USA

£ NT KLEYPAS

=--> Iabai tikėtina, kad didžiausios priešingybės užmėgs

santykius, kurie tęsis ilgai. Tačiau kas galėtų atskleisti paslaptį,
kodėl du žmaės traukia vienas kitą?
LISA
KLEYPAS

also
omanas

ilnius
 Versta iš: Lisa Kleypas,
Smooth Talking Stranger,
St. Martin's Paperbacks, 2009
Copyright O Lisa Kleypas, 2009

Iš anglų kalbos vertė

Emilija Grigulaitė

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet
į
koks panašumas tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma
ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais
(internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti
panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo.
Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno

Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

O Emilija Grigulaitė,
vertimas
iš anglų kalbos, 2019
e Živilė Adomaitytė,
knygos dizainas, 2019
ISSN 2335-7126 O Shutterstock.com, viršelio nuotrauka
ISBN 978-609-03-0510-2 O „Svajonių knygos“, 2019
Gregui,
nes kiekviena diena, praleista su tavimi, yra tobula.
Visada Tave mylėsiu —

L.K.
 - -
Nekelk ragelio, pasakiau išgirdusi skambant mūsų
namų telefoną. Gal tai nuojauta, o gal paranoja, bet tas
skambutis kažkodėl išblaškė ramybę, į kurią it į kokoną
buvau susisupusi.
- Kodas 281, - tarė mano vaikinas Deinas, kaitinantis
keptuvėje sojų varškę, suverstą į ekologiško pomidorų
padažo skardinę. Deinas buvo veganas, kitaip sakant, jis
vartojo sojų baltymus, užuot gavęs jų iš maltos jautienos
ir aitriųjų paprikų troškinio. To gana, kad bet kuris kitas
Teksaso senbuvis apsiverktų, tačiau dėl Deino aš stengiausi
prie to priprasti. - Matau skambinančiojo telefono numerį.
281. Hjustonas. Nuo skaitmenų mane ištiko hi-
šių
trijų
perventiliacija.
-
- Tai mano mama arba sesuo, pasakiau apimta nevil-
ties. - Tegul įsijungia atsakiklis. Aš nė su viena iš jų nesi-
kalbėjau mažiausiai dvejus metus.
Dzrr!
Deinas, kuris maišė įbėręs į keptuvę saują šaldytų dar-
žovių, stabtelėjo ir tarė:
- Tu niekur nepabėgsi nuo savo baimių. Argi ne tai nuo-
lat kartoji savo skaitytojams?
 Lisa Klcypas

Aš dirbau „Vibe“, internetinio žurnalo, rašančio apie

savitarpio santykius, seksą ir miestiškąją kultūrą, patarimų
skilties redaktore. Savo skiltį sukūriau studentiškame leidi-
nyje dar studijuodama universitete, pavadinau ją „Klausk
Nepriklausomos panelės“ ir
greitai įgijau sekėjų. Baigusi
studijas pasiūliau „Nepriklausomą panelę“ žurnalui „Vibe“
ir gavau pasiūlymą rengti savaitinę skiltį. Dauguma mano
patarimų buvo skelbiama viešai, tačiau pageidaujantiems
išsiųsdavau mokamus asmeniškus atsakymus. Norėdama
užsidirbti papildomai, kartais parašydavau kokį straipsnį
moterims skirtiems žurnalams.
- Aš nebėgu nuo savo baimių, - atsakiau Deinui. - Bėgu
nuo giminaičių.
Dzrr!
- Geriau atsiliepk, Ela. Juk visada ragini žmones drąsiai
spręsti iškilusias problemas.
- Taip, tačiau aš pati esu linkusi nekreipti į jas dėmesio
-
ir leisti joms mane graužti. Lėtai prisėlinau prie telefono
aparato ir atpažinau numerį. - O Dieve. Mama.
Dzrr!
- Atsiliepk, - paragino Deinas. - Kas blogiausio gali at-
sitikti?
Spoksojau į telefoną su baimingu pasišlykštėjimu.
- Per trisdešimt sekundžių
ji
gali pasakyti man ką nors
tokio, kad aš vėl nežinia kiek laiko būsiu priversta vaikščioti
pas psichoterapeutą.
Dzrr!
- Jeigu neišsiaiškinsi, ko ji nori, - tarė Deinas, - visą naktį
nerimausi.
Sunkiai atsidususi čiupau ragelį.
 Aksominio balso pakerėta

- Alio?
- Ela, papuoliau į
kritišką padėtį!
Mano mama Kendė Varner nuolat papuldavo kritišką
į
padėtį. Ji laikėsi taktikos „Stulbink ir baugink“, buvo tikra
dramų karalienė. Tačiau taip sumaniai slėpė, kad nedaug tai
buvo žmonių, įtariančių, kas vyksta už uždarų jos namų
durų. Ji ir iš dukterų reikalavo bendradarbiauti kuriant mitą
apie laimingą mūsų šeimos gyvenimą, o mudvi su Tara taip
ir elgėmės, nieko neklausinėdamos.
Kartais mama norėdavo pabendrauti su manimi ir mano
jaunesne seserimi, tačiau greitai netekdavo kantrybės ir
susierzindavo. Mes įpratome pastebėti net menkiausius
ženklus, perspėjančius apie jos nuotaikos kaitą. Buvome
audrų medžiotojos ir balansavome ant ribos: stengėmės
išlikti arti viesulo, bet nepapulti į patį sūkurį.
Nuėjau
į
svetainę, toliau nuo Deino
- Kaip laikaisi, mama? Kas atsitiko?
indų barškėjimo. ir
- Juk tik ką
sakiau. Katastrofa! Šiandien atsibeldė Tara.
Pasirodė nė neperspėjusi. Ji turi kūdikį.
- Savo kūdikį?
-O kam jai reikėtų kieno nors kito kūdikio? Taip, savo.
Ar
tu žinojai, kad ji laukėsi?
- Ne, - išspaudžiau grabaliodama sofos atkaltę. Atsirė-
miau pusiausėda. Sukilo šleikštulys. - Nežinojau. Mes
į ją
nebendravome.
Kada tu pastarąjį kartą pakėlei telefono ragelį ir jai
—

paskambinai? Ar bent kartą prisiminei kurią nors iš mu-

dviejų, Ela? Vieninteles savo giminaites? Ar mes tau išvis
ką nors reiškiame?
Neįstengiau nė žodžio ištarti, mano širdis bumbsėjo lyg
 Lisa Kleypas

džiovintuvas, pilnas šlapių sportbačių, apėmė siaubingai

pažįstamas jausmas, pasivijęs iš praeities. Bet aš buvau
jau nebe vaikas. Priminusi sau, kad esu moteris, baigusi
universitetą, turinti darbą, nuolatinį vaikiną ir būrį gerų
draugų, sugebėjau ramiai atsakyti:
- Siunčiau atvirukus.
- Jie nenuoširdūs. Tame, kurį gavau pastarosios Moti-
nos dienos proga, nebuvo nė žodžio apie visa tai, ką aš dėl
tavęs padariau, kol užauginau. Apie visas tas džiaugsmo
akimirkas.
Priglaudžiau delną prie kaktos vildamasi, kad tai padės
irmano smegenys nesprogs ir
neišsitaškys.
- Mama, ar Tara dabar pas tave?
—Manai, aš tau skambinčiau, jeigu būtų? Ji... - jos žod-
žius nutraukė fone pasigirdęs piktas kūdikio klyksmas. —

Girdi, kas pas mane dedasi? Ji paliko jį čia, Ela! Ir išėjo! Ką

man dabar daryti?
-
Ar Tara sakė, kada grįš?
-
Ne.
- Tai su ja nebuvo vaikino? Ar Tara pasakė, kas kūdikio
tėvas?
— Nemanau, kad
pati tai žino. Ji sužlugdė savo gyve-
ji
dabar jos nenorės.
nimą, Ela. Joks vyras
- - pasakiau, - tačiau šiais laikais dau-
Gal tuir nustebsi,
gybė netekėjusių moterų turi vaikų.
- tiek tai
Vis gėda. Juk žinai, ką man teko iškentėti, kad
tonenutiktų tau ir Tarai.
- Po pastarojo tavo sutuoktinio, - pasakiau, - mudvi su
Tara verčiau būtume pasirinkusios gėdą.
Motinos tonas tapo ledinis:

10
 Aksominio balso pakerėra

- Rodžeris buvo geras vyras. Mūsų santuoka būtų ne-

nutrūkusi, jeigu judvi su Tara būtumėte pasistengusios su
juo sutarti. Aš nekalta, kad mano pačios dukterys jį
išvarė.
Jis mylėjo jus, tik judvi nesuteikėte jam progos to įrodyti.
Pabalinau akis.
- Rodžeris mylėjo mus truputį per daug, mama.
- Ką tuo nori pasakyti?
— Mes turėdavome miegoti kėde užsibarikadavusios
duris, kad naktį jis neįsmuktų į miegamąjį. Nemanau, kad
trokšdavo pataisyti mums apklotus.
- Tu viską prasimanei. Niekas netiki tokiais tavo pais-
talais, Ela.
- Tara tiki.
- Rodžerio ji neprisimena, - triumfuodama pasakė man
motina. - Visiškai jo neprisimena.
- Ar tau, mama, tai atrodo normalu? Ar normalu, kad
atmintis blokuoja kai kuriuos vaikystės prisiminimus? Ne-
manai, jog Tara turėtų ką nors prisiminti apie Rodžerį?
— Manau, taip yra todėl, kad
ji
geria ir vartoja narkotikus.
Polinkį svaigintis ji paveldėjo iš tėvo.
- Taip būna ir dėl vaikystėje patirtų traumų, seksua-
linės prievartos. Mama,
o gal Tara paprasčiausiai nuėjo į

parduotuvę?
- Tikrai ne. Ji paliko raštelį.
- Ar skambinai jai į mobilųjį telefoną?
- Aišku, kad skambinau. Ji neatsako, - mama kone duso
iš nekantrumo.
praleidau
- Pačius geriausius savo gyvenimo metus aš
rūpindamasi jumis. Daugiau nenoriu to patirti.
Esu per jauna turėti vaikaitį. Nenoriu, kad kas nors apie jį
sužinotų. Atvažiuok pas mane, Ela, ir pasiimk tą vaiką, kol
 Lisa Kleypas

dar niekas nepamatė! Dėk jį kur nors, antraip aš paskam-

binsiu socialinei tarnybai.
Perbalau išgirdusi jos balse aštrias gaideles, supratau,
kad tai ne tuščias grasinimas.
— Nieko nedaryk, - pasakiau. - Ir niekam neatiduok kū-
dikio. Po kelių valandų aš būsiu pas tave.
- Turėsiu šįvakar atšaukti pasimatymą, - piktai subur-
bėjo mama.
- Man labai gaila, mama. Atvažiuosiu. Jau einu iš namų.
O kol kas tu
pasirūpink mažyliu. Palauk manęs, gerai?
Mama padėjo ragelį. Aš virpėjau iš jaudulio, kondicio-
nieriaus atvėsintas oras glostė sprandą ir vertė drebėti.
„Kūdikis, -
pagalvojau su liūdesiu. Taros kūdikis.“ -
Sunkiai vilkdama kojas grįžau į virtuvę.
- -
Iki šio skambučio, pasakiau, maniau, kad nieko -
blogiau už tavo šeimininkavimą virtuvėje šįvakar nebegali
nutikti.
buvo nukėlęs keptuvę nuo viryklės. Į mar-
Deinas jau
tinio taurę jis įpylė kažkokio šviesiai oranžinio skysčio.
Atsisukęs padavė man, žalios jo akys buvo sklidinos drau-
giškos užuojautos.
- Paragauk truputį.
Gurkštelėjau saldaus imbierinio marmalo ir išsiviepiau.
- Ačiū. Ketinau susimaišyti ko nors stipresnio su morkų
sultimis. - Padėjau taurę į šalį. - Bet geriau susilaikysiu.
Šįvakar turiu vairuoti.
Žvelgiau į susirūpinusį Deino veidą, jo ramumas ir blai-
it
vus mąstymas apgaubė mane šilta antklodė. Jis buvo įpras-
to grožio lieknas šviesiaplaukis, įdegęs ir kiek atsainus, at-
rodė
it amžinas poilsiautojas, ką tik sugrįžęs iš paplūdimio.

12
 Aksominio balso pakerėta

Dažniausiai džinsus ir kanapių pluošto

Deinas vilkėdavo
marškinėlius, avėdavo sandalus, tarsi visada būtų pasirengęs
spontaniškai iškeliauti į kurį nors pusiaujo regioną. Jeigu
paprašytum Deino apibūdinti tobulas atostogas, tai būtų
ekstremali išgyvenimo kelionė per džiungles apsiginklavus
vien nailoniniu vandens krepšiu ir kišeniniu peiliuku.
Deinas nebuvo matęs nei mano motinos, nei sesers, bet
aš gana daug papasakojau jam apie jas, atsargiai traukda-
ma iš atminties prisiminimus lyg
trapius praeities reliktus.
Buvo nelengva kalbėti apie praeitį, bet kurį jos etapą. Prisi-
verčiau atskleisti Deinui pagrindinius dalykus: mano tėvai
išsiskyrė, kai buvau penkerių, ir tėvas mus paliko. Paskui
apie tėvą girdėjau tik tiek, kad jis įsigijo naują žmoną, prasi-
manė naujų vaikų ir mudviem su Tara nėra vietos naujame
jo gyvenime.
Nors
jis
irsusimovė kaip tėvas, negalėjau jo kaltinti dėl
pabėgimo. Tik nerimą kėlė mintis, kad tėvas žinojo, kam
mus palieka. Gal manė, jog dukterims geriau gyventi su
motina. Arba vylėsi, kad mūsų motina ilgainiui taps ge-
resnė. Gal bijojo, kad kuri nors iš jo dukterų, o gal ir abi,
užaugs visai tokios pat kaip jų motina, - to mūsų tėvui
tikrai būtų buvę per daug.
Aš neturėjau nė vieno svarbaus vyro savo gyvenime, kol
Jutoje susipažinau su Deinu. Jis buvo nuolaidus, suprato
mano siunčiamus ženklus ir
nereikalavo per daug. Su juo
aš pirmą kartą pasijutau saugi.
Vis dėlto mūsų santykiams kažko trūko, tai nedavė man
ramybės lyg į batą įkritęs akmenėlis. Nežinau, ko iš tikrųjų
trūko, bet tas trūkumas neleido mudviem su Deinu visiškai
suartėti.
 Lisa Kleypas

Stovėjome virtuvėje ir Deinas uždėjo man ant peties šiltą

delną. Mano kūną
krečiantis drebulys ėmė slopti.

-
- Išto, ką nugirdau, man aišku, tarė Deinas, - kad Tara
netikėtai atsiradusį kūdikį primetė motinai, o ši ruošiasi
parduoti jį per eBay.
- Atiduoti socialinei tarnybai, - patikslinau. - Jai dar
netoptelėjo mintis apie eBay.
- Ko mama nori tavęs? iš
- Ji reikalauja, kad aš nuspręsčiau, ką daryti su kūdi-
-
kiu, pasakiau ir
apsivijau save rankomis. - Nemanau, jog
pati mėgino ieškoti išeities.
- Tai niekas nežino, kur dabar yra Tara?
Papurčiau galvą.
- Nori, kad aš važiuočiau kartu? - ramiai paklausė Dei-
nas.
- Ne, atsakiau vos jam spėjus užduoti klausimą. - Tu
-
ir taip turidaug darbo.
Deinas neseniai įkūrė įmonę, prekiaujančią aplinkos
stebėsenos prietaisais, verslas klestėjo, jį darėsi sunku su-
valdyti. Jam būtų nelengva atsitraukti nuo darbo.
- Be to, - pasakiau, - aš nežinau, kiek laiko sugaišiu
ieškodama Taros, o kai surasiu, neaišku, kokia bus jos sa-
vijauta.
- Ojeigu tau iškils sunkumų su tuo kūdikiu? Ne, leisk
paklausti kitaip: ką tu darysi, kad tau neprimestų to kū-
dikio?
- Gal galėčiau parsivežti jį čia kelioms dienoms? Tik
tol, kol...
Deinas ryžtingai papurtė galvą.
- Nevežk
jo čia, Ela. Mums nereikia jokių mažylių.

14
 Aksominio balso pakerėta

Piktai dėbtelėjau jį.

- Ojeigu tai būtų poliarinės meškos arba Galapagų pin-
gvino mažylis? Esu tikra, tokio mažylio tu norėtum.
- Jeigu kiltų pavojus nykstančios rūšies mažyliui, pada-
ryčiau išimtį, -sutiko jis.
- Taros kūdikiui iškilo pavojus. Jis liko su mano mama.
- Važiuok į Hjustoną ir sutvarkyk šį reikalą. Aš tavęs
lauksiu.- Deinas patylėjo ir pridūrė: - Vienos. - Pasisukęs
prieviryklės jis pakėlė keptuvę su veganišku padažu ir
supylė ant dubenio viso grūdo makaronų. Ant viršaus už-
barstė susmulkintos sojų varškės. - Prieš kelionę užvalgyk...
Toks maistas ilgam suteiks tau energijos.
- Ačiū, nenoriu, - pasakiau. - Netekau apetito.
Deinas kreivai šyptelėjo.
- Taipir patikėsiu. Išvažiavusi jau po dešimties minučių
pasuksi prie artimiausio „Whataburger“ ko nors nusipirkti
pro langelį.
— Manai, kad aš tave apgaudinėju? - paklausiau su nuo-
širdžiu pasipiktinimu, kokį tik sugebėjau nutaisyti.
- Su kitu vaikinu - ne, bet dėl sūrainio... bet ką pada-
rytum.
 Man niekada nepatiko važiuoti iš Ostino į Hjustoną.
Tačiau turėdama tiek daug ramaus laiko galėjau perkratyti
vaikystės prisiminimus ir
pamėginti susivokti, kodėl Tara
pagimdė kūdikį, kuriuo pasirūpinti nėra pasirengusi.
Aš labai anksti supratau, kad turėti ko nors per daug
nėra gerai, įskaitant ir grožį. Man pasisekė, nes gimiau
vidutiniškai graži: buvau mėlynakė šviesiais plaukais ir
pieno baltumo oda, kuri, atidengta negailestingai Teksaso
saulei, nudegdavo iškart ryškiai raudonai. („Tu visai neturi
melanino, - kartą nusistebėjo Deinas. - Tarsi būtum gimusi
gyventi bibliotekoje.“) Penkių pėdų ir
keturių colių“ buvau
vidutinio ūgio ir
turėjau dailias kojas.
O štai Tara priklausė deivių kategorijai. Atrodė, kad
gamta, atlikusi būtinus bandymus su manimi, nusprendė
sukurti piece de resistance**. Tarai atiteko genetinis aukso
puodas: subtilūs veido bruožai, vešlūs labai šviesūs plau-
kai, dailios putlios lūpos - ir kolagenas čia niekuo dėtas.
Grakščią penkių pėdų
ir dešimties colių“** merginą žmonės

*
162cm. (Čia ir toliau - vertėjos pastabos.)
**
Patį nuostabiausią kūrinį (pranc.).
177 cm.
16
 Aksominio balso pakcrėta

dažnai palaikydavo supermodeliu. Vienintelė priežastis,

kodėl Tara nenuėjo tuo jai iš anksto nulemtu keliu, buvo
paprasta: ji stokojo modeliui būtinų minimalių savidraus-
mės ir ambicijų atsargų.
Dėl šios ir kitų priežasčių aš niekada nepavy dėjau Tarai.
Išskirtinis jos grožis žmones baugino, bet kartu ir skatino
ja pasinaudoti. Jie laikė ją kvailute ir turiu pasakyti, kad
toks jų požiūris visai neskatino Taros atskleisti intelekto
gebėjimų. Gražuolė neturėjo būti protinga, o jeigu buvo,
daugumai žmonių tai atrodė nepatrauklu. Tik už tokią
sėkmę paprastas pilietis buvo pajėgus atleisti kitam. Taigi
dėl grožio pertekliaus mano sesuo turėjo daug vargo. Kai
pastarąjį kartą buvau susitikusi su Tara, jos gyvenime jau
buvo daug vyrų.
Visai kaip mūsų motinos gyvenime.
Kai kurie mamos draugužiai buvo malonūs vyrai. Jie
susipažindavo su gražia linksma moterimi, vieniša dir-
bančia motina, atsidavusia dviem savo dukroms. Tačiau
ilgainiui pamatydavo, kad iš tikrųjų tai moteris, skaus-
mingai trokštanti meilės, tačiau pati nesugebanti mylėti...
Moteris, besistengianti kontroliuoti ir valdyti tuos, kurie
pamėgina per daug prie jos priartėti. Ji atstumdavo juos
ir susirasdavo naujų - nuolatinė meilužių ir draugų kaita
buvo be galo varginanti.
Antrasis mamos vyras Stivas ištempė tik keturis mėne-
sius ir padavė dokumentus skyryboms. Tai buvo malonus
žmogus, gebantis vadovautis protu, net per tokį trumpą
laiką, kol jis gyveno su mumis, supratau, kad ne visi suau-
gusieji yra tokie kaip mama. Atsisveikindamas su manimi
ir Tara Stivas su gailesčiu pasakė, kad mes esame geros

17
 Lisa Klcypas

mergaitės ir
jis pasiimtų mus drauge, jei tik galėtų. Tačiau
vėliau mama apkaltino mus dėl to, kad Stivas išėjo. Jei-
gu neišmoksime geriau elgtis, tai niekada neturėsime šei-
mos, pareiškė ji. Kai buvau devynerių, mama ištekėjo už
Rodžerio, mudviem su Tara net nepranešusi iš anksto. Jis
buvo žavingas išvaizdus vyras ir
taip draugiškai elgėsi su
mumis, savo įdukromis, kad iš pradžių mes jį mylėjome.
Tačiau netrukus vyriškis, skaitantis pasakas prieš miegą,
ėmė rodyti mums paveikslėlius, išplėštus iš pornografinių
žurnalų. Jam patikdavo žaisti su mumis ir mus kutenti, tie
žaidimai užsitęsdavo, atrodė netinkami suaugusiam vyrui
ir mažoms mergaitėms.
Rodžerisypač susidomėjo Tara, veždavosi ją pasivaži-
nėti, pirkdavo jai dovanas. Tara ėmė sapnuoti košmarus,
jai prasidėjo nervinis tikas, dingo apetitas. Ji prašė, kad
nepalikčiau jos vienos su Rodžeriu.
Kai mes su Tara mėginome papasakoti mamai apie Ro-
džerio elgesį, ji pasiuto. Netgi nubaudė mus už melavimą.
Kam nors kitam bijojome apie tai prasitarti, juk jeigu mu-
mis netiki mūsų pačių mama, tai svetimi tikrai nepatikės.
Aš neturėjau kito pasirinkimo, tik visomis jėgomis ginti
Tarą. Namuose nesitraukdavau nuo sesers nė per žingsnį.
Naktimis ji miegodavo šalia manęs, aš kėde užremdavau
duris. Vieną naktį Rodžeris gal dešimt minučių barbeno
į duris.

- Liaukis, Tara. Įsileisk mane, antraip aš daugiau nepirk-

siu tau dovanų. Noriu tik pasišnekėti. Tara... - jis stipriau
stumtelėjo duris ir kėdė sutraškėjo. - Pameni, koks geras
buvau tau anądien? Pasakiau, kad tave myliu. Daugiau toks
nebūsiu, jeigu nepatrauksi nuo durų šitos kėdės. Atidaryk,

18
 Aksominio balso pakcrėta

Tara, kitaip pasakysiu tavo mamai, kaip blogai tu elgiesi.

Ji tave nubaus.
Mažoji mano sesutė visa drebėdama susirietė į kamuolį
šalia manęs ir
užsidengė delnais ausis.
- Neįleisk jo, Ela, - sušnibždėjo. - Būk gera.
Aš taip pat buvau išsigandusi. Tačiau užklojau Tarą ir
išsiropščiau iš lovos.
-
Ji miega, - pasakiau gana garsiai, kad išgirstų tas pa-
baisa už durų.
- Atidaryk, tu bjaurybe! - jis
stumtelėjo duris stipriau,
net vyriai subarškėjo. Kur buvo mūsų motina? Kodėl ji
nieko nedarė?
Blausiame naktinių žibintų švytėjime
„Rainbow Brite“
it paklaikusi susiradau po lova rankdarbių dėžutę, kurio-
je mes laikėme savo įrankius. Pirštais suspaudžiau šaltą
metalinių žirklių rankeną. Jomis mudvi su Tara karpyda-
vome popierines lėles, paveikslėlius iš žurnalų ir iš sausų
pusryčių dėžučių.
Girdėjau, kaip Rodžeris petimi ėmė daužyti į duris, smū-
giai buvo stiprūs ir kėdė sutraškėjo. Tarpuose tarp smūgių
girdėjau sesers verksmą. Man
į
kraują plūstelėjo dozė adre-
nalino, širdis pradėjo daužytis it paklaikusi. Dusdama iš
pykčio ir stipriai spausdama žirkles aš priėjau prie durų.

į
Rodžeris vėl trenkė petimi duris, jos vėl sudrebėjo, pasi-
girdo lūžtančios medienos garsai. Į miegamąjį prasiskverbė
šviesa iš koridoriaus, kai Rodžeris kiek plačiau pravėrė
duris ir įkišo ranką vidun. Bet vos tik jis pradėjo timpčioti
kėdę, aš prišokau ir smeigiau žirklėmis jam į ranką. Jutau,
kaip metalas sminga į kažką minkšta, ir
man sukilo šleikš-
tulys. Pasigirdo duslus riaumojimas, kupinas skausmo

19
 Lisa Kleypas

ir įniršio, o tada... tada nieko... tik nutolstančių žingsnių

garsai.
Nepaleisdama žirklių grįžau į lovą pas Tarą.
- Aš bijau, - tarė mažoji sesutė, laistydama ašaromis
mano naktinius marškinius ties petimi. - Neleisk jam manęs
pasiimti, Ela.
— Rodžeris tavęs nepalies, - pasakiau jai drebėdama iš
įtampos. - Jeigu jis sugrįš, aš nudursiu jį kaip kiaulę. O
dabar pasistenkime užmigti.
Tara visą naktį miegojo prisiglaudusi prie manęs, o aš
negalėjau užmigti, širdis sudrebėdavo kaskart išgirdus kokį
nors garsą.
Ryte Rodžeris visiems laikams paliko mūsų namus.
Mama niekada nieko nepaklausė mudviejų apie tą naktį,

nepasidomėjo, kas atsitiko ar kaip mes jaučiamės, Rodžeriui

taip netikėtai dingus iš mūsų gyvenimo. Vienintelis daly-
kas, kurį iš jos tada išgirdome, buvo žodžiai:
—
Daugiau aš neparvesiu jums tėčio. Jūs jo nenusipelnėte.
Tačiau vyrų buvo ir
vėliau, kartais blogų, tačiau nė vie-
nas iš jų nebuvo toks blogas kaip Rodžeris.
O užvis keisčiausia šioje istorijoje, kad Tara neprisiminė
nei Rodžerio, nei tos nakties, kai aš suvariau žirkles jam į
ranką. Kai po kelerių metų papasakojau jai apie tai, sesuo
sutriko.
- Tikrai? - paklausė ji negalėdama patikėti. - Turbūt tu
visa tai susapnavai.
- Kitą rytą turėjau nuplauti žirkles, - pasakiau jai. Mane
išgąsdino tokia sesers reakcija. - Jos buvo kruvinos. Ir kėdė
buvo sulaužyta. Nejaugi neprisimeni?
Tara suglumusi papurtė galvą. Po šių išgyvenimų
ir
20
 Aksominio balso pakcrėta

daugybės vyrų, ilgiau neužsibūnančių mūsų namuose, aš

tapau įtari ir baikšti, nepasitikinti vyrais. Tačiau Tara pa-
ūgėjusi nuėjo kitu keliu. Ji pasirinko daugybę partnerių ir
laisvą seksą. Kažin ar daug malonumo
išvis patyrė.
ji
iš to patyrė... jei

Aš visada jaučiau poreikį saugoti Tarą, ja rūpintis. Paaug-

lystės metais ne kartą važiavau jos parsivežti iš keisčiausių
vietų, kur ją palikdavo vaikinas... Atidaviau jai pinigus,
kuriuos buvau susitaupiusi dirbdama padavėja, kad nu-
sipirktų suknelę mokyklos šokių vakarui... Lydėjau ją pas
gydytoją, kad išrašytų kontraceptinių tablečių. Tuo metu
Tarai buvo penkiolika.
- Mama sako, kad aš ištvirkėlė, - sušnibždėjo ji man
laukiamajame prie gydytojo kabineto. - Ji siunta, jog ne-
besu mergaitė.
-Tavo kūnas priklauso tau, - pakuždomis atsakiau lai-
kydama ją
šaltos
už
it
ledas rankos. - Gali su juo daryti, ką
nori. Betnepastok. Ir... man atrodo, kad neturėtum leisti
vaikinui to su tavimi daryti, jeigu nesi įsitikinusi, jog, jis
tave myli.
- Jie visi sako, kad myli, - karčiai šypsodamasi atsakė
man Tara. - kuris iš jų sako tiesą?
Kaip žinoti,
Aš bejėgiškai papurčiau galvą.
- Ar tu dar nekalta, Ela? - po kiek laiko pasiteiravo Tara.
- Aha.
- Ar todėl Brajenas paliko tave aną savaitę? Kad nedarei
to su juo?
Pakračiau galvą.
- Tai aš jį palikau. - Žvelgdama
į šiltas mėlynas
išspaudžiau liūdną šypseną, tačiau jaučiau, kad ji išėjo
jos akis

21
 Lisa Kleypas

panašesnė į grimasą. - Grįžusi iš mokyklos namo aptikau

jį su mūsų mama.

- Kąjie darė?
Ilgokai dvejojau prieš atsakydama.
-
Gėrė,
- tik tiek tepasakiau. Maniau,
visas ašaras, tačiau ir vėl apsiašarojau.
jog jau išverkiau
Ir nors Tara buvo už
mane jaunesnė, ir
ji uždėjo delną man ant galvos prisitraukė
prie siauro peties, stengdamasi paguosti. Mudvi taip ir sė-
dėjome, kol pasirodė slaugytoja ir pakvietė Tarą į kabinetą.
Nemanau, kad aš vaikystėje būčiau išgyvenusi be se-
sers, oji - be manęs. Mudvi viena kitai buvome vienintelis
ryšys su praeitimi... tai buvo mūsų stiprybė, bet kartu ir
silpnumas.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Hjustonas man patik-

tų daug
į
labiau, jeigu nežiūrėčiau jį per prisiminimų
mę. Hjustonas, plokščias, drėgnas kaip permirkusi kojinė
priz-
ir vietomis stebėtinai žalias, buvo įsikūręs gale miškingo
žemės ploto, kuris driekėsi nuo rytų Teksaso. Visuose lais-
vuose miesto plyšiuose dunksojo įsispraudę įvairiausi stati-
niai: kooperatiniai namai, daugiabučiai arba biurų pastatai.
Tai buvo be galo gyvas miestas, akį rėžiantis ir įspūdingas,
ištvirkęs ir judrus.
Palengva nuo vasaros saulės nuleipusias pievas keitė
įkaitęs asfaltas su parduotuvių rajonais ir
didžiulėmis par-
duotuvėmis. Vienur kitur stypsojo koks vienišas dango-
raižis, panašus
centro.
į
vijoklinį augalą, persodintą iš Hjustono

Mama gyveno pietvakarinėje miesto dalyje, vidurinės

klasės rajone, įsikūrusiame aplink miesto aikštę, kadai-

22
 Aksominio balso pakerėta

se garsėjusiąrestoranais ir parduotuvėmis. Dabar aikštę

buvo užėmęs didžiulis prekybos centras, prekiaujantis
namų apyvokos reikmenimis. Mano mama gyveno dviejų
miegamųjų kolonijinio stiliaus name su laibomis baltomis
kolonomis. Važiavau gatve baimindamasi akimirkos, kai
teks įsukti į kiemą.
Sustojau prie garažo. Iššokusi iš savo tojotos nuskubėjau
prie priekinių namo durų. Dar man nespėjus paspausti
skambučio, mama atidarė duris. Ji su kažkuo kalbėjosi te-
lefonu, balsas buvo tylus ir
viliojantis.
- ..pažadu tau tai padaryti, - ulbėjo ji. - Kitą kartą, -
patikino ir tyliai nusijuokė. - Ak, manau, tu žinai kaip...
Uždariau duris ir nekantriai laukiau, kol ji baigs pokalbį.
Mama atrodė taip liekna, pasitempusi, ap-
kaip visada:
sirengusi kaip paauglė popžvaigždė, nors jai greitai turėjo
sueiti penkiasdešimt. Vilkėjo juodais aptemptais marškinė-
liais, segėjo trumpą džinsinį sijoną, sujuostą netikrais bri-
liantais nusagstytu diržu, avėjo aukštakulnėmis basutėmis.
Įtempta kaktos oda atrodė lyg vynuogės odelė. Plaukai, nu-
šviesinti kaip Paris Hilton, krito iki pečių skrupulingai laku
supurkštomis bangomis. Mama permetė mane žvilgsniu ir
aš puikiai supratau, kokia jos nuomonė apie mano paprastą
baltą palaidinę, patogų priekyje susagstomą drabužį.
Klausydamasi, ką kalba pašnekovas kitame linijos gale,
mama pamojo
į
koridorių, vedantį link miegamųjų. Link-
telėjusi nuėjau ieškoti kūdikio. Namuose kvepėjo kondici-
onuotu oru, senais kilimais ir egzotišku gaivikliu, kamba-
riuose buvo tamsu ir tylu. Didžiajame miegamajame ant
tualetinio staliuko buvo palikta degti lempelė. Artinantis
prie lovos mano kvėpavimas padažnėjo iš nekantrumo.

23
 Lisa Klcypas

Lovos viduryje gulėjo kūdikis, ne didesnis už duonos kepa-

lą. Berniukas. Aprengtas žydrai jis miegojo rankas atmetęs į
šalis, burna buvo suspausta tvirtai lyg pudrinė. Užropojau
ant lovos šalia jo ir įsispoksojau į bejėgę būtybę senuko
veidu ir švelnia rausva oda. Miegančias akis dengiantys
vokai buvo gležni, su melsvu atspalviu. Nedidelė galva
padengta minkštais juodais plaukais, o pirštai - su aštriais
nagučiais, primenančiais paukščio nagus.
Visiškas kūdikio bejėgiškumas dar labiau sustiprino
mano nerimą. Pabudęs jis pradės verkti. Apsišlapins. Jam
reikės įvairiausių daiktų, apie kuriuos aš nieko nežinojau
ir neturėjau jokio noro sužinoti.
Jau beveik galėjau suprasti, kodėl Tara permetė didžiulę
savo problemą spręsti kitam žmogui. Beveik. Bet labiausiai
troškau užmušti seserį. Ji žinojo, kad palikti kūdikį mūsų
mamai - prastas sumanymas. Ji žinojo, jog mama jo ne-
augins. Ir dar žinojo, kad greičiausiai man bus pavesta ką
nors daryti. Visada aš spręsdavau šeimos problemas, kol
galų gale dingau paklususi savisaugos instinktui. Mama ir
sesuo man iki šiol tai
už neatleido.
Nuo
to dažnai pasvarstydavau, kaip ir kada ga-
laiko
lėčiau vėl pradėti bendrauti su motina ir seserimi, jeigu
mes visos trys pasikeistume ir
sugebėtume palaikyti kokius
nors prasmingus santykius. Vyliausi, gal galėtų atsitikti
taip kaip viename iš tų „Hallmark“ kino filmų: mes sėdi-
me sūpynėse prie namo, šnekučiuojamės, apsikabiname,
linksmai juokiamės.
Būtų gera. Tačiau mano šeima tokia. ne

Kūdikiui miegant klausiausi tylaus jo kvėpavimo, pri-

menančio kačiuko murkimą. Jo mažumas, jo vienišumas

24
 Aksominio balso pakerėta

užgriuvo mane nematoma sunkia našta ir

liūdesys sumišo
su pykčiu. Prisiekiau sau: aš neleisiu Tarai išsisukti. Surasiu
ją ir priversiu susitvarkyti su savo veiksmų padariniais.
Jeigu nepavyks, surasiu kūdikio tėvą ir pareikalausiu pri-
siimti dalį atsakomybės.
- Nepažadink jo, - perspėjo mama iš tarpdurio. - Sugai-
šau dvi valandas, kol užmigdžiau.
- Labas, mama, pasakiau. - Šauniai atrodai.
-
- Treniruojuosi su asmeniniu treneriu. Jis vos ištveria
nekišęs prie manęs rankų. O tu, Ela, priaugai svorio. Turi
būti atsargi... sudėjimą paveldėjai iš savo tėvo giminės, o
jie linkę tukti.
- Mankštinuosi, - nebuvau nutuku-
irzliai atšoviau. Aš
si. Atrodžiau kartus per savaitę
moteriška, bet tvirta, tris
lankiau jogos užsiėmimus. - Be to, Deinas nesiskundžia, -
gynybiškai pridūriau nespėjusi prikąsti liežuvio. Ir iškart
panorau pliaukštelėti sau per galvą. - Visai nesvarbu, kaip
kiti vertina mano figūrą, man pačiai ji visai patinka.
Mama perliejo mane žvilgsniu.
- Tu vis dar su juo?
- Taip. Ir norėčiau kuo greičiau pas grįžti, vadinasi, jį
turime surasti Tarą. Gal gali dar kartą papasakoti, kas nu-
tiko, kaiji čia pasirodė?
- Eime į virtuvę.
Pakilau lovos
nuo
ir
išsekiau paskui mamą miegamojo. iš
- Tara pasirodė iš anksto nepaskambinusi, - ėmė pasa-
koti mama, kai mudvi nuėjome
į
virtuvę, ir pareiškė: „Čia
tavo vaikaitis.“ Kaip tik taip. Aš įleidau ją į vidų, įpyliau
-
arbatos, mudvi atsisėdome pasišnekėti. Tara sakė, kad gy-
veno su jūsų pussesere Liza ir dirbo įdarbinimo agentūroje.

25
 Lisa Kleypas

Pastojo nuo vieno iš savo vaikinų, bet jis neturi galimybių jai
padėti. Supranti, ką tai reiškia. Arba jis tuščiomis kišenėmis,
arba jau yra vedęs. Liepiau Tarai atiduoti kūdikį įvaikinti,
bet ji pareiškė nenorinti to daryti. Tada aš pasakiau: „Tavo
gyvenimas jau nebus toks, koks buvo. Kai turi kūdikį, vis-
kas pasikeičia.“ Tara prisipažino jau pradėjusi tai suprasti.
Paskui ji padarė pieno mišinio ir jį pamaitino, o aš nuėjau
į
kitą kambarį snūstelėti. Kai atsikėliau, Tara jau buvo išėjusi,
o kūdikį palikusi čia. Iki rytojaus privalai jį išvežti. Mano
vaikinas negali apie jį sužinoti.
- Kodėl?
- Nenoriu, kad jis suprastų, jog esu senelė.
- Kitos tavo amžiaus moterys jau turi vaikaičių, -
pasa-
kiau dalykiškai.
—Aš neatrodau pagal savo amžių, Ela. Visi laiko mane
- -
daug jaunesne. Mano žodžiai, regis, ją įžeidė. Turėtum
džiaugtis žinodama, kas tavęs laukia ateityje.
—- Nemanau, kad ateityje atrodysiu taip kaip tu, - pasa-
kiau jai kreivai šypsodamasi. - Net dabar taip neatrodau.
- Atrodytum, jeigu truputį pasistengtum. Kodėl taip
trumpai kerpiesi plaukus? Tokia šukuosena netinka tau
prie veido.
Kilstelėjau ranką prie savo trumpos šukuosenos, vienin-
telės tinkamos tiesiems ploniems plaukams.
- Gal gali parodyti Taros paliktą raštelį?
Mama atnešė popierinį aplanką ir padėjo ant virtuvinio
stalo.
- Jis čia drauge su ligoninės dokumentais.
Atvertusi aplanką pačiame viršuje pamačiau iš sąsiuvi-
nio išplėšto popieriaus skiautę. Sesers rašysena, nelygi ir su

26
 Aksominio balso pakerėta

užraitymais, buvo skausmingai pažįstama. Žodžiai, kone

kiaurai įspausti šratinuku į popierių, rodė neviltį.

„Mieloji mama,
turiu kur nors eiti
ir viską apgalvoti. Nežinau, kada grį-
šių. Šiuo įpareigoju tave arba savo seserį Elą pasirūpinti
mano kūdikiu ir jį globoti, kol būsiu pasirengusi sugrįžti
ir jį pasiimti.
Nuoširdžiai
Tara Sju Varner“

- „Šiuo įpareigoju“, - sumurmėjau ironiškai šypsoda-

masi, pasilenkiau ir pasirėmiau delnu galvą. Sesuo vei-
kiausiai nusprendė, kad šie žodžiai suteikia jos laiškeliui
oficialumo. - Ko gero, turėtume susisiekti su Vaiko teisių
apsaugos tarnyba irpranešti, kas atsitiko. Antraip kas nors
gali nuspręsti, kad kūdikis pamestinukas. - Žiūrinėdama
aplanke sudėtus dokumentus aptikau gimimo liudijimą.
Tėvas jame nenurodytas. Kūdikis gimęs lygiai prieš savaitę,
jo vardas ir pavardė - Lukas Varneris. - Lukas? - nusiste-

bėjau. - Kodėl Tara davė jam tokį vardą? Ar mes pažįstame

kokį nors Luką?

nio
Mama priėjo prie šaldytuvo
limonado „Big Red“.
ir išsitraukė skardinę dieti-

- Man atrodo, kad jūsų pusbrolio Porkio tikras vardas

yra Lukas. Bet Tara jo nepažįsta.
- Mes turime pusbrolį Porkį?
sūnus.
- Jis tikras jūsų pusbrolis, Dičkio
daugybės giminaičių, su kuriais mes neturė-
Vienas iš
jome nieko bendra. Giminėje pernelyg daug prieštaringų

27
 Lisa Klcypas

irsutrikusių asmenybių, kad būtų galima sukviesti vieną

būrį - mes buvome gyva DSM-1V* iliustracija. Vėl paė-
į
miau gimimo liudijimą.
- Tara gimdė Moterų ligoninėje. Gal žinai, kas tuo metu
buvo su ja? Ar
ji ką nors papasakojo?
-
Su Tara buvo jūsų pusseserė Liza, - pasigirdo pagie-
žingas motinos atsakymas. -
Tu pati turėsi jai paskambinti,
jei norėsi išgirsti detales. Man ji
nieko nesakys.
- -
Paskambinsiu. Aš... sutrikusi papurčiau galvą. Kas -
darosi Tarai? Ar ji tau nepasirodė prislėgta? Arba išsigan-
dusi? Gal ji serga?
Mama įsipylė limonado ant ledukų ir stebėjo, kaip kyla
rausvos putos.
- Ji buvo liūdna. Atrodė pavargusi. Daugiau nieko ne-
pastebėjau.
- Galbūt tai laikotarpio po gimdymo negalavimai. Gal
Tarai reikia antidepresantų.
Mama šliūkštelėjo į limonadą šlakelį degtinės.
- Tabletės nieko nepakeis. Jai nereikia šio kūdikio. - Ji
nurijo gurkšnį putojančio gėrimo
aš, nesukurta turėti vaikų.
ir
pridūrė: - Tara, kaip ir

- Tai kodėl mus pagimdei, mama? tyliai paklausiau. -

- Na, moterys išteka ir gimdo. Ir aš dariau, ką galėjau.
Pasiaukojau, kad suteikčiau jums kuo geresnę vaikystę.
Tačiau judvi, regis, to neprisimenate. Apmaudu, kad vaikai
tokie nedėkingi. Ypač dukterys.
Tylėjau. Nežinojau, kaip pasakyti, kad iš visų jėgų sten-
giausi surinkti iš praeities visus gerus prisiminimus. Kad

*
JAV psichiatrijos asociacijos diagnostikos ir statistikos vadovas, 4 leidi-
mas.
 Aksominio balso pakerėta

kiekviena motiniškos meilės pasireiškimo akimirka - apka-

binimas, pasaka prieš miegą, buvo tarsi
Dievo dovana. Bet
dažniausiai vaikystėje mudvi su Tara jautėmės neturinčios
tvirto pagrindo po kojomis. Dėl to, kad ji stokojo motiniško
instinkto, nejautė esminio poreikio globoti savo palikuonis,
mums su Tara ir vėliau buvo sunku užmegzti santykius su
kitais žmonėmis.
— Manlabai gaila, mama, - išspaudžiau kimiu balsu.
Tačiau buvau įsitikinusi, jog mama nesuprato, dėl ko aš
apgailestauju.
Iš miegamojo atsklido kniaukiantis riksmas. Tas garsas
sugrąžino
- Laikas
mane
į tikrovę. Kūdikiui kažko reikėjo.
duoti pieno mišinio, - pareiškė mama eidama
prie šaldytuvo. - Aš pašildysiu. Eik, paimk jį, Ela.
Vėl riksmas, šįkart piktesnis. Man net dantis sugėlė,
tarsi būčiau pakandusi gabalėlį aliuminio folijos. Mikliai
nuskuodusi į miegamąjį pamačiau, kad mažylis raitosi ant
lovos it mažas ruoniukas. Mano širdis taip smarkiai dau-
žėsi, kad tarp tvinksnių nejaučiau tarpų.
Pasilenkiau ir nedrąsiai ištiesiau rankas nežinodama,
kaip jį paimti. Aš nemokėjau elgtis su kūdikiais. Niekada

nejaučiau noro palaikyti kurios nors draugės vaiką manęs -

jie nežavėjo. Pakišau delnus po krutančiu kūneliu. Ir po
galva. Žinojau, kad reikia prilaikyti už galvos už sprando. ir
Man kažkaip pavyko priglausti jį prie savęs, tokį gležną,
bet drauge tvirtą, verkimas nutilo, kūdikis pažvelgė į mane
prisimerkęs it
Klintas Istvudas, tada vėl pradėjo klykti. Jis
buvo toks nesaugus. Bejėgis. Ir man einant virtuvę galvo-
je sukosi vienintelė
į
aiški mintis: niekam iš mano šeimos,
įskaitant ir mane, tokios būtybės negalima patikėti.

29
 Lisa Klecypas

Aš atsisėdau, negrabiai pasitaisiau Luką glėbyje, o mama

padavė man buteliuką. Atsargiai priglaudžiau silikoninį
žinduką (visai nepanašų į normalų moters spenelį) kūdi-
kiui prie burnytės. Jis sugriebė jį ir nutilęs įniko žįsti. Tik
tada, kai su palengvėjimu iškvėpiau, supratau, kad buvau
sulaikiusi kvapą.
-
Gali pasilikti -
per naktį, pasiūlė mama. Bet rytoj -
turėsi išvažiuoti ir pasiimti kūdikį. Aš esu labai užsiėmusi
ir neturiu laiko tokiems dalykams.
Sukandau dantis, kad nepulčiau prieštarauti: tai netei-
singa, aš nekalta dėl to, kas atsitiko, ir taip pat esu labai
užsiėmusi. Be to, turiu savo gyvenimą
ir
noriu į jį grįžti.
Mane vertė tylėti tai, jog žinojau: mamai nerūpi jokie pa-
-
siteisinimai, o dar labiau suvokimas, kad tiesiogiai su
šiuo reikalu susijęs asmuo negali pareikšti savo nuomonės.
Lukas buvo it karšta bulvė, pasmerktas būti mėtomas iš
rankų į rankas, kol kas nors bus priverstas
jį
pasilaikyti.
Ūmai man toptelėjo mintis: o jeigu Luko tėvas šniaukščia
kokainą arba yra nusikaltėlis? Su kiek vyrukų Tara permie-
gojo, ar dabar man jų ieškoti ir viską išsiaiškinti? O jeigu
kaikurie iš jų atsisakys kalbėtis? Ar man reikia pasisamdyti
advokatą?
O taip, bus smagu.

Mama parodė, kaip padėti kūdikiui atsirūgti ir pakeisti

sauskelnes. Jos gebėjimai mane nustebino, nes kūdikiais
ji nesidomėjo, o nuo tada, kai pastarąjį kartą tai darė savo

dukroms, praėjo tikrai daug laiko. Pabandžiau įsivaizduo-

ti, kaip ji, jauna motina, kantriai atlieka nepabaigiamus
vaiko priežiūros darbus. Deja, mano vaizduotė nepajėgė

30
 Aksominio balso pakerėta

sukurti tokiais darbais besimėgaujančios motinos paveiks-

lo. Mano mama dviese su kūdikiu, reiklia, triukšminga,
kalbėti nesugebančia būtybe... ne, to buvo neįmanoma
įsivaizduoti.
Atsinešiau iš automobilio kelioninį krepšį, persirengiau
pižama ir paėmusi ant rankų kūdikį nuėjau į svečių mie-
gamąjį.
- Kurjis miegos? - paklausiau sukdama galvą, ką kitas
Žmogus darytų, jei nėra vaikiškos lovelės.
- Pasiguldyk lovoje šalia savęs, - patarė mama.
- Bet aš galiu ant jo užsiristi arba netyčia išstumti jį iš
lovos.
- Tai paklok guolį ant žemės.
- Bet...
- Aš einu miegoti, - pareiškė mama žirgliodama iš kam-
bario. - Jaučiuosi išsekusi. Visą dieną turėjau rūpintis šituo
vaiku.
Paguldžiau Luką į jo plastikinį krepšelį ir paklojau
mums abiem guolį ant grindų. Susukusi dygsniuotą ant-
klodę į volą padėjau tarp mudviejų. Paguldžiau Luką ant
nugaros jo pusėje, aš įsitaisiau savojoje, atverčiau mobilųjį
telefoną ir paskambinau Lizai.
Ar
—
tu
su Tara? - paklausė Liza, vos man spėjus su ja
pasisveikinti.
- Tikėjausi, kad ji pas tave.
- Ne. Gal tūkstantį kartų mėginau Tarai prisiskambinti,
bet neatsiliepia.
ji
Nors Liza buvo mano metų ir man patiko, mudvi neben-
dravome. Kaip dauguma giminės moterų iš mamos pusės,
Liza buvo ilgakojė blondinė ir
amžinai troško vyrų dėmesio.

31
 Lisa Kleypas

Pailgo veido ir kiek arkliškos šypsenos ji nebuvo tokia graži

kaip mano sesuo Tara, tačiau turėjo kažką tokio, kam vyrai
nepajėgdavo atsispirti. Einant su Liza per restorano salę jie
pasisukdavo kėdėse ir nulydėdavo žvilgsniu.ją
Metams bėgant Lizai pavyko prasiskverbti į palaido
gyvenimo mėgėjų sluoksnius. Ji susitikinėjo su turtingais
Hijustono vyrais ir
jų draugais, tapo savotiška plevėsų gar-
bintoja, o kalbant užgauliai - vietinių įžymybių medžiotoja.
Aš nė kiek neabejojau: jeigu mano sesuo gyveno Liza, tai su
mielai perimdavo nuo jos atlikusius vyrus. Mudvi kelias
minutes pasišnekėjome ir
Liza pasakė turinti minčių, kur
Tara galėjo nueiti. Pažadėjo kai kam paskambinti. Ji buvo
įsitikinusi, kad Tarai viskas gerai. Tara neatrodžiusi nei
prislėgta, nei išprotėjusi. Tik dvejojanti.
- Tara negalėjo apsispręsti dėl kūdikio, tarė Liza. - —

Nebuvo tikra, ar
nori jį auginti. Per kelis pastaruosius mė-
nesius
ji
tiek daug kartų keitė nuomonę, kad aš lioviausi
bandžiusi aiškintis, ką galų gale darys.
- ji lankėsi pas psichologą?
Ar

- Nemanau.
- O kaip tėvas? - griežtai paklausiau. - Kas
jis toks?
Liza ilgokai dvejojo.
- Nemanau, kad pati Tara tiksliai žino, kas tėvas.
- Tačiau ką nors veikiausiai įtaria.
- Na,
jai atrodo, kad žino, bet... tu juk pažįsti Tarą. Jai
sunku susivokti gyvenime.
- Okąčia suvokti? Argi sunku prisiminti, su kuo miegi?
- Na, mes abi mėgome pasilinksminti... ir laiką ne visada
lengva apskaičiuoti, supranti? Man regis, galėčiau brūkšte-
lėti sąrašą vaikinų, su kuriais ji susitikinėjo.

32
 Aksominio balso pakerėta

- Ačiū. įrašytum sąrašo pradžioje? Kuris iš tų vyrų,

O ką
Taros nuomone, greičiausiai yra tėvas?
Liza vėl ilgokai dvejojo prieš atsakydama.
- Sakė mananti, kad Džekas Trevisas.
- Kas jis toks?
Liza nepatikliai nusijuokė.
- Argi tas vardas tau nieko nesako, Ela?
Aš išplėčiau akis.
- Turi omenyje - iš tų Trevisų?
- Vienas iš sūnų.
Žymios Hjustono šeimos galva buvo Čerčilis Trevisas,
milijardierius, investuotojas ir finansų analitikas. Jis buvo
Žiniasklaidos atstovų, politikų ir įžymybių auksiniame
sąraše. Ne kartą buvau mačiusi jį per CNN, apie jį rašė
visi Teksaso žurnalai ir
laikraščiai. Jis ir jo vaikai gyveno
mažame pasaulyje galingų Žmonių, kurie retai prisiima
atsakomybę už savo veiksmų padarinius. Jie buvo aukš-
čiau ekonomikos, aukščiau žmonių ir valdžios grasinimų
ir niekam nesirengė duoti
ataskaitos.
Bet kuris iš Čerčilio Treviso sūnų turėjo būti privilegi-
juotas išpaikintas pašlemėkas.
- Puiku, -
burbtelėjau. -
Kaip suprantu, tai buvo vienos
nakties nuotykis?
- Neturėtum kalbėti taip smerkiamai, Ela.
- Liza, aš nesugalvoju, kaip paklausti, kad tai neskam-
bėtų smerkiamai.
- Tai buvo vienos nakties nuotykis, patvirtino mano -
pusseserė.
- Vadinasi, Treviso laukia didelis netikėtumas, - gar-
siai mąsčiau. - Arba ne. Galimas dalykas, jam dažnai taip

33
 Lisa Kleypas

nutinka. Kūdikiai atsiranda netikėtai kaip pievelėje sau-

lutės.
- Džekas susitikinėja su daug moterų, - pripažino Liza.
- tu buvai su juo?
Ar

- Mes sukiojamės tuose pačiuose sluoksniuose. Aš drau-

gauju su Heide Donovan, kuri kartais nueina su juo į pa-
simatymą.
- Kaip jis užsidirba pragyvenimui belaukdamas, kada
tėtušis pakratys kojas?
- O, Džekas ne toks, - paprieštaravo Liza. - Jis turi savo
verslą... nekilnojamojo turto valdymo įmonę... ji yra Meino
gatvės 1800 name. Žinai tą stiklinį pastatą su tokiu keistu
stogu miesto centre?
- Taip, žinau, kur jisyra. - Man patiko tas pastatas iš
art deco stiliaus puošmenomis ir piramidės for-
stiklo, su
mos kupolu iš stiklo plokščių. - Gal galėtum man gauti jo
telefono numerį?
- Pamėginsiu.
- O ar parengsi man galimų tėtušių sąrašą?
- Galbūt. Nors nemanau, kad Tara dėl to labai apsi-
džiaugtų.
- Abejoju, jog pastaruoju metu Tara išvis dėl ko nors itin
džiūgauja, - pasakiau. - Padėk man ją
surasti, Liza. Noriu
įsitikinti, ar Tarai viskas gerai, ir sužinoti, ko jai reikia. Dar
noriu išsiaiškinti, kas yra Luko tėvas, ir sugalvoti, ką daryti
su šiuo nelaimingu pamestu kūdikiu.
- Jis nepamestas, - paprieštaravo pusseserė. - Vaikas
nėra pamestas, jeigu Žinai, kur jį
palikai.
Svarsčiau, gal vertėtų Lizai paaiškinti jos loginio mąsty-
mo spragas, tačiau tai būtų tik laiko švaistymas.

34
 Aksominio balso pakerėta

- Paruošk man
tą sąrašą, būk gera, Liza. Jeigu paaiškės,
kad Džekas priversiu visus
Trevisas nėra Luko tėvas, aš
vyrus, su kuriais Tara permiegojo prieš metus, pasidaryti
tėvystės nustatymo testą.
- Kam ieškoti bėdų, Ela. Nejaugi negali kurį laiką pasi-
rūpinti kūdikiu, kaip Tara prašė?
-
- Aš... iš pradžių nesugraibiau žodžių. Aš turiu savo -
gyvenimą, Liza. Turiu darbą. Turiu vaikiną, kuris nenori
turėti nieko bendra su kūdikiais. Na, aš negaliu parsisam-
dyti Tarai neribotam laikui nemokama aukle.
- Aš tik paklausiau, ėmė teisintis Liza. Žinau,
- - jog
daug vyrų myli vaikus. Ir tikrai nemaniau, kad kūdikis
trukdytų darbui... tu juk daugiausia spausdini kompiute-
riu, tiesa?
Užgniaužiau juoką.
- Žinoma, Liza, aš spausdinu. Bet labai daug ir mąstau.
Mes pasikalbėjome dar kelias minutes, daugiausia apie
I)žeką Trevisą. Jis aiškiai buvo vyrų vyras, medžiotojas ir
žvejys, kiek per daug mėgo greitį ir kiek per daug ėmė iš
gvvenimo. Moterys nuo Hjustono iki Amarilo puoselėjo
viltį tapti naująja jo drauge. Sprendžiant iš
to, ką Lizai papa-
sakojo Heidė, Džekas Trevisas lovoje išdarinėjo neįtikėtinus
dalykus ir buvo nežmoniškai ištvermingas. Tiesą sakant...
- Gana, - sustabdžiau
ją šioje vietoje.
dar štai ką...
- Gerai. Bet papasakosiu Heidė sakė, kad
kartą jis nusirišo kaklaraištį ir juo...
- Gana, Liza, - pakartojau.
- Nejaugi tau neįdomu?
- Ne. Dirbdama žurnale aš gaunu begalę laiškų, papras-
tų ir elektroninių, susijusių su lovos reikalais. Jau niekas

35
 Lisa Klcypas

negali manęs nustebinti. Bet jei

ketinu susitikti su Trevisu
ir paprašyti jo pasidaryti tėvystės nustatymo testą, man
geriau nežinoti apie jo seksualinį gyvenimą.
-
Jeigu Džekas
yra kūdikio tėvas, jis nuo jo nenusigręš, —

tarė Liza. - Džekas - atsakingas vyras.

tuo nepatikėjau.
Aš
-
Atsakingi vyrai neužmezga vienos nakties santykių
neužtaiso moteriai vaiko.
ir
- Tau jis patiks, - patikino ji. - Visoms patinka.
- Liza, man niekada nepatiko vyrai, kurie patinka vi-
soms.
Baigusi kalbėtis su pussesere aš pažvelgiau į kūdikį. Jo
akys buvo it apskritos žydros sagos, surauktame veide-
lyje - nuginkluojanti susirūpinimo išraiška. Susimąsčiau,
koks įspūdis apie gyvenimą jam susidarė per savaitę šiame
pasaulyje. Vis kur nors eini, važiuoji automobiliu, keičiasi
veidai, skamba vis nauji balsai. Jis tikriausiai nori matyti
savo mamos veidą, girdėti jos balsą. Kai esi tokio amžiaus,
visai natūralu pageidauti šiokio tokio pastovumo. Atsargiai
uždėjau delną mažyliui ant viršugalvio ir paglosčiau juodus
plaukučius.
- Dar vienam žmogui paskambinsiu, - pasakiau jam ir
vėl atvožiau telefoną.
Deinas atsiliepė po antro signalo.

- Kaip vyksta kūdikio gelbėjimo operacija? - iškart pa-

klausė jis.
— Kūdikį aš išgelbėjau. Dabar norėčiau, kad kas nors
išgelbėtų mane.
- Nepriklausomos panelės niekada nereikia gelbėti, ji

gelbsti kitus.

36
 Aksominio balso pakerėta

Jutau, kaipmano veide išsiskleidė nuoširdi šypsena —

tarsibūtų įtrūkęs ledas ant užšalusio vandens telkinio.

- taip, buvau pamiršusi.
A,

Papasakojau Deinui viską, pasakiau ir tai, kad Luko tė-

vas, galimas dalykas, yra Džekas Trevisas.
- Aš šį
faktą vertinčiau pasitelkęs gerą dozę skepticiz-
- -
mo, pareiškė Deinas. Jeigu Trevisas būtų spermos dono-
ras, ar nemanai, jog, Tara jau būtų nuėjusi pas jį? Sprendžiant
iš to, ką Žinau apie tavo seserį, pastoti nuo milijardieriaus
sūnaus jai būtų didžiausias
laimėjimas.
- Tara vadovavosi logika, kuri nepanaši į mūsų.
visada
Aš neįstengiu suprasti, kodėl ji
šitaip elgiasi. Net kai su- ją
rasiu, nesu įsitikinusi, kad ji bus pajėgi pasirūpinti Luku.
Paauglystėje Tara nesugebėjo pasirūpinti net auksiniu ka-
rosiuku, vargšelis nugaišo.
-
- Aš turiu ryšių, ramiai tarė Deinas. - Pažįstu keletą
žmonių, kurie galėtų patarpininkauti, kad Lukas atsidurtų
geroje šeimoje.
- Aš nežinau. - Pažvelgiau kūdikį, jo akys buvo už-
į
merktos. Abejojau, ar
galėčiau ramiai gyventi žinodama, jog
atidaviau
jį
svetimiems. - Man reikia pagalvoti ir
nuspręsti,
kaip geriau Lukui. Kas nors pirmiausia turi įvertinti jo po-
reikius. Jis nesiprašė pagimdomas.
- Gerai išsimiegok, Ela. Tu rasi teisingą išeitį. Visada
randi.
 Tai, kad Deinas palinkėjo man gerai išsimiegoti, bylo-
jo, jog jis nieko nenutuokia apie kūdikius. Mano sūnėnas
buvo gyvas ir kvėpuojantis miego trikdytojas. Tai buvo
neabejotinai pati sunkiausia naktis mano gyvenime: stai-
giai pabusdavau nuo verksmo, paruošdavau pieno miši-
nio, pamaitindavau Luką, panešiodavau, kad atsirūgtų,
pakeisdavau sauskelnes, tada po kokių penkių minučių
poilsio viskas prasidėdavo iš naujo. Neįsivaizdavau, kaip
žmonės ištveria tai kelis mėnesius. Aš po vienos nakties
vos pastovėjau ant kojų.
Nusimaudžiau po dušu atsukusi kone verdantį vandenį,
tikėjausi, jog nuo karščio atlėgs raumenų skausmas. Gai-
lėdamasi, kad nepasiėmiau įspūdingesnių drabužių, per-

krepšį: džinsais, prie jų derančiais medvilniniais

į
sirengiau vieninteliais, kuriuos buvau įsimetusi kelioninį
marškinė-
apsiaviau odiniais žemakulniais bateliais. Tvarkingai
liais,
susišukavusi plaukus pažvelgiau į savo išsekusį blyškų
atvaizdą veidrodyje. Akys buvo sausos ir
sudirgusios, tad
numojau ranka į kontaktinius lęšius. Nusprendžiau užsi-
dėti akinius -
patogius, su stačiakampio formos metaliniais
rėmeliais. Kai su Luku, gulinčiu plastikiniame krepšyje,

38
 Aksominio balso pakerėta

įžengiau į virtuvę ir išvydau prie stalo sėdinčią motiną,

mano nuotaika nepasitaisė. Ji buvo pirštus apsikarsčiusi
žiedais, plaukus susigarbiniavusi ir supurškusi laku. Mūvė-
jo šortais, kojos buvo glotnios ir įdegusios, ant vieno kojos

piršto, matomo pro basučių dirželių tarpą, žibėjo žiedelis

su krištolo akutėmis. Pastačiau krepšį su Luku ant grindų
kitoje stalo pusėje, toliau nuo jos.
- Arkūdikis turi daugiau drabužių?
Šliaužtinukai nešvarūs.
- paklausiau.
- Šitie

Mama papurtė galvą.

- Mūsų gatvėje
yra nukainotų prekių parduotuvė. Ten
gali nupirkti jam drabužėlių. Reikės ir didelio pako sauskel-
nių... tokio amžiaus kūdikiai nieko kito neveikia, tik jas teršia.
- Nejuokinga, - vangiai ištariau ir nuėjau pasiimti puo-
delio kavos.
- Ar vakar kalbėjaisi su Liza?
- Aha.
- Kąji sakė?
- Liza mano, kad Tarai nieko bloga nenutiko. Žadėjo
šiandien kai kam paskambinti ir pamėginti ją surasti.
- Gal ką nors sužinojai apie kūdikio tėvą?
Aš jau buvau nusprendusi jai nesakyti apie Džeką Tre-
visą. Jei norėjai sužadinti mūsų motinos susidomėjimą
prisišaukti bėdą, tereikėjo ištarti turtingo vyro vardą.
ir
- Kol kas nieko, - atsakiau paprastai.
- Kur šiandien eisi?
- Atrodo, man teks pasiieškoti kambario viešbutyje, —

pasakiau nieko nenorėdama kaltinti. Bet to ir nereikėjo.

Mama įsitempė.
- Vyras, sukuriuo aš susitikinėju, neturi apie tai sužinoti.

39
 Lisa Klcypas

- -
Apie ką? Kad tuesi senelė? man tariant pastarąjį žodį
mama krūptelėjo ir aš pajutau kvailą malonumą. - Ar kad
Tara netekėjusi pagimdė kūdikį?

ir
- Ir vieno, kito. Jis jaunesnis už mane. Tradicinių pa-
žiūrų. Nesupras, kad nieko neįmanoma padaryti su savo
nepaklusniais vaikais.
-
Mudvi su
Tara jau seniai nebe vaikai, mama. Nurijau -
gurkšnelį juodos kavos, kartus gėrimas sukėlė pasibjaurėji-
mą. Gyvendama su
Deinu nenoromis pripratau sušvelninti
kartumą sojų pienu. „Velniava“, - pamaniau ir paėmiau
nuo stalo pakelį riebaus pieno. Negailėdama šliūkštelėjau
į kavą.
Mama iššiepė dažytas lūpas.

- Tu ir seniau buvai visažinė. Dabar paaiškės, kiek daug

dar nežinai.
- - suniurnėjau, - neketinu neigti,
Patikėk manimi, aš
kad apie vaikus neturiu nė menkiausio supratimo. Man
visa tai svetima. Šis kūdikis ne mano.
- Tai atiduok jį vaikų globos tarnybai, - paragino ji. -
Jeigu Lukui kas nors atsitiks, būsi kalta tu, o ne aš. Jeigu
negali susitvarkyti, atsikratyk jo.
-
Aš galiu susitvarkyti, -
tyliai ištariau. - Viskas gerai,
mama. Aš pasirūpinsiu kūdikiu. Gali dėl nieko nesijaudinti.
Ji nurimo
it vaikas, gavęs ledinuką.
- -
Turėsi išmokti gyventi kaip aš, netrukus ištarė ji ir
ištiesusi ranką pasitaisė žiedelį ant kojos piršto. Bus sun--
ku, - pridūrė ir jos balse aš išgirdau pasitenkinimo gaidelę.
Diena buvo karšta. Nusivežiau Luką į nukainotų prekių
parduotuvę ir kol vaikščiojau pirmyn atgal tarp lentynų,
rangydamasis apspurusioje pa-
jis visą laiką klykė piktai

40
 Aksominio balso pakerčta

minkštintoje vaikiškoje sėdynėje, pritaisytoje prie prekių

vežimėlio rankenų. Kai išėjome į lauką, mažylis pagaliau
nutilo nuramintas vibracijos, kilusios vežimėlio ratams dar-
dant per nelygų automobilių aikštelės asfaltą.
Lauke plieskė svilinantis karštis, o patalpose veikė oro
kondicionieriai. Išėjęs į lauką suprakaituodavai, viduje iš-
džiūdavai ir galiausiai oda pasidengdavo lipnia druskinga
plėvele. Mudu su Luku nuo karščio atrodėme kaip virtos
krevetės. Ir tokia aš ruošiausi susitikti su Džeku Trevisu.
Paskambinau Lizai vildamasi, kad jai bus pavykę gauti jo
telefono numerį.
- Heidė man jo nedavė, - atsakė
jog ji suirzusi. - Sako, tai pavojinga... Man
Liza, iš balso supratau,
regis,
ji bijo,
kad ketinu jį pavilioti! Turėjau prikąsti liežuvį, nes labai
knietėjo priminti, kiek kartų aš galėjau nueiti su juo, tačiau
to nepadariau dėl mūsų draugystės. Be to, ji ne blogiau už
mane žino, kad Džekas Trevisas su daug kuo susitikinėja.
- Tikras stebuklas, kad jam dar pavyksta ir numigti.
- Džekas neslepia negalintis įsipareigoti kuriai nors vie-
nai moteriai, tad jos to iš jo nė nesitiki. Tačiau Heidė jau
seniai su juo susitikinėja, man atrodo, ji
įsikalbėjo galinti
išpešti iš jo sužadėtuvių žiedą.
- Kaip plauką iš barzdos, - nusijuokiau. - Ką gi, linkiu
jai sėkmės. Bet kaip man dabar su
juo susisiekti?
jį
- Nežinau, Ela. Nebent įsiveržtum pas į kabinetą ir
pareikalautum priimti, nieko daugiau nesugalvoju.
- Visa laimė, jog meistriškai sugebu įsiveržti, kur man
rcikia.
-
- Būk atsargi, perspėjo mane pusseserė. Džekas mie- -
las vaikinas, bet ne iš tų, kurie leidžiasi šokdinami.

41
 Lisa Kleypas

- Aš toir nesitikiu, - patikinau ir iš nervų man suspaudė

paširdžius.
Man niekaip nesisekė perprasti eismo Hjustone subtily-
bių. Tik gerai pažinodamas miestą ir būdamas patyręs itin
vairuotojas išdrįstum po jį nardyti. Tad nieko keista, kad
mudu su įstrigome spūstyse ir penkiolikos minučių
Luku

kelią įveikėme per keturiasdešimt penkias minutes.

Kai privažiavome prie
įspūdingo stiklu žvilgančio pas-
tato Meino gatvėje, pažymėto 1800 numeriu, Lukas stū- jau
gavo, o automobilyje taip smirdėjo, kad buvo aišku: kūdikis
pridirbo į sauskelnes pačiu netinkamiausiu laiku ir pačioje
netinkamiausioje vietoje.
Įvažiavau į požeminį garažą, tačiau mokamoje pusėje
laisvų vietų nebuvo ir man teko
išvažiuoti. Pavažiavusi gat-
ve tolėliau radau mokamą automobilių aikštelę. Pasistačiau
tojotą ir šiaip taip pakeičiau Lukui sauskelnes, pasiguldžiu-
si mažylį ant užpakalinės sėdynės.
Kol nutempiau krepšyje gulintį Luką gatve iki man rei-
kalingo pastato, atrodė, kad mano nešulys sveria tūkstan-
tį svarų. Įėjusią į prabangų vestibiulį iš marmuro, plieno
ir žvilgančios medienos, mane pasitiko šalto vėjo šuoras.
Metusi žvilgsnį ton pusė, kur stiklinių durų buvo man
už

draudžiama teritorija, greitu žingsniu patraukiau pro infor-

macijos stalą. Žinojau, kad niekas neleis pašalinei moteriai,
su niekuo iš anksto nesusitarusiai susitikti, taip lengvai
prasmukti prie liftų.
- Panele... - vienas iš vyrų prie stalo pamojo man prieiti.
Mūsų ateis pasitikti, - linksmai pareiškiau. Įkišusi ran-
—

ką į krepšį, kabantį ant peties, išsitraukiau užtraukiamą

maišelį su nešvariomis sauskelnėmis. - Atsitiko bėda... gal
čia kur nors yra tualetas?
 Aksominio balso pakerėta

'amatęs išsipūtusį maišelį vyriškis išblyško ir skubiai

parodė į tualeto duris kiek tolėliau už liftų.
Praėjusi pro informacijos punktą nusitempiau Luką prie
vidurinio lifto. Vos tik durys atsivėrė, įlipau vidun drauge
«u dar keturiais žmonėmis.
-- Kokio ji amžiaus? - šypsodamasi pasiteiravo moteris,

vilkinti madingą juodą kostiumėlį.

- Čia berniukas, - pasakiau. - Jam savaitė.
- Jeigu taip, tai jūs greitai atgavote formą.
Jau ketinau pasakyti nesanti kūdikio motina, tačiau tai
palėjo sukelti dar daugiau klausimų, o aš nebuvau nusi-
teikusi aiškinti, į kokią padėtį papuolėme mudu su Luku.
Vodėl tik nusišypsojau ir sumurmėjau:

- Taip, dėkoju, mums puikiai sekasi. - Paskui kurį laiką

tylomis mąsčiau, kaip galėjo sektis Tarai, jeigu po gimdymo
ji būtų tinkamai pasirūpinta. Kai pasiekėme vienuoliktą
iš
aukštą, aš išnešiau Luką
duris.
lifto ir žengiau pro Treviso biuro

Mes atsidūrėme ramioje patalpoje, dekoruotoje ra-

miomis spalvomis ir apstatytoje šiuolaikiškais minkštais
baldais. Pastačiau Luko krepšį ant grindų, pasitryniau so-
pančią rankąir priėjau prie sekretorės. Jos veidas priminė
mandagią kaukę. Viršutinių vokų linija buvo paryškinta
juodu kosmetiniu pieštuku ir pratęsta taip, kad akių kam-
pučiuose suformuotos nedidelės varnelės atrodė priklau-
sančios dokumentui, kurį ji šįryt patikrino. „Dešinė akis...
varnelė. Kairė akis... varnelė.“ Apdovanojau ją šypsena,
turinčia įtikinti, kad esu rafinuota moteris.
-
- Žinau, tai netikėta, pasakiau ir pasitaisiau akinius, ku-
rie ėmė slysti nuo nosies, - bet man būtinai reikia pasimatyti

43
 Lisa Kleypas

su ponu Trevisu dėl vieno itin

skubaus reikalo. Nesu susita-
rusi. Man reikia tik penkių minučių. Aš Ela Varner.
- Arjūs pažįstama su ponu Trevisu?
- Ne. Mane atsiuntė draugės draugė.
Moters veidas buvo visiškai bereikšmis. Būčiau nenu-
stebusi, jeigu ji būtų nuleidusi ranką po stalu ir paspau-
dusi apsaugos iškvietimo mygtuką. Vyrai smėlio spalvos
uniformomis bet kurią akimirką galėjo įgriūti pro duris ir
ištempti mane lauk.
- Kokiu reikalu jūs norite kreiptis į
poną Trevisą? - pa-
klausė sekretorė.
- Esu tikra, kad jis būtų nepatenkintas, jeigu kitiems apie
tai papasakočiau anksčiau už jį.
- Ponas Trevisas pasitarime.
- Aš palauksiu.
- Pasitarimas dar greitai nesibaigs, - perspėjo sekretorė.
- Nieko tokio. Pasišnekėsiu su juo per pertrauką.
- Turėtumėte užsirašyti ir ateiti kitą kartą.
- Kada jis galėtų priimti?
- Artimiausias tris savaites negalės. Galbūt mėnesio
gale...
- Aš negaliu laukti net iki dienos galo, - nenusileidau. -
Paklausykite, man reikia tik penkių minučių. Atvažiavau
iš Ostino. Privalau sutvarkyti vieną neatidėliotiną reikalą
ir ponas Trevisas turi apie jį sužinoti... - nutilau pamačiusi
jos bereikšmį veidą. Sekretorė pamanė, kad aš pamišėlė.
Ir aš pati tuo beveik patikėjau.
Man
už nugaros pravirko kūdikis.
- Turite jį nutildyti, - su geliančia skuba paliepė sekre-
torė.
 Aksominio balso pakerėta

Priėjau prie Luko,paėmiau ant rankų ir iš sauskelnių

išsitraukiau buteliuką su pieno mišiniu. Neturėjau
krepšio
kaipjo pašildyti, tad įkišau čiulptuką kūdikiui į burną.
Bet mano sūnėnui šaltas mišinukas nepatiko. Jis nusuko
burnytę ir ėmė klykti.
- Panele Varner... - susijaudinusi tarė sekretorė.
- Mišinukas šaltas, - paaiškinau atsiprašomai šypsoda-
masi. - Gal galėtumėte pašildyti prieš išsiųsdama mus iš
Čia? Tiesiog įstatykite buteliuką minutei į puodelį su karštu

vandeniu. Prašau...
Ji atsiduso.
nervingai
- nueisiu prie kavos aparato.
Duokite...
- Dėkoju, - pataikūniškai nusišypsojau, bet ji išėjo ne-
bekreipdama į mane dėmesio.
Vaikščiojau po patalpą sūpuodama Luką, niūniavau jam,
dariau ką tik sugalvodama, kad jį nuraminčiau.
- Lukai, aš niekur negaliu tavęs neštis. Tu nuolat man
iškeli sceną. Ir neklausai manęs. Man regis, jau pats laikas
mums pradėti susitikinėti su kitais žmonėmis.
Pajutusi kažką ateinant vienu iš koridorių, atsišakojusių
nuo laukiamojo, apsidžiaugiau ir atsisukau. Maniau, kad
urįžta mišinuką pašildžiusi sekretorė. Bert išvydau tris vy-
rus, vilkinčius tamsiais brangiais kostiumais. Vienas buvo
lieknas šviesiaplaukis, antras - neaukšto ūgio ir apkūnokas,
o trečias... tokio dailaus vyro man dar nebuvo tekę sutikti.
Jis buvo aukštas, plačiapetis, raumeningas ir
vyriškas,
tamsiomis akimis ir vešliais meistriškai apkirptais plaukais.
Jo laikysena - išduodanti pasitikėjimą savimi, o atsaini pe-
čių linija -
bylojo, kad jis įpratęs vadovauti. Nutilęs viduryje
pokalbio vyras metė į mane įdėmų žvilgsnį ir man užėmė

45
 Lisa Kleypas

kvapą. Veidą užliejo raudonis, jutau, kaip kaklo duobutėje

karštligiškai tvinksi pulsas.
Iš pirmo žvilgsnio supratau, kas toks. Tipiškas alfa vy-
jis
ras, tokie kaip jis prieš penkis milijonus metų dulkino visas
akiratyje pasitaikiusias moteris ir taip paspartino žmonijos
vystymąsi. Jie jas žavėjo ir gundė, elgėsi kaip paskutiniai
šunsnukiai, tačiau moterys buvo biologiškai nepajėgios
atsispirti jo DNR magijai.
Vyras nenuleido nuo manęs akių ir prabilo žemu balsu,
nuo kurio pašiurpo rankų oda.
- Man pasigirdo, kad verkia kūdikis.
- Jūs ponas Trevisas? - paklausiau tiesiai, sūpuodama
žliumbiantį sūnėną.
Jis linktelėjo.
- Tikėjausi pamatyti jus per pertrauką. Aš Ela. Iš Ostino.
Ela Varner. Man reikia trumpai su jumis pasikalbėti.
Iš kito koridoriaus atskubėjo sekretorė su plastikiniu
buteliuku rankoje.
- O Dieve, - sumurmėjo ji sparčiai žingsniuodama prie
mūsų. - Pone Trevisai, labai atsiprašau...
- Viskas gerai, - tarė Trevisas ir rankos mostu liepė jai
paduoti man buteliuką.
Aš paėmiau jį, užsilašinau porą drungnų lašų ant riešo,
tada įkišau čiulptuką kūdikiui į burną. Lukas patenkintas
suknirkė ir ėmė atkakliai čiulpti. Vėl pažvelgiau į tamsias
kaip melasa Treviso akis ir paklausiau:
- Ar galiu porą minučių su jumis šnektelėti?
Trevisas įdėmiai žvelgė į mane. Buvau priblokšta man
atsiskleidusių jo priešpriešų: brangių drabužių, puikios
išvaizdos ir
aiškiai juntamų nenudailintų charakterio kam-

46
 Aksominio balso pakerėta

pų. Jis buvo įžūliai vyriškas ir

tarsi perspėjo, kad privalai
tenkintis tuo, kas jame gera, arba mikliai trauktis iš kelio.
Negalėjau nepalyginti jo su Deinu, šviesaus gymio gra-
uoliu apšepusiu veidu, tokiu draugišku ir raminamu. Dže-
kas Trevisas neatrodė linkęs ką nors raminti. Vilties teikė
nebent klevų sirupo saldumo baritonas.
- Pažiūrėsime, - nerūpestingai atsakė Trevisas. - Norite
pamėginti man ką nors parduoti? - jis kalbėjo su ryškiu
teksasietišku akcentu.
- Ne. Aš asmeniniu reikalu.
Jo lūpų kampučius suvirpino atsaini šypsenėlė.

- Asmeninius reikalus aš paprastai tvarkau po darbo

valandų.
- Aš negaliu taip ilgai laukti, - pasakiau ir atsikvėpusi
išdrožiau: - Privalau jus perspėti: jeigu atsikratysite manimi
dabar, aš sugrįšiu vėliau. Esu labai atkakli.
Su nerūpestinga šypsenėle lūpose jis pasisuko į kitus
du
vyrus.
- Gal galėtumėte palaukti manęs bare septintame aukšte?
- Kodėl ne, - atsakė vyriškis su ryškiu britišku akcen-
tu. - Mes niekada neatsisakome užsukti į barą. Ar tau ką
nors užsakyti, Trevisai?
- Užsakyk, nemanau, kad ilgai užtruksiu. „Dos Eguis“*
su griežinėliu žaliosios citrinos, gersiu iš butelio.
Vyrams nuėjus, Džekas Trevisas visą dėmesį skyrė man.
Buvau vidutinio ūgio, bet jokiu būdu ne coliukė, o jis virš
manęs dunksojo lyg koks bokštas.
-
- Prašyčiau į mano kabinetą, jis pamojo, kad eičiau
pirma. -
Paskutinės durys dešinėje.
Nusinešiau Luką į kampinį kabinetą. Pro didžiulius jo
*
"Meksikietiškas alus.

47
 Lisa Kleypas

langus su patalpos vėdinimo sistema vėrėsi vaizdas į ho-

rizontą, kuriame negailestinga saulės šviesa rikošetu atsi-
mušė nuo stiklinių dangoraižių. Priešingai nei steriliame
priimamajame, kabinete tvyrojo jauki netvarka, čia stovėjo
dideli odiniai krėslai, pūpsojo stirtos knygų ir dokumentų
aplankų, buvo šeimos narių nuotraukų juodais rėmeliais.
Atitraukęs man krėslą Trevisas pusiausėda atsirėmė į
stalą, veidu į mane. Jo veido bruožai buvo ryškūs, nosis
tiesi ir tvirta, smakras skeltas.
- Paskubėkime, Ela iš Ostino, - paragino jis. - Gavau
verslo pasiūlymą
irnenorėčiau tų vyrų versti laukti.
- Ketinate imtis valdyti jų nekilnojamąjį turtą?
- Viešbučių tinklą. - Jo žvilgsnis užkliuvo už Luko. —

Kilstelėkite buteliuką... ji prisitrauks oro.

Aš susiraukiau, bet paklusau.
- Čia berniukas. Kodėl visiems atrodo, kad mergaitė?
- Todėl, kad jis mūvi „Hello Kitty“ kojinaites, -
Treviso
balse nuskambėjo nepritarimo gaidelė.
- Jo dydžio buvo tik tokios, - paaiškinau.
- Negalima berniukui mauti rausvų kojinaičių.
- Kūdikiui dar tik savaitė. Ar jau turiu sukti galvą dėl
su lytimi susijusių prietarų?
- Jūs tikrai esate iš Ostino, ar ne? - nusišaipė Trevisas.
—

Kuo galiu padėti, Ela?

Buvo
taip
svarbu viską jam paaiškinti, kad nežinojau,
nuo ko pradėti.
- Būkite pasirengęs, - prabilau dalykiškai, - kad istori-
jos,kurią papasakosiu, pabaiga šokiruojanti.
to
- Aš prie pripratęs. Tęskite.
Mano sesuo yra Tara Varner. Prieš metus jūs buvote
—

48
 Aksominio balso pakerėta

su - Supratusi, kad vardas

ja. Trevisui nieko neprimena,
pridūriau: - Ar pažįstate Lizą Purcel? Ji mano pusseserė.
Liza suvedė
jus su Tara.
"Trevisas kurį laiką mąstė.
- Aš prisimenu Tarą, - pagaliau patvirtino jis. - Aukšta
ilpakojė blondinė...
- Visiškai teisingai. - Pamačiusi, kad Lukas išgėrė pie-
no mišinį, įdėjau buteliuką į sauskelnių krepšį ir pakėliau
kūdikį prie peties, kad atsirūgtų. - Čia Taros sūnus. Lukas.
li pagimdė
jį, paliko pas mūsų mamą ir kažkur dingo. Mes
jos ieškome. Aš šiuo metu stengiuosi bent šiek tiek pasirū-
pinti kūdikiu.
Trevisas nė nekrustelėjo. Kabinete padvelkė nemalonus
šaltukas. Supratau: jis palaikė mane pavojinga, gal tiesiog, o
įkyria moterimi. Vienaip ar kitaip, jo
lūpas iškreipė panieka.
- Ką gi, jūsų pastangos pasiteisino aš sukrėstas, - tarė -
Trevisas. - Bet kūdikis ne mano, Ela.
Susiėmiau, kad atlaikyčiau bauginantį tamsių jo akių
žvilgsnį.
- Tara mano kitaip.
- Mano pavardė daug moterų paskatina įžvelgti pana-
šumų tarp manęs ir
jų betėvių vaikų. Tačiau tai neįmanoma
dėl dviejų priežasčių. Pirma: aš niekada neužsiimu seksu
neįdėjęs pistoleto
į dėklą.
Nepaisant padėties rimtumo, norėjau nusišypsoti išgir-
dusi pastarąją frazę.
- Turite omenyje prezervatyvą? Šios apsaugos priemo-
nės patikimumas - aštuoniasdešimt penki procentai.
- Dėkoju, profesore. Bet vis tiek tėvas ne aš.
- Kaip galite būti toks tikras?

49
 Lisa Kleypas

- Aš neužsiėmiau seksu su Tara. Tą vakarą

ji
daug gėrė.
O su girta moterimi aš nesigulu.
- Tikrai? - nepatikliai paklausiau.
- Tikrai, - pasigirdo ramus atsakymas.
Lukas atsirūgo

su pupelėmis.
ir
įsitaisė man prie kaklo kaip maišiukas

Prisiminiau, ką Liza man buvo pasakojusi apie Džeko

Treviso perdėm aktyvų seksualinį gyvenimą, kone legen-
dinį jo polinkį merginėti, ir neįstengiau užgniaužti ciniškos
šypsenos.
- todėl,
Ar kad esate principingas žmogus? - kandžiai
paklausiau.
-
Ne, panele. Tiesiog man patinka, kai tame reikale da-
lyvauja ir moteris.
Akimirką nesusilaikiau ir įsivaizdavau Trevisą su mo-
terimi, pagalvojau, kokio jos dalyvavimo jis pageidauja,
irsusierzinusi pajutau, kaip raudonis užliejo skruostus.
Pasidarė dar blogiau, kai jis pažvelgė į mane su ramiu su-
sidomėjimu, tarsi būčiau nevykusi nusikaltėlė, kurią jis ką
tik pričiupo.
Tai dar labiau paskatino mane nenusileisti.
- Ar
jūs gėrėte alkoholio tą naktį, kurią praleidote su
Tara?
- Tikriausiai.
- Tai paveikė
jūsų sveiką nuovoką. Veikiausiai ir
atmintį.
Taigi negalite būti visiškai tikras, kad tarp jūsų nieko nenu-
tiko. Juo labiau aš nematau pagrindo jumis tikėti.
Trevisas tylėjo, tik spoksojo į mane. Supratau, kad neliko
nepastebėta nė menkiausia smulkmena: tamsūs ratilai po
akimis, išdžiūvusios kūdikio seilių dėmės man ant peties,
tai, kaip aš nejučia uždėjau delną Lukui ant galvos.

50
 Aksominio balso pakerėta

- Ela, - tyliai tarė jis, - negali būti, kad į mane vienintelį

jus kreipiatės šiuo klausimu.
- Ne, - prisipažinau.
-
Jeigu paaiškės, kad tėvas
imsiuosi kitų galimų kandidatų ir priversiu juos atlikti tė-
ne
jūs,
vystės nustatymo testą. Bet jums aš
suteikiu progą padaryti
tai neatidėliojant, nekeliant triukšmo ir neviešinant. Atlikite
testą irjeigu jis patvirtins jūsų žodžius, tuo viskas baigsis. ir
Trevisas stebėjo mane, tarsi būčiau viena iš tų žalių
driežiukų, taip mėgstančių šmižinėti per slenkstį Teksaso
p„yventojų namuose.
- Aš
turiu teisininkų, kurie gali jus gerokai pašokdinti,
mieloji.
Pasiunčiau jam pašaipų šypsnį.
- Liaukitės, Džekai. Neatimkite iš manęs malonumo
pamatyti, kaip jūs duodate kraujo DNR tyrimui. Aš už jį
netgi sumokėsiu.
- Gal

ką nors labiau
ir susidomėčiau,
jaudinančio.
- tarė jis, - jeigu pasiūlytumėte

- Man labai gaila. Norėčiau patikėti jūsų tvirtinimu, kad

nemiegojote su Tara. Bet jeigu vis dėlto permiegojote, jums
nenaudinga prisipažinti, tiesa?
Jis žvelgė į mane sudegusios kavos spalvos akimis. Man
per nugarą nusirito karšta nepažįstamų pojūčių banga. Dže-
kas Trevisas buvo didelis seksualus katinas ir aš nė kiek
neabejojau, kad mano sesuo būtų jam atidavusi viską, ko tik
nori. Ir visai nesvarbu, ar
jis jis savo
pistoletą laiko įsidėjęs
paprastą, ar į dvigubą dėklą, ar susiriša jį į mazgą. Šis vyras
į
tikriausiai galėtų apvaisinti moterį vien pamerkęs akį. jai
- Ela, jeigu leisite...
Apstulbau, kai jis ištiesė ranką ir atsargiai nuėmė aki-
nius man
į
nuo nosies. Žvelgiau jį lyg per miglą ir pagaliau

51
 Lisa Kleypas

susivokiau, kad jis popierine nosinaite valo suteptus

lęšius.
- Štai ir viskas, - sumurmėjo Trevisas ir rūpestingai vėl
uždėjo juos man ant nosies.
- Dėkoju, - teįstengiau
ryškiau ir tas vaizdas gniaužė kvapą.
išspausti, dabar pamačiau jį daug
- Kokiame viešbutyje jūs apsistojote? - išgirdau jį klau-
siant ir pamėginau sugaudyti mintis.
- Kol kas dar jokiame. Išėjusi iš čia ketinu ką nors su-
sirasti.
- Jums nepavyks. Hjustone taip jau yra: jeigu neturite
ryšių, galite važiuoti tiesiai į Perlandą, ten gausite kambarį.
- Neturiu ryšių, - prisipažinau.
- Tada jums reikia pagalbos.
- Dėkoju, bet aš...
- Ela, - ryžtingai nutraukė mane Trevisas, - aš neturiu
laiko su jumis ginčytis. Nepasitenkinimą galėsite man išlieti
vėliau, o dabar užsičiaupkite ir eikite su manimi.
Jis atsistojo ir ištiesė rankas į kūdikį.
Truputį išsigandau ir tvirčiau priglaudžiau Luką prie
savęs.
-
- Viskas bus gerai, sumurmėjo Trevisas. Duokite jį man. -
Didelės jo rankos slystelėjo tarp manęs ir Luko, mikliai
paėmė susmukusį kūdikį perkėlė į krepšį ant grindų.
ir
Mane nustebino ne tik tai, kaip nevaržomai Trevisas el-

gėsi su mažyliu, bet ir mano pačios reakcija. Jo kvapas,

primenantis šviežius kedrus ir
gryną žemę, pasiuntė man
į smegenis malonumo signalus. Mačiau barzdos šereliais

nutaškuotą veidą - jų visiškai pašalinti nebūtų galėjęs net

uoliausiai skusdamasis, ir tamsius plaukus, apkirptus trum-
pai, dalykišku stiliumi.

52
 Aksominio balso pakerėta

akivaizdžiai mokate elgtis su mažais vaikais, -

Jūs
pasakiau grabaliodama sauskelnių maišelį ir norėdama
patikinti, ar užtrauktukas gerai užtrauktas.
Turiu sūnėną, - Trevisas prisegė Luką saugos diržais
“sunkų plastikinį krepšį su kūdikiu pakėlė it pūką. Ne-
prašydamas leidimo nužingsniavo koridoriumi priekį ir
«ustojo prie vienų durų. - Helena, - kreipėsi jis į merginą
į
kaštoniniais plaukais, sėdinčią prie aplankais apkrauto sta-
lo, - čia panelė Ela Varner. Reikia, kad porai naktų surastum

Jai kambarį viešbutyje. Kur nors netoliese.

- Žinoma, sere, - Helena pasiuntė man abejingą šypseną
1 pakėlė telefono ragelį.
- Aš už jį susimokėsiu, - patikinau. - Gal jums reikia
mano kredito kortelės numerio arba...
-- Vėliau sutvarkysime šiuos reikalus, - pareiškė Tre-
visas. Jis vėl nuvedė mane
į
priimamąjį, padėjo krepšį su
kudikiu šalia kėdės ir pamojo ranka sėstis. -
Būkite gerutė,
palaukite čia, kol Helena suras jums kambarį.
Gerutė? Išsižiojau papiktinta tokio atsainaus elgesio.
Įsmeigiau žvilgsnį jam į akis, bet mano pasipiktinimas iš-
blėso, kai pamačiau, kad tokios mano reakcijos jis
ir tikėjosi.
Ic to, suprato, jog aš negaliu sau leisti įsižeisti.
Išsitraukęs piniginę Trevisas išėmė iš jos vizitinę kortelę
ir padavė man.
- Čia mano telefono numeris. Šįvakar susisieksime.
- Tai jūs sutinkate atlikti tėvystės nustatymo testą? —

paklausiau.
Trevisas metė į mane žvilgsnį, jo akyse švietė iššūkis.
- Nesu tikras, kad turiu pasirinkimą, - tarė jis ir dideliais
žingsniais ramiai išėjo iš biuro.

53
 Helena užsakė man prabangų liukso numerį su atskira
poilsio zona ir virtuvėle, kurioje buvo kriauklė ir mikroban-
-
gų krosnelė. Vien metusi žvilgsnį į viešbutį europietiško
pastatą, įsikūrusį Galerijų kvartale, - supratau, kad
stiliaus
mano kredito kortelė greitai patirs stiprų sukrėtimą. Gal
net po kelių minučių.
Tačiau kambarys buvo puikus, grindys išklotos minkš-
tu kilimu, vonios patalpa išklijuota marmuro plytelėmis,
pridėta įvairiausių kūno priežiūros priemonių.
- Laikas pasilepinti, - pasakiau Lukui. - Surenkime rei-
dą į mini barą.
Atidariau iš automobilio atsineštą skardinę su pieno
mišinio milteliais, paruošiau keletą buteliukų ir įdėjau į
šaldytuvėlį. Tada išklojau kriauklę baltu rankšluosčiu, pri-
leidai iš čiaupo šilto vandens ir nuprausiau Luką. Kai šva-
rutėlis ir sotus kūdikis ėmė snausti, paguldžiau jį viduryje
didžiulės lovos. Užtraukiau langų portjeras ir lygus sunkus
brokatas prislopino ryškią popiečio šviesą. Mėgaudamasi
viešbučio kambario vėsa ir ramybe nutipenau į vonios kam-

į
barį, nusprendusi palįsti po dušu. Bet sustojau dirstelėjusi
kūdikį. Lukas, toks mažasir vienišas, su ramiu pakantumu

54
 Aksominio balso pakerėta

mirksėjo žiūrėdamas
į
lubas. Neprisiverčiau palikti jo ne-
micgančio. Negalėjau - kūdikis taip kantriai laukė, kas bus
toliau. Įsiropščiau į lovą, atsiguliau šalia ir ėmiau glostyti
tamsius minkštus plaukus.
Gyvendama su
Deinu buvau girdėjusi, aptarinėjusi ir
apmąsčiusi daugybę gyvenimo skriaudų. Bet vargu ar
galėjo būti blogiau, nei gimti nelaukiamam. Pasilenkusi
priglaudžiau skruostą prie blyškaus kūdikio veidelio, pa-
bučiavau jam į galvą. Stebėjau, kaip jis nuleido blakstienas
ir susiraukė lyg niurzga senukas. Plaštakos, sudėtos ant
krūtinės, priminė mažas rožines jūrų žvaigždes. Paliečiau
vieną rankutę ir Lukas stebėtinai stipriai suspaudė man
pirštą.
Taip jis ir užmigo įsitvėręs piršto. Tai buvo pati jautriau-
sia akimirka mano gyvenime. Krūtinę užliejo dar nepatirtas
malonus skausmas, tarsi širdis būtų plyšusi ir
prasivėrusi.
Truputį nusnaudžiau. Paskui ilgai prausiausi po dušu,
apsimoviau džinsus iki
kelių ir plačius pilkos spalvos marš-
kinėlius. Sugrįžusi prie lovos atvožiau nešiojamąjį kom-
piuterį ir pasitikrinau elektroninį paštą. Radau laiškelį nuo
Lizos: „mieloji ela, pridedu sarasa vyruku, su
kuriais, tikrai
zinau, ji leido laika. jeigu daugiau, parasysiu.
prisiminsiu
jauciuosi siaubingai taip elgdamasi tarai uz nugaros. pati
Zinai, tara turi teise į privatuma...“
- Nė velnio, - sumurmėjau garsiai, nes buvau įsitikinusi:
palikusi savo kūdikį mūsų motinos namuose ji prarado šią
teisę.
„Man atrodo, as
zinau, kur tara gali buti, taciau laukiu,
kol vienas zmogus paskambins, tada busiu tikra. parasysiu
rytoj kuriuo nors metu.“

55
 Lisa Kleypas

- Ak, Liza, - liūdnai ištariau, - nejaugi niekas negali

tavęs išmokyti taisyklingai rašyti?
Atidariau Lizos atsiųstą priedą su pavardėmis, sunkiai
atsidusau ir papurčiau galvą stebėdamasi, kaip toks didelis
tekstas įveikė elektroninio pašto apribojimus. Uždariau
dokumentą ir išsaugojau kompiuteryje.
Prieš imdamasi kitų laiškų, atsidariau gę!4 - man buvo
smalsu, kokią informaciją jis pateikia apie Džeką Trevisą.
Ilgiausias buvo sąrašas nuorodų
į
informacijos šaltinius
apie tėvą Čerčilį Trevisą ir vyriausią brolį Geidžą.

vienas iš
į
Buvo kelios įdomios nuorodos straipsnius apie Džeką,
jų pateiktas nacionaliniame verslo žurnale. Pava-
dintas „Sūnus taip pat klesti“.
„Iki pastarųjų metų, - buvo pašoma straipsnio pradžio-
je, - Džekas Trevisas, milijardieriaus Čerčilio Treviso vidu-
rinis sūnus, buvo labiau pastebimas Hjustono naktiniuose
klubuose negu verslo bendruomenėje. Tačiau padėtis pa-
mažėle keičiasi nuo tada, kai Džekas Trevisas ėmėsi sava-
rankiškos veiklos: jis vykdo daugybę projektų, vadovauja
kelioms ne pelno organizacijoms ir
palengva įsitvirtina tarp
pačių iškiliausių Teksaso statybos darbų vykdytojų.
Nors dirba savarankiškai nuo tėvo, Džekas Trevisas pa-
tvirtino taisyklę, kad obuolys nuo obels netoli rieda. Tačiau
paklaustas apie tikslus jis tvirtina verslininku tapęs atsi-
tiktinai. Tačiau faktai prieštarauja jo susikurtam plevėsos
įvaizdžiui ir leidžia daryti išvadą, kad tokia laikysena yra
tik apsimestinis kuklumas.
1 pavyzdys: Treviso nekilnojamojo turto valdymo įmo-
nės filialas „Travis Capital“ po daug mėnesių trukusių de-

rybų ką
tik
už neįvardijamą sumą įsigijo 300 akrų golfo

56
 Aksominio balso pakerėta

mikštyną Aligator Kriko vietovėje Pietų Floridoje. Aikštyną

valdys verslo partneriai Majamyje.
2 pavyzdys: Treviso nekilnojamojo turto valdymo įmonė

siuo metu Hjustono centre, prilygstančiame dešimčiai Man-

hatano kvartalų, stato biurų ir gyvenamuosius pastatus,
Kino teatrą, rengia prekybos vietas, visą šį nekilnojamąjį
turtą valdys naujaisukurta darbuotojų grupė...“
"Toliau straipsnyje buvo kalbama apie kitus Džeko Tre-

viso vykdomus projektus. Pabaigoje radau kelias eilutes

nykščio nago didumo nuotraukų ir bakstelėjau vieną iš jų.
Išplėčiau akis pamačiusi Džeką, iki pusės nuogą skriejantį
su vandens slidėmis: jo kūnas buvo lieknas ir
stiprus, ant
krūtinės pūpsojo raumenų juostos. Kitoje nuotraukoje jis su
populiaria TV serialų aktore drybsojo Havajų paplūdimyje.
kitoje su televizijos naujienų pranešėja šoko vietiniame
Dar

labdaros renginyje.
- Tu labai užsiėmęs vaikinas, Džekai, - sumurmėjau.
Daugiau nuotraukų nespėjau peržiūrėti, sutrukdė mo-
biliojo telefono skambutis. Čiupusi rankinę išsitraukiau
telefoną, vildamasi, kad jo garsas nepažadins kūdikio.
- Alio?
- - paklausė Deinas.
Kaip sekasi?
pažįstamą balsą atsipalaidavau.
Išgirdusi
- Užmezgiau meilės romaną su mažuoju vyruku, atsa-
kiau jam. - Jis man gerokai per mažas, be to, turi šlapimo
-
ir išmatų nelaikymo problemą... tačiau mudu stengiamės
į tai nekreipti dėmesio.
Deinas sukrizeno.
- Arjūs pas tavo mamą?
- Cha! Šįryt ji išspyrė mus iš namų. Bet apsistojome

57
 Lisa Klcypas

prašmatniame viešbutyje. Ponas Trevisas nurodė savo

sekretorei užsakyti mums numerį. Spėju, kad viena nak-
tis jame kainuoja tiek, kiek aš moku per mėnesį už savo
automobilį. - Pasakodama, kas nutiko per dieną, įsipyliau
puodelį kavos. Šypsodamasi pati sau susiverčiau į kavą
du indelius riebaus pieno. - Taigi Trevisas sutiko atlikti
tėvystės nustatymo testą, - pareiškiau baigdama kalbė-
ti ir sriūbtelėjau kavos. - O Liza vis dar ieško Taros. Be
to, aš vėluoju atiduoti straipsnį
užbaigti.
į
laikraštį, šįvakar turėsiu

- Manai, Trevisas melavo tvirtindamas, kad nemiegojo

su Tara?
- Nesakyčiau, kad tyčia pamelavo. Man atrodo, jis galėjo
susipainioti. Veikiausiai ir pats taip mano, antraip nebūtų
sutikęs atlikti tėvystės nustatymo testo.
- Jeigu paaiškėtų, kad vaikas jo, Tara smarkiai išloštų,
ar ne?
- Na, jai gali -
kilti ir tokių minčių, pasakiau nejučia su-
raukusi antakius. - Tikiuosi, Tara nesugalvos prisidengusi
Luku melžti pinigus iš
Trevisų. Šis kūdikis nenusipelnė būti
paverstas debeto kortelės pakaitalu. -
Pažvelgiau į mažutę
būtybę ant lovos. Lukas trukčiojoper miegus. Toptelėjo
mintis, ką gali sapnuoti kuriam dar tik savaitė.
vaikas,
Atsargiai pasilenkiau ir timptelėjau antklodėlę Lukui
aukščiau ant krūtinės.
- Deinai, - pasakiau tyliai, - pameni, ką tu man sakei
apie antį ir teniso kamuoliuką? Apie tai, kad ančiukai pri-
siriša prie pirmo daikto, kurį pamato išsiritę iš kiaušinio?
- Įsidėmi jį.
- Kaip
tai atsitinka?..
 Aksominio balso pakcrėta

Ančiukui išsiritus, per tam tikrą laiką jam į atmintį

įstringa koks nors padaras arba tiesiog daiktas, ančiukas
jo
prie prisiriša. Tame straipsnyje, kurį perskaičiau, buvo
rasoma, kaip ančiukas prisirišo prie teniso kamuoliuko.
Koks tas
laiko tarpas?
Kodėl klausi? - atsargiai pasiteiravo Deinas, bet balse

nuskambėjo ir linksmų gaidelių. -

Baiminiesi, kad tapai
teniso kamuoliuku?
- Na, nežinau. Greičiau jau Lukas
juo tapo.
Jis tyliai nusikeikė.
- Neprisirišk prie jo, Ela.
-- Neprisirišiu, - skubiai pažadėjau. - Grįšiu į Ostiną
kaip galėdama greičiau. Tikrai neketinu... - mane nutrau-
kė beldimas į duris. - Palauk truputį, - paprašiau Deino.
Basomis perėjusi per kambarį atrakinau ir atidariau duris.
Už jų stovėjo Džekas Trevisas, jis buvo atsilaisvinęs
kaklaraiščio mazgą, susitaršę plaukai garbanojosi, kelios
sruogos karojo ant kaktos. Jis nužvelgė mane nuo švariai
nuprausto veido iki basų kojų. Tada žvilgsnis sugrįžo prie
veido ir įsmigo į akis. Jutau, kaip man papilvę pervėrė
skausmingas dūris.
Stipriai suspaudžiau telefoną.
- Tai kambarinė, - pasakiau Deinui. - Ar galiu paskam-
binti tau vėliau?
- Žinoma, mažute.
Užvožusi telefoną žengiau žingsnį atatupsta ir mostu
pakviečiau Džeką įeiti.
- Labas, - pasisveikinau. - Kai pažadėjote susisiekti,
maniau, kad paskambinsite telefonu.
- Neužtruksiu. Ką tik atsisveikinau su klientais. Jie taip

59
 Lisa Kleypas

pat čia
apsistoję. Dar nespėjo priprasti prie kitos laiko juos-
tos ir nusprendė pailsėti. Ar jūsų kambarys geras?
- Taip. Dėkoju.

į
žvelgėme vienas kitą, tyla ėmė slėgti. Basos ne-
Mudu

nulakuotais nagais mano pėdos buvo susmegusios purų į

minkštą kilimą. Jaučiausi nesmagiai su trumpomis kelnė-
mis ir marškinėliais, jam vilkint kostiumą.
- Mano gydytojas priims mus rytoj dėl tėvystės nusta-
tymo testo, - tarė Džekas. - Aš jūsų užvažiuosiu, devintą
valandą nusileiskite į vestibiulį.
- Ar nutuokiate, kiek laiko reikia laukti atsakymo?
- Paprastai tris penkias dienas. Bet gydytojas žada pa-
spartinti tyrimą, tad rezultatai gali paaiškėti anksčiausiai
rytoj vakare. Gal ką nors sužinojote apie savo seserį?
- Tikiuosi netrukus sužinoti.
- Jeigu iškils sunkumų, pažįstu vyruką, kuris greitai
suranda pražuvėlius.
- Privatų detektyvą? - žvelgiau į jį kupina abejonių. -
Nežinau, ar jam ką nors pavyktų pasiekti... nelabai yra už
ko užsikabinti.
- Jeigu jūsų sesuo turi pasiėmusi mobilųjį telefoną, už-
truktų penkiolika minučių nustatyti jos buvimo vietą.
- Ojeigu telefonas išjungtas?
iš
- Jeigu aparatas naujesnių, galima susekti. Yra ir kitų
būtų aptikti žmogų: per bankines operacijas, naudojimąsi
kredito kortele...
Ramus dalykiškas Džeko tonas kažkodėl man kėlė neri-
mą. Jis mąstė kaip medžiotojas. Nerimavau galvodama apie
Tarą, man įsiskaudėjo galvą, tad pasitryniau smilkinius ir
kelioms sekundėms užsimerkiau.

60
 Aksominio balso pakerėta

- Jeigu iki rytojaus suja nesusisieksiu, - pasakiau, - ap-

„varstysiu ir kitas paieškos galimybes.
-
Arjau pavalgėte? - išgirdau Džeką klausiant.
- Suvalgiau užkandį iš mini baro, daugiau nieko.
- Gal norite kur nors pavakarieniauti?
-Su jumis? nustebusi pasiteiravau užklupta tokio ne-
—

tikėto klausimo. - Tikriausiai neturite ką veikti. Argi jums

nereikia grįžti į savo haremą ar panašiai?
Džekas prisimerkęs žvelgė į mane.
O aš jau nuoširdžiai gailėjausi savo žodžių. Nenorėjau
kalbėti taip bjauriai. Bet jaučiausi išsekusi fiziškai ir dva-
siškai, niekas manęs nesulaikė. Nespėjau atsiprašyti, nes
I)žekas tyliai paklausė:
- Ar aš ką padariau, Ela? Be to, kad padėjau
nors jums
pauti kambarį viešbutyje ir sutikau atlikti visai nereikalingą
lėvystės nustatymo testą?
- Aš sumokėsiu už kambarį ir
už testą. O jeigu jis būtų
visai nereikalingas, jūs būtumėte atsisakęs.
- Galiu atsisakyti ir dabar. Manau, man per daug tenka
iškęsti dėl to, kad sutikau duoti mėginį DNR tyrimui.
Šyptelėjau apgailestaudama.
- Atsiprašau, - pasakiau. - Esu alkana ir neišsimiego-
jusi. Neturėjau laiko pasiruošti tam, kas atsitiko. Sesers
man surasti nepavyksta, motina visai pakvaišo, o vaikinas
liko Ostine. Deja, jums tenka atlaikyti mano susikaupusią
neviltį. Be to, man regis, nesąmoningai jūs man įkūnijate
visus vyrus, galėjusius Tarai užtaisyti vaiką.
Džekas metė į mane pašaipų žvilgsnį.
- Gerokai lengviau užtaisyti vaiką, kai iš tikrųjų su ta
moterimi užsiimi seksu.

61
 Lisa Klcypas

- Mesjau išsiaiškinome, kad jūs nesate visu šimtu pro-

centų tikras, miegojote su Tara ar nemiegojote.
- Aš esu visu šimtu procentų tikras, kad nemiegojau.
Išsiaiškinome mes tik tai, kad jūs tuo netikite.
Vėl turėjau užgniaužti šypseną.
- Ką gi, aš mielai priimčiau pasiūlymą pavakarieniauti.
Bet, kaip matote, esu netinkamai apsirengusi. Be to, prisi-
tampiau su kūdikiu, kita vertus, nėra vietos, kur galėtumėte
mane nusivesti, nes esu veganė, o Hjustone niekas nemoka
paruošti maisto be gyvulinės kilmės produktų.
Užuomina apie maistą dar labiau sužadino apetitą,
mano pilvas garsiai sugurgė. Priglaudžiau prie jo delną -
norėjau prasmegti skradžiai žemės. Tuo metu nuo lovos
pasigirdo nekantrus zirzimas ir
aš pažvelgiau garsų pusėn.
Lukas buvo pabudęs ir mojavo rankutėmis.
Nuskubėjau prie šaldytuvo, išėmiau buteliuką pieno mi-
šinio ir įstačiau į kriauklę su karštu vandeniu. Kol šildžiau
kūdikio maistelį, Džekas priėjo prie lovos ir paėmė Luką
ant rankų. Saugiai laikydamas mažylį jis švelniai kažką jam
murmėjo. Tai nepadėjo. Lukas ėmė klykti plačiai išsižiojęs
ir tvirtai užmerkęs akis.
- Neverta raminti, - pasakiau sauskelnių krepšyje
jo
ieškodama skudurėlio burnai nušluostyti, kai atsirūgs. - Jis
klyks vis garsiau, kol gaus tai,
ko nori.
—
-
Mane veikia tokia taktika, tarė Džekas.
Po poros minučių aš paėmiau buteliuką iš kriauklės,
patikrinau, ar mišinys pašilo, ir priėjusi prie minkšto krės-
lo atsisėdau. Džekas padavė man kūdikį - įdėjo į išties-
tas rankas. Lukas suspaudė dantenomis čiulptuką ir ėmė
čiulpti.

62
 Aksominio balso pakerėta

I)žekas stovėjo šalia ir mąsliai žvelgė į mudu.

Kodėl jūs veganė?
Iš patirties žinojau, kad iš klausimu pradėto pokalbio

paprastai nieko gero neišeina.

-Bus geriau, jei neaiškinsiu.
-
Nelengva taip
maitintis, -
tarė Džekas. Ypač Teksase. -
- sukčiauju, - prisipažinau. - Trupučiuką. Kartais
Aš
suvalgau gumulėlį sviesto arba gruzdintų bulvyčių.
- Jums negalima valgyti gruzdintų bulvyčių?
Papurčiau galvą.
- Niekada negali žinoti, ar aliejuje, kuriame jos skrudin-
tos, prieš tai nebuvo kepta žuvis arba mėsa. - Aš žvelgiau į
Luką
ir piršto galu glosčiau miniatiūrinės jo rankutes, ku-
riomis
iš
jis buvo suspaudęs buteliuką abiejų pusių. Pilvas
vėl garsiai sugurgė, netgi garsiau nei pirmą kartą. Sutrikusi
nuraudau.
Džekas kilstelėjo antakius.

- Garsas toks, tarsi dienų dienas būtumėte nevalgiusi,

Ela.
- badmiriauju. Visą laiką jaučiuosi alkana. - Atsi-
Aš
dusau. -O
veganiškai maitinuosi tik todėl, kad taip daro
mano vaikinas Deinas. Pavalgiusi būnu soti ne ilgiau kaip
dvidešimt minučių, man nuolat trūksta energijos.
- Tai kodėl jūs taip darote?
— Manpatinka sveikas gyvenimo būdas. Cholesterolio
ir kraujospūdžio rodmenys tikrai yra žemi. Be to, ir sąžinė
švaresnė, kai maitinuosi ne gyvulinės kilmės maistu.
- Aš žinau vieną labai veiksmingą vaistą nuo sąžinės
graužimo, - tarė Džekas.
- Aš tuo neabejoju.
63
 Lisa Kleypas

- Sprendžiant iš jūsų pasakojimo, jeigu ne vaikinas, jūs

valgytumėte mėsą.
- Tikriausiai, - prisipažinau. - Tačiau aš pritariu Deino
požiūriui į mitybą ir dažniausiai maistas man nekelia sun-
kumų. Deja, mane lengva sugundyti.
- Man patinka tokios moterys. Tai kompensacija už są-
žiningumą.
Neišlaikiau ir nusijuokiau. „Jis tikras nenaudėlis“, - pa-
maniau. Ir pirmą kartą gyvenime nenaudėlis man pasirodė
žavingas. Mudviejų žvilgsniai susitiko ir jis apdovanojo
mane akinamu šypsniu, kurį buvo galima apibūdinti kaip
skatinantį daugintis.
- Džekai, jums būtų geriau išeiti.
- Aš nepaliksiu išbadėjusios moters be maisto, vien su
pakeliu pasenusių traškučių šaldytuve. O jūs šiame vieš-
butyje tikrai negausite nieko veganiško.
- Apačioje yra restoranas.
—
Jų specializacija - kepsniai.
- Esu tikra, kad ten galima gauti salotų. Gal dar dubenį
vaisių.
- -
Ela, žiūrėdamas
į
mane priekaištingai tarė Džekas,
tokiu maistu jūs tikrai nenumalšinsite alkio.
-
-
Taip. Tačiau aš esu principinga. Ir stengiuosi laikytis
principų. Be to, jau įsitikinau: kai suklumpu, kaskart būna
vis sunkiau atsistoti.
Džekas žvelgė į mane,
o
jo lūpose žaidė šypsenėlė. Jis
pakėlė ranką, atsilaisvino kaklaraiščio mazgą ir jį
nusirišo.
Stebėjau jį ir vis labiau raudau. Džekas atsainiai susilankstė
kaklaraištį ir įsikišo į kišenę.
-
Ką jūs darote? - šiaip taip išspaudžiau.

64
 Aksominio balso pakerėta

pasvėrė jį ant artimiausio

Džekas išsinėrė iš švarko ir
porankio. Iš sudėjimo galėjai spėti, kad šis vyras
krėslo
daug laiko praleidžia gryname ore: jo kūnas buvo liesas ir
atrodė tvirtas. Nekilo abejonių, kad konservatyvūs daly-
kiški drabužiai dengia išsipūtusius raumenis. Žiūrėdama
) Šį sveikata trykštantį vyrą pajutau per milijonus metų

žmonijos evoliucijos nenuslopintą pirmapradę trauką.

- Dabar supratau, kodėl jums sunku atsispirti, - pasa-
kiau ir trūksmingai nusijuokiau. - Paklausykite, Džekai,
aŠ...

Pirštu davęs ženklą man patylėti jis priėjo prie telefono.

Surinkęs numerį truputį palaukė ir atvertė oda įrištą vieš-
bučio svečiams teikiamų paslaugų sąrašą.
- Vakarienę dviem, pasakė - jis į ragelį.
Nustebusi sumirksėjau.
- Man nelabai patinka toks sumanymas.
- Kodėl.
- Dėl jūsų reputacijos... jūs laikomas plevėsa.
- Taip, jaunystėje daug laiko praleidau tuščiai, - pri-
sipažino Džekas. - Užtat įgijau patirties ir tapau įdomiu
pašnekovu per vakarienę. - Jis sutelkė dėmesį į telefoną: -
Taip, įrašykite į bendrą sąskaitą.
- Šis sumanymas man pat taip nepatinka, - pasakiau.
Džekas pažvelgė į mane.
- Blogai. Tačiau teks susitaikyti su mano keliama sąlyga.
Jeigu norite, kad rytoj eičiau pas gydytoją ir leisčiau jam
paimti iš burnos tepinėlį, turite pavaišinti mane vakariene.
Susimąsčiau. Vakarienė su Džeku Trevisu... dviese vieš-

bučio kambaryje.
Pažvelgiau į Luką, kuris energingai traukė pieno mišinį

65
 Lisa Kleypas

iš buteliuko. Aš laikiaukūdikį ant rankų, buvau pavargusi

ir viskuo nepatenkinta, net neįstengiau prisiminti, kada
pastarąjį kartą šukavausi plaukus. Dievas mato, tokia aš
jokiu būdu seksualiai nesujaudinsiu Džeko Treviso. Jam
taip pat buvo sunki diena, jis išalko. Galbūt jis iš tų žmonių,
kurie nemėgsta valgyti vieni.
- Gerai, - nenoriai nusileidau. - Aš nevalgau mėsos,
žuvies ir pieno produktų. Nieko, paruošto su sviestu ir
kiaušiniais. Medaus taip pat nevartoju.
- Kodėl? Bitės juk ne gyvuliai.
- Jos priklauso nariuotakojų tipui. Kaip omarai ir krabai.
- Dėl Dievo meilės... - jis vėl nukreipė dėmesį nuo manęs
į pokalbį telefonu: - Taip, prašyčiau atnešti butelį „Hobbs
Cabernet“.
Susimąsčiau, kiek man tai kainuos.
- Gal galite sužinoti, ar jam skaidrinti
nenaudojamos
gyvulinės kilmės medžiagos?
Nekreipdamas mane
į dėmesio Džekas toliau diktavo
užsakymą:
-Pradėsime nuo orkaitėje keptų ančių kiaušinių su cho-
rizo dešrelėmis. Dar prašyčiau iškepti du angusų nugarinės
ir išpjovos kepsnius su kaulu. Vidutinio skrudinimo.
- Ką? - -
išplėčiau akis. Ką jūs darote?
- Užsakiau porą kepsnių iš aukščiausios kokybės jau-
tienos, -pranešė man Džekas. Tai - vadinama baltymais.
- ir
Jūs šunsnukis tikras sadistas, - tepajėgiau išspausti,
nes burna prisirinko seilių. Neįstengiau prisiminti, kada
paskutinį sykį valgiau kepsnį.
Viską supratęs iš mano veido Džekas spindulingai nu-
sišypsojo ir vėl prabilo į telefono ragelį:

66
 Aksominio balso pakerėta

Keptų bulvių su lupena ir viskuo, kas priklauso: grie-

hu, kumpiu...
- išgirdau silpną savo balselį. Su tikru išsily-
Ir sūriu,
Jančiu sūriu. Nurijau seiles.
Ir su sūriu, - pakartojo Džekas. Jis pažvelgė į mane,
akys šėtoniškai žėrėjo. - Ko norite desertui?
Man dingo noras priešintis. Jeigu jau ketinu sulaužyti
veganizmo taisykles ir nusižengti sveikos mitybos princi-
pams, padarysiu tai iki
galo.
Ko nors su šokoladu, - vos girdimai ištariau.
I)žekas peržvelgė valgiaraštį.
Du gabalus šokoladinio pyrago. Dėkoju, - tarė jis ir
padėjęs ragelį pasiuntė man pergalingą žvilgsnį.
Buvo dar ne per vėlu. Galėjau pareikalauti atšaukti man
užsakytus patiekalus ir paprašyti juos pakeisti žaliomis
salotomis, keptomis bulvėmis be jokių pagardų garuo-
se šutintomis daržovėmis. Bet nuo minties apie jautienos
ir
Kepsnį manpakirto kojas.
- Kiek reikės laukti, kol atneš kepsnį? - pasiteiravau.
- Trisdešimt penkias minutes.
- Man reikėjo pasiųsti jus velniop, - sumurmėjau.
Džekas nusišypsojo patenkintas savimi.
- Žinojau, kad nepasiųsite.
- Kaip supratote?
- Truputį pasukčiauti linkusią moterį nesunku įkalbėti
smarkiau nusikalsti, - Džekas nusijuokė išvydęs mano pik-
tą veidą. - Atsipalaiduokite, Ela. Deinui to žinoti nereikia.
 Du padavėjai atgabeno maistą
ir paruošė stalą poilsio zo-
noje. Išlankstė maisto pristatymo vežimėlį, pavertė jį stalu,
užklojo balto lino staltiese ir padėjo ant jo sidabrines lėkštes
su dangčiais. Kol jie įpylė vyno ir atidengė patiekalus, aš
net drebėjau iš alkio.
Tačiau Lukas, kai pakeičiau jam sauskelnes, pasidarė
irzlus
ir imdavo klykti kiekvieną kartą, kai
pamėgindavau
padėti jį ant lovos. Laikiau priglaudusi mažylį prie peties,
spoksojau į priešais garuojantį kepsnį ir svarsčiau, kaip man
jį sudoroti turint tik vieną laisvą ranką.
- Leiskite man, - sumurmėjo Džekas atėjo ir į mano stalo
pusę. Jis taip mikliai supjaustė kepsnį mažais tvarkingais
gabaliukais, kad apsimečiau sunerimusi.
- Jūs
tikrai mokate naudotis peiliu.
-Vykstu medžioti, kai tik pasitaiko proga. - Baigęs
pjaustyti Džekas padėjo įrankius ant stalo ir paėmęs ser-
vetėlę užkišo už iškirptės.
man Krumpliais brūkštelėjo per
odą ir mane nukrėtė šiurpas. - Galiu per penkiolika minu-
čių nudirti elniui kailį.
- Tai daro įspūdį. Šlykštu, bet daro įspūdį.

68
 Aksominio balso pakerėta

grįžo
Jis į savo pusę prie stalo ir išsišiepė visai neatgai-
Laudamas.
Gal pasijusite geriau, jei pasakysiu, jog savo grobį aš
valgau.
- Dėkoju, kad rūpinatės, deja, geriau tikrai nepasijutau.
Ak, aš žinau, kad mėsa, dailiai supakuota į putplasčio du-
benėlius ir susukta į celofaną, neatsiranda parduotuvėse
mostelėjus burtų lazdele. Vis dėlto privalau laikytis atokiau
nuo viso to proceso. Nemanau, jog galėčiau valgyti mėsą,
įvigu turėčiau susimedžioti gyvūną ir...
- Nunerti jam kailį ir išmėsinėti?
- Taip. Bet dabar nekalbėkime apie
tai, įsidėjau į burną-
pabalėlį kepsnio. Ar todėl, kad buvau peralkusi, dėl itin ar
o
kokybiškos jautienos, gal dėl virtuvės šefo meistriškumo...
tokio sultingo, minkšto, burnoje tirpte tirpstančio kepsnio
aš dar gyvenime nebuvau valgiusi. Akimirką užmerkiau
akis, tonzilės virpėjo iš malonumo.
Džekas tyliai nusijuokė iš mano veido išraiškos.

- Pripažinkite, Ela, ne taip jau blogai būti mėsėdžiu.

Pasiėmiau riekelę duonos ir
užsitepiau minkšto geltono
sviesto.
- Aš ne mėsėdė, bet oportunistė visaėdė, - suleidusi
dantis į duoną mėgavausi maloniu šviežio sviesto skoniu.
Išuvau pamiršusi, koks skanus gali būti maistas. Atsidusau
ir prisiverčiau neskubėdama juo gardžiuotis.
Džekas nenuleido nuo manęs akių.
- Jūs protinga moteris, Ela.
- Ar jus baugina moterys, turinčios didelę žodžių at-
sargą?
- Taip, po paraliais. Jeigu moters intelekto koeficientas

69
 Lisa Kleypas

aukštesnis už kambario temperatūrą, aš dingstu. Nebent ji

moka už vakarienę.

- Aš apsimesiu, kad esu nebylė, o jūs sumokėkite už

vakarienę, - pasiūliau.
- Per vėlu. Jūs jau labai daug prikalbėjote.
Pajutusi, kad Lukas mano glėbyje apsunko, supratau,
jog jis užmigo. Reikėjo paguldyti į lovą. jį
- Atsiprašau... - pasakiau ir pamėginau atsistoti.
Džekas akies mirksniu atsirado mano stalo pusėje ir
atitraukė kėdę.
Priėjau prie lovos, atsargiai paguldžiau kūdikį, užklojau
jį megzta antklodėle. Tada grįžau prie stalo, Džekas man
pristūmė kėdę ir
aš vėl atsisėdau.
- Lukas patvirtino
visas mano nuojautas, susijusias su
motinyste, -
pasakiau. -
Atrodo, aš niekada nebūsiu pasi-
rengusi tapti motina.
-
Tai ištekėjusi už Deino neskubėsite apsirūpinti tokiu
bambliu? - Džekas mostelėjo galva į Luką.
Smeigiau šakute į bulvę ir pakabinau didelė kąsnį pu-
raus balto minkštimo, prisigėrusio sviesto, padengto lydyto
subrendusio čederio plutele.
- Na,mes su Deinu nesituoksime.
Džekas įdėmiai pažvelgė į mane.
-Kodėl?
— Mudu netikime santuoka. Santuokos liudijimas - be-
reikšmis popierėlis.
Jis kurį laiką mąstė.
- Niekada nesupratau, kodėl žmonės sako, kad tai tik
popierėlis. Kai kurie popieriai yra net labai vertingi. Diplo-
mai. Sutartys. Konstitucija.
 Aksominio balso pakerėta

-
Sutinku, kai kuriais atvejais dokumentai turi tam tikrą
vertę. Tačiau santuokos sutartis ir kiti su ja susiję dalykai —

wdas, ilga pūsta vestuvinė suknelė - nieko nereiškia. Juk

vticialiai pasižadėjusi mylėti Deiną amžinai dar negaliu
buti tikra, kad sugebėsiu tesėti pažadą. Jausmai nepaklūsta
įstatymams. Negalima savintis kito žmogaus. Svarbiausia
susitarti dėl bendro turto. Žinoma, jeigu atsiranda vaikų,
teikia nustatyti jų priežiūros ir
auklėjimo sąlygas... bet visa
tai galima sutvarkyti ir nebūnant susituokus. Šeimos ins-
titucija jau atgyveno irneteko reikšmės. - Įsidėjau į bumą
bulvės su sviestu ir sūriu, buvo taip skanu, kad pamaniau,
jop tokiu gardumynu reikėtų mėgautis vienai, užsitraukus
langų portjeras.
- Bet juk normalu norėti kam nors priklausyti, - tarė
I)žekas.
- Žmogus negali priklausyti kitam žmogui. Geriausiu
atveju tai iliuzija. Blogiausiu atveju - vergija.
- Ne, - paprieštaravo jis. - Tiesiog poreikis prie ko nors
prisirišti.
- Na... -
ašnutilau ir įsidėjau į burną dar kąsnį bulvės, -
aš galiu jaustis labai prie ko nors prisirišusi, bet man nebū-
tina mūsų santykių įteisinti. Tiesą sakant, galėčiau ginčytis,
kad mano požiūris romantiškesnis. Vienintelis dalykas,
laikantisdu žmones drauge, yra meilė. Ne teisinės normos.
Džekas gurkštelėjo vyno, atsišliejo kėdėje ir susimąstęs
žvelgė į mane. Jis nepadėjo krištolinės taurės, laikė nerū-
pestingai suėmęs ilgais pirštais. Visai ne taip įsivaizdavau
turtingo žmogaus plaštaką - ši buvo įdegusi saulėje, nu-
brozdinta, trumpai, kone iki gyvnagio apkirptais nagais.
Ne itin grakšti, sudiržusi, tačiau stipri... traukė akį, su kokiu

71
 Lisa Kleypas

lengvumu jis laiko trapų krištolą... Nepajėgiau atitraukti

žvilgsnio.
Sekundę įsivaizdavau, kaip tie pirštai paliečia man odą,
iriškart begėdiškai susijaudinau.
- Kąjjūs veikiate Ostine, Ela?
Klausimas atplėšė mane nuo pavojingų minčių.
- Esu žurnalo patarimų skilties redaktorė. Rašau tarpu-
savio santykių klausimais.
Džekas sutriko.
- Jūs rašote apie santykius, bet netikite santuoka?
—- Manau, man
ji nereikalinga. Tačiau tai nereiškia, jog
nepritariu, kad tuoktųsi kiti. Jeigu jie pasirenka tokią formą
savo įsipareigojimams įtvirtinti, aš visa širdimi už tai, - nu-
sišypsojau Džekui. - Nepriklausoma panelė duoda puikių
patarimų vedusiems žmonėms.
- Nepriklausoma panelė?
- Taip.
- toje skiltyje jūs
Ar pliekiate vyrus?
- Jokiu būdu. Vyrai man patinka. Esu didelė jūsų gimi-
nės gerbėja. Kita vertus, aš dažnai primenu moterims, kad
ir be vyro mes galime jaustis visavertės.
- Šlamštas, - blankiai šypsodamasis jis papurtė galvą.
- Ar jums nepatinka nepriklausomos moterys?
- Patinka. Bet su jomis daugiau vargo.
Nebuvau tikra, apie kokį vargą jis kalba. Tačiau klausti
tikraineketinau.
- Tada veikiausiai viską žinote, - Džekas nukreipė į
mane rimtą žvilgsnį.

Padariau grimasą, man nepatiko tokie arogantiški žo-

džiai.

72
 Aksominio balso pakerėta

Negalėčiau tvirtinti viską žinanti. Aš tik noriu padėti

2monėms, jei tai įmanoma, rasti atsakymus
jančius klausimus.
į
juos kamuo-

pasišnekėjome apie mano darbą, paskui išsiaiš-

Mudu
kinome, kad esame baigę tą patį Teksaso universitetą, tik
I)žekas mokėsi šešeriais metais anksčiau. Dar paaiškėjo,
joj; mes abu vertiname Ostino džiazo grupes.
- Važiuodavau pasiklausyti „Verkiančių beždžionių“,
Kai koncertuodavo „Dramblio kambaryje“, - tarė Džekas,
turėdamas omenyje Kongreso gavės pusrūsyje įsikūrusį
parsų džiazo barą, kuriame pasirodydavo pasaulinio lygio
atlikėjai. - Su draugais sėdėdavome ten valandų valandas
meėgaudamiesi džiazo melodijomis, gerdami gryną „Jim
Beam“..,
- Ir kabindami moteris.
Jo veidas surimtėjo.
- Aš susitikinėju su daug moterų. Bet ne su visomis jomis
užsiimu seksu.
- Kokia laimė, - pasakiau. - Priešingu atveju gydytojas
turėtų jus kruopščiau ištirti, ne tik atlikti tėvystės nustaty-
mo testą.
- Be bėgiojimo paskui moteris, gyvenime yra ir daugiau
įdomių dalykų.
Taip, Žinau, galima bėgioti paskui įbaugintus elnius.
-
-
Kartoju, jeigu jau pamiršote: aš nemiegojau su jūsų

į
seserimi.
Mečiaujį skeptišką žvilgsnį.

-
tvirtina priešingai. Jūs tai neigiate. Esate ne pir-
Ji

mas vyriškis, bandantis išsisukti iš tokios nemalonios

padėties.
 Lisa Kleypas

-(Ojji-ne pirma moteris, meluojanti, kas užtaisė jai vai-

ką.
- Jūspakvietėte Tarą į pasimatymą. Negalite neigti, jog
ji domino.
jus
- Aišku, kad domino. Iš pradžių. Bet po penkių minučių
nuo mūsų pasimatymo pradžios aš jau žinojau, jog su ja
nemiegosiu. Pastebėjau įspėjimo ženklų.
Kokių?
—-

Jis susimąstė.
—Atrodė, kad ji per daug stengiasi. Per garsiai juokėsi.
Buvo nervinga. Jos atsakymai į klausimus buvo be ryšio.
Aš supratau, ką Džekas turi galvoje.
—Sjaubingai įsitermpusi, - pasakiau. - Maniakiškai baikš-
ti. Krūpčiojanti nuo menkiausios smulkmenos. Lyg steng-
tųsi numatyti, kas tuojau gali nutikti.
- Visiškai teisingai.
Linktelėjau, prieš akis iškilo prisiminimai, kurie niekada

per daug nebuvo nutolę.

ir

- Tai dėl to, kaip mes buvome auginamos. Kai tėvai išsi-
skyrė, Man buvo penkeri, o Tarai treji, nuo tada tėtis dingo

iš mudviejų gyvenimo. Mes likome tik su motina, kuri visus

šalia esančius žmones varė iš proto. Pratrūkdavo pykčiu.
Keldavo scenas. Mes nežinojome, kas tai yra normali die-
tuos su motina pragyventus metus mes su Tara

į
na. Per
įsikalėme galvą, kad bet kurią akimirką galime sulaukti
nemalonumų. Mudvi abi įgijome daug įvairiausių gynybi-
nių priemonių, o perdėtas budrumas, pasireiškiantis įtam-
Kai kurių įpročių labai sunku atsikratyti.
pa - viena išjų.
Džekas įdėmiai žvelgė į mane.

- Bet jums pavyko.

 Aksominio balso pakcrėra

Studijų metais ilgai lankiausi pas psichologą. Bet la-

biauisiai man padėjo Deinas. Jis parodė, jog gyvenimas su
Kitu zmogumi nėra nuolatinis chaosas ir dramos. Nemanau,
Had Tara kadanors turėjo šalia savęs tokį ramų žmogų kai
I
-Stumtelėjau savo taurę arčiau Džeko
hinas. ir
šis paslau-
niai ją pripildė. Niūriai spoksodama į tamsias raudonojo
vyno gelmes tęsiau: - Jaučiuosi kalta, kad pastaruosius
(tvejus metus nepalaikiau su seserimi ryšio. Tačiau buvau
pavargusi nuo pastangų ją
išgelbėti. Nieko daugiau nega-
lėjau, tik pamėginti išsigelbėti pati.
Niekas negalėtų jūsų už tai kaltinti, - tyliai tarė Dže-
kas. - Jūs nesate savo sesers prižiūrėtoja. Nusiraminkite,
La.
Sutrikau ir susinervinau, kad buvau išklausyta ir su-
prasta - kažkokia
kvailystė. Jis visai svetimas žmogus. Aš
per daug jam papasakojau. Nusprendžiau, jog esu labiau
pavargusi, nei maniau. Pamėginau nutėkšti nerūpestingą
“ypseną.
- Turiu sugromuliuoti savo kasdieninę kaltės dozę. Šian-
dien, tarkim, dėl Taros, -
pakėliau taurę ir nurijau gurkšnį
vyno. -
O ką veikia vaikinas iš finansų guru šeimos ne-
kilnojamojo turto valdymo srityje? - paklausiau. - Esate
balta varna?
- Ne, tiesiog paprasta varna. Negaliu pakęsti kalbų apie
investavimo strategijas, svertų paieškas, rizikingas operaci-
jas... Manęs tai nedomina. Aš mėgstu statyti. Mėgstu taisyti.
I:su praktiškas žmogus.
Klausantis Džeko man toptelėjo mintis, kad juodu su
Deinu turi vieną retą savybę: abu puikiai pažįsta save ir
yra patenkinti savimi.
 Lisa Kleypas

- Nekilnojamojo turto valdymo įmonėje aš pradėjau

dirbti baigęs universitetą, - tęsė Džekas. - Po kurio laiko
paėmiau iš banko paskolą ir
ją nusipirkau.
- tėvas jums padėjo?
Ar

- Ne, velniai griebtų, - jis

liūdnai nusišypsojo. Aš pada- -
riau klaidų, nuo kurių jis veikiausiai būtų mane apsaugojęs.
Tačiau aš nenorėjau, jog kas nors sakytų, kad jis mane glo-
boja. Rizikavau ir
prisiėmiau visišką atsakomybę už savo
iš visų jėgų,
verslą. Turėjau įrodyti, ką sugebu, ir kabinausi
kad nesužlugčiau.
- -
Akivaizdu, jog nesužlugote, įdėmiai tyrinėjau jį. -
Įdomu. Jus galima priskirti alfa vyrų tipui, nors esate vidu-
rinis sūnus. Vidurinėliai vaikai paprastai būna nuosaikesni.
- Kaip Trevisas aš net labai nuosaikus.
- Kurgi ne, - nusišypsojau ir ėmiausi šokoladinio py-
rago. - Po deserto aš jus išvarysiu, Džekai. Manęs laukia
ilga naktis.
- Ar dažnai
kūdikis prabunda?
- Maždaug trys valandos.
kas

Mudu suvalgėme desertą, baigėme gerti vyną. Džekas

priėjo prie telefono, paskambino kambarių tarnybai, kad
sutvarkytų stalą, ir pasiėmė švarką.
Prie durų stabtelėjo ir atsigręžė į mane.
- Ačiū už vakarienę.
- sveikatą. Perspėju, jeigu
Į
po viso šito jūs rytoj išsisuk-
site nuo vizito pas gydytoją, jums blogai baigsis.
- Užvažiuosiu jūsų devintą, -
tarė Džekas, bet nė nekrus-
telėjo. Mudu stovėjome arti vienas kito ir aš susinervinau
pajutusi, jogmano kvėpavimas padažnėjo. Džekas atrodė
atsipalaidavęs ir ramus, bet buvo daug aukštesnis ir keis-

76
 Aksominio balso pakerėta

tumane veikė. Nustebau, kad tas poveikis man nebuvo

manalonus.
Ar Deinas
-
Ne, gryniausias
alfa tipo vyras?
beta tipo atstovas. Alfa tipo aš negaliu
pakųsti.
Kodėl? Ar
jie
verčia jus nervintis?
Visai ne, - pervėriau jį apsimestinai grėsmingu žvilgs-
mu. Alfa vyrus aš valgau pusryčiams.
I)žekas šelmiškai sužaibavo akimis.
Tada prisistatysiu iš pat ryto, - tarė
jis ir išėjo, man
nespėjus sugalvoti, ką jam pasakyti.

77
 Nebūčiau patikėjusi, kad tai įmanoma, bet antra naktis
su Luku praėjo dar prasčiau negu pirmoji. Pasitenkinimas,
kurį suteikė neapsakomai gardus kepsnys, puikus vynas
ir gyvas pokalbis, dingo be pėdsakų, kai antrą sykį pamai-
tinau Luką.
- Tu tikras geros nuotaikos žudikas, Lukai, - pasakiau
kūdikiui, kuriam tai, regis, nepadarė jokio įspūdžio. Pame-
čiau skaičių, kiek sykių jis buvo prabudęs irkiek sauskelnių
jam pakeičiau, tačiau vargu ar pamiegojau ilgiau nei dvide-
šimt minučių be pertrūkio. Kai pusę aštuonių nuskambėjo
žadintuvas, aš sunkiai išropojau iš ir
lovos nusvirduliavau į
vonios kambarį išsivalyti dantų ir nusiprausti po dušu. Pen-
kiolikos minučių dušas du puodeliai išsivadėjusios kavos
ir
iš nedidukės kavavirės šiek tiek atgaivino. Apsimoviau
rusvai žalsvos spalvos kelnes, apsivilkau melsvą palaidinę
pusilgėmis rankovėmis, apsiaviau žemakulnes basutes su
dirželiais. Svarsčiau, gal įsijungti džiovintuvą ir išsidžio-
vinti plaukus, bet garsas galėjo pažadinti mažylį, paskui
niūriai nusprendžiau, kad jam bent jau bus dėl ko verkti.
Išsidžiovinusi ir tvarkingai susišukavusi išjungiau džio-
vintuvą.

78
 Aksominio balso pakerėta

Tyla.
Kas atsitiko Lukui? Kodėl jis tyli? Įpuoliau į miega-
mųjį ir pažvelgiau į jį. Lukas kuo ramiausiai gulėjo ant
nugaros, krūtinė ritmingai kilnojosi, skruostukai buvo
akvareliškai rausvi. Paliečiau kūdikį tiesiog norėdama
įtikinti, kad jam viskas gerai. Jis nusižiovavo ir dar stip-
nau užsimerkė.
- Dabar tu nori miego, - sumurmėjau. Atsisėdau šalia
jo ir įsispoksojau į nuostabiai gražią odą, gležnus akių vo-
kus, smulkius veido bruožus. Luko antakiai buvo reti ir
plonyčiai, beveik neįžiūrimi. Jis buvo panašus Tarą. Iš
nosies formos, iš lūpų... tik plaukai labai tamsūs. „Kaip
į
I)žeko Treviso“, - pamaniau glostydama pirštais švelnias
parbanėles.
Pakilusi nuo lovos nuėjau atjungti nuo įkroviklio mobi-
lųjį telefoną. Paskambinau pusseserei Lizai.
- Alio?
Man labai palengvėjo, kai
ji iškart atsiliepė.
- Sveika, čia Ela.
- Kaip kūdikis?
- Jam viskas gerai. Ar tau pavyko ką nors nuveikti ieš-
kant Taros? Nes jei nepavyko...
- Ašją radau, - triumfuodama pareiškė Liza.
Išplėčiau akis.
- Ką?Kuri yra? Ar kalbėjaisi su ja?
- Su ja pačia nesikalbėjau. Bet yra vyrukas, pas kurį ji

nueina, kai būna sunku...

- Pas kurį nueina, - pakartojau. - Kalbi apie pasimaty-
mą?
- Ne visai. Jis vedęs. Šiaip ar taip, pamaniau, kad Tara

79
 Lisa Kleypas

galėjo nueiti pas jį. Todėl susiradau jo telefono numerį,

nusiunčiau žinutę ir jis galų gale man paskambino. Vyru-
kas sako, kad Tarai viskas gerai ir
dvi pastarąsias dienas
ji
buvo
su juo.
- Kas
jis toks.
-
—
į
Negaliu atskleisti. Jis nenori būti įpainiotas šią istoriją.
Nieko keista. Liza, aš noriu tiksliai žinoti, kas darosi

mano seseriai,
ji
yra ir...
kur

- Ji yra klinikoje Naujojoje Meksikoje.

Mano širdis taip pasiuto plakti, kad net susvaigo galva.
—
Kokioje klinikoje? Reabilitacijos? Ar vartoja narko- ji
tikus?
- Nene, narkotikai čianiekuo dėti. Man atrodo, jai ner-
vinis išsekimas ar kažkas panašaus.
Frazė „nervinis išsekimas“ mane išgąsdino, balsas buvo
šiurkštus, kai paklausiau:
- Kaip ta vieta vadinasi?
- Sveikatinimo klinika „Kalnų slėnis“.
- Ar
vyriškis, kurį minėjai, ją ten įregistravo? Gal
ji pati
įsiregistravo? Kokia jos sveikatos būklė?
- Aš nežinau. Turėtum pati jos paklausti.
Tvirtai užmerkiau akis ir
prisiverčiau ištarti:
- Liza... Tara juk... nemėgino sau pakenkti, tiesa?
- One, tikrai ne. Iš visko sprendžiant, kūdikio gimimas
išmušė ją iš pusiausvyros. Galbūt jai reikia atostogų.
Nelinksmai
nusišypsojau pamaniusi, kad Tarai reikia
gerokai daugiau, ne vien atostogų.
- Beje, - tarė pusseserė, - aš turiu klinikos telefono nu-
merį. Be to, dabar jau tikriausiai gali susisiekti su Tara mo-
biliuoju.
 Aksominio balso pakerėta

Užsirašiau baigiau pokalbį ir patraukiau

informaciją,
tiesiai prie savo nešiojamojo kompiuterio.
Vaguglinusi išsiaiškinau, kad tai trumpalaikio gydymo
įvachiatrinė ligoninė, įsikūrusi miestelyje netoli Santa Fė. Iš
paveikslėlių tinklalapyje ji labiau priminė SPA arba kurortą
negu psichikos ligų kliniką. Tiesa, buvo šiek tiek užsiminta
apie holistinę terapiją ir sveikos mitybos mokymus. Bet
paaiškėjo, kad klinikoje dirba itin profesionalus ir aukštos
kvalifikacijos personalas, yra teikiamos intensyvios psichi-
kos sveikatos paslaugos. Puslapyje „Gydymas“ aprašytas
išskirtinis dėmesys kūno ir psichikos sveikatai, skiriant
mažai medikamentų arba visai jų atsisakant.
Neatrodė,kad „Kalnų slėnio“ klinika galėtų būti tinka-
ma vieta žmogui, patyrusiam nervinį išsekimą. Ar klinikos
personalas gali padėti Tarai? Ar, be veido masažo pedi- ir
kiūro, jai skirtos psichologo
konsultacijos?
Labai norėjau paskambinti
į
klinikos priimamąjį, tačiau
supratau, kad niekaip nepriversiu ligoninės darbuotojų
atskleisti vieno iš jų pacientų konfidencialios informacijos.
Atsisėdau prie stalo kambario kampe ir susiėmiau ran-
komis galvą. Svarsčiau, ar labai sutrikusi jaučiasi sesuo.
Baimė, gailestis, kančia, pyktis siautėjo manyje mąstant
apie tai, kad žmonėms, užaugusiems tokiomis sąlygomis,
kokiomis užaugome mudvi su Tara, beveik neįmanoma
gyventi normaliai.
Mąsčiau apie dramatiškus mūsų motinos pykčio prie-
puolius, keistus jos logikos vingius, netikėtus poelgius,
kurie ir trikdė, ir baugino. Apie visus tuos vyrus, pasiro-
dančius ir dingstančius, mamos desperatiškų pastangų
tapti laiminga dalyvius. Deja, nė vienas iš jų jos laiminga

81
 Lisa Klcypas

nepadarė. Mūsų gyvenimas nebuvo normalus, o pastan-

gos apsimesti, kad yra kitaip, privertė mudvi su Tara nešti
karčią vienatvės naštą. Mes užaugome suprasdamos, kad
esamekitokios nei visi.
viena iš mūsų nesugebėjome su niekuo suartėti. Ne-
Nė

buvome artimos nė viena kitai, nes žmogus, kurį labiausiai

myli, gali padaryti tau daugiausia žalos. Kaip tai pamiršti?
Tai persmelkia visą esybę. Negali to iš savęs išlupti.
Lėtai surinkau Taros mobiliojo telefono numerį. Šį kartą,
ne taip kaip anksčiau, ji atsiliepė:
- Alio?
- Tara, čia aš.
- Ela.
- gerai jautiesi?
Ar

- Taip, puikiai, - sesers buvo aukštas, virpantis.

balsas
Mažos mergaitės balsas. Jis pažadino daugybę prisiminimų.
Prisiminiau Tarą vaikystėje. Prisiminiau, kaip skaičiau jai
per dienas naktis, kai mudvi labai ilgai buvome paliktos
vienos, kai net valgyti nebuvo ko, o mes nežinojome, kur
mūsų mama. Aš skaičiau jai knygas apie stebuklingas bū-
tybes, bebaimius vaikus ir drąsuolius kiškius. Tara klausėsi
tvirtai prisiglaudusi man prie šono, bet aš nesiskundžiau,
nors mes abi buvome sukaitusios ir prakaituotos, nes na-
muose nebuvo oro kondicionieriaus.
- Ei, - ištariau švelniai, - kas tau darosi?
- Ai... nedaug kas.
Mes abi prunkštelėjome. Man palengvėjo: gal mano se-
suo ir neteko proto, tačiau humoro jausmo neprarado.
- -
Tara Sju... - nuėjau prie lovos dirstelėti į Luką. Iš visų
mano pažįstamų tu staigmenų nekenti lygiai taip pat kaip ir

82
 Aksominio balso pakerėta

a Nejaugi negalėjai iš anksto perspėti? Paskambinti man?

elektroninį laišką? Atsiųsti rašinėlį „Ką aš veikiau
Varašsvti

pet vasaros atostogas“? Bet ne, užvakar vakare sulaukiau

mamos skambučio.
Slojo ilga tyla.
Ar
ji labai siunta ant manęs?
Mama visada siunta, - atsakiau. - Jeigu nori sužinoti,
Kaip
ji reaguoja į Luką... Žinai, man atrodo, jeigu jai kada
nors būtų toptelėjusi mintis, kad kuri nors iš mudviejų
yalėtume nedovanotinai nusidėti ir padaryti ją senele, ji
butų mus sterilizavusi dar lytiškai nesubrendusias. Lukui
pasisekė, mūsų mama nemąsto toli į priekį.
Ar
jam viskas gerai? - graudžiu balsu paklausė Tara.
Taip, net labai,
kiai valgo.
-
iškart patikinau. Jis sveikas ir pui-
-
"Turbūt... turbūt tu spėlioji, kodėl aš palikau jį pas
mamą...
- Taip, bet apie tai pasikalbėsime vėliau, o dabar pasa-
kyk, kur
tu
esi. Toje klinikoje, apie kurią kalbėjo Liza?
- Taip. Atvykau čia vakar vakare. Ši klinika labai gera,
la. Aš gavau atskirą kambarį. Galiu išeiti ir sugrįžti kada
panorėjusi. Gydytojai sako, kad turėčiau pabūti čia mažiau-
siai tris mėnesius.
Tylėjau apstulbusi. Kodėl tris mėnesius? Kaip jie gali ži-
noti, jog trijų mėnesių pakanka Tarai pagyti? Ar kruopš- jie
čiai įvertino Taros psichikos būklę ir priėjo prie išvados, kad
jos beprotystė praeis per tris mėnesius? Aišku, jeigu ji būtų
psichiškai nesveika arba linkusi į savižudybę, jie laikytų
jų ilgiau. Ar gali būti, kad medikai nenori Tarai atskleis-
ti tiesos, jog, ji įtraukta į jų ilgalaikę gydymo programą?

83
 Lisa Klcypas

Norėjau vienu metu užduoti daugybę klausimų, ir visus

kuo skubiausiai, jie įstrigo gerklėje ir aš nepajėgiau išspausti
nė garso. Atsikosėjau stengdamasi atpalaiduoti gerklę nuo
žodžių, graužiančių it druska, sangrūdos.
Mano draugas Markas nupirko man lėktuvo bilietą
—

ir dėl visko susitarė, - pasakė Tara, tarsi pajutusi mano

bejėgiškumą.
Markas. Vedęs vyras.
- tu
Ar
- atsargiai paklausiau.
nori ten būti?
- Aš niekur nenoriu būti, Ela, - sušnibždėjo sesuo.
- jau kalbėjaisi su kuo nors?
Ar

- Taip, su moterimi. Daktare Džeslou.

- Arji tau patinka?
- Atrodo maloni.
- Kaip manai, ar ji gali tau padėti?
- Turbūt. Nežinau.
- Apie ką judvi kalbėjotės?
- Papasakojau jai, kad palikau Luką pas mamą. Aš ne-
norėjau to daryti, tiesiog imti ir palikti kūdikį.
-
Ar gali papasakoti, kodėl taip pasielgei, mieloji? Ar
kas nors atsitiko?
- Kai su Luku išėjau iš ligoninės, kelioms dienoms grįžau
į butą pas Lizą. Buvo labai atrodė ne mano.
keista. Kūdikis
Aš nežinojau, ką daryti, kaip būti motina.
-
Aišku, kad nežinojai. Mūsų tėvai nesielgė, kaip dera
elgtis tėvams. Tu neturėjai iš ko imti pavyzdžio.
- Jaučiausi klaikiai, netilpau savame kailyje. Kiekvie-
ną kartą, kai pažvelgdavau į Luką, klausdavau savęs, ar
jaučiu jam tai, ką ir turėčiau jausti. O kartais tarsi atsiskir-
davau nuo savo kūno ir
išnykdavau. Net sugrįžusi į kūną

84
 Aksominio balso pakerėta

„yvenau lyg migloje. Ir dabar ji gaubia mane. Negaliu to

pakęsti. - Stojo ilga tyla, paskui Tara nedrąsiai paklausė: —

Ar aš kraustausi iš
proto, Ela?
Ne, - skubiai atsakiau. -
Keletą kartų ir man taip buvo.
Vsichologė, pas kurią vaikščiojau Ostine, man pasakė, kad
toks išėjimas iš savęs yra savotiškas gelbėjimosi būdas,
kurį mudvi su tavimi suradome. Bandymas įveikti traumą.
Ar dabar ir tu
kartais taip jautiesi?
- Tarsi atsiskirčiau nuo kūno? Jau seniai to nebuvo. Psi-
„hologas gali padėti tau to atsikratyti.
- Ar
žinai, kas varo mane iš proto, Ela?
Aš žinojau. Bet vis tiek paklausiau:
- Kas?
- Mąstydama apie mus, kai gyvenome su mama, apie jos
priepuolius ir apie vyrus, kuriuos parsitempdavo
isterijos ji
į mūsų namus... aiškiai prisimenu tik
su tavimi praleistą
laiką... Tu paruošdavai man valgyti ant elektrinės krosnelės,
skaitydavai pasakas ir
panašiai. Visa kita skendėja miglose.
(O)
mėginant prisiminti ką nors konkretaus mane apima
baimė, pradeda svaigti galva.
Kai
jau įstengiau kalbėti, balsas buvo kimus nelygus ir
it tirštas glajus, bandomas užtepti ant minkšto pyrago:
- Ar papasakojai daktarei Džeslou ką nors iš to, ką aš
tau sakiau apie Rodžerį?
- Šį bei tą, atsakė - ji.
- Gerai. Galbūt ji galės padėti tau prisiminti daugiau.
Išgirdau jos trūksmingą atodūsį.
- Tai sunku.
- Aš žinau, Tara.
Sesuo ilgai tylėjo.
 Lisa Klcypas

- Vaikystėje aš jaučiausi lyg šuo, gyvenantis už metalinės

tvoros, kuria teka elektros srovė. Tik mama nuolat keisdavo
tos tvoros ribas. Niekada nežinodavau, kur eiti, kad manęs
nenutrenktų. Ji buvo beprotė, Ela.
- Buvo? - santūriai
paklausiau.
- Tačiauniekas nenorėjo apie tai girdėti. Žmonės netiki,
kad motina gali būti tokia.
- tikiu. Buvau su tavimi.
Aš

- Bet tavęs nebuvo šalia, kai man reikėjo su kuo nors

pasikalbėti. Tu išvykai į Ostiną. Tu mane palikai.
Dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia kalta, mano ner-
vai apsinuogino ir klykte klykė iš skausmo. Aš troškau taip
dusinančio gyvenimo, iš tos sielą žudančios
ištrūkti iš to
aplinkos, kad palikau seserį ir jai teko pačiai pasirūpinti
savimi.
- Atleisk... -teįstengiau ištarti. Aš... -
Pasigirdo beldimas
į
duris.
Buvo penkiolika po devynių. Mudu su Luku
jau turėjo-
me vestibiulyje laukti Džeko Treviso.
- Velniai griebtų, - sumurmėjau. - Palauk sekundę,
Tara... atėjo tvarkyti kambario. Neišjunk ryšio.
- Gerai.
Aš priėjau prie durų, pravėriau jas ir energingu rankos
mostu pakviečiau Džeką įeiti. Buvau susijaudinusi, atrodė,
tuoj sprogsiu ir subyrėsiu į gabalus.
Džekas įėjo į kambarį. Jam pasirodžius kažkodėl nuslopo
garsus kalimas ausyse. Jo akys buvo tamsios bedugnės.
Jis sunerimęs nužvelgė mane, vertindamas padėtį. Galvos
ir
linktelėjimu patikinęs, kad viskas gerai, Džekas priėjo prie
lovos ir pažvelgė į miegantį kūdikį.

86
 Aksominio balso pakerėta

Džekas mūvėjo dukslius džinsus, vilkėjo polo marš-

kinėlius su skeltukais šonuose - taip gali rengtis tik ne-
priekaištingo sudėjimo vyrai, kuriems nerūpi atrodyti
aukštesniems, raumeningesniems, lieknesniems, nes jie
tokie ir yra.

į
Žiūrint tvirtaisudėtą vyrą, palinkusį prie kūdikio, kuris
toks silpnas, kad neįstengia net apsiversti, manyje krustelė-
jo senas kaip pasaulis instinktas, perspėjantis apie pavojų.
Pati nustebau supratusi, jog esu pasirengusi ginti vaiką,
kuris net nėra mano. Buvau
it
tigrė, pasirengusi šuoliui.
Tačiau išvydusi, kaip Džekas timptelėjo aukščiau antklo-
dėlę Lukui ant krūtinės, atsipalaidavau.
Atsisėdau ant plačios sofos, stovinčios greta minkšto
totelio.
- Tara, atsargiai ištariau, mane kiek trikdo tavo drau-
- -
po Marko elgesys. Ar jis
moka už tavo gydymą klinikoje?
- Taip.
- Aš sumokėsiu. Nenoriu, kad būtum jam skolinga.
- Markas neprašys manęs grąžinti pinigų.
- Turėjau omenyje, nenoriu, kad jaustumeisi jam sko-
linga, ir kalbu ne apie pinigus. Kai vyras tavo reikmėms
išleidžia tokius pinigus, sunku pasakyti jam „ne“. Aš esu
tavo sesuo ir tavimi pasirūpinsiu.
- -
Viskas gerai, Ela, iš susierzinimo
ir
išsekimo Taros
-
balsas skambėjo nenatūraliai. Pamiršk tai. Ne to man rei-
kia iš tavęs.
Klausinėjau ją kaip įmanydama atsargiau. Tai buvo pa-
našu į pastangas nuskabyti gėlės žiedlapius nesugadinant
vidurėlio.
- jis
Ar
yra kūdikio tėvas?

87
 Lisa Kleypas

- neturi. Jis tik mano. Būk gera, neklau-

Kūdikis tėvo
sinėk apie tai. Dabar aš stengiuosi išsikapstyti iš viso šito
mėšlo...
- Gerai, - sutikau. - Gerai. Tiesiog... jeigu nebus
iškart
nustatyta tėvystė, teisiškai negalės tikėtis paramos
Lukas iš
tėvo. O jeigu tu norėsi gauti iš valstybė finansinę paramą,
valdininkai pareikalaus atskleisti, kas kūdikio tėvas.
- Manttoneprireiks. Luko tėtis žada mums padėti, jeigu
prireiks. Bet jis nepageidauja įteisinti globos, vaiko lankymo
ir panašių dalykų.
- Tu tikrai tai žinai? Jis tau sakė?
- Taip.
- Tara... Liza sakė, kad tu įsitikinusi, jog tėvas - Džekas
Trevisas.
Pamačiau, kaip įsitermpė Džeko nugara, tvirti raumenys
sujudėjo po marškinėliais.
-
- Nejis, - kategoriškai pareiškė Tara. Aš taip pasakiau,
nes žinojau, kad ji nesiliaus mane tardžiusi, o išgirdusi jo
pavardę užsičiaups.
- Tai tiesa? Žinai, aš jau ruošiausi priversti jį atlikti tė-
vystės nustatymo testą.
—- O Dieve, Ela, palik ramybėje Džeką Trevisą. Tėvas - ne
jis. Aš su Džeku net
nepermiegojau.
- Tai kodėl pamelavai Lizai?
- Pati nežinau. Tikriausiai pasijutau nesmagiai, kad aš
jo netraukiu, ir
nenorėjo to atskleisti Lizai.
- Nemanau, jog tau buvo dėl ko jaustis nejaukiai, pa- -
sakiau švelniai. -
Man atrodo, jis pasielgė kaip tikras džen-
telmenas. - Akies krašteliu mačiau, kad Džekas atsisėdo ant
lovos krašto. Jis svilino mane žvilgsniu.

88
 Aksominio balso pakerėta

Nesvarbu, -pavargusiu, nepatenkintu balsu tarė mano

uo. - Aš jau turiu eiti.
-
Ne, palauk. Dar pora dalykų. Tara, ar
tu neprieštarau-
tum, jeigu aš pasikalbėčiau su daktare Džeslou.
- Kalbėk.
Nustebau, kad ji taip lengvai sutiko.
- Ačiū. Pasakyk jai, kad ji gali kalbėti su manimi. Daktarė
paprašys tavęs raštiško sutikimo. Ir dar vienas dalykas...
tara... ką daryti su Luku, kol tu gydysiesi klinikoje?
Mirtina tyla
užsitęsė ir aš pamaniau, kad sutriko ryšys.
- Tikėjausi, jog tu juo pasirūpinsi, - galų gale pasakė
lara.
Atrodė, tarsi kaktos oda būtų priplakta man prie kau-
kolės. Pasitryniau ją judindama įsitempusią odą, stipriai
suspaudžiau pirštais viršunosę. Jaučiausi papuolusi
tus. Užspeista į kampą.
į spąs-

- Nemanau, kad man pavyktų įkalbėti Deiną tam pri-

tarti.
- Tu galėtum apsigyventi su Liza. Mokėtum mano dalį
nuompinigių.
Nieko nereginčiomis akimis spoksojau į viešbučio kam-
bario duris ir mąsčiau, kaip gerai, kad Tara nemato mano
veido. Aš jau perpus su Deinu mokėjau už buto nuomą.
Mintis apsigyventi kartu su pussesere, kuri vedžiosis na-
mus vyrus... ką jau kalbėti apie Lizos reakciją į pasiūlymą
į
gyventi su klykiančiu kūdikiu... ne, iš to nieko gero neišeis.
Tara vėl prakalbo sunkiai rinkdama žodžius:
- Privalai mane suprasti. Aš negaliu apie tai galvoti.
Nežinau, ką tau pasakyti. Pasamdyk auklę. Paprašysiu,
kad Markas jai mokėtų.
 Lisa Kleypas

- aš galiu pasikalbėti su Marku?

Ar

- Ne! - kategoriškai nukirto Tara. - Tiesiog apsispręsk,

ko tu nori. Man
iš tavęs
vienintelio dalyko: kad tris
reikia
mėnesius paglobotum kūdikį. Tik trys mėnesiai iš viso tavo
gyvenimo, Ela! Nejaugi negali paskirti jų man? Iki šiol aš
nieko iš tavęs neprašiau! Nejaugi negali man padėti? Ne-
jaugi negali, Ela?
Sesers balse buvo girdėti panikos ir pykčio gaidos. Jis
buvo toks panašus į mudviejų motinos, kad aš išsigandau.
- Galiu, - pasakiau švelniai. - Galiu, galiu... - kartojau,
kol
ji nurimo.
O tada mudvi pritrūkome žodžių, tik sunkiai šnopavo-
me
į telefoną.
Praeis trys mėnesiai, niūriai mąsčiau, kol Tara susidoros
su savo sumautos vaikystės padariniais. Ar pajėgs? O ašiki
to laiko ar sugebėsiu apsaugoti nuo griūties savo pačios
gyvenimą?
-
Tara...
siuosi, noriu, kad
- ištariau po kelių sekundžių.
suteiktum man visus įgaliojimus. Tu leisi
- Jeigu aš to im-

man bendrauti su daktare Džeslou. Ir tu pati kalbėsiesi su

manimi. Nedažnai tau skambinsiu, bet kai paskambinsiu,
atsiliepk, nemėgink manęs vengti. Juk norėsi sužinoti, kaip
auga kūdikis, ar ne?
- Gerai. Norėsiu.
- Beje, jei pamiršai, - neatsilaikiau nepridūrusi, - tu ne
pirmą kartą gyvenime manęs prašai paslaugos.
Man ausyse nuskambėjo nelinksmas Taros juokas.
Tara pasakė man savo palatos numerį ir kokiu keliu
važiuojant lengviausia pasiekti kliniką. Aš norėjau ilgiau
su ja pasišnekėti, tačiau ji staigiai baigė pokalbį. Užvožiau

90
 Aksominio balso pakerėta

mobilųjį telefoną, nušluosčiau į džinsus prakaituotą jo pa-

viršių irpernelyg atsargiai padėjau šalį. Išsekusi mėginau
„usigaudyti, kas vyksta. Jaučiausi taip, tarsi būčiau bėgusi
paskui važiuojantį automobilį.
Kas, po galais, yra tas Markas? - ištariau garsiai.
Jaučiausi lyg suparalyžiuota. Nesujudėjau, net akių ne-
pakėliau, kai mano akiratyje pasirodė Džeko Treviso batai.
Jie buvo grublėtos odos, tvirti. Džekas kažką laikė tarp pirš-

tų... Tai buvo sulankstytas popieriaus lapelis. Netardamas

ne žodžio padavė
jį
man.
Išskleidusi lapelį pamačiau jame klinikos Naujojoje Mek-
sikoje adresą, apačioje - Marko Gotlerio pavardę, Amži-
nosios Tiesos religinės bendruomenės adresą ir telefono
numerį.
Sutrikusi papurčiau galvą.
- Kasjjis toks? Kuo čia dėta bažnyčia?
- Gotleris yra pastoriaus - atsitūpęs, kad
padėjėjas,
mūsų veidai būtų tame pačiame lygyje, paaiškino Dže-
kas. - Guldant Tarą į kliniką buvo nurodytas jo kredito
kortelės numeris.
— O Dieve! Kaip jūs... - nutilau ir persibraukiau delnu
prakaituotą kaktą. - Nuostabu, - netvirtai ištariau. - Jūsų
detektyvas tikrai geras. Kaip jam pavyko taip greitai gauti
informaciją?
- Paskambinau jam vakar po mudviejų pokalbio.
Žinoma. Su tokiais ištekliais kaip jo viskas įmanoma.
Galima neabejoti, kad ir aš esu nuodugniai patikrinta.
Vėl dirstelėjau į popieriaus lapelį savo rankoje.
- Kas atsitiko, kad mano sesuo susidėjo su vedusiu baž-
nyčios tarnu?

91
 Lisa Klcypas

- Atrodo, agentūra, kurioje Tara dirba, kartkartėmis ją

ten siunčia.
- Kuriems galams? -
apmaudžiai paklausiau. - Kad
vaikščiotų po bažnyčią ir rinktų aukas?
- didelė religinė bendruomenė. Ir didelis verslas. Jie
Tai

samdo verslo vadybininkus, konsultuoja investavimo klau-

simais, turi nuosavą restoraną. Labai panašu

į
disneilendą.
Turi trisdešimt penkis tūkstančius narių ir jų tik daugėja.
Jeigu pats pastorius negali dalyvauti televizijos laidoje, jį
pavaduoja Gotleris, - Džekas stebėjo, kaip aš susinėriau
pirštus, o lapelis su adresais ir telefono numeriais nusklen-
dė ant grindų. - Mano įmonė yra pasirašiusi su Amžinosios
Tiesos religine bendruomene keletą pastatų remonto sutar-

čių. Porą kartų buvau susitikęs su Gotleriu.

Įdėmiai pažvelgiau į Džeką.
- Tikrai? Koks jis?
- Ramus. Draugiškas šeimos žmogus. Nepanašus tokį,
kuris galėtų būti neištikimas žmonai.
į
- Jie visi atrodo kaip avinėliai, - sumurmėjau. Nesusi-
vokdama, ką darau, sudėjau delnus, tarsi Žaisčiau vaikišką
žaidimą; „Čia yra bažnyčia, čia varpinė...“ Staigiai nuleidau
ranką ir sugniaužiau kumščius. - Tara jokiu būdu neat-
skleistų, jeigu jis yra Luko tėvas. O jeigu ne, kodėl jis ja
taip rūpinasi?
- Yra tik vienas būdas įsitikinti. Tačiau aš abejoju, kad
Gotleris sutiks atlikti tėvystės nustatymo testą.
- Nesutiks, - pritariau stengdamasi sugromuliuoti
naujieną. - Nesantuokiniai vaikai nedaro garbės pamoks-
lininkams per televiziją. - Atrodė, kad oro kondicionierius

92
 Aksominio balso pakerėta

munušė kambario temperatūrą žemiau nulio. Aš drebė-

ww Privalau su juo pasimatyti. Kaip man tai padaryti?
Patarčiau nesirodyti ten iš anksto nesusitarus. Man dėl
tokių dalykų neteko sukti galvos. Bet jums pro Amžinosios
liesos bažnyčios duris prasmukti nepavyks.
Nusprendžiau paklausti tiesiai:
Gal galite padėti man susitikti su Gotleriu?
Pagalvosiu apie tai.
Vadinasi, nepadės, nusprendžiau. Man sustingo nosis ir
lupos. Pažvelgiau į lovą Džekui už nugaros, baimindamasi,
at kudikiui nešalta.
Jis jaučiasi puikiai, -
tarsi perskaitęs mano mintis nu-
tamino Džekas. - Nurimkite, Ela, viskas bus gerai.
Krūptelėjau pajutusi jo ranką ant savosios. Pažvelgiau
1splėtusi akis, nesuprasdama, ko
jis siekia. Tačiau nei pri- jo
lietime, nei žvilgsnyje nebuvo dviprasmiškų užuominų.
Mane sujaudino Džeko rankos jėga ir
karštis. Jo energin-
pas prisilietimas atgaivino mane lyg narkotikas, sušvirkštas
tiesiai į veną. Koks intymus dalykas susilietimas rankomis.
lai ramino mane
ir teikė pasitenkinimą, staiga pasijutau
vsanti neištikima Deinui. Tačiau nespėjau nei paprieštarau-
li, nei iki galo pasimėgauti pojūčiais, nes Džekas atitraukė

ranką.
Visą gyvenimą aš turėjau grumtis su sunkumais, ky-
lančiais dėl to, kad užaugau be tėvo. Mane traukė stiprūs
valdingi vyrai, o tai baugino. Todėl ir pasukau kita kryp-
timi, prie tokiųvyrų kaip Deinas, kurie nepuola už moterį
palabyti vorų ar nenešioja jų sunkių krepšių. Kaip tik to aš
ir norėjau. Vis dėlto tokie kaip Džekas Trevisas, neatremia-
mai vyriški ir velniškai pasitikintys savimi, turėjo kažkokią

93
 Lisa Kleypas

paslaptį ir vertė nekritiškai jais žavėtis. Man teko apsilaižyti

lūpas, kad įstengčiau kalbėti.
- Jūs nemiegojote su Tara.
Džekas linktelėjo, nenuleisdamas akių nuo manęs.
- Atsiprašau, - nuolankiai ištariau. - Buvau įsitikinusi,
kad permiegojote.
- Žinau.
—
Nesuprantu, kodėl taip atkakliai laikiausi savo nuo-
monės.
- Tikrai? -
tyliai paklausė jis.
Sumirksėjau. Vis dar jaučiau jo rankos prisilietimą. Su-
gniaužiau pirštus mėgindama išsaugoti atmintyje tą pojūtį.
- Ką gi, - pasakiau keistu dusliu balsu, - esate laisvas.
Eikite, atšaukite vizitą pas gydytoją, jūs išsisukote. Pažadu
daugiau jūsų nevarginti.
Atsistojau, Džekas taip pat, jis buvo taip arti, kad kone
jutau jo kūno šilumą. Pernelyg arti. Būčiau atsitraukusi, bet
už manęs stovėjo sofa.
-Jūs prižiūrėsite kūdikį, kol sesuo atsistos ant kojų, - ne
paklausė, o pasakė Džekas.
Linktelėjau galva.
- ilgai?
Ar

- Tara sakė, tris mėnesius, - stengiausi kalbėti ramiai. —

Būsiu optimistė ir tikėsiuosi, kad tiek laiko pakaks.

- Vešitės Luką Ostiną?
į

Bejėgiškai patraukiau pečiais.

- Paskambinsiu Deinui. Aš... aš nežinau, kaip jis į tai
pažiūrės.
Nieko gero nebus. Aš gerai pažinojau Deiną ir buvau
tikra, kad mūsų laukia sunkus išmėginimas. Supratau ga-
linti jį prarasti.

94
 Aksominio balso pakerėta

V/zvakar mano gyvenimas buvo puikus. O dabar pa- jis

lenęva byrėjo į gabalus. Kaip man jame vietos kūdi-rasti
Hu? Kaip dirbti? Kaip išlaikyti prie savęs Deiną?
Nuo lovos atsklido kūdikio knirkimas. tas garsas kaž- Ir
Han viską sustatė į vietas. Deinas dabar man nieko nereiškė.
Pa darysiu, iš kur gausiu pinigų, kaip susitvarkysiu su
„Laibu
-
buvo pamaitinti
visa tai nieko nereiškė. Šią
išalkusį bejėgį kūdikį.
akimirką svarbiausia

Kai nuspręsite, ką daryti, paskambinkite man, - tarė

Izekas.
Uriėjusi prie šaldytuvėlio ištraukiau buteliuką šalto pie-
no mišinio.
Neketinu daugiau jūsų trukdyti. Tikrai. Labai atsipra-
au, kad...
Ela, - Džekas keliais lengvais žingsniais priėjo prie
manęs ir suėmė už alkūnių. Įsitempiau pajutusi šiltų šiurkš-
tokų jo pirštų prisilietimą. Jis laukė, kol aš prisiversiu pa-
zvvlgti į jį.

tuo susijęs, - pasakiau su dėkingumu, bet

-Jūs nesate su

(duodama suprasti, kad pokalbis baigtas. Jis buvo išteisintas.

Džekas neleido man nusisukti.
- Paskambinkite man, kai
apsispręsite.
- Žinoma,
-
pažadėjau, nors neketinau
juo susitikti, ir jis tai suprato.
dar kada
nors su
Džeko lūpų kampučiai krustelėjo.
Įsitempiau. Nemėgau kitiems atrodyti juokinga.
- Iki pasimatymo, Ella, - tarė
jis
ir išėjo.
I.ukas ėmė klykti.
- Tuojau ateisiu, - pasakiau jam ir nuskubėjau šildyti
pieno mišinio.

95
 Pamaitinau Luką ir pakeičiau sauskelnes. Deinui nu-
sprendžiau paskambinti vėliau, kai Lukas vėl užsimanys
miego. Supratau, kad jau planuoju savo gyvenimą pagal
Luko poreikius. Jo valgymo, miego ir būdravimo laiko-
tarpiai formavo struktūrą, į kurią reikėjo įterpti visa kita.
Paguldžiusi kūdikį ant nugaros pasilenkiau prie jo ir
ėmiau tyliai niūniuoti savo vaikystės lopšinių nuotrupas,

kiek jų pajėgiau surasti užsilikusių atmintyje.

Lukas kilnojo kojas, mojavo rankomis ir rangėsi sekio-
damas mane akimis. Paėmiau už vienos jo rankutės ir pri-
glaudžiau prie skruosto. Delniukas buvo dešimties centų
monetos dydžio. Jis neatitraukė rankos, įdėmiai spoksojo
man į veidą, kaip ir aš, ieškodamas ryšio.
Dar niekada niekam šioje žemėje nebuvau taip reikalin-
ga. Kūdikiai pavojingi... jie priverčia tave įsimylėti, tau net
nespėjus susigaudyti, kas vyksta. maža rimta būtybė dar
Ši

nesugebėjo ištarti mano vardo ir buvo visiškai nuo manęs

priklausoma. Visiškai. Pažinojau ją tik kiek daugiau nei
parą, bet dėl jos būčiau puolusi po autobusu. Ji nuvarė
mane nuo kojų. Tai buvo baisu.
- Aš myliu tave, Lukai, - sušnibždėjau.
96
 Aksominio balso pakerėra

Mano prisipažinimas jo nė kiek nenustebino. „Aišku,

kad myli, - rodės, sakė jo veido išraiška. -
Aš esu kūdikis.
Vrivalai mane mylėti.“ Mano skruostą liečiantys pirštukai
sujudėjo lyg bandydami lankstumą.
Nagučiai buvo aštrūs. Kaip apkirpti kūdikiui nagus?
Ar įmanoma tai padaryti įprastinėmis suaugusiųjų žirklu-
tėmis, ar reikia specialių? Pakėliau jo kojas ir išbučiavau
mažas rausvas pėdutes, glotnias kaip katės letenėlės.
- Kur tavo eksploatavimo instrukcija? - paklausiau
I.uko. - Kur klientų aptamavimo tamybos numeris?
Susivokiau, kad savo ištekėjusiai draugei Steisei nepa-
rodžiau deramos pagarbos ir supratimo, kai ji pagimdė
kūdikį. Mėginau pasidomėti, kaip jai sekasi, ir užjausti,
tačiau nėmaž nenutuokiau, su kokiais iššūkiais ji
susidūrė.
Tai neįmanoma, kol nepatiri visko pati. Ar ir ji jautėsi to-

kia priblokštair visai nepasirengusi prisiimti atsakomybės

užauginti žmogų. Ne kartą girdėjau sakant, kad moterys
turi motinystės instinktą, slaptus išminties išteklius, kurie
prireikus atsiveria.
Aš nieko panašaus nejaučiau.
Man buvo aišku tik tiek, kad neapsakomai trokštu pa-
skambinti savo geriausiai draugei Steisei ir paverkšlenti.
Kadangi aš tikėjau nuoširdaus paverkšlenimo, jeigu tai da-
rai ne per dažnai, raminamuoju poveikiu, paskambinau
ir
jai. Visi pavojai rizika auginant kūdikį man buvo nepa-
Žįstama sritis, o Steisei - jau ištyrinėta. Ji kelerius metus

susitikinėjo su Deino geriausiu draugu Tomu, taip ir aš su

ja susipažinau. Paskui Steisė netyčia nuo Tomo pastojo, jis

pasielgė taip, kaip ir buvo galima tikėtis, - ją vedė. Mažylei

Tomai dabar jau buvo treji. Steisė ir Tomas abu dievagojosi,

97
 Lisa Kleypas

kad dukrelės gimimas jiems - pats nuostabiausias įvykis

gyvenime. Tomas, regis, tikrai taip manė.
Deinas ir Tomas vis
dar buvo geriausi draugai, bet aš
žinojau, kad Deinas laiko Tomą išdaviku, nors to ir nesa-
ko. Anksčiau Tomas buvo liberalių pažiūrų aktyvistas ir
griežtas individualistas, o dabar turėjo šeimą ir mikroau-
tobusiuką su dėmėtais saugos diržais, o ant grindų amži-
nai būdavo primėtyta tuščių sulčių pakelių ir žaisliukų iš
rinkinio „Happy Meal“.
- Steise, - skubiai ištariau apsidžiaugusi, kad ji atsiliepė
į skambutį. -
Čia aš. Ar turi
laisvą minutę?
- Aišku, kad turiu. Kaip laikaisi, drauguže? - Įsivaizda-
vau ją stovinčią dailiaisuremontuoto namuko virtuvėje,
akys
it
ledinukai ryškiai šviečia glotniame rudame veide,
plaukai supinti į pinklią kasą ir susukti į kuodą ant pa-
kaušio.
- Prastai, - atsakiau jai. - Esu beviltiškai pasmerkta.
- Iškilo sunkumų darbe? - užjaučiamai pasiteiravo Steisė.
Nežinojau, ką jai atsakyti.
- Taip, - galiausiai prabilau. - Turiu sugalvoti, ką patarti
netekėjusiai moteriai, kurios jaunesnioji sesuo pagimdė
nesantuokinį kūdikį ir prašo jos pasirūpinti juo mažiausiai
tris mėnesius. Negana to,
jaunesnioji sesuo guli psichiatrijos
klinikoje ir mėgina pasveikti, kad galėtų pati auginti mažylį.
- Sunkus reikalas, - tarė Steisė.
- Viskas dar blogiau. Vyresnioji sesuo gyvena Ostine
su vaikinu, kuris iš anksto perspėjo ją neparsivežti kūdikio
namo.
- Subingalvis, - pareiškė Steisė. - Kodėl jis taip elgiasi?
- Man atrodo, jis nenori įsipareigoti. Baiminasi, jog kū-

98
 Aksoininio balso pakerėta

"ikis gali sujaukti jo planus išgelbėti pasaulį. O gal bijo,

Kad gali pasikeisti santykiai su mergina, ji gali panorėti iš
jo daugiau nei anksčiau.
Pagaliau Steisė suprato.
O Viešpatie! Ela, ar tu kalbi apie Deiną?
Man buvo gera suversti savo rūpesčius Steisei, ištikimai
draugei, kuri iš karto stojo mano pusėn. nors mėgindama Ir
Įterpti kūdikį į mudviejų su Luku gyvenimą nesilaikiau aš
taisyklių, Steisė mane suprato ir palaikė.
- Aš esu Hjustone su kūdikiu, - pasakiau jai. Mudu -
viešbučio kambaryje. Jis šalia manęs. Nenoriu įsipareigoti,
bet nuo vidurinės mokyklos laikų jam vieninteliam išta-
riau: „Aš tave myliu.“ Ak, Steise, tu neįsivaizduoji, koks
jis mielas.
- Visi kūdikiai mieli, - niūriai pareiškė draugė.
- Žinau, tačiau šis kūdikis kitoks.
- Visi kūdikiai kitokie.
Aš pažvelgiau į Luką, kuris tyliai pukšėjo, ir padariau
grimasą.
- Lukas tikras stebuklas.
- Palauk. Tomas grįžo namo pietų. Noriu jam pasakyti.
Tooomai!
Aš laukiau, kol Steisė paaiškino sutuoktiniui, kas atsiti-
ko. Iš didelio būrio Deino draugų Tomą aš mėgau labiau-

siai. Su juo niekada nebūdavo nei nuobodu, liūdna... nei

vynas liedavosi laisvai, žmonės juokdavosi, nerūpestingai
šnekučiuodavosi. Šalia Tomo jausdavaisi gyvas ir protingas.
Steisė buvo lyg tvirta ir patikima skalbinių virvė, prilaikanti
spalvingą Tomo asmenybę, tačiau leidžianti jai plevėsuoti
ir kviesti artyn.

99
 Lisa Klcypas

- Gal Tomas gali prisijungti prie pokalbio per kitą tele-

foną? - paklausiau Steisės.
- Šiuo metu mes turime tik vieną. Antrąjį Tomas įmetė
į unitazą. Tai... ar jau kalbėjaisi su Deinu?
Man sugniaužė paširdžius.
- Ne, pirma norėjau pasikalbėti su tavimi. Delsiu, nes
žinau, ką Deinas pasakys. - Man akis
aptraukė gelianti mi-
-
gla. Emocijos gniaužė gerklę. Jis nesutiks, Steise. Pasakys,
kad negrįžčiau į Ostiną.
Nesąmonė. Grįžk ir parsivežk kūdikį.
—

—
Negaliu. Tu juk pažįsti Deiną.
- Pažįstu, todėl ir manau, kad jam jau laikas subręsti.
Tai rimtas iššūkis, jis privalo jį įveikti.
Kažkodėl pajutau poreikį apginti Deiną.
- Deinas - brandus žmogus, pasakiau - šluostydamasi
rankove akis. - Jis turi savo verslą. Daugybė Žmonių juo
pasitiki. Čia visai kas kita. Deinas niekada neslėpė, kad su
kūdikiais nenori turėti jokių reikalų. Ir jeigu jau atsidūriau
tokioje padėtyje, iš kurios nerandu išeities, tai nereiškia, kad
ir Deinas turi nukentėti.
-
Aišku, kad turi. Jis yra tavo partneris. O auginti kū-
dikį - jokia kančia. Tai... - Steisė nutilo, nes tuo metu jai
kažką pasakė sutuoktinis. -
Užsičiaupk, Tomai. Ela, kai
tavo gyvenime atsiranda kūdikis, reikia daug ko atsisakyti.
Tačiau gauni daug daugiau, nei netenki. Pati pamatysi.
Lukas apsnūdo, jo
akys ėmė palengva merktis. Uždėjusi
delną jam ant pilvuko jaučiau, kaip jis
tyliai gurguliuoja.
- „turėjo siaubingą vaikystę, - kalbėjo Steisė, - bet dabar
jau yra tokio amžiaus, kai laikas kurti šeimą. Visi Deino
pažįstami įsitikinę, kad iš jo išeitų puikus tėvas. Privalai jį

100
 Aksominio balso pakerėta

prspausti, Ela. Kai Deinas pamatys, kaip nuostabu turėti

vukų, kaip jie praturtina gyvenimą, jis bus pasirengęs ir
pats įsipareigoti.
Jam per sunku pasirūpinti net savo kojinėmis, - pasa-
Kau. - Jis trokšta būti nepriklausomas nuo nieko, Steise.
Žmogus negali būti visiškai nepriklausomas, atšovė
„"raugė. - Savitarpio santykių esmė, kad turi į ką atsiremti,
-
Kau to labiausiai reikia. Antraip tik... palauk minutę,
tai -
ji
nutiloir aš fone išgirdau prislopintą balsą. - Gal nori, kad
lomas su juo pasišnekėtų? Jis sako, jog su malonumu im-
tųst tokios užduoties.
Ne, - skubiai ištariau. - Nenoriu, kad Deinas pasijustų
„paudžiamas.
Kodėl
jį reikėtų tausoti? - pasipiktino Steisė. - Tu juk
"1 spaudžiama, argi ne? Tau reikia išpainioti sudėtingą
veikalą... Kodėl jis negalėtų padėti? Prisiekiu, Ela, jeigu Dei-
nas pasielgs su tavimi neteisingai, aš taip išspardysiu jam
«ubinę... - ji nutilo, nes Tomas vėl
kažką pasakė. Aš kalbu -
rimtai, Tomai! Dėl Dievo meilės, kas būtų buvę, jeigu Ela
butų pastojusi taip kaip aš? Tu nesipurtei atsakomybės...
Manai, Deinas neturėtų pasielgti taip pat? Nesvarbu, kad
kudikis ne jo. Dalykas tas,
kad Elai reikia Deino paramos. —

Steisė vėl nukreipė dėmesį

lų, parsivežk kūdikį į
į
mane: - Kad ir ką Deinas saky-
Ostiną, Ela. Čia gyvena tavo
draugai.
Mus padėsime taujį prižiūrėti.

- Nežinau. Aš nuolat matysiuosi su Deinu... Bus keista

pyventi šalia jo, bet ne su juo. Gal man geriau išsinuomoti
butą su baldais čia, Hjustone. Juk tik trims mėnesiams.
- Okai viskas susitvarkys, grįši pas Deiną? - pasipiktino
Steisė.
 Lisa Kleypas

- Na... taip.
- Ojeigu tu susirgtum vėžiu, ar pati turėtum savimi
pasirūpinti, kad tik jo neapsunkintum? Priversk Deiną tau
padėti. Turėtum juo pasikliauti, Ela! Tu... Klausyk, Tomas
nori tau kažką pasakyti.
Palaukiau ir išgirdau nelinksmą Tomo balsą:
- Labas, Ela.
- Labas, Tomai. Kol dar nieko nepasakei... būk geras,
nesakyk to, ką, Steisės manymu, privalai man pasakyti.
Sakyk tiesą. Tu esi Deino geriausias draugas ir pažįsti jį
geriau už kitus. Deinas nesileis perkalbamas, argi ne?
Tomas atsiduso.
- Viskas, kas kvepia namais - šuo, žmona, keletas vai-
kų - jam yra spąstai. Priešingai nei Steisė ir kone visi kiti
mūsų pažįstami, aš nemanau, jog iš Deino išeitų geras tėvas.
Jis beveik mazochistas.
Liūdnai nusišypsojau žinodama, kad už atvirumą Tomui
smarkiai klius nuo Steisės.
-Aš žinau, kad Deinas geriau puls gelbėti pasaulio, negu
pamėgins išgelbėti vieną kūdikį. Bet neįsivaizduoju kodėl.
-Kūdikis yra kietas riešutėlis, Ela, -
pareiškė Tomas. —

Bandydamas gelbėti pasaulį sulauksi įvertinimo. Be to,

gelbėti pasaulį daug lengviau.

102
 Aš papuoliau
į
tokią padėtį, kad neturiu kur trauktis,
pasakiau Deinui per telefoną. - Todėl dabar pasakysiu, ką
—

noriu daryti, o mane išklausęs galėsi pasakyti, ar turiu iš

ko rinktis. Ar neturiu.
O Dieve, Ela,
Susiraukiau.
- tyliai tarė jis.

- Nesakyk: „O Dieve, Ela.“ Aš dar neišdėsčiau tau savo

plano.
- Aš Žinau, koks
jis.
- Tikrai?
- Žinau nuo tos akimirkos, kai tu išvažiavai iš Ostino.
Tu visada buvai savo šeimai greitoji pagalba.
Nuolankus Deino gerumas nedaug skyrėsi nuo gailesčio.
Man
būtų labiau patikęs priešiškumas. Jaučiausi taip, tarsi
pyvenimas būtų cirkas, o man jame būtų skirta visą laiką
žingsniuoti paskui dramblį.
Niekas neverčia manęs
—
daryti to, ko aš nenoriu, - pa-
prieštaravau.
- Kiek man žinoma, prižiūrėti sesers kūdikį nebuvo pag-
rindinis tavo gyvenimo tikslas, ar ne?

103
 Lisa Klcypas

- Tara pagimdė tik

prieš savaitę. Ar aš turiu teisę per-
žiūrėti savo gyvenimo tikslus?
- Turi. Tačiau tai nereiškia, kad ir aš privalau peržiūrėti
savuosius, - Deinas atsiduso. - Papasakok man viską. Nori
tikėk, nori ne, bet aš esu tavo pusėje.
Aš jam paaiškinau, kas atsitiko, atpasakojau mūsų su
Tara pokalbį, o baigdama pasiteisinau:
- Juk tiktrims mėnesiams. su kūdikiu - jokio var-
O
go. - „Jeigu netyčia mėgsti naktimis nemiegoti“, - pridū-
riau mintyse. - Tad ketinu išsinuomoti Hjustone butą su
baldais ir pagyventi, kol Tarai pagerės sveikata. Tikiuosi
pagalbos iš Lizos. O paskui grįšiu į mūsų butą Ostine. Pas
tave, - pareiškiau ir gyvai užbaigiau: - Ar tau neatrodo,
kad tai puikus sumanymas?
— Man atrodo, kad tai tiesiog sumanymas, - atsakė Dei-
nas. Girdėjau, kaip jis lėtai giliai kvėpuoja, stengdamasis
nusiraminti. - Ką tu nori iš manęs išgirsti, Ela?
Aš norėjau, jog jis ištartų: „Grįžk namo. Ar padėsiu tau
rūpintis kūdikiu.“ Bet pasakiau kita: ką

— Noriu sužinoti, ką tu manai apie tai.

- Aš manau, kad tu vis daresi įstrigusi praeityje, - tyliai
tarė Deinas. - Tavo motina pamoja pirštu arba sesuo susi-
mauna ir tupuoli joms į pagalbą, negalvodama apie save.
Vargu ar užteks trijų mėnesių, Ela. Gali prireikti trejų metų,
kol Tara pasveiks ir
pajėgs gyventi savarankiškai. Ojeigu ji
pagimdys daugiau vaikų? Ar tu priglausi juos visus?
- Ir aš apie tai pagalvojau, - nenoromis prisipažinau. —

Tačiau negaliu jaudintis dėl to, kas gali kada nors nutikti.
Šiuo metu yra tik Lukas
ir jam manęs reikia.
104
 Aksominio balso pakerėta

- O ko
reikia tau? Tu planavaiparašyti knygą, ar ne?
(ką ketini daryti su savo redaguojama žurnalo skiltimi?
- Nežinau. Tačiau kiti žmonės sugeba dirbti ir auginti
vaikus.
- Šis vaikasne tavo.

- Jis priklauso mano šeimai.

- Tu neturi šeimos, Ela.
Nors ir pati ne kartą buvau panašiai kalbėjusi, man buvo
skaudu girdėti tokius žodžius iš Deino.
- Mes esame individai, saistomi tarpusavio prievolių, -
pasakiau. - Jeigu būrį šimpanzių Amazonės džiunglėse
alima vadinti šeima, manau, ir Varneriai turi tokią teisę.
- Turint omenyje, kad ir tarp šimpanzių pasitaiko kani-
balizmo atvejų, turėčiau su tavimi sutikti.
Pamaniau, jog nereikėjo Deinui tiek daug pasakoti apie
Varnerius.
- Mannepatinka ginčytis su tavimi, - sumurmėjau. - Tu
apie mane per daug žinai.
- Tau dar labiau nepatiktų, jeigu nepasakyčiau nieko
ir
lcisčiau priimti klaidingą sprendimą.
- Mano nuomone, jis teisingas. Esu įsitikinusi, kad tik
toks sprendimas man priimtinas.
- Gerai. Tačiau man nepriimtinas.
Aš
giliai įkvėpiau.
- Oką darysime mes, jeigu aš įvykdysiu savo sumany-
mą? Kas nutiks ketverius metus puoselėtiems mudviejų
santykiams? - Man netilpo galvoje, kad žmogus, kuriuo aš
taip pasiklioviau, žmogus, kuriuo tikėjau, kuris man buvo
toks svarbus, staiga taip aiškiai atsiribojo nuo manęs.
- Manau, padarysime pertrauką, - tarė Deinas.
105
 Lisa Kleypas

Susimąsčiau, mano gyslomis plūstelėjo šaltas nerimas.

- O kai sugrįšiu, tęsime santykius?
- Galėsime pamėginti.
- Ką turi omenyje sakydamas „pamėginti“?
— Galima ką nors įkišti į šaldiklį, o po trijų mėnesių at-
jau
šildyti, tačiau produkto skonis bus kitoks.
- Bet tu juk pažadėsi manęs laukti?
- Kaip laukti?
- Na, nemiegoti su kita.
- Ela, nė kuris iš mudviejų negalime pažadėti, kad su
niekuo nepermiegosime.
Man atvipo žandikaulis.
- Negalime?
- Aišku, kad ne. Esame suaugę
ir
negalime nieko paža-
dėti, dėl nieko garantuoti. Mudu nepriklausomi žmonės.
- Deinai, aš maniau, jog mudu skirti vienas kitam, -
susivokiau, kad ir vėl žliumbiu. Ūmai toptelėjo dar viena
mintis. - Ar tu buvai man neištikimas?
— Na, aš nevadinčiau to neištikimybe. Bet ne, nebuvau.
- Ojeigu aš su kuo nors permiegočiau? Ar tu pavydu-
liautum?
- Neginčyčiau tavo teisės išmėginti trumpalaikius san-
tykius su kitu vyru, jeigu to norėtum. Svarbiausia - pasiti-
kėjimas. Ir atvirumas.
- Tai mudviejų santykiai atviri?
- Jeigu nori juos apibūdinti, taip.
Kažin ar kada nors kas nors mane buvo šitaip apstul-
binęs. Paaiškėjo, kad aš iš esmės neteisingai įsivaizdavau
mudviejų su Deinu santykius.
- O Viešpatie! Kaip mūsų santykiai galėjo būti atviri, jei-
guaš apie tai nežinau? Kokios yra atvirų santykių taisyklės?

106
 Aksominio balso pakerėta

regis, Deiną mažumėlę pralinksmino.

Mano klausimas,
- Mes negyvename pagal taisykles, Ela. Niekada netu-
rėjome taisyklių. Ir tai vienintelė priežastis, kodėl tu taip
lpai ištempei su manimi. Jeigu būčiau pamėginęs kaip nors
apriboti tavo laisvę, tu iškart būtum mane palikusi.
Man
galva sprogo nuo priekaištų ir reikalavimų. Susi-
mąsčiau, jis teisus. Deja, turėjau tai pripažinti.
ar

- Kažkodėl, - lėtai ištariau, - man visada atrodė, kad

esu žmogus kaip visi. Kitaip sakant, visiškai netinkama
laisviems santykiams užmegzti.
- Tokia yra Nepriklausoma panelė, - atsakė Deinas. -
Patarimai, kuriuos ji
dalija kitiems žmonėms, yra sąlygoti
taisyklių. Tačiau tu, Ela... ne, tu nesi tokia kaip visi.
- Bet aš esu Nepriklausoma panelė ir drauge Ela, - pa-
prieštaravau. - Kuri esu tikroji aš?
- Akivaizdu, kad tikroji tu dabar Hjustone, atsakė Dei- -
nas. -
Būtų gerai, kad sugrįžtum.
— Norėčiau bent kelioms dienoms, kol susivoksiu, par-
sivežti kūdikį namo.

-
- Aš nesutinku, tiesiai pareiškė Deinas.
Pyktelėjau.
- Butas priklauso ir man. Įsikursiu savo pusėje.
- Gerai. Pagyvensiu kur nors kitur, kol judu su kūdikiu
išsikraustysite. Arba išsikraustysiu aš, jūs galėsite užimti
visą butą.
- Ne, - pasakiau. Intuityviai jaučiau: jeigu dėl Luko pri-
versiu Deiną išsikraustyti, greičiausiai prarasiu jį visiems
laikams. - Tiek to, pasilik tu. Mudu su Luku kur nors lai-
kinai prisiglausime.
- Aš padėsiu kuo galėdamas, - patikino Deinas. - Mo-
kėsiu tavo dalį nuomos.

107
 Lisa Kleypas

Susierzinau dėl tokio jo pasiūlymo. Ir įsiutau kaip vir-

vėmis supančiotas bulius, jog Deinas atsisakė įsileisti į
namus Luką. Bet užvis labiausiai išsigandau, kai paaiškė-
jo, kad esu užmezgusi santykius be jokių pažadų ir įsipa-
reigojimų. Nes tai reiškė, jog daugiau negaliu pasikliauti
Deinu.
- Ačiū, - niūriai burbtelėjau. - Pranešiu, kur apsistojo-
me.

- Pirmas dalykas, kurį turime padaryti, pasakiau Lu- -

kui kitą dieną, -
tai susirasti ir išsinuomoti jaukų butuką.
Atakuosime miesto centrą? Montrosą? O gal tu
nepriešta-
rautum pagyventi netoli Šugar Lando? Mes betkada galime
važiuoti į Ostiną, tačiau reikėtų saugotis, kad nesutiktume
pats žinai ko. Be to, nuoma Ostine daug brangesnė.
Lukas atrodė susimąstęs, tarsi apsvarstydamas galimy-

bes
jis lėtai žindo pieno mišinį iš buteliuko.
- Tu mąstai? - paklausiau. - Ar vėl darai į kelnes?
Praėjusį vakarą daug laiko praleidau naršydama interne-
te, daugiausia domėjausi vaikų priežiūra. Perskaičiau dau-
gybę straipsnių apie sauskelnių keitimą, pirmojo kūdikio
gyvenimo mėnesio ypatumus, kaip dažnai reikia lankytis
pas vaikų gydytoją. Netgi radau nuorodas, kaip kūdikiui
apkirpti nagučius.
- Čia parašyta, Lukai, - pranešiau mažyliui, - kad tu
turėtum miegoti nuo penkiolikos iki aštuoniolikos valandų
per parą. Turi pasistengti. Dar parašyta, kad aš privalau
dezinfekuoti visus daiktus, kuriuos tu kiši į burną. Be to,
kai tau sukaks mėnuo, tu jau turėtum pradėti šypsotis.
Keletą minučių praleidau pasilenkusi prie jo ir šypso-

108
 Aksominio balso pakcrėta

damasi
- tikėjausi kokio nors atsako. Lukas nutaisė tokią
pasipūtėlišką veido išraišką, tarsi pasakiau jam, jog jis pa-
našus į Vinstoną Čerčilį.
Pasižymėjusi tuziną su vaikų priežiūra susijusių saitų
emiau ieškoti Hjustone tinkamo buto. Bet kuriuos aš tie,
bučiau galėjusi sau leisti, atrodė prastai ir varė į neviltį,
0 už tuos, kurie man patiko, buvo prašoma astronominių
nuompinigių. Deja, man nepasisekė surasti geroje vietoje
dailiai suremontuoto buto vidutinę kainą. Miegoti nuė-
už

jau sunerimusi ir
nusivylusi. Gal Lukas manęs pasigailėjo,
nes tą naktį buvo pabudęs tik tris kartus.
- Šiandien mes turime ką nors susirasti, - pasakiau
jam,
- ir dingti iš šito brangaus viešbučio.
Rytą nusprendžiau praleisti per internetą ieškodama
tinkamų pasiūlymų, o po pietų nueiti apžiūrėti porą butų.
Kai užsirašiau pirmąjį adresą
ir
telefono numerį, suskam-
bėjo mano mobilusis. „Trevisas“, - perskaičiau ekranėlyje.
Atsiliepiau kiek susinervinusi ir apimta smalsumo:
- Alio?
- Ela? - išgirdau savitą Džeko baritoną. - Kaip laikotės?
- Dėkui, puikiai. Mudu su Luku dairomės buto. Nu-
sprendėme apsigyventi kartu.
- Sveikinu. Pasiliksite Hjustone ar grįšite į Ostiną?
- Liksime čia.
- Gerai. - Džekas kiek padvejojo. - jau nusprendėte,
Ar

kur pietausite?
-Ne.
- Gal galiu užvažiuoti jūsų dvyliktą?
- Negaliu sau leisti dar kartą jus vaišinti, - atsakiau ir
jis nusijuokė.

109
 Lisa Kleypas

- Šįkart vaišinsiu aš. Yra vienas reikalas, noriu su jumis

pasikalbėti.
- Apie ką jūs galite norėti su manimi kalbėtis? Duokite
bent menką užuominą.
- Jums nereikia užuominų, Ela. Tereikia ištarti „taip“.
Dvejojau išmušta iš pusiausvyros jo kalbėjimo būdo:
draugiško, tačiau ir atkaklaus. Taip kalba vyrai, nepratę
girdėti neigiamo atsakymo.
- Ar galima rinktis paprastą vietelę? - pasiteiravau. —

Šiuo metu mudu su Luku neturime kuo pasipuošti.

- Žinoma. Tik neapmaukite jam rausvų kojinaičių.
Mano nuostabai, mūsų pasiimti Džekas atvažiavo nedi-
deliu hibridiniu SUV. Tikėjausi dujas ryjančio monstro arba
nepadoriai brangaus sportinio automobilio. Neįsivaizdavau
Džeko vairuojant tokią mašiną, prie kurios vairo patogiai
jaustųsi ir Deinas ar kuris nors jo draugas.
- Jūs vairuojate hibridą, - pasakiau su nuostaba, steng-
damasi pritvirtinti prie užpakalinės sėdynės Luko auto-
mobilinės kėdutės pagrindą. - Maniau, atvažiuosite su
„Denali“ arba „Hummer“ visureigiu.
- „Hummer“, - prunkštelėjo Džekas, padavė Luką su
krepšiu
iratsargiai pastūmė mane į šalį. Pasilenkęs pritaisė
automobilinės kėdutės pagrindą. - Hjustonas ir
taip per-
dvokęs išmetamosiomis dujomis. Aš neketinu dar labiau
pabloginti padėties.
Kilstelėjau antakius.
- Panašiai kalba aplinkosaugos aktyvistai.
- Aš ir esu aplinkosaugos aktyvistas, -
ramiai tarė Dže-
kas.
- Tai neįmanoma, juk jūs medžiotojas.

110
 Aksominio balso pakerėta

nusišypsojo.
Džekas

- Aplinkosaugosaktyvistų yra dvejopų, Ela. Vieni glė-

besčiuoja medžius ir yra įsitikinę, kad vienaląstės amebos
tokios pat svarbios kaip Naujosios Škotijos briedžiai... o
kiti, tokie kaip aš, tiki, kad medžioklė laikantis įstatymų
yra atsakingo gyvosios gamtos reguliavimo dalis. Aš mėgs-
tu leisti laiką gamtoje, todėl esu prieš jos teršimą, besaikį
žuvavimą, visuotinį atšilimą, miškų naikinimą ir visa kita,
kas niokoja žemę, kuria aš vaikštau.
Džekas paėmė iš
manęs krepšį su kūdikiu ir rūpestingai
prirakino ant kėdutės pagrindo. Tyliai pakalbino Luką, ku-
risbuvo prisegtas saugos diržais ir atrodė panašus į mažą
kosmonautą, išsirengusį į pavojingą užduotį.
Pasitraukusi šiek tiek į šalį neatsispyriau pagundai įver-
tinti, kaip atrodo prie automobilio sėdynės palinkęs Džekas.
Jis buvo tvirto sudėjimo vyras, į apačią kiek platėjantys
džinsai išryškino kietus raumenis, platūs pečiai judėjo po
melsvais marškiniais užraitotomis rankovėmis. Jis galėjo
būti puikus beisbolo komandos pagrindinis puolėjas: ga-
nėtinai stiprus, kad perimtų kamuolį iš gynėjo, ganėtinai
aukštas, kad tiksliai permestų kamuolį virš priešininkų
komandos gynėjų, liesas, todėl greitas vikrus.ir
Kaip įprasta Hjustone, penkiolikos minučių kelionė
užtruko beveik pusvalandį. Bet man ji patiko. Džiaugiau-
si ne tik ištrūkusi iš viešbučio kambario, bet ir todėl, kad
užliūliuotas oro kondicionieriaus dūzgimo ir automobilio
judėjimo užmigo Lukas.
- Kaip pokalbis su Deinu? - atsainiai pasiteiravo Dže-
kas. - Ar judu išsiskyrėte?
- Ne, tikrai ne. Mes vis dar pora. - Aš nejaukiai patylėjau,
 Lisa Kleypas

tada pridūriau: - Tačiau... darome pertrauką. Tik trijų mė-

nesių, kol Tara pasiims kūdikį ir aš grįšiu į Ostiną.
- tai
Ar reiškia, kad judu galite susitikinėti su kitais?
— Mes visada galėjome susitikinėti su kitais. Mudviejų

santykiai atviri. Be pažadų ir įsipareigojimų.

- Tai neįmanoma. Santykiai jau savaime reiškia pažadus
ir įsipareigojimus.
- Galbūt kitiems žmonėms. Bet mudu su Deinu esame
įsitikinę, kad negalima savintis kito žmogaus.
- -
Tikrai galima, nesutiko Džekas.
Aš kilstelėjau antakius.
-Gal Ostine yra kitaip, - tęsė Džekas, - tačiau Hjustone
šuo nesidalija kaulu su kitais.
Jis taip pasipiktino, kad neišlaikiau ir nusijuokiau.
- Ar jūs kadanors buvote užmezgęs rimtus santykius,
Džekai? Tokius rimtus, kad būtumėte pasipiršęs?
-Buvau kartą, -
prisipažino jis. - Tik iš to nieko gero
neišėjo.
- Kodėl?
Džekas ilgokai tylėjo ir aš supratau, kad apie tai jis kalba
nedažnai.
- Ji pamilo kitą, - pagaliau tarė jis.
- Man labai gaila, - nuoširdžiai pasakiau. - Dauguma
laiškų, kuriuos gaunu kaip žurnalo skilties redaktorė, būna
nuo santykiais nusivylusių žmonių. Nuo vyrų, kurie iš pa-
skutiniųjų stengiasi išlaikyti jiems neištikimą moterį, nuo
moterų, įsimylėjusių vedusį vyrą, kuris žada palikti žmoną,
bet nepalieka... -
nutilau pastebėjusi, kad jis nesąmoningai
glosto nykščiu žvilgančia oda aptraukto vairo plotelį tar-
si neseniai užsitraukusią žaizdą, stengdamasis nuslopinti
širdies sopulį.

112
 Aksominio balso pakerėta

-Kąjūs pasakytumėte vyrui, kurio mergina permiegojo

su geriausiu draugu? - paklausė Džekas.
jo
Iškart viską supratau. Stengiausi neparodyti užuojautos,
jaučiau, kad jam tai nepatiktų.
- Tai buvo vienkartinis atvejis ar jie ėmė susitikinėti?
- Juodu susituokė, - niūriai ištarė Džekas.
- Šlykštu, - pasakiau. - Blogiausia, kai susituokia, nes
visiems atrodo, kad tokiu atveju pora išperka kaltę už savo
nedorą poelgį. „Na taip, jie
tave išdavė, -
sako žmonės, -
tačiau susituokė,todėl viskas gerai.“ Tad nieko kito nelieka,
tik nuryti karčią piliulę ir nusiųsti jiems brangią vestuvinę
dovaną, antraip būsi palaikytas pašlemėku. Visais atžvil-
piais tai beviltiškas reikalas.
Džeko nykštys ant vairo nurimo.
- Jūs teisi.
Iš kur žinote?
Nepriklausoma panelė viską žino, - nerūpestingai at-
—

sakiau. - Drįsčiau spėti, kad jų santuoka nėra labai sėkmin-

pa. Išdavyste grįstuose santykiuose visada lieka įtrūkimų.
- Tačiau jūs nesmerkiate neištikimybės, tarė Džekas, - —

nes žmogus negali savintis kito žmogaus, tiesa?

- Ne, aš labai smerkiu neištikimybę, jeigu taisyklės nėra
aiškios abiem partneriams. Nesusitarus dėl
atvirų santykių,
ištikimybė atrodo savaime suprantama. Nėra nieko blogiau,
kaip sulaužyti pažadą, duotą žmogui, kuris tau neabejingas.
-
- Taip, Džeko balsas buvo tylus, tačiau pabrėžtinai
aiškiai ištartas vienas žodis atskleidė, kaip stipriai jis rezo-
nuoja su jo išgyvenimais.
- Ar aš teisi
dėl jų santuokos? - neatlyžau. - Ta šeima
patiria sunkumų?
- Pastaruoju metu, regis, ten ne viskas gerai, - pripažino
113
 Lisa Kleypas

Džekas. - Tikriausiai bus skyrybos. Apmaudu, nes jie turi

du vaikus.
- Kai ta moteris bus laisva, gal vėl atkreipsite į ją dėmesį?
- Negaliu tvirtinti, kad apie tai nemąsčiau. Bet ne, aš
neisiu tuo keliu.
- Žinote, ką aš manau apie tokius
vyrus kaip jūs, Džekai?
Mano klausimas, rodės, pataisė jam nuotaiką. Jis metė į

mane linksmą žvilgsnį.

- Ką gi jūs manote, Ela?

- Pasakysiu, kodėl jūs iki šiol dar nesate įsipareigojęs nė
vienai moteriai. Iš tikrųjų tai susiję su pasiūla. Dauguma
moterų, su kuriomis susitikinėjate, iš esmės labai panašios.
Jūs puikiai praleidžiate laiką ir einate prie kitos, o paliktoji
stebisi, kodėl nenorite tęsti santykių. Tos moterys nesuvo-
kia, kad nieko nepergudraus siūlydamos tokią pat prekę
kaip kitos, tegul ir dailiau įpakuotą. Padėtį galėtų pakeisti
koks nors netikėtas įvykis. Kas nors, su kuo jūs dar nebu-
vote susidūręs. Todėl galiausiai išsirinksite moterį, kuri
bus visiškai kitokia, nei tikitės jūs ir kiti jus pažįstantys
žmonės. - Pamačiau, kad Džekas šypsosi. - Ką jūs apie tai
manote?
- Aš manau, kad jūs galite mirtinai užkalbėti žmogų, -
tarė jis.
Restoranas, į kurį mus nusivežė Džekas, jo akimis žiū-
rint gal ir buvo paprastas, bet teikė automobilių statymo
paslaugas, aikštelė buvo pilna prabangių mašinų, o virš
tako iki durų kabėjo šiugždantis baltas tentas. Mus nuvedė
prie nuostabaus stalelio palei langą. Sprendžiant iš švaru-
tėlio skoningoapstatymo ir fone skambančios grakščios
fortepijono melodijos, mudu su Luku pietums įpusėjus

114
 Aksominio balso pakerėta

turėjome būti išprašyti lauk. Tačiau Lukas mane nustebi-

no nepriekaištingu elgesiu. Maistas buvo gardus, gavau ir
taurę šardonė, tikrą palaimą liežuviui, o tokio žavingo vyro
kaip Džekas aš
tikrai dar nebuvau sutikusi. Po pietų mes
nuvažiavome
paraže po
į
Meino
Hjustono
gatvės
centrą ir sustojome
1800 namu.
požeminiame

- Ar eisime jūsų biurą? - paklausiau.

į

- Į tą pastato dalį, kurioje yra nuomojami butai. Ten

«irba mano sesuo.
- Koks
jos darbas?
- daugiausia tvarko finansines operacijas ir sutartis.
Ji
Nudirba įvairius kasdienius darbus, kuriems aš ne visada
randulaiko.
- Ar aš su ja susitiksiu?
Džekas linktelėjo.
- Ji patiks jums.
Mes pakilome liftu
į nediduką, žvilgančiu marmuru

išklotą kuriame stovėjo šiuolaikiška bronzinė

vestibiulį,
skulptūra ir įspūdingas durininko stalas. Durininkas, jau-
nas vyras nepriekaištingai pasiūta uniforma, nusišypsojo
I)žekui ir šnairomis dirstelėjo į miegantį kūdikį. Džekas
pri-
mygtinai reikalavo, kad leisčiau jam nešti Luką, o aš buvau
jam tai dėkinga. Mano rankos dar nebuvo pripratusios
už

prie naujos pareigos visur tampytis Luką su visa jo manta.

- Praneškite panelei Trevis, kad mes ateiname, - paliepė
I)žekas durininkui.
- Žinoma, pone Trevisai.
Nusekiau paskui Džeką pro raižyto stiklo duris, kurios
tyliai šnarėdamos prasivėrė, ir mudu priėjome prie dviejų
liftų.
 Lisa Kleypas

- Kuriame aukšte jos biuras? - paklausiau.

- Septintame. Tačiau Heiven mūsų laukia savo bute šeš-
tame aukšte.
- Kodėl?
— butas su baldais... jis priklauso Heiven
Tai žinybinis
pagal einamas pareigas. Tačiau viršutiniame aukšte, trijų
miegamųjų apartamentuose, gyvena jos sužadėtinis, Hei-
ven ten jau persinešė beveik visus savo daiktus. Taigi jos
butas dabar laisvas.
Supratusi, kur Džekas lenkia, sutrikau ir pažvelgiau į
jį. Man sugniaužė paširdžius, tik nesupratau, ar dėl greitai
kylančio lifto, ar iš netikėtumo.

- Džekai, jeigu jūs manote, kad mudu su Luku galime

gyventi čia tris mėnesius... Esu dėkinga, tačiau tai neįma-
noma.
-Kodėl?
Liftas sustojo ir Džekas rankos mostu parodė, kad iš-
lipčiau pirma jo.
Nusprendžiau kalbėti tiesiai.
- Aš negaliu to sau leisti.
- Dėl kainos susitarsime.
- Nenoriu būti jums skolinga.
- Ir nebūsite. Čia mano sesers butas.
- Taip, bet namas jūsų.
- Ne, ne mano, aš tik jo valdytojas.
esu

- Nesiginčykite. Čia Trevisų nuosavybė.

- Gerai, -
Džeko balse nuskambėjo linksmos gaidelės, -
Trevisų. Tačiau jūs nebūsite man skolinga. Tai grynas at-
sitiktinumas. Jums reikia kur nors apsigyventi, o čia yra
laisvas butas.

116
 Aksominio balso pakerėta

Aš ir toliau atsikalbinėjau:
Jūs gyvenate šiame name, tiesa?
- Kad patraukčiau moters dėmesį, Ela, man nereikia
ulyti jai buto apsigyventi.
- Nettai turėjau omenyje, - paprieštaravau, bet pasijutusi
pažeminta nuraudau nuo galvos iki kojų pirštų galiukų.
Visą sakant, apie tai pagalvojau. Tarsi aš, Ela Varner, bū-
viau buvusi tokia žavinga, jog Džekas Trevisas būtų pa-
„rengęs viskam, kad tik aš apsigyvenčiau tame pačiame
name kaip
mintys?
ir
jis. Viešpatie brangus, ir iš kur tokios mano
Griebiausi už šiaudo: - Norėjau pasakyti, jog ne-
turėtumėte būti patenkintas, kad jūsų nameatsiras triukš-
mingas naujagimis.
- Lukui padaryčiau išimtį. Po tokios gyvenimo pradžios
jis nusipelnė gerų pokyčių.
Džekas patraukė prie durų beveik pačiame gale kori-
doriaus, iškloto pilku kiliminiu taku. Paspaudė skambutį
ir durys atsivėrė.

117
 Heiven Trevis buvo lieknesnė ir daug žemesnė už brolį,
galėjai įtarti, kad jie - ne tų
pačių tėvų vaikai. Tik čigoniškos
akys bylojo apie giminystę. Heiven buvo šviesios odos,
tamsiaplaukė, subtilių bruožų gražuolė. Gyvame jos veide
švietė protas, bet buvo ir dar kažkas... užuomina apie tai,
kad yra pažeidžiama
nimo kampų.
ir jai nepavyko išvengti aštrių gyve-

- Sveikas, Džekai. - Heiven dėmesį iškart patraukė

krepšyje miegantis kūdikis. - Ak, koks mielas mažylis,
jos balsas buvo išskirtinis, gyvas ir malonus, mažumėlę
gergždžiantis, tarsi ji ką tik būtų nurijusi gurkšnį brangaus
gėrimo. - Duok man... tu jį spaudi.
- Jam taip patinka, - atrėmė Džekas, nekreipdamas dė-
mesio į sesers pastangas perimti Luką. Jis palenkė galvą
bučiniui. - Ela Varner, ši nurodinėti mėgstanti moteris yra
mano sesuo Heiven.
Ji tvirtai paspaudė man ranką.

- Malonu susipažinti, Ela. Koks sutapimas... prieš porą

savaičių pradėjau skaityti jūsų skiltį žurnale.
Heiven pakvietė mus
į
savo nedidelį vieno miegamojo
butą, dekoruotą balta ir kremine spalvomis, sendinta me-
diena. Santūrias spalvas pagyvino keletas žolės žalumo

118
 Aksominio balso pakerėta

akventų. Kampe dunksojo didelis švediškas laikrodis medi-

niais aptaisais. Gyvenamojoje erdvėje stovėjo keli paprasti
baldai... prancūziško stiliaus kėdės, minkšta sofa, užklota
juodos ir kreminės spalvų užtiesalu.
dekoravo mano geriausias draugas Todas, - pa-
Butą
„tebėjusi mano susidomėjimą paaiškino Heiven.
Nuostabu. Atrodo kaip iš žurnalo.
Todas sako, kad dekoruodami nedidelio ploto erdves
kai kurie žmonės klysta rinkdamiesi per daug dailių smul-
kmenų. Jo nuomone, iš
tikrųjų tai reikia kokio nors tvirto
baldo, tokio kaip ši sofa, ji kaip laivui inkaras.
„Galėtų būti ir didesnė, -
pareiškė Džekas padėjęs krep-
“p su Luku ant kavos stalelio.

Leiven liūdnainusišypsojo.
- Visi mano broliai įsitikinę, - tarė ji man, - kad patogi
«ola yra didumo sulig
pikapo platforma.
-
Ji priėjo prie

miegančio kūdikio ir pažvelgė į jį su švelniu susidomėji-

mu. - Kuojis vardu?
- Lukas,
antplūdį.
- atsakiau ir nustebau pajutusi pasididžiavimo

- Džekas man truputį papasakojo apie jūsų padėtį, -

tarė Heiven. - Man atrodo, tai,ką jūs darote dėl sesers, yra
nuostabu. Aišku, pasirinkote ne pačią lengviausią išeitį. Ji -
nusišypsojo. - Tačiau kaip tik taip, mano galva, ir turėtų
pasielgti Nepriklausoma panelė.
Džekas susimąstęs žvelgė į mane.
- Norėčiau paskaityti kokį nors jūsų straipsnį.
- Ant šoninio staliuko guli keli „Vibe“ numeriai, - pasakė
jam Heiven. - Gal bus malonus žvejybos žurnalų pajvai-
rinimas.
Mano nusivylimui, Džekas atsisėdo ant sofos ir paėmė

119
 Lisa Kleypas

naujausią žurnalo numerį, kuriame mano rengiamos skil-

ties tema buvo itin provokuojanti.
- Galnereikėtų... - pradėjau, bet mano balsas nuslo-
po Džekui ėmus sklaidyti žurnalą. Iškart supratau, kai jis
atvertė puslapį su mano karikatūra: buvau pavaizduota
vilkinti juokingą platų paltą, avinti juokingus aukštakul-
nius. Tiksliai žinojau, ką jis skaito, dar prieš jam išriečiant
antakius.
„Mieloji Nepriklausoma panele,
aš susitikinėju su fantastišku vaikinu: jis
gražus, pasi-
turintis, rūpestingas ir geras lovoje. Bet yra viena bėda. Jo
daikčiukas kiek per mažas. Ne kartą girdėjau sakant, jog
dydis neturi reikšmės, tačiau vis tiek norėčiau, kad šiuose
reikaluose jis galėtų man pasiūlyti daugiau. Trokštu likti
su juo, nors jo pasididžiavimas - kaip kokteilių pokylio
dešrelė, tik kaip man liautis svajojus apie dešrą?
Ilgo Mėgėja“

„Mieloji Ilgo Mėgėja,

nors į Nepriklausomos panelės elektroninį paštą plūsta
šiukšlės su įvairiausiais reikalavimais, deja, vyrų genita-
lijų padidinti neįmanoma. Tačiau verta atsižvelgti į kele-
tą svarbių dalykų: moters klitoryje yra maždaug aštuoni
tūkstančiai nervinių galūnių, pirmame trečdalyje makšties
jų mažiau, okituose dviejuose trečdaliuose - beveik nėra.
Todėl trumpesnė varpa gali sujaudinti ne prasčiau negu
ilga. Daugumai moterų partnerio gebėjimai daug svarbesni
negu varpos dydis. Išmėginkite įvairias pozas ir būdus,
jo
daugiau dėmesio skirkite glamonėms ir
turėkite omenyje,
kad daug kelių veda į Romą.

120
 Aksominio balso pakerėra

Galų gale, jeigu per lytinį aktą trokštate ko nors didelio,

pasiimkite į lovą žaisliuką. Pagalvokite apie tai.“

I)žekas atrodė kiek sutrikęs, tarsibūtų stengęsis sude-

Nepriklausomos panelės vaizdinį su manimi tokia,
trinti

kokią iki šiol matė. Jis toliau skaitė sėdėdamas ant mažos
samanų žalumo sofos.
- Eime, parodysiu virtuvę, - pakvietė Heiven ir nusi-
tempė mane
į
plytelėmis išklotą kambarėlį su granito stal-
viršiais ir nerūdijančio plieno įranga. - Gal norite atsigerti?
- Taip, norėčiau.
Ji atidarė šaldytuvą.
- Atvėsintos arbatos su mangais ar aviečių ir bazilikų
pėrimo?
- Prašyčiau arbatos su mangais, - atsakiau ir atsisėdau
prie virtuvės salelės.
Atplėšęs akis nuo žurnalo Džekas papriekaištavo:
- Heiven, tu
juk žinai, kad tokių gėrimų aš negaliu pa-
kęsti. Duok man ko nors įprasto.
—Nieko įprasto aš neturiu, - atšovė sesuo traukdama
iš šaldytuvo ąsotį citrinų spalvos arbatos. - Galėtum para-
gauti su mangais.
- O kuo bloga paprasta arbata?
- Liaukis verkšlenęs, Džekai. Hardis jau keletą kartų
gėrė šios arbatos, ji jam patiko.
- Mieloji, Hardžiui patiktų net jei užplikytum žolės iš
kiemo. Tu laikai jį
po padu.
Heiven užgniaužė šypseną.
- Pamėgink pasakyti tai jam pačiam.
- Nesakysiu, - pasigirdo trumpas atsakymas. - Nors
ir
laikai
jį po padu, Hardis vis tiek gali išspardyti man subinę.

121
 Lisa Klcypas

Išpūčiau akis stebėdamasi, kaip turi atrodyti vyras, su-

gebantis išspardyti subinę Džekui Trevisui.
- Mano sužadėtinis kadaise dirbo suvirintoju naftos grę-
žimo platformoje, - paaiškino Heiven, žvelgdama spindin-
čiomis akimis. -
Tai puiku, antraip mano trys broliai jau
būtų jį mirtinai užvaikę.
- Mes jam skolingi, turėtume įteikti medalį už tai, kad
ima
tave į žmonas.
Iš jų nerūpestingo apsižodžiavimo buvo aišku, kad se-
suo ir brolis mėgsta vienas kito
draugiją. Draugiškai erzin-
dama Džeką, Heiven nunešė jam arbatos ir
grįžo į virtuvėlę.
Padavusi man stiklinę arbatos su mangais Heiven pasi-
rėmė dilbiais į stalviršį.
- Arjums patinka šis butukas? - paklausė.
- Taip, jis puikus, bet yra trukdžių...
- Žinau. Reikalas štai koks, Ela, - pareiškė ji su nugink-
luojančiu atvirumu. - Aš niekada nemokėjau nuomos už
šį butą, gavau teisę jame gyventi pradėjusi eiti pareigas.
Tačiau ištekėjusi aš ketinu gyventi Hardžio apartamentuo-
se aštuonioliktame aukšte. - Jos veide šmėstelėjo drovus
šypsnys. - Dauguma mano daiktų jau ten. Taigi turime
nebegyvenamą butą su baldais. Nematau priežasties, kodėl
judu su Luku negalėtumėte pagyventi čia kelis mėnesius,
kol ateis laikas grįžti į Ostiną - aišku, pati mokėtumėte už
komunalinius patarnavimus. Nuomos mokesčio iš jūsų
neimtume, nes kitu atveju butas liktų negyvenamas.
- Ne, aš turėčiau išsinuomoti jį iš jūsų, - pasakiau. - Ne-
galiugyventi nemokamai.
Heiven nepatenkinta susiraukė ir persibraukė delnu
plaukus.
 Aksoininio balso pakerėta

Nežinau, kaip pasakyti, kad jūsų neįžeisčiau... Jeigu

ji man ir mokėtumėte, tai

galėtų būti tik simbolinė suma.
Vinigų man nereikia.
Kitaip aš nesutiksiu.
sumą, kurią norėtumėte mokėti už nuomą, išleis-
"Tada

kite I.uko reikmėms.

Ar galiu paklausti, kodėl laikote šį butą negyvenamą,
-

nors galite nuomoti ir

gauti papildomų pajamų?
-
Mes svarstėme šį klausimą, prisipažino Heiven. -
lurime kandidatų sąrašą. Tačiau galutinai dar nenuspren-
«eme, ką darysime. Įmonei veikiausiai reikės naujo vadybi-
ninko, jis turės gyventi šiame pastate, tad privalome turėti
kų jam pasiūlyti.
- Kodėl jums gali reikėti naujo... - pradėjau, bet susivo-
kusi iš karto užsičiaupiau.
Heiven nusišypsojo.
- Mudu su Hardžiu svarstome apie šeimos pagausėjimą.
- Vyras nori kūdikio, - pasakiau. - Kaip puiku.
Džekas tylėjo. Girdėjau tik vartomų žurnalo lapų šiugž-

«ėjimą.

-
Pažvelgiau į Heiven

Stebiuosi, kad norite

ir patraukiau pečiais.
bejėgiškai
padaryti šitokią paslaugą visai
svetimam žmogui.
- Jūs nesate visai svetima, - patikino ji. - Šiaip ar taip,
mes pažįstame jūsų pusseserę Lizą, be to, Džekas buvo
pasimatyme su jūsų seserimi Tara...
- kartą, - įsiterpė Džekas iš kito kambario.
Vieną

- Vieną kartą, - šypsodamasi pakartojo Heiven. - Ga-

lima sakyti, kad esate draugės sesuo. Be to... ji susimąs- -
tė. - Neseniai aš išgyvenau sunkų metą, ištvėriau bjaurias

123
 Lisa Kleypas

skyrybas. Keletas žmonių, taip pat ir Džekas, padėjo man

nepalūžti. Aš noriu padaryti gerą darbą ir pagerinti savo
karmą.
- Aš tau nepadėjau, - tarė Džekas. - Man reikėjo pigios
darbo jėgos.
- - paragino Heiven. - Galite įsikurti
Pasilikite čia, Ela,
nieko nelaukdama. Jums trūksta tik vaikiškos lovelės.
Abejojau
ir jaučiausi nesmagiai. Nebuvau pratusi prašyti
pagalbos, nemokėjau jos priimti. Turėjau apmąstyti galimus
nesklandumus.
- Gal galėčiau dar truputį pagalvoti?..
- Žinoma, -Heiven sužaibavo rudomis akimis. — Įdomu,
ką pasakytų Nepriklausoma panelė?
Nusišypsojau.
- Dažniausiai aš neklausiu jos patarimo.
- Aš žinau, ką ji pasakytų, - Džekas įėjo
į virtuvę su

tuščia stikline rankoje. Jis įsirėmė viena ranka į stalviršį

taip arti manęs, kad norėjau atsitraukti. Neatsitraukiau,
nervų galūnėlėmis lyg katinas ūsais fiksuodama jo judesius.
Džeko kvapas buvo gaivus, su vos juntamu vyrišku pušų
prieskoniu, norėjau be perstojo traukti jo į plaučius. - Ji
patartų daryti tai, kas geriausia Lukui, - tarė jis. - Argi ne?
Linktelėjau ir pasilenkusi prie stalviršio susiėmiau del-
nais už alkūnių.
- Taip ir padarykite, - tyliai paragino jis.
Džekas vėl darė man spaudimą, dar joks vyras nesielgė
su manimi taip primygtinai. O aš, užuot atsikirtusi, kažko-
dėl troškau paklusti.
Pajutau, kad vėl raustu, bet nedrįsau pakelti į jį akių,
todėl nukreipiau žvilgsnį į Heiven. Ji įdėmiai žvelgė į brolį,

124
 Aksominio balso pakerėta

tarsijis ką tik būtų pasakęs ar padaręs kažką tokio, kas jam

nebudinga. Ūmai ji
nunešė į kriauklę savo tuščią stiklinę
"pareiškė turinti grįžti į biurą lyg ir dėl sutarties, lyg ir su
kažkuo susitikti.
-
Palieku jus, išeidami užrakinkite duris, - linksmai tarė
ų. Gerai pagalvokite apie mano pasiūlymą, Ela.
-
Dėkoju. Buvo malonu susipažinti.
I
leiven išėjus, nei aš, nei Džekas nejudėjome vietos. Aš iš
Į»itempiau ir
įsirėmiau kojų pirštais į kėdės pakoją. Džekas
pasilenkė prie manęs, atrodė, jaučiu, kaip jo iškvepiamas
oras judina man plaukus.
Jūs buvote teisus, - kimiai ištariau. - Man patinka. -
Greičiau jau pajutau, nei pamačiau, kaip Džekas linktelėjo.
ji
Jis tylėjo, tai vertė kalbėti mane: - Man labai gaila, kad jai
teko išsiskirti.
- O man gaila, kad ji to nepadarė anksčiau. Ir kad man
neleido to tipo sutrinti į miltus, - Džeko balse nebuvo nė
menkiausio pasipūtimo, tik mirtina ramybė, sukėlusi man
nerimą.
Pažvelgiau į jį.
- Ne visada įmanoma apsaugoti mylimus žmones, -
pasakiau.
- Tai aš jau supratau.
Džekas neklausė, ar aš čia pasiliksiu. Kažkaip mudu
abu tai supratome.
- Čia viskas -
kitaip, negu esu įpratusi, po kiek laiko pa-
sakiau. - Aš tokiose vietose niekada nesilankiau, juo labiau
negyvenau. Man nedera čia būti, aš neturiu nieko bendra
su žmonėmis, gyvenančiais tokiuose pastatuose.
O kur būti jums dera? Ostine su Deinu?
—

- Taip.
125
 Lisa Kleypas

-Pasirodo, jis mano kitaip.

Mečiau į Džeką piktą
žvilgsnį.
- Tai neteisinga.
Jis nė nemanė atsiprašyti.
- Šiame name gyvenantys žmonės yra tokie kaip visi,
-
Ela. Kai kurie malonūs, kai kurie ne. Kai kurie sumanūs,
kai kurie -kaip maišu trenkti. Kitaip sakant, normalūs žmo-
nės. Jūs su jais puikiai sutarsite. - Džeko balsas sušvelnėjo: -
Susirasite čia draugų.
- čia taip
Aš ilgai neužsibūsiu, kad užmegzčiau pažintis.
Tikriausiai būsiu labai užsiėmusi su Luku, be to, reikės
padėti Tarai pasveikti. Aišku, ir
dirbsiu.
- Ar ketinate važiuoti į Ostiną atsivežti daiktų, ar juos
jums atveš Deinas?
- Tiesą sakant, daiktų turiu nedaug. Manau, Deinas
supakuos juosį dėžes ir atsiųs per skubių siuntų įmonę.

Galbūt po poros savaičių atvažiuos aplankyti.

Išgirdau, kad kitame kambaryje atsibudo Lukas. Auto-
matiškai nušokau nuo aukštos kėdės.
- Laikas valgyti ir pakeisti sauskelnes, - pasakiau žings-
niuodama prie krepšio su kūdikiu.
- Gal geriau judu su Luku pasilikite čia ir pailsėkite, o
aš nuvažiuosiu į viešbutį ir paimsiu jūsų daiktus? Išregis-
truosiu jus, kad nereikėtų mokėti dar už vieną naktį.
- Bet mano automobilis...
- Pavėžėsiu jus vėliau jo pasiimti. O dabar pailsėkite.
Buvo gera taigirdėti. Užvis mažiausiai norėjau vėl eiti
su Luku į automobilį ir kur nors važiuoti, ypač kai lauke
taip karšta. Jaučiausi pavargusi, o bute buvo vėsu ir ramu.
Liūdnai pažvelgiau į Džeką.

126
 Aksominio balso pakerėta

Ašjau ir taip už daug ką jums skolinga.

stebėjo, kaip aš atsegu diržo sągtį ir
Nieko tokio, - jis
keliu kūdikį iš krepšio. Ar jums nieko netrūksta?
-
Ne.
-- Netrukus grįšiu. Jei ko prireiks, jūs turite mano mobi-
bojo telefono numerį.
- Dėkoju. Aš... - kupina dėkingumo įkišau ranką į saus-
kelnių krepšio kišenę ir ištraukiau buteliuką su pieno mi-
siniu. - Aš nežinau, kodėl jūs
visa tai darote, bet esu jums
dėkinga.
Džekas sustojo prie durų ir grįžtelėjo į mane.
- darote dėl sesers,
Jūs man patinkate, Ela. Tai, ką jūs
kelia pagarbą. Jumis dėti, dauguma žmonių atsisakytų ri-
zikuoti. Aš esu linkęs padėti žmogui, kuris iš visų jėgų
stengiasi padaryti gerą darbą.

Džekui išėjus aš pamaitinau Luką, pakeičiau jam saus-

kelnes ir ėmiau nešioti po butą. Mudu įėjome miegamąjį,
kuriame stovėjo žalvarinė lova, užtiesta senoviška baltų
į
nėrinių lovatiese, ant rotango skrynios, atstojančios naktinį
staliuką, stovėjo karalienės Viktorijos stiliaus lempa stikli-
niu gaubtu. Paguldžiusi Luką ant lovos atsisėdau šalia jo
su mobiliuoju telefonu rankoje.
Surinkau Taros telefono numerį, o kai atsiliepė balso
paštas, palikau žinutę:
- Labas, mieloji... Mudviem su Luku sekasi puikiai. Ar-
timiausius tris
mėnesius mes gyvensime Hjustone. Galvo-
jau apie tave. Svarsčiau, kaip tu laikaisi. Žinai, Tara... iš —

švelnumo man užspaudė gerklę. - Aš truputį

gailesčio ir
nutuokiu, ką tau tenka išgyventi. Kaip sunku kalbėti apie...

127
 Lisa Kleypas

apie mamą, praeitį ir visus tuos dalykus. Aš tavimi didžiuo-

juosi. Tu elgiesi teisingai. Tau viskas bus gerai.
Išjungiau ryšį, ašaros ėmė graužti akis. Bet jos iškart
išdžiūvo, kai pamačiau, kad Lukas pasuko galvą ir pažvel-
gė į mane nekaltu klausiamu žvilgsniu. Išsitiesiau šalia ir

pasitryniau nosimi jam į tamsius plaukus, lygius ir švelnius

it paukščio plunksnos.
-
Ir tau viskas bus gerai, - pasakiau Lukui. Mudu suši-
lome ir užsnūdome. Lukas paniro į savo nekaltus sapnus,
o aš į savuosius, maištingus.
Miegojau kiečiau, negu ketinau, o kai pabudau, kam-
baryje jau buvo tamsu. Nustebusi, kad Lukas nepravirko
ir manęs nepažadino, aš ištiesiau ranką jo ieškodama ir
išsigandau radusi šalia savęs tuščią vietą.
- Lukai! - sušukau ropodama per lovą.
ir -
- Ei! - Džekas įėjo į miegamąjį įžiebė šviesą. Nurim-
kite. Viskas gerai, Ela, - jo balsas buvo švelnus, raminan-
tis. - Kūdikis atsibudo anksčiau už jus. Išsinešiau jį į kitą
kambarį, kad jūs galėtumėte dar truputį pamiegoti. Mudu
žiūrėjome rungtynes per televizorių.
- Arjis verkė? - kimiai paklausiau kumščiais trindama
akis.
- Tik
vieną kartą. Pravirko sužinojęs, jog Hjustono „As-
tros“ ir vėl
pralaimėjo pirmame atkrentamųjų varžybų ture.
Bet aš jam pasakiau, kad jokia gėda verkti dėl „Astros“.
Tokie jau mes, Hjustono vyrukai, esame.
Pamėginau nusišypsoti, tačiau buvau išsekusi ir dar ne
visai atsibudusi. Dideliam savo siaubui, Džekui einant prie
lovos pajutau siaubingą norą pakelti į jį rankas. Tačiau jis
buvo ne Deinas, todėl nederėjo fantazuoti apie Džeką Deino
vietoje, ir aš pasibaisėjau savimi. Mums su Deinu prireikė

128
 Aksominio balso pakerėta

ketverių metų milžiniškų pastangų, kol, rizikuodami emo-

«iškai nukentėti, pelnėme vienas kito pasitikėjimą ir tapome
ties artimi. Neįsivaizdavau tokio artumo su jokiu kitu vyru.
Neįstengiau nė krustelėti, o Džekas priėjo, sustojo prie
lovos ir pažvelgė į mane švelniomis tamsiomis akimis. Aš
truputį atsilošiau jausdama papilvėje malonų maudimą,
akimirką toptelėjo, kas būtų, jeigu jis staiga mane užgultų
visu kūnu, sunkiu ir galinčiu suteikti pasitenkinimą...
- Jūsų automobilis po poros valandų jau stovės namo
-
yyventojams skirtame garaže, tyliai tarė Džekas. - Sumo-
kėjau viešbučio darbuotojui, kad atvairuotų jį čia.
- Dėkoju, aš... aš grąžinsiu jums pinigus...
- Nereikia.
- Nenoriu dar labiau jums įsiskolinti.
Jis papurtė galvą - regis, aš jį pralinksminau.
- Kartais, Ela, jūs galėtumėte atsipalaiduoti ir leisti pa-
daryti jums ką nors gera.
Sumirksėjau išgirdusi iš kito kambario sklindant klasi-
kinės muzikos garsus.
- Ko jūs klausotės?
- Atvežiau Lukui DVD. Kažkokį filmuką apie mažylį
Mocartą ir lėles iš kojinių.
Nejučia išsišiepiau.
— Man regis, šiuo metu Lukas įžiūri daiktus, esančius ne

toliau kaip už dešimties colių.

- Štai kodėl jis nerodo susidomėjimo. O aš pamaniau,
gal jam labiau patiktų Bethovenas.
Jis ištiesė man ranką norėdamas padėti išlipti iš lovos.
Kiek padvejojusi įsitvėriau jos. Žinoma, aš
ir pati galėjau
atsikelti, bet pamaniau, kad būtų nemandagu atstumti pa-
galbą.

129
 Lisa Klcypas

Buvo gera jausti jo delno prisilietimą, susikryžiuojančius

nykščius. Išlipusiiš lovos tučtuojau atitraukiau ranką. Mė-
ginau prisiminti, ar potraukį prie Deino irgi pajutau taip
staigiai ir aiškiai. Ne... jis atsirado palaipsniui, skleidėsi iš
lėto. Nemėgau skubos gyvenime.
- Jūsų lagaminą pastačiau kitame kambaryje, -
pasakė
Džekas.
- Jeigu išalkote, galite užsisakyti maisto iš resto-
rano septintame aukšte. Ko nors prireikus paskambinkite
Heiven. Lapelį su jos numeriu padėjau prie telefono. Keletą
dienų pas jus neužsuksiu... būsiu išvykęs iš miesto.
Knietėjo paklausti, kur
jis važiuoja, bet nepaklausiau,
tik linktelėjau.
-Laimingos kelionės.
Džeko akys linksmai sužibo.
- Dėkoju, - draugiškai tarė jis ir skubiai išėjo.
Išgirdus, kad Džekas išvyksta, užplūdo palengvėjimas,
bet drauge ir nusivylimas. Įėjusi į svetainę pamačiau savo
lagaminą, o ant jobaltą voką su viešbučio sąskaita. Išlanks-
čiusi ją pažvelgiau į galutinę sumą ir susigūžiau. Tačiau
permetusi akimis išlaidas papunkčiui supratau, kad į sąs-
kaitą neįtraukta vakarienė viešbučio numeryje. Akivaizdu,
kad Džekas už ją sumokėjo. Buvome susitarę, jog vaišinu
aš. Kodėl jis apsigalvojo? Iš gailesčio? Gal pamanė, kad
tokių išlaidų aš negaliu sau leisti? Arba jis iš pat pradžių
neketino leisti man mokėti už vakarienę... Sutrikusi ir kiek
susierzinusi padėjau sąskaitą į šalį ir priėjusi prie Luko
paėmiau jį ant rankų. Kartu su kūdikiu žiūrėdama vaikišką
filmuką stengiausi negalvoti apie Džeką Trevisą. Ir nesukti

galvos, kada jis grįš.

 10

Kelias kitas dienas skambinau visiems savo draugams

1 draugėms, pasakojau, kas atsitiko. Istoriją apie netikėtai
man atitekusį sesers kūdikį pakartojau veikiausiai kokį šimtą
kartų, kol galų gale sukūriau sutrumpintą jos
variantą. Dau-

ma draugių mane palaikė, tačiau buvo ir

tokių kaip Steisė,
kurios peikė, kam pasilikau Hjustone. Jaučiausi kalta dėl
Deiną užgriuvusio nepelnyto dėmesio. Regis, mūsų draugai
pasidalijo į dvi stovyklas pagal lytį. Moterys tvirtino, kad
aš, žinoma, neturėjau pasirinkimo ir
privalėjau pasirūpinti
l.uku, o štai vyrai daug geriau suprato Deino nuostatą ne-
prisiimti atsakomybės už kūdikį, su kuriuo jo
niekas nesieja.
Visai netikėtai diskusijos virto referendumu, nebūtųar
buvę geriau, jeigu Deinas būtų vedęs mane, neva tada vis-
kas būtų susiklostę kitaip.
-
- O koks skirtumas? paklausiau aš Luizės, asmeninės
trenerės, kurios sutuoktinis Kenas dirbo paramediku kuror-
te prie Traviso ežero. - Net jeigu Deinas būtų mane vedęs,
jis vis tiek nenorėtų kūdikio.

- Taip, tačiau jis privalėtų padėti tau pasirūpinti Luku, —

atsakė Luizė. - Kitaip sakant, vyras negali nusisukti nuo

Žmonos, papuolusios į sunkią padėtį.

131
 Lisa Kleypas

- Jis nuo manęs nenusisuko, -

suskubau teisinti Deiną. -
Be to, aš niekada neversčiau Deino daryti to,
ko jis nenori,
vien todėl, kad būtume susituokę. Jis turėtų teisę rinktis.
- Tai kvaila, - -
pareiškė Luizė. Todėl mes ir
tekame, kad
neleistume vyrams rinktis. O ir jie dėl to būna laimingesni.
- Tikrai?
- Žinoma.
- Ar ir mes ištekėjusios netenkame teisės rinktis?
- One, santuoka mums suteikia ne tik daugiau teisių,
bet dar ir saugumo. Štai kodėl moterys nori tuoktis labiau
nei vyrai.
Luizės požiūris mane pribloškė. Pamaniau, kad iš san-
tuokos lygties pašalinus meilę ji veikiausiai virstų itin ciniš-
ku dariniu. Irgaliausiai subyrėtų lyg siena, kurioje plytos
nesutvirtintos cemento skiediniu.
Nenoromis paskambinau mamai, pranešiau jai apie Tarą,
kūdikį ir apie tai, kad norėdama padėti seseriai kuriam
laikui apsigyvenau Hjustone.
- Tu šitiek metų blaškeisi po Ostiną, - pareiškė mama, -
kad dabar neturi teisės skųstis.
- Nesiskundžiu. O po Ostiną aš nesiblaškiau. Dirbau,
mokiausi ir...
- Tai dėl narkotikų, tiesa? Tara buvo tokia naivi... turtingi
draugai įtraukė ją į tą kerintį gyvenimą... kokaino debesys
sklandė aplinkui, ji greičiausiai netyčia įkvėpė, o tada...
—- Mama, nėra tokio dalyko, kaip „netyčia įkvėpė“.
- Ji buvo priversta, - piktai metė mama. - Tu neįsivaiz-
duoji, ką reiškia būti gražiai, Ela. Ir kiek negandų dėl to kyla.
- Tu teisi, aš nežinau. Tačiau esu įsitikinusi, kad Tara
narkotikų nevartojo.
 Aksominio balso pakerėta

Ką gi, tavo sesuo tiesiog reikalauja dėmesio. Pasistenk

ju pranešti, kad aš nemokėsiu nė cento už jos trijų mėnesių
atostogas. Pasakysiu tau štai ką: man atostogų reikia daug
labiau nei kam kitam. Kiek nervų man visa
tai kainavo...
Kodėl niekas nepasirūpina nuvežti manęs į kurortą?
Niekas nesitiki, kad tu sumokėsi už Taros gydymą,
mama.
- Okas, jei ne aš?
- Dar nežinau. Bet dabar svarbiausia padėti Tarai, kad
j' pasijustų geriau. Ir pasirūpinti Luku. Mudu dabar gyve-
name jaukiame butuke.
- Kurioje vietoje?
- Ai, vienoje tokioje vietelėje. Nieko ypatingo, - žvelg-
dama į mane supančią prabangą nuslopinau šypseną. Jeigu
mama sužinotų, kad esu įsikūrusi Meino gatvės 1800 name,
po pusvalandžio prisistatytų čia. - Reikėtų dar
Jj1u bei tą šį
sutvarkyti. Ar nori man padėti? Gal rytoj...
- Mielai -
tau padėčiau, skubiai nutraukė mane mama, -
bet negaliu. Esu labai užsiėmusi. Turėsi susitvarkyti pati
viena, Ela.
- Gerai. Gal mudviem su Luku kartkartėmis tave aplan-
kyti? Esu tikra, kad tu nori šiek tiek laiko praleisti su šeima.
- Taip... bet mano draugas mėgsta užsukti neperspėjęs.
Būtų negerai, jei jis pamatytų kūdikį. Paskambinsiu tau,
kai turėsiu laisvą dieną.
- Puiku, nes
labai norėčiau, kad kas nors bent trumpai
mane pavaduotų...
Mama baigė pokalbį.
Kai paskambinau Lizai ir pasakiau, jog apsistojau Meino
gatvės 1800 name, ji apstulbo ir labai susidomėjo.
133
 Lisa Kleypas

- Kaip tau pavyko? tai Gal

permiegojai su Džeku ar
panašiai?
- Aišku, kad ne, - įsižeidžiau. - Tu juk mane pažįsti.
Na, man atrodo keista, kad kas nors iš Trevisų leis-
—

tų tau taip paprastai ten apsigyventi. Bet jie visi pertekę

pinigais ir gali daryti gerus darbus. Jiems tai tas pats, kas
numesti žvirbliui trupinėlį.

Žmogus, labiausiai padėjęs man ne tik emociškai, bet ir

praktiškai, buvo Heiven Trevis. Ji pagelbėjo man sustyguoti
visus reikalus dėl komunalinių patarnavimų, patarė, kur
geriausia apsipirkti, netgi rekomendavo auklę, kurią buvo
labai išgyrusi jos brolienė.
Heiven nepiršo savo nuomonės ir
nemėgino kišti nosies
į svetimus reikalus. Ji buvo gera klausytoja ir turėjo puikų

humoro jausmą. Su ja aš jaučiausi rami - beveik taip pat

kaip su Steise, o tai jau šį tą reiškė. Nusprendžiau, kad už
visus tuos žmones, su kuriais prarandi ryšį arba to ryšio
nesugebi išlaikyti, gyvenimas kartais kompensuoja atsiųs-
damas kitą tinkamą žmogų tada, kai tau jo labiausiai reikia.
Mudvi drauge pietaudavome, vieną popietę ėjome api-
pirkti Luką, kelis kartus iš
ryto, kol dar nekaršta, buvome
išėjusios pasivaikščioti. Pamažėle įsišnekėjusios pamatėme,
kad užmezgėme itin
retai pasitaikantį ryšį, kai žmonės vie-
nas kitą supranta iš pusės žodžio. Heiven nedaug tepasa-
kojo apie savo sužlugusią santuoką, tačiau prisipažino, kad
jos sutuoktinis smurtavo. Aš suvokiau, kiek daug drąsos jai
prireikė palikti sutuoktinį ir
susikurti naują gyvenimą - tai
ilgas procesas. Nežinau, kokia Heiven buvo anksčiau, bet
dabar ji tikrai kitokia.

134
 Aksominio balso pakerėta

"1murtinga santuoka atitolino Heiven nuo senų draugių:

vnoms buvo nesmagu susidurti su smurto šeimoje pro-
blema,
o
kitos stebėjosi, ką tokio ji daro, kaip išprovokuoja
vyto įtūžį. Pasitaikė ir tokių, kurios ja visai netikėjo, nes
buvo įsitikinusios, kad turtingos moters neįmanoma nu-
akiausti. Tarsi pinigais būtų galima prisidengti nuo prie-
vartos ir kitokių šlykštynių.
Žinai, viena bičiulė man už akių pareiškė, kad jeigu
vyras mane mušė, tai
tikriausiai aš pati to norėjau, pasakė —

man !eiven.
Mudvi nutilome ir
toliau stūmėme šaligatviu vaikišką
vežimėlį. Nors niekas netvirtina, kad Hjustonas pėsčiųjų -
miestas, keliose vietose galima visai patogiai pasivaikščioti,
ypač Rais Vilidže, medžių paunksmėje. Mes žingsniavome
pro parduotuves ir
parduotuvėles, pro restoranus klubus, ir
pro grožio salonus, užsukome
kainų man svaigo galva. Neįtikėtina,
į
vaikiškų prekių butiką. Nuo
kiek pinigų galima
leisti madingiems vaikų drabužiams.
Mąsčiau apie tai, kąman papasakojo Heiven, ieškojau ir
„uodžiančio atsakymo. Tačiau tegalėjau pasakyti, kad aš
ja tikiu.
- Moterims baisu net pagalvoti, kad ir jas kas nors gali
įZeisti arba nuskriausti be jokios priežasties, pasakiau. - -
Todėl jos linkusios manyti, jog tu kažkaip išprovokavai
sutuoktinį, tada jos pačios jaučiasi saugesnės.
Heiven linktelėjo.
- Tikriausiai dar blogiau, kai tėvai smurtauja prieš savo
atžalas. Vaikas mano nusipelnęs bausmės,
o sielos žaizdos
lieka visam gyvenimui.
- Ir Tarai taip nutiko.

135
 Lisa Kleypas

Ji metė į mane įdėmų žvilgsnį.

- Otau ne?
Pasijutau nesmagiai ir
patraukiau pečiais.
- Prireikė poros metų, kol apsigydžiau. Jos beveik užsi-
traukė. Mane
jau
nebe taip kamuoja nerimas kaip anksčiau.
Kita vertus... turiu bėdų dėl prisirišimo. Man sunku su
žmonėmis suartėti.
- Tu labai prisirišai prie Luko, - atkreipė mano dėmesį
Heiven. - O juk esi su juo tik kelios dienos, argi ne?
Susimąsčiau, tada linktelėjau.
- Na, kūdikiai nesiskaito.
- O kaip su Deinu? Judu jau ilgokai drauge.
- Taip, bet neseniai supratau... Mūsų santykiai artimi,
tačiauniekur neveda. Jie panašūs į automobilį, paliktą ant
įvažiuojamojo keliuko neišjungus variklio.
Papasakojau jai apie mūsų atvirus santykius kad Dei- ir
nas pasakė, jog jeigu jis būtų mėginęs kaip nors mane su-
varžyti, aš būčiau jį palikusi.
- Ar būtum? - pasiteiravo Heiven prilaikydama kavi-
nukės duris, kad galėčiau įstumti vežimėlį. Mus apsupo
gaivus vėsaus oro šuoras.
- Nežinau, - nuoširdžiai atsakiau suraukusi kaktą. - Gal
jis ir teisus. Gal aš tik tiek tegaliu ištverti. Gal esu alergiška
įsipareigojimams.
Pastačiau vežimėlį prie staliuko nuleidau stogelį ir pa-
žvelgiau į Luką, kuris, mėgaudamasis vėsiu oru, patenkin-
tas mataravo kojytėmis.
stovėdama įdėmiai skaitė lentoje kreida sura-
Heiven
šytus specialius kavos pasiūlymus. Iš žavingos šypsenos
ji man priminė brolį.

136
 Aksominio balso pakerėta

Nežinau, Ela. Tai gali būti giliai paslėpti psichologiniai

alykai arba... tu tiesiog dar nesutikai sau tinkamo vyriškio.
Nėra man tinkamo vyriškio. - Pasilenkiau prie kūdikio
" sumurmėjau:
-Išskyrus tave, pieno mišinių mėgėjau.
"ugriebiau jam už nuogos kojos ir pabučiavau į paduką.
-
—

Aš dievinu tave ir tavo švelnią kojytę.

Pajutau, kaip Heiven lengvai patapšnojo man
per nuga-
rą.Ji užėjo už staliuko ir atsisėdo.
- Žinai, ką ašmanau, Ela?.. Be
to, kad užsisakysiu at-
vėsinto mėtinio mokačino su plakta grietinėle ir šokolado
drožlėmis? Aš manau, kad, tinkamai susiklosčius aplinky-
bėms, panorėjusi tu galėtum patraukti tą automobilį nuo
kelio.

Džekas buvo ryškus daugumos Heiven vaikystės istorijų

dalyvis. Palyginti su kitais dviem broliais, sesers prisimini-
muose jis atsiskleidė kaip didvyris arba piktadarys. Dažniau
kaip piktadarys. Tačiau dabar, kai jie visi užaugo, o šeimoje
įvyko svarbių pokyčių, tarp jų užsimezgė tvirtas ryšys.
Pasak Heiven, tėvo žvilgsnis visada krypo į jų vyriausią
brolį Geidžą: iš
jo buvo daugiausia reikalaujama, buvo jis
labiausiai giriamas,
įjį dėtos didžiausios viltys. Geidžas,
vienintelis Čerčilio Treviso sūnus iš pirmos santuokos, at-
kakliai dirbo norėdamas įtikti tėvui ir
tapti nepriekaištin-
gu sūnumi. Jis buvo rimtas, veržlus ir itin atsakingas, šie
jo bruožai išryškėjo dar mokantis internatinėje mokykloje
turtingų tėvų vaikams - Geidžas buvo geriausias mokinys.
Vėliau jis tęsė mokslus Teksaso universitete ir Harvardo
verslo mokykloje. Tačiau Geidžas nė iš tolo nebuvo toks
kietas kaip tėvas. Geidžas turėjo įgimto gerumo, atlaidumo

137
 Lisa Kleypas

žmogiškosiomssilpnybėms
būtum galėjęs reikalauti. - iš Čerčilio Treviso
to vargiai
Antroji Čerčilio santuoka truko iki pat jo žmonos Eivės
mirties. Eivė jam pagimdė tris vaikus: Džeką, Džo ir Heiven.
Kadangi didžioji vilčių ir pareigų našta jau buvo užversta
ant pečių Geidžui, Džekas turėjo galimybę linksmintis, eks-
perimentuoti, megzti draugystes - žodžiu, gyventi laisvai.
Jis buvo linkęs pirmas įsivelti į peštynes, tačiau pojų visada
pirmas ištiesdavo priešininkui ranką. Mokykloje Džekas
išbandė įvairias sporto šakas, apžavėdavo mokytojus
šie rašydavo jam geresnius pažymius, nei būdavo vertas,
ir
susitikinėdavo su gražiausiomis moksleivėmis. Jis buvo
ištikimas draugas, visada grąžindavo skolas ir nė karto
nesulaužė duoto žodžio. Labiausiai Džekas siusdavo, kai
kas nors ką nors jam pažadėdavo, bet neištesėdavo.
Nusprendęs, kad paaugliams sūnums reikia priminti,
kas yra sunkus darbas, Čerčilis išsiųsdavo juos kepinant
karštai Teksaso saulei kloti velėnos arba iš rankomis tašytų
akmenų mūryti tvoros palei dvaro ribą. Vaikinai ten triūs-
davo, kol jų raumenys apskrusdavo,
o
įdegis įsigerdavo į
kelis odos sluoksnius. Iš trijų berniukų, tik Džekui patiko
darbuotis lauke. Prakaitas, dulkės, fizinė įtampa jį veikė
gaivinamai. Elementarus poreikis pasigalynėti su žeme,
su gamta, išbandyti savo jėgas virto amžina meile tokiems
laisvalaikio pomėgiams kaip medžioklė, žvejyba ir panašūs
dalykai, leidžiantys jam pabėgti nuo River Oukso su jo
prabanga ir kondicionuotu oru.
Heiven tėvas atleido nuo tokių gyvenimo pamokų. Ta-
čiau jai teko atlaikyti motinos pastangas auginti dukterį
kaip būsimąją damą. Iš prigimties Heiven buvo pajodžarga,

138
 Aksominio balso pakerėta

«kiojanti paskui brolius. Dėl didelio amžiaus skirtumo,

Gieidžas į seserį žvelgė šiek tiek tėviškai ir ją užstodavo,
kai nuspręsdavo, jog būtina.
[Džekas dažnai užsipuldavo Heiven. Pavyzdžiui, kai ji
nekviesta įeidavo į jo kambarį arba nepaprašiusi žaisda-
vo su jo traukinukais. Kartą jis taip supyko, kad sugriebė
abiem delnais jai už rankos ir pasuko, ji pasiskundė tėčiui
ir šis tol lupo Džeką su
diržu, kol Heiven ėmė verkti.
Gavęs teksasietišką vyriškumo pamoką Džekas didžia-
vosi nė ašaros neišliejęs. Vėliau Čerčilis pasakė savo žmonai
Livei, kad Džekas - baisiai užsispyręs berniukas. „Velniškai
panašus į mane“, - liūdnai tarė jis, nusiminęs, kad Džeko
negali pažaboti taip, kaip pažabojo Geidžą.
Heiven man prisipažino jautusis labai nelaiminga, kai
Geidžas, jos gynėjas, buvo išsiųstas į internatinę mokyklą.
Bet, priešingai visiems nuogąstavimams, nesant namie bro-
lio, Džekas
jos
neskriaudė. Kai kartą Heiven grįžo iš moky-
klos verkdama, nes
vienas mokinys prie jos lindo, Džekas
sėdo ant dviračio ir susiradęs tą
išklausė jos pasakojimą,
berniuką vyriškai su juo pasikalbėjo. Tas peštukas daugiau
niekada neįkyrėjo Heiven. Tiesą sakant, lenkė ją iš tolo.
Kai Heiven ištekėjo už vyriškio, santuokai su kuriuo
jų tėvas nepritarė, ryšiai su šeima kuriam laikui nutrūko.
- Niekam nepasakojau, kaip gyvenu, - liūdnai prisipaži-
noji. - Ir aš esu užsispyrusi. Be to, išdidumas neleido prisi-
pažinti padarius siaubingą klaidą. Sutuoktinis visiškai su-
žlugdė mano pasitikėjimą savimi, buvo baisu ir gėda kreiptis
į ką nors pagalbos. Galų gale aš ištrūkau, tada Džekas man
darbą ir padėjo atsitiesti. Mudu susidraugavome...
pasiūlė
tapome savotiškais bičiuliais... anksčiau to nebuvo.

139
 Lisa Klcypas

Man knietėjo sužinoti, ką slepia žodžiai „galų gale ištri-

kau“, supratau, kad nutiko kažkas labai svarbaus. Tačiau
tokiam pokalbiui reikėjo palaukti tinkamo laiko.
- -
Ką tu manai apie Džeko meiles? neištvėriau nepa-
klaususi. Ar
- jis
kada nors ves ir surimtės?
— Nė
kiek tuo Džekas mėgsta moteris... tikrai
neabejoju.
mėgsta, susitikinėja su jomis ne todėl, kad kolekcionuotų
pergales lovoje. Tačiau jis neįsipareigos, kol nesutiks mo-
ters, kuria galės pasitikėti.
- Dėl

draugo?
to,
kad viena
jį
nuvylė ir ištekėjo už jo geriausio

Heiven nustebusi išplėtė akis.

- Jis pasakė tau apie tai?
Aš
linktelėjau.
- Džekas
apie
ją beveik nekalba. Jam tai buvo skaudus
smūgis. Kai Trevisai ką nors įsimyli, tai rimta. Jie myli stip-
riai. Ne visi pasirengę tokiems santykiams.
- -
Pavyzdžiui, aš, pasakiau ir nusijuokiau pavargusiu
juoku, tačiau tai, ką išgirdau, rado atgarsį manyje. Nesi-
tikėjau išgirsti, kad Džekas Trevisas geba stipriai mylėti.
— Man regis, Džekas jaučiasi vienišas, - tarė Heiven.
- jis labai užsiėmęs.
Bet

- Aš manau, kad labiausiai užsiėmę Žmonės dažnai būna

patys vienišiausi.
Pirmai progai pasitaikius aš pakeičiau temą. Kalbos apie
Džeką vertė mane nerimauti, suirzau, - taip jausdavausi
norėdama to, kas man gali pakenkti.

Aš kiekvieną vakarą kalbėdavausi su Deinu telefonu,

pasakodavau jam apie naują aplinką ir apie Luką. Nors

140
 Aksominio balso pakerėta

Veinas asmeniškai nenorėjo turėti nieko bendra su kūdikiu,

p. tikrai buvo nieko prieš klausytis apie kūdikį ir mano
palirtį su juo.
Kaip manai, ar tu kada nors norėsi vaiko? - paklausiau
Veino išsitiesusi ant sofos ir pasidėjusi Luką ant krūtinės.
Negaliu kategoriškai atsakyti „ne“. Gal bus kitas mano
„yvenimo etapas, kai aš... nors iš tikrųjų man sunku įsi-
vaizduoti. Tai, ką galėčiau gauti rūpindamasis kūdikiu, aš
paunu iš aplinkosauginės veiklos ir
darbo labdaros grupėse.
Taip, bet ar nebūtų puiku auginti vaiką, kuriam rūpės
lie patys dalykai kaip ir tau? Juk tik taip mes galime sukurti
peresnį pasaulį.
- Liaukis, Ela. Tu puikiai žinai, kad to nebūtų. Mano
vaikas galų gale taptų Respublikonų partijos lobistu arba
chemijos įmonės vyriausiuoju finansininku. Gyvenimas
visada sujaukia geriausius žmogaus ketinimus.
Sukrizenau įsivaizdavusi vos pradėjusį vaikščioti ber-
niuką, Deino sūnų, apvilktą mažučiu trijų dalių kostiumu,
rankutėje laikantį skaičiuotuvą.
- Ko gero, tu teisus.
- Otu ar ketini kada nors turėti vaikų?
- O Dieve, ne, - atsakiau iš karto. - Stengiuosi laikytis
iš paskutiniųjų ir laukiu, kada galėsiu grąžinti Luką Tarai.
Mirtinai trokštu bent vieną naktį kaip žmogus išsimiegoti.
Ir niekieno netrukdoma pavalgyti. Išeiti į lauką be visų šitų
daiktų. Tai nenormalu. Vaikiškas vežimėlis, sauskelnės,
drėgnos servetėlės, rankšluostėliai, čiulptukai, buteliukai...
Aš jau pamiršau, kaip būna, kai pasiimi tik raktus ir eini
pro duris. O kur dar visi tie apsilankymai pas vaikų gydy-
toją, kuriuos turiu suplanuoti... kūdikio raidos vertinimai,

141
 Lisa Kleypas

sveikatos tikrinimai, skiepijimai... Laimė, kad dar neužmi-

gau, reikia skirti laiko darbui.
-
Gal
ir
gerai, kad visa tai patiri dabar, ateityje nekils
abejonių.
Man atrodo,
—
čia tas pats kaip su rabarbarais, - pasa-
kiau. -
Arba juos mėgsti, arba negali pakęsti. Bet niekada
nepajusi jų
tikro skonio, jeigu neprisiversi paragauti.
-
Aš nekenčiu rabarbarų, - pareiškė Deinas.

Baigiantis pirmai savaitei Meino gatvės 1800 name aš

vis dar tobulinau įgūdžius, kaip sėkmingai įeiti pro duris
su krepšiu bakalėjos ir gastronomijos prekių, prieš save
stumiant vežimėlį su vaiku. Buvo penktadienio pavakarys.
Gatvėse baisi spūstis, tad aš, užuot važiavusi automobiliu,
nusprendžiau pėsčiomis suvaikščioti ketvirtį mylios iki ba-
kalėjos ir kulinarijos gaminių parduotuvės „Express“. Kad
ir trumpai pasivaikščioję tokiame karštyje, mudu su Luku
jautėmės it išvirę. Plastikinis prekių krepšys sprūdo man iš
prakaituoto delno, sauskelnių krepšio rankenos grasinosi
nuslysti nuo peties, o aš karštligiškai stengiausi įstumti
vežimėlį pro duris
įvestibiulį. Kūdikis ėmė erzėti.
- Žinai, Lukai, - sušvokščiau uždususi, - gyvenimas bus
daug lengvesnis mums visiems, kai tu išmoksi vaikščioti.
Ne, po galais... tik nepradėk verkti, dabar aš niekaip nega-
liu paimti tavęs ant rankų. Viešpatie... Lukai, būk geras,
nutilk...
Burnodama ir
apsipylusi prakaitu aš stūmiau vežimėlį
pro durininko postą.
- Panele Varner, gal reikia pagalbos? - keldamasis nuo
kėdės paklausė durininkas.

142
 Aksominio balso pakcrėra

Dėkoju, nereikia. Mes jau

čia. Viskas gerai, - nėriau
pro praviruoto stiklo duris ir prie lifto atsiradau kaip tą tik
akimirką, kai jo durys atsidarė.
Iš lifto išlipo du žmonės: žavinga rudaplaukė, vilkinti

trumpą aptemptą baltą suknelę, avinti auksaspalves basu-

tes su dirželiais... ir Džekas Trevisas, apsirengęs paprastą
įiodą kostiumą, šiugždančius baltus marškinius, prasegtus
prie kaklo, apsiavęs žvilgančiais juodais pusbačiais. Iškart
viską supratęs jis
ištiesė ranką prie krepšio su pirkiniais, o
koją tuo metu kyštelėjo tarp lifto durų, kad šios neužsida-
rvtų. Rudos jo akys linksmai žiburiavo.
- Labas, Ela.
Man užėmė kvapą. Susivokiau, kad spoksau
svpsodamasi.
į jį kvailai

- Kylate į viršų? Atrodo, jums reikia pagalbos.

- Ne, pati susitvarkysiu. Dėkoju, - įstūmiau vežimėlį į

littą.
- Mes palydėsime jus iki buto.
- One, aš pati...
- Sugaišime tik minutę, - tarė Džekas. - Tu juk nieko
prieš, Sonia?
- Aišku, kad ne.
Moteris atrodė draugiška ir maloni, plačiai šypsodamasi
man ji vėl įlipo į liftą. Džekas turėjo nepriekaištingą sko-
nį. Sonia buvo tikra gražuolė tobula švytinčia oda, ryškiai
rudais plaukais ir pavydėtina figūra. Kai ji
pasilenkė pa-
šnekinti knirkiančio kūdikio, įspūdingo tarpo tarp krūtų ir
dailaus veido pakako priversti Luką nutilti.
— Ak, koks mielas kūdikėlis! - sušuko Sonia.
- Jis neramus, nes sukaito tokiame karštyje.
143
 Lisa Kleypas

- Tik pažiūrėkite, kokie plaukučiai... turbūt kaip tėčio.

- Manau, kad taip, - pasakiau.
- Kaip sekėsi? - paklausė manęs Džekas. - Ar gerai įsi-
kūrėte?
- Geriau negali būti. Jūsų sesuo nuostabi... Nežinau, ką
mes būtume darę jos.
be

- Ji man sakė,
kad judvi susidraugavote.
Klausydamasi mūsų trumpo pokalbio Sonia metė į mane
nepatiklų žvilgsnį, tarsi vertindama, kas mus su Džeku gali
sieti. Pamačiau, kad ji nusprendė, jog aš jai ne konkurentė.
Nuo prakaito blizgančiu veidu, trumpai kirptais plaukais,
vilkinti figūrą slepiančiais plačiais marškinėliais atrodžiau
tikra „naujagimio mamytė“.
Liftas sustojo šeštame aukšte ir Džekas prilaikė duris,
kol aš išstūmiau vežimėlį.
- -
Paimsiu krepšį, pasakiau tiesdama ranką. Ačiū už -
pagalbą.
- Palydėsime jus iki durų, - nenusileido Džekas nepa-
leisdamas krepšio.
- jūsAr neseniai čia apsigyvenote? - pasiteiravo Sonia
mums einant koridoriumi.
-Neseniai, beveik prieš savaitę.
-Kaip jums pasisekė, kad čia gyvenate,
jūsų vyras?
- tarė ji. - Kas

- Tiesą sakant, aš netekėjusi.

- O, - Sonia suraukė antakius.
- Mano vaikinas liko Ostine, - paaiškinau. - Po kokių
trijų mėnesių ir aš ten grįšiu.
Sonios veidas nušvito.
- Ak, tai puiku.
Priėjome mano buto duris, aš surinkau pultelyje kodą.

144
 Aksominio balso pakerėta

I)žekas palaikė duris atidarytas, tada aš įstūmiau vežimėlį

) vidų ir paėmiau Luką ant rankų.
- Dar kartą ačiū, - pasakiau stebėdama, kaip Džekas
deda pirkinių krepšį ant kavos stalelio.
Sonia susižavėjusi apsidairė.
- Kaip
čia gražu.
- Na, aš dėl tonegaliu prisiimti nuopelnų, - pasakiau. —

Tačiau mudu su Luku įnešime ir savo įnašą. - Kreivai

šypsodamasi pamojau ranka į kambario kampą, kuriame
stovėjo didelė kartoninė dėžė, buvo išdėliotos medinės
metalinės detalės.
ir
- - pasiteiravo Džekas.
Kas čia bus?
Lovelė su kūdikio vystymo staliuku. Nupirkau,
—
kai
buvome išėjusios su Heiven pasivaikščioti po Rais Vilidžą.
Ieja, už baldelio surinkimą reikia mokėti papildomai šimtą
baksų, tai nusprendžiau šį darbą atlikti pati. Prekių prista-
tymo tarnybos vyrai atvežė šią dėžę ir surinkimo instrukci-
ją, kol kas aš vis dar mėginu susigaudyti, kas prie ko. Būtų

paprasčiau, jeigu galėčiau perskaityti, kas toje brošiūroje

parašyta, bet instrukcija tik japonų, prancūzų ir vokiečių
kalbomis, angliškai nė žodžio. Jau svarstau, ar nevertėtų
—

parduotuvę ir sumokėti tą šimtinę. - Susigriebusi,

nueiti į

kad užsiplepėjau, nusišypsojau ir patraukiau pečiais. - Bet

aš mėgstu iššūkius.
- Eime, Džekai, - paragino Sonia.
- Einu, - atsakė šis, tačiau
nejudėjo iš vietos, tik nuo
manęs su Luku nukreipė žvilgsnį į
lovelės dalis. Keista vil-
tingos tylos akimirka privertė mano širdį suplakti stipriau.
Džeko žvilgsnis sugrįžo prie manęs, jis linktelėjo, tarsi be
žodžių sakydamas: „Vėliau.“

145
 Lisa Klcypas

Aš to nenorėjau.
- Judu eikite, - linksmai paraginau. - Pasilinksminkite.
Sonia nusišypsojo.
- Viso labo, tarė - ji ir paėmusi Džeką už rankos išsi-
tempė iš buto.

Po trijų valandų Lukas iš

kūdikių gultuko stebėjo mane,
sėdinčią ant grindų tarp vaikiškos lovelės dalių. Buvau
pavakarieniavusi: valgiau makaronų su pomidorų padažu,
jautienos faršu ir šviežiais bazilikais. Kai likučiai atvės,
ketinau juos padalyti man tinkamo dydžio porcijomis ir
užšaldyti šaldiklyje.
Pavargusi nuo Mocarto ir lėlių iš kojiniųįsijungiau savo
nešiojamąjį grotuvą. Kambarį užliejo šiurkštokas jausmin-
gas Etos Džeims murkimas.
- Bliuzas nuostabustuo, - pasakiau aš Lukui per per-
traukėlę, kai panorau gurkštelėti vyno, - kad jis kalba apie
jausmus, troškimus ir
meilę be stabdžių. Aišku, niekas ne-
drįsta taip gyventi. Nebent muzikantai.

-
Išgirdau beldimą
Kas
į duris.
čia galėtų būti? Gal tu ką nors pakvietei be mano
žinios? - atsistojau su taure vyno rankoje ir basomis nupė-
dinau prie durų. Vilkėjau rožinės cukraus vatos spalvos
pižamą. Kontaktinius lęšius buvau išsiėmusi užsidėjusi ir
akinius. Pasistiebusi ant pirštų galų pažvelgiau pro durų
akutę. Išvydus pažįstamus vyro galvos kontūrus mano kvė-
pavimas padažnėjo.
- Aš netinkamai apsirengusi, - pasakiau per duris.
- Vis tiek įleiskite.
Atšoviau velkę
ir atidariusi duris pamačiau Džeką Tre-

146
 Aksominio balso pakerėta

visų, dabar jau su džinsais ir baltais marškinėliais, rankoje

jr. laikė brezentinį krepšį, nušiurusį nuo dažno nešiojimo.
Ižekas iš lėto nužvelgė mane.
jau surinkote lovelę?
Ar

Dar nebaigiau, - atsakiau stengdamasi nekreipti dė-

mesio besidaužančią širdį. - O kur Sonia?
į

Mes pavakarieniavome
anksti? Kodėl
ir
aš nuvežiau ją namo.
"Taip nepasilikote pas ją?
Jis nustebęs patraukė pečiais.
- galiu įeiti?
Ar

Norėjau nejįleisti. Jutau, kad tarp mudviejų kažkas mez-

pasi... kažkas, ką reikėjo aptarti ir
eiti į kompromisus... ta-
čiau aš nebuvau tam pasirengusi. Tačiau nežinojau, kaip
lipti jam nešdintis. Neryžtingai žengiau žingsnį atatupsta.
- Kas krepšyje?
Įrankiai, - Džekas įėjo į vidų ir uždarė duris. Jo jude-
-
siai buvo atsargūs, tarsi žengiant į nepažįstamą aplinką,
kurioje galima tikėtis paslėptų pavojų. - Labas, Lukai, —

sušnibždėjo jis atsitūpęs prie kūdikio. Tada švelniai pasupo

pultuką, Lukas sugugavo ir
džiaugsmingai sukrutėjo. Ne-
atitraukdamas akių nuo kūdikio Džekas tarė: - Klausotės
tos Džeims.
Aš
stengiausi kalbėti nerūpestingai:
- surinkti kokį nors baldą, visada renkuosi
Kai reikia
bliuzą. Džoną Li Hukerį, Boni Rait...
- Ar kada nors klausėtės „Deep Ellumo“ vaikinų? Teksa-
so bliuzo... Neregio Lemono Džefersono, Lidbelio, T-Bone
Volkerio?
Neskubėjau atsakyti, dėmesį prikaustė marškinėliais
aptempti platūs pečiai ir tvirta nugara.

147
 Lisa Kleypas

- Esu girdėjusi T-Bone Volkerio dainų, kitų - ne.

Džekas pakėlė į mane akis.
- O „Pasirūpink mano kapu““ girdėjote?
—-Maniau, tai Bobo Dilano daina.
- Ne, Dilanas ją naujai perdainavo. Ji priklauso Neregiui
Lemonui. Parūpinsiu jums jo kompaktinę plokštelę... jo
įrašų nelengva gauti.
- Nesitikėjau, kad vaikinas iš River Oukso gali tiek daug
žinoti apie bliuzą.
- Brangioji Ela... bliuzas kalba apie gerą žmogų, kuris
prastai jaučiasi. River Oukse tokių pilna.
Tikra nesąmonė, bet man žiauriai patiko Džeko balsas.
Atrodė, tas tingus baritonas įsiskverbia vidun prasismel-
kia iki neįmanomų pasiekti vietų. Apėmė noras atsisėsti
ir
ant grindų perbraukti delnu per vešlius trumpai
šalia jo,
pakirptus plaukus ir pailsinti pirštus ant tvirto sprando.
„Papasakok man viską, - pasakyčiau. - Viską apie bliuzą,
apie
tą laiką, kai buvo sudaužyta tavo širdis, apie tai, kas
tave labiausiai baugina, ir
apie dalykus, kuriuos seniai no-
rėjai padaryti, bet dar nepadarei.“
- Čia kažkas gardžiai kvepia, - tarė Džekas.
- Kiek anksčiau viriau makaronus.
- Gal liko?
- Juk tik ką
vakarieniavote.
Džekas nepatenkintas susiraukė.
- Nuvažiavome
vau domino kauliuko dydžio
į vieną
iš tų prašmatinių restoranų. Ga-
gabaliuką žuvies ir šaukštą
rizoto. Aš mirštu iš bado.
Graudus jo veidas mane prajuokino.
*
See That My Grave Is Kept Clean (angl.).

148
 Aksominio balso pakerėta

- Pašildysiu lėkštę makaronų.

- Aš tuo metu pamėginsiu surinkti lovelę.

- Ačiū. Išdėliojau visas dalis pagal brėžinį, tačiau nėra

mstrukcijos anglų kalba...
- Nereikia instrukcijos, - Džekasdirstelėjo į brėžinį, nu-
metė jį į šalį ir ėmė žiūrinėti dažytas medines dalis. Čia —

viskas aišku.
- Aišku? Ar matėte, kiek įvairiausių varžtų yra plasti-
kiniame maišelyje?
—
Tuojau viską išsiaiškinsime, - jis pravėrė brezentinį
krepšį ir išsitraukė belaidį elektrinį gręžtuvą.
Susiraukiau.
- Ar žinote, kad keturiasdešimt septyni procentai rankų
sužalojimų nutinka namuose dirbant su elektriniais įran-
kiais?
Džekas mitriai įstatė į vietą grąžtelį.
- Daugybė žmonių susižaloja prisivėrę ranką durimis.
Tačiau tai nereiškia, kad turime atsisakyti durų.
- Jeigu Lukas pradės verkti išsigandęs triukšmo, - griež-
tai ištariau, turėsite dirbti su paprastu suktuvu.
—

Jis kilstelėjo antakius.

- Ar Deinas nesinaudoja elektriniais įrankiais?
- Išskyrus vieną vasarą, kai padė-
Paprastai nesinaudoja.
jo statyti namus Naujajame Orleane organizacijai „Habitat
For Humanity“... ir tai tik todėl, kad aš buvau trijų šimtų už

penkiasdešimt mylių ir negalėjau jo pasiekti.

Džeko lūpose pražydo lengva šypsenėlė.

- Kodėl jums taip nepatinka elektriniai gręžtuvai, bran-

gioji?
— Nežinau. Tiesiog esu priejų nepratusi. Jie verčia mane

149
 Lisa Klcypas

nervintis. Užaugau be tėvo ir be brolio, mūsų namuose

niekastokiais įrankiais nesinaudojo.
- Tada jūs nežinote vienos svarbios taisyklės, Ela. Ne-
galima atimti iš teksasiečių jų elektrinių įrankių. Mums jie
patinka. Dideli, eikvojantys daug elektros energijos. Dar
mes mėgstame pusryčius pigiose pakelės užkandinėse,
didelius judančius objektus, futbolą pirmadienį vakare ir
misionieriaus pozą. Mes negeriame šviesaus alaus, nevai-
ruojame mažų automobilių ir neprisipažįstame, kad žinome
tik kokių penkių ar šešių spalvų pavadinimus. Ir
nešalina-

-
me plaukų nuo krūtinės. Niekada. Jis pakėlė gręžtuvą. O
dabar eikite į virtuvę ir leiskite man atlikti vyrišką darbą.
-
Patikėkite, tai puikus pasiūlymas.
- Lukas pradės verkti, - pasakiau niūriai.
- Ne, nepradės. Jam patiks.
Mano dideliam pasipiktinimui,
Lukas neišleido nė gar-

so, tikpatenkintas stebėjo, kaip Džekas renka lovelę. Aš

pašildžiau makaronų su padažu ir padėjau lėkštę ant vir-
tuvinės salelės stalviršio.
- Eikš, Lukai, - pasakiau ir paėmusi kūdikį nusinešiau
į virtuvę. -
Mes palinksminsime pirmykštį žmogų, kol jis
vakarieniaus.
Džekas
su
užsidegimu bedė šakute į garuojančius maka-
ronus; tik tada, kai trečdalį jų sušveitė, stabtelėjo atsikvėpti.
-
Kaip skanu! Ką dar mokate paruošti?
- Nieko ypatingo. Galiu ištroškinti kelių rūšių troškinio,
makaronų. Sugebėčiau iškepti vištą.
išvirti
- O netikrą zuikį?
- Ir zuikį.
- Tekėkite už manęs, Ela.

150
 Aksominio balso pakcrėta

Pažvelgiau į jo šelmiškas akis, ir nors supratau, kad jis

juokauja, širdis šoktelėjo, ėmė drebėti rankos.
- Būtinai, - nerūpestingai atsakiau. - Gal norite duonos?
Pavalgęs Džekas vėl
monstruodamas įgūdžius, įgyjamus
tęsė darbą de-
įsitaisė ant
ir
grindų

tik per
patirtį. Atrodė
pasitikintis savimi ir mikliai darbavosi rankomis. Turiu
pripažinti, kad buvo be galo malonu stebėti, kaip jis, atsirai-
tojęs rankoves ir apnuoginęs plaukeliais apžėlusius dilbius,
klūpi prie medinio lovelės rėmo toks atletiškas, labai susi-
kaupęs. Aš sėdėjau netoliese su taure vyno ir padavinėjau
jam varžtus. Kartais Džekas pasislinkdavo arčiau manęs
ir aš užuosdavau jo kvapą, jaudinantį vyriško prakaito ir
švarios odos dvelksmą. Kelis kartus jis persuko sriegį ir
nusikeikė, bet tučtuojau atsiprašė.
Man nepasitaikė sutikti tokių vyrų kaip Džekas Trevi-
sas - senamadiškai vyriškų. Vaikinai, su kuriais drauge
mokiausi koledže, nė iš tolo tokie nebuvo, tik mėgino jie
išsiaiškinti, kas tokie yra ir ko nori iš gyvenimo. Deinas ir
jo draugai buvo jautrūs gamtos išsaugojimu susirūpinę
vyrukai, važinėjantys dviračiais ir
turintys savo profilį feis-
buke. Negalėjau įsivaizduoti Džeko, rašančio tinklaraštį ar
ieškančio gyvenimo prasmės, ir
nė kiek neabejojau, kad jam
nusispjauti, ar jo drabužiai pagaminti naudojant gamtos
išteklius tausojančias technologijas.
- Džekai, ar moteris jūs laikote sau lygiomis? - pasitei-
ravau susimąsčiusi.
Jis priglaudė prie rėmo atramines groteles.
- Taip.
- Ar kada nors esate leidęs moteriai sumokėti už vaka-
rienę?
 Lisa Klcypas

- Ne.
- Ar todėl užmokestis už vakarienę viešbučio kambaryje
neįtrauktas
-
į
sąskaitą?
Aš niekada neleidžiu moteriai mokėti už maistą. Pa-
sakiau, jog vaišinate jūs, antraip nebūtumėte sutikusi, kad
pasilikčiau.
- Jeigu moteris laikote sau lygiomis, kodėl neleidote
man sumokėti?
— Todėl, kad esu vyras.
- Tarkim, jums reikėtų rinktis, kurį, vyrą ar moterį, sam-
dyti vieno iš savo projektų vadovu. Ar pasirinktumėte vyrą
vien todėl, kad moteris yra vaisingo amžiaus?
- Ne, pasirinkčiau tinkamesnį darbuotoją.
- Ojeigu jie visais kitais atžvilgiais būtų vienodi?..
- To, kad moteris gali pastoti, nelaikyčiau kliūtimi pri-
imti jos į darbą, - Džekas pašaipiai šyptelėjo. - Ką norite
iš manęs iškvosti?
- Svarstau, kuriame žmonijos vystymosi etape jūs esate.
Jis įstatė varžtą į vietą.
- Ar šiuo metu esu aukštai pakilęs?
- Dar nenusprendžiau. Koks jūsų požiūris į politinį ko-
rektiškumą?
- Aš nesu prieš jį. Tačiau tai sunkiai pasiekiama. Pa-
laukite minutę... - Gręžtuvas zvimbė ir
kliegė, kol Džekas
prisuko varžtais groteles prie lovelės rėmo. Baigęs pažvelgė
į mane
ir klausiamai nusišypsojo. - Kas dar?
- Kojūs tikitės iš moters?
- Ištikimybės. Meilumo. Kad norėtų drauge leisti laiką,
ypač gamtoje. Aišku, būtų gerai, jeigu jai patiktų medžioti.
- Nemanote, kad jums verčiau įsigyti Labradoro retri-
verį? - paklausiau.
 Aksominio balso pakcrėta

Džekui neprireikė daug laiko lovelei surinkti. Aš jam

-
padėjau palaikiau suglaustas didžiąsias dalis, kol jis su-
veržė jas varžtais ir papildomai sutvirtino.
-
Man atrodo, ši
lovelė atlaikytų net drambliuką, - pa-
sakiau.
- Palikti čia ar nunešti į miegamąjį? - pasiteiravo Džekas.
- Miegamasis pernelyg mažas, geriau pastatykime čia.
Ar
atrodys keista, jei vaiko lovelė stovės svetainėje?
- Visai ne. Juk šis butas yra ir Luko.
Džeko padedama nunešiau lovelę prie sofos ir užtiesiau
čiužinį paklode. Atsargiai paguldžiusi snaudžiantį kūdikį
užklojau apklotu ir įjungiau virš galvos vaikišką dekora-
ciją. Meškučiai ir medaus puodynėlės ėmė lėto judėti,iš
suskambo tyli lopšinė.
- Atrodo, jam jauku, - sušnibždėjo Džekas.
- Tikrai.
Matydama, kaip Lukui patogu, kaip saugu, aš pajutau
Džekui dėkingumą. Lauke šurmuliavo miestas, gatvės buvo
pilnos automobilių, žmonės būriavosi, gėrė, šoko, žemė
palengva atidavė per dieną sugertą karštį. O mes lindėjome
šioje vėsioje saugioje vietoje, tarsi taip ir turėtų būti.
Reikėjo pripilti Luko buteliukus pieno mišinio ir pa-
sirengti nakčiai. Mudu buvome įsivedę tam tikrą tvarką.
Kūdikio maudymo
namai.
ir
migdymo ritualas mane veikė rami-

- Daug laiko praėjo nuo tada, kai buvau papratusi rū-

pintis vaiku, - nejučia prabilau garsiai. Delnu sugniaužiau
lovelės kraštą.- Nedariau to nuo savo vaikystės.
Džekas be žodžių uždėjo ranką man plaštakosant ir
draugiškai spustelėjo. Nespėjau pakelti akių, jis nusisuko ir

153
 Lisa Kleypas

nuėjo susikrauti įrankių. Ramiais judesiais sumetė kartono

ir plastiko atliekas į dėžę nuo lovelės dalių, viena ranka
pakėlęs dėžę nunešė prie durų.
- Išnešiu,
-
tarė jis.
- Ačiū, - šypsodamasi priėjau atsisveikinti. - Esu labai
jums dėkinga, Džekai. Už viską. Aš...
Veikiausiai vynas visai sumaišė man protą, nes aš apka-
binau Džeką taip, kaip būčiau apkabinusi Tomą ar kurį nors
kitą Deino draugą. Apkabinau bičiuliškai. Bet kai mudviejų
kūnai susilietė, kai prigludo vienas prie kito kaip du šlapi
tuopos lapai, visi mano nervai nuo galvos iki kojų pirštų
galiukų suklykė: „Tai klaida!“
Džekas apkabino mane, prisispaudė prie akmeninių
krūtinės raumenų, ir buvo jis toks didelis, toks šiltas, kad
užplūdo baugus gerumas ir
aš staigiai įsitempiau. Nuo jo
karšto kvėpavimo man į skruostą širdis ėmė pasiutusiai
daužytis, o erdvę tarp tvinksnių užpildė pats tikriausias
susijaudinimas. Gaudžiau orą įsikniaubusi jam į petį.
- Džekai... - šiaip taip išspaudžiau. - Aš nekabinu jūsų.
-
pirštai
Žinau,
- jo ranka slystelėjo į viršų man iki pakaušio,
sugniaužė šilkines sruogas, atlošė galvą ir privertė
mane pažvelgti į jį. - Visai ne jūsų kaltė, kad aš taip rea-
guoju.
- Džekai, ne...
- Man jie
patinka,
-
tarė jis atsargiai imdamas už mano
akinių stačiakampio formos rėmais kojelės. - Labai patinka.
Tačiau jie trukdo.
—-
Kam? - įsitempiau, kai jis nuėmė akinius ir padėjo į

šalį.
- Nejudėkite, Ela, - paliepė jis ir palenkė galvą.

154
 Jeigu būčiau mąsčiusi blaiviai, niekada nebūčiau to lei-
dusi. Džekas lėtai perbraukė lūpomis man per lūpas, tada
švelniai prigludo. Aš pasukiojau galvą, kol netikėtai su-
radau tobulą padėtį mane išpylė
ir karštis. Sulinko keliai,
tačiau tai buvo nesvarbu, nes Džekas saugiai laikė mane
ulėbyje. Nepaprastai atsargiai jo pirštai nukeliavo man prie
skruosto.
Kaskart, kai pabandydavau užbaigti bučinį, Džekas
įsisiurbdavo stipriau, ragindamas nesusičiaupti ir iš lėto
mėgaudamasis pojūčiais. Buvo visai kitaip, nei aš buvau
įpratusi, tarsi net ne bučinys. Tik dabar suvokiau, kad mano
ir Deino bučiniai buvo įgavę skyrybos ženklų, citatų ar
veržlaus brūkšnio sakinio pabaigoje pavidalą. Džeko buči-
nys buvo švelnesnis, reiklesnis ir nepermaldaujamas. Ais-
tringas, gaivusir trikdantis, mano savitvardą griaunantis
bučinys. Apkabinau Džeką per pečius, pirštai nuslydo prie
raumeningo sprando.
Jis staigiai įkvėpė oro, nuleido ranką, įsmuko po pižamos
viršumi ir stipriai apkabino per liemenį. Apėmė nuostabus,
įelektrinantis jausmas. Džekas buvo tvirtas kaip akmuo.
Visas. Tačiau tvardėsi, jo savitvarda buvo dar tvirtesnė,

155
 Lisa Kleypas

ir jis norėjo, kad aš tai suprasčiau. Džekas bučiavo mane

tol, kol pojūčiai plūstelėjo paslaptinga ir man draudžiama
kryptimi. Pajutusi desperatišką maudimą pilvo apačioje
pagaliau supratau: jeigu pasimylėčiau su šiuo vyru, jis pa-
siimtų iš manęs viską. Ir nugriautų visas mano pasistatytas
gynybines sienas.
Drebėdama visu
taip
kūnu pamėginau jį
atstumti, man šiaip
pavyko truputį pasukti galvą ir įkvėpti oro.
- Ašnegaliu. Ne. Pakaks, Džekai.
Jis iš karto liovėsi bučiavęs, bet nepaleido, laikė prispau-
dęs prie savęs ir sunkiai alsavo.
Nedrįsau pakelti akių.
- To neturėjo nutikti, - kimiai ištariau.
- Aš to troškau nuo pirmos akimirkos, kai tave pama-
čiau, - Džekas dar tvirčiau suspaudė mane glėbyje ir pa-
lenkęs galvą sukuždėjo į ausį: - Tu taip pat.
- Aš ne.
- reikia
Tau
truputį pasismaginti, Ela.
Pašaipiai nusijuokiau.
-
Patikėk manimi, ne pasismaginti man reikia, o... aik--
telėjau, kai Džekas dar tvirčiau prispaudė prie savęs. To,
ką pajutau, man jau
buvo per daug, nebepajėgiau atsispirti.
-
Savo gėdai, nespėjusi nė susivokti kilstelėjau klubus geis-
mas ir instinktai
įveikė sveiką protą.
Pajutęs nevalingą mano atsaką Džekas nusišypsojo pa-
linkęs prie raudoniu tvoskiančio skruosto.
- Turėtum
mane priimti. Būčiau tau geras.
- Tu
labai geros nuomonės apie
save... ir tikrai man ne-
tinkamas su savo kepsniais, elektriniais įrankiais, nepaso-
tinamu seksualiniu potraukiu... Be to, galiu lažintis, kad

156
 Aksominio balso pakerėta

«si Nacionalinės šaulių asociacijos tikrasis narys. Prisipa-

ink, - neužsičiaupdama tarškėjau aš. Kalbėjau per daug,
aIsavau tankiai ir drebėjau lyg iki galo prisuktas mechaninis
zaisliukas.

-
Džekas
Ar
tai svarbu?
į
pasitrynė nosimi jautrią vietelę man po ausimi.

- Artai reiškia, kad atsakymas teigiamas? Matyt. O Die-

ve. Tai svarbu... liaukis... Tai svarbu, nes aš eičiau į lovą tik
su vyru, kuris gerbia mane ir mano įsitikinimus. Mano... -
kažką sumykiau, kai Džekas švelniai krimstelėjo man odą.
-
- Aš gerbiu tave, - sukuždėjo jis. Tavo įsitikinimus taip
pat. Laikau tave sau lygia. Gerbiu tavo protą ir gebėjimą
kalbėtiaukštomis frazėmis. Bet vis tiek trokštu nuplėšti
nuo tavęs drabužius ir
taip pamylėti, kad imtum šaukti,

į
apsiverktum ir manytum papuolusi rojų. - Džekas švelniai
nukeliavo lūpomis man per kaklą. Aš krūpčiojau, raume-
nys trūkčiojo iš malonumo, tada jis suėmė delnais man už
klubų, kad nejudėčiau. - Tau bus neapsakomai gera, Ela.
Pradėsime nuo šiurkštaus sekso. Tokio, po kurio tu nebe-
prisiminsi savo vardo.
- Aš ketverius metus pragyvenau su Deinu, - išleme-
nau. - Jis geriau mane supranta.
- Ir aš pasistengsiu suprasti.
Atrodė, kažkas manyje ėmė skleistis, apėmė silpnumas,
kūnas įsitempė priešindamasis. Užsimerkiau ir vos neap-
sižliumbiau.
- Kai pasiūlei man čia apsigyventi, - pasakiau silpnu
balsu, -
tvirtinai neturįs slaptų užmačių. Man nepatinka,
kad pastatei mane
į tokią padėtį, Džekai.
Jis pakėlė galvą ir perbraukė lūpomis man per nosies galą.

157
 Lisa Kleypas

-O kas
tau labiau patiktų?
Atsimerkiau. Kažkaip man pavyko išsmukti jam iš glė-
bio. Atsirėmusi
į duris.
į sofos porankį parodžiau drebančiu pirštu

- Išeik, Džekai.
Susitaršęs ir susijaudinęs jis atrodė velniškai seksualiai.
- Tu mane išspiri?
Aš
ir pati sunkiai galėjau
tuo patikėti.
- Aš tave išspiriu, -
pasiėmiau akinius
taikiau užsidėti ant nosies.
ir šiaip taip pa-

Džekas paniuro.
— Mums apie daug ką dar reikia pasikalbėti.
- Žinau. Bet jeigu leisiu tau pasilikti, kažin ar mudu
kalbėsimės.
- Ojeigu pažadėčiau tavęs neliesti?
Mūsų akys susitiko ir kambarys ūmai prisipildė kunku-
liuojančio karščio bangų.
- Meluotum, - pasakiau.
Džekas pasikasė sprandą
ir susiraukė.
- Tu teisi.
Mostelėjau galva į duris.
- Būk geras, išeik.
Jis nė nesujudėjo.
- Kada vėl galėsiu tave pamatyti? Rytoj vakare?
- Aš turiu darbo.
- Poryt?
- Nežinau. Reikia daug ką nuveikti.
- Po galais, Ela, - jis nuėjo
prie durų. Tu gali manęs -
vengti, tačiau vis tiek nuo manęs nepabėgsi.
- Aš esu vengimo šalininkė, - pasakiau jam. - Tiesą sa-
kant, vengiu net ko nors vengti.

158
 Aksominio balso pakerėta

Jis metė į mane aistringą žvilgsnį ir išėjo išsinešdamas

kartoninę dėžę nuo lovelės.
Neskubėdama sutvarkiau virtuvę, nušluosčiau stalvir-
šius ir paruošiau Lukui kelis buteliukus pieno mišinio. Vis
dirsčiojau į telefoną - maždaug tokiu metu aš kalbėdavausi

su Deinu, bet šįvakar jis nepaskambino. Ar privalau pa-

pasakoti Deinui, kas įvyko tarp manęs ir Džeko? Ar atviri
santykiai suteikia galimybę slapukauti? O kas iš to, jeigu
prisipažinčiau Deinui, kad Džekas Trevisas mane traukia?
Viską gerai apmąsčiusi nusprendžiau, jog pasakyti Dei-
nui apie bučinį būtų prasmės, jeigu tas bučinys ką nors
keistų. Jeigu būčiau užmezgusi santykius su Džeku. Bet
to nenutiko. Mūsų bučinys nieko nereiškė. Todėl protin-
giau (žinoma, ir
paprasčiau) apsimesti, kad jo nė nebuvo.
Ir vengti apie tai kalbėti, kol viskas pasimirš.

Kitą dieną paskambinau seseriai. Susinervinau, bet ne-

labai nustebau, kad Tara neskubėjo duoti leidimo daktarei
IDžeslou pasikalbėti su manimi.
- Tu juk žinai, kad aš nepadarysiu nieko, kas galėtų tau
pakenkti, - pasakiau Tarai. -
Noriu tik padėti.
-
Man ir pačiai puikiai sekasi. Su gydytoja galėsi pasi-
kalbėti vėliau. Galbūt. Dabar man to
nereikia.
Tara gynėsi ir
aš ją puikiai supratau. Pati buvau tai paty-
rusi: kai pradėjau lankytis pas psichoterapeutę, gyvenau su
tuojausmu gal metus arilgiau. Pagaliau susivokiau turinti
teisę prisiimti atsakomybę už save ir buvau pasirengusi
visomis jėgomis ją ginti. Žinoma, Tara nenori, jog kiščiausi
įjos gyvenimą. Kita vertus, privalėjau žinoti, kas vyksta.
- Gal gali man nors truputį papasakoti, ką nuveikei?

159
 Lisa Kleypas

Stojo nejauki tyla, galiausiai Tara prabilo:

- Pradėjau gerti antidepresantus.
- Gerai, - - Ar jauti jų poveikį?
pasakiau.
- Per porąsavaičių neįmanoma pasveikti, bet, atrodo, jie
man padeda. Be to,
aš dažnai kalbuosi su daktare Džeslou.
Ji sako, kad mes buvome auginamos netinkamai, tai paken-
kė sveikatai. Kai motina yra kvaištelėjusi, tavimi nesirūpina
ir netkonkuruoja su tavimi, privalai suprasti, kaip tai pa-
veikė tave vaikystėje, ir stengtis su tuo susidoroti. Antraip...
- Antraip mes galų gale tapsime panašios į motiną, -
tyliai užbaigiau.
- Taip. Mudvi su daktare Džeslou kalbamės apie daly-
kus, kurie seniai nedavė man ramybės.
- Pavyzdžiui...
- nuolat tvirtindavo, kad aš esu graži, o tu pro-
Mama

tinga... to jai daryti nereikėjo. Aš įsikaliau į galvą, jog esu

kvaila ir protingesnė netapsiu. Todėl ir
pridariau daugybę
kvailų klaidų.
-
Žinau, mieloji.
- Gal ašir netapsiu neurochirurge, tačiau esu protinges-
nė, negu Mama mano.
- Ji nepažįsta nei manęs, nei tavęs, Tara.
- Aš noriu prieštarauti mamai, mėginu priversti ją su-
prasti, kaip ji mums pakenkė. Bet daktarė Džeslou sako, kad
ji veikiausiai nesupras. Galiu jai kiek noriu aiš-
niekada to
kinti, tačiau mama viską
neigs arba tikins neprisimenanti.
- Aš sutinku su gydytojos nuomone. Mes galime pasi-
rūpinti tik savimi.
- Aš stengiuosi. Jau daug ką supratau. Dabar tikrai ge-
riau jaučiuosi.

160
 Aksominio balso pakerėta

- Puiku. Lukui trūksta mamos.

Tara atsakė su droviu smalsumu
ir
tai mane sujaudino:
- Tikrai taip manai? Mes pernelyg trumpai buvome kar-
tu, nežinau, ar jis mane prisimins.
- Tu išnešiojai jį devynis mėnesius, Tara. Jis pažįsta tavo
balsą. Tavo širdies plakimą.
- Ar Lukas išmiega visą naktį?
kokius tris -
- Norėčiau, liūdnai ištariau. - Dažniausiai
kartus. Jau baigiu prie to priprasti... Miegu jau-
prabunda

triai, vos tik jis suknirkia, iškart atsibundu.

ir
- Gal geriau, kad dabar jis
su tavimi. Man visada bū-
davo sunku pabusti.
Sukrizenau.
- Lukas greitai paleidžia dūdas. Patikėk, šoktum iš lo-
vos kaip skrebutis iš skrudintuvo. - Patylėjau ir atsargiai
pasiteiravau: - Kaip manai, ar Markas kada nors panorės
ji pamatyti?
staiga baigėsi. Tara ėmė kalbėti šaltai
Šiltas bendravimas
ir kategoriškai:
-
Markas nėra Luko tėvas. Aš juk tau sakiau: tėvo nėra.
Lukas priklauso tik man.
- Manęs neįtikinsi, Tara, kad Luką tu
radai kopūstuose.
Dar kažkas prisidėjo prie jo atsiradimo. Kad ir kas toks, jis
yra tau skolingas ir
privalo padėti. O dar labiau jis skolin-
gas Lukui.
- Tai mano reikalas.
buvo sunku nepriminti seseriai, kad jeigu esu įdar-
Man
binta savo lėšomis pasirūpinti Luku, tai jau yra ir mano
reikalas.
- Yra daugybė praktinių klausimų, kurių mes dar ne-
aptarėme, Tara. Jeigu Luko tėvas tau padeda, jeigu jis ką

161
 Lisa Klcypas

nors pažadėjo... visa tai reikia įforminti teisiškai. Kada nors

Lukas panorės sužinoti...
— Ne dabar, Ela. Aš turiu eiti... vėluoju į mankštą.
- Bet jeigu tu man leistum...
- Lik sveika, - pokalbis baigėsi,ryšys nutrūko.
sunerimusi priėjau prie šūsnies sąskaitų ir
Supykusi ir
žinynų, sukrautų ant virtuvinės salelės, ir suradau Džeko
atneštą lapelį su Amžinosios Tiesos religinės bendruomenės
telefono numeriu.
Susimąsčiau, kokios mano teisės. Aišku viena: Tara šiuo
metu negali priimti toli siekiančių sprendimų. Ji
labai pa-
žeidžiama, veikiausiai
Markas Gotleris ją apgavo, privertė
patikėti, kad jis visada rūpinsis ja ir kūdikiu. Gal darė jis
jai spaudimą ir ja pasinaudojo manydamas, jog tai neiškils
į viešumą, nes ji neprasitarė turinti artimųjų.
Bet Tara turėjo mane. O aš buvau pasirengusi ja pasi-
rūpinti.

162
 12

Dvi dienas skambinau į Amžinosios Tiesos religinės

bendruomenės administraciją ir primygtinai prašiau susi-
tikimo su Marku Gotleriu. Nieko gero nepešiau, susidūriau
su išsisukinėjimais, tyla arba atsikalbinėjimais, kurie manęs
neįtikino. Supratau, kad savo jėgomis man nepavyks su-
sitikti su Gotleriu. Jis užėmė gana aukštą postą bendruo-
menės administracijoje, gyveno atsiribojęs, saugomas nuo
paprastų mirtingųjų.
Kai papasakojau Deinui apie man iškilusius sunkumus,
jis prisiminė turįs naudingų ryšių. Bažnyčia turėjo platų
labdaros organizacijų tinklą, o vienas senas jo draugas buvo
kažkaip susijęs su Amžinosios Tiesos religinės bendruome-
nės Centrinėje Amerikoje paslaugų centru neįgaliesiems.
Deja, Deino pastangos nepasiteisino ir aš vėl likau ant ledo.
- Turėtum kreiptis pagalbos į Džeką
- patarė man
Heiven penktadienį po darbo. - Jam sekasi spręsti tokias
problemas. Džekas turi begalę pažįstamų, jis nesivaržo
paskambinti ir paprašyti paslaugos. Be to, jei neklystu, jo
įmonė su ta bažnyčia yra pasirašiusi keletą sutarčių.
Mudvi buvome susitikusios bute, kuriame Heiven
gyveno su sužadėtiniu Hardžiu Ketisu, truputį išgerti ir

163
 Lisa Kleypas

pasišnekėti. Heiven sumaišė ąsotį baltosios sangrijos: ant

gabalėliais supjaustytų persikų, apelsinų ir mangų užpylė
rislingo ir negailėdama šliūkštelėjo persikų degtinės.
Trijų miegamųjų apartamentų didžiosios svetainės vie-
na siena buvo milžiniškas langas, pro kurį vėrėsi vaizdas
Hijustoną. Butas buvo dekoruotas madingomis natūralio-
į
mis spalvomis, apstatytas masyviais baldais, aptrauktais
prabangiais apmušalais ir minkšta oda.
Panašių apartamentų aš buvau mačiusi tik televizijos
šou ir kino filmuose. Malonumas, kurį jaučiau būdama
tokioje nuostabioje aplinkoje, man kėlė nepasitikėjimą. Tai
neturėjo nieko bendra su išankstine nuostata ar pavydu.
Tiesiog supratau, kaip trumpai čia būsiu, ir nenorėjau pri-
prasti. Niekada nelaikiau savęs labai ambicingu žmogu-
mi, bet visai netikėtai pajutau siaubingą prabangos trauką.
Šypsodamasi pati sau mąsčiau, kaip norėčiau, kad Deinas
atsižvelgtų į tai, ką mėgstu aš.
Luką buvau paguldžiusi ant pilvuko ant antklodėlės,
patiestos ant grindų. Susižavėjusi stebėjau, kaip jis kelia
galvą. Mažylis buvo jau stipresnis, domėjosi aplinka. At-
rodė, kiekvieną dieną vis truputį pasikeičia. Aš supratau,
kad jis nedaro nieko, ko nebūtų darę milijonai kūdikių, o
dauguma žmonių būtų sakę, jog yra toks kaip visi... tačiau
man jis atrodė nepaprastas. Norėjau tiek daug jam duoti.
Troškau, kad Lukas turėtų viską, kas pasaulyje geriausia,
betgavo jis mažiau nei dauguma. Neturėjo nei šeimos, nei
namų, net mamos kol kas neturėjo.
Tapšnodama mažyliui per sauskelnėmis apmautą už-
pakaliuką svarsčiau, ką Heiven buvo sakiusi apie Džeką.
- Žinau, kad jis galėtų padėti, - pasakiau.
- Bet aš geriau

164
 Aksominio balso pakerėca

paieškosiu kitos išeities. Džekas ir taip daug padarė dėl

mudviejų su Luku.
Pasiėmusi stiklinę sangrijos Heiven atsisėdo ant grindų
salia mūsų.
- Esu tikra, kad jis neatsisakytų. Tu jam patinki, Ela.
- Jam patinka visos moterys.
Heiven veide nušvito kreiva šypsenėlė.
- Nesiginčysiu. Bet tu nepanaši į Džeko rodeo kiškučius.

-
Mečiau
Ak, į
aš
ją greitą žvilgsnį ir jau žiojausi prieštarauti.
žinau, kad tarp judviejų nieko nėra, -
tarė ji. —

Tačiau susidomėjimas akivaizdus. Bent jau Džekas to ne-

slepia.
- Tikrai?- paklausiau stengdamasi atrodyti abejinga. -
Aš to nepastebėjau. Aišku, Džekas buvo labai malonus,
padėjo mums čia įsikurti... bet jis juk supranta, kad aš grįšiu
pas Deiną, o jam esu nepasiekiama... Kas tie rodeo kišku-
Čiai?

Heiven nusišypsojo.
- Anksčiau taip būdavo vadinamos merginos, kurios
sukinėdavosi apie Teksaso kaubojus ir stengdavosi kurį
nors pakabinti. Šiais laikais tai barakudos, ieškančios tur-
tingų gerbėjų.
- Bet aš nesu barakuda.
- Ne, bendrauji su jomis savo redaguojamoje žurnalo
tu
skiltyje. Patari toms merginoms pačioms užsidirbti pragy-
venimui ir
atvirai sakyti, kas joms svarbiausia.
- Visos privalo manęs klausyti, -
pareiškiau, o Heiven
nusijuokė ir kilstelėjo taurę.
Aš padariau tą patį ir nugėriau gurkšnį.
- Beje, sangrijos gerk, kiek tik nori, pasakė man -
165
 Lisa Kleypas

Heiven. - Hardis jos nė neparagaus. Jis prisipažino, kad

gertų gėrimą su vaisiais tik tada, jeigu būtume atogrąžų
paplūdimyje ir niekas iš mūsų pažįstamų to
negalėtų pa-
matyti.
- Kas yra tiems Hjustono vyrams? - sutrikusi paklau-
siau.
Heiven nusišypsojo.
- Nežinau. Neseniai pas mane buvo užsukusi sena
moksladraugė iš Masačusetso, ji prisiekinėjo, kad Hjustono
vyrai - atskiras vyrų porūšis.
- Arjie jai patiko?
-O taip. Vienintelis jos priekaištas, kad jie per mažai
kalba.
- Akivaizdu, jog ji nerado juos dominančios temos, -
pasakiau ir Heiven prunkštelėjo.
— Manai, tai lengva? Praėjusią savaitę buvau priversta
klausytis Hardžio ir Džeko pokalbio apie tai, kaip galima
uždegti laužą be degtukų. Pasirodo, yra net septyni būdai.
- Aštuoni, - pasigirdo žemas balsas iš tarpdurio ir aš
pasisukusi išvydau į apartamentus įeinantį vyrą.
Hardis Ketisas iš sudėjimo priminė tvirtą naftos verslo-
vės darbininką, pasižymėjo vyrišku žavesiu, o tokių mėlynų
akių kaip jo man dar nebuvo tekę matyti. Jo plaukai nebu-
vo visiškai juodi kaip Džeko, bet tamsiai rudi ir tankūs
audinės kailis. Pasidėjęs išsipūtusį odinį portfelį jis priėjo
it
prie Heiven.
- Mesprisiminėme, - ramiai tęsė Hardis, - jog tau pa-
vyko dantų šepetuku taip nublizginti kokakolos skardinės
dugną, kad jo atspindžiu uždegei pintį.
- Tada aštuoni, - juokdamasi sutiko Heiven, o jam pa-
166
 Aksominio balso pakerėta

užvertė galvą bučiniui. Kai jis atsitiesė, Heiven

silenkus
tarė: - Hardi, čia Ela. Ta moteris, kuri apsigyveno mano
bute.
Hardis pasilenkė ir ištiesė man ranką.
- Malonu susipažinti, Ela. - Pamatęs Luką jis plačiai
nusišypsojo. - Kiek jam?
- Beveik trys savaitės.
Jis pritariamai nužvelgė kūdikį.
- Berniukasatrodo puikiai. - Atsilaisvinęs kaklaraištį
į
Iardis metė žvilgsnį ąsotį su blyškios spalvos gėrimu ant
kavos stalelio. - Ką jūs čia geriate?

- Sangriją, - atsakė Heiven ir nusišypsojo iš jo veido

išraiškos.- Šaldytuve yra alaus.
- Ačiū, bet šįvakar aš pradėsiu nuo ko nors stipresnio.
Heiven su nerimu stebėjo į virtuvę nueinantį sužadėtinį.
Nors Hardis atrodė atsipalaidavęs, veikiausiai ji jau buvo
gerai perpratusi jo nuotaikas, nes suraukė kaktą. Atsistojusi
nuėjo pas jį.
- Kas atsitiko? - paklausė Heiven, sužadėtiniui pilantis
į stiklą „Jack Danie!'s“.
Hardis atsiduso.

į
- Šiandien susikivirčijau su Rojumi,
mane paaiškino: -
Jis vienas iš mano partnerių. - Tada
-
tarė jis ir pažvelgęs

vėl sutelkė dėmesį į -

Rojus tyrė vieno seno naftos
Heiven.
gręžinio mėginius ir
mano, kad jeigu gręšime giliau, tikrai
rasime pelningą telkinį. Tačiau įspaudai mėginiuose - taip
nustatoma naftos kokybė - rodo, jog net jeigu ir aptiktume
telkinį, naudos iš
jo būtų mažai.
- Rojus su tuo nesutinka? - paklausė Heiven.
Hardis papurtė galvą.

167
 Lisa Klcypas

- Jis reikalauja nenutraukti darbų finansavimo. Bet aš

jam pasakiau, kad jis
nė velnio iš manęs negaus, kol... jis -
nutilo ir atsiprašomai man nusišypsojo. -
Prašau atleisti,
Ela. Dirbdamas naftos gręžimo platformoje įpratau kalbėti
stačiokiškai.
— Nieko baisaus, - pasakiau.
Hardis vienu gurkšniu ištuštino stiklą ir Heiven per-
braukė delnu jam per ranką.
- Rojus visai be reikalo ginčijosi su tavimi, - tyliai tarė
ji. - Apie tavo nuojautą ieškant naftos sklando legendos.
Pastatęs stiklą į šalį Hardis jai liūdnai nusišypsojo.
-
Pasak Rojaus, toks pat legendinis yra ir mano egoiz-
mas.
-
Rojus pats yra didžiausias egoistas, - Heiven nesku-
bėdama glostė sužadėtiniui ranką. -
Pasiilgai mano glėbio?
Pasilenkiau prie Luko ir ėmiau žaisti su juo, stengdamasi
nekreipti dėmesio į tai, kas buvo taip asmeniška. Išgirdau
Hardį murmant, kad tai, ko pasiilgo, jis gaus vėliau, o tada
stojo mirtina tyla. Dirstelėjau ir pamačiau, kad jis stovi pa-
lenkęs galvą prie sužadėtinės. Skubiai nukreipiau dėmesį
į kūdikį. Pamaniau, kad reikia duoti jiems truputį laiko

pabūti dviese.
Kai juodu sugrįžo į svetainę, ėmiau krautis daiktus į
sauskelnių krepšį.
= Mums metas eiti, - pasakiau nerūpestingai. - Heiven,
tai buvo pati gardžiausia sangrija, kokią man teko...
One, pasilik vakarienės! - sušuko
—-
ji.
- Aš paruošiau
daug escabeche su vištiena... tai šaltos Viduržemio jūros re-
giono salotos. Dar turime tapų, alyvuogių ir mančego sūrio.
- Ji puiki šeimininkė, - pagyrė sužadėtinę Hardis ir ap-

168
 Aksominio balso pakerėta

kabinęs prisitraukė prie savęs. - Pasilikite, Ela, antraip man

teks gerti su ja tą prakeiktą sangriją.
Abejodama žvelgiau į juos.
- Arjūs tikrai nenorėtumėte pabūti dviese?
- Nepabūtume, net jei jūs ir išeitumėte, - atsakė Har-
dis. - Jau ateina Džekas.
- - vienu metu paklausėme mudvi
Ateina? su Heiven.
Mane užplūdo nerimas.

Jis
- Taip,
puikiai
sutikau
jį
vestibiulyje ir pakviečiau išgerti alaus.
nusiteikęs. Buvo susitikęs su rajono teisininku
dėl pastatų Makinio gatvėje renovacijos.
- Ar galima išvengti apribojimų? - pasidomėjo Heiven.
- Teisininkas sako, kad galima.
- Džekui, jog neverta jaudintis. Hjustono su-
Sakiau
skirstymas rajonais yra mitas. To niekada nebus. - Heiven
metė į mane padrąsinamą žvilgsnį. Tau pasisekė, Ela. -
Galėsi paklausti Džeko dėl Amžinosios Tiesos religinės
bendruomenės.
- Tu nori, kad Džekas nueitų į bažnyčią? - tiesiai išrėžė
Hardis. - Mieloji, jį perkūnas nutrenktų vos priėjusį prie
bažnyčios durų.
Heiven jam nusišypsojo.
-
-
Palyginti su tavimi, Džekas
Kadangi jis tavo brolis, -
- tikras angelėlis.
maloniai tarė Hardis, - aš
negriausiu tavo iliuzijų.
Nuaidėjo skambutis ir Heiven nuėjo atidaryti durų. Su-
sierzinau pajutusi, kad širdis ėmė smarkiai plakti. Pasakiau
sau, jog tas bučinys nieko nereiškia. Ir tai, ką jaučiau mu-

dviejų kūnams susiglaudus, nieko nereiškia. Ir malonus jo

ir
burnos skonis, jo kūno karštis...

169
 Lisa Klcypas

- Sveikas, bose,- ant pirštų

tarė Heiven ir pasistiebusi
galų apkabino brolį.
- Tu mane taip vadini tik tada, kai ko nors iš manęs
nori, - tarė Džekas eidamas paskui seserį į svetainę. Pama-
tęs mane sustojo neperprantamu veidu. Matyt, po darbo
jau buvo spėjęs persirengti: mūvėjo išblukusius džinsus,
vilkėjo švarius marškinėlius, kurie, kontrastuodami su
įdegiu, švytėte švytėjo baltumu. Mano kūno reakcija į
šį vyrą pakirto pasitikėjimą. Džekas pasižymėjo neatre-
miamu gyvybingumo, pasitikėjimo savimi ir vyriškumo
deriniu - visa tai jame, it gerame kokteilyje,buvo sumišę
tobulomis proporcijomis. - Labas, Ela, - sumurmėjo jis ir
linktelėjo galva.
- Labas, - išspaudžiau.
- Judu su Ela pasiliekate vakarienės, - pranešė jam Hei-
ven.
Džekas nepatikliai pažvelgė į ją, tada vėl į mane.
- Tikrai?
Linktelėjusi ištiesiau ranką prie savo taurės su gėrimu
ir tik per stebuklą jos neapverčiau.
Įsitaisęs ant grindų šalia manęs Džekas pakėlė Luką
priglaudė prie krūtinės.
ir
- Sveikas, -
Kūdikis įdėmiai pažvelgė jį, o Dže-
mažyli.
kas ėmė žaisti su jo rankute. - Kaip lovelė? - paklausė jis
į
manęs, neatitraukdamas akių nuo Luko.
- Gera. Labai tvirta.
Mudviejų žvilgsniai susitiko. Sėdėjome labai arti vienas
kito. Rudos jo akių rainelės buvo stebėtinai ryškios tarsi
brendis, kuriame ištirpinti kažkokie egzotiški prieskoniai.
„Tau reikia iššūkių“, - sakė jis ir tuos iššūkius aš mačiau jo

170
 Aksominio balso pakerėta

akyse drauge su pažadu, kad aš ne tik pralaimėsiu, tačiau

1 mėgausiuosi savo pralaimėjimu.
- Elai iškilo sunkumų, mes tikimės, jog tu galėsi jai pa-
dėti! - šūktelėjo Heiven iš virtuvės atidarydama šaldytuvo
dureles.
Džekas įdėmiai žvelgė į mane, jo lūpų kampučiai krus-
telėjo.
- Ir kokie gi tie sunkumai, Ela?
- Ar nori alaus, Džekai? - pasigirdo Hardžio balsas.
— Noriu, - atsakė Džekas. - Su griežinėliu žaliosios cit-
rinos, jeigu yra.
- Aš bandau susitikti su Marku Gotleriu, - pasakiau
jam. - Noriu pasikalbėti apie savo seserį.
Jo veidas sušvelnėjo.
- Arjai viskas gerai?
- Manau, kad taip. Betji, man regis, nedaro nieko, kad

apsaugotų savo ir Luko interesus. Aš privalau susitikti su

Gotleriu ir priversti atsakyti į keletą klausimų. Tegul nema-
no, kad sumokėjęs klinikai už Taros gydymą bus krištolinis
ir už viską atsiteisęs. Jis privalės padaryti ką nors gera Tarai
ir Lukui.
Paguldęs Luką
ant patiesalo Džekas paėmė minkštą triu-
šiuką ir ėmė siūbuoti jį virš Luko, o šis patenkintas mas-
katavo kojomis.
- Tu nori, kad aš padėčiau tau ten patekti, - tarė Džekas.
- Taip. Man reikia akis į akį pasišnekėti su Gotleriu.
- Aš galiu suorganizuoti susitikimą, tačiau turėsi įsi-
skverbti..
Pasipiktinusi pažvelgiau į Džeką, negalėjau patikėti, kad
jis išdrįso man pateikti tokį pasiūlymą, kai sesuo visai šalia.

171
 Lisa Klcypas

- Jeigu manai, jog permiegosiu su tavimi vien dėl to, kad

susitikčiau su Gotleriu...
-Sakydamas „įsiskverbti“, turėjau omenyje tos religinės
bendruomenės būstinę, apie seksą net nepagalvojau, Ela.
- A, - numykiau jo pataisyta. - Kitaip sakant, turėčiau
elgtis kaip kompiuterio virusas?
Džekas išsišiepė ir linktelėjo.
- Aš surasiu kokią nors priežastį su juo susitikti, o tave
pasiimsiu drauge. Sekso nereikalausiu. Nebent tu jautiesi
dėkinga...
- Nesu tokiadėkinga, - atšoviau, bet neišlaikiau ir nu-
sišypsojau, nes dar nebuvau mačiusi vyro, kuris mojuotų
minkštu kiškučiu ir trykštų akivaizdžiai tramdomu sek-
sualumu.
Džekas pamatė, kad žiūriu į kiškutį.
- Kodėl tu jam perki tokį šlamštą? Jis netinka berniukui.
- Lukui patinka, - paprieštaravau aš. - O kodėl blogai
kiškutis?
Heiven atsisėdo ant sofos netoliese ir liūdnai nusišyp-
sojo.
- Mūsų brolis Geidžas irgitoks pat, - tarė ji man. - Pui-
kiai žino, kas tinka berniukams. Tačiau abejoju, Džekai, kad
jam kiškutis užkliūtų.
- Šitam prie uodegos pririšta virvutė, niūriai subur-
—

bėjo Džekas. Bet jis ir toliau žaidė su kiškučiu, šokdino jį

kūdikiui ant krūtinės, sukiojo prie veiduko.
Lukas spoksojo it pakerėtas ir mudvi su Heiven nusi-
juokėme iš jo veido išraiškos.
- Vyrai ir moterys skirtingai bendrauja su vaikais, - tarė
Heiven. - Geidžas daug šiurkščiau žaidžia su Matjumi,

172
 Aksominio balso pakerėta

mėto
jį
orą, jį gąsdina, bet vaikui, regis, tai patinka. Ma-
į

nau, todėl gerai turėti abu... - ji nutilo ir skaisčiai išraudo,

per vėlai prisiminusi, kad Lukas neturi tėvo. Atleisk, Ela. -
- Nieko tokio, - nedelsdama pasakiau. - Akivaizdu,
jog,
I.ukui kurį laiką trūks turiu vilčių, kad
tėvo įtakos. Bet aš
mano sesuo sutiks gerą vyrą ir kada nors Lukas turės pa-
tėvį.
-
-Jam viskas bus gerai, tarė Džekas ramiai laikydamas
kiškutį, o Lukas mėgino nutverti jam už ausies. Dievaži, -
mūsų tėvas retokai būdavo su mumis. O kai pasirodydavo,
mes tik ir trokšdavome kuo greičiau
jo atsikratyti. Užaugo-
me, galima sakyti, nematydami tėvo.
- O pažiūrėk, kuo viskas baigėsi, - tarė Heiven. Juodu
su Džeku susižvalgė ir pratrūko juoktis lyg iš didžiausios
nesąmonės.
Mes jaukiai pavakarieniavome, visi iš eilės palaikėme
ant rankų Luką. Heiven vis įpildavo sangrijos ir aš malo-
niai apsvaigau. Prisijuokiau už kelias savaites. Gal net už
kelis mėnesius. Pati stebėjausi, kas atsitiko, kad man taip
smagu draugijoje žmonių, tokių nepanašių į Deiną ir mano
draugus Ostine.
Buvau įsitikinusi, jog Deinas rastų ką prikišti Hardžiui
ir Džekui, kurie puikiai išmanė, kaip apeiti įstatymus ir
sudaryti slaptus sandorius. Juodu buvo vyresni negu tie
vyrai, prie kurių aš buvau pripratusi, didesni cinikai ir vei-
kiausiai elgdavosi negailestingai stengdamiesi gauti tai, ko
nori. Bet vis dėlto velniškai žavūs.
Tai pavojinga, pamaniau. Malonūs ir žavingi apakina,
nesupranti, kokie jie yra iš tikrųjų. Tokie vyrai gali tave val-
dyti, priversti daryti vieną kompromisą po kito, o tu netgi

173
 Lisa Klcypas

būsi patenkintas tai darydamas. Ir tik papuolęs į spąstus

suprasi, kaip suklydai. Ūmai suvokiau, kad netgi žinant tai
tokie vyrai kaip Džekas Trevisas mane gali
traukti.
Sėdėjau šalia jo ant minkštos aksomu apmuštos sofos
ir stengiausi suprasti, kas su manimi darosi. Galų gale su-
sivokiau, kad pradedu atsipalaiduoti. Aš buvau ne iš tų
žmonių, kurie gyvena neįsitempę. Visą laiką laukdavau,
jog tuoj nutiks koks nors nemalonumas. Tačiau šįvakar
jaučiausi keistai nesuvaržyta. Galbūt todėl, kad čia man
nieko nereikėjo saugotis ar
įrodinėti. O gal dėl šilto ir sveiko
kūdikio, miegančio mano glėbyje.
Patogiai įsitaisiusi su Luku ant sofos susivokiau, kad
glaudžiuosi prie jaukaus Džeko šono, o jis sėdi užmetęs
ranką ant atkaltės. Užmerkusi akis atsirėmiau skruostu
jam į petį. Tik minutėlei. Jis pakėlė ranką ir nubraukė man
nuo veido plaukus.

jį tyliai klausiant.
į
- Kotu įpylei tą prakeiktą sangriją, Heiven? - išgirdau
- Nieko, - puolė teisintis ji. - Tik baltojo vyno. Aš išgė-
riau tiek pat kiek irEla, bet jaučiuosi puikiai.
Ir aš jaučiuosi puikiai, - pareiškiau praplėšusi akis.
- —

Tik tru... -
nutilau, nes turėjau susikaupti, kad žodžius
ištarčiau aiškiai. Liežuvis manęs neklausė. - Tik trūkšta
miego.
- Džeko balse buvo girdėti juoko gaidelė,
- Ela, mieloji...
jis glostė man plaukus. Pirštai paniro į palaidas sruogas ir
ėmė švelniai masažuoti galvos odą. Vėl užsimerkiau, sėdė-
jau nejudėdama ir
troškau, kad jis nesiliautų.
- Kiek dabar valandų? - suveblenau žiovaudama.
- Pusė devintos.
174
 Aksominio balso pakerėta

- Gal išvirti kavos? - išgirdau Heiven klausiant.

- Ne, - atsakė Džekas, man dar nespėjus prasižioti.
- Kai esi pavargęs, gėrimas gali išversti iš kojų, - užjau-
Čiamai tarė Hardis. - Man panašiai yra buvę naftos gręži-
mo bokšte. Po poros savaičių, jeigu dar pasitaiko naktinių
pamainų, jautiesi toks nusivaręs, kad nuo skardinės alaus
krenti kaip negyvas.
- Aš dar nepripratau prie Luko režimo, - pasakiau trin-
dlamasi apsiblaususias akis. - Miegaliumi jo tikrai nepava-
dintum. Nors jis dar visai mažas.
- Ela, - maloniai tarė susirūpinusi Heiven, - mes turime
vieną laisvą miegamąjį. Kodėl tau šiąnakt nepermiegojus
čia? Aš prižiūrėčiau Luką, o tu galėtum pailsėti.
- Ne. Ak, kaip
miela... jūs tokie... bet viskas gerai. Tiesiog
man reikia... -
nusižiovavau ir pamiršau, ką
sakiau. - Reikia
susirasti liftą, - ištariau vos versdama liežuvį.
Heiven priėjo prie manęs ir paėmė kūdikį.
- Paguldysiu jį į krepšį.
Troškau dar nors penkias minutes pasėdėti šalia Dže-
ko. Jo rankos raumenys mano skruostui buvo patogiausia
pagalvė.
— Dar truputį, - sumurmėjau
ir prisiglaudžiau arčiau.
liūliuojama lyg iš tolybių atsklindan-
Atsidususi prisnūdau
čių pokalbio nuotrupų.
..jai labai sunku,
—

venimo...
- tarė Heiven. - Atsisakyti savo gy-

- Ką siūlo tas vaikinas iš Ostino? - paklausė Hardis.

- Jis nenori
vargintis, -
pareiškė Džekas neslėpdamas
paniekos. Troškau ką nors pasakyti, apginti Deiną, tačiau
tokia išsekusi neišspaudžiau nė garso.

175
 Lisa Kleypas

Arba aš buvau kietai įmigusi, arba ilgokai niekas nekal-

bėjo, nes stojo tyla.
- -
Ela, pagaliau išgirdau ir nepatenkinta papurčiau gal-
vą. Buvo taipjauku, aš norėjau, kad balsas nutiltų. - Ela. -
Kažkas šiltas ir minkštas brūkštelėjo man per skruostą. -
Leisk, parvesiu tave namo.
Su siaubu supratau, kad buvau užmigusi šių trijų žmo-
nių akivaizdoje ir dabar jau beveik sėdžiu Džekui ant kelių.
- Gerai... taip... atsiprašau, - veblenau stodamasi mė- ir
gindama išlaikyti pusiausvyrą.
Džekas pakilo ir mane prilaikė.
- Lengvabūdė.
Susigėdau ir susiraukiau.
- Nereikėjo man tiek
daug gerti.
- Tu visai nedaug išgėrei, - raminamai tarė Heiven ir
metė
į brolį grėsmingą žvilgsnį. - O tu neturi teisės jos er-
zinti, miegaliau.
Džekas išsišiepė ir tarė man:
- Aš visada keliuosi septintą valandą, bet tikrai išsibu-
dinu tik apie vidudienį, - jis prilaikė mane apkabinęs per
pečius. - Eime, mėlynake. Aš padėsiu tau surasti liftą.
- Kur kūdikis?
- Aš ką
tik jį pamaitinau ir pakeičiau sauskelnes, - tarė
Heiven.
ir
Hardis pakėlė krepšį su Luku ištiesė Džekui, šis paėmė
jį laisvąja ranka.
ji
- Ačiū, - padėkojau Heiven, kai įteikė man sauskelnių
krepšį, ir nusiminusi pažvelgiau į ją. - Atleisk.
- Už ką?
- tai,
Už kad šitaip begėdiškai užmigau.
Heiven nusišypsojo ir mane apkabino.

176
 Aksominio balso pakcrėta

- Nėra tau ko gėdytis. Kas čia tokio, jeigu draugų bū-

relyje užėjo miego priepuolis?
smulkiu delnu per nugarą.
- Liekna
ir stipri patapš-
ji
Mane nustebino toks
nojo man
natūralus ir laisvas jos gestas. Nerangiai atsakiau į apka-

-
binimą. Ši moteris man patinka, Džekai, - tarė ji broliui.
Džekas nieko neatsakė ir
išsivedė mane koridorių.
Vilkau kojas svirduliuodama iš nuovargio, beveik ne-
į
matydama kelio. Turėjau sutelkti visas jėgas, kad galėčiau
judėti į priekį.
- Nesuprantu, kodėl šįvakar jaučiuosi tokia pavargusi, —

ir-
pasakiau. - Tikriausiai man jau visko per daug. Jutau,
kaip Džeko ranka nusileido man ant juosmens stipriau
apkabino. Nusprendžiau kalbėti, kad neužmigčiau:
chroniškas miego trū... trū...
- Žinai,

- Trūkumas?
- Taip, - vaikydama miegus papurčiau galvą. - Dėl to
suprastėja atmintis ir pakyla kraujospūdis. Be to, didėja
nelaimingų atsitikimų rizika. Visa laimė, kad dirbdama
savo darbą aš negaliu susižaloti. Nebent griūčiau į priekį
ir atsitrenkčiau galva į kompiuterio klaviatūrą. Jeigu kada
nors pamatysi man ant kaktos įsispaudusias raides, žinosi,
kaip jos ten atsirado.
- Pirmyn, -
tarė Džekas stumdamas mane į liftą. Prisi-
merkusi pažvelgiau į visą eilę mygtukų ir ištiesiau ranką
-
prie vieno. - Ne, kantriai tarė jis, - čia 9, Ela. Spausk ap-
verstą aukštyn kojomis.
- Jie visi apvirtę aukštyn kojomis, - atsakiau jam, bet
pagaliau suradau skaičių 6. Tada įsispraudžiau į kampą
ir susikryžiavau rankas ant krūtinės. - Kodėl Heiven tau
pasakė: „Ši moteris man patinka“?

177
 Lisa Klcypas

-O kodėl tu turėtum jai nepatikti?

- Tiesiog... jeigu ji taip sako tau, vadinasi... - ašstengiau-
si priversti dirbti apsiblaususias smegenis. - Vadinasi, tai
kažką reiškia.
Džekas tyliai nusijuokė.
— Nevark ir nesistenk dabar tai suprasti, Ela. Bus dar
laiko.
- -
Gerai, sutikau nusprendusi, kad patarimas geras.
Liftas sustojo, aš kone išgriuvau iš jo, Džekas išsekė iš
paskos.
Man pavyko surinkti pultelyje teisingą durų kodą. Įė-
jome į butą.
- Turiu paruošti pieno mišinio, - pasakiau netvirtais
žingsniais eidama link virtuvėlės.
- Aš paruošiu. Eik, apsivilk pižamą.
Apsidžiaugiau ir
nuėjusi į miegamąjį persirengiau flane-
linėmis kelnėmis ir marškinėliais. Kai nusipraususi veidą
ir išsivaliusi dantis pasirodžiau virtuvėje, Džekas jau buvo
pripylęs buteliukus pieno mišinio, įdėjęs juos į šaldytuvą
ir paguldęs Luką
į
lovelę.
Kai aš nedrąsiai prisiartinau, Džekas nusišypsojo.
- Švariai nusipraususi ir spindinti tu panaši į mažą mer-
gaitę, tyliai tarė jis ir perbraukė pirštu mano pajuodusį
—

paakį. - Į mažą pavargusią mergaitę.

Nuraudau.
- Aš vaikas. ne

-
- Žinau, jis prisitraukė mane arčiau apkabino šilto- ir
mis rankomis. - Tu esi stipri protinga moteris. Tačiau net ir
stipriai moteriai kartais reikia pagalbos. Tu alini save, Ela.
Taip, aš žinau, tu nemėgsti klausytis patarimų, nes juos pati
178
 Aksominio balso pakerėta

daliji. Bet aš vis tiek tau patarsiu. Turi nuspręsti, ką toliau

darysi su Luku.
Pati nustebau, kad dar galiu mąstyti blaiviai.
- Tai ilgai netruks.
- Negali žinoti. Ypač kai viskas priklauso nuo Taros.
- Žmonės keičiasi.
- Gal žmonės ir
gali pakeisti savo įpročius, tačiau iš
esmės pasikeisti jie negali, - Džekas ėmė masažuoti man
pečius ir nugarą, spaudyti įsitempusius sprando raume-
nis. Tyliai aimanavau nuo meistriškų jo pirštų prisilieti-
mų. - Velniškai tikiuosi, kad Tara sugebės išspręsti savo
problemas, taps bent pusėtina motina ir leis tau gyventi
savo gyvenimą. Tačiau nelabai tuo tikiu. Manau, jog šis
reikalas gali užtrukti ilgiau, nei tu norėtum pripažinti. Tu
tapai motina, nors gal ir nesi tam pasirengusi. Ir jei nepa-
sirūpinsi savimi, neatlaikysi. Turi pamiegoti, kai kūdikis
miega. Gal vertėtų leisti Luką į vaikų lopšelį, samdyti jam
nuolatinę arba kartais ateinančią auklę.
- Ašilgai čia negyvensiu. Tara pasiims Luką, o aš grįšiu
į Ostiną.
- Pas ką grįši? Pas vaikiną, kuris apleido tave tada, kai
tau jo labiausiai reikėjo? Ar tai, ką Deinas dabar daro, yra
svarbiau, negu padėti tau? Jam svarbiau gelbėti nykstančias
paparčių rūšis?
Įsitenpiau ir atsitraukiau nuo Džeko, pyktis suteikė man
jėgų.
- Tu neturi teisės vertinti Deino nei mano santykių
su juo.
Džekasprunkštelėjo.
- Kvailiau jau nieko negalėjai pasakyti, nes jūsų santy-
kiai nutrūko tą akimirką, kai Deinas liepė tau neparsivežti

179
 Lisa Kleypas

kūdikio į Ostiną. Ar žinai, ką jis turėjo pasakyti? „Po galais,

Ela, aš būsiu šalia tavęs, kad ir kas nutiktų. Visko pasitaiko.
Mes susitvarkysime. Tučtuojau grįžk namo
ir gulkis į lovą.“
- Deinas jokiu būdu negalėtų man padėti ir vadovauti
savo įmonei, tu neįsivaizduoji, kiek daug jis turi reikalų ir
kokiai daugybei žmonių yra padėjęs...
- Jo moteris turėtų būti pats svarbiausias reikalas.
- Pasilaikyk savo nuomonę sau
ir liaukis kaltinęs Dei-
ną. Ar tau moters poreikiai kada nors buvo svarbesni už
tavuosius?
- Kaip tik dabar aš ir
ketinu tai įrodyti, mieloji.
Šiuos Džeko žodžius buvo galima interpretuoti įvairiai,
tačiau švytėjimasjo
akyse jiems suteikė nepadorią prasmę.
Mano mintys pakriko, o pulsas pašėlo. Jis elgėsi nesąži-
ningai žengdamas tokį žingsnį, kai aš siaubingai išseku-
si. Tačiau Džeko Treviso prioritetų sąraše sąžiningumas
akivaizdžiai buvo žemiau už seksą. Seksas ir vertė mus
sukti ratus vienam apie kitą. Nuo pat pradžios. Nė vienas
iš mudviejų negalėjome išbraukti jo iš lygties.
Staiga pajutau, kad užbėgau už kavos staliuko kaip
pasipiktinusi skaisti mergelė karalienės Viktorijos laikų
melodramoje.
- Džekai, tam dabar ne laikas. Esu labai pavargusi ir
nesugebu blaiviai mąstyti.
- Kaip tik todėl laikas pats tinkamiausias. Jeigu būtum
pailsėjusi ir blaivi, man būtų gerokai sunkiau su tavimi
ginčytis.
- Aš nesielgiu impulsyviai, Džekai. Aš ne... - nutilau
ir staigiai įkvėpiau oro, kai jis pasilenkęs čiupo man už
riešo. - Liaukis, - bejėgiškai ištariau.

180
 Aksominio balso pakerėta

- Su keliais vaikinais tu esi miegojusi, Ela? - paklausė

I)žekas tempdamas mane iš
už kavos stalelio.
- Nemanau, kad žmonės turėtų duoti kitam atas-
vienas

kaitą. Tiesą sakant, kartą rašiau savo skiltyje...

Su vienu, dviem?
—
-
pertraukė ir vėl jis
priglaudė mane
prie savęs.
Aš drebėjau.
- Su pusantro.
Šypsena suvirpino jam lūpas.
—
Kaip įmanoma mylėtis su puse vaikino?
—
Draugavau su juo vidurinėje mokykloje. Mes ekspe-
rimentavome. Ketinau jam atsiduoti, tačiau vieną kartą
grįžusi namo radau jįlovoje su savo motina.
Užjaučiamai sumurmėjęs Džekas suspaudė mane glėby-
je taip atsargiai ir
globėjiškai, kad aš nepajėgiau jo atstumti.
- Dabar man jau vis
tiek, - pridūriau.
-Teisingai, jis manęs nepaleido.
—

-Seksas su Deinu visada buvo puikus. Man nereikėjo

sukti į šalį.
- Aišku.
- Atvirai kalbant, dėl sekso aš nesu pametusi galvos.
- Žinoma, -Džekas darstipriau spustelėjo mane glė-
byje ir man neliko kitos
išeities, kaip įsikniaubti jam į petį.
Pamažėle atsipalaidavau. Kambaryje buvo tylu, tylą trikdė
tik mudviejų alsavimas ir
oro kondicionieriaus dūzgimas.
Gerasis Dieve, koksmalonus Džeko kvapas.
Ašnorėjau neturėti nieko bendra su tuo, kas vyksta.
Panašiai kaip atrakcionų parke, kai prisegtas saugos dir-
žais prie sėdynės lauki, kada traukinukas pajudės, ir žinai,
kad bus baisu. Tu gali nukristi ir mirtinai susižaloti. Arba
įsitaisyti mėlynių.
 Lisa Kleypas

- Ar kada nors mąstei, kaip būtų mylintis su kitu? - ra-

miai paklausė Džekas.
- Ne.
Pajutau, kaip jis brūkštelėjo lūpomis man per plaukus.
- Nejaugi niekada nepasitaikė spontaniškos akimirkos,
kai sakai: „Velniai griebtų!“ - ir pasiduodi?
- Aš nesielgiu spontaniškai.
- Štai viena iš tų spontaniškų akimirkų, Ela, - Džeko
lūpos susirado manąsias, kad ir kaip stengiausi išsisukti.
Delnu jis tvirtai suėmė man už sprando. Tai mane sukrėtė ir
privertė širdį pasiutiškai plakti. Džekas vis bučiavo ir bučia-
vo mane ilgais aistringais bučiniais. Šiurkštūs jo skruostai
ir smakras braižė veidą, liežuvis atkakliai tyrinėjo burną,
o aš tik dūsavau.
Apgraibomis susiradau jo rankas - vienas Džeko delnas
buvo man ant sprando, kitas - prie šono
ir
stipriai suspau-
džiau už riešų, suleidau nagus į odą. Pati nesupratau, ko
noriu: atplėšti jas nuo savęs ar dar labiau prisispausti. Jis
nepaliovė manęs bučiavęs - šiurkščiai, meistriškai. Atlei-
dau gniaužtus ir prigludau prie jaudinančio jo kūno. Dar
niekada nebuvau pasiekusi tokios fizinio artumo būsenos,
kai apie nieką negalvoji ir nieko nesupranti. Kai užvaldo
kūniška trauka. Geismas.
Jo delnas slystelėjo man prie sėdynės ir
spustelėjo prie
savo standaus viliojančio iškilumo, o aš šnopuodama des-
peratiškai kėliau klubus trokšdama, kad tas daiktas atsi-
durtų ten, kur ir reikia. Jo bučiniai sušvelnėjo, jis gerte gėrė
man iš gerklės besiveržiančias aimanas. Glaudžiausi prie
Džeko mėgaudamasi pojūčiais ir įtempdama raumenis,
kai
jis ranka spaudė mane prie savęs subtiliu ritmu. Dar
182
 Aksominio balso pakerėta

niekada niekas man neteikė tokio malonumo jo burna, kaip

jo kūnas, jo rankos, raginančios tingiai judinti klubus.
Įtampa kaupėsi manyje žadėdama palengvėjimą... gra-
sinosi sprogti, tapti nebevaldoma, supurtyti aistringais
pliūpsniais, o tada aš numirčiau iš gėdos. Ir visa tai nuo
bučinių, net nenusirengus drabužių. „To nebus“, - pasakiau
sau ir atplėšiau lūpas.

-
- Palauk, išspaudžiau bejėgiškai įsitvėrusi jam į marš-
kinius. Mano kūnas tvinkčiojo reikalaudamas duoklės, lū-
pos buvo išpurtusios. - Turiu liautis.
Džekas pažvelgė į mane pro primerktas blakstienas, jo
skruostai ir
nosis tvieskė raudoniu.
- Dar ne, - kimiai tarė jis. - Dabar bus pats smagumas.
Nespėjau išleisti nė garselio, kai jis pasilenkė ir vėl už-
grobė mano burną. Šįkart ritmas buvo greitesnis, begėdiš-
kos glamonės atkaklesnės. Džekas mane audrino, jaudino,
skatino nerimstantį kūną trokšti daugiau.
mano
skonis, judesiai, ritmiškos glamonės visa tai
Jo burnos —

nešė mane su palaimingų pojūčių srautu viena kryptimi.

Kūnas sutrūkčiojo, aš tyliai riktelėjau. Pasitenkinimo banga

buvo tokia galinga, kad man širdis vos neiššoko

iš krūtinės.
Drebėdama ir gniaužiau Džeko marškinius.
raitydamasi aš
Ojis pratęsė man malonumą palaikydamas lėtą ritmą - šis
vyras puikiai žinojo, ką daro. Dar porą kartų sutrūkčiojusi
aš ištirpau karštoje migloje ir inkšdama susmukau glė- jo
byje.
- One... Viešpatie... Tau nereikėjo to daryti...
Džekas krimstelėjo man į smakrą, į įraudusį skruostą, į

jautrią kaklo odą.

- Viskas gerai, - sukuždėjo jis. - Viskas gerai, Ela.

183
 Lisa Kleypas

Mudu kurį laiką

tylėjome, aš stengiausi atgauti kvapą.
Stovėjome susiglaudę ir aš negalėjau nepajusti, kad Dže-
kas vis dar susijaudinęs. Kaip tokiu atveju dera elgtis? Ar
privalau atsilyginti jam tuo pačiu?
- tikriausiai aš turiu ką nors dėl tavęs
Dabar padaryti? —

paklausiau virpančiu balsu.

- Viskas gerai. Aš vaišinu.
- taiBet neteisinga.
- Truputį pailsėk. Vėliau galėsi pasakyti, kas tavo val-
giaraštyje.
Neryžtingai pažvelgiau į Džeką ir
pagalvojau, ko jis ga-
lėtų iš manęs tikėtis. Su Deinu mudu palaikėme normalius
sveikus lytinius santykius, bet niekada nenuklysdavome
seksualinės egzotikos lankas.
į
- Mano valgiaraštis gana skurdus.
iš
- Sprendžiant to, kad užkandis man labai patiko, tik-
riausiai nenuvils ir kiti patiekalai. - Džekas atsargiai palei-
do mane iš glėbio, o kai susverdėjau, prilaikė viena ranka
už pečių. - Nori, kad nuneščiau tave į lovą? - jo balsas buvo
linksmas ir švelnus. - Ir apkamšyčiau?
Papurčiau galvą.
- Tada jau eisiu, - sumurmėjo Džekas
ir patapšnojo man
per užpakalį.
Jis išėjo, o aš nulydėjau jį žvilgsniu. Jaučiausi apsvai-
gusi, patenkinta ir velniškai kalta. Prikandau lūpą, kad
nepašaukčiau joatgal.
-
Patikrinau, kaip Lukas jis kietai miegojo, tada nuėjau
į miegamąjį ir susirangiau po apklotu. Gulėjau tamsoje,

o mano aplamdyta sąžinė išropojo iš apkasų mojuodama

balta vėliavėle.

184
 Aksominio balso pakerėta

Prisiminiau, kad nei šį, nei praėjusį vakarą nesikalbėjau

su Deinu. Vienas mano gyvenimo įprotis dilo it laikina
tatuiruotė.
„Aš papuoliau į bėdą, Deinai. Jaučiu, kad darau siau-
bingą klaidą. Bet nieko negaliu pakeisti.
Atrodo, aš pasiklydau.
Leisk man grįžti namo.“
Jeigu nebūčiau buvusi tokia pavargusi, būčiau paskam-
binusi Deinui. Bet nebūčiau sugebėjusi kalbėti rišliai. Kita
vertus, surambėjusioje užgautos mano širdies kertelėje sly-
pėjo noras, kad Deinas paskambintų man. Tačiau telefonas
tylėjo. O kai pagaliau užmigau, Deinas mano sapnuose
nepasirodė.

185
 13

„Mieloji Nepriklausoma panele,

aš ką
tik
pradėjau susitikinėti su vaikinu, bet tarp mūsų
nėra nieko bendra. Jis pora metų už mane jaunesnis, mūsų
pomėgiai skirtingi. Jis mėgsta laiką leisti gryname ore, o
-
aš namuose. Jam patinka mokslinė fantastika, o man mezgi-
mas. Nepaisant to,
nė dėl vieno vaikino aš dar nebuvautaip
pametusi galvos. Tačiau baiminuosi, jog dėl to, kad esame
tokie skirtingi, mūsų santykiai yra pasmerkti žlugti. Gal man
geriau su juo išsiskirti dabar, kol dar labiau nesuartėjome?
Nerimautoja iš Vola Volos“

„Mieloji Nerimautoja,
kartais santykiai užsimezga net per daug nesistengiant.
Nėra tokios taisyklės, kad įsimylėjėliai privalo būti visiš-
kai vienodi. Tiesą sakant, genetiniai tyrimai moksliškai
patvirtina, jog labai tikėtina, kad didžiausios priešingybės
užmegs sveikus ir patvarius santykius. Tačiau kas galėtų
atskleisti paslaptį, kodėl du žmonės traukia vienas kitą?
Kaltinkite Kupidoną. Mėnulį. Žavingą šypseną. Jums abiem
su vaikinu gali patikti jūsų skirtumai, tačiau privalote juos
gerbti. Jūs sakote „bulvė“, jis sako „bulbė“. Žiūrėkite į tai

186
 Aksominio balso pakerėta

pro pirštus, Nerimautoja iš Vola Volos. Nerkite stačia galva!

Paprastai apie save mes daugiausia sužinome iš žmonių,
kurie yra ne tokie kaip mes.“

Spoksojau į kompiuterio ekraną.

- -
Žiūrėti pro pirštus? sumurmėjau. Aš nemėgau nie-
ką žiūrėti pro pirštus. Net eidama į kokią nors naują vietą
į
tiksliai išsiaiškindavau internete, kur
ji
yra. Ką nors nusi-
pirkusi išstudijuodavau garantinio aptarnavimo sąlygas.
Mylėdamiesi mudu su Deinu naudojome prezervatyvus,
spermicidinį kremą ir kontraceptines tabletes. Aš nevalgiau
maisto produktų su raudona dažomąja medžiaga ir
tepiausi
labai patikimu apsauginiu kremu nuo saulės.
„Tau reikia truputį pasismaginti“, - pasakė man Džekas
ir labai greitai įrodė, kaip puikiai jis geba padėti tai įgy-
vendinti. Negalėjau atsikratyti jausmo, jog jei būčiau jam
nusileidusi, tai pasismaginę mudu būtume ne truputį, o
kaip reikiant. Tačiau gyvenimas skirtas ne smagintis, turi
gyventi teisingai, o jeigu kartais pasitaiko malonių akimir-
kų, tau pasisekė.
Nuo minties, ką pasakysiu Džekui kitą kartą jį pamačiusi
aš net susigūžiau. Ak, kad galėčiau su kuo nors pasišnekėti.
Buvo Steisė. Bet aš žinojau, kad ji viską išpliurps Tomui, o
šis ką
nors mestelės Deinui.
suskambo telefonas ir ekranėlyje pamačiau
Vidudienį
Džeko numerį. Ištiesiau ranką, greitai atitraukiau, tada vėl
atsargiai ištiesiau.
- Alio?
- Ela, kaip sekasi?
kiškas. Kabinetinis.
- Džeko balsas buvo ramus ir daly-
187
 Lisa Klcypas

- Gana gerai, - atsargiai ištariau. - O tau?

- Puikiai. Klausyk, šįryt aš paskambinau į Amžinosios
Tiesos religinę bendruomenę
Gal galime drauge papietauti restorane?
ir
noriu tau kai ką pasakyti.

- Restorane septintame aukšte?

- Taip, gali atsinešti ir Luką. Susitiksime ten po dvide-
šimt minučių.
- Ar negali dabar pasakyti?
- Ne, aš neturiu su kuo pietauti.
Išsišiepiau.
— Manai, aš taip ir patikėsiu, kad tu neturi kito pasirin-
kimo?
- Turiu,bet tu mano pirmas pasirinkimas.
Apsidžiaugiau, kad Džekas nemato, kaip aš nuraudau.
- Ateisiu.
Kadangi vis dar vilkėjau pižamą, pripuoliau prie sie-
ninės spintos ir išsitraukiau smėlio spalvos seržo švarkelį,
baltą palaidinę, džinsus ir aukštakulnes basutes. Likusį
laiką sugaišau rengdama Luką: apvilkau švarią glaustinu-
kę, apmoviau tarpkojyje susagstomus kūdikiškus džinsus.
Įsitikinusi, kad atrodome tinkamai pasirodyti restorane,
paguldžiau Luką į jo plastikinį krepšį ir pasikabinau ant
peties sauskelnių maišelį. Tada mudu nusileidome
į
resto-
raną, šiuolaikiškai įrengtą patalpą su juoda oda aptrauktais
krėslais ir staliukais stikliniais stalviršiais ir spalvingais
abstrakčiojo meno kūriniais ant sienų. Dauguma klientų
buvo verslo žmonės: moterys santūriais apdarais, vyrai
dalykiniais kostiumais. Lukas jau buvo čia ir kalbėjosi su
administratore. Atrodė lieknas ir gražus, vilkėjo tamsiai
mėlyną kostiumą ir žydrus marškinius. Nusiminiau supra-

188
 Aksominio balso pakerėta

tusi, kad Hjustone, skirtingai nei Ostine, eidami pietauti

zMmonės pasipuošia.
I)žekas mane pamatė ir priėjęs paėmė krepšį su kūdikiu.
hutrikau, kai jis pasilenkė ir pakštelėjo man į skruostą.
Sveikas, - pasakiau sumirksėjusi iš netikėtumo. Ir susi-
nervinau supratusi, kad jaučiuosi lyg paauglė, kurią sugavo
žiurinčią suaugusiesiems skirtą televizijos kanalą.
Tarsi perskaitęs mano mintis Džekas išsišiepė iki ausų.
- Nebūk toks pasipūtęs, - burbtelėjau.
- Aš nesu pasipūtęs. Visada taip šypsausi.
Administratorė nuvedė mus prie kampinio staliuko
palei langą ir Džekas padėjo Luko krepšį ant krėslo šalia
manęs. Padėjęs atsisėsti padavė man popierinį maišelį su
virvelinėmis rankenomis.
- Kas čia? - paklausiau.
- Tai Lukui.
Paėmiau maišelį ir ištraukiau iš jo minkštą sunkveži-
miuką, skirtą kūdikiams. Jis buvo švelnus ir lengvas, pasiū-
tas iš įvairių tekstūrų audinio skiautelių. Suspaudus ratus
pasigirdo šiugždėjimas. Norėdama išmėginti papurčiau
žaisliuką ir išgirdau barškėjimą. Šypsodamasi parodžiau
sunkvežimiuką Lukui irpadėjau jam ant krūtinės. Kūdikis
iškart ėmė grabinėti pirščiukais naują įdomų žaislą.
-
- Čia sunkvežimis, pasakiau Lukui.
- Ekskavatorius, - patikslino Džekas.
- Ačiū. Matyt, dabar jau
galėsime atsikratyti to mergai-
tiško kiškučio.
Mūsų žvilgsniai susitiko, susivokiau, kad šypsausi. Vis
dar jaučiau Džeko bučinį ant skruosto.
- Ar tau pavyko pačiam pasikalbėti su Marku Gotle-
riu? - pasiteiravau.

189
 Lisa Klcypas

Džeko akys linksmai sužibo.

-Ar pradėsime nuo to?
- O nuo ko kito?
- Galėtum paklausti: „Kaip tau šįryt sekėsi?“ arba „Kaip
tu įsivaizduoji tobulą dieną?“
- Aš ir taip žinau, kokia būtų tavo tobula diena.
Džekas kilstelėjo antakį, tarsi būčiau jį nustebinusi.
- Nejaugi? Norėčiau išgirsti.
Ketinau pasakyti ką nors nerimto ir juokingo, tačiau
žiūrėdama
- Hmm,
į jį
man
visai rimtai
regis,
susimąsčiau.
turėtum leisti ją vasamamyje prie
jūros...
- Kad diena būtų tobula, reikia ir moters, - pertraukė
Džekas.
- Gerai. Yra ir mergina. Nereikli.
- Aš nepažįstu nė vienos nereiklios moters.
- Kaip tik todėl tokios tau ir patinka. Beje, vasarnamis
visai paprastas. Be televizoriaus ir
radijo aparato, o mobi-
liuosius telefonus abu
išjungiate. Iš
ryto einate pasivaikščio-
ti jūros pakrante, galbūt paplaukiojate. Parsinešate iš pak-
rantės keletą jūros akmenėlių ir įmetate
į
stiklainį. Vėliau
dviračiais nuvažiuojate į miestelį, tu trauki tiesiai į poilsio
reikmenų parduotuvę nusipirkti to, ko reikia žvejybai...
kokio nors masalo...
- Dirbtinių muselių, ne masalo, - patikslino Džekas,
nenuleisdamas nuo manęs akių. - „Lefty's Deceivers“.
—-
Kokioms žuvims?
- Raudoniesiems jūrų ešeriams.
- Puiku. Vadinasi, paskui tu eini meškerioti...
- Su mergina? - pasiteiravo Džekas.

190
 Aksominio balso pakerėta

- Ne, ji lieka vasarnamyje paskaityti.

- Tai ji nemėgsta meškerioti?
- Nemėgsta, bet nepriekaištauja tau dėl tokio pomėgio,
atvirkščiai, yra įsitikinusi, kad skirtingi pomėgiai sutvir- tik
tina santykius. - -
Patylėjau. Ji atneša tau didžiulį sumuštinį
ir porą butelių alaus.
- Man
patinka ši moteris.
- Tu išplauki valtimi, pagauni keletą nuostabių žuvų
ir parmešęs namo nutrenki ant stalo merginai. Judu pava-
karieniaujate. Tu sėdi susikėlęs kojas ant staliuko ir kalbi.
Kartais sustoji pasiklausyti prasidėjusio potvynio garsų.
Paskui judu nusinešate į paplūdimį butelį vyno ir atsisė-
dę ant patiesalo stebite saulėlydį, - užbaigiau aš viltingai
-
Zvelgdama į jį. Na kaip?
Maniau, kad Džekas nusijuoks, bet jis žvelgė į mane
trikdomai rimtai.
- - teištarė jis, bet nenuleido nuo manęs
Labai gerai,
akių, tarsi
stengtųsi perprasti kažkokį sudėtingą triuką.
Priėjo padavėjas. Jis apibūdino patiekalus, priėmė gė-
rimų užsakymą
šalino.
ir
padėjęs ant stalo krepšelį duonos pasi-

Paėmęs taurę
su vandeniu Džekas nubraukė nykščiu
aprasojusį pakraštėlį ir metė į mane kreivą žvilgsnį.
- Dabar mano eilė,
- pareiškė.
Linksmai nusišypsojau.
- Ketini atspėti, kokia būtų mano tobula diena? Tai visai
lengva. Man tereikia užsikimšti ausis kamštukais, užtraukti
už langų portjeras ir išmiegoti dvylika valandų.
Džekui, regis, atrodė kitaip.
- Graži rudens diena...
 Lisa Kleypas

- rudens nebūna, - pertraukiau

Teksase jį ir paėmiau
gabalėlį duonos su bazilikais.
- Tau atostogos. Rudenį.
- - pasidomėjau mirkydama duo-
Aš viena ar su Deinu?
nos kamputį dubenėlyje su alyvuogių aliejumi.
- Tu esi su vaikinu. Tačiau ne su Deinu.
- Taisavo tobulą dieną aš
turėčiau praleisti ne su Deinu?
Džekas lėtai papurtė galvą.
-Su nauju vaikinu.
Atsikandusi kąsnelį gardžios duonos nusprendžiau pa-
juokauti.
- O kur aš su naujuoju vaikinu atostogauju?
- Naujojoje Anglijoje. Veikiausiai Naujajame Hampšyre.
Susimąsčiau.
- Niekada nesu buvusi taip toli šiaurę. į

- Esate apsistoję sename viešbutyje su verandomis, sie-

tynais ir sodais.
- Turėtų būti gražu, - pritariau.
- Judu su vaikinu važinėjatės kalnų keliukais grožėda-
miesi medžių lapų spalvomis ir
aptinkate miestelį, kuriame
vyksta amatininkų mugė. Sustoję nusiperkate keletą senų
dulkėtų knygų, dėžę rankų darbo kalėdinių žaisliukų ir
butelį tikro klevų sirupo. Tada grįžtate į viešbutį ir pravėrę
langus snūstelite.
- Arjis mėgsta dieną nusnausti?
- Paprastai jis to nedaro. Bet nusprendžia palaikyti tau
draugiją.
- Man šis vaikinas patinka. O kas toliau?
-Jūs persirengiate vakarienei ir nusileidžiate į restoraną.
Prie gretimo stalelio sėdi pagyvenusių žmonių pora, iš ša-

192
 Aksominio balso pakerėta

lies atrodo, juodu susituokę jau kokius penkiasdešimt

kad
metų. Judu su vaikinu spėliojate, kas du žmones išlaiko
JIrauge taip ilgai. Jis sako, kad puikus seksas. Tu sakai,

Jop, viskas priklauso nuo to,

ar šalia esantis žmogus suge-
ba kasdien tave prajuokinti. Jis sako galįs tau užtikrinti ir
viena, ir kita.
Neišlaikiusi nusišypsojau.
- Velniškai savimi pasitikinti vyrukas, tiesa?
- Taip, bet toks jis tau patinka. Po vakarienės judu šokate
skambant gyvai muzikai.
- Jis moka šokti?
Džekas linktelėjo.
- Pradžios mokykloje motina privertė jį lankyti šokių
pamokas.
Per prievartą atsikandau dar kąsnelį duonos atsainiaiir
kramčiau, tačiau jaučiausi nelaiminga, sklidina ilgesio. Sup-
ratau kodėl: nė vienas iš mano pažįstamų negalėtų būti šalia
manęs tokią dieną.
„Toks vyras, pamaniau, - - sudaužytų man širdį.“
- Smagi diena, pasakiau - nerūpestingai ir nukreipiau
dėmesį Luką, pastačiau kitaip jo krepšį.
į Gerai, ką Got- -
leris tau pasakė? Ar kalbėjaisi su jo sekretore? Ar jis mus
priims?
Aš
taip staigiai pakeičiau temą, kad Džekas nusišypsojo.
- Priims penktadienio rytą. Kalbėjausi su jo sekretore.
Kai paminėjau remonto sutartį, ji iškart panoro sujungti
mane
su atsakingu darbuotoju. Daviau suprasti, kad tai
asmeninis reikalas, neva aš svarstau galimybę prisidėti prie
jų religinės bendruomenės.
Nepatikliai žiūrėjau jį.
193
 Lisa Klcypas

- Gotleris sutiks pasikalbėti su tavimi

Manai, Markas
tikėdamasis, kad prisidėsi prie Tikrosios Tiesos bažnyčios?
-Žinoma. Aš esu viešas nusidėjėlis
ir
turiu daug pinigų.
Bet kuri religinė bendruomenė manęs norėtų.
Nusijuokiau.
- Ar dar jokiai nepriklausai?
Džekas papurtė galvą.
- Tėvai priklausė skirtingoms religinėms bendruome-
nėms: mane užaugino baptistas ir metodistė. Viskas baigėsi
tuo, kad ašiki šiol nesuprantu, ar šokti
viešumoje nuodėmė.
Ir gana ilgai maniau, jog gavėnia yra tai, ką nusivalai nuo
švarkelio.
- Aš esu agnostikė, - pasakiau. - Būčiau ateistė, tačiau
esu nusprendusi nerizikuoti.
- Man patinka mažos bažnyčios.
Mečiau
į
jį nekaltą žvilgsnį.

- Nori pasakyti, kad milžiniškoje televizijos studijoje su

gigantiškais ekranais, integruotomis garso ir apšvietimo
sistemomis nepasijustum atsidūręs arčiau Dievo?
- Kažin ar turėčiau vestis tokią pagonę kaip tu į Amži-
nosios Tiesos bažnyčią.
-
Esu tikra, kad mano gyvenimas daug dorybingesnis
už tavo.
- pasakysiu, mieloji: tai dar nieko nereiš-
Štai ką aš tau
kia. Be to, perėjimasį aukštesnį dvasinį lygmenį primena

pastangas pagerinti savo kredito istoriją. Už nuodėmes

ir atgailą gauni daug daugiau taškų, negu gautum visai
nenusidėjęs.
ranką prie Luko ir ėmiau žaisti su kojine ap-
Ištiesiau
mauta kojyte.

194
 Aksominio balso pakerėta

- Dėl šito kūdikio, - pasakiau, - aš padarysiu viską, netgi

nersiu į baptizmo vandenis.
- Turėsiu tai omenyje, - tarė Džekas. - O kol kas paruošk
sąrašąpageidavimų dėl Taros, pažiūrėsime, galbūt mums
pavyks penktadienį įduoti jį Gotleriui.

Amžinosios Tiesos religinė bendruomenė turėjo savo

interneto svetainę ir puslapį Vikipedijoje. Vyriausiasis
pastorius Nojus Kardifas, gražus penktą dešimtį einan-
tis vyras, buvo vedęs ir turėjo penkis vaikus. Jo žmona
Angelika, liekna patraukli moteris, mėgo ryškų makiažą:
akių vokų dažų būtų pakakę priekabinio namelio stogui
perdažyti. Greitai tapo aišku, kad Amžinosios Tiesos baž-
nyčia yra veikiau imperija nei religinė bendruomenė. Tiesą
sakant, „Houston Chronicle“ apie ją buvo kalbama kaip
apie gigantišką organizaciją, turinčią keletą privačių lėk-
tuvų, vieną kilimo ir tūpimo aikštelę, negana to,
ji valdė

daug nekilnojamojo turto: didžiulių pastatų, sporto bazių,

turėjo netgi nuosavą spaustuvę. Apstulbau sužinojusi, kad
Amžinosios Tiesos bažnyčiai priklauso naftos ir
dujų telki-
nys, kurį eksploatuoja dukterinė bendrovė „Eternity Petro!
Incorporated“. Religinė bendruomenė samdė apie penkis
šimtus darbuotojų, ją valdė dvylikos asmenų direktorių
taryba - penki iš jų buvo Kardifo giminaičiai.
Su Marku Gotleriu jutube man nepavyko rasti nė vieno
vaizdo įrašo, bet radau kelis su Nojumi Kardifu. Tas chariz-
matiškas ir
žavus vyras svaidėsi savikritiškais juokeliais ir
tikino savo sekėjus visame pasaulyje, kad Viešpats aukšty-
bėse tikrai apipils juos malonėmis. Juodaplaukis baltaodis
mėlynomis akimis buvo panašus
į angelą. Pasakysiu atvirai:

195
 Lisa Kleypas

stebėdama įrašą„YouTube“ jaučiausi tokia pakylėta, kad

jeigu tuo metu kas nors prie manęs būtų priėjęs su aukų
rinkimo indu, tikrai būčiauįmetusi dvidešimt baksų. Jeigu
Kardifas šitaip veikia agnostiškų pažiūrų feministę, nesun-
ku įsivaizduoti, ką gali paaukoti sujaudinti jo sekėjai.
Penktadienį auklė prisistatė devintą valandą. Ji buvo
vardu Tina, atrodė maloni ir sumani. Ją man rekomendavo
Heiven, sakė, Tinai puikiai sekėsi prižiūrėti jos sūnėną.
Buvo neramu palikti Luką su svetimu žmogumi - mudu
pirmą kartą turėjome išsiskirti, tačiau drauge jutau
tokį palengvėjimą.
šiokį ir
Kaip ir buvome sutarę, su Džeku susitikome vestibiulyje
pirmame aukšte. Užtrukau duodama nurodymus Tinai ir
porą minučių pavėlavau.
- Atsiprašau, - pasakiau ir spartesniu žingsniu žengiau
prie Džeko, kuris stovėjo netoli durininko stalo. - Nenorė-
jau pavėluoti.
— Nieko tokio, - tarė jis. - Mes dar turime daug... - Dže-

kas nutilo ir nužvelgė mane iš nuostabos net prasižiojęs.

Droviai pakėliau ranką ir užsikišau plaukų sruogą už de-
šinės ausies. Aš vilkėjau prigludusį juodos plonos vilnos kos-
tiumėlį, avėjau juodus aukštakulnius su priekyje sukryžiuo-
tais dirželiais. Buvau truputį pasidažiusi: vokus padengusi
rusvais šešėliais, tušu pasiryškinusi blakstienas, skaistalais
parausvinusi skruostus, o lūpas pasitepusi blizgiu.
- Ar gerai atrodau? - paklausiau.
Džekas linktelėjo galva, žiūrėjo į mane nemirksėdamas.
Užgniaužiau šypseną susivokusi, kad iki šiol jis dar ne-
buvo matęs manęs pasipuošusios. Kostiumėlis buvo dailus,
išryškinantis figūros pranašumus.

196
 Aksominio balso pakerėta

- Pamaniau, šie drabužiai labiau negu džinsai ir sandalai

tiks eitisusitikimą su pastoriumi.
į
Nebuvau tikra, kad Džekas išgirdo. Atrodė, jog jo mintys
nuskriejo kita kryptimi. Mano įtarimai pasitvirtino, kai
jis
nuoširdžiai tarė:
- Tavo puikios kojos.
- Ačiū, - padėkojau ir kukliai patraukiau pečiais. - Tai
dėl jogos.
Mano atsakymas, regis, sukėlė Džekui dar daugiau min-
čių. Man pasirodė, kad jo veidas įraudo, nors dėl tamsoko
įdegio buvo sunku tiksliai pasakyti.
- Spėju, jog esi labai lanksti, - tarė jis kiek įtemptu balsu.
- Jogos grupėje tikrai nebuvau pati lanksčiausia, - pri-
sipažinau ir patylėjusi nedrąsiai pridūriau: - Tačiau suge-
bėčiau užsikelti kojas už galvos.
Išgirdusi, kad Džekas trumpam sulaikė kvapą, vos ne-
susijuokiau. Pamačiusi lauke jo SUV žengiau pro duris.
Džekas išsekė įkandin.
Amžinosios Tiesos religinės bendruomenės būstinė
buvo vos už penkių mylių. Nors naršydama internetą po
buvau mačiusi keletą nuotraukų, kai pro vartus įvažiavo-
me teritoriją,
į aš išplėčiau iš nuostabos akis. Pagrindinis
pastatas buvo sporto arenos dydžio.
-O Dieve, - aiktelėjau dairydamasi, - kiek automobilių
čia galima pasistatyti?
-
Mažiausiai du tūkstančius, - atsakė Džekas važiuoda-
per teritoriją.
į
mas

- Sveiki atvykę dvidešimt pirmojo amžiaus bažnyčią, -

sumurmėjau nusiteikusi neapkęsti visko, kas susiję su Am-
žinosios Tiesos bažnyčia.

197
 Lisa Klcypas

Įėjus į pribloškė šios vietos didingumas. Ves-

vidų mane

tibiulyje dėmesį patraukė milžiniškas LED televizoriaus

ekranas, kuriame buvo rodomas vaizdo įrašas apie laimin-
gas šeimas: jos iškylavo, vaikščiojo po saulės nutviekstą
pievelę, supo vaikus sūpuoklėmis, prausė šunis, visi kartu
ėjo įbažnyčią.
Penkiolikos pėdų aukščio Jėzaus
ir jo apaštalų statulos
dunksojo prie įėjimo
į užkandinių turgavietę
greitojo maisto
erdvę dalijo smaragdų spalvos stiklo juostos.
ir atrijų, kurio
Sienos buvo išklotos žalio malachito ir rusvos vyšnių me-
dienos plokštėmis, grindys ištiestos subtilių raštų kilimine
danga. Knygyne kitoje vestibiulio pusėje būriavosi žmonės.
Jieatrodė pakiliai nusiteikę, vis sustodavo pasikalbėti ir
pajuokauti, ore pleveno maloni muzika.
Apie Amžinosios Tiesos bažnyčią buvau skaičiusi daug
liaupsių
ir
kritikos dėl jos propaguojamų visuotinio klestė-
jimo idėjų.
Pastorius Kardifas mėgo pabrėžti, kad Dievas
nori, jog Amžinosios Tiesos religinės bendruomenės na-
riai mėgautųsi tiek žemiškaisiais, tiek dvasiniais turtais.
Iš esmės taijis primygtinai reikalavo neatskirti šių dviejų
dalykų. Jeigu kuris nors bendruomenės narys patirdavo
finansinių sunkumų, jis būdavo raginamas dar karščiau
melsti Viešpatį pagalbos. Iš visko sprendžiant, pinigai buvo
apdovanojimas už
tikėjimą.
Aš menkai išmaniau teologiją, kad galėčiau su juo gin-
čytis. Tačiau instinktyviai nepasitikėjau niekuo, kas buvo
siūloma
taipgudriai supakuota. Kita vertus... žmonės čia at-
rodė laimingi. Jeigu tokia doktrina jiems tiko, jeigu ji tenkino
jų poreikius, ar aš turėjau teisę prieštarauti? Kai prie mūsų
priėjo administratorius, suglumusi stabtelėjau šalia Džeko.

198
 Aksominio balso pakerėta

Trumpai atsakęs į klausimus administratorius ramiai

palydėjo mus prie eskalatoriaus, esančio už didžiulių mar-

į
murinių kolonų, ir mes pasikėlėme saulės užlietą erdvę
smaragdinio stiklo ir kalkakmenio karnizo su išgraviruotais
iš
žodžiais iš Biblijos: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyve-
nimą, kad apsčiai jo turėtų. Evangelija pagal Joną, 10:10.“
Viršuje prie eskalatoriaus mūsų jau laukė sekretorė. Ji
palydėjo mus į administracijos padalinį su erdvia posėdžių
Joje stovėjo dvidešimties pėdų ilgio stalas iš egzotiškos
sale.

medienos su spalvoto stiklo inkrustacijomis per vidurį.

- Oho, - pasakiau nužvelgusi odinius krėslus, didžiulį
plokščiaekranį televizorių, asmeninius monitorius ir kitą
įrangą, parengtą vaizdo konferencijoms. - Nieko sau.
Sekretorė nusišypsojo.
- Pranešiu pastoriui Gotleriui, kad jūs jau čia.
Pažvelgiau
stalo kraštą.
į Džeką, kuris buvo pusiausėda atsirėmęs
į
— Manai, Jėzus dėl to buvo nukryžiuotas? - paklausiau
sekretorei išėjus.
Jis metė į mane perspėjamą žvilgsnį.
- Nepradėk.
- Sprendžiant iš to, ką skaičiau internete, Amžinosios
Tiesos religinė bendruomenė tiki, jog Dievas nori, kad
mums sektųsi ir kad visi būtume turtingi. Spėju, tu esi tru-

putį arčiau dangaus negu dauguma mūsų, Džekai.

- Jeigu tu nori paburnoti prieš Dievą, Ela, aš nieko prieš.
Bet burnok tada, kai iš čia išeisime.
- Negaliu susilaikyti. Kažkas čia man nepatinka. Tu bu-
vai teisus... panašu į Disneilendą. Be to, man regis, jie šeria

savo aveles dvasiniu šlamštmaisčiu.

199
 Lisa Kleypas

- Truputis šlamštmaisčio dar niekam nepakenkė, - pa-

tikino Džekas.
Tuo metu atsivėrė durys ir įėjo aukštas šviesiaplaukis
vyras.
Markas Gotleris buvo išvaizdus ir
aristokratiškas. Kres-
nas, apskritaveidis, gerai įmitęs, išpuoselėtas. Jis atrodė
pakilęs aukščiau savo ganomų avelių ir ramiai priimantis
jų pagarbą. Negalėjai įsivaizduoti, kad ir jo kūnas atlieka
visas žmogui įprastas funkcijas.
Ar
tai
su šiuo vyru mano sesuo permiegojo?
Gotlerio akys buvo ištirpintų karamelinių saldainių
„Kraft“ spalvos. Jis pažvelgė į Džeką ir ištiesęs ranką pri-

ėjo tiesiai prie jo.

- Gera vėl jus matyti, Džekai, - tarė ir uždėjęs laisvą-
jąranką ant jų suglaustų delnų pakratė abiem rankomis.
Galėjai palaikyti tai valdingu gestu, bet galėjai ir išskirti-
nai bičiulišku. Maloni Džeko veido išraiška nepasikeitė. —

Matau, atsivedėte ir draugę, - šypsodamasis tęsė Gotleris

tiesdamas ranką ir man. Aš padaviau jam savąją ir buvau
pamaloninta tokiu pat paspaudimu abiem rankomis.
Piktai ištraukiau plaštaką.
- Esu Ela Varner, - išbėriau nelaukdama, kol Džekas
mane pristatys. - Manau, jūs pažįstate mano seserį Tarą.
Gotleris įdėmiai žvelgė į mane. Mandagi išvaizda nepa-
sikeitė, tačiau nuo jo padvelkusio šalčio būtų pakakę ledu
paversti net degtinę.
- Taip, aš pažįstamas su Tara, - prisipažino jis ir išspaudė
blausią šypsenėlę. - Ji kurį laiką truputį dirbo mūsų religi-
nės bendruomenės administracijoje. Šį tą girdėjau apie jus,
Ela. Jūs esate žurnalo patarimų skilties redaktorė, tiesa?

200
 Aksominio balso pakerėta

- Panašiai, - atsakiau.
Gotleris pažvelgė į Džeką neperprantamu žvilgsniu.
—Man buvo pranešta, kad ateisite pas mane patarimo.
- Tai tiesa, - nerūpestingai patvirtino Džekas ir atitrau-
kęs nuo stalo
krėslą mostu pasiūlė man sėstis. Noriu ap- -
tarti su jumis vieną reikalą. Taip jau nutiko, kad su manimi
jis nesusijęs.
-
Iš kur judu su panele Varner pažįstami?
-
Ela yra mano gera draugė.
Gotleris pažvelgė tiesiai į mane.
- Ar sesuo žino,
kad jūs čia?
Papurčiau galvą, man toptelėjo mintis, ar dažnai jis pasi-
kalba su Tara. Ir
kodėl vedęs vyras, negana to, dvasininkas,
šitaip rizikavo, užmezgė intymius santykius su nestabilios
psichikos jauna moterimi ir ši tapo nėščia. Buvo baisu net
pagalvoti, kad dėl šios istorijos jis gali netekti dešimčių
milijonų dolerių, o gal net daugiau. Sekso skandalas būtų
skaudus smūgis Amžinosios Tiesos religinei bendruome-
nei, ką jau kalbėti apie Marko Gotlerio karjerą.
- -
Pasakiau Elai, tarė Džekas, kad jūs, mano manymu,-
galėtumėte patarti, kaip mums padėti Tarai. Jis reikšmin- -
- -
gai patylėjo. Ir kūdikiui. Tada atsisėdo krėsle šalia manęs
-
ir patogiai atsilošė. Ar jau matėte jį?
-
Deja, ne, - Gotleris priėjo prie posėdžių iš kitos stalo
pusės. Kiek užtruko, kol atsisėdo krėsle priešais mus. -
Mūsų religinė bendruomenė, Džekai, iš visų jėgų stengia-
si padėti į bėdą papuolusiems savo broliams ir seserims.
Galbūt ateityje aš turėsiu progą pasikalbėti su pačia Tara,
kokios pagalbos jai
reikia. Bet tai asmeninis reikalas. Ma-
nau, Tara norėtų pati tvarkyti savo reikalus.

201
 Lisa Kleypas

Markas Gotleris man visai nepatiko. Nepatiko nudailinta

jo išvaizda, pasipūtėliškas pasitikėjimas savimi, jo puikūs
plaukai. Man nepatiko, kad jis užtaisė mano seseriai vaiką
ir nepasivargino jo net aplankyti. Pasaulyje ir taip per daug
vyrų, kurie apleidžia savo vaikus ir pamiršta esantys už
juos atsakingi. Toks buvo ir mano tėvas.
-
Kaip žinote, pone Gotleri, -
prabilau ramiu balsu, -
mano sesuo dabar yra tokios sveikatos būklės, kad negali
pati tvarkyti savo reikalų. Ji labai pažeidžiama. Ja galima
pasinaudoti. Štai kodėl aš norėjau su jumis pasikalbėti.
Pastorius man nusišypsojo.
- Prieš pratęsdami pokalbį skirkime minutę maldai.
- Nesuprantu, kam... - pradėjau.
- Žinoma, - nutraukė mane Džekas bakstelėjęs koja po
stalu. Jis pasiuntė man perspėjamą žvilgsnį: „Nusiramink,
Ela.“
Suraukiau antakius, tačiau pasidaviau ir nuleidau galvą.
- Brangiausias Dieve aukštybėse, mūsų širdžių Viešpa-
tie, - ėmė melstis Gotleris, -
Tu aprūpini mus visokiomis
gėrybėmis, o šiandien mes meldžiame Tavęs ramybės. Pra-
šome padėti surasti išeitį, neigiamas akimirkas paversti
galimybe surasti kelią į Tave ir išspręsti savo nesutarimus...
Jis nepaliovė melstis, o aš priėjau prie išvados, kad Gotle-
ris vilkina laiką arba stengiasi priblokšti mus iškalba. Šiaip
ar
taip, man baigė išsekti kantrybė. Aš norėjau pasikalbėti
apie Tarą. Norėjau, jog būtų priimti sprendimai. Kai pakė-
lusi galvą dirstelėjau į Gotlerį, sutikau jo žvilgsnį: jis vertino
padėtį ir mane kaip priešininkę, bet melstis nesiliovė:
- „kadangi Tu sukūrei pasaulį, Viešpatie, tai tikrai gali
padėti mūsų seseriai Tarai ir...

202
 Aksominio balso pakcrėta

- yra mano sesuo, ne jūsų, - piktai įsiterpiau. Abu

Ji

vyrai nustebę įsmeigė į mane akis. Supratau, kad reikėjo

laikyti liežuvį už dantų, tačiau nebeištvėriau. Mano nervai
buvo įsitempę kaip kareiviai rikiuotėje.
- Netrukdyk žmogui melstis, Ela, - sušnibždėjo Džekas.
Jis uždėjo delną man ant pečių ir ėmė trinti nykščiu spran-
dą. Įsitempiau, bet tylėjau.
Aš viską supratau. Reikėjo laikytis tvarkos. Mes nieko
gero nepasieksime užsipuolę pastorių. Nuleidau galvą
laukiau, kol pastorius baigs melstis. Tuo metu atlikau keletą
ir
jogos kvėpavimo pratimų iš plaučių gilumos. Padedančių
atsipalaiduoti. Jaučiau, kaip Džekas stipriais nykščio pa-
spaudimais masažuoja sprandą.
Pagaliau Gotleris baigė tardamas:
-
Suteik mums išminties ir girdinčias ausis, visagali ir
gailestingas Tėve. Amen.
- Amen,
akis. Džekas
- sumurmėjome mudu su
atitraukė ranką man nuo nugaros.
Džeku
ir pakėlėme

- jūsnieko prieš, jeigu kalbėsiu

Ar pirmas? - paklausė
Džekas Gotlerio ir šis linktelėjo.
Džekas metė mane klausiamą žvilgsnį.
į

- -
Pirmyn, - kandžiai mestelėjau aš. Jūs, vyrai, pasikal-
bėkite, o aš pasiklausysiu.
Džekas atsipalaidavo ir maloniai kreipėsi į Gotlerį:
- Aš nematau reikalo gilintis į šio reikalo detales, Markai.
Man
regis, suprantame problemos esmę. Mes, kaip ir
visi
jūs, norėtume, kad viskas liktų tarp mūsų.
Malonu girdėti, - visiškai nuoširdžiai pareiškė Got-
—

leris.
- Tikiuosi, mes visi norime to paties, - tęsė Džekas. —

203
 Lisa Klcypas

Padėti Tarai ir Lukui susitvarkyti gyvenimą ir grįžti prie

savo reikalų.
- Mūsų religinė bendruomenė daug kam teikia pagalbą,
Džekai, - susimąstęs tarė Gotleris. - Sunku tai pripažinti,
tačiau yra daug tokių moterų kaip Tara. Mes darome, ką
galime. Jeigu dėl Taros padarysime daugiau nei dėl kitų,
bijau, kad sulauksime nepageidaujamo dėmesio.
- Ojeigu teismas priimtų nutartį, įpareigojančią atlikti
tėvystės nustatymo testą? - griežtai paklausiau. - Tai taip
pat patrauktų dėmesį, tiesa? O jeigu...
— Nurimk, mieloji, - tyliai tarė Džekas. Markas ką nors -
sugalvos. Suteik jam progą.
- Tikiuosi, kad taip ir bus, - atšoviau, - nes mokestis
už Taros gydymąsi klinikoje - tik pradžia. Noriu patikos
fondo vaikui, noriu...
- Panele Varner, aš jau ruošiausi pasiūlyti Tarai darbo
sutartį, - tarė Gotleris, o išvydęs prastai slepiamą mano
panieką reikšmingai pridūrė: - Labai naudingą.
- Įdomus pasiūlymas, - pareiškė Džekas ir sugriebęs
po stalu man už šlaunies privertė sėdėti ramiai. - Tegul
žmogus kalba. Tęskite, Markai... Apie kokią naudą kalbate?
Gal turite omenyje aprūpinimą būstu?

rius. - Federalinis
ir
- Žinoma, svarstomas šis klausimas, patikino pasto- -
mokesčių įstatymas suteikia teisę dvasi-
ninkams apgyvendinti darbuotojus, taigi... jeigu Tara dirbs
pas mus, suteikdami jai būstą mes nenusižengsime paramos
teikimo taisyklėms. - Gotleris susimąstė. - Kolivilyje mes
turime ūkį, kuriame gyvena nuo visuomenės atsiribojusi
bendruomenė. Jame yra apie dešimt gyvenamųjų namų.

204
 Aksominio balso pakerėta

Kiekvienam namui priklauso akro* dydžio tvora aptvertas

žemės sklypas su tvenkiniu. Tara su kūdikiu galėtų ten
apsigyventi.
- Vieni? -
paklausiau aš. -
Tarai nereikės pačiai rūpintis
komunalinėmis paslaugomis, remontu, tvarkyti teritorijos?
-
- Galimas daiktas, sutiko Gotleris.
- Kiek laiko jai leista
ten gyventi? neatlyžau.
bus -
Gotleris tylėjo. Matyt, buvo apribojimai, kurių Amži-
nosios Tiesos religinė bendruomenė nebuvo nusiteikusi
peržengti dėl Taros Varner, nors vienas iš jų dvasininkų
ir užtaisė jai vaiką. Kodėl aš čia sėdžiu ir mėginu ką nors
išpešti iš Marko Gotlerio, jeigu jis jau apsisprendė, ką jai
pasiūlys?
Veidas tikriausiai išdavė mano mintis, nes iškart įsiterpė
Džekas:
- sprendimai mūsų nedomina, Markai, nes kū-
Laikini
dikis atsirado Taros gyvenime visiems laikams. Manau,
turėtume parengti įsipareigojimų sutartį su abiejų sutarties
šalių garantijomis. Mes galime pasižadėti nebendrauti su
žiniasklaida ir neduoti sutikimo atlikti tėvystės nustatymo
testą... padaryti viską, kad jūs jaustumėtės ramus. Tačiau
Tarai reikės automobilio, tam tikros sumos, kas mėnesį
pervedamos
į
sąskaitą pragyvenimo išlaidoms, sveikatos
draudimo, 529 taupymo plano Luko studijoms aukštojoje
mokykloje... - Džekas pamojo ranka leisdamas suprasti,
kad reikalavimų tiek, jog visus sunku išvardyti.
Gotleris patikino turįs gauti direktorių tarybos leidimą,
tada Džekas nusišypsojo ir pareiškė nemanąs, kad jam dėl
to iškiltų sunkumų, o aš dar keletą minučių klausiausi jų
*
Apie04ha.
 Lisa Kleypas

pokalbio apstulbusi ir drauge pasibjaurėjusi. Juodu baigė

sutarę patikėti teisininkams aptarti detales.
- Turite - pareiškė Got-
leisti man viską gerai apgalvoti,
leris Džekui. - Jūs užklupote mane nepasirengusį.
- Nepasirengusį? - piktai pakartojau negalėdama pati-
kėti. - Jūs turėjote devynis mėnesius pasirengti. Ar iki šiol
neatėjo į galvą, kad jūsų pareiga ką nors padaryti dėl Luko?
- -
Dėl Luko, kažkodėl susirūpinęs pakartojo Gotleris.
-
Tai toks jo vardas? Jis keletą kartų sumirksėjo. Žinoma. —

- Ką reiškia „žinoma“? - griežtai paklausiau, tačiau jis

tik nelinksmai nusišypsojo ir papurtė galvą.
Džekas paragino mane atsistoti.
- Ilgiau jūsų netrukdysime, Markai, grįžkite prie savo
darbų. Tikiuosi, šį reikalą mes greitai sutvarkysime. Norė-
čiau, kad man praneštumėte, kai pasikalbėsite su direktorių
tarybos nariais, kaip žadėjote.
- Būtinai, Džekai.
Gotleris išlydėjo mus iš posėdžių salės, mes praėjome
pro visą eilę dvigubų durų ir kolonų, paveikslų ir meta-
linių plokštelių su užrašais. Eidama skaičiau užrašus ir
mano dėmesį patraukė didžiulė kalkakmenio arka virš juo-
dų riešutmedžio durų su vitražinio stiklo inkrustacijomis.
Kalkakmenyje buvo išraižyta: „Nes Dievui nėra negalimų
dalykų. Evangelija pagal Luką, 1:37.“
- Kur veda šitos durys? -
paklausiau.
- Tiesą mano kabinetą, - pasakė vyras, priėjęs
sakant, į

prie durų iš priešingos pusės. Jis sustojo ir šypsodamasis

pasisuko į mus.
- Pastoriau Kardifai, - skubiai tarė Gotleris. - Susipažin-
kite su Džeku Trevisu ir panele Ela Varner.

206
 Aksominio balso pakerėra

Nojus Kardifas paspaudė Džekui ranką.

- Labai malonu, pone Trevisai. Neseniai turėjau progą
susitikti su jūsų tėvu.
Džekas išsišiepė.
- Tikiuosi, tądien jo nuotaika buvo ne pati prasčiausia.
- Jokiu būdu. Jis malonus džentelmenas. Senamadiškas.
Mėginau įkalbėti jį apsilankyti mano laikomose pamaldose,

jis pasakė, kad dar nebaigė daryti nuodėmių, bet kai baigs,
būtinai man praneš.
Tyliai nusijuokęs Kardifas pasisuko į mane. Jis buvo
žavingas. Aukštas vyras, nors ne toks kaip Džekas, ir kiek o
smulkesnio sudėjimo. Džekas iš
figūros ir judesių priminė
sportininką, o Nojus Kardifas buvo gracingas it šokėjas.
Vienas šalia kito jie atrodė įspūdingai: Džekas seksualus ir
žemiškai žavingas, o Kardifas - rafinuoto asketiško grožio.
Pastorius buvo šviesaus gymio, iš
tų, kurie greitai rausta,
jo nosis buvo siaura, kumptelėjusi. Šypsojosi jis
angeliška
liūdnoka šypsena mirtingojo, labai gerai pažįstančio žmo-
giškąsias silpnybes. O tokios akys galėjo būti tik šventojo:
žydros ir žvelgiančios maloniai, verčiančios tave jaustis
savotišku Dievo pateptuoju.
Jis žengė prie manęs paspausti rankos, užuodžiau le-
vandų kvapą, sumišusį su gintaro aromatu.
- Panele Varner, sveika atvykusi į mūsų bendruomenės
namus. Tikiuosi, jūsų susitikimas su pastoriumi Gotleriu
praėjo sklandžiai? - Kardifas nutilo ir klausiamai pažvelgė
į Gotlerį.
- Varner... ar pas mus nedirbo sekretorė tokia
pavarde?..
-
Tara.
Taip, kartkartėmis mums
į talką ateidavo jos sesuo

207
 Lisa Klcypas

- Tikiuosi, ji gerai laikosi, - pasakė man Kardifas. - Pra-

šau perduoti jai linkėjimų.

į
Aš neryžtingai linktelėjau.
Kardifas kurį laiką žvelgė man akis, atrodė, mėgina
perskaityti mano mintis.
- Mes pasimelsime už ją, - sumurmėjo jis ir grakščia
ranka mostelėjo į užrašą virš durų. - Mano mėgstamiausi
žodžiai, pasakyti mano mėgstamiausio apaštalo. Žinote, tai
tiesa. Dievui nėra negalimų dalykų.
- Kodėl Lukas jūsų mėgstamiausias? - pasidomėjau.
- Be kitų priežasčių, Lukas yra vienintelis apaštalas,
įžvelgęs ryšį tarp gerojo samariečio ir sūnaus paklydėlio. -
Kardifas man nusišypsojo. - Be to, jis buvo didelis šali-
ninkas idėjos apie reikšmingą moterų vaidmenį Kristaus
gyvenime. Kodėl jums neapsilankius mūsų bažnyčioje per
pamaldas, panele Varner? Ir atsiveskite kartu savo draugą
Džeką.
 14

Kai
perkračiau
mudu su Džeku išėjome
į lauką, aš mintyse dar kartą
-
susitikimą. Pasitryniau pirštais smilkinius jau-
Čiausi taip, tarsi galva būtų suveržta gumine juosta.
Atidaręs man SUV dureles Džekas apėjo automobilį iš
kitos pusės. Kurį laiką stovėjome kiekvienas prie savo du-
relių laukdami, kol karštis salone kiek atlėgs.
- Nekenčiu Marko Gotlerio, - pasakiau.
- Tikrai? Sunku patikėti.
- Jis kalbėjo, o aš negalėjau atsikratyti minties, kad šitas
subingalvis šventeiva pasinaudojo mano seserimi, ir troš-
kau... na, nežinau, nušauti jį ar dar ką nors padaryti... o štai
kuo viskas baigėsi... derybomis.
- Taip. Tačiau Gotleris bent nemėgino gintis. Duokime
jam už taitaškų.
- Jis taip elgėsi todėl, kad mes
jį
privertėme. Piktai -
-
dėbtelėjau į Džeką. Tu juk jo nepalaikai?
- Ela, aš ką tik valandą ir penkiolika minučių spardžiau
jam užpakalį. Ne, Gotlerio aš nepalaikau. Tačiau noriu pa-
sakyti, jog dėl to, kas atsitiko, kaltas ne vien jis. Gerai, jau
galime sėsti
į automobilį. - Jis užvedė varikį. Oro kondici-
onierius bergždžiai bandė nuslopinti kepinantį karštį.

209
 Lisa Kleypas

Prisisegiau saugos diržą.

- Mano sesuo guli
ligoninėje dėl nervinio išsekimo, kai
ją suvedžiojo vedęs vyras, religinės bendruomenės pasto-
rius... Artutvirtini, kad dėl to kalta ji pati?
- Aš sakau, kad kaltinti galima daug ką. Be to, Taros nie-
kas nesuvedžiojo. Ji yra suaugusi moteris ir naudodamasi
savo kūnustengiasi gauti tai, ko nori.
- Ar nemanai, kad iš tavo lūpų tai skamba kiek veidmai-
niškai? -
paklausiau jo pasijutusi įskaudinta.
-Apie tai byloja faktai, Ela: tavo sesuo netrukus gaus
namą, naują automobilį ir penkiolika tūkstančių dolerių
mėnesinę išmoką pragyvenimui, ir visa tai dėl paprastos
priežasties - dėl to, kad sugebėjo pastoti nuo turtingo vyro.
Bet kad ir kokią gerą sutartį teisininkai parengtų, kada nors
Tara turės susirasti kitą turtingą gerbėją. Visa bėda, jog
antrą kartą taip lengvai nepavyks. Ji bus vyresnė.
— Nemanai, kad Tara gali ištekėti? - paklausiau.

ji
- Paprastu vyruku nesitenkins. Norės turtingo. O tokių
kaip ji turtuoliai neveda.
- Aišku, kad veda. Tara gražuolė.
- Grožis - laikina vertybė. O Tara nieko
daugiau negali
pasiūlyti. Kalbant komerciniais terminais, tai
su ja galimas
trumpalaikis sandoris, ne ilgalaikė investicija.
Nuo tokio stačiokiško vertinimo man užėmė kvapą.
- Nejaugi turtingi vyrai tikrai taip mano?
- Dauguma.
—-O Dieve, - kone uždusau iš -
pykčio. Tu įsivaizduoji,
kad kiekvienai sutiktai moteriai reikia tavo pinigų?
- Ne. Bet pasakysiu štai ką: man nesunku atpažinti tas,
kurios dėl pinigų mielai kaip reikiant mane užkaitintų.
- Man tavo pinigai nė velnio nerūpi...

210
 Aksominio balso pakerėta

- Aš tai žinau. Tai viena iš priežasčių...

—...bet jeigu tu taip nekenti mano sesers, kodėl stengiesi
Jai padėti?
- Aš nejaučiu jai neapykantos. Tikrai. Tik matau ją tokią,
kokia ji yra. O stengiuosi dėl Luko. dėl tavęs. Ir
- Dėl manęs? - išsigandusi savo pykčio spoksojau į Džeką.
- Nedaug yra dalykų, kurių aš dėl tavęs nepadaryčiau,
Ula, - tyliai tarė jis. - Nejaugi iki šiol dar to nesupratai?
Kol aš sėdėjau apstulbusi, jis išvairavo automobilį iš
aikštelės.
Sėdėjau suirzusi, supykusi ir sukaitusi - kondicionierius
dar nebuvo spėjęs atvėsinti oro salone - ir tylėjau. Savo
seserį aš mačiau kitokią nei Džekas. Aš ją mylėjau. Nejaugi
tai trukdė man įžvelgti tiesą? Gal Džekas blaiviau už mane
vertino susiklosčiusią padėtį?
Išgirdau skambant savo mobilųjį telefoną. Įkišau ranką
į rankinę
ir
pasiraususi jį
išsitraukiau.
- Čia Deinas, - trumpai pasakiau. Jis retai skambindavo
dieną. -
Tu nieko prieš, jei
atsiliepsiu?
-
Nesivaržyk. -
Džekas toliau vairavo stebėdamas prie-
šais judančius automobilius. Transporto priemonės tai šok-
telėdavo
į priekį, tai susigrūsdavo prilėtinusios greitį
kraujo kūneliai sukalkėjusiose arterijose.
kaip

- Labas, Deinai. Ar viskas gerai?

- Sveika, mieloji, aš laikausi puikiai. Kaip praėjo susi-
tikimas?
Pateikiau Deinui sutrumpintą įvykių versiją, o jis klau-
sėsi su raminama užuojauta ir,
priešingai nei Džekas, ne-
pareiškė savo nuomonės. Buvo gera kalbėtis su žmogumi,
kuris neverčia nervintis. Atsipalaidavau, oro kondicionie-
riaus murkimas priminė ledyno kvėpavimą.

211
 Lisa Kleypas

- sugalvojau? - pasakė Deinas. - Gal rytoj

Žinai, ką
vakare tu pageidautum draugijos? Turiu važiuoti į Keitį
paimti debitmačio mūsų montuojamai nuotekų sistemai.
Nusivesiu tave pavakarieniauti ir pasiliksiu per naktį. Lauk
vaikino, su kuriuo praleidai tiek daug laiko.
Tylėjau apšalusi, o Deinas juokdamasis pridūrė:
- Bet sauskelnių tai aš nekeisiu.
Mano atsakomasis juokas truputį per daug rėžė klausą.
- Gerai, aš neliepsiu keisti. Taip, mes mielai su tavimi
pasimatytume. Nekantriai lauksiu.
- Puiku. Užsuksiu rytoj kokią ketvirtą penktą. Iki pasi-
matymo, mieloji.
-
Iki, Deinai.
Užvožusi telefoną pamačiau, kad mes jau atvažiavome
prie 1800 namo Meino gatvėje ir leidžiamės į požeminį
garažą.
Džekas surado laisvą vietą netoli liftų ir įvažiavo į ją.
Išjungęs automobilio variklį įsmeigė į mane akis požemio
prieblandoje.
- Rytoj mūsų aplankyti atvažiuos Deinas, - pasakiau
stengdamasi nutaisyti abejingą balsą, bet įtampos nuslėpti
nepavyko.
Džeko veido išraiška buvo neperprantama.
- Kodėl?
-Jam reikia pasiimti iš Keičio kažkokią įrangą. Kadangi
turi reikalų šiame regione, nori su manimi pasimatyti.
- Kur jis ketina apsistoti?
- Pas mane, žinoma.
Džekas ilgokai tylėjo. Veikiausiai man tik pasirodė, kad
jis mažumėlę susierzino.
 Aksominio balso pakerėta

- Aš parūpinsiu jam kambarį viešbutyje, - pagaliau tarė

I)žekas.
—
- Ir už
Kodėl... Ką?
jį sumokėsiu.

- Nenoriu, kad jis per naktį pasiliktų su tavimi.

- Tačiau jis mano... - nutilau ir spoksojau negalėdama į jį

patikėti. - Ką tai
reiškia, Džekai? Aš juk su juo gyvenu.
—
Nebegyveni. Tu gyveni čia. Džekas nutilo,-bet tuč-
tuojau pareiškė: -
Aš nenoriu, kad tu su juo miegotum.
Iš pradžių taip sutrikau, kad net
neįstengiau supykti.
I)žekas ūmai
tą gyvenime susidūriau su tokiu
į
tapo panašus agresyvų primatą - pirmą kar-
vyro bruožu, Deinui tai
buvo nebūdinga. Džekas pavyduliavo ir
norėjo turėti teisę
nurodinėti, kada ir su kuo man mylėtis, o tai išties stulbino.
- Tai ne tavo reikalas, - pasakiau jam.
- Neketinu būti pasyviu stebėtoju, kai jis mėgausis tuo,
kas priklauso man.
- Tau? - papurčiau galvą ir bejėgiškai kažką numykiau
lyg ir juokdamasi, lyg ir prieštaraudama. Pakėliau ranką ir
užsidengiau burną pirštais lengvai lyg pravirą langą nėrinių
užuolaida. Buvo keblu rasti atsakymui tinkamus žodžius. —

Džekai, mano vaikinas atvažiuoja manęs aplankyti. Aš galiu

su juo mylėtis, galiu nesimylėti. Bet tai tikrai ne tavo rei-
kalas. Tokie juokai man visai nepatinka. Greitai įkvėpiau -
oro ir susivokiau kartojanti: - Juokai man tikrai nepatinka.
Džeko balsas buvo ramus, bet jame nuskambėjusi aštri
gaida privertė mane pašiurpti:
- Aš nejuokauju. Tiesiog mėginu tau paaiškinti, kaip
jaučiuosi.
- Supratau. O dabar norėčiau pabūti viena.
- Aš paliksiu tave ramybėje. Bet tik tada, kai paliks ir jis.
213
 Lisa Kleypas

- tai
Ką reiškia?
- Neleisk
jam apsistoti kartu su jumis.
Jis man įsakinėjo. Norėjo mane kontroliuoti. Pajutau du-
sinančios panikos antplūdį ir
atidariau automobilio dureles
trokšdama įkvėpti oro.
-Dink iš akių, - piktai išspaudžiau gaudydama orą.
Išlipau ir patraukiau prie lifto, Džekas nusekė iš paskos.
Taip smarkiai paspaudžiau lifto iškvietimo mygtuką,
kad vos neišsisukau piršto.
- Štai kodėl aš visada rinksiuosi Deiną ar kokį kitą į jį
panašų vyrą, o ne tave. Niekas nenurodinės man, ką turiu
daryti. Esu nepriklausoma moteris.
- Bailė, - išgirdau Džeką murmant. Jis kvėpavo taip pat
sunkiai kaip ir aš.
Įsiutusi atsigręžiau jį.
- Ką?!
- Tai niekaip nesusiję su nepriklausomybe. Tu bijai, nes
supranti: jeigu prasidėsi su manimi, mudu nueisime ten,
kur papulti judu su Deinu niekada neketinote. Deinas tavęs
nepalaiko... ir tai jau įrodė. Jis pats elgiasi su tavimi kaip
bailys. Ir tu su juo miegosi?
- Užsičiaupk! - riktelėjau, man to jau buvo per daug. O
tada aš, moteris, niekada gyvenime niekam nesudavusi,
trenkiau Džekui rankine - tiesą sakant, tai buvo sunkus
odinis krepšys. Pasigirdo dunkstelėjimas, tačiau Džekas,
regis, nieko nepajuto.
krintanti švie-
Lifto durys prasivėrė, iš tuščios kabinos
saapšvietė pilką betoną ir grindų plyteles. Nė vienas iš
mudviejų nežengėme
vienas kitą
į
vidų, stovėjome piktai varstydami
žvilgsniais ir vis labiau niršome.
Sugriebęs už riešo Džekas nusitempė mane už lifto į

214
 Aksominio balso pakerėta

tamsų kampą, kuriame dvokė išmetamosiomis dujomis ir

tepalais.
- Aš noriu tavęs, -
suniurzgė jis. -
Atsikratyk juo ir imk
mane. Juk prarasi tą,
kurio vis tiek neturėjai. Tau reikia ne
lokio kaip jis, Ela. Tau reikia manęs.
-
- Negaliu patikėti, ištariau pasibjaurėjusi.
- Kuo?
- Tavo savimeilės didybe. Ją gaubia jos pačios spinduliuo-
jamos antimaterijos debesis. Tu esi išpuikėlis... juodoji skylė!
Džekas prietemoje spoksojo į mane, paskui staigiai nusu-
ko veidą ir man pasirodė, kad pamačiau šypsenos blyksnį.
-
- Tau juokinga? piktai paklausiau. - Kas, po paraliais,
tave taip pralinksmino?
- Pamaniau, jeigu mylėtis su tavimi bent per nago juo-
dymą taip smagu kaip ginčytis, būsiu velniškai laimingas.
- Tu niekada to nesužinosi. Tu...
Jis mane pabučiavo.
Buvau įsiutusi ir vėl pamėginau suduoti jam
siaubingai
rankine, tačiau nukrito ant grindų, o aš netekusi pusiausvy-
ji
ros susverdėjau ant aukštakulnių basučių. Džekas sugriebė
mane, bet nesiliovė bučiuoti, pražiodė man burną... Gėriau į
save šiltą
švelnų mėtų aromatą... malonų paties Džeko skonį.
Apimta nevilties klausiau savęs, kodėl to nejaučiau bū-
dama su Deinu. Tam, ką Džekas išdarinėjo su mano burna,
toms reiklioms drėgnų lūpų glamonėms atsispirti buvo
neįmanoma. Jis prisitraukė mane arčiau ir neskubėdamas
ėmė tyrinėti liežuviu. Kuo giliau į burną niro jo liežuvis,
tuo labiau mane apleido jėgos, o kūnas pritvinko geismo.
Džekas glostė mane, glamonėjo ir švelniai spaudė
pirštais. Kūnas įkaito po plonytės vilnos sluoksniu. Jis pa-
kėlė ranką man prie
veido, nubraukė nuo kaktos plaukus

215
 Lisa Klcypas

ir aš pajutau, kaip nuo tramdomo geismo virpa jo pirštai.

Džeko plaštaka nukeliavo man prie sprando, pirštai paniro
į plaukus, jis mane vėl pabučiavo. Pajutau, kaip laisvąja
ranka mėgina atsegti trimis spaustukais užsegtą mano švar-
kelį. Šis prasiskyrė atskleisdamas prigludusius puošnius
kreminės spalvos marškinėlius siauromis petnešėlėmis.
Kažką sumurmėjęs - nusikeikęs, o gal padėkojęs Die-
vui, - Džekas pakišo ranką po marškinėliais ir
palietė švel-
nią odą. Dabar jau mes abu drebėjome, buvome per daug
įsijautę ir įsiaudrinę, kad galėtume sustoti. Jis užplėšė marš-

į
kinėlius viršų atidengdamas intymią mano kūno dalį, kuri
prieblandoje spindėjo tarsi porcelianas. Palenkęs galvą Dže-
kas ėmėieškoti krūties spenelio. Garsiai įkvėpiau pajutusi
gyvatišką jo liežuvio slystelėjimą, paskui jis suėmė spenelį
dantimis ir timptelėjo. Glamonės siuntė malonumo pliūps-
nius man į papilvę. Alpėdama iš
geismo atlošiau galvą
įsirėmiau į šaltą kietą sieną, o klubai ėmė ritmiškai judėti.
ir
Džekas pakėlė galvą ir šiurkščiai įsisiurbė man
į
lūpas,
o ranka glamonėjo krūtį. Ilgi jaudinantys bučiniai... krims-
telėjimai dantimis, lyžtelėjimai liežuviu - tai truko tol, kol
aš visai apsvaigau nuo pojūčių. Apsivijau rankomis Džekui
už kaklo, prisispaudžiau stipriau jo galvą, o jis mėgavo-
si mano burna leisdamas žemus primityvius garsus. Aš
dar niekada nebuvau taip smarkiai susijaudinusi, troškau
pasakyti jam: „Daryk, ką nori, ką tik nori, man nesvarbu,
padaryk tai tučtuojau.“ Grabaliojau pirštais jo krūtinę, ga-
lingus raumenis, pridengtus dailiu elegantišku kostiumu,
ir dar labiau susijaudinau įsivaizdavusi, kas slypi po šiais
civilizacijos sluoksniais.
Jis sugniaužė suėmęs už sijono, šiurkščiai timptelėjo ir aš
216
 Aksoiminio balso pakerėta

atsidusau pajutusi, kaip vėsaus oro gūsis paglostė įkaitusią

jautrią odą. Tada Džeko ranka įsmuko
po elastinėmis kel-
naitėmis ir ėmė klaidžioti tarp šlaunų, atverdama drėgnas
klostes pirštų invazijai. Jaučiau, kaip jis sunkiai kvėpuoja
man į sprandą, kaip kieti žasto raumenys juda po mano
delnu. Į mane įslydo vienas jo pirštas, paskui kitas. Užsi-
merkiau, man pakirto kojas, kai jis nykščiu ėmė braukyti
klitorį, o pirštais giliai ir užtikrintai masažuoti iš vidaus.
Sulig kiekvienu švelniu brūkštelėjimu krumpliai užkliudy-
davo itin jautrų taškelį manyje, tai varė iš proto. Malonumas
apakino... tapau bejėgė... pamečiau galvą.
Pirmą kartą gyvenime aš
troškau šio to daugiau už sau-

gumą. Geidžiau Džeko, ir

tas geismas buvo toks galingas,
kad sugriovė visus apribojimus. Virpančiais pirštais atse-
giau diržą, sagą, atitraukiau užtrauktuką, praskleidžiau jo
kelnes. Ir suėmiau už vyriško įnagio, didžiulio, atsikišusio.
Ištraukęs pirštus Džekas nusmaukė sijoną, apatinius ir
pakėlė mane lyg pūkelį. Suvokimas, koks jis
stiprus, pripil-
dė mane nerimastingo jaudulio. Bejėgiškai apsikabinau
pasidėjau galvą ant peties. Taip! Taip! Džekas įėjo į mane
ir
jį
ir ašėmiau muistytis pajutusi, koks neįtikėtinai stambus jo
įnagis. Bučiuodamas man sprandą Džekas pašnibždomis
ragino atsipalaiduoti, žadėjo manimi pasirūpinti, kad tik
leisčiau jam mane pamylėti, kad įsileisčiau jį giliau... Jis
leido mane žemyn, kol kojų pirštai palietė grindis, ir užval-
dė su neapsakomą palaimą teikiančia nepermaldauja jėga.
Mylėtis nenusirengus, priremtai tamsiame kampe
inkščiant godžiai bučiuojamai vyriškio buvo pribloškia-
ir
mai jaudinama patirtis. Džekas judėjo ritmingai, ir kiekvie-
ną kartą, kai
jis
smigdavo gilyn, mano vidiniai raumenys

217
 Lisa Kleypas

susitraukdavo iš malonumo
Ūmai
irtvirčiau
priimdavo jo vis daugiau.
mane supurtė spazmai, apsivijau galūnėmis
didelį energingą kūną ir
pojūčių pilnatvė virto galingu,
sunkiai pakeliamu orgazmu. Džekas bučiniu užspaudė
man iš lūpų besiveržiantį pasitenkinimo klyksmą. Jis dar
kartą panėrė iki galo ir išsiliejo drebėdamas visu kūnu,
trūksmingai alsuodamas.
Muduilgai nė nekrustelėjome. Buvome apsikabinę, su-
sirakinę, mano galva gulėjo nusvirusi Džekui ant peties.
Jaučiausi apkvaitusi. Supratau, kad labai greitai, kai pro-
tas vėl pradės veikti, pajusiu tai, ko taip troškau išvengti.
Pirmiausia gėdą. Be to, mes daugeliu atžvilgių pasielgėme
nederamai, ir tai man kėlė baimę.
O užvis blogiausia, kad buvo neapsakomai gera, tikrai
neapsakomai gera jausti jį savyje ir būti saugiame jo glėbyje.
Džekas stipriau prisispaudė delnu mano galvą prie pe-
ties, tarsi stengdamasis nuo kažko apsaugoti. Išgirdau, kaip

jis tyliai nusikeikė.

- Mes pasimylėjome garaže, - pasakiau silpnu balsu.
- Žinau, mieloji, - sukuždėjo jis.
Džekas nukėlė mane nuo
savęs ir aš nepatenkinta atsi-
dusau. Buvau sudrėkusi, man truputį perštėjo tarp kojų,
drebėjo raumenys. Atsirėmiau į sieną ir leidau jam mane
aprengti, susagstyti švarkelį. Ir pats susitvarkęs drabužius
Džekas surado rankinę ir padavė man. Negalėjau pažvelgti
įjį, nepakėliau akių net tada, kai jis suėmė delnais skruostus.
- Ela, - jo burnos kvapas, įkaitusios odos ir pikantiškas
sekso dvelksmas susimaišė į stulbinamai erotišką aromatą.
Aš vėl geidžiau Džeko. Tai supratusi iš nevilties apsiaša-
rojau. -
Nusivesiu tave į savo apartamentus, - tyliai tarė
Džekas. - Nusimaudysime
po dušu ir...
218
 Aksominio balso pakerėta

Ne, man... man reikia pabūti vienai.

-
- Mieloji, aš nesitikėjau, jog tai nutiks šitaip. Eime į mano
lovą. Leisk man tave tinkamai pamylėti.
- Tai nebūtina.
- Aišku, kad būtina, - nenusileido
jis. - Sutik, Ela. Ne
tokį aš įsivaizdavau mūsų pirmą kartą. Aš galiu padaryti,
kad tau būtų daug maloniau. Galiu...
Paliečiau pirštais Džekui lūpas. Jo kvapas buvo karštas
ir švelnus. Jau buvau beprabylanti, bet tuo metu atsidarė
lifto durys. Krūptelėjau iš netikėtumo. Iš
lifto išlipo vyras
ir nuėjo prie savo automobilio, jo žingsniai aidu atsimušė
į betonines sienas.
Palaukiau, kol automobilis nuvažiavo, tada kreipiausi
į Džeką.
—
Paklausyk manęs, - netvirtai ištariau. - Jeigu mano
norai ir
jausmai tau išvis ką nors reiškia... turi suteikti man
šiek tiek erdvės. Dabar
jau esu pasiekusi ribą, kurią peržen-
gus viskas gali išslysti iš rankų. Tai buvo pirmas kartas, kai

mylėjausi ne su Deinu. Man būtina pamąstyti. Dvejodama -

pakėliau ranką ir paglosčiau įsitempusį jo veidą.
giau nereikia tokių fejerverkų, -
Ir dau-
pridūriau. Tiesą sakant, -
-
man baisu apie tai net pagalvoti.
- Ela...
turi pasitraukti, - pasakiau jam. - Kai būsiu ir jeigu
- Tu
pasirengusi kam nors daugiau, aš tau pranešiu. O iki
būsiu
to laiko... nenoriu tavęs nei matyti, nei girdėti. Vienintelis
žmogus, kurio man dabar reikia, yra Deinas. Žmogus, su
kuriuo drauge turiu priimti sprendimus, yra Deinas. Jeigu
po to mano gyvenime dar liks vietos tau, aš tau pirmam
apie tai ir pranešiu.

219
 Lisa Kleypas

Buvo visiškai aišku, kad dar niekada jokia moteris taip

nekalbėjo su Džeku Trevisu. Tačiau tik taip galėjau jį su-
tramdyti. Nėmaž neabejojau, jog antraip jau po dešimt ar
penkiolikos minučių aš nuoga gulėčiau jo lovoje.
Džekas sugriebė man riešo, atitraukė ranką nuo veido
už

ir pervėrė rūsčiu žvilgsniu.

į
- Velniai griebtų! - jis čiupo mane glėbį ir suspaudė
sunkiai kvėpuodamas. - Yra gal dešimt dalykų, kuriuos
dabar norėčiau tau pasakyti, bet mažiausiai dėl devynių iš
jų atrodyčiau kaip pamišėlis.
Nors padėtis buvo labai rimta, aš vos nenusišypsojau.
— O koks dešimtas? - paklausiau spoksodama
kinių krūtinę.
jo marš-
į
Džekas susimąstė.
- Nesvarbu, - burbtelėjo jis. - Ir dėl jo pasirodyčiau kaip
pamišėlis.
Nuvedęs mane į liftą jis paspaudė aukšto mygtuką. Ki-
lome tylėdami. Džekas glostė man pečius, juosmenį, klu-
bus, atrodė, jis negali atitraukti nuo manęs rankų. Norėjau
prisiglausti prie Džeko, būti jo glėbyje ir pakilti į jo aparta-
mentus. Bet išlipau iš lifto šeštame aukšte, Džekas nusekė
iš paskos.
- Tau nebūtina lydėti manęs iki durų, - pasakiau.
Jis susiraukė, tačiau žingsniavo kartu, kol priėjome iki
buto. Jau ketinau surinkti durų kodą, kai Džekas suėmė
man už pečių ir atsuko veidu į save. Nuraudau nuo jo
žvilgsnio. Jis suėmė delnu man už sprando.
- Džekai...
Jis šiurkščiai mane pabučiavo. Nuo reiklaus bučinio
mano lūpos prasivėrė. Tai buvo gašlus, deginantis, protą

220
 Aksominio balso pakerėta

atimantis bučinys... nors nelabai bebuvo ką atimti. Pastū-

miau Džeką stengdamasi išsivaduoti, tačiau jis tęsė bučinį,
kol man ėmė linkti kojos. Tik tada Džekas pakėlė galvą
pažvelgė į mane geismo sklidinomis akimis, kuriose žyb-
ir
telėjo ir agresyvaus vyriško triumfo kibirkštėlė.
Matyt, jam atrodė, kad jis tarė savo žodį.
Man
toptelėjo mintis, kad visa tai, kas nutiko, yra savo-
tiškasteritorijos žymėjimas. „Vyrai panašūs į šunis“, - mėg-
davo sakyti Steisė. Ir paprastai pridurdavo, jog jie, kaip ir
šunys, užima pernelyg daug vietos lovoje, be to, nepralei-
džia progos pasilakstyti.
Kažkaip man pavyko surinkti pultelyje teisingą skaičių
derinį, įėjau į butą.
- Ela...
- Beje,
aš vartoju tabletes nuo pastojimo, - pasakiau.
Džekui nespėjus nė žodžio ištarti, užtrenkiau duris jam
prieš nosį.
- Labas, Ela, - linksmai pasisveikino auklė Tina. - Kaip
praėjo susitikimas?
-
Puikiai. O kaip Lukas?

ir
- Švarus pamaitintas. Ką tik paguldžiau jį į lovelę.
Tyliai grojo muzikinis žaislas, meškučiai ir medaus puo-
dynėlės iš
lėto sukosi ratu.
- Ar nieko nenutiko be manęs? - paklausiau.
- Jums išėjus iš pradžių buvo truputį irzlus, tačiau grei-
tainurimo. - Tina nusijuokė. - Berniukams nepatinka, kai
mama išeina
ir
juos palieka.
Mano širdis praleido vieną tvinksnį. Mama. Ketinau ją

pataisyti, bet nusprendžiau, kad neverta. Sumokėjau Tinai,

išlydėjau ją pro duris ir nuėjau į dušą.

221
 Lisa Klecypas

vanduo nuramino
Karštas
ir
padėjo atsipalaiduoti, nu-
slopino skausmelius ir dieglius. Tačiau kaltės nenuplovė.
Pirmą kartą gyvenime mane graužė sąžinė, kad buvau neiš-

tikima... ir graužė dvigubai - ne tik dėl to, jog tai padariau,

bet ir dėl to, kad man buvo taip gera.
Dūsaudama apsivyniojau rankšluosčiu galvą, apsivilkau
chalatą ir nuėjau dirstelėti į Luką. Muzikinis žaislas buvo
sustojęs, kambaryje tvyrojo ramybė.
Pirštų galais prisėlinau prie lovelės
ir pažvelgiau tikėda-
masi pamatyti kūdikį miegantį. Bet
jis rimtu veidu spoksojo
į Mane.
- Tu dar nemiegi, Lukai? - švelniai paklausiau. - Ko gi
lauki?
Mane išvydęs Lukas sujudėjo, pasispardė, jo lūpose nu-
švito kūdikiškas šypsnys.
Tai buvo pirma Luko šypsena.
Spontaniška kūdikio reakcija mane sujaudino. „Tavęs. Aš
laukiau tavęs“, - tarsi sakė ji. Ir saldus skausmas suspaudė
man širdį, pamiršau viską pasaulyje, liko tik ši akimirka.
Aš nusipelniau šios šypsenos. Ir troškau sulaukti dar mili-
jono. Impulsyviai ištiesiau rankas, iškėliau Luką lovelės iš
ir džiugiai išbučiavau
jo
šiltą veiduką, išsišiepusią burny-
tę. Įkvėpiau tyro jo kvapo, dvelkiančio vaikiška pudra ir
sauskelnėmis.
Dar niekada gyvenime nebuvau patyrusi šitokios laimės.
-Jūs tik pažiūrėkite, - murmėjau trindamasi nosimi Lu-
kui į kaklą. - Tik pažiūrėkite į tą jo šypseną. Ak, koks tu
mielas berniukas, mielas kūdikis...
Mano berniukas. Mano Lukas.

222
 15

- Oho,
-
mane glėbyje, įėjo
ištarė Deinas, kai, prie durų ilgokai palaikęs
į butą. Tada nužvelgė dizainerio sukurtą

interjerą, didžiulius langus, metė žvilgsį į vaizdą už jų ir

pritariamai švilptelėjo.
- Čia išties puiku, tiesa? - paklausiau šypsodamasi.
Deinas atrodė kaip paprastai: draugiškas, nerūpestingas ir
gražus. Jis buvo žemesnis ir liesesnis už Džeką, todėl apsika-
binę mudu puikiai tikome vienas prie kito. Išvydusi jį iškart
prisiminiau svarbiausias priežastis, laikančias mus kartu. Šis
vyras pažinojo mane geriau kitusuž
ir
niekada neišmušdavo
iš pusiausvyros. Gyvenime retai pasitaiko sutikti žmogų,
kuriuo
tu gali pasitikėti, kuris tavęs nenuskriaus nepradėsir
tavimi manipuliuoti. Deinas buvo vienas iš jų.
Aš parodžiau jam Luką, Deinas pareigingai pasigrožėjo
kūdikiu stebėdamas, kaip guldau jį į gultuką. Pritaisiau prie
gultuko lankelį su žaislais, kad Lukas turėtų su kuo žaisti,
ir atsisėdau ant sofos šalia Deino.
- Nemaniau, kad tu
taip moki elgtis su kūdikiais, - tarė jis.
— Nemoku. - Paėmiau Luką už rankutės ir parodžiau,
kaip perstumti plastikinį šuniuką lankeliu iš vieno galo į
kitą. Lukas niurnėdamas ėmė daužyti žaislą rankomis. -

223
 Lisa Klcypas

Bet su šiuo kūdikiu man visai neblogai sekasi. Jis daug ko

mane išmokė.
- Tu
kampą, kad
atrodai
geriau mane matytų.
į
pasikeitusi, - tarė Deinas pasislinkęs sofos

- Pavargusi, - pritariau jam. - Pajuodusiais paakiais.

- Ne apie tai kalbu. Atrodai puikiai. Kažkokia... švytinti.
Nusijuokiau.
- Dėkoju. Neįsivaizduoju kodėl. Gal dėl to, kad labai
džiaugiuosi tave matydama. Pasiilgau tavęs, Deinai.
- Ir aš
tavęs pasiilgau.
Deinas ištiesė rankas ir prisitraukė mane arčiau, išsi-
tiesiau pusiaugula, mano plaukai atsidūrė jam prie pat
veido. Dvi viršutinės iš kanapių pluošto audinio pasiūtų
marškinių sagos buvo prasegtos, švietėsi glotni auksas-
palvė krūtinės oda. Užuodžiau pažįstamą gaivų aštroką
mineralinių druskų dezodoranto kvapą. Meiliai pasilenkiau
jo pabučiuoti, pabučiuoti tų lūpų, kurias buvau bučiavusi
daug tūkstančių kartų. Tačiau švelnus prisilietimas nesu-
teikė tokio malonumo ir
nusiraminimo kaip anksčiau. Tiesą
sakant, jis sukėlė keistą
pasidygėjimą.
Pakėliau galvą. Deinas prisitraukė mane arčiau, nuo to
judesio apėmė nepažįstamas ir
visai nemalonus jausmas.
Kas atsitiko?
Pajutęs, kad aš įsitempiau, Deinas paleido mane iš glėbio
ir įsmeigė klausiamą žvilgsnį.
- Ką, nenori prie kūdikio?
Sutrikusi atsitraukiau nuo jo.
- Turbūt. Aš... - mėšlungis užspaudė gerklę. Sumirksė-
jau tramdydama ašaras. -
Turiu kai ką tau pasakyti, Dei-
nai, - ištariau kimiu balsu.
 Aksominio balso pakerėta

- Sakyk, -
švelniai paragino jis.
Ar turiu papasakoti jam, ką padariau su Džeku? Kaip aš
jam paaiškinsiu? Sėdėjau bejėgė ir žiūrėjau į Deiną. Atrodė,
kad visos mano kūno poros staiga atitirpo, atšilo ir padengė
odą nemaloniu prakaito sluoksniu.
Deino veido išraiška pasikeitė.
-
- Mieloji, tyliai tarė jis, aš puikiai- moku skaityti tarp
cilučių. Ir negaliu nepastebėti, kad kaskart, kai mudu kal-
bamės telefonu, pokalbyje sušmėžuoja kito vyro vardas.
leisk, aš tau padėsiu. Sakyk: „Deinai, pastaruoju metu aš
daug
laiko praleidau su Džeku Trevisu.“
- Pastaruoju metu aš daug laiko praleidau su Džeku
Trevisu, - pakartojau ir man per skruostus nuriedėjo kelios
ašaros.
Deinas kantriai laukė, neatrodė nustebęs. Jis abiem del-
nais suėmė man už rankos.
- Pasakyk, Ela. Aš galiu būti tavo draugas.
Sušnarpščiau.
- Gali?
- Aš visada buvau tavo draugas.
Atsistojusi nuėjau į virtuvę pasiimti popierinio rankš-
luosčio ir grįžau šnypšdamasi nosį. Ėmiau supti Luko gul-
tuką, jis pradėjo šokčioti, kūdikis sunerimęs stebėjo ant
lankelio tabaluojančius žaisliukus.
-
- Viskas gerai, Lukai, pasakiau kūdikiui, nors jis ir
nesuprato, kad išgyvenu emocinę krizę. - Suaugusieji taip
pat kartais verkia. Tai visai natūralu ir nieko bloga.
— Man regis, Lukas puikiai laikosi, - patikino Deinas su
kreiva šypsena žvelgdamas į mano nelaimingą veidą. Eikš -
čia, pasikalbėkime.
 Lisa Kleypas

Atsisėdau šalia jo ir trūksmingai atsidusau.

- Gaila, kad tu nemoki skaityti minčių. Norėčiau, jog,
žinotum viską, tačiau man sunku apie tai kalbėti. Tiesiop,
apie kai kuriuos dalykus nenoriu kalbėti.
- Man tu gali pasakyti viską. Pati žinai.
- Taip, bet man niekada nereikėjo aiškintis dėl santykių
su kitu vyriškiu. Jaučiuosi siaubingai kalta. Tai nepakeliama.
- Tavo kaltės slenkstis visada buvo labai žemas, -
ma-
loniai tarė Deinas.
- Blogai geisti Džeko, tai tiesiog kvaila, tačiau aš nieko
negaliu sau padaryti. Man labai gaila, Deinai. Tu net neįsi-
vaizduoji, kaip man gaila...
- Palauk. Visų pirma... neatsiprašinėk. Tu neprivalai atsi-
prašyti už savo jausmus. Nebūna blogų jausmų, yra tiesiog
jausmai. O dabar papasakok man viską.
Visko aš Deinui, žinoma, nepapasakojau. Bet iš to, ką
atskleidžiau, jis
galėjo susivokti, kad mano kruopščiai ap-
mąstytas požiūris į gyvenimą patyrė krachą ir mane liguis-
tai traukia vyriškis, kuris man visai netinka, o aš niekaip
negaliu suprasti, kodėl taip nutiko.
- Džekas protingas, -
pasakiau, - bet gali būti šiurkštus.
Be to, jis tikras patinas ir
tradicinių pažiūrų. Jis panašus
tuos vidurinės mokyklos beisbolo žaidėjus, dėl kurių mer-
į
ginos alpsta, o tokie man niekada nepatiko.

- Man taip pat.

- Tačiau Džekas kartais mane nustebina komentarais
ir tiksliomisįžvalgomis. Jis sąžiningas, šnekus, smalsus, o
tokio nieko nesidrovinčio žmogaus man dar neteko sutikti.
Jis sugeba mane pralinksminti. Sako, kad turėčiau leisti sau
kartais pasielgti spontaniškai.

226
 Aksominio balso pakerėta

- Jis teisus.
- Na, spontaniškumui reikia tinkamo laiko tinkamos
vietos. Šiame savo gyvenimo etape negaliu galvoti apie
ir
malonumus. Turiu daug įsipareigojimų.
- Kąjis mano apie kūdikį?
- Džekui patinka Lukas. Vaikus jis mėgsta.
- Būdamas toks kaip dauguma vaikinų Džekas veikiau-
siai svarsto turėti šeimą, - įdėmiai žvelgdamas į mane tarė
Deinas.
- Ašjau išdėsčiau jam savo požiūrį į santuoką šeimą. ir
lis žino, jog niekada netekėsiu. Man regis, traukiu jį todėl, aš
kad esu kitokia. Esu jam įdomi, nes nebėgioju paskui jį.
- Tu įdomi visiems, Ela. Esi nuostabi moteris.
- Tikrai? - pažvelgiau į jį droviai šypsodamasi. - Nie-
kada nesi man to sakęs.
- Na, aš nemoku sakyti komplimentų, - pripažino Dei-
-
nas. Bet tu tokia esi. Karštos bibliotekininkės tipo mergina.
Mano šypsena tapo ironiška.
- Ačiū. Spėju, Džeką tai paveiks.
- Ar judu su tuo vyruku bent kiek panašūs?
— Nelabai. Tiesą sakant, esame visiškos priešybės. Bet
žinai kas mane prie jo labiausiai traukia, nors tai nenor-
malu? Pokalbiai.
- Apie ką?
- Apie - nuoširdžiai atsakiau. - Pradedame kalbė-
viską,
tis, otada būna panašiai kaip mylintis: atsitrauki vėl neri ir
į priekį; mes labai įsijaučiame... Ar supranti, ką tai reiškia?

Mes siutiname vienas kitą. Kartais atrodo, kad pokalbis

vyksta iškart keliuose lygmenyse. Tačiau net jeigu dėl ko

nors nesutariame, mus vis tiek sieja keista harmonija. Ryšys.

227
 Lisa Klcypas

Deinas susimąstęs žvelgė mane.

į
į

- Jeigu pokalbis panašus seksą, tai į ką tada panašus

seksas?
- Aš... - išsižiojau ir vėl užsičiaupiau. Apimta nevilties
svarsčiau, kaip jam paaiškinti, kad tai, kas tarp mūsų įvyko,
galima apibūdinti kaip velniškai gerą bučinį prieš miegą
ir greituką garažo kampe. Ir abu kartai buvo įspūdingi.
Ne, žodžiais tai nenusakoma.
droviai atsakiau.
- Į įslaptintą informaciją, -
Kurį laiką mudu sėdėjome tylėdami, abu buvome šiek
tiek nustebę, kad aš kai ką slepiu, nes visada viską atskleis-
davau Deinui. Mudviejų santykiai buvo absoliučiai skai-
drūs. Tai, kas dabar nutiko, buvo nauja: Deinas neteko teisės
įsismelkti į vieną mano gyvenimo kertelę.
- Tu juk nepyksti? - paklausiau. - Nepavyduliauji?
- Turbūt pavyduliauju, - prisipažino Deinas, tarsi tai
būtų nustebinę jį patį. - Tačiau nepykstu. Ir tavęs nesisavi-
nu. Taip yra dėl to, kad aš nenoriu ir niekada nenorėsiu tra-
dicinių santykių. Bet jeigu tu nori išmėginti tokius santykius
su Trevisu, turėtum taip ir padaryti. Tau nereikia niekieno
leidimo, netgi mano. Juo labiau kad vis tiek padarysi
savaip.
Negalėjau nematyti didžiulio skirtumo tarp Deino ir
Džeko, kuris buvo nepalyginamai reiklesnis ir savinin-
kiškesnis. Daug kuo už Deiną pranašesnis. Mane apėmė
nerimas.
- Atvirai kalbant, - garsiai sušnibždėjau, - su juo aš ne-
sijaučiu tokia saugi kaip su tavimi.
- Žinau.
Aš nežymiai šyptelėjau.
- Kaip gali žinoti?
 Aksominio balso pakerėta

- Pagalvok, kas yra saugumas, Ela.

- Pasitikėjimas?
- iš
Taip, dalies. Bet dar ir rizikos nebuvimas,- jis nu-
braukė plaukų sruogą, prilipusią man prie drėgno skruos-
to. - Galbūt tau reikia surizikuoti. Gal tau reikia žmogaus,
kuris tave mažumėlę erzintų.
Aš susirangiau ant sofos šalia Deino ir pasidėjau galvą
jam ant krūtinės. Kurį laiką taip ir sėdėjome tylėdami, tik
kartkartėmis atsidusdami. Mudu puikiai supratome, kad
kažkas baigiasi ir kažkas prasideda.
Deinas palietė man smakrą, kilstelėjo veidą ir švelniai
pabučiavo. Tik tada aš
aiškiai supratau, jog jis visada buvo
mano draugas, su kuriuo miegojau, o
tai visai kas kita, nei
turėti meilužį, kuris gali būti ir draugas.
- Ei, - tyliai tarė Deinas. - Kaip manai, ar mums nepa-
darius to dar kartą, prisiminus senus gerus laikus? Atsis-
veikinimo proga?
Pažvelgiau liūdnai šypsodamasi.
į jį

- Gal man trinktelėti

tau su buteliu šampano?
— Dėl Dievo meilės, verčiau jau atkimškime
jį, - tarė
Deinas.
Aš pakilau nuo sofos ir nuėjau atnešti poros taurių gė-
rimo, kurio mums abiem velniškai reikėjo.

dieną mėginau prisiskambinti Džekui. Nusiuntusi

Kitą
dvižinutes jam į mobilųjį telefoną supratau, jog jis neskuba
man atskambinti. Sunerimau ir
susierzinau.
- Taip ir maniau, kad kažkas taip, ne
pasakė Heiven, -
kai po pietų jai paskambinau. -
Džekas buvo piktas kaip
velnias. Tiesą sakant, visiems gerokai palengvėjo, kai jis

229
 Lisa Kleypas

išvažiavo
į statybos objektą, kurio darbams vadovauja. An-
traip būtų blogai pasibaigę, man regis, jo sekretorė Helena
ketino trenkti jam su laminavimo aparatu.
- Buvo atvažiavęs Deinas, turėjau aptarti su juo keletą
klausimų, - pasakiau. - Todėl paprašiau Džeko duoti man
truputį erdvės. Atrodo, jam tai nelabai patiko.
Heiven balse buvo girdėti linksmos gaidelės.
- Nepatiko. Bet aš nepastebėjau, kad jis kada nors būtų
lengvai atsisakęs to, ko užsigeidžia.
— Na, dabar, atrodo, atsisakė, - liūdnai nutęsiau. - Jis
neatsiliepia į mano skambučius.
-Ela, tikriausiai aš neturėčiau kišti nosies į Džeko reika-
lus, nes baisiai siusdavau, kai jis taip elgdavosi su manimi...
- Tęsk, - paraginau. - Aš tik klausiu tavo patarimo. Tai

- Gerai,
į
nereiškia, kad kišiesi kitų reikalus, jeigu tavęs paprašo.
- linksmai tarė Heiven. - Man atrodo, jog Dže-
kas visai pametė galvą ir nebežino, ką daryti. Jis nepratęs
ko nors pavyduliauti. Visada susivaldantis, visada kon-
troliuojantis padėtį, o tavęs jis neįstengia perprasti. Turiu
prisipažinti, kad man tai
patinka.
— Kodėl? - paklausiau apsvaigusi nuo vilčių ir nuo ne-
rimo.
- Džeką aš matydavau susitikinėjant su turtingomis
paveldėtojomis, tuščiagalvėmis aktorėmis arba modeliais.
Man atrodo, taip jis elgėsi norėdamas išvengti šito... bijo-
damas pamesti galvą, tapti pažeidžiamas. Trevisų šeimos
vyrai to negali pakęsti. Bet aš esu įsitikinusi, kad nedidelis
sukrėtimas, truputis kančios Džekui tikrai išeis į naudą.
- Ar galiu patikėti tau paslaptį?
- Žinoma, klok.

230
 Aksominio balso pakcrėta

- Džekas išpūtė burbulą iš to, kad Deinas ketino

didžiulį
apsistoti pas mane. Jis norėjo įkurdinti Deiną viešbutyje.
- Kokia kvailystė. Tu juk ne vienus metus gyvenai su
Deinu. Jeigu nori pasimylėti su vaikinu, jokio skirtumo, ar
jis apsistoja tavo bute, ar viešbučio numeryje.
- Žinoma. Bet Deinas praėjusią naktį tikrai pernakvojo
pas mane. Pamaniau, gal Džekas kaip nors tai sužinojo.
Heiven sukrizeno.
- Ela, Džekas sužino viską, kas atsitinka šiame name.
Veikiausiai liepė durininkui jam pranešti, kada Deinas išeis.
- Aš nesimylėjau su Deinu, - pasakiau.
- Tu neprivalai man teisintis, Ela.
- Buvo siaubinga... Iš pradžių Deinas atsigulė ant so-
prabusdavo nuo kūdikio verksmo, galiausiai aš
fos, bet vis
nusiunčiau Deiną į miegamąjį, o pati atsiguliau ant sofos.
Galiu užtikrinti, kad po praėjusios nakties Deinas niekada
savo noru netaps tėvu. Taigi dabar jis paspruko į Ostiną, o
Džekas nenori su manimi kalbėtis.
Heiven nusijuokė.
- Vargšele Ela, spėju, kad Džekas dabar planuoja kitą
savo žingsnį.
- Jeigu pasitaikys proga, ar pasakysi jam, kad man pa-
skambintų?
- Ne, aš turiu geresnį pasiūlymą. Rytoj - mūsų tėčio gim-
tadienis. Ta proga moteris, su kuria jis susitikinėja, Vivjena,
mūsų šeimos namuose River Oukse rengia pokylį. Ten susi-
rinks visi Trevisai: bus Džekas, kiti mano broliai ir brolienė.
Eime su manimi ir
Hardžiu.
- Nenoriu nekviesta įsiveržti į šeimos pokylį, - pasakiau
sunerimusi.
 Lisa Klcypas

- Tu būsi viešnia. Šiaip ar taip, ten susirinks pusė

mano

Hijustono, dauguma bus nekviesti.

- Aš neturiu dovanos jūsų tėčiui.
- Vivjjena paprašė, kad vietoje dovanų svečiai paaukotų
tėčio labdaros fondui. Duosiu tau lapelį su fondo duome-
nimis, galėsi pervesti internetu tiek, kiek norėsi.
- Tikrai manai, kad taip elgtis dera? -
neapsakomai troš-
kau eiti į tą pokylį. Nekantravau susipažinti su kitais Džeko
šeimos nariais, pamatyti namus, kuriuose jis užaugo.
- Taip. Drabužių stilius pusiau kasdienis... Ar turi kokią
dailią suknelę?
- Turiu žydrą susiaučiamą...
- Puiku! Tai Džeko mėgstama spalva. Ak, Ela, bus tikrai
smagu.
- Tau gal irbus, - niūriai sutikau ir Heiven prunkštelėjo.

Teritorija, pažymėta 77019 pašto kodu, buvo vienintelė

vieta Hjustone, tinkama Čerčilio Treviso būstui, nes to-
liau nuo River Oukso, jo
nuomone, buvo išvis neįmanoma
gyventi. Hjustono geografiniame centre gyveno viena iš
turtingiausių šalies bendruomenių. Pasak Heiven, River
Oukse nespėdavai įsmeigti prie namo lentelės su užrašu:
„Parduodama“. Kam nors nusprendus iš
čia išsikraustyti,
savininkas tučtuojau sulaukdavo daugybės pasiūlymų ir
po kelių dienų namas pereidavo
į
kito šeimininko rankas.
Šiame tarp pušų ir ąžuolų įsikūrusiame rojuje, esančiame
arti prekybos centro „Galleria“, Raiso universiteto ir ge-
riausių privačių vidurinių mokyklų Teksase, gyvenamąjį
būstą rinkosi teisininkai, verslininkai, draudimo kompanijų
valdytojai, chirurgai ir sporto žvaigždės.

232
 Aksominio balso pakerėta

Kai kurie pastatai šiame rajone buvo trisdešimt tūkstan-

čių kvadratinių pėdų* ir netgi erdvesni, bet Trevisų na-
mas buvo palyginti mažas, dvylikos tūkstančių kvadratinių
pėdų**. Tačiau iš jo, stovinčio ant skardžio prie upelio,
vėrėsi puikus vaizdas į lygų kaip lenta miestą. Mums va-
Ziuojant pro vešlius sodus ir esplanadas, švytinčias vyno
spalvos saulėlydžio fone, išplėtusi akis spoksojau į ispaniš-
ko renesanso stiliaus namus, Naujojo Orleano plantatorių
rūmus, Naujosios Anglijos kolonijinio stiliaus pastatus,
"Toskanos vilas ir prancūziškas pilis.
į
Atrodė, kad Hjustonas
neturi vieno jam būdingo architektūros stiliaus, tai buvo
atskirų laikotarpių ir įvairių stilių pavyzdžiai, pateikti su
dideliu užmoju.

mane
- Tau patiks, Ela, - patikino mane Heiven, atsisukusi
nuo Hardžio mersedeso sedano priekinės sėdynės.
į—

Vivjenos rengiami pokyliai būna nuostabūs... puikus mais-

tas ir muzika. Kiek Žinau, ją tik vieną kartą ištiko nesėkmė,
tačiau ir tas pokylis buvo labai įspūdingas, o baigėsi gana
šauniai.
- Tai kodėl sakai, kad nesėkmė?
- Na, kaip garbės svečias buvo pakviestas Piteris Džek-
sonas, tad Vivjena nusprendė, jog reikia atiduoti duoklę
„Žiedų valdovui“. Ji išrausė visą užpakalinį kiemą, įrengė
jame uolynus su
kriokliais.
- Ko gero, atrodė neblogai.
- Ne, blogai buvo tai, kad Vivjena
pasamdė būrį vietinių
skautų, šie persirengė hobitais ir vaikščiojo tarp pokylio
svečių. Berniūkščiai pasklido po namus, visur buvo pilna

*
2787kv. m.
* 1115kv.m.

233
 Lisa Klecypas

plaukų nuo jų kostiumų, o mūsų tėtis alergiškas vilnai.

Paskui jis kelias savaites skundėsi. - Heiven patylėjo. - Esu
tikra, kad šįvakar ji nieko panašaus nepadarys.
- Pradėk gerti, kai tik ten nuvyksime, - patarė man Har-
dis.
Trevisų rūmai, europietiško stiliaus mūrinė pilis, stovėjo
trijų akrų žemės sklype. Įvažiavę pro plačius metalinius
vartus pasiekėme aikštelę, pilną prabangių automobilių.
Šalia dunksantis milžiniškas garažas didžiulėmis per ats-
tumą atidaromomis
ir
uždaromomis stiklinėmis durimis,
pro kurias buvo matyti bentlis, mersedesas, lenktyninis
šelbis kobra ir dar mažiausiai septyni automobiliai, primi-
nė gigantišką smulkių prekių automatą. Baltais švarkais
vilkintys patarnautojai su švelnumu tėvų, guldančių į lovą
mylimus vaikus, statė žvilgančias transporto priemones
tvarkingai pažymėtose vietose.
Einant su Heiven ir Hardžiu alėja per šurmuliuojančią
minią man truputį svaigo galva. Ore pleveno gyva muzika:
būrelis energingų muzikantų valtornomis pritarė garsiam
džiazo dainininkui, neseniai pelniusiam apdovanojimą už
antraplanį vaidmenį Spilbergo filme. Dar tik trečią dešimtį
skaičiuojantis dainininkas jausmingai traukė „Steppin' Out
With My Baby““*.

Jaučiausi lyg papuolusi į alternatyvią tikrovę. Galbūt

į kino studijos filmavimo aikštelę. Vieta buvo nuostabi,
tačiau atrodė keista, kad Žmonės tikrai čia gyvena, o tokia
perteklinė prabanga jiems įprasta.
- Ašesu ir anksčiau dalyvavusi pokyliuose... - prabilau,
bet ir vėl nutilau bijodama pasakyti ką nors ne taip.
„Pasimatymas su mylimąja“ (angl.).

234
 Aksominio balso pakerėta

Hardis pažvelgė į mane iš savo aukštybių, jo mėlynos

akys linksmai žibėjo.
- Žinoma.
Ūmai man toptelėjo, kad jis tikrai mane supranta, nes
ši vieta, tokia įprasta Heiven, visai nepanaši į priekabinių

namelių rajoną Hjustono rytinėje dalyje.

Juodu buvo įdomi pora: Hardis aukštas ir atletiškas,
Heiven - nedidukė, smulkaus sudėjimo. Bet, nepaisant
lizinių skirtumų, jie puikiai tiko vienas kitam. Negalėjai
nepastebėti tarp jų tvyrančios seksualinės traukos blyksnių,
audringos reakcijos į vienas kito įžvalgas, nepiktų bandymų
pašiepti, įgelti. Ir švelnumo. Tai ypač aiškiai atsiskleisdavo
tomis akimirkomis, kai Heiven kur nors nukreipus dėmesį
Hardis vogčiomis dirstelėdavo į ją. Atrodydavo, jis trokšta
čiupti Heiven
į glėbį ir nusinešti ten, kur ji priklausytų vien
tik jam. Aš pavydėjau jiems, kad geba būti tokie artimi,
tačiau nesijaučia papuolę į spąstus ir dusinami.
- Pirmiausia užsukime pas tėtį, - pasiūlė Heiven ir nu-
sivedė mus
į rūmus. Ji atrodė žavingai su trumpa bronzos
spalvos organzos suknele, kurios fasonas su žaismingai
suklostytu sijonu tiko tik tokiai liaunai moteriai.
- Kaip manai, ar Džekas jau čia? - paklausiau.
- Ne, jis niekada anksti neatvyksta į pokylį.
- Ar pasakei jam, kad pakvietei mane?
Heiven papurtė galvą.
- Neturėjau galimybės. Beveik visą dieną jis buvo ne-
pasiekiamas.
Džekas paskambino man
iš
ryto, bet aš buvau įjungusi
atsakiklį ir prausiausi po dušu. Jis paliko trumpą žinutę,
kad turi susitikimą Vudlandse, į šiaurę nuo Hjustono, ir

235
 Lisa Klcypas

praleis ten beveik visą dieną. Kai pagaliau aš jam paskambi-

nau, įsijungė balso paštas. Nepalikau žinutės nusprendusi,
kad tai, jog praėjusią dieną neatsakė į mano skambučius,
už

jisnusipelnė šiokios tokios bausmės.

Kiek užtrukome, kol perėjome per viešąsias rūmų cr-
dves. Heiven ir jos sužadėtinį čia visi pažinojo. Padavėjas
priėjo su padėklu atšaldyto šampano. Paėmiau taurę
malonumu gurkštelėjau, mėgaudamasi aukščiausios mar-
su ir
kės gėrimu su burbuliukais, sproginėjančiais ant liežuvio.
Atsistojusi prie Fridos Kahlo paveikslo originalo stebėjau
aplinką, kol Heiven meistriškai atsikratė moteriškės, sie-
kiančios prikalbinti ją
įsirašyti į Hjustono orchidėjų mėgėjų
draugiją.
Svečių buvo įvairiausio amžiaus, moterys nepriekaiš-
tingu makiažu
vyrai
ir bateliais neįtikėtinai aukštais kulniukais,
rūpestingai nusiskutę
ir susišukavę, gražiai apsiren-
ge. Džiaugiausi, kad apsivilkau savo geriausią drabužį,
melsvą, figūrą išryškinančią suknelę gilia smailia iškirpte.
Paprasta klasikinio stiliaus suknelė man labai tiko, ilgumo
iki kelių ir neuždengė kojų. Avėjau sidabraspalves
ji buvo
aukštakulnes basutes ir iš pradžių baiminausi, kad kiek
persistengiau, tačiau pamačiusi, kuo avi kitos viešnios, nu-
siraminau. Paaiškėjo, jog pusiau kasdienis stilius Hjustone
suvokiamas savotiškai - su daugybe brangenybių kitokių
papuošalų, priešingai nei Ostine - ten pakakdavo apsivilkti
ir
suknelę
ir
apsiauti batelius.
Akis buvau pasidažiusi kiek ryškiau nei paprastai:
vokams naudojau dulsvai pilkus šešėlius, o blakstienas
padengiau dviem sluoksniais tušo. Lūpas pasitepiau švel-
niai rausvu blizgiu. Trumpų plaukų galiukus tvarkingai

236
 Aksominio balso pakcrėta

užriečiau viršų ir kaskart pasukusi galvą jausdavau, kaip

į

jie sujuda man palei skruostus. Skaistalų nereikėjo - mano

skruostai buvo užlieti natūralaus raudonio, tiesą sakant,
pana ryškaus.
Jaučiau, kad šįvakar kažkas nutiks - arba labai gero,
arba labai blogo.
- Jis lauke, - pranešė Hardis ir Heiven pamojo man eiti
su jais.
- Džekas? - sutrikusi paklausiau.
- Ne, mano tėtis, - Heiven nusišypsojo ir padarė grima-
są. - Eime, susipažinsi dar su keliais Trevisais.
Perėję namą, pro užpakalines duris mes išėjome
džiulį kiemą. Medžiai čia buvo apraizgyti dienos šviesos
di-
į
lempelėmis, aukštai virš sausakimšos šokių aikštelės kabėjo
tentas. Svečiai sėdėjo ant kėdžių, būriavosi prie maistu nu-
krautų stalų. Išvydusi ant atskiro stalo gimtadienio tortą,
keturių pėdų aukščio šokoladinį meno kūrinį su kaspinais iš
cukraus masės ir burnoje tirpstančiais drugeliais, apmiriau
iš pagarbios baimės.
- Oho, - pasakiau pagyvenusiam vyriškiui, ką tik atsi-
skyrusiam nuo būrio. - Čia tai tikras gimtadienio tortas.
Kaip manote, ar kas nors iššoks iš jo vidaus?
- Tikiuosi, kad neiššoks, - rimtai atsakė jis. - Nes nuo
visų šitų žvakių veikiausiai užsiliepsnotų.
Nusijuokiau.
-Taip, dėl šio glajaus nepavyktų sklandžiai paklusti
komandai „stok, griūk ir riedėk“. Pasisukau - į jį
ir ištiesiau
ranką. -
Aš Ela Varner iš Ostino. Ar jūs Trevisų šeimos
draugas? Na, žinoma, kad draugas. Juk jie nekviestų į po-
kylį priešo, tiesa?
 Lisa Klcypas

Vyriškis šypsodamasis paspaudė man ranką. Jo dan

tys buvo stebėtino baltumo, neįprastai balti tokio amžiaus
žmogui.
- Jie tyčia galėjo pakviesti kurį nors priešą.
Tas pagyvenęs vyriškis atrodė gerai, nors buvo nedaug,
aukštesnis už mane, trumpais plieno spalvos plaukais ir
įdiržusia, pavytusia oda. Žavesys, kurį šis žmogus spin-
duliavo, regis, saugojo jį nuo neigiamo gyvenimo poveikio.
Sutikau jo žvilgsnį ir sustingau: akių spalva priminė man
karčiai saldų juodąjį Venesuelos šokoladą. Ir žvelgdama
šias tokias pažįstamas akis supratau, kas jis
toks.
į
- Sveikinugimtadienio proga, pone Trevisai, -
pasakiau
ir susigėdusi nusišypsojau.
- Dėkoju, panele Varner.
- Prašau vadinti mane Ela. Spėju, jog tai, kad nekviesta
įsibroviau į pokylį, suteikia teisę kreiptis vardu, tiesa?
Čerčilis Trevisas
irtoliau šypsojosi.
-Jūs daug dailesnė už visas, kurios nekviestos pasirodo
mano namuose, Ela. Nesitraukite nuo manęs ir aš pasirū-
pinsiu, kad nebūtumėte išprašyta lauk.
Senas lapinas flirtavo. Nusišypsojau.
- Dėkoju, pone Trevisai.
- Vadinkite mane Čerčiliu.
Priėjo Heiven ir pasistiebusi ant pirštų galų pabučiavo
tėvui į skruostą.
- Sveikinu, tėti. Ką tik pagyriau Vivjeną, kokį puikų
pokylį ji surengė. Matau, tu jau susipažinai su Ela. Deja,

negalėsi jos pasilaikyti. Ji skirta Džekui.

—Džekui nereikia dar vienos moters, - įsiterpė į pokalbį
nepažįstamas balsas. - Duok ją man.

238
 Aksominio balso pakcrėta

Atsigręžiau į už nugaros stovintį vyrą. Ir apstulbau iš-

vydusi Džeko antrininką, tik jaunesnį, ištįsusį, dar neseniai
persiritusį į trečią dešimtį. - Džo Trevisas, - prisistatė tvirtai
»pausdamas man ranką. Jis buvo visa galva aukštesnis už
tėvą. Džo dar nebuvo pasiekęs tokios vyriškos brandos
kaip vyresnis jo brolis Džekas, bet skleidė kerus, mokėjo
sužavėti moteris ir tai žinojo.
- Nepasitikėk juo, Ela, - rūsčiai perspėjo Heiven. - Džo
yra fotografas. Karjerą jis pradėjo paslapčiomis fotogra-
luodamas šeimos narius - pavyzdžiui, mane nutotografa-
vo vien su apatiniais, o paskui vertė išsipirkti nuotraukos
negatyvą.
Tuo metu prie jų priėjo Hardis ir išgirdo sakinio pabaigą.
- Gal dar liko tų negatyvų? - paklausė jis Džo ir Heiven
skaudžiai trenkė jam alkūne
Nepaleisdamas rankos Džo pažvelgė
į šoną.
į mane ilgesingu
žvilgsniu.
- Aš čia vienas. Mylimoji mane paliko, dabar ji dirba
viešbutyje Prancūzijos Alpėse.
- Džo, bjaurybe tu, - tarė jam Heiven, - net nebandyk
lįsti prie brolio merginos.
- Aš nesu Džeko mergina, - greitai išbėriau.
Džo
- Regis,
metė
į
ji
seserį
laisva.
pergalingą žvilgsnį.

Hardis nutraukė bejsiplieskiantį kivirčą ištiesęs Čerčiliui

Trevisui odinę dviejų cigarų dėžutę.
- Sveikinu gimtadienio proga, sere.
- Dėkoju, Hardi, - atvožęs dėželę Čerčilis išsitraukė vie-
ną cigarą, pauostė ir pritariamai sumurmėjo.
- Namuose rasite jų visą dėžę, - pasakė jam Hardis.

239
 Lisa Kleypas

- Cohiba?“ - paklausė Čerčilis ir vėl įkvėpė cigaro aro:

mato tarsi puikiausių kvepalų.
Hardis nepatvirtino, tik žvelgė į jį šėtoniškai žibančiomis
mėlynomis akimis.
- Žinau tik tiek,kad banderolė Hondūro. Už pačią prekų
negaliu garantuoti.
„Aiškiai kontrabandiniai kubietiški cigarai“, - toptelėjo
smagi Mintis.
Čerčilis Trevisas ramiai įsikišo dėžutę su cigarais į vidinę
švarko kišenę.
- Vėliau išmėginsime juos verandoje, Hardi.
- Būtinai, sere.
Metusi žvilgsnį Džo per petį pamačiau kažką stovint prie
atidarytų prancūziško stiliaus durų ir man suspaudė širdį.
Tai buvo Džekas, lieknas ir sportiškas, apsivilkęs juodais
trikotažiniais ir juodomis kelnėmis. Atrodė
marškinėliais
seksualus ir primenantis nusikaltėlį, pasirengusį
lankstus,
įvykdyti žaibišką apiplėšimą. Stovėjo jis atsipalaidavęs,
vieną ranką nerūpestingai įsikišęs į kišenę, o tamsios jo
kūno apybraižos priminė nuotrauką ant žvilgančio žurnalo
viršelio. Jis kalbėjosi su šalia stovinčia moterimi, lūpų linija
išdavė įtampą. Stebint juos man pasidarė silpna. Tokios
gražios moters aš gyvenime nebuvau mačiusi: ji
buvo ilgais

vešliais pasukų spalvos plaukais, tobulų ekrano dievaitės

veido bruožų
ir
neįtikėtinai laiba figūra, kurios linijas dar
labiau išryškino aptempta trumpa juoda suknelė. Atrodė,
kad jie atvyko drauge.
Džo pasekė mano žvilgsnį.
- Štai ir Džekas.

Kubietiški cigarai.

240
 Aksominio balso pakerėta

- Jis atsivedė merginą, - šiaip taip išspaudžiau.

- Ne, čia Ešlė Everson. Ji ištekėjusi. Tačiau kai tik pamato
I)žeką, puola prie jo lyg barakuda.
- Ar tai ji sudaužė jam širdį? - sušnibždėjau.
Džo linktelėjo.
- Aha, - taip pat pašnibždomis atsakė jis. Ešlė - nesuta-
ria su savo vyru Piteriu. Kvepia skyrybomis. Taip
reikia už tai, kaip pasielgė su Džeku.
jiems
ir
- Manai, jis...
- Ne, - patikino Džo. - Džekas jai neatleis. Ešlė tau ne
priešininkė.
Norėjau paprieštarauti, kad aš su niekuo nesivaržau, ta-
čiau tuo metu Džekas pakėlė akis ir pamatė mane. Sulaikiau
kvapą. Vidurnakčio juodumo jo akys išsiplėtė. Žvilgsnis iš
lėto nuslydo nuo veido iki sidabro spalvos basučių ir vėl
pakilo prie veido. Džekas atsitiesė, ištraukė ranką iš kišenės
ir žengė link manęs. Sunerimusi Ešlė Everson sugriebė jam
už rankas irkažką pasakė, jis
sustojo atsakyti.
- Ela, - išgirdau Heiven balsą.
Prie mūsų būrelio priėjo aukštas tamsiaplaukis vyras,
akivaizdžiai dar vienas iš
Trevisų. Vyriausiasis Čerčilio Tre-
viso sūnus Geidžas. Nors atsigimęs į tėvą, nuo kitų dviejų
jo sūnų Geidžas gerokai skyrėsi. Jis nė iš tolo nepriminė
nutrūktgalvio... veido bruožai buvo subtilūs, santūrūs, at-
rodė kone per gražūs. Akys ne kavos rudumo, neįprastos o
šviesiai pilkos spalvos, tarsi sauso ledo gabalėliai, apkraš-
tuoti tamsiais lankeliais. Kai jis nusišypsojo, pasijutau taip,
lyg man būtų atidėtas nuosprendžio vykdymas.
- Geidžas Trevisas, - prisistatė jis ir viena ranka apka-
bino prie jo priėjusią moterį. - O čia mano žmona Libertė.

241
 Lisa Kleypas

buvo žavinga moteris tobulu ovalo formos veidu,

Tai
ramia šypsena ir karamelinių saldainių spalvos oda. Kai ji
pasilenkė
į
priekį paspausti man rankos, tamsūs plaukai it
vanduo sujudėjo ant pečių.
- Malonu susipažinti, Ela, - tarė ji. - Girdėjau, judu su
Džeku susitikinėjate.
Tikrai nenorėjau prisistatyti kaip Džeko mergina.
- Tiesą sakant, mes nesusitikinėjame, - pasakiau jausda-
masi nesmagiai. - Na, jis puikus vaikinas, bet aš nemanau...
matote, mespažįstami tik porą savaičių, tad jokiu būdu
negaliu tvirtinti, kad esame pora, tačiau...
Mes esame pora, - išgirdau sau už nugaros tylų, bet
—

tvirtą Džeko balsą.

Pasisukau
į
jį, širdis pašėlusiai daužėsi.

Stipri ranka apkabino mane per nugarą. Džekas palenkė

galvą ir sveikindamasis pakštelėjo į skruostą. Nieko nepri-
deramo, tiesiog susitiko du draugai. Bet tada jis pasilenkė
į
dar žemiau ir įsekė trumpą aistringą bučinį kaklą. Tai buvo
nepaprastai intymus ir
iškalbingas gestas.
Sutrikusi dėl tokio Džeko elgesio šeimos akivaizdoje
išblyškau, paskui skaisčiai nuraudau, mano veidas kei-
tė spalvas lyg neoninė iškaba užkandinės lange. Sukrėsta
pamačiau, kad Heiven ir
Libertė reikšmingai susižvalgė.
Viena ranka apkabinęs mane, Džekas ištiesė kitą ranką
tėvui.
- Sveikinu gimimo dienos proga, tėti. Atnešiau tau do-
vaną... palikau namo viduje.

į mus, paskui tarė:

- Ar žinai, kokios dovanos aš noriu? Kad surimtėtum,
vestum ir padovanotum man keletą vaikaičių.

242
 Aksominio balso pakcrėta

Tai, kad netaktišką tėvo išpuolį Džekas pasitiko su šal-

takraujiška ramybe, rodė, jog jam tai nenauja.
- Tu jau turi vaikaitį, - priminė jis.
- Prieš mirtį noriu turėti daugiau.
Džekui jo žodžiai sukėlė pašaipą.
- Arjau ruošiesi mirti, tėti?
- Aš tik sakau, kad neinu jaunyn. Ir jeigu norite, kad
dar viena Trevisų karta pajustų mano auklėjimo poveikį,
geriau jau pasistenkite.
—
-
Dėl Dievo, tėti, tarė Džo. - Jeigu Džekas dar labiau
stengsis šioje srityje, jis turės nešiotis pilnas kišenes sal-
dainių...
- Džo,
- tyliai tarė Geidžas ir to užteko, kad jaunėlis
brolis užsičiauptų.
Čerčilis metė į mane atvirai pritariamą žvilgsnį.
- Galbūt tu priversi Džeką apie tai pamąstyti, Ela.
- Aš ne iš tų, kurios skuba tuoktis.
Čerčilis išrietė antakius, lyg niekada nebūtų girdėjęs taip
kalbančios moters.
- Kodėl?
- Visų pirma, dėl darbo.
- Labai blogai, - pareiškė Džekas. - Pirmas reikalavimas
tuokiantis su Trevisu: privalai atsisakyti svajonių.
Nusijuokiau. Džekas pažvelgė į mane, jo
veidas sušvel-
nėjo, jis nubraukė man nuo kaktos žvilgančių šviesių plau-
kų sruogą.
- Nori pašokti, -sušnibždėjo jis, - ar liksi čia ir leisiesi
tardoma? - Nelaukdamas atsakymo jis ėmė tempti mane
link aikštelės.
- Aš jos netardžiau, - paprieštaravo Čerčilis. Mudu -
kalbėjomės.

243
 Lisa Kleypas

Džekas sustojo ir apdovanojo tėvą ironišku žvilgsniu.

-Pokalbis yra tada, kai kalba daugiau nei vienas žmo-
gus, tėti. Jis nusivedė mane tolėliau ir tarė:
- - Atleisk.
Dėl tėvo? One, dėljo neatsiprašinėk. Man
—
jis patiko, -

nedrąsiai pažvelgiau į griežtą jo profilį. Tokio Džeko aš

dar nebuvau mačiusi. Jis visada atrodydavo įžūlokai ne-
rūpestingas, tokia veido išraiška, tarsi jam niekas per daug,
nerūpėtų. To nebeliko. Dabar jis pyko. Siuto dėl kažkokio
jam labai svarbaus dalyko.
Mes priėjome šokių aikštelę. Džekas mane apkabino

patyrusio šokėjo judesiu. Grupė grojo „Song For Yoy““, ir

grojo taip, tarsi visi drauge sapnuotų tą patį bliuzo stiliaus
sapną. Delnu jaučiau tvirtą Džeko petį, jo rankos patikimai
vedžiojo mane po šokių aikštelę. Jis buvo išties puikus šo-
kėjas, judėjo grakščiai, tačiau kartu santūriai. Kaip gaila,
kad negalėjau pasakyti jo motinai, jog tos šokių pamokos
vaikystėje atsipirko su kaupu.
Aš stengiausi atsipalaiduoti ir
judėdama jo diktuojamu
ritmu spoksojau tą vietą, kuri atsiskleidė pro prasegtą jo
į

marškinių apykaklę. Buvo matyti gundomas krūtinplaukių

šešėlis.
- Deinas praleido naktį su tavimi, - kategoriškai pareiš-
kė Džekas.
Man palengvėjo dėl tokio ryžtingo jo ėjimo, dėl noro
viską išsiaiškinti.
- Taip, jis nakvojo pas mane. Tik miegoti teko nedaug.
Matai... oi!
Džekas staigiai sustojo ir aš atsitrenkiau į jį. Pažvelgusi
į veidą supratau, kokią išvadą jis padarė.
„Daina (angl.).
“
tau“

244
 Aksominio balso pakerėta

- Per kūdikį, -
skubiai pasakiau. -
Lukas buvo neramus,
verkė. Aš atsiguliau ant sofos, o Deinas permiegojo kitame
kambaryje. Džekai, tuspaudi ranką, man skauda.
akimirksniu atleido gniaužtą ir pamėgino išlyginti
Jis
kvėpavimą. Vėl leidomės šokti. Tik po minutės Džekas
prisivertė paklausti:
- Arjudu mylėjotės?
- Ne.
Džekas
iš lėto linktelėjo, tačiau veidas išliko rūstus, su-
stingęs, tarsi išdegtas degimo krosnyje.
- Su Deinu baigta, - galų gale ištarė jis lyg dėdamas
tašką.
Mėginau pajuokauti:
- Nelabai supratau, ar tai
reiškia, kad tu nori, jog aš dau-
giau su juo nesusitikčiau, ar ruošiesi jį užmušti.
- Tai reiškia, kad jeigu nutiks pirma, tai tikrai nutiks
antra.
ir
Aš buvau patenkinta. Pajutau turinti galios už save
stipresniam, labiau patyrusiam, nenuspėjamam ir didesnį
testosterono užtaisą už kitus mano pažįstamus turinčiam
vyrui. Jaučiausi lyg prieš bandomąjį važiavimą atsisėdusi
prie lenktyninio automobilio vairo. Išsigandusi ir
žvali tik- -
- Tu daug šneki, Džekai Trevisai. Kodėl tau neparsivežus
manęs namo ir nepatvirtinus savoManžodžių veiksmais?
abu nega-
Jis įdėmiai pažvelgė į mane. regis, mes
lėjome patikėti, kad aš ištariau šiuos žodžius.
Iš Džeko žvilgsnio buvo aišku: savo žodžius jis patvirtins
ir man maža nepasirodys.

245
 16

Muzika perėjo prie lėtos it skystas stiklas „Moondance““

versijos. Džekas priglaudė mane arčiau, jaučiau, kaip jis
kvėpuoja man į smilkinį, kaip susiliečia mūsų kojos. Mudu
šokome, aš leidausi jo vedžiojama, jaučiausi nelabai tvirtai,
tarsi būtume ant laivo denio, o ne ant tvirtos žemės. Ta-
čiau
jis saugiai laikė mane savo glėbyje, padėjo neprarasti
pusiausvyros. Giliai kvėpuodama traukiau į plaučius pi-
kantišką jo kvapą. Mane apgaubė lengva prakaito miglelė,
oda tarsi atgijo.

Muzika nutilo. Pasigirdo plojimai, muzikantai užgrojo

naują energingą kūrinį, tačiau mes jo nepageidavome. Tiesą
sakant, jis paveikė gaivinamai, lyg kas nors būtų šliūkštelė-
jęs į veidą šalto vandens. Sumirksėjusi nuėjau su Džeku per
tirštai susigrūdusią minią. Dažnai tekdavo sustoti šnektelėti
su Džeko pažįstamais. Jis pažinojo visus svečius. Paaiškėjo,
kad Džekas geriau už mane gebėjo slėptis po draugiškumo
kauke. Vedama per spūstį aš jaučiau įsitempusiusjo rau-
menis, jis surasdavo siaurus laisvos vietos tarpus, kuriais
palengva ir
judėjome
į
priekį.
Žvakės ant gimtadienio torto jau buvo uždegtos, muzi-
*
„Mėnesienos šokis“ (angl.).

246
 Aksominio balso pakerėta

kantai ėmė groti „Laimingo gimtadienio“, o įkaušę svečiai

vnergingai pritarė. Gabalėliai torto su prancūzišku šokola-
diniu kremu, uogiene ir plakta grietinėle buvo siunčiami
per rankas. Aš įstengiau nuryti tik kąsnelį, riebus saldėsis
strigo gerklėje. Užgėriau jį keliais gurkšniais šampano, nuo
cukraus ir
alkoholio nuotaika pasitaisė. Noriai ėjau su Dže-
ku, kuris vedė mane už
rankos.
Sustojome atsisveikinti su Čerčiliu ir jo drauge Vivjena,
kampe pastebėjau Džo su jauna moterimi, kuriai, regis, isto-
rija apie Prancūzijon išvykusią mylimąją sukėlė nuoširdžią
užuojautą, tada pamojavau per kambarį Heiven ir Hardžiui.
- Man atrodo, turime jiems pasiteisinti, kodėl taip anksti
išeiname iš
pokylio, - pasiūliau Džekui. - Pasakyk, kad dėl
kūdikio arba...
- Jie žino, kodėl mes išeiname.
Grįždami
į Meino gatvės 1800 namą mudu mažai kalbė-
jomės. Tai, ką jautėme vienas kitam, buvo pernelyg šviežia.
Aš menkai pažinojau Džeką, todėl jaučiausi nejaukiai...
mums dar reikėjo priprasti vienam prie kito.
Bet
vis tiek papasakojau jam apie pokalbį su Deinu, ojis
įdėmiai klausėsi. Paaiškėjo, kad Džekas
jo požiūrį suprato,
tačiau intuityviai jam nepritarė.
- Jis turėjo kovoti dėl tavęs, - pareiškė Džekas. - Turėjo
bent pamėginti išspardyti man sėdynę.
- Ką
tai
būtų pakeitę? - paklausiau. - Galų gale, pasi-
rinkau juk aš.
- Taip, pasirinkai tu. Tačiau jis vis tiek turėjo susirasti
mane ir kaip koks sumautas vikingas pareikalauti grąžinti
jo moterį.
- Aš nesu tavo grobis, - paprieštaravau.
247
 Lisa Klcypas

Džekas nužvelgė mane reikšmingu

į
žvilgsniu.
- Kaip tai pažiūrėsi.
Mano širdisšoktelėjo ir keliskart sutvaksėjo.
Mes pakilome
į
jo apartamentus, kurių aš dar nebuvau
mačiusi. Jie buvo keliais aukštais aukščiau nei mano butu-
kas, pro didžiulius langus vėrėsi vaizdas į Hjustoną, miesto
šviesos žibėjo it deimantai, paskleisti ant aksomo skiautės.
- Kelintą valandą pažadėjai auklei sugrįžti? - paklausė
Džekas, man apžiūrinėjant jo būstą. Jis buvo stilingas ir
kuklus,apstatytas tamsia oda aptrauktais baldais, kabėjo
pora šiuolaikinio meno kūrinių, buvo vienas kitas taiko-
mosios dailės akcentas, interjere vyravo šokoladiniai, kre-
miniai ir mėlyni atspalviai.
- Sakiau, kad grįšiu apie vienuoliktą. - Paliečiau Didžio-
sios depresijos laikotarpio raštuoto stiklo ąsotį. Mano pirštai
akivaizdžiai virpėjo. - Tavo butas labai gražus.
Priėjęs iš užpakalio Džekas uždėjo delnus man ant pečių
ir perbraukė per rankas iki alkūnių, nuo jų šilumos vėsi
mano oda maloniai pašiurpo. Jis abiem rankomis suėmė
mano plaštaką. Tvirčiau suspaudęs ledinius pirštus palenkė

galvą ir palietė lūpomis sprandą. Tas prisilietimas buvo

juslinis pažadas.
Džekas nesiliovė bučiavęs, ieškojo pačios jautriausios
vietelės, o kai ją surado, aš nevalingai atsišliejau į jį.
- Džekai... tu jau nebepyksti, kad Deinas pas mane nak-
vojo?
Jo ranka klaidžiojo mano priekiu čiuopdama iškilumus
ir plokštumas, stabtelėdama kaskart pajutusi atsaką. Iš ma-
lonumo išsiriečiau. Lyg per miglas susivokiau, kad Džekas

kaupia mano kūno siunčiamą informaciją apie jautriausius

taškus.
 Aksominio balso pakerėta

- Tiesą sakant, Ela... kai apie tai pagalvoju, man kyla

noras sulenkti pusiau geležinę dalbą.
- Bet juk nieko nenutiko, - paprieštaravau.
- Tai vienintelė priežastis, kodėl aš jo nesumedžiojau ir
nenuleidau kraujo.
Negalėčiau pasakyti, kiek Džeko žodžiuose buvo vyriš-
ko puikavimosi,
o
kiek tiesos. Nutaisiau tokiomis aplinky-
bėmis tinkamą kiek pašaipų balsą, nors tai buvo nelengva
jaučiant, kaip jo pirštai slysta gilyn į iškirptę:
- Tu juk neketini išlieti pykčio ant manęs?
- Apgailestauju, - Džekas aptiko, kad aš nesegiu lieme-
nėlės, ir jo kvėpavimas padažnėjo. - Šįvakar kaip tik dėl to
tave čia ir atsivežiau, mėlynake. - Jo delnas nepadoriai lėtai
perbraukė apvalią vėsią krūtį. Atsilošiau svirduliuodama
ant aukštų sidabraspalvių basučių kulnų. Krūties spenelis
išsišovė Džekui tarp pirštų, jis ėmė
jį
švelniai glamonėti,
trinti nykščiu, kol jis virto stangriu pumpuru. Džekas at-
-
gręžė mane veidu į save. Tu nuostabi, sukuždėjo. Delnai -
nuslydo mano suknele žemyn. Džeko veidas buvo įsitem-
pęs, akys primerktos, skruostus išmušė rausvos dėmės.
O tada taip tyliai ištarė dar du žodžius, kad aš juos vos
išgirdau: -
Tu mano.
It pakerėta žvelgiau jo tamsias akis. Papurčiau galvą.

į
į

-
- Taip, tarė Džekas ir
įsisiurbė man lūpas.
Įsitvėrusi į jo marškinių priekį aš bejėgiškai atsakiau į
bučinį. Džekas pirštais taršė man plaukus, glamonėjo gal-
vos odą, bet visą dėmesį sutelkė į bučinį, ieškojo patogesnės
padėties, intymesnio skonio, kol pagaliau visas mano kūnas
jau tvoskė karščiu.
Paėmęs už rankos Džekas nusivedė mane miegamąjį.
į
249
 Lisa Klcypas

Paspaudė vieną iš
trijų elektros jungiklių ir nežinia iš kur
kambarį užliejo subtilus švytėjimas. Buvau tokia apspangu-
si, kad į nieką nekreipiau dėmesio, tik pamačiau, kad lova
labai didelė, su gintaro spalvos užtiesalais ir balta patalyne.
Atsikrenkščiau ir pamėginau kalbėti kasdieniškai, tarsi
tai būtų svarbu:
- Tai net prastos jausmingos muzikos?
nebus

Džekas papurtė galvą.

- Paprastai aš tai darau a cappella.
- Turi omenyje - pats vienas?
— Ne, pats vienas to nebedarau jau nuo keturiolikos
metų.
Begarsis mano juokas baigėsi aiktelėjimu, kai Džekas
ištiesė ranką
ir
timptelėjęs atsegė spaustukus, prilaikančius
mano susiaustos suknelės puses. Suknelė prasiskleidė ir aš
likau stovėti nuogomis krūtimis, tik su baltomis šilkinėmis
kelnaitėmis.
-
Kokia
tu
graži, - sukuždėjo Džekas. - Tikras nusikalti-
mas, kad vaikštai apsirengusi. - Jis nusmaukė suknelę man
nuo pečių ir ši nuslydo ant grindų.
Stovėjau priešais jį aukštakulnėmis basutėmis
tik su ir
kelnaitėmis, staiga mane nuo galvos iki kojų pirštų išmušė
raudonis.
Nekantraudama nevikriai timptelėjau Džekui už juodų
marškinėlių ir jis mano padedamas juos nusivilko. Džeko
krūtinė buvo galinga, ištreniruota, dideli raumenys tar-
si varžėsi tarpusavyje su mažesniais. Nedrąsiai paliečiau
šiurkščius, tamsius krūtinės plaukus, perbraukiau per juos
pirštais. Glostyti Džeką buvo beprotiškai malonu. Jis pri-
sitraukė mane arčiau ir apkabino, aš taip pat apglėbiau jį

250
 Aksominio balso pakerėta

rankomis. Krūtinplaukiai kuteno man spenelius, ilgi saldūs

bučiniai panardino į pojūčių bangas.
Pajutęs, kad aš jau beveik ištirpau, o mano klubai nekan-
traudami veržiasi prie išsipūtusio jo vyriškumo, Džekas
dusliai nusijuokė ir mane atstūmė.
- Dar ne.
— Man
tavęs reikia, - pasakiau įraudusi ir virpanti. To aš
dar nebuvau sakiusi nė vienam vyrui. Prisiminiau Džeko
žodžius, ištartus požeminėje automobilių aikštelėje: „Jeigu
tu prasidėsi su manimi, mudu nueisime ten, kur papul-
ti judu su Deinu niekada neketinote.“ Tai buvo tiesa. Tai

buvo absoliuti tiesa. Aš troškau suartėti su Džeku ne vien

kūniška prasme. Rizika buvo nepaprastai didelė ir aš vel-
niškai bijojau.
Pajutęs paniką Džekas prisitraukė mane arčiau ir prisi-
spaudė prie krūtinės. Laikė glėbyje netardamas nė žodžio,
neapsakomai kantriai.
- Žinai, - pagaliau išlemenau,
saugi.
aš nesijaučiu
- visiškai

- Turbūt todėl, kad saugi nesi, - Džekas užkišo pirštus

man už kelnaičių ir nusmaukė žemyn. Bet po poros mi- -
nučių, mieloji, tau tai neberūpės.
Apsvaigusi leidau jam visai numauti kelnaites jo pa- ir
raginta atsisėdau ant lovos krašto. Ištiesiau ranką prie ba-
sutės.
- ir
- sumurmėjo Džekas atsitūpė priešais mane.
Ne,
Tada pražergė man kojas, jo veidas buvo įsitempęs.
Pamėginau suspausti šlaunis.
- Išjunk šviesą, - paprašiau susidrovėjusi.
Tačiau Džekas neleido man nė pajudėti, tik pasilenkė
į
251
 Lisa Kleypas

priekį, prispaudė burną prie tos vietos ir įsisiurbė godžiu

bučiniu. Po kelių sekundžių aš jau dejavau, o malonumo
bangos ritosi mano kūnu sulig kiekvienu šilkinio jo liežu-
vio brūkštelėjimu. Tai truko tol, kol geismas tapo nebepa-
keliamas, aš sugriebiau jam už galvos ir prisispaudžiau.
Džekas suėmė man už riešų, prispaudė rankas prie šonų
ir nepaleido.
Surakinta jo gniaužtų, pražergtomis kojomis aš tyliai
šūkčiojau sunkiai alsuodama, jis
laižė, čiulpė ir švelniai
mėgavosi intymiausia vieta, kol mano vidiniai raumenys
ėmė nevalingai susitraukinėti.

Džekas atsitraukė palikdamas mane nežinančią, ko

griebtis. Jaučiausi bejėgė, apimta nevilties, širdis beprotiškai
daužėsi krūtinėje. Kai jis atsistojo man tarp kojų, ištiesiau
rankas norėdama atsegti jam kelnes. Pirštai manęs neklau-
sė, atrodė, kad esu apsimovusi kumštines pirštines.
Džekas buvo smarkiai susijaudinęs, jo įnagis įsitempęs
ir patamsėjęs. Su nuostaba paliečiau jį, suėmiau per vidurį
ir papūčiau
išgirdau
į
jo
kraujo pritvinkusią galvutę. Džekas sustingo,
tylią aimaną. Jis ištvėrė mano atsargų prisilieti-
mą, iškentė, kai paėmiau kiek galėdama giliau
Tačiau po kelių sekundžių jis
į
šiltą burną.
atstūmė mane murmėdamas:
- Ne... aš negaliu... esu jau arti. Palauk, Ela...
Išsinėręs iš paskutinių drabužių jis atsigulė ant lovos
ir nusitempė mane į patį jos vidurį. Užtruko, kol nuavė
man basutes atsegęs dirželius, nors būtų buvę daug grei-
čiau tiesiog nusmaukti jas nuo kojų. Staiga jis užgriuvo ant
manęs, pripuolė burna prie krūtinės, o vieną koją ryžtingai
įspraudė tarp šlaunų. Apkabinau jį ir priglaudžiau delnus
prie karštos nugaros. Ūmai jis susirado burna mano lūpas

252
 Aksominio balso pakerėta

ir aš pasidaviau prispausta prie čiužinio, aimanuojanti ir

negalinti pasipriešinti. Tada jis suspaudė mane glėbyje ir
kartu su manimi pasivertė ant šono.
Susipynę mūsų kūnai ėmė lėtai raičiotis po lovą. Tai
buvo geidulingos grumtynės, aš stengiausi įvilioti jį į save,
o Džekas priešinosi. Jis vis atidėliojo tą akimirką, jaudi-
no ir kamavo geismo pritvinkusį mano kūną, kol kimiu
šnabždesiu aš pradėjau maldauti jo nebedelsti. Buvau jau
pasirengusi ir nebegalėjau ilgiau laukti...
Džekas parvertė mane ant nugaros ir
plačiai praskleidė
kojas. Paklusau viltingai dūsaudama ir
kilstelėjau klubus.
Jis paniro į mane ir atrodė, kad visas pasaulis sustojo. Sulei-
dau nagus jam Stumdamasis gilyn į mano ankštą
į
nugarą.
gelmę Džekas pašnibždomis žadėjo būti atsargus ragino ir
mane atsipalaiduoti... jis paniro dar truputį sustojo, 0 aš ir
jaučiau vis labiau jam atsiverianti.
Džeko veidas buvo prie pat manojo, o tamsios ryškios
akys liepsnojo pragaro liepsna. Jis nubraukė man nuo kak-
tos plaukus.
- Tau teks prie manęs priprasti, - sukuždėjo.
Linktelėjau tarsi ištikta transo.
Jis prigludo man prie lūpų. Lėtai sujudėjo drėgname
ankštame mano kūne, atsargiai, kaip sugeba tik dideli žmo-
nės. Jis jautriai reagavo
į
kiekvieną mano atodūsį, į kiekvie-
ną širdies tvinksnį, ieškojo tobulos mudviejų kūnų dermės,
o kai surado, aš
bejėgiškai riktelėjau.
Džekas kone sumurkė iš pasitenkinimo.
-
Ar
šitaip tau patinka, Ela?
- Taip,
taip... - laikiausi įsikabinusi jam už nugaros kė- ir
liau klubus į viršų. Jo daiktas, kietas ir sunkus, metodiškai

253
 Lisa Kleypas

smigo mane, aš ėmiau maištauti, troškau greitesnio, ryž-

į

tingesnio ritmo. Pro šiurkštų Džeko kvėpavimą prasismelkė

tylus juokas. Jis prispaudė mane ir privertė prisitaikyti prie
jo ritmo, o po kiek laiko, greičiausiai po visos amžinybės,
pajutau malonų atsipalaidavimą. Atlošiau galvą, kai jis pa-
kišo ranką man po sprandu
ir
apibėrė kaklą bučiniais.
Džekas judėjo nenuilstamu ritmu,
buvo lengva, trintis
saldi ir geidulinga. Aš pasiekiau staiga
aukščiausią viršūnę,
pasaulis subyrėjo, mane supurtė pasitenkinimo spazmai,
suspaudžiau keliais jam klubus. Džekas išsilaikė, kol mano
kūnas nurimo, tada dar porą kartų nėrė į mane ir išsiliejo.
Kai viskas baigėsi, aš gulėjau Džeko glėbyje tyli, virpanti
ir jaučiau tarp šlaunų jo karštą drėgmę. Įsikniaubiau jam
įkrūtinę mėgaudamasi švelniomis garbanėlėmis. Mano
kūnas buvo apsunkęs nuo pasitenkinimo ir minkštas it
visiškai prinokęs vaisius.
- Pailsėk, - užklojęs mane iki smakro sukuždėjo Džekas.
- Negaliu, - sumurmėjau. - Reikia paleisti auklę...
Jis pabučiavo man į plaukus. Kai prabilo, balsas buvo
aksominis:
- Tik porą minučių. Aš prie tavęs pabudėsiu.
Prisiglaudžiau prie jo ir dėkinga užsnūdau.
Po kurio laiko sumirksėjau ir pasimuisčiau apimta keis-
to jausmo, kad kažkas pasikeitė. Aš pasikeičiau. Jaučiausi
neužtikrinta, silpnesnė, tačiau tai buvo keistai malonus
jausmas.
Džekas gulėjo pasirėmęs ant alkūnės ir stebėtinai rimtai
žvelgė į mane. Jis ištiesė ranką ir perbraukė pirštu man per
besišypsančias lūpas.
- Taip gera man dar niekada nebuvo, Ela. Nė iš tolo.

254
 Aksominio balso pakerėta

Jis paglostė mano antakių lankus ir

aš užsimerkiau. Pa-
maniau, kad geras seksas nuo stulbinamo sekso skiriasi
tuo, jog pastaruoju atveju gauni daug nuoširdaus dėme-
sio, 0 jo man kaip tik ir trūko iš Deino. Džekas gilinosi
mane, į mano poreikius. Netgi dabar jis lietė mane taip,
į
tarsi prisilietimai būtų savarankiška mudviejų kūnų kalba.
Glamonėjantys jo pirštai nukeliavo man prie kaklo.
- Tavo oda nepaprastai švelni, - tyliai tarė jis. - Ir plaukai
it šilkas. Man patinka tave liesti... patinka, kaip tu judi. - Jo

nykštys lėtai nuslydo pasmakre. - Aš noriu, kad tu manimi

pasitikėtum, Ela. Trokštu turėti tave visą. Kada nors taip
ir bus.
Pasukau
galvą ir pabučiavau Džekui į delną. Aš supra-
tau, ką jis supratau, ko jis nori, tačiau neži-
turėjo omenyje,
nojau, kaip jam paaiškinti, kad tai neįmanoma. Aš niekada
negalėsiu mylėdamasi visiškai užsimiršti... niekas niekada
nesugebės išjungti manyje slypinčio budrumo centro.
- Aš ką tik mylėjausi prie šviesos, - pasakiau. Dėl Die- -
vo meilės, argi to negana?
Džekas nusijuokė ir mane pabučiavo.
Nors jaučiausi pasisotinusi, jo lūpų prisilietimo pakako,
kad vėl užkaisčiau. Uždėjusi delnus ant pečių stebėjau, kaip
juda kieti jo raumenys.
-
Šįvakar pokylyje mačiau tave su Ešle,
labai graži.
pasakiau. - - Ji

Džekas nelinksmai šyptelėjo.

- Kuo geriau ją pažįsti, tuo mažiau grožiesi.
- Apie ką judu kalbėjotės?
- Ji visiems skundžiasi, kad nesutaria su Pitu.
- Su sutuoktiniu? Ar
ir jis ten buvo?

255
 Lisa Kleypas

- Taip. Atrodo, jie iš visų jėgų stengėsi nesusitikti.

- Kažin ji jam ištikima, - susimąsčiau.
ar

- Abejoju, ji ne tokio būdo, - ramiai tarė Džekas.

- Kaip apmaudu. Tačiau taitik patvirtina mano nuomo-
nę apie santuoką: negali pažadėti kitam žmogui, kad mylėsi
jįamžinai. Viskas keičiasi.
- Ne viskas, - Džekas išsitiesė ant pagalvių, aš įsitaisiau
šalia jo ir pasidėjau galvą peties.
ant

-Kaip manai, ar ji tave mylėjo? - paklausiau. - Turiu

omenyje - ar tikrai mylėjo?
Jis nervingai atsiduso.
- Aš nežinau,
ar
ji kada nors man jautė tikrą meilę, -
Džekas patylėjo. - Ojeigu taip buvo, tai aš viską sugadinau.
- Tu sugadinai? - jaučiau, kad žengiu į teritoriją, kurią
tyrinėti reikia itin atsargiai, nes skausmas, o gal apgailes-
tavimai vis dar yra jos kraštovaizdžio dalis. Kaip tai pa- -
darei?
- Palikdama mane dėl Pito Ešlė man pasakė... - Džekas
nutilo ir trūksmingai atsiduso.
Aš užsiropščiau ant jo ir atsiguliau ant tvirtos plaukuo-
tos krūtinės.
- Pasitikėjimas turi būti abipusis, Džekai, - ištiesiau ran-
ką ir perbraukiau pirštais per išsitaršiusius jo plaukus. - Tu
gali man papasakoti.
Džekas nusisuko, jo griežtas tobulas profilis priminė
veidą ant ką
tik nukaltos monetos.
- Ji pasakė, kad aš per daug noriu. Kad esu reiklus. Ir
kad man reikia emocinės paramos.
-
O. Aš supratau, kad tokiam išdidžiam žmogui kaip
—

Džekas moteris nieko blogesnio pasakyti negalėjo. - Tik-

256
 Aksominio balso pakerėta

rai? - dalykiškai paklausiau. - O gal kaltę dėl savo neiš-

tikimybės ji mėgino suversti tau? Man niekada nepatiko
„ynybinė taktika: „Pažiūrėk, ką tu man padarei!“
Džeko kūnas atsipalaidavo.
- Ešlė niekada už nieką nenorėjo prisiimti atsakomybės.
Tačiau kalbant atvirai, aš tikrai nebuvau dovanėlė. Aš nieko
nedarau paviršutiniškai, o jeigu myliu, tai iš visos širdies. —

Jis patylėjo. — Be to, esu savininkiškas.

Atrodo, jis
buvo įsitikinęs, kad man tai naujiena. Prikan-

dau apatinę lūpą iš vidaus, tramdydama juoką.

- Tu rimtai? - paklausiau. - Visa laimė, Džekai, kad aš
neleidžiu peržengti ribos.
- Pastebėjau.
žiūrėjome vienas į kitą ir staiga nusišypsojome.
Mudu

-
Taigi, -
pasakiau, -
po to, kai Ešlė tave išdavė, tu per
kelerius metus permiegojai su visomis tavo kelyje pasitai-
kiusiomis moterimis, kad jai parodytum, prarado. ką
-
Ne, Ešle
su tai
nesusiję. Taip jau atsitiko, kad man pa-
tinka seksas, - jo ranka slystelėjo žemyn, man prie užpa-
kalio.
Negali būti, - dusdama iš juoko nusiritau nuo jo ir
—

iššokau iš lovos. - Man reikia nusiprausti po dušu.

noriai nusekė iš paskos.
Džekas

Stabtelėjau įjungusi šviesą vonios kambaryje, tvarkin-

goje šiuolaikiškai įrengtoje ir gerai apšviestoje patalpoje
su akmens masės kriauklėmis. Tačiau žadą man atėmė du-
šas - kambarys iš stiklo, skalūno
ir
granito su įmontuotais
diskeliais, rutulio formos rankenėlėmis termostatais. ir
- Kam tau vonioje reikia automobilių plovyklos?
Džekas atsekė paskui mane, atidarė stiklines duris ir

257
 Lisa Kleypas

žengė vidun. Kai jis pasukiojo rankenėles skaitmeninia- ir

me ekrane nustatė temperatūrą, iš visų pusių ėmė trykšti
vandens čiurkšlės, pasklido baltas garas. Trys dušo srovės
paplūdo nuo lubų.
- Ar tu
ateisi? - išgirdau Džeko balsą per vandens
šniokštimą.
Priėjau prie tarpdurio ir dirstelėjau vidun. Džekas, liesas
ir įdegęs, atrodė nuostabiai, jo oda žvilgėjo nuo vandens.
Pilvas buvo lygus it
būgnas, raumeninga nugara glotni.
- sakyti, - pareiškiau, - bet tau reikia
Man nemalonu
pradėti mankštintis. Tavo amžiaus vyrui negalima apsi-
leisti.
Džekas nusišypsojo ir pamojo ranka kviesdamas arčiau.
Žengiau į besivaržančių srovių sūkurį ir pasijutau iš visų

pusių talžoma vandens srovių.

-
Skęstu, springdama ištariau ir Džekas ištraukė mane
-
iš po srovės, krintančios iš
palubių. - Įdomu, kiek vandens
mes išeikvosime.
-
Žinai, Ela, tu ne pirma moteris, kuri maudosi šiame
duše su manimi...
- Esu sukrėsta, - įsikniaubiau į Džeką ir jis ėmė muiluoti
man nugarą.
- ... tačiau tikrai pirma, susirūpinusi vandens eikvojimu.
- Tai ar pasakysi, kiek?
- Maždaug dešimt galonų* per minutę.
- O Dieve! Paskubėkime! Negalime ilgai čia užsibūti.
Sutrikdysime ekologinę sistemą.
- Čia Hjustonas, Ela. Ekologinė sistema nieko nepajus.
Nekreipdamas dėmesio į purkštavimus Džekas mane

* I
galonas = 3781.

258
 Aksominio balso pakerėta

nuprausė ir išmuilavo plaukus. Buvo taip gera, kad aš galų

pale užsičiaupiau ir kvėpuodama garų prisotintu oru leidau
jo stiprioms slidžioms rankoms judėti mano kūnu. Paskui
aš nuprausiau Džeką, svajingai braukydama pirštais jo
muiluotus krūtinplaukius, tyrinėdama raumeningo kūno
tekstūrą. Viskas atrodė taip netikroviška: blausi šviesa, oda
tekantis vanduo ir atviras geidulingumas, nepaliekantis
vietos drovumui. Džekas atakavo mano lūpas drėgnais
aistringais bučiniais, jo ranka nuslydo man tarp šlaunų, ilgi
pirštai ėmė žaismingai judėti. Žiopčiodama priglaudžiau
skruostą jam prie peties.
- Kai pirmą sykį tave pamačiau, - sumurmėjo Džekas
prisikišęs prie šlapių mano plaukų, - tu man pasirodei tokia
miela, kad aš vos nepraskydau.
- Miela?
- Mielai seksuali.
- O tu man pasirodei kvailai seksualus. Tu... - nutilau,
vaizdas išsiliejo akyse, kai jo pirštai įslydo į mane.- Tokie
man niekada nepatiko.
Pajutau, kad jis šypsosi man prie galvos.
- Nejaugi? Dabar, regis, patinku, Džekas kilstelėjo -
mano sulenktą koją ir pastatė ant kipariso medžio dušo
kėdutės. Laikiausi įsitvėrusi
į
jį, visai nusilpusi iš geismo.
Džekas prisiglaudė prie manęs, geismo srovės tekėjo tarp
mūsų iš vieno į kitą. Atsargiai, bet atkakliai jis praskleidė
mane, nusitaikė ir įslydo vidun. Tada suėmė delnais man
už sėdynės ir
suspaudė. Akimirką mudu taip ir stovėjome,
mano kūnas buvo nuščiuvęs, užpildytas ir užvaldytas.
Žvelgiau į patamsėjusį šlapią Džeko veidą. Mudu ne-
skubėjome greitai pasitenkinti, iš lėto tyrinėjome vienas

259
 Lisa Kleypas

kitą. Jis judėjo lėtai, ritmingai, o mano vidiniai raumenys

pulsavo. Jaučiausi taip, tarsi būčiau vienintelis stabilus taš-
kas visatoje.
Kiekvieną kartą, kai Džekas nerdavo gilyn, aš suvirpė-
davau laikydamasi jam už pečių, o jis priglausdavo mane
arčiau. Malonumas kaupėsi manyje, atrodė, kad jis lydo
kaulus. Jaučiau, kaip Džekas laižo karštą drėgmę nuo kak-
lo, nuo ausies. Pasimuisčiau, slystelėjau jo glėbyje, mano
galūnės buvo slidžios ir nerandančios vietos.
Staiga Džekas liovėsi judėjęs ir atsitraukė, palikdamas
mane drebančią
ir
sutrikusią.
— Ne, - sušvokščiau sunkiai alsuodama ir glausdamasi
prie jo. - Palauk, aš ne... Džekai.
Jis išjungė vandenį.
- Aš dar nebaigiau, - liūdnai pasiskundžiau, kai jis su-
grįžo.
Džekui pakako įžūlumo nusišypsoti. Paėmęs už pečių
jis išvedė mane iš
dušo.
- taip pat.
Aš

- Tai kodėl lioveisi? - Mintyse aš atleidau sau už verkš-

lenimą. Bet kuri moteris verkšlentų tokiomis aplinkybėmis.
Jis paėmė minkštą baltą rankšluostį ir ėmė rūpestingai
mane šluostyti.
— Todėl, kad tau pavojinga stovima poza. Kojų raumenys
nelaiko.
- Bet aš stovėjau!
- Vos laikeisi, - Džekas nusausino man plaukus
ir
pa-
sisiekė kitą rankšluostį sau. - Pripažink, Ela... tau geriausia
mylėtis gulomis.
Sviedęs rankšluostį į šalį jis nusitempė mane atgal į

260
 Aksominio balso pakerėta

miegamąjį ir it plunksnelę numetė ant lovos. Suspiegiau

šoktelėjusi ant čiužinio.
- Ką tu darai?!
- Turime paskubėti. Dabar jau be dvidešimt vienuolika.
Susiraukiau ir nusibraukiau nuo veido drėgnus susitar-
šiusius plaukus.
-Atidėkime, kol turėsime daugiau laiko.
Ūmai pajutau atsidūrusi po vyru, sveriančiu beveik du
šimtus svarų, negana to,
jis buvo susijaudinęs ir energingas.
- Aš toks negaliu leistis į apačią, - tarė Džekas.
-
- Labai blogai, pasakiau jam rūsčiai. - Turėsi palaukti
arba padaryti tai a cappella.
- Ela, - meiliai tarė jis, - užbaikime tai, ką pradėjome
duše.
- Reikėjo ten ir užbaigti.
- Nenorėjau, kad tu pargriūtum ir prasiskeltum galvą.
Skubiosios pagalbos skyriuje malonumo nepatirtum.
Sukikenau, o Džekas prigludo skruostu man prie švel-
nios krūtinės.
Tada lėtai jį
Kilstelėjęs galvą papūtė
į
išsišovusį spenelį.
apžiojo ir liežuviu ėmė sukti ratus. Apsivijau
rankomis jam kaklą ir pabučiavau vešlius drėgnus plau-
kus. Džekas atitraukė burną, suėmė spenelį tarp pirštų ir
lūpomis nukeliavo prie kitos krūties, o aš kilstelėjau klubus.
Įkaitau per keletą sekundžių. Džekas mėgavosi manimi
tarsi būčiau gardžiai nukrautas stalas: kandžiojo laižė ir
bučiavo, kilnojo ir vartė mane stengdamasis, kad neliktų
neišglamonėtas nė menkiausias kūno lopinėlis. Gulėjau
ant pilvo įsikabinusi į gintaro spalvos lovos užtiesalą, kai
jis suėmė man už klubų kilstelėjo. ir

- Ar taip gerai? - išgirdau jį šnabždant.

261
 Lisa Klecypas

- -
Taip, - sušvokščiau aš. O Dieve, taip...
Džekas palinko prie manęs iš užpakalio ir praskėtė mano
sustingusias kojas. Sudejavau, kai jis ryžtingai įsiskverbė
ir paniro į slidžią drėgmę. Jo delnas nuslydo po manimi ir
susirado kaip tik tą vietelę, kuriai reikėjo glamonių.
Maloniai įkalinta tarp jo kūno ir rankos aš kviečiamai
kilstelėjau ir jis įslydo į mane iki pat galo. Palenkęs galvą
išbučiavo nugarą. Palaukęs, kol aš vėl kilstelėsiu užpakalį,
vėl sujudėjo. Supratau, kad Džekas leidžia man nustatyti
ritmą, kiekvienas jo judesys buvo atsakas į manąjį. Išsirie-
čiau, ėmiau judėti dūsaudama ir jaučiau jo gilius postūmius,
o jis tuo metu dar ir pirštais mane jaudino ir glamonėjo.
Pojūčiai susiliejo, aš jau nebeatskyriau, kad jie kyla iš skir-
Suspaudžiau jo raumeningus riešus - viena

-
tingų šaltinių.
Džeko ranka buvo man prie galvos, kita tarp šlaunų ir
nuskriejau su palaimos bangomis. Pasitenkinimas buvo
galingas ir triuškinantis, kaskart, kai atrodydavo, jog jau
mirštu, jis dar su didesne jėga sviesdavo mane
į
aukštybes.
Pajutau, kad Džekas sudrebėjo ir išsiliejo manyje stipriais
pliūpsniais.
Pagaliau atgavęs kvapą Džekas tyliai nusikeikė. Įsi-
kniaubiau
įlovos užtiesalą slopindama juoką - aš jį supra-
tau. Atrodė, kad tai, kas buvo taip įprasta, atsiskleidė kitoje
šviesoje, kuri nušvietė mus abu.

Nevikriai apsirengę mudu nusileidome į mano butą ir

Džekas dosniai sumokėjo auklei, kuri apsimetė nepastebin-
ti, kokie mes susitaršę. Pažvelgusi į kietai miegantį Luką
pasakiau Džekui, kad jis gali pas mane pasilikti, bet kūdikis
veikiausiai neleis išsimiegoti.

262
 Aksominio balso pakcrėta

- Nieko tokio, - patikino Džekas ir nusispyrė batus. - Vis

tiek neplanavau šiąnakt ilgai miegoti. - Nusimovęs džinsus
ir nusivilkęs marškinėlius jis įsiropštė į lovą ir atsigulęs
stebėjo, kaip aš velkuosi pižamą. -
Tau jos nereikia, tarė. —

Nusišypsojau pažvelgusi
į žalvarinį
į
jį: Džekas gulėjo atsirėmęs
lovos galvūgalį, patogiai susinėręs rankas po
galva. Buvo raumeningas ir įdegęs, nederamai vyriškas
puošnios nėriniuotos patalynės fone.
- Aš nemėgstu miegoti nuoga, - pasakiau.
- Kodėl? Tau patiktų.
- Noriu būti pasirengusi.
- Kam?
- Jeigu įvyktų kas nors netikėta... gaisras ar panašiai...
- Dėl Dievo, Ela, - Džekas nusijuokė. - Pažiūrėk tai kitu
kampu... miegodama nuoga tausosi aplinką.
į
- Ei, užsičiaupk.
- Ateik, Ela. Miegokime ekologiškai.
Nekreipdama į jį dėmesio atsiguliau šalia jo vilkėdama
marškinėliais ir mūvėdama šortukus su pingvinais. Išjun-
giau lempą ant naktinio staliuko.
Stojo tyla, paskui išgirdau ištvirkėlišką murmėjimą:
-Man patinka tie tavo pingvinai.
Atsukau Džekui nugarą ir patogiai įsitaisiau šalia jo.
- Spėju, kad kitos tavo merginos lovoje šortukų nemū-
vi? -
pasakiau.
— Ne, -
Džekas uždėjo ranką man ant
šlaunies. Daž- -
niausiai būna nuogos arba vilki peršviečiamus naktinukus.
- Tai visai beprasmiška, - pareiškiau ir nusižiovavau
atsipalaidavusi nuo jo kūno šilumos. - Bet jeigu tu norėsi,
kada nors ir aš tokius apsivilksiu.

263
 Lisa Kleypas

- Nežinau,
man sėdynę.
-- svajingai ištarė Džekas, delnu glostydamas
Pajutau silpnybę šiems pingvinams.
„O Dieve, -
pagalvojau, - tokį saldžialiežuvį galima ir
pamilti.“ Tačiau garsiai nieko nepasakiau, nes kalbėdamasi
su vyrais dar niekada neištariau žodžio „meilė“.
 17

Atsibudau viena, sunerimusi atsisėdau lovoje ir pasi-

tryniau akis. Nerimo šaltinis buvo ryškus saulės spindulių
pluoštas, krintantis pro naktinių užuolaidų tarpą. Kūdikio
nebuvo girdėti.
Lukas niekada taip
ilgai neišmiegodavo.
Susijaudinusi šokau iš lovos, puoliau į svetainę ir sustin-
gau kaip animacinio filmuko veikėja ant bedugnės krašto.
Ant stalo stovėjo iki pusės nugertas puodelis kavos. Dže-

kas, apsirengęs džinsais ir marškinėliais, sėdėjo ant sofos

Žinių laidą.
- Judu atsikėlę, - sumurmėjau sutrikusi.
- Nusprendžiau leisti tau pamiegoti, - Džekas perliejo
mane žvilgsniu. - Praėjusią naktį gerokai tave išsekinau.
Pasilenkusi pabučiavau Luką ir sulaukiau jo bedantės
šypsenos.
Lukas naktį buvo vieną kartą atsibudęs ir Džekas atsi-
kėlė kartu su manimi. Kol pakeičiau kūdikiui sauskelnes,
jis pašildė buteliuką pieno mišinio ir sėdėjo šalia, kol pa-
maitinau Luką.
Tada mudu grįžome į lovą, Džekas mane apkabino ir
265
 Lisa Klcypas

subtiliai glamonėjo lūpomis ir

liežuviu. Jis kilnojo mane
sukiojo, mudu mylėjomės tokiomis pozomis, kad nebūčiau
ir
nė pagalvojusi, jog taip įmanoma. Paaiškėjo, jog, Džekas yra
pajėgus ir be galo išradingas meilužis, tik man atkakliai
reikalaujant mudu galų
gale apsiraminome. Išsekusi pa- ir
sitenkinusi aš nepabusdama išmiegojau likusią nakties dalį.
- Niekada nemiegu taip
ilgai, - nuoširdžiai prisipažinau
Džekui. - Nieko geresnio tu negalėjai padaryti dėl manęs. -
Nuėjau į virtuvę įsipilti kavos. - Man chroniškai trūksta
miego. Žodžių neturiu apsakyti, kokia puiki buvo
ši naktis.
- Dėl miego sekso?
ar
dėl
Nusišypsojau.
- Aišku, dėl sekso... bet miegas taip pat svarbu.
- Gal vertėtų paprašyti tavo mamos, kad padėtų pri-
žiūrėti Luką.
Įsipyliau į kavą grietinėlės.
- Gal ir įmanoma mamą prišnekinti, ypač pasitaikytų jei
diena, kai ji
nėra numačiusi nieko kito. Tačiau turėčiau pa-
rodyti jai didžiulį dėkingumą, o tai labai vargina. Žodžiu,
likčiau jai amžinai skolinga. Be to... aš negalėčiau patikėti
jai Luko.
Džekas įdėmiai žvelgė į mane, kol sugrįžau prie sofos.
- Manai, ji nuskriaustų kūdikį?
- One, ji jo nė pirštu nepaliestų. Mama nėra sudavusi nei
man, nei Tarai. Tačiau mūsų mama tikra dramų karalienė,
dažnai šaukia ir barasi... Todėl aš iki šiol negaliu pakęsti,
kai žmonės kalba pakeltu balsu. Nenoriu, kad ji taip elg-
tųsi prie Luko. Atvirai kalbant, jeigu aš vengiu pasilikti
dviese su mama, neįsivaizduoju, kodėl turėčiau palikti su
ja Luką. -
Pasidėjau puodelį ant stalo ir paėmiau kūdikį. -

266
 Aksominio balso pakerėta

Mano mažas berniukas, - sukuždėjau glausdama prie krū-

tinės jo šiltą spurdantį kūnelį. Pakėliau akis į Džeką. - Ar
dažnai tu
keli balsą?
- Tik per futbolo rungtynes. Ne, tai
netiesa... kartais ap-
rėkiu rangovus.
-
Jis pasilenkė ir pabučiavo man
Švelniai paglostė plaukus.
-
smilkinį.
Ar šiandien turi kokių planų?
į
- Ne.
- Nori
praleisti dieną su manimi?
Iškart linktelėjau.
-
Norėčiau tave su Luku nusivežti prie Konrou ežero, —

tarė Džekas. -
Turiu ten katerį. Paskambinsiu į prieplauką,
kad paruoštų mums pietus išsineštinai.
- Ar nepavojinga plaukioti kateriu su Luku? - nepatik-
liai paklausiau.
- Ne, kajutėje jam bus saugu. O prieš nešdamiesi ant
denio užvilksime jam gelbėjimo liemenę.
- Ar turi tinkamo dydžio?
- Nusipirksime prieplaukoje.
Konrou ežeras už keturiasdešimt mylių į šiaurę nuo
didmiesčio neoficialiai buvo vadinamas Hjustono poilsio
ir pasilinksminimų vieta. Ežeras buvo maždaug dvidešimt
vienos mylios ilgio, iš viršaus žiūrint priminė skorpioną,
trečdalis jo pakrantės ribojosi su Semo Hjustono nacionali-
niu mišku. Likusią teritoriją užėmė itin prabangūs rūmai ir
du tuzinai golfo laukų. Tiesą sakant, aš nebuvau buvusi prie
Konrou ežero, tačiau girdėjau apie nuostabius akvarelinius
saulėlydžius, prabangias poilsiavietes ir restoranus, be to,
ežeras garsėjo ešeriais.
-
Aš nieko nenutuokiu nei apie katerius, nei apie žve-
-
jybą, pasakiau Džekui, kai jau važiavome automobiliu. —

267
 Lisa Kleypas

Padėsiu, kiek galėsiu, tačiau noriu, kad žinotum, jog ši iš-

Džekas nusišypsojo ir įdėjo savo mobilųjį telefoną į vie-

ną iš puodelio laikiklių tarp priekinių jo SUV sėdynių. Su
aviatoriaus stiliaus akiniais nuo saulės, pusilgiais šortais ir
švariais baltais sportiniais marškinėliais jis spinduliavo jau-
dinantį gyvybingumą. - Pietus mums paruoš prieplaukos
patarnautojai. Tau reikės tik smagiai leisti laiką.

-
- Man tai nesunku, patikinau. Buvo linksma, jaučiau-
si tokia laiminga, kaip dar niekada gyvenime. Išties vos
nusėdėjau automobilio sėdynėje... knietėjo muistytis kaip
vaikui paskutinę dieną mokykloje, kai iki vasaros atostogų
pradžios liko vos penkios minutės. Pirmą kartą gyvenime
aš nenorėjau būti jokioje kitoje vietoje ir su niekuo kitu. Pa-
sisukau pasižiūrėti į Luką vaikiškoje automobilio sėdynėje,
bet
jis gulėjo nugręžtas nuo manęs.
- Turiu patikrinti, ar jam viskas gerai, - pasakiau ir
ištie-
siau ranką prie saugos diržo, norėdama atsisegti.
- Lukui viskas gerai, - tarė Džekas ir paėmė man už
rankos. - Nesiblaškyk, Ela. Sėdėk prisisegusi.
- Man nepatinka, kad nematau Luko.
- Nuo kada jau galima vežiotis vaikus veidu į priekį?
- Maždaug nuo metų. - Mano laimė kiek apslopo. - Tada
jo jau nebebus su manimi.
-
Gal šiomis dienomis kalbėjaisi su Tara?
Papurčiau galvą.
- Žadu rytoj jai paskambinti. Noriu ne
tik sužinoti, kaip
ji laikosi, bet ir papasakoti apie Luką. - Susimąsčiusi kurį
-
laiką tylėjau. Turiu pasakyti, kad mane stebina, kaip men-
kai ji domisi sūnumi. Žinoma, Tara nori žinoti, ar jam viskas

268
 Aksominio balso pakerėta

gerai, tačiau įvairios smulkmenos: kaip jis valgo, kaip mie-

ga, ilgai išlaiko galvutę ir panašūs dalykai, jai nerūpi.
ar
-
- Ar anksčiau, kai dar neturėjo Luko,ji domėjosi kūdikiais?
- O Dieve, ne. Nė vienos iš mudviejų jie nedomino. Kai
kiti žmonės imdavo kalbėti apie vaikus, man būdavo siau-
bingai nuobodu. Bet kai turi savo vaikų, viskas kitaip.
- Galbūt Tara per trumpai buvo su Luku ir nepajuto
ryšio.
- Galbūt. Bet rūpindamasi Luku aš jau antrą dieną... —

nutilau
ir išraudau.
Džekas metė į mane trumpą žvilgsnį, bet per tamsius
akinius jo akių nebuvo matyti.
- Tu jį pamilai, - švelniai tarė jis.
- Taip.
Jis paglostė nykščiu mano plaštakos viršutinę pusę.
- Kodėl tave tai trikdo?
- Netrikdo, tiesiog... man nelengva kalbėti apie tokius
dalykus.
-Tu visą laiką apie juos rašai.
- Taip, tačiau rašau ne apie savo jausmus.
-Tu įjausmus žiūri kaip į spąstus?
- Nane. Bet jie trukdo.
Pamačiau, kad Džekas nusišypsojo.
- Kaip tau trukdo meilė, Ela?
- Pavyzdžiui, aš nutraukiau santykius su Deinu. Jaustu-
mėmės daug bjauriau, mums būtų buvę daug sunkiau, jeigu
būtume pasakę, kad mylime vienas kitą. Bet nepasakėme
ir mums buvo daug paprasčiau išsiskirti.
— Kada nors tau teks išsiskirti ir su Luku, - tarė Džekas. —

Gal neturėtum ir jam sakyti, kad myli.

269
 Lisa Klcypas

- Jis
juk kūdikis,
tau patiktų gimti ir
- pasipiktinau.
- Jis turi tai girdėti. Ar
neturėti pasaulyje nė vieno žmogaus,
kuris pasakytų, kad tave myli?
— Mano tėvai apie meilę nekalbėjo. Jie buvo įsitikinę, kad
nedera tuščiai švaistytis žodžiais.
- Bet tu juk su tuo nesutinki?
- Nesutinku. Jeigu ką nors jauti, gali ir prisipažinti. Nors
iš esmės tai nieko nekeičia.
Diena buvo karšta. Prieplaukoje zujo žmonės, pilki, orų
permainų paveikti dokai girgždėjo po kojomis. Čia buvo
berniukų vien tik su šortais, mergaičių su bikiniais iš vir-
velių ir kelių lopų audinio, vyrų, vilkinčių marškinėliais
su užrašais „Užsičiaupk ir
žvejok“ arba „Pabučiuok mano
ešerį“. Senukai mūvėjo poliesterio šortus, vilkėjo kubie-
tiško stiliaus marškinius, išsiuvinėtus abiejose pusėse ant
krūtinės, senutės buvo su
šortais-sijonais, egzotiškų spalvų
palaidinėmis ir
skrybėlėmis plačiais kraštais. Kelios damos
sušiauštomis ir sulakuotomis šukuosenomis buvo užsidė-
jusios priekakčius nuo saulės, virš kurių jų plaukai pūpsojo
lyg atominio grybo debesėliai.
Ore tvyrojo vandens ir
dumblių dvelksmas, susimaišęs
su alaus, dyzelinio kuro, masalo ir kokosinio kremo nuo
saulės kvapais. Vietoje nenustygstantis veikiausiai benamis

įir į
šuo bėgiojo iš prieplaukos dokus atgal. ir
Vos tik įžengėme prieplauką, su mumis entuziastingai
pasisveikino raudona balta uniforma vilkintis patarnau-
tojas. Jis pranešė Džekui, kad kateris išvalytas, degalų bakas
pripildytas, akumuliatorius įkrautas, maistas ir gėrimai
sunešti, viskas paruošta ir galima išplaukti.
- O kaip dėl gelbėjimo liemenės kūdikiui? - pasiteiravo

270
 Aksominio balso pakerėta

Džekas ir patarnautojas patikino, kad vieną liemenę jie

surado ir nunešė į katerį.
Ant laivo buvo užrašyta: „Paskutinis šokis“. Jis buvo
kone dvigubai didesnis, nei aš tikėjausi, mažiausiai kokių
trisdešimt penkių pėdų ilgio, elegantiškas, baltas - lyg iš
paveikslėlio. Džekas įvedė mane į laivą ir surengė trumpą
ekskursiją. Viduje buvo dvi kapitono ir jo padėjėjo kajutės,
kambuzas suvirykle, krosnele, šaldytuvu ir praustuvu,
didysis salonas žvilgėjo medžiu ir prabangiais audiniais,
kabėjo plokščiaekranis televizorius.
— O Dieve, -
ištariau apsvaigusi. - Kai sakei, kad laive
yra kajutė, įsivaizdavau patalpą su dviem kėdėmis ir pora
plastikinių langų. Čia juk jachta, Džekai.
- Kai
liukas.
kas
šį laivelį vadina kišenine jachta. Dailus žais-

- juokingas. Galima turėti kišeninę užrašų kny-

Nebūk

gelę arba kišeninį laikrodį, tačiau jachtos kišenę neįsikiši.

- Apie tai, kas mano kišenėse, pasišnekėsime vėliau,
į —

tarė Džekas. - Pamatuok Lukui gelbėjimo liemenę ir pa-

žiūrėk, ar tinka.

Mes plaukėme kreiseriniu greičiu ramiai ir sklandžiai,

„Paskutinio šokio“ nosis ryžtingai skrodė tamsiai mėlynus
vandenis. Sėdėjau denyje ant plataus minkšto suolo šalia
kapitono kėdės. Lukas buvo sukištas į žydro nailono gel-
bėjimo liemenę su
didžiule apskrita apykakle. Gal liemenė
buvo patogesnė, nei atrodė, o gal kūdikio dėmesį užvaldė
nauji garsai ir pojūčiai plaukiant laivu, tačiau jis buvo ste-
bėtinai ramus. Laikydama kūdikį ant kelių aš susikėliau
kojas ant suolo.
 Lisa Klcypas

Kol Džekas plukdė mus aplink ežerą rodydamas namus

ir daugybę salelių, - matėme net
baltagalvį jūrinį erelį, gau-
-
dantį šamus, aš gurkšnojau iš taurės atvėsintą baltąjį vyną,
kurio skonis priminė kriaušes. Jaučiausi atsipalaidavusi ir
įmanoma tik laive saulėtą dieną su pasitenkinimu
tingi, tai
traukiant į plaučius drėgną orą, švelniam vėjeliui šuorais
ritantis per kūną.
Mes prisišvartavome įlankėlėje, pušies ir kedro paunks-
mėje, žmonių apleistame pakrantės lopinėlyje. Atvožusi
iškylų krepšį jame radau stiklainiuką kreminio medaus,
keletą traškių prancūziškų batonų, sniego baltumo ožkų
pieno sūrelių, gabalą sūrio „Humboldt“ su siaura vul-
kaninių pelenų juostele, salotų, gurmaniškų sumuštinių,
lėkštelės dydžio sausainių. Mes neskubėdami pavalgėme,
užbaigėme vyną, tada aš pamaitinau Luką
sauskelnes.
pakeičiau jamir
-
- Jis tuoj užmigs, pasakiau glausdama mieguistą kūdi-
jį
kį. Nunešiau į kajutę su oro

paguldžiau viduryje
kondicionieriumi.
dvigulių gultų. Lukas mirksėdamas
Atsargiai

žvelgė į mane, kiekvieną kartą jo akys likdavo užsimer-

kusios vis ilgiau, kol mažylis pagaliau užmigo. - Saldžių
sapnų, Lukai, - sukuždėjau bučiuodama galvelę. jam
Atsitiesusi pasirąžiau ir pažvelgiau į Džeką, laukiantį
netoli durų. Jis stovėjo pečiais atsirėmęs į sieną, susikišęs

į
rankas
- čia, -
Ateik
kišenes.
tyliai pakvietė jis. Nuo Džeko balso skam-
besio tamsoje, man
per
kūną perbėgo malonus šiurpas.
Džekas nusivedė mane į kitą kajutę, vėsią, skendinčią
prieblandoje, kvepiančią poliruota mediena ir grynu oru,
buvo justi lengvas dyzelinio kuro kvapas.

272
 Aksominio balso pakerėta

— Ar man galimanusnūsti? - paklausiau ir nusiavusi

batus užsiropščiau ant gulto.
- Tu gausi viską, ko nori, mėlynake.
Mudu gulėjome ant šono, atsisukę veidu vienas kitą,
nuo odos sklido karštis ir druskos, liekančios išdžiūvus pra-
į
kaitui, kvapas. Džekas nenuleido nuo manęs akių. Pakėlė
ranką man prie skruosto, didžiojo piršto galu perbraukė
per antakį, per švelnią skruostikaulio keterą. Lietė mane
susikaupęs it
tyrinėtojas, suradęs retą ir trapų artefaktą.
Prisiminusi, kokios kantrios praėjusią naktį buvo šios ran-
kos, kaip intymiai jos mane glamonėjo, nuraudau.
- Aš noriu tavęs, - sušnibždėjau.
Džekui lėtai mane nurengiant, pojūčiai paaštrėjo. Jis
burna uždengė mano išsišovusį spenelį ir ėmė liežuviu
sukti ratus. Ranka nukeliavo prie strėnų, susirado jautrias
duobutes ir glostė jas tol, kol pripildė mane karštų žiežirbų.
Jis irpats nusirengė apnuogindamas stebėtinai puikų ir
stiprų kūną. Tada paguldė mane tokia poza, kokios mudu
dar nebuvome išbandę, ir
tol glamonėjo rankomis ir bur-
na, kol mano kvėpavimas tapo šiurkštus ir trūksmingas.
Pagaliau prispaudė mano riešus prie čiužinio ir įsmeigė į
mane akis. Vaitojau, kėliau klubus
ir
įsitempusi laukiau,
kas bus toliau.
Aiktelėjau pajutusi silpną sunkų skverbimąsi, Džeko įna-
gis lėtai užvaldė mane irvėl
atsitraukė. Sunkus kietas daik-
tas atakavo mano moteriškumo centrą, su įkarščiu kurstė
aistrą. Kiekvienas įsibrovimas vis labiau jautrino, vis labiau
kaitino. Džekas stabtelėjo sunkiai dūsuodamas, stengdama-
sis atitolinti orgazmą, prailginti malonumą. Paleidęs mano
riešus
jis lėtai ir stropiai sunėrė mudviejų pirštus.

273
 Lisa Kleypas

Aš kilstelėjau prie jo norėdama tęsti, o Džekas staigiai

įkvėpė mėgindamas susilaikyti. Aš nenusileidau, ragi- vis
nau, kol
jis galų gale
pasidavė ir ėmė mane atakuoti giliai,
vienodu ritmu, gerdamas man nuo lūpų dejones, lyg jos
būtų turėjusios skonį. Negalėdama išlaikyti jo glėbyje apsi-
vijau kojomis. Džekas sugriežė dantimis ir toliau nepaliovė
judėti vesdamas mane iš
proto, o mano kūną supurtė ilgi
pasitenkinimo traukuliai. Tada jis leido ir sau išsilieti urgz-
damas iš malonumo, įsikniaubęs man į kaklą.
Kai viskas baigėsi, mudu dar kurį laiką gulėjome susipy-
nę rankomis ir kojomis, aš buvau padėjusi galvą Džekui ant
peties. Keista buvo gulėti su vyru, tačiau ne su Deinu.
taip
O dar keisčiau, kad tai atrodė visiškai natūralu. Prisiminiau,
kad Deinas man pasakė pats nenorįs tradicinių santykių,
bet nieko bloga, jeigu aš išbandyčiau tokį ryšį su Džeku.
- Džekai, - mieguistai ištariau aš.
- Ką? - jis neskubėdamas glostė man plaukus.
- Ar mudviejų santykiai tradiciniai?
- Kitaip sakant, ne tokie, kokie buvo tavo su Deinu? Taip,
šiuo požiūriu, man regis, tradiciniai.
- Vadinasi... jie išimtinai tarp mūsų, tavęs ir manęs?
Džekas sudvejojo prieš atsakydamas.
- Aš to norėčiau, - pagaliau prisipažino. - O tu?
- Man truputį neramu, kad tai įvyko šitaip greitai.
- Oką tau sako vidinis balsas?
- Šiuo metu mudu su juo nesišnekame.
Džekas nusišypsojo.
- Visada teisus mano vidinis balsas sako, kad tai geras

dalykas. - Jis perbraukė pirštų galais man per stuburą, pa-

šiurpindamas odą. - Pamėginkime būti kartu, tik tu ir aš.

274
 Aksominio balso pakerėta

Be pašalinių žmonių, nesiblaškydami. Pažiūrėkime, kaip

mums seksis. Gerai?
- Gerai, - nusižiovavau. - Tačiau, kad nekiltų nesusi-
pratimų, žinok, jog aš neketinu su tavimi užmegzti rimtų
santykių. Iš to nieko neišeitų.
—
Miegok, - sušnibždėjo Džekas, užtraukęs apklotą man
ant pečių.
Akių vokai buvo kaip švininiai, nebepajėgiau jų nulai-
kyti.
- Gerai, bet ar tu girdėjai...
- Girdėjau, - atsakė Džekas ir aš užmigau jo glėbyje.

Mano nuotaika subjuro vos sugrįžus į namus Meino

gatvėje 1800, kai įjungiau atsakiklį ir išklausiau žinutę. Tara
skambino tris
kartus, kaskart kalbėjo vis labiau susijaudi-
nusi ir prašė paskambinti, nesvarbu, koks bus laikas.
- Tai dėl mūsų susitikimo su Marku Gotleriu, - niū-
riai pasakiau Džekui, kai šis padėjo Luko krepšį ir iškėlęs
kūdikį priglaudė
jį
prie peties. - Ir dėl tos įsipareigojimų
sutarties. Esu tuo įsitikinusi. Svarsčiau, ar jis ką nors Tarai
pasakys.
- Ar pranešei Tarai, kad mes su juo matėmės?
- Ne, nenorėjau jos jaudinti. Tara privalo atgauti dvasinę
pusiausvyrą ir pradėti blaiviai mąstyti... Ji tokia pažeidžia-
ma... Jeigu Gotleris
ją sunervino, aš jį užmušiu.
- Paskambink jai ir - ramiai patarė Džekas
paklausk,
nešdamasis Luką prie vystymo stalelio.
- Ar Lukas
pridirbo sauskelnes? Aš tuoj pakeisiu.
- Paskambink savo seseriai, mieloji. Patikėk, jeigu aš
sugebu nunerti kailį elniui, kaip nors pakeisiu ir sauskelnes.

275
 Lisa Klcypas

Mečiau jam dėkingą žvilgsnį ir paskambinau Tarai.

Sesuo atsiliepė po antro signalo.

- Tara, čia aš. Tik dabar išklausiau tavo žinutę. Kaip

laikaisi?
priminė dūžtantį stiklą:
Jos balsas
- Viskasbuvo gerai, kol paskambino Markas ir pasakė,
kąjūs padarėte.
Giliai įkvėpiau.
- Man labai gaila, kad jis tau neduoda ramybės.
- Visų pirma, tai
tu turėtum gailėtis, kad pas nuėjai! jį
Žinojai, kad taip elgtis nedera, antraip būtum man nors ką
pasakiusi. Kas vyksta, Ela? Ir kodėl tu taip darai, kodėl
įvėlei Džeką Trevisą į mano reikalus?
-
- Džekas mano draugas. Ėjo norėdamas mane palaikyti
moraliai.
- Blogai, kad tu švaistai ne tik savo, bet ir
jo laiką. Nes
tavo pastangos beprasmės. Aš nepasirašysiu jokių sutarčių.
Man nereikia tavo pagalbos, juolab tokios. Ar supranti,
kuo viskas gali baigtis? Tu sugriausi man gyvenimą, jeigu
nesiliausi kaišiojusi nosies į svetimus reikalus.
Aš tylėjau ir stengiausi ramiai kvėpuoti. Kai Tara supyk-
davo, kalbėdavo panašiai kaip mūsų motina.
- Aš nieko nemėginu sugriauti, - galiausiai ištariau. —

Darautai, ko tu manęs prašei: rūpinuosi Luku. Ir stengiuosi

užtikrinti, kad gautum tau priklausančią paramą.
- Markas jau anksčiau pažadėjo man padėti. Nėra būti-
nybės įvelti į šį reikalą teisininkus.
Mane apstulbino sesers naivumas.
- Kaip manai, ar galima pasitikėti vyru, kuris apgaudi-
nėja žmoną?

276
 Aksominio balso pakerėta

Išgirdau, kaip ji aiktelėjo iš pasipiktinimo.

— Ne tavo reikalas! Tai mano gyvenimas. Noriu, kad
daugiau nekvaršintum galvos Markui. Tu nieko nesupranti.
- Suprantu daug daugiau negu tu, niūriai atrėmiau. -
Paklausyk manęs, Tara... tau reikia iš ko nors gyventi. Reikia
—

užtikrintos pramos. Ar Markas minėjo, dėl ko mes tarėmės?

Nesakė
—
ir
aš nieko nenoriu žinoti. Man užtenka to, ką
jis man pažadėjo. Bet kurią tavo atvežtą sutartį aš suplė-
šysiu ir išmesiu.
- Ar galiu pasakyti bent keletą dalykų, dėl kurių mes
sutarėme su Marku?
- Ne, man neįdomu, ką tu man pasakysi. Pagaliau bent
kartą gyvenime aš
gausiu tai, ko noriu, o tu kišiesi, trukdai
ir viską gadini. Visai kaip mūsų mama.
Net krūptelėjau.
- Aš nesu tokia kaip mama.
- Esi! Tu tokia pat pavyduolė kaip
ji... pavydi man, kad
esu už tave gražesnė, turiu vaiką ir
turtingą draugą.
Ir tada aš supratau, kad kai tikrai siaubingai įsiunti, pa-
saulis gali nusidažyti raudona spalva.
- Suauk, Tara! - riktelėjau.
Spragt.
Tyla.
Pažvelgiau į telefoną rankoje. Ir nuleidau galvą nugalėta.
- Džekai.
- Ką?
- Aš tik pasakiau
ką
seseriai... kuri gydosi psichiatrijos
klinikoje... kad jai reikia
suaugti.
Jis priėjo prie manęs nešinas švariomis sauskelnėmis
pervilktu kūdikiu.

277
 Lisa Klcypas

- Girdėjau, - tarė jis švelniu linksmu balsu.

Piktai pažvelgiau į jį.

- turi
Ar Marko Gotlerio telefono numerį? Privalau jam
paskambinti.
- Turiu savo mobiliajame telefone. Galiu duoti, - Džekas
įdėmiai pažvelgė į mane. - Bet gal man patikėsi sutvarkyti
šį reikalą? - tyliai paklausė. - Ar galiu padaryti tai už tave?
Susimąsčiau. Supratau, kad galiu ir pati pasišnekėti su
Gotleriu, tačiau geriau sugebėtų tai padaryti. Dabar
Džekas

man tikrai reikėjo jo pagalbos. Linktelėjau.

Padavęs man Luką Džekas nuėjo prie stalo, ant kurio
buvo pasidėjęs piniginę, raktus ir telefoną. Po poros mi-
nučių jis jau kalbėjosi su Gotleriu.
- Labas, Markai. Kaip laikotės? Puiku. Taip, viskas ge-
rai, bet išaiškėjo vienas reikalas, norėtume kuo greičiau jį
sutvarkyti. Ela ką tik apsisvaidė žaibais su Tara... dėl mūsų
susitikimo. Dėl sutarties... Taip. Ela labai nepatenkinta,
Markai. Pasakysiu atvirai: aš taip pat. Man regis, aiškiai
pasakiau, jog tai konfidencialu. Nesitikėjau, kad jūs viską
atskleisite Tarai. - Jis kurį laiką klausėsi. - Aš žinau, kodėl
jūs taip pasielgėte, Markai, - Džeko balsas buvo tylus, bet
sarkastiškas. - O dabar per jus seserys draskosi kaip dvi
katės vonioje. Nesvarbu, ko norinti dabar tvirtina Tara,
tokios sveikatos būklės ji
negali priimti sprendimų. Galite
nesirūpinti, kada ji pasirašys sutartį ir ar išvis pasirašys.
Kai gausite ją iš mano teisininko, tegul jūsų vyrai peržiūri,
tada jūs pats pasirašykite ir grąžinkite man. - Džekas mi-
nutėlę klausėsi. - Todėl, kad Ela paprašė manęs pagalbos.
Nežinau, kaip jūs paprastai tvarkote tokius reikalus... tai
aš ir noriu pasakyti... Dalykas tas, Markai, jog aš esu nu-

278
 Aksominio balso pakerėta

siteikęs pasistengti, kad Tara ir Lukas gautų tai, kas jiems

priklauso. Tai, ką mes jau apkalbėjome ir
dėl ko susitarėme.
Jūs juk žinote, ką Hjustone reiškia Trevisai. Ne, ne, jokiu
būdu negrasinu. Aš laikau jus draugu ir žinau, kad neatsi-
sakysite pasielgti tinkamai. Taigi susitarkime, kaip viskas
klostysis artimiausius kelis mėnesius: jūs šiuo klausimu
daugiau Taros nevarginsite. Mes parengsime sutartį, jūs ją
pasirašysite, o jeigu jums iškils kokių nors kliūčių ir to ne-
padarysite, būkite tikras, kad turėsite didelių nemalonumų.
To, man regis, nė vienas iš mūsų nenorime. Kai kitą kartą
nuspręsite pasikalbėti apie šį reikalą, prašyčiau skambinti
man arba Elai. Tara neturi nieko žinoti, kol pasveiks išeis ir
iš ligoninės. Gerai. Ir aš taip manau. -
Džekas dar apie pusę
minutės klausėsi, atrodė patenkintas, pagaliau atsisveikino
ir ryžtingai užvožė telefoną.
Pažvelgęs į mane laukiamai kilstelėjo antakį.
- Ačiū, Džekai, - maloniai padėkojau, o nuo krūtinės
man lyg akmuo nusirito. - Tu manai, kad jis paklausys?

- -
į
Jis tikrai paklausys, Džekas priėjo prie manęs, kai
aš atsisėdau ant sofos, atsitūpė ir pažvelgė man veidą. -
Viskas bus gerai, - tyliai tarė. - Nešvaistyk laiko dėl to ne-
rimaudama.
- Gerai, - ištiesiau ranką ir paglosčiau jo tamsius plau-
kus. Ir kažkodėl susidrovėjusi paklausiau: - Nori praleisti
naktį su manimi ar...
- Taip.
Mano veide nušvito kreiva šypsena.
- Gal noritruputį pagalvoti?
- Gerai, - jis mąsliai prisimerkė ir po sekundės tarė: -
Taip.
 18

Visą mėnesį mes naktis leisdavome kartu, taip pat irsa-

vaitgalius, bet vis tiek atrodė, kad aš negaliu į jį atsižiūrėti.
Būdavo akimirkų, kai savęs neatpažindavau, juokdavau-
si ir žaisdavau kaip vaikas, nors tikros vaikystės niekada
neturėjau. Mes buvome nuėję į pakelės užkandinės barą,
Džekas išsivedė mane į šokių aikštelę medinėmis grindi-
mis, kurios buvo lipnios nuo alaus ir
tekilos, ir mokė šokti
tustepą.
Kitą dieną mudu nuėjome į uždaroje patalpoje esantį
drugelių sodą ir stebėjome, kaip šimtai spalvingų sparnelių
plevena aplink mus lyg konfeti.

į
- Jis palaikė tave gėle, - sušnibždėjo Džekas ausį, kai
vienas drugelis nutūpė man ant peties.
Nusivedęs mane su Luku į amatų ir gėlių mugę Džekas
nupirko man visą krepšį rankų darbo muilo ir
du kibirėlius
burnoje tirpstančių Frederiksbergo persikų. Vieną kibirėlį
pakeliui užvežėme į namus Džeko tėvui ir
kokią valandą
pas jį paviešėjome, kartu išėjome į užpakalinį kiemą pasi-
žiūrėti ką tik įrengtos golfo aikštelės.
Sužinojęs, kad aš nesu žaidusi golfo, Čerčilis ekspromtu
surengė rutuliuko ridenimo pamoką. Pasakiau, kad man

280
 Aksominio balso pakerėta

neverta imtis to, kas nesiseka, tačiau Čerčilis patikino, jog

golfas yra vienasiš dviejų dalykų, kuriais galima mėgautis
irneturint įgūdžių. Nespėjau paklausti, koks tas antras da-
lykas, nes Džekas atsiduso ir išsitempė mane iš
ten. Tiesa,
tėvas privertė jį pažadėti netrukus vėl mane pas
jį
atvežti.
Pasitaikė ir kelios išskirtinės progos pasižmonėti: mudu
su Džeku apsilankėme labdaringame Hjustono simfoninio
orkestro koncerte, nuėjome į meno galerijos atidarymą,
pietavome puikiame restorane, įsikūrusiame renovuotoje
dvidešimto amžiaus pradžios bažnyčioje. Mane juokino ir
kiek erzino moterų reakcija į Džeką: jos vartė akis ir koke-
tavo su juo. Tada supratau, kad pavyduliauti geba ne vien
Džekas.
Man labai patiko savaitgalių pavakariai, kai su Luku

pabūti ateidavo samdoma auklė, o aš pakildavau į Džeko

apartamentus. Mudu kelias valandas gulėdavome lovoje
kalbėdamiesi arba mylėdamiesi, kartais darydavome tai
vienu metu. Džekas buvo išradingas ir sumanus meilužis,
jis atskleidė man daug seksualinio gyvenimo paslapčių ir
išmokė atsipalaiduoti. Jaučiau, kad aš kasdien keičiuosi, bet

nedrįsau per daug į tai gilintis. Supratau, mudu tampame

vis artimesni, tačiau nesugalvojau, kaip tai sustabdyti.
Susivokiau pasakojanti Džekui viską apie savo pra-
eitį, tokius dalykus iki šiol buvau atskleidusi tik Deinui,
prisiminimai vis dar buvo labai skausmingi, jie versdavo
ašaroti, užgniauždavo gerklę. Užuot filosofavęs arba pa-
sakęs ką nors protingo, Džekas mane tiesiog apkabindavo
ir priglausdavo prie savo šilto kūno. To man labiausiai ir
reikėjo. Vis dėlto prieštaringi troškimai būnant su Džeku
neretai versdavo įsitempti. Jis mane nepaprastai traukė,

281
 Lisa Kleypas

tačiau aš stengiausi kaip nors išlaikyti dar likusius gyny-

binius įtvirtinimus. O Džekas buvo velniškai įžvalgus,
per daug įžvalgus, kad spaustų. Tačiau visą laiką mane
gundė - švelniai, bet ryžtingai, su geležine kantrybe
neblėstančiu žavesiu.
ir
Vieną
Libertės
dieną Džekas nusivežė mane su Luku į Geidžo ir
namus Tanglevude, vakarinėje Hjustono dalyje,
paplaukioti baseine ir atsipalaiduoti. Džekas prisipažino
pažadėjęs padėti Geidžui garaže statyti penkiolikos pėdų
ilgio valtį. Tai buvo Karingtonos, dešimtmetės Libertės se-
sers, kurią ji užaugino nuo vaikystės, sumanymas. Geidžas
jai talkino, bet, norint greičiau užbaigti darbą, reikėjo dar
poros rankų.
Prekybos centro „Galleria“ zonoje esantis Tanglevudas
atrodė kiek kukliau nei River Ouksas, dauguma gyvena-
mųjų namų čia buvo mažesni, pagrindiniame bulvare augo
ir
ąžuolai, palei plačius takus stovėjo suoleliai. Geidžas Li-
bertė nusipirko čia jau tik nugriauti tinkamą pastatą, vieną
iš paskutinių sukiužusių ir niekam nebetinkamų kaimiško
stiliaus namų, statytų dvidešimto amžiaus šeštame dešim-
tmetyje, ir pasistatė europietiško stiliaus namą iš kalkakme-
nio, su tinko apdaila ir juodo skalūno stogu. Namą puošė
dviejų aukštų rotonda, į vidų vedė įviji laiptai su kaliojo
plieno baliustradomis, antrą aukštą juosiančiame balkone
buvo ir daugiau geležies dirbinių.
Libertė pasitiko mus prie durų, plaukus
ji buvo susiri-
šusi į arklio uodegą, grakščią, bet įspūdingų formų figūrą
apsitempusi dailiu juodu maudymosi kostiumėliu, mūvėjo
išblukusius džinsinius šortus. Buvo apsiavusi paplūdimio

282
 Aksominio balso pakerėta

šlepetėmis, papuoštomis gėlėmis iš dirbtinių žvynelių. Li-

bertė turėjo kažką tokio, sunkiai apibūdinamo žodžiais, ji
pasižymėjo savotišku sveiku juslingumu, žemišku ir jau-
dinančiu.
—Man patinka tavo šlepetės, - pasakiau.
apkabino mane lyg seną šeimos draugę.
Ji
—Mano
sesuo Karingtona padarė šias gėles atostogau-
dama vasaros stovykloje. Tu Karingtonos dar nematei. - Ji
pasistiebė ant pirštų galų ir pabučiavo Džekui skruostą.
į —

Sveikas, nepažįstamas žmogau. Seniai nesimatėme, labai tu

pasikeitei.
Laikydamas Luką prie peties Džekas nusišypsojo.
Buvau užsiėmęs.
—-

-Ką gi, tai puiku. Bent jau

neturėjai laiko kvailioti. - Ji
paėmė išjokūdikį ir
priglaudė prie krūtinės. Kaip greitai -
pasimiršta, kokie maži jie iš pradžių būna. Jis nuostabus,
Ela.
- Ačiū, - padėkojau švytėdama iš pasididžiavimo, tarsi
Lukas būtų ne Taros, o mano sūnus.
Į vestibiulį įėjo dar du žmonės... aukštas tamsiaplaukis

Libertės sutuoktinis Geidžas ir dešimties ar vienuolikos

į
metų šviesiaplaukė mergaitė. Karingtona neturėjo nė men-
kiausio panašumo Libertę, o tai leido daryti išvadą, kad
jiedvi netikros seserys.
- Džekai! - sušuko mergaitė ir puolė prie jo švytuoda-
ma kaulėtomis kojomis ir mataruodama kasomis. - Mano
mylimiausias dėdė!
- Nepataikauk, juk jau pažadėjau padėti užbaigti tą val-
tį, - liūdnai tarė Džekas, kai Karingtona jį apkabino.
- Tai nuostabu, Džekai! Geidžas susitrenkė pirštą ir
283
 Lisa Klcypas

nusikeikė, o tada leido man gręžti elektriniu gręžtuvu ir

kalti vinis į šonines lentas...
-Elektriniu gręžtuvu? -
perklausė Libertė ir metė į su-
tuoktinį kiek susirūpinusį, mažumėlę priekaištingą žvilgsnį.
- -
Jai puikiai sekėsi, šypsodamasis patikino Geidžas ir
ištiesė man ranką. - Labas, Ela. Kaip matau, tau dar neat-
sibodo prasta mano brolio draugija.
— Netikėk niekuo, ką jis tau sakys, Ela, - tarė Džekas. —

Aš esu ir visada buvau tikras angelas.

Geidžas prunkštelėjo.
Libertė pamėgino apžiūrėti Geidžo ranką.
- Kurį pirštą susižeidei?
-Gryni niekai, - tarė Geidžas rodydamas nykštį, o jai
Libertė susiraukė pamačiusi, kad nagas jau ėmė mėlynuoti.
Apstulbau išvydusi, kaip pasikeitė jo veido išraiška žvel-
giant į palenktą žmonos galvą, kaip sušilo žvilgsnis.
Nepaleisdama sutuoktinio rankos Libertė pažvelgė į

seserį.
- Karingtona, čia
panelė Varner.
paspaudė man ranką ir nusišypsojo parody-
Mergaitė
dama kreivus priekinius dantis. Jos oda buvo porcelianinė,
akys dangaus žydrumo, o
tarpunosyje ir ant kaktos buvo
matyti vos įžiūrimi rausvi įspaudai, veikiausiai nuo ap-
sauginių akinių.
- Prašau vadinti mane Ela, - pasakiau ir pažiūrėjusi
Libertę pridūriau: - Beje, ji dirbo su apsauginiais akiniais.
į
- Iš kurjūs žinote? - nustebo ir suglumo Karingtona. Bet
man dar nespėjus atsakyti, jos dėmesį patraukė Lukas. - Ak,
koks
jis mielas! Ar galiu jį palaikyti? Aš tikrai moku laikyti
kūdikius. Dažnai padedu prižiūrėti Matjų.

284
 Aksominio balso pakerėra

- Galbūt vėliau, kai atsisėsi, - tarė Džekas. - O dabar

turime padirbėti. Eime, dirstelėsiu į tą tavo valtį.
- Gerai. Ji garaže, - Karingtona paėmė jam už rankos
ir timptelėjo.
Džekas pažvelgė į mane.

- Ar pabūsi su Liberte prie baseino?

- Nieko kito ir netrokštu.
Libertė
nešė
nusivedė
ir visą laiką
Luką
mane

jį
per namą į užpakalinį kiemą. Ji
šnekino, o aš sekiau iš paskos su
sauskelnių krepšiu.
- Kur Matjus? - paklausiau.
- Šiandien jis kiek anksčiau atsigulė pietų miego. Kai
atsibus, auklė jį mums atneš.
Mes perėjome per dailią virtuvę, kuri būtų nepadariusi
gėdos prancūziškiems užmiesčio rūmams. Pro dvivėres
prancūziško stiliaus duris išėjome į tvora apjuostą užpa-
kalinį kiemą su žalia veja, gėlių lysvėmis ir paviljonu su
kepsnine. Ryškiausias akcentas pusės akro plote buvo ba-
seinas iš akmenų ir koklių, susidedantis iš dviejų vandens
telkinių: vieno seklaus, kito -
gilaus. Sekliojo gale buvo
smėlėta aikštelė, kurios viduryje augo tikra palmė.
- Havajietiškas smėlis, - juokdamasi paaiškino Libertė,
pastebėjusi mano susidomėjimą. - Būtum mačiusi, kaip mes
jį rinkomės... Landšafto specialistas atvežė gal dvidešimt
pavyzdžių, kol Geidžas su Karingtona apsisprendė, kuris
labiausiai tinka smėlio pilims statyti.
- Nori pasakyti, kad jį atvežė iš Havajų?
- Taip, pilną sunkvežimį. Kartą per savaitę ateinantis
baseino tvarkytojas nuoširdžiai trokšta mus nužudyti. Ta-
čiau Geidžas nusprendė, kad Karingtonai bus smagu turėti

285
 Lisa Kleypas

savo paplūdimį. Dėl jos jis bet ką padarytų. Štai, palaikyk

kūdikį, o aš įjungsiu vandens purkštukus.
- Purkštukus?
Libertė nuėjo prie paviljono ir paspaudė jungiklį ak-
tyvuodama purkštukus, šie ėmė skleisti aplink tvenkinį
gaivinančią dulksną.
Žiūrėjau
į tai beveik su pagarba.
- Tai nuostabu, - pasakiau. - Nesuprask neteisingai, Li-
berte, bet tavo gyvenimas primena pasaką.

ko
-Žinau, - ji
-
padarė grimasą. Patikėk, vaikystėje aš nie-
panašaus neturėjau.
atsisėdome prie tvenkinio ant žalių lauko kėdžių
Mes

su pagalvėlėmis ir Libertė pataisė didžiulį skėtį, kad Lukas

būtų pavėsyje.
- Kaip judu su Geidžu susipažinote? - paklausiau. Dže-
kas buvo sakęs, kad jų tėvas pristatė Libertę šeimai, tačiau
smulkmenų nežinojau.
- Čerčilis užsukdavo į saloną, kuriame aš dirbau, ir
mudu susidraugavome. Kurį laiką tvarkiau jam nagus, —

Libertė pažvelgė į mane, jos akys šelmiškai žibėjo, supratau,

kad jai įdomu, kaip aš reaguosiu. Be abejo, tai sužinojus
daugumai žmonių kildavo įvairiausių minčių.
Nusprendžiau kalbėti atvirai.
- Arjudu siejo romantiški jausmai?
Libertė nusišypsojo ir papurtė galvą.
- Aš
greitai pamilau Čerčilį, bet ne kaip vyrą.
- kaip
Tada tėvą.
- Taip. Mano tėtis mirė, kai buvau dar visai maža. Vei-
kiausiai man visada jo trūko. Po poros pažinties metų
Čerčilis pasamdė mane dirbti jo asmenine padėjėja, tada

286
 Aksominio balso pakerėta

irsusipažinau su jo šeimos nariais, - ji nusijuokė. - Aš su-

sidraugavau su visais, išskyrus Geidžą, jis buvo pasipūtęs
pašlemėkas. - Libertė patylėjo. - Bet velniškai seksualus.
Nusišypsojau.
- Pasakysiu štai ką: Trevisų šeimos vyrai paveldėjo iš-
skirtinį DNR.
- Trevisų šeima... nepaprasta, - tarė Libertė ir nusispy-
rusi šlepetes ištiesė įdegusias žvilgančias kojas. - Jie visi
valingi. Atkaklūs. Džekas iš
jų visų pats nerūpestingiausias,
bent
jau
iš pažiūros taip atrodo. Jis šeimoje yra savotiškas
taikytojas... padeda išlaikyti pusiausvyrą. Tačiau kartais
būna labai užsispyręs. Jis gyvena savo galva ir nevengia
suremti ragų su Čerčiliu, jeigu reikia. - Ji patylėjo. Tik- —

riausiai tu jau supratai, kad su Čerčiliu jo vaikams nelengva

sutarti.
- Jis į savo vaikus deda dideles viltis, - pasakiau.
- Taip, ir puikiai žino, kaip jie turi gyventi, kokius spren-
dimus priimti, o kai vaikai padaro ką nors savaip, jis įsiunta
arba nusivilia. Bet jeigu Čerčiliui nenusileidi, jis ima paisyti
tavo nuomonės. Būna be galo supratingas ir linkęs globoti.
Man regis, kuo geriau jį pažinsi, tuo labiau tau patiks. jis
Ištiesiau kojas ir įsispoksojau į nenulakuotus savo nagus.
-
Manęs nereikia agituoti, kad pamėgžčiau Čerčilį ir kitus

Trevisų šeimos narius, Liberte. Man jūs

visi jau patinkate.
Tačiau mūsų santykiai su Džeku niekur neveda. Jie ilgai
netruks.
Libertė išplėtė žalias akis.
- Ela...
tikiuosi, tu neleisi, kad Džeko praeitis jus išskirtų.
Esu girdėjusi apie
jį
įvairiausių istorijų. Bet jis jau išsidūko
ir dabar, man regis, yra pasirengęs surimtėti ir kurti šeimą.

287
 Lisa Klcypas

- Taip -
pradėjau, tačiau Libertė mane nutraukė.
nėra...
- Džekas yra mylintis ir atsidavęs vaikinas. Man atrodo,
jam tiesiog buvo sunku susirasti moterį, kuriai nerūpėtų jo
pinigai ir
Trevisų šeimos padėtis visuomenėje, kuri norėtų
jo tokio, jis yra. Be to, Džekui reikia stiprios ir protin-
koks

gos, kad sugebėtų jį sutramdyti. Su nuolankia moterimi jis

būtų nelaimingas.
—- O kaip Ešlė Everson? - neišlaikiau nepaklaususi. - Ko-
kia ji?
Libertė suraukė nosį.
- Negaliu jos pakęsti. Ji iš tų moterų, kurios neturi nė
vienos draugės. Tikina, kad vyrai jai labiau patinka. O ką tai
reiškia, jeigu moteris negali susidraugauti su kita moterimi?
- Tai reiškia, kad ji yra linkusi konkuruoti. Arba jaučiasi
labai nesaugi.
- Ešlei tikriausiai tinka ir viena, ir kita.
- Kaip manai, kodėl ji
paliko Džeką?
- Tuo metu manęs jų
šeimoje dar nebuvo, bet Geidžas
sako, kad Ešlei sunku užmegzti bent kiek patvaresnį ryšį su
vyru. Kai ji
suvilioja geidžiamą vyrą, jis greitai jai nusibosta,
tada ieško kito. Geidžo nuomone, Ešlė niekada neketino
tekėti už Pito. Būtų ir jį palikusi, tačiau pastojo.
- Niekaip nesuprantu, kodėl Džekas ją įsimylėjo, - su-
murmėjau.
- Ešlė moka suktis apie vyrus. Ji viską žino apie futbolą,
ji medžioja ir žuvauja,
ji
keikiasi ir pasakoja nešvankius
anekdotus, be to, yra panaši į „Chanel“ mados namų mo-
delį. Vyrams ji
patinka, - Libertė šyptelėjo. - Esu tikra, kad
ji ir lovoje gera.

- Dabar jau ir aš jos negaliu pakęsti, - pasakiau.

288
 Aksominio balso pakerėta

Libertė sukikeno.
- Ešlė tau ne konkurentė, Ela.
- nekonkuruoju dėl Džeko, - patikinau ją. - Jis jau
Aš
žino, kad santuoka su juo manęs nedomina. - Pamačiau,
-
kaip Libertė išplėtė akis. Ne dėl to, koks jis
yra, tęsiau. - —

Tam yra daugybė priežasčių. -

Droviai šyptelėjau. Atsi- -
prašau, kad taip kalbu. Žinau, kad sakyti susituokusiam
žmogui, jog nenori kurti šeimos, tai
tas pats, kas mojuoti
buliui prieš nosį raudona vėliava.
Užuot įsižeidusi arba puolusi ginčytis, Libertė susimąs-
čiusi linktelėjo.
- Tai turėtųvaryti į neviltį. Juk sunku plaukti prieš srovę.
Dėl tokio supratingumo Libertė man dar labiau patiko.
- Pats didžiausias mano buvusio vaikino Deino prana-
-
šumas, - pasakiau jai, kad jis taip pat nenorėjo tuoktis.
Mūsų santykiai tikrai buvo labai patogūs.
Kodėl judu su Deinu išsiskyrėte? Ar dėl kūdikio?
—-

- Ne visai, - ištraukiau iš sauskelnių krepšio žaislą, mu-

zikinį kirminą, ir -
padaviau Lukui. Gerai pagalvojus, tai
mudviejų su Deinu niekas nelaikė drauge. Net visų kartu po
nugyventų metų. O kai sutikau Džeką, jis turėjo kažką to-
-
kio... nutilau supratusi, kad moku daugybę žodžių, tačiau
vis tiek nesugebėsiu paaiškinti, kodėl ir
kuo Džekas Trevisas
mane taip sužavėjo. Pažvelgiau į Luką, kuris taršė savo trum-
pus plaukus. -
Ei, kodėl mudu susidėjome su Džeku? pa- -
klausiau, o jis pažvelgė į mane, tarsi ir jam tai būtų neaišku.
Libertė tyliai nusijuokė.
- Patikėk manimi, aš tave suprantu. Net tada, kai ne-
galėjau pakęsti Geidžo, jam įėjus temperatūra kambaryje
staigiai šoktelėdavo aukštyn.

289
 Lisa Klcypas

- Taip, tai
trauka, malonioji šio reikalo pusė. Tačiau aš
netikiu, kad santykiai gali būti visam gyvenimui.
— Kodėl? - nuoširdžiai sutriko Libertė.
„Todėl, kad aš anksčiau ar vėliau prarandu tuos, kurie
man svarbūs“, - pamaniau, bet garsiai nepasakiau. Man
tai atrodė visiškai logiška, o kitiems galėjo nuskambėti
kvailai. Nežinojau, kaip paaiškinti, kad labiausiai bijau to,
-
ko labiausiai trokštu stipraus ryšio su Džeku. Ta baimė,
aišku, buvo nesąmoninga... intuityvi, kaip tik todėl ją buvo
sunku įveikti.
Gūžtelėjau pečiais ir nutaisiau šypsenėlę.
— Man
regis, Džekas su manimi užmezgė trumpalaikį
romaną.
- Tu pirma moteris, kurią jis atsivedė supažindinti su
šeima,
tėti, Ela.
-
tarė Libertė ir pritildė balsą: - Džekas gali surim-

Paglosčiau Luką stengdamasi sugaudyti įsisiautėjusias

mintis ir pajutau palengvėjimą, kai iš namo išėjo auklė ne-
šina sveikatingu gražiu berniuku. Vaikas buvo aprengtas
maudymosi kelnaitėmis ir marškinėliais su vėžio iš anima-
cinio filmuko paveikslėliu.
- Matjau, branguti... -
Libertė pašoko ir paėmusi sūnų
iš auklės apibėrė jį bučiniais. - Ar gerai numigai? Nori pa-
žaisti su mamyte? Mes turime viešnią, ji atsivežė kūdikį...
nori jį pamatyti?
atsakė plačia kerinčia šypsena ir putliomis ran-
Matjus
kutėmis apkabinęs motinai kaklą kažką neaiškiai sušve-
beldžiavo.
Prabėgomis nužvelgęs mudu su Luku Matjus nuspren-
dė, kad su smėliu žaisti daug įdomiau negu su kūdikiu.

290
 Aksominio balso pakerėta

Nusirengusi iki maudomuko Libertė nusinešė sūnų prie

vandens, juodu atsisėdo ir ėmė semti smėlį į kibirėlį.
- Ela, ateik, panerk kojas į vandenį, - pakvietė ji. - At-
sigaivink.
Aš mūvėjau džinsinius šortus, vilkėjau ant sprando
surišamą palaidinę, bet buvau pasiėmusi ir maudomuką.
Išsitraukiau jį iš sauskelnių krepšio.
- Palauk minutėlę, kol persirengsiu, - paprašiau.
- Žinoma. Ei, mes turime auklę... tegul Tija pabūna su
Luku, kol tu apsivilksi maudomuką.
- Arjūs nieko prieš? - paklausiau Tijos, kai ji šypsoda-
masi priėjo prie mūsų.
-
-
Man

Dėkoju.
nesunku,
- patikino mergina.

Prie virtuvės yra vonios kambarys svečiams, - pasakė

-
man Libertė. Bet jeigu tau reikia daugiau vietos, pasinau-
dok bet kuriuo miegamuoju antrame aukšte.
- Supratau.
vės
Įėjau į namą
irmėgaudamasi vėsa susiradau prie virtu-
nediduką vonios kambarį, dryžiais išdažytą ramiomis
žemės spalvomis, su akmens masės praustuvu ir veidrodžiu
juodais rėmais. Persivilkau rožiniu vientisu retro stiliaus
maudomuku. Su drabužiais rankose basomis pėdindama
atgal per virtuvę išgirdau kalbant, atpažinau žemą Dže-
ko balsą. Žmonių balsams pritarė plaktuko kaukšėjimas,
dzirinimas pjūkliuku, kartkartėmis ir elektrinio gręžtuvo
žviegimas.
Nužingsniavau garsų pusėn prie pravirų durų, vedančių
į erdvų garažą, kurio palubėje kabantis didžiulis ventilia-
torius maišė šiltą orą. Patalpą ryškiai apšvietė pro praviras

291
 Lisa Kleypas

garažo duris krintanti saulės šviesa. Truputį plačiau pra-

vėrusi duris nemačiomis stebėjau, kaip Džekas, Geidžas ir
Karingtona darbuojasi prie medinės valties, užkeltos ant
minkšta medžiaga aptrauktų ožių.
Džekas ir Geidžas tokiame karštyje dirbo nusivilkę
marškinius. Pašaipiai pagalvojau, kad daugybė moterų
brangiai sumokėtų už galimybę pasižiūrėti į šiuodu brolius,
mūvinčius vien džinsais, į saulėje įdegusius raumeningus
jų kūnus. Mano žvilgsnis užkliuvo už Džeko nugaros, žvil-
gančios nuo prakaito, iš atminties iškilo neseni prisimini-
mai, kaip aš nekantriai kabinausi nagais jam į pečius, ir per
kūną nuvilnijo maloni šiluma.
Karingtona kruopščiai tepė storu klijų sluoksniu pasku-
tinę
išvalties kurias reikėjo pritvirtinti prie viršu-
trijų lentjuosčių,
krašto
tinio kaip planšyrą. Nusišypsojau pamačiusi,
kad Geidžas pritūpė šalia jos, kažką pasakė ir atitraukė
toliau vieną jos kasą, kuri grasinosi brūkštelėti per klijais
išteptą paviršių.
- O per pertrauką, - kalbėjo mergaitė imdama abiem
rankomis didžiulį butelį medžio klijų, - Kalebas niekam
neleido žaisti krepšinio, todėl mudvi su Keite nuėjome ir
pasakėme mokytojai.
- Gerai padarėte, - tarė Geidžas. - Žiūrėk, užtepk dau-
giau klijų ant lentos galo. Geriau tegul būna per daug, negu
per mažai.
- taip bus
Ar gerai?
- Puikiai.
- Tada, - tęsė
Karingtona, -
mokytoja pasakė, kad dabar
kitų vaikų eilė žaisti su kamuoliu, o Kalebui uždavė para-
šyti rašinėlį, kad reikia viskuo dalytis su kitais.

292
 Aksominio balso pakerėra

- Aris pasitaisė? - pasidomėjo Džekas.

- Ne, - atsakė Karingtona,
pasibjaurėjusi
yra pats bjauriausias berniukas pasaulyje.
-
jis vis tiek

- Jie visi tokie, mieloji, - patikino Džekas.

- Aš jam pasakiau, kad tu vešiesi mane žuvauti, - pasi-
piktinusi tęsė Karingtona, - o jis žinai ką atsakė?
- Kad mergaitės nesugeba žvejoti? - spėjo Džekas.
- Iš kur tu žinai? - nustebo Karingtona.
- Kadaise ir aš buvau bjaurus berniukas, tikriausiai pats
būčiau taip atsakęs. Tačiau tai netiesa. Mergaitės puikiai
sugeba žvejoti.
- Tikrai, dėde Džekai?
- Žinoma, aš... Palauk minutėlę, - Džekas su Geidžu
pakėlė medjuostes ir priklijavo prie valties.
- Mieloji, - sumurmėjo Geidžas, - paduok man kibirėlį
-
su gnybtais. Jis rūpestingai išdėliojo gnybtus ant planšyro
ir stabtelėjo prieš pritvirtindamas medjuostes tose vietose,
kur reikia.
- tuKą
norėjai pasakyti, dėde Džekai? - neatlyžo Ka-
ringtona ir atplėšusi gabalą popierinio rankšluosčio padavė
jam, kad nuvalytų varvančius klijus.
-
Norėjau tavęs paklausti... Kas šioje šeimoje yra žvejy-
bos žinovas?
- Tu.
- Teisingai. O kas geriausiai pažįsta moteris?
- Dėdė Džo, - kikendama atsakė Karingtona.
- Džo? - apsimetęs, kad pasipiktino, perklausė Džekas.
Pasistenk jam įtikti, Karingtona, - patarė Geidžas. -
-
Antraip mes čia pratūnosime visą dieną.
- Tu geriausiai jas pažįsti, dėde Džekai, - skubiai pasi-
taisė Karingtona.

293
 Lisa Kleypas

- Teisybė. Ir štai ką aš tau pasakysiu: geriausių pasaulyje

meškeriotojų sąrašo viršuje yra kelios moterys.
-
Kodėl?
-Moterys kantresnės ir
lengvai nepasiduoda. Jos mėgsta
nuodugniau ištyrinėti žvejybos plotą. Joms lengviau pa-
vyksta surasti po vandeniu akmenis arba vandens augalų
sąžalynus, kuriuose slepiasi žuvys. Mes, vyrai, tokius da-
lykus dažniausiai pražiūrime, o moterys aptinka.
Džekui šnekant, Karingtona mane pastebėjo ir apdova-
nojo šypsena.
-
Ar
tuvešiesi žvejoti panelę Elą? - paklausė ji Džeko,
kuris paėmęs japonišką pjūkliuką pjovė atsikišusį planšyro
galą.
- Jeigu ji panorės, - atsakė jis.
- Arji nori tave susižvejoti, dėde Džekai? - gudriai pa-
siteiravo Karingtona.
-Mane ji jau susižvejojo, mieloji, -
prisipažino šis, o
išgirdęs jos kikenimą pakėlė akis ir pamatė mane. Džeko
veide iš lėto nušvito šypsena, jis nužvelgė mano rožinį mau-
domuką, nuogas kojas, ir jo žvilgsnis patamsėjo. Numetęs
pjūkliuką jis išbėrė Geidžui su Karingtona: - Atsiprašau,
panelė Ela nori man kažką pasakyti.
- Ne, nenoriu, - paprieštaravau. - Man
tik buvo smalsu
dirstelėti į valtį. Ji nuostabi, Karingtona. Kokia spalva žadi
ją nudažyti?
- Rožine
gaitė.
kaip jūsų maudomuko,
- linksmai atsakė mer-

Džekas ėjo prie manęs. Atsitraukiau porą žingsnių.

- Neišsivesk jo, Ela, - tarė Geidžas. - Mums dar reikia
pritvirtinti planšyrą iš kitos pusės.

294
 Aksominio balso pakerėta

- Neišsivesiu... Džekai, grįžk prie darbo. Tačiau Džekas-

nesustojo ir aš krizendama nėriau atgal virtuvę. į
Nesiar- -
tink prie manęs, tuvisas prakaituotas!
Po kelių sekundžių aš jau buvau priremta prie stalo, o
Džekas stovėjo, iš abiejų pusių įsirėmęs į jį rankomis.

- Tau patinka, kai būnu prakaituotas, - sumurmėjo jis

suspaudęs mano kojas tarp savųjų.
Atsilošiau vengdama prisiliesti prie jo drėgnos nuo pra-
kaito krūtinės.
- Gal aš tave ir susižvejojau, - pasakiau jam vis dar ki-
kendama,
-
- bet greitai paleisiu.
Tu paleidi tik smulkias žuveles, mieloji. Stambias pa-
silaikai. O dabar duok man bučkį.
Aš stengiausi surimtėti ir paklusti. Džeko lūpos buvo
šiltos, bučinys jaudinantis ir neapsakomai švelnus.

Priklijavę planšyrus ir
pritvirtinę juos kitais būdais, val-
ties statytojai atsigaivino baseine,
o
tada visą likusią popietę
mes praleidome dykinėdami ir plaukiodami. Pietūs buvo
patiekti lauke: valgėme lapines salotas su kepta vištiena,
raudonosiomis vynuogėmis, graikiniais riešutais, išgėrėme
butelį atvėsinto baltojo burgundiško vyno, išpilstyto į at-
vėsintas taurės. Kol Geidžas su Liberte ir mudu su Džeku
pavalgėme priestalo po milžinišku skėčiu, auklė su vaikais
laiką leido vėsiame name.
Aš noriu pasakyti tostą, -
paskelbė Geidžas pakėlęs

į ir-
—

taurę. Mes liovėmės valgę ir pažvelgėme jį. Už Heiven ir

- -
Hardį, tęsė jis, kurie dabar jau
yra ponas ponia Ketisai.
Geidžas nusišypsojo matydamas mūsų nustebusius vei-
dus.

295
 Lisa Kleypas

- jie
Tai susituokė? - paklausė Libertė.
— Maniau, jie ilgam savaitgaliui išvyko į Meksiką, - tarė
Džekas, aiškiai draskomas prieštaringų pasitenkinimo
susierzinimo jausmų. - Man jie net neužsiminė, kad ketina
ir
tuoktis.
- Jie susituokė Plaja del Karmene.
Libertė nusijuokė.
- Kokios vestuvės be mūsų? Negaliu patikėti, jog už-
sigeidė tuoktis slapčiomis. - Libertė pasisuko į Geidžą ir
pervėrė jį apsimestinai rūsčiu žvilgsniu. - Ir tu man nieko
nepasakei. Kada sužinojai? tardė —
ji,
tačiau akivaizdžiai
švytėjo iš džiaugsmo.
- Vakar, - atsakė Geidžas. - Jie nenorėjo didelio šou.
Tačiau sugrįžę iš kelionės ketina surengti šaunią šventę,
aš pritariau Heiven, pasakiau, kad tai puikus sumanymas.
- Ir aš manau, kad tai
šauni mintis, - tarė Džekas pa- ir
kėlė taurę už čia nesamą porą. - Po to, ką Heiven teko iš-
kentėti, ji nusipelnė tokių vestuvių, kokių nori. - Jis nugėrė
gurkšnį šampano. - Ar tėtis žino?
- Dar ne, - liūdnai tarė Geidžas. - Spėju, kad man teks
jam pasakyti... Tėčiui tai nepatiks.
-
Bet Hardį jis mėgsta, argi ne? - paklausiau mažumėlę
susirūpinusi.
- Jis pritaria jų santuokai, - patikino Geidžas, tačiau —

niekada nepraleidžia progos šeimos renginį paversti cirku.

Tėtis pats norėtų viskam diriguoti.
Aš linktelėjau iš karto supratusi, kodėl Heiven su Har-
džiu nenorėjo didelių vestuvių. Nors jie buvo draugiška
ir visuomeniška pora, abu saugojo savo asmeninį gyve-
nimą. Juodu per daug brangino savo jausmus, kad juos

296
 Aksominio balso pakerėta

į
demonstruotų. Mes išgėrėme jaunavedžių sveikatą ir ke-
letą minučių kalbėjomės apie Plaja del Karmeną, garsėjantį
paplūdimiais, puikiomis sąlygomis pažvejoti ir gerokai
mažiau nuniokotą turistų negu Kankūnas.
- Artuesi buvusi Meksikoje, Ela? - pasidomėjo Libertė.
— Nesu, bet labai norėčiau kada nors ten apsilankyti.
- Galėtume kurį nors savaitgalį nuvažiuoti visi keturi
ir su vaikais, -
pasiūlė Libertė Geidžui. - Kalbama, kad tai
puiki vieta šeimų poilsiui.
- Žinoma,nuskrisime kuriuo nors lėktuvu, - noriai tarė
Geidžas. - Ar kūdikis turi pasą, Ela?
— Ne, kol kas neturi, dar neparūpinau, - atsakiau ir iš-
pūčiau akis. - Ar Trevisai turi lėktuvą?
- Du, - atsakė Džekas ir šyptelėjo pamatęs mano veido
išraišką. Jis paėmė mano laisvąją ranką ir ėmė nerūpestingai
ja žaisti. Tikriausiai jau turėjau būti
pripratusi prie leng-
vų sukrėtimų, patiriamų kaskartišgirdus apie pasakiškus
Trevisų šeimos turtus. - Geidžai, - kreipėsi Džekas
bet akių nuo manęs nenuleido, - man regis, kalbos apie
brolį,
į
lėktuvus baugina Elą. Pasakyk jai, kad aš esu normalus
vaikinas, ką?
-Jis pats normaliausias iš
visų Trevisų, - rimtai pasakė
man Libertė, bet jos akys šelmiškai žibėjo.
Neišlaikiau ir nusijuokiau.
Libertė nusišypsojo. Pajutau, kad ji supranta, kaip aš jau-
čiuosi. „Viskas gerai, - rodės, sakė jos užjaučiamas žvilgs-
nis. - Tau viskas bus gerai.“ Ji
vėl pakėlė taurę.
- Ir aš turiu jums naujieną... nors Geidžui nebus staig-tai
mena.
-
- Ji
Tu nėščia?
klausiamai
-
pažvelgė į mane
paklausė Džekas.
ir Džeką. - Spėkite.
297
 Lisa Klcypas

Libertė papurtė galvą ir

dar plačiau nusišypsojo.
- Aš ketinu atidaryti grožio saloną. Jau senokai apie tai
mąsčiau... pamaniau, reikia įgyvendinti šį sumanymą, kol
dar neturime antro vaiko. Labai noriu nuosavo salono. Jis
bus nedidelis, tačiau aukščiausios klasės, pasamdysiu porą
darbuotojų.
- Tai nuostabu! - šūktelėjau ir susidaužiau su ja taurėmis.
- Sveikinu, Libe, - sekdamas mano pavyzdžiu Džekas
taip pat ištiesė taurę. - Kaip
ketini jį pavadinti?
- Dar neapsisprendžiau. Karingtona sako, kad tiktų
„Klip klap tararai“ arba „Kasomis
kiau, jog mes turime būti į
rojų“, bet aš jai pasa-
aukštesnės klasės.
- „Julijus Plaukų Užkariautojas“, pasiūliau. -
- „Ateik dabar, išeik rytoj“, -
prisidėjo ir Džekas.
Libertė užsidengė ausis.
- Jaupo pirmos savaitės subankrutuočiau.
Džekas pašaipiai išrietė antakius.
- Svarbiausias klausimas, kaip parūpinti tėčiui daugiau
anūkų. Tai Trevisų žmonų darbas, tiesa? Tu švaistai pačius
vaisingiausius metus, Libe.
- Užsikišk! - paliepė jam Geidžas. - Tik dabar, kai Mat-
jus jau truputį paūgėjo, mes bandome atsigriebti už nemigo
naktis. Aš dar nepasirengęs pradėti viską iš naujo.
- Iš mūsų stalo pusės užuojautos nesitikėkite, - tarė Dže-
kas. - Ela tempia tokį pat jungą: bemiegės naktys, saus-
kelnių keitimas... ir daro tai dėl vaiko, kuris netgi nėra jos.
- Ašjį laikau savu, - pasakiau negalvodama ir Džekas
globėjiškai spustelėjo man ranką.
Stojo tyla, buvo girdėti tik tylus purškiamo vandens
šniokštimas ir vandens kaskados teškenimas.

298
 Aksominio balso pakerėta

- Arjau seniai sesuo paliko tau kūdikį, Ela? - paklausė

Libertė.
—
Maždaug prieš mėnesį, - laisvąja ranka paėmiau taurę
ir išgėriau iki dugno. Kitu atveju būčiau prisilipdžiusi dirb-
tinę linksmą šypseną ir nusukusi pokalbį kita linkme. Ta-
čiau supratingų klausytojų draugijoje, su Džeku prie šalies,
ūmai išgirdau save sakant tai, kas sukosi galvoje: - Man jo
labai trūks. Bus nepaprastai sunku. Pastaruoju metu pradė-

jau nerimauti, kad Lukas neprisimins su manimi praleisto

laiko. Pirmų trijų savo gyvenimo mėnesių. Jis nežinos, ką
aš dėl jo padariau... Būsiu jam tokia pat svetima kaip bet
kuris praeivis gatvėje.
-Tu su Luku nesimatysi, kai Tara jį pasiims? - paklausė
Geidžas.
- Nežinau. Tikriausiai nedažnai.
- Jis nešiosis tave širdyje, - švelniai tarė Džekas.
Ir ramiose tamsiose jo akyse aš radau nusiraminimą.

299
 19

Lukas gulėjo mūsų bute ant grindų vaikiškame manieže,

ant minkšto dygsniuoto patiesalo, virš kurio buvo sukry-
žiuoti du puslankiai su kabančiais barškučiais, besisupan-
čiais paukščiais, drugeliais ir karpytais lapais, skambėjo
linksma elektroninė muzika. Lukui visa tai labai patiko, o
man patiko
jį stebėti. Būdamas dviejų mėnesių jis jau juokė-
si, šypsojosi, leido įvairiausius garsus, įstengė pakelti galvą.
Džekas gulėjo ant grindų šalia jo, tingiai ištiesęs ranką
pajudindavo žaislą arba paspaudęs mygtuką įjungdavo
kitą melodiją.
- Ir aš norėčiau tokio maniežo, - tarė jis. - Pasikabinčiau
skardinių su alumi, kubietiškų cigarų ir tas juodas kelnaites,
kurias tu mūvėjai šeštadienio naktį.
Sustojau pusiaukelėje į virtuvę su indais rankose.
- Nemaniau, kad tu jas pastebėjai taip greitai numovęs.
- Per vakarienę dvi valandas spoksojau į tavo suknelės
gilią iškirptę. Tau pasisekė, kad vėl neprispaudžiau tavęs
garažo kampe.
Užgniaužiau šypseną ir pasistiebusi ant pirštų galų mė-
ginau pastatyti stiklinį ąsotį aukštai ant lentynos.
- Na, aš prieš aktą mėgstu glamones, kurios trunka il-
300
 Aksominio balso pakerėta

giau nei automobilio raktelių žvangtelėjimas ir apsiriboja

dviem su puse bučinio... net -
pašokau pajutusi Džeką sau
už nugaros, jis atėjo taip greitai ir tyliai, kad nė nepajutau,
kaip atsidūrė virtuvėje. Ąsotis susvyravo man tarp delnų,
Džekas pakėlė ranką ir stumtelėjęs pastatė jį į vietą.
Pajutau jo burną prie ausies.
- Aš tau pagelbėjau, ar ne?
- Taip, - nusijuokiau gerkliniu juoku, kai jis apglėbė
mane per krūtinę. - Nesakau, kad tu mane apgavai. Sa-
kau... tu negaišti laiko ir eini prie reikalo... - žodžiai virto
atodūsiu, kai pajutau jį švelniai kramsnojant ir
laižant man
sprandą, jo žaismingas liežuvis suko ratais pažadindamas
aistringus prisiminimus. Akiniai nuslydo man ant nosies
galo, stumtelėjau juos atgal į vietą. Viena ranka Džekas ap-
kabino mane
pokrūtimis, o kita įslydo po šortų juosmeniu.
- Tu trokšti glamonių, Ela? - jis prisispaudė klubais man
prie sėdynės, net per drabužius pajutau, koks yra susijau-
dinęs.
Užsimerkiau ir įsitvėriau į stalviršio kraštą, o Džeko
rankos ėmė žaisti mano kūnu.

- Kūdikis, - ištariau kone be garso.

- Lukas neprieštarauja. Jis mankštinasi savo manieže.
Juokdamasi atstūmiau jo rankas.
- Leisk man sutvarkyti indus.
Džekas vėlprisitraukė mane trokšdamas tęsti glamones.
Tačiau sutrukdė telefono skambutis. Čiupau telefoną
ir
sušnypštusi Džekui, kad tylėtų, atsiliepiau:
- Alio?
- Ela, čia aš, - pasigirdo nedrąsus pusseserės Lizos bal-
sas. - Skambinu norėdama tave perspėti. Labai atsiprašau.

301
 Lisa Kleypas

rankos sustingo.
Įsitempiau ir Džeko
- paklausiau.
- Dėl ko perspėti?
- Tavo mama atvažiuoja tavęs aplankyti. Bus po pen-
kiolikos minučių, vėliausiai po pusvalandžio. Jeigu gatvėse
nėra spūsčių, tai greičiau.
- Negali būti, - blykšdama išspaudžiau. - Aš jos nekvie-
čiau. Mama nežino, kur aš gyvenu.
- Ašjai pasakiau, - kaltai išlemeno Liza.
- Kodėl? - suinkščiau aš. - Kodėl tu taip padarei?
- Neturėjau kitos išeities. Ji paskambino man visa įsiau-
drinusi, nes ką tik kalbėjosi telefonu su Tara, ši jai pasakė
įtarianti, kad tarp tavęs ir Džeko Treviso kažkas vyksta. O
dabar jos abi nori išsiaiškinti tiesą.
- Aš neprivalau - pratrūkau išmušta
joms nieko aiškinti!
raudonio. - Man jau gana, Liza! Pavargau nuo Taros nesą-
monių, o mama geriau bent truputį pasirūpintų savo vaikai-
čiu, užuot kaišiojusi nosį į mano seksualinį gyvenimą! - per
vėlai susivokiau prasitarusi ir užsidengiau delnu burną.
- Tu myliesi su Džeku Trevisu?
- Aišku, kad ne, - pajutau, kaip Džekas
švelniai perbrau-
kė lūpomis man per sprandą, ir suvirpėjau. Prispaudusi
telefoną prie krūtinės pasisukau į jį. - Turi išeiti, - greitai
ištariau.
Vėl priglaudžiau telefoną prie ausies.
—
- išgirdau Lizą klausiant.
...Jis pas tave?
- Ne, tai siuntų tarnybos vaikinas. Jis nori, kad kažką

pasirašyčiau.
-Čia, žemiau, - sumurmėjo Džekas braukdamas mano
laisvąja ranka per save.
-
Išeik, -
sušnibždėjau ir smarkiai pastūmiau jį įsirėmusi
302
 Aksominio balso pakerėta

į krūtinę. Jis net nesujudėjo, tik nuėmė man nuo nosies

akinius ir marškinėlių kraštu nublizgino lęšius.

- Ar tai rimta? - paklausė Liza.
- Ne. Mus sieja paviršutiniški, beprasmiai, grynai kū-
niški santykiai, jie niekur neveda.
Krūptelėjau, kai Džekas pasilenkė ir atsikeršydamas už
tokius žodžius įkando man
į
ausies lezgelį.
- Tai bent! Kaip manai, Ela, ar jis galėtų supažindinti
mane su kuriuo nors savo draugu? Man dabar sausas lai-
kotarpis...
- Turiu baigti, Liza. Reikia susitvarkyti ir pagalvoti, ką...
Tai velnias, paskambinsiu tau vėliau, Liza, - baigusi pokalbį
čiupau akinius Džekui iš rankų.
Jis nusekė paskui mane į miegamąjį.
- Ką tu darai?
Aš puoliau kloti sujauktą lovą.
— Mano mama atvažiuoja, o lova atrodo taip, tarsi joje
būtų vykusios orgijos, - nutilau ir pažvelgiau į jį. - Turi iš-
eiti, aš kalbu visai rimtai. Tau jokiu būdu negalima susitikti
su mano motina.
Sviedžiau pagalvę ant lovos. Tada vėl nuskubėjau į sve-

tainę, sumečiau daiktus į didelį iš vytelių pintą krepšį ir

įgrūdau jį į drabužių spintą.
Prie durų supypsėjo vidaus telefonas. Skambino duri-
ninkas Deividas.
- Panele Varner... pas jus viešnia. Tai...
- Aš žinau, - pasakiau apimta nevilties. - Tegul kyla į
viršų. - Pasisukusi į Džeką pamačiau, kad jis paėmė ant
rankų Luką ir priglaudė jį prie krūtinės. - Kaip man tavęs
atsikratyti?

303
 Lisa Klcypas

Jis nusišypsojo.
- Nepavyks.
Maždaug po dviejų minučių išgirdau ryžtingą beldimą
į duris.
Atidariau jas. Ir išvydau savo motiną, ji buvo rūpestingai
aptemptą raudoną
pasidažiusi, avėjo aukštakulnius, vilkėjo
suknelę, išryškinančią figūrą, kuri būtų
nepadariusi gėdos
net perpus už ją jaunesnei moteriai. Mama įplaukė į vidų
apgaubta kvepalų debesio, apkabino mane, pakštelėjo į orą
ir atsitraukusi nužvelgė vertinamu žvilgsniu.
- Pavargau laukti, kol tu mane pakviesi, - pareiškė ji, -
tainusprendžiau pati imti jautį už ragų. Neleisiu tau ilgiau
slėpti nuo manęs mano vaikaitį.
tu
- Ar dabar jau senelė? - paklausiau.
Ji ir toliau mane apžiūrinėjo.
- Tu priaugai svorio, Ela.
- Tiesą sakant, porą svarų numečiau.
- Tai gerai. Dar porą numesk vėl atrodysi ir sveikai.
= Mama, aš dėviu aštunto dydžio drabužius ir atrodau
sveikai.
Ji metė į mane švelnų, kiek priekaištingą žvilgsnį.
-
Jeigu tu taip jautriai reaguoji į pastabas apie antsvorį,
aš apie tai daugiau neužsiminsiu. - Džekui priėjus prie
mūsų, Mama teatrališkai išplėtė akis. - Na, o čia kas? Ela,
kodėl tu nesupažindini manęs su savo draugu?
- Džekas Trevisas, - suburbėjau. - O čia mano mama...
— Kendė Varner, - pertraukė mane mama ir pamėgi-
no apkabinti Džeką drauge su kūdikiu. - Apsieikime be
tų rankų paspaudimų, Džekai... Aš visada žavėjausi Elos
draugais, - ji pamerkė jam akį. - O jie žavėjosi manimi. -

304
 Aksominio balso pakerėta

Mamastvėrė kūdikį Džekui iš rankų. - O čia mano brangus

vaikaitis... Ak, nė pati nesuprantu, kaip aš leidau Elai taip
ilgai slėpti tave nuo manęs, saldainiuk.
- Juk sakiau, kad gali atvažiuoti ir pabūti su juo kada
panorėjusi, - priminiau.
Nekreipdama dėmesio į mano žodžius ji
žengė gilyn į
butą.
-
Kaip čia jauku. O jūs labai mieli, kad rūpinatės Luku,
kol Tara gydosi sanatorijoje.
Nusekiau jai
iš paskos.
- Ji guli psichiatrijos klinikoje.
Mama priėjo prie lango pasižiūrėti, koks atsiveria vaiz-
das.
-Nesvarbu, kaip pavadinsi. Tokios vietos dabar labai
madingos. Jas labai mėgsta Holivudo žvaigždės... Juk rei-
kia kur nors pasislėpti nuo įtampos, todėl susigalvoja kokį
nors negalavimą, kad galėtų porą savaičių atsipalaiduoti
ir pasilepinti.
- liga nėra išgalvota, - pasakiau. - Tara...
Jos

- Tavo sesuo patyrė stresą, tik tiek. Anądien per televizo-

rių žiūrėjau laidą apie kortizolį, streso hormoną, ten buvo
kalbama, kad kavos mėgėjai kortizolio turi gerokai daugiau
nei vidutiniškai. Aš juk ne kartą sakiau jums abiem su Tara,
kad geriate per daug kavos.
-
Nemanau, kad Taros ir mano gyvenimo problemos kilo
dėl to, jog mėgstame latę, -
niūriai atšoviau.
Mano nuomone, jūs pačios sukeliate sau stresą. Turė-
—

tumėte išmokti atsipalaiduoti. Taip kaip aš. Vien dėl to, kad
jūsų giminės iš
tėvo pusės yra silpnapročiai, dar nereiškia,
jog turite pasiduoti, - tarškėdama mama vaikščiojo po butą

305
 Lisa Kleypas

ir lyg draudimo bendrovės turto vertintoja įdėmiai jį ap-

žiūrinėjo. Su nerimu stebėjau ją, trokšdama kuo greičiau
paimti kūdikį. -
Turėjai man pasakyti, kad čia gyveni, Ela. -
su dėkingumu pažvelgė į Džeką. - Noriu jums padėkoti,
Ji

Džekai, kad padedate mano dukrai. Beje, jos labai laki vaiz-
duotė. Tikiuosi, jūs netikite viskuo, ką ji sako. Vaikystėje ji
prisigalvodavo įvairiausių istorijų... Jeigu norite sužinoti,
kokia Ela yra iš tikrųjų, turite pasikalbėti su manimi. Kodėl
jums nenusivežus mūsų pavakarieniauti ir artimiau susi-
pažinti? Būtų gerai šįvakar.
- Puikus sumanymas, - pritarė jai Džekas. - Kada nors
taip ir padarysime. Deja, šįvakar mudu su Ela turime kitų
planų.
Mama padavė man kūdikį.
- Paimk mieloji, aš su nauja suknele, kūdikis gali ją
jį,

apseilėti. - Ji
atsisėdo ant sofos ir grakščiai susikryžiavo
ilgas įdegusias kojas. - Ką gi, Džekai, aš nemėgstu kitiems
trukdyti. Bet jeigu jūs užmezgėte santykius su mano dukra,
man derėtų artimiau susipažinti su jumis ir
jūsų šeima. Iš
pradžių mielai susitikčiau su tėvu.
- Tu pavėlavai, - pasakiau. - Džeko tėvas jau turi drau-
8€-

- Ak, Ela, aš ne tai turėjau omenyje... - ji nerūpestingai

nusijuokė, it sąmokslininkė pasiuntė Džekui užjaučiamą
žvilgsnį, sakantį: „Matai, su kuo mums tenka turėti reika-
lą“, ir tęsė vimdomai saldžiu balsu: - Mano duktė iki
šiol
piktinasi, kad aš taip patinku vyrams. Visi vaikinai, kuriuos
ji buvo parsivedusi namus, prie manęs lindo.
į

- Buvau parsivedusi tik -

vieną, priminiau jai. - To už-
teko.

306
 Aksominio balso pakerėta

Mama
piktai dėbtelėjo mane ir nusijuokė, jos burna
į

priminė grėsmingą bedugnę.

- Kad ir ką Ela taukštų, - tarė ji Džekui, - nepriimkite
už gryną pinigą. Geriau paklauskite manęs.
Kai mama būdavo netoliese, jausdavausi atsidūrusi
kreivų veidrodžių karalystėje. Jos beprotybė buvo nulemta
dažno lankymosi „Starbucks“ kavinėse, aštuntas drabužių
dydis reiškė tokio lygio nutukimą, dėl kurio jau reikėjo
gultis ant operacinio stalo, o bet kuris mano vaikinas buvo
pasmerktas tapti pakaitiniu Kendės Varner spektaklių vei-
kėju. Viskas, ką aš padarydavau ar pasakydavau, galėdavo
būti pakreipiama jai
patogia linkme.
Kendės Varner šou be reklaminių intarpų vyko keturias-
dešimt penkias minutes. Ji patikino Džeką, kad tikrai pasi-
siūlytų pabūti su Luku, tačiau yra nepaprastai užsiėmusi,
be to, jau atliko pareigą, sunkiai dirbo ir paaukojo šitiek
metų, kol užaugino dukteris, nors nė viena iš jų nerodo jai
ir
prideramo dėkingumo, negana to, dar pavydi savo moti-
nai. Tik pamanykite, Ela pataria kitiems, kaip gyventi, nors
pati nėmaž nenutuokia, apie ką kalba... Reikia turėti daug
daugiau gyvenimo patirties, kad suprastum, kas yra kas ir
kodėl. Jeigu Ela ką nors ir nutuokia apie gyvenimą, tai tik
dėljos, motinos, pastangų perduoti dukteriai savo išmintį.
Mama iir toliau kalbėjo apie save kaip apie visų geidžia-

mą originalą su kokybės ženklu, aš tebuvau tik jos nevy-

o
kusi kopija. Ji pasiuntė Džekui keletą atvirų užuominų ir
vylingų žvilgsnių. Džekas išliko mandagus, elgėsi pagar-
biai, retkarčiais dirstelėdamas į mano akmeninį veidą. Kai
mama pradėjo familiariai kalbėti apie garsenybes
ir girtis
pažintimis su turtingais žmonėmis iš Džeko aplinkos, tai

307
 Lisa Kleypas

buvo taip žema, kad aš užsisklendžiau. Lioviausi jai prieš-

tarauti ir ją taisyti, visą dėmesį sutelkiau į Luką: patikrinau
jo sauskelnes, paguldžiau berniuką į maniežą ir ėmiau su
juo žaisti. Jaučiausi sustingusi į ledą, tik ausys degte degė.
Staiga išgirdau, kad ji sklandžiai pasuko pokalbį prie
nederamai intymių dalykų, prisipažino neseniai užsirašiu-
si prabangiame Hjustono salone plaukų šalinimo lazeriu
procedūroms.
—Man sakė, - paaugliškai kikendama pasakojo ji Dže-
kui, - kad mano putė pati žavingiausia visame Teksase.
—

Ji
Mama!
pažvelgė
- griežtai ištariau.
į mane gudriomis linksmomis akimis.
- Na, taitiesa. Aš tik kartoju, ką kiti žmonės...
- Kende, - nutraukė ją Džekas, - buvo labai smagu, bet
mudviem su Ela laikas ruoštis išeiti. Džiaugiuosi su jumis
susipažinęs. Palydėsiu jus liftu į apačią, o ten jau durininkas
jumis pasirūpins.
- Aš prižiūrėsiu Luką, kol jūs grįšite, - užsispyrė mama.
- Dėkoju, - tarė Džekas, - bet mes pasiimsime jį drauge.
- Aš neturėjau laiko pasidžiaugti savo vaikaičiu, - piktai
dėbtelėjusi į mane papriekaištavo ji.
-
Paskambinsiu tau, mama, - prisiverčiau pažadėti.
Džekas priėjo ir atidarė duris. Išėjo į koridorių palikda-
mas jasatviras.
- Palauksiu jūsų čia, kol pasiimsite rankinę, Kende, - tarė
draugišku, tačiau nepermaldaujamu balsu.
jis
Atsistojau, kai mama priėjo manęs apkabinti. Vos ne-
apsiverkiau kaip vaikas nuo jos kvepalų ir suvokimo, kad
mus sieja giminiški saitai. Klausiau savęs, kodėl aš visada
troškau, jog ji mane mylėtų taip, kaip mylėti negalėjo, kodėl

308
 Aksominio balso pakerėta

mudvi su Tara buvome jai tik blogai pasibaigusios santuo-

kos atsitiktinės aukos.

Aš žinojau, kad motinai, kuri nesugeba būti motina, ga-

lima surasti pakaitalą. Įmanoma patirti kitų žmonių meilę.

Galima ją rasti ten, kur niekada neieškojai. Tačiau širdies

žaizda vis tiek neužgis. Mano širdis kraujuos amžinai...
Taros taip pat. Turime išmokti su tuo susitaikyti ir gyventi
toliau.
- Sudie, mama, - kimiai ištariau.
- Neatiduok jam visos savęs, - tyliai pasakė ji.
- Lukui? - sutrikusi paklausiau.
- Ne, Džekui. Taip ilgiau jį išlaikysi. Ir nebūk su juo per
daug protinga. Pasistenk truputį pasidažyti. Ir akinius trenk
į šalį, su jais esi panaši į senmergę. Ar jis tau jau ką nors

padovanojo? Pasakyk, kad norėtum didelių brangakmenių,

ne mažų, tai geresnė investicija.
Nervingai nusišypsojau ir atsitraukiau nuo jos.
- Iki pasimatymo, mama.
Ji pasiėmė rankinę ir neskubėdama išėjo į koridorių.
Džekas įkišo galvą pro tarpdurį ir įdėmiai nužvelgė
mane.
- Aš greitai grįšiu.
Kol Džeko nebuvo, aš susiradau bufete butelį tekilos ir
išgėriau taurelę vildamasi, kad stiprus gėrimas sušildys
sustingusį kūną. Nesušildė. Jaučiausi kaip šaldiklis, kurį
reikia atitirpdyti.
Lukas nerimavo man ant rankų, leido nekantrius garsus,
raivėsi.
Džekas priėjo prie manęs, suėmė už smakroir kilstelėjęs
pažiūrėjo į akis.

309
 Lisa Klcypas

- Ar nesigaili, kad nepaklausei manęs ir anksčiau neiš-

ėjai? - niūriai paklausiau.
- Ne,
aš norėjau pamatyti, kas tave užaugino.
Man regis, dabar tu supranti, kodėl mums abiem su
-
Tara reikia psichoterapijos.
- Po perkūnais, net ir man reikia psichoterapijos, nors
su ja praleidau tik valandą.
- Ji gali pasakyti bet ką, kad tik išlaikytų dėmesį, nors
kitus tai ir trikdo. - Ūmai galvon šovė šlykšti mintis ir aš
įdėmiai pažvelgiau į Džeką. - lifte
Ar ji bandė lįsti prie
tavęs?
- Ne, - kiek per greitai atsakė
jis.
- Vadinasi, bandė.
- Niekai.
- Viešpatie, kaip baisu, - sušnibždėjau. - Ji verčia mane
pykti.
Džekas paėmė iš manęs knirkiantį kūdikį ir šis iškart
nurimo.
- Bet
mano pyktis neįprastas, - tęsiau aš. Jis sustingdė, -
atėmė jėgas ir
gebėjimą jausti. Aš nejaučiu net savo širdies
plakimo. Noriu paskambinti Tarai jai išsilieti. ir
- Tai paskambink.
- Negaliu, tai ji užsiundė ant manęs mamą. Aš pykstu
ir ant Taros.
Džekas kurį laiką žvelgė į mane.
- Eime į mano apartamentus.
- Kam?
- Ketinu tave sušildyti.
Iškart papurčiau galvą.
- Man reikia pabūti vienai.

310
 Aksominio balso pakerėta

- Ne, nereikia. Eime.

- Deinas visada palikdavo mane ramybėje, kai paprašy-
davau. - Buvau bjauriai nusiteikusi, pikta kaip širšė, mane
erzino viskas, ką Džekas darė. - Džekai, manęs nereikia
apkabinti, sakyti raminamus žodžius, aš nenoriu mylėtis.
Šią akimirką aš nenoriu jaustis geriau. Taigi nėra jokios
prasmės...
- -
Prigriebk sauskelnių krepšį, su Luku ant rankų Dže-
kas priėjo prie durų, atidarė jas ir kantriai palaukė manęs.
Mes pakilome į jo apartamentus ir Džekas nusivedė
mane tiesiai į miegamąjį. Uždegęs šviesą jis nuėjo į vonios
kambarį, išgirdau bėgančio vandens garsus.
- Man nereikia nusiprausti, - pasakiau.
- Eik į dušą ir palauk manęs.
- Bet aš...
- Paklausyk manęs.
Sunkiai atsidusau.
- O ką darysi su kūdikiu?
- Paguldysiu. Paskubėk.
Nusiėmiau akinius, nusirengiau ir sunkiai vilkdama
kojas patraukiau į dušą. Patalpa buvo blausiai apšviesta ir
pilna karštų eukaliptais kvepiančių garų. Džekas ant ilgo
suolo prie sienos buvo patiesęs minkštą baltą rankšluosti.
Atsisėdau ant jo ir ėmiau giliai kvėpuoti. Po minutės ki-
tos pajutau, kad pradedu atsipalaiduoti. Aromatingų garų
apsuptyje mano kūno poros atsivėrė, raumenys atsileido,
plaučius pripildė karšta drėgmė. Atrodė, kad tekilos veikia-
mas organizmas atsiduso
ir
širdis vėl ėmė plakti.
- Ak, dabar jau daug geriau, - garsiai ištariau ir kniūbs-
čia atsiguliau ant rankšluosčio. Nebuvo girdėti jokio kito

311
 Lisa Klcypas

garso, tik vandens šniokštimas. Jutau, kaip odą nudažo

raudonis. Gulėjau nuraminta šiltų vandens garų, praradusi
laiko nuovoką. Nežinau, kiek laiko tįsojau, tik pajutautaip
šalia sėdint Džeką. - Kaip Lukas? - sumurmėjau.
- Miegait negyvas.
- Kažin ar...
- Sšš...

Džekas uždėjorankas man ant nugaros ir ėmė lengvai

masažuoti drėgną odą. Pradėjo nuo pečių, maigė ir min-
kė atpalaiduodamas skausmingai įsitempusius raumenis.
Spaudimas sustiprėjo. Jaučiau, kaip Džekas nykščiais suka
ratus masažuodamas raumenis ir
jungiamuosius audinius.
Jis darbavosi susikaupęs, vertė mane alpėti, kol pagaliau
man
išAk,gerklės nuostabu...
išsiveržė bejėgiška aimana.
- kaip Džekai... Aš nežinojau, kad tu
taip moki.
- Sšš...

Jo rankos nukeliavo mano nugara žemyn, slysčiojo ir

glostė stipriau ir silpniau, kantriai darbavosi atpalaiduo-
damas įsitempusius raumenis. Aš visiškai atsidaviau toms
stiprioms rūpestingoms rankoms, gulėjau bejėgė ir apsun-
kusi. Džekas išmasažavo man sėdmenis, šlaunis, blauzdas,
tada atvertė mane ant nugaros ir
suėmė pėdas. Atsidusau iš
malonumo, kai jis ėmė masažuoti nykščiais pėdų skliautus.
- Atleisk, kad buvau tokia ragana, - sumurmėjau.
- Buvo dėl ko, mieloji.
—- Mano mama siaubinga.
- -
Taip, jis pasukiojo visus iš eilės kojų pirštus. Balsas
buvo švelnus, garų prislopintas: - Beje, tas jos patarimas
-
tau tikra nesąmonė.
 Aksominio balso pakerėta

- Girdėjai? O Dieve.
- Tu - pareiškė Džekas.
turi duoti man viską, ko noriu, —

Turi mane lepinti. Apsimesti, kad esi kvaišelė, tau jau per
vėlu, o nepasidažiusi esi man pati gražiausia.
Nusišypsojau, bet neatsimerkiau.
- O kaip akiniai?
- Jie mane velniškai jaudina.
- Tave viskas jaudina, - tingiai pasakiau.
- Ne viskas, - paprieštaravo jis
tramdydamas juoką.
- Viskas. Tu galėtum reklamuoti tą vaistinį preparatą,
kurio lapelyje yra perspėjimas, kad erekcija gali trukti ke-
turias valandas. Turėtum kreiptis į gydytoją.
ji
- Manęs netraukia, - jo rankos nukeliavo aukštyn,
praskleidė man šlaunis, aiktelėjau pajutusi, kaip jis per-
braukė pirštais per tą vietą. - Ar tave kada nors kas nors
taip masažavo, Ela? - sukuždėjo jis. - Ne? Gulėk ramiai...
Pažadu, tau
patiks.
Ir mano kūnas išsirietė atsakydamas
glamones, o
jo miklių rankų
į
pasitenkinimo aimanos atsimušė į plytelėmis
išklotas sienas.

313
 20

Kitą dieną po mamos pasirodymo Meino gatvės 1800

name aš jaučiausi nesmagiai, buvau įsijautrinusi, kad ne-
tekau taip man reikalingos saugios užuovėjos. Iš pažiūros
atrodžiau kaip paprastai. Vaikystėje išmokau slėpti jaus-
mus, kad ir kas nutiktų - net jei kiltų atominis karas. Tačiau
šįkart mamos apsilankymas, tai, kad ją pamačiau, kažkodėl
išmušė iš pusiausvyros.
Iš ryto Džekas išvažiavo į ligoninę aplankyti draugo,
nukentėjusio per nelaimingą atsitikimą medžioklėje. Kai
paklausiau Džeko, ką jo draugas medžiojo, šis atsakė:
„Šerną. Daugiausia nelaimingų atsitikimų įvyksta me-
džiojant šernus.“
„Kodėl?“
„Medžioklė vyksta naktį, kaidauguma tų meitėlių miške
yra aktyvūs. Taigi būrys vyrų laksto po mišką ir šaudo į
juos tamsoje.“
„Kaip gražu.“
Tada Džekas paaiškino, kad jo draugas pataikė į šerną
dvylikto kalibro šoviniuir
priėjo prie jo, gulinčio krūmuose,
manydamas, kad tas padaras negyvas, o šernas jį
puolė,
išsitraukti prie diržo kabančio kito gin-
nespėjus draugui

314
 Aksominio balso pakcrėra

klo. „Dūrė iltimi jam netoli kirkšnies“, - paaiškino Džekas

ir net nusipurtė.
keista, kokie irzlūs būna tie šernai, kai juos pašau-
„Net
na“, - pasakiau.
Džekas žaismingai pliaukštelėjo man per užpakalį.
„Turėtum bent truputį užjausti mano draugą, moterie.
Kirkšnies žaizda -
menkas juokas.“
„Aš užjaučiu šernus. Tikiuosi, tu nedažnai eini medžioti
šernų. Man nepatinka, kad dėl tavo pavojingo pomėgio kyla
grėsmė mano seksualiniam gyvenimui.“
„Šernų aš nemedžioju, - patikino mane Džekas.
noriu grobio, susimedžioju lovoje.“
Jeigu
-
Džekui išėjus aš truputį padirbėjau prie žurnalo skilties.

„Mieloji Nepriklausoma panele,

aš ištekėjau prieš penkerius metus už vyro, kurio iš tik-
rųjų nemylėjau, bet
tekėti reikėjo, nes buvau jau trisdešim-
tmetė. Visos draugės anksčiau ištekėjo, man atsibodo būti
tarp jų balta varna. Vyras, už kurio galų gale ištekėjau, yra
tikrai šaunus. Jis geras, mielas ir mane myli. Tačiau mūsų
santykiams trūksta žavesio ir
aistros. Aš prie jo prisitaikiau,
bet vis
tiek jis man kaip svetimas. Jaučiuosi lyg užrakinta
sieninėje spintoje: jis likęs kitoje durų pusėje, tačiau neturi
rakto ir negali atrakinti. Mes neturime vaikų, tad su juo
išsiskyrusi nieko daugiau neįskaudinčiau. Vis dėlto kažkas
mane sulaiko. Galbūt baiminuosi, kad esu per sena pradėti
viską iš naujo. O gal bijau, jog jausiuosi kalta, nes jis tikrai
mane myli. Nežinau, ką daryti. Žinau tik tiek, kad aš prie
jo prisitaikiau ir to gailiuosi.
Nerimstanti Širdis“

315
 Lisa Kleypas

„Mieloji Nerimstanti Širdie,

mes visi įvairių poreikių ir troškimų. Užmezgus
turime
romantiškus santykius nereikia pamiršti, kad abu pasikeisi-
te, kurį nors rytą
atsikelsite, pažvelgsite į veidrodį irišvysite
nepažįstamą žmogų. Jūs turėsite tai, ko norėjote, tačiau su-
voksite, kad norėjote visai ne to. Manysite pažįstanti save,
todėl labai nustebsite. Galite rinktis, sukti tuo ar kitu keliu,
Nerimstanti Širdie, bet viena aišku: meilės negalima nerū-
pestingai atstumti. Nepaisant atsitiktinių sutapimų, kad
buvote tokio amžiaus ir pasitaikė tinkama proga sukurti
šeimą, Jūsų būsimas vyras turėjo kažką, kas Jus paveikė.
Prieš galutinai nutraukdama santuoką, suteikite jam dar
vieną progą. Atvirai pasikalbėkite su juo, atskleiskite savo
nepatenkintus poreikius, papasakokite apie savo svajones.
Leiskite jam pažinti, kokia esate iš
tikrųjų. Padėkite jam at-
rakinti tos sieninės spintos duris ir po visų atskirties metų
judu pagaliau susitiksite.
Kodėl manote, jog jis negali patenkinti Jūsų emocinių po-
reikių? Kodėl esate tokia tikra, kad ir jis netrokšta žavesio ir
aistros? Ar galite nedvejodama patikinti gerai jį pažįstanti?
Pastangos, net jei jos nepasiteisina, apsimoka. Tačiau rei-
kia turėti drąsos ir
kantrybės. Išbandykite viską, ką galite...
iš visų jėgų stenkitės likti
su vyru, kuris Jus myli. Kuriam
laikui atidėkite
gyvendama su
įšalį klausimą, ką būtumėte galėjusi turėti

į
kitu vyru, o sutelkite dėmesį tai, ką galite
turėti ir ką jau turite dabar. Tikiuosi, Jums iškils ir naujų
klausimų, į kuriuos galbūt atsakys sutuoktinis.
Nepriklausoma panelė“

Spoksojau į kompiuterio ekraną ir klausiau savęs, ar

duodu teisingą patarimą. Man atėjo į galvą, kad jaudinuosi

316
 Aksominio balso pakerėta

dėl Nerimstančios Širdies ir jos sutuoktinio. Atrodo, prara-

dau gebėjimą būti nešališka stebėtoja.
- Po galais, - tyliai nusikeikiau nesuprasdama, kaip ka-
daise man šovė mintis, kad galiu patarti žmonėms, kaip
jiems gyventi.
Išgirdau, jog lovelėje pabudo Lukas, jis sušnirpštė ir
nusižiovavo. Pastūmusi kompiuterį į šalį priėjau prie love-
lės ir pažvelgiau. Patenkintas, kad atsibudo ir mato mane,
Lukas nusišypsojo. Jo plaukučiai styrojo pasišiaušę kaip
paukščio plunksnos.
Iškėliau Luką iš lovelės ir priglaudžiau, mažas
jo kūnelis
tobulai tiko man prie krūtinės. Laikant kūdikį ir jaučiant,
kaip ramiai jis kvėpuoja man į veidą, staiga užplūdo bega-
linis džiaugsmas.

Buvojau penkta valanda, o Džekas nepaskambino. Tru-

nes
putį susirūpinau, jis
visada paskambindavo tada, kada
būdavo žadėjęs, arba anksčiau. Mudu susitarėme, kad aš
pakilsiu į jo apartamentus ir paruošiu senamadiškus se-
kmadienio pietus. Įdaviau jam produktų sąrašą, paprašiau,
kad nupirktų.
Surinkau jo numerį, Džekas atsiliepė iškart ir atžariai
metė:
- Alio?
- Džekai, tu nepaskambinai.
- Atleisk. Aš užsiėmęs, - Džeko balsas skambėjo šiurkš-
čiai, regis, jis buvo susinervinęs ir
susirūpinęs. Tokiu tonu
jis dar niekada su manimi nekalbėjo. Kažkas atsitiko.
- Gal galiu padėti? - švelniai paklausiau.
- Nemanau.
- Gal tu... gal nori šįvakar atšaukti mūsų pasimatymą?

317
 Lisa Klcypas

- Ne.
- Gerai. Tai kada man ateiti?
—- Duok man keletą minučių.
- Gerai, - aš sudvejojau. - Įjunk orkaitę.
- Įjungsiu.
Padėjau ragelį ir susimąsčiusi pažvelgiau į Luką.
- Kas, dėl Dievo meilės, atsitiko? Manai, nemalonumai
šeimoje? O gal darbe? Kodėl mes turime laukti čia?
Lukas susimąstęs čiulpė kumštuką.
- Pažiūrėkime kojinių lėlyčių šou, - pasiūliau ir nusine-
šiau Luką
ant sofos.
minutes pasiklausiusi klasikinės muzikos ir
Bet kelias

į šokančias lėles aš jau nebeįstengiau nusėdėti.

pasižiūrėjusi
Nerimavau dėl Džeko. iškilo sunkumų, norėjau būti
Jeigu
šalia jo.
- Tai nepakenčiama, - pasakiau Lukui. - Pakilkime į
viršų ir pažiūrėkime, kas vyksta.
Pasikabinau ant peties sauskelnių krepšį, su kūdikiu ant
rankų išėjau iš buto ir patraukiau prie lifto. Kai priėjome
prie Džeko apartamentų, paspaudžiau durų skambutį.
Durys iškart atsivėrė. Džekas kelias sekundes užstojo
man vaizdą, jis atrodė įsitempęs kaip žmogus, siaubingai
trokštantis būti kur nors kitur. Dar nebuvau mačiusi jo to-
kio susierzinusio. Dirstelėjusi jam per petį pastebėjau, kad
viduje yra dar kažkas.
- Džekai, ar viskas gerai? - tyliai paklausiau.
Jis sumirksėjo, apsilaižė lūpas, mėgino kažką pasakyti,
tačiau nepasakė.
- -
Pas tave kažkas yra? paraginau jį kalbėti, stengda-
masi pamatyti, kas už jo.

318
 Aksominio balso pakerėta

Džekas linktelėjo, akyse sužibo neviltis. Prasispraudžiau

pro jį ir sustojau išvydusi Ešlę Everson.
Ji buvo žavinga, nors ir susitaršiusi, nuo blakstienų dažų

pajuodusiais paakiais, ašarotais skruostais, o grakščiais

pirštais gniaužė gniutulą popierinių nosinaičių. Šviesūs
plaukai buvo susišiaušę ir prašėsi gero šepečio. Mane pri-
bloškė kontrastas tarp nuskriaustos mažos mergaitės veido
išraiškos ir madingų drabužių: trumpo balto sijonėlio, juo-
dos prigludusios palaidinės, išryškinančios aukštas krū-
tis, trumpučio švarkelio, basučių su dirželiais ir keturių
colių kulniukais. Nufotografuota šitaip apsirengusi ir su
nuvarvėjusiu makiažu ši seksuali mergaitė būtų galėjusi
reklamuoti prabangius kvepalus.
Man nekilo minčių, kad Džekas pasikvietė ją į namus ar
kad jis vis
dar
jos
geidžia. Tik negalėjau apsispręsti, geriau
palikti jį vieną kabinti košės ar dėlto pasiūlyti paramą.
vis
Pažvelgiau Džeką ir
į suraukiau nosį.
- Atsiprašau. Gal man ateiti vėliau?
- Ne, - jis įtempė
įkaitą.
mane
į vidų ir čiupo kūdikį lyg kokį

- Kas - paklausė Ešlė išplėtusi nemirksinčias

ji tokia?
akis tobulame, lyg iš plastilino nulipdytame veide.
- Labas, - pasakiau eidama prie jos. - Jūs Ešlė, tiesa? Aš
esu Ela Varner. Mes abi dalyvavome Čerčilio gimtadienio
nebuvome supažindintos.
pokylyje, bet
Nekreipdama dėmesio į ištiestą ranką Ešlė nužvelgė
mano marškinėlius, džinsus ir aiškiai sutrikusi kreipėsi
Džeką:
į
- suTai ja tu išėjai iš pokylio?
- Taip, - patvirtinau aš, - mudu su Džeku esame pora.

319
 Lisa Kleypas

Džeką.
Ešlė pasisuko šonu į mane, sutelkdama visą dėmesį
į
-
Man reikia su tavimi pasikalbėti, - tarė ji. - Turiu kai
-
ką tau paaiškinti ir... jos balsas nuslopo, garsus uždusi-
no neviltis išvydus atmetimą šaltame jo veide su giliomis
raukšlėmis abipus lūpų.
Ešlė nežymiai loštelėjo ir aš supratau, kad tokio Džeko
veido ji dar nebuvo mačiusi.
Atsimušusi į jo priešiškumą Ešlė staigiai atsigręžė ir pa-
galiau tarė man:
- Jeigu jūs nieko prieš, aš noriu pasikalbėti su Džeku.
Akis į akį. Mus kai kas sieja. Reikia šį tą aptarti. Turime
išsiaiškinti.
Jai už nugaros stovintis Džekas papurtė galvą
ir parodė
į sofą, be žodžių liepdamas man pasilikti.
Scena jau mažumėlę priminė farsą. Žiūrėjau į Ešlę pri-
kandusi iš vidaus skruostą. Iš visko sprendžiant, Ešlė Ever-
son nerūpestingai skriejo per gyvenimą nesusimąstydama,
kiek žalos ji padarė savo netikėtais antpuoliais ir staigiais
atsitraukimais. Dabar praeitis Ešlę pasivijo, ji atrodė to-
kia pasigailėtina, kad aš nenoromis pajutau jai užuojautą.
Antra vertus, nesiruošiau atleisti jai už Džeką. Kartą ji jau
įskaudino jį, labai įskaudino, tačiau antrą kartą to padaryti
neturės progos.
Be to... jis priklausė man.
- Ji neišeis, Ešle, - tarė Džekas. - Išeisi tu.
- Atėjote dėl savo nesutarimų su Pitu? - atsargiai pa-
klausiau.
Ešlė taip išpūtė akis, kad buvo matyti baltymai aplink
raineles.

320
 Aksominio balso pakerėta

- Kas jums pasakė, kad mes nesutariame? ji pervėrė

Džeką kaltinamu žvilgsniu, bet jis tuo metu susikaupęs
-
stengėsi pritvirtinti vieną Luko sauskelnių lipduką.
- Aš nedaug težinau, - pasakiau. - Tik tiek, kad jums su
vyru iškilo sunkumų. Jūsų santykiai juk nėra smurtiniai,
tiesa?
- Ne, - pasigirdo jos šaltas atsakymas. - Mes susveti-
mėjome.
- Kaip gaila, - pasakiau nuoširdžiai. - Ar lankėtės pas
psichologą?
- Psichologai tik pamišėliams, - niekinamai metė Ešlė.
Šyptelėjau.
- Protingiems taip pat. Tiesą sakant, kuo esi protinges-
nis, tuo daugiau naudos gauni iš psichologo konsultacijų.
Psichologas gali padėti suprasti šeimos konfliktų esmę.
Galbūt jums reikia pakoreguoti savo šeimos sampratą. O
gal judviejų santykius veikia netinkamas bendravimo sti-
lius. Jeigu norite išsaugoti santuoką, turėtumėte įsigilinti į
šiuos dalykus ir...
- Nenoriu! -
buvo aišku, kad Ešlė manęs neapkenčia ir
-
laiko savęs neverta konkurente. Aš nieko nenoriu išsau-
goti. Aš daugiau nenoriu būti Pito žmona. Noriu... Ešlė -
nutilo ir ilgesingai pažvelgė Supratau, kad prieš
į Džeką.
save mato vyrą, galintį išspręsti visas jos bėdas. Gražų,
ji

klestintį, geidžiamą... Naujos pradžios viltį. Ešlė manė, jog

susigrąžinusi Džeką
ji ištrintų iš savo gyvenimo nepasiten-
kinimą, lydėjusį ją visus santuokos metus.
-Jūs turite vaikų, -
pasakiau. - Nejaugi nesijaučiate pri-
valanti dėl jūsų išsaugoti šeimą?
- Arjūs buvote ištekėjusi? -
piktai paklausė Ešlė.

321
 Lisa Kleypas

- Ne, - prisipažinau.
- Tada nė velnio nenutuokiate apie santuoką.
-Jūs teisi, - ramiai sutikau. - Tačiau aš puikiai suprantu,
kad susigrąžinusi Džeką jūs savo problemų neišspręstumė-
te. Judviejų santykiai liko praeityje. Džekas gyvena savo
gyvenimą. Aš leisiu sau kalbėti už jį
ir štai ką pasakysiu: jūs
rūpite jam kaip Žmogus, bet ne daugiau. Todėl dabar jums,
Džekui ir visiems kitiems būtų geriau, jeigu grįžtumėte
namo, pas Pitą, ir paklaustumėte jo, ką galite padaryti dėl
judviejų santuokos. - Patylėjusi dirstelėjau į Džeką. - Ar
teisingai pasakiau?
Jis linktelėjo, įtampa veide atlėgo.
Ešlė piktai prunkštelėjo. Ji nenuleido akių nuo Džeko.
— Kadaise tu man sakei, kad visada būsiu tau reikalinga.
Džekas stovėjo priglaudęs Luką prie peties. Jo žvilgsnis
buvo neperprantamas.
- Aš pasikeičiau, Ešle.
-Oašne! - metėji.
—Man labai gaila, - tyliai ištarė Džekas.
Ešlė čiupo rankinę
ir
patraukė prie durų. Nusekiau iš pa-
skos susirūpinusi, ar galima ją išleisti tokią susinervinusią.
- Ešle... - ištariau suėmusi už rankos.
Jiatstūmė mane.
Mačiau, kad ji įniršusi, tačiau savitvardos nepraradusi,
veidas įsitempęs, kaktą vagojančios gilios raukšlės
buvo

priminė kietai susiūtas audinio siūles. Ji pervėrė žvilgsniu

Džeką, stovintį man už nugaros.
- Jeigu dabar išeisiu, daugiau tu niekada manęs nebe-
susigrąžinsi. Pagalvok, ar tikrai to nori, Džekai.
- Tikrai, - Džekas atidarė jai duris.

322
 Aksominio balso pakerėta

Ešlė paraudo iš pykčio.

- Manai, tu sugebėsi jį
išlaikyti? - su panieka paklausė
ji manęs. - Džekas tavimi pasinaudos, brangute. Pasimė-
gaus, o paskui išmes
į Džeką.
-
į
šiukšlyną. -
Jos žvilgsnis vėl įsmigo
Tu visai nepasikeitei. Manai, susidėsi su tokia
kaip ji ir visi patikės, kad susitupėjai, bet taip nėra, esi toks
pat savanaudis plevėsa, koks ir buvai. - Ešlė stabtelėjo at-
sikvėpti. Aš - daug gražesnė už ją, - piktai metė išėjo. ir
Kai Džekas uždarė duris, aš pasisukau ir
atsišliejau jas.
Su Luku ant rankų Džekas žvelgė į mane. Atrodė sutrikęs,
tarsi netikėtai atsidūręs svetimoje teritorijoje mėgintų su-
siorientuoti.
- Ačiū, - kimiai tarė jis.
Nedrąsiai nusišy psojau.
- Nėra už ką.
Džekas papurtė galvą.
- Žiūrėjau į judvi...
- Į dabartį?
praeitį ir
Jis linktelėjo ir atsiduso, veide atsirado susirūpinimo
išraiška. Persibraukęs laisvąja ranka plaukus Džekas tarė:

į
- Žiūrėdamas tokią moterį kaip Ešlė puikiai supranti,
kokiam vyrui ji turėtų patikti. Aš kaip tik toks ir buvau, o
tai man neduoda ramybės.
- Kolekcininkas? - spėjau. - Vyras, trokštantis to, kas
gražu
ir
teikia malonumo? Aš jo per daug nesmerkčiau.
- Tu daug moteriškesnė už ją. Ir nepalyginamai gra-
žesnė.
Nusijuokiau.
- Tu taip sakai, nes padėjau tau ja atsikratyti.
Džekas priėjo arčiau, kūdikis atsidūrė tarp mūsų. Jis
323
 Lisa Kleypas

uždėjo delną man ant sprando. Spustelėjo stipriais vėsiais

pirštais. Suvirpėjau iš neapsakomo malonumo.
- Ar viskas gerai? - paklausė jis.
- O kodėl turėtų būti negerai?
- Todėl, kad bet kuri kita moteris, radusi mano namuose
Ešlę, paskelbtų man karą.
- Na, buvo akivaizdu, kad tu jos nekvietei į svečius, -
pasakiau ir ironiškai šyptelėjau. - Jei nori žinoti, Džekai:
kad ir koks būtum, bet savanaudis plevėsa tikrai nesi. Galiu
bet kada tai patvirtinti.
Džekas palenkė galvą, jo šiltas kvėpavimas paglostė man
veidą. Jis pabučiavo stipriu, saldžiu, ilgu bučiniu.
- Niekada manęs nepalik, Ela. Man tavęs reikia.
Kažkodėl staiga pasijutau nesmagiai.
- Suspausime Luką, - pasakiau nusijuokusi ir atsitrau-
kiau, nors kūdikis buvo ramus ir patenkintas.

324
 21

Dvi savaites po to įvykio aš mėgavausi gyvenimu, tegul

ir buvau įsitikinusi, kad tai ilgai netruks. Mano pasaulio
centras buvo Džekas ir Lukas. Supratau, jog kada nors aš
neteksiu jų abiejų. Tačiau mintis apie tai nukišau į giliausią
sąmonės kertelę ir leidau sau džiaugtis tų karštų vasaros
dienų magija.
Mano laimės dienos buvo gyvos ir triukšmingos, buvau

į
pasinėrusi darbus, rūpinausi Luku, stengiausi susitikti su
draugėmis ir kuo daugiau laiko praleisti su Džeku. Niekada
nemaniau, kad įmanoma taip greitai pažinti žmogų. Aš
perpratau Džeko veido išraiškas, įsidėmėjau jo mėgsta-
miausius žodžius, pastebėjau, kaip įsitermpia burna, kai jis
susikaupęs ką nors dirba, kaip prieš pat jam prapliumpant
juoku akių kampučiuose išryškėja raukšlelės. Įsitikinau,
kad jis geba valdytis ir maloniai elgiasi su žmonėmis, ku-
riuos laiko jautresniais už save, bet negali pakęsti tapšno-
jimų per petį ir smulkmeniškumo.
Džekas turėjo daug draugų, du iš jų laikė artimais bi-
čiuliais, bet labiausiai pasitikėjo broliais, ypač Džo.Iškitų
Džekas reikalavo laikytis žodžio. Tesėti pažadą jam buvo
gyvybiškai svarbu, pagal tai jis vertino ir kitus žmones.

325
 Lisa Klcypas

Su manimi Džekas buvo meilus ir jautrus - žemiškas

vyras, turintis didelių poreikių. Jis mėgo mane glamonėti
ir jaudinti, gundydavo išmėginti tokius dalykus, dėl kurio
išaušus rytui nedrįsdavau pažvelgti jam į akis. Tačiau ke-
letą kartų seksas visai nebuvo žaismingas, mudu judėjome
sunkiai dūsuodami, kol pajutau atsidūrusi prie ribos, už
kurios plytėjo juslėmis nepažini erdvė, karšta ir pulsuojanti,
tai mane išgąsdino
kas gali atsitikti.
ir
aš staigiai atsitraukiau bijodama to,

- Tau reikia savo kūdikio, - pareiškė man Steisė, kai

vieną popietę jai paskambinau.
ginis laikrodis.
-
Štai ką sako tavo biolo-

Aš mėginau jai
paaiškinti, kaip Lukas, tokia maža tyra
būtybė, sugriovė visas mano gynybines sienas. Pirmą kartą
gyvenime aš
pajutau emocinį ryšį su vaiku ir
tas ryšys buvo
stipresnis, nei galėjau tikėtis.
Prisipažinau Steisei papuolusi į didelę bėdą.
Aš norėjau, kad Lukas liktų man visiems laikams. Troš-
kau matyti, kaip jis auga. Bet jau greitai jį pasiims tikroji
motina, oatsidursiu jo gyvenimo paribyje. Tikra velnia-
aš

va, ką Tara su Luku man padarė.

būti
Kaijį atiduosi, tau bus labai skaudu,
-
pasirengusi.
- tęsė Steisė. - Turi
-
Aš tai suprantu. Bet nežinau, kaip tam pasirengti. Visą
laiką sakiau sau, kad prižiūrėsiu Luką tik tris mėnesius.
Tai ne toks jau ilgas laiko tarpas. Tačiau nenormaliai prie
jo prisirišau.
-
Ela, Ela... kūdikiams neįmanoma atsispirti.
Kietai suspaudžiau telefoną.

326
 Aksominio balso pakcrėta

- Tai ką man daryti?

- Pradėk kurti planą. Kai Tara pasiims Luką, iš karto
grįžk į nebešvaistyk laiko su Džeku Trevisu.
Ostiną,
— Kodėl tai laiko švaistymas, jeigu man patinka būti su
juo?
- Judviejų santykiai neturi ateities. Na gerai, jis ais-
tringas, jeigu būčiau netekėjusi, tikriausiai ir aš kalbėčiau
kitaip. Bet neprarask budrumo, Ela. Tokie vyrai kaip jis
nesukurti ilgalaikiams santykiams.
- Aš taip pat. Taigi viskas gerai.
- Grįžk namo, Ela. Man dėl tavęs neramu. Atrodo, tu
pati save apgaudinėji.
- Dėl ko?
- Dėl daugybės dalykų.
Pamaniau, kad yra priešingai: visai neseniai aš lioviausi
dėl daug ko save apgaudinėti ir gyvenimas tapo daug pa-
togesnis, daug paprastesnis nei tada, kai buvau įklimpusi
saviapgaulėje.

Su seserimi kalbėdavausi kartą per savaitę. Porą kartų

mūsų pokalbiai buvo ilgi ir nesmagūs, prikaišioti psichi-
atrijos terminų, kurių sunku išvengti pasikalbėjus su psi-
chiatru.
- Kitą savaitę aš grįšiu į Hjustoną, pagaliau pasakė-
man Tara. -
Penktadienį. Mane išrašo iš klinikos. Daktarė
Džeslou mano, kad man suteikta tinkama pirminė pagalba,
jei
bet noriu didesnės pažangos, turėsiu ir toliau lankytis
pas specialistą.
-Labai džiaugiuosi, -
išspaudžiau nustėrusi iš netikėtu-
-
mo. Kaip puiku, kad tu geriau jautiesi, Tara. - Patylėjau
ir
327
 Lisa Klcypas

pagaliau prisiverčiau paklausti: - Tikriausiai norėsi karto iš

atsiimti Luką? Jeigu ne, aš galėčiau...
- Taip, aš noriu jį
pasiimti.
„Tikrai? - knietėjo paklausti. - Tu beveik niekada neklau-
sinėji apie kūdikį, neatrodo, kad sūnus tave domintų.“ Bet
gal taip nebuvo... gal Lukas jai
labai daug, reiškė... gal nega- ji
lėjo prisiversti kalbėti apie ją kamuojantį nepakeliamą ilgesį...
Priėjau prie lovelės, kurioje miegojo Lukas. Ištiesusi ran-
ką paliečiau kabančią medaus puodynėlę. Mano
pirštai
drebėjo.
- Gal man paimti tave iš oro uosto?
— Ne, aš... tuo pasirūpins.

„Markas Gotleris“, - pamaniau.

- Klausyk, ašnenoriu būti įkyri, bet... ta sutartis, apie
kurią kalbėjomės... Ji pas mane. Tikiuosi, tu perskaitysi ją,
jeigu jau būsi Hjustone.
- Perskaitysiu. Tačiau nepasirašysiu. Nėra reikalo.
Prikandau lūpą, kad nepradėčiau jos įkalbinėti.
„Neskubėk“, - paliepiau sau.

Mudu su Džeku susiginčijome, kaip sutikti Tarą: jis pa-

geidavo likti
su manimi, o aš prašiau leisti man pačiai viską
sutvarkyti. Nenorėjau, kad jis būtų tokios skausmingos
asmeniškos scenos liudininkas. Aš labai aiškiai įsivaizda-
ir
vau, kaip jausiuosi atiduodama kūdikį Tarai, ir visai netroš-
kau, jog Džekas pamatytų mane tokio silpnumo akimirką.
Be to, penktadienį Džo gimimo diena
tinę žūklę Galvestono įlankoje.
jie ruošėsi nak- ir į
- Tu turi ten važiuoti dėl Džo, - pasakiau Džekui.
- Galiu nukelti kelionę į kitą dieną.

328
 Aksominio balso pakcrėta

- Tu jam pažadėjai, -
pasakiau nė kiek neabejodama, kad
šis žodis Džeką paveiks. -
Negaliu patikėti, jog tau išvis kilo
mintis nebūti su broliu jo gimimo dieną.
- Jis supras. Šis reikalas svarbesnis.
- Viskas bus gerai, - pasakiau. - Man reikia pasikalbėti
su seserimi akis į akį. Mudvi su Tara negalėsime elgtis lais-
vai, jeigu tu būsi čia.
— Velniai griebtų, ji neturėjo grįžti iki kitos savaitės. Ko-
dėl, po perkūnais, Tara anksčiau išeina iš ligoninės?
- Aš nežinau. Negaliu patikėti, kad ji nesuderino savo
dvasinės sveikatos reikalų su tavo žvejyba.
- Žvejoti aš nevažiuosiu.
Piktai matavau žingsniais jo apartamentus.
— Noriu, kad važiuotum, Džekai. Be tavęs aš jausiuo-
si stipresnė. Privalau padaryti tai viena. Ketinu perduoti
Luką Tarai, išgerti pilną taurę vyno, nusiprausti vonioje ir
anksti eiti miegoti. Jeigu pajusiu, kad man reikia pabūti su
kuo nors, nueisiu pas Heiven. O kitą dieną grįši tu ir mes
galėsime viską aptarti.
- Sakyčiau, tada jau bus šaukštai po pietų. - Džekas
įdėmiai stebėjo mane ir
daug ką suprato. - Ela, liaukis mar-
širavusi ir ateik pas mane.
Pastovėjau it įbesta keletą sekundžių, paskui priėjau prie
jo. Džekas apkabino besipriešinantį mano kūną ir
prispau-
dė prie savęs - iš pradžių pečius, tada nugarą, juosmenį,
klubus.
- Liaukis apsimetinėti, kad viskas gerai, - sušnibždėjo
jis man į ausį.
- Aš nieko daugiau nemoku. Jeigu gana ilgai pajėgi ap-
simesti, kad viskas gerai, kada nors ir būna gerai.

329
 Lisa Klcypas

Džekas ilgokai laikė

mane apkabinęs, netardamas nė
žodžio. Jo rankos nepaliovė judėjusios, jos mane glostė,
glaudė, spaudė kaip skulptorius molį. Aš giliai alsavau,
leidausi jo glamonėjama ir švelniai gniaužoma, krūptelėjau,
kai
jis prispaudė mano klubus prie savųjų, pajutau, koks
yra susijaudinęs.
Jis neskubėdamas nurengė mane, o
kai pabandžiau kal-
bėti, suėmė delnais galvą ir godžiai įsisiurbė į lūpas. Tada
pargriovė ant
grindų ir nenutraukdamas bučinio praskleidė
kojas. Aš kėliau klubus verždamasi prie malonumą žadan-
čio jo kūno. Mudu pradėjome raičiotis - iš pradžių aš atsi-
dūriau ant viršaus, paskui jis, ūmai Džekas nusitvėrė man
už šlaunų
ir
įslydo vidun, slystelėjo giliau, dar giliau, kol jo
įnagis visas paniro į drėgną karštį. Sudejavau iš malonumo
mėgaudamasi jo kūno svoriu, tuo pojūčio, kaip mano kūnas
priima jo kūną.
Džekas pasičiupo sofos pagalvėlę, pakišo man po už-
pakaliu ir ėmė atakuoti ryžtingais reikliais postūmiais,
versdamas mane klykti iš malonumo. Tačiau jis neskubėjo
baigti, atidėliojo atsipalaidavimo akimirką, kol galiausiai
pats nebeišlaikė ir sprogo. Jis dar ilgai buvo manyje, gulė-
jo suleidęs pirštus man į plaukus, neleisdamas nutraukti
bučinio. Atrodė, tarsi mes būtume stengęsi kažką vienas
kitam įrodyti, parodyti tai, ko mano protas ir
širdis neno-
rėjo pripažinti.
Penktadienio rytą buvo dar tamsu, kai Džekas išvyko.
Jis atsisėdo ant lovos prie manęs ir apkabinęs miegančią
kilstelėjo. Prabudau kažką murmėdama, o
jis pakišo delną
man po galva ir tvirtai suėmė už pakaušio. Išgirdau jo sodrų
baritoną prie ausies:

330
 Aksominio balso pakcrėta

—
Daryk, ką manai turinti daryti. Aš tau
netrukdysiu. Bet
kai sugrįšiu, nemėgink neįsileisti, supratai? Ketinu tave kai
kur išsivežti... ilgų malonių atostogų... Mudu kalbėsimės, aš

laikysiu tave verkiančią glėbyje, kol pasijusi geriau. Mums

pavyks, tu
atsigausi.
Džekas pabučiavo mane, paglostė plaukus ir vėl pagulė
ant pagalvės.
Aš
tylėjau, gulėjau užmerkusi akis. Jutau, kaip jis švel-
niai paglostė mane, palietė pirštais skruostą, tada užklojo
iki pat smakro
irišėjo.
Nemaniau, kad įmanoma įtikinti Džeką, jog jis nori dau-
giau, negu aš galiu duoti, nes žmonės, sužaloti taip kaip
aš, yra valdomi baimės ir
troškimo išlikti. Mano gebėjimas
mylėti buvo labai ribotas, tik Luką aš pamilau beribe meile,
buvo stebuklas, kurio nesitikėjau.
ir tai
Tačiau Lukas sprūdo man iš rankų.
Aš jau ne kartą buvau skaudžiai pamokyta. Tai buvo
aksioma, nereikalaujanti loginio patvirtinimo. Kaskart, kai
ką nors pamildavau, pralaimėdavau ir likdavau pažeminta.
Kažin kas liks
iš manęs rytoj?

Rengdama Luką jūreiviškais drabužėliais ir audama

sportukais mėginau įsivaizduoti, kokį jį pamatys Tara, kaip
skiriasi naujagimis ir trijų mėnesių kūdikis. Lukas jau mo-
kėjo laikyti suspaudęs daiktus, suduoti rankute per virš jo
pakabintą žaisliuką. Jis šypsodavosi man ir savo atvaizdui
veidrodyje. Kai kalbindavau jį, Lukas imdavo guguoti, leisti
įvairius garsus, mudu su juo maloniai pasikalbėdavome.
Nuleistas žemyn ir pėdomis palietęs grindis jis imdavo
spyruokliuoti kojytėmis, tarsi norėdamas atsistoti.

331
 Lisa Klcypas

Lukas buvoant begalinių atradimų ir galimybių slenks-

čio. Netrukus jo gyvenime nutiks daug svarbių įvykių: jis
ištars pirmą žodį, pirmą kartą atsisės, žengs pirmą žingsnį.
Aš to nematysiu. Lukas bus mano tik širdyje. jau

Ėmė
perštėti akis, taip būna prieš prasidedant čiaudu-
liui. Tačiau ašarų latakai neatsidarė. Jaučiausi klaikiai: troš-
kau pravirkti, bet negalėjau. „Tu turėsi jį lankyti, - griežtai
pasakiau sau. - Ką nors sugalvosi, kad liktum Lukogyve-
nime. Būsi šauni teta, dovanojanti jam geriausias dovanas.“
Bet tai
ne tas pats, kas turėti šalia. jį
- Lukai, - ištariau užspausta gerkle, segdama jovėlbato
lipduką. - Šiandien atvažiuos mamytė. Pagaliau ji bus
su tavimi.
Lukas man nusišypsojo. Pasilenkusi išbučiavau žie-
dlapių švelnumo jo skruostus, jaučiau, kaip jis pirštukais
sugriebia man plaukus. Atsargiai atgniaužiau kumštuką,
paėmiau Luką ant rankų ir nusinešiau ant sofos. Pasisodi-
nau ant kelių ir ėmiau skaityti jo mėgstamą knygelę apie
gorilą, kuri vieną naktį atidarė visus zoologijos sodo narvus
ir paleido žvėris į laisvę.
Įpusėjus knygelę pasigirdo vidaus telefono skambutis.
- Panele Varner, pas jus viešnia.
- Prašau siųsti ją į viršų.
Jaučiausi įsitermpusi ir
nelaiminga. Giliai krūtinėje tūnojo
pyktis. Ne pykčio bomba. Tik žiežirba, galinti įžiebti gaisrą
ir supleškinti optimizmo dėl mano pačios ateities likučius.
Jeigu Tara nebūtų įvėlusi manęs į šį reikalą, man nebūtų
reikėję patirti tokio skausmo. Ir jeigu man dar kada nors
reikės taiišgyventi, kas nors turės pasodinti mano gyvastį
į vazoną su žemėmis ir laistyti tris kartus per savaitę.

332
 Aksominio balso pakerėra

Pasigirdo beldimas į duris - trys tylūs bilstelėjimai.

Su Luku ant rankų nuėjau atidaryti.
Tai buvo Tara, dar gražesnė, negu aš ją prisiminiau, pra-
kaulesnio veido, tačiau tai nė kiek nekenkė jos grožiui. Atro-
dė dar laibesnė, vilkėjo dailią balto šilko palaidinę, mūvėjo

aptemptas juodas kelnes, avėjo juodus žemakulnius bate-

lius, papuoštus sidabrinėmis žvaigždutėmis. Šviesūs, kone
balti jos plaukai bangomis krito ant pečių, ausyse kabėjo
didžiuliai rato formos auskarai. Ant riešo žvilgėjo apyrankė
su kone teniso kamuoliuko dydžio brangakmeniais.
Tara įėjo į butą ir netarusi nė žodžio, nepaėmusi iš ma-
nęs Luko, apglėbė mus abu grakščiomis ilgomis rankomis.
Jau buvau pamiršusi, kiek daug aukštesnė ji už mane. Iš
atminties iškilo, kaip vienu metu paauglystėje ji smarkiai
ištįso ir aš pasiskundžiau, jog jos augimo spurtas turėjo būti
po manojo. Tara mane paerzino, kad paaugo už mus abi.
Apsikabinimas prikėlė daugybę prisiminimų. Visų pirma —

kaip stipriai aš ją myliu.

Tara atsitraukė, pažiūrėjo į mane ir

jos žvilgsnis nukrypo

į kūdikį.
- Koks
jis gražus, Ela, - su nuostaba tarė ji. - Ir kaip
paaugęs.
- Teisybė, - aš pasukau Luką veidu į ją. - Pažiūrėk į savo
žaviąją mamytę, Lukai... Imk, laikyk jį.
Padaviau kūdikį, Tara atsargiai jį paėmė, tačiau aš vis
darjaučiau jo kūnelio svorį sau prie peties. Tara pažvelgė į
mane nuo ašarų žvilgančiomis akimis, nenatūralus skruos-
tų raudonis persišvietė net per makiažą.
- Ačiū tau, Ela, - sukuždėjo ji.
Šiek tiek nustebau, kad aš nepravirkau. Jaučiausi taip,

333
 Lisa Kleypas

lyg į tai, kas vyksta, žiūrėčiau per atstumą. Džiaugiausi

dėl to.
- Sėskimės, - pakviečiau.
Tara nusekė paskui mane.
- Gyveni Meino gatvės 1800 name ir iškeitei
turtingą vyrą kaip Džekas Trevisas... tu tikrai atsistojai ant
Deiną
į tokį

kojų, Ela.
- Aš esu su Džeku ne dėl
jo pinigų, - paprieštaravau.
Tara nusijuokė.
- Gal ir ne, jeigu taip sakai. Tačiau šį butą juk gavai iš
jo, argi ne?
- Man jį
trumpam užleido, - pasakiau. - Bet dabar, kai
tu grįžai ir man nebereikės rūpintis Luku, ketinu persikelti
kur nors kitur. Dar nežinau kur.
- Kodėl negalėtum likti čia?
Pakračiau galvą.
- Taip negerai. Bet aš ką nors sugalvosiu. Man labiau
rūpi, kur tu dabar gyvensi. Ką judu su Luku darysite?
Tara įsitempė.
- Turiu dailų namelį netoli nuo čia.
— Markas tau jį parūpino?
- Panašiai.
Mudvi dar truputį pasišnekėjome, mėginau išpešti iš
Taros daugiau detalių apie jos padėtį, planus
tikisi gauti pinigų
ir atvirauti.
iš kur ji

pragyvenimui. Sesuo nenorėjo

Jos išsisukinėjimas mane varė iš proto.
Pajutęs tarp mudviejų tvyrančią įtampą, o gal pavargęs
nuo nepažįstamo žmogaus rankų, Lukas ėmė verkšlenti ir
muistytis.
- Kojis nori? - paklausė Tara. - Paimk jį.

334
 Aksominio balso pakerėta

Aš prisiglaudžiau kūdikį prie peties. Jis atsiduso ir iškart

nurimo.
- - -
Tara, atsargiai ištariau, man labai gaila, jeigu tau pa-
sirodė, kad pareikalavusi iš
Marko Gotlerio įsipareigojimų
sutarties aš persistengiau. Tačiau dariau tai norėdama tave
apsaugoti, gauti judviem su Luku šiokių tokių garantijų.
Ji žvelgė į mane su gluminančiu romumu.

-
Aš jaučiuosi rami. Jis pažadėjo mumis pasirūpinti ir
aš juo tikiu.
-
Kodėl? -
neištvėrusi paklausiau. Kodėl -
taip be tu
jokių išlygų pasikliauji žmogumi, kuris išdavė savo žmoną?
- Tunesupranti, Ela. Tu jo nepažįsti.
- Buvau su juo susitikusi ir manau, kad Gotleris - be-
jausmisveidmainis ir subingalvis.
Tarasupyko.
- Labai jau tu protinga, Ela. Manai viską žinanti. Bet
Markas Gotleris nėra Luko tėvas. Jis tik atitraukia dėmesį
nuo tikrojo tėvo.
- O kas tėvas, Tara? - paklausiau tramdydama pyktį,
uždėjusi delną kūdikiui ant pakaušio.
- Nojus.
Spoksojau į ją netardama nė žodžio. Supratau, kad sesuo
sako tiesą.
- Nojus Kardifas? - paklausiau kimiu balsu.
Tara linktelėjo.
-
Jis myli mane. Nojų myli dešimtys tūkstančių moterų,
jis gali turėti bet kurią, tačiau jam reikia tik manęs. O gal tu
manai, kad aš negaliu būti reikalinga tokiam vyrui kaip jis?
- Ne, aš...
Lukas užmigo. Paglosčiau jam nugarytę. Lukas... mėgs-
tamiausias Nojaus Kardifo apaštalas.

335
 Lisa Kleypas

- Okaip jo žmona? - Turėjau atsikrenkšti prieš kalbėda-

ma toliau. - Ar ji žino apie tave? Ir apie kūdikį?
- Dar nežino. Nojus ketina jai pasakyti, kai bus tinkamas
metas.
- Kada tai
bus? - tyliai paklausiau.
- Kada nors ateityje, kai jo vaikai truputį paūgės. Dabar
jis turi labai daug įsipareigojimų. Nojus tikrai nepaprastai
užsiėmęs. Bet jis sugalvos, kaip viską sutvarkyti. Jis nori
būti su manimi.
- Manai, jis rizikuos skyrybomis sukelti viešą skandalą?
Ar dažnai jis
lankys Luką?
- Lukas dar ilgai bus mažas. Kol kas jam nereikia tėvo,

o vėliau mudu su Nojumi susituoksime. - Pamačiusi mano

veido išraišką Tara susiraukė. -
Nežiūrėk taip. Nojus mane
myli, Ela. Jis žada manimi pasirūpinti. Aš esu saugi, kūdikis
taip pat.
- Galtu irjautiesi saugi, tačiau tokia nesi. Tu nieko negali
iš jo tikėtis. Jis bet kada gali mesti tave ir liksi tuščiomis
rankomis.
-Manai, tau su Džeku Trevisu yra kitaip? - paklausė
Tara.- Ko tu gali tikėtis iš jo? Iš kur žinai, kad jis tavęs
nepames? Aš bent jau turiu Nojaus kūdikį.
- Aš nesu priklausoma nuo - pasakiau tyliai.
Džeko,
- Tu nepriklausai nuo nieko. Tu niekuo nepasitiki ir nie-
kuo netiki. Ką gi, aš kitokia. Nenoriu būti viena. Man reikia
vyro ir tai nieko bloga. O geresnio už Nojų aš dar nebuvau
sutikusi. Jis geras, protingas ir
visą laiką meldžiasi. Be to,
esu tikra, Ela, kad pinigų jis turi daugiau už Džeką Trevi-
są. Ir begalę pažįstamų. Politikų, verslininkų... visokių. Jis
tikrai nepaprastas.

336
 Aksominio balso pakerėta

- Arjis ruošiasi savo pažadus išdėstyti raštu? - paklau-

siau.
- Mūsųsantykiai ne tokie. Sutartis suterštų juos, pa-
verstų pigiu sandėriu. Nojus įsižeistų pamanęs, kad aš juo
nepasitikiu. Ir jis, ir Markas supranta, kad tos sutarties rei-
kalavote jūs, ne aš, - matydama mano veido išraišką Tara
stengėsi neparodyti nevilties. Jos akys buvo pritvinkusios
ašarų. - Nejaugi tu negali dėl manęs pasidžiaugti, Ela?
Aš lėtai papurčiau galvą.
- Tik ne tokiomis aplinkybėmis.
Tara pirštų galais persibraukė drėgnus paakius.
- Tu, visai kaip mama, stengiesi valdyti kitus žmones.
-
Ar kada nors apie tai pagalvojai? Ji atsistojo ir ištiesė ran-
kas. -
Duok kūdikį. Man laikas eiti. Automobilyje laukia

į
vairuotojas.
Padaviau Luką ir paėmusi sauskelnių krepšį įgrūdau
jį Luko mėgstamą knygelę.
- Aš galiu padėti tau nuvežti vežimėlį iki automobilio...
- Nereikia. Mano namuose vaikų kambarys pilnas naujų
firminių daiktų kūdikiui.
- Neišeik supykusi, - paprašiau ir staiga man pritrūko
kvapo, krūtinę pervėrė skausmas.
-
Aš nepykstu, tiesiog... Tara -
sudvejojo, -
judvi su
mama mane nuodijate, Ela. Žinau, tu dėl to nekalta. Bet
kai pamatau kurią
nors iš
jūsų, iškart prisimenu mūsų vai-
kystės pragarą. Aš turiu pripildyti savo gyvenimą gėrio.
Nuo šiol man daugiau nieko nereikia, būsiu tik su Nojumi
ir Luku.
Stovėjau siaubingai priblokšta ir vos įstengiau kalbėti.
- Palauk. Prašau...- ir
pasilenkiau prie krepšio nerangiai

337
 Lisa Kleypas

priglaudžiau lūpas miegančiam kūdikiui prie galvos. - Su-

die, Lukai, - sukuždėjau.
Otada stebėjau, kaip mano sesuo išsineša Luką. Ji nuėjo
prie lifto, durys atsivėrė ir užsivėrė, nebeliko. jų
Lyg senutė vos vilkdama kojas grįžau į butą. Neturėjau
jėgų galvoti, ką daryti. Automatiškai nuėjau į virtuvę ir
užkaičiau arbatos, nors žinojau, kad jos negersiu.
- Viskas baigta, - pasakiau garsiai. - Viskas baigta.
Lukas atsibus, o manęs neras šalia. Jis nustebs, kodėl
ji palikau. Mano balso skambesys išdils jam iš atminties.
Mano berniukas. Mano kūdikis.
Netyčia verdančiu vandeniu nusiplikiau pirštus, bet
skausmo beveik nepajutau. Kažkurioje sąmonės kertelėje
kirbėjo nerimas, kaip blogai buvau pasirengusi išsiskyri-
mui. Man
reikėjo Džeko... jis tikriausiai žinotų, kaip pra-
sibrauti pro mane supančius ledo sluoksnius... bet drauge
vien nuo minties apie susitikimą su juo sukaustė baimė.

rių nieko nematydama ir

negirdėdama. Nuaidėjo telefono
skambutis, įsijungė atsakiklis. Nė nepažiūrėjusi, kas skam-
bina, žinojau: Džekas. Aš jokiu būdu negalėjau kalbėtis nei
su juo, nei su kuo kitu. Visiškai išjungiau garsą.
Supratusi, kad man būtina grįžti į normalų gyvenimą,
pasidariau iš miltelių vištienos sultinio ir lėtai išgėriau,
paskui ištuštinau taurę vyno. Telefonas skambėjo daugybę
kartų, leisdavau įsijungti atsakikliui ir
jis įrašė pusę tuzino
žinučių.
Kai jau nusprendžiau eiti miegoti, išgirdau beldžiant
duris. Tai buvo Heiven. Rudose jos akyse, tokiose panašio-
į
se į brolio, švietė susirūpinimas. Ji nė nebandė eiti į vidų,

338
 Aksominio balso pakcrėta

tik susikišo rankas į džinsų kišenes ir supratingai žvelgė

į mane.
- Sveika, - švelniai tarė ji. - Kūdikį išsivežė?
- Taip, Luką išsivežė, - pasakiau stengdamas kalbėti
dalykiškai, bet pastarasis žodis įstrigo gerklėje.
Džekas mėgino
—-
tau
prisiskambinti.
Šyptelėjau apgailestaudama.
- Žinau, tačiau nesu nusiteikusi kalbėtis. Nenoriu suga-
dinti jam žūklės savo bloga nuotaika.
-
Žūklės tu jam nesugadinsi... Džekas norėjo sužinoti,tik
ar
tauviskas gerai. Jis paskambino man prieš porą minučių,
paprašė nusileisti pas tave ir pažiūrėti, kaip reikalai.
- -
Atleisk, tau nereikėjo rūpintis, pamėginau nusišyp-
soti. - Aš nesu kalnuose ant bedugnės krašto ar panašiai.
Tik jaučiuosi velniškai pavargusi.
-
Taip, aš suprantu, -
Heiven sudvejojo. - Gal nori, kad
palaikyčiau tau draugiją? Pažiūrėtume per televizorių va-
karo šou ar šiaip ką nors...
Papurčiau galvą.
- Noriu miego. Aš... ačiū, bet ne.
- -
Gerai, jos žvilgsnis buvo šiltas ir tiriamas. Susigū-
žiau nuojo it naktinis padaras nuo saulės šviesos. - Ela, aš
neturiu vaikų ir tiksliai nežinau, ką tu dabar išgyveni... bet
tikrai žinau, kas yra netektis. Ir sielvartas. Be to, aš moku
klausytis. Pasikalbėkime rytoj, gerai?
- -
Tiesą sakant, nėra apie ką, buvau nusiteikusi dau-
giau niekada nesikalbėti apie Luką. Tai buvo baigtas mano
gyvenimo knygos skyrius.
Heiven ištiesė ranką
ir lengvai palietė man petį.
- Džekas grįš rytoj apie penktą, - tarė ji. - O gal ir anksčiau.
339
 Lisa Kleypas

- Manęs tikriausiai čia jau nebus, - išgirdau lyg per mi-

glas atplaukiant savo balsą. - Grįšiu į Ostiną.
Ji sunerimusi pažvelgė į mane.
- Važiuosi į svečius?
- Dar nežinau. Galbūt ten pasiliksiu. Vis galvoju... noriu,
kad viskas būtų kaip anksčiau.
Ostine su Deinu aš jaučiausi saugi. Mano jausmai buvo
ramūs, aš nieko neturėjau per daug, bet nedaug man
tereikėjo. Ten nebuvo jokių pažadų.
ir
- Manai, tai įmanoma? - tyliai paklausė Heiven.
- Aš nežinau, - atsakiau. - Bet gal verta pabandyti. Čia
viskas blogai, Heiven.
- Palauk
prieš priimdama sprendimą, - paragino Hei-
ven. - Tau reikia laiko. Palauk
ir
suprasi, ką toliau daryti.
 22

Iš ryto atsikėliau ir nuėjau į svetainę. Po kojomis kažkas

sucypė. Pasilenkiau ir pakėliau nuo grindų Luko minkštą
kiškutį. Kietai jį suspaudžiau, atsisėdau ant sofos ir pra-
virkau. Bet tai buvo ne audringa rauda, kurios man taip
reikėjo, o tylus, kančios kupinas inkštimas. Nuėjau į dušą
ir ilgai stovėjau po karšto vandens srove.
Aš supratau: kad ir kaip toli nuo manęs dabar Tara, kad

ji
ir kur su Luku nuvažiavo ir ką veikia, aš vis tiek juos
myliu.Ir tos meilės niekas negali iš manęs atimti.
Mudvi suTara buvome paties likimo draugės,
to
kurias
mūsų vaikystės emocinė tuštuma paveikė priešingai. Sesuo
bijojo likti viena ne mažiau, negu aš bijojau būti su kuo
nors. Visai tikėtina, kad gyvenimas parodys, jog mes abi
klystame, o laimės paslaptis taip ir liks neįminta. Tikrai aš
žinojau viena: tik atsiribojusi nuo pasaulio esu saugi.
Apsirengusi, plaukus susirišusi į arklio uodegą ėmiau
ir
lankstyti drabužius tvarkingai krauti ant lovos.
Telefonas tylėjo. Pamaniau, kad Džekas liovėsi man
skambinęs, tai glumino ir vertė nerimauti. Nors nenorė-
jau kalbėtis apie Luką ir kaip klaikiai jaučiuosi, man rū-
pėjo, kaip sekasi Džekui. Įsijungusi per televizorių vietinį

341
 Lisa Kleypas

naujienų kanalą išgirdau, kad Persijos įlankoje formuojasi

audra. Tai turėjo paskatinti brolius Trevisus viską mesti
ir skubiai grįžti namo, jeigu jie nenori susidurti su siautė-
jančia stichija. Praėjus pusvalandžiui po pirmo pranešimo
patikslinta, kad atogrąžų audra sustiprėjo iki jau skrieja
keturiasdešimt penkių mylių per valandą greičiu.
Susirūpinusi čiupau telefoną ir paskambinau Džekui,
bet įsijungė balso paštas.

- Labas, - pasisveikinau, kai pasigirdo signalas palikti

žinutę. - Atleisk, kad vakar neatsiliepiau. Jaučiausi pavar-
gusi ir... na, nesvarbu. Išgirdau orų prognozę ir noriu žinoti,
ar tau viskas gerai. Būk geras, atskambink man.

Tačiau jis neatskambino. Džekas siunta, kad vakar juo su

nesikalbėjau, artiesiog neturi laiko, nes mėgina parsigauti
į uostą?
Kai ankstyvą pavakarę išgirdau skambutį, pripuoliau
prie telefono ir

atsiliepiau nė nepažvelgusi, kas skambina.

- Džekai?
- Ela, čia Heiven. Noriu paklausti... gal kartais Džekas
paliko tau kelionės plano kopiją?
- Ne. Aš net neįsivaizduoju, kas tai yra. Kaip tas planas
atrodo?
- Nieko ypatingo, tiesiog keli popieriaus lapai. Juose
pateiktas laivo aprašymas, nurodyta, kur bus plaukiama,
kada planuojama sugrįžti ir panašūs dalykai.
- Ar negali paskambinti Džekui jo paklausti? ir
- Skambinau Džekui ir Džo, bet jie neatsiliepia.
- Ir man nepavyko prisiskambinti. Kiek anksčiau išgir-
dusi orų prognozę paskambinau Džekui, tačiau
jis neatsi-
liepė. Pamaniau, kad veikiausiai labai užsiėmęs. - Padve-
jojau. - Ar yra pagrindo nerimauti?

342
 Aksominio balso pakerėta

- Iš tikrųjų tai ne, tiesiog... norėjau sužinoti, koks jų ke-

lionės planas.
- Pasikelsiu į Džeko apartamentus ir paieškosiu tų po-
pierių.
- Ne, nereikia, aš
ten jau ieškojau. Hardis ruošiasi skam-
binti uosto, iškurio Džekas ir Džo išplaukė, viršininkui. Jie
tikriausiai paliko jam informaciją.
- Gerai. Paskui paskambink man, gerai?
- Būtinai.
Heiven baigė pokalbį, o aš stovėjau ir spoksojau į tele-
fono ragelį rankoje. Pakėliau kitą ranką ir pasikasiau pa-
šiurpusį sprandą. Tada vėl paskambinau Džekui mobilųjį,
tačiau iš karto įsijungė balso paštas.
į
- Vėl bandau tau prisiskambinti, -
pasakiau įsitempusiu
balsu. -
Atskambink, noriu žinoti, kaip tu laikaisi.
Dar kelias minutes pasiklausiusi per televizorių naujo
pranešimo apie orus čiupau rankinę ir
išėjau iš buto. Jau-
čiausi keistai be visų tų daiktų, kuriuos tampydavausi drau-
ge su Luku. Pasikėliau į Heiven ir Hardžio apartamentus,
Heiven atidarė duris.
- Man tikrai darosi neramu, - pasakiau jai. - Ar kam
nors pavyko susisiekti su Džeku arba Džo?
Heiven papurtė galvą.
- Hardis kalbasi su uosto viršininku, darbuotojai ieško
jų kelionės plano. Kalbėjausi su Geidžu, jis sako manantis,
kad jie jau turėjo grįžti. Bet prieplaukos darbuotojai tvirtina,
jog jų laivo vieta prieplaukoje dar tuščia.
- Gal jie nusprendė ilgiau pažvejoti?
- Tik ne tokiu oru. Be to, aš tikrai žinau, kad Džekas
ketino šiandien grįžti anksti. Jis nenorėjo, kad ilgai liktum
viena po to, ką tau vakar teko išgyventi.

343
 Lisa Klcypas

-
Tikiuosi, jog jam nieko bloga nenutiko ir aš galėsiu jį
užmušti, kai sugrįš, - pasakiau ir Heiven nelinksmai nu-
sijuokė.
Man regis,
— norint tai padaryti tau gali tekti pastovėti
eilėje.
Hardis baigė kalbėti telefonu, čiupo televizoriaus nuoto-
linio valdymo pultelį ir įjungė garsą: per žinių kanalą buvo
skaitomas šviežiausias pranešimas apie
orus.
-Labas, Ela, - mestelėjo jis neatitraukdamas žvilgsnio
nuo televizoriaus ekrano. Visada žavingai atsipalaidavęs,
dabar Hardis atrodė susirūpinęs, veido bruožai paaštrėję.
Jispusiausėda atsirėmė
rengęs veikti.
į
sofos atkaltę, įsitempęs ir pasi-

- Ką sakė uosto viršininkas? - pasiteiravo Heiven.

Hardžio balsas buvo lygus, raminamas:
-
Jie mėgina susisiekti su jais radijo ryšiu. Kol kas nepa-
vyksta, nelaimės signalo taip pat negauta.
Ar
- tai
gerai? - paklausiau.
Hardis pažvelgė į mane ir
šyptelėjo, tačiau tarp antakių
jam susimetė dvi rūpesčio raukšlelės.
- Geranaujiena, kad nėra jokių naujienų.
Aš nieko nenusimaniau apie laivus. Net nežinojau, ko
klausti. Bet vis tiek desperatiškai mėginau sugalvoti paaiš-
kinimą, kodėl dingo Džekas ir Džo.
- tiesiog užgeso jų laivo variklis ar panašiai? O gal
Gal

jie atsitiktinai atsidūrė ne ryšio zonoje?

Hardis linktelėjo.
- Žinoma, su laivu gali nutikti visokio mėšlo, atsitiktinių
sutapimų ir panašių dalykų.
- Džekas ir Džotikrai labai patyrę, - pareiškė Heiven. -
Jie moka laivą vairuoti saugiai ir niekada nerizikuotų. Esu

344
 Aksominio balso pakerėta

įsitikinusi, kad jiems nieko bloga nenutiko, kalbėjo - ji, bet

atrodė, kad stengiasi įtikinti ne tik mane, bet save. ir
- Ojeigu jiems nepavyko pasprukti nuo audros? - pri-
siverčiau paklausti.
- Tai ne uraganas, - atsakė ji. - Jeigu jie ir būtų papuolę
į audrą, būtų sandariai uždarę visas angas išlaukę, kol ji ir
liausis. - Ji
ėmė ieškoti savo mobiliojo telefono. Paskam- -
binsiu Geidžui ir paklausiu, ar kas nors yra su tėčiu.
Visą pusvalandį Heiven ir Hardis nepaleido rankų mo- iš
biliųjų telefonų, stengdamiesi ką nors išsiaiškinti. Libertė
nuvažiavo
į
River Ouksą palaukti su Čerčiliu, kol išsisklai-
dys nežinomybė, o Geidžas jau buvo pakeliui į Pakrančių
apsaugos tarnybą Galina Parke. Ieškoti pradingusio laivo
buvo pasiųsti du patruliniai kateriai.
Kol kas mes sužinojome tik tiek.
Dar pusvalandis praėjo žiūrint per televizorių orų pro-
gnozių kanalą, o Heiven pridarė sumuštinių, bet jų niekas
nevalgė. Tai, kas vyko, atrodė netikra, laikui bėgant įtampa
vis stiprėjo.

ven,
- Gaila,
kad aš nerūkau,
-
šaižiai nusijuokusi tarė Hei-
nervingai vaikščiodama po apartamentus. - Dabar
kaip tik toks atvejis, kai tiktų rūkyti vieną cigaretę po kitos.
- One, to tai nebus, - suburbėjo Hardis ir sugriebė jai
už riešo. - Tu taip turi daug blogų įpročių, mieloji. - Jis
ir

atsišliejo į sofą, prisitraukė Heiven

tarp kojų ir ši prisiglaudė
prie jo.
- Įskaitant tave, - tarė ji dusliu balsu. - Tu esi pats blo-
giausias mano įprotis.
- Teisybė, - jis sukišo pirštus į tamsias jos garbanas ir
pabučiavo į galvą. - Bet manęs tu neatsikratysi.

345
 Lisa Kleypas

Suskambo telefonas ir mudvi su Heiven krūptelėjome.

Hardis atsiliepė nepaleisdamas žmonos išglėbio.
- Čia Ketisas. Kaip sekasi, Geidžai? Ar juos jau sura-
do? - Hardis nutilo ir nuo to tylėjimo man pašiurpo kū-
nas. Jis kurį laiką klausėsi. Mano širdis sunkiai dunksėjo
krūtinėje, svaigo galva ir ėmė pykinti. - Supratau, - tyliai
pasakė Hardis. - Gal jiems reikia daugiau sraigtasparnių?
Jeigu reikia, aš galiu parūpinti... Žinau. Bet tai tas pats,
kas ieškoti užpakaliniame kieme kažkieno pamestų dviejų
suknistų vieno cento monetų. Aš žinau. Gerai, mes kantriai
laukiame,
- jis užvožė telefoną.
- Kas yra? - paklausė Heiven mažomis rankomis įsika-
binusi jam į pečius.
Hardis staigiai nusisuko ir kietai sukando dantis, buvo
matyti, kaip juda jo skruosto raumenys.
- Jie aptiko laivo nuolaužų, - galų gale jis prisivertė iš-
tarti. O tai, kas liko iš laivo, nugrimzdo į dugną.
—-

Mano galva buvo visai tuščia. Spoksojau į Hardį svars-

tydama, ar jis tai pasakė, ar man tik pasirodė, kad pasakė.

ir
- Tai vyksta paieškos gelbėjimo darbai? - mirtinai iš-
blyškusi paklausė Heiven.
Hardis linktelėjo.
- Pakrantės apsaugos tarnyba jau siunčia porą „Tup-
plewolfs“... tų didelių oranžinių sraigtasparnių.
- Laivo nuolaužų, - ištariau apsvaigusi ir nurijau seiles,
stengdamasi nuslopinti kylantį šleikštulį. - Kaip... kaip po
sprogimo?
Jis linktelėjo.
- Iš vieno stebėjimo bokšto buvo pranešta apie tolumoje
matomus dūmus.

346
 Aksominio balso pakerėra

Mes visi bandėme suvirškinti šią žinią.

trys
Užsispaudžiau delnu burną ir kvėpavau sau į pirštus.
Svarsčiau, kas tuo metu nutiko Džekui, ar jis buvo sužeis-
tas, ar skendo.
„Negalvok apie tai“, - paliepiau sau.
Tačiau vieną akimirką jaučiausi tarsi skęstanti drauge
su juo: atrodė, kad mane apgaubia juodas šaltas vanduo,
gelmės traukia žemyn, aš nebegaliu alsuoti, nieko nematau
ir negirdžiu.
—
Hardi, - ištariau ir pati nustebau, kad mano balsas
skamba taip aiškiai, nors manyje siaučia chaosas. - Dėl ko
galėjo sprogti toks laivas?
Jis atsakė perdėtai ramiai:
- Dėl dujų nuotėkio, perkaitus varikliui, susidarius garų
sankaupai netoli degalų bako, sprogus akumuliatoriui... Kai
dirbau naftos gavybos platformoje, kartą mačiau, kaip maž-
daug už šimto pėdų sprogo žvejybinis laivas, atsitiktinai
užplaukęs ant po vandeniu nutiesto naftotiekio vamzdžio. —

Hardis pažvelgė žemyn Heiven į veidą. Ji buvo išmušta

raudonio ir iš visų jėgų stengėsi nepravirkti. - Gelbėtojai
kūnų nerado, - sušnibždėjo jis glausdamas ją
arčiau savęs. —

Nemanykime, kad nutiko blogiausia. Galbūt jie plūduriuoja

vandens paviršiuje ir laukia, kol juos išgelbės.
- Ten audra, - išspaudė Heiven, įsikniaubusi sutuokti-
niui į marškinius.
- Visi - patikino Hardis. - Pasak Geidžo,
daro, ką gali,
gelbėjimo operacijai vadovaujantis kapitonas nagrinėja
kompiuterinį modelį ir mėgina išsiaiškinti, kur juos galėjo
nunešti srovė.
- Ar yra vilčių, kad jiedviem nieko bloga nenutiko? -
347
 Lisa Klcypas

neryžtingai paklausiau aš. -

Net jeigu jie ir nežuvo per
sprogimą, manote, kad vilkėjo gelbėjimo liemenes?
Mano klausimas atsimušė į stingdančią tylą.
- Vargu,
-galų gale tarė Hardis. -
Nors ką gali žinoti.
Linktelėjau galvą ir susmukau ant šalia stovinčios kėdės,
mintys siautė galvoje.
„Tau reikia laiko, - pasakė man Heiven, kai prisipaži-
nau ketinanti grįžti į Ostiną. - Palauk ir suprasi, ką toliau
daryti.“
Bet dabar laiko nebuvo.
Galėjo daugiau
Jeigu aš galėčiau
ir dar bent
nebūti.
penkias minutes praleisti su
Džeku... Atiduočiau kelis savo gyvenimo metus už gali-
mybę pasakyti, koks jis man svarbus. Koks reikalingas. Ir
kaip aš jį myliu.
Prisiminiau svaiginančią jo šypseną, vidurnakčio juodu-
mo akis, nuostabų gražaus jo veido atšiaurumą, kai miego-
davo. Nuo minčių, kad daugiau niekada jo nepamatysiu,
kad daugiau niekada nepajusiu saldžių jo bučinių, krūtinę
pervėrė toks skausmas, kad vos galėjau ištverti.
Kiek daug laiko aš praleidau ilsėdamasi su Džeku tyloje,
kalbėti neleido mano pačios širdies nustatyti apribojimai.
Turėjau begalę progų atvirai su juo pasikalbėti, bet nė viena
jų nepasinaudojau.
Aš mylėjau Džeką, o jis gali to niekada nesužinoti.
Pagaliau supratau, kad užvis labiausiai aš bijojau ne
prarasti, o niekada nepamilti. Apgailestavimas, kurį jau-
čiau, buvo kaina už saugumą. Ir dabar jis lydės mane visą
likusį gyvenimą.
- Aš negaliu taip laukti ir nieko nedaryti, - pratrūko

348
 Aksominio balso pakerėta

Heiven. - Kur mums nuvažiuoti? Gal į Pakrantės apsaugos

tarnybą?
- Jeigu nori, aš galiu nuvežti. Tačiau iš mūsų nebus jokios
naudos, tik trukdysime. Jeigu kas nors paaiškės, Geidžas
- -
iškart praneš. Hardis patylėjo. Gal nori palaukti kartu
su savo tėvu ir
Liberte?
Heiven ryžtingai linktelėjo galvą.
- Aš nuo laukimo išprotėsiu, tai galiu su jais kraustytis
iš proto.
Mes jau važiavome į River Ouksą Hardžio sidabraspal-
viu sedanu, kai
pasigirdo skambutis. Hardis ištiesė ranką
prie daiktadėžės automobilio priekyje, tačiau Heiven pirma
pastvėrė telefoną.
- Aš atsiliepsiu, mielasis, tu juk vairuoji, - tarė ji ir pa-
kėlė telefoną prie ausies. - Sveikas, Geidžai. Kas naujo? Ar
ką nors sužinojai? - Heiven kurį laiką klausėsi, jos akys
pamažu plėtėsi. - O Dieve... negaliu patikėti... Kurį? Jie
nežino? Mėšlas! Nejaugi niekas negali... Taip, gerai, mes
ten būsime. -
Ji pasisuko į Hardį. -
Garnerio ligoninė, iš- -
kvėpė
-
drauge su oru. Juos surado, ištraukė iš vandens
sanitariniu sraigtasparniu gabena tiesiai į Hjustoną. Vienas
ir
iš jų, atrodo, jaučiasi gerai, tačiau kitas... - Heiven balsas
sudrebėjo ir ji nutilo. Jos akys priplūdo ašarų. - Antrojo
būklė sunki, - išspaudė ji.
- Kurio? - išgirdau save klausiant, o Hardis ėmė manev-
ruoti tarp automobilių, akiplėšišku vairavimu keldamas
kitų eismo dalyvių nepasitenkinimą.
- Geidžas nežino. Tik tiek teišsiaiškino. Jis paskambino
Libertei, kad ir tėtį atvežtų į ligoninę.

"2

349
 Lisa Kleypas

Ligoninė, įsikūrusi Teksaso medicinos centre, buvo

pavadinta iš Teksaso kilusio ir dvi kadencijas prezidento
Franklino Ruzvelto administracijoje dirbusio viceprezi-
dento Džono Garnerio* vardu. Šešių šimtų vietų ligoninė
teikė aukščiausios klasės ligonių pergabenimo orlaiviais
paslaugas ir turėjo antrą pagal užimtumą sraigtasparnių
kilimo ir tūpimo aikštelę tokio dydžio gydymo įstaigai.
Be to, Garnerio ligoninėje buvo vienas trijų aukščiausio iš
lygio traumatologijos centrų Hjustone.
- paliksime aikštelėje po pėsčiųjų tiltu?
Automobilį —

pasiteiravo Hardis, mums važiuojant pro išsibarsčiusius

medicinos centro pastatus. Pravažiavome pro trisdešimties
aukštų „Memorial Hermann“ pastatą iš standelinio stiklo
plokščių, vieną iš daugybės šiame komplekse.
- Ne, prie pagrindinio įėjimo pasitiks patarnautojas, —

tarė Heiven atsisegdama saugos diržą.

- Palauk, mieloji, aš dar nesustabdžiau automobilio. —

Jis dirstelėjo per petį į mane ir pamatė, kad aš taip pat jau
išsivadavusi iš
tų pančių. - Nesulaukiate, kada aš nuspau-
siu stabdžius, kad galėtumėte pulti pro duris? - liūdnai
paklausė jis.
Vos tik automobilis atsidūrė patarnautojo rankose, mes
įėjome
į
ligoninę, abi su Heiven stengdamosi neatsilikti nuo
dideliais žingsniais žengiančio Hardžio. Informacijos poste
pavardes buvome nukreipti į Sunkių traumų
pasakę savo
skyrių antrame aukšte. Sužinojome tik tiek, kad sraigtas-
parnis sėkmingai nusileido aikštelėje ir abu pacientai dabar
yra specialistų rankose. Buvome palydėti į smėlio spalva
išdažytą laukiamąjį, kuriame buvo akvariumas ir stalas,
apkrautas sudriskusiais žurnalais.
*
John Nancy Garner, JAV viceprezidentas (1933-1941 m.).

350
 Aksominio balso pakcrėta

Laukiamajame buvo neįprastai tylu, buvo girdėti tik mo-

notoniškai per mažą plokščiaekranį televizorių skaitomų
žinių gaudesys. Nereginčiu žvilgsniu įsispoksojau į ekraną,
žodžiai man buvo beprasmiai. Niekas už šio pastato sienų
neturėjo reikšmės.
Heiven nepajėgė nusėdėti vienoje vietoje. Ji žingsniavo
po laukiamąjį it
tigrė narve, kol galų gale Hardis prikalbino
atsisėsti šalia jo. Jis trynė jai pečius tyliai kažką murmėda-
ji
mas, pagaliau atsipalaidavo, kelis kartus giliai atsikvėpė
ir vogčiomis rankove nusišluostė akis.
Geidžas pasirodė beveik tuo pat metu kaip
ir
Libertė su
Čerčiliu, jie atrodė ne mažiau už mus nusikamavę sutrikę. ir
Jausdamasi lyg įsibrovusi
į
svetimą šeimą priėjau paskui
Heiven prie Čerčilio norėdama
jį
apkabinti.
-
- Pone Trevisai, ištariau netvirtu balsu, tikiuosi, jūs-
neprieštaraujate, kad aš esu čia.
Čerčilis atrodė senesnis
ir
daug silpnesnis negu anks-
čiau. Jam grėsė netekti vieno, o gal net ir
dviejų sūnų. Aš
nieko paguodžiamo negalėjau jam pasakyti.
Labai nustebau, kai jis
ištiesė rankas ir mane apkabino.
- -
Tu turi būti čia, kaipgi kitaip, Ela, tarė gergždžiančiu
balsu. -Džekas norės tave pamatyti.
Čerčilis kvepėjo išdirbta oda, skutimosi muilu ir truputį
cigarais... tai buvo raminantis tėviškas kvapas. Jis patapš-
nojo man per nugarą ir paleido.
Geidžas irHardis kurį laiką tyliai kalbėjosi, svarstė, kas
galėjo nutikti laive, kokia nesėkmė ištiko Džeką
ir
Džo,
aptarė visas įmanomas įvykių versijas ir
kuri iš jų labiausiai
tikėtina. Tačiau nė neužsiminė apie tai, kas sukosi mūsų
visų galvose - kad vienas ar
net abu broliai galbūt yra mir-
tinai sužeisti.

351
 Lisa Klcypas

Mudvi su Heiven išėjome į koridorių pramankštinti kojų

ir nupirkti jai kavos iš automato.
-
- Žinai, Ela, tarė ji virpančiu balsu, kai mes žingsnia-
vome atgal į laukiamąjį, - net jeigu jie abu išgyvens, gali
kilti įvairių sunkumų. Gal kuriam nors pažeistos smegenys,
gal reikės amputuoti galūnę arba... o Dieve, net nežinau.
Niekas tavęs nepasmerks, jeigu nuspręsi, kad tau per sunku
su tuo susitaikyti.
-
Ašjau mąsčiau apie tai, -
atvirai pasakiau jai. -
Bet ko-
kiu atveju man reikia Džeko. Kad ir kas jam nutiktų, aš juo
pasirūpinsiu. Pasiliksiu su juo. Būsiu šalia, kol jis bus gyvas.
Nenorėjau jos nuliūdinti, tačiau Heiven mane apstulbino
tyliai sukūkčiojusi.
- Heiven, - apgailestaudama pasakiau, - atleisk man,
aš...
- Neatsiprašinėk, - atgavusi savitvardą ji paėmė mano
ranką ir spustelėjo. - Aš labai džiaugiuosi, kad Džekas su-
tiko moterį, kuri jį palaikys. Jis turėjo daugybę moterų, jos
buvo
su
juo dėl įvairiausių priežasčių, bet... - ji nutilo ir
susiradusi kišenėje popierinę nosinę išsišnypštė nosį. - Bet
nė viena jo nemylėjo vien dėl to, kas jis yra Džekas. Jis tai
suprato ir troško daugiau.
- Jeigutik aš... - pradėjau, tačiau pro praviras duris Hei-
ven išvydo laukiamajame šurmulį. Kitoje kambario pusėje
prasivėrė durys ir
pasirodė gydytojas.
O Dieve, - sušnibždėjo Heiven ir vos neišmetusi iš
—-

rankos puodelio su kava nuskubėjo į laukiamąjį.

Man suspaudė paširdžius. Stovėjau lyg suparalyžiuota,
įsikabinusi nagais į durų staktą, ir žiūrėjau į Trevisų šeimą,
susispietusią apie gydytoją. Stebėjau jo veidą, stebėjau jų

352
 Aksominio balso pakerėta

veidus ir mėginau ką nors suprasti. Pamaniau: jeigu kuris

nors iš brolių mirė, gydytojas turėtų iš karto apie tai praneš-
ti. Bet jis kalbėjo tyliai ir nė vienas šeimos narys neparodė
jokių kitų emocijų, tik susirūpinimą.
- Ela.
Balsas buvo toks tylus, kad aš vos išgirdau jį per kraujo
šniokštimą ausyse.
Atsisukau
ir pažvelgiau į koridorių.
Link manęs ėjo liesokas vyras, vilkintis duksliomis dar-
binėmis kelnėmis ir laisvais marškinėliais. Viena jo ranka
buvosutvarstyta pilkšvai sidabriniu tvarsčiu, kokiu tvarsto-
mos nudegimo žaizdos. Pažinau tuosplačius pečius, eiseną.
Džekas.
Vaizdas išskydo,
pajutau, kaip pulsas skausmingai su-
tankėjo. Nuo pastangų suvaldyti tiek daug staiga užplū-
dusių emocijų pradėjau drebėti.
Ar
čia tu? - išspaudžiau užsmaugtu balsu.
—

- Taip. Taip. O Dieve, Ela...

pratrūkau, raudojau pasisriūbaudama. Džekui arti-
Aš
nantis aš susiėmusi už alkūnių ir verkiau vis garsiau. Neį-
stengiau pajudėti. Bijojau, kad regiu haliucinacijas, matau
tai, ką užvis labiausiai trokštu matyti, bet jeigu ištiesčiau
rankas, neapčiuopčiau nieko, tik tuštumą.
Tačiau Džekas buvo čia, tvirtas ir tikras, jis apkabino
mane stipriomis rankomis. Jo prisilietimas nukrėtė mane

lyg elektros srovė. Prisiglaudžiau raudodama ir

į
įsikniau-
biau krūtinę,
o
jis šnibždėjo:
- Ela... mieloji, viskas gerai. Neverk. Neverk...
Bet palengvėjimas, kuris užplūdo palietus Džeką, jo ar-
tumas atvėrė širdį. Dar ne vėlu. Nuo šios minties apėmė

353
 Lisa Klcypas

euforija. Džekas gyvas, sveikas ir daugiau aš nepraleisiu

progos. Nerangiai pakišau rankas jam po marškinėliais ir
paliečiau šiltą nugarą. Pirštų galais užčiuopiau kitą tvars-
tį. Džekas laikė tvirtai apkabinęs, tarsi suprasdamas, kad
mane reikia prilaikyti, ir mudviejų kūnai ėmė siųsti vienas
kitam tylias Žinutes:
„Nepalik manęs.“
„Aš esu čia.“
Aš drebėjau visu kūnu. Kalenau dantimis, buvo sunku
kalbėti:
- B-bijojau, kad tu gali nesugrįžti.
Džeko lūpos, visada tokios minkštos, dabar man prie
skruosto buvo šiurkščios, sutrūkinėjusios, neskustas sma-
kras šiurkštus.
- Aš visada sugrįšiu pas tave, - tarė jis kimiu balsu.
Įsikniaubiau jam į kaklą ir giliai įtraukiau oro. Pažįstamą
Džeko kvapą permušė aštrus antiseptikų, nudegimo žaizdų
tvarsliavos ir sūraus vandens dvelksmas.
- tave
Ar
- paklausiau sniaukrodama
labai sužeidė? ir
čiupinėdama pirštais tvarstį.
Džekas paglostė švelnius mano plaukus.
- Truputį apdegiau odą ir nusibrozdinau. Nieko tokio,
dėl ko reikėtų nerimauti. - Jutau, kaip jo skruostas įsitem-
pė nuo šypsenos. - Tavo mėgstamiausios kūno
dalys liko
sveikos.
Mudu kurį laiką stovėjome sustingę. Pajutau, kad ir

jis
dreba.
- Aš myliu tave, Džekai, - pasakiau ir ūmai vėl apsipy-
liau ašaromis, nes buvau velniškai laiminga galėdama jam
tai pasakyti. - Maniau, jau per vėlu... Maniau, to taip ir tu
nesužinosi, nes aš buvau bailė, todėl...

354
 Aksominio balso pakerėta

- Aš
žinojau, -
susijaudinęs prisipažino Džekas. Jis at-
sitraukė ir pažvelgė į mane žvilgančiomis, krauju pasru-
vusiomis akimis.
- Žinojai? - aš vėl patraukiau nosį.
Džekas linktelėjo.
-
Man atrodo, aš nebūčiau galėjęs taip karštai tavęs my-

lėti, jeigu tu būtum nieko man nejautusi.

Jis šiurkščiai mane pabučiavo, bučinys buvo per daug
stiprus, kad teiktų malonumo.
pirštais jam už šiurkštaus smakro ir pasukio-
Suėmiau
jau veidą norėdama gerai apžiūrėti. Jis buvo sumuštas,
nubrozdintas, nusvilęs saulėje. Buvo baisu net pagalvoti,
kiek skysčių neteko jo organizmas. Parodžiau drebančiu
pirštu į laukiamąjį.
- Tavo šeima čia. O tu kodėl koridoriuje? - Nužvelgiau
nuo galvos iki basų kojų. - Ar tau... ar tau leidžiama vaikš-
jį
čioti po ligoninę?
Džekas papurtė galvą.
Mane paliko laukti palatoje
— už kampo, turi atlikti dar
kelis tyrimus. Paklausiau, ar kas nors tau pasakė, kad aš
gyvas, bet niekas nežinojo. Tai ir išėjau tavęs ieškoti.
-
Išėjai, nors tavęs dar nebaigė tirti?
- -
Turėjau susirasti tave, Džeko balsas buvo tylus, tačiau
ryžtingas.
Skėstelėjau rankomis.
- Grįžk į palatą... tau gali būti vidinis kraujavimas...
Džekas nepajudėjo.
-Aš gerai jaučiuosi. Kompiuterinė tomografija jau atlik-
ta, ji neparodė. Dėl šventos ramybės dar nori
nieko bloga
padaryti magnetinio rezonanso tomografiją.

355
 Lisa Kleypas

- Kaip laikosi Džo?

Šešėlis perbėgo Džeko veidu. Jis atrodė jaunas ir susi-
rūpinęs.
- Medikai man nieko nesako. Džo reikalai prasti, Ela. Jis
vos kvėpuoja. Kai sprogo variklis, Džo stovėjo prie vairo...
jis gali būti smarkiai sumaitotas.
- Šiligoninė yra aukščiausio lygio, su pažangiausia
įranga, joje dirba patys geriausi gydytojai, - pasakiau pri-
glaudusi delną Džekui prie skruosto. - Jie pagydys Džo.
Padarys viską, kas įmanoma. Ar jis... smarkiai apdegė?
Džekas papurtė galvą.
- Aš truputį apsideginau tik todėl, kad ieškodamas jo
turėjau prasibrauti prodegančias laivo nuolaužas.
- troškau išgirsti viską, ką jam teko
Ak, Džekai... - aš
išgyventi, visas smulkmenas. Troškau jį paguosti visais
įmanomais būdais. Bet tam dar bus laiko. - Laukiamajame
gydytojas kalbasi su tavo artimaisiais. Eime, paklausime,
ką jis pasakė. - Pervėriau jį grėsmingu žvilgsniu. O tada -
tu grįši atlikti to magnetinio rezonanso tyrimo. Tavęs tik-
riausiai jau ieško.
- Tyrimas gali palaukti. - Džekas apkabino mane viena
ranka per pečius. - Būtum mačiusi tą rudaplaukę slaugy-
toją, kuri mane čia atvežė. Tokios valdingos moters dar
nebuvau sutikęs.
Mudu įėjome į laukiamąjį.
- Ei, - pasakiau virpančiu balsu, - pažiūrėkite, ką aš
radau.
Namiškiai akimirksniu apsupo Džeką. Heiven pribėgo
pirmoji. Aš stovėjau atokiau, buvau susijaudinusi, širdis
pasiutusiai plakė.

356
 Aksominio balso pakcrėta

Niekas nelaidė juokelių, kai Džekas apglėbė seserį ir

Libertę. Paskui pasisuko ir apkabino tėvą, o pamačius aša-
rų pėdsakus ant suvytusių Čerčilio skruostų, Džeko akys
sužvilgo.
- gerai jautiesi? - girgždančiu balsu paklausė Čerčilis.
Ar

- Taip, tėti.
- Puiku, - Čerčilis patapšnojo sūnui per skruostą.
Džeko veido raumenys sutrūkčiojo, jis atsikrenkštė. At-
rodė,kad jam palengvėjo, kai atsisuko į Hardį ir juodu
vyriškai apsikabino.
Geidžas prie Džeko priėjo paskutinis ir suėmęs už pečių
įdėmiai jį
nužvelgė.
- Šūdinai atrodai, pareiškė. -
- Eik po velnių, -
atsakė jam Džekas, juodu broliškai
apsikabino suremdami tamsiaplaukes galvas. Džekas kelis
kartus stiprokai trinktelėjo Geidžui per nugarą, o šis, atsi-
žvelgdamas
Džekas
į Džeko

truputį
sveikatos būklę, buvo kiek švelnesnis.
susvyravo ir
nedelsiant buvo pasodintas
ant kėdės.
- Jis daug skysčių, - pasakiau ir nuėjusi prie kam-
neteko
pe stovinčio aparato pripyliau popierinį puodelį vandens.
- Kodėl tau nedaro lašelinės? - griežtai paklausė Čerčilis,
pasilenkęs prie Džeko.
Šis parodė tėvui ranką,į kurią buvo įbesta ir lipnia juosta
pritvirtinta medicininė adata.
- Slaugytoja suvarė keturiolikto numerio adatą, jaučiausi
taip, tarsi ji man būtų įkalusi į veną vinį. Paprašiau ma-
žesnės.
- Lepūnėlis, - užjaučiamai tarė Geidžas ir paglostė
šiurkščius, nuo sūraus vandens sulipusius brolio plaukus.

357
 Lisa Kleypas

- Kaip Džo? - pasiteiravo

Džekas ir paėmęs iš manęs
puodelį su vandeniu ištuštino jį dviem gurkšniais.
Visi susižvalgė - tai buvo blogas ženklas.
- Gydytojas sakė, kad Džo patyrė smegenų sukrėtimą
ir nesunkią plaučių traumą, - atsargiai rinkdamas žodžius
atsakė Geidžas. - Prireiks laiko, kol plaučiai vėl ims norma-
liai veikti, gal net kokių metų. Bet galėjo būti daug blogiau.
Džo nustatytas kvėpavimo nepakankamumas deguonies ir
trūkumas organizme... jis prijungtas prie deguonies apara-
to. Jam nemažai laiko teks praleisti Intensyviosios slaugos
skyriuje. Galimas dalykas, kad Džo viena ausimi negirdės.
Vėliau specialistas įvertins ir pasakys, jis jau nebeatgaus
ar

klausos.
- Nieko čia tokio, - tarė Džekas. - Džo vis tiek nesiklau-
so, kas jam kalbama.
Geidžas nusišypsojo, tačiau pažvelgė į brolį ir surimtėjo.
- Dabar jį
rengiasi operuoti dėl vidinio kraujavimo.
- Kurioje vietoje kraujuoja?
—
Daugiausia pilvo ertmėje.
Džekas sunkiai nurijo seiles.
- tai
Ar labai pavojinga?
— Mes nežinome.
- Mėšlas, - Džekas pasitrynė delnais veidą. - To aš ir
bijojau.
- Kol daktarai tavęs dar neuždarė, Džekai, - prabilo
Libertė, - gal
gali papasakoti, kas atsitiko?
Džekas pamojo man prieiti, pasisodino mane šalia ir ėmė
pasakoti. Rytas buvęs ramus, dangus be debesėlio. Žvejo-
ti sekėsi puikiai ir jie anksti susiruošė grįžti į prieplauką.
Pakeliui pastebėjo milžinišką, maždaug akro didumo, jūrų

358
 Aksominio balso pakcrėta

dumblių sąžalyną. Tai savarankiška ekosistema iš dumblių,

polipų, smulkių žuvų, gyvenančių tarp medienos nuolaužų
ir kitokių atliekų sankaupų.
Nusprendę, kad pavyks smagiai pažvejoti, broliai išjun-
gė laivo variklį ir prislydo prie dumblių sąžalyno. Vos per
keletą minučių Džekui užkibo dorada, meškerė sulinko, ritė
ėmė pašėlusiai suktis žuviai tolstant. Ji iššoko iš vandens,
pasirodydama visu maždaug penkių pėdų ilgiu, ir Džekas
ėjo paskui ją palei laivo bortą, saugodamas, kad ji nenu-
trauktų meškerės valo. Jis šūktelėjo Džo, kad šis užvestų
variklį ir priplauktų arčiau žuvies, kitaip ji nuvynios per
daug valo. Tuo metu, kai jis ėmė vynioti valą ant ritės, Džo

užvedė variklį ir įvyko sprogimas.

Čia Džekas nutilo ir prisimerkė bandydamas prisiminti,
kas paskui atsitiko.
- Panašu, kad buvo benzino garų sankaupa, - sumur-
mėjo Hardis.
Džekas iš
lėto linktelėjo galva.
-
Gal triumo ventiliatorius išsijungė? Sunku perprasti
tą elektroninį šlamštą... Šiaip ar
taip, aš neprisimenu paties
sprogimo. Staiga atsidūriau vandenyje, aplink daugybė
nuolaužų,
o laivas buvo virtęs ugnies kamuoliu. Ėmiau
dairytis Džo, - Džekas atrodė susijaudinęs, kalbėjo su per-
trūkiais. - Jis buvo įsikibęs į neskęstančią šaldymo dėžę...
prisimeni, tu man padovanojai tokią oranžinę, Geidžai...
Tada aš Džo apžiūrėjau... bijojau, kad jam galėjo nutraukti
koją ar panašiai... dėkui Dievui, Džo kūno dalys buvo savo

į
vietose. Tačiau jis buvo gavęs smūgį galvą ir vargais nega-
lais laikėsi vandens paviršiuje. Priplaukiau prie jo, liepiau
atsipalaiduoti ir nutempiau saugiu atstumu nuo laivo.

359
 Lisa Kleypas

-Ir oras subjuro,

Džekas linktelėjo.
- įsiterpė Čerčilis.

- Pakilo vėjas, jūra pradėjo banguoti, mus ėmė nešti

tolyn. Stengiausi per daug nenutolti nuo laivo, tačiau ne-
turėjau jėgų išsilaikyti. Taigi įsikabinau į šaldymo dėžę,
apglėbiau Džo ir prisiekiau nepasiduoti, kol kas nors mus
suras.
- Ar Džo buvo sąmoningas? - paklausiau.
- Taip, mudu beveik nesikalbėjome. Mus mėtė ban-
bet
gos, Džo buvo sunku kvėpuoti, - Džekas išspaudė liūdną
šypsenėlę. - Pirmi žodžiai, kuriuos jis man ištarė, buvo:
„Dorada tikriausiai paspruko?“ - Jis patylėjo, kol krizeni-
mas nutilo. - Vėliau Džo paklausė, ar mums reikia neri-
mauti dėl ryklių, o aš atsakiau, jog veikiausiai nereikia, nes
dabar krevečių sezonas ir dauguma ryklių plaukioja toliau
nuo kranto ir renka jų likučius. - Nesmagi tyla užsitęsė.
Džekas nurijo seiles. - Mudu laukėme, supratau, kad Džo

nusilpo. Prisipažino netikintis, kad išgyvens. O aš pasa-

kiau... - Džekas nutilo ir nuleido galvą.
- Vėliau baigsi pasakoti, - sušnibždėjau uždėjusi delną
Džekui ant nugaros. Heiven padavė jam pakelį popierinių
nosinių. Džekui buvo sunku taip greitai išgyventi visa tai
iš naujo.
- Ačiū, - padėkojo jis ir išsišnypštęs nosį atsiduso.
- Štai kur jis, - pasigirdo šaižus balsas iš tarpdurio, mes
visi sužiurome ton pusėn ir išvydome stambią sveikatingą
rudaplaukę slaugytoją, stumiančią į laukiamąjį tuščią ne-
įgaliojo vežimėlį. - Pone Trevisai, kodėl jūs pabėgote? Aš
visur jūsų ieškojau.
- Aš padariau pertrauką, - nedrąsiai tarė Džekas.
360
 Aksominio balso pakerėta

Slaugytoja susiraukė.
- Kitos pertraukos jums teks ilgokai palaukti... Dabar vėl
sulašinsime jums fiziologinio skysčio, tada atliksime
į veną

magnetinio rezonanso tomografiją, be to, ketinu sugalvoti

dar keletą papildomų tyrimų už tai, kad mirtinai mane
išgąsdinote. Lyg skradžiai žemės prasmegote...
- Aš su jumis visiškai sutinku, - pasakiau ragindama
Džeką atsistoti. - Vežkitės jį. Ir nenuleiskite nuo jo akių.

Džekas prisimerkęs dirstelėjo per petį į mane ir

sunkiai
vilkdamas kojas nuėjo prie vežimėlio.

jo
Negalėdama patikėti savo akimis slaugytoja
paprastas kelnes ir marškinėlius.
spoksojo
į
- Iš kurjūs gavote šituos drabužius? - griežtai paklausė
ji.

- Nesakysiu, - burbtelėjo Džekas.

- Pone Trevisai, kol baigsime jus tirti, privalote vilkėti
ligoninės drabužius.
- Taip ir patikėsiu, kad norite, jog aš nuogu užpakaliu
bastyčiausi po ligoninę.
Aš esu mačiusi tiek
- užpakalių, pone Trevisai, kad var-
arjūsų mane nustebintų.
į
gu
- Nežinau, - susimąstęs tarė Džekas sėsdamasis veži-
mėlį, - manasis gana dailus.
Slaugytoja apsuko vežimėlį ir išstūmė pro duris, buvo
girdėti, kaip juodu mėtosi užgauliomis replikomis.

361
 23

būtinus tyrimus, Džekas buvo paliktas ligoninėje

Atlikus
stebėti sveikatosbūklę dar šešias valandas. Slaugytoja pa-
žadėjo, kad tada jau galės važiuoti namo. Jam buvo leista
nusiprausti po dušu
ir palaukti vienoje
svarbiems asmenims. Ji buvo išklijuota kaštoninės spal-
iš palatų, skirtų ypač

vos tapetais, ant sienos kabėjo veidrodis puošniais aukso

rėmais, ant karalienės Viktorijos stiliaus komodos stovėjo
televizorius.
- Primena viešnamį, - pasakiau.
Džekas irzliai sprigtelėjo į lašelinės vamzdelį, kad šis
nekliūtų už lovos turėklo. Viena slaugytoja buvo atjungusi

jįnuo lašelinės, leido jam nusiprausti po dušu, o paskui vėl

prijungė neklausydama prieštaravimų.
- Aš noriu, kad tos adatos neliktų mano rankoje. Ir dar
noriu žinoti, kaip, po galais, einasi Džo. Be to, man velniškai
skauda galvą
ir
ranką.
-
Kodėl tu negeri skausmą malšinančių tablečių, kurių
tau vis pasiūlo slaugytoja? atsargiai paklausiau.
—

- Nenoriu išsijungti, nes gali būti kokių nors žinių apie

Džo, - jis maigė nuotolinio valdymo pultelį perjunginėda-
mas televizijos kanalus. - Neleisk man užmigti.

362
 Aksominio balso pakerėta

- Gerai, - sumurmėjau atsistojusi šalia Džeko. Sukišau

pirštus į švarius drėgnus jo plaukus ir
ėmiau nagais švelniai
kasyti odą.
Džekas atsiduso ir užsimerkė.
- Kaip gera.
Aš
ir toliau braukiau jam per plaukus, švelniai
pakasy-
dama
kaip
didelį katiną. Greičiau nei po dviejų minučių
Džekas jau miegojo.
Jis nejudėdamas išmiegojo keturias valandas, nė karto
nepabudo net tada, kai sudrėkindavau jam lūpas, kai sesutė
užeidavo pakeisti fiziologinio tirpalo maišelio ir patikrinti
monitoriaus rodmenų. Aš sėdėjau nenuleisdama nuo jo
akių ir beveik bijojau, jog tai sapnas. Ir svarsčiau, kaip aš
galėjau taip stipriai pamilti vyrą, kurį visai neseniai sutikau.
Atrodo, mano širdis galų gale ištrūko į laisvę.
Kai Džekas pagaliau atsibudo, aš jau galėjau jam pra-
nešti, kad brolis išoperuotas ir jo būklė stabili. Gydytojas
nuramino, kad, įvertinus paciento amžių, visiškai tikėtina,
jog komplikacijų nekils
ir jis pasveiks.
Apimtas palengvėjimo Džekas buvo neįprastai tylus.
Kiek užtrukome, kol buvo atlikti visi išrašymo iš ligoni-
nės formalumai, pasirašyta šūsnis dokumentų ir gavome
aplanką su nurodymais, kaip gydyti nudegimo žaizdas,
ir vaistų receptais. Džekas persirengė džinsais ir marški-
niais, kuriuos jam atvežė Geidžas, o tada Hardis parvežė
mus
į Meino gatvės 1800 namą. Išleidęs mus

į
automobilio
Hardis grįžo atgal ligoninę palaukti Heiven, kuri norėjo
iš
pabudėti prie Džo Intensyviosios slaugos skyriuje.
į
Džekas tylėjo, kol mes pakilome jo apartamentus. Nors
ligoninėje jis pamiegojo, aš supratau, kad jaučiasi išsekęs.

363
 Lisa Kleypas

Pusę dvyliktos nakties pastate tvyrojo ramybė, ją trikdė tik

lifto pypsėjimas.
Įėjome į apartamentus ir
aš uždariau duris. Džekas nuste-
bęs apsidairė, tarsi niekada čia nebūtų buvęs. Pajutusi norą
jį nuraminti priėjau iš užpakalio ir apkabinau per juosmenį.

-
- Ką man dėl tavęs padaryti? švelniai paklausiau. Ju-
tau, kaip jis kvėpuoja, ritmas buvo greitesnis, nei tikėjausi.
Kūnas įsiterpęs, raumenys kieti lyg akmenys.
Džekas atsisuko ir pažvelgė man į akis. Iki šiol aš dar
nebuvau mačiusi Džeko, visada trykštančio pasitikėjimu
savimi, tokio sutrikusio. Trokšdama jį
nuraminti aš pasistie-
biau ant pirštų galų ir prigludau lūpomis jam prie lūpų. Iš
pradžių bučinys buvo nevykęs, tačiau Džekas suėmė viena
ranka man už sprando, kitą nuleido žemyn iki strėnų ir
prispaudė prie savęs. Jo burna buvo karšta, nekantri, turėjo
druskos ir geismo skonį.
Nutraukęs bučinį Džekas paėmė man rankos ir nu- už

sivedė į tamsų miegamąjį. Sunkiai alsuodamas jis karštli-

giškai nuplėšė nuo manęs drabužius - anksčiau niekada
taip nesielgdavo.
- Džekai, - ištariau susirūpinusi, - mes galime palaukti,
kol...
- Dabar, - pareiškė jis įtermptu balsu. - Man tavęs reikia
dabar.
Jis nusivilko marškinius, susiraukė užkliudęs sutvars-
tytą žaizdą.
- Taip. Gerai, - sutikau bijodama, kad jis gali užsigauti. -
Neskubėk, Džekai. Būk geras...
- Negaliu, -
suniurzgė jis,
ištiesė rankas prie mano džin-
sų užsegimo ir ėmė nevikriai grabalioti sagą.
- Leisk, aš tau padėsiu, - sušnibždėjau, tačiau Džekas

364
 Aksominio balso pakerėta

nustūmė mano rankas ir nusitempė mane

į
lovą. Jo savi-
tvarda išseko, įveikta nuovargio ir emocijų gausos. Mano
džinsai ir kelnaitės nuskriejo ant grindų. Džekas praskleidė
man šlaunis ir įsitaisė tarp jų. Aš noriai kilstelėjau klubus
atsiverdama jam, mes abu siekėme bendro tikslo.
Jis įsiveržė į mane stipriai ir nėrė giliai urgzdamas it
laukinis. Drebančiais pirštais sugniaužė man plaukus ir
kone piktai,o aš kiekvieną instinktyvią jo ataką priėmiau
su švelniu pritarimu. Suėmusi delnais galvą prisitraukiau
jo ausį prie burnos ir sušnibždėjau, kad myliu jį labiau už
viską pasaulyje. Džekas įsitermpė, dusdamas išspaudė mano
vardą ir jo kūną supurtė pasitenkinimo spazmai.
Kažkuriuo metu prieš rytą prabudau miglotai jausdama
mano kūnu klaidžiojant šiltas rankas: pirštai slysčiojo ir žai-
dė. Mudu gulėjome ant šono, Džekas buvo apkabinęs mane
iš užpakalio, kelius įrėmęs man
anksčiau, dabar jo
į
pakinklius. Priešingai nei
glamonės buvo neapsakomai švelnios ir
jaudinančios. Nugara jaučiau raumeningą Džeko krūtinę,
švelnūs krūtinplaukiai kuteno mentes ir
kėlė šiurpulius. Jis
prigludo lūpomis man prie sprando ir atsargiai sugriebė
dantimis karštą odą, siųsdamas per kūną virpulius.
- Nurimk, - sušnibždėjo Džekas, glostydamas mane
rankomis, bučiuodamas irlaižydamas sprandą. Tačiau kaip
aš galėjau nurimti, kai jis glamonėjo krūtis, pilvą ir tarp
šlaunų, ilgais pirštais braudamasis į mano kūno šerdį. Ai-
manuodama sugriebiau jam riešo ir suspaudusi pajutau
už

subtilų jo kaulų ir raumenų atsaką. Jis vėl prigludo lūpomis

man prie sprando.
Džekas išlaisvino ranką, užkabino ja mano viršutinę

365
 Lisa Klcypas

šlaunį ir kilstelėjo. Patogiai įsitaisęs smigo į mane giliai ir

lengvai, šnibždėdamas: „Aš myliu tave, Ela, leisk man tave
turėti...“ Jis buvo atsargus, judėjo lyg užsisvajojęs, vilkin-
damas laiką, ir kuo daugiau pastangų dėjau aš, tuo labiau
gaišo jis. Mes iš
lėto kopėme
į
viršų, atsispirdami nuo kiek-
vieno virptelėjimo, širdies tvinksnio, atodūsio.
Lėtai atsitraukęs Džekas atvertė mane ant
nugaros. Plačiai
praskėtė kojas, gulėjau po juo visiškai bejėgė. Kai Džekas vėl
įėjo į mane, man iš
gerklės ištrūko padriki garsai. Su jaudina-
mu švelnumu jis
įsisiurbė į lūpas, mudviejų kūnai ritmingai
judėjo, sklandus jų
trynimasis teikė vis daugiau palaimos.
Mudviejų žvilgsniai susitiko ir aš paskendau Džeko
akių tamsoje, jausdama jį prie savęs ir
savyje. Jis pasparti-
no ritmą, pagilino yrius, atsiliepdamas
pulsavimą, teikdamas vis daugiau malonumo ryžtingais so-
į
vidinį mano kūno

tinančiais postūmiais, kol pagaliau užsviedė ant malonumo

bangos, aukštesnės ir
galingesnės nei kada nors anksčiau.
Aš surikau, apsivijau jį rankomis ir kojomis, o Džekas su
atodūsiu ištarė mano vardą, ir mudu drauge dar kurį laiką
mėgavomės audros atoslūgiu.
Dar ilgokai po to Džekas laikė glėbyje drebantį mano

kūną ir raminamai glostė.

tu
- Ar kada nors pagalvojai, kad gali šitaip būti? - su-
kuždėjau aš.
- Žinoma, jis nubraukė man nuo veido plaukus pa- ir
bučiavo į kaktą. - Bet tik su tavimi.

Mudu miegojome, kol karštas liūdnas rytas ėmė braižy-

tis apie uždengtus langus ir
šviesa pro plyšius ėmė skverb-
tis į miegamąjį. Per miegus pajutau, kaip Džekas išlipo

366
 Aksominio balso pakerėra

girdėjau dušo šniokštimą, užuodžiau virtuvėje

į
iš lovos,
verdamos kavos kvapą, paskui jis paskambino ligoninę
ir tyliai pasiteiravo, kaip laikosi Džo.
- Kaip jis? - mieguistaipaklausiau, kai Džekas sugrįžo
į miegamąjį. Jis vilkėjo languotos flanelės chalatą, rankoje
laikė puodelį kavos. Vis dar atrodė išsekęs, bet seksualesnis,
nei bet kuris vyras turi teisę būti po to, ką jam teko patirti.
- Sveikatos būklė stabili, - Džeko balsas buvo šiurkš-
tokas po sunkių išbandymų. - Džo pasveiks. Jis velniškai
kietas.
- Na, jis juk Trevisas, - pasakiau jam. Išlipau iš lovos,
nuėjusi prie tualetinio staliuko išsitraukiau iš stalčiaus
marškinėlius ir apsivilkau, jie laisvai kabėjo man nuo klubų.
Kai pasisukau į Džeką, stovintį už nugaros, jis užkišo
man už ausies plaukų sruogą ir pažvelgė į akis. Dar niekas
niekada nežiūrėjo į mane su tokiu švelniu susirūpinimu.
- Papasakok man apie Luką, - maloniai paprašė.
Žiūrėdama į aksomines jo akis aš supratau galinti papa-
sakoti jam viską. Jis išklausys ir supras.

į
- Pirma atsinešiu kavos, - pasakiau ir nuėjau virtuvę.
Džekas buvo padėjęs puodelį su lėkštute šalia kavavirės.
Į tuščią puodelį buvo įdėtas sulankstytas popieriaus lapelis.
Nustebusi išlanksčiau jį ir perskaičiau:

„Mieloji Nepriklausoma panele,

aš nusprendžiau, kad iš visų pažįstamų moterų Tave
vienintelę mylėsiu labiau už medžioklę, žvejybą, futbolą
ir elektrinius įrankius.
Gal Tu ir nežinai, bet tada, kai pasiūliau Tau už manęs
tekėti (tą vakarą, kai surinkau kūdikio lovelę), aš kalbėjau

367
 Lisa Kleypas

rimtai. Nors ir supratau, kad dar nesi tam pasirengusi.

Tikiuosi, dabar jau esi.
Tekėk už manęs, Ela. Nes kad ir kur Tu būtum, kad ir ką
veiktum, aš mylėsiu Tave kiekvieną man likusio gyvenimo
dieną.
Džekas“

Skaitydama šiuos žodžius aš visai nejaučiau baimės. Tik

nuostabą, kad didžiulė laimė man yra ranka pasiekiama.
Pastebėjau puodelyje dar kažką ir ištraukiau žiedą su
deimantu, brangakmenis buvo apvalus ir
-
žibantis. Pasukio-
jau jį šviesoje ir man užėmė žadą. Pasimatavau jis buvo
kaip tik mano pirštui. Paėmiau šalia esantį rašiklį, apverčiau
laiškelį ir kitoje pusėje pakeverzojau atsakymą.
Įsipylusi kavos, pagardinusi ją
grietinėle ir saldikliu grį-
žau į miegamąjį su rašteliu rankoje.
Džekas sėdėjo ant lovos krašto, man įėjus jis kilstelėjo
galvą. Nužvelgė karštu žvilgsniu mane nuo galvos kojų, iki
kiek ilgiau stabtelėjo prie žiedo, žiburiuojančio ant piršto.
Pamačiau, kaip jis giliai atsiduso.
Siurbtelėjusi kavos aš priėjau prie jo ir padaviau raštelį.

„Mielasis Džekai,
aš myliu Tave labiau, nei žodžiais galėčiau apsakyti.
Man regis, aš žinau ilgos ir laimingos santuokos paslaptį:
reikia išsirinkti žmogų, be kurio negali gyventi.
Man toks žmogus esi
Tu.
Tad jeigu nori būti toks kaip visi...
Aš atsakau „taip“.
Ela“

368
 Aksominio balso pakerėta

Džekas atsiduso tramdomu atodūsiu. Aš stovėjau prie

pat jo ir jis suėmė mane už klubų.
-
Ačiū Dievui, tarė - jis
ir prisitraukė mane tarp kojų. - O
aš bijojau, kad pradėsi ginčytis.
Stengdamasi neišlaistyti kavos aš pasilenkiau
dau jam prie lūpų, mudviejų liežuviai susilietė.
ir priglu-

- Ar aš kada nors pasakiau tau „ne“, Džekai Trevisai?

Jis prisimerkęs pažvelgė į mano drėgną apatinę lūpą.
Kai prabilo, jo balsas priminė man sorgų sultis:
- Žinai, aš tikrai nenorėčiau, kad dabar pasakytum.
Paėmęs iš manęs puodelį ir nekreipdamas dėmesio į
mano linksmą prieštaravimą Džekas keliais gurkšniais už-
baigė kavą.
Jis bučiavo mane tol, kol man ėmė linkti kojos ir apsivi-
jaurankomis jam kaklą.
- Ela, - ištarė Džekas, atsiplėšęs nuo lūpų ir švelniai
perbraukęs jomis man per burną, - tu juk neatsiimsi savo
žodžio?
- -
Aišku, kad ne. Aš buvau kupina teisuoliškos ramy-
bės, bet drauge jaučiausi žaisminga kaip drugelių kaleidos-
-
kopas. Kodėl turėčiau?
- Sakei, kad santuoka tau nereikalinga.
- esi vienintelis vyras,
Tu sugebėjęs mane įtikinti, jog
reikalinga. Bet galų gale vis tiek supranti, kad svarbiausia
yra meilė. Aš ir dabar sakau,
-
jog santuoka tik popierėlis.

į
Džekas nusišypsojo.
- Ką gi, išsiaiškinkime, - tarė jis ir nusitempė mane
lovą.

Tik daug vėliau man toptelėjo mintis, kad žmonės, tvir-

tinantys, jog santuoka tik popierėlis, dažniausiai būna
—

369
 Lisa Kleypas

jos neišbandę. Šia banalia fraze nuvertinamas vienas labai

svarbus dalykas - žodžių galia, o aš labiau už kitus turėjau
tai suprasti.
Keista, tačiau tame popieriaus lapelyje įtvirtintas pažadas
suteikė man daugiau laisvės, nei galėjau tikėtis. Jis mums
abiem leido ginčytis, juoktis, rizikuoti, pasitikėti ir nieko
nebijoti. Tai buvo jau egzistuojančio mūsų ryšio patvirtini-
mas. Ryšio, išeinančio toli už būsto, kuriuo dalijiesi su kitu
žmogumi, sienų. Mes būtume buvę kartu net ir
be santuokos
liudijimo... bet aš tikiu, kad jis simbolizuoja pastovumą.
Ant to popierėlio buvo galima kurti savo gyvenimą.
Iš pradžių mama netikėjo, kad man pavyko pasičiupti
Trevisą, ir mėgino užgriūti mus it maras Egiptą, tikėdama-
si iš mudviejų su Džeku santykių išpešti naudos. Tačiau
Džekas ją meistriškai sutramdė, derindamas bauginimus
ir savo žavesį jis neleido peržengti ribos. Mudvi retai susi-
tikdavome arba susiskambindavome,
o
kai taip nutikdavo,

mama būdavo keistai susitvardžiusi ir pagarbi.

- Nesuprantu, kas jai atsitiko, - sutrikusi prisipažinau

Džekui. - Ji nieko nepasakė apie mano svorį ir šukuoseną,
nevertė klausytis vulgarių istorijų apie savo seksualinį gy-
venimą ar kūno puoselėjimo įpročius.
- Pažadėjau nupirkti jai naują automobilį, jeigu sugebės
šešis mėnesius neknisti tau smegenų, - paaiškino jis. - Pa-
sakiau: jeigu po pokalbio su ja telefonu pamatysiu tave
paniurusią ir nelaimingą, automobilio nebus.
- Džekai Trevisai, - pasipiktinau, bet negalėjau už-
gniaužti juoko, - ar tu ruošiesi kas pusmetį pirkti jai bran-
gius daiktus kaip atlygį už padorų žmogišką elgesį?
—
Abejoju, kad ji taip ilgai ištvers.

370
 Aksominio balso pakerėta

Džeko giminaičiai, mano akimis žiūrint, buvo įdomūs,

žavūs, malonūs ir
mėgo pasiginčyti. Tai buvo tikra šeima,
atsirado vietos ir man, o aš juos už tai mylėjau.
kurioje
Greitai prisirišau prie Čerčilio, mielo ir kilniaširdžio žmo-
gaus, negalinčio pakęsti tik kvailių. Mudu ginčydavomės,
erzindavome vienas kitą siuntinėdami elektroniniu paštu
laiškelius politinėmis temomis, sugebėdavome drauge pa-
sijuokti, ir jis išsireikalavo, kad per šeimos pietus stalo prie
sėdėčiau šalia jo.
Dvi savaites praleidęs Garnerio ligoninėje, Džo sugrįžo
į River Ouksą atgauti jėgų. Čerčilį tai džiugino, o jaunėlį

jo sūnų erzino.
Džo pareiškė pageidaujantis privatumo. Jam nepatiko,
kad ligonio aplankyti atėję svečiai pirmiausia užsuka pas
jo tėvą. Bet Čerčilis, kuris neprieštaravo, jog jo namuose
lankytųsi tiek daug dailių jaunų moterų, atšovė, kad jeigu
Džo tai nepatinka, tegul greičiau sveiksta. Galų gale Džo
tapo pavyzdiniu ligoniu ir
dėjo visas pastangas kuo greičiau
atgauti jėgas, kad galėtų pasprukti nuo įkyraus tėvo.
Aš ištekėjau už Džeko praėjus dviem mėnesiams nuo tos
dienos, kai jis pasipiršo, tai apstulbino visus mano draugus
ir tą dalį jo bičiulių, kurie laikė jį amžinu senberniu. Žmonės
spėliojo, kad veikiausiai nelaimingas atsitikimas, vos nenu-
sinešęs jo gyvybės, privertė Džeką išsigryninti prioritetus.
-
Su mano prioritetais viskas gerai, -
aiškino visiems
Džekas, nutaisęs nekaltą veidą. - Tai Ela turėjo grįžti į do-
ros kelią.
Paskutinį vakarą prieš vestuves per vakarienę, kurią
mes surengėme toliau nuo miesto centro gyvenantiems
svečiams, dalyvavo ir
mano sesuo Tara. Ji atrodė nuostabiai

371
 Lisa Kleypas

su rožiniu kostiumėliu, aukštyn sukeltų plaukų šukuose-

na ir ausyse žiburiuojančiais auskarais su deimantais. Jos
niekas neatlydėjo.Norėjau paklausti, kaip ji laikosi, ar su
ar ji patenkinta Nojaus sudarytomis jai
ja gerai elgiamasi,
gyvenimo sąlygomis. Bet visos mintys apie Taros santykius
su Nojumi išgaravo, kai pamačiau, kad ji atsivežė Luką.
Jis buvo tapęs žavingu mėlynakiu angelėliu, visko norin-
čiu, viską griebiančiu, išsišiepusiu ir kažką veblenančiu -
tokiu mielu, kadžodžių trūko apsakyti. Ištiesiau rankas ir
Tara padavė man jį.
Putlus kūdikio kūnelis prie krūtinės,
jo šilumairkvapas, apvalios smalsios akutės priminė, jog
man visada jo trūks.
Per tuos du mėnesius po mudviejų išsiskyrimo guo-
džiausi mintimi, kad ilgainiui skausmas nuslops, aš jį
pamiršiu ir gyvensiu toliau. Bet kai priglaudžiau jį prie
savęs ir paglosčiau juodus plaukučius, o jis nusišypsojo
tarsi mane atpažinęs, aš supratau: niekas nepasikeitė. Mano
meilė liko tokia pat.
Per visą vakarienę aš laikiau
Luką
ant kelių, kartą buvau
pakilusi jo panešioti, kitąkartą užsinešiau laiptais į antrą
aukštą pakeisti sauskelnių, nors sesuo ir prieštaravo, sakė
galinti pati tai padaryti.
- Leisk man, - paprašiau ir nusijuokiau, kai Lukas su-
griebė už perlų vėrinio, kurį segėjau, ir ėmė grūsti sau į
burną. - Mielai juo pasirūpinsiu, be to, noriu kuo daugiau
laiko su juo praleisti.
- Būk atsargi, - perspėjo Tara
duodama man sauskelnių
-
krepšį. Lukas jau moka apsiversti. Gali nusiristi nuo lovos.
- Tikrai? - -
susižavėjusi paklausiau Luko. Tu moki ap-
siversti? Turėsi man tai parodyti, meiluti.

372
 Aksominio balso pakerėtra

Jis sutikdamas sugugavo ir

toliau čiaumojo perlus.
Permovusi Luką švariomis sauskelnėmis nusinešiau
link laiptų, ketindama grįžti prie vakarienės stalo. Sustojau
jį
išvydusi laiptais į viršų beveik užkopusius Džeką
ir
Tarą,

šyptelėjo, tačiau jo žvilgsnis buvo neramus, atrodė, jis kažką

nori man pasakyti. Ir Tara buvo įsitempusi.
Apie ką, po perkūnais, juodu šnekasi?
-
Ei, -
ištariau
ir
prisiverčiau nusišypsoti, ar judu
gandote, kad nebesusitvarkau su Luku?
- išsi-

-
Visai ne, -
gyvai atsakė Džekas. Tu daugybę kartų -
keitei sauskelnes, nemanau, kad
taip greitai
būtum pamir-
šusi. - Jis priėjo ir meiliai pakštelėjo man į skruostą. - Mie-
loji, perleisk man Luką kelioms minutėms. Mudviem reikia
atsigriebti už tą laiką, kai nesimatėme.
Aš nenorėjau išleisti kūdikio iš rankų.
- Gal vėliau?
Džekas pažvelgė man tiesiai akis.
- Pasišnekėk su savo seserimi, tyliai tarė jis.
į- - Ir pasa-
kyk
jai „taip“.
- Kodėl?
Tačiau jis nieko neatsakė. Paėmė kūdikį iš manęs, pri-
glaudė prie peties ir patapšnojo per užpakaliuką. Lukas
patogiai įsitaisė, patenkintas saugiu Džeko glėbiu.
- Tai ilgai netruks, - pasakė Tara, ji atrodė abejojanti
ir nedrąsi. - Bent jau aš taip manau. Ar čia kur nors yra
nuošali vietelė?
Nusivedžiau
ją
minkšta oda aptrauktus krėslus.
į poilsio kampelį ir mudvi atsisėdome
į
- nori
Ar pasikalbėti dėl mamos? - susirūpinusi paklau-
siau.

373
 Lisa Klcypas

Viešpatie, ne, Tara užvertė akis. - Mama laikosi pui-

- -
kiai. Aišku,
tiek, kad aš
ji
nieko nenutuokia apie mane
turiu turtingą draugą.
Nojų. Žino tik
Visiems giriasi, kad pa-
ir
slapčia susitikinėju su „Astros“ beisbolo komandos žaidėju.
- -
O kaip tau einasi su Nojumi? pasiteiravau ir sudve-
jojau, ar
galiu vadinti vardu. jį
- Puikiai, -
ryžtingai atsakė Tara. Dar niekada nebuvau -
tokia laiminga. Jis tikrai man geras, Ela.
-
Džiaugiuosi.
- -
Aš turiu namą, tęsė Tara, - brangenybių ir automobi-
lį... Nojus dažnai sako, kad mane myli. Tikiu, kad jis įvyk-
dys tai,
ką man yra pažadėjęs... atrodo, jis to nori. Bet jeigu
ir neįvykdytų, su juo praleistas laikas pats geriausias mano
gyvenime. Nė į kąjo neiškeisčiau. Tiesiog... pastaruoju metu
man kyla visokių minčių.
- Ruošiesi jį palikti? - viltingai paklausiau.
Ji pašaipiai šyptelėjo žvilgančiomis lūpomis.
-
Ne, Ela. Ruošiuosi su juo praleisti daugiau laiko. Jis
žada daug keliauti... Važinės po šalį, sakys pamokslus di-
deliuose stadionuose, ketina vykti į Kanadą Angliją. Jo
žmona su vaikais liks Hjustone. Aš būsiu tarp jį lydinčių
ir
asmenų. Ir visas naktis praleisiu su juo.
Kurį laiką aš neįstengiau ištarti nė žodžio.
- Tu to nori?
Tara linktelėjo.
- Aš noriu pamatyti pasaulio, sužinoti naujų dalykų.
Niekada neturėjau progos daryti nieko panašaus. Be to,
aš trokštu būti su Nojumi ir
visomis išgalėmis jam padėti.
- Tara, nejaugi tu tikrai manai...
- Aš neprašau tavo leidimo, tyliai - tarė ji. - Ir man ne-

374
 Aksominio balso pakerėta

rūpi tavo nuomonė, Ela. Aš pati priimu sprendimus, nes

turiu teisę tai daryti. Tu juk supranti, kaip tai svarbu, kai
užaugi su tokia motina kaip mūsų.
Niekas negalėjo manęs greičiau užčiaupti, nei šie sesers
žodžiai. Taip, Tara turėjo teisę pati priimti sprendimus, net
klysti ji turėjo teisę.
-
Ar tu su manimi atsisveikini? - kimiu balsu paklau-
siau.
Sesuo nusišypsojo ir papurtė galvą.
- Dar
ne. Turiu porą mėnesių susiruošti. Norėjau pasi-
kalbėti su tavimi dėl kitko... -
Taros šypsena išblėso. O -
Dieve. Tikrai nelengva prisipažinti, kad aš jaučiu ne tai, ką
turėčiau jausti. Dalykas tas,
kad aš rūpinuosi Luku, pralei-
dau su juo jau daug laiko, tačiau viskas liko
kaip buvę. Jis
man neatrodo mano vaikas. Niekada neatrodys. Aš nenoriu
turėti vaikų, Ela. Nenoriu būti motina. Nenoriu pakartoti
mūsų vaikystės...
- Bet šiuo atveju viskas kitaip, - skubiai ištariau suėmusi
už ilgų grakščių rankų. - Lukas neturi nieko bendra su
jai
mūsų senuoju gyvenimu.
- Tai tau taip atrodo, - tyliai pasakė Tara. - Man kitaip.
- Oką sako Nojus?
Tara nudelbė žvilgsnį į mūsų susipynusias rankas.
Nojus nenori Luko. Jis jau turi vaikų. Be to, kūdikis
—

mums trukdytų būti kartu.

-
Lukas užaugs. O ir tu pradėsi mąstyti kitaip.

ilgu
-
Ne, Ela. Aš suprantu, ką darau,
-
ji pažvelgė į mane
liūdnu žvilgsniu. - Vien dėl to, kad gali pagimdyti
vaiką, moteris netampa motina. Mudvi su tavimi tai puikiai
žinome, tiesa?

375
 Lisa Klcypas

Man ašaros ėmė graužti akis, sunkiai nurijau gerklėje

įstrigusį gumulą.
- Taip, - sušnibždėjau.
- Taigi noriu paklausti tavęs, Ela, ar tu paimtum Luką
visam laikui. Džeko manymu, tu
to norėtum. Lukui taip
būtų geriausia, jeigu sutiktum.
Atrodė, kad Žemė sustojo. Sustingau apimta nuostabos
ir baimingo ilgesio, o galvoje sukosi mintis, kad veikiausiai
blogai nugirdau. Juk iš tikrųjų Tara negalėjo man pasiūlyti
to, kas brangiausia.
- Jeigu aš sutikčiau, - kimiai pakartojau, stengdamasi
suvaldyti balsą. - Iš kur
tu žinai, kad kurią nors dieną ne-
užsigeisi jo atsiimti?
- Aš nepasielgčiau taip nei su tavimi, nei su kūdikiu. Su-
prantu, kiek daug Lukas tau
reiškia. Tai matyti tavo veide,
kai pažvelgi į jį. Bet tu galėsi jį
įsivaikinti pagal įstatymus.
Mes parengsime dokumentus. Aš juos pasirašysiu, pasira-
šys ir Nojus, tik
tai turi likti paslaptyje. Lukas tavo, jeigu
tujo nori, Ela.
Ašlinktelėjau ir užsispaudžiau burną, kad nepradėčiau
garsiai raudoti.
- Aš noriu, - išspaudžiau gaudydama orą. - Taip. Aš
noriu.
- Nurimk, susigadinsi makiažą, - pasakė Tara nušluos- ir
tė piršto galu man
po
akimi susitvenkusią ašarą.
Aš ištiesiau rankas, stipriai ją apkabinau, nesukdama
galvos nei dėl makiažo, nei dėl šukuosenos, nei dėl dra-
bužių.
- Ačiū, - sukūkčiojau.
- Kada
tu norėtum jį pasiimti? Kuriuo nors metu, kai
grįši po medaus mėnesio?

376
 Aksominio balso pakerėta

- Aš noriu jo dabar, - pasakiau ir apsipyliau ašaromis,

daugiau nebepajėgdama valdytis.
Tara nepatikliai nusijuokė.
- Prieš pat vestuves?
Ryžtingai linktelėjau.
- Blogesnio laiko negalėjai išsirinkti, -
patikino Tara. —

Bet aš nieko prieš, jeigu tik Džekas sutinka. Ji pasirausė-

sauskelnių krepšyje, ištraukė skudurėlį, naudojamą kūdi-
kiui atsiraugėti, ir ištiesė man.
Nusišluosčiusi ašaras pajutau kažką artinantis. Pakėliau
akis ir išvydau sugrįžtant Džeką su Luku ant rankų. Dže-
kas įdėmiai nužvelgė mano veidą lyg pažįstamą mylimą ir
peizažą. Jis viską suprato. Šypsena suvirpino jo lūpų kam-
pučius ir jis kažką sušnibždėjo kūdikiui į ausytę.
- Ji nori jo dabar, - pasakė jam Tara. - Nors aš sakiau,
kad galima palaukti iki po vestuvių.
Džekas prisiartino ir įdėjo Luką į mano laukiančias ran-
kas. Ilgi Džeko pirštai nuslydo man po smakru, kilstelėjo
veidą
ir atsargiai nubraukė nuo skruosto užsilikusią drė-
gmę. Tada nusišypsojo.
- Ela nenori švaistyti laiko, - sumurmėjo jis. - Tiesa,
mieloji?
- Taip, - sušnibždėjau, pasaulis aplink mane paskendo
mirguliuojančioje ašarų migloje, o Džeko balsas ir audrin-
gas mano širdies plakimas skambėjo kaip muzika.

377
 Epilogas

Džekas manęs paimti iš oro uosto po kon-

atvažiuoja
ferencijos kurioje ir aš skaičiau keletą praneši-
Kolorade,
-
mų dalijausi su žurnalų redaktoriais darbo patirtimi ir
kaip laisvai samdoma žurnalistė populiarinau savo knygą
preliminariu pavadinimu „Šešios strategijos, kaip surasti
ir išlaikyti laimę“. Konferencija buvo įdomi, bet aš nekan-
trauju grįžti namo.
Per beveik metus mūsų bendro gyvenimo šis keturių
dienų išsiskyrimas mudviem su Džeku pats ilgiausias. Aš
dažnai jam skambindavau, pasakodavau, su kuo susipaži-
nau, ką naujo sužinojau, dalydavausi mintimis apie būsi-
mus straipsnius ir žurnalų skiltis. Džekas man papasakojo,
kad vakarieniavo su Hardžiu ir Heiven, kad Karingtonai
uždėjo dantų kabes, o Džo buvo atlikta sveikatos patikra,
jis jaučiasi gerai. Kiekvieną vakarą Džekas pateikdavo man
detalią Luko dienos ataskaitą, o man vis būdavo negana.
Išvydusi sutuoktinį, laukiantį manęs prie bagažo sky-
riaus, netenku žado. Džekas labai gražus ir nuodėmingai
seksualus, jis iš tų vyrų, kurie be pastangų traukia moterų
žvilgsnius, tačiau jam įdomi tik
aš. Pamatęs, kad einu link
pripuola trimis žingsniais ir pabučiuoja šiltomis lūpo-
jo, jis

378
 Aksominio balso pakcrėta

mis. Jo kūnas stiprus ir patikimas. Nesigailiu, kad važiavau

į tą konferenciją, bet be jo aš nesijaučiau taip gerai.

- -
Kaip Lukas? iš karto klausiu ir Džekas pralinksmina
mane pasakojimu, šaukštu maitino Luką obuolių
kaip jis
tyrele, o šis ranka pasikabino tyrelės ir
išsiterliojo plaukus.
Pasiimame daiktus ir Džekas veža mane į Meino gatvės
1800 namą. Mudu niekaip negalime atsikalbėti, nors visas
tas dienas kasdien kalbėjomės telefonu. Kol važiuojame, aš
laikau uždėjusi delną Džekui ant rankos ir
jaučiu, kad jo
raumenys dar labiau išsipūtę. Klausiu, ar jis dirbo sunkiau
nei paprastai, ir jis paaiškina, kad tik fizinė veikla padėjo
jam atsikratyti seksualinės įtampos. Džekas sako, kad ma-
nęs laukia sunkus metas, nes turėsiu jam padėti sugrįžti į
įprastą gyvenimo ritmą, aš
jį
raminu, patikinu esanti nieko
prieš.
Kylant liftu aš stoviu ant pirštų galų ir bučiuoju Džeką,
jis taip pat mane bučiuoja, kol man ima trūkti oro.
- -
Ela, tyliai sako Džekas suėmęs delnais mano įraudu-
sius skruostus, -
keturios dienos be
tavęs prilygo keturiems
mėnesiams. Niekaip negalėjau suprasti, ką veikiau prieš
tave sutikdamas.
- Susitikinėjai su tomis, kurios rengė man vietą, - sakau
jam.
Džekas išsišiepia iki ausų ir vėl mane pabučiuoja.
- Aš nesupratau, ko man reikia.
Džekas neša lagaminus, aš skubu koridoriumi link mūsų
apartamentų, iš susijaudinimo širdis blaškosi krūtinėje. Pa-
spaudžiu skambutį, auklė atveria duris kaip tik tuo metu,
kai prie manęs prieina Džekas.
- Laba diena, ponia Trevis! - pasveikina mane auklė.

379
 Lisa Kleypas

- Laba diena. Kaip gera grįžti namo. Kur Lukas?

- Vaikų kambaryje. Mes žaidėme su
traukinukais. Jis
buvote išvykusi.
labai gerai elgėsi, kol
Rankinę metu prie durų, švarkelį sviedžiu ant sofos
ir einu prie praviro vaikų kambario. Jo sienos išdažytos
melsvai ir žalsvai, viena siena išpiešta mašinytėmis ir trau-
kinukais linksmais veideliais, ant grindų patiestas kilimas,
kuriame pavaizduoti keliai ir geležinkeliai.
Mano sūnus sėdi, vienoje rankutėje laiko suspaudęs me-
dinį garvežį, o kitos rankos pirštukais mėgina sukti jo
ratus.
- Lukai! -
švelniai pašaukiu nenorėdama jo
išgąsdinti. -
Mamytė jau namie. Aš sugrįžau. Ak, kaip aš tavęs pasiilgau,
mielasis.
Lukas pažvelgia į mane didelėmis mėlynomis akimis,
numeta garvežiuką ir ištiesia rankas. Jo veidelyje nušvin-
ta šypsena, atidengdama perlinį dantuką. Jis kelia į mane
rankas.
- Mama,
Aš suvirpu
-taisako.
išgirdusi. Ir einu prie jo.

380
LISA KLEYPAS (Liza Kleipas) -
keturiasdešimties istorinių ir šiuolaikinių meilės
romanų, išverstų į dvidešimt pasaulio kalbų, autorė.
1985 m. ji tapo grožio konkurso „Mis Masačusetsas“
nugalėtoja, dalyvavo konkurse „Mis Amerika“.
Būdama dvidešimt vienų Lisa baigė politikos
mokslus Velslio koledže ir išleido savo pirmąjį
romaną. Jos knygos netrukus pateko į „New York
Times“, „USA Today“ ir„Publishers Weekly“
skelbiamų perkamiausių knygų sąrašus.
2002 m. Lisa Kleypas apdovanota prestižiniu
„Romance Writers of America“ asociacijos RITA
prizu. Auksinė statulėlė, pavadinta pirmosios
asociacijos prezidentės Ritos Clay Estrados vardu,
simbolizuoja meilės romanų rašytojo meistriškumą.
m= ||SĄ KLEYPAS
Mano
vardas

kilusi iš varguolių kvartalo.

Ji
Libertė Džouns kupina svajonių ir siekių, jie
nuves ją toli nuo Velkamo Teksase... Žinoma,
jeigu jai pavyks neleisti širdžiai vadovauti
protui. Hardžiui Ketisui Libertė - uždraustas
vaisius. Vaikinas turi didelių ambicijų, trokšta
išvykti iš Velkamo, Libertė Džouns tik
apsunkintų padėtį, o jam
to mažiausiai reikia. Tačiau kažkokia galinga jėga traukia juodu
vieną prie kito, ir ta pavojinga trauka stipresnė už juos abu.

Šis vyras - ne jai.

Hardis pasirenka išvykti. Likusi viena su maža sesute ant rankų
Libertė sutinka multimilijonierių verslo magnatą Čerčilį Trevisą.
Tarp jos ir senstelėjusio turtuolio užsimezga ryšys. Kai kam at-
rodo, kad jis jai - saldusis tėtušis. Tačiau jų santykiai sudėtinges-
ni, nei Žmonės mano. Šiam ryšiui nuožmiai priešinasi ir Geidžas,
Čerčilio sūnus.

Gaus
jie tai, viena
ko trokšta širdys, ar likimas juos išskirs?
Du vyrai. Ir moteris. Nuo to, Libertė
ką pasirinks, priklauso,
bus
ji išaukštinta ar sužlugdyta. Jūs įdėmiai seksite
žingsnį. O šios meilės istorijos niekada nepamiršite.
kiekvieną jos

Kleypas ne be reikalo yra New York Times populiariausių

rašytojų sąraše. Mylima istorinių meilės romanų autorė
pasiekė žodžio meno aukštumų, tai matyti iš šios knygos -
pirmo šiuolaikinio jos meilės romano.
Romantic Times BOOKreviews (Top Pick!)

(Pirk pigiau
B... svajoniuknygus II
mazas | |5Ą KLEYPAS

Tos.
US
jo akys
Susipažinkite su mėlynakiu velniu.
Jo gyslomis teka karštas kraujas. O galvoje su-
kasi neramios mintys. Milijonierius, negalintis
pasigirti šlovinga kilme, tačiau turtus susikro-
vęs be niekieno pagalbos ir įsigijęs ne vieną
priešą. Tai Hardis Ketisas.

Susipažinkite su turtų paveldėtoja.

Tai Heiven Trevis. Ji atsisako eiti šeimos jai parinktu keliu, nors
dėl to tėvas išbraukia iš testamento. Tačiau ištekėjus už šeimai ne-
įtikusio vyro Heiven gyvenimas pakrypsta pavojinga linkme. Po
dvejų metų ji sugrįžta namo pasiryžusi daugiau nebepamilti jokio
vyro. Heiven išties mažiausiai reikia, kad šeimos priešas Hardis
Ketisas staiga išdygtų tarpduryje ir įžiebtų ugnį širdyje.

Saugokitės lakstančių žiežirbų...

Kupinas jausmingumo ir
prieštaringų veikėjų Lisos Kleypas ro-
manas „Tos mėlynos jo akys“ įtrauks ir nepaleis, kol jums prieš
akis atsiskleis sudėtingas dviejų žmonių likimas.

„Be galo jaudinanti meilės istorija... Ji privertė mane braukti ašaras

ir nemiegoti iki paryčių stengiantis užbaigti knygą iki galo.“
The Post and Courier

Pirmasis Lisos Kleypas šiuolaikinis jausmų romanas „Mano var-

das Libertė“ įtraukė į turtingos Trevisų šeimos pasaulį, palydėjo
Libertę į mylintį Geidžo Treviso glėbį.
„Tos mėlynos jo akys“ pasakoja apie nelengvą Hardžio Ketiso ir
Heiven Trevis kelią į tikrą meilę.

„<...> kartais gyvenime, jeigu labai pasiseka, galima sutikti sau skirtųjį.
Ne todėl, kad jis arba jūs esate tobuli, tiesiog judviejų Irūkumiai pirkia
dera tarpusavyje ir leidžia būti draugė“

a Pirk pigiau
WA vaponiuknygos..lt
Išleido UAB „Svajonių knygos“,
A. Goštauto g. 4-1, 01106 Vilnius,
tel. +370 5212 2794
el.paštas infotesvajoniuknygos.lt
www.svajoniuknygos.lt
Tiražas 2000 egz.

Spausdino spaustuvė
ScandB k
Gamyklos g. 23, 96155 Gargždai
Tel. (8 46) 420300