CATHERINE ALLIOTT

A l m a littera
Po velnių,
aš tave
myliu!
Po velnių,
aš tave
myliu!
CATHERINE ALLIOTT

Iš anglų kalbos verto

M ilda Dyk e

A im a Ii t tėra
U D K 821.111-31 Versta iš: Catherine A lliot
A l - 142 N O T TH AT K IN D OF G1RL
headline revievv

ISF3N 978-9955-38-126-6

Copyright 2005 Catherine Alliot

f Vertimas į lietuvių kalbą. Milda Dyke, 2008
f Leidykla „A lm a littera“ . 2008
 Skiriu savo krikštavaikiams -
Jokūbui, Izabelei, Eleonorai, Katerinai,
Semui, Viljamui ir Hugo
 Pirma* skyrių*
- Na, kas vyksta, ma?
Kyštelėjęs galvą pro žaidimų kambario duris Angas išvysta
mano veidą. Skubiai nusišluostau ašarotas akis kilpinio chalato
kraštu ir dar tvirčiau juo susisupusi smingu giliau j sofą.
- Nieko, brangusis, - smarkiai šniurkštelėjau nusigręždama.
- Kas nutiko?
- Na, na, tik kad... - apsilaižiau lūpas, - Tamsiną vėl nučiu­
po vagiliaujant.
-V ėl?
- Taip. Tu juk žinai, kad ji laukiasi?
- Tikrai?
- O Dieve! Negi nežinojai? - Greit grįžtelėjau į jį išplėtusi
akis. - Na, taip, ji laukiasi kūdikio nuo Džefo. Kai atvyko poli­
cija jos apklausti, maniau, kad Džefas siautės, tačiau jis nepyko,
elgėsi taip švelniai. Nepaprastai švelniai. Apglėbė ją ranka ir sto­
vėjo šalia jos per teismą, ir oi... nežinau, - išsitraukiau iš kišenės
servetėlę. Garsiai išsišniurkščiau nosį.
Angas apžiūrinėjo mane iš tarpdurio.
- Tu liūdna.
- Nieko panašaus, mielasis, visai neliūdna.
- Ne, na, sakau, apgailėtina. Tau reikia dažniau išeiti iš na­
mų, ma.
- Angai, tai buvo ypač jaudinanti scena, supranti? - kirtau,
sparčiai žingsniuodama prie televizoriaus ir jį išjungdama. - Jei
savo sieloje turėtum nors kruopelę sugebėjimo įvertinti, kas me­

7
 C A T H E R IN E A L L I O T T

niška, pajėgtum išvysti, kad ta virtuvinės kriauklės drama gali

būti nepaprastai jaudinanti. Paklausk Haroldo Pinterio.
- Kuri, ar Namuose ir ne nam ie? - prunkštelėjo. - Na, jau
tikrai. Tai štai ką tu darai, kai mes mokykloje? Drybsai ant sofos,
žiūrėdama muilo operas?
- Aišku, ne, - piktai šokau. - Atėjau išjungti televizoriaus,
nes juk tu pats visą rytą prie jo drybsojai!
- Na, nesvarbu, Penė jau čia. Ką tik mačiau jos automobilį
atriedant įvažiavimo taku. Tikriausiai šiuo metu jau stato jį aikš­
telėje prie namo.
Pažvelgiau į jį nustėrusi.
- Jau? - sukliegiau iš siaubo. Prasibroviau pro jį ir nulėkiau
į virtuvę, spausdama prie krūtinės savo mėlyną chalatą, nes jis
plevėsavo man įkandin. - Juk ji turėjo pasirodyti ne anksčiau
kaip apie priešpiečius.
Netikėdama savo akimis žvelgiau pro langą. Tikrai, švytin­
tis mėlynas Penės „Range Rover“, be kruopelės Londono purvo,
nepriekaištingai atliko trijų elementų apsisukimą žvyro plotelyje
priešais namą. Pavažiavęs atgal po virtuvės langu, dailiai atsistojo
prie galinių durų, visai šalia m ano kubilėlių, kurie šiuo m etų
laiku turėjo pleškėti rudens spalvomis, tačiau, deja, tik žvelgė ne­
regėmis žemės akimis, veikiau prim indam i porą Dam ieno Hirsto
eksponatų.
- Jau beveik ir priešpiečiai, mama, dešimt po dvylikos.
- Negi? - vėl persigandusi žvilgtelėjau į laikrodį. - Kada tas
rytas taip pralėkė?
- Tavo rytas nugarmėjo katodiniais vamzdeliais. Tiesa, tėtis
skambino ir klausė, ar paėmei tą vielos ritinį, kurį jis buvo užsa­
kęs iš dirbtuvės kaime.
- Nepaėmiau aš jokios jo prakeiktos vielos! Kažin ką jis įsi­
vaizduoja, iš kur dar man gali likti laiko po to, kai pašeriu jo
ožkas ir nukarpau jo plėšrioms vištoms nagus? O dabar verčiau
traukis man iš kelio, privalau persirengti, kol manęs tokios neiš­
vydo Penė.
 Po iresLuių, cus t asire, wvyLLus!

Atšokusi nuo lango nėriau prie užpakalinių laiptų, tačiau sku­

bėdama užkliuvau už Ango kriketo lazdos, klastingai atremtos
j virtuvės stalą. Susverdėjusi ir stengdamasi nepargriūti, trenkiausi
blauzda į stalo koją, sodriai nusikeikiau ir stipriai užsimerkiau išvys-
dama žvaigždutes. Kai atsimerkiau, mačiau, kaip pro užpakalines
duris įpluošia Penė, trumpai pakirptais šviesiais plaukais, švytinčiais
blausioje spalio saulutėje, šviežutėliais lūpų dažais, su gėlių kupeta
glėbyje. Ji stabtelėjo išvydusi Angą ir susižavėjusi uždainavo:
- Pone Dieve, mano mylimas krikšto sūnus! Ką, po velniais,
tu čia veiki? Tikrai nesitikėjau išvysti tave per merginų priešpiečius
savaitės vidury! Juk tavęs neišmetė iš mokyklos, tiesa, rupūžioke?
Jis išsišiepė, kai ji sutaršė sulaižytus jo kirpčius.
- Oi, atsiprašau, - pataisė kirpčius kaip buvę. - T u rb ū t pra­
leidai visą rytą juos klijuodamas, tiesa?
- T ie s ą sakant, taip, bet ne, manęs neišmetė iš mokyklos, nors
praėjusią savaitę jau buvau per plauką... Juokauju, - pridūrė, iš­
vydęs juostantį m ano veidą. - Gavau trumpalaikį atleidimą.
- Atleidimą! Dangau, kuo daugiau mokame, tuo dažniau šios
bjaurybiūkštės namie, tiesa? Koks sutapimas, aš kaip tik skolinga
tau gimtadienio dovaną, o kadangi niekad nežinau, ką tau pa­
dovanoti, tai... - Panirusi į rankinę išžvejojo dvidešimties svarų
banknotą. Įbruko jam į ranką. - Atsiskaitę?
- Puiku, ačiū, Pene.
Pasisuko ant kulnų ir nėrė prie galinių laiptų, be jokios
abejonės, skubėdamas paslėpti banknotą, kol m otina nespėjo
ištiesti į jį savo vagišės rankų ir atimti, kad paskui panaudotų
dienpinigiams.
Gerokai nusiminusi ketinau kopti jam įkandin.
- T i k užšoksiu persirengti, Pen, —linksmai sučiulbėjau, —tuč­
tuojau grįšiu.
Tačiau Penė ne veltui buvo savo mokyklos lenktynių su kliū­
timis čempionė, akimirksniu ji perkirto kambarį, išsilenkė krike­
to lazdos ir nustvėrė mane už rankos.
- Kuo pavirtai? Ponia Apsileidėle?

9
 C A T H E R IN E A L L I O T T

Atsisukau, susigūžusi nuo geriausios savo draugės kritiško

žvilgsnio, suspausta kietuose jos gniaužtuose. Atrodo kaip visuo­
met įspūdingai, su šviesiai melsvu „Agnės Bu kašmyriniu megzti­
nuku ir juodomis klasikinėmis kelnėmis.
- Viešpatie, kas nutiko? - žiūrėjo ji. - Atrodai baisiai.
- Tikrai?
- Siaubingai! Tokia išbalusi, plaukai nutįsę, riebaluoti, ir dar
su chalatu! Dėl Dievo meilės, tu turbūt sergi?
Sumojusi, kad tai galėtų būti parankus man melas, skubiai
jo stvėriausi.
Smarkiai šniurkštelėjau.
- Na, pastaruoju metu itin gerai nesijaučiau, tačiau dabar jau
kur kas geriau. - Narsiai linktelėjau. - Kaip tik lipau į viršų nusi­
prausti po dušu. Bet kaipgi tu laikaisi, Pene? - meistriškai išvengiau
tolesnių pasiaiškinimų. - Kaip džiaugiuosi tave matydama. - Teko
atsakyti į jos apkabinimą, su siaubu prisiminiau, kad šiandien dar
nesivaliau dantų, o ir chalatas jau senokai neskalbtas.
- Kuo puikiausiai, - sušvytėjo ji, tačiau atrodė susirūpinusi. -
Bet juk reikėjo pasakyti, kad sergi, Hene, būčiau nevažiavusi.
- Ne, ne, tik šiek tiek negaluoju.
- Na, atrodai klaikiai. - Pasisuko ir dailiai įmetė gėles į kriau­
klę. - Bijojau, kad gal gabenu vandens į upę, tačiau, išvydusi
tavo kubiliukus, supratau, kad ne. Tiesa, visai nesitikėdama pra­
važiavau nuostabų gėlyną, pačiame tavo kaimo gale, kada nors
užsuk. Dar turėjau šiek tiek laiko, tai nusipirkau visas žiemines
našlaites. Suprantama, tik baltas, - paskubėjo pridurti, o aš m in ­
tyse pasižymėjau skiltyje „geras skonis“, kad našlaitės gerai, tik
visos turi būti skaistybės spalvos.
- T ie s a , čia Markui, - metė kažką violetinės ir rausvos spalvų
su garbinėliais.
- Kas čia?
- Levandų pagalvėlė. Kažkas darbe dievagojasi, kad levandų
pagalvėlė padeda užmigti tarsi kūdikiui, akimirksniu. Tik pakišk
ją po pagalve...

10
 Po iresLnsLųs, cus ta,ire, nvyLUts!

- Tada Bobas - tavo dėdė. Arba ne, M arko atveju, - ta­

riau sausai. - Ačiū, Pene, bet mes jau levandas išmėginome. Tuo
m etu miegamasis dvokė tarsi kekšės buduaras, tačiau jų poveikis
buvo laikinas. Atrodo, šiuo m etu Markas vėl gurkšnoja kažko­
kius kinų užpilus.
- Tai jį vis dar kankina nemiga?
- Na, nepasakyčiau...
Aš maniau, kad mano vyras tą įkyrų įsitikinimą, neva jį kan­
kina nemiga, įsikalė pats, kad tai jo fantazija. Juk guliu šalia šio
vyriškio keturiolika metų, ir kiek matau, jis miega tarsi kūdikis,
tačiau jis įsitikinęs, kad temiega maždaug keturias valandas per
naktį. Kiekvieną rytą - laimingoji aš - jis pateikdavo man smul­
kią ataskaitą, kiek tiksliai valandų jis miegojo ir kokių šiąnakt
ėmėsi priemonių, kad užmigtų - pradedant žolelėmis ir baigiant
stipriai veikiančiais gydytojo paskirtais vaistais, kuriuos gerdavo
tik i n extremis. Pastaruoju metu ant miegamojo durų iš vidaus jis
netgi pasikabino žvaigždžių žemėlapį, kuriame uoliai spalvotais
pieštukais kažką žymėdavo, taip mėgindamas savo miego stoką
paversti menu. Išmečiau pagalvėlę į viršų ir ją sugavau.
- Ačiū, kad prisiminei, bet verčiau įkišiu ją į savo apatinių
stalčių. Padarysiu tai dabar, kaip tik einu persirengti.
- Tada aš įsipilsiu ko nors išgerti, gerai? - riktelėjo ji man
įkandin, kai pagaliau pasukau prie laiptų. - Juk tevažiavau še­
šiasdešimt mylių su tavimi pasimatyti ir visai dienai atsiprašiau
iš darbo.
- Žinoma, įsipilk! - sušukau, nepaisydama jos ironijos ir šok­
dama per du laiptelius iš karto. - Šaldytuve. Tiesa, Angai, - atsi­
daužiau į jį jau užlipusi laiptais. - Įpilk Penei ko išgerti, gerai?
- OK. O galima ir man?
Pažvelgiau nustėrusi.
- Nesielk absurdiškai, aišku, ne. Juk tau tik keturiolika.
- Na? Jei gyvenčiau Prancūzijoje, dabar jau išgerčiau po bu­
telį per dieną. Pjero mama leidžia jam išgerti butelį, kai jie nu­
vyksta į savo pilį Normandijoje.

11
 C A T H E R IN E A L L I O T T

- Na, į sveikatą Pjerui! - šniurkštelėjau, jau ne pirmą kar­

tą sudvejodama, ar teisingai pasielgėme leisdami Angą į tą m o­
kyklą, kur bendravimas su smulkiąja aristokratija ir kino filmų
žvaigždžių vaikais pripūtė jam neteisingų didybės vaizdinių. Tuoj
jis pareikalaus ne tik vyno, bet ir pilies.
- Ir surask jai padorią taurę, Angai, - sušukau įlėkdama į savo
kambarį. Stabtelėjau. Vėl grįžau ant laiptų. - Ne tą stiklą, nes jie
baisūs, dėmėti, - sušnypščiau jam abejingai eidama pro šalį.
- Vargšė tavo mama, - išgirdau, kaip pasakė Penė jam sugrį­
žus į virtuvę. - Sirguliuoja?
- O ne, ji neserga, - nustebęs atsakė Angas, - ji visada taip at­
rodo, paprastai chalato nenusivelka, nebent jeigu kur nors vyksta.
Sugriežiau dantimis ir tvirtai susiėmiau už laiptų turėklų, už­
simerkdama ir suskaičiuodama iki dešimties, kol virtuvės durys
užsivėrė, prislopindamos jų tolesnio pokalbio frazes. Atsimerkusi
valandėlę pastovėjau žvelgdama pro didžiulį langą laiptinėje. So­
das driekėsi tolyn, pro gremėzdišką mėlyną trampliną, užstojantį
peizažą, leidosi žemyn prie upelio, spėriai čiurlenančio po senais
žilvičiais bei liepomis, kurių lapeliai, dar tik lengvai nurusvėję,
estetiškai byrėjo į vandenį. Kitoje upelio pusėje diendaržiai kopė
į nestatų šlaitą, kepurnėjosi tolyn į kalveles, kur tarytum Konste­
blio nutapytame kaimo vaizde ganėsi karvės. Žavinga pastoralinė
scenelė. Tobula kaimo idilė. Nekilnojamojo turto agentas, išdi­
džiai mostelėjęs ranka kaip tik pro šį langą, tepasakė:
- Tik pažvelkite! Geresnio vaizdo kaip šis nerasite, tačiau vy­
rui bus ne per toli grįžti vakarienės. Ištisos mylių mylios - ir
nieko nematyti.
Tiek buvo absoliučiai teisinga. Ištisos mylios nieko nematyti,
nė menkiausio paukštelio. Na ne, paukščių tai netrūksta, tačiau
žmogaus nė gyvos dvasios. Bukolinis svajonių namas Kento kai­
mo vietovėje: ilga žema balinta kaimo pirkia su akru sodo, kelios
vešlios ganyklos, per vidurį čiurlena upelis, ir tiesiog dėl to, kad
vaizdas būtų tikresnis, pardavėjo kilniaširdiškai įmestas pulkelis
ančių. Aš pati išsirinkau šį namą. Nuraškiau jį iš Kaimo gyvenimo

12
 Po iresinsių, cus t asire, wvyLuus!

reklaminių puslapių, nepraėjus nė šešioms savaitėms po to, kai

Markas įsteigė savo kompaniją, kai m ūsų banko balansas stebu­
klingai per naktį pakeitė spalvą, iš raudono tapdamas neryškiai
žalios spalvos tarsi tolyn besidriekiančios kalvos.
- Štai jis! - sušukau, atlėkdama parodyti jam, kai jis mirko
vonioje, m ūsų būste Holandparke, ir skaitė „Financial Times“. -
Aš noriu šito, Markai!
Tą patį pakartojau ir po savaitės, kai išvydau jį pro lietaus ap­
taškytus automobilio langus, kai sustojome kelio gale, kai nekan­
traudami išlipome žingsniuoti duobėtu įvažiavimo keliu taškyda­
mi balas. Galvojau, kad niekad iki jo nenusigausime. Nieko kito
gyvenime taip nenorėjau. Taip, aš neapsakomai šio namo troškau.
O dabar... Išsitiesiau. Giliai atsidusau. Na ką, dabar aš jį turiu.
Angas jau lauke, mačiau, kaip jis neskubiai traukia per dien­
daržius, aukštas, lankstus, rankas giliai susikišęs į kišenes, susikū­
prinęs, jis suko link klojimo, kur laikė savo keturratį motociklą.
Aišku, pasileis lėkti per laukus, stūgaudamas pakils į tas kalvas,
pereinančias į miškus. Nusišypsojau. Argi nenuostabu, džiau­
giuosi už jį. Ir už Lilę. Nuostabi pasaką prim enanti priebėga, kur
gali grįžti iš mokyklos pensionato. Neabejoju, kad ji ir dabar jo­
dinėja po laukus ant savo ponio. Gal visa tai dėl vaikų, mąsčiau,
prisimerkdama ir žvelgdama į šį vaizdą. Prisiminusi, kad apačioje
laukia Penė, koridoriumi nuėjau persirengti.
Nenorėdam a pasirodyti su įprasta savo uniforma, džinsais ir
nubrizgusiu megztiniu, perverčiau nuolat dėvimų vis tų pačių
drabužių krūvą ant kėdės ir atsidariau spintą. Durys girgžtelėjo,
taip retai tebūdavo varstomos, ir viskas toje spintoje pasirodė pa­
slaptingai susitraukę. Pagaliau atžingsniavau žemyn gana įžūliai
apsitempusi kaštoninės spalvos aksominiu sijonu ir Ango sporti­
niais marškinėliais, įamžinančiais „FC U K U legendą.
Penė kilstelėjo antakius, tačiau nekomentavo. Ji pasitempusi
sėdėjo ant aukštos kėdės prie neseniai mano ką tik pagal užsaky­
mą pagamintos bukmedžio „salos“ virtuvės viduryje, sukryžiavusi
kojas, pakėlusi smakrą, ir atrodė nepaprastai įtakingai. Ji atrodė

13
 C A T H E R IN E A L L I O T T

visiškai taip, tarsi būtų pasiruošti vesti laidą „Newsnight“. Kai

ekrane praslinko laidos kūrėjų sąrašas ir pasigirdo muzika, ji ūmai
pavirto BBC pranešėja Kirsti Vark su šiai būdingu paslaptingu
švytėjimu ir - prisiekiu - kovingo škotiško akcento užuomina.
- Angas man sakė, kad visą rytą žiūrėjai televizorių, - kaltin­
dama kirto tiesiai į taikinį.
Aš juk dar nė kojos neįkėliau pro duris, nė neperžengiau te­
rakotinių plytelių slenksčio.
- Na taip, kartais pasižiūriu, - sutikau linksmai, eidama prie
bufeto, kur laikiau taures, ir paskutinę minutę nutariau, kad kaip
nors išsisuksiu. - Vienos moterys užsiima joga ar Pilateso mankš­
ta, kad palengvintų stresą, o m an padeda Namuose ir ne namie.
Ar tu niekuomet nepasimėgauji?
Ji atrodė pasibaisėjusi.
- N IE K U O M E T .
- Na, tiesą pasakius, Pene, aš irgi tai tedarau tik retkarčiais.
Priėjau tik išjungti televizorių, nes Angas žiūrėjo visą rytą.
- Hene, ar viskas gerai? - paklausė ji, nekreipdama dėmesio
į paskutinę mano melagystę.
- Suprantama, viskas gerai, - atsakiau suirzusi. - Ką turi gal­
voje? —{sipyliau vyno ir pritūpiau priešais draugę už savo „salos“.
- Pastaruoju metu šiek tiek dėl tavęs nerimauju.
- Pastaruoju metu? Ką čia šneki, juk pastaruoju metu mes nė
nesimatėme? - nusijuokiau.
- Ne, bet kalbėjomės telefonu. Tiesą pasakius, kaip tik dėl to
ir atvažiavau.
- O! - Tai nuskambėjo it gąsdinimas. Nervingai kilstelėjau
nuo savo kėdės.
- Atrodo, visai nebesidžiaugi ta vieta, buvai kupina entuziaz­
mo, kai įsigijote ūkį. Juk praėjusią vasarą tiesiog spinduliavai, o
dabar atrodai šiek tiek - na, net nežinau, šiek tiek atvėsusi. Tarsi
išsikvėpusi. Žinau, tėčio liga tave išsekino, tačiau anądien, kai
kalbėjomės telefonu, tu vos nesuvaitojai, kai paklausiau tavęs, ką
ketini daryti sode.

14
 Po irelnsUy, cus t astre.

- Ne, ne, nė kiek neišsikvėpusi, tiesiog, matyt, nučiupai mane

ne itin džiaugsmingą dieną, Pene. Juk negaliu visą laiką šokčioti
tarsi helio pripūstas balionas. Dabar jau tenka praktiškai išmokti
gyventi šioje sumautoje kaimo idilėje, tiesa?
Kai šie įžūloki mano žodžiai pakibo ore, nusliuogiau nuo
kėdės ir patraukiau prie šaldytuvo pasislėpti; atvėriau duris ir
įsispoksojau vidun nieko gero nelemiančiu žvilgsniu, apsimesda­
ma, kad išimu priešpiečius. { mane pažvelgė pusė citrinos ir su­
prakaitavęs pakelis čederio, o ten juk turėjo būti virtas viščiukas
iš „Vaitrozo“ parduotuvės kulinarijos skyriaus ir Parmos kumpis.
Velnias. Prisiekiu, ketinau visa tai nupirkti.
- Beje, su tėčiu tai visai nesusiję, - tyliai atsakiau, sugraba­
liodama ir pakelį salotų. - Jis toks jau daugelį metų. Dėl to,
kad persikrausčiau, jo būklė negali man padaryti tokio iš koto
verčiančio poveikio.
- Ne, tiesa. Atsiprašau, - ištarė greitai. - Nereikėjo man to
sakyti. Daugiau to neminėsiu. Tu tiesiog čia kaip inkstas taukuo­
se, ir tiek.
Atsidusau. Atsisukau.
- Na, jeigu jau nori žinoti, mano euforija dėl šios vietos... -
sudvejojau, - šiek tiek priblėso, palyginti su praėjusiais metais.
Ją apstulbino šis prisipažinimas.
- Tikrai? Bet dėl Dievo, kodėl? Juk ji idiliška, ji tokia nepa­
prastai žalia mums, miestiečiams. Kodėl? Juk prieš metus troškai
jos iš visos širdies.
- Žinau, - tariau nelaiminga, pasiekdama sūrio trintuvę iš
bufeto.
- Juk maldavai Marką, tiesiog jį terorizavai, kad keltųsi iš
Londono. Nesiliovei skųstis, kaip tu dūsti, kaip tau reikia gryno
oro ir erdvės, kaip vaikams to reikia...
- Na taip, vaikams tikrai reikia - jiems čia neapsakomai pa­
tinka, be abejonės. O juk jie tvirtino, kad negalėtų gyventi to­
liau kaip per penkiasdešimties jardų spindulį nuo videotekos ar
Notinghilo kino teatrų. Tvirtino, kad jiems pasireikš atitrauki­
mo simptomai. Tačiau dabar laimingesni ir negalėtų būti. Angas

15
 CATHERINE ALLIOTT

susimetė su vietiniais vaikinais, kurie žvejoja ir laksto tais pavo­

jingais keturračiais motociklais, Lilė įsigijo ponį ir yra jį iki ausų
įsimylėjusi. Praleidžia valandų valandas prausdama jam užpakalį
ir bučiuodam a snukį, o gal atvirkščiai. Kada nors ji padarys kokį
nors vyrą nepaprastai laimingą, - pridūriau vylingai.
- Žinoma, padarys. O Markas?
Nusišypsojau.
- O , Markas, - stabtelėjau gremžusi sūrį. Padėjau trintuvę. -
]Vįarkas tarsi gimė iš naujo.
- Ką nori pasakyti?
- Na, tik sakau, kad jis visa siela pasinėrė į kaimo gyvenimą,
Pene. Tas pats vyriškis, kuris prieš metus tvirtindavo, kad toks
gyvenimas baisus ir beprasmiškas, kurį išberdavo artėjant keliu
prie Klapamo pievų, išvydo tikrąją šviesą. Žmogus, kuriam atro­
dė, kad be anglies monoksido, varinėjamo jo gyslomis, ir šaliga­
tvio po kojomis, jis neišgyvens, dabar neatpažįstamai pasikeitė.
- Tikrai? Dangau. Tai ką gi jis čia veikia?
- Jis? Na, jis tiesiog negali liautis. Praėjusį pavasarį jis pats vie­
nas atsodino vaismedžių sodą, o dabar augina bantam ų veislės viš­
tas. Per šešias savaites mano vyras tapo paukštininkystės autoritetu.
Jis užsisakydavo „Spectator“. Dabar jis skaito „Feather and Fowl“.
- Negali būti.
- Prisiekiu. Be to, - tu tik paklausyk, - jam patinka važinėti
į darbą. Faktiškai tuo mėgaujasi. Sako, kad tik važiuodamas gali
perskaityti visus naujausius žurnalus apie stirnų tykojimą.
- J i s tyko stirnų? - nervingai apsižvalgė Penė. - Kur?
- Na, jos pasivaikščiodamos ateina štai iš tos giraitės už
mūsų, - nerūpestingai mostelėjau ranka neapibrėžta kryptimi. -
Drąsiai vaikštinėja po sodą už namo, užkandžiauja greito maisto
restoranėlyje, kurį taip kilniaširdiškai joms įkūriau.
- Atsiprašau?
- Ateina į mano augalų lysvę, - ištariau niauriai. - Gal tai
viena iš priežasčių, kodėl lioviausi domėtis daržu. Tiesiog stovi
ten, gurkdamos daržovių kotletą, per kokių dešimt pėdų nuo

16
 Po iresinsių, cus t astre, m,yLLiAs!

galinių durų. Bijau, kad per daug jau viliojamai atrodo Dikui
Negyvajai Akiai.
- Argi jis jas šaudo?
- Vieną, - pataisiau, - tenušovė vieną, Pene, ir patikėki,
tai visai neatrodė patraukliai. Tuo m etu jis stovėjo prie vonios
lango su chalatu, o naujutėlaičio šautuvo atatranka parbloškė
jį ant grindų. M an teko talžyti jam per veidą, kad atsipeikėtų,
tuo tarpu Lilė vėmė ir raudojo kitoje vonioje, susijaudinusi dėl
stirniuko.
- Dangau. - Penė atrodė apstulbusi. - Dievaži, man tiesiog
sunku įsivaizduoti. Bet Londone jis juk visuomet buvo vyriškis
juodais džinsais ir odiniu švarku, na, šiek tiek išsipustęs.
- Deja, jau ne, - ištariau niauriai. - Per šešis mėnesius iš
dabitos M arko, kuriam terūpėjo jo K a m d e n ta u n o kom panija,
jis tapo p u lk in in k u H ariu Levelinu, kurio galvoje tik lapių
medžioklė.
Jos taurė sustingo nepasiekusi burnos. Pastatė ją ant stalo.
- Tai jis ir medžioja?
- Taip, - skubiai ištariau, barstydama sušilusį tarkuotą sūrį
ant suglebusių salotų. Įžūliai pastačiau prieš ją dubenėlį. - Kar­
tais ir porą kartų per savaitę. Tiesiog jo nematyti per dulkes. Jis
su Fabrise nuolat tik tuo ir užsiima.
- Fabrise?
- J o naujas susižavėjimas.
- Dieve. - Pene vėl suspaudė taurę su vynu. - Atleisk, Hene,
aš nė neįtariau.
- Tai jo arklys, Pene, - tarstelėjau sausai. - N a taip, jis su­
spaudžia ją tarp šlaunų, tačiau, laimė, ji kumelė.
- Fabrisė yra arklys? - Penė siurbtelėjo vyno. - Na, tada man
palengvėjo. Nes skamba tarsi kažkas, kuo tenorėtum nusikratyti,
nuleisdamas vandenį tualete.
-T a ig i, jeigu galėčiau, - karčiai tarstelėjau, pernelyg energin­
gai kratydama padažo buteliuką. - Deja, jaučiu, kad šia kumele
man nepavyks nusikratyti nuleidžiant vandenį.

17
 C A T H E R IN E A L L I O T T

- Bet... argi Markas moka joti? - netikėdama pasiteiravo

Penė. Paėmė iš manęs buteliuką su padažu ir užsipylė šiek tiek
ant salotų. - Ką tu pasakysi, nė nežinojau, kad jis jodinėja.
Gūžtelėjau pečiais.
- Tam tikru atžvilgiu. N uo tada, kai čia atsikėlėme, lankė
intensyvius kursus, šešias savaites. Juk pažįsti Marką, jis nieko
nesiima nepasiruošęs. Jis kupinas naujo atsivertėlio entuziaz­
mo, - nusišypsojau. - Tačiau m ano šnipai man praneša, kad en­
tuziazmas neatstoja to talento, kuriuo pasižymi gimusieji balne.
Juk čia kalbame apie aukštas tvoras, Pene, apie jojimą risčia per
duobėmis išmaltus laukus. Tad vietiniai jį vadina Teflonu.
- Ak, - išsišiepė Penė, - tai jis nukrinta?
- Na, sakykime, kad ir taip, jis itin stropiai analizuoja tą
žemę, kuria vaikšto. Jis reguliariai apžiūri ją iš itin arti. Išdrįsčiau
netgi pasakyti, kad Markui yra tekę užvalgyti žemės.
Ji sukikeno ir padėjo šakutę.
- Dieve, prisimenu, kaip kartą „Bluebirdeu apipyliau „Char-
donnay“ jo lininį kostiumą. Jis kaip išprotėjęs puolė į tualetą kuo
greičiau nusišluostyti. Negaliu įsivaizduoti, kaip jis veidu teškiasi
į karvės blyną.
- Na, su švariomis kelnėmis jis dar nė sykį nėra sugrįžęs, -
murkiau aš, kabindama salotas.
- Negi tai nekelia tau nerimo? - Penė šakute išžvejojo
kažkokią liūdnai atrodančią vakarutę. Su įtarimu ją apžiūrė­
jo. - Na, kad jis susižeis? Juk medžiodami žmonės nusisuka ir
sprandą, tiesa?
Pakreipusi galvą į šoną ir lėtai kram tydam a, apmąsčiau šį
teiginį.
- Na, jeigu švarus lūžis, tai mat jį galai, - prisipažinau, - ta­
čiau turbūt neįstengčiau, jeigu reikėtų tampyti jį pirmyn atgal po
trobą. Ar aukštyn žemyn laiptais.
- Hene!
- Ak, nesijaudink, - atsidusau. - Jis tiesiog nusiridena. Bent
iki šiol taip padarydavo. Tada visi spiegia iš juoko ir lekia pagau­

18
 Po iresLn/Lųs, a£ tc u w m,\

ti Fabrisės. Kiek suprantu, tai pasilinksminimo dalis. Aišku, jie

laukia nesulaukia naujų atvykėlių, kurie negimė grafystėse ir gali
švaistyti pinigus nežinia kam.
- Gaila, kad jis ne juodaodis, - tarė Penė. - Galėtų būti jų
reklaminės kompanijos žvaigžde.
- Taip, ko gero, tiktų.
- Tačiau kaipgi jo filmų gamybos kompanija? Argi jis ne­
vyksta į Londoną dirbti?
- T a ip , kelias dienas per savaitę, bet viskas klostosi taip gerai,
kad jis vis daugiau reikalų perleidžia Bariui.
- Tikrai? Betgi ta kompanija - jo kūdikis! Jis buvo toks dar-
boholikas.
- Nes jam tai buvo įdomu, - tariau atsidususi. Padėjau šaku­
tę. - Tu M arką pažįsti. Jis daro tik tai, kas jam įdomu, tada jis
griebiasi to su aistra. Dabar jo aistra - maknoti po purvą.
- Dieve gailestingas, - mirkčiojo Penė nustebusi. - Jam tarsi
koks užkratas prisimetė. Tikras dvarininkas.
- Galiu pasakyti ir dar šį tą, Pene, - atstūmiau savo lėkštę ir pa­
slaptingai palinkau prie jos. - Markas pasodino lygiai šimtą dvide­
šimt dvi obelis štai ten, mūsų vaismedyne. - Kai apskaičiuoji, kad
vidutinė obelis atneša šimtą dvidešimt tris obuolius, tai nemažai.
- T ik r a i nemažai. Ar jis įsivaizduoja, kad tu spausi iš jų sultis
ar konservuosi juos?
- Aišku! - staiga sušukau taip, kad Penė šoktelėjo. Trenkiau
per darbastalį plaštaka, net taurės sutratėjo. - Kaip tik tai jis ir
įsivaizduoja! Pene, tą ir noriu pasakyti!
Penė žvelgė į mane išplėtusi akis. Atrodė sumišusi.
- Bet, palauk, juk tu šito norėjai? Juk tam tu čia ir atsikraus-
tei, tiesa? Maniau, ir trokšti viso šito, na, rinkti savo derlių, skin­
ti, spausti nuosavu sidro presu, tiesa?
- Žinau, - sudejavau nelaiminga. - Taip, norėjau, nes ma­
niau, kad ir kiti tai darys. Deja, jie to nedaro! Jie to nedaro! - at­
sukau į ją sielvartingą žvilgsnį.
- Jie? Kas tie jie?

19
 CATHERINE A LLIOTT

- Na, visi m ano kaimynai, čia, laimingajame slėnyje. Visos

m ano naujosios bičiulės, kitų prakuntančių pulkininkų Rufčių
Tufčių žmonos. Tų, kurie savo Sičio premijas pavertė grynai­
siais ir atsisveikindami pamojavo Siaurės Londono m etro li­
nijai. M aniau, jie augins daržoves ir pardavinės jas vietiniame
turgelyje, rengs šokius klojimuose ir užsiims panašiais dalykais.
Deja, nieko to jie nedaro!
- Tai ką jie veikia?
Aš dramatiškai susiėmiau rankomis už galvos. Raudamasi
plaukus iš pat šaknų.
- Jie - pramonės korifėjai, - niauriai sumurm ėjau. - Štai
kas jie.
- Na, nebūk juokinga, - įsisteibeilijo Penė į m ane, - ne­
gali būti.
- Na, gerai, - iškėliau ranką lenkdama pirštus. - Visų pirma
Sara Kaudroi, kuri atrodo tarsi sukryžminta Megė Rajan ir Klau­
dija Sifer ir kuri vyksta į Londoną tris kartus per savaitę vadovau­
ti savo prabangiai marškinių parduotuvei Džermino gatvėje.
- Koks mielas užsiėmimas.
- T a ip , jis atneša jai aštuoniasdešimt tūkstančių per metus.
Penė trūktelėjo pečiais.
- Na, gerai.
- Tada Alisa Vein Džons, kuri gamina dailias puodynes savo
tokiame dailiame moderniai įrengtame klojime, kad nuo jo ver­
čia vemti, tada dar esama Harietos Masters, kuri vadovauja dra­
bužių kompanijai, užsakymus tepriimančiai paštu...
- Na, gerai, gerai, man maždaug aiškėja...
- Jie visi, po velnių, Pene, ką nors veikia, o aš nė neįtariau!
- Teisingai, - pritarė Penė, kilstelėdama taurę ir susimąsčiusi
teliūskuodama vyną. Atsargiai žvilgtelėjo į mane. - O tu manei,
kad čia tiesiog nutūpsi ir pabėgsi nuo visų tų žmonių Londo­
ne, kurie taip nemandagiai klausinėja, ką tu veiki visą dieną, kai
vaikai mokykloje. Tikėjaisi, kad nugrimsi į nuostabią, kaimišką,
nieko iš tavęs nereikalaujančią egzistenciją?

20
 Po vtsU u ų , oui t Asire, m ytiu s!

- Na, tikrai taip negalvojau, - piktai šokau pripildydama savo

taurę. Tiesiau atsisėdau ant kėdės. - Juk žinai, kad tos nesąmonės
niekada m an nerūpėjo. Niekuomet neabejojau, kad svarbiausia
motinos ir nam ų šeimininkės pareigos, kurios atima iš manęs
visą laiką. Juk niekad neturėjau laiko niekam kitam.
- Betgi dabar, kai jie jau nebe namuose? - neatstojo ji. - Da­
bar, kai Ango ir Lilės nėra ištisas savaites, kai jie namie tik kai
gauna atleidimą ir per atostogas, o ir tada stabteli, kad pasisko­
lintų tavo kosmetikos arba užgultų tavo telefono liniją? Ką darai
visą tą laiką?
Prikandau lūpą ir pakilau pastumdyti lėkščių kriauklėje. Įsi­
tveriau porceliano ir prisimerkusi pažvelgiau pro langą į pievutę,
besidriekiančią pro upelį aukštyn į kalvas.
- Zinai, aš gerokai paplušėjau, kol šiek tiek apsitvarkiau
šiame name, - negarsiai tarstelėjau, - kai mes įsikraustėme, čia
buvo tikras šiukšlynas.
- Tačiau dabar jau ne, - atkirto Penė.
- Ne, bet veikti visuomet yra ką. Čia kaip tas tiltas geležin­
kelis, Fort Bridžas. Dangau, juk svetainei man dar reikia kilimų,
ir tik šį rytą pastebėjau, kad Lilės kambaryje užuolaidos visiškai
nedera su kilimu. Privalau jas pakeisti. O šioms plytelėms reikia
kraštelio. Jos taip nuobodžiai atrodo virš šios „Agos“, - sutarš-
kinau indus kriauklėje. - Harieta Masters turi žavingą gaidžių
motyvą aplink savo viryklę, reikės paklausti, kur tokį įsigijo.
Kai skalavau lėkštes, man už nugaros tvyrojo nejauki tyla.
- Hene, ar jau paskambinai mano dėdei?
Nusijuokiau.
- Na, kaip aš galėjau jam paskambinti, kai šiuose namuose
dar tokia netvarka?
Ji pakilo ir atsistojo šalia manęs.
- Šie namai sutvarkyti tobulai ir tu tai žinai. Juk ta interje­
ro dizainerė - Banė Kempbel-Volker - ar kaip ji ten, užtruko
lygiai šešias savaites, - ir kokia kaina, - kol čia be saiko viską
išdabino.

21
 C A T H E R IN E A L L I O T T

- Kempbel-Voler, - tariau karčiai, - gyvena gretimame kai­

me, kur jos interjero paviljonas įrengtas perdarytame sodo pa­
viljone, o jos sesuo Luiza, ta pati, kuri projektavo m ūsų sodą,
užėmusi viršutinį aukštą, ten jos dekoratyvinės sodininkystės
verslo būstinė.
- Hene, - grėsmingai pareiškė bičiulė, - paskambink Lorensui!
- Bet juk aš neturiu jokios kvalifikacijos, Pene! - suvaitojau,
mesdama lėkštes į pamuiles. - Kas tau darbo, juk esi prakeikta
prekiautoja kava! Jam juk reikės ko nors, kieno kvalifikacijos ne­
palyginsi su mano! Jis juk garsenybė - kas ten jis?
- Karo istorikas, tačiau jam tereikia ko nors, kas sutvarkytų
jo darbotvarkę - o juk tu praleidai geriausius gyvenimo metus
vien tik tai ir tedarydama. Namai, vaikai, vyras - tavo kvalifika­
cija ypatinga.
- Bet juk jis paklaus, ką aš veikiau, o aš juk niekuomet nieko
neveikiau.
- Nesąmonė, juk tu dirbai prieš sutikdama Marką, na kuo
ten - Dieve, kuo gi tu dirbai?
- Sekretore, - tariau be išraiškos, - o karjeros viršūnėje - as­
m enine asistente.
- Na, tai puiku!
- Žinoma! Ir po penkiolikos m etų tesugebu padėti kažkam
rašyti dienoraštį ir paimti kostiumus iš valyklos!
- Bet jam kaip tik to ir reikia! - spyrėsi ji. - Jis toks netvar­
kingas, kad niekaip neprisimena, kur jam dabar vykti, jam rei­
kia tokio žmogaus kaip tu, kad jį prižiūrėtų! Sakiau jam, kad tu
nepaprastai tiksi, tad jis nenustygsta iš nekantrumo laukdamas,
kada tave sutiks.
Prikandau lūpą ir žiūrėjau pro langą. Penės dėdė buvo tikrai
garsus, jeigu nors kiek nurauki apie karo istorikus, tačiau aš ne­
nuraukiau. Atrodo, jis parašęs ne vieną storą tomą apie įvairias
karines kampanijas ir šia tema skaitydavo paskaitas Kembridže.
Įsivaizdavau jį besirausiantį dulkinoje gotikinių knygų krūvoje,
vilkintį apiplėkusį velvetinį švarką ir avintį kambarines šlepe-

22
 Po v?,U vuį/, 04 t asire, myLLus!

tęs, beieškantį akinių ir vis smarkiau besinervinantį, besikasantį

barzdą. Arba užpakalį. Atsidusau. Nebuvau tikra, kad apie tokį
darbą svajojau, tačiau, antra vertus, Penė teisi. Aš susitvarkyčiau,
taip vėl sugrįžčiau į realų pasaulį. Atgal į Londoną. Kaip nuos­
tabu bū tų per priešpiečius stabtelėti vienoje iš m adingų kavinių
ir tarstelėti: „Taip, aš dirbu Lorensui Havijandui, karo istorikui.
Taip, be galo reiklus, kaip nuostabu, kad tavo smegeninė vėl kam
nors reikalinga, ir dangau, juk pagaliau turi kažką veikti, tiesa?
Negi gali visą dieną sėdėti namuose?u
Penė stebėjo m ano veidą. Ji siektelėjo rankinės ir ištraukė ra­
šiklį. Ėmė kraiglioti ant kitos voko pusės.
- Dabar eisiu, susirasiu krikštasūnį ir liepsiu jam parodyti,
kur čia kas yra, - negarsiai tarstelėjo, - tegu jis man aprodo savo
tėvo vaismedžių sodą. - Ryžtingai užvožė antgalį ant rašiklio, -
o tu tuo tarpu paskambinsi Lorensui.
Stumtelėjo voką link manęs, atidžiai į mane žvelgdama. Tada
pasiekė mano kalendorių, kabantį ant sienos šalia jos, ir pervertė.
- Galėtumei susitikti su juo pirmadienį, - pareiškė, - juk nie­
ko neveiki. Iš tiesų nieko nedarai visą kitą savaitę, jeigu neminėsi­
me Kalėdų labdaros mugės. Spalio mėnesį, dėl Dievo meilės!
- Pene, - sudrebėjau.
- Paskambinsi! - piktai paliepė, priversdama mane pašokti.
Ji pakilo nuo kėdės ir nužygiavo į batų kambarį, tikėdamasi
rasti porą gum inių aulinukų. Dilė, juodas niufaundlendas, susi­
jaudinusi ėmė loti, pamaniusi, kad ją dabar pakvies pasivaikščio­
ti. Penė nusiavė batelius smailiais kulneliais, apsiavė kažkokius
gum inukus ir nužingsniavo prie galinių durų, tuo tarpu Dilė pa­
šėlusiu greičiu suko aplink ją ratus.
- Ir nepamiršk jam pasakyti, kad iš istorijos turėjai A.
- Neturėjau, - sukiauksėjau, skuosdama jai įkandin, kai ji
jau ėjo per duris. - Jokios istorijos aš nesimokiau, lankiau sekre­
torių kursus.
Ji kyštelėjo iš už durų galvą.
- Žinau, - tarstelėjo, - tai meluok. Juk puikiai tai darai.

23
 CATHERINE A LLIOTT

Žiūrėjau, kaip ji užsimeta ant pečių seną m ano „Barbour“

švarkelį ir pasitikėdama nužygiuoja žvyro taku, atmetusi galvą,
kaip šviesius jos plaukus kedena vėjas, kaip aukšta, vadovauti
linkusi figūra iškart įsilieja į šį kaim o vietovaizdį, kaip įsilie-
davo ir į bet kurį kitą. Puikiai, žinoma, atrodė mokyklos k o n ­
tekste tada, kai buvo populiariausia mokyklos mergina, paskui
Sityje prekybininkė, ir šiandien prekybininkė, tik jau kur kas
svarbesnė. Vyresnioji partnerė, tvirtai sauganti savo pozicijas
vyrų pasaulyje, nepaisant to, kad nam uose jos laukia reiklūs
trimečiai dvyniai. Šiandien jų neatsivežė. Ne, ji ne tokia kvaila.
Paliko juos su auklyte.
Aš taip niekuomet nemokėjau. Niekada, pagalvojau, vėl
traukdam a prie kriauklės. Visuomet vaikai būdavo man prie
šlaunies ar pynėsi man prie kojų, vilkdavau juos visur, kur tik
eidavau. Aišku, aš ir emociškai neįstengdavau palikti jų kur nors
vykdama, tačiau... jie buvo m ano leidimas į jaukų nam ų gyveni­
mą. Nešiojau juos kaip kokią emblemą, kuri išdidžiai bylojo: A š
neinu į darbą, nes esu užsiėmusi svarbesniais dalykais.
Tačiau Penė buvo teisi, ilgiau už jų slapstytis nebegaliu. Kar­
tais jų nebūdavo namie ištisas savaites, o kai jie grįždavo, tai b ū ­
davo išsiilgę namų, o ne mamytės, norėdavo gulinėti ant sofų,
ilsėtis, spardyti akmenis upelyje, o ne m ano nenuilstamo dėm e­
sio. Tikrai ne mano nenuilstamo dėmesio. Dabar man gyvenime
reikia šio to daugiau. Reikia ko nors imtis, antraip pavirsiu tokia
kaip m ano motina, sudrebėjau aš ir pastvėriau rankšluostėlį in­
dams šluostyti, kad nutrinčiau dėmę nuo indų džiovyklos, ly­
giai taip būtų padariusi ir ji. Mečiau rankšluostėlį pasibaisėjusi.
M ano ranka išsitiesė į voką, ant kurio Penė užrašė telefono n u ­
merį, įsisteibelijau į jį.
Grįžo po dešimties m inučių su Angų iš paskos, susiradę ir Lilę.
Lilės veidas švytėjo, jos šviesios garbanos kresčiojo ant galvos tarsi
aureolė, kai ji įėjo pro galines duris, įleisdama šalto vėjo gūsį.
- Oi! - Sunkiai vilko nelengvą balną.
Žvelgiau į ją su meile.

24
 Po įrėžiusių/, m t asire, u vyU u /!

- Mama!
- Atsiprašau, - nuskubėjau į pagalbą, paėmiau iš jos rankų
pakinktus ir balną.
- Gal gali nunešti viską į batų kambarį, mama, aš - be kva­
po. Strazdanotoji ką tik prašuoliavo visą kroso trajektoriją. Dvi
pėdos devyni!
- Puikiai padirbėjai, brangioji, - karštai patvirtinau, kai ji,
vos suspėjusi nusitraukti aulinius, iškart susmuko žaidimų kam ­
baryje prie televizoriaus, kur įsitaisė ir Angas. Prasidėjo karas dėl
to, kas pagriebs nuotolinio valdymo pultelį.
- Negi ji negali pati to padaryti? - pasiteiravo Penė, sekdama
man įkandin, kai nuvilkau koridoriumi visą tą sunkią naštą.
- Dažniausiai pati tai ir daro, tačiau dabar ji šiek tiek pervar­
gusi, - užtikrinau ją.
- Ir gal galėtum šiek tiek pavalyti, - šūktelėjo Lilė per petį. -
Aš aptaškiau purvu apynasrį, ir - gal nuplautum m an balno pa­
varžą ir pabalnę?
- Gerai! - šūktelėjau siekdama balno muilo ir išsiimdama
storą šluostę iš spintutės po kriaukle.
Penė atsirėmė į sieną ir stebėjo mane sukryžiavusi rankas.
- Na, tai paskambinai? - paklausė kaip įm anom a atsainiau,
kai aš šluosčiau odinį balną, prieš imdamasi jį muilinti.
- H m m ... O , taip, - smagiai patvirtinau, palinkusi prie savo
užduoties.
-Ir?
- Taip, tu teisi, jis tikrai nepaprastai mielas. - Tryniau kaip
įmanydama smarkiau. - Nepaprastai malonus.
- Taigi?
- Netrukus aš su juo pasimatysiu. Užsuksiu kurią dieną. Die­
ve, na ir purvinas.
- Pirmadienį.
- Na, gal dar ne pirmadienį, Pene, bet žinai, greitai.
- Ne, Hene, pirmadienį. Dvyliktą valandą.
Pakėliau akis.

25
 CATHERINE A LLIOTT

- Aš pati jam paskambinau, - tarė niauriai, - iš savo m o ­

biliojo. Nes žinojau, kad tu nepaskambinsi. Vienuoliktą valan­
dą pas jį atvyksta kažkoks žurnalistas imti interviu, tačiau po jo
galės priimti tave. Taigi dabar, tavimi dėta, mano miela drauge,
aš padėčiau tą šluostę, tai yra paduočiau ją dukrai. Tada žygiuo­
čiau tiesiai į viršų ir patikrinčiau drabužių spintą. Tau gali tekti
pasiieškoti kokių nors pokalbiui tinkam ų drabužių, nes tai juk
pirmas pokalbis per penkiolika tavo gyvenimo metų. N ebent
tu manai, kad labiausiai tinka suglamžytas aksominis sijonas ir
sportiniai marškinėliai, skelbiantys, kad esi kažkokio pakrypusio
sekso šalininkė, tada, aišku, eik taip, kaip apsirengusi dabar.
Vylingai į mane žvilgtelėjusi paėmė iš m ano rankų šluostę ir
nuėjo ieškoti Lilės.
 Aitras skyrius
Veiksmo proveržis po vedybine antklode paprastai būdavo
paliekamas savaitgaliui. Jokių m aratono sesijų, kaip suprantate,
nieko, kas keltų grėsmę vidutinio amžiaus širdžiai, vien nuosai­
kaus veiksmo proveržis šeštadienį vakare imituojant, kad jis dar
vyksta ir sekmadienio rytą. Tačiau šį savaitgalį m ano nuovargis
ir Marko girtumas - be to, namuose besišlaistantys vis daugiau
nuvokiantys vaikai - išgelbėjo net ir nuo tokio varginimosi. Tad
pirmadienio rytą, kai m ano vyras stovėjo prie miegamojo lango
sagstydamasis marškinius, nuo jo dvelktelėjo nuoskauda.
- Liūdna ta diena, kai vyras turi pavydėti savo gaidžiui, -
karčiai tarė jis, žvelgdamas žemyn į savo vištas akmenimis grįs­
tame kieme.
- H m m , - sumurmėjau iš lovos, įsigilinusi į „Daily Mailu.
- Tik pažvelk į tą niekšelį. Jis nubunda, išžingsniuoja iš savo
aptvaro ir užgiedojęs stveria pirmą pro šalį einančią vištą. Ne­
svarbu, kad ji jo sesuo, kitą sykį tai gali būti jo teta. Tik pažiūrėk
į jį, Hene, tai jau ketvirta šį rytą.
- Žinau, - atsakiau mieguista, - aš jį irgi stebėjau. Ir Angas.
Tikiuosi, iš jo nesimoko. Nes vargu ar jis gali būti pavyzdžiu.
- T a č ia u puikios formos, tiesa? - tarstelėjo Markas pavydėda­
mas, prispaudęs nosį prie stiklo. - Jis puikios formos ir laimingas
vaikinas, gaidys Kristoforas, be abejonių, yra laimingas vaikinas.
- Taip, bet kokios vargšės vištos! Vos praveria akis, o jas jau
barškina.
- Poruojasi, - pataisė jis, - techninis terminas yra poruotis.

27
 C A T H E R IN E A L L I O T T

- Ak, - žvilgtelėjau nuo laikraščio ir susimąsčiusi prisimer­

kiau. - M an labai patinka, - nusprendžiau.
- Na, apie tave taip sakyti nederėtų, - purkštelėjo jis, - juk
su tavimi nesiporavau jau ištisas savaites.
- Aštuonias dienas, - atsakiau raiškiai, lyžtelėdama pirštą ir
perversdama puslapį. - Juk darėme tai praėjusį sekmadienį.
Jis atsiduso ir susitaikęs su lem tim i permetė kaklaraištį per
kaklą.
Trūktelėjo jį aukštyn it kokias žabangas.
- Matai? Juk tai taip slegia. Tas faktas, kad tu žinai, prieš kiek
tiksliai laiko tai vyko.
- Nei slegia, nei ką, Markai, tiesiog būtina žinoti, - atsa­
kiau smagiai. - Nem eluok. Ir tavo kvotos kur kas didesnės nei
kitų tavo amžiaus vedusių vyriškių. Garantuoju, niekas tavęs
neapsukinėja.
- Kas taip sako? - cyptelėjo jis, sėsdamasis ant lovos krašto
užsimauti kojinių.
- Sako mafijos motina, štai kas. Viena, ką sužinojau nuo
tada, kai čia atsikraustėme, kad šios merginos nemoka gerti. Vie­
nas „Sancerre“ butelis per priešpiečius atriša liežuvius, tad pati­
kėk, kad porą kartų per savaitę tiems, kas susituokę penkiolika
metų, nėra blogai. Kai kurios iš pažįstamų dam ų tuo neužsiima
jau ištisus mėnesius.
- Pavyzdžiui, kas? - atsigręžė jis, nes smalsumas nugalėjo
nuoskaudą.
-T a rk im e , kad ir Sofija Karter. Ji neprisileidžia savo vyro tris
mėnesius.
- Tris mėnesius, - suviauksėjo jis, apimtas agonijos, paskui
vėl ėmėsi kojinių. Liūdnai papurtė galvą. - O Dieve, vargšas tas
nelaimėlis Edis. Vargšas Edis Karteris. Grįžta namo iš Sičio šitiek
laiko pralaukęs šlykščiose autom obilių spūstyse, nusivaręs it ar­
klys, kad apmokėtų paskolą už namus ir mokyklos mokesčius, ir
vargšas nelaimėlis tenori paprasto kojinio normalis...
- Nepamiršk, kad Sofi taip pat dirba, - tariau, - ji turbūt
irgi pavargsta.

28
 Po LresLulų, O/i ta/ire,

- Cha, - nusijuokė Markas trum pu niršiu juoku, - tu vadini

darbu tą kuitinėjimąsi draugės senienų parduotuvėje?
N ieko neatsakiau, tik vėl ėmiausi laikraščio, kol jis išnyko
vonios kam baryje susišukuoti plaukų. Po poros m inučių vėl
pasirodė.
- Vis viena, - pareiškė jis, pakeldamas smakrą ir prieš veidro­
dį taisydamasis kaklaraištį, - kažką jis, matyt, daro ne taip. Gal
man atvesti jį į tiesos kelią? Gal suteikti jam patarim ų kitą sykį,
kai sutiksiu jį „Fox and Firkinu aludėje? O gal net šiek tiek pa­
protinti Soft? - išsišiepė savo atvaizdui. - Ji tikrai daili paukštytė,
bet jai praverstų palankyti įgūdžių atgavimo kursą. Netrukčiau
sugrąžinti ją į teisingas vėžes.
- Neabejoju, kad Edis liktų sužavėtas, - tariau, - tada, žino­
ma, susižavėtų ir Sofi. Nesuprantu, kodėl tau nepasiūlius savo
paslaugų vedybinės psichoterapijos tarnybai „Susiraski Tik pa­
galvok, kiek išgelbėtum santuokų. Be to, turėtum imti dalyvauti
Nacionalinės sveikatos programose.
Jis nusijuokė, o aš išsliuogiau iš lovos ir nulindau į dušą. Pra­
eidama stvėriau rankšluostį ir per galvą nusitraukiau sportinius
marškinėlius. Staiga sumojau, kad jis mane stebi.
- Hen, - meilikavo jis, sekdamas paskui mane į vonią. - Vi­
sos tos kalbos apie tuos dalykėlius, na, mane šiek tiek... na, pati
žinai. Gal norėtum truputėlį...
O Dieve. Greitai moviau į dušo kabiną ir visu garsu atsukau
čiaupus. Išsišiepiau jam pro aprasojusį stiklą.
- Atsiprašau, - suklykiau, kai per mane kliokė vanduo.
Išnirau po penkių minučių ir tyliai nutapnojau atgal į miega­
mąjį jau su chalatu ir rankšluosčiu sausindama plaukus, Markas
segėsi rankogalių sąsagas ir siekė švarko.
- T a u rūpi tik erzinti, - sumurmėjo niauriai, brukdamas ran­
kas į rankoves.
- Markai, pirmadienio rytas, dėl Dievo meilės. Apačioje šmi­
žinėja vaikai, kiekvieną minutę gali pasirodyti Linda. Ir iš viso,
argi tu nesistengi spėti į septynių keturiasdešimt aštuonių?

29
 CATHERINE ALLIOTT

- Galėčiau vykti septynios penkiasdešimt dvi, - tarė uždusęs.

- Nuostabu, tai m um s pasimylėti būtum paskyręs lygiai ke­
turias minutes?
Jis išplėtė akis.
- Juk nesakiau, kad turime daryti tai dukart.
Mečiau į jį rankšluostį ir nuėjau valytis dantų.

Po kelių minučių grįžau ir susimąsčiusi šukavausi nuo kaktos

sudrėkusius plaukus. Markas rūpestingai pildė savo žvaigždžių
kalendorių ant vidinės miegamojo d urų pusės.
- Sakai, kad to negalima laikyti darbu? - lyg niekur nieko
paklausiau, kai vėl įėjo pro duris.
-K o ?
- Na, to, ką daro Sofi? Antikvarinėje parduotuvėje?
- Ko? To stripinėjimo, etikečių klijavimo ant supam ųjų kė­
džių? Na, didelės išminties nereikalauja, tikrai. - Jis raudonai
nuspalvino keturias žvaigždutes iš eilės, net liežuvį iškišęs ties
burnos kampučiu.
- Taigi neprieštarautum, jeigu ir aš ką nors panašaus dary­
čiau? - šiek tiek nusiminusi prisėdau ant lovos krašto.
- Ką darytum? - atsigręžė jis.
- Na, dirbčiau. Neprieštarautum, jeigu grįžčiau į darbą?
- Grįžtum? - Jis pažvelgė į mane pralinksmėjęs. Sutvardė
juoką imdamas portfelį. - Ko tu grįžtum daryti?
- Na, tai, ką dariau anksčiau, - sudvejojau. - Dirbti asmeni­
ne asistente.
- Kieno? - pasidomėjo.
- Taip jau susiklostė, jog karo istoriko.
Jo veidas lėtai nušvito iš pasigėrėjimo.
- Karo... - Tačiau to jam buvo per daug. Smarkus juoko
pliūpsnis išsprūdo dar nespėjus užbaigti sakinio. Jis kvatojo, svir­
duliavo, išmetė iš rankų portfelį, pliaukštelėjo sau per koją ir paga­
liau susmuko ant lovos šalia manęs, stūgaudamas iš džiaugsmo.

30
 Po u-esLuLuy, a£ t asire, msyiius!

Žiūrėjau į jį papūtusi lūpas, kai jis nusišluostė akis, vis dar is­
teriškai žiaukčiodamas. Kad tik neapsivemtų, svarsčiau. Pagaliau
jo linksmybė išseko.
- O dangau, - stengėsi jis atgauti kvapą, - tai nuostabu,
karo istoriko, puiku, nuostabu. - Iš juoko jis sužagsėjo. - Na
taip, to dalyko, su kuriuo tu puikiai susipažinusi, kurio tavo ži­
nios, - pabandė atgauti savitvardą, - išsamios. Pasakyk man, nuo
kokio konkrečiai mūšio iš mūsų šlovingosios praeities tu pradėsi
jį linksminti? Gal Kyšulio mūšio? O gal 1854 m etų Krymo suki­
limo? O gal Peloponeso karo?
- Nejuokinga, - atkirtau, pastverdama plaukų šepetį ir išdi­
džiai nužingsniuodama atidaryti drabužių spintos. - Tuo atžvil­
giu man nereikalinga jokia kvalifikacija. Jis - Penės dėdė, jam
tereikia, kad kas nors sutvarkytų jo dienotvarkę, nieko daugiau.
Ko nors, kas užrašytų jo dienoraštį, atspausdintų jo tekstus.
- Atsiprašau, atsiprašau, - gynėsi jis silpnai. - Taip, visai tei­
singai. - Nusišluostė akis. - Neabejoju, puikiai tiksi. Ir aišku,
kad aš neprieštarausiu, kur jau ten. O Dieve, - vėl suaikčiojo,
pakildamas nuo lovos, - ne, bet tai tikrai buvo juokinga. Tai
tikrai buvo juokinga.
Staiga atsisukau.
- T a i tu neprieštarauji?
-K am ?
- Kad aš nesėdėsiu namie?
Jis bejėgiškai kilstelėjo rankas. Vėl jas nuleido.
- Kodėl turėčiau prieštarauti? Juk čia visiškai nieko nebūna,
dėl Dievo meilės. Aš darbe, vaikai mokykloje...
- O jei jie ne mokykloje, tai visuomet yra Linda, - greitai
pridūriau.
- Yra Linda, o jie abu jau paaugliai, dėl Dievo. Tu tikrai per
daug aplink juos šokinėji. Jau seniai metas, H en, tau užsiimti
kuo nors kitu. - Jis paėmė portfelį ir mačiau, kaip jo pečiai vėl
ėmė tirtėti. - Bet atleisk, kad nepagalvojau, jog karo istorija bus
tas, nuo ko vėl imsiesi savo karjeros.

3i
 CATHERINE ALLIOTT

Vis dar kikendamas, jis susižėrė nuo komodos smulkiuosius

ir ištapnojo į laiptinę.
- Ne, tai tikrai buvo geras, - girdėjau jį bambant, kai lipo
laiptais žemyn. - Tikrai pataisė m an nuotaiką.
- Geriau nei seksas? - šūktelėjau įkandin.
- Iš kur man žinoti, juk neprisimenu.
Kai Markas išvyko, o miegamasis liko m an vienai, aš rimtai
tęsiau pasiruošimus. Pirmiausia stropiai pasigražinau, paskui
įsliuogiau į šilkinę palaidinę, užsimoviau kojines ir pagaliau iš­
sitraukiau iš spintos juodą kostiumėlį. Susijaudinusi ėmiau į jį
spraustis. Nepaisydama Penės įspėjimų, nepasivarginau jo net
pasim atuoti, buvau taip įsitikinusi jo tinkam um u, laiko neįvei­
kiama elegancija, jo įkūnyta m odernia prabanga ir rafinuotu­
mu. Bet - o, siaube! Kas tai? Pažvelgiau į savo atvaizdą. Negi
sijonas iš tiesų toks trumpas? Išsigandusi patampiau. O pečiai
tokie iškimšti? Išlupau įdėklus ir vėl pasimatavau švarką. Ne,
beviltiška. Tarsi liemenėlė be krūtinės. Paskubomis vėl įgrūdau
įdėklus atgal. Ne, taip, viskas gerai, nusprendžiau. Gerai. N e ­
pasakysi, kad devintasis dešimtmetis. Visai ne Džoana Kolinz
„M artini“ reklamoje.
Iš veidrodžio į mane neramiai žvelgė šviesiai pilkšvos akys
širdelės pavidalo veide. M ano išsikišusius skruostikaulius rėmino
tamsūs papurę plaukai, oda atrodė skaisti ir kreminė, bet - m ano
akys nuslydo žemyn - Dieve, tos kojos... Nuo kada keliai taip
suapvalėjo? Ar todėl, kad atpratau juos matyti? Nemačiau jų iš­
tisus m etų metus. Pabandžiau išeiti iš kambario ir išvysti juos
tarsi netikėtai, tarsi slapta pagauti savo atvaizdą veidrodyje. Ta­
čiau tai nepadėjo, m ano keliai toliau spiegė: „Ką mes dabar da-
rome?“ Kuo skubiau nusiplėšiau juodąjį kostiumėlį ir pakeičiau
jį matronai derančiais drabužiais, tuo, kas labiau tiktų eiti į tėvų
susirinkimus bei sporto renginius, na, ir lankytis pas profesorius.
Konfidencialiai linktelėjau galva ir nulipau laiptais.
Kaip ir tikėjausi, vaikus aptikau žaidimų kambaryje, įsitaisiu­
sius priešais televizorių, su tokiais drabužiais, kuriuos vadino savo

32
 Po iresinsių,, a£ t asire, mv\

pižamomis, kiekvienas tysojo horizontaliai ant sofos, padėję galvas

ant sulenktų alkūnių tarsi pora Romos imperatorių. Tikru epikū­
riškuoju stiliumi puotos likučius - matyt, rijo, kai m udu su Marku
vakar vakare nuėjome miegoti, - buvo išmetę ant grindų. It laivo
duženos, bananų žievės, ištuštinti traškučių pakeliai bei galybė tuš­
čių limonado butelių ritinėjosi ant grindų. Niauriai murmėdama
žengiau į liekanų krūvą susilenkdama dvilinka tarsi medvilnės rin­
kėja, tuo tarpu mano atžalos raukėsi baimindamosi, kad tik nepra­
žiopsotų kokios sekundės lemtingai svarbios laidos apie pasimaty­
mus, nekantraudami sužinoti, ar Marija bučiavosi su Darenu.
- Pusryčiai, - pranešiau, stengdamasi neprarasti kantrybės.
Angas, neatitraukdamas akių nuo ekrano, nebyliai ištiesė
ranką į lėkštę.
- Ne, virtuvėje.
- Negi negalėtume pavalgyti čia? - suinkštė Lilė.
- Bijau, kad ne, brangute, šiandien galite atsisėsti ir prie sta­
lo. Na, ateikite, padariau jums sumuštinių su kum piu.
Lilė sunkiai atitraukė žvilgsnį nuo Dareno ir nužvelgė mane.
- Ko taip gerai atrodai? Sijonas ir perlai?
- Na, greičiau, vikriau vikriau, - paraginau, nekreipdama į ją
dėmesio ir skubindam a išjungti tą dėžę.
Vos kambaryje tapo tylu, apžavai nukrito nuo mano vaikų akių.
Jie blausiomis akimis žvelgė į erdvę, tarsi neįstengdami prisiminti,
ką vos prieš akimirką veikė. Tada vangiai pakilo ir sunkiai vilkdami
kojas, it jos būtų švininės, nupėdino paskui mane į virtuvę.
- N oriu jums šį tą pasakyti, — suspindėjau, kai jie vangiai
susmuko ant kėdžių prie stalo. Atsisėdau priešais juos viltingai
sunėrusi rankas.
- Tu juk ne nėščia? - Lilė atrodė pasibaisėjusi.
- N ebūk kvaila, ji per sena, - pareiškė Angas.
- Deja, ne, - atkirtau suirzusi.
- Kokia tai b ūtų gėda, - tarė Lilė užsimerkdama.
- Na, brangučiai, - tęsiau, vėl sunerdama rankas ir smagiai
šypsodamasi. - Juk žinote, kad aš visuomet būdavau su jumis.

33
 CATHERINE A LLIOTT

M otinos vaidmenį vertinau kuo rimčiausiai. Ir aš visuomet, na,

ne kokiu nors bjauriu būdu, tačiau niekindavau motinas, kurios
nepasirodydavo pasiimti savo vaikų iš mokyklos.
- Gal jūs su tėčiu skiriatės? - paklausė Angas be didesnio
sielvarto ar susidomėjimo.
Pažvelgiau į jį pasibaisėjusi.
- Žinoma, ne. Mes nesiskiriame. Tik aš pamaniau, galėčiau...
kelias dienas per savaitę... gauti darbą. Pagalvojau, kad galėčiau
grįžti į darbą.
Angas susiraukęs apžiūrinėjo stalo įrankius.
- Ar tu šituo peiliu tepei mielių pastą?
-K ą?
- Na, prieš pjaudama m an kumpį.
- Ne, Angai, netepiau.
Jis pauostė.
- Keistai kvepia.
- Na! - tariau linksmai. - Ką manote?
- Pasiimsiu kitą peilį, - atsakė jis, pakilo ir nuėjo prie stal­
čiaus. Pasirausė kito peilio ir radęs jį grįžo atgal atsisėsti.
- Ką manote? - paklausiau nesutrikusi.
- Apie ką? - Lilė prisitraukė žurnalą apie ponius, kurį ketino
skaityti valgydama.
- Na, apie tai, kad ketinu gauti darbą?
- Ak, - trūktelėjo pečiais. Pervertė puslapį. - Gerai.
- T a i jūs neprieštarausite?
- Kodėl turėtume prieštarauti?
- Na, brangioji, juk aš ką tik paaiškinau, į savo, kaip m oti­
nos, vaidmenį visuomet žiūrėjau ypač rimtai. Jūs man buvote
svarbiausi. Dabar viskas bus gerokai kitaip.
- Na kaip mums kas gali būti kitaip, jeigu mes visą savaitę
mokykloje? - paklausė Angas.
- Na taip, jūs visą savaitę mokykloje, tačiau kai buvote m a­
žesni... Na, noriu pasakyti, kad tada būčiau neišdrįsusi nė svajoti
apie darbą. Kaip kai kurios kitos motinos.

34
 Po irbLftsLųs, a£ t aštrės m yL iu ,!

Angas atrodė nustebęs.

- O mes visąlaik manėme, kad tu gal ir norėtum dirbti, bet
nieko nesugebi.
- Ką? - susiraukiau.
- Mes nežinojome, kad tu apsisprendei likti namuose, - pri­
tarė ir Lilė. - Tiesiog manėme, kad neturi jokios kvalifikacijos ir
negali gauti darbo.
Aš net išsižiojau.
- Žinom a, galėjau gauti darbą! - pratrukau. - Kokia nesą­
monė, žinoma, galėjau! Aš tik nenorėjau, kad jus augintų kokia
nors auklytė!
- M um s tai b ūtų visai patikę, - trūktelėjo pečiais Angas. -
Štai Tomas Fauleris turi visai patrauklią auklytę. - Išsišiepė. - Aš
būčiau nieko prieš.
- Oi, Angai, tau tikrai nebūtų patikę. Tomo m otina dirbda­
vo kiaurą parą, ji retai matydavo vaikus.
- Taip, bet ji tikrai kieta. Jos rankose visa Stelos Makartni
verslo vadyba, - pritarė ir Lilė. - Ji gauna nuostabių drabužių
ir eina į visus Londono vakarėlius. Tomas su Džese irgi ėjo su ja
į vieną vakarėlį Visaže praėjusią savaitę. Ji turėtų būti tavo am­
žiaus, mama, bet atrodo nepalyginamai jaunesnė.
- Lygiai kaip ir Vilio Džesupo mama, - pasakė Angas, - ji dir­
ba leidyboje, ką tik išleido Džonio Vilkinsono autobiografiją. Vilis
buvo jį sutikęs per fotosesiją. Gavo regbio kamuolį su jo autografu.
- Na ir gerai tam Džesupui, - rėžiau. Pažvelgiau į savo vaikus
su pasibaisėjimu. - Tai jūs norite pasakyti, kad jums b ūtų patikę,
jei būčiau dirbusi?
- Be abejo, - tarė Lilė atsistodama ir nunešdam a savo lėkštę
į indų plovyklę. - Tačiau nesijaudink, mama, - grįždama atgal ji
spustelėjo mane per pečius ir švelniai pakedeno m ano plaukus. -
Juk ne visi galime nežinia ko pasiekti. Mylime tave tokią, kokia
esi. - Ji paėmė obuolį ir atsisėdo. - Šitie juk ne tėčio, tiesa? Gal
galėčiau slapta suvalgyti vieną seinsberį? - Ji apsidairė, paskui su
nepasitikėjimu atsikando obuolio.

35
 CATHERINE A LLIOTT

- Na, aš iš tiesų sukrėsta, - susmukau atgal į kėdę pasibai­

sėjusi. Priblokšta žvelgiau į sieną už jų. - Visus šiuos metus juk
paaukojau jums.
- Ką nori pasakyti? - paklausė Angas nustebęs.
- J u m s abiem! - sušukau atsitiesdama. - Atsisakiau karjeros,
kad užauginčiau jus.
- Kokios karjeros? - Angas atrodė nustebęs. - Nė nežinojau,
kad tu ką nors veikei. Na, žinau, jog kadaise dirbai tėčiui, bet...
- Nežinojai, kad aš ką nors veikiau! - pratrukau. - Tai aš tau
pasakysiu, kad buvau įtakinga moteris prieš sutikdama tėtį!
- Tikrai? O kas tu buvai?
- Aš buvau... Itin svarbaus žmogaus asmeninė padėjėja!
- Gerai... Kas jis buvo?
- Jis buvo reklamos asas... kaip ir tavo tėtis! Dabar negaliu
prisiminti jo vardo, tačiau jis buvo nepaprastai svarbus.
- Ar uždirbdavai daug pinigų? - pasiteiravo Lilė.
- Aišku, uždirbdavau. Be abejonių! Krūvas.
- Kiek? - pasidomėjo Angas.
- Na, - siautėjau, - pagal dabartinius uždarbius gal tai ir
neatrodytų tiek daug, tačiau net ir septyni tūkstančiai svarų per
metus tais laikais buvo dideli pinigai.
Angas atlaidžiai nusišypsojo.
- Aišku, kad buvo, mama. - Jis irgi pakilo nunešti savo lėkš­
tės į indų plovyklę.
- Ir būčiau uždirbusi gerokai daugiau, jei būčiau toliau dirbusi.
- Taip, - pritarė jis, mesdamas Lilei įspėjamą žvilgsnį.
- T a č i a u juk ne pinigai svarbiausia. Viso to atsisakiau, kad
jus abu užauginčiau. Kad būčiau tikra, jog per šventes galėsi­
me pažaisti „šokinėjančią varlęu. Kad padarysime im bierinių
žmogeliukų...
- Neprisimenu, jog būtum e kada darę imbierinius žmogeliu­
kus, - tarstelėjo Lilė žiaumodama obuolį.
- Na gerai, gal ir ne. Tačiau, dėl Dievo, aš juk iškepdavau
jums gimtadienio tortą.

36
 Po treJ/tisUj/, m tcuu-e, wu\

- Taip, bet tai juk nieko nereiškia, mama, - paguodžiamai

nusišypsojo Lilė.
- Kaip nieko nereiškia?
- Todėl, kad Džesei visuomet leisdavo išsirinkti gimtadienio
tortą iš „Tescosu. Aš ir užmiršau tavo tortus.
Žvelgiau į ją pasibaisėjusi.
- Negi tu neprisimeni to gigantiško triušio, kurį buvau iš­
kepusi? Su saldymedžio lazdelių ūsais? Juk tam paskyriau ketu­
rias dienas!
Ji sumirksėjo.
- Beveik ne. Užtat prisimenu tą Džesės su rausva Barbe. Su
karoliais iš saldainių. Aš taip tokio norėjau.
- Bet negi neprisimenate, kokie būdavote laimingi, radę
mane namuose? O kitų m otinų nebūdavo iki septynių vakaro?
Kaip visuomet padėdavau jums paruošti nam ų darbus?
Angas nusijuokė.
- Na, mama, juk tu visuomet liežuvaudavai telefonu su savo
draugėmis, kai mes plušėdavome prie nam ų darbų.
- Prisimenu, kaip tu tiesiog eidavai iš proto dėl pagalvėlių, -
toliau svarstė Lilė, net jos veidas persikreipė stengiantis prisimin­
ti. - Kaip vis pakeldavai jas prie užuolaidų ir inkšdavai: „Ar jos
prie šitų tinka?“
- O aš prisimenu, kaip raudojai, kai mane išrinko dalyvauti
Falkono teisme, - tarė Angas, - tėtis grįžęs nam o pamanė, kad
nutiko kažin kas baisaus, o tu aiškinai, kad tai džiaugsmo ašaros
ir kad apie nieką daugiau tu ir nesvajojai. Baisu.
- Na taip, o m ano baigiamieji egzaminai, - tarė Lilė, - ma­
niau, tave ištiks nervinis šokas, prisimeni, kai išėjau iš gamtos
mokslų egzamino.
- Taip, ačiū, Lile, - kirtau, nes tuo m enkučiu epizodu nega­
lėjau ypač didžiuotis. Lilė išžingsniavo iš egzamino, tačiau prie
mokyklos vartų ją pasitiko iškvosti pasiryžusi motina, {brukau ją
į mašiną ir pakeliui namo priverčiau padeklamuoti visą rašomąjį,
sakinį po sakinio.

37
 CATHERINE A LLIOTT

- O paskui reikėjo pavadinti m etų laikų vaizdus, - tarė Lilė,

sėdėdama šalia manęs ant priekinės sėdynės. - Ir reikėjo pava­
dinti tą, kur parodyti nukritę ant žemės lapai, tai pasakiau, kad
pavasaris.
Kai Markas grįžo namo iš darbo, jam teko daužyti man per
skruostus ir kišti brendį prie m ano drebančių lūpų.
- Bet jai juk vienuolika metų! - raudojau. - Ką gi aš dariau
ne taip?
Žvelgiau į savo vaikus dabar, kai jie spoksojo į mane iš už
virtuvės stalo. Sudribę ant kėdžių, Angas susirietęs, toks aukš­
tas, - praviromis burnomis žiaumojantys obuolius. Plaukai suli­
pę, poros išsiplėtusios, oda riebi. It gigantiški hormonai.
- Gerai, - ištariau negarsiai, - jei iš visų keturiolikos metų jūs
teprisimenate tik akademines savo motinos ambicijas ir tą faktą,
kad palaimos jai teteikė minkštų pagalvėlių glamžymas, tai man
tikrai laikas imtis kažko naujo. Nuveikti šį tą ir dėl savęs pačios.
- Mes tai per daug nesijaudiname, - gūžtelėjo pečiais A n­
gas, - tu tik daryk, ką nori. Nurim k. - Pasisuko ir sviedė grauž­
tuką į šiukšlių dėžę. Dangtis šoktelėjo atsidarydamas nuo staigaus
smūgio ir graužtukas įskrido vidun. -T a iiip . Gal sumeskime sta­
lo teniso partiją, jei nebijai, kad sutvatinsiu, Lil?
- Na, gerai... - pakilo ji. - Bet aš vis tiek tave sutvosiu. - Ji
stabtelėjo tarpduryje. - O ką tu darysi, mama?
- Aš dirbsiu tokiam... - nutilau, prisiminusi Marko linksmy­
bę. D ar toptelėjo, kad paskutiniame Ango pažangumo lapelyje
buvo parašyta, kad jis labai gerai išmokęs Krymo karo istori­
ją. - Dirbsiu tokiam akademikui, jeigu man pasiseks, - skubiai
pridūriau, supratusi, kad kol kas juk nesu gavusi to darbo.
- Aišku.
- Jūs nė kiek nenustebote?
Lilė švelniai nusišypsojo.
- Na, tai ne Stela Makartni, mama, tačiau jau pradžia.
 Trečias skyrius
- Kuo apsirengusi? - valdingai sulojo Penė telefonu, kai aš
sukausi po virtuvę stverdama raktus, žetonus automobiliui pasta­
tyti stotyje, auskarus iš vaisių dubenio.
- Tvido sijonu, pilku švarku ir su perlais. Per daug oficia­
liai? - paklausiau nerimastingai.
- Ne, gerai, tiesiog patikrinau, ar neriogsai dar su pižama.
Išsigandusi.
- Ne, na ką tu, nė nesitikėk. Vaikai, Pene, man neapsakomai
aiškiai nušvietė padėtį. Jie daugelį m etų mane laikė netikėle, nes
dievina tokias moteris kaip tu, Pene, turinčias solidžius darbus.
- Po visų tų metų, kuriuos jiems paskyrei? - sausai paklausė ji.
-T a ig i...
- O ko tu tikėjaisi? Kad patapšnos per petį? Medalio? - Atsi­
duso. - Deja, nė vienai m ūsų tai nepavyksta. Per daug savęs dėl
to gali neplakti. Juk būtum padariusi tai gerokai anksčiau, jeigu
ne tavo tėvas.
Sunkiai nurijau gumulą. Tėtis senelių namuose, kur pagaliau
mudviem su m otina teko jį atiduoti. Įsivaizdavau jį dabar ten sė­
dintį prie plastiko stalo su šešiais kitais nam ų gyventojais, galbūt
jie pusryčiauja... Senis priešais jį seilėjasi, kitam, sėdinčiam šalia,
slaugė padeda valgyti kukurūzų dribsnius. Tas valdiškų namų
tvoskas, sumišęs kopūstų ir suterliotų drabužių kvapas, giliai įsi-
graužusi smarvė, prieš kurią, rodos, bejėgė bet kokia ligoninės
skalbykla. Prie m ano tėvo pritupia slaugytė, ji stengiasi smagiai
įkalbinėti: „Na, Gordonai, suvalgyk...“ Sudrebėjau. Kažin ką jis

39
 CATHERINE A LLIOTT

dabar pasakytų, jei viskas b ūtų kitaip. „Grįžti į darbą, Hene?

Kaip nuostabu.“ O paskui jau švelniau pridurtų: „O kas prižiū­
rės vaikus? Ar tik ne ta moteris, Linda?“
Atsisveikinau su Pene, pažadėjusi paskambinti, kai grįšiu, ir,
vos padėjusi ragelį, išgirdau, kaip įvažiavimo taku atburzgė au­
tomobilis. Žvilgtelėjau pro langą. Linda, net rausvais nuo pa­
stangų skruostais, atsargiai kėlė nuo „Escorto“ priekinės sėdynės
gigantišką savo kūną. Ji sunkiai atpūškavo per veją priešais namą,
pakeliui nušlavė lesyklą, kurią m ano tėvas padarė per praėjusias
Kalėdas darbo terapijos grupėje. Tai buvo paprastas, nevykęs
dirbinys aštriais kampais ir kyšančiomis vinimis, padėklas ant
kuolelio, tačiau tėvas juo itin didžiavosi. Jis įteikė lesyklą m ums
senelių nam ų dienos kambaryje, pasipuošęs kepure, padaryta iš
kalėdinės papliauškos, keikdamasis, nes kaip tik neseniai buvo
įgijęs šį įprotį.
- Štai. Ką, po perkūnais, manai apie šitą?
Visi nejaukiai nutilo. Prieš penkerius metus jis b ūtų pakėlęs
akis nuo „Observer“, atlaidžiai pažiūrėjęs į šį kūrinį pro akinius
ir tarstelėjęs:
- Na, aklam žmogui tikrai b ū tų m alonu tai išvysti.
M amai nepavyko įsiūlyti šio kūrinio kolektyviniams so­
dams, kurių būta prie jos buto Finelio kelyje, o Bendžis neįsten­
gė priim ti jo į Celsį, dirbinys jį taip skaudino. Taigi šis kūrinys
atkeliavo į sodą prieš m ano langus, m ano namuose Flakstone.
M aniau, nekęsiu šio dirbinio kasdien m atydam a jį pro virtuvės
langą ir prisimindama savo tėvą tokį, koks jis kadaise buvo;
tačiau kai gausiai paberdavau riešutų ir apie lesyklą, nepaisy­
dami jos griozdiškumo, pulkais sukdavosi paukščiai, m ane tai
nuram indavo.
Nuskubėjau į tualetą, kad nematyčiau Lindos veido, kai ši
įžengs į virtuvę ir išvys vakar vakare į kriauklę sumestus puodus.
Iš tiesų palikau tik kelis, man taip atrodė, nes visa kita sukišau
į indų plovyklę, tačiau ji niekada nepraleisdavo progos priversti
mane pasijusti kalta. Užsisklendusi tualete, pagavau savo atvaizdą

40
 Po iresLuiųs, a£ t asire, !4vyU u,!

veidrodyje. Nervingai patvarkiau plaukus. Tikriausiai jau per ilgi

mano amžiui, juk esu per trisdešimt, bet Markui tokie patiko.
- Nesikirpk taip trumpai, - piktai įspėdavo m an grįžus iš
kirpėjos. - M an jie patinka tokie, kokie yra.
M an irgi patiko. Su jais jaučiausi jaunesnė, nei iš tiesų buvau.
Permečiau akimis nuotraukų koliažą, kurias buvau sukabi­
nusi ant sienų, ir m ano akys užkliuvo už vienos, kurioje tėtis
paplūdimyje laiko Lilę ant rankų, ji kokių šešerių metų. Jis rūko
pypkę, toks ramus ramutėlis, nesutrikdomas. Žvelgiau į jo gie­
dras aiškias akis. Sunkiai nurijau gumulą.
Atrodžiau kaip jis. Visi taip sakydavo. Gal dabar, kai vyres­
nė, mažiau esu į jį panaši. Akys, didelės ir pilkos, blyški oda,
taip, bet burna —kuri, man visuomet atrodė, buvo kaip jo, plati,
geraširdiška, - pastaruoju metu tarsi susitraukė, vis labiau panė­
šėjo į mamos.
Atsidusau ir nužygiavau atgal į virtuvę. Linda jau buvo tvir­
tai įaugusi prie kriauklės, demonstratyviai gremždama pridegusius
riebalus nuo kepimo grotelių. Prunkštelėjo išvydusi mane.
- Dangau, kas tai? Panelė Džiną Brodi?
Žvilgtelėjau į savo sijoną.
- Ne, einu į pokalbį dėl darbo.
- Darbo! - Jos blyškūs antakiai šovė į šviežutėles šviesias che­
mines garbanas. - Tu? Ir ką dirbsi?
- Dirbsiu tyrėja, padėsiu istorikui, - atkirtau trumpai, jau
ne pirm ą sykį trokšdama, kad m ano darbuotoja nebūtų tokio
ryškaus charakterio. „Jautraus reagavimo korta“, kaip sakydavo
brolis. Ji man pasirodė linksma ir nuotaikinga, kai pirmą kar­
tą įkrypavo į m ano virtuvę, čiulpstydama pro sukąstus dantis ir
tvirtindama, kad mano viščiukų nesveikos kojos, kad visai šiai
vietai reikia geros priežiūros ir kad ji vienodai laiminga įkišusi
ranką tiek arkliui į užpakalį, tiek į klozetą. Tačiau dabar pama­
niau, kad geriau b ūtų šiek tiek nuolankesnė būtybė.
Ji buvo gigantiška moteriškė, tokiomis storomis kojomis,
kad, pasak Ango, stebėjaisi, kaip jos sudurtos viršuje, jeigu jau

4i
 CATHERINE ALLIOTT

tokio storum o apačioje. Markas įspėjo verčiau apie tai nesvarsty­

ti. Ji galėjo būti arti penkiasdešimties, tačiau jau turėjo tą senos
moters įprotį kiekviename žingsnyje pirsčioti. Ir dabar, kai svy­
ruodam a į šalis nukeliavo prie stalo, pasklido nelemtas kvapas.
Apėjau ją ir jau traukiau prie galinių durų.
- Būčiau dėkinga, jei atkreiptum dėmesį, kad Angas visą die­
ną nežiūrėtų televizoriaus, - paprašiau įsiteikiamai, - o Lilė ti­
kriausiai irgi galėtų kai ką pasikartoti, nes kai tik grįš į mokyklą,
teks laikyti egzaminus.
Linda didingai atsitiesė visu kūnu, ūmai suvokusi, kad ją pa­
lieku prie vairo. Jos net nugara išsitempė, kai atsisuko nušvitu­
siomis akimis.
- Puiku, aš juos pričiupsiu, gerai? Pakelsiu juos nuo tų sofe-
lių, kai tik apsisuksiu čia, virtuvėj. Galės ir kambarius apsitvar­
kyti, ir visa kita.
- Nuostabu, - silpnai pritariau, galvodama, kad tai įvyks pir­
mąsyk istorijoje, bet Linda turi šansų tai pasiekti. Gal ji netgi
privers juos surinkti nuo grindų tuos šlapius rankšluosčius, užuot
apdairiai aplenkus juos tarsi m inų laukus, pareikalaus, kad jie
apsim autų kojines ir išsivalytų dantis. Kai užvėriau galines duris
ir nužingsniavau žvyro taku, man dingtelėjo, kad visa ši darbu
vadinama kvailystė tėra vieni juokai. Net stabtelėjau. Kodėl tik
dabar šitam pasiryžau? Kodėl man prireikė keturiolikos metų, kol
sulaukiau šios dienos? Kodėl man niekas šito nepasakė, nei Penė,
nei Eva, nei jokia kita m ano draugė? Nesistebiu, kad tiek daug
m oterų dirba. Oi, nežinau, ir kaip j i su visu tuo susitvarko? O aš
žinau. Nagi liepia kam nors kitam tai sutvarkyti. Net apsvaigusi
nuo šitokio praregėjimo, nutrepenau į automobilį.
Kol vėliau tą rytą keliavau iki Lorenso namų, jaučiausi, tar­
si skrisčiau oru. Patyriau m alonum ą eiti per Kovent Gardeną,
trum pam sustojau pažiopsoti į akrobatus Aikštėje, mėgaudamasi
miniomis, spaudžiama turistų, jausdamasi taip pat gyvai ir ne­
kantriai kaip ir diduma kitų, skubančiųjų į darbą, o jau dabar,
kai pasukau į šalį ir atsidūriau tylioje, kone tuščioje gatvelėje,
 Po iresiti/Lų, a£ t asire, ttvyLLus!

pasijutau tarsi rojuje. Nesvarbu, kad griovyje gausiai priversta

šiukšlių, nesvarbu, kad netoliese išsitiesęs tarpduryje miegmaišy­
je knarkia jaunas vaikinukas, nesvarbu. Juk to aš čia ir atvykau:
įkvėpti senojo, elegantiškojo Londono, dar teberegimo pro griu­
vėsius ir purvą.
Namas buvo aukštas, baltas, tinkuotas. Kažin ar jis visas pri­
klauso Lorensui Havijandui, svarsčiau. M ano susijaudinimas ne­
sutramdomai augo. Veikiausiai visas. Be abejo, man teks visą jį
aplakstyti. Rūkti iš aukšto į aukštą ieškant jo skrybėlės, bandant
surasti jo pasivaikščiojimų lazdą, o kai pabaigsiu perrašyti jo is­
torinius užrašus ar ką nors kita, ką jis norės, kad jam nuveikčiau,
tuom et į Aikštę priešpiečių. Susitiksiu bičiulę vyno bare, perlėk­
siu per „Whistlesu parduotuvę. Vien nuo tos minties vėl pasiju­
tau devyniolikos. Tarsi man nuo akių nukrito migla ir atsivėrė
tai, kas jaudina, kas tėra galimybė, o visa, kas lengvai num atom a,
kasdieniška, puodų ir keptuvių kakofonija bei skalbinių kaugės,
rodos, išgaravo ore.
Žiūrėjau į keturaukštį namą, kone tikėdamasi pamatyti ir
patį didįjį vyrą prie rašomojo stalo lange, žvelgiantį pro pusmė­
nulio pavidalo akinius, tuo tarpu į pokalbį atvykstanti būsima
darbuotoja nervingai kopia laiptais. Kažin kiek jis jau matė kan­
didačių, svarsčiau. Gal aš jau kokia dešimta šią savaitę? Ar kitas
atmetė iš karto? Ar su manimi sutiko pasimatyti tik darydamas
malonę Penei? Išlyginau sijoną, smarkiai įsitveriau per petį per­
mesto krepšio rankenos ir paskambinau.
Po kelių minučių pasigirdo lengvi žingsneliai, kuriems įkandin
sutreliavo mergaitiškas juokas. Nuo laiptų iš viršaus šūktelėjo kaž­
ką smagaus. Duris atvėrė iš koto verčiančios išvaizdos mergina, ko­
kių dvidešimt penkerių, tamsiais iki juosmens plaukais, įkypomis
akimis ir plačiomis seksualiomis lūpomis. Ji vilkėjo trumpučius
baltus sportinius marškinėlius ir džinsus pažemintu juosmeniu, jos
kojos buvo basos. Dukra? Ji švystelėjo man tobulą šypseną.
- Sveika, jūs greičiausiai Enrieta? - paklausė su ryškiu pran­
cūzišku akcentu.

43
 CATHERINE A LLIOTT

- Henė, Henrieta, taip, ta pati.

- Emanuelė, - pranešė džiugiai. - Įeikite, Ene, - suburka-
vo, pasitraukdam a į šalį. - Jis laukia jūsų viršuje. Nuvesiu jus į
viršų, gerai?
- Gerai, tai yra ačiū, - suglumusi nusekiau jai įkandin laip­
tų link.
Dukra, nusprendžiau, ne kitaip. Ar gal net anūkė. Bet aiškiai
prancūzė, o gal net ispanė... dangau, negi jis užsienietis? Penė
nieko neužsiminė. Ar įm anom a turėti dėdę užsienietį? Gal Penė
prancūzė, tik slepia?
- Ar iš toli atvažiavote? - paklausė, švystelėdama į mane dar
vieną žavingą šypseną, kai nuo laiptų atsigręžė padrąsinti.
- Ne, ne itin, iš Flakstono Kente, nedidelis kaimelis.
- Kaip gražu! Dievinu kaimą. Si charmants, jūsų kaimai, n ėst
ce pas?
- H m m m . Taip. Ch... armant.
- J i s ten... palėpėje... - kalbėjo vesdama mane vis tolyn ir aukš­
tyn masyviais akmeniniais laiptais su kaldintos geležies baliustrada,
kai jau man atrodė, kad toliau lipti neįmanoma, mes atsidūrėme
palėpėje. Mano vedlė įpleveno pro dvivėres duris, ir aš įėjau į il­
goką banguotomis lubomis kambarį. Jis buvo blyškus ir tuščias
it vėsus kiautas. Sienos baltos, nukabinėtos ryškiais šiuolaikinės
tapybos darbais, grindų lentos mums po kojų plačios, balintos ir
plikos, išskyrus vieną prabangų kilimą. Keli per visą sieną atsida­
rantys langai žvelgė tiesiai į gatvę, jie buvo uždengti paprastomis
kartūno užuolaidomis, kambarys apstatytas šiuolaikiškais baldais,
gerokai primenančiais Deivido Linlėjaus stilių. Tolesniame kam ­
bario gale - viena prieš kitą sustatytos dvi švelniai kreminės spalvos
sofos, viena nugara į mane. Kairiau stovėjo rašomasis stalas oda
aptrauktu viršumi, nukrautas knygomis. Dailus, tačiau įtartinai
tuščias kambarys. Jokio jo savininko ženklo, o dangau. Kieno ten
ta pėda, iškišta per sofos viršų, teapmauta kojine?
- Lori, kelkis! - liuoktelėjo prie sofos Emanuelė ir žnybtelėjo
didžiulę pėdą. - Ji čia, juk sakiau, kad ji čia!

44
 Po iresLuLų, cui tcuire, nvyLius!

- Ak! - kiauktelėjo pėdos klausantis kūnas, po akimirkos iš

už sofos atkaltės kyštelėjo tamsi susišiaušusi galva. - Atsiprašau,
buvau bepasiekiąs geriausio savo rezultato!
Jis num etė elektroninį žaidimą, smagiai pašoko ir ištiesęs
rankas, plačiai šypsodamasis atėjo balintomis grindimis.
- Sveika. Loris de Havijandas.
Žvelgiau pasibaisėjusi. Šiam vyriškiui daugių daugiausia ga­
lėjai duoti netoli keturiasdešimties, aukštas, tamsus, raiškiomis
rudomis akimis, kaip mano motina b ūtų pasakiusi, miegamojo
akimis, prikimusiu balsu ir švysčiojančia baltų da n tų šypsena. Jis
buvo be proto gražus, tačiau neabejotinai klastingas ir gera neža­
dantis. Kai jis atsistojo šalia Emanuelės su rausvais marškinėliais,
senais suplėšytais džinsais, vienomis kojinėmis, - gal čia kokia
taisyklė - jokių batų? - išsižiojau, su skausmu prisiminusi savo
gerus zomšos batus, bjaurų tvido sijoną, perlus.
- Jūs Henrieta, tiesa? Penė man apie jus pasakojo. Tu lygiai
tokia, kaip įsivaizdavau.
- Deja, jūs ne toks, - išsprūdo man, tiesiog nesusitvardžiau. -
Jūs per jaunas.
Atkraginęs galvą nusijuokė.
- Per jaunas kam?
Paraudau.
- Na, maniau... Penė minėjo, kad esate jos dėdė, todėl ir
įsivaizdavau...
- Seną susiraukšlėjusį senį su lazda, m onokliu, besivaikantį
tave aplink rašomąjį stalą. - Jis nuėjo prie šoninio stalelio, ant
kurio stovėjo kavos reikmenų padėklas, {pylė kavos iš aparato. -
Atsiprašau, kad nuvyliau.
- Ne, nenuvylėte, - atsipeikėjau. - Tai yra, o Dieve, - rau­
dau dar smarkiau, prisiekdama užmušti Penę už tai, kad manęs
neįspėjo.
Jis nusijuokė.
- Penės senelis buvo vedęs tris kartus. Jis buvo gerokas šelmis
visais atžvilgiais. Aš esu seno išdykėlio paskutinio pasispardymo

45
 CATHERINE ALLIOTT

vaisius, kai jis jau buvo įkopęs į aštuntą dešimtį. Ir tai tikrai buvo
paskutinis jo pasispardymas, nes jis mirė darbo vietoje, apvaisi­
nęs m ano motiną. Čia tai bent mirtis, ar ne, sugark
Ar čia jis mane pavadino cukrumi?
- Kavos su cukrumi?
- Ne, ačiū, nereikia cukraus.
- Pieno?
- Taip, malonėkite.
- Žinote, jūs man atrodote labai matyta. - Jis atidžiai į mane
įsižiūrėjo, paduodamas puodelį. Jis man taip pat matytas, pam a­
niau, nervingai imdam a puodelį taip, kad jis garsiai sutarškėjo
lėkštutėje, tačiau nė už ką neįstengiau prisiminti kur.
- Taip jis sako visoms merginoms, - pasišaipė Emanuelė,
nueidam a prie rašomojo stalo, nuo kurio paėmė savo rankinę
ir krūvą laiškų. - Tai aš jau eisiu, Lori, ouP. - Peržygiavo per
kambarį ir dailiai pakštelėjo jam į skruostą. Dieve, ji jo mergina,
nutarė mano susisukusios smegenys. - Ir išsiųsiu šituos pake­
liui, - treliavo ji toliau savo prancūziškomis priegaidėmis, - o tu
pasirūpinsi Ene, tiesa?
- Tiesa, paklausyk, cherie, apres le dejeuner,; peux-tu... - bėrė
jis prancūziška greitakalbe, į kurią ji atsakė dar greičiau. Sten­
giausi atrodyti lygiai tokia pat žvali ir kantri, kol vyko šis pokal­
bis. Pagaliau ji atsisuko į mane ir atsiprašydama nusišypsojo.
- Labai atsiprašau, bet m ano anglų kalba tokia baisi, kad kar­
tais aš užsimirštu ir su Loriu ...
- A h oui, - pritariau. - Absolument.
Jie žvelgė į mane nustebę.
-A b so lu m en t tam, kad užsimiršta su Loriu, ar tam, kad šneka
prancūziškai?
Dangau, koks jis klastingas.
- T a m , kad šneka prancūziškai, - patvirtinau tikėdamasi, jog
tai mažesnė pasala.
- O jūs kalbate prancūziškai? - susidomėjo Emanuelė.
Toliau nuotaikingai šypsojausi. Iškart neįstengiau prašnekti.

46
 Po t^UuUy, 04 tosite, MvyLiu,!

- Absolument, - vėl ištariau pajusdama, kaip smarkiai prakai­

tuoja m ano rankų delnai.
- Na, tai pravers, - mąsliai pasakė Loris, - nors daug ir ne­
prireiks. Beje, - mirktelėjo, - Emanuelė niekuom et neužsimiršo
su manimi, nors man ir būtų buvę m alonu galvoti, kad kaip tik
tai ji padarė. Tada galėtum manyti, kad tai tavo darbo dalis.
- J ū s norite pasakyti... - pasisukau į ją išsigandusi.
- Jūs gaunate m ano darbą todėl, kad išvykstu namo. Grįžtu
į Paryžių ištekėti už padoraus žmogaus ir pabėgti nuo šito pabai­
sos, kuriam aš dvejus metus vergavau, - išsišiepė. - Linkiu jums
sėkmės, Ene, jis flirtuos be saiko, tačiau nesinervinkite. Jis tik
mala liežuviu, tik burna, ne... na, kaip ten sakoma?
- Pantalon? - paskubėjau.
Abu nusijuokė.
- C ėst bien vrai, - tarė Emanuelė.
Nudžiugusi dėl to, kad man pavyko juos prajuokinti, sten­
giausi nesiliauti smagiai šypsotis. Jokiu būdu negalėjau mažiau
šypsotis, ką jau kalbėti apie tai, kad nieku gyvu negalėjau liautis.
Staiga neapsakomai panorau šio darbo. Kiekviena m ano esybės
skaidula troško tapti šios nuostabios, flirto kupinos aplinkos da­
lele, būti šiame erdviame didžiuliame biure, sėdėti, - na, tarki­
me, kad šis štai b ūtų m ano rašomasis stalas, galvojau žvelgdama
į mažesnį, stovintį nuošaliau, prie lango, jau graibydama pasidėti
po juo savo rankinę - ir dirbti tame pačiame kambaryje su šiuo
nepaprastai svarbiu, bet itin patraukliu vyriškiu. Na, mes šiek
tiek nerūpestingai pataukštume, be abejonių, tačiau aš būčiau
nepakeičiama dalis, svarbi šio rato ašis, besisukiojanti ant savo
kėdės ir šūkčiojanti: „Lori, mielasis, neužmiršk, šiandien turi
būti prie „Kleopatros adatos“! Arba „Prie Partenono skulptūrų
rytoj, m ano mielas!u Ir iš tiesų, svarsčiau karštligiškai, ką jis vei­
kia? Staiga beprotiškai panorau, kad būčiau nors kiek stropiau
tam pasiruošusi. Siek tiek pasigilinusi pasijutau kaip Alisa, žen­
gianti į veidrodį, tolyn nuo nepaklotų lovų, vaitojančio skalbi­
nių krepšio, eilėmis išrikiuotų tuščių stiklainių, laukiančių, kada

47
 C ATHERINE ALLIOTT

įju o s prikimš namuose virtos laukinių obuoliukų uogienės, į šį

nuostabų, įspūdingą pasaulį, kuris toks svetimas, kad man sunku
jį pažinti. Sunku tinkamai jame laikytis.
- Pasakysi jai viską, ką reikia žinoti, tiesa? - įspėjo jį E m anu­
elė, pam ojuodam a jam piršteliu ir toldama prie durų. - Pasakyk
jai, kad tu paprastai pamiršti lėktuvo bilietus, todėl ji turi tau
juos įdėti, pasakyk jai, kad paprastai vėluoji į televizijos centrą,
tad ji turi užsakyti tau taksi...
- Televizijos? - nutraukiau, gal kiek per smarkiai uždususi iš
susijaudinimo. - Kam, dėl Dievo, jums gali reikėti į televiziją? -
nutilau, geriau įsižiūrėjusi į jį. - O dangau, dabar aš žinau! Žinau,
kad kažkur jus mačiau, tik neįstengiau prisiminti kur. Jūs juk ve­
date tas istorijos laidas, tiesa? Na, panašiai kaip Simonas Sama,
tiesa? Mačiau jus praėjusį sekmadienį ryškiai geltonais marškiniais
kažkur javų lauke Prancūzijoje, pasakojantį apie šekspyriškuosius
mūšius „ir vėl po tiltu"! Neabejoju, tai buvote jūs!
Jis palenkė galvą, kilniai priimdamas m ano liaupses.
- N et brydė javuose, net m ano marškiniai buvo netinkamos
spalvos, nes pjovėsi su javų spalva, tačiau jūs teisi. Aš tikrai žirglio-
jau po Aginkuro kovų laukus aną sekmadienį. Nors, suprantama,
visa buvo įrašyta iš anksto, tad faktiškai manęs ten nebuvo.
- Na, taip, taip, aišku, - pritariau nuoširdžiai, - tikriausiai
nufilm uota buvo prieš mėnesius, tačiau vis viena, koks jaudinan­
tis užsiėmimas! O jūs taip pat vykstate? - gal kiek per smalsiai
paklausiau Emanuelės.
Ji nusijuokė.
- De temps en temps, tačiau į užsienį ne itin dažnai. Daž­
niausiai dėl to, kad jis pamiršta scenarijų arba akinius, aš Skuo­
džiu per Londoną jo ieškodama. Tačiau viena kita kelionė jums
klius, - pridūrė maloniai. - Gerai, dabar man jau reikia eiti. A u
revoir - et bonne chance! - Ji pamojavo man išeidama. Pasiuntė
Loriui oro bučinį.
- Dirbdam a šį darbą daug nekeliausite, nenoriu nuvilti, -
sklandžiai paaiškino Loris, eidamas prie sofos ir pasiūlydamas

48
 Po M in ių /, m ta sW nv)

man sėsti priešais. - Jums greičiau reikės būti čia ir ginti tvirtovę,
toks šis darbas.
Nuskubėjau per kambarį trokšdama, kad nebūčiau pasirodžiu­
si it kokia lengvabūdė „Mis Pasaulis“ konkurso dalyvė, tetrokštanti
išvysti svetimus kraštus ir patekti į televiziją. O ką, jei paduodama
jam akinius, pateksi į kadrą, Hene? Pamojuosi šeimai.
- Na, šito aš ir tikėjausi, - tariau sėsdamasi ir timptelėdama
aukštyn sijoną, kad neatrodytų toks panašus į kokios kilmingos
našlės grafienės. Tačiau jis buvo mažumą per ankštas, kad įsteng­
čiau jį be vargo timptelėti, tad mano nusileidimą ant kėdės paly­
dėjo su niekuo nesupainiojamas irstančios siūlės garsas, kai sijo­
no pamušalas, skirtas sutalpinti lieknas kojas, tačiau ne apvalias
šlaunis, perplyšo. Nustėrę žvelgėme vienas į kitą. Pajutau, kaip
mano kaklą išpila raudonis.
- Tad, - greitai ištariau krenkštelėjusi, - įsivaizduoju kažką
panašaus, kaip sakė Emanuelė. Daug administracinio darbo.
- Na, nemažai, - atsakė, atgaudamas savitvardą. - Jūs sutin­
kate dirbti tokį darbą?
- Žinom a, sutinku! Dieve, aš atlieku šitiek administravimo
namie! Na, suprantate, - nutaisiau tinkamą veidą, - de temps
en temps. - Dieve, tik atsipalaiduok, Hene, pabandžiau atgauti
normalius veido bruožus ir atrodyti rimta. - Be to, aš aistringa
istorijos fanė, - pridūriau rimtai.
Jis nusišypsojo.
- D ar nesu girdėjęs, kad kas taip tvirtintų, tačiau tai nuos­
tabu. Nežinau, ką jums pasakojo Penė, tačiau esu karo istorikas.
Tarnavau armijoje. - Droviai pasikasė galvą. - Tiesiog susirgau
tais mūšiais, kitaip nepasakysi.
- Ak, mūšiais, Dieve, aš irgi! Tik neužkalbinkite manęs apie
Peloponeso karą, nes aš visą naktį nenutilsiu.
Jo antakiai pakilo iš nuostabos.
- Gal tai jūsų tema?
- Taip, ir ne tik ši, - keiksnodama Marką, kam šį mūšį
jis neseniai paminėjo, nervingai suspurdėjau m ane varžančioj

49
 CATHERINE ALLIOTT

tvido jūroj. - Daugybė mūšių, tiesą sakant. Na, žinote, Kyšu­

lio... - žvilgtelėjau į savo besipučiančią sterblę, - Perl H arboro,
Potiom kino mūšis...
- Turite galvoje kovinį laivą „Potiom kin4? - pasiteiravo jis,
vėl pakėlęs antakius.
- Taip, taip, tą. Tikriausiai ir yra mano mėgstamiausias, ta­
čiau jie visi puikūs, tiesa? Ir, suprantama, netoli nam ų turime
nuosavą mūšio lauką, kuriuo taip didžiuojamės.
Jis atrodė nustebęs.
- Kente?
- Na, ne, Sasekse. Hastingso. Bet juk netoli, tiesa?
Jis greitai pakilo, o jo burna trūkčiojo, tad jis nusisuko nuo
manęs. Krenkštelėjo ir pašiureno ant stalo kažkokius popierius.
- Ne, iš tiesų netoli, - pritarė. - Tačiau tiesiai pasakius, Hene,
iš tikrųjų šis darbas išsamių karo istorijos žinių nereikalauja. Ar
spausdinti mokate?
- O , absolument. Trrrrr... - padem onstruodam a sutratinau
visais dešimčia pirštų per jo kavos stalelį.
- Puiku. Penė minėjo, kad ilgokai nedirbote, tai maniau...
- Na, ne, tačiau įgūdžius išsaugojau. Tiesą pasakius, tai,
ko gero, vienintelis dalykas, kuris pastaruoju m etu daro įspūdį
m ano vaikams, na, tas faktas, kad aš greitesnė prie kom piuterio
nei jie. Na, aišku, įspūdį jiems dar daro ir kai kurie kiti dalykai,
tačiau...
- Suprantama. - Jis nusijuokė. Prisėdęs ant stalo kraštelio,
jis susidėjo rankas ir maloniai į mane žvelgė. - M an tereikia dar­
buotojos, kuri gana lanksčiai atsilieptų į telefono skambučius,
tvarkytų mano dienoraštį ir atsakinėtų į laiškus bei faksus. Na
ir, - susiraukė jis, - kartais sutram dytų žurnalistus.
- Žurnalistus! - aiktelėjau. Staiga išvydau save atveriančią d u ­
ris ordoms paparacų, fotoaparatai pašėlusiai blyksi man į veidą,
kaip tam vyriškiui, kuris pasirodė Notinghile su apatiniais. Na,
aišku, aš jau nebūsiu vien su apatiniais. Vilkėsiu seksualią juodą
suknelę su kuklia eilute smulkių perlų. Arba prabangų „Chanel“

50
 Po įrėminsiu/, cul tfotre, m,yLLus!

kostiumėlį. Švelniai rausvą. Būklė vilnos. Visai trumpą. Reikės

laikytis dietos, nes kojos šiuo m etu atrodo ne itin puikiai.
- Hene?
- Taip, - atsipeikėjau, - žinoma, turėčiau su tuo susidoroti.
Puolimo m etu laikausi itin gerai. - Pati kaip per miglą suvokiau,
kad mūšio analogijos verčiasi man iš burnos a d nauseam. - Aš
nuostabi, kai tenka atremti artilerijos ugnį.
- Dieve, tai neturėtų būti taip jau sudėtinga, Emanuelei,
atrodo, viskas ėjosi itin lengvai. Tai mes tiesiog grosime iš klau­
sos, gerai?
Nusisuko ir vėl sušiureno popieriais, supratau tai kaip užuo­
miną, kad m ūsų pokalbis baigtas. Pakilau.
- Taigi, tu būsi štai čia, - pasakė, atletiškai pereidamas per
kambarį ir vėl išnykdamas laiptinėje. - Štai čia.
Pastvėriau rankinę, greit žvilgtelėjusi per petį ir įsitikinusi,
kad m ano sijonas dar neprairęs, nors pamušalas jau ir įplyšo, nu­
sekiau jam įkandin koridoriumi į nedidelį kabinetėlį.
- Gal čia ir pasirodys šiek tiek ankšta, - tarstelėjo jis.
Ak. Gerai. Tai ne sykiu su juo toje banguotoje svetainė­
je. Vis tiek šis kambariukas tikrai mielas, nusprendžiau ap­
žiūrėdam a mėlynus raštuotus sienų apmušalus ir augalus va­
zonuose. Em anuelė sutvarkiusi jį tikrai moteriškai. Visai kaip
namie. A nt lentos dokum entam s prisegti virš rašomojo stalo
pastebėjau išsipusčiusio tipo nuotrauką, m atyt, jos sužadėtinis.
Be to, n ebūdam a tam e pačiame kambaryje su Loriu, galėsiu
bent šiek tiek atsipalaiduoti. N epadarysiu tiek daug neapdai­
rių žingsnių. Savaime suprantam a, aš landžiosiu į jo kabinetą
palengvinti jo istorinės naštos, nunešti kavos, pareikalauti, kad
jis pailsėtų, kad prigultų ant tos m inkštos sofos, jeigu man
atrodys, jog dirbo per ilgai. Taip, aš būsiu šio didžio žmogaus
globėja. Ir, be abejo, nepam ainom a jo gyvenimo dalis. Ž m o ­
nės sakys: „Taip, jis tikrai didingas, bet neįsivaizduoju, kaip jis
išsiverstų be Henės. Ji dešinioji to žmogaus ranka. Be jos - jis
nė iš vietos.“

5i
 CATHERINE A LLIOTT

- Emanuelė pasiims kai ką iš savo daiktų, - paaiškino apsi­

žvalgydamas. - Tai ką manai? - atsisuko įsmeigęs į mane akis.
Vaje, koks jis aukštas.
- O taip, nuostabu, bet... ar norite pasakyti, kad imčiausi
šio darbo?
- Taip, jei jums tinka.
- T a i nenorite nė... na, kad išlaikyčiau kokį spausdinimo tes­
tą? - Prisimenu, tokį teko išlaikyti, kai pradėjau dirbti reklamos
srityje. Bet tai buvo taip seniai.
Loris pasikrapštė pakaušį.
-T ie s ą sakant, nesvarbu, kokiu greičiu jūs spausdinate. M an tas
pat, galite ir dviem pirštais, man tik rūpi, kad būtų atspausdinta.
- O ne, spausdinu visais, - sumakalavau pirštais išsišiepdama.
- Puiku. - Uždėjęs ranką man ant peties jis palydėjo mane iš
kabineto ir žemyn laiptais. Lengvas draugiškas palytėjimas, lygiai
taip, kaip jis palytėjo Emanuelę, tačiau nuo jo visai suskydau.
Tačiau Emanuelė, suprantama, turi šį didingos išvaizdos gražuo­
lį ant dokum entų lentos, tad faktas, kad tokie palytėjimai jos
iš pusiausvyros neišmuša. Na, aišku, aš juk turiu Marką, kaltai
prisiminiau.
- J ū s ištekėjusi už reklamos darbuotojo, kiek suprantu? - pa­
klausė Loris, skaitydamas m ano mintis ir leisdamasis pirma m a­
nęs laiptais žemyn. - Penė minėjo.
- Taip, tiesa. Tik Markas šiuo m etu turi savo filmų gamybos
kompaniją, tačiau jis buvo reklamos agentūros Londone kūrybi­
nis direktorius. Taip mes ir susitikome.
- Dirbote jam?
- Taip, buvau jo sekretorė. Įsimylėjau bosą. Įprasta istorija. -
O ne, Hene, šliumpinau išraudusi paskui jį koridoriumi. - Noriu
pasakyti, - sulemenau, pati nežinodama, ką, po velnių, noriu pa­
sakyti, bet jis jau sustojo. Atsigręžė pažiūrėti į mane nuo laiptų.
Atidžiai į mane žvelgė. Kas? - svarsčiau nervingai. Gal mano
dantys išterlioti lūpų dažais? Gal pamečiau auskarą? Kilstelėjau
ranką pasitikrindama.

52
 Po iresLnlų/, a£ t asire, m,yLLus!

- Na, žinoma, - lėtai ištarė. - Tikrai žinau, kad kažkur jus

mačiau. Buvau jūsų vestuvėse.
Išbalau išsigandusi.
- Tikrai? Dangau, kaip aš neprisimenu. Tai pasibaisėtina.
Bet, matyt, jūs tada pažinojote Marką, nes aš ne...
- Ne, ne, atsiprašau, - atrodė sutrikęs. - Ne tose vestuvėse.
Na, tose kitose, su Rupertu.
Pajutau, kaip m ano veide neliko nė lašo kraujo.
- Tiesa. Jūs pažinojote Rupertą?
-T a ip . - Greitai apsisuko ir vėl nuėjo. Apstulbusi sekiau pas­
kui jį laiptais žemyn. Atkeliavome prie laukujų durų.
-A tsip raša u , Hene, nereikėjo man...
- Ne, ne, viskas gerai, - greitai ištariau ir nervingai nusijuo­
kiau. - Na, juk matote, viskas gerai. Aš jau penkiolika m etų kaip
ištekėjusi. Turiu du vaikus. Tai kaip ten susiklostė...
- Mes sykiu tarnavom e armijoje, - tarė. - Karališkojoje
kavalerijoje.
- S uprantam a, - pastirusi žiūrėjau. - Sakėte, tarnavote ar­
mijoje.
Kažkodėl maniau, kad parašiutininku arba jūrų pėstininku.
Na, kur nors, kur šiek tiek pavojingiau. Kur aršesni mūšiai. Ta­
čiau ne, jis tarnavo gvardiečiu, kavalerijos karininku kaip Ruper-
tas. Džino ir toniko karininkas, erzindavau. Cerem onijų karys,
kuris dalyvaudavo sargybinių pakeitimo ceremonijoje prie Bakin-
gamo rūm ų, jodinėjo Haidparke švytinčiu žirgu su žvangančiais
žąslais ir pakinktais, linksminosi karininkų valgykloje Sv. Jokūbo
rūmuose. Arba pas Džimį, su žinovais. Nuostabiai atrodo su iš­
eigine uniforma, geria už karalienę ir šalį, šypsosi savo merginai
pro sidabro ir krištolo indų kraštą...
Stengiausi toliau smagiai šypsotis. Bandžiau linksmai tarškė­
ti, kai Loris atvėrė duris. Prisimenu, susitarėme, kad pasimatysi­
me tą savaitę vėliau, kad darbą pradėsiu pusę dešimtos, kad tu­
riu laukti, kol jis paštu atsiųs darbo sutartį su visomis detalėmis.
Tuomet išėjau, Loris uždarė duris. Tačiau išėjus kojas pakirto

53
 CATHERINE A LLIOTT

keistas jausmas. Teko įsitverti turėklų. Na, ne laikytis jų, tiesiog

trum pai atsiremti, kad pasijusčiau tvirčiau.
Galva sukosi. Tai Loris dalyvavo m ano vestuvėse. Bažnyčioje
Hanoverio aikštėje. Su visa kongregacija, su dieniniu fraku, o
gal net kaip profesijos atstovas, kaip garbės sargybinis. Pakelti
kardai, Ruperto draugai, sustoję į arkos pavidalo eilę prie d urų
m ano garbei, laukia, kada praeisiu aš, nuotaka. A tm enu jų skais­
čiai raudonus m undurus, jų šalmus, šilkinius galvos apdangalus.
Ir kaip paskui jie išnyko susidrovėję, kai užbėgau bažnyčios laip­
tais, pasikaišiusi dramblio kaulo šilkinę suknelę, plevėsuojančiu
šydu. Turėjau išvysti tai pati. Per sunku patikėti. Tačiau tada teko
patikėti. Turėjau leisti, kad mane išvestų, kad perduotų tarsi tra­
pų indą iš rankų į rankas, iš brolio dėdei, tėvui, laiptais žemyn,
atgal, į prie šaligatvio krašto laukiantį nuotakos automobilį.
Paskui mane, paliktą nuotaką, iš ten išvežė. Tėvas sėdėjo šalia.
Važiavome namo.
 Ketvirtas skyrius

Pirmą kartą Rupertą sutikau Penės dėka. M an buvo devynio­

lika. Ne, tiesą sakant, ne visai. Ne pačios Penės, nes ji jo nepa­
žinojo, bet tuom etinio jos vaikino, žavingojo Filipo Beringtono
dėka. Filipas buvo kavalerijos karininkas ir todėl gavo kvietimus
į pokylį, kurį jo batalionas tą vasarą rengė Velingtono kareivi­
nėse. Jis pakvietė Penę, o man, kaip jos kambario draugei, irgi
pamėtėjo bilietą dviem, na, jeigu kartais man pavyktų rasti ką
nors, kas užm okėtų už abu ir mane palydėtų. Ir radau, nes tiek
sumokėti pati.neįstengiau. Todėl jaučiausi it danguje.
Tai turėjo būti didingas renginys, į kurį atvykstama su juo­
dais kaklaraiščiais, skirtas paminėti Filipo dalinio - kuopos ar
kaip ten jį vadino - sėkmingą sugrįžimą iš Kipro. Ten, kaip su­
pratau, jis ir jo draugeliai praleido šešias džiaugsmingas savaites,
slidinėdami vandens slidėmis, nardydami su akvalangais ir prisi-
gerdami iki sąmonės netekimo paplūdimio užeigose, atgaudami
sąmonę tik tam, kad išmėtytų restorano kėdes į jūrą ir juos išvy­
tų pasipiktinę savininkai, vietiniai Kipro gyventojai. Kai Filipas
pasakodavo šias didvyriškas, vyriškumą įrodančias istorijas, jo
skruostais pliaupdavo juoko ašaros, o mes su Pene juokdavomės
kartu. Tačiau prisimenu, kad, kai vieną kartą visi trys sėdėjome
„Admirolo K odringtono“ aludėje, apglėbę vis labiau šylančio ne­
stipraus alaus bokalus, ir aš paklausiau, ką jo kuopa iš tikrųjų
veikė saloje, jo veido išraiška tapo neįskaitoma. Pagaliau jis pa­
sikasė galvą ir sumurmėjo kažką apie svarbų įgulos darbą, kurį
galėjo atlikti tik itin gerai parengtos saugumo pajėgos, tad, be

55
 CATHERINE ALLIOTT

abejonių, tas triukšmingas linksminimasis buvo kažkokios labai

pavojingos, slaptos operacijos d ū m ų uždanga. M an taip ir nepa­
vyko išsiaiškinti iki galo.
Na, bet ir nesvarbu, nes pokylis turėjo vykti birželio mėnesį,
tad mudvi su Pene jau krėtė laukimo agonija. Penė vyks su Fi-
lipu, o aš... aš veikiausiai vyksiu su Hagu Fulertonu. Hagas tuo
m etu buvo, ne, tarkime, m ano vaikinas. (Visus savo draugus tada
įgydavau iš Penės malonės, ji visuomenėje buvo daug nuovokes­
nė ir draugus kolekcionavo taip, kaip kiti žmonės kolekcionuoja
pašto ženklus. Gelbėjo ir tai, kad buvo kilusi iš kilmingos, tegul
ir šiek tiek nuskurdusios šeimos, kurios finansinis smukimas tuo­
m et dar nespėjo pakenkti jų ryšiams visuomenėje.)
Hagas buvo Penės brolio bičiulis, ir retkarčiais jis mane kur
nors nusivesdavo. Sakau, retkarčiais, nes tie m ūsų susitikimai b ū ­
davo gana nedažni. Nors m udu šiek tiek pasiglamonėdavome,
nieko daugiau taip ir neįvyko. Aš jau, tiesą sakant, ėmiau drąsinti
save ir kam nors rimtesniam, nes Hagas neseniai buvo prasitaręs,
kad jeigu jis išlukštena aštuoniasdešimt svarų už bilietus dviem,
tai tikisi ir išlaidų atlyginimo. Ir faktiškai jau buvau susitaikiusi
su ta mintimi, kad teks atsilyginti. Juk iš tiesų reikia tik džino
ir toniko kokteilių, ir mergina įgis drąsos paslauga atsilyginti už
paslaugą. Be to, horizonte tiesiog nesimatė nieko kito.
Taigi, Hagas. Jis buvo visai pakenčiamas. Pakenčiamas. N e­
svarbu, kad mano skoniui jis buvo per rausvas ir per daug šviesiais
plaukais. Be to, storulis su nelemtomis šviesiomis blakstienomis,
tokiomis, kad nenoromis primindavo paršelį. Tai kas? Vemti m a­
nęs nuo jo nevertė, išmokau stipriai užsimerkti, kai jį bučiuo­
davau. Tai gerokai padėdavo. Kodėl gi, štai jau ir aną vakarą,
kai kine jis uždėjo ranką man ant šlaunies, manyje tikrai kažkas
krustelėjo. Na taip, tuo m etu buvau tvirtai įsmeigusi žvilgsnį į
H ju G rantą ekrane, tačiau, manau, vis viena tai jau pažanga.
M ūsų nedidelio butelio apatiniame aukšte Vondsvorte pra­
sidėjo operacija „Bataliono pokylis“. Mudvi su Pene praleido­
me daugybę laimingų valandų, trindamos rankas ir kurdamos

56
 Po iresl/Ksių, m t kire, m,yLLus!

planus, ką vilkėti Filipo ir Hago garbei. Silpnumo akimirką net

paskambinome savo motinoms, prašydamos patarimo ar pinigų.
Tai buvo gana protingas Penės žingsnis, nes jai pavyko gauti pi­
nigų, na, o m an sekėsi prasčiau. Penės motina, nors ir stokodama
grynųjų, nedelsdama pažėrė jai savo atlyginimo avansą, tad Penė
galėjo drožti tiesiai į „M onsoonu drabužių parduotuvę ir įsigyti
aukso spalvos brokato suknelę be petnešėlių, kurią ji netverdama
džiaugsmu didžiuliame krepšyje skubiai parsigabeno namo. Ta­
čiau m ano m am a atskubėjo su patarim ų kraitele. Ji nieko nepa­
siūlė kalbėdama telefonu, ir kaip tik todėl, tą patį šeštadienį, kai
Penė grįžo į m ūsų butelį pasimatuoti suknelės, m ano m otina jau
buvo atvykusi.
Kai Penė paleido tviskančią medžiagą kristi sau ant pečių bei
siaurų klubų, visi apstulbę ir žavėdamiesi nutilo.
- Na, ką tu manai? - paklausė, žiūrėdama į savo atvaizdą,
paskui pasisukdama, norėdama išvysti veidrodyje savo nugarą.
M ano m otina šniurkštelėjo. Skausmo paženklintu veidu ji
reikšmingai persėdo šalia manęs ant Penės lovos.
- Atrodai itin suaugusi, brangioji, - pagaliau pateikė savo
nuom onę. Tai, žinojau, reiškė - pasileidusi. Kaip aš troškau būti
pasileidusi.
- Atrodai fantastiškai, Pene, - kvėptelėjau, pagarbios baimės
pagauta.
- Ir tu taip atrodysi, - tvirtai pareiškė motina. - Štai.
Ji padavė m an paketą. Jis buvo didelis, minkštas ir befor­
mis. Kažkodėl žinojau, kad jame nėra nei stambesnio čekio, nei
„M onsoon“ drabužių parduotuvės kupono. Kai išpurčiau me­
džiagą iš gausaus įpakavimo klosčių, staiga prisiminiau. Visu
gražumu išsidriekė sena jos balinė šeštojo dešimtmečio suknelė,
baltas švytintis N orm ano Hartnelo drabužis, kuris jau kokį šimt­
metį buvo nukištas į pačią drabužių spintos gilumą. Gedulingu
tonu m am a paskelbė, kokia ji b ūtų pagerbta, jeigu ją vilkėčiau.
Nurijau gerklėje susidariusį gumulą.
- Bet, mama, aš negaliu. Ji senoviška, nemadinga.

57
 CATHERINE A LLIOTT

- Ji nepaliesta laiko, - tvirtino užsispyrusi. - Juk tai po b ū ­

vis, Henrieta. - Ji palinko arčiau manęs, kad galėtų sušnypšti į
ausį. - Kas rengiasi brokatu į pobūvį! Pobūviui dera tafta!
Ji išpurtė suknelę iš paketo ir privertė mane atsistoti tiesiai,
o pati pridėjo prie manęs suknelę, pakreipusi galvą į vieną pusę,
prisimerkusi.
- Nuostabu, - nusprendė, - ar tau taip neatrodo, brangu­
te? - Ji atsisuko į Penę, kurią nepaprastai gerbė dėl jos kilmės,
net nepaisydama to, kad šios supratimas apie madas buvo toks
neįprastas. Penė susimąsčiusi pasilenkė išlyginti sijono krašto.
- Na, ji gerai išsilaikiusi, - maloniai pasakė Penė, nekreip­
dama dėmesio į tai, kad baltas šilkas kai kur buvo parudavęs, o
banginio ūsai kone styrojo išsikišę liemens be petnešėlių viršu­
je. - Ir atrodo, kad tau tiks. Pasimatuok.
- Žinoma, jai tiks, - energingai paskelbė mano motina, ir
netrukus aš jau buvau išlupta iš džinsų bei sportinių marškinėlių
ir apsivilkau ją su vienomis trumpikėmis. M otina smarkiai tru k ­
telėjo užtrauktuką man ant nugaros. —Tarsi antra oda.
M ano apm audui, ji tikrai tiko. Nepaprastai gerai. Pasibai­
sėjusi žvelgiau į veidrodį. N em ačiau smėlio laikrodžio pavidalo
figūros, kurią išryškino stam antrus korsetas ant liemens. N e ­
mačiau putlios krūtinės, viliojamai besiveržiančios pro korsa­
žus, nė tamsių savo plaukų, gausiomis garbanomis besivejančių
ant m ano blyškių pečių. Temačiau savo m otiną - besisukančią
H am ersm ito rūmuose, šeštasis dešimtmetis, ji tėvo glėbyje, ne-
dylanti raudonais lūpų dažais išryškinta šypsena, plaukai che­
miškai sugarbanoti, akys švyti, įsmeigtos į savąjį vyriškį. M an
pasidarė bloga. Išsigandusi stvėriau už užtrauktuko tarpum en-
tėje, tačiau Penė sulaikė m ano ranką.
- Nudažyk ją, - patarė išmintingai. - Juk negali leisti sau n u ­
sipirkti ko nors panašaus, Hene, tai nudažyk ją juodai. Ir išimk
tuos apatinius sijonus.
Mačiau, kaip m ano m otina susigūžė, išgirdusi tokį pasiū­
lymą, su siaubu kietai sukando lūpas, tačiau nieko nesakė, tad

58
 P o ire sin slų , O /i ta ,tres m ,yLLus!

ir aš lioviausi krapštyti užtrauktuką. Penė buvo teisi. Kirpimas

buvo klasikinis, tik per daug mergaitiškas ir šiais laikais per
daug prim enantis m orenginį pyragaitį. Tačiau per naktį pam ir­
kius ju o d ų dažų katile, nudraskius visus tuos tinklelius ir nu-
rėžus maždaug dvidešimt centim etrų nuo apačios, kad b ū tų iki
blauzdų, na, tarkime, taip... jos abi puolė ant kelių padem ons­
truoti, kaišydamos sijoną, kad galėčiau pam atyti veidrodyje...
Gal bus ir gerai, atsidusau.
- Gerai.
M am a pritūpė ant kulnų ir kone murkė iš pasitenkinimo.
Nenoromis šyptelėjau jai veidrodyje. Visi turi savo silpnąją vietą,
o anais laikais mane įgąsdinti ar priversti ką nors daryti galėdavai
be didesnio vargo, ypač sėkmingai tai darydavo m ano motina. Ir
dėl to, kad taip buvau išauklėta, ir dėl to, kad tokios jau buvau
prigimties. Lengvai įtikinama.
Taigi, po poros savaičių, numatytąjį šeštadienio vakarą, Fili-
pas, Penė, Hagas ir aš išvirtome iš taksi paradų aikštėje, Veling­
tono kareivinėse, juokdamiesi ir susijaudinę. Tiesą sakant, tai ir
buvo geriausia dalis. Įžanga. Tai, kas vyksta prieš didįjį vyksmą.
Štai mes su Pene rengiamės savo bute, dažomės ir gražinamės
garsiai plėšiant muzikai, berniukai atvažiuoja m ūsų pasiimti, visi
išgeriame po taurę šampano. Nerūpestinga kelionė į pobūvį tak­
si. Nesakau, kad paskui jau viskas riedėte riedėjo žemyn, tačiau
kelios tolesnės valandos tikrai atnešė nemažai nusivylimo.
Kai lipome cementiniais laiptais, pastebėjau, kad karininkų
valgyklos patalpa neapsakomai bjauri. Šiuolaikiška ir beskonė,
išklota raštuotais kilimais ir su plieskiančiais ryškiais prožekto­
riais virš galvų. Tikėjausi išvysti dorėniškas kolonas, marmurines
grindis, aukštas papuoštas lubas, bešokančius žmones malonioje
šviestuvų prieblandoje. Tačiau gėrėme sušilusį šampaną skaisčiai
apšviestame, žm onių prisigrūdusiame kambaryje, kur per ben­
drą triukšmą girdėjai, kaip rausvažandžiai vaikinai, ištempę įsi­
vaizduojamus pagurklius, garsiai bliovė kom plimentus įžūlioms
merginoms ypatingo baltumo pečiais, susiveržusioms gerkles

59
 CATHERINE A LLIOTT

didžiuliais perlų vėriniais, kuriuos joms įteikė jas dievinančios

senelės. Penė nuplasnojo su Filipu, o m udu su Hagu stovėjome
kartu, jausdamiesi nejaukiai.
Paskui valgėme prie stalų, skirtų dešimčiai asmenų, tačiau
atskirai nuo Penės ir Filipo. Aš nieko nepažinojau. Visi kiti prie
m ano stalo, be abejo, ir Hagas, labai greitai pasigėrė ir ėmėsi
paties rimčiausio užsiėmimo - svaidytis maistu. Įtem pta šypse­
na nedingo nuo m ano veido. Bandžiau save įtikinti, jog stačiai
nuostabu, kad man pro ausį prašvilpia bandelė, o Hagas išver­
čia stiklinę vandens savo kaim ynui už kaklo. Tą patį bandžiau
sau tvirtinti ir tada, kai Hagas šiurkščiai nutem pė m ane nuo
kėdės į šokių salę, esančią atskiroje patalpoje, ir ėmė suktis pa­
gal m adingą melodiją. Disko, su siaubu pamaniau. Paskui su­
sitvardžiau. Žinom a, disko, o ko tu tikėjaisi, Hene, orkestro, o
gal styginių kvarteto?
Na, galbūt. Tamsiuose sąmonės užkaboriuose aš kažką pana­
šaus ir įsivaizdavau. Kad tai bus tikras pobūvis. Maždaug kaip
iš Džoržetos Heijer romano. Kažkas tokio, apie ką skaičiau, ką
mačiau to laikotarpio televizijos dramose, kažkas, ką, kaip juo­
kinga, tikėjausi, bus įm anom a perkelti į 1989-ųjų naktį. Naktį iš
m ano gyvenimo.
Hago akys grėsmingai blyksėjo spalvotų apvalių diskotekos
lem pų šviesoje, ir tą akimirką, kai pasikeitė nuotaika, kai pasi­
nėrėme į sentimentalią „Ledi raudonu drabužiu", žinojau, kad
įklimpau. Jam terūpėjo gniaužytis ir grabaliotis. Jis savininkiškai
prisitraukė mane prie savęs, jo rankos nukeliavo per nuogą m ano
nugarą ir žemyn matriarchališkąja tafta. Tuo metu troškau, kad
būčiau tokia mergina, kuri tik nusijuoktų ir ryžtingai num estų
jo rankas, tačiau, užuot tai padariusi, sulaikiusi kvapą telaukiau,
kada pasibaigs daina. įsidrąsinęs Hagas godžiai panardino veidą į
mano iškirptę, tarytum graibytų iš ten obuolius. Sukandau dan­
tis, bet ūmai jis atšoko ir sušuko iš skausmo. Griebėsi už akies.
- Velnias! Kas tai? - suvapėjo, pasibaisėjęs atsitraukdamas
nuo manęs.

60
 Po ire/LnsLų/, a,š t ture, m yLius!

Žvilgtelėjau žemyn. Aštrus banginio ūso galas kyšojo iš m a­

no korseto.
- Oi, atsiprašau, Hagai, tai nebenauja suknelė, atrodo, kad
dalis korseto atiro.
- Dieve, kone išdūrė man akį, tu rbūt teks eiti ją paskalau­
ti, - piktai šnairavo į mane įsiutęs.
Susierzinęs jis nupūškavo šalin, o aš norėjau nerti atgal, ta­
čiau, įkaitusi ir susijaudinusi, pasukau į dešinę ir pro stiklines
duris įžengiau į balkoną įkvėpti šiek tiek oro.
Balkonas tęsėsi per visą valgomojo ilgį ir išėjo į paradų aikštę,
kur šiam vakarui buvo išnuomoti keli aikštės atrakcionai - elek­
triniai automobiliukai, besispyriojantis puslaukinis arklys. Bal­
kone jau buvo susirinkę nemažai žmonių, kurie padrąsindami
šūkalojo savo bičiuliams apačioje, tačiau aš prasibroviau iki pa­
ties balkono galo, kur, žinojau, Hagas manęs neieškos, nes bus
per daug įsiutęs.
Jau buvo vėlu, ir daugelis porų įnirtingai glamonėjosi, lyg var­
žytųsi dėl kokio nors prizo, dingtelėjo man, stebint, kaip pora šalia
manęs iš visų jėgų vienas kitą lamdo. Kiti lingavo į taktą kurti­
nančiai muzikai, atkišę į šoną šampano butelius. Tolimiausiame
kampe susiradau kėdę, nuo kurios galėjau iš aukštai stebėti viską,
kas vyksta apačioje. Žavinga mergina akinamo rausvumo suknele,
entuziastingų draugų raginama, užsikabarojo ant elektrinio lauki­
nio mustango. Pagarbios baimės apimta žiūrėjau, kaip ji užlipusi
apsižergia arklį, aukštai pasikaišiusi sijoną. Mašina ėmė lėtai ju­
dėti, ji seksualiai lingavo drauge su ja, mechaninis arklys lingavo
vis greičiau, - aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn, tarsi stengdamasis
ją nusviesti. Vieną ranką laikydama aukštai iškėlusi, ji atrodė lyg
kaubojė, jos rudos kojos švytravo, minia stūgavo. Nors mažiausiai
troškau atsidurti ant to arklio, pavydėjau jai pasitikėjimo savimi,
jos narsos, to, kaip ji šūktelėjo juokdamasi, kai pagaliau nušoko
ant žemės ir švytėdama krito į besigėrinčio ja savo vaikino glėbį.
Arklys sudrebėjo ir sustojo. A nt jo tučtuojau nekantriai už­
siropštė kažkas kitas. Vyriškis, jau be sm okingo, tik su marš­

61
 CATHERINE ALLIOTT

kiniais ir ryškiomis petnešom is. Kai jis masyvų savo kūną

įtalpino j vakarietišką balną, staiga supratau, kad tai Hagas.
Palinkau į priekį, smakrą prispaudžiau prie rankų, kuriom is
laikiausi už baliustrados. T urėtų būti įdom u. Mačiau, kad
akies jam nebeskauda.
Jo veido rausvumą šiuo m etu itin išryškino balti marškiniai ir
šviesūs išblukę plaukai. Jis vis labiau raudo, kai mašina ėmė mės-
čioti jį į orą. Jokio ankstesnės jojikės grakštumo: jis susikūprino,
įtraukė galvą ir iš visų jėgų įsikabino balno gugos. Aš tyliau sau
kikenau, kai jį svaidė į viršų tarytum bulvių maišą; lyg ir pastebė­
jau, kaip kažkas prisėdo šalia, tačiau buvau per smarkiai įsijautusi
į reginį, kad atsigręžčiau. Pagaliau „arklys" sviedė jį iš balno, ir
jojikas kaip apgailėtinas pelų maišas dribtelėjo ant grindų šauk­
damas: „Aaaa!!!“
Tyliai sukikenau.
- Vargšas Paršelis, - tarė balsas šalia manęs, - ką darysi, kad
nesi sudėtas kaip žokėjus.
Atsisukusi išvydau smarkiai saulėje nudegusį, gelsvai rusvais
plaukais vaikiną išeigine uniforma. Plaukai nukirpti trumpai,
kaip ir dera armijoje, tik kirpčiai ilgi, net užkritę ant veriančio
m ėlynum o akių. Įdomu, kaip jam leidžia nešioti tokius kirpčius,
pamaniau.
- Paršelis?
- T a i p jį vadindavo mokykloje. Gal ir žiauru, bet tokios pra­
vardės prilimpa. Bet juk pati matai, kodėl nebuvo įm anom a atsi­
spirti pagundai jį taip vadinti, tiesa?
Sukikenau, įsivaizduodama Hagą paršelį su snukiu ir kano­
pomis, uostinėjantį mokyklos pašalius, apsitempusį mokykline
uniforma, ant masyvaus užpakalio styro susiraičiusi uodegytė.
Staiga pajutau, kad visai nenoriu būti jam palanki.
- Na, jis šiek tiek sublogo, - tariau, bandydama nors kiek jį
apginti.
- Oi, atsiprašau... Nežinojau... kad jis, tai yra, kad jūs kartu?
Paraudau.

62
 Po įrėminsiu, m tc u w ma

- O ne. Tai yra taip ir ne, - užbaigiau nevykusiai, jausda­

ma, kaip m ano palankumas Hagui galutinai išgaruoja. Nudūriau
žvilgsnį žemyn ir pakrapščiau taftos siūlę. - Na, gal reikėtų sa­
kyti, šiek tiek buvome, - prisipažinau, - noriu pasakyti, kad aš
atėjau su juo šį vakarą, ir jis turbūt tebegalvoja, jog mes vis dar
kartu, bet m ano širdis jau nebe su juo.
- T a i kur tavo širdis? - Mėlynos jo akys kurstė, kaitino mano
žvilgsnį.
- Kol kas niekur, - kilstelėjau smakrą. - Kol kas ji nerado
prie ko sustoti.
Jis nusišypsojo.
- Žinau tą jausmą. Tai tas pat, kaip turėtum piniginę, pri­
kimštą pinigų, ir nežinotum, kur juos išleisti. Tačiau svarbiausia
neiššvaistyti niekams.
Žvilgtelėjau į jį. Atrodo, jis prasiskverbė tiesiai iki mano nie­
kingos, bailios sielelės gelmių.
- Aš ir neketinau, - įžūliai pamelavau.
- Nuostabu, - tarė pusbalsiu. M ūsų akys trum pai susitiko.
Jis ištiesė ranką.
- Rupertas Fergusonas.
Paėmiau jo ranką.
- Henrieta Teit.
Jis atsilošė kėdėje.
- Tai Paršelis, atsiprašau, Hagas, ir yra vienintelė priežastis,
dėl kurios šį vakarą čia atėjai? Į šį pasibaisėtiną pobūvį?
Nusišypsojau.
- Ne, tiesą sakant, atėjau su drauge, Pene Trevelijon.
- A, žavingąja Pene. Žavingoji Penė ir Pyras Filipas.
Susiraukiau, šiek tiek išsigandusi.
- Kodėl taip sakai?
- Todėl, kad ji vis dar tebėra įsimylėjusi tą vaikiną, Tomį
Ratliną, kuris ją pametė praėjusią vasarą. Bičiulis Filipas iškart
pakišo jai savo alkūnę, tačiau jam tai savotiška Pyro pergalė,
juk tiesa?

63
 CATHERINE A LLIOTT

Prikandau lūpą. Tai buvo tiesa. Penė vis dar ėjo iš proto dėl
Tomio.
Tačiau Filipas toks išvaizdus, be to, visada išlieka galimybė,
kad Tomis pas ją grįš... apgailestaudamas, kam su ja išsiskyrė.
Stačiai kramtydamas nagus iš apmaudo. Atsisukau pasižiūrėti į šį
vaikinuką šalia savęs. Nusistebėjau. Labai jau įžvalgus.
- Na, bet jeigu šis pobūvis toks siaubingas, ko pats čia atėjai?
Atsiduso. D ar giliau susm uko į kėdę, susigrūdo rankas
į kišenes.
- O , net nežinau. Kažkoks kvailokas pareigos jausmas, sa­
kyčiau. Juk tai mano pulko pobūvis, galų gale, visuomet tikiesi,
kad šį sykį bus geriau nei anąsyk. Tačiau ten, iš kur esu kilęs, po­
būvis yra pobūvis, visos vilki tokias sukneles kaip tavo, šoka laiko
išbandymus atlaikiusius žingsnelius su karišku tikslumu.
- Kur čia taip yra? - kvailokai paklausiau, nes trumpai man
dingtelėjo mintis, gal sutikau keliautoją laike.
- Škotijoje.
-A k!
- Iš manęs per daug pastangų atima visas šis šokinėjimas vie­
toje, tas svarstymas, kokia turėtų būti tavo veido išraiška.
Sukikenau.
- Pažįstamas jausmas. O dar kankinimasis, ar tau čia verta
įsilieti į bendrą chorą.
- Apsaugok Viešpatie, - sudrebėjo. - Nieku gyvu nesiliek.
N esm ūgiuok į orą, skambant H i Ho Silver Lighting. Pasakyk, kad
to nedarai.
- Negi aš panaši į tas, kurios taip daro?
Nusišypsojo.
-N e.
- Bet net jei taip daryčiau, pasirinkčiau akimirką, kai visi kiti
nusprendę to nedaryti, taigi vėl pasirodyčiau kvailiausia, už visus
didžiausia idiote, - juokiausi.
Stebėjo mane gerokai nustebęs. Patylėjo. Paskui pasiūlė:
- Gal papusryčiaukime?

64
 Po irbLuLų/) a£ tasire, nvyLLus!

Per petį pažiūrėjau į valgomąjį, kur keletas uniform uotų

gvardiečių, sustatyti prie ilgo balto stalo, kilojo nuo dubenų si­
dabrinius dangčius, atidengdami suzmekusią plaktą kiaušinienę
ir riebų kumpį. Triukšminga svirduliuojanti eilė jau nusitiesė, iš­
troškusi maisto, kuris nors kiek apmažintų girtumą.
- Kažin ar tik pusryčiai nebus tokie pat baisūs kaip vakarie­
nė? - sudvejojau.
Vakarienė, kaip įprasta masinio maitinimo renginiams, buvo
tikra nelaimė. Rūkyta lašiša, kietumo kaip teniso kamuoliukas, pa­
grindinis patiekalas - ėriukas, kurį verčiau derėtų vadinti avimi.
- Oi, daug baisesni, - linksmai pritarė jis pakildamas. - Ne,
ne, turėjau galvoje, papusryčiaukime kur nors kitur, kur moka
normaliai virti.
Žvilgtelėjau nustebusi.
- Eiti kur nors pavalgyti?
- Kodėl ne?
- Viskas bus uždaryta, juk dabar pirma nakties.
- Žinau vietą, kur galėtume nueiti, - išsišiepė jis man.
- A, - supratingai linktelėjau, - turi galvoje, pas tave?
- Ne, - atrodė nustebęs, - iš tiesų visai apie tai negalvojau.
- Ak, atsiprašau. - Pasijutau kvaila ir nepadori. Pakilau jaus­
dama, kaip nuraudo mano veidas. Apsimečiau, kad lyginu su­
knelę, stengdamasi paslėpti raudonį.
- Mielai kur nors nueičiau, - išgirdau savo balsą, - aš irgi su
m alonum u pavalgyčiau.
Nusekiau įkandin, kai jis grūdosi pro minią balkone, tada
perėjo sausakimšą valgomąjį ir pasuko prie laiptų. Širdis daužėsi.
Kai jį pasivijau, išėjome pro duris į pulsuojančią ritmu diskoteką,
kur išvydau, kaip Penė šoka su Filipu. Sudvejojau. Negi taip ir
išeisiu? Nė neatsisveikinusi? Žinojau, kad ji eis pas Filipą, bet pa­
prastai persimesdavome kokiu žodžiu. Pasakydavome viena kitai
kur, kaip. O kaip Hagas?
- Čia netoli, iškart už kampo, - pažadėjo Rupertas, lyg skai­
tydamas m ano mintis. - Grįšime, kol jie visi ims skirstytis.

65
 CATHERINE ALLIOTT

Kažkodėl žinojau, kad negrįšime, bet norėjau juo patikėti.

Norėjau pritarti tam, ką jis siūlo, lengvai nustraksėti laiptais į pa­
radų aikštę su šiuo viliojančiu grakščiu vaikinu, prasibrauti pro
minią, susibūrusią aplink elektrinius automobiliukus ir besispar­
dantį mechaninį žirgą, ir pro kalstytos geležies vartus nepastebėta
išslinkti į naktį.
Naktis iš tiesų pasakiška. Žvaigždės tarsi deimantai, nerūpes­
tingai išbarstyti juodam e aksominiame danguje virš m ūsų gal­
vų, oras minkštutėlis, jaukiai apgaubiantis pečius. Kai perėjome
molą už Bakingamo rūm ų, nardydami tarp mašinų ir stabtelė­
dami gatvės viduryje, kad perlėktume į kitą pusę, staiga pajutau,
jog vėl laisvai atsikvėpiau.
- Ar tu paeisi su šiais batais? - paklausė Rupertas, kai tu r­
senau šaligatviu greta jo. - Ta vieta čia pat, už kampo, bet tavo
batai primena geležines kurpes. Gal važiuokime taksi?
- Ne, viskas gerai, - melavau, vargais negalais klibinkščiuo-
dama. - Aš vis tiek noriu pasivaikščioti.
Ir tikrai norėjau. Kai ėjome pro Klarenso namus, link Sv. Jo­
kūbo po šnarančiais platanais, pirm ą kartą tądien pajutau, koks
ramus, koks guodžiantis šis vakaras. Nenorėjau pulti į taksi, troš­
kau neskubėti, mėgautis kiekviena akimirka.
Bet mano batai pasirodė esą pražūtingi. O kadangi ta vieta
visai nebuvo čia pat už kampo, kol atvykome į Marijos kavinę
D žermino gatvės tolimajame gale, aš įžengiau basa, rankose lai­
kydama batus, su Ruperto išeiginiu švarku ant pečių, nes akso­
minė naktis netruko pavirsti žvarbia.
- Netoli! - spygčiojau, jam spraudžiantis pro garsiosios kavinės
duris, - tik už mylių mylių! - šnopuodama susmukau viduje.
- Na, atsiprašau, literatūrinis pagražinimas, - nenorėjau iš­
kart išgąsdinti.
Kavinė mažulytė, prisigrūdusi vyrų, kurie iš didžiulių moli­
nių puodų šliurpsi ryškiai raudoną arbatą, iš milžiniškų lėkščių
šveičia kumpį, kiaušinienę, bulvių traškučius, akis įsmeigusių į
laikraštį „Sun“. Nustebusi apsidairiau aplink.

66
 Po m Lh I us, oui t astre, iMsyiiiAs!

- Kas čia, dangau, kokia nemigos kankinam ų prieglauda?

- Daugiausia taksi vairuotojai, - paaiškino Rupertas, spėriai
eidamas ir įsisprausdamas prie vienintelio neužimto stalelio. -
Greit sėskis ir užsiimk daugiau vietos, nes Marija čia tuoj įbruks
pulką taksi vairuotojų.
Per vėlu, keletas pagyvenusių vyriškių jau ateina mums
įkandin.
- Ar sm ulkiam vyrukui vietos pakaks, m ano miela? - vienas
įsispraudė šalia manęs. Atrodė pavargęs. Jis užsisakė dvigubą
porciją.
- Po velniais, tik pažvelkite į šiuos du! Abu išsipustę, negi
neturite kur daugiau eiti? Negi jis nieko geresnio negali tau pa­
siūlyti, mieloji? Juk tavo vieta „Ritz“ viešbutyje!
Rupertas nusišypsojo ir papasakojo apie pasibaisėtiną maistą
pobūvyje, iš kurio ką tik atvykome, tvirtindamas, kad mes išalkę
Marijos valgio. Prisimenu, sėdėjau ten žiūrėdama į jį ir galvojau,
kaip Hagas bū tų nubraukęs šiuos vyrukus sau nuo skverno viena
pasipūtėliška replika. Be to, pripažinkime, Hago net negyvo ne-
išvystum tokioje vietoje kaip ši.
- Na, reikėtų pro ten pasukti, Ronai, kai jie pasipils iš to
pobūvio, - tarstelėjo vienas taksistas kitam. - Tik tegu savo gė­
rimų nesiveža su savimi tie išsičiustėliai. Ypač karininkai, - per
daug neišskirdamas, mirktelėjo ir Rupertui. - Paskui dažniausiai
buteliai taip ir lieka voliotis mano mašinos gale. Valgyk, mano
miela, - paragino mane, - atšals.
Rupertas m um s abiem užsakė sočius pusryčius, tačiau pirmą
sykį gyvenime negalėjau valgyti. Stumdydama kum pio griežinė­
lius ir žiūrėdama į jį pro garuojantį arbatos puodelį, klausiausi,
kaip jis šnekučiuojasi su taksistais, atsakinėdamas į klausimus
apie gvardiečius, leisdamas jiems papasakoti savo istorijas iš tar­
nybos kariuomenėje. Kažkodėl man atrodė, tai yra kažkodėl bu­
vau iki galo tikra, kad šios akimirkos laukiau jau seniai. Ir visai
nesvarbu, kad tokią akimirką sėdėjau tarp dviejų pagyvenusių
vyriškių, jaučiausi laiminga klausydama. Stebėdama. Sėdėdama

67
 CATHERINE ALLIOTT

apsisiautusi pečius išeiginiu karišku švarku, jausdama po stalu

šį ypatingą kelį taip arti šalia savojo. Patenkinta įsikniaubiau į
švarką, mėgaudamasi jo šiluma, jo kvapu.
Aš baigiau stumdyti maistą savo lėkštėje, o Rupertas savąją
ištuštino, ir mes žengėme į naktį. Už m ūsų užsivėrė durys, šaltas
oras žnaibė mano įkaitusius skruostus. Pažvelgiau į laikrodį. Pusė
trijų. Pokylis jau tikrai bus pasibaigęs, neverta grįžti. Dvejojau
svarstydama, kas vyks toliau. Štai aš nepažįstamame Londone
gale, velniaižin kaip toli nuo namų. Aiškėja, kad teks pasistengti
pagauti taksi į Vondsvortą. Sustoję ant šaligatvio, mes su Rupertu
žvelgėme vienas į kitą. Štai ta drovumo akimirka, kai, jeigu bus
žengtas lemiamas žingsnis, jis turėtų būti žengtas dabar. Tačiau
Rupertas jau pajuto m ano neryžtingumą ir klaidingai jį suprato.
Jo ranka pakilo į orą.
- Pagausiu tau taksi. - Ir iškart vieną sustabdė. - Beje, o kur
tavo namai? - žvilgtelėjo į mane pro petį, prie m ūsų pričiuo­
žiant taksi.
- Vondsvorte, - atsakiau nelaiminga, svarstydama, kažin kur
jo ir kodėl negalėtume vykti drauge.
- O kur tu važiuosi? - paklausiau. Gal jis gyvena Klaphame?
Gal galėtume pavažiuoti sykiu?
- O , aš čia pat, už kampo, - tarstelėjo neaiškiai.
Už kampo, mes juk Sv. Jokūbo viduryje, kaip, po galais, jis
gali gyventi už kampo?
- Atleisk, bičiuli, taip toli už upės nevažiuosiu, - taksistas
pa p u rtė galvą ir vėl įjungė pirm ą pavarą. - T ik ne tokiu n a k ­
ties m etu.
Ir nuvažiavo, dėl to ypač neapgailestavau. Rupertas truktelėjo
pečiais ir pabandė dar sykį, bet pasikartojo ta pati istorija. Nė
vienas nenorėjo taip toli važiuoti, o paskui grįžti tuščias.
- Matyt, tau visgi teks eiti pas mane, - linksmai paskelbė
Rupertas, kai m ūsų pasiūlymą daugiau užmokėti atmetė jau tre­
čias taksistas.
Staiga drąsa mane apleido. Ką, taip paprastai? Neabejojau,
kad jis žavingas ir visa kita, bet mes juk ką tik susitikome. Pagal­

68
 Po ire,LnsLų/, a,s t asire, t4v\

vojau apie dailutį viengungių vyrų butelį centriniame Londone

su dar pora kitų aristokratiškų bičiulių, kurie vaikštinėja po na­
mus, apsigobę prabangiais atlasiniais chalatais, kol jų merginos
užgrobusios vonią, ir išsigandau.
- Na, nieko baisaus, - nuramino, išvydęs m ano veidą, - gali
taip nesijaudinti, gyvenu su tėvu. Miegosime atskiruose kamba­
riuose. Kadangi tuščias kambarys sujungtas su tėvo, tai neabejo­
ju, kad atsispirsiu pagundai naktį atsliūkinti koridoriumi. Gal jo
kitos pajautos ir atbuko, tačiau klausa nuostabi.
- Gerai, - ištariau su palengvėjimu. Prisiderinau prie jo
žingsnio. - Bet ar tikrai neapsunkinsiu? Suprantu, kad šiąnakt
man sugrįžti nepavyks, - tarškėjau nervingai. - Na, nebent leis-
čiausi keliauti pėsčia. Bei jei tu sakai, kad namai, na, taip sakant,
tėvų namai...
- Ne, ne viengungių butas, lova mediniais galais, su tamsia
patalyne. To tikėjaisi?
Droviai šyptelėjau.
- Kažko panašaus, nors apie patalynę dar nespėjau pagalvoti.
Kaip paaiškėjo, Rupertas gyveno Albani rajone, kur iki šiol
dar man nebuvo tekę užklysti. Net neįtariau, kad toks rajonas
egzistuoja. Nustebau išvydusi kaimiško stiliaus pastatą, nors Ru­
pertas užtikrino, kad jame daugybė butų. Pastatas kažin kaip
keistai buvo užkištas už Karališkosios akademijos, netoli Pikadi-
lio. Pagrindinis įėjimas, masyvios ąžuolinės durys, užrakintas.
- Velnias! - susiraukė Rupertas, - teturiu tik savo raktus.
Teks eiti per užpakalinį įėjimą, atleisk už tokį pasakymą.
Sukikenau, o jis nuvedė mane pro šoninį įėjimą, paskui
dengtu perėjimu, kuris vingiavo aplink visą kiemo sodelį. Iš šio
perėjimo atsišakojo daugybė laiptų, o pati vieta atrodė nušiurusi,
kupina kažin kokios universiteto atmosferos.
- Dieve, kas čia? - dairiausi m ums einant. - Rinktinių džen­
telmenų klubas?
- Gali sakyti, neprašovei pro šalį. Gyventi priima tik su re­
komendacijomis, ir paprastai tenka laukti, kol kas nors numirs.

69
 C ATHERINE A LLIOTT

T ik tada gali gauti kambarius. Čia daugybė mirties laukiančių

generolų. Na, ateik, lipk čia. Štai tėčio apartamentai.
Dėkui Dievui, kai Rupertas įleido mane vidun, tėvo nesima­
tė. Tamsu, tėvo miegamojo durys, m um s atsargiai pratipenant
pro jas, buvo sandariai uždarytos. Sustojome prie kito kambario,
Rupertas atrakino.
- Čia tualetas, - sušnibždėjo rodydamas, - bet, manau, de­
rėtų tave įspėti, jog juo naudojasi ir tėtis. Kosėk garsiai, jeigu tau
naktį reikės pačiurlenti, - nusišypsojo man tamsoje.
Mintyse sau prisiekiau kad verčiau krisiu negyva nuo plyšu­
sios šlapimo pūslės, nei eisiu į tą tualetą.
Tarpduryje pažvelgėme vienas į kitą.
- Labanaktis, Henrieta.
- Tiesiog Hene.
- Labanakt, tiesiog Hene. - Rupertas pakėlė ranką ir pirš­
tu lengvai perbraukė m an per skruostą. Išgirdau, kaip sududeno
m ano širdis. Tada pasilenkė ir švelniai pabučiavo į lūpas.
- Labanakt.
- Labanakt.
Jis nusisuko eiti, o aš, įšokusi vidun, užtrenkiau duris.
Pasilenkiau prie jų, klausydamasi, kaip jis tyliai nužingsniuo­
ja koridoriumi. Užsimerkiau. Širdis tebesidaužė, atsitrenkdama į
banginio kaulų korsetą. Po kelių minučių, kai atsimerkiau, pama­
čiau, kad vis dar tvirtai tebesilaikau nusitvėrusi durų rankenos.
 PmJctas skyrius

Kitą rytą per pusryčius dėjosi įdomūs dalykėliai. Ruperto tė­

vas pasirodė esąs tikra savo sūnaus kopija, tik daug garbesnis ir
grėsmingesnis. Itin aukštas ir lieknas, dabar jau pražilęs, tačiau
aiškiai matyti, jog kadaise buvęs šviesiaplaukis, plaukai atmesti
nuo kaktos, raiškiai mėlynos akys. M an įėjus virtuvėn, jis kaip­
mat pakilo nuo pusryčių stalo, ištiesė ranką ir prisistatė esan­
tis Endrius Fergusonas, tačiau nuo jo neapsakomo mandagumo
dvelktelėjo šalčiu. Kažin ko stebiuosi, kaip kitaip gali elgtis, gal­
vojau, susmukdam a į kėdę priešais jį, kai iš tavo tuščio kambario
išnyra jauna ištvirkėlė, ne tik neįspėjusi, bet dar ir apsirengusi
kuo keisčiausiais drabužiais.
Savaime suprantama, negalėjau jam pasirodyti su senoviška
Hartnelo vakarine suknele, - nors kai paskui pasvarsčiau, gal tai
jam b ūtų net ir labiau patikę, - tad Rupertas paskolino man savo
išaugtus juodus sportinius marškinėlius ir rusvai žalsvos spalvos
šortus, kuriuos per liemenį susiveržiau karišku diržu. Kai sutikau
jį koridoriuje, jis sakė, kad atrodau labai patraukliai, tačiau ne­
buvau tuo įsitikinusi.
- Tačiau ką gi daryti su m ano batais? - sušnibždėjau, apsi-
audam a vakarykščius aukštakulnius ir neramiai žvelgdama vir­
tuvės link.
Rupertas pasikasė sprandą.
- Gal nesiauk, jis dar pamanys, kad atėjai iš Seperdo turgaus.
- Seperdo turgaus? Kur tas turgus?
- Už poros skersgatvių, ten, kur šlaistosi prostitutės, - išsišiepė.

7i
 CATHERINE A LLIOTT

Pasibaisėjusi nusiplėšiau barus. Tad, kai sėdau prie stalo,

m ano kojos styrojo basos. Pasijutau tarsi benamė iš gatvės.
- Rupertas sako, kad taksi atsisakė nuvežti jus į Vondsvor-
tą, - su smulkmenomis atraportavo Endrius, pasiūlydamas man
duonos nuo sidabrinio padėklo.
- Deja, atsisakė, antraip būčiau vykusi namo, tačiau jau buvo
per vėlu važiuoti traukiniu ir per toli eiti.
- Suprantama, - grakščiai palenkė jis galvą su tuo sutikdamas,
tačiau pajutau nepritarimą. Pasijutau kalta, kad rankinėje neturė­
jau dailiai sulankstyto stebuklingo skraidančio kilimo. - M alonu
jus matyti, mieloji, visada prašom, jūs visada laukiama, kaip ir
visi Ruperto bičiuliai.
Kažin kodėl man pasirodė, jog jis nori priminti, kad esu viena
iš daugelio? Jis man panėšėjo į aukštą blyškų narcizą, elegantiškai
palenkta, tačiau nesiūbuojančia vėjyje galva. Gal jis pamerktas
M ingų vazoje, gal didžiuliame šiltnamyje?
- Tačiau ar niekas dėl jūsų nesijaudins? - paklausė jis lyg nie­
kur nieko, šaukšteliu su apaštalo galvute pakabindamas „Frank
C ooper“ marmelado iš porcelianinio indelio, o ne tiesiog {grūs­
damas į jį peilį, kaip mes darydavome namuose.
- Na, suprantama, aš tučtuojau paskambinsiu savo buto
draugei, - nervingai tratėjau. - Bet ji tikriausiai dar nė nebus
grįžusi. Na, veikiausiai ji pasiliko pas draugą, tai yra pas draugę.
Kaltai paraudau ir pastebėjau, kaip Rupertas man šypsosi,
kai aš klimpau vis giliau, bet juk pasaulyje, kuriame gyvenau,
kur visa buvo greita ir padrika, jei buto draugė negrįždavo, tai
nereiškė, kad būtina pranešti gelbėjimo tarnyboms. Pasvarsčiau,
kažin kaip Rupertas tvarko savo gyvenimą viešuomenėje, stebi­
mas tokio budraus tėtušio.
Aplinka man pasirodė gerokai neįprasta, svarsčiau, paslapčia
dairydamasi aplinkui, kai tylėdami žiaumojome skrudintą duoną.
Si reljefiška lininė staltiesė, sidabriniai servetėlių žiedai, padėklas
skrudintai duonai ir pieno ąsotėlis; šis dabitiškas vyriškis su mo-
leskino kelnėmis, Oksfordo marškiniais ir auksinėmis rankogalių

72.
 Po iresLuLųs, cus t asire, m,)

sąsagomis, - visa atrodė kažkaip netinkama mažoje skurdžioje

virtuvytėje. Natūralios šviesos nebuvo, nes langas išėjo į kitą pas­
tatą, o siauras šviestuvo rėžis virš m ūsų negailestingai apšvietė
išsikraipiusius pigaus plastiko darbastalius, aplūžinėjusias grindų
plyteles, nušiurusius šviesiai kreminės spalvos dažus. Si vieta darė
įspūdį, kad įprastus prabangaus gyvenimo standartus bandoma
taikyti kuklesnėmis aplinkybėmis. Pastebėjau, kad ir visas butas
atrodo panašiai. Kambaryje, kur miegojau, kilimas išdilęs, ant
lovos užmesta išdilusi kilpinė lovatiesė, veidrodis virš prausyklės
suskilęs. Spinta ir stalelis prie lovos, vieninteliai kambario baldai,
nutrinti ir susidėvėję. Kažin, pagalvojau, ar jau seniai šie vyrai
taip palikti kovoti patys už save?
Rupertas, matėsi, netroško per ilgai tęsti šių pusryčių.
- Baigei? - paklausė atsistodamas, rekordiniu greičiu išrijęs
pilną dubenį „Sugar Puffs“.
- Taip, žinoma, - jau stojausi, palikdama pusę skrudintos
duonos, tačiau Endrius uždėjo pirštą man ant rankos.
- Rupertai, leisk jai užbaigti.
Ištarė nerūpestingai, tačiau tai buvo plieno tvirtum o nerū­
pestingumas. Sis vyriškis pripratęs, kad jo klausytų. Aš atsisėdau,
kai vėl grėsė pakibti tyla, nutariau, kad verčiau jau tarškėsiu.
- Ar jūs taip pat armijoje, pone Fergusonai, kaip ir jūsų sū­
nus? Dieve, ar majoras? O gal net pulkininkas?
Jis nežymiai šyptelėjo.
- Gal reikėtų sakyti atvirkščiai, tačiau atsakymas būtų „taip“.
Tai Rupertas pasekė m ano pavyzdžiu, ateidamas į gelbėtojus.
Staiga įsivaizdavau tėvą ir sūnų, abu gelbėtojus baseine, ap­
temptomis liemenėmis ir trumpikėmis, įnirtingai pučiančius
švilpukus, Rupertas bėga paskui tėvą.
- Tėvas vadovavo batalionui Gusgrine, - paslaugiai įterpė
Rupertas.
- Ak, - linktelėjau, ir vėl m ano vaizduotėje nejaukiai išryš­
kėjo nei šioks, nei toks vaizdas: ferma, už jos - bala su žąsimis.-
Gusgrine?

73
 CATHERINE ALLIOTT

- Bet nemanau, kad m an kiltų toks pavojus, - pridūrė jis, -

noriu pasakyti, pavojus vadovauti savo batalionui, užuot vykus
į Folklandą.
- Ak, į Folklandą.
- Bet aš pulko štabo būstinėje girdėjau kalbant kitaip, -
sklandžiai įsiterpė tėvas. Pedis Folkneris mano, kad tau neturėtų
iškilti jokių kliūčių. Jei laikysies su C kuopa.
Abu nutilo. Pajutau įtampą. Vadinasi, su juo čia siejamos di­
delės viltys.
- Neabejoju, jis puikiausiai susitvarkytų, - tariau tvirtai įsiti­
kinusi, nė iš tolo neįsivaizduodama, apie ką šneka, tačiau Ruper­
tas atsilygino man šypsena. Tėvas atrodė nustebęs, tačiau aplink
burną taip pat pastebėjau švystelint kažką, kas priminė žmogaus
šypsenėlę. Jis atsikrenkštė.
- Ar jūs iš karininkų šeimos, Henrieta?
- Ne, mano tėvas inžinierius.
-A k .
Nežinojau, kaip šį jaustuką išsiaiškinti. Ar tai gerai, svarsčiau,
kad inžinierius? Ar ne visai?
- Tačiau mes daug keliavome, - pridūriau, iš paskutiniųjų
stengdamasi nepasiduoti.
- Ak, - vėl pasigirdo, jaustukas šįsyk jau daug labiau padrąsi­
nantis. Toks, kurį palydėjo pritariamas linktelėjimas galva. Vyliausi,
kad Endrius dabar įsivaizduoja, jog gyvenau panašų į jų, ekspatrian­
to gyvenimą, susirinkdama daiktus kone kasmet ir išvykdama į už­
sienį, prisitaikydama prie įvairių kultūrų, kaskart jausdamasi nauja
mergina savo kvartale. Kai tėtę viso labo išsiuntė į Hulą keliems
mėnesiams, motina liko Londone, atsisakė vykti sykiu. Daug kelia­
vome tik tuo atžvilgiu, kad atostogų vykdavome į Puerto Banosą.
Vildamasi, kad kvota baigta, atidžiai sulanksčiau servetėlę,
pažvelgiau į Rupertą ir ryžtingai atsistojau.
Endrius taip pat pakilo.
- Tai išvykstate? - Jis vėl ištiesė ranką. - Buvo nepaprastai
m alonu su jumis susipažinti.

74
 Po M insiu, a,s t asire, wv)

- M an taip pat, - atsakiau galvodama, kaip nepaprasta du­

kart paspausti kam nors ranką per pusryčius, valgį paprastai pra­
rydavau lovoje arba jau lėkdama pro duris.
Išėję į Pikadilio gatvę, tylėdami žingsniavome iki Naitsbridžo,
galvodami apie pastarąsias dešimt minučių. Šlepsėjau su neįma­
nom o dydžio guminėmis šlepetėmis iš dirželių, kurias man sura­
do Rupertas, o jis buvo užsivožęs skrybėlę, užsimovęs džinsus ir
vilkėjo raudonus sportinius marškinėlius, praplėštus užpakalyje,
nes kaip tik nulupo nuo jų kutenusią jį etiketę.
- J i s malonus, - prabilau nedrąsiai.
-T ėtis? - šyptelėjo Rupertas. - Jis nieko, kai jį geriau pažįsti.
Kiek šaltokas, kai tik susitinki.
- O kur tavo motina? - nervingai žvilgtelėjau į jį. Jo profilis
šalia manęs ramus ir atsipalaidavęs.
- O , m ano m otina paliko mus prieš daugelį metų. Išvyko
su tėčio draugu iš karališkosios kavalerijos, brigados generolu.
Dabar gyvena Amerikoje.
- Tai siaubinga.
Trūktelėjo pečiais.
- Tada buvo siaubinga. Tačiau tada abu buvome mokyklose
pensionatuose. Ta vieta švelnina smūgį. Susikuri savo pasaulį.
- Abu?
- T u r i u jaunesnį brolį, gyvena Australijoje.
- O. Tai jaunas emigravo?
- Jis nori būti operatorius, gamtos istorija, visa kita. Tad ten
daugiausia darbo. Jis jau nuo ankstyvo amžiaus žinojo, ką nori
veikti. Nors tėvas ir laiko jį atskilėliu nuo šeimos.
- T a i tau... teko prisitaikyti ir laikytis partijos linijos?
Nusišypsojo.
- Gal taip ir neatrodo, bet man armija patinka. Patinka gyve­
nimo būdas, žmonės. Suteikia jausmą, kad kam nors priklausai.
Na, tarsi kokia didžiulė šeima. - Žvilgtelėjo į mane, kai nar­
dėme, bandydami išvengti minios. - Žinau, manai, kad armija
atstoja man šeimą.

75
 CATHERINE ALLIOTT

Nusijuokiau.
- Na ir ką? Atstoja?
Vėl gūžtelėjo pečiais.
- Kas žino? M an patinka, ir tiek. Tai kažkas, ką visuomet
norėjau daryti.
- Laimingas, kad iš viso turėjai planų.
Nusišypsojo.
- Negi tu nežinai, ką nori daryti?
- Nė iš tolo neįsivaizduoju.
Tiesą pasakius, įsivaizdavau, tačiau negalėjau jam pasakyti.
Negalėjau jam pasakyti, jog manau, kad darbui teikiama be­
viltiškai daug nereikalingos svarbos, kad iš tikrųjų tenorėjau kada
nors sutikti kokį žavingą vyrą ir ištekėti. Kad kai mane apimdavo
tuštybės priepuolis, matydavau save, atsmaukusią saulės akinius
ant pakaušio, su didele „Guccia rankine ant peties, stabtelinčią
viešbučio vestibiulyje ir besiteiraujančią, ar vyras nepaliko man
žinučių. Kaip galėjau jam tai prisipažinti? Juk negalėjau to prisi­
pažinti nė sau pačiai.
- O tu visuomet gyvenai su tėvu? - klausinėjau. - N iekuo­
met nenorėjai išsikraustyti, gyventi su kitais vaikinais?
- Aišku, norėjau. - Jis įšoko į 137-ą autobusą, kuris stabte­
lėjo prie šviesoforo tiesiai m um s už nugarų, ir pastvėręs mane
už rankos įtraukė vidun. - Eikš, šitas tiks. - Prilaikė mane, kai
autobusas trūktelėjo pirmyn. - Bet juk ne visada gali daryti, ką
nori, tiesa?
Žiūrėjau į jį, kai stovėjome autobuse, svarstydama, ką jis
turi galvoje. Kai supratau, pasijutau tokia sumenkinta. Pati juk
negalėjau sulaukti, kada ištrūksiu iš nam ų. Netverdam a džiaugs­
mu, palikau valdingą m otiną, kuri ginčydavosi ir bardavosi su
tėvu, nė kiek nesigėdinau palikdama su jais dviem Bendžį, jau­
nėlį brolį. Nors tėtį mylėjau ir žinojau, kad jam manęs trūks,
vos Penė, nauja m ano geriausia draugė sekretorių koledže, be
kita ko, užsiminė, jog jos tėvai turi butą Vondsvorte ir gal norė­
čiau sykiu apsigyventi, nurūkau šokinėdam a iš džiaugsmo. Ne

76
 Po wU uU f, m t Asire, msyiius!

mažiau, tiesą sakant, džiūgavo ir m otina. Am bicijų dėl vaikų

jai tikrai netrūko, tad ji iš širdies troško, kad bent dalelė Penės
gim inių garbės tektų ir man. Troško, kad galėtų kaimynams
m ūsų Finelio kelio kvartale tarstelėti: „Henė gyvena drauge su
Arčibaldo Trevelijono dukra, na, žinote, sena Kornišo giminė.
Eina į gausybę vakarėlių, prabangiuose viešbučiuose, Henlė-
juje, Askote.“ Gėdinausi jos ir svarstydavau, kiek jos tuštybės
teko ir man. Kokia plonytė mus teskiria m em brana. Dieve, juk
ir m ano aspiracijos visai tokios pat.
- Ką galvoji?
Jis užlipo paskui mane laiptais, atsekė į autobuso priekį. Prie­
kyje sėdynės buvo tuščios, tad atsisėdome.
- Kad tu daug geresnis žmogus negu aš, - sėsdamasi tariau
nusiminusi.
Nusijuokė.
- Kaip gali taip tvirtinti? Juk tepažįsti mane kokių porą mi­
nučių. Šiaip ar taip, gal aš piešiu tokį teigiamą savo paveikslą
tik tam, kad padaryčiau tau įspūdį. Antraip tau gali pasirodyti
šiek tiek liūdna, kad man dvidešimt metų, o aš dar tebegyvenu
namuose.
Apžiūrėjau erelišką profilį šalia savęs, tiesi nosis, skrybėlė, vi­
liūgiškai užsmaukta ant žybčiojančių mėlynų akių. Vargu ar jam
tiktų žodis „liūdnas“. Ūmiai jo veidas pasikeitė.
- Velnias, jis čia neturėtų sukti. Lipam.
Stvėrė mane už rankos ir mes nuskriejome praėjimu tarp ei­
lių, nudardėjome laipteliais žemyn ir iššokome iš autobuso prie
šviesoforo Kvinstauno kelyje.
- Maniau, tarnavai armijoje, - garsiai šnopavau, - kur dingo
tavo navigacijos įgūdžiai?
- Galėjau prisiekti, kad 137-as važiuoja per Vondsvorto tiltą,
na, tiek to, paeisime.
Jis dar tebelaikė mano ranką, ir širdis ėmė daužytis. Mes net­
gi neaptarėme, ar jis palydės mane namo, ar ne, jis paprasčiausiai
nusprendė, kad palydės. Gal tai ir geras ženklas?

77
 CATHERINE ALLIOTT

G rįžom e per Batersio parką, spardydam i vyšnių žiedla­

pius ant žvyro takų, tada ėm ėm e vingiuoti per Viktorijos sti­
liaus gatvelių su terasomis labirintą, užmiršę, kas aplink mus,
traukdam i nam o itin a plinkiniu keliu. Eidami čiauškėjome ir
erzinom e vienas kitą, vienas kitą juo k in o m e kiek įm anydam i.
D u jauni žmonės visiškai vieni didžiuliam e mieste ir turintys
pakankam ai laiko, kad galėtų juo mėgautis. Atsitiktinis p ra ­
eivis, na, kad ir tas vyriškis, vedžiojantis savo kernterjerą, vei­
kiausiai atkreipė dėmesį, kad m ergina nepaliaujam ai juokėsi,
šlepsėdama gigantiškomis gum inėm is šlepetėmis, o vaikinas,
jos juoko padrąsintas, išdarinėjo vis juokingesnes grimasas ir
m ėtė į orą skrybėlę. Jei šis praeivis b ū tų žingsniavęs neskubė­
damas, pasaulio nesuerzintas, jis gal net b ū tų pats sau šypte­
lėjęs. Pažinęs ženklus. Nes, sakyčiau, kad ėm ėm e vienas kitą
įsimylėti.
Pagaliau apie priešpiečius parkeliavome į m ano butą išalkę ir
išsekę, tačiau pakylėti. Tenka pripažinti, kad drovėjausi praverti
duris ir išvysti būstą, vis dar nusiaubtą, visiško chaoso viešpa­
tystę, kokią vakar vakare su Pene palikome. Butas žvelgė į pietų
pusę, visi langai buvo uždaryti, tad kai įkvėpiau, pasijutau, tarsi
būčiau kyštelėjusi galvą į barmeno kelnių kišenę. Svetainėje žy­
dėjo kaupinos nuorūkų ir servetėlių peleninės, ant židinio atbrai­
los budėjo lūpų dažais išteptos taurės ir tuščias šampano butelis.
Kažkas, matyt, apvertė dubenėlį su traškučiais ir išmindė juos
ant kilimo.
- Atsiprašau, vakar išlėkėme skubėdamos.
Perlėkiau per butą tarsi m inų rinkėja, iškratydama pelenines
pro židinio groteles, atidarinėdama langus ir pakeliui į virtuvę
brukdam a po pažastimi tuščius butelius. Virtuvė atrodė dar bai­
siau. Galėjai pamanyti, kad mus apiplėšė. Tačiau užtrenkdama
bufeto duris ir sumesdama butelius į šiukšlių dėžę, jaučiausi
patenkinta. Vakar vakare išvykau iš šio buto su Hagu, apimta
tokios nevilties, o dabar sugrįžtu su šiuo žavingu vyriškiu. Toks
laimikis, kaip pasakytų m ano motina.

78
 Po m tasires m yL iu,!

Nardydama po butą, taukštelėjau telefono atsakiklį, bet tuč­

tuojau išjungiau, nes iš jo sugriaudėjo Hago balsas: „Ir kur, po
velnių, vakar vakare prapuolei?" Aiškiai įsižeidęs, kad kažkur pra­
puolė jo mėsytė. Praskriedama pro šalį, greit dirstelėjau į miega­
mąjį. A nt grindų išmėtyti drabužiai, plaukų džiovintuvai, žny­
plės, pakabos ir servetėlės. Viską surinkau į glėbį ir pakišau po
lova. Kodėl, Hene? Kokia čia galėtų būti priežastis?
Rupertą radau virtuvėje, įkišusį galvą į šaldytuvą.
- Ką, maisto neturite? - pasiteiravo grėsmingai.
- Na, ne visada.
- O čia kas? Kokia čia ikrų masė? - ištraukė indelį su rausva
mase ir pauostė.
- Ne, ne, čia Penės veido kompresas, - pasakiau, skubiai at­
imdama. - T a č ia u turiu kelis kiaušinius ir truputį sūrio. Gal iš to
galima ką nors pagaminti?
Na, aišku, ne aš, o Rupertas iškepė skanų omletą, net sužve­
jojo indelį ančiuvių, kurių užbarstė ant viršaus, ko aš, žinoma, nė
savo svajose nebūčiau sugalvojusi padaryti. Žinojau, kaip damai,
kuri svajoja tapti gerąja nam ų vaidilute, m ano gebėjimai ypač
skurdūs, lieka tik mokytis ir mokytis. Tačiau dabar troškau suži­
noti daugiau apie jį. Ir kai sėdėjome šalia vienas kito ant saulėtų
užpakalinių laiptelių, žvelgdami į pavargusią Londono veją, pasi­
dėję ant kelių lėkštes, klausinėjau apie jo gyvenimą armijoje.
Jis papasakojo apie Siaurės Airiją, kur ką tik buvo šešis mė­
nesius tarnavęs. Apie ten gyvenančių žm onių nusivylimus ir
drąsą, apie savo paties, kaip kario, neviltį. Pasakojo, kaip dažnai
tekdavo sustabdyti teroristus pasienio postuose, tačiau areštuoti
jų negalėdavo, net ir žinodami, jog tai teroristai. Pasakojo apie
užminuotus automobilius, snaiperius, tebesiautėjančius laisvėje,
apie tai, kaip kartą jis su savo vyrais užklydo į klojimą, kuris
pasirodė esąs pilnutėlis sprogmenų. Išdžiūvusia burna svarstė,
kažin ar jį stebi, ar čia jau paskutinės jo gyvenimo akimirkos,
ir kaip, sėkmingai ir be aukų detonavęs sprogmenis, pajuto gys­
lomis plūstantį adrenaliną. Jis įsivaizdavo, kad panašiai jo tėvas

79
 CATHERINE ALLIOTT

turėjo jaustis žygiuodamas išlaisvinti Stenlio uosto. Tą akimirką,

tvirtino jis, supratęs, kad kaip tik tai jis trokšta daryti.
Jo pasakojimas mane žavėjo ir išblaivė, jis taip skyrėsi nuo
Filipo istorijų; patyliukais pasidžiaugiau, kad dabar jis ilgesniam
laikui sugrįžęs į Londoną.
- Na, o tu? - pagaliau paklausė, šakutės išorine puse valy­
damas kiaušiniu išterliotą lėkštę. Tiriamai pažvelgė į mane iš po
savo kepurės. - Dabar viską žinai apie mane, o ką darai tu?
- Aš, - paraudau, - paprasta sekretorė. Dirbu reklamos agen­
tūros kūrybiniame skyriuje, tačiau pati visai nesu kūrybinga, -
skubiai pridūriau, - tačiau tie, kam dirbu, tikrai kūrybingi. Jie
rašo nuostabius reklaminius gabalus, kitus dalykus, o aš visa tai
tik atspausdinu.
Jis nusišypsojo.
- Neabejoju, kad darai kur kas daugiau. O koks tavo vir­
šininkas?
- Markas? - trūktelėjau pečiais. - Jis malonus, jis visada
m an malonus.
- Tikriausiai jam patinki.
Nusijuokiau, pamaloninta to, kad jis mano, jog patinku ki­
tiems vyrams.
- Abejoju. Jis nė iš tolo ne m ano tipas. Vyresnis, žydas, žino­
ma, nesakau, kad tai itin svarbu, - paskubėjau pridurti. - Tačiau
labai tamsių plaukų ir tvirtai sudėtas. Nors šiaip gana mielas. -
Vėl gūžtelėjau pečiais. - Smarkiai nerėkia, kai vėluoju ar kai api­
pilu kava klientus. Šiaip jis gana svarbus, - gana paskubomis
pridūriau, stengdamasi nors šiek tiek reikšmingiau nupasakoti
savo darbą. - Na, noriu pasakyti, mes - viena didžiausių rekla­
mos agentūrų Londone.
- Žinau, - linktelėjo, - jūs Berklio aikštėje, dabar visai netoli
manęs, kai esu įstrigęs Sv. Jokūbe, atlikdamas įkyrias ceremoni­
jas. Tai gal susitiktume pusiaukelėje? Parke?
Tuščia lėkštė grėsmingai sutratėjo man ant kelių ir aš apdai­
riai ją nuėmiau. Kaip sakoma, ištuštinau denį. Juk jeigu mes pas­

80
 Po vvJmmą/, oA tosire, mv)

kui susitiksime pusiaukelėje, tai gal koks nors susitikimas tada

pirma turėtų įvykti čia? M an atrodė, kad gana daug jis išskaitė
iš m ano žvilgsnio, kaip ir aš iš jo, ir nespėjau dar nė apsimąstyti,
kai jis mane apkabino ir jau bučiavo ant tų saulėtų galinių laiptų.
Jo skrybėlė nusm uko į šoną, paskui nuslydo ant sprando.
Ne mažiau nuostabu buvo tai, kad visą popietę praleidome
lovoje. Kelios tolesnės savaitės klostėsi labai panašiai. Daug lai­
ko praleisdavome bastydamiesi po Londoną, po parkus, paupius,
tyrinėdami tokius Londono užkaborius, apie kurių egzistavimą
nė nenutuokiau. Nemažai laiko Rupertas mokydavo mane virti,
dar daugiau - lovoje. Penė desperatiškai stengėsi, kad bent su
Filipu šį sykį susiklostytų sėkmingai, tad ji kone persikėlė į tam
palankesnį jo būstą Celsio rajone. Tad šiame bute, galima sakyti,
viešpatavome vieni.
Neklausiau, ką jo tėvas galvoja apie tai, kad jis tiek laiko pralei­
džia ne namie, o jis pats nepasakojo. Retkarčiais, kai Rupertui rei­
kėdavo pasiimti drabužių, užsukdavome į Albani, tačiau aš visuo­
met pasisiūlydavau likti lauke, tik jis priversdavo užeiti. Endrius
su manimi elgdavosi mandagiai, tačiau šaltai, ir aš slapta įtariau,
kad turbūt man išėjus jis daužydavo galva į sieną iš nevilties.
M ano m otina, suprantama, kone būgnijo į sieną iš džiaugs­
mo. Pirmą kartą, kai parsivedžiau Rupertą namo, ji atvėrė mūsų
būsto ketvirtame aukšte - mūsų namai vos kiek pasukus iš Fine­
lio kelio - duris ir sušuko:
- Brangioji, kaip nuostabu!
Nesupratau, ar tapau tokia nuostabi, ar Rupertas, bet netru­
kus paaiškėjo. Ji skubiai pakštelėjo m an į skruostą, paskui sulai­
kiusi kvėpavimą ilgai kratė Ruperto ranką, suspaudusi ją abiem
savo rankom, tarsi pastorius. Jos akys nervingai švytėjo, o ka­
dangi dar buvo taip anksti, kad chereso įsipilti negalėjo suspėti,
bijojau baisiausio. Atvykome arbatos, tačiau, užuot padėjusi pap­
rastą arbatos padėklą svetainėje ant stalo, m am a valgomajame
buvo užtiesusi stalą balta staltiese ir privertusi ant jo sumuštinių,
saldžių paplotėlių, pyragėlių, viskas ant specialių servetėlių saldu­
 CATHERINE ALLIOTT

mynams, ištraukusi geriausius indus. Su siaubu apmečiau akimis

šį vaizdą. Kai tėtis su Bendžiu klusniai slystelėjo į savo vietas prie
stalo, tėčio burna trūkčiojo. Norėjau suklikti:
- Bet mes juk taip nedarome, tai nesąžininga!
Tačiau prieš savo pačios valią pajutau motinai nuoširdų jaus­
mą. Ji taip stengėsi svetingai priimti Rupertą, o Endrius niekuo­
m et nieko nepadarė, kad pasijusčiau laukiama.
O Rupertas skleidė žavesio kerus. Pagyrė mamos karpinių
kolekciją iš „Sunday T im e s“ spalvotų priedų, sudėtų bufete
jam už nugaros, pritarė, kad saldūs paplotėliai dažnai būna
sausi, tačiau šitie ne, ir m andagiai kimšo maistą tol, kol vi­
siškai išseko jėgos. M ano širdis sprogo iš pasididžiavimo. Jis
atrodė toks aukštas, toks dailus mažulyčiame m ūsų valgom a­
jame, jam teko tiesiog susiraityti, kad galėtų tilpti ant laibos
kėdutės; dabar jis juokavo su Bendžam inu ir pasakojo tėčiui
apie karišką gyvenimą.
M otina stalo gale, atrodė, spinduliavo, vis plėtėsi iš m alo­
num o, man regėjosi, ji tuoj sprogs. N utraukdavo jį kas m inutę,
kad nusistebėtų ir vis ką nors šūktelėtų: „Sandhersto akade­
m i j a i Arba „Garbės sargybinių gyvenimas! Tavo senelis buvo
generolas!“
Vienu metu tėtis man mirktelėjo, ir pabandžiau pažvelgti į
visa iš komiškos pusės, tačiau kai Ruperto pasakojimai išseko ir
m am a nusprendė, jog dabar jos eilė, reikalai dar labiau pašlijo.
- Žinote, Rupertai, mes ne visuomet gyvenome tokiame bute
kaip šis, - pasakė ji, atskubėdama iš virtuvės su arbatiniu šviežios
arbatos. - Turėjome gerokai didesnį, tačiau Gordonas paglostė
savo viršininką prieš plauką ir teko susispausti. Aš visuomet bu­
vau pareiginga korporacijos darbuotojo žmona, rengdavau kok­
teilių vakarėlius klientams, užsiimdavau kitais panašiais dalykais,
bet kad tas Gordonas kitamanis. - Ji skambiai prajuko, sėsdama
pilstyti arbatos. - Na, nesvarbu, išsivertėme ir šiek tiek atidėjo­
me, kad Henrieta ir Bendžaminas galėtų lankyti privačias m o­
kyklas. Juk tai taip svarbu, tiesa? Žinoma, aš visuomet namuose
 Po irbLnLų,, a£ t asire, MsyLLu,!

turėjau pagalbininkę. Šiuo m etu turime Filipiną, mielą merginą,

kol kas niekas namuose nedingo, nors ponia Grinburg, gyvenan­
ti apačioje, sakė turėjusi nesąžiningą mergaitę. Na, pažiūrėsime.
Žinokite, Berta G rinburg pastebėtų, jeigu mergina paim tų kokiu
sausainiuku daugiau prie arbatos. Na gerai, sakykime tiesiai, visi
kaimynai pastebėtų, jeigu suprantate, apie ką aš. Gal dar vieną
avižinį paplotėlį, mielasis?
Suvariau nagus giliai sau į delną, žvelgdama į tėtį, tačiau jis
tik iškilmingai žiaumojo pyragą, tylėdamas kaip visada. Staiga
pajutau, kad ant jo pykstu. Jeigu tik jis paim tų situaciją į savo
rankas, jei nors retkarčiais ją sutramdytų trum pu: „Na, užteks,
O d re“, tačiau jis niekuomet to nepadarė. Gali sakyti, kad jo ty­
lėjimas ją tik skatino. Vis dažniau m otina primindavo britų ko­
miką Alfą Garnetą.
Besiskubindam a pakelti R upertą nuo stalo ir išlydėti jį pro
duris, pastebėjau, kaip Bendžis, kuris tada buvo vienuolikos,
pasistiebė ir kažką sušnibždėjo jam į ausį. Rupertas pru n k š­
telėjo, bet greitai sutram dė juoką, atsisukdamas ir tiesdamas
tėvui ranką atsisveikinti. Baiminausi, kad tik m am a netūpte-
lėtų it mergytė purtydam a jo ranką, ir tikrai, ji atliko galva
nepaprastą pagarbą išreiškiantį judesį ir tarė, kad jai garbė su
juo susipažinti.
- Garbė! - sušvokščiau jai po akimirkos, kai grįžau pasiimti
šaliko, kurį buvau palikusi.
- N a taip, brangioji, garbė, juk nedažnai sulaukiame tokių
svečių, o dar kai pagalvoju, kad jis tave mergina!
- Na, kodėl tu tokia sena baisi snobė? - spirgėjau iš pykčio,
net akis m an gėlė.
- Snobė? - Jos akys išsiplėtė. - Ne, ką tu, Hene, jis man pa­
sirodė tiesiog stačiai nuostabus.
- Ką tau Bendžis sakė? - paklausiau Ruperto, atbildėjusi
laiptais žemyn ir šliedamasi prie jo.
- J i s domėjosi, ar aš tau jau nors kartą įkišau.
Sustojau pasibaisėjusi. Papurčiau galvą ir žingsniavau toliau.

83
 C ATHERINE ALLIOTT

- O dangau, m ano šeimyna, - suvaitojau. - Ką tu apie mus

manai?
- M an jie patiko, - išsišiepė.
- Melagis, - suniurzgiau.
- Na, jie tikrai daug įdomesni negu maniškis.
Išsiviepiau, bet iš tiesų jis buvo teisus.

Laikas tiksėjo, tikra palaima. Per kelis vėlesnius mėnesius

m u d u su Rupertu, išgyvenę širdį virpinančios naujos meilės svai­
ginamą laikotarpį, įžengėme į, na, žinoma, vis dar svaiginančių,
tačiau pastovesnių santykių metą. Jis kasdien paskambindavo ir
mes susitardavome susitikti Žaliajame parke, kartu žiaumoda-
vome sumuštinius ant m edinių kėdžių, paskui po darbo maty­
davomės vyno baruose. Retkarčiais, jei leisdavo finansai, užval-
gydavome pigiuose bistro ir traukdavome į lovą. Praėjo šiek tiek
laiko, ir net mano m am a mažum ą atvėso, susitvardydavo nespie­
gusi ir nekeliaklupsčiavusi jo akivaizdoje. Tėtis pritardavo neby­
liai, o Endrius... Na, Endrius ir elgėsi kaip Endrius. Aš skraidžiau
padebesiais. Nors dabar mes jau buvome tikra pora, ir žmonės
ištardavo m ūsų vardus vienu atsikvėpimu, kviesdavo mus į tuos
pačius vakarėlius, atsiųsdavo m um s bendrus kvietimus, aš vis dar
retkarčiais pagaudavau save visiškai nuščiūvant. Stabtelėdavau...
taip nuščiuvusi. Įsižiūrėdavau į vaizdą pro buto langus, liauda-
vausi dirbusi kom piuteriu agentūroje, mano širdis trium fuoda­
ma suspurdėdavo, kai pagalvodavau, ar visa tai tiesa.
Nespėjome nė mirktelėti, kai prisiartino ir Kalėdos. Net
keista, tačiau Rupertas ketino praleisti jas su mumis, nes jo tė­
vas išvyko aplankyti sūnaus Australijoje. Prisimenu, nešdamiesi
kalėdinę eglutę, abu stebėjomės, kad įvykiai pakrypo taip; paė­
mę už galų, tarsi tapetuotojai stalą, vilkome medelį į m ano tėvų
būstą Finelio gatvėje.
- M aniau, Peterį jis jau laiko išbrauktu iš savo gyvenimo? -
sukliegiau, nes buvau n u stu m ta į priekį, arba, kaip pareiškė

84
 Po tresi^ių , aA ta^ire, ma

Rupertas, gerąjį galą. Prasidėjo plikšala, ledokšniai gėlė man

veidą. Stabtelėjau atgręždama plikšalai nugarą, tvirčiau užsivy-
niojau šaliką.
Rupertas, laikydamas eglutę už koto, trūktelėjo pečiais.
- N a taip, bet vis viena jam atrodo, kad nuvykti jo pareiga.
Nem atė jo dvejus metus, o Peteris neturi pinigų grįžti. Kar­
tais m ano tėvas parodo šiek tiek širdies. Tereikia tik pasistengti
įžiūrėti.
Vyptelėjau.
- Kažin ar kas žino geriau už mane.
N ulenkėme galvas ir toliau žingsniavome per šlapdribą.
- Kalėdos pietiniame pusrutulyje neturėtų būti tokios jau
blogos, - pagaliau pareiškiau. - Su m alonum u suvalgyčiau kala­
kuto sumuštinį saulės nutviekstame paplūdimyje, užuot čia ma-
knojusi per šlapdribą. Sniegas, na, aš suprantu, bet šis nelemtas
ledas. - Susigūžiau į palto apykaklę.
- Tiesa, ką ir sakysi. Sumuštinį sutašyčiau. Na, bet ko čia
skųstis, kitais metais juk pats ten būsiu, - pasakė stengdamasis
tvardytis, tačiau balse išgirdau įtampą.
Stabtelėjau. Atsisukau.
- Tu būsi Australijoje?
- Ne, bet Tolimuosiuose Rytuose. M ano batalioną ten siun­
čia kitą pavasarį.
Žiūrėjau į jį, išsižiojusi iš nuostabos.
- Tavo batalioną? Vadinasi, tu vyksti su jais?
Atrodė nelaimingas.
- Žinoma, jeigu ten mus siunčia. Trejiems metams, taip bent
m ums sakė.
-T re jie m s metams! - Išmečiau savo eglutės galą taip sukrės­
ta, jog praradau amą. Stovėjome ledinio vėjo pliekiami, žvelgda­
mi vienas į kitą.
- Kada? - pagaliau paklausiau.
- Kovo pabaigoje.
-A k.

85
 CATHERINE ALLIOTT

Netrukus vėl pakėliau į tinklą suvyniotą medelį. Apsisukau ir

varganai nutursenome toliau. Žvelgiau į žemę.
- Tačiau aš dažnai parvažiuosiu, - tarė man už nugaros,
stengdamasis kalbėti žvaliai. - Ir tu atvyksi aplankyti.
- Aišku. - Tačiau savo nusivylimo negalėjau nuslėpti. Treji
metai. - Ir vis dėlto mes būsime atskirti, Rupertai. Nepaisant vis­
ko, mes būsime atskirti. - Vėl stabtelėjau ir atsisukau į jį. Ėmiau
jo nekęsti. Nekęsti už viską svarbesnio jo darbo.
Jo pečiai nusviro iš sielvarto.
- Žinau. - Staiga pakėlė žvilgsnį nuo pažliugusio šaligatvio. -
N ebent mes susituoktume.
Žiūrėjau pastėrusi.
-K ą?
Nusuko žvilgsnį į šoną sutrikęs.
- Na, aš tik norėjau pasakyti... Ak, nežinau, - m urm ėjo jis.
Žiūrėjau į jį, stengdamasi įvertinti, ar jis rimtai.
- Tu rimtai?
Atrėmė mano žvilgsnį. Ar tai baimė švystelėjo jo akyse? Ar jis
tik atsitiesė?
- Žinoma, rimtai, antraip juk nebūčiau pasakęs, tiesa?
M ano veidą nutvieskė kvaila šypsena. Jo irgi. Mes num etėm e
eglutę čia pat, gatvėje, ir aš nuskriejau į jo glėbį.
- Jeigu tu rimtai, aš atsakysiu taip, - sušnibždėjau tvirtai ap­
sivydama jo kaklą. - Taip, taip.
Pakylėti nuvilkome sunkią eglę į namus, kupini planų, sklidi­
ni euforijos, užtvindyti vizijos, kaip H onkonge gyvename kartu,
savo būste, vedusiems skirtame korpuse. Kad m ano balsas aidi
šiek tiek garsiau ir šaižiau negu jo, aš to nepastebėjau.
M otina, suprantama, pravirko iš džiaugsmo, spausdama vir­
tuvės rankšluostį prie krūtinės, kai jai pasakiau, kai įsiveržiau į
virtuvę su ledokšniais, prišalusiais man prie kepurės ir šaliko,
kai Rupertas įlingavo man įkandin, droviai šypsodamasis. Tėvas
irgi buvo patenkintas, visi patenkinti, visi draugai ir giminės,
kuriems motina, tučtuojau pastvėrusi telefoną, paskambino.

86
 Po iresLiisLųs, a ,i tO/ire, m \

Na, ir ko gi jiems būti nepatenkintiems? Pagaliau, mes juk jau

draugavome beveik aštuonis mėnesius, buvom e be proto vienas
kitą įsimylėję. Na gerai, m um s abiem tik po dvidešimt viene­
rius, tačiau na ir velniop! Kaip nuolat kartojo m ano motina, juk
žinojome, ko norime, - visą likusį gyvenimą būti kartu, tai kam
trejus metus kankintis, kad tai pasiektume? Kokia prasmė kan­
kintis stengiantis išsaugoti santykius per atstumą, kurie puoselė­
jami laiškais ir telefono skambučiais, tik retkarčiais išvystant tau
brangų žmogų, kai galiu būti su juo visą laiką, kurdam a namus,
apie kuriuos visada svajojau?
Taigi girgždėdama pasileido suktis vestuvių mašina, kurią
tvirtai vairavo m ano motina. Nebuvau kartu, kai Rupertas pra­
nešė savo tėvui, šiam sugrįžus iš Australijos, tačiau kai vėliau ap­
lankėme jį Albani, jis pasveikino mus santūriai, sučiaupęs lūpas.
- Sveikinu, Henrieta, nuostabios naujienos, negalėčiau būti
labiau sujaudintas.
Nurijau sprangų gumulą.
Tuoktuvės turėjo įvykti pačioje kovo mėnesio pradžioje, garbės
sargybinių koplyčioje dalyvaujant šimtui penkiasdešimčiai draugų
bei šeimos narių, tenka pasakyti, jog daugiausia Ruperto, o paskui
karininkų salėje turėjo vykti priėmimas. Tačiau staiga išsigandau
ir perkėliau ceremonijos vietą į bažnyčią Hanoverio aikštėje, kur
buvau krikštyta. Beviltiškai panorau, kad tas įvykis sietųsi su kuo
nors, kas pažįstama ir man. Rupertas neprieštaravo. Dabar kai
prisimenu, jis sutikdavo beveik su viskuo, ką sakydavau per tuos
karštligiškus, šiek tiek susiliejančius atmintyje tris mėnesius.
Paskelbti užsakai, m ano suknelė pasiūta, priderinti priedai
man ir Penei, m ano pirmajai pamergei, bei mažylėms žavingoms
mergytėms palydovėms, kurias m ano m otina veikiausiai nusky­
nė iš gatvės, nes tokios žavingos mažylės būtinos vestuvių svitai,
mano nekantrumas augo.
Surengtas mergvakaris man ir viengungių vakarėlis Rupertui,
o darbe, agentūroje, kilo nemenkas sujudimas. Posėdžių kabine­
te iššovė šampano kamščius, nes, suprantama, aš ne tik išteku,

87
 CATHERINE ALLIOTT

aš išvykstu. Prisimenu, kaip Markas, m ano viršininkas, švelniai,

netgi keistai žvelgė į mane sakydamas kalbą. Patvirtino, kad jiems
manęs labai trūks, tada įteikė dovanėlę ir juokingą atviruką - aš
ten buvau pavaizduota su gelbėtojo šalmu ir beveik be drabužių.
Tačiau aš netvėriau nekantrum u, kada iš ten ištruksiu, kada juos
paliksiu. Prisimenu, kaip visus išbučiavau atsisveikindama, gal­
vodama, kaip man pasisekė. Jie tebebus čia ir kitą savaitę, įpras­
tame ketvirtame aukšte, o aš, ponia Rupert Ferguson, jau skrisiu
į H onkongą pradėti naujo gyvenimo.
Na, visa kita jūs jau žinote. Tačiau gal dėl įprastos tvarkos rei­
kėtų trumpai paminėti. Gal reikėtų dar kartą, paskutinį, prasukti
šio mėgėjiško, skaudaus ir jau laiko dryžiais nuėjusio filmo juostą.
Diena išaušo skaisti ir saulėta, ir visi nuvyko į bažnyčią, išsky­
rus tėvą ir mane. Prisimenu, kaip atsisveikindama m otina mane
pabučiavo savo miegamajame, kur rengiausi; pataisė m ano gė­
lių vainikėlį, spinduliuodam a iš džiaugsmo, pasipuošusi švelnios
alyvinės spalvos kostiumėliu, lūpų dažais pasidažiusi net dantis,
o Bendžis, su juokingu fraku ir katiliuku, parodė man grimasą.
Tada likome m udu su tėčiu. M an burna džiūvo iš susijaudinimo,
tačiau tėtis maloniai čiauškėjo, spustelėdamas man ranką, kai
sėdome į automobilio galą, ne per daug emocingai, išlikdamas
ramus. Prisimenu, kaip važiavome per Londoną, tada atvykome
prie bažnyčios, kur patarnautojas lyg niekur nieko m um s šnipš­
telėjo, kad Rupertas vėluoja.
Per daug apie tai negalvodami, nuvažiavome iki Aikštės.
Vėl stabtelėjome prie laiptelių, tada pavažiavome truputį toliau.
Bondo gatve, pro „Russell & Bromley“, kur nusipirkau batų
medaus mėnesiui, paskui vėl atvažiavome iki bažnyčios. Tėtis iš­
lipo pažiūrėti. Grįžo po kelių minučių, jam tarp antakių buvo
įsirėžusi susirūpinimo raukšlė. Liepė vairuotojui važiuoti, ir šį
sykį pasistatėme mašiną šiek tiek atokiau. Nuotaka ir jos tėvas
didžiulio juodo automobilio gale. Tėtis padrąsinamai man kaž­
ką murmėjo, tačiau netrukus išlipo. Likau viena su vairuotoju,
kaip man atrodė, ištisoms valandoms, tačiau tepraėjo turbūt
 Po Lr&LnsLų, m t asire, m,\

vos kelios minutės. Pro automobilio langą mačiau, kaip tėtis pa­
šnibždomis kažką aptarinėja su m ano dėde ant bažnyčios laiptų.
Pagaliau - sprendimas. Jis sugrįžo, atsisėdo šalia manęs ir švel­
niai tarė: „Mums reikia vykti namo. Atgal į savo butą. Jau praėjo
keturiasdešimt penkios minutės. Laukti beprasmiška. M an taip
gaila, brangioji.“
Prisimenu jo akis, sklidinas ašarų, savo pačios šoką ir neviltį.
Netiesa. Tai negali būti tiesa. Nepaisydama švelnių jo pro-
testavimų, turėjau išlipti. Pasikaišyti sijonus ir užlėkti laiptais su
plevėsuojančiu šydu, tais laiptais, pro atviras duris, kad išvysčiau
pati. Kongregacijos nariai godžiai šnabždėjosi, tačiau man pa­
sirodžius stojo m irtina tyla. Kai stabtelėjau tarpduryje, galvos
atsisuko. Žvelgiau pro jas pasibaisėjusi į navos galą, kur turėjo
būti jis. Endrius pasitiko m ano žvilgsnį bereikšme išraiška. Mano
motina, susiraukšlėjusiu veidu, pasidabinusi „Dickins & Jones“
kostiumėliu, šluostėsi akis. Ji nesmagiai ėmė artintis prie manęs.
Aš paklaikusi dar kartą visus apžvelgiau, apsisukau ir pabėgau.
Menkai teprisimenu, kas dar tądien vyko, nes gamta, ačiū jai,
žino savų būdų, kaip padaryti mus nejautrius. Arba užglaistyti
per aštrius kampus. Prisimenu, tegul ir miglotai, kaip važiavome
namo. Prislopintus šnabždesius bute, giminaičių atėjimus ir išė­
jimus, krūvas neatplėštų dovanų, prisimenu, kaip mane paguldė
į lovą, veikiausiai davę man kokią mamos piliulę, panašiai kaip
Džeinės O stin herojei pauostyti garų.
Bėgo dienos, aš tūnojau namuose, tarsi po ligos sveikstantis
žmogus. Aplankė Penė, kiti bičiuliai. Prisimenu skausmą, neti­
kėjimą, tačiau kur kas baisiau kankino siaubinga siaubinga gėda.
Ilgėjausi Ruperto, m an jo neapsakomai trūko, tačiau visa tai nu­
plaudavo plūstelėjusi gėda. Galingos jos bangos nusirisdavo per
mane, kai pasilenkdavau išsivalyti dantų arba nieko nematydama
įsisteibeilydavau į televizoriaus ekraną. Gėda mane fiziškai pri­
slėgė. Prisimenu, kai pirmąsyk išėjau į lauką, tik keliu paėjėjau
iki parduotuvių, jausdama, kad dėl tos gėdos negaliu net išsi­
tiesti. Ir visą tą laiką nuolat save graužiau. Ar aš spaudžiau jį per

89
 CATHERINE ALLIOTT

smarkiai? Gal per smarkiai jį spaudžiau? Gal per skubiai nubė­

gau namo pasakyti motinai, neduodam a jam laiko apsispręsti,
nepalikdama išeities? Pagalvojus apie tai mano kvėpavimas kone
sustodavo. Kasdien gūžiausi vis smarkiau.
Tik kai mano motina iš tiesų susirgo ir atgulė į lovą, aš suvo­
kiau, kokia panaši į ją kartais galiu būti. Per kelias dienas atsitie-
siau, pasiryžau ir grįžau į darbą.
Be abejo, jie visi žinojo. Reklaminių skelbimų kūrėjai, meno
direktoriai, sekretorės, kai kas iš jų netgi buvo vestuvėse. Markas
tai jau tikrai buvo. Tačiau jie priėmė mane atgal per akimirką,
iškart atleidę laikiną darbuotoją. Visi elgėsi pabrėžtinai lipšniai.
Visi iki vieno. Tačiau tauškindama kompiuteriu, pasislėpusi pa­
žįstamame mažulyčiame kambarėlyje ketvirtame aukšte, jaučiau
gėdą tarsi raudoną žymę, deginančią man nugarą. Atrodė, kad
tie, kas žinojo, šnabždėjo tiems, kas dar nebuvo girdėję.
- Ak. Tai Henrieta Teit. Ją pametė.
- O ne! Juk ne prie altoriaus!
- Praktiškai taip. Prie bažnyčios durų.
- Dangau, kaip siaubinga!
Markas buvo ypač malonus. Švelnus. Jokių klausinėjimų.
Kavos puodelis, pastatytas m an ant rašomojo stalo per pietų per­
trauką, jei jis dirbdavo savo kabinete, - ir gal aš norinti pasišne­
kėti? Ne. Gerai. Jokio raginimo.
Iš Ruperto negirdėjau nė žodžio. Žinojau, kad jo batalionas
išvyko į Honkongą, nes Penė man minėjo, jog Filipas dabar irgi
ten, ir staiga ji visai nustojo dėl to sielvartauti. Žinojau, kad E n­
drius buvo atvykęs susitikti su m ano tėvais, nes Bendžis man
pasakė. Tik su tėčiu, matyt, jis paprašė pasikalbėti tik su tėčiu, ne
su mama. Su juo vienu, studijoje. Nežinau, kas buvo pasakyta,
tačiau Bendžis sakė, jog kai Endrius išėjo, atrodė, kad jis verkęs,
o prieš keletą minučių, kai Bendžis prispaudė ausį prie studijos
durų, išgirdo, kaip jis kalba apie siaubingą, nereikalingą gėdą,
užverstą jo berniukui. Užverst ą garbuoniškų moterų.
- Ne, Bendži, grobuoniškų.

90
 Po vėsinsiu, aA t asire, m,yiius!

Pagaliau m udu su M arku išsišnekėjome aludėje kitapus kelio

po darbo arba kai kartais jis pakviesdavo mane pavalgyti. Kartais
jis virdavo m um s vakarienę savo namuose H olando parke. Nieko
neįvyko, tačiau jis buvo malonus ir supratingas, ir netrukus jam
pavyko mane prajuokinti. Jis buvo juokingas, juk jau minėjau.
Po metų, pavasarį, Penė išsikraustė gyventi pas Tomį Ratli-
ną, o jos tėvai nutarė parduoti butą. Aš persikėliau pas Marką,
ir m ano m otina triukšmavo dėl to daug mažiau, nei aš tikėjau­
si, baimindamasi dėl jo kilmės. Tačiau po tiltais jau nutekėjo
gausybė vandens, tad jei atvirai, man atrodo, kad m otina jautė
jam kone apgailėtiną dėkingumą. Tikiuosi, aš atrodžiau ne tokia
apgailėtina.
Markas buvo tikra Ruperto priešingybė. Visų pirma fiziškai.
Jis buvo tamsiaakis ir tvirtas, tačiau skyrėsi ir temperamentu,
mat buvo vyresnis, išmintingesnis ir tiksliau žinojo, ką daro. Su
kuo tuokiasi. Kur gyvenime lenkia.
Rudenį jis įkūrė nepriklausomą kompaniją ir, būdamas gerai ži­
nomas bei gerbiamas šioje pramonės srityje, iškart sulaukė sėkmės.
Mes susituokėme tyliai, šiaurinio Londono civilinės metrikacijos
biure lapkričio mėnesį. Po tuoktuvių įvyko nedidelis priėmimas
restorane šalia m ano tėvų namų. Kitais metais gimė Angas.
 Šeštas skyrius
- N a štai, pirmoji m ano darbo diena! - Išsiėmiau sviestainį
iš duonos krepšio, mikliai jį padalijau ir taukštelėjau po „Agos“
dangčiu. - Kažin kokia ji bus? - spinduliavau džiaugsmu.
- Ankstoka, tiesa? - Angas atėjo į virtuvę žiovaudamas, užsi­
miegojęs, su trumpikėmis ir sportiniais marškinėliais. Išsiblaškęs
žvalgėsi po virtuvę, kasydamasis krūtinės duobutę. - Kiek valan­
dų, dėl Dievo meilės?
- A n k s ti, - niurgztelėjo Markas iš už laikraščio. - Tačiau tavo
m otina šiandien grįžta į darbo pasaulį, todėl jai atrodo, kad bū­
tina savo džiaugsmu pasidalyti su mumis.
- Gal galėtum mane pamėtėti iki Tomo, kai važiuosi į sto­
tį? - Angas vėl nusižiovavo, trindamas akį atpakalia ranka.
- Jei susiruoši per dvi minutes, taip. Dangau, štai ir Lilė. -
Markas sutarškino puodelį į lėkštutę, vaizduodamas esąs nepa­
prastai išsigandęs. - Veidas, kurio tokiu ankstyvu rytmečiu nesi­
tikėjau išvysti. Sveika.
- Kodėl visi atsikėlę? - paklausė ji, spausdama prie savęs cha­
latą, tarsi norėtų apsisaugoti, ir išblyškusi susmuko ant kėdės. -
Dieve, man bloga.
- Tikrai? - sustingau aš su bandelės kąsniu burnoje ir susijau­
dinusi puoliau prie jos. - Na, tada, brangioji, aš neisiu. - Suklu­
pusi prie jos pačiupinėjau galvą. - Tavo kakta karštoka, gal tu šok
atgal į lovą, o aš išvirsiu tau arbatos. Paskambinsiu ir pasakysiu...
- Nieko jai nėra, dėl Dievo meilės, - nukirto Markas, perga­
lingai sulankstydamas laikraštį. - Jai bloga, nes niekuomet nėra

92
 Po iresLtvLų/} cus tcuire, nvyLiu^!

atsikėlusi septintą valandą. O jei apsiverksi kiekvienąkart, kai tavo

vaikai suinkščia, darbo tau nematyti. Dabar prisiminiau, kodėl ne­
kenčiu samdyti į darbą moterų. Jos arba nėščios, arba žindo, arba
patarnauja savo atžaloms. Prakeikta atsakomybė.
- Be abejonių, aš vykstu į darbą, - skubiai atsiplėšiau nuo
Lilės kaktos, - viskas bus gerai, brangioji, - sušnibždėjau. - Tik
nieko, nieko sunkaus nedaryk. Tuoj atvyks Linda.
Lilė dar labiau susm uko ant kėdės, bet staiga žaibiškai
atsitiesė.
- Tu apsivilkusi m ano palaidinukę! - suklykė.
- N a taip, pamaniau... - jei tu, žinoma, neprieštarauji, - švel­
niai išlyginau palaidinę, kone ją paglamonėdama. - Manosios
tokios išsitampusios ir senamadės.
- Puikiai tau tinka, - tarė Angas gėrėdamasis, net aš suspin­
dėjau pamaloninta. Sakyčiau, turėti beišstypsančią trylikametę
dukrą gerai jau vien dėl to, kad gali pasiskolinti jos drabužių.
O ši juoda elastinė palaidinė neprilygstama. Gal kiek aptempta.
- Praktiškai nepadori, - niauriai ištarė Markas sau į kavą. -
Na, vykstame, nes pavėluosime.
Greit susipylė kavos likučius į gerklę ir po kelių minučių jau
žygiavo pro galines duris link „Range Rover“, tvirtai suspaudęs
portfelį. Dar spėjau duoti Lilei keletą paskutinių nurodymų: išim­
ti iš plovyklės indus ir niekam neatidaryti durų, kol atvyks Linda,
į tai buvo atsakyta pražūtį pranašaujančiu žvilgsniu, tada puoliau
užsiimti priekinės sėdynės šalia savo sutuoktinio. Angas, su spor-
tukais rankoje, pagriebė džinsus iš skalbinių krepšio ir įšoko į juos
čia pat keliaudamas žvyro taku, raukydamasis, kai akmenukai rėžė
basas kojas. Jis atidarė bagažinę ir įsiropštė galan už mūsų.
- V is a i smagu keliauti taip visiems sykiu, ar nemanai? - links­
mai tariau, siekdama saugos diržo.
Markas suniurzgė.
- Taip juk galime važiuoti didum ą rytų, tiesa? Tu nuvežtum
mus į stotį, o paskui drauge pavažiuotume traukiniu. Nereikės
dviejų mašinų.

93
 CATHERINE A LLIOTT

- Tada, kai man nereikia į susitikimą anksti rytą, - sum ur­

mėjo jis. - Jei reikia, tada m an per vėlu.
- N a taip, tiesa. Aišku, man irgi gali prireikti į susitikimą
anksti rytą. Na, gali m an tekti - stenografuoti ar daryti ką nors
panašaus.
- Pamatysi, kad nuo tavo laikų daug kas gerokai pasikeitė,
Hene. Niekas nieko nebestenografuoja. Daugiausia reikalų su­
tvarkoma elektroniniu paštu.
- Tikrai? - nervingai suspaudžiau rankinę. - Tik m ano ste­
nografavimo įgūdžiai labai sumenkę, Markai, kažin jeigu papra­
šyčiau jo, kad diktuotų lėčiau?
Patraukė pečiais.
- Aš naudojuosi diktofonu.
- Kodėl nesinaudoji pirštu, kaip visi kiti? - pašmaikštavo A n­
gas, tada nešvankiai sukikeno.
- Ačiū, Angai, - tėškiau, - pirmą dieną man kaip tik tavo
nešvankybių ir trūksta.
- Dieve, atsiprašau. Tiesiog stengiuosi palaikyti lengvą ben­
drakeleivių pokalbį. Bet kai kas čia kaip reikiant susinervinęs.
Bus gerai, tėti. Išleisk mane prie kampo, nueisiu iki Tomo. N e­
begaliu daugiau pakelti įtampos.
Išmetėme Angą it skudurų krūvą, su jo suplyšusiais džinsais,
tais pačiais sportiniais marškinėliais, su kuriais, žinau, miegojo,
ir aišku, su tomis pačiomis trumpikėmis. Na taip, jei būčiau li­
kusi namie, būčiau tai pastebėjusi, privertusi persirengti. Pirmos
juodos žymės tobuloje m ano motinos karjeroje.
- Sportukus! - suklykiau, jam jau leidžiantis šuoliuoti per
lauką link Tomo fermos basomis kojomis.
- O! - Apsisuko, išsitraukė juos iš bagažinės, tačiau nė nesi­
vargino apsiauti, tai pastebėjau jam jau maknojant per laukus.
Artėjant prie nedidelės kaimo stotelės, pastebėjau ir kitų dai­
liai apsirengusių būtybių, skubančių prie įėjimo, jos atrodė tu ­
rinčios tikslą. Visai kaip aš, pamaniau pakiliai. Tiesa, iš arčiau
negalėjau nepastebėti, kad jos neatrodė tokios jau laimingos -

94
 Po ve sin ių , m tcuM uvyUus!

gerokai niauriais ir bereikšmiais veidais, gal dėl to, kad buvo taip
anksti ir veikiausiai jos mintyse perkratinėjo savo darbo dienos
planus. Vis viena tai kur kas maloniau negu svarstyti, ar daug
žm onių bus „Vaitrozou mėsinėje.
- Jei tave čia išleisiu, gali man nupirkti „Telegraphu ir „Polos“
ledinukų, kol pastatysiu mašiną? - stabtelėjo Markas prie kiosko.
- Bet juk jau perskaitei „The Times“, ir kodėl ledinukų?
- Todėl, kad traukinyje aš mėgstu skaityti „Telegraph“ ir ret­
karčiais sučiulpiu mėtinį ledinuką. Gal neprieštarausi? - paklau­
sė pabrėžtinai ramiu balsu.
- Na, kur jau ten, - tariau nuolankiai, nustebinta šių visai
nepažįstamų savo vyro rytmečio ritualų.
- Ir nupirk m an cigarečių, gerai? - suriaum ojo jis iš auto­
mobilio.
Nebuvau tokia kvaila, kad priminčiau jam, jog stengėsi mesti
rūkyti, ir nuolankiai atsistojau į eilutę prie kiosko. Belaukdama
pagalvojau, kad ir aš galėčiau susigalvoti kokių nors ritualų. Ga­
lėčiau imti skaityti „Daily Mail“. Kaip tai bū tų neįprasta, visai
kas kita nei skaityti jį tą pusvalandį su kavos puodeliu rankoje ir
chalatu prieš persėdant prie telefono pasišnekučiuoti su bičiulė­
mis. Čia ir buvo visa bėda. Vos tik aš prisėsiu ilgėliau paliežuvauti,
tarkim, su Laura, gyvenančia kelio gale, veikiausiai vos prasidėjus
pokalbiui ji nutrauks mane ir pasakys: „Velnias. Reikia eiti, Hene,
ta prakeikta Hikio moteris atvyko pažiūrėti savo m edžiagų/4 Ka­
mila, kuriai bandydavau paskambinti po Lauros ir pasiteirauti,
gal norės kartu išgerti kavos vėliau, iškart pareikšdavo: „Dieve, aš
mielai, bet dešimtą atvyksta klientė. Aš jai kuriu mazgų sodą. Rei­
kia krutintis/1 Dabar, laiminga galvojau, man irgi reikės bėgti.
- Na, mieloji?
- „Telegraphu, pakutį m ėtinių ir „Mailu. Ir dvidešimt „Šilk
C u tu cigarečių.
- Kurių?
Dieve. Kurias gi jis rūko? Sidabrines, mėlynas ar violetines,
niekaip neprisimenu.

95
 CATHERINE ALLIOTT

-H m ...
Pardavėjas pasisuko ir ėmė skaityti užrašus ant pakelių.
- Gal nori „Rūkymas užmuša“? Arba „Sukelia širdies ligą“?
- O dangau, na, gal ne užmuša, tikriausiai...
- „Rimta grėsmė arterijoms^? - Jo ranka pakilo virš pakučio.
- Na, ne tokį drastišką, gal geriau... ne, štai tą, - nekantriai
parodžiau.
- „Impotenciją“?
- Prašyčiau. Nuostabu.
Jis išsišiepė.
- Deja, parduodama be garantijos, pati žinai.
- Labai gaila.
Jis nusijuokė.
- Na, tai pasakysi, ar suveikė, mieloji, gerai, - mirktelėjo.
- Būtinai, - sukikenau.
Kimšdama į kišenę savo gėrybes, pasijutau aiškiai pažvalėjusi.
Kas gali būti malonesnio kaip lengvas pokalbis su laikraščių par­
davėju kiekvieną rytą. Žiūrėk, netrukus jau vadinsiu jį Bobų ar
Ronu. Dangau, juk tai tikra pramoga.
- Aš čia, brangusis! - pernelyg energingai sumojavau Markui,
žygiuojančiam pro šalį. Jis nė nesustojo, o sparčiai praskuodė pro
mane, aš sumirksėjau ir nėriau jam įkandin.
- Bet tu tikrai skubi!
- Nes traukinys atvyksta lygiai po keturiasdešimt penkių
sekundžių.
- O , - paspartinau žingsnį. - Vos spėsime.
- Tą ir turiu galvoje, Hene, - paaiškino jis, kai nusileidome
laiptais į peroną tokiu greičiu, kad vos nenusisukome sprandų. -
Tu vos spėji. Kad galėtum viesulu įsiveržti į kontorą ir nerūpes­
tingai sušukti vienam iš savo kolegų: „Na taip, nuostabi kaimo
idilija, kito namo nematyti, tačiau keturiasdešimt penkios m i­
nutės nuo durų iki du rų .“ - Jis padavė mano bilietą. - Yra du
dalykai, apie kuriuos vyrai gyvenime meluoja. Vienas jų penio
ilgis, kitas - kiek laiko jie važiuoja į darbą.

96
 Po tresLuiųs, m tcuite, ima

- Suprantu. Vaikiška ir beprasmiška.

Linktelėjo.
- Taip. Bet tokie mes jau esame.
Pritilau. Atvyko traukinys, mes įsiveržėme į vagoną, kuris
man pasirodė labai prisigrūdęs. Tik per atsitiktinum ą pavyko at­
sisėsti šalia.
- Uf, - atsidusau su palengvėjimu. - Labas rytas, - nusišyp­
sojau kitam savo kaimynui, kuris žvilgtelėjo į mane apimtas ner­
vingo siaubo. Visi atrodė tokie niaurūs ir irzlūs. Markas nedels­
damas atsivertė „Telegraph“, keliagubai jį sulankstė. Atsiverčiau
savo laikraštį.
- Alkūnės, - sulojo.
- Atsiprašau, - prispaudžiau prie savęs alkūnes tarsi iš siaubo
paklaikęs viščiukas. Buvo neapsakomai nepatogu ir beveik ne­
įm anom a skaityti. Prie O rpingtono lioviausi skaičiusi ir ėmiau
smagiai čiauškėti su M arku apie sodelius prie nam ų, kuriais galė­
jai grožėtis traukiniui švilpiant per priemiesčius, pasakojau jam,
kaip vaikystėje vis fantazuodavau, kas gyvena tuose namuose, ko­
kie tų žm onių gyvenimai.
- Nieko iš šito neišeis, - suriaumojo jis, kai išlipome prie
Cering Kroso.
- Iš ko nieko neišeis? - skuodžiau bandydam a jį pasivyti.
Dieve, kaip jis greitai lekia. Ne, namuose jis tikrai nejuda tokiu
greičiu.
- Iš šito važinėjimo sykiu, tai klaida. Pasišnekėsime apie tai
vakare, bet manau, kad teks važiuoti atskiromis mašinomis, - ir
tai ištaręs nudardėjo eskalatoriumi žemyn, link Šiaurinės linijos
ir Kemden Tauno, sakytum nugarmėdamas į žemės gelmes. Li­
kau stovėti viršuje. Sukrėsta. Atskiros mašinos? Dangau, beveik
kaip atskiros lovos. Gal tai m ūsų santuokos lūžis? Ir ko jis toks
niurgzlus? Žingsniavau tolyn. Ar dėl to, kad vakar jam skaudėjo
galvą? Dėl to, kad nepasimylėjome? Atsimenu, kaip sarkastiškai
atsiprašė, kad bandė sudrumsti man ramybę, ir apsivertė nurie­
damas ant lovos krašto, paskui susibėrė į save saują kinų žolinių

97
 CATHERINE A LLIOTT

m igdom ųjų piliulių, bet gal tos nepadėjo ir jis miegojo ne itin
gerai. O gal vis dar jaučiasi apgautas? H m m . Gali tekti man šią
naktį į tai atsižvelgti.
Perkirtusi Strendą ir nusukusi į šoną, į gatvių aplink Kovent
G ardeną labirintą, mėgavausi rytmečio saule. Atsidūrusi prieš
keturiasdešimt antrojo num erio didingą baltai tinkuotą fasadą,
dvejojau, ar paskambinti, ar tiesiog stumtelėti duris ir susuo-
kus „Labas rytas!“ paslapčia įsliuogti vidun. Pagaliau, galvojau,
aš juk atvykstu į darbą. Juk tu rb ū t negaliu kasdien skambinti?
A ntra vertus, juk tai Lorenso namai, ir kaip siaubinga b ū tų įsi­
veržus išvysti jį su trum pikėm is, su šaukštu virš sausų pusryčių
dubens ir žiūrintį pokalbių šou „Ričardas ir D ž u d iu? Pagaliau
aš atsiprašomai negarsiai skimbtelėjau, nuskambėjo tarsi koks
apgailėtinas įspėjimas, tikrai, blogiau nebūna, ir Lorensas ati­
darė duris. Ant baltų sportinių marškinėlių užsitempęs senus
languotus marškinius, mūvėjo džinsus ir atrodė dar skandalin-
giau patrauklus, nei prisiminiau jį iš ano karto. Perbraukė ran­
ka per tamsias garbanas.
- Hene! Sveika atvykusi. Eik tiesiai, nė nesibelsk, - pasitrau­
kė į šoną mane įleisdamas. - Paniškai bandžiau nors kiek apsi­
tvarkyti, žinodamas, kad netrukus ateisi, bet randi mane pačiame
įkarštyje. - Pasiekė už savęs stovintį juodą maišą ir šveitė jį ant
priekinių laiptų. - Nenorėjau, kad atšoktum iš siaubo, pasibaisė­
jusi dėl netvarkos jau pirmą dieną. Nes čia tikrai viskas kaip toje
laidoje „Gyvenimas purve41.
- Neabejoju, kad nieko čia baisaus, o dėl manęs tai iš viso ne­
reikėjo vargintis, - tauškėjau sekdama paskui jį laiptais, slapta ža­
vėdamasi, kad jis stengėsi dėl manęs, ir svarstydama, ar turėčiau
šokti per dvi pakopas taip, kaip jis. Aiškiai už mane jaunesnis,
tačiau nedaug, mėginau spėlioti. Pabandysiu prisiminti ir taip
pašokinėti namie, tariau sau.
Jis atvedė mane į baltą ilgą svetainę, kuri, tenka pripažinti,
jau nebeatrodė taip tvarkingai kaip tada, kai čia šeimininkavo
Emanuelė.

98
 Po įrėminsiu, m ta m

- Baisiausia, - pripažino jis, lankstydamasis ir rinkdamas nuo

grindų knygas bei pagalves ir tuo pačiu m etu pasakodamas, -
kad per pusryčius turiu susitikti su prodiuseriu dėl savo naujos
serijos, tai bus maždaug po dešimties minučių, tad man teks tave
palikti bėdoje, tikrai atsiprašau, Hene.
- Nesijaudinkite, - nuraminau, - susitvarkysiu.
Iš tiesų, pagalvojau dairydamasi aplink, taip dar geriau. Aš
daug mieliau apsižiūrėsiu, kur čia kas, likusi viena, apsičiupinė-
siu, įlįsiu į dokum entų stalčius, jeigu tokie dar egzistuoja, kai jis
nestovi man už nugaros, nors paskui gal tai ir nebus taip nemalo­
nu, maniau, kai jis pakilo nuo grindų liovęsis tvarkyti ir atsitiesė
žvelgdamas į mane su rūpesčiu. Dangau, jis tikrai patrauklus.
Tarsi koks šiuolaikinis narseiva, piratų vadas juodomis garbano­
mis ir švytinčiomis akimis.
-T ik ra i? - Jo žvilgsnis nušvito iš palengvėjimo. - Na, tai pui­
ku, nes nors šiandien ir rytoj aš tai išeisiu, tai pareisiu, dažniau­
siai manęs čia nebus. Tai tiesiog nelemtas dėsnis, kad tu pradedi
tokią chaotišką dieną.
- T a č ia u taip ir geriausia, negi jums taip neatrodo? Panardin­
ta į gelmę. Ką liepsite padaryti?
- Labai norėčiau, kad atsakytum į m ano pasibaisėtinus tele­
fono skambučius. - Jis susirinko popierius ir knygas. - Dažniau­
siai jie nori interviu, nemokam ų, suprantama, niekdariai, tad jei
tai ne BBC ar kas nors įdomaus, sakykime, kaip Parkis, sakyk
„ne“. Mandagiai, žinoma.
- Be abejo, nors bijau, kad telefonu m ano balsas gali ne­
skambėti taip seksualiai kaip Emanuelės.
- Na taip, - klastingai šyptelėjo, - jau telefonu tai ją sunku
pralenkti.
Sukikenau.
- Jeigu dar apie proziškus dalykus, - kalbėjo toliau, - mano
monumentaliai nuobodus rankraštis laukia, kada bus išspausdin­
tas. Tai m ano kitos serijos scenarijus, mėgstu pats parašyti, tačiau
jei nebūčiau toks neraštingas ir mokėčiau naudotis kompiuteriu,

99
 CATHERINE ALLIOTT

pats ir atspausdinčiau. Bet dabar jis įrašytas tokiose siaubingose

nedidelėse juostelėse, - parodė jų pluoštą ant rašomojo stalo. -
Aš priburbuliuoju į garso įrašymo aparatėlį, kai maudausi vonio­
je, tačiau baisiausia, kad m an paskui visa tai reikia perskaityti.
Paprastai skaitau vonioje, kur vėl jį sušlapinu, todėl paskui teks
maldauti tave dar kartąjį spausdinti. - Jis nuginkluojamai šypte­
lėjo man iš po išdrikusių garbanų tarsi berniūkštis, prisipažįstan-
tis apie aistrą laidyklėms. - Emanuelė tiesiog kraustydavosi dėl to
iš proto. Ji sakydavo: „Kodėl negali skaityti šito ekrane taip, kaip
daro visi kiti?u Bet tikriausiai esu beviltiškai senamadiškas.
- Taip, aš irgi, - entuziastingai pritariau, tikėdamasi, kad jis
nesužinos, kokia aš iš tiesų senamadiška, ir stengdamasi neįsivaiz­
duoti jo vonioje. Aišku, gausybė burbuliukų, tad nieko nematyti,
tik rankraštis, atremtas į nudegusius kelius. Gal rūksta cigaretė,
peleninė prie vonios. Vonios kambarys netvarkingas, primėtyta
rankraščio lapų, ant grindų popieriai laukia, kada juos surikiuos
moteriška ranka. Ne, aš tai tikrai nedarysiu tvarkos vonioje, stab­
telėdama, kai jis skaito ir pučia dūmus, tačiau gal nors čia patvar­
kyti? Ar Emanuelei priklausydavo čia apsitvarkyti? M an tiesiog
pirštai panižo, taip panorau išpurenti tas pagalves.
- Tada puiku, - tarė linksmai. - Tad jei neprieštarausi, aš
mausiu. Ai, tiesa, dirbk, kur tau patogiau. Emanuelė mėgo tą
mažą kambarėlį, bet čia irgi tau viskas paruošta. - Parodė rašo­
mąjį stalą prie lango, kuris, kaip iš pradžių ir pamaniau, buvo
skirtas man. - Iš čia vaizdas geresnis, tačiau ne toks nuošalus...
- Aš turbūt liksiu čia, - skubiai perėjau per kambarį ir sun­
kiai numečiau savo krepšį ant kėdės, it vokietis, užsigriebdamas
pliažo kėdę.
Išsirangiusi iš švarko, pajutau, kaip jis pritariamai žvelgia į
mano juodą aptem ptą palaidinukę, {traukiau pilvą galvodama,
ačiū Dievui, bent mano liemuo dar ne toks baisus, nors apatinė
dalis jau tikrai per masyvi. Tikiuosi, su moterimis jis per daug
neprasideda, - galvojau, lygindama palaidinę, nes jo žvilgsnis jau
ėmė mane varginti.

ioo
 Po ire^iulų, a,s t asire, wvyLLus!

- Tiesa, pamaniau, - pasakė jis, nutraukdamas užsitęsusią

akimirką ir greitai siekdamas palto, - jog rytoj, kadangi aš ma­
žiau užimtas, galėtume sykiu pavalgyti priešpiečius, ir galėčiau
papasakoti tau apie normalią dieną. - Įsispraudė į paltą ir plačiai
man nusišypsojo. - Na, kaip?
- Nuostabu, - atsakiau švytėdama, tikėdamasi, kad per smar­
kiai neiškaitau. Dangau, iškart ir priešpiečiai su bosu, nekantrau­
ju pranešti apie tai Penei.
- Na, o jei nori ramiai spausdinti, įjunk atsakiklį, kai pa­
baigsi, pati visiems paskambink. Tiesa, jei skambins tokia vie­
na, vardu Džesika, gal galėtum jai pasakyti, kad aš... trum pam
išvykęs.
- Išvykęs nuo rašomojo stalo ar tiesiog išvykęs?
- Na, geriau būtų, jei pasakytum, kad išvykęs, išvykęs... -
droviai nusišypsojo. —Jei tu nieko prieš truputėlį nekaltai pame­
luoti? - Jis parodė nedidelį tarpelį tarp nykščio ir smiliaus.
Na, dėl to tikrai nepajusiu jokių skrupulų, užtikrinau. N u ­
jaučiau, kad čia turbūt bus pirmoji iš daugelio. Vargšė Džesika.
Nusišypsojau. Na, ką gi.
Jam išėjus šiek tiek pašmirinėjau po kambarį. Perbraukiau
ranka bronzinę skulptūrą ant židinio atbrailos, šokėją mirštan­
čios gulbės poza, pažvelgiau į abstraktų paveikslą virš jos. Platūs
spalvoti dažų tykštelėjimai ant didžiulės drobės. Gana žaisminga,
tačiau beveik neabejoju, kad nutapyčiau ne blogiau. Jau kone
girdėjau, kaip su panieka prunkščioja Markas. Peržiūrėjau knygų
lentynas, pakreipusi galvą, tačiau knygų pavadinimai man nie­
ko nesakė. Tad nuėjau prie lango ir pažvelgiau į vaizdą žemyn,
kaktą prispaudusi prie stiklo. Triukšmas gerokai pritilo, darbo
diena įsibėgėjo, tik retkarčiais kostiumuotas atsakingas darbuo­
tojas pabėgėjęs gatve nerdavo į pastatą, lodamas į mobilųjį tele­
foną, ar motociklu privažiuodavo pasiuntinys ir nušokdavo nuo
jo nešinas paketu. Verslas, įprastas jo ritmas, o aš jo dalis. Ne
nam ų šeimininkė, kuri ilgai tūnojusi namie išeina apsipirkti, ne
turistė, ieškanti pram ogų Kovent Gardeno aikštėje, beprasmiškai

101
 CATHERINE A LLIOTT

aikčiojanti, išvydusi žonglierių ant kojūkų; aš buvau didžiulio

miesto aparato dalelė, varžtelis didžiulio metropolio rate, skruz­
dė darbininkė. Laiminga sėdėjau prie savo rašomojo stalo, m ano
širdis tankiai tuksėjo. Kaip man pasisekė, kad gavau šį darbą.
Kaip pasisekė.
Užsidėjau ausines ir įkišau juostą į grotuvą. Nedariau to ši­
tiek metų. Tiesą sakant, agentūroje tokio darbo nekęsdavau, vi­
sos mes, sekretorės, jo nekęsdavome. Aimanuodavome nusim i­
nusios, jeigu kas nors sumosuodavo m um s juosta. Nekęsdavome,
nes ji atskirdavo mus nuo pasaulio, mėgome diktavimą, nes tada
galėdavome šnekučiuotis ir skambinti telefonu. Bet čia buvau
viena, tad koks skirtumas. Ir žinojau, kad susitvarkysiu. Įjungiau
telefono atsakiklį ir spausdinau, klausydamasi Lorenso neįtikėti­
nai gilių, seksualių balso tonų.
Tenka pripažinti, kad tekstas buvo pakankamai inform a­
tyvus. N edaug težinojau apie Eleonorą Akvitanietę, tačiau ji
buvo geroka pasileidėlė. Turėjo tvirtą požiūrį į karo dalykus ir
galybę stiprių jaunų meilužių, sprendžiant pagal... o, sakyčiau.
Kai dar vieno riterio keliaraištis pokštelėjo, o jos vienuoliškas
galvos apdangalas nusirito į dulkes, nusprendžiau, jog Lorensas
neabejoja, kad m ūšių istorija iš esmės esanti psichoseksualinė
ir kad vieno ar kito mūšio baigtis priklausė nuo to, ar vienas
generolas lovoje buvo geresnis už kitą. Aš įnirtingai tarškinau,
ir norėdam a sužinoti kuo daugiau turinio, ir gėrėdamasi, kad
tebegaliu spausdinti tokiu nutrūktgalvišku greičiu. Sustojau tik
dvyliktą paskambinti Penei.
Si buvo susirinkime. Tiesa. Susirinkime man dar neteko būti.
Ak, tada Laurai. Tikriausiai pasiima savo mažylį iš darželio. Ji
kaip tik vežėsi jį namo ir vos neįvairavo į griovį.
- Lorensas de Havijandas! - suspiegė ji. - Palauk, turiu su­
stoti. Hene, jis žavingas! Ar tu kalbi apie tą patį, apie kurį kalbu
aš? Tą iš teliko? Su žibančiomis akimis ir besiplaikstančiomis vel­
vetinėmis kelnėmis? Kuris klajoja aplink apgriuvusias pilis, atro­
dydamas toks niaurus?

102
 Po iresLn,Lųs, cus t asire, nv\

- T a ip , tas pats, - laiminga pritariau. - Nors šiandien jis mūvi

juodus aptem ptus džinsus, bet vis viena, o dangau. Jis pakvietė
mane rytoj priešpiečių.
- Ne, o dangau! O aš tuo tarpu susitinku priplėkusią Maržoti
Klarkerson, kuri suka man galvą dėl savo Koulfakso medžiagos!
Aiškina, kad per ryškiai mėlyna, kvaiša. Kažin ko ji tikisi, jeigu
audeklas vadinasi „Mėlynoji floribunda“? Na, tai ką apie visa tai
mano Markas?
- Markas ramus kaip numirėlis!
- Iš tiesų? Visada maniau, kad jis iš pavydžiųjų. Prisimenu,
kaip seržantas Hugas tauškėjo su tavimi lyg niekur nieko per Se-
lės Tvait keturiasdešimtmetį, tu buvai apsirengusi ta raudona ap­
tem pta suknia, ir jis nusivilko tave šokti, prisimeni, kaip putojo
Markas! M aniau, kad pakvies jį išeiti laukan.
Tiesa, Markas gana savininkiškas. Tačiau man tai visuomet
patiko. Patiko, kad jis vis dar taip pat pakvaišęs dėl manęs kaip ir
anksčiau. Pasijutau norinti jį apginti.
- Na taip, bet juk Hugas tikrai mėgsta grabaliotis, tai visi žino.
Markas nieko prieš, jeigu su manimi kas šnekučiuojasi per
pobūvį, bet jis nubrėžia ribą, jeigu kas kiša prie manęs rankas.
Gal, pamaniau pati sau, jau padėdama telefono ragelį, gal
nereikėtų taip staiga supažindinti jo su Lorensu. Lorensas aiškiai
mėgsta lytėti, prisimenu, kaip palietė m ano petį atsisveikindamas
po interviu, jis nuolat ieško meilės nuotykių, tai Markas iškart
pastebėtų. Žinoma, jo kosmopolitiška, meili prigimtis, tačiau
Markas nebuvo nei kosmopolitas, nei meilus. Abi šias savybes
gerokai niekino. Žvelgiau pro langą svarstydama, kažin kiek jis
turi moterų. Krūvas, veikiausiai. Na, iš pradžių Džesika.
Atsidususi vėl pakėliau ausines. Juk jei šiek tiek pafantazuo­
siu, nepadarysiu niekam jokios žalos. Ar netgi truputį nekaltai
paflirtuosiu? Juk pagaliau esu ištekėjusi, tad visiškai saugu, {kišau
kitą juostą, vildamasi, kad priešpiečius ryt valgysime kur nors ne­
didelėje jaukioje vietoje, neryškiai apšviestoje, daug palankesnėje
tiems, kam per trisdešimt. Ne kokioje iš tų madingų valgyklėlių su

103
 C A T H E R IN E A L L I O T T

chrom u švytinčiom kėdėm ir plieskiančiu apšvietimu virš galvos,

kokią Markas per klaidą buvo užsakęs m ūsų vedybų metinėms.
Mes, vos į ją pažvelgę, sudrebėjome, nėrėme į taksi ir rovėme atgal
prie blausios mūsų įprastos kavinukės, nedidelės itališkos skylelės
netoli m ūsų buto Kensingtone, žvakių šviesos. Taip, jeigu pasi­
seks, ryt būsime kur nors prieblandoje, ir aš atidžiai klausysiu,
kai jis pasakos man apie Aną Klevietę arba Kateriną Aragonietę,
arba - net akis primerkiau įtemptai žvelgdama pro langą, - taip,
ko gero, įstengčiau išvardinti visas Henriko VIII žmonas, jeigu
labai prireiktų. Išsiskyrė, nukirto galvą, mirė; išsiskyrė, nukirto
galvą, išgyveno. Dabar jau aš viską imu prisiminti. Gal pasisiūlyti
atlikti kokius nors tyrinėjimus? Galvą būsiu pakreipusi į vieną
pusę, na, ten, restorane, budriai, tačiau ne pernelyg smalsiai, vil­
kėdama tą rausvą palaidinukę, kurią nusipirkau per Ralfo Lore-
no išpardavimą „Bluewater“ parduotuvėje. Tą nėriniuotą. Ji labai
aptempta, ir galvojau, kad darbui ji per smarkiai iškirpta. Tačiau
dabar taip nemanau. O ne, nė kiek ne per smarkiai.
Džiaugsmingai spausdinau toliau, tačiau paskui net m ano
miklūs pirštai pritrūko garo, išjungiau juostą išsekusi. Išklausiau
žinutes telefono atsakiklyje ir ėmiau skambinti žmonėms prisi-
statydama kaip nauja Lorenso padėjėja. Atsiprašydavau, kad šiuo
m etu jis nepasiekiamas, tačiau skambinusiam iš „Guardian" pa­
žadėjau, jog paprašysiu Lorensą jam asmeniškai paskambinti, nes
jis užtikrino mane, kad ketina rašyti itin puikią biografiją, kuri
gerokai išgarsins jo naująją seriją. Tai štai kur iš tiesų slypi m ano
talentai, svarsčiau susijaudinusi, rašydamasi bloknote žurnalisto
vardą bei jo telefono numerį. Atskirti grūdus nuo pelų. Nepri­
trūkti nuovokos ir susiorientuoti, į kuriuos skambučius Lorensas
norėtų atsakyti, suprantama, pasipraktikavusi įgysiu kur kas dau­
giau patirties. Tačiau net ir po vieno ryto jau galiu pasakyti, kas
tik gaišina laiką.
Kaip tik susiruošiau skambinti vienam tokiam prisitaikėliui
iš „Chat u p “ žurnalo, kuris jau skambino dukart teiraudamasis,
ar Lorensas sutiktų pozuoti nuogas, tik su figos lapu, su Serile iš

104
 Po M in s iu , a,š to/tre, hm

„Didžiojo Brolio“ straipsniui apie krūtis ir įvairių amžių požiūrį

į jas. Aš beveik neabejojau, jog jis nesutiksiąs, ir tą jau ketinau
žurnalistui pasakyti, tačiau telefonas vėl suskambėjo.
- Lorenso de Havijando biuras, - profesionaliai sumurkiau.
- Ar galiu pasikalbėti su Loriu?
Nustėrau. Iš tiesų man kone sustojo širdis. Tada vėl suplakė,
nežmoniškai greitai.
- Deja, Lorio šiuo metu nėra, gal jis galės jums paskambinti?
- Ne, nieko baisaus. Aš nežinau, kur būsiu. Paskambinsiu
pats vėliau. Ar jis vakare grįš?
- Turėtų.
- Ačiū. Sudie.
Padėjau telefono ragelį. Dabar m ano širdis dundėjo it kūjis,
kalė m an į šonkaulius. Sį balsą pažinčiau bet kur. Pažvelgiau į
savo ranką, vis dar suspaudusią ragelį. Atitraukiau kuo skubiau,
tarsi telefono ragelis b ūtų iš karštos lavos. Pažinau jį po penkioli­
kos metų. Ir drįsčiau sakyti, kad pažinčiau jį dar po penkiolikos.
Prispaudžiau prie lūpų pirštus, kurie, be abejonių, šiek tiek dre­
bėjo. Nesitikėjau tik vieno - kad ir po šitiek laiko taip virpėsiu
tą balsą išgirdusi.
 Sefituvtcu skyrius

Keletą m inučių it suakmenėjusi sėdėjau ant kėdės, atitrau­

kiau ranką nuo burnos. N a ir kvaila, kad apie tai nepagalvojau,
šuoliavo m ano mintys. Nepagalvojau, kad Rupertas čia gali
paskam binti. Juk pagaliau, argi Loris dar pokalbio m etu ne­
pam inėjo, kad juodu pažįstami? Kodėl nesitikėjau, kad jis gali
paskambinti?
Bet juk pagalvojau, svarsčiau, atstum dam a kėdę ir sparčiu
žingsniu vaikštinėdama po kambarį. Tą vakarą po mūsų pokal­
bio, kai stovėjau apsikabinusi žibintą gatvėje, parėjau namo, at­
sisėdau ant lovos krašto ir žvelgdama pro langą į avimis nusags­
tytus laukus svarsčiau, kokių pasekmių gali turėti darbas tokiam
žmogui, kuris pažinojo Rupertą. Tačiau paskui nutariau, kad per
jautriai sureagavau. Juk pagaliau visai tai vyko prieš tiek metų,
jis buvo armijoje, ir tas ryšys seniai nutrauktas. Galų gale aš juk
laimingai ištekėjusi už Marko, tad koks dabar skirtumas? Koks
skirtumas, kad dirbsiu žmogui, kadaise pažinojusiam Rupertą?
Tačiau, tiesą sakant, nepagalvojau, kad gali tekti su juo šne­
kėtis, juk nepagalvojau? Neįsivaizdavau to nediduko scenarijaus.
Nepaklausiau savęs, kažin kaip pasijusčiau, jeigu vėl išgirsčiau jo
balsą kitame linijos gale. Lioviausi žingsniuoti ir tvirtai susiėmiau
už pečių. Tikrai nesitikėjau, kad m ano kūnu šitaip ims pulsuoti
kraujas ar kad mano kojomis plūstelės kibiras adrenalino.
Nurijau gumulą ir vėl atsisėdau, toliau žvelgdama į telefo­
ną. Gerai. Dabar, kai jau tai įvyko, galiu su tuo dorotis, ir, ačiū
Dievui, kad tai įvyko man esant vienai, jis nematė, kaip pabalo

106
 Po iresLuLij/, m tfrire, m a

mano veidas, kaip drebėjo rankos. Pažvelgiau į jas, gulinčias ant

kelių. Tvirtai suspaudžiau.
Netrukus vėl paėmiau ausines ir užsivožiau ant galvos. Nestab­
telėdama nė per priešpiečius, - valgyti negalėjau, - dirbau kaip iš
patrankos. Užrašiau krūvas juostų, išspausdinau tekstą ant lapų,
tvarkingai sudėjau juos į krūveles. Žinojau, Loris apsidžiaugs, ta­
čiau mano motyvacija buvo ne ta. Troškau, kad tie klavišai niekuo­
met nesiliautų tarškėję, troškau, kad monotoniška užduotis padėtų
man užsimiršti, negalvoti, užmiršti save, o mano smegenys galėtų
dirbti. Kad mintys virstų tuščiu popieriaus lapu, kokios jos buvo
prieš penkiolika metų, tada ketvirtame aukšte, reklamos agentūros
biure, tame mažulyčiame atitvertame kampelyje, kur mane supo
naminiai augalėliai ir kontoros vakarėlio fotografijos, atsukusi nu­
garą kunkuliuojančiam už manęs koridoriui, išoriniam pasauliui.
Kai gatvėje pagausėjo praeivių, pažvelgiau į laikrodį. Penkios
valandos, metas būtų namo. Atstūmiau kėdę ir svarsčiau, ką da­
ryti. Ar sėdėti čia ir laukti Lorenso, ar uždaryti biurą ir vykti
namo? Dėl valandų konkrečiai nekalbėjome, bet jis juk žino, kad
turiu šeimą ir nenorėčiau sėdėti čia iki vėlumos. Tačiau kai vil­
kausi švarką, jis kaip tik ir paskambino.
- O Dieve, eik, žinoma! Atsiprašau, norėjau pasakyti, bėk,
kol neprasidėjo grūstis, tik užtrenk priekines duris. Atsiprašau,
kad nesugrįžau, bet nuskendau darbuose. Bet tu bėk.
Aš išdūm iau ir atplaukiau į stotį su jūra žm onių, visų veidai
akmeniniai, sutelkti. Praradusi bet kokius savo pojūčius, irgi
nutaisiau panašią veido išraišką. Cering Krosas bangavo, savai­
me suprantam a, kažkas užmynė man ant kulno ir nutraukė bato
dirželį, su n u trauktu dirželiu eiti pasidarė beveik neįm anoma.
Tad batą m an teko vilkti, panašiai kaip viduram žių kaimo idio­
tui m edinę pėdą, visu keliu iki pat stoties. Viena ranka tem ­
piau žemyn Lilės palaidinukę, nes nuo įtampos ji užkopdavo
aukštyn, o kitą laikiau tvirtai suspaudusi. Atvykau patyliukais
keikdamasi, kaip tik tuo m etu viršutinė Lilės palaidinukės saga,
nebeišlaikiusi įtampos, ištrūko.

107
 C A T H E R IN E A L L I O T T

Prie skelbimų lentos išsiaiškinau, kad mano traukinys jau

atvykęs, ir nušliupsėjau prie įsodinimo vartų, leidusi palaidinei
paniškai plevėsuoti palydovui prieš nosį, praradusi kuklumą ir
batą. Kol aš jį vėl sugraibiau, - batą, ne kuklumą, - pasigirdo
švilpukas ir užsitrenkė durys.
- Na, labai ačiū, - įpuoliau vidun įsiutusi.
- Atsiprašau, mieloji, bet jeigu aš visiems tas duris laikysiu,
stovėsiu čia visą dieną, beje, tavo batas persprogo.
Po pusvalandžio jau keliavau suspausta prisigrūdusio trauki­
nio praėjime, prispaustais pirštais, su portfeliu, įgrūstu man ant
nugaros, o nosį įbedusi kažkam po pažastimi. Prieš akis lėtai n u ­
sileido „Evening Standard“.
- Labas vakaras! - džiugiai pareiškė jo savininkas, nusišypso­
damas man nenatūraliai linksma ir gudria šypsena. Turėjau gero­
kai pagalvoti, kol pažinau kaimyną iš rytinės kelionės. Aha. Jau
įsidėmėta.
Kai įklibinkščiavau pro galines duris, Markas sėdėjo prie vir­
tuvės stalo su alaus skardine vienoje rankoje, kita laikė pasmeigęs
m arinuotą svogūną tiesiai iš stiklainio. Jo „Standard44 buvo at­
remtas į „Rice Krispies44 maišelį, ant stalo pririkiuota sausų pus­
ryčių dubenėlių, puikuojasi pieno buteliai.
Su siaubu apžvelgiau šią sceną. Pro žaidimų kambario duris
mačiau Lilę, drybsančią kniūbsčią ant grindų ir žiūrinčią „Simp-
sonus44, aplink save pridėliojusi lėkščių ir puodelių nuo pusryčių,
pižama ir chalatas tebetįso ant grindų, ten, kur juos nusimetė.
Sunkiai teįstengiau net prabilti.
- Dieve, - nusitvėriau d urų staktos, - negi Linda neatėjo?
Markas metė abejingą žvilgsnį.
- Sveika, mieloji, - vėl ėmėsi laikraščio. - Nežinau.
- Lile, - nuskubėjau į žaidimų kambarį ir atsistojau tarp jos
ir ekrano. - Ar Linda neatėjo?
- Buvo atėjusi, - trum pai pakėlė akis nuo ekrano, paskui
įsmeigė žvilgsnį pro mano kojas, vėl nukreipdama jį į Bartą. -
Bet jos mama sirgo, tad ji tenukeliavo tik iki arklidžių.

10 8
 Po u-bLftyLų, O/S ta/irę, wuyLLu,!

-T ik iu o s i, ji išmėžė Fabrisės gardą, - sum urm ėjo iš virtuvės

Markas.
- T a ip , išmėžė.
- T u š č i a jų, tų prakeiktų arklių, bet kaipgi m ano namai! -
Vėl puoliau į virtuvę, vis dar nenusivilkusi palto, stvėriau sau­
sų pusryčių pakelius ir mėčiau juos į sandėliuką. D ubenėlius
nusviedžiau j plovyklę. - D angau, tik pažiūrėkite į šiuos na­
mus. Lile, brangute, ar tu valgei bent priešpiečius? Lile? - Iš
viršaus, iš Ango kam bario, pasigirdo siaubingas bum bsėji­
mas. - LILE!
- Ką? - Ji jau suirzo.
- Ar tu priešpiečius valgei?
- Taip, valgiau žemės riešutų sviesto.
- Riešutų sviesto! Tai tu čia viena kiaurą dieną ir prabuvai?
- H m ... - atsivertė bandydama prisiminti. Jos antakiai su­
siraukšlėjo iš susikaupimo. - Ne, ne visą dieną, Angas su Tomu
buvo čia kurį laiką. - Ji išsišiepė. - Daugiausia atakuodami gėri­
m ų bufetą. Na, o kaip tavo diena, mamyte?
- Atakuodami... - Dieve, negi jie gėrė? - Angai! - nubėgau
prie laiptų. - AN GAI, AR T U GĖREI?
Kurtinam a muzika nesiliovė. Nubėgau prie spintelės, pagrie­
biau šepetį ir rankena padaužiau į lubas. Po akimirkos jis pasiro­
dė laiptų viršuje.
- Ką? - suirzo kaip ir jo sesuo.
- Ar tu gėrei? - suklykiau.
- O Dieve, mama, porą „Bacardi Breezers“ alkoholinių kok­
teilių. Nusiramink. Prakeikta Lilė kaip visada kursto nesantaiką,
nes jai neleidome gerti. Mes juk vaišinomės atsakingai.
- Atsakingai. - Perbraukiau rankomis plaukus ir atsisukau
apžiūrėti savo virtuvės. M ano vaikai apsikuitę, m ano vyras šioje
sumaištyje iš stiklainio graibo marinuotus svogūnus.
Markas pakėlė akis.
- Kas vakarienei?

109
 CATHERINE A LLIO TT

- O dangau, - iškvėpiau, susmukdam a ant kėdės. - Nieko

iš to neišeis.
- Viskas bus gerai, - žiovavo vėliau šalia manęs lovoje Markas.
- Taigi, kad nebus, - vaitojau, įsmeigusi plačiai atmerktas
akis į lubas tamsoje. - Vaikai dar nepakankamai suaugę, kad ga­
lėčiau juos palikti, elgiasi kaip laukiniai, kai manęs nėra. Tai tikra
tragedija!
- Visai ne tragedija, - m urm ėjo jis apsnūdęs, - tyliau, aš ban­
dau užmigti. Pagal Karenos nurodymus. Atrodo, padeda.
- Karenos?
- T a ip , mano miego terapeutės. Hipnoterapeutės. M an liepta
įsivaizduoti kokį nors m alonų scenarijų, tada dirbti su juo. Šiuo
m etu aš įsivaizduoju jos jaunas tvirtas krūtis, tu neprieštarauji?
- Nė kiek, - burbtelėjau. - Dangau, m ano kūdikiai, aš buvau
juos beapleidžianti, o esu dar jiems reikalinga!
- Ir tada dirbti su jomis?
- Su kuo?
- Na, matyt, turiu įsivaizduoti, kad jas glamonėju?
- Gerai, koks man skirtumas, ką darai.
- Gal atsegti jos liemenėlę, kad jos nukristų man į rankas
kaip du minkšti nedideli rutulėliai?
- Tai beviltiška, - dūsavau.
- Ne, ne, atrodo, veikia.
Beviltiška buvo ne tik nam ų fronte, darbe dar pasirodė R u­
pertas. M ano ausyse tebeskambėjo jo balsas: „Paskambinsiu vė­
liau. “ Tie dieviški, gilūs, m oduliuoti tonai.
- Dieve, tai klaida! - atsisėdau it styga, surakinta siaubo.
- Gerai, gerai, liausiuos įsivaizduoti, - viauktelėjo išsigandęs
Markas, atsisėsdamas šalia manęs.
- Rytoj paduosiu prašymą, kad mane atleistų.
- Na, nebūk kvaila. - Markas vėl šlumštelėjo ant pagalvės. -
Juk ar ne šito norėjai? Nepasiduok vien dėl to, kad nepasirodė
Linda. Ryt ji atvyks, o dar po dienos vaikai bus mokykloje. Juk
sakei, kaip tau patiko tavo darbo diena.

1 10
 Po iresLiisLų, a£ t asire, m syiius!

- Taip, - prisipažinau kaltai atsiguldama, - beveik visa diena.

- Ar viršininkas padorus?
- T a i p , jis... malonus. Rytoj pakvietė mane priešpiečių. Na,
aptarti... reikalų.
Tyla.
- Na, matai, - girgžtelėjo.
Trumpai patylėjome.
- Priešpiečių, - pagaliau suniurnėjo jis. Nuvirto į sienos
pusę. - Aš pats niekada neturiu tam laiko.
- Aišku, ne, tu juk per smarkiai užsiėmęs, - skubėjau patai­
kauti, - ir dar ta nelemta kelionė kasdien... - Pakeičiau temą,
tačiau buvau patenkinta pranešusi jam apie tuos priešpiečius. -
Tiesą pasakius, tai nežinau, kaip tu kasdien taip važinėji ir nie­
kada nesiskundi. - Pametėjau jam paskatinim ą už pastangas.
Jis vėl suniurzgėjo. - Nežinau, kodėl niekuom et nebeužsuki į
tą butą, - tęsiau, - m an tik dabar dingtelėjo, kad tu niekuom et
į jį net neužsuki. Stovi tuščias. Tavimi dėta, jei m an reikėtų į
kokį vėlyvą susirinkimą, kaip tau kartais, neabejoju, kad į tą
butą užsukčiau.
Tiesa, m ūsų žavingasis laikinasis prieglobstis, tik pasukus
iš K ensingtono bažnyčios gatvės, elegantiškai įrengtas ir visiš­
kai tuštutėlis. N usipirkom e jį, kai pardavėme nam ą Londone,
šiek tiek bijodam i visiškai atsisveikinti su miestu, tikėdamiesi,
kad lankysimės teatre ar restoranuose, tačiau taip niekuom et ir
neužsukome.
Markas vėl sukriuksėjo, tačiau Karenos hipnozės kerai, kū­
niški ar kokie kitokie, aiškiai darė savo darbą, šalia manęs pasi­
girdo ritmiškas alsavimas. Na, aišku, nebuvau tokia kvaila, kad
jį pertraukčiau.
Aš pati miegojau pasibaisėtinai, blaškydamas!, vartydamasi
ir sapnuodam a keisčiausius sapnus, jų kulminacija tapo košma­
ras, kuriame m ane vijosi gatve nuogą, tik su nešvaria liemenėle,
Rupertas, Loris ir Markas; jie šuoliavo paskui m ane raiti, su
gelbėtojų uniform om is, m osuodam i kalavijais, jiems iš paskos

111
 C ATHER IN E A LL IO T T

lėkė Angas ir Lilė, apsim uturiavę skudurais, spausdami rankose

išmaldos dubenėlius, verkdami: „Kur m ūsų maistas? M ūsų dra­
bužiai? Tu, nedoroji mam yte!“
Kristoferis sugiedojo keistu metu, tai veikiausiai buvo pary­
čiai, ir aš prisimenu, kaip Markas m urm ėjo kažką, kad jam reikia
vykti anksti, ir pasiūlė m an paimti jo „ M G “, tačiau aš apsiver­
čiau ant šono ir vėl užmigau. Dabar nugrimzdau j daug malo­
nesnį sapną, kaip išgelbėju princą Harį nuo gaujos teroristų, o
princas Čarlzas tampa geriausiu m ano draugu, tad kai pabudau,
jau buvo penkiolika po aštuonių.
Netikėdam a žiūrėjau į laikrodį. Aštuonios penkiolika. A štuo­
nios penkiolika, aštuonios penkiolika? O Dieve, kaip aš pavėluo­
siu! Velnias!
Išskridau iš lovos ir moviau į dušą, bet skubėdama užkliuvau
už dušo kabinos slenksčio ir trenkiausi galva į plytelių sieną prie­
šais save. Skausmas buvo neapsakomas, išvydau žvaigždes. Tikras
žvaigždes. Stverdamasi už galvos, kuri ėmė pasiutiškai pulsuoti,
vaitodama apgraibomis nukeliavau iki vonios spintutės. Pasirau­
siau pusiau užsimerkusi ir susiradau paracetamolio. Nurijau dvi,
užsigerdama vandeniu tiesiai iš čiaupo. Na, ir dar vieną sėkmei.
D ar niekada nėra pakenkę. Oi, mano galva. Tačiau kai nurijau tre­
čią piliulę, žvilgtelėjau į buteliuką. Mažas, iš rudo stiklo, visai kaip
tas ypač stiprus paracetamolis, kurį pirkdavau pagal receptą. Tik
šis buteliukas buvo ne mano, o Marko. Pilnutėlis tazepamo.
Apsunkusi atsisėdau ant vonios krašto ir iš siaubo užsispau-
džiau burną. O... Dieve... ir išgėriau aš ne dvi, o tris M arko mig­
domąsias tabletes! Vėl pašokusi su nerim u pažvelgiau į savo at­
vaizdą virš prausyklės, kone tikėdamasi išvysti iltis. Niekada nesu
išgėrus net vienos, o šios... o Viešpatie, drebėdama perskaičiau
užrašą ant buteliuko. Šios 20-ties miligramų sesytės, žinojau,
stiprios. Kas dabar man bus? Ar aš perdozavau? Ar mane ištiks
koma? Gal pranešti, kad susirgau?
Karštligiškai susikišau pirštus į gerklę ir pasilenkiau virš klo­
zeto. Deja, neįstengiau nusivemti. Neįstengiau pasiekti gerklų.

112
 Po ire,L^vii^, m t asire, m syiiu/!

D a n tų šepetėlis, su juo turbūt pasiekčiau giliau... Pamėginau,

bet, dangau, kaip šlykštu! Ištraukiau iš gerklės šepetėlį ir išspjo­
viau seiles į kriauklę. Ir kaip tie bulimikai prisiverčia vemti, svars­
čiau. Vėl pažvelgiau į savo atvaizdą išplėtusi akis. Nagi, išsitiesiau.
Tegaliu padaryti viena. Sukaupti narsą ir elgtis taip, tarsi nieko
neįvyko. Dieve, juk tai tik mažulytės tabletytės, ir būna naktų,
kai M arkui jos nieko nepadeda, net ir visos trys, nors, pagalvojau
nervingai, trys, ko gero, jau ir gali šiek tiek paveikti.
Bet jeigu paskubėsiu, svarsčiau kuo greičiau rengdamasi, tai
jos juk ims veikti ne iš karto. Pagaliau, juk kai ims veikti, aš galiu
pasipriešinti jų poveikiui. Argi naciai netaikydavo tokios kanki­
nimo priemonės, kaip neleisti miegoti? Ir kas gi tame filme buvo
toji gąsdinamai drąsi pasipriešinimo judėjimo mergaitė, kuri ši­
tiek dienų pajėgė ištverti nemiegojusi? Kaip jis vadinosi, tas fil­
mas? „Išdidžiai išraižyki jos vardą“? Na, tada aš irgi pabandysiu
susikauti. Nedvejodama. Tikiuosi, kad laimėsiu, nes juk filme
„Išdidžiai išraižyki jos vardą“ nerodom a ta scena, kaip mane ran­
da knarkiančią ant betono Flakstono stotyje.
N urūkau žemyn lenktyniaudama su laiku, o Lindą jau radau
bekraunančią nešvarius indus į virtuvės kriauklę. Išgirdusi mane
atsisuko, iškėlė rankas su geltonomis guminėmis pirštinėmis taip,
tarsi ruoštųsi atlikti operaciją.
- Oi, Hene, atsiprašau dėl vakar dienos, mieloji, bet mano
m otiną pastaruoju m etu ištinka tokie galvos svaiguliai, ir aš ne­
sitikėjau, kad...
- Viskas gerai, - aikčiojau, - nesijaudink, būsi visą dieną, Linda?
- Taip, visą. Gal tik paskui išslinksiu į „McKay s“. Ten išpar­
davimas, o m an reikia naujų užvalkalų pūkinei antklodei. Jau
nusižiūrėjau ten ir tokias gatavas paklodes...
- Nuostabu, puiku, vaikai dar miega?
- H m , taip, manau, kad taip...
- Puiku, turiu lėkti... - Ir išmoviau pro užpakalines duris, jų
net neuždarydama, palikusi ją tebepasakojančią. Bet taip išsiskir-
davome gana dažnai.

113
 CATHERINE ALLIOTT

Nulėkiau prie nedidelio juodo M G , pastatyto už namo, ir

drebančiom rankom jį atsirakinau. Kas, jei mane sustabdys p o ­
licija? Ar tai blogiau negu vairuoti išgėrus? O jei sukelčiau avari­
ją, kažin ar mane pasodintų į kalėjimą? Ne, ne viskas bus gerai,
įtikinėjau pati save. M an juk tik truputį reikia pavažiuoti keliu,
o piliulės dar net nepradėjo veikti. O gal jau pradėjo? Atsisėdau,
tačiau ūmai pašokau prisiminusi, kad prieš sėdant reikia pasi­
tiesti plastikinį maišelį. Pro medžiaginį stogą varvėjo, ir lietus,
kaip visada, permerkė vairuotojo sėdynę. Keikdama savo nelemtį
įnirtingai nudardėjau į stotį ir ekscentriškai pastačiau automobilį
aikštelėje. Štai. Baisiau jau nesugalvosi. Bet jeigu dabar prarasiu
sąmonę, tai bent nieko neužmušiu.
Išsvirduliavau iš mašinos, dabar jau sunkūs vokai lipo, ko­
jos šiek tiek drebėjo. Sijonas tiesiog varvėjo, lipo man prie kojų,
trukdydamas svirduliuoti tolyn. Jaučiausi it kokia išsekusi nu-
karšėlė, kuriai, keliaujant su geriatrine turistine grupe, sprogo
kolostomijos maišelis. Na, nieko baisaus. Kol nusigausiu iki dar­
bo, išdžiūsiu. Nedrąsiai nuklam pojau laiptais žemyn ant perono,
kur, ir pasisek tu man šitaip, jau stovėjo traukinys.
Pavyko atsisėsti šalia gana maloniai atrodančio storulio, ir aš
ilgesingai žvelgiau jam į sterblę. Jei galėčiau tik akimirką padėti
galvą jam ant kelių... Jis sukryžiavo kojas, pasibaisėjęs, kad žvelgiu
jam į tarpukojį. Po trisdešimties m inučių pabudau Cering Kroso
stotelėje, ir, laimė, išvydau, kad teatsirėmiau jam į petį. Šnairuo­
damas jis nusipurtė mane. Tai, matyt, jis jau bandė padaryti kurį
laiką, kol ramsčiausi į jį, stebima, be abejo, viso vagono besilinks­
m inančių keliautojų, kurių daugelį man teks susitikti gana daž­
nai. Nesvarbu, nusnūdau ir tikėjausi, kad tai padės man atsigauti.
Išlipau iš traukinio ir plačiai nusižiovavau. Na taip, kaip tik šito
man ir reikėjo. Tereikėjo mažumėlę nusnūsti ir - o Dieve. Su­
svyravau, pasičiupinėjau galvą. Ar aš prarandu sąmonę? Nežinau,
kaip išklampojau į lauką ir išnirau Strende.
- Taksi! - pabeldžiau į langą vienam iš išsirikiavusių aikštelė­
je priešais stotį taksistų.

114
 Po treslsKsiųs, m to/tre, m,yilus!

- Juk čia tik paeiti galiuką, mieloji, - tarė vairuotojas, kai

pasakiau jam adresą. - Pėsčiomis būtų greičiau.
- T u r b ū t juokaujate, - tariau, ropšdamasi vidun.
- Gerai, - išsišiepė jis, - rytas po sunkios nakties, tiesa?
- Na, galima sakyti, - mandagiai sutikau, tikėdamasi, kad
mano akys neužsimerks, kol atvažiuosime.
Laimė, kai pasiekiau 42-ą numerį, durys buvo plačiai atver­
tos, o viršuje manęs laukė dar didesnė sėkmė, nes kai užsikapa-
nojau laiptais aukštyn ir atkeliavau iki savo rašomojo stalo, ant
kom piuterio radau raštelį nuo Lorio.

Teko skubėti į susitikim ą su BBCy tačiau iki dvylikos turėčiau

grįžti. Susitiksim e pusę pirm os „Kensington Place“ restorane. La­
bai labai ačiū už rankraštį, — nuostabu! D ar drėgnas nuo skaity­
mo vonioje!
Loris

Vos šyptelėjau ir padėkojau savo laimingosioms žvaigždėms.

Per stebuklą a) jo nėra ir jis nesužinos, kad atvažiavau dešimtą va­
landą, b) jis nežino, kad dabar įjungsiu telefono atsakiklį ir porą
valandų iki priešpiečių numigsiu ant tos taip viliojamai atrodan­
čios sofos. Labiau pasisekti negali. Aš jau svirduliavau prie tų kre­
minės spalvos gelmių, mano akys merkėsi tarsi kūdikio, jau kone
išsitiesiau, batus nuspyriau į šalį, kai iš už d urų pasirodė galva.
- Ar Lorio šiandien nėra? - M ane smalsiai stebėjo viduti­
nio amžiaus moteris pilkomis cheminėmis garbanom is ir riesta
nosimi.
- H m , ne. Jis susitikime su BBC.
- O , kaip puiku, man pasisekė. - Ji įslinko vidun, vilkdama
šluostę ir kibirą. - Tada pirma sutvarkysiu šitą kambarį, prieš im­
damasi apačios. Juk tu neprieštarausi, tiesa, antyte? Nes jis mėgs­
ta, kai sutvarkau jam nesant, tad ir aš nemėgstu jo trukdyti.
- Ne, ne, gerai. - Susiradau batus ir stvarstydamasi už baldų
apčiuopiau kelią atgal prie rašomojo stalo.

i i 5
 C ATHER IN E A LLIO TT

- D ar pamaniau, kad šiandien ištrauksiu tas knygas ir n u ­

šluostysiu dulkes. - Ji godžiai apžvelgė lentynas. - Dulkinos?
Tiesa, Rubi.
- Henė, - krioktelėjau.
- Tu dirbk savo darbą, mieloji, nekreipk į mane jokio dėmesio.
Na, vargu ar aš galėjau tęsti, ką sumaniusi, tik ilgesingai žvel­
giau į sofą, smukdam a vis gilyn į kėdę.
Kai paaiškėjo, kad Rubi dirbdam a komentuos, kokius ji
paprastai randa namus ir kaip Loris, ką jau ten pykši, niekada
neišneša nešvarių puodelių ir lėkščių, ir dangau, nepatikėsite,
ką ji kartais randanti už sofos krašto, aš tik silpnai šypsojausi ir
netrukus, užsimaukšlinusi ausines, ėmiau kaukšėti klavišais. D u
žodžius per minutę.
Dvyliktą valandą Rubi užsidegė teisėtai užsidirbtą cigaretę ir
atsilošė ant tos taip trokštamos mano sofos, gėrėdamasi tviskan­
čiomis knygų nugarėlėmis, o aš, pastvėrusi švarką, atsisveikinau
su ja ir nudundėjau žemyn, kur griuvau į pirmą pasitaikiusį taksi.
Tvirtai įsitverdama taksi sėdynės nusprendžiau, kad tikrai jaučiuo­
si vis blogiau. M ano kojos atrodė be kaulų, kažkas nutiko ir akių
vokų raumenims. Atrodo, kad akių vokai nebesikiloja. Bet juk šis
poveikis netrukus turėtų praeiti, svarsčiau apimta panikos.
Nuoširdžiai padėkojusi vairuotojui už tai, kad mane pažadi­
no, nuvingiavau į restoraną. Atėjau anksčiau už Lorį ir sėsdama­
si - su didžiausiu vargu įveikdama pagundą neįsitverti padavėjo
rankos, kai jis vedė mane prie stalelio, - sugraibiau kišenėje m o­
bilųjį telefoną. Paskambinsiu Markui. Jis žinos. Jis žinos, po kiek
laiko šių prakeiktų vaistų poveikis išsisklaido. Teišgirdau įjungtą
jo ir jo padėjėjos atsakiklį. Velnias. Tada Penei. Ji žinos, supran­
tama, ji žinos. Penė juk tokia išmintinga. Ji atsiliepė nedelsdama
santūriu dalykišku tonu.
- Penė Trevelijon.
- Pene! - Aš net aiktelėjau, nes mano balsas staiga suskambėjo
taip nenatūraliai garsiai. Net pati išsigandau, kaip garsiai jis suaidė­
jo. Nuskambėjo per visą restoraną. - Ką išmanai apie narkotikus?

1 16
 Po m Lh I u/, cus tcuire, wvyLius!

Pora prie gretimo stalo greitai į mane pažvelgė, tada persime­

tė žvilgsniais ir kilstelėjo antakius.
- Narkotikus? Visiškai nieko. Aš juk niekada nesimėgavau,
tu žinai.
Kodėl?
- Ne, ne apie tuos psichodelinio poveikio, - sumurmėjau,
rausdama ir atsukdama porai nugarą. - Tikrus. Medicininius.
Pavyzdžiui, migdomuosius.
Ji pritilo.
- Kodėl?
- Nes aš išgėriau tris Marko migdomąsias tabletes šiandien
rytą, galvodama, kad tai paracetamolis. Ir, Pene, - suinkščiau
aš, - jie itin stiprūs.
Kitame linijos gale pasigirdo tyla. Tada jau tyliau:
- Kur tu esi, Hene?
- „Kensington Placeu restorane, laukiu Lorio, bet man atro­
do, aš alpstu.
- Na, dėl Dievo meilės, tučtuojau stokis ir žygiuok tiesiai
namo į lovą, - tarė griežtai. - Jeigu tu išgėrei tris itin stiprias
tabletes, tau tikrai nedera būti kur nors kitur, kaip tik išsitiesus
ant nugaros. Arba m auk tiesiai į ligoninę.
- Negaliu, Pene, - suvaitojau, - ką jis pamanys?
- Na, pasakyk jam, kas įvyko, - sušnypštė. - Jis supras, negi
ne žmogus, bet juk negali sėdėti ten linguodama per tuos prieš­
piečius. Eik į savo butą, dėl Dievo meilės, jeigu tu Kensingtone,
juk ten tik už kampo.
- Taip, bet, Pene, juk šiandien m ano antra darbo diena, aš
negaliu, o sveikas, Lori, - šiurkščiai ją nutraukiau ir išjungiau
telefoną. Įmečiau jį į krepšį.
- Na, sveika. - Jis pasilenkė pabučiuoti manęs į skruostą, ir
jam ant veido užkrito žavinga garbana. Dieve, aš net šiek tiek
prasiblaiviau. - Ir taip arti lūpų.
- Atsiprašau, kad vėluoju, bet ta nelemta kostiumininkė
paskutinę m inutę užsimanė peržiūrėti visą kolekciją velvetinių

ii7
 CATHERINE A LL IO T T

kostiumų. Dūzgė kažką apie tai, kaip jie suteiks man solidumo,
akademinės išvaizdos. Ar viskas gerai? - Tamsios jo akys perbėgo
m ano veidu. - Atrodai šiek tiek negaluojanti.
- Ne, viskas puiku, - nusijuokiau, ištraukdama rankas iš po
smakro. - Gal tik mažumėlę pavargusi.
- Dangau, aš irgi, aš nusiaręs, gal išgerkime, iškart pažvalėsi-
me. Padavėjau!
O gal tikrai išgerti? M ano galvoje it lempelė užsižiebė. Aišku,
aišku, pagalvojau karštligiškai. Stiprus gėrimas mane išblaivys.
- M an džino su tonikų, - jau mestelėjo jis padavėjui, - o tau
ką, Hene?
- To paties, - išsišiepiau, - alkoholio aš paprastai negeriu. -
Ir dvigubą.
Loris žiūrėjo nustebęs. Nustebęs, tačiau sykiu ir paskatintas.
Nusišypsojo.
- Gerai, tada ir aš išgersiu dvigubą. Ir iškart galime užsisaky­
ti maisto, kol jis nenuėjo. G rybų rizotą čia gamina stulbinamai
gerai, bet...
- Gerai, aš irgi užsisakysiu to paties.
- Ar užkandžio nori?
- Ne, ir pudingo nenoriu.
N a gerai, greičiau pradėkime šį šou, niauriai pamaniau. Grei­
čiau pradėsime, greičiau baigsime. Kam gaišti laiką valgymui?
Tiesą sakant, pakaks ir džino. Ir greičiau, įspėjau nutolstančią
padavėjo nugarą.
Po kelių akimirkų atnešė gėrimus. Kai Loris atsilošė kėdėje ir
leidosi į monologą apie permainingus santykius su prodiuseriu, aš
sparčiai išgurkiau savo gėrimą. Jis buvo nepaprastai stiprus, man
teko kone užsiimti nosį. Žinojau ir tai, kad nors Loris plepėjo,
stebėjo mane susidomėjęs. Gal svarstė, ar pasisamdė alkoholikę?
Ne, tik narkomanę, pagalvojau, kvailai pati sau šaipydamasi.
Loris tauškėjo toliau. Jo prodiuseris, kaip paaiškėjo, buvo įsi­
tikinęs, kad visą istoriją galima suvesti į seksą, tad vienintelis jo
tikslas šioje serijoje buvo parodyti kuo daugiau kadrų su Marija

118
 Po v&UuLų,, cus to/tre, ma

Tiudor ir Viljamu Oraniečiu lovoje. Loris kaip tik aiškino tokios

strategijos spąstus. Žinant gausiai dokumentais patvirtintą Mari­
jos frigidiškumą ir Viljamo polinkį prie mažų berniukų, jei niekas
daugiau nepaaiškinama, labai nesunku atsidurti aklavietėje.
- Hene, ar mano kalbos tau varo nuobodulį?
- Kodėl? - sumurmėjau.
- Na, tu galvą pasidėjusi ant staltiesės, o akys užmerktos.
Tuoj pat atsitiesiau.
- Atsiprašau, ne ne, visai ne nuobodu. Netgi labai linksma,
labai žaisminga. Ypač ta vieta apie geležinį skaistybės diržą. Atsi­
prašau, turbūt alkoholis jau trenkė man į galvą.
Taip, tai buvo klaida, jau ėmiau suprasti. Ypač užsisakyti
dvigubą.
Ėmiau jaustis ne tik pavargusi, bet ir itin keistai. Tiesiog įnir­
šusi. Nepaprastai įniršusi. Kažkodėl man atrodė, kad apalpsiu.
- Na, tai labai padrąsina, - sumurm ėjo Loris, žiūrėdamas į
mane tamsiomis kaitinančiomis akimis, - man patinka merginos,
kurios nebijo, kad truputis alkoholio trinktelės joms į galvą.
Pasilenkiau per stalą ir stvėriau jį už rankos.
- Ne, ne, nieko čia gero, Lori, - turiu eiti į lovą.
Jis apsižvalgė aplink išsigandęs. Pora prie gretimo stalelio ne­
tvėrė smalsumu, nors ir dangstėsi meniu. Loris kostelėjo. Pasitai­
sė kaklaraištį.
- Hene, žinoma, kad aš sužavėtas, - nervingai sumurmėjo, -
ir tiesą sakant, visiškai tau pritariu. Kai tik tave pamačiau, iškart
pamaniau, na, kokia patraukli moteris, jei nebūsiu ganėtinai at­
sargus, kad tik nesusipainiočiau... Bet kaip manai, gal vertėtų
mums bent paragauti rizoto?
- Ne, ne, - energingai papurčiau galvą, dar viena klaida, su­
siėmiau ją, kad nenuriedėtų, nutrūkusi man nuo kaklo. — J lovą
ne ta prasme. Turiu galvoje, miegoti. Matai, Lori, - tariau ty­
liau, - aš perdozavau.
Per akimirką Loris apmokėjo sąskaitą, pasakė, kad nelauksi­
me užsakymo, ir jau garbino mane pro priekines duris.

119
 CATHERINE A LL IO T T

- Ar tu narkomanė? - spiegtelėjo jis išbalęs ir pasibaisėjęs, kai

bandė pagauti taksi. - Viešpatie, Hene, aš nežinojau, nė neįta­
riau. Penė nepasakė, ir Dieve, m an nedingtelėjo patikrinti tavo
rankas. Nes tu tikrai neatrodai kaip...
- Ne, tai migdomieji, - spyriausi, dvelktelėjęs gaivus oras
šiek tiek padėjo m ano balso stygoms. - Išgėriau M arko m igdo­
m ųjų, įsitikinusi, kad tai paracetamolis. Tris. M an tereikia tik
prigulti, Lori.
- Ak. - Jis žiūrėjo į mane, besiropščiančią į taksi galą. Kai
įlipo ir atsisėdo šalia, mačiau, kaip jo burna trūkčioja. - Gerai,
bet ar m um s nereikėtų nuvažiuoti į artimiausią ligoninę, kad tau
išplautų skrandį?
- Tikiuosi, ne. Ne, ne, tik iki Kempdenhil Grouvo, trumpam.
Laimė, mašinų grūsties nebuvo, o vairuotojas sukosi greitai,
tad nuvykome per kelias minutes. Loris kikeno padėdamas išlipti
m an iš taksi, turiu pasakyti, kad dabar vaistų poveikį jutau daug
mažiau, tačiau džino magija sustiprėjo. Pradėjo ryškėti juokingo­
ji šio reikalo pusė.
- Na, - linksmindamasis svarstė jis, padėdamas m an keliau­
ti taku prie elegantiško kremo spalvos karaliaus Jurgio stiliaus
namo. Jeigu kaimynystėje Ninos Kempbel užuolaidos krustelėjo,
aš nė nepastebėjau. - A ntrą darbo dieną m ano asmeninė padė­
jėja suryja saują tablečių, užsigeria dvigubu džinu ir nusitempia
m ane pas save.
Staiga tai man pasirodė be galo juokinga. Mane visiškai apleido
kojos ir aš silpnai pakibau jam ant rankos isteriškai gargždama.
- Raktas? - išdrįso pareikalauti, m an grėsmingai siūbuojant.
Plačiai atvėriau rankinę.
- Pasiimk, - aikčiojau nebesivaidydam a, - rauskis, kiek
tik nori.
- Jėzau! - M an pasirodė, kad išgirdau jį m urm ant, tačiau
turbūt suklydau.
Kai jis rado raktą ir įleido mane pro duris į koridorėlį, nesi­
lioviau kom entuoti.

120
 Po m in siu ,, O/S tO/ire, h*a

- Taigi, - pritariau, dabar jau juokdamasi, - tavo nauja as­

meninė padėjėja, neaiškaus amžiaus, įtartinų paskatų moteris,
turinti du paauglius vaikus, su nėštumo strijomis ant pilvo ir
pirmaisiais žilais gaktos plaukais įvilioja žavingą jauną savo bosą
į savo urvą... - sulig tais žodžiais žaismingai pagriebiau jį už ka­
klaraiščio m um s tebelipant laiptais, - užpuola jį alkaną, neleidusi
jam net rankos ištiesti į priešpiečių bandelę...
- Nei į, sakykim, itališką duonelę, - pakomentavo jis, įtaiky­
damas raktą į buto duris, - nes mes ketinom e valgyti elegantiškai
itališkai, o ne kokius taukus kabinti. Kur miegamasis?
- Ten, gale. N a taip, ar itališką duonelę, - sutikau su girtos
nuolankum u, jis tuo tarpu vairavo mane koridoriumi. Pakeliui
stabtelėjau tarpduryje. Susiūbavau.
- O , Lori, kaip čia miela.
Staiga vonia pasirodė neapsakomai viliojama. Permečiau vie­
ną koją per kraštą.
- Ne, ne. - Jis iškėlė mane ant rankų. - Ne čia, į lovą, suk
štai čia.
- Lovą, - pakartojau gundomai, geidulingai vartydama akis
ir remdamasi į jo petį. - L-O-V-Ą, - apsilaižiau. - M m m ...
- Na, gulkis dabar čia ir - dėl Dievo, Hene!
Paklusau įsakymams ir aukštielninka griuvau ant dvigulės
lovos, nepaleisdama iš rankų jo kaklaraiščio, traukdam a jį ant
savęs. Gulėjau kikendama, prislėgta jo svorio, tvirtai jį tebelaiky­
dama, jo nosis arti manosios, už jo įmantri lubų rozetė sukosi it
pamišusi, it koks pragaro karuselės ratas.
- Kokia tu išdykusi mergaitė, - įspėjo jis, tapšnodamas man
per nosį, - dailiu veideliu, ir jeigu nebūtum ei taip katastrofiškai
prisigėrusi, aš vargu ar atsispirčiau pagundai pasinaudoti šia si­
tuacija ir truputį pasimėgauti popiečio malonumais. Tačiau da­
bar... - J i s vieną po kito atlenkė mano pirštus, švelniai išsivaduo­
damas iš m ano gniaužtų.
- M alonum ų gadintojas! - Sugriebiau abiem rankomis jį už
pakaušio ir pritraukiau jo lūpas prie savo.

121
 C ATHER IN E A LLIO TT

Keista, tačiau tą akimirką išvydau dvigubus pavidalus. Dvi

galvas. Lorio, savaime suprantama, suspaustą mano rankų, ta­
čiau ir dar vieną, daug geriau pažįstamą, įrėmintą durų staktos.
Suglumau.
- Markai?
Loris žaibiškai nuo manęs atšoko. Sustingo šalia lovos, it pa­
klaikęs lygindamas plaukus ir kaklaraištį.
Atsisėdau susiraukusi.
- Markai, ką, dėl Dievo, tu čia veiki?
Jis atrodė siaubingai išbalęs, tas m ano vyras, stovėdamas iš­
sitempęs tarpduryje su kostium u šviesiais ruoželiais ir portfeliu
rankoje. Ir atrodė it užbėgęs tik trum pam . Kažin kodėl jis neuž­
eina, svarsčiau.
- Gerai, aš jus paliksiu, - sumurm ėjo Loris, išslysdamas ir
prasmukdamas pro Marką, o tai toli gražu nebuvo taip paprasta,
nes m ano vyras gana didelis vyriškis. Ne tiek nežmoniškai aukš­
tas, kiek drūtas. Tvirtas. Plačių pečių. M an tai visada patiko. Tei­
kė tam tikrą saugumo jausmą. Aš vėl atsiguliau, o Markas ėmė
artintis prie manęs. Dabar jo išvaizda visai nebuvo guodžianti,
veidas išsklidęs nežmoniškai judančių lubų fone. Ne itin rami­
nantis. Aš vėl užsimerkiau. Dingtelėjo mintis, jeigu jis čia atvyko
to, ko atvyko, tai gali nė nesvajoti. Aš tam visai nenusiteikusi.
Jeigu jis tikisi nemokamo kojinio su savo žmona antradienį per
priešpiečius, jam nepasisekė. Vien mintis, kad galėčiau mylėtis
su juo ar Loriu, ar su nesvarbu kuo, mane šlykščiai supykino.
Aš daugiau nebeatsimerkiau, tik leidau savo rankoms ir kojoms,
kurios dabar jau apsunko it švinas, nugrimzti į lovą. Tiesą sakant,
gal net grimzti kiaurai lovą.
- Ne dabar, brangusis, - sumurmėjau, - man mažumėlę
skauda galvą. - Sulig tais žodžiais m ano sąmonė užgeso.
 Aštuntas skyrių*
Kai pabudau, būste viešpatavo m irtina tyla. Visa nuščiuvę.
Pasikeitė ir šviesa. Na, tiesiai tariant, ji išnyko. Buvo spalis, tad
dienos tapo trumpesnės, bet juk ne tokios jau trum pos, tiesa?
Tarsi neįžiūrėdama pažvelgiau į tamsius neperšviečiamus langus,
paskui į savo rankinį laikrodį. Šešios valandos. Šešios valandos?
Atsisėdau tiesiai it strėlė. Negi taip ilgai miegojau? Susiraukiau,
bandydama prisiminti, kiek laiko aš iš tiesų išmiegojau. Kada čia
atvykau? Neturėjau nė menkiausios nuovokos, ką čia veikiu.
Spragtelėjau ir įjungiau lempą prie lovos, permečiau kojas per
lovos kraštą, nuleisdama jas ant kreminės spalvos kilimo. Ne itin
praktiška spalva, tačiau parinkta tikintis, kad šį kilimą dailiame
savo Londono bute mindžiosime ne taip jau dažnai. Patryniau
minkštą paviršių kojos pirštu susimąsčiusi. Keista. Neprisimenu,
kad būčiau nusiavusi batus. Gal juos nuavė Markas? Tarsi ir pri­
simenu, kad jis čia buvo. Ir Loris. Papurčiau galvą stebėdamasi.
Ką gi visa tai galėtų reikšti? Ar mes visi kartu valgėme priešpie­
čius? Čia? Ir gal aš pagaminau? Laužiau galvą kiek įmanydama.
Ne, per daug keista. Tada tik aš ir Loris, nusprendžiau. Kažkur
mieste, restorane. Taip, ir grybų rizotas, taip, taip. Na, tada jau
turėjo būti restorane, nes nė kiek neabejojau, jog tokio patiekalo
pagaminti neįstengčiau.
Nuėjusi į vonią išsivaliau dantis ir iškart pasijutau geriau. Sis
trumpas pogulis man tikrai gerokai padėjo. Na taip, taip, miegas.
Stabtelėjau brūžindam a dantis. Pažvelgiau į savo atvaizdą veidro­
dyje. O dangau, pagaliau ėmiau viską prisiminti. Aš išgėriau tų

123
 C ATHER IN E A LLIO TT

nelem tų migdomųjų. Tada m an tikriausiai restorane pasidarė

kaip reikiant bloga, ir Loris veikiausiai atvežė mane čia.
Koks mielas šis jo poelgis, nors m an šiek tiek gėda, pagal­
vojau jausdamasi vis nesmagiau. Bergždžiai stengiausi prisim in­
ti, kaip atvykau, užlipau laiptais, tačiau... niekaip. Papurčiau
galvą. Niekaip neprisimenu. Nė už ką. Na, šiaip ar taip, m ane
čia atvežęs, jis turėjo paskam binti M arkui, pasakyti, kad aš čia,
na, jeigu kartais apalpčiau ar kas nutiktų, pagalvojau rausdama.
Taip, taip ir buvo.
Susiradau batus ir nupėdinau į svetainę. Markas tikriausiai
palaukė, kol užmigau, ir vėl nuvyko į darbą. Galėjo palikti man
raštelį, pamaniau apsižvalgiusi, tačiau, kita vertus, jis nebuvo m ė­
gėjas rašinėti. Nusišypsojau. Kam vargti su rašikliu, jeigu visada
gali pasiųsti elektroninio pašto žinutę, faksogramą ar teksto žinu­
tę, juk žinojau jo teoriją. Deja, aš atsilikau nuo tos technologijos,
tad tikrinti mobilųjį telefoną beprasmiška. Visai kitaip nei mano
atžalos, kurių mažiukai nykščiai judėdavo didesniu negu šviesos
greičiu ir kurie atkakliai reikalaudavo, kad išmokčiau, kaip išmo­
ko jų draugų mamos.
- M ama, tu privalai, tiesiog privalai! - ragindavo Lilė. - Ko­
kia gėda! Kiek tu prarandi! - Ji buvo teisi, tikrai prarandu. Turė­
čiau išmokti, tiesa. Tad kai gaunu nuo jos žinutę, „kaip tik einu į
geografiją“, galėčiau atsakyti: „Nuostabu, kaip tik keliauju į „Vait-
rozo“ mėsinę.“ Ir kaip, dėl Dievo, iki šiol be šito išsiversdavau?
Kažin, svarsčiau, ar Loris buvo užėjęs į vidų, į butą? Ne,
tikriausiai ne. Jis tikriausiai tik išleido m ane prie durų, parvežęs
taksi. Nors aš nebūčiau prieštaravusi, jei b ū tų panorėjęs užsukti,
svarsčiau ir gėrėjausi sukinėdamasi po kambarį. Buvau ir pa­
miršusi, kaip gražiai čia viską esu įrengusi. Pačiupinėjau „Os­
borne & Littleu užuolaidas ant lango. Dieve, kokia laimė turėti
pinigų, pajutau graužatį. Kartais man atrodydavo, kad turime
per daug. Kai nusipirkome ūkį, o paskui šį butą, kuriuos abu
reikėjo įrengti, ūkio dekoro darbus palikau draugei, tačiau šį
butą sutvarkiau pati.

124
 Po v-bLusių, cus t astre, mv\

Apim ta keisto nusižem inim o bei pakylėta įpuldavau į dizai­

nerių sales Celsyje ir išsirinkdavau prabangias medžiagas, pas­
kui vaikštinėdavau Karaliaus keliu apžiūrinėdam a senovinius
baldus, prie kurių kabodavo etiketės su neleistinai didelėmis
kainomis. Tarsi niekur nieko pasiteiraudavau pasipūtusio par­
davėjo: „Kažin, kada galėtumėte atgabenti tą sofą su staleliu?"
Tai išgirdę, liaudavosi arogantiškai šaipęsi ir visu greičiu skuos-
davo per salę, girgždėdami minkštais „Gucci“ bateliais, patikė­
kite m anim i.
Ir aš mažumėlę čia persistengiau, pripažinau vaikštinėdama
po butą, susimąsčiusi, palenkusi galvą į šoną. Tačiau Markas liko
sužavėtas, jis gėrėjosi. Jis uždirbo pinigų ir norėjo juos išleisti,
norėjo, kad aš juos išleisčiau. Jis netroško, kad jie dūlėtų banke
ar kokiuose fonduose, skirti vaikams; jau vien nuo tokios minties
jį išberdavo. „Tegu nė vienas m ano vaikų, - putodavo jis tarsi
koks Viktorijos laikų ūsuotas tėtušis, - nė neįsivaizduoja, kad
jam nereikės užsidirbti gyvenimui. Aš pats užsidirbau viską iki
paskutinio skatiko.“
- Na taip, į viršūnes ir duobėn, - erzindavo Angas sardo-
niškai, tačiau tai buvo tiesa. Markas be niekieno pagalbos, pats
iškilo iš mažulytės medžiagų krautuvėlės Kilbern Haitso kelyje,
nors jis per daug tuo nesigyrė, pamiršti irgi neketino.
Prisimenu, kaip Markas mane ten nusivedė, kai susižadėjo­
me. Į „Levino“ parduotuvėlę. Jis šiltai apkabino savo tėvą, čia
pat prie kasos, prie prekystalio, mažulytį, apspurusį žmogelį iš­
dilusiomis kelnėmis, senu rudu megztiniu, su šlike ant galvos,
angliškai kalbantį su Vienos akcentu. M ane nustebino ne tiek
drabužiai ar užsienietiškas akcentas, bet m ūsų šeimoje niekas ne-
sibučiuodavo, o kad taip apsikabintų, iš viso sunku buvo įsivaiz­
duoti. Užpakaliniais laipteliais užlipome į mažulytį butelį viršuje,
kur Jozefas Levinas gyveno vienas, nes M arko m otina numirė
prieš daugelį metų. Sėdėjome prie mažuliuko stalelio gerajame
kambaryje ir gėrėme citrinų arbatą, valgėme žydišką duoną ir
trupininį pyragą. Fone prislopintai dūzgė radijas, kažkokia už­

I25
 C ATHERINE A LLIO TT

sienio stotis, kiek prisimenu. Kūrenosi elektrinis židinys, tačiau

centrinio šildymo nebuvo. Kas akimirką pradundėdavo trauki­
nys, ir mes stverdavome tratančius puodelius. Visame kambary­
je buvo matyti krūvos laikraščių, kurių Jozefas neišmesdavo. Jis
niekuom et nieko neišmesdavo.
Kai pakilome išeiti, Markas bandė slapta įduoti tėvui pinigų,
tačiau Jozefas atsisakė, išdidžiai šypsodamasis sūnui, apsirengu­
siam madingais drabužiais, akimis glamonėdamas jo BMW, pa­
statytą apačioje prie šaligatvio krašto. Jaučiausi nesmagiai dėl to,
kad nesu žydė, tačiau Markas tvirtino, jog jo tėvas visiškai dėl to
nesijaudins, Jozefas tenori vieno - kad sūnus būtų laimingas. Jis
nuvedė mus laiptais žemyn į parduotuvėlę. Markas vaikštinėjo
tarp audeklų rietimų, standžiai sukrautų nuo grindų iki lubų,
meiliai, kone pagarbiai lytėdamas juos pirštais. Pasakojo man,
kaip padėdavo čia dirbti būdamas vaikas, kaip čia užaugo. Tada
nuo sienos ištraukė rietimą medžiagos ir patyrusiu judesiu n u ­
metė jį ant prekystalio. Iš rietimo pasipylė melsvai pilkšvas šil­
kas, tarsi spindinti ribuliuojanti jūra. Žybtelėjęs žirklėmis atrėžė
skiautę, juokdamasis įkišo į krepšelį, parodydamas man, ką darė
būdamas berniuku. Jozefas, vos pusė sūnaus svorio ir ūgio, mus
stebėjo. Aš taip pat juokiausi, tačiau branginau tą šilko skiautelę
ir kai po kelių mėnesių tuokėmės, pasisiūdinau iš jos nedidu­
ką bolero tipo švarkelį, jį vilkėjau ant trum pos kreminės spalvos
suknelės, kuria buvau pasipuošusi eidama į civilinės metrikaci­
jos biurą. Prisimenu, kaip m ane išvydusios Marko akys nušvito
nuostaba, tada atpažinimu, o paskui meile, prisimenu jo tėvo
veidą m ūsų priėmime vietiniame restorane, jis linkčiojo šypsoda­
masis ir jį lydėdamas ašarotomis akimis.
Vaikštinėjau po butą, susiėmusi už pečių, apžiūrinėdama pra­
bangius baldus. Sunkios draperijos valgomajame madingai sukri­
tusios ant grindų, dingtelėjo, kaip Jozefas griežtų dantimis, išvy­
dęs taip lengvabūdiškai eikvojamą medžiagą. Tačiau stengiausi
nešvaistyti. Parinkau kuklų namą kaime su dailiu sodu ir keliais
akrais žemės, ne pritrenkiantį didžiulį Lipton Holo ūkį kitoje

12 6
 Po cuš tcuires m^yLiou!

kaimo pusėje, kuris taip pat buvo parduodamas ir kurį Markas

mielai b ū tų įsigijęs. Tačiau jam patiko ir šis kaimo namas. Jei
jis patiko man, patiko ir jam, taip jis jau visuomet elgdavosi. Jis
mylėjo mane beprotiškai, man taip pasisekė. Tad šis ekstravagan­
tiškas butas buvo savotiška mano nuolaida jam. Jaučiausi savaip
jam pasakiusi: štai iš kur atėjau, kur m ano pradžia. Pažiūrėk, kur
esu dabar, ką padariau dabar. Kodėl ne? Kodėl neturėti buto dai­
liai apželdintame Londono W 8 kvartale ir neskirti jam šiek tiek
pinigų, jei gali sau tai leisti?
Tačiau, nežinau kodėl, jausdavausi nesmagiai. Juk daugelis
žm onių sunkiai dirbo, ir tikrai ne visiems būdavo taip gausiai
atlyginama. Pagalvodavau apie Penę. Penę, kuriai reikėjo dirb­
ti, nepaisant visų jos tvirtinimų, kad niekaip neištvertų be savo
darbo. Juk galėjo ištekėti už žavingojo Filipo, kurio po armijos
laukė šeimos alaus darykla, tačiau ne, ji iš visų jėgų kabinosi į
Tomį Ratliną, be skatiko ir be perspektyvų, jis vadovavo meno
galerijai ir namo parnešdavo tiek, jog vos užtekdavo pašerti katę.
Tad Penė dirbdavo iki sąmonės netekimo. Tai ji pasirūpino de­
pozitu nam ui Klaphame, ji laukė, kol taps partnere, ir tik tada
pasigimdė vaikus, kai jau buvo tikra, kad galės juos išmokslinti,
ir apskritai už visa ką buvo atsakinga ji. Žinodam a tai, jaučiausi
kalta. Kartą prasitariau Markui, kad norėčiau...
- Ką? - Jis šaipydamasis žiūrėjo į mane pro m eniu „Gebenės“
kavinėje. - D uoti jai pinigų?
- Na, - bejėgiškai gūžtelėjau pečiais.
- Ne, negalima tiesiog paduoti žmogui čekį, Hene, tai jį gė­
dina, netgi sumenkina.
Tačiau buvo būdų, kaip tai padaryti, ir Markas juos žinojo.
Kai Tomis, ilgai dvejojęs nupirko meno galeriją iš savininko
ir it paklaikęs ėmė dairytis rėmėjų, žinau, kad Markas įsikišo. Jis
man nesakė, bet aš išvydau palengvėjimą Penės veide, kai vieną
sekmadienį jie buvo atėję priešpiečių. Prisimenu, kaip ji šiek tiek
net supyko ir norėjo jam padėkoti, tačiau sutrikęs Markas nesi­
leido į mandagybes.

127
 CATHERINE A LL IO T T

Taip jis elgdavosi visuomet. Jei turi pinigų, išleisk, padėk

žmonėms, nekaupk, kaip darė Jozefas. Prisimenu pasibaisėjimo
ir sielvarto išraišką vyro veide, kai num irė Jozefas. Baisybės pi­
nigų po čiužiniu, klaikiu, plonutėliu čiužiniu su siaubinga, ap­
driskusia patalyne. Senutėlė jo pižama, kone skudurai, dailiai
sulankstyta ant pagalvės. Markas užsidengė rankomis veidą.
Jozefas numirė parduotuvėje, aptarnaudamas pirkėją, jis dir­
bo iki paskutinio atodūsio. Per jo laidotuves Kilburne sinago­
ga buvo sausakimša. Prisigrūdusi žmonių, įvairiausio amžiaus,
spalvos bei religijų, nes Jozefas, griežtas žydas, mokėjo su meile
atsigręžti į visus. Prie m ūsų prieidavo galybė žmonių, daugiau­
sia m oterų, nemažai indžiu su sariais, kurios spausdamos m um s
rankas pasakojo, kaip Jozefas pardavė joms medžiagos kone už
dyka, o kartais net ir davė veltui. Kaip jos pasisiuvo drabužių
sau, savo šeimoms, kaip pasikabino užuolaidas, vis ačiū jam už
gerą širdį. Iš jo ir Markas paveldėjo tą savybę. Tą dosnią širdį.
Kartais svarstydavau, kiek dar yra tokių tom ių ratlinų, kuriems
jis padėjo. Niekada iki galo jo taip ir nepažinau, nors esu už jo
ištekėjusi. Dabar, stovėdama čia ir žvelgdama virš Kensingtono
stogų, pajutau, kaip m ano širdį užlieja meilė jam.
D ar visai neseniai Markas labai padėjo tėčiui. Tėčiui paga­
liau teko vykti į ligoninę. Rinktis reikėjo nacionalinę sveikatos
rūpybą, nes, kad ir kiek Markas buvo pasiryžęs sumokėti, kaip
tik čia, ne privačioje ligoninėje, tėvui suteiks geriausią gydy­
mą. Senatvinė demencija ar vienas iš jos variantų, kaip jie ten
pavadino. Ne Alcheimeris, tačiau labai sunki forma. Sulaukęs
septyniasdešimt dvejų, tėvas staiga žengė atgal į vaikystę. Jis
aikštijosi, šlapindavosi į lovą, darėsi vis labiau įžeidus, jo elgesys
tapo neprognozuojamas, kol mama, - kuri, turiu pasakyti, ilgai
taikstėsi su visu tuo nieko m um s nesakydama, išdidžiai slėpda­
ma jį nuo pasaulio ir net nuo Bendžio, kurį laiką ir nuo m a­
nęs, - pagaliau pasidavė.
Aiškiai prisimenu tą dieną, kai prieš trejus metus m am a pa­
skambino ir mes nuskubėjome į Londoną. Prisimenu, kaip ji vie­

128
 Po įrėminsiu, m tcuire, Ms)

na pati autom obiliu važiavo paskui tėtį gabenusią greitosios pa­

galbos mašiną, - ji spyrėsi, kad taip darys, - aš nuvykau tą vakarą
vėliau, o Markas ir Francis, Bendžio vaikinas, laukė priimamaja­
me. Tėtis sėdėjo lovoje su dryžuota pižama, giedromis akimis ir
budrus, sakyčiau, net nusiteikęs provokuojamai, o m am a buvo
įsitaisiusi šalia pelenų spalvos veidu, kuriame tuo pačiu m etu jau
buvo matyti didžiulis palengvėjimas.
- Kažkas paėmė vieną m ano kortą, - kaltinamai tarė tėtis, kai
mes su Bendžiu prisėdome šalia. - Vakar turėjau keturiasdešimt
dvi, o štai žiūrėk, liko tik keturiasdešimt viena.
Ant lovos užtiesalo buvo išdėliotos „Players“ kortos, kurias
jis kolekcionavo, o dabar nešiodavosi kišenėje kartu su kišeniniu
peiliuku ir kankorėžiu ant virvutės.
- Neabejoju, kad ta korta atsiras, - paguodžiau, palinkdama
nuo pilkos plastikinės kėdės prie jo lovos. - Nesijaudink.
- Nesijaudinčiau, bet tai buvo m ano pagrindinė korta, - bur­
bėjo jis, pakeldamas patalynę ir žiūrėdamas, ar korta neužkrito
ten, - viena iš geriausių.
- Na, kaip tau čia, tėti? - paklausė Bendžis. - Ar maistas geras?
- Na, geresnis už jos, aš bent jau galiu jį valgyti, - tarė, žvai­
ruodamas į mamą. - Ir nereikia visą dieną klausytis jos balso. Kas
ji čia tokia.
Mes susigūžėme, o m am a iš gėdos nuleido galvą. Tačiau kaip
tik dėl to jį čia ir atvežėme. Tai tik vienas tėtės būklės aspektų.
Jis nebenutuokė, kas yra mama, Bendžis ar net aš. Jis mąstė kaip
vaikas, šnekėjo kaip vaikas. Jis juk nebuvo žiaurus, iš tiesų buvo
labai geraširdis, tačiau dabar nebeveikė jo stabdžiai.
- Ir nenoriu daugiau būti su ja susituokęs, noriu susituokti
su Beverli, - pareiškė dalykiškai, tarsi viso labo pasirinktų naują
geriausią draugą mokykloje. Pakėlė savo kortas ir stropiai sudėjo
jas į krūvelę, nutaisęs aikštingą veidą. - Aš jai jau sakiau, bet ji
neklauso. Ei, Beverli, - atsisėdo tiesiau ir susijaudinęs pamojavo,
kai stambi juodaodė slaugė praėjo pro šalį, stum dam a vežimėlį
su instrumentais. - Kuo skiriasi vyro pimpis ir viščiuko koja?

129
 CATHERINE A LLIO TT

- Neįsivaizduoju, Gordonai, - tarė ji taikiai, dainingu Kari­

bų akcentu.
Tėtis susižavėjęs išraudo.
- Tai gal norėtum pasimėgauti?
Kai ji nusišypsojusi nuvažiavo toliau, jis sugriaudėjo iš juoko,
virsdamas aukštielninkas ant pagalvių, ūkaudamas j lubas. Staiga
jo linksmybė išseko ir jis atsisėdo tiesiai.
- Kaip manai, ar jis paėmė m ano kortą? - sušnypštė, su įta­
rimu žvairuodamas į kaimyną gretimoje lovoje, apsiseilėjusį de­
vyniasdešimties m etų senuką, nebesuvokiantį, kur jis, išsižiojusį,
nebepajėgiantį savarankiškai nė pasiusioti, ką jau kalbėti apie tai,
kad galėtų vogti kortas.
Tai ir buvo siaubingiausia, kalbėjau aš Markui pakeliui namo,
valytuvams įnirtingai braukiant ant automobilio lango upėmis
bliaukiantį lietų. Taip, tai žemino tėčio orumą, bet iš tiesų jis
buvo laimingas. Jis nesuvokė savo padėties, vienintelis jo rūpestis
buvo, ar priešpiečiams duos keptą bandelę su džemu, ar po pietų
leis žaisti sode. M ama tuo metu... M am a sugniužo.
M ano m otina buvo tvirta, vadovauti linkusi moteris, tačiau
šeimos likimų vingiai palaužė jos tvirtybę. O, be šeimos, jai juk
niekas daugiau nerūpėjo. Argi tokia nuostata nėra tik dar vienas
jos meilės patvirtinimas? O jau savo laime mes ją stačiai pribloš-
kėme. Po nelemtų neįvykusių m ano tuoktuvių su Rupertu, jos
svajonių žentu, aš ištekėjau už žydo, Kilburno medžiagų par­
davėjo sūnaus. Jai turbūt atrodė, kad nieko baisesnio nebegali
įvykti, kai Bendžis, kurį tikėjosi išvysti tam pant gydytoju ir ve­
dant gydytoją, - ji su meile įsivaizdavo, kaip švelniai susiliečia jų
rankos, kai operacijos m etu jie paduoda vienas kitam skalpelius,
nes vaizduote mama toli pranokdavo visus Finelio kelio kaimy­
nus, - paaiškėjo esąs gėjus, gyvenąs su berniuku, vardu Francis.
Kai po šio jos gyvenimą sukrėtusio praregėjimo ji pakilo nuo
švariai nušveistų savo virtuvės grindų, vieną rytą klodama lovą
ant apatinės paklodės rado storą ir kietą, garuojančią kaką. Kai
ji papriekaištavo vyrui, kuris tuo m etu tupėjo medyje ir svaidė

130
 Po vėsinsiu, OsS tasires wv\

akmenis į kaim ynų šiltnamį, šis kovingai atkišo apatinę lūpą ir

tarė: „Ne aš tai padariau. Tu. Miegodama. Aš mačiau.“ Turbūt tai
ir buvo paskutinis lašas, kuris perpildė mamos kantrybės taurę.
Automobilyje Markas paėmė m ano ranką ir spustelėjo.
- Nieko, mieloji, negali padaryti. Jis yra ten, kur yra, ir toje
vietoje, kur jam geriausia. Dėl savo motinos nesijaudink, ji at­
spari it seni auliniai batai, atsigaus.
Taip, ji buvo tvirta ir ilgainiui atsigavo, tačiau tik kiek ilgė­
liau pabuvusi m ūsų ūkyje. Kartą nepranešusi stabtelėjau L ondo­
ne pažiūrėti, kaip ji laikosi, ir kai stačiau autom obilį prie namo,
kuriame buvo jos butas, išvydau ją išeinančią pro priekines d u ­
ris, - ir vos pažinau. M ano motina, kuri veikiau num irtų, nei
būtų pam atyta vaikštinėjanti po „Swiss C ottage“ parduotuves
be aukštakulnių batelių, kašmyro palto ir nepasidažiusi, vilkėjo
seną žalią megztinį, plaukus buvo susirišusi skarele, jos veidas
buvo išblyškęs, galva nuleista. Kaimynas norėjo su ja pasisvei­
kinti, tačiau ji tarsi nepastebėdama tik kilstelėjo ranką, atrodė
visiškai sugniuždyta. Nugalėta. Jos būsena m an pasirodė pažįs­
tama. Jau buvau patyrusi tą jausmą, kai, atrodo, viso pasaulio
našta užgula tavo pečius; o tuom et jau fiziškai nebeįm anom a
išlaikyti pakeltos galvos.
Įkalbėjau ją atvykti ir pabūti ūkyje, tai ji ir padarė. Ilgokai
laikėsi tyliai ir atokiai, bet pamažu įsijautė. Tiesą sakant, įsijautė
gana greitai. Kone varė M arką iš proto. Jis stojiškai kramtydavo
lūpą, kai m am a sterilizuodavo visus kiaušinius, kuriuos atnešda­
vo iš vištidės, nes „ant jų buvo padarę viščiukai44. Jis nesiskundė,
kai ji spyrėsi, kad kalėdinis kalakutas būtų iš vidaus ir iš viršaus
išplautas muilu, neplovėme, kažin kaip išsisukome. Markas ribą
nubrėžė tik tada, kai m am a pareikalavo, kad vargšė Dilė, mūsų
niufaundlendė, b ūtų m audom a kiekvieną dieną. Kai mėšlo kva­
pą apačioje garde ji pabandė pagerinti oro gaivikliu, o Markas
išniro iš ten, tvirtindamas, kad verčiau trauks į šnerves mėšlo
smarvę, nusprendėme, kad, visos šeimos interesų labui, derėtų
laikyti ją pasveikusia ir palydėti namo. Ji ir išvyko namo, jausda­

131
 C ATHERINE A LL IO T T

masi kur kas laimingesnė, aukštai iškėlusi galvą su šviežutėlėmis

garbanomis. Visa šeimyna ir kalė Dilė puolė į kiemą linksmai iš
visos širdies su ja atsisveikinti.
Tačiau jai atsitokėti prireikė šešių mėnesių, - šešių mėnesių,
prisiminiau krūptelėjusi, dėdamasi daiktus į rankinę ir paskutinį
kartą apžvelgdama butą. Nedaugelis vyrų šešis mėnesius taikytųsi
prie savo uošvės, tačiau ir vėl tvirtinu, kad Markas buvo šventa­
sis. Šventasis mano vyras, pagalvojau nusišypsojusi, uždarydama
paskui save duris. Nem anau, kad daug žm onų tai galėtų pasakyti
apie savo sutuoktinį be sarkazmo gaidelės.
Kol po pusantros valandos grįžau į ūkį, jau buvo kaip rei­
kiant sutemę. Išjungiau M G variklį ir žvalgiausi aplink, jausda­
ma, kaip mane apglėbia minkštas nakties oras ir dieviška ramybė.
Šią vietą pamilau dėl to, kad čia nesigirdėdavo jokio triukšme­
lio, autom obilių spūsties, ne taip kaip Lipton Hole, kuris yra
kiek toliau pavažiavus keliuku, ten jau čia pat A 4l greitkelis.
Vos išlipau iš automobilio, kai m an virš galvos praskrido lėktu­
vas, sukantis į Getviko oro uostą. Nusišypsojau. Taip ir išmoksti
kuklumo.
Kitame kiemo gale sodininkas Bilas, kurį paveldėjome iš
ankstesnių ūkio savininkų ir kuris tebegyveno nedidelėje tro­
belėje m um s priklausančio žemės sklypo pakraštyje, uždarinėjo
nakčiai viščiukus. Palinkusią jo figūrą apšvietė kiemo žibintas.
Norėjau įsmukti pro užpakalines duris, tačiau:
- Ar viskas gerai, Hene?
Velnias, per vėlu, jis mane jau pastebėjo.
- Taip, ačiū, Bilai, - atsisukusi išspaudžiau šypseną.
Kai tik išgirdau, kad su nam u gausime ir sodininką, ir m ūsų
paklausė, ar jis negalėtų likti savo namelyje, buvau sužavėta. Ži­
noma, tai dieviška! Mielas, savas, senbuvis! Toks jis ir atrodė!
Vėjo nugairintas našlys, viską išmanė apie sodininkystę ir žemės
darbus. Bilas buvo žemės druska. O Markas, kuris iš tiesų nieko
nenutuokė apie gyvenimą kaime, bet troško išmokti, nesitvėrė
džiaugsmu gavęs tokį lobį.

132
 Po wUiLų,, m tasire, MvyLiu,!

- J i s žino kiekvieno augalo šiame sode pavadinim ą, Hene,

įsivaizduok, jau keturiasdešim t penkeri metai, kai jis tvarko
šį sodą.
- Nuostabu, - pritariau su palengvėjimu. Gimusi ir užaugusi
mieste, aš pasitenkindavau tuo, kad įkišdavau į žemę vieną kitą
našlaitę ir pažaisdavau su pakabinamais gėlių krepšiais, tačiau
mintis, kad teks iš naujo sukasti visą tą sodiniams skirtą pakraštį
gale, man neatrodė tokia patraukli.
Bilas pasirodė besąs tikras lobis. Jis sunkiai dirbdavo, o mes
su juo ilgai šnekučiuodavomės prie virtuvės stalo, kai jis užeidavo
puodelio arbatos. Aš sukdavau jam galvą, stengdamasi šį tą su­
žinoti apie augalus ir gyvūnus. Tačiau m ūsų pokalbiai darėsi vis
ilgesni, o man reikėdavo šį tą nuveikti. Kai jis pagaliau pakildavo
eiti, mirktelėdavo.
Iš pradžių mirktelėdavau jam atsakydama, galvodama, koks
jis mielas. Sykį jis mirktelėjo, geidulingai pažvelgė ir pasikrapštė
tarpukojį. Aš vos neišmečiau iš rankų arbatinio.
Kai pasakiau Markui, šis nesileido į jokias kalbas.
- Neprasimanyk, jis vėtytas ir mėtytas kaimo vyrukas, jam
tereikėjo pasikasyti.
- Markai, jis mirktelėjo tai darydamas.
- Atsitiktinumas, - pajuokavo, - mes tikrai jo neatsisakysi­
me, Hene, jis per daug vertingas. Pati žinai, kad čia gauti gerą
sodininką neįmanoma. Pati man taip sakei.
Visa tai tiesa. Nepagalvojusi pati jam papasakojau, kaip
Laura M ontag, gera vietinė bičiulė, irgi neseniai persikėlusi iš
Londono, valgydama priešpiečius vienuose iš tų didingų namų,
priklausančių čia gimusiai ir užaugusiai Belindai, pro langą iš­
vydo sodininką ir neatsargiai iškišusi galvą paklausė, gal jis tu ­
rėtų laiko padirbėti ir jos sode. Belinda, gali sakyti, paleido į ją
lėkštę su salotomis.
- Kad niekad daugiau, - riaumojo ji, liepsnodama pykčiu, -
kad niekad daugiau, - klykė, o iš jos šnervių veržėsi garas, - ne­
bandytum prisivilioti m ano sodininko! - Laura sulaužė nerašytą

133
 CATHERINE A LL IO T T

kaimo gyvenimo taisyklę ir jai teko sprukti, išdėtai į šuns dienas,

pabrukus uodegą.
Taip, Markas teisus, gerų sodininkų likę nedaug, ir aš tikrai
nenorėsiu pati valyti vištidės ar vilkti arkliams šieno, kol Markas
darbe. Prikandau lūpą.
- Ir neflirtuok su juo! - įspėjo vyras.
- Neflirtuoti?
- Tu imi šypsotis ir švytėti, ir žmonės įsivaizduoja nežinia ką.
Iš įniršio neįstengiau žodžio ištarti. Juk tas žmogėnas toks
šlykštus! Apėjęs karpomis, dvokiantis, apkibęs viščiukų mėšlu. Ir
aš su juo flirtuoju!? O epizodas su apatinių stalčiumi! Prieš kelis
mėnesius rytą siekiau išsitraukti kokias trumpikes ir išvydau, kad
m ano apatinių drabužių stalčius - paprastai primenąs netvarkin­
gą susisukusių virvelių kamuolį - neatpažįstamai pasikeitęs. Lie­
menėlės ir kelnaitės dailiai sulankstytos, sudėtos tvarkingomis ei­
lutėmis. Žiūrėjau nustėrusi. Tada nulėkiau žemyn kvosti Marko.
- N ebūk juokinga, aišku, aš netvarkiau.
Kai paklausiau vaikų, šie įsmeigė į mane paniekos kupinus
žvilgsnius.
- Kodėl turėtume tai daryti, mama?
Gal Linda. Ji išjungė dulkių siurblį, atsirėmė į jį ir atsiduso.
- Hene, aš niekuomet jų net atgal nesudedu, tik pakabinu į
tą spintą, kad vėdintųsi. N einu nė artyn prie tavo stalčių.
- Bet kas tada, - suklykiau aš Markui, - galėjo tai padaryti?
Kas, dėl Dievo meilės, galėjo sutvarkyti m ano apatinių stalčių?
- Tavo motina? - metė iššūkį Markas, akis vis dar tvirtai
įsmeigęs į golfo žaidimą.
Ak, tai mama. Paskambinau jai.
- Ne, mieloji, aš nė sapne neišdrįsčiau. Gali mane išbraukti
iš įtariamųjų, - pridūrė uždususi. - Jau užteko, kad išmečiau iš
sandėliuko visa, kas buvo pasenę.
- Tikriausiai tai jis, - su siaubu sušnypščiau Markui, pasi­
baisėjusi žvelgdama pro langą pažiūrėti, ar Bilas klausosi. Juk jis

134
 Po m insU j,, m tfoire,

vienintelis turi raktą, dėl Dievo meilės, o visai neseniai, kai jis
paliko man raštelį, kad palaistyčiau augalus šiltnamyje, apačioje
buvo prispaudęs nedidelį bučinuką.
Aš kone apalpau iš siaubo pagalvojusi, kaip senos gyslotos jo
rankos rausiasi po m ano apatinius, meiliai juos lanksto, gal net
uostinėja. Įsitveriau pusryčių stalo.
- Na, jie bent jau švarūs, - pasakė Markas, ramiai pakilda­
mas išjungti televizoriaus, kai buvo įmuštas paskutinis smūgis.
- Markai!
- Hene, tu pati sutvarkei, aš neabejoju, - atsiduso jis, sukda­
mas link galinių durų. - Prisimeni, kaip užsakei dar vieną ėriu­
ko koją, pamiršusi, kad vieną jau buvai užsakiusi? O tąkart, kai
ėjome į H a m o n d ų vakarėlį ir kai tu staiga pamatei, kad išėjai su
skirtingais batais? Su amžiumi tiesiog užsimiršti tvarkydama ir
pamiršti, kad sutvarkei.
- N ebūk juokingas. Tą stalčių sutvarkyti man prireiktų viso
pusvalandžio. - Tikrai prisiminčiau, kad tai dariau.
- Aišku, kad ne, - tarė linksmai ir nuėjo į arklides, nė kiek
nesusirūpinęs.
Įsitikinęs savo teisumu. Bet aš buvau susirūpinusi, net labai
susirūpinusi. Pastaruoju m etu su Bilu elgiausi šaltai, bandydama
tokiu būdu parodyti jam, ką galvoju.
- Nam ie nieko nėra, - tarė gudriai šypsodamasis, kai trau­
kiau prie galinių durų į jį nežiūrėdama.
- Taigi matau, - šyptelėjau suspaustomis lūpomis.
Žvyro takas, jau atkreipiau dėmesį, buvo įtartinai tuščias, au­
tom obilių nebuvo matyti, tai mane nustebino, nes jau buvo pusė
devynių. Tikėjausi, Markas grįš anksčiau už mane. Dirba, matyt,
iki vėlumos.
- Jie buvo grįžę, - atsirėmė į penkių strypelių vartus Bilas,
o jo poza grėsmingai bylojo, jog parimo čia netrum pam . - Bet,
kaip matai, vėl išlėkė.
- Ačiū, Bilai.

135
 C ATHER IN E A LL IO T T

Turbūt išlėkė picos, pagalvojau kišdama raktą į spyną. Arba

pavalgyti troškinio mieste galvodami, kad grįšiu vėlai ir vaka­
rienės nebus. Greitai įėjau vidun, užtrenkiau duris, uždegiau
šviesas. Ilga, žema, su sunkiomis sijomis, trešnės geltonumo sie­
nomis virtuvė atgijo. Ir sutvarkyta. Tobulai sutvarkyta. Turbūt
Linda dirbo visą dieną. Vaikų nė ženklo, kaip Bilas ir sakė. Tiesa,
paskutinis jų vakaras namuose, prisiminiau, pasidėdama rankinę
ant „salos“. Tai, matyt, Markas juos kur nors nusivedė. Kažin
kur, gal į „Oskarą“, turbūt į „Oskarą“. Gal dar spėčiau prie jų
prisidėti? Žvilgtelėjau į rankinį laikrodį ir jau ėjau prie telefono
paskam binti ir sužinoti, kur jie yra, kai ant stalo pastebėjau raš­
telį. Išlanksčiau.

Hene,
Klemi skambino paklausti, ar Lilė gali pasilikti pas ją nakčiai,
o Angas —pas Tomą. A š paim siu juos rytą ir nuvešiu į mokyklą. A š
„Rožės ir karūnos<( viešbutyje ir būsiu čia tol, kol tu pasiimsi savo
daiktus ir išsikraustysi. Kol viską išsiaiškinsime, gyvenk mūsų bute
Londone.
Markas

Žiūrėjau į popieriaus skiautelę rankose. Paskutinių dviejų

eilučių neįstengiau suprasti. Vėl jas perskaičiau. Pajutau, kaip
m ano veide neliko nė lašo kraujo. Kojas pakirto, tad prisėdau
ant kėdės prie virtuvės stalo. Lauke gaidys, prieš uždaromas nak­
čiai, išleido paskutinį liūdną klyktelėjimą. Kai Bilas pakėlė galvą,
užsklendęs viščiukų gardo sklendę, aš irgi pažvelgiau ir sutikau jo
žvilgsnį. Jis buvo negailestingas, žinantis.
 V e d in ta s s k y r iu s

Dar pasėdėjau virtuvėje, be išraiškos žvelgdama į raštelį, kurį

laikiau rankose. Staiga mečiau jį, tarsi b ūtų įkaitęs iki baltumo, it
būtų mane apdeginęs. Jis nusklendė ant žemės, nutūpė ant tera­
kotinių grindų. M an smarkiai ėmė svaigti galva. Pasijutau nusil­
pusi ir apkvaitusi, panašiai nutinka, kai ilgokai b ū n u nevalgiusi.
Vieną nerealumo akimirką pagalvojau, gal aš apsirikusi įžengiau
į kieno nors kito gyvenimą. Svetimą kito virtuvę, kieno nors kito
santuoką. Sėdėjau apspangusi, žiūrėdama į tas geltonas sienas, į
nedidelę pakabinam ą lentelę, ant kurios surašydavome pirkinių
sąrašą. Ji žvelgė į mane. Markas kreida pažymėjęs „batų tepalas“ ir
„šikpopieris“, o kažkas, matyt, Angas, pridūrė bulvių traškučius
„Pringles“. Staiga atsipeikėjau. Ne, tai m ano virtuvė, m ano san­
tuoka. Pajutau, kaip kraujas užliejo skruostus, susitvenkė pyktis.
Akimirksniu pašokau. Pagriebiau raktus ir nekreipdama dėmesio
į Dilę, kuri nagais braižėsi ir inkštė prie batų kambario durų,
plačiau atplėšiau galines duris ir išpuoliau iš nam o į automobilį,
gerai žinodama, kad Bilas mane stebi.
Keistuolis, putojau įvirtusi į vairuotojo sėdynę ir užtrenkusi
dureles. Ko jis kvailioja? Ką čia prasimanė? M ane meta? Išmeta iš
mano namų? Už ką? Na ir kvailys, kvailys!
N udardėjau įvažiavimo taku, paskui save palikdama dulkių
debesį, kuris veikiausiai apgaubė ir Bilą, ir nušvilpiau siauromis
kaimo gatvėmis. Gudobelių ir gervuogių krūmai braukė per M G
automobilio šonus, kai spraudžiausi pro kitus vairuotojus, ku­
riems buvau įpratusi pasitraukti iš kelio ir laukti, kol pravažiuos.

137
 CATHERINE A LLIO TT

Šoniniams veidrodėliams tarkštelint vienam į kitą, mane pasitik­

davo nustebę žvilgsniai. Skriedama per kaimą penkiasdešimties
mylių greičiu, pastebėjau Valę Parsons, parapijos tarybos narę ir
visuomenės šulę, išeinančią iš namų. Tik anądien susitikusi ją
priešingoje eismo juostoje, entuziastingai jai pritariau, kad žm o­
nės per m ūsų kaimą važiuoja per greitai. Akies kraštu sugavu­
si jos išsigandusį veidą, staigiai nuspaudžiau stabdžius. Kvailas,
kvailas, putojau, rėždama posūkį, užpakalinio vaizdo veidrodėly­
je pasitikrinusi, kad jos tikrai nematyti. Vėl spustelėjau greičiau.
Ką jis, po velnių, mano? Koks nelabasis pastūmėjo jį eiti į „Rožę
ir karūną“, m ūsų vietinį viešbutį, šiame mažame bažnytkaimyje,
kur visi mus pažįsta, kur gandai sklinda per akimirką? A r žinai,
M arkas apsistojo „Rožėje ir karūnoje"? Jo žmona - na, ką? Ką aš
padariau, dėl Dievo? Suspaudžiau lūpas ir dar smarkiau spuste­
lėjau greičio pedalą.
Juostos praplatėjo, ir aš nugriaudėjau miesto link. Gerai, na,
tarkim, kažkas įvyko bute, svarsčiau, šluostydamasi prakaitą nuo
viršutinės lūpos, antraip jis nebūtų šitaip įsiutęs. Kažkas, susiję
su Loriu, galvojau nesmagiai, greitai žvilgtelėdama į savo atspin­
dį užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. Ir kuo daugiau mąsčiau, tuo
aiškiau supratau, kad vienu m etu mes ten buvome visi trys, kas
atrodė keista. įnirtingai laužiau galvą. Ne, gal ir nebuvo keista,
nes Loris nuvežė mane, kad išmiegočiau tas migdomąsias table­
tes. Ar tai dėl to Markas taip nerimavo? Ar jis toks nesveikai
pavydus, kad negali pakęsti, jog m ano viršininkas padarė man
m enką paslaugą? Draugiškai padėjo? Na, ir dabar loja įniršęs. Jis
tikrai išprotėjo. Gal jam nervai pakriko, svarsčiau. Kaip Tesos
Parker vyras, kurį aptiko Flakstono gatvėje, krečiamą drebulio,
ieškantį šokolado? Drebančia iš nevilties ranka perbraukiau plau­
kus. Dieve, tik šito man ir trūksta.
Ir paskui įlįsti čia, mąsčiau sukdamasi aplink vaizdingą tur­
gaus aikštę, o tada spigiai sustabdžius mašiną viešbučio kiemely­
je, kad m atytų visas pasaulis, slapta susitarti, kad vaikai nenakvo-
tų namuose, kad negalėčiau atsisveikinti su jais prieš išvykstant

138
 Po tre^Ldsioįyj u i tc u w m,)

atgal į mokyklas po pertraukos, ne, tai pasišlykštėtina. Tas vyras

tikrai kvoštelėjo. Reikia, kad jam gerokai kas trinktelėtų.
Užskubėjau akmeniniais laiptais, pro medines duris, į šios
senoviškos, senojo elžbietiškojo pasaulio dvasią išsaugojusios už­
eigos, dabar perdirbtos į viešbutį, priimamąjį. Prisimenu, kaip su
M arku buvome užėję čia išgerti, kai pirmąsyk atvykome. Sykiu
ir pavalgėme stebėdamiesi, kad maistas čia toks geras. Iš pradžių
rietę Londono gyventojų nosis prieš jų itin rafinuotą meniu, bu­
vome nustebinti perlinės vištos su kadagių drebučiais ir šviežiais
jaunais špinatų lapais. Koks kontrastas seniems, suvytusiems, ki­
kenome tada. Dabar nebekikenau.
- Atsiprašau, gal pasakytumėte, kuriame kambaryje apsisto­
jęs ponas Levinas? - uždususi nusitvėriau registratorės stalelio.
- Ponas Levinas? - Registratorė, kokių devyniolikos metų
mergina, padėjo romaną ir nurijo žiovulį. Perbėgo akimis sąra­
šą. - J i s trečiame aukšte, dvyliktame kambaryje.
- Ačiū, - jau traukiau prie laiptų.
- Aš jam paskambinsiu ir...
- Ne, - nukirtau tvirtai. - Aš - jo žmona, nustebinsiu jį.
Užlėkiau laiptais, šokdama per du laiptelius iškart, net įsi­
tempė žandikauliai, paskui tyliai nusėlinau trečiojo aukšto kori­
doriumi. Garsiai pabarbenau į dvyliktu num eriu pažymėtas d u ­
ris. Paskui - Dieve, kam aš čia beldžiu, - įsibroviau vidun.
Kambarys erdvus ir funkcionalus, su ryškiomis oranžinė­
mis užuolaidomis ir priderintu lovos užtiesalu. Markas gulėjo
ant dvigulės lovos, su kostiuminėmis kelnėmis, vienmarškinis,
rankas sunėręs virš galvos, su viskio buteliu prie šono, ir žiūrėjo
futbolą. Aš įsisprendžiau rankomis į klubus ir tvirtai atsistojau
išžergtomis kojomis.
- Ką čia vaidini? - griežtai paklausiau.
Jis žvilgtelėjo į mane. Tada ramiai nuleido ant žemės kojas,
pakilo nuo lovos ir išjungė televizorių. Susirado batus ir atsistojo
priešais mane. Taip pat įsisprendė rankomis į šonus ir palenkė
galvą į vieną pusę. Jo akys grėsmingai žvilgėjo.

139
 CATHERINE A LLIO TT

- Atsiprašau? - tarė tyliai.

- Ką, po velniais, - putojau, - čia darai? Išeini, palieki man
šlykščius raštelius, liepi man išsinešdinti, išvelki kažkur vaikus?
Kas čia dedasi, Markai?
- Aš tikėjausi, kad tu m an paaiškinsi.
- Ką turi galvoje?
- Kažin ką turiu galvoti, kai užsukęs į butą paimti auska­
rų, kuriuos palikai, kai paskutinį sykį ten buvome, ir dėl kurių
nepaliovei man zyzti, randu duris jau atrakintas. Įviliotas vidun
aistros ir linksmybės garsų, einu į miegamąjį, kur ant dvigulės lo­
vos išvystu savo žmoną po gerbiamuoju Lorensu de Havijandu,
begėdiškai apsivijusią jį rankomis ir kojomis, aistringai jį bučiuo­
jančią ir tikriausiai jau pasiruošusią kraują kaitinančiam seksui.
Žiūrėjau į jį.
- Nieko šito aš nedariau! - sušukau, tačiau jau kur kas tyliau.
- Ko nedarei? Nebučiavai jo ar nebuvai pasiruošusi kraują
kaitinančiam seksui?
- Nei vieno, nei kito!
- Ne, bet juk tu jį tikrų tikriausiai bučiavai, Hene, aš mačiau
tai savo akimis. Tikrai, laiko veltui neleidai. Ir mėgavaisi tuo įsi­
jautusi. Tikrai, pasakyčiau, negalvojai, ką patieksi per kitus savo
pietus, nesvarstei, ar miegamojo užuolaidos ne per trumpos, tu
net nežiūrėjai į užuolaidas. Buvai užsimerkusi, ko aš jau, sakyčiau,
senokai nebuvau regėjęs, atrodei gerokai įsijausminusi. Netgi leis­
čiau sau pasakyti, kad buvai taip įsiaudrinusi, kokią senokai tave
bemačiau. Tikrai beįsijaučianti. Tikiuosi, jam tai patiko.
Žiūrėjau į jį praradusi amą. Po akimirkos susvirduliavau ieš­
kodam a sau už nugaros lovos, lėtai atsisėdau.
- Jį bučiavau?
- Dusinai, - pataisė Markas išbalusiu veidu. Suakmenėjusiu. -
Ir labai jau audringai darbavaisi klubais, štai taip. - Jis pastvėrė
stalinę lempą ir pademonstravo energingą dulkinimo judesį.
Žiūrėjau su siaubu.
- Gerai! - sušukau, iškėliau rankas.

140
 Po tresiti/Lų/, a £ tcuires nvi

Jis paleido lempą. Šviesa nuo drebančios lemputės it pamišu­

si pasipylė po kambarį.
M ano rankos bejėgiškai nusviro ant kelių. Žiūrėjau į jį pasi­
baisėjusi.
- Markai, kaip siaubinga! Aš... neprisimenu. Na, jeigu tu sa­
kai, kad taip dariau, žinau, jog nemeluoji, bet juk priežastis ta,
kad per klaidą tą rytą išgėriau tris tavo migdomąsias tabletes.
Paskui - džino su tonikų...
- Per priešpiečius? - paklausė nepatikliai. - Su manimi nie­
kuom et negeri nieko daugiau, tik baltojo vyno su gazuotu van­
deniu, tačiau su bosu... Na kaipgi, užsiverskime dvigubą.
- M aniau, tai išblaškys man miegą.
- Ir išblaškė. —Jis įnirtęs vaikštinėjo pirm yn atgal palei langą
it sėlinantis žvėris, rankas susikišęs į kišenes. - Išblaškė tau mie­
gus kuo puikiausiai.
- Markai! - užlaužiau rankas, vis dar padėtas ant kelių, ži­
nodama, kad privalau viską tinkam ai paaiškinti. Suprasdama,
kaip tai lemtinga. - Aš taip apgailestauju. Tikrai apgailestauju.
Bet juk aiškiausiai buvau paveikta vaistų, paskui dar ir alkoho­
lio, prie kurio nesu pripratusi, na, tai menkas pasiteisinimas,
tačiau juk aš nebuvau compos mentis.
Jis nieko neatsakė. Toliau vaikštinėjo.
- T a i juk tebuvo bučinys, dėl Dievo! Tikrai negalėjo būti nie­
ko daugiau.
- Vadinasi, tada viskas gerai, tiesa! - atsisuko įsiutęs. - Bučinys!
- Ne, žinoma, ne viskas gerai, bet...
- Ar žinai, Hene, kad daugelis kekšių pareiškia klientams, jog
tie gali reikalauti ko tik nori, bet ne bučinių? Seksas nieko bai­
saus, tai vienas pam atinių gyvūnų instinktų. Žmogiškas poreikis.
Tačiau bučinys - per daug intymu. Net prostitutėms... M an at­
rodo, suprantu, ką jos turi galvoje.
Nuleidau galvą, tada vėl staiga ją kilstelėjau.
- Nejaugi nori pasakyti, kad tau būtų tas pat, jei būčiau tai
su juo padariusi, bet nebučiavusi?

141
 C ATHER IN E A LL IO T T

- Aš tenoriu pasakyti, - sušnypštė pro sukąstus dantis, - kad

neapsakomai intymu atsidurti savo bute po priešpiečių ir alkoho­
lio su vyriškiu, kuriam tedirbi vos dvi dienas! Ir kas būtų įvykę,
jei nebūčiau pasirodęs? Ar tai vis dar tebūtų buvę bučiavimasis
interruptus ar coitus interruptus?
- Aišku, tai nebūtų buvę coitus interruptus, juk tu mane pa­
žįsti, Markai.
- Aš tavęs nebepažįstu, Hene, - tarė jis keistu, pridususiu
balsu, kurio aš irgi nebepažinau. - M aniau, kad pažįstu, tačiau
turiu pasakyti, kad skaudžiai praregėjau, kai įėjau į savo butą ir
išvydau savo žmoną, aiškiai patiriančią daug daugiau m alonum o
su kitu vyru, nei ji jau senokai patyrė su manimi.
- Ak, tai štai kas tave neramina, Markai, - pakilau nuo lovos. -
Štai ką iš tiesų nori pasakyti. Svarbu ne tai, kad aš prisigėrusi pa­
bučiavau kitą vyriškį, tai, prisipažįstu, padariau, - iškėliau rankas,
sustabdydama jo užgauliojimų srautą, —tai buvo tikrai siaubinga,
gėdinga, apgailėtina, labai norėčiau, kad visa būtų nutikę atvirkš­
čiai ir aš būčiau sugavusi tave tai darant, bet ne, tave iš tikrųjų
labiausiai erzina, kad aš galėjau patirti m alonumo tai darydama!
Jis žingtelėjo link manęs. Jo veidas mirtinai išbalo.
- Tu mano žmona, Hene, aišku, po velnių, kad tai mane erzina!
Nurijau gniutulą. Vėl nuleidau galvą susigėdusi. Žinoma. Su­
prantam a, jokio moralinio pranašum o aš tikrai šiuo atveju netu­
riu. Kodėl tikėjausi turinti? Kodėl įsiveržiau čia it viesulas, baisiai
pasipiktinusi, liepdama jam suaugti, įgyti proto? Turėčiau klaup­
tis ant kelių. Aš viską sugrioviau. Viską. Mes buvome vienas ki­
tam ištikimi penkiolika metų, žinau, kad buvome. Dėl Marko
ištikimybės galėjau lažintis iš savo gyvenimo, dėl to, be abejo,
kiti žmonės tik nusišypsotų. „Kaip tu gali būti tokia tikra?u - pa­
sakytų. - Toks patrauklus, sėkmės spinduliuose besimaudantis
vyras kaip Markas? Turintis butą Londone?“ Bet aš buvau tikra.
Žinojau, visa savo esybe jaučiau, kad jis niekuomet nenuklydo.
Ne, tai aš viską paleidau vėjais. Pirmas m ano darbas per penkio­
lika metų. Pirmasis mano įsiveržimas į Londono gyvenimą, pir­

142
 Po iresLvuių/, a £ t c u w im a

masis kiro pasaulio skonio paragavimas, to pasaulio, kurį sudaro

ne tik valgio virimas ir šuns vedžiojimas, lakstymas į mokyklą, ir
aš jį paleidau vėjais. Paragavau dangaus ir jį nurijau. Žiūrėjau į
savo rankas ant kelių.
- Atsiprašau, Markai, - labai labai atsiprašau.
Pagaliau kilstelėjau galvą. Atsukęs nugarą, jis žiūrėjo pro langą.
Miegamojo langai išėjo į turgaus aikštę, blausiai apšviestą
senoviškų žibintų, ant kurių stulpų buvo pakabinti krepšiai su
gėlėmis. Matyt, koks miestelio tarybos narys sugalvojo pamėg­
džioti kaimo žavesį. Tuščioje gatvėje atkakliai ėmė kapsėti lietus,
teškėdamas į lango stiklus.
- Anądien klausei, kodėl taip retai teužsuku į butą, - tyliai
kalbėjo jis, vis dar atsukęs man nugarą, negailestingą ir plačią. -
Kodėl po vėlyvo susirinkimo aš, tarkime, neužsuku ten dažniau.
Nusišypsojau sau, kai tai pasakei. Pamaniau, brangioji Henė. To­
kia miela. Tokia naivi. Ji nė neįtaria, kaip atrodo slidus šlaitas.
Nė neįsivaizduoja, kad bando mane juo nustum ti. Nė neįtaria,
kokį seksualinį spaudimą nuolat patiriu.
Pažvelgiau į jį.
-K ą?
- Tu juk net neįtari, tiesa?
Žiūrėjau apstulbusi.
- Hene, aš vadovauju sėkmingai filmų gamybos kompanijai,
aš vadovavau sėkmingai dirbančiam kūrybiniam skyriui reklamos
kompanijoje. Visuomet turėjau jauną komandą, nes tokia mano
darbo prigimtis. Jei nesi pačioje viršūnėje, gali nė nesivarginti,
nes tai jaunų žmonių, arba, jei jau susiesime tai su šiuo pokalbiu,
jaunų merginų, žaidimas. - Atsisuko. - Hene, aš apsuptas jaunų
gražių moterų. Merginų, kurios su didžiausiu m alonum u per lovą
pasiektų karjeros viršūnę. Jos būtų laimingos, gulėdamos su bosu.
Išblyškau pasibaisėjusi. Tada nervingai nusijuokiau.
- Na, Markai, taip kalbi, bet aš juk mačiau merginas tavo biu­
re. Siuzė, Pipa, juk jos dvidešimčia metų už tave jaunesnės. Na,
juk tau beveik keturiasdešimt dveji... ir aš nemanau, kad... Ak!

143
 CATHER IN E A L L IO T T

Pašokau, kai jis ranka smarkiai trinktelėjo per stalą. Jo akys

susiaurėjo, negailestingai suspindo.
- Kalbu, nes tai tiesa. Tu neįsivaizduoji, kokią seksualinę
įtam pą tenka patirti darbe, neturi nė supratimo, koks spaudimas
daromas vyrams.
Vėpsojau į jį nustebusi.
- Vyrams, na, kur jau ten, - pasišaipiau, - tik nepradėk.
Juk argi ne vyrai visuom et kabinėjasi. Užpakalių žnaibymas
liftuose...
- NE! - Ranka vėl smarkiai trinktelėjo į stalą. - Netiesa! Vis­
kas kaip tik atvirkščiai, Hene! Aš visą dieną praleidžiu apsuptas
ilgakojų blondinių trumpais sijonėliais, kurios siūlo man kavą,
plasnoja po mano kabinetą, trokšdamos tapti prodiuserio pava­
duotojom is, o jei jau yra pavaduotojos, tai prodiuserėmis, patai-
kaudamos kiekvienam mano norui. „Gal norėtumėte pažvelgti į
m ano portfelį, Markai? Gal galėčiau parodyti jums savo progra­
mos juostą? Gal galėčiau atsisėsti tau ant marmūzės, Markai?“ -
riaumojo jis. - Aš iki pat kaklo nugrimzdęs į vaginas!
Sumirksėjau. Nervingai sukrutėjau ant lovos.
- Na, tikiuosi, ne tiesiogine prasme.
- Ne, ne tiesiogine, nes aš jas atstumiu. Ir tu net neįsivaiz­
duoji, Hene, kokios nuostabios tos mergaitės plevenančiomis
garbanomis ir švytinčiomis burnytėmis, su kietai stirksančiomis
mažomis krūtimis, atmetančios ilgus plaukus ant pečių ir pa­
tempiančios žemyn trum pus savo sijonus. Dangau, beveik galiu
įžiūrėti jų apatines kelnaites, kai jos atneša man kavos su pienu
ir padeda priešais sluoksniuotą pyragaitį. O aš vis atstumiu jas,
kaskart atstumiu. Ne kasdien, žinoma, kam meluoti, bet ganėti­
nai dažnai, kad apie tai pagalvotum - po perkūnais!
- Ak, štai kas tave taip siutina, - užsiplieskiau, - visos tos
praleistos galimybės. - Kvaila, kvaila klaida. Tačiau neįstengiau
atsispirti pagundai. Pasijutau užspeista, įstumta į kampą ir vai­
kiškai išsisukau.
Jis ėmė artintis prie manęs.

144
 Po w U uU y, auš t astre, nv\

- Ne, siutina m ane tai, kad atsispirdavau dėl tavęs. Nes aš

tave myliu. Nes maniau, kad penkiolika m etų bendro gyveni­
mo ir du žavingi vaikai verta daugiau nei paskubomis atliktas
pasivoliojimas maiše ir kad geriau jau aš tada pasivoliosiu jame
su tavimi. N enoriu viso to vargo, kurio pridaro darbo rom a­
nas, visi tie melai, kuriuos jis paskui save velka. Ir aš neabejoju,
kad m ane tai b ū tų įkaitinę, nes negi m ano gyslomis teka kitoks
kraujas nei ano, to kito vaikino, tačiau apgaudinėjimas ir dvivei-
dystė manęs visai neįaudrina. Pasakyk, ką tu ketinai papasakoti
grįžusi šįvakar namo, Hene? Aš: „Na kaip, ar gera buvo diena
darbe, brangioji?44 Tu: „Taip, bet tiek to spausdinimo. M ano
vargšai pirštai taip n u v a r g o .P li u r p a l a i! - pratrūko jis įsiutęs.
Jo akys negailestingos ir juodos tarsi du angliukai. - Visą gyve­
nimą, kiek dirbau, - sunkiai kvėpavo, - visą tą laiką, kai dirbau,
Hene, jaučiausi lyg saldainiukų parduotuvėje. O tu įžengi ke­
lioms sekundėms ir tavo ranka jau ledinukų stiklainyje. - Sprag­
telėjo pirštais. - Tą pačią akimirką.
Jo veriamas žvilgsnis įsmigo į mane.
- Ir kaip nepastebėsi, juk neatsitiktinai tu patraukei su juo
į m ūsų butą, ne į jo, - nesiliovė niršęs. - Nelaukei net, kol tai
pasiūlys. Tu per vieną naktį pavirtai viena tų plėšrių, žmonėmis
m anipuliuoti mėgstančių moterų. Juk tavo ranka lenkė jo kaklą
žemyn, tavo lūpos ieškojo jo lūpų, tavo rankos taršė jo plau­
kus... - Jo balsas nutrūko, toliau neįstengė kalbėti. Nevilties ir
įniršio ašaros pasipylė jo veidu. - Tu man šlykšti, Hene, - drebė­
jo jo balsas. - M aniau, galiu tavimi pasitikėti. Tavimi pasikliauti.
Juk skatinau tave imtis to darbo. Žinojau, kad dirbsi patraukliam
vyriškiui, tačiau m an niekada net nedingtelėjo, kad gali planuoti
įlįsti jam į kelnes.
- Aš ir neplanavau, - sušnibždėjau pasibaisėjusi, - tai šventa
tiesa, Markai. - Staiga man tapo ypač sunku iškloti tai, kas buvo
tikra tiesa. - Taip, m an palengvėjo, kai sužinojau, kad dirbsiu
ne niauriam senam profesoriui, kaip ir tau patinka, kad sluoks­
niuotą pyragaitį atneša blondinė putliomis lūpytėmis, o ne susi­

145
 CATHERINE ALLIOTT

raukšlėjusi sena ragana su minkštomis šlepetėmis. Tad neslėpsiu,

mažumėlę paflirtuoti ketinau, nes vienintelis vyras, su kuriuo
kalbuosi, yra paštininkas, o jo repertuaras ne toks jau įvairus, ir
nebandyk manęs įtikinti, kad tu nepajuokauji su Siuze ir Pipa ir
nepastebi jų dailių akių bei žavingų kojų, jei net ir nelieti jų.
- Tačiau toks ir skirtumas. Tu lietei.
- Žinau, - nurijau seilę, - ir atsiprašau.
Tyla. Markas vėl nusisuko ir toliau apžiūrinėjo drėgną gatvę.
Pravažiavo sunkvežimis su dardančiomis alaus statinėmis, apsu­
ko aikštę ir išnyko tolumoje. N etrukus nuo stalo už savęs Markas
pasiekė taurę viskio. Ištuštino ją vienu m auku, smarkiai atkragin­
damas galvą. Kai prakalbo, jo balsas skambėjo sodriai ir tyliai:
- Na, ir keliauk sau, - kreipėsi jis į tuščią taurę. - Išeik, palik
mane ramybėje.
Žiūrėjau į plačią jo nugarą, tvirtus pečius, pažįstamą jo pa­
sitikintį stotą. Ziojausi ką nors sakyti. Vėl nuščiuvau. Netrukus
nuo lovos užtiesalo sugraibiau savo raktus ir atsistojau. Dar kar­
tą, paskutinį, žvilgtelėjau į jį, aprėm intą tamsaus lango, ir išėjau
iš kambario.
 Vesimtas skyrius

Viešbučio laiptais nulipau jau ne taip ryžtingai, kaip pakilau.

Tiesą sakant, visa drebėjau. Pastebėjau, kaip registratorė į mane
pažvelgė, pakėlusi akis nuo romano, tačiau aš neatsakiau į jos su­
sidomėjusį pilkšvai melsvų akių žvilgsnį. N udūriau akis ir nuėjau
prie automobilio. Mažumėlę jame pasėdėjau, bukai spoksodama
į tamsą pro lietaus aptaškytą priekinį stiklą. Ne, visa tai juk pa­
tiriu ne aš, galvojau apdujusi. Juk m udu su M arku nesame viena
iš tokių porų. Mes su M arku nesiskiriame. N etrukus šalia manęs
čiūžtelėjo automobilis, iš jo išlipo maždaug m ano amžiaus pora.
Jie neturėjo skėčio, tad žmona garsiai spygčiojo, jaudindamasi
dėl to, kas liks iš jos šukuosenos. Pagaliau vyras užmetė jai ant
galvos apsiaustą ir jie nubėgo į viešbutį juokdamiesi, taškydami
balas. Paprastas ketvirtadienio vakaras aludėje. Visiems kitiems
paprastas ketvirtadienio vakaras, pamaniau. Niekas nežinojo,
kokį pragarą išgyvenau aš.
Nuvažiavau namo ir iškart nulėkiau į viršų pažiūrėti, ką jis
pasiėmė. Keleri darbui skirti marškiniai, kostiumas, rum buoto
velveto kelnės, keli megztiniai, tačiau visos spintos jis neiškraus-
tė, atsidusau su palengvėjimu. Bet paskui pasibaisėjusi prisimi­
niau, kad iškraustoma esu aš, ne jis. Tai aš turiu nešdintis į butą
Londone. Ištremiama. Tai su manimi nutraukiam i ryšiai. Drebė­
dama atsisėdau ant lovos krašto ir pasiekiau telefoną. Jau buvo
per vėlu skambinti Penei, tačiau vis viena paskambinau.
- Sveika, - rydama ašaras tariau, kai ji mieguista atsiliepė. -
Jau lovoje?

147
 CATHERINE A LLIO TT

- Ne, žiūrėjau žinias, kas nutiko?

Prapliupau ašaromis, ir, aišku, kai jau pradėjau verkti, ne­
begalėjau liautis. Vargšei Penei kitame laido gale teko gerokai
palūkėti klausant mano kūną purtančio raudojimo, kol pagaliau
įstengiau susitvardyti. Kai man tai pavyko, trumpais kapotais sa­
kiniais, pertraukiamais atodūsių, išdėsčiau:
- Ne, Pene, negaliu patikėti, kad jis taip pasielgė. Negaliu
patikėti, kad jis rimtai. Ką, po velniais, man dabar daryti?
Ji patylėjo.
- Dieve, koks košmaras.
- Žinau! - suaimanavau, šluostydamasi atgalia ranka šlapią
nuo ašarų veidą.
- Na, kol kas nieko, - tvirtai pasakė ji, - dabar jis pasiekęs
kritinį virimo tašką, tad teks palaukti, kol atauš. Ir atauš, kur
jis dėsis.
- Taip manai?
- Na taip, ilgainiui, bet...
- Ką bet?
- Na, jis išdidus vyriškis, Hene, aš tai žinau, o aš nė nesu už
jo ištekėjusi. O tu tai žinai ne blogiau už mane.
- Ž inau, - raudojau, - aišku, žinau, kad jis labai išdidus
vyriškis, bet juk Tomis irgi išdidus, tiesa? Argi ne daugum a
vyrų tokie?
- Taip, bet Tomis kitoks nei Markas.
-T ik ra i? - paklausiau pasibaisėjusi. - Kodėl?
- Na, dėl tos ypač kuklios kilmės, viso to klum pių ir skarų
verslo. Na, jo tėvas ir visa kita.
- Bet kaip su visu tuo susijęs Jozefas?
- Na, tiesiogiai gal ir nesusijęs, - tarė ji nesmagiai, - na, tik
kad... na, aš juk dievinu Marką, tačiau nenorėčiau jo įsiutinti.
- Nenorėtum? - cyptelėjau.
- Ne, jis turi viziją. Gyvenimo planą. Turėjo jį nuo trejų
metų, kiek įsivaizduoju, tad jo atsisakyti nesiruošia. Markas nėra
kom prom isų žmogus.

148
 Po įrėminsią, a£ tc u w

- Taip, - nuolankiai sutikau. - Tiktai ne kom prom isų. - Ta­

čiau netrukus atsipeikėjau. - Bet jis juk nėra žiaurus žmogus,
Pene. Ne koks beširdis.
- Dieve, žinoma, ne, kaip tik priešingai. Tačiau jis turi ypač
tvirtus įsitikinimus, tiesa? Itin tvirtus principus. O jo principai
tokie tvirti dėl to, kad žino jis ir tai, kokios galimos alternatyvos.
- Na taip, jam pažįstamas skurdas, pažįstami sunkumai. Bet
kaip tai susiję su šia situacija?
- Jis žino visa ko vertę. Žino, kaip sunku ką nors sukurti,
kaip ilgai tai užtrunka, kiek ilgų metų, ir kaip greitai visa tai
galima sugriauti.
- Taip, tarkim, verslą, - pritariau, - arba santuoką.
- Taig‘-
Patylėjome.
- Tačiau man vis viena atrodo, kad jis elgiasi tiesiog juokin­
gai, - tarė ji it ištikima sąjungininkė.
- Manai?
- Dieve, žinoma, taip. Viešpatie, aš juk kalbėjau su tavimi
tada, kai sėdėjai restorane, Hene, žinau, kokia apsvaigusi buvai,
taip jam ir pasakysiu.
- Tiesa? - nekantriai paklausiau. - Oi, ačiū tau, Pene, tavęs
jis paklausys, tave jis gerbia.
Tai buvo tiesa, Markas visuomet mėgo Penę. Jis žavėjosi tuo,
kaip ji tyliai laukė Tomio, kaip nepasitenkino kuo nors, kas jai
patiko truputį mažiau už Tomį, o paskui, supratusi, kad pasi­
rinko ne patį laimingiausią miško elfą, pasitempė ir ėmėsi pati
uždirbti tiek, kad abu galėtų gana padoriai gyventi.
- Be to, pasikalbėsiu ir su Loriu, išsiaiškinsiu, kas iš tiesų
įvyko, paklausiu, ar jis prie tavęs lindo, - niauriai pasakė.
- O ne! Prašau nedaryti to, Pene! - suaikčiojau mirtinai išsi­
gandusi. - Aš visiškai tikra, kad jis prie manęs nelindo. Nė kiek
neabejoju, kad tai m ano kaltė, - tariau nusiminusi. - Ir... Dieve,
ir ką gi dabar man su juo daryti? Aš juk negaliu grįžti, tiesa?

149
 C ATHERINE A LLIO TT

- Kodėl ne? - tarė ji draugiškai. - Juk negali taip paprastai

ir negrįžti.
- Bet juk Markas tikriausiai manęs visiškai atsižadės, jei aš
toliau ten dirbsiu! Tikriausiai iškart p a d u o tų dokum entus sky­
ryboms!
- Tačiau, kita vertus, jeigu negrįši į darbą, atrodysi kalta.
Tarsi tarp jūsų su Loriu tikrai kas nors vyktų. Jei paskambinsi
M arkui ir pasakysi, „Viskas gerai, brangusis, mečiau tą darbą“,
jis tars: „Aha, nešvari sąžinė!“
- Bet jei dirbsiu toliau, jis sakys „įžūli pasileidėlė!“ - ai­
m anavau.
- Sutinku, - tarė ji gana linksmai, - nors ir kaip darytum,
bus blogai. Padėtis be išeities. Grįši į darbą, blogai, negrįši - irgi
blogai. Tačiau dėl šventos ramybės aš bent jau nueičiau rytoj iš­
siaiškinti, kas įvyko.
Nuslydau nuo lovos krašto ir susiriečiau ant kilimo.
- Ir susitiktum su juo. Su Loriu? - sušnibždėjau pasibaisėjusi.
- Na, negi tau neatrodo, kad reikėtų šį tą paaiškinti? Antraip
jis ir į kapą žengs svarstydamas, ką, po velnių, jis buvo pasamdęs
toms porai dienų.
- Kaip tik ten ir norėčiau žengti, - niauriai tariau, - į savo
kapą.
Ji nusijuokė.
- Nagi, liaukis eiti iš proto. Po kelių savaičių Markas bus tau
atleidęs ir mes visi kvatosime iš šio nedidelio epizodo. Atrodys
tikrai juokinga.
- Abejoju, - atsakiau, tačiau vis viena padėjau ragelį mažumą
padrąsinta. Arba Penė tikrai gera aktorė, arba ji įsitikinusi, kad
tai audra arbatos stiklinėje ir kad viskas bus gerai, jeigu kurį laiką
žaisiu taip, kaip Markas reikalauja. Na ką gi, šitai aš galiu, tad
nusilupau drabužius ir nelaiminga įlipau į lovą, užsitraukdama
ant savęs antklodes. Galiu žaisti taip, kaip jis nori, jeigu tik žino­
čiau, kad tai žaidimas, kad šios linksmybės netrukus baigsis.

150
 Po v-e4sH,Uį', a,f t (kire, ma

* * *

Kitą rytą, septintą valandą, sėdėjau apačioje gerdama kavą,

pasistačiusi prie savęs portfelį. Jaučiausi it svetima savo pačios
namuose. Štai sėdžiu čia, įsispraudusi į juodą miesto gyveni­
mui skirtą kostiumėlį, m ano kojų pirštai sugrūsti į šlykščiai
nepatogius aukštakulnius, šalia nesitranko vyras, ieškodamas
švarių marškinių, netrata ketvirtoji radijo programa, negirdėti
Džeimso Nočio, informuojančio mus apie Irako ginklavimosi
programas, nėra su kuo ginčytis dėl to, kas palesins žąsiukus ar
pavedžios Dilę, - m ano vyro nėra. Suprantam a, atsikeršydama
galėčiau įsijungti Terį Voganą, bet kadangi M arko nėra, mano
pergalė bus beprasmė.
Greitai gurkdam a kavą, ilgesingai žvelgiau į kvietimą ant tu­
aletinio stalelio. Kvietimas šiai dienai į labdaros priešpiečius Be-
lindos namuose, jos išpuoselėtoje klėtyje, su tais sienojais. Kažkas
apie vaikų gelbėjimą. Aišku, Laura ir Kamila ateis, šiaip jau eičiau
ir aš. Kamila mus surinkdavo, susisodindavo į seną, purviną savo
„Discovery“, prigrūstą balnų, apkibusį šunų plaukais. Mudvi
su Laura klykdavome iš siaubo ir pasileisdavome karvašūdžiais
nužymėtomis gatvelėmis, - vaizdingu keliu, kaip reikalaudavo
Kamila, puikuodamasi tuo, jog čia užaugusi. Atlinguodavome
pas Belindą kaip visuomet pavėlavusios, {tykindavome į klėtį,
kur prie apskritų stalų mirtinoje tyloje jau sėdėdavo koks šimtas
moterų, o pakviestoji lektorė jau būdavo kaip reikiant įsijautusi
į savo kalbą. Mes įsiliedavome tarp jų, rodydamos grimasas, kai
viena kita m oterų, pakėlusios antakius, baksnodavo į laikrodžius,
vaizduodamos pasibaisėjusias. Šiandien kaip tik kalbės ta įnorin­
goji vikaro žmona, prisiminiau, ją jau girdėjau kalbant per vieną
iš ankstesnių renginių. Ji skaitė gana nuotaikingą paskaitą apie
moteriškų apatinių istoriją, iškėlusi plačiaklešnius edvardiškojo
laikotarpio apatinius, o pabaigoje pademonstravo vos įžiūrimą
apatines kelnaites imituojantį raištelį. Gurkdam os baltąjį vyną
mes ne juokais įsitaukšdavome, paskui susėdusios aplink stalą
liežuvaudavome, kol kuri nors pažvelgdavo į laikrodį ir suklik­

151
 C ATHERINE A LL IO T T

davo, jog metas lėkti - į mokyklas, pas gydytojus, tad šokdavo­

me į automobilius įkaitusiais skruostais, linksmai šūkaliodamos
viena su kita atsisveikindavome. Kamila pametėdavo mus atgal,
o tada susivokusi, kad visiškai nieko neturiu vakarienei, m auda­
vau j „Vaitrozo“ mėsinę, kur prie prekystalio vėl atsidauždavau
į Laurą. Kvatodavome susirietusios, vienbalsiai nusprendusios,
kad paprastai geriausia išeitis prakeikti kiaulienos pjausniai, ir
kaip mes be jų išsiverstume? Tikrai? Su „Gruyėre“ padažu? Ar tik
ne per daug krapštinėjimosi? Ai, pačirškinu tiesiog ant viršaus...
tada pabaigoje kaip ant grotelių... stačiai nuostabu. Tiesa, nepa­
miršk rytoj teniso, kaip ten mes vadindavome tą savo žaidimą?..
Na, vieną setą, per daug nenuvargsime.
Taip, toks buvo m ano gyvenimas, galvojau liūdna, imdama
raktus nuo stalo. Tas, kurį pažinojau, kuris buvo m ano jėgoms.
Mėgau jį. Ne tokį, kaip dabar. Kas mane sugundė imtis viso šito?
Prarasti viską, ką turėjau?
Paglosčiau Dilę žinodama, kad Linda ja pasirūpins, ir išėjau į
lauką prie automobilio. Stropiai uždengusi M G sėdynę plastiki­
niu maišeliu, nuvažiavau į stotį. Dabar, kai susimokėti už palik­
tą autom obilį nebeatrodė m an toks protą temdantis sukrėtimas,
saujoje suspaudusi jau turėjau m onetų, paruošusi jas budėtojui.
Si transakcija manęs taip siaubingai nebenustebino, nebesiknisau
paniškai rankinėje, be galo atsiprašinėdama, neparašiau jam sko­
los raštelio ant kitos veterinaro sąskaitos pusės. Visas šias kliūtis be
vargo įveikusi, nes jau buvau užgrūdinta keliautoja, prasmukau
pro barjerą. Jau žinojau, ir kur geriausia pasistatyti automobilį,
kad atsidurtum arčiausiai perono. Žinojau visus triukus ir, kaip,
be abejo, rūgščiai būtų pasišaipęs Markas, galėjau panaudoti juos
savo tikslams. Susigėdusi nuleidau galvą ir atkakliai nuklam po­
jau prie traukinio, suspėjau į jį per kelias sekundes, kaip mane
ir buvo pamokęs Markas. Greitai apsidairiau po vagoną, gal...
Ne. Jo nematyti. Gal ir gerai, svarsčiau sėsdamasi, atsilošdama ir
užsimerkdama. Žinoma, nebent tikiuosi užuojautos, tuom et tas
faktas, jog atrodau it mirštanti, ją tikrai sužadins.

152
 I Po įrėžiusių/, a* ta^ire,

Atvykusi j Londoną, trum pai užsukau į butą, tada nuvykau

į Kovent Gardeną. Loris neapsakomai nustebo, mane išvydęs.
Tiesą sakant, jis kone užspringo pain au chocolat.
- Hene, - greitai atsistojo nuo stalo, barstydamas aplink tru­
pinius ir iš to sumišimo parversdamas kėdę. - Nebuvau tikras,
tai yra nesitikėjau...
- Ne, nesitikėjai, kad ateisiu į darbą, Lori, ir aš suprantu ko­
dėl. Jei turėčiau nors trupinį proto, nebūčiau atėjusi. - Išsekusi
pliumptelėjau ant vienos iš tų kremo spalvos sofų, iš sielvarto ne-
bepaisydama jokių formalumų. - M ano pačios bailumas ragino
mane iš viso daugiau nebepasirodyti, tačiau tavo dukterėčia įtiki­
no, kad reikia ateiti. Jai atrodė, jog privalau tau paaiškinti, kodėl
vakar taip pasišlykštėtinai elgiausi. Paaiškinti, kodėl, kai pasiūlei
man grybų rizoto, aš supratau tai kaip raginimą atakuoti tavo
kūną. Jai atrodo, kad turėčiau atsiprašyti, ir aš noriu tai padaryti
iš visos širdies. O dabar gali nesidrovėti ir mane atleisti.
Atsirėmiau į kreminės spalvos damastą ir užsimerkiau. Taip,
išvaryk m ane, tai b ū tų tiesiog nuostabu. Negalėjau išeiti pati,
kad neatrodyčiau kalta, kaip tvirtino išm intingoji Penė, bet at­
leisk, išmesk iš darbo - taip, stačiai puiku. Kokį pajusčiau pa­
lengvėjimą, Dieve, kokia būčiau dėkinga. Galėčiau tiesiog eiti
namo. Tik, deja, negaliu. M ano akys po vokais patvino ašaro­
mis. Sum irkčiojau nu stum dam a jas ir kaip per miglą išvydau,
kad Loris atsisėda šalia manęs. Jis pritūpė ant sofos kraštelio ir
pasilenkė prie manęs šypsodamasis, alkūnėmis įsirėmęs į kelius,
sugniaužęs rankas.
- Bet aš tavęs neatleisiu, Hene.
- Velnias! - aimanavau, abiem kumščiais tvatindama pagalves.
- M an dar niekada niekas nėra taip greitai perrašęs tiek ran­
kraščių, taip sparčiai ir be klaidų, Emanuelei prireikdavo ištisų
savaičių tam, ką tu padarei per dieną. Taigi, ne. Bijau, kad nieko
neišeis. O tavo elgesį, - trūktelėjo pečiais, - tikrai nesunku pa­
aiškinti narkotinių medžiagų ir alkoholio kiekiu tavo kraujyje.
Baiminuosi tik dėl vieno, jei tu liksi...

153
 CATHERINE A LLIOTT

- Na? - godžiai ištempiau ausis.

- Ką manys Markas. - Jo akys nervingai nuslydo prie lango,
tarsi tikėdamosi išvysti Marką, atžygiuojantį per aikštę, vienmarš­
kinį, su petnešomis, besislapstantį ir šokinėjantį tarsi boksininką
profesionalą, sugniaužusį kumščius, kuriais tuoj ims darbuotis,
nusitaikęs į Lorio dantis.
- Ar jis neprieštaraus? - suvirpėjo.
Aš vėl susmegau ant pagalvių nugalėta.
- Ne, Markas nė kiek nesijaudins, - tariau nerūpestingai, -
juk jis išmetė mane velniop.
- O! - Loris neįstengė paslėpti nuostabos. Tada, kai apsvarstė
to nuotykio pasekmes, jau pasibaisėjęs paklausė: - Bet, Hene,
kurgi tu eisi? - Jo veidas išbalo, tapo beveik tokios pat spalvos
kaip jo sausainių spalvos drobės švarkas. Jis atrodė tarsi vyrukas,
kuriam praneša, jog jis yra nesantuokinio kūdikio tėvas.
- J u k turiu butą Kensingtone, pamiršai?
- Ak, tiesa. - Jo veidas pastebimai pragiedrėjo. - Taip, su­
prantama.
Liūdnai nusišypsojau.
- Nusiramink, Lori. Vienas bučinys tavęs tikrai niekam ne­
įpareigoja. Tu tikrai nesi Kitas vyriškis. Nusiramink. Nesirengiu
brautis į tavo nutrintas velvetines kelnes ar vaikštinėti su tavimi,
apžiūrinėdama Peterio Džounso skrudintuvus. Tavo kūnas ir tavo
didžiai trokštamas namas mieste man visai nerūpi. - Sunkiai at­
sistojau. - O dabar, kadangi tu pasiryžęs toliau tempti šią gumą
ir neatleisti manęs po dviejų pirm ųjų m ano darbo dienų, - tiesą
sakant, tai kertasi su sveiku protu, - tada parodyki, kur tos dėžės
su juostomis, man ten bus tinkamiausia vieta. Eisiu ir grandinė­
mis prisirakinsiu prie kompiuterio. Tikiuosi, turi prikaupęs man
visą sunkvežimį. Norėčiau spausdinti, kol atbuksiu. Trečiadienio
pasirodymas nublanks, palyginti su tuo, ką turiu parengusi tau
šiandien. - Pamankštinau pirštus. - Palydėki mane prie Anos
Klevietės, tos akiplėšiškos flirtuotojos. Aš tuoj parodysiu jai, kaip
ji gyvenime klydo.

154
 Po u-bLusių, m ta^ire, msyLiu,!

Jis m an nusišypsojo.
- Narsiai šneki, Hene, tačiau atrodai tarsi kalinė, siunčiama
į kartuves. Gal nori pasišnekėti apie tai, kas įvyko? Papasakoti
man, ką sakė Markas?
Papurčiau galvą trokšdama, kad neim tų bliaukti ašaros. Die­
ve, kad tik nepermerkčiau šio nuostabaus grožio turkiško kilimo
tiek, kad nusiplaus spalvos!
- Ne, ačiū, - murmtelėjau. - Tiesiog šiuo m etu jis ypač įsiutęs,
Lori. Tačiau, tikiuosi, nusiramins. Tikiuosi, kad jo įsiūtis praeis.
- Aišku, - tarė šiltai. Padvejojo. - Kažin ar ką padėtų, jeigu
aš su juo pasišnekėčiau? Užtikrinčiau, kad nieko... na, supran­
ti? - nutęsė.
Pirmą kartą pažiūrėjau tiesiai į jį, nuoširdžiai jam dėkinga.
- Ne, bet ačiū tau. Ačiū, kad pasiūlei. Laikau tai tikros drau­
gystės ženklu.
Jo veidą užplūdo palengvėjimas, jis aiškiai nudžiugo, kad ne­
reikės skambinti Markui. Vikriai pašoko ant kojų.
- Gerai, - tarė trindamas rankas ir aiškiai parodydamas, kad
pokalbis baigtas, - tada eisiu, jeigu tu neprieštarausi. Turiu sutvar­
kyti krūvas korespondencijos ir visokių kitų administracinių reika­
lų. Būsiu prie savo rašomojo stalo ir rašysiu beprotišku greičiu.
- O aš galiu keliauti štai ten? - linktelėjau galva Emanuelės
senojo kambarėlio link. - M anau, kad ten man pavyks geriau
susikaupti.
- Aišku, eik, eik, - išsišiepė. - Absolument!
Pabandžiau atsakyti šypsena, tačiau m ano burna neklausė.
Visa tai, atrodė, vyko taip seniai, o juk tik vakar taip linksmai
tauškėjome! Melancholiškai perkrausčiau iš vieno kambario į kitą
negausų savo turtą: dėžę su juostomis, sąsiuvinį, nedidelį pakelį
sąvaržėlių. Pastaruoju metu dažnokai kraustausi, liūdnai pasvars-
čiau. Ir persikrausčiau tikrai ne dėl to, kad Loris bus namuose.
Manęs visai neblaškė nei jo grožis, nei kas kita, ne, toli gražu.
Dabar, kai atsikandau to ypač nuodingo obuolio ir jį išspjoviau,
man jis prarado net ir menkiausią žavesį. Ne, tiesiog norėjau būti

155
 CATHERINE A LL IO T T

viena, jeigu kartais užsimanyčiau pastaugti arba apsivemti... Nea­

bejoju, kad Loris suprato.
Tvarkydamasi naujajame savo kabinete, girdėjau, kaip jis
vaikštinėja. Kalba telefonu, paskui verdasi kavos. Teikėsi atnešti
kavos ir man, pastatė puodelį priešais.
- Jei tai kokia nors paguoda, - sušnibždėjo jis, - tai jaučiausi
nepaprastai pamalonintas, kad tu mane vakar atakavai. Buvo ti­
krai neapsakomai malonu.
Paraudau ir šiaip taip išspaudžiau šypseną.
- Šiandien neįstengčiau užpulti nė popierinio maišelio, Lori.
Tik pažvelk į mane. Tikrai negalėčiau.
Žvilgtelėjau į mažulytį veidrodėlį, kurį Emanuelė buvo apdai­
riai pakabinusi virš kompiuterio, be abejo, kad būtų parankiau
pasidažyti lūpas einant priešpiečių. Išvydau maišus paakiuose ir
raukšles. Loris patapšnojo m an per petį panašiai kaip tapšnoja-
mas senas dvokiantis medžioklinis šuo.
- M an tu atrodai gerai, - tarė maloniai.
Tauškinau klavišais kokią valandą ar dvi, tada pasiunčiau
M arkui elektroninę žinutę. Paprastai mes kasdien susisiekdavo­
me, dažniausiai telefonu, tačiau visai neseniai, padedama Ango,
išmokau pasinaudoti šia modernesne, o šiandien ir kur kas tin ­
kamesne, komunikacijos forma. Dvejojau prieš išsiųsdama, ta­
čiau - ne. Neketinu pakeisti m andagių viso gyvenimo įpročių,
nutariau nesiruošdama palūžti.

Brangus M arkai,
atėjau šiandien į darbą, kad paaiškinčiau Loriui keistą savo
elgesį. Jeigu nori, šiandien p a t mesiu tarnybą.
Henė

Po pusvalandžio gavau atsakymą.

Ne, jo kiu būdu nemesk. Dabar; kai turim e dvejus namus, reikės
ir dviejų atlyginimų.
Markas

156
 Po iresLuLų, a£ t (birt, nvyLius!

Žiūrėjau į jo tekstą apstulbusi. Dvejus namus? Po vieno bu­

činio? Po kažkokio vienintelio smulkaus, nereikšmingo, neapdai­
raus poelgio? Ne, tas vyriškis pamišęs!
Įsiutusi spausdinau paklaikusiu greičiu, klavišai slydo ir šok­
čiojo, net pačiai atrodė keista, kad iš klaviatūros nekyla garas.
Perrašiau kaugių kauges rankraščio juostų, kai kurios buvo net
1998 m etų, atkreipiau į tai dėmesį, kadangi Loris niekuom et
nepamiršdavo nurodyti datos. Pagaliau stabtelėjau atsikvėpti.
Kai nusiėm iau ausines ir atsilošiau kėdėje, suskambėjo telefo­
nas, aš atsiliepiau, tačiau niekas nekalbėjo. Keista, pamaniau
padėdam a ragelį. Taip jau buvo ir vakar, prieš išeinant valgyti
priešpiečių su Loriu. Iki priešpiečių su Loriu. O Dieve! Alkūnė­
mis atsirėmiau į stalą ir susiėmiau galvą rankomis. Ar jau dabar
viskas taip ir bus - Ik i priešpiečių su Loriu arba Po priešpiečių su
Loriu? IPSL arba PPSL? Negi tai toks lemiamas epizodas mano
gyvenime?
Penktą valandą kyštelėjau galvą pro jo duris.
- Aš jau eisiu, Lori.
Jis pakėlė akis nuo savo rašto, rašiklis sustingo ore. Liūdnai
nusišypsojo.
- Tu čia lindėjai visą dieną.
Gūžtelėjau pečiais. Neįstengiau prakalbėti.
- Viskas gerai? Tada pasimatysime pirmadienį. Jei dar norėsi.
Nurijau gumulą.
- Iki, - teįstengiau ištarti. - Iki pirmadienio.
Na, žinoma, juk šiandien penktadienis. M an teks pragyventi
ištisą savaitgalį. Visą savaitgalį tame bute. Vienai. Bent jau vaikų
nėra, tad jie viso šito nemato, pagalvojusi sudrebėjau. Bent jie
saugiai išvežti į mokyklas. Prieš nusileisdama laiptais, dar stabte­
lėjau prie rašomojo stalo ir pasiunčiau abiem po žinutę.

Ei!!!!
Kaip sekasi? Labai pasiilgau, myliu be galo.
M am a

157
 CATHERINE A LL IO T T

Lilė, žinojau, parašydavo iškart emocingą žinutę ir su tokiu

džiaugsmu, kad man suspausdavo širdį ir galvodavau, ar teisingai
mes pasielgėme pasiųsdami ją į tą mokyklą pensioną, nors ji ir
dievagojosi, kad jai ten patinka.
- Zinai, mama, visos tos Malori Tauers knygos, - tarė ji man
švytinčiomis akimis, kai nuvažiavome jos pasiimti pasibaigus pir­
majai semestro pusei, - kur mergaitės šokinėja ant lovų miega­
majame, o mikrofonus joms atstoja plaukų šepečiai? Na, viskas
iš tikrųjų taip ir yra! Kiekvieną dieną!
M an taip palengvėjo. Angas laikėsi šiek tiek santūriau.
- Na, ar tau patinka? - susirūpinusi klausinėjau mokyklos
kieme, kraudam a jo daiktus į bagažinę prasidėjus pirmosioms jo
mokslo m etų atostogoms.
- Taip, viskas gerai. - Jis apėjo aplink ir atsisėdo priekyje.
-T ik ra i? Tikrai tau patinka? - užtrenkiau bagažinę ir atbėgau
į vairuotojo vietą.
Jis pašaipiai į mane žvilgtelėjo siekdamas saugos diržo.
- Patinka? Ma, juk tai mokykla!
Ir į m ano žinutes jis atsakydavo ne taip žaibiškai. Santūriau,
šalčiau, bet ne mažiau meiliai.
M ano akys paplūdo ašaromis, kai leidausi laiptais link prie­
kinių durų. Tyliai uždariau jas ir nužingsniavau prie metro, gal­
vodama apie abu vaikus. Dabar jie tikriausiai pam okų ruošimo
salėje, o gal laukia eilutėje prie arbatos. O gal Lilė kikena su
draugėmis užkandžių bare. Angas grįžta žaidęs futbolą, visas p ur­
vinas, tačiau be mažiausio rūpestėlio, juokiasi su draugužiais, jo
balsas, tas nenuspėjamas pusiau vaiko, pusiau vyro balsas. Nepai­
sant visko, nusišypsojau. Tačiau kai giliai susimąsčiusi perkirtau
aikštę... pasijutau keistai. Pasidairiau po minią. Jaučiausi neap­
sakomai keistai, negalėjau to jausmo įvardyti, bet... pasijutau,
tarytum mane kas stebėtų.
 VLenucliktas skyrių*
Neįstengiau iškart grįžti į butą. Ten bus šalta ir tuščia, penk­
tadienio vakarą ten jausiuosi labai vieniša. Na, kartais mes su
M arku užtrukdavome tame būste ilgėliau, net porą kartų suren­
gėme vakarėlius su alkoholiu, tačiau neprisimenu, jog kada nors
būčiau užsikėlusi kojas ir žiūrėjusi ten televizorių. Tai nebuvo
tikri namai, ir drebėjau pagalvojusi apie tai, kaip reikės tą vietą
paversti namais. Užuot ėjusi ten, impulso pagauta, įsėdau į žie­
dinę liniją, kuri tęsėsi nuo Pakrantės iki Slouno aikštės, paskui
ilgokai kulniavau Karaliaus keliu. Pagaliau įsukau į Limerstouno
gatvelę ir praėjau pro „Sportininkų“ barą, esantį kampe. Stalai ir
kėdės šį švelnų spalio vakarą buvo išnešti laukan, keletas žmonių
jau buvo atvykę išgerti po darbo. Pasukau dar viena kita gatvele
ir pajutau, kaip paskaudo kojas, tad stabtelėjau prie baltų dailių
„karvelidžių“ stiliaus namelių. Žvilgtelėjau į vienuoliktą numerį,
tada užlipau juodais ir baltais stačiakampiais dažytais laiptais, su
šypsena atkreipusi dėmesį į elegantiškas švinines dėžutes auga­
lams prie langų bei Versalio stiliaus puodynes su žavinga balta
gėlele, kurios niekuom et iki šiol nebuvau mačiusi. Neverta net
spėlioti. Be jokios abejonės, tokie menkystos kaip aš nė nežinotų,
kur ją įsigyti, nes apie ją tik šnibžda iš lūpų į lūpas vienas kitam
žinovai iš kokio paslaptingo gėlyno Glosteršyre. Paprastųjų ar
sodo pelargonijų čia neišvysi.
Paskambinau, netrukus Bendžis atidarė duris, jis teatrališkai
susvirduliavo, tuom et nušvito, iš pasigėrėjimo suspaudęs rankas,
tarsi mažas berniukas, apžiūrinėjantis naują dviratį.

159
 C ATHER IN E A L L IO T T

- Kokia nuostabi staigmena! Mes kaip tik šnekėjomės, kaip

b ū tų puiku šį vakarą sulaukti kokios draugijos, tačiau jau ne­
norėjome niekur eiti ar ko nors ieškoti. Bet jei būtum e ieškoję,
tai tavęs vienos iš pirmųjų! - Jis išskėtė rankas ir aš puoliau jam
į glėbį. - Ne, bet tikrai staigmena! Ką, po velniais, tu šį vakarą
veiki Smouks Hene?
- Ilga istorija.
- Na, tai papasakok dėdei Bendžiui. Ateik! - Jis mane pa­
leido ir žaismingai timptelėjo už rankos, valdingai įtraukdamas
vidun, tačiau kaip tyčia m ano akys prisipildė ašarų, matyt, dėl
to apkabinimo. - Jis stabtelėjo, delną vis dar uždėjęs ant m ano
rankos. - O Dieve, kas nutiko, mieloji, kas?
Emocijos tuo metu mane jau visiškai užvaldė, tad, nepaisant
visų broliškų guodimų ir raminimų, jam, panašiai kaip Penei, teko
palaukti, kol raudojimo ir oro gaudymo ritualas pasibaigė. Kai
drebuliai atlėgo, jam pavyko nuvesti mane koridoriumi į svetainę,
dailų, kartūnu dekoruotą kambarį, - kokių tik botaninių motyvų
audinių čia galėjai išvysti, - prikrautą skoningų niekučių; ir jau
sodino mane ant sofos prie lango, kuris visas nuo viršaus iki žemės
buvo aptaisytas kvapą gniaužiančia rausva spalva, ir padarė man
vietos, pastūmęs gobelenines pagalvėles bei Vakarų Škotijos terje­
rus. Stabčiodama ir aikčiodama papasakojau savo istoriją.
Kai baigiau, iš siuvinėtos dėžutės jis ištraukė man servetėlę.
Palaikė už rankos, kol kita šluosčiausi veidą.
- O dangau, - tarė užjausdamas.
- Taigi, dangau, - sum urm ėjau nelaiminga, gniaužydama
drėgną servetėlę. - Dangau.
- Kokia kruštis.
- Maniau, taip šnekėti nemėgsti, - tarstelėjau šnirpšdama nosį.
- Nemėgstu, ypač kai tokia kalba dar palydima to heterosek-
sualų kikenimo m ūsų adresu, tačiau in extremis* padarau išimtį.
O kalbant apie kruštį, ar nemanai, kad Markas galvoja...

* blogiausiu atveju (lot.).

160
 Po M insiu/, a£ tcuire, uvyLlus!

- Ne! - žioptelėjau pasibaisėjusi. - Ne, Bendži, jis juk ten

buvo, matė mus savo akimis, mes abu buvome apsivilkę!
- Taip, bet ar jis negali įtarti, kad tai jau buvo įvykę?
- Kada? - suklykiau. - Juk jam tedirbau dvi dienas, jį tepa­
žinojau dvi dienas!
- Na, tai per tokį trum pą laiką tau pavyko įstumti jį į ga­
nėtinai keblią padėtį, - svarstė jis. - Markas jau tikriausiai suko
galvą, kas galėjo įvykti pirmąją dieną. Tiesa?
- Turi galvoje, kai atvykau į darbą pirmąją dieną? Uždususi
užlėkiau laiptais nenusivilkusi palto, įpuoliau į jo kabinetą, sku­
biai nėriau prie Lorenso de Havijando, nuslydau jo rašomuoju
stalu ir sugrūdau liežuvį giliai jam į gerklę!
Trūktelėjo pečiais.
- Tik stengiuosi įsivaizduoti save Marko vietoje.
- Nė nebandyk, - nukirtau. - Nes kas gali avėti M arko de­
vintą dydį ir išlaikyti sveiką protą? Ak, kokia visa tai nesąmonė. -
Pakilau ir pavaikščiojau po kambarį, susiėmusi pečius. - Tokia
nesąmoningai perdėta reakcija sunku net patikėti.
Bendžis atsiduso.
- Taip, bet tai reakcija, natūrali reakcija. Ir tau teks su ja
susitaikyti, mieloji. Tegul jis šiek tiek ataušta. Ir atauš. D uok tik
jam laiko.
Pro stiklines duris į sodą kitame kambario gale išvydau aukš­
tą figūrą lapija apaugusiame aptvare, kuri, blausios šviesos nu­
šviesta, pririšinėjo prie lazdelių vėjo nulankstytus jurginus. Švie­
siaplaukė galva net palinkusi iš susikaupimo.
- O jeigu tai b ū tų Francis, ar tau praeitų pyktis?
Pajutau, kaip m an už nugaros Bendžis dvejoja.
- Na, man taip niekada neatsitiko, bent jau kiek aš žinau.
Bet... ko gero, m um s sunkiau. Mes atsargesni.
Atsisukau.
- Sunkiau? Kodėl?
- Nes dažniausiai vyrai mažiau paiso santykių pastovumo. Ir
paprastai tą santykį palaiko tik du. Bet jokių klijų.

161
 C ATHERINE A LLIOTT

- Klijų?
- Na, santuokos, vaikų. Tai jūsų apsauginis tinklas. Niekas
nenori jo sudraskyti. Na, o m um s tenka pasikliauti vien mei­
le. - Švelniai nusišypsojo. - Nusibodusia senute meile.
Vėl pasisukau į sodą ir žiūrėjau, kaip dirba Francis. Na, ko
ko, o meilės jie nestokojo, galvojau apie tai, ką pasakė Bendžis.
Visuomet įtariau, kad Bendžis gėjus, tačiau mano gimdy­
tojai, suprantama, ne. Jie vos nekrito negyvi, kai vieną vakarą
žingsniuodami Finelio keliu po vakarienės su draugais vietiniame
italų restorane, automobilyje, pastatytame netoli kvartalo, kur
buvo jų butas, išvydo savo sūnų, bučiuojantį kitą vaikiną. Ber­
niukams buvo po septyniolika, o tas kitas vaikinas buvo kažkurių
jų bičiulių sūnus.
Vieni ir kiti tėvai drebėjo ir virpėjo, šaukė ir kaltino, m ano
m otina susmuko raudodama, ranka susiėmusi už kaktos, jos rau­
dos truko savaičių savaites, bet tai nieko nepakeitė. Iš tiesų Ben­
džis vėliau net sakė, kad tas epizodas atnešė didžiulį palengvėji­
mą. Jam nereikėjo vėliau m etų metus slapstytis kaip kitiems jo
draugams gėjams, dvejoti, kada pasakyti tėvams, ar iš viso jiems
pasakyti, ir ilgai gyventi slaptą gyvenimą.
- Įdomu, ko jie tikėjosi, - burbėdavo jis, - žmogus, pava­
dintas Bendžiu, juk ir tegali būti arba gėjus, arba šuo iš laidos
vaikams „Mėlynasis Peteris“.
Aš pati sau galvodavau, ar kartais ta situacija nepastūmėjo jo
susitaikyti su šia padėtimi, atvirai tapti gėjumi ir veikiau dėtis prie
gėjų, užuot buvus kaip anksčiau mišrių polinkių vyruku, kuris
turėjo tiek draugių merginų, tiek draugų vaikinų. Ir kas žino, prie
ko jis pagaliau būtų apsistojęs? Žinojau, kad jis norėjo vaikų, tad
svarstydavau, ar taip anksti pasiskelbęs gėjumi jis jau palaidojo šį
troškimą. Paskui, kai jau po kelerių m etų kalbėjau apie tai su m o­
tina, mane nustebino, kad šiuo klausimu ji turi savo požiūrį.
- Na taip, mano laikais daugelis vyriškių apsispręsdavo vesti
ir turėti vaikų. Jie pasverdavo galimybes, ir žinodami, kas esą,
pasirinkdavo tai, kuo norėtų būti. Jie tapdavo gerais vyrais, prisi­

162
 Po ire,Lnlųsy cus t asire, wvyLLus!

rišusiais prie nam ų, tiesiog gerais. Suprantama, toks vyras visuo­

met tarsi uždelsto veikimo bomba, tiesa? Įsivaizduok, vaikai jau
palikę namus, tu ruošiesi genėti rožes ir nusiteiki gyventi kaip
ta laiminga pora Derbis su Džoana, tačiau Derbis iškeliauja su
Geriu iš „Blockbuster Video“ parduotuvės ir praneša, kad rado
sielos bičiulį. Gal tada Bendžio atvejis geresnis.
Nesitikėjau, kad mano motina galėtų būti tokia išmintinga.
Nepaisant ankstesnio jos mėgėjiško spektaklio, mama susitaikė
su Bendžio seksualumu greičiau už tėtį. Tėtis negalėjo apie tai nė
kalbėti, jis apskritai nenorėjo kalbėti. Buvo toks įpykęs. Toks liū­
dnas. Ir, manau, tebėra. O mama, kuri iš pradžių manė, kad atėjo
pasaulio pabaiga, pagaliau atsipeikėjo. Žinoma, prireikė šiek tiek
laiko. Kai apie tai sužinota, aš jau šešis mėnesius buvau ištekėjusi
už Marko. Ir nors iš pradžių ji buvo nepaprastai dėkinga nauja­
jam žentui, kad jis pasirinko jos dukrą it sužiedėjusią bandelę nuo
lentynos, dabar, kai jau rašalas ant tuoktuvių pažymėjimo išdžiū­
vo, ji negalėjo susitvardyti ir nepasirodyti, kuo iš tiesų esanti - tad
ji nurašė abu savo vaikus kaip siaubingus nevykėlius.
Kartą užsukau aplankyti motinos ir išvydau ją vieną žaidžian­
čią šokinėjančiais skridinėliais, tik m uštukus jai atstojo kraujo
spaudimą reguliuojančios piliulės.
- Ką, dėl Dievo, darai? - sušnibždėjau, apim ta siaubo.
- Svarstau, ar man nenusižudžius, - atsakė susimąsčiusi, - tu
ištekėjai už žydo, o m ano sūnus gėjus. Kam m an dar gyventi?
Atsidususi prisėdau šalia.
- M ama, tu juk mėgsti Marką, juk pati man taip sakei. Ar
svarbu, kokia jo tautybė?
- Aišku, kad m an jokio, - atsuko ji į mane šviesiai rusvas
nuoširdžias akis. - Bet visiems kitiems yra. O m an labai svarbu,
ką m ano visi kiti.
- Bet juk visi... kas tie visi kiti? Juk nė vienas iš jų nėra mano
draugas, nė vieno jų nepažįstu.
- Na, visi kiti, aplinkiniai, - plačiai mostelėjo ranka. -
M ano draugai.

163
 CATHERINE A LLIO TT

- Bet visi kiti čia aplink yra žydai, visi tavo draugai žydai!
Mes juk gyvename pačiame šiaurinio Londono tirštume.
- Taigi. - Palinko į priekį ir palietė m ano ranką pirštų galiu­
kais. Jos akys atrodė it iš plieno. - Taigi.
Jos logika buvo sugriauta, bet žinojau, kaip tai įvyko. Jai iš­
sprūdo iš po kojų tai, ką laikė pranašumu, štai kur buvo bėda.
Tiek m etų savo pačios akyse ji jautėsi pranašesnė ir staiga žemė
išslydo jai iš po kojų. Jai atrodė, kad tapo pajuokos objektu ir visi
iš jos tyčiojasi.
Lygiai taip, man atrodo, ji pati visai nesisielojo dėl to, kad
Bendžis gėjus, tik jaudinosi dėl to, ką pasakys kaimynai. M a­
nau, ji liūdėjo, jog sūnus neturės vaikų, tačiau dar liūdniau jai
buvo dėl to, kad po dvidešimties m etų ji negalės pranešti poniai
Grinberg iš apačios: „Žinote, m ano anūkas studijuoja medicinos
mokslus, bus daktaras. Imperatoriškajame koledže.“ Nors jai rū ­
pėjo Bendžio laimė, jos pačios reputacija, bent tuo metu, rūpėjo
daug labiau. Ko gero, kaip tik dėl to ji greičiau ir susitaikė su rea­
lybe. Ji tiesiog neįgijo tų vidinių randų kaip tėtis; nepajuto tokio
sielvarto dėl vienintelio savo sūnaus. Savo berniuko. Ir kaltės. Ką
aš padariau ne taip? M am a niekuom et nieko nėra padariusi ne
taip. Jos žaizdos tebuvo paviršinės.
G ana greitai scenoje pasirodė Francis, suteikdamas daugeliui
m ūsų geroką palengvėjimą. Bent jau mamos gijimas smarkiai
paspartėjo, jos žaizdos užsitraukė it mostelėjus bu rtų lazdele.
Francis buvo - ir yra - atsiųstas dangaus. Tądien, kai jis įžengė
pro buto Finelio kelyje duris, aukštas, įdegęs, gelsvai rusvais
plaukais, amą atimančio grožio, mes su m am a tvirtai apsikabi­
nom e. Tiesiog apsikabinome. Ir tada žaibiškai pakrikštijome jį
Svaistalu.
- Koks siaubingas nuostolis! - vaitojo m am a virtuvėje, blaš-
kydamasi susijaudinusi, virdama jam arbatą drebančiomis ranko­
mis, nervingai tikrindama, ar arbatos skardinėje esama avižinių
paplotėlių. - Juk jis Dievo dovana moterims, ne Bendžiui! - pri­
dūrė su pasišlykštėjimu.

164
 Po iresLiisLų/, a i t aire, ima

Tačiau atrodė, kad Francis tiesiog apkvaišęs nuo Bendžio,

kuris buvo nedidukas, tamsus, žvitrus ir juokingas. Linksmuo­
lis vaikystėje, augdamas jis išsiugdė sausą suaugusiojo sąmojį, ir
šmaikštūs neišsenkantys juokeliai spragsėdavo iš po jo, pasak tė­
čio, homoseksualo ūsų kiekviena menkiausia proga. Bendžis juo­
kindavo Francį, kai tas juokdavosi, visas kambarys šviste nušvis­
davo. Jis atmesdavo galvą, susiimdavo už šonų ir tikrąja to žodžio
prasme visas kratydavosi. Negalėjai nesišypsoti. Aš užaugau su
Bendžiu ir buvau prie jo pripratusi, bet absurdiškai didžiavausi,
matydama kažką kitą besiraitantį iš juoko ir besigėrintį broliu.
Francis tą dieną gėrėjosi viskuo: mamos pagam intu valgiu, užuo­
laidomis, vaizdu per Finelio kelią į Hitą; jo entuziazmui nebuvo
ribų, jo džiaugsmas būti su mumis buvo kone apčiuopiamas. Jis
energingai šokosi padėti mamai nunešti padėklą atgal į virtuvę,
nė akimirkos jam nedingtelėjo, kad jo lytis galėtų kelti kam nors
susirūpinimo. Jis elgėsi kaip nauja Bendžio mergina ir pavergė
mamos širdį.
- Jis toks žavingas ir toks gėjus! - susijaudinusi šnibždėjo ji
man virtuvėje.
- H m m taip, mama.
- Ne, bet tikrai. Tikrąja žodžio prasme. Kaip tai nuostabu!
Nebuvau įsitikinusi, ar ji tikrai turi galvoje tai, ką pasakė, ar
pasiskolintą šio žodžio prasmę taikydama 1998-iesiems, tačiau
apsimečiau neišgirdusi. Laiminga išvyniodama dar vieną škotišką
vaisių pyragą iš pergamentinio popieriaus, ji sušnypštė:
- O ar pastebėjai jo plaukus? Kokios žavingos sruogelės! Pri­
valau paklausti, kur jam jas nudažė!
Tėtis sėdėjo kietai sučiaupta burna per visą šį priėmimą, ta­
čiau bent jau dalyvavo, tegul, po velnių, ir su niauria išraiška
veide. Tenka pripažinti, jis visada viską permatydavo kiaurai. Kai
Francis išėjo, jis pakilo nuo kėdės ir paskelbė, jog visam šitam
jovale mato tik vieną gerą dalyką - kad to nelemto vaikio vardas
Francis. Bent jau galėsiąs pasakyti vargšei našlei savo motinai,
kad Bendžis draugauja su France, ir ši tiek tesupras. Neatkreips

165
 C A T H E R IN E A L L I O T T

jokio dėmesio į subtilų vienos raidės pakeitimą. Ir te niekas iš

mūsų, įspėjo rūsčiai, nemėgina išsižioti. Jis buvo įsitikinęs, kad
toks šokas ją pribaigtų. G irdint tai, mamos lūpos konvulsiškai
trūkčiojo, ji tvardėsi, kad neprajuktų.
Tad senelė tiek ir tesuprato. Na, būkime realistai, aštuonias­
dešimt trejų, kai jau vienas kitas gebėjimas, sykiu ir regėjimas,
nusilpęs, ji jau iš viso ne kažin ką tesuprasdavo. Tiesą sakant, net
jei ji bū tų sutikusi Francį, vis tiek nebūtų supratusi, jog kažkas
ne taip, na, gal tik būtų stabtelėjusi pasvarstyti, kodėl ši aukšta
mergina, kalbanti su amerikietišku akcentu, neužsiaugina šiek
tiek ilgesnių plaukų, kodėl ji taip retai segi sijoną? Tačiau taip
jau susiklostė, kad jie niekuom et nesusitiko, o senelė girdėjo apie
jį ar ją tik iš nuogirdų. Kiekvieną trečiadienio popietę, pasiėmusi
savo pensiją, ji užsukdavo arbatos. Tada, kai senelė, sulinkusi ir
susukta artrito, užimdavo savo vietą gale stalo, uždengto šveica­
riška siuvinėta staltiese su edelveisų motyvu, nudėlioto geriau­
siais arbatos puodeliais bei servetėlėmis po pyragėliais, prasidė­
davo keisčiausi pokalbiai.
- Ar Bendžis vis dar su France? - klausdavo senelė, kilstelėda­
ma galvą iš kupros ir tarsi vėžlė žvelgdama iš po standžios baltos
cheminės šukuosenos į mamą. Nors Bendžis sėdėdavo prie stalo,
ji visuomet klausdavo netiesiogiai, per kitą asmenį, tarsi netikė­
dama, kad jos susidomėjimo objektas pajėgus prakalbėti. Taip
elgdavosi su visais.
- Ar Odrė tebežaidžia bridžą, brangusis? - klausdavo tėtį,
nors pati sėdėdavo greta mamos. Paprastai mes norėdavome su­
šukti: „Paklausk pati, tu kvaila sena šikšnosparne!“, tačiau dabar
tik pasijusdavome jai už šį įprotį dėkingi, nes besišaipantis Ben­
džis bū tų išdavęs m ūsų paslaptį.
- Taip, senele, Bendžis dar vis su France, - šaltokai atsaky­
davo mama, nuim dam a nuo arbatinio apdangalą ir imdamasi
pilstyti arbatą.
- Atrodo, ji miela mergaitė, kaip suprantu, turi nedidelį res­
toranėlį kažkur už upės?

166
 Po M in ių ,, m ta^ire, wu

- Taip.
- Kaip miela. Tai ji tikriausiai puikiai verda, Odre. Kaip manai?
- H m m ... tikiuosi, - atsargiai atsakydavo mama.
Visa tai šiek tiek priminė tą vaikystėje žaistą žaidimą, kur
negalima būdavo atsakyti nei „taip“, nei „ne“, o jei pasakydavai,
iškrisdavai. Tik šiuo atveju negalėjai ištarti „jis“ arba „ji“, nes jei­
gu ištarsi, Bendžis iškris iš žaidimo. Visomis prasmėmis.
- Tai ji kada nors taps puikia nam ų šeimininke, paminėsi
m ano žodį, Odre.
- Tikiuosi, taps. - Stabtelėjo atidžiai pasverdama, ką sakan­
ti. - M anau, tu teisi, senele.
- Jos tėtis padovanojo jai restoraną, taip sakė man tavo m o­
tina, - užsiminė kažkodėl ne Bendžiui, o man.
Aš energingai linktelėjau.
- H m ... - visuomet saugus atsakymas.
- Kaip miela turėti turtingą tėvelį. Galiu lažintis, kad ji verta
vieno kito šimtuko. Che?
Susigūžiu ir trum pai pagalvojusi sakau:
- M anau, jūs teisi.
Įtampa tvyrodavo didžiulė, ir m um s visiems gerokai palen­
gvėdavo, kai senelė išvykdavo. M otina įsprausdavo didžiulę juo­
dą rankinę ir skrybėlę nuo lietaus anytai į rankas ir lakdindavo ją
pro duris į automobilį, kuris nuveš ją į butelį senelių prieglaudos
namuose Krikelvude.
Dabar atrodo, kad visa tai buvo taip seniai, galvojau žiūrėda­
ma pro dylančią tarp aguonų rudens šviesą ir linguojančias žoles
Francio sode. Senelė jau seniai mirusi, o Bendžis su Franciu yra
viena laimingiausių m ano kada nors sutiktų porų.
- Nesakyk jam, - greitai paprašiau, kai Francis kilstelėjo gal­
vą nuo jurginų. Jis mane išvydo ir nudžiugęs pamojavo. - Ar
bent jau, - išvydau abejonę Bendžio veide, žinojau, kad tarp jų
paslapčių nebuvo, - pasakyk, kai išeisiu.
Jis greitai linktelėjo, m udu žiūrėjome, kaip per sodą elegan­
tiškai link m ūsų atliuoksi Francis su sodo žirklėmis rankose. Jis

167
 CATHERINE ALLIOTT

turėtų būti sukrėstas, pagalvojau atidarydama jam stiklines duris.

Stebėtųsi ne Marku, o manimi.
- Mieloji! Kaip nuostabu! - pasveikino mane Bostono tar­
me, linguodamas iš savo aukštum ų ir bučiuodamas į abu skruos­
tus. - Mes su Bendžiu kaip tik ir sakėme, kad jau taip seniai tave
matėme, štai tu ir čia! Be Marko?
- Ne, jis... dar tebedirba, - paskubėjau ištarti. Bent jau tiek
tiesos. - Buvau netoliese šio to nusipirkti.
- Puiku. - Tačiau iškart nutilo. Žvilgtelėjo su įtarimu. - Ei,
kas nutiko?
- Nieko, - šyptelėjau. - Šienligė prikibo. O jeigu jau apie
tai prakalbome, Franci, tavo sodas kaip paveikslėlis! Tikriausiai
nereikėtų man žengti į jį be kokių antihistaminų, tačiau nė ne­
bandyk manęs sustabdyti.
- N a taip, tiesa, - tarė jis, sekdamas įkandin manęs laukan,
kalbomis apie sodininkavimą jo dėmesį buvo lengva nukreipti.
Jis nuvedė mane taku palei pleškančius spalvomis terakotos pu o ­
dus. - T u r i u pasakyti, kad šįmet aš juo patenkintas.
- Kurgi ne.
Londono mastais tai buvo gana didelis sodas. Išskyrus ne­
didelį terasos plotelį palei virtuvę, kuris buvo paliktas Bendžiui
ir Franciui pasėdėti, visa kita buvo užsodinta gėlėmis. Mes pa­
nirome į klombas, plaukdami per spalvų jūrą, pasistodami ant
akmenų, dailiai išdėliotų, kad b ūtų kur kojai žengti. Didžiulės
jurginų galvos braukė m um s per liemenis, lingavo vėjyje astrai.
Iš tiesų tai buvo kaimiško stiliaus sodas, kuris Londone atrodė
keistenybė. Jis smarkiai skyrėsi nuo kaim ynų plotelių, kur dau­
giausia vyravo skoningos vien baltos spalvos tvoros, apaugintos
lapija. Aišku, šis sodas turėjo ir praktinę paskirtį, čia Francis gau­
siai augindavo gėlių bei žolynų, kuriuos skindavo savo restoranui
puošti ir patiekalams pagardinti.
Restoraną, kuris iš pradžių tebuvo nesėkmė nemadingame
Belhemo rajone, pasibjaurėjęs pamėtėjo Franciui ypač turtingas
ir ypač nusivylęs tėtušis, kuris gimtajame Bostone turėjo visą

168
 Po įrėminsiu, cus tasire, uvyLius!

tinklą restoranų, išdalytų mažiau jį apvylusiems sūnums ir duk­

terims. Kai Francis paveldėjo restoraną, nesėkmingą tėtušio šuolį
į Londono rinką, jis buvo ką tik atnaujintas taip, kaip atnau­
jinami m ūsų laikais visi madingi Londono restoranai. Medinės
blizgančios grindys, tokios, kuriomis slidinėja smailūs kulniukai,
gąsdinamai vėpsančios baltos staltiesės, nepatrauklios nepatogios
retro kėdės, primenančios tas, kurias septintajame dešimtmety­
je apžergdavo modelis Kristina Keler. Kampe šaltai riogsojo di­
džiulis chromuotas baras su vienišu šermeninių lelijų ąsočiu, už
jo keli grėsmingos išvaizdos lotynų amerikiečiai padavėjai dėjosi
blizginantys taures. Aukštai iš palubės plieskė lempos, prie kurių
kuo parankiausiai galėtų darbuotis gestapas. Gal toks interjeras
kai kam ir buvo mielas, tačiau pakankamai iškalbingas buvo tas
faktas, kad restoranas buvo nuolat tuščias.
Sį klastingą smūgį į saulės rezginį priėmęs kaip džiugų iššūkį,
Francis ėmėsi gelbėti restoraną. Numojęs ranka į madą, jis išklo­
jo grindis sodriai raudonais Viltono kilimais, ant langų pakabino
sunkias kartūnines užuolaidas, jis „perrengė" visą interjerą Ninos
Kempbel stiliumi, nuo galvos iki kojų. Primerkė gyvų gėlių iš
savo sodo, surado imituojančius senovinį stilių nutrintus odinius
fotelius, primėtė pagalvių, pristatė šviestuvų, pasisamdė virėją,
kuris mokėjo virti, bei padavėjus, kurie netingėjo šypsotis, ir tada
gėrėjosi tuo, kaip į restoraną plūsta moterys. Nes Francis žinojo,
ko jos nori. Žinojo, kad jų veidai atrodo geriau žvakių švieso­
je, jis žinojo, kad jos visą dieną praleido ant kojų, stumdamos
vaikų vežimėlius, ir trokšta patogių kėdžių, jis žinojo, kad jos
nori jaustis lepinamos ir popinamos. Tai, kad ateidavo jų vyrai ir
apmokėdavo sąskaitas, nieko nereiškė. Jis žinojo, kas mūvi kel­
nes Belhemo rajone, kuris iki šiol gerokai prakuto, tad pinigai
nebebuvo kliautis.
Per metus „Kaimo sodas“ susilaukė neregėtos sėkmės.
Žm onės kirsdavo upę ir sukdavo iš kelio, kad čia atvyktų, su­
sižavėję užplūdo maisto žinovai. Tad iš šių pajam ų ir Bendžio ne
tokio jau menko atlyginimo, kurį šis gaudavo kaip miesto fondo

169
 CATHERINE ALLIOTT

valdytojas, jie nusipirko šį ypač stilingą namą mieste, kuriame

dabar ir gyveno.
Jie gerokai paplušėjo, kol šito pasiekė, galvojau lenkdamasi
pauostyti vėlai pražydusią rožę. Jie šito nusipelnė. Apsižvalgiau
pro besileidžiančią tamsą. Dabar likau viena, Francis nutaikė aki­
mirką išsmukti ir įsitikinti, kad Bendžis išima iš šaldytuvo tinka­
mą šampaną.
„Ne, ne „M oet“, m ano mielas, šis nepakankamai šaltas/1Ta­
čiau dabar jis grįžo ir padavė man taurę. Mes kartu nuėjome
į terasą ir atsisėdome.
- Na, tai tu sau pati viena.
Pakėliau galvą ir pažvelgiau jam į akis.
- Bendžis tau pasakė?
- Trumpai užsiminė, kai nuėjau atnešti gėrimų. - Nusišyp­
sojo. - Kažin, kaip jis galėjo nepasakyti, Hene. Tu atrodai, tarsi
tave b ū tų partrenkęs sunkvežimis.
Šyptelėjau.
- Ačiū. Aš ir jaučiuosi, tarsi būčiau pervažiuota sunkvežimio.
- Tai Markas įsiutęs kaip reikiant? - paklausė susimąstęs.
Nelaiminga linktelėjau.
- Išbalęs, suakmenėjusiu žvilgsniu, apsvaigęs nuo viskio, įnir­
šęs, — sudrebėjau prisiminusi, kaip jis įsiutęs žingsniavo po tą
viešbučio kambarį.
Francis tylėjo. Susirūpinusi žvilgtelėjau į jį, kai Bendžis ėjo su
dubenėliu užkandžių.
- Turbūt ir tu pasakysi, - pabandžiau pajuokauti, - kad jis
nusiramins. Bendžis taip pasakė.
Francis meiliai nusišypsojo draugui.
- Bendžis nusiramintų, Bendžis gimė be storos odos. Jis ne­
gali pakęsti, kai jo nemėgsta, nepakenčia, jei žmonės nenusira­
mina. Jis pirmasis mokyklos kieme sušuktų: „Atsiprašau, atsipra­
šau, imk visus mano kankorėžius - ne tik vieną! Būk vėl m ano
geriausias draugas!“
Bendžis niekinamai šnirpštelėjo.

170
 Po vėsinsiu, as t aire, msyLiu,!

- Na, nežinau, nežinau.

Tačiau aš žinojau. Žinojau, jog tai tiesa. Juk užaugau su juo.
Žinojau, kad jeigu jis m ano kambaryje kišdavo nagus prie mano
daiktų ir mes susiimdavome, jis pirmas pasakydavo:
- Na gerai, aš skaičiau tavo „Džekę“, bet klausyk, gal nori
pažiūrėti „Šauniąją katę“?
- Tai aš keliaklupsčiautojas ir vergas? - juokais supyko.
- Ne, bet tu visuomet apie visus galvoji geriausiai. Manai,
kad visi gali susitaikyti ir vėl būti draugai. Įsivaizduoji, kad žmo­
giškasis mielaširdingumas veržiasi iš kiekvienos kiaurymės.
- Kokia siaubinga mintis, - pasiraivė Bendžis.
- Aš nebūtinai turėjau galvoje tą konkrečią kiaurym ę, k u ­
rią tu...
- Geriau nepradėk! - viauktelėjo Bendžis, iškėlęs rankas at­
verstais delnais, nusukęs galvą. - Tiesiog nė nepradėk, Franci,
nes gailėsies. Nes pasikartos tas epizodas kaip su ponu Tomasu,
gyvenančiu per dvejas duris nuo mūsų. Atsimeni, kaip jis pa­
klausė patarimo dėl sodo, o tu neužsičiaupdamas aiškinai jam,
koks nesutvarkytas jo galinis įėjimas? Jis sudrebėjo. Vargšas žmo­
gelis vos nenualpo iš nervų.
Francis nuotaikingai nusijuokė. Tada pasisuko į mane.
- Na, aš noriu pasakyti, jeigu Bendžis leistų m an įterpti bent
žodį ir nesityčiotų, kažin ar Markas toks pat lengvai perkalbamas
kaip tavo brolis. Jis juk toks išdidus žmogus.
- Lygiai tą patį pasakė ir Penė! - suklykiau. - Kuo čia dė­
tas tas velnio išdidumas ir kodėl apie tai kalbama tarsi apie ko­
kią šventenybę? Maniau, išdidumas - viena iš septynių didžiųjų
nuodėmių?
- Taip, bet mes jį aprengiame kuo kitu ir klaidingai laikome
principu. Šia proga galėčiau priminti savo tėvą, - pridūrė karčiai
Francis.
Nutilom e, žinojau iš Bendžio, kad Artūras J. Stedmanas III
nekalbėjo su savo sūnumi, be to, ir vyriausiu savo vaiku, savo
akies obuoliu, keturiolika metų po to, kai sužinojo tiesą apie jo

171
 CATHERINE ALLIOTT

seksualinę pakraipą. Tačiau, gulėdamas mirties patale Bostono

ligoninėje, paprašė susitikti su juo. Tuo m etu jau ištremtas į Lon­
doną, Francis lėkė žeme ir dangumi, kad suspėtų. Deja, dangus
judėjo greičiau, kol jis atvyko, tėvas jau buvo miręs.
- Markas tikrai ilgainiui atlyš, - tarė dabar Francis. - M an tik
atrodo, kad gali užtrukti šiek tiek ilgiau, negu tu tikiesi. - Stab­
telėjo susimąstęs. - Dabar, - pasakė jau linksmesniu tonu, m irk­
telėdamas man per šampano taurės kraštą, - kodėl maloniai ne-
praleidus laiko? Nėra jokios prasmės vaikščioti tokiu veidu, kuris
prim ena permerktą rankšluostį, Hene. Dabar turi laiko, kodėl
nesusitikus su vienišomis bičiulėmis, neperlėkus per parduotu­
ves, nenuėjus į pjesę, parodą, na, kodėl nenuveikus ko nors, ko
kaime paprastai neveiki ir ko niekada nedarydavai net gyvenda­
ma Londone? Patikėk, greičiausiai Markas sugrįš, jei matys, jog
gerai leidi laiką ir be jo.
Sumirksėjau.
- Franci, juk tu man tikriausiai nesiūlai...
- Ne. Žinoma, ne, aš nesiūlau tau nieko neprideramo. M a­
nau, tokia praktika geriausiai žinoma kaip šūvis sau pačiam į
smilkinį. Tik sakau, pabandyk, nors tai nėra lengva, nesielvar­
tauti. Nesėdėk visą savaitgalį tame Kensingtono bute, žiūrėdama
į lietų ir sriūbaudama, kol užmigsi. Nėra prasmės. Kaip bus, taip
bus, prisimink ir kitus nuvalkiotus naudingus posakius.
- O pirmiausia, - Bendžis atsistojo ir tvirtai uždėjo rankas
m an ant pečių, - tu lieki pas mus ankstyvos vakarienės. Paskru­
dinta mėsa su daržovėmis, viskas jau supjaustyta ir paruošta,
viskas beregint bus ant šio virtuvės stalo. Aš, Bendžis, šiandien
vakare būsiu tavo padavėjas.
Mėginau pakilti.
-T a č ia u , Bendži, aš neketinau pasilikti, sakiau juk...
- Girdėjau, ką sakei. - Jis vėl mane stumtelėjo ant kėdės. -
Bet aš pripjausčiau tiek viščiuko ir imbiero, kad galėčiau pamai­
tinti visą Čelsį. Buvau taip susižavėjęs nauju savo peilių rinkiniu.
O šunims negalima šito ėsti, jiems išpučia vidurius, tad teks tau

17 2
 Po M insiu, cus tcuire, mvk

šiek tiek suvalgyti, ir tiek jau to, aš pakęsiu tavo įkyrų bezdėji-
mą, - ryžtingai maivėsi jis toliau.
Na, jeigu jau taip, pasilikau, nepaisant visko, buvo nepa­
prastai m alonu sėdėti jaukioje rausvoje jų virtuvėje, juokiantis
iš Bendžio, kuris dėl savo sesers stengėsi iš visų jėgų. Sodrūs
juokeliai sruveno greita srove, ir vos tik jis pajusdavo, kad mano
nuotaika bjūra, vėl pasigirsdavo koks nors nešvankus anekdotas.
D augum a iš jų, m udu su Franciu neabejojome, buvo apokrifi­
niai, m at Bendžio maksima buvo - kam pasakoti nuobodžias
tiesas, jei gali kloti gerą melą. Bendžis visais šventaisiais dieva­
gojosi, kad jis per sieną girdėjo, kaip jų kaimynas miegamaja­
me sakė savo žmonai: „Tu būsi arklys, Klarisa, o aš arklininkas.
Pažaisime „Ponis nenori kinkytis", - taip aiškiai, kaip jis dabar
girdi kalbant mane.
Kai išėjau iš jų apie dešimtą valandą, jie m an mojavo kartu
nuo priekinių laiptelių, privertę pažadėti, kad rytą paskambinsiu,
kad sekmadienį užsuksiu priešpiečių, jei tik panorėsiu būtinai
važiuoti taksi, o ne metro. Galvojau, kokia aš laiminga, kad juos
abu turiu, nors nuo jų artum o gerklėje įstrigo gumulas. Jie žiūrė­
jo, kol pasukau už gatvės kampo, kai uždarė duris, įsivaizdavau,
kaip jie šnekučiuojasi apie mane, sugrįžę į virtuvę, nurinkdami
lėkštes ir kraudami jas į indų plovyklę. Bendžis jau nebe klounas,
susirūpinęs. Francis jį ramina.
- Bet ji taip susikrimtusi, Franci. Tai siaubinga.
- Aišku, susikrimtusi, juk tai didelis sukrėtimas. Bet ji atsi­
gaus. Jis irgi.
Pražingsniavau pro aludę, kurioje dabar grumdėsi daugybė
žmonių, visi jau kaip reikiant įkaušę ir stoviniuodami lauke,
prisispaudę pintas prie krūtinių, lengvai lingavo tamsoje. Man
praeinant juokas ir tauškėjimas pritilo. Traukiau toliau ir netru­
kus atsidūriau tylioje gyvenamųjų nam ų gatvelėje, kur vienintelis
garsas tebuvo m ano kulnelių kaukšėjimas šaligatviu. Tiktai... Su­
stojau. Įsiklausiau. Tada vėl pasileidau eiti, jau pagreitinusi žings­
nį. Norėjau greičiau pasiekti judrų Karaliaus kelią, kur nuolat

173
 CATHERINE ALLIOTT

plaukė srautas žmonių, tačiau, prieš pat įsukdama į jį, nesusitvar-

džiau ir atsigręžiau.
Jis ir nebandė slėptis, lįsti į šešėlius, tik stovėjo ramiai žvelg­
damas į mane, mus teskyrė koks dvidešimt pėdų. Pravažiuojančio
automobilio šviesos trum pai apšvietė jo veidą, tačiau nereikėjo
nė to. Tą aukštą liesą siluetą pažinčiau bet kur. Tą stovėseną, kaip
jis mažumėlę palenkia galvą į šalį, elegantiškai, tarsi klausdamas.
Jį pažinčiau bet kur. Tai buvo Rupertas.
 Dvyliktas skyrius

- Rupertai, - ištariau jo vardą, ir sulig tuo per mane kone

parversdama ūžtelėjo didžiulė adrenalino banga. Instinktyviai
nusitvėriau savo krepšio, kurį buvau persimetusi per petį, dirže­
lio, stengdamasi pasijusti tvirčiau.
- Hene, - ištarė jis mano vardą, ir m udu stovėjome, žiūrė­
dami vienas į kitą fosforescuojančioje šviesoje. Netrukus jis ėmė
žingsniuoti prie manęs. Sustojo priešais. Dar pažiūrėjome: mūsų
žvilgsniai stačiai džiūgavo.
- T u mane sekei, - pagaliau tariau, vis dar nesiryždama paleisti
odinės rankenos. Kaip keista. Jis nė kiek nepasikeitė, tiesą sakant,
beveik visai nepasikeitė. Tie patys šviesių plaukų kirpčiai ant kak­
tos, tos pačios raiškios mėlynos akys. Gal tik veidas šiek tiek su-
apvalėjęs, smarkiai įdegęs, ir kūnas gal truputėlį papilnėjęs, tačiau
aš jutau, kaip gąsdinamai beldžiasi praeitis. Tarsi būčiau stebėjusi,
kaip pagreitintam filme atsitraukia nuo smėlėto kranto jūra. Pen­
kiolika mano gyvenimo metų nuplauti nuo kranto į vandenyną,
o šis vyras, kurį taip gerai pažinojau, liko stovėti priešais mane.
- Taip, aš tave sekiau, - tarė jis po akimirkos. - Atsiprašau.
Neketinau tavęs išgąsdinti.
Kilstelėjau smakrą.
- Neišgąsdinai. - Ir jis tikrai neišgąsdino. Nežinau iš kur, net
keista, bet žinojau, kad tai jis. Ten, prie Lorio namų, metro, kai
važiavau į Sluono aikštę, ir dabar čia, gatvėje. Ir kai sėdėjau šneku-
čiuodamasi su Bendžiu ir Franciu jų virtuvėje, mažulytė mano da­
lelė svarstė, ar jis toli. Svarsčiau, ar jis toje aludėje, kurią praėjau.

175
 C A T H E R IN E A L L I O T T

- Ar buvai „Sportininkų“ bare?

- Ne, bet stovėjau lauke. Laukiau su gėrimu ant šaligatvio.
Kol buvai tame name.
Linktelėjau.
- Bendžio.
- Žinau. Mačiau, kaip jis priėjo prie durų. Vos jį pažinau.
Taigi jis matė, kaip susmukau broliui ant peties. Apsipyliau
ašaromis? Žinoma. Turėjo matyti. Išsitiesiau.
- Kaip mane suradai? - Žinojau, tačiau norėjau, kad jis pats
pasakytų.
- Kai tada paskambinau Loriui, iš pradžių tavęs nepažinau,
tu sąmoningai pakeitei balsą, tačiau kai padėjau ragelį, pam a­
niau, ne, tai tikrai turi būti ji. Tai tikrai ji. Negalėjau nė pajudė­
ti. Sėdėjau žiūrėdamas į telefoną. Tavo balsą pažinčiau bet kur,
Hene. Bet kur.
Nurijau gumulą. Jo balsas buvo tylus ir atkaklus, ypač kai jis
pakartojo paskutinį žodį. Įsmeigiau akis į šaligatvį. Tada tiesiai
paklausiau:
- Ko nori, Rupertai?
Jis skėstelėjo rankomis, tada bejėgiškai jas nuleido.
- Tiek daug noriu. Pasišnekėti, paaiškinti, atsiprašyti... tiek
daug, Hene.
Nusijuokiau gergždžiančiu juoku.
- Turėjai penkiolika m etų tai padaryti. Kodėl dabar?
Jis dar kartą bejėgiškai gūžtelėjo, šį sykį pečiais.
- Žinoma, ir turėjau tai padaryti. Kur kas anksčiau, aš beveik
tai padariau. Tiek daug kartų. Tačiau, na, man buvo be galo gėda.
O paskui, kai išvykau į Honkongą, išgirdau, kad tu ištekėjai.
- Aš tebesu ištekėjusi, - pasakiau gal kiek įžūlokai.
Jis atrodė nustebęs.
- Aišku. - Tyla. Mačiau, kaip jis dvejoja. - Taip ir sužinojau,
kur tu esi. Kariškių pietūs, visa kita... - nutęsė jis.
Linktelėjau. Jis turėjo galvoje Tomį Ratliną, Penės vyrą. To­
mis jau seniai išėjo iš armijos, tačiau žinau, kad jis ir toliau lan-

176
 Po iresLniuy, m tcuire, \Ms\

kėši pulko pobūviuose, žinojau, kad jis retkarčiais susidurdavo su

Rupertu. Ir jeigu Rupertas būtų tik „buvęs vaikinas", greičiausiai
būčiau paklaususi apie jį kada nors vakarieniaudama su Tomiu ir
Pene, gal net ir Markui girdint. „Na, kaip Rupertas? Kuo jis šiais
laikais užsiima? Perduok jam mano linkėjimus, kai pamatysi."
Tačiau m ūsų išsiskyrimas buvo traumuojantis, toks žiaurus...
kad taip paklausti negalėjau. Net ir po tiek m etų visiems dėl ma­
nęs tebebuvo gėda. Nesmagu. Apie tai buvo nekalbama. Tomis
tikrai b ū tų pasijutęs nejaukiai, jeigu būčiau apie tai prakalbusi,
tad visa, ką žinojau, slapta ištraukdavau iš Penės. Bet vis viena
žinojau labai mažai. Na, tiek, kad Rupertas vis dar armijoje. Kad
išvyko į Honkongą, kaip ir buvo ketinęs iškart po m ūsų tuoktu­
vių, ką ir aš turėjau daryti, kad jo gyvenimas teka kaip ir tekėjęs,
tarsi niekas nebūtų pasikeitę, tik be žmonos. Viengungio kamba­
rys vietoj sutuoktinių būsto. Mažesnė lova. Viengulė, ne dvigulė.
Jokio santuokinio sekso.
Išsitiesiau.
- Dabar m an metas eiti, - griežtai ištariau. - Jau vėlu.
Jis ištiesė ranką, palytėjo mano rankovę. Pasijutau tarsi ap­
deginta.
- Dar neik, išgerkime. Na, pabūk dar kokį pusvalandį. Pra­
šau. - J o žvilgsnis buvo tiesus, maldaujantis. Nusisukau, kad ne­
matyčiau. Prisiverčiau pajudėti ir nueiti kelis likusius žingsnius
Karaliaus keliu. Pasisekė, kad sustojo pirmas taksi, kuriam vos
tik mostelėjau.
- Atsiprašau, bet jau turiu grįžti, - sumurmėjau, kai taksi
suburzgė sustodamas šalia manęs. - Kempdenhil Grouvo dvi­
dešimt keturi, - tyliai pasakiau pro langą, tačiau žinojau, kad
Rupertas, būdamas čia pat, girdėjo.
- Tai susitikime rytoj, - paragino jis. - Per priešpiečius. Pra­
šau, Hene. Negaliu leisti tau tiesiog nueiti, ne dabar, kai tave
suradau. Maldauju, bent valandai.
Smarkiai įkvėpiau. Ne dabar, kai tave suradau. Dabar mano
širdis smarkiai daužėsi kažin kur aukštai krūtinės ląstoje, pulsas

177
 C A T H E R IN E A L L I O T T

plakė tūkstančiu dūžių. Neįstengiau prabilti. Be žodžių papur­

čiau galvą, sėdau į taksi. Rupertas pro nuleistą langą įkišo galvą.
- Dvyliktą valandą prie Piterio Peno statulos, - sušuko jis,
jau taksi nuvažiuojant. Jis pabėgėjo šalia taksi. - Dvyliktą valan­
dą! - Jo veide pražydo viltinga šypsena.
Nežiūrėjau į jį, žvelgiau tiesiai, kai taksi riedėjo keliu. Paskui
atsirėmiau į sėdynę, neleidau sau atsigręžti. Netrukus užsimer­
kiau, užsidengiau akis ranka. Dieve. O Dieve. Rupertas.
Taksi čiūžtelėjo, o m ano mintys vis dar pynėsi, sukosi m ano
galvoje tarsi vaikiškas vilkelis. M ano širdis irgi negalėjo n urim ­
ti, nepermaldaujamai daužydamasi prie pat gerklės. Vėl išvysti jį
po šitiek metų... Dieve, kaip keista, tačiau dar keisčiau, - m ano
ranka bejėgiškai nukrito ant kelių, - kad atrodė, it visa buvo
vakar. Pasirodo, ką jie kalbėjo, tiesa, mąsčiau sukrėsta. Tarsi mes
būtum e tęsę pokalbį, kuris nutrūko vos prieš keletą dienų, ne
prieš penkiolika metų. Stovėti štai šitaip ant šaligatvio su Ruper-
tu, kuris kaip visada apsirengęs nerūpestingai, nutrintais džinsais
ir senais languotais marškiniais, dangau, aš kone mačiau tą seną
veltinio skrybėlę ant jo galvos! Ir ta šypsena taksi nuvažiuojant...
Prasideda jo lūpų kampučiuose ir lėtai kopia jam iki akių. Tarsi
perskelia veidą pusiau, nušviečia jį. Aplaižiau lūpas, stipriai įsi­
tveriau durelių rankenos.
Ir aš tiek daug ko norėjau jo paklausti. Pagunda jį susitikti
buvo pernelyg didelė. Kodėl turėčiau nesusitikti? M ano širdis vėl
liuoktelėjo lyg pamišusi. Daugelis, manimi dėti, - aš ištekėjusi,
dėl to saugi, bet taip pat paranku, kad mano tikrojo vyro kaip
tik šią akimirką nėra šalia ir jis nekomplikuoja reikalų, - būtų
pasakę: „Gerai, susitikime rytoj per priešpiečius neilgam, išgerti,
pasišnekėti apie tai, kas buvo.“ Tiesiog, kad sužinotų, kokias kor­
tas lemtis klojo jiems per tuos išsiskyrimo metus. Kadangi išsi­
skyrėme taip neįprastai, tam tikru atžvilgiu susitikti atrodė dar la­
biau neišvengiama. Tiesiog būtina. Nes, aišku, visus šiuos metus
m ūsų išsiskyrimas man nedavė ramybės. Norėjau sužinoti, kur jis
buvo tada, kai aš laukiau prie bažnyčios durų, dairydamasi tar­

178
 Po vėsinsiu/, cus tcuire, wuyLLu/!

si paklaikusi, su balta suknele. Aišku, kankindavausi galvodama,

kas nutiko jam per tą trum pą laiką, nuo tada, kai mačiau jį vos
prieš dvi dienas, kai išsiskyrėme m ano tėvų bute, laiminga, susi­
žiedavusi pora, pasibučiavome atsisveikindami prie durų, juok­
damiesi: „Susitiksime bažnyčioje!41 Rupertas apsimeta, kad lekia
koridoriumi į m ano tėvų miegamąjį žvilgtelėti į m ano suknelę, aš
klykiu, vaidinu išsigandusią, tempiu jį atgal. Tai pernelyg didelis
mano gyvenimo tarpsnis, kad galėčiau jį taip paprastai išmesti,
užmiršti, kad iš manęs galėtų tikėtis nenoro sužinoti atsakymų.
Taksi smarkiai trūktelėjo, aš atsilošiau. Tačiau eiti negaliu.
Be abejo, negaliu. Jau pakankamai prisidariau rūpesčių su
Marku, o jeigu jis dar kada nors sužinotų... na, tuom et tai jau
būtų viskas, dviejų pabaigų būti negali. Uždanga. Baigta. Viskas.
Nėra ko net svarstyti.

Kitą rytą, spardydama traškius lapus, žingsniavau prie Pite­

rio Peno statulos Kensingtono soduose, virš kurių švytėjo mėly­
nas dangus. Diena labiau priminė vasarą negu spalio mėnesį, nė
debesėlio, ramu ramu, vienintelė užuomina, koks dabar metų
laikas, buvo sodri auksinė kaštonų lapų spalva. Saulė irgi tvy­
rojo žemiau, šviesdama tiesiai į akis, kone apakindama mane.
Tačiau, nepaisant to, išvydau jį iškart. Aplink statulą žaidė vaikai
ir dažnai, sužavėti gruboko geležinio berniuko, jį lytėjo, mėg­
džiojo jo pozą, viena ranka ir viena koja smarkiai atkištos, jie
juokiasi praradę pusiausvyrą ir griūva, vos už kelių žingsnių, ant
suolelio - Rupertas.
Jis nedelsdamas pakilo ir priėjo prie manęs, jo veidas nušvito
iš palengvėjimo, šypsojosi, tačiau dar susirūpinęs.
Tiesiog neįstengiau mandagiai pakštelėti jo į skruostą. Nega­
lėjau. Ir buvau dėkinga jam, kad jis nemėgino pabučiuoti manęs.
Jis nuvedė m ane prie suolo, aš atsisėdau šalia. M an gerokai pa­
lengvėjo dėl tokio veikėjų išdėstymo, dėl to, kad man nereikia
žiūrėti į jį, kad galiu žvelgti tiesiai prieš save, į medžius.

179
 C A T H E R IN E A L L I O T T

- Teturiu pusę valandos, - tvirtai tariau, - pažadėjau Markui,

kad nueisiu į „Harrods“ ir pažiūrėsiu šviestuvų mūsų namui kaime.
- Na taip.
- Todėl aš ir čia, Londone. Bandau sutvarkyti tuos namus
kaime. Na, kitaip sakant, pabaigti tvarkyti interjerą.
- Suprantu.
M an atrodė, kad jis šaiposi iš manęs. Paraudau ir įsmeigiau
akis sau į rankas.
- Tai... Marko su tavimi nėra?
- Ne, jis išvykęs darbo reikalais. Pamaniau, kad atvažiuo­
siu į Londoną kokiai savaitei ar porai, kol jo nėra. - Repetavau
šiuos žodžius pakeliui, bet dabar jie nuskambėjo neprasmingai ir
kvailai. - Kaime labai jau tylu, kai vaikai mokyklose, - vapėjau
toliau, - tai pagalvojau, kad atvažiuosiu į miestą. Pabūsiu m ūsų
bute, susitiksiu vieną kitą draugę. Gal nueisiu į teatrą, perlėksiu
per parduotuves. Man reikia...
- Na taip, sutvarkyti namus kaime - jau sakei.
Pajutau, kaip mano gyslomis nuošė kraujas.
- Tu visiškai nesistebi mane išvydęs, - tariau tyliai.
- Na, tikėjausi... aišku, tikėjausi, kad apsigalvosi. - Atsisuko
į mane. Švelniai nusišypsojo. - Taip džiaugiuosi, kad pasirodei.
Pažvelgiau į laikrodį.
- Be penkiolikos pirma. Aš pavėlavau keturiasdešimt penkias
minutes. Kiek laiko laukei?
Trūktelėjo pečiais.
- Kol atėjai, manau, kad taip, - jis ištiesė rankas už savęs,
ant suolo atkaltės, - ko gero, leidžiantis saulei jau būčiau pra­
radęs viltį.
Linktelėjau.
- Maždaug tiek laukiau ir aš. Tiek man leido palaukti. Ketu­
riasdešimt penkias minutes. Paskui tėtis pasakė, kad laukti pakaks.
Tyla. Parkas irgi nuščiuvo, pritilo. Vaikai išsiskirstė, tik vėjas
tyliai šiureno lapuose. Ruperto ranka nuslydo nuo suolo. Girdė­
jau, kaip jis šalia manęs iškvėpė orą.

180
 Po iresLuLų, cui t asire, wv[

- Hene, aš taip gailiuosi, aš taip siaubingai gailiuosi. Ir man

taip siaubingai gėda. Aš taip neapsakomai gėdinausi visus tuos
metus ir gyvenau su ta gėda, bet visuomet jaučiau, kad vien at­
siprašyti tikrai nepakanka. Kad tai taip apgailėtinai netinkama.
Todėl ir neatsiprašiau, gal tai buvo dar blogiau. Tačiau tikėjausi...
kad tylėdamas, duodamas tau ramybę, aš tavęs netrikdžiau, lei­
dau toliau gyventi savo gyvenimą.
Pasvarsčiau apie tai.
- T u teisus, - pagaliau sumurmėjau. - To nebūtų pakakę. Tai
tikrai nebūtų nieko ištaisę.
D aug kas paskui mane klausė: „Negi jis net neatsiprašė? Ne­
pasakė, kad apgailestauja, neparašė laiško?" O aš visuomet galvo­
davau: kaip jis galėjo? Žvelgiau tiesiai prieš save, į tolumą. Saulė
šildė m an veidą. Prisimerkiau, sunkdama pro blakstienas saulės
spindulius.
- Ar ne simboliška, - pagaliau sumurm ėjo jis, - kad čia su­
sitinkame?
Nusišypsojau, iškart supratusi, ką jis turi galvoje.
- T u r i galvoje, prie statulos mažo berniuko, kuris niekuomet
neužaugo, ar tai tu bandai man pasakyti, Rupertai?
Jis atsiduso.
- Na, manau, kad jei turiu kokį pasiteisinimą, tai šis geriau­
sias. Kad ūmai pajutau - aš nepasiruošęs. Nesijaučiau pakanka­
mai suaugęs. Kai sėdėjau taksi vairuotojų kavinėje, ten, Džermi-
no gatvėje...
- Pas Mariją? - grįžtelėjau. - Tai štai kur tu nuėjai?
- Taip, pas Mariją.
M ano širdis suspurdėjo, kai prisiminiau, kaip ir pati ten sėdė­
jau su pokylio suknele, o susijaudinimas pulsavo kiekviena mano
kraujagysle. Ten, kur prieš tiek m etų jį pamilau.
- Kodėl ten?
- Nes apsvaigęs m aniau, gal maistas man padės. Gal jau­
čiausi taip išsigandęs, taip suglumęs, kad esu alkanas, ir tikė­
jausi, kad pusryčiai ir kava mane sustiprins. Juk pagaliau at­

18 1
 CATHERINE ALLIOTT

sikėliau penktą valandą, vaikščiojau po gatves, tad tikriausiai

buvau išalkęs. Nuėjau ten. Prisimenu, kaip Marija susirūpinusi
padėjo priešais mane lėkštę. Tikriausiai turėjau atrodyti labai
keistai su savo švarku, apsuptas taksi vairuotojų, - prisimenu,
kai pakėliau peilį ir šakutę, m ano rankos taip drebėjo, kad teko
įrankius vėl padėti.
Jis susiraukė stengdamasis, kaip supratau, tiksliai prisiminti.
- M ane apėmęs jausmas, - tęsė jis, atsargiai rinkdamas žo­
džius, - ne, mane visą prarijęs jausmas buvo... negaliu šito pada­
ryti. A š nepasiruošęs. Ji pakilo m ano viduje, ta gąsdinanti baimės
banga, nuplaunanti mane, bloškianti taip galingai, kad man tapo
bloga. Tada pagalvojau. N ebūk juokingas. Tai juk Henė. Tu ją
myli. Tu ją įsimylėjęs. Aišku, tu gali tai padaryti. Padarysi. Pri­
simenu, kaip žvelgiau į laikrodį ant sienos, į jo plonytes juodas
rodykles, žiūrėdamas, kaip jos tiksi artėdamos prie vienuoliktos
valandos, kai tu atvyksi į bažnyčią. Be dvidešimt. Be dešimt. Be
penkių. O tada, na, aišku, kad reikėjo stotis ir eiti, antraip tikrai
pavėluosiu, bet - ir vėl likau prirakintas prie kėdės. Tarsi b ū ­
čiau suleidęs į ją šaknis. O tylus balsas galvoje tikino: „Na ir kas,
jei nenueisi? Jei liksi čia? Jei leisi rodyklėms judėti?^ Atrodė, jog
nieko nėra paprasčiau, kaip tai padaryti. Tarsi galėtum pasukti
istorijos ratą, tiesiog nedarydamas nieko. Likdamas neveiklus.
Kuo toliau rodyklė judėjo nuo paskirtos valandos, tuo giliau į tą
kėdę leidau šaknis. Tai buvo baimė, taip dabar manau. Siaubinga
mane sukausčiusi baimė. Ji mane sustingdė.
Nulenkė galvą. Piršto galu pabrūžino įsisenėjusią dėmę ant
džinsų.
- Tokia mano gėda, - tarė tyliai.
- Taip, - linktelėjau, - o m ano gėda, kad aš žinojau.
Jis pažiūrėjo.
- Ką nori pasakyti?
- Žinojau, kad tu išsigandęs, bet nekreipiau dėmesio. Apsi­
mečiau, kad nežinau. Laužiau tave.

182
 Po ir&LtvLų,, gus t Asire, i4vj

- Ne, Hene.
- Taip, tai tiesa, - pasakiau drebančiu balsu. - Tu pasiūlei
man susituokti beprotišką, beviltišką akimirką. Nepagalvojai,
neapsvarstei, tiesiog išbėrei tai įsikarščiavęs. M an nieku gyvu
nereikėjo sakyti „taip“. Arba, jeigu jau pasakiau „taip“, reikėjo
vėliau palikti tau kokią išeitį. Kai jau dulkės nusėdo ir mačiau,
kad dvejoji, man reikėjo paklausti: „Ar tu tikrai nori tai daryti,
Rupertai? Ar tau neatrodo, kad mes per jauni? Gal verčiau aš
atvyksiu ir aplankysiu tave Honkonge kaip tavo draugė? Kodėl
mums neparašius vienas kitam? Pažiūrėtume, ar m ūsų meilė iš­
tvers išbandymą?“ Tačiau šito nepasakiau. Kabinausi į tave. Nors
ir žinojau, kad nesi tikras.
Galvojau apie jį, vieną sėdintį Marijos kavinėje, jo tėvas ir
brolis jau buvo bažnyčioje, o jis toks jaunas, toks išsigandęs. Su­
stingęs iš baimės stebi, kaip laikrodžio rodyklės artėja prie lem­
tingosios valandos. Svarsčiau, ar tokiomis akimirkomis jis ilgėda­
vosi motinos. Ko nors švelnaus, kas juo rūpintųsi.
- Kas tave surado?
- Galų gale tėvas. Jis žinojo, kad retkarčiais ten eidavau, tad
įsiveržė pro duris su smokingu, įsiutęs. Kaip reikiant įsisiautėjo,
šaukė apie garbę ir šeimos vardą, kaip aš išvoliojau jį purve, ir,
kaip gali įsivaizduoti, netrūko smalsaujančios auditorijos. Saku­
tės su bulvytėmis ir pupomis sustingo pakeliui į burnas.
Nusišypsojau.
- Gatvės teatras visu gražumu. Tik man keista, kad tavo tėvas
taip nusivylė. Niekada nebuvau tikra, kad patikau jam.
- T a č ia u jis niekuomet nepritarė bailumui ar dezertyravimui.
Paskui ketverius metus su manimi nekalbėjo.
Atsisukau sukrėsta.
- Apgailestauju.
Trūktelėjo pečiais.
- Juk nusipelniau. - Patylėjo. - Na, tiek to, dabar mes jau
susitaikę.

183
 CATHERINE ALLIOTT

Tylėjome, kol mąsčiau, kokių pasekm ių tai turėjo jo gy­

venim ui.
Visuomet galvodavau tik apie tai, kaip tas išsiskyrimas sunio­
kojo m ano gyvenimą.
- Tada tu išvykai į Honkongą?
- Tada išvykau į H onkongą. Pasinėriau į armijos gyveni­
mą. Pasirūpinau patekti į rinktinį būrį ir pasistengdavau, kad
mus siųstų į sudėtingiausias užduotis. Mes H onkonge būdavo­
me mažai, ten būta tik m ūsų bazės. Siuntinėjo po visą pasaulį,
ten, kur niekas kitas nenorėdavo vykti. Teheranas, Nigerija,
Botsvana, bet kuri trečiojo pasaulio skylė, kur tik pasigirsdavo
p a būklų tratėjimas, kiekvienoje jų atsidurdavom e. M an n e rū ­
pėjo, kas m an nutiks, suprask. Tenorėjau užmiršti viską, kas
įvyko. U žtraukti uždangą. Visas jėgas atidaviau savo daliniui
vadovauti, jie tapo geriausi pulke. Nepalaužiamiausi. Taip mes
ir susikūrėme legendinį vardą. Paskui pasiėmiau juos ketve­
riems m etam s į Siaurės Airiją, vėliau prasidėjo ir Persijos įlan­
kos karas, taigi mes būdavom e tinkam iausiu m etu tinkam iau­
sioje vietoje..
- Ir jūs prasiskverbėte už priešo linijų, suradote, kur slaps­
tosi Irako užsienio reikalų ministras; jo slėptuvę sunaikinote ir
buvote paminėti vyriausybės pranešimuose, apdovanoti už narsą.
Tada tu įstojai į specialiąsias pajėgas.
Jo mėlynos akys blykstelėjo į m ane su nuostaba.
- Iš kur tu...
- Iš Tomio apie Specialiąją oro tarnybą, tačiau ne taip jau
mažai ir iš laikraščių. Aš juk juos skaitau, brigados generole
Fergusonai.
Jis nusišypsojo.
- Aha. - Jis susimąstęs prisimerkė priešais mirgančią saulę.
Kai vėl prakalbo, balsas skambėjo tyliau. - Taip, mano gyveni­
mas armijoje buvo tikrai neeilinis, tačiau asmeninis - apgailė­
tinas. - Jis atsigręžė pažvelgti į mane tomis mėlynomis akimis,
spindinčiomis saulės nurudintam e veide. - Aš niekuomet ne­

184
 Po itesLuLųf, a i t aire. m^yLiu/!

silioviau galvoti apie tave, Hene. Niekuomet. Niekuom et nesi­

lioviau gailėtis dėl to, ką padariau. Gailėtis dėl to, kad nebuvai
su m anim i kaip m ano žmona, m ano antroji pusė, nebuvai ša­
lia manęs visus tuos metus, visose tose svečiose šalyse. Kurdama
bendrus namus su manim i Airijoje, Kipre, Korėjoje, visose tose
vietose, į kurias buvau siunčiamas. Visur, kur benuvykdavau, at­
vėręs duris į naująjį būstą, savęs klausdavau: „Kažin ką pagalvotų
Henė? Ką ji pasakytų?" - „Tu tik pažiūrėk, tarakonai, Rupertai!
O kiek dulkių! Bet nieko, ženkime vidun!“
Pajutau, kaip m an gerklėje įstrigo gniutulas.
- Aš kūriau namus kitur.
Jis linktelėjo.
- Na taip, su M arku Levinu, buvusiu savo viršininku.
Sis paskutinis komentaras nuskambėjo tarsi su kokiu piktu
priekaištu. Tarsi pasitenkinau kažkuo mažesniu, o jis ne.
- Su M arku ir dviem m ūsų vaikais, - atkakliai pasakojau. -
Angų ir Lile. Dabar jiems trylika ir penkiolika.
Jis atrodė nustebęs. Žinojau, kad nustebs.
- O! Maniau...
- Kad jie gerokai jaunesni?
- Na, aš įsivaizdavau, kad... - Jis dvejojo. —Tai tu ištekėjai...
- Kitais metais. Ir ne, nebuvau nėščia. Įsimylėjau. - Pažvel­
giau tiesiai į jį.
- Aišku, - atsakė jis mandagiai. Sužlugdytas. Paskui atsiga­
vo. - Vėliau viskas nuolat klostėsi laimingai? - pažvelgė jis į mane
lygiai taip pat tiesiai. Žvilgsniu metė man iššūkį. Pajutau, kaip
mano žvilgsnis trum pai suvirpėjo.
- T a ip , - linktelėjau. - Paskui - jau laimingai.
Tačiau jis įžvelgė mano dvejonę. Ją užfiksavo. Spėriai pakilau
nuo suolo.
- Turiu eiti, - apsigraibiau aplink, ieškodama savo krepšio
rankenos. Persimečiau jį per petį. - M an tiek reikia visko nupirk­
ti, jeigu neisiu dabar...

185
 CATHERINE ALLIOTT

- T a i elektros skyriuje nebeliks šviestuvų - taip, žinoma. - Jis

išsišiepė ir prisitaikė prie m ano žingsnio. - Palydėsiu tave ten.
Dabar jau sutrikau, tačiau „nelydėku neįstengiau pasakyti.
Žingsniavome takais, po m ūsų batais girgždėjo žvyras, pro
vystančius gėlynus, apvedžiotus kaltos geležies tvorelėmis ir pri­
birusius susisukusių geltonų lapų, kurių surinkti nebeįstengė nė
uoliausiai plušantys parko prižiūrėtojai. Prisiminiau visus tuos
L ondono parkus, kuriuos kadaise pereidavome sykiu, Betersio,
Sv. Jokūbo, Haid parką, kartais pereidavome pusę Londono, kai
neturėdavome pinigų arba tiesiog nenorėdavome lipti į autobu­
są. Jausdavomės laimingi šitaip eidami sykiu ir šnekėdamiesi. Ir
nors atrodė keista vėl atsidurti šalia jo, kartu regėjosi, jog nieko
negali būti... natūralesnio.
Žvelgiau į mūsų kojas, spardančias liepsnojančius platanų la­
pus, kurie it ryškūs briliantai sūkuriuodami leidosi mums ant tako.
Jo batai, dabar odiniai, rudi ir tvirti, šalia mano brangių juodos
zomšos batelių, nebe dvi poros sportukų sykiu, tačiau vaizdas vis
viena be galo pažįstamas. Prisiminiau, kaip ryžtingai keliaudavo
žemyn jo kulnas, kaip jis tyčia sustodavo lėtindamas siūbuojančią
savo eiseną, kad prisiderintų prie trumpesnio mano žingsnio.
- Ar tavo tėvas vis dar Londone? - paklausiau, kad palai­
kyčiau pokalbį, nenorėjau vėl kalbėti apie Marką arba laimingą
vedybinį savo gyvenimą.
- Vis dar Londone, tačiau gyvena ne Albani, dabar aš ten
gyvenu.
- Tikrai? - pažiūrėjau nustebusi.
- Jam nusibodo gyventi tokiame tirštume, tarp žmonių, tvir­
tino, kad nori matyti medžius, dangaus skliautą ar bent taip sakė.
Tai išsikėlė į Ričmondą, netoli parko.
- Vienas?
- Kol kas vienas. Tačiau neseniai jis su kažkuo susipažino, tad
kas žino. M an dar kol kas nebuvo leista su ja susitikti. - Nusišyp­
sojo. - Jos tapatybė - kol kas paslaptis.

186
 Po įrėminsiu, a,i t asire, m,yLLus!

- T a i gerai, - pakomentavau. Visuomet maniau, kad Endrius

labai vienišas, kad jo aštrus charakteris suminkštėtų, jeigu jis su
kuo nors susipažintų. - Įsivaizduoju, kaip jis drovisi tave su ja
supažindinti.
- Juk sutiko ją „Anabelėje“, - atsakė sardoniškai. - Manau,
nesupažindino iki šiol dėl to, kad jai maždaug devyniolika metų.
- O , - nusistebėjau, tačiau ne per smarkiai. Endrius buvo
itin patrauklus vyriškis, nors man ir sunku buvo įsivaizduoti jį
„Anabelėje“, besirenkantį iš jaunų merginų.
- O tau patinka vėl gyventi tame bute? - žvilgtelėjau į jį. -
Tikriausiai jautiesi keistai.
Gūžtelėjo pečiais.
- Iš tiesų tai ne. Ten viskas arti, paranku, viskas pažįstama.
M an tinka. - Sudvejojo. - Dar turiu trobelę Airijoje. Ketverius
metus ten dirbau, kai trobelę nutarė parduoti, pamaniau, kodėl
ne? Beveik galiu ir nusipirkti slėptuvę ten. Graži šalis. Važiuoju
ten gana dažnai. Zvejoju, vaikštinėju.
Priėjome turėklus, kur parkas pasiekė gatvę. Tinkamiausia
vieta m an įsilieti į srautą žmonių, traukiančių į „Harrods“ preky­
bos centrą, o jam pasukti kairėn, atgal į Pikadilį. Pažvelgiau į jį.
Liesoką, gražų veidą šalia savęs, veidą, kuriame jau buvo matyti
gyvenimo pėdsakai. Taip atrodo tas, kas paėjėjo šiek tiek tolėliau
gyvenimo keliu, kuris matė ir šilto, ir šalto.
- Ar taip ir nesutikai nieko, su kuo galėtum pasidalyti savo
gyvenimą, Rupertai?
Jis atlaikė m ano žvilgsnį. Jo akys buvo skaidrios, mėlynos,
tvirtos.
- Ne, aš taip ir nesutikau nieko, Hene. Niekada nesutikau to­
kios, kuri prilygtų tau. Matai, jas visuomet lygindavau su tavimi.
Nudelbiau žvilgsnį sau į kojas. Sutrikusi, tačiau ne taip jau
labai sutrikusi.
Negalėčiau tvirtinti, kad atsakymas man nepatiko. Tiesą sa­
kant, kaip tik to aš smarkiai ir tikėjausi. Vyliausi, jog jis žino, kad
prašovė. Praleido savo šansą.

187
 CATHERINE ALLIOTT

- Bet, man atrodo, laiko dar yra pakankamai, - tarė jis jau
linksmiau, suvokdamas, kad prabilo per rimtai. - Dar juk nesu
iki galo sukriošęs, tad neabejoju, jog kada nors ir aš ką sutiksiu.
Reikės gal ir man užsukti j „Anabelę“. Pažiūrėti, gal paskutinis
tėčio laimikis turi seserį.
Nusijuokiau, man net palengvėjo, kad jis pats praskaidrino
nuotaiką.
- O gal tau susipažinus su jos motina, gal pasirink vyresnę
moterį?
- Aišku, šeimos susiėjimai tada b ū tų kur kas įdomesni, tiesa?
Įsivaizduok Kalėdas. „Brangioji, gal išdalykime vaikams dova-
nas?“ - „Štai, tėte, vienodos odos švarkai tau ir Triksei, o antklo­
dės su šildyklėmis man ir D orai...“
Abu nusijuokėme, kai m ūsų juokas nutilo, aš dvejodama su­
stojau prie vartų į gatvę. Rupertas susimąstęs patrynė kalstytos
geležies paviršių pirštu.
- Kiek laiko, sakei, būsi Londone, Hene?
Nesakiau nieko. Sąmoningai vengiau aiškumo.
- Nežinau, kol Markas grįš iš Ispanijos. Filmuoja. Matai, jis
gamina reklaminius filmus. Dažnai tenka vykti į užsienį. - Tai
buvo tiesa. Bet kodėl jaučiau, kad jis žino, jog šiuo atveju taip
nėra? Ar jis skaito mano mintis? Nusukau žvilgsnį, nukreipiau jį
aukštyn į gatvę. Susikaupusi stebėjau, kaip ten pulsuoja ir ban­
guoja minia.
- Na, jei kada tau prireiktų palydovo visose tose vienišose
kelionėse į teatrą ar meno galerijas... - tarė lyg niekur nieko.
Greitai žvilgtelėjau į jį.
- Rupertai, aš nemanau...
- Ne, - pritarė jis linktelėdamas. - Žinoma, ne. Koks aš pai­
kas. Nė nepamaniau. Jeigu pagalvojau, tai turėjau omenyje, kad
palydėčiau kaip buvęs bičiulis. Na, vardan senų laikų.
Neatsakiau. Žinojau, jog tai neįmanoma. Žinojau, kad tokio
atspalvio šiai situacijai suteikti tikrai negalime.
Pasilenkė ir švelniai pakštelėjo man į skruostą.
 Po ir&LuLuy, cus t aire, no)

- J u k žinai, kur mane rasti, jeigu kartais apsigalvotum.

Sulig tais žodžiais pasuko kairėn ir nužingsniavo. Žiūrėjau,
kaip jis grakščiai keliauja šaligatviu Haid parko kampo link,
aukšta išsiskirianti figūra, paskui jau tik šviesūs kirpčiai, švysčio­
jantys žm onių jūroje. Pagaliau pamečiau jį iš akių. Jis išnyko.
 Tryliktas skyrius

Grįžusi į butą, nuėjau tiesiai į vonią ir prisileidau ją karšto

vandens. Aš retokai m audausi karštoje vonioje gražią šeštadie­
nio popietę trečią valandą, tačiau į vonią lendu pagalvoti, o
pagalvoti dabar m an reikėjo. Vandens prileidau iki pat kraštų
ir žiūrėjau, kaip virpančiu debesiu pakilę burbuliukai sprogi­
nėja vandens paviršiuje. Jau ne pirm ąkart per pastarąsias dvi­
dešim t keturias valandas aš įtem ptai galvoju. Praėjusią naktį
mąsčiau iki antros, paryčių. Vaikštinėjau po butą, sustodavau
prie užtem usių langų, žvelgiau viršum Kensingtono stogų su
vyno taure vienoje rankoje, cigarete, paprastai to nedarydavau,
kitoje, iš tiesų kankindam asi dėl to, ar eiti pasimatyti su Ru-
pertu, paskui kankinausi apsisprendusi, kad eisiu. N utariau,
jog privalau tai padaryti. Pavadinkime tai nebaigta istorija, ne­
baigtu skyriumi m ano gyvenimo knygoje, kurio pabaigą norė­
jau sužinoti. Taip. Iš tiesų. Bėda ta, kaltai galvojau, panerdam a
kojos pirštą į skaidrius baltus burbulus ir įlipdama į karštutėlį
vandenį, kad žinojau pabaigą. Gąsdinam ai aiškiai suvokiau,
kad visą pabaigą žinau.
Širdyje žinojau, kad Rupertas mane tikrai mylėjo, bet pa­
prasčiausiai nebuvo pasirengęs tapti vyru. Todėl ir paliko mane
bėdoje. Dvidešimt vienerių, jokių rim tų merginų praeityje, jokių
vedusių draugų, spaudimas vesti, stumiantis vykti į trejų m etų
karinį paskyrimą užsienyje. Kas galėtų jį kaltinti? Tačiau troškau
išgirsti, kaip jis pasako, kad nebuvo pasirengęs, kad jokia kita
man niekada neprilygo. Bėda ta, kad dabar, kai jis tai pasakė,

190
 Po ire^inių, cui t i 4v\

absoliučiai niekas neišsisprendė. Neužbaigė jokio skyriaus. Tie­

są sakant, svarsčiau panirdama į garuojantį vandenį, kaip tik tai
pradėjo naują skyrių.
Tikrai lengviau b ūtų buvę, jeigu sutikęs mane šiandien Ru­
pertas bū tų išrėžęs: „Hene, tada, prieš tiek metų, tikrai nejaučiau
tau tokių stiprių jausmų. Nejaučiau tos būtinos aistros. Tačiau,
laimė, tą jausmą pajutau po penkerių metų, kai sutikau savo sva­
jonių merginą. Jos vardas Ana, ji ateinanti pedikiūrininke, mes
gyvename Godalminge. Štai jos nuotrauka m ano piniginėje. M a­
tai? O čia vienas iš vaikų. Margo ir Selė, aštuonerių ir penkerių.
Gal turi savųjų nuotrauką? O, kokie suaugę!"
Bet ne. Kilstelėjau ranką ir ją išmuilinau. Deja, viskas ne taip.
Jeigu būčiau sąžininga, žinočiau, kad taip nebus. Juk mačiau tai
aną naktį jo veide, nušviestame Celsio gatvės žibintų. Nebuvo
jokio reikalo nė susijaudinus žingsniuoti po butą ir traukti ci­
garetes, dedantis, neva čia kokia nebaigta istorija. Nebuvo net
ko eiti ir susitikti su juo šiandien parke, nes visa, nuo pradžios
iki pabaigos, buvo parašyta jo akyse. Tai nebuvo laimingai vedęs
vyriškis su „Volvo" garaže ir rėmu vijokliams sode, tai vienišas
vyras, laisva siela. Gražus, drąsus, narsa pagarsėjęs, tas, kuris ne
tik pasižymi visomis šiomis išvardytomis savybėmis, bet sykiu ir
beprotiškai mane įsimylėjęs.
Sulig šia svaiginama m intimi nugara slystelėjau žemyn ir vi­
siškai palindau po vandeniu, panardindama veidą ir plaukus. Po
kelių akimirkų išnirau įkvėpti oro, aikčiodama, tikėdamasi, kad
jau būsiu šiek tiek atvėsusi. Kur ten, mane išmušė dar didesnis
karštis. Suverčiau atgal drėgnus plaukus ir apžiūrėjau savo ran­
kas, pasukinėjau sužadėtuvių žiedą. Tai buvo smaragdas, apsup­
tas keleto gana nemažų deimantų. Žinoma, ne pirm ųjų mano
sužadėtuvių žiedas, m ano pirmasis buvo m ėnulio akmuo, kurį
m udu su Rupertu radome antikvarinėje krautuvėlėje „Swiss Cot-
tage“ prekybos centre. Ar koks ten jis buvo, kaip didingai aprašė
jį parduotuvėlė, tačiau m udu su Rupertu, rausdamiesi po senų
juvelyrinių dirbinių dėžes, juokdamiesi nutarėme, kad nenaujas

191
 C A T H E R IN E A L L I O T T

akmenėlis iš „Rose E m porium “ parduotuvės tiks labiausiai. M y­

lėjau tą žiedą. Branginau.
Vėliau nežinojau, ką man su juo daryti. Nusiųsti jam atgal
negalėjau, nes tai būtų reiškę užmegzti kontaktą, bet tai padaryti
derėjo jam. M etų metus jis ir liko ten, kur buvau paskubomis
įkišusi, susuktas į popierinę servetėlę ir įbruktas į mano tualeti­
nio stalelio stalčiaus galą, kur ramiai sau apsitraukė dulkėmis sy­
kiu su senais lūpų dažais ir suskilusiais kompaktinės pudros vei­
drodėliais. Kol pagaliau vienądien išvydau, kad jį mūvi Vupidu.
Vupidu buvo m ūsų jūrų kiaulytė, kai Londone neturėjome šuns.
Jis paprastai gyvendavo narvelyje sode, bet kaip tik šį sekmadienį
buvo įleistas laisvai pavaikštinėti po virtuvę bute H olando parke.
Paaiškėjo, kad Vupidu vyksta į pokylį lėlių namuose. Lilė, kuri
tuo m etu buvo gal kokių šešerių, raudonai nulakavo jam nagus,
ant kaklo užrišo šifono šaliką ir už vienos ausies ant kaspino pa­
kabino žiedą, dievaži, visai kaip paršeliui garsiosiose eilėse apie
pelėdą ir katę.
- Iš kur gavai tą žiedą? - aiktelėjau, atsigręžusi nuo sekma­
dieninio kepsnio, kurį su vargu traukiau iš orkaitės. Žiūrėjau n u ­
stėrusi iš nuostabos.
- Iš tavo tualetinio stalelio stalčiaus. Bet jis nebuvo tavo
brangenybių dėžutėje, mamyte, ne su tavo brangenybėmis, tai
žinojau, kad leisi.
- Jam čia geriausia vieta, - pasišaipė Markas, įkniubęs į sek­
m adienio laikraščius. - A nt paršo ausies. Nes jis sukniso viską
it paršas.
- Kas? - pasidomėjo Angas iš pastalės, kur plušo prie „Lego“.
Kaip aštuonerių metų vaikinas, jis jau tapo gudrus.
- Nieko, - atsakiau, apversdama avies koją ant kito šono ir
skubėdama per kambarį, nė orkaitės pirštinių nenusimovusi, gel­
bėti žiedo. Tačiau Lilė paleido dūdas.
- Ne! - suvaitojo ji, spausdama Vupidu prie krūtinės. - Čia
jo brangakmenis. Jis įteiks jį Pelenei per pokylį kaip savo vyriš­
kum o ženklą.

192
 Po M insiu, a£ tasire, m,\

Markas ėmė kvatoti, prisidengęs sporto skyriumi.

- Ženklą? Na, sakyčiau, tinkamas ženklas, bet pasakyk jai ir
tai, kad kitokio vyriškumo iš jo per daug nesitikėtų, nes pralauks
visą naktį.
- Ar vyriškumas - tai pimpalas? - smagiai pasiteiravo Angas.
- Tik tada, kai jis pritvirtintas prie vyro, - niauriai atrietė
Markas, bet pagavęs m ano žvilgsnį, bailiai susigūžė už savo lai­
kraščio, supratęs, kad keliauja plonu ledu.
Teko nusileisti dėl to žiedo, tačiau aš stebėjau, kaip jis keliavo
nuo Vupidu ausies prie Pelenės (Hula Barbės), ir mane net šiek
tiek prablaškė, kai Lilė paklausė, kodėl aš savo žiedo nenešioju už
ausies. Kai pagaliau jis buvo padėtas į lėlių drabužių dėžutę, ta­
riau sau, kad gal tai ir tinkamiausia jam vieta. Įtikinau save, kad
man net linksma matyti Lilę su m ano aukštakulniais ir senąja
mano motinos baline suknele. Ta pačia suknele, kurią vilkėjau,
kai pirmąsyk sutikau Rupertą, tai suteikė jai pikantiškumo, o
mėnulio akmuo tviskėjo Lilei ant piršto. Bet galų gale žiedas din­
go man iš akių, keliaudamas po Lilės miegamąjį, čia laimėdamas
Lilės palankumą, čia jį prarasdamas. Paskui vienądien jis vėl at­
sirado. Tą dieną kraustėmės į kaimą ir išvydau jį pakavimui skir­
tos dėžės dugne. Stvėriau tarsi šarka ir paslapčia apsidairiusi, ar
niekas nemato, stropiai suvyniojau į tualetinį popierių ir įkišau
atgal į savo tualetinį stalelį, vildamasi, kad Markas nepastebės.
Tai manosios istorijos dalis, svarsčiau uždarydama stalčių. Mano
praeitis. Dieve, juk jis kur nors laiko užkišęs buvusių merginų
nuotraukas, tiesa? Nors buvau beveik tikra, kad neturi jis jokių
nuotraukų.
Išlipau iš vonios ir nusišluosčiau pasakiškai minkštais baltais
rankšluosčiais, kuriuos buvome paskyrę Londonui, nė iš tolo ne­
primenančiais sutrintų žalių, kuriais šluostomės namuose. N u ­
sišluosčiusi numečiau rankšluostį ant grindų ir žvelgiau į savo
atvaizdą visu ūgiu. M ano pilvas šiek tiek padidėjo, svarsčiau,
susimąsčiusi glostydama jį delnu, klubai taip pat... Apsisukau,
per petį mėgindama pažvelgti, ar baisiai atrodo celiulitas. Bet

193
 C A T H E R IN E A L L I O T T

m ano krūtys nenudribo, nusprendžiau atsigręždama ir suim da­

ma jas abiem rankomis. Krūtys vis dar pilnos ir apvalios, ir visai
kaip jis... kaip jis?..
Pasibaisėjusi apsisiaučiau rankšluosčiu ir paėmiau plaukų še­
petį, braukiau juo per plaukus ilgais tvirtais brūkštelėjimais, vis
dar žiūrėdama į save... velnias tas veidrodis. Lioviausi šukuotis ir
pasilenkiau prie veidrodžio. M an palei akis aiškiai atsirado sm ul­
kių raukšlelių... Gal juoko raukšlelių. Pabandžiau nusišypsoti,
taip, aiškiausiai juoko raukšlelės. Tačiau, ačiū Dievui, žilų plaukų
nematyti. Į mane žvelgė didelės pilkos akys. Stirnos akys, sakyda­
vo Rupertas. Kartą jis man parodė stirną Ričmondo parke.
- Žiūrėk, - griebė man už riešo ir susižavėjęs parodė ten, iš
kur sklido šlamėjimas. Pasirodė daili stirnaitės galva. - Žiūrėk,
štai jauna stirna. Matai jos akis? Ką jos tau primena?
Akys tarsi didžiuliai ežerai žvelgė į mus, didžiulės, drėgnos,
išsigandusios, bet aš nesupratau, ką jis turi galvoje.
- Mielai turėčiau jos kojas, - pakomentavau, kai ji išgąsdinta
nėrė atgal, šuoliuodama gilyn į miškus tomis ilgomis elegantiš­
komis kojomis, atsiliepdama į patino kvietimą.
- Mielai ir aš, - tarė jis, - bet juk negali turėti visko.
Trinktelėjau jam per kuprą, apsimesdama pasipiktinusi, tada
mes pasukome nuošaliau nuo tako. Susiradome vietą atsigulti
tankum yne, krūm ų tirštume. Ten mylėjomės, susijaudinę, ryš­
kioje dienos šviesoje, kur mus galėjo kaipmat pastebėti. Prisime­
nu, kai paskui pakilau ir tempiau žemyn sijoną, braukdama nuo
savęs lapus, mano skruostai degė, atrodė, niekuomet nesijaučiau
tokia gyva. Dar niekuomet vienu m etu nedilgsėjo tiek daug ner­
vų galūnių. Daugybė jų dilgsėjo ir dabar, kai siekiau chalato, kai
jį apsivilkau. Na, gal dėl to, jog ką tik išlindau iš karštos vonios,
svarsčiau, tvirtai susirišdama diržą. Aišku, vonios karštį aš ir jau­
čiu. Visa įkaitusi.
Laimė, netrukus suskambėjo telefonas ir nutraukė m ano
svarstymus apie kylančią kūno temperatūrą, tad nuėjau į miega­
mąjį atsiliepti.

194
 Po iresi^ių, a i t aire, ima

- Ką tik sužinojau, - tarė pažįstamas balsas, kuriame neklys-

dama išgirdau triumfo gaidą. - Bendžis man pranešė.
- Mama, - greitai paklausiau, prisėsdama ant lovos krašto, -
ką tu sužinojai?
- Apie tariamą tavo meilužį, žinoma! Juokinga!
Sustingau iš siaubo. Mintys sukosi kaip pašėlusios.
- Ak, - pagaliau išlemenau, - turi galvoje Lorį, m ano vir­
šininką.
- Aišku, turiu galvoje Lorį, tavo viršininką. Kiek dar tariamų
meilužių tu gali turėti?
- H m , nė vieno. - Sukryžiavau kojas ir nervingai aptempiau
jas chalatu. - Tikiuosi, Bendžis tau pasakė ir tai.
- Aišku, pasakė, - atsiliepė ji šiltai. - Nors tiek aš dar su­
pratau ir pati. Įsivaizduok tik, Markas įsiunta dėl to, jog kažkas
pakvietė tave priešpiečių ir patapšnojo tau per skruostą. Absur­
diška. Bet pasakysiu tau, Hene, numačiau, kad tai artėja. Taip
ir atsitinka, kai tokios moterys kaip tu, Hene, grįžta į darbą.
Vyrams tai nepatinka. Juos graužia pavydas, įsivaizduoja nežinia
ką. Priešpiečiai jiems jau pavojingiausia, kas gali įvykti. Markas
turbūt įsivaizduoja, kad tu nusivilkai tą vaikiną į savo butą po
priešpiečių.
Kvailai nusikvatojau. Apsilaižiau lūpas.
- Kurgi ne!
- Sakiau tau, Hene, kad jiems patinka žinoti, kur tu esi, -
namie, su vaikais, jau paruošusi mėsą su dviejų rūšių salotomis,
lauki, kol jie įžengs pro duris septintą valandą. Tau tikrai nerei­
kėjo eiti į tą darbą, tikrai nereikėjo!
- Mama, Markas pritarė man. Tai visiškai ne dėl to, jog jis ne­
norėjo, kad imčiausi to darbo. Tuo atžvilgiu jis nėra senamadiškas.
- Na, jis pakankamai senamadiškas, kad jam nepatiktų, jog
jo žmona bičiuliaujasi su patraukliais viengungiais, tiesa? Dabar,
jaunoji ponia, m ums reikia pakalbėti. Norėčiau su tavimi pasišne­
kučiuoti, kaip ištaisyti šią situaciją, ir norėčiau, kad padarytum tai
kuo greičiau. Laikas šiuo atveju taip pat labai svarbus, patikėki.

195
 CATHERINE ALLIOTT

Šiandien po pietų lankysiu tavo tėvą, tai susitikime senelių na­

muose po kokio pusvalandžio. Ten ir pasikalbėsime.
Telefonas ryžtingai tarkštelėjo, kai ji padėjo ragelį. Aš irgi pa­
dėjau ragelį. Nuostabu. Ačiū tau, Bendži. To tik man ir trūko -
kandžių mamos pastabų šiuo klausimu prie tėčio lovos. Įniršusi
surinkau brolio numerį.
- N a jau, atsiprašau, mieloji, širdele, bet ji pati paskambino.
Jau buvo paskambinusi į kaimą, ir Markas jai visai nedviprasmiš­
kai pasakė, jog tu gyveni Londone dėl to, kad jūs susibarėte, tad
ji ryžtingai ėmėsi šio reikalo. Bijau, kad tai jis ištrimitavo apie
tariamą neištikimybę, ne aš.
- Ką? - pašokau susijaudinusi. - Dėl Dievo meilės, - pra-
plyšau, - ką jis dar sumąstė? Tikriausiai jau žino visas kaimas,
be to, tikriausiai jis pasiuntė elektronines žinutes visiems m ūsų
draugams.
- Nė kiek neabejoju, mieloji, kad nieko jis nepasiuntė, bet
pati supranti, jog turėjau ką nors pasakyti mamai. Ji bandė pa­
gauti tave bute šį rytą, tačiau jai nepavyko, paskui ją išgąsdino
Markas. Ji jau įsivaizdavo tave meilės lizde su tuo šėlstančiu is­
toriku, kandžiojančią pagalvę, o jis tuo metu smeigia tau iš už
nugaros, nuogas, tik su akiniais, jo baltas akademiko kūnas visas
virpa, kai jis stabteli nuplakti tavęs senoviniu rankraščiu arba pa­
cituoti Paskutiniojo teismo knygos, o gal...
- Ačiū, Bendži, - nutraukiau jį rūgščiai. - Buvau išėjusi ap­
sipirkti, jeigu jau taip norite žinoti. Nes vis tiek mama juk sakė,
kad netiki nė vienu žodžiu.
- Tai jau tikrai nepatikėjo, ir aš džiaugiuosi, kad tu išėjai į
parduotuves. Kai pats tau skambinau, maniau, tiesiog neatsakai,
guli paslika užsidengusi galvą pagalve. Bet ne, tu pakilai ir išėjai,
paklausei dėdės Bendžio patarimo.
- Taip. Nuėjau į Kensingtoną, - užbaigiau trumpai, - ir da­
bar jaučiuosi kur kas geriau. Ačiū.
- Na, ši gera savijauta neilgai truks, - įspėjo jis. - Jeigu, kaip
prigrasinta, tu susitinki su mama, kai ji lankys tėtį, tai mažme­

196
 Po v-bUuuy, O/S t ture, nv\

ninės prekybos sukurta gera nuotaika išblės taip greitai kaip San
Tropezo įdegis. Na taip, puikiai žinau. Lankiausi ten praėjusią
savaitę ir tik dabar baigiu atsigauti. Nežinau, ką jie ten duoda
jam pusryčiams, bet galiu lažintis, kad to maisto sudėtyje esama
raketų kuro.
- Ačiū, kad perspėjai, - niūriai padėkojau. - M ažum ą karin­
gas, tiesa?
- Mažumą. Bet laimingas kaip Leris, nors Leris seniai nu­
skriejęs su elfais. Tačiau man baisu dėl senutės m ūsų motinos,
Hene. Jai tenka nemažai atlaikyti. Nors ji ir patvari kaip seni ba­
tai, bet ir seniausia avalynė juk anksčiau ar vėliau susidėvi. Mums
reikėtų sugrįžti prie šios temos, mieloji, kai jausies šiek tiek tvir­
čiau, labiau nusiteikusi tai svarstyti.
- Grįšime, - pasakiau, - pažadu, Bendži, pagalvosiu apie tai.
Net keista, mąsčiau padėjusi ragelį, kad Bendžis toks artimas
motinai, kad jis taip ja rūpinasi, prisimenu, kaip smarkiai jie ne­
sutardavo, kai jis buvo jaunas. Tačiau kai pasvarstai, jie daug kuo
panašūs. Abu aštriabriauniai, gyvybingi, sudėtingi, net juokingi,
su jais nepanuobodžiausi.
O tėtis... visuom et m ūsų šeimoje atlikdavo guodėjo vaidme­
nį. Balzamo. Tylus balsas neramiuose m ūsų šeimos vandenyse.
Deja, ne dabar, mąsčiau, ištiesindama lovos uždangalą, ant
kurio sėdėjau. D abar jis drum sčia vandenį. D abar jis kelia
audras.
Po valandos autobusu paklusniai atkeliavau į šiaurinį Londo­
ną ir jau skverbiausi pro mažulyčių senelių nam ų sukamąsias du­
ris. Eidama per nežmoniškai prišildytą registratūrą, vėl pajutau
aštrų skausmą skrandžio duobutėje, kuris visad mane nusmelk­
davo, kai lankydavau tėvą. Šiandien jis dar intensyvesnis, juk dar
teks išklausyti ir mamos pamokslėlį.
M otina jau buvo dienos kambaryje, kai atvykau. Ji sėdėjo
šalia tėvo kitų gyventojų būrelyje, visi ryškios oranžinės spalvos
dirbtinės odos kėdėse, visi mieguisti susigrupavę aplink televizo­
rių, kurio, paaiškėjo, nė vienas nežiūri. Kaip supratau, televizo­

197
 CATHERINE ALLIOTT

rius būdavo įjungtas dvidešimt keturias valandas per parą. Tėtis,

apsirengęs džinsais, treningo švarku ir avintis akinamai baltais
sportukais, skaitė žurnalą ir atkakliai nekreipė dėmesio į mamą,
kuri tyliu balsu mėgino su juo šnekučiuotis. Namuose jis visuo­
met mūvėdavo pilkšvas flanelines kelnes, avėdavo rudus odinius
batus, vilkėdavo marškinius ir būtinai ryšėdavo kaklaraištį, net po
džemperiu. O žiemą neišeidavo iš nam ų be veltinės skrybėlės, ku­
rią paliesdavo ranka, sveikindamas gatvėje žmones. Tačiau slaugės
sakė, kad su juo lengviau apsieiti, kai jis dėvi kasdienius drabužius,
tad m am a pasibaisėjusi juos nupirko. Kai pasilenkiau pabučiuoti
mamos, išvydau, jog tėvas skaito suaugusiesiems skirtą žurnalą,
„Nuts“. M ano tėvas, visą gyvenimą skaitęs „Britų legiono" žurna­
lą, negalėjo atitraukti susižavėjusių akių nuo pusplikės mergelės,
apsitempusios kažkokia guma ir laikančios rankoje botagą.
- Atsiprašau, kad vėluoju.
- Tu nevėluoji, - sumurm ėjo mama.
Prisėdau prie tėčio ant kėdės iš kitos pusės. M ano kaimynė,
sena dam a sniego baltumo plaukais, šviesiai melsvomis akimis,
nedelsdama stvėrė man nuo kelių rankinę. Atidarė ją ir susido­
mėjusi žiūrinėjo, kas viduje, aš susinervinusi ją stebėjau. Tačiau
prie tokio elgesio jau buvau įpratusi. Kartą, kai tėtis čia tik apsi­
gyveno, koridoriuje mane sustabdė gydytojas, pasivedėjęs mane į
šalį paaiškino, jog mano tėvas sveiksta, bet jį reikia įtikinti gerti
vaistus, nes jis ne visuomet tai padaro. Aš įdėmiai klausiau, nes
net neįtariau, kad tėčiui paskirti vaistai. Tik tada, kai pokalbis
pakrypo siurrealistine linkme ir kai gydytojas paklausė, ar nepa­
vėžėčiau jo iki aludės, mane išgelbėjo slaugė, kuri paaiškino, jog
kalbuosi su vienu iš pacientų.
Prisiverčiau nuolankiai nusišypsoti pacientei, kuri su opera­
tyvinės narkotikų paieškos grupės stropum u peržiūrinėjo m ano
rankinės turinį, ir nutariau, jog būtinai reikia pačiai patikrinti,
ką ten nešiojuosi.
- Kaip jis laikosi? - paklausiau mamos virš tėčio galvos, ne­
trukus supratusi, kad griebiuosi seno senelės triuko.

198
 Po iresinlųs, m tcLsU~e, wv\

- Kaip laikaisi? - paklausiau jo, pasilenkiau, pakštelėjau į skruos­

tą ir pajutau tą salsvą šlykštų kvapą, kurį jis įgijo būdamas ligoninė­
je, tokį skirtingą nuo namuose jam įprasto tvido ir tabako kvapo.
- Puikiai laikausi, - atsakė pasibjaurėjęs tarsi vaikas, nusi-
šluostydamas skruostą ten, kur jį pabučiavau. - Tik norėčiau, kad
lieptum šiai moteriai liautis man įkyrėti. Sakiau jai šimtus kartų,
kad net jei ir buvau su ja susituokęs, kaip ji tvirtina, tai daugiau
nebenoriu būti jos vyras. Tačiau ji ir toliau atkakliai mane lanko.
Žvilgtelėjau į mamą. Si tema jau buvo gerokai nusibodusi,
kaip paprastai, m am a stojiškai nekreipė į ją dėmesio. Ji neper­
maldaujama sėdėjo šalia jo su geriausiu kupranugario vilnos pal­
tu, šilkiniu šaliku ant kaklo, jos kojos, vis dar dailios, be išsiplė­
tusių venų, aptemptos plonytėmis kojinėmis ir sukryžiuotos per
kulkšnis, jos širdutės pavidalo veidas dailiai palytėtas kosmetikos.
Tik patyręs žmogus pastebėtų, kad mamos skruostai per smarkai
įkaitę, o akys švyti nenatūraliai.
- Iš tiesų jis nenori to pasakyti, - sumurmėjau.
- Žinau, - sumurmėjo ji man lygiai taip pat mechaniškai.
- N oriu pasakyti, - pakartojo jis garsiai. Keli žmonės iš bū­
relio, visi seni ir sudribę kėdėse, budriai šoktelėjo tai išgirdę, tarsi
juos b ūtų trinktelėjusi nestipri elektros srovė. Jie žaibiškai nu­
kreipė savo žvilgsnius į mus, tačiau, kai suvokė, jog tai tik vėl
Gordonas, susimąstę nudelbė akis sau į sterbles.
- Kaip tik tai ir noriu pasakyti. Kiek kartų turėsiu jai saky­
ti? - Jo balsas grėsmingai kilo, ir pusamžė slaugė indė atskubėjo
jo raminti.
- Na, na, Gordonai. Nepradėk čia taip garsiai.
- A š vesiu Greisę, tiesa, Greise? - paklausė jis slaugę, žvelgda­
mas į ją tarsi nekantrus vaikas. Ji sukikeno.
- Na, matai, Gordonai, brangusis. Praėjusią savaitę tu vedei
Barbarą, dabar jau mane, - krizeno.
- D ar nenusprendžiau, - tarė jis, piktai dėbtelėdamas į
mamą. Pajutau, kaip toji susigūžė. Siekiau per jo kelius spuste­
lėti jai ranką.

199
 C A T H E R IN E A L L I O T T

Ji kilstelėjo smakrą.
- Gordonai, tu pats nesupranti, ką šneki.
- Aišku, jis nesupranta, - paguodė slaugė, nuvalydama p u ­
tas jam nuo burnos nosinaite. - Na, o dabar, Gordonai, bran ­
gusis, gal suvalgytum dubenėlį sriubos, juk pusryčiams nieko
nevalgei, tiesa?
- O gal leistum tave smarkiai pabučiuoti? - paklausė tėtis.
- Ir gal norėtum valgyti prie stalo sykiu su kitais, - kalbėjo ji
nekreipdama dėmesio, - taip, kaip daro kiti?
Kelios nebylios sielos atšliumpino prie ilgo plastikinio stalo
klusniai laukti vakarienės. Dar buvo tik penkios valandos, tačiau
čia viskas vykdavo anksčiau, beveik kaip mokykloje.
- Ne. - Tėtis užsispyręs papūtė lūpas ir pažiūrėjo j šalį. Jis
niekada nesėsdavo prie stalo, bet jos paklausydavo.
- Gerai, tada atnešiu tau padėklą. Na, atsisėsk tiesiai, kol pa­
dėsiu tau už nugaros pagalvėlę. Šiandien trintų grybų sriuba, juk
mėgsti, tiesa?
- Nemėgstu, - burbėjo tėtis, kai ji nuėjo. - Aną savaitę išpy­
liau ją į tualetą, kai ji nematė. Jis taip pat, - bakstelėjo pirštu į
senį priešais save kaltinamai, bet tas atrodė, lyg būtų miręs savo
kėdėje. Žandikaulis atkritęs, galva tabaluoja. Tėtis džiaugsmingai
išsitiesė. - Ei, Malkolmai, prisimeni, kaip aną savaitę suvertėme
tą sriubą į tualetą, kai Greisė nematė?
Malkolmas sąmonės taip ir neatgavo, bet vos nusisukau, ga­
lėjau lažintis, kad jis mirktelėjo.
- J i s prisimena, prisimena, - prunkštė tėvas. - O tada užkim-
šome visus kamščius ir visa jėga paleidome čiaupus. Užtvindėme,
tiesa, Malkai?
Atrodo, kad Malkolmas neprisiminė ir šito, jis toliau apsi­
metė miręs. Tačiau tėvo jau nebuvo įm anom a sustabdyti. Jis pri­
siminė ir žūtbūt troško papasakoti apie dar vieną itin linksmą
pokštą, kažką apie sėdėjimą po stalais ir žvilgčiojimą slaugėms po
sijonais. Jo skruostai įkaito, kai jis kikeno ir kilsčiojo savo kėdėje

200
 Po u-esL^vity, cuš t astre, msyiiusl

be galo susijaudinęs. Pagaliau jo kikenimas virto kosuliu, paskui

jis ėmė nepaprastai nustebęs mirksėti, tarsi negalėdamas prisi­
minti, kas gi jį taip pralinksmino. Vėl pasiėmė žurnalą „Nuts“ ir
išsiblaškęs ėmė jį vartyti, kol rado savo mėgstamą pusnuogę mer­
gelę. Nusišiepė jai kuo mieliausia šypsena, glostydamas pirštu jos
šviesius plaukus, o tada atsigręžė plačiai atmerktomis išmanan­
čiomis akimis į mamą.
- Ar tu, Odre, žinai, kad felacija duoda daugiau kalorijų nei
sumuštinis su kumpiu?
- Neabejoju dėl to, ką pasirinkčiau, - aštriai, bet, man pa­
sirodė, gana nuotaikingai atsakė mama. Pakilo. - Eime, Hene,
šiandien jis apimtas vienos tų savo nuotaikų, einam, išgersime po
puodelį kavos, o jis tegu čia nusiramina.
Tylėdama išsekiau paskui ją iš kambario ilgu koridorium,
mūsų žingsniai girgždėjo linoleumu. Sienos nukabinėtos links­
mais šiuolaikiškais grafikos lakštais, parinktais, be abejonių, dėl jų
optimistinių spalvų. Tačiau kaip tik dėl to jie ir darė dar labiau
slegiamą įspūdį. Nuėjome į kitoje pastato pusėje esančią valgyklą,
mama sėdėjo prie lango, kol atnešiau kavą. Žvilgtelėjau į ją paim­
dama padėklą; rankos tvirtai sugniaužtos ant kelių, lūpos kietai
suspaustos, žiūri į pravažiuojančias mašinas. Susitvardžiusi, tačiau
palaužta. Nekenčia viso šito. Nekenčia savo gyvenimo. Trokšta,
kad jos vyras nesirgtų senatvine psichoze. Trokšta, kad visa būtų
kaip buvę. Jeigu jis žinotų, kaip ją pribaiginėja, galvojau eidama
ir sėsdamasi priešais ją, be žodžių išdėliodama kavos puodelius ir
mažučius indelius su pienu. Jeigu jis žinotų, jį patį tai pribaigtų.
Jų santuoka visuomet buvo permaininga, ir jos visuomet bū­
davo viršus, jos balsas šiurkštesnis ir garsesnis negu tėvo, bet jis
ją mylėjo. Aš tuo neabejojau. Ir jis niekuomet nebūtų troškęs at­
gauti pranašumo va šitokiu būdu. Nepaisydama to, kad ir ką jai
pasakytų, ji vis viena ateidavo kasdien, išskyrus sekmadienius, ir
tai tik todėl, kad Bendžis neseniai labai griežtai pareikalavo, kad
ji suteiktų sau laisvą dieną; kad ateitų valgyti priešpiečių su juo

201
 C A T H E R IN E A L L I O T T

ir Franciu. Jie visuomet ją kur nors nusivesdavo, ragindami pa­

ragauti tailandiečių ar japonų maisto, ir ji nuoširdžiai mėgauda-
vosi. Tie priešpiečiai tapdavo malonia atgaiva nuo nepaliaujamo
smurto, kurio lavina ją užversdavo tėvas. Žinau ir tai, jog atei­
davo ji ne vien dėl to, kad jį mylėjo, bet ir dėl to, kad jausdavosi
kalta, kam nesirūpina juo namuose. Ji įstengdavo susidoroti su
jo nesitvardymu, jo pykčiu ir įniršio priepuoliais, tačiau tai, kad
jis nebežinojo, kas ji yra, buvo paskutinis lašas. Tačiau dabar, kai
jį atgabeno čia, žinojau, jautėsi jį apvylusi.
- Kaip laikosi merginos, mama? - paklausiau smagiai, pa­
d uodam a jai cukrų. Merginos buvo trys kitos iš jų keturių bridžo
lošėjų. Visos kaimynės, visoms gerokai per penkiasdešimt. M oti­
na m intimis sugrįžo iš labai toli.
- Jos laikosi gerai, mieloji, - nusišypsojo, - ir kol dar ne­
spėjai paklausti, taip, aš vis dar tebežaidžiu kiekvieną antradienį.
Pirmadieniais einu į gobeleno pamokas, įstojau į knygų klubą,
kur vaikštau penktadieniais, tad jeigu ketini man pasakyti, kad
turėčiau daugiau kur nors išeiti, o mažiau laiko praleisti čia, kad
reikėtų man rasti kuo gyvenime užsiimti, kaip sako Bendžis, tu
maloniai nustebsi išgirdusi, jog esu užsiėmusi.
- Atsiprašau, žinau, mes užsipuolame tave. Tiesiog... - ban­
džiau rasti tinkam ų žodžių, - tu dar jauna ir patraukli, ir mes su
Bendžiu manome, jog neturėtum viso likusio gyvenimo skirti
tėčiui. Tu jau paaukojai jam ketverius metus, tačiau jis nė kiek
negerėja. Sakyčiau, blogėja. M an atrodo, tiesiog privalai pasiprie­
šinti savo pačios valiai ir pasiekti, kad jis nebebūtų tavo gyveni­
mo ašis. — Bukai žvelgiau į savo kavą. Kaip sunku. Kaip sunku.
Ir kaip siaubingai aš tai suformulavau.
Ji patylėjo.
- Žinau, ką jūs su Bendžiu galvojate, mieloji, ir esu dėkinga.
Pažvelgiau, nustebinta jos švelnaus tono. Ji pažiūrėjo man
į akis.
- Tikrai dėkinga. Žinau, ką reiškia, ypač tau, duoti man tokį
patarimą.

202
 Po įrėminsiu, m tcuv-e, m ,yiio L !

Ji turėjo galvoje, kokie mes su tėčiu buvome artimi. Ji žinojo,

kad neraginu jos apleisti tėvo ir lengvai imti kurtis savo pačios
gyvenimą. Ir tikrai neraginau. Aš jį taip mylėjau. Tačiau žinojau
ir tai, kad žmogaus kantrybė nėra beribė.
Ji pastatė puodelį ant lėkštutės.
- Aš, tiesą sakant, ėjau į kiną anądien. M etų metus nebuvau
lankiusis kine. Tai buvo gana nauja patirtis. Mane kai kas pakvietė.
Nusišypsojau susižavėjusi. Tiesą sakant, jau žinojau, kad
kažkas buvo pakvietęs ją kur nueiti, ir beveik neabejojau, jog
tai kaimynas Grinbergas iš apačios. Bet džiaugiausi, kad ji man
pasakė. Hovardas Grinbergas buvo senas šeimos draugas, naš­
lys, jo žmona Berta ir mano mama daugelį m etų buvo kaimynės
varžovės. Iki pat Bertos mirties vos prieš porą m etų abi moterys
beveik kiekvieną rytą gerdavo sykiu kavą, girdavosi savo vaikų
laimėjimais, bardavosi ir juokaudavo dėl Batenbergo pyrago.
- Matėme tą naują Ričardo Kurtiso filmą. Tikrai nepaprastas.
- Puiku. Ar pakvietė kas nors, ką pažįstu?
M otina patapšnojo lūpas servetėle.
- Aš jį pažinojau daugelį metų. - Pažvelgė tiesiai į mane. -
Taip, ir tu pažinojai. - Jos šypsena išdilo, o žvilgsnis nuklydo
pro langą tolyn. - Tačiau žinai, Hene, nėra taip paprasta, ypač
sulaukus m ano amžiaus ir tokiomis aplinkybėmis. Keblu.
- Suprantu.
Aišku, keblu. Juk tėtis čia, o Berta buvo geriausia jos draugė.
Ironiška, tačiau Hovardo viltys liko net neužregistruotos mano
motinos sąmonės radaro, jau per daug vandens nutekėjo po tiek
įvairiausių tiltų, kad ji dar galėtų kreipti į tai dėmesį. Tačiau į
kitus dalykus nekreipti dėmesio ji negalėjo.
M amos žvilgsnis parklajojo nuo lango. Ji išsitiesė, patogiau
atsisėdo ant kėdės.
Persigrupavimo gestas. Visuomet blogas ženklas. Iš jos akių
dingo ilgesys, ji pažvelgė tiesiai į mane.
- Na gerai, pakaks apie mane, ne todėl čia susitikome. Aš
jaudinuosi dėl tavęs, Hene. Kas, dėl Dievo, vyksta? Dėl ko kilo

203
 C A T H E R IN E A L L I O T T

visa šita nesąmonė, kuri supykdė jus su Marku, ir kaip tu atsidū­

rei Londone?
- T a i šiek tiek daugiau negu barnis, mama, - tariau nervingai
muistydamasi nuo jos tiriamo žvilgsnio. - Markas mano, kad esu
puolusi moteris.
- Kokie niekai, - tarkštelėjo ant stalo kavos puodelį. - Na jau
tie vyrai. Jų smegenys tarp kojų, tai jiems atrodo, kad ir m ūsų
ten pat.
- Tikriausiai, bet juk tu pažįsti Marką, jis visuomet teisus, o
šiuo atveju jis įsitikinęs esąs absoliučiai teisus. Jis mano, kad aš
tyčia sugalvojau įsivilioti savo viršininką į lovą. Tai, kad nieko
neįvyko, jam nesvarbu. Jo supratimu, svarbiausia ketinimas.
- Absurdiška, - piktinosi ji. - Tarsi tu turi laiko kažko­
kiems „ketinimams" su dviem augančiais vaikais, didžiuliu
nam u, kurį reikia prižiūrėti, ir visais tais gyvuliais, kuriais tenka
rūpintis! Ar bent kokį menkiausią polinkį! Dieve, tik pažiūrėk
į save! Ar tu nors kiek prim eni moterį, pasiruošusią tuoj pat
užmegzti romaną?
Krūptelėjau.
- Nė lašo kosmetikos, o plaukai atrodo taip, tarsi prieš atei­
dama čia pamerkei juos į vonią. Ne, tu tikrai išbandyk tą naują
kondicionierių, kurį tau minėjau, Hene. Aš nupirksiu iš kirpėjos
Sent Džons Vudse. Pamatysi, plaukai iškart taps puresni.
- Ačiū, - sumurmėjau, nugrim zdam a į savo puodelį. - Pu­
rumas tikrai yra vienas iš svarbiausių m ano rūpesčių šiuo metu.
Beje, tu tiesiog stebuklingai sustiprini manąjį „aš".
- Štai jeigu jis užmegztų romaną, aš visai nebūčiau nustebusi.
Patrauklus, puikiai besiverčiantis vyriškis, nuo ryto iki vakaro ap­
suptas jaunų dailių būtybių. Bet tu! - Ji parodė grimasą. - Klau­
syk manęs, mergaite. - Ji užkėlė kašmyro alkūnes ant stalo ir
pasilenkė į priekį. - Kuo greičiau keliauk ten, kur tavo vieta, kol
dar ši situacija netapo nevaldoma.
- Negaliu to padaryti, mama. Jis nedviprasmiškai man liepė
dingti jam iš akių.

204
 Po u~e,LnLų, cus t ture, m a

- Na ir kas! - sukliegė ji. Keletas žm onių valgykloje apsidai­

rė. - Kaip jis drįsta! Jeigu pats nori išeiti, tegu eina, tačiau kaip
jis drįsta išvaryti tave!
Dvejojau supratusi, kad m udu su Bendžiu labai taupiai pa­
teikėme jai įvykusios istorijos detalių.
- Na, jis įsitikinęs, kad yra teisus. Blogiausia, mama, kad jis
nenuram dom ai įsiutęs. Kaip įniršęs bulius. Kaip manai, gal man
palaukti kokią savaitę ar porą? Leisti jam ataušti?
- Ir tegul visa ši nesąmonė kaip reikiant įsisiūbuoja ir nu­
rieda, stumtelėta savo pačios pagreičio? Jokiu būdu. Eik atgal
iš karto, mano vaike. Susirink daiktus ir kitu traukiniu važiuok
namo. Ženk į savo virtuvę, aukštai iškėlusi galvą, — Dieve, juk tai
tiek pat tavo namai, kiek ir jo!
- Na, aš juk neprisidėjau...
- Finansiškai, tačiau esi žmona ir motina, ir tai tavo indėlis.
Tu turi ne mažesnę teisę būti ten negu jis. Netgi didesnę negu
jis, tą tau pasakys bet kuris teismas. Ir jeigu tu nepasirūpinsi savo
nuopelnais, tai kaip tik teisme tu ir atsidursi. Skyrybų teisme.
Dangau, jeigu Gordonas kada nors būtų pabandęs man šitaip
padaryti, aš būčiau apskaldžiusi jam ausis! Ne, tikrai tu per smar­
kiai panaši į savo tėvą, Hene, o per mažai į mane. Negalima vien
priimti smūgį ir riedėti, reikia mokėti stovint susiremti, jeigu
kartais prireikia! Mėtyk indus, aptaškyk sienas, rėk ir klyk, tačiau
grįžk ten, kur tavo vieta!
- Taip manai? - paklausiau abejodama.
- Taip, aš tikrai taip manau. Ir kas būtų, jei neturėtum tokio
patogaus buto, kur gali gyventi? Kur būtum ėjusi? Pas mane? Pas
Penę? Nem anau. Kažin ar Markas būtų tai pasiūlęs? Ne, būtų
tekę pakovoti už savo kampą šiek tiek smarkiau. Ir jam būtų tekę
labiau atsitraukti. Na gerai, gal jis ir būtų ištrėmęs tave į svečių
kambarį, bet pagaliau vis viena būtų kapituliavęs. Visa tai tik
tam, kad tave pamokytų, Hene, netikiu, jog jis ketina išmesti
tave visam laikui, jis tik nori tave gerokai pagąsdinti, kad kartais
vėl nesugalvotum pasielgti panašiai. Paminėsi m ano žodį, dar

205
 C A T H E R IN E A L L I O T T

nespės tavo kūdikiai grįžti nam o iš mokyklų, kai jis spragtelės

pirštais ir tars: „Na, gali dabar grįžti“, na, pačiu laiku, kad jie taip
ir nesužinotų, jog buvai išėjusi.
- Kažin ar jis pasakė vaikams...
- Aišku, ne. Tai tiesiog garsus apgaulingas triukšmas. Taigi
klausyk manęs, Hene. Gal tai ir beprasmiškas triukšmas, tačiau
jeigu šiai situacijai bus leista užsitęsti, ji gali tapti itin pavojinga.
Geriausia užgniaužti ją dar neprasidėjusią. Tad keliauk namo ir
žiūrėk, ką gali padaryti. Dėl Dievo, tarsi ne visas santuokas kar­
tais tenka šiek tiek paremontuoti! Ar manai, kad man ir tavo tėvui
visuomet viskas klodavosi sklandžiai? Ir kur mes būtum e atsidū­
rę, jei iškart būtum e nuleidę rankas, pasidavę? Iki šiol tau viskas
ir taip klojosi labai lengvai, jums abiem, juk buvote apdovanoti
pinigais, gera sveikata, mielais vaikais! Juk tai pirmasis nesklandu­
mas, su kuriuo susidūrėte! Nelįsk į urvą, dėl Dievo, kaukis!
Aš, jau spėjusi užmiršti visas menkas detales, susijusias su tei­
singu šios istorijos vaizdu, pajutau, kaip m ano stuburas išsitiesia.
M ano stuburo slanksteliai ėmė pulsuoti ir trūkčioti tarsi bioni-
nės moters, drąsa gausiai paplūdo m ano venomis.
- Tu teisi, - iškvėpiau, tvirtai stverdama kavos puodelį.
- Aišku, kad teisi. Visa ši istorija paženklinta vyrų viešpatavi­
mo ženklu, aš iš toli tai matau. Ji tvoskia patino pasipūtimu. Tai
negerai, Hene, gali jam taip nuo manęs ir perduoti.
Ji trum pai nutilo, išvydau, tarsi jos kaktoje spragtelėdama
užsidegė lempelė.
- Gal man vykti su tavimi, - svarstė, tada atsisėdo gąsdi­
namai tiesiai. - Tu niekada nemokėjai tinkamai laikytis tokiose
konfrontacinėse situacijose. Tiesa. Gal man reikėtų...
- Ne, mama, - nutraukiau nervingai. - Susitvarkysiu. - Aš
jau tiesiog įsivaizdavau tą nedidukę scenelę, o dangau... įsivaiz­
davau kraują ant terakotos plytelių, kūno dalis, kurias paskui čia
vienur, čia kitur aptiksiu... Oi, kas čia šuns guolyje? Juk tai m a­
mos akis, įstrigusi prie Marko piršto. Ne, šio pasiūlymo privalau
atsisakyti. Tačiau...

206
 Po įrėm in siu , a š t a v e , im a

- Tu teisi, - ištariau lėtai, - vykstu šį pat vakarą. Vykstu

namo. Tikrai, kaip jis drįsta mane išvaryti! - Pažvelgiau tiesiai į
ją. - Kaip drįsta!
Mes pažiūrėjome viena į kitą pro vėstančio kapucino puode­
lius, ir m ūsų žvilgsnius surakino nebylus sutarimas. Bent kartą
per visą gyvenimą mudvi iki galo viena kitai pritarėme.
 Keturioliktai skyrius

Kitą rytą nuvykau. Kratydamasi autobusu iš senelių nam ų

šiek tiek atvėsau ir apsvarsčiau, kad, tiesą sakant, turbūt daugiau
laimėsiu iš Marko, jei atvyksiu su dienos šviesa, užuot įsiveržusi
vėlų šeštadienio vakarą. Tiesiog įsivaizdavau jo veidą, kai įsilau-
žiu pro galines duris per pačias dešimtos valandos naujienas, įžy­
giuoju į užtemdytą svetainę, kur jis tikriausiai patogiai horizon­
taliai įsitaisęs mėgausis katodiniais spinduliais, šalia tuščia picos
dėžė ir ištuštintos alaus skardinės. Vargu ar jis pasijus nugalėtoju,
kai jį užpuls įtūžusiu žvilgsniu naršanti žmona, tad pasielgti gali
visiškai nenuspėjamai. Pavyzdžiui, tai gali paskatinti jį pasakyti
ką nors, ko jis visai neturi galvoje, kaip antai „Išsinešdink". Ne,
nutariau, nuvyksiu rytoj. Dar viena naktis be manęs jam tik išeis
į sveikatą. Tegu, pavyzdžiui, jis susimąsto sekmadienio rytą, ko­
dėl duonos krepšyje nėra trapių raguolių, kodėl šaldytuve neran­
da šviežių apelsinų sulčių. Tegu pamąsto, ar jo marškiniai kitai
savaitei patys sušoks į skalbyklę, o paklodės nusiklos nuo lovos
ir pasikeis švariomis. Gal ir susipras, kad per smarkiai paskubėjo
taip staigiai ištrenkdamas tą moterytę?
Tad, visa tai apmąsčiusi, kitą rytą išlipau iš traukinio Flaksto-
ne jau kur kas geriau nusiteikusi. Pakiliau. Pritariamai apsižval­
giau aplink. Nors išvykusi tebuvau vos keletą dienų, jos atrodė
tarsi savaitės, ir gėrėjausi, kokia miela ir provinciali ši nedidukė
traukinio stotelė su balta kuoliukų tvorele ir tvarkingomis gėlių
lysvėmis. Sekmadienio rytą viešpatavo tyla, visa skendėjo ūks­
mingoje rudens šviesoje. Buvo vienas iš tų rytų, kai dangus skais­

208
 Po iresl/Ksių/, m tosire, wuyLLus!

čiai mėlynas, kai kone girdėti, kaip girgžda oras, toks jis švarus
ir skaidrus, kai išėjau į tuščią stoties kiemelį, čiulbėjo paukščiai,
prim indam i man, kaip ilgėjausi jų Londone.
Kiemas nebuvo visai tuščias. Taksi stovėjimo aikštelėje laukė
vienišas automobilis su Simonu prie vairo. Nelemtas vardas, nes
Simonas buvo atlapaširdis.
- Ne toks kaip kiti plepiai, - pasakytų m ano motina.
Prieš kažin kiek m etų jis vaikštinėdavo aplink m ūsų kaimą
nedideliais ratais, na, o dabar jis šiuos ratus suko „Ford M on-
deou. Kai sėsdavai į taksi, reikėjo budriai stebėti, kur tau išlipti,
nes jam vieni niekai buvo pravažiuoti pro tavo kelionės tikslą ir
vėl atkliunkinti tave į stotį. Kai tik atsikraustėme, klausinėjau
žmonių, ar su juo važiuoti saugu.
-T a ip , - užtikrino mane vaikinukas kaimo parduotuvėje. - Vi­
siškai saugu, tik labai jau nespartu. Greičiau būtų eiti pėsčiomis.
- Vait Kroso ūkis? - godžiai pasiteiravo Simonas, nuleisdamas
langelį, kai aš prisiartinau. Eiti pėsčiomis šiandien neturėjau ūpo.
- Taip, Simonai, - nusišypsojau.
- T a i p ir pagalvojau, - nušvito. Simonas didžiavosi, kad tiks­
liai žino, kur kas kaime gyvena. Jis išlipo ir skubiai pašovė mano
lagaminą į bagažinę. - Aš kartais vežu ten jūsų vyrą, tiesa? Na,
kai automobilis remontuojamas?
- Tiesa, tiesa, vežate.
- Taip ir pamaniau.
Mes leidomės sraigės greičiu, tad turėjau pakankamai laiko
pasižvalgyti pro langą ir pasigėrėti ryškiomis spalvomis, kurios
pastarosiomis dienomis, atrodė, sprogte išsprogo, didingi raudo­
ni ir ochros atspalviai degė safyro m ėlynumo danguje.
- Buvote išvykusi? - svarstė Simonas per petį palaikydamas
pokalbį.
- Taip, su reikalais.
Linktelėjo patenkintas.
- Taip ir maniau. Taip ir sakė. Jau šnekėjo.
- Ak, - nusišypsojau.

209
 CATHERINE ALLIOTT

- Tai turbūt pasiilgo jūsų, na, jūsų vyras?

- Tikriausiai.
- Markas, tiesa?
- Taigi taigi, - linktelėjau.
- Kaip tik pavėžėjau jį praėjusią naktį, koks sutapimas. N e­
norėjo važiuoti namo po vakarėlio, tai išsikvietė mane. N u m a ­
nau, kad per daug išgėrė. - Sukikeno. - Jau buvo paryčiai.
M ano galva nuo didingų spalvų bei atspalvių vienu sykiu n u ­
sisuko, įsmeigiau žvilgsnį jam tiesiai į sprandą.
- Tiesa, - vos iškvėpiau.
Dieve, kaip nekantravau paklausti, iš kokio vakarėlio, kieno
namuose, dėl Dievo meilės, ir kaip jis išdrįso vykti be manęs, ta­
čiau žinojau, kad skambės visas kaimas, jeigu tik parodysiu bent
menkiausią susidomėjimą.
Pavyko sustabdyti Simoną prie pat m ūsų įvažiavimo keliuko,
prieš jam nušvilpiant toliau sumokėjau, nebyliai virdama pykčiu.
Palaukiau gatvelėje, kol jis nuvažiavo. Išsivilkęs kažkur į pobūvį!
Tiek prisigėrė, kad neįstengė parvažiuoti! Ir kas, po perkūnais, jį
pakvietė? Kuri nors iš m ano draugių? Na ką gi, jos mano kalėdi­
nių sveikinimų sąraše jau, gali sakyti, nėra!
Pakėliau lagaminą ir patraukiau duobėtu įvažiavimo keliuku.
Tačiau kai pagaliau išvydau namą, m ano įniršis išsisklaidė. Tiesą
sakant, sulig kiekviena akimirka vis daugiau mano entuziazmo
išgaravo. Koks tada planas, Hene? Kokią kalbą tu jam surepe­
tavai? Per visą savo gyvenimą niekuom et nieko nesu repetavusi
dėl Marko, tačiau, aišku, man dar ir nėra tekę grįžti namo kaip
paklydėlei žmonai. Dieve, ar kada nors baigsis šis takas! Ar jis dar
labiau ištįso, kol manęs nebuvo, kad b ūtų tinkamesnis „išsineš-
dinti“? Tvirčiau suspaudžiau lagamino rankeną.
Kažin kas blogiausio galėtų nutikti, svarsčiau pakėlusi smakrą,
artindamasi prie laukujų durų. Pasisukau šonu ir stumtelėjau duris
pečiu. Oi. Paprastai tai padėdavo. Paprastai jos tebūdavo užkabin­
tos kabliuku, tačiau ne šiandien. Jos buvo užrakintos, kieme nesi­
matė Marko automobilio, bet, kita vertus, savaitgaliais jis dažnai

210
 Po vedinsiu/, m tatre, mv)

pastatydavo jį į daržinę. Gal dar jis net namuose. Apėjau namą iš

kito galo, širdis man daužėsi. Gal blogiausia, kas gali įvykti, ir nėra
taip jau baisu. Juk jis negali man trenkti, tiesa? Juk taip dar nėra
padaręs per penkiolika metų, tad lieka keiksmai, bet tai irgi visai
ne Marko stilius. Jis nebuvo iš tų, kurie rėkia ir keikiasi. Ne, jis vis­
ką darys labai tyliai. Labai šaltai ir su panieka, kaip tame viešbučio
kambaryje. Sudrebėjau. Jeigu šis prakeiktas vyras bent jau sviestų į
mane ką nors, tarkim, džino butelį, kuris užkliudytų man smilkinį,
tuomet jis pultų prie manęs išsigandęs, o aš silpnu balsu tikinčiau,
kad viskas gerai, raudodamas iš palengvėjimo jis prispaustų mane
prie krūtinės ir nusineštų į viršų aistringam seksui. Stabtelėjau ne­
toli galinių durų. Pasisūpavau ant savo sportinių batelių. Dieve,
kokia aš asilė. Juk tai visada buvo kelias į Marko širdį. Amžinasis
jo Achilo kulnas. Kodėl nepagalvojau apie tai anksčiau?
Pažvelgiau į džinsus ir rausvą palaidinukę, kuriuos gana ne­
rūpestingai pasirinkau, ruošdamasi šiam susitikimui, ir dabar jau
norėjau, kad būčiau pasiruošusi šiek tiek stropiau. Tačiau nebu­
vau pripratusi sekmadieniais puoštis savo vyrui. Atsargiai pauos-
čiau savo pažastis, išrausiau iš rankinės lūpų dažus, perbraukiau
tušu blakstienas. Pagauta impulso, atsisegiau viršutine palaidi­
nukės sagą, ak, na, ir dar vieną. Jei jau šito ėmiausi, pasiekiau
sau už nugaros ir apčiuopom pro palaidinę atsisegiau liemenėlę.
Tada nuleidusi petnešėles pro kiekvieną ranką, nusitraukiau ją it
fokusininke per vieną rankovę. Kai skubiai grūdau ją į rankinę,
pakėlusi akis išvydau Bilą, kuris susižavėjęs viepėsi man iš arkli­
džių tolumos. M ane išmušė karštis.
- Jo nėra! - subliuvo jis linksmai, pasiremdamas ant šakės,
tarsi svarstydamas, ar spektaklis bus tęsiamas toliau ir galbūt aš
ištrauksiu apatines kelnaites per džinsų klešnę. Pergalingai jomis
pamojuosiu. Ta-ta!!!
- Tiek dar aš matau, - kirtau, degančiais skruostais graibyda­
ma rankinėje rakto.
Velnias. Iškrito sumauta liemenėlė. Stvėriau ją nuo žvyro,
rusvai rudą.

211
 CATHERINE ALLIOTT

- Ne, jau jo kuris laikas nėra. Išvykęs.

- Ačiū, Bilai, aš kuo puikiausiai žinau, kur yra m ano vyras! -
įpuoliau vidun, pagaliau susiradusi raktą ir atsidariusi duris.
Užtrenkiau jas paskui save. Grėsmingai sutratėjo stiklinė sie­
nelė, bet, laimė, nesubyrėjo. Prakeiktas prasčiokas, putojau, žiūrė­
dama į jį, o jis man išsišiepė. Nesiliauja, po velnių, manęs šnipinė-
jęs! Dievaži, pirmiausia, ką aš grįžusi padarysiu, tai, po perkūnais,
ištrenksiu jį. Man tas pat, kad jis gerai atpažįsta puvinį ant Mas­
kvos ančių kojų, galės užsimetęs savo šakes ant peties mauti kur
nori. Įsiutusi tėškiau rankinę ant virtuvės stalo ir apsižvalgiau.
Visur ramu, tylu. Tik įprastas šaldytuvo dūzgesys fone. D i­
lės nematyti. Ji turbūt batų kambaryje. Taip, ji ten yra, braižosi,
kad išleisčiau. O kaip sutvarkyta, stebėjausi vaikštinėdama. Daug
tvarkingiau nei tuomet, kai paskutinį sykį čia buvau. Markas toli
gražu nebuvo iš tvarkingųjų. Bet, kita vertus, jeigu jis čia pats
vienas? Tai juk ne tas pat, kaip keturių žm onių šeima, nuolat ku­
rianti chaosą. Bet visos m ano netvarkingos vietelės sutvarkytos,
staiga susivokiau net krūptelėjusi. A nt „salosu krašto visuomet
būdavo netvarkinga korespondencijos, kurią reikės peržiūrėti,
krūvelė. Trimestrų datos, kurias reikia pažymėti kalendoriuje,
pranešimai apie vaidinimus mokyklose, kuriuose reikia dalyvau­
ti... ką jis su visu tuo padarė? Sušlavė į šiukšlių dėžę? Likusi tik
vienintelė sąskaita už kurą. Ir dar kažkas pasikeitė, pala. Pasisu­
kau. Čia lyg šviesiau. Na, suprantama. M ano didžiulis vijoklinis
jazminas ant palangės, kuris, pasak Marko, buvo miręs, o man
tebeatrodė, kad jis tik neišsprogęs, ištrenktas. Išnyko. Taigi šviesa
liejosi pro langą, likusi tik tuščia mėlyna jo puodynė. Paprastai
žemėtas jos vidus be priekaištų iššveistas. Kokio m alonum o jam
turėjo suteikti šis menkutis darbelis, galvojau įpykusi. Pastebėjau,
kaip tviska kriauklė, o šluostė, mėlyna, nors visuomet pirkdavau
rausvas, dailiai sulankstyta viršum čiaupo, ne numesta į drėgną
kupetą, kaip darydavau aš. Kokiu mažučiu stebuklu jis ūmai pa­
virto, niauriai mąsčiau. Paskui šalia išvydau Lindai paliktą raštelį.
Skubiai jį pakėliau.

212
 Po u-esLuLų,, auš ta^ire, msyiiu,!

Linda,
ačiū, kad atvykai šį rytą. Būčiau dėkingas, šiol ga­
lėtum atvykti kiekvieną šeštadienį arba sekmadienį, kalbėta.
Palieku tau šiek tiek daugiau pinigų. Labai ačiū.
Markas

Apstulbau. Kiekvieną šeštadienį arba sekmadienį. Dieve ma­

loningas. Aš vargais negalais įkalbėdavau ją atvykti savaitės die­
nomis. Kaip jis šito pasiekė? Na, aišku, jis tiesiog pasiūlė daugiau
pinigų. Esu mėginusi tai anksčiau, tačiau, matyt, siūliau nepa­
kankamai. Ir „kaip kalbėta?" Apie ką jis su ja kalbėjo? Apie pasi­
baisėtiną Henės elgesį, Linda? Jos neištikimybę, dėl kurios su ja
skiriasi? Tai jei aš pakelsiu tau atlyginimą, ar įstengsi pakeisti ją
sutvarkydama namus? Gal ateisi savaitgaliais, įkiši į orkaitę troš­
kinį? Susukau raštelį ir sviedžiau į šiukšliadėžę. Ne, tas vyriškis
išsikraustė iš proto! Jam tikrai atsisuko varžtas.
Kunkuliuodama pykčiu, nuėjau išleisti iš batų kambario Di­
lės. Užuodusi mane, ji jau draskėsi kaip pamišusi. Sukiauksėjo iš
džiaugsmo ir išsitiesė ant nugaros, drebėdama iš malonumo, m o­
suodama ore letenomis, kai aš suvėliau jai kailį. Na, pagaliau bent
kažkas džiaugiasi mane matydamas, pagalvojau. Atsitiesiau. Ir kur
Markas galėtų būti sekmadienio rytą? Dabar jau degiau nekantru­
mu, reikėjo paklausyti Bilo, dabar jau nei šis, nei tas klausti.
Kramtydama nykštį dairiausi po virtuvę, ieškodama užuomi­
nų. Netrukus nupėdinau į neįtikėtinai tvarkingą žaidimų kam ­
barį, paskui perėjau per visą namą. Svečių kambarys, svetainė,
valgomasis, koridorius, - visur nepriekaištinga tvarka, viskas
tvoskia „Mr Sheen" valikliu, kuriuo valyti Lindai drausdavau,
nes norėjau, kad ji darbuotųsi su bičių vašku. Taigi, kol katė ne
namie... Nužingsniavau atgal į virtuvę, staiga man dingtelėjo
mintis. Stvėriau telefoną ir surinkau žinomą numerį.
- Linda, sveika... čia Henė.
- Hene, o! Kur esi, Londone? - atrodė sumišusi. Nervinga.
Kone jutau, kaip ji paraudo.

213
 CATHERINE ALLIO TT

- Ne, savaime aišku, aš namuose, - linksmai nusijuokiau.

Tyla. Ilgai nelaukiau. - Klausyk, Linda, aš kaip tik svarsčiau, kur
galėtų būti Markas. Gal tu žinai?
Stojo dar ilgesnė tyla.
- H m m ... atsiprašau. Atsiprašau, Hene. Nežinau.
Ji aiškiai žinojo, tačiau nesakė. O gal bijojo sakyti. M ano
sprandas įkaito. Tarsi juo lakstytų skruzdės.
- Gerai, nieko baisaus, - tariau nerūpestingai. - Tikriausiai
kur nors netoliese. Gal sode ar kur. Paieškosiu.
- Taip, tikriausiai, atsiprašau, Hene... - nutęsė ji, dabar jau
ne juokais susinervinusi. Nebenorėjau jos daugiau kankinti, tad
atsisveikinau ir padėjau ragelį.
Spoksojau į jį bereikšmiu žvilgsniu, paskui paėmiau vienišą
sąskaitą už kurą, padėtą šalia. Ji nebuvo tokia jau vieniša, nes
po ja būta didžiulio tamsiai geltono voko, adresuoto man buto
adresu Marko ranka. Atplėšiau. Jame prikimšta man skirtų per­
adresuotų vokų. Koks neregėtas paslaugumas, sausai pagalvojau.
Bodeno katalogas, kvietimai į kokteilių vakarėlius, štai dar vienas
vokas man, taip pat užrašytas M arko ranka. Atplėšiau.

M iela Hene,
išsiaiškinau, kada vaikų atostogos, paaiškėjo, kad jie dar turi
po dvejas šį trimestrą. Siūlau, kad per vienas tu pakviestum juos
pas save į Londoną, o aš juos globočiau per antras. M anauy rei­
kėtų jiem s kuo greičiau pasakyti, kokia yra padėtisy tad aš susi­
tiksiu su tavim i ir vaikais Londone artim iausią šeštadienį. Pra­
nešk man, jeigu iškils kokių nors kliūčių. Siūlau susitikti „Savoy
G r iir restorane.
Markas

Spoksojau į popierių savo rankose. Paskui lėtai atsisėdau ant

taburetės. Atostogos Londone? Tėtis susitiks su mumis prieš­
piečių? Kažkokiame tyliai besistaipančių būtybių restorane, kur
galima numatyti, jog aš neišdrįsiu iškelti scenos, kai jis švelniai

214
 Po vėsinsiu, m tcutre, i4v\

paaiškins vaikams, kad mamytė ir tėtis ilgiau nebegyvens kartu?

Aišku, tai liūdna, bet juk dabar, kai jie mokyklose pensionuose,
jų gyvenime tai nieko smarkiai nepakeis. Tiesa? Ką, Lile? Aiš­
ku, tu matysi m am ą tiek, kiek norėsi. Na, kas antrą savaitgalį,
suprantama. Beje, Angai, tą naro laikrodį, kurio norėjai, kaip
tik šį rytą radau „Harrods“ parduotuvėje. O tas naujas kilimėlis
tavo poniui, Lile. Reikšmingas linktelėjimas. Kitą kartą žvilgte­
lėk į savo jojimo reikmenų kambarėlį. Na taip, namuose, kaime,
savaime suprantama. Ne namuose Londone. Nors, žinoma, jūs
turėsite savo kambarius ir Londone. Taip, gal butas šiek tiek ir
per mažas, gal m um s nupirkti mamytei naują? Mestelėkime bu­
tui šiek tiek pinigų.
M ano širdis ėmė daužytis. Jis bando mane išgąsdinti. Taip
mama ir sakė. Jis stengiasi mane išgąsdinti, ir jam, po velnių,
labai gerai sekasi. Aš buvau pasibaisėjusi. Tai ne Markas, kokį aš
pažinojau, geraširdis, mylintis, šeimos žmogus, už kurio esu jau
penkiolika m etų ištekėjusi. Tai visai ne m ano vyras!
Padėjau laišką. Išsiblaškiusi žvelgiau į riebalų dėmę ant sie­
nos. Paskui atsipeikėjau. Nuslydau nuo kėdės ir užlėkiau laip­
tais aukštyn. M ano mintys šuoliavo. Reikia ieškoti įrodymų. Ne
įrodymų, kur jis galėtų būti, o užuominų, kokia galėtų būti jo
psichologinė būsena. Ko nors, kas galėtų paaiškinti, kas dedasi
jo galvoje, kodėl jis taip neapsakomai pasikeitė, taip staiga, ir
aš tiksliai žinojau, kur ieškoti. Nulėkiau koridoriumi, kur dar
tebebuvo matyti, kaip Linda darbavosi dulkių siurbliu, per laiptų
aikštelę, tačiau kai skuodžiau pro tuščius vaikų miegamuosius,
stabtelėjau. Durys buvo plačiai atlapotos, kai žvilgtelėjau į Ango
miegamąjį, gerkle pakilo gumulas. Tai buvo kukliai tepapuoštas
kambarys. Buvo matyti, kad jeigu ir puošta, tai drovintis. Vienas
kitas plakatas su Celsio vaizdais ant sienų, viena kita taurė, laimė­
ta dar parengiamojoje mokykloje, Bondo mergina virš lovos. Dar
knygų lentyna, jo grotuvų sistema ir lentynėlė, prigrūsta kom ­
paktinių plokštelių. Tačiau tai ir viskas, kas skirta pramogoms.
Visi firminiai automobiliukai, kareivėliai, tvirtovės ir traukiniai,

215
 C A T H E R IN E A L L I O T T

kurių kadaise buvo priverstas šis kambarys, tvarkingai supakuoti

laukia, kada perduosiu juos savo vaikaičiams. Tik simboliškasis
meškutis likęs ant kėdės. Šio kambario gyventojas jau padėjo į
šalį visus vaikystės žaislus.
Pasislinkau toliau apsikabinti kitos durų staktos, jo sesers
kambario. Sis, priešingai, alsavo jo gyventojos asmenybe. G au­
sybė šunų portretų, plakatų su poniais ir rozečių tiek, kad sunku
įžiūrėti Keitės Kidston gobeleno rožes. Kabėjo rausvas tinklas
nuo moskitų, apgobiantis lovą tarsi beduinų princesės guolį. Vi­
sur galybės m inkštų žaisliukų, sugrūstų į lentynas, ant spintos
viršaus, ant pagalvių; krepšyje, jos galvūgalyje - tikriausia Barbių
orgija, tarp jų įsimaišęs vienišas nuogas Kenas, neturintis jokių
šansų būti meilus visoms; visi suversti į vieną krūvą. Lilės mie­
gamojo šeimininkė yra sakiusi, kad Lilė mokykloje daug geriau
miegotų, jeigu įstengtų įsibrauti į savo lovą. Tačiau Lilė negali nė
pagalvoti, kad reikėtų išsiskirti su visais tais daiktais. Ji pamal­
džiai juos kiekvieną vakarą peržiūri, neišleidžia jų iš akių. Kaip ji
jausis tada, kai teks iš akių išleisti savo mamytę? Jeigu, kai ji grįš
namo, manęs nebus?
Gum ulas sulig m arm uro luitu pakilo man gerklėje, ėmė rink­
tis ašaros. Įsiskaudinusi nukiūtinau koridoriumi, praėjau dar du
tuščius kambarius, kartu su voniomis, nuostabūs, malonu juos
turėti, bet niekuomet niekas jais nesinaudoja; ir pagaliau į m ūsų
kambarį. Šviesus, kreminės spalvos, ištaigingas. Greitomis ap­
žvelgiau, tačiau iš tiesų jis manęs nedomino. Čia tikrai nebus
nieko, kas man ką nors paaiškintų. Tačiau štai čia... Pravėriau
duris į M arko drabužių kambarį, kur viešpatavo visiškai kitokia
atmosfera.
Tai buvo mažas tamsus kambarėlis žaliomis sienomis, jaukus
ir vyriškas, su masyviomis gelsvai rusvomis užuolaidomis, su vie­
niša lova toms naktims, kai jo nemiga tapdavo nepakenčiama.
Čia jis laikė visus savo drabužius: jo kostiumai kabojo didžiu­
lėje Viktorijos laikų spintoje, kuri mane slėgė, tad vis norėjau
ja nusikratyti, o marškiniai sudėti komodoje išlenktais stalčiais.

216
 Po įrėminsiu/, m t aite, nv\

Jo rankogalių dėžutė ir krūva monetų, supilta ant komodos vir­

šaus, čia pat įrėminta m ūsų šeimos fotografija, mes visi keturi
tądien, kai kraustėmės į Vait Kroso ūkį. Visa šeimyna išsišiepusi
man pro įvažiavimo vartų groteles. Nors šį kambarį ir vadino
savo persirengimo kambariu, Markas niekuom et čia nesirengda­
vo, jis daug mieliau susirinkdavo drabužius ir rengdavosi mūsų
miegamajame, kur plepėdavo su manimi, kai būdavau pabudusi.
Vienas iš keistesnių m ūsų vedybinio gyvenimo ritualų buvo, kad
kiekvieną rytą jis man atkišdavo savo riešus, kad užsegčiau jo
rankogalių sąsagas. Jei reikėdavo, mane pažadindavo. Penei tai
atrodė absurdiška.
- J i s pažadina tave, kad užsegtum rankogalius?
- Taip, o ką?
- M an atrodo, tai pasibaisėtina. Jeigu Tomis mane pažadin­
tų, kad užsegčiau rankogalių sąsagas, tai aš, po velniais, susegčiau
jo riešus krūvon!
Vieną rytą pamėginau tai padaryti, tačiau ypatinga sėkmė
manęs nelydėjo.
Stovėjau, žvalgydamasi po kambarį, tačiau netrukus grie­
biausi darbo. Pirmiausia išrausiau kišenes to kostium o, kuris
kabėjo ant kelnių preso... nieko. Na, nieko neįprasto, čekių
knygelė, rašikliai, vairuotojo pažymėjimas, m onetos kelnių ki­
šenėse. T uom et pažiūrėjau į kojinių stalčių. Seifo raktai, aišku,
buvo ten, kur jų pirmiausia ieškotų bet kuris įsilaužėlis, tabletės
nuo rėmens. Nieko, kas b ū tų pakišta po jo apatinėmis kelnai­
tėmis, nei m arškinių stalčiuje, nei tolesniame džemperių stal­
čiuje. Išsitiesiau ir susiraukiau. Nežinojau net, ko aš rausiuosi,
tačiau vis tiek nesilioviau. Atsidariusi spintą, perkračiau kitą
kostiumą, tą, su kuriuo pastaruoju m etu eidavo į darbą. Nieko.
Apieškojau apsiaustą, tas nenešiojamas, nes juk džiaugiamės to­
kia nuostabia bobų vasara, tačiau ir šio kišenės tuščios. Paskui
pastebėjau jo portfelį, kyšantį iš po lovos. Palindau ir atida­
riau. Čia viskas, ką tik gali rasti smarkiai dirbančio prodiuserio
portfelyje: scenarijai, sąmatos, dokum entai, taip pat jo stalo

217
 CATHERINE ALLIOTT

dienoraštis, skirtas tik darbo reikalams. Atverčiau. D augum a

savaitgalių tušti, nes jis žiūrėdavo į m ano kalendorių virtuvėje,
tačiau kaip tik šis sekmadienis, šiandien, perbrauktas raudona
linija ir prie jo parašyta P.
Susiraukiau. Kas tas ar ta P? Verčiau toliau, ieškodama dau­
giau P, tačiau nieko. Staiga man dingtelėjo mintis. Portfelio
dangtyje dar būta odinio maišelio, čia jis dažnai sukišdavo laiš­
kus ir sąskaitas, kurias darbe apmokėdavo. Markas tvarkydavo
visą sąskaitybą. Penę dar stulbindavo ir tai, kad aš per visą savo
santuokinį gyvenimą nesu apmokėjusi nė vienos sąskaitos.
- Net už pieną?
- Net už pieną.
Tikrai, krepšelis buvo prikištas receptų ir sąskaitų. Čia ir
mokesčiai už vaikų mokyklas, sąskaitos už vandenį, kurą, kelios
išspausdintos elektroninės žinutės. Visos viename pluošte ir su­
sijusios su darbu, tačiau viena žinutė buvo atskira, sulankstyta į
keturias dalis. Išlanksčiau ją ir ištiesiau sau ant kelio.

Mielas M arkai,
man patiko tavo paskutinysis laiškelis, labai patiko. Sutinku ,
kodėl aš negalėčiau būti meistrė? Tai, kas tinka vienam... na, pats
žinai...
Tai susitiksime ketvirtadienį, nekantrauju. Tikiuosi daug veiks­
mo. Beje, kodėl mums dabar nesusitikus pas tave, kai krantas skai­
drus? Pagalvok apie tai.
LOL, Perdita

Sunkiai klestelėjau ant lovos krašto. Namas, atrodo, nutilo,

nuščiuvo. Stojo viena tų akimirkų, kai pasaulis, rodos, nukrypsta
nuo savo ašies. Spalvos pasikeičia. Patamsėja. Ir supranti, kad
niekas jau nebebus kaip buvę.
Nesu tikra, kiek ten sėdėjau. Aš tikrai negalvojau rišliai, tik
klausiausi, kaip mano širdis varinėja kraują po kūną, tarsi val­
dom a kažkokio atskiro mechanizmo. Netrukus vėl pažvelgiau į

218
 Po M in ių /, Osš t ture, Msyiius!

popierių savo rankose. Žinojau, kad kažko ieškau, bet ko. Tačiau
nesitikėjau rasti ką nors aiškaus. Ir man ilgai net nereikėjo sukti
galvos. Žinojau, kas tokia Perdita. M ano kvėpavimas sulėtėjo.
Teko gaudyti orą. Pakilau nuo lovos, viena ranka susiėmusi ger­
klę. Ji buvo jojimo instruktorė vietinėse arklidėse. Perdita išmokė
Marką jodinėti. Aukšta, šviesiaplaukė, įkopusi į ketvirtą dešimtį,
išsiskyrusi, gal ne kvapą užimanti gražuolė, tačiau patraukli, pui­
kios figūros. Ir neapsakomai seksuali.
Sugraibiau lovą už savęs, supratusi, kad man dreba kojos, ir
vėl atsisėdau. Taigi istorija tokia. Jo meilužė - Perdita. M ano vy­
ras rezga meilės romaną. Prispaudžiau abi rankas prie skruostų,
žiūrėdama tiesiai prieš save. Kažin kiek laiko tai trunka? - svars­
čiau. Pasijutau tarytum praradusi jautrą. Pykino. Tačiau nors
skrandį raižė negerumas, mano protas karštligiškai bandė su­
durstyti krūvon šios istorijos fragmentus. Kas taikoma vieniems,
tas... taip, suprantama. Juk ar ne parankiai jam susiklostė, kad
aptiko mane su Loriu? Dabar prisiminiau, kaip spėriai Markas
sukosi, kaip mikliai išgarbino mane iš fermos į Londoną. Koks
pamaldus ir nukentėjęs, koks nepasiekiamas jis dėjosi tada, tame
viešbučio kambaryje, koks kupinas paniekos, koks pasibjaurėjęs,
kai visą laiką... tą darė jis pats.
Pamėginau kvėpuoti ramiai. Pamėginau nusiraminti. Kažin
kur, svarsčiau? Na, juk aišku, kad ne čia, nors dabar jau akivaiz­
du, kad kaip tik tai ji ir siūlo. Dabar, kai aš taip jiems patogiai iš­
sinešdinau. Tad kur? Arklidėse? M ano mintys nuskriejo ten. Ne,
na, ne arklidėse, jos trobelėje už jojimo kiemo. Ji priklausė Per-
ditai sykiu su darbu, ir net aš kartą, pavėžėjusi Marką į pamoką,
pagyriau, kokia daili jos trobelė. Mažulytė, dailutė, su veranda,
su rožėmis aplink duris, stogą laiko gegnės... Na, num anau, kad
ten jie ir gulėdavo. Tame miegamajame pastogėje, žvelgdami į
laukus, švytėdami iš laimės po kopuliacijos, ką - kiekvieną šeš­
tadienį? Po jo pamokos? Nes juk taip dažnai jis ją susitikdavo,
kiekvieną šeštadienio rytą pastaruosius... na, jau turbūt daugiau
kaip metus.

219
 C A T H E R I N E A LL I O T T

Palenkiau galvą j priekį ir abiem rankomis susiėmiau kaklą.

Jau metai! Kokia aš kvaila, kokia kvaila! Dieve, juk tai klasiki­
nis scenarijus. Moterys įsimyli savo teniso trenerius, asmeninius
mokytojus, tai kodėl vyrai turėtų būti kitokie? Ir štai leidžiu, kad
Marką mokytų jodinėti liekna, aistringa blondinė kiekvieną su­
m autą savaitę!
Žinoma, ši moteris visiškai atitinka jo skonį, pagalvojau karš­
tligiškai kilstelėdama galvą. Nes Perdita tikrai buvo moteris, ne
mergaitė, patyrusi, mačiusi pasaulio, ne kokia kvailelė, kiekvieną
rytą kišanti jam po nosimi sluoksniuotą pyragaitį, o rafinuota
trisdešimt kelerių dama, išmananti, kaip elgtis miegamajame.
Negana to, geriau už jį patį žinojo apie kitą jo aistrą. Jodinė­
jimą. M an tik dabar dingtelėjo. O , kaip patrauklu tai atrodytų
Markui. Nepaprastai. Kažkas, kas pliauškina botagu, ne šiaip sau
stovi, stovi išžergęs kojas nam ų mokyklėlėje aptemptomis jojimo
kelnėmis ir odiniais ilgaauliais, o jis risnoja aplink, juk tai privati
pamoka, jokių blaškymusi po ponių mylėtojų klubus, ji klykia
M arkui seksualius nurodymus.

Suspausk keliais, Markai!

Gerai, Perdita!
Suspausk sėdmenis!
Būtinai! - Tankiai alsuoja.
Dabar noriu pamatyti, kaip tu smarkiai stumi į priekį... stumk!
Markas praradęs kalbos dovaną iš aistros.
Giliau Markai, giliau!
Markas kone krinta nuo arklio iš susijaudinimo.
Kilk, Markai, nešokčiok. Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn.
Sėdmenys suspausti. Suspausti.

O , kaip teigiamai tai turėtų jį nuteikti. Jam tai neapsako­

mai patiktų. Ypač dėl to, kad visai neseniai jis išlipo iš lovos,
kurioje pikta moteriškė piestu pasistojusiais plaukais ir „G ap“
sportiniais marškinėliais nuvaiko jo šeštadienio ryto bandym us

220
 Po tr^Uu^y, a£ t aires hv \

meilintis it purviną musę. O štai čia moteris, apsirengusi oda,

raginanti jį smeigti.
Prisimenu, kaip vieną šeštadienio rytą po pamokos, stebėda­
mas, kaip gam inu valgį prie viryklės, jis sakė: „Perdita tvirtina,
kad ir risnojant, ir mylintis dirba tie patys raumenys."
- Tikrai? - aštriai atšoviau. - Kaip manai, gal tie patys galėtų
padirbėti ir nukošiant briuselinius kopūstus? Markai, padaryk ką
nors naudinga, nunešk tą puodą prie kriauklės. - Ir jis paklusniai
išnyko garų debesyje.
Aš net nemirktelėjau. M ano širdis nešoktelėjo, nė kartelio.
Dieve, aš juk praktiškai numečiau jai Marką. Pasakiau: štai jis,
imk jį. Painiojasi po kojų šeštadieniais, o aš neturiu jėgų seksui,
tai jeigu tu galėtum jį aptarnauti, būtų puiku.
Netgi jei jis tada būtų pasakęs: „Klausyk, Hene, aš dulkinu
Perditą, savo jojimo mokytoją, tu nieko prieš?", tikriausiai tebū­
čiau rėžusi: „Man tas pat, ką darai, tik patrauk tuos vaikus nuo
televizoriaus ir padenk stalą. Tuoj pat!"
Taigi aš nekreipiau dėmesio. Kaip nuosekliai pati nekreipiau
dėmesio į svarbiausia, nes taip juo pasitikėjau.
M ano skruostu nuriedėjo ašara, tikštelėjo ant laiško vis dar
mano rankose. Tada dar viena, dar viena. Jos gausiai tiško že­
myn, sušlapindamos popierių. Prisimenu, sykį susidūriau su ja
„Vaitrozo" mėsinėje, stabtelėjome pasisveikinti. „Chardonnay"
butelis ir pora mėsos išpjovų. Kažin ar jam, svarsčiau dabar.
Kukli vakarienė žvakių šviesoje. O paskui, po vakarienės... D ie­
ve... Dieve...
Ryžtingai atsistojau visa drebėdama. Ką dabar, svarsčiau, ly­
gindama sijoną virpančiomis rankomis, ką dabar turėčiau daryti?
Ar man vykti atgal į Londoną, ar likti čia ir ryžtingai stoti prie­
šais jį? Laukti apačioje, mosuojant jam į veidą laišku, kai jis grįš
namo? Tai ką, Markai, tai ką?
Penės draugė neseniai kaip tik taip ir padarė. Tiesiai išrėžė
vyrui į akis apie jo neištikimybę, m ojuodam a marškiniais su lūpų
dažų dėme ant apykaklės.

221
 CATHERIN E A LL IO T T

- Gal paneigsi? - šūkaliojo ji.

- Ne, negalėčiau paneigti, - droviai prisipažino.
- Tai gal tu ją myli? - vėl sukliko.
- Taip, tiesą sakant, taip.
- Na, tada verčiau nešdinkis.
- Gerai. Taip ir padarysiu. Labai ačiū.
Ir jis išėjo. Išėjo ir negrįžo. Tikriausiai negalėjo patikėti, kad
jam taip pasisekė. Negalėjo patikėti, kad jam įteikė jo draugu­
žę ir jo naujutėlaitį gyvenimą, tarsi ant padėklo patiekė. N uo
to laiko jį dulkindavo jaukiame meilės lizdelyje, prabangiame
M eida Veile Londono rajone, o Lusinda, žmona, galavosi kai­
me su byrančiomis nuo stogo čerpėmis ir iki pažastų apžėlusiu
daržu, stengdamasi kaip nors susitvarkyti. Nusišluosčiau alkū­
ne drėgną veidą, giliai atsidusau. Ne, aš to nedarysiu. Nešoksiu
jam į akis. Nelūkuriuosiu jo su kočėlu prie užpakalinių durų.
Čia reikia gudrum o. Smūgiuoti protingai. Ne, aš M arko ne­
išvarysiu. Neversiu aš jo ir grįžti, grįžti vien todėl, kad aš taip
pasakiau. Tačiau, be abejonių, galvojau, svyrinėdama iš persi­
rengimo kambario, aš tikrai priversiu jį apgailestauti, kad visa
tai įvyko.
Miegamajame atidariau stalčių ir išsitraukiau drabužių, susi­
mėčiau juos į lagaminą. Sparčiai jį pripildžiau, pliaukštelėjau sag­
tį. Tačiau stalčių palikau atidarytą, nes... taip. Dabar m ano gal­
voje sukosi spiečiai minčių. Tegul jis mato, kad buvau atvykusi.
Tegul mato, kad pasiėmiau daugiau drabužių. Tegul mato, kad
nesiruošiu juokauti. O, Markai, pakėliau lagaminą, žvelgdama
plačiai atmerktomis akimis pro langą, tačiau nieko nematydama.
Tu gailėsiesi šito. Palauk, netrukus tau teks gailėtis.
N ulipau žemyn, uždariau Dilę jos kambarėlyje, tada vėl išė­
jau pro galines duris, kiekvienoje rankoje nešiausi po lagaminą.
Iki stoties buvo pusė mylios pėsčiomis, ir šiaip tikrai nebūčiau
sumaniusi eiti, dar su lagaminais, tačiau dabar man buvo tas
pat. Tiesą sakant, net džiaugiausi, galėdama paėjėti. M ano ran­
ka dar drebėjo, pastebėjau, kai rakinau galines duris, tačiau net

222
 P o v~&LnsL’U') cus ta /irę ,

keista... sykiu jaučiausi ir įgijusi jėgų. Trum pai stabtelėjau ant

laiptelių, įvertindam a šį jausmą. Taip, jaučiausi keistai pakylė­
ta. Kilstelėjau smakrą ir prisimerkiau prieš saulę. Negi galėtų
būti, kad, nors ir atrodė, jog kažkas įkišo ranką m an į pačią
sielą ir smarkiai suspaudė širdį, šį sykį kalta esu ne aš? Nors
kartą, galvojau leisdamasi duobėtu keliuku, kaltę už visa galima
suversti kam nors kitam.
 PmJcioUJctM skyrių*

Kitą dieną iš darbo paskambinau Penei.

- Susitikime per priešpiečius, - įsakiau, - tai svarbu.
- Sudėtinga, Hene, - antrą valandą ateina klientas. Geriau
b ūtų rytoj.
- Maldauju, Pene, man būtinai reikia su tavimi pasikalbėti.
Išgirdusi, kaip dreba m ano balsas, ir nujausdama prašymo
svarbą ji tiksliai pirmą valandą pasirodė „Ąsotyje ir pianine^, Ko-
vent Gardeno vyno bare, kur prašiau ateiti.
Įžengė su šalto oro gūsiu, susiėmusi veidą.
- Sumautas žonglierius aikštėje pametė kamuolį. Pataikė
man į akį!
- Vargšelė, - tariau galvodama, kad smūgis kamuoliu į akį
man atrodytų smulkus rūpestėlis.
Ji atsargiai pasičiupinėjo skruostikaulį pirštų galais.
- Oi, skauda! Na, kas nutiko?
Padaviau jai popieriaus lakštą, kurį skaitydama ji išsirangė iš
palto, perimdama raštelį iš vienos rankos į kitą.
Jos veidas pajuodo.
- Na, ir velnias. - Sunkiai atsisėdo.
- Geroka velniava, tiesa? - tariau drebančiu balsu, pripilda­
ma jai taurę vyno ir pastebėdama, kad m ano ranka irgi dreba.
- Kas, po velnių, ta Perdita? - paklausė, vis dar žiūrėdama
į raštelį ir netikėdama savo akimis.
- M arko jojimo instruktorė, lanksti, perdėtai seksuali išsisky-
rėlė, kuri gyvena ir dirba gretimame kaime.

224
 Po v-esLiisLų,, cul t astre, msyLuv!

- Iš kur žinai, kad ji perdėtai seksuali?

- Jeigu ji aptarnauja Marką, patikėk m anim i, ji tikrai ne­
žmoniškai seksuali.
- Aišku. Tai tu jo pastaruoju m etu neaptarnaudavai?
- Pene!
- Tiesiog pasidomėjau, - skubiai pridūrė. - Nebandau pa­
teisinti nei jo, nei ko kito, bet kartais m um s visiems dingsta bet
koks interesas, nes ir vaikai, ir nuovargis, ir iš viso jau nebeįdo­
mu, tai man ir rūpi, kažin ar Markas nejaučia, kad jo neprisilei-
di... Gal tai tik toks pasimylėjimas skubomis, nieko rimto?
- Ir tada jau viskas gerai, tiesa? - paklausiau piktai.
- Aišku, ne. Jeigu tai būtų Tomis, aš išprotėčiau, net jei ir
pati būčiau jam kurį laiką atsakiusi. Dieve, tikrai pasiusčiau. Tik
kad... na, tai taip nepanašu į Marką, neištikimybė. Kažkaip lėkš­
ta. Na, visai ne jis.
- Žinau, - tariau tyliu gergždžiančiu balseliu, paim dama iš
jos raštelį ir į jį vėl žvelgdama. - Ne, visai ne jis. - Akis man
užplūdo ašaros. Naktį prasiblaškiau ir nors vakar išžygiuojant iš
nam ų mane trum pam užplūdo narsa, šį rytą jaučiausi sugniuždy­
ta. Didvyrės dvasia mane apleido.
Penė pasilenkė per stalą ir stvėrė mane už rankos.
- Hene, jam tik trumpas proto užtemimas, nieko daugiau.
Viskas bus gerai.
Linktelėjau parodydama, kad tikiu. Sutramdžiau ašaras. Ji pa­
laukė, kol nusiraminau, tada pažiūrėjo į mane pro taurės kraštą.
- Kaip manai, kiek laiko tai vyksta?
- Neįsivaizduoju, - karčiai atsakiau, - bet jau daugiau kaip
metai, kai ji m oko Marką jodinėti. Neabejoju, kad maždaug tiek
pat laiko jam po pamokos leidžiama užlipti į jos trobelę.
- Kodėl tada jo griežtai nepaklausus? Dieve, tavo rankose
dabar visos lemiamos kortos! Kodėl nelikai ten, kai šitą radai?
Nepamojavai jam šiuo laišku į veidą?
- Kaip Lusinda Kavendiš? - greitai žvilgtelėjau į draugę.
- N a taip. - Ji nutilo.

225
 C ATHERIN E A LL IO T T

- Tiesa, kaip Lusinda laikosi? - paklausiau atžariai.

- Geriau nežinoti. - Ji gurkštelėjo.
- Vis viena papasakok.
- Gyvena bute Belheme.
- Belheme? Maniau, ji kaime?
- Pasakojau, kad ji liko kaime raudamasi plaukus. Užšalę
vamzdžiai, pabėgusios avys ir dvokas sodo gale.
- Dvokas?
- Pasakojau, kad kai vaikai šokinėdavo ant tramplino, pa­
sklisdavo kažkoks baisus bezdalų kvapas. Lusinda nuvilko vaikus
pas daktarą manydama, kad jiems taip nežmoniškai pučia vidu­
rius. Na, paaiškėjo, kad tai nuotėkų bakas. Buvo po tram plinu
ir sprogo nuo šokinėjimo. Lusinda nė nežinojo, jog jis ten, o
tram pliną nupirko, kad nors kiek atlygintų vaikams skriaudą dėl
to, jog išėjo tėvelis. Tiesą sakant, gana šlykšti istorija.
- Kuri, ar kad tėtis išėjo, ar su tramplinu?
- Dvokas! Rasdavo išmatų visuose savo gėlynuose.
- Dangau!
- Tačiau dabar ji Belheme. Su dviem jaunesniais vaikais.
- Dviem? Maniau, ji turi keturis.
- Taip, tačiau du vyresnieji nusprendė, kad gyvens su tėčiu.
Jis gudriai pasistengė, kad tas namas kaime liktų jam. Na, Lu­
sinda ir nepajėgė su juo susitvarkyti, todėl vyresnieji... - nervin­
gai nutęsė Penė, - ten, kur jų visi draugai, poniai, baseinas ir
visa kita, tad jie nusprendė gyventi su tėtuku, - liūdnai užbai­
gė. - Be to, tėtis dar turi butelį Barbadose, per atostogas tai irgi
labai patrauklu.
- Po velniais, kaip čia išeina, kad jam teko viskas, o Lusin-
dai nieko?
Penė trūktelėjo pečiais.
- M anau, jis tiesiog turėjo pinigų už viską jai sumokėti.
O Kara, jo draugužė, beje, jis tik dabar ją vedė, antroji jo žmona,
taip pat turėjo susitaupiusi pinigų, ir tai pravertė. Daug metų
dirbo, buvo išsiskyrusi. Be vaikų.

226
 Po vtsUuuy, cus tave, Msyilu/!

- Skamba be galo pažįstamai, - ėmiau tankiai alsuoti, prisi­

minusi Perditos dailią mažulytę trobelę, švytintį jos „Discovery“
visureigį ir firminius drabužius. Na, taip, ji ten susisukusi gana
jaukų lizdelį. - Tai jis gyvena su dviem vaikais buvusiuose šeimos
namuose, o Lusinda Belheme?
- Iš tiesų su keturiais vaikais.
- Kaip?
- Vaikų iš viso keturi. Pernai Kara pagimdė dvynius. - Ji
išvydo m ano veidą. - Hene, tu dabar įsivaizduoji blogiausia, ir
tikrai taip nebus, Hene!
Deja, tai jau nebepadėjo. Aš nulėkiau į tualetą vemti ar bliau­
ti, tiksliai nežinojau ko, pagaliau apsivėmiau ir paverkiau, gero­
kai išgąsdindama kelias jaunas merginas, kurios gražinosi priešais
veidrodį. Jos skubiai išnyko. Tuo m etu jau buvau visa atlikusi
ir šiek tiek atsigavusi, apsikabinusi prausyklę drebėjau. Atbėgo
Penė. Pažvelgė į m ano papilkėjusį veidą, padavė stiklinę vandens,
tada paėmė už rankos ir tvirtai nuvedė prie stalo. Pripildė mano
taurę ir padavė servetėlę, kad išsišnypščiau nosį. Aš garsiai sutri­
mitavau tarsi karvė, kviečianti veršį, pusė baro pašoko ant kojų,
tačiau m an buvo tas pat.
Penė pasilenkė per stalą.
- To tikrai neįvyks, - sušnypštė ji įtaigiai, - tu įsivaizduoji
baisiausią variantą, nagi susitvardyk!
Drąsiai linktelėjau. Užsikišau servetėlę už rankovės, pakėliau
ašarų sklidinas akis į lubas. Nurijau gumulą.
- Šunsnukis.
- D aug geriau.
- Pimpalas.
- Puiku. - Penė nervingai apsižvalgė.
Sumirksėjau nustebusi.
- To žodžio niekad anksčiau nesu pasakiusi.
- Ir aš ne. Na, kaip jautiesi?
- Tiesą sakant, visai gerai.

227
 CATHER IN E A L L IO T T

Patylėjome. Galingai šniurkštelėjau, apsilaižiau lūpas, papur­

tusias nuo verkimo.
- Jis pasinaudojo tuo, kas įvyko anądien, Pene, dabar aš su­
pratau. Pasinaudojo ta nesąmone su Loriu kaip patogia priedan­
ga, kad išbruktų mane iš n am ų ir atsivestų savo meilužę. Juk ir
tu supranti, tiesa?
Penė nelaiminga krustelėjo ant kėdės.
- Gal, - pripažino ji.
- Ką tu čia šneki - gal? Žinoma! Ir kaip iš tiesų nuostabiai,
kaip palankiai jam viskas susiklostė. Ir aš dėjau įvartį į savo var­
tus. Buvau tokia kvaiša, Pene. Susiradau darbą, lėkiau į Londo­
ną... - Suleidau nagus sau į delną. - Juk turėjau užuosti, kad jau
senokai namuose kažkas ne taip. Reikėjo įsikasti kulnais į žemę
ir ja nusikratyti. Nesijudinti iš vietos, pasiekti, kad jis niekuomet
daugiau gyvenime neužliptų ant to sumauto arklio. N ukapoti
kojas tai jo kumelei - ir jo mokytojai. Sis darbas buvo siaubinga
klaida, - tariau nelaiminga.
- Niekai, - tarė šiltai, - pagalvok, ką darytum dabar, jeigu
jo neturėtum? Juk oru yra ir tai, ką padarome dėl savęs, Hene.
Juk negi tau liko tik raudoti, įlindus kur nors į kampą, ir laukti,
kada jis sugrįš.
- Aš nenoriu orumo, - tariau liūdnai, žvelgdama į savo ran­
kas. - N oriu savo namų. Savo virtuvės. Savo vaikų. Šuns. D rau­
gių. - Pažvelgiau maldaujamai. —N enoriu orumo, Pene.
Jos veide pasirodė liūdesys. Pasiekusi per stalą spustelėjo man
ranką. Patylėjome. Pagaliau pažiūrėjau į laikrodį.
- Tau reikėtų eiti, Pene. Juk antrą ateina klientas.
Linktelėjo.
- Turėčiau. Bet kaip man dabar tave palikti?
Papurčiau galvą, akyse vėl tvenkėsi ašaros.
- Dėl manęs nesijaudink.
Ji neramiai į mane žvilgčiojo, kai sykiu išėjome iš baro. Ty­
lėdamos perėjome aikštę, išsilenkdamos minios, rankas susiki­
šusios į apsiaustų kišenes, susikūprinusios. Žonglierius vis dar

228
 Po irbUtLų/, m t asire.

svirduliavo ant kojūkų, pasiutusiu greičiu žongliruodamas savo

kamuoliais. Jis mirktelėjo Penei. Ji piktai dėbtelėjo į jį.
- Ateik penktadienį pavakarieniauti, - pratarė, kai sustojo­
me Lorio gatvės pradžioje. - Aš pakviečiau Bendžį su Franciu
ir dar tokius žmones, kuriems Tomis dirba. Jie sausoki, tačiau
pagalvojau, gal Bendžis juos prablaškys. T urbūt jie gyvenime
nėra sutikę hom oseksualų poros, tikiuosi, jis bus kaip reikiant
įkvėptas. Ateik.
Šyptelėjau. Mieloji Penė. Ji dievino Bendžį. Visuomet jį
dievino.
- Ačiū, bet taip nesinori niekur eiti. Noriu truputėlį pabūti vie­
na. Bet, Pene, gal galėtum nuo manęs perduoti visa tai Bendžiui?
- Apie Marką?
Linktelėjau.
- N enoriu iš naujo apie tai kalbėti ir žinau, kad jis bus... na,
jis bus... sukrėstas.
Penė linktelėjo.
- Gerai, paskambinsiu jam tuoj pat, šiandien popiet. Man
nesunku.
- Tik ne mamai, - greitai pridūriau. - D ar ne dabar.
Ji atrodė pasibaisėjusi.
- Hene, kaip galėjai pamanyti, kad skambinsiu tavo mamai!
- Ne, bet gal gali pasakyti ir Bendžiui, kad neskambintų?
- Gerai.
Išsiskyrėme. Jai reikėjo pagauti taksi ir grįžti atgal į Sitį, Flito
gatvę. M an reikėjo žingsniuoti į darbą.
Kai grįžau, Loris rovėsi plaukus. Visą rytą jis ėjo iš proto
dėl kažkokio televizijos kontrakto, kuris jau turėjo būti išsiųs­
tas prieš kelias savaites, tačiau iki šiol neatėjo. M an atrodo, jis
jaudinosi dėl to, ar jie tikrai atnaujins kontraktą, o gal atsisakys
jo ir pasamdys tą žavingąją Oksfordo absolventę, kuri istorikų
pasaulyje pastaruoju metu buvo kylanti žvaigždė, pasirodanti per
konkurentų kanalą. BBC pažadėjo, kad sutartis bus tą rytą atvež­
ta dviračiu, tačiau kol kas jos nesimatė, tad aš sėdau prie rašomo­

229
 CATHER IN E A LL IO T T

jo stalo ir praleidau likusį pusdienį kaip pašėlusi skambindama,

šnekučiuodamasi su kitomis BBC darbuotojų padėjėjomis, pri­
versdama jas vaikytis savo viršininkus, keisdamasi su jomis elek­
troninėmis žinutėmis. Pagaliau suorganizavau trijų šalių pokalbį
telefonu: Lorio, jo prodiuserio ir jo direktoriaus. Praėjo beveik
visa popietė, kol viską surikiavau, net keista, tačiau laikas prabė­
go labai greitai. Nustebau, kaip greitai išmušė penkta valanda.
Loris, dėkingas už tai, kad man pavyko paspartinti susitikimą ir
net išgauti kontraktą, kuris dabar gulėjo ant jo rašomojo stalo,
atėjo į m ano kambarėlį, rankomis braukdamas savo tamsias gar­
banas, su palengvėjimu akyse.
- Neįsivaizduoju, kaip išsiversčiau be tavęs, - tarė. - Tikrai,
Hene, tu išgelbėjai man gyvybę. Emanuelė buvo tikrai miela,
tačiau ji niekuomet nesiimtų iniciatyvos kaip tu.
Jeigu nebūčiau buvusi tokia nelaiminga, būčiau nušvitusi iš
džiaugsmo.
Gerai jau, Pene, galvojau nenoromis, kai tą vakarą traukiau
atgal į butą, išlipusi iš metro Haistrit Kene, tada žingsnio Cerčo
gatve. Gal truputis orum o ir netrukdo. Visai nedidelis trupinėlis.
Čia, pripažįstu, tu teisi.

Toliau kelios dienos praslinko pilkos ir nelaimingos, bobų

vasara išnyko taip pat sparčiai kaip ir pasirodžiusi. Traškūs auk­
siniai lapai po kojomis pavirto rudais glitėsiais, padangė buvo
švininė ir šalta. Tačiau man toks oras patiko. Jis atliepė mano
nuotaiką. Saulės aš netroškau.
Smarkiai dirbau ir su niekuo nesusitikinėjau. Bendžio elek­
troninių žinučių ir kvietimų atvykti valgyti su jais priešpiečių
mandagiai atsisakydavau, kai jis skambindavo, palikdavau tele­
fono atsakiklį įjungtą. Tačiau, girdėdama jo balsą, pasijausdavau
paguosta, ir manau, kad jis tikriausiai žinojo, kad esu bute, kad
klausau. Jis paprastai užbaigdavo atsidusdamas ir ištardavo: yyAu
revoir, mieloji. Myliu tave be galo.u

230
 P o M in s iu , a š t a v e , n v y iu v !

Sėdėdavau svetainėje prie dailaus karaliaus Jurgio stiliaus ra­

šomojo stalo, nuo kurio matydavau tvora aptvertą sodą, ir rašy­
davau Lilei ir Angui į mokyklą ilgus, tauškalų kupinus laiškus.
Gaudavau mielus jų atsakymus, suprantama, per Marką, iš ūkio.
Jis pirmas juos perskaitydavo, nes skirti jie būdavo m ums abiem,
ir tikėdavausi, kad juos skaitant gerklėje jam atsistodavo gum u­
las. Kad širdį perverdavo šaltas šiurpulys.

Brangūs mama ir tėti, (rašo Lilė)

vakar buvo tokia nuostabi diena, nes baigėsi egzaminai, tad
mums leido dėvėti kokius norėjome drabužius. A š vilkėjau naujus
savo lopiniuotus džinsus ir tuos violetinius sportinius marškinėlius,
kuriuos nupirkote man y,Top Shop“ parduotuvėje, bei segėjau savo
antkaklį su delfinu. Vakar su panele Baker mums leido vykti į Oks­
fordą. Bet aš ja u išleidau visus savo pinigus. Jau! Gal galėčiau gau­
ti dar truputį? PRAŠAU! M ano mobilusis išsikrovė. Anabelė Begšo
vyksta slidinėti į Vėgeną per Naujuosius metus, gal mes irgi vyksime.
A R GALIM A? Juk, tėti, sakei, kad galėsime! Smarkiai pabučiuok
nuo manęs Strazdanotąją IR Dilę, pasakyk, kad labai jų ilgiuosi.
Apkabinu ir bučiuoju
Lilė XXXXXXXXXXX

Ango laiškas proziškesnis. Rašo santūriau.

M ieli mama ir tėti,

šeštadienį mes laimėjome keturi nulis, tai labai neblogai, turint
galvojey kad turėjome likti ta sumauta komanda. Jų vartininkas
buvo netikša, tas tikrai padėjo.
Maistas čia kaip visada šlykštus, tad laukiamas kiekvienas Rau­
donojo Kryžiaus paketas.
A r ja u apsisprendėte, kaip bus su tuo slidinėjimu? Edas Palmeris
vyksta į Vėgeną, o jis turi gana neprastą seserį. Tik nepamanykit,
kad bandau daryti kokį spaudimą.
M yliuy Angas

231
 CATHE R IN E ALLIOTT

Kalėdos, Naujieji metai. Pro langą pažvelgiau į sūkuriuojan­

čius lapus, kuriuos plėšė nuo medžių vėjas. Jie supdamiesi leidosi
į sodą, kur vėjas suplakdavo juos į krūvą palei platano šaknis.
Atsilošiau kėdėje ir kietai sukryžiavau rankas stebėdama jų šokį.
Ne, mielieji, jūsų tėtis dar nenusprendė.
Tą naktį sapnavau, kad Markas, aš ir vaikai kartu leidžiamės
slidėmis nuo kalno Vėgene, linksmi, apsirengę ryškių spalvų
drabužiais, plačiai išsišiepę, tarsi iš slidininkų jogurto reklamos.
Ūmai pakalnėje vietoj mėgstamo m ūsų restorano išvydau Perdi-
tą, nuogą ant arklio.
- Na, Markai, paskubėk! - ragino ji.
Markas metė man pasigėrėjimo kupiną žvilgsnį.
- Pažiūrėk, kas čia! - sušuko jis.
- Taigi, - suurzgiau, —pažiūrėk!
Markas prišliuožė ir peršokęs per ją įsitaisė ant balno prieša­
kyje, iš kažkur atsirado du poniai, dar nesupratau, kas vyksta, o
Angas su Lile jau nusileido žemyn ir užšoko ant ponių.
- Na, paskubėk, Hene! - girdėjau, kaip šaukia mane Markas,
kai jie šuoliavo į tolumą. - Argi tai ne smagu!
Beviltiškai kapanojausi stengdamasi juos pasivyti, tačiau n u ­
švito saulė, sniegas ėmė tirpti, virsdamas purvu. M ano slidės
siaubingai strigo, varganai klam podama jiems įkandin teišvydau
M arko slidinėjimo aprangos dalis - kepurę, batus, kelnes, net jo
apatinius, - visa išmėtyta sniege. Pagaliau pasiekiau trobelę miš­
kuose, lauke buvo pririšti arkliai. Kol nusvirduliavau prie trobe­
lės, per mane žliaugte žliaugė prakaitas; ten išvydau lopšį, kuris
sūpavosi verandoje, ir žvilgtelėjau į jį. Į mane sužiuro du visiškai
vienodi naujagimiai...

Kitą rytą nuėjusi į darbą, pasveikinau Lorį tru m p u „Labas

rytas".
- Labas, - sumurmėjo jis, nustebęs žiūrėdamas, kaip aš n u ­
žingsniavau tiesiai į savo kambarį, net nepasišnekučiavusi su juo,

232
 P o M in ių /, m tc u M iM ^yHu,!

kaip paprastai darydavau. Sandariai uždariau duris, išsinėriau iš

švarko ir tvarkingai pasidėjau jį ant kėdės. Tada atsisėdusi stvė­
riau telefoną.
- Pene, dėl tos vakarienės rytoj?..
- Taip, tai tik rytoj.
- Ar dar niekas nepasikeitė?
- Ne, kodėl?
- Ar galiu ateiti?
- Žinoma, - patvirtino nudžiugusi. - O Hene, kaip tu mane
pradžiuginai. Tikriausiai pasijutai mažumėlę geriau? Jautiesi šiek
tiek stipresnė?
- Gerokai, - niauriai atsakiau. - Pene, ar galiu kai ką atsivesti?
- H m , suprantama. Ką tokį?
- Tiesiog seną bičiulį.
Trumpai nutilo.
- Seną bičiulį? Na, savaime suprantama, Hene, tavo senas bi­
čiulis yra ir mano senas bičiulis. Juk mūsų draugystė ilgai trunka.
- Taip, ji siekia tolimus laikus. Todėl gali manim i pasitikėti.
Tyla.
- Tik tiek? - ištarė lėtai. - Jokių užuominų, kas galėtų būti
tas paslaptingasis svečias?
- Jokių. Leisk tave nustebinti.
- Zinai, - ištarė ji šiek tiek suglumusi, - bijau, kad tu mane
tikrai nustebinsi.
 Šešiolikta* skyrių *

Padėjusi ragelį po pokalbio su Pene, žvilgtelėjau į duris. Nea­

bejojau, kad Loris buvo giliai nugrimzdęs į šešioliktą amžių, kur
grūmėsi su ledi Džeinės Grei požiūriu į vienuolynus, tačiau no­
rėjau iki galo įsitikinti. Netroškau, jog kas nors klausytųsi šito
pokalbio. Tai nutipenau per kambarį ir pažiūrėjau. Ak, net ge­
riau, nei tikėjausi. Jis pasirinkęs rimtos veiklos pozą: horizonta­
liai išsitiesęs ant sofos, tyliai juokiasi ir m urm a kažką į mobilųjį,
braukdamas ranka sau per garbanas. Supratau, kad „ant laido"
turbūt šiek tiek šiuolaikiškesnė dam a nei ledi Džeinė, o susi­
grumti jis stengiasi turbūt su kai kuo daugiau, ne vien tik su vie­
nuolynais. Pastebėjo mane ir išsišiepė, aš jam irgi nusišypsojau,
tyliai užverdama duris. Jis „kabės" ant to telefono nežinia kiek,
nusprendžiau tapnodam a atgal prie rašomojo stalo. Jau žinojau,
kad Loris į tokią velnišką painiavą pakliūva ir todėl, kad jį taip
išblaško moterys. Vargšas, vis per meilę. Visai kaip m ano vyras,
pagalvojau siekdama telefono.
Tvirtai nutarusi neužmiršti kaip tik šio fakto, surinkau
num erį. Atrodė taip keista po šitiek laiko juo vėl skambinti.
Tačiau kai telefonas skambėjo skambėjo skambėjo, pasijutau
praradusi narsą. Pasijutau nebe tokia tikra. M ano širdis plaz­
dėjo kaip patrakusi, ir išsigandusi jau ketinau padėti ragelį, kai
staiga jis atsiliepė.
- Alio?
- Rupertai? Čia Henė.
Tyla. Tada:

234
 Po iresLitsLoy, m tcuire, wuyLLus!

- Hene, kaip nuostabu.

Staiga suglumau. Prapuoliau. Pasijutau kebliai. Užplaukusi
ant seklumos. Nežinojau, ką sakyti. Dabar jau m ano širdis dau­
žėsi gerklėje. Pagaliau atgavau balsą. Privalau tęsti.
- Kaip gyvuoji, Rupertai?
- H m , gerai, labai gerai.
- Rupertai, turiu keistą prašymą.
-K lo k .
- Penktadienį esu pakviesta vakarienės. Pamaniau, gal norė­
tumei eiti sykiu?
Sulaikiau kvėpavimą. Įtariu, kad jis irgi bandė atgauti kvapą.
Kai prabilo, jo balsas skambėjo atsargiai.
- Aišku, norėčiau tave pamatyti, tu tai žinai. Bet vakarienė?
Ar pradedi Londono sezoną? Susitikinėti su vienišomis draugė­
mis ir vaikščioti į teatrą?
- Kažkas panašaus. Tik kad ta draugė nėra vieniša. Vakarienė
Penės ir Tomio namuose.
Girdėjau, kaip jis smarkiai įkvėpė oro.
- Penės ir Tomio. Aišku.
- Bendžis ten irgi bus su savo vaikinu Franciu.
Jo balsas suskambėjo silpniau.
- Bendžis, su kuo, sakai, jis bus... savo vaikinu Franciu?
- Taigi, - linksmai patvirtinau, dabar jau mėgaudamasi. -
M ano brolis - gėjus. Matai, tu praleidai kelerius metus, Ruper­
tai. Visą šūsnį informacijos.
- Matau. - Dabar jis jau aiškiai susipainiojo. - Kaip supran­
tu, tikrai nemažai ką praleidau.
Vėl tyla. Nusišypsojau.
- Per smarkus krikštas ugnimi? Ar man suprasti tai kaip „ne“?
Jis atsipeikėjo.
- Na, to tai jau nebus. Suprask kaip „taip“. Dangau, vaka­
rienė su m ano buvusios merginos geriausia drauge ir jos bro­
liu, ką jau kalbėti apie jo partnerį gėjų, jie tą kartą laukė, kada
išvys m ane šalia jos prie altoriaus su smokingu? Kas galėtų at­

235
 CATHE R IN E A LL IO T T

sisakyti tokio kvietimo? Ne, ne, priskaičiuok mane. O dabar

tu dar pasakysi, kad Markas irgi bus, pasakyk, pradžiugink
m ane šį vakarą.
Nusijuokiau.
- Ne, Markas... hm...
- Vis dar išvykęs su reikalais? - atsargiai baigė už mane.
- Vis dar išvykęs su reikalais, - užbaigiau lygiai taip pat at­
sargiai.
Trum pa tyla.
- Aišku. Na, tada susitiksime penktadienį. Ar nori, kad tave
paimčiau?
- Malonėk. Ar žinai kur?
- Girdėjau, kaip sakei taksistui. D uom enys m ano atminties
banke.
- Puiku. Pirma išgersime.
- Taip, jaučiu, kad man teks pirma išgerti.
Nusijuokiau ir padėjau ragelį. Taip, Rupertai, tau gali tekti
išgerti. Tau leidžiama su manim i susitikti. Tačiau viešai, su mano
bičiuliais ir šeima. Aš tikrai neslampinėsiu po parkus, nesislaps­
tysiu tamsiuose baruose drebėdama, ar kas nors nemato. Markai,
aš nesėdžiu išverkusi akis. Gali sau gulinėti su savo mieląja ir
stengdamasis nuraminti sąžinę tvirtinti Perditai: „Na, juk ji mie­
ga su savo viršininku, tai ką, ar tai ne lygiosios?.." Bet juk nieka­
da to nedariau. Ne, ne, aš juk darau kai ką daug kilnesnio. Daug
padoresnio. Vakarienės, o gal net ir į teatrą, su manimi vyksta
senas bičiulis. Tai, jog kadaise mylėjau jį labiau už gyvenimą, čia
nė kiek nėra svarbu. Pavojingas žaidimas?
Ne, Markai, tu jo prasmės nežinai. O kol perprasi, žiūrėk, jau
būsi apsvilęs nagus.

Kol atėjo penktadienio vakaras, mano drąsa išgaravo taip pat

greitai kaip ir atsiradusi. Ūmai susinervinau kaip išgąsdintas ka­
čiukas. Dieve, ką aš sau manau, svarsčiau apimta siaubo, vaikšti-

236
 P o ir& Ldyiy^ a š t a v e ,

nedarna po butą su taure vyno rankoje. Pasikviesti Rupertą? Man

tikriausiai pasimaišė protas. Na ką gi, man susijaukė protas, svars­
čiau stabtelėdama prie lango. Tai ir buvo visiškos beprotybės aki­
mirka. Akimirka et tu> Brutus, arba štai tau, Markai! Aš su Rupertu
ir draugais, ir šeima, tais, kurie dar sulaukė šios akimirkos! Nes iš
tikrųjų, skambindama Rupertui, tegalvojau apie vieną - apie savo
vyro veidą. Marko veidą, kai jis sužinos, o aš vyliausi, kad sužinos.
- J i atsivedė ką? Pas Penę? Ir Bendžis su Franciu ten buvo?
O, kaip tai bus skaudu. Kaip skaudu.
- Bet tai juk tik vakarienė, Markai, - pasakyčiau nekaltai, -
ne pasidulkinimas. Ne seksas.
Atsirėmiau į sofos atramą, tvirtai suspaudusi taurę vyno. Na
taip, dabar tai jau mes vienas kitam ne juokais kertame, tiesa?
Pažvelgiau pro Kensingtono stogus. Kaip tikrame ringe.
Kai pasigirdo durų skambutis, atšokau nuo sofos atramos ir
tikrąja to žodžio prasme susiverčiau vyno likučius į gerklę. Kai
siekiau pagalvėlės, išsigandusi norėdama pasivalyti šlapią kaklą,
su siaubu žvilgtelėjau į savo naują rausvą megztinuką. Po viena
krūtimi pasirodė didžiulis ežeras. Velnias, atrodau tarsi žindyvė.
Atplėšiau sudrėkusią dėmę nuo krūties ir bergždžiai bandžiau
išdžiovinti, tada nulėkiau į miegamąjį lupdam a megztinį nuo
savęs, sėdama sagas. Drebančiomis rankomis griebiau iš kom o­
dos baltą palaidinukę, apsivilkau ir skubiai žvilgtelėjau į veidro­
dį. O Dieve, su juodu sijonu dabar atrodau tarsi padavėja. Gal
pageidaujate ko nors iš vežimėlio, sere? Vėl skambutis prie durų.
Krūptelėjau. Kur tu, senoji juoda palaidine, kur tu? Užsimečiau
ją, bet, dangau. Su siaubu pažvelgiau į savo atvaizdą veidrodyje.
Našlė. Dabar atrodžiau kaip tikra našlė.
Pagaliau išbėgau iš miegamojo, tam pydama ant savęs gana
smarkiai iškirptą raudoną nėriniuotą palaidinę. Pasirinkimas aiš­
kus. Padavėja, našlė ar palydovė. Pasirinkau palydovę. Ne itin
geras ženklas, tiesa? Susiim k, Hene, tvardykis. Ir; dėl Dievo, šyp­
sokis. Pamėginau, tačiau mano šypsena maniakiškai sutrūkčiojo.
Vėl skambutis.

2 37
 CATHER IN E A LL IO T T

- Einu, - sušukau tokiu balsu, kuris, man atrodė, turėjo

skambėti linksmai ir nerūpestingai, smarkiai stverdama už durų
rankenos. Plačiai atvėriau.
- Rupertai.
- Hene.
Tiesą sakant, nusišypsoti visai nebuvo taip jau sunku. Kai
žvelgėm vienas į kitą, m ano šypsena kvailai išsklido per visą vei­
dą. Suprantama, aš jau ir taip buvau uždususi nuo tų nežmo­
niškų pastangų pasipuošti miegamajame, tačiau net jei ir nebū­
čiau, - o Viešpatie, m ano ranka šovė prie gerklės nervingai žaisti
su vėriniu, - tai uždusčiau dabar. Jis atrodė dieviškai. Tiesiog
dieviškai. Plaukai ką tik išplauti ir dar drėgni, tačiau priekyje jau
išdžiūvę ir kirpčiai patraukliai užkritę ant akių. Tos pažįstamos
akys, mėlynos ir gilios kaip jūra, su raukšlelėmis kampučiuose.
Žiūrėjau į jas, tikiuosi, neprasižiojusi.
- Maniau, apsigalvosi, - nusišypsojo. Ta žavinga, į vieną šoną
sklindanti šypsena.
- Ne, aš tupėjau ant šikpuodžio.
- Aha, - mandagiai tarstelėjo.
Velnias, gal jau per daug proziškai. Kodėl ant šikpuodžio,
kodėl ne tulike? Kam čia tapau tokius vaizdus?
Jo šypsena peraugo į nustebimą.
- Tai... galiu užeiti?
- Na taip, puiki mintis, aišku, užeik. - Dieve, nusiramink,
moterie. Tai jis turėtų nervintis, ne tu.
Nuvedžiau jį į svetainę, stengdamasi eiti koketiškai ir elegan­
tiškai, šiek tiek siūbuodama klubais.
- Taurę vyno? - nerūpestingai siekiau butelio, kurį jau buvau
atkimšusi.
- Geriau alaus, jeigu galima.
Žinom a, juk jis visuomet gerdavo alų. Velnias.
- Gerai. Luktelėk.
Lioviausi koketavusi ir nuskubėjau į virtuvę išimti iš šaldy­
tuvo alaus, širdis daužėsi. Vos nenusilaužiau nago, kai bandžiau

238
 Po v-esinslų, O/i t ture, m^yLiu,!

atidaryti skardinės žiedelį, supyliau alų į stiklą, tačiau beskubė­

dama išlaisčiau putas sau ant rankų. Staiga jis išdygo šalia manęs
juokdamasis.
- Na, leisk verčiau man.
- Ačiū.
Paėmė iš manęs skardinę, mūsų pirštai trum pai susilietė. Sie­
kiau rankšluostėlio nusišluostyti alui, paskui man dingtelėjo, ar
jis nepagalvos, jog nusivalau rankas ten, kur prisilietė jo ranka.
Susijaudinusi greitai išėjau iš virtuvės ir vėl patraukiau į svetainę.
Kai nerūpestingai atsirėmiau į židinį, pilvą ir užpakalį įtraukusi,
pečius atkišusi, besidaužančia širdimi, jis lėtai atėjo į kambarį,
pildamasis likusį alų. Apsižvalgė aplink susimąsčiusiu veidu ir
apėjo židinį iš kitos pusės.
- Gražūs namai, - tarė mandagiai, - mergina puikiai susi­
tvarkė gyvenimą.
Paraudau supratusi, kad kaip tik ir norėjau, jog jis tai pa­
stebėtų, kad išvystų, jog m ano vyras nestokoja sėkmės, kad jis
turtingas, kad aš tikrai „puikiai susitvarkiau“ ir be jo. Tik tas
m ano noras grįžo bum erangu. Staiga suvokiau, kad jis supran­
ta, jog noriu pasirodyti. Gal tai tik m ano vaizduotė, o gal ir
iš tiesų jo mėlynose akyse blykstelėjo pašaipėlė, kai jis apžvel­
gė brangius antikvarinius baldus, paskubomis pirktą m odernų
m eną ant sienų, gerokai sum enkinantį klasikinę prabangą. Sis
žingsnis tikra klaida, išsigandusi pamaniau. Kodėl nesusitikau
su juo iškart po darbo kur nors bare Kovent Gardene? Kur gali
pasikliauti atmosfera, paskęsti alkoholyje? Prabangi aplinka čia
slegia, ko mes čia parim om e prie tos židinio atbrailos? Ji per
aukštai, kad galėčiau patogiai pasidėti alkūnę, šis kampas sta­
čiai nepakenčiamas, ką jau kalbėti apie tai, kad jis stumia mano
papus iš šios siaubingos palaidinės. Pasijutau it kokia barm e­
nė. T urbūt ir atrodžiau kaip barmenė. Nuleidau ranką. Dabar
atrodau taip, tarsi laukčiau autobuso. Kodėl šio pokalbio ne­
pradėjau susirangiusi kaip katė kur nors ant sofos? Ilgesingai
žvilgtelėjau jos pusėn.

239
 C ATHER IN E A L L IO T T

- Ar Markas dar Ispanijoje? - paklausė paprasčiausiai, kad

palaikytų pokalbį, be vargo pasiremdamas alkūne į židinio at­
brailą, juk ūgio jis buvo daugiau nei šešių pėdų. Tarp m ūsų
įsiterpęs riogsojo didžiulis rokoko stiliaus laikrodis. Jis m an at­
rodė pretenzingas jau tada, kai pirkom e, tačiau Markas spyrė­
si, kad m arm uriniam židiniui būtinas dekoratyvinis akcentas.
Staiga panorau jį sudaužyti, toks vulgarus m an pasirodė. Ir toks
didelis, man teko ištiesti kaklą, kad pro jį matyčiau Rupertą.
Atsikrenkščiau.
- Rupertai, manau, mes abu žinome, kad Markas ne Ispani­
joje. Mes su Marku nutraukėme santykius, šiuo metu gyvename
atskirai.
Jis žiūrėjo į mane pro laikrodį. Sis tyliai tiksėjo tarp mūsų.
- Apgailestauju.
Gūžtelėjau pečiais.
- Ir aš. - Dabar jau išklojau viską. - Kaltas jis. Jis užmezgė
romaną.
Žinoma, neketinau pasakoti jam, aišku, ne tą pačią akimirką
vos įžengus, tačiau manyje kažkas nutrūko, tarsi lynas atsipalai­
davo, ir laivas be mano valios išplaukė į jūrą. Staiga pasirodė,
kad natūraliausia yra pasipasakoti Rupertui, vieninteliam žm o­
gui, tegu ir, atrodytų, labiausiai netinkamam.
Pastatė stiklą.
- D ar kartą apgailestauju.
Giliai įkvėpiau, kad pasijusčiau tvirčiau. Kad geriau susido­
ročiau su tuo, kas manyje atsipalaidavo, kas gąsdinamai siūbavo
ant bangų.
- Neabejoju, viskas susitvarkys.
- Žinoma, - ramiai pritarė, nenuleisdamas nuo manęs akių.
Stebėjo mane kaip pantera gazelę.
- Neabejoju, tik žinai... - Karštligiškai pasukinėjau vyno tau­
rę ant marmuro. - Na, gyvenimo vidurio krizė ar kas ten, ką jūs,
vyrai, turite patirti, kai pasiekiate tam tikrą amžių.
- Patiria tai ir moterys, Hene.

240
 P o v t,U b 'u y , a š t a v e , n v\

Paraudau.
- Na taip, patiria ir moterys. Tai tik tokia nedidelė duobelė,
kuri kresteli santuokas, trunkančias tiek laiko, kiek mūsų. Apie
penkiolika metų, tiesą pasakius, - nervingai nusijuokiau. - Tai
penkiolikos m etų krizė.
- Negi nori pasakyti, kad tau nekelia nerim o tas Marko
romanas?
- Žinoma, kelia. Nebūčiau žmogus, jeigu nekeltų. Ne, tik
sakau, kad būčiau nustebusi, jeigu santuoka penkiolika m etų tęs­
tųsi be jokių nesklandumų.
- Iš kur m an žinoti, - ištarė atsargiai. - Bet norėčiau tikė­
ti, kad nedideli nesklandumai, kaip tu juos pavadinai, nebūtinai
turi pavirsti rimtais. Norėčiau manyti, kad kai du žmonės vienas
kitam pasižada, tai ir viskas. Visiems laikams. Arba taip, arba
nėra ko iš viso prasidėti.
Paraudau. Kai ką, žinoma, šia tema būtų galima pasakyti.
Pirmiausia, kad M arko elgesio negalima pateisinti ir jo gynėja
nesiruošiu būti, antra, kad Markas įsipareigojęs, turėjo savo įsi­
pareigojimo ir laikytis. Na, o jei jau jis, Rupertas, būtų įsiparei­
gojęs, jis, be abejo, savo įsipareigojimo būtų ir laikęsis. Tačiau
lengva pasakyti, kai jis neįsipareigojo. Kai atsitraukė. Suvokiau ir
tai, kad čia jau nebe lengvas draugiškas pokalbis, kokio laukiau,
tikėdamasi praleisti vakarą su senu bičiuliu. Dar neperėjome net
m andagybių stadijos, o jau puolėme iš esmės gilintis į širdies rei­
kalus. Suprantama, m ano kaltė, tačiau ... Rupertas juk nėra senas
bičiulis, tiesa? Ką aš bandau apgauti? M ūsų santykiai visada liks
įtempti. Arba viskas, arba nieko.
- Na, tai kaip armijos gyvenimas? Dar vis sargybos keitimasis
Bakingamo rūmuose ir bičiuliavimasis karininkų valgykloje pas
Džimį? Sunkus gyvenimas.
Jis nusijuokė.
- Deja, jau ne, gerai būtų. Dabar, kai jau nebesu sargybos
dalinyje, gyvenimas šiek tiek paprastesnis. Ne toks rafinuotas.
- Na taip, be abejo.

241
 CATHER IN E A LL IO T T

Puse ausies klausiau, kai jis lengvabūdiškai pasakojo apie spe­

cialiąsias pajėgas, ir man pasirodė, kad pavyko užduoti keletą su
šia tema susijusių klausimų apie slaptumą ir saugumą bei pa­
našius dalykus, per dešimt tolesnių m inučių perėjome į visiškai
norm alų pokalbį. Tačiau žinojau, kad žala jau padaryta. Žinojau,
kad pasakiau per daug.
Bandžiau atitaisyti situaciją dar šiek tiek lengvai paplepėda­
ma taksi pakeliui pas Penę, tačiau šnekėti beveik neturėjau ką,
be to, mačiau, kad Rupertas išsiblaškęs. Giliai susimąstęs. Kvaiša
tu, Hene, plakiau save, rankomis įsikirtusi zomšos sijono krašto.
Kaip tu galėjai taip greitai atiduoti kortas jam į rankas? Kita vertus,
svarsčiau karštligiškai, visos kortos dabar ant stalo, tiesa, ir tai man
atrodo gerai. Tačiau kam aš ruošiuosi, kokį ketinu žaisti žaidimą?
- Sveika! - pasveikinau Penę nervingai ir itin energingai, kai
ji atėjo prie durų, jaudindamasi dėl to, koks ją ištiks šokas.
- Rupertai. - Ji nekreipė dėmesio į mane, tačiau pasiuntė
Rupertui ramią ir išmoktą šypseną, pakštelėjo jam į skruostą. Jis
lygiai taip pat mandagiai su ja pasisveikino, aš sumirkčiojau, kai
jie pasikeitė keliomis frazėmis, kaip seniai bebuvo susitikę, kaip
nė vienas jų smarkiai nepasikeitė. Tada Rupertas nužingsniavo
per svetainę pasisveikinti su Tomiu.
- Žiūrėk tu man, - sumurmėjau. Delsiau padėdama jai pa­
kabinti paltus.
- Jeigu tu man nesakei, tai galėjo būti tik vienas žmogus,
tikiuosi, žinai, ką darai, Hene.
- N et neįsivaizduoju, - pareiškiau jai, skriedama pro šalį.
Tomis, kuris aiškiai netikėjo savo žmonos pranašystėmis, at­
rodė sukrėstas, kai priėjo paspausti Rupertui ranką. Už jo pam a­
čiau išdygstančius Bendžį su Franciu. Tuodu stovėjo prie židinio,
išvydęs Rupertą, Bendžis dar kartą įsižiūrėjo. Metė man nuste­
busį žvilgsnį, tada jo veidą nutvieskė džiaugsmo banga. Jis priėjo
manęs pabučiuoti.
- Sakiau tau nesėdėti namuose, parodyti Markui, kad nepa-
lūžai, tačiau šitai juokinga, - tarė.

242
 Po cuę ta sire, M vyU us!

- Maniau, čia m ano triumfo korta, - sumurmėjau.

- Na kurgi, triumfo korta, žinoma. Tikėkimės, Markas neį­
sikišęs į rankovę pikų tūzo. Ženk atsargiai, m ano miela. Tu eini
per pašventintą žemę.
- Saugosiuosi. Franci, ar pažįsti Rupertą?
Aišku, jie nebuvo pažįstami, ir Francis stengėsi parodyti kuo
daugiau žavesio, tačiau, išgirdęs vardą, pasikeitė žvilgsniais su
Bendžiu, kurio linktelėjimas patvirtino jo baisiausius nuogąsta­
vimus. Francis teatrališkai išsprogino į mane akis, o aš įžūliai jam
nusišypsojau.
- Aišku, niekas nepažįsta T om psonų, generolo ir ponios
m m m ... G eraldo ir Pamelos, gal taip geriau, - nervingai nusi­
juokė Penė. - Tomis armijoje buvo generolo asm eniniu adju­
tantu, - pridūrė. - Tai reikštų, esi lyg ir tarnas, tiesa, bran­
gusis? H m ... Gal ir ne, - nutęsė ji bejėgiškai, išvydusi Tomio
pasibaisėjimą.
Paspaudėme rankas gerokai išgąsdintai vidutinio amžiaus
porai, jie abu buvo aukšti, glotniais žilais plaukais, atmestais
ant aukštų kaktų, ir plonomis, tarsi sužnybtomis nosimis. Jie
sukurti vienas kitam, nusprendžiau, tačiau vėl suskambėjo
d u rų skambutis.
- Maniau, mūsų bus aštuoni?
- Tomio m otina ir jos naujausias bičiulis, - prisipažino
Penė. - Kai išgirdo apie vakarėlį, atkalbinėti ją buvo beprasmiš­
ka. Beje, užmušiu tave šiek tiek vėliau.
Nusišypsojau dėl šios replikos, kai ji nuėjo atidaryti durų,
žvilgtelėjau į Bendžį ir Rupertą, besišnekučiuojančius prie židinio.
Yra brolių, kurie būtų trenkę į marmūzę niekšui, kadaise pametu­
siam jų seserį, tačiau tik ne Bendžis. Jis mandagiai uždavė keletą
klausimų apie gyvenimą armijoje, prieš smogdamas pagrindinį
savo smūgį, - kur, po velniais, Rupertas įstengė rasti tokį penti-
nių mėlynumo kašmyro megztinį? Jei ir buvo galima pasikliauti,
jog kas nors sušvelnins situaciją, tai buvo Bendžis. Ir kai Marielė,
Tomio motina, įsiveržė į kambarį, žvangėdama gausybe pigios bi­

243
 CATHE R IN E A LL IO T T

žuterijos ant gerokai per tamsiai įdegusios odos, dažytais šviesiais

plaukais, krintančiais ant pečių, nusprendžiau, kad ji taip pat gali
tapti mielu šio vakarėlio papildymu. Prieš daugelį metų kelis kar­
tus buvau su ja susidūrusi ir prisiminiau kaip neturinčią skonio
būtybę, na, linksmąją našlę. Ji aiškiai mėgo būti dėmesio centre,
ir vyliausi, kad nukreips nuo manęs susirinkusiųjų žvilgsnius.
- Mieloji! - entuziastingai pabučiavo mane, paskleisdama
šleikščiai salsvų kvepalų bangą. - Ar mes buvom e susitiku­
sios? - pažvelgė trumparegėmis, šviesiai mėlynomis traiškano­
tomis akimis.
- Prieš daugelį metų, - užtikrinau, - aš - Henrieta Levin,
sena Penės bičiulė.
- Taip, žinoma, žinoma, - entuziastingai patvirtino ir toliau
neturėdama supratimo, kas esu. Kai kvėptelėjo, užuodžiau vis­
kį. - O čia Chuanas, - įstūmė į rato vidurį nediduką juodbruvą
žmogelį. Jo akys smarkiai išsprogusios, jis buvo užsimaukšlinęs
keisčiausią peruką, kokį tik kada nors teko matyti. - Girdite, čia
Chuanas. Jis - Polinezijos princas, - paskelbė ji išdidžiai.
- Skamba, tarsi sakytum „belgiškas šokoladas", - iškvėpė
man į ausį Francis. - Ten jų pora už skatiką.
Sukikenau išvydusi, kaip iššoko ant kaktos Tom psonų akys
išvydus šią porą.
- Angliškai jis nekalba, mes enfants, - įspėjo Mariela, im ituo­
dama kim ų prancūzišką akcentą, tarsi tai galėtų padėti susišnekė­
ti. - Sutikau jį M onte Karle, ar tai ne ypatinga sėkmė? - Išplėtusi
akis ji atsisuko į sūnų.
Tomis, kuris kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo savo blyškios
it džiovininkės motinos, žavingos išvaizdos vyriškis, tipiškas b u ­
vęs garbės sargybos karininkas, su rūpestingu skyrimu plaukuose
ir stropiai užlygintu moleskino kelnių kantu, apnuogino dantis
tiek, kad ši grimasa minimaliai prim intų šypseną.
- Neapsakoma sėkmė, - patvirtino, aiškiai pripratęs būti
stumiamas į glėbį panašaus gymio potencialiems patėviams. Jis
mandagiai paspaudė žmogėnui ranką.

244
 P o įrėm insiu, O /i tcu ire, m ,yLLus!

- Sveiki, Chuanai.
Chuanas rimtai paėmė jo ranką, žavingai linktelėjo, taukšte­
lėjo kulnais.
- Enchantey — informavo jis kilimą. Kai jo galva vėl šoktelėjo
aukštyn, žvilgsniu virš židinio susirado veidrodį ir ramiai pasitai­
sė peruką, šiek tiek stumtelėdamas jį į dešinę.
- Ar visiems šampano? - Tomis griebė butelį ir nuėjo aplink
ratelį juo mojuodamas. Mažumėlę atsipalaidavau ir sugavau Ru-
perto žvilgsnį tuo metu, kai Tomis pripildė jo taurę. Mirktelėjo.
Gerai, pamaniau, viskas bus gerai. M ane supa žmonės. Vadinasi,
esu saugi.
- M an ne, ačiū, - tariau Tomiui, kai jis pabandė pripildyti
mano taurę. - Jau išgėriau kelias taures prieš ateidama. Verčiau
išgersiu vandens.
- Šaldytuve. Atnešiu.
- Ne ne, tu užsiėmęs, - mostelėjau jam, kad neitų, ir išny­
kau virtuvėje. Būtų klaida, nusprendžiau susirasdama šaldytuve
„Evian“ butelį, nežmoniškai prisigerti, o vynas, kurį susipyliau
namuose virtuvėje, pamažu ėmė mane veikti. Susiverčiau porą
stiklinių vandens. Uždarydama šaldytuvą už nugaros išgirdau če­
žant. Atsisukusi išvydau Penę, Bendžį ir Francį, kartu įeinančius
pro duris. Penės akys didžiulės.
- Negaliu patikėti, kad tai padarei, - sušnibždėjo ji, stverda-
masi virtuvinio stalo krašto, kad tvirčiau jaustųsi.
- Ką padariau? - paklausiau kaip kvailė, b andydam a lai­
mėti laiko.
- Nesielk juokingai, atsivedei jį, na, Rupertą! - sušnypštė.
- Tyliau, jis išgirs.
Francis uždarė duris.
- Hene, kiek laiko tu su juo susitikinėji? - griežtai paklau­
sė. - Markas žino?
- N uo tada, kai jis atsekė paskui mane nuo darbo iki namų,
ne, Markas nežino. Bet man tas pat, jeigu jis ir žinotų, nes aš
nesusitikinėju su Rupertu. Jis - tiesiog senas bičiulis.

245
 C ATHERIN E A LLIOTT

- Pliauškalai, - prunkštelėjo ji piktai. - Juk rengeisi už jo

tekėti, kaip, po velniais, jis tave surado?
- Per tavo dėdę, jeigu nori žinoti. Jie juk kartu tarnavo arm i­
joje. Paskambino į darbą pasišnekėti su Loriu, o užtiko mane.
- Loriu? O Dieve, juk turėjau žinoti, - suvaitojo. Ji susm u­
ko ant kėdės prie stalo, susiėmusi už galvos. - Galėjau žinoti,
kad visa tai bus m ano kaltė. Bet ką pasakys Markas? Ką sau
manai, Hene?
- Markas gali sakyti, ką tik nori, - užsispyrusi tariau, - dan­
gau, juk tai jis įsimylėjėlis, jis suka romaną, tai kodėl aš ne...
Sustojau, nes į mane kaltindamos įsmigo trys poros akių.
- Kodėl tu irgi negali pradėti romano? - paklausė Penė.
- Aš ne tą ketinau pasakyti, norėjau pasakyti, kodėl negalė­
čiau susitikti su senu bičiuliu? Vardan senų laikų...
- Senu bičiuliu? - švelniai pasiteiravo Bendžis. - Na, tikriau­
siai tik zoologine prasme? Kaip, na, ponas Orangutanas raudonu
užpakaliu sutinka ponią O rangutanę rausvu užpakaliu. Dieve,
aš per mylių mylias užuodžiu tą jūsų narvą, jis tvoskia seksu.
Aš praktiškai kone matau, kaip šokčioja jūsų hormonai. Žiūrėk,
mieloji, būk atsargi.
- Kodėl man visi liepia paisyti atsargumo? - užsiplieskiau. -
Kodėl visiems atrodo, kad tai aš praradau savitvardą?
- Gal todėl, kad atrodai mažiausiai nekalta? - lyg niekur nie­
ko užsiminė Francis. - Tarsi niekuom et nebūtumei mačiusi to­
kios gausybės saldumynų vienoje parduotuvėje?
- Nori pasakyti, kad nežinau, kaip elgtis? - piktai tariau. -
Skonio neturinti, neišsilavinusi nam ų šeimininkė, atlėkusi iš kai­
mo, prinokusi, kad būtų nuskinta, nes jos širdies stygų jau seniai
niekas nebuvo suvirpinęs.
Francis sumirksėjo.
- Nė pats nebūčiau pasakęs to geriau.
- Ir ne vien jos širdies stygos pasiruošusios suvirpėti, - įsiter­
pė Bendžis. - Kaip ten sakė tas fazanų paišytojas?

246
 P o M in s ią , m tc u w u v y L iu /!

- Gerai, nesielk idiotiškai, - kirtau. - Žinau, ką visi galvo­

jate, tačiau klystate. Aš kuo puikiausiai tvarkausi, visiems ačiū.
Gal grįžkime dabar į vakarėlį, gerai? Negalime juk palikti vargšo
Tomio vieno ginti tvirtovės.
Ir pakėlusi smakrą įžūliai nuplaukiau atgal į svetainę. Man
už nugaros jie vartė akis ir šnabždėjosi, tačiau pagaliau nusekė
įkandin. Nenoromis.
Vakarienė vyko gana įdomiai. Penė, niekad ir neslėpusi, ko­
kia pražūtinga jos veikla nam ų ūkyje, iš visų jėgų stengėsi nuo
įprasto savo žuvies apkepo pakilti iki viščiuko vyno padaže. Arba
viščiuko pliurzoje, kaip ji niauriai pasakė man virtuvėje, kai mes
bergždžiai stengėmės rasti viščiuko mėsos tarp puode plūduriuo­
jančių kaulų.
- Aš sutroškinau jį iki beprotybės, - aimanavo. - Suviriau jį
į sultinį.
- Tai išpilstyk į dubenėlius ir duok visiems šaukštus, - pasiū­
liau, rausdamasi stalčiuje samčio. - Štai, išsemk.
- Tikrai?
- Kodėl ne, bus taip prancūziška.
- Bet aš turiu tik šešis sriubos šaukštus, - dvejojo.
- D uok juos Tompsonams, mes galime siurbti pro šiaudelį.
Ji pažvelgė į mane pasibaisėjusi.
-Ju o k a u ju , Pene, - skubėjau nuraminti, - eik paieškok šaukš­
tų pudingui. Ir pilk kuo daugiau vyno savo gale, - sumurmėjau
grįžtant į valgomąjį, atsargiai stengdamasi išlaikyti ant padėklo
dubenėlius. - Tada niekas nepastebės.
Atrodo, niekas ir nepastebėjo, nes pokalbis čiurleno per daug
jau gyvybingai, kad kas nors atkreiptų dėmesį į maistą. Rupertas
su Franciu, abu pavydėtinai geri pasakotojai, atrodė, vienas su
kitu lenktyniavo, o Bendžis, įstrigęs kitame gale su ponia Tomp-
son, pavydžiai tiesė kaklą, stengdamasis išgirsti, kas pasakojama,
kentėdamas dėl to, kad liko nuošalyje. Mariela tuo tarpu links­
mino visus kitus pasakojimais apie tai, kokie pavojai tyko tų,

247
 CATHER IN E A LL IO T T

kas eina pašokti į M onte Karlo naktinius klubus; o jai neseniai

buvo operuotas kojos didžiojo piršto skaudulys, tad turėjusi avėti
minkštas šlepetes.
- Tai pražūtinga! - sušuko ji išsigandusiam generolui Geral-
dui. - Tos šokių salės grindys tarsi ledas. Mirtinai pavojingos.
- Na, tai tas pat, kaip pensininkai skųstųsi, jog, nuvykę į m i­
neralinių vandenų kurortą žiemos viduryje, patyrė nepatogumų.
- Ką nors reikėtų daryti, - nenusileido ji.
- Speciali danga? - pasiūlė Bendžis.
- Vargšas Chuanas dėjosi stačia galva žemyn vieną vakarą,
jis griuvo grojant „Judėjimą". Keliuose jam ištisas savaites buvo
susirinkęs skystis.
M ano galvoje iškilo absurdiški senatvės prislėgtų tremtinių,
priverstų šlitinėti po M onte Karlo naktinius klubus, vaizdai. Štai
jie karčiai skundžiasi, kad geležiniai strypai, skirti šokti striptizą,
per slidūs sudžiūvusioms jų šlaunims, piktai blyksinčios šviesos
per ryškios jų kataraktos aptrauktom s akims. Mandagiai atsigrę­
žiau į Chuaną, norėdama užjausti ir nuslopinti isterišką juoką,
tačiau šis, tvirtai užsiėmęs vienintelę kėde priešais veidrodį, te-
išspaudė siaurą šypsenėlę, nes tokia ji tik ir galėjo būti, ir toliau
stebėjo save veidrodyje. Retkarčiais susiraukęs pasilenkdavo ar­
čiau prie veidrodžio ir pasitaisydavo peruką.
Tuo tarpu Mariela nuo pavojų, tykančių M onte Karlo ge­
riausiuose klubuose, dabar pakilo į žvaigždes ir prabilo astrologi­
nėmis temomis.
- Šiais metais vaikams nė nepirkau Kalėdų dovanų, - pusbal­
siu prisipažino ji marčiai, - o sudariau jų žvaigždžių žemėlapius.
- Nuostabu, - netvirtai pritarė Penė, - neabejoju, tai bus
geriausia dovana.
- Kas tavo brolis? - staiga sušnypštė man į ausį Mariela.
- Jis - fondų valdytojas.
- Ne, ne, - mostelėjo šaukštu Bendžio pusėn, - koks jo
žvaigždynas?

248
 Po vtsU vU į,, cui ta,ire, M vyLiu,!

- Turbūt Ožiaragis.
Ji skubiai pasilenkė per stalą prie jo.
- Jaunuoli, ar jūs plaukikas?
Bendžis, laimingas, kad gali atitrūkti nuo Pamelos Tompson
atžalų mokslinimo problem ų bei nuostabaus jos valiklio aptari­
mo, gerokai nušvito.
- Ne kažin koks, tačiau šiek tiek plaukiu laisvu stiliumi, -
šmaikščiai išsisuko.
- Jeigu būtum ėte plaukikas, turėtumėte žinoti, kad jūsų au­
roje iškyla Neptūnas.
- Ar tai gerai?
- Žinoma, jūsų energija padvigubėja.
- Nuostabios naujienos, - išsišiepė Bendžis, - turėčiau tuoj
pat mauti j Putnio pirtis, kaip manote, gal kuris iš gelbėtojų no­
rėtų pasidalyti mano energija, sykiu pasimėgauti?
- M aniau, kad aura yra ta dėmė aplink spenelį, - sum ur­
mėjo Francis m an į ausį, rodydamas Bendžiui, kad tas padoriau
elgtųsi.
- Aureolė, - sušnibždėjau ir aš jam, - kaip manai, ar Chuano
ausys pradurtos?
- Nenustebčiau. Ir ne tik lezgeliai, manyčiau.
- Dėl Dievo!
Pamela Tompson, stengdamasi sugrąžinti pokalbį prie proziš­
kesnių temų, atsisuko į mane su giedra šypsena.
- Ar judu su Rupertu seniai vedę?
Visi nuščiuvo apimti siaubo.
- Tai kad mes nevedę, - paraudau, - tiesiog geri draugai.
- Oi, atleiskite, girdėjau, kad minėjote vaikus, tai pamaniau...
- T a ip , taip, aš turiu vaikų iš pirmosios santuokos, tai yra... iš
savo santuokos, - stenėjau negalėdama nepastebėti, kaip daugelis
nepaprastai atidžiai įsižiūrėjo į savo lėkštes. - M udu su vyru ne­
begyvename kartu, - tariau įžūliai ir išvydau, kaip Penė ir Ben­
džis žvelgia į mane suapvalėjusiomis iš siaubo akimis.

249
 C ATHERIN E A LL IO T T

- Na, argi ne malonu, kai yra kas su tavimi nueina į kviestinę

vakarienę, - užglaistė Pamela.
- Taip, tikrai, negi ne, - sutikau, nedrįsdama pažvelgti
į Rupertą.
- Kaip tik tai, ko šiuo metu reikėtų tavo seseriai, - suurzgė
Geraldas Tompsonas savo žmonai. - Ko nors, kas pavedžiotų.
Vargšė mergaitė. Gerai b ūtų ir pederastas. Prieš kelias savaites ją
pametė, - paaiškino.
Tyla apgaubė nedidelį m ūsų susibūrimą.
- Na, ne visai pametė, - skubėjo paaiškinti Pamela, - ne
tikrąja žodžio prasme prie altoriaus, jis nutraukė viską tada, kai
buvo išsiųsti kvietimai. Gautos dovanos, nupirkta suknelė...
Vargšė Tilė, kaip ji sielojasi.
- Galiu įsivaizduoti, - negarsiai ištarė Bendžis, - nesu tikras,
kad čia padėtį pagerintų net ir pederastas.
Geraldas nukreipė žvilgsnį nuo Francio į Bendžį, kai šio frazė
pataikė į taikinį, generolo akys išsprogo ant kaktos.
- Bet ar lygiai taip pat neatsitiko mergaitei, kurią tu pažino­
jai, Pene? - griežtai paklausė Mariela. - Gerokai anksčiau. Turėjo
ištekėti už Tomio bičiulio iš garbės sargybinių.
Penė jau neberado jėgų prabilti.
- Dailutė mergytė su labai valdinga motina, iš tų nouveau ri­
eke. Tikriausiai ne su kažin kokiu kraičiu. Kiek prisimenu, bandė
supakuoti jį, kol jaunas. Paskui ištekėjo už kažko iš Ist Endo.
- Gal kam dar sriubos? - pasiteiravo Penė, it paklaikusi vėl
panardindama samtį.
Po to vakarėlis jau nebeatgavo smagumo, ir didum a žm onių
stengėsi ramintis alkoholiu. Tompsonai nebeužtruko, m urm ėda­
mi nervingus pasiteisinimus apie ilgą kelionę namo, o Mariela
ir Chuanas išėjo netrukus po jų, nekantraudami išmėginti šokių
pakylą „Anabelės“ klube. Kai jie išėjo, mes, visi kiti, sukritome į
kikenančią krūvą prie židinio, visi vieningai pritarė, kad vakarėlis
buvo tikras išbandymas.

250
 P o v e s in ių ,, m tcu tre, wv\

- O dangau, prim ink man, kad nesugalvočiau kada vėl pasi­

kviesti svečių, - dejavo Penė, krisdama ant sofos ir užsimesdama
ant veido rankšluostėlį. - Taip, iki viršaus, - tarė ji vyrui, kai jis
nuėjo pripildyti jos taurės.
- Priminkite man niekad daugiau nepriimti jokių kvieti­
mų, - sumurm ėjo Rupertas, be jėgų susmukdamas šalia jos.
- T a v ę s niekas ir nekvietė, - priminė ji jam aštriai, nusitrau­
kusi nuo veido rankšluostėlį ir skersakiuodama į jį, o jos burna
trūkčiojo iš juoko.
- T u teisi, nebuvau kviestas, - padvejojo, - ir nereikėjo man
ateiti.
- Na, ne! - sukliko visi choru, dabar jau neįtikėtinai apgir­
tę, - aišku, kad jam reikėjo ateiti, juk tik dėl jo ir įvyko vakarėlis.
- Be to, - spyrėsi Bendžis skeryčiodamasis, - juk ar ne nuos­
tabu, kad galėjome visą šią istoriją baigti kaip tik taip? Juk dar
sykį jį išvydę, mes jau visi galime nutraukti debatus, kaip pasa­
kytų amerikiečiai, ir tegu dabar mirusieji laidoja savo mirusiuo­
sius. Ir Francis nė už ką šiame pasaulyje nebūtų sutikęs praleisti
susitikimo su Rupertu. Tiesa, Franci?
Francis, kuris visai negalėjo gerti, pramerkė vieną akį ir mie­
guistai pritarė, kad tikrai tokio susitikimo praleisti jis negalėjęs.
Kai antrą valandą paryčiais Penė pagaliau mus išlydėjo, ji te­
bebuvo geležinė. Linguojanti, tačiau geležinė.
- Gerai, - nerišliai aiškino ji, piktai šnypšdama ir kovo­
dama su besiklijuojančiais vokais, kai Rupertas nuėjo pirma
manęs pagauti taksi. - Gerai, tu jį atsivedei, ir aš visai nieko
prieš. - Įsitvėrė d u rų staktos, kad nenugriūtų. - Puikus vaiki­
nas, visuom et jį mėgau. Ir koks seksualus užpakalis, labai, na,
pati žinai. Šelmiškas. - Ji dar palingavo, tada ūmai palinko į
priekį ir pamojavo man į veidą pirštu. - Bet kad ir ką darytum ,
tik negerk kavos. Gerai?
Aš rimtai linktelėjau.
- Gerai, - sutikau, šnypšdama lygiai taip pat įniršusi. -
Negersiu.
 Septynio lik ta * skyrių *

- Kavos? - paklausė Rupertas, kai taksi šliaužė Pikadilio link.

- Kodėl ne? - sutikau lygiai taip pat nerūpestingai. Blykste­
lėjau seksualia šypsena. Deja, buvau taip ištroškusi, kad m ano
viršutinė lūpa prilipo prie dantenų ir man teko ją aplaižyti atlip-
dant, o tai sugadino koketavimo efektą.
Rupertas palinko į priekį pasišnekėti su vairuotoju.
- Sustok prie Karališkosios akademijos, gerai? Toliau nueisime.
- O, pas tave? - paklausiau išsigandusi, suspaudusi taksi durų
rankeną. Šiam stabtelėjus prie šaligatvio smarkiai nėriau į priekį.
Rupertas plačiai atvėrė duris ir nustebęs pažvelgė į mane.
- Tai gal geriau norėtum gerti kavą savo namuose? Tiesiog
pagalvojau, kad čia daug arčiau.
- Na taip, žinoma, - pritariau lyg niekur nieko. - O paskui
pasigausiu taksi. Greitai, vieną puodelį, - vapėjau, - jau vėlu.
- Aišku. - Jis išlipo ir išsiėmė piniginę užmokėti. - Galėsiu
užsakyti tau taksi, - pridūrė, kad nesijausčiau nepatogiai, - turiu
pas juos sąskaitą.
- Nuostabu.
Aišku, nuostabu. Tiesą pasakius, stačiai puiku. Stengiausi ne­
svyruoti, kol jis mokėjo vairuotojui. Stengiausi dėtis, kad man
natūraliausias dalykas pasaulyje važiuoti pas Rupertą pusę trijų
paryčiais. Kai taksi nugirgždėjo, pasistatėme apykakles ir patrau­
kėme pėsčiomis. Kol apėjome Karališkąją akademiją, nakties vėsa
pagaliau ėmė mane gaivinti. Dabar jau atvėso, kilo rūkas, ėmiau
blaivytis. Tik puodelį, labai greitai, nutariau nervingai, išgersiu jį

252
 Po v-esinsių, cus t aire, msyLlus!

kiek įmanoma greičiau. Grįšiu į Kensingtoną. Tačiau mums būti­

nai reikia pasišnekėti, galvojau. Savo bute jaučiausi it ant adatų, o
pas Penę tikrai nebuvo kada pasišnekėti apie senus laikus.
M ūsų kulnai nukaukšėjo akmeniniais laiptais pro priekines
ąžuolines namo duris, tada per koridorių, į paauksuotą liftą.
Mums už nugarų Rupertas uždarė pažįstamas susitraukiančias
duris. Stovėjome tylėdami, kol liftas ėmė kilti, lėtai įgijo pagreitį,
užgirgždėjo į ketvirtą aukštą. Pajutau, kaip nuo manęs nusirita
metai. Kiek kartų esu girdėjusi tą trinktelėjimą, jutusi tą trūkte­
lėjimą, kai liftas prašokdavo aukštą, tada nežymiai trūktelėdavo
žemyn, įtaikydamas į tinkamą aukštą? Per mane plūstelėjo ilgesio
banga, kai išėjome iš lifto į laiptinę, Rupertas, įkišęs raktą į žalsvų
durų priešais liftą spyną, nusišypsojo, matyt, išvydęs mano veidą.
- Keistai jautiesi?
- Nepaprastai keistai.
Nusijuokė.
- Palauk, kol įeisi į vidų. Kai pamatysi, kad niekas nė piršto
nejudino, pagerindamas dekorą, pasijusi dar keisčiau.
Atidarė duris ir aš įžengiau vidun žvalgydamasi. Virš galvos
užsivėrė išblukusios nenusakomos spalvos sienos, nukabinėtos
nuotraukom is su sportinio gyvenimo vaizdais.
- Dieve, tu išties nieko nepakeitei, - tariau nustebusi. - Ru-
pertai, tai nerealu, tarsi žengtum į laiko plyšį.
Jis droviai pasikrapštė galvą.
- Žinau, tačiau vis atrodo, kad niekaip nerandu tam laiko.
Aš nukėblinau per svetainę, kuri buvo funkcionali, tačiau
vargana jau anais laikais, dabar ji atrodė mirtinai nušiurusi. Iš­
blukusi rusva sofa bei maždaug 1973 metų kėdės tebuvo in šita *,
tik ant jų daugiau skylių, ant ranktūrių - daugiau kavos dėmių.
Išdilęs žalias kilimas dar labiau išplikęs, ypač prie židinio.
- Paslėpiau baisiausias skyles, - pranešė man Rupertas, kojos
pirštu atversdamas senąjį kilimą ir parodydamas plikus lopus.

vietoje (lot.).

253
 C ATHERIN E A LLIOTT

Nedažyta tikriausiai kokių penkiolika metų, dažai išbluko,

iš liūdnos kreminės spalvos virsdami purvina smėlio, kambarį
pagyvino tik siena, nukabinėta nuotraukom is iš kariškių gyveni­
mo. D ar tada, jaunystėje, man niežėjo nagai, taip knietėjo paimti
į rankas teptuką, tačiau tai, kaip atrodo dabar, jau absurdiška.
- Rupertai, kodėl nesutvarkai? - paklausiau, nes girtumas
įkvėpė man drąsos. - Juk čia kaip įžengus į mis Havišam būstą*,
tiesiog absurdiška!
Jis išsišiepė.
- Na, tu dar nematei virtuvės.
- T ik iu o s i, kad tu bent, ne, dėl Dievo...
Žengiau į pažįstamą mažulytį kambarėlį, kur mane pasi­
tiko tos pačios melsvos išblukusios sienos, geltoni plastikiniai
darbastalių paviršiai, sena kamštinė skelbimų lentelė su susi­
sukusiu sporto kalendoriumi, siauros juostelės pavidalo lempa
palubėje ir dar daugiau skylių juodam e ir baltame linoleume
ant grindų.
- Aš tiesiog šito nepastebiu, - tarė paprastai, trūktelėjęs pe­
čiais. - Nors turiu pasakyti, kad kai dabar išvydau tai tavo aki­
mis, man gerokai gėda. Bet iš tiesų čia tik vieta, kad turėčiau kur
padėti galvą, kai būnu Londone. Be to, aš nemėgstu permainų.
- O tavo tėtis? - paklausiau nustebusi, eidama iš vieno kam ­
bario į kitą. - Argi jis ne... Žinoma, ne, jis nenori, - pasitai­
siau, - juk kalbame apie pulkininką Endrių Fergusoną.
- Kurio dvasiniai namai, - sausai pareiškė Rupertas, - ti­
kriausiai yra Brukso, čia per kelią, rūkomasis. Namai jam nie­
kuom et nebuvo namais.
- Net kai jis Londone?
- Pastaruoju metu ne. Jis apsistojęs pas savo merginą. Ji turi
butą Londone. Ten jis ir dabar.
- Ak. Tiesa. Pas naująją bičiulę.

* Č . D ik e n s o ro m ano „ D id i e j i lūkesčiai11 herojės, pamestos vestuvių dieną, namai,

p a lik ti taip, kaip atrodė tądien, apleisti ir n e tv a rk o m i kelis dešim tmečius.

254
 Po tresLulų, O/S ta^u-e, wv\

Pabandžiau įsivaizduoti Endrių kokių dvidešimt kelerių

m etų jaunos damos bute, kuriame ji tikriausiai gyvena su drau­
ge. Virš vonios ant dušo strypo džiūsta apatinės kelnaitės ir
liemenėlės, garsiai plyšauja roko muzika, merginos tauškia tele­
fonu arba lakuojasi nagus; ir viso to centre Endrius ant m inkš­
to sėdmaišio sprendžia „Telegraphu kryžiažodį, šviesos liežuviai
nuo pluoštinio apšvietimo lempos retkarčiais suvirpina laikraš­
čio puslapius.
- Jis nešasi savo „Frank C ooper“ marmeladą ir „Gentleman s
Relishu ančiuvių pastą, - pranešė Rupertas su šypsena, sekdamas
man įkandin praėjimu, kai aš įniršusi ir nesitverdama smalsumu
landžiojau po visus kambarius.
- Stebiuosi, kad jis nepasiima pūslės su karštu vandeniu ir
arbatos virimo aparato. Neprieštarausi, jei pasižvalgysiu po visus
kambarius, Rupertai?
- O kaip galėčiau tave sustabdyti, visada buvai smalsi sena... -
tiesa, šitas pasikeitė, - prisiminė, kai stumtelėjau duris į senąjį jo
kambarį.
- Tikiuosi, kad išvysiu naikintuvų modeliukus, dar tebeka­
bančius nuo lubų... O! Šitas truputėlį pasikeitė.
Įėjusi apsidairiau. Ruperto vaikystės laikų viengulę lovą pa­
keitė kreminės spalvos sofa, įsigijęs lentynas, į kurias sukimšta
šimtai knygų.
- Dangau, - perbėgau ranka per nugarėles, - matau ženklų,
kad ėmei skaityti.
- Na, ne taip įžūliai. Knygos čia visuomet buvo, tik sudėtos
į dėžes, anoje spintoje. Tavo smalsumas tais laikais dar aiškiai
nebuvo ištobulėjęs, tad tu ir nepažvelgei į jas.
Išsišiepiau.
- Visos - karo istorija, - palenkiau galvą į šalį, skaitydama
pavadinimus ant nugarėlių. Knygos priminė man namus, tėčio
studiją. Kaip tik jo tema. Ir dar kažkieno, pala. - Tavo skonis
panašus į Lorio, - pasakiau.
- Na, tuo panašumas ir baigiasi.

2 55
 C ATHERIN E ALLIOTT

Atsisukau nustebinta jo tono.

- T ik ra i? Ką nori pasakyti? Maniau, judu draugai.
Jis atrodė suglumęs.
- Ne visai. Mes iš tiesų vienas kitą puikiai pažįstame, tar­
navome sykiu Siaurės Airijoje, tačiau nepasakyčiau, kad esame
bičiuliai.
- Ar tu buvai už jį aukštesnis, turiu galvoje karinį laipsnį?
- Aš buvau jo dalinio vadovaujantis karininkas. O jei nebū­
čiau buvęs, tai, drįstu tvirtinti, jis seniai būtų iš bataliono išlėkęs.
- Kodėl?
Rupertas dvejojo.
- Lorio reputacija jau keliauja pirm a jo, jeigu supranti, ką
noriu pasakyti. Aš išgelbėjau jį nuo daugybės įvairiausių nem a­
lonum ų.
- Nori pasakyti, su moterimis? - paraudau, prisiminusi savo
pačios nem alonų nuotykį su Loriu.
- Daugiausia su moterimis. Po velnių, ką aš čia šneku, vi­
suomet su moterimis. Ir visuomet netinkam u metu, kai jis turė­
jo arba eiti sargybą, arba patruliuoti pasienyje. Kartą per Lorio
aplaidumą vos nepraradome naujoko. Loris turėjo patruliuoti,
saugodamas vieną kaimo namą, kurį, žinojome, stebėjo Airijos
Respublikos kariuomenė, tačiau, užuot tai daręs, voliojosi lovoje
su padavėja. Jo būrys išvyko į žvalgybą be jo, ir vienas iš naujokų
gavo kulką į galvą. Laimė, jam tik nuplėšė ausį.
- O , - aš pritilau išblaivėjusi. Tiesa, juk šie berniukai kariavo
kare, argi ne taip. Irake. Persijos įlankoje. Airijoje. Ne tik užsi­
maukšlindavo meškų kailius, kad pražygiuotų palei Bakingamo
rūmus, ir maukdavo džiną. Tai užmiršti buvo taip lengva, ypač
m atant Lorį, kai jis žavėdavo savo dailiu veidu per visą televizo­
riaus ekraną, o garbingąją kario karjerą prisimindavo, kad sutvir­
tintų savo televizijos žvaigždės padėtį.
- Ne, ne, pasisekimo aš jam nepavydžiu, - paskubėjo pa­
neigti Rupertas, skaitydamas m ano mintis. - Tokio dėmesio aš
nenorėčiau. Tačiau atrodo, kad karjerą jis padarė tikrai stulbina­

256
 Po ire^inių, aš t aire, m^ybiu,!

mą. Tiesa? - nusišypsojo. - Kiek teisingos tos paskalos, kad jis

pasirašo kitų autorių knygas?
- N eturiu tau ko pasakyti, - nesiginčijau, nudūrusi akis. Pati
nustebau, nes kai neseniai išklausiau vieną juostą, m an paaiškė­
jo, kad nors laidos tekstą skaitė Loris, šis priskiriamas kitam
autoriui. - Na, kad ir kaip ten yra, jis toks užsiėmęs dabar tuo
darbu televizijoje, - pridūriau jį gindama, - tai tikrai atitraukia
jį nuo knygų.
- Pelningiau, manyčiau, kodėl gi ne? Jo veidas tinka, turi
reikalingą kvalifikaciją, žavesio, o smegenų darbą tegu atlieka kas
nors kitas, laksto tegul kas nors kitas, - toks visuomet buvo Lo­
rio stilius.
- T a i... tu dėl to jam anądien skambinai? Kai aš atsiliepiau?
Jis atsiduso.
- Neseniai Loris filmavo kažką Airijoje ir atvyko į mūsų šta­
bą Armoje. Na, žinai, žymi televizijos asmenybė užsuka į mūsų
valgyklą išgerti su senais bičiuliais. Vaikinams tai nepaprastai pa­
tiko. Na, o paskui jis išėjo kažkur pasiausti su keliais vyrukais ir
paliko vieną vietinę mergaitę nėščią.
- Dieve.
- Taigi. Dieve. Jis išvyko namo, o man teko rankioti suski­
lusius gabalus. Kadangi tuo metu jis buvo kaime su m ano vaiki­
nais, jaučiausi už tai atsakingas. O kaimiškoje Airijoje tokias pro­
blemas dar nėra paprasta taip greitai išspręsti. Kaip tik rengiausi
palikti jam gana nemalonią žinutę, kokia ten padėtis dabar.
- Nori pasakyti, susitarei dėl aborto čia?
Jis vėl pasijuto nesmagiai.
- Pasakykime paprastai, jis paliko šiokį tokį jovalą. Skambi­
nau ne tam, kad mandagiai su juo pasišnekučiuočiau.
- O . - Na, tai jau veikiau grasinantis skambutis iš buvusio
dalinio vado. Matyt, kad didelės meilės tarp jų nebūta. - Jis ne­
žino, kad susitikinėju su tavimi, - greitai pridūriau.
- Gerai, gal taip ir geriau.
Stojo tyla, kai abu pagalvojome apie tai, ką aš dabar pasakiau.

2 57
 CATHERIN E A LL IO T T

- Aš juk susitikinėju su tavimi?.. - drąsiai išrėžiau, pakelda­

ma veidą į jį.
Jo mėlynos akys suspindo žvelgdamos į manąsias, tvirtas žvilgs­
nis. Pažvelgiau į jas, tačiau staiga praradau narsą. Nusisukau.
- T a i tu čia miegi? - užsikirsdama paklausiau, pirštu braukda­
ma per užuolaidas. Nudžiugau, galėdama nusitverti užuolaidų.
- Ne, - atsakė greit atsitokėjęs, - tėtis snūduriuoja ant so­
fos, jei jam tenka čia miegoti, bet kadangi mes čia beveik nieka­
da vienu m etu nebūnam e, tai naudojuosi jo senuoju kambariu.
Parodysiu tau.
Jis išėjo, taukštelėdamas elektros jungiklį, nusekiau jam įkan­
din. Ram iai, Hene, tik... ramiai. Greit išmauk tą kavą, mergaite.
O tada eik.
- Štai kur aš miegu.
Prasivėrė durys, ir išvydau senąjį Endriaus kambarį. Seną pa­
talynę pakeitė baltai ir mėlynai languota antklodė, stovėjo nauja
pušinė spinta, tačiau visa kita nepasikeitė. Užplūdo prisimini­
mai, tarsi bangos, laižančios paplūdimį. Prisimenu, kai Endrius
vieną savaitgalį buvo išvykęs, mes šioje lovoje praleidome kone
keturiasdešimt aštuonias valandas. Mylėjomės, kūrėme planus,
valgėme pusryčius, atsikėlėme tik pasivaikščioti aplink Karališ­
kąją akademiją ir nuėjome iki Šv. Jokūbo parko palesinti ančių,
paskui vėl grįžome į lovą. Pajutau, kaip mano kūne pulsuoja
kraujas. Ar jis prisimena? Aišku, taip. Tylėdami žvelgėme į lovą.
Tylą staiga nutraukė katinas, liuoktelėjęs nuo spintos ant lovos,
jo juodas kūnas gracingai išsilenkė, paskui padarėlis susirietė į
kamuoliuką ant pagalvės.
- Oi, - šoktelėjau. - Tik nesakyk, kad tai tas pats PK. Negali
būti. N ebent jis išgyveno dvidešimt penkerius metus.
Rupertas išsišiepė.
- Na, ne PK, bet jo sūnus.
- Kaip miela! - nuėjau paglostyti didžiulio murkiančio ka­
muolio, stebėdamasi, koks jis panašus į aną PK. Aną Endriui
buvo padovanojęs Ruperto brolis Peteris, išvykdamas į Australiją.

258
 Po v -b U iių , m t c u m M,)

- J i s primins tau mane, - išsišiepė, įteikdamas tėvui kačiuką,

išplėstomis iš baimės akimis, mirtinai išsigandusį. Jo baimė per­
sidavė Endriui.
- Katinas? - spygtelėjo jis su siaubu, žiūrėdamas į minkštą ka­
m uoliuką savo rankose. - Aš nenoriu prakeikto katino! - Ir nuo
tol PK, Prakeiktas Katinas, tapo šio vardu. Viskas buvo gerai, kol
vieną naktį jis dingo. Iki tol Endrius, visiškai priešingai sveikam
savo protui, jau buvo nepaprastai pripratęs prie tos nelemtos bū­
tybės ir paryčiui su chalatu nelaimingas keliavo link Pikadilio jo
ieškodamas. Susirūpinusį jį sustabdė amerikiečių turistų pora.
- Koks gi jo vardas? - paklausė moteris, nerimastingai žval­
gydamasi aplink.
- PK, - sum urm ėjo Endrius, atidžiai žvelgdamas į šiukšlių
dėžę.
- Kaip miela. Ką gi tai reiškia?
Endrius atsisuko ir ilgai žiūrėjo į moterį.
- Pranė Kredok, - pagaliau atsakė jis.
Mes visuomet juokaudavome, kiek galėjai juokauti su Endriu-
mi, kad Froidas tikriausiai nemažai būtų galėjęs šia tema pasakyti.
Naujasis katinas nesivaržydamas nusirito per pagalvę, ir aš
pasilenkiau pakutenti jam pilvo.
- Tai kuo šis vardu?
- DPK.
- Ką reiškia D?
- Dar vienas.
Sukikenau ir pakutenau jam po smakru, katinas ėmė murkti.
- Prisimeni, kaip tu tada vidurnaktį išleidai PK į laiptinę?
Tada, kai aš pasilikau, o tavo tėtis buvo išvykęs? Ir laukujės durys
užsitrenkė, tu buvai be jokio drabužio?
- Taip, ir aš skambinau prie durų ir šūkaliojau pro laiškų
dėžutę visiškai nuogas, tačiau tu negirdėjai, nes turškeisi vonioje,
visu garsu pasileidusi radiją. Taip, labai gerai prisimenu, Hene.
- Ir tas vyrukas iš gretimo buto, - prunkštelėjau aš, - kuo jis
ten vardu?

259
 C ATHERIN E A LL IO T T

- Seras Henris Torpė. Garbingasis seras Henris Torpė.

- Taip, taip, - kikenau. - Jis grįžo iš iškilmingos vakarienės
su žmona, o tu stovėjai už durų...
- Drebėdamas, rankomis prisidengęs savo gėdą, o ledi Torpė,
kurios galvelėje trūko vieno šulo, džiugiai susijaudinusi tarė: „Oi,
žiūrėk, koridoriaus vaiduoklis! Ar ateini pas mane?"
Nusijuokiau ir išsitiesiau. M ano akys užkliuvo už nuotraukų
ant komodos. Įsižiūrėjau.
- O , - kvėptelėjau, - ar čia tavo brolis?
- Peteris, - patvirtino. - Visiškai suaugęs.
Įrėmintoje nuotraukoje Peteris paplūdimyje, su juo šviesia­
plaukė mergina, du nedideli vaikučiai.
- Čia jo žmona Kerė ir m ano sūnėnas bei dukterėčia. Kerė -
gydytoja.
- Dangau, - apstulbau. - Laikas bėga. - M ano laikais Peteris
buvo sūnus paklydėlis, dėl kurio Endrius ėjo iš proto, dykūnas,
kuris šlaistėsi po Bondi paplūdimį, tvirtindamas visiems būsiąs
operatorius.
- J i s ką tik filmavo paskutinį Skorsezės filmą. Neseniai mus
lankė. Stabtelėjo kelioms dienoms, keliaudamas iš Holivudo.
Statosi namą Sidnėjuje. Buvo atsivežęs ir šeimą. Tėtis buvo toks
laimingas.
- Galiu įsivaizduoti, - ištariau negarsiai. Tai po ilgų klajo­
nių Peteris tapo balta avimi. Nuolatinis darbas, statosi namus,
žmona, vaikai. M ano žvilgsnis nukeliavo per kitas nuotraukas.
Studijoje darytoje nespalvotoje nuotraukoje jo motina su vakari­
ne suknele ir perlais, šią prisiminiau dar iš seniau, ir kita, nauja,
nuostabus ežero vaizdas, aplink banguojančios kalvos, pereinan­
čios į kalnus tolumoje.
- O čia?
- Vaizdas iš mano trobelės Airijoje.
Paėmiau nuotrauką.
- Kaip gražu.
- Tikrai?

260
 Po iresLuių, m tosire, ma

- T a i ar dažnai, atsiprašau...
Rėmas iširo m ano rankose, tačiau dar nespėjus jo sudėti Ru­
pertas paėmė jį iš manęs ir paskubomis sudėjo krūvon, užkišda-
mas ir porą senesnių nuotraukų, kurios iškrito iš už tos, tačiau
pamatyti jų nesuspėjau.
- Nekreipk dėmesio, šis rėmelis visuomet išyra.
M ano žvilgsnis nukeliavo prie Peterio ir jo šeimos.
- Rupertai, ar tu kada pagalvoji... ar kada bandai pasvarstyti...
Jis padėjo rėmelį, jo žvilgsnis nusekė manąjį.
- Apie ką, apie tai, kad jeigu visa būtų susiklostę kitaip, tai
galėčiau būti aš? Sėdėčiau su žmona ir vaikais paplūdimyje? Sei­
mą, padorus namas, ne senas tėčio butas. Padorus gyvenimas?
Žinoma, nepraeina nė dienos, kad dėl to neapgailestaučiau. Ne­
praeina nė dienos, kad negalvočiau apie tave, Hene. Negalvočiau
apie tai, kaip viskas būtų susiklostę.
Pažvelgiau į jį. Akys mėlynos ir nuoširdžios. Įsmeigtos į m a­
nąsias. Dabar jau nebeįstengiau nusisukti, kaip padariau ten,
aname kambaryje. Neįstengiau net mirktelėti.
- Bet tu juk tiek daug pasiekei, - išspaudžiau. - Kur kas dau­
giau, nei b ūtum galėjęs pasiekti su manimi. Tu vadovavai bata­
lionui, įstojai į specialiąsias pajėgas, buvai Persijos įlankoje - juk
ten gavai net apdovanojimą.
- Kas tau apie tai papasakojo?
- Skaičiau. Buvo laikraštyje. - Prisimenu, Markas rado šias
naujienas „Telegraphu. Burbėdamas perskaitė per pusryčius.
„Hm... Atrodo, tavo buvęs meilužis pagaliau pasiekė šiokios to­
kios šlovės. Pamėtėjo sprogmenų rankšluostgalvių kryptimi ir už
tai buvo apdovanotas/1 „Kur? Parodyk." - Godžiai perskaičiau
aprašymą.
- Kiek suprantu, tapai didvyriu, - murmėjau, dabar jau bu­
vome visiškai arti vienas kito. Girdėjau jo kvėpavimą. - Ištempei
sąmonę praradusį karį iš priešo linijų.
- Didvyriu būti lengva, kai kauniesi būdamas vienišas. Kai
negalvoji apie našlę, vaikus.

261
 CATHER IN E A LLIOTT

- Matai, - tyliai tariau, - aš būčiau tau trukdžiusi.

- Tu man niekada netrukdei. - Jis pakėlė pirštą ir lėtai per­
vedė juo man nuo skruosto iki smakro. Nejudėjau. - Tai aš save
stabdžiau. Stabdžiau save tave mylėdamas, neleidau sau iš visų
jėgų pulti ten, kur, instinktyviai žinojau, turėjau būti, kur tei­
singa būti. Nesu didvyris. Tu buvai m ano gyvenimo jėga, Hene.
M ano egzistavimo priežastis. N iekuom et nesuprasiu, kaip galė­
jau leisti tau nutolti. Tai buvo vienintelis bailiausias dalykas, kurį
padariau per visą savo gyvenimą. Paskui man nuolat teko sau
įrodinėti, kad nesu pralaimėtojas, nesu vėjo pamušalas. Tačiau
kiekvienas apdovanojimas, kurį pelnydavau, atrodydavo bepras­
miškas po to, ką praradau. M ano laipsnis kilo, tačiau gyvenimas
smuko. Aš buvau vaikinas su šlovės aureole, medaliais nusagstyta
krūtine, bet tuščia širdimi.
Pajutau, kaip daužosi m ano širdis, visame kūne smarkiai pul­
savo kraujas, dilgčiojo rankų pirštų galuose, kojų pirštuose. Jo
veidas vis artėjo, lūpos buvo vos per plauką nuo manųjų.
- Kada gersime tą kavą? - bergždžiai mėginau klausti.
- Mes juk abu žinome, kad tu kavos negeri, juk taip? Nebent
tavo skonis pasikeitė.
- M ano skonis nepasikeitė, - sumurmėjau.
Jo lūpos prisispaudė prie manųjų, jis mane apglėbė, ir kam ­
barys ėmė siūruoti. Aš siūravau su juo, duodam a valią savo jaus­
mams, o metai ėmė ristis atgal. Bučiuodama jį jaučiausi, tarsi nu-
simesčiau odą, senesnę, vidutinio amžiaus odą, kurią visus šiuos
metus dėvėjau kaip žmona ir motina, ir dabar čia jo apglėbta vėl
pasijutau mergaitė. Su tuo vaikinu, kurį kitados taip mylėjau.
Tada jau išnyko abejonės, bučiuodamas mane kaip laukinis,
Rupertas nutraukė man nuo pečių švarką. M ano rankos ieško­
jo jo marškinių sagučių, vis dar neatsiplėšdami vienas nuo kito,
nusvirduliavome prie lovos. Jo rankos paniro į mano plaukus,
tada suėmė mano veidą, stabtelėjo, atsiplėšęs Rupertas pažiūrėjo
į mane, tarsi negalėdamas iki galo patikėti. Tada lūpos vėl susira­
do manąsias, jis nutraukė m ano palaidinę, kaudamasis su ja gana

262
 PO M in ių , Osl tOsM HV\

neelegantiškai. Mes griuvome į lovą, tačiau m ano ranka spėjo

taukštelėti per lempos jungiklį. Man jau buvo nebe dvidešimt
vieni, ir m ano kūnas buvo ne toks, kokį jis prisiminė, nors su
nuostaba pastebėjau, jog, nepaisant to, kad jo pečiai šiek tiek
praplatėjo ir jis ne toks liesas, jo kūnas beveik nepasikeitė. Jis
užriedėjo ant manęs ir nubučiavo mane nuo ausies iki sprando,
pajutau, kaip visas m ano kūnas pavirto karštu skysčiu.
- N u im k šitą, - sušnibždėjo man.
Jau senokai kas nors man taip griežtai įsakė nusirengti, tačiau
aš paklusniai grūmiausi su liemenėlės petneša.
- Ne, - sugaikčiojo jis, - sumautas katinas, jis man ant galvos!
Žvilgtelėjau aukštyn, prieblandoje atrodė, lyg jis turėtų dvi
galvas, tačiau taip galėjo atrodyti ir dėl girtumo.
- Na, eik, - stumtelėjau, katinas sumiaukė pasipiktinęs ir be
vargo nusileido ant grindų, pasiekė jas letenomis. Po akimirkos jis
vėl buvo ant lovos, bandydamas įsitaisyti mano kaklo išlinkime.
- Ai! - klyktelėjau. - Kokie nagai!
- Teks jį išleisti, - sumurmėjo Rupertas, - tikrai ne taip įsi­
vaizdavau šią akimirką.
- Mesk jį velniop, - liepiau atsisėsdama ir pati stebėdamasi
dėl to, kaip nekantriai nuskambėjo mano balsas, kaip neįprastai
per mane ritosi aistros bangos, kaip aš ilgėjausi, kad jo kūnas būtų
šalia manojo, kai jis iššoko iš lovos. M ano kraujas virė, o aš ste­
bėjausi. Ir mėgavausi tuo. Juk šį užsiėmimą su M arku vertinau ne
daugiau kaip sportą. Ne visuomet įsijausdavau. Noriu pasakyti, su
Marku. Marku. Verdantis kraujas sustingo mano gyslose.
- Aš išstumsiu jį pro virtuvės langą į atsarginį išėjimą, -
pažadėjo Rupertas, išskubėdamas iš kambario. - Grįšiu po aki­
mirkos.
Neatsakiau. Taip ir likau sėdėti išsitiesusi, kraujas vis dar stin­
go gyslose. Po akimirkos jis atitirpo, ir mano širdis vėl ėmė dau­
žytis. Nelaiminga kritau ant pagalvių.
Taip, bet pagalvok, ką padarė Markas, svarsčiau bandydama
atgauti pusiausvyrą. Ką jis greičiausiai daro ir šiuo metu! Ban­

263
 CATHERIN E A LLIOTT

džiau įsijausti, kaip pašėlusi rankiodama mintyse būtinus vaizdi­

nius. Aha, Perditos trobelė, vaizdingas miegamasis po gegnėmis,
jos lanksčios įdegusios strėnos apsivijusios aplink jį, na, aišku, ji
su jojimo batais ir pentinais. „Na, Markai, greičiau, šuoliuok!"
Šunsnukis, murmėjau. Taip. Veikia. Na taip, dar rimbas, ne­
pamirškime rimbo, na, Perdita, kirsk jam kuo smarkiau.
- Velnias! - pasigirdo iš virtuvės Ruperto balsas kartu su dūž­
tančio stiklo garsu.
- Kas atsitiko? - pašaukiau. Pasigirdo įtūžęs katino kniaukimas.
- Prakeiktas velnias, įšoko atgal ir num etė stiklinę nuo džio-
vyklės. Tuoj ateinu.
Pasigirdo dar keiksmų ir daužymosi, kai jis, matyt, bandė su­
rinkti šukes. Užsitraukiau antklodę iki kaklo ir įsižiūrėjau į lubas.
Na, nagi dabar. M ano drąsa garavo it gyvsidabris, tiesiog jutau,
kaip ji išslysta pro duris į gatvę, ir jokios pastangos įsivaizduo­
ti M arką karštai mylintis nepadėjo. Ją galėjau įsivaizduoti kuo
puikiausiai, tačiau ne jį. Kaskart, kai pabandydavau įsivaizduoti,
išvysdavau tik Marko veidą, išbalusį iš įniršio ir paniekos, nors
jis ir guli išsitiesęs ant nugaros, o Perdita jį apžergusi joja visu
greičiu, su skrybėle, įsikandusi botagą.
Pasiverčiau ant šono ir pritraukusi prie savęs kelius susiriečiau
em briono poza. Kažin, svarsčiau, ar padėtų, jeigu įsivaizduočiau
juos m ūsų vedybinėje lovoje? Namuose? Juk pagaliau, argi ne
tai ji siūlė savo raštelyje, matyt, ten jie šiuo metu ir smaginasi.
M ūsų prabangiame kreminės spalvos miegamajame, tarp mano
m edvilninių egiptietiškų paklodžių. Sugriežiau dantimis pagal­
vojusi. Taip, tai padėjo. Kaip jie drįsta! Kaip drįsta ji išslydusi iš
lovos apsisiausti mano šilkiniu chalatu. Na, tiesą pasakius, šiurkš­
čiu kilpiniu mano chalatu gal net nesisiaus, o nuoga nutapnos į
m ano vonią, kilnos mano valiklius ir tonizuojamuosius skysčius,
o paskui vėl juos padės, niekinamai purkštelėjusi, gėrėdamasi
savo įkaitusiais nuo mylėjimosi skruostais mano veidrodyje. N u ­
gara pakilo šiltas jausmas - nežinau, ar įniršis, ar aistra, jis plito
po m ano kūną, ir aš jam pasidaviau. Na, Rupertai, paskubėk,

264
 Po m UvUį,, m tcuire, m,)

Rupertai, dabar aš pasiruošusi, galvojau, pergalingai sugniaužusi

kumščius. Dabar jau šį tą parodysiu. Pasijutau tarsi impotentas
vyras, didžiuodamasis tuo, ką taip nedažnai jam tenka išvysti, ir
džiugiai trokšdamas paskubėti, kol dar tai nepranyko.
Pagaliau išgirdau, kaip trinkteli durys, koridoriuje pasigirdo
tvirti pažįstami Ruperto žingsniai. Gal ir pernelyg tvirti, ir kaž­
kodėl tokie lėti, jeigu jis jau skuba pas įkaitusią savo mylimąją.
Atsivėrė durys. Iki tol aš, įkaitinta Marko ir Perditos vaizdinių,
išsinėriau iš visų savo drabužių, numesdama juos į šalį visiškai
nesivaržydama, kaip num eta apgirtęs žmogus. Buvau įsitikinusi,
kad tai įkvėps drąsos ir išlaisvins libido. Kažkodėl panorau, kad
jis mane išvystų. Nuogą. Nuspyriau į šalį ir antklodę. Taip, ūmai
aš nebenorėjau slėpti nei Cezario pjūvio rando, nei papilnėjusios
krūtinės, nei strijų, kurios lieka ant nėštumo ištemptos odos.
Nebebuvau mergina, kurią jis pažinojo, aš, be abejonių, bu­
vau moteris. Kilstelėjau smakrą, kai jis uždegė šviesą, ir nutaisiau
viliojančią šypseną. Tačiau ji ten ir sustingo. Nes tarpduryje su
dryžuotu kostium u ir brigados kaklaraiščiu, po viena ranka pasi­
kišęs „Evening Standardu, stovėjo Endrius Fergusonas.
 A štiicn lc tik ta s skyrius

Pastvėrusi antklodę prisispaudžiau ją iki pat smakro, pagauta

siaubo.
- Endriau!
Stovėjo praradęs žadą iš nuostabos. Tada prisiminė.
- Henrieta!
Apimti siaubo trumpai žvelgėme vienas į kitą, paskui jis susi­
vokė. Išjungė šviesą, išėjo ir uždarė duris.
- Tėti? Ką, po velniais, čia darai? - pasigirdo koridoriuje Ru-
perto balsas.
- Ieškau, kur galėčiau atsigulti nakčiai, jeigu ne per daug rei­
kalauju. - Endriaus balsas buvo ramus, tačiau įtampos paslėpti
neįstengė. - Ką tik įkišau galvą pro duris pažiūrėti, ar esi, tačiau
matau, turi viešnią. - Ir tyliau: - Ką tu, po perkūnais, sumanei,
Rupertai, juk ji ištekėjusi! Dėl Dievo meilės!
Gulėjau sustingusi iš baimės ir gėdos. Ruperto atsakymo ne­
girdėjau, tačiau už durų vyko nirtulingas dialogas pašnibždomis,
kurio kulminacija tapo pikta Ruperto frazė, pabaigianti pokalbį:
„Po velniais, kaip norėsiu, taip ir darysiu!"
Trum pam praradusi norą gyventi, netrukus puoliau veik­
ti. Iššokau iš lovos ir ėmiau lakstyti po kambarį rinkdama savo
drabužius, išmėtytus ant grindų. M ano sijonas, mano liemenė­
lė - kur? Ak, lovos kojūgalyje, kokia gėda! Drebančiais pirštais
užsitraukiau drabužius. Kaip tik sagsčiausi palaidinę, kai įėjo iš­
balęs Rupertas, jo skruoste trūkčiojo raumuo.
- Hene, tau nereikia išeiti.

266
 Po įrėm insiu, cus ta /irę , w vyLLu/!

- Aišku, reikia! - aiktelėjau kaudamasi su batais. - Dieve,

Rupertai, argi tu man nesakei, kad jis pas savo draugę?
- Buvo, bet susirgo jos giminaitis, todėl ji turėjo išvykti, o
tėvas parėjo čia, tačiau aš tikrai neleisiu, kad tu b ūtum vidurnak­
tyje ištrenkta.
Perbalo iš pykčio.
- Lik, aš pernakvosiu ant sofos.
- N ebūk juokingas, - spirgėjau, - aišku, kad aš eisiu. Aš iš­
tekėjusi, Rupertai, tą mes abu taip patogiai pamirštame ir tą taip
rūpestingai prim inė tavo tėtis.
- Bet juk Markas irgi vedęs. - Jis įėjo ir uždarė duris.
- Tai akis už akį? - pažvelgiau atidžiai.
- Bet juk ne vien tik tai? - Priėjęs uždėjo rankas man ant
pečių. - Juk tai vis viena b ūtų įvykę nepriklausomai nuo jo
neištikimybės. Tu tai žinai, Hene, širdyje žinai, kad šitam buvo
lemta įvykti.
Žiūrėjau į jo skaisčias mėlynas, savimi pasitikinčias akis. Jis
toks tikras, toks įsitikinęs, jog mums lemta būti kartu. Nuleidau
žvilgsnį.
-G a l.
Pirštais kilstelėjo m ano smakrą, tad teko žiūrėti į jį.
- Aš nežinau, - sušnibždėjau. - Aš jaučiuosi tokia sumišusi,
man taip gėda, bent jau dabar. O Dieve, juk tavo tėvas pamatė
mane...
- Lovoje, tai kas?
N urijau gumulą. Na, gal net šiek tiek daugiau negu lovoje,
tačiau dabar taip smulkiai to neaptarinėkime. Pasiekiau savo
rankinę.
- Aš pasigausiu taksi, - tariau.
- Paskambinsiu ir iškviesiu.
- Ne, aš išeisiu į lauką ir pasigausiu. - Nenorėjau čia užtrukti
ilgiau, nei reikėjo.
- Aš eisiu su tavimi.
- Rupertai, tikrai nereikia...

267
 CATHER IN E A LL IO T T

- Hene, aišku, kad pagausiu tau taksi. Negi manai, kad leisiu
tau klajoti vienai trečią valandą nakties? Tik paltą pasiimsiu.
M ano pačios paltas, kiek prisimenu, tebebuvo svetainėje,
kur jį palikau. Negalvodama moviau per laiptinę, pro pravi­
ras duris pasiimti. Buvo tamsu, tačiau žinojau, kad jis kažkur
aname gale, ant sofos prie lango. Greitai perėjau svetainę ir jį
pasiėmiau, tačiau atsisukusi išvydau Endrių, sėdintį ant sofos
priešais langą, vis dar su kostium u, su stikline viskio rankoje.
Tiesiog sėdintį tamsoje. Mėnulis pro užuolaidos neuždengtą
langą blyškiai apšvietė jo veidą. Sustojau nuščiuvusi. M ūsų akys
susitiko šią naktį antrąkart.
- Tau čia ne vieta, Hene.
Pasakė tyliai. Beveik švelniai. Ir pirm ą kartą pavadino mane
Hene. Nurijau gumulą. Linktelėjau.
- Žinau. - Ir nuleidusi galvą išėjau.
Rupertas laukė manęs prie laukujų durų. Išleido mane pro jas.
- Tėvas svetainėje, - sumurmėjau.
Jis atsisuko.
- Dieve, aš atsiprašau.
Papurčiau galvą. Nulipom e žemyn.
- Kai išgirdau uždarant duris, - vapėjau, - maniau, kad tai
tu išleidai katiną.
- Ne, aš vis dar bandžiau išgrūsti jį pro virtuvės langą, tačiau
kaskart jis vis įšokdavo atgal. Bjaurus vėpsotojas.
- Kas, katinas ar tavo tėvas? - niauriai paklausiau, kai ėjome
koridoriumi prie laukujų durų.
Kai išėjome į gatvę, jis nusišypsojo. Jau lijo.
- Nesuk sau dėl to galvos, Hene, dangau, juk mes kone pa­
gyvenę žmonės, kam rūpi, ką galvoja m ano tėvas?
- Žinau, - tariau nusiminusi. - Bet jis priverčia mane pasi­
justi, tarsi vėl būčiau septyniolikos. Jo visuomet bijojau. Visuo­
met man atrodė, kad jis mano, jog nesu tavęs verta.
- Tikrai? - Jis liovėsi žvalgęsis po gatvę taksi ir nustebęs atsi­
suko į mane.

268
 P o M i n i ų , a š t a ire , w v y iiu s!

- Negi tu to nežinojai? - Nustebusi papurčiau galvą. - Kiek

mažai težinai, Rupertai. Jis tai žinojo. Aš tai žinojau. M ano m o­
tina tai žinojo. Visi tai žinojo. Ir štai tik dabar...
- Ką? - Ruperto ranka šovė aukštyn, kai jis pastebėjo taksi.
- Na, jis buvo su manimi beveik malonus. Kone... švelnus.
Jis tik pasakė: „Tau čia ne vieta, H ene.u Prisimenu jo akis, beveik
sklidinas ašarų.
- Dangau, dar jis šneka, - supurkštė Rupertas, - tarsi kažko­
kios mergšės butas vieta jam. Na štai.
Taksi drėgnai čiūžtelėjo ir sustojo šalia mūsų, lietus varvėjo
nuo ratų gaubtų. Rupertas atsigręžė ir suspaudė mane glėbyje.
Dabar jau lijo smarkokai, lietus permerkė m ūsų plaukus, mano
aukštyn pakeltą veidą. Jis suėmė mano veidą ir rūpestingai pa­
bučiavo mane į lūpas. Vienas ilgas bučinys sekė po kito, mano
kojos ėmė linkti. Taksi variklis jaukiai murkė, puikiai suteptas,
visi jo rateliai tvarkingai veikė, dėkui Dievui. Tai, kad perm irku­
sioje gatvėje nieko negalėjo įvykti, mane įkvėpė, teikė įžūlumo.
Kai atsitraukiau įkvėpti oro, mano rankos atsidūrė jo palte, po
džemperiu, ant šiltos jo odos. M ano kvėpavimas dažnėjo. Ėmiau
dairytis parankesnės autobuso stotelės.
- Pačiu laiku, - tarstelėjo nuobodžiaujantis balsas.
Mes atsiplėšėme vienas nuo kito, ir aš viliojančiai pažvelgiau į
Rupertą. Negalėjau patikėti, kad elgiausi taip begėdiškai. It kokia
pasileidėlė. Beveik ketvirtą valandą ryto, centriniame Londone.
Bet kaip tai nuostabu. Atrodo, tarsi būtų teisinga. Kiekviena mi­
nutė neįkainojama. Troškau, kad jos nesibaigtų.
- Aš tau paskambinsiu, - sušnibždėjo. - Rytoj.
- Gerai, - aiktelėjau, nes nieko daugiau nebeįstengiau. Ne­
bent mostelėti taksi, kad važiuotų šalin, ir vėl jį pabučiuoti. Ru­
pertas įgrūdo mane į taksi.
- Kemdenhil Grouvas, dvidešimt ketvirtas numeris, Kensing-
tonas, - pasakė vairuotojui Rupertas, ir aš atsidususi nugrimzdau
į juodą taksi gelmę.

269
 C ATHER IN E A LL IO T T

Kai didindami greitį važiavome link Haid parko, atsisukau

pažiūrėti į Rupertą, tebestovintį ta pažįstama poza, rankas susi-
kišusį į kišenes, galva pakreipta į vieną pusę, lietus žliaugia nuo
šviesių jo plaukų. Palaukiau, kol jo nebebuvo matyti, tada vėl
pasvirau į priekį.
- Aš jį myliu, - tariau sau, paskui, pati nustebusi, garsiai: -
Aš jį myliu.
- M alonu tai girdėti, - burbtelėjo vairuotojas, kuris, kaip su­
pratau, nebuvo nuleidęs nuo keleivių jį skiriančios pertvaros. -
M an bjauru galvoti, kad gali taip bučiuoti vyrą, kurio nemyli.
Juk atrodai ne tokia mergina.
- Aš ir esu ne tokia mergina, - nustebusi tariau rausdama.
Staiga išgyvenau vieną tų akimirkų, kai ūmai pajunti impulsą ap­
nuoginti savo sielą nepažįstamajam. - Pažinojau jį prieš daugelį
metų, matote, kone ištekėjau už jo.
-A .
- O dabar... na, dabar vėl jį suradau po visų šių metų. Fak­
tiškai po penkiolikos. Tai taip keista. Jaučiuosi taip, tarsi viską
pradėtum e nuo ten, kur nutrūko, tarsi niekas nebūtų pasikeitę.
Argi tai ne keista?
- Taip, tikrai keista, - sutiko, tačiau pasiuntė man pavargusį
žvilgsnį ir ėmė žaisti su radiju, bandydamas susirasti stotį.
- Ir nors žinau, kad tai negali būti teisinga, - nesilioviau, -
nes aš ištekėjusi, du vaikai, viskas labai komplikuota... Bet sykiu
žinau, kad tai nėra taip jau visiškai neteisinga, jeigu suprantate,
ką noriu pasakyti. Jaučiuosi tokia laiminga, tokia gyva. Juk tai
tikrai negali būti taip jau smerktina?
Susirūpinęs vairuotojas pagarsino muziką.
-Jau čiu o si tarsi nauja moteris, - tariau nustebusi ir susijaudi­
nusi dar pasislinkau į priekį ant sėdynės, nesitverdama troškimu
pasidalyti mane užliejusiu džiaugsmu. - Jaučiu, kaip mano sielo­
je bunda, - pakėliau balsą, kad jis girdėtų per muziką, - kažkas,
ko nė neįtariau esant. Aš atgyju ir fiziškai. Pačiose savo gelmėse.
Jis pasiekė už savęs ir baimingai nuleido pertvarą.

270
 Po u-esLnlų, a,š ttures m,j

- Ir žinote, aš nė negalvoju, kur visa tai nuves, kas mums

bus, ką jie apie mus pasakys - šeima, draugai, visuomenė, Baž­
nyčia, - nerišliai murmėjau, net pamiršusi, kad aš nė neinu į
bažnyčią, jei neminėsim Kalėdų giesmių koncertų ir advento pa­
maldų. - T ie s io g jaučiuosi, na... - susmukau atgal ant sėdynės ir
šypsodamasi laiminau šlapias gatves... tas dieviškas gatves. Ir tuos
dieviškus gatvių žibintus, - na, aš tiesiog jaučiuosi palaiminta.
Pasiekusi namus, vis dar kvailai tebesišypsodama, gausiai at­
lyginau patikėtiniui, kad sutiko išklausyti m ano dvasinius išgyve­
nimus. Susigrūdo arbatpinigius į kišenę padėkodamas pavargusiu
galvos linktelėjimu, tarsi jie savaime jam priklausytų, kad pary­
čiais teko parlydėti dar vieną meilės užplūstą girtuoklę namo,
ir išnyko. Tik aš, kai stabtelėjau ant tako, sukančio link durų,
jau nė nesijaučiau girta. Dabar jau ne. Buvau girta anksčiau, pas
Penę ir gal paskui pas Rupertą, tačiau mano girtumas garavo, ir
aš tikrai žinojau, kad tas magiškas spindesys, kuris mane supo, ta
žavinga, šilta aura, kurią taip aiškiai jutau, buvo ne alkoholis, o
meilė. Tikra meilė.
Pakylėta lipau laiptais ir džiaugsmo kupina širdimi, kiekviena
susijaudinimu pulsuojančia vena įėjau. Bute šalta ir tamsu, šildy­
mas išsijungęs seniausiai, tad prikišau degtuką prie dujomis kū­
renamo židinio svetainėje. Užsikursiu porai minučių, nuspren­
džiau drebėdama, kol išsivirsiu šiltos kakavos ir išgersiu priešais
ugnį, tada virsiu į lovą. Vis vien iškart neužmigsiu, nes jaučiuosi
taip, tarsi visas m ano kūnas pleškėtų ugnyje.
Akimirksniu šoktelėjo liepsnos, joms pašvietus išvydau blyk­
čiojant dar vieną švieselę kitame kambario gale. Pakeliui į virtuvę
spustelėjau klavišą, kol laukiau užverdant virdulio, viena ausimi
išklausiau žinutes. Pirma nuo mano mamos, ji man pranešė, kad
„Barkersu rengė išpardavimą, tad jai pavyko nupirkti visą krūvą
rankšluosčių labai pigiai. Itin puikios kokybės ir jai vienai tikrai
per daug, tad gal man reikėtų rankšluosčių į kaimą. Nereikia il­
gai spėlioti, kur ji mane stumia, ir taip smarkiai, kad jau kone
išsinarino alkūnę. Kita žinutė nuo Bendžio, kuris kažką pranešė

271
 CATHER IN E ALLIOTT

tokiu įtem ptu balsu, kad beveik nepažinau. Susiraukiau, padėjau

skardinę su kakava ir grįžau į svetainę. Vėl nuspaudžiau klavišą,
pritūpusi pastebėjau, kad žinutė palikta pirm ą valandą nakties.
Vos prieš porą valandų ar panašiu laiku.
- Hene, čia Bendžis. H m m . Bijau, kad prastos naujienos.
Tėtį ištiko nedidelis širdies smūgis. Jie tvirtina, kad nieko rimto,
tačiau iš senelių nam ų jį perkėlė į „Royal Free" ligoninę, kad
galėtų stebėti. Dabar aš čia su mama, bet tau turbūt nėra reikalo
lėkti. Tiesiog pamanėme, kad reikėtų pranešti. M ane gali pasiek­
ti čia mobiliuoju arba paskambink ryte. Jie turbūt vis viena rytoj
veš jį atgal.
Spoksojau į atsakiklį. Vėl išklausiau žinutę. Vos prieš porą
m inučių mane tvindžiusi linksmybė nuvarvėjo kaip lietus už­
tamsintais langais. Tėtį ištiko širdies smūgis. Prieš kelerius metus
gydytojai įspėjo, kad taip gali būti, tada jam tvinksėjo aukštai
rankoje, daigstė ir varstė. Įspėjimas, tvirtino jie. Tėtis gėrė vais­
tus, kad suskystintų kraują. Tačiau rimtai kažkodėl niekas tuo
netikėjo. Namuose jis visuomet būdavo toks kovingai sveikas,
kaip tik žodis „kovingai" geriausiai tiko nusakyti jo laikysenai, o
paskui jau atrodė, kad jeigu jis susirgo senatvine demencija, tai
kitų ligų negali turėti. Negi nepakanka vienos? Tai paprasčiausiai
neteisinga. Jam jau ir taip užtenka. Tiksliau sakant, mamai jau ir
taip užtenka.
M ama. Išsitiesiau. Prisiminiau jos pavargusį, drąsų veidą ka­
vinėje praėjusią savaitę, jos velnišką pasiryžimą įveikti tai. Ž ino­
jau, kad dabar ji prie jo lovos su ta pačia susirūpinusia „nepasi­
duosiu" išraiška veide, tvirtai sunėrusi rankas, tarsi kuo stipriau
jas suspaus, tuo geriau viskas klostysis, taip tvirtai, kad žiedai,
kuriuos jai buvo padovanojęs, kai tuokėsi, kai gimė vienas ir ki­
tas vaikai, amžinai meilei, buvo įsikirtę jai į rankas.
Pakėliau ragelį, surinkau Bendžio mobiliojo numerį. Išjung­
tas. Pabandžiau Francio, deja, taip pat. Velnias.
Vis dar su paltu, pagriebiau raktus nuo durų, nuėjau per
kambarį išjungti dujų, kad nesikūrentų židinys. Tada išėjau lau­

272
 Po vedinių aš tave, m,}

kan ir užrakinau duris. Taip, jau beveik rytas, taip, jis sakė nesi­
varginti, tačiau jeigu Bendžis ten, aš irgi turiu būti ten. Vien dėl
mamos. Dangau, argi mes visi trys nepakankamai prisisėdėjome
įvairiausiose ligoninių kavinėse per pastaruosius ketverius metus.
Ką reiškia dar viena. Be to, galvojau barškėdama laiptais žemyn,
juk turiu dar paragauti „Royal Freeu kavos. Negaliu gi leisti, kad
sužinotų, kokia ji, be manęs.
Ž inom a, tokiu m etu gyvenamajame Kensingtono rajone
nebuvo m atyti taksi, tad, aišku, man teko eiti pėsčiomis, vei­
kiau skuosti sparčia žingine ta gatvių raizgalyne. Didingi balti
miesto namai kilo man virš galvos, o ištuštėję šaligatviai tiesiog
girgždėjo iš pasipiktinim o, kai lėkiau Cerčo gatve iki pagrindi­
nio kelio. R uperto dėka manyje susikaupė nemaža dozė adre­
nalino, tiesiog apstulbau susivokusi, jog m an palengvėjo, kai
radau, kur jį sudeginti. Kokia prasmė eiti miegoti. Vis viena
nebūčiau užmigusi. Būčiau gulėjusi visą naktį, visiškai budri,
besidaužančia širdimi.
Prarisnojau pro „Barkers“, mano motinos šio ryto triumfo
sceną; krūvos atpigintos patalynės sukrautos dabar aptem dytuo­
se languose, perbrauktos jų kainos ne taip vilioja prieblandoje.
Pagalvojau apie mamą, kuri laiminga kovėsi čia dieną, patyrusi
išpardavimų lankytoja, pigių pirkinių tobula medžiotoja; pro­
fesionaliai skindamasi kelią per grūstį, pasiryžusi numušti bent
penkiasdešimt procentų siūlomos mažmeninės kainos, ji nenu­
jautė, kur baigsis jos diena.
Vienišas taksi priplaukė šonine gatvele prie manęs be gelto­
nos lempos, tačiau vis tiek jį sustabdžiau. Sustojo prie pat manęs.
Pažvelgė pavargęs senyvas veidas.
- Važiavau namo, bet jeigu pakeliui į Kilburną?
- „Royal Free“ ligoninė?
- Taip, pasisekė.
Ir mes nuriedėjome. Pritūpiau ant sėdynės krašto ir tvirtai
suėmiau rankeną. Vyliausi, kad tėtis ne per daug žiauriai elgiasi
su mama. Neaiškina jai garsiu isterišku balsu, kad pasitrauktų,

273
 CATHERINE A L L IO T T

neužstotų jam durų priešais ligonio patalą, nes jis, dėl Dievo,
net nežinantis, kas ji tokia esanti, o jeigu b ūtų žinojęs, tai tikrai
ne būtų jos vedęs. Ką jau kalbėti apie tai, kad nebūtų su ja turė­
jęs palikuonių. Mačiau jos lūpas, suspaustas ir narsias, pakeltą
jos smakrą, kai jis flirtavo su slaugėmis, klausinėjo, nešvankiai
mirkčiodamas, gal jam pasisektų, gal štai ta mažulytė blondinė
galėtų pabendrauti su juo šiąnakt, pažaistų su jo vamzdeliais?
Sektų jo širdies ritmą, gal nupraustų jį lovoje, gal?.. Pagaliau
vaizdavausi, kaip jis užmiega, aišku, užmigdo jį vaistai, tačiau
m am a vis dar nekrusteli. Žiūri į miegantį jo pavidalą. Jo vei­
das, snaudulio sušvelnintas, pagaliau ima prim inti tą vyrą, kurį
kadaise pažinojo, geresnį, žmogiškesnį. Mačiau, kaip jos veidas
taip pat sušvelnėja, ji pasiekia ir paima jo ranką jam nežinant,
nebijodam a jo priekaištavimų.
Kai taksi sustojo Pondo gatvėje, iššokau ir užmokėjau. „Royal
Free“ buvo didžiulė ligoninė, joje dar m an neteko lankytis, nors
tokių lieka vis mažiau. Bendžis kartą svarstė, kaip rašys „Geros
ligoninės vadovą" su tokiais skirsniais: Celsis ir Vestminsteris: m ie­
las m inim alistinis dekoras, tačiau nuvilia viešieji patogumai, kaina
pasistenkite nieku gyvu nesusidurti su nuožm iąja seserimi septinta­
me aukšte. Cering Krosas: dieviškos medicinos seserys, fojė - nuosta­
bi parduotuvė, kur galima įsigyti šokoladukų su vaniliniu įdaru ir
šokolado su karamele, tačiau psichiatrinėje palatoje esama gydytojo
lunatiko, kurį patį reikėtų uždaryti, ir t. t. Apie šią ligoninę, deja,
nežinojome nieko.
Kaip visada, pagrindinį priimamąjį radau su didžiuliu vargu.
Dar viena tema, kurią Bendžiui reikėtų paliesti savo knygoje, ta­
čiau, laimė, prie stalo išvydau merginą. Jau norėjau klausti, kur
kardiologijos skyriaus palatos, tačiau prie kavos aparato pam a­
čiau pažįstamą figūrą. Galva palenkta, alkūnėmis atsirėmęs į ke­
lius. Sugniaužtos rankos nusvirusios tarp kelių.
- Franci?
Pakėlė galvą. Išvydo mane. Vos m ūsų akys susitiko, aš supra­
tau. Sustingau.

274
 Po v~e/Lnslų/, gus t Guire, uvyLLuu!

Francis pakilo ir priėjo prie manęs papilkėjusiu veidu. Jis kils­

telėjo rankas, tačiau jos vėl bejėgiškai nusviro. Taip viską pasaky-
damos. Viską. Tačiau aš vis viena dar norėjau išgirsti žodžius.
- J i s mirė? - sušnibždėjau kone springdama.
Linktelėjo. Jo akys sklidinos meilės ir gailesčio.
- M an taip gaila, Hene, jis mirė.
 V elnio liktai skyrius

Francis ilgai laikė mane apkabinęs. Neverkiau, neraudojau, tie­

siog stovėjau jo apglėbta, sustingusi ir nebyli, galvą padėjusi jam
ant krūtinės. Išplėstomis ir netikinčiomis akimis žvelgiau į smul­
kius jo marškinių langelius. Jis kvepėjo muilu, švaria oda, karštu
lygintuvu. Akies krašteliu mačiau merginą prie registracinio stalo,
nuleidusią galvą, stropiai nekreipiančią į mus dėmesio, besidedan-
čią, jog tvarko popierius. Kiek sielvartaujančių šeimų regėjo ji? -
svarsčiau. Kiek kartų jai teko delikačiai nusisukti? Parėjus namo,
ištarti vyrui: „O Dieve, šiandien dar vienas, Tedai, vargšė šeima
paplūdusi ašaromis/4 O Tedas, sudribęs prie televizoriaus, atsakys:
„Na, jeigu tau būtina dirbti tame pačiame pastate su giltine... Gal
puodelį arbatos?44 - „O taip, būtų nuostabu.44 Nusiavusi ji patrins
pavargusius kojų pirštus ir viską pamirš. Tik tiek teįsispaus jos są­
monėje. O kodėl turėtų įsispausti daugiau? Ir kodėl turėčiau galvo­
ti apie ją, jos gyvenimą? - mąsčiau sukrėsta. - Kai mano tėvas...
- Kur mama? - pakėliau galvą.
- Viršuje.
- Su Bendžiu?
- Taip.
- Kada?..
- Prieš kokį pusvalandį.
Su skausmu įkvėpiau. Sugriežiau dantimis.
- Franci, jis neturėjo mirti, - m ano balsas nuskambėjo ty­
liai, virpėjo. - Juk tai tebuvo nedidelis širdies smūgis, taip sakė
Bendžis.

276
 Po vešinčių, cui t asire, wu)

- Žinau. - Jis spustelėjo mano nejautrų, it sumedėjusį petį. -

Žinau, ką jis sakė. To neturėjo įvykti. Tai ne pagal scenarijų.
Netrukus atsitraukusi nuo jo tariau:
- Eisiu į viršų.
- Ar tikrai?
- Tikrai.
Kartu susiradome liftą ir nukeliavome į kardiologinį skyrių.
Kai Francis vedė mane vienu niūriu pilku koridoriumi po kito,
linoleumo grindys girgždėjo po kojomis, jaučiausi it negyva, ne­
reali, tarsi ligoninės koridoriais būčiau keliavusi ne savo kūne.
Praėjome kelias praviras palatas, tada Francis sustojo prie nedide­
lio šoninio kambarėlio ir pravėrė duris. Tolesniame kambario gale
sėdėjo m am a su Bendžiu, Bendžis ant kelių pasidėjęs suspaustą
motinos kumštį. Prieš juos vėso nepaliesti arbatos puodeliai. Iš
to, kiek buvau žiūrėjusi ligoninės dramų, iškart supratau, jog ši
patalpa vadinasi kambariu, kuriame pranešama giminėms. M o­
tinos veidas pilkas, tokios spalvos kaip peleninė priešais ją, kuri
buvo ištuštinta, tačiau neišplauta. Puoliau jos apkabinti, tačiau ji
manęs neapkabino, taip ir liko pasyvi, it švininė. Bendžis pakilo
ir ištiesė rankas. Mačiau, kad jis verkė.
- Bendži...
- H ene Pene, - sušnibždėjo, kreipdamasis vaikystės laikų
vardu.
- Tėtis! - suraudojau, o ašaros pašoko m an gerkle tarsi grei­
tasis liftas.
- Taip, žinau.
Žinojau, kad jis žino. Kai pratrūkusi raudojau, rauda drebi­
no mano pečius ir visą kūną, aš springau, drebėjau, skausmingai
stengiausi įkvėpti oro ir žinojau, kad jis žino. Verkiau ne to tėčio,
koks jis buvo pastaruosius kelerius metus, kokį matėme senelių
namuose ir ligoninėse, vis giliau grimztantį į demenciją, virstantį
tuo, ko nė nepažinojome, - verkiau to mūsų tėčio, koks jis buvo
mūsų vaikystėje. Tos ramios, mąstančios jėgos, į kurią atsiremdavo
mūsų šeima. Tėčio, kuris sekmadienio rytą vesdavosi mus į Svis-

^77
 CATHERIN E ALLIOTT

kotedžo baseiną ir išmokė plaukti, paskui vesdavo į biblioteką ir

išmokė pasirinkti knygas arba eidavo su mumis į Hitą skraidinti
aitvarų. Tėčio, kuris įtaisydavo mus šalia Smaglerio užeigos su ko­
los buteliu ir pakeliu traškučių, o pats sau ramiai rūkydavo pypkę
ir skaitydavo „Observer“. M ama tuo metu su geltonomis gum i­
nėmis pirštinėmis zujo po namus ir paskendusi garuose ruošdavo
sekmadienio priešpiečius. Tėčio, taikytojo, diplomato, proto bal­
so tose situacijose, kai mamos žodžiai skambėdavo vis šaižiau ir
šaižiau. To, pas kurį eidavome ištikus krizei, įslinkdavome tyliai,
uždarydami studijos duris. „Hm... tėti, žinai, mama sako, kad ne­
leis m ūsų į Ližės vakarėlį, nes reikia vykti lankyti močiutės...“ To
tėčio. To tėčio, kuris žinodavo, kaip dėl m ūsų permaldauti mamą.
To, kuris tvirtai laikė mane už rankos tada, važiuojant namo iš
Hanoverio aikštės. To, kuris sakė, jog verčiau adatomis išsidurs
akis, nei išvys savo sūnų gėjų, - jo žodžiai, - o paskui, kitais me­
tais, pakvietė Francį vykti su m ūsų šeima atostogų. Ir nuvažiavo
mylių mylias per Provanso kaitrą ieškodamas gydytojo, kai Fran­
cis karščiavo, nes jį skausmingai sukandžiojo uodai. To tėčio.
Bendžis laikė mane prispaudęs, kai aš raudojau be galo, be
krašto. Nė neįsivaizdavau, kad manyje gali būti susikaupę tiek
ašarų. Pagaliau potvynis atslūgo, šiek tiek aprimau. Atsitraukiau
nuo jo, išsišnypščiau nosį išsekusi. Pažvelgiau į motiną, ir toliau
nejudančią ant kėdės. Nebylią.
- J i ištikta šoko, - tyliai tarė Bendžis.
- Tiesą sakant, aš neištikta jokio šoko, - tarė ji tyliai, - mano
mintys visiškai aiškios.
Mes su Bendžiu laukėme. Nusišluosčiau ašaras atgalia plaš­
taka. Pastebėjau, kad mano ranka dreba. M ama sėdėjo sunėrusi
pirštus, žiūrėdama ne į mus, bet tiesiai priešais save, pernelyg
žėrinčiomis akimis. Ji vilkėjo klasikinį vilnonį švarką, segėjo sijo­
ną ir avėjo juodus lakinius batus, o jos medaus šviesumo plaukai
buvo dailiai sušukuoti aukštyn nuo veido ir palei ausis, neprie­
kaištingai kaip visuomet. Bendžis prisėdo šalia jos.
- Ką galvoji, mama?

278
 Po M in ių O/S tč U M IMA

- Tai, ko nė vienas jūsų nepasakote. Kad tam tikru atžvilgiu

tai palaimingas palengvėjimas. Išsivadavimas nuo gyvenimo, ku­
ris tapo toks skaudus. Toks baisus. Kad visa, ką jis tegalėjo dary­
ti, tai sėdėti ant plastikinių kėdžių senių prieglaudose, o juk tas
žmogus, kurį mes pažinojome, veikiau būtų sutikęs num irti nei
atsidurti tokioje vietoje, kur pastaruosius kelerius metus buvo.
Veikiau b ū tų sutikęs mirti negu kęsti pažeminimą, m audymą
lovoje, perdėtą familiarumą, globėjiškumą ir šių institucijų gyve­
nimo būdą. Kad tas tėtis, kurio judu su H ene raudate, šią išeitį
būtų pasirinkęs jau ne prieš vienus metus. Savo noru.
- Bet juk dėl to nė kiek ne lengviau, mama? - prisėdau ant
jos lovos krašto sukrėsta.
- M anau, lengviau. Aš tiek m etų sielvartavau Gordono, kurį
pažinojau, vyro, už kurio ištekėjau, o dabar... jaučiuosi kone jį
vėl atgavusi. - Atsigręžė į mane. - Ar jį matei?
Žiūrėjau į ją pasibaisėjusi.
- Ne. Aš... - atsitraukiau.
- Argi tu nenori?
- Na...
- Hene, eik, pažiūrėk, - spyrėsi ji, paim dama m ano ranką. -
Mes su Bendžiu buvome su juo, kai mirė, laikėme jį už rankų.
Mes abu. Aš tokia dėkinga už tai.
Pažvelgiau į Bendžį. Jis ramiai linktelėjo.
- Norėčiau, kad ir tu jį pamatytum, - ragino, - jis toks tai­
kingas, toks ramus, visai kaip jūsų tėtis.
Vis dar tebelaikydama mano ranką, ji atsistojo, padrąsinda­
ma linktelėjo man. Nurijau seiles ir maldaujamai pažvelgiau į
Bendžį. Jis trūktelėjo pečiais, nelaimingas, bejėgis. Pagaliau gi­
liai įkvėpiau ir leidau jai išvesti mane iš kambario, nuvesti kori­
doriumi. Bendžis sekė m ums įkandin. M am a stabtelėjo priešais
kitą šoninį kambarėlį, o Bendžis nuėjo pasikalbėti su slauge. Ji
žvilgtelėjo į mane, linktelėjo ir atėjo koridoriumi atidaryti durų.
Bendžis uždėjo delną man ant rankos, kai ketinau žengti vidun.
Susirūpinęs pažvelgė man į veidą.

279
 C ATHERINE ALLIOTT

- Tu tikrai to nori, Hene?

Pažiūrėjau į mamą. Nebuvau tikra, kad noriu, tačiau mama
norėjo, kad jį pamatyčiau, galvojau įeidama ir suspausdama ma­
mos ranką, ji teisi. Lėtai prisiartinau. Tėtis iki pat smakro buvo
uždengtas balta paklode. Pažvelgiau į jo veidą.
Jis atrodė miręs. Pirmiausia tai ir krito man į akis. Jis neatro­
dė tarsi miegotų, kaip kartais sako žmonės; niekas taip nemiega,
apleistas, skruostai sudribę, vaško baltumo. Tačiau, kita vertus,
m am a teisi. Tai buvo tėtis. M ano tėtis. Ne ta bjauri karikatūra,
su kuria m ums teko susipažinti. Norėjau pasilenkti ir pabučiuoti
jį į kaktą, žinojau, kad derėtų taip padaryti, nes buvau mačiusi
tai filmuose apie gedinčias šeimas. Tačiau niekuomet iki šiol ne­
buvau bučiavusi jo į kaktą.
Netrukus nusigręžiau. Išėjau iš kambario per koridorių, prie
lango priešais. įsitveriau palangės, iš visų jėgų kvėpuodama. Oro
gūsiai pripildė plaučius, kurie susitraukė nuo deguonies stokos.
Bendžis su mama atėjo įkandin.
- Kas tau?
- Viskas gerai, - paskubėjau linktelėti. - Tu teisi, mama.
Džiaugiuosi, kad jį pamačiau. Tokį jį ir prisiminsiu. Koks jis
buvo prieš susirgdamas.
Jėga, kuri neleido man subyrėti tame kambarėlyje, staiga iš­
seko, ir tada mano skruostais pasipylė ašaros. Bendžis taip pat
ilgiau neįstengė tvardytis. Mes ilgai stovėjome apsikabinę. Kai
atsiskyrėme, mama stovėjo prie lango, žvelgdama į naktį. Nebyli,
susigūžusi. Norėjau prieiti prie jos, bet Bendžis sulaikė už ran­
kos, purtydamas galvą.
- Ji ištikta šoko, - sumurmėjo, - nors pati to nesuvokia.
D uok jai ramybę.
Netrukus atėjo gydytojas ir ėmė šnekėtis su Bendžiu apie
administracinius formalumus, kurių neišmaniau. Kai jis išėjo,
mes, visi trys, susiglaudę į krūvelę, dar šiek tiek pabuvome ko­
ridoriuje. Labai bijojau, kad, jeigu išeisime, tėtį kur nors išveš.
Kad jį paims iš ligoninės, kur jis ką tik peržengė slenkstį, kur

280
 Po ire^inių, a/i ta,ire, m,\

jis ką tik numirė, į tikrų mirusiųjų pasaulį: antkapinių plokščių

ir lavoninių. Norėjau palaikyti jį čia, šiame pragaro prieangyje,
nors truputėlį ilgiau.
Pagaliau pasirodė Francis. Supratau, kad jis taktiškai pasi­
šalino, kai palydėjo mane prie šeimos. Jis užjaučiamai pažvelgė
į Bendžį.
- Namo?
Bendžis linktelėjo.
- Namo.
Pasisukau.
- Bet kur eis mama?
- Su mumis, - tvirtai tarė, - ji pabus su mumis kelias naktis,
Flene, jeigu tu nori...
- Ne, - papurčiau galvą, - aš irgi eisiu namo.

Kai grįžau į butą, gultis jau nebevertėjo, tad pasukau fotelį

taip, kad galėčiau atsisėsti veidu į langą, ir atsisėdau, užsikėlusi
kojas ant palangės, atlošusi galvą ir žiūrėdama į žvaigždes. Tada
iškeliavau toli toli. Įveikiau didžiausius atstumus, mylių mylias
tą naktį. Nukeliavau per daugelį metų. Iš pradžių gailėjausi, kad
neturiu savo nuotraukų albumų, tačiau, tiesą sakant, man jų ir
nereikėjo. Užmerkiau akis ir prieš jas iškilo geriausi vaizdai. Iš­
vydau, kaip jis įeina į namus pro duris su šalto vėjo gūsiu, su
paketu rankose, akys spindi iš susijaudinimo, ir nyra į studiją
slapta atplėšti paketo, kuriame vertingas radinys, nauja knyga
apie D dienos karinių pajėgų išsilaipinimus. Mačiau jį po tėvų
autom obilių rungtynių per sporto dieną, lyg niekur nieko iman­
tį prizą, o mano draugų akys išsprogusios ant kaktos, jie ploja
mano tėčiui, kuris ne tik ryja knygas, bet, pasirodo, dar moka ir
greitai junginėti pavaras. Matau jį, štai jis moko mane, kaip per­
kelti piešinį ant pergamentinio popieriaus, kaip pagaminti klijus
iš miltų, kaip švilpiniuoti žolės stiebeliu. Mačiau jį bėgantį nuo
Sviskotedžo prie autobuso su Bendžiu ant pečių, Bendžis spie­

281
 CATHERINE ALLIOTT

gia iš juoko, kai jie suspėja. Matau, kaip jis žaidžia prancūzišką
kriketą su mumis bendruomenės daržuose, už butų, po blokštą
kiekvienoje rankoje, įsikandęs pypkę. Dažniausiai jo veide m a­
tydavau tą sausoką hum orą ir išmintį; tą susidomėjimo blizgesį
jo akyse, kai jis lyg niekur nieko manęs paklausė, ar generolas
Kasteris išdėsto savo pajėgas paskutiniam mūšiui Finelio kelyje,
kad ant m ano veido tiek karo dažų.
Pagaliau dangumi ėmė šliaužti šalta šviesa, tamsa susitraukė,
ėmė brėkšti. Nudžiugau. Nudžiugau, kad baigėsi naktis, kai mirė
mano tėtis.
Sulaukusi deramo laiko, paskambinau Markui. Jis ilgai tylėjo
kitame linijos gale. Sukrėstas. Pagaliau prakalbo, šiek tiek įtem p­
tu balsu. Jis irgi mylėjo tėtį.
- Aš taip apgailestauju, Hene.
- Ačiū, - išspaudžiau.
Vėl tyla. Tada:
- Aš nesupratau... na, tas paskutinis širdies smūgis, kuris
buvo jį ištikęs, atrodė toks nereikšmingas, tarsi koks dilgtelėji­
mas. Aš nė nesupratau...
- Nė vienas nesupratome, Markai...
- Ne, vargšas Gordonas.
- Vargšas tėtis, - prispaudžiau prie savęs ragelį, stipriai užsi­
merkiau. Persibraukiau per veidą atgalia ranka.
- Ar dar klausai? - paklausė tyliai, kai vėl pakėliau ragelį prie
ausies.
- Dar. - Giliai įkvėpiau drąsindama save, o paskui drebė­
dama iškvėpiau. - Markai, aš šiandien nuvažiuosiu pas vaikus
į mokyklas. Nuvyksiu jiems pranešti. Pasakysiu, kad jeigu nori
dalyvauti laidotuvėse, tai galės atvažiuoti.
- O , - pritilo jis. Susimąstė, bet žinojo, kad bus taip, kaip aš
pasakysiu. Žinojo, kad kaip pasakysiu, taip teks ir daryti. Sako,
kad meilė visa pakeičia. Tačiau mirtis pakeičia ne mažiau.
- Ir pabūsiu kaime su jais, jeigu jie norės grįžti.
- Gerai. - Girdėjau, kaip sukasi jo proto varžteliai.

282
 Po a/i tcuv-e,

- T i k kelioms dienoms, Markai, ne visam laikui. Tiesiog ma­

nau, jog ne pats tinkamiausias laikas pranešti jiems, kad jų tėvai
skiriasi.
- Ne, - tarė trumpai. Gal ir sutrikęs. - Ne, ne geriausias.
- Tegul jie persirita per šią nedidelę kliūtį, o paskui, per kitas
atostogas, pakviesi juos į „Savojos“ kepsninę siurprizui. Gerai?
Jis sulaikė kvapą. Pasakiau tai su nereikalinga pagieža, tačiau
tiesiog neįstengiau susitvardyti.
- Gerai, - atsiliepė silpnai.
Vėl tyla.
- Pasakyk, kad juos labai myliu, Hene, - pagaliau pralemeno
jis, - ir tu, Hene, tausok save.
Linktelėjau. Neįstengiau kalbėti, tai padėjau ragelį.
Po kelių akimirkų, kai jau išsišnypščiau nosį, paskambinau
į mokyklas ir susitariau, kad po pietų atvyksiu. Paprašiau, kad
vaikams d uotų po laisvą dieną dalyvauti laidotuvėse. Tada pa­
skambinau Loriui. Tikėjausi palikti žinutę telefono atsakiklyje,
bet jis atsiliepė pats.
- Vargšė, - sumurmėjo, - kaip siaubinga, ir užplūsta visa tai
bangomis, tiesa?
Didžiulėmis traiškančiomis bangomis. Čia tau atrodo, kad
viskas gerai, tačiau kitą akimirką tu parblokštas.
- Taip, taip ir yra, - tariau nustebusi. - Kas...
- Sesuo. Prieš ketverius metus. N uo vėžio.
- Užjaučiu.
Nutilome. Atrodė, tai patirti tekę visiems. Niekas nėra ap­
saugotas. Visi gali papasakoti savo istoriją.
- Neateik tiek, kiek tau reikės, Hene. Grįši, kai galėsi.
- Ačiū.
Galų gale pasiunčiau Rupertui elektroninę žinutę, pranešda­
ma jam, kas atsitiko, kodėl jis neras manęs namie. Kodėl aš visai
dienai išjungiu savo mobilųjį.

283
 CATHERIN E A LLIOTT

Kadangi savo automobilio Londone neturėjau, pasiskolinau

Bendžio nuvažiuoti į mokyklas; pasiėmiau jį Celsyje.
- Kur mama? - paklausiau, sekdama jam įpėdžiui į virtuvę
automobilio raktų.
- Lovoje.
- Ar ji verkė?
- Visą rytą.
Linktelėjau.
- Gerai.
Jis nuvedė mane prie automobilio, apkabino atsisveikinda­
mas, tada stovėjo ant šaligatvio žiūrėdamas, kaip nuvažiuoju. Jis
niekuom et man nepriminė tėčio, galvojau, žiūrėdama į jį užpa­
kalinio vaizdo veidrodėlyje, tačiau, tiesą sakant, jo ramybė šian­
dien šiek tiek ėmė jį priminti.
Be pastangų išplaukdama iš Londono į kaimą grakščiu Ben­
džio BMW, pasijutau šiek tiek nuram inta prabangaus autom obi­
lio m urkim o, klasikinės muzikos, odos ir chromo. Automobilis
atskyrė mane nuo išorinio pasaulio, praėjusios nakties siaubo,
pasijutau šiek tiek geriau. Net pati nustebau, kai per radiją pa­
sigirdus Elgaro „Medžiotojui41 teko sustoti pakelėje ir išsiverkti.
Verkiau taip smarkiai, kad neįžiūrėjau kelio. Sis kūrinys perver-
davo mane geriausiais laikais, tačiau ir dabar jis privertė mane
pratrūkti. Koks teisus Loris, mąsčiau, grūsdama išterliotą serve­
tėlę į krepšį, sėdėdama pakelės juostoje ir it paklaikusi mirkčio­
dama avarinėmis šviesomis. Vieną akimirką viskas gerai, kitą - tu
parblokštas. Vėl įjungiau variklį. Koks teisus.
Pirmiausia sustojau Ango mokykloje. Išsidėsčiusi per ištisus
N ortam ptonšyro kaimų hektarus, atrodė grėsminga, gotiška ir
pilka su gausybe arogantiškų bokštelių ir besišaipančių chimerų
ilgo įvažiavimo tako gale. Pagrindiniai pastatai sugrupuoti ke­
turkampėje teritorijoje, į kurią patekdavai pro akmeninę arką.
Pastačiau automobilį priešais arką ir nuėjau pro ją, nusigaudama
prie vieno iš šiuolaikiškesnių nam ų už senovinio fasado. Praei­

284
 Po v-e,UvLų, cut tcuv-e, ima

dama pro pirmąjį aukštą, išvydau Ango pensionato vedėją savo

kabinete prie rašomojo stalo. Pamatęs mane jis atsistojo, supra­
tau, kad manęs laukė. Nesusitvardžiau nenusišypsojusi. Jis buvo
smulkutis žmogelis, nepaprastai formalus ir korektiškas, kai atėjo
prie priekinių d urų manęs pasveikinti, jo galva, ištepta kremu
nuo pleiskanų, buvo žemai nulenkta. Nebūčiau nustebusi, jei­
gu būtų sugalvojęs užsirišti ir juodą raištį ant rankovės. Abiem
rankomis tarsi vikaras spustelėjo manąją ir pagarbiai pažvelgė į
m ano batus.
- M ano nuoširdžiausia užuojauta, ponia Levin, —sumurmėjo.
- Dėkoju.
- T a i turėtų būti jums baisus sukrėtimas.
- Taip, tai buvo gana netikėta. Ar Angas?..
Jis kilstelėjo galvą.
- Atsiprašau, kad aš savavališkai leidau sau jam apie tai pra­
nešti, nes jis, išgirdęs, jog jūs atvykstate, įsivaizdavo blogiausia.
Kad kas nors tėvui ar seseriai. O gal skyrybos ar kas... Žinote, kas
paauglių galvose...
- Taip, suprantama.
Skyrybos baisiau. Dangau. Nurijau gumulą ir nusekiau jam
įkandin į kabinetą.
- T a č ia u turiu jus įspėti, ponia Levin. - Jis uždarė duris ir už­
dėjo pilką savo ranką ant manosios. - Jis dar neparodė emocijų.
- Ką gi, - pabandžiau nenusišypsoti. M an buvo tikrai sunku,
beveik neįmanoma įsivaizduoti, kad Angas rodo emocijas susi-
kausčiusio nedidelio žmogelio akivaizdoje. - Gal jis savo emoci­
jas išreiškė vienas pats, slapta, - pakišau mintį, - na, žinote, savo
kambaryje. Turiu jums pasakyti, pone Katraitai, kad pastaruosius
šešerius metus mano tėvas buvo invalidas. Jis gyveno senelių na­
muose, sirgo senatvine demencija ir savo anūkų nepažino. Kai tai
tapo nebepakeliama, mes jau ir nebeveždavome vaikų jo lankyti.
Bent tiek buvo tiesa, nors vieną sykį, ne taip seniai, Angas
vyko sykiu su m anim i. Ruošiausi važiuoti į L ondoną lankyti tė­
čio ir nustebau, kai Angas pareiškė, kad norėtų važiuoti sykiu.

285
 CATHERIN E ALLIOTT

Dienos kambaryje jis su tėvu žaidė vistą, ir tėtis piktai žvairavo

į jį, klausinėdamas, kas šis kipšas. Kai Angas laimėjo, jis pava­
dino jį baisiu apgaviku.
- Na, štai ir jis.
Angą atvedė į kambarį, jis atrodė netvarkingai. Plaukai rieba­
luoti, marškiniai išsipešioję.
- Sveika, mama.
- Sveikas, mielasis, - greit pakštelėjau jį į skruostą.
- Na, tai aš judu paliksiu. - Vedėjas Katraitas vėl nusilenkė,
šį sykį kone iki juosmens, ir jau sliūkino atbulas, laužydamas
rankas tarsi „Uriah H eep“ grupės atlikėjas.
Pagaliau aš stipriai apkabinau Angą, ir m udu susmukome ant
sofos su palengvėjimu, kad likome vieni.
- Jis nori, kad prapliupčiau ašaromis, mama, bet aš nega­
liu, - beviltiškai pasiskundė Angas.
- Žinau, - nusišypsojau, tapšnodam a jam per ranką.
- Ne, aš noriu pasakyti, - su vargu stengėsi paaiškinti jis, -
aišku, tai siaubinga, ir visa kita, man tavęs tikrai gaila, mama. -
Dėkingai spustelėjau jam ranką. - Tačiau, tiesą pasakius, juk aš
nė nepažinojau senelio. Na, tik tada, kai jis buvo normalus, na,
jaunesnis, na, prieš šimtmečius. Ir man dar atrodo... Na, baisu
taip sakyti, nes juk jis tavo tėvas...
- Ne ne, sakyk, Angai.
- Na, ar šitaip ne geriau? - Jis atsisuko pažvelgti į mane tomis
garbingomis penkiolikmečio akimis. - Na, užuot gyvenus tuo­
se siaubinguose senių namuose? Žinau, ką aš verčiau pasirink­
čiau, - tarė susijaudinęs.
Pagalvojau, kad panašiai jautėsi ir mama.
- Tu sakai, kad tas žmogus, kurį pažinojome prieš šešerius
metus... Kad jis verčiau...
- Na, tikrasis mūsų senelis, - įterpė jis.
- Kad jis būtų norėjęs numirti? Tada taip.
- Taigi. Aš taip ir girdžiu jį sakant. Taip ir matau jį bute Fine­
lio gatvėje, žvelgiantį pro „Independent“ laikraščio kraštą per pus­

286
 Po M in ių , M tCUM WU

ryčius: „Ką? Į kažkokius nevispročių namus? Jėzau, jau verčiau

nušaukite mane!“ Ir atsilošęs kėdėje pro virtuvės duris: „Odre,
pakišk man sumuštinį su cianidu, jeigu jau tektų šitaip, gerai?u
- T a i p , bet štai kas, Angai, tas žmogus... - lemenau, - žm o­
gus, kokiu jis tapo, tas... na, jis buvo labai laimingas. Na, pa­
tenkintas.
- Niekai, - piktai mestelėjo Angas, atsistodamas ir nužings­
niuodam as prie lango. Susigrūdo rankas į kišenes ir žvelgė lau­
kan. - J i s b ū tų pasibaisėjęs, jei būtų galėjęs išvysti save! Jei būtų
matęs, kas jam nutiko. - Jis įžūliai žvelgė į kriketo aikštelę,
vėjas ginė per ją lapus, kuriuos lupo nuo ąžuolų, šakomis ribo­
jančių aikštelę.
Šyptelėjau, nudūrusi žvilgsnį sau į rankas. Kokia ta jaunystės
puikybė. Egzistuoti galima tik vieninteliu būdu - jei esi stiprus,
kupinas gyvastingumo, tik compos menti, sveiko proto. Ne ma­
žiau. Bet koks kompromisas - vien laiko gaišatis.
- Na, gal ir taip, - tariau negarsiai, - gal tu ir teisus, miela­
sis. - Žiūrėjau į tiesią jo nugarą, kol jis stovėjo prie lango stebė­
damas, kaip sporto aikštelės prižiūrėtojai grėbia tolyn nuo varte­
lių lapus.
- Aš, žinoma, norėčiau atvykti į laidotuves, - tarė atsigręžda­
mas, - norėčiau deramai atsisveikinti.
Linktelėjau.
- T a i gerai, aš ir noriu, kad tu atvyktum. Nenorėjau tik prie­
varta versti.
- Na taip, - pridūrė susimąstęs, - be to, juk niekuomet iki
šiol nesu buvęs laidotuvėse.
Nusišypsojau. Nuskambėjo taip, tarsi jis būtų pasakęs, kad
niekada iki šiol nebuvo ledo ritulio rungtynėse. Ar bar micvos ap­
eigose. Gyvenimo patirtis, prie kurios skubi padėti paukščiuką.
Mes dar mažumą pasišnekučiavome, paskui išėjome paklajoti
po lauką.
Angas nusivedė mane prie žem utinių sporto aikštelių ir mes
šiek tiek pažiūrėjome futbolo mačą, kuriam e jis b ūtų žaidęs,

287
 CATHERIN E A LL IOTT

jeigu nebūčiau atvykusi. Kai treneris priėjo ir paklausė, ar norės

dalyvauti antram e kėlinyje, Angas nušvito, tačiau iškart nervin­
gai žvilgtelėjo į mane.
- Žinom a, mielasis, - apkabinau jį, - man bus daug smagiau
žinoti, kad tu įmušinėji įvarčius, eik, eik, persirenk. Man jau vis
viena reikia vykti ir pasimatyti su Lile.
- Gerai, perduok jai, kad ją myliu.
- Gerai.
Na, šito iš jo tai man dar nebuvo tekę girdėti.
Jis nėrė persirengti, o aš, sukryžiavusi nuo vėjo rankas, lėtai
nužingsniavau prie automobilio. Beeinant žvyro taku, iš savo ka­
bineto išniro vedėjas Katraitas, norėdamas atsisveikinti.
- Galite neabejoti, ponia Levin, - murkė jis, skubindamas
mane į automobilį, - kad Angas gerose rankose. Kaip turbūt ži­
note, mes čia, Selburne, didžiuojamės savo pastoraline globa...
Suteiksime jam tokią psichologinę pagalbą, kokios reikės.
- Taip... žinoma. Ačiū. - Akies kraštu jau mačiau Angą, per­
sirengusį sportine uniforma ir šuoliuojantį prie žemutinių aikš­
telių, pasiryžusį be jokių ceremonijų nuspirti savo pakaitinį ir
užsiimti teisėtą kairiojo gynėjo padėtį. - Nors net nesu tikra, ar
kokios nors psichologinės pagalbos prireiks...

Lilės mokykloje išvydau visai kitokį vaizdą. Kai atvykau prie

raizgiai išsidėsčiusios Viktorijos laikų pilaitės su smailiais raudo­
nų čerpių stogais ir aptrupėjusiais žaliais dažais, pasirodė, kad
priešakinės durys užrakintos. Paskambinus prie durų taip niekas
ir nepasirodė, tad apėjau iš užpakalio, prasmukau pro šonines
duris ir klajojau tuščiais koridoriais tol, kol aptikau dailią šešto­
kę, ilgais švelniais plaukais, m alonių manierų, fizikos laboratori­
joje lakuojančią nagus.
- O , jos visos paruošiamajame, - užtikrino ji, išslysdama iš
suolo. M ane nuvedė į mokyklos direktorės kabinetą, kuris irgi
buvo tuščias, o tada išnyko, pažadėjusi surasti direktorę.

288
 Po įrėžiusius, Osl t asire, nv)

Sėdėjau žvelgdama į rašomąjį stalą oda aptaisytu viršumi, kol

po valandėlės, plačiai atplėšdama duris, įsiveržė direktorės pava­
duotoja panelė Vaithorn.
- Oi, atleiskit, atleiskite! - gaudė orą ji. Neseniai paskirta
vadovauti mokyklos darbuotojams, atrodė siaubingai stambi ir
siaubingai uždususi. Kai aną trimestrą pirmą kartą su ja susiti­
kome, Markas paslaptingai pašnibždėjo man į ausį: „Lesbietė“.
Stulbinamas jos biustas kilojosi, suknelė plevėsavo, kai ji pri-
skriejo manęs pasveikinti. Atsistojau, ir ji pražydo šypsena.
- Ponia Levin, - šiltai ir šiek tiek skaudžiai spustelėjo man ran­
ką, tiek buvo prisimausčiusi žiedų. - Koks malonus siurprizas!
- Hm... Tikiuosi, ne toks jau siurprizas, juk aš paskambinau...
- O , taip taip, man atrodo, kad mes ir gavome žinutę. Ta­
čiau, kaip miela, kad jūs atvykote pati. Sėskite, sėskite.
Nurodydam a ji mostelėjo putlia rankele ir nučiužėjo aplinkui
stalą užimti teisėto ponios Hagriv sosto. Ji atsargiai nuleido mil­
žinišką savo užpakalį virš kėdės, tarsi patikrindama, ar ta nesulūš,
tada saugiai jį prispaudė, spinduliuodama plačia šypsena.
- Ponia Hagriv kuo nuoširdžiausiai atsiprašo, bet ji vis dar be
galo užsiėmusi, rengia mūsų mergaites Edinburgo hercogo apdo­
vanojimų programos žygiui.
Sumirksėjau nustebusi. Dangau. Ponia Hagriv ir princas Fi­
lipas? Kas gi čia vyksta?
- Ketvirtokės šįmet dalyvauja žygyje Edinburgo princo ap­
dovanojimui gauti, tad joms dar reikia šiek tiek pasipraktikuoti,
kaip užmegzti mazgą virvei patrum pinti. Tai... ar aš tiksiu? - su­
mirksėjo ji virš stalo į mane.
- Žinoma. O Lilė, hm?..
- Taip džiugiai susijaudinusi, mano mergaitė. Jūs juk žino­
te, - ji palinko į mane, - joms patinka, kai pasitaiko priežastis
neiti į mokyklą.
- Na taip.
- Tai šeštadienį, po savaitės?
- Ne, tiesą sakant, veikiausiai ateinantį ketvirtadienį.

289
 CATHERIN E ALLIOTT

- Ketvirtadienį? - loštelėjo ir atrodė nustebusi. - Keista die­

na, bet pasakykite, - ji vėl godžiai linktelėjo į mane, pliaukštelė­
dama rankomis, - kuo ji vilkės? - sušnypštė susijaudinusi.
- Na, - abejojau, - tiksliai nežinau, bet tu rb ū t ne juoda
suknele.
- O ne! - Ji iškėlė aukštyn rankas, dėdamasi pasibaisėjusi. -
Tai visiškai nederėtų. Bet nepamirškite, tos jaunos mergaitės, -
kaip sąmokslininkė man mirktelėjo, - kartais jų tiesiog niekaip
neįkalbėsi. Jos taip mėgsta savo skarmalus. „Savo“, - pirštais n u ­
brėžė ji ore kabutes. - Dieve. Kur tai vyks?
- Na, nedidelėje koplyčioje šiauriniame Londone. - M ano
pirštai ant sijono ėmė drėkti.
- Žavinga, tai tik saviesiems skirtas renginėlis?
- Na taip, sakyčiau.
- Puiku! Ir vakarėlis po to?
Nesmagiai sukrutėjau ant kėdės.
- Po taurę chereso ir sumuštinį m ano motinos namuose.
- Nuostabu. - Ji tiesiog spinduliavo. - Jūsų motina turbūt
netveria iš nekantrumo.
Pažvelgiau paklaikusi.
- Atsiprašau?
- Na, jūsų motina, matydama pirmąją savo anūkę ištekan­
čią? - pasufleravo ji man.
Žvelgiau toliau. Panelė Vaithorn pakreipė galvą į vieną pusę.
- Na, vyresnioji Lilės sesutė? - paklausė padrąsindama, iš­
plėsdama akis, tarsi įtardama, jog aš beviltiškai nenuovoki. -
Juk išteka?
Aplaižiau lūpas.
- Lilė neturi sesers. Atvykau čia, nes mirė jos senelis.
Ji pažvelgė į mane virš stalo nieko nesuprantančiomis akimis.
Tada išsitiesė ir pažiūrėjo į savo užrašus. Juos pašnarino.
- Atsiprašau, - pagaliau sum urm ėjo. - Tai kita mergaitė.
Amelija Veid-Volker. Jos m otina atvyksta susitikti su m anim i,
nes nori, kad atleisčiau... Taip, dabar jau matau. - Nervingai

290
 Po ire,LnsLų/} a£ t asire, ima

žvilgčiojo į savo užrašus. - Šiek tiek susipainiojau. Taip, labai

atsiprašau. Taip, Lilė. - Nusiėmė akinius. Susidėjo rankas ir
teatrališkai nulenkė galvą. - M ano nuoširdžiausia užuojauta,
ponia Levin.
Kol Lilę pagaliau surado ir atlydėjo į kabinetą, aš jau vos
tvardžiausi nekikenusi, tad smarkiai kvėpavau pro sukąstus
dantis. Panelė Vaithorn dar kartą atsiprašė ir išrūko, plevėsuo­
dama suknia.
- Kodėl tu šypsaisi, mama? - puldama man į glėbį, sušuko
Lilė. - Juk tai taip liūdna, vargšas senelis!
- Aišku, vargšas, - pritariau įnirtingai spausdama ją glėbyje
ir aistringai bučiuodam a į viršugalvį. - Atsiprašau, Lile, bet man
atrodo, kad mane netrukus ištiks lengva isterija. Pasirodo, siel­
vartas ir isterija gerokai susiję.
Lilė paverkė, pravirkdė ir mane, tačiau paskui, išgirdusi, kad
panelė Vaithorn leido man išsivesti ją arbatos, nepaprastai nu­
džiugo. Dabar jau panelė Vaithorn būtų leidusi man ją nuskrai­
dinti ir į Mėnulį, jei tik būčiau panorėjusi.
- Ir su Rozi? - paklausė ji, nusišluostydama veidą ir atsuk­
dama į m ane drėgnas maldaujančias akis. - Ar Rozi taip pat
gali eiti?
- Kodėl gi ne?
Ir Lilė šniurkščiodama nubėgo pranešti geriausiai draugei.
Arbatėlė buvo iš tiesų sėkminga. Rozi, kurios šeima buvo
griežti Romos katalikai ir turėjo net privačią koplyčią kažkur savo
pilaitėje Airijoje, mums valgant šokoladinį pyragą, ėmė pasakoti
makabriškas detales apie savo senelio laidotuves. Ji įspėjo Lilę,
kad b ūtų pasiruošusi išvysti jį paguldytą karste prie altoriaus, o
karsto dangtis būsiąs atidengtas.
- Negi tikrai? - jau paskui paklausė Lilė, iš siaubo išplėtusi
akis, kai prieš išvykdama apkabinau ją ir atsisveikinau. - Negi iš
tiesų man tai reikės daryti?
- Aišku, ne, mieloji. Dangtis bus tvirtai uždengtas. Tačiau
jeigu nenori, tai nė nevažiuok į tas laidotuves.

291
 CATHERIN E A LLIOTT

Ji m ažum ą pasvarstė.
- O Angas ar važiuos?
- T a i p , bet jis dvejais metais vyresnis už tave.
Patylėjo.
- Ne, aš noriu važiuoti. Tikrai noriu važiuoti.
Nusišypsojau, dar kartą ją apkabinau ir įsėdau į automobilį.
Ji pabeldė į langą ir aš jį nuleidau.
- Tėtis juk atvažiuos, tiesa? - paklausė susirūpinusi.
M ano širdis stabtelėjo.
- Aišku, kodėl to klausi?
Trūktelėjo pečiais. Nuleido akis ir bato nosimi pabraižė
smėlyje.
- Nežinau. Na, todėl... kad šiandien tu atvykai viena.
- Nes tėtis dirba, - greitai pasakiau.
Ji žvilgtelėjo į mane. Linktelėjo, tada nusišypsojo.
- Na taip, gerai, tada iki, mama. Pasimatysime po savaitės.
Atleidau rankinį stabdį ir lėtai išburzgiau keliuku. Kai žiū­
rėjau į ją, mojuojančią man galinio vaizdo veidrodėlyje, vieną
stovinčią ant tako su rusva mokykline uniforma, iš baimės man
spustelėjo po skrandžiu. Ji atrodė tokia jauna. Tokia maža. Tokia
pažeidžiama.
 VisidešUiitas skyrių*

Laidotuvės įvyko anksčiau, negu tikėjomės. Po trijų dienų,

nes kažkas apsigalvojo ir atsisakė šarvojimo salės.
- Apsigalvojo? - nusistebėjau, išgirdusi tai iš Bendžio. - Ar
kas nusprendė, kad tiek to, kad vis dėlto nemirs? Juk tai ne koks
vizitas pas kirpėją, Bendži, juk negali tiesiog atšaukti savo susiti­
kimo su šventu Petru.
Jis nusijuokė.
- Ne, jie tiesiog nusprendė šarvoti kitur. Nutarė, kad Goul-
ders Grino koplyčia per maža. Ir jeigu mes neįsmuksime ten da­
bar, Hene, tai teks laukti dar savaitę nuo penktadienio.
Jo leksikonas m ane m ažum ą apstulbino, tačiau nesukrėtė.
Per tas kelias dienas, plušėdama kartu su m am a ir Bendžiu, kol
sutvarkėme laidotuvių reikalus, išrinkome karstą ir žalvarines
rankenas bei šilkinį įklotą, aš susipažinau su laidotuvių pasaulio
realybe. Gal ir gerai, kad m um s atėmė šią dar vieną moralinio
apsisprendim o galimybę - nuspręsti, ar jau praėjo pakankamai
laiko, ar jau atėjo metas laidoti. Gal ir gerai, kad kažkas įsi­
spraudė kitur.
Koplyčia iš tiesų mažutėlė, svarsčiau nervingai, eidama praė­
jimu su Angų trečiadienio rytą ir atsisėsdama šalia jo priekiniuo­
se klauptuose. Mažulytė. Negalėjau nesmalsauti: kažin į kokią er­
dvesnę vietą nuėjo ta kita šeima? Tikriausiai daug prašmatnesnę?
Ir ar jie parinko geresnes rankenas nei mūsų? Bet ši juk mums
kaip tik, tvirtai nusprendžiau, sukryžiuodama kojas ir išlyginda­
ma juodą sijoną. M ūsų šeima nedidelė.

2 93
 CATHERINE ALLIOTT

Apsidairiau aplink ir nusišypsojau keletui giminaičių, ku­

riuos jau buvau pasveikinusi lauke. Kelias senutes tetas, senelio
brolį Matą, pusbrolį Alfredą bei jo žm oną Valeriją ir viengungį
jų sūnų, kuriam keistai trūkčiojo veidas. Atrodo, jis buvo mano
antros eilės pusbrolis, bet niekaip neprisiminiau jo vardo. M ama
sėdėjo priekiniuose klauptuose už praėjimo su Bendžiu ir Fran­
ciu. Palikau vietos šalia savęs Markui ir vaikams. Marko nesima­
tė, tačiau jis juk turėjo paimti iš mokyklos Lilę, o važiuoti M 25
greitkeliu kartais ne taip paprasta. Kai už manęs prasivėrė durys,
grįžtelėjau nervindamasi, bijodama išvysti jį po tokio ilgo laiko,
tačiau įžengė tik grupelė senų šeimos draugų, kaimynai iš Finelio
kelio. Kai jie įėjo, vėjo nuplakti, susigūžę į paltus, dėkinga nusi­
šypsojau. Dar šiek tiek anksčiau vienas kitas buvo pasiryžę lan­
kyti tėtį senelių namuose, tačiau jis neįstengė nė vieno jų prisi­
minti. Tiesą sakant, jis nesidrovėdamas elgėsi su jais storžieviškai,
todėl pamažu jie visi nutolo. O ši negausi saujelė atėjo užjausti
mamos: Spirasai, Karteriai iš viršaus, pažinau Hovardą G rin­
bergą, kuris gyveno bute apačioje. Jam pasiunčiau itin dėkingą
šypseną. Puiku. Vyliausi, kad jis atvyko dėl mamos, moraliai ją
palaikyti. Išskyrus juos, koplyčia buvo tuščia, tik vikaras plušėjo,
dėliodamas lapus su pamaldų tekstais. Na ir, suprantama, m ano
tėvas priešais altorių. Vidutinio brangum o karste, su vidutinio
brangum o žalvarinėmis rankenomis. Giliai įkvėpiau. Pamažu iš­
kvėpiau. Netrukus visa tai bus baigta.
Salto oro gūsis bloškė nuskraidindamas giesmių gaidų lapus,
su palengvėjimu atsidusau, išvydusi praėjimu atskubančius M ar­
ką ir Lilę, ji - su mokykline uniforma, Markas - dar su paltu.
Jam teko sulakstyti į Lilės mokyklą, o aš sutikau Angą, atvykusį
traukiniu iš N ortam ptono. Šiltai nusišypsojau Lilei ir žvilgtelėjau
pro ją į Marką, svarstydama, kokia turėtų būti mano veido išraiš­
ka. Jis atžygiavo tiesiai praėjimu, dar nesusidūrus žvilgsniams,
striukai man linktelėjo. Atsakiau tuo pačiu. Matau, niūriai pa­
mąsčiau, žiūrėdama priešais save. Štai kokia jo veido išraiška.
Tvirtai įsitveriau giesmyno.

294
 Po vedinsiu/, Osi tasv& m,\

- Viskas gerai? - sušnibždėjau Lilei, kai ji atsisėdo šalia.

Pabučiavau.
- Taip.
Ji atrodė šiek tiek išbalusi, tad apkabinau ją per pečius. M ar­
kas pasislinko prie Ango. Kažin, pagalvojau, ar važiuojant Lilė jį
klausinėjo, kodėl pasiima ją vienas? Tikiuosi, taip. Kvailys, koks
kvailys, svarsčiau piktai. Gal būdamas čia sykiu bažnyčioje jis
susikaups ir viską apgalvos, gal supras, ką praranda?
Tada negailestingu akordu užriaumojo vargonai, mes atsi­
stojome. Pagavau Bendžio žvilgsnį, ir mes sužiurome į mamą.
Tačiau ji žvelgė tiesiai prieš save, atrodė stojiškai ir elegantiškai
su klasikiniu tamsiai mėlynu „Jaeger“ paltu, iškėlusi smakrą, sau­
somis akimis, per paskutines keletą dienų jau paverkusi tiek, kiek
norėjo, kaip užtikrino ji mane prie durų, kai ją apkabinau.
Aš taip pat paverkiau, kiek norėjau. Dažniausiai vakarais, kai
būdavau pavargusi. Kartais pakeldavau telefono ragelį ir paple­
pėdavau su Bendžiu. Dažniausiai tiesiog mėgaudavausi bute ka­
raliaujančia tyla. Man jos reikėjo. Ne visuomet būdavau ir viena,
ką čia slėpti. Kartais leisdavau laiką su Rupertu.
Žinoma, m ūsų meilės romano rutuliojimąsi teko pristabdyti.
Abu nebyliai sutarėme, kad dabar ne metas vėl įpūsti žiežirbą,
tačiau abu supratome ir tai, kad kartais įvykiai pasisuka visai ne­
tikėtai, kad, nepaisant asmeninių tragedijų, kai ateis metas, ši
žiežirba bus įpūsta. Tuo tarpu susitikdavome per m ano prieš­
piečių pertrauką. Nors Loris ir tvirtino, kad nieko nenutiks, jei
neateisiu į darbą, aš iškart grįžau prie darbo, nes jo biuro rutina
ir drausmė mane paguosdavo kur kas labiau negu tyla bute. Ru­
pertas pasitikdavo mane aikštėje, ir mes žingsniuodavome per ją
iki Sv. Jokūbo parko, spardydami lapus, nusipirkdami iš lauko
vežimėlių dešrainių ir valgydami juos ant šaltų, drėgnų suolų,
panašiai kaip prieš daugelį metų. Kartais pasakodavau apie tėtį,
o Rupertas klausydavo, retkarčiais įsiterpdamas, retkarčiais pasi­
dalydamas savo prisiminimais.

295
 CATHERIN E A LLIOTT

Vakar, kai skyrėmės prie parko vartų, mat jam reikėjo grįžti į
Gynybos ministeriją, o man į Kovent Gardeną, jis suėmė ranko­
mis m ano veidą ir švelniai pabučiavo į lūpas, pirmą kartą po to,
kai buvo bučiavęs mane tą naktį savo bute. Pajutau, kaip mane
nutvilkė karštis.
- Turiu trum pam išvykti, - tarė, - bet grįšiu.
M an krustelėjo skrandyje.
- Trumpam? Tikrai? Kiek laiko tavęs nebus?
- T ik kelias dienas.
-K ur?
Jis padarė grimasą ir nusigręžė.
- Negaliu sakyti.
Linktelėjau žinodama, kad spausti jo nevalia, susimąstydama,
koks iš tiesų galėtų būti jo gyvenimas. Kur jį skraidina, į kokias
kovų vietas išmeta, o paskui po kelių dienų jis it kokia dvasia vėl
iš ten išnyra. Niekuomet to nesužinosiu. Žinojau, kad kai kurie
grįžusieji, kaip jis sausai pakomentuodavo, parašydavo sau nau­
dingas ataskaitas, tačiau jis to niekuom et nedarė. Jam oficialus
slaptųjų reikalų aktas toks ir liko - slaptas. Žiūrėjau, kaip jis nuo
manęs tolsta, svarstydama, ar ten pavojinga. Buvau ištardžiusi
Lorį ir jau žinojau, kad slaptosios pajėgos dirba ne tik karo zono­
se, apie kurias rašoma laikraščiuose, bet taip pat ir tose vietose,
apie kurių pavojingumą mes nė neįtariame.
- Kodėl mums turi rūpėti tai, kas vyksta Nigerijoje? - at­
sainiai paklausiau Lorio, statydama priešais jį kavos puodelį ir
atnaujindam a pokalbį, kurį buvome pradėję anksčiau. Loris abe­
jingai gūžtelėjo pečiais.
- Kartais vyriausybės paprašo pagalbos, tad priklausomai nuo
aplinkybių mes vykstame.
- Kaip samdyti kareiviai?
- Panašiai, tačiau mūsų įgaliojimai šiek tiek skirtingi. Mes
veikiame vyriausybės naudai, ne siekdami asmeninės naudos. -
Jis žvilgtelėjo iš už ekrano. - Hene, ką tu nori sužinoti?

296
 Po ir&LiisLų/, cus tosires wv\

- Paklausiau be jokios priežasties, - paraudau, eidama į savo

kambarėlį.
Tačiau neabejojau, kad jis žino. Neseniai Rupertas palydėjo
mane iki darbo, ir kai instinktyviai žvilgtelėjau į trečiojo aukšto
langą, išvydau Lorio veidą. Jis nieko neužsiminė, kai įėjau vidun,
tačiau jo veide mačiau susirūpinimą. Prisiminiau, kaip Rupertas
smerkdamas dėjo jį į šuns dienas. Gal bijo, kad per daug apie jį
sužinosiu?
Kai Rupertas vakar išnyko toldamas link Vaitholo, aukšta,
liekna figūra, susisupusi į maskuojamąjį apsiaustą, šviesūs plau­
kai, pagaliau ištirpstantys minioje, pagalvojau: kažin kaip pasi­
jusčiau, jeigu jis niekuomet nesugrįžtų? M ano skrandis susispau­
dė taip, kad teko apsisukti ir kuo greičiau nueiti. Pati nustebau,
kad taip jaudinuosi.
Dabar, kai stovėjau šioje nedidukėje šiaurinio Londono koply­
čioje, atrodo, nutolo visas pasaulis. Tarsi tai būtų kitas gyvenimas.
Kieno nors kito, ne mano. Moteris mėlynu kašmyro paltu, susitin­
kanti parke savo mylimąjį, jaučianti, kaip vėjas taršo jos plaukus,
kaip nuo jos nuvarva metai, kai ji juokiasi ir spardo lapus, visa tai
pasirodė it koks kadras iš filmo. Nes dabar stovėjau čia, pusamžė
moteris su vyru, kuris nuo manęs nutolo, dviem paaugliais vai­
kais, m ano plaukus jau reikia pašviesinti, aš laidoju savo tėvą.
Vikaras kostelėjo ir kulnais atsispyrė nuo grindų.
- Norėčiau pradėti paprašydamas, kad giesmynus po pa­
maldų paliktumėte klauptuose. Retkarčiais jie ima ir prapuola,
o pakeisti juos naujais nelengva. Išeinant bus renkami pinigai
naujiems vargonams.
- Taigi, pradedam e nuo rinkliavos, - sum urm ėjo šalia m a­
nęs Angas.
- Atsistokime ir sugiedokime 245-ąją giesmę.
Kai vargonai garsiai suvibravo mažulytėje erdvėje, nedidelė
mūsų kongregacija didvyriškai pabandė atakuoti „Jeruzalę". Vos
prisikapanojome iki antros eilutės, vėl atsivėrė bažnyčios durys,
šį sykį su geroku klegesiu. Mes visi atsigręžėme, vis dar skys­

297
 CATHERINE ALLIOTT

tai giedodami, ir išvydome, kad Barbara, jamaikietė medicinos

sesuo, prirėmė duris, o už jos iš nedidelio autobusiuko pabiro
marga nukaršėlių iš senelių nam ų minia. Padedami Greisės, ki­
tos sesutės, jie užsikepurnėjo laiptais ir garsiai šnekučiuodamiesi
sušliumpino bažnyčios vidun.
Kai kurie apsirengę solidžiai, kaip dera tokia proga, jei ne­
paisytume atbulai užsimaukšlintų skrybėlių ir kreivai užsagstytų
lietpalčių, tačiau viena, pastebėjau, avėjo šlepetes.
Kitiems atrodė, kad geriausiai tiktų pasipuošti angoros vil­
nos chalatu ir guminukais. It lunatikai jie sušlepsėjo pro duris,
dairydamiesi aplink, išsižioję kaip maži vaikai. Dvi ypač bal­
singos senės domėjosi, kodėl, po velniais, taip šalta. Barbara
juos nutildė, ir jie susmuko į galinius klauptus ginčydamiesi,
kur kam sėsti, stvarstydami vienas kitam iš rankų giesmynus.
Vienas senis įžengė tiesiai it mietą prarijęs, visą krūtinę apsi­
karstęs medaliais, o kitas, susilenkęs dvilinkas, su dulkėtu at­
lasiniu chalatu ir languotomis kelnėmis, šypsojosi beprasmiška
šypsena, m ojuodam as cigaru.
Kai jie triukšmaudami susigrūdo į galinius klauptus, kum š­
čiodami vienas kitą alkūnėmis ir žvalgydamiesi aplink, vikaras
su siaubu pažiūrėjo į m ano motiną. Ji, susitaikiusi su lemtimi,
atsiduso ir toliau giedojo. Bendžis, pagavęs m ano žvilgsnį, pa­
tenkintas mirktelėjo. Nusišypsojau jam. Bendžis visuomet mėg­
davo draugiją, ir, tiesą sakant, jis buvo teisus. Aišku, šie žmonės
turėjo atvykti. Juk, dėl Dievo meilės, jie gyveno drauge su tėčiu
šešerius metus.
Kai viena vargšė sena širdelė itin kuprota nugara iš kelioninio
krepšio išsitraukė plunksnų boa ir įžūliai užsimetė jį ant horizon­
taliu virtusio kaklo, prisiminiau eilėraštį „Kai aš būsiu senučiukė,
purpuru vilkėsiu44. M otina nepaliaujamai tvirtindavo, kad tėvas
senelių namuose prarado žmogiškąjį orumą, tačiau atrodė, jog
šie žmonės išsiskyrė ne tik orum u, juos ženklino net kažin koks
pranašumo jausmas. Tarsi jie b ūtų išsivadavę iš savo kūno kiauto
ir įžengę į aukštesnį, daugiau polėkio turintį lygmenį, kur tapo

298
 Po v-bLnLų aš tave, m^ybiu,!

neliečiami. Jie šaipėsi iš konvencionalumų, jie rengėsi ir elgėsi

taip, kaip norėjo, tarsi stengdamiesi atsiimti už prarastą laiką, už
jaunystės rimtumą. Ir jei niekas daugiau šito nesuprato, blogiau
tik jiems patiems.
Giedojo jie griaudėdami ir ne į gaidą, o vienas kitas netgi
pabandė sopranu, tai įtampos toli gražu nesumažino. Siek tiek
atsikvėpėme, kai, pasak Viljamo Bleiko, „niaurios šėtono gir-
nos“ liko m um s už nugarų, kai visi vėl susėdo. Tuom et kalbėti
ėmėsi vikaras, bandydamas susumuoti vieno tokio G ordono Ar­
tūro Teito gyvenimą. Papasakojo apie tėčio vaikystę, jo metus
Oksforde, jo valstybinę tarnybą, pagaliau jo statybų inžinieriaus
karjerą. Kai jis vardijo projektus, kuriuose tėtis dalyvavo, paste­
bėjau, kaip Lilė užgniaužė žiovulį. Nusišypsojau. M am a neno­
rėjo šio kreipimosi patikėti kam nors iš namiškių bijodama, kad
jie per smarkiai susijaudins. Tačiau iš tikrųjų tokio pavojaus visai
nebuvo. Vikaras šnekėjo toliau, o kai jis ėmėsi aptarinėti tėčio
aistrą istorijai, už nugaros išgirdau sujudimą. Apsižvalgiusi išvy­
dau, kad dvi galinės kongregacijos eilės pakilo ir eina lauk. Senis
su medaliais, atidaręs slankiojančias mažo autobusiuko duris, vi­
kriai krovė „Saulėlydžiou gyventojus vidun. Bendžis susiraukęs
žvilgtelėjo į mane. Apstulbusi trūktelėjau pečiais, netrukus Ben­
džis taip pat išėjo. Po kelių minučių, vikarui dar nebaigus savo
apmąstymų, „Saulėlydžio“ nam ų gyventojai sušlepsėjo atgal ir
susėdo į savo vietas.
- Jie pamanė, kad atsidūrė kažkieno kito laidotuvėse, - su­
šnibždėjo man į ausį Bendžis prieš atsisėsdamas. - M at tėtis jiems
buvo papasakojęs, kad dirbo cirko artistu, akrobatu, ne inžinie­
riumi. Scenoje jo vardas neva buvęs Renaldas.
- Oi, - sumirksėjau.
Paskui mes išžygiavome laukan, prisimerkę nuo neryškios
saulės, ir, susispietę mažomis grupelėmis, nuėjome į kapines. Kai
droviai susitelkėme aplink žiojėjančią žemėje duobę, tvirtai laikiau
Lilės ranką. Angas, kuris jau buvo aukštesnis nei šešių pėdų, pa­
ėmė už rankos mamą, dėl to net apsiašarojau. Praėjo kelios m inu­

299
 CATHERIN E ALLIOTT

tės, kol prie mūsų prisidėjo senelių nam ų gyventojai, mat skubėti
jau buvo ne jų jėgoms. Tačiau netrukus be jokių skrupulų jie jau
skynėsi kelią į priekį, stumdydamiesi ir ginčydamiesi.
- Na ir grūstis, - pakom entavo Barbara, prisigretindama
prie manęs.
Skubiai pasitraukiau.
- Lile, mieloji, pasislink.
- O , ne ne, - uždėjo Barbara ranką ant manosios, - turiu
galvoje, kaip sugrūsti kapai.
- A k , - kvėptelėjau ir pažvelgiau į duobę. Ji tikrai įterpta ankš­
tokai. Buvo matyti, kad tėvas įspraudžiamas tarp dviejų gretimų
kapų, kurių vienas jam prie pat galvos, kitas prie pat kojų.
- Na taip, žinoma, vietos šiais laikais mažoka, - tarstelėjau
nervingai svarstydama, kažin ar dera prie kapo mandagiai šne­
kučiuotis.
- Šios kapinės geresnės negu Haigeitas, tos tai visiškai pri­
grūstos, bet reikėjo pabandyti gauti jam vietą Kilburne. Ten taip
nuostabu, žavingas peizažas.
-Teisingai, - ištariau netvirtai, nors man ir magėjo paklausti,
ar tikriesiems kapinių gyventojams taip jau svarbu, kur gulėti. -
Kaip suprantu, jūs pažįstate daugelį Londono kapinių.
- Turbūt nėra tokių, kuriose nebūtų tekę lankytis, - išdidžiai
sukrizeno. - Sšš... dabar, brangioji, vikaras tars žodį, jam gali
nepatikti, jei plepėsite.
Kai karstą nuleido į žemę, Lilė spustelėjo mano ranką, aš
spustelėjau jos. Vikaras paminėjo dulkes ir pelenus, tada mama,
jo paraginta, nedrąsiai įbėrė į kapą saujelę žemės. Po jos ir senis
su medaliais. Ir dama su plunksnų boa. O tada pasirodė, kad
prieiti nori visi. Užsimerkiau, kai angorinis chalatas priėjo įberti
žemių antrą kartą. Kvėpuok, kvėpuok. Už savo nugaros vėl išgir­
dau neaiškų bruzdesį, tankų kvėpavimą ir ginčus. Kai atsisukau,
išvydau, kad dvi senutės, kurios žnaibė viena kitą galinėje koply­
čios suolų eilėje, susilenkusios su vargu stengiasi pratempti per
grūstį medinę dėžę.

300
 Po vedinsiu/, a,š tcuire, m \

- T u juk mėgsti balandėles, mieloji, tiesa? - sušnibždėjo man

į ausį Barbara.
- Balandėles?
- Balandėles, kai jas paleidžia laisvėn ant kapo? Paprastai dvi.
Jos simbolizuoja mirusiojo dvasią, kylančią į dangų. Glorija ir
Vera visuomet tai daro.
- Na, nežinau... Dieve brangus. Kas toliau?
- Taip, mamyte, tai bus žavinga, - entuziastingai pritarė Lilė.
- Dangau, - sumurmėjau dvejodama. - Eik greitai, paklausk,
ką sakys senelė.
Lilė nuskubėjo prie mamos ir pašnibždėjo jai į ausį. M a­
čiau, kaip nežymiai kilstelėjo jos antakiai ir vos įžiūrimai krus­
telėjo lūpos.
- Senelė sako, kaip nori, - uždususi atraportavo Lilė.
Glorija su Vera nuvairavo dėžę prie kapo galvūgalio.
Žvilgtelėjau į vikarą, tačiau buvo aišku, jog jis jau matė tai
anksčiau. Neabejoju, kad net jei pora valkataujančių šunų būtų
paleista dulkintis čia pat tarp kapų, jo veidas b ūtų išlaikęs tokią
pat tolimą palaimintojo išraišką. Jis sūpavosi ant kulnų su vėjo
išpūsta sutana, svajodamas apie priešpiečius.
Glorija taip ilgai grūmėsi su narvelio sklende, jog vienu metu
ne juokais išsigandome, kad tėčio siela visiems laikams nelik­
tų įkalinta oranžinėje dėžėje. Dėkui Dievui, jai pavyko atšauti
sklendę, ir pora pilkų balandžių šovė į padangę.
- Balandžiai? - sumurmėjo man į ausį Bendžis.
- Balandžiai pigesni, - paaiškino Barbara. - Faktiškai jų gali
gauti už dyka. Veros brolis veisia juos lenktynėms. Paprastai nu­
dažome juos baltai, tik šiandien pritrūkom e laiko. Miela detalė,
kaip manote?
- Nepaprastai, - komiškai pritarė Bendžis, kai žiūrėjome,
kaip balandžiai virš m ūsų galvų ryžtingai pasirinko kelionės
kryptį. - Kur tiksliai gyvena Veros brolis?
- J H endono pusę, man atrodo.

301
 C ATHERINE A LLIOTT

- Stounkrofto kelias dvidešimt du, - paslaugiai patikslino

Vera, atsitiesdama nuo narvelio ir nusibraukdama rankas į n u ­
drengtą megztinį.
- Nuostabu, - linktelėjo Bendžis, kai balandžiai paklusniai
nurūko ta kryptimi. - M alonu žinoti, kur m ano tėčio siela. Na,
kur galutinė jo poilsio vieta.

Sugrįžus į motinos butą, paaiškėjo, kad vaišių naujiesiems

savo bičiuliams paruošėme tikrai per mažai.
- Nė nepagalvojau, kad jie visi ateis, - sušnypštė man mama
virtuvėje, kai virstelėjusios duris slapta stebėjome, kaip prisipildo
svetainė.
Jie nedelsdami traukė prie stalo, kurį motina buvo nukrovu­
si lėkštėmis su maistu ir cheresu, stverdami po du sumuštinius,
tuštindam i stiklus.
- Matyti, kad laidotuvės svarbiausias geriatrinės visuomenės
kalendoriaus įvykis, - pažymėjo Francis, įeidamas su keliomis
tuščiomis taurėmis. - Na, - pasiekė iš duonos pintinės jau surai­
kytą duonos kepalą ir padavė Angui, - tepk sviestu.
- Tiesą pasakius, aš itin gausiai cheresu nevaišinčiau, - įspėjo
Markas, grįždamas su padėklu, nukrautu tuščiomis taurėmis. - Dėl
Dievo meilės, mes juk nežinome, kokie jiems paskirti vaistai, juk
nenorime, kad dar ką nors reikėtų laidoti. Užkaisk virdulį, Lile.
Šiaip ar taip, mūsų svečiai suteikė renginiui nemenko pikan­
tiškumo. Nė kiek nenusiminę dėl to, kam čia susirinko, jie net
lažinosi, kieno eilė dabar, jie buvo aiškiai nusiteikę puikiai pra­
leisti laiką.
- Nuostabus žmogus jūsų tėtušis, - prisipažino man Škotiš­
kos Kelnės, kai atsistojau, kaip matėsi, netrumpėjančioje eilėje
prie tualeto. - O koks talentingas. Tik įsivaizduokite, jis važinė­
davo vienračiu dviračiu ir tai darydamas dar mėtydavo ant gal­
vos visą krūvą puodelių ir lėkštučių. O į viršutinį dar įmesdavo
gabalėlį cukraus.

302
 Po iresikviij/, a ,i tcuv~b m y L lu ,!

Nurijau seiles.
- Taip, nemenko talento. - Gal ateisiu j tualetą vėliau.
Tačiau jie visi minėjo tėtį su švelnumu.
- Toks juokingas vyriškis tas jūsų tėtis, - pasakė kuprotoji
dama su plunksnų boa, uždedama vėsią sausą ranką ant m ano­
sios. - Gal mažumėlę nešvankėlis.
Nusišypsojau ir truputį su ja pasišnekučiavusi nusiyriau tolyn.
Susijaudinau, kai kiti žvalesni grupės nariai, tie, kurie nesėdėdavo
susmukę, žvelgdami į tuštumą ar snūduriuodami minkštasuoliuo­
se, papasakojo tą patį. Tėtis tikrai buvo senelių nam ų klounas;
tokio jo namuose nematydavome, nors hum oro jam niekada ne­
trūko. Na ką, galvojau, jie matė jo hum orą grynu pavidalu, be
jokių subtilybių, be jokio intelekto. Neišpuoselėtą jo prigimtį.
Senis su medaliais pasiūlė tostą. Gana chaotiškai jie pakilo
ant kojų, barškindami vaikštynių rėmais, švysčiodami lazdomis,
ir pakėlė taures.
- Už didįjį Renaldą! - pasigirdo šūksniai.
Visi kiti, kurie sumurm ėjom e „Už tėtę!" ar „Už Gordoną!u,
sustingome išplėtę akis. Nebeišdrįsau pažvelgti į mamą, bet ma­
čiau, kaip Bendžis springsta juoku į savo cheresą.
Vakarėlis kunkuliavo toliau, tačiau netrukus per kambarį
žvilgtelėjau į motiną. Ji stovėjo prie lango, abi rankas sunėrusi
už nugaros, atrodė pavargusi ir tyliai šnekučiavosi su Hovardu
Grinbergu. Pastebėjau jį jau anksčiau, įpilantį žmonėms gėrimų
ir tiekiantį pyragaičius, nudžiugau, kad jis stengiasi padėti. Ap­
sižvalgiau žiūrėdama, kur vaikai. Jie pritūpę ant sofos bergždžiai
stengėsi palaikyti m andagų pokalbį su nusenusiais žmonėmis,
kurie ne tik nežino, kas yra brandos atestatas ar lakroso mačas,
bet nė kuri šiandien diena. Viena išdžiūvusi senutė, susižavėjusi
žvelgdama į čiauškančią Lilę, ištiesė kaulėtą ranką paglostyti jai
plaukus. Didžiavausi savo vaikais, tačiau gal jau pakaks. Pagavau
Marko žvilgsnį, tai daryti visą popietę vengiau, ir jis linktelėjo.
Nesvarbu, kad mes kiekvienas tuo pačiu metu sukame po savo
romaną ir esame pasiryžę vienas kitą nulinčiuoti. Bet mes susi­

303
 CATHERIN E A LLIOTT

tuokę penkiolika m etų ir per sausakimšą kambarį galime vienas

kitam pasakyti, kad vakarėlis baigtas. Nuėjau į miegamąjį paimti
paltų, man įkandin iškart atėjo keli kaimynai. Tikiuosi, Barbara
su Greise įstengs suprasti m ūsų užuominą.
- Gal norėtum, kad pasilikčiau ir padėčiau susitvarkyti? - pa­
klausiau motinos, kai pabučiavau ją atsisveikindama prie durų.
- Ne, brangioji, pagalbininkų man užteks.
Aš nusišypsojau ir apsivyniojau šaliką aplink kaklą.
- Ar Hovardas?
- Ne ne, Hovardas su Andžela ir taip jau labai daug padėjo.
Jie iškepė sluoksniuotus pyragėlius su įdaru. Tikrai nedrįsčiau
leisti jiems daryti ką nors daugiau. Ne, Bendžis su Franciu pasi­
liks ir padės sutvarkyti. Dabar jau vykite, mielieji. Juk jums taip
toli, man neramu.
- Andžela?
- Taip, Hovardo draugė. Tu ją matei prie šeimininkės veži­
mėlio. Miela moteris.
Pro duris pažiūrėjau į moterį kaštoniniais plaukais, madingu
tamsiai mėlynu kostiumėliu.
- O! Maniau, kad jo sesuo.
- Ne, jis sutiko ją Parkerio visto kampanijoje praėjusį m ėne­
sį. Ji našlė. Na, dabar jau vykite, mieloji.
- Bet ar tau tai neuždavė širdies?
- Man? Kodėl turėtų?.. - Atrodė sumišusi.
- Na, aš maniau...
Ji pažvelgė. Tada išsižiojo iš nuostabos.
- Ką? Kad aš ir Hovardas Grinbergas? Na, nebūk juokinga,
aš juk pažįstu jį keturiasdešimt metų! Berta buvo geriausia mano
draugė. Be to, - išsišiepė, - jis turi siaubingą halitozę.
- Bet maniau...
- Na, liaukis... Važiuok. Džiaugsiuosi, kai baigsis ši diena,
tiek galiu tau pasakyti. Ačiū už paramą, mano mielieji. - Pa­
bučiavo vaikus, tada paspaudė ranką Markui. - Ir tau ačiū, kad
atvykai. - Apdovanojusi jį dėkingu žvilgsniu, nuėjo į vidų.

304
 Po įrėminsiu, O/i t asire, ttvyLLu,!

Nieko nematydama nulipau laiptais paskui savo garsiai že­

myn tratančią šeimyną. Kai jie suvirto į mašiną, stovinčią čia
pat, netoli ant kelio, Markas, jau iš vairuotojo vietos, pasiekė ir
atidarė man duris. Įlipau.
- Na, kaip matai, šįsyk apsišovei, - tarstelėjo sausai, kai
atsisėdau.
Atsirėmiau.
- Aiškiai apsišoviau.
 ŪtndešLmt pinotas skyrius

- Ar galiu uždėti kom paktinę plokštelę? - paklausė Angas

nuo galinės sėdynės.
- Aišku, - vienbalsiai ištarėme abu su Marku, nors paprastai pa­
sigirsdavo griežtas „ne!“ Abu jautėme, kad tas „Def Leppard“ ar kas
ten toks, kam pasmerkti mus ketino Angas, geriau negu kapų tyla.
Tad, raminami smarkaus vibravimo ausų būgneliuose, pa­
traukėme link Kento. Galvojau apie tai, kaip keista vėl važiuoti
šeimos automobiliu; ant galinės sėdynės kaip visuomet besikumš-
čiuojantys vaikai, Markas šalia manęs, pažįstamos jo rankos ant
vairo, kreipiančios mus namo. Taigi, namo. Tai turi būti namai,
nes juk su mumis vaikai. Negalėjome tiesiog kiekvienas nuei­
ti savo keliu. Teko vaidinti, jog viskas kaip įprasta. Kaip tik tai
mes ir darome, mąsčiau, o m ano gerklėje įstrigo aštrus gumulas.
Giliai atsidusau. Taip, aš tikrai per daug pasiduodu emocijoms,
pagalvojau. Taip, tikrai. Bet argi šiandien ne emocijų diena?
Tačiau kai pasiekėme kaimą, pasidarė visai liūdna. Kol bu­
vau išvykusi, medžiai apsipylė akinančiomis spalvomis, ir namas,
pritūpęs minkštoje slėnio raukšlėje su tviskančia upeliuko juosta,
atrodė tiesiog magiškai. Jis tarsi užsidegė vienu tų staigių, pasku­
tinių auksinės šviesos plykstelėjimų, kuris teįmanomas šiuo m etų
laiku, kuris viską paverčia tarsi filmo dekoracija. Namai, galvojau
išlipdama iš automobilio ir uždarydama dureles. Mano namai.
Kas jų laukia dabar, ką su jais darys ši nauja, suskilusi šeima?
Kam jie priklausys? Tikriausiai Markui, svarsčiau girgždėdama
žvyro taku, nes juk aš neprisidėjau nė skatiku.

306
 Po įrėm insiu, cus tcu ve, m ,yL lus!

Atidariau galines duris ir apsidairiau savo kaimiškoje virtuvėje,

visos medinės spintelės „Farrow & Ball“. Tačiau... Argi paprastai
žmonos nelieka šeimos namuose su vaikais? Neabejojau, kad įstaty­
mas lenkia į tą pusę. Tačiau negi aš iš tiesų galėčiau ištrenkti Marką
ir gyventi čia su Rupertu? Padėjau ant stalo rankinę ir žiūrėjau
į tamsiai mėlyną ,>Aga“ viryklę. GYVENTI su Rupertu? Negi aš
tai planuoju? Mano pulsas ėmė tankėti. Giliai širdyje žinojau, kad
Rupertas nori kaip tik to, nori, kad įsipareigotume vienas kitam
ilgam, tačiau... Prikandau lūpą. Pro langą mačiau Fabrisę, Marko
kumelę, ramiai rupšnojančią pievoje, jau su žiemine gūnia. Ne, čia
gyventi su Rupertu aš tikrai nenorėčiau. Ką - matyti Rupertą kie­
kvieną dieną kieme lesinantį viščiukus? Vaikštinėjantį po Marko
vaismedžių sodą? Kad vaikus, grįžusius namo, pasitiktų kažkas, kas
nėra jų tėvelis? Rupertas stalo gale? Ne. Jau aišku, kad teks palikti
namus Markui. Ir Perditai. Nurijau gumulą. Tada ji vaikštinės po
mano sodą, lesins mano viščiukus, ves pasivaikščioti mano šunį.
Pajutau, kaip į skruostus mušė karštis. Na jau ne, po velnių, ne.
Dilė braižėsi prie batų kambario durų, aš ją išleidau, tik
trumpai stabtelėdama parodyti jai, kad prisimenu. Man darėsi
karšta, gerklę tarsi kas užspaudė. Vaikštinėjau po svetainę, steng­
damasi laikytis tvirtai, pakeliui degiodama šviesas. Ne, namą
teks parduoti. Be abejonių, parduoti. Vienas be kito čia gyventi
negalime, tai buvo m ūsų namai, Marko ir mano. Per daug jau
sprendimų priimta kartu: ir kokia bus sienų spalva, ir kur reikėtų
elektros jungiklių, ar koridoriuje geriau tinka akmens plokštės,
ar terakotinės plytelės... Tai buvo m ūsų sumanymas, mūsų kūdi­
kis, ir jeigu mes ne kartu, šio namo teks atsisakyti.
Nuostabu, mąsčiau kopdama plačiais ąžuoliniais laiptais,
ranka braukdam a per turėklą. Stačiai nuostabu. Tad iš tiesų nu­
kentės tik vaikai. Nebebus namų, į kuriuos gali sugrįžti, įprastų
miegamųjų, žaidimų kambario, teniso stalo, tik ankšta trobelė su
tėčiu ir Perdita, na, ir butas Londone, kur mamytė ir Rupertas.
Vis labiau baimindamasi, dabar jau turėjau kvėpuoti iš visų jėgų,
kad susitvardyčiau; iš koridoriaus nuėjau į miegamąjį.

307
 CATHERIN E A LLIOTT

Girdėjau vaikus žaidimų kambaryje apačioje, kaip visada

berungtyniaujančius, katras užsiims patogiausią sofą, katram
teks nuotolinio valdymo pultelis. Kitas mūšis kilo dėl to, ka­
tras nueis traškučių. Paskui išgirdau Ango balsą iš virtuvės, jis
piktinosi, kad spintutėje nėra įprastų rūkyto kum pio skonio
traškučių, kad skardinėje nėra šokoladukų. Žinom a, nėra, juk
manęs čia irgi nebuvo.
Savo kambaryje išsitraukiau džinsus ir seną megztinį, ėmiau
nusirengti tamsiai pilką kostiumėlį. Pirkau jį specialiai šiandie­
nai, tačiau slapta vyliausi, kad jis tiks darbui; tai buvo investici­
ja. Darbui, kurį, niauriai pagalvojau, dabar jau tikrai teks dirbti
daug rimčiau. Ne juokais, ne pokštaujant, ne stengiantis kelioms
dienoms pabėgti nuo kaimo purvyno. Ne, dirbti teks visą dieną.
Kaip vienišai motinai. Prisėdau ant lovos vien su kelnaitėmis ir
liemenėle, jausdamasi sušalusi ir nutirpusi, o viena po kitos man
prieš akis kilo šios naujos m ano padėties pasekmės. M aunantis
kojines du rų rankena pasisuko, ir įėjo Markas.
- Atsiprašau.
Sutrikusios mūsų akys susitiko, ir jis atbulas išslinko.
Taigi. Matai, ko sulaukėme. Suraičiau nailonines kojines į
krūvelę ant grindų. Vyras, išvydęs mane su apatiniais, pasijuto
taip nepatogiai, taip nepažino m ano kūno, jog teko trauktis ata­
tupstam. Pripratęs matyti nuogą kitą merginą, pagalvojau, o širdį
užliejo tulžis. Net Markas gėdinosi tą pačią savaitę išvysti dvi
nusirengiančias moteris. Piktai atsistojau, užsitraukiau džinsus ir
nuėjau jo ieškoti. Jis tualete atliko savo reikalą.
- Oi, atsiprašau. - Greitai uždariau duris.
Sustojau už durų, rankomis užsidengusi veidą. Dabar aš pa­
sielgiau taip pat.
O juk buvom e pora, kuri sėkmingai tilpdavo tame pačia­
me kambaryje, nesvarbu, ką darytum e. Nors, turiu prisipažinti,
kad visada mėgau savo reikalą atlikti viena. Niekada nesisekė
stenėti dalyvaujant auditorijai. Palaukiau, kol jis išėjo. Jo veidas
neperprantam as.

308
 Po ire s in s ių , O /i ttu ire , M vy L iu ,!

- Markai, m ums reikia pasišnekėti.

- Rėžk.
- Na, kelios ateinančios dienos tikriausiai sukels šiokių tokių
nepatogum ų. Na, dėl to, kad mes abu tame pačiame name. Ta­
čiau dėl vaikų privalome tai tęsti. Na, kol čia būsime.
- Sutinku, - sukryžiavo rankas.
Nurijau seilę. Nebuvau pratusi taip su juo kalbėti. Atrodė
toks šaltas.
Toks tolimas. Tarsi svetimas.
- Be abejo, negalime miegoti toje pačioje lovoje.
- Suprantama.
- Tai tu gali miegoti savo persirengimo kambaryje.
- Labai ačiū.
- O rytoj, - kalbėjau, nekreipdama dėmesio į jo sarkazmą, -
o rytoj, na, tiesiog nesipainiosime vienas kitam po kojų.
- Jei to nori.
Abu nutilome.
- Aš veikiausiai vyksiu kur nors į parduotuves, - mikčiojau,
stengdamasi užpildyti nejaukią pauzę.
- O aš vyksiu medžioti. Lilė irgi nori vykti.
Sumirksėjau.
- Lilė? Juk ji dar niekuomet iki šiol nemedžiojo, tiesa? M ar­
kai, tik būk atsargus. Pasaugok ją, gerai.
Jis nesiteikė į tai atsakyti, tik apdovanojo mane paniekos ku­
pinu žvilgsniu.
Nesitraukiau.
- Gerai. Be abejo, Angas norės pasimatyti su Tomu, jei tas
namie, tad visa kaip ir sutvarkyta.
- Na, argi ne nuostabu? - piktai tarstelėjo.
Žiūrėjau į jį, pasibaisėjusi jo tonu. Sukrėsta tos naujai išryš­
kėjusios jo neapykantos man. Jau kovodama su ašaromis, apsi­
sukau ir nuėjau atgal į miegamąjį. Stovėjau nejudėdama, steng­
damasi tvirtai laikytis, nematančiomis akimis žvelgdama į sieną.
Kelias akimirkas taip pastovėjau tvardydamasi. Tuomet atkrei­

309
 CATHERIN E A LL IOTT

piau dėmesį, kaip paklota lova. Ne taip, kaip kloju aš arba Linda,
nėriniuotos pagalvėlės, sukrautos į nedidelę krūvelę, didžiausia
gale, mažiausia priešakyje. Jei čia būtų šeimininkavęs Markas, tos
pagalvėlės b ūtų sumestos į krūvą ant grindų. Ne, jos buvo nesko­
ningai išdėliotos. O ant m ano stalelio prie lovos nedidelė vazelė
su gėlėmis, kurių kažkas paskynę mano sode, kad jai kvepėtų
prie lovos, kai pabus. Perditai prie lovos.
Užgniaužusi kvapą iš įniršio, išskridau iš kambario. Laiptinė­
je, rankas sugniaužusi į kumščius, įstūmiau Marką į kampą.
- O Perdita taip pat vyksta? - sukliegiau. - Medžioti?
Jis pabalo.
- Žinoma.
- Žinoma, žinoma, - mėgdžiojau jį. - Aišku, vyksta. Prunkš­
dama, apsitempusi jojimo kelnėmis, tokiomis siauromis, kad at­
rodo kaip oda, su savo odiniais auliniais, ak, kaip svaigu! - kres­
čiojau vietoje, mėgdžiodama, jog rankose laikau įsivaizduojamas
vadeles. - Žinoma.
Apačioje prie laiptų pasirodė Angas. Susiraukė.
- Mama?
Lioviausi trepsėti ir pažvelgiau į savo vyrą, stovintį ten ir nė
nekrustelintį, vis dar besidedantį moraliai pranašesniu už mane.
Jei ne Angas apačioje, kaip būčiau tėškusi per jo kvailą veidą!
Tačiau susitvardžiau ir įstūmiau jį į svečių kambarį mums už n u ­
garų užtrenkdama duris.
- Planas pasikeitė, - sušnypščiau. - M ūsų vedybinėje lovoje
aš nemiegosiu. Miegosiu čia, nes dėl tų priežasčių, kurias, nea­
bejoju, tu pajėgsi išsiaiškinti, m ūsų lovoje aš jausiuosi nejaukiai.
Supratai? - prikišau veidą arti jo veido. - Ar supratai, ponaiti
batuotasis ir pentinuotasis, pasikresnokime ir per tvoras nurisno­
kime? Palauk, leisk man keletą kartų perlieti tau užpakalį botagu,
brangusis! - Apsisukau ir pliaukštelėjau sau per užpakalį. - Aja-
jai, smarkiau, brangusis!
- Hene, - susiraukė jis, - narkotikais piktnaudžiauji, ar ką?

310
 Po vesin /L ų , cus tcuire, wu)

- Narkotikais! Puiku, nuostabu, kodėl gi ne? Seksas ir narko­

tikai, tiesiog pasakiška, apkaltinkime ją dar ir šituo, gerai? Ką, ar
dėl to tu geriau pasijusi? Geriau? Juk tau tai patiktų, tiesa, M ar­
kai? Tada galėtumei pasakyti: „Mano žmona ne tik įsitaisė mei­
lužį, ji dar šnioja ir k o k a in ą / - Sutraukiau į nosį įsivaizduojamą
kvaišalų juostelę sau nuo delno. - M m m kaip skanu... Ar verta
liautis? Kodėl netarus, kad aš dar ir čiulpiau pimpalus „Vaitrozo“
mėsinės autom obilių aikštelėje? - sukliegiau visai nebesivaldy-
dama. - Už pirkinių vežimėlių? Kodėl neprasimanius visko iki
galo? Kodėl nepasakius, kad viskas m ano kaltė?
- Tu pamišai.
- O tu vis ieškai pateisinimo! - Nusispjoviau. - Pasibaisėtino
savo elgesio pateisinimų! Deja, jokių tavo pasiteisinimų aš nesi­
ruošiu klausytis. Tu užvirei šitą košę, Markai, - dūriau jam į krū­
tinę pirštu, - visa tai tavo darbas, ir atpirkimo ožiu aš neketinu
būti. Nebandyk man suversti kaltės už savo purvinus niekingus
darbelius! O dabar nešdinkis iš sumauto m ano miegamojo!
Jis niekur nėjo. Stovėjo, žiūrėdamas į mane su panieka.
- Gerai, - pagaliau sušnopavau, sugniaužusi kumščius. -
Tada aš išeisiu!
Prasibroviau pro jį ir išdidžiai išdrožiau. Nelaimė, užkliu­
vau už kilimo laiptų viršuje, tai gerokai sugadino įspūdį, tačiau
vis viena, svarsčiau nužygiuodama, m ano išėjimas buvo tikrai
įspūdingas.

Kitą rytą išlipau iš lovos ir atitraukiau svečių kambario užuo­

laidas. Buvo giedra, gražu, saulė vos užkopė į medžių rytų pu­
sėje viršūnes, šaltoka šviesa uždegdama slėnį. Apačioje, arklių
aptvare, išvydau Marką ir Lilę, kuopiančius savo arklius. Įjungtas
radijas, abu pasistatę po puodelį arbatos, ramiai šnekučiuojasi
šukuodami ir pindami karčius, valydami kanopas. Ne pats mėgs­
tamiausias m ano užsiėmimas, tačiau Lilė jį dievino ir didžiavo­
si, kad dabar tėvas daro tai kartu su ja. Jie be galo, be krašto
 CATHERIN E A LL IOTT

aptarinėdavo olandiškus žiodiklius ir laminitą, ir pelkės špatą,

o m u d u su Angų vartydavome akis. Praleisdavo valandų valandas
arklidėse, darbuodamiesi su laistymo žarna ir kuopdami purvą.
Pasisukau ir pasiėmiau chalatą. Ne. Iš čia aš jos išplėšti negaliu.
Aišku, negaliu. Čia jos namai ir čia ji turi likti su Angų ir tėčiu.
Tokia savanaudė aš būti negaliu. Tada teks išeiti man. Teks gy­
venti vienai Londone.
Ašarų kupinom is akimis atsisėdau prie tualetinio stalelio ir
šukavau plaukus tol, kol paskaudo galva. Pažvelgiau į savo at­
vaizdą veidrodyje, kurį m u d u su M arku aptikom e nedideliame
senienų turgelyje Paryžiuje. Kur bepažiūrėčiau, ką bepaliesčiau,
svarsčiau pagauta panikos, - mažą Lilės kryžiuku siuvinėtą ki­
limėlį, kurį ji išsiuvinėjo svečių priėm im o klasėje, molinį p u o ­
delį, kurį nulipdė Angas, visa klykė: šeima, šeima, šeima! Ir jis
visa tai naikina, negi ne jis? Lioviausi šukuotis ir vėl pažvelgiau
pro langą žemyn, dabar jis, atkišęs užpakalį, suėmė užpakalinę
Fabrisės kanopą. Tai jis stengiasi klastingai visa užmaskuoti ir
parodyti, kad dėl visko kalta aš, tuo tarpu pats ardo laimingus
nam us su ta savo - ta savo kekše! Įsiutusi atsisukau ir sviedžiau
plaukų šepetį per kambarį, vos nepataikiau Lilei, kuri tuo m etu
įsiveržė pro duris.
- Jėzau, - susigūžė ji, kai šepetys trenkėsi į sieną už jos.
- Atsiprašau, brangute.
- Kodėl tu tai padarei? - suklykė ji, žiūrėdama į mane su
siaubu.
Aplaižiau lūpas.
- Išvydau vapsvą. Pamaniau - na, žinai. Nutrėkšiu. Bet ne­
pataikiau.
- Ak, - susiraukė, - bet vis viena, ką čia veiki, kodėl tu ne
savo kambaryje?
- Tavo tėvas knarkė, jog net sienos drebėjo, - sklandžiai pa­
aiškinau, vėl atsisukdama į veidrodį, kad nereikėtų sutikti jos
žvilgsnio. - Tai ir pamaniau, kad čia geriau miegosiu. - Pakėliau
šepetį. „Tavo tėvasu. Teko girdėti, kaip buvusios žmonos taip va­

312
 Po itbLulų, O/i m^yLius!

dina savo vyrus, kai kalba su vaikais. Jau nebe „tėvelis", o „tavo
tėvas", tarsi jis būtų su ja visiškai nesusijęs. Tarsi tai būtų nelai­
mingos atžalos kaltė.
- M ama, gal tu atvyktum į susirinkimo vietą? Ir galėtum sek­
ti iš paskos medžiotojams? - Dabar veidrodyje už savęs mačiau
Lilę. Didžiulės mėlynos akys.
- O , brangioji, ruošiausi naršyti po parduotuves.
- Bet aš taip nervinuosi, mama, maldauju, atvyk. Galėtum
keliauti iš paskos pėsčiomis. Būtų daug geriau, jei tu atvyktum. -
Mačiau, kad netrukus pravirks.
Pasisukau ant kėdės ją apkabinti.
- Tėtis vyksta, viskas bus gerai.
- Žinau, bet gal jis labai greitai jos, be to, Džem im a M ontag
sakė, kad šiandien užtvaros bus tikrai aukštos. O Strazdanotoji
tokia mažytė ir...
- T a d a nejok, mieloji!
Ji atsitraukė pasibaisėjusi.
- Ne, mama, aš privalau vykti. Beveik visas ponių klubas
vyksta. Molė vyksta. Aš negaliu pasirodyti bailė. Ne, ne, aš vyks­
tu, tačiau būtų kur kas geriau, jeigu ir tu dalyvautum. Maldauju!
Atsidusau ir vėl nusigręžiau j veidrodį. Vykti j medžiotojų
susirinkimo vietą reiškė akis į akį susidurti su Perdita. Žiūrėti,
kaip ji puikuojasi prieš mane ant galingo eiklaus ristūno, kaip
blyškus arogantiškas jos veidas su panieka vaiposi man. Tačiau
dabar veidrodyje matau šį kitą mažą veidelį, kuris mane maldau­
ja. Atsisukau. Nusišypsojau.
- Aišku, aš atvyksiu. Gal net ir Angas. Taip, mes seksime
paskui jus pėsčiomis.
Ji puolė prie manęs ir apkabino.
- Ačiū tau, mamyte, tada tikrai viskas bus gerai. Bėgsiu, pa­
sakysiu tėčiui.
Ji vėl iškūrė. Na, tai turėtų būti gana įdomus pokalbis, svars­
čiau atsistodama ir prislinkdama prie lango - Lilė praneša tėčiui,
kad aš atvykstu susitikti su jo drauguže. Lūkuriavau, užsislėpusi

313
 CATHERIN E ALLIOTT

už užuolaidos. Markas dabar buvo pasilenkęs veidu į mane, pri­

tūpęs ir susikaupęs dažė priekinės arklio kanopos nagus juodu
laku. Bet ar visa tai nėra šiek tiek bobiška, visas šis karčių pyni­
mas, m anikiūrų darymas? Na, šiek tiek mergaitiška? Susijaudinu­
si Lilė išpuolė į kiemą. Jis išklausė ir tuom et trumpai linktelėjo,
tačiau jo išraiška nepasikeitė. Puiku, iš tiesų puiku, Markai, gal­
vojau, žvelgdama žemyn. Jis neatvirto atgal ant kulnų, neišpylė
kanopų lako, nesušuko: „Ei, nagi, pirmyn, pažiūrėkime kas ką!u
Tačiau negi aš šito iš jo tikėčiausi, aišku, ne. Juk pagaliau viso to,
ką jis šiandien pasiekė, nebūtų pasiekęs, jei neturėtų pakankamai
to sangfroid. Na, taip, bet man irgi nepritrūks sangfroid\ nuta­
riau, kai jo akys staiga sumirkčiojo, nukreiptos viršun j manąsias
lange. Aš nesusigūžiau, nekrūptelėjau, bet žiūrėjau žemyn. Taip,
taip, aš taip pat pajėgiu susitvardyti.
Medžiotojai rinkosi kaime, čia pat prie smuklės, kai mes su
Angų privažiavome, vietos nebuvo nė musei nutūpti. Skalikus
tikrino kaimo pievelėje, jie susijaudinę painiojosi po kojom ar­
kliams, kai šie trepsėjo ir žvingčiojo, o jojikai, vieni rausvais, kiti
juodais frakais, su medžioklės reikmenimis, užsiversdami tuštino
taures portveino, jas šypsodamasis nešiojo smuklininkas. Lauko
būta geroko dydžio, ir jis prisigrūdęs daugiausia suaugusiųjų, ta­
čiau tarp jų nemažai ir vaikų ant Telvelo ponių. Susirinko daly­
vauti ir visas kitas kaimas, pėsčiomis, su neperlyjamais „Barbours“
apsiaustais ir guminukais. Jaunos mamos su vaikais ir vežimėliais,
pensininkai, atsivedę šunis, - visi džiaugėsi renginiu ir mėgavosi
malonia saulės šviesa.
Statydama mašiną už kaimo parduotuvės žiūrėjau, kaip ele­
gantiška šviesiaplaukė moteris, gerokai panaši į Kamilą Parker-
Boulz, taku atrisnojo link m ūsų ant savo kumelės. Vietiniai ją
vadino tobuląja Pipa, nes niekam nėra tekę pamatyti nė vieno
išsipešusio jos plaukelio. Paskui jojo jos vyras drovusis Timis, ne­
didelis žmogelis ant didžiulio juodo arklio, su akiniais (vyras, ne
arklys). Kalbėjo, kad namuose ji valdo, o jis taip ja žavisi, kad tik
tursena jai iš paskos, panašiai, kaip darė ir dabar. Pipa, lūpų bliz­

314
 Po iresLnLų, m t asire, wu\

giu švytinčiomis lūpomis, plaukus stropiai aptraukusi tinkleliu,

mane pažino ir kilstelėjo ranką, neabejoju, kad draugiškai, tačiau
iš aukštai, iš jos sosto, tas judesys vis viena negalėjo pasirodyti
kitaip nei valdingas. Linktelėjau jai.
- Na, einam, Angai, - sumurmėjau.
Sūnus šalia manęs automobilyje tampėsi keistais konvulsiš­
kais judesiais, kurie neįgudusiai akiai galėjo pasirodyti tarsi koks
priepuolis, tačiau, būdama paauglio vaikino motina, aš kaipmat
pastebėjau laidus.
- Einam, - kilstelėjau ausines.
- Ką? - trūktelėjo jis suirzęs.
- Na, mes einam, - pranešiau, išjungdama jo „iPod“.
- Gal man verčiau čia pasilikti, - dudeno grimzdamas gilyn į
sėdynę ir užsimaukšlindamas džemperio gobtuvą. Nervingai ap­
sižvalgė. - Visa tai ne man.
M an teko stačiai vilkte išvilkti jį iš namų, kad vyktų sykiu.
- Bet, mama, - dejavo jis, kniūbsodamas tarsi Romos im­
peratoriaus namuose, - Kilrojus rodo moterį, kuri susituokė su
savo įsūniu, o gimė jiems Siamo dvyniai.
- Angai, tu juk ruošiesi būti aistringas mokslininkas, - ne­
ištvėriau. - Ką pasakytų tavo mokyklos vedėjas, sužinojęs, kad
tu visas laisvas dienas praleidai prisiklijavęs prie televizoriaus?
Juk argi nesi apdovanotas savo tėvo smegenimis? - Na va, ir vėl
„savo tėvo“.
- Na, matyt, tada aš dar apdovanotas ir tavo akimis, - atsakė
jis, kaip man pasirodė, gana įžūliai.
Pagaliau jis pakilo į vertikalią padėtį ir sugrūdęs basas kojas
į drėgnus sportukus, išvilko pro galines duris jardus apspurusios
džinsinės medžiagos.
- Tik pažvelk, - smagiai tariau, išlipusi iš automobilio ir už­
trenkusi duris. - Laura M ontag irgi čia. Ir Džem im a su ja.
- Kur? - nusiplėšė Angas gobtuvą.
Džemima M ontag buvo gana patraukli ir seksuali keturiolik­
metė dievaitė, kuriai Angas buvo neabejingas; nors šiandien jos

315
 CATHERIN E ALLIOTT

patrauklum ą nelengva buvo įžvelgti, nes užsimaskavusi ji buvo

panašiai kaip Angas - bluzonu su grėsmingu gobtuvu, džinsais
ir sportukais.
- Na ką, tada eisiu, bent pasisveikinsiu, - niurnėjo jis. Kaip­
mat išsirito iš automobilio ir jau niauriai maknojo per kelią, pa­
sakyčiau, labai greitai. Nuėjau iš paskos pasisveikinti su Laura. Su
Laura susidraugavau iškart vos čia atsikrausčiusi. Man ji patiko,
nes visuomet atrodė džiugiai susijaudinusi, visuomet gerokai išsi­
blaškiusi. Ji irgi buvo gimusi ir užaugusi Londone; viena iš nedau­
gelio čia šiandien susirinkusiųjų, atkreipiau dėmesį, ne pasipuo­
šusi tamsiai žalia spalva, o apsitempusi fuksijos rausvumo švarku
ir geltonais džinsais. Ji mane sužavėjo dar tada, kai vieną naktį
išslinko iš nam ų nežmoniškai įsiutusi ir patraukė uždažyti greičio
fiksavimo kameros, kuri jau triskart ją buvo užfiksavusi viršijant
greitį. Jos vyras Džailsas pasibaisėjo, tačiau kai kitą rytą Laura pa­
slapčiomis bandė įslinkti į prisigrūdusią kaimo parduotuvę, ieško­
dama kokio dažų valiklio, nustebo, kad buvo pasitikta su džiaugs­
mingais sveikinimais, tarsi kaimo didvyrė. Ją visi džiugiai drąsino,
tapšnojo per nugarą. Montagai gyveno dailiausiame, kokį tik gali
įsivaizduoti, rausvos spalvos parapijos name kaimo gale, ir m udu
su M arku bei ji su Džailsu dažnai kartu vakarieniaudavome sm u­
klėje. Paskutinį sykį Laura, kuri jau buvo surinkusi devynis balus
ir kone atsisveikinusi su vairuotojo teisėmis, visą vakarą praleido
įtikinėdama advokatą Džailsą perimti kelis jos balus.
- Ir prarasti darbą už sukčiavimą? - lakoniškai atsisakė jis. -
Ne apie tokį savo karjeros posūkį norėčiau svajoti, mieloji.
Mes taip nuostabiai su jais praleisdavome laiką, ir širdį su­
spaudė pagalvojus, kad daugiau nebeteks. Kai prisiartinau, išvy­
dau, kad viena Lauros klešnė tamsesnė už kitą.
- Prakeikti šunys mane apmyžo! - sušuko drebėdama iš siaubo.
- Vargšė, - užjaučiau.
- Ir dar kaip smarkiai, tie sumauti šunys tokie dideli, žinai,
jų šlapimo pūslės didžiulės.
- Skalikai, - pataisiau, duodam a popierinę servetėlę.

316
 Po ir e sin ių , a i ta v e , m yL iu s!

- Koks skirtumas. Ačiū. Dieve, aš taip seniai tave mačiau,

Hene. Kur tu slapstaisi?
- D irbu, - trum pai atsakiau jai nuklam pojant šalin. Ne­
norėjau pasakoti nieko daugiau. Apie tėvą. Ne dabar. - Dirbu
Londone.
- T ie s a , žinoma. - Išsitiesė. - Eleonora Streng pasakojo man,
kad dirbi tam gundančiam televizijos istorikui. Na, argi tau ne­
nuskilo, Hene? Ir argi jis tavęs velniškai negundo, mieloji? Neiš-
stumčiau jo iš lovos.
Paraudau.
- Na, žinoma, aš stengiuosi atsispirti.
-T a č ia u kam, dėl Dievo? Aš tikrai nesistengčiau. Zinai, praė­
jusią savaitę jau buvau benudžiunganti dėl to, kad laimėjau prizą
kaimo parodoje, tačiau paskui ta pabaisa Mabelė Terner pasi­
skundė dėl m ano dalyvavimo. „Tai juk ne cukinija, tai agurotis!“,
pagiežingai šnypštė ji savo vyrui Bertui. Tad aš nužvelgiau Bertą
ir garsiai pasakiau: „Tai dėl to, kad tu niekad tokio didelio nesi
mačiusi, Mabele!“
Sukikenau.
- Na taip, čia, kaime, tenka pačiam prasimanyti, kaip pasi­
linksminti.
Parodė grimasą.
- Taigi, gerai sakai. Bet kadangi jau apie tai kalbame, tai gal
pastverkime bent po taurę to nemokam o portveino, jei jau čia
šąlame užpakalius, gerai?
Drebėdamos prasispaudėme pro keletą prunkščiančių, trepsin­
čių arklių ir čiupome gėrimus nuo pro šalį keliaujančio padėklo.
- Matau, kodėl šis užsiėmimas laikomas dabitų pomėgiu. Iš­
kilę aukštai su savo raudonais švarkais, botagais ir pentinais, jie
atrodo it kokie dievai. O mechaniko Gėrio čia net nėra. Jis juk
atrodo tarsi ponaitis, turintis daugybę akrų.
- Taip, tik bėda, kad ponaitis, turintis daugybę akrų, jau
čia, - sumurmėjau, pro šalį ant žvitraus bėrio prarisnojant vieti­
nei įžymybei įkaitusiu veidu. Neramiai dairiausi Lilės.

317
 CATHERIN E A LLIOTT

- Džemima šiandien nejoja? - šukuodama akimis lauką, pa­

stebėjau ją stovint su Angų.
- Ne, nuo tada, kai nukrito į tą griovį, ji nervinasi ir negali
medžioti. Tačiau Molė joja, ta drąsi kaip kareivis. Ji su Džailsu,
štai ten.
Džailsas ant tvirtos išvaizdos kresno trumpakojo arklio pa­
mojavo, kai atsisukau. Jo arklys papurtė galvą, žąslai garsiai su­
žvangėjo.
- Nemažai geležies snukyje, tiesa? - sumurmėjau. - Arklio,
ne Džailso.
Nusijuokė.
- Džailsas mėgsta gerus stabdžius. Jis labai atsargus vaikinas.
Jei mus pakviečia vakarienės vėjuotą vakarą, tai į bagažinę įsideda
elektrinį pjūklą.
Sukikenau.
- Netikiu.
- Nejuokauju. Oi, žiūrėk, tobuloji Pipa.
- Pastebėjau ją anksčiau, su droviuoju Timu.
- Neįsivaizduoju, kuo jis ją traukia, - patyliukais tarė Lau­
ra. - Toks susirietęs, be to, siaubingas mikčius. Anądien „Vaitro-
zo“ mėsinėje jis sukaupęs drąsą paklausė, ar „galėtų užš-š-šokti
pirma m-m-manęs, nes k-k-krepšelyje teturi vieną pirkinį44. Išėjo
visas apsipylęs prakaitu. Įsivaizduoju jį lovoje. „Hm m ... P-p-pipa,
tobuloji, ar gerai, jeigu d-d-dabar įkiščiau savo p-p-impalą?u
Nusijuokiau.
- J i tikriausiai nubaido jį it purviną seną musę ir toliau imasi
lakuoti tobulus savo nagus. Na, eime, noriu susirasti Lilę.
Prasiskynėme kelią per trypiančią prunkščiančią tirštumą, aš
dairiausi aplink.
- Štai ji, - staiga parodė Laura.
Lilė, visa išbalusi ir susinervinusi, tačiau atrodydama labai
šauniai su raudonu tvido švarkeliu ir ponių klubo kaklaraiščiu,
pasistojo balnakilpėje ant Strazdanotosios, dairydamasi manęs.
Sumojavau it pamišusi, kai ji pagaliau mane išvydo, jos veidą

318
 Po M in s iu , m t astre, m a

užliejo palengvėjimas. Ji susižavėjusi pamojavo man ir dūrė šalia

buvusiam M arkui į šonkaulius botagu. Jis buvo įsigilinęs į pokal­
bį su kažkuo ant pilko arklio, tačiau mane išvydęs trum pam jį
nutraukė, linktelėjo ir iškart vėl ėmė šnekučiuotis. Pasakė kažką
savo pašnekovei, ir netrukus mergina atsisuko pažiūrėti į mane.
Ne iškart suvokiau, kad tai Perdita. Ji tarstelėjo kažin ką Markui,
ir abu sugriaudėjo juoku.
Pajutau, kaip m ano veidas užsidegė iš gėdos ir įniršio. Dieve,
na ir įžūlus gi šis vyriškis! Jis nė nesistengia drovėtis ar saugotis,
mane nuo jos užstoti, ne, jis puikuojasi su ja prieš pusę kaimo!
O šalia jo dukra!
- Tai juk Perdita Fenel? - sušnibždėjo Laura.
- Atrodo, - prunkštelėjau.
- Dieve, ta tai paleistuvė. Pernai vasarą nėjau į m edžioto­
jų pokylį, nes Molė sirgo, bet, atrodo, ji kaip reikiant atakavo
vyrus.
M edžiotojų balius. Ne, aš irgi nebuvau, nes tą naktį na­
kvojo m otina. Bet Markas ėjo, sakė turintis eiti, kad parem tų
medžiotojus.
- J i išvyko su kažkokiu vyru pokyliui baigiantis, nusivedė tą į
savo trobelę susipažinti iš arčiau. Niekas nežino, kas jis, tik aiškiai
žino, kad vedęs, ir aiškiai žino, kad vietinis. Bet visi tik šnibždasi.
Bandžiau išgauti iš Eleonoros Streng, kas jis, tačiau nesakė.
M ano širdis ėmė daužytis. Gal taip Laura praneša man, kad
ji žino, kad visi žino, visas kaimas? Kad žmona, kaip paprastai,
sužino paskutinė? Gal taip ji ragina mane išsaugoti pranašumą?
Pasisaugoti? Žvilgtelėjau į ją. Dabar ji žiūri į Molę, jos veidas
ramus. Tylomis kunkuliavau pykčiu. Taigi. Vadinasi, tą vakarą
jis nuėjo pas ją, tuo tarpu aš buvau namuose su motina. Dabar
stebėjau Perditą, kuri garsiai šnekučiavosi jau su kitu raiteliu ant
didžiulio kaštonio. Atrodė ji itin grakščiai ir didingai su tamsiai
mėlynu fraku garstyčių spalvos apykakle.
- Na, bet, matyt, šiandien ji m irtinai nervinasi, - pripažino
Laura.

319
 CATHERIN E A LL IOTT

- Kodėl? - vos įstengiau prakalbėti. M an gyvenime dar nete­

ko matyti kito žmogaus, kuris elgtųsi taip begėdiškai, taip savimi
pasitikėtų.
- Pirmą kartą ji vadovauja medžioklei kaip ceremonijos meis­
trė, ji ves visą grupę. Na, eime, jie jau kils, palinkėkime mergai­
tėms sėkmės.
Pasigirdo ragų trimitavimas, skalikai pakėlė galvas. Prasidėjo
sujudimas, kai varovai, rausvažandžiai berniukai medžioklės ser­
mėgomis, paliepė skalikams paklusti, kviesdami kiekvieną jų var­
du: „Baunderi, Lečeri, Taizeri!u Jie subūrė skalikus ilgais botagais ir
vikriai nukeliavo taku su būreliu šunų priešakyje. Minia medžioto­
jų, sutelkę drąsą, grumdydamiesi dėl vietų, pajudėjo jiems iš pas­
kos. Su vargu prasispraudėme prie Molės ir Lilės, jos jau išjojo.
- M ama, mes iškeliaujame!
- Žinau, laimingai, - šaukėme, - ir laikykitės gale, nešokit
per aukštas kliūtis, apjokit aplink!
Pažvelgiau į Marką, jojantį ant Fabrisės šalia Lilės. „Šok kuo
aukščiau ir nusisuk sprandąu, norėjau palinkėti, tačiau, užuot tai
ištarusi, teišspaudžiau santūrią šypsenėlę. Jis pridėjo ranką prie
kepurės. Kvaiša. Kas jis įsivaizduoja esantis? Sumautas Harvėjus-
Smitas, šuolių per kliūtis čempionas?
Į degutbetonį tauškančių kanopų garsas pripildė orą, visi tie,
kas nebuvo atėję į kaimo pievelę, puolė prie sodo vartelių atsi­
sveikinti ir pamojuoti.
- Jie tikriausiai pirma trauks jūsų pusėn, dabar, kai Markas
panaikino draudimą, - sušuko Laura per ūžesį.
- Kokį draudimą?
- Atrodo, ankstesnis jūsų nam ų savininkas draudė medžio­
ti savo žemėje. Tikras miestietis. Dabar draudimas panaikintas.
Nežinojai?
- J i s man niekada nieko nepasako, - aštriai tarstelėjau. - Tai
štai kur jie dabar traukia? M ūsų link?
- Ne, pirma jie jos linkTop Komono, - man į ausį pašnibždėjo
gudrus seniokas plokščia kepure. - Pažiūrėti, gal ką išvarys iš ten.

320
 Po M in ių as tcuM msyiius!

- O dangau, kaip toli, - suaimanavo Laura. - Nežinau, aš

tokiam žygiui nepasiryžusi, gal važiuojam?
- Aišku. Aš irgi ketinu sukčiauti. Sėskim į mano, jis su ketu­
riais varomaisiais ratais.
- Mes su Džemima keliausime pėsčiomis, - staiga atsiradęs
šalia manęs pareiškė Angas.
- Gerai, mielasis, - tariau nustebusi. Angas nenueidavo net iki
televizoriaus, palikdavo tėvams jį išjungti. Dar nesu mačiusi, kad
jis taip nekantrautų leistis į penkių mylių kelią, tačiau, supranta­
ma, juk žavingoji Džemima ne visuomet jam prie šono. Mudvi su
Laura stebėjome juos nutolstančius. Nuleidę pečius, užsimaukšli­
nę gobtuvus, rankos sugrūstos j kišenes, džinsai velkasi per purvą.
- Atrodo, lyg ruoštųsi žmones užpuldinėti, - tarstelėjo Laura.
Sukikenau.
- Žinau. Juk sukišame gerokai pinigų, kad išsiugdytų tokią
laikyseną. Na, pirmyn.
Suvirtome į m ano visureigį ir leidomės į kelią. Laura, kuri,
atrodo, pažinojo vietovę, valdingai nurodinėjo, varydama mane
takais, kartkartėmis liepdama pasukti į kokį šunkelį, tada „Atsi-
prašom u, pasiųsdama pro langą įsiteikiančią šypseną ūkininkui,
kurio antis ar viščiukus pabaidėme.
- A r tu tikra, kad čia kelias? - aikčiojau, kai trankėmės duobė­
tais takais, o m ūsų galvos kone bumbsėjo į automobilio stogą.
- Neabejoju. Į Top Komoną šis kelias greičiausias. Čia, suk į
kairę pro šiuos vartus, tada laikykis tako. Ir truktelėk štai šito, -
ištraukė iš kišenės plokščią butelį, kita ranka bandydama prisi­
degti cigaretę. Liepsna šokčiojo mums dardant toliau.
- Ne, aš ne, ačiū, - tariau jai, - kol vairuoju, ne, bet gal truk­
telėsiu paskui, kai sustosim.
- Tai vienintelis būdas, kokiu galiu dalyvauti medžioklėje, -
tarė ji, vėl užsiversdama. - Ir galiu lažintis iš nežinia ko, kad jie
dabar maukia dideliais gurkšniais iš savo gertuvių, nė neišlip­
dami iš balnakilpių. Džailsas paprastai grįžta girtas kaip kiaulė.
Žiūrėk, štai ir jie.

32i
 CATHERINE ALLIOTT

Tikrai, tolumoje, kalvos pašlaitėje, pasirodė medžiotojai.

Garsiai lodami iš slėptuvės pasipylė skalikai, paskui juos, šuo­
liuodami visu greičiu, ir visi kiti, juodais ir raudonais švarkais,
ryškiai švytinčiais smaragdinėje pievų žalumoje.
- Įspūdingas vaizdas, - tariau prisidengdama akis.
- Dabar jie traukia link Belington Endo. Sukam. Neabejoju,
kad čia Edo ir Soft Karterių žemė, jie neprieštaraus.
Ji nukreipė mane pro atvirus vartus, ir mes nugriaudėjome
per lauką, šokčiodamos per pravėžas ir skriedamos per griovius.
Su kiekvienu trinktelėjimu Laura paberdavo pelenų ir šliūkštelė­
davo slyvinės.
- Kiek kitoks gyvenimas negu Londone, tiesa, Hene? - su­
griaudėjo ji, perrėkdama variklį.
Išsiviepiau.
- Taip, tikrai.
Ji įsitaisė ant sėdynės taip, kad galėtų atsigręžti į mane.
- Tai ką, tiesą sakant, tu ten veiki? Na, kai nedirbi?
Giliai atsidusau. Žvelgiau tiesiai prieš save.
- Tiesą sakant, sutikau buvusį savo vaikiną, - tariau įžūliai.
Tuo m etu jau išskriejome iš lauko ir trenkėmės į degutbetonį,
kirsdamos gana stačiai, kad pataikytume į taką.
Suapvalėjusiomis iš nuostabos akimis vėl atslydo sėdyne, nes
buvo nublokšta prie durų, ir įsikabino man į ranką.
- O ne! Dieve! Neapsakomai jausminga!
- Na... žinai... priešpiečiai sykiu, visa kita, - netvirtai lemenau.
- T i k priešpiečiai? Žiūrėk tu man, o aš jau gal nuo 1982 m etų
nesu valgiusi priešpiečių su jokiu kitu vyru, kaip tik maniškis.
Paraudau, dabar jau taip drąsiai nebesijaučiau. Ji susižavėjusi
žvelgė į m ano degančius skruostus.
- O , jis dar tau tebepatinka! - sukliko. - Hene, kaip tai
jausminga! Ar tavo širdis ima smarkiau daužytis, kai žvelgi į jį
per stalą? Žinau, jei tektų valgyti priešpiečius su tokiu Padžiu
M akalenu iš ketvirto ar septinto dragūnų sargybinių pulko,

322
 Po irbU vių, cus tosire, ima

m an kelius pakirstų ir aš pulčiau kram tyti stalo koją. Reikėjo

man už jo ištekėti!
Greit į ją žvilgtelėjau.
- Tikrai?
- Na, - pagalvojo, - gal ir ne. Jis buvo tikras šiknius. Gero­
kai mane už nosies pavedžiojo. Bet jei per kokią vakarienę kas
pamini jo vardą, aš vis viena paraudonuoju kaip aguona ir nu­
metusi servetėlę ant grindų įsispitrinu į kilimą, laukdama, kol
mano skruostai ataušta. Džailsas iš manęs dėl to nuolat šaiposi.
Dešinėn, čia, Hene Pene.
Jutau, kaip ji į mane žiūri, kai pasukau vairą ir nėrėme miško
taku. Jei medžiotojų pulkas traukia link Belington Endo, jie tu ­
rėtų pasirodyti čia. Kiek tolėliau susiradome proskyną ir pastatė­
me mašiną. Kai išlipome ir užsikvempėme ant variklio dangčio,
Laura padavė man plokščią butelį.
- Tai tik priešpiečiai? - nesmarkiai kamantinėjo.
Dvejojau.
- Na, teko paskui juos išvaikščioti, tai nuėjome pavaikštinėti
po parką, - nusišypsojau.
Ji žiūrėjo.
- Na, na, - tarė tyliai, - sena gudruole.
Patylėjome. Vėjas šlamino medžių lapus virš m ūsų galvų.
- Būk atsargi, bičiule, - pagaliau tarė. - Juk tiek daug gali
prarasti.
Prisimerkusi žvelgiau į bukmedį.
- Tikrai? - paklausiau tyliai. - Nežinau, ar jau viso to ne­
praradau.
- Be to, ar ne visus reikėtų matuoti... - pažvelgė į mane nuste­
busi, tačiau tuo metu baisiai kiauksėdami tarsi iš niekur išpuolė
skalikai, - daugybė skalikų, kaukdami, naršydami, pamišėliškai
uostydami aplink tą proskyną, kur mes prisiglaudėme.
- J i e pametė kvapą, - tarė seniokas, atbėgęs pėsčias ir vedinas
pririštu terjeru.

323
 C ATHERINE ALLIOTT

- M atyt, - sutiko Laura, ir mes baugščiai pasitraukėme

į krūm us.
Po akimirkos ant arklių pasirodė ir visi kiti. Kai jie risno­
jo palengva, neatrodydami itin patenkinti, kai paskui stabtelė­
jo atsikvėpti arkliams trypiant ir prunkščiant, su palengvėjimu
išvydau, kad Lilė pačiame pulko gale, sveika ir gyva. Ji manęs
nepamatė, tik susirūpinusi dairėsi aplink. Pamojavau. Vis viena
nepamatė. Suvokdama, kad m ano gyvybė mano pačios rankose,
narsiai prasispraudžiau pro garuojančius arklių kūnus prie jos,
susigūždama, kai man ant švarko užtiško prakaito, tik neįsten­
giau apeiti vieno galiūno pilkšvai rusvo arklio, įaugusio tiesiai
man ant kelio.
- Prašau pliekti, - tarė atžarus balsas iš aukštai. Žydintis vy­
riškis, įkaitęs nuo medžioklės, šnairavo į mane. Žiūrėjau į jį ne­
suprasdama.
- Atsiprašau?
- Prašau pliekti, - pakartojo, paragindamas jau atkakliau.
Apsidairiau. Visi mane stebėjo, negi jis nori, kad aš kirsčiau
jam botagu?
- Prašau pliekti! - suriaumojo, net pašokau. Dangau. Gal tai
koks keistas medžiotojų paprotys? Dvejojau, tad nedrąsiai paė­
miau iš jo botagą ir patapšnojau jam per koją.
- Štai, - tariau nusišypsodama ir padaviau jam botagą atgal.
Jis žiūrėjo į mane pasibaisėjęs. Tada, spyręs arkliui, prasiveržė
pro mane, kone apversdamas.
- Na na, - aiktelėjau svyruodama ir stengdamasi išsilaikyti
ant kojų.
Laura be ceremonijų įtempė mane į krūmus.
- „Pliek“ reiškia „pasitrauk iš po kojų, nes ateina varovai", -
sušnypštė. Tikrai, vyriškis su medžiotojo sermėga ant galingo
juodo arklio šuoliais pranėrė pro mane. Jis būtų mane nubloškęs
ant žemės it plunksną, plote suplojęs.
Kai atgavau kvapą, už m ūsų pasigirdo klyktelėjimas. Tada
suskardėjo medžioklės ragas, ir staiga visas pulkas vėl leidosi

324
 Po v-blsK/LoĮ/) m tcuires m /j

šuoliais. Atsiplėšę nuo žemės, tarsi ištrūkę iš aklavietės. Perdita

vadovavo, aš pastebėjau įžūliai iškeltą jos užpakalį, itin stam an­
trų, itin seksualų. Ji pasiuntė m um s šypsnį, risnodama pro šalį,
o aš piktai į ją pašnairavau.
- Na, važiuojam, mes savo atlikome, - paragino Laura, sku­
bėdama į automobilį. - Molė su Lile mus jau matė, galėsime
dėtis, kad stebėjome ir visa kita. Apsimesime, kad stypsojome čia
valandų valandas. Na, vis vien po pusvalandžio man reikia vašku
depiliuoti kojas.
Mes suvirtome atgal, ir ji daugiau manęs neklausinėjo. Bet ži­
nojau, kad pasakiau per daug. Nuėjau per toli. Bet norėjau, kad
ji žinotų. Norėjau, kad ji žinotų, jog nesu nukentėjusi žmona,
kuri paskutinė išgirsta apie neištikimą savo vyrą ir kaimo pasilei­
dėlę, kad aš jau žinau. Ir kad nebuvau kvaila. Nors mėgau Laurą,
žinojau, kokia ji liežuvautoja. Kad vos nusidepiliavusi kojas ji
iškart puls skambinti Eleonorai Streng.
- Eleonora, tu niekada neatspėsi...
-K ą?
- Na, žinai, Henė Levin, juk dabar ji apsistojusi Londone...
Gerai, labai gerai, tvirtai nusprendžiau, grįždama tais pačiais
takais atgal. Abi nugrimzdome į savo mintis. Norėjau, kad ži­
notų - jos praleido kelis pastaruosius mėnesius, ne, šešis mėne­
sius, jei tai prasidėjo per medžiotojų pokylį, manęs gailėdamos:
„Vargšė Henė, kaip pasibaisėtina!" - bet veltui. Aš turėjau savo
gyvenimą. Savo meilę. Ne kokį kojinį paskubomis pigioje pasakų
trobelėje, ne. Ne, tai buvo tikra. Meilė vyro, kuriam aš ne šiaip
patikau, kuris ne vien manęs geidė, bet garbino tą žemę, kuria...
- Hene, saugokis, žiūrėk!
Trinkt!!!
Deja, nežiūrėjau. Nepasisaugojau. Ir nesuspėjusi nuspausti
stabdžių, jau žinojau, kad kažką partrenkiau. Kažką rudą, greit
sprukusį, kas iššoko iš nežinia kur, tiesiai priešais automobilį.
- Velnias! - aiktelėjau, kai mus abi bloškė prie priekinio sti­
klo, paskui atgal ant sėdynių. - Kas gi tai?

32 5
 CATHERIN E ALLIOTT

Bet Laura jau iššoko iš automobilio ir bėgo aplink jį. Išlipau

drebančiomis kojomis ir nuėjau prie jos. Ji stovėjo viduryje kelio,
pirštus susibrukusi į plaukus. Su siaubu žiūrėjo į kelią.
- Jėzau, Hene, - įkvėpė ji. - Tu parbloškei sumautą lapę!
 Vtddesupvt antras skyrUu

- Viešpatie! - pasibaisėjusi nuskubėjau degutbetoniu ten,

kur jau stovėjo Laura.
Tikrai, kelio viduryje nejudėdam a tysojo didžiulė gauruo­
ta būtybė užmerktom is akimis, išsivėpusiu snukiu, už savęs iš­
skleidusi gelsvai rusvą uodegą it vėduoklę. Užsidengiau ranko­
mis burną.
- Kaip siaubinga, kaip baisiai jaučiuosi!
- Gali taip ir nesijaudinti, pavadinkime tai žvėrių kontrole.
Nesu tik tikra, kad tai tokia kontrolė, kokią anie vaikinai turėjo
galvoje. - Ji nervingai dirstelėjo per petį, nes tolumoje girdėjosi
rago garsai, o skalikai vis artėjo.
- Po perkūnais, medžiotojai! - klyktelėjau. - Ką jie pasakys?
- Na, jie, aišku, nelabai nudžiugs, kad tu taip greitai užbaigei
jų pramogą, galiu tau tiesiai pasakyti. M anau, jie ketino smagin­
us visą dieną.
Ir tik dabar aš supratau, pažvelgiau į ją.
- O dangau, - kvėptelėjau, - Markas mane užmuš.
Ji dėbtelėjo į mane tarsi sakydama „Negi jis įsius labiau nei
sužinojęs, kokiu tu sportu užsiimi Londone?41Tada apsisuko, nes
vėl nuskardėjo ragas.
- Na, jie jau artėja ir užkurs m ums pirtį!
Įsmeigė akis į tolumą, nes kalno pašlaite besileidžiantiems
skalikams įkandin pasirodė rausvais ir juodais švarkais vilkintys
raiteliai, šuoliuojantys iš miškelio į atvirą lauką. Jie dar buvo per
geroką pusmylę nuo mūsų, tačiau nenumaldomai artėjo. Net iš

327
 CATHERIN E A LLIOTT

tokio atstumo jau mačiau Marką, pasistojusį Fabrisės balnakilpė­

se, šalia jo Lilę.
- Siaubas, - sudrebėjau, - skalikai jau užuodė kvapą, netru­
kus jie bus čia. Ką darome?
- Šokam į mašiną, - panikos pagauta pasiūlė Laura, - tiesiog
važiuojam iš čia.
- N ebūk kvaila. Markas jau bus mus pamatęs, - atsisukau
įsitikinti. - Kiek, manai, Flakstone yra violetinių „Discovery“, dėl
Dievo meilės, mes negalime jos čia tiesiog palikti ir nuvažiuoti!
Gal galėtume paslėpti? Įmesti į griovį ir užberti lapais? - Beviltiš­
kai apsidairiau aplink, ieškodama griovio ir kokios krūvelės lapų.
- N ebūk juokinga, juk skalikai kaipmat užuos. Tuomet visi su­
žinos, jog mes pabėgome iš nusikaltimo vietos. Mūsų vardus kai­
mas sumaišys su purvu. Žinau. - Lauros akys susiaurėjo, žvelgda­
mos į pavojų. - Pasiimsime ją su savimi. Gal turi šuns patiesalą?
Spoksojau į ją.
-K ą?
Bet ji jau atplėšė visureigio bagažinę ir vilko laukan Dilės
patiesalą.
- Štai, imk vieną galą ir pakišk po ta sumauta lape.
Vėpsojau į lapę pasišlykštėjusi.
- Fui!
- Liaukis, Hene, jie artėja. Jei mus čia ras, būsime nulinčiuo-
tos. Gal net kaimo pievelėje.
Tas gąsdinantis vaizdas, Markas ir Lilė pirmoje eilėje, jų su­
lenktos rankos, kaltinamai pakelti antakiai, atrodo, mane išju­
dino. Aš nuskriejau į Lauros pusę. Kartu pakišome patiesalą po
didžiule nustipusia lape.
- Dabar kiekviena paimsime po du kampus, - Laura šnopa­
vo, tuo tarpu aš stengiausi neįkvėpti tos siaubingos smarvės, kuri
skverbėsi man į nosį... - ir pakelsime tarsi hamaką...
- Kokia didžiulė! - aikčiojau svyruodama nuo lapės svorio.
- Prisirijusi mano viščiukų, galiu lažytis. Tikėkimės, neserga
pasiutlige.

328
 Po M in ių ,, a£ t asire, wv)

- Velnias! - Vos nepaleidau savo kampų.

- Ne, ne, šiame kaime jos tikrai neužsikrėtusios, Hene, tikrai
ne. Judame! Jie jau beveik čia!
Tikrai, medžiotojai visu greičiu šuoliavo m ūsų link, visu grei­
čiu pakalne į slėnį, skalikai pirmi, tačiau Perdita ir kiti nedaug
nuo jų teatsiliko.
- Kažin, ar jie nesusidomės, ką mes darome? - drebėjau, kai
skubiai krovėme lapę į mašiną.
- Iš taip toli nesupras, - šnopavo Laura, - jie matys tik au­
tomobilį. Jei klaus, pasakysime, jog teko sustoti, kad galėtum
nusivemti.
- Kodėl aš? - cyptelėjau, kai sutelkusios milžiniškas pastan­
gas įvertėme sunkią savo naštą į visureigį. Iš tiesų stabtelėjau už­
sidengti burną, nes kai smarvė tvoskė man į nosį, pajutau, kad
tučtuojau apsivemsiu.
- Juk tu ją nutėškei, tą nelabąją, na, važiuojam!
Apibėgome aplink automobilį, sušokome į vidų ir trūktelė­
jome keliu. Tuo m etu skalikai peršoko tvorą per porą laukų nuo
mūsų. Kol jie peršoko kitą gyvatvorę ir atlėkė taku, pasiekdami
tą itin smarkiai dvokiančią vietą, kur gulėta lapės, mes jau išny-
kome jiems iš akių ir atsidūrėme už kelio posūkio. Nelaimė, už
to paties posūkio parpė ir traktorius, linguodamas vėžlio grei­
čiu, kokias penkias mylias per valandą, su dardančia priekaba,
prikrauta šieno ritinių. Jis sustojo prie vartų, pasiruošęs įsukti.
Ūkininkas išlipo iš kabinos, atsiprašydamas mostelėjo ir visiškai
neskubėdamas nuėjo krapštytis prie spynos.
Mes su Laura sėdėjome sustingusios iš siaubo, žvelgdamos
tiesiai prieš save, nekalbėdamos, tiesą pasakius, vos kvėpuoda-
mos, kai už nugarų, čia pat už posūkio, išgirdome kiauksinčius
skalikus, kurie, be abejo, suko ratais suglumę, atsidūrę visiškoje
aklavietėje. Reikia manyti, kad jie ten ilgai neužtruks. Tikėki­
mės, jie pasirinks kitą kelią. Įsitverusi vairo smarkiai užsimerkiau
ir maldavau: „Viešpatie, maldauju, neleisk jiems pasukti mūsų

329
 CATHERIN E A LLIOTT

keliu. Maldauju!“ Deja, Viešpats m ano maldų neišklausė, ir po

kelių sekundžių už savęs išgirdome kanopų kaukšėjimą.
- Velnias, velnias!
Vis dar stipriai užsimerkusi, susm ukau į sėdynę ir pasiruo­
šiau mirti.
Pasiruošiau likti užspeista čia, be jokios vilties išsprukti, kai
skalikai, užuodę lapės kvapą, šokčios palei langus, bandydami
įsibrauti vidun. Kaip tame Stiveno Kingo siaubo filme, kur varg­
šė moteris visą filmą užrakinta automobilyje, o laukinis šuo, Ku-
džio ar kaip ten jis, siunta už automobilio lango, tik mes vietoj
vieno šuns išvysime šimtus. Užpuolę spiečiu it skėriai, jie skalija
ištroškę mūsų kraujo, čia pat ir raiteliai, jie lenkiasi prie mūsų.
Žiūri į vidų. Marko veidas, Perditos. Visi stebisi, kas, dėl Dievo,
čia vyksta, kodėl tie skalikai taip susidomėjo m ūsų automobiliu.
Ir kas, tiesą sakant, ten pūpso po šuns patiesalu... su rusva iš po
jo kyšančia uodega.
- O , ačiū tau, Jėzau! - sucypė Laura.
Greit atsimerkiau, kai traktorius išnyko tarpuvartėje. Išdžiū­
vusia burna, siaubingai spiriama šlapintis, perjungiau į pirmą pa­
varą ir sužvigdžiusi padangas nulėkiau kaip tik tada, kai pora ser­
m ėguotų medžioklės patarnautojų su skalikais prie kojų smagiai
prakaukšėjo mums pro langą. D ūm ėm e tylėdamos, neišdrįsda-
mos prakalbėti tol, kol pasiekėme sankryžą su pagrindiniu keliu,
vedančiu atgal į kaimą.
- J a u galvojau, kad jie mus pričiups, - krioktelėjo Laura. Pa­
siekė savo butelį ir užsivertė. Aš stverte stvėriau šį jai iš rankų, vos
man atkišo. Priglaudžiau prie ištroškusių lūpų.
- Ir aš. Maniau, kad m um s jau galas, - mano balsas drebė­
jo. - Maniau, kad bet kurią akimirką jų kanopos pasigirs už to
posūkio...
- Džailsas, paraudęs iš įniršio...
- Markas, įsiutęs kaip velnias...
- O tu įsivaizduok mergaites! - sucypė Laura, kai mes jau
leidomės nedrąsiai kikenti, dardėdamos keliu, siųsdamos viena

330
 PO M in ių OsS tCUM WV\

kirai plokščiąjį buteliuką, vos per plauką išsigelbėjusios. - Molę

su Lile. Juk jos niekuom et daugiau su mumis nesikalbėtų. Mums
mėnesių mėnesius tektų valyti balnus. O tik įsivaizduok, kokią
gėdą užtrauktum e savo šeimoms. Nutvertos už rankos! Bėgan­
čios ištrenkti lapę į artimiausią ežerą! Jei teisingai suprantu, kaip
tik ten mes ir važiuojame, argi ne?
- Neįsivaizduoju, kur ją dėti. Kaip manai, ar taip būtų ge­
riausia?
- Be abejo. Laikykis kairės, taip greičiau. Mes prikrausime
akm enų į paklotą ir surišime. Nenoriu, kad ta sumauta lapė
m ums vaidentųsi, pasirodydama kaimo upelyje su Dilės patie­
salo gabalu, prikibusiu prie uodegos, kaltinamai iškėlusi leteną.
Dieve, tai b ūtų kažkas panašaus į „Vidurvasario žudynes", kai­
riau, sakiau, Hene!
Tačiau aš slystelėjau ir sustojau atvirame kelyje, išbalusi ir
praradusi žadą. Pasiruošusi sukti į kairę, kaip jau buvau paragin­
ta, aš, kaip dera padoriam vairuotojui, žvilgtelėjau į galinio vaiz­
do veidrodėlį. Pažvelgiau ir išvydau - ant galinės sėdynės tiesiai ir
dailiai it styga tupi ponas lapinas Renaras su mažumėle prakirsta
kakta, tupi ir žvelgia man tiesiai į akis. Neįstengiau prakalbėti.
Tiesiog... neįstengiau. Nebyliai parodžiau sau per petį. Laura at­
sisuko pažiūrėti. Ji suklykė iš siaubo, ir per kelias sekundes mes
išskriejome iš automobilio.
- Atidaryk bagažinę, atidaryk bagažinę, - veblenau, kai mes
abi vieningai pabėgėjome Londono, kurio, kai dabar pagalvoja­
me, m um s niekuomet nereikėjo palikti, kryptimi.
- Nebijok! —rėkė ji. - Bet gal ji kanda!
Dabar jau sustojome ir atsigręžėme, apsikabinusios, sustin­
gusios iš siaubo, žvelgdamos į automobilį.
- Tu eik, - kvėptelėjo Laura.
- Ne, tu.
Laimė, eiti neteko nė vienai iš mūsų, nes netrukus lapė, ra­
miai įvertinusi šuniui skirtą apsauginę pertvarėlę tarp bagažinės ir
salono, - niekingą kliūtį profesionaliai vištidžių plėšikei, - ir stab­

33i
 C ATHERIN E A LLIOTT

telėjusi tik tam, kad apdovanotų mus didingos paniekos kupinu

žvilgsniu, ramiai išslydo, tarsi rusvas ruožas, pro atviras keleivio
duris, peršoko per gyvatvorę ir nuskuodė tolyn per ražienas.
Mes su Laura žiūrėjome apstulbusios, tylėdamos, vis dar vie­
na kitą apglėbusios, kol ji išnyko.
- Po velnių, - pagaliau sumurm ėjo ji.
- Po velnių, - pritariau.
- Tu jos neužmušei.
- Ne, tik pritrenkiau.
Laura siektelėjo savo rausvo švarkelio. Draugiškai, be žodžių,
ištuštinome jos buteliuką. Tada drebančiomis kojomis grįžome
į mašiną.
Važiavome tylėdamos.
- Na, sakyčiau, kad mes tik pridarėme daug daugiau įdom u­
mo, - pagaliau pareiškė Laura, ryžtingai susibrukdama šviesius
plaukus už ausų. - Medžiotojai buvo tikrai labai arti. Tačiau mes
leidome lapei išsigelbėti.
- Žinoma, - pritariau sąjungininko tonu, kai mes ramiai
dūzgėme kaimo kryptimi. - Ir ta lapė atrodė iš tikrųjų labai sena.
Netgi svyravo, sakyčiau. Tad mes ir pasielgėme kaip sąmoningos
pilietės, ją pavėžėjome.
- Taigi, - sutrūkčiojo Lauros lūpų kampučiai. - Į kitą gra­
fystę, - suprunkštė. Kai po kelių m inučių išleidau ją tų vaško
procedūrų, mes vis dar nesuvaldomai kikenome, tiesą sakant,
kratėmės iš juoko.
- C) Dieve, - šluostėsi ji ašaras nuo veido, šiaip taip ropšda­
masi iš mašinos. - Jau taip seniai nesu praleidusi tokios nuosta­
bios dienos kaime. Reikėtų m um s susitikti dažniau, Hene. Tu
tikrai įkvepi. Suteiki energijos.
- Puiki mintis! - sutikau.
Pamojavau jai atsisveikindama ir, jausdamasi gerokai ap­
svaigusi, lėtai nuvingiavau atgal namo. Retkarčiais piktokai su-
prunkšdavau į vairą. Markui, žinoma, visa tai nepasirodė taip
juokinga. Jis paršuoliavo po keleto valandų su sunkiais batais ir

332
 Po ve d in ių /, cuš t asire, MsyLlus!

pentinais, visas permirkęs, nes įkrito į upę. Ir patikėkite, sušla­

pęs visai neatrodė kaip romantiškas ponaitis Darsis. Jis susmuko
į medinį krėslą prie orkaitės.
- Na, ir kaip? - nekaltai paklausiau, maišydama baltąjį padažą.
- Sumautas farsas! - taukštelėjo botagu. - Viskas ėjosi taip
puikiai, sekėme karštais lapės pėdsakais, tiesiog ant kulnų jai li­
pome, paskui netikėtai kvapas visiškai dingo. Tiesą sakant, kaip
tik ten, kur matėme tavo mašiną. Mes sukome ratus kaip idiotai
visą dieną, bandydami vėl ją aptikti. - Įtariai pašnairavo į ma­
ne. - Ar tu kartais nieko apie tai nežinai, Hene?
- Na, iš kur aš galėčiau žinoti? - lyg niekur nieko atsakiau,
pildama baltąjį padažą ant rūkyto kum pio ir kišdama jį atgal į
orkaitę, kad paruduotų. M ano veidas, kai atsigręžiau, savaime
suprantama, buvo paraudęs nuo viryklės karščio. - Na, tada ti­
krai labai nuobodu. Angai, padenk stalą, gerai? Lile, kai išsimau­
dysi, gal gali sutrinti bulves? Vakarieniausime aštuntą.
Kita diena buvo sekmadienis. Slapia, dulkia lietus. Abiem
vaikams po pietų reikėjo grįžti į mokyklą. Nuvežti į mokyklą
visuomet buvo dviejų žmonių darbas, nes, tarsi žinodami, m o­
kyklas parinkom e taip, jog keliauti tekdavo priešingomis krypti­
mis, taip užtikrinant, kad nebūtų įm anom a vieno ar kito vaiko
išleisti pakeliui. Dėl šito mandagiai susitarėme per priešpiečius.
Traukiant valgį iš orkaitės man dingtelėjo, ar tik ne paskutiniai
priešpiečiai, kuriuos šiuose namuose pagaminau. Tad Markas nu­
veš Lilę, kuri turėjo grįžti į mokyklą iki šešių, kad spėtų į spekta­
klio repeticiją. Kadangi Angą pasisiūlė nuvežti kartu su berniuku
iš gretimo kaimo, aš palauksiu čia ir palydėsiu jį į automobilį.
O paskui grįšiu į Londoną.
- Kodėl važiuoji į Londoną šį vakarą? - paklausė Lilė, pa­
smeigdama briuselinį kopūstą.
Žvilgtelėjau į Marką supratusi, kad vėl išsidavėme.
- J u k man rytoj reikia į darbą, mieloji.
- Taip, bet paprastai tu vyksti iš čia.

333
 CATHERIN E A LLIOTT

- Žinau, bet man reikia būti darbe anksti, Loris dabar labai
užimtas. Todėl geriau pernakvosiu bute.
Ji tylėjo mąstydama apie tai.
- Ar dažnai nakvoji bute?
Sustingau. Dabar, žinoma, būtų tinkamas akimirka. Metas,
kai visi keturi susirinkę prie virtuvės stalo, kai galiu pasakyti:
„Tiesą sakant, dažnokai, Lile, ir pasakysiu, kad ateityje nakvosiu
ten kur kas dažniau." T inkam a akimirka pranešti jiems, kad tas jų
gyvenimas, prie kurio jie pripratę, baigiasi. Žvilgtelėjau j Marką
įsitikinti, ar jis šia proga pasinaudos. Ar jis atsikrenkš ir grėsmin­
gai padės šakutę su peiliu. Tačiau, užuot tai padaręs, jis įsigrūdo
į burną didžiulę keptą bulvę, ir man vėl teko smarkiai įkvėpti.
- Retkarčiais, brangioji. Retsykiais ten apsistoju, - pasakiau
Lilei. - Juk tai tikrai be galo patogu.
- T o m o mama sako, kad butas Londone - slidus šlaitas, - iš­
sišiepęs pareiškė Angas. Morkos gabalas išskrido man iš burnos ir
nuskriejo per stalą. - Sako, kad už jokius pasaulio pinigus Tomo
tėčiui šito neleisianti.
- O kas tas slidus šlaitas? - sunerimusi paklausė Lilė, nuo
m ano dūstančio veido pakeldama akis į tėvą.
- Nieko tokio, mano miela, - atsakiau, panirdama į stiklinę
su vandeniu.
Markas kramtė toliau, jo žandikauliai ritmingai judėjo, jis
stebėjo mane buliaus žvilgsniu, kai skubiai nurinkau lėkštes.
- Na, o dabar padėkite man sudėti visa šita į indų plovyklę.
Džiaugiausi bent tuo, kad Lilę veža atgal tėvas, ne aš. Tad
jeigu ji dar užduos jam keblių klausimų, tegu jis į juos ir m alo­
nėja atsakyti, galvojau, smarkiai apkabindam a ją jau ant keliuko
ir atsisveikindama.
- Ar atvyksi išsivežti manęs priešpiečių prieš kitas atosto­
gas? - paklausė ji. - Tau leidžiama. Bekės Meison tėvai buvo at­
vykę aną trimestrą.
- Žinoma, atvyksiu.

334
 Po iresLdsL'Oy, cus t asire, wuyLLus!

- O tu irgi atvyksi, tėveli?

Pro šviesią jos galvą žvilgtelėjau į Marką, stovintį ir laukiantį
prie mašinos durų. Jis striukai linktelėjo.
- Žinoma, - tariau jai vėl apkabindama, o gerklėje man įstri­
go kietas gumulas. - Mes abu atvyksime.
M ojuodam a jiems svarsčiau, kaip po tokios širdį veriančios
scenos Markas ir toliau galėtų visa tai tęsti. Tačiau tas striukas
linktelėjimas viską pasakė. Taipy mes abu nusivesime ją prieš­
piečiųy tačiau per kitas atostogas... Per kitas, Hene, mes turėsime
jiem s pasakyti.
Taip, jis tikrai nepaprastai tvirtas, mąsčiau, stengdamasi ne-
pratrūkti, kai lėtai ėjau į namą. Niekuom et net neįtariau, kad
toks tvirtas. Ir tai tas, kuris apsimeta toks principingas, toks do­
rybingas, ir tuo pačiu... ach, kaip užvirė m ano kraujas.
Siek tiek pasitrankiau po virtuvę tvarkydamasi, tada iš už durų
pastvėriau apsiaustą nuo lietaus. M an reikėjo oro. Popietė buvo
drėgna ir vėsi, tačiau aš pavaikščiosiu palei upę, kol galvoje pra­
šviesės. Angas nutrepsėjo į savo miegamąjį, ir per lubas girdėjau
ritmingą muzikos bumbsėjimą. Pabandžiau šūktelėti jam ir pasa­
kyti, kur einu, tačiau muzikos neįstengiau perrėkti, tad palikau
jam raštelį. Pakviečiau Dilę ir išėjau pro užpakalines duris.
Vėjas nurim o, ant mūsų slėnio ėmė leistis rūkas. Oras minkš-
tutėlis ir drėgnas. Kai žingsniavau per permirkusius laukus, že­
myn prie upės, jis lengvai dvelkė man į veidą, nusileisdavo ant
plaukų. Upė sklidina, permatoma, pakilusi nuo neseniai pasi­
baigusio lietaus, išsiliejusi per krantus. Kitame krante tamsavo
kaštonų guotas. Perbridau upę siauriausioje jos vietoje, žengda­
ma brastos akmenimis, kuriuos čia praėjusią vasarą nugramzdino
Markas su Angų. Prasiskyniau kelią pro medžius, tada pakilau
į kalvą prie nedidelės akmeninės sienelės pačiame viršuje.
Tik negalvok, tariau sau griežtai, žingsniuodama per šlapią
žolę, žiūrėdama į drėgnus savo guminukus. Tik negalvok. Ne­
galvok, ar paskutinį sykį kopi į šią kalvą, brendi per mišką su

335
 CATHERIN E A LLIOTT

Dile, kai ši vaikosi triušius. Nesvarstyk, ar paskutinį kartą sustoji

viršuje, atgauni kvapą, atsisuki ir žvelgi į namą apačioje, jaukiai
įsiraususį slėnio raukšlėje. Galvok tik, kad eini.
Tačiau vis viena atsisukau, vis viena atsisėdau ant akmeninės
sienelės, žiūrėdama į žiburiuojančias apačioje virtuvės šviesas.
Buvo tas ypatingas paros metas, kai savo teises jau bando reikšti
vakaras, paskleisdamas padangėje tamsą, tačiau diena dar, atrodo,
niekaip nenori pasiduoti, vis dar, atrodo, kaunasi dėl kiekvieno
šviesos spindulėlio.
Iš čia mačiau visą slėnį, trobelę į dešinę nuo mūsų, ūkį kai­
rėje. Tai tikras, dirbantis ūkis, ne toks paikai išdabintas kaimo
namas kaip mūsų. Ten dar virė gyvenimas. Į pastogę varė karves,
trinksėjo durys, lojo šunys, nakčiai uždarinėjo antis. Kaip tik dėl
šito mudviem su Marku ir patiko ši vieta. Mums atrodė, kad ji
turi autentiškumo. Tai nebuvo vien slėnis, prisigrūdęs buvusių
Londono gyventojų, tokių kaip mes, kurie išsikraustė iš miesto
atsiriekti sau kaimiškos idilijos gabalą, ten, mieste, jau suraitę
storesnę duonos riekę.
Suprantama, mūsų namas taip pat buvo dirbantis ūkis, ir ti­
kriausiai per kelias kartas priklausė tai pačiai šeimai. Tie ūkinin­
kai, vardu Sivelsai, pardavė jį Paipersams, savininkams, kuriems
namas priklausė prieš mus ir kurie išsiskyrė. Pasak nekilnojamojo
turto agento, ūkio likimą nulemdavo skyrybos, mirtis ir skola.
Mirtis išstūmė iš čia Sivelsus, skyrybos - Paipersus. O dabar ir
mus. Niekada net nepagalvojome, kad prarasime ūkį kaip tik dėl
skyrybų. Tikėjomės, gal būsime kiek panašesni į Sivelsus, kurie
čia užtruko ilgiau, gal tesėsime per kelias kartas, palikdami jį An-
gui ar Lilei, paskui jų vaikams. Sėdėdama ten, žvelgdama į savo
namus, snūduriuojančius slėnyje, svarsčiau, kažin ką tie darbštieji
Sivelsai galvotų apie mus. Apie m ūsų romanus. Mūsų greitus au­
tomobilius, mūsų butus mieste. Ar jiems atrodytų, kad išdavėme
namus? Kad išdavėme save? Ir aišku, kad išdavėme. Išdavėme.
Aš jau nekalbu apie vaikus. Gerklėje man įstrigo gumulas.
Gerai, jie jau nėra maži, jie paaugliai, išvykę į mokyklas, turintys

336
 Po iresLnLųs, OsS t asire, hv \

savo gyvenimą, tačiau jie dar tebėra nepaprastai jautrūs. Kaip tai
juos paveiks? Visi žino, tai jau patvirtinta, kad vaikai iš suirusių
šeimų elgiasi kitaip. Kas nutiks m ano vaikams? Ar Lilė ims pa­
niškai, beprotiškai siekti dėmesio? Ar Angas taps užsidaręs, ati­
tolęs nuo pasaulio? Staiga mano skruostais paplūdo ašaros ir aš
sėdėjau ten, įsitvėrusi akmeninės sienelės.
Atbula ranka nusišluosčiau ašaras. Atsukau drėgną veidą į
juoduojantį dangų. O tada žiūrėdama, kaip tamsūs debesys sku­
ba per padangę, svarsčiau, ar man nereikėtų jo palaukti. Palaukti
Marko. Angas išvyks, o jis sugrįš, nuvežęs Lilę. Ne važiuoti tiesiai
į Londoną, bet dar kartą pabandyti. Gal užkurti svetainėje židinį.
Tą patį, kurį mes sykiu atkovojome, džiaugsmingai šūkčiodami,
kai statybininkai smūgis po smūgio atidengė senąją ugniavietę.
Gal pasėdėtume vienas priešais kitą su stiklu vyno, tarp mūsų
spragsėtų ugnis, ir gal man pavyktų įkalbėti Marką ją palikti.
Pasakyčiau jam, kad žinau. Kad jam atleidžiu. Paprašyčiau, kad
niekuomet daugiau su ja nesusitiktų. Dėl vaikų. Vardan mūsų
santuokos. Prašau tave, Markai.
Pagaliau aš giliai atsidusau ir atsiplėšiau nuo sienelės. Pašau­
kiau Dilę ir nuleidusi galvą nukeliavau šlaitu žemyn. Žvilgtelėjau
į laikrodį. Pusė šešių. Po pusvalandžio atvyksta paimti Ango. Rei­
kia grįžti, patikrinti, kad jis susidėtų viską, ko reikės mokykloje.
Padaryti jam sumuštinį prieš išvažiuojant, prigrūsti kartoninę
dėžę sausų pusryčių paketėlių, kad nusinešęs į bendrąjį kambarį
galėtų su bičiuliais praryti. Pastaruoju m etu jis tiek daug valgo.
Kai grįžau pro pajuodavusią kaštonų giraitę, šiek tiek pagreiti­
nusi žingsnį, medžiai tarsi suartėjo, atrodė vaiduokliškai sutirštė­
jusioje tamsoje, o kai paskui išnirau į atvirą pievelę, man staiga
dingtelėjo, kad tie žmonės jau atvyko Ango. Ant tako stovėjo
automobilis, apšviestame lange mačiau dvi figūras, vaikštinėjan­
čias po virtuvę. Dieve, gal aš neteisingai įsidėmėjau laiką? Gal jie
žadėjo paimti jį penktą valandą?
Skubėdama šokavau brastos akmenimis, tekina leidausi per
arklių lauką. Pro virtuvės langą mačiau, kad Angas pakėlęs viry­

337
 CATHERIN E ALLIOTT

klės dangtį ir stato ant jos virdulį. M an šiek tiek palengvėjo. Jei
užsuko puodelio arbatos, tai gal taip smarkiai neskuba. Ir tada,
dar nespėjusi pasiekti sodo vartelių, sustojau. Žiūrėjau į auto­
mobilį ant tako, tada vėl pro langą, negalėdama patikėti. Dabar
pažinau automobilį. O tas asmuo, vaikštinėjantis po virtuvę, pa­
sirėmęs ant stalo, kai Angas seikėja „Earl Grey“ arbatą į arbati­
nį, atmetantis galvą ir besijuokiantis iš kažko, ką pasakė Angas,
- dabar aš jį pažinau. Dieve! Tai buvo Rupertas.
 Ūuidešu4it trečias skyrius

Sustingau prie vartų ir žiūrėjau. Lietus dabar jau pilte pylė, ta­
čiau nekreipiau dėmesio. Širdis daužėsi, užstrigusi gerklėje. Žiūrė­
jau, kaip jis pakilo nuo stalo ir nuėjo prie šaldytuvo. Išėmė pieną
ir padavė Angui, tada vėl atsisėdo prie stalo ir sėdėjo ten, tabaluo­
damas kojomis. Jis mūvėjo rudas velvetines kelnes ir vilkėjo rau­
doną megztinį, šviesūs plaukai užkritę ant kaktos. Mačiau, kaip
Angas paduoda jam puodelį arbatos, atsiremia į viryklę, droviai
šypsodamasis ir linkčiodamas tam, ką pasakoja vyresnis vyriškis.
Greitai ėjau, m ano pulsas tiksėjo nežmonišku greičiu. Ruper­
tas. M ano namuose. Su mano sūnumi. Kas čia, po velnių, deda­
si? Pasileidau bėgti. Bet mano kojos atrodė tarsi guminės, jos vos
judėjo į priekį. Kai priartėjau prie namo, vėl sulėtinau žingsnį.
Kiek įmanydama ryžtingiau prisiartinau taku. Tada mano ranka
pasuko galinių du rų rankeną ir įsiveržiau vidun.
- A, sveika, mama, - tarė Angas, tarsi nieko nevyktų.
Tebestovėjau tarpduryje, nuo m ano apsiausto ir gum inių
batų varvėjo. Girdėjau savo pačios švokščiantį kvėpavimą. Dilė
šmurkštelėjo pro mane prie savo vandens dubenėlio. Ėmė garsiai
lakti, taškydama aplink vandenį.
- Rupertai, - sudrebėjau, - ką, dėl Dievo...
- Važiavau pro šalį, - tarė jis nerūpestingai, pakildamas nuo
stalo ir mandagiai pakštelėdamas man į skruostą. - Pamaniau,
užsuksiu ir pažiūrėsiu, gal tave reikia pamėtėti iki Londono.
Pažvelgiau į Angą, bet jam tai nė kiek nepasirodė keista. Ap­
dujusi iš siaubo, bandžiau laimėti laiko. Nežinodama, ko grieb­

339
 CATHERIN E ALLIOTT

tis, nusivilkau apsiaustą, pakabinau jį iš vidaus ant durų, o m ano

galvoje tuo tarpu dūzgė ištisas spiečius klausimų. Ką jis pasakė
Angui? Kaip jis jam prisistatė? „Sveikas, aš senas tavo mamos bi­
čiulis ir kaip tik važiavau pro šalį. Žinau, kad dirba Londone, ir
kadangi ta kryptimi vykstu..."? O gal „Sveikas, aš ką tik iškeptas
tavo motinos meilužis, tačiau tuo pačiu ir senas, nes kartą mes
vos nesusituokėme"?
- Nežinojau, kad jis tas Rupertas, - išsišiepęs tarė Angas. - Su
kuriuo tu kadaise draugavai. Lilė labai pavydės, kad aš jį sutikau,
o ji - ne, - pasigyrė.
Taigi. Vadinasi, pasakė kažką tarpinio tarp šių dviejų variantų.
- Na, tai nutiko prieš daugybę metų, - greitai ištariau, burna
išdžiūvo, kai bandžiau išrutulioti žodžius, o smegeninė niekaip
nesumojo, ką pasakyti. - Bet išties, argi tai ne nuostabu, kad
kaip tik važiavai pro šalį, Rupertai. Ir kad tu net žinojai, kur gy­
venu. - Pakilojau kažkokius popierius ant virtuvės stalo.
- Prisiminiau dėl to, kad ant kalėdinio atviruko buvai užra­
šiusi, jog tavo adresas keisis.
Kalėdinis atvirukas, taip, taip. Nieko baisaus. Juk niekam ne­
uždrausta pasikeisti kalėdiniais atvirukais.
- Kaip tik šnekučiavomės apie Bosniją ir visa kita, - tarė A n­
gas. - Tikrai nepaprasta. Gal ir aš eisiu į armiją, mama.
Neatsakiau. Nuėjau pripilti vandens į Dilės dubenėlį ir pa­
lenkiau veidą prie kriauklės.
- Maniau, tavo dalinys Hereforde? - ištariau į kliokiančio
vandens srovę.
- Taip, tačiau dėl sudėtingos situacijos vakar mus atskraidi­
no į Endoverį, čia pat netoliese. M an tarsi ir pakeliui vykstant
į Londoną.
Tarsi? Kažin. Ir Endoveris visai ne taip jau netoliese, o už
gerų trisdešimties mylių.
Užsukau čiaupą.
- Angai, bėk, atsinešk kuprinę, gerai? Noriu patikrinti, ar tu
viską susidėjai iki Barkeriams atvykstant.

340
 Po vedinsiu, Osš ta,ire, wvyLLu, !

- Aš dar nesusikroviau.
- Na, tai eik, susikrauk dabar. Jie tučtuojau atvažiuos.
Bambėdamas Angas atsiplėšė nuo viryklės ir užlipo aukštyn
vilkdamas laiptais plačiaklešnių džinsų galus. Virtuvės laikrodis
garsiai tiksėjo, kai jis išnyko galinėje laiptinėje. Tą pat akim ir­
ką, kai Angas nebegalėjo m ūsų girdėti, pasibaisėjusi užpuoliau
Rupertą.
- Ką tu, po velnių, čia darai? - gaikčiojau. - Ir ką tu jam
pasakei?
Sis gūžtelėjo pečiais.
- Lygiai tą patį, ką girdėjai. Kad esu buvęs tavo vaikinas,
su kuriuo visai atsitiktinai Londone vėl susidūrei. Jis mielas
berniukas.
Žiūrėjau į jį, praradusi žadą.
- Bet tu m ano namuose, Rupertai. Tai m ano šeimos namai!
O jei Markas b ūtų buvęs namie?
- Mačiau, kaip Markas prieš pusvalandį išvyko su Lile. Su­
pratau, kad veža ją į mokyklą. Žinojau, kad Berkšyre, tad ir pa­
maniau, jog taip greitai jis negrįš.
Žioptelėjau išsigandusi. Nutilau iš nuostabos. Dangau, na ir
drąsus. Vadinasi, jis stebėjo. Tiesa? Stebėjo namą, stebėjo mane.
Pamačiau, kaip jis įdegęs. Gerokai įrudęs po šių keleto dienų,
kai buvo išvykęs. Kur jis buvo? Irake? Vadovavo slaptoms opera­
cijoms? Šokinėjo iš sraigtasparnių, gulėjo smėlio kopose su savo
vyrais laukdami, kada galės atakuoti? Tada, be abejo, sėdėti čia,
tykiame Kento šunkelyje, ir įvertinti, kada pakrantė ištuštės ir
bus galima įžengti į savo buvusios merginos šeimos namus, neat­
rodė taip jau sunku.
Veikdama automatiškai, nunešiau pieną į šaldytuvą. Mano
rankos drebėjo. Aš bijojau.
- Na, tau jau teks eiti, - sušnibždėjau. - M an reikia palydėti
sūnų į mokyklą, o netrukus grįš Markas.
Kaip tik tada supypsėjo privažiavęs automobilis, priekiniai
žibintai apšvietė virtuvę. Išsigandusi išmečiau pieno butelį.

34i
 CATHERIN E A LLIOTT

- Atrodo, jie jau čia, - lyg niekur nieko pasakė Rupertas,

žingsniuodamas pažiūrėti pro langą. Pakeliui pasilenkė pakelti
pieno butelio, kuris riedėjo, bet, laimė, nesudužo. - Atvažiavo
paimti Ango. Mėlynas BMW?
- T a ip , tai jie. - Perbraukiau ranka plaukus ir tylėdama stebė­
jau, kaip Rupertas paėmė iš kriauklės šluostę ir mikliai sušluostę
pieną nuo grindų. Na, bent Angas tučtuojau išvyksta. Geriau,
kad jis čia nesipainios.
- Angai! - nuskubėjau prie laiptų, bet jis jau leidosi žemyn.
- Girdėjau. Ir vairuoja ponia B, tikrai nepasisekė. Visą kelią
klausysime operos.
Išspaudžiau šypseną.
- Viską turi? - paklausiau, greitai eidama su juo prie galinių
durų.
- Taip, gali net netikrinti. Aš parsivežiau tik keletą aplankų.
- Ar pasiėmei tas naujas kojines, kur tau padėjau?
- Taip, kuprinėje. - Atsisuko ir išsišiepė Rupertui. - Buvo
malonu susipažinti.
- M an irgi. - Rupertas ištiesė ranką, Angas ją pakratė, aš tuo
tarpu sustingusi stebėjau.
Išėjau su juo prie mašinos, linktelėdama pasveikinau Merę
Barker, sėdinčią vairuotojo vietoje, gausiai jai dėkojau ir pasiža­
dėjau kitą sykį nuvežti vaikus. Tada smarkiai apkabinau Angą.
- Sudie, mielasis.
- Sudie, mama. Vaje, tavo širdis daužosi lyg būgnelis!
- Tikrai? - Vikriai atsitraukiau. —Turbūt dėl to, kad kopiau
į kalną. Nepripratusi mankštintis.
- Sensti, - išsišiepė Angas. - Gal reikėtų tau su Tomio mama
pavaikščioti į sporto klubą.
- Reikėtų, - sutikau, kai Angas lipo į automobilį. Yra ir dau­
giau dalykų, kuriuos man reikėtų daryti, pagalvojau nervindama-
si ir kramtydama nykščio nagą. Pamojavusi atsisveikinau su sū­
numi. Bet vaikščioti su itin atletiška jauna Tomio mama į sporto

342
 Po ire ^in ių s , a £ t a , w

klubą dabar nebuvo man svarbiausia. Bent jau šiuo metu man
svarbiausia, kaip iškrapštyti savo meilužį iš šeimos namų.
- Rupertai, tu jau važiuok, - ištariau, trinktelėjusi už savęs
galines duris. Puoliau prie lango, užtraukiau užuolaidą. Pastebė­
jau Bilą, uždarinėjantį viščiukus. Pamatė mane, mirktelėjo. Kad
tave kur! Atsigręžiau.
- Bilas tave pamatė!
Jis susiraukė.
- Bilas?
- M ūsų sodininkas. O dangau, - greit užsidengiau ranka
burną. - Jis pasakys Markui.
- Pasakys M arkui ką? Kad kažkas užsuko? Kažkas nepažįsta­
mas? Jis juk nežino, kas aš, Hene. - Paėjėjo arčiau manęs. - Ir
iš viso, ko tu jaudiniesi dėl to, ką pagalvos Markas, kai mes visi
žinome, ką Markas išdirbinėja. - Stabtelėjo. Pažvelgė į mane ir
nusišypsojo. - Kaip m alonu vėl tave išvysti.
Stovėjo visai arti. Labai arti. Jo mėlynos akys gyvos, įtaigios.
- M alonu matyti tave, - sušnibždėjau.
Ir tikrai džiaugiausi. Kai mūsų žvilgsniai susitiko, jau supra­
tau, kad niekas nesvarbu. Niekas nesvarbu. Kai jis mane apglėbė
ir surado m ano lūpas, nesipriešinau. Jo burna godžiai prasivėrė
prie manosios, ir aš atsakiau tuo pačiu. Lempos virš m ūsų ryškiai
spigino, tad netrukus jis ėmė ieškoti silpnesnės šviesos jungiklio
prie galinių durų. Išjungė visas šviesas. Tešvietė tik lempa iš ko­
ridoriaus, užliedama mus švelniu rausvu spindesiu. Jis smarkiai
mane apkabino, tada stumtelėjo prie darbastalio, spausdamasis
prie manęs. Pajutau, kaip aistra užlieja m ano kūną tarsi galinga
liūtis, tik jos jėga kilo iš viršaus. Aš apsilpau iš ilgesio, kai jis
tamsoje rankomis perbėgo mano kūną. Nežinau, kiek būtum e
šitaip stovėję, tačiau staiga sulojo Dilė, išgirdusi šunį gretimame
ūkyje. Atsipeikėjau.
- Rupertai, ne čia, - pasakiau uždususi ir jį atstūmiau. - Čia
juk m ano namai, Marko namai, dėl Dievo.

343
 CATHERIN E A LLIOTT

- Na taip, kas tiesa, tas tiesa, - ramiai sutiko, tačiau kvėpavo

protrūkiais, kaip ir aš. Jo akys degė.
- Tai važiuojame.
- Abu? - baimingai paklausiau.
- Žinoma, abu. Kraukis kuprinę, - pasakė išmintingai, ta­
čiau ir gana griežtai.
- Bet ką pagalvos Markas, jei manęs neras sugrįžęs? - dabar
jau garsiai svarsčiau.
- O ar turi čia jo laukti?
- Ne, bet...
- Tai kaip ketinai atsidurti Londone?
- Na, turbūt nuvažiuoti į stotį taksi. Paskui traukiniu...
- Taigi. Tai ir palik raštelį, kad išvykai. Ar būtina jį sutikti,
kad tai pasakytum?
Susijaudinusi vaikščiojau po virtuvę, grąžydama rankas. Vėl
uždegiau šviesas. Jis teisus - M arko sutikti man visai nereikia.
Bet juk norėjau palaukti, pasišnekėti. Bent pamatyti jį...
- Ir apskritai, iš kur žinai, kad jis grįš tiesiai namo? Juk labai
gali būti, kad jis nuspręs, jog palydėjusi Angą tu išvyksi, tiesa?
Gal jis iškart nė negrįš namo.
Atsisukau.
- Nori pasakyti...
Rupertas gūžtelėjo pečiais.
- Sekmadienio vakaras. Kam grįžti į tuščius namus? Kodėl
nenuvykus pas Perditą?
Sustingau išgirdusi šį vardą. Stabtelėjau prie kriauklės, palin­
kau žiūrėdama į baltą porcelianą.
- Taip, tu tikriausiai teisus. Juk jam ir pakeliui. - Įsivaizda­
vau, kaip jis lėtai važiuoja pro arklides, išvysta šviesą jos trobe­
lėje. Sustoja ant keliuko, pasuka į kiemą. Pastato automobilį po
jos miegamojo langu, ant jo lūpų žaidžia šypsenėlė, kai išlipa iš
mašinos ir eina paskambinti prie durų. Gal aš paskutinė kvailė?
Negi aš čia viena ir lauksiu? Atsisukau. Apsilaižiau lūpas.
- Palauk čia, susikrausiu krepšį.

3 44
 Po M i n i ų , O/i tev m wvyiius!

Po dešimties m inučių jau sėdėjau šalia jo automobilyje, ir

mes sklendėme tamsiais keliukais, vingiuojančiais per slėnį. Da­
bar jau lijo kaip reikiant, ir aš žiūrėjau, kaip lango valytuvai hip­
notizuojančiai tiksi, braukdami nuo priekinio stiklo sidabriškai
juodo vandens sroves. Žvelgiau pro jas į nakties tamsą, į tamsius
laukus ir varvančius medžius. Mus apgaubė tyla. Galvoje man
toliau dūzgė spiečiai minčių. Prakalbėti įstengiau tik tada, kai
pasiekėme greitkelį.
- T u įstūmei mane į keblią padėtį, Rupertai, - tariau dreban­
čiu balsu. - Susitikdamas Angą. Jis kada nors vis viena užsimins
apie tai Markui. Tu mane per smarkiai spaudi. Labai jau skubini.
Man tai nepatinka. Nepatinka, kai m animi manipuliuoja.
Pati negalėjau patikėti, kad ištariau šiuos žodžius, kad pasa­
kiau juos su tokiu įsijautimu. Bet sakiau tiesą. M an tai nepatiko.
- Atsiprašau, - pagalvojęs pasakė Rupertas. - Tu teisi. Aš be­
veik išplepėjau paslaptį, tačiau, tiesą sakant, juk nežinojau, kad jis
namie. Turiu galvoje, Angas. Mačiau, kaip Markas krovė daiktus
į automobilį, kaip Lilė ir Angas išėjo. Nusprendžiau, kad jis veža
juos abu į mokyklą. Nežinojau, kad Angas neįlipo į automobilį.
Matyt, jis tik juos palydėjo. Mačiau, kaip išėjai pasivaikščioti su
šunimi, ir tikrai vos priepuolio negavau, kai po dešimties m inu­
čių paskambinęs prie durų išvydau jas atidarantį Angą. Paskam­
binau tik tam, jog įsitikinčiau, kad namai tušti.
M an ėmė svaigti galva, išgirdus tokį scenarijų.
- Tikrai. Na, ir ką bū tu m daręs - įsilaužęs vidun ir manęs
laukęs?
- Ne, kam turėčiau laužtis. Juk raktas po plyta prie galinių durų.
Giliai įkvėpiau.
- Šventa tiesa. Ten jis ir yra.
- Būčiau palaukęs, kol Bilas uždarys viščiukus ir nueis į savo
trobelę.
Savo trobelę. Jis žinojo, kur gyvena Bilas. Tikrai puikiai žino­
jo, kur čia kas yra. Atsigręžiau į jį pažiūrėti, tiesią nosį ir putlias
lūpas, tvirtą profilį tamsaus, lietaus aptaškyto lango stiklo fone.

345
 CATHERIN E ALLIOTT

- Žiūriu, tu laiko švaistyti neketini.

Jis patylėjo. Pagalvojo.
- Aš nenoriu vėl tavęs prarasti, Hene. Ir nemanau, kad norė­
tum prarasti mane.
Sustojome prie šviesoforo. Jis ištiesė ranką ir tamsoje uždėjo
ją man ant kelio. Paskui ranka slystelėjo aukščiau šlaunimi. Su­
tirpau nuo jo prisilietimo.
Šviesa pasikeitė, ir jis vėl uždėjo rankas ant vairo. Krustelėjau
ant sėdynės. Argi tai ne keista, tereikia jam tik mane paliesti...
Pro langą stebėjau, kaip pro šalį bėga eilės juodų namų, kai ant
jų tvyksteli fluorescencinė šviesa. Jaučiausi kvaila. Net pažeidžia­
ma. Kažkoks kūniškumo nubudimas, kažkas, ko sulaukusi tokio
amžiaus jau nebegalėčiau ir tikėtis. Kažin, svarsčiau, ar Markas
su Perdita jaučia tą patį? Aistros dilgčiojimą, vos vienas kitą pa­
liečia? Anksčiau tai niekindavau, visuomet niekindavau, tačiau
dabar... dabar viskas kitaip. Juk kadaise m udu su Rupertu taip
vienas kitą mylėjome. Netgi dar... apsilaižiau lūpas.
- Rupertai, kai nuvažiuosime į Londoną, gal galėtume kur
nors nueiti? Na, sakykim, pavakarieniauti?
- Be abejo, - atsakė jis nerūpestingai. - Aš ir planavau, kad
pavalgysime. Šiandien ne kažin ką valgiau. Bet galime pavalgyti
ir namie. Nupirkau porą didkepsnių.
- Na, puiku. Tik nenorėjau...
- Ko, griūti į lovą? - nusišypsojo. - Būti vėl už plaukų n u ­
tem pta iki mano gyvuliško urvinio žmogaus lygio? Ne, aš galiu
būti ir subtilus, Hene. Ne viską darau slaptųjų operatyvininkų
stiliumi. Ir paklausyk, nesiruošiu tavęs spausti. Kai pavalgysime,
galiu nuvežti tave į Kensingtoną, jei tik norėsi.
Su palengvėjimu linktelėjau. Tačiau mes abu žinojome, kad
to neįvyks.
Tačiau vis tiek jaučiausi geriau, galėdama pasirinkti. Jei nieko
neketinta, jeigu niekas nesuplanuota iš anksto, tada, na... tai ir
atleidžia man nuodėmę, tiesa?
Kažin ką aš bandžiau apgauti?

346
 Po v e š in č ių , m tasves \Msj

* * *

Maždaug po kokios valandos jau lipome laiptais į jo Albani

butą. Pakeliui nusprendžiau, kad valgyti padarysiu aš, sumaniau
pagaminti ir padažo prie didkepsnių. Rupertas prisiminė, kaip
paskutinį kartą prieš penkiolika m etų viriau valgį jam savo tėvų
bute. Viščiukas grietinės padaže, gana įprastas m ano motinos pa­
tiekalas, tačiau tą vakarą niekaip neradau jo recepto. M ano tėvai
išėjo į kiną, tad aš gaminau Rupertui ir Bendžiui. Trys viščiuko
krūtinėlės su indeliu grietinės, pašildytos ir užpiltos ant viršaus.
- Dieve, tai turėjo būti meilė, - aimanavo jis, - man buvo
taip siaubingai nuo jo bloga, ir dabar prisimenu. Kiek pamenu,
Bendžis savo porciją sušėrė katinui.
- O tada bandė mus šnipinėti, kai nusiuntėme jį miegoti. Mes
glamonėjomės ant sofos, žiūrėdami „Folčio viešbutį41, prisimeni?
Taip. Brolio galva vis pasirodydavo už durų, blykstelėdavo
smalsios rudos akutės. Kaip tam, kurio palinkimas į tą pačią lytį
išryškėjo taip anksti, jo susidomėjimas buvo begalinis.
- O , - stabtelėjau laiptinėje, - nori pasakyti, kad tu visuomet
žinojai?
Rupertas trūktelėjo pečiais, kišdamas raktą į spyną.
- Na, man buvo aišku, kad moterys jo nedomina. Atsimeni
tą jūsų tokią neįtikėtinai energingą jauną kaimynę...
- Temę.
- Temę, taigi. Ji bandydavo atakuoti Bendžį, kai tas eidavo
koridoriumi, verždavosi pro pat jį beveik be drabužių, su išvirtu­
siais papais, skambindavo į duris, apsisupusi vien rankšluosčiu,
prašydama paskolinti pieno. Prisimenu, kaip Bendžis visiškai
abejingai padavė jai pieną, pro jos petį bandydamas įžiūrėti, ar ji
atsivedusi brolį Maiklą, ir domėdamasis, gal ir jam reikia pieno.
Sukikenau, kai Rupertas uždarė duris m ums už nugarų.
- Na taip, tu teisus. Kaip juokinga, kad tai prisimeni. - N u ­
mečiau savo krepšį ant kėdės koridoriuje. Siek tiek pralinksmė­
jau, įtampa ėmė slūgti. - Kai pagalvoju, jau nuo labai anksti jis
ir nebandė slėpti savo seksualumo. Keista tik, kad m ums prireikė

347
 CATHERIN E ALLIOTT

tiek laiko, kol susipratome. Gal tiesiog atrodo savaime supranta­

ma, kad tavo brolis ne gėjus.
- Ir jis laimingas?
Nusekiau paskui Rupertą į svetainę.
- Taip, labai. Labai greitai jis sutiko Francį. Francis su juo
gyvena. Tame name, kur tu...
- Taip, žinau, - greitai ištarė.
Ketinau pasakyti, „tame name, į kurį matei mane įeinant
Celsyje“, tačiau gal jis ir nepageidauja, kad būtų atskleista dar
viena slapta jo operacija. Juk aną sykį jis stebėjo mane, sto­
viniuodam as po gatvės žibintu Celsyje, atsekęs mane nam o iš
darbo. Stengiausi to nedaryti, bet trum pai vis viena įsivaizda­
vau jį, važiuojantį metro, stebintį m ane iš kito vagono galo, gal
prisidengusį laikraščiu. Na, ir kas čia blogo, mėginau narsiai
galvoti. Turėčiau tik džiaugtis. Kiek viduram žių m oterų galėtų
pasigirti, kad kiekvieną jų krustelėjimą stebi toks dieviškas vy­
riškis kaip Rupertas? Sudrebėjau. Bute tamsu ir vėsoka. Mielai
ko nors išgerčiau.
- Džino su tonikų? - perskaitė m ano mintis Rupertas, laks­
tydamas po butą ir degiodamas šviesas.
- Su m alonumu.
- Atsiprašau, kad čia taip velnioniškai šalta. - Prikišo degtu­
ką prie dujomis šildomo židinio, tada atsisuko ir pačiupo mane į
glėbį. Greitai susijaudinęs mane pabučiavo, tada nuėjo toliau. -
Na, dabar į virtuvę. Kadangi jau pareiškei, kad susigrąžinsi gerą
vardą. Nors abejoju, ar rasi ten ką nors, iš ko galėtum pagaminti
padažą. Neįsivaizduoju.
Nusekiau iš paskos, kai jis plačiu mostu atidarė šaldytuvą ir
ištraukė kažkokių sudžiūvusių grybų. Susiraukė.
- Oi, atsiprašau.
- Nieko baisaus. Pakepsiu juos ir pridėsiu... nežinau... ar turi
pom idorų tyrės?
- Na, to tai turiu. - Pasiekė iš bufeto ir padavė man.
- O vyno?

348
 Po M i n i ų , O/i ta s M MA

- Vyno, - atsiduso Rupertas ir pastvėrė pustuštį butelį. - Val­

giui gaminti šitas tiks, bet aš nueisiu už kampo ir nupirksiu bu­
telį padoresnio m um s išgerti.
- O didkepsniai?
- Plastikiniame maišelyje. Juk dabar iškart nesiimsi jų kepti?
- Kodėl ne? Gal m aždaug po dvidešim t m in u čių iš kiek­
vienos pusės? - nusišypsojau, kai jo veidas ištįso. - Atsipalai­
duok. Pačirškinsiu juos karštoje keptuvėje, kai grįši. Per visą
šį laiką įgijau kulinarinių įgūdžių. D abar tiesiog įtrinsiu juos
prieskoniais.
- A, - išsišiepė Rupertas. - Jau sunerimau. Maniau, kad teks
žiaumoti puspadį. Gerai, grįšiu po akimirksnio. Ta vietelė, kur
parduoda vyną išsinešti, čia pat, už kampo. - Jis pastvėrė pinigi­
nę, tada sudvejojo.
Nusišypsojau.
- Eik, - tariau tyliai, - ir nesijaudink. Kai grįši, niekur ne­
būsiu dingusi.
M ūsų žvilgsniai susitiko, vienas kitą pažindami. Jis liūdnai
šyptelėjo ir droviai pamojavęs išėjo.
Išėmiau iš maišelio didkepsnius. Taip. Keista, kad mes įsten­
giame vienas kitą taip gerai suprasti. Kad jis žino, jog nervinuosi
čia būdama. Kad jam atrodė, jog turi mane padrąsinti. Beveik
jaučiau, kaip jis stengėsi, kad suprasčiau, jog vos tik atsidursime
lovoje, viskas bus gerai. Jaučiau, kad abu tai žinojome ir kad kaip
tik dėl to jis stengėsi kuo greičiau šią kliūtį pašalinti. Kad mes
oficialiai taptum e meilužiais. Kad nevertėtų dėl to dvejoti. Kad
galėtume visą dieną gulėti lovoje, vaikštinėti susiėmę už rankų po
Pikadilį. Jis norėjo padėti šioje mūsų santykių vietoje paukščiu­
ką, pasakyti, kad misija įvykdyta. Ir kodėl staiga nei iš šio, nei iš
to aš taip nervinuosi? Kodėl save tramdau?
Nei aš tramdau, nei ką, svarsčiau, kapodama grybus ir ke­
pindama juos svieste. Žiūrėjau, kaip jie spragsėjo. Visai savęs ne­
tramdau. Tiesiog mintimis nebuvau pasiruošusi šį vakarą leisti
čia, su juo. Vos prieš keletą valandų buvau savo šeimos židinyje,

349
 CATHERIN E A LLIOTT

svarstydama, ar nepamėginus susitaikyti su Marku. Šios pastan­

gos b ūtų pasmerktos, kaip supratau dabar, nes jis, be abejo, pas
Perditą. O ir aš pati dabar Ruperto bute. N etikėtum ų aš nem ė­
gau. Tikėjausi, kad keletui dienų grįšiu į darbą, ir, na, gal jis kaip
nors mane pasieks kitą savaitę. Tuo m etu aš jau nekantrausiu
jį išvysti. Iki to laiko Markas tikriausiai jau bus m ano telefono
atsakiklyje palikęs trum pą sausą žinutę apie tai, kada kitą kartą
sutiksime vaikus, visas detales, kur ir kada mes pranešime jiems
naujieną, kad nebegyvensime sykiu, ir aš jausiuosi be galo at­
stumta, nemylima.
Taigi, kaip tik šito aš ir noriu, mąsčiau pakėlusi akis nuo
keptuvės. Norėjau jaustis auka, ne smurtautoja. Norėjau rasti
priežasčių savo elgesiui pateisinti, tačiau Rupertas per smarkiai
įvykius skubino. Skubino m ūsų santykius. Godžiai trūktelėjau
džino. Tu taip nerviniesi, tariau sau. Paprasčiausiai tu labai se­
niai buvai su kokiu vyru, štai ir viskas. Pastvėriau savo taurę ir
nuklajojau į miegamąjį, kol grybai čirškėjo. O juk gerai žinai,
kad kai jis tave apkabins, kai atsives čia, tu užsimirši. Stengiausi
tvardytis, žvelgdama į lovą, tačiau jau jaučiau tą šiltą švytėjimą.
Staiga mano žvilgsnis užkliuvo už nuotraukų ant komodos. Puo­
liau prie jų. Na taip, šitos nuotraukos.
Pakėliau vieną, kur fotografuota iš jo trobelės Airijoje. Kal­
n ų vaizdas. Greitai nuėm iau nugarėlę. Nereikėjo nei vargti, nes
ji iširo m ano rankose, kaip ir tada, kai Rupertas rodė ją man pir­
mą kartą. Kai iš už jos iškrito kažkokios nuotraukos, jas jis itin
greitai sukišo atgal. Perverčiau. Na ir keista. Viena, atkreipiau
dėmesį, jo motinos. Kita sena, kur jis ir Peteris dar vaikai. Ta­
čiau tai ne ta, kurios jis nenorėjo man parodyti. Čia tikrai buvo
trys, o dabar vienos trūksta. Gal tai m ano nuotrauka, svarsčiau.
Ir jis drovėjosi, kad ją išsaugojo, kad vis dar nešiojasi m ano at­
vaizdą, kai aš tuo tarpu ištekėjau, auginau vaikus, toliau gyve­
nau savo gyvenimą.
Greitai padėjau nuotraukas atgal, ir kaip tik suskambo tele­
fonas prie lovos. Krūptelėjau. Pažiūrėjau į telefoną, gal atsiliepti?

350
 Po iresl/Ksių, aus t asire, \M syiiusl

Dieve, aišku, ne. Juk aš ne savo namuose. Tegul skamba. Kaip pa­
prastai, suskambėjo dukart, ir įsijungė telefono atsakiklis. Ruper-
to balsas prašė palikti žinutę. Paskui po pyptelėjimo pasigirdo:
- Rupertai, tai aš. Tėvas. Klausyk, paskambink man, kai grįši,
gerai? N oriu apie šį tą pasišnekėti. Žinau, ir tu, ir aš nemėgstame
tų, kas skambina sekmadienį vakare, bet tai svarbu. Ačiū, iki.
Susiraukiau. Endrius. Na ir kas čia gali būti svarbaus? Nagi
bet kas, Hene, bet kas. Juk ką tu žinai apie jų šeimos gyvenimą?
Gal kas serga, gal maža kas. Šoktelėjau, kai jis vėl suskambo, bet
šįsyk skambutis jau kitoks. Greitojo reagavimo brigados kvieti­
mas. Mobiliuoju. Tas pats, kurį, kaip reikalavo Lilė, privalėjau
turėti. Nėriau savo krepšio į koridorių, sužvejojau jame telefoną.
- Klausau?
Kai atsiliepiau, kaip tik pro priekines duris sugrįžo Rupertas.
Klausiamai kilstelėjo antakius, išgirdęs mane kalbant telefonu.
- Tu, brangioji? Tai aš.
- O , sveika, mama, - tariau nesislėpdama, kad ir Rupertas
žinotų.
Jis nusišypsojo ir nuėjo pro mane į virtuvę, pastatė butelius
nuošaliau. D u, pastebėjau, eidama jam iš paskos, ir „C ointreau“,
kuriam, kaip, be abejonių, puikiai prisiminė, buvau ypač
neabejinga.
- Mieloji, ar gali šnekėti, netrukdau tavęs?
Pakėliau medinį šaukštą ir pamaišiau grybus.
- Ne, mama, viskas gerai. Aš kaip tik dairausi, ką čia suval­
gius vakarienės, - paraudau ir išvydau, kaip Rupertas šypsosi,
ištraukdamas butelio kamštį.
- Bet aš bandžiau skambinti į butą. Tavo atsakiklis įjungtas.
- Taip, atsiprašau. Įjungiau norėdama ramiai praleisti vaka­
rą. Zinai, tiesiog pavėpsoti į televizorių. - Tyla. Susiraukiau. -
Mama? Ar viskas gerai?
Ji atsiduso.
- Ne kažin kaip laikausi, mano miela, - atsiduso.
M ano skrandis apsivertė.

35i
 CATHERIN E A LLIOTT

- O , mama, kodėl? - palikau grybus ir išsigandusi atsigrę­

žiau. Girdėjau, kaip ji sunkiai nuryja seiles.
- Nežinau. Tikriausiai tai tik liūdesio valandėlė. Dėl tėvo ir
visko kito. Tiesiog apėmė liūdesys, ir tiek.
Nurijau seiles.
- O , mano vargšė mama.
Staiga man pasidarė negera. Vargšė mama. Dieve, kiek daug
mes priėmėme už gryną pinigą. Tai, kad ji taip tvirtai laikėsi per
laidotuves, tai, kad atrodė nepalaužta tėčio mirties. Suprantama,
visa tai jai atsilieps. Jos tylėjimas kitame laido gale mane išgąsdi­
no, nes juk paprastai negalėdavai žodžio įterpti.
- Mama?
Jokio atsakymo.
- Mama, jei tau negera, - staiga mane apėmė baimė, - gal
nori, kad atvažiuočiau?
- Ar galėtum, mano miela? - Jos balsas sudrebėjo.
- Aišku, kad atvažiuosiu. Būtinai.
 Dvidešimt ketvirta* skyrių*

Išjungiau telefoną ir išvydau, kaip apsiniaukė Ruperto žvilgsnis.

- Tai vyksi ten?
- Privalau, Rupertai, ji prislėgta. Juk m ano tėvas mirė vos
prieš savaitę. Mes visi prislėgti. Privalau nuvykti pas ją, - mano
balsas užlūžo tai tariant.
- Suprantu, - greitai ištarė, atgaudamas pusiausvyrą, aš tuo
tarpu nardžiau ieškodama rankinės, palto. - Gal pavėžėsiu tave?
- Ne, ne, pastversiu taksi. Kam tau vargti?
- Nes aš noriu.
Atsisukau į jo balsą. Staiga išvydau, koks bejėgiškas atrodė,
stovėdamas toje savo virtuvėje; rankos nusvirusios, karo prie
šonų, didkepsniai ir vynas ant stalo, o romantiškas vakaras
dilo jam prieš akis. N uėjau ir stipriai jį apkabinau. Pabučiavau
į lūpas.
- Atsiprašau. Bet juk grįšiu, - pažadėjau.
- Šiąnakt? - paklausė su viltimi.
Nusišypsojau.
- Jei galėsiu. Jei ji ne per smarkiai sielvartauja. Bet, Ruper­
tai, jei ne šį vakarą, na, tai rytoj ar kurią kitą dieną. Ar gal kitą
savaitę. Mes juk turime šitiek laiko. Juk visas šio pasaulio laikas
priklauso mums, - papurčiau jį, išgaudama iš jo blankią šypse­
nėlę. - Kam tada skubėti?
Droviai nusišypsojo. Pasikasė galvą.
- Tu teisi. Nėra kur skubėti. Tik kad... Na, dabar, kai tave
atgavau, Hene, aš taip nenoriu, kad tu vėl išnyktum, nenoriu
tavęs paleisti.

353
 CATHERIN E A LL IOTT

- Žinau. Suprantu. Bet, Rupertai, aš niekur neišvykstu. Gerai?

- Gerai, - nusileido.
Vėl pasibučiavome, paskui vėl, dabar jau pavojingiau, aistrin-
giau. Tada juokdamiesi atsiplėšėme vienas nuo kito.
Tačiau kai lengvai nubėgau laiptais prie priekinių durų, už­
dariau jas, kodėl staiga... Kodėl pajutau, kaip j mano sielą įsiva­
gia kažin koks keistas išsilaisvinimo jausmas? Na, tarsi būčiau
išsigelbėjusi, kai išpuoliau į lietaus permerktą gatvę, tarsi būčiau
pasprukusi? Ne, tai tik m ano vaizduotė, svarsčiau skubėdama.
Tai absurdiška.
Be vargo būčiau galėjusi pagauti taksi Pikadilio gatvėje, tačiau
sekmadienio vakare mašinų grūdosi daug, tad nėriau į metro. Grei­
čiau, galvojau, be to, man patiko atsidurti tarp tų nepažįstamų vė­
lyvo sekmadienio vakaro keliauninkų, dardančių įvairiomis krypti­
mis - namo, pas savo šeimas, tokia kelionė atitiko mano nuotaiką.
Išnirusi į drėgną nakties orą, rankinėje sužvejojau telefoną ir
paskambinau Bendžiui. Atsiliepė Francis.
- Bendžis vonioje. Ar man jį kviesti?
- Ne, ne, nieko skubaus. Tik mama skambino ir prašė at­
važiuoti. Atrodė gerokai prislėgta, tai ir pagalvojau, kažin ar ją
buvote susitikę?
- Aišku, šiandien buvome susitikę, - atsakė Francis nuste­
bęs. - Ji visuomet ateina sekmadienį priešpiečių, regis, viskas
buvo gerai. Na, aišku, šiek tiek tylesnė nei paprastai, tačiau jokių
ašarų. M an atrodo... na, gal ir nereikėtų sakyti, palengvėjimas,
tačiau išsilaisvinimas tai tikrai. Stebiuosi, kad jai užplaukė bloga
nuotaika. Ar nori, kad ir Bendžis užšoktų?
- Ne, nesijaudinkit. Neabejoju, kad viskas gerai, gal tiesiog
užplūdo nykios mintys. Juk sekmadienio vakarai gali būti gerokai
slegiantys nepriklausomai nuo to, ar tavo vyras mirė, ar ne.
- Na, tai jau tiesa. Štai „Šlovės giesmės" mane stačiai užtvin­
do pakiliomis emocijomis, tačiau vos pasigirsta „Kovokim tei­
singą mūšį", aš siekiu arčiausiai esančio aštraus peilio. Skambink
mums, jei tik reikės, mieloji.

354
 Po ire/insių, O/S tcuire, hv \

- Būtinai.
Kai paėjau Finelio keliu ir pasiekiau mamos keliuką, senąjį
mūsų kelią su didžiuliais raudonų plytų statiniais, apvedžiotais
raiškia balta apdaila, smagiai, it vora kareivių, kylančiais į kalvelę
H am pstedo link, susimąsčiau, kad keista, jog tėtis čia niekuomet
negrįš. Kai jis buvo tuose senių namuose, vis sakydavome: „kai
jis grįš“, nors žinojome, kad greičiausiai jis nebegrįš. Vis dėdavo­
mės laukiantys, kad jis pataisys tą lango užsklandą, pareguliuos
mirgantį televizorių, kai tik jam pagerės. Dabar jau, aišku, jis
niekuomet to nepadarys. Niekad neužkops tais laiptais su tvi­
do paltu ir kaklaraiščiu, vieną ranką kilstelėdamas poniai Spirai,
kai ta triukšmingai išpuola pro savo apatinio aukšto buto duris
pasmalsauti, kas lipa laiptais aukštyn, kita laikydamas beverčius
pašto spaudinius, kurie tiesiog numesti ant grindų takelio, jis
neša juos į šiukšlių dėžę, o kiti tiesiog nepaiso; kopdamas prita­
riamai pažvelgia į akvareles, kurias pakabino koridoriuje, kad visi
galėtų gėrėtis, kad visiems būtų smagiau.
Lipau laiptais su gerklėje įstrigusiu gumulu. Na ir gerai, manau.
Gerai, kad prisimenu tokį tėtį. Tą, kuris čia gyveno. Kokia tai
buvo paguoda. Tai ir pasakysiu mamai, kai tik ją išvysiu. Paskatinsiu
ir ją prisiminti jį tokį. Gal išsitrauksime nuotraukų albumus? Pri­
siminsime tas šeimynos atostogas šiaurinėje Prancūzijoje, kaip sta­
tėme smėlio pilis Omahos paplūdimyje, o tėtis stovėjo aukštai ant
uolų, tarp karių kapų, išrikiuotų eilėmis, su ašaromis akyse. Kaip
m udu su Bendžiu stengėmės nuslėpti nekantrumą, kai jis smulkiai
studijavo karo įrašus jau kitose kapinėse. Paskui dar prisiminsime
tą juokingą viešbutėlį su pusryčiais ir nakvyne, kuriame visuomet
apsistodavome ir kurio savininkė, tėtis įtikinėjo, buvo transvestitė.
- T i k pažiūrėk, kokio dydžio jos pėdos! - sušnypšdavo jis, kai
ji atnešdavo trapių raguolių. - Ne kitaip. - M am a raukydavosi, o
m udu su Bendžiu maukdavome apelsinų sultis.
Taip, juokingų akim irkų ir laimingų tų dienų nuotraukų
tikrai netrūksta, ir mes jas išsitrauksime, nusprendžiau aš, kai
ji atidarė duris.

355
 CATHERIN E ALLIOTT

Pasijuoksime, paverksime, išsišnypšime nosis ir suvalgysime

plaktos kiaušinienės, galbūt žiūrėdamos „Gleno m onarchą4. Puiku.
- Sveika, mieloji, - pasilenkė ji pabučiuoti manęs.
- Sveika, mama.
M an palengvėjo, kai pamačiau, kad ji visai neblogos n u o ­
taikos. Plaukai nepriekaištingai sutvarkyti, tik gal dar daugiau
šviesių sruogelių priekyje, skoningai pasidažiusi, vilkėjo šviesios
smėlio spalvos megztinį atverčiama apykakle, segėjo kupranuga­
rio vilnos sijoną ir avėjo juodus lakinius batelius. Subtiliai dvelk­
telėjo „Chanel No 5“.
- Kaip laikaisi? - sunerimusi paklausiau, žengdama atgal ir
apžiūrėdama jos veidą, kai ją pabučiavau.
- Na, tiesą sakant, viskas gerai, man tiesiog užplaukia ban­
gomis, kaip matau, bet aš jau šį rytą liūdėjau ir paverkiau, kiek
norėjau. Na, kaip paprastai, bet padeda, tiesiog stebuklus daro.
Prisiminki tai, mieloji, jei apima liūdesys dėl tėčio, tiesiog tru ­
putėlį paverk, iškart palengvės. Negniaužk ašarų savyje. Susirask
kokių senų nuotraukų ir paverk. - Įvedė mane į koridorių.
- Taip, žinau... Maniau, pasiūlysiu ir tau padaryti tą patį,
bet, palauk, mama? Maniau, kad tu prislėgta? - Koridoriumi n u ­
ėjau paskui ją į svetainę.
- Ne, man tik teko imtis nedidelės klastos, - atsargiai iš­
tarė, - pasikviečiau čia tave ne visai dėl tos priežasties. Tačiau
maniau, kad kitaip neatvyksi.
- Ką čia šneki, kitaip neatvyksiu? Aišku, atvykčiau, - nesu­
prasdama nužingsniavau paskui ją į svetainę.
- Ar tikrai, mieloji? Turint galvoje, iš kur tave ištempiau?
Atsigręžė pažiūrėti į mane, ir aš pasibaisėjusi pagavau jos
žvilgsnį. Iš kur, po velniais... Tačiau, kol bandžiau suvokti jos
žodžius, kartu mėginau atpažinti ir atspindį vyriškio, stovinčio
nugara į mane, žvelgiančio į židinį kitame kambario gale. Nors
to šviesiai žalsvo kašmyro megztinio nei tų žilstančių, atgal sušu­
kuotų plaukų ir nepažinau, griežtą tiesią nugarą būčiau pažinusi
visur. Be to, veidrodyje viršum židinio išvydau jo atvaizdą.

356
 Po M in ių , M tasM wuyiiu/!

- Endrius.
Jis atsisuko.
- Sveika, Hene.
Sustojau kambario viduryje. Atsigręžiau į m otiną apstulbusi.
- Kas vyksta? Ką jis čia veikia?
- Endrius užsuko išgerti, tik tiek, - atsakė nerūpestingai
mama, eidama prie padėklo su gėrimais, stovinčio ant bufeto,
ir pripylė viskio į taurę, kurią Endrius jai padavė. - Nors gal jis
dar ir pasiliks paskui, kad sumuštų mane, jei sulošime kribridžo
partiją priklausomai nuo jo nuotaikos.
- Nesąm onė, tavo m otina klastinga kortuotoja, neabejoju,
tu, Hene, tai žinai. Džiaugsiuosi, jeigu lošdamas su ja užbaigsiu
partiją.
M am a šypsojosi, paduodama jam viskį. Atsigręžė į mane.
- Išgersi, mieloji?
Atvipusiais žandikauliais pritūpiau ant parankesnės kėdės,
jau nebesivargindama atsakyti ar bent nusivilkti paltą.
- Kribridžo? - pakartojau.
- O gal pažiūrėsime filmą, - ramiai pridūrė motina, - jei
pagaus nuotaika. Ir jei pavyks įkalbėti Endrių žiūrėti ką nors aša­
ringą. Aš ne taip kaip jis, aš tų baisių trilerių nemėgstu.
- Iš kur gali tai žinoti, - pasakė jis, - juk iš tų mums te­
buvo leista pamatyti vieną. Visa kita privalo turėti geroką dozę
sacharino, užbarstyto ant viršaus, ir pageidautina, kad Džekas
Nikolsonas atstum tų kokią jauną paukštytę dėl vyresnės bran­
džios moters.
M am a nusijuokė.
- „Kaip bus, taip gerai".
- „Atgal prie šaknų".
M ama išplėtė akis iš nuostabos, vėl nusijuokė. Kai juokas nu­
tilo, abu atsisuko pažiūrėti į mane.
Spoksojau toliau. Supratusi, kad iki šiol esu išsižiojusi, užsi­
čiaupiau, apsilaižiau lūpas.
- Negaliu patikėti, - teištariau.

357
 CATHERIN E ALLIOTT

- Kodėl? - švelniai paklausė mama. - Tai juk daug labiau

įtikėtina negu Hovardas Grinbergas iš apačios su visur ženkli­
nančiu šunimi ir dantenų problemomis.
- Šuo turi dantenų problemų? - atlaidžiai pasiteiravo Endrius.
- Ne, Hovardas.
-A k .
Tyla. Aš likau be žado.
- Atsiprašau, - pagaliau prabilo Endrius, - ar aš toks netin­
kamas?
Vėl mėginau išsižioti.
- Ne, ne tai, kad netinkamas, - krioktelėjau. - Bet niekuo­
m et gyvenime nebūčiau galėjusi įsivaizduoti...
- Kad aš jo skonio? - sklandžiai įterpė motina.
Paraudau.
- Ne tą norėjau pasakyti. Tiesiog tai taip neįtikėtina, nieko
daugiau. Rupertas sakė... - Štai ir ištariau tą vardą, bet juk pa­
galiau visi žinome, tiesa? Aišku, kad žinome. - Jis sakė, kad suti­
kote kažką „Anabelėje“, - skubiai ištariau, atsisukdama į Endrių
kone kaltinamai.
- Ten ir sutikau tavo motiną.
Atsisukau pasibaisėjusi.
- Ką? Ką, po velnių, tu veikei „Anabelėje“? Šokai aplink savo
rankinuką?
Ji nusijuokė.
- Ne visai. Ne, Paiperiai šventė ten savo šešiasdešimtmetį.
Na, tokia kviestinė vakarienė dešimčiai žmonių. Ten juk gali­
ma ir pavalgyti, nebūtinai visą naktį šokti. Tačiau tai buvo gana
keista vieta vakarienei, būtum e kur kas geriau jautęsi kokiame
tyliame restorane, bet Donaldas Paiperis visuomet mėgdavo pa­
sipuikuoti, tad taip mes ten ir atsidūrėme. Na, o kai išėjau iš
m oterų tualeto, kampe pamačiau susiraukusį Endrių.
- O aš dalyvavau pasibaisėtinam e kariškiams skirtam e va­
karėlyje. Mano bičiulis iš bataliono tuokėsi trečią sykį su pasku-

358
 Po ire s l/n ių , cus tasire, wu\

riniąja iš kaskart vis jaunesnių savo žmonų. Apgailėtina pastanga

atgauti jaunystę. Todėl ir „Anabelėje“. Pajutau palengvėjimą, iš­
vydęs tavo motiną.
- Palengvėjimą? Bet, pala, argi dėl tam tikros nesantaikos tarp
šeimų prieš penkiolika metų, na, tarsi M ontekių ir Kapulečių su
apyaušriu ištrauktais pistoletais, ar nereikėtų tikėtis, kad negalite
vienas kito nė akyse matyti? Kad nepereitumėte kelio net vienas
į kitą nusispjauti? Na, taip bent manyčiau.
- Tai ne visai tiesa, - atsargiai pareiškė Endrius. Pasūpavo
rankoje krištolinę taurę.
Žvelgė žemyn, sūkuriuodamas gintarinį skystį.
- Po to, kai jūs su Rupertu... Kai tada Rupertas tave pametė,
jaučiausi siaubingai. Nepaisant to, kad ir ką būčiau galvojęs, na,
kad jūs per jauni...
- Ar kad aš jam netinkama.
- N iekuom et nemaniau, kad tu netinkama, Hene, - pakėlė
akis. - Nors žinau, kad kaip tik taip jauteisi.
- Koks skirtumas, - sumurmėjau, it pamišusi kramtydama
nykščio nagą.
- Taigi, koks skirtumas, ką aš galvojau. M an vis viena buvo
labai skaudu dėl tokio jo elgesio su tavimi. M an buvo gėda.
Linktelėjau tam pritardama.
- Žinau, tėtis man sakė, kad jam parašėte. Buvote atvykęs su
juo susitikti.
- Taip, aš ir susitikau su juo šitame pačiame bute. Šioje štai
svetainėje. Kalbėjomės nepaprastai ilgai. Jis buvo ypač jautrus,
inteligentiškas vyriškis, tas tavo tėvas.
- Taip, - tariau nustebusi. Nustebusi ne dėl to, kad jis toks
buvo, bet kad Endrius pajėgė tai suprasti.
- Paskui, kai išėjau, jis parašė man dėkodamas, kad atvykau
jo aplankyti. Sakė, jog tai buvę nepaprastai padoru ir kad to ti­
krai nereikėjo, kad jis neabejoja, jog didum a vyrų to būtų tikrai
nepadarę. Sakė, kad šis gestas jį labai sujaudino.

359
 CATHERIN E A LLIOTT

Aš vėl atsargiai linktelėjau.

- Taip, tėtis kaip tik taip b ūtų ir pasielgęs.
- Tada aš jam taip pat parašiau paaiškindamas, jog tai buvo
mažiausia, ką galėjau padaryti tokiomis aplinkybėmis, ir dar kartą
atsiprašiau už skriaudą. Pridėjau ir mažai žinomą Edgaro Mori-
sono leidimą apie sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje; mat
iš knygų, išrikiuotų palei jo studijos sienas, supratau, kad tai jį
dom intų. Pasakiau, kad gali negrąžinti. Knygą po kelių mėnesių
jis grąžino, tvirtindamas, kad ši jį sužavėjusi, tačiau nedrįstų nė
svajoti apie tai, jog galėtų ją pasilikti. Beje, ar aš žinantis, kad po
kelių savaičių Britų muziejuje Edgaras Morisonas kaip tik skaity­
siąs paskaitą šia tema. Nežinojau, tačiau nudžiugau, kad jis man
apie tai pranešė. Nuėjau. Ten buvo ir tavo tėvas. Jis kilstelėjo
m an skrybėlę iš vieno kambario galo, aš kilstelėjau jam savąją iš
kito. Tuo ir baigėsi.
Pažvelgiau į motiną. Veidas sustingęs.
- Po šešių mėnesių skaitė kitą paskaitą, - pasakojo Endrius, -
šį sykį Bulonėje, kur aš lankiausi su savo bičiuliais kariškiais. D a ­
lyvavo ir tavo tėvas, su grupe buvusių kariškių iš šiaurinio Lon­
dono. Be abejo, tada jau nori nenori teko pasikalbėti, be to, po
vestuvių fiasko jau buvo praėję metai. Jis papasakojo, kad tu kaž­
ką sutikai darbe, kad išteki. M an palengvėjo, aš papasakojau jam,
kad Rupertas metėsi į darbą, kad tarnauja užsienyje. Išsiskyrėme
abudu šiek tiek padrąsinti, bent taip man atrodė. Paskui Londono
lordo mero rezidencijoje vyko priėmimas, į kurį buvo pakviestos
ir žmonos. Ten dalyvavo ir Odrė, - linktelėjo į mamą.
- Kitą sekmadienį tu atvykai čia pažiūrėti kažkokių doku­
m entų, kuriuos Gordonas buvo radęs ir kurie, kaip jam atrodė,
gali būti susiję su Vaterlo. Pasilikai priešpiečių.
- M an atrodo, kad mielai išgersiu, - tariau pakildama ir
eidam a prie bufeto. Drebančia ranka įsipyliau džino su to n i­
kų. - Jūs tvirtinate, kad tapote draugais? Su mama ir tėvu? -
nustebusi atsigręžiau į Endrių, paskui į savo mamą. - Kodėl
m an nepasakėte?

360
 Po įrėžiusių/, cui tosire,

- Todėl, kad b ū tu m žiūrėjusi į mane su tuo pačiu pasibai­

sėjimo ir netikėjimo mišiniu veide, su kokiu žiūri dabar. Tu
buvai taip įskaudinta, Hene. Taip pažeminta. Juk pripažinti,
kad mes mėgstame Endrių, kad retkarčiais su juo susitinkame,
būtų reiškę išdavystę. Pripažinti, kad tavo tėvas ypač gerai su
juo sutaria. Kad turi bendrų interesų. N usprendėm e apie tai
neužsiminti.
- O Bendžis žinojo?
- Nesu tikra. Kad nebuvo kažin ko ir žinoti. Ne kažin kokia
paslaptis.
- Ne, - linktelėjau aš. - Turbūt, kad ne. Na, ir tikriau­
siai... — dvejojau, - būčiau buvusi tikrai įskaudinta, - pažiūrė­
jau į ją atsargiai.
- T a ig i. O paskui, - atsiduso ji, - paskui bičiulystė nutrūko.
Endrius tiek daug keliavo su armija, o tėtis susirgo, tai... - nutęsė
ji. - Mes pasikeisdavome kalėdiniais atvirukais, o kai Endrius
sužinojo apie tavo tėvo būklę, buvo toks malonus, kad parašė
man išreikšdamas, kaip jį tai liūdina. Kaip liūdna, rašė, kad toks
rafinuotas, akademinio išsilavinimo žmogus kaip tėtis prarado
tą savybę, kurią jis labiausiai vertino, už kurią labiausiai buvo
vertinamas. Gerai prisimenu tą laišką, - pasakė tyliai, - pražūtin­
ga liga, taip jis pavadino demenciją. Negailestinga. Jei Gordonas
dar b ūtų šalia manęs, jis norėtų, kad spjaučiau šiai ligai į akis ir
gyvenčiau toliau, nekreipdama į ją dėmesio.
Žvilgtelėjau į savo gėrimą.
- Ir aš nusispjoviau, - pasakojo mama. - Nusispjoviau į jo
ligą. Taip stengiausi daryti daugelį metų. Tiesiog nesutikau, kad
ji pasiglemžė m ano vyrą. Nepasidaviau jai. Tol, kol mano vyro
tiesiog nebeliko. Jis nebebuvo tas Gordonas, kurį pažinojau.
Ji nutilo. M ama žiūrėjo į savo stiklo dugną. Tada pakėlė akis.
- Mes su Endriumi vėl susitikome tik prieš kelis mėnesius, -
tarė ji beveik kovingai. - Ilgą laiką nieko tarp mūsų nevyko.
-T a č ia u tą vakarą „Anabelėjeu, - prisipažino Endrius su sau­
sa šypsenėle, - nepaprastai nudžiugome išvydę vienas kitą. Abu

361
 CATHERIN E ALLIOTT

nutarėme, kad ir vieno, ir kito vakaras tiesiog katastrofiškas.

Klasikinis pavyzdys, kaip šešiasdešimtmečiai stengiasi elgtis taip,
tarsi jiems būtų trisdešimt, ir jiems apgailėtinai nesiseka. Mes
mažumėlę pasišnekučiavome, ir tavo m otina maloniai sutiko da­
lyvauti bridžo partijos ketvertuke kitą vakarą Celsio m enų klube,
m at kažkas iškrito, susirgęs gripu.
- Tai buvo nuostabus vakaras, tiesa? - atsigręžė mama į jį,
o jos akyse sušvito šviesa, kokios nebuvau mačiusi metų metus.
Žinojau ir tai, kad stengėsi ją nuo manęs paslėpti.
Endrius nusijuokė.
- Sėdėjome sode ir lošėme kortomis. Viduje buvo taip karšta.
Tačiau, kai Martinas ir Pamela išėjo, mes patraukėme palei upę.
- Tiesa, - sutiko motina, - pro Alberto tiltą...
- Ir pro Kleopatros adatą.
- Beveik iki Šventyklos.
Akimirką jie mane užmiršo. Abu atsidūrė toli, prisiminę m a­
gišką vakarą, kai kartu žingsniavo po aksominiu dangumi, švie­
sos nuo tiltų atsispindėjo vandenyje, vanduo tamsoje teliūskavo
į krantą, o juos apgaubė minkštutėlis nakties oras. Vakarą, kai jie
atrado vienas kitą, kai ji pagalvojo: taip, po tuo niauroku po m ­
pastišku fasadu jis malonus geras vyriškis. Tą patį pamanė ir jis:
taip, ji tikrai labai drąsi, labai stipri moteris, kurios įgimtą kvai­
lumą nušlifavo gyvenimo jai nuolat klojamos kortos. Dėl jų ji
tapo subtilesnė, nors niekam, aišku, nepatiktų, jei tai pasakytum.
Niekas nenori girdėti, kad subtilia asmenybe žmogų galų gale
paverčia tik likimo negandos, kad, kaip sakė Nyčė, tai, kas jūsų
nepribaigia, padaro jus stipresnį. Tačiau mamai tai labai tiko.
Prie altoriaus pamesta dukra, sūnus gėjus, sunkiai sergantis vyras
padarė ją tokia moterimi, kokia yra šiandien. Tokia moterimi,
kurią Endrius galėjo ne tik gerbti, bet ir pamilti.
Atsiplėšiau nuo kėdės ranktūrio ir nuėjau atsisėsti ant so­
fos, priešais židinį. Išsinėriau iš palto. M ama su Endriumi sėdė­
jo priešais mane. Žiūrėjau į jų kojas. Endriaus kašmyro kojinės
ir nublizginti rudi raštuotos odos batai kyšojo iš po moleskino

362
 Po M i n i ų as t aire, M )

kelnių. Koją užsimetęs ant kojos, vieną nežymiai sūpuoja. M a­

mos pavydėtinai gražios kojos perm atom om is kojinėmis, dailios
kulkšnys prabangiuose itališkuose batuose. Ir staiga supratau, kad
tai nė kiek nekeista. Kodėl pagaliau Endrius, su jo išsilavinimu
ir padėtimi, - visų gerbiamas brigados generolas, vadovaujantis
batalionui, - panorėtų išvysti šalia savęs dvidešimt kelerių jauną
nimfą? Kodėl mes iš karto apie vyrus galvojame blogiausia? Ko­
dėl ne savo amžiaus bičiulę, kuri dar pajėgia priversti į save atsi­
gręžti, kuri dar išties elegantiška, nuo galvos iki kojų apsirengusi,
to nepaneigsi, prabangiausiais Bond Strito drabužiais, kuri vis
dar tebelaikoma itin išvaizdžia moterimi?
M am a manęs taip pat nė kiek nenustebino, mąsčiau kaltai.
Po velniais. Juk Endrius Fergusonas nepaprastai patrauklus vy­
riškis. Stebino mane tik viena... Tai, kad jis dar kartą išdrįso at­
sigręžti į m ūsų šeimą. Kad jis sugrįžo paragauti daugiau. Negi
mes nesuteikėme jam ganėtinai sielvarto? Ir negi mes, nepaisant
jo protestų dabar, nebuvome nepakankamai tinkami jo sūnui?
Bent jau toks man likęs įspūdis. Tačiau gal tai tik mano per­
dėtas jautrumas, kurio nusikratyti per visus šiuos metus taip ir
neįstengiau? Nes buvau per smarkiai užsiėmusi, svarstydama, ar
parinkau tinkamas mokyklas, ar į tinkamus pobūvius einu?
Prisiminiau pirmąjį m ūsų susitikimą jo Albani bute prieš
daugelį metų. Endriaus šaltą atsainumą prie pusryčių stalo. O gal
jis drovėjosi? Drovėjosi, nes jo sūnus parsivedė nam o gražią mer­
giną, o jis buvo nepripratęs prie m oterų draugijos per pusryčius
tame vien tik vyrams priklausančiame bute? Ir pridengė savo
drovumą pompastika, o aš supratau tai kaip nepalankumą? Gal
mes abu jautėmės taip nesaugiai, kad m ūsų pačių nesaugumas
neleido m ums suprasti vienam kito?
Pakėliau akis. Endrius atidžiai mane stebėjo. M otina stipriai
sunėrusi ant kelių padėtas rankas, jos žiedai žybčioja, krumpliai
pabalę. Staiga krūptelėjusi supratau, kad situacija pasikeitė. Štai
pora, sėdinti prieš mane ir laukianti m ano leidimo. M ano pri­
tarimo. Nervingai nusišypsojau. Bejėgiškai skėstelėjau rankomis.

363
 CATHERIN E A LLIOTT

- Na, ką aš galiu pasakyti? Aišku, džiaugiuosi, kad vienas kitą

suradote.
M am a vos šyptelėjo. Atsirėmė į sofos pagalves. Endrius liū­
dnai linktelėjo, jo lūpose taip pat blykstelėjo kažkas panašaus
į šypseną.
Greitai atsistojau. Nuėjau prie lango ir pažvelgiau pro jį. Ta­
čiau kur tada atsiduriu aš, nervingai svarsčiau, pirštais braukda­
ma per blausius baltus dažus. Aš ir Rupertas? Ar čia koks ketver­
tukas, dėl Dievo meilės? Tėvai meiliais žvilgsniais varsto vienas
kitą, kaip ir jų vaikai? Dieve, Bendžis bent pasismagins. Aš jau
tiesiog matau, kokiu neišsenkančios pajuokos objektu mes visi
tampame. Tik kažin ar jis juoksis. Staiga išvydau Bendžio veidą.
Jame pasibaisėjimas. Ir tikrai ne jų sąjunga. Manąja.
- Tai štai dėl ko tu mane pasikvietei, mama? - atsisukau ka­
ringai. - Kam reikėjo tokios klastos? Kad pasakytum, kad susiti-
kinėji su Endriumi? Paprašyti, kad suteikčiau tau leidimą gyventi
savo gyvenimą?
- Ne, ne dėl to. Pasišnekėti apie tavo asmeninį gyvenimą,
m ano mieloji. Kadangi dėl akivaizdžių priežasčių šį tą žinau ir
apie jį.
Paraudau, nusigręžiau atgal į langą, kad paslėpčiau degantį
veidą. Nepamiršau, kad kai paskutinį sykį mačiau šį vyriškį, n u o ­
ga tysojau jo sūnaus lovoje. Tačiau pastarąsias dešimt m inučių
pasistengiau išstumti tai iš savo sąmonės. Įstengiau užmiršti tą
naktį, kai Endrius netikėtai sugrįžo iš savo draugužės būsto. Iš
mamos būsto. Iš šio buto, pagalvojau krūptelėjusi. Kai jo moters
giminaitis susirgo. Aišku, tai buvo tėtis. Tėtis susirgo. Ir Endrius
veikiausiai čia buvo, kai mamai paskambino iš senelių nam ų ir
pranešė, kad tėvą nugabeno į ligoninę, kad jį ištiko širdies sm ū­
gis. Prisiminiau Endriaus žodžius, pasakytus man toje svetainėje,
kai aš įnėriau pastverti savo palto ir grįžtelėjusi išvydau jį sėdintį
tamsoje, kitame kambario gale. Žodžius, kurie, man pasirodė,
nuskambėjo kaip nepritarimas.
Tau čia ne vieta, Hene. Tau nederėtų čia būti.

364
 Po irbLubų,, cut t Asire, Ms\

Tačiau jis tenorėjo paraginti mane skubėti prie tėvo lovos.

Ir dar kartą aš supratau jį neteisingai. Jis tejuto kaltę, gėdą ir
susidrovėjimą, o man pasidingojo, jog jis ir vėl nori pasirodyti
moraliai pranašesnis.
Aišku, kada nors vėliau Endrius turbūt paminėjo mano m o­
tinai, kad matė mane bute. Tikiuosi, nevardijo visų raudonuoti
mane verčiančių detalių, kurios priverstų paraudonuoti ir ją pa­
čią. M anau, jis praleido tą faktą, kad buvau nuogai išsirengusi,
tačiau, manau, gana aiškiai apibūdino situaciją. Matyt, dėl to ji
ir nori su m animi pasikalbėti. Ji veikiausiai pajėgtų atspėti, kur
aš buvau.
Žvelgiau pro langus į sodą, kurį taip gerai pažinojau, sodą,
kuris buvo bendras su kaimynais. Dabar jis buvo blausiai ap­
šviestas šviesos, krintančios iš ponios Spiros buto apatiniame
aukšte. Sunkios kukmedžio šakos išsiskleidusios tarsi gaubtai
virš drėgnos žolės, o laurai ir rododendrai blizgiais lapais grūdasi
ties kraštu. Taip, ji mane pasikvietė, kad įspėtų nesusitikinėti su
Rupertu. Pasakyti, kad žaidžiu su ugnimi, priminti mano atsa­
komybę. Neužmiršiu jos tono senelių namuose, kai pirmą sykį
išgirdo, kad mes su M arku išsiskyrėme. Liepė vykti tiesiai namo
ir sutaisyti, kas suardyta. Tik ji nežinojo, kad jau nieko nebeįma­
nom a atitaisyti. Kad visa nebesugrąžinamai suirę. Atsisukau ir
susidėjau ant krūtinės rankas. Pažvelgiau jai į akis.
- M udu su Rupertu suaugę, mama. Mes tau jau nebepaval­
dūs. Žinau, nori gero, tačiau kadaise vienas kitą labai mylėjome,
o dabar vėl vienas kitą suradome. Tai nėra koks aistros plykste­
lėjimas, trumpas romanas, kurio galėtume gėdintis. Tai kažkas,
kuo mes abu labai tvirtai tikime. Tai atgaivinimas jausmo, kuris
anksčiau buvo labai realus, kuris tebėra realus. Kažkas, ko šį sykį
mes nesiruošiame išsižadėti. - Pakėliau smakrą.
- Aš tikrai neabejoju tavo jausmais Rupertui, Hene. Neabe­
joju, jog pajėgtum rimtai įsipareigoti. Niekada neabejojau. Ta­
čiau abejoju, ar jis pajėgtų.
Netikėdama krūptelėjau.

365
 CATHERIN E A LLIOTT

- Ką nori pasakyti, kodėl galėtum abejoti juo?

Endrius pakėlė žvilgsnį nuo savo viskio taurės dugno. Šviesiai
melsvomis akimis jis žvelgė į m ane švelniai, tačiau tvirtai.
- Jis vedęs, Hene, - teištarė.
 D u id e š im t p ^M Jh b a s s k y r i u s

M an pasirodė, kad pažįstamas pasaulis slystelėjo iš po kojų.

Skrandį trūktelėjo, ėmiau itin greitai kvėpuoti. Žiūrėjau į En-
driaus siaurą, dailių bruožų veidą, taip prim enantį Ruperto, su
tomis mėlynomis akimis virš aukštų skruostikaulių. Mėlynos
akys, ramios ir teisios.
- Vedęs? - kvėptelėjau. Jau vien pabandžius tai ištarti, ši m in­
tis pasirodė absurdiška. - Nebūkite juokingi. Kaip jis gali būti
vedęs?
- Taip yra.
- Bet negali būti, juk būtų man pasakęs!
- Argi?
Žiūrėjau į jį pasibaisėjusi, šitaip nutraukta. Staiga pajutau, kad
nebegaliu ilgiau žiūrėti į tas skvarbias akis. Staiga nusisukau ir vėl
nuėjau prie lango. M ano mintys šuoliavo tarsi pagreitinti filmo
kadrai, širdis garsiai plakė, kai žvelgiau į nakties tamsą. Dabar ant
išsikėtojusio kukmedžio šakų nusileido tirštas rūkas, tiesiog užuo­
džiau jį pasklindant po drėgną šiaurinio Londono sodą.
- Jis negali būti vedęs, - vėl pasakiau, jau tyliau, šį sykį ne
taip smarkiai įsitikinusi. Man už nugaros Endrius tylėjo. Verčiau
būtų paprieštaravęs. Bet... kankinausi, kaip? Kaip jis gali būti
vedęs? Juk gyvena jis Albani, dėl Dievo meilės, o ten nė m en­
kiausio ženklo, kad esama žmonos. Jokių moteriškos būtybės
požymių, jokių dailių pagalvėlių, jokių senų lūpų dažų vonioje.
O gal jis ten nė negyvena? Gal gyvena jis kažkur kitur, o čia tik
jo butas Londone? Na, pasiturinčio žmogaus butas mieste, į kurį

367
 CATHERIN E ALLIOTT

užsuki, - na, riek ji leidžia, - esant būtinam reikalui, kai jau ki­
taip neišeina... Jėzau. Vedęs.
Atsigręžiau.
- Vaikų? - išgirdau pati savo balsą.
- Trys.
- Trys! - kone užspringau.
Linktelėjau. Apsilaižiau lūpas, beviltiškai stengdamasi suvok­
ti šią naują informaciją, m ano akys pamišėliškai klajojo po kam ­
barį, kai aš su vargu bandžiau ką nors suprasti. Rupertas. Trijų
vaikų tėvas.
- Kiek... kiek laiko jis jau vedęs? - balsas skambėjo tarsi ne
mano. Aukštas ir šaižus, tarsi kas spaustų man už gerklę.
- Penkerius, gal šešerius metus.
Mačiau, kaip motina mane stebi susirūpinusiu veidu, susi­
nervinusi čia sugniauždama, čia atgniauždama rankas. Nuėjau
prie knygų lentynos kambario šone, nusitvėriau lentynos pirštų
galais, kad tvirčiau pasijusčiau, žvelgiau į knygų nugarėles. Čia
sudėtos tos knygos, kurios netilpo į tėčio studiją, kai jam jau
visai pritrūko vietos. Knygos apdulkėjusios, niekas jų neskaito.
Šešeri metai, trys vaikai. Vadinasi, visi jaunesni kaip penkerių.
Vienas jau mokyklinio amžiaus, kitas pradedantis vaikščioti,
trečias kūdikis. Kaip sunku motinai, kaip sunku. Ruperto žm o­
nai. Smarkiai įkvėpiau girdėdama, kaip greitai prasisunkė oras
pro m ano lūpas, vis dar bandydama priprasti prie šios minties,
vis dar stengdamasi suvirškinti šią informaciją. Stengiausi įsivaiz­
duoti. Kažin, svarsčiau, kur ji? Londone? Ne. Tikriausiai ne. Ne,
jei Rupertas čia gyvena kitą gyvenimą. Tai tikriausiai ji Herefor­
de, armijos kariniame miestelyje. Viena bičiulė iš mokyklos gy­
veno tokioje vietoje. Šiuolaikiški namai draugiškame aklagatvyje,
pusiau atskiri kareiviams, atskiri karininkams, su žolės lopinėliu
priešais namą, sūpynėmis už namo. Armija turi ne tiek daug pi­
nigų, tad viduje viskas paprasta, funkcionalu. Įsivaizdavau, kaip
ji dabar, sekmadienio vakarą, vargsta prausdama vaikus. Kapri­
zingas kūdikis, reikalaujantis buteliuko, jai ant rankų, o ji at­

368
 Po iresLuLų,, cui t asire, myLius!

siklaupusi vonioje ant grindų, du mažyliai trypia, klykčioja iš

džiaugsmo, vanduo bėga jiems į akis, juokas virsta ašaromis, ji
vargsta stengdamasi juos nuraminti, o jos rankos vos išlaiko be­
sirangantį kūdikį.
Prisimenu tuos metus. Nuobodulys, nusivylimas, išseki­
mas, irzulys, abejingumas, neapsakomas troškimas pasišnekėti
su kuo nors, kas vyresnis nei penkerių m etų amžiaus. Markas
tikrai stengėsi padėti, anksčiau pareidavo nam o, padėdavo n u ­
prausti, paskaitydavo vaikams. O kur jos vyras? Ką jis jai pasa­
kė? „Atsiprašau, mieloji, aš vis dar Basroje.“ O gal Faludžoje,
gal kokioje kitoje karo konfliktų draskom oje vietoje. Pasiųs­
tas, savaime suprantam a, vykdyti kokią itin svarbią misiją. Tai
atrodys daug svarbiau negu trys maži vaikai ir šlapios vonios
grindys. Ir visą laiką, visą tą laiką jis su kašmyro megztiniu
man, savo draugužei, kepė didkepsnius. Išbėgdamas tik į alko­
holio parduotuvėlę parnešti vyno savo meilutei. Kuri taip pat
ištekėjusi. N urijau seiles. Vėl žvilgsniu nukeliavau per odines
knygų nugarėles su auksu išmuštomis raidėmis m an prieš akis.
Bet kažin ar tai iš viso dar ką nors reiškia? Ar šis faktas ką nors
pateisina? Atsisukau.
- Tai jis vedęs, - tarstelėjau užkimusi, - na, aš irgi ištekėju­
si, - atrėmiau.
- Taip, - sutiko mama.
-T a ig i, ne visos santuokos laimingos. Ne visos santuokos su­
darytos rojuje, pati žinai. Žmonės eina ieškoti ko nors kito, jeigu
jie nelaimingi.
Tačiau net tai pasakiusi žinojau, jog sakau netiesą. Juk su
Marku nebuvau nelaiminga. Kartais man būdavo nuobodu, ta­
čiau nuobodulį man kėlė ne Markas, o m ano ištuštėjęs lizdas.
M ano pačios gyvenimas, kai pinigų per akis, kai darbai namuose
nudirbti, tad ir stengiausi jį kuo nors paspalvinti. Man pavyko
labai neblogai.
- O kartais reikia šiek tiek pasistengti, kad santuoką išsau­
gotum, - tarė mama ramiai. - Už santuoką reikia pakovoti. Už

369
 C ATHERINE A L L IO T T

daugelį jų tikrai verta susikauti. Bet, aišku, daug lengviau tiesiog

ištrenkti viską vienu atsikvėpimu.
- Arba iš viso nevargti net ištrenkiant, - įsiterpė Endrius, -
tiesiog gyventi du gyvenimus vienu metu.
Jis turėjo galvoje Rupertą. Rupertą, kuris turi dvi moteris,
dvejus namus, du gyvenimus. Kodėl jis m an nepasakė? Juk ne­
galėjo tikėtis, kad nesužinosiu. Juk pagaliau aš pati susituokusi,
dėl Dievo, turiu vaikus, namus, kodėl m an nepasakius? Vaizda­
vausi jo žmoną, guldančią vaikus nakčiai. Ištroškusią ko nors
išgerti, to magiško atpildo, baltojo vyno gurkšnio, kai pagaliau
juos visus užmigdo.
- Kuo ji vardu? - kreipiausi į tamsų langą.
- Šinid.
- Sinid? Airiškas, tiesa?
- Taip, ji airė, gyvena Airijoje.
M an ėmė svaigti galva.
- Tai ta mažulytė trobelė, ta, kur nuotraukoje ant Ruperto
komodos, negi tai jų namai? Negi jie ten gyvena?
- Taip, manau, - atsargiai rinko žodžius Endrius. - Tai Ru­
perto vasaros troba, visai paprastas namas netoli Dundalko, prie
upės. Vasaros priebėga.
- Ruperto trobelė? Ne jų? Ir - jūs manote? Kodėl ne žinote?
- Pažiūrėjau į jį. Jis neatsakė. Pažvelgiau į mamą. Ji nudelbė akis.
Aplaižiau lūpas.
- Endriau, kas gi čia vyksta? Ar esi kada matęs Sinid? Ar
buvai jų namuose?
Pagaliau jis pasidavė.
- Taip, - pagaliau prabilo, - atsakymas į abu šiuos klausimus
„taip“, bet tik vieną sykį.
- Tik sykį! - apstulbau. - Bet jie juk susituokę šešerius metus!
Jis vargiai rado tinkamus žodžius.
- Hene, Rupertas didelis slapukas, kaip žinai.
- Tikrai? - piktai išraudau. - Ne, to nežinojau. N uo manęs
jis niekada nesislapstydavo.

370
 Po M i n i ų , cus t aire, Mvyiius!

- Tu teisi, - sutiko. - Kai jis parsivedė tave namo tą pirmą

sykį, kai nakvojai po ano pokylio, labiau manęs negalėjo nu­
stebinti. Aš vos nuo kėdės nenuriedėjau prie to pusryčių stalo.
Tu buvai pirm a mergina, kurią jis parsivedė namo. Ne taip kaip
Peteris; pas tą merginos ateidavo ir išeidavo jau nuo šešiolikos
metų. O paskutinė...
- Paskutinė? Jus norite pasakyti...
- Kita, kurią sutikau, jau buvo jo žmona. Sinid. Jis susituokė
man nežinant. Niekam nesakęs. Su mergina, kurią, matyt, jau
senokai pažinojo. Tačiau jokių didelių tuoktuvių nebuvo. Jokių
ceremonijų. Jie tiesiog tyliai ėmė ir vieną dieną Dundalke susi­
tuokė. N et Peteris nežinojo.
- Dangau, - staiga prisėdau ant kėdės ranktūrio. - Kaip
nepaprasta.
- Jis gyvena nepaprastą gyvenimą, Hene. Juk jo darbo pri­
gimtis verčia jį laikytis slaptumo. Na, tam tikru mastu.
- Taip, tam tikru mastu. Bet juk kiti specialiųjų pajėgų ka­
rininkai gyvena palyginti normalų gyvenimą. Tiesiog tik nešne­
ka per daug, kai grįžta namo. Jie tikriausiai pjauna žolę, eina į
aludę, sekmadienį valgo priešpiečius. - Ne taip, kaip Rupertas,
staiga pagalvojau, kurio visas gyvenimas, atrodo, apgaubtas pa­
slapties skraiste. Paslėptas ir nuo manęs.
M ano žvilgsnis trum pam stabtelėjo prie Endriaus viršugal­
vio, tada nuslydo žemyn, susirasdamas jo akis.
- J i s juk neketino man pasakyti, tiesa? Na, iš viso neketino?
Endriaus veide šmėkštelėjo neviltis ir gėda.
- Abejoju.
- Endriau, juk atrodė, jog jis nori rimtai m an įsipareigoti, na
taip mirtinai rimtai, kad apie tokį rim tum ą bijočiau net pagalvo­
ti. M an tai atrodo per daug baisu, tiesiog per daug. Tiesa, aš ne
kartą bandžiau atsitraukti ir nustum ti šias mintis šalin, stengiausi
apie tai tiesiog negalvoti. Tačiau Ruperto akimis mūsų santykiai
buvo visiškai rimti.

37i
 CATH ER IN E A L L IO T T

- O , aš tuo nė kiek neabejoju, - niauriai tarė Endrius, - jis

tai visų pirma ir pasakė, visiškai rimtai įsitikinęs, jei jau apie tai
prašnekome. Tuo aš nė kiek neabejoju. Jis tavęs labai norėjo.
- Taip, bet... kaip jis taip gali? - bandžiau ištarti. - Kaip jis
gali turėti mane ir dar kitą gyvenimą Airijoje? Su Sinid? Kaip
jis ketino tai suderinti?.. Na, nebent... Tai irgi neatrodo teisin­
ga. - M an sukosi galva.
- O tu, Hene, - paklausė mama, ateidama ir atsisėsdama ant
kėdės ranktūrio iš kitos pusės ir nutraukdam a mano mintis. - Ar
tavo ketinimai tokie pat rimti, ką tu jauti dabar, kai žinai, kad
jis vedęs?
Atsistojau, vėl nusisukau į langą. Tokie pat, norėjau pasakyti,
tai nieko nekeičia. Visiškai nieko nekeičia.
Tačiau tai keitė. Tai pakeitė viską. Žiūrėjau į lauką. Rūkas
pavirto lietumi, tuo smulkučiu klastingu lietumi, kuris viską pa­
slapčia ir tylutėliai permerkia. Žiūrėjau į permirkusią juodą žolę
ir svarsčiau, kažin kada jis ruošėsi važiuoti namo. Kada jis ketino
įžengti pro duris Dundalke ir čiupti į glėbį keturmetį, kuris susi­
jaudinęs pribėgs jo pasitikti?
- Tėti!
Pabučiuoti pavargusią žmoną, kuri ateis koridoriumi su kū­
dikiu ant rankų, kitu mažyliu, įsikirtusiu jai į sijoną? Nusišypsos
nuilsusi.
- Gerai suvažinėjai?
O ne, tai viską pakeitė.
- J i , tikiuosi, apie mane nežino, - atsigręžiau į Endrių. - Juk
nežino, kad esu?
- O ne, apie tave ji labai gerai žino. Visus šiuos metus žinojo.
Žiūrėjau į jį.
- Ką norite tuo pasakyti? Iš kur jūs tai žinote?
- Nes aš kalbėjausi su ja. Kai sakau, kad tesutikau ją vieną
sykį, tai tiesa. Tačiau tas sykis buvo savaitgalį, tas pirmas kar­
tas. Peteris reikalavo, kad nuvykčiau susitikti su ja į Airiją. Aš

3 72
 Po tiesin ių ,, a,š t astre, msyLLus!

ilgai šnekėjausi su Peteriu telefonu, ir jis įtikino mane, kad turiu

nuvykti. Jis jau daugelį m etų neabejojo, kad Rupertas gyvena
dar kitą gyvenimą. Tačiau Peteris nublokštas per toli į Australiją,
kad galėtų ką nors padaryti. Tačiau, tvirtino jis, jei dar esama ir
vaikų, o neabejojo, kad esama, tai aš, kaip jų senelis, turėčiau
išsiaiškinti. Todėl nuvykau.
- Tačiau kur? Ir iš kur žinojote, kur vykti? Kodėl į Airiją?
- Loris man pasufleravo.
- Loris?
- Taip, Lorensas de Havijandas. Tavo darbdavys, - kantriai
aiškino.
Nustebusi perbraukiau pirštais per plaukus.
- Iš kur Loris žino?
- Jis tarnavo su Rupertu Siaurės Airijoje prieš daugelį metų.
Kartu buvo paskirti į Armą. Pasibaigus paskyrimo laikui, Ru­
pertas įstojo į specialiąsias pajėgas ir dirbo slapta Dubline. Ta­
čiau, nors jis ir išėjo iš pulko, jie vis dar susidurdavo kariškių
renginiuose. O aš Lorį pažįstu iš brigados laikų, susitinku jį per
iškilmingus pulko pobūvius.
- Ir jis apie tai žinojo? Apie R uperto gyvenim ą Airijoje?
Iš kur?
- M at prieš keletą metų kilo šioks toks skandalas. Loris išė­
jo iš armijos, bet buvo nuvykęs į Armą aplankyti savo bičiulių,
kurie dar tebetarnavo. Na, įsivaizduokite, garsi televizijos žvaigž­
dė, laidos vedėjas, geria karininkų kavinėje sykiu su senais karo
draugais, ar gali būti geresnė armijos reklama visuomenei? Ž o­
džiu, kol jis ten viešėjo, vieną vietinę merginą paliko nėščią. Ji
atvyko čia pasidaryti aborto, ir dėl to, kad Loris tokia garsenybė,
šis epizodas pateko į laikraščius. Nieko ypatingo, tik pora eilu­
čių „Daily M ail“ devintajame puslapyje, „Didis istorikas sprunka
nuo tėvystės" ar kas panašaus. Tačiau straipsnelyje užsiminta, kad
D ona Salivan išėjo iš abortų klinikos Londone, lydima svainio.
Nuotraukoje ji ir Rupertas.
-O !

373
 C ATHERINE A L L IO T T

- Taigi! Peteris kaip tik tuo m etu buvo atvykęs iš Australijos

ir pastebėjo tai laikraštyje. Parodė man. Paskambinome Ruper-
tui į Airiją, tačiau jis tik juokėsi. Tvirtino, ar ne juokinga, kaip
tie laikraščiai viską supainiojo. Taip, buvo atšokęs į Londoną ir
pasitiko merginą prie klinikos, bet tik padarydamas paslaugą jos
broliui, su kuriuo sykiu dirba Dubline. Brolio draugas, - tvirtino
jis, - ne sesers vyras. Jau tie politikai, viską supainiojo.
- T a č ia u iš tiesų tai buvo...
- Sinid sesuo, kurią Loris paliko nėščią.
Prisiminiau, kaip Rupertas keiksnojo Lorį: jokios moralės,
jokios atsakomybės. Palieka savo jovalą kitiems žmonėms išsrėb­
ti. Bet ar tik šis jovalas ne arčiau namų?
-T a ig i, Rupertas nepatenkintas...
- Taip, iš visko tik pasijuokė. Tačiau man visą laiką m au ­
dė širdį, nuolat svarsčiau. O paskui, anądien, kai išvydau tave
jo bute, ėmiau galvoti. Galvoti apie tai, kad jei m ano sūnus
Airijoje gyvena gyvenimą, apie kurį aš nieko nežinau, tai tu ti­
kriausiai irgi nieko apie jį nežinai. Ir kad gal tau reikėtų žinoti.
Gal m um s visiems reikėtų žinoti. Gal reikėtų ištraukti galvą iš
smėlio ir sužinoti, kas vyksta, kol dar viskas neišsiveržė į pavir­
šių šlykščiausiu būdu.
- Paskambinote Loriui?
- Kaip tik taip, jis iš pradžių nenorėjo man sakyti, bet paga­
liau patvirtino blogiausias m ano nuojautas. Pasakė, kad mergina,
kuri tada laukėsi nuo jo kūdikio, turi seserį, o ta gyvena nedi­
delėje bendruomenėje tolimajame rytinės pakrantės gale. Kad ji
turi mažų vaikų, įsikūrusi netoli D undalko, Dromiskine. Tame
pačiame kaime, kaip ir Rupertas.
- Aišku. - Mano kvėpavimas darėsi vis lėtesnis. - Jūs ten ir
nuvykote.
- Nuvykau ten prieš porą dienų. Radau tą kaimą, nuėjau į
aludę. Parodžiau barmenui Ruperto nuotrauką, paklausiau, kur
gyvena jo žmona. Ilgai nė nereikėjo klausinėti.

374
 Po v e s in ių , gus t Guire, m ^y L iu ,!

- Tai tiesa?
- Taip, tiesa. Ji - jo žmona.
- Bet kam tai slėpti? Kodėl neparsiveža jos namo, čia į Angli­
ją? Arba kodėl negyvena su ja atvirai Airijoje? Ar jis su ja gyvena?
- Retkarčiais, matyt. Ne taip dažnai. Aplanko.
- Aplanko? - kiauktelėjau. - Kodėl?
Endrius beviltiškai trūktelėjo pečiais, delnus atvertęs, išskėtęs
pirštus.
- D ar nežinau, Hene. Man ši padėtis neaiški. Aš tiek dar
daug nežinau iš to, kas vyksta tarp Ruperto ir Sinid. Turiu savo
teorijų, suprantama.
Pakilau ir nusisukau į langą. Žiūrėjau į lietų, dabar jau smar­
koką, teškiantį į tamsius langų stačiakampius, kartkartėmis ir
visai ritmingai barbenantį. Staiga supratau, jog nenoriu klausyti
jokių jo teorijų. Nenoriu jokių paaiškinimų. Kukmedyje klykte­
lėjo pelėda, paskui greit pakilusi nuvasnojo į naktį.
Iškvėpiau ant stiklo, kol jis apsitraukė migla, įsirėmusi kak­
ta į langą stovėjau. Apačioje, bute antram e aukšte, virktelėjo
vaikas, tada pasigirdo jį raminantis m otinos balsas. Veikiausiai
Hovardo G rinbergo marti, pagalvojau. Atsivežė anūkus. Tačiau
vaikas nerimo.
„Bet aš noriu dabar!“
Staiga supratau, kad tie balsai gerokai arčiau. Visai ne apa­
čioje. M an ant sprando pasistojo plaukai, kai atitraukusi kaktą
nuo stiklo įsiklausiau. Balsai per daug aiškūs, kad sklistų net iš
Hovardo buto. Jie girdėti čia, šiame bute. Vaikas vėl šūktelėjo.
Garsai atsklido iš miegamojo koridoriaus gale. Apsisukau.
- Kas čia?
Pakilusi mama priėjo prie manęs, ištiesusi rankas beviltišku
guodžiančiu judesiu, didžiulėmis, nerimo kupinomis akimis.
- Mieloji, nesiruošėme taip elgtis, m udu su Endriumi buvo­
me susitarę. - Jos akys neramiai nardė koridoriumi. - Vienam
kartui tau tikrai bus šito per daug, be to, jie buvo pavargę, nuėjo
miegoti. Sinid sutiko, kad apie ją tau papasakotume.

375
 CATH ER IN E A L L IO T T

M ano akys išsiplėtė iš siaubo. Skrandis susitraukė.

- Ji čia? Ką čia šnekate, Sinid čia su vaikais?
Koridoriumi pasigirdo lengvi greiti žingsniai, netrukus pra­
sivėrė durys. Kokių dešimties m etų mergaitė rausvais džinsais
ir baltais sportiniais marškinėliais įskrido į kambarį, net jos ilgi
juodi plaukai plaikstėsi.
- Aš juk galiu atsigerti, tiesa? - puolė tiesiai prie mamos. -
M am a sako, kad ne, bet juk aš galiu pati atsigerti virtuvėje? Jau
esu tai dariusi. - Balsas aukštas, melodingas, airiškas. Akys nenu­
sakomo mėlynumo. Aiškiai Ruperto.
- Aš tau duosiu atsigerti, - greitai ištarė mama, suim dama ją
už pečių ir išvesdama, tuo tarpu vaikas mėlynomis it mėlynojo
m arm uro rutuliukai akimis blykstelėjo į mane pažiūrėti - į nepa­
žįstamąją, kuriai pasirodyti jai negalima.
- Na štai, - išgirdau m am ą sakant ir atsukant čiaupą, - atsi­
gerk ir tada iškart eik vėl pas mamą.
Ji stengėsi kuo greičiau mergaitę išvesti, tačiau tada pasigirdo
ir kiti žingsniai, šįsyk tvirtesni, virtuvėje šalia mamos balso išgir­
dau dar ir kitą.
- Atsiprašau, Odre, negalėjau jos sustabdyti.
M ano širdis tarsi trum pam sustojo. Pažvelgiau į Endrių. Jo
žvilgsnis atrėmė manąjį, bet jis greit nudūrė akis į kilimą. Su­
laikiau kvapą. Tiksėjo sekundės. Virtuvėje kažkas pašnibždomis
pasitarė, tada pasirodė ji.
Įėjo pro duris, laikydama už rankos vaiką. Aukšta, grakšti,
itin išblyškusi, tankiais tamsiais plaukais iki pečių, kurie su n ­
kiomis garbanomis krito ant akių. Patraukli, tačiau ne gražuolė
koketė. Tvirtas veidas, riešuto rusvum o akys, tamsūs antakiai,
ryškūs žandikauliai. Kai įėjo į kambarį, pastebėjau, kad ji šlu­
buoja. Kitas kokių septynerių m etų vaikas atnėrė į kambarį,
ji ištiesė ranką jį ram dydama, stum telėdam a priešais save. Jis
pam atė mane ir droviai šmurkštelėjo už motinos, nedrąsiai
žvilgčiodamas.

376
 Po v ė s in s iu , OsS t asire, Ms\

- Aš Šinid, - tarė paprastai, tik įžengusi į kambarį.

Linktelėjau. Bandžiau prakalbėti, tačiau negalėjau rasti žo­
džių. M ano kaklu į veidą plūstelėjo kraujas, skruostai išraudo.
Pasibaisėtinas gėdingas raudonis.
- Na, o aš žinau, kas tu. - Ji dar šiek tiek į mane pasižiūrėjo,
paskui palinko prie vaikų. - Eik, Tomai, pasiimk paltą. Zinai,
kur pasidėjai, mes dabar vyksime.
- Vyksime? - Vaiko balsas aukštas ir spygčiojantis. - Tu nesa­
kei, kad mes kur nors vyksime.
- Na, dabar sakau, judėk. Neliesk, - subarė mergaitę, kuri
nunėrusi per kambarį prie rašomojo stalo pakėlė mamos por­
celianinį triušį. - Sinid atėjo iš paskos ir paėmė jį mergaitei iš
rankų. - Heta, susirask paltą.
- Heta? - nesusitvardžiau prieš savo valią nepakartojusi. -
Mane irgi retkarčiais taip vadindavo. - Mintys skriejo. - Tai su­
trum pinta...
- Henrieta, taip. Bet vadiname ją Heta. - Žvilgtelėjo į mane
provokuojamai. Atrėmiau jos žvilgsnį. Aiškus ir tiesus. Nebyliai
linktelėjau. Dangau. Henrieta.
Ji pasisuko į mamą.
- Vaikai jau pailsėjo, Odre, Tomas miegojo ilgiau kaip valan­
dą. Vyksime dabar pasimatyti su jų tėčiu.
- Tėčiu! - šokčiojo vietoje mergaitė. - Mes pamatysime tėtį?
- Ar tai protinga? - paklausė Endrius, neramiai žingtelėda­
mas į priekį. - Jam nieko nepranešus?
Staiga suvokiau, kad visi žiūri į mane. Žino, kad stoviu čia,
kad viską girdžiu.
Sinid sausai šyptelėjo.
- J e i g u būčiau elgusis protingai, Endriau, visų pirma niekuo­
met nebūtum ėte manęs įkalbėjęs čia atvykti. Tačiau dabar, kai
mes jau čia, privalau. - Nenuleido nuo jo žvilgsnio. - Ir norėčiau
nuvykti tada, kai, žinau, jis bus vienas.
Giliai įkvėpiau.

377
 CATHERINE A L L IO T T

- Ar tu sugrįši? - paklausė Endrius. - Turiu galvoje, ar grįši

čia, ar...
- Nežinau, - atsakė paprastai, - pažiūrėsiu, kaip man seksis.
Jos balsas, iki tol visai ramus, įsitempė, ji suprato, jog jos
visi klauso. Aš apstulbusi stebėjau, kaip prieš m ano akis buvo
vaidinama ši scena, tarsi kokia pjesė, kurią žiūriu, tačiau joje
nevaidinu.
- Čia visuomet atsiras vietos pernakvoti tau ir vaikams, mie­
loji, - negarsiai tarė mama.
Atsigręžiau į ją pažiūrėti apstulbusi. Ji pasitiko mano žvilgsnį,
ir staiga aš pasijutau taip sumenkinta. Ji buvo teisi. Aišku, kad
ji teisi.
- Ačiū jums, - padėkojo Sinid, - už parodytą gerumą.
M ano širdis daužėsi. Žiūrėjau, kaip ji skubiai aprengė vaikus.
Jie vyresni, nei vaizdavausi, ir kur jauniausias, kūdikis? Matyt, jį
paliko. Liepė sūnui užsisegti striukės užtrauktuką prieš išeinant
į lauką. Dukrai liepė susirasti sportukus.
- Paskubėk, Heta.
- Nežinau, kur jie.
- Tikriausiai miegamajame. - M am a nuskubėjo ieškoti.
- Na, vaike, kaip tau ne gėda, - subarė Sinid, - negi leisi
Odrei jų ieškoti, eik pati pažiūrėti.
- Paimk mano automobilį, - staiga pasakė Endrius, sužvejo­
jęs kišenėje raktus. - M an jo dabar nereikia, o tokiu m etu naktį
pasistatyti gali bet kur, net ant geltonos linijos.
- Ačiū, - pakėlė akis nuo sūnaus užtrauktuko, su kuriuo ką
tik vargo, nusišypsojo. Dėkinga šiam griežtam, oficialokam vy­
riškiui, savo uošviui, už tai, kad jis rūpinasi ja daugiau, nei ji ga­
lėtų tikėtis. Iki šiol jis nebuvo matęs savo anūkų, tačiau tai juk ne
jo kaltė. Dabar stengiasi už tai atsiteisti. Atsilyginti už praleistą
laiką. Ji paėmė raktus.
- Sudie, Heta, - pasakė Endrius, kai mergaitė vėl atbėgo į
kambarį jau su sportukais. - Ir tu, Tomai. - Jis nerangiai jiems
linktelėjo kaip įpratęs, bet jie buvo nuoširdūs vaikai ir, žinoma,

378
 Po M in ių , a s ta ,M u v y iiu s !

džiaugėsi ką tik susipažinę su savo seneliu, kurį net neįtarė turin­

tys. Heta pribėgo prie jo, apkabino ir pabučiavo. Tomas irgi.
Mačiau, kaip Endrius, juos apkabindam as, iškaito iš
džiaugsmo.
- Ar tu žinai, kur važiuoti? - pro vaikų galvas paklausė jis Si-
nid. - Ar žinai Albani? Tai tik į šoną iš Pikadilio gatvės, paklysti
neįmanoma.
Sinid nusijuokė lengvu, muzikaliu balsu.
- Endriau, iki šiol į Angliją nebuvau kojos įkėlusi, ką jau
kalbėti apie Londoną, bet nesijaudink, juk turiu Odrės „Nuo A
iki Z “, tai susirasiu.
Endrius atrodė susirūpinęs.
- Leisk, aš tave nuvešiu. M an nesunku. Ir palauksiu, jeigu
reikėtų, jei kartais prireiktų grįžti.
- Ne, tikrai ne, — tarė ji. - Ruperto akimis, tu ir taip jau
pakankamai įsikišai vien mane čia pakvietęs. Jis tikrai nepadėkos
tau už tai, kad atvežei mane prie jo durų ir paleidai slampinėti
palei jo butą. Ne, tikrai, ačiū, aš susirasiu!
M ano esybė, kuri, kol buvo vaidinama ši scena, tarsi sustingo
laike, dabar trakštelėjo vėl pabusdama. Išgirdus jo vardą, manyje
kažkas išsiskleidė. Išsižiojau.
- Aš tau parodysiu, - išgirdau savo balsą. - Aš vykstu ta kryp­
timi, tai pavažiuosiu su jumis ir parodysiu, kur jis gyvena.
 Ūiddešupvt šešta* skyrių*

Sinid vėl pasilenkė užrišti sūnaus batų raištelių. Paskui pakėlė

akis. Žinojau, mama ir Endrius taip pat mane stebi. Tylėdama
išsitiesė. Pažiūrėjo į mane.
- Gerai, - tyliai sutiko.
Vėl įtampos kupina pauzė. Atrodė, net vaikai suvokė, kad
kažkas vyksta, ir pritilo.
Atmosfera įtempta, slogi. Nurijau seiles ir žengiau į jos tirštumą,
ryžtingai nueidama per kambarį palto. Kai sagsčiausi sagas, mano
rankos drebėjo. Ypač susikaupusi įsmeigiau į jas akis, kad nereikėtų
sutikti motinos žvilgsnio. Bet netrukus vaikai vėl ėmė čiauškėti ir
klegėti, kai Sinid stūmė juos durų link, įtampa išsisklaidė.
Atidarydama duris, m am a pašnibždėjo man į ausį:
- Kažin ar tai protinga.
- Nežinau, - irgi sumurmėjau. Pastebėjau ir Endriaus veidą,
kai ruošėmės eiti, įtemptą, susirūpinusį, tačiau dar kelios m inu­
tės, ir jau buvo per vėlu. Atsidūriau pažįstamoje laiptinėje, buto
durys už manęs užsidarė, aš jau leidausi laiptais žemyn su Sinid
prie šono.
H eta bėgo pirma mūsų, bet Tomas, gyvasis sidabras, palau­
kė m um s už nugarų, kad galėtų nuslysti turėklais. Jo m otina
žiūrėjo pasibaisėjusi, kai jis, užkėlęs užpakalį ant turėklo, atsly-
do prie mūsų.
- Nulipk, Tomai, tučtuojau!
Ji nuvilko berniuką žemyn, o tas nusijuokė. Ji vėl vaiką su­
barė, bet man pasirodė, kad tai net gerai, nes yra kuo užpildyti

380
 Po vė s in s iu , a £ t a,ve, m ,yLLu ,!

tuštum ą, gerai, kad galėjo vaiką pabarti, paim ti jį už rankos,

nuvesti žemyn, tai mus abi prablaškė. Heta laukė apačioje, kol
ją pasivijome.
- Kas tu? - paklausė ji, prisigretindama prie manęs ir pakel­
dama į mane apskritas akis.
- Aš... - mikčiojau.
- Ji - Odrės dukra, - paprastai pasakė Sinid, - ji parodys
mums, kaip nuvažiuoti pas tėtį.
- Ar pamatysime Bakingamo rūmus? - smalsavo Tomas.
- Ne, turbūt ne, - atsakė motina, - bet parodysiu tau rytoj,
galėsime nueiti pažiūrėti.
- Su tėčiu?
M an gerklę vėl užspaudė. Tėčiu.
Gal.
- Mes nematėme tėčio jau šešis mėnesius, - neklausta pasakė
mergaitė šalia manęs, kai siekiau durų rankenos.
- Septynis, - pataisė motina.
Pajutau, kaip nulinko mano galva. Kas akimirką jaučiausi vis
mažesnė. Atidariau jiems duris.
- Maniau, turite tris vaikus? - paklausiau išeidama. - En­
drius tikrai sakė, kad tris.
- Rupertas turi tris vaikus. Aš turiu du, - atsakė ji.
Žiūrėjau į jos nugarą, kai ėjo pro duris. Pajutau, kaip su­
stingstu iš netikėtumo.
- T a i nori pasakyti...
Ji atsisuko į mane pažiūrėti, dabar jau lauke, tamsoje. Šešė­
liuota figūra sode priešais namą.
- Jis turi dar vieną dukterį Kosove, ji, man atrodo, kokių
vienuolikos, taip pat vardu Henrieta.
Paleisdama duris pajutau, kaip mano veide nebelieka nė lašo
kraujo. Prisiverčiau sekti jai įkandin taku iki šaligatvio, o mano
širdis it paklaikusi plazdėjo. Jaučiau ją tiesiai priešais save, jau­
čiau tuos smūgius, kuriuos vieną po kito, žinodama, ką daro,
ramiai siuntė man į paširdžius. Bum bum bum.

381
 C ATHERINE A L L IO T T

- Tiesa? - {kvėpiau, kai ji stabtelėjo prie mėlynos „Audi“.

- Rupertas ten tarnavo kokius metus ar panašiai. Užmezgė
ryšį. Visko atsitinka.
Žiūrėjo į mane, atidarydama mašinos duris. Ko atsitinka, gal­
vojau, kad jos vyras užmezgė romaną ar kad jis turi dvi dukras,
vardu Henrieta? Vaikai susirabždino į galą, Sinid parodė jiems,
kaip prisisegti saugos diržus. Tada įlipo pati.
- Gal nori, kad vairuočiau? - paklausiau tebesvyruodama.
Trys vaikai. Skirtingos motinos.
Mačiau, kaip dvejoja. Nepažįstamas automobilis nepažįsta­
m ame mieste.
- Ne, - aš vairuosiu, - tarė tvirtai.
Aš būčiau padariusi tą patį. Būčiau norėjusi šios ekskursijos
m etu atsidurti prie vairo. Šio konkretaus tete-a-tete metu. N u ­
kreipiau ją žemyn nuo kalno Finelio keliu, galva man vis dar
sukosi. Kas gi tai, kaip toje dainoje „Kareivi, kareivi"? Mergina
kiekvienam uoste. O gal yra ir daugiau vaikų, apie kuriuos ji
nežino? Dar sum autų henrietų?
- Na, tai ir viskas, - tarė, skaitydama m ano mintis.
- Ir tu juo tiki?
- Na, jis visuomet buvo labai garbingas. Tiesiog skrupulin­
gas. Jis man niekada nemelavo.
Na, jis melavo man, pamaniau. Ar melavo? Pabandžiau prisi­
minti, ar jo kada klausiau. Ar klausiau, ar jis vedęs, ar turi vaikų?
Ar tiesiog padariau išvadą, jog nevedęs?
- Bet... - stengiausi suprasti. - Endrius sakė, jog jūs susituo­
kę šešerius metus. Maniau, tavo vaikai bus jaunesni.
- Tikrai? - atsisuko pažiūrėti į mane nuo vairo, akys aiškios,
metančios iššūkį.
- Na, - mikčiojau.
- Mes susituokę šešerius metus. Tačiau pažįstu Rupertą ke­
turiolika metų.
- Keturiolika? - pažiūrėjau į ją nustėrusi. - Keturiolika? Aš jį
pažįstu penkiolika.

382
 Po vėsinsiu/, a £ tcuire, wu\

- Tai...
- Aš viską žinau apie tave, Hene, - tarė tyliai, akis įsmeigusi
į kelią, kai apvažiavo Sviskotedžą ir išsuko į prospektą. - Aš su­
rinkau trupinius.
Prisimenu, Tomis minėjo, kad Rupertą netrukus po vestuvių
paskyrė į Airiją. Kad jis išvyko į Honkongą, kaip buvo planuota,
gavo paaukštinimą vadovauti daliniu.
- Tie trupiniai - jo paties rankų darbas, - atkakliai pasa­
kiau. - J i s mane paliko prie altoriaus.
- Žinau. Ir jis niekada dėl to neatsigavo.
- Na, ar ne keista, man irgi prireikė šiek tiek laiko, - tariau
aštrokai.
- Bet juk netrukus tu kažką sutikai, tiesa? Įsimylėjai, po metų
ištekėjai.
- Taip, aš pamilau ir ištekėjau, bet jis juk sutiko tave!
- Taip, jis sutiko mane. T ik kad... Aš niekad neprilygau
tau. N iekad nebuvau ta, kurios jis troško. Nes jis visuom et
norėjo tavęs.
- Jis galėjo mane turėti, - piktai tariau. - Bet juk mane
pametė!
- Žinau. Jis neištvėrė išbandymo. Neišlaikė nervai. Ir tai nu­
lėmė jo gyvenimą. Todėl jo gyvenimas yra toks, koks yra. Pavo­
jingas, netikras, nenusistovėjęs. N uo to laiko nuolat save išban­
do, stengdamasis įsitikinti, jog antrą sykį to nepakartos. Jį dukart
sprogdino, Irane jis gavo Viktorijos kryžių, jis beviltiškai mėgina
įsitikinti, kad daugiau taip nepalūš. Jis ir su m anim i nenorėjo su-
sisaistyti, jei kartais, - ne, tikrai ne iš kokių altruistinių paskatų,
kad jam gali kas bloga atsitikti, - ne, bet tik dėl to, kad gal tu dar
sugrįši. Priverčiau jį susituokti, kai gimė Tomas, o Hena buvo
kokių penkerių. Ji jau pradėjo lankyti mokyklą, o eiti į moky­
klą be tėvo pavardės mažoje katalikiškoje kaimo bendruomenėje
nėra lengva. Tai gėdinga. Mergaitė juk nekalta. Kodėl iš jos turi
šaipytis, ją erzinti?

383
 C ATHERINE A L L IO T T

- Tai dėl to jis su tavimi susituokė? - M ane sukrėtė jos

tiesumas.
- Taip, jis mane vedė dėl to. Dėl vaikų, - išspaudė sausą
šypseną, žiūrėdama tiesiai prieš save. - Ne, na, jis m ane mėgo,
neabejoju, tačiau ir iliuzijų jokių neturiu. Visuomet tikėjosi,
kad tu grįši, paliksi Marką. M ane visuomet turėjo galvoje kaip
atsarginį variantą.
- Ką jis tau sakė? - jau išsigandau.
- Na, gal ne tiek žodžiais, bet visu... Na, tuo savo elgesiu, juk
jis niekuomet man visas iki galo neatsidavė. Negalėjo. Sakiau,
jis garbingas. O juk turi būti atviras sau, savo paties širdžiai. Juk
negali gyventi meluodamas, tiesa?
- Kas? Na taip. Štai ten, ant kalno. Ir tu, kaip tu su tuo sutikai?
- Aš jį mylėjau, - atsakė paprastai. - To man pakako. M an
tai reiškė ištikimybę savo širdžiai. Net leidau jam tavo vardu pa­
vadinti savo dukterį, nors „Henės“ jau ir man buvo per daug. - Ji
pažiūrėjo į mano sukrėstą veidą, kai sustojome prie šviesoforo
Beikerio gatvėje. Atsiduso. Pasakė kiek švelnesniu tonu: - Juk
daugelis žmonių „susitaria11 dėl santuokos, Hene, negi to nežinai?
Pasitenkina partneriu, kuris nėra idealas. Juk dažnai negali turėti
to, ko nori. Tačiau nedaugelis tokie garbingi kaip Rupertas.
Arba ne tokie žiaurūs, pagalvojau, o mano širdis daužėsi.
- Henrieta Teit, - tarė tyliai, kai pajudėjome nuo šviesofo­
ro. - Sėdi šalia manęs šiame automobilyje. - Papurtė galvą stebė­
damasi. - Kas galėtų pagalvoti?
Nepatogiai sukrutėjau.
- Tavo šešėlyje gyvenau keturiolika metų, - tarė, o jos veide
žaidė lengva šypsenėlė. - Gyvenau su tavo šmėkla ir vis galvoda­
vau, na... kažin ar aš ją kada sutiksiu. Kaip ji atrodys.
- Tikrai ne stebuklinga, - sumurm ėjau sutrikusi.
Ji gūžtelėjo pečiais.
- Stebuklinga Rupertui. Juk jis niekad tavęs neužmiršo.
- O gal... - Žiūrėjau į Oksfordo gatvės priešais mus šviesas. -
Gal jis niekada neužmiršo to, ką padarė man. To, ką reiškia pa­

384
 Po vedinių/, a,š tcuire, m y L lu ,!

sirodyti tokiu vyru, kuris palieka sunaikintą, suniokotą merginą

prie altoriaus. Nepamiršo to, kokį šis poelgis padarė jį patį. Savo
paties akyse, kitų žm onių akyse, armijos akyse. Gal jis labiau sie­
lojosi dėl savęs, ne dėl manęs.
Ji pasvarstė.
- Gal.
Tyliai važiavome drėgnomis tamsiomis gatvėmis Pikadilio
kryptimi, kiekviena nugrimzdusi į savo mintis. Sekmadienio va­
karą autom obilių buvo nedaug. Pagaliau aš kostelėjau.
- Jei čia pasuksi į kairę, atsidursi iš galo prie Albani. Ten
gali pasistatyti mašiną ir apeiti iš priekio. - Žvilgtelėjau į galinę
sėdynę. Vaikai nurimę, atsilošę, didelėmis akimis žvelgė kiekvie­
nas pro savo langą į šviesas, į neįprastą aplinką. Kiek kitokią nei
D undalko laukuose, pagalvojau.
- Čia bus gerai, - parodžiau tarpą šalia sunkvežimio šoninėje
gatvelėje. Ji įspraudė automobilį ir išjungė variklį. Atsisukau į ją.
- Ar rasi kur eiti?
- Rasiu. Bet norėčiau, kad padarytum man vieną paslaugą.
M ano širdis šoktelėjo.
-K ą?
- Norėčiau, kad nueitum ir jam pasakytum, jog mes čia, jog
ateisime. Aš palauksiu automobilyje.
M an išdžiūvo burna žiūrint į ją.
- Kodėl?
- T o d ė l, kad m ūsų jis nematė septynis mėnesius. Manau, tu
pastaruoju m etu jį matydavai gana dažnai.
Atrėmiau jos žvilgsnį, tada atsisegiau diržą ir nusukau žvilgsnį.
- N um anau, - tarė tyliai, - jog ir tu turi dėl šio to apsispręsti.
Prašau tai padaryti. Pasiimk jį arba palik. Bet apsispręsk.
Vėl pažiūrėjau į ją. Nurijau gumulą.
- O ką, jei aš jį pasiimsiu?
- Na, tada jau žinosiu tikrai. Galutinai. M ano istorija irgi
bus baigta. - Ji kiek šyptelėjo, gūžtelėjo pečiu. - Ir tikrai ne vis­
kas prarasta. M ano vaikai tebeturi pavardę, jie tebeturi tėvą. Te­

385
 CATHE R IN E A LL IO T T

gul mes ir iš Airijos kaimo, bet išsiskyrusių tėvų vaikų netrūks­

ta. Jokios čia gėdos. Suprantama, norėčiau, kad būtų kitaip, bet
ne man čia priklauso paskutinis žodis. Niekad nepriklausė. Jis
priklauso tau. - Patylėjo. - Dabar viskas tavo rankose, Hene,
ir pasakysiu, jaučiu palengvėjimą. Šios dienos laukiau ilgai. Šito
troškau. Džiaugiuosi, kad tave sutikau.
Žvelgiau į ją vairuotojo sėdynėje, apšviestą blausios gatvės
žibintų šviesos. Jos šviesiai rudos akys tvirtos, skaidrios. Kokia
stipri ši moteris. Kokia nenusimenanti. Iš gyvenimo, kuris jai
duotas, ji išspaudė viską, ką galėjo. Moteris, kuri savo gyvenimą
lipdė ir kūrė taip, kad gali didžiuotis. Įsivaizdavau ją trobelėje
Dromiskine, ji blaškosi apačioje, kai vaikai užmiega, svarstyda­
ma, kur jis, ką jis veikia. Dabar, pastaruoju metu, mąstydama, ar
jis su manimi. Net ir tikėdamasi, kad jis su manimi. Tikėdamasi,
kad jos atpildo diena ateis.
- Ir aš džiaugiuosi.
Išlipau iš autom obilio ir pastovėjau, kaupdam a drąsą. Tada
greitai nuėjau Albani kryptim. Lyti nustojo, oras drėgnas, ra­
mus. Pasukau už kam po į Pikadilį, m ano kulnai garsiai kaukšė­
jo, skirtingai negu minkšti žingsneliai turistų, kurie susispietę
grupele apžiūrinėjo plakatą priešais Karališkąją akademiją. Vėl
kairėn į kiemelį, praėjau pro pagrindines priekines duris, tada
į vidų, vestibiulį.
Stabtelėjau tik giliai atsikvėpti. Žiūrėjau į skambučių eilę. Pa­
kėliau ranką, skimbtelėjau Ruperto.
- Klausau!
- Rupertai, čia vėl aš.
- Hene!
Jo balse pasigirdę nuostaba ir džiaugsmas privertė mane užsi­
merkti. Pasisūpuoti ant kulnų. Tada skimbtelėjo skambutis, kai
jis viduje atidarė, aš prasispraudžiau pro sunkias laukujės duris.
Nėjau į liftą, o užkopiau laiptais, nes man reikėjo laiko pagal­
voti, pasiruošti, ką sakysiu, tačiau, aišku, užkopiau per greitai.

386
 Po M i n ių , cus tc u M i4vyiius!

O kai jis atidarė duris, m ano mintys vėl krikte iškriko. Prie durų
stovėjo jis, šis gražuolis, gyvenantis nepaprastą gyvenimą; nude­
gęs Persijos įlankoje, jis šokinėja iš šarvuočių dykumoje; jo vyrai
pasklinda už jo su kulkosvaidžiais; kiekviename uoste po mer­
giną, tačiau visą gyvenimą tik viena moteris jo mintyse. Viena
mergaitė jo širdyje. Aš. Jo šviesūs kirpčiai užkrito ant kaktos, ir
jis juos atmetė laimingas šypsodamasis, apsivilkęs ryškiai raudo­
nu džemperiu.
- Tau pavyko sugrįžti!
Kai žingtelėjo į šoną manęs įleisti, žinojau, kad tuoj stvers į
glėbį. Žinojau, kad vos po kelių m inučių jo lūpos bus ant ma­
nųjų, sklidinos meilės ir aistros, nes jo rankos godžiai perbėgo
per m ano kūną, stumdamos mane prie sienos. Susikišau rankas
į palto kišenę ir ryžtingai žengiau nuo jo šalin. Pasižiūrėjau ir
išvydau, kaip jo akys prisipildė nuostabos.
- Rupertai, apačioje Sinid.
Jo veidas trum pai prarado išraišką.
- Sinid, - pakartojau netvirtu balsu, - apačioje. Ji su vaikais.
Žiūrėjau, kaip bando tai suvokti, kaip jo sąmonę pasiekia
mano žodžiai. Žvelgė į mane tylėdamas.
- Tavo tėvas buvo nuvykęs į Airiją ir juos surado, - nesilio­
viau. - J i s su Peteriu įtarė, kad ten kažkur esama tavo šeimos. Tad
jis juos atsivežė. Ką tik sutikau juos mamos bute. Ji su tavo tėvu,
pasirodo, - gūdokai nusijuokiau, - daugelį m etų buvo draugai.
N uo tada, kai išsiskyrėme. Ironiška, tiesa? Dabar, atrodo, jie gali
tapti kai kuo daugiau nei draugais.
- Jis atsivežė ją čia? - įkvėpė jis netikėdamas. Nekreipdamas
dėmesio į m ano paskutinę pastabą. - Atsivežė čia Sinid?
- Nes jis norėjo padaryti tai, kas teisinga. Susipažinti su savo
šeima, savo anūkais. Pakviesti juos į Angliją. O tu, Rupertai? Ar
tu irgi nori padaryti, kas teisinga? Ar bent ketinai man pasakyti,
kad jie egzistuoja? Ar ketinai palikti tai, kad sužinočiau jau vė­
liau, po m etų ar poros, kai jau būčiau per daug įklimpusi, kai jau
būtų per vėlu apie juos galvoti?

387
 CATHER IN E A LL IO T T

Jis atsargiai uždarė duris. Jo žvilgsnis staiga nukrypo j lu­

bas, paskui vėl į grindis, jis bandė sukaupti mintis. Susitelkti.
Linktelėjo.
- Taip, aš ketinau tau pasakyti, bet...
- Kada? - paklausiau. - Kada tu ketinai man pasakyti?
- Kai ateis metas.
- Kada, kai parsiverstum mane į lovą? - skėstelėjau ranka ko­
ridoriuje parodydama link miegamojo. - Ar todėl tu taip nepa­
prastai skubėjai? Kad visomis prasmėmis mane užspeistum? Kad
žinotum , kad jau negaliu grįžti pas M arką arba grįžti man bus
daug sunkiau?
- Hene, - atsiduso. - Čia juk visai kas kita. Tai nėra m ano
žm ona ir vaikai. Tikrai tai visai ne tai, kas tu su M arku. Kas
jūsų vaikai.
- Kodėl? Kodėl tai kas kita? - m ano balsas šaižiai kilo.
- N ebent ji tau pasakė netiesą, bet turėtum žinoti, kad nie­
kada šito nenorėjau. - Jo balsas irgi pakilo. - Niekad nenorė­
jau žmonos ir vaikų grandinių, visuomet norėjau būti laisvas, jei
kartais tu grįžtum. Niekad nenorėjau savęs su niekuo susaisty­
ti, - nuolatiniu darbu, šalimi, moterimi, namais. Niekuo!
- Tačiau tu sukaustei! Tu visa tai turi, žmoną, namus!
- Čia aš jų neturiu, - suspaustu kumščiu dunkstelėjo sau į
krūtinę. Prikišo veidą arčiau manojo. Jo žvilgsnis degė įsmeigtas
į m ano akis. - Širdyje aš viso to nejaučiu! Ji tai žino.
Žiūrėjau jam į akis.
- Tačiau tai taip neteisinga, Rupertai, - pagaliau sušnibždė­
jau. —Kaip gali taip daryti? O vaikai, kaip vaikai? Kaip jie? - žiū­
rėjau į jį, viską žinodama.
Spindesys dingo iš jo akių, jis išspaudė blankią šypsenėlę.
- Ak, tai ji viską išklojo, tiesa?
- M an tavo tėvas pasakė. Sinid tai tik patvirtino.
Trūktelėjo pečiais.
- Na taip, aš turiu tris vaikus.
- Dvi mergaites, kurias pavadinai Henrietomis.

388
 Po iresiKsLų, cus tcuirb

- Taip.
Žiūrėjau. Jis kovingai atrėmė mano žvilgsnį.
- Abi jas, Rupertai? - kiauktelėjau.
- Na, juk vargu ar jos kada nors susitiks, tiesa? - pareiškė
kone piktai. - Koks skirtumas, kokie jų vardai?
- Skirtum as tau, aišku! Negi tau tas pat? Tavo atžalos!
Dangau!
Susimąstė.
- Ne, man tas pat. Na, noriu pasakyti, - jis nenorėjo pri­
pažinti tiesos, - dabar jau yra skirtumas, kai jie paaugo, aš juos
labai myliu. Bet tada buvo vis tiek. Aš buvau kareivis, tai buvo
tiesiog... O Dieve, na, kūdikis. Tada: „Kaip tu nori ją pavadinti,
Rupertai?“ Rasotomis akimis motina lovoje žvelgia į mažą ryšu­
lėlį. „Dangau, aš nežinau.“ - „Na, koks tau patinka vardas?“ -
„Koks man patinka vardas? H en rieta/4
Žiūrėjome vienas į kitą.
- Ne, Hene, man nebuvo jokio skirtumo. Tikrai ne. Tikrai
nejaučiau nieko, ką turėtų jausti išdidus tėvas. Tai buvo mergi­
nos, su kuriomis gulėdavau, ne partnerės, kurias pasirinkau gy­
venimui. Buvau jaunas, nerūpestingas, jos tapo nėščios, - didelio
čia daikto, pasitaiko. Ypač dirbant tokį darbą kaip mano.
- Taigi, dulkinantis su visomis iš eilės.
- Na, negi aš turėjau laikytis celibato, dėl Dievo! Gal ne pen­
kiolika metų!
Įtempta tyla. Žiūrime vienas į kitą koridoriaus prieblandoje.
- Tu man melavai, Rupertai, - sudrebėjo m ano balsas.
- Ne, nemelavau.
- T a ip . Kai tada susitikome gatvėje prie Bendžio namų...
- Tu manęs neklausei, ar aš vedęs. Tu klausei, ar aš ką nors
sutikau. M ano atsakymas ir toliau „neu. Ir toliau „ne“. Visuomet
man rūpėjai tik tu, Hene.
- Bet tu vedei Sinid.
- Taip, aš ją vedžiau, - atsakė nekantriai.
- Kodėl?

389
 C ATHE R IN E A LL IO T T

- Nes ji norėjo. Dėl vaikų.

- Taip paprastai?
- Ne. Airijoje nieko nebūna taip paprastai.
Žiūrėjau.
- Ką turi galvoje?
- Buvau jai skolingas.
- Skolingas? Už ką?
Dvejojo. Tada nusigręžė nuo manęs, paėjėjo koridoriumi. Vėl
grįžo akmeninėmis akimis, išblyškusiu veidu.
- Hene, prieš keturiolika metų, kai sutikau Sinid, buvo ką
tik pasibaigęs mano šešių mėnesių paskyrimas Siaurės Airijoje.
Toje provincijoje mane pažinojo kaip apsaugos gvardietį. Tuo
m etu mane perkėlė į specialiąsias pajėgas, ir aš slapta dirbau pie­
tuose. Dėvėdavau paprastus civiliškus drabužius, rinkau infor­
maciją apie Airijos Respublikos kariuomenę. Informaciją, kuri
buvo panaudojama prieš juos. Dažniausiai dirbdavau Dubline,
ten dirba daug anglų. M ano vardą ir asmenį pakeitė, tapau Čarl­
zu Parkeriu, diplomatinės pasiuntinybės pareigūnu.
- Ar jie žinojo?
- Diplomatinė pasiuntinybė? Taip, tai ir svarbiausia.
- Tai buvai šnipu.
- Lyg ir.
Lūkuriavau.
- Savaitgaliais vykdavau į Dundalką. Armija man nupirko
ten trobelę prie upės. Na, neva pailsėti kaime, pažvejoti. Ten at­
vykdavo ir daugybė teroristų.
- Tai tu šnipinėjai ir ten.
- Taip, dirbau žvalgybinį darbą.
- Ant tavo komodos yra tos trobelės fotografija.
- Taip.
Pasvarsčiau.
- O ta kita, po ja, kurios nenorėjai man rodyti, Sinid ir vaikų.
Krūptelėjo nuo šio pastebėjimo, bet praleido negirdomis. Pa­
sakojo toliau.

390
 Po vesinių, a£ tcuire, myLiu,!

- Sinid dirbo bare, kur gerdavau, netoliese. Aš kalbėjau su

anglišku akcentu. Vietiniai manimi domėjosi. Ar įsivaizduoji,
kokios jai reikėjo drąsos su manimi susitikinėti?
- Ar pasakei jai, kas esi? Kas iš tiesų esi?
- Iš pradžių ne, bet pagaliau pasakiau. Būtų buvę nesąžinin­
ga, jei būčiau slėpęs.
- Bet tu irgi drąsus. Juk ji galėjo išduoti.
- Galėjo, bet pavojus mano darbo dalis. Be to, juk aš - gin­
kluotas, karys, o ji ne.
- Tai ji tikra drąsuolė, jei gimdė tavo vaikus, norėjo už tavęs
ištekėti, - staiga apstulbau suvokusi.
- Tiesa, po to, kai gimė Heta, ją kvietė kvosti.
- Nori pasakyti, kad tave stebėjo Airijos Respublikos armija?
- Jie įtarė, bet jokių apčiuopiamų įrodym ų neturėjo. Juk
pagaliau buvau Čarlzas Parkeris, dirbantis Dubline, neužmiršk.
Tada po kelerių metų, kai jau buvo gimęs Tomas, kartą ją kažkas
pasekė grįžtant iš parduotuvės. Ji pastebėjo vyriškį automobilių
stovėjimo aikštelėje, tvirčiau suspaudė kūdikio vežimėlį ir Hetos
ranką. Kai nuskubėjo prie mašinos ir atidarė bagažinę, ketinda­
ma sukrauti maisto produktus, vyras prisiartino. Paklausė, gal
reikia padėti. Ji atsisakė, bet jis vis viena pasilenkė tarsi paimti
nuo žemės sunkesnį krepšį, tačiau, užuot tai padaręs, iššovė iš
pistoleto jai į kelį.
- O dangau, - abiem rankomis užsidengiau burną.
- Suskaldė jos kelio girnelę. Paliko ją gulėti gatvėje, Heta
rėkia, Tomis vežimėlyje. Pritaškyta kraujo.
Rankomis tebelaikiau užsidengusi burną.
- Kaip siaubinga! - kvėptelėjau.
Jis patraukė pečiais.
- Ne taip jau retai Airijoje pasitaikydavo, ypač tais laikais.
Lėtai atitraukiau rankas nuo burnos.
- J i šlubuoja, - sušnibždėjau.
- Taip, ir visuomet šlubuos. Tai žymė, kurią nešios visą gyve­
nimą. Stigma. Bet toks ir buvo anų ketinimas, l a i turi būti gėdos

39i
 CATHER IN E A LLIOTT

ženklas, kad visi žinotų, jog bendradarbiavai. Tik vienas žings­

nis toliau nuo to, kai susidorojama ištepant degutu ir išvoliojant
plunksnose. Ir tai dar retkarčiais pasitaiko.
- Dieve. - M ano skrandis susitraukė.
- T u o metu buvau Bosnijoje, tačiau kai grįžau, kai atvėriau prie­
kines trobelės duris ir ji atėjo prie manęs, nešina kūdikiu ir šlubuo­
dama... - Jis nurijo gumulą. - Laukiau. Galvojau. Taip, tu kietas
vyras, Rupertai. Bet kažin ar kas nors įstengtų išlikti toks kietas.
Mes pasišnekėjome, ir ji pasakė, kad visi kaimo gyventojai
žino, jog tą gėdos žymę ji dabar nešios likusį gyvenimą, todėl
ji nori nešioti ir m ano pavardę. - Jo akys trum pam sudrėko. -
Taip aiškiai ją prisimenu, sėdinčią prie to virtuvės stalo. Jos
koja dar sutvarstyta. - Ruperto žvilgsnis grįžo prie manęs. - Ką
galėjau padaryti?
Vėl atsirėmiau į sieną, kietai sugniaužusi kumščius palto ki­
šenėse. Giliai įkvėpiau.
- Ar jai dar gresia pavojus?
Gūžtelėjo pečiais.
- Gal ne. Padėtis Airijoje šiek tiek aprimo. Neva pasirašytos
paliaubos. Bet žmonės vis dar prapuola. Kūnų randa ežeruose.
Aš tikrai negaliu taip lyg niekur nieko gyventi su ja toje troboje
Dromiskine.
- Bet ji galėtų gyventi su tavimi čia, Londone.
- Galėtų.
- Ar kariniame miestelyje Hereforde.
- Taip.
- Jai būtų saugiau.
- Be abejo.
- O ji atvažiuotų?
- Nežinau. Niekada neklausiau. O ji per daug išdidi, kad
prašytų.
- Tu tiek jai skolingas, - sušnibždėjau.
Jis liūdnai nusišypsojo, linktelėjo.

392
 Po vėsinsiu, a i tave, uvyLiu,!

- Taigi. Čia ir dilema. Ar gyventi savo gyvenimą su tais žmo­

nėmis, kuriems mes skolingi, tais, kurie pagimdė mums mūsų
vaikus, su tais, su kuriais susisaistėme per savo neatsargumą, ar
siekti to, ko siekti liepia mūsų širdis.
Pagalvojau apie tai.
- Manau, - tariau atsargiai rinkdama žodžius, - kad kartais
tai, kas mūsų širdžiai atrodo teisinga, yra gerokai išpūsta. Padidin­
ta, tad ir nepasiekiama. Ir kaip tik dėl to atrodo dar patraukliau.
Dabar susimąstė ir jis.
- Aš taip nemanau.
M ano širdis ėmė daužytis.
- Nieko nebus, Rupertai, ne po viso šito. Mes negalime šito
tęsti, pamynę visus. Nepaisydami visų tų, kieno svajones trypia­
me, kieno gyvenimus griauname.
- Nori pasakyti, kad tu negali.
- Ne, negaliu.
- T a i tada „ne“, taip suprantu?
{tempiau žandikaulius.
- Tada „ne“.
Suvokę to, ką aš ištariau, pasekmes, mes įsmeigėme žvilgsnius
vienas į kitą. Tai galutinė mus išskirsianti riba, ir pasiekėme ją
greičiau, negu abu tikėjomės. Tai reiškė - niekada daugiau. Reiš­
kė, kad atgal nebegrįšime. Aklagatvis visiems laikams. Per mane
nuūžė baimės ir liūdesio banga. Kone parbloškė. M an dingtelėjo,
kad daugiau niekuom et neišvysiu, kaip aistra užlieja jo kūną, jo
raumenis, odą, akis, niekad daugiau nepajusiu to nežmoniško
nuo jo dvelktelinčio karščio, tokio spontaniško, tokio absoliu­
taus, jog man užgniauždavo kvapą. Niekad daugiau nepajusiu,
kaip m ano pačios kūnas atsiliepia į tą liepsną. Niekad daugiau
jau m ano kaulai taip nebesilydys, mano skrandis taip nuostabiai
nesusitrauks, niekad nesijausiu tokia gyva, tokia jauna. Drąsioji
mano sielos dalis, žmonės pasakytų, beprotiškoji, dėl to gedėjo.
Gedėjo dėl to, kad visa tai pasibaigė. Tačiau kita mano dalis,

393
 CATHE R IN E ALLIOTT

tikiu, tauresnioji, tyliai atsiduso. Su palengvėjimu. Su palengvė­

jim u dėl to, kad atsitraukiu nuo tų neišsemiamų gelmių, kurios
labai greitai būtų užsivėrusios virš m ano galvos, kai garmėčiau
žemyn be jokios vilties vėl iškilti, bent jau tokiu pavidalu, kuris
man pačiai pažįstamas. Kaip tik šito Sinid ir troško, krūptelėjau.
Kad pasirinkčiau. Kad pasirinkčiau savo sieloje tai, kas tauriau.
Kas joje geriau. Kad jam į akis pasakyčiau „ne“.
Kilstelėjau smakrą. Pažvelgiau tiesiai.
- Sudie, Rupertai.
Jis nenuleido akių nuo m anųjų, tik išvydau, kaip jose šmėste­
lėjo šešėlis. Jis žiojosi kažką sakyti. Vėl užsičiaupė.
Gerai žinojau, jog jei prakalbėsiu, jei paraginsiu jį kalbėti,
jei raminsiu jį, kad neliūdėtų, kad nesijaustų toks nuskaustas,
visa prarasiu. Kad tas mūšio lauko lopas, kurį laimėjau, prasmegs
man po kojomis. Sutrupės. Kad aš pati prapulsiu. Įkrisiu į tą
bedugnę. Todėl, užuot prakalbėjusi, stvėriau už durų rankenos ir
drebančia ranka jas atsidariau.
Greitai nulipau žemyn, m ano žingsniai aidėjo tuščioje laipti­
nėje. Apačioje stumtelėdama atsidariau sunkias ąžuolines duris.
Lauke vėl ėmė lynoti. Pasistačiau palto apykaklę nuo lietaus ir ly­
giai taip, kaip nuėjusi, grįžau pro Karališkąją akademiją ir aplink,
atgal prie automobilio.
Sinid išlipo iš autom obilio. Iš čia atrodė, kad vaikai viduje
užmigę, o ji stovėjo atsirėmusi į jį sukryžiuotomis ant krūtinės
rankomis, nugara į mane. Kai prisiartinau, atsisuko. Jos poza
buvo pabrėžtinai abejinga, bet akys ją išdavė. Priėjau prie jos ir
sustojau.
- Palieku jį tau.
Ji ilgai žiūrėjo į mane, tuom et sutikdama trumpai linktelėjo.
Nors ir stengėsi dėtis neįžvelgiama, jos akyse kažin kas blykstelė­
jo. M an tai pasirodė šiek tiek įtartina, pagalvojau, viltis.
Tada apsigręžiau ir nuėjau.
 V v i d d ' i m t s e p tin ta * s k y r iu s

Ėjau ir ėjau vakarų kryptimi, po H aid parko Korneriu, kai­

riau į Belgraviją, apsukau Viltono Krescentą, tačiau nesustojau.
Traukiau toliau, susikišusi rankas j tamsiai mėlyno palto kišenes,
smakrą nuo lietaus paslėpusi apykaklėje, įsmeigusi akis į drėgnus
šaligatvius, tik retkarčiais kilstelėdama galvą pažiūrėti, kur pėdi­
nu, tarsi kapitonas ant tiltelio, žvelgiantis audrai į akis.
Pamažu lietus nurimo, vėsus oras nudžiovino drėgnus mano
skruostus. Keliavau tegalvodama apie ėjimą, žinodama, kad jei
sustosiu, mane įveiks. Ne liūdesys, ne apgailestavimas, bet suvo­
kimas, jog sprunku. Kad su kiekvienu žingsniu tolstu nuo Ru­
perto, nuo jo aistros. Ta aistra, kai buvau su juo, atrodė tokia
teisinga, tačiau dabar, kai pabėgau, gąsdino mane stiprumu.
Taip, taip ir yra, krūptelėjau pagalvojusi. Aš tik per plauką pa­
bėgau. Vos suspėjau pabėgti. Rupertas visuomet žinojo, kad kai jis
mane susigrąžins, grįžti į ankstesnį gyvenimą nebegalėsiu. Aš tap­
siu su juo susijusi, lydėsiu jį klajokliškame jo gyvenime. Ne fiziš­
kai, aišku, nes sunkiai tegalėjau įsivaizduoti save su neperšaunama
liemene lakstančią Basros gatvėmis, tačiau vis viena jo dalia būtų
tapusi mano dalia. Mane būtų nuplovęs jo aistros potvynis, tiesiai
į jūrą, su iš paskutiniųjų iškelta ranka, kuri ne mojuotų, o mirtų.
Ir tokia aistra mane gąsdino. Ji mane masino ir jaudino, ta­
čiau gąsdino dar labiau. Būti iškeltai ant stabo pjedestalo, būti to­
kiai nepermaldaujamai svarbiai, būti ta Henrieta Teit, apie kurią
su baugia pagarba ironiškai užsiminė Sinid, būti tokiai iš esmės
reikšmingai, ne, tai mane stačiai dusintų. Tačiau mano tuštybei

395
 CATHER IN E A LL IO T T

nebuvo lengva šito atsisakyti, ištarti: „Žiūrėk, tokio garbinimo aš

visai nenoriu. Aš laiminga skirstydama kojines skalbinių krepšy­
je, tad labai ačiū.“ O ypač kai tave garbina tas vyriškis, kuris pats
visu kuo ypatingas!
Žengiau toliau, drėgni lapai po kojų virto glitėsiais, kai pra­
ėjau vieną ambasadą po kitos Belgravijoje, paskui traukiau pro
ištuštėjusius gėlių pardavėjų vežimėlius Ponto gatvėje, link Cel-
sio. Kai kirtau Slouno aikštę, galvojau apie Sinid, gal vis dar atsi­
rėmusią į automobilį, bet dabar jau pasiryžusią pažadinti vaikus,
paimti juos už rankų, kai jie mieguisti klupčiodami skubės Lon­
dono šaligatviais pas tėvą. Įsivaizdavau, kaip ji prieina prie im ­
pozantiškų Albani portalų, kaip sustoja vestibiulyje, lukteli, kol
pavyks sukaupti drąsą. Vaizdavausi, kaip lėtai lipa tais laiptais,
kiekvienoje rankoje vedina vaiku. Išeidama iki galo neužtrenkiau
durų, pritrūkau drąsos išeiti visiškai galutinai, tai gal durys tebe­
bus atidarytos. Praviros, tad jai nereikės belstis.
Vaikai džiaugsmingai susijaudins lipdami laiptais, triukšmin­
gai suvirs į butą, ir jis juos išgirs, iki šiol tikriausiai tebestovėda­
mas prie svetainės lango, nugara į duris, rankas susikišęs į kiše­
nes, žvelgdamas į Londono stogus, į gatves, kuriose aš išnykau.
Ir tada jis žinos, kad metas apsispręsti. Zinos, kad ta išraiška jo
veide, su kokia atsigręš į ją, pasakys ypač daug. Ta išraiška mote­
riai pasakys, ar dabar, viską praradęs, jis ir toliau pasiliks vienas,
ar, kai pasirinkti manęs jau nebegali, mylės ją. Mylės ją už drąsą,
jos atsidavimą, jos nepalaužiamą ryžtą. Su tuo, kaip man jau pati
sakė, ji susitaikytų. Gal praradęs mane nurims. Tikėjausi, tikrai
vyliausi. Juk aš buvau iki galo įsitikinusi, kaip jam sakiau ir anks­
čiau, kad tas mano įvaizdis, kurį jis išsaugojo visus šiuos metus,
gerokai iškreiptas. Jis retkarčiais jį iškeldavo iš atminties saugyklos
ir nublizgindavo iki tobulumo, tačiau tokia aš neegzistavau. Tikė­
jausi, jis supras, kad laimėjo ne Sinid, o realybė. Kad tai, kas tikra
ir apčiuopiama, kas realu, kas gali padaryti jį laimingą, yra jam
po nosimi, visada ten buvo. Kad beprasmiška toliau ilgėtis kito,
rausvo gyvenimo su manimi miražo.

396
 Po tre,LnLų/} cui t astre, wv\

Nuėjau Karaliaus keliu, tada pasukau kairėn, nerdama į dai­

lių baltintų nam ų ir stačiakampių sodelių labirintą. Na, o kaipgi
aš, pagalvojau nutirpusia širdimi. Kas bus su manimi? Mane ap­
ėmė baimė, bet ją nustūmusi žingsniavau greičiau, tikėdamasi,
kad ėjimas nuslopins baimę. Viena žinojau tikrai, dėl vieno jau
apsisprendžiau kulnais garsiai kaukšėdama į drėgnus šaligatvius,
kad net jei vėliau ir liksiu viena vienutėlė, šį vakarą būti viena
nenoriu. Nenorėjau grįžti į butą Kensingtone, užlipti laiptais į
šaltą tamsią svetainę ir pažvelgti į maišatį, kurią sukūriau, jei tik
galiu negrįžti. Tad nekeista, kad nė pati nepajutau, kaip pasukau
gatve, vedančia pro „Sportininkų" barą.
Taip vėlai sekmadienio naktį baras jau buvo uždarytas. Ilgai
Bendžiui ir Franciui įkyrėję gėrėjai jau seniai išsiskirstė namo.
Žinau, kad įsigijome namus prie aludės, burbėdavo Bendžis, tai
stengiamės neaimanuoti kaip pora senų karalienių. Bet „Ay Zig-
ger Z u m b e r“ melodija kiekvieną naktį šiek tiek pabosta.
Žinojau, kad sekmadienį jie mėgsta anksti sulįsti į patalus,
tad kažin ar dar bus neatsigulę. Žvilgtelėjau į savo laikrodį. Pusė
dvylikos. Gal aš ir per vėlai čia išsiruošiau.
Kai paskambinau, prie durų pasirodė Francis, kuris atrodė
tarsi m oterų mėgstamas Noelio Kovardo pjesės personažas. Vil­
kėjo auksinės spalvos persišku raštu margintą chalatą, o jo šviesūs
plaukai buvo dailiai užšukuoti ant kaktos.
- Hene, - žingtelėjo atgal nustebęs. - Dangau, dangau. O aš
maniau, kas čia tokiu metu galėtų skambinti prie m ūsų durų.
Tiesa, buvo pasirodę keletas ankstyvųjų Helovino persirengėlių,
tad Bendžis skuba užpildyti vandens pistoletus.
- Ar jau galėsiu paleisti juos į darbą? - pasigirdo džiugus
balsas iš virtuvės.
- Na, nebent norėtum įžiebti nesantaiką tarp šeimos narių, -
šūktelėjo jam Francis. - Ir iš viso, Bendži, man atrodo, kad tu
viską atvirkščiai supratai, nes ar tik tie šlykštūs nykštukai neiškir-
to pokšto mums, o ne mes jiems.

397
 CATHER IN E A LLIOTT

Iš už virtuvės durų išlindo raudonas plastmasinis ginklas ir

ūsų šeriai.
- Gerai, tai aš vėl pažeidžiau taisykles? Na, ne pirmas kar­
tas. - Jis sustojo. - O, sveika, mieloji. Tai tu. Ar kas nutiko?
Kai peržengiau slenkstį, m ano akys paplūdo ašaromis, kol jis
prie manęs prisiartino, prapliupau raudomis. Eidama visiškai ne­
ketinau verkti, jaučiau, kaip m ano pasiryžimas tvirtėja sulig kie­
kvienu žingsniu, tačiau dabar, kai pamačiau šį išdykėlišką veidą
susirūpinusį, pratrūkau. Visos slopinamos emocijos, kurioms pa­
skutines kelias valandas neleidau prasiveržti, pralaužė užtvaras, ir
aš gailiai apsiraudojau ant jo peties. Jis mane apkabino ir šnabž­
dėjo į ausį guodžiančius žodžius, laukdamas, kol nurimsiu.
- Bendži, - įkvėpiau pagaliau oro, - tavo pistoletas įremtas
man į nugarą.
- Atleisk, mieloji. - Greitai jį padėjo ir įvedė mane vidun.
Dabar pasijutau keistai, kai prisėdau ant sofos svetainėje,
o Bendžis pritūpė šalia, susirūpinęs žvelgdamas man po kirpčiais.
Francis, ne mažiau susirūpinęs, apžiūrinėjo mane iš kitos pusės.
- Atsiprašau, - sum urm ėjau grūsdam a šlapią nosinę į ran­
kovę. - Nežinau, kas čia m an nutiko.
- Vaikai? - bandė iškvosti Francis.
- Ne, - papurčiau galvą, - su vaikais viskas gerai.
- Markas?
Vėl papurčiau galvą, ne.
- Širdperša dėl vaikinų? - švelniai pasiteiravo Bendžis.
Giliai įkvėpiau. Dėl vaikinų. Na taip, jau banaliau nesugal­
vosi. Linktelėjau, vėl imdam a šliurpsėti ir ašaroti. Dėl vaikinų,
kvėpavau.
Bendžis sukryžiavo kojas ir susižavėjęs susirangė ant sofos,
rankas sunėręs ant kelių.
- Nuostabu. Kaip mėgstu heterodramas. Na, rėžk viską dėdei
Bendžiui.
Tada ir išrėžiau. Iš pradžių mikčiodama, tačiau kai įsipasa­
kojau, m ano balsas sutvirtėjo. Jie godžiai klausėsi. Kai pasiekiau

398
 Po M i n i ų CUS tA sM !4t/[

tą vietą, kai prekybos centro automobilių aikštelėje Sinid į koją

paleido kulką, Bendžis greitai atsistojo. Nuėjo prie lango ir tvir­
tai įsitvėrė palangės. Jis negalėjo pakelti žiaurumo. Net laikraščių
negalėdavo skaityti, jeigu ten būdavo kokių nors baisybių. Fran­
ciui tekdavo juos paslėpti. Jie nutilo.
- Ir galvoju, - iškvėpiau vis dar virpėdama, - kad netiesiogiai
esu dėl to kalta. Jaučiu, kad jeigu ne aš, to nebūtų įvykę. Kad jei­
gu jis nebūtų manęs sutikęs pirma, Rupertas b ū tų parsigabenęs
ją į Angliją, vedęs arba iš viso būtų niekuomet su ja neprasidėjęs.
Susiradęs ką nors kitą, na, nežinau.
- O jeigu teta turėtų kiaušius, būtų dėdė, - pašaipiai prunkš­
telėjo Francis.
Sumirksėjau.
-K ą?
- Noriu pasakyti, kad gali svarstyti vienaip, gali kitaip, na,
jeigu nori, Hene, - tarė jis, - tačiau tą situaciją sukūrė jie patys.
Rupertas ir Sinid.
Atsidusau.
- Na, galbūt.
- O Rupertas? - Bendžis atsisuko nuo lango į mane. - Ką
jam dabar jauti? Dabar, kai šis didysis affaire du coeur pagaliau
pasibaigė?
Jo tone pasigirdo nežymi pašaipa, kuri man nepatiko. Atkir­
tau gindamasi:
- M an, Beni, tai buvo labai svarbu.
- Na, tai ar tu liūdna ir nusiminusi, ar tu liūdi ir apgailestauji?
Susiraukiau suglumusi.
- Ir liūdna, ir apgailestauju.
Atėjo per kambarį, tamsiomis smalsiomis akimis pažvelgė
į mane. Dunkstelėjo sau į krūtinę.
- Ar čia skauda?
- Taip, - linktelėjau.
- Ar tikrai? - palenkė galvą.

399
 CATHER IN E A LL IO T T

- Taip, žinoma, - šniurkštelėjau, nubraukdam a nosį atgalia

ranka. - Ką čia šneki? - pridūriau abejodama.
- Na, šneku, kai nebūdavai su juo, ar nuolat jo ilgėdavaisi? Jo
trokšdavai? Ar tau slapta maudė dėl jo širdį visus šiuos metus?
- Aišku, ne, - prisipažinau pasijutusi nesmagiai. - Ne taip
dažnai ir prisimindavau. Bet turėjau Marką.
- Tau net neatrodė, kad Markas ne toks geras kaip Rupertas?
Ar kada svarstydavai, kaip b ū tų galėję būti?
- Ne, niekada.
- O dabar, kai tu vėl su Rupertu, kai vėl su juo...
- Dabar, Bendži, aš tiesiog lydausi. - Pajutau, kaip m ano aša­
rotos akys sušvito, kai pažvelgiau į brolį. - Ak, kai jis suspaudžia
m ane glėbyje...
- Perbraukia pirštais tavo plaukus?
- Kvėpteli tau į kaklą, - įterpė Francis.
- Perbraukia rankomis nugarą, - nesiliovė Bendžis.
- Taip, taip, - suvirpėjau prisiminusi. - Taip, viskas taip ir
būna, aš tiesiog ištirpstu!
Bendžis suspaudė lūpas. Pasikeitė su Franciu išmanančiais
žvilgsniais, tada it žinovas linktelėjo.
- Ką manote, daktare Franci?
- Bijau, kad taip, daktare Bendži.
- Kas? - susiraukiau. - Ko jūs taip bijote?
- Tai sekso kalba, brangioji, - nutaisė grimasą Bendžis.
Sumirksėjau.
- Sekso?
- Tai visai kas kita nei meilė, - švelniai pranešė man Francis.
- Oi, - nustėrau. - Negi tikrai?
Jie linktelėjo sykiu, tarsi dvi senos išmintingos pelėdos.
- Visiškai neabejojame.
- T a i...
- Septynerių metų niežulys, - aiškiai diagnozavo Bendžis,
susikryžiuodamas rankas. Ėmė žingsniuoti po kambarį tarsi dės­
tytojas, skaitantis paskaitą savo studentų grupei. - Tavo atveju

400
 Po wLnLųs, a * tO/ire, m^yLiu,!

tai penkiolikos su puse m etų niežulys, tačiau juk visuomet buvai

pavėluoto vystymosi.
- Ačiū!
- Aišku, tau buvo labai nesunku apsirikti, nes kadaise jį
mylėjai.
- Taip, labai nesunku, - blaiviai pritarė Francis.
- Tad kai jis grįžo į tavo gyvenimą iš savo mūšių, savo žygių...
- Plačiapetis ir ryžtingas...
- Įdegęs dykumoje, su šešiomis alaus skardinėmis, pūpsan­
čiomis kuprinėje... O dangau. - Bendžis lengvai palytėjo kaktą
pirštais.
- Na na, ramiau, tigre, - įspėjo Francis.
- T a d kai jis grįžo, - kalbėjo Bendžis, - kaip pasakų karalaitis
švytinčiais šarvais, po visų šių metų, tu pamanei, taip, dabar tai
jau tikra! Pajutai, jog kažkas pabunda, pražysta...
- Taip, taip, - patvirtinau.
- Bet tai juk tavo strėnose, mieloji, tavo strėnose.
- Kodėl? - pasibaisėjau.
Francis maloniai nusišypsojo.
- Per smarkiai savęs neplak, Hene, šią klaidą nesunku padaryti.
- Tikrai? - abejojau. - Kaip tada Rupertas? Ar jam tai buvo
tikra, na, kaip manote? Ar meilė?
- Neabejoju, - pareiškė Bendžis. - Todėl jis taip ilgai ir laukė.
- Bet kodėl... jis taip ilgai laukė? Žinojo, kad esu ištekėjusi,
dėl Dievo meilės, kodėl jis manė, kad vėl kada nors tapsiu pasie­
kiama? Kodėl negyveno savo gyvenimo?
- Nes, kaip jau tau sakiau, - pakartojo jis kantriai, - kiekvieni
santykiai patiria sunkumų. Kartais tampa pažeidžiami, - plačiai
skėstelėjo rankomis. - Kai pažįsti vienas kitą iš viršaus ir iš vidaus
taip, kaip jūs su Marku, santuoka ima priminti seną patogų megz­
tinį. Tada vieną rytą pabundi ir svarstai: negi tai jau viskas? Visas
mano gyvenimas? Negi nieko daugiau nevyks? Kas dar? Jeigu nesi
pakankamai atsargus, tai tas „kas“ gana greitai pavirsta asmeniu.
Rupertas kaip tik ir laukė tos akimirkos, laukė savo laiko. Teko

401
 C ATHERIN E A LL IO T T

palūkėti penkiolika metų, bet jis sulaukė. Žinojo, kad išmušė jo

valanda, žinojo, kad dabar lemiama akimirka. Deja, jis ją paleido
iš rankų, - šniurkštelėjo Bendžis ir apžiūrėjo savo nagus. - Jam
tai tikrai nepasisekė, o tu džiaukis laiku pasprukusi.
Francis niauriai linktelėjo.
- Tikrai laiku.
Žiūrėjau į juos abu šiek tiek prasižojusi. Visa m ūsų grupelė
nugrimzdo į tylą, susimąstė.
Pagaliau apsilaižiau lūpas.
- Pasakysiu, - lėtai tariau, - kad aš visa šita žinojau. N uo pat
pradžių. Tarsi ir žinojau, tik neįstengiau... šito išreikšti. - Žiūrė­
jau sau į kelius pasibaisėjusi. Viešpatie. Seksas. Tik seksas.
Bendžis prisėdo prie manęs, patapšnojo per koją.
- Nagi, įžvelk ir gerąją pusę, - mirktelėjo. - Negi nemalonu
žinoti, kad ši senutė dar turi gyvybės. Kad dar nesi pasiruošusi
pakabinti į spintą savo korseto ir keliaraiščio.
Paraudau.
- Dėkui. Bet noriu, jog žinotum , kad iš tikrųjų visiškai nieko
neįvyko. Na, kartą kitą pasiglamonėjome. Nieko daugiau,
Bendžis nutaisė liūdną veidą.
- Gaila. Juk gal kaip tik to labiausiai ir būtų reikėję.
- Bendži! - taukštelėjau jam atgalia ranka. - Bet vis viena, ir
iš kur jūs, pora senų m okytų sekso terapeutų, visa tai žinote?
- Juk aš tau jau kartą sakiau, Hene, mums irgi to pasitaiko.
Kai atsikiša tie patys... - jei atleisi už nešvankybę. Tačiau tenka
pamiršti...
- Gerardą, - įspėjamai tarė Francis.
- Ar Tarkviną, - grėsmingai pritarė Bendžis.
- Oooo... Man niekada nepatiko Tarkvinas, - įkaitęs tarste­
lėjo Francis.
- Ne per smarkiai. Girdėjau, kaip anądien žavėjaisi naująja jo
skalbykle. Maloniai klausinėjai apie jos veikimą, jos dailų gražų
dubenį skalbiniams.

402
 PO M i n i ų M tfo M Ms\

- O tu juk gyrei jo virtuvės stalčius! „Man labai patinka, kaip

juos ištrauki ir įkiši atgal, taip sklandžiai, glotniai, Tarki“, - mėg­
džiojo jis Bendžį. - „Įkiši ir ištrauki, įkiši ir ištrauki", - parodė jis
klubais pirm yn ir atgal.
- Berniukai, berniukai, - nuram inau pavargusi. - Supra­
tau, - susvyravau. - M anote, aš gyvensiu?
- Aišku, gyvensi, - tarė Bendžis išsitiesdamas. Jis tvirtai su­
spaudė rankas ant kelių. - Eik tik namo pas M arką ir...
- Markas juk užmezgė romaną, - priminiau jam karčiai.
- Lygiai taip, kaip ir tu ką tik vos neužmezgei romano, po
perkūnais, m ano gėlele! Tai kas? Pakovok už jį, mieloji, išlydėk tą
moterį pro duris! Paleisk į darbą tuos slaptus terjero instinktus,
kuriuos, žinau, paveldėjai iš brangiosios m ūsų mamytės, kąsk jai
į kulnus, kramtyk jos apkūnų užpakalį, išlakdink ją lauk iš savo
kiemo! Eik, pasiimk savo vyriškį ir iš visų jėgų įsibrauk atgal į
savo santuoką, savo namus, savo židinį. Juk tikrai jį myli, tai
žinai. Tiesiog elgiesi kietakaktiškai.
Negaliu paaiškinti kodėl, tačiau mano akys vėl prisipildė ašarų.
- Juk myliu, tiesa? - atsigręžiau į jį, netikėtai sukrėsta.
- Žinoma!
- T a i... ar man eiti dabar? - paklausiau dvejodama.
- Na, gal ne visai dabar, jau po vidurnakčio, dėl Dievo. Per­
nakvok ir vyk rytoj.
- Ryt pirmadienis, jis bus darbe.
- Tu irgi būsi darbe, - priminė jis man. - Nuvyk po darbo.
- Ak, tiesa.
- Ir nemesk savo darbo, kurį dirbi dieną, - žaismingai para­
gino mane, - jei kartais.
- Ką kartais? - paklausiau sunerimusi.
- Atsiprašau, nevykusiai pajuokavau, - skubiai ištarė, kai
Francis pasiuntė jam žvilgsnį. Bet žinojau, ką turi galvoje. Jei
kartais Markas pasakytų „neu.
- Taigi. - Bendžis greitai pakilo, užglaistydamas nedidelį
savo paslydimą. - Tada nutarta. Eik į svečių kambarį, brangute,

403
 CATHERIN E A L L IO T T

atnešiu tau karštą pūslę ir puodelį kakavos. Francis kaip tik virė
kakavos. Tu juk pakeitęs patalynę, ar ne, mielasis?
- Ne, juk keitei ją ketvirtadienį.
- Ne. Nekeičiau. Juk nutarėme, kad palauksime, kol Kon-
suela išlygins tą Kristianą Diorą su naiviuoju gėlyčių motyvu,
atsimeni?
- Vaje, - Francis išsigando, - tai nepakeitėme. Taigi patalai ne­
keisti nuo to laiko, kai nakvojo tavo motina. Tai pakeisiu dabar.
- N ebūk kvailas. Aš įlįsiu į mamos patalynę.
Atsisuko į mane pasibaisėję.
- Nenorim e šito nė girdėti, - tarė Bendžis, apimtas siaubo. -
Ne, ne, Francis padarys, ką reikia.
Jie išskubėjo iš kambario, Bendžis švelniai nurodinėjo Fran­
ciui, kai jie lipo laiptais.
-V iršuje, vėdinimo spintoje, mielasis... ne ne, dešiniau, toliau...
- Radau.
- Ir priderintus pagalvių užvalkalus?
- Taip.
- Ak, ir „Evian“ vandens pastatyk prie lovos, gerai, mielasis.
Jau norėjau sušukti ir protestuoti, kad galiu nusvirduliuoti prie
vonios krano, tačiau supratau, kad jiems tai teikia malonumo. Jie
nedažnai sulaukdavo svečių, kurie nakvotų, ir mano pasirodymas
tapo tarsi nedidele proga. Aš pati, sulaukusi netikėtų svečių, apvers-
davau antklodę, patikrindavau, ar ant apatinės paklodės nesama
iškritusių laikrodžio spyruoklių, pakeisdavau tik pagalvių užvalka­
lus, tačiau šito vaikinams nepasakiau, nes jie pasibaisėtų. Jie buvo
tikri pedantai, atsimenu, kaip kartą Bendžis mūsų ūkyje klaidžiojo
iš vonios į vonią, o paskui suglumęs ištarė: „Niekaip nerandu šepe­
čio nagams." Neišdrįsau jam pasakyti, kad tokio šepečio neturime.
Ne, jiems teikė džiaugsmo jų ritualai, ir su širdperša supratau, kad
kaip tik šito ir ilgiuosi. To trynimosi sykiu, darbo kartu, artumo.
Norėjau užsitempti tą seną megztinį. Norėjau Marko.
Pavargusi atsistojau, jaučiausi keistai apsvaigusi. Tarsi vos per
plauką išsigelbėjusi iš automobilio avarijos. Tarsi būčiau išsuku­

4 04
 Po LresLnsLųf, cus t Astre,

si iš kelio garsiai pypsintiems automobiliams paskutinę minutę,

pačiu laiku.
Užlipau į viršų, kur radau Bendžį su Franciu svečių kamba­
ryje, plušančius prie paklodžių.
- Ir neužmiršk išpurkšti apatinės paklodės, - padavė jam Fran­
cis levandų vandens. Bet purkšk, ne leisk čiurkšle, prisimeni Tobį?
Francis sukikeno.
- Tobį? - paklausiau.
- Kartą Francis smarkiai įsijautė purkšdamas patalynę levan­
domis, ir m ūsų svečias, toks Tobis Veterbis, sumautas meninin-
kėlis, kuris įvirto į m ūsų svečių kambarį jau mirtinai išsekęs, rytą
pasirodė prie pusryčių stalo itin išraudusiu veidu.
- Pasakysiu kai ką blogo, bet ir šį tą gero, - pranešė jis pom ­
pastiškai. - Blogai tai, kad aš pričiurškiau į lovą. Tačiau gerai,
kad m ano šlapimas toks kvapnus.
Jie apglėbė vienas kitą tai prisiminę, net ir aš nusišypsojau.
Bendžis pastebėjo. Patapšnojo mane per ranką.
- Matai, mieloji? Gal ta tavo sena širdutė dar ir ne taip smar­
kiai sudaužyta? Na, o dabar dar kelis švarius rankšluosčius ir...
švarių kelnių rytui. Nedėvėtos. - Paieškojo vėdinimo komodos
gale ir ištraukė dar į celofaną suvyniotas kalėdinio stiliaus vyriš­
kas apatines.
- Ką? - pasiteiravo išvydęs mano veidą. - Juk jokių kitų ne­
turi, tiesa? Ir kuo jos blogos, žiūrėk. - Išlupo jas iš pakelio. Pa-
tabalavo ant pirštų. - Na, gal tik apylaisvės priekyje. Gal keistai
jausis ant tavo mergaitiškų detalių, bet šiaip visai geros.
- Aš į jas neįlįsiu, - tariau paimdama iš jo apatinius, - tavo
klubai kaip gyvatės, Bendži.
- Ak, ir švarūs rausvi marškinėliai, - susijaudinęs tarė nerda­
mas atgal. - Jeigu tavo šiek tiek pakvipo nuo visų tų glamonių.
- Bendži, - įspėjau, žinodama, kad dabar jis jau smaginasi,
stengiasi pasirodyti.
- Atsiprašau, - išsišiepė, pastumdamas man krūvą švarių
skalbinių. - Bet juk matai, brangioji, tiesa? - tiriamai pažiūrėjo

405
 C ATHER IN E A L L IO T T

į mane. - Na, kad ne viskas prarasta. Kad rytoj, kaip trum pai
sakydavo miela m ūsų bičiulė, jau kita diena?
Droviai nusišypsojau.
—Taigi, matau. Rytoj jau tikrai kita diena.
Sulig tais žodžiais aš dėkinga pakštelėjau jam į skruostą ir pa­
vargusi nuėjau j nuostabiai kvepiantį svečių kambarį, jausdamasi
taip, tarsi galėčiau miegoti šimtą metų.
 Virides u w t astiuvtas skyrius

Kitą rytą per pusryčius gurkšnodama kapucino kavą, stebė­

jau Bendžį.
- Ką tu manai apie mamos naujienas? - Pasakodama apie Si­
nid, suprantama, privalėjau papasakoti apie Endrių. - Tu beveik
nieko nepasakei.
- Nes aš jau žinojau. - Bendžis pakėlė akis nuo „Financial
nr« u
lim es .
- Francis? - nustebusi atsigręžiau į Francį, nepriekaištingu
pilku flaneliniu kostiumu, kuris traukė iš m ikrobangų krosnelės
trapias bandeles. *
- Anądien ėjau pro tavo mamos butą ir stabtelėjau palikti
jai kažkokį lankstinuką apie tą Venecijos m eno kursą, kuriuo ji
domėjosi, - oi, karštos. Bent jau ketinau užnešti, kai staiga su­
vokiau, kam įkandin lipu laiptais. Pastovėjau laiptinėje ir pasi­
klausiau, kaip tavo mama atidarė duris. Ji pasveikino svečią itin
meiliai. Aš niekuom et nesu jo sutikęs, tačiau ji vadino jį Endriu-
mi ir, kiek trum pai jį išvydau, pažinau jo sūnaus mėlynas akis ir
aštrokus žandikaulius. Gana patrauklus.
- Neabejoju, kad mama mano tą patį, - sumurm ėjo Bendžis,
vėl imdamasis laikraščio.
Sumirksėjau.
- Tu nesistebi?
- Iš tiesų tai ne. Žinojau, kad jie draugai. O draugai tokia­
me amžiuje, kai abu viengungiai ir vieniši, neretai sukuria gana

407
 CATHERIN E A LL IO T T

laimingą sąjungą, gimusią dėl patogum o. Bet juk vis viena tai
daug geriau negu Hovardas Grinbergas, sutik?
- Tai jau tikrai. Bet kodėl tu man nepasakei?
- Ko, kad jie draugai?
- Taip, na, dangau, atrodo, kad visi žinojo, išskyrus mane.
Jis gūžtelėjo pečiais.
- Turbūt dėl tos pačios priežasties kaip ir mama. Nežino­
jau, ką apie tai pagalvosi. - Bendžis užvertė „Financial Times",
stropiai sulankstė ir pašnairavo j mane. - Na, tai ką tu apie tai
manai? - tarsi nerūpestingai pasiteiravo.
Pastačiau kavos puodelį ant stalo.
- Gerai, na... - dvejojau. - Ne, žinoma, gerai. Džiaugiuosi
dėl mamos. Laiminga, kad pagaliau ji iš gyvenimo šio to sulaukė,
ir, tiesą sakant... džiaugiuosi, kad tai jis. Juk jis geras vyrukas.
- Taip, taip, geras vyrukas, kaip tik geras vyrukas jis ir yra, -
išsišiepė Bendžis. Atsistojo, pasikišo po pažastimi laikraštį ir
taukštelėjęs kulnais išsitempė tarsi pagal kom andą „ramiai". -
Mielas, senamadiškas, iki kaulų smegenų padorus vaikinas, kuris
marmeladą perka „Fortnum" parduotuvėje, o skrybėles „Locke".
„Sere!" - Jis šauniai atidavė pagarbą. Tada pamojavo į mane lai­
kraščiu. - Ir tokių šiais laikais taip pigiai nenusipirksi.
- Taip, ir Rupertas juk tikrai negyvena tokio tradicinio šei­
mos gyvenimo, - garsiai mąsčiau, išsiblaškiusi žvelgdama pro
jį. - Na, noriu pasakyti, nesitikiu, kad teks su juo susidurti vien
dėl Endriaus.
- Ką, negi tu sakai, kad nesitiki, jog štai per šias Kalėdas
su Marku, laistydama riebalais kalakutą, pakelsi galvą ir išvysi
mamą, Endrių ir Rupertą, įplaukiančius su Kalėdų dovanėlė­
mis? - klastingai išsiviepė Bendžis.
Garsiai tarkštelėjau kavos puodelį. Nutirpau.
- Nereikia, Bendži, tikrai nereikia! - sušnibždėjau išsigandusi.
Tikrai, kaip keista, mąsčiau po kokios valandos, jau kopdama
laiptais į savo biurą Kovent Gardene, kaip nežmoniškai įgąsdinta
aš tuo metu buvau. Kaip nežmoniškai išsigandusi, net jau viskam

408
 Po vėsinsiu, a£ tcuire, m^yiiusl

įvykus. Kaip vien pagalvojus apie Rupertą man iškrinta kavos

puodelis, kaip paspartėja m ano žingsnis kopiant laiptais, kaip aš
spaudžiu prie krūtinės rankinę. Ar sielvartas tikrai toks panašus į
aistrą, kaltai svarsčiau. Atrodo, kad panašus. Juk pagaliau aistros
nurimsta, tiesa? Juk tai tiek kartų aprašyta nesuskaičiuojamuose
romantiniuose romanuose, o kai jos atvėsta, ar jos lieka šaltos
kaip akmuo? Sustingsta? Gal ir taip. Ir gal jos atvėsta greičiau, jei
jos tik maskavo, kaip pakomentavo Bendžis, kažką kita. Kažką
gerokai paprastesnį. Nulenkiau galvą ir nėriau į savo kambarėlį.
Diena pralėkė neįtikėtinai greitai. D idum ą dienos Loris pra­
leido susitikimuose, tik retkarčiais paskambindamas ir duodamas
keletą nurodymų. M an pasirodė, kad tiesiog po akimirksnio išmu­
šė penkios valandos, ir aš jau leidausi pažįstamais laiptais žemyn.
Vykau namo. Pasitikti savo vyro. Susigrumti su tuo, kas laukia.
Kaukšėdama į stotį, giliai kvėpavau. Dabar jau be galo nervi­
nausi. Nepaisant to, ką Bendžis man patarė, - paleisti į darbą savo
terjeriškus instinktus ir išvyti Perditą lauk iš savo namų, - visą
dieną mane persekiojo siaubingos vizijos apie tai, kaip ji išlaisvi­
na savąją rotveilerio prigimtį. Kaip apsisuka ir suleidžia tobulai
baltus dantis m an į užpakalį, išlydėdama iš tų nam ų mane, kaip
Markas už nugaros ją ragina. Šios vizijos, į kurias įsiterpdavo ne
tokios smurtiškos, tačiau lygiai tokios pat košmariškos, kaip ji ir
Markas pakelia galvas nuo vakarienei valgomos lazanijos, kai aš
po kokios valandos įžengiu pro galines duris, - šakutės sustings­
ta, jaukus pokalbis nutrūksta, - beveik privertė mane sustoti, kai
jau prisiartinau prie Cering Kroso.
Bet... gal jis bus vienas, vyliausi pirkdama bilietą. Ir gal jis
nudžiugs mane pamatęs. Gal jis pašoks nuo stalo, nuo savo „Eve-
ning Standard41 ir vienišo m arinuotų svogūnų stiklainėlio, apvers
ant stalo stiklą vyno, skubėdamas prie manęs pripulti ir apglėbti?
Man sunkokai sekėsi įsivaizduoti kaip tik šį paskutinįjį scenarijų,
tad aš sparčiai nunėriau peronu, bent kartą trokšdama panardinti
savo protą ir kūną tame žmonių knibždyne, įsilieti į šią amžiną
kovą dėl sugrįžimo namo.

409
 C ATHER IN E A LL IO T T

Traukinys vėlavo išvykti, matyt, turėjo praleisti kitus trau­

kinius, ir teko ilgokai palaukti, kol jis pajudės iš perono. Kai
sėdėjau nejudančiame vagone, man dingtelėjo: o gal jį pamaty­
siu? Turiu galvoje, Marką. Nervingai apsidairiau aplink. Juk jis
dažnai šiuo traukiniu važiuoja, tiesa? Tačiau jo nesimatė, nebent
slepiasi už laikraščio.
Kol pasiekiau nedidelę stotelę Kente, dar stabtelėjau pažvelg­
ti į nerimą keliančius lapus, jau buvo vėlu. Aišku, Simonui pri­
reikė dvidešimties m inučių tam, ką kitas taksi vairuotojas būtų
atlikęs per penketą, ir iki tol jau visiškai sutemo. Dabar stovė­
jau, jau ne juokais išsigandusi, duobėto keliuko gale, žvelgdama
į savo namą. Visur tylu, visur tamsu. Girdėjau, kaip bukmedžių
giraitėje už nam ų elnias muntjakas kvietė savo patelę, netrukus ji
atsiliepė. Gal tikrai tai geras ženklas? Nurijau susikaupusias sei­
les ir leidausi keliuku. Kai pasiekiau jo galą ir pradėjau atsargiai
kirsti žvyro plotą, užsidegė lauko žibintas, net krūptelėjau. Tarsi
iš niekur, bet, tiesą sakant, iš už vištidės kyštelėjo galvą Bilas. Su­
mautas Bilas, galvojau, laikydamasi už širdies ir vėl įkvėpdama.
Jis nusišypsojo man bedante burna, seikėdamas pašaro granules
viščiukams vakarienei, o jo veidas, užlietas halogeno šviesos, at­
rodė geltonas.
- Buvot išvykusi? - šūktelėjo, semdamas pašarą ir vis dar
kvailai šypsodamasis.
-T eisingai, Bilai. Darbo reikalais, - sumurmėjau, paspartin­
dama žingsnį.
- A, darbo. Tai, matyt, jau su tuo vaikinu raudonu megzti­
niu, ar ne?
Stabtelėjau. Vėl pažiūrėjau tiesiai prieš save. Užmiršau, kad jis
matė Rupertą, atvykusį pas mane į namus, matė, kaip jis mane
pagrobė. Aš taip niekuomet ir nesupratau, ar Bilas buvo suktas,
ar tiesiog paprasčiausias kvailys.
- Taip, tas pats, - tariau ramiai nueidama. Pasirausiau savo
krepšyje rakto. - M ano viršininkas.
- A, aišku.

410
 Po M in ių , a i t aire, Msyiius!

Ant tako M arko automobilio nesimatė, namas skendėjo tam ­

soje. Matyt, aš grįžau anksčiau už jį. Na, bent tai palengvėjimas.
- A, jis jau buvo grįžęs, - pranešė man Bilas, ne užsikvemp­
damas ant vartų kaip paprastai, o gana sunerimęs juos atverda­
mas ir įžengdamas vidun. - Bet jau išvyko.
- Ar ne? - atžagariai tariau, rausdamasi raktų. Dieve, kurgi
jie? Na, žinia, būčiau ne aš, po perkūnais, jei juos rasčiau, jei
netektų prašyti prakeikto Bilo, kad mane įleistų.
- T a i p jis daro gana dažnai paskutiniu metu, - pasakė Bilas,
lėtai artėdamas prie manęs, rankas susikišęs į kišenes, skambin­
damas raktais, - na, kai čia tavęs nebuvo. Pareina ir vėl išeina.
Tai jau, matyt, reikia manyti, kad eina pas kažką kitą. - Sustojo
dabar jau visai arti manęs. Išsišiepė.
- Tai jau tikriausiai, - nukirtau, puikiausiai žinodama, ką jis
mėgina man pasakyti. Staiga mane pagavo panika, kai jis mane
taip užrėmė prie užpakalinių durų. Net ir geriausiomis savo gyve­
nimo akimirkomis nemėgdavau atsidurti taip arti Bilo, kodėl jis,
po velniais, nuo manęs neatšoka? A, štai tie raktai. Ačiū Dievui.
- Taippp. Ir prausiasi po dušu, visada prausiasi po dušu, tada
persirengia, labai taip dabitiškai atrodo su tais madingais drabu­
žiais. O jau tada iškeliauja.
Greitai atsidariau duris.
- Ačiū, Bilai, - kunkuliavau pykčiu.
- Ir dar apsipila tuo, na, po skutimosi, dvokia kaip kokie
šuns pautai.
Atsistojusi ant takelio prie durų ir pasijutusi gerokai saugiau,
aš įsiutusi atsisukau.
- Aš sakiau, Bilai, ačiū. Man nereikia jokios informacijos,
kur būna mano vyras, nes aš labai gerai žinau, kur jis išvyksta
kiekvieną vakarą, žinau ir ką jis daro, taigi gali nevargti, užpil-
dydamas šias spragas. Dabar būk toks malonus, sužiūrėk mano
vištas, nes tam tu čia esi pasamdytas, ir nekišk nosies į mano
asmeninį gyvenimą. - Jau pasisukau eiti, tada dar kartą atsigrę­
žiau. - Ir, beje, nekišk savo nagų į mano apatinių stalčių!

411
 C ATHERIN E A LL IO T T

Jis žiūrėjo. Susiraukė.

- Apatinių stalčių?
- Oi, nevaidink čia prieš mane nekalto stuobrio! - nusispjo­
viau. - Viską žinau apie tavo šlykštų paslaptingą fetišą! Tiesą sa­
kant, jei imčiausi rinkti įrodymus teismui, esu tikra, kad po savo
apatiniais rasčiau viščiukų mėšlo pėdsakų! Gaila, kad negaliu
šituo užsiimti! Tačiau gali būti tikras, aš dar iki šito prisikasiu,
užkursiu tau pirtį už mano apatinių kelnaičių čiupinėjimą!
Tai pasakiusi, trenkiau jam į veidą durimis. Deja, padariau
tai mažumėlę per stipriai, tad, grėsmingai sutratėjęs, lango stiklas
sudrebėjo ir šukės pasipylė ant grindų.
Mes su Bilu žvelgėme vienas į kitą per skylę duryse.
- Sūdąs! - klyktelėjau sugniaužusi kumščius. Pasisukau ant
kulnų, plykstelėjau šviesą ir nužygiavau į šepečių spintą, iš kur
išsitraukiau semtuką ir šepetį.
- Velnias, velnias, tik to dar, po perkūnais, man trūksta, -
putojau, drebančiomis rankomis šluodama šukes. Palto dar ne­
buvau nusivilkusi, krepšys tabalavo man ant peties, smigo į stiklo
šukes. Piktai nusviedžiau jį į šalį. Na, argi ne nuostabus mano
sugrįžimas namo!
Kai sušlaviau šukes ir pavargusi pakėliau galvą, Bilas nuėjo.
Išnyko tamsoje. Na, mano įsiūtis jį pagaliau nuvijo, pagalvojau
jausdamasi mažumėlę kalta. Atsitiesiau ir apžiūrėjau niauriai žio-
jėjančią skylę. Lipni juosta? Abejodama išsitraukiau ją iš virtuvės
stalčiaus. Ne, ko gero, ne. Ką Markas darytų? Veikiausiai papra­
šytų Bilą kuo nors greitomis uždengti, kol pakvies stiklių. O pas­
kui nusmeigtų mane paniekos kupinu žvilgsniu, kad trankau sti­
klines duris. Žinoma, kurgi ne, pamaniau, o manyje kunkuliavo
įniršis. Ką, visas išsipustęs, su švariais apatiniais, kvepia it šuns
pautai, - negi jis nepasiųstų man paniekos kupino žvilgsnio? Ir
kiek m etų aš skalbiau tuos sumautus apatinius, kiek metų? Ir visą
tą laiką, kai jis suko šį romanėlį, kiek, šešis ar devynis mėnesius?
Stropiai juos lygindavau, kad Perdita galėtų nulupti juos nagais
su prancūzišku manikiūru arba savo balintais dantimis? O pas­

412
 Po vėsinsiu, m tcu vt msyLius!

kui jis dar drįsta čia įžirglioti, kvepiantis šviežiais jos firminiais
patalais, ir skųstis tarsi koks sumautas nam ų tironas, kad niekas
neįsuko naujos elektros lemputės ar neprigrūdo į krepšį bande­
lių! O! Netrukus mes pažiūrėsime, kaip čia bus!
Pastvėrusi raktus ir krepšį, aš vėl narsiai išžygiavau pro galines
duris. Vargšė Dilė kraustėsi iš proto batų kambaryje girdėdama ir
užuosdama mane, tačiau negalėdama išeiti. Nors pastebėjau, kad
kai sudžerškėjo stiklai, ji šiek tiek pritilo, - na, ir koks gi ji būtų
sarginis šuo, - tačiau teks jai šiek tiek palaukti. Dabar man reikia
susigrąžinti paklydėlį vyrą. Išmušti keletą balintų dantų.
Kadangi transporto priem onių pasirinkimą teturėjau ribotą,
teko tenkintis M G , nėriau atgal plastikinio maišelio, ketindama
juo uždengti sėdynę. Nenorėjau, kad sušlapęs užpakalis ir se­
nos damos apatinių kelnaičių kvapas sum enkintų m ano orumą.
Lėkdama it pamišusi vingiuojančiais takais tuo pačiu pašėlusiai
terliojau ant blakstienų tušą ir tepiau ant lūpų dažus. N enorė­
jau atrodyti lyg ta „na, moteris verta paniekos, pažiūrėkite, kaip
apleista jos odau, ne, ne. Jokiu būdu negaliu pasirodyti ir kaip
senė, kurią iškeitė į jaunesnę paukštytę. Nors greičiausiai ir esu
vyresnė, krūptelėjau ir vos neįvažiavau į griovį. Kiek m etų tai
Perditai, jei jau iš tiesų? Trisdešimt keleri, kaip man, o gal dar
nėra trisdešimties?
Nors aš įnirtingai dardėjau keliais, prie arklidžių pasukau la­
bai tyliai. Nepasukau nė į įvažiavimo takelį, o sustojau gerokai
toliau nuo mažulytės jos trobelės. Dairiausi M arko automobilio.
Jis nestovėjo ant tako, bet juk kažin ar Markas paliktų jį taip
viešai, kad visi matytų? Ne, greičiausiai jis įbruko jį čia, pama­
niau išvydusi nedidelį sienojų klojimą. Išlipau, tyliai uždariau
savo mašinos duris, kad jų neišbaidyčiau, ant pirštų galų prity­
kinau per žvyrą. Paklebenau rankeną. Užrakinta. Na, be abejo,
užrakinta. Markas rakindavo viską. Kartais man vos pavykdavo
išsigauti iš nam ų per jo neišpasakytą atsargumą. Ir, be abejo, jis
turi šių nam ų raktus, tad gali įeiti ir išeiti, kada tik nori. Na, tarsi
savo namuose.

413
 CATHER IN E A LLIOTT

M ano drąsa iškart išgaravo, kai įsivaizdavau, kaip jis paržings­

niuoja taip, tarsi čia gyventų, num eta portfelį ant kėdės, „sveika,
brangioji!", pabučiuoja ją taip, kaip pakštelėdavo į skruostą man,
kai stovėdavau prie viryklės. Tik apsirengusi ji bus ne purvinu
chalatu ir apsiavusi ne guminukais, o apsitempusi mažai teden­
giančiu megztinuku ir siaurais džinsais. Apkabina jos juosmenį iš
už nugaros, nosimi pakutena jos ausį... užuosdamas kvepalus, ne
neplautus plaukus, tada jam burnoj atsiduria liežuvis, o ne garsus
priekaištas, kad vėluoja. Išsitraukia alaus iš šaldytuvo, per jos petį
žvilgteli, kas vakarienei. O vakarienei ne šalta sekmadienį virta
aviena ir įžūli pakepta bulvė, bet kas nors, ką ji su meile prieš
jam grįžtant pagamino. Gal m inkštutė viščiuko kulšis grietinės
padaže? Gal didkepsnis, iškeptas sluoksniuotoje tešloje? Ji išims
valgį iš orkaitės, padės ant stalo, uždegs žvakes, viliojamai akimis
pasitikdama jo žvilgsnį virš liepsnos. Jis įpils jai taurę raudonojo
vyno, ir prieš atsisėsdama ji sumurmės, kad taip įkaito prie vi­
ryklės, ir nusivilks megztinuką, iš po kurio pasirodys ne nešvari
liemenėlė, bet daili liemenės tipo palaidinukė. Apsimesdama, jog
nemato, kad Markas vos nulaiko taurę su vynu, taip jis virpa, ji
atsisės prieš jį, nuotaikinga muzika atsklis iš svetainės, kur, be
abejo, jie nueis vėliau, prieš kopdami į viršų kojinio.
Dabar jau mano širdis ėmė daužytis, m ano kvėpavimas tapo
nelygus. Pro mano šnerves nirtulingai švilpė galingi oro gūsiai.
Sėlindama per gėlių klombas, paltu užsikabindama už vijoklinės
rožės, tylutėliai prisiartinau prie apatinio trobelės lango. Užuo­
laidos užtrauktos, temačiau nedidelį šviesos ruoželį viršuje, ta­
čiau kai pasistiebiau ant pirštų galų... Ne, vis viena nieko nem a­
tau. Negi jie jau užbėgę kojinio į viršų, svarsčiau. N um etė į šalį
pirmąjį patiekalą, viščiuko kulšį virtuvėje, ir perėjo tiesiai prie
pagrindinio patiekalo, kojinio didžiajame miegamajame? O gal
jis užsiima tuo kaip tik dabar ant kilimo priešais židinį? Prispau­
džiau ausį prie stiklo ir pasiklausiau. Ne, apačioje tikrai negir­
dėti jokių garsų. Jokio prikaistuvių tarškėjimo, valgymo įrankių
skambčiojimo, prislopinto šnekučiavimosi ar muzikos, tačiau

414
 Po ut^UvUj/, m tasires mvk

tai, ką išgirdau, kaip man pasirodė, labai aiškiai, staiga žingte­

lėdama atbula į alchemilla mollis, švelniosios rasakilos, krūmą,
buvo veiksmas viršuje.
Stovėdama nuščiuvusi įdėmiai įsiklausiau į tamsą. Vėsus
nakties oras aplink mane tarškus ir sausas. Taip, tie garsai tikrų
tikriausiai sklinda iš viršaus. Garsai... Bet kokie gi tai garsai? To­
kie ritmiško stuksėjimo, tarsi koks genys... vis garsiau ir garsiau,
taip, sykiu ir bumbsėjimas, tarsi vaikų tramplinas, tarsi spyruo-
kliavimas. O tas stuksėjimas virto smūgiavimu į sieną, kurį lydė­
jo aimanos ir aikčiojimas...
- Taip, taip, taip, čia, o Dieve!
Sustingau purve, pasibaisėjusi. Jėzau! Jie kaip tik tai ir daro!
Tiesiai viršum manęs. Gal vos keli jardai, gal net vos kelios pėdos
virš m ano galvos!
Klyksmai garsėjo.
- Taip, taip, oi, tu niekadėjau, tu mano mielas niekadėjau!
Išsprogusiomis iš siaubo akimis stovėjau, įaugusi į alchemilla
mollis kupstą. Tada atsitokėjau. Per mano kūną ūžtelėjo karštas
kraujas, tarsi traškučių aliejus, pasiekęs virimą, ir po akimirkos
nuskubėjau prie priešakinių durų. Nelaimė, tai buvo arklidės d u ­
rys, ir aš trinktelėjau galva į staktą, mat atidariau tik apatinę dalį.
Trum pam išvydau žvaigždes, tada, suspaudusi galvą ir netram­
domai keikdamasi, įniršusi atplėšiau duris ir įgriuvau tolyn pro
virtuvę. Aišku, ji tuščia, tik kiauksintys terjerai savo krepšelyje
ir, žinoma, ant stalo įpusėto valgio likučiai. Dvi viščiuko krū­
tinėlės stingo grietinės padaže, indas su bulvių koše, cukinijos
riogsojo užmirštos dubenyje, pusiau ištuštintas butelis raudonojo
vyno. Apversta virtuvės kėdė, be abejo, smarkiai skubant į viršų.
O gal ant jos mėginta užsiimti seksualine gimnastika? Erotinėmis
grumtynėmis? Tačiau kokių erotinių aukštum ų jie bebūtų pasie­
kę čia, jos tikrai neprilygo toms svaigioms viršūnėms, į kurias jie
buvo įkopę viršuje, kaip galėjau suprasti iš m alonum o ir skausmo
garsų, sklindančių iš viršaus.
- Vajėzau... A... Ah... Ah... O m ano Dieve! O mano Dieve!

4M
 C ATHERIN E A LL IO T T

Nekreipdam a dėmesio į kiauksinčius Perditos terjerus, kurie

įsiutę lojo man prie kulnų, nekantraudam i dalyvauti pasismagi­
nime, - veikiausiai tokie pat žvitrūs kaip ir jų šeimininkė, - nu-
žirgliojau per virtuvę ir susiradau laiptus. Lėkiau per dvi pakopas
iš karto. Kaip ji drįsta, putojau. Kaip ji drįsta dulkinti m ano
vyrą? Ir kaip drįsta jis? Kaip drįsta jis iki sąmonės netekimo dul­
kinti m ūsų kaimynę, ir dar rėksnę, taip, kad girdėtų visas kaimas?
Keista, kad neišgirdau jų dar automobilyje! Dar m ūsų ūkyje!
D abar ji jau stūgavo kaip šuo, kaip skalikas, užuodęs grobio
kvapą.
- A r ! .. Ar!..
Pone Dieve!
Nuskriejau per laiptinę, spyriau, atidarydama duris į šalie
d'amour, tarsi Klintas, įžengiantis į O K Koralą. Kambarys blausiai
apšviestas, visur chaosas. Drabužiai, patalynė mėtėsi ant grindų.
Ir čia, be abejo, ant girgždančios žalvarinės lovos nuoga, ketu­
riomis, nusisukusi nugara į mane Perdita tokia poza, kuri arklių
mylėtojų pasaulyje geriausiai žinoma kaip „skaliko poza“. Už jos
pažįstamas plikas užpakalis, suspaustais raumenimis, greitėjančia
risčia, įnirtingai smūgiuojantis.
- MARKAI, KAIP T U DRĮSTI! - sušukau taip garsiai,
kaip tik įstengiau, sugniaužusi kumščius, paraudusi kaip bu ro ­
kas iš įniršio.
Veiksmas akimirksniu nutrūko. Perditos galva žaibiškai šovė
m ano pusėn, įraudęs veidas išsigandęs, šviesūs plaukai išsidrai­
kę. D ar po akimirkos paskui ją pasirodė plikojo užpakalio galva,
lygiai taip pat įkaitusi ir išsigandusi, tačiau užpakaliui ji aiškiai
nepriklausė. Nes tai nebuvo m ano vyras.
- Vaje! - aiktelėjau.
Ranka užsidengiau burną. Drovusis Timis ir aš žvelgėme vie­
nas į kitą mirtinai išsigandę.
- Vajėzau! Labai atsiprašau, baisiausiai! M aniau, jūs - m ano
vyras!
 Viride*Im t deAriMtaA skyritu

Jie žaibiškai išsiporavo, ir Timis apsisuko, parodydamas

monstriško dydžio falą.
M an iššoko akys. Dangau. Dabar jis nė neatrodė toks drovus.
Be abejonės, itin ryžtingas. Tiesą sakant, man net akys sudrėko,
išvydus, kokio dydžio jo vyriškumas.
- Ką tu čia darai? - klyktelėjo Perdita. Ji griebė antklodę ir
niro po ja. Timis it spyruoklė spriegtelėjo paskui.
- Aš be galo atsiprašau, ieškau savo vyro. Ne čia, - kvėpavau,
iš netikėtumo, man pasirodė, prikaustyta prie grindų.
- Čiuožk iš čia! - springdamas paragino Timis iš siaubo iš­
plėstomis akimis. Rankomis įsikirto į antklodę, užsitraukdamas
ją iki pat smakro.
Greit atgavau protą.
- Tučtuojau čiuožiu.
Greitai uždariau duris. Netikėdama trum pai į jas pažiūrėjau,
bet netrukus mane paragino paskubėti pasigirdę iš ten judėjimo
garsai. Atrodo, kažkas liuoktelėjo iš lovos ir nėrė į chalatą.
- Aš juk atsiprašiau! - kiauktelėjau traukdamasi nuo durų.
- Iškviesiu tau policiją! - griaudėjo Perdita. - Kaip drįsti ši­
taip įsiveržti į m ano namus?
- Aš pasibeldžiau, - melavau. - Tačiau niekas neatsiliepė. Atsi­
prašau! - T a i pasakiusi apdairiai apsisukau ir nėriau laiptais žemyn.
- Tai pasibjaurėtina! - siautėjo ji, plačiai atplėšdama duris
ir pasirodydama viršuje ant laiptų, įsiūčio, susisupusio į baltą
rankšluostį, įsikūnijimas.

417
 C ATHERIN E A L L IO T T

- Atsiprašau! - vėl kliegtelėjau per petį, tačiau šiuo metu jau

buvau saugiai nusileidusi į apačią. Smagiai lėkiau per virtuvę, vik­
riai aplenkdama parverstą kėdę, kiauksinčius terjerus ir sukau prie
galinių durų. Lėkdama taku prie arklidžių rankomis kuičiausi
krepšyje ieškodama raktų, vis dar it lėkštės išvirtusiomis akimis,
gaudydama kvapą. Dievulėliau, kaip pasakytų Bendžis. Dievulė­
liau! Visai ne Markas. Visai ne m ano vyras, kažkieno kitos vyras,
tiksliau, tobulosios Pipos vyras. Drovusis Timis. Dieve malonin­
gas. Nurijau oro, paniškai rausdamasi krepšyje. Dabar mes žino­
me, ką jame mato Pipa. Na ir, neabejokime, Perdita!
Virtuvės durys plačiai atsivėrė, jose it keršto angelas pasirodė
Perdita kaip tik tuo metu, kai susiradau raktus ir griuvau į vai­
ruotojo kėdę. M ano mintys sukosi, sukosi ir mano padangos, pa­
žerdamos žvyrą, kai pasileidau visu greičiu, trokšdama pasprukti.
Šaudama iš jos važiavimo tako, kilstelėjau akis ir išvydau, kaip
krustelėjo miegamojo užuolaidos. Kyštelėjo išgąsdintas Timio
veidas, vėl išnyko. Veikiausiai maunasi trumpikes, greičiausiai
šokinėja po kambarį ant vienos kojos, stengdamasis įtaikyti į
kelnes, kreivai sagstydamasis marškinius ir grabaliodamas batų,
nekantraudamas kuo greičiau sprukti namo. Taigi, arba namo,
arba pabėgti iš šalies.
Perdita dabar jau lėkė važiavimo taku, švysčiodama įdegu­
siomis kojomis, plevėsuodama chalatu. Atsiprašydama nežymiai
pamojavau ir nebyliai žioptelėjau per langą „Atsiprašau!", bet ji
įnirtingai švystelėjo man įkandin du pirštus. Teisingai, nurijau
gumulą. Teks turbūt kurį laiką nesipainioti jai po kojų. Gal rei­
kės vaikščioti į „Tescos", ne į „Vaitrozo" mėsinę.
Važiavau kaimo keliukais, šluostydama prakaito lašus nuo
nosies, m ano mintys jaukėsi. Jaučiausi neapsakomai susipainio­
jusi. Jeigu ten Marko nebuvo, tai kurgi tada jis? Ar jis dulkina
Perditą pagal kokį ypatingą tvarkaraštį, negalėjau patikėti. Tarki­
me, jo dienos antradienis ir ketvirtadienis, na, o Timiui lieka pir­
madieniai ir trečiadieniai. Siek tiek pasvarsčiau šį variantą, tačiau

418
 Po iresinsių, a£ t astre, nv\

atmečiau. Ne, maža to, kad pati mintis jau savaime pasibaisėti­
na, bet neįsivaizduojama ir tai, kad Perdita norėtų vien pagalvoti
apie Marką, na, po... Nurijau seiles. Nesakau, kad Markas yra
nuskriaustasis, patys suprantate, tačiau jis tikrai negalėtų varžytis
su na, su tuo. Griaudėjau tolyn.
Tačiau jeigu jis nežaidžia šių žaidimėlių su Perdita, tai su kuo
tada jis juos žaidžia? M ano mintys šuoliavo po kaimą, naršyda­
mos vieną po kitų visų vienišų m oterų namus. Gal Ema Tilding,
kurią vyras paliko ir pabėgo su sekretore? Ar Am anda Levis, ku­
rios vyras išžengė iš drabužių spintos - tiesiogine žodžio prasme,
vilkėdamas jos naktinius marškinius ir mūvėdamas keliaraiščius?
Tai tikrai mane privertė sudrebėti, visiškai mane pribloškė: gal jis
iš viso su niekuo nesusimetęs? Pagalvojusi apie tai, aš kone palei­
dau iš rankų vairą, sustabdžiau automobilį, kad nenusiristų nuo
pakriautės paskutinę minutę. Bet ne. Žinoma, jis suka romaną,
juk aiškiai kažkas vyksta. Aš juk tiesiog užuodžiu, bet - po vel­
nių. Smarkiai įsitveriau vairo. Aš beveik neabejojau, kad tai Per­
dita. Buvau beveik tikra. Bet kodėl? Laužiau galvą, pavarydama
automobilį už paskutinio posūkio, į duobėtą m ūsų įvažiavimo
taką. Kodėl aš tuo buvau taip įsitikinusi?
Deja, į šį galvosūkį tinkamai įsigilinti nebuvo kada, nes kai
bumbsėjau keliuku, daužydama pakabą, tačiau dėl to jau visai
nesijaudindama, staiga krūptelėjau suvokusi, kad keliuko gale
manęs lūkuriuoja kažkoks sveikinimo komitetas.
Namas apšviestas kaip Krištolo rūmai. Uždegtos visos švie­
sos, viršuje ir apačioje, nė viena užuolaida neužtraukta. Lauko
žibintai taip pat plieskė, o žvyro aikštelėje priešais namus stovėjo
policijos automobilis, mirkčiodamas avarinėmis šviesomis, pla­
čiai pravertomis durimis vairuotojo pusėje. Marko „Range Ro­
ver" atrodė lyg numestas čia laikinai, o tarp abiejų automobilių
stovi Markas, jis išbalęs ir susirūpinęs šnekučiuojasi su policinin­
ku. M ano širdis sustojo. Viešpatie, pamaniau, kas dar? Gal kas
nutiko kuriam iš vaikų?

419
 CATHERIN E A LL IO T T

Sustojusi ant žvyro ir iš baimės pamiršusi, kad mes su M arku

beveik nesišnekame, pribėgau.
- Kas yra? Kas nutiko?
Markas atsisuko ir šaltai į mane pažiūrėjo. Jei ir nustebo mane
išvydęs, jam pavyko tai paslėpti. Pažinau stam bų rusvai gelsvais
plaukais policininką šalia jo - savas, vietinis vaikinas.
- Mus apiplėšė, - pasakė trumpai. - Ar bent kažkas įsibrovė
vidun. D ar neišsiaiškinau, ar kas nors paimta.
Pasekiau jo žvilgsnį į namo šoną. Į didžiulę žiojėjančią skylę
galinėse duryse.
- O ne, tai aš. Taip, grįžau prieš pusvalandį, šiek tiek dėl
kai ko įsiutau ir netyčia trenkiau durimis. Stiklas iškrito. Atsi­
prašau.
Ilgokai į mane žiūrėjo, nežinodamas, iš kur tokia kvaiša atsi­
radau. Pagaliau atsigręžė į savo bičiulį.
- Atleisk, Rėjau, - tarė negarsiai, - paaiškėjo, kad sutruk­
džiau tave tuščiai. M ano žmona bandė pasilengvinti stresą ener­
gingai daužydama duris.
Rėjus sukikeno ir padėjo sąsiuvinėlį šalin.
- Viskas gerai, m ano žmona užsiima panašiais dalykais, pas­
kui paprastai man į pakaušį paleidžia keptuvę. Aš ir pamaniau:
koks tvarkingas įsilaužėlis. Niekur nematau stiklų.
- Ne, ne, aš juos sušlaviau, - sulemenau. - Atsiprašau, Rėjau,
kad tave ištempė.
- Ne bėda, - šyptelėjo, tada nusiėmė kepurę ir pasikasė galvą.
Susiraukė. - Tačiau turiu ką nors pažymėti savo knygoje. Bijau,
teks, tačiau gal tada „įsilaužimas14 nerašykime. Gal šeimyninis
nesutarimas?
Markas nežymiai šyptelėjo.
- Kodėl gi ne?
Nugurkiau seiles.
- T a ip , puiku, gerai, Rėjau.
Nusišypsojo ir jau lipdamas į mašiną pasiuntė Markui supra­
tingą žvilgsnį. Tada, linksmai atsisveikinęs, apsisuko ir nuvažia­

420
 PO M i n i ų aA tCUM MV)

vo. Kai jo policijos automobilis jau saugiai kresčiojo per duobes

dulkių debesyje, Markas atsigręžė į mane.
- Ką, po velnių, čia darai? - šaltai paklausė.
- Kol kas dar čia ir m ano namai, Markai, - tariau karingai.
Nors gal ir ne taip karingai, kaip būčiau padariusi, jeigu ką tik
būčiau sugavusi jį toje kompromituojančioje situacijoje.
- Na, kai kitą sykį pamirši raktą ir nuspręsi įsilaužti, palik
man raštelį, kad taip padarei, gerai? - Jis nužingsniavo prie gali­
nių durų.
- Aš neįsilaužiau, - nuskubėjau paskui, - sakiau tau, tren­
kiau per smarkiai. Bilas man įkyrėjo. Jis...
- O kur Bilas? - staiga sustojo, apsižvalgė aplink. - Bandžiau
susirasti jį ir anksčiau, išsiaiškinti, gal žino, kas įvyko, kai pama­
čiau tas duris, bet jo niekur nėra. Net namelyje.
- Atsiras, - tariau nervingai, delsdama prie slenksčio, tuo
tarpu Markas įžingsniavo pirma manęs ir ėmė tvarkyti virtuvės
stalą. Išmetė į šiukšlių dėžę kažką, kas priminė skrudintą duo­
ną pusryčiams, suvertė lėkštes į plovyklę. Dabar jau nebe taip ir
tvarkinga, pagalvojau apsižvalgydama. Ant stalo dar visa krūva
sekmadienio laikraščių. Sausų pusryčių paketai.
- Ar Linda nebeateina? - pasidomėjau vis dar nuo slenks­
čio. - Keista jaustis viešnia savo pačios namuose.
- Ji serga, - trum pai atsakė. - Na, eik gi į vidų, po velnių.
Užteks čia niršti.
- Ačiū, - vos girdimai sumurmėjau, žengdama per slenkstį.
Taip, vos girdimai. Taikiai. Daug geriau turint galvoje tokias
aplinkybes, Hene.
- T a i jaučiu, kad atėjai daugiau drabužių? - tarė irzliai, visu
sm arkum u atsukdam as čiaupus, mesdamas taukuotas keptuves
į kriauklę. - Na, eik, pasiimk. - Galva parodė į viršų. - Tuo
tarpu aš pasigaminsiu vakarienę, jei neprieštarausi. Jau ruo­
šiausi pavalgyti aludėje, kai įėjo Džekas Portvinas. Jis vedžiojo
šunį pro m ūsų nam ą ir pastebėjo kraterio dydžio skylę galinėse
duryse.

421
 C ATHERINE A L L IO T T

- Ak, tai štai kur tu buvai, aludėje?

- Aišku, aludėje. Ten aš būnu kiekvieną sumautą vakarą, ir
turiu tau pasakyti, kad tai ima gerokai nusibosti. O koks ribotas
jų valgiaraštis. - Išgraibė iš kriauklės šlapią keptuvę, paviršutiniš­
kai patrynė ją virtuvės rankšluostėliu ir trinktelėjo ant degiklio. -
M an įkyrėjo aitriosios paprikos su pupomis ir bulvių traškučiais.
Tikrai jiems metas keisti valgiaraštį. Reikės pasišnekėti su Vi.
Atsargiai pritūpiau ant aukštos virtuvinės kėdės.
- Kiekvieną vakarą, nori pasakyti, vienas?
Jis išsiėmė iš šaldytuvo gana varganos išvaizdos dešrelių, įme­
tė į keptuvę.
- Kiekvieną vakarą, išskyrus šiandien, jei, žinoma, tau tas
rūpi. Šiandien sulaukiau net šiokios tokios draugijos, kol atėjo
Džekas ir sugadino man vakarą. M anau, neprieštarauji? - atsi­
suko į m ane klausiamai pakėlęs antakius. - Kol tu ten žaidei
savo žaidimus Londone. Gal neprieštarauji, jeigu su kuo nors
išgersiu.
- Aš nežaidžiau jokių žaidimų, Markai, - tyliai atsakiau.
- Cha! - prunkštelėjo su panieka. Vėl nusisuko ir įnirtingai
pamaišė dešreles keptuvėje. - Taip sakai.
Kostelėjau.
- Tai su kuo ruošeisi išgerti?
- T a ip pasitaikė, kad su Pipa Hol, nes Timis išvykęs su reikalais.
Ji kaip tik užėjo cigarečių. Pakviečiau ją pavakarieniauti kartu.
- O , - smarkiai įkvėpiau. - Ne, Timis neišvykęs su reikalais.
Jis Perditos namuose. Tiksliau, jos miegamajame. Kaip tik ten
buvau. Nučiupau juos.
- T i m i s Holas? Su Perdita Fenel? - N uėm ė keptuvę nuo viry­
klės ir atsisuko. - Dangau.
Stebėjau jį atidžiai, tirdama jo reakciją.
- Nustebęs? - paklausiau griežtokai.
- Na, aišku, - garsiai stebėjosi jis. - Timis Holas su Perdita...
Jėzau, senas šuva. Kas pagalvotų, kad jis dar turi tiek parako?

422
 Po įrėžiusių, a ,i t asire,

- Taip, parako jam tikrai netrūksta. Pavyko užmesti akį iš

paukščio skrydžio. Pavydi?
Susiraukė.
-K ą?
- Ar pavydi, Markai? Kad jis, o ne tu.
Pažvelgė į mane nesuprasdamas.
- Kodėl turėčiau pavydėti? Dėl to, kad tokia vystanti žibuo­
klė kaip Timis nuolat gauna pasimėgauti kojiniu, o aš ne, taip,
dėl to tiesiog pažaliuoju iš pavydo, tačiau tuo viskas ir baigiasi.
Kur lenki, Hene?
Ką, negi jis taip apsimeta, jau nesupratau. M ano tvirtos po­
zicijos ėmė svyruoti.
- Maniau, kad ten esi tu, Markai. Pas Perditą. Todėl ir nu-
dūmiau.
Sukryžiavo rankas ir netikėdamas pašnairavo į mane.
- Manei, kad ten aš?
- Taip.
- Ką? Jos lovoje?
-T a ip . - Pajutau, kaip raustu.
Pažiūrėjo į mane apstulbęs. Staiga atmetė galvą ir sugriaudėjo
juoku. Ūkavo į lubas, riaumojo į gegnes. Paskui susiėmė už šonų,
atsisuko ir nusitvėrė už viryklės turėklo švokšdamas. Pagaliau jam
teko atsisėsti, taip smarkiai jis juokėsi.
- Juokinga, tiesa? - surikau. Atsistojau ir puoliau prie krep­
šio, kurį buvau pakabinusi ant kėdės atkaltės. - Bet kas tada
čia? - Iš savo piniginės išsitraukiau elektroninę žinutę, kurią jam
Perdita buvo atsiuntusi, tėkštelėjau ant stalo priešais jį ir visa ga­
ruodama iš pykčio atsistojau priešais. - Paaiškink šitą, o tada jau
galėsi juoktis, Markai!
Nusišluostė akis ir sutramdė savo linksmumą tiek, kad įsteng­
tų pakelti tą popieriaus lapelį.
- „Kodėl negalėčiau būti ceremonijos meistrė?" - pacitavau
šaižiu iš įtūžio balsu. - „Tikiuosi nemažai veiksmo!" - rėkavau. -

423
 C ATH ER IN E A L L IO T T

„Kodėl m ums nesusitikus pas tave?u - dūriau pirštu į žodžius. -

Matai, juk viskas juodu ant balto.
Liovėsi juoktis. Sumirksėjo.
- Iš kur tu šitą ištraukei?
- Radau tavo portfelio kišenėje, apdairiai paslėptą, tiesa,
Markai?
Jis aiškiai nustebo.
Trium fuodam a sukryžiavau rankas.
- O aš maniau, kur nukišau tą žinutę, - sumurmėjo. - Man
anądien reikėjo jos elektroninio pašto adreso, kažkas norėjo su­
mokėti už medžioklės narystę.
- Na, ją radau aš, - niauriai linktelėjau.
Jis atsikrenkštė.
- Taip, tai žinutė, kurią m an atsiuntė po to, kai jai para­
šiau ir...
- Na, aišku, kad tu jai parašei, juk čia jos atsakymas į rom an­
tišką tavo laiškelį.
- Po to, kai jai parašiau, - atsargiai pakartojo, - ir pasveiki­
nau ją tapus meistre.
- Kuo?
- Meistre, medžioklės ceremonijų meistre, M C M . Užsimi­
niau, kad šiais emancipacijos laikais titulas turėtų atspindėti lytį.
Žiūrėjau į jį. Tada nuleidau užpakalį ant artimesnės kėdės.
-O .
- Taip pat pareiškiau, jog viliuosi, kad jei jau ji vadovaus,
turėtų būti smagu. Juk visi žino, kad Perdita mėgsta šuoliuo­
ti. Ji tam pritarė, čia štai ir sako, kad tikisi nemažai veiksmo. -
Vėl žvilgtelėjo į laiškelį. - Na štai, ji siūlo, - nes aš atšaukiau
draudim ą, kuriuo mūsų žemėje buvo uždraudę medžioti Paipe-
riai, - susitikti pas mus. M ūsų pievelėje prieš namus. Na, kaip
toje scenoje iš „Arklio ir skaliko41, kartu visus vaišini portveinu ir
bandutėm is su dešrelėmis. Na, atlieki dvaro šeimininkės vaidme­
nį, kurio visuomet norėjai.

4 24
 Po M i n i ų , cus tc u M M syiius!

- Oho. - Atrodo, nieko daugiau nebeįstengiau pasakyti. Sė­

dėjau ten vėpsodama į jį, tačiau jis atlaikė m ano žvilgsnį. Paga­
liau apsilaižiau lūpas.
- Palauk. Laura sakė, kad po medžiotojų baliaus, į kurį tu,
Markai, ėjai vienas, Perdita kažką pasikvietė į savo trobelę. Kaž­
kieno vyrą...
- Na, aišku, Pipos. Tačiau jos visi bijo, tad tylėjo. Jei tai būtų
buvęs tavo vyras, visas kaimas žinotų. Niekas nebijo tavęs.
-T a ig i... - lėtai atsistojau.
Atsargiai apėjau stalą, pirštais braukdama per medį, mano
mintys sukosi.
- Palauk, - staiga stabtelėjau, - juk savo dienoraštyje, - at­
sisukau į jį, bandydama apkaltinti, - nuolat mini: „Išvykstu su
Perdita."
- Na taip, juk ji m ano jojimo instruktorė, dėl Dievo, ir aš
juk su ja jodinėdavau. Vykdavau į jodinėjimo per lygumas takus
Vestgeite, tarsi nežinotum, Hene!
Žiopsojau į jį prasižiojusi, kol sumojau užsičiaupti.
- Tai tu su ja nesusitikinėji?
- Jėzau, moterie, juk ką tik matei Timį Holą jos lovoje. Gal
manai, kad ji nepasotinama, ar kokį galą?
- Ir tu... su niekuo nesuki romano?
- Na gerai... Apsidairykime. O gal metam burtus? Gal su
kuo darbe ar čia, kaime? Pala. O gal ką užkalbinau traukinyje?
O gal tai kas nors iš „Tescos", kur pirkau „Lazaniją vienam"?
-N a?
- O gal, jau visai praradęs viltį, pakabinau ką nors kaimo
parduotuvėje? Gal senąją ponią Hokins su ūsais? Ar panelę Pai-
per su dviem vienos rankos pirštais, nes kitus sutraiškė kumpio
raikymo mašina?
-N a ...
- Ne, atleisk, Hene, bet ne, aš atsiprašau, kad apvyliau. Aš su
niekuo neturiu jokių meilės ryšių.

4^5
 C A TH ER IN E A L L IO T T

Pakilo nuo stalo, lėtai apėjo aplink. Žiūrėjau į jį apdujusi ir,

turiu pasakyti, mažumą įsižeidusi.
- Taigi tokie mano reikalai, - tarė jis, įsmeigęs į mane akis
it pantera. Sustojo kitoje pusėje. - Viską išrėžiau, slėpti neturiu
ko. - D elnų apačias įrėmęs į stalą per jį pasilenkė aptemusiu vei­
du. - O tu, Hene? Kuo tu pastaruoju m etu užsiėmusi? Su kuo tu
žaidei meilės žaidimus?
 TrUcLtiLmtas skyrius

Jo akys sublizgėjo kaip du angliukai ir įsigręžė į mane.

- Su niekuo! - klyktelėjau, stverdama jo cigarečių pakelį nuo
stalo. - Su niekuo, aišku, su niekuo!
Drebančia ranka prisidegiau cigaretę ir trūktelėjau kone už­
dusdama. Nerūkiau šimtmečius. Jis paėmė iš manęs cigaretę, kai
aš spjaudžiausi ir švokščiau. Užsitraukė pats mane stebėdamas,
išpūtė mėlyną rangytą dūmelį.
- Ne? Sakai, jokios neištikimybės, apie kurią galėtum pa­
pasakoti?
- Ne! - aiktelėjau. - Aišku, kad ne, Markai.
- Jokių pramogų? Jokio veiksmo? Jokių slaptų susitikimų?
Jokių vaikščiojimų pas jį į namus? Jokių vaikštinėjimų po parką
per priešpiečių pertrauką?
Žiūrėjau į jį mirtinai išsigandusi. Jaučiau, kaip karštis užlieja
man kūną. Dieve. Kažin ką jis galėtų žinoti?
- Markai, prisiekiu, - sušnibždėjau, - nieko rimto juk nebu­
vo. Tai yra mes - aš ne... tu juk žinai.
- Negulėjai su juo?
-N e!
- Nenuplėšei jam drabužių? Neišdulkinai jam smegenų?
- Ne, ne, - baisėjausi, dabar jau ne juokais išsigandau.
- Ar tai tebuvo vienas bučinys?
Man sukosi galva. Dieve, kuris bučinys? Kurį konkrečiai bu­
činį jis matė? Ar tą parke? Gal jis stovėjo po Ruperto buto langu,

4 27
 C A TH ER IN E A L L IO T T

kai ten gulėjau visiškai nuoga, tevilkėdama tik „na, eikš čia“ šyp­
seną? Gal dėjosi langų valytojų, blizginančiu stiklą?
- Koks bučinys? - Buvau pasiryžusi čia pat pasirašyti sau
nuosprendį ir sliūkinti į kapą.
- Tas, kurį, Hene, mačiau savo paties akimis. Kai netikėtai
aptikau tave bute.
Žiūrėjau visiškai sutrikusi. Paskui man dingtelėjo.
- Ak, tas bučinys!
- Taip, tas bučinys! Kokį bučinį, kaip tau atrodo, aš galėjau
turėti galvoje?
- Bučinys su Loriu?
- Na, žinoma, su Loriu, su kuo dar aš galėjau turėti galvoje?
- Na, aišku, su niekuo kitu.
{nirtingai papurčiau galvą, greit pakilau, priėjau prie viryklės.
Panikos apimta ėmiau iš naujo rikiuoti rankšluostėlius, sukabin­
tus ant viryklės turėklo. Rankos drebėjo, širdis daužėsi beprotiš­
ku greičiu.
- Ne, tu teisus. Tai buvo... vienintelis bučinys su Loriu, Markai.
- Ir buvai labai girta.
- Labai girta, - pakartojau nutirpusi. - Prisirijusi m igdo­
mųjų, - niauriai sum urm ėjau prisiminusi.
Linktelėjo.
- Žinau, - pasikrapštė galvą. Atrodė susidrovėjęs. - Ir dabar,
kai prisimenu, na, gal ir pasikarščiavau...
M ano širdis, vis dar besidaužanti į šonkaulius, vis labiau gęs­
tant vilčiai iš šios situacijos išsisukti, liovėsi baladotis. Ką, M ar­
kas pasikarščiavo? Markas... suklydo? Tai visiškai netikėta. Tai
nepaprastai revoliucinga. Žiūrėk, dar netrukus ims atsiprašinėti.
- Aš atsiprašau, - nuleido galvą.
Susvirduliavau ir siektelėjau darbastalio krašto. Staiga pasiju­
tau tikrai siaubingai.
- Markai, tai ne tavo kaltė!
- Na, gal ir ne, - paskubėjo pritarti, nepripratęs prie tokių
nepažįstamų jam atsiprašinėjimų.

428
 Po M i n i ų , aš t a M MA

Apsvaigusi dėl to, kad mano kiti, daug baisesni nusikaltimai,

neišaiškinti, nutariau jam pritarti.
- Ne, juk tu buvai susinervinęs, - paslaugiai raminau.
- Aišku, buvau susinervinęs. M ano žm ona lovoje su kitu
vyriškiu.
- A nt lovos.
-K ą?
- Ne lovoje, bet ant lovos.
- Na taip, - pritarė, - ant lovos.
- Ir ji non compos mentis, - pridūriau.
- T a ip , - sutiko, - ir kaip tik todėl, jei apsvarstytume tai kaip
suaugę žmonės, - dvejojo jis, - jeigu teįvyko tik tiek...
- Aišku, tik tiek!
- Ir nuo tada tu jo nematei?
- Na, aš jį mačiau, juk aš jam dirbu, Markai, tačiau ne darbe
aš jo nemačiau, jeigu tai turi galvoje.
- Ir nėjai su juo priešpiečių, nėjai po darbo išgerti?
- Markai, šią savaitę jis dulkino televizijos prodiuserę iš „Ke­
tvirto kanalo". Aną savaitę tai galėjo būti kuri nors kita, bet ti­
krai nė karto nebuvau aš. Net jei būčiau to troškusi. Aš tikrai jam
gerokai per sena, - kilniai pridūriau.
Blaiviai linktelėjo.
- Na taip, suprantu.
Sumirksėjau. Matai kaip.
Pabraižė bato nosimi, žvelgdamas į grindis. Kai vėl pakėlė
akis, jos buvo sklidinos ašarų. Kai prakalbo, balsas lūžinėjo.
- Aš atsiprašau, brangioji.
Apstulbau. Jis vėl atsiprašo? D ukart atsiprašė.
- O ne, mielasis, - nusvirduliavau prie jo. - Tai aš atsiprašau.
Tai aš turėčiau apgailestauti.
Puoliau jam į glėbį, ir mes tvirtai vienas kitą apkabinome.
Girdėjau, kaip jo širdis plaka šalia manosios. Jis kvepėjo ėriuko
vilna, skutimosi kremu, tikru vyru, kvepėjo Marku.

429
 CATHERINE A L L IO T T

- Koks buvau kvailys, - šnibždėjo jis, - kupinas kvailo, juo­

kingo išdidumo.
M ano širdis susitraukė iš kaltės.
- Ne, tai aš buvau kvailė, - sušukau skausmingai. - Tai aš
elgiausi it kvailė!
Jis patraukė pečiais.
- Tu išgėrei, juk pasitaiko.
- Taip, bet... - Prikandau lūpą, kaltai žvelgdama į mėlyną jo
megztinį. M ano akys paplūdo ašaromis.
- Aš tavęs ilgėjausi, - prikimęs sušnabždėjo man į ausį.
- Ir aš tavęs ilgėjausi, - raudojau, po akimirkos m ūsų gal­
vos pasisuko, jo lūpos susirado manąsias ir puolėme beprotiškai
bučiuotis.
- O , Markai, - aiktelėjau, kai pagaliau sustojome įkvėpti
oro, vis dar vienas kitą tvirtai apkabinę, - argi mes nesielgėme
juokingai?
- Vaikiškai, - pritarė jis, - kiek daug mes vos nepraradome.
Šitiek daug. Kaip siaubingai viso to b ūtų buvę gaila. Kaip būtų
buvę apm audu, kaip beprasmiška.
- Ir tiesą sakant, - šniurkščiojau, pasiekdama virtuvinį rankš­
luostėlį nusišluostyti akims ir išsišnirpšti nosiai, - aš supratau,
kaip tave myliu tik tada, kai visa tai kone įvyko. Na, noriu pa­
sakyti, aš visada žinojau, tačiau kai tavęs vos nepraradau, kai iš
manęs vos netapo viskas atimta...
- Aš visuomet žinojau, - tyliai tarė Markas. Jis žingtelėjo at­
gal ir žiūrėjo į mane šiek tiek atsitraukęs, rankas tebelaikė man
ant pečių. - Aš visuomet žinojau, kad tu vienintelė. Gal todėl
taip vaikiškai ir reagavau.
Žvelgiau į jo garbingas tamsias akis, tokias kupinas meilės,
kupinas šilumos, ir pasijutau tokia menka. Jis visada žinojo. Jis
niekuom et nesvyravo, kaip aš dar taip neseniai. Jis niekuomet nė
nesvarstė, ar jam su kuo kitu prasidėti, niekad nemanė, kad ga­
lėtų būti kuri nors kita. Man teko gėdingai nuleisti galvą. Tačiau
netrukus ją vėl pakėliau.

430
 Po iresLuių/, Osi t astre, Ms\

- Eime į lovą, - tariau ryžtingai.

Jo akys išsiplėtė.
- O Dieve, ar tik nekurstai manęs seksui?
Sukikenau.
- Kada paskutinį kartą tai dariau?
- 1991-aisiais pagal m ano archyvus. Kiekvieną naktį visą mė­
nesį, bet tai tik todėl, kad norėjai pradėti Lilę. Buvai kažkur per­
skaičiusi, kad po antklode kiaušinėliai pakeičia spermos sudėtį ir
dėl to galima tikėtis mergaitės.
- Na, akivaizdu, kad tai puikiai suveikė!
- Aišku, o aš iš to meto išsaugojau itin brangių prisiminimų.
Tai buvo vienintelis kartas, kai prisimenu save aikčiojant: „Na,
gana, gana!" Kai tu įvairuodavai į miegamąjį tevilkėdama tik tą
kūdikėlio alkį savo akyse.
- Na ką, nepakanka parako, štai kur tavo bėda!
Jis suėmė mano veidą rankomis ir stipriai pabučiavo į lūpas.
- Per smarkiai dėl šito nesilažink, - sumurmėjo.
Tą akimirką, kai jo akys aistringai žvelgė į manąsias, aš grįžau
laike atgal.
Grįžau į jo H oland parko butą iškart po to, kai jau išsisky­
rėme su Rupertu, kur Markas retkarčiais po darbo išvirdavo
m an vakarienę. Tik tada, tą vieną vakarą, virtuvės stalas tarnavo
kam kitam... Pajutau, kaip m ano skrandžio duobelėje sukun-
kuliavo karštas skystis. Pajutau, kaip karštis sklinda po kūną.
Na, kodėl gi ne, pagalvojau nustebusi. Aistra. Bendžis manimi
didžiuotųsi. Nors nesu tikra, kad šiais laikais ryžčiausi ropštis
ant virtuvės stalo.
- Na, eime, - sumurmėjau, vesdama jį virtuvės laiptais. - Ei­
nam gi.
- Ar jau viščiukus uždarei?
- O , Markai! - stabtelėjau.
- Tik paklausiau, nes ta lapė šmirinėja, o man atrodo, kad
Bilas jų neuždarė. Kur dingo tas sumautas Bilas? - susiraukė. -
Zinai ką, brangioji, eik, sušildyk lovą, o aš ilgai neužtruksiu.

43i
 CATHERINE A L L IO T T

Jis išskubėjo pro užpakalines duris, palikdamas mane švelniai

besišypsančią jam įkandin. Paskui, jausdama viduje malonią ši­
lumą, užkopiau laiptais. Savo laiptais. Savo name. M ano ranka
braukė žvilgančius ąžuolinius turėklus, kuriuos pati nušveičiau,
o paskui už didelius pinigus padengiau prancūzišku laku. Stab­
telėjau prie laiptinės lango, pažvelgiau laukan į tamsią it rašalas
naktį su išbarstytomis danguje žvaigždėmis. Vos ne vos įžiūrėjau
stulpus ir aptvarus sodo gale; toliau upelis, arkliai. M ano gam to­
vaizdis. M ano arkliai. M ano namai. Buvo taip gera grįžti.
Miegamajame lėtai nusirenginėjau, retkarčiais stabtelėda­
ma patvarkyti ant tualetinio staleliuko išdėliotų daiktelių, kurie
buvo sustatyti ne ten, kur jų vieta, - nuotraukų, dekoratyvinių
akcentų, ir vis dar kvailokai šypsojausi. Kai atsisegiau liemenėlę,
suskambo telefonas. Pastvėriau jį nuo stalelio prie lovos.
- Alio!
- Mamyte, čia aš!
- Lile, mieloji, kaip nuostabu, - atsisukau į atėjusį Marką,
„Lilė“ ištariau vien lūpomis.
Jis linktelėjo. Šypsodamasis ėmė nusirenginėti, o jo akys ke­
liavo nuoga mano nugara.
- M ama, penktadienį m ūsų mokyklos spektaklis, tu neuž­
miršai?
- Ne, ką tu, mieloji, tu vaidini brolį Taką.
- Na, dabar jau mergelę M arijaną, nes Deizė Forbs išvyko
į sanatoriją, tai dar geriau. T ik kad m an reikės pabučiuoti Ližę
Stenli.
- Robiną Hudą?
- Taip, bet tai tik oro bučinys. Ar tu atvažiuosi?
- Aišku.
- Su tėčiu? - Jos balsas įsitempė. Aš išsitiesiau.
- Aišku, su tėčiu, kodėl ne?
- Kaip gerai, - pasigirdo palengvėjimas. - Ak, mama, aš taip
džiaugiuosi.
- Kodėl, mano meile?

43^
 PO M in ių , CUŠtCUM I4VJ

- Nežinau, gal aš tiesiog kvailė, o gal dėl to, kad mirė senelis,
bet jūs abu atrodėte... šiek tiek keistai. O paskui Selijos Parker
tėvai išsiskyrė, ji verkė miegamajame! Tiesiog pastaruoju metu
m an į galvą lindo keistos mintys apie tave ir tėtį.
- Kokie niekai, - aš viską paneigiau, - tu per daug skaitai,
Lile, arba per daug sėdi prie televizoriaus.
- Taip, - pritarė ji laiminga. - Tu tikriausiai teisi. Tai tada aš
pamatysiu jus abu penktadienį, tiesa? Užimsiu dvi vietas.
- Gerai, penktadienį, brangioji. Labanakt, - padėjau telefo­
ną. - Tai buvo Lilė, - pasakiau švelniai. M an už nugaros jokio
atsakymo. Atsisukau. - Markai? - Jo veidas akmeninis. - Kas
nutiko?
- Kelnaitės, - tarė linktelėdamas žemyn.
- Kelnaitės? - irgi pažiūrėjau. M an ant užpakalio žaliavo bu­
gienio šakelės. - Ak, jos Bendžio. Nakvojau pas jį praėjusią nak­
tį. Jis man paskolino šias trumpikes.
- Ak taip. —Jo veidas nušvito. Jis niro į lovą. - Tai paaiški­
na ir džiaugsmingą m oto ant užpakalio. Maniau, kad rieti man
melus, Hene. Galvojau, gal jau įsipainiojai į kokį šlykštų sekso
klaną, kol buvai tame Londone.
- Kodėl? - susiraukiau, žiūrėdama per petį ir bandydama
perskaityti. - Kas ten parašyta?
- „Kalėdų Senelio meilutis."
- Oi, - sukikenau ir palindau po antklode greta jo.
- Jau norėjau skubėti į Kalėdų Senelio grotą, - sumurmėjo
man į ausį, - ir pasakyti jam, ką manau.
Sukikenau, kai jis vėl mane apglėbė.
- Ar viščiukai jau sutupdyti?
Jis pabučiavo mane į nosį.
- Taip. Bet teko padaryti tai pačiam. Bilo niekur nesimato.
Tikiuosi, jis neišvyko į Klektoną, kaip nuolat grasindavo, gyventi
su savo seserimi našle.
Ojojoj, pagalvojau kaltai. Gal ir išvyko. Tačiau, tiesą sakant,
dabar man ramybės nedavė kas kita. Kaip tik dabar pagalvojau,

433
 C ATH ER IN E A L L IO T T

kad nenoriu, jog mano širdis trūkčiotų kas porą sekundžių, kaip
ką tik ji šoktelėjo dėl šių kelnaičių. N enoriu nuolat svarstyti, ką
Markas žinojo, ką įsivaizdavo, ką dar netrukus sužinos. Giliai
įkvėpiau, kai jis prigludo prie manęs.
- Markai, kai buvau Londone, netyčia susidūriau su Rupertu
Fergusonu.
Jis padėjo galvą atgal ant pagalvės, kad geriau mane matytų.
- Su tuo vargšu nevykėliu? Ko jis norėjo?
- Tiesiog pasišnekučiuoti, išgirsti, kas naujo. Kodėl nevykė­
liu? Kodėl taip sakai?
- Na, žmogų, kuris taip iš esmės sujaukia savo gyvenimą,
kaip padarė jis, vargu ar galima pavadinti sėkmės kūdikiu. Juk
gyvenimo loterijoje jam tikrai nepavyko nuskinti geriausių lai­
mėjimų, tiesa?
- T a i p sakai dėl to, kad jis pametė mane prie bažnyčios durų?
- Na, įsivaizduoju, kad tai irgi nuspalvino jo gyvenimą ne itin
palankiomis spalvomis, - prunkštelėjo paniekinamai. - Pasirodai
kvailiu prieš savo šeimą, savo draugus, savo dalinio vadą, visus
savo kolegas, juk tavo reputacijos tai tikrai nepagerina, tiesa? -
Pasisuko ir pasiekė žadintuvą. Ėmėsi nustatyti jį rytojaus rytui.
- Tai... tu nepyksti, kad aš su juo susitikau? - Pasirėmiau
viena alkūne ir žvelgiau į jo profilį, kai jis susiraukęs stebėjo lai­
krodžio rodykles. - Praleidome gana nemažai laiko drauge, kol
viską apšnekėjome, - įsidrąsinau.
Jis nusijuokė ir patikrino laiką pagal savo rankinį laikrodį.
- Hene, jei tu svarstai, ar aš pasiusiu dėl to, kad buvai susi­
tikusi tą vyruką, tai gali nesijaudinti. Tikrai tikiu, kad tu pajėgsi
atskirti pelus nuo grūdų. Toks aiškiai žavingas vyriškis kaip Loris
tikrai man kėlė šiokio tokio nerimo, tačiau žmogus, kuris taip
niekada ir neatsigavo dėl to, kad išsigando, - ne. Neabejok, dėl
jo miego neprarasiu. Ir tikrai nepraleidau pastarųjų penkiolikos
savo gyvenimo m etų svarstydamas, ar tu slapta netrokšti, kad jis
būtų pasirodęs prie tų bažnyčios durų, jei dėl to nerimauji. - Jis

434
 Po cus tcuve, m^yLiu,!

atsiduso, pastatė žadintuvą ant stalelio ir patrynė akis. - Bijau,

kad ryt teks keltis šeštą, nes aštuntą susitikimas.
- Tikrai, - sumurmėjau.
- Įsivaizduoju, kaip toks sprendimas sugriovė jo gyvenimą. -
Jis atsigręžė j mane, užsitraukdamas ant pečių antklodę.
- Siek tiek, - pripažinau.
- Ir jis niekuom et nevedė?
Dvejojau.
- Vedė. Bet viskas gerokai komplikuota.
- Nieko kito ir negali tikėtis, - išsišiepė vėl mane apkabin­
damas. - Jei atvirai, man visiškai neįdomu, tačiau aš rimtai no­
rėčiau sužinoti štai ką. Kodėl tu spiriesi tiek daug šnekėti, kai
prižadėjai daugiau veiksmo?
Jau šiek tiek vėliau, padėjusi galvą ant pagalvių, žiūrėdama į
lubas ir klausydamasi ritmiško Marko alsavimo šalia savęs, pasu­
kau galvą ir pažvelgiau pro langą j aksominę naktį. Aš net neuž­
traukiau užuolaidų, nes į mūsų tuoktuvinį guolį tegalėjo pažvelg­
ti vien naktinės pelėdos ir šikšnosparniai, skraidžiojantys tamsia
proskyna pirmyn ir atgal palei upę.
Gulėjau ten, po Londono mėgaudamasi taika ir ramybe, ir
mano sielos gelmės atsivėrė. Mano siela tikrai nurimo, mąsčiau
laiminga. Tačiau mano mintys... Susiraukiau. Jei tik... Staiga, pa­
gauta impulso, žvilgtelėjau į Marką, įsitikinau, kad jis tikrai miega,
ir išsmukau iš lovos. Pasiėmiau chalatą ir išslinkau iš kambario.
Virtuvėje nuram inau Dilę, kad čia tik aš, kad gali eiti toliau
miegoti į savo krepšį, tyliai uždariau duris. Susisiautusi chalatu,
ant pirštų galų perėjau kambarį, ištraukiau telefoną iš svirtelės ir
nutem piau prie viryklės kėdę. Tada prisitraukusi kelius žiūrėjau
į numerius. Ėmiau rinkti, tačiau supratusi, kad durys į galinius
laiptus vis dar praviros, pakilau ir tyliai užvėriau jas. Vėl atsisėdau
ir surinkau numerį. Telefonas skambėjo, skambėjo, jau pama­
niau, kad jo nebus.
Paskui:

435
 CATH ER IN E A L L IO T T

- Klausau?
- Bendži, čia aš, Henė.
- H ene, m ano gėlele. Kaip tu gyvuoji? Santuoka jau su­
tvirtinta?
- O taip, viskas klostosi kuo puikiausiai, - laiminga sum ur­
kiau. - Ir tu buvai visiškai teisus, kaip tik tai reikėjo ir padaryti -
grįžti namo. Bendži, kadangi esi toks nepamainomas ištekėjusių
m oterų patarėjas, dar noriu tavęs šio to paklausti.
- Na, dėstyk, brangus skaitytojau.
- Na, aš drąsiai pasakiau Markui, kad susidūriau su Rupertu
Londone. Ir jis tikrai dėl to visiškai nesusijaudino.
- Tikrai?
- Taip, kažkaip keista. Tačiau, kai pagalvoju, papasakojau
jam ne visą istoriją. Na, aš ne viską iki galo prisipažinau, nepa­
sakiau jam, kad...
- Ko? - aštriai paklausė. - Kad permiegojai su juo?
- Ne! Nepasakiau, nes nemiegojau su juo, Bendži. Tačiau
glam onių ir bučinių, na, to tikrai netrūko... Markas elgėsi taip
nuostabiai švelniai, ir aš norėčiau pasakyti jam visą tiesą, kad tarp
m ūsų nebūtų jokių paslapčių. Kad mes vėl grįžtume ten, kur
buvome, kai visi šie įvykiai prasidėjo. Kaip manai, ar man jam
pasakyti? Ar pasakyti jam, kad įvyko šiek tiek, na, daugiau, negu
prisipažinau? Daugiau nei vien tik pokalbiai?
Tyla.
- Negi tu dar gali šito klausti?
Linktelėjau pritardama.
- Tai pasakyti, tiesa?
- Ne! - suriko jis. Ragelis kone išskrido man iš rankos. - Jo­
kiu būdu, po velniais, nesakyk! Hene, esama tokių dalykų, kurių
naštos negali nusimesti vien dėl to, kad pats lengviau pasijustum,
nes, patikėk manimi, jis tikrai geriau nepasijus ir jis nesielgs nei
švelniai, nei atlaidžiai tai išgirdęs. Jėzau!
- Tikrai?

436
 Po iresLusLij/, m t asire, msyLiu,!

- Tikrai! Paklausyk tu manęs, kai kurias paslaptis verta nu­

tylėti, ypač jeigu jos padeda išsaugoti santykius. Kristau, juk tai
paprasčiausi dalykai!
- Argi? - sumirksėjau.
Jis atsiduso. Prabilo švelnesniu tonu.
- M atau, kad tu naujokė šiuose apgaulės moksluose, Hene.
Tiesa?
Susiraukiau.
- O tu jau viską išmokęs?
Pauzė.
- Ach, mieloji. - Jo balsas, kai vėl pasigirdo, skambėjo tar­
si iš kažkur toli. - Neklausk manęs, ir aš nemeluosiu. Mes visi
padarome klaidų. Tačiau juk mano įsipareigojimų tai nekeičia.
Nekeičia mano meilės ir ištikimybės. Nekeičia jokiu būdu, jokia
forma, jokiu pavidalu. Ji iškalta uoloje. Kaip ir tavo, mieloji.
Nusišypsojau į ragelį. Patylėjome.
Tada:
- Ačiū, Bendži, tu teisus. Tylėsiu kaip kapas.
- Aš tylėčiau, širdele.
Jau norėjau atsisveikinti, kai šį tą prisiminiau.
- Beje, tavo trumpikės man vos nepridarė keblumų. Tą šūkį
ant užpakalio teko ilgokai Markui aiškinti.
Jis nusijuokė.
- A, tai ir tau teko tai patirti. Na, mes dabar atsiskaitę. Nes
tavo apatinės kelnaitės kartą pridarė man nemažai bėdos.
- Tikrai?
- Pasiskolinau vienas tada, kai mes su Franciu paskutinį sykį
buvome apsistoję jūsų būste, prisimeni? Aš neatsivežiau pakan­
kamai ir nukniaukiau kažką iš tavo kambario. Jau tą pačią nak­
tį Francis nustatė, kad tokių aš neturiu. Išklausinėjo mane itin
skrupulingai.
- Dieve, koks tu iškrypėlis, - kikenau. - Tikriausiai išsitrau­
kei rausvas su nėriniais. Taip tau ir reikia.

437
 C ATHERINE A L L IO T T

- Tikrai ne. Visiškai naujas baltas „ M & S “, dar pakelyje. Tai

kur čia tas mano iškrypimas? Tiesa, kol ieškojau, sutvarkiau tavo
apatinių stalčių, nes atrodė jis gėdingai.
Kažkur toli laukuose išgirdau, kaip sukosčiojo užvedamos
mašinos variklis. Netrukus nuo trobelės keliuku atvažiavo auto­
mobilis, kuris suko į pagrindinį kelią. Kai jis riaumojo pro na­
mus, pažinau Bilo „Fiesta", iki viršaus prigrūstą dėžių ir dėžučių.
Prie stogo pririštas stalas, prie vairo susikūprinęs niauraus veido
vairuotojas.
- Ką? - krioktelėjau.
- Na ką, man teko, spindulėli. Tikrai nedaug esama apatinių
stalčių, kuriuos ryžčiausi sutvarkyti, tačiau tavo buvo vienas iš jų.
Na, o dabar ar dar turi klausimų, ar jau galiu apsivilkti pižamą
ir išsivirti kakavos?
- Ne, - atsakiau išsiblaškiusi, - tai yra taip, gali išsivirti ka­
kavos. Ačiū, Bendži.
- M an vienas malonumas, gėlele.
Padėjau telefoną ir užsėlinau laiptais į viršų, trumpai stab­
telėdama ties laiptinės langu pažiūrėti, kaip automobilis tolsta
kaimo keliuku, o jo užpakalinės šviesos išnyksta dulkių debesyje.
Įsliuogiau atgal į lovą ir gulėjau, o m ano širdis tankiai daužė­
si. Dangau. Markas tikrai paklaiktų. N enum aldom ai paklaiktų.
Tačiau netrukus mano širdis nurimo. Žinoma, Bendžis teisus.
Yra paslapčių, kurių negalima atskleisti. Paslapčių, kurios saugo
santuokos audinį, be kurių lemtingo pastovumo visas šis audinys
pairtų. Paslapčių, kurias būtina išsaugoti. Be to, nusišypsojau į
tamsą, ir iš kur jis kada nors sužinos? Šios minties padrąsinta,
apsiverčiau ant šono ir iškart užmigau.
 Alliot, Catherine
A l - 142 Po velnių, aš tave myliu! : romanas / Catherine A lliot;
iš anglų kalbos vertė Milda Dyke. - Vilnius : Alma littera,
2 0 1 1 . - 4 4 0 p.

IS B N 9 7 8 -9 9 5 5 - 3 8 - 1 2 6 -6

R o m a n e „Po v elnių , aš tave m y l iu ! u pasakojama apie m o te rį, uoliai besi­

r ū p in a n č ią šeima, namais ir p a m a ž u grim stančią į n y k ią b u itį. L a im e i, H e n ­

rieta T e it nenu le idžia ra n k ų ir b a n d o g y v en im ą pasukti kita lin k m e .

UDK 821 .11 1 -31

Catherine Alliot

P O V E L N I Ų , AŠ TAVE MYLIU!
Romanas

Iš a nglų kalbos vertė M ilda Dyke

R ed ak torė Aušra Kaziukonienė
Korektorės Gražina Stankevičienė , Ram utė Prapiestienė

Virš e lio d a ilin in k a s Gintaras Znamerovskis

M a k e t a v o Jurga Morkūnienė

Tiražas 1 0 0 0 egz.
Išleido leid ykla „ A lm a litte r a “ , U l o n ų g. 2, L 1 - 0 8 2 4 5 , V iln iu s

In t e r n e t o svetainė: w w w .a lm a litte r a .lt

Spaudė A B spaustuvė „Aušra", V y ta u to pr. 2 3 , L T - 4 4 3 5 2 Kaunas

In t e r n e t o svetainė: w w w .a usra.lt

Užsakym as 7 7
C a th e r in e Alliott r o m a n a s - d a r v ie n a s šiltas ir
š m a i k š t u s a u t o r ė s p a s a k o ji m a s su la im in g a p a b a ig a .
Jis p riv e r č ia patikėti meile, ne k a r t ą n u s iš y p s o ti iš
kom iškų , ta č ia u tokių a r t i m ų k iek v ien a m iš m ū s ų
situacijų. Knygos veikėjai žavi s a v itu m u ir išg yv en a
tokius k u rio z iš k u s atsitik im us, k u r i ų g yv en im e v e rč ia u
n e p a s it a ik y t ų (tačiau j u o s skaityti b e galo m alonu!).

Šis romanas laks vaiskus ir juokingas, o veikėjai -

patrakę ir ekscentriški, kad norisi tuoj pat pakviesti
puodelio arbatos!

C a t h e r i n e A l l i o t t ( K e t r i n E l i o t ) - b ritų au torė,
p a r a š iu s i apie dešim tį knygų, lietuvių skaitytojam s
p a ž į s t a m a kaip r o m a n o „Rik po velnių, mielasis!*'
(„Alma littera", 201 i) autorė.

klubas
Tapkite Knygų klubo nariu!
- Nem okamas knyg ų katalogas kiekvieną ke tv irtį
- Naujausios ir populiariausios knygos
- Y p a tin g i pasiūlym ai
- Knygų prista tym a s j nam us, da rbo vie tę ar paštą

www.knyguklubas.lt

9 789955 381266
w w w .alm alittera.lt