40
Aš pati save naikinu.
Kas minutę tikrinu elektroninį paštą. Telefonas atkakliai
tyli. Jokių laiškų, žinučių ar prakeiktų patinka „Connex“
paskyroje.
Ištrinu jį iš savo kontaktų sąrašo, kad negalėčiau toliau
žiūrinėti įrašų. Ištrinu viską, kas su juo susiję. Įdedu telefoną
į rankinę ir uždarau spintoje.
Noriu jo.
Noriu taip stipriai, kad drebu, tarsi būčiau išgėrusi per daug
kavos, bėgusi tekina arba kelias dienas badavusi. Alkstu, bet
ne maisto, o Vilio.
Trokštu jo kaip šalto gėrimo karštą vasaros dieną arba
patogios kėdės po ilgo pasivaikščiojimo. Niekada nebuvau
įjunkusi rimtai rūkyti, gerti ar vartoti narkotikų. Niekada
nebuvau priklausoma, bet pradedu suprasti, ką tai reiškia.
Dar nieko nenorėjau taip stipriai.
Galbūt labiau trokštu, kad jis geistų manęs?
Žinau, kad tai beprotybė. Žinau, kad tai blogai. Tačiau
diegiančiu skrandžiu ir toliau kramtau nykštį. Virtuvėje
suskamba telefonas. Negaliu atsiliepti. Vis vien skambina ne
jis — negalėtų skambinti į namus. Esu tikra, kad neturi
numerio, nors panorėjęs nesunkiai jį rastų. Jis nenori,
pamanau, kai telefonas nutyla, ir tyla tampa garsesnė už bet
kokį skambutį. Dar garsiau muša mano širdis. Jos dūžių
gausmo prisipildo ausys. Susiimu už krūtinės, bijodama, kad
ji iššoks.
Negaliu liautis galvoti apie jo odos skonį. Kvapą. Švelnumą,
kai pirštų galais tyrinėdavau kiekvieną šonkaulį. Sugniaužiu
pirštus, prisimindama jo klubo linkį ir storą penį. Užmerkusi
akis išgirstu jo švelnų alsavimą, kai suėmusi jį ranka
slysdavau aukštyn žemyn. Kai čiulpdavau, kol jis baigdavo
mano burnoje.
Praėjo du mėnesiai. Vasara seniai baigėsi. Greitai prasidės
žiema.
 Visą gyvenimą praleidau apsupta netinkamų spalvų, garsų
ir kvapų. Dabar mano pasaulis pilkas. Bespalvis. Visos dainos
rūgščios. Erdvė be Vilio neišmatuojama. Tai nepakeliama.
Bespalvė. Begarsė. Bekvapė. Plūduriuoju beformėje
tuštumoje, neturėdama į ką atsispirti. Šiame pasaulyje
neturiu ko įsitverti.
Kaip gyvensiu be savo vandenyno?
Neturiu su kuo pasidalyti savo skausmu. Galėčiau
pasipasakoti Navinui, bet gerai suprantu, kad buvau pernelyg
žiauri, kai jis norėjo išlieti savo sielvartą. Be to, niekada
nekalbame su juo vienu klausimu, kurį visiems laikams
palikome atvirą.
Ne, susitvarkysiu pati.
Tai mano skausmas, kurį ryju, jausdama kruviną geležies
skonį, aštriai smingantį į širdį. Nuodijuosi. Sotinuosi. Likusi
viena prisimenu visas pavogtas akimirkas. Prisimenu vonioje
plaudamasi rankas. Antro aukšto koridoriuje nešdama
skalbinių krepšį. Grindys pradeda suktis ir staiga alkūne
kliudau nuotraukų rėmus. Juose po stiklu saugiai sukabinti
prisiminimai. Kelionė į Disneilendą, plaukimo pamokos,
vestuvės, mokyklos baigimas, krikštynos.
Mūsų vestuvės.
Suknelė mamai pamaloninti. Mano brolio žmona ir Roso
sesuo su smaragdiniais drabužiais. Skirtingos moterys su
vienodomis suknelėmis. Rosas juodu kostiumu su liemene ir
kaklaraiščiu, atgal susišukavęs ilgus plaukus. Žvelgiant į
nuotraukas, sunku patikėti, kad buvome tokie jauni.
Kad buvome tokie įsimylėję.
Vakarai ankstyvesni ir vėsesni, todėl, užuot laukusi, kol
Rosas užmigs, ir tik tada įslinkusi po antklode, iš karto
įsitaisau šalia. Kartais jis atsisuka į mane. Kartais aš
užsiropščiu ant jo, norėdama sujaudinti rankomis ir burna.
Patenkinti. Galiu apsimesti, kad mums viskas gerai, kad
rūpinuosi savo vyru. Seniai tiek daug nesimylėjome, bet aš
niekada nepasiekiu palaimos.
Iškritus pirmajam sniegui ir praėjus atostogoms, pradedu
klysti darbe. Viską perdarau iš naujo, kaip apsėsta tikrinu
sąskaitas, užsakymo formas ir kvietimus į parodas. Vis
dažniau sulaukiu skambučių iš Žaklinos ir perduodu dalį
planavimo rūpesčių Katerinai, kuri pastaruoju metu kaip
niekada tyli. Stebiu Naviną, kuris neranda sau vietos
galerijoje ir kaskart išskuba pietauti. Galėčiau pavydėti, bet
esu abejinga.
— Kada tai baigsis? — pasiteirauja jis vasario pabaigoje,
kai visą rytą ginčijuosi su maisto tiekėjais, gelbėdama
Žakliną nuo isterijos priepuolio, nes graviruoti šokoladukai,
kurių ji nori stalui papuošti, pasirodo priklausantys ne
paprastų saldainių kategorijai. Jis prigauna mane prie kavos
aparato, besipilančią ketvirtą puodelį per dieną. Šiandien
nesudėsiu bluosto. — Kada vėl pradėsi normaliai gyventi?
Klausimas prastas, bet Navinas užduoda jį tinkamu metu.
Kava išsilieja sudrebėjus rankoms, todėl pastatau puodelį
atgal ant spintelės. Giliai įkvepiu, ruošdama lėkštą atsakymą,
bet staiga pratrūkstu raudoti.
Mudu pažįstami nuo studijų metų, todėl leidžiuosi
apkabinama. Veidu patogiai įsikniaubiu Navinui į petį. Jis
maloniai kvepia. Cukraus vatos ir karamelizuotų obuolių
skonio balsu guodžia mane beprasmėmis frazėmis. Navino
balsas — šventė sielai.
— Kas vyksta, Bete? Pasipasakok, mieloji.
Jis nosimi įsikniaubia man į kaklą.
Aš palūžtu.
Kadaise, tamsiame kambaryje, tyliai grojant „The Cure“,
Navinas mane pabučiavo. Nesitikėjau to tada, nesitikiu ir
dabar, bet šįkart tikriausiai pati įsisiurbiu jam į lūpas. Nesu
tuo tikra. Mūsų lūpos susilieja, liežuviai susipina, o aš pajuntu
šilumą ten, kur pastaruoju metu jutau tik šaltį. Navinas
suima mane už klubų, tada pakyla po krūtimis. Mudu
bučiuojamės, kol jis nuslysta kaklu žemyn. Švelniai suleidžia į
odą dantis.
Suėmusi jį už sprando, pajuntu šilkinius plaukus.
Mes nesidulkiname.
 Kai galiausiai Navinas pažvelgia į mane, išvystu tai, ko
nenoriu matyti — jis apgailestauja.
— Bete, aš...
— Patylėk.
Aš atsitraukiu ir išsilyginu drabužius. Apsidairau šluostės
išsiliejusiai kavai.
— Atleisk, — nepasiduoda Navinas.
Aš įtraukiu pečius. Nežiūrėdama į jį, atsiremiu į spintelę.
— Mielasis, nutilk.
— Maldauju, atleisk, netinkamai pasielgiau...
— Nutilk pagaliau! — nutraukiu jį prislopintu balsu, nors
galerijoje nėra nė gyvos dvasios. — Nenoriu, kad
atsiprašinėtum! Dėl dievo meilės! Nutilk!
Galiausiai pratrūkstu juoktis ir raitausi tol, kol apsipilu
ašaromis, nes Navinas — mano mylimas draugas, su kuriuo
prieš gerus dvidešimt metų vos nepasidulkinome, o dabar vėl
beveik nepadarėme to paties.
Navinas stipriai mane apkabina. Mane užlieja
palengvėjimas, kurio reikia labiau nei kūnų artumo. Norėčiau
prarasti savitvardą. Balsu raudoti. Kūkčioti. Dabar Navinas
glosto man galvą, o jam ant marškinių tyliai rieda ašaros.
— Meilė?
Navinas neklausia, kas jis.
Pažvelgiu į jį drėgnomis akimis, pajuodusiomis nuo tušo. Jis
matė ir baisesnių dalykų.
— Navinai, man taip skauda, taip velniškai skauda.
Jis vėl mane apkabina ir sukužda į plaukus:
— Žinau, mieloji.
 41
Perdedu Roso dantų šepetėlį į jo praustuvės pusę. Mano
tvarkingai ir švariai pakabintas rankšluostis aplipęs
barzdaplaukiais. Mažesnis rankšluostėlis rankoms įkritęs į
muilo balą, privarvėjusią iš sugedusio dozatoriaus. Rosas
žada jį sutaisyti.
Iš čiaupo laša vanduo.
Laša.
Laša.
Laša.
Prieš kiek mėnesių prašiau jį sutaisyti? Kiek kartų prašiau
iškviesti meistrą?
— Nereikia, — kaskart pareiškia Rosas, kratydamasis
minties, kad kitas vyras galėtų taisyti tai, ką jis sugadino. —
Sutaisysiu.
Nesutaiso visą amžinybę. Jo laiką pasiglemžia darbo
kelionės, golfas ir beisbolo varžybų transliacijos. Krūvos
pasiteisinimų. Girdžiu nesibaigiančius pasiteisinimus, kai
tenoriu, kad prakeiktas čiaupas liautųsi varvėti.
Nesu kvaila ir bejėgė. Nejau seniau laukdavau, kol Rosas
išties man pagalbos ranką?
Nejau tai sunku?
Atsidarau Google. YouTube. Randu daugybę vaizdo įrašų
su instrukcijomis, kaip sutaisyti varvantį čiaupą. Peržiūriu.
Neradusi reikiamų įrankių apverstame sandėliuke, išsiruošiu į
buities prekių parduotuvę. Apsiginklavusi atsuktuvu,
replėmis, nauju riebokšliu ir guminiais žiedais, sutaisau
prakeiktą čiaupą.
Plaudamasi rankas, pastebiu savo atspindį veidrodyje.
Plaukai užkritę ant akių, skruostais varva prakaitas. Sutaisyti
čiaupą buvo sunku ir lengva, bet labai smagu.
Galiausiai viską išvalau ir sudedu įrankius bei kitus
reikmenis į nedidelį medžiaginį krepšį. Rosas įvirsta į vonią,
be skrupulų atsisega užtrauktuką ir nusišlapina. Tada
išleidžia dujas, pripildydamas patalpą sunkaus išmatų kvapo.
 Jeigu sutuoktiniams arba gyvenimo partneriams rodytume
tokią pagarbą, kokią rodome draugams, apsigyvenusiems
bendrame viešbučio kambaryje, skyrybos būtų kur kas
retesnės.
Visada atsiras žmonių, kurie kiekviename žingsnyje primins
savo atidumą, kilnumą ir pasišventimą. Jų reikia saugotis.
Rosas pažvelgia į mane ir palinksta virš praustuvės
nusiplauti rankų. Muilas varva, nes dar nesutaisiau jo
laikiklio. Mano vyras papurto šlapias rankas, aptaškydamas
ką tik išvalytą veidrodį. Tada nusišluosto jas mano veido
rankšluosčiu. Pajuntu pasišlykštėjimą. Veido rankšluosčiu!
Rosas numeta jį šalia praustuvės. Aš pakeliu ir įdedu į
skalbinių krepšį.
Rosas pastebi, kad nenuleidžiu nuo jo akių.
— Kas?
— Sutaisiau čiaupą.
Matau, kad manimi netiki. Laukiu, kol paglostys galvą.
Globėjiškai nusišypsos. Rosas atsuka ir užsuka vandenį.
Čiaupas veikia kaip naujas. Jis suraukia antakius.
— Juk žadėjau sutaisyti.
— Bet nesutaisei.
Mano balsas skamba kaip tykus ežeras, kurio paviršiumi
vilnija švelnios bangelės.
— Žadėjau, kad sutaisysiu, — pakartoja Rosas, tarsi tai ką
nors pakeistų.
Tarsi ištardamas šiuos žodžius galėtų — ką? Negaliu
pasakyti. Tvarkingai sudedu įrankius į vietą.
— Bet sutaisiau aš.
Rosas neatsako. Dar kartą atsuka ir užsuka čiaupą. Atsuka.
Užsuka. Atsuka. Vanduo teka. Užsuka. Triumfuodama
žvelgiu, kaip nė lašas nenutykšta į praustuvę.
— Tik sudėk mano įrankius į vietą, — primena Rosas.
Nekreipiau dėmesio, kai jis aptaškė veidrodį ir šluostėsi
rankas mano veido rankšluosčiu, bet dabar įtempiu pirštus ir
sugniaužiu kumštį.
— Jie mano.
 — Ką turi galvoje?
Rosas pasilenkia, siekdamas įrankių krepšio, bet aš žengiu
atgal ir saugiai jį uždarau.
— Jie mano — įsigijau parduotuvėje.
— Kodėl?
— Todėl, kad negalėjau rasti to, ko reikėjo.
Paviršiuje lieku rami, bet viduje verdu.
— Įrankiai sandėliuke.
— Negalėjau rasti to, ko reikėjo, — pakartoju, — todėl
nuvažiavau ir nusipirkau.
Rosas rankomis įsisprendžia į klubus, pirštais paliečia odinį
diržą. Jį nupirkau aš. Nupirkau geltonus polo marškinėlius ir
rusvai žalsvas kelnes. Batus ir trumpikes, kurias, esu tikra,
dabar mūvi. Rosui tereikia atsidaryti spintą ir išsitraukti
nupirktus drabužius. Išskalbtus, išdžiovintus, išlygintus ir
sulankstytus.
— Sumanei paišlaidauti? Priminsiu, kad mūsų laukia dvejos
vestuvės.
Dvejos vestuvės, dėl kurių jis nepajudino nė piršto. Jos
užgriuvo ant mano galvos, kaip metų metais užgriūdavo
pamokų ruoša, šokių repeticijos, apsilankymai pas
odontologą ir meilės dramos. Žinau, kiek kainuos dukterų
šventė, nes moku sąskaitas.
— Neturėjau to, ko reikėjo, — lėtai ir atsargiai pakartoju, —
todėl nuvažiavau ir nusipirkau.
Rosas, vyras, kuriam užstačiau savo gyvenimą, meta į
mane tokį paniekos kupiną žvilgsnį, kad pasijuntu basomis
įžengusi į dilgėlyną.
— Bete, nemoki jais net naudotis.
Jeigu kada nors jaučiau norą įvykdyti žmogžudystę, jaučiu
jį dabar. Išblėsusi meilė gali sudeginti iki pelenų.
Kartais gali nieko nepalikti.
 42
Gyvenu šiame name dvidešimt dvejus metus, bet tik dabar
pradedu Suprasti, kokio dydžio mūsų virtuvė. Valau trupinius
ir kavos dėmes, kurių nepalikau, nes noriu save užimti.
Ištuštinu šaldytuvą ir šaldiklį, nugrandau ledus ir sudedu
atgal šaldytus briuselinius kopūstus, kurių niekada nevirsiu.
Išdėlioju prieskonius pagal indelio dydį. Štai. Dabar jis
niekada neberas pomidorų padažo.
Rosas negrįš šį vakarą, rytoj arba poryt. Grįš anksčiausiai
po dviejų dienų, jeigu nusileidęs oro uoste nesumanys iš
karto keliauti į biurą. Nesidomėjau jo planais, nes jie man
nerūpi. Nepasigesčiau jo net po mėnesio. Metas pripažinti,
kad niekada nevirsiu briuselinių kopūstų ir nepasiilgsiu savo
vyro.
Stovėdama virtuvėje negaliu suprasti, kaip, po velnių, čia
atsidūriau. Kas man nutiko? Kas nutiko mano gyvenimui?
Apsisukau, pagalvoju, ir išvydau jį.
Nuo tos akimirkos viskas pasikeitė ir niekada nebebus taip,
kaip anksčiau. Nesvarbu, kad atsisveikinau su juo ant
užpakalinės automobilio sėdynės, tarp šlaunų jausdama jo
pirštus, o burnoje — liežuvį. Nesvarbu, kad esu atsakinga už
savo dukras, kurios nusipelnė motinos, galinčios susitvarkyti
su savo bėdomis. Nesvarbu, kad viskas baigėsi. Tai įvyko, ir
aš niekada nebebūsiu tokia pati.
Skausmas ir sunkumas krūtinėje nėra naujas — esu jautusi
šiuos dieglius anksčiau. Prieš kelerius metus kurį laiką buvau
įsitikinusi, kad man sutriko širdies ritmas. Mečiau rūkyti,
pradėjau sveikiau maitintis ir sportuoti, taigi nebuvau viena
tų moterų, galėjusių baigti gyvenimą penktoje dešimtyje,
apie kurias kalbama pusbalsiu.
Dabar būsiu viena tų moterų, apie kurias kalbama
prisidengus delnu, moteris, kuri po daugiau nei dvidešimties
metų bendro gyvenimo paliko savo vyrą.
Skausmą kelia kostochondritas, šonkaulių krūtinkaulinio
galo kremzlių uždegimas, gydomas tik poilsiu ir kartais
antiinflamatoriais. Diegliai sustiprėja, kai kvėpuoju, ir
nuslopsta, kai liaujuosi. Neprarandu ironijos. Užmerkusi akis
prispaudžiu pirštus po kairiąja krūtimi. Jaučiuosi taip, tarsi
mane smaigstytų ietimi.
Smaigstytų tiesiai į širdį.
Staiga subyru kaip kortų namelis. Suklumpu ant kietų
virtuvės grindų, viena ranka bandydama numalšinti širdies
skausmą, kita tramdydama raudą. Namuose nieko nėra, bet
nenoriu palūžti kaip tą kartą duše. Nenoriu pasiduoti, bet
sudedu ginklus.
Palūžtu.
Esu godi savanaudė. Negaliu įveikti savo troškimų, todėl
pakylu nuo grindų. Pasiimu telefoną. Mano vargšė širdis
pradeda daužytis dar greičiau, kai ekrane išvystu raudoną
vienetą. Nežinau, kas atsiuntė žinutę. Nesužinosiu, kol jos
neperskaitysiu.
Vonioje padedu telefoną ant spintelės ir nusiprausiu veidą.
Iš naujo pasidažau, nors dabar šešios vakaro, o aš esu
namuose.
Apžiūrinėju savo veidą, kurio bruožai tokie pažįstami, kad
tapo svetimi. Visai kaip nuolat kartojami žodžiai praranda
prasmę. Prisiverčiu suskaičiuoti iki dešimt, tada iki dvidešimt.
Iki šimto. Šimto penkiasdešimties. Marija neseniai tvarkė
namus, bet aš dar kartą iššveičiu klozetą, dužo kabiną ir
vonią. Perlankstau rankšluosčius. Sutvarkau kosmetikos
stalčių.
Pagaliau, nebegalėdama ilgiau tverti, perskaitau žinutę.
Andrėja nori atšaukti rytojaus pietus. Apsidžiaugiu, nes
turėsiu laisvą šeštadienį ir galėsiu išsimiegoti. Prisileisti vonią
ir paskaityti knygą. Anksti atsigulti. Turėčiau elgtis tinkamai.
Savaime suprantama, pasielgiu priešingai.
Surenku vieną vienintelį žodį, bet mano pirštai taip dreba,
kad tris kartus jį taisau.
Labas.
Sulaikiusi kvapą laukiu, kol išvysiu, kad žinutė perskaityta.
Abiem rankomis laikau telefoną, laukdama, kol Vilis atsakys.
Laukiu. Laukiu. Laukiu.
Labas.
Kita klimaksą išgyvenanti moteris tikriausiai pašėltų, bet aš
pajuntu tokį palengvėjimą, sulaukusi atsakymo, kad
nekreipiu dėmesio į jo turinį.
Kaip laikaisi?
Gerai, otų?
Atsargiai sukame ratus kaip du nepažįstamieji. Negaliu to
pakęsti, bet galiu suprasti. Aš sugrioviau mūsų santykius,
todėl turėčiau palikti jį ramybėje. Negaliu. Nenoriu.
Puikiai, — atsakau. — Skaitau Ką veiki tu? Linksminiesi?
Tyla. Tyla. Tyla. Laikas slenka. Matau, kad Vilis perskaitė
mano žinutę, bet, šunsnukis, neatrašo. Negaliu lieti ašarų.
Galiu tik pykti ir laukti. Tą akimirką, kai nusprendžiu
pasiduoti ir atsuku vandenį, ketindama daryti tai, ką buvau
suplanavusi — nusiprausti po dušu ir įsitaisyti su knyga
lovoje — gaunu atsakymą.
Aš „Trinity“
Mėlynos ir žalios šviesos, žemų dažnių muzika. Prisimenu
„Trinity“. Mudu ten šokome. Man išdžiūsta burna ir pradeda
peršėti akis. Jau noriu visai išjungti telefoną, kai sulaukiu dar
vienos žinutės:
Atvyk už dviejų valandų.
 43
Lėtai braunuosi per minią, nekreipdama dėmesio į
besišypsančius vyrus ir tiriančius moterų žvilgsnius. Jie man
neįdomūs. Prasispraudžiu pro jaunąsias vakarėlių liūtes ir jų
klegesiui neabejingus kostiumuotus vyrus.
Pagaliau išvystu Vilį.
Jis stovi atsirėmęs į turėklus, vienoje rankoje laiko gėrimą
ir kalbasi su tamsiaplauke mergina. Ji jauna ir graži. Vilki
senamadiškus drabužius. Viktorijos laikų stiliaus garbanos,
raudoni lūpų dažai, lenkti išpešioti antakiai ir nuogas rankas
bei krūtinę puošiančios istorinės tatuiruotės. Mergina nėra
įsimintina ir pati tą žino. Ji nusuka žvilgsnį, apsimesdama
abejinga Vilio kalboms, bet matau, kaip atsistoja arčiau.
Jaunystėje elgiausi taip pat.
Vilis palinksta prie jos ir kažką sukužda į ausį. Mergina
atlošia galvą ir nusijuokia. Jis dar kurį laiką nesitraukia ir
priliečia jai nuogą petį.
Nekenčiu jo.
Noriu jo.
Vilis pastebi mane, bet esu tikra, kad pamatė vos atėjau.
Jis nesišypso ir nekviečia prieiti. Pirštų galais perbraukia
merginai nuo kaklo linkio iki riešo, priliečia pirštus ir tik tada
atsitraukia.
Tarp mūsų būriuojasi žmonės. Aš stoviu kaip įbesta.
Nežinau, ar galėčiau pajudėti, bet negaliu stovėti stumdoma
minios ir mindoma girtų merginų, kurios net blaivios
nepastovėtų ant aukštakulnių. Pajutusi ant rankos šaltus
purslus ir aitrų alaus kvapą, žengiu į priekį.
— Elizabete! — apsimeta nustebęs Vilis. Apsimeta ne dėl
manęs, dėl jos. Jis žengia artyn ir, mano nuostabai,
apkabina. Manyje auga pyktis, bet negaliu jo atstumti. —
Čelse, čia Elizabetė.
Čelsė kilsteli galvą ir nuoširdžiai nusišypso. Nespaudžia
man rankos, bet palinksta artyn.
— Labas!
 Pažvelgiu į ją, tada į Vilį, vėl į ją.
— Labas, malonu susipažinti.
Vilis apkabina mane per liemenį ir prisitraukia.
Mudu susiremiame klubais.
— Ką gersi?
Pažvelgiu į merginą priešais mus. Jos rankoje vaisinis
gėrimas. Atsisuku į Vilį.
— Purviną martinį.
Jis šiek tiek nustemba, bet linkteli ir pasuka prie baro.
Mudvi pažvelgiame viena į kitą taip, kaip žvelgia moterys, kai
tarp jų atsiduria vyras. Aš stengiuosi nebūti bjauri, ji atrodo
tiesiog susidomėjusi.
— Kiek laiko pažįsti Vilį? — siurbtelėdama gėrimo paklausia
Čelsė.
Jos lūpos nepriekaištingai padažytos.
— Kelis mėnesius, o tu?
— Šįvakar supažindino bendras draugas. Jis fotografas,
tiesa?
— Taip.
— Neblogas, — priduria. — Mačiau jo nuotraukas. Ieškau
darbo. Man patinka pin-up stilius, noriu įsitrinti į kokį
fetišistinį žurnalą. Navinas sako...
— Pažįsti Naviną?
Čelsė nutyla, tada suraukia lenktus antakius.
— Taip, jis čia buvo. Judu pažįstami?
Nespėju atsakyti, nes grįžta Vilis. Jis įteikia man gėrimą.
Taurė vėsi ir slidi. Skonis aitrus. Ragauju liežuviu ir lėtai
nuryju. Vilis stebi, kaip juda mano kaklas.
Galiausiai pastatau tuščią taurę ant baro. Nežiūrėdama į
Vilį, tariu Čelsei:
— Paliksiu jus pasikalbėti apie nuotraukas.
Ji mane sustabdo:
— Neišeik dėl manęs. Ei, dievinu šią dainą, gal norit
pašokti?
Žinoma, norime!
Mes susirandame vietos šokių aikštelėje ir judame pagal
muziką. Alkoholis trenkia į galvą — nesiteisinu, tik sakau kaip
yra Jaučiuosi apsvaigusi. Pasiduodu garsams ir akimirkai
užsimerkiu, bijodama, kad nuo mirgančių šviesų apsisuks
galva. Kai atsimerkiu, Vilis stovi man už nugaros suėmęs už
klubų, bet aš mačiau, kaip žiūrėjo į merginą.
Mudu judame, vėliau, jis atsiduria tarp mūsų su Čelse.
Nesame vienintelė trijulė. Skamba Britney Spears „3“, todėl
jų prisipildo visa salė. Minia juda. Raitosi, glaustosi,
stumdosi. Kažkas priglunda man prie užpakalio ir prispaudžia
prie nugaros Viliui, šokančiam su Čelse. Mergina šypsosi
vyrui, kurį pati įstūmiau jai į glėbį.
Pasiūliau jam susirasti kitą moterį, bet nenoriu to stebėti.
Nereikėjo čia ateiti.
— Išeinu! — sušunku jam į ausį.
Vilis tikriausiai išgirsta tik mano balsą, bet pastebi, kad
atsitraukiu ir braunuosi per minią. Seniai būčiau išėjusi, jei
kelio nebūtų pastojęs būrelis jaunuolių. Prie manęs prisišlieja
vaikinas su kostiumu ir atsilaisvinusiu kaklaraiščiu. Galiausiai
pavyksta nuo jo išsivaduoti ir rasti laisvą vietą.
Kažkas sugriebia mane už rankos. Deja, ne Vilis.
Čelsė suraukia antakius.
— Nepabėk.
— Man... tikrai reikia išeiti.
Viduje per karšta. Gėrimas per stiprus. Salėje per šviesu,
muzika kurtina, o mano širdis daužosi kaip pašėlusi.
Skausmas grįžta, bet sulaikiusi kvėpavimą pasijuntu dar
blogiau.
— Man taip pat! — sušunka Čelsė. — Einam!
Vilis prisijungia prie mūsų. Netrukus atsiduriame lauke, kur
oras gerokai vėsesnis, ir aš galiu lengviau atsikvėpti. Jis
apkabina mane ir prisitraukia. Pažvelgia į veidą. Suraukia
antakius.
— Ar viskas gerai? Kas nutiko?
Aš papurtau galvą. Ką turėčiau jam atsakyti?
— Per greitai išgėriau savo martinį.
— Iškviesiu taksi, — pasiūlo Čelsė.
 Aš sužavėta — ji akimirksniu sustabdo automobilį. Kai
įsitaisome ant užpakalinės sėdynės, atsiduriu viduryje.
— Koks tavo adresas? — paklausia ji Vilio.
Lofte man liaujasi svaigti galva ir diegti širdį. Vis dėlto
jaučiuosi ne savo vietoje. Nenorėjau taip baigti vakaro. Geriu
džiną su toniku Vilio virtuvėje, kol jiedu su Čelse kalbasi apie
man negirdėtus žurnalus — „Stockings“, „Garterbelt Monthly“
ir „Betty“.
Galiausiai Čelsė išsineria iš savo vintažinės suknelės ir lieka
su dailiais autentiškais senoviniais apatiniais — kelnaitėmis,
liemenėle, kojinių laikikliu ir kojinėmis. Lūpos vis dar
nepriekaištingai padažytos, bet akių pieštukas nusitrynęs.
Plaukai šiek tiek susitaršę. Ji pozuoja, o Vilis fotografuoja.
Aš stebiu.
Čelsė geidulingai primerkia apsunkusius vokus. Atrodė
susikausčiusi klube, bet prieš kamerą atsipalaiduoja. Atsisega
liemenėlę ir leidžia jai nuslysti pilnomis krūtimis. Praveria
lūpas. Pozos tampa tikslesnės, kai Vilis pradeda ją drąsinti.
Čelsė neišsirengia nuogai, todėl atrodo dar seksualesnė, bet
nusimauna kelnaites, likdama su diržu ir kojinėmis. Jos
trikampis tvarkingai pakirptas. Ji atsiklaupia ant kėdės,
praskečia kojas ir akiplėšiškai šypsodamasi pažvelgia sau per
petį.
Ne į kamerą, į mane.
— Nufotografuok Elizabetę, — pasiūlo kimiu balsu.
Vilis nesustoja.
— Elizabetė nemėgsta fotografuotis.
— Kodėl?
— Nemėgsta, ir tiek.
Sutrinku, kad jis už mane atsakinėja.
Čelsė pakyla nuo kėdės ir su kojinėmis prieina artyn,
priversdama mane parausti.
— Nusifotografuokim, bus erotiška.
Aš papurtau galvą.
Neturėčiau nustebti, bet nustembu, kai Čelsė mane
pabučiuoja. Jos liežuvis trumpas ir saldus. Kyščioja jį taip
greitai, kad nespėju pajausti skonio, bet išgirstu sparnų
plazdenimą. Garsas nustebina labiau nei bučinys. Čelsė per
šilkinę suknelę delnais suima mano krūtis. Stoviu netekusi
žado.
Ji pažvelgia į Vilį.
— Manai, neįkalbėsim?
Jis akimirką abejingai žvelgia į mus, tada nusišypso. Gūžteli
pečiais. Pakelia fotoaparatą, bet nepriglaudžia prie veido —
tik parodo ir atsargiai padeda ant staliuko.
— Nežinau, viskas priklauso nuo jos.
Čelsė pažvelgia į mane. Mudvi taip arti, kad galiu matyti
klijais prie vokų pritvirtintas dirbtines blakstienas ir vyzdžius
juosiančius kontaktinius lęšius. Ji įsiremia į mane krūtimis.
Nežinau, kur žiūrėti ir liesti. Nežinau, ar labiau noriu ją
atstumti, ar prisitraukti.
Vilis stebi, kaip Čelsė dar kartą mane pabučiuoja. Šįkart
ilgiau. Giliau. Ji prisiglaudžia prie manęs taip, kad nežinau,
kur dėti rankas. Nežinau, ar noriu toliau bučiuotis. Neturiu
patirties su moterimis. Nesu patyrusi tokių glamonių.
Smulkios Čelsės rankos užtikrintai slysta mano kūnu.
— Ne?
Ji atsitraukia ir pažvelgia į Vilį. Tada į mane. Akimirkai
kilsteli antakius. Atrodo susimąsčiusi. Tada suima mane už
riešo ir nutempia prie Vilio. Pristumia mus vieną prie kito.
— Pabučiuok ją.
Vilis paklūsta. Pasijuntu užtikrintai — jo lūpas pažįstu
geriau nei save. Jis panardina rankas man į plaukus, suima
už sprando ir atlošia galvą. Skruostu nuslysta žemyn ir
įsikniaubia į kaklą. Tada vėl prisitraukia. Jo penis kietas, o
bučiniai šiurkštūs. Jis įžnybia man į kaklą. Trukteli plaukus. Iš
mano lūpų išsiveržia aimana.
Čelsė akimirksniui dingsta. Staiga tvyksteli fotoaparato
blykstė — viena, antra, trečia. Vilis paliko jį įjungtą. Iš
virtuvės ir gatvės plūsta šviesa, bet mus gaubia šešėlis. Vilis
sudejuoja.
Pažvelgiu į Čelsę. Ji stebi mus spindinčiomis akimis,
sėdėdama ant kėdės. Jos kojos pražergtos. Viskas matosi.
Nemeluosiu, mintis, kad esu stebima, žadina geismą.
Ragauju uždraustą vaisių. Pajuntu švelnų jos prisilietimą ir
drėgną liežuvį. Vėl išgirstu sparnų plazdėjimą.
Nenoriu atsidurti rampų šviesoje. Kartais galiu būti
vojaristė, bet nesu ekshibicionistė. Nebesijaudinu, kad Čelsė
užėmė mano vietą, bet nenoriu tapti pasirodymo dalimi.
Ji prisispaudžia pirštus prie klitorio ir akimirkai įsikiša juos
vidun, bet, išvydusi mano žvilgsnį, suglaudžia kojas ir
pakreipia galvą. Mums nereikia žodžių. Ji linkteli, pakyla nuo
kėdės ir pradeda rinktis drabužius.
Kai buto durys užsidaro, Vilis pakelia galvą. Jo lūpos
drėgnos, akys žvilga. Veidas, kai priglaudžiu prie jo skruostą,
įraudęs ir šiltas.
— Ji išėjo, — atsakau į nebylų klausimą.
Burnoje pajuntu muilo skonį. Mane užlieja neviltis ir pyktis.
Prisimenu, kaip Vilis žvelgė į ją klube. Pajuntu pavydą. Jis
pakvietė mane, kad pamatyčiau jį su kita moterimi. Įtūžtu.
Šiurkščiai jį pabučiuoju. Mudu susitrenkiame dantimis.
Smakrais. Atstumiu jį nuo savęs.
Vilis suraukia antakius.
— Kas tau darosi?
— Štai kas, — atšaunu, pirštu besdama jam į krūtinę.
Jis sugriebia mane už riešo, neleisdamas toliau jo baksnoti.
— Ką tai turėtų reikšti?
— Nieko.
Aš trukteliu ranką, bet Vilis manęs nepaleidžia.
Mudu vos gaudome kvapą. Mano širdis daužosi kaip
pašėlusi.
Speneliai sustangrėję, o tarpkojį maudžia taip stipriai, kad
atiduočiau bet ką už prisilietimą. Nenorėdama suteikti jam
malonumo, įžūliai iškeliu smakrą.
— Jau vėlu, man metas.
Išgirstu mūsų pirmojo pasimatymo aidą. Nenorėjau grąžinti
prisiminimų, bet Vilio lūpomis nuvilnija šypsena.
Jis tvirtai laiko mano riešą.
 — Taip.
Aš pliaukšteliu jam per ranką. Negaliu šaipytis. Negaliu
šypsotis. Negaliu flirtuoti.
— Paleisk.
Vilis sužaibuoja akimis.
— Supykai dėl Čelsės?
— Nejau turėčiau?
Negaliu rasti rankinės. Delnu persibraukiu per susitaršiusius
plaukus. Mano lūpų dažai nusitrynę.
— Ne.
Aš liaujuosi blaškytis. Mudu nemirksėdami žvelgiame
vienas į kitą.
— Žinojai, kad ateisiu. Pats mane pakvietei. Sakiau, kad
greitai būsiu.
— Nežinojau, kad ten bus ji. Navinas parašė, kad nori
supažindinti su viena mergina. Pasakiau jam, kur esu.
— Ar sakei jam, kad ateisiu?
Vilis atrodo prasikaltęs.
— Kodėl taip padarei?
— Nepagalvojau.
Matau, kad jis meluoja.
— Navinas negali sužinoti.
Vilis atkakliai žvelgia į mane. Jis nebesišypso ir netgi atrodo
rimtas.
— Nieko neplanavau, Elizabete.
Kai ištaria mano vardą, išgirstu žuvėdrų klyksmą.
— Mačiau, kaip į ją žiūrėjai.
— Žinoma, žiūrėjau! Ji norėjo fotografuotis!
Stovime vienas priešais kitą kaip du kovotojai ringe.
Sugniaužiu kumščius ir tvirtai suspaudžiu lūpas. Nugara
srūva prakaitas. Apsilaižau sūrias lūpas. Mano gerklė
surakinta.
— Norėjai ją išdulkinti!
— Žinoma, norėjau, — po ilgos pauzės atsako Vilis. — Nesu
aklas.
Nuo jo žodžių man atima kvapą. Skausmas krūtinėje tampa
 nepakeliamas. Priglaudžiu delną, bet jis nepraeina. Iš
skausmo negaliu kvėpuoti.
— Užsikrušk.
Vilis sugriebia mane už rankos ir nepaleidžia net tada, kai
perveriu jį žvilgsniu.
— Pati sakei susirasti kitą moterį. Pati sakei...
— Tai nereiškia, kad noriu ją matyti! — sušunku. —
Nereikia man jos rodyti!
— Nori, kad likčiau vienas? Palieki mane, bet nori, kad su
niekuo nesimatyčiau?
Tiesa degina kaip aitrus gėrimas. Mudu susigrumiame. Vilis
stipresnis, todėl kai išsivaduoju iš jo gniaužtų, akimirksniu
sugriebia mane už kitos rankos, neleisdamas atsitraukti. Aš
traukiuosi, jis velkasi paskui, abu plūstamės paskutiniais
žodžiais, kurių nebespėju sekti, nes jie įgyja benzino skonį ir
sieros kvapą. Galėčiau pasprukti, jeigu užminčiau jam ant
kojos, spirčiau į tarpkojį arba įkąsčiau. Prieš daugelį metų su
mergaitėmis vietiniuose Jaunųjų krikščionių moterų
asociacijos kursuose išmokome skirtingų savigynos būdų.
Nekantrauju juos išbandyti, bet Vilis staiga liaujasi šaukti ir
stumdytis.
— Matau, kaip manęs nekenti. Tikriausiai norėtum smogti į
veidą. — Jis paleidžia mano žastą ir sugriebia riešą.
Nenuleisdamas žvilgsnio, lengvai papurto ranką. — Pirmyn!
— Neketinu švaistytis kumščiais...
— Tada trenk antausį, — ramiai pasiūlo Vilis.
— Neketinu...
— Norėjau ją išdulkinti. Norėjau išdulkinti ir barmenę.
Nespėjai jos pamatyti, bet ji karšta merga su didžiuliais
papais. Norėjau išdulkinti merginą trumpa suknele, kuri įėjo
paskui tave. Jos šikna sutverta bybiui.
— Liaukis.
— Dairausi į moteris kiekvieną dieną. Galvoju, kaip
jausčiausi jose, galvoju, kokio skonio jų putės. Kartais
norėčiau baigti joms tarp papų. Galėčiau nuleisti vien apie tai
pagalvojęs.
 Drebu visu kūnu, bet negaliu pajudėti.
— Užsičiaupk.
— Aną dieną nuėjau į knygyną, kur norėjau tiesiog salėje
parversti ir gerai išdulkinti pardavėją — ji smulkutė,
tikriausiai nesveria penkiasdešimties kilogramų. Norėjau
laižyti ją, kol pradėtų klykti...
Pirmą kartą gyvenime trenkiu skambų antausį. Vilio galva
pasisuka į šoną, jis svirduliuodamas atšoka. Ant skruosto
raudonuoja mano pirštų atspaudai. Vilis neprisidengia jų
delnu. Išsigąstu, kai lūpų kampe pasirodo skaisčiai raudonas
lašas. Vilis jį nusilaižo. Mudu tylime.
Jis lėtai suklumpa prieš mane ant kelių ir veidu įsikniaubia
tarp kojų. Jo karštas alsavimas persismelkia per ploną sijono
audinį. Rankos nuogomis blauzdomis pakyla iki šlaunų.
Aš priliečiu jo plaukus — iš pradžių lėtai, pačiais pirštų
galais. Suleidžiu juos, kai Vilis pradeda uostyti makštį ir
nosimi susiranda klitorį. Man iš gerklės išsiveržia laukinis
riksmas. Būtų keista galvoti, jaučiant jo lūpas.
Vilis pamažu pakelia sijoną, patraukia į šoną kelnaites ir
apžioja klitorį. Linkstančiais keliais tvirčiau įsikimbu jam į
plaukus. Jis delnais suima mane už sėdmenų ir laižydamas
prisitraukia dar arčiau. Viena ranka priliečia vidinę kelio pusę,
ragindamas užmesti koją jam ant peties.
Dievulėliau. Noriu baigti, bet jis erzindamas sulėtina tempą.
Nebegaliu išstovėti. Jaučiu, kad tuoj parkrisiu. Ištirpsiu.
Palaima trenkia kaip žaibas, matau tik ją. Jaučiu. Užuodžiu.
Ragauju. Vilio burna stebuklinga. Stoviu prilaikoma jo
liežuvio ir pirštų ant sėdmenų. Vis dar skendžiu palaimoje,
kai jis pristumia kėdę. Pradedame judėti vienu ritmu. Aš
apsisuku ir atsiremiu į kėdę delnais, tada dilbiais. Mano
užpakalis nuogas, kojos praskėstos. Išgirdusi, kaip jis
atsisega užtrauktuką, sulaikau kvapą.
Vilis įsiskverbia į mane, nenumovęs kelnaičių. Pirmas dūris
švelnus ir lėtas. Netrukus pasipila šiurkštūs ir gilūs smūgiai.
Jis dulkina mane taip stipriai, kad iš visų jėgų įsitveriu kėdės
šonų. Pirštai dega, o galva daužosi į medinę atkaltę. Skauda.
Skauda visą kūną. Mane vėl užlieja palaima, bet šįkart
skausmas ir malonumas taip persipina, kad nebegaliu jų
atskirti.
Baigusi suklumpu ant kelių ir skruostu prisispaudžiu prie
kėdės. Negaliu pajudėti. Vilis suklumpa šalia manęs, veidu
prisiglaudžia prie nugaros ir apkabina per liemenį. Nepatogu
taip klūpoti, bet nenoriu nutraukti šios akimirkos. Tiesą
sakant, nežinau, ar galėčiau.
Vilis virpėdamas giliai įkvepia. Mudu susipiname galūnėmis.
Aš įsitaisau jam tarp kojų, jis glosto man plaukus.
Kvėpuojame vienu ritmu. Jo širdies ritmas ramina.
Nepasakyčiau, kad dabar patogiau, bet nenoriu ištrūkti.
Galiausiai atsitraukiu ir švelniai priliečiu savo pirštų žymes
jam ant skruosto. Panašu, kad liks mėlynė. Turės ją nešioti.
Aš pabučiuoju lūpų kamputį, iš kurio sunkėsi kraujas. Vilis
prisitraukia mane.
— Nemaniau, kad pasirodysi.
Jau vėlu, bet iš lauko sklinda gatvės triukšmas. Aš
priglaudžiu ausį jam prie krūtinės ir klausausi širdies dūžių.
Pakėlusi galvą pabučiuoju į pulsuojančią vietą po ausimi.
— Maniau, kad išsiskyrėme, — sako Vilis.
Aš tyliu.
— Buvau neištikimas.
Nežinau, apie ką jis kalba. Neištikimas? Ar galima
apgaudinėti žmogų, kuriam nieko nežadėjai? Žmogų, kuris
gyvena santuokoje?
— Buvau neištikimas savo žmonai. Daug kartų. Tiesą
sakant, visą laiką ją apgaudinėjau. Ne todėl, kad būčiau
norėjęs ar jautęsis nelaimingas. Kartais tiesiog
pasinaudodavau proga.
Girdėdama tokią išpažintį, turėčiau atsitraukti, bet dar
stipriau prisiglaudžiu. Užmerkiu akis ir įsikimbu, tarsi jis
galėtų mane sugerti.
— Išsiskyrėme dėl mano kaltės. Ji mane paliko. Nekenčia
manęs iš visos širdies. Vedę žmonės neturėtų šlaistytis.
Galiausiai vis tiek kuris nors lieka įskaudintas.
 Aš sujudu. Priliečiu jam veidą.
— Atleisk, Vili.
Jis pasuka galvą, norėdamas pabučiuoti man ranką, bet
pirmiausia tvirtai ją suspaudžia.
— Įtūžau, kai pasiūlei susirasti kitą moterį.
— Maniau, kad kalbu rimtai, — atsakau. — Pasirodo, esu
godi savanaudė. Atleisk.
Mudu karštligiškai pasibučiuojame, burnoje pajuntu kartėlį.
— Noriu, kad būtum laimingas, — sušnabždu jam į
lūpas. — Žinau, kad susirasi kitą moterį. Nenoriu, kad
amžinai liktum vienas. Tik kurį laiką...
Tai blogiausia, ko galiu jo prašyti. Baisu, savanaudiška ir
godu. Pasigailiu šių žodžių, vos juos ištarusi. Vis dėlto toliau
glaudžiuosi ir bučiuoju. Delnais suimu veidą ir apibėriu
bučiniais.
— Būnam kartu, o tada tu išeini. Lieku visiškai vienas.
Mąstau, kaip tavęs trokštu, bet negaliu turėti. Antausis vieni
niekai palyginti su skausmu, kai tavęs nėra šalia.
Juk gali turėti, pagalvoju. Gali turėti viską.
Kartais ištariame žodžius, norėdami pasijusti geriau.
Kartais norėdami, kad geriau pasijustų kitas. Neištariu myliu
tave, nes šie žodžiai priverstų mus pasijusti blogiau.
Neištariu jų, nes mylėdamas nenori skaudinti kito.
— Žinau, kodėl pasiūlei man susirasti kitą moterį, —
prisipažįsta Vilis. Suprantu, kodėl jis taip laukė antausio. —
Bet vis vien įtūžau.
— Nenoriu, kad manęs nekęstum.
— Niekada negalėčiau tavęs nekęsti, — atsako Vilis, — bet
nenoriu susirasti kitos moters.
— Privalai. Vieną dieną susirasi.
Prieš man paliekant vyrą.
Vilis tyli. Aš pabučiuoju jį, norėdama įsiminti jo formas ir
skonį — tarsi galėčiau pamiršti. Tada išsilaisvinu iš jo glėbio ir
ištiesiu skaudančius raumenis. Mano galūnės nutirpusios ir
nusėtos mėlynėmis. Vilis taip pat atsistoja.
— Neturėjau pasirodyti. Sakiau, kad turime viską baigti,
bet nesugebu padėti taško. Atleisk, kad tave skaudinu.
Staiga man iš lūpų pasipila žodžiai. Negaliu jų sulaikyti.
Nenoriu meluoti, o tylėti reikštų išdavystę.
— Noriu, kad būtum laimingas, Vili, nes tave myliu.
Jis išsigąsta. Tada nušvinta. Norėtų atsakyti, bet aš
papurtau galvą ir jį nutildau.
— Tai klaida. Neverta klausti, ar viskas blogai baigtųsi.
Galim klausti, kaip blogai baigtųsi. Nenoriu tau blogo.
Nenoriu tavęs skaudinti — tu vertas daugiau.
— Dar kartą mane palieki?
Vilis bando atrodyti nerūpestingas, bet nė vienas iš mūsų
nesijuokia.
Jeigu ištarsiu dar bent vieną žodį, pratrūksiu raudoti, todėl
tik linkteliu galva. Noriu dar kartą jį pabučiuoti, bet
pabučiavusi niekada neišeisiu iš šio buto. Negrįšiu namo.
Nieko nesaugosiu. Tiesiog ištiesiu rankas ir viską pamesiu.
Aš nuryju ašarų gumulą ir susikaupiu.
— Skausmas greitai praeis.
— Ar tiki tuo, ką sakai?
— Taip, — pameluoju. — Noriu, kad kai ką dėl manęs
padarytum.
— Padarysiu viską, ko paprašysi.
— Pasakyk, kad manęs negeidi ir nemyli.
Vilis tyli. Nusuka akis. Įdėmiai stebiu jo smakro linkį,
plaukus aplink ausis ir neskustus skruostus.
— Pasakyk, kad manęs negeidi, Vili. — Man užlūžta
balsas. — Prašau.
Vilis nežiūrėdamas į mane papurto galvą.
— Privalai tai padaryti, — įsakmiai tariu kimiu balsu.
Darausi žiauri. — Pasakyk, kad manęs negeidi ir nemyli.
Antraip negalėsiu tavęs palikti.
Noriu, kad jis paprašytų manęs pasilikti.
Noriu, kad pažvelgtų į mane, bet jis nežiūri. Stovi nusukęs
veidą, įtraukia pečius ir pirštais nervingai barbena per kelį.
Sukilus jausmų audrai, nuryju seiles. Burnoje pajuntu kraujo
skonį.
 Galbūt turėčiau elgtis priešingai. Prašyti jo prisipažinti man
meilę. Prisipažinti, kad manęs geidžia. Prisipažinti, kad negali
be manęs gyventi. Įsivaizduoju, kaip skambant liūdnai dainai
tarsi sulėtintame filme klaupiuosi priešais jį ant kelių ir
maldauju, velniai rautų, maldauju manęs nepaleisti.
Aš nemaldauju.
Jis to neištars.
Aš neprašysiu.
Galiausiai neatsigręždama išeinu pro duris.
 44
Viskas baigta, galvoju, sėdėdama ir tuščiai žvelgdama pro
langą. Šįkart tikrai viskas baigta. Vilis prisipažino, kad jį
liūdinu ir skaudinu. Nebeketinu žaisti ir apsimetinėti, kad
viskas gerai baigsis.
Supratusi, kad nebereikės sukti galvos, kaip rasti jam laiko,
pajuntu nusimetusi naštą. Galėsiu susitelkti į darbą ir savo
gyvenimą. Dingus Viliui turėsiu marias laiko.
Dingus Viliui atsivers tuštuma.
Manęs neguodžia mintis, kad tuštuma plytėjo dar prieš
mums susitinkant. Anksčiau nežinojau, bet dabar žinau, ko
man trūksta.
Nesąmonė, pagalvoju, tikras mėšlas.
Pervertiname laimę. Galbūt esame jai nesukurti. Galbūt
geriausiu atveju galime jaustis patenkinti. Nuolankūs. Irtis
per gyvenimą, dėkodami už gerus dalykus ir priimti
sunkumus. Galbūt taip nugyvensiu likusį gyvenimą. Gerą
gyvenimą, už kurį nuolankiai dėkosiu.
Velniop visatą, leidusią išvysti, kaip atrodo džiaugsmas.
Jeigu tik jis nebūtų toks bailus! Jeigu tik aš nebūčiau tokia
užsispyrusi ir dėl jo išsiskirčiau!
 45
Namai skendi tyloje.
Neišsakyti žodžiai kybo kaip tamsus debesis. Neprašiau
Roso išsikraustyti arba miegoti svečių kambaryje.
Neišsikrausčiau pati. Mes vis dar miegame vienoje lovoje.
Kiekvienas savo pusėje. Tarp mūsų lengvai tilptų dar vienas
žmogus.
Nesakiau Rosui, kad noriu skirtis, bet kiekvieną dieną
žiūrinėju nekilnojamojo turto puslapius. Kiekvieną dieną
skaičiuoju turto dalybų išlaidas. Vaikštau po kambarius ir
liečiu daiktus, spręsdama, ką paliksiu, o ką pasiimsiu.
Nepasigesiu dekoratyvinių vazų, žvakidžių, virtuvės reikmenų
su kvailomis funkcijomis kaip granatų sėklų išėmiklis.
Daugybė beverčių ir brangių rakandų.
Jeigu Rosas ką nors pastebi, neprataria nė žodžio. Jis toliau
rūpinasi savo reikalais, aš toliau skalbiu, moku sąskaitas,
perku maistą ir tvarkau mūsų gyvenimą. Nepasitinku jo prie
durų, bet jau seniai to nedarau.
Jeigu liksiu, taip atrodys visas likęs gyvenimas.
Prieš pradėdama gyventi savo gyvenimą, turiu ištekinti
dukteris. Likus dviem savaitėms iki didžiosios dienos, jos
nutraukia nuomos sutartis ir grįžta namo, todėl prireikus
visada esu šalia.
Po vestuvių abi apsigyvens su savo vyrais. Žaklina Bostone,
Katerina — Kolorade. Pastaruosius ketverius metus dukterys
nebegyveno namuose, bet dabar viskas bus kitaip.
Pagalvojusi, kaip jų ilgėsiuosi, nuveju šią mintį šalin.
Pasiruošimą vestuvėms kiekvieną dieną lydi Žaklinos
manijų audra ir keista Katerinos ramybė. Žaklina švyti ir
pyksta. Katerina tyli ir mąsto. Žaklina apsipila ašaromis ir
svaidosi žaibais, kai Katerina tiesiog akyse nyksta. Savaitės
pabaigoje atrodo kaip pamėklė.
Vieną dieną, kai Roso ir Žaklinos nėra namuose, paklausiu:
— Katerina, kas vyksta?
Ji atkakliai tyli. Iš pradžių manau, kad meluos, bet ji
atsisuka ir pasverdama kiekvieną žodį ištaria:
— Mama, jeigu ištekėsiu už Ričo, anksčiau ar vėliau
atsidursiu kalėjime už žmogžudystę.
Tikriausiai tikisi, kad likus savaitei iki šventės priminsiu
įdėtas pastangas. Suknelę, ceremoniją, medaus mėnesį,
svečius.
Aš suimu ją už rankų ir tariu:
— Tada netekėk.
Katerina neapsipila ašaromis. Tikriausiai viską jau išverkė.
Ji giliai atsidūsta ir greitai sumirksi.
— Aš jo nemyliu, bet manau, kad jis myli mane. Kaip jam
pranešiu, kad negaliu ryžtis žengti šio žingsnio?
Neklausiu, kodėl ji negali ryžtis. Neįkalbinėju. Mėgstu Ričą.
Jis mielas vaikinas. Jiedu draugauja nuo pirmųjų koledžo
metų. Vis dėlto Katerina — mano mergaitė, todėl lieku jos
pusėje.
Spusteliu jai rankas.
— Tiesiog taip ir pasakyk.
— Labai jį įskaudinsiu.
— Žinoma.
— O jeigu klystu? — pravirksta Katerina.
Duodu patarimą, kurį norėčiau gauti pati.
— Pasaulis niekada nelauks, kol pasikeisi. Gali pasinaudoti
proga arba likti toje pačioje vietoje, kol viskas judės pirmyn.
Katerina giliai atsidūsta, bet jos skruostai atgyja.
— Tėtis pašėls. O Ričas... Mama, nežinau, kaip reikės jam
pasakyti. Jis pasius. Svečiai...
— Pusė atvyks sveikinti Žaklinos. Nesuk dėl jų galvos. Likus
savaitei, visi galės atšaukti viešbučių rezervacijas. Ričas bus
įskaudintas iki širdies gelmių, bet geriau padaryti tai dabar
nei kitą savaitę. Arba kitą mėnesį. Arba kitais metais. Arba
po dvidešimties metų, — tyliai priduriu ir dar kartą spusteliu
jai rankas.
Katerina linkteli ir mane apkabina.
— Ačiū, mama.
Patrinu jai nugarą, kaip darydavau guosdama vaikystėje.
Seniai praėjo laikai, kai užliūliuodavau verkiančias dukras
bučiniais, bet džiaugiuosi, kad vis dar galiu būti naudinga.
— Pasikalbėsiu su Riču, — pažada Katerina. — Ar galėsi
pasikalbėti su tėčiu ir Žaklina? Įsivaizduoju, kaip ji pašėls.
— Žinoma. Viskas bus gerai.
Taip sakau, norėdama nuraminti Kateriną. Rosas įpykęs
šaukia apie iššvaistytus pinigus, o Žaklina puola į isteriją dėl
sesers skyrybų. Ji nekalba apie naudą, svečius ir šventę.
Pasijuntu kalta, kad laikiau ją nuotakų karaliene. Kaip galėjau
pamiršti, kad sesers skausmą nuo mažų dienų išgyvendavo
kaip savąjį.
Susėdame virtuvėje. Žaklina su Džefu. Katerina be Ričo —
pasak jos, jis stebėtinai gerai priėmė naujieną ir netgi
pasidalijo savo abejonėmis. Mudu su Rosu — mano vyras vis
dar įpykęs, bet labiau už viską susirūpinęs dukterų gerove.
Matau, kad rūpinasi ne tik dėl pinigų. Turiu pripažinti, kad
visada buvo nuostabus tėvas ir dažniausiai geras vyras.
Geriausias, koks tik galėjo būti. Daugiau negaliu reikalauti.
Esame šeima laimėje ir bėdoje. Manau, visada ja liksime.
Vėliau, kai dukterys sugula, ir namas nutyla, ištariu:
— Rosai, noriu su tavimi pasikalbėti.
 46
Aš išlipu iš traukinio ir išsikviečiu taksi. Šalta pavasario
dulksna skverbiasi už apykaklės, bet mano oda dega, todėl ši
vėsa maloni. Norėdama apsaugoti plaukus, apsigaubiau galvą
skarele. Blakstienas paryškinau vandeniui atspariu tušu — jis
apsaugos ne tik nuo lietaus. Vilkiu orui tinkamą vilnonį paltą,
mūviu storas kojines ir aviu šiltus batus. Kartais žiema
siaučia net kovo mėnesį.
Pirmiausia jam paskambinau. Norėjau, kad būtų pasiruošęs
ir nenustebtų. Norėjau suteikti progą pasakyti, kad manęs
nelaukia. Iš dalies tikėjausi, kad jis taip pasakys. Taip
nenutiko.
Vilis pasitinka mane prie durų. Nužvelgiu jį taip godžiai,
tarsi ištroškusi būčiau gavusi stiklinę vandens. Vanduo garsiai
laša nuo mano suskleisto lietsargio. Vilis paima jį ir įstato į
didelę vazą prie durų. Rūpestingai nuvelka paltą.
Dvejodamas pažvelgia į mane ir pakabina skarelę. Tai ta pati
skarelė, kuria buvau užrišusi jam akis. Abu ją prisimename.
Vilis pasiūlo kavos ir arbatos. Vyno. Vis dar esu ištroškusi,
bet papurtau galvą ir prasmunku pro jį prie aukšto lango, pro
kurį plūsta pilka šviesa.
Pamažu nusirengiu. Nusiaunu batus, nusimaunu kojines.
Nusivelku susagstomą suknelę. Lieku su nėriniuotais satino
apatiniais. Galiausiai nusimetu ir juos. Nieko neslepiu.
Vilis paima fotoaparatą. Priglaudžia prie veido.
Spragtelėjimas sprangaus ir sauso skonio kaip dulkės. Vilis
kreipiasi į mane vardu ir moko pozuoti. Pasigirsta bangų
mūša.
Jis visada bus mano vandenynas.
Vilis juda aplink mane, spragsėdamas aparatu.
Pozuodamas. Taikydamasis. Galiausiai tiesiog liesdamas. Jis
padeda aparatą ir lūpomis priglunda man prie sprando.
Nuslysta nuogais pečiais. Juda užtikrintai, bet delsdamas.
Pirštų galais perbraukia per stuburo slankstelius ir rankas.
Mudu suneriame pirštus. Nebesigėdiju savo nuogumo, nes
prieš jį jaučiuosi graži.
Paskutinis kartas. Aš atsegu ir nuvelku jam marškinius.
Atsegu diržą, džinsus. Atsiklaupiu ir nosimi priglundu prie
švelnios plaukuotos vidinės šlaunies pusės. Pirštais susirandu
ir nutraukiu žemyn trumpikes. Apžioju.
Pažymiu.
Lūpomis, rankomis, liežuviu ir dantimis pažymiu kiekvieną
kūno dalį. Skiriu dėmesio kiekvienam lopinėliui, nes liečiu jį
paskutinį kartą. Noriu amžinai nešiotis šį prisiminimą.
Įsidėmėti švelnią ir saldžią vidinę alkūnės pusę. Vidines kelių
puses. Dantimis paženklinu kaulėtas ir kietas čiurnas.
Kiekvieną pirštą, kiekvieną sąnarį.
Lūpomis priglundu prie pulsuojančių riešų. Delnų. Pasiekusi
raktikaulių įdubas, suvirpu. Ilgai uostau duobutę kaklo
apačioje. Pabučiuoju smakrą. Skruostus. Delnais suimu jo
veidą ir prisitraukus mirksėdama kutenu blakstienomis, kol
jis tyliai nusijuokia. Pabučiuoju užmerktas akis.
Pirštais perbraukiu jam per plaukus. Pirštų galais ir lūpomis
įsidėmiu ausų linkius ir pečių keteras. Apibėriu bučiniais
stuburą ir dailias duobutes ant juosmens virš sėdmenų.
Pasiimu ir pasisavinu viską.
Nenoriu nieko pamiršti. Jo kvapo ir skonio. Mirtinai jį myliu.
Mirtinai mėgaujuosi. Norėčiau taip mirti, bet liksiu gyva. Eisiu
pirmyn, nekreipdama dėmesio į skausmą, net jeigu labiau už
viską norėčiau amžinai likti.
Mūsų susitikimą galima apibūdinti labai įvairiai, bet aš
visada vadinsiu jį meile. Vadinu net tada, kai greitis apsuka
galvą, o aš suleidžiu nagus jam į odą. Kai jis kandžioja mane
iki mėlynių ir apsukęs negailestingai perveria iš nugaros. Kai
lovūgalis girgžda nuo karštligiškai įsikibusių pirštų, o jis taip
stipriai peša man plaukus, kad atlošiu galvą. Kai jis sako
negalintis tverti mūsų išsiskyrimų, o aš kaip maldą kaskart
vis garsiau kuždu jo vardą.
Taip, netgi tada, kai aš maldauju.
Visata suteikia mums tai, ko norime, bet ne visada taip,
kaip norime. Neprisimenu, kiek kartų nuilsusi ir dūsaudama
patyriau orgazmą. Per daug malonumo. Per daug skausmo.
Galiausiai, kai jis įsismelkia į mane, o sulig atodūsiu smėliu
pabyra mano vardas, galiu tik stipriai jį apkabinti ir visa
širdimi mylėti.
— Ką daryti su nuotraukomis? — paklausia Vilis, kai
snūduriuojame, stebėdami ledinio lietaus purslus ant lango.
Temsta.
— Pasilik, — atsakau. — Jeigu nori, pasilik.
Vilis uždeda delną man ant pilvo ir apsiverčia.
— Ar tau reikia grįžti?
Manęs laukia tik tuščias butas, dar neapstatytas
mėgstamais daiktais.
Neatsakau, bet atsisuku į jį — mudu suglaudžiame galvas
ant vienos pagalvės. Jis taip arti, kad net prieblandoje matau
auksines kibirkštis jo žalsvose akyse.
— Ar prisimeni laiką, kai vienas kito nepažinojome?
— Prisimenu.
— Vili, ar tikrai manai, kad galėtume būti kartu?
Jis neatsitraukia, bet jo veidas įsitempia.
— Taip, galvojau apie tai.
— Manai, kad nieko neišeitų?
Jis delsia atsakyti.
— Manai, kad su manimi būtų geriau, nes nesi patenkinta
savo gyvenimu. Tiesa ta, kad po mėnesio išsiskirtume. Kas
būtų tada?
Kas būtų tada?
— Bent jau žinotume, — atsakau. — Bent jau būtume
pabandę. Pabandykim.
Vilis tyli, todėl aš jį pabučiuoju. Apsimetame, kad tai
tebuvo žodžiai. Bučiuoju jį, kol nebejaučiu lūpų, o kai jis
susirango šalia manęs ir padeda galvą ant krūtinės, glostau
plaukus, kol užmiega. Tada lėtai pakylu, tyliai apsirengiu ir
išeinu nepalikusi raštelio, nes savo mylimiesiems niekada
neturėtume sakyti, kad jie sudaužė mums širdį.
 47
Įsėdu į kitą traukinį ir galiausiai atsiduriu prie vandenyno.
Vanduo priartėja ir atsitraukia. Vandenynas nuolat keičiasi,
bet visada lieka toks pats.
Amžinybės akimirkoje aš esu vandenynas. Tampu jūra. Ji
bučiuoja mane druska, o aš galvoju, ar prisiminusi jį visada
jausiu ašarų skonį.
Taip.
Jo balso prisiminimas visada turės druskos skonį ir kvepės
smėliu, vėju ir žuvėdrų klyksmu.
Kai kurie žmonės nugyvena visą gyvenimą, nepajautę to,
ką aš pajusdavau kaskart, kai jis į mane pažvelgdavo. Taip,
man skauda. Mirtinai skauda, bet aš gyvensiu. Išmoksiu
paleisti, tiesiog paleisti. Nesigailėti. Nesielvartauti. Giliai
širdyje visada šiek tiek skaudės, bet su tuo galima gyventi.
Skauda ne visada ir tik truputį, todėl tai ne taip svarbu.
Vanduo skalauja mano kojas, kriaukles, jūržoles ir
akmenis. Juodus, rusvus, baltus, pilkus. Tarp jų yra tas, kurio
ieškau. Tereikia atidžiai žiūrėti. Štai ir jis, pusiau įsmigęs į
smėlį, nedaug trūko, kad nepastebėčiau.
Širdies formos akmuo.
Visata duoda mums tai, ko norime. Aš nuvalau smėlį ir
pirštu perbraukiu per apvalainus kraštus. Tai nuostabiausias
širdies formos akmuo, kokį esu radusi. Gražiausias mano
kolekcijoje. Todėl plačiai užsimoju ir įmetu jį į vandenį.
Kada nors.
Nereikalauju, noriu.
Prašau.
Staiga grįžta spalvos. Vėjo šiurenimas virsta muzika, o
paukščių čiulbėjimas varpelių skambėjimu. Mano širdis plaka
įprastu ritmu.
Mano širdies šulinys labai gilus, o jo dugne tamsu.
Jis buvo mano vandenynas.
Nežinau, ar būčiau nuskendusi, nes staiga supratau, kad
moku puikiai plaukti.
 Galėčiau rašyti nesiklausydama muzikos, bet, laimei,
neturiu jos atsisakyti. Dalijuosi garso takeliu, kurio klausiau,
rašydama „Sudaužysiu tau širdį“. Paremkite kūrėjus,
pirkdami jų muziką. She Wants Revenge „Tear You Apart“
The Commodores „Oh No“
John Waite „Missing You“
Rachael Yamagata „You Won’t Let Me“
Maroon 5 „One More Night“
Stars Go Dim „Crazy“
Staind „Everything Changes“
Phil Collins „Against All Odds“ ir
Kate Nash „Nicest Thing“
 Romano „Sudaužysiu tau širdį“ galima klausytis kaip roko
operos. Laikykitės eilės sekos, ir dainos papasakos jums visą
istoriją.

Roko opera „Tear You Apart“

Rihanna „Where Have You Been“
Ellie Goulding „Starry Eyed“
Edwyn Collins „A Girl Like You“
The Wanted „Glad You Came“
Meredith Brooks „What Would Happen“
Halestorm „I Get Off“
Kelly Clarkson „Addicted“
Halestorm „In Your Room“
Rihanna „Birthday Cake“
Michael Jackson „Beat It“
Ed Sheeran „Kiss Me“
AC/DC „You Shook Me All Night Long“
Flight of the Conchords „A Kiss Is Not a Contract“
David Guetta, Crystal Nicole & Tyrese Gibson „I’m a
Machine“ Joshua Radin „They Bring Me to You“
Marina and the Diamonds „Starring Role“
She Wants Revenge „I Don’t Want to Fall in Love“