Andreja - Liepa Juodkalnijoje 2016 LT

-I r — •*
ANDRĖJA
Tavo širdies terapija
Jausmų pasaulis, kuriam e skleidžiasi draugystės žiedai,
karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys,
pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiai.
Ir visa tai —garsiausių pasaulio rašytojų
laiko patikrintuose kūriniuose:
intriguojančiuose, užburiančiuose
jausm ų romanuose
ir šeimų sagose.
UDK 821.172-31
An34
Redagavo
Emilija Grigulaitė
Visos teisės į šį kurinį saugomos, įskaitant teisę

atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.
Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.
Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar
mirusius, yra visiškai atsitiktinis.
© Aušra Andrėja
Mykolaitienė, 2016
© Živilė Adomaitytė,
knygos dizainas, 2016
© Thinkstockphotos.com,
ISSN 2335-7118 viršelio nuotrauka
ISBN 978-609-03-0140-1 © „Svajonių knygos", 2016
Skiriu žmogui, kuris kiekvieną dieną palaiko
mane, skatina tobulėti ir džiaugiasi mano
pasiekimais.
Kuris kelionėmis praplėtė mano akiratį ir davė
dar daugiau peno kūrybai... Savo vyrui...
Kalnuose, nedidelio namelio kieme, degė
laužas. Salia jo, ant didžiulio, vietomis ap
samanojusio akmens sėdėjo sena moteris, ji
laikė ant kelių juodą katiną ir įdėmiai žiūrėjo
į liepsnas. Nuo galvos nuslinkusi skara nebe-
dengė iki sniego baltumo pražilusių plaukų.
Laužo dūmas statmenai kilo į dangtį, medžių
lapai ir žolių stiebai atrodė sustingę - nebuvo
nė menkiausio vėjelio.
M oteris pakėlė akis į ju o d ą dangų ir
ėmė kažką pusbalsiu murmėti. Vos ji ištarė
pirm uosius žodžius, kniauktelėjęs katinas
spruko šalin ir palindo po suolu prie na
melio. Nepaliaujam ai m urm ėdam a senutė
palinko prie laužo ir ėmė trinti delnus, tarsi
šildydama senus artrito iškraipytus sąnarius.
7
A n d r ė ja
Staiga ji sustingo, priglaudė delnus prie

veido ir užsimerkė. Po kurio laiko iš kiše
nėlės, paslėptos tarp plataus sijono klosčių,
išsitraukė maišelį ir dviem pirštais paėmusi
baltų miltelių įmetė į laužą. Blykstelėjo ugnis,
geltonais liežuviais smigdama į tamsą, ir vėl
prigeso. Senoji moteris padarė taip dar du
kartus, įdėmiai stebėdama ugnį ir visą laiką
V
m urm ėdam a. Jos balsas stiprėjo. Žodžiai
susiliejo ir galiausiai virto garsiu, pratisu
klyksm u. Jis nusklendė link aukštų kalnų
viršūnių, o laužo ugnis plykstelėjo ir prigeso.
Juodoje tamsoje žėrėjo raudonos it kraujas
žarijos. Moteris suraukė giliomis raukšlėmis
išvagotą kaktą ir sunerimusi pakraipė galvą.
Pasikuitusi tarp sijono klosčių išsitraukė pilną
saują iki blizgesio nugludintų akmenukų. Pa-
kračiusi juos tarp delnų metė sau prie kojų
ant medinės lėkštės, kurioje jau gulėjo keli
balti nedideli kaulai. Tada sustingo ir įrėmė
žvilgsnį į išsibarsčiusius akmenėlius. Paskui
nukreipė akis į rusenančias žarijas.
- N ejaugi tiek visko teks išgyventi? -
8
L ie p a J u o d k a l n i jo je
pusbalsiu tarė ji. - Laukia m eilė ir mirtis.

Laim ė ir nusivylim as. Atsidavim as ir iš
davystė. Pinigai ir skurdas. - M oteris pa
žvelgė į dangų. - Vandens ir oro, dangaus
ir žemės valdovai, jūs siunčiate daug sunkių
išbandymų... Ar atlaikysime?..
Sulig paskutiniu senutės žodžiu žarijos
atgijo ir vėl plykstelėjo liepsna. Laužas ramiai
degė toliau. Vėjo šuoras lengvai pajudino
liepsnos liežuvius, bet jie ir vėl nurimo.
Kažkur aukštai kalnuose suklykė paukštis. O
jūra, iš gilumos atvijusi vienišą bangą, leido jai
sudužti į dideliais akmenimis nusėtą krantą...
***
Liepa lėtai nusitraukė nuo veido saulės

akinius ir pažvelgė į priešais stovintį vyrą: jo
oda buvo šokolado spalvos ir vilkėjo jis vien
šortais. Plačiakraštė jos skrybėlė slėpė veidą
nuo ryškios saulės, tačiau mergina vis tiek
stovėjo prisimerkusi.
- Gal galite pakartoti, ką pasakėte? - pa
prašė ji rusiškai. Tikėjosi, kad bus ne taip su
pratusi. __
9
A n d r ė ja
Vyras nusišypsojo ir ranka persibraukė

per išrasojusią kaktą.
- Aš sakiau, jog įvyko klaida. Jūsų rezer
vuotas kam barys atsilaisvins tik po kelių
dienų.
Ne. Ji viską gerai suprato. Ir dabar ne
žinojo, ką daryti: juoktis ar apsipilti aša
romis. Sukorė tokį kelią, nuvažiavo daugiau
nei du tūkstančius kilometrų, o kai pagaliau
pasiekė kelionės tikslą, sužinojo neturinti kur
apsistoti, nes kambarys, kurį ji užsisakė ir už
kurį susimokėjo, užimtas. Liepa taip piktai
pažvelgė į pašnekovą, kad šis atsitraukė per
žingsnį.
- Klausykite, jokios klaidos nėra. Aš atva
žiavau, kaip nurodyta užsakyme. Tad būkite
m alonus ir palydėkite mane į kambarį, už
kurį jau sumokėjau.
- Dar sykį kartoju, panele, kad jūsų kam
barys užimtas.
Liepa sugniaužė kumščius ir išleido garsą,
panašų į urzgim ą. Tai išgirdęs vyras atsi
traukė nuo jos dar per žingsnį.
- Tai ką patarsite man dabar daryti?
10
Jis skėstelėjo rankomis.

- M an labai nem alonu, kad viskas taip
V
susiklostė. Bet jūs nesijaudinkite. Žinau, jog
kaimynų name yra laisvų kambarių, jie gali
pasiūlyti nakvynę už tokią pat kainą. Nieko
nereikės primokėti.
Liepa jau žiojosi sutikti, kai prie pat jos su
stojo jaunas vaikinukas su dviračiu.
- Ar jūs kalbate angliškai? - pasiteiravo
jis, o Liepai linktelėjus tęsė: - Panele, aš
nugirdau jūsų pokalbį. Sis žmogus - tikras
sukčius. Aš jį pažįstu. Nepatariu su juo pra
sidėti. Jis tokiom is m anipuliacijom is ap
rūpina poilsiautojais žm ones, kurie neturi
teisės nuomoti kambarių. Aš jums parodysiu,
kur galite apsistoti. Kaina panaši, o paslaugų
lygis ir aplinka šimtą kartų pranoksta tai, ką
jis siūlo. Kol kas automobilį galite palikti čia,
nes viešbutis visai netoli.
- Bet aš jau susimokėjau už kambarį...
- Jeigu duosite raštišką sutikim ą, vieš
butis išsireikalaus iš šio pono jūsų pinigus ir
padengs gyvenimą viešbutyje.
n
A n d r ė ja
Liepa kelias sekundes dvejojo. Tačiau

saulė ir nuovargis nugalėjo - ji linktelėjo ir
net neatsisveikinusi su šokoladinio įdegio
žm ogumi nusekė paskui vaikinuką. Staiga
jis stabtelėjo ir ištiesė Liepai ranką.
- Aš Radko.
- Liepa, - atsakė ji ir pajuto tvirtą rankos
paspaudimą.
- Patikėkite, jūs nenusivilsite. Viešbutis
nėra prabangus, tačiau visapusiškai pritai
kytas poilsiui. Ir aptarnavim as ten puikus,
ir virtuvė nenusileidžia geriausiems resto
ranams. Aš dirbu jam e dvejus metus ir dar
neteko matyti nepatenkintų poilsiautojų.
Radko nuvedė ją ant jūros kranto prie
penkiaaukščio balto viešbučio pastato su erd
viomis terasomis, lauko restoranu ir erdviu
kiemu, apstatytu gražiais baldais. Liepa su
stojo it įkasta.
V
- Jus turbūt juokaujate! Čia tikriausiai
labai brangu... - išsigandusi tarė ji.
- Visai ne, - greitai nuramino ją Radko. -
Viešbučio kambarys tik keliais eurais brangesnis
už tą, kurį jūs užsisakėte. Pati pamatysite.
12
Pastatęs dviratį prie viešbučio sienos

Radko pamojo Liepai ranka sekti paskui jį
ir nėrė į vidų pro stiklines duris. Liepa ne
drąsiai nutipeno iš paskos. Iš akinam os
saulės gatvėje įžengusi į patalpą m ergina
nepastebėjo laiptelio, kluptelėjo ir tą pačią
akim irką pajuto, kaip stiprios rankos su
griebė ją už liemens. Praėjo kelios sekundės,
kol Liepa apsiprato su prieblanda viešbučio
viduje ir atsisuko į geradarį, kuris neleido
jai parkristi ant m inkšto spalvingo kilimo.
Kai jos žvilgsnis susitiko su juodom is jo
akim is, Liepai užgniaužė kvapą. Priešais
ją stovintis tam siaplaukis vyras nesivaržy
damas nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Tada
jo žvilgsnis vėl sugrįžo Liepai prie akių,
pirma ilgokai užkliuvęs už lūpų, ir merginos
skruostai užsiliepsrtojo. Ji nepajėgė išspausti
nė garso. Suvokė turinti pasitraukti, tačiau
neįstengė pajudėti, negalėjo išsivaduoti iš jo
hipnotizuojančio žvilgsnio. Pirmas tylą nu
traukė nepažįstamasis.
- Turėtumėte būti kiek atidesnė, - tarė jis
taisyklinga anglų kalba ir paleido Liepą. -
13
A n d rėj a
Registratūra štai ten. - Jis m ostelėjo ranka

link nekantriai jos laukiančio Radko. - Sveika
atvykusi į viešbutį Kalamper.
Vyras nueidamas nusišypsojo. Lygūs balti
dantys blykstelėjo prietemoje, o putlios jaus
mingos lūpos gražiai išsilenkė. Liepa nieko
neatsakė, tačiau suprato: šį vyrą prisim ins
ilgai. K restelėjusi galvą ji nupėdino prie
Radko.
Registratūros darbuotoja greitai užpildė
reikalingus dokumentus. Ant drabužių blyk
čiojo ženkliukas su jos vardu ir pareigomis.
Manager. Elira.
Gražus vardas, - pagalvojo Liepa smalsiai
dairydamasi aplinkui.
S/
- Štai ir viskas. - Mergina padavė Liepai
kambario raktą, grąžino asmens dokumentą
ir priėjusi paėmė lagam iną už rankenos. -
Eime. Aš jus palydėsiu iki kambario.
- Leisk man tai padaryti, Elira. - Aukš
tasis vyras, kuris suturėjo Liepą, kad ji ne
nugriūtų, priėjo prie vadybininkės ir paėmė
iš jos lagaminą. M ergina nenoriai atitraukė
ranką. - O tu pasitik kitus svečius.
14
Liepa tik dabar pastebėjo ant jo m arški

nėlių viešbučio emblemą. Jis viešbučio dar
buotojas, - šyptelėjo ji mintyse. - Koks gražus
vyras...
Jis linktelėjo Liepai ragindam as sekti
paskui ir patraukė prie liftų. Kelios sekundės
lifte Liepai virto amžinybe. Jos kūnas tarsi
įsielektrino nuo šalia stovinčio vyro. Ji uodė
jo kūno kvapą, m atė gražiai įdegusią odą,
stiprias rankas, laikančias jos lagam iną it
V
pūkelį. Žvilgsnis nuklydo prie veido ir Liepa
suprato, kad jis taip pat sm alsiai ją nužiū-
rinėja. Kokia lygi oda, - pagalvojo m ergina
ir pagaliau atitraukė žvilgsnį nuo tvirto
vyro kaklo, kuriame pulsavo vena. - Lūpos
putlios, turbūt minkštos, švelnios... O akys... Kai
jųdviejų žvilgsniai susitiko, visos mintys iš
dulkėjo iš galvos. Liepa pajuto, kaip širdis
ėmė daužytis krūtinėje ir sudrėko delnai. Jai
užėmė kvapą.
Tylus skambtelėjimas ir lėtai atsidarančios
lifto durys pranešė Liepai apie išsigelbėjimą.
Ji nėrė lauk net nesulaukusi, kol jos iki galo
atsidarys.
15
A n d r ė ja
Kam barys, į kurį Liepą atlydėjo vieš

bučio darbuotojas, buvo erdvus, apšviestas
pro langus plieskiančios saulės. Iš didelio
balkono vėrėsi nepakartojam as reginys į
priešais plytinčią jūrą ir viešbutį supančius
kalnus. Prabanga kambarys netryško, tačiau
patogum o nestokojo. Prieškam baris, kam
barys ir nedidelė virtuvė, be galo nuste
binusi Liepą, sudarė vientisą erdvę. Tačiau
labiausiai Liepą pribloškė viešbučio numerio
kaina, kurią pasakė registratūros darbuotoja.
Radko buvo teisus - vos keliais eu rais
daugiau, nei ji ketino išleisti.
Liepa susigriebė, kad nepasidom ėjo dėl
autom obilių aikštelės, tačiau ją atlydėjęs
vyras jau buvo pasišalinęs. Matė prie vieš
bučio erdvią aikštelę, bet už ją greičiausiai
teks primokėti. Pasičiupusi rankinę Liepa
nustraksėjo į registratūrą.
- Kas nors ne taip, panele? - dar ant laiptų
p asitiko Liepą neram us ad m inistratorės
Eliros balsas.
- Ne, tikrai ne! - suskubo atsakyti Liepa. -
Viskas tiesiog nuostabu. Pamiršau pasidomėti
16
dėl automobilio. Ar galiu jį kur nors saugiai

palikti?
- Taip, žinom a. - Elira padavė Liepai
V
plastikinę kortelę. - Štai raktas įvažiuoti į
viešbučio teritoriją. Aikštelė saugoma, tad
dėl savo automobilio galėsite būti rami visą
viešnagės laiką.
Netikėtai nežinia iš kur prie jos atskubėjo
Radko.
- Aš galiu atvairuoti jūsų automobilį, -
p asisiū lė d raugiškai šyp sod am asis v ai
kinas. - Man nesunku. O jūs ilsėkitės.
Maloniai nustebinta Liepa ištiesė jam au
tomobilio raktelius.
X-* *
Ant nedidelio balto staliuko šalia gulto

Liepa pastatė jau antrą tuščią taurę, kurioje
buvo likęs tik spalvotas šiaudelis, ir nustebusi
šyptelėjo: taurė tebebuvo aprasojusi. Kokteilis
buvo gaivus ir gardus. O svarbiausia - šaltas.
Liepa su pasimėgavimu giliai atsiduso ir pa
togiai išsitiesusi ant gulto gėrėjosi neapsa
komai giedru dangumi, pasakiškai skaidria
A n d rėj a
jū ra ir maloniu bangų mūšos šniokštimu.

Netoliese įsitaisiusi porelė garsiai nusijuokė
ir pakilusi nuo gultų nubėgo prie vandens.
Liepa su pavydu nulydėjo žvilgsniu tuos
jaunus žmones ir užsimerkė.
Jos ilgai lau ktos išsvajotos atostogos
turėjo būti šiek tiek kitokios. Ne viena ji
tu rėjo gulėti ant gulto ir m ėgautis kok
teiliu, ne tik jos kūną turėjo glostyti saulė.
\z
Salia turėjo būti vyras, kurio žmona rudenį
ji ketino tapti. Liepa pajuto, kaip akyse ėmė
tvenktis ašaros, ir greitai užsidėjo akinius
nuo saulės. Tačiau ašaros vis tiek nuriedėjo
skruostais žaižaruodam os saulėje visom is
spektro spalvomis.
V ien as p o elg is, v ien as žo d is, v ien a
akistata su tiesa - ir visas jos pasaulis apsi
vertė, sujaukdam as ateities planus ir išju
dindamas gyvenimo pamatus. M indaugas,
Liepos m ylimasis, sužadėtinis, jau beveik
vyras, ją apvylė. Kelionės išvakarėse pranešė,
kad yra reikalingas darbe ir apie atostogas
gali tik pasvajoti. Su tuo Liepa susitaikė, jau
ketino atšaukti viešbučių užsakymus, nukelti
18
savo atostogas, vėl iš naujo jas suderinusi su

Mindaugu. Tačiau prieš jai imantis šio darbo,
ant stalo skam btelėjo M indaugo telefonas,
pranešdam as apie gautą SMS. M indaugas
prausėsi duše ir Liepa neatsispyrė pagundai
ją perskaityti. O gal M indaugo bosas praneša,
kad viskas susitvarkė, jis gauna atostogų ir gali
keliauti, - drąsino save mergina, pirmą kartą
per visą jų pažinties laiką kėsindam as! į
draugo asmeninę erdvę. Tačiau tai, ką per
skaitė, apvertė jos gyvenim ą aukštyn ko
jomis.
Zuikeli, lauksiu tavęs šiandien apie dvyliktą.
Tikiuosi, ta kvailelė ir vėl patikės, kad neatidė
liotini darbo reikalai verčia tave taip vėlai išdumti
iš namų. Pasiilgau. Myliu. Savaitgaliui užsakiau
D ruskininkuose kam barį ir visokių SPA ma
lonumų.
Liepos akyse suspindo ašaros, sudrėko
delnai, tačiau šią m inutę ji aiškiai kaip
niekada gyvenim e žinojo, ką turi daryti.
Greitai persirengusi perkrovė lagaminus ir
jau ėjo prie durų, kai M indaugas išlindo iš
vonios kambario. Jis nustebęs nužvelgė Liepą
19
A n d r ė ja
ir išpūtė akis pamatęs jos rankose lagaminą ir

kelioninį krepšį.
Kur mano mažulė išsiruošė?
Liepa atsisuko į jį. Ašaros jau buvo išdžiū
vusios.
Kvailelei netikėtai nušvito protas. Aš važiuoju
atostogauti. O tu... gali dirbti savo naktinius
darbus, net neabejoju, kad jie labai svarbūs, ma
lonūs ir neatidėliotini. Daugiau tau nieko ne
reikės apgaudinėti. Tikiuosi, naujosios tavo mei
lužės neištiks toks pat likimas. Sudie.
G arsiai užsitrenkė buto, kuriam e ji jau
kelerius metus gyveno su Mindaugu, durys.
Leisdamasi laiptais Liepa išgirdo piktą Min
daugo riktelėjimą: Liepa! Tučtuojau sugrįžk!
Sugrįžk, antraip pasigailėsi!
Tačiau ji nekreipė dėmesio. Kelias iki au
tomobilio pasirodė keistai ilgas. Liepa naiviai
tikėjosi, kad M indaugas ją pasivys, papa
sakos tegul ir pačią kvailiausią istoriją, pa
mėgins ją sulaikyti... Suriaumojo variklis, au
tomobilis pajudėjo iš vietos, tačiau laiptinės
durys taip ir neprasivėrė.
20
Liepa niekada nemanė, jog jai teks pa

justi neištikimybės skonį. Kai draugės guos
davosi, kad jų vaikinai nusuka į kairę, ji paty
liukais džiūgaudavo: jos Mindaugas ne toks,
jos neištiks draugių likimas. Kokia ji buvo
naivi... Kelias dienas vairuodama, o ir dabar,
gulėdama paplūdimyje, Liepa vis bandė su
prasti, kada tai nutiko. Nejaugi ji nepažįsta
savo išrinktojo, nes nepajuto, jog jis susido
mėjęs kita moterimi? Mindaugas meistriškai
slėpė nuo jos savo romaną.
Ilgos kelionės nuovargis, keli kokteiliai ir
nevaržom ai plūstančios ašaros atliko savo
darbą - Liepa užsnūdo ir nubudo tik tada,
kai saulė jau buvo nusileidusi, viešbučiui
priklausantį paplūdimį apšvietė žibintai, o
dangus virš jūros atrodė aklinai juodas. Tik
gerai įsižiūrėjusi pamatė kelias žvaigždeles.
Liepa atsisėdo. Staiga susivokė: jos gultas
nuleistas, kad būtų patogu gulėti, o ji pati
apklota plonyte skraiste. Nejaugi šio viešbučio
darbuotojai tokie paslaugūs? - nusistebėjo ji
ir atsistojusi nužingsniavo pas viešbučio
21
A n d rėj a
administratorių, ketindama padėkoti jam už

rūpestingumą ir grąžinti skraistę.
- Oi ne, skraistė ne m ūsų, - nustebo
jaunas vyras, stovintis prie registratūros
stalo. - Aš nežinau, kieno ji.
Liepa sutriko, o vyras m aloniai jai šyp
sojosi. Nežinodam a, kaip elgtis, ji pasiliko
skraistę, nusprendusi išsiaiškinti vėliau.
***
Kildam a liftu į savo kam barį Liepa ne

rim avo, kad dabar ilgai neužm igs, tačiau
vos paniro į minkštus patalus ir padėjo galvą
ant pagalvės, akimirksniu nuskriejo į sapnų
karalystę. O ryte nubudo anksti, jautėsi kaip
reikiant pailsėjusi ir ketino iš šių atostogų
pasiimti viską, kas įmanoma. Nustebo suži
nojusi, jog į kainą įskaičiuoti ir pusryčiai. Tad
vėl nuskubėjo į registratūrą būgštaudama, ar
nebus įsivėlusi klaida.
- Panele, jūs neturėtum ėte nerim auti, -
maloniai tarė viešbučio darbuotojas. - Viskas
apmokėta, užtikrinu jus: į kainą įeina ir pus
ryčiai.
22
L ie p a J u o d k a l n i j o j e
- Tai gal galėčiau sužinoti, kiek kainuoja

mano kambarys?
Vaikinas jau žiojosi kažką sakyti, kai Liepai
už nugaros nuskambėjo vyriškas balsas:
- Kas nors negerai?
- Viskas gerai, pone valdytojau. - Vai
kinas net pasitem pė kalbėdam as. - Panelė
tik domisi savo kambario kaina.
Viešbučio valdytojo antakiai šoktelėjo į viršų.
- Tai panelė apsigyveno viešbutyje neži
nodama, kiek reikės mokėti?
- Ją atvedė Gorano žmogus, jis viską su
tvarkė.
Valdytojas pasisuko į Liepą ir maloniai
nusišypsojo.
- Tada linkiu m aloniai praleisti laiką,
panele.
- O kas tas Goranas? - pasidomėjo Liepa.
- Tai vienas iš geriausių mūsų viešbučio
darbuotojų. M ėgaukitės poilsiu, sm agios
jums viešnagės, panele.
V iešbučio valdytojo žodžiai apram ino
Liepą. Ji padėkojo ir nuėjo pusryčiauti.
Gerdama kavą mergina nužvelgė priešais
23
A n d r ė ja
stūksančius kalnus ir vieno iš jų viršūnėje pa

stebėjo pasakišką pilį. Buvo keista matyti di
dingą statinį tokioje vietoje. Kaip ją ir pastatė
taip aukštai? Nors... jei prieš tūkstančius metų
statytos piram idės nebestebina, tai ko stebėtis
pilimi, kuriai gal tik kokie penki šimtai metų, -
šypsodamasi pagalvojo Liepa. Ji nutarė pa
kalbinti pro šalį einantį viešbučio darbuotoją.
- Sakykite, kokia ten pilis?
Jis stabtelėjo. Kelias akim irkas įdėm iai
žvelgė į Liepą, paskui šyptelėjo. Prieš ją
stovėjo vyras, kurį ji buvo sutikusi viešbučio
vestibiulyje ir kuris palydėjo ją į kambarį. Pri
siminusi, kaip ji reagavo į jo artumą lifte, į gilų
skvarbų jo žvilgsnį, Liepa vėl iškaito. O vyras,
regis, to nepastebėjo ir mandagiai paaiškino:
- Tai vienuolynas. Jis veikiantis, tačiau vie
nuoliai mielai įsileidžia lankytojus ir už ne
didelį mokestį veda ekskursijas. Jeigu domitės,
aš galiu suplanuoti jums išvyką į kalnus.
- Taip! Būtų puiku! - nudžiugo Liepa. -
Labai norėčiau. Atvažiuodama pastebėjau,
kad Baras ir Dobra Voda - ne tokie jau maži
miesteliai. Gal ir po juos būtų galima pasi
vaikščioti su gidu?
24
- Jeigu neprieštarausite, gidu galiu pabūti

ir aš. M ielai papasakosiu jum s apie savo
gimtąją šalį.
- Nuostabu!
- Bet patarčiau tai daryti kiek vėliau, ge
rokai po pietų, kai saulė bus nebe tokia kaitri.
Arba nuo ankstaus ryto. - Vyras ištiesė jai
ranką ir prisistatė. - Aš Goranas.
- Liepa, - beveik pašnibždom is ištarė
mergina, keistai paveikta jo karštos stiprios
rankos paspaudimo.
- Galėtume šiandien po pietų, kai truputį
atlėgs karštis - tarkim, apie šeštą valandą -
pasivaikščioti po miestą, o rytoj iš ryto pakilti
į kalnus ir aplankyti vienuolyną.
Liepa sutiko. Ji norėjo kokios nors veiklos,
kuri atitrauktų m intis nuo skaudžių gy
venimo posūkių, jai pakištų likimo, o dar
geriau - padėtų visiškai užsimiršti.
Vyrui pasišalinus, Liepai prieš akis dar
ilgai šm ėsčiojo jo veidas - įdegusi oda,
tamsios it naktis akys, gražiai išlenktos jaus
mingos lūpos.
***
25
A n d rėj a
Jūra, saulė, neapsakomai mėlynas dangus

ir išdykęs vėjas - apie tai Liepa svajojo jau
pusę metų. Troško štai taip gulėti paplū
dimyje, kai galvoje neknibžda skaičiai, įsta
tymai ir viršininko pastabos. Kai negalvoji
apie konkuruojančios kompanijos darbo re
zultatus, kai tikiesi laimėti konkursą, o nuo
to priklauso tavo ateitis.
K elias v a la n d a s p ra le id u si p a jū ry je
Liepa nutarė pasivaikščioti pakrante, pasi
dairyti. Ją žavėjo aukštos palmės, žydintys
krūmai, gražiai sutvarkytos sodybos, kurių
kiem uose stovėjo daugiau ar m ažiau auto
mobilių. Jie buvo iš įvairių šalių. Liepa at
kreipė dėmesį į Rusijos, Rumunijos, Bulga
rijos, Makedonijos, Kroatijos, Ukrainos nu
merius. Suprato, kad čionykščiai gyventojai
neatsitiktinai statosi tokius didelius, trijų
arba keturių aukštų namus: vasaros sezono
metu jie nuomoja kambarius poilsiautojams.
Čia vyrauja šeimos verslas ir iš automobilių
gausos kiem uose galim a sp ręsti, jo g jis
\s
klesti. Žmonės m ielai važiuoja pasigrožėti
26
aukštais kalnais, skaidria jūra, pasimėgauti

visada puikiu oru.
Liepa ilgai klaidžiojo siauromis gatvelėmis,
tai leidosi keliuku nuo kalvos, tai vėl kilo į
viršų, ir pagaliau visai suplukusi grįžo prie
jūros. Ji vėl maudėsi, deginosi, rinko įvairia
spalvius akmenėlius, kuriais buvo nuklota pa
krantė, ir visai užsimiršo. Kai saulė palengva
ėmė leistis horizonto link, m ergina nutarė
grįžti į viešbutį.
Pakeliui Liepos dėmesį patraukė nuo pajūrio
sklindantys švelnūs gitaros garsai. Viešbučio
lauko kavinėje, ant nedidelės pakylos, sėdėjo
jaunas gitaristas ir kalbino savo instrumentą.
Tik dabar Liepa pastebėjo iškabą kad šį vakarą
visi norintieji galės pasiklausyti baladžių ir ly
riškų dainų. Nė nesvarstydama ji nužingsniavo į
kavinę ir įsitaisė prie paties tolimiausio staliuko,
kuo arčiau jūros. Iš lėto gurkšnodama vėsų
kokteilį, kurį vos jai atsisėdus atnešė padavėjas,
Liepa gėrėjosi besileidžiančia saule. Ji norėjo at
sisakyti gėrimo, tačiau padavėjas pasakė, kad
tokia viešbučio tradicija - per koncertą pavai
šinti lankytojus kokteiliu.
27
A n d r ė ja
A tsilošu si p ato g io je k ėd ėje m ergin a

atsuko veidą nuo jūros dvelkiančiam vėjeliui
ir užsimerkė. Gitaros garsai pynėsi su bangų
mūša ir vėjo šnaresiu aukštos palmės lapijoje.
Koks romantiškas būtų vakaras, jei aš būčiau ne
viena... - pagalvojo Liepa, stebėdama netoliese
sėdinčią porelę: susikibę už rankų įsimylėjėliai
klausėsi muzikos. Jų veidai buvo sklidini ra
mybės ir pasitenkinimo.
Liepa pakėlė taurę prie lūpų ir m ėgau
dam asi nugėrė gurkšnį. K okteilis lengvai
svaigino ir mergina šyptelėjo. Turiu būti atsar
gesnė su gėrimais, nes galiu vėl praskysti. Tačiau
m alonus svaigulys ram ino ir tolino skau
džias mintis, prisiminimus apie Mindaugą.
Ištuštinusi taurę Liepa paprašė dar vienos.
Skam bant lyriškai baladei kelios poros
lėtai sukosi kavinės šokių aikštelėje. Pa
gyvenusi porelė m eiliai apsikabinusi lėtai
tipeno ir lingavo į taktą. Liepa pajuto, kaip
akyse ėmė tvenktis ašaros. Kokia laim ė,
pragyvenus visą gyvenimą kartu, išsaugoti
meilę ir švelnumą. Raukšlių išvagotuose se
nolių veiduose spindėjo šypsenos.
28
Sutemo ir viešbučio darbuotojai uždegė

ant staliukų žvakes. Liepa užsisvajojusi
žvelgė į šokėjus ir ne iš karto pastebėjo prie
jos prisėdusį vyrą. Pažvelgė į jį tik tada, kai
jis pasisveikino. Tai buvo viešbučio darbuo
tojas, su kuriuo ryte ji tarėsi dėl ekskursijos į
vienuolyną.
- Labas vakaras. - Jo žem as balsas susi
liejo su jūros šnaresiu. - O aš jūsų ieškojau.
Maniau, norėsite pasivaikščioti po miestą...
- Atleiskite, - iškaitusi atsiprašė Liepa, -
visai išgaravo iš galvos. Mėgavausi jūra, pa
sivaikščiojau po apylinkes. O kai išgirdau
gitaros garsus, užsimiršau.
- Nieko baisaus. Galėsim e tai padaryti
kitą vakarą. - Vyras įdėmiai žvelgė Liepai į
veidą. - Matau jūsų akyse ašaras...
- Ak, niekai. - Liepa staigiu judesiu nu
sibraukė ant blakstienų pakibusią ašarą. -
Nieko rimta. Susigraudinau stebėdama šiuos
pagyvenusius žmones. Jie atrodo tokie lai
mingi...
Vyras nieko neatsakė, tačiau kurį laiką
nenuleido nuo jos skvarbaus tam sių akių
29
A n d r ė ja
žvilgsnio. Paskui staiga palietė Liepai ranką

ant staliuko.
- Gal norėtumėte pašokti?
Liepa sutriko. Nesumojo, kaip elgtis, bet
išgertas kokteilis, šilta banga pasklidęs po
kūną, netruko pašnibždėti sprendimą.
V
- Žinoma, norėčiau.
Liepa žavingai nusišypsojo ir atsistojusi
padavė jam ranką. A ikštelėje sukosi vos
kelios poros. Laviruodam a tarp staliukų
Liepa stebėjo, kaip gašliai m oterys žiūri
į jos palydovą. Ją varstančius pavydžius
žvilgsnius ji stengėsi ignoruoti. Mėgindama
prisiminti, kuo vardu jos palydovas, Liepa
suraukė antakius.
- Jūs Goranas? - pasitikslino ji, o kai vyras
linktelėjo, atsiduso. - Ačiū už kvietimą. Ne
smagu vienai sėdėti prie staliuko, kai skamba
tokia nuostabi muzika.
- Neabejoju, kad netrukus būtum ėte su
laukusi dėmesio. - Goranas mostelėjo galva į
būrelį įdėmiai juos stebinčių jaunuolių. - Bet
man pavyko pirmam jus pakviesti, neketinu
šios teisės niekam perleisti.
30
Liepa jam neatsakė.

Goranas buvo puikus šokėjas. Jis lengvai
judėjo po aikštelę ir m eistriškai vedė Liepą
kartu. M ergina pasidavė m uzikai ir vyro
rankų švelnum ui. Ji jau tė, kaip jis lėtai
glosto jai nugarą, ir m ėgavosi tokia netikėta
glam one, jos oda liepsnojo po jo delnais.
Buvo neapsakomai gera glaustis prie tvirto
karšto vyro kūno, linguoti kartu su juo ir
apie nieką negalvoti. Ji kilstelėjo galvą, su
sidūrus su Gorano žvilgsniu, jai užgniaužė
kvapą. Juodos, šilumos kupinos jo akys gla-
monėjo jos veidą. Žvilgsnis besvoriu prisi
lietim u nuslydo skruostu, stabtelėjo prie
lūpų, palietė laibą ilgą kaklą, nusklendė
ant peties, o tada nuslydo prie iškilių krūtų
kauburėlių, kurie meiliai glaudėsi jam prie
krūtinės. Liepos kvėpavim as akim irksniu
pagilėjo ir padažnėjo. Ji stengėsi negalvoti,
užsim erkti ir taip išvengti jo tam sių akių
žvilgsnio. Bet nepavyko. Blakstienos virp
telėjo ir Liepos žvilgsnis paniro į viliojančią
G oran o akių gelm ę, k u p in ą p asla p čių
ir pavojų.
31
A n d r ė ja
Gitaros skam besys netilo, aikštelėje at

sirado ir daugiau šokančių porų. Liepa
m ėgavosi kiekviena akim irka. M indaugas
nem ėgo šokti, o ji - priešingai. Tad dabar,
pamiršusi viską pasaulyje, mergina grakščiai
sklandė žvakių nušviestoje kavinėje. Pajutusi
lengvą galvos svaigim ą stipriau įsitvėrė į
Goraną ir skruostu prigludo jam prie peties.
Sis vyras kvepėjo jura. Buvo išvaizdus, ma
lonus, draugiškas. Ir Liepa uždavė klausimą,
kurio, jei nebūtų išgėrusi poros kokteilių,
vargu ar būtų išdrįsusi paklausti:
- Jūs gėjus?
Goranas nusišypsojo, o Liepa, išgirdusi
savo balsu ištartus žodžius, sutriko ir iš
raudo.
- Ne. Kodėl jum s kilo tokia mintis?
- Na, jū s patrauklus, d ailiai nuaugęs
vyras, tačiau nė karto nem ačiau jū sų su
mergina. O ir žiedo ant rankos nėra.
Liepa pajuto, kaip sukrutėjo jo delnas jai
ant nugaros.
- Žm onos niekada neturėjau. D ar n e
sutikau tokios, kuri taip užvaldytų mano
32
mintis, kad noras būti drauge nuvestų prie

altoriaus.
Liepa daugiau nebeklausinėjo. G itaros
garsai kuteno jautriausias širdies kerteles,
vertė svajoti, tikėti m eile ir n uostabiais
jausmais.
Po kelių valandų, kai gitaristas baigė pa
sirodymą ir per garsiakalbius ėmė skambėti
m uzikos įrašai, Goranas palydėjo Liepą į
viešbutį. Iš senuko, gatvėje prekiaujančio
gėlėmis, jis nupirko jai rožę, taip atsidėko
damas puikiai šokių partnerei.
Liepa pam erkė gėlę į aukštą stiklinę ir
kurį laiką stovėjo žvelgdama į švelnius jos
žiedlapius, paskui atsargiai palietė ju os
pirštais. Ūmai suskambo mobilusis telefonas,
gulintis ant stalo, ir ji krūptelėjo. Skambino
mama. Mergina atsiduso ir atsiliepė:
- Klausau, m am yte. Labas. Taip vėlai
skambini. Kas nors atsitiko?
- Labas, dukrele. Nieko neatsitiko, tik
noriu sužinoti, kaip jūs ten?
- V iskas gerai. Ilsiuosi ir m ėgaujuosi
saule. Apsistojau puikiam e viešbutyje ant
33
A n d rėj a
jūros kranto, tai ištisomis valandomis galiu

gėrėtis jūra ir nuostabiais kalnais.
- Viešbutyje? - perklausė mama. - Atrodo,
minėjai, kad nuomositės kambarį.
- Taip planavom e. Bet mane apgavo ir,
švelniai tariant, likau gatvėje. Vietinis vai
kinas parodė puikų viešbutį, jam e ir apsi
stojau.
Liepa sm ulkiai papasakojo, kaip viskas
buvo, ir m otina ėm ė piktai koneveikti in
ternetą, žmones, sukūrusius šią išankstinio
užsakymo paslaugą, ir namų šeimininkus,
nuom ojančius kam barius. Tačiau ji greitai
nurim o, nes, šiaip ar taip, viskas baigėsi
gerai.
- Kodėl tu kalbi tik apie save? O kaip
Mindaugas?
- Mindaugo čia nėra. Aš atvažiavau viena.
- Viena?! - klyktelėjo motina. - Kaip tai
viena?!
Liepa sunkiai atsiduso ir išklojo mamai
visą tiesą apie paskutinį pokalbį su M in
daugu V ilniuje, papasakojo, kad keliavo
viena, ir pasakė nė kiek nesigailinti taip
34
pasielgusi. Ji jautėsi teisi ir neketino dovanoti

Mindaugui už neištikimybę.
Kurį laiką kitame linijos gale buvo tylu.
- Tau reikia laiko apsiraminti. Gal ir gerai,
kad dabar esi viena. Viskas susitvarkys, pa
matysi. Juk iš tikrųjų tu neketini su juo skirtis.
Liepa kietai sukando dantis.
- Mano ketinimai visai rimti. Kodėl tau
taip sunku tuo patikėti?
- Na, tu visada buvai racionaliai m ąs
tantis ir rimtai į savo ateitį žiūrintis žmogus.
- Aš tokia ir likau, mama! Nepasikeičiau.
Todėl ir priėmiau tokį sprendimą.
- Dukrele, nusiram ink. Vyram s kartais
taip nutinka. O tu turi galvoti apie savo ateitį.
Mindaugas tau - puiki partija...
- Mama! - pertraukė ją Liepa. - Kurdama
savo ateitį aš nenoriu galvoti, kokia jis man
partija. Nenoriu krūpčioti kaskart, kai su
skamba jo telefonas. Aš apsisprendžiau ir
nukirtau mūsų ryšius. Kol kas puikiai leidžiu
laiką ir viena, o jei prireiks draugijos, manau,
be vargo susipažinsiu su kokiu nors vyru.
Patikėk, sąžinė manęs dėl to negrauš.
35
A n d r ė ja
Kurį laiką telefono linijoje buvo tylu.

- Mes dar pasikalbėsime apie tai po kelių
dienų, kai tau atlėgs pyktis. - Motinos balsas
skambėjo taip, lyg ji ką tik būtų išgirdusi apie
baisią nelaimę. - Manau, tada tu galvosi jau
kitaip.
N eiškentusi Liepa nutraukė pokalbį ir
tėškė telefoną ant lovos. Ne, aš negalvosiu
kitaip. N ekeisiu savo nuomonės. Nebūsiu su
Mindaugu. Prisiminusi jį susiraukė. Nenoriu
jo matyti.
Liepa turėjo į valias laiko viską apgalvoti.
Gyvenant su M indaugu jai dažnai kildavo
klausimų dėl naktinių skambučių, kurie pri
versdavo jį šokti iš lovos ir išbėgti į naktį.
Darbas naktim is... ji niekaip negalėjo su
prasti, ką veikia pardavim o vadybininkas
tokiu paros m etu. Kelių dienų kom andi
ruotės pas klientus, gyvenančius kituose
miestuose. Taip, greičiausiai jis buvo puikus
vadybininkas, nes dažnai d žiaugd avosi
naujais pelningais sandoriais ir m ilžiniš
kom is premijomis. Liepa nepažinojo M in
daugo bendradarbių, net nenutuokė, kur
36
yra jo darbovietė. Jis nesupažindino jos su

savo draugais - jie nesilankė jų namuose, o ir
patys į svečius nekvietė. Liepa neklausinėjo
Mindaugo apie darbą: jų pažinties pradžioje
šis klausim as sukėlė jam nepasitenkinim ą.
Mažiau žinosi, ramiau miegosi, mažule, - tada
mestelėjo jai Mindaugas ir ji niekada nebe
grįžo prie šios temos.
Liepa ir M indaugas nesėdėjo namuose:
juodu lankėsi spektaklių premjerose, pietavo
arba vakarieniavo prabangiausiuose resto
ranuose, dalyvavo aukštuom enės vakarė
liuose, tačiau švenčių artimųjų rate nebuvo.
M indaugas neskaičiavo pinigų, leido sau
ir Liepai didžiules sumas. Nebuvo nieko,
ko jis nenupirktų Liepai panorėjus. Pirmai
siais m etais ji jautėsi lyg pasakoje, kurios
herojus - jaunas burtininkas, burtų lazdelės
mostelėjimu pildantis visus jos norus. Min
daugas Liepos tėvams patiko, net labai. Ypač
motinai. Juk dukra susirado tokį pinigingą,
perspektyvų, tvirtai ant kojų stovintį vyrą,
jis tikrai aprūpins ją viskuo. Liepa maudėsi
p erteklin ėje prabangoje, o p astaraisiais
37
A n d r ė ja
mėnesiais susivokė nuo tokio gyvenimo pa

vargusi. Juo labiau kad M indaugo dažnai
nebūdavo šalia. Deja, prabanga negalėjo už
pildyti bendravimo spragų. Buitis buvo su
tvarkyta, nebeliko ko siekti, apie ką svajoti.
Atsidūrusi toli nuo namų Liepa džiaugėsi,
kad per tuos m etus neprarado gebėjim o
džiaugtis smulkmenomis - akmenėliais pa
jūryje, žuvėdra m ėlynam e danguje, saule,
triu kšm au jan čiais vaikais, gėlėm is v ieš
bučio gėlynuose, paprastu pokalbiu su kitu
žmogumi.
***
Num etusi telefoną Kristina ėm ė piktai

barben ti n agais į stalviršį. N eišken tu si
pašoko iš krėslo ir energingai nužingsniavo į
kitą kambarį. Atlapojo duris ir įsirėmusi ran
komis į šonus sustingo ant slenksčio.
- Laimonai, tavo dukrai visai pasimaišė
protas! - riktelėjo ji.
- Tikiuosi, tavoji gyva ir sveika, - pa
šaipiai atšovė vyras.
Kristina sugniaužė kumščius.
38
- Liaukis mane erzinęs. Ką tik kalbėjausi

su Liepa. Pasirodo, ji viena išm ovė į Juod
kalniją. O Mindaugas liko čia, Vilniuje.
- Kodėl? - sukluso Laimonas ir atidėjo į
šalį skaitomą knygą.
- Matote, ji sužinojo, kad Mindaugas turi
meilužę. Ir nusprendė jį palikti! Mesti, kai
vestuvės jau ant nosies! Tai juk nesąmonė!
- Gal taip ir geriau. Man niekada nepatiko
tas jaunuolis. Tylėjau, nes Liepa sakėsi jį my
linti.
Kristinos veidas įraudo.
- Ką čia kalbi?! Kaip jis gali nepatikti?!
Toks jaunas, o jau savas verslas, automobilis,
butas, visada prie pinigo. Ir Liepai nieko ne
gaili. Kur ji ras geresnį?!
Laimonas palingavo galvą.
- Taip, taip. Verslas, autom obilis... O ar
žinai, kas jo širdyje? Jis... jis kažkoks tuščias.
Aš kelis kartus bandžiau su Mindaugu pasi
kalbėti, ieškojau bendros temos, bet...
- Nieko keista, nes tu visą laiką tik savo
politines pažiūras dėstai, kalbi apie nera
mumus... hmm... kur nors kitam e pasaulio
39
A n d r ė ja
gale ir šiaip visokius niekus. Mudu su Min

daugu visada turime apie ką pasikalbėti.
Laimonas pasitaisė akinius ir vėl paėmė į
rankas knygą.
- Palaukime kelias dienas, gal dar viskas
susitvarkys. Paaiškės, kad per anksti pradėjai
mušti pavojaus būgnais.
Kristina apsisuko ir nukaukšėjo j savo
kambarį. Iš to vyro jokios naudos. Visą gyvenimą
buvo skystakošis, įkišęs nosį į tas savo knygas. - Ji
vėl ėmė nagais barbenti į stalą. - Privalau ką nors
daryti. Negaliu sėdėti sudėjusi rankų. Jeigu Liepa
paleis Mindaugą... Tai kvaila mergiotė... Ir pasi
griebusi telefoną ji užsidarė savo kambaryje.
* >{■*
Liepą pažadino vis garsėjantis beldim as

į duris. Nubudusi ne iš karto suprato, koks
čia garsas ir iš kur sklinda. Tačiau išvydusi
ant stalo stiklinėje pamerktą rožę prisiminė
šios dienos planus. Ji šoko iš lovos, čiupo
nuo kėdės skraistę ir nuoga įsisupusi į ją nu
skubėjo prie durų. Už jų stovėjo Goranas ir
šypsojosi.
40
- Labas rytas, - pasisveikino jis ir smalsiai

nužvelgė Liepą nuo galvos iki kojų. - Kol dar
neužgulė dienos karščiai, siūlau ruoštis ir ke
liauti. Pirma, žinoma lengvi pusryčiai.
Liepa pastebėjo, kaip jai sujudėjus vyro
šnervės šiek tiek išsiplėtė ir jam užgniaužė
kvapą.
- Gerai. Per dešimt minučių susiruošiu ir
nusileisiu į vestibiulį.
- Puiku. Ten aš jūsų ir lauksiu. - Apsi
sukęs ant kulno jis nužingsniavo korido
riumi.
Liepa negaišo. Ji apsirengė taip pat kaip
ir Goranas: džinsiniais šortais ir plonučiais
berankoviais marškinėliais. Apsiavė patogius
sportinius batelius, užsijuosę diržą su pi
nigine ir išskubėjo pro duris.
Goranas jos laukė kieme jau užvedęs au
tomobilį. Jis paslaugiai atidarė jai dureles ir
atsisėdęs prie vairo tarė:
- Pamaniau, šiandien bus patogiau va
žiuoti autom obiliu. K itą dieną, kai neva
žiuosime į kalnus, paimsiu motorolerį.
Liepa nustebusi nusišypsojo.
41
A n d r ė ja
- Tai galiu tikėtis ir daugiau išvykų?

- Jei tik pageidausite.
Goranas žvelgė jai tiesiai į akis ir Liepos
širdis neramiai suspurdėjo krūtinėje. Ji turėjo
pripažinti, kad jis labai gražus. Susigriebusi,
jog per ilgai spokso į jį, Liepa nusuko akis į
šalį, tačiau dar spėjo pastebėti, kaip jo lūpas
išlenkė nuoširdi šypsena. Nuo tos šypsenos
merginos skruostai skaisčiai nuraudo.
- Na ką, pirmyn?
Liepa tik linktelėjo, nes neįstengė išspausti
nė garso. Staiga m ašinoje tapo pernelyg
ankšta. Salia sėdintis vyras spinduliavo tokią
jėgą, kad Liepai darėsi silpna. Jo artum as
trikdė, jaudulio bangos nepaliaujamai ritosi
kūnu.
- Prašau dar kartą pakartoti savo vardą, -
mandagiai tarė jis.
- Liepa.
- Jis labai gražiai skamba, kai tariate jūs,
bet man taip nepavyksta. Lyiieeepa.
Liepa nusijuokė, dar kartą ištarė savo
vardą ir paaiškino, ką jis reiškia.
V
- Šit kaip. K ą gi. Dabar suprantu: jūsų
42
grožis atsispindi varde. Aukšta, liekna, gy

vybinga, žavinga... Drevo july, - staiga tarė
jis savo gimtąja kalba ir nusišypsojo. - Aš va
dinsiu jus Jula.
Liepa juto, kaip per kelias minutes, kol
juodu kalbėjosi ir juokėsi, ją kausčiusi įtampa
atslūgo. Mergina apsiramino ir ėmė mėgautis
kelione.
- Tikriausiai jau pastebėjote, kad šis ir kiti
miestai pakrantėje dar neturi istorijos. Prieš
karą stovėjusių pastatų išliko nedaug, o nauji
dar tik kyla. Pakrantės m iestai ir miesteliai
jauni, palyginti su juos supančiais kalnais.
Tad istorijos mes ieškosime kalnuose.
Liepai gniaužė kvapą nuo prieš akis atsi
veriančio grožio. Kalnai, siekiantys dangų,
tarpekliai, sm ingantys į m ilžiniškas b e
dugnes, skardžiai, ant kurių krašto stovint
svaigsta galva, tuneliai, kalnų upės ir sma
ragdo spalvos ežerai - viskas dabar atrodė
daug įspūdingiau nei tada, kai prie vairo
sėdėjo pati. Ji trumpai papasakojo savo ke
lionės nuotykius ir Goranas, pristabdęs au
tomobilį, pažvelgė į ją.
43
A n d rėj a
- Jūs viena vairavote visą kelią? Serpen-

tinais? Ir per Bosniją? Į Juodkalniją įvažiavote
per senąjį postą kalnuose?
Gorano akyse Liepa įžvelgė nuostabą, bet
drauge ir pagarbą.
- O ką turėjau daryti? Pakeliui nepaste
bėjau nė vienos agentūros, kurioje būčiau ga
lėjusi nusisamdyti vairuotoją. Vairavau pati.
Prisipažinsiu - kartais būdavo labai baisu.
- Girdėjau, kad Bosnijoje, visai netoli pa
sienio posto, kalnų upė prasiskynė vagą pro
akmenis ir gerokai paplovė kelią.
- Taip. - Liepa linktelėjo. - Tai buvo pati
šiurpiausia kelionės atkarpa. Vienoje pusėje
plikas akmeningas kalno šlaitas kyla į viršų,
kitoje - apaugęs krūm ais ir m edžiais stat
menai sminga žem yn į bedugnę, nuo tokio
gylio net apsvaigo galva. Baisiausia, kad
keliukas neasfaltuotas. Tad srauniam van
deniui nebuvo sunku atlikti savo darbą.
Kai aš privažiavau, jau buvo atvykusi kelių
rem ontininkų brigada. Vyrai paklojo storų
plačių lentų, per kurias man ir pavyko per
važiuoti.
44
Goranas vėl truputį padidino greitį ir nu

kreipė žvilgsnį į vingiuotą kelią.
- Jūs nuo kažko bėgate. - Jo balsas nu
skam bėjo tyliai ir užtikrintai. Tai buvo ne
klausim as, o tvirta nuom onė. Liepa pa
stebėjo, kaip jo rankos stipriau sugniaužė
vairą, o skruosto raumenys sujudėjo kietai
sukandus dantis.
- Kodėl taip manote?
- Ryžotės viena leistis į tokią pavojingą
kelionę... Turėjo būti svari priežastis.
O jis įžvalgus, - pagalvojo Liepa n u
sukdama akis į šalį.
- Nemaniau, kad kelionė bus tokia ilga
ir pavojinga. Planavome keliauti dviese... -
tyliai paaiškino ji po ilgokai trukusios tylos,
vengdama Gorano žvilgsnio. - Bet paskutinę
minutę viskas pasikeitė. Jis negalėjo važiuoti.
Prisiminus Mindaugą merginos balsas su
virpėjo ir prikimo, joje dar buvo gyvas pyktis
ir nuoskauda. Tai neliko Gorano nepastebėta.
- Ar dėl to taip liūdite? Todėl užvakar
visą popietę verkėte?
45
A n d rėj a
Liepa sutriko. Na žinoma, greičiausiai jau visas

viešbutis žino, kad užvakar žliumbiau. Ir užmigau
išsiurbusi du kokteilius. Kažin ar neknarkiau?
- Aš neliūdėjau. Veikiau gailėjau savęs
dėl to, kas nutiko, - prisipažino ji. - Tai buvo
silpnumo valandėlė. Tikiuosi, tai daugiau ne
pasikartos.
Liepa nenorėjo atvirauti, tačiau kai keliui
išplatėjus Goranas sustabdė automobilį ir at
sisuko į ją, m ergina pajuto keistą šilum ą jo
žvilgsnyje. Jis buvo rimtas, nuoširdus ir grei
čiausiai šeštas jausm as pašnibždėjo Liepai,
kad šiuo vyru galima pasitikėti, kad tai, ką
jis išgirs šiame automobilyje, čia ir liks. Go
ranas nieko neklausė, tik akys prašė išsamiau
paaiškinti.
- K elionės išvakarėse, kai M indaugas
buvo duše, į jo mobilųjį telefoną atėjo žinutė.
Niekada to nedariau, tačiau tądien mane,
rodos, kažkas pastūmėjo. Aš perskaičiau jam
atsiųstą žinutę. Tada ir sužinojau, kad m y
limasis, su kuriuo planavau pragyventi iki
žilos senatvės, mane apgaudinėja su kita mo
terimi. Ir jau seniai. Tik aš nieko nesupratau.
46
Nelaukiau jo pasiaiškinimų. Paprasčiausiai

susirinkau daiktus ir išvažiavau. Viena. -
Liepa giliai atsikvėpė pajutusi palengvėjimą,
kad galėjo papasakoti apie tai, kas įvyko.
Mama jos nesuprato, nepalaikė, bet gal šis
vyras supras. - Ir štai aš čia. Dabar mėgau-
siuosi atostogomis, džiaugsiuosi gyvenimu ir
iš šios kelionės pasistengsiu pasiimti viską,
ką tik man pasiūlys likimas. Žinote, aš net
didžiuojuosi savimi, kad sugebėjau pasiekti
kelionės tikslą.
Goranas švelniai palietė ant kelių sunertas
Liepos rankas.
- Turite kuo didžiuotis. Jūs įveikėte sunkų
išbandymą. Ir pasielgėte teisingai. Jeigu jūsų
sužadėtinis nem atė, kokį deim antą laiko
rankose, tai jis nevertas jūsų ašarų.
Jo rankų prisilietimas privertė pašėlusiai
plakti Liepos širdį. O žem as ramus balsas,
jo ištarti žodžiai žvelgiant į akis galutinai ją
apžavėjo. Tai dėl deguonies trūkumo, - ramino
save Liepa. - K alnuose taip būna. Ir nuo
įtampos, kuri tarp mūsų tvyro nuo pat kelionės
pradžios. Viskas praeis, kai sugrįšiu į viešbutį.
47
A n d r ė ja
Staiga Goranas vėl užvedė automobilį.

- Laikas ir mums patraukti savo tikslo
link, - tarė jis išvairuodamas į kelią. - O kol
jį pasieksime, noriu kai ką papasakoti. Tik
riausiai žinote, kad Juodkalnija kurį laiką
buvo Jugoslavijos dalis. O dar anksčiau ji
buvo kunigaikštystė. Kunigaikštis Ištvanas
pamilo neturtingą kaimo merginą Biserką ir
prieš tėvų valią ketino susituokti. Kurį laiką
priešinęsi tėvai pagaliau susitaikė su sūnaus
sprendimu, ėmė ruoštis vestuvėms. Į dvarą
užklydo kurtizanė ir pasiprašė nakvynės. Ji
sugundė kunigaikštį vestuvių išvakarėse. Su
žinojusi apie tai Biserka atsisakė tekėti. Kad
ir kaip m aldavo kunigaikštis, m ergina ne
nusileido. Bet ji labai mylėjo savo išrinktąjį.
Be jo visas pasaulis jai buvo nemielas. Todėl
ji įstojo į vienuolyną ir vengė rodytis myli
majam. Praradęs viltį susigrąžinti Biserką,
Ištvanas ėmė rūpintis vienuolynu. Atstatė
apgriuvusias sienas, pastatė naujų pastatų,
praplėtė jo teritoriją, vienuolyno išlaikymui
aukojo dideles sumas. Per visus tuos metus,
kol laukė m ylim osios atleid im o, jis nė
48
nepažvelgė į jokią kitą merginą. Tačiau Bi-

serka nepakeitė sprendimo. Ji pasakė: jeigu
vyras bent kartą susigundė kitos m oters
kūnu, anksčiau ar vėliau ir vėl taip padarys.
Ir vėl mylimąją įskaudins.
Goranas sustabdė automobilį prie aukštai
kalnuose esančio vienuolyno, kuriuo Liepa
gėrėjosi iš savo kambario balkono ir iš paplū
dimio. Ji išlipo iš mašinos į svilinančią kaitrą
ir Goranui pamojus ranka nužingsniavo link
masyvių medinių durų, o už jų juos pasitiko
m aloni vėsa. Kažkur viduje buvo girdėti
balsai. Goranas palaukė, kol Liepa apsipras
su prieblanda, ir paėmęs ją už rankos nu
sivedė į vienuolyno gilumą. Jie ėjo siaurais
koridoriais, kirto erdvias sales, kopė laiptais,
užsukdavo į ankštas celes, kurios šiuo metu
buvo negyvenamos. Ore tvyrojo drėgmė, ga
lėjai justi lengvą pelėsių ir vaško kvapą. Go
ranas prislopintu balsu pasakojo įvairias is
torijas, susijusias su vienuolynu, kartais stab
telėdavo prie reikšmingesnių paveikslų. Kai
juodu priėjo gražiais raižiniais padabintas
duris, Goranas sustojo. Jis sunkiai atidarė
49
A n d r ė ja
m asyvias duris ir nepaleisdam as Liepos

rankos įėjo į vidų.
- Čia Biserkos celė, - sušnabždėjo jis. -
Gyvendam a vienuolyne ji čia leido laiką:
meldėsi ir už save, ir už mylimąjį.
Liepa apsidairė. Lova, staliukas, kėdė,
kelios lentynos ir nedidukas langelis. Baldai
buvo paprasti, tačiau išraižyti nepakarto
jamais raižiniais. Net lango rėmas išpuoštas
mediniais ornamentais. Celė buvo mažesnė
nei Liepos buto virtuvė, joje tvyrojo keista
ramybė. Ant vienos sienos buvo išrėžta eilė
trumpų brūkšnelių, tarsi kažkas būtų skai
čiavęs celėje praleistas dienas. Tačiau jų buvo
nelabai daug. Liepa pažvelgė į Goraną.
- Biserka mirė jauna, vienuolyne nepra
gyvenusi nė m etų. Vieni pasakoja, kad ją
pražudė mylimojo ilgesys. Kiti tvirtina, jog
jos gyvybę nusinešė tais m etais šiose apy
linkėse siautęs maras.
Liepa linktelėjo.
- V ien as n ea p g a lv o ta s ž in g sn is su
griovė dviejų žmonių gyvenimus, - tyliu, iš
50
susijaudinimo virpančiu balsu sušnabždėjo

Liepa. - Ir dėl ko? Dėl kūno geidulių...
Goranas nenuleido akių nuo susijaudi
nusio Liepos veido. Stebėjo, kaip ji virpan
čiais pirštais paliečia išbraižytą sieną, išgirdo
gilų atodūsį ir švelniai spustelėjo jos pirštus
savo delne. Liepa tik dabar susivokė, kad Go
ranas vis dar laiko ją už rankos.
Paskui jie sustojo aukštų kalnų papėdėje,
prie nediduko, kiek apgriuvusio namelio, ap
supto žydinčių krūmokšnių ir senų aukštų
kiparisų. Vos jiems išlipus iš automobilio ant
slenksčio pasirodė senučiukė, kuri džiugiai
šypsojosi bedantę šypsena. Liepa būtų ga
lėjusi prisiekti, kad prieš ją stovi čigonė. Taip
nusprendė ne iš drabužių, nors jie buvo ne
paprastai spalvingi, o iš veido bruožų. Liepa
atkreipė dėmesį, kad Goranas nušvito, kai ją
apkabino. Juodu ėmė kalbėtis gimtąja kalba,
o Liepa tuo metu mindžikavo prie automo
bilio ir gėrėjosi gamta. Pagaliau Goranas
sugrįžo prie Liepos ir paėmęs už rankos nu
sivedė prie senutės.
51
A n d r ė ja
- Čia mano senelė Ūma. Po mamos mirties

ji rūpinosi manimi.
- Jūsų senelė? - pasijutusi nejaukiai iš
lemeno Liepa. - Bet juk... Jūs ne... Juk ji...
- Ji yra čigonų klajoklių palikuonė, - pa
tvirtino Goranas Liepos spėliones. - Sutikusi
mano senelį Urna jį pamilo ir pasiliko su juo.
\z
č ia jos klajonės baigėsi. Jei norite, ji gali kor
tomis išburti jum s ateitį.
- Oi ne, ne! - greitai atsakė Liepa pur
tydam a galvą ir slėpdam a rankas už nu
garos. - Aš netikiu jokiais būrimais.
- Be reikalo. Šių kraštų čigonais galima
tikėti. Ypač mano senele. Nors ji paliko senelį
ir gyveno kaip atsiskyrėlė, visą gyvenim ą
laikėsi čigonų papročių ir tradicijų.
- Aš... Aš jau noriu važiuoti... - užsi
kirsdama išbėrė žodžius Liepa ir staiga nutilo.
Senutė priėjo prie jos, suėmė ranką kau
lėtais pirštais ir kurį laiką tylėdama žvelgė
į akis. Tada atsitraukė, pažiūrėjo į anūką ir
kažką pasakė jam gimtąja kalba. Paskui vėl
įrėmė žvilgsnį į Liepą ir tarė laužyta anglų
kalba:
52
- Matau, kad išsigandai. Nereikia bijoti

čigonų, vaikeli. - Senutės šiltas žvilgsnis
stebuklingai paveikė Liepą. Baimė dingo, o
senolė kalbėjo toliau: - Mano anūkas tavęs
nenuskriaus, o aš tuo labiau. Džiaugiuosi, jog
jis tave atsivežė. Kalnai ir saulė išgydys tavo
skaudančią širdį. Viskas bus gerai. Greitai tu
vėl pamilsi ir šį kartą jau visam gyvenimui.
Liepa sutrikusi tylėjo. Tesugebėjo linktelėti.
Goranas palydėjo ją į vidų. Kukliame rąsti-
niame namelyje be šiuolaikiškų patogumų
buvo stebėtinai švaru. Nedideliame kambaryje
stovėjo stalas, kelios kėdės, nėriniuota antklode
tvarkingai užklota lova, krosnis. Ant grindų -
iš juostomis suplėšytų skudurų išmegzti takai.
Palubėje džiūvo ryšulėliai įvairiausių žolių.
Ant krosnies tupintis didelis juodas katinas ža
liomis akimis smalsiai spoksojo į viešnią. Liepa
nepastebėjo nei radijo imtuvo, nei televizo
riaus, nei šaldytuvo. Nebuvo net šviestuvo, tik
kelios žibalinės lempos: viena stovėjo ant stalo,
dar pora kabėjo ant sienų. Trobelėje tvyrojo
keistas kvapas - lyg prieskoninių žolelių, lyg
vaistažolių.
53
A n d rėj a
Kol Liepa dairėsi po kam barį, Gorano

senelė nenuleido nuo jo s akių. Jųd viejų
žvilgsniams susitikus, Liepai pasirodė, kad
senutė permato ją kiaurai, skaito jos mintis ir
žino, kokia sumaištis siaučia sieloje, kai šalia
stovi jos anūkas. Staiga moteris nuoširdžiai
nusišypsojo ir pasiūlė atsisėsti. Atnešusi ant
stalo kuklių vaišių ir pati prisėdo ant kėdės.
Viskas buvo labai gardu: naminė, Urnos tvir
tinimu, šiandien kepta duona, šviežias ožkos
pieno sūris, daržovės. Goranas paprašė se
nelės jos pačios gaminto vyno, tačiau senutė
atnešė šaltinio vandens. Pastačiusi ąsotį ant
stalo ji pažvelgė į anūką ir kažką suburbėjo
po nosimi. Liepai neprasprūdo pro akis, kad
po jos žodžių Gorano skruostai raustelėjo.
- Kas atsitiko? - tyliai pasiteiravo ji.
- Atleiskite, - Goranas atsikrenkštė, - bet
senelė nepavaišins vynu. Sako, kad pavo
jinga jį gerti... kalnuose.
Liepa neprieštaravo ir godžiai išgėrė pilną
puodelį vandens.
Goranas nusivežė Liepą prie dar vieno
namuko, pastatyto visai ant jūros kranto.
54
- O čia m ano valdos. Čia aš slepiuosi

nuo miesto triukšmo. Arba po darbo atva
žiuoju pabūti arčiau gamtos. Labai myliu šią
sz
vietą. Čia gyvenau kartu su mama iki pat jos
mirties. Vėliau persikėliau pas Urną, tačiau
šio namo neapleidau.
Liepa apsidairė: pasakiška vieta. Jūra
buvo pasiekiama ranka, namelį supo aukšti
medžiai, tarp jų galėjai matyti senų palmių.
Kitapus namo į dangų stiebėsi aukštas visai
plikas kalnas, saulė glamonėjo akmeninius
tviskančius jo šlaitus.
- Kaip nuostabu, - išsprūdo susižavė
jusiai Liepai.
Kelionė atgal neprailgo. Goranas daug
pasakojo, išsukęs iš kelio rodė Liepai vis
naujus, vieną už kitą gražesnius Juodkalnijos
kampelius. Stabtelėjo prie kalnų ežero, kurio
vanduo buvo neįtikėtinai skaidrus. Goranas
pairstė Liepą valtele ir mergina susidomėjusi
stebėjo ežero dugne nugrimzdusius įvairius
daiktus. Ežeras buvo gilus, o vanduo jam e
ledinis. Vėliau jie nusprendė pasigrožėti
Taros upe: privažiavę kanjoną sustojo prie
55
A n d r ė ja
nuostabaus krioklio, kurio vandens srovė

krito iš dešim ties m etrų aukščio. Stovint
taip arti, užvertus galvą, atrodė, kad vanduo
liejasi iš dangaus.
- Kaip čia gražu, - svajingai tarė Liepa ir
jos balsas ištirpo vandens šniokštime.
Tačiau Goranas išgirdo.
- Taip. Mano šalis tikrai turi kuo pasigirti.
Pasak legendos, Dievas, kurdamas pasaulį,
nešėsi pilną m aišą gamtos stebuklų: kalnų,
upių, miškų, ežerų, kanjonų, paplūdim ių.
Kiekvienoje šalyje palikdavo jų vieną arba
du. Pasiekus Juodkalniją maišas netyčia pra
plyšo ir viskas, kas dar buvo likę, išbyrėjo.
Dievas apsižvalgė ir nusprendė, kad mažytei
Juodkalnijai atsitiktinai atitekę stebuklai visi
kartu atrodo itin gražiai. Ir nepanoro nieko
keisti.
Į viešbutį jie grįžo jau ėmus temti. Ap
žiū rėję p asku tin ę vietą, k u rią G oranas
šiandien norėjo parodyti Liepai, juodu va
žiavo niekur nebestodam i ir kalbėjosi kaip
du seni, daug m etų nesim atę draugai. Go
ranas dalijosi savo gyvenimo smulkmenomis
56
ir įvairiomis istorijomis. Liepai buvo keista: ji

taip mažai pažinojo šį vyrą, o šalia jo jautėsi
V
laisva ir nesuvaržyta. Žinoma, pasitaikydavo
akimirkų, kai Gorano žvilgsnis ar prisilie
timas priversdavo širdį plakti smarkiau ir
Liepa pasijusdavo keistai. Nuo tada, kai
paliko Urnos namus, kažkas atsitiko. Gorano
elgesys pasikeitė: dingo oficialum as, bū
dingas viešbučio tarnautojui bendraujant su
klientu, jį pakeitė nuginkluojantis nuošir
dumas.
Jiems sustojus prie viešbučio Goranas pa
slaugiai padėjo Liepai išlipti iš automobilio
ir priminė, kad ji turi paskubėti vakarienės.
- Nesijaučiu alkana. Turbūt nubėgsiu prie
jūros. Noriu išsimaudyti, palydėti saulę. -
Liepa ištiesė jam ranką. - Ačiū už stebuklingą
dieną, - tarė, kai vyras tvirtais pirštais suėmė
jos laibą rankutę. - Niekada jos nepamiršiu.
Galėčiau net padėką įrašyti svečių knygoje. -
Staiga ji susigriebė: - Beje, o kiek aš skolinga?
- Tai bus įtraukta į sąskaitą, susimokėsite
išvykdama.
- Gerai, jei jau tokia tvarka.
57
A n d r ė ja
Liepa norėjo eiti, tačiau Goranas tebelaikė

ją už rankos. Juodu stovėjo prie automobilio,
žvelgė vienas kitam į akis ir nepastebėjo, kad
ne tik viešbučio svečiai, bet ir kiti darbuotojai
smalsiai juos stebi. Kai pro šalį važiuojantis
autom obilis garsiai pyptelėjo, Liepa šiaip
ne taip išsivadavo iš juodų G orano akių
nelaisvės, ištraukė ranką ir dar kartą padė
kojusi nuskubėjo į viešbutį. Uždariusi savo
kambario duris atsišliejo į jas nugara.
- K as tai? K alnų bu rtai? - tyliai su
šnabždėjo ji užsimerkusi. - Simpatija iš pirmo
žvilgsnio? A tostogų rom ano pradžia? -
Liepa šyptelėjo ir pajuto, kaip kūnu nuvilnijo
šilum a. - Gal ir taip. Jis labai įspūdingas
vyras. - Ūmai šypsena jos veide priblėso. -
Bet juk Goranas čigonas...
X- X- *
R audonas sau lės ap skritim as g reitai

paniro į jū rą ir dingo už horizonto. Prieš
m inutę buvęs purpurinis, dabar dangus
atrodė melsvai pilkas. Beribiam e dangaus
skliaute ėmė ryškėti m ėnulis. Kur ne kur
58
įsižiebė pavienės pirmosios žvaigždės. Jūros

ir dangaus riba išnyko, kalnų kontūrai iš
tirpo. Tik kelios žibintų eilės driekėsi kalnų
šlaitais lyg įmantri gyvatė.
Oras palengva vėso. Dienos karštis atlėgo
ir viešbučio svečiai, per kaitrą slėpęsi kam
bariuose, išėjo į terasas arba į viešbučiui pri
klausantį, sparčiai tuštėjantį paplūdimį.
Vėjas nuo jūros maloniai glamonėjo nuogą
kūną, džiovindamas mažyčius vandens la
šelius, likusius ant odos po m audynių. Į
kam barį Liepa grįžti nenorėjo, tad nutarė
pasivaikščioti paplūdimiu. Už keliasdešimt
metrų, kai viešbutis liko toli už nugaros, ji
įžengė į nedidelę, tarp aukštų stačių kalno
šlaitų įsiterpusią įlanką.
Buvo nepaprastai tylu. Tik skalaudamos
kranto akm enis bangos šn abžd ėjosi su
\z
kalnais. Šiltas vanduo m aloniai glamonėjo
Liepai kojas. Ilgai nesvarsčiusi ji išsinėrė iš
maudymosi kostiumėlio ir įsibrido giliau į
juodą jūrą, kurioje blykčiojo mėnulio šviesa.
Iki šiol ji tik knygose buvo skaičiusi, kaip
malonu maudytis nuogai.
59
A n d r ė ja
- Palaima, - pusbalsiu ištarė m ergina ir

atsivertusi ant nugaros kurį laiką plūduriavo
paviršiuje, įsm eigusi žvilgsnį į žvaigždėtą
dangų.
Ūm ai pajuto gerokai šaltesnio vandens
srovę ir susigriebė, kad būtų geriau grįžti
į krantą. Pradėjusi irtis suprato, jog yra ge
rokai nutolusi nuo jo.
Išlip u si iš van d en s L iepa n esk u b ėjo
rengtis, m ėgavosi gaiviu vėjeliu, švelniai
glam onėjančiu kūną. Žiūrėdama į tolį, kur
jūra ir dangus susiliejo, ji prisiminė vyrą, su
kuriuo praleido visą dieną. Prisim inė aki
mirkas, kai jis netyčia prisiliesdavo prie jos
arba sąmoningai paimdavo už rankos. Pri
sim inė, kaip jiem s sėdint autom obilyje jis
pataisė jos išsidraikiusius plaukus, užkišo
vieną sruogą už ausies. Tąkart Gorano pirštai
palietė kaklą ir jai po visą kūną pasklido jau
dulio bangelės. Net dabar, vos tik tai prisi
minusi, Liepa pajuto papilvėje naktinių pete
liškių plazdenimą. Klausimai, užduoti pačiai
sau viešbučio kam baryje, staiga rado atsa
kymus. Taip, ji susižavėjo šiuo vyru. Taip,
60
galbūt įsimylėjo. Įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio

kaip mokinukė, vos tik atsidūrė jo glėbyje
įžengusi į viešbutį. Tada joje, rodės, kažkas
spragtelėjo, ją užvaldė juodos to vyro akys.
Nežinia, kiek laiko ji taip stovėjo, kol iš
girdo tylų pliumptelėjimą. Tai galėjo būti bet
kas - vandenyje laiganti žuvis, nuo olos nu
siritęs akmenėlis. To pakako. Liepa susirado
ant kranto paliktus drabužius, apsirengė ir
tuo pačiu keliu grįžo į viešbutį.
X- * *
Išėjusi į gatvę Liepa užsimerkė apakinta

skaisčios saulės. Ji užsisodino ant nosies tam
sintus akinius ir apsidairė. Poilsiautojai ener
gingai žingsniavo link pajūrio. Prie viešbučio
stovėjo prekiautojas ledais, aplink jo vežimėlį
šurm uliavo būrelis tam saus gym io vaikų,
skard žiu kleg esiu trau kian čių praeivių
dėmesį. Pats mažiausias pyplys priėjo prie
Liepos ir spindinčiomis juodom is akutėmis
pažvelgęs jai į veidą nusišypsojo vaikiška pa-
perkančia šypsena. Liepa pritūpė prie jo.
- Nori ledų? - lietuviškai paklausė ji, tada
61
A n d r ė ja
susivokė, kad vaikas nesupranta, ir šyp

telėjo. - Ice cream? Moroženoje?
Berniukas energingai palinksėjo galva ir
nubėgo prie prekeivio. N upirkusi visiem s
vaikam s ledų Liepa atsiduso: šių m ažų
žmogučių vaikystė ne tokia laiminga ir soti,
kokia buvo jos. Ji spėjo, jog jie visi čigoniukai.
Vienas vyresnis berniukas priėjo prie Liepos
ir ištiesė ranką delnu į viršų, jo akyse su
stingo nebylus prašymas. Liepa išsitraukė iš
\z
piniginės penkis eurus ir ištiesė jam. Čiupęs
pinigus vaikas padėkojo ir spruko šalin, o
paskui jį nukurnėjo ir visi kiti. Staiga Liepa
pajuto, kaip kažkas palietė jai petį. Atsi
gręžusi pamatė už nugaros stovintį Goraną,
kuris rūsčiu žvilgsniu nulydėjo nubėgančius
vaikus.
- D augiau niekada taip nedaryk. - Jo
balsas skambėjo beveik piktai.
- Kodėl? - nustebo Liepa. - Man tai nieko
nereiškia, o jiems - menkutis laimės lašelis jų
pilkame gyvenime.
- Tai netiesa! - nukirto Goranas ir suėmęs
Liepą už rankos pasivedė iš saulėkaitos į
62
šešėlį. - Jų gyvenimas nėra pilkas, bet toks

bus, jeigu lauks, kol kas nors ką nors duos.
Kai jie čia pasirodo, aš jiem s pasiūlau už
sidirbti: nuplauti viešbučio gyventojų au
tomobilius, surinkti paplūdim yje šiukšles.
Noriu, kad jie suprastų, jog tik dirbdam i
gali užsitikrinti normalų ir sotų gyvenimą.
Bet jie atsisako. Jiems lengviau prašinėti iš
maldos ir vagiliauti, gyventi taip, kaip iš
tisus šimtmečius gyveno jų protėviai. Tėvai
jų neverčia dirbti, nes ir patys nedirba, o
pinigų prasimano prekiaudami narkotikais.
Jie palieka savo atžalas gatvėje saviauklai. Iš
gyvenimo pamokas tie vaikai gauna būtent
čia. Prie šio viešbučio aš draudžiu jiem s tai
daryti. Dabar kiti laikai, aš esu įsitikinęs, kad
ir čigonai gali tapti pagarbos vertais žm o
nėm is, su kuriais niekas nebijos sudaryti
verslo sandorių. Aš bent jau to siekiu. Ir pats
esu čigonas, bet sugebėjau atsistoti ant kojų,
nes norėjau gyventi kitaip. Tačiau netoliese
yra ir daugiau prabangių viešbučių, tie vai
kigaliai nuolat apie juos sukiojasi.
63
A n d r ė ja
- Gal tau tiesiog pasisekė, gal esi reta iš

imtis, vienas iš nedaugelio, kuriems pavyko
ko nors pasiekti.
Goranas šyptelėjo.
- Gal ir reikia trupučio sėkmės, bet beveik
viskas priklauso nuo tavęs paties, nuo tavo
noro, nuo užsispyrim o siekti tikslo. Karas
pakoregavo visų gyvenimus - tiek juodkal-
niečių, tiek serbų, tiek kroatų. Čigonų taip
pat. Tačiau aš vis tiek laikausi nuomonės, kad
galima atsitiesti, nors ir labai sunku būtų -
reikia tik didelio noro. - Jis ištiesė Liepai pla
čiakraštę skrybėlę, kurią ši buvo pasidėjusi
ant suoliuko ir bendraudama su vaikais visai
pamiršo. - Susiruošei į paplūdimį?
Liepa suprato, jog pokalbis baigtas, nors
dar labai norėjo paklausti, kaip jis gyveno
būdam as vaikas ir paauglys. Ir kaip jam
pavyko tapti tokiu, koks yra dabar.
- Taip, - linksm ai atsakė ji užgniaužusi
\z
smalsum ą. - Šiandien patinginiausiu prie
vandens.
- Kur būsi?
64
- Ten. - Liepa mostelėjo ranka į ilgą, palei

jūrą nusidriekusį paplūdimį, kuriame buvo
apstu gultų ir skėčių nuo saulės.
- N epiktnaudžiauk saule. Prieš vidur
dienį grįžk į viešbutį, antraip perdegsi.
Dabar jau nusišypsojo Liepa.
- Kaip paprastai viešbučio viešniai, tu
man labai dėm esingas. Tuoj aplinkiniai
pradės liežuvauti.
- Tegul. - Goranas gūžtelėjo pečiais. -
Man tai nerūpi.
* * X-
Vanduo buvo nuostabus, tačiau ir po

ilsiautojų labai daug. Liepa pabandė nu
plaukti giliau į jūrą, kad galėtų pasimėgauti
vienatve, bet ten lakstė vyrukai su vandens
motociklais ir buvo pavojinga. Ilgai nesvars
tydama m ergina grįžo į krantą, susirinko
daiktus ir patraukė link nuošalios įlankos.
\z
Čia nebuvo nė gyvos dvasios, tik jura,

saulė, vėjas, kalnai. Atsigulusi ant rankš
luosčio Liepa mėgavosi malonia bangų muša
65
A n d rėj a
ir kūną glamonėjančiu vėju. Vanduo skalavo

kojas, kirai ir žuvėdros nardė virš galvos. Ji
pasivertė ant pilvo, pasikišo rankas po galva
ir užsnūdo klau syd am asi liū liu o jan čio s
gamtos muzikos.
Pažadino stebėtinai arti kranto praplau
kusio garlaiviuko gaudesys. Liepa atsisėdo,
pasukiojo n u g u lėtą kaklą ir pažvelgė į
laikrodį mobiliajame telefone.
- O varge! - šūktelėjo ji pašokdama ant
kojų ir pajutusi, kad nugaros ir kojų oda
skauda nuo menkiausio krustelėjimo, gailiai
suinkštė. - Kaip aš galėjau užm igti? Ir dar
taip ilgai m iegoti? Supleškėjo m ano nu
garėlė...
Ji greitai susisiautę į šalį jausdam a, kaip
oda trūkčioja nuo švelnaus audinio prisi
lietimo.
Viešbučio vestibiulis buvo tuščias. Liepa
greitai užbėgo laiptais, užsidarė savo kam
baryje ir puolė prie veidrodžio. Pečių ir nu
garos oda buvo raudona kaip pernokusio
pomidoro.
- Reikia sužinoti, kur yra artim iausia
66
vaistinė, ir nusipirkti kokio nors tepalo, -

balsu svarstė Liepa nenuleisdama akių nuo
veidrodžio. - Tik kas mane išteps?
Beldim as į duris nutraukė jos apm ąs
tymus. Už jų stovėjo Goranas, vos tik Liepa
atidarė, jis įžengė vidun.
- Aš juk perspėjau dėl saulės! Sakiau, kad
būtum atsargi! - kalbėjo jis dėdamas ant sta
liuko atsineštus buteliukus.
- U žsnūdau, - paaiškino Liepa. - Bet
kaip... Iš kur tu sužinojai? - nustebusi pa
klausė.
- Radko tave matė, kai grįžai į viešbutį.
Sakė, pralėkei pro šalį panaši į virtą vėžį ir nė
nesidairydama nukūrei į kambarį. - Goranas
priėjo prie m erginos. - Parodyk nugarą.
Matau, veidas nenukentėjo.
Liepa padarė ko prašoma ir išgirdo, kaip
Goranas švilptelėjo.
- Taaaip, - nutęsė jis ir sumurmėjo kažką
po nosimi gimtąja kalba.
Liepa atsisuko į jį.
- Ką pasakei?
67
A n d rėj a
- To neįmanoma išversti. Eik, atsigulk ant

lovos. Ištepsiu tau nugarą senelės pagamintu
f
tepalu. Ir šiandien saulėje daugiau nebūk. O

m audytis vėliau galėsi. Nebent nuo sūraus
vandens pradės graužti odą.
- Gerai.
Liepa atsigulė ant lovos ir spintos veid
rodyje stebėjo, kaip Goranas atkemša bute
liukus, pila skystį sau ant delno ir lenkiasi
prie jos. Nuo švelnaus jo rankų prisilietimo
m ergina krūptelėjo. Goranas iš karto tyliai
atsiprašė pamanęs, kad suteikė jai skausmo,
ir dar švelniau palietė petį. Tačiau Liepa
krūptelėjo dėl ją užplūdusių naujų pojūčių.
G oranas buvo antras vyras L iep os gy
venime, prisilietęs prie nuogo jos kūno. Jo
prisilietim ai buvo neapsakomai malonūs, o
krūtinėje besidaužanti širdis perspėjo apie
grėsm ę prarasti ram ybę. Stiprios švelnios
rankos nekėlė skausm o ir Liepa m ėgavosi
šia procedūra užmerkusi akis. Vyriški delnai
lengvai slydo pečiais, rankom is, nugara,
liemeniu, klubais iki maudymosi kelnaičių.
Paskui nukeliavo šlaunimis, blauzdom is ir
68
sugrįžo tuo pačiu keliu prie pečių. Liepa vėl

žvilgtelėjo į veidrodį ir jai užgniaužė kvapą:
Gorano veidas atrodė piktas ir įraudęs, lūpos
kietai sučiauptos, kūnas įsitempęs. Ji girdėjo
gilų ir dažną jo kvėpavimą. Staiga jis atsitiesė
ir nuskubėjo į vonios kambarį. Liepa išgirdo
tekančio vandens garsą.
- Dabar pagulėk dešim t m inučių. Tada
galėsi keltis. Šiandien dar kelis kartus reikės
ištepti, tad vėliau užsuksiu.
- Tai nebūtina. Tikrai, - paskubom is
atsakė Liepa, prisiminusi piktą jo veidą. - Aš
pati susitvarkysiu. Tu ir taip turi ką veikti.
Nenoriu atitraukti nuo darbo, per mane gali
turėti nemalonumų.
- Dėl to nesuk sau galvos. - Goranas išėjo
iš vonios kambario ir nė nepažvelgęs į Liepą
patraukė prie durų. Prieš išeidamas dar mes
telėjo per petį: - Užsuksiu vėliau.
* * a-
Liepa pamėgino užmigti, tačiau nepavyko,

tad pakilo nuo lovos. Prieš akis stovėjo
piktas Gorano veidas. Žinoma, kas džiaugtųsi
69
A n d r ė ja
papildomais rūpesčiais, darbo ir taip per akis. Ryte

atvyko pilnas autobusas poilsiautojų. Bet vis tiek
esu jam labai dėkinga už pagalbą. - Liepa sva
jingai nusišypsojo ir išėjusi į balkoną pasirąžė
ištiesusi rankas į saulę. Goranas sakė, kad ji
gali maudytis, tai kam sėdėti kambaryje? Jau
geriau plūduriuoti jūroje.
Užsimetusi ant pečių plonytį šalį mergina
pavakare vėl išėjo į paplūdimį. Gorano mo
čiutės tepalas veikė stebuklingai - nemalonus
deginimas praėjo, odos nebeskaudėjo. Vaka
rėjanti saulė glostė švelniai. Liepa nusipirko
ledų ir pasimėgaudama valgė atsisėdusi ant
tuščio gulto ir įsmeigusi akis į jūrą.
N etikėtai tarp žm onių Liepa pastebėjo
Goraną, kuris bem arškinis, vien su šortais
žingsniavo pakrante ir dairėsi, tarsi ko nors
ieškodam as. Pamatęs Liepą nusišypsojo ir
pasuko prie jos. Jis prisėdo šalia Liepos ant
gulto ir atsargiai pirštu nuvalė jai nuo lūpos
ištirpusių ledų lašelį. Mergina sutriko. Jo pri
silietimas buvo beveik besvoris, tačiau toje
vietoje užsiliepsnojo oda. Liepa atsistojo ir
įsibrido į vandenį.
70
L ie p a J u o d k a ln ijo je ^
- Eim e m au d ytis, - p ak v ietė ji, n e

laukdama Gorano atsakymo pabrido giliau
ir nuplaukė link ryškiai raudono plūduro.
Plaukti buvo lengva ramioje jūroje, sūrus
vanduo neleido grimzti į dugną. Ji be vargo
pasiekė tikslą ir viena ranka įsikibo plūduro.
Po sekundės prie jos prisijungė ir Goranas.
Liepa nusišypsojo.
- G reitai atplaukei, nors aš pradėjau
pirma. Gal palenktyniaukim e? Plaukim iki
tų uolų. - Liepa mostelėjo ranka į netoliese iš
vandens kylančias milžiniškas uolas.
- Nepatariu ten plaukti, - paprieštaravo
Goranas. - Ten šaltos ir stiprios srovės. Van
denyje slypi nemažai nedidelių uolų. Galima
susižeisti. Tai pavojinga. Be to, aš vis tiek tave
aplenkčiau.
Slap ią G orano veidą papuošė kerinti
šypsena ir Liepa sutriko.
- Vykis! - riktelėjo ji ir stipriai atsispyrė
nuo plūduro.
Liepa yrėsi ilgais grybšniais, iš visų jėgų,
tačiau netrukus pamatė, kaip Goranas pra
plaukė pro šalį ir ėmė tolti. Kai ji pasiekė
71
A n d rėj a
krantą, jis jau stovėjo ten susikryžiavęs

rankas ant krūtinės ir šypsojosi.
- Kvaila eiti lenktynių su žmogumi, kuris
visą gyvenim ą praleido prie jūros. Nebent
esi plaukimo čem pionas. Todėl labai nesi
jaudink.
V
- Aš ir nesijaudinu. Žinojau, kad tavęs
neaplenksiu. - Ji paėmė Goranui už rankos
ir paspaudė. - Buvo malonu žiūrėti, kaip tu
galingais mostais skrodi vandenį.
Liepa atsisėdo ant gulto. Pastebėjęs, kad
Liepos pečiai ir nugara atsukti į saulę, Go-
ranas paėmė šalį, užmetė jai ant nugaros ir
įsitaisė šalia.
- Pasisaugok. Tavo oda dar labai jautri,
nors ir nejauti skausmo.
- Ačiū, - sutrikusi padėkojo Liepa ir širdis
krūtinėje ėmė garsiai daužytis, kai Goranas
lengvu prisilietimu perbraukė pirštais jai per
pečius. M ergina prisim inė, kaip jis tepalu
trynė jai nugarą ir ją užplūdusį neapsakomą
malonumą. Ji įsmeigė žvilgsnį į saulėje tvis
kantį vandenį.
72
- Neturėsi nemalonumų viešbutyje, kad

darbo laiku mėgaujiesi maudynėmis? - pasi
teiravo Liepa, kai tyla pernelyg užsitęsė.
- V isų p irm a, aš m ė g a u ju o si tav o
draugija. M audynės - tai tik priedas prie
šio m alonum o. Ne, nem alonum ų aš netu
rėsiu. Viešbutyje dirbu dvidešim t keturias
valandas per parą, tad šeim ininkas leidžia
kartais darbo metu patinginiauti.
- Kartais, - pakartojo Liepa atsisukusi
į jį. - Kai aš apsigyvenau šiame viešbutyje,
tu man skiri gana daug laiko. Mačiau, koks
piktas šiandien buvai, - apgailestaudam a
išbėrė ji. - Tada, kai tepei savo m očiutės
tepalu. Tikriausiai atitraukiau nuo darbų.
Kitą kartą nekreipk į mane dėmesio. Juk aš
galiu ir pati susitvarkyti. Nenoriu...
G oranas prispaudė drėgną vėsų pirštą
merginai prie lūpų.
- Sšš... Nesirūpink, - tarė jis žiūrėdamas
Liepai į akis. - Viskas gerai. Ne visos dienos
bus tokios kaip pastarosios. Nors aš labai no
rėčiau matyti tave kiekvieną dieną.
73
A n d rėj a
L iep os šird is su tvaksėjo kru tin ėję. Ji

norėjo atsitraukti, bet drauge troško mė-
gautis jo prisilietim ais. Švelniai paglam o-
nėjęs lūpas Goranas perbraukė pirštu link
smakro, tada link skruosto, už ausies užkišo
šlapių plaukų sruogą ir nuslydo kaklu prie
peties. Nuo tokių glamonių Liepos oda pa
šiurpo, o viduje įsiplieskė neapsakom as
karštis, kurstomas jai prie lūpų prikaustyto
vyro žvilgsnio. Goranas lėtai pasilenkė ir at
sargiai prigludo prie jų. Liepai užėmė kvapą.
Visas mintis tarsi kas nors ištrynė. Ji susivokė
nesąmoningai laukusi šio bučinio, bandžiusi
įsivaizduoti, ką pajus, kai Goranas palies jos
lūpas savosiomis. Tai, ką iš tikrųjų pajuto,
buvo neapsakoma žodžiais. M indaugo bu
činiai, kuriais ji anksčiau m ėgavosi, nė iš
tolo neprilygo šio vyro lūpų glam onėm s.
Bangų muša, aplinkinių balsai nutolo, Liepa
sklandė palaimos bangų keteromis.
Kai Goranas paleido ją iš glėbio, Liepai
šiek tiek svaigo galva. Ji nusigręžė ir kurį
laiką nedrįso pažvelgti jam į akis. Tada Go
ranas atsisėdo priešais ją ir suėmė už rankų.
74
- Jula, tu esi puiki moteris. Neturėtum

savęs smerkti nei teisti, jei sužadėtinis pasi
rinko kitą. Vadinasi, jis ne tau skirtas. Dabar
reikia laiko, kad atgautum pasitikėjim ą
savimi. Pažvelk į save: tu labai graži, bet kam
gali susukti galvą. Todėl mesk slogias mintis į
šalį ir pasilinksmink. Bent jau tol, kol būsi čia.
Liepa nusišypsojo, širdyje tapo gerokai
šviesiau. Goranas atkartojo jos pačios mintis.
- Kai sutikau tekėti už Mindaugo, kai pa
sakiau taip, jau po minutės ėmiau abejoti. Ir
kuo toliau, tuo labiau. O kai išvažiuodama
palikau sužadėtuvių žiedą ant stalo, laisvai
atsikvėpiau, lyg nuritusi sunkų akmenį nuo
krūtinės.
- Vadinasi, priėm ei teisingą sprendimą.
Tik niekada daugiau nepradėk tuo abejoti.
***
Berankoviais marškinėliais ir džinsais vil

kintis vyras, kurio rankų ir kaklo oda buvo
išmarginta tatuiruotėmis, stabtelėjo ant beto
ninių laiptų, vedančių į paplūdimį, ir giliai
įkvėpė druskingo oro.
75
A n d r ė ja
- Ech, seniai aš čia buvau. - Jis apsidairė

stebėdamasis, kaip viskas pasikeitė per septy
nerius metus. - Naujų viešbučių pridygo lyg
burtų lazdele mostelėjus. O man sakė, kad šis
regionas po karo dar tik stojasi ant kojų.
Vaikinas šalia jo truktelėjo pečiais.
- Kirilai, čia nedaug kas pasikeitė, tik kelis
didelius pastatus prie jūros pasistatė turčiai
iš Rusijos. Jie lenda čia su savo m ilijonais
it tarakonai iš pakampių ir jaučiasi esantys
šeim ininkai. Daugelis tautiečių vis dar po
truputį rem ontuojasi nam us arba statosi
naujus. O kas neišgali, gyvena apgriautuose
pastatuose. Išblizgintos tik tos vietos, kurias
pasiekia turistai, visa kita...
- O mūsų draugai? Kas dar liko? Ažūrai,
norėčiau su jais susitikti. Surask visus. Susi
tikime senojoje vietoje, ant uolos, kaip senais
gerais laikais. Pasėdėsim e, pasikalbėsim e.
Vaišėmis pasirūpinsiu aš.
- Kaip liepsi, - linktelėjo Ažūras. - Man
atrodo, visi norės susitikti. Tiek daug kalbų
sklando apie tave, ypač dabar, kai taip ilgai
buvai dingęs. Smalsu pagaliau sužinoti, kur
76
tiesa, o kur pramanai. - Vaikinas nužings

niavo šalin ir negaišdamas laiko kažkam pa
skambino mobiliuoju telefonu.
Kirilas lėtai nulipo laiptais, priėjo prie
jūros ir atsitūpęs įmerkė abi rankas į vandenį.
Tada persibraukė šlapiais delnais per veidą
ir ilgokai tupėjo žvelgdamas į beribės jūros
horizontą.
\z
Si pakrantė tapo jo antrąja tėviške, kai
šeim a pabėgo iš Serbijos slėpdam asi nuo
\z
karo. Čia praėjo jo vaikystė ir paauglystė, čia
užsim ezgė tvirta vyriška draugystė, kurią
sulaužė begalinis gobšumas ir dideli pinigai.
Kirilas sugniaužė kumščius. Septyneri metai,
praleisti svetur, užgrūdino širdį, atbukino
jausmus, tačiau tupėdamas prie jūros pajuto,
kaip šilti prisiminimai braunasi pro jo tvirtas
apsaugines sienas.
Jei nebūtų pasižadėjęs geradariui suorga
nizuoti šioje pakrantėje narkotikų gabenimo
ir platinimo tinklo, vargu ar būtų čia grįžęs.
Greičiausiai ne.
***
77
A n d r ė ja
Goranas parlydėjo Liepą į viešbutį, kai

saulė jau artėjo prie horizonto. Nusprendę
drauge pavakarieniauti jie patraukė tiesiai
į restoraną. Staiga Liepa sustojo, jai pakirto
kojas išgirdus savo vardą, ištartą iki skausmo
pažįstam o balso. Ji lėtai atsisuko ir vesti
biulyje pamatė stovintį Mindaugą. Jis atrodė
gana komiškai: juodas kostiumas beviltiškai
sulamdytas, smakras kelias dienas neskustas,
plaukai susitaršę, nuo karščio išraudusiu
veidu žliaugė prakaitas, o akys karštligiškai
žibėjo. Rankoje Mindaugas laikė puokštę iš
septynių raudonų rožių, kurios jau senokai
buvo nuvytusios.
- Ką tu čia veiki? - sunkiai išspaudė
Liepa, negalėdam a nė žingsnio žengti iš
nuostabos. - Kaip mane suradai?
- Nebuvo sunku. - Mindaugas servetėle
nusišluostė prakaitą nuo veido. - Aš atva
žiavau pas tave.
P u stu ščiam e v e stib iu ly je M in d au go
balsas nuskam bėjo tvirtai ir skardžiai. Jis
greitai prisiartino prie Liepos ir atkišęs jai
78
gėles bandė pabučiuoti į skruostą. Bet Liepa

atsitraukė.
- Kodėl atvažiavai? Nejaugi nesupratai,
ką tau pasakiau Vilniuje?
Mindaugas įsmeigė žvilgsnį į šalia Liepos
stovintį G oraną. Tada, slėpdam as akyse
blykstelėjusį pyktį, įsispoksojo į margaspalvį
kilimą ant grindų.
- Supratau. Aš suklydau. Smarkiai. Todėl
ir atvažiavau. Mums reikia pasikalbėti. Viską
apsvarstyti. - M indaugas paėmė Liepą už
rankos. - Juk negali taip paprastai imti ir nu
braukti kartu pragyventų metų.
Liepa šiurkščiai ištraukė ranką iš M in
daugo gniaužtų.
- Aš galiu nubraukti. Tikrai galiu, nes
visus gražiausius tų metų prisiminimus tu
suteršei ir sutrypei.
- Liepa, aš tik žm ogus... Suklyd au...
Labai gailiuosi... Man atrodo, nusipelniau at
leidimo, bent jau dėl to, kad atvažiavau čia,
pas tave.
M indaugo balse L iepa n eišg ird o at
gailos gaidelių. Priešingai. Jam e skambėjo
79
A n d r ė ja
akivaizdus priekaištas, jog jis turi šitaip

kalbėti ir nusižeminti prieš ją. Jis niekada ne
dovanodavo jai gėlių be ypatingos progos,
buvo be galo keista m atyti jį su puokšte
rankoje. Liepa žvelgė į kadaise tokį jai m ielą
veidą ir jautė, kaip širdyje kyla nauja pykčio
banga.
- Gal ir nusipelnei, Mindaugai, bet tik ne
mano atleidimo.
Ji p asisu ko eiti, b et M in d au gas vėl
šiurkščiai sugriebė už rankos ir tim ptelėjo
į save. Nė nesusim ąstydam a m ergina at
sigręžė ir skėlė jam skam bų antausį. M in
daugas išraudo, jo akys net patam sėjo iš
sunkiai tramdomo pykčio. Jis kietai sukando
dantis ir giliai įkvėpė. Tą pačią akimirką prie
Liepos atskubėjo Goranas ir įsiterpė tarp jos
ir Mindaugo.
- Liaukitės! - griežtai tarė jis suraukęs
antakius. - Santykius galite išsiaiškinti kam
baryje, o ne čia, svečių ir darbuotojų aki
vaizdoje.
Nuo Gorano žvilgsnio Liepos skruostai
skaisčiai nuraudo. Jo akys buvo skvarbios
80
kaip niekada. Jose spindėjo nerimas. Kaip ji

troško pulti jam į glėbį...
- Taip, tu teisus. Atleisk. - Liepa ap
sid airė ir k a lta i šy p telėjo ju o s steb in
tiems žm onėm s. - Mes daugiau netriukš
mausime. - Ji pažvelgė į Mindaugą. - Aš ne
turiu ką tau pasakyti. Nenoriu tavęs matyti.
Keliauk sau ir palik m ane ram ybėje. Ne
gadink atostogų.
Liepa puolė prie laiptų, užbėgo jais ir įlėkė
į kambarį. M indaugas atskubėjo iš paskos.
Mergina tylomis stebėjo, kaip jis numetė nu
vytusias gėles ant stalo ir nusivilko švarką.
Jos šnerves pasiekė sunkus jo prakaito
kvapas. Suraukęs antakius Mindaugas kelias
sekundes spoksojo į stiklinėje pamerktą rožę.
- Tikiuosi, neketini čia pasilikti? - pa
klausė Liepa. - Pasidomėk, gal yra laisvų
kambarių.
M indaugas susibruko rankas į kišenes ir
pažvelgė Liepai į akis.
- Liepa, nepriim k skubotų sprendim ų.
Neversk manęs žemintis dar labiau. Juk žinai,
kaip aš to nemėgstu. Jau ir taip prikalbėjau
81
A n d rėj a
tokių žodžių, kokių nėra mano žodyne. -

Jis ištiesė į Liepą rankas. - Eikš, pabučiuok
mane ir pasim ėgaukim e poilsiu prie jūros,
kaip planavome. - Mergina nė nekrustelėjo,
tada jis pats priėjo prie jos. - Nebūk tokia
užsispyrusi. Juk žinai: aš myliu tave. Mudu
buvome laimingi, nereikia visko sunaikinti.
Liepa sugniaužė kumščius ir liko stovėti
kaip stovėjusi, nors labai norėjo atsitraukti.
- Žm ogus, kuris sutrypė kito žm ogaus
pasitikėjimą ir jausmus, neturi teisės kalbėti
apie meilę.
Jos šaltas žvilgsnis ir ledinis balsas pri
vertė Mindaugą vėl kietai sukąsti dantis. Jis
prisim erkė ir stipriai suspaudė kum ščius,
L iepa išgird o trek štelėjim ą. M ind augas
visada gaudavo, ko nori, o dabar reikalai ne
siklostė ir jis suirzo.
Liepa stebėjosi: kur dingo jos pyktis? Kur
dingo nuoskauda dėl išdavystės? Žvelgdama
į M indaugą ji jautė tik gailestį priešais sto
vinčiam vyrui, kuris neseniai buvo toks
svarbus jos gyvenime.
- M indaugai, aš turėjau ganėtinai laiko
82
viską apsvarstyti, apie daug ką pagalvoti.

Ir apsisprendžiau. M an nereikia žmogaus,
kuriuo negaliu pasitikėti.
- Bet jei ne tas m ano prakeiktas tele
fonas, - nenusileido Mindaugas, - tu nieko
nebūtum sužinojusi. Ir viskas būtų likę kaip
anksčiau.
- Greičiausiai. - Liepa gūžtelėjo pečiais. -
Tu sugebi veidm ainiauti. Ir toliau būtum
mane kvailinęs. Kaip gerai, kad aš tikrąjį tavo
veidą pamačiau dabar, o ne po vestuvių.
Pajutusi, kad jai stinga oro, Liepa žengė
prie balkono.
- Palauk, palauk! - Mindaugas pastojo jai
kelią. - Ką tuo nori pasakyti? Kad netekėsi
už manęs?!
- O tu to dar nesupratai? Juk palikau ant
stalo sužadėtuvių žiedą! Kaip galiu tekėti už
tavęs? Tu - dar neišsilakstęs patinas!
Ir taip raudonas Mindaugo veidas išraudo
dar labiau.
- Pati nesupranti, ką kalbi! - staiga suriko
jis. - N egali visko nutraukti! Jau išsiųsti
kvietimai! Pradėti darbai: užsakyta sodyba,
83
A n d r ė ja
muzikantai. Jau net vakarienės valgiaraštis

derinam as su restoranu! Visi žino, kad aš
vedu...
- Aš galiu! - taip pat garsiai atsiliepė
Liepa. - Ir nutrauksiu! N enoriu tavęs nė
matyti! Nenoriu būti viename kambaryje su
tavimi! Tad pasiim k daiktus ir eik ieškotis
nakvynės kitur!
- Liepa, aš dvejus metus tave rengiau! -
nenusileido Mindaugas. - Maitinau tave, iš
laikiau! Aš nieko tau negailėjau!
M ergina matė, kad M indaugas sunkiai
valdosi. Nepalaužiamas jos apsisprendimas
vertė jį nervintis. Spėjo, kad jeigu ji būtų
vyras, Mindaugas veikiausiai jau būtų pa
leidęs kumščius į darbą. O dabar turėjo už
gniaužti įniršį. Liepa bijojo, jog spyruoklė,
kuri su kiekvienu jos žodžiu vis stipriau įsi
tempia, vieną akimirką gali pokštelėti.
- Tikra tiesa. Nemaniau, kad kada nors
m an tai prim insi. - Liepos balsas išliko
ram us, tik skruostai raustelėjo nuo tokių
tiesmukų jo žodžių. - Tu nieko negailėjai, bet
nė karto nepasidomėjai, ar man viso to reikia.
84
- Tu nesiskundei!
V
- Žinoma, kada galėjau skųstis, jei mudu
su tavim i beveik nesikalbam e. Tavęs am
žinai nėra namie, o jei esi - tavo telefonas ne
nutyla. Arba išleki vidury nakties nieko ne
paaiškinęs. Dabar aš jau žinau, kur tu lakstei.
Vakarėliuose, kurie man buvo tikra kančia,
aš jaučiausi esanti tavo nuosavybė, apžiūrai
išstatyta lėlė su tūkstančius kainuojančiais
drabužiais ir dar brangesniais papuošalais.
Ir visa tai iškenčiau, nes mačiau, jog tau to
reikia. - Liepa sunkiai atsiduso. - Aš norėjau
jaukių namų, šilumos, švenčių su šeima ir
draugais. Bet šito neturėjau.
Mindaugas susibruko rankas į kelnių ki
šenes ir žengtelėjo kelis žingsnius į šalį. Tada
įsmeigė žvilgsnį pro langą į jūrą. Liepa matė,
koks jis įsitempęs - nugaros raumenys net
virpėjo.
- Nejau tikiesi, kad aš leisiu taip paprastai
mane palikti? - Mindaugas pašaipiai šyp
telėjo. Balse suskambo aštrios gaidelės, pa
kantumas dingo, žvilgsnis tvokstelėjo šalčiu. -
Tikrai ne! Jei turi sveiko proto, pasiliksi!
85
A n d rėj a
- Tu man grasini?!
- Ne, mažute. Tik perspėju. Per daug į
tave investavau. Galų gale, argi gali nuvilti
savo tėvus, kurie taip laukia vestuvių? Tavo
m otina kelias dienas nedavė man ramybės,
kol pažadėjau susirasti tave, susitaikyti ir
drauge grįžti namo.
- M am ai aš viską paaiškinsiu. Ji m ane
supras. - Liepos balsas virpėjo. Ji žinojo, kad
Mindaugas nelinkęs išleisti iš rankų to, kas,
jo nuomone, jam priklauso.
- Jei jau prabilai apie investicijas... aš tau
kainavau daug pigiau, nei būtų kainavusi
elitinė kekšė. V iską paliksiu, ką m an nu
pirkai, galėsi atiduoti kitai kvaišelei, kuri
užim s mano vietą. Manyk, jog sutaupei, o
tavo investicijos vėliau atsipirks su kaupu.
V
Žinoma, jei susirasi moterį, kuriai patiks toks
tuščias gyvenimas.
Liepa pro M indaugą išėjo į balkoną ir
įkvėpė vis dar tvankaus vakaro oro. Pasi
rėmusi į turėklus pažvelgė į purpuro spal
vom is raibuliuojančią jūrą. A tm intis n u
skraidino į pajūrį, kur prieš valandą juodu su
86
Gorąnu mėgavosi vandens vėsa. Prisiminė jo

prisilietimus vandenyje, gaivališką bučinį ir
nuo m alonių prisim inim ų pašiurpo oda, ji
apglėbė save rankomis.
Saulė pasislėpė už horizonto ir Liepa grįžo
į kambarį. Mindaugas sėdėjo krėsle ištiesęs
prieš save ilgas kojas.
- Kaip matau, neketini išeiti.
Vyras papurtė galvą.
- Ne. Neturiu kur eiti. Be to, - jis apsi
dairė, - čia gana jauku.
- Tada išeisiu aš. - Liepa pasičiupo nuo
kėdės atlošo šalį, diržą, prie kurio buvo pri
tvirtinta piniginė, ir puolė prie durų. Tačiau
ant slenksčio sustingo išgirdusi Mindaugo
žodžius. Jis juos ištarė tyliai, bet nuo balso
tono merginai nugara perbėgo šiurpas.
- Jeigu negrįši pas mane, aš tave sunai
kinsiu. - Mindaugas kalbėjo ramiai. Jis lėtai
pakilo iš krėslo ir priėjęs prie Liepos uždarė
\z
jos pravertas duris. - Žinok, antro tokio po
kalbio nebus ir aš daugiau nebūsiu tau ma
lonus. Jei dabar išeisi, tavo statusas pasikeis.
Tu prarasi neliečiam ybę, nes jau nebebūsi
87
A n d r ė ja
M indės mergina. Nepamiršk, jog kaip tik šis

vardas padėjo tau sėkmingai daryti karjerą.
- N esuprantu, apie ką čia kalbi, - iš
lem eno Liepa nenuleisdam a žvilgsnio nuo
jo rūstaus veido. Atmintyje iškilo pusmečio
senumo įvykiai darbe. Iš architekto padėjėjos
ji tapo įmonės vyriausiąja architekte, nepa
prastai pelningi projektai nukrisdavo lyg iš
dangaus. Jų įmonė stebuklingai laimėdavo
konkursus. Vadovas užsiminė, kad jeigu ir
toliau taip seksis, jis pasiūlys jai tapti įmonės
dalininke arba padės įkurti savo įmonę.
- Nori pasakyti, jog tai, kas pastaruoju
metu vyko darbe... Ta sėkmė...
- Kaip manai, iš kur tie pelningi užsa
kymai, laimėti konkursai, dideli pinigai? -
M indaugas nusijuokė. - N aivuolė. Reikia
žinoti, kam tik patepti delną, o kam su
mokėti, kad verslas klestėtų. Pati matai, kol
kas jis klesti.
Liepai išrasojo kakta. Pajutusi silpnum ą
kojose mergina atsirėmė į vėsią sieną. Ji tikrai
tikėjo, kad jos talentas pritraukia klientus. Kad
laiku ir kruopščiai atlikti darbai - jų įmonės
88
vizitinė kortelė, todėl įmonė nestokoja už

sakovų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.
- Iš tavo veido aišku, jog supratai, apie
ką kalbu. Tad prieš išeidama iš šio kambario
gerai pagalvok, nes kelio atgal nebebus. Tu
prarasi viską. Ir ne tik tu, taip pat ir tavo
draugai, bendradarbiai. Tu neši visiems vien
nelaimes, nes tie, kurie išties tau pagalbos
ranką arba pamėgins bičiuliautis, neteks ko
nors labai brangaus. Nepamiršk ir savo tėvų.
Jie gali nesulaukti pensijos...
- Tu laikai save tokiu galingu?
M indaugas primerkė akis, liko tik siauri
plyšeliai. Jis suėm ė Liepos sm akrą dviem
pirštais ir kilstelėjęs galvą pažvelgė į akis.
- Taip! Aš ir esu galingas! Labai galingas.
Turiu draugų visur, net Seime, ką jau kalbėti
apie teismus, policiją ar kitas instancijas. Ir
tikrai daugiau nebešnekėsiu su tavimi taip
mandagiai kaip iki šiol.
Prieš Liepą stovėjo jai svetimas žmogus.
Mindaugo net balsas buvo pasikeitęs. Pasi
keitė ir veido išraiška, ir žvilgsnis, prikaus
tytas prie Liepos veido. M ergina sunkiai
89
A n d r ė ja
suvokė tai, ką išgirdo. Jautėsi lyg košmare,

slogiame sapne. Tačiau Mindaugas skaudžiai
spaudė pirštais jai smakrą, o tai buvo tikra, -
ji nemiegojo.
- Kas tu toks? - išlemeno Liepa.
- Mindė. Daug kam tariant šį vardą dreba
kinkos. Priklausau grupuotei, kuri per pas
taruosius metus išaugo ir sustiprėjo, tapo
nenugalim a. Aš nesu ir niekada nebuvau
pardavim o vadybininkas. Esu grupuotės
vado dešinioji ranka. Šešiasdešimt procentų
klestinčių Lietuvos verslininkų, politikų ir
valdininkų sėdi arba m ano kišenėje, arba
m ano kumštyje. Tau, brangioji, galėjo būti
atviros visos durys. - M indaugas švelniai
perbraukė pirštu Liepai per skruostą, užka
bindamas lūpų kamputį. - Dar nė viena mo
teris nebuvo man tokia artima kaip tu. Man
patiko tave lepinti, patiko pirkti tau dovanas.
Mačiau, tai patiko ir tau. Tau vienintelei aš
puoselėjau švelnius jausm us. Tai kodėl...
kodėl mums nepamiršus to nelemto nesusi
pratimo ir negyvenus toliau? Tik pagal senas
taisykles: kuo mažiau klausimų, tuo geriau.
90
Sunkiai kvėpuodama Liepa išsilaisvino iš

V
Mindaugo gniaužtų. Žvelgdama jam į akis
ji ieškojo jose ko nors daugiau nei vyriškas
egoizmas... Deja, nepastebėjo nei švelnumo,
nei meilės, apie kurią jis kalbėjo.
- Dabar, kai visa tai papasakojai, mano
apsisprendimas tave palikti tik sustiprėjo.
Ta nelemta žinutė, Mindaugai, tik pagreitino
įvykius, - pagaliau tarė Liepa. - Anksčiau ar
vėliau aš vis tiek būčiau palikusi tave. Man
buvo per sunku... Visko buvo per daug...
Pavargau viena stumti laiką tame nereika
lingais, nors ir labai brangiais daiktais pri
kimštame tavo bute. Man trūko erdvės, trūko
oro. Nesijaučiau laiminga.
- M an taip neatrodė. - M indaugas su
raukė antakius.
- Neatrodė, nes tu matei tik tai, ką norėjai
matyti, girdėjai, ką norėjai girdėti. Aš dė
kinga tau už viską, ką dėl manęs padarei, o jei
ketini tai iš manęs atimti, tebūnie. Aš nebijau.
Pradėsiu gyvenimą iš naujo, savo jėgomis.
Bet su tavim i neliksiu. Tai viskas. - Liepa
91
A n d r ė ja
priėjo prie durų, atidarė ir ryžtingai per

žengė slenkstį, daugiau nė nepažvelgusi į
kambaryje stovintį vyrą.
X- * X-
Vakarėjant šiek tiek sustiprėjo vėjas nuo

jūros ir bangos daužėsi į stačius olos šlaitus.
Jos viršūnėje, kuri buvo stebėtinai plokščia -
čia buvo galima sustatyti tris visureigius -
neram iai degė laužas, traškindamas sausas
malkas. Dangus virš jo buvo juodas ir žvaigž
dėtas. Aplink laužą sėdėjo dešimt vyrų: per
pusvalandį jie ištuštino dėžę alaus ir keturis
butelius viskio, o dabar garsiai postringavo
apie Europą drebinančius įvykius.
Kirilas įdėmiai stebėjo juos visus, klausėsi
jų kalbų ir mintyse dėliojo planą, kurį įgyven
dinti ketino kartu su kai kuriais iš šių vyrų.
Jie buvo pasikeitę: sm arkuolis, kuris prieš
septynerius metus kum ščiu skaldė plytas,
dabar bičiuliavosi su narkotikais ir atrodė
apgailėtinai. Kitas, kadaise pats vikriausias
ir greičiausias, buvo dešimt metų pasenęs ir
paliegęs. Iš to, kaip greitai jie sudorojo dėžę
92
alaus, tapo aišku, kad pastaruoju metu šis

užsiėmimas jų buvo itin mėgstamas. M aty
damas, jog visi jau gerokai įkaušę, Kirilas
nutarė pradėti pokalbį.
- Vyrai, noriu šnektelėti, - garsiai tarė jis
perrėkdamas klegesį. Kai visi nutilo, Kirilas
tęsė: - Grįžau čia ne šiaip sau. Noriu pradėti
savo verslą ir m an reikės pagalbos. Tų,
kurie sutiks pas mane dirbti, pinigais nenu
skriausiu. Bet tai nėra paprastas versliukas.
Narkotikų verslas visada buvo pavojingas.
Tarp vyrų nuvilnijo pritarimo šnabždesys.
Daugumos akys godžiai sužibo.
- K irilai, aš anksčiau buvau tau išti
kimas, - pasigirdo apgirtęs balsas. - Ir dabar
toks būsiu. Gali manimi pasikliauti.
- Puiku, - atsiliepė Kirilas. - Tik kol kas
prašau liežuvį laikyti už dantų. Nenoriu,
kad kas nors suuostų. Si pakrantė tokiam
reikalui idealiai tinka. O nuo čia iki Alba
nijos - penkiolika kilom etrų kalnų takais.
Automobiliu - pusvalandis. Iš Italijos ka
teriu atplaukti vieni juokai. Tad man reikia
93
A n d r ė ja
informacijos, kuriuos iš pakrantės viešbučių

savininkų galima nesunkiai papirkti.
Aplink laužą sėdintys vyrai m intyse jau
skaičiavo savo pinigus. Jie tikrai buvo pa
sirengę tokiam darbui. Tad Kirilas, nesileis-
damas į smulkmenas, kai kuriems liepė su
rinkti inform aciją apie pakrantės viešbučių
savininkus, paieškoti, kas parduoda nau
dotus autom obilius, ketino kelis nupirkti.
Pašniukštinėti, gal kas nors iš pažįstam ų
dirba policijoje. Ir rasti žmogų, gerai pažįs
tantį apylinkes ir kalnų kelius, kad galėtų
būti vedliu.
- Tik niekam neprasitarkite apie mūsų
pokalbį. Ką nors sužinoję susiraskite Ažūrą,
jis atves pas mane.
K irilas atsistojo, pasirąžė ir nukreipė
žvilgsnį į paplūdim į, kuriam e, nors buvo
vėlyvas metas, neskubėdami vaikštinėjo po
ilsiautojai. Jo žvilgsnis užkliuvo už Kalamper
viešbučio, kurio galingi prožektoriai apšvietė
pakrantę ir didelę dalį jūros.
- Ar šis viešbutis vis dar priklauso Tur-
gutui? - pasidomėjo jis šalia stovinčio Ažūro.
94
V
Sis papurtė galvą.
- Ne, jau senokai pasikeitė savininkas.
Turgutas vedė albanę ir išvyko į Albaniją, pas
jos šeimą.
- Tai puiku. - Kirilo akys godžiai sužibo. -
Pabandyk su juo susisiekti. Man labai pravers
savas žmogus kitapus sienos.
Ažūras linktelėjo.
- Padarysiu, ką galiu. Ir sužinosiu, kas
dabar viešbučio savininkas. Beje, m ačiau
jame dirbantį Goraną.
Kirilas staigiai pasisuko į pašnekovą ir
kietai sukando dantis.
- Jis čia?! Man sakė, kad išsikraustė į Pod-
goricą.
- Ne. Jis čia. N ebuvo niekur išvykęs.
Dirba viešbutyje. Jo senelė gyvena kalnuose,
jis globoja ją ir jai padeda.
- Šit kaip. O aš maniau, jog apsipažinau.
Šįvakar pajūryje m ačiau labai į jį panašų
vyrą, jis bučiavosi su įspūdinga blondine. -
Kirilas persibraukė ranka per veidą. - Tada
tuo viešbučiu išsam iau pasidom ėk. G rei
čiausiai savininkas koks nors užsienietis ir
95
A n d rėj a
nieko n ež in ą Gorano praeitį. Nemanau,

kad tautietilirbui viešbutyje sam dytų
žmogų, ku riro įkliuvęs už prekybą nar
kotikais. O jinums pasiseks ir paaiškės,
jog pats savikas nesibodi m ūsų verslu.
Žinoma, tokjįveju reikėtų ir jam atseikėti
dalį, tačiau ijtume puikų prieglobstį ir
patikim ą vielarkotikams laikyti, kol per
duosime pirty.
***
Viešbutyjkro tylu, koridoriuose tuščia,

vestibiu lyje Sf pat. Liepa daug n egal
vodam a nustojo prie jūros, į savo slaptą
vietą - į tarpinį pasislėpusią įlanką. Ją pa
sitiko prieteuir tylus bangų šniokštimas.
Atsisėdusi ailranto, bangom s skalaujant
kojas, ji užvirti galvą ir pažvelgė į juodą
dangų. Po twtį ryškėjo žvaigždės, tirpo
debesų kontūįsklaidėsi paskutiniai vakaro
atšvaitai.
K elias vaidas L iepa p rasėd ėjo ant
kranto, žvilgu lydėdam a tolum oje pra-
plaukiančiusfrus. Mąstė apie pokalbį su
96
Mindaugu, apie tą laiką, kai jie gyveno kartu,

ir galutinai nusprendė pas jį nebegrįžti.
Jeigu tai tiesa, ką jis kalbėjo apie jos darbą,
dar būdam a čia ji faksu išsiųs direktoriui
prašymą ją atleisti. Į Mindaugo butą irgi ne
begrįš. Ten liks jos asmeninių daiktų... tiek to,
ir be jų neprapuls.
Kai ašaros ant skruostų nudžiūvo, Liepa
ryžosi susirasti Goraną. Gal jis patars, kur ji
galėtų pernakvoti. Šalia viešbučio pastebėjusi
Radko pašaukė jį vardu. Vaikinas iš karto
priėjo prie jos.
- Kur Goranas?
Jis patraukė pečiais.
- N ežinau. Jau senokai jo nem ačiau.
Matyt, jam laisvas vakaras, greičiausiai išva
žiavo namo.
* X- *
Liepa atsisėdo prie savo automobilio vairo

ir išvairavo iš aikštelės. Ji miglotai prisiminė,
kaip nuvažiuoti iki Gorano namų, bet tikėjosi
rasti kelią. Kiek paklaidžiojus pavyko prisi
minti posūkį iš pagrindinio kelio link jūros.
97
A n d r ė ja
Dardėjo siauru neapšviestu keliuku, o širdis

nekantriai spurdėjo krūtinėje.
Kiem e degančio laužo šviesa buvo lyg
kelrodė žvaigždė. Išlipusi iš autom obilio
tolum oje Liepa išgirdo ramų jūros ošimą.
Tačiau čia jos laukė staigmena - prie laužo
ant didelio akmens sėdėjo Elira, viešbučio
darbuotoja, ir kepė ant iešmo pamautą didelę
žuvį. Liepa apsidairė, bet Gorano nebuvo
matyti. Sutrikusi ji mindžikavo vietoje nesi
ryždama prabilti.
Pirmoji prakalbo Elira:
- Jeigu ieškai Gorano, tai jis nuvažiavo
į m iestą nupirkti vyno vakarienei. - Ji atsi
stojo ir žengė prie Liepos. - Gal ir gerai, jog
užsukai, kol jo nėra. Norėjau pasikalbėti su
tavimi, draugiškai įspėti. Mudu su Goranu
jau seniai esame pora, tik viešai dar to ne
skelbiame. Tad neįsimylėk jo, kad vėliau ne
tektų sielvartauti. Aš moteris ir pastebėjau,
kaip tu žiūri į jį, kaip jam šypsaisi. Noriu, jog
žinotum: Goranas mano.
Liepą iš pradžių išpylė karštis, paskui nu
krėtė šaltis, o ausyse skambėjo grėsmingas
98
jūros ošimas. Širdis gniaužėsi iš skausmo,

gerklėje įstrigo gumulas ir jai užėmė kvapą.
- Jeigu jis tavo vaikinas, - šiaip ne taip iš
daužė žodžius Liepa, - kodėl leidi jam flir
tuoti su manimi? Ir visur mane lydėti?
Elira tik šyptelėjo.
- Jis vyras. Jo gyslomis teka karštas čigo
niškas kraujas. Goranas visuom et pasiekia
tai, ko nori. Neverta jam prieštarauti. Tačiau
kad ir kokios gražuolės apsistoja viešbutyje,
kad ir ką jos jam žada, jis visada grįžta pas
mane.
- Tai aš ne pirm oji... - Liepos balsas
užlūžo.
\s
- Žinoma, ne. - Elira skardžiai nusijuokė

ir skėstelėjo rankomis. Nuo jūros pūstelėjęs
vėjas pakedeno ilgus jos plaukus. - Todėl aš
\z
ir nesijaudinu. Žinau, tai greitai baigsis. - Ji
žengė žingsnį arčiau Liepos. - O tau atsirado
proga susitaikyti su savo vaikinu. Supratau,
kad esate susipykę. Verčiau taikykis ir gy
venkite toliau, o mano Goraną palik ramybėje.
Liepa nieko neatsakė. Ji žiūrėjo šiai gražiai
merginai į akis ir stengėsi įžvelgti jose melo,
99
A n d rėj a
p y k čio ar pavydo šešėlius, kuriuos kartais

pastebėdavo moterų veiduose būdama vieš
butyje, bet nieko nepamatė. Tada lėtai pasuko
peliuku, žengė kelis žingsnius į tamsą, ke
tindam a kuo greičiau pasišalinti.
- O ko tu atvažiavai? - pasivijo Liepą
g liro s balsas. - Gal ką nors perduoti Go-
ranui?
Liepa stabtelėjo, neatsisukdama papurtė
galvą ir tarė:
- Ne, nieko nereikia perduoti. Gali net ne
sakyti, kad buvau užsukusi.
Ašaros temdė akis, galutinai slėpdamos
ir taip tarp palm ių ir aukštų kiparisų vos
įžiūrimą takelį, kuris vedė tolyn nuo Gorano
namų link automobilio.
***
Goranas stebėjo, kaip virš kalnų pateka

saulė. Sėdėjo viešbučio kieme ant suolo su
gniaužęs kum ščius ir kartkartėm is dirste
lėdavo į Liepos kambario langus. Staiga jo
dėmesį patraukė nuo paplūdimio lėtai ar
tėjantis žmogus. Geriau įsižiūrėjęs Goranas
100
pašoko ant kojų. Jis atpažino Liepą. Pribėgęs

čiupo ją į glėbį ir stipriai prispaudė prie savęs.
Liepa klausėsi tvirto jo širdies plakimo ir
akyse ėmė tvenktis ašaros. Ji pasitikėjo šiuo
vyru, atvėrė jam širdį, o paaiškėjo, kad jis
toks kaip ir Mindaugas - gražiai kalba, tačiau
yra tik patinas, nevertinantis jausm ų ir ne
galintis būti ištikimas. Jo gyslomis teka karštas
čigoniškas kraujas, - prisiminė Eliros žodžius
ir jai skaudžiai sudiegė širdį.
- Kur buvai? - dusliu balsu paklausė Go-
ranas ir, kilstelėjęs Liepos veidą už smakro,
pažvelgė jai į akis. - Tu verkei?
Liepa išsivadavo iš jo glėbio.
- Taip. Verkiau.
- Kur tu buvai, Jula?
- Visur. O dabar einu miegoti.
- Aš laukiau tavęs visą vakarą. Bet tu ne-
pasirodei. Nepastebėjau, kada išėjai iš vieš
bučio. Nerimavau...
- Ar labai? - pasidomėjo Liepa pašaipiai
šypsodamasi.
- Kodėl taip kalbi? - paklausė Goranas
suraukęs antakius.
101
A n d r ė ja
- M an įdomu, ar labai nerim avai. Tik

riausiai ne. Elira neleido nerimauti, esu tuo
įsitikinusi.
Goranas staigiai suėmė merginą už pečių
ir lengvai krestelėjo.
- Kas?! Elira?! Ką čia kalbi?!
- Kalbu tai, ką žinau.
- Aš nesuprantu.
Liepa žvelgė jam tiesiai į akis ir norėjo juo
tikėti. Goranas atrodė išvargęs, sunerimęs ir
ji šiek tiek sutriko.
- G oranai, aš nenoriu, kad m an m e
luotum . Melo aš jau soti iki kaklo. Todėl
geriau nieko nesakyk. Dabar aš noriu...
Goranas užčiaupė ją bučiniu. O kai pa
leido, sunkiai alsuodamas tarė:
- Dabar pradėkim e viską nuo pradžių.
M udu susipainiojom e ir nebesuprantam e
vienas kito. Matau, jog esi įskaudinta, liūdna,
nelaiminga... Tavo vaikinas... Ar jis tave nu
skriaudė?
- Vaikinas? Mindaugas? O ne! Jis daugiau
niekada m anęs neįskaudins! Jis m an n e
berūpi. O štai kitas žmogus... Žmogus, kuriuo
102
jau buvau pradėjusi pasitikėti... - Ūmai Liepa

sukūkčiojo, jos balsas virpėjo. - Pasirodo, jis
moka gražiai kalbėti... kaip ir visi vyrai...
Kalba tai, ką moteris nori girdėti... moka ap
simesti esąs nuoširdus... draugiškas...
- Jula?! Ką tu čia paistai?
- Vakar, kai išėjau iš viešbučio, palikusi
savo kam baryje M indaugą, nežinojau, kur
eiti! - riktelėjo Liepa. - Nieko čia nepažįstu,
norėjau susirasti tave! Maniau, kad galiu...
po viso to... po mūsų pokalbių... - Staiga jos
balsas prikimo. - Neradusi tavęs viešbutyje
nuvažiavau prie namelio pajūryje. Bet ir ten
tavęs nebuvo. Pamačiau Elirą... ji kepė žuvį
ant laužo, sakė, tu išlėkei į parduotuvę vyno
vakarienei. Elira paprašė manęs važiuoti sau
ir pam iršti kelią į tavo namus. Ji apkaltino
mane, kad čia pasirodžiusi sujaukiau dviejų
mylinčių žmonių santykius. Tada aš grįžau
atgal. Pajūryje, ant gulto, nusnaudžiau kelias
valandas.
Klausydam asis Liepos pasakojim o Go-
ranas užsidengė rankomis veidą.
103
A n d r ė ja
- K odėl n ep ask am b in ai m an? K odėl

manęs nesusiradai? Juk tai pavojinga...
- Todėl, kad telefoną palikau kambaryje!
Tavęs aš ieškojau, kitaip nebūčiau važiavusi
prie namelio. O paskui... Paskui man buvo
vis tiek, kas nutiks. Per vieną savaitę būti pa
žemintai ir išduotai sužadėtinio, patikėti sal
džialiežuvio užsieniečio kalbomis ir pajusti
simpatiją, kuri jam visai nereikalinga... nes
jis turi puikią merginą, apie kurią aš nieko
nežinau... M an viso to per daug. - Liepa
pasuko viešbučio link. - Sudie, Goranai. Ačiū
už kartu praleistą laiką. Tu buvai nuostabus
visomis prasmėmis.
Tačiau G oranas neleido jai nueiti. Su
griebęs už rankos atsuko Liepą į save ir pa
žvelgė į akis.
- Ju la, tu klysti, - tarė neapsakom ai
švelniai. - Tave suklaidino. Nebuvau na
muose nuo tada, kai tu apsigyvenai šiame
viešbutyje, nes noriu būti kuo arčiau tavęs.
Net nakvoju čia. Aš kaip šunytis tūnojau prie
tavo kambario durų klausydamasis judviejų
balsų. Kai jie nutilo, nusileidau į vestibiulį,
104
išėjau į vidinį kiem ą ir atsisėdęs ant suolo

laukiau tavęs. Taip praleidau visą naktį. Po
vidurnakčio, kai tavo kam baryje užgeso
šviesa, o tu nepasirodei, supratau: tikriausiai
tu jį tebemyli, judu susitaikėte ir dabar... Įsi
vaizdavau, kaip tu su juo lovoje... maniau,
tai išves mane iš proto... - Goranas nunarino
galvą. - Kelis kartus norėjau eiti pas tave ir
išsivesti, bet sulaikė viena mintis: kas aš toks,
kokią turiu teisę taip elgtis?
L iep a k la u sė si, o šird į d ra sk a n tis
skausm as traukėsi, neapsakom ai švelnus
Gorano balsas veikė lyg stebuklingas bal
zamas. Kaip ji galėjo juo suabejoti? Mergina
palietė jam petį, priversdama pažvelgti į akis.
- Jeigu mylėčiau jį, manęs čia nebūtų. At
siprašau, kad suabejojau tavimi.
Dabar jau Liepa pabučiavo Goraną. Vir
pančiomis lūpomis prigludo prie jo kietai su
čiauptų lūpų, kurios akimirksniu sušvelnėjo
ir paėm ė ją į saldžią nelaisvę. Ašaros nu
džiūvo. Bukas skausmas, visą naktį kamavęs
širdį, traukėsi. Tvirtas Gorano glėbys buvo
jai saugus prieglobstis. Jis it kempinė sugėrė
105
A n d r ė ja
didumą Liepos sopulių, abejonių, nepasiten

kinimo. Kai juodu atsiplėšė vienas nuo kito, ,
veiduose skleidėsi šypsenos.
***
G oranas atrakino viešbučio kam bario Į
duris ir praleido Liepą pirma savęs. Mergina ;

apsidairė. Erdvus šviesus kambarys buvo pa
našus į tą, kuriame Liepa gyveno iki šiol.
- Dabar įsikurk čia. Tavo daiktus atnešime
vėliau. Ir dėl nieko nesijaudink. Viskas bus
gerai.
Liepa linktelėjo. Jautėsi išsekusi ir svajojo
kuo greičiau atsidurti lovoje, išsim iegoti.
Tarsi perskaitęs jos mintis Goranas priėjo, ap
kabino, prigludo lūpomis prie kaktos, o tada
stumtelėjo lovos link.
Nubudo Liepa, kai už lango karaliavo
prieblanda. Atsisėdusi lovoje ji pastebėjo, jog
jos daiktai atnešti, o balkono durys pravertos,
pro jas skverbėsi vakaro gaiva ir tylus jūros
ošimas. Tai, kad Goranas taip ja rūpinasi, pri
vertė nusišypsoti.
Vos Liepai spėjus nusiprausti po dušu,
106
pasirodė G oranas. Jis vilkėjo šviesiom is

plono audinio kelnėm is ir sm ėlio spalvos
marškinėliais. Koks gražus vyras, - toptelėjo
jai. - Ir geras. Moteris, kurią jis pamils, bus labai
laiminga.
- Apie ką susimąstei? - netikėtai paklausė
Goranas.
Liepa sutrikusi nuraudo.
V
- Šiaip, apie nieką. Klausyk, norėjau pa
klausti... kaip bus su anuo mano kambariu.
Jame juk liko Mindaugas.
- Štai jis ir sumokės už jį, - ram iausiai
atsakė Goranas. - Nesuk sau galvos. Šįvakar
aš noriu parodyti tau naktinę Juodkalniją.
Pasivažinėsime gražiomis vietomis, kurioms
naktis ir žvaigždėtas dangus suteikia dar
daugiau žavesio. O tada užsuksim e į kurį
nors naktinį klubą pašėlti.
Liepa be entuziazmo gūžtelėjo pečiais ir
liūdnai nusišypsojo. Jautėsi pavargusi po va
karykščių įvykių, bemiegės nakties ir troško
tik ramybės. Tačiau gerai žinojo, kad likusi
viena negalės negalvoti apie M indaugą, jo
skaudžius žodžius ir grasinimus. Taip pat
107
A n d r ė ja
nesiliaus pykusi dėl m otinos požiūrio į jos

ir M indaugo santykius. Tarsi perpratęs jos
mintis Goranas tyliai tarė:
- Tau reikia prasiblaškyti, Jula. Užsimiršti.
- Taip. - Liepa linktelėjo, ištiesino nugarą
ir truputį kilstelėjo smakrą. - Tu teisus. Man
reikia užsimiršti.
Jūra, žvaigždėtas dangus ir nuostabus mė
nulis sužavėjo Liepą. Ji užgniaužusi kvapą
žvelgė į grožį sau po kojomis ir virš galvos.
Laukinė gamta, dangų remiančios kalnų vir
šūnės, panirusios į tam soje vos įžiūrim us
debesis, vienišų, rodos, naktyje pasiklydusių
paukščių balsai... Jei ne Goranas, ji niekada
nebūtų išvydusi tokio grožio. Liepa pajuto,
kaip akyse ėmė tvenktis laimės ir dėkingumo
ašaros. Ji atsisuko į šalia stovintį vyrą, kurio
žvilgsnis klaidžiojo po žvaigždėtą dangų.
Stebuklinga akimirka buvo panaši į sapną. Ji
atsargiai palietė Goranui ranką ir jis pažvelgė
į ją. Nepratarė nė žodžio, tik kilstelėjęs ranką
paglostė švelnų Liepos skruostą.
Šilu m a ir šv eln u m as - L iep a u ž s i
merkė trokšdama, kad ši akimirka niekada
108
nesibaigtų. Gorano pirštai palietė jai smilkinį,

nuslydo prie smakro, kliudė lūpų kamputį,
priversdami ją prasižioti tarsi laukiant bu
činio. Lengvas Gorano lūpų prisilietim as
Liepos sąmonėje sprogo it galingas įvairia
spalvis fejerverkas. Atsargiai braukdam as
lūpomis jis glamonėjo jai veidą. Liepai žemė
slydo iš po kojų keldama ją į juodą žvaigždėtą
dangų, kuriame buvo tik juodu. Kai Goranas
užgrobė virpančias Liepos lūpas, tikrovė
V
galutinai nutolo. Jos dar niekas ŠITAIP ne

bučiavo, o užgimę jausm ai skambėjo aukš
čiausia nata.
Kankinam ai lėtai G oranas vedė Liepą
palaim os takais. Jo rankos glostė ją tarsi
paukščio sparnai, jis vis arčiau glaudė ją prie
savęs. Liepai atrodė, jog uždus, oras užstrigo
gerklėje, kol pagaliau drauge su palaimos
persmelkta dejone išsiveržė ir ištirpo naktyje.
Kai Goranas atsitraukė jai nuo lūpų, Liepa
vos laikėsi ant kojų. Galva svaigo lyg nuo
vyno. Ji prigludo skruostu jam prie krūtinės
ir pasimėgaudama klausėsi, kaip joje daužosi
V • 1 •
sirdis.
109
A n d rėj a
Liepos vaizduotė šėlo. Ji troško daugiau,

troško artum o ir palaim os, kurią žadėjo
Gorano rankų prisilietimai ir bučiniai.
V
- Čia nuostabu, - virpančiu balsu tarė ji ir
išslydo jam iš glėbio. - Tik... gal jau eikime?
- Nori eiti?
- Taip. Noriu.
Jei dar nors minutę liksiu čia, naktis mane pa
vergs galutinai ir mudu pasinersime į jos tamsų
prieglobstį trokšdami išsiaiškinti mus supančias
paslaptis. Aš geidžiu šio vyro nuo tos akimirkos,
k a i jį pam ačiau. N uskendau jo tamsių akių
akivare. Ir jau nebeišnirsiu... Pražūsiu.
Goranas neprieštaravo. Jie nusileido siauru
kalnų takeliu iki mašinos, nepratarė vienas
kitam nė žodžio. Liepa jautėsi sutrikusi dėl
to, kas ką tik įvyko po aukštu žvaigždėtu
skliautu. O Goranas? Gal jis nusivylė? O gal
tai buvo spontaniškas poelgis, dėl kurio dabar
gailisi? Liepa nesiryžo pažvelgti į jį.
***
N aktinis klubas buvo pilnas žm onių.

G oranas prie durų paėm ė Liepą už rankos
110
ir tvirtai laikydam as įsivedė į vidų. Kart

kartėmis jis stabtelėdavo pasisveikinti arba
persim esti keliais žodžiais su pažįstam ais
žmonėmis. Kai jie atsidūrė prie baro, Liepa
apsidairė. Jaunim as įvairiaspalvių prožek
torių šviesoje šėliojo ir šokių aikštelėje, ir tarp
staliukų. Žodžiu, visur, kur tik buvo galima
laisvai judėti. Liepai pasirodžius prie jos
priėjo keli jaunuoliai norėdam i užkalbinti,
tačiau pastebėję už nugaros stovintį Goraną
m andagiai atsitraukė. K albinančių ir siū
lančių gėrimo netrūko.
- Iš nepažįstamo žmogaus neim k nieko,
ką tau siūlys. Tai nesaugu. Ir, gink Dieve, ne
vaikščiok į tokius klubus viena.
- Kodėl? - Atsigręžusi į G oraną Liepa
kilstelėjo antakius.
G o ran as p am ojo ranka sia u tė ja n čio
jaunimo pusėn.
- V isų pirm a todėl, kad į gėrim ą gali
būti šliukštelėta narkotikų, tu apsvaigsi ir
tapsi lengvu grobiu: tave išsiveš iš klubo.
P asekm ės p ap rastai bū na n em alo n io s.
A ntras dalykas: apsidairyk, ar daug čia
m
A n d rėj a
šviesiaplaukių m erginų? - Kai Liepa pa

purtė galvą, G oranas priglaudė ją arčiau
savęs. - Tu esi retai pasitaikantis perlas šiose
vietose. N esitrauk nuo m anęs, aš niekam
neleisiu tavęs skriausti, - sušnabždėjo jis pa
silenkęs Liepai prie pat ausies. Tuo metu ji
pasuko galvą ir jo lūpos slystelėjo švelniu jos
skruostu. Nuo prisilietimo merginai užėmė
kvapą, o degantis Gorano žvilgsnis užvaldė
mintis. Norėdama išsivaduoti iš malonios ne
laisvės, Liepa nusivedė jį prie šokėjų būrelio.
V
Šokti buvo smagu. Paauglystėje lankiusi
pram oginius šokius, m ergina užtikrintai
judėjo pagal trankią muziką, jos liekno kūno
judesiai traukė aplinkinių žvilgsnius. Liepai
toptelėjo, kad jau senokai nešoko: Mindaugui
toks laiko leidimas buvo betikslis laiko gaišimas.
Tad dabar ji atsipalaidavo ir mėgavosi šokiu.
Užgrojus lėtai dainai Liepa leidosi Gorano
apkabinama. Ji kilstelėjo rankas ir apsivijo jį
už kaklo, o jis švelniai priglaudė ją prie savo
stipraus kūno. Liepa jautė jo karštį, po marš
kinėliais ritm iškai jud ančius raum enis ir
staiga susivokė, kad nebesiklauso muzikos,
112
o leidžiasi Gorano vedžiojama po salę. Ji už

simerkė ir priglaudė veidą jam prie peties.
Goranas judėjo grakščiai. Jis tarsi plaukte
plaukė, kartu plukdydamas ir Liepą.
Kaip gera, - šm ėstelėjo Liepai, ji pakėlė
galvą ir pažvelgė Goranui į akis. Jose blyk
čiojo spalvotų prožektorių šviesos, veidas
atrodė rimtas. Liepos žvilgsnis slystelėjo jam
prie burnos, vaizduotė akimirksniu atgaivino
kalnuose ją užplūdusius pojūčius. Per kūną
nusirito jaudulio bangos, ji instinktyviai ap
silaižė nuo prisiminimų dilgčiojančias lūpas.
Goranas palenkė galvą ir prie pat ausies su
šnabždėjo:
- Ne dabar, Jula. Ne dabar, mano meile...
Jei nori, pasibaigus šitai dainai galime išeiti.
Liepa užsimerkė stengdamasi pažaboti ją
užplūdusį geismą ir linktelėjo.
***
M ėnulis ketino slėptis už kalnų, tačiau

danguje spindėjo milijonas žvaigždžių. Oras
vis dar buvo šiltas, lengvas vėjas maloniai
taršė plaukus.
113
A n d r ė ja
Pasiūlęs išsim audyti, nes po šokių abu

buvo sm arkiai sukaitę, G oranas atsivežė
Liepą prie savo nam elio ant jūros kranto.
Liepa neprieštaravo, tačiau dabar, sėdėdama
prie laužavietės ant to paties akmens, ant
kurio neseniai matė sėdinčią Elirą, suprato
padariusi klaidą. Abejonės vėl įsėlino į širdį
ir ji piktai paspyrė apdegusį medgalį.
Iš nam elio išėjo Goranas nešinas keliais
rankšluosčiais ir Liepa prisivertė nusišypsoti.
Labai nustebo, kai jis akimirksniu pastebėjo
jos apniukusią nuotaiką.
- Jula, kas atsitiko? - Jis nukreipė žvilgsnį
į laužavietę, paskui vėl pažvelgė į merginą ir
priėjęs atsitūpė priešais ją. - Jau sakiau ir dar
kartą kartoju: tarp mūsų su Elira nieko nėra
ir niekada nebuvo. Ji to nori, aš tai matau
jau kelerius metus, bet... Moteris, kuri atsi
skleidžia tau pačią pirm ą pažinties valandą,
kuri pasiryžusi šokti į lovą, vos tik pamosi
pirštu, - ne man. Mes, vyrai, esame patinai
iš prigimties. Trokštame užkariauti moterį,
varžytis dėl jos, kovoti ir nugalėti. O lengvai
114
pasiekiamos pergalės greitai pabosta. - Jis

suėmė Liepos rankas. - Eime maudytis.
- M es ju k važiavom e p asid airy ti po
naktinę Juodkalniją... Aš nepasiėmiau mau
dymosi kostiumėlio...
- O kam jo reikia? Mes čia vienui vieni,
mus m ato tik jūra, kalnai, dangus ir m ė
nulis... Eime.
Liepa neprieštaravo. Ji nusekė paskui
Goraną siauručiu akmenuotu takučiu ir prie
pat vandens stabtelėjo. Mėnulis atsispindėjo
ram ios jū ro s p a v iršiu je , n u tiesd a m a s
sidabrinį taką iki pat Liepos kojų. Ji nesidairė
į Goraną, nematė, ką jis veikia stovėdamas
už jos. Neskubėdama nusismaukė suknelės
petnešas nuo pečių ir plonytis audinys nu
slydo kūnu, apsivydamas kulkšnis. Išlipusi
iš drabužio ji vien su kelnaitėmis lėtai įbrido
į vandenį ir paniro į malonią jo vėsą. Girdėjo,
kaip paskui ją įbrido ir Goranas, tačiau ne
atsisuko. Nusirengdama ji nejautė jokio ne
smagumo ir tai nustebino ją pačią.
Kai G oranas prisiartino, Liepa plūdu
riavo vandens paviršiuje. Jo veidą apšvietė
115
A n d r ė ja
m ėnesiena ir Liepa negalėjo atplėšti akių.

Nusėtas vandens lašelių jis atrodė it iškaltas
iš akmens. Tik akys, tamsios, deginančios,
gyvos, skverbėsi į Liepos sąmonę. Goranas
priplaukė visai arti ir Liepa pajuto, kaip vė
siame vandenyje ją palietė karšta vyro ranka.
Keistas jausmas - vėsa ir karštis. Nė kiek ne
sivaržydama savo nuogumo Liepa atsistojo.
Tą patį padarė ir Goranas. Jūra juodu skalavo
iki juosmens. Liepa ištiesė ranką, palietė lygią
šlapią jo krūtinės odą ir pajuto, kaip kraujas
ėmė ūžti galvoje, o Goranas giliai įkvėpė.
Joje kovojo protas ir geismas. Ir abu ba
lansavo ant ribos, em ocijos grasino paimti
viršų. Liepa degino už savęs paliktus tiltus,
atsisveikino su praeitim i. Nutarė daugiau
nesigręžioti atgal. Ji geidė šio vyro, žinojo,
kad jis gali jai suteikti palaimos ir ramybės
prieglobstį. Tegul tai truks neilgai, tačiau bus
tikra.
V irpančiais pirštais ji palietė G oranui
skruostus, panėrė rankas į vešlius jo plaukus.
Tada truputį palenkė jo galvą arčiau savęs ir
prie pat lūpų sušnabždėjo:
116
- Mylėk mane, Goranai. Mylėk mane.

Goranas pabučiavo Liepą, tačiau šis bu
činys neprilygo tam, kuriuo m ergina buvo
apdovanota prieš kelias valandas kalnuose.
Ji kiek atsitraukė ir pažvelgė Goranui j akis.
- Jula, nenoriu, jog atsiduotum man iš
pykčio arba kerštaudama savo bu vusiam su
žadėtiniui. Noriu, kad geistum manęs, noriu,
kad aistra temdytų tau protą.
Liepos lūpas suvirpino šypsenos šešėlis.
- Tai ne kerštas. Aš noriu tavęs. Ir tas
noras veda mane iš proto.
Goranas stipriai suspaudė merginą glėbyje
ir godžiai pripuolė prie lūpų. Štai dabar tai
buvo toks pat gaivališkas, kvaitulingas bu
činys, kuris užgesina paskutines sveiko proto
žarijas, dar rusenančias sąmonėje.
- Aš m ylėsiu tave, Jula. Tačiau atmink:
nuo šios akimirkos tu būsi mano. Ir išskirs
mus tik mirtis. Mėnuo ir žvaigždės, kalnai
ir jūra, dangus ir žemė bus mūsų sąjungos
liudininkai. Pagal čigonų papročius, to pa
kanka, kad galėčiau pavadinti tave savo mo
terimi.
117
A n d rėj a
Liepa klausėsi žodžių, kuriems pritarė

bangų ošimas, bet vargu ar suprato jų esmę.
Vos tik atsidūrusi Gorano glėbyje ji prarado
nuovoką. Sąmonę užtraukė migla, mergina
viską regėjo lyg pro rūką. Tik jausmai ir po
jūčiai užaštrėjo. Blyški Liepos oda švytėjo
tam soje, šiltas vėjas it susigėdęs atsargiai
lietė jos nuogą kūną. Goranas pakėlė Liepą
ant rankų ir nusinešė į meilės guolį po atviru
dangumi. Žibėjo žvaigždės, vėjas kalbino žoles
ir medžius, o šie atsiliepė jam tyliu šnaresiu.
Lyg apgirtusi Liepa m ėgavosi laukine
Gorano aistra, kuri įžiebė ugnį m erginos
širdyje. Stiprus, bet drauge ir neapsakomai
švelnus G oranas vertė Liepą alpėti savo
glėbyje. Nuo jo bučinių ir beprotiškų gla
monių Liepa visai prarado nuovoką. Nakties
tamsa sugėrė jos geismo sklidinas aimanas,
kylančias link kalnų viršūnių.
V
Kalnų burtai... Žemės magija... Gyvenimo
paslaptys...
Nubudo Liepa saulei tekant. Pramerkusi

akis išvydo kalnus, glamonėjamus pavienių
118
kamuolinių debesų. Saulė m eiliai glostė jų

viršūnes. Vėjas žadino aukštas palmes judin
damas lapus, ant kurių vietomis dar žibėjo
ryto rasa. Kur ne kur klykavo paukščiai.
Pasukusi galv ą m ergina su sid ū rė su
Gorano žvilgsniu. Jis įdėmiai žvelgė į ją tam
siomis akimis. Liepa palietė jam skruostą ir
nusišypsojo.
- Labas rytas.
Goranas suėmė jos ranką, išbučiavo kiek
vieną pirštelį ir ilgam prigludo prie delno.
- Tu - mano gyvenimo stebuklas, - paš
nibždomis tarė jis. - Mano Jula...
O tada prigludo jai prie lūpų ir vėl nu
skraidino į užmarštį, kurioje karaliavo pa
laima...
***
v
Šią dieną Liepa ketino praleisti viena.
Vakar Goranas ją perspėjo, kad nuo ryto
turės reikalų miesto centre, o vakare susitiks
su vietiniais tiekėjais. O kai sutvarkys rei
kalus, atskubės pas ją.
Liepa nesiruošė tuščiai gaišti laiko. Ji
119
A n d r ė ja
paprašė viešbučio administratoriaus leidimo

pasinaudoti faksu ir parašiusi prašym ą at
leisti iš darbo išsiuntė savo viršininkui.
Nejautė nė m enkiausios abejonės dėl tokio
sprendim o. Jei viskas, ką kalbėjo M indaugas,
yra tiesa, tai man tokios šlovės nereikia. Po dvi
dešimties minučių suskambo mobilusis tele
fonas. Įmonės savininkas daug negražbyliau
damas panoro sužinoti jos išėjimo iš darbo
priežastis. Staiga Liepa susivokė: Mindaugo
ryšiai ne tik jai padėjo sėkm ingai daryti
karjerą, jie buvo naudingi ir įmonei, jos savi
ninkas susižerdavo liūto dalį pelno. Prarasti
tokio rėmėjo jis nenori.
- Evaldai, ar tu žinojai, kad visus di
džiuosius užsakym us mums padėjo gauti
Mindaugas, mano sužadėtinis?
- Aišku, kad žinojau. Ir esu jam be galo
dėkingas už pagalbą. Juk jis ir tau padėjo
iškilti, tapti žinoma architekte. Patikėk, mes
sąžiningai dalijomės pelną. Nė karto nesu
mokėjau mažiau, nei jis nurodė, ir...
Liepai pasidarė koktu klausytis ir ji per
traukė viršininką viduryje sakinio:
120
- Evaldai! Visa bėda, kad aš nieko apie

tai nežinojau. Todėl prašau patenkinti mano
prašymą. Biure aš daugiau nepasirodysiu.
Po pokalbio sugedo nuotaika, tad Liepa
nutarė įgyvendinti savo sumanymą su akme
nėliais, kurių per kelias pastarąsias dienas
buvo prisirinkusi pajūryje. Jų buvo gausybė -
įvairiausių spalvų, su kitos spalvos priemai
šomis, didelių ir mažų, apvalių, plokščių ir
pailgų. Liepos vaizduotė piešė įvairiausias
mozaikas jau tada, kai ji juos rinko. O dabar
toks darbas tikrai prablaškys.
Ji nusipirko reikalingų priemonių: grun
tuoto kartono porėmį, klijų, lako - ir atsisėdo
prie stalo. Išrūšiavo akmenėlius pagal spalvą,
dydį, ornam entą. Po kelių valandų ant
kartono ėmė ryškėti vaizdas: pilkai melsvo
atspalvio rami bekraštė jūra, stačios tamsiai
pilkos uolos, šalia kurių tarp aukštų lieknų
kiparisų slėpėsi namukas, o už jo stūksojo į
baltus debesis viršūnę panardinęs kalnas. Per
kai kuriuos akmenėlius Liepa lengvai per
braukė dažais, paskui viską padengė plonu
lako sluoksniu ir paliko džiūti.
121
A n d rėj a
Iki vakaro dar buvo daug laiko. Nesugal

vodama, ką dar nuveikti, kol sugrįš Goranas,
Liepa išsiruošė į miesto centrą. Nutarė pasi
vaikščioti gatvėmis, pasidairyti po parduo
tuves ir temstant taksi parvažiuoti į viešbutį.
Sum anym as pavyko - ji nusipirko su
venyrų, be to, daug pigiau nei pajūrio krau
tuvėlėse. Mamai išrinko didelę vazą, išmar
gintą senoviniais raštais. Tėtei - magnetuką
ant šaldytuvo su Juodkalnijos vaizdeliu.
Liepa patenkinta žingsniavo gatve, kai
šalia jo s sucypė autom obilio padangos.
M ergina nespėjo net apsidairyti - kažkas
sugriebė ją už liem ens, plačiu delnu už
čiaupė burną ir nunešęs prie autom obilio
jėga įstūm ė vidun. Vaza išslydo iš rankų
ir nukritusi ant grindinio pažiro šukėmis.
Viskas įvyko taip greitai, kad Liepa tik žiop
čiojo įsprausta ant užpakalinės sėdynės tarp
dviejų žaliūkų. Dūžtančio stiklo garsas pa
traukė gatvės praeivių dėmesį, tačiau niekas
nebandė jai padėti. Sm alsuoliai tik stebėjo,
kas vyksta. Liepa pasimuistė, bet tą pačią aki
m irką keturios geležinės rankos prispaudė
122
ją prie sėdynės. Buvo aišku: bet kokios pa

stangos išsilaisvinti yra pasmerktos žlugti.
***
Patalpoje buvo tvanku ir karšta. Ant langų

nekabėjo užuolaidos, pro įskilusius stiklus
plūdo saulės spinduliai. Liepa norėjo gerti,
tačiau nebuvo ko paprašyti. Ją atvežė prie
kažkokio apgriuvusio pastato ir atvedę į pa
talpą užrakino. Niekas nieko nepaaiškino.
Niekas nenorėjo su ja kalbėtis, nors mergina
ir bandė klausti, kas čia vyksta. Iš pastato
gilumos buvo girdėti vyriški balsai, kartais
nuskambėdavo skardus juokas.
Liepa nelabai suprato, kas atsitiko. M ane
pagrobė? Kam? Prašys išpirkos? O kas turės ją
sumokėti? Jeigu ne dėl išpirkos, tai kodėl aš čia?
Tūkstantąjį kartą ji kartojo tuos pačius klau
simus, bet atsakymo nebuvo. Kol kas. Staiga
mergina įsitempė. O gal tai Mindaugo darbas?
Jis grasino ir pagaliau pasisamdęs kelis vietinius
banditus nutarė mane pamokyti?
Už durų pasigirdo žingsniai ir Liepa su
kluso. Spragtelėjo durų užraktas.
123
A n d rėj a
- Eime, - sukom andavo įėjęs vyras. -

Vadas nori pasikalbėti.
Liepa apsidžiaugė, kad ją pagrobę vyrai
tarpusavyje kalbasi rusiškai. Stiprus akcentas
bylojo, jog dauguma jų vietiniai. Matyt, va
deiva ne juodkalnietis. Atėjęs vyras padėjo
Liepai atsistoti ir nuvedė į kitą patalpą, kuri
buvo patogiau apstatyta ir tvarkingesnė.
B ald ai, kadaise gana prabangūs, dabar
atrodė apdriskę, išblukę ir sukrypę.
Kambaryje ant kėdžių prie masyvaus stalo
sėdėjo trys vyrai. Vienas iš jų - Radko. Jis su
nerim ęs dairėsi aplinkui, o pamatęs Liepą
pašoko ant kojų.
- Sėsk, Radko! - griežtai paliepė vienas iš
vyrų ir lėtai pakilo iš savo vietos.
Tačiau vaikinas nepakluso.
- Kirilai, paleisk ją! Ji m ūsų viešbučio
viešnia!
■V
Šviesiai rudų akių žvilgsnis įsmigo Liepai
į veidą. Mergina matė, kaip po Radko žodžių
įsitempė vyro veido raumenys.
- Tai sakai, kad ji nėra Gorano moteris? -
Kai Radko papurtė galvą, Kirilas prisiartino
124
prie Liepos. - Gal geriau paklauskim e šios

gražuolės. Tegul pati pasako, kas ji tokia.
Mačiau juos abu pajūryje. Negana to, Go-
ranas vežioja ją po kalnus, po miestą.
- Tai pažintinės kelionės, - greitakalbe
paaiškino Radko. - Jos įtrauktos į viešbučio
paslaugų sąrašą ir...
Kirilas m ostelėjo ranka liepdam as vai
kinui užsičiaupti.
- M elas! M ačiau savo akim is! Gal pa
sakysi, kad bučiniai ir glamonės taip pat yra
viešbučio paslaugų sąraše? - Kirilas vėl nu
žvelgė Liepą nuo galvos iki kojų. - Matau,
jog per tuos septynerius metus čia niekas ne
pasikeitė. Kaip ir anksčiau, viskas, kas švie
siausia, naujausia ir gražiausia, priklauso
Goranui. Gal atėjo laikas tai pakeisti? - Jis
pirštu perbraukė per gražiai įdegusią Liepos
rankos odą. - Tikriausiai tu ištroškusi, gra
žuole? Eime, pavaišinsiu tave gėrimu. O prie
taurelės artimiau susipažinsime.
- Kirilai, būk protingas! - vėl prabilo
Radko. - Goranas...
Kirilas staigiai pasisuko į jį.
125
A n d r ė ja
- Ši mergina nėra jo nuosavybė! - Jis vėl

pažvelgė į Liepą. - Aš noriu su ja pabend
rauti. - Paėmęs Liepą už parankės jis nu
sivedė ją prie plačios sofos. - Mačiau judu su
Goranu paplūdimyje. Burkavote kaip balan-
\z
dėliai. štai todėl šiandien ir pasirinkau tave.
Ilgai laukiau tokios progos. Dar nesu matęs
Gorano kuo nors taip susidomėjusio.
- Aš vis tiek nieko nesuprantu. - Liepa
stengėsi kalbėti ram iai ir drąsiai, tačiau
balsas iš jaudulio prikimo ir virpėjo. - Kodėl
aš čia? Kodėl mane pagrobėte?
- Goranas man skolingas, - tarė Kirilas
prisikišęs veidu prie pat Liepos. Nuo jo
sklido stiprus alkoholio kvapas. - Labai daug
skolingas. Manau, atėjo laikas grąžinti skolą.
O tu padėsi man tai padaryti.
- Bet mes su Goranu beveik nepažįstami.
Esu tik viešbučio viešnia. Kaip aš tau pa
dėsiu? Paleisk m ane. Aš užsienio pilietė.
Jeigu viešbutis praneš apie mano dingimą,
turėsi didelių nemalonumų.
Kirilas nusijuokė ir jo juokas nebuvo ma
lonus.
126
- Paleisiu, kai Goranas atneš man skolą.

Visą iki paskutinio cento. Policijos aš nebijau,
ten dirba daug mano žmonių. - Kirilas pasi
čiupo nuo stalo butelį su viskiu ir iš kakliuko
nugurkė porą didelių gurkšnių. - O gavęs pi
nigus nudėsiu jį kaip šunį. Šiuose kraštuose
už išdavystę neatleidžiam a. Už vagystę iš
savo kraujo brolio - taip pat.
Liepa tylėjo. N ežinojo, ką dar gali pa
sakyti šiam vyrui. Staiga jis atsisuko ir čiupęs
jai už palaidinės perplėšė. Liepa liko tik su
liemenėle.
- Niekše! - suriko ji. - Ką darai?! Ką čia
sumanei?!
- Noriu nusifotografuoti su tavimi ir nuo
trauką parodyti Goranui. Tai užkaitins jam
kraują. Jeigu tu jam rūpi, jis sutiks su mano
sąlygom is. Jausm ai ir nekantrum as užgoš
atsargumą ir privers suklysti. O jeigu jis to
nepadarys, atiduosiu tave savo vyrams. Jie
seniai nesilinksmino su moterimi. Turėsi juos
patenkinti! Visus!
- Regis, kalbėjai apie sąlygas? - perklausė
L iepa, sten gd am asi p risid en g ti krū tinę
127
A n d rėj a
palaidinės nuoplaišom is, o širdį sukaustė

beprotiška baimė. - Kokios tos sąlygos?
- O, jų bus nemažai!
- Kirilai, - staiga prabilo Radko, - gir
dėjau, kadaise judu su Goranu buvote geri
draugai...
- Būtent! - riktelėjo Kirilas atsisukęs į
vaikiną ir jo balsas skardžiai nuaidėjo po
aukštomis lubomis. - Tai buvo seniai. Nuo
to laiko daug vandens nutekėjo.
Liepa pastebėjo, kaip jo veide šmėstelėjo
prisiminimų šešėlis, sušvelnindamas įsitem
pusius bruožus. Bet tai truko tik akimirką.
Kai Kirilas pažvelgė į Liepą, jis vėl atrodė
šaltas ir bejausmis.
***
G oranas į viešbutį grįžo jau tem stant.

Liepos kam baryje nerado. Nusprendė, jog
ši užsibuvo prie jūros. Jis paprašė Radko
merginą stebėti, o jeigu pasirodytų jos buvęs
sužadėtinis ir pradėtų priekabiauti, iš karto
paskambinti. Bet Radko nepaskambino, va
dinasi, čia ramu. Tačiau kai nė vienas iš jų
128
po valandos nepasirodė, Goranas ėm ė ne

rimauti ir žingsniuodamas po vestibiulį vis
dairėsi į gatvę.
- Kur, velniai griebtų, tas R adko!? -
burbėjo po nosim i Goranas. - Jau kelios
valandos jo laukiu. Ir telefoną kažkur nu
daigojo, neatsiliepia.
Elira priėjusi švelniai palietė jam petį, bet
V
Goranas atsitraukė. Šypsena sustingo mer
ginos veide.
- Radko mačiau ryte. Ir po pietų jis su
kiojosi aplinkui. O paskui dingo. Ko tu taip
nerimsti? Kas nors atsitiko?
- D ar nežinau, ar atsitiko. Jeigu jį pa
matysi, pasakyk, kad kuo greičiau susirastų
mane. Būsiu valdytojo kabinete.
- Labas, Goranai.
Gorano raumenys įsitempė, oras užstrigo
plaučiuose. Šio balso jis negirdėjo jau daug
metų, tačiau nepamirš, kol bus gyvas. Jis lėtai
pasisuko į vyrą, kuris įžengė pro duris, pra
eities prisiminimai lyg žaibas perskrodė sme-
genis. Kirilas! Žmogus, su kuriuo kadaise
dalijosi duonos kąsniu ir kuris, apakintas
129
A n d r ė ja
pinigų spindesio, išdavė draugystę. Goranas

sukando dantis, tačiau nežengė nė žingsnio
jo pusėn.
- Labas, Kirilai, - ramiai atsakė jis. - Ilgai
tavęs nebuvo šiuose kraštuose.
Kirilas kreivai šyptelėjo.
- Tai jau tikrai.
- Kokie vėjai atpūtė?
- Skolos. Senos skolos, kurios nepasi-
m iršta net m etam s bėgant ir kurias atėjo
laikas susigrąžinti. Ir štai aš čia. Kadaise tu
pasisavinai tai, kas priklausė ir man.
- Nesuprantu, apie ką tu kalbi. - Goranas
grėsm ingai suraukė antakius. - Aš iš tavęs
nieko nesu paėmęs.
- Taip, taip. - Kirilas nuleido galvą ir kurį
laiką spoksojo į batą, kuriuo trynė kilimą. -
Kito atsakymo aš nė nesitikėjau. Stebėtinai
gerai suslapstei galus. N iekas nieko ne-
suuodė.
- Apie ką tu kalbi? - dar kartą pakartojo
Goranas, nes tikrai nesuprato.
- Apie narkotikus, kuriuos tu pirkai už
pinigus, mano pasiskolintus iš mafiozo Ciro.
130
Vėliau paaiškėjo, kad ir narkotikai, ir pinigai

už juos paslaptingai pradingo. Žinok, niekas
to nepam iršo. O jei manei, kad pasivoliosi
kelias savaites ligoninėje ir tuo viskas baigsis,
tai labai klydai.
Goranas kietai sukando dantis.
- Tavim dėtas, aš nesisvaidyčiau tokiais
kaltinimais. Tuo labiau kad jie iš piršto laužti.
- Taip ir maniau, jog gražiuoju nenorėsi
kalbėtis. - Kirilas atsiduso ir išsitraukęs iš
kišenės telefoną ištiesė Goranui. - Todėl ap
sidraudžiau.
- Kas tai?
- Pasižiūrėk, - ram iai pasiūlė Kirilas. -
Man regis, tave sudomins.
Goranas paspaudė m ygtuką ir pažvelgė
į nuotrauką ekrane. Joje Liepa, vilkinti su
draskytą palaidinę, stovi šalia Kirilo, o jis
palinkęs prie jos, apkabinęs per pečius.
Vaizdas išplaukęs, matyt, mergina nestovėjo
ramiai, kai jis bandė nufotografuoti. Kitame
kadre tik Liepos veidas, o jos akyse - laukinė
baimė. Kirilas nenuleido nuo Gorano vana-
giško žvilgsnio, trokšdamas pastebėti nors
131
A n d rėj a
m enkiausią emocijų šešėlį. Deja... nieko ne

pamatė.
- Radko yra pas mane, gali liautis jo ieš
kojęs. Turiu ir tai, kas, mano atrodo, tau
svarbu. - Kirilas atsiėmė telefoną. - O gal aš
klystu?
Goranas tylėjo, atrodė ramus ir abejingas,
tik smilkinyje pulsuojanti vena išdavė, kaip
sunkiai jam sekasi suvaldyti jausmus.
- Tavo tylėjim ą aš laikau teigiam u at
sakymu. - Kirilas šyptelėjo. - Jei nori, kad
paleisčiau mergužėlę, turėsi kai ką padaryti.
- M ergina - viešbučio viešnia, be to, ji
užsienio pilietė. Galiu pranešti policijai apie
pagrobimą ir jie imsis merginos ieškoti.
Kirilas garsiai nusikvatojo.
- Kaip vienodai judu mąstote. Ji pažėrė
man tuos pačius argumentus. Bet tai nesu
veikė. Puikiai žinau, kaip čionykštė policija
dirba. Jie ją suras, aš tuo neabejoju, bet tada
su ja jau bus pasilinksminę visi mano vyrai.
Be to, turiu svečių iš Rusijos, ši užsienietė
vienam iš jų krito į akį. Aš esu svetingas šei
mininkas ir su...
132
- Ko tu nori? - neiškentė G oranas vos

tramdydamas pyktį ir jausdam as, kad dar
minutė ir jis nesusivaidys. - Ką aš turiu pa
daryti?
Kirilas pasitrynė delnus.
- Štai čia jau kita kalba. Viskas labai pa
prasta: atiduok man ir kitiems vyrams mūsų
dalį. Tikiuosi, dar visko neiššvaistei. Na,
pusę milijono ne taip ir lengva išleisti.
G oranas sugniaužė kum ščius ir giliai
įkvėpė.
- N ori pasakyti, jog tikrai m anai, kad
anuomet aš pasisavinau pinigus?! - paklausė
jis tyliu žemu balsu, tačiau nuo jam e skam
bančio pykčio suvirpėjo oras. - Tu, kuris sep
tynerius metus buvai dingęs lyg į vandenį,
drįsti ateiti ir apkaltinti mane vagyste?! -
Goranas žengė žingsnį link jo ir Kirilas atsi
traukė. - Tu palikai mane numirti! Atidavei
mentų malonei arba laukiniams žvėrims su
draskyti! Aš galiu tvirtinti, jog tai tu viską
pasisavinai ir dingai, negana to, taip gerai
sum etęs pėdas, kad niekas nė nenutuokė,
kur esi.
133
A n d r ė ja
Jauni, jėga trykštantys vyrai stovėjo vienas

priešais kitą nenusileisdam i nei ūgiu, nei
kūno sudėjimu. Abu buvo puikiai nuaugę,
sportiški. Juodu surėmė žvilgsnius nebylioje
dvikovoje. Viešbučio svečiai ir darbuotojai
stebėjo juos sulaikę kvėpavimą. Tai pamatęs
Goranas tyliai tarė:
- Gal nori pasikalbėti kur nors nuošaliau,
be būrio liudininkų?
Kirilas susikišo rankas į kišenes.
- Nenoriu. Aš jau pasakiau, ką norėjau.
Skam binsiu tau ir dom ėsiuosi, kaip sekasi
rinkti pinigus. O m ergina visą tą laiką bus
pas mane. Jei suuosiu, kad vedžioji už nosies,
atiduosiu ją savo vyram s, bent sm agiai
praleis laiką.
Tai taręs Kirilas apsisuko ant kulno ir nu
žingsniavo link laukujų durų. Goranas sekė
jį žvilgsniu, kol Kirilo siluetas pradingo pra
eivių sraute.
***
Išėjęs iš viešbučio Kirilas sunkiai valdė

em ocijas. Šilti p risim in im ai, kuriuos jis
134
ištisus septynerius metus slopino skausmu

ir pykčiu, ėmė kilti iš pasąm onės. Iki šiol
jo neapleido abejonės, ar tikrai Goranas iš
davikas ir žudikas. Gaila, prieš septynerius
metus neturėjo laiko to išsiaiškinti. Italijos
mafijos klano narys Ciras Kasteljanas, jau ke
lerius metus gyvenantis Juodkalnijoje, - čia
jis slapstėsi nuo Italijos teisėsaugos, - subūrė
savo grupuotę ir jai vadovavo. Jis paskolino
K irilu i pinigų pirm am sandoriui. Suma
buvo nem enka. Po nesėkm ės, kai dingo
narkotikai ir pinigai, galų gale suėjo pinigų
grąžinim o terminas. Ciro žm onės sučiupo
Kirilą ir pristatė savo bosui. Italas, kuris vertė
save vadinti geradariu, verslo nepainiojo su
draugyste ir apskritai su jausm ais. Jis pa
reikalavo, kad Kirilas atidirbtų už skolą.
Vaikinas neturėjo kitos išeities. Jis liko gru
puotėje, gyveno geradariui priklausančiame
name ir buvo pastumdėlis, pasiuntinukas,
vado meilužis... Kirilą visi negailestingai iš
naudojo, Ciro žmonės elgėsi su juo kaip su
vergu, kaip su žem iausios kastos atstovu.
Tik pyktis ir keršto troškimas teikė Kirilui
135
A n d r ė ja
jėgų, kol gyveno tarp italų. Ilgus septynerius

metus Kirilas puoselėjo viltį, kad vieną dieną
jis išsilaisvins ir sugrįš į ten, kur liko jo ne
tikri draugai ir slypi atsakym ai į ramybės
neduodančius klausimus.
Tačiau šios dienos susitikim as išjudino
keršto pam atus. Išvydęs G oraną K irilas
p aju to , kaip ja u d u lio gum ulas įstrig o
gerklėje, o išdavikiški prisiminimai nubloškė
į tą dieną, kai po galingo sprogimo užm i
nuotoje laukymėje Goranas, liesas paauglys,
ant savo pečių išnešė jį iš minų lauko, par
tempė pas senelę, o ši išgydė, išgelbėjo jam
gyvybę. Perdavęs K irilą senelei, Goranas
grįžo ieškoti K irilo tėvų, tačiau rado tik
motiną, kuri gulėjo sunkiai sužeista. Jis par
tempė moterį paguldęs ant nulaužto liauno
medžio. Urna darė viską, ką galėjo, tačiau
Kirilo motina nuo sužeidimų mirė. Kirilas iš
gyveno. Juodu su Goranu taip susidraugavo,
kad net krauju prisiekė visada likti broliais ir
neišduoti vienas kito.
Kirilas giminių daugiau neturėjo. Jo šeima
buvo pabėgėliai iš Serbijos, besislapstantys
136
nuo karo. Kartu su jais keliavo ir Kirilo tėvas,

tačiau berniukas prisim inė, kad sprogus
minai jis buvo pačiame sprogimo epicentre.
Kad ir kiek dairėsi, Goranas nesurado nei jo
tėvo lavono, nei kūno dalių.
Ištisus septynerius metus Kirilui nedavė
ram ybės klausim as: ar gali žmogus, kuris
tikrai yra geros širdies, kuris išgelbėjo kitam
žmogui gyvybę, išduoti dėl pinigų, nužudyti
iš troškimo praturtėti, pakišti draugą...
Nusipirkęs šalto mineralinio vandens Ki
rilas, net nenuėjęs nuo prekystalio, atsuko
butelį ir išpylė visą turinį sau ant galvos.
Vanduo srovelėmis nuvilnijo kūnu. Jis nu
sišluostė ranka veidą, padėkojo pardavėjui
ir nužingsniavo prie savo automobilio, nirš
damas, kad paauglystės prisiminimai vėl su
jaukė ramybę.
* X-*
Liepa patogiau atsisėd o ant d ulkinų

\z
grindų ir ištiesė kojas prieš save. Salia sėdėjo
Radko. Abu buvo paskendę mintyse.
- Klausyk, apie kokias skolas kalbėjo tas
137
A n d r ė ja
vyras? - Liepa pažvelgė į vaikiną. - Jeigu

suma didelė, tai aš čia galiu visas savo atos
togas praleisti.
- Nesijaudink, - atsiliepė Radko, bet balse
didelio entuziazm o nebuvo girdėti. - Go-
ranas ką nors sugalvos. Jis visada sugalvoja.
- Aš banke šiek tiek turiu. Gal užtektų?
Radko liūdnai šyptelėjo.
- Gerai nežinau visos tos istorijos. Dar
vaikas buvau, kai tai nutiko. Tačiau tarp
Kirilo ir Gorano nesantaika įsiplieskė, kai
nepavyko kartu pradėti verslo ar panašiai.
Dingo pinigai. Nemenka suma. Dėl to jie su
sipyko ir kaltina vienas kitą.
- O kur dingo pinigai?
- To niekas nežino. Bet kad galėjo paimti
Goranas... Aš tuo netikiu ir niekada nepati
kėsiu. Jis... jis kartais net valkataujantį šunį
pašeria. Jei kreipsies! į jį pagalbos, visada
padės. Mano brolį pernai išgelbėjo, kai šis
padaugino narkotikų. Rado gatvėje be są
m onės ir nuvežė į ligoninę. Laim ė, laiku
spėjo. Jis kartu su m iesto valdžia paauglių
dienos centrą įsteigė, kad vaikai nesišlaistytų
138
gatvėse. Padeda susirasti darbą, jei pačiam

nesiseka. Goranas - teisingas žmogus. Geras
ir sąžiningas.
Liepa stebėjo Radko šiam pasakojant apie
Goraną. Jo net akys sužibo, veide atsirado
šypsena. Ji prisiminė Mindaugą. Išvaizdus,
turtingas, viskuo apsirūpinęs vyras, o ką
gero jis padarė dėl kitų? Liepa sunkiai galėjo
įsivaizduoti, kad sutikęs gatvėje nuo nar
kotikų apsvaigusį žmogų Mindaugas ištiestų
pagalbos ranką. Jis paprasčiausiai praeitų
pro šalį ir dar pasakytų ką nors nešvankaus,
kandaus, užgaulaus. O Goranas - kalnietis,
mokantis džiaugtis gyvenimu. Jis nesimaudo
prabangoje, bet jį vis tiek daug kas myli. Go
ranas turi dosnią širdį, moka atjausti. Liepa
prisiminė, ką jis kalbėjo apie gatvėse bėgio
jančius vaikus, kai Liepa nupirko jiem s ledų.
Ir jis teisus. Gyvenimas būna palankus stip
riesiems.
Tačiau dabar Goranas vargu ar galės jai
padėti. Jis neturi pinigų, kurių reikalauja
Kirilas. Tad netrukus Liepa atsidurs kitame
kam baryje ant plačios sofos ir gaujos vado
139
A n d rėj a
vyrai, kaip išbadėję maitvanagiai, išniekins

ją, o ryte kas nors ras jos kūną kur nors kalnų
brūzgynuose ir pagalvos, kad ji papras
čiausia nusigėrusi kekšė.
Liepa iš visų jėgų stengėsi neparodyti, kad
jai baisu, nors nuo tokių minčių net tvankioje
patalpoje kraujas stingo gyslose.
X- * *
Sutemo kaip paprastai greitai. Goranas

kabinete nedegė šviesos. Sėdėjo prietemoje
ir gurkšnojo iš krištolinės taurės gelsvos
spalvos viskį.
Kirilo pasirodym as pabudino praeities
v aid u o k liu s, k u rie k eleriu s m etu s ra
m iausiai snaudė ir nekėlė rūpesčių. Dabar
jie ėm ė siautėti galvoje, žadindam i laiko
dulkėmis nuklotus prisiminimus. Nupūtus
net ir mažiausią sluoksnį dulkių, atgimdavo
skausm as, kaskart vis stipresnis. Goranas
V
sukando dantis. Žinojo, kad privalo dar
kartą išgyventi tuos įvykius, prisiminti visas
smulkmenas ir pagaliau išsiaiškinti, kas tą
dieną nutiko. Kirilas kaltina jį. O Goranas iki
140
šiol manė, kad tai Kirilo darbas: po tų įvykių

jo draugas dingo septyneriem s m etam s.
Kodėl? Kodėl neatėjo į pagalbą, kai Goranas
pašautas gulėjo ant akmenuoto kalno šlaito
ir galėjo nukraujuoti? Kodėl neieškojo jo li
goninėje, kodėl neaplankė?
Dabar jau aišku - juodu kaltina vienas kitą,
vadinasi, buvo trečias žmogus, žinojęs visas
operacijos smulkmenas, susitikimo vietą ir
pasinaudojęs šia informacija. Tas trečiasis du
geriausius draugus pavertė mirtinais priešais
ir kaip reikiant prisikimšo kišenes. Kaip su
žinoti, kas jis? Goranas visus čia pažinojo, bet
neprisim inė nė vieno, kuriam pastaraisiais
m etais būtų pasisekę išlošti loterijoje arba
kuris būtų gavęs palikimą.
Gurkštelėjęs gėrimo Goranas susiraukė.
Dabar, kai m intys galvoje nuskaidrėjo, jis
juto, kaip blėsta pyktis ir neapykanta Kirilui.
Reikia dar kartą su juo susitikti ir ramiai
viską aptarti. Galbūt jie sugebės užpildyti
vienas kito prisiminimų spragas. Išdavikas
galėjo būti tik vietinis. Ir turėjo stebuklingai
141
A n d rėj a
praturtėti. Bet pirm iausia reikia ištraukti iš

bėdos Julą.
Goranas susim ąstė. G reičiausiai Radko
stebėjo Julą, kaip ir buvo jam liepęs. Matė,
kaip ją pagrobė. N orėjo padėti, bet ir pats
pakliuvo Kirilui į nagus. Prisiminė, kur jie,
būdami paaugliai, o vėliau jaunuoliai, rink
davosi, kartais ir naktis leisdavo. Tai buvo
senas apgriuvęs, karo nusiaubtas parduo
tuvės pastatas m iesto pakraštyje, paliktas
likimo valiai. Jis čiupo telefoną.
V
- Zarko, man reikia tavo pagalbos. Pa
siimk Mladeną ir atvažiuokite prie viešbučio.
Noriu, kad važiuotum senuoju keliu ir žvilg
telėtum, ar senojoje parduotuvėje niekas ne
įsikūrė, gal kas nors slankioja aplinkui. Tik
paskubėk.
Baigęs kalbėti G oranas suleido pirštus
į juodus plaukus. Keistas baim ės jausm as
įsėlino į širdį kaip ir tą dieną, kai sužinojo,
kad m am os nebėra. Jis po pam okų ėjo
namo, kalnuose buvo nepaprastai tylu. Net
paukščiai nečiulbėjo, m edžių šakose n e
šnarėjo vėjas. Tada jis dar nieko nežinojo,
142
tačiau jautė: kažkas atsitiko. Labai panašus

jausmas jį apniko ir dabar.
Privalau ją išlaisvinti kaip galima greičiau.
Tokios pinigų sumos, kokios tikisi Kirilas, per
kelias valandas nesurinksiu, tačiau prisim inti
senus laikus bus ne pro šalį.
Goranas greitai persirengė. Kai pasirodė
Zarko ir pranešė, kad senosios parduotuvės
pastate tikrai apsistojęs Kirilas su savo žmo
nėmis, jie pro užpakalines duris išėjo iš vieš
bučio. Kelias buvo gerai pažįstamas, jis būtų
galėjęs ten nusigauti net užrištomis akimis.
Tad po gero pusvalandžio Goranas su keliais
vyrais pasislėpė vešliuose krūmuose ir ėmė
laukti. Mintyse jis atkūrė visų parduotuvės
patalpų ir užkaborių išdėstym ą, numanė,
kur Kirilas gali laikyti Liepą ir Radko. Grei
čiausiai pusrūsyje. Ten langelis nedidelis ir
gana aukštai. Vargu ar Jula sugebės be pa
galbos išsikapanoti. O pačiam į vidų įsliū
kinti būtų neprotinga. Goranas lauke suskai
čiavo keturis vyrus. Kiek dar jų yra viduje,
jis nežinojo.
143
A n d rėj a
Tik sutemus Goranas išlindo iš slėptuvės

ir lyg šešėlis nuslinko prie parduotuvės.
Keturi Kirilo vyrai užsikūrę nedidelį lauželį
sėdėjo ir kalbėjosi, nekreipdami dėmesio į tai,
kas dedasi aplinkui, tad Goranas be vargo
apžiūrėjo namo vidų pro langus. Pagrin
dinėse patalpose, kuriose degė blanki žvakių
šviesa, sklido m uzika, buvo girdėti balsai,
nešvankūs keiksmai ir juokas. Goranas su
skaičiavo dar dvylika žmonių. Gerai, kad ne-
lindau ten, - pagalvojo jis sėlindamas toliau. -
Būtų sučiupę. Vienas nieko nepadaryčiau. Jų per
daug. Patikrinęs dar kelias patalpas Goranas
išvydo ant grindų sėdinčią Liepą. Salia jos
drybsojo Radko. Kambario lango rėmas buvo
gerokai sutręšęs, užteko stipriau pajudinti ir
jis be triukšmo pasidavė. Kaip įmanydamas
tyliau Goranas iškėlė Liepą per langą ir ne
paleisdamas jos iš rankų nusinešė į krūmus,
kur laukė jo vyrai. Radko neatsiliko.
Įžengusi į viešbučio kambarį Liepa nebe
suvaldė emocijų. Ji suklupo ant kilim o prie
lovos ir pravirko balsu. Kelios pastarosios
144
dienos kaip reikiant išderino jo s nervų

sistem ą ir sudrebino žemę po kojom is. Ji
raudojo apverkdama savo gyvenimo vingius,
kurie atnešė tiek skausmo, iš proto vedančią
baimę, kai buvo užrakinta pas Kirilą, kai nuo
m enkiausio garso per nugarą perbėgdavo
šiurpas ir užgniauždavo kvapą. Pajutusi ant
pečių šiltas rankas Liepa net neatsisukdama
žinojo, kad tai Goranas. Ji impulsyviai puolė
į tvirtą jo glėbį ir atsidūrė stipriose rankose.
Liepa vis verkė, o Goranas lengvai sūpavo ją
it vaiką ir laukė, kol apsiramins.
Kai pagaliau ašaros išdžiūvo, Liepa pa
sijuto neapsakomai pavargusi, lyg užkopusi
į aukščiausią kalną. Goranas pakėlė ją ant
rankų ir paguldęs ant lovos apklojo lengvu
pledu. Liepa suėmė jį už rankos, o kai jis
norėjo išsilaisvinti, stipriau sugniaužė pirštus.
- Meldžiu, Goranai, pasilik šiandien su
manimi. Neišeik. Nepalik manęs.
Netaręs nė žodžio Goranas atsigulė šalia
Liepos.
***
145
A n d r ė ja
Rytas išaušo per greitai. Liepai atrodė,

kad ji tik prieš akimirką užsnūdo, o saulė jau
žvilgčiojo pro užuolaidas. Gorano šalia ne
bebuvo, tačiau Liepa užuodė kavos kvapą,
išgirdo šnabždesius. Atsisėdusi lovoje ji vir
tuvėlėje išvydo Goraną ir Radko.
- Labas rytas, - lipdam a iš lovos pasi
sveikino Liepa. - Vaikinai, ir aš noriu kavos.
P riėjęs G oran as p ab u čiav o ją į abu
skruostus.
- Kaip miegojai?
- Puikiai.
- Na ir gerai. Dabar išgerk kavos ir nusi
leisk pusryčių. Aš turiu trumpam išbėgti.
- Kur? - Liepos širdis sudundėjo atskrai
dindama negerą nuojautą.
- Noriu susitikti su Kirilu ir pasikalbėti. -
Goranas paleido merginą iš glėbio. - Radko
eis su manimi.
Liepa įsikirto Goranui į ranką.
- Ne! Neik! Prašau! Tu mane išlaisvinai.
Aš saugi, kam grįžti? Kirilas nori tave nu
žudyti, pati girdėjau. Aš niekada niekam
nieko nesakysiu. Prisiekiu!
146
Goranas suėmė merginą už pečių ir prisi

traukęs prie savęs pabučiavo į kaktą.
- Jula, tu tapai aplinkybių auka. Tai senos
m udviejų su Kirilu sąskaitos. M atyt, atėjo
laikas išsiaiškinti, kas vis dėlto tada nutiko.
- Goranai, aš bijau, - sušnibždėjo Liepa
ir stipriai rankomis apsivijo jį per liemenį. -
Palik viską taip, kaip yra. Atiduok jam pi
nigus. Aš galiu paimti iš banko visus, kiek
yra sąskaitoje, gal užteks...
- Jula... Ššš. Nieko nereikia. Aš neėmiau
tų pinigų, tai nieko ir neturiu grąžinti. Tačiau
noriu ramiai gyventi. Kol Kirilas negaus, ko
nori, jis nenusiramins ir nepaliks manęs ra
mybėje. - Goranas kilstelėjo Liepos veidą ir
karštai pabučiavo į lūpas. - Aš grįšiu. O tu
niekur neik. Pabūk kambaryje. Tik niekam
neatidaryk durų. Aš turiu raktą.
***
Kirilas lėtai pakilo iš krėslo ir žengė link

Gorano iškėlęs ranką, taip liepdam as savo
vyrams nuleisti ginklus ir apsiraminti.
147
A n d rėj a
- O tu drąsus, jei vienas atvykai pas mane.

Ypač kai taip sėkm ingai išvogei iš manęs
savo m ergužėlę. M atau, įgūdžių nepra
radai... nė šuo nesulojo tau sėlinant. Ir mano
idiotai nieko nepastebėjo. Žaidi su mirtimi?
O gal nusibodo gyventi?
- Ne, brolau. Gyventi dabar noriu labiau
nei bet kada anksčiau. Tu užklijavai man
vagies etiketę, nors tai netiesa. Aš noriu tai
įrodyti. Duok kelias dienas. Neliesk Julos ir
aš tau pasakysiu, kas pasiglemžė pinigus ir
narkotikus. Duodu žodį.
\s
Salia Kirilo stovintis vyras garsiai nusi

kvatojo.
- Ko vertas tavo žodis?! Cha! Čigonas ir
pažadai - du nesuderinami dalykai!
Kirilas piktai dėbtelėjo į savo sėbrą ir
šiam nuo veido akim irksniu dingo pašaipi
šypsena.
- A žūrai, užsičiau p k! Aš spręsiu, ko
vertas jo žodis! - Jis priėjo prie Gorano. -
Gerai. Prisimindamas senus gerus laikus aš
suteiksiu tau šansą. Bet jeigu po kelių dienų
nesulauksiu atsakymo...
148
-- Aš atnešiu tau pinigus.

Kirilo antakiai akimirksniu šovė į viršų.
- Aha! Tai vis dėlto turi tuos pinigus?!
Goranas išliko ramus.
- Ne, tavo pinigų aš neturiu ir niekada
neturėjau, bet žinau, kur gauti, jei prireiks.
V
Šiaip ar taip, aš tikiuosi pasakyti tau vardą
žmogaus, kuris kaltas dėl m udviejų nesan
taikos.
V yrai paspaud ė vienas kitam ranką.
Daugiau netaręs nė žodžio G oranas pasi
šalino už pastato, į krūmokšnių tankmę, kur
jo laukė Radko.
- Ir tu jį paleidi?! Tu juo tiki?! - Ažūras net
išraudo iš pykčio. - Vien už tai, kad išvogė tą
kalę mums iš po nosies, reikėjo jį nudėti! O tu
paleidai! Manai, jis nekeršys už ją?!
- Už tai, kad jam pavyko išvogti merginą,
turėčiau nudėti jus visus! - užbliuvo Kirilas
sugniaužęs kumščius, bet po minutės suėmė
save į rankas. - Niekas negirdėjo, kaip jis
atėjo. O atėjo tiesiai čia. Už ką aš jum s moku,
avinai?! - Jis prišoko prie Ažūro ir sugriebė
149
A n d rėj a
už atlapų. - Apsauga - tavo sritis! Kokius tu

samdai vyrus? Aplink mane - vieni idiotai! -
V
Šiurkščiai atstūmęs jį nuo savęs Kirilas susi
mąstė. - Goranas laikysis žodžio. Sis čigonas
garbę supranta visai kitaip nei kai kurie iš
mūsų.
Bam bėdam as po nosim i Ažūras išėjo iš
pastato ir sustojęs kieme piktai paspyrė ant
kelio pasitaikiusį akmenuką.
***
L iep a nerad o sau vietos, b aim ė dėl

Gorano gyvybės gniaužė širdį. Taip, gal ji
ir tapo aplinkybių auka, tačiau vyrui, kurį
myli, gresia pavojus.
Mergina įsitempė. Myli?
- Ar aš jį myliu? - nustebusi sušnabždėjo
ji ir p irštais p alietė staig a u žk aitu siu s
skruostus. - Taip. Myliu. Labai myliu. Todėl
ir nerimauju dėl jo. Todėl man buvo taip ne
žm oniškai skaudu pamačius Elirą jo namo
kieme. Daug skaudžiau nei sužinojus apie
Mindaugo neištikimybę...
150
Slinko valandos, tačiau durų niekas neat

rakino. Ūmai Liepa prisiminė Gorano senelę
ir suprato: reikia nuvažiuoti pas ją.
Stebėtinai lengvai ir tiksliai Liepa p ri
siminė kelią į Gorano senelės namus. Įva
žiavusi Į kiemą paliko mašiną senos palmės
šešėlyje. Kai iki durų buvo likę vos penki
žingsniai, ant slenksčio pasirodė senutė. Ji
šypsojosi, tačiau akyse švietė liūdesys.
\z
- Žinojau, kad išgirsi mane ir ateisi, mer
gaite. Tik padėti tau negalėsiu. Turėsi viską
padaryti pati.
Liepa sustojo kaip įbesta.
- Išgirsiu?
- Na taip, - linktelėjo senutė. - Mintyse
tave šaukiau. Ir štai tu čia.
- O kodėl sakote negalėsianti padėti? Ne
suprantu, apie ką jūs kalbate.
- Kalbu apie Goraną. Juk čia atėjai ieškoti
mano anūko?
- N a taip, - sutrikusi išlem eno Liepa ir
pajuto, kaip ją išmušė šaltas prakaitas, nors
saulė negailestingai kepino nuo pat ryto. -
Maniau, žinosite, kur jis yra.
151
A n d r ė ja
Senutė suraukė kaktą ir jo je atsirado

daugybė smulkių raukšlelių.
- Širdis sako, jis kažkur netoli, tik ne
matau kur. Jam sunku. Jaučiu jo skausmą.
Goranas iš visų jėgų stengiasi padaryti viską,
ką gali, kad pasiektų tave. - Senutė įsmeigė
tokias pat juodas kaip Gorano akis Liepai
į veidą. - Turi surasti jį, vaikeli. Jis laukia
tavęs.
- O kur man jo ieškoti? - Liepa susmuko
ant suolelio prie namo ir įsikniaubė veidu į
delnus. Senutės žodžiai gnybtelėjo širdį ir
privertė ją pašėlusiai daužytis krūtinėje. -
Kur eiti? Kur jis gali būti?
Pajutusi, kaip akyse ėmė tvenktis ašaros,
Liepa susitvardė. Tačiau senutės ištarti žo
džiai: JIS LAUKIA TAVĘS - it kalnų aidas
skambėjo galvoje.
- Grįžk į viešbutį ir susirask ištikim ą jo
draugą Radko. Jis žinos, kur ieškoti Gorano.
Tik paskubėk.
- Jie išėjo abu.
- Ne, ne. Goranas dabar vienas. Aš tai
jaučiu.
152
Liepa ilgiau nedvejojo ir netrukus jau

buvo prie viešbučio. Ji įbėgo į vestibiulį, ap
žiūrėjo viešbučiui priklausantį paplūdim į,
dirstelėjo į kavinę, bet Radko niekur nebuvo
matyti. Susistabdžiusi viešbučio darbuotoją,
kuris ant didelio padėklo nešė aprasojusiose
taurėse gėrimus į paplūdimį, pasiteiravo apie
Radko. Tačiau šis tik gūžtelėjo pečiais.
- N em ačiau jo šiandien. Pažiūrėkite,
galbūt jis savo kambaryje. Jeigu neklystu,
gyvena aštuonioliktam e. Įėjim as į tą vieš
bučio sparną iš kiemo pusės.
Padėkojusi Liepa nuskuodė plytelėm is
grįstu takeliu į viešbučio kiemą. Radko tikrai
buvo savo kambaryje. Jis užsimerkęs gulėjo
ant lovos ir sunkiai alsavo. Vaikino veidas
buvo apdraskytas, marškinėliai ir šortai iš
marginti purvo ir kraujo dėmėmis. Blauzdos
apdraskytos ir apibrozdintos dar labiau nei
veidas. Liepa puolė prie jo ir pritūpusi prie
lovos tyliai pašaukė vardu. Tačiau vaikinas
nereagavo. Liepa palietė jam kaktą - jis visas
degė.
- Viešpatie, ką man dabar daryti?
153
A n d r ė ja
Čiupusi rankšluostį Liepa jį greitai su

šlapino ir, atsargiai apvaliusi nuo veido
purvą ir kraują, uždėjo vėsų kom presą ant
kaktos. Supratusi, kad vaikinas nėra rimtai
sužalotas, lengviau atsikvėpė. O kai jo vokai
virptelėjo, Liepa nusišypsojo.
- Radko! Radko, ar girdi mane? Kur Go-
ranas?
Vaikinas atsim erkė, tačiau jo žvilgsnis
klajojo po kam barį nestabtelėdam as prie
Liepos veido.
- Mudu ėjome atgal... Kirilas davė laiko
išsiaiškinti, kas atsitiko prieš septynerius
metus... Goranas skubėjo pas tave... Išgirdau
šūvį ir Goranas susmuko... Bėgau prie jo, bet
neatsargiai pastačiau koją ant šlaito ir nusi
ritau žemyn... Man tikriausiai lūžo ranka... O
Goranas... Jis liko ten... Reikia pasakyti Mla-
denui, kad eitų ieškoti...
Vaikinas kalbėjo sunkiai rinkdam as žo
džius ir Liepai atrodė, jog jis kartais kelioms
sekundėms praranda sąmonę. Tačiau dabar
ji bent žinojo, kas nutiko. Nuojauta jos ne
apgavo.
154
- Radko, o kur šovė į Goraną? Kurioje

vietoje? Kaip ten nukakti?
Vaikinas sunkiai nurijo seiles ir apsilaižė
sukepusias lūpas.
- Susirask M ladeną. Jis parodys... Jis
nuves... prie Vienuolių ežero... Goranas ten...
- Kur man ieškoti Mladeno?
Suaimanavęs pro sukąstus dantis Radko iš
kišenės išsitraukė telefoną ir surinko numerį.
Kalbėjo labai trumpai.
- Eik dabar prie paradinių durų ir lauk.
Jis privažiuos su m otoroleriu. M ladenas
žinos, kur važiuoti.
Negaišuodama Liepa išbėgo iš kambario
ir pripuolė prie Eliros, kuri šiandien dirbo
prie registratūros stalo.
- Iškviesk greitąją! - riktelėjo. - Radko
sužeistas, jam reikia pagalbos! Jis savo kam
baryje! Ir paskubėk! Jis karščiuoja.
- Nuo kada pradėjai man įsakinėti? - pa
sigirdo nepatenkintas Eliros balsas.
Liepa stabtelėjo.
- Nuo tada, kai išsiaiškinau, kokia melagė
esi! - atšovė ji. - Čiupk telefono ragelį ir
155
A n d r ė ja
kviesk greitąją. Radko jaučiasi tikrai labai

blogai.
Ji nėrė pro duris į ryškios saulės apšviestą
gatvę. Pastebėjusi m otorolerį apsižergusį
vyruką Liepa pribėgo prie jo ir įsitikinusi,
kad jis Mladenas, įsitaisė jam už nugaros.
M ladenas kalbėjo rusiškai, tai labai pa
lengvino bendravim ą, nes Liepa šią kalbą
mokėjo puikiai. Nieko nelaukdamas jis nu-
vinguriavo tarp praeivių link m iesto pa
kraščio.
Jie važiavo neilgai, M ladenas visą kelią
dairėsi atgal arba stebėjo vaizdą veidro
dėliuose. Kai jis sustojo, Liepa nušoko nuo
motorolerio ir apsidairė. Kalno šlaitai buvo
apaugę tan kiais krū m ais. L iep a žengė
žingsnį ir jau norėjo pulti prie išlaužytų krū
mokšnių, kai Mladenas skaudžiai sugriebė ją
už rankos.
- Stoj! Ty čto, slepaja?! Ne videš?!
Liepa pažvelgė į tą pusę, kur rodė Mla
denas, ir jai pakirto kojas. A nt m edinės
lentelės, kurioje lietus, saulė ir vėjas buvo
156
gerokai išblukinę raides, vis dar švietė juoda

kaukolė, o po ja žodžiai: Atsargiai, minos!
- Tai ką dabar daryti?
- Stovėk čia ir nesugalvok niekur eiti. Aš
pažįstu šias vietas. Apsidairysiu.
Vien nuo minties, kad pastačius koją ant
žemės galima išlėkti į dausas, Liepai stingo
kraujas gyslose. Ir Goranas kažkur čia, su
žeistas, kaip jis pasieks m otorolerį? M la-
denas jau žengė link kalno šlaito krūmynų,
kai Liepa sugriebė jam už rankos ir automa-
tiskai išbėrė:
- Būk atsargus.
Rūstus vyro veidas sušvelnėjo, juo nu
slinko lyg ir šypsenos šešėlis. Jis suspaudė
Liepai ranką, linktelėjo ir dingo žaliuose krū
muose. Liepai nieko kito neliko, tik laukti.
Klausytis kiekvieno šakos trakštelėjim o ir
laukti, kol pasirodys Mladenas - su Goranu
sz
arba be jo. Širdis virpėjo, nuo stovėjim o
vienoje vietoje ėmė tirpti kojos, o Liepa vis
žvelgė į žaliuojančių krūmų gilumą. Nežinia,
kiek laiko praėjo, kai pagaliau sujudėjo šakos
ir Liepa išvydo Mladeną, kuris persimetęs
157
A n d r ė ja
per petį nešė Goraną. Liepa susm uko ant

žvyruoto keliuko, lyg kas nors lazda būtų
jai užtvojęs per pakinklius. Ji prisispaudė
rankas prie burnos slopindama besiveržiantį
klyksmą. O ne! Ne! Tik ne tai! Tik ne jis! Tik ne
Goranas...
M ladenas ėjo skubėdam as. N ašta jam
aiškiai buvo per sunki, tačiau vyras sukandęs
dantis tvirtai statė kojas į savo paliktus pėd
sakus. Priėjęs prie motorolerio šiaip ne taip
pasodino Goraną ant sėdynės, viena ranka
prilaikydam as. Pamatęs, kad Liepa negali
atsigauti nuo to, ką pamatė, greitakalbe su
burbėjo:
- Jis gyvas. Tik be sąmonės. Ateik, padėk
prilaikyti. Turime kuo skubiau jį iš čia išga
benti.
- O kur vešime? - paklausė Liepa ir pa
sijuto visiška kvaiša. - Na žinoma, į ligoninę.
Jam reikia medikų pagalbos.
- Tik ne į ligoninę. Ten jį lengvai suras, jei
suuos, jog jis dar gyvas. Vešime pas Urną. Ji
tai tikrai pastatys jį ant kojų.
158
Liepa daugiau nebeklausinėjo. P rilai

kydama Goraną padėjo stumti m otorolerį:
trise, iš kurių vienas be sąmonės, važiuoti
buvo neįm anom a. Kelias prailgo. Kartais
Liepai atrodydavo, kad ji jau išeikvojo
visas jėgas ir daugiau nebepajėgs žengti nė
žingsnio, bet pajutusi Gorano galvą, nulin
kusią jai ant peties, susiim davo ir eidavo
toliau.
Urnos trobelę jie pasiekė jau pradėjus
tem ti. Senutė laukė kiem e. N etarusi nė
žodžio ji rankos mostu parodė Mladenui, kur
nešti Goraną. Liepa nusekė iš paskos.
- Padėkite m an jį nurengti, - paprašė
Urna, kai M ladenas paguldė G oraną ant
plataus suolo, ant kurio buvo užm estas
storas čiužinys. - Ne man su tokiu milžinu
tampytis.
Pažvelgusi į Goraną Liepa suprato, kad
ir jiedviem su Mladenu nebus labai lengva.
Ilgai nesvarsčiusi ji pagriebė nuo stalo peilį
ir mikliai perrėžė marškinėlius. Tada ėmėsi
kelnių. Kai Goranas liko tik su trumpikėmis,
priėjusi Urna apžiūrėjo sužeistą anūko petį.
159
A n d r ė ja
- Kaulai sveiki, kulka išėjo kiaurai. Viskas

bus gerai, m ano berniuk. Urna tave pa
gydys. - Ji atsigręžė į Mladeną. - Judu eikite.
Jeigu man reikės pagalbos, pakviesiu. Julai
būtina pailsėti, ji vos laikosi ant kojų.
Liepa jau žiojosi prašyti, kad Urna leistų
jai pasilikti, galbūt galės kaip nors padėti,
bet griežtas senutės žvilgsnis privertė už
sičiaupti. Todėl tik linktelėjo, pažvelgė į
Goraną ir išėjo.
Kieme jau buvo visai sutemę.
- Reikia nuvažiuoti į ligoninę ir sužinoti,
kaip laikosi Radko. Tikiuosi, jam iškvietė
greitąją pagalbą.
- O kas nutiko Radko? - nustebo Mla-
denas. - Kai kalbėjausi su juo telefonu,
nieko...
- Jis buvo kartu su Goranu, nuslydo nuo
šlaito, veikiausiai susilaužė ranką. Tada, kai
tau skambino, Radko jau karščiavo. Tik nieko
nesakė.
Daugiau M ladenui nereikėjo aiškinti. Jis
greitai užvedė motorolerį, palaukė, kol ant
jo užsėdo Liepa, ir nušvilpė link m iesto,
160
palikdamas už nugaros kam uolius dulkių,

jūros ošim ą ir išgąsdintų paukščių kako
foniją.
Radko jau buvo išleistas iš ligoninės. Pri
ėmimo skyriaus gydytojas pasakė, kad vai
kinas nepanoro likti nakčiai, tad jam buvo
padaryta rentgeno nuotrauka, ranka sugip
suota, sušvirkšti reikalingi vaistai ir jis pa
traukė namo. Iš ligoninės išeidamas jautėsi
daug stipresnis nei tada, kai buvo atvežtas.
Liepa padėkojo gydytojui ir juodu su
Mladenu grįžo prie motorolerio.
***
M indaugas sėdėjo triukšm ingam e bare

ir laukė pirkėjo. Visai netikėtai pasitaikė
stulbinam a galim ybė išplėsti savo veiklą
užsienyje. Ju od kaln ija tam id ealiai tiko.
Tuo labiau kad jis, paklausęs Liepos m o
tinos Kristinos, kiurkso čia jau antrą dieną.
A išku, jeigu sandoris išdegs, jis bus dė
kingas tai velnio močiai, kad įkalbėjo jį čia
atsigrūsti. M indaugas giliai įkvėpė ir pasi
trynė smakrą.
161
A n d r ė ja
Liepa... Liepa... Liepa... Kas galėjo pa

galvoti, kad ta trapi tyli būtybė, kuri niekada
su juo nesiginčijo, nereikalavo daug dė
m esio, ūmai parodys aštrius nagučius. Ir
dėl ko? Dėl kitos bobos? Kokiame amžiuje
ji gyvena? Negi tikėjosi, kad po vestuvių jis
bus ištikimas ir romus kaip avinėlis? Kvaiša.
Mindaugas šyptelėjo. Bet puiki kvaiša. Graži,
karšta, aistringa... Ir ko jai trūko?
M indaugas n u sp ren d ė kuriam laikui
palikti Liepą ramybėje. Vylėsi, kad ji persi
galvos. Kai pamatys, koks tas gyvenimas be
jo, pati atbėgs ir prašysis priimama. Daug
vilčių dėjo ir į savo busim ąją uošvę. Su jos
charakteriu ir gerai parištu liežuviu atakuo
jamas ilgai netversi. Liepa tikrai neatsilaikys.
Vyras krestelėjo galva vydam as slogias
mintis. Kad bent verslo sandoris pavyktų.
M indaugas buvo girdėjęs, jog šiuose kraš
tuose narkotikų pasiūla milžiniška, bet jeigu
prekė superinė, o kaina įkandama, yra reali
galimybė įsitvirtinti vietinėje rinkoje. Jis pa
sivaikščiojo po m iestą, apsilankė baruose,
162
keliuose naktiniuose klubuose. Paklausinėjo

apie narkotikus. Keliose vietose nusipirko
po dozę, tačiau pam ėginęs suprato, kad
narkotikai nekokybiški, su bjauriomis prie
maišomis. Šiek tiek paskaičiavęs prim etė,
jog pelnas gali būti milžiniškas. Tada nieko
nelaukdam as paskam bino D onatui, gru
puotės vadui, ir viską išklojo. Jo sumanymas
Donatui patiko ir jis entuziastingai pritarė.
Mindaugas paprašė per tiekėjus, su kuriais
bosas palaiko bičiuliškus santykius, paklau
sinėti, ar neatsirastų šiuose kraštuose poten
cialių pirkėjų. Gal ir kituose miestuose. Jam
nesunku nuvažiuoti ir toliau. Donatas per
kelias valandas savo kanalais aptiko versli
ninką, kuris dairėsi tiekėjo ir sutiko šnektelėti
su Mindaugu Dobra Voda mieste, ten, kur
šis ir buvo apsistojęs. Tik tas verslininkas kaž
kodėl jau keturiasdešimt minučių vėluoja.
Kai į barą įėjo vyras, vilkintis odinę
liemenę su keista emblema ant nugaros, nors
už lango šutino trisdešimties laipsnių karštis,
su juodais akiniais, dengiančiais beveik pusę
163
A n d r ė ja
veido, ir piršto storumo auksine grandine ant

kaklo, Mindaugas suprato: veikiausiai tai jo
laukiam as žm ogus. Vyras apsidairė, visu
kūnu siųsdamas žinią, koks jis čia svarbus.
M indaugas šyptelėjo. Lietuvoje narkotikų
prekeiviai, jei nori neprarasti verslo ir neį
kliūti m entam s, stengiasi tapti nem atom i.
O čia priešingai - auksiniai papuošalai, pra
bangūs automobiliai, firminiai drabužiai -
viskas byloja, koks žmogus turtingas, kaip
puikiai jam sekasi.
D onatas nem inėjo, kuo vardu pirkėjas,
tad Mindaugas tik sėdėjo ir stebėjo, ką darys
vyras su emblema. Sis dairėsi, kol pagaliau
žvilgsnis užkliuvo už Mindaugo. Tada priėjo,
koja pastūm ęs kėdę atsisėdo ir kilstelėjo
akinius ant kaktos.
- Tai tu tas bičas, kuris nori prastum ti
prekę?
Mindaugas linktelėjo ir tuoj pat susigriebė,
jog taip aklai ir kvailai dar niekada neieškojo
pirkėjo. Gal dėl to, kad pirmą kartą užsienyje
bandė pats sud aryti sandorį, o gal kad
164
kalbantis su Donatu ryšys buvo labai prastas

ir jis nespėjo visko nuodugniai išklausinėti.
Juk čia gali būti ir policininkas, jei mentai ką
nors suuodė. Kažkodėl M indaugui atrodė,
kad čia visi apie visus viską žino. Jeigu taip,
tai ir teisėsauga nekaišioja verslininkams pa
galių į ratus, tik laiku susirenka mokesčius.
Žodžiu, viskas turi savo kainą. Beveik kaip
Lietuvoje, tik dirbti galima m ažiau baim i
nantis, kad būsi sučiuptas.
- Ko turi ir kiek?
Mindaugas iš kišenės išsitraukė nedidelį
maišelį su keturiomis rožinėmis tabletėmis
ir padėjo ant stalo. Pirkėjas išsiviepė, paskui
nusikvatojo.
- Biče, iš kokio tu užkampio? Pas mus ši
tokio šlamšto jau niekas nebeperka. Tai juk
ekstazis.
- O ne, - ram iai tarė M indaugas žiūrė
damas jam į akis. - Galiu garantuoti, kad
tokių saldainiukų čia dar niekas neragavo.
Na, gal vienas kitas, jeig u lankėsi Eu
ropos gilumoje. Tai nauja prekė ir, patikėk,
165
A n d rėj a
velnioniškai gera. Taip, pagrindas yra eks-

tazis, tačiau papildomas komponentas pavar
tojus užkuria galvoje reaktyvinius variklius.
\z
Kairas nerealus. Šie saldainiukai skirti para
gauti. Už juos nieko neimsiu. Jei susidomėsi,
pasikalbėsime apie kainą.
P irkėjas kurį laiką tylom is vartė tarp
pirštų paketėlį. O kai prabilo, jo akys karštli
giškai žibėjo.
- Rytoj susitikime čia tuo pačiu metu. Jei
susidomėsiu, kada bus prekė?
- Po dviejų trijų dienų. Bet susitikti rytoj
noriu kuo anksčiau, kai tik atsidarys baras.
-O K .
Vyrai sukirto rankomis.
***
Kitą dieną M indaugui atėjus į barą pir

kėjas jau laukė. Vadinasi, užkibo ir sandoris
V
įvyks. Šyptelėjęs Mindaugas ramiai atsisėdo
prie jo staliuko. Pirkėjas nekantriai pasi
muistė kėdėje.
- Buvai teisus, biče. Piliulė superinė. Aš
imsiu. Daug. Tad dabar mane domina kaina.
166
- Aš perleisiu tau jas pigiai - po keturias

dešimt eurų už vieną. Nepyk, bet transpor
tavimo išlaidos man turi atsipirkti.
- Gal pasiutai? Aš juk už jas nieko neuž
dirbsiu.
- Vakarų Europoje jas graibsto po šešias
dešimt eurų.
- Na, čia tau ne Vakarų Europa.
v
- Taip, - sutiko M indaugas. - Čia ne
Vakarų Europa. Bet šioje šalyje ištisus metus
pilna turistų. Tu vienintelis turėsi šią prekę,
v
Europoje ji vadinam a Šėtono ašarom is. Jei
gerai išreklamuosi, per patikimus šaltinius
paskleisi gandą apie stebuklingą prekę -
rinka bus tavo.
Mindaugas nustebęs matė, kad pirkėjas jo
klausosi net išsižiojęs. Pagaliau jis linktelėjo.
- Gražiai šneki, biče. Ir teisingai.
Mindaugas nusišypsojo.
- Ne vienus m etus m okiausi vadybos.
Pats dirbu šį darbą tėvynėje.
- O iš kur tu?
- Iš Lietuvos. Pribaltika.
167
A n d r ė ja
- A. Pribaltika. Rusija. Tai mes beveik

broliai.
Mindaugas norėjo paaiškinti, kad Rusija ir
Lietuva - dvi skirtingos šalys, tačiau suprato:
tai būtų beprasmis laiko gaišimas. Todėl tik
linktelėjo ir tęsė:
- Kiek paimsi?
- Na, nežinau. Gal pradžiai pakaks šimto.
V
Žiūrėsiu, kaip eisis. O tada...
- O tada, - M indaugas atsistojo, - galėsi
\z
ieškoti kito tiekėjo. Čia tau kas, vaikų dar
želis? Manai, aš gyvenu gretimame mieste?
Arba anapus šito kalno ir kasdien nešiosiu
tau po šimtinę? Aš prekiauju tūkstančiais.
M ažiausia siunta, kurią apsiim u atvežti -
penki tūkstančiai. Jeigu m ažiau, autom a
tiškai didėja vieneto kaina.
Tik dabar M indaugui toptelėjo, kad šis
vyras, kuris pokalbio pradžioje apsimetė esąs
smarkuolis, greičiausiai tokį sandorį sudaro
pirmą kartą.
- Klausyk, o gal aš kalbuosi ne su tuo
žmogumi? Gal tu tik tarpininkas? Pasiunti
nukas?
168
Mindaugas užmynė pašnekovui ant skau

džios savigarbos nuospaudos. Skaisčiai iš
raudęs šis pašoko nuo kėdės ir pasirėm ęs
kum ščiais į stalą prisikišo veidu prie M in
daugo.
- Aš nesu pasiuntinukas. Esu pats sau
ponas ir mano įsakym us vykdo keliolika
vyrų. Todėl kitą kartą pagalvok, ką kalbi.
Mindaugas linktelėjo.
- Gerai. Atleisk, brolau. Laikysiu liežuvį
už dantų. Tai kiek imsi?
Vyras prisimerkė.
- Septynis tūkstančius! - iškvėpė jis ir iš
didžiai atsitiesė. - Atsiskaitysiu iš karto.
- Štai čia kalba. Pasakysiu saviškiam s,
kad radau puikų pirkėją. Tikiuosi, dirbsime
drauge ne vienus metus. Jei nori, tūkstantį
galiu parduoti dabar pat. Palengva galėsi
pradėti ruošti dirvą didelei partijai. Kaip
sakiau, reklama labai prisideda prie verslo
klestėjimo.
- Gerai, imu. Pinigai bus po penkiolikos
minučių.
Mindaugas atsistojo.
169
A n d rėj a
- Puiku. Tada susitinkame degalinėje prie

m iesto ribos. Ten perduosiu tau prekę ir iš
karto važiuosiu kitos partijos.
***
Liepa neiškentė viena viešbučio kam

baryje. Nerimas dėl Gorano neleido užmigti,
tad vos pusvalandį nusnūdusi atsikėlė su
pirm aisiais saulės spinduliais. Viešbučio
restorane gerdama antrą puodelį kavos jau
žinojo: kai tik nuris paskutinį gurkšnį, va
žiuos pas Urną. Labai norėjo sužinoti, kaip
jaučiasi Goranas.
Gatvės dar buvo tuščios, pavieniai po
ilsiautojai traukė prie jūros: vaiski saulė ir
dangus be debesėlio vėl pranašavo gražią
karštą dieną.
Urnos kiemas buvo tuščias. Liepa išlipo
iš automobilio ir prisėdo ant suoliuko prie
namo. Nenorėjo belstis į duris manydama,
kad senutė dar miega. Gal reikėjo Goraną
slaugyti per naktį. Tačiau, didžiausiai jos
nuostabai, pro duris išėjo pats Goranas. Jis
buvo iki pusės nuogas, ant peties švietė pro
170
tvarstį prasisunkęs kraujas. Kelias sekundes

pasigėrėjusi gražiu atletišku Gorano kūnu
Liepa atsistojo ir tyliai pašaukė jį vardu.
- Jula? Ką tu čia veiki? Kada?.. Nejaugi
per naktį čia sėdėjai?
Liepa nusišypsojo.
- Ne, ką tik atvažiavau. Nekantravau su
žinoti, kaip tu laikaisi.
Goranas surakino ją glėbyje, o Liepa pri
gludo skruostu prie švelnios karštos jo krū
tinės. Jis kvepėjo vaistinėmis žolelėmis. Kaip
buvo gera štai taip stovėti apsikabinus ir
žinoti, kad pavojaus nėra, kad jis pasveiks.
S/
Bet ne, pavojus niekur nedingo. Žmogus,
kuris pasikėsino į Goraną, gali pamėginti dar
kartą. Liepa kilstelėjo galvą.
- Papasakok man, kas judu sieja su Kirilu.
Jis labai pyksta ant tavęs.
Goranas ilgai žiūrėjo jai į akis, pagaliau
linktelėjo.
- Gerai. Nenoriu, kad tarp mūsų būtų pa
slapčių.
Jis nusivedė m erginą į trobelę, pasodino
prie stalo ir pats atsisėdo šalia.
171
A n d rėj a
- Kadaise mudu su Kirilu buvom e lyg

broliai. Mes vienmečiai, kartu augome, abu
kentėme pokario nepriteklius. Jie buvo pabė
gėliai, ieškantys saugaus kampo. Kirilo tėvas
žuvo užlipęs ant minos. Kirilą ir jo m otiną
taip pat sužeidė sprogusi m ina. M oteris
neišgyveno, nors Urna ir labai stengėsi jai
pagelbėti. Mums buvo vos po devyniolika,
kai supratome, kad prekiaujant narkotikais
galima visai nesunkiai užsidirbti. Reikėjo tik
rasti pardavėją ir susitarti su pirkėju, kuris
iškart paimtų viską. Nenorėjome lįsti į gatves
su narkotikais. Bent jau m an nekilo ranka
pardavinėti to šlamšto vaikams arba kitiems
vaikinams, su kuriais drauge užaugau. Ki
rilas rado tiekėją, aš prie Albanijos sienos su
sitariau su pirkėju. Vienas Kirilo pažįstamas
pirm ai partijai paskolino m um s pinigų.
Viskas buvo puikiai sustyguota ir suderinta.
M inutės tikslum u. Bet reikalai pakrypo į
blogąją pusę. Tiekėjas nepasirodė sutartoje
vietoje, kur jo laukiau aš su pinigais. Mane iš
pasalų kažkas peršovė. Vėliau sužinojau, kad
172
tiekėjas taip pat buvo nužudytas, jo prekė

dingo, mano krepšys su pinigais taip pat.
Policija manęs nesuėm ė dėl įkalčių stokos.
Po to įvykio Kirilas dingo. Nemačiau jo sep
tynerius metus. Ieškojau, bet m ūsų bendri
pažįstami nežinojo, kur jis gali būti. Kaip ir
kiti, galvojau, jog tai Kirilo darbas. Tik dabar
suprantu: ne jo. O jis tvirtai įsitikinęs, kad pi
nigus ir narkotikus pasisavinau aš.
- Gal bent nutuoki, kas galėjo taip pasi
elgti?
- Po Kirilo apsilankymo nuolat galvoju
apie tai, bet...
Į kam barį įėjo Urna su ąsočiu pieno ir
kepalėliu ką tik iškeptos duonos. Ant stalo
atsirado sūrio, m edaus, uogienės. Senolė
šiltai pasisveikino su Liepa, pabučiuodama
į skruostą.
- G erai, kad pasirodei. G oranas naktį
kliedėdamas vis šaukė tave. Jau buvau pra
dėjusi gailėtis, kam išsiunčiau tave namo. Bet
kai karštis nukrito, jis apsiramino. Dabar jau
viskas bus gerai.
173
A n d rėj a
- Aš labai nustebau, kai Goranas pats

išėjo į kiemą. Kaip jum s pavyko taip greitai
jį išgydyti?
- Ai, - Urna m ostelėjo ranka, - tai vis
m ūsų, čigonų, užkalbėjim ai, vaistažolės.
Šimtmečius gyvename patys save gydydami.
Gaila, kad neturiu dukters ar anūkės, kurią
galėčiau viso to išmokyti. - Urna atsisėdo ir
atriekė kiekvienam duonos. - Na, apie ką čia
judu slapukaujate?
- Neslapukaujame, - išsigynė Goranas. -
Senele, tu juk žinai, kas nutiko prieš sep
tyneriu s m etus. Aš nieko neprisim enu .
Kai į mane šovė, krepšį su pinigais turėjau
rankose. Tačiau kai atsipeikėjau, niekas ne
galėjo pasakyti, kur jis dingo. O tu? Gal tu
matei kur nors tą krepšį, kai mane suradai?
- Vaikeli, ne aš tave suradau. Tave aptiko
senasis Zaboras. Tai jis su karučiu atvilko
tave man į kiemą. Tada aš jo nieko neklau
sinėjau, o jis pats, juk žinai, nemėgsta daug
kalbėti. Gal jis ką nors ir matė. Tačiau sutikti
jį nėra lengva.
174
- Kodėl? - paklausė Liepa spausdam a

G orano ranką. - Jei p asakysite, kur jis
gyvena, aš nueisiu pas jį ir...
- Vaikeli, Zaboras gyvena kalnuose. Ten
jo namai. Dangus jam stogas, kalnai - sienos,
žolė ir sam anos - grindys ir patalai. Kiek
pamenu, jis visada buvo klajūnas. Dar per
karą atklydo į mūsų kraštus. - Urna skės
telėjo rankom is. - N iekas nežino, kur jis
dabar. Kai Zaborui ko nors prireikia, jis pats
nusileidžia nuo kalnų.
Bet Goranas turi per kelias dienas viską išsi
aiškinti. Negalima delsti. Kas gali padėti? Jam
pačiam dar pavojinga leistis į kalnus. Radko? Su
sulaužyta ranka iš jo menkas pagalbininkas. Mla-
denas? Taip, galiu jį susirasti. Gal jis pasikvies
draugų ir mes kartu leisimės ieškoti to Zaboro.
Tokios mintys sukosi Liepos galvoję. Ji taip
giliai pasinėrė į apmąstymus, kad net nepa
stebėjo, jog Goranas jau kuris laikas nenu
leidžia nuo jos akių.
- Kas neduoda tau ramybės, Jula? - tyliai
paklausė jis palietęs merginai ranką.
175
A n d rėj a
Liepa iš netikėtumo krūptelėjo.

V
- N iekas. Šiaip su sim ąsčiau . R eikės
šiandien aplankyti Radko. Ieškodamas tavęs
jis nusirito nuo skardžio ir susilaužė ranką.
- Tai velniava! Aš nieko nežinojau! - Go-
ranas pašoko. - Ką dabar pasiimsiu į kalnus?!
Tik juo pastaruoju metu galiu pasitikėti.
- Aš eisiu kartu, - pareiškė Liepa, bet aki
mirksniu nutilo, nes Goranas žvilgsniu pri
kaustė ją prie suolo.
- N et nesvajok, m oterie! - pasipiktino
jis. - Tu nesupranti, ką kalbi! Jokiu būdu!
- Nekelk balso! - įsikišo Urna. - Niekada
su ja taip nekalbėk! Paklausyk senės. Nuo
barnių tik vienas žingsnis iki muštynių. O
kur muštynės, ten gyvenimo nebėra.
Goranas susivaldė. Atsisėdęs prie Liepos
apkabino ją per pečius ir prisitraukė prie
savęs.
- Atleisk. Nenoriu, kad eitum į kalnus.
Jeigu tu būsi šalia, aš labiau jaudinsiuosi dėl
tavo nei savo saugumo.
- Bet kas nors turi tau padėti. Juk neisi
vienas.
176
- Aš rasiu palydovą. O tu važiuok atgal

į viešbutį ir pailsėk. Matau, kokia esi nu
vargusi. Važiuok.
L iep a n ep rieštarav o . G al d abar, kai
pamatė, jog Gorano gyvybei pavojus nebe
gresia, galės pamiegoti. Ji tikrai vos laikėsi
ant kojų. Tačiau palikti Goraną buvo labai
sunku. Liepa mindžiukavo vietoje, tarsi mė
gindama sugalvoti priežastį su juo pasilikti.
Goranas lėtai priėjo prie jos ir apglėbė šil
tomis rankomis.
- Ju la, viskas bus gerai. N esikrim sk.
Geriau pagalvok štai apie ką. Tavo viešnagės
laikas baigiasi, bet aš prašau pasilikti ilgiau. -
Jis kilstelėjo merginos veidą ir švelniai pabu
čiavo į lūpas. - Gyvenimas viešbutyje tau
nekainuos - aš tuo pasirūpinsiu. Pasilik. Ne
išvažiuok.
Tik Goranui prim inus Liepa susivokė,
kiek laiko ji jau praleido Juodkalnijoje. Taip,
atostogos baigiasi... Ji turės grįžti namo...
- Bet aš negaliu... Mano artimieji...
- Paskambink jiems ir pasakyk, kad pasi
lieki.
177
A n d rėj a
- Kaip aš jiems tai paaiškinsiu?

- O tu daug neaiškink, tik pasakyk tiesą.
Liepa palietė Goranui skruostą, kuris jau
buvo spėjęs apželti.
- Kodėl žiūrėdam a tau į akis aš tikiu
kiekvienu tavo žodžiu? Kodėl būnant šalia
tavęs atrodo, kad viskas bus gerai, kad viskas
įmanoma? Kodėl pamirštu viską pasaulyje,
kai tu lieti mane? Kodėl... aš taip noriu būti
su tavimi?
Gorano veidas artėjo prie Liepos. Kai iki
jųdviejų lūpų beliko vos keli centimetrai, jis
sukuždėjo:
- Paklausk savo širdies.
Tačiau Liepa n eb esp ėjo to p ad ary ti.
Gorano lūpos, jo švelnios rankos nuskraidino
ją į padanges, kur nebuvo klausimų ir abe
jonių, tik meilė...
Pasislėpusi už durų Urna klausėsi ja u
nuolių pokalbio ir šypsojosi. Prislinkęs ka
tinas pasitrynė į plačius senutės sijonus, o pa
glostytas ėmė garsiai murkti. Urna pamerkė
jam lyg sąmokslininkė, priglaudė pirštą prie
178
lupų prašydama netriukšm auti ir be garso

sugrįžo į kambarį.
***
Netoli viešbučio Liepa pastebėjo Kirilą. Jis

su keliais savo sėbrais stovėjo prie juodo pra
bangaus mersedeso ir iš kažko juokėsi. Kone
dusdama iš pykčio Liepa staigiai numynė
stabdžio pedalą ir iššoko iš automobilio. Pa
likusi jį viduryje gatvės ji kaip pasiutusi katė
puolė Kirilą kumščiais, žerdama kaltinimus
dėl Gorano.
Pagaliau Kirilui pavyko sugriebti jai už
rankų ir užlaužus jas už nugaros prirem ti
Liepą prie automobilio.
- K lausyk, gal tu kvaištelėjai?! - u ž
riaumojo jis. - Ko puldinėji žmones vidury
baltos dienos?! Ir išvis - kas tu tokia?!
- Juk čia Gorano kalė! - riktelėjo kažkuris
vyras.
Kirilas prisimerkė ir atsukęs Liepą veidu į
save atidžiau įsižiūrėjo.
- Tikrai. Tai ji. Pati atplasnojai m an į
nagus, paukštyte. Gal pasakysi, kuo taip
179
A n d rėj a
prasikaltau? Tavęs neliečiau, Goranui daviau

laiko tiesos paieškoms. Tai kas atsitiko?
Staiga Liepai toptelėjo, kad Kirilas vei
kiausiai net nežino, kas atsitiko Goranui. Ji
akimirksniu nurimo.
- Gal galime kur nors pasikalbėti? - pa
klau sė ji tyliai, sten gd am asi išla isv in ti
rankas, tačiau nesėkmingai. - Akis į akį?
Kirilas skardžiai nusikvatojo.
- Gražuole, ne toks aš kvailas, kad eičiau
su tavim i vienas. Tu gali ir akis m an iška
binti.
- Kirilai, aš rimtai. Jau nusiraminau. Pa
sakysiu, kodėl taip pasiutau tave pamačiusi.
Kirilas surimtėjo. Jis apsidairė ir suvokęs,
kad nuošalios vietos čia nėra, gūžtelėjo pe
čiais.
- Eime pas mane į kambarį. Aš apsistojusi
šiame viešbutyje. - Tik dabar Liepa suvokė,
ką pasakė. Ji kviečiasi pas save žmogų, kuris
galbūt šovė į Goraną. Bet kuo ilgiau ji žiūrėjo
šiam vyrui į akis, tuo labiau tuo abejojo. -
Tačiau turi eiti vienas.
180
Kirilas sutiko. Nieko kitiem s neaiškin

damas jis nužingsniavo paskui Liepą. Iki pat
kambario juodu nepratarė nė žodžio. Liepa
uždarė paskui save duris, o Kirilas, patogiai
įsitaisęs ant sofos, nužvelgė m erginą nuo
galvos iki kojų.
- Na, tai ką ketini man pasakyti?
- Iš pradžių noriu sužinoti, kodėl sten
giesi atsikratyti Goranu.
Vyriškio antakiai šoktelėjo į viršų.
- Aš?! Atsikratyti?! Aš kaip tik paskelbiau
paliaubas, kad jis pagaliau man išklotų, kas
tąkart įvyko.
- M an Goranas viską papasakojo. Kodėl
tu anksčiau neieškojai tų pinigų? Kodėl tik
dabar sumanei išjudinti praeitį?
Kirilas atsistojo ir priėjo prie Liepos. Nuo
jo tvokstelėjo perdegusio alkoholio kvapas.
- Pinigus tam reikalui skolinausi aš. Ir tą
V
skolą aš turėjau grąžinti. Vienas. Štai ir už
trukau.
- Vakar, kai Goranas išėjo iš tavęs, kažkas
jį pašovė pakeliui namo.
181
A n d rėj a
- Ką?! - subliuvo Kirilas. - Ir tu pamanei,

jog tai aš?!
- Taip! - irgi garsiai riktelėjo Liepa. - Nes
kol tavęs nebuvo, niekas Gorano nemedžiojo
kaip kalnų ožio. Bet gerai pagalvojusi su
pratau, kad tau nenaudinga jo mirtis, iš mi
rusio juk niekada neatgautum savo pinigų ir
nesužinotum tiesos. Vadinasi, kažkas nenori,
jog tiesa išplauktų į paviršių.
- Gal tu ir teisi. Bet kaip sužinoti, kas tai
padarė? Aš ištisus septynerius metus sukau
galvą, niekaip negalėjau patikėti, kad Go-
ranas. Mudu per daug artimi, galvoje ne
telpa, jog jis galėjo šitaip pasielgti.
- Taigi. Goranas minėjo, kad judu buvote
beveik kaip broliai. Gaila, kai tokie artimi
ryšiai nutrūksta. Kirilai, padėk man. Goranas
sužeistas ir negali tęsti paieškų, Radko gel
bėdamas jį susilaužė ranką. Jei ne tu šovei į
Goraną, padėk surasti tą, kuris tai padarė.
Aš viliuosi, kad yra to įvykio liudininkų. Tik
reikia bent vieną surasti.
Kirilas susibruko rankas į kelnių kišenes ir
ėmė žingsniuoti po kambarį.
182
- Jeigu tai, ką tu dabar pasakei, yra

tiesa... - Staiga jis pasisuko į Liepą. - O kodėl
aš turiu tavimi tikėti? Gal Goranas pasiuntė
tave, kad mane apmulkintum.
Liepa tylėjo ir drąsiai žvelgė jam į akis.
- Man nėra prasmės tavęs apgaudinėti. Aš
myliu Goraną ir noriu jam padėti. Pažįstu jį
ne taip ilgai kaip tu, bet galiu pasakyti: toks
žmogus kaip Goranas niekada nepadarytų
to, kuo tu jį kaltini.
Liepa matė, kad Kirilą drasko abejonės.
Tiek m etų puoselėta neapykanta Goranui
dabar ėmė slopti, sulig kiekvienu Liepos
žodžiu Kirilas vis labiau ja tikėjo.
- Gerai, - pagaliau tarė jis. - Klok, ką
žinai.
- Goranas manė, jog tada, prieš septy
nerius metus, kalnuose jį be sąmonės surado
senelė. Pasirodo, ne ji. Urna tvirtina, kad su
žeistą Goraną jai į kiemą karučiu atvežė Za-
boras. Tu turėtum žinoti, apie ką kalbu.
Kirilas pasitrynė sprandą.
- Taip, žinau, apie ką kalbi. Bet jis - kalnų
vaiduoklis. Jo beveik neįmanoma sutikti.
183
A n d r ė ja
- Aš privalau surasti Zaborą. Jis aptiko

su žeistą Goraną, galbūt m atė ir žmogų,
kuris bandė jį nužudyti ir kuris pasiglemžė
pinigus. Esu įsitikinusi, kad tas pats žmogus
nudėjo ir tiekėją.
K irilas iš viešbučio išėjo sutrikęs. Toji
G orano m ergiotė kaip reik ian t sujaukė
jam smegenis. Ir kuo ilgiau jis galvojo, tuo
tvirčiau tikėjo, jog jos žodžiuose daug tiesos.
Visus tuos metus jį buvo apakinusios em o
cijos, jis net m inties neprisileido, kad Go-
ranas galbūt nekaltas, nes daugiau neturėjo
ką apkaltinti. Reikia gauti sraigtasparnį ir
paskraidyti virš kalnų. Gal pavyks pastebėti
Zaborą. Delsti negalima.
Grįžęs prie savo bendrų Kirilas įsitaisė
prie automobilio vairo ir šūktelėjęs, jog turi
neatidėliotinų reikalų, nuriedėjo gatve link
miesto centro. Palikti gatvėje keturi vyrai liko
stovėti be žado. Ažūras sugniaužė kumščius.
Ko ta kalė prikalbėjo, kad Kirilas išlėkė it nupli
kytas? Kokie dar neatidėliotini reikalai? Ir kodėl
nepasiėm ė manęs? M udu jau seniai drauge
tvarkome reikalus... Keiktelėjęs po nosimi vyras
184
susibruko rankas į kelnių kišenes ir nuėjo prie

taksi automobilio. Kiti nusekė paskui jį.
***
Liepa griuvo ant lovos net nepersirengusi.

Norėjo palįsti po dušu, tačiau pristigo jėgų.
Suskam bo telefonas, ji susiraukė ir neno
romis atsiliepė. Skambino mama.
- Labas, saulele. Jau namuose? - suulbėjo
Kristina.
- Ne, mama, aš Juodkalnijoje. Pasiliksiu
čia dar kelioms savaitėms arba ilgiau.
- Gal susitaikei su M indaugu ir likote
kartu? Tada gerai.
- Ne, mama. M indaugo po paskutinio
mūsų pokalbio daugiau nemačiau. Esu čia
viena.
- Viena?! - klyktelėjo mama. - Kaip tai
viena?
Liepa dar kartą prim inė m otinai savo
sprendim ą dėl santykių su M indaugu, pa
aiškino, ką jis padarė ir kodėl ji taip supyko.
Patikino neketinanti jam atleisti ir norinti
pradėti naują gyvenimą.
185
A n d rėj a
Kurį laiką telefono linijoje buvo tylu. Tik

po keliolikos sekundžių pasigirdo ramus,
kiek prislopintas Kristinos balsas:
- Dukrele, nusiram ink. Juk sakiau: vy
rams taip nutinka. Tu dar labai jauna ir el
giesi karštakošiškai. Bet privalai galvoti apie
savo ateitį.
- Aš galvoju apie savo ateitį, todėl ir lieku
čia. Sutikau žmogų ir jį pamilau. Noriu būti
su juo. Ir su juo pradėsiu naują gyvenimą.
\Z
- Šit kaip... Matau, laiko veltui neleidi.
Motinos balse nuskambėjęs sarkazmas su
erzino Liepą.
- Tikrai neleidžiu. Beveik dvejus metus
atidaviau vyrui, kuris mane apgaudinėjo,
ir džiaugiausi savo darbo rezultatais, kurie,
pasirodo, buvo grįsti melu ir nešvariais pi
nigais.
- Kas jis toks? Tikiuosi, ne čigonas?
- Vietinis. Dirba viešbutyje, kuriam e aš
apsistojusi. Įdomus, geras, labai patrauklus
vyras, turintis konkrečių gyvenimo siekių. Jis
turi čigoniško kraujo, bet...
186
- M an regis, tu kaip reikiant perkaltai

saulėje, panele! To dar betrūko! Tučtuojau
kraukis daiktus ir važiuok namo!
- Ne, mama, aš lieku. Man visai nesvarbu,
kokios jis tautybės. Aš jį myliu.
Ir vėl slogi tyla.
- Vaikeli, kad ir kokia saldi būtų meilė,
ja soti nebūsi. Laikui bėgant rutina ir mono
tonija išstums meilę iš jūsų gyvenimo. O sva
jodama apie neįmanomus dalykus tu prarasi
ir laiką, ir vyrą, kuris trokšta tave vesti.
- O judu su tėte... Tiek metų kartu ir...
- Jeigu nebūtum e vienas kitam suteikę
visiškos laisvės, vargu ar būtume kartu pra
gyvenę iki šių dienų. - Liepa išgirdo motinos
atodūsį. - Aš taip pat daug kartų buvau įsi
mylėjusi. Ir už tavo tėvo tekėjau mylėdama
kitą. Toks gyvenimas, brangute. Kartais jis
pareikalauja aukų.
- Na jau ne! - nukirto Liepa jausdam a,
kaip kyla pyktis. - Man net netoptelėjo, kad
aplinkui tiek daug melo ir...
- Liepa, tu jau suaugusi moteris. Privalai
priim ti svarbius sprendim us. M indaugas
187
A n d r ė ja
suteiks tau viską, ko širdis geidžia, tau

niekada nieko netrūks. Tuojau pat grįžk
namo, susitik su juo, pasikalbėk ir už jo iš
tekėk. O tas tavo čigonas... Po pusmečio tu
net neprisiminsi, kuo jis vardu.
- Mama, su Mindaugu aš turėjau viską:
butą, darbą, pinigų. Pati žinai, kaip baigėsi
mūsų laimingas gyvenimas. Mudu su Goranu
pradėsime nieko neturėdami, tik vienas kitą,
bet aš būsiu šimteriopai laimingesnė.
- V aikeli, atsik v o šėk ! - su aim an avo
Kristina ir jos balse pasigirdo isteriškos gai
delės.
- Mama, kodėl tu verti mane atsisakyti
m eilės ir stum i į glėbį vyro, kuris m an
šlykštus? Aš nematau savo ateities su juo.
- Liepa, mieloji, M indaugas labai gailisi
dėl to, kas atsitiko, o tai jau geras ženklas. Jis
myli tave.
- Nemyli! Jis laiko mane savo nuosavybe,
į kurią investavo daug pinigų, todėl dabar
nenori prarasti. Ar gali taip elgtis mylintis
žm ogus? Nenustebčiau, jei vieną dieną jis
man pateiktų detalią sąskaitą, kiek išleido
188
mano reikm ėm s. Kai p ag alv oju , vem ti

verčia. - Liepa giliai atsiduso ir priglaudė
delną prie kaktos.
- Dėl Dievo meilės, Liepa, kaip tave atvesti
į protą? Manyk, jog atkeršijai M indaugui.
Užmezgei atostogų rom aną su čigonu. Aš
nesmerkiu tavęs, bet žinok: ateityje jis gali
nepateisinti tavo lūkesčių. Dažniausiai už
plūsta nusivylimas...
- Aš nenusivilsiu. Goranas geras, pati
kimas ir atviras žmogus. Tikrai nepersigal
vosiu, mama. Lieku su juo.
Liepa baigė pokalbį ir num etė telefoną
ant lovos. Ji nenorėjo tokio gyvenimo, kokį
jai piešė mama. Troško mylėti ir būti mylima,
troško tikėti žmogumi, drauge žingsniuo
jančiu per gyvenimą, juo pasitikėti. N eįsi
vaizdavo, kad šeimoje gali būti kitaip.
O gal mama teisi? Juk atostogų romanai
laimingai baigiasi tik knygose. Ir kuo ilgiau
tęsis jos romanas su Goranu, tuo sunkiau bus
atsisveikinti. Liepa atsistojo ir pažvelgė pro
langą į paplūdimį priešais viešbutį. Na ir kas,
kad juodu su Goranu neturės prabangaus
189
A n d r ė ja
gyvenim o? Užtai m ylės vienas kitą. O jei

mylės, tai bus laimingi. Nesvarbu, kiek tai
truks, bet ji pabandys.
***
Kai į kambarį įėjo Goranas, Liepą apni

kusios abejonės išsisklaidė it migla nušvitus
saulei. Pamatęs ant lovos telefoną jis klau
siamai kilstelėjo antakius.
- Ruošiesi skambinti? Aš galiu palikti tave
vieną, jei nori...
- Ne, ne. - Liepa papurtė galva. - Aš jau
pasišnekėjau su mama. Ji vis dar stengiasi
mane perkalbėti ir įtikinti, kad grįžčiau pas
M indaugą. Mama įsitikinusi, jog mudu su
Mindaugu esame ideali pora, todėl dabar, kai
išsiskyrėme, yra siaubingai nepatenkinta. -
Liepa atsiduso. - Ji dar ne kartą skambins,
m ėgins mane atvesti į protą. Ypač kai pa
sakiau, kad dar negrįšiu namo.
Gorano veidas nušvito.
- L ab ai d ž ia u g iu o si dėl to k io tavo
sprendimo. - Priėjęs jis atsisėdo šalia Liepos
190
ir suėm ė ją už rankų. Kurį laiką įdėm iai

žvelgė į akis. - Tačiau matau abejones tavo
veide.
Liepa liūdnai šyptelėjo.
- Taip, abejonės neapleidžia... Gal...
- Sšš... - G oranas atsargiai priglaudė
pirštą jai prie lūpų. - Nekeisk sprendimo.
Pasilik. Prisiekiu, tu nepasigailėsi.
- Kodėl atėjai čia?
- Norėjau įsitikinti, ar tu sėkmingai grįžai
į viešbutį. - Jis pabučiavo Liepą ir pakilo nuo
lovos. - Pamiegok. Dabar aš važiuoju pas
Urną. O vakare atlėksiu pas tave.
Liepa sulaikė jį už rankos.
- Ne, vakare aš atvažiuosiu pas tave.
***
K ristina kaukšėjo grindim is apsiavusi

naujom is šlepetėm is, kurias šį rytą nusi
pirko firminėje parduotuvėje. Ji blaškėsi po
kam barį galvodam a, kaip paveikti dukrą,
kad ji pakeistų savo sprendimą.
Išgird ęs žm onos žingsnius Laim onas
padėjo knygą į šalį ir ėmė laukti, kada ji
191
A n d r ė ja
įskris į kambarį. Taip ir buvo: Kristina įžengė

plaikstydamasi peniuaro skvernais.
- Laimonai! Turime ką nors daryti! Ji nesi
liauja maištauti! Dabar susidėjo su kažkokiu
valkata ir sako nebegrįšianti pas Mindaugą,
nes pamilo tą varguolį! - Kristina prisidėjo
ranką prie kaktos ir garsiai sudejavo.
- Brangioji, mūsų dukra jau seniai suaugo.
M an atrodo, ji pati gali priim ti svarbius
sprendim us. Liepa protinga m ergina, ne
manau, kad pasirinks klaidingai.
- Ką čia kalbi?! Ji nieko nenutuokia apie
gyvenimą! Tu turėtum jai paaiškinti, kaip
viskas būna iš tikrųjų. Juk ir pats buvai iš
lėkęs iš namų, bet aš tau viską atleidau ir
gyvename toliau. Ir ji turi taip pasielgti. Ge
resnio už Mindaugą veikiausiai nesutiks!
Laimonas sunkiai atsiduso ir užsimerkė.
- Aš niekada tavęs neišdaviau, Kristina, -
tyliai tarė jis. - Visą laiką buvau ištikimas.
Nors kartais nė pats nesuprantu kodėl.
Kristina net prasižiojusi klausėsi vyro.
- Bet... tu ne sykį sakei... sakei...
192
- Brangioji, su tavim i gyvendam as su

pratau: kad būtum laim inga, tau reikia
dramų. Ir aš tau jų parūpindavau. Kurį laiką
pagyvendavau viešbutyje, bet ne su kita mo
terimi. O kai nurim davai, m ūsų santykiai
vėl tapdavo puikūs. Todėl neversk dukters
atleisti niekšui, kuris nesugeba išlaikyti savo
vyriško pasididžiavimo kelnėse.
K ristina kelias m inutes tylėjo. Paskui,
taip nieko ir nepasakiusi, nukaukšėjo į savo
kambarį ir įsitaisė prie kompiuterio.
- Na ne, vyreli, aš neleisiu dukrai su
griauti savo gyvenimo. N uskrisiu į Juod
kalniją ir padarysiu ten tvarką.
***
Ažūras gulėjo palmės pavėsyje ant ap

trintos sofos, ku rią neseniai vaikinai iš
kažkur atitempė, m ėgavosi storu cigaru ir
laukė, kol atslinks suvartoto narkotiko eu
forinis poveikis. Vieną tabletę jis išbandė
iškart, kai atsisveikino su užsieniečiu par
davėju. O atslūgus poveikiui nutarė dar kiek
193
A n d rėj a
pasim ėgauti ram ybe ir atsipalaiduoti. Tik

dabar viskas buvo truputį kitaip. Ažūras
pajuto, kaip p aaštrėjo klausa. Lapo ant
m edžio šakos šnarėjim as prim inė popie
riaus plėšymo garsus, pravažiuojanti mašina
riaum ojo it tankas, dangum i plaukiantys
debesys sustojo. Vyras užsimerkė, atsivertė
aukštielninkas ant sofos ir pam ėgino atsi
palaiduoti. Tačiau iš visų pusių sklindantys
garsai brukosi į sąmonę ir kėlė baimę. Ažūrui
atrodė, kad jis girdi žmogaus balsą, kartais
kviečiantį, kartais perspėjantį apie pavojų,
kartais šiaip klykiantį. Tas balsas spiegė taip
garsiai, kad vyras ėm ė raičiotis ant sofos,
susiėmęs rankomis ausis. Po pusvalandžio
Ažūras jau bijojo atsimerkti, bijojo krustelėti,
nes girdėjo už nugaros kažkokio siaubūno al
savimą. Tereikia pajudėti - ir jis sudraskys jį
į gabalus. Bėgsiu, - nusprendė Ažūras, tačiau
savo siaubui suvokė negalintis pajudėti.
Atrodė, kad jis keliasi, bėga, klumpa, vėl ke
liasi ir bėga toliau, o iš tikrųjų gulėjo nejudė
damas.
194
Kai atvažiavęs Kirilas pamatė Ažūrą tokį

atsipalaidavusį, nusprendė jam netrukdyti.
Lai pailsi. Jam reikės energingų žmonių, ypač
tada, kai gaus pranešimą, kad atgabenama
pirma partija. Tačiau Kirilui einant pro šalį
Ažūras pašoko nuo sofos ir garsiai rėkdamas
pasileido į netoliese augančius krūmokšnius.
Prie namo stovintys vyrai prapliupo kvatotis.
- Greičiausiai jam širšė įgėlė, - dusdamas
iš juoko pratarė vienas. - O vaidino aristo
kratą, papsėjo savo storą cigarą kaip pižonas.
Nusišypsojo ir Kirilas. Toks jau tas Ažūras,
nori prieš kitus pasipuikuoti. Net tada, kai
kišenėse švilpia vėjai, jis rengiasi ir elgiasi
taip, lyg neturėtų kur dėti pinigų.
Kirilas įėjo į pastatą ir įkvėpė vėsaus, pelė
siais atsiduodančio oro. Jis atsisėdo į krėslą,
pasidėjo ant kelių nešiojam ąjį kom piuterį
ir susim ąstė. Prisim inė šiandien prie vieš
bučio sutiktą Gorano merginą: ji elgėsi lyg
pasiutusi katė. Kirilas šyptelėjo. Akivaizdu,
kad ji myli Goraną, stengiasi jam padėti, o
atsidūrusį beviltiškoje padėtyje savo m y
limąjį gina nagais. Jos žodžiai įkrito Kirilui
195
An d rėj a
į atmintį: Kažkas nenori, kad tu sužinotum, kas

tąkart įvyko... Nori atsikratyti Goranu... Kažkas
pašovė jį pakeliui namo... Goraną medžioja...
Radko sužeistas... Turime rasti liudininką...
Jeigu m ergina teisi, tai jis, septynerius
metus gyvendamas svetur, ne tam žmogui
puoselėjo neapykantą. Kirilas įjungė nešio
jamąjį kompiuterį ir ėmė ieškoti, kas nuomoja
sraigtasparnius. Vasarą nelengva rasti laisvą,
nes turistai, nem ėgstantys voliotis paplū
dimyje, amžinai prasimano pramogų. Tačiau
jei turi pinigų, viskas daug paprasčiau. Ne
trukus Kirilas jau lėkė savo automobiliu į Ka-
lamper viešbutį pasiimti Julos.
Toli kalnuose, visai prie pat Taros upės
k an jo n o , ku r p a p ra sta m p o ilsia u to ju i
būtų sunku nusigauti, Liepa pastebėjo vos
įžiūrim ą melsvų dūmų juostą. Ten kažkas
buvo uždegęs laužą. Ji parodė Kirilui, tas
linktelėjo. Bet su sraigtasparniu ten nusileisti
buvo neįm anom a. Radęs tinkam ą aikštelę
kiek tolėliau pilotas išlaipino keleivius ir pa
žadėjo laukti, kol jie grįš.
196
K elias buvo netrum pas, tad K irilas ir

Liepa nieko nelaukdam i nužingsniavo ton
pusėn, kur matė laužo dūmus. Daugiau nei
po valandos jie priėjo nedidelę laukymę: ten
tikrai ruseno bebaigiantis gesti laužas, tačiau
nebuvo nė vienos gyvos būtybės. Jie rado tik
iš žalių šakų įrengtą guolį, išmindžiotą žolę.
- Jis išėjo, - nevilties persm elktu balsu
tarė Liepa, sunkiai alsuodam a nuo greito
ėjimo miškingo kalno takais. - Nejaugi mes
jo nerasime?
- O ne, Zaboras jokiu būdu nepaliktų ru
senančio laužo, jei ketintų traukti toliau. Tai
per daug rizikinga. Jis kur nors netoliese. -
K irilas apsidairė ir prisid ėjęs prie lūpų
delnus garsiai suriko: - Zaborai!!!
Kirilas dar pridūrė kelis žodžius savo
kalba, Liepa jų nesuprato. Po penkiolikos mi
nučių iš tankiausių krūmų beveik be garso
išniro žmogus. Jis kažkuo priminė stačiatikių
šventiką: drabužiai siekė žemę, žila barzda -
juosm enį. Sunku pasakyti, ar jo oda buvo
tam si iš prigim ties, ar dėl to, kad jis retai
197
A n d r ė ja
prausėsi. Liepa dėl to nekvaršino sau galvos,

ji nudžiugusi žiūrėjo į senuką. Apgailestavo
nepaėmusi jam maisto nei skanėstų.
- Labas, Zaborai. - Kirilas žengė kelis
žingsnius į priekį. - Gal galime pasikalbėti?
Norėčiau kai ko tavęs paklausti. Ilgai netruk
dysiu.
Zaborui prisiartinus Liepa pamatė, kad
vyro veidas neraukšlėtas. Nors atrodo se
nučiukas, oda lygi, akys žvitrios, o žingsniai
tvirti. Kai jis priekaištingai pažvelgė į Kirilą
ir prabilo anglų kalba, Liepai atvipo žandi
kaulis.
- N em andagu k a lb ėtis kalba, kurios
nesupranta bent vienas pašnekovas. - Jis
priėjo prie laužavietės, atsisėdo ant kelmo ir
paėmęs į rankas ilgą pagalį ėmė žarstyti ža
rijas. -P risėskite. Galime pasikalbėti.
Liepa kurį laiką spoksojo į jį išputusi akis,
tada susigriebė, kad elgiasi begėdiškai, ir at
siprašė.
- Atleiskite, man pirm ą kartą gyvenime
tenka bendrauti su žmogumi, kuris gyvena
198
kaip atsiskyrėlis, bet puikiai moka užsienio

kalbą... Pasistengsiu į jus nebespoksoti.
Liepa pastebėjo, kaip sukrutėjo Zaboro
lūpos, slepiamos ilgos vešlios barzdos.
- Todėl ir gyvenu kalnuose, kad turistai
nevėpsotų į mane lyg į beždžionę zoologijos
sode. Nors, tiesą sakant, manęs tai netrikdo.
Jau įpratau.
- Ar seniai jūs taip gyvenate?
- Jau daugiau kaip penkiolika metų. Per
karą praradau šeimą, bet pats likau gyvas.
Buvau kontūzytas, praradęs atmintį, o ją at
gavęs supratau, kad tai ne mano karas, be
to, neturėjau už ką kariauti... Todėl išėjau į
kalnus. Kadaise buvau botanikas, galbūt tai
man padėjo išgyventi.
- Bet jūs...
- Jula, - pertraukė ją Kirilas, - mes at
ėjome pasikalbėti apie ką kita.
- O taip. Atleisk. - Liepa nutilo ir sutrikusi
nusuko žvilgsnį į šalį.
- Zaborai, noriu tavęs paklausti. Ar pri
simeni tą įvykį prieš septynerius metus, kai
kalnuose radai sužeistą žmogų ir jį išgelbėjai?
199
A n d rėj a
- Kalbi apie Goraną? Ūmos anūką?

Kirilas linktelėjo.
- Aš viską prisimenu. O kas tave domina?
- Man įdomu, kas į jį šovė. Gal matei?
>✓
- Žinoma, kad mačiau. Tas maitvanagis
pasičiupo jo krepšį ir spruko tolyn. Kiek
anksčiau girdėjau dar kelis šūvius, o po kelių
dienų sužinojau, jog kalnuose buvo rastas
negyvas žmogus. Manau, tai to paties žudiko
darbas.
- Gal gali jį apibūdinti? Kaip jis atrodė?
Ką vilkėjo?
Zaboras susimąstė. Paskui užsimerkė, už
vertė galvą ir ėmė pasakoti:
- Jis vilkėjo džinsus ir juodus berankovius
m arškinėlius. Ant rankos saulėje blykčiojo
laikrodis. M arškinėliai buvo su kažkokiu
užrašu, bet dabar jau nebeprisimenu kokiu.
Į kelnes įsivėręs diržą su įm antria sagtimi:
lyg drakonu, lyg gyvate. Skubėdam as jis
pametė akinius nuo saulės, aš juos pasiėmiau
ir išsaugojau. - Vyras iš po guolio ištraukė
brezentinį krepšį ir išėmęs akinius padavė
Kirilui. - Mačiau, kur jis išmetė ginklą, bet į
200
tarpeklį nenorėjau leistis. Juo labiau kad su

žeistajam reikėjo pagalbos.
Zaboras nutilo ir vėl ėmė žarstyti žarijas.
Nuo to, ką išgirdo, Liepos širdis šėlo krū
tinėje. Ji pažvelgė į Kirilą, kuris vartė rankose
akinius ir buvo blyškus it drobė.
- Tu supratai, kas tas žmogus? Prisiminei,
atpažinai ką nors?
Kirilas tik linktelėjo, bet Liepai nieko ne
atsakė. Po kurio laiko pažiūrėjo į Zaborą.
- Taip, g y v en im as k a rta is p a te ik ia
staigm enų. Kodėl nepranešei policijai? Jį
galėjo sučiupti.
Zaboras gūžtelėjo pečiais.
- Kas būtų patikėjęs? Vos pasirodęs ant
slenksčio, iš karto būčiau išm estas į gatvę.
Kalbu iš patirties. Be to, nežinojau, kuo jis
vardu nei iš kur. - Zaboras atsistojo. - O
dabar jau eikite. Aš susirinksiu daiktus ir taip
pat trauksiu savais keliais.
Kalbėdam as Zaboras įdėm iai žvelgė į
Kirilą, atrodė, stengiasi kažką prisim inti.
Jau žiojosi sakyti, bet paskutinę sekundę
201
A n d rėj a
persigalvojo, krestelėjo galva ir pakilo nuo

kelmo. Atsistojo ir Liepa su Kirilu. Liepa šir
dingai padėkojo Zaborui už pagalbą ir nu
eidama pamojavo ranka.
* * X-
Kirilas nuvežė Liepą pas Limą. Stebėjo,

kaip šviesiaplaukė m ergina nesitverdam a
džiaugsmu nulėkė į namelį. Jis leido jai pra
nešti gerą žinią ir pasidžiaugti drauge su
Goranu.
Po kelių m inučių pro duris išvirto Go-
ranas. Jis priėjo prie automobilio ir sustojo.
Kirilas išlipo, garsiai užtrenkė dureles ir vožė
kumščiu per mašinos stogą.
- Kad būčiau bent nujautęs... - sušnypštė
jis. - Sunaikinsiu tą vikšrą. Pribaigsiu savo
rankomis.
- Neverta, - tarė Goranas ir priėjęs pa
žvelgė Kirilui į akis. - Aš niekada nejaučiau
tau pykčio. Nei kai pradingai, nei kai apkal
tinai vagyste. Geriau įduok jį policijai. Tegu
pasėdi cypėje ir apmąsto savo darbelius.
Kirilas karčiai šyptelėjo.
202
- Manai, kas nors jį nuteis? Turėdamas

pinigų lengvai išsisuks.
- Taip, gal tu ir teisus. - G oranas at
siduso. - Negaliu patikėti, kad tu čia. Kai Jula
pasakė, jog padėjai jai surasti Zaborą...
Dabar Kirilas išsišiepė iki ausų.
- Ar ji tau nepasakojo, kaip prašė pa
galbos? Manim dėtas, bet kuris būtų sutikęs,
jei butų norėjęs išnešti sveiką kailį. Zinai, ji
mane užsipuolė, apkaltino, kad tave sužei
džiau. Tik vėliau, kai apsiram ino ir papa
sakojo reikalo esmę, paprašė pagalbos. - Ki
rilas ištiesė Goranui ranką. - Atleisk, kad
apkaltinau tave. Neturėjau to daryti.
Goranas paspaudė ištiestą delną.
Liepa laukė vyrų stovėdam a atokiau ir
V
šypsojosi. Žinojo, jog jie turi ką vienas kitam

pasakyti.
* *
Kirilas pakilo nuo kėdės prie stalo, kurį

Urna buvo p astačiusi prie nam o, senos
palmės pavėsyje, ir nukrovusi vaišėmis.
203
A n d r ė ja
- N a ką, atėjo laik as p a sik a lb ėti su

žm ogum i, kuris, norėdam as pasipelnyti,
pamynė draugystę.
- Tai jis mūsiškis?! - nustebo Goranas. -
Eisiu drauge.
- Ne! - riktelėjo ant kojų pašokusi Liepa.
Tą patį padarė ir Urna. Kirilas pritarė mo
terims.
- Tai turiu padaryti aš pats, Goranai. Per
daug brangiai man atsiėjo ta skola. - Kirilas
nunarino galvą ir batu ėmė žarstyti akme
nėlius po kojom is. - Juk pinigus aš skoli
nausi iš Ciro Kasteljano. Turbūt tau nereikia
aiškinti, kas jis per tipas. Laiku negrąžintą
skolą jis atsiėmė kitaip. Aš septynerius metus'
buvau skuduras batam s valyti ir patiesalas
jo lovoje. Net nenoriu to prisiminti. Tačiau
degu iš nekantrumo pažiūrėti į akis tam iš
gamai, kuris pasm erkė mane tokiam gyve
nimui. Vakarop dar užsuksiu pas tave.
- Aš taip pat noriu pamatyti žmogų, kuris
įsiterpė tarp mūsų ir vos manęs nepražudė, -
nenusileido Goranas. - Padėsiu tau kaip tais
204
senais laikais, kai mudu mūru stodavome

vienas už kitą.
G oranas žinojo, koks yra Ciras Kastel-
janas, ir vos išgirdęs jį minint kietai sugniaužė
kumščius. Tas italas mafijozas karo metais at
sibastė į Bosniją, ten slapstėsi nuo Italijos tei-
sėsaugos. Vėliau įsikūrė Juodkalnijoje. Šiuose
kraštuose jis išgarsėjo žiaurumu, besaikiu iš
tvirkavimu su vaikais ir paaugliais, vertėsi
narkotikų platinimu.
Liepa priėjo ir glustelėjo prie Gorano.
- Tu dar per silpnas kur nors važiuoti, tu
rėtum daugiau gulėti. Bet jei nepersigalvosi,
aš vyksiu kartu.
Goranas jau ketino prieštarauti, bet Kirilas
prabilo pirmas:
- Tegul važiuoja. Ši mažylė turi parako.
***
Senosios parduotuvės pastate, kuriame

buvo apsistojęs Kirilas su savo žmonėmis,
Ažūro nesimatė. Vienas iš teritoriją stebinčių
žaliūkų papasakojo, kad Ažūras su kažkuo
205
A n d rėj a
kalbėjosi telefonu, tarėsi susitikti degalinėje

prie miesto ribos. Minėjo didelius pinigus ir
liepė saugotis uodegos.
- Jis atrodė kažkoks keistas, K irilai. -
Vyras pasimuistė. - Pats su savimi kalbėjosi,
net barėsi. Nuo kažko slapstėsi. Sakė, greitai
čia jis bus svarbiausias. Žodžiu, paistė kaž
kokias nesąm ones. O prieš penkiolika m i
nučių išvažiavo.
Kirilas nedelsė. Sėdęs į m ašiną nušvilpė
link degalinės. Artėdamas prie jos pastebėjo
du autom obilius, kurie iš degalinės nuva
žiavo kalnų pusėn. Vienas tikrai buvo Ažūro.
Nuspaudęs greičio pedalą Kirilas tvirčiau
sugniaužė vairą. Jis vairavo sumaniai laiky
dam asis saugaus atstumo, kad liktų nepa
stebėtas. Pamatęs aikštelėje sustojusius au
tomobilius išsuko iš kelio ir palikęs m ašiną
šalikelėje nužingsniavo prie Ažūro. Goranas
ir Liepa nusekė jam iš paskos. Jie stengėsi
laikytis šešėlio, slėptis už medžių. Kai pa
sigirdo vyriški balsai, trijulė ėmė žengti dar
atsargiau. N etrukus jie pam atė du vyrus,
206
šie dėl kažko ginčijosi. Liepa atpažino Min

daugą ir užsidengė delnu burną, steng
dam asi užgniaužti nuostabos šūksnį. Iš
Gorano žvilgsnio suprato, kad ir jis atpažino
jos buvusį sužadėtinį.
- Tai im i prekę ar ne?! - riktelėjo M in
daugas išbaidydamas paukščius iš medžių. -
Juk susitarėme! Aš atvežiau! Tu duodi pi
nigus ir aš traukiu savais keliais.
Ažūras neram iai m indžiukavo vietoje.
Atrodė, lyg basomis stovi ant iki raudonumo
įkaitintos skardos, vis perkeldavo kūno svorį
nuo vienos kojos ant kitos.
- Taip, aš imu prekę. Laikausi žodžio. -
Ažūras priėjo prie Mindaugo ir prabilo kiek
tyliau: - M an atrodo, kad mus seka. Nuo
tada, kai išvažiavai, visą laiką jaučiuosi ste
bim as. Kažkas nori mane nudėti. Ir pasi
glemžti pinigus.
Mindaugas suirzo.
V
- Nesąmones paistai! Čia nieko nėra! Visą
laiką stebėjau kelią per užpakalinio vaizdo
veidrodėlį ir galiu garantuoti, kad uodegos
207
A n d r ė ja
nebuvo. - Jis įdėm iai pažvelgė į A žūrą ir

suraukė kaktą. - Klausyk, ar daug prarijai
piliulių? Ar seniai? Gal tau vaidenasi?! Tuoj
pulsi kovoti su vėjo m alūnais ir nesam ais
drakonais! Arba smigsi iki galo nesutvarkęs
reikalų!
- Prikąsk liežuvį! - sušnypštė Ažūras ir
baugščiai apsidairė. - Palauk čia. Tuojau at
nešiu pinigus. O tu ištrauk savo prekę. Dar
norėsiu apžiūrėti prieš sumokėdamas.
Ažūras pradingo tarp m edžių. K irilas
norėjo eiti paskui jį, tačiau Goranas sulaikė.
- Palauk. Tegu įvyksta mainai. Tada galėsi
sučiupti jį su laimikiu.
M indaugas iš au tom obilio bagažin ės
iškėlė kelioninį krepšį, padėjo jį ant žemės ir
atsegė. Jame buvo supakuotos tabletės. Min
daugas apsidairė ir ėmė laukti.
Ažūras iš už m edžių išsėlino be pinigų,
rankoje laikė ginklą, nukreiptą į Mindaugą.
Šiam n esp ėju s su reag u o ti, p aleid o du
šūvius. M indaugas aukštielninkas nuvirto
ant žemės. Priėjęs prie jo Ažūras iššovė dar
kartą - į kaktą.
208
Liepa paklaikusiom is akimis spoksojo į

M indaugą ir vylėsi, kad tai baisus sapnas.
Tikėjosi, jog jis tuoj atsikels, nusipurtys smėlį
nuo drabužių, arba ji pabus ir supras, kad
tai tik bjaurus košmaras. Tačiau skausmas
krūtinėje bylojo: ji nemiega. Liepa atsigręžė
į Goraną, bet jis pridėjo pirštą prie lūpų pra
šydamas tylėti. Juodu su Kirilu susižvalgė ir
įsitempė lyg plėšrūnai prieš puldami.
Baugščiai dairydam asis A žūras užsegė
krepšį su narkotikais, įsim etė į savo auto
mobilį ir jau ruošėsi sėstis prie vairo, bet kaž
kodėl vėl sugrįžo prie Mindaugo. Pasilenkęs
apieškojo savo aukos kišenes, radęs piniginę
pasikuitė joje, išėmė grynuosius, o piniginę
nusviedė į krūmus. Tuo metu iš medžių prie
dangos išlindo Kirilas ir Goranas.
- Labai pažįstam as scenarijus, - garsiai
tarė Kirilas, nenuleisdamas budraus žvilgs
nio nuo Ažūro. - Ar tau ši scena nieko ne
primena, brolau?
- Primena, - atsiliepė Goranas. - Matau
ją kaip sulėtintame kino filme. Dabar mūsų
209
A n d r ė ja
didvyris turėtų dėti į kojas lyg pabaidytas

kiškis.
Ažūras stovėjo netekęs amo ir it stabo iš
tiktas žiūrėjo į artėjančius vyrus. Jis išbalo,
ginklas iškrito iš rankos ir žnektelėjo ant
žemės. Pamanęs, kad tai veikiausiai nuo nar
kotikų įsišėlusi vaizduotė, jis persibraukė
delnu per veidą. Bet ne, vaizdas neišnyko.
Ažūras krūptelėjo, kai suklykė skardžiabalsis
paukštis ir klyksm o aidą nusinešė vėjas į
kalnus. Staiga Ažūras suvokė, jog stovi be
ginklo, vikriai pasičiupo jį nuo žemės ir nu
kreipė į Kirilą.
- Koks velnias jus čia atnešė?! - užbliuvo
jis. - Kaip čia atsiradot? O tu? - Jis mostelėjo
ranka į Goraną. - Gal tu kaip prakeikta katė
turi devynias gyvybes? O gal veikia čigoniški
burtai ir esi nemirtingas?
Goranas suprato: Ažūras pasivaišino nar
kotikais ir dabar jau kliedi.
- Taip, Ažūrai, - patvirtino Goranas ramiu,
keliais tonais žem esniu balsu, - aš nem ir
tingas. Ir už tai, ką man padarei, persekiosiu
210
tave ir šiame, ir kitame gyvenime. Nebus tau

ramybės.
Ažūras susigriebė už galvos ir užstaugė it
paklaikęs. Jo žvilgsnis klaidžiojo nuo Gorano
prie Kirilo, paskui ėmė šmirinėti tarp medžių
ir su kiekviena akimirka akyse spindėjo vis
didesnis siaubas.
- P alikite m ane ram ybėje! A tiduosiu
viską, tik pasitraukite!
Staiga Ažūras žengė į priekį ir nusitaikė į
Kirilą. Jo ranka virpėjo, jis niekaip negalėjo
nulaikyti ginklo tiesiai. Pradėjo šaudyti net
nesitaikydamas. Goranas pargriovė draugą
ant žemės ir abu nusirito tolyn nuo aikštelės.
Ažūrui už nugaros sušlamėjo krūmai, lyg pa
saloje tūnojęs leopardas iš jų iššoko skarma
luotas padaras su stora lazda rankose. Dar
nepasiekęs kojomis žemės jis tvojo Ažūrui
per galvą ir šis susmuko šalia Mindaugo. Tai
buvo Zaboras.
Kirilas su Goranu pakilo ant kojų ir nu
sipurtė prie drabužių prilipusius spyglius
ir lapus. Iš krūmų išlindo Liepa ir linkstan-
čiomis kojomis nuskubėjo prie Gorano.
211
A n d r ė ja
Zaboras įsitempė ir nenuleisdam as akių

nuo K irilo stebėjo, kaip jis tvarkosi dra
bužius. Staiga prišokęs prie Kirilo vėl par
griovė jį ant žemės, prispaudė visu kūnu ne
leisdamas nė krustelėti.
- Kas per velniava... - sušvokštė Kirilas
stengdamasis išsilaisvinti, bet senukas buvo
stiprus.
- Nuo lavono nuėmei! - suriko Zaboras
ir sugriebė už didoko kryželio, kuris kabėjo
ant grandinėlės Kirilui ant kaklo, o dabar iš
lindęs iš po drabužių žvilgėjo saulėje. - Mait
vanagi! Ir kaip tave šventa žemė nešioja!
Išraudęs iš pykčio, sukaupęs visas jėgas
Kirilas pasim uistė ir parvertė senuką ant
nugaros. Dabar jis laikė prispaudęs jį prie
žemės.
- Ką čia kalbi, seni?! - suriko Kirilas ir iš
traukęs Zaborui iš saujos kryželį vėl paslėpė
po drabužiais. - Jis mano! Mano motinos!
Todėl nedrįsk jo liesti savo purvinomis ran
komis!
Zaboras liovėsi muistytis. Jis lyg sustingo,
212
suakm enėjo, tik akys - žvitrios, gyvos,

skvarbios, klaidžiojo Kirilo veidu.
- Tokie kryžiai buvo pagam inti tik du
prieš pat mano vestuves. Ir turėjome juos tik
mudu su žmona. - Įbrukęs ranką tarp savo
skarmalų Zaboras ištraukė tokį pat kryželį,
kabantį ant auksinės grandinėlės.
Kirilas klestelėjo ant žemės ir išplėtęs akis
žvelgė į apšepusią barzdotą žmogystą. Liepa
pastebėjo, kad jo smakras ėmė virpėti.
- Tu... Vadinasi, tu... Ne, čia kažkokia pai
niava... Tu...
***
Virš kalnų už Urnos trobelės tirštėjo su

temos. Kirilas, Goranas ir Liepa sėdėjo ant
suoliuko prie namo sienos ir žvelgė į tolį.
Urna buvo įsitaisiusi ant žolės ir nenuleido
akių nuo savo anūko. Visi tylėjo mąstydami
apie tai, kas įvyko prieš kelias valandas.
Zaboro smūgis Azoro nepribaigė, tad Go
ranas paskambino į policiją ir pranešė, kad
įvykdyta žmogžudystė, o sulaikytam žudikui
213
A n d r ė ja
reikia medikų pagalbos. Atvykę pareigūnai

surakino Ažūrą antrankiais ir greitosios pa
galbos automobiliu išvežė į ligoninę, paskyrę
sargybinius, kad nepaspruktų. Jie apieškojo
Ažūro ir Mindaugo automobilius, bet nieko
įtartino neaptiko.
- Narkotikų aš neradau, - pareiškė parei
gūnas, apžiūrėjęs automobilius ir patikrinęs
A žūro ir M indaugo kišenes, - neradau ir
p in ig ų , vad in asi, p rekybos n ark o tik ais
nebuvo. Ginklą turėjo tik vienas iš šių vyrų.
Galima spėti, kad juodu smarkiai susiginčijo,
ir ginčas baigėsi vieno iš jų mirtimi. O ką čia
veikėte jūs? - pasidomėjo policininkas. Su
rašęs popieriaus lape savo samprotavimus jis
įsm eigė žvilgsnį į Kirilą, paskui į Goraną. -
Gal esate iš tos pačios šutvės?
G oranas nesutriko, tik stipriau suėm ė
Liepą už rankos.
- Mano mergina užsienietė. Pirm ą kartą
lankosi šiuose kraštuose. Mudu su draugu
norėjom e jai parodyti kalnus, nu eiti iki
Vienuolių ežero. Eidam i išgirdome šūvius.
214
Kai atbėgom e į laukymę, šaudęs vyrukas

nukreipė ginklą į mus. Turėjome gintis. Po
ranka pasitaikė pagalys, aš juo apsvaiginau
šaulį ir paskambinau jums.
Pareigūnas įtariai nužvelgė juos, link
telėjo, tada susidėjo dokumentus į aplanką ir
dar kartą apsidairęs nužingsniavo prie poli
cijos automobilio.
K irilas ir G oranas susižvalgė. Zaboras
buvo dingęs, kartu su juo dingo ir Mindaugo
krepšys su narkotikais iš Ažūro mašinos.
Visą kelią iki Urnos namų jie tylėjo. Senutė
pasitiko kieme ir paprašė kurį laiką pasėdėti
ant suoliuko. Ji nieko neaiškino, o Kirilas,
Goranas ir Liepa neklausinėjo.
Staiga prasivėrė trobelės durys ir iš jos
išėjo vyras. Visų žvilgsniai susm igo į jį.
Plaukai surišti ant sprando, veidas švariai
nuskustas, drabužiai nenauji, bet švarūs ir
tvarkingi - Zaboras buvo pasikeitęs neatpa
žįstamai.
- Jis atbėgo uždusęs pas mane prieš pat
jum s atvažiuojant, - atsistojusi paaiškino
215
A n d rėj a
Ūma. - Paprašė pagalbos - drabužių, vandens,

šukų, žirklių. Daviau viską, ką turėjau. Ir štai,
pasigrožėkite, koks gražuoliukas!
Kirilas taip pat pakilo nuo suoliuko ir
priėjo prie Zaboro. Abu vyrai, tokie pa
našūs iš veido ir iš kūno sudėjimo, kurį laiką
žiūrėjo vienas kitam į akis. Paskui stipriai
apsikabino.
Neuprasdama, kas vyksta, Liepa dirstelėjo
į Goraną, kuris stebėdam as šią sceną tyliai
šypsojosi. Išvydęs klausim ą Liepos akyse
Goranas tarė:
- Tai Kirilo tėvas.
X- X- *
Saulėtą rytą Liepa su Goranu išėjo iš vieš

bučio susikibę už rankų. Prie pastato kampo,
slėpdamasis šešėlyje, stovėjo jaunuolis. Buvo
išblyškęs ir visas drebėjo, paraudusios akys
atrodė apsiblaususios ir išsigandusios. Atsi
rėmęs į sieną jis lėtai smuko žemyn.
- Goranai! - tyliai pašaukė jaunuolis. -
Goranai...
216
Goranas jo neišgirdo, tačiau Liepa atsi

gręžė į tylų balsą ir truktelėjo G oraną už
rankos. Pamatęs vaikiną šis pripuolė prie jo.
- Stefanai?! Kas tau?! - Goranas sugriebė
jį, kai šis jau buvo suklupęs ant kelių. - Kas
atsitiko?!
- Ažūras... Jis man davė narkotikų...
- Narkotikų?! Tu vėl pradėjai vartoti?!
- Goranai, padėk. M an visai prastai...
Padėk...
Goranas pakėlė liesą jaunuolį ant rankų ir
nuskubėjo prie savo automobilio.
- Važiuosiu kartu, - tarė Liepa ir ne
laukdama, kol Goranas ims prieštarauti, įsi
taisė mašinoje.
Nebuvo laiko ginčytis. Goranas užvedė
variklį ir nulėkė miesto gatvėmis į ligoninę.
Nurengiant Stefaną iš jo kelnių kišenės iš
krito tabletė. Goranas čiupo ją ir prišoko prie
Stefano.
- Šitokią prarijai?! Gavai iš Ažūro?!
Stefąnas linktelėjo. Pasikalbėjęs su gydy
tojais ir įsitikinęs, kad Stefanu bus pasirū
pinta, Goranas išvažiavo.
217
A n d r ė ja
- Kur mes važiuojame? - paklausė Liepa

pastebėjusi, kad Goranas nepasuko į gatvelę,
vedančią į viešbutį.
- Noriu išsiaiškinti, kas čia vyksta.
D obra Voda policijos nuovados kiemas
buvo tuščias. Stovėjo kelios mašinos, tačiau
pareigūno - nė vieno. Goranas nesidairy
damas nužingsniavo prie pastato ir atidaręs
duris laukė, kol Liepa jį pasivys. Stovėjo tylė
damas, suraukęs antakius ir kietai sučiaupęs
lūpas, o rankoje gniaužė į polietileno maišelį
įdėtą tabletę. Nusileidęs į pusrūsį stabtelėjo
prie geležinių durų ir kelis kartus pabeldė.
Pasigirdo balsas, kviečiantis užeiti.
- Labas, Bojana. - Goranas praleido Liepą
į priekį, tada įėjo pats ir sandariai uždarė
duris. - Seniai nesimatėme. Kaip visada, aš
su prašymu.
G oranas padėjo m aišelį su tablete ant
stalo.
- Labas, gražuoli, labas. - Daili tam sia
plaukė mergina medaus spalvos akimis pa
stūmė į šalį mikroskopą ir pakilo nuo kėdės.
218
Priėjusi apkabino G oraną ir pabučiavo į

skruostą. - Kas atvijo tave šį kartą?
- Štai. Jau pasirodė musų gatvėse. Šian
dien vieną vaikiną nuvežiau į ligoninę. Jis
tvirtina pavartojęs šių narkotikų. Sakosi
pirkęs iš vietinio.
Bojana išėmė tabletę iš paketėlio, pavartė
tarp pirštų, pauostė, tada priėjusi prie stalo,
ant kurio buvo begalė stiklinių indelių,
kolbelių, vam zdelių, nukrapštė peiliuku į
stiklinę lėkštutę truputį tabletės ir užpylusi
tirpalu stebėjo, kokia bus reakcija. Kai skystis
lėkštutėje pasidarė šviesiai mėlynas, Bojana
švilptelėjo. Supylusi jį į nedidelį buteliuką
įstatė į modemų aparatą, įjungė ir ėmė laukti.
Visą tą laiką mergina nepratarė nė žodžio,
tik kai aparatas pyptelėjo, o spausdintuvas
išspausdino tyrimo rezultatus, ji čiupo lapą
ir priėjo prie Gorano.
- Mano nuogąstavim ai pasitvirtino. - Ji
pažvelgė Goranui į akis. - M etų pradžioje
buvo p asirod žiu sios tabletės, labai pa
našios į ekstazį, tik su dar vienu papildomu
219
A n d r ė ja
kom ponentu. Tačiau jos nesulaukė didelio

susidomėjimo, nes buvo gerokai brangesnės,
o poveikiu menkai skyrėsi nuo ekstazio, tik
pavadinimas viliojantis: Angelo bučinys. Čia
tie patys komponentai, tik dozės gerokai di
desnės. Aš žinau apie šiuos narkotikus. Jie
jau ganėtinai populiarūs Rytų Europoje ir
velnišku greičiu plinta. Tai ta pati stebuk
linga ekstazio tabletė, sum aišyta su fenci-
klidinu, stipriu haliucinogenu. Tik ši piliulė,
užuot atpalaidavusi ir pakylėjusi iki eufo
rijos, kurios tikisi vartotojas, sukelia haliuci
nacijas ir kliedesius. Perdozavus garantuota
koma ir netgi mirtis. Tai Šėtono ašaros.
Goranas panardino pirštus į plaukus ir
kurį laiką taip stovėjo.
- Sklando kalbos, kad kažkas iš atvykėlių
nori mūsų pakrante gabenti narkotikus į Al
baniją. Jis dairosi bendraminčių, saugių kelių
iki sienos ir naujos rinkos čia.
Bojana linktelėjo.
- Taip, tokius gandus girdėjau ir aš. Bet
jeigu jau yra šį narkotiką vartojančių žmonių,
220
vadinasi, tai nebe gandai, o tikrovė. Pakrantės

patruliai sustiprino sienų kontrolę, jie su ka
teriais išplaukia į jūrą dvigubai tankiau.
- Perspėk kolegas, kad būtų budresni
gatvėse. Jei aš ką nors sužinosiu, taip pat pra-
V
nešiu. Šiandien dar patikrinsiu vieną vietą.
Stefanas minėjo, neva narkotikų jis gavo iš
Ažūro. Tai gali būti tik bandomoji partija.
- A žūras suktas kaip gyvatė. Būk at
sargus, Goranai.
- Ažūras jau suimtas. - Goranas trumpai
papasakojo apie įvykį, kurio liudininkais jie
tapo. Tik neužsiminė apie dingusį krepšį su
narkotikais. - Tikiuosi, kad ilgam. Reikia į jo
namus nusiųsti pareigūnų. Manau, ten dar
ras šito šlamšto.
Bojana linktelėjo ir pagaliau pažvelgė į
Liepą, kuri stovėjo prie durų, Goranui už
nugaros.
- O kas ši mergina?
Goranas šypsodamasis priėjo prie Liepos.
- A tleisk, nesupažindinau. Liepa, čia
Bojana, mano vaikystės draugė. Anksčiau
221
A n d r ė ja
dirbo ligoninėje slaugytoja, ji mane slaugė,

kai buvau sužeistas. O dabar vadovauja šiai
kriminalistinei laboratorijai. Bojana, čia Jula,
mano mergina.
Bojanos antakiai šoktelėjo į viršų ir pra
dingo po tamsiais kirpčiukais.
- M ergina? Čia tai bent! - Ji priėjo prie
Liepos. - M atyt, esi ypatinga, jeigu Go-
ranas tave pasirinko. - Tada vėl pažvelgė į
Goraną. - Nebijai senolių priekaištų ir pa
smerkimo, kad pasirinkai gadžo?
- Nustojau jų bijoti dar tada, kai susirgus
m am ai jos tėvas ją paliko, num ojo ranka.
Todėl...
- Bet baronas negali...
- Ne, Bojana, senoliai nieko negali man
padaryti! - įsikarščiavo Goranas ir sunėrė
pirštus su Liepos. Ji iškart suprato, kad jam
ši tema be galo opi. - Aš jų nebijau.
Bojana linktelėjo.
- Esi laiminga mergina, - tarė ji žiūrėdama
Liepai į akis. - Goranas pirmą kartą nepaiso
savo šaknų, kad būtų su išrinktąja. Tai...
222
- Pakaks! - Apkabinęs Liepą per pečius

G oranas pasuko prie durų. - M um s jau
metas. Jeigu ką nors sužinosi, pranešk man.
.***
Parvažiavusi į viešbutį Liepa m intim is

vis grįždavo prie G orano ir Bojanos po
kalbio. Goranas paliko ją kambaryje, o pats
nuskubėjo pažiūrėti, kaip laikosi Radko, ir
pasikalbėti su keliais žmonėmis, kurie galėjo
suteikti jam naudingos inform acijos apie
Ažūrą ir jo reikaliukus. Liepa neprieštaravo,
nes galvoje m intys ir prisim inim ai lenkė
vienas kitą.
V
Liepa jau buvo girdėjusi apie Šėtono ašaras.
Ji užsim erkė ir susikaupusi bandė prisi
minti, kur ir kada tai buvo. Staiga jai užėmė
kvapą. Prieš kelis mėnesius Mindaugas vir
tuvėje su kažkuo kalbėjosi telefonu ir piktai
barėsi. Jis garsiai šaukė nė neketindam as
pritildyti balso, Liepa aiškiai girdėjo jo žo
džius. Tą kartą jis pyko, jog sandėris ne
pavyko, klientas paskutinę minutę atsisakė
223
A n d r ė ja
ir dabar jis, Mindaugas, turės aiškintis bosui.

Ji greitai pamiršo šį pokalbį, galų gale, juk
beveik kiekvieną vakarą M indaugas tvar
kydavo reikalus telefonu. Bet laboratorijoje
klausydam asi Bojanos aiškiai jį prisiminė.
Tik ar galėjo Mindaugas atvežti narkotikų į
Juodkalniją? Nejaugi tabletės, kurias ji matė
Mindaugo krepšyje, ir yra tas mirtį nešantis
narkotikas? Negi M indaugą Goranas turėjo
om enyje sakydamas, kad užsienietis ieško
naujos rinkos? Liepa įsikniaubė veidu į
delnus. Ir kaip ji galėjo būti tokia akla? Visai
nesidomėjo, kuo verčiasi jos busimasis vyras.
Žinom a, M indaugas buvo nubrėžęs tam
tikras ribas, įvedęs savo taisykles.
- Kokios gali būti taisyklės tarp dviejų
kartu gyvenančių žmonių? - pasipiktinusi
pusbalsiu pati savęs paklausė Liepa. - Kokios
paslaptys? Juo labiau kad tokia veikla gali
kelti pavojų ir kitam žmogui.
Ji prisim inė M indaugo veidą per pas
tarąjį jųdviejų pokalbį. Supratęs, kad Liepa
nepakeis savo sprendim o, jis persim ainė.
224
Veidas tapo niūrus ir grėsm ingas, akys

dvelkė šalčiu. Tada buvo atverstos beveik
visos kortos ir Liepa suprato: toks žmogus
gali net jėga siekti savo tikslo. Tai, ką ji su
žinojo apie M indaugą, greičiausiai tik led
kalnio viršūnė. Štai kaip jos buvęs sužadėtinis
prasimanė pinigų gyvenimui. O kas bus, kai
ji grįš namo? Ji nepažįsta Mindaugo draugų,
bet tai dar nereiškia, kad jie nėra matę jos.
Jai teks su jais susitikti... Greičiausiai jie su
sirinks į laidotuves, norės sužinoti visas tra
giškos jo gyvenimo baigties smulkmenas...
Liepa to bijojo ir kaip įmanydama vijo nuo
savęs tokias mintis.
Ir dar vienas dalykas nedavė jai ramybės.
Ką Bojana turėjo galvoje kalbėdama apie se
nolių priekaištus ir pasmerkimą, apie savo
šaknų nepaisymą? Ar dėl to, jog Goranas yra
su ja?.. Liepa vėl įsitempė.
- Na žinoma! Kokia aš vis dėlto kvaiša!
Juk esu užsienietė. M udu su Goranu tik
riausiai esame skirtingų religijų. Viliuosi,
kad jis ne musulmonas. Jeigu taip, tai negalės
225
A n d rėj a
m anęs vesti. - Liepa ėm ė žingsniuoti po

kam barį, m ąstydam a balsu. - Na, apie ve
dybas dar niekas nekalba. Kodėl Bojana
taip pasakė? Negi Gorano pasirodymas su
m anim i viešum oje patvirtina, jo g mudu
pora? Kaip jis mane pristatė Bojanai? Mano
m ergina! - Liepa nugurkė seiles. - Aš -
Gorano mergina?
Nuo šios m inties širdį užliejo šilum a.
Kaip ji troško, kad Goranas dabar būtų šalia.
Kaip norėjo jį apkabinti. Ir pasakyti, jog be
protiškai prie jo prisirišo, įsimylėjo kaip mo
kinukė ir nuo pat pirmos jų pažinties dienos
skrajoja padangėmis. Norėjo pasakyti, kokia
yra jam dėkinga, kad padėjo pasprukti nuo
Kirilo, kad jai neapsakomai skaudu, jog per
ją jis buvo sužeistas. Norėjo padėkoti už tai,
kad padėjo jai neprarasti pasitikėjimo savimi,
kai atvykusi į Juodkalniją stengėsi susirinkti
sudaužytos savigarbos šukes. Jo dėka Liepa
vėl pasijuto graži, geidžiama, stipri.
G oranui sugrįžus Liepa jo laukė: atsi
sėdusi ant palangės ir prisitraukusi kojas prie
226
krūtinės ji žvelgė į kalnus ir mėlyną jūrą. Vos

pam ačiusi jį stryktelėjo žemyn, pribėgo ir
apsivijo rankomis per liemenį. Goranas su
rakino ją švelniame stiprių rankų vainike ir
pabučiavo į viršugalvį. Taip jie stovėjo kelias
minutes, kol jis pagaliau atsitraukė ir atsi
sėdęs į gilų krėslą pasisodino Liepą ant kelių.
- Ažūras buvo Kirilo žmogus. - Goranas
užkišo plaukų sruogą Liepai už ausies. -
Kalbam a, kad jis platino Šėtono ašaras. Bet
niekas nesako tiesiai, kalba apie tai puse
lūpų, spėju, kad Kirilas nieko nežino. Bet
kodėl? Ažūras buvo pasiuntinukas, įsakymų
vykdytojas. Jis rezgė savo juodus darbelius
Kirilui už nugaros. Vos tik Kirilas pasirodė
pakrantėje, A žūras iš karto jį susirado.
Įdomu, kaip jis susipažino su tavo buvusiu
sužadėtiniu?
Liepa patraukė pečiais.
- Šito aš nežinau. Bet žinau štai ką: mano
buvęs sužadėtinis minėjo šiuos narkotikus.
Žinom a, tai buvo seniai, tačiau aš puikiai
prisim enu jo pokalbį telefonu. Vadinasi,
227
A n d r ė ja
šiuos narkotikus į Juodkalniją atgabeno Min

daugas?
Goranas linktelėjo.
- O kuo dar vertėsi tavo sužadėtinis?
- Buvęs sužadėtinis! - Liepa piktai blyks
telėjo akimis ir atsistojo, nes jai nepatiko
Gorano balso tonas. - Aš niekada nežinojau,
kuo jis verčiasi. Mindaugas nustatė taisyklę:
nekišk nosies ten, kur tau nepriklauso. Aš ir ne-
kišau. Tik dabar pradedu suprasti, kodėl taip
dariau. Man paprasčiausiai buvo neįdomu.
Niekaip negaliu suprasti, kaip galėjau su-
tikti tekėti už jo. - Liepa pakratė galvą. - Čia,
viešbutyje, jis man grasino, nes nepanorau
jam atleisti ir likti su juo. Jis prisipažino esąs
kažkokios Vilniaus nusikalstamos grupuotės
narys. M anau, prekyba narkotikais - jų
verslas. Priešingu atveju, iš kur Mindaugas
turi šitiek pinigų? Gal jis kažkokiu būdu su
sipažino su Ažūru ir pasiūlė jam narkotikų?
- Galbūt. Tik dabar jau bus sunku tai iš
siaiškinti.
***
228
Kristina įėjo į viešbutį ir apsidairė. Gana

skoninga aplinka, visur švaru, jauku ir
m aloniai vėsu. Ji grakščiai nužingsniavo
prie m inkšto krėslo, patogiai įsitaisė jam e
ir sunkiai atsiduso. Jautėsi pavargusi po
skrydžio lėktuvu ir prastai nusiteikusi, tad
norėjo kuo greičiau sutvarkyti savo reikalus
ir užsisakiusi kambarį kaip reikiant pailsėti.
Tikiuosi, šiame viešbutyje yra SPA ir geras masa
žuotojas. Mano nugarai verkiant reikia masažo, -
mąstė moteris.
Prie jos priėjo viešbučio darbuotoja.
- Laba diena, - maloniai pasisveikino ji. -
Džiaugiuosi matydama jus mūsų viešbutyje.
Esate užsisakiusi kambarį ar ketinate užsi
sakyti dabar?
- A pie kam barį pagalvosiu vėliau, -
atsakė Kristina ir pažvelgė į merginos kortelę
su vardu. - Elira, aš norėčiau pasikalbėti su
viešbučio valdytoju.
Mergina nustebo ir akivaizdžiai sutriko.
- Su valdytoju? O kas nutiko? Gal aš galiu
padėti išspręsti nenusipratimą, kad ir koks
jis būtų?
229
A n d r ė ja
- Nemanau. - Kristina kilstelėjo smakrą. -

Prašau pakviesti valdytoją.
Elira karštligiškai apsidairė ir kažkam
pam ojo ranka. N etrukus prie jų priėjo
aukštas išvaizdus vyras.
- Kas atsitiko, Elira? - Jis mandagiai link
telėjo Kristinai: - Laba diena, ponia.
\z
- Si ponia reikalauja susitikti su valdytoju.
Vyras pažvelgė į Kristiną ir nusišypsojo.
- Eik, Elira, aš pats viską sutvarkysiu. —
Kai m ergina pasišalino, jis ištiesė viešniai
ranką. - Valdytojo šiuo metu nėra, bet gal
jum s galės padėti viešbučio savininkas?
K ristina linktelėjo ir atsistojusi ištiesė
savąją.
- O taip. Savininkas tikrai padės.
- Tai leiskite palydėti jus į jo kabinetą.
Eidam a šalia vyriškio Kristina sm alsiai
d airėsi aplinkui. Taip, puikus viešbu tis.
Ant pat jūros kranto. M atyt, lankytojų čia
niekada netrūksta. O ir darbuotojai gauna
gerus atlyginimus. Tačiau tai nieko nekeičia,
n u sp ren d ė K ristin a. V yras su stojo prie
durų ilgo koridoriaus gale ir jas atidaręs
230
m andagiai praleido K ristiną pirm a savęs.

Kabinetas buvo tuščias.
- Bet kurgi jis? - nekantriai suurzgė mo
teris ir nustebo pamačiusi, kaip ją atlydėjęs
vyras atsisėda į krėslą prie puikaus medinio
stalo. Jis mostelėjo ranka j kitą krėslą siūly
damas atsisėsti ir jai.
- Kuo galėčiau padėti, ponia?
Kristina atsakė ne iš karto. Ji stovėjo ap
stulbusi ir nepajėgė atplėšti žvilgsnio nuo
priešais sėdinčio vyro.
- Jus veikiausiai trikdo mano apranga? -
tiesm ukai paklausė jis. - Taip, darbe aš
visada vilkiu mūsų viešbučio aprangą. Pa
tikėkite, su kostium u per tokį karštį tikra
kančia net ir tose patalpose, kuriose įrengti
kondicionieriai.
Kristina pagaliau atgavo žadą. Ji atsisėdo
į krėslą.
- Atleiskite. Aš tikrai nesitikėjau, kad vieš
bučio savininkas gali būti toks jaunas vyras.
- Kodėl? Jei turi galvą ir šypsosi sėkmė,
amžius neturi reikšmės.
231
A n d rėj a
Kristina išsitraukė iš rankinės nėriniuotą

nosinaitę ir atsargiai priglaudė ją prie kaktos,
paskui prie viršutinės lūpos.
- Aš norėčiau paprašyti paslaugos. Tai
gana subtilus reikalas, nenorėčiau, kad apie
mūsų pokalbį sužinotų su juo susiję žmonės.
Matote, jūsų viešbutyje yra apsistojusi mano
dukra. Ji atvyko čia susipykusi su savo su
žadėtiniu. Kerštaudama - tik taip aš vertinu
jos drastišką žingsnį - ji susidėjo su vieš
bučio darbuotoju... Tik pamanykite, jis dar
ir čigonas... Dukra jau seniausiai turėjo grįžti
namo, bet tas niekšas taip apsuko jai galvą,
kad ji apie grįžim ą nenori nė girdėti. Jūs
turite iškeldinti ją iš viešbučio.
- Taaaip, - nutęsė viešbučio savininkas. -
N em aloni situacija. Kaip aš galėčiau jum s
padėti? Jeigu viešbučio gyventojas nekelia
triukšmo, nevargina kaimynų ir yra pajėgus
susimokėti už gyvenimą čia, aš neturiu dėl
ko jį iškeldinti.
Kristina pašoko ant kojų ir ėmė blaškytis
po kabinetą.
232
- Na, sugalvokite ką nors. Prašau padėti

m an parsivežti dukrą nam o. Supraskite
mane - ji nori pasilikti su tuo čigonu.
- O gal jie myli vienas kitą?
Kristina garsiai prunkštelėjo.
- Nejuokinkite. Tai paprasčiausias atos
togų rom anas. Paišdykavo m ergužėlė ir
pakaks. Tikiuosi, ji neužsikrės kokia bjauria
liga. Juk rudenį jos vestuvės.
Viešbučio savininkas taip pat pakilo iš
krėslo ir linktelėjo.
- Taip, veikiau siai jū s teisi. Bet m an
atrodo, kad jum s pakaks p asikalbėti su
dukra. O aš šnektelėsiu su savo darbuotoju.
Nujaučiu, kas jis toks. Jeigu tai nepadės, dar
ką nors sugalvosiu. Ar apsistojote mūsų vieš
butyje?
- Dar ne, bet...
- Tai leiskite jus palydėti į geriausius vieš
bučio apartamentus. Viešbutis padengs visas
jūsų gyvenimo čia išlaidas, kad bent kiek
kom pensuotų dėl mūsų darbuotojo kaltės
patirtus nemalonumus.
233
A n d rėj a
- Ooo. Tai taip netikėta. Ką gi, jūsų pasiū

lymas puikus. Iš šio viešbučio aš išvažiuosiu
tik su savo dukra. O nuo to, kaip man seksis,
priklausys m ano viešnagės, už kurią su
mokės viešbutis, trukmė.
***
Vos išgirdusi beldimą Liepa plačiai šypso

damasi pribėgo prie durų. Tačiau jas pravėrusi
sustingo ir neteko žado. Koridoriuje stovėjo
mama. Nė nepasisveikinusi Kristina įsiveržė į
vidų, lengvai petimi stumtelėjusi dukrą į šalį.
- Mama?! Ką tu čia veiki? - paklausė Lie
pa, kai nuostaba šiek tiek atslūgo.
- Atvažiavau tavęs. - Ram us m otinos
balsas bylojo, kaip ryžtingai ji nusiteikusi. -
Mudvi kartu grįžtame namo. Aš jau užsakiau
lėktuvo bilietus, o tavo automobilį parvairuos
samdytas vairuotojas. Gali krautis daiktus.
Liepa pajuto, kaip užkaito jos skruostai. Ji
kietai sugniaužė kumščius ir žengė žingsnį
link motinos.
- Aš niekur su tavimi nevažiuosiu, - tarė
ji ramiu, tačiau tvirtu balsu. - Liksiu čia. Apie
234
tai jau sakiau tau telefonu. Visai be reikalo

atvažiavai.
- Aš puikiai prisimenu, ką m an kalbėjai
prieš kelias dienas. Tai buvo nesubrendusios
panelės paistalai. M atyt, perkaltai saulėje.
Verčiau liaukis svaičiojusi ir susirink daiktus.
Atostogos seniai baigėsi, tavęs laukia darbe.
Mindaugas taip pat laukia.
\z
Žinodam a m otinos būdą Liepa nutarė

kol kas nieko jai nesakyti apie Mindaugą.
Neturėjo jokio noro gesinti jos isterijos prie
puolio, kuris prasidės išgirdus, kad M in
daugo nebėra tarp gyvųjų. Paskui užpuls
baisi migrena, vėliau ir kitokios ligos.
- M am a, aš niekur nevažiuosiu, - vėl
ramiai pakartojo Liepa. - Iš darbo jau išėjau.
Su Mindaugu išsiskyriau. Tad pradedu naują
gyvenimą čia.
Kristina išbalo kaip drobė.
- Išėjai iš darbo?! - suspigo ji ir griebėsi už
krūtinės. - Kaip tu galėjai?! Mindaugas tiek
vargo, kol įtaisė tave į tą įmonę!
Liepa sunkiai nurijo seiles.
235
A n d rėj a
- Ką tu pasakei? Vadinasi, tu tai žinojai, o

nuo manęs slėpei?!
- Aišku, kad žinojau, kvailiuke! Koks
darbdavys taip paprastai priima žalią, vos
diplom ą gavusį specialistą ir pasiūlo pasa
kišką atlyginimą. Viską sutvarkė Mindaugas
iš didelės meilės tau. Vaikeli, šiais laikais rei
kalai tik šitaip ir tvarkomi. Tau pasisekė, turi
vyrą, kuris sugeba aprūpinti tave darbu ir
žino, ką daryti, kad verslas klestėtų.
Pajutusi silpnumą kojose Liepa susmuko
ant kėdės ir užsimerkė.
V
- Zinai, tai tik patvirtina, jog mano spren
dimas teisingas. Noriu nutraukti visus ryšius
su tuo melagingu pasauliu. Aš pasilieku čia.
Kad ir kaip man seksis, bent jau žinosiu, jog
pasikliauju savo jėgomis ir savo gabumais. O
šalia bus nuoširdus, visada mane palaikantis
žmogus.
- Jei kalbi apie tą savo čigoną, tai, tavim
d ėta, aš n ep u o selėčia u ro ž in ių v ilčių .
M anau, jau netrukus jis nebeturės darbo.
O kol susiras kitą, greičiausiai turės vogti,
236
kad patenkintų tavo poreikius. Anksčiau ar

vėliau jis įklius policijai ir atsidurs už grotų,
o tu liksi be vyro ir be namų, su būriu čigo
niukų. Ar tokios ateities nori?!
Liepa pakilo nuo kėdės.
- Kodėl sakai, kad jis neteks darbo? -
Liepa lėtai artėjo prie motinos. - Mama, ką
tu padarei?!
- Nieko. Tik buvau susitikusi su viešbučio
savininku ir pasakiau, kad jo darbuotojas
priekabiauja prie viešbučio viešnios. Jam
tai labai nepatiko. Pažadėjo viską tyliai su
tvarkyti.
Liepa žvelgė motinai į veidą iš skausmo
plyštančia širdimi, akys priplūdo ašarų, ji ne
pajėgė jų sulaikyti.
- Mama, per kelias savaites aš praradau
labai daug. Praradau žmogų, kurį maniau
mylinti, nes jis pasirodė esąs tikras mulkis.
Praradau darbą, kuriuo taip džiaugiausi -
išaiškėjo, jog tai viso labo m uilo burbulas.
Dabar prarandu motiną, kuri turėtų mane
palaikyti, o daro priešingai - stumia į liūną,
237
A n d r ė ja
iš kurio pati viena neišsikapstysiu. Tad nuo

šiandien pasikliausiu tik savimi. Jei liksiu,
kaip tu sakai, su būriu vaikų ir be vyro, te
būnie! Užtai tie vaikai bus nuo vyro, kurį
myliu! Aš jų nepaliksiu likimo valiai ir ne
parduosiu kokiam nors banditui už šiltą ir
sotų gyvenimą! Aš neprapulsiu!
Kristinos veido spalva keitėsi taip greitai,
kad Liepa nebespėjo sekti. Labiausiai buvo
panaši į žalią, nes m otina stovėjo nugara į
saulę, o ant veido krito šešėlis. Na štai, pa
žaliavo iš pykčio, - piktdžiugiškai pagalvojo
Liepa. - Pagaliau supratau, ką šie žodžiai reiškia.
Nemalonus vaizdelis.
Kristina priėjo prie dukters ir suėmė už
rankų.
- Liepa, niekas niekam tavęs neparduoda.
Tu ju k m ylėjai M indaugą. N esusipratim ai
laikui bėgant pasimirš ir judu vėl būsite lai
mingi.
- Aš niekada nebuvau su juo laim inga.
Tik įsivaizdavau esanti. D usau jo bute.
Visada viena. Visur viena. O jeigu kartu, tai
238
jaučiausi šalia jo kaip žaisliukas, kaip lėlė.

Gal kam nors ir patiktų toks gyvenimas, tik
ne man. Dabar, kai žinau, ką reiškia tikrai
mylėti, ką reiškia trokšti vyro... Tie jausmai
nė iš tolo neprilygsta tam, ką jaučiau M in
daugui. O po jo išdavikiško poelgio liko tik
pasišlykštėjim as, kurio nepanaikins nei jo
ryšiai, nei pinigai, nei pažadai.
- Kvaiša! Ką čia kalbi?! Aš juk tau pasa
kojau apie mudu su tėvu! Ne meilė gyvenime
svarbiausia, o tvirtas pagrindas po kojomis,
kurį gali suteikti Mindaugas. O ką tau duos
tas tavo čigonas? Arkliais kinkytą vežimą?
Namą be stogo? Gyvenimą be ateities? Tavo
m eilė išgaruos, kai šaltis im s žnaibyti už
pakalį arba tuščias skrandis uždainuos...
Liepa daugiau nebegalėjo klausytis mo
tinos tirados. Ji prišoko prie durų ir plačiai
jas atlapojusi sustingo. Koridoriuje stovėjo
Goranas. Nespėjus merginai prabilti, Kristina
puolė į priekį.
- Kaip gerai, kad užsukote. Štai čia mano
duktė, kurią suvedžiojo jūsų darbuotojas.
239
A n d rėj a
Žinote, jis taip susuko jai galvą, kad vargšelė

nebesu vokia, ką kalba. Svaičioja visokias ne
sąmones apie meilę.
- O gal juodu tikrai pamilo vienas kitą? -
ramiai paklausė Goranas.
Liepa nieko nesuprasdam a žvelgė tai į
Goraną, tai į mamą.
Čia man protas pasim aišė ar jie išprotėjo?
Kodėl mama skundžiasi Goranui? O Goranas
kodėl kalba apie save trečiuoju asmeniu?
- Pamilo vienas kitą?! - suriko Kristina ir
vėl siaubingai išraudo. - Kokia čia gali būti
meilė tarp lietuvaitės ir kažkokio čigono?!
Juk jie laukiniai! Jie...
- Ponia, galiu jus užtikrinti: dabar jau kiti
laikai, tarp čigonų yra net labai gerbiam ų
žmonių. Jie puikiai gyvena, turi savo verslą,
išlaiko šeimas. Štai aš juk taip pat čigonas, bet
man niekas nesutrukdė tapti šio viešbučio
ir dar kelių restoranų mieste savininku. Aš
V
mėgstu skaityti Kafką ir Šekspyrą, dažnai nu
vykstu į La Scalą pasiklausyti operos. Mėgstu
keliauti po pasaulį, susipažinti su kitų šalių
240
kultūra. Esu baigęs universitetą. Patikėkite,

aš toks tikrai ne vienintelis čigonas.
G oranas kalbėjo ram iai, tačiau Liepa
matė jo akyse šm ėstelint skausm ą nuo ne
pagrįstų jos motinos kaltinimų ir epitetų. Jis
sugniaužė kum ščius, bet stengėsi atrodyti
ramus. Į Liepą Goranas nė karto nepažvelgė,
visą dėmesį buvo sutelkęs į jos motiną.
- Na, tai nieko nekeičia, - nenusileido
Kristina. - Gal dabar ir kiti laikai, tačiau
mūsų samprata apie čigonus menkai tepa
sikeitė. Ir aš niekada nesutiksiu, kad mano
dukra susidėtų su čigonu.
- Bet ji jau susidėjo! - pagaliau įsiterpė
Liepa nenuleisdama akių nuo Gorano, kuris
kaip įmanydamas vengė jos žvilgsnio. - Gal
gali man paaiškinti, ką aš čia išgirdau? Tu
esi šio viešbučio savininkas? - Ūmai Liepa
prisiminė pirmas savo dienas viešbutyje. Ją
atvedė Gorano žmogus... Tada viskas gerai... Jis
vienas iš geriausių mūsų darbuotojų... - Čia visi
apie tave meluoja...
Goranas kelioms sekundėms užsimerkė.
Ne taip jis norėjo pasakyti Liepai tiesą! Ne
241
A n d rėj a
taip ketino atskleisti visas savo gyvenimo

smulkmenas! Jis pasisuko į merginą.
V
- Taip saugiau. Sis viešbutis priklauso
man. Ketinau tau viską pasakyti pasitaikius
progai. Tačiau pasirodė tavo mama ir viskas
susipainiojo.
Goranas ištiesė Liepai ranką, bet ji atsi
traukė.
- Tu visą laiką apsimetinėjai, kad esi pa
prastas viešbučio darbuotojas, gyvenantis
nuo algos iki algos. Vadinasi, galėjai išpirkti
mane iš Kirilo, kai jis pasiūlė tau sandorį...
Bet to nepadarei...
- Jula, aš...
- Palaukite, - sutrikusi įsiterpė Kristina. -
Palaukite, pone. M ano dukters vardas ne
Jula. Ji Liepa. - Ji pakėlė ranką prie kaktos ir
sudejavo. - Gal gali man kas nors paaiškinti,
kas čia vyksta?
- M an sunku taisyklingai ištarti jos lie
tuvišką vardą, - atsakė Goranas net nežiū
rėdam as į Kristiną. Jis nenuleido akių nuo
išblyškusio Liepos veido. - Todėl ir vadinu
Jula. - Jis žengė žingsnį prie m erginos ir
242
tęsė: - Aš ištraukiau tave iš Kirilo nagų. Bet

jeigu tąkart būčiau įvykdęs jo reikalavimą,
noram s nebūtų galo. Būtų pareikalavęs
daugiau... jei ne jis, tai kas nors kitas. Aš ne
galėjau išsiduoti, kad esu turtingas. Jei jis iš
pat pradžių būtų suuodęs, ką tu man reiški,
būtų mane sužlugdęs.
- O ką aš tau reiškiu, Goranai?
- Viską. Tu esi mano gyvenimas. Mano
Jula. Mano žmona. Mano deivė. Mano širdis.
- Tu palikai savo širdį sudraskyti ša
kalams... - slogiu, skausmu persunktu balsu
tarė Liepa ir ėmė trauktis durų link, ke
tindama išeiti.
- Ne, brangioji. - Goranas sugriebė Liepą
už rankų, prisitraukė prie savęs ir stipriai ap
kabino. - Viskas ne taip. Aš žinojau, kad tave
išvaduosiu. Nebūčiau leidęs nė plaukeliui
nukristi nuo tavo galvos. Ir man tai pavyko.
Tačiau negalėjau rizikuoti ir atskleisti, kas
toks esu. Nežinojau, ar labai pasikeitęs grįžo
K irilas. Per septynerius m etus, kol buvo
dingęs, jis galėjo tapti visai kitokiu žmogumi,
243
A n d r ė ja
nei aš pažinojau. Tokiu, su kuriais negalima

derėtis. Juos reikia kirsti iš šaknų.
- Bet išaiškėjo, jo g jis visai neblogas
žmogus...
- Taip, - sutiko Goranas. - Tu man padėjai
tai išsiaiškinti.
Kristina klausėsi jaunuolių pokalbio net
išsižiojusi. Vadinasi, jis ir yra tas dukters či
gonas! Pasirodo, turtingas! Ir visai nepanašus
į laukinį! Gal ir neblogas laimikis... Ji žengė
žingsnį prie dukters, bet Liepa sustabdė
motiną pakeldama ranką.
Ji išsilaisvino iš Gorano glėbio ir pažvelgė
jam į akis.
- M an reikia pabūti vienai. Jaučiu, kad
galva tuoj sprogs. Važiavau čia ieškodam a
išsigelbėjim o nuo melo ir išdavysčių, o pa
kliuvau į dar didesnį melo akivarą. - Ji atbula
traukėsi iki durų, o jas pasiekusi peržengė
slenkstį. - Tu man visą laiką melavai! M u
dviejų pažintis prasidėjo nuo melo!
- Jula, leisk man viską ištaisyti. Eime, aš
tau paaiškinsiu. Tu suprasi...
244
- Aš noriu pabūti viena... - Liepa nu

sisuko ir nužingsniavo ilgu koridoriumi, ki
limas sugėrė jos žingsnių aidą.
Goranas pažvelgė į Kristiną. Tai paste
bėjusi ji apsisuko ant kulno ir nuėjusi į kam
bario gilumą įsitaisė krėsle. Goranas uždarė
duris ir nusekė paskui ją. Jis liko stovėti ne
nuleisdam as žvilgsnio nuo Liepos motinos
veido.
- Aš išgirdau labai daug, - lėtai prabilo
Kristina. - Ir supratau, jog jūs ir esate tas či...
tas vyras, kuris suvedžiojo mano dukrą. Bet
taip pat supratau, kad ją mylite.
- Taip, - patvirtino Goranas, - aš ją myliu.
Ji yra mano žmona.
Kristinos antakiai šoktelėjo į viršų.
- Judu susituokėte?
- Ne, bet pagal čigonų papročius, kad
merginą paskelbtum savo žmona, užtenka su
ja permiegoti. Mudu su Liepa tai padarėme.
Ir, patikėkite, mylėjomės abipusiu sutikimu.
- Aš tuo neabejoju, - dusliai tarė Kristina
ir prisidėjo ranką prie kaktos. - Viešpatie, na
245
A n d rėj a
ir susijaukė viskas per tas atostogas. Ką dabar

daryti? Dukters vestuvėms jau ruošiamasi.
Išsiuntinėti kvietimai. Ir štai atsiradote jūs...
Jūs viską sugriovėte.
- Tikrai ne aš. Tai buvęs kandidatas į jūsų
žentus viską sugriovė. O vestuves mes at-
švęsime, tik pirm iausia turiu išm elsti Julos
atleidimo. Ji taps mano žmona ir, prisiekiu,
aš padarysiu ją laimingą.
Kristina žvelgė Goranui į akis ir matė jose
ryžtą, jėgą ir meilę jos dukrai.
Ji atsistojo ir priėjo arčiau.
- Tikiuosi, taip ir bus, jaunuoli. Priešingu
atveju turėsite reikalų su manimi. O aš nepa
sižymiu kantrybe ir pakantumu, visada rėžiu
iš peties.
Goranas suėmė jos ranką ir pasilenkęs pa
bučiavo.
- Aš tai jau pastebėjau. Manau, kad mudu
sutarsime.
- Gerai jau, gerai. - Pamaloninta Gorano
galantiškumo Kristina nusišypsojo. - Dabar
eikite, suraskite mano dukrą ir ją nuraminkite.
***
246
Goranas rado Liepą įlankoje. Ji sėdėjo ant

akmens ir žiūrėjo į jūrą. Jis atsisėdo šalia.
Goranas jos nelietė, nekalbino, tik sėdėjo ir
tylėjo klausydamasis tankaus jos kvėpavimo.
- Ko dar aš apie tave nežinau? - pagaliau
paklausė Liepa.
Goranas atsakė ne iš karto. Ilgokai rinko
mintyse žodžius, kuriais tikėjosi paaiškinti
susiklosčiusią padėtį.
- Nežinai, kad dabar esu labai turtingas
žm ogus. Nežinai, kad nebendravau su se
neliu, Urnos vyru, savo m otinos tėvu. Ir
dariau tai sąm oningai, nes paauglystėje
sužinojau, jog esu nesantuokinis vaikas,
o m am ą jos tėvas nėščią išvarė iš taboro.
K artu su m am a išėjo ir Urna, p aliku si
V
senelį. Čigonų baronas ir jo šeim a turi be
sąlygiškai laikytis papročių ir įstatymų. Jei
paprastas čigonas gali m ylim ąjį pasirinkti
klausydam as širdies balso ir susituokti po
žvaigždėtu dangumi, tai barono šeimai tai
netaikom a. Pagal m ūsų papročius, čigonų
barono dukra turėjo ištekėti už turtingo
247
A n d r ė ja
vyro, kurį jai butų išrinkęs tėvas, ir būti ne-

kalta. Si santuoka turėtų užtikrinti ilgametę
visos bendruomenės gerovę. O mano mama
paslapčia nuo senelio pamilo vaikiną, susiti
kinėjo su juo ir jam atsidavė. Tai didžiausias
nepaklusnum as visos bendruom enės ger-
V
biam am tėvui. Žm onės kalbėjo, kad ji už
traukė gėdą visai šeim ai ir gim inei. Kas
yra mano tėvas, aš nežinau. M ama iki pat
mirties ne kartą meldė tėvą atleidimo, tačiau
jis uždraudė jai net artintis prie taboro. O
kai ji susirgo, kai reikėjo pinigų gydymui -
labai didelių pinigų, aš pats nuvažiavau pas
senelį į taborą. Jis mane priėmė, buvo gana
m alonus, klausinėjo, kaip gyvenu, tačiau
vos tik užsiminiau apie mamos ligas, iškart
V
pasikeitė. Saukė netu rįs dukters, neva ji
jam mirusi ir niekas nepakeis jo sprendimo.
Tada aš atsistojau ir pasakiau, kad nenoriu
turėti tokio senelio. Daugiau jo nem ačiau.
Dar niekam nesu sakęs, kas aš toks ir kokios
mano gimimo aplinkybės. Po kelerių metų
mama mirė ir aš likau su Urna. Į šias vietas
248
atsikraustė gyventi Ūmos brolis. Dėdė buvo

turtingas ir geros širdies. Jis nusipirko šį
viešbutį, išm okė m ane jį valdyti, tvarkyti
reikalus, sum okėjo už m ano m okslus uni
versitete. Jis mirė savo šeimos taip ir nesu
kūręs, viską paliko man. Panašiu laiku mirė
ir senelis. Buvo atvažiavę turtingi čigonai,
jo patikėtiniai, kvietė Urną ir m ane į lai
dotuves, bet aš nevažiavau. Urna privalėjo
nuvažiuoti - juk buvo jo žmona. Ji parvežė
dokum entus, kad senelis, nepaisydam as
mano nenoro su juo bendrauti, paliko mane
savo įpėdiniu. Vadinasi, visas milžiniškas jo
turtas, taboras ir jam e gyvenantys žmonės
perėjo man. Tai, kad buvau čigonų barono
anūkas, o dabar esu čigonų baronas, visą
laiką slėpiau nuo aplinkinių. To nežino net
Kirilas, kuris kadaise man buvo it brolis. Aš
būčiau tau viską papasakojęs. Kada nors...
Liepa linktelėjo. Ji ėmė suprasti Gorano
elgesį, tačiau lengviau netapo.
- Maniau, kad tu paprastas pajūrio vai
kinas. Sąžiningas, draugiškas, geras, atviros
249
A n d rėj a
širdies, kuriam nė m otais dideli pinigai ir

prabanga. O tu...
- Jula, ar matei mano namuose prabangą?
Ar aš vaikausi didelių pinigų? - Goranas iš
drįso paliesti ant akm ens gulinčią Liepos
ranką ir mergina jos nepatraukė. - Ar žinai,
kodėl aš pasirinkau tave? Kodėl pam ilau
šviesiaplaukę u žsienietę? Kai pam ačiau,
tu buvai be lašelio makiažo ir mane tai su
žavėjo. Per visas tas dienas, kol gyvenai čia,
nem ačiau tavęs pasidažiusios. Tu esi tikra,
natūrali, gyva.
- Ar pagal tai galima vertinti žmogų?
- Gal ir negalim a, bet tai daug pasako.
Pradėjęs bendrauti su tavimi supratau, jog
esi nuostabus, stiprus, gyvenimo skaudžiai
pam okytas žmogus. Tu mane taip stipriai
traukei, kad kartais net sutrikdavau. Vėliau
supratau: tu esi man skirtoji, tave aš mylėsiu
visą savo gyvenimą, būsiu tau ištikimas, su
tavimi drauge auginsiu savo vaikus.
Liepa linktelėjo. Goranas kalbėjo gražiai
ir įtikinamai. Ji troško juo tikėti. Mindaugas
nebuvo toks iškalbus, bet kadaise ir jis atrodė
250
malonus vyras, tikino norintis visą gyvenimą

pragyventi su ja. O paaiškėjo, kad jis be są
žinės graužimo skandino ją melo liūne.
- Man reikia laiko, Goranai. Dievas mato,
tiek visko nutiko šiomis dienomis. - Liepa
nušoko nuo akm ens ir pasuko link vieš
bučio. - Parenk sąskaitą, kad galėčiau arti
miausiu metu susimokėti ir išvažiuoti. Mama
nekantrauja išvykti, neversiu jos laukti.
- Išvykti?! - vydam asis ją suriko Go-
ranas. - Jula, tu negali išvažiuoti! Aš...
- Privalau išvažiuoti, Goranai! Privalau
pargabenti M indaugo kūną į tėvynę ir pa-
V
laidoti. Šiaip ar taip, jis mano sužadėtinis.
- Buvęs sužadėtinis, - patikslino Goranas.
Liepa gūžtelėjo pečiais.
- Tai žino tik keli žmonės: tu, aš, mano
m am a, žinojo ir pats M indaugas. Bet tai
nieko nekeičia.
Goranas patylėjo.
- Gerai, aš tau padėsiu. - Jis paėmė Liepą
už rankos ir atgręžė ją į save. - Tu juk su
grįši? Jula, tu juk ne visam laikui išvažiuoji?
251
A n d rėj a
Liepa patraukė pečiais, be žodžių iš

laisvino savo ranką iš Gorano gniaužto ir
nužingsniavo link viešbučio.
s
***
Grįžusi į viešbutį Liepa nuėjo pas m amą

ir papasakojo tai, ką nutylėjo per pirm ą jų
dviejų pokalbį. Pranešė, kad Mindaugas ne
gyvas ir joms teks pargabenti jį į Lietuvą.
- Kaip suprasti? K odėl mes turim e jį
vežti namo... jeigu jis negyvas?! - išsigando
Kristina. - Kaip tu tai įsivaizduoji?! Įsodinsi
į mašiną ir aš turėsiu važiuoti drauge su nu
mirėliu?! Liepa, atsipeikėk! To jau...
- Mama, gal tu atsipeikėk! Ir liaukis pa
galiau galvojusi tik apie save. M indaugo
kūnas bus gabenamas karste specialiu au
tom obiliu. Tu galėsi ram iausiai važiuoti
kitame. O dar geriau - važiuok namo viena.
Sėsk į lėktuvą ir skrisk. Aš pati pasirūpinsiu
Mindaugo palaikų pargabenimu.
Atrodė, Kristina tik to ir laukė. Ji iškart
sutiko, čiupo rankinę ir išlėkė pro duris, pa
žadėjusi pasitikti dukrą Vilniuje.
252
Liepa nulydėjo ją žvilgsniu ir liūdnai šyp

telėjo. Taip, sunkiausi sprendimai, sunkiausi
darbai šeimoje visada atitenka tėčiui. O mama...
ji stengiasi neprisiimti atsakomybės...
Paskam binusi tėtei Liepa sm ulkiai pa
pasakojo, kas atsitiko, ir paprašė pagalbos.
Laim onas pažadėjo kuo greičiau viską iš
siaiškinti ir jai atskambinti. Liepa susmuko
ant sofos ir ištiesė prieš save kojas. Pasėdėjusi
taip keliolika m inučių staiga pašoko, pasi
čiupo kelis daiktus ir nėrė pro duris.
Ji važiavo pas Urną. Negalėjo paaiškinti
tokio savo sprendimo, tačiau labai norėjo pa
matyti senutę. Įsukusi į kiemą Liepa išlipo iš
automobilio ir įsiklausė. Tylu. Ošė jūra, vėjas
šnarino lapus... Urnos niekur nebuvo matyti.
Kai m ergina jau žengė prie nam elio durų,
pro jas išlindo senolės galva.
- Jula, vaikeli, ką tu čia veiki?
- Atvažiavau atsisveikinti, Urna. Aš iš
vykstu. Atostogos baigėsi. Noriu padėkoti.
Beje, turiu jums dovaną. - Liepa nubėgo prie
automobilio ir paėmė didelį maišą. Sugrįžusi
253
A n d rėj a
ištraukė iš jo savo iš akmenėlių sukurtą pa

veikslą. - Štai, čia jums. Aš pati jį padariau.
Žvilgtelėjusi į jį gal kartais prisiminsite mane.
Urna ilgai tyrinėjo paveikslą, paskui at
sargiai palietė ranka kelis akmenėlius.
- Tu į šį darbą įdėjai daug meilės. M an
bus malonu jį turėti. - Staiga senutė pasisuko
į Liepą. - Tu sugrįši, vaikeli. Tavo širdis lieka
čia, ji parves tave atgalios. Mudvi dar pasi
matysime. O kada tai nutiks, priklausys nuo
tavęs. Tu pyksti ant Gorano, bet neleisk savo
pykčiui išsikeroti. Turi gerą ir tyrą širdį, lai ji
myli. Gyvenimas per trumpas, nešvaistyk jo
nesvarbiems dalykams.
***
Kelias dienas Liepa užtruko, kol sutvarkė

dokumentus, kad galėtų pervežti Mindaugo
palaikus iš Juodkalnijos į Lietuvą. Tai pa
daryti jai labai pagelbėjo Bojana. Ji lydėjo
Liepą iš kabineto į kabinetą, padėjo rinkti
parašus, leidim us, įvairias pažym as. Kai
jiedvi užėjo į paskutinį kabinetą, Liepa jau
254
vos laikėsi ant kojų. Kol pareigūnas pildė do

kumentus, merginos stovėjo viena šalia kitos
prie kondicionieriaus.
- O kas jus siejo su šiuo asmeniu? - staiga
pasidom ėjo pareigūnas įsm eigęs žvilgsnį
Liepai į veidą.
Si jau ketino atsakyti, tačiau Bojana
žvilgsniu nutildė ją ir paaiškino:
- Jie tautiečiai. Mergina grįžta į tėvynę ir
pasiūlė pagelbėti šio nelaimėlio artimiesiems.
Liepa palinksėjo galva ir sulaikiusi kvapą
laukė, kas bus toliau. Pareigūnas pabarbeno
tušinuku į stalą.
- Keista... Man kažkodėl atrodo, kad tarp
jūsų ir jo yra daug glaudesnis ryšys, nei
man sakote. - Vyras susimąstė stengdamasis
kažką prisiminti. Staiga čiupo telefono ragelį
ir surinko numerį. - Atnešk man Kalamper
viešbučio darbuotojų ir svečių apklausos do
kumentus. Tuojau pat.
Nuo karščio ir įtampos Liepai ėmė svaigti
galva. Ji klestelėjo ant kėdės. Bojana išliko
ram i. Po kelių m inučių į kabinetą įpuolė
255
A n d rėj a
vaikinas, jis padėjo ant stalo pluoštą popierių

ir greitai pasišalino.
- Štai, juk sakiau... - vartydamas doku
mentus prabilo pareigūnas. - Abu gyvenote
tame pačiame viešbutyje. Personalas tvirtina,
kad jū s pažinojote nužudytąjį, jie girdėjo,
kaip judu kivirčijotės vestibiulyje.
Liepa pažvelgė į Bojaną. Si tylėjo, paskui
pasisuko į L iep ą ir žvilgsniu paragino:
Galvok! Galvok! Sugalvok ką nors...
Liepa atsistojo.
- M es buvom e apsistoję tam e pačiam e
viešbutyje, pareigūne, bet tai dar nieko ne
reiškia. Šis žmogus buvo nemandagus, siūlė
m an nepadorius dalykus, mudu ir apsižo-
džiavome.
- Na, administratorė tvirtina, jog jis atva
žiavo pas jus. Elgėsi m andagiai, atvyko su
gėlėmis.
- Ar adm inistratorės vardas kartais ne
Elira? Jeigu taip, nė kiek nesistebiu, kad ji
pripaistė tokių niekų. Matote, manimi susi
žavėjo vaikinas, kurį ji yra įsižiūrėjusi, Elira
256
to negali man atleisti. Jei netikite, galite pa

klausti viešbučio savininko. Bet jei tai kito
darbuotojo parodymai, tai jis aiškiai suklydo.
Pareigūnas nepatikliai žvelgė į Liepą, tada
perskaitė, kas pasirašė po parodymais, ir su
raukęs antakius linktelėjo. Bojana stovėjo
kuo ramiausiai, pagaliau nusižiovavo ir pa
žvelgė į laikrodį.
- Bogdanai, būk draugas, paskubėk. Jau
ketvirtą valandą vedžioju šią panelę po ka
binetus. Tuoj pietų pertrauka. Jeigu tarp jų
būtų koks nors ryšys, viršininkas jau būtų
išsiaiškinęs. Juk jis pats tiria šią bylą.
Pareigūnas vėl nenoriai linktelėjo. Ke
liose vietose pasirašė, užantspaudavo ir visą
pluoštą dokumentų padavė Liepai.
- Na ką gi. Laimingo kelio, panele. Linkiu
saugiai pasiekti tėvynę.
Išėjusi į gatvę Liepa lengviau atsikvėpė ir
pasisukusi suėmė Bojaną už rankų.
- Ačiū tau. Ačiū, kad buvai šalia ir man
padėjai.
- Nedaug tepadėjau. Bet nesvarbu. - Ji įrėmė
257
A n d r ė ja
žvilgsnį Liepai į akis ir kurį laiką tylėjo. Pagaliau

atsiduso ir tarė: - Tikiuosi, jog tavo jausmai Go-
ranui yra tikri ir stiprus. Žinoma, tai ne mano
reikalas, bet jam labai svarbu. Gal tada, kai
geriau jį pažinsi, suprasi. Tad greičiau grįžk.
Liepa pajuto, kaip jai užspaudė gerklę.
Bojanos žvilgsnis buvo atviras, draugiškas,
Liepa nesusilaikė ir stipriai ją apkabino.
- Ačiū, - dar kartą ištarė ji ir pabučiavusi
į skruostą nuskubėjo tolyn.
* * X-
Kelionė nam o buvo ilga ir varginanti.

Tačiau vos Liepai įvažiavus į Lietuvą prisi
statė M indaugo draugai ir laidotuvių rei
kalus perėmė į savo rankas.
M indaugo laidotuvės buvo labai pom-
pastiškos. Čia jau pasistengė Kristina - tai
ji pranešė M indaugo draugam s apie n e
laimę. Liepa nėmaž nenutuokė, kaip jai tai
pavyko padaryti, nes ji pati neturėjo nė vieno
savo sužadėtinio draugo telefono numerio.
Niekas nežinojo apie jųdviejų su Mindaugu
258
skyrybas ir Liepa nusprendė to neviešinti.

Jiems ji vis dar buvo Mindaugo sužadėtinė.
Jo m otina, suvargusi m oteriškė padėvėta
suknele, garsiai raudojo prie karsto. Tačiau
kai Liepa priėjusi ją apkabino, pajuto tvoks
telint stiprų alkoholio kvapą: tai buvo girtos
ašaros. D abar Liepa suprato, kodėl M in
daugas vengė kalbėti apie savo mamą. Jie
nebuvo artim i, greičiausiai net nepalaikė
ryšių. Ta moteris net kapinėse nepasigėdijo
išsitraukti butelaičio: truktelėjo tiesiai iš kak
liuko ir tęsė savo raudas.
- Gailiuosi, kad pas tuos laukinius iš
leidau Mindę vieną, - tarė apkūnus vyras,
kuris per laidotuves priėjo prie Liepos ir pri
sistatė esąs M indaugo draugas Donatas. -
Tačiau jis buvo toks užsidegęs. Nė kiek nea
bejojo savo sėkme... Daug kalbėjo apie naują
rinką, milžinišką pelną ir m ažą riziką. Jeigu
būčiau žinojęs... Na, nieko, aš tam juočkiui
dar parodysiu. Iš po žemių iškasiu...
Šalia šio vyro Liepai buvo nejauku.
Jo skvarbios m ažos akys plačiam e veide
259
A n d r ė ja
neram iai bėgiojo nuo vieno žm ogaus prie

kito. Balsas buvo kažkoks keistai nenatū
ralus. Apsimestinis draugiškumas, apsimes
tinis liūdesys...
- Žudiką suėmė, - tarė Liepa atsisukusi
į pašnekovą. - Aš buvau su Mindaugu, kai
visa tai įvyko. Kai jį pašovė, iškart iškviečiau
policiją, ji labai greitai atvažiavo. Gaila, ne
spėjau paslėpti prekės. Bet jiem s pasakiau,
kad krepšys priklauso žudikui, kad mudu
su Mindaugu užklupome jį skaičiuojant tab
letes. Manimi patikėjo. Tad Juodkalnijos tei
sėsaugai Mindaugas - atsitiktinė nepalankiai
susiklosčiusių aplinkybių auka.
V \z
- Šaunuolė. Čia tu šauniai sugalvojai. Tab
lečių, žinoma, gaila, bet ką dabar padarysi.
Draugo gaila labiau. Šiaip ar taip, džiau
giuosi, kad jis išėjo anapilin nesusitepęs,
antraip tikriausiai mus visus užtampytų po
licija. - Jis patapšnojo Liepai per petį. - Taip,
tu būtum buvusi Mindei gera žmona.
Liepa sunkiai valdėsi. Visa laim ė, kad
šių žmonių ji daugiau niekada nepamatys.
260
O dabar pakentės dar kelias valandas. Sto

vėdama prie kapo duobės ji stengėsi galvoti
tik apie tai, kas tarp jų su M indaugu buvo
gero, prisiminė pirmąsias jų pažinties dienas,
kai ji tikrai buvo jį įsimylėjusi, skrajojo pade
besiais ir vylėsi, jog jųdviejų laukia ilgas lai
mingas gyvenimas. Gaila, kad buitis, rutina,
slapukavimas, nepasitikėjimas vienam kitu
ir vienpusiai sprendim ai nužudė gražius
jausmus.
Vis dėlto M indaugas pateikė Liepai di
džiulę staigmeną. Toks jaunas vyras buvo
surašęs testamentą: visą savo turtą jis paliko
Liepai. Tai išgirdus merginai sugniaužė širdį.
Turtas buvo m ilžiniškas: butas sena
miestyje, kuriame jie abu gyveno, keli auto
mobiliai - apie vieną iš jų Liepa net nežinojo,
sąskaita banke su keliais šimtais tūkstančių
eurų ir banko seife saugomos brangenybės.
Vadinasi, jis tikrai mane mylėjo... - šmėstelėjo
Liepai mintis.
- Tik ką man su visu tuo daryti? - garsiai
ištarė ji.
261
A n d r ė ja
Notaras patarė neskubinti įvykių. Dabar

atlikti tai, kas būtina - priim ti pagal testa
m entą priklausantį turtą. O vėliau, kai ga
lutinai apsispręs, jo atsisakyti arba perleisti
kam nors kitam . Liepa daugiau neprieš
taravo. Per kelias savaites notaras sutvarkė
form alum us ir įteikęs Liepai paveldėjim o
\z
dokum entus palinkėjo sėkmės. Žiūrėdama
į popierius rankoje Liepa apsisprendė. Pasi
raususi rankinėje susirado Donato telefono
numerį ir paskambinusi paprašė susitikti.
- Tai, ką man paliko M indaugas... - ne
drąsiai prabilo Liepa, kai juodu su Donatu
atsisėdo ant suoliuko parke, kuriame jie su
sitiko. - Aš nežinau... Čia tiek daug... Aš ne
galiu...
D onatas uždėjo stam bų delną ja i ant
peties.
- Tu buvai jam šviesuliukas m ūsų tam
siam e pasaulyje. Sutikęs tave M indaugas
pasikeitė, akivaizdžiai suvyriškėjo. Nebesi
trankydavo su mumis po barus, nelakstė per
m ergas. Subrendo šeim iniam gyvenim ui.
262
L i'e p a J u o d k a l n i jo je
O kalbėdam as apie tave šypsodavosi kaip

kvailys.
Šie Donato žodžiai sugraudino Liepą iki
ašarų. Per laidotuves ji neišspaudė nė aša
rėlės, o dabar jos ėmė ristis skruostais viena
po kitos lyg lenktyniaudamos. Prireikė laiko,
kol Liepa nurim o, o Donatas, pasiūlęs jai
sniego baltumo nosinę, sėdėjo šalia ir kantriai
laukė. Pagaliau Liepa atsitiesė ir pažvelgė į
Donatą.
- Noriu, kad pinigus pasiim tum tu. Tai
bus kompensacija už Juodkalnijoje prarastą
V
prekę. Žinau, jie jum s pravers... Jei sutinki,
šiandien pat pateiksiu bankui prašymą, kad
noriu uždaryti sąskaitą ir visus pinigus gauti
grynaisiais. Manau, po kelių dienų galėsiu
tau juos perduoti.
Liepa nuoširdžiai nenorėjo tų pinigų, nes
dabar jau puikiai žinojo, kaip jie uždirbti.
Prieš akis šmėstelėjo perbalęs Stefano veidas,
gydytojų pastangos gaivinant vaikiną, kai jis,
V
pavartojęs Šėtono ašarų, vos pastovėdamas
ant kojų atėjo pas Goraną ieškoti pagalbos.
263
A n d r ė ja
Liepai net kvapą užėmė, kai Donatas pasi

lenkęs pabučiavo jai ranką.
- Toks tavo poelgis nepaprastai gražus. Aš
jo nepamiršiu. Žinok, bet kada gali kreiptis
pagalbos, jei tik tau ko nors prireiks. Butą ir
brangenybes pasilik. Tegul tai bus tau gy
venimo pradžiai.
Liepa neprieštaravo, bet tik norėdama kuo
greičiau išsiskirti su šiuo žmogumi.
Po kelių dienų Liepa perdavė lagaminėlį
su pinigais Donatui, abu paspaudė vienas
kitam ranką, palinkėjo geros kloties ir nuėjo
savais keliais.
Automobilius Liepa pardavė, butą su visais
daiktais - taip pat. Dalį pinigų ji pervedė lab
daros fondams, o nem ažą sumą per notarą
paliko Mindaugo motinai. Ji norėjo, kad ta
moteris turėtų šiokių tokių pajamų kiekvieną
mėnesį. Kam ji išleis tuos pinigus - jos rei
kalas, tačiau Liepos širdis aprimo.
X- * *
Goranas kelis kartus buvo kviečiamas kri

m inalinės policijos į apklausą dėl kalnuose
264
įvykdytos žmogžudystės ir septynerių metų

senumo įvykių. Jis papasakojo viską, ką pats
žinojo, pakartojo, ką buvo išgirdęs iš Zaboro.
Bet kai šaukimas atėjo trečią kartą, Goranas
užvertė galvą ir sudejavo.
\s
- Sį kartą apklausa bus trum pa. - Po

licijos pareigūnas nusišluostė išrasojusią
kaktą. - Gal žinote, kur pastaruoju metu
Ažūras mėgo lankytis? Su kuo bendravo?
Kur gyveno?
- Jau sakiau, - slopindam as nepasiten
kinimą tarė Goranas, - kad su Ažūru artimai
nebendravau ir tokių dalykų nežinau. Mūsų
keliai kadaise susikirsdavo, bet epizodiškai.
Nieko apie jį nežinau.
- Gerai. - Pareigūnas užsirašė. - Jeigu
kartais jį pamatysite, privalote nedelsdamas
pranešti policijai.
Goranas nustebęs kilstelėjo antakius.
- Pam atysiu?! Juk jis areštinėje laukia
teismo!
- Taip, tu rėtų ten būti! Tačiau nėra.
V v
Šiąnakt jis pabėgo. Stebuklingai išgaravo. Ir
mums nepavyksta jo surasti.
265
A n d r ė ja
Goranas palingavo galvą. Išėjęs iš policijos

pastato jis susimąstė. Taip. Reikalai pakrypo
nelabai gera linkme. Jeigu Ažūras paspruko pats,
reikia laukti jo keršto. Jis nedovanos, kad buvo
įduotas policijai. Turiu perspėti Kirilą. O jei
Ažūrą kas nors išpirko, greičiausiai jis jau toli.
Laimė, kad Julos čia nėra ir jai negresia pavojus.
Prisim inus m erginą Gorano veidas ap
niuko. Jis negalėjo liautis apie ją galvojęs. Ta
sm ulkutė šviesiaplaukė gražuolė dangaus
mėlynumo akimis pavergė ne tik jo širdį, bet
ir protą. Jis neapsakomai ilgėjosi savo Julos,
jos juoko, žavingos šypsenos, švelnaus balso,
jos prisilietimų, jos kvapo... Merginai išvykus
Goranas kelias dienas nakvojo jos kambaryje,
miegojo jos lovoje apsikabinęs pagalvę, ant
kurios anksčiau ilsėjosi jos galva. Vis iš naujo
prisim indavo kartu praleistas dienas, va
landas, akimirkas...
Prie viešbučio jį pasitiko Radko.
- Girdėjai? Ažūras pabėgo iš areštinės!
- Taip. Ką tik sužinojau policijoje. Įdomu,
kaip jam tai pavyko? Gal kas nors padėjo?
Gerai būtų žinoti, kur jis slapstosi.
266
Radko pasitrynė smakrą.

- Pašniukštinėsiu, - pažadėjo jis ir įsi
maišęs į poilsiautojų srautą, judantį link pa
plūdimio, nuskubėjo tolyn.
G oranas nulydėjo jį žvilgsniu ir įėjo į
viešbutį.
***
Kirilo automobilis sustojo prie prabangaus

pastato, kurį juosė aukšta tvora su automati
niais vartais ir stebėjimo kameromis. Priėjęs
prie vartų paspaudė skambutį ir kelias mi
nutes laukė, kol spragtelės durų užraktas.
Atidaręs duris pamojo ranka automobilyje
sėdintiems vyrams. Du žaliūkai ištraukė iš
bagažinės surištą žmogų su maišu ant galvos
ir nutempė prie Kirilo. Po akimirkos prie jo
priėjo ginkluotas apsaugininkas.
- Kirilai, mes laukėme tavęs vieno. Niekas
neperspėjo, kad drauge bus dar trys žmonės.
- Atgabenau dovaną. Puikią dovaną mūsų
geradariui - ji nuo manęs asmeniškai.
Darbuotojas per radijo stotelę susisiekė su
267
A n d r ė ja
kažkuo ir, matyt, gavęs leidimą praleisti visą

kompaniją, pasitraukė į šalį.
Kelią į geradario apartamentus Kirilas gerai
žinojo. Čia jis pragyveno septynerius metus,
kęsdam as skausmą, patyčias, pažeminimą.
N et dabar, žingsniuodam as prabangiais
baldais apstatytais, brangiausiais paveikslais
išdabintais koridoriais jis neįstengė be pykčio
žvelgti į šias sienas. Paskui jį su maišu ant
galvos tem piam as žm ogus inkštė ir prie
šinosi, bet buvo per silpnas ištrūkti iš stiprių
jį vedančių vyrų gniaužtų.
Geltona spalva išdažytame kambaryje, ant
plačios lovos su milžinišku baldakimu gulėjo
stambus vyras. Salia lovos stovėjo kaljanas,
storulis su pasimėgavimu papsėjo apžiojęs
kandiklį.
- Kirilai, m ano berniuk, kokia netikėta
staigmena. O aš maniau, kad mes su tavimi
atsisveikinome visiems laikams.
Kirilas pagarbiai nusilenkė, kaip ir pridera
prieš mafijos klano bosą.
- Ir aš taip m aniau. Tačiau, prieš galu
tinai su tavim i atsisveikindam as, nutariau
268
padovanoti tau dovaną. - Priėjęs Kirilas nu

traukė nuo surišto žmogaus galvos maišą. Iš
siaubo paklaikusiom is akimis Ažūras ėmė
karštligiškai dairytis aplinkui. - Šis vyras
prieš septynerius metus pasisavino tavo pi
nigus, už kuriuos man teko atitarnauti. Jis
išdavė draugus, pamynė garbę, apkaltino ne
kaltą žmogų, o vieną nužudė. Ir tai jis padarė
tik dėl pinigų. Aš noriu paprašyti tavęs, ge
radari Cirai Kasteljanai, kad priglaustum šią
paklydusią sielą. Tai mano dovana tau. Tegu
jis tarnauja tau iki pat mirties. Mainais už šią
dovaną prašau atleisti mane nuo pažado nu
tiesti narkotikų kelią iš Italijos į Albaniją.
Sunkiai alsuodamas geradaris nusirito nuo
lovos ir priėjęs prie Kirilo įdėmiai pažvelgė
jam į akis.
- Nori skriaudėjui atsilyginti tuo pačiu?
Ką gi. Turbūt ne be reikalo žm onės sako,
kad kerštas saldus. - Kasteljanas nukreipė
žvilgsnį į išsigandusį vyrą. - O jis gražutis.
Nosis stambi. Jau nekantrauju... Tu tikrai per
pratau mano skonį. Tavo dovana praskaidrins
269
A n d r ė ja
man ilgus vakarus... paskutiniu metu pra

dėjau nuobodžiauti. - Jis kelis kartus su
plojo delnais ir pasirodė du raum eningi
vyrai. - Nuprauskite šį gražuoliuką. Vėliau
aš su juo artimiau susipažinsiu. - Mafijozas
vėl pažvelgė į Kirilą. - Gerai, sutarta: mainai
įvyko. Tu atleistas nuo pažado. Gal norėtum
pailsėti po kelionės? Kavos? Vyno? Tyro
šalto vandens?
Kirilas nusilenkė.
- D ėkoju už vaišingum ą, geradari, bet
turiu skubėti. Darbai laukia.
Ciras Kasteljanas linktelėjo ir pam ojo į
duris.
- Tai keliauk. /
Išėjęs į gatvę prie mašinos, kai jam už nu
garos užsitrenkė vartai, Kirilas lengviau at
sikvėpė. Akyse sužibo ašaros, jis nuginė jas
tankiai mirksėdamas. Viskas! Laisvė! Aš laisvas!
Grįždamas į savo laikiną buveinę pakeliui
Kirilas užsuko pas Urną pasidomėti, kur jo
tėvas.
- Jis išėjo į kalnus. Sakė, po poros valandų
sugrįš. Eikš, užkąsi.
270
- O kur Goranas?
Ūma mostelėjo ranka link jūros.
- Ten, kur ir kiekvieną vakarą. Sėdi ant
akmens ir žiūri į vandenis lyg laukdamas,
kad iš jų išplauktų Jula. - Senutė pakraipė
galvą ir atsiduso. - Eik, parvesk jį namo.
Tavęs jis paklausys.
Kirilas nusileido akmenuotu takeliu prie
vandens ir atsisėdo šalia Gorano ant to paties
didelio riedulio. Kurį laiką abu tylėjo.
- Ažūras dingo iš areštinės, - prabilo Go
ranas neatitraukdamas žvilgsnio nuo raibu
liuojančios jūros. - Gal ką nors žinai apie jį?
- Žinau. Bet tau nereikia apie tai žinoti,
brolau.
G oranas linktelėjo ir daugiau neklau
sinėjo. Juodu sėdėjo kaip vaikystėje ant to
paties akmens, paskendę mintyse, svajonėse,
apmąstymuose. Ir klausėsi kalnų kuždesio,
bangų dainavimo, vėjo šnaresio...
- Kaip aš jos ilgiuosi, - pagaliau prisi
pažino Goranas. - Niekada nem aniau, jog
galima taip stipriai pamilti...
271
A n d r ė ja
- Ji sugrįš. Juk Ūma sakė, kad sugrįš. -

Kirilas patapšnojo draugui per petį. - O jei
nesugrįš, tu gali pasinaudoti savo gentainių
šim tam etėm is tradicijom is. Geras čigonas
pasivagia žmoną ir parsiveda namo. Argi ne
taip?
Goranas nusišypsojo ir linktelėjo.
- Taip. Tu teisus. Geras čigonas elgiasi
būtent taip.
X- * X*
Aukštai kalnuose, nedidelėje laukymėje,

Zaboras krovė į krūvą sausas medžių šakas.
K ai v isk as buvo p aru ošta, b rū k štelėjo
degtuką ir ugnis linksmai suliepsnojo. Atsi
sėdęs netoliese jis parietė po savimi kojas ir
ramiai stebėjo liepsnas. Kiek naktų jis šitaip
tūnojo prie laužo. Kiek kartų vis iš naujo
girdėjo minos sprogimą, po kurio it paklaikęs
ieškojo savo šeimos. Šitiek metų išgyveno jų
netektį, lyg tai būtų įvykę vakar. Laikas bėgo,
tačiau skausm as nedingo. Jis neturėjo net
savo artimųjų kapo, prie kurio būtų galėjęs
pasim elsti. O atm intis buvo negailestinga:
272
Zaboras neprisim inė, kurioje vietoje įvyko

tragedija. Todėl m eldėsi visur, kur tik su
stodavo. Likimas pasigailėjo, o gal Dievas iš
girdo jo maldas ir matydamas jo skaudančią,
iki šiol kraujuojančią širdį atsiuntė paguodą.
Grąžino sūnų, kurį manė praradęs amžiams.
Vadinasi, grąžino jam gyvenimą.
Vyras atsistojo ir priėjo prie savo krepšių.
Juose buvo pinigai ir narkotikai.
Tą dieną jis ketino kopti į kalnus, todėl
stabtelėjo prie šaltinio prisipili į butelius
vandens, bet išgirdo atvažiuojant autom o
bilius. Jo dėm esį patraukė pikti balsai -
vienas iš jų buvo labai pažįstamas. Zaboras
tyliai prisėlino arčiau ir išvydo žmogų, kuris
prieš septynerius m etus įvykdė žm ogžu
dystę. Kai žudikas pasakė einąs atnešti pi
nigus, Zaboras pasekė jį ir pamatė slėptuvę.
Tik iš slėptuvės tas vyras paėmė ne pinigus,
o ginklą. Gaila, Zaboras nespėjo užkirsti kelio
dar vienai žmogžudystei. Tačiau jam pavyko
apsvaiginti žudiką. Niekieno nepastebėtas jis
ištraukė krepšį su narkotikais ir kitą krepšį
273
A n drėj a
su pinigais iš žudiko automobilio ir numetė į

krūmus. O vėliau ir pats juose pasislėpė.
Z abo ras m atė, kaip atvyko p o licija ,
girdėjo, kaip klausinėja Goraną ir jo draugus
apie įvykį. Policininkai išsivežė žudiką, kuris
jau buvo atgavęs sąmonę.
Vyras ilgai žiūrėjo į krepšius prie laužo,
paskui vieną po kito sum etė juos į ugnį.
Ugnis prigeso, į dangų ėmė kilti tirštas baltas
dūmas.
- V iskas, - tarė Z aboras ir p asitrynė
rankas į šonus. - Nėra praeities - yra da
bartis, - tarė jis ir tarsi m aldą pakartojo: -
Nėra praeities - yra dabartis.
Kai danguje įsižiebė žvaigždės, o lauža
vietėje nustojo rusenti žarijos, Zaboras atsi
stojo, pagaliu pažarstė pelenus, nusisuko ir
nuėjo. Savo darbą jis atliko.
X- * *
Liepa dairėsi darbo. Buvo nuėjusi į kelias

įstaigas pasikalbėti, bet kol kas nieko kon
kretaus nerado. Galimi darbdaviai labai ste
bėjosi, kodėl ji išėjo iš tokios klestinčios, gerą
274
vardą turinčios įmonės. To jiem s paaiškinti

Liepa negalėjo. Ketvirtoje vietoje išgirdusi
tą patį: Kai apsispręsime, nedelsdami jums pra
nešime. Tiesą sakant, šiuo metu mums netrūksta
architekto... - Liepa suprato, jog veikiausiai
jau atėjo metas kurti savo įmonę. Ji pasi
kalbėjo apie tai su tėvu, šis pritarė dukters
sumanymui.
- Tu iš Juodkalnijos grįžai labai pasi
keitusi, - tarė jis įdėmiai žvelgdamas Liepai
į akis, kai juodu aptarė visus su verslu su
sijusius klausim us. - Ar tiesa, ką čia tavo
mama tauškė apie kažkokį čigoną?
- Taip, - atvirai prisipažino Liepa. - Aš
myliu jį. Beprotiškai myliu, deja... Jis nebuvo
atviras su manimi. O jeigu ir ateityje elgsis
taip kaip Mindaugas - slapukaus apie savo
darbus, kitas moteris... Aš to neištversiu...
Liepa atvėrė širdį tėvui, viską jam papa
sakojo: apie M indaugą ir apie Goraną, iki
sm ulkm enų išklojo, kas nutiko tą savaitę
V
Juodkalnijoje. Žinoma, pam inėjo ir tai, ką
sužinojo prieš išvažiuodama iš ten.
275
A n d rėj a
- Matyt, tas vyras turėjo Svarių priežasčių

tylėti. Bet jis tikriausiai būtų tau netrukus
viską papasakojęs. O dėl kitų m oterų...
\z
manau, tu gali būti rami. Čigonai labai prie
šiškai žiūri į svetim oteriavim ą. Jiem s tai
didelė, mirtina nuodėmė.
- Tai tu neprieštarautum, jei aš susiečiau
savo gyvenimą su čigonu?
Tėvas apkabino Liepą per pečius ir prisi
traukė prie savęs.
- Man tas pats, kokios jis tautybės. Jei tu jį
myli, jei tikrai myli, tai ir aš būsiu laimingas
matydamas tavo laimę. Bet vis tiek turi gerai
pagalvoti, kokia ateitis judviejų laukia. O gal
tu visai nenori kurti šeimos?
- Ką tu čia kalbi, tėti? Jeigu Goranas man
pasipirš, aš tekėsiu.
Laimono veidas apniuko.
- Visa bėda, dukra, kad čigonas, jeigu jam
svarbios jo tautos tradicijos, niekada neves
gadžo - taip čigonai vadina mus, baltuosius.
Liepa staiga prisiminė: ir Bojana ištarė šį
žodį. Nebijai senolių priekaištų ir pasmerkimo,
kad pasirinkai gadžo? - tą dieną pasakė ji. Bet
276
Liepa buvo per daug susijaudinusi ir greitai

pamiršo.
- Tėti, o gal būna išimčių?
\z
- Žinom a, išim čių visada būna. Bet tu
sakei, kad jis čigonų baronas. Jis privalo
laikytis tautos tradicijų ir įstatym ų. Toks
žmogus turi būti gerbtinas pavyzdys visam
taborui, visai čigonų bendruomenei.
Po pokalbio su tėvu Liepa dar labiau nu
liūdo. Grįžus į Lietuvą ją ir šiaip kam avo
nemiga, o užmigusi sapnuodavo košmarus.
Sapnuose kalbėdavosi su M indaugu ir su
Goranu, klaidžiodavo po aukštus kalnus ir
nubusdavo išpilta šalto prakaito. Ir dieną
ji neturėjo ram ybės. G oranas gyveno jos
sąmonėje, jo balsas skambėjo ausyse, iš il
gesio jai net gniaužė kvapą. Ji išvažiavo net
neatsisveikinusi su mylimuoju. Tas dienas,
kol laukė leidim o išsigabenti M indaugo
palaikus, Liepa beveik nekėlė kojos iš kam
bario. Kelis kartus per dieną Goranas at
eidavo prie durų, pabelsdavo, pašaukdavo
ją vardu, tačiau ji neatidarydavo. Sakė sau
neturinti taip elgtis, bet kvailas užsispyrimas
277
A n d r ė ja
ir užgauta savimeilė ėmė viršų. Išvykdama

dairėsi jo, tačiau kol susimokėjo už viešbutį
ir nuėjo iki automobilio, Goranas nepasirodė.
Per kelias savaites Liepa numetė svorio,
po akimis atsirado juodi ratilai. Stebėdama
dukrą net Kristina susirūpino.
- Vaikeli, negalima taip kankintis. Matau,
kad tu jį myli, tai važiuok. Ko dar lauki? Kol
galvoje ir širdyje gyvens ilgesys, negalėsi
dirbti. Iš pradžių susitvarkyk asmeninį gy
venimą, o tada jau imkis verslo.
Tačiau dabar Liepą kankino kita mintis:
O jeigu Goranas pagalvos, kad grįžau pas jį tik
dėl jo turtų? Dar pamanys, kad aš... Bet ar tai
svarbu? Mudu vis tiek negalime būti drauge...
Nebent gyventume nesusituokę... Tokiu atveju
tai jau tikrai Goranas pamintų visas savo tautos
tradicijas. Dėl manęs...
Liepa kelioms savaitėms persikraustė pa
gyventi pas tėvus. Tuščias butas ją slėgė, ne
norėjo klausytis savo pačios žingsnių aido.
Tėvų namuose bent buvo su kuo pasikalbėti.
Vieną vakarą Liepa išvedė į lauką tėvų
terjerą. Vakaras buvo nuostabus: šiltas ir
278
ramus. Ji neskubėdama vaikščiojo po parką

šalia tėvų nam ų, visai pam iršu si laiką.
\z
Žingsniavo užsisvajojusi apie Goraną, ne
matydama nieko aplinkui. Ir staiga sustojo
it įbesta. Jai kelią pastojo vyras. Liepa išbalo
negalėdama patikėti tuo, ką mato. Priešais ją
stovėjo Goranas! Jos Goranas! Mergina puolė
jam į glėbį ir pravirko. Visą laiką ją kausčiusi
įtampa atlėgo, abejonės išsisklaidė, o širdies
skausmas išsiliejo srauniomis ašaromis.
Kai Liepa šiek tiek aprimo, Goranas kils
telėjo jos smakrą ir pažvelgė į akis.
- Jula... aš atvažiavau tavęs. Nebegalėjau
ilgiau laukti.
- Kaip tu mane radai? - sukukčiojo ji
sklidina laimės.
- Teko truputį pavargti. Bet juk tu viešbučio
registratūroje pateikei savo duomenis. Bojana
padėjo surasti tavo kontaktus. Ir štai aš čia.
- Kad tu žinotum , kaip aš tavęs pasi
ilgau, - prisipažino Liepa. - Maniau, jog nu
mirsiu be tavęs... Beprotiškai ilgėjausi.
- Aš taip pat. Todėl ir atvykau. Noriu,
kad mano gyvenimo meilė visada būtų su
279
A n d r ė ja
manimi, šalia manęs. Galime susituokti čia,

tavo tėvynėje, o vėliau ir Juodkalnijoje. Jula,
padarysiu viską, kaip pasakysi. Tik daugiau
niekada manęs nepalik.
G oranas prigludo jai prie lūpų ir ilgai
nepaleido iš svaiginančios nelaisvės. Staiga
Liepa prisim inė tėvo žodžius apie gadžo ir
atsitraukė nuo Gorano.
- Bet aš... Tu negali manęs vesti... Tu negali...
Liepa pastebėjo Gorano akyse šmėstelint
nerimą.
- Kodėl? Ar yra kokių nors kliūčių?
- Taip, - linktelėjo galva Liepa. - Taip, yra.
Juk aš baltoji. Aš gadžo. Joks čigonas neves
tokios kaip aš.
Goranas užsimerkė, vėl priglaudė merginą
prie krūtinės ir atsiduso.
- Nėra jokių kliūčių mudviem susituokti,
brangioji. M ano kraujas m aišytas. Tėvas
buvo serbas. O čigonų baronu aš tapau tik
dėl savo būdo, dėl pastangų padėti aplink
V
gyvenantiems gentainiams. Žinoma, svarbu
ir tai, kad mano senelis, motinos tėvas, buvo
280
baronas, nors jis ir atsisakė pripažinti dukrą.

Nesugebėjo jai atleisti už prasižengim ą net
gulėdamas mirties patale. Jis griežtai laikėsi
čigonų garbės kodekso. - Goranas pabučiavo
Liepai į kaktą, tada į abu skruostus, galiausiai
įsisiurbė į lūpas. - Aš myliu tave. Beprotiškai
tave myliu. O mano žmona tu jau tapai tą ste
buklingą naktį kalnuose.
***
G oranas šypsojosi vairuodam as. K a

brioleto viršus buvo nuleistas ir išdykęs vėjas
plaikstė Liepos plaukus. Ant jos rankos žėrėjo
du žiedai: vienas, su nediduku deimantu, aki
namai spindėjo saulės spinduliuose, o kitas
buvo ryškiai geltonos spalvos, siaurutis, su
išgraviruotais ornamentais. Tai mano senelės
žiedas, - sušnabždėjo Goranas per tuoktuves
maudamas jį ant piršto savo mylimajai. - Jis
nukaldintas iš reto raudonojo aukso prieš kelis
šimtus metų. Šis žiedas pereina iš kartos į kartą,
sujungdamas dvi mylinčias širdis.
- Kodėl tu toks įsitikinęs, kad aš esu ta
vienintelė tavo gyvenimo meilė? - paklausė
281
A n d rėj a
Liepa, jiedviem su Goranų važiuojant vin

giuotais Bosnijos keliais link Juodkalnijos.
- Kai buvau paauglys, Urna man kartą
pasakė: Tau nereikės ieškoti savo meilės. Ji pati
nukris tau į rankas. O kai tai atsitiks, pasistenk ją
išsaugoti... - Goranas sunėrė savo pirštus su
Liepos. - Tu juk nukritai man tiesiai į glėbį
pačią pirmą mūsų pažinties dieną. - Jis spus
telėjo jos pirštus. - Pažvelgęs tau į akis jau
tada supratau: padarysiu viską, kad liktum
su manimi. Tu esi mano deivė. Mano meilė.
282
ANDREJA
Dingsta Saivos sesuo. Mergina

nusprendžia nesėdėti rankų
sudėjusi - ji pati ieškos
Ingos. Paskutinį kartąją
matė naktiniame klube,
nepažįstamo vyro glėbyje.
Pasikliaudama beveik vien
nuojauta Saiva netrukus
atsiduria pavojingų
nusikaltėlių draugijoje. Ji turi
veikti greitai, be jokio plano,
tačiau panikuoti nėra laiko. Net supratusi, kad seserį
prekeiviai žmonėmis greičiausiai išvežė į užsienį,
Saiva stengiasi nepasiduoti paralyžiuojančiai baimei.
Tačiau nė nenumano, į kokių įvykių sūkurį papuolė.
Kas galėtų patikėti, jog vienas iš nusikaltėlių,
mažakalbis rimtuolis Ignas, surizikuos ištiesti jai
pagalbos ranką... ir įsižiebs aistra?
Pirk pigiau
\ aeramfffrwww>svaioniuknygos4t į
\ z
Andrėj a
An34 Liepa Juodkalnijoje : romanas / Andrėja. - Vilnius :
Svajonių knygos, 2016. - 282, [1] p.. - (Šilkas, ISSN 2335-
7118)
ISBN 978-609-03-0140-1
UDK 821.172-31
Išleido UAB „Svajonių knygos",

A. Goštauto g. 4-1, 01106 Vilnius,
tel. (8 5) 212 2794
ei. paštas info@svajoniuknygos.lt
www.svajoniuknygos.lt
1 Tiražas 2200 egz.
Spausdino spaustuvė
ScandBk
Gamyklos g. 23, 96155 Gargždai

Tel. +370 46 4 2 0 30 0

Andreja - Liepa Juodkalnijoje 2016 LT

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Andreja - Liepa Juodkalnijoje 2016 LT

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

-I r — •*

Visos teisės į šį kurinį saugomos, įskaitant teisę

Staiga ji sustingo, priglaudė delnus prie

pusbalsiu tarė ji. - Laukia m eilė ir mirtis.

Liepa lėtai nusitraukė nuo veido saulės

Vyras nusišypsojo ir ranka persibraukė

Jis skėstelėjo rankomis.

Liepa kelias sekundes dvejojo. Tačiau

Pastatęs dviratį prie viešbučio sienos

Registratūra štai ten. - Jis m ostelėjo ranka

Liepa tik dabar pastebėjo ant jo m arški­

Kam barys, į kurį Liepą atlydėjo vieš­

dėl automobilio. Ar galiu jį kur nors saugiai

Ant nedidelio balto staliuko šalia gulto

jū ra ir maloniu bangų mūšos šniokštimu.

savo atostogas, vėl iš naujo jas suderinusi su

ir išpūtė akis pamatęs jos rankose lagaminą ir

Liepa niekada nemanė, jog jai teks pa­

administratorių, ketindama padėkoti jam už

Kildam a liftu į savo kam barį Liepa ne­

- Tai gal galėčiau sužinoti, kiek kainuoja

stūksančius kalnus ir vieno iš jų viršūnėje pa­

- Jeigu neprieštarausite, gidu galiu pabūti

Jūra, saulė, neapsakomai mėlynas dangus

klesti. Žmonės m ielai važiuoja pasigrožėti

aukštais kalnais, skaidria jūra, pasimėgauti

A tsilošu si p ato g io je k ėd ėje m ergin a

Sutemo ir viešbučio darbuotojai uždegė

žvilgsnio. Paskui staiga palietė Liepai ranką

Liepa jam neatsakė.

Gitaros skam besys netilo, aikštelėje at­

mintis, kad noras būti drauge nuvestų prie

jūros kranto, tai ištisomis valandomis galiu

pasielgusi. Ji jautėsi teisi ir neketino dovanoti

Kurį laiką telefono linijoje buvo tylu.

yra jo darbovietė. Jis nesupažindino jos su

mėnesiais susivokė nuo tokio gyvenimo pa­

Num etusi telefoną Kristina ėm ė piktai

- Liaukis mane erzinęs. Ką tik kalbėjausi

gale ir šiaip visokius niekus. Mudu su Min­

Liepą pažadino vis garsėjantis beldim as

- Labas rytas, - pasisveikino jis ir smalsiai

- Tai galiu tikėtis ir daugiau išvykų?

grožis atsispindi varde. Aukšta, liekna, gy­

- Jūs viena vairavote visą kelią? Serpen-

Goranas vėl truputį padidino greitį ir nu­

Liepa sutriko. Na žinoma, greičiausiai jau visas

Nelaukiau jo pasiaiškinimų. Paprasčiausiai

Staiga Goranas vėl užvedė automobilį.

nepažvelgė į jokią kitą merginą. Tačiau Bi-

m asyvias duris ir nepaleisdam as Liepos

susijaudinimo virpančiu balsu sušnabždėjo

- Čia mano senelė Ūma. Po mamos mirties

- Matau, kad išsigandai. Nereikia bijoti

Kol Liepa dairėsi po kam barį, Gorano

- O čia m ano valdos. Čia aš slepiuosi

nuostabaus krioklio, kurio vandens srovė

ir įvairiomis istorijomis. Liepai buvo keista: ji

Liepa norėjo eiti, tačiau Goranas tebelaikė

R audonas sau lės ap skritim as g reitai

įsižiebė pavienės pirmosios žvaigždės. Jūros

- Palaima, - pusbalsiu ištarė m ergina ir

galbūt įsimylėjo. Įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio

Liepa tik dabar pastebėjo ant jo m arški

Kam barys, į kurį Liepą atlydėjo vieš

Liepa niekada nemanė, jog jai teks pa

Kildam a liftu į savo kam barį Liepa ne

stūksančius kalnus ir vieno iš jų viršūnėje pa

Gitaros skam besys netilo, aikštelėje at

mėnesiais susivokė nuo tokio gyvenimo pa

gale ir šiaip visokius niekus. Mudu su Min

grožis atsispindi varde. Aukšta, liekna, gy

Goranas vėl truputį padidino greitį ir nu

susivokė, kad vaikas nesupranta, ir šyp

- Gal tau tiesiog pasisekė, gal esi reta iš

Vanduo buvo nuostabus, tačiau ir po

- Eim e m au d ytis, - p ak v ietė ji, n e

Berankoviais marškinėliais ir džinsais vil

tiesa, o kur pramanai. - Vaikinas nužings

vizitinė kortelė, todėl įmonė nestokoja už

priėjo prie durų, atidarė ir ryžtingai per

- M an įdomu, ar labai nerim avai. Tik

didumą Liepos sopulių, abejonių, nepasiten

galutinai nutolo. Jos dar niekas ŠITAIP ne

ir tvirtai laikydam as įsivedė į vidų. Kart

šviesiaplaukių m erginų? - Kai Liepa pa

o leidžiasi Gorano vedžiojama po salę. Ji už