CHARLAINE HARRIS

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

RŪTA STEPONAVIČIŪTĖ
 KOVAS
Pirma savaitė

– Man labai nesmagu šitaip tave palikti, – pasakė Amelija. Jos paakiai buvo patinę, akys paraudusios.
Dažnokai tokios būdavo nuo pat Trėjaus Dosono laidotuvių.
– Privalai tai padaryti, – ištariau ir pasiunčiau jai labai džiaugsmingą šypseną. Mačiau kaltę, gėdą ir
nesiliaujantį sielvartą, apsiautusį Amelijos protą tarsi tamsos kamuolys. – Aš daug geriau jaučiuosi, – patikinau
ją. Klausiausi savo džiaugsmingo vapaliojimo, bet liautis negalėjau. – Jau visai puikiai sekasi vaikščioti, o ir skylės
užsitraukė. Matai, jau daug geriau. – Patraukiau žemyn džinsų juosmenį, kad parodyčiau jai lopinėlį, kur prieš
tai buvo iškąstas gabalėlis mėsos. Dantų žymių jau beveik nebebuvo matyti, nors oda toje vietoje buvo ne tokia
glotni ir akivaizdžiai blyškesnė. Jeigu nebūčiau gavusi milžiniškos vampyrų kraujo dozės, randas būtų atrodęs
taip, tarsi mane būtų apkandžiojęs ryklys.
Amelija dirstelėjo žemyn ir staigiai nusuko akis, tarsi būtų negalėjusi žiūrėti į užpuolimo paliktas žymes.
– Supranti, Oktavija vis rašo man elektroninius laiškus, kad privalau grįžti namo ir priimti raganų tarybos, ar
kas ten iš jos liko, sprendimą, – skubiai išbėrė ji. – Dar reikia patikrinti, kaip vyksta namo remonto darbai.
Naujajame Orleane vėl atsirado turistų, todėl gyventojai grįžta ir atstato, kas buvo sugriauta, be to, atsidarė
magijos parduotuvėlė. Galėčiau ten dirbti puse etato. Kad ir kaip tave mylėčiau, kad ir kaip man patiktų čia
gyventi, po Trėjaus mirties...
– Patikėk manimi, puikiausiai suprantu. – Mes jau keletą kartų buvome tai aptarusios.
Ji tikrai manęs nekaltino. Aš galėjau skaityti Amelijos mintis, todėl žinojau, kad ji sako teisybę.
Net aš pati labai stipriai savęs nekaltinau, kad ir kaip tai būtų buvę keista.
Negalėjau paneigti, kad Trėjus Dosonas, Amelijos mylimasis ir vilkolakis, žuvo dirbdamas mano asmens
sargybiniu. Tiesa buvo ir tai, kad pareikalavau asmens sargybinio iš artimiausios vilkolakių gaujos, nes jie man
buvo skolingi, o mano asmeniui tikrai reikėjo apsaugos. Buvau šalia Trėjaus Dosono tą akimirką, kai jis žuvo
nuo kardu apsiginklavusios fėjos rankos, todėl žinojau, kas atsakingas už jo mirtį.
Nejutau tikros kaltės, bet kamavo širdgėla dėl to, kad netekome Trėjaus, ir tai buvo tik vienas iš daugelio kitų
mane ištikusių siaubų. Mano pusseserė Klodina, grynakraujė fėja, taip pat žuvo fėjų kare. Ji buvo mano tikrų
tikriausia fėja krikštamotė, ilgėjausi jos dėl daugybės priežasčių. Be to, Klodina laukėsi kūdikio.
Turėjau daug visokiausių skaudulių ir nuoskaudų, tiek fizinių, tiek dvasinių. Kol Amelija nešė žemyn glėbį
drabužių, stovėjau jos miegamajame, kaupiausi. Tada įtempiau pečius ir kilstelėjau vonios reikmenų ir
smulkmenų dėžutę. Lėtai, atsargiai nusileidau laiptais ir nukėblinau Amelijos automobilio link. Ji atsisuko nuo
bagažinės, į kurią krovė drabužius ant jau anksčiau sukrautų dėžių.
– Neturėtum to daryti! – šūktelėjo susirūpinusi. – Dar nepasveikai iki galo.
– Man viskas gerai.
 – O atrodo, kad nelabai. Vos kas nors įeina į kambarį, tu sukrūpčioji iš išgąsčio, ir aiškiai matau, kad tau
skauda riešus, – pasakė ji. Pagriebusi dėžę užstūmė ją ant galinės sėdynės. – Vis dar šlubuoji kaire koja ir tau
maudžia visą kūną, kai lyja. Nepaisant viso tavo išgerto vampyriško kraujo.
– Krūpčiojimai praeis. Laikui bėgant prisiminimai išbluks ir aš nebegalvosiu apie tai taip dažnai, – atsakiau
Amelijai. (Telepatija mane išmokė, kad jeigu žmonėms duosi pakankamai laiko ir sugebėsi nukreipti dėmesį, jie
sugebės palaidoti net pačius skausmingiausius ir rimčiausius atsiminimus.) – Beje, tas kraujas ne bet kokio
vampyro. Jis Eriko. Tikrai stiprus dalykėlis. O mano riešams tikrai daug geriau. – Neužsiminiau, kad kaip tik tą
akimirką nervai juose trūkčiojo kaip įkaitintos gyvatės: vis dar jaučiau pasekmes dėl to, kad jie buvo stipriai
supančioti keletą valandų. Daktarė Liudvig, antgamų gydytoja, minėjo, jog nervai – ir riešai – atsigaus. Kada
nors.
– Aha, taip, bet kalbant apie kraują... – Amelija sunkiai įkvėpė ir susikaupė, kad pasakytų tai, kas, žinojo, man
nepatiks. Aš išgirdau viską jai dar nespėjus ištarti garsiai, todėl turėjau laiko ir pati pasiruošti. – Ar
nepagalvojai... Suke, manęs to neklausei, bet, manau, tau reikėtų nebegerti Eriko kraujo. Žinau, kad jis yra tavo
vyras, bet privalai pagalvoti apie pasekmes. Kartais žmonės būna transformuojami atsitiktinai. Tai juk ne kokia
nors sudėtinga matematinė lygtis.
Nors Amelijos rūpestis buvo malonus, ji įsibrovė į privačią teritoriją.
– Mes krauju nesimainome, – pasakiau. Bent ne daug. – Jis tik retkarčiais gurkšteli iš manęs, na, žinai...
laimingą akimirką. – Deja, pastaruoju metu Erikui tokių laimingų akimirkų pasitaikydavo daug dažniau nei
man. Vis dar tikiuosi, kad miegamojo magija grįš. Jeigu koks nors vyras ir gali išgydyti seksu, tai tikrai yra Erikas.
Amelija nusišypsojo, o būtent to ir siekiau.
– Bent jau... – Ji nusisuko taip ir nebaigusi sakinio garsiai, tik mintyse: „Tu bent jau nori sekso.“
Ne tiek norėjau mylėtis, kiek maniau, jog privalau mėginti pasimėgauti juo, tačiau tikrai neketinau to aptarti
garsiai. Mano sugebėjimas prarasti kontrolę ir atsiduoti kitam – o tai ir yra gero sekso pagrindas – buvo visiškai
sunaikintas po kankinimų. Tada aš buvau visiškai bejėgė. Dabar galėjau tik tikėtis, kad atsigausiu ir šioje srityje.
Žinojau, kad Erikas jaučia, jog vis dar nepatiriu orgazmų. Jis keletą kartų manęs klausė, ar tikrai noriu ir toliau
mylėtis. Beveik kiekvieną kartą atsakydavau teigiamai, remdamasi „dviračio teorija“: na, taip, aš nuo jo nukritau,
bet vis dar buvau pasiryžusi ir vėl važiuoti.
– O kaip jūsų santykiai? – pasiteiravo ji. – Na, nekalbant apie „trali vali“. – Visi Amelijos daiktai buvo
sukrauti į automobilį. Ji delsė, baimindamasi akimirkos, kai reikės sėsti prie vairo ir išvažiuoti.
Tik išdidumas mane sulaikė nuo to, kad pulčiau jai prie krūtinės bliaudama.
– Manau, sutariame visai neblogai, – atsakiau, labai stengdamasi kalbėti linksmai. – Vis dar iki galo nežinau,
ką jaučiu iš tikrųjų, o ką mane verčia jausti mūsų ryšys. – Buvo visai smagu kalbėti apie antgamtinį ryšį su Eriku,
kaip ir apie paprastą, seną kaip pasaulis vyro ir moters tarpusavio trauką. Dar prieš fėjų karo metu patirtus
sužeidimus, tarp mūsų atsirado tai, ką vampyrai vadina kraujo ryšiu, nes keletą kartų apsimainėme krauju.
Galėjau numanyti apytikslę Eriko buvimo vietą, nuotaiką, o jis galėjo tą patį jausti apie mane. Kažkuria savo
proto dalimi aš visada jį neaiškiai jaučiu – tarsi šalia būtų įjungtas ventiliatorius ar oro filtras, kuris skleidžia
silpną ūžesį, padedantį užmigti. (Man labai pasisekė, kad Erikas miega dienomis, nes bent jau dalį laiko galiu
būti pati savimi. Galbūt ir jis taip pat jaučiasi, kai aš naktį nueinu miegoti?) Tai nė kiek neprimena balsų galvoje
ar kažko panašaus – na, bent jau ne daugiau nei paprastai. Vis dėlto jeigu jaučiuosi laiminga, turiu pasitikrinti, ar
čia aš jaučiuosi laiminga, ar Erikas. Panašiai ir pykstant: Erikas dažnai jaučia pyktį, suvaldytą ir rūpestingai
sukauptą pyktį, ypač pastaruoju metu. Galbūt perima jį iš manęs. Šiomis dienomis aš ir pati kupina pykčio.
Visiškai pamiršau apie Ameliją. Įžengiau į savo privatų depresijos duburį.
Ji padėjo man greitai iš jo išsikeberioti.
– Tai tik sušiktas pasiteisinimas, – kandžiai pareiškė ji. – Nagi, Suke. Tu jį arba myli, arba ne. Tik nepradėk
atidėlioti išsamesnių samprotavimų, dėl visko apkaltinusi tik jūsų ryšį. Tra lia lia. Jeigu jau taip stipriai nekenti
to ryšio, tai kodėl nepradėjai tyrinėti, kaip jo atsikratyti? – Tada Amelija pagaliau atidžiai pažvelgė man į veidą,
ir jos susierzinimas kaipmat išgaravo. – O gal norėtum, kad pasiteiraučiau apie tai Oktavijos? – paklausė ji
švelnesniu tonu. – Jeigu kas ir galėtų žinoti, tai ji.
– Taip, sužinoti norėčiau, – ištariau po akimirkos. Sunkiai įkvėpiau. – Manyčiau, tu teisi. Buvau įgrimzdusi į
tokią neviltį, kad kurį laiką plaukiau pasroviui, o jeigu ką ir nuspręsdavau, nesielgdavau kaip sumaniusi. Erikas
man vienintelis, tačiau jis truputį... kartais šalia jaučiuosi tokia menkutė. – Jis tikrai stipri asmenybė, įpratusi
būti didele žuvimi bet kokiame tvenkinyje. Be to, žino, kad turi prieš akis galybę laiko.
Aš tiek daug jo neturiu.
Su Eriku dar apie tai nebuvome kalbėjęsi, tačiau anksčiau ar vėliau jis tikrai prabils.
– Nesvarbu, galingas jis ar ne, myliu jį, – tęsiau. Dar niekada nebuvau sakiusi to garsiai. – Tai, manyčiau,
svarbiausia.
– Turbūt taip ir yra. – Amelija pabandė man nusišypsoti, nors jos pastangos buvo apgailėtinos. – Klausyk, tu
tik neapleisk to savęs pažinimo dalyko. – Ji dar akimirką pastovėjo sustingusi ir šypsodamasi puse lūpų. – Ką gi,
Suke, man jau metas į kelią. Tėtis laukia. Vos tik grįšiu į Naująjį Orleaną, kaipmat ims kišti nosį į mano reikalus.
Amelijos tėtis turtingas, galingas ir nė kiek netikintis jos galiomis. Jis labai klysta, nerodydamas pagarbos
raganiškiems sugebėjimams. Amelija gimė turėdama savyje galios, kaip ir kiekviena tikra ragana. Kai daugiau
sužinos ir išmoks disciplinos, ji bus tikrai grėsminga – grėsminga kai to prireiks, o ne dėl drastiškos savo klaidų
prigimties. Tikėjausi, kad jos mokytoja Oktavija jau numatė programą, kaip vystyti ir suvaldyti Amelijos talentą.
Vos tik mojuodama ranka palydėjau draugę keliuku, plati šypsena išnyko iš veido. Atsisėdau ant verandos
laiptelių ir apsiverkiau. Pastaruoju laiku man mažai reikėjo, kad apsipilčiau ašaromis, o draugės išvykimas buvo
tikrai gera priežastis. Buvo tiek dalykų, kuriuos reikėjo apraudoti.
Buvo nužudyta mano svainė Kristalė. Brolio draugui Melui buvo įvykdytas mirties nuosprendis. Trėjus,
Klodina ir vampyras Klensis žuvo atlikdami pareigas. Abi, tiek Kristalė, tiek Klodina laukėsi, todėl į sąrašą buvo
galima įtraukti dar dvi prarastas gyvybes.
Tikriausiai tai turėjo priversti mane dabar labiausiai trokšti ramybės. Vis dėlto užuot tapusi Bon Tono
Gandžiu, širdyje slėpiau troškimą, kad kai kas mirtų. Už daugumą mirčių, kurios lyg šleifas driekėsi paskui,
tiesiogiai nebuvau atsakinga, tačiau kamavo jausmas, kad nė viena iš jų nebūtų įvykusi, jei ne aš. Gūdžiausiomis
depresijos akimirkomis – o tai buvo viena iš jų – susimąstydavau, ar mano gyvenimas vertas kainos, kuri už jį
buvo sumokėta.
 KOVAS
Pirmos savaitės pabaiga

Kai praėjo keletas dienų po Amelijos išvykimo, atsibudusi vieną debesuotą, bet gaivų rytą priešakinėje
verandoje pajutau sėdintį pusbrolį Klodą. Jis neturėjo tokių išlavintų sugebėjimų slėptis kaip mano prosenelis
Najalas. Klodas buvo fėja, todėl neįstengiau perskaityti, ką jis mąsto, tačiau galėjau pasakyti, kad toje vietoje
sukasi kažkokios mintys, jeigu tai nepernelyg miglotas posakis. Nepaisydama žvarboko oro, atsinešiau kavos į
verandą: pirmojo rytmečio kavos puoduko gėrimas joje buvo vienas iš mano mėgstamiausių dalykų... iki fėjų
karo.
Buvau nemačiusi pusbrolio jau daugelį savaičių. Nesusidūriau su juo per fėjų karą ir jis nemėgino susisiekti su
manimi po Klodinos mirties.
Atnešiau dar vieną kavos puoduką ir padaviau Klodui. Paėmė netaręs nė žodžio. Trumpai susimąsčiau, ar tik
jis neketina šliūkštelėti puoduko turinio man į veidą. Netikėtas Klodo pasirodymas išmušė mane iš vėžių.
Neįsivaizdavau, ko iš jo tikėtis. Vėjelis pasigavo ilgus juodus pusbrolio plaukus, blaškė ore tarsi banguojančius
juodmedžio kaspinus. Jo karamelės atspalvio akys buvo paraudusios.
– Kaip ji mirė? – paklausė jis.
Atsisėdau ant viršutinio laiptelio.
– Pati to nemačiau, – pasakiau, palinkusi virš kelių. – Buvome tame sename pastate, kuris gydytojai Liudvig
atstojo ligoninę. Manau, kad Klodina mėgino sustabdyti fėjas, bandančias prasiveržti koridoriumi iki kambario,
kuriame slėpiausi su Bilu, Eriku ir Trėjumi. – Pakėliau akis į Klodą, kad įsitikinčiau, ar jis žino, apie kokią vietą
kalbu. Pusbrolis linktelėjo. – Esu beveik tikra, kad ją nužudė Brendonas. Kai įsiveržė į kambarį, petyje jam buvo
įstrigęs vienas iš Klodinos mezgimo virbalų.
Brendonas, mano prosenelio priešas, taip pat buvo fėjų princas. Brendonas tikėjo, kad žmonės ir fėjos
neturėtų susidėti. Tikėjo tuo fanatiškai. Norėjo, jog fėjos visai nesilankytų žmonių pasaulyje, nebent dėl
finansinių interesų ir produktų, kuriuos gamino... produktų, kurie padėjo fėjoms įsilieti į modernų pasaulį.
Brendonas ypač nekentė kai kurių fėjų potraukio mirtingiems meilužiams, pataikavimo šiai silpnybei ir nekentė
vaikų, gimusių iš tokių sąjungų. Jis norėjo, kad fėjos gyventų visiškai atskirai, atitvertos nuosavame pasaulyje, ir
susidėtų tik su savo paderme.
Kad ir kaip būtų keista, būtent taip nusprendė padaryti mano prosenelis, nugalėjęs fėją, kuri tikėjo šia rasinės
segregacijos politika. Po kraujo praliejimo Najalas nusprendė, kad fėjų santarvė ir žmonių saugumas gali būti
pasiekti tik fėjoms užsiblokavus savame pasaulyje. Brendonas pasiekė tikslą savo mirtimi. Juodžiausiomis
akimirkomis maniau, kad galutinis Najalo sprendimas pavertė visą šį karą visiškai beprasmiu.
– Ji gynė tave, – pasakė Klodas ir sugrąžino mane į dabartį. Jo balse nebuvo nieko: nei kaltinimo, nei pykčio,
nei klausimo.
 – Aha. – Ginti mane buvo jos darbo dalis, nes taip buvo įsakęs Najalas.
Nurijau didelį gurkšnį kavos. Klodo puodelis stovėjo nepaliestas ant verandos sūpuoklių ranktūrio. Galbūt
pusbrolis svarstė, ar manęs nenudėjus. Klodina buvo paskutinė gyva jo sesuo.
– Tu žinojai apie jos nėštumą, – ištarė pagaliau.
– Ji man pasakė visai prieš pat žūtį. – Padėjau puodelį ir apglėbiau rankomis kelius. Laukiau kito smūgio. Iš
pradžių buvau visiškai su tuo susitaikiusi, o tai buvo tik dar baisiau.
Klodas tarė:
– Kiek suprantu, Nivė ir Loklanas buvo tave pačiupę. Ar dėl to dabar šlubuoji? – Staigus temos pakeitimas
man buvo visiškai netikėtas.
– Aha, – atsakiau. – Laikė mane keletą valandų. Najalas ir Bilas Komptonas juos nužudė. Noriu, kad
žinotum, jog būtent Bilas nužudė Brendoną geležiniu mano senelės kastuvėliu. – Nors kastuvėlis šeimos įrankių
pašiūrėje gulėjo daugybę dešimtmečių, man jis visada asocijavosi su senele.
Klodas, gražus ir neperskaitomas, sėdėjo ilgai. Taip nė karto ir nepažvelgė į mane, kavos irgi nepalietė. Priėmęs
kažkokį vidinį sprendimą, jis paprasčiausiai pakilo ir nuėjo keliuku, vedančiu Kolibrių kelio link. Nežinojau,
kur buvo pastatęs automobilį. Gal apskritai visą kelią iš Monrou atėjo pėsčiomis, o gal atskrido kokiu nors
stebuklingu kilimu. Grįžau į namą, vos įėjusi pro duris suklupau ant kelių ir pravirkau. Rankos drebėjo.
Skaudėjo riešus.
Kol kalbėjomės su Klodu, visą laiką įsitempusi laukiau kito ėjimo.
Suvokiau, kad noriu gyventi.
 KOVAS
Antra savaitė

Džei Bi tarė:
– Suke, pakelk ranką į viršų ir ištiesk! – Jo dailus veidas buvo išvagotas susikaupimo raukšlių. Suspaudusi
dviejų su puse kilogramų svarmenį lėtai ištiesiau kairę ranką. Po paraliais, na ir skaudėjo. Tą patį padariau
dešine.
– Gerai, o dabar imsimės kojų, – pareiškė Džei Bi, kai mano rankos pradėjo virpėti nuo įtampos. Jis neturėjo
fizinio terapeuto licencijos, tačiau dirbo asmeniniu treneriu, todėl turėjo nemažai praktinės patirties, kaip
padėti žmonėms išsigydyti įvairius sužeidimus. Na, gal jam dar nebuvo tekę susidurti su tokiu rinkiniu kaip
mano: buvau kandžiota, pjaustyta ir kankinta. Džei Bi detaliai visko aiškinti nereikėjo ir jis tikrai nepastebėjo,
kad tokių sužeidimų kaip mano nepaliktų jokia automobilio avarija. Visai nenorėjau, jog po Bon Toną
sklandytų gandai gandeliai apie mano fizines problemas, todėl lankiausi pas gydytoją Eimę Liudvig, įtartinai
primenančią hobitę, ir pasitelkiau į pagalbą Džei Bi du Roną, kuris buvo geras treneris, tačiau kvailas kaip bato
aulas.
Džei Bi žmona, mano draugė Tara, sėdėjo ant vieno iš sunkumų kilnojimo suolų ir skaitė „Ko laukti, kai
laukiesi“. Ji buvo maždaug penktą mėnesį nėščia ir buvo ryžtingai nusiteikusi tapti geriausia motina, kokia tik
sugebės būti. Džei Bi irgi to norėjo, bet buvo nepernelyg sumanus, todėl Tara ėmėsi Atsakingojo Tėvo
vaidmens. Mokykloje kišenpinigių ji užsidirbdavo prižiūrėdama vaikus, todėl turėjo patirties šioje srityje. Dabar
ji vertė puslapius suraukusi antakius – ši išraiška man buvo pažįstama nuo mokykloje kartu praleistų metų.
– Ar jau išsirinkai gydytoją? – paklausiau, baigusi kilnoti kojas. Mano keturgalviai šlaunų raumenys klykė iš
skausmo, ypač labiau pažeistos kairės kojos. Buvome sporto salėje, kurioje darbavosi Džei Bi, tačiau jau po
darbo valandų, nes nebuvau šio sporto klubo narė. Džei Bi bosas laikinai sutiko, kad tik vaikinas būtų laimingas.
Jis buvo didelis privalumas šiam sporto klubui: vos Džei Bi pradėjus dirbti, akivaizdžiai padaugėjo klienčių
moterų.
– Manyčiau, taip, – pasakė Tara. – Apylinkėse yra keturi, patikrinau juos visus. Pirmiausia apsilankysiu pas
gydytoją Divindi, čia, Klarise. Ligoninė nedidelė, tačiau aš nepriklausau rizikos grupei, be to, arti namų.
Klarisas buvo vos už penkių ar šešių kilometrų nuo Bon Tono, kur mes visi trys gyvenome. Sporto klubą iš
mano namų buvo galima pasiekti per mažiau nei dvidešimt minučių.
– Girdėjau daug gerų dalykų apie jį, – tariau, o keturgalvius taip skaudėjo, jog atrodė, kad tuoj pasimaišys
protelis. Kaktą išmušė klampus prakaitas. Visada laikiau save geros fizinės formos moterimi, dažniausiai
būdavau savimi patenkinta ir laiminga. Dabar pasitaikydavo dienų, kai tik vargais negalais prisiversdavau
išsiropšti iš lovos ir važiuoti į darbą.
– Suke, – tarstelėjo Džei Bi, – tik pažiūrėk į šitą svorį. – Žiūrėjo į mane išsišiepęs.
 Pirmą kartą suvokiau, kad padariau dešimt ištiesimo pratimų su maždaug penkiais kilogramais didesniu svoriu
nei prieš tai.
Nusišypsojau jam. Tai truko neilgai, bet žinojau, kad nuveikiau kažką gerą.
– Gal kada nors prižiūrėsi mūsų vaiką, – tęsė Tara. – Išmokysime jį vadinti tave tetule Suke.
Aš būsiu netikra teta. Galėsiu rūpintis kūdikiu. Jie manimi pasitiki. Susivokiau, kad vėl pradedu planuoti
ateitį.
 KOVAS
Ta pati savaitė

Kitą naktį praleidau su Eriku. Kaip man atsitikdavo mažiausiai tris ar keturis kartus per savaitę, atsibudau
sunkiai kvėpuodama, apimta siaubo, visiškai nesuvokdama, kur esu, – lyg laivas be kompaso vidury vandenyno.
Laikiausi įsikibusi į Eriką tarsi į inkarą, be kurio audra būtų nunešusi mane tolyn. Atsibudau verkdama. Taip
atsitiko ne pirmą kartą, bet šįsyk Erikas verkė kartu – apstulbau išvydusi baltą jo veidą ruožuojančias kruvinas
ašaras.
– Nereikia, – pradėjau maldauti. Buvo sunku likus su juo elgtis taip, lyg niekas nebūtų pasikeitę, bet aš labai
stengiausi. Aišku, jis žinojo, kad pasikeičiau. Šiąnakt jaučiau jo ryžtą. Erikas norėjo man kažką pasakyti ir ketino
tai padaryti nepaisydamas, ar norėsiu klausytis, ar ne.
– Tą naktį jaučiau tavo baimę ir skausmą, – pasakė jis dusliu balsu, tarsi būtų smaugiamas. – Bet negalėjau pas
tave atlėkti.
Pagaliau prakalbo apie tai, ką jau seniai norėjau sužinoti.
– Kodėl? – paklausiau labai stengdamasi išlaikyti balsą ramų. Gal ir atrodė neįtikėtina, tačiau ilgai jaučiausi
tokia sukrėsta, kad taip ir neišdrįsau užduoti jam šio klausimo.
– Viktoras neleido man išeiti, – pasakė jis. Viktoras Madenas buvo Eriko bosas. Felipė de Kastro, Nevados
karalius, paskyrė jį prižiūrėti nukariautajai Luizianos karalystei.
Pirmoji mano reakcija į Eriko paaiškinimą buvo kartus nusivylimas. Tokį pasakojimą jau buvau girdėjusi
anksčiau. „Mane taip padaryti privertė galingesnė vampyrė“, – Bilas teisinosi, kodėl grįžo pas savo kūrėją
Loreną. Ką gi man tai priminė?
– Aišku, – pasakiau. Apsiverčiau ant šono ir atsukau jam nugarą. Pajutau, kaip smelkiasi prarastų iliuzijų
skausmas. Nusprendžiau apsirengti ir važiuoti namo, į Bon Toną, kai tik sukaupsiu jėgų. Įtampa, nusivylimas,
įniršis, kuriuos jautė Erikas, visiškai išsekino.
– Viktoro žmonės sukaustė mane sidabro grandinėmis, – tarė Erikas man už nugaros. – Visur liko nudegimų.
– Tiesiogine to žodžio prasme? – stengiausi nepasakyti to taip skeptiškai, kaip jaučiausi.
– Taip, tiesiogine to žodžio prasme. Jaučiau, kad tau kažkas negerai. Tą naktį Viktoras buvo „Vamptazijoje“,
tarsi būtų iš anksto žinojęs, jog reikia ten būti. Kai Bilas paskambino ir pranešė apie tavo pagrobimą, vos spėjau
paskambinti Najalui, o tada trys Viktoro žmonės prirakino mane prie sienos. Man protestuojant, Viktoras
pareiškė, jog negali leisti palaikyti kurios nors pusės fėjų kare. Sakė, kad ir kas tau atsitiks, aš negaliu į tai
painiotis.
Erikas buvo taip įniršęs, kad ilgai negalėjo ištarti nė žodžio. Jo įniršis tvilkė mane tarsi deginantis, ledinis
srautas. Toliau tęsė pasakojimą dusliu balsu:
– Viktoro žmonės sučiupo ir Pem, bet jos nesurakino. – Pem buvo dešinioji Eriko ranka. – O Bilas buvo Bon
Tone, taigi ignoravo Viktoro žinutes. Najalas susitiko su Bilu tavo namuose ir iš ten galėjo sekti tavo pėdsakus.
Bilas buvo girdėjęs apie Loklaną ir Nivę. Kaip ir mes visi. Žinojome, kad tavo valandos suskaičiuotos. – Vis dar
gulėjau atsukusi Erikui nugarą, tačiau klausiausi ne tik jo balso. Girdėjau jo sielvartą, pyktį, neviltį.
– Kaip tau pavyko išsivaduoti iš grandinių? – paklausiau suniurusiu balsu.
– Priminiau Viktorui, kad Felipė pažadėjo tau savo apsaugą, pažadėjo asmeniškai tau. Viktoras apsimetė
netikintis manimi. – Jaučiau, kaip sujudėjo lova, kai Erikas parkrito ant pagalvių. – Kai kurie vampyrai buvo
pakankamai stiprūs ir garbingi, kad atsimintų, jog yra prisiekę ištikimybę Felipei, o ne Viktorui. Nors jie
neišdrįso nepaklusti tiesioginiams Viktoro įsakymams, jam nežinant leido Pem paskambinti naujajam mūsų
karaliui. Kai sugebėjo prisiskambinti Felipei, ji paaiškino, jog mudu susituokę. Tada pareikalavo, kad Viktoras
paimtų telefoną ir pasikalbėtų su Felipe. Viktoras neišdrįso nepaklusti. Felipė įsakė Viktorui mane išlaisvinti. –
Prieš keletą mėnesių Felipė de Kastro tapo Nevados, Luizianos ir Arkanzaso karaliumi. Jis buvo galingas, senas
ir labai vylingas. Be to, man velniškai skolingas.
– Ar Felipė nubaudė Viktorą? – Viltis miršta paskutinė.
– „Štai, kur sunkumas“[1], – pasakė Erikas. Kitados mano mielasis vikingas buvo skaitęs Šekspyrą. – Viktoras
pareiškė, kad buvo laikinai užmiršęs mūsų santuoką. – Nors retkarčiais stengdavausi užmiršti šį faktą, jo žodžiai
mane įsiutino. Kai Viktoras sėdėjo Eriko kabinete, perdaviau pastarajam ritualinį peilį – nė nenutuokdama, kad
mano veiksmai reiškia vedybas (vampyrams). Gal ir nenutuokiau, bet Viktoras tikrai žinojo. – Viktoras pasakė
mūsų karaliui, kad meluoju mėgindamas išgelbėti mirtingą mylimąją nuo fėjų. Pasakė, kad negalima prarasti
vampyrų gyvybių gelbstint paprastą mirtingąją. Jis pasakė Felipei nepatikėjęs mano ir Pem žodžiais, jog Felipė
pažadėjo tau savo apsaugą, kai išgelbėjai jį nuo Sigberto.
Vėl atsisukau veidu į Eriką. Pro langą sklindanti menka mėnesiena nuspalvino jį juodais ir sidabriniais
atspalviais. Užteko trumpo susidūrimo su galinguoju vampyru, kuris sugebėjo taip greitai įgyti didelę valdžią,
kad susidarytų įspūdis, jog Felipė tikrai ne kvailys.
– Neįtikėtina. Kodėl Felipė nenudėjo Viktoro? – paklausiau.
– Aš, aišku, nemažai apie tai galvojau. Manau, Felipei teko apsimesti, kad patikėjo Viktoru. Atrodo, Felipė
pradeda suvokti, jog paskyręs Viktorą savo pavaduotoju ir patikėjęs jam visą Luizianos valstiją išpūtė Viktoro
ambicingumą iki nepadorios apimties.
Mąstydama apie Eriko pasakojimą, suvokiau, jog galima į jį žvelgti objektyviai. Dėl polinkio pasitikėti kitais
praeityje ne kartą buvau skaudžiai nudegusi, todėl šį kartą neketinau pernelyg artintis prie ugnies iš anksto
neapsvarsčiusi savo veiksmų. Viena yra mėgautis juoku su Eriku ar laukti akimirkų, kai tamsoje kūnai susipins.
Visai kas kita patikėti jam trapesnes emocijas. Dabar tikrai nenorėjau niekuo pernelyg pasitikėti.
– Buvai nusiminęs, kai atvykai į ligoninę, – pasakiau netiesiogiai. Kai atsibudau sename fabrike, kurį gydytoja
Liudvig buvo pavertusi lauko ligonine, sužeistas vietas taip skaudėjo, kad maniau, jog mirtis gali pasirodyti
lengvesnė nei gyvenimas. Mane gelbėdamas Bilas buvo apnuodytas sidabrinių Nivės dantų įkandimo. Jo gyvybė
kabojo ant plauko. Mirtinai sužeistas Trėjus Dosonas, vilkolakis Amelijos mylimasis, iškabojo ant to plauko
pakankamai ilgai, kad mirtų nuo kardo kirčio, ligoninę užpuolus Brendono pajėgoms.
– Kol buvai su Nive ir Loklanu, kentėjau su tavimi, – pasakė Erikas, žvelgdamas man tiesiai į akis. –
Kankinausi drauge. Sruvau krauju – ne tik todėl, kad mus sieja kraujo ryšys, bet ir dėl meilės, kurią tau jaučiu.
Skeptiškai kilstelėjau antakį. Negalėjau susivaldyti, nors jaučiau, kad jis kalba nuoširdžiai. Buvau linkusi
patikėti, kad Erikas, jeigu tik būtų galėjęs, būtų atskubėjęs man į pagalbą daug greičiau. Buvau linkusi tikėti, jog
jis girdėjo mano kančių fėjų naguose aidą.
Vis dėlto skausmas, kraujas ir siaubas buvo mano pačios. Gal Erikas ir jautė juos, tačiau iš toli.
– Tikiu, kad būtum ten buvęs, jeigu būtum galėjęs, – pasakiau. Žinojau, jog mano balsas skamba pernelyg
ramiai. – Tikrai tuo tikiu. Žinau, kad būtum juos nudėjęs. – Erikas pakilo pasirėmęs alkūne, dideliu delnu
prispaudė mano veidą sau prie krūtinės.
Negalėjau paneigti, tikrai pasijutau geriau, kai jis prisivertė papasakoti viską man. Vis dėlto nesijaučiau daug
geriau, kaip kad tikėjausi, nors dabar žinojau, kodėl jis neatskubėjo, kai šaukiausi jo klykdama iš skausmo.
Galėjau netgi suprasti, kodėl jam prireikė šitiek laiko man papasakoti. Bejėgiškumas tikrai ne tokia būklė, su
kuria Erikas dažnai susidurdavo. Jis buvo nepaprastai stiprus antgamtinis padaras ir šiaip puikus kovotojas,
tačiau ne superherojus ir negalėjo įveikti kelių ryžtingai nusiteikusių savo rasės atstovų. Dar suvokiau, kad jis
davė man daug kraujo, kai pats vis dar bandė išsigydyti sidabro grandinių padarytą žalą.
Galiausiai manyje kažkas atsipalaidavo. Jo pasakojimas buvo logiškas. Patikėjau juo širdimi, ne tik protu.
Nuogu mano petimi nuriedėjo raudona ašara. Nubraukiau ją piršto galiuku ir priglaudžiau jį Erikui prie lūpų
– tarsi grąžindama jo paties skausmą. Turėjau per daug savo skausmo.
– Žinai, privalome nudėti Viktorą, – pasakiau ir jo akys susidūrė su manosiomis.
Man pagaliau pavyko nustebinti Eriką.

_______________
[1] Hamleto monologo ištrauka iš V. Šekspyro tragedijos „Hamletas“. (Čia ir toliau – vert. past.)
 KOVAS
Trečia savaitė

– Tai va, – pasakė brolis. – Kaip matai, mudu su Mišele vis dar susitikinėjame. – Jis stovėjo nugara į mane,
vartė kepsnius ant grotelių. Sėdėjau ant sulankstomosios kėdės, atsisukusi į didelį tvenkinį ir tiltelį. Vakaras buvo
gražus, vėsus ir gaivus. Jaučiau pasitenkinimą vien sėdėdama čia ir stebėdama, kaip Džeisonas dirba, mėgavausi jo
draugija. Mišelė viduje ruošė salotas. Girdėjau, kaip ji dainuoja Trevo Trito dainelę.
– Džiaugiuosi, – ištariau nuoširdžiai. Pirmą kartą per keletą mėnesių leidau laiką su broliu privačioje
aplinkoje. Džeisonui buvo tekę išgyventi blogą laikotarpį. Atskirai gyvenusi žmona ir jų negimęs vaikas mirė
siaubinga mirtimi. Jis sužinojo, kad geriausias draugas buvo jį įsimylėjęs, nesveikai įsimylėjęs. Stebėdama jį
kepantį kepsnius lauke, klausydamasi name dainuojančios jo merginos, supratau, kad Džeisonas yra tikras
išgyvenimo ekspertas. Štai, brolis vėl vaikšto į pasimatymus, džiaugiasi, kad netrukus valgys kepsnį su mano
atvežta bulvių koše ir salotomis, kurias dabar ruošė Mišelė. Galėjau tik žavėtis Džeisono ryžtu mėgautis
gyvenimu. Taip, brolis nebuvo labai geras daugelio sričių pavyzdys, tačiau vargu ar galėjau rodyti pirštais.
– Mišelė gera moteris, – pasakiau garsiai.
Ji tikrai buvo tokia, nors galbūt ne visai ta prasme, kuria mūsų močiutė būtų vartojusi šį terminą. Mišelė
Šubert niekada neslėpė nuomonės. Negalėjai jos sugėdinti, nes ji nedarė to, ko negalėjo atvirai prisipažinti
padariusi. Jeigu Mišelei kas nors nepatikdavo, atsakingas asmuo apie tai sužinodavo iš karto. Ji dirbo Ford
automobilių parduotuvėje ir remonto dirbtuvėse darbo grafikų sudarytoja ir administratore. Apie jos
darbštumą ir našumą neabejotinai bylojo tai, kad ji vis dar dirbo savo buvusiam uošviui. (Tiesą pasakius, žmonės
girdėjo jį sakant, kad kartais ji patinka jam labiau nei sūnus.)
Mišelė išėjo į atvirą verandą. Mūvėjo džinsus ir dėvėjo marškinėlius su Ford logotipu, kuriuos vilkėdavo darbe,
tamsūs plaukai buvo susukti į kuodą viršugalvyje. Mišelė mėgo ryškų makiažą, dideles rankines ir aukštakulnius.
Šiandien ji buvo basa.
– Ei, Suke, ar tau patinka Ranch padažas? – paklausė. – Jei ne, turime medaus ir garstyčių padažo.
– Ranch puikiausiai tiks, – pasakiau. – Gal padėti?
– Ne, susitvarkysiu pati. – Suskambėjo Mišelės telefonas. – Po velnių, vėl tėtušis Šubertas. Tas vyras negali nė
savo šiknos rasti abiem rankomis.
Ji grįžo į namą, prispaudusi prie ausies telefoną.
– Žinai, nerimauju, kad dėl manęs jai grės pavojus, – pasakė Džeisonas nepasitikėjimą savimi išduodančiu
balsu, kurį nutaisydavo teiraudamasis mano nuomonės dėl ko nors antgamtinio. – Noriu pasakyti... ta fėja
Dermotas, atrodantis visai kaip aš. Kaip manai, jis vis dar sukinėjasi netoliese?
Brolis atsisuko į mane visu kūnu. Atsistojęs atsirėmė į turėklus, juosiančius atvirą verandą, kurią pats
sumeistravo prie namo. Namą tėvai pasistatė, kai mama laukėsi Džeisono. Mamai ir tėčiui pasidžiaugti juo teko
ne ilgiau nei dešimtmetį. Juodu mirė, kai man buvo septyneri, o Džeisonas (jo nuomone) buvo pakankamai
suaugęs, kad gyventų vienas, tad paliko senelės namus ir persikėlė gyventi čia. Porą trejetą metų namas regėjo ne
vieną laukinį vakarėlį, tačiau ilgainiui brolis nurimo. Šį vakarą man buvo visiškai aišku, kad naujausi jo
praradimai dar labiau jį išblaivė.
Gurkštelėjau iš butelio. Nekokia iš manęs buvo gėrikė – darbe per dažnai matau piktnaudžiaujant alkoholiu,
– tačiau tokį gražų vakarą buvo neįmanoma atsisakyti šalto alaus.
– Norėčiau ir aš žinoti, kur Dermotas dabar, – pasakiau. Dermotas buvo dizigotinis mūsų pusiau fėjos senelio
Fintano brolis dvynys. – Najalas užsidarė Fėjų krašte su kitomis fėjomis, kurios norėjo prie jo prisidėti, o aš
laikau špygas, kad Dermotas būtų Fėjų krašte kartu su juo. Klodas liko čia. Mačiau jį prieš porą savaičių.
Najalas buvo mūsų prosenelis. Klodas buvo jo anūkas iš Najalo santuokos su kita grynakrauje fėja.
– Klodas, striptizo šokėjas.
– Striptizo klubo savininkas, nusirenginėjantis per moterims skirtas naktis, – pataisiau jį. – Taip pat pozuoja
meilės romanų viršeliams.
– Aha, spėju, merginos alpsta, kai mūsų pusbrolis eina pro šalį. Mišelė turi knygą, ant kurios viršelio jis vilki
džino kostiumu. Tikriausiai mėgaujasi kiekviena šlovės akimirka. – Džeisono balse tikrai skambėjo pavydas.
– Nė neabejoju. Žinai, jis juk tokia rakštis sėdynėje, – pasakiau ir savo nuostabai nusijuokiau.
– Dažnai su juo mataisi?
– Po to, kai mane sužeidė, mačiau jį tik kartą, tačiau vakar pašto dėžutėje radau keletą jo atsiųstų nemokamų
kuponų į moterų vakarą „Chuliganuose“.
– Kaip manai, kada nors pasinaudosi jo pasiūlymu?
– Kol kas ne. Galbūt kai būsiu... geresnės nuotaikos.
– Tikiesi, kad Erikas neprieštaraus, jei nuspręsi žiūrėti į svetimus nuogus vyrus? – Taip atsainiai minėdamas
mano santykius su vampyru Džeisonas stengėsi parodyti, kaip stipriai pasikeitė. Ką gi, galima skirti broliui taškų
už „gerus norus“.
– Nesu tikra, – atsakiau. – Bet tikrai neketinu stebėti, kaip kiti vyrai nusimeta drabužius, iš anksto nepranešusi
Erikui. Turiu leisti jam įkišti trigrašį. Ar pasakytum Mišelei, kad eini į klubą stebėti nusirenginėjančių moterų?
Džeisonas nusijuokė.
– Bent jau užsiminčiau, kad išgirsčiau, ką ji pasakys. – Jis sudėjo kepsnius ant negilios pailgos lėkštės ir
mostelėjo galva į stiklines stumdomąsias duris. – Jau galime eiti, – pasakė, o aš atidariau jam duris. Jau anksčiau
buvau padengusi stalą, dabar tik išpilsčiau arbatą. Mišelė jau buvo padėjusi salotas ir karštos bulvių košės puodą
ant stalo, o dabar iš sandėliuko traukė butelį kepsniams skirto padažo „A-1“. Džeisonas dievino jį. Didele ant
grotelių kepamai mėsai skirta šakute Džeisonas ant kiekvienos lėkštės perkėlė po kepsnį. Po poros minučių jau
valgėme. Buvo šeimyniška taip trise sėdėti.
– Šiandien pas mus buvo užsukęs Kalvinas, – pasakė Mišelė. – Ketina keisti senąjį savo pikapą. – Kalvinas
Norisas buvo geras vyrukas su geru darbu. Jau buvo perkopęs keturiasdešimtmetį, o jo pečius slėgė didelė
atsakomybės našta. Jis buvo brolio vadas, dominuojantis panterlakių bendruomenės mažoje Hotšoto
gyvenvietėje patinas.
 – Jis vis dar susitikinėja su Tania? – paklausiau. Tania Grisom dirbo „Norkrose“ kaip ir Kalvinas, bet kartais
pavaduodavo padavėjas „Pas Merlotę“, jeigu jos negalėdavo dirbti.
– Aha, jie gyvena kartu, – įsiterpė Džeisonas. – Juodu dažnai pykstasi, bet manau, kad ji liks.
Panterlakių vadas Kalvinas Norisas darė viską, kad tik nebūtų įtrauktas į vampyrų reikalus. Jam ir taip teko
daug rūpesčių, kai vilkolakiai pasirodė viešumoje. Jau kitą dieną gamyklos poilsio kambarėlyje jis pasiskelbė esąs
dviesmis. Žiniai plačiai pasklidus Kalviną imta tik dar labiau gerbti. Jis buvo pelnęs gerą reputaciją Bon Tono
apylinkėse, nors dauguma Hotšoto gyventojų buvo laikomi įtartinais – jų bendruomenė buvo tokia izoliuota ir
keista.
– Kodėl nepaskelbei apie savo dvigubą esatį, kai Kalvinas tai padarė? – paklausiau. Šios minties taip niekada ir
nenugirdau Džeisono galvoje.
Brolis atrodė susimąstęs, nors ši išraiška atrodė keistoka jo veide.
– Manyčiau, nesu pasirengęs atsakyti į visus klausimus, – pasakė. – Virsmas yra asmeniškas dalykas. Mišelė
žino, tai svarbiausia.
Mergina jam nusišypsojo.
– Labai didžiuojuosi Džeisonu, – pasakė ji. – Jis suvyriškėjo, kai pradėjo virsti pantera. Juk nieko negali
pakeisti. Stengiasi susitaikyti su tuo, kas atsitiko, ir išnaudoti gerąsias puses. Neinkščia. Papasakos žmonėms tada,
kai bus tam pasirengęs.
Džeisonas su Mišele šį vakarą mane stebino.
– Niekada niekam apie tai neužsiminiau, – patikinau jį.
– Niekada ir nemaniau, kad pasakotum. Kalvinas sako, jog Erikas yra vampyrų bosas, – pareiškė Džeisonas,
peršokęs prie kitos temos.
Apie vampyrų politiką su ne vampais stengiausi per daug nekalbėti. Nelabai gera mintis. Vis dėlto Džeisonas ir
Mišelė su manimi pasidalijo savo gyvenimu, todėl norėjau nors truputėlį atsakyti tuo pačiu.
– Erikas turi šiek tiek valdžios, tačiau pasikeitė jo bosas ir kol kas reikalai gan keblūs.
– Nori apie tai pasikalbėti? – Mačiau, kad Džeisonas nėra įsitikinęs, ar nori išgirsti tai, ką jiems nuspręsčiau
papasakoti, tačiau labai stengėsi būti geras brolis.
– Gal geriau nereikia, – pasakiau ir išvydau, jog jam palengvėjo. Net Mišelė buvo patenkinta ir grįžo prie savo
kepsnio. – Be reikalų su kitais vampyrais, man ir Erikui sekasi neblogai. Juk kiekvienuose santykiuose tenka
priimti kompromisų. – Nors Džeisonas per daugelį metų draugavo su merginomis galybę kartų, tik neseniai
sužinojo apie kompromisus.
– Vėl kalbuosi su Hoitu, – pareiškė Džeisonas. Tai buvo labai reikšminga naujiena. Hoitas, brolio šešėlis
daugelį metų, kuriam laikui buvo dingęs iš Džeisono radaro. Hoito sužadėtinė Holė, dirbanti „Pas Merlotę“ su
manimi, nebuvo didelė Džeisono gerbėja. Nustebau, kad Džeisonas sugebėjo susigrąžinti geriausią draugužį, o
dar labiau stebino tai, jog Holė tam pritarė.
– Suke, aš tikrai pasikeičiau, – pasakė brolis, tarsi (nors kartą) būtų perskaitęs mano mintis. – Noriu būti
geresnis draugas Hoitui. Noriu būti geras vaikinas Mišelei. – Jis rimtai pažvelgė į Mišelę, uždėjo delną jai ant
rankos. – Ir noriu būti geresnis brolis. Esame visa, kas mums liko. Išskyrus giminaičius iš fėjų pusės, nors mieliau
visai pamirščiau, kad juos turiu. – Jis susigėdęs nudelbė akis į lėkštę. – Negaliu patikėti, jog močiutė buvo
neištikima seneliui.
– Žinai, galvojau apie tai, – tariau. Pati niekaip negalėjau tuo patikėti. – Močiutė labai norėjo vaikų, o jų
tikrai negalėjo susilaukti nuo senelio. Pamaniau, gal Fintanas ją apžavėjo. Fėjos gali sujaukti protą, kaip ir
vampai. Pats žinai, kokios jos gražios.
– Klodina tikrai buvo graži. Moterims tikriausiai ir Klodas atrodo visai nieko.
– Klodina slėpė savo grožį, nes norėjo apsimesti žmogumi. – Klodina, Klodo trynė sesuo, buvo stulbinama
metro aštuoniasdešimties ūgio gražuolė.
Džeisonas tarė:
– Senelis tikrai nebuvo labai išvaizdus.
– Aha, gali nė nesakyti. – Pažvelgėme vienas į kitą, tyliai pripažindami fizinio patrauklumo galią. Tada vienu
metu ištarėme: – Bet močiutė?! – Negalėjome suvaldyti juoko. Mišelė labai stengėsi išlaikyti rimtą veido
išraišką, bet galiausiai nesusilaikė ir mums nusišypsojo. Nesmagu galvoti, kad tėvai mylisi, tačiau galvoti, kad tai
darė tavo seneliai? Visiškai netinkama.
– Kad jau prakalbom apie senelę, vis norėjau paklausti, ar galėčiau paimti stalą, kurį ji nugrūdo į palėpę, – tarė
Džeisonas. – Prisimeni apvalų staliuką, stovėdavusį šalia krėslo svetainėje?
– Na, žinoma, kada nors užsuk ir pasiimk, – pasakiau. – Tikriausiai tebestovi toje pačioje vietoje, kur jį
padėjai, kai močiutė paprašė išnešti į palėpę.
Netrukus išvažiavau namo su beveik tuščiu savo puodu, kuriame buvo bulvių košės ir kepsnių likučių, ir
pralinksmėjusia širdimi.
Tikrai nesitikėjau, kad vakarienė su broliu ir jo mergina galėtų būti reikšmingas įvykis, tačiau grįžusi namo visą
naktį iki pat ryto išmiegojau neprabusdama – pirmą kartą per keletą savaičių.
 KOVAS
Ketvirta savaitė

– Na štai, – tarė Semas. Turėjau įtempti ausis, kad jį išgirsčiau. Kažkas paleido Džeiso Evereto „Bad ings“,
ir beveik visas baras pritarė dainai garsiai. – Šįvakar nusišypsojai jau trečią kartą.
– Nejaugi pradėjai skaičiuoti mano veido išraiškas? – Nuleidau padėklą ir kreivai į jį dėbtelėjau. Semas, mano
bosas ir draugas, buvo tikras metamorfas: spėjau, kad gali pavirsti bet kokiu šiltakrauju gyvūnu. Niekada
nebuvau pasiteiravusi jo apie driežus, gyvates ir vabzdžius.
– Nieko negaliu sau padaryti, man tikrai smagu ir vėl matyti tavo šypseną, – atkirto jis. Perstatė butelius ant
lentynos, kad atrodytų užsiėmęs. – Pasiilgau jos.
– Gera vėl pajusti norą šypsotis, – pasakiau jam. – Beje, man patinka tavo šukuosena.
Semas susidrovėjęs ranka persibraukė galvą. Jo plaukai buvo trumpai kirpti, apgulę skalpą tarsi raudono aukso
kepuraitė.
– Artėja vasara, pamaniau, kad taip jausiuos geriau.
– Tikriausiai.
– Ar jau pradėjai degintis? – Mano pomėgis degintis buvo visuotinai žinomas.
– O taip. – Tiesą pasakius, šį pavasarį buvau pradėjusi degintis nepaprastai anksti. Pačią pirmą dieną, kai
užsitempiau maudymosi kostiumėlį, prasidėjo tikras pragaras. Aš užmušiau fėją, bet tai jau buvo praeityje. Vakar
atsiguliau saulėkaitoje, ir neatsitiko ničnieko. Nors, turiu prisipažinti, radijo į lauką nesinešiau, nes norėjau būti
tikra, kad išgirsiu, jeigu kas nors bandys prisėlinti. Niekas nebandė. Tiesą pasakius, praleidau nepaprastai ramią
valandą, gulėdama saulėkaitoje, stebėdama kartkartėmis praplevenančius drugelius. Jau žydėjo vienas iš mano
proprosenelės rožių krūmų, ir jo kvapas kažką manyje išgydė. – Tiesiog saulėje aš labai gerai jaučiuosi, –
pridūriau. Ūmai prisiminiau, kaip viena fėja man sakė, kad esu kilusi iš dangaus fėjų, o ne vandens. Nieko apie
tai neišmanau, tačiau susimąsčiau, ar kartais mano meilė saulei nėra genetiškai užkoduota.
Garsiai šūktelėjo Antuanas:
– Užsakymas paruoštas!
Nuskubėjau paimti lėkščių.
Antuanas užsiliko „Pas Merlotę“, visi tikėjomės, kad ir toliau dirbs pas mus virėju. Šį vakarą jis judėjo po mažą
virtuvę tarsi būtų turėjęs aštuonias rankas. „Pas Merlotę“ meniu buvo labai paprastas: mėsainiai, vištienos
kepsneliai, salotos su kepta vištiena, aštrios bulvytės, gruzdinti rauginti agurkėliai, tačiau Antuanas visa tai įvaldė
neįtikėtinai greitai. Dabar jam buvo daugiau nei penkiasdešimt, jis buvo pabėgęs iš Naujojo Orleano po to, kai
praleido „Katrinos“ uraganą dengtame „Superdome“ stadione. Gerbiau Antuaną dėl jo teigiamo požiūrio į
gyvenimą ir ryžto viską praradus pradėti iš naujo. Jis taip pat buvo geras D’Erikui, kuris padėjo ruošti maistą ir
tvarkė stalus. D’Erikas buvo labai mielas berniukas, bet lėtokas.
 Šį vakarą dirbo ir Holė. Nešiodama gėrimus ir lėkštes, ji nutaikė laisvą minutėlę ir stabtelėjo šalia savo
sužadėtinio Hoito Fortenberio, kuris sėdėjo ant aukštos baro kėdės. Pasirodė, kad Hoito mama yra
neapsakomai patenkinta, galėdama prižiūrėti mažąjį Holės sūnelį vakarais, kai Hoitas norėdavo praleisti laiką su
Hole. Pasižiūrėjus į Holę buvo sunku atpažinti, jog tai ta pati paniurusi gotė vikanė, kokia buvo vienu metu.
Dabar jos plaukai buvo natūralaus, tamsiai rudo atspalvio, paaugę tiek, kad beveik siekė pečius, ji buvo
pasidažiusi labai neryškiai, be to, visą laiką šypsojosi. Hoitas, ir vėl geriausias brolio draugas užglaisčius visus
nesutarimus, atrodė daug stipresnis, kai galėjo atsiremti į Holę.
Kai Semas atsiliepė mobiliuoju telefonu, dirstelėjau į jį. Pastarosiomis dienomis Semas su tuo telefonu leido
labai daug laiko, net buvau pradėjusi įtarti, kad taip pat su kažkuo susitikinėja. Būčiau galėjusi tai sužinoti, jeigu
pakankamai ilgai būčiau stebėjusi jo mintis (nors dviesmius sunkiau skaityti nei paprastus, eilinius žmones),
tačiau stengiausi nekišti nosies į Semo galvą. Tiesiog nemandagu knaisiotis po artimųjų mintis. Kalbėdamas
Semas šypsojosi, ir buvo smagu jį matyti tokį nerūpestingą – nors ir trumpai.
– Ar dažnai susitinki su vampyru Bilu? – paklausė Semas, kai maždaug po valandos padėjau jam užrakinti
barą.
– Ne. Senokai jo nemačiau, – pasakiau. – Jau pradedu manyti, kad Bilas manęs vengia. Porą kartų buvau
užsukusi į jo namus, palikau pakuotę Tikro kraujo butelių ir padėkos už viską, ką padarė atskubėjęs manęs
gelbėti, raštelį, tačiau jis nei paskambino, nei užsuko.
– Bilas lankėsi čia prieš porą naktų, kai tau buvo laisvadienis. Gerai būtų, jeigu jį aplankytum, – tarė Semas. –
Daugiau nieko nesakysiu.
 KOVAS
Ketvirtos savaitės pabaiga

Kiek vėliau tą pačią savaitę vieną gražų vakarą spintoje ieškojau savo didžiausio prožektoriaus. Semo
užuomina, kad turėčiau pamatyti Bilą, nedavė ramybės, todėl grįžusi iš darbo nusprendžiau per kapinaites nueiti
prie Bilo namo.
„Mielųjų namų“ kapinės buvo seniausios Renardo apygardoje. Vietos mirusiesiems čia buvo beveik nelikę,
todėl pietinėje miestelio pusėje buvo įrengtas vienas tų naujųjų „laidojimo parkų“ su plokščiais antkapiais.
Nekenčiau jo. Nors mūsiškėse kapinaitėse žemė buvo nelygi, medžiai visai sužėlę, o tvorelės aplink kai kuriuos
žemės plotelius ir visai išgriuvusios, ką jau kalbėti apie seniausius antkapius, mėgau „Mieluosius namus“.
Vaikystėje mudu su Džeisonu čia žaisdavome, vos tik pavykdavo pasprukti nuo močiutės.
Maršrutas tarp paminklų ir medžių Bilo namo link man buvo tapęs savotiška antrąja prigimtimi dar nuo to
meto, kai Bilas tapo pirmuoju mano vaikinu. Varlės ir vabalai tik neseniai buvo pradėję vasaros giesmes. Šylant
orams triukšmas vis stiprės. Prisiminiau, kaip D’Erikas kartą pasiteiravo, ar nebijau gyventi visai šalia kapinių, o
aš nusišypsojau. Nebijojau mirusiųjų, gulinčių po žeme. Vaikštantys ir kalbantys numirėliai daug pavojingesni.
Prie namų nuskintą rožę paguldžiau ant močiutės kapo. Buvau tikra, kad ji žinos, jog ten buvau ir apie ją
galvojau.
Iš senojo Komptonų namo sklido neryški šviesa. Jis buvo pastatytas maždaug tuo metu, kaip ir manasis.
Paskambinau į duris. Buvau tikra, kad Bilas namie, nebent būtų klaidžiojęs aplinkiniuose miškuose, – jo
automobilis stovėjo kieme. Vis dėlto teko šiek tiek palaukti, kol girgždėdamos atsivėrė durys.
Bilas įjungė šviesą verandoje, o aš vos susilaikiau neaiktelėjusi. Jis atrodė siaubingai.
Fėjų karo metu Bilas buvo apnuodytas sidabru – užsikrėtė infekcija nuo sidabrinių Nivės dantų įkandimo.
Tada jam teko išgerti ne vieną litrą vampyrų kraujo, tiesą pasakius, privalėjo tai daryti iki šiol, tačiau su nerimu
pastebėjau, kad jo oda vis dar buvo pilka, o ne balta, kaip turėjo būti. Žingsniai buvo netvirti, o galva pasvirusi į
priekį, tarsi seno žmogaus.
– Suke, užeik, – pakvietė. Netgi balsas atrodė ne toks stiprus kaip anksčiau.
Nors Bilo žodžiai buvo mandagūs, negalėjau pasakyti, kaip jis iš tikrųjų vertina mano vizitą. Negaliu skaityti
vampyrų minčių ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Bilas mane iš pradžių patraukė. Negalite net įsivaizduoti,
kokia svaigi atrodo tyla po nesiliaujamo, beveik prievartinio dalijimosi svetimomis mintimis.
– Bilai, – pradėjau, stengdamasi neparodyti nuostabos, – ar jautiesi geriau? Tie nuodai tavyje... jie baigia
išsisklaidyti?
Galėjau prisiekti, jis atsiduso. Rankos mostu parodė, kad eičiau pirma jo į svetainę. Lempos buvo išjungtos,
degė tik kelios žvakės. Suskaičiavau aštuonias. Įdomu, ką jis čia veikė vienas mirgančioje jų šviesoje? Klausėsi
muzikos? Tikrai mėgo kompaktines plokšteles, ypač Bachą. Jausdama aiškų nerimą atsisėdau ant kušetės, o Bilas
įsitaisė ant mėgstamiausios kėdės kitoje žemo kavos stalelio pusėje. Buvo toks pat gražus, kaip anksčiau, tačiau
veidui trūko gyvumo. Buvo akivaizdu, kad jis kenčia. Dabar žinojau, kodėl Semas norėjo, kad aplankyčiau
kaimyną.
– Ar tau viskas gerai? – paklausė jis.
– Jaučiuosi daug geriau, – ištariau atsargiai. Jis regėjo baisiausias mano žaizdas.
– Randai... sudarkymai?
– Randai liko, tačiau jie daug menkesni, nei baiminausi. Trūkstamos dalys užsipildė mėsa, užsitraukė oda.
Dabar turiu tokią lyg ir duobutę šlaunyje, – pasakiau, tapšnodama kairį kelį. – Visgi turėjau apsčiai, tad būčiau
galėjusi dalies ir netekti. – Pamėginau nusišypsoti, tačiau prisipažinsiu, kad pernelyg nerimavau dėl jo, ir man tai
nelabai pavyko. – Ar tau nors kiek gerėja? – vėl paklausiau, šiek tiek dvejodama.
– Man ne blogiau, – atsakė jis. Gūžtelėjo pečiais, vos juos kilstelėjo.
– Kokia apatija tave apėmusi? – leptelėjau.
– Atrodo, daugiau nieko nebenoriu, – pasakė Bilas po ilgokos pauzės. – Man kompiuteriai nebeįdomūs. Visai
nebenoriu darbuotis prie plūstančių papildymų ir duomenų bazių supaprastinimų. Erikas atsiunčia Feliciją, kad
supakuotų užsakymus ir juos išsiųstų. Atvykusi ji duoda atsigerti savo kraujo. – Felicija dirbo barmene
„Vamptazijoje“. Vampyre ji buvo tapusi visai neseniai.
Ar vampyrai gali sirgti depresija? O gal dėl to kaltas apsinuodijimas sidabru?
– Nejaugi nėra nieko, kas galėtų tau padėti? Noriu pasakyti, kas leistų pasveikti?
Jis pašaipiai nusišypsojo.
– Mano kūrėja, – pasakė. – Jeigu būčiau galėjęs atsigerti Lorenos kraujo, dabar jau būčiau visiškai pasveikęs.
– Ką gi, nepasisekė. – Nenorėjau jam parodyti, kad tai man neduoda ramybės, tačiau – oi. Aš nudobiau
Loreną. Nusipurčiau kaltės jausmą. Ją buvo būtina užmušti, tai įvyko ir šaukštai buvo po pietų. – Ar ji sukūrė
kitų vampyrų?
Bilas atrodė nebe toks apatiškas.
– Taip, ji turi dar vieną gyvą vaiką.
– Gal tai padėtų? Jeigu išgertum to vampyro kraujo.
– Nežinau. Galbūt. Bet aš... negaliu prašyti jos pagalbos.
– Nesi tikras, ar tai padėtų, taip? Žinai, vampyrams praverstų kokia nors „Greitų patarimų“ knyga ar kas nors
panašaus.
– Taip, – pasakė jis, tarsi niekada nebūtų girdėjęs apie tokį dalyką. – Tikrai praverstų.
Neketinau kamantinėti Bilo, kodėl jis taip nenori susisiekti su tuo, kas galėtų pagelbėti. Bilas buvo užsispyręs,
sunkiai nuomonę keičiantis vyras, ir man nebūtų pavykę jo perkalbėti elgtis kitaip, nes jis jau buvo apsisprendęs.
Akimirką sėdėjome tylėdami.
– Ar tu myli Eriką? – nei iš šio, nei iš to paklausė Bilas. Jo tamsiai rudos akys įsistebeilijo į mane sutelkusios
dėmesį, kuris suvaidino nemažą vaidmenį, kad patrauktų mane pirmą kartą mums susitikus.
Nejaugi visi pažįstami neturėjo apie ką daugiau galvoti, tik apie mano santykius su Penktojo regiono šerifu?
– Taip, – pasakiau ramiu balsu. – Myliu jį.
 – Ar jis prisipažino tave mylįs?
– Taip. – Žvelgiau į jį neatitraukdama akių.
– Kai kuriomis naktimis trokštu, kad jis mirtų, – tarė Bilas.
Šiąnakt buvome visiškai atviri vienas kitam.
– Dabar dažnai kyla tokių minčių. Yra vienas kitas asmuo, kurio aš irgi nepasigesčiau, – pripažinau. – Tos
mintys užklysta, kai sielvartauju dėl man rūpėjusių žmonių, kurie mirė, pavyzdžiui, Klodinos, močiutės ar
Trėjaus. – Tai buvo tik sąrašo pradžia. – Todėl suprantu, ką jauti, tačiau aš... prašau, nelinkėk Erikui bloga. –
Buvau praradusi tiek daug man svarbių žmonių, kad nebūčiau ištvėrusi dar vienos netekties.
– Suke, kieno mirties trokšti? – Jo akyse žybtelėjo smalsumo kibirkštėlė.
– Nė neketinu tau sakyti. – Nežymiai jam šyptelėjau. – Gali pamėginti įgyvendinti mano norus. Kaip,
pavyzdžiui, atsitiko su dėdule Bartletu.
Kai sužinojau, kad Bilas nužudė močiutės brolį, kuris vaikystėje mane tvirkino, – štai kada reikėjo nutraukti
su juo santykius ir sprukti. Mano gyvenimas tikriausiai būtų buvęs visiškai kitoks. Dabar tam jau buvo per vėlu.
– Tu pasikeitei, – pasakė.
– Žinoma, kad pasikeičiau. Keletą valandų neabejojau, kad mirsiu. Patyriau tokį skausmą, kokio anksčiau
niekada nebuvau jautusi. Nivė ir Loklanas juo taip mėgavosi. Tada lyg kažkas manyje nutrūko. Kai judu su
Najalu juos nužudėte, tai buvo tarsi atsakas į karščiausią mano maldą gyvenime. Juk turėčiau būti krikščionė,
tačiau vis dažniau abejoju, ar dar galiu taip vadintis. Manyje liko galybė įtūžio. Kai negaliu užmigti, galvoju apie
tuos kitus žmones, kuriems nerūpi, kiek skausmo ir rūpesčių man sukėlė. Mąstau, kaip būtų gera, jeigu jie staiga
mirtų.
Tai, kad galėjau Bilui papasakoti apie šią siaubingą, slaptą savo pusę, tik rodė, kokia artima jam kadaise buvau.
– Aš tave myliu, – pasakė jis. – Niekas, ką pasakytum ar padarytum, to nepakeistų. Jeigu paprašytum paslėpti
po žeme kokį lavoną – ar ką nors paversti lavonu, – padaryčiau tai nė nemirktelėjęs.
– Tarp mūsų nutiko daug negerų dalykų, Bilai, bet tau visada priklausys ypatinga vieta mano širdyje. – Viduje
susigūžiau, iš savo lūpų išgirdusi šią nuvalkiotą frazę, tačiau kartais klišės būna tiesa. Šįkart taip ir buvo. –
Nesijaučiu verta tokio stipraus jausmo, – prisipažinau.
Jis sugebėjo išspausti šypseną.
– Kalbant apie tavo savivertę, nemanau, kad įsimylėjimas kaip nors susijęs su meilės objekto verte. Visgi
norėčiau paprieštarauti tavo vertinimui. Manau, esi puiki moteris, visada stengiesi būti geriausia, kiek tik gali.
Niekas negali jaustis... nerūpestingas ir džiugus... po tokios artimos akistatos su mirtimi, kaip atsitiko tau.
Pakilau eiti. Semas norėjo, kad pamatyčiau Bilą, suprasčiau jo situaciją, taip ir padariau. Kai Bilas irgi pakilo,
norėdamas palydėti mane iki durų, pastebėjau, kad neliko ankstesnio žaibiško jo greičio.
– Tu juk išgyvensi? – paklausiau jo, ūmai apimta baimės.
– Manyčiau, taip, – tarė jis, tarsi nebūtų buvę jokio skirtumo – mirs ar gyvens. – Nors dėl visa ko pabučiuok
mane.
Vienoje rankoje laikiau prožektorių, tad apkabinau kaklą kita ir leidau jam priglausti savo lūpas prie manųjų.
Bilo kūnas, kvapas sukėlė daugybę prisiminimų. Atrodė, kad stovime taip susispaudę labai ilgai, tačiau
nesusijaudinau kaip anksčiau, atvirkščiai, pasijutau tik ramesnė. Keistai aiškiai įsisąmoninau savo kvėpavimą –
lėtą ir tolygų tarsi miegančiojo alsavimas.
Kai atsitraukiau, Bilas atrodė geriau. Mano antakiai pakilo iš nuostabos.
– Man padeda tavo fėjų kraujas, – pasakė jis.
– Aš tik aštuntadaliu fėja. O tu nė lašo neišgėrei.
– Artumas, – tarstelėjo jis. – Odos prisilietimas prie odos. – Jo lūpas suvirpino šypsena. – Jeigu pasimylėtume,
dar labiau priartėčiau prie pasveikimo.
„Nesąmonė“, – pagalvojau, tačiau negalėjau pasakyti, kad tas vėsus balsas neprivertė kažko trūktelėti į apačią
nuo bambos. Jis vis dar galėjo sukelti trumpalaikį geismą.
– Bilai, to nebus, – pasakiau. – Vis dėlto turėtum rimtai pamąstyti, ar nevertėtų susekti tą kitą Lorenos vaiką
vampyrą.
– Taip, galbūt, – tarė jis. Tamsios akys keistai švytėjo. Tai galėjo būti apsinuodijimo pasekmė, o gal tiesiog
žvakių šviesos atspindys. Žinojau, jog nieko nepadarys, kad surastų kitą Lorenos palikuonį. Kad ir kokią
kibirkštį buvo įžiebęs mano apsilankymas, ji jau blėso.
Apimta liūdesio, susirūpinimo ir šiek tiek pasitenkinimo – nė nebandykite man sakyti, kad neglosto savimeilės
būti taip stipriai mylimai, nes tikrai glosto, – nužingsniavau namo per kapines. Iš įpročio praeidama patapšnojau
Bilo antkapį. Visai nenuostabu, jog, atsargiai žengdama nelygia žeme, galvojau apie Bilą. Jis buvo konfederatų
kareivis. Išgyveno pilietinį karą tik tam, kad neatsilaikytų prieš vampyrę vos spėjęs grįžti namo pas žmoną ir
vaikus – tragiška sunkaus gyvenimo pabaiga.
Vėl buvau visiškai patenkinta, kad nudobiau Loreną.
Yra toks dalykas, kuris man savyje nepatinka: nesijaučiu blogai nudaigojusi vampyrą. Kažkas viduje vis kartoja,
kad jie jau ir taip mirę, o pirma mirtis buvo svarbiausia. Kai nužudžiau nekenčiamą žmogų, mano reakcija buvo
daug stipresnė.
Tada pagalvojau: „Juk turėčiau tik apsidžiaugti, jog pavyko išvengti šiek tiek skausmo, o ne galvoti, kad
turėčiau jaustis blogiau pašalinusi Loreną.“ Nekenčiau, kai reikia išsiaiškinti, kas moraliai geriausia, nes taip
dažnai tai nederėjo su instinktyvia mano reakcija.
Šios savianalizės esmė: nužudžiau Loreną, kuri būtų galėjusi išgydyti Bilą. Bilą sužeidė, kai jis atskubėjo man į
pagalbą. Akivaizdu, kad esu dėl to atsakinga. Pabandysiu sugalvoti, ką daryti toliau.
Kai pagaliau suvokiau, kad šitiek laiko buvau tamsoje viena ir turėjau būti mirtinai išsigandusi (bent jau anot
D’Eriko), jau žengiau į savo ryškiai apšviestą kiemą. Galbūt rūpestis dvasiniu savo gyvenimu padėjo atitraukti
dėmesį nuo vis iš naujo išgyvenamų atsiminimų apie fizinius kankinimus. O gal jaučiausi ramiau, nes padariau
kai ką gera – apkabinau Bilą ir jam palengvėjo. Kai tą naktį ėjau miegoti, pavyko atsigulti ant šono
mėgstamiausia poza, o ne vartytis nerandant vietos, ir išmiegojau be sapnų – bent jau nė vieno neprisiminiau
ryte.
Kitą savaitę mėgavausi netrukdomu miegu, dėl to pradėjau jaustis daug panašesnė į save. Pojūtis atėjo
palaipsniui, bet buvo visiškai aiškus. Nesumąsčiau, kaip galėčiau padėti Bilui, bet nupirkau jam naują
kompaktinę plokštelę (Bethoveno) ir padėjau ten, kur rastų atsikėlęs iš dieninės slaptavietės. Kitą dieną
pasiunčiau jam elektroninį atviruką. Kad žinotų, jog apie jį galvoju.
Kiekvieną kartą išvydusi Eriką jaučiausi vis linksmesnė. Galiausiai patyriau tokį sprogstamai galingą orgazmą,
tarsi ilgai būčiau taupiusi šventei ir ji pagaliau būtų atėjusi.
– Tu... ar tu gerai jautiesi? – paklausė Erikas. Jo mėlynos akys žvelgė į mane, lūpas buvo ištempusi neryžtinga
šypsena, tarsi jis nebūtų tikras, ką daryti, – ploti katučių ar kviesti greitąją pagalbą.
– Aš labai labai gerai, – sukuždėjau, ir po velnių gramatiką. – Man dabar taip gerai, kad galėčiau nuslysti nuo
lovos ir sutekėti į balutę ant grindų.
Jo šypsena tapo užtikrintesnė.
– Vadinasi, tau buvo gera? Geriau nei pastaruoju metu?
– Tu žinojai, kad...
Jis kilstelėjo antakį.
– Aišku, žinojai. Aš tik... turėjau problemų, kurias privalėjau išspręsti pati.
– Jaučiau, kad taip yra ne dėl mylėjimosi, mano žmona, – pareiškė Erikas; nors žodžiai buvo tikrai
pasipūtėliški, veide buvo matyti, jog jam nuoširdžiai palengvėjo.
– Nevadink manęs žmona. Juk pats žinai, jog mūsų vadinamoji santuoka yra tik strateginė gudrybė. Dabar
grįžkime prie ankstesnio tavo teiginio. Aukščiausio lygio mylėjimasis, Erikai. – Turėjau gerai įvertinti tai, kas
tikrai buvo to verta. – Negalėjau pasiekti orgazmo tik dėl problemos galvoje. Aš ją išsprendžiau.
– Suke, tu mane maustai, – sumurmėjo jis. – Bet parodysiu aukščiausio lygio mylėjimąsi. Nes, manau, tu gali
vėl patirti orgazmą.
Pasirodė, kad tikrai galiu.
 1 skyrius

BALANDIS

Mėgstu pavasarį dėl visų akivaizdžių priežasčių. Dievinu pražystančias gėles (tai Luizianoje atsitinka gan
anksti), paukščiukų čiulbėjimą, mėgstu, kai voverės laigo po kiemą.
Mėgstu vilkolakių kauksmą tolumoje.
Ne, tik juokauju. Vis dėlto velionis apraudotasis Trėjus Dosonas kartą man sakė, kad pavasaris vilkolakiams –
mėgstamiausias metų laikas. Būna daugiau grobio, todėl medžioklės baigiasi greitai, lieka daugiau laiko ėsti ir
žaisti. Nuolat galvojau apie vilkolakius, todėl nelabai nustebau, kai vienas iš jų susisiekė su manimi.
Kai tą saulėtą rytą balandžio viduryje sėdėjau savo priekinėje verandoje su antru puodeliu kavos ir žurnalu, vis
dar mūvėdama pižamines kelnes ir vilkėdama marškinėlius su užrašu „Supermoteris“, į mobilųjį telefoną
paskambino Šrivporto vilkolakių gaujos vadas.
– Hm, – numykiau atpažinusi numerį. Atlenkiau ragelį. – Labas, – pasakiau atsargiai.
– Suke, – pradėjo Alsidas Hervo. Alsido buvau nemačiusi jau daugelį mėnesių. Jis tapo gaujos vadu prieš gerus
metus per vieną beprotiškai chaotišką vakarą. – Kaip tu jautiesi?
– Kupina jėgų, – pasakiau beveik tiesą. – Laiminga lyg žuvis vandenyje. Sveika kaip ridikas. – Stebėjau, kaip už
kokių penkių ar šešių metrų per dobiliukų ir žolynų pievelę šokuoja kiškis. Pavasaris.
– Vis dar susitikinėji su Eriku? Ar jis tavo geros nuotaikos priežastis?
Visi nori žinoti.
– Taip, vis dar. Tai tikrai padeda man būti laimingai.
Tiesą pasakius, kaip nuolat kartojo Erikas, „susitikinėjimas“ buvo klaidingas terminas. Nors aš nelaikiau savęs
ištekėjusia vien dėl to, kad perdaviau jam ritualinį peilį (Erikas pasinaudojo mano nežinojimu vykdydamas
didžiosios savo strategijos dalį), vampyrams atrodė kitaip. Vampyro ir mirtingojo santuoka nebuvo visiškai tas
pats kaip „mylėti, gerbti ir paklusti“ principais besiremianti žmogiškoji santuoka, tačiau Erikas tikėjosi, kad ji
suteiks man privilegijų vampyrų pasaulyje. Nuo tada su vampyrais reikalai klostėsi visai neblogai. Išskyrus tą
milžinišką nesusipratimą, kai Viktoras neleido Erikui skubėti man į pagalbą, kol galavausi mirtimi, kitaip sakant
– Viktorą, kuriam derėjo mirti.
Nukreipiau mintis nuo šios tamsios gijos su ilgos praktikos suteiktu ryžtingumu. Matot? Daug geriau. Dabar iš
lovos kiekvieną dieną šoku (beveik) su ankstesne energija. Aš net lankiausi bažnyčioje praėjusį sekmadienį.
Pozityvus mąstymas!
– Kas atsitiko, Alsidai? – paklausiau.
– Noriu paprašyti tavęs paslaugos, – pasakė Alsidas ir beveik visai manęs nenustebino.
 – Kuo galėčiau padėti?
– Ar pavyktų tavo žemėse surengti pilnaties pasibėgiojimą rytoj naktį?
Prisiverčiau nurimti ir apmąstyti jo prašymą, o ne automatiškai atsakyti „taip“. Mokiausi iš patirties. Turėjau
daug neaptvertų žemių, kas būtina vilkolakiams, – tai visai ne bėda. Man vis dar priklausė apie dvidešimt akrų
aplink namą, nors močiutė, užgriuvus finansinei prievolei auginti mane ir brolį, išpardavė didžiąją dalį senojo
ūkio žemių. „Mielųjų namų“ kapinės užėmė gerą gabalą žemės tarp mano ir Bilo valdų, bet jiems būtų pakakę
erdvės, ypač jeigu Bilas būtų leidęs vilkolakiams pasinaudoti ir savomis žemėmis. Prisiminiau, kad gauja kartą
jau buvo ten lankiusis.
Apsvarsčiau mintį įvairiais aspektais, tačiau negalėjau pastebėti jokios akivaizdžios neigiamos pusės.
– Galite atvažiuoti, – pasakiau. – Manau, turėtumėt dar pasiteirauti ir Bilo Komptono. – Bilas neatsakė nė į
vieną mano rūpesčio ženklą.
Vampyrai ir vilkolakiai nelabai linkę bičiuliautis, tačiau Alsidas buvo praktiškas vyras.
– Šiąnakt paskambinsiu Bilui, – pasakė. – Ar turi jo telefono numerį?
Padiktavau.
– Alsidai, o kodėl jūs netraukiate į tavo užmiesčio namą? – paklausiau apimta paprasčiausio smalsumo. Vieno
kasdienio pokalbio metu jis buvo užsiminęs, kad Ilgosios ilties gauja šventė mėnulio pilnatį Hervo
priklausančioje fermoje į pietus nuo Šrivporto. Didžioji dalis Hervo žemių buvo apsodinta mišku būtent gaujos
medžioklėms.
– Šiandien skambino Hemas ir pranešė, kad prie upelio stovyklauja būrelis vienių.
Vieniais, t. y. vienesmiais, dviesmiai vilkolakiai vadina žmones. Pažinojau Hamiltoną Bondą iš matymo. Jo
ferma ribojosi su Hervo užmiesčio namo sklypu, be to, Hemas apdirbdavo keletą akrų Alsidui. Bondų šeima
priklausė Ilgosios ilties gaujai taip pat seniai kaip ir Hervo.
– Leidai jiems ten įsikurti? – paklausiau.
– Jie pasakė Hemui, kad mano tėtis leisdavo jiems ten žuvauti kiekvieną pavasarį, todėl nepagalvojo, kad
reikėtų atsiklausti manęs. Gal tai ir tiesa, tačiau aš jų neatsimenu.
– Net jeigu jie ir sako teisybę, toks elgesys tikrai nemandagus. Turėjo tau paskambinti, – pasakiau. – Jie turėjo
atsiklausti, ar tu nieko prieš. Gal norėtum, kad su jais pasikalbėčiau? Galėčiau sužinoti, ar jie meluoja. – Velionis
Alsido tėtukas Džeksonas Hervo neatrodė esąs vyras, kuris taip paprastai leistų žmonėms reguliariai naudotis
savo žemėmis.
– Ne, Suke, dėkui. Nenoriu tavęs prašyti dar vienos paslaugos. Tu gaujos draugė. Mes turėtume tave ginti, o ne
tu mus.
– Nieko tokio. Galite visi čia atvažiuoti. O jeigu nuspręsi, kad nori, jog paspausčiau ranką tariamiems tavo
tėčio bičiuliams, man bus visai nesunku tai padaryti. – Pasidarė smalsu dėl tokio jų pasirodymo Hervo fermoje
priartėjus mėnulio pilnačiai. Smalsu ir įtartina.
Alsidas pasakė man, kad pagalvos apie žvejų situaciją, ir mažiausiai šešis kartus padėkojo, kad leidau.
– Nieko tokio, – pasakiau tikėdamasi, kad kalbu tiesą. Galiausiai Alsidas nusprendė, jog jau pakankamai
padėkojo, ir mes atsisveikinome.
 Grįžau į vidų nešina kavos puodeliu. Nežinojau, kad šypsausi, kol nepažvelgiau į svetainės veidrodį. Turėjau
sau pripažinti, kad laukiu vilkų atvykstant. Bus visai malonu jausti, kad nesu vieniša vidury miškų. Patetiška.
Nors tos kelios kartu praleistos naktys buvo nuostabios, Erikas vis dar labai daug laiko leido tvarkydamas
vampyriškus reikalus. Man tokia situacija ėmė po truputį nusibosti. Gerai jau, pripažįstu – ne truputį. Juk jeigu
esi bosas, priklausytų turėti šiek tiek laisvo laiko, ar aš neteisi? Juk tai vienas iš tokios padėties privalumų.
Su vampyrais vyko keistų dalykų. Nerimaudama regėjau pažįstamus ženklus. Naujasis režimas jau turėjo
įsigalioti, o Erikas – iš esmės įtvirtinti savo naująjį vaidmenį sistemoje. Viktoras Madenas Naujajame Orleane
turėjo būti labai užsiėmęs karalystės valdymu, nes buvo Felipės atstovas Luizianoje. Erikas turėjo būti paliktas
ramybėje ir toliau efektyviai valdyti Penktąjį regioną.
Kiekvieną kartą išgirdus Viktoro vardą, žydros Eriko akys tik sublizgėdavo ir tapdavo nuožmios. Maniškės
tikriausiai taip pat. Vis dėlto dabar reikalai buvo susiklostę taip, kad Viktoras turėjo galios Erikui, o mes dėl to
negalėjome nieko padaryti.
Paklausiau Eriko, ar, jo nuomone, Viktoras galėtų pareikšti nepasitenkinimą Eriko vadovavimu Penktajame
regione. Siaubą kelianti galimybė.
– Atidžiai tvarkau buhalteriją, kad galėčiau įrodyti, jog taip nėra, – pasakė Erikas. – Ir laikau sąskaitų knygas
keliose vietose.
Eriko pavaldinių gyvybės, o gal ir manoji, priklausė nuo to, kaip tvirtai jis įleis šaknis naujajame režime.
Žinojau, kiek daug priklauso nuo to, kad Erikas padarytų savo poziciją nepajudinamą, žinojau, jog neturėčiau
dėl to skųstis. Vis dėlto ne visada lengva prisiversti jaustis taip, kaip turėtum.
Apskritai šiek tiek kauksmo aplink namus bus maloni permaina. Na, tai bent jau bus šis tas naujo ir kitokio.
Tą dieną nuėjusi į darbą papasakojau Semui apie Alsido skambutį. Tikri metamorfai – retas reiškinys. Kitų
tokių mūsų apylinkėse nėra, todėl Semas kartais leidžia laiką su du pavidalus turinčiais padarais.
– Ei, kodėl gi tau taip pat neatvažiavus pas mane? – pasiūliau. – Juk gali pasiversti vilku būdamas grynakraujis
metamorfas? O tada jau įsilietum į būrį.
Semas atsilošė sename savo supamajame krėsle, džiaugdamasis pasiteisinimu, kad nors trumpai nereikia pildyti
blankų. Semui dabar trisdešimt, jis trejais metais vyresnis už mane.
– Susitikinėju su viena gaujos nare, todėl galėtų būti smagu, – pasakė jis, apsvarstęs pasiūlymą. Vis dėlto po
akimirkos papurtė galvą. – Ne, jausčiausi tarsi dalyvaudamas NSŽPA[2] susitikime išsitepęs veidą suodžiais.
Tarsi imitacija greta tikrų dalykų. Štai kodėl niekada nebėgioju su panteromis, nors Kalvinas sakė, kad esu
mielai laukiamas.
– O, – numykiau susigėdusi. – Apie tai nepagalvojau. Atleisk. – Man buvo labai smalsu, su kuo jis susitikinėja,
tačiau ir vėl – ne mano reikalas.
– Ei, nesirūpink dėl to.
– Pažįstu tave šitiek metų, turėčiau išmanyti kur kas daugiau, – pasakiau. – Na, žinai, apie tave ir tavo kultūrą.
– Mano šeima vis dar to mokosi. Žinai daugiau nei jie.
Semas viešai prisipažino esąs metamorfas tuo metu kaip ir vilkolakiai. Jo motina tai padarė tą pačią naktį.
Šeima patyrė sunkų laikotarpį, bandydama susitaikyti su pareiškimu. Tiesą pasakius, Semo patėvis šovė į jo
motiną, o dabar jie skyrėsi – tai visai nestebino.
– Ar brolio vestuvių data vėl paskelbta? – paklausiau.
– Kregas ir Deidrė lankosi pas santykių specialistą. Jos tėvai buvo smarkiai nusiminę, kad ji ruošiasi nutekėti į
šeimą, kurioje yra tokių padarų kaip aš ir mama. Jie nesupranta, kad Krego ir Deidrės vaikai negalės virsti
gyvūnais. Tai gali tik pirmagimis grynakraujų morfų poros vaikas. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Man atrodo, kad jie
išsikapstys. Tik laukiu, kada paskelbs naują datą. Ar vis dar važiuosi su manimi?
– Žinoma, – atsakiau, nors pajutau nerimo dūrį, įsivaizdavusi, kaip pasakoju Erikui, kad išvažiuosiu iš valstijos
su kitu vyru. Tuo metu, kai pažadėjau Semui lydėti jį į vestuves, mūsų su Eriku bendravimas dar nebuvo virtęs
santykiais. – Manai, jeigu tave lydėtų vilkolakė, Deidrės šeima įsižeistų?
– Tiesa tokia, – tarė Semas, – kad Didysis atskleidimas Raite dviesmiams nepraėjo taip gerai kaip Bon Tone.
Iš vietinių naujienų žinojau, kad Bon Tone sekėsi puikiai. Jo gyventojai tik mirktelėjo, kai vilkolakiai ir kiti
dviesmiai, sekdami vampyrų pavyzdžiu, pranešė egzistuojantys.
– Tik pranešk, kada jos vyks, – pasakiau, – ir atvažiuok pas mane rytoj, jeigu persigalvosi ir užsimanysi
pabėgioti su gauja.
– Gaujos vadas manęs nekvietė, – nusišypsojo Semas.
– Užtat kvietė žemių savininkė.
Iki mano pamainos pabaigos daugiau apie tai nekalbėjome, todėl nusprendžiau, kad Semas ir pats ras, kaip
švęsti pilnatį. Kasmėnesinis virsmas, tiesą pasakius, vyksta tris naktis – visi dviesmiai, jeigu tik gali, laigo po
miškus (arba gatves) gyvūnų pavidalais. Dauguma jų – gimusieji su šia būkle – gali keisti pavidalą ir kitu metu,
tačiau pilnatis ypatingas laikas visiems, net ir papildomą prigimtį įgijusiems įkandus metamorfui. Buvau
girdėjusi, kad egzistuoja vaistai, kurių išgėrus galima nuslopinti virsmą; juos tenka vartoti, pavyzdžiui,
kariuomenėje tarnaujantiems vilkolakiams. Jie visi to nekenčia ir, kiek supratau, būti šalia jų tomis naktimis
tikrai ne pyragai.
Man pasisekė, kad kita diena kaip tik buvo viena iš tos savaitės laisvadienių. Jeigu būtų tekę iš baro grįžti namo
vėlai, trumpas atstumas nuo automobilio iki prieangio būtų šiek tiek nervinęs, laisvai lakstant vilkams. Nebuvau
tikra, kiek žmogiškos sąmonės lieka vilkolakiams, kai pakeičia pavidalą; be to, ne visi Alsido gaujos nariai buvo
asmeniniai mano draugai. Visgi ketinau būti namo viduje, todėl vilkolakių viešnagė atrodė ne tokia ir baisi. Juk,
kai atvyksta kompanija pamedžioti tavo miškuose, nereikia tam pasirengti. Nėra reikalo ruošti valgį ar kuopti
namus.
Svečiai, būsiantys lauke, suteikė gerą motyvaciją atlikti kai kuriuos darbus kieme. Išaušo dar viena graži diena,
todėl apsivilkau maudymosi kostiumėlį, įsispyriau į sportbačius, užsimoviau pirštines ir ėmiausi darbo.
Sukroviau šakeles, lapus ir kankorėžius į statinę deginti skirtoms atliekoms, ten pat nukeliavo nukirptos
gyvatvorės liekanos. Pasirūpinau, kad visi kiemo įrankiai atsidurtų savose vietose jiems skirtoje pašiūrėje, ir ją
užrakinau. Suvyniojau laistymo žarną, kurią naudojau prižiūrėti į aplink galinius laiptelius sustatytuose
vazonuose augantiems augalams. Patikrinau didelės metalinės šiukšlių dėžės dangčio užsklandas. Buvau
nusipirkusi ją specialiai tam, kad meškėnai negalėtų pasiekti šiukšlių, tačiau koks nors vilkas irgi būtų galėjęs
susidomėti.
 Praleidau visai malonią popietę, krapštinėdamasi saulutėje ir dainuodama ne į toną, vos tik pagaudavo
įkvėpimas.
Užslinkus sutemoms iš karto pradėjo važiuoti automobiliai. Priėjau prie lango. Pastebėjau, kad vilkolakiai
buvo gana sąmoningi ir važiavo bendrai – kiekviename automobilyje jų buvo po keletą. Nepaisant to, mano
keliukas bus užblokuotas iki pat ryto. „Laimė, planavau likti namie“, – pagalvojau. Pažinojau keletą gaujos
narių, kelis atpažinau iš matymo. Su Alsidu augęs Hamiltonas Bondas sustabdė savo sunkvežimiuką, tačiau
tebesėdėjo jame kalbėdamas mobiliuoju telefonu. Mano akis patraukė liesa, gyvybinga jauna moteris, mėgusi akį
rėžiančią madą, kurią aš vadinau „MTV“ drabužiais. Pirmą kartą pastebėjau ją „Vilko gerklės“ bare Šrivporte, o
kai Alsido gauja nugalėjo Vilkolakių kare, jai buvo skirta užduotis įvykdyti mirties nuosprendžius sužeistiems
priešams; jei gerai prisiminiau, ji buvo vardu Džianalina. Taip pat pažinau dvi moteris, kurios tuo metu buvo
puolančiosios gaujos narės; kovai baigiantis jos pasidavė. Dabar buvo drauge su buvusiais priešais. Tada pasidavė
dar ir jaunas vyrukas, tačiau jis galėjo būti bet kuris iš tuzino neramiai po kiemą zujančių žmonių.
Galiausiai pažįstamu sunkvežimiuku atvyko Alsidas. Kabinoje sėdėjo dar du žmonės.
Pats Alsidas buvo tamsus ir augalotas – kaip dauguma vilkolakių. Be galo patrauklus vyras. Juodais plaukais,
žaliomis akimis, ir, aišku, labai stiprus. Alsidas paprastai būdavo paslaugus, gerų manierų, tačiau turėjo ir
„kietąją“ pusę. Per Semą ir Džeisoną mane pasiekė gandai, kad ta „kietoji“ pusė jam tapus gaujos vadu gerokai
sustiprėjo. Pastebėjau, kad Džianalina pasistengė kaip galėdama greičiau atsidurti prie pikapo durų, kai iš jo lipo
Alsidas.
Paskui jį iš kabinos išslydo moteris tvirtais, solidžiais klubais, kuriai jau buvo daugiau nei dvidešimt penkeri.
Rudi plaukai buvo glotniai sušukuoti ir susukti į mažą kuodelį, o aptempta kamufliažinių spalvų palaidinė leido
pamatyti, kad moteris raumeninga ir geros fizinės formos. Šią akimirką Kamufliažinė mergaitė dairėsi po mano
kiemą tarsi būtų buvusi mokesčių inspektorė. Pro kitas dureles išlipęs vyras buvo šiek tiek vyresnis ir daug
„kietesnis“.
Kartais, net jeigu nesi telepatas, gali pažiūrėti į žmogų ir pasakyti, kad jo gyvenimas buvo nelengvas. Šio vyro
gyvenimas buvo būtent toks. Jis judėjo taip, kad supratau, jog nuolat tikisi bėdos. Įdomu.
Stebėjau jį, nes tai buvo būtina. Jo tamsiai rudi plaukai buvo pasklidę aplink galvą iki pat pečių lyg spiralių
debesis. Susivokiau, jog žvelgiu į juos su pavydu. Visada norėjau taip padaryti su savo plaukais.
Kai jau įveikiau tą pavydo dėl plaukų priepuolį, pastebėjau, kad jo oda mokos ledų rudumo. Nors vyras
nebuvo toks aukštas kaip Alsidas, jo pečiai buvo galingi, o kūnas agresyviai raumeningas.
Jeigu ant plytelėmis kloto tako, vedančio priešakinės verandos link, būčiau turėjusi „Blogas iki kaulų
smegenų“ pavojaus signalą, jis būtų ėmęs spiegti vos Spiraliagalviui padėjus ant jo koją.
– Pavojus, Vilai Robinsonai,[3] – ištariau garsiai. Nei Kamufliažinės mergaitės, nei Spiraliagalvio anksčiau
nebuvau mačiusi. Hamiltonas Bondas taip pat išlipo iš savo pikapo ir prisiartinęs sustojo už grupelės, tačiau
nesiartino prie verandos laiptelių kartu su Alsidu, Spiraliagalviu ir Kamufliažine mergaite. Hemas laikėsi kiek
nuošaliau. Prie jo prisijungė Džianalina. Atrodė, kad Ilgosios ilties gauja ne tik išplėtė gretas, bet ir pertvarkė
hierarchinę sistemą.
Prieš atsiliepdama į beldimą ir atidarydama duris jau buvau nutaisiusi svetingos namų šeimininkės šypseną.
Maudymosi kostiumėlis būtų paskleidęs klaidingą žinią („Skanumėlis, prieinama!“), todėl užsitempiau šortus,
pasidarytus iš nukirptų džinsų, ir „Vamptazijos“ marškinėlius. Pastūmusi atvėriau tinklines duris.
– Alsidai! – šūktelėjau iš tikrųjų džiaugdamasi jį pamačiusi. Trumpai apsikabinome. Jis atrodė nepaprastai
šiltas, nes pastaruoju metu apsikabindavau tik su mažiau nei kambario temperatūros Eriku. Pajutau savitą
emocinį raibuliavimą ir suvokiau, kad, nors Kamufliažinė mergaitė ir šypsojosi, mūsų apsikabinimas jai nebuvo
mielas vaizdas. – Hamiltonai! – pasisveikinau ir linktelėjau jam, nes buvo per toli, kad apkabinčiau.
– Suke, – prabilo Alsidas, – norėčiau tau pristatyti keletą naujų gaujos narių. Čia Anabelė Banister.
Dar niekada nebuvau sutikusi mažiau į „Anabelę“ panašios moters. Aišku, paspaudžiau jai ranką ir pasakiau,
kad malonu susipažinti.
– Hemą tu jau pažįsti, ir, man regis, esi kartą kitą sutikusi Džianaliną? – tarė Alsidas galva rodydamas už savęs.
Palinksėjau abiem sustingusiesiems laiptų apačioje.
– O čia Basimas al Saudas, nauja mano dešinioji ranka, – pristatė Alsidas. Vardą tarė pabrėždamas antrą
skiemenį ir išbėrė tarsi kiekvieną dieną man būtų pristatinėjęs arabų kilmės asmenis. Aiškumėlis.
– Malonu susipažinti, Basimai, – pasakiau ir ištiesiau ranką. Žinojau, kad viena iš „dešiniosios rankos“
reikšmių yra asmuo, kuris visus mirtinai gąsdina, o tokiam darbui Basimas atrodė ypač tinkamas. Kiek nenoriai
jis taip pat ištiesė ranką. Paspaudžiau svarstydama, ko iš jo sulauksiu. Paprastai vilkolakių mintis būdavo labai
sunku skaityti dėl jų dvilypės prigimties, todėl pernelyg nenustebau, kai nepagavau jokių atskirų minčių, tik
neaiškų nepasitikėjimo, agresijos ir geismo mirgesį.
Juokinga, bet beveik tokias pačias emocijas gaudžiau iš netinkamai pavadintosios Anabelės.
– Ar seniai gyvenate Šrivporte? – mandagiai paklausiau. Nuo Anabelės žvilgsnį nukreipiau į Basimą,
parodydama, kad klausimas skirtas jiems abiem.
– Šešis mėnesius, – atsakė Anabelė. – Perėjau iš Briedžių žudikų gaujos Pietų Dakotoje.
Vadinasi, ji priklausė oro pajėgoms. Anksčiau tarnavo Pietų Dakotos valstijoje, o paskui buvo pervesta į
Barksdeilo oro pajėgų bazę Božer Sityje, kuris jungėsi su Šrivportu.
– Aš čia jau porą mėnesių, – ištarė Basimas. – Man jau pradeda patikti. – Nors vyras atrodė egzotiškai, tačiau
jo balse beveik nebuvo girdėti akcento, o jo anglų kalba buvo netgi tikslesnė nei mano. Iš šukuosenos jis tikrai
neatrodė priklausantis kokiai nors karinei organizacijai.
– Basimas paliko savo ankstesnę gaują Hjustone, – paprastai aiškino Alsidas, – o mes labai džiaugiamės, kad jis
tapo vienu iš mūsų. – Buvo akivaizdu, kad „mums“ nepriklauso Hemas Bondas. Gal ir negalėjau perskaityti
Hemo minčių taip aiškiai kaip eilinio žmogaus, tačiau jis tikrai nebuvo didelis Basimo gerbėjas. Kaip ir
Džianalina, kuri į Basimą žvelgė, regis, tiek su geismu, tiek su apmaudu. Šį vakarą gaujoje sklandė labai daug
geismo. Nors, pažvelgus į Basimą ir Alsidą, tai buvo nesunku suprasti.
– Linkiu jums gero vakaro, Basimai, Anabele, – pasakiau, o tada pasisukau į Alsidą. – Alsidai, mano valdos
driekiasi maždaug akrą už upelio rytuose, maždaug penkis akrus į pietus prie naos šachtos vedančio šunkelio
link, o šiaurėje baigiasi tuoj pat už kapinių.
Gaujos vadas linktelėjo.
– Vakar skambinau Bilui, jis neprieštarauja, jeigu medžioklė nuvestų ir į jo miškus. Jo vis tiek nebus namie iki
aušros, taigi jam visai netrukdysime. O kaip tu, Suke? Šiąnakt važiuosi į Šrivportą ar liksi namie?
– Būsiu čia. Jeigu manęs prireiks, tiesiog ateikit prie durų. – Nusišypsojau jiems visiems.
Anabelė pagalvojo: Velniškai menkai tikėtina, blondine.
– Betgi jums gali prireikti telefono, – pasakiau kreipdamasi į merginą, o ji net pašoko. – Ar vaistinėlės. Juk
pagaliau, Anabele, niekada nežinai, su kuo gali susidurti. – Nors kalbėti pradėjau šypsodamasi, kai baigiau, veide
šypsenos nebebuvo.
Žmonės turėtų stengtis būti mandagūs.
– Dar kartą dėkoju už galimybę pasinaudoti tavo valdomis. Dabar jau trauksime į miškus, – suskubo
atsisveikinti Alsidas. Greitai temo, mačiau, kaip kiti vilkolakiai pamažu pranyksta medžių paunksnėse. Viena iš
moterų atmetė galvą ir spigiai suskalijo. Basimo akys jau buvo apvalesnės, įgavusios auksinį atspalvį.
– Geros nakties, – palinkėjusi žengiau atgal ir užšoviau tinklines duris.
Trys vilkolakiai nusileido priešakinės verandos laipteliais. Iš apačios mane pasiekė Alsido balsas. Kol juodu
žingsniavo skersai keliuko miškų link, jis kalbėjo Anabelei: „Juk sakiau tau, kad ji telepatė.“ Iš paskos jiems sekė
Hemas. Džianalina ūmai pasileido bėgte prie medžių linijos – jai taip knietėjo pakeisti pavidalą. Vienintelis
Basimas dirstelėjo į mane per petį kaip tik tada, kai dariau medines duris. Tokiais žvilgsniais paprastai pasitinka
gyvūnai zoologijos soduose.
Tada visiškai sutemo.
Vilkolakiais šiek tiek nusivyliau. Jie nekėlė tiek triukšmo, kiek tikėjausi. Aš, savaime aišku, sėdėjau namie,
užsirakinusi duris, net užsitraukusi visas užuolaidas, o tai man nebuvo labai įprasta. Juk, pagaliau, gyvenau
vidury miško. Trumpai pažiūrėjau televizorių, šiek tiek paskaičiau. Jau visai vėlai, kai valiausi dantis, išgirdau
kaukiant. Garsas sklido iš toli, tikriausiai nuo rytinio valdų pakraščio.
Kitą rytą labai anksti, vos prabrėškus, atsibudau nuo variklių gausmo. Vilkolakiai vyko namo. Apsiverčiau ant
kito šono miegoti toliau, tačiau suvokiau, kad reikia keltis ir keliauti į tualetą. Kai pasirūpinau šiuo reikalu,
buvau šiek tiek žvalesnė. Nutipenau koridoriumi iki svetainės ir dirstelėjau pro užuolaidų tarpelį. Iš pamiškės
išniro Hemas Bondas, šiek tiek apdraskytas ir nuvargęs. Jis kalbėjosi su Alsidu. Jųdviejų pikapai buvo
vieninteliai kieme likę automobiliai. Po akimirkos pasirodė ir Anabelė.
Kol žvelgiau į ankstyvos ryto šviesos nutviekstą rasotą žolę, trys vilkolakiai lėtai perėjo pievelę, vilkėdami tais
pačiais drabužiais kaip ir praėjusį vakarą, bet nešini batais. Atrodė išvargę, tačiau patenkinti. Drabužiai nebuvo
kruvini, tačiau veidai ir rankos – nutaškyti raudonais lašeliais. Medžioklė buvo sėkminga. Akimirką pagalvojau:
„Vargšelis Bembis“, tačiau tuoj pat užgniaužiau gailestį. Ši medžioklė ne taip jau skyrėsi nuo aklo išėjimo į
miškus, apsiginklavus medžiokliniu šautuvu.
Po kelių sekundžių iš tankmės išniro Basimas. Nuožulniai krintančioje rytmečio šviesoje jis atrodė tarsi miškų
padaras nesuvaldomais šakelių ir lapų pilnais plaukais. Basimas al Saudas turėjo savyje kažką senovinio. Labai
įdomu, kaip jis tapo vilkolakiu Arabijoje, kur nėra vilkų? Kol stebėjau svečius, Basimas atsiskyrė nuo kitų trijų
ir atžingsniavo į priekinę verandą. Pabeldė dusliai, bet tvirtai.
Suskaičiavau iki dešimties ir atidariau duris. Stengiausi nespoksoti į kraują. Mačiau, kad vilkolakis nusiprausė
veidą upelyje, tačiau pamiršo nusiplauti kaklą.
 – Labas rytas, panele Stekhaus, – mandagiai pasisveikino Basimas. – Alsidas sako, kad turėčiau jums pranešti,
jog jūsų valdose neseniai vaikščiojo keletas kitų padarų.
Pajutau, kaip susiraukus tarpuakyje atsirado duobutė.
– Kokių padarų, Basimai?
– Bent vienas iš jų buvo fėja, – pasakė jis. – Galbūt ir daugiau, bet viena tikrai.
Tai buvo neįtikėtina dėl mažiausiai šešių priežasčių.
– Ar šie pėdsakai... ar pėdos... švieži? O gal kelių savaičių senumo?
– Labai švieži, – pasakė jis. – Vampyro kvapas taip pat stiprus. Blogas derinys.
– Šios naujienos nemalonios, bet apie tai man derėjo sužinoti. Dėkoju, kad pranešėte.
– Dar yra lavonas.
Įsmeigiau į jį akis, priversdama veidą sustingti. Buvau įgudusi neparodyti, ką galvoju: kiekvienas telepatas
privalo tai sugebėti.
– Ar labai senas? – paklausiau, kai buvau tikra, kad galiu suvaldyti balsą.
– Maždaug pusantrų metų senumo, gal kiek mažiau. – Basimui neatrodė labai keista, jog rado lavoną. Jis
tiesiog pranešė, kad toks yra. – Jis gan toli, palaidotas labai giliai.
Nieko nesakiau. Po paraliais, ten tikriausiai Debė Pelt. Nuo to laiko, kai Erikas vėl įstengė atsiminti tą
lemtingą naktį nutikusius įvykius, vienintelis dalykas, kurio niekada jo neklausiau, buvo, kur jis palaidojo mano
nudobtos Debės kūną.
Tamsios Basimo akys žvelgė į mane labai įdėmiai.
– Alsidas nori, kad jam paskambintumėte, jeigu jums prireiktų pagalbos ar patarimo, – galiausiai pasakė jis.
– Perduokite Alsidui, jog vertinu jo pasiūlymą. Dar kartą dėkoju, kad man pranešėte.
Jis linktelėjo ir ūmai atsidūrė pusiaukelėje iki pikapo, kur Anabelė sėdėjo padėjusi galvą Alsidui ant peties.
Kai kilstelėjau ranką atsisveikinti, Alsidas užvedė pikapą, o vos jiems išvažiavus tvirtai užvėriau duris.
Turėjau apgalvoti daug dalykų.

_______________
[2] Nacionalinė spalvotųjų žmonių pažangos asociacija (National Association for the Advancement of Colored People, paprastai trumpinama NAACP)
– 1909 metais JAV įkurta afroamerikiečių pilietinių teisių organizacija, kovojanti su rasine diskriminacija ir už lygias visų žmonių teises.
[3] Danger, Will Robinson! – frazė iš populiaraus septinto dešimtmečio amerikietiško serialo „Dingę kosmose“ (Lost in Space), kurią nuolat kartojo
robotas, įspėdamas veikėją Vilą Robinsoną apie pavojų.
 2 skyrius

Nuėjau į virtuvę, nekantraudama išsivirti kavos ir suleisti dantis į riekelę saldžios duonos su obuolių tyrele,
kurią prieš dieną į barą buvo užvežusi Helė Belflior. Tai buvo maloni jauna moteris ir aš nuoširdžiai džiaugiausi,
kad juodu su Endžiu laukiasi vaikelio. Buvau girdėjusi, kad Endžio močiutė, senutėlė ponia Karolina Belflior,
nesitvėrė džiaugsmu sužinojusi apie nėštumą, ir nė kiek tuo neabejojau. Mėginau galvoti apie malonius dalykus,
tokius kaip Helės kūdikis, Taros nėštumas ir paskutinė su Eriku praleista naktis, tačiau nerimą kelianti žinia,
kurią pranešė Basimas, graužė mane visą rytą.
Iš visų idėjų, kurios toptelėjo į galvą, mintis skambinti į Renardo apygardos šerifo biurą nereikalavo beveik nė
sekundės apmąstymų. Niekaip nebūčiau galėjusi jiems paaiškinti, kodėl nerimauju. Vilkolakiai viešai pripažino
savo egzistavimą, todėl leidusi jiems medžioti savo valdose įstatymui nenusižengiau. Vis dėlto negalėjau net
įsivaizduoti, kaip pasakoju šerifui Derbornui, kad vilkolakis sakė, jog mano valdose vaikštinėta fėjų.
Štai koks reikalas. Kiek man buvo žinoma, šiuo metu visos fėjos, išskyrus pusbrolį Klodą, nebegalėjo patekti į
žmonių pasaulį. Bent jau visos Amerikos fėjos. Niekada nebuvau susimąsčiusi apie gyvenančias kitose šalyse, o
dabar net užsimerkusi krūptelėjau dėl savo kvailumo. Prosenelis Najalas užvėrė visus portalus tarp fėjų ir
žmonių pasaulių. Bent jau taip man sakėsi padarysiąs. Aš maniau, kad jos visos išvykusios, išskyrus Klodą, kuris
gyveno tarp žmonių, kiek tik jį pažinojau. Taigi, iš kur galėjo atsirasti po mano miškus slampinėjanti fėja?
Ko paprašyti patarimo dėl šios situacijos? Juk negalėjau tiesiog sėdėti rankas sudėjusi ir nieko nedaryti.
Prosenelis ieškojo jo nekenčiančio pusiau žmogaus renegato Dermoto iki pat tos akimirkos, kai užvėrė portalą.
Turėjau pripažinti galimybę, kad Dermotas, paprasčiausiai išprotėjęs, buvo paliktas žmonių pasaulyje. Visai
nesvarbu, kaip tai atsitiko, – taip arti mano namų slampinėjančios fėjos tikrai nėra gera žinia. Privalėjau su kuo
nors apie tai pasikalbėti.
Galėjau pasitikėti Eriku, nes jis buvo mano mylimasis, arba Semu, savo draugu, ar net Bilu, kurio žemės
ribojosi su manosiomis, todėl jam galbūt taip pat būtų vertėję susirūpinti. Be to, galėjau šnektelėti su Klodu, gal
jis kartais būtų nušvietęs situaciją. Sėdėjau prie stalo su kava ir saldžios duonos gabalėliu pernelyg išsiblaškiusi,
kad būčiau galėjusi skaityti ar įsijungusi radiją pasiklausyti žinių. Išgėriau puodelį kavos, pradėjau kitą.
Nusimaudžiau net nesusimąstydama apie tai, pasiklojau lovą ir atlikau kitus įprastus rytmečio ritualus.
Galiausiai sėdau prie kompiuterio, kurį buvau atsivežusi iš savo pusseserės Hedlės buto Naujajame Orleane, ir
pasitikrinau elektroninį paštą. Nedarydavau to labai dažnai. Pažinojau labai mažai žmonių, kurie būtų galėję
nuspręsti man parašyti elektroninį laišką, todėl dar nebuvau įpratusi įsijungti kompiuterio kiekvieną dieną.
Radau keletą žinučių. Neatpažinau atgalinio adreso pirmoje. Paslinkau pelytę ir susiruošiau spustelėti ant jo.
Nuo beldimo į galines duris pašokau lyg varlė.
Atsistūmiau su visa kėde. Akimirką padvejojusi išsitraukiau šautuvą iš spintos prieškambaryje. Tada
nužingsniavau galinių durų link ir dirstelėjau pro naują durų akutę.
 – Vilką mini, vilkas čia, – sumurmėjau.
Diena buvo kupina siurprizų, o dar nė nebuvo išmušusi dešimta valanda ryto.
Padėjau šautuvą ir atidariau duris.
– Klodai, – pasisveikinau. – Užeik. Nori ko nors išgerti? Turiu kokakolos, kavos ir apelsinų sulčių.
Pastebėjau, kad Klodas per petį persimetęs didelį krepšį. Pagal dydį ir kietumą šis buvo prigrūstas drabužių.
Kažkaip neprisiminiau, kad būčiau jį kvietusi į miegalių vakarėlį.
Jis žengė vidun labai rimtu ir kažkodėl ne itin laimingu veidu. Klodas buvo lankęsis pas mane namie, tačiau
užsukdavo nedažnai, todėl dabar dairėsi po virtuvę. Ji buvo nauja, nes senoji virtuvė sudegė, todėl dabar turėjau
daug žvilgančių, naujutėlaičių prietaisų, viskas atrodė labai tvarkinga ir savo vietose.
– Suke, nebegaliu daugiau likti namie vienas. Ar galiu kurį laiką su tavimi pagyventi, pussesere?
Pabandžiau pakelti savo žandikaulį nuo grindų, iki kurių jis buvo atvipęs, kol Klodas nepastebėjo, kaip mane
pribloškė. Pirmiausia, kad Klodas prisipažino, jog jam reikia pagalbos, antra – prisipažino tai man, o trečia –
sutiko likti su manimi tame pačiame pastate, nors paprastai jam buvau ne daugiau kaip koks erzinantis vabalas.
Juk buvau žmogus ir dar moteris, todėl, Klodo manymu, buvo du dideli man nepalankūs rodikliai. Be to,
nepamirškime fakto, kad Klodina mirė gindama mane.
– Klodai, – tariau, stengdamasi parodyti tik simpatiją, – sėskis. Kas atsitiko? – Dirstelėjau į šautuvą, dėl
nesuprantamos priežasties džiaugdamasi, kad jis lengvai pasiekiamas.
Klodas metė į ginklą visiškai atsainų žvilgsnį. Po akimirkos padėjo ant grindų krepšį ir paprasčiausiai stovėjo
tarsi būtų negalėjęs nuspręsti, ką daryti toliau.
Niekaip negalėjau patikėti, kad stoviu savo virtuvėje viena su pusbroliu fėja. Nors jis savo noru buvo pasirinkęs
likti gyventi tarp žmonių, tikrai nejautė jiems šiltų jausmų. Klodas, nors labai fiziškai gražus, kiek man buvo tekę
pastebėti, buvo visiškas pašlemėkas. Per operaciją jis pasikeitė ausis, kad atrodytų kaip žmogus ir jam nereikėtų
tuščiai švaistyti energijos išlaikant žmogiškos išvaizdos iliuziją. Kiek žinojau, visus seksualinius ryšius Klodas
buvo užmezgęs su mirtingaisiais vyrais.
– Tu vis dar gyveni tame pačiame name, kuris priklausė tau ir tavo seserims? – Tai buvo paprastas trijų
miegamųjų kaimiško stiliaus namas Monrou.
– Taip.
Hm. Man reikėjo šiek tiek daugiau informacijos šia tema.
– Barai neužima viso tavo laiko? – Maniau, Klodas turėtų būti tiek užsiėmęs, tiek pasiturintis, juk jam
priklausė ne tik du striptizo klubai – „Chuliganai“ ir dar vienas neseniai įsigytas, – kuriuos reikėjo valdyti, bet jis
dar ir pats šoko striptizą „Chuliganuose“ mažiausiai kartą per savaitę. Mano pusbrolis buvo gražus n-tuoju
laipsniu, todėl gaudavo nemažai arbatpinigių, be to, jo pajamas retkarčiais dar papildydavo modelio darbas.
Klodas būtų galėjęs priversti net ir senamadiškiausią močiutę varvinti seilę. Vien būdamos vienoje patalpoje su
tokiu gražuoliu moterys galėjo apsvaigti be jokio alkoholio... kol jis neatverdavo burnos. Be to, jam daugiau
nebereikėjo dalytis klubo pajamomis su seserimi.
– Aš užsiėmęs. Ir man netrūksta pinigų, tačiau be savo padermės bendrijos... jaučiuosi lyg badaučiau.
– Tu rimtai? – leptelėjau negalvodama, paskui mielai pati sau būčiau spyrusi į užpakalį. Vis dėlto mintis, kad
Klodui taip reikia manęs (ar bet ko kito, jeigu jau apie tai prakalbome), atrodė neįtikėtina. Jo prašymas likti
kartu buvo visiškai netikėtas ir nepageidaujamas.
Tada mintyse išgirdau močiutės priekaištus. Priešais stovėjo šeimos narys, vienas iš nedaugelio vis dar gyvų ir
(arba) man pasiekiamų. Mano santykiai su proseneliu Najalu baigėsi, kai jis pasitraukė į Fėjų kraštą ir užtrenkė
už savęs duris. Nors mudu su Džeisonu buvome užglaistę tarpusavio nesutarimus, brolis gyveno savo gyvenimą.
Mama, tėtis ir močiutė – visi buvo mirę, teta Linda ir pusseserė Hedlė – taip pat, o mažąjį Hedlės sūnelį
matydavau labai retai.
Per trumpą minutę sugebėjau velniškai susigadinti nuotaiką.
– Ar manyje yra pakankamai fėjų kraujo, kad tau padėčiau? – Daugiau nesugalvojau, ko paklausti.
– Taip, – atsakė jis labai paprastai. – Jau geriau jaučiuosi. – Tai man pasirodė tarsi keistas pokalbio su Bilu
aidas. Klodas šyptelėjo puse lūpų. Jei nelaimingas Klodas buvo nuostabus, šypsodamasis atrodė tiesiog dieviškai.
– Pabuvus fėjų kompanijoje, tavo fėjų esaties trupinėlis išryškėjo. Beje, turiu tau laišką.
– Nuo ko?
– Nuo Najalo.
– Kaip tai įmanoma? Kiek suprantu, fėjų pasaulis dabar uždarytas.
– Senelis turi savų metodų, – pasakė Klodas išsisukinėdamas. – Jis dabar yra vienintelis ir labai galingas
princas.
Senelis turi savų metodų.
– Hmmm, – numykiau. – Aišku. Nagi, duokš čia.
Klodas ištraukė voką iš krepšio. Jis buvo tamsiai geltonas ir užantspauduotas mėlyno vaško gniutulu. Vaške
buvo įspaustas antspaudas – paukštis plačiai skrydžiui išskleistais sparnais.
– Vadinasi, egzistuoja fėjų paštas, – tariau. – Per jį galima siųsti ir gauti laiškus?
– Bent jau šį.
Fėjos labai gerai moka vengti tiesaus atsakymo. Garsiai išleidau susierzinimo kupiną atodūsį.
Paėmiau peilį ir pakišau jį po antspaudu. Popieriaus lapas, kurį ištraukiau iš voko, buvo labai keistos tekstūros.
„Brangiausioji proanūke, – prasidėjo laiškas. – Yra daug dalykų, kurių nespėjau tau pasakyti ir kurių nespėjau
dėl tavęs padaryti, nes mano ankstesnius planus sužlugdė karas.“
Oho.
„Šis laiškas parašytas ant vienos iš vandens fėjų, kurios nuskandino tavo tėvus, odos.“
– Fui! – šūktelėjau ir numečiau laišką ant virtuvės stalo.
Klodas kaipmat atsidūrė šalia.
– Kas atsitiko? – paklausė jis, dairydamasis po virtuvę, tarsi būtų tikėjęsis, kad iš kažkur tuoj išnirs koks nors
trolis.
– Tai juk oda! Oda!
– O ant ko gi daugiau rašyti Najalui? – Pusbrolis atrodė nuoširdžiai nustebęs.
– Veee! – Net ir sau pačiai skambėjau pernelyg mergaitiškai. Bet, dievaži... oda?!
– Ji švari, – pasakė Klodas, aiškiai tikėdamasis, kad tai išspręs problemą. – Ji buvo tinkamai apdorota.
 Sukandau dantis ir ištiesiau ranką prosenelio laiško link. Sunkiai, lėtai įkvėpiau. Tiesą pasakius... jis beveik
neskleidė jokio kvapo. Užgniaužusi norą užsimauti pirštines, skirtas karštiems indams iš orkaitės traukti,
prisiverčiau sutelkti dėmesį į laiško turinį.
„Prieš palikdamas jūsų pasaulį, pasirūpinau, kad vienas iš mano mirtingų agentų pakalbėtų su keletu žmonių,
kurie tau padėtų išvengti žmogiškosios vyriausybės dėmesio. Pardavęs mums priklausiusią farmacijos bendrovę,
panaudojau didelę dalį gauto pelno, kad užtikrinčiau tavo laisvę.“
Sumirksėjau, nes akys pradėjo ašaroti. Jis gal ir nebuvo tipiškas prosenelis, bet, dievaži, padarė dėl manęs šį tą
nuostabaus.
– Jis papirko vyriausybės pareigūnus, kad atšauktų FTB? Ar taip jis padarė?
– Neturiu supratimo, – gūžtelėjo pečiais Klodas. – Jis man taip pat parašė, kad savo banko sąskaitoje turiu
papildomus tris šimtus tūkstančių dolerių. Be to, Klodina neparašė testamento, nes ne...
Nesitikėjo mirti. Ji vylėsi išauginti vaiką su mylimuoju fėja, kurio niekada nebuvau sutikusi. Klodas pasipurtė
ir pasakė šaižiu balsu:
– Najalas parūpino žmogaus lavoną ir testamentą, todėl man nereikia laukti metų metus, kad įrodyčiau jos
mirtį. Ji man paliko beveik viską. Papasakojo apie tai mūsų tėvui Dilonui, kai pasirodė jam mirties ritualo metu.
Pereidamos į dvasinę būklę, fėjos praneša savo giminaičiams atsisveikinančios su šiuo pasauliu. Man buvo
įdomu, kodėl Klodina pasirodė Dilonui, o ne savo broliui, todėl kaip galėdama taktiškiau to ir paklausiau.
– Vizijos sulaukia vyresnis gyvas mirštančiojo giminaitis, – paaiškino Klodas manieringai. – Po mirties mano
vidurinioji sesuo Klodetė pasirodė man, nes aš buvau vyresnis už ją viena minute. Mirdama Klodina savo mirties
ritualą surengė mūsų tėvui, nes ji buvo vyresnė už mane.
– Vadinasi, ji perdavė jūsų tėčiui norą, kad paveldėtum jos klubų dalį? – Klodui labai pasisekė, kad Klodina
kažkam pasakė, ko nori. Man pasidarė įdomu, kas atsitinka, jeigu miršta vyriausias giminės narys, bet
nusprendžiau pasilaikyti tai kitam kartui.
– Taip. Jai priklausiusią namo dalį. Savo automobilį. Nors jau turiu vieną. – Kažkodėl Klodas atrodė
susidrovėjęs ir kaltas. Kodėl, dėl dievo meilės, jis atrodė kaltas?
– Kaip tu jį vairuoji? – paklausiau, minutėlę nukrypdama nuo pagrindinės temos. – Juk jūs fėjos turite
problemų su geležimi.
– Ant plikos odos mūviu nematomas pirštines, – paaiškino jis. – Apsimaunu kiekvieną kartą nusimaudęs. O
su kiekvienu dešimtmečiu, nugyventu žmonių pasaulyje, tolerancija geležiai pamažu didėja.
Grįžau prie laiško:
„Galbūt padarysiu dėl tavęs dar ką nors. Pranešiu, kai galėsiu. Klodina paliko tau dovaną.“
– O, Klodina ir man kažką paliko? Ką? – Pakėliau akis į Klodą, kuris neatrodė labai patenkintas. Manyčiau,
jis užtikrintai nežinojo laiško turinio. Jeigu Najalas nebūtų pranešęs apie Klodinos palikimą, pusbrolis galbūt
nebūtų apie tai užsiminęs. Fėjos nemeluoja, tačiau jos ir ne visada pasako tiesą.
– Pinigų savo sąskaitoje, – pasakė jis susitaikęs su likimu. – Ten laikomi jos atlyginimai iš parduotuvės ir jai
priklausiusi pajamų iš klubų dalis.
– Ooo, tai... taip malonu iš jos. – Porą kartų sumirksėjau. Stengiausi neliesti savo taupomosios sąskaitos, o
einamoji nebuvo labai klestinti, nes pastaruoju metu mažokai dirbau. Nukentėjo ir arbatpinigiai, nes vis
būdavau labai paniurusi. Besišypsančios padavėjos uždirba daugiau nei liūdnos.
Man tikrai buvo ne pro šalį keli šimtai dolerių. Galbūt būčiau galėjusi nusipirkti naujų drabužių, be to, man
verkiant reikėjo naujo klozeto koridoriaus tualete.
– Kaip tokiu atveju pervedami pinigai?
– Ponas Kataliadas atsiųs čekį. Jis rūpinasi Klodinos palikimo reikalais.
Ponas Kataliadas – jeigu jis ir turėjo vardą, niekada jo nebuvau girdėjusi – buvo teisininkas ir taip pat (beveik)
demonas. Jis rūpinosi daugelio Luizianos antgamtinių padarų žmogiškaisiais teisiniais reikalais. Pasijutau šiek
tiek užtikrintesnė, kai Klodas ištarė vardą, nes žinojau, kad ponas Kataliadas neturi man jokių pretenzijų.
Ką gi, dar reikėjo apsispręsti dėl Klodo pasiūlymo tapti sugyventiniais.
– Norėčiau šen bei ten paskambinti, – pasakiau ir mostelėjau į kavavirę. – Jeigu nori dar kavos, galiu paruošti.
Ar esi alkanas?
Klodas papurtė galvą.
– Gerai, šnektelėsime, kai pasikalbėsiu su Amelija.
Skambinti nuėjau į savo miegamąjį. Amelija paprastai keldavosi anksčiau už mane, nes aš dėl savo darbo
guldavausi vėlai. Atsiliepė po antro pyptelėjimo.
– Suke, – ištarė visai neliūdnu balsu, kurio tikėjausi. – Kaip sekasi?
Nesugalvojau jokio nerūpestingo būdo, kaip pakreipti pokalbį prie man rūpimo klausimo.
– Pusbrolis norėtų apsistoti pas mane kurį laiką, – pasakiau. – Jis, aišku, galėtų pagyventi kambaryje kitoje
koridoriaus pusėje nei manasis, bet, jeigu miegotų viršuje, abu turėtume daugiau privatumo. Jeigu tu artimiausiu
metu grįši, jis, žinoma, iškeliaus ir susidės savo daiktus svečių miegamajame apačioje. Tik nenoriu, kad grįžtum ir
savo lovoje užtiktum kažką svetimą.
Stojo ilga tyla. Susikaupiau smūgiui.
– Suke, – pradėjo ji. – Aš tave myliu. Tu tai žinai. Man patiko su tavimi gyventi. Buvai tarsi dievų siųsta, kai
man reikėjo kur nors apsistoti po viso to reikalo su Bobu, tačiau dabar aš kuriam laikui užstrigau Naujajame
Orleane. Aš tik... čia dabar vyksta labai daug dalykų.
To ir tikėjausi, tačiau vis tiek buvo sunku klausyti. Juk nelaukiau, kol ji sugrįš. Maniau, Naujajame Orleane
pasveiks greičiau. Be to, ji tikrai net nepaminėjo Trėjaus. Atrodė, kad yra kažkas daugiau nei tik sielvartas.
– Ar tau viskas gerai?
– Taip, – atsakė ji. – Vėl mokausi pas Oktaviją. – Oktavija, jos raganavimo mokytoja, buvo grįžusi į Naująjį
Orleaną su seniai prarastu mylimuoju. – Be to, mane pagaliau... nuteisė. Privalau sumokėti baudą dėl – na, žinai,
– to dalyko su Bobu.
„Tas dalykas su Bobu“ buvo Amelijos būdas apibūdinti situacijai, kai ji atsitiktinai pavertė savo meilužį
katinu. Oktavija sugrąžino Bobui žmogišką pavidalą, tačiau tikriausiai nieko nenustebinsiu pasakydama, kad
Bobas nebuvo labai patenkintas Amelija, Oktavija – taip pat. Nors Amelija prieš tai mokėsi raganavimo meno,
buvo akivaizdu, kad jos sugebėjimai transformacijos magijoje nekokie.
– Jie juk neketina tavęs nuplakti ar kažko panašaus? – paklausiau, stengdamasi balsu parodyti, kad tik
juokauju. – Jis gi nemirė. – Tik prarado didelę dalį savo gyvenimo ir visiškai praleido „Katrinos“ uraganą bei
galimybę pranešti savo šeimai, kad išgyveno.
– Kai kurie iš jų mane nuplaktų, jeigu tik galėtų, tačiau raganos taip nesielgia. – Amelija bandė nusijuokti,
tačiau nelabai įtikinamai. – Kaip bausmę aš turiu atlikti kažką panašaus į viešąją tarnybą.
– Ką turi daryti: rinkti šiukšles ar mokyti vaikus?
– Na... greičiau jau maišyti stebuklingus gėrimus ir ruošti įprastų sudedamųjų dalių maišelius, kad juos būtų
galima prireikus tuoj pat panaudoti. Dirbti papildomas valandas magijos parduotuvėje ir retkarčiais kirsdinti
viščiukus ritualams. Daug vaikščioti ir atlikti įvairias užduotis. Be jokio užmokesčio.
– Kaip nemalonu, – pasakiau, nes man pinigai beveik visuomet labai jautri tema. Amelija gal ir buvo užaugusi
turtingoje šeimoje, bet ne aš. Jeigu kas nors kėsinasi į mano pajamas, rimtai įsiuntu. Akimirką susimąsčiau, kiek
pinigų galėtų būti Klodinos sąskaitoje, ir pasiunčiau jai palaiminimą, kad apie mane taip pat pagalvojo.
– Na, matai, „Katrina“ gerokai pratuštino Naujojo Orleano raganų sąlėkių gretas. Netekome daug narių, ir jie
jau niekada negrįš, todėl nebesulaukiame ir jų įnašų, o aš niekada nenaudoju tėčio pinigų sąlėkių reikmėms.
– Taigi, kokia tavo išvedžiojimų esmė? – tariau.
– Privalau čia pasilikti. Net nežinau, ar dar kada sugrįšiu gyventi į Bon Toną. Rimtai dėl to gaila, nes man
patiko gyventi su tavimi.
– Man taip pat. – Sunkiai įkvėpiau, ryžtingai nusiteikusi, kad nenuskambėtų, jog esu nelaiminga ir vieniša. –
O kaip tavo daiktai? Nelabai kas čia liko, bet vis tiek.
– Kol kas tegu lieka pas tave. Čia turiu visko, ko reikia, o likusius daiktus gali naudoti kaip tau atrodo geriau,
kol galėsiu suorganizuoti jų pervežimą.
Dar šiek tiek paplepėjome, bet nieko reikšmingo daugiau nepasakėme. Pamiršau paklausti, ar Oktavijai
pavyko rasti informacijos, kaip nutraukti Eriko kraujo ryšius su manimi. Galbūt man pernelyg nerūpėjo
atsakymas. Padėjau ragelį jausdama ir džiaugsmą, ir liūdesį: džiaugiausi, kad Amelija atidirba skolą savo sąlėkiui
ir yra laimingesnė nei Bon Tone po Trėjaus mirties, ir liūdėjau, nes supratau, jog nebesitiki čia grįžti. Po
akimirką trukusio tylaus atsisveikinimo su ja grįžau į virtuvę ir pasakiau Klodui, kad gali kraustytis į antrą
aukštą.
Pasimėgavusi dėkinga jo šypsena, perėjau prie kito reikalo. Nežinojau, nuo ko pradėti, todėl galiausiai
paklausiau tiesiai šviesiai:
– Ar tu esi buvęs miškuose už mano namo?
Iš jo veido išnyko bet kokia išraiška.
– Ir ko man ten? – paklausė.
– Aš neklausiu tavo motyvų. Tik ar ten lankeisi. – Pažįstu išsisukinėjimą vos tik išgirdusi.
– Ne, – tarė jis.
– Blogai.
– Kodėl?
– Nes vilkolakiai man sakė, kad ten labai neseniai lankėsi fėja. – Nenuleidau nuo jo įdėmaus žvilgsnio. – Jeigu
ten buvai ne tu, tada kas?
 – Čia liko ne tiek jau daug fėjų, – pasakė Klodas.
Vėl išsisukinėjo.
– Jeigu yra dar fėjų, kurios nesuspėjo pasprukti į jūsų pasaulį iki uždarant portalus, galėtum bičiuliautis su
jomis, – kalbėjau aš. – Tada tau nereikėtų likti su manimi ir mano menku lašeliu fėjų kraujo, tačiau kažkodėl tu
sukinėjiesi čia. O mano miškuose sukinėjasi dar viena fėja. – Įdėmiai nužvelgiau jo išraišką. – Kažkodėl
nematau, kad džiūgautum, galėdamas susekti, kas ten vaikšto. Kas vyksta? Kodėl neleki į miškus, kad susirastum
tą fėją, susibičiuliautum ir būtum laimingas?
Klodas nudelbė akis.
– Paskutinis portalas buvo užvertas šiuose miškuose, – pasakė jis. – Galbūt jis ne iki galo uždarytas. Be to,
žinau, kad tavo senelio brolis Dermotas pro jį neišėjo. Jeigu Dermotas yra ta fėja, kurią užuodė vilkolakiai, jis
tikrai neapsidžiaugtų mane išvydęs.
Maniau, kad pridurs dar ką nors, bet nutilo tiek tepasakęs.
Dar daugiau blogų naujienų ir išsisukinėjimų nuo tiesos. Vis dar dvejojau dėl jo tikslų, tačiau Klodas buvo
šeimos narys, o mano šeima pastaruoju metu buvo nepaprastai sumažėjusi.
– Na gerai, – pasakiau atidariusi virtuvės spintelės stalčių, kur laikiau visokius mažmožius. – Štai raktas.
Matysime, kaip seksis. Beje, šiandien po pietų turiu dirbti. Ir mums reikia rimtai pasišnekėti. Tu juk žinai, kad
turiu vaikiną? – Jau jaučiausi šiek tiek susigėdusi.
– Su kuo susitikinėji? – paklausė Klodas, kupinas savito profesinio susidomėjimo.
– Ee, su... Eriku Nortmenu.
Klodas švilptelėjo. Atrodė kartu ir susižavėjęs, ir atsargus.
– Ar Erikas čia praleidžia naktis? Privalau žinoti, jeigu jis susimanytų mane pulti. – Atrodė, kad Klodui toks
dėmesys nebūtų visiškai nepageidaujamas, tačiau buvo viena problemėlė: fėjos vampyrams svaiginamai
patrauklios tarsi valerijonai katėms. Erikui būtų buvę labai sunku susivaldyti ir neįkąsti Klodui, jeigu staiga
atsidurtų šalia jo.
– Tau tikriausiai labai blogai baigtųsi, – pasakiau. – Bet manau, jeigu pasistengsime būti atsargūs, mums
pavyks kaip nors to išvengti. – Erikas retai praleidžia naktį pas mane namie, nes jam patinka grįžti į Šrivportą
prieš saulėtekį. Turi tiek daug darbų nudirbti kiekvieną naktį, kad suprato, jog geriau atsibusti Šrivporte. Aš
turiu slaptavietę, kur vampyras gali praleisti dieną gana saugiai, tačiau ji tikrai ne tokia komfortiška kaip Eriko
namai.
Man daugiau nerimo kėlė tai, kad Klodas gali į namus parsivesti nepažįstamą vyruką. Nenorėjau susidurti su
kokiu nors nepažįstamuoju pakeliui į virtuvę, vilkėdama vienais naktiniais. Amelija keletą kartų turėjo svečių,
kurie nakvojo čia, tačiau tai buvo žmonės, kuriuos aš pažįstu. Sunkiai įkvėpiau, tikėdamasi, kad tai, ką ketinau
pasakyti, nenuskambės homofobiškai.
– Klodai, tikrai nenoriu tau trukdyti gerai leisti laiką, – pradėjau norėdama, kad šis pokalbis jau seniai būtų
baigtas. Žavėjausi Klodo sugebėjimu neraustant pripažinti, kad aš turiu seksualinį gyvenimą, nes man pačiai
tikrai trūko tokio atsainaus požiūrio.
– Jeigu užsimanysiu mylėtis su kuo nors tau nepažįstamu, parsivešiu jį į savo namus Monrou, – pasakė Klodas
su šelmiška šypsenėle. Pastaba: jis sugebėjo būti įžvalgus, kai to norėjo. – Arba pranešiu tau iš anksto. Taip gerai?
– Žinoma, – ištariau nustebinta Klodo nuolaidumo. Jis ištarė visus būtinus žodžius. Šiek tiek atsipalaidavau,
rodydama Klodui, kur yra svarbiausi virtuvės reikmenys, daviau keletą patarimų apie indų plovimo bei
džiovinimo mašinas ir pasakiau, kad gali kiek tik nori naudotis koridoriaus vonios kambariu. Tada nuvedžiau į
antrą aukštą. Amelija įdėjo daug pastangų, kad išdailintų vieną iš mažųjų miegamųjų, o kitą pavertė svetaine. Ji
išsivežė savo nešiojamąjį kompiuterį, tačiau paliko televizorių. Patikrinau, ar lova paklota švaria patalyne, ar
drabužinėje beveik neliko Amelijos daiktų. Parodžiau duris į palėpę, jeigu jam kartais būtų prireikę ką nors
pasidėti. Klodas jas atvėrė ir žengė vidun. Apsidairė po užgrūstą, tamsią patalpą. Visos Stekhausų kartos čia dėjo
daiktus, kurių, jų nuomone, kada nors galėtų prisireikti, tad, turėjau pripažinti, patalpa buvo šiek tiek pergrūsta
ir chaotiška.
– Tau reikėtų juos peržiūrėti, – pasakė Klodas. – Ar bent jau žinai, kas čia guli?
– Šeimos istorijos nuolaužos, – atsakiau žvelgdama su šiokiu tokiu nerimu. Man tiesiog niekada nekilo rankos
imtis generalinio tvarkymo po senelės mirties.
– Aš tau padėsiu, – pareiškė pusbrolis. – Taip atsimokėsiu už kambarį.
Jau žiojausi, norėdama pastebėti, jog Amelija mokėdavo grynaisiais, tačiau vėl prisiminiau, kad jis mano
šeimos narys.
– Būtų puiku, – tariau. – Nors nežinau, ar aš tam jau pasiruošusi. – Man dar šį rytą maudė riešus, nors jie
tikrai buvo daug sveikesni nei anksčiau. – Be to, namie yra kitų darbų, kurie man neįkandami, jeigu tu
neprieštarauji padėti.
Jis nulenkė galvą.
– Su didžiausiu malonumu, – pasakė.
Tai buvo visiškai kitokia Klodo pusė nei ta, kurią buvau spėjusi pažinti ir neigiamai įvertinti.
Atrodė, kad sielvartas ir vienatvė kažką pažadino gražiojoje fėjoje. Rodės, tarsi jis pagaliau būtų supratęs, jog
privalo pats parodyti kitiems šiek tiek gerumo, norėdamas sulaukti to mainais. Tarytum būtų supratęs, kad jam
reikia kitų draugijos, ypač dabar, kai nebeliko jo seserų.
Kai privalėjau važiuoti į darbą, jau buvau labiau apsipratusi su mūsų susitarimu. Keletą minučių klausiausi,
kaip Klodas juda antrame aukšte, tada jis nusileido su glėbiu plaukų priežiūrai skirtų priemonių ir išdėstė jas
vonios kambaryje. Buvau padėjusi ten švarių rankšluosčių. Pusbrolis atrodė patenkintas vonia, nors ji ir buvo
labai senamadiška. Vis dėlto Klodas juk buvo gyvas dar tada, kai nebuvo vidinės kanalizacijos, todėl galbūt į tai
žiūrėjo iš kitos pozicijos. Tiesą pasakius, girdint namie kažką kitą, giliai manyje nuslūgo įtampa, apie kurią prieš
tai net neįtariau.

– Labas, Semai, – pasisveikinau. Jis stovėjo prie baro, kai išėjau iš galinio kambario, kur palikau rankinę ir
užsijuosiau prijuostę. „Pas Merlotę“ žmonių buvo nedaug. Holė kaip visada kalbėjosi su savuoju Hoitu, o šis
tuščiai gaišo laiką prie savo vakarienės. Holė vilkėjo privalomus „Pas Merlotę“ marškinėlius, tačiau vietoj būtinų
juodų kelnių ar šortų mūvėjo šortukus rausvais ir žaliais langeliais.
– Gerai atrodai, Hole! – šūktelėjau, o ji man džiaugsmingai nusišypsojo. Kol Hoito veidas švytėjo, Holė ištiesė
ranką, demonstruodama visiškai naują žiedą.
Suspigau ir apkabinau ją.
– O, juk tai nuostabu! – džiūgavau. – Hole, jis toks gražus! Gal jau išsirinkote ir datą?
– Vestuves tikriausiai kelsime rudenį, – pasakė Holė. – Hoitui pavasarį ir vasarą tenka ilgai dirbti. Jam tai
užimčiausias metas, todėl galvojame apie spalį arba lapkritį.
– Suke, – prabilo Hoitas, jo balsas pritilo, o veidas surimtėjo. – Dabar, kai mudu su Džeisonu susitaikėme,
noriu paprašyti jo tapti vyriausiuoju pabroliu.
Labai staigiai pašnairavau į Holę, kuri niekada nebuvo didelė Džeisono gerbėja. Ji vis dar šypsojosi, nors
jaučiau slaptas jos abejones. Hoitas to negalėjo nujausti.
Garsiai tariau:
– Jis bus sužavėtas.
Tada man teko skubėti šalin, kad apibėgčiau savo staliukus, tačiau dirbdama šypsojausi. Pagalvojau, gal jie
surengs ceremoniją sutemus, tada Erikas galėtų vykti su manimi. Būtų nuostabu. Tai būtų milžiniška permaina iš
„vargšelės Sukės, niekada net nesusižadėjusios“, į „Sukę, kuri į vestuves atsivedė tokį nuostabiai gražų vaikiną“.
Paskui apgalvojau atsarginį planą. Jeigu vestuvės vyks dieną, galėsiu kartu pasiimti Klodą. Jis atrodė visai kaip
meilės romano viršelio modelis. Jis ir buvo meilės romano viršelio modelis. (Ar kada nors skaitėte „Dama ir
arklininkas“ arba „Nepadorios lordo Darlingtono vedybos“? Ohoho!)
Nepatenkinta suvokiau, kad galvoju apie šventę vien iš savo jausmų pozicijos... tačiau nėra nieko liūdnesnio
nei būti senmerge vestuvėse. Supratau, kad labai kvaila vos dvidešimt septynerių jaustis tarsi jau būtum
„nurašyta“, tačiau patys geriausi mano metai jau buvo bemaž prabėgę, o aš vis aiškiau suvokiau šį faktą. Tiek
daug mano mokyklos draugių buvo ištekėjusios (kai kurios – daugiau nei kartą), kai kurios jau buvo
susilaukusios ar laukėsi vaikų – kaip Tara, kuri kaip tik įžengė pro duris vilkėdama per didelius marškinėlius.
Mostelėjau jai ranka, kad parodyčiau, jog prieisiu pakalbėti kai tik galėsiu, tada nunešiau šaltos arbatos
gydytojai Lindai Tonesen ir Michelob alaus Džesiui Veinui Kuminsui.
– Kaip sekasi, Tara? – pasilenkusi apkabinau jos kaklą. Ji sunkiai klestelėjo prie stalo.
– Man reikia dietinės kokakolos be kofeino, – pareiškė. – Ir dar noriu sūrainio. Su daugybe gruzdintų
agurkėlių. – Ji atrodė nuožmiai.
– Aišku, – pasakiau. – Tuoj atnešiu kolos ir perduosiu tavo užsakymą.
Kai grįžau, ji vienu mauku išgėrė visą stiklinę.
– Po penkių minučių to pasigailėsiu, nes turėsiu bėgti į tualetą, – pasakė ji. – Dabar tik valgau ir sisioju. –
Tarai po akimis tamsavo dideli ratilai, o oda buvo ne pačios geriausios būklės. Kurgi tas nėščiosios švytėjimas,
apie kurį tiek daug buvau prisiklausiusi?
– Kiek tau dar liko?
– Trys mėnesiai, savaitė ir trys dienos.
– Gydytoja Dinvidi nustatė tikslią gimdymo datą.
– Džei Bi niekaip negalėjo patikėti, kokia didelė pasidariau, – tarė Tara, užversdama akis.
– Jis taip ir pasakė? Tokiais žodžiais?
 – Taip. Aha. Taip ir pasakė.
– O, vargeli. Tam vaikinukui reikėtų vienos ar dviejų sakinių perfrazavimo pamokėlių.
– Man užtektų, jeigu jis visiškai užsičiauptų.
Tara ištekėjo už Džei Bi žinodama, jog smegenys nėra stiprioji jo pusė, o dabar pjovė savo sėjos rezultatus,
tačiau aš taip norėjau, kad juodu būtų laimingi. Juk negalėjau pradėti postringauti: „Kaip pasiklojai, taip teks ir
miegoti.“
– Jis tave myli, – pasakiau, stengdamasi kalbėti raminamai. – Jis tik...
– Džei Bi, – baigė ji. Gūžtelėjo pečiais ir sugebėjo išspausti šypseną.
Antuanas šūktelėjo, kad mano užsakymas jau paruoštas, o godi Taros išraiška bylojo, kad jai dabar labiau rūpi
maistas nei vyro netaktiškumas. Į „Taros drabužius“ ji grįžo daug laimingesnė ir šiek tiek pilnesnė.
Vos tik sutemo, paskambinau Erikui iš savo mobiliojo, užsidariusi tualete. Nenorėjau skambinėti vaikinui
paslapčia darbo metu, tačiau man reikėjo moralinio palaikymo. Dabar turėjau jo mobiliojo telefono numerį,
todėl man nebereikėjo skambinti į „Vamptaziją“ – tai buvo ir gerai, ir blogai. Niekada nežinodavau, kas
atsilieps, ir tikrai ne visi Eriko vampyrai mane mėgo. Kita vertus, pasiilgdavau pasižodžiavimų su Pem, dešiniąja
Eriko ranka. Mudvi su Pem buvome beveik draugės.
– Aš čia, mylimoji, – atsiliepė Erikas. Buvo sunku susilaikyti nesuvirpėjus, kai išgirdau jo balsą, tačiau
atmosfera „Pas Merlotę“ moterų tualete nebuvo pati tinkamiausia geiduliams.
– Na, akivaizdu, kad ir aš čia. Klausyk, man rimtai reikia su tavimi pasišnekėti, – pasakiau. – Čia kai kas
atsitiko.
– Tu sunerimusi.
– Taip, ir turiu tam rimtą priežastį.
– Po trisdešimties minučių susitinku su Viktoru, – tarė Erikas. – Juk supranti, kad susitikimas tikriausiai bus
įtemptas.
– Suprantu. Gailiuosi pristojusi prie tavęs su savomis problemomis, tačiau tu esi mano vaikinas, o gero vaikino
atsakomybė yra išklausyti savo merginą.
– Tavo vaikinas, – pakartojo jis. – Tai skamba taip... keistai. Aš tikrai ne vaikas.
– Liaukis, Erikai! – netekau kantrybės. – Tikrai nenoriu stovėti vidury tualeto ir bandyti analizuoti su tavimi
terminologiją! Tai kaip bus? Ar po susitikimo turėsi laiko man, ar ne?
Jis nusijuokė.
– Taip, tik tau. Ar gali pas mane atvažiuoti? Ne, palauk, atsiųsiu Pem, kad tave paimtų. Ji bus prie tavo namų
pirmą valandą, gerai?
Man tikriausiai teks labai skubėti, kad grįžčiau namo iki to laiko, bet turėčiau spėti.
– Gerai. Tik perspėk Pem, kad... E, pasakyk jai, jog dėl nieko pernelyg neįsijaustų, girdi?
– Ak, žinoma, bus labai malonu jai perduoti šį keistą prašymą, – pasakė Erikas ir padėjo ragelį. Nelabai
mokėjo atsisveikinti, kaip ir dauguma vampyrų.
Dienelė bus labai ilga.
 3 skyrius

Man pasisekė, nes lankytojai išsivažinėjo gan anksti, o visus uždarymo darbus pavyko atlikti per rekordiškai
trumpą laiką. Per petį šūktelėjau „Labanakt!“ ir nėriau pro galines duris automobilio link. Parvažiavusi namo
Klodo automobilio nepastebėjau. Nusprendžiau, kad jis tikriausiai vis dar Monrou, ir gerai, nereikės aiškintis.
Skubiai persirengiau, pasitaisiau makiažą, o kai dažiausi lūpas, Pem pasibeldė į galines duris.
Šįvakar ji atrodė ypač pemiška. Šviesūs plaukai buvo visiškai tiesūs ir blizgantys, šviesiai melsvas kostiumėlis –
tikras vintažo deimančiukas, o pėdkelnes puošė siūlės užpakalinėje blauzdos pusėje – Pem apsisuko vietoje, kad
jas pademonstruotų.
– Oho, – iškvėpiau, ir tai buvo vienintelė įmanoma reakcija. – Atrodai puikiai. – Šalia jos mano raudonas
sijonas ir raudona bei balta palaidinė nublanko.
– Taip, – pasakė ji aiškiai patenkinta. – Tikrai puikiai. A... – Pem sustingo. – Ar užuodžiu fėją?
– Taip, bet dabar nėra nė vienos, todėl valdykis. Šiandien čia lankėsi pusbrolis Klodas. Jis kurį laiką pagyvens
pas mane.
– Klodas, tas gardusis, gražusis šunsnukis?
Klodo šlovė siekė toli.
– Taip, būtent tas.
– Kodėl? Kodėl jis gyvens pas tave?
– Jaučiasi vienišas, – paaiškinau.
– Ir tu tuo patikėjai? – Blyškūs Pem antakiai išlinko, reikšdami abejonę.
– Žinai... taip, patikėjau. – Kodėl dar Klodas norėtų gyventi mano namuose, iš kur visai nepatogu važiuoti į
darbą? Jis tikrai nepretenduoja į mano lovą ir nemėgina išpešti pinigų.
– Tai kažkokia fėjų intriga, – nenurimo Pem. – Kvailai pasielgei sutikusi.
Niekam nepatinka būti išvadintiems kvailiais. Pem peržengė ribą, tačiau Taktiškumas tikrai nebuvo jos
antrasis vardas.
– Pem, pakaks, – pasakiau. Matyt, balsas nuskambėjo labai rimtai, nes ji spoksojo į mane bemaž penkiolika
sekundžių.
– Aš tave įžeidžiau, – pasakė vampyrė, tačiau ne taip, tarsi ta mintis būtų ją skaudinusi.
– Taip. Klodas ilgisi seserų. Be to, Najalui uždarius duris ar portalus, ar ką ten, po galais, jis uždarė, šiame
pasaulyje nebeliko jokių kitų fėjų, su kuriomis Klodas galėtų regzti intrigas. Esu artimiausia, ką jis gali pavadinti
savo gimine, o tai netgi labai apgailėtinai graudu, nes teturiu lašelį fėjų kraujo.
– Važiuojam, – pareiškė Pem. – Erikas laukia.
Polinkis pakeisti temą, kai nebeturi ką pasakyti, buvo dar vienas Pem bruožas. Man teliko nusišypsoti ir
palinguoti galva.
 – Kaip praėjo susitikimas su Viktoru? – paklausiau.
– Būtų labai gerai, jeigu Viktorą ištiktų koks nors nelaimingas atsitikimas.
– Tikrai taip manai?
– Ne. Noriu, kad kas nors jį nudėtų.
– Aš taip pat. – Akys susidūrė ir ji linktelėjo. Mes puikiausiai sutarėme dėl Viktoro.
– Man kelia įtarimų kiekvienas jo žodis, – pasakė ji. – Kiekvienas sprendimas. Manau, padarys viską, kad
užimtų Eriko vietą. Jis nebenori būti karaliaus pasiuntiniu. Trokšta kurti savo teritoriją.
Įsivaizdavau kailiais apsirengusį Viktorą, kuris irkluoja kanoją Raudonąja upe, o už jo stojiškai sėdi indėnė.
Nusijuokiau. Lipant į Pem automobilį, ji niūriai dėbtelėjo į mane.
– Aš tavęs nesuprantu, – tarė. – Tikrai.
Išvažiavome į Kolibrių kelią ir pasukome į šiaurę.
– Kodėl būti šerifu Luizianoje vertingiau nei būti Felipės, kuris turi tokią turtingą karalystę, pasiuntiniu? –
paklausiau labai rimtai, kad atgaučiau prarastas pozicijas.
– Geriau karaliauti pragare nei tarnauti rojuje, – pasakė Pem. Žinojau, jog ji cituoja, bet nenutuokiau ką.
– Luiziana yra pragaras? Las Vegasas – rojus? – Beveik galėjau patikėti, kad koks nors kosmopolitiškas
vampyras laikytų Luizianą nelabai pageidaujama nuolatine gyvenamąja vieta, tačiau laikyti Las Vegasą dievišku?
Na jau ne.
– Tik toks posakis, – gūžtelėjo Pem. – Viktorui laikas sprukti iš Felipės kumščio. Jie buvo kartu labai ilgai.
Viktoras ambicingas.
– Tikra tiesa. Kaip manai, kokia Viktoro strategija? Kaip tiksliai ketina išstumti Eriką?
– Mėgins jį diskredituoti, – iš karto nedvejodama atsakė Pem. Ji tikrai nemažai apie tai mąstė. – Jeigu
Viktoras to negalės padaryti, pamėgins Eriką nužudyti – tačiau netiesiogiai, ne kovos metu.
– Bijo dvikovos su Eriku?
– Taip, – pasakė Pem šypsodamasi. – Manau, bijo. – Pasiekėme valstijas jungiantį greitkelį ir pasukome į
vakarus, Šrivporto link. – Jeigu jis iškviestų Eriką į dvikovą, šis turėtų teisę pirmiausia pasiųsti mane. Man labai
patiktų susikauti su Viktoru. – Jos iltys trumpai švystelėjo prietaisų skydelio šviesoje.
– O Viktoras turi pavaduotoją? Ar nepasiųstų į dvikovą savo dešiniosios rankos?
Pem palenkė galvą į šoną. Apgalvojo mano klausimą, kol lenkė didelį krovininį automobilį su priekaba.
– Jo dešinioji raka yra Brunas Bazelis. Jis buvo su Viktoru tą naktį, kai Erikas pasidavė Nevadai, – ištarė
pagaliau. – Trumpa barzda, auskaras ausyje. Jeigu Erikas leistų man su juo susikauti, Viktoras tikriausiai
pasiųstų Bruną. Gali neabejoti, jis įspūdingas, tačiau nudėčiau per penkias minutes, o gal ir greičiau. Galėtum dėl
to net susilažinti iš pinigų.
Pem, kuri anksčiau buvo jauna Viktorijos laikų vidutinės klasės dama, kupina užslėpto laukinio nerimo, tarsi
išsilaisvino tapusi vampyre. Niekada neklausiau Eriko, kodėl pasirinko Pem paversti vampyre, tačiau buvau
įsitikinusi, kad taip padarė pajutęs jos vidinį nuožmumą.
Pagauta impulso pasakiau:
– Pem, ar kada pagalvojai, kas tau būtų atsitikę, jeigu nebūtum sutikusi Eriko?
 Stojo ilgoka tyla, ar bent man ji pasirodė ilga. Susimąsčiau, ar Pem liūdėjo ir pyko dėl prarastos galimybės
turėti vyrą, susilaukti vaikų. O gal ilgėjosi nutrūkusių seksualinių ryšių su savo kūrėju Eriku, kurie (kaip ir
dauguma vampyrų tarpusavio santykių) truko neilgai, bet neabejotinai buvo labai intensyvūs.
Galiausiai, kai jau norėjau atsiprašyti už klausimą, Pem pasakė:
– Manau, aš tam gimiau. – Nuo prietaisų skydelio sklindanti neryški šviesa apšvietė tobulai simetrišką jos
veidą. – Būčiau buvusi apgailėtina žmona, siaubinga motina. Ta mano dalis, kuri taip mėgaujasi rėždama priešų
gerkles, būtų iškilusi į paviršių, jeigu būčiau likusi žmogumi. Gal ir nebūčiau nieko nužudžiusi, nes tai nebuvo
dalykų, kuriuos galėjau padaryti, kol buvau žmogus, sąraše, tačiau būčiau pavertusi savo šeimos gyvenimą
pragaru, gali tuo nė neabejoti.
– Esi puiki vampyrė, – pasakiau, nes daugiau nieko nesugalvojau.
Ji linktelėjo.
– Taip.
Daugiau nebekalbėjome, kol pasiekėme Eriko namus. Kad ir kaip keista, jis buvo nusipirkęs namą uždaroje
bendruomenėje, kur buvo nustatytos griežtos statybos ir aplinkos tvarkymo taisyklės. Erikui patiko sargybiniai
dieną prie vartų ir apsauga bei iš lauko akmenų sumūrytas namas. Šrivporte nebuvo tiek daug pastatų su rūsiais,
nes vandens lygis apylinkėse buvo per aukštas, tačiau Eriko namas stovėjo ant kalvelės. Iš pradžių į apatinę dalį
buvo galima įeiti tiesiai iš galinio kiemelio. Erikas išgriovė duris, užmūrijo sieną, todėl dabar turėjo puikią vietą
miegoti.

Kol mūsų nesusiejo kraujo ryšys, man neteko apsilankyti Eriko namuose. Kartais būdavo visai smagu būti taip
artimai susaistytai su Eriku, o kartais dėl to jaučiausi tarsi pakliuvusi į spąstus. Nors nelengva tuo patikėti, seksas
dabar, kai aš, galima sakyti, buvau atsigavusi po atakos, buvo netgi geresnis. Vos prisiartinus prie Eriko namų
atrodė, tarsi kiekviena kūno molekulė gaustų tik dėl to, kad atsidūriau netoli jo.
Pem paspaudė nuotolinį garažo durų pultelį. Durys pakilo į viršų, atidengdamos Eriko automobilį. Be
žvilgančios Corvette, garaže daugiau nebuvo ničnieko: nė vienos kiemo kėdės, maišų su žolių sėklomis ar pusiau
tuščių dažų skardinių. Jokių kopėčių, kombinezonų ar medžioklinių batų. Erikui nereikėjo tokios mantos. Visi
kaimynai turėjo dailias pieveles su griežtai apsodintomis ir mulčiuotomis gėlių lysvėmis, tačiau čia kiekvieną
žolės stiebelį, kiekvieną krūmelį apkarpydavo ir kiekvieną lapelį išgrėbstydavo pievelių priežiūros tarnyba.
Pem mėgaudamasi uždarė garažo duris vos mums įvažiavus. Durys į virtuvę buvo užrakintos, ji atvėrė jas, kad
tiesiai iš garažo galėtume pereiti į virtuvę. Vampyrams virtuvės praktiškai nereikalingos, nors jiems būtinas
nedidelis šaldytuvas, kuriame būtų galima laikyti sintetinį kraują, ir visai praverčia mikrobangų krosnelė, kad tą
kraują susišildytų iki kambario temperatūros. Erikas dėl manęs nupirko kavavirę, o šaldiklyje visada buvo
maisto, jeigu namie apsilankytų koks nors žmogus. Pastaruoju metu tai vis būdavau aš.
– Erikai! – šūktelėjau, vos įžengėme pro duris. Abi su Pem nusiavėme batus, nes tokia buvo viena iš Eriko
namų taisyklių.
– O, nagi, eik jau, greičiau baikit tą savo pasisveikinimą! – burbtelėjo Pem, kai pažvelgiau į ją. – Man reikia
sudėti į šaldytuvą Tikrą kraują ir Gyvenimo atgaivą.
 Iš sterilios virtuvės perėjau į svetainę. Virtuvės spalvos buvo blankios, o svetainė atspindėjo Eriko asmenybę.
Nors jo drabužiuose tai ne dažnai buvo matyti, Erikas puoselėjo slaptą meilę sodrioms spalvoms. Kai pirmą
kartą lankiausi jo namuose, šita svetainė mane tiesiog pribloškė. Sienos buvo nudažytos safyro mėlynumo dažais,
lubų lipdiniai ir grindjuostės – grynos, žvilgančios baltos spalvos. Baldai sudarė eklektišką daiktų, kurie kažkuo
jam patiko, kolekciją, visi buvo apvilkti brangakmenių atspalvių medžiagomis, kai kurie – painių raštų – sodriai
raudonos, mėlynos, citrinos geltonio, nefrito ir smaragdų žalumo, topazo aukso. Erikas buvo didelis vyras, todėl
visi baldai taip pat tokie buvo: sunkūs, tvirti, nukloti pagalvėlėmis.
Erikas išėjo pro duris į namų biurą. Išvydus jį, kiekvienas mano hormonas įdėmiai sukluso. Jis buvo labai
aukštas, plaukai ilgi, aukso spalvos, akys nepaprastai mėlynos, aiškiai išsiskiriančios baltame, išraiškingame ir
vyriškame veide. Eriko lyties niekas tikrai nebūtų supainiojęs. Jis dažniausiai dėvėdavo džinsus ir marškinėlius,
tačiau buvau mačiusi jį ir su kostiumu. „GQ“ žurnalas prarado puikų modelį, kai Erikas nusprendė, kad jo
talentai tinkamesni verslo imperijai kurti, o ne modelio karjerai. Šį vakarą jis buvo be marškinių, negausūs
tamsiai auksiniai plaukeliai leidosi takeliu per jo juosmenį iki džinsų liemens ir žvilgėjo baltos odos fone.
– Šok, – pasakė Erikas, ištiesęs rankas į priekį ir šypsodamasis. Aš nusijuokiau. Pradėjau bėgti ir šokau. Erikas
pagavo mane, sugniaužė rankas aplink juosmenį. Pakėlė mane ir galva pasiekiau lubas. Tada nuleido ir
pabučiavo. Apsivijau kojomis jo liemenį, rankomis – kaklą. Ilgai matėme tik vienas kitą.
Pem tarė:
– Grįžk į žemę, beždžionaite. Laikas bėga.
Pastebėjau, jog ji kaltina mane, ne Eriką. Atsitraukiau ir apdovanojau jį ypatinga šypsena.
– Eikš, sėskis ir papasakok, kas negerai, – pasakė jis. – Ar nori, kad ir Pem viską girdėtų?
– Taip, – pasakiau, pamaniusi, jog jis vis tiek jai papasakos.
Abu vampyrai įsitaisė skirtinguose tamsiai raudonos sofos galuose, o aš – priešais juos ant senos dvivietės aukso
ir raudonos spalvų sofutės. Tarp mūsų stovėjo labai platus stačiakampis kavos staliukas su inkrustuoto medžio
stalviršiu ir įmantriai drožinėtomis kojelėmis. Jis buvo nuklotas įvairiais daiktais, kuriais Erikas pastaruoju metu
domėjosi: gulėjo knygos apie vikingus rankraštis, kurį buvo paprašytas įvertinti ir patvirtinti, sunkus cigarečių
žiebtuvėlis iš nefrito (nors pats Erikas nerūkė) ir dailus sidabrinis dubuo sodriai mėlynu emalės vidumi. Jo
pasirinkti daiktai visuomet atrodė įdomūs. Mano pačios namai tokie... sukauptiniai. Tiesą pasakius, juose
nesirinkau nieko, išskyrus virtuvės spinteles ir įrenginius, – tačiau ten buvo surinkta mano šeimos istorija. Eriko
namai atspindėjo tik jo istoriją.
Perbraukiau pirštu inkrustuotą medieną.
– Užvakar, – pradėjau, – sulaukiau skambučio iš Alsido Hervo.
Tikrai nepasirodė, kad abu vampyrai sureagavo į mano žodžius. Reakcija buvo vos pastebima (dauguma
vampyrų nepasižymėjo ekstravagantiškomis išraiškomis), tačiau neabejotina. Erikas palinko į priekį, tarsi
ragindamas pasakoti toliau. Taip ir padariau: išklojau, kad taip pat susitikau su Ilgosios ilties gaujos naujokais,
tarp jų – Basimu ir Anabele.
– Esu mačiusi tą Basimą, – pasakė Pem. Pažvelgiau į ją šiek tiek nustebusi. – Vieną naktį jis užsuko į
„Vamptaziją“ su kita vilkolake, dar viena naujoke... ta Anabele, rudaplauke. Ji – Alsido naujoji... simpatija.
 Nors aš irgi taip įtariau, vis dėlto kiek apstulbau išgirdusi tai iš kito asmens.
– Ji tikriausiai turi kokių nors slaptų privalumų, – leptelėjau nepagalvojusi.
Erikas pakėlė antakius.
– Nemanei, kad Alsidas tokią pasirinktų, mylimoji?
– Man patiko Marija Žvaigždė, – pasakiau. Kaip nemažai per pastaruosius dvejus metus mano sutiktų
asmenų, buvusi Alsido mergina sulaukė siaubingo galo. Liūdėjau dėl jos netekties.
– Prieš tai jis ilgai susitikinėjo su Debe Pelt, – pastebėjo Erikas, o aš turėjau pasistengti suvaldyti veido išraišką.
– Gan akivaizdu, kad Alsido malonumų ratas labai platus, – tęsė Erikas. – Jis juk kurį laiką rėžė sparną apie
tave, argi ne? – Dėl nežymaus Eriko akcento ši kiek senamadiška frazė nuskambėjo egzotiškai. – Nuo tikros
kalės prie stulbinamo talento, nuo mielos fotografės prie kietos merginos, kuri nebijo apsilankyti vampyrų bare.
Alsido skonis moterims labai įvairus.
Tikra tiesa. Kažkaip niekada anksčiau to nebuvau taip sudėliojusi.
– Jis pasiuntė Anabelę ir Basimą į mūsų klubą dėl tam tikros priežasties. Ar pastaruoju metu skaitei
laikraščius? – paklausė Pem.
– Ne, – atsakiau, – mėgavausi tuo, kad man nebūtina jų skaityti.
– Kongrese svarstoma galimybė priimti įstatymo projektą, kad būtų reikalaujama iš visų vilkolakių ir kitų
metamorfų registruotis. Tada su jais susiję įstatymai ir reikalai bus tvarkomi VRB – Vampyrų reikalų biuro –
panašiai kaip dabar tvarkomi įstatymai ir teismo bylos, susijusios su mumis, nemirėliais. – Pem atrodė labai
niūriai.
Vos neleptelėjau: „Juk tai taip neteisinga!“ Vis dėlto laiku susivokiau, kaip tai skambėtų: tarsi man atrodytų,
kad teisinga reikalauti iš vampyrų registruotis, o štai vilkolakiai ir morfai to neturėtų daryti. Ačiū Dievui,
nepravėriau burnos.
– Visai nekeista, kad vilkolakiai dėl to įtūžę. Tiesą pasakius, Alsidas pats man sakė, jog, jo manymu, vyriausybė
pasiuntė žmones šnipinėti jo gaujos, kad vėliau galėtų pateikti slaptą ataskaitą Kongrese sėdintiems žmonėms,
svarstantiems galimybę iškelti šį įstatymo projektą. Tiesa, jis nemano, jog Šrivporto gauja vienintelė pasirinkta
stebėti. Alsidas turi neblogą nuojautą ir yra nekvailas. – Eriko balse skambėjo pritarimas. – Nors jis įsitikinęs,
kad yra stebimas.
Dabar supratau, kodėl Alsidas buvo toks susirūpinęs dėl jo žemėse stovyklaujančių žmonių. Įtarė, jog jie nėra
tie, kas atrodo iš pirmo žvilgsnio.
– Būtų siaubinga manyti, kad mūsų pačių vyriausybė mus šnipinėja, – pasakiau. – Ypač kai visą gyvenimą save
laikei paprastu piliečiu. – Man vis dar buvo sunku suvokti tokio įstatymų leidybos projekto poveikio apimtis.
Alsidas (ir kiti jo gaujos nariai) nebebūtų laikomi respektabiliais ir turtingais Šrivporto gyventojų; taptų kažkuo
panašiu į... nelegalius atvykėlius. – Kur jie turės registruotis? Ar jų vaikai vis dar galės lankyti mokyklą su kitais
vaikais? O kaip Barksdeilo oro pajėgų bazėje tarnaujantys vyrai ir moterys? Po šitiek metų! Nejaugi manote, kad
šį įstatymo projektą tikrai gali patvirtinti?
Pem tarė:
– Vilkolakiai tiki, kad visai įmanoma. Galbūt tai tik paranoja. Gal jie ką nors girdėjo iš dviesmių Kongreso
narių. Gal žino kažką, ko nežinome mes. Alsidas pasiuntė tą Anabelę ir Basimą al Saudą pasakyti man, kad jie
gali netrukus atsidurti toje pačioje valtyje su mumis. Jie norėjo sužinoti apie regioninę VRB atstovę, koks ji
žmogus, ar galima derėtis.
– Kas ta atstovė? – paklausiau. Jaučiausi neišprususi ir blogai informuota. Akivaizdu, kad privalėjau apie tai
žinoti, nes buvau artimai susijusi su vampyru.
– Katerina Bodro, – pasakė Pem. – Jai labiau patinka moterys nei vyrai, panašiai kaip man. – Pem šyptelėjo
parodydama iltis. – Dar jai patinka šunys. Turi nuolatinę meilužę Selę, kuri gyvena jos namuose. Katerinos
nedomina trumpalaikiai romanai ir jos neįmanoma papirkti.
– Kiek suprantu, jau bandėte tai padaryti.
– Mėginau suvilioti ją seksualiai. Bobis Bernhemas bandė papirkti. – Bobis buvo Eriko atstovas dieną. Mes
nepaprastai vienas kito nemėgome.
Sunkiai įkvėpiau.
– Na tikrai gerai, kad visa tai sužinojau, bet tikroji problema iškilo, kai vilkolakių jau nebebuvo mano valdose.
Ūmai Erikas ir Pem sužiuro į mane labai įdėmiais ir skvarbiais žvilgsniais.
– Leidai naudoti savo žemes mėnesiniam vilkolakių pasilakstymui?
– Aha. Hamiltonas Bondas pranešė, kad Hervo žemėse stovyklą įkūrė kažkokie žmonės, o dabar, kai žinau, ką
tau pasakojo Alsidas, – įdomu, kodėl nepapasakojo man, – suprantu, jog nenorėjo organizuoti pasibėgiojimo
savo žemėse. Jis tikriausiai pamanė, jog tie stovyklautojai – ne kas kita kaip vyriausybiniai agentai. Kaip būtų
pavadinta nauja agentūra? – paklausiau. Juk nebebūtų VRB? Aišku, jeigu VRB vis dar „reprezentuotų“ tik
vampyrus...
Pem gūžtelėjo pečiais.
– Kongrese įstatymų leidėjai siūlo pavadinti ją VAPRB – Vampyrų ir antgamtinių padarų reikalų biuru.
– Grįžkim prie tavo problemų, mylimoji, – pasakė Erikas.
– Tvarkelė. Tai štai, kai jie jau rengėsi važiuoti, Basimas atėjo prie priekinių durų ir pasakė užuodęs mažiausiai
vieną fėją ir kažkokį kitą vampyrą keliavus per mano žemes. O pusbrolis Klodas teigia, kad toji fėja – ne jis.
Akimirką stojo tyla.
– Įdomu, – ištarė Erikas.
– Labai keista, – pasakė Pem.
Erikas perbėgo pirštais per rankraštį, gulintį ant kavos staliuko, tarsi jis būtų galėjęs pasakyti, kas bastosi mano
žemėse.
– Nežinau, ar tas Basimas patikimas, aišku tik tai, kad jis buvo išgrūstas iš vilkolakių gaujos Hjustone, o
Alsidas priėmė jį į savo gaują. Nežinau, kodėl buvo išmestas. Įtariu, ko nors prisidirbo. Patikrinsime, ar Basimas
sakė tiesą. – Erikas pasisuko į Pem. – Ta naujoji mergina Heidė minėjo, kad yra pėdsekė.
– Turite naują vampyrę? – susidomėjau.
– Ją mums atsiuntė Viktoras. – Eriko burna susispaudė į niūrią liniją. – Net iš paties Naujojo Orleano
Viktoras tvirta ranka valdo valstiją. Jis atgal į Nevadą išsiuntė Sendę, kuri turėjo palaikyti ryšius tarp įvairių
grandžių. Viktorui tikriausiai atrodė, jog nepakankamai ją kontroliuoja.
 – Kaip jis sugebės prisiruošti valdyti Naująjį Orleaną, jeigu keliaus po valstiją tiek, kiek Sendė?
– Spėju, paliks Bruną Bazelį viskam vadovauti, – pasakė Pem. – Manau, Brunas apsimeta, kad Viktoras yra
Naujajame Orleane, net kai jo ten nėra. Kiti Viktoro žmonės dažnai nežino, kur jis. Viktoras išžudė visus
Naujojo Orleano vampyrus, kokius tik galėjo rasti, todėl turėjome pasitikėti informacija, kurią pateikė
vienintelis mūsų šnipas, išgyvenęs žudynes.
Aš, aišku, norėjau nukreipti temą ir pakalbėti apie tą šnipą – kas galėtų būti toks drąsus ir nutrūktgalvis, kad
šnipinėtų Erikui jo priešo teritorijoje? Vis dėlto privalėjau laikytis pagrindinės temos, kuri buvo naujojo
Luizianos pagrindinio bosų boso regento nešvarūs darbeliai ir pasalūniškumas.
– Vadinasi, Viktoras mėgsta būti pirmose gretose, – pasakiau, o Erikas ir Pem dėbtelėjo į mane nieko
nesuprantančiais žvilgsniais. Senesni vampyrai ne visada aiškiai supranta šnekamąją kalbą. – Jam patinka viską
pamatyti ir padaryti pačiam, o ne pasikliauti pavaldiniais ar įsakymų grandine, – paaiškinau.
– Taip, – tarė Pem. – O kalbant apie Viktorą įsakymų grandinė gali būti gan sunki ir pažodinė.
– Mudvi su Pem kalbėjomės apie Viktorą važiuodamos čia. Pasidarė labai įdomu, kodėl Felipė de Kastro
pasirinko Viktorą būti savo atstovu Luizianoje? – Tiesą pasakius, tuos porą kartų, kai buvau susitikusi Viktorą
akis į akį, man jis pasirodė visai nieko, vadinasi, nebuvo galima spręsti apie vampyrą vien iš gerų jo manierų ir
šypsenos.
– Šiuo klausimu yra dvi teorijos, – pasakė Erikas ir ištiesė ilgas kojas. Akimirką man prieš akis jos šmėkštelėjo
plačiai iškėtotos ant suglamžytų paklodžių, bet priverčiau protą grįžti prie svarstomos temos.
Erikas šyptelėjo parodydamas iltis (jis žinojo, ką jaučiu), o tada tęsė:
– Viena iš jų tvirtina, jog Felipė nori, kad Viktoras būtų taip toli nuo jo, kiek tik įmanoma. Tikiu, kad Felipė
galvoja, jog jeigu duos Viktorui didelį kąsnį raudonos mėsos, šis nebesikėsins nugriebti viso kepsnio.
– O štai kiti vampyrai mano, – įsiterpė Pem, – kad Felipė paskyrė Viktorą paprasčiausiai dėl jo efektyvumo.
Dėl galbūt nuoširdaus Viktoro atsidavimo Felipei.
– Jeigu teisinga pirma teorija, – tarė Erikas, – tarp Felipės ir Viktoro nėra visiško pasitikėjimo.
– Jeigu teisinga antra, – tęsė Pem, – ir veiksime prieš Viktorą, Felipė išžudys mus visus.
– Suprantu, ką norite pasakyti, – tariau ir žvilgsnį perkėliau nuo Pirmosios teorijos (bemarškinės ir mėlynais
džinsais) į Antrąją (dailiu vintažiniu kostiumėliu). – Man būtų nemalonu pasirodyti visiškai savanaudei, bet
pirma mintis, dingtelėjusi į galvą, yra tokia. Jeigu Viktoras neleido jums atskubėti man padėti, kai to reikėjo, –
tarp kitko, žinau, kad esu tau labai skolinga, Pem, – vadinasi, jis negerbia savo valdovo pažado, tiesa? Felipė
pažadėjo man savo apsaugą, ir tai nenuostabu, juk išgelbėjau jam gyvybę.
Stojo reikšminga pauzė, kol Erikas ir Pem svarstė mano klausimą.
– Manyčiau, kad Viktoras labai pasistengs atvirai tau nesukelti žalos, kol (ir jeigu) nenuspręs tapti karaliumi
savo paties karalystėje, – tarė Pem. – Jeigu Viktoras užsimanys karaliauti, visi Felipės duoti pažadai liks tik
žodžiais be jokios prasmės. – Erikas pritariamai linktelėjo.
– O, puikuma. – Tikriausiai nuskambėjo, lyg būčiau aikštingas ir savanaudis padaras, nes taip ir jaučiuosi.
– Visa tai, žinoma, jei nerasime, kaip nudėti jį pirmą, – tyliai pasakė Pem. Ilgai visi trys tylėjome. Toks
pokalbis apie Viktoro nužudymą vis tiek man kėlė šiurpą, nesvarbu, kaip labai pritariau minčiai, jog jis turi
mirti.
– Tai manote, kad toji Heidė, tokia puiki pėdsekė, Šrivporte yra Viktoro akys ir ausys? – guviai išbėriau,
stengdamasi nusikratyti ūmai užplūdusio šiurpulio.
– Taip, – patvirtino Pem. – Nebent ji čia yra Felipės akys ir ausys, kad šis galėtų stebėti, ką Viktoras veikia
Luizianoje. – Jos veide atsirado ta grėsminga išraiška, kuri tarsi bylojo, kad Pem tuoj pradės vampyrišką žaidimą.
Tikrai nenorėtumėte išvysti tos Pem išraiškos, jeigu kalbantis būtų paminėtas jūsų vardas. Heidės vietoje būčiau
pasirūpinusi, kad skalbiniai būtų švarutėliai, ir nesivėlusi į jokias istorijas.
Paminėjus Heidę, man galvoje iškilo kaselės ir pūsti sijonai – tai atrodė labai jau žvitrus vardas vampyrui.
– Ką gi man daryti dėl Ilgosios ilties gaujos perspėjimo? – tariau, grąžindama pokalbį prie pradinės
problemos. – Ar atsiųsite Heidę į mano valdas pabandyti susekti fėją? Turiu jums pasakyti dar vieną dalyką.
Basimas užuodė nelabai šviežią kūną, palaidotą valdų užkampyje.
– O, – tarstelėjo Erikas. – Vaje. – Pasisuko į Pem. – Palik mus vienus.
Ji linktelėjo ir išėjo per virtuvę. Išgirdau, kaip užsidarė galinės durys.
Prabilo Erikas:
– Atleisk, mylimoji. Tas kūnas velionės Debės Pelt, nebent būtum savo valdose palaidojusi ką nors kitą ir
nuslėpusi tai nuo manęs.
To ir bijojau.
– Ar jos automobilis irgi ten pat?
– Ne, jis tvenkinio dugne už kokių šešiolikos kilometrų į pietus nuo tavo namų.
Koks palengvėjimas.
– Na, viena paguoda, kad ją rado vilkolakis, – pasakiau. – Tikriausiai nereikia dėl jo nerimauti, nebent Alsidas
sugebėtų atpažinti jos kvapą. Jie tikrai nepuls kūno atkasti, nes ne jie ten jį užkasė. – Kai turėjau nelaimės sutikti
Debę Pelt, ji buvo išsiskyrusi su Alsidu. Nenoriu ištęsti pasakojimo, tačiau ji pirma mėgino mane nudėti.
Prireikė laiko, tačiau dabar jau nebeišgyvenu dėl jos mirties. Erikas tą naktį buvo su manimi, tačiau tada jis buvo
ne viso proto. O tai dar viena ilga istorija.
– Eikš čia, – pasakė Erikas. Buvo nutaisęs vieną iš mano mėgstamiausių išraiškų, ir aš buvau dvigubai
patenkinta, nes tikrai nenorėjau per daug galvoti apie Debę Pelt.
– Hmmm. Ką už tai duosi? – Dirstelėjau į jį iš padilbų.
– Manau, puikiai žinai, ką. Tau labai patinka tas dalykas.
– O... tu visai tuo nesimėgauji?
Man nespėjus nė mirktelėti Erikas atsidūrė ant kelių priešais mane, praskėtė man kojas ir palinko į priekį,
siekdamas bučinio.
– Manau, žinai, kaip jaučiuosi, – pasakė jis pakuždomis. – Mus sieja ryšys. Nejaugi tiki, kad nesusimąstau apie
tave, kai dirbu? Vos atsimerkiu, galvoju apie tave, kiekvieną tavo kūno dalį. – Jo pirštai ėmė darbuotis ir aš
aiktelėjau. Toks elgesys buvo labai tiesmukas net Erikui. – Ar tu mane myli? – paklausė jis, įsmeigęs į mane akis.
Buvo sunku atsakyti, ypač dėl to, ką darė jo pirštai.
– Man patinka būti su tavimi, nesvarbu, mylimės ar ne. O dieve, padaryk tai dar kartą! Aš dievinu tavo kūną.
Dievinu tai, kas vyksta tarp mūsų. Ką veikiame kartu. Tu priverti mane juoktis, ir šis jausmas nuostabus. Mėgstu
stebėti viską, ką tu darai. – Bučiavau jį ilgai, juslingai. – Man patinka stebėti, kaip rengiesi. Patinka, kai
nusirengi. Mėgstu stebėti tavo rankas, kai darai tai man. O! – Visa suvirpėjau iš malonumo. Sulaukusi atokvėpio
akimirkos, sumurmėjau: – Jeigu aš užduočiau tą patį klausimą, koks būtų tavo atsakymas?
– Pasakyčiau tą patį, – ištarė Erikas. – Man atrodo, tai reiškia, jog tave myliu. Jeigu tai nėra tikra meilė, tai tiek
artima tam jausmui, kiek tik įmanoma. Ar matai, ką man padarei? – Jam net nereikėjo rodyti. Tai buvo
velniškai akivaizdu.
– Atrodo skausmingai. Norėtum, kad paslaugyčiau, papūsčiau? – paklausiau ramiausiu balsu, kokį tik
sugebėjau išspausti.
Jis atsakė paprasčiausiai suurgzdamas. Akimirksniu mūsų pozicijos pasikeitė. Dabar aš buvau ant kelių priešais
Eriką, jis glostė man galvą. Erikas buvo nemažas vyras, o šioje mūsų seksualinio gyvenimo srityje man dar reikėjo
padirbėti. Vis dėlto sekėsi vis geriau, ir atrodė, kad jis tam pritaria. Po minutėlės kitos Eriko pirštai mano
plaukuose įsitempė, o aš protestuodama išleidau tylų garsą. Jis mane paleido ir vietoj galvos sugriebė sofą, tada
išgirdau gilų atodūsį.
– Greičiau, – iškošė Erikas. – Dabar, dabar! – Jis užsimerkė, atlošė galvą, jo delnai atsileido ir vėl spazmiškai
susispaudė. Man patiko turėti tokios galios. Tai buvo dar vienas dalykas, kurį dievinau. Ūmai jis ištarė kažką
senovine kalba, išrietė nugarą, o aš pradėjau judėti labai tikslingai, rydama viską, ką jis turėjo man pasiūlyti.
Visa tai vyko nenusirengus beveik nė vieno drabužio.
– Ar meilės buvo pakankamai? – paklausė Erikas lėtu ir svajingu balsu.
Užsiropščiau jam ant kelių ir apsivijau rankomis kaklą trumpai švelnių glamonių interliudijai. Dabar, kai vėl
sugebėjau mėgautis seksu, kaskart pasimylėjusi su Eriku jaučiausi suglebusi kaip šlapias skuduras, tačiau šios
akimirkos buvo mėgstamiausia dalis, nors tai pripažindama jaučiausi lyg kalbėčiau kokiam nors moterų
žurnalui.
Kol sėdėjome apsikabinę, Erikas atkartojo pokalbį su viena vampimyla iš klubo ir abu iš to pasijuokėme.
Papasakojau jam, kaip dabar išraustas Kolibrių kelias, kol apygarda bando jį sulopyti. Manyčiau, apie tokius
dalykus kalbamasi su mylimaisiais; manoma, kad jiems rūpi šios nereikšmingos, bet tau svarbios temos.
Deja, žinojau, jog Erikas tą naktį turi sutvarkyti dar daug kitų reikalų, todėl pasakiau jam, kad grįšiu į Bon
Toną su Pem. Kartais likdavau jo namuose, skaitydavau, kol jis dirbdavo. Ne taip jau lengva buvo ištaikyti
galimybę intymiai praleisti laiką su daugybės asmenų bosu ir verslininku, būdraujančiu tik tamsos valandomis.
Erikas mane pabučiavo, kad geriau jį prisiminčiau.
– Atsiųsiu pas tave Heidę tikriausiai poryt, – pasakė jis. – Ji patikrins, ką Basimas sakėsi užuodęs tavo
miškuose. Pranešk, jeigu tau vėl paskambins Alsidas.
Kai su Pem išėjome iš Eriko namo, lijo. Buvo atvėsę, todėl įlipusi į Pem automobilį įjungiau šildymą. Jai
nebuvo jokio skirtumo. Kurį laiką važiavome tylėdamos, paskendusios savose mintyse. Stebėjau, kaip į šalis
švytuoja valytuvai.
Pem prabilo:
– Nepapasakojai Erikui apie fėją, kuri apsistojo tavo namuose.
 – O, velnias! – Delnu užsidengiau akis. – Tikrai. Buvo tiek dalykų, kuriuos reikėjo aptarti, kad visiškai
pamiršau.
– Juk suvoki, jog Erikui nepatiks, kad jo moters namuose gyvena kitas vyras.
– Kitas vyras, kuris yra mano pusbrolis, be to, dar ir gėjus.
– Bet yra labai gražus ir šoka striptizą. – Pem paskersakiavo į mane, tada nusišypsojo. Jos šypsena man šiek tiek
kėlė nerimą.
– Gali nusirenginėti kiek tik nori – jeigu tau nepatinka asmuo, į kurį žiūri būdamas nuogas, nieko neįvyks, –
atkirtau kandžiai.
– Aš lyg ir suprantu šį sakinį, – pasakė ji po akimirkos. – Visgi glausti tokį patrauklų vyrą namuose... Suke, taip
negerai.
– Tikriausiai juokauji? Klodas gėjus. Jam ne tik patinka vyrai, jam patinka vyrai apžėlusiais smakrais ir tepalų
dėmėmis ant mėlynų džinsų.
– Ką tai reiškia? – paklausė Pem.
– Tai reiškia, kad jam patinka darbininkų klasės vaikinai, kurie pragyvenimui užsidirba sunkiu rankų darbu.
Arba kumščiais.
– Įdomu. – Pem vis dar spinduliavo nepritarimu. Minutėlę padvejojusi tęsė: – Erikas jau labai seniai neturėjo
tokios kaip tu, Suke. Manau, jis pakankamai šaltakraujis, kad laikytųsi reikiamo kurso, tačiau turėtum
atsižvelgti į jo įsipareigojimus. Dabar tiems nedaugeliui likusių jo pirminės komandos narių pats pavojingiausias
metas nuo to laiko, kai Sofi Ana pasitiko galutinę savo mirtį. Mes, Šrivporto vampyrai, dvigubai priklausome
Erikui, nes jis vienintelis šerifas, likęs iš senojo režimo. Jeigu Erikas žlugs, žlugsime visi. Jeigu Viktorui pavyks
diskredituoti Eriką ar kaip nors palaužti jo pozicijas Šrivporte, mes visi mirsime.
Aš dar nebuvau įsisąmoninusi situacijos rimtumo. Erikas irgi man nebuvo paaiškinęs visko iki galo.
– Nejaugi viskas taip blogai? – paklausiau sustingusi.
– Suke, jis yra pakankamai vyriškas, kad norėtų atrodyti tau stiprus. Tikra tiesa, jog Erikas yra puikus
vampyras ir labai praktiškas, tačiau antrąja savybe pastaruoju metu nebe taip pasižymi – ypač kai būni
įsipainiojusi ir tu.
– Ar nori pasakyti, kad, tavo nuomone, man su Eriku daugiau nederėtų matytis? – paklausiau jos tiesiai
šviesiai. Nors paprastai labai džiaugdavausi, kad vampyrų protai man neįžvelgiami, kartais tai keldavo neviltį.
Buvau įpratusi žinoti daugiau nei norėčiau apie tai, ką žmonės galvoja ir jaučia, o ne svarstyti, ar teisingai
nuspėjau jų mintis ir jausmus.
– Ne, ne visai taip. – Pem atrodė susimąsčiusi. – Man būtų negera matyti jį nelaimingą. Tave – taip pat, –
pridūrė tarsi tarp kitko. – Jeigu nerimaus dėl tavęs, jis nereaguos taip, kaip reikėtų – kaip turėtų...
– Jeigu manęs nebūtų.
Pem kurį laiką patylėjusi vėl prabilo:
– Manau, kad galėtų reketuoti Eriką, Viktoras tavęs dar nepagrobė tik todėl, jog Erikas tave vedė. Viktoras vis
dar bando pridengti savo darbelius elgdamasis pagal taisykles. Jis nepasirengęs atvirai sukilti prieš Felipę. Dar
bandys pateisinti viską, ką daro. Dabar jo santykiai su Felipe kiek įtempti, nes dėl jo kaltės vos nežuvai.
 – Galbūt Felipė padarys šį darbą už mus, – pasakiau.
Pem vėl susimąstė.
– Būtų idealus variantas, – pasakė. – Nors mums tektų laukti. Felipė tikrai nesiims skubotų veiksmų dėl savo
pavaduotojo nužudymo. Tai priverstų nerimauti ir jaustis neužtikrintai kitus pavaduotojus.
Papurčiau galvą.
– Negerai. Nemanau, kad Felipę imtų graužti sąžinė, jei reikėtų nudaigoti Viktorą.
– O tai graužtų sąžinę tau, Suke?
– Taip, graužtų. – Nors ne tiek, kiek turėtų.
– Vadinasi, jeigu galėtum tai padaryti apimta įniršio, Viktorui tave puolant, būtų geriau nei suplanuoti
nužudyti jį tada, kai negalėtų gintis efektyviai?
Gerai, aišku, taip išdėsčius, mano požiūris neatrodė toks jau protingas. Supratau, kad jeigu ką nors nori ar
planuoji nužudyti, jei trokšti kažkieno mirties, priekabiauti dėl aplinkybių atrodytų juokingai keista.
– Neturėtų būti jokio skirtumo, – ištariau tyliai. – Vis dėlto yra. Viktoras turi dingti.
– Tu pasikeitei, – pasakė Pem trumpai patylėjusi. Ji neatrodė nustebusi, apimta siaubo ar pasibjaurėjusi, tačiau
nebuvo ir labai patenkinta. Tarsi būtų ką tik supratusi, kad pakeičiau šukuoseną.
– Taip, – pasakiau. Dar kurį laiką važiavome stebėdamos, kaip kliokia lietus.
Staiga Pem tarė:
– Žiūrėk!
Greitkelio šalikelėje stovėjo dailus baltas automobilis. Nesupratau, kodėl Pem taip susijaudino, kol
pastebėjau, kad atsirėmęs į automobilį visiškai nerūpestingai, nepaisydamas lietaus, stovi vyras, sukryžiavęs
rankas ant krūtinės.
Kai visai prisiartinome prie Lexus automobilio, vyras pamojavo glebia ranka. Davė ženklą sustoti.
– Velnias, – tarstelėjo Pem. – Tai Brunas Bazelis. Privalome sustoti. – Ji pristabdė šalikelėje ir sustojo
aplenkusi baltą automobilį. – Ir Korina, – pridūrė kartėlio kupinu balsu. Pažvelgusi pro galinio vaizdo
veidrodėlį išvydau, kad iš Lexus išlipo moteris.
– Jie čia tam, kad mus nužudytų, – tyliai pasakė Pem. – Negalėsiu nudėti jų abiejų. Turėsi man padėti.
– Ketina mus nužudyti? – Buvau labai išsigandusi.
– Galiu sugalvoti tik tokią priežastį, dėl kurios Viktoras būtų pasiuntęs du žmones atlikti vieno asmens
užduoties, – pasakė ji. Jos balsas skambėjo ramiai. Akivaizdu, Pem galvojo daug greičiau nei aš. – Dabar mūsų
pasirodymas! Jeigu taika gali būti išlaikyta, mes tai padarysime, bent kol kas. Štai. – Ji įbruko kažką man į delną.
– Ištrauk jį iš dėklo. Ašmenys sidabriniai.
Prisiminiau pilką Bilo odą ir kaip lėtai jis judėjo apsinuodijęs sidabru. Sudrebėjau, tačiau pykau ant savęs dėl
skrupulų. Ištraukiau durklą iš odinio dėklo.
– Turime išlipti? – tariau. Pamėginau nusišypsoti. – Gerai jau, mūsų pasirodymas.
– Suke, būk drąsi ir negailestinga, – pasakė Pem ir atidariusi dureles dingo iš automobilio. Pasiunčiau
paskutinį meilės gūsį Eriko link tarsi atsisveikindama, užsikišau durklą už sijono juosmens nugaroje. Išlipau iš
automobilio į liūties tamsą, iškėlusi rankas, kad parodyčiau, jog jos tuščios.
 Mane permerkė per kelias sekundes. Užsikišau plaukus už ausų, kad nelįstų į akis. Nors švietė Lexus žibintai,
buvo labai tamsu. Vienintelė kita šviesa sklido nuo automobilių, zujančių greitkeliu į abi puses, ir ryškiai
apšviestos sunkvežimių stovėjimo aikštelės už gero pusantro kilometro. Mes buvome pasaulio pakraštyje,
miškingoje anoniminėje valstijas jungiančio greitkelio atkarpoje. Vampyrai galėjo matyti daug geriau nei aš,
tačiau žinojau, kur jie yra, nes išskleidžiau kitą savo jausmą ir apčiuopomis radau jų smegenis. Tuomet vampyrai
atrodė tarsi skylės, tarsi juodi taškai atmosferoje. Savotiškas negatyvus sekimas.
Niekas nekalbėjo, o vienintelis garsas buvo žliaugiančio lietaus barbenimas į automobilių stogus. Negirdėjau
artėjančių automobilių.
– Labas, Brunai! – šūktelėjau, o balsas skambėjo guviai, kiek beprotiškai guviai. – Kas tavo bičiulė?
Prisiartinau prie jo. Už skiriamosios sienelės vakarų kryptimi pro šalį prazvimbė automobilis. Jeigu
vairuotojas ir pastebėjo mus, tikriausiai atrodė, tarsi gerieji samariečiai būtų sustoję padėti žmonėms, kurių
automobilį užklupo bėdos. Žmonės linkę matyti tai, ką nori... ką tikisi pamatyti.
Prisiartinusi prie Bruno pastebėjau, kad jo trumpi rudi plaukai lietaus priploti prie galvos. Jį buvau mačiusi tik
kartą, o dabar buvo nutaisęs tokią pat rimtą išraišką, kaip ir tą naktį, kai stovėjo mano priešakiniame kieme,
pasiruošęs pulti pirmyn ir sudeginti namą kartu su manimi. Brunas buvo rimtas vyras, kaip ir aš buvau guvi
moteris. Tokia buvo jo atsarginė pozicija, kaukė.
– Sveika, panele Stekhaus, – pasisveikino Brunas. Jis buvo ne aukštesnis už mane, tačiau stambus vyras.
Vampyrė, kurią Pem pavadino Korina, stovėjo Brunui iš dešinės. Nuo sudėtingai supintų merginos, kuri kitados
buvo afroamerikietė, plaukų lašėjo vanduo. Per lietaus barbenimą vos galėjau pagauti tarškesį, kurį
daužydamiesi vienas į kitą skleidė įpinti karoliukai. Ji buvo liekna ir aukšta, dar aukštesnė dėl beveik aštuonių
centimetrų aukščio batų kulnų. Nors vilkėjo tikriausiai labai brangia suknele, apranga buvo nukentėjusi dėl
merkiančio lietaus. Dabar ji atrodė kaip labai elegantiška šlapia višta.
Baimė vertė kraustytis iš proto, taigi pradėjau juoktis.
– Tau padangą nuleido, Brunai, ar dar kas nors atsitiko? – tariau. – Negaliu įsivaizduoti, ką dar veiktumėte
pasaulio pakrašty pliaupiant tokiam lietui.
– Laukiau tavęs, kale.
Nebuvau tikra, kur pradingo Pem, ir negalėjau pasukti smegenų, kad ją rasčiau.
– Prašyčiau nesikeikti, Brunai! Nemanau, jog mane pakankamai gerai pažįsti, kad taip vadintum. Spėju,
kažkoks jūsiškis stebi Eriko namus.
– Stebi. Kai pamatėme jus išvažiuojančias kartu, atrodė geras metas sutvarkyti kelis reikalus.
Korina dar nebuvo tarusi nė žodžio, tačiau atsargiai dairėsi aplinkui; suvokiau, kad ji taip pat nežino, kur
dingo Pem. Išsišiepiau.
– Dėl dievo meilės, nežinau, kodėl jūs visa tai darote. Atrodo, Viktoras turėtų būti patenkintas tokiu protingu
pavaldiniu kaip Erikas. Kodėl jis negali to tinkamai įvertinti? – „Ir palikti mus ramybėje.“
Brunas žengė artyn. Apšvietimas buvo per prastas, kad galėčiau įžiūrėti jo akių spalvą, tačiau mačiau, kad jis vis
dar labai rimtas. Pagalvojau, kaip keista, jog Brunas gaišo laiką man atsakydamas, nors bet kas, dėl ko išloštume
laiko, buvo gerai.
 – Erikas yra puikus vampyras, tačiau niekada nenusilenks Viktorui, ne iki galo. Tai, kokiu tempu jis kaupia
galią, kelia Viktorui nerimą. Štai kad ir tu – jis turi tave. Gal tavo prosenelis ir užsidarė fėjų pasaulyje, tačiau kas
gali pasakyti, kad jis nesugrįš? O Erikas gali pasinaudoti tavo kvailu sugebėjimu kada tik užsigeidęs. Viktoras
nenori, kad Erikas turėtų tokį pranašumą.
Brunas sugniaužė rankomis mano kaklą. Judėjo taip greitai, kad aš nespėjau sureaguoti; širdžiai kalant ausyse
neaiškiai suvokiau, jog kairėje vyksta kažkoks staigus ir žiaurus sujudimas. Siektelėjau ranka už nugaros, kad
išsitraukčiau peilį, tačiau staiga atsidūrėme kelkraštyje, aukštoje, šlapioje žolėje. Spyriau koja aukštyn ir
pastūmiau, stengdamasi atsidurti viršuje. Aš lyg ir persistengiau, nes pradėjome ristis į griovį. Tai nebuvo gerai,
nes griovyje sparčiai gausėjo vandens. Brunas nuskęsti negalėjo, o štai aš – kuo puikiausiai. Trūktelėjau petį iš
visų jėgų, akimirką atsidūriau viršuje, ištraukiau peilį iš už sijono juosmens, o kai dar kartą persiritome, išvydau
tamsius taškelius akyse. Žinojau, kad tai paskutinė mano galimybė. Dūriau Brunui tarp šonkaulių.
Nužudžiau jį.
 4 skyrius

Pem nutempė Bruno kūną nuo manęs ir nuritino į vandens srautą, kliokiantį griovio dugnu. Tada padėjo man
atsistoti.
– Kur buvai? – sugargiau.
– Atsikračiau Korina, – atrėžė Pem, kaip visada supratusi mano žodžius tiesiogiai. Mostelėjo į kūną, gulintį
šalia balto automobilio. Laimė, lavonas buvo tolesnėje pusėje nuo kelio, todėl reti pravažiuojantieji negalėjo jo
pastebėti. Nors dėl prasto apšvietimo buvo sunku spręsti užtikrintai, man pasirodė, kad Korinos kūnas jau yra.
Dar niekada nebuvau mačiusi negyvo vampyro lietuje.
– Maniau, Brunas toks puikus kovotojas. Kodėl tu jo nepuolei?
– Juk daviau tau peilį, – pasakė Pem, labai gerai imituodama nuostabą. – Jis peilio neturėjo.
– Aišku. – Atsikosėjau. O brolyti, man rimtai skauda gerklę. – Tai ką dabar darysime?
– Nešdinsimės iš čia kuo greičiau, – tarė Pem. – Tikėkimės, niekas nepastebėjo mano automobilio. Man
atrodo, nuo to laiko, kai sustojome, pravažiavo tik trys automobiliai. Dėl lietaus, prasto matomumo, ir jeigu
vairuotojai buvo žmonės, labai tikėtina, kad niekas neprisimins mus matę.
Netrukus jau sėdėjome Pem automobilyje.
– Ar nebūtų geriau, jeigu jį kur nors nuvarytume? – paklausiau gergždžiančiu balsu.
– Puiki mintis, – pasakė Pem, tapšnodama man per galvą. – Kaip manai, ar sugebėsi nuvairuoti?
– Kur?
Pem minutėlę susimąstė, ir labai gerai, nes man reikėjo laiko atsigauti. Buvau kiaurai permirkusi, virpėjau visu
kūnu ir jaučiausi siaubingai.
– Argi Viktoras nesužinos, kas atsitiko? – pasiteiravau. Regis, negalėjau liautis klausinėjusi.
– Galbūt. Jis nėra pakankamai drąsus, kad padarytų viską pats, todėl turi susitaikyti su pasekmėmis. Prarado
du geriausius saviškius, bet nepasiekė norėto rezultato. – Pem velniškai mėgavosi situacija.
– Manau, mums reikėtų važiuoti dabar pat. Kol neatvyko daugiau jo parankinių patikrinti, kas įvyko, ar
panašiai. – Aš tikrai nebuvau nusiteikusi dar kovoti.
– Tai tu vis uždavinėji klausimus. Tikriausiai Erikas netrukus bus čia. Geriau paskambinsiu jam ir liepsiu
nesiartinti, – pasakė Pem. Ji atrodė šiek tiek sunerimusi.
– Kodėl? – Tiesą pasakius, man būtų visai patikę, jeigu Erikas būtų atsidūręs čia ir ėmęs vadovauti situacijai.
– Jeigu kas nors stebi jo namus, o jis staiga šoks į automobilį ir atvažiuos tavęs gelbėti, bus gana akivaizdu, jog
mes atsakingos dėl to, kas atsitiko Brunui ir Korinai, – paaiškino akivaizdžiai susierzinusi Pem. – Suke, pasuk
smegenis!
– Mano smegenys permirko kiaurai ir ištižo, – atkirtau, o jeigu mano žodžiai ir nuskambėjo irzlokai,
nemanau, kad tai būtų buvęs siaubingai keistas dalykas. Pem jau spaudė greitojo rinkimo mygtuką savo telefone.
Išgirdau, kaip Erikas kažką rėkia vos atsiliepęs.
Pem tarė:
– Užsičiaupk ir aš viską paaiškinsiu. Žinoma, ji gyva.
Stojo tyla. Pem apibūdino situaciją keliomis trumpomis frazėmis ir viską baigė taip:
– Važiuok kur nors, kad būtų galima pateisinti tavo skubėjimą. Pavyzdžiui, į klubą, lyg reikėtų susidoroti su
kokia nors krize. Į naktinę drabužių valyklą pasiimti kostiumų. Į parduotuvę nusipirkti Tikro kraujo. Tik
žiūrėk, kad pėdsakai neatvestų čia.
Kiek silpnai paprotestavęs, Erikas, regis, suvokė Pem žodžių prasmę. Dabar jau girdėjau balsą aiškiai, nors jis
vis dar kalbėjo su Pem.
– Ant jos kaklo kurį laiką puikuosis mėlynės, – nekantriai pasakė Pem. – Taip, nudobė Bruną pati. Gerai,
perduosiu jai. – Pem pasisuko į mane. – Jis tavimi didžiuojasi, – pasakė ji kiek bjaurėdamasi.
– Pem davė man peilį, – sukrenkščiau aš. Žinojau, kad jis gali mane girdėti.
– Nors būtent Sukei šovė mintis patraukti automobilį, – pasakė Pem su tokia išraiška, lyg būtų pasiruošusi
būti sąžininga, net jeigu tai pražudytų. – Bandau sugalvoti, kur jį palikti. Sunkvežimių aikštelėse bus apsaugos
kamerų. Manau, paliksime pakelėje, kur nors toli nuo įvažiavimo į Bon Toną.
Taip ir padarėme. Pem bagažinėje turėjo rankšluosčių, padėjau juos ant Bruno automobilio vairuotojo
sėdynės. Pem pasikapstė jo pelenuose, kol surado Lexus raktelį, o aš, kurį laiką patyrinėjusi automobilio
prietaisų skydelį, nusprendžiau, kad vairuoti sugebėsiu. Sekiau paskui Pem bemaž keturiasdešimt minučių ir su
ilgesiu nulydėjau akimis rodyklę į Bon Toną, kai lėkėme pro šalį. Sustojau šalikelėje vos tai padarė Pem.
Sekdama jos nurodymais, palikau raktelį automobilyje, nušluosčiau vairą rankšluosčiais (kurie buvo šlapi nuo
manęs), o tada nuskuodžiau Pem automobilio link ir įsiropščiau vidun. Beje, vis dar lijo.
Reikėjo grįžti į mano namus. Tuo metu man jau skaudėjo visus sąnarius ir šiek tiek pykino. Šiaip ne taip
pagaliau privažiavome prie galinių mano namo durų. Nustebau, kai Pem pasilenkusi mane apkabino.
– Tu šaunuolė, – tarė. – Padarei tai, ką reikėjo. – Bent kartą ji neatrodė taip, tarsi paslapčia iš manęs šaipytųsi.
– Tikiuosi, visa tai pasirodys verta mūsų pastangų, – pasakiau niūriu ir pavargusiu balsu, kuris puikiai
atspindėjo mano savijautą.
– Mes vis dar gyvos, vadinasi, buvo verta, – atsakė Pem.
Nebuvo kaip paprieštarauti, nors kažkas manyje ir norėjo taip padaryti.
Išlipau iš automobilio ir nuplumpinau per šlaputėlį galinį kiemą. Lietus pagaliau liovėsi.
Klodas atidarė galines duris vos man jas pasiekus. Pravėrė burną kažką sakyti, tačiau išvydęs, kaip atrodau, vėl
užsičiaupė. Uždarė duris už manęs, išgirdau, kaip jas užrakino.
– Einu maudytis, – tariau, – o tada – į lovą. Labanakt, Klodai.
– Labanakt, Suke, – pasakė jis labai tyliai ir nieko nebepridūrė. Negaliu jums apsakyti, kaip tuo džiaugiausi.

Kai kitą dieną vienuoliktą valandą pasirodžiau darbe, Semas valė dulkes nuo butelių prie baro.
– Labas rytas, – pasisveikino jis spoksodamas į mane. – Atrodai tarsi iš pragaro pabėgusi.
– Dėkoju, Semai. Malonu žinoti, kad atrodau puikiai, kiek tai įmanoma.
 Semas išraudo.
– Atleisk, Suke. Tu visada atrodai puikiai. Tik pagalvojau...
– Apie didelius ratilus po mano akimis? – Timptelėjau žemyn skruostų odą, kad nutaisyčiau bjaurią išraišką
tik dėl jo. – Vakar grįžau labai vėlai. – „Reikėjo kai ką užmušti ir patraukti automobilį.“ – Turėjau važiuoti į
Šrivportą pasimatyti su Eriku.
– Dėl verslo ar malonumo? – Jis staigiai nulenkė galvą, akivaizdžiai nė pats negalėdamas patikėti, kad ištarė tai
garsiai. – Atleisk, Suke. Mama pasakytų, kad šiandien išlipau iš lovos netaktiškąja koja.
Apkabinau jį viena ranka.
– Nesijaudink. Man taip būna kiekvieną dieną. Privalau tavęs atsiprašyti. Atleisk, nieko nežinojau apie teisines
problemas, kurios iškilo morfams ir vilkolakiams. – Neabejotinai buvo laikas pasižiūrėti į viską plačiau.
– Tu turėjai labai svarių priežasčių pastarąsias kelias savaites rūpintis savimi, – pasakė Semas. – Nežinau, ar
būčiau sugebėjęs atsigauti taip greitai kaip tu. Labai tavimi didžiuojuosi.
Nežinojau, ką atsakyti. Nuleidau akis į baro stalviršį, pasiėmiau skudurėlį, kad nuvalyčiau stiklinės paliktą
šlapią žiedą.
– Jeigu reikia, tik tark žodį ir aš pulsiu rašyti peticiją ar skambinti savo valstijos atstovui, – pasakiau. – Niekas
neturėtų versti tavęs niekur registruotis. Tu – amerikietis, čia gimęs ir augęs.
– Būtent taip žiūriu į šį reikalą. Juk niekuo nepasikeičiau, koks buvau, toks ir esu. Vienintelis skirtumas, kad
dabar žmonės apie mane žino. Beje, kaip praėjo gaujos pasibėgiojimas?
Beveik buvau jį ir pamiršusi.
– Jie, regis, gerai praleido laiką, bent jau man taip atrodo, – pasakiau atsargiai. – Susipažinau su Anabele ir tuo
naujuoju vyruku Basimu. Kodėl Alsidas stiprina gretas? Gal girdėjai, kas vyksta Ilgosios ilties gaujoje?
– Na, minėjau tau, kad susitikinėju su viena gaujos nare, – pasakė jis, nusukęs žvilgsnį į butelius prie bariuko,
tarsi bandydamas pastebėti nors vieną vis dar dulkėtą. Jeigu mūsų pokalbis ir toliau būtų taip vykęs, visas baras
būtų likęs be dulkelės.
– Ir kas gi ji? – Semas paminėjo tai antrą kartą, todėl nusprendžiau, kad jau galiu užduoti šį klausimą.
Savo susidomėjimą buteliais jis nukreipė į kasos aparatą.
– E, Džianalina. Džianalina Hoper.
– O, – ištariau kuo neutraliausiai. Stengiausi išlošti laiko, kad galėčiau nutaisyti nereikšmingą pasiruošusio
išklausyti žmogaus išraišką.
– Ji buvo kartu tą naktį, kai kovėmės su gauja, kuri norėjo perimti šią teritoriją. Ji, e... ji pasirūpino sužeistais
priešais.
Tai buvo aukščiausio laipsnio eufemizmas. Mergina trupino jų kaukoles kumščiais. Mėgindama įrodyti, kad
mano namuose šiandien nebuvo paskelbta Nacionalinė netakto diena, tariau:
– O taip. Ta, e, labai liekna mergina. Jaunutė.
– Ji ne tokia jauna kaip atrodo, – tarė Semas, nors buvo akivaizdu, kad Džianalinos amžius – ne svarbiausia
problema, kuri būtų galėjusi dėl jos kilti.
– Aiškumėlis. Tai kiek jai metų?
 – Dvidešimt. Vieni.
– A, ką gi, ji jau visai subrendusi mergina, – pasakiau rimtai. Priverčiau lūpų kampučius pakilti ir nusišypsoti.
– Semai, kalbu rimtai, tikrai neteisiu tavo pasirinkimo. – Bent jau nelabai. – Džianalina labai labai... Ji tikrai
dinamiška.
– Dėkui, – pasakė jis prašviesėjusiu veidu. – Ji man paskambino po to, kai kovojome gaujų kare. Jai patinka
liūtai. – Tą naktį Semas pasivertė liūtu, kad galėtų geriau kovoti. Virto įspūdingu žvėrių karaliumi.
– Tai kiek laiko judu draugaujate?
– Kurį laiką mes tik kalbėdavomės, bet pirmą kartą buvome pasimatyme tikriausiai prieš tris savaites.
– Ką gi, puiku, – pasakiau. Prisiverčiau atsipalaiduoti ir nusišypsoti natūraliau. – Esi tikras, kad tau nereikia
raštiško jos mamos leidimo?
Jis sviedė į mane skudurėlį dulkėms valyti. Pagavau jį ore ir mečiau atgal.
– Ar judu galite liautis žaidę? Turiu pasikalbėti su Semu, – pasakė Tania. Net neišgirdau, kada ji atėjo.
Tania niekada nebus mano geriausia draugė, tačiau ji buvo puiki darbuotoja, pasiryžusi padirbėti du vakarus
per savaitę po savo pagrindinio darbo „Norkrose“.
– Ar nori, kad palikčiau judu vienus? – paklausiau.
– Ne, viskas gerai.
– Atleisk, Tania. Ko tau reikia? – paklausė Semas šypsodamasis.
– Reikia, kad pakeistum mano pavardę ant algos lapelių, – pasakė Tania.
– Pakeitei pavardę? – Tą dieną tikriausiai mąsčiau neįtikėtinai lėtai, tačiau Semas būtų pasakęs tą patį, jeigu ne
aš: jo veidas buvo toks pat sutrikęs.
– Aha, mes su Kalvinu nuvažiavome į teismo rūmus už valstijos linijos Arkanzase ir susituokėme, – pasakė ji.
– Aš dabar Tania Noris.
Akimirką mudu su Semu žvelgėme į ją netekę žado.
– Sveikinu, – pasakiau nuoširdžiai. – Tikiu, būsite labai laimingi. – Nebuvau tokia tikra, ar Kalvinas bus
laimingas, tačiau man bent jau pavyko pasakyti šį tą malonaus.
Tada Semas įsiterpęs rėžė deramą kalbą. Tania pademonstravo mums vestuvinį žiedą, platų, auksinį ir
paprastą, paskui nuėjo į virtuvę parodyti jo Antuanui su D’Eriku, ir išėjo taip staigiai, kaip buvo atėjusi, nes
turėjo grįžti į darbą „Norkrose“. Tania paminėjo, kad jie užsiregistravo Target ir Wal-Mart prekybos centruose
– ten buvo sąrašas dalykų, kurių jiems reikėtų, todėl Semas nuskubėjo į savo biurą ir išrinko sieninį laikrodį kaip
dovaną nuo visų „Pas Merlotę“ darbuotojų. Ant bariuko pastatė stiklainį, kad visi galėtume prisidėti, ir aš
įmečiau dešimtinę.
Tuo metu į barą žmonės pradėjo rinktis pietauti, ir man teko suktis greičiau.
– Man taip ir nepavyko užduoti tau keleto klausimų, – pasakiau Semui. – Galbūt prieš baigdama darbą dar
suspėsiu?
– Žinoma, Suke, – tarė jis ir pradėjo pilstyti šaltą arbatą į stiklines. Diena buvo šilta.
Panešiojusi gėrimus ir maistą kokią valandą, nustebau išvydusi pro duris žengiantį Klodą. Net suglamžytais
drabužiais, kuriuos tikriausiai susirinko nuo grindų ir apsivilko nelygintus, jis atrodė toks gražus, kad užėmė
kvapą. Buvo susirišęs plaukus prie sprando nešukavęs... ir tai tikrai nė kiek nemenkino jo patrauklumo.
Tikrai, to beveik pakako, kad būtų galima imti jo nekęsti.
Klodas atgūrino manęs link, tarsi „Pas Merlotę“ būtų lankęsis kiekvieną dieną... ir tarsi tos mielos, taktiškos
akimirkos praėjusią naktį nė nebūtų buvę.
– Vandens šildytuvas neveikia, – pareiškė jis.
– Labas, Klodai, malonu tave matyti, – pradėjau aš. – Gerai išsimiegojai? Kaip malonu. Aš taip pat puikiai.
Spėju, turėtum kažką daryti su tuo vandens šildytuvu, ką? Na, pavyzdžiui, jeigu norėsi išsimaudyti ir išsiskalbti
drabužius. Prisimeni, sakiau, kad man reikės tavo pagalbos sutvarkyti kai kuriems dalykams, kurių pati negaliu?
Galėtum paskambinti Henkui Klirvoteriui. Jis jau anksčiau yra remontavęs mano namus.
– Galėčiau užsukti ir pasižiūrėti, – pasigirdo balsas. Apsisukusi išvydau Terį Belfliorą. Teris buvo Vietnamo
karo veteranas ir turėjo siaubingų randų – tokių, kuriuos galima matyti ir kurių niekas nemato. Jis labai jaunas
išėjo kariauti, o grįžo susenęs. Kaštoniniai plaukai buvo pražilę, bet vis dar tankūs ir pakankamai ilgi, kad būtų
galima supinti kasą. Aš visada gerai sutariau su Teriu, kuris galėjo atlikti bemaž bet kokius remonto darbus
lauke ar namuose.
– Būčiau labai dėkinga už pagalbą, – pasakiau. – Visgi nenoriu tavęs išnaudoti, Teri. – Jis man visada buvo
geras. Išvalė mano sudegusios virtuvės nuolaužas, kad statybininkai galėtų įrengti naują, ir man teko primygtinai
jo prašyti priimti deramą atlygį už darbą.
– Jokių problemų, – sumurmėjo Teris. Jo akys buvo tokios pat senos kaip nutriušę darbo batai. Vyras vos galą
su galu sudūrė iš kasmėnesinio vyriausybinio čekio ir atsitiktinių darbų. Pavyzdžiui, ateidavo „Pas Merlotę“ vėlai
naktį arba anksti ryte nušluostyti stalų ir išvalyti tualetų, dar išplaudavo grindis. Visada teigdavo, kad užimtumas
padeda jam išlaikyti gerą sportinę formą, ir, nesumeluosiu sakydama, jog Teris tebebuvo gerai sudėtas.
– Aš esu Klodas Kreinas, Sukės pusbrolis. – Fėja ištiesė ranką Teriui.
Teris sumurmėjo savo vardą ir paspaudė Klodui ranką. Jo akys pakilo ir susidūrė su Klodo žvilgsniu. Netikėtai
suvokiau, jog Terio akys gražios, sodriai auksinės rudos spalvos, apsuptos tankių blakstienų. Niekada anksčiau
nebuvau to pastebėjusi. Gal kad nesusimąstydavau apie Terį kaip apie vyrą.
Paspaudęs Klodui ranką Teris atrodė nustebintas. Paprastai susidūręs su dalykais, neįprastais jo normaliam
gyvenimui, Teris reaguodavo blogai; vienintelis klausimas – kaip blogai. Vis dėlto tą akimirką vyras atrodė
labiau sutrikęs, o ne išsigandęs ar supykęs.
– E, ar norite, kad važiuočiau ir apžiūrėčiau dabar? – paklausė Teris. – Turiu porą laisvų valandų.
– Būtų nuostabu, – sumurkė Klodas. – Man reikia dušo, karšto dušo. – Jis nusišypsojo Teriui.
– Vyruti, aš ne gėjus, – pasakė Teris, o Klodo išraiška buvo tiesiog neįkainojama. Dar niekada nebuvau
mačiusi Klodo sutrikusio.
– Dėkoju, Teri, tikrai vertinu tavo pagalbą, – skubiai įsiterpiau. – Klodas turi raktą, jis tave įleis. Jeigu reikės
nupirkti kokių nors detalių, atvežk man čekius. Pats žinai, pinigus visada atiduodu. – Gal man teks pervesti šiek
tiek pinigų iš santaupų sąskaitos į einamąją, tačiau banke vis dar turėjau saugiai padėtus vadinamuosius
„vampyrų pinigus“. Be to, ponas Kataliadas turėjo atsiųsti ir vargšelės Klodinos pinigus. Kiekvieną kartą
pagalvojusi apie juos, viduje šiek tiek atsipalaiduodavau. Tiek kartų buvau pakibusi ant skurdo ribos, jog prie to
jau buvau beveik pripratusi, todėl buvo daug lengviau žinant, kad galėsiu pasidėti tuos pinigus banke.
Teris linktelėjo ir pro galines duris nužingsniavo į savo pikapą. Pervėriau Klodą niūriu žvilgsniu.
– Tas vyras labai gležnos psichikos, – pasakiau. – Jis dalyvavo blogame kare. Nepamiršk to.
Klodas buvo šiek tiek išraudęs.
– Prisiminsiu, – tarė. – Aš ir pats esu dalyvavęs karuose. – Greitai brūkštelėjo apšepusiu skruostu man per
skruostą ir parodė, kad atsigavo po smūgio savigarbai. Jaučiau, kaip į mane plakasi visų bare susirinkusių moterų
pavydas. – Tikriausiai jau būsiu išvažiavęs į Monrou, kai grįši namo. Dėkoju, pussesere.
Klodui žingsniuojant durų link, Semas atsistojo šalia manęs.
– Elvis išėjo iš pastato, – ištarė jis sausai.
– Ne, jau kurį laiką jo nemačiau, – pasakiau visiškai automatiškai. Tada pasipurčiau. – Atleisk, Semai. Klodas
tikrai nepakartojamas, ar ne?
– Jau kurį laiką nemačiau Klodinos. Štai ji buvo labai smagi, – pasakė Semas. – Klodas atrodo... tipiškas fėjų
pavyzdys. – Tai nuskambėjo lyg klausimas.
– Daugiau jos nebeišvysime, – tariau. – Kiek žinau, taip pat ir jokių kitų fėjų, išskyrus Klodą. Durys uždarytos.
Kad ir kaip tai veikia. Nors, mano supratimu, viena ar dvi vis dar sukinėjasi netoli mano namų.
– Tu man senokai nieko nepasakojai, – pasakė Semas.
– Turime apie daug ką pasikalbėti, – sutikau.
– Gal šį vakarą? Kai baigsi darbą? Teris turėtų grįžti ir šį tą čia suremontuoti, tačiau barą pagal tvarkaraštį
turėtų perimti Kenedė. – Semas atrodė kiek susirūpinęs. – Tikiuosi, Klodas daugiau nebandys pakabinti Terio.
Tavo pusbrolio ego didelis tarsi tvartas, o Teris toks... Niekada nežinai, kaip sureaguos į vieną ar kitą dalyką.
– Teris suaugęs vyras, – priminiau bičiuliui. Žinoma, norėjau patikinti ir pati save. – Jie abu suaugę.
– Klodas iš viso ne vyras, – pasakė Semas. – Nors ir vyriškos lyties.
Man labai palengvėjo, kai po valandos išvydau grįžusį Terį. Atrodė visiškai normaliai, nebuvo nei susijaudinęs,
nei piktas ar koks kitoks.
Aš visada stengiausi laikytis atokiau nuo Terio minčių, nes jo galva galėjo tapti siaubinga vieta. Teriui gerai
eidavosi, jeigu sutelkdavo dėmesį į vieną dalyką. Jis daug galvodavo apie savo šunis. Pasiliko vieną šuniuką iš
paskutinės savo kalės vados ir daug laiko skyrė mažyliui treniruoti. (Tiesą pasakius, jeigu kada nors kas nors
sugebės išmokyti šunį skaityti, tai bus Teris.)
Pritvirtinęs Semo biuro durų rankenos bumbulą, Teris atsisėdo prie vieno iš mano staliukų ir užsisakė salotų
bei saldžios arbatos. Kai užsirašiau jo užsakymą, jis tyliai padavė man parduotuvės čekį. Teko nupirkti naują
detalę vandens šildytuvui.
– Dabar jis pataisytas, – pasakė. – Tavo pusbroliui pavyko nusimaudyti po karštu dušu.
– Ačiū, Teri, – padėkojau. – Sumokėsiu už tavo darbą ir laiką.
– Nereikia, – pasakė Teris. – Tuo jau pasirūpino tavo pusbrolis. – Jis nukreipė dėmesį į savo žurnalą. Kol
lauks maisto, buvo atsinešęs paskaityti „Luizianos medžioklė ir žvejyba“.
Išrašiau Teriui čekį už detalę ir padaviau, kai mokėjo už maistą. Linktelėjęs jis įsikišo jį į kišenę. Teris ne visada
galėdavo pakeisti Semą, nes būdavo užimtas, todėl Semui teko nusisamdyti dar vieną darbuotoją, kad galėtų
reguliariai pasiimti laisvą vakarą. Naujoji barmenė, kuri pas mus darbavosi dar tik porą savaičių, buvo labai daili
aukšta mergina. Kenedė Kais mažiausiai metro aštuoniasdešimties centimetrų ūgio buvo tikrai aukštesnė už
Semą. Jos daili išvaizda man kėlė asociacijų su tradicinėmis grožio karalienėmis: tamsiai rudi plaukai iki pečių su
diskretiškai pašviesintomis sruogomis, plačios rudos akys, balta, lygi šypsena – kiekvieno ortodonto svajonė. Jos
oda buvo tobula, nugara tiesi, be to, buvo įgijusi Pietų Arkanzaso universiteto psichologijos laipsnį.
Ir... sėdėjusi kalėjime.
Semas paklausė, ar ji norėtų pas jį dirbti, kai mergina užsuko pietų kitą dieną, vos išėjusi iš kalėjimo. Ji net
nepaklausė, ką reikės daryti, iš karto pasakė „taip“. Semas davė jai pagrindinį barmeno vadovėlį, ir Kenedė
studijavo jį kiekvieną laisvą akimirką, kol išmoko stulbinamą skaičių įvairių gėrimų.
– Suke! – pasisveikino ji taip, tarsi mes būtume buvusios geriausios draugės nuo vaikystės. Taip jau bendravo
ta Kenedė. – Kaip sekasi?
– Gerai, dėkui. Kaip tu jautiesi?
– Kaip žuvis vandenyje. – Pasilenkusi ji suskaičiavo gazuoto vandens butelius šaldytuve stiklinėmis durimis,
kuris stovėjo greta baro. – Mums reikia daugiau A&W, – pasakė.
– Tuoj pat atnešiu. – Paėmiau raktus iš Semo, nužingsniavau į sandėlį, ir suradau dėžę šaknų alaus[4].
Ištraukiau dvi šešių skardinių pakuotes.
– Nereikėjo jų atnešti. Pati būčiau pasiėmusi, – Kenedė man nusišypsojo. Jos šypsena buvo beveik nuolatinė. –
Labai ačiū.
– Jokių problemų.
– Suke, ar aš tau atrodau nors kiek lieknesnė? – pasiteiravo ji su viltimi balse. Pasisuko šonu, kad parodytų
man savo užpakalį, ir pasižiūrėjo į mane per petį.
Kenedė labiausiai išgyveno ne todėl, kad teko sėdėti kalėjime, bet kad ten priaugo svorio. Ji man pasakojo, jog
maistas kalėjime buvo labai prastas, su daug angliavandenių.
– O aš esu emocinė valgytoja, – prisipažino ji, tarsi tai būtų buvęs siaubingas dalykas. – Kalėjime buvau labai
emocionali. – Vos grįžusi į Bon Toną ji be galo norėjo susigrąžinti ankstesnius grožio karalienės matmenis.
Kenedė tebebuvo graži. Tik dabar grožio buvo daugiau, kad būtų kur akis paganyti.
– Tu nuostabi kaip visada, – pasakiau ir apsidairiau, ieškodama akimis Denio Prido. Semas paprašė jo užsukti
tais vakarais, kai turėdavo dirbti Kenedė. Šis susitarimas turėjo tęstis mėnesį, kol Semas bus tikras, kad žmonės
nebando naująja darbuotoja pasinaudoti.
– Juk žinai, – tarė ji, tinkamai interpretuodama mano žvilgsnį, – galiu savimi pasirūpinti.
Visi Bon Tone žinojo, jog Kenedė tikrai gali, tai ir buvo didžiausia problema. Jos reputacija galėjo mesti iššūkį
tam tikro tipo vyrams (tiems, kurie yra tikri šunsnukiai.)
– Žinau, – pritariau švelniai. Denis Prido buvo reikalingas tik apsidrausti.
Jis kaip tik įžengė pro duris. Denis buvo aukštesnis už Kenedę keletu centimetrų, jo gyslomis tekėjo kelių rasių
mišinys, kurio dar nebuvau išsiaiškinusi: tamsiai ruda oda, tamsiai rudi trumpai kirpti plaukai, o veidas – platus.
Jis prieš mėnesį buvo grįžęs iš kariuomenės, todėl dar nespėjo susirasti jokios rimtesnės veiklos. Dalį dienos
dabar dirbo statybinių medžiagų parduotuvėje ir visai noriai sutiko pasidarbuoti baro tvarkdariu keletą vakarų
per savaitę, ypač kai visą laiką galėjo žiūrėti į Kenedę.
Semas išėjo iš savo biuro pasisveikinti su Kenede ir trumpai papasakoti apie lankytoją, kurio čekis buvo
grąžintas banko, o tada mudu kartu išėjome.
– Važiuojam į „Tėtušio užkandinę“, – pasiūlė jis.
Mintis man pasirodė visai gera. Tai buvo senas restoranas prie pat pagrindinės miestelio aikštės, už teismo
pastato. Kaip ir visos verslo įstaigos aplink aikštę seniausioje Bon Tono dalyje, užkandinė turėjo savo istoriją. Ją
įkūrė Perdita ir Tėtušis Džounsai penktame dešimtmetyje. Išėjusi į pensiją Perdita pardavė restoraną Čarlsės
Tuten vyrui Ralfui, o šis metė darbą viščiukų fabrike, kad perimtų maitinimo verslą. Jie susitarė, jog Perdita
atiduos Ralfui visus savo receptus, jeigu jis sutiks išlaikyti „Tėtušio užkandinės“ vardą. Kai artritas privertė Ralfą
išeiti į pensiją, jis pardavė užkandinę Pinkei Arnet tokiomis pat sąlygomis. Taigi kelios kartos bontoniečių buvo
užtikrintos, kad valgo geriausią duonos pudingą valstijoje, o Perditos ir Tėtušio Džounsų paveldėtojai galėjo
išdidžiai apie tai pasakoti.
Papasakojau Semui šią vietinės istorijos nuotrupą po to, kai užsisakėme vištienos karbonadų su žaliaisiais
žirneliais ir ryžiais.
– Ačiū Dievui, Pinkė gavo duonos pudingo receptą, o kai ateis žaliųjų pomidorų sezonas, būtinai atvažiuosiu
paskanauti jų keptų, – pasakė Semas. – Kaip sekasi gyventi su pusbroliu? – Jis įsispaudė citrinos į arbatą.
– Dar sunku pasakyti. Jis tik atsivežė keletą daiktų, dar neteko daug bendrauti.
– Ar jau matei, kaip jis nusirenginėja? – nusijuokė Semas. – Noriu pasakyti, profesionaliai. Aš tikrai
negalėčiau to daryti ant scenos, stebint miniai žmonių.
Fiziškai jo tikrai niekas negalėtų sustabdyti. Esu mačiusi Semą nuogą, kai iš morfo atvirto žmogumi. Gardus
kąsnelis.
– Ne, visada planavau nuvažiuoti pažiūrėti kartu su Amelija, tačiau kai ji išvyko atgal į Naująjį Orleaną,
nebuvau nusiteikusi lakstyti po striptizo klubus. Galėtum paprašyti Klodo leisti padirbėti laisvais vakarais, –
išsišiepiau.
– Na, taip, – numykė jis sarkastiškai, bet atrodė patenkintas.
Kurį laiką kalbėjome apie Amelijos išvykimą, o tada paklausiau Semo apie jo šeimą Teksase.
– Mamos skyrybos baigtos, – pasakė jis. – Žinoma, patėvis sėdi kalėjime nuo to laiko, kai ją pašovė, todėl ji
nematė jo jau keletą mėnesių. Šiuo metu pagrindinis skirtumas, manau, jai bus finansinis. Mama tebegauna
karinę tėčio pensiją, tačiau nežino, ar pasibaigus vasarai ji vis dar bus laukiama senajame darbe mokykloje. Kai
mamą pašovė, jie nusamdė kitą žmogų likusiems mokslo metams, o dabar dvejoja dėl jos grįžimo.
Prieš tai, kai buvo pašauta, Semo mama dirbo sekretore pradinės mokyklos raštinėje. Ne visi ramiai reagavo į
mintį, kad reikia dirbti tame pačiame biure su moterimi, kuri virsta gyvūnu, nors ji tebebuvo tokia pat kaip
anksčiau. Mane vis dar glumino toks požiūris.
Padavėja atnešė mūsų patiekalus ir krepšelį bandelių. Atsidusau apimta malonaus lūkesčio. Tikrai daug
maloniau nei pačiai ruošti maistą.
– Ar turi kokių naujienų apie Krego vestuves? – paklausiau, kai galėjau atsiplėšti nuo karbonado.
– Jie baigė porų konsultavimo kursus, – atsakė jis gūžtelėdamas. – Dabar jos tėvai nori, kad konsultuotųsi pas
genetikus, kad ir kas tai būtų.
– Visiška beprotybė.
– Kai kurie žmonės tiesiog mano, kad būti kitokiam blogai, – pasakė Semas, tepdamas sviestu antrą bandelę. –
O juk Kregas net negali pakeisti pavidalo. – Kaip pirmagimis grynakraujų morfų poros vaikas, tik Semas jautė
mėnulio šauksmą.
– Man taip gaila. – Palingavau galva. – Žinau, kad ši situacija slegia visą jūsų šeimą.
Jis linktelėjo.
– Mano sesuo Mindė gan gerai susidorojo su žinia. Kai neseniai pas juos buvau, ji leido pažaisti su savo vaikais,
dabar pamėginsiu per Liepos ketvirtąją aplankyti juos Teksase. Jos mieste rengiamas didelis fejerverkų paradas,
ten vyksta visa šeima. Manau, man irgi patiks.
Nusišypsojau. Jiems pasisekė, kad turi Semą šeimoje, – štai ką aš maniau.
– Tavo sesuo tikriausiai labai protinga, – pasakiau. Atsikandau didelį kąsnį vištienos karbonado su riebiu
grietinėlės padažu. Tikra palaima.
Jis nusijuokė.
– Klausyk, kad kalbamės apie šeimas, – tarė jis, – ar jau esi pasiruošusi papasakoti, kaip tau iš tiesų sekasi?
Užsiminei apie prosenelį ir kas jam atsitiko. Bet kaipgi tavo sužeidimai? Nenoriu pasirodyti tarsi tikėčiausi, kad
tu pasakosi man viską, kas vyksta tavo gyvenime. Bet juk žinai, jog man rūpi.
Truputį padvejojau, tačiau atrodė teisinga pasipasakoti Semui, todėl pabandžiau keliais žodžiais nusakyti
viską, kas buvo atsitikę per pastarąsias savaites.
– Džei Bi man padeda atlikti fizinės terapijos pratimus, – pridūriau.
– Vaikštai taip, tarsi nieko nebūtų atsitikę, nebent pavargsti, – pastebėjo jis.
– Yra pora galutinai nesugijusių lopinėlių viršutinėje šlaunies dalyje, kur mėsa tiesiog... Ne, gal geriau nereikia
apie tai. – Minutę žiūrėjau į savo servetėlę. – Ji ataugo. Beveik visiškai. Liko tokios nedidelės duobutės. Turiu
kelis randus, tačiau jie nebaisūs. Regis, Erikui netrukdo. – Tiesą pasakius, jis pats turėjo keletą, likusių iš
žmogiškojo gyvenimo, nors jie vargiai buvo matyti ant baltos odos.
– Ar tu, e, ar tau viskas šiaip gerai?
– Kartais sapnuoju košmarus, – prisipažinau. – Kyla panikos priepuolių, tačiau geriau daugiau apie tai
nekalbėkime. – Nusišypsojau jam pačia plačiausia šypsena. – Semai, tik pažiūrėk į mus po šitiek metų. Aš
gyvenu su fėja, turiu vampyrą vaikiną, tu susitikinėji su vilkolake, kuri skaldo kaukoles. Ar galėjome pagalvoti,
kad taip atsitiks, kai pirmą dieną pradėjau dirbti „Pas Merlotę“?
Semas palinko į priekį ir trumpai uždėjo man ant rankos savo delną; kaip tik tada prie staliuko pasirodė pati
Pinkė ir pasiteiravo, ar mums patiko maistas. Mostelėjau į beveik tuščią savo lėkštę.
– Manyčiau, pati gali matyti, kad nepaprastai patiko, – pasakiau jai šypsodamasi. Ji irgi atsakė šypsena. Pinkė
buvo didelė moteris ir akivaizdžiai mėgavosi savo pačios ruošiamu maistu. Atvykus naujiems lankytojams, ji
nuskubėjo parodyti, kur sėstis.
Semas atitraukė ranką ir vėl įniko valgyti.
– Norėčiau... – pradėjo, o tada užsičiaupė. Perbraukė ranka raudonai auksinius plaukus. Buvo taip trumpai
juos pasikirpęs, todėl atrodė tvarkingesni nei paprastai, kol nesušiaušė. Kai Semas nuleido šakutę, pastebėjau,
kad sugebėjo sudoroti beveik visą maistą, kaip ir aš.
– Ko norėtum? – paklausiau. Paprastai būčiau baiminusis, kaip dauguma žmonių baigs tą sakinį, tačiau mudu
su Semu jau seniai buvome draugai.
– Norėčiau, kad rastum savo laimę su kuo nors kitu, – pasakė jis. – Žinau, žinau, tai ne mano reikalas. Atrodo,
Erikui nuoširdžiai rūpi, ir tu nusipelnei to.
– Tikrai jam rūpiu, – pasakiau. – Turiu jį savo gyvenime ir elgčiausi labai nedėkingai, jeigu nebūčiau tuo
patenkinta. Mes mylime vienas kitą. – Gūžtelėjau pečiais, menkindama save. Pasijutau nepatogiai taip pasisukus
pokalbiui.
Semas linktelėjo, nors, net negirdint jo minčių, ironiškai perkreiptos lūpos bylojo, kad, Semo nuomone,
Erikas nėra toks jau vertas dėkingumo. Džiaugiausi, jog negaliu aiškiai girdėti visko, ką jis mąsto. Galvojau, kad
Džianalina lygiai taip pat netinkama Semui. Jam nereikėjo nuožmios, viską dėl gaujos vado pasiryžusios padaryti
moters. Turėjo būti su tuo, kas manytų, jog jis yra pats nuostabiausias vyras pasaulyje.
Vis dėlto nieko nepasakiau.
Negalite man priekaištauti, kad visiškai neturiu takto.
Siaubingai gundė mintis papasakoti Semui, kas atsitiko praėjusią naktį, tačiau negalėjau. Nenorėjau įpainioti
jo į vampyrišką mėšlą daugiau, nei jau buvo įpainiotas – o tai buvo labai nedaug. Niekam nereikia tokių dalykų.
Žinoma, jau ir taip visą dieną nerimavau dėl to, kokių tų įvykių pasekmių sulauksime.
Mano telefonas suskambėjo, kol Semas mokėjo savo sąskaitos pusę. Dirstelėjau į ekraną. Skambino Pem.
Širdis vos neiššoko iš krūtinės. Išėjau iš užkandinės į lauką.
– Kas atsitiko? – paklausiau tokiu pat nerimo kupinu balsu, kaip jaučiausi.
– Ir tau labas.
– Pem, kas nutiko? – Nebuvau nusiteikusi žaisti.
– Brunas ir Korina šiandien nepasirodė darbe Naujajame Orleane, – niūriai pranešė Pem. – Viktoras mums
neskambino, nes, savaime aišku, neturėjo jokios priežasties čia atsibelsti.
– Ar jie rado automobilį?
– Dar ne. Esu tikra, kad greitkelių patruliai šiandien ant jo užklijavo lipduką, prašydami savininkų pašalinti jį
iš tos vietos. Kiek pastebėjau, jie taip nuolatos daro.
– Taip, tiesa.
– Niekas neras jokių kūnų. Ypač po praėjusios nakties liūties – neliks nė ženklo. – Pem balse nuskambėjo
pasitenkinimas. – Mūsų niekas dėl nieko negali apkaltinti.
Stovėjau priglaudusi prie ausies telefoną ant tuščio šaligatvio, savo mažame miestelyje, tik už kelių žingsnių
nuo gatvės žibinto. Retai buvau jautusis vienišesnė nei tą akimirką.
– Gaila, kad tai nebuvo Viktoras, – pasakiau iš pačių širdies gelmių.
– Nori nužudyti dar ką nors? – Pem balse pasigirdo šiokia tokia nuostaba.
– Ne, tik noriu, kad viskas baigtųsi. Kad viskas būtų gerai. Iš viso nenoriu, kad dar kas nors žūtų ar būtų
nužudytas. – Semas išėjo iš restorano paskui ir išgirdo susikrimtimą mano balse. Pajutau ant peties jo ranką. –
Pem, turiu eiti. Pranešk man, jei kas pasikeis.
Uždariau telefoną ir atsisukau į Semą. Jis atrodė sunerimęs, o iš viršaus sklindanti žibinto šviesa ant jo veido
metė tamsius šešėlius.
– Vėl patekai į bėdą, – tarė jis.
Man teliko patylėti.
– Suprantu, kad negali apie tai kalbėti, tačiau jeigu kada nors prireiks išsipasakoti, žinai, kur mane rasti, – sakė
jis.
– Tu – taip pat, – pasakiau. Pagalvojau, kad su tokia mergina kaip Džianalina Semas gali būti beveik tokioje
pat blogoje padėtyje kaip ir aš.

_______________
[4] Root beer – gazuotas ir saldus gėrimas, gaminamas iš sasafrų medžių šaknų arba žievių. Gali būti silpnai alkoholinis arba visai nealkoholinis.
 5 skyrius

Penktadienio rytą besimaudant duše, suskambo namų telefonas. Turėjau atsakiklį, todėl skambutį ignoravau.
Kai nematomis siekiau rankšluosčio, pajutau, kad kažkas grūda jį man į ranką. Aiktelėjusi atsimerkiau ir išvydau
priešais nuogutėlį Klodą.
– Tau skambina, – pasakė jis, tiesdamas nešiojamąjį telefono ragelį iš virtuvės, ir išėjo.
Nevalingai pridėjau ragelį prie ausies.
– Klausau? – ištariau silpnu balsiuku. Nežinojau, apie ką pirmiausia galvoti: kad pamačiau Klodą nuogą, kad
Klodas išvydo mane nuogą, ar apie tai, kad esame susiję giminystės ryšiais, tačiau atsidūrėme nuogi vienoje
patalpoje.
– Suke? Tavo balsas kažkoks keistas, – netvirtai tarė pažįstamas vyriškas balsas.
– E, mane tiesiog nustebino, – ištariau. – Atsiprašau... o kas skambina?
Jis nusijuokė šiltai ir draugiškai.
– Remis Savojus, Hanterio tėtis, – prisistatė.
Remis buvo vedęs mano pusseserę Hedlę, kuri dabar jau senokai mirusi. Jų sūnus Hanteris ir aš turėjome
bendrumų, sąsajų, kurias reikėjo geriau patyrinėti. Aš vis ketinau paskambinti Remiui ir paskirti smagų
pasimatymą mums su Hanteriu, todėl dabar papriekaištavau sau, kad taip ilgai tai atidėliojau.
– Tikiuosi, skambini pasakyti, jog galėsiu pasimatyti su Hanteriu šį savaitgalį? – pasakiau. – Sekmadienį po
pietų turiu dirbti, bet esu laisva šeštadienį. Tai yra rytoj.
– Puiku! Aš jau ketinau tavęs paprašyti, ar negalėčiau atvežti jį šį vakarą, ir gal jis galėtų pas tave praleisti naktį.
Daugoka laiko su vaiku, kurio nepažįstu, juo labiau vaiku, kuris nepažįsta manęs.
– Remi, turi kokių nors ypatingų planų ar kažkas panašaus?
– Taip. Vakar mirė tėčio sesuo, o rytoj dešimtą valandą ryto vyks laidotuvės. Šermenys šįvakar. Labai nenoriu
imti Hanterio į šermenis ir laidotuves... ypač dėl jo, na, žinai, jo... problemos. Jam tai gali būti labai sunku. Juk
pati žinai, kaip būna... Aš niekada nebūsiu tikras, ką jis pasakys.
– Suprantu. – Tikrai supratau. Sunku būti ikimokyklinuko telepato draugijoje. Mano tėvai būtų dar geriau
supratę keblią Remio padėtį. – Kiek dabar Hanteriui metų?
– Ką tik sukako penkeri. Labai nerimavau dėl gimtadienio šventės, bet ji pavyko visai neblogai.
Sunkiai įkvėpiau. Aš juk žadėjau Remiui padėti dėl Hanterio problemos.
– Gerai, jis gali pas mane pernakvoti.
– Dėkui. Noriu pasakyti, labai tau dėkui. Atvešiu jį po darbo. Tinka? Būsime pas tave maždaug pusę šešių,
gerai?
Turėjau baigti darbą tarp penktos ir šeštos, priklausomai nuo to, ar manęs pakeisti atvyks laiku ir ar daug
lankytojų bus prie mano stalelių. Padiktavau Remiui savo mobiliojo telefono numerį.
 – Jeigu manęs nebus namie, paskambink į mobilųjį. Grįšiu kaip galėdama greičiau. Ką jis mėgsta valgyti?
Kelias minutes pakalbėjome apie Hanterio rutiną, o tada padėjau ragelį. Jau buvau sausa, bet plaukai styrojo į
visas puses tarsi šlapios žiurkių uodegėlės. Po kelių minučių darbo džiovintuvu nužingsniavau pasikalbėti su
Klodu, jau saugiai apsirengusi darbo drabužiais.
– Klodai! – sušukau iš laiptų papėdės.
– Taip? – Jo balsas skambėjo visiškai nerūpestingai.
– Leiskis!
Pusbrolis pasirodė antrame aukšte, rankoje laikydamas plaukų šepetį.
– Taip, pussesere?
– Klodai, telefono atsakiklis būtų įrašęs žinutę. Prašau, daugiau neik į mano kambarį nesibeldęs, o ypač – į
vonios kambarį!
Nuo šiol naudosiu durų skląstį. Nemanau, kad kada nors anksčiau man jo būtų prireikę.
– Ar tu kokia drovuolė? – Jis atrodė nuoširdžiai susidomėjęs.
– Ne! – Po akimirkos pridūriau: – Nors galbūt, palyginti su tavimi, ir esu! Man patinka privatumas. Tik aš
galiu nuspręsti, kas pamatys mane nuogą. Ar supranti, kur lenkiu?
– Taip. Objektyviai šnekant, turi gražių išlenkimų.
Pamaniau, kad tuoj sprogs galva.
– Šito tikrai nesitikėjau, leisdama tau likti savo namuose. Juk tau patinka vyrai.
– O taip, man daug labiau patinka vyrai, tačiau sugebu vertinti grožį. Teko ragauti ir švelnesnių vaisių.
– Tikriausiai nebūčiau leidusi tau čia apsigyventi, jeigu būčiau tai žinojusi, – pasakiau.
Klodas gūžtelėjo pečiais, tarsi norėdamas pasakyti: „Vadinasi, pasielgiau protingai tai nuslėpdamas.“
– Paklausyk, – pradėjau, o tada nutilau, nes buvau visiškai sutrikusi. Nepaisant aplinkybių, išvysti Klodą
nuogą... Ką aš galiu pasakyti, jūsų pirma reakcija irgi nebūtų įsiūtis. – Dabar tau pasakysiu keletą dalykų ir noriu,
kad rimtai mane išklausytum.
Jis laukė, laikydamas rankoje plaukų šepetį, nutaisęs mandagiai atidžią išraišką.
– Pirma. Aš turiu vaikiną, jis yra vampyras, ir visai nenoriu būti jam neištikima, o prie to priskiriami ir nuogi
vyrukai... mano vonios kambaryje, – pridūriau skubiai, galvodama apie visokių rūšių dviesmius. – Jeigu negali
gerbti tokių taisyklių, turėsi išvykti, visą kelią namo raudodamas. Antra. Šiąnakt turėsiu svečių, prižiūrėsiu mažą
vaiką, ir šalia jo geriau jau elkis deramai. Ar supranti, ką noriu pasakyti?
– Jokių nuogybių, būti maloniam su žmonių vaiku.
– Teisingai.
– Ar vaikas tavo?
– Jeigu jis būtų mano, pati jį auginčiau, gali dėl to nė neabejoti. Jis Hedlės. Ji buvo mano pusseserė, tetos
Lindos dukra, ir, e, Sofi Anos mergina. Na, žinai, velionės karalienės. Galiausiai Hedlė tapo vampyre. Šis mažas
berniukas Hanteris yra jos sūnus, kurio susilaukė dar prieš virsmą. Jo tėtis užveš jį čia.
Ar Klodą su Hedle siejo giminystės ryšiai? Taip, žinoma. Vadinasi, siejo ir su Hanteriu. Pasakiau jam tai.
– Man patinka vaikai, – prisipažino Klodas. – Elgsiuos gražiai. Ir apgailestauju, kad sugadinau tau nuotaiką. –
Jis pasistengė nutaisyti toną lyg atgailautų.
– Juokinga, bet visai neatrodai apgailestaujantis. Visiškai.
– Raudu viduje, – pasakė pusbrolis, šelmiškai šypsodamasis.
– O, dėl dievo meilės, – iškošiau ir apsisukusi nuėjau baigti vonios rutinos viena ir niekieno nestebima.
Kai nuvažiavau į darbą, jau buvau visai nusiraminusi. „Juk pagaliau, – galvojau, – Klodas tikriausiai per
gyvenimą matė kokį milijoną nuogų žmonių.“ Dauguma antgamų nesuko galvų dėl nuogumo. Faktas, kad mudu
esame tolimi giminaičiai, – mano prosenelis buvo jo senelis, – Klodui neatrodė labai reikšmingas; tiesą pasakius,
tai nebūtų buvę ypač svarbu daugumai antgamų. „Taigi, – ryžtingai sakiau sau, – nieko čia tokio.“ Kai darbe
sumažėjo lankytojų, paskambinau Erikui į mobilųjį telefoną ir palikau žinutę, kad šį vakarą prižiūrėsiu vaiką.
– Būtų puiku, jeigu užsuktum, tik noriu, kad iš anksto žinotum, jog namie bus kitų žmonių, – sakiau Eriko
balso paštui. Hanteris galėtų būti puikus dorybę saugantis palydovas. Tada pagalvojau apie savo naująjį
gyventoją iš antro aukšto. – Be to, praėjusią naktį aš lyg ir pamiršau tau pasakyti dar vieną dalyką, ir tikriausiai
tau tai nelabai patiks. Ilgiuosi tavęs.
Pasigirdo pyptelėjimas. Baigėsi mano žinutės laikas. Hm... gal ir gerai. Neaišku, ką dar būčiau leptelėjusi.
Šiąnakt į Bon Toną turėjo atvykti Heidė, pėdsekė. Atrodė, kad jau praėjo metai nuo to laiko, kai Erikas
nusprendė atsiųsti ją patikrinti mano valdų. Pajutau menką nerimą, pagalvojusi apie jos atvykimą. Ar Remis
manytų, kad Hanterio apsilankymas laidotuvėse ne tokia bloga mintis, jeigu žinotų, kas dar gali užsukti į mano
namus? Ar elgiuosi neatsakingai? Gal stumiu vaiką į pavojų?
Ne, taip galvoti pernelyg paranojiška. Heidė atvyks tik išžvalgyti mano miškų.
Užgniaužiau įkyrų nerimą, kol baigiau pamainą „Pas Merlotę“. Kenedė ir vėl atvyko pavaduoti Semo, nes jis
buvo susitaręs su savo vilkolake mergina Džianalina važiuoti į kazino Šrivporte, o paskui kur nors
pavakarieniauti. Tikėjausi, kad ji bus labai gera Semui, nes jis tikrai buvo to nusipelnęs.
Kenedė stovėjo persikreipusi priešais veidrodį prie baro ir stengėsi nustatyti, kiek svorio neteko pastaruoju
metu. Nudelbiau akis į savo šlaunis. Džianalina buvo labai labai liekna. Tiesą pasakius, netgi būčiau pavadinusi
ją liesa. Dievas buvo man dosnus – apdovanojo krūtine, o Džianalinai priklausė pora nedidelių lyg abrikosai
krūtų, kurias demonstravo vilkėdama korsetus ir berankovius prigludusius marškinėlius be liemenuko. Ji
suteikė sau šiek tiek „smūgio“ (ir ūgio) fantastiška avalyne. Aš nuolat avėdavau sportinius batelius. Atsidusau.
– Gerai praleisk naktį! – linksmai palinkėjo man Kenedė, o aš ištiesinau pečius, nusišypsojau ir pakrutinau
pirštus atsisveikindama. Dauguma žmonių manė, kad plati Kenedės šypsena ir geros manieros tik
apsimetinėjimas, bet aš žinojau, kad ji nuoširdi. Nuolat išlaikyti šypseną veide ir gerą žodį lūpose merginą buvo
ištreniravusi mama, grožio konkursų karalienė. Turėjau pripažinti, kad Denis Prido visiškai netrikdė Kenedės,
nors jaučiau, jog daugumą merginų vertė nervintis. Denis, kuris išaugo visada pasiruošęs tam, kad kiekvieną
akimirką pasaulis gali jį parblokšti ant menčių, todėl manė esant geriau pačiam smogti pirmą smūgį, pakėlė
pirštą pritardamas Kenedės atsisveikinimui. Priešais jį stovėjo kokakolos stiklinė, nes Denis negerdavo darbo
metu. Atrodė, kad jaučia pasitenkinimą tiesiog žaisdamas „Mario kartingą“ savo Nintendo Ds ar paprasčiausiai
sėdėdamas prie baro ir stebėdamas, kaip dirba Kenedė.
Kita vertus, daug vyrų nervintųsi dirbdami šalia Kenedės, nes ji buvo kalėjusi už žmogžudystę. Kai kurios
moterys taip pat nerimautų, tačiau man ji nekėlė problemų. Buvau patenkinta, kad Semas ją užstoja. Ne,
nepritariau žudymui, tačiau kai kurie žmonės tiesiog prisiprašo būti užmušti, ar ne? Po to, ką patyriau, buvau
priversta bent jau sau pripažinti, kaip jaučiuosi.
Grįžau namo, o maždaug po penkių minučių atvažiavo ir Remis su Hanteriu. Laiko turėjau tik tiek, kad
nusivilkčiau darbo drabužius, sumesčiau juos į skalbinių dėžę, užsitempčiau šortus ir marškinėlius. Tada į
priekines duris pasibeldė Remis.
Prieš jas atidarydama pažvelgiau pro akutę, remdamasi teorija, kad geriau apsisaugoti nei vėliau apgailestauti.
– Labas, Remi! – pasisveikinau. Jis buvo kiek vyresnis nei trisdešimties nekrintančios į akis, bet dailios
išvaizdos vyras tankiais, šviesiai rudais plaukais. Vilkėjo drabužius, tinkamus vakare apsilankyti laidojimo
namuose: rusvai žalsvos spalvos kelnes, juodą švarką su baltais ir rudais dryželiais, avėjo nupoliruotus batelius.
Man atrodė, kad jis jaustųsi patogiau su flaneliniais marškiniais ir džinsais – kaip per mūsų pirmąjį susitikimą.
Pažvelgiau žemyn į jo sūnų. Hanteris buvo ūgtelėjęs nuo to karto, kai jį mačiau. Tamsūs plaukai ir akys buvo
visai kaip jo motinos Hedlės, tačiau buvo per anksti spręsti, į ką jis bus panašesnis suaugęs.
Pritūpiau ir pasakiau:
– Labas, Hanteri. Nieko neištariau garsiai, tik šypsojausi.
Berniukas mane buvo beveik pamiršęs. Jo veidas nušvito.
– Tetule Suke! – pasisveikino, o jo mintimis nuvilnijo pasitenkinimas, malonumas ir jaudulys.
– Turiu naują sunkvežimį, – pasakė jis garsiai, o aš nusijuokiau.
– Parodysi jį man? Užeikite abu, padėsime tau įsikurti.
– Dėkoju, Suke, – tarė Remis.
– Tėti, ar tikrai atrodau kaip mama? – paklausė Hanteris.
– O ką? – nustebo Remis.
– Taip sako teta Sukė.
Berniuko tėtis jau buvo pripratęs prie tokių nedidelių sukrėtimų ir žinojo, kad situacija tik blogės.
– Taip, atrodai visai kaip mama, o ji buvo tikra gražuolė, – pasakė Remis sūnui. – Tau labai pasisekė.
– Nenoriu atrodyti kaip mergaitė, – suabejojo Hanteris.
– Ir neatrodai.
– Nė kiek, – pridūriau garsiai. – Hanteri, tavo kambarys štai čia. – Mostelėjau į atviras duris. – Aš miegodavau
šiame kambaryje, kai buvau vaikas, – pridūriau.
Hanteris apsižvalgė smalsiai ir budriai. Žema dvigulė lova su balta lovatiese, seni baldai bei nudėvėtas kilimėlis
šalia lovos atrodė jaukiai ir negrėsmingai.
– O kur tu būsi? – paklausė berniukas.
– Štai čia, kitoje koridoriaus pusėje, – pasakiau ir atidariau duris į savo kambarį. – Jeigu tik pašauksi, kaipmat
atbėgsiu. Arba gali pats pas mane įlipti į lovą, jeigu kartais išsigąstum naktį.
Remis stovėjo stebėdamas, kaip jo sūnus viską įsisavina. Nežinojau, ar dažnai mažasis Hanteris leisdavo naktis
be tėčio; nelabai, bent taip atrodė iš minčių, kurias perskaičiau berniuko galvoje.
– Vonios kambarys už tų durų šalia tavo kambario, matai? – Pamojau vidun. Jis dirstelėjo į senamadišką
kambarį plačiai pražiota burna.
– Žinau, kad ji atrodo kitaip nei vonia jūsų namuose, – pasakiau, atsakydama į jo mintis. – Šis namas labai
senas, Hanteri. – Vonios ant naguotų kojelių ir baltomis bei juodomis plytelėmis išklotų grindų tikrai neišvysi
tuose nuomojamuose namuose ir butuose, kuriuose Remis su Hanteriu gyveno po „Katrinos“.
– Kas viršuje? – paklausė berniukas.
– Na, šiuo metu ten gyvena mano pusbrolis. Dabar jis ne namie ir grįžta taip vėlai, kad tu gal jo ir nepamatysi.
Jo vardas Klodas.
– Ar galiu užlipti viršun ir apsižvalgyti?
– Galbūt rytoj užlipsime kartu. Parodysiu, į kuriuos kambarius galima eiti, o kuriais kambariais naudojasi
Klodas.
Pakėlusi akis išvydau, kad Remis dairosi tai į mane, tai į Hanterį: nežinojo, ar jausti palengvėjimą, ar
susirūpinimą, kad galiu kalbėtis su jo sūnumi taip, kaip jis nesugeba.
– Remi, viskas gerai, – pasakiau. – Aš išaugau ir pasidarė lengviau. Žinau, bus sunku, tačiau Hanteris bent jau
yra labai protingas sveikas berniukas. Ši maža problemėlė tėra... šiek tiek kitokia nei kitų vaikų.
– Gal ir geras požiūris. – Visgi Remio nerimas nesumenko.
– Gal ko nors išgersi? – pasakiau, nebežinodama, ką dabar daryti su Remiu. Hanteris nebyliai paklausė, ar gali
iškraustyti savo krepšį, o aš taip pat nebyliai atsakiau, kad dėl manęs gali eiti ir kraustyti. Jis ant miegamojo
grindų jau buvo padėjęs mažą kuprinę, pilną žaislų.
– Ne, dėkui. Man jau reikia važiuoti.
Buvo nemalonu suvokti, kad gąsdinu Remį taip pat, kaip jo sūnus baugina kitus žmones. Gal Remiui ir reikėjo
mano pagalbos, gal ir galėjau perskaityti jo mintyse, kad laiko mane patrauklia moterimi, tačiau taip pat mačiau,
jog keliu jam šiurpą.
– Ar šermenys vyks Red Diče? – paklausiau. Šiame mieste gyveno Remis su Hanteriu. Jis buvo maždaug už
valandos ir penkiolikos minučių kelio nuo Bon Tono.
– Ne, Homeryje. Bon Tonas beveik pakeliui. Jeigu kils kokių problemų, paprasčiausiai paskambink man į
mobilųjį ir aš užsuksiu jo pasiimti pakeliui namo. Jeigu viskas eisis sklandžiai, praleisiu naktį Homeryje ir rytoj
dešimtą dalyvausiu laidotuvėse. Paskui pusbrolio namuose vyks gedulingi pietūs, o po pietų pasiimsiu Hanterį.
Ar tau tinka toks planas?
– Mums viskas bus gerai, – pasakiau, nors tai buvo tikra bravūra. Man nebuvo tekę leisti laiko su vaikais jau
labai ilgai nuo tada, kai prižiūrėdavau draugės Arlenos mažylius. Apie tai nenorėjau galvoti: su kartėliu
pasibaigusios draugystės visada kelia liūdesį. Tie vaikai tikriausiai dabar manęs jau nekenčia. – Turiu filmų,
kuriuos galime pažiūrėti, keletą dėlionių ir net kelias spalvinimo knygeles.
– Kur? – susidomėjo Hanteris ir apsidairė aplinkui, tarsi tikėdamasis išvysti žaislų parduotuvės Toys’R’Us
skyrių.
– Atsisveikink su tėveliu ir eisime jų ieškoti, – pasakiau berniukui.
– Iki, tėveli, – pasakė Hanteris atsainiai mostelėjęs ranka Remiui.
Vyras atrodė suglumęs.
 – O gal norėtum mane apkabinti, čempione?
Hanteris iškėlė rankas, Remis pakėlė jį ir apsuko aplink.
Sūnus sukikeno. Remis nusišypsojo per vaiko petį.
– Šaunuolis, – pasakė. – Būk paklusnus tetai Sukei. Nepamiršk gerų manierų. Pasimatysime rytoj. – Jis
nuleido Hanterį ant žemės.
– Gerai, – ištarė Hanteris gan kasdieniškai.
Remis tikėjosi didesnės sumaišties, nes dar niekada nebuvo palikęs beniuko svetimoje vietoje. Dirstelėjo į
mane, tada šypsodamasis palingavo galvą. Jis šaipėsi iš savęs ir, mano nuomone, tai buvo gera reakcija.
Ėmiau svarstyti, kaip ilgai tęsis tylus Hanterio susitaikymas. Hanteris pakėlė akis į mane.
– Man viskas bus gerai, – pasakė jis, ir suvokiau, kad berniukas skaito mano mintis ir interpretuoja savaip.
Nors jau buvau patyrusi tokį dalyką, tada ta patirtis buvo perfiltruota per suaugusio žmogaus jautrumą, ir mes
smagiai leidome laiką eksperimentuodami, derindami savo telepatiją, kad pažiūrėtume, kas atsitiks. Hanteris
visai nefiltravo ir neperdėliojo mano minčių, kaip kad būtų daręs vyresnis telepatas.
Dar kartą apkabinęs sūnų, Remis nenoromis išvažiavo. Mudu su Hanteriu suradome spalvinimo knygeles.
Pasirodo, jam spalvinimas buvo pats geriausias dalykas pasaulyje. Pasodinau berniuką prie stalo virtuvėje ir
pradėjau ruošti vakarienę. Galėjau paruošti maisto iš paprasčiausių produktų, tačiau nusprendžiau, kad šį kartą
geriau bus imtis to, kam reikia mažiau dėmesio.
– Ar tau patinka „Hamburger Helper“? – paklausiau mintimis. Jis pakėlė akis, o aš parodžiau greitai
paruošiamų makaronų dėžutę.
– Patinka, – taip pat be garso atsakė Hanteris, atpažinęs pakuotę. Atrodė, kad jis vėl sutelkė visą dėmesį į
paveikslėlį su vėžliuku ir drugeliu, kurį dabar spalvino. Vėžlys buvo būdingos žalios ir rudos spalvos, tačiau
Hanteris visai įsismagino spalvindamas drugelį. Panaudojo jam rausvai raudoną, geltoną, mėlyną bei smaragdų
žalumo spalvas... ir dar nebaigė. Hanteriui, regis, neatrodė labai svarbu neperžengti piešinio linijų. Tai nebuvo
blogai.
– Kristena irgi ruošdavo „Hamburger Helper“, – tęsė Hanteris. Kristen kurį laiką buvo Remio mergina. Remis
užsiminė, kad juodu išsiskyrė, nes ji nesugebėjo susitaikyti su neįprastu Hanterio sugebėjimu. Nelabai nustebau
sužinojusi, kad Kristena pradėjo tikėti, esą Hanteris tiesiog kraupus. Mane taip pat suaugusieji laikė keistu
vaiku. Nors dabar supratau tokį požiūrį, tada skausmingai išgyvenau. – Ji manęs bijojo, – pridūrė Hanteris ir
akimirką pakėlė akis. Puikiai žinojau tą žvilgsnį.
– Ji paprasčiausiai nesuprato, – guodžiau. – Tokių žmonių kaip mes labai nedaug.
– Ar, be tavęs, aš vienintelis toks?
– Ne, pažįstu dar vieną vaikiną. Jis jau suaugęs. Gyvena Teksase.
– Ar jam viskas gerai?
Nebuvau tikra, ką Hanteris nori pasakyti tuo „gerai“, tad ilgėliau stebėjau jo mintis. Berniukas galvojo apie tėtį
ir kitus vyrus, kuriais žavėjosi, – turinčius darbus, žmonas ar merginas. Paprastus vyrus.
– Taip, – atsakiau. – Rado būdą, kaip su tuo sugyventi. Jis dirba vampyrams. Jų mes negalime girdėti.
– Dar niekada nė vieno nesutikau. Tikrai?
 Suskambėjo durų skambutis.
– Tuoj grįšiu, – pasakiau Hanteriui ir nuskubėjau paradinių durų link. Dirstelėjau pro akutę. Tai buvo jauna
vampyrė – greičiausiai pėdsekė Heidė. Suskambėjo mobilusis telefonas. Išsitraukiau jį iš kišenės.
– Pas tave turėjo atvykti Heidė, – pasakė Pem. – Ar ji jau prie durų?
– Rudais į arklio uodegą surištais plaukais, mėlynomis akimis, aukšta?
– Taip. Gali ją įsileisti.
Labai laiku paskambino.
Po akimirkos jau atvėriau duris.
– Labas, užeik, – pasakiau. – Aš – Sukė Stekhaus.
Pasitraukiau į šalį. Neištiesiau jai rankos pasisveikinti – vampyrai to nedaro.
Heidė linktelėjo ir žengė į namą, greitai apsižvalgė, tarsi atvirai apžiūrėti aplinką jai būtų atrodę nemandagu. Į
svetainę atbėgo Hanteris ir sustingo vietoje, išvydęs Heidę. Ji buvo aukšta, kaulėta ir tikriausiai nebylė. Dabar
Hanteris galėjo patikrinti mano žodžius.
– Heide, čia mano draugas Hanteris, – pasakiau ir laukiau berniuko reakcijos.
Jis buvo apstulbęs. Iš visų jėgų bandė perskaityti jos mintis ir liko sužavėtas rezultatu – visiška tyla.
Heidė pritūpė.
– Hanteri, esi labai mielas berniukas, – pasakė ji ir man palengvėjo. Jos balse suskambėjo akcentas, kuris man
asocijavosi su Minesota. – Ar tu ilgam apsistojai pas Sukę? – Jos šypsena atidengė dantis, kurie buvo šiek tiek
ilgesni ir aštresni nei paprastų žmonių, todėl pagalvojau, kad Hanteris gali išsigąsti, tačiau jis spoksojo į ją
nuoširdžiai susižavėjęs.
– Ar atvažiavai kartu pavakarieniauti? – mintimis kreipėsi į Heidę.
– Hanteri, prašau kalbėti garsiai, – pasakiau. – Ji skiriasi nuo kitų žmonių, bet ir ne tokia kaip mes. Supranti?
Jis pasižiūrėjo į mane tarsi būtų išsigandęs, jog ant jo pykstu. Tik nusišypsojau jam ir linktelėjau.
– Vakarieniausite kartu su mumis, panele Heide?
– Ne, Hanteri, dėkoju. Atvažiavau pasivaikščioti po miškus ir paieškoti ten vieno pradingusio dalyko.
Daugiau jums netrukdysiu. Bosas paprašė manęs jums prisistatyti ir kibti į darbą. – Heidė atsistojo, šypsodamasi
mažam berniukui.
Ūmai išvydau spąstus, kurie galėjo netrukus skausmingai užsitrenkti. Buvau tikra idiotė. Kaip galėsiu padėti
berniukui, jeigu jo nemokysiu?
– Hanteri, tik neleisk jai suprasti, kad girdi mintis, – pasakiau vaikui. Jis pažvelgė į mane. Jo akys stulbinamai
priminė Hedlės. Atrodė šiek tiek išsigandęs.
– Heide, tikiuosi, ten ką nors rasi, – paskubomis tariau. – Pranešk man prieš išvykdama, gerai? – Aš norėjau
sužinoti, ne tik ar ji ką nors ras, bet ir kada išsinešdins iš mano valdų.
– Užtruksiu ne ilgiau kaip dvi valandas, – pasakė ji.
– Atleisk, kad nepasakiau „Sveika atvykusi į Luizianą“, – ištariau. – Tikiuosi, nebuvo labai sunku persikelti čia
iš Las Vegaso.
– Ar galiu vėl eiti spalvinti? – pasiteiravo Hanteris.
 – Žinoma, brangusis, – pasakiau. – Ateisiu pas tave po minutėlės.
– Bėgu sisiuko! – šūktelėjo Hanteris ir išgirdau, kaip užsidaro tualeto durys.
Prabilo Heidė:
– Mano sūnus buvo jo amžiaus, kai mane transformavo.
Žodžiai buvo tokie netikėti, balsas toks monotoniškas, kad tik po akimirkos suvokiau, ką ji pasakė.
– Labai apgailestauju, – tariau nuoširdžiai.
Pėdsekė gūžtelėjo pečiais.
– Tai įvyko prieš dvidešimt metų. Dabar jis suaugęs. Tapo narkomanu, gyvena Reno. – Jos balsas vis dar buvo
monotoniškas ir bejausmis, tarsi būtų kalbėjusi apie svetimo žmogaus sūnų.
Labai atsargiai tariau:
– Ar mataisi su juo?
– Taip, – atsakė. – Kartais nuvažiuoju aplankyti. Bent jau darydavau taip, kol mano ankstesnysis – darbdavys
– manęs čia neatsiuntė.
Nežinojau, ką atsakyti, bet ji vis dar stovėjo priešais, tad išdrįsau užduoti dar vieną klausimą:
– Ar leidi jam pamatyti tave?
– Taip, kartais. Sykį iškviečiau greitąją pagalbą, kai išvydau jį perdozavusį. Kitą naktį išgelbėjau nuo
narkomano, vartojančio vampų kraują, nes jis būtų jį nužudęs.
Galvoje prašuoliavo kaimenė minčių, ir visos jos buvo nemalonios. Ar jis žinojo, kad stebinti vampyrė yra jo
motina? O jeigu būtų perdozavęs dieną, kai ji tapo mirusi pasauliui? Kaip Heidė jausis, jeigu nebus šalia, kai jo
sėkmė galiausiai išseks? Juk negalės visada būti pasiruošusi atlėkti į pagalbą. Ar galėjo jis tapti narkomanu todėl,
kad šalia vis atsirasdavo motina, kuri turėjo būti mirusi?
– Seniau, – pradėjau, nes privalėjau kažką sakyti, – vampyrai kūrėjai palikdavo vietovę su naujaisiais vampyrais
vos tik juos transformavę, kad nutolintų nuo atpažinti galinčių artimųjų. – Visi man tai kartojo: Erikas, Bilas,
Pem.
– Aš buvau išvykusi iš Las Vegaso dešimtmečiui, bet grįžau, – kalbėjo Heidė. – Mano kūrėjui reikėjo, kad ten
būčiau. Paprastiems vampyrams būti žmonių pasaulio dalimi nėra taip puiku kaip mūsų lyderiams. Manau,
Viktoras pasiuntė dirbti Erikui Luizianoje, kad atitolintų mane nuo sūnaus. Sakė, jog būsiu visiškai nenaudinga,
kol Čarlio bėdos blaškys mano dėmesį. Kita vertus, mano pėdsekystės talentas atsiskleidė, kai ieškojau žmogaus,
pardavusio nekokybiškų narkotikų Čarliui.
Ji trumpai šyptelėjo, o aš supratau, koks galas ištiko tą vyrą. Heidė buvo nepaprastai klaiki.
– O dabar trauksiu į tavo valdų pakraštį ir pasižiūrėsiu, ką galiu ten rasti. Baigusi pranešiu. – Vos išėjusi pro
priekines duris Heidė netrukus dingo miškuose: kol perėjau namą ir dirstelėjau pro galines duris, ji jau buvo
susiliejusi su medžiais.
Gyvenime būta keistų pokalbių, taip pat ir keletas širdį veriančių, o pokalbis su Heide buvo ir toks, ir toks.
Laimė, turėjau porą minučių atsigauti, kol padėjau lėkštes ant stalo ir prižiūrėjau, kad Hanteris nusiplautų
rankas.
Apsidžiaugiau sužinojusi, kad prieš valgį berniukas tikėjosi sukalbėti maldą, todėl abu nulenkėme galvas prie
stalo. Jis su pasimėgavimu suvalgė makaronus, žaliuosius žirnelius ir braškes. Vakarieniaujant Hanteris nieko
neslėpdamas pasakojo apie tėvą, tarsi tai būtų buvęs normalus užstalės pokalbis. Buvau tikra, kad Remis
pakrauptų, jeigu sužinotų apie Hanterio požiūrį, jog reikia pasakoti viską. Vos susivaldžiau nenusijuokusi.
Mūsų pokalbis tikriausiai būtų atrodęs keistas bet kam, kas mūsų būtų klausęsis, nes dalis jo vyko mintimis, dalis
– žodžiu.
Man nereikėjo priminti Hanteriui nunešti lėkštės į kriauklę – padarė tai pats. Sulaikiau kvėpavimą, kol
atsargiai ją kėlė ant spintelės.
– Ar turi šunį? – paklausė jis dairydamasis aplinkui, tarsi ūmai galėtų materializuotis koks nors keturkojis. –
Mes visada atiduodame maisto likučius saviškiui. – Prisiminiau nedidelį juodą šuniuką, kurį mačiau bėginėjantį
galiniame Remio namelio Red Diče kieme.
– Ne, neturiu, – pasakiau.
– Bet tu turi draugą, kuris virsta šunimi? – ištarė jis apvaliomis iš nuostabos akimis.
– Taip, – prisipažinau. – Jis geras mano draugas. – Nesitikėjau, jog Hanteris pagaus šią mintį. Situacija buvo
labai kebli.
– Tėtis sako, kad aš protingas, – tarė Hanteris su nemaža abejone.
– Nė neabejoju, – pritariau aš. – Žinau, kaip sunku būti kitokiam, nes pati esu kitokia, tačiau užaugau, ir man
viskas gerai.
– Tu truputį sunerimusi, – pasakė Hanteris.
Pritariau Remiui. Hanteris buvo tikrai be galo protingas berniukas.
– Aš ir nerimauju. Man buvo sunku augti, nes niekas nesuprato, kodėl esu kitokia. Žmonės tavimi netiki. –
Atsisėdau ant kėdės šalia stalo ir pasisodinau Hanterį ant kelių. Nerimavau, kad berniukui toks fizinis kontaktas
gali pasirodyti pernelyg artimas, tačiau atrodė, kad jam visai patinka. – Žmonės nenori žinoti, kad kas nors gali
skaityti jų mintis. Jie netenka privatumo, jeigu greta būna tokių žmonių kaip mes.
Hanteris ne visai suprato „privatumo“ sąvoką, todėl kurį laiką apie tai kalbėjomės. Galbūt toks pokalbis būtų
buvęs neįkandamas daugumai penkiamečių, tačiau Hanteris nebuvo paprastas vaikas.
– O tas padaras miškuose suteikia tau privatumo? – paklausė berniukas.
– Kas? – Žinojau, kad sureagavau pernelyg nerimaudama ir baimindamasi, nes Hanteris staiga nusiminė. –
Nesuk dėl to galvos, brangusis, – nuraminau. – Ne, jis ne problema.
Hanteris man pasirodė įtikintas, jaučiau, jog atėjo metas keisti temą. Jo dėmesys klaidžiojo, todėl leidau
nusiropšti nuo kelių ant žemės. Jis pradėjo žaisti su Duplo kaladėlėmis, kurias atsivežė kuprinėje, pervežė jas iš
miegamojo į virtuvę žaisliniu sunkvežimiu. Pagalvojau, kad galėčiau nupirkti jam Lego kaladėlių kaip pavėluotą
gimtadienio dovaną, tačiau pirmiausia reikėtų gauti Remio leidimą. Plaudama indus klausiausi Hanterio.
Sužinojau, kad jis, kaip ir dauguma penkiamečių, taip pat susidomėjęs anatomija ir mano esant juokinga, jog
gali šlapintis stovėdamas, o man reikia atsisėsti. Be to, jam nepatiko Kristena, nes nelabai jį mėgo.
– Apsimetė, kad jai patinku, – pasakė man berniukas, tarsi būtų žinojęs, kad jo klausausi.
Stovėjau prie kriauklės nugara į Hanterį, tačiau tai neturėjo reikšmės mūsų pokalbiui – dar vienas keistas
pojūtis.
 – Ar gali atskirti, kai klausausi tavo minčių? – paklausiau nustebusi.
– Taip, tarsi kutentų galvoj, – paaiškino Hanteris.
Ar taip buvo todėl, kad jis toks jaunas? Ar man irgi būtų „kutenę“ galvoje, jeigu tokio amžiaus būčiau sutikusi
kitą telepatą? O gal Hanteris buvo unikalus tarp telepatų?
– Ar toji ponia, kuri buvo atėjusi prie durų, yra negyva? – teiravosi Hanteris. Jis pakilo nuo grindų ir apibėgęs
stalą atsistojo šalia manęs, kol šluosčiau keptuvę.
– Taip, – atsakiau. – Ji vampyrė.
– Ar ji mums įkąs?
– Neįkąs nei man, nei tau, – patikinau. – Ji tikriausiai kartais įkanda žmonėms, jeigu jie sutinka. – Brolyti, šis
pokalbis man kėlė nerimą. Jaučiausi tarsi būčiau kalbėjusi su vaiku apie religiją, nežinodama, kokią konfesiją
išpažįsta jo tėvai. – Man atrodo, sakei, jog niekada nesi sutikęs vampyro?
– Ne, ponia, – atsakė. Jau norėjau pasakyti Hanteriui, kad nebūtina manęs vadinti ponia, tačiau susilaikiau.
Kuo geresnių manierų laikysis, tuo lengviau jam bus gyventi. – Bet niekada nesu sutikęs ir tokio vyro, kaip tas iš
miškų.
Šį kartą vaikas prikaustė visą mano dėmesį, bet labai pasistengiau, kad negalėtų įžvelgti nerimo. Kai jau buvau
pasiruošusi užduoti jam keletą atsargių klausimų, išgirdau, kaip atsidaro tinklinės verandos durys ir kažkas
žingsniuoja grindlentėmis. Negarsus beldimas į galines duris pranešė, kad Heidė grįžo iš žvalgybos miškuose,
tačiau prieš atidarydama duris vis tiek dirstelėjau pro akutę. Taip, vampyrė.
– Jau baigiau, – pasakė ji, kai atidariau duris. – Keliausiu.
Pastebėjau, kad Hanteris šį kartą nebebėgo prie durų, tačiau stovėjo už manęs – jaučiau, kaip dūzgia jo
smegenys. Negalima sakyti, jog buvo išsigandęs, labiau sunerimęs, kaip dauguma vaikų, kai susiduria su
nežinomais dalykais. Jis tikrai buvo patenkintas, kad negali jos girdėti. Aš irgi džiaugiausi, sužinojusi, kad
vampyrų smegenys man neįskaitomos.
– Heide, ar ką nors radai? – paklausiau dvejodama. Kai kas iš to, ką ji vėliau papasakojo, nelabai tiko
Hanterio ausims.
– Fėjų pėdsakai tavo miškuose švieži ir ryškūs. Yra du atskiri kvapai. Jų pėdsakai kertasi. – Ji įkvėpė su regimu
pasitenkinimu. – Man patinka fėjų kvapas naktį. Geriau nei gardenijos.
Aš tikėjausi, kad ji užtiks Basimo užuostus fėjos pėdsakus, todėl tai nesukėlė didelės nuostabos. Vis dėlto
Heidė sakė, kad miškuose lankėsi dvi fėjos. Blogos naujienos. Tai patvirtino ir Hanterio žodžius.
– Ką dar radai? – Truputį atsitraukiau, kad ji matytų, jog už manęs stovi Hanteris, ir galėtų tinkamai
pasirinkti žodžius.
– Nė viena iš tų fėjų nėra ta, kurią užuodžiu tavo namuose. – Tikrai negeros naujienos. – Žinoma, užuodžiau
ten daug vilkolakių. Dar užuodžiau vampyrą – manau, tai Bilas Komptonas, nors esu sutikusi jį tik kartą. Yra
senas l-a-v-o-n-a-s ir visiškai naujas, pakastas į rytus nuo tavo namo, proskynoje šalia upelio. Ten auga laukinių
slyvų guotas.
Nė viena iš šių naujienų nebuvo gera. Na, senas l-a-v-o-n-a-s manęs nenustebino, žinojau, kas tai. (Leidau sau
akimirką apgailestauti, kad Erikas palaidojo Debę mano valdose.) Jeigu po miškus vaikščiojęs vampyras buvo
Bilas, tai nieko tokio... nors man kėlė nerimą, kad jis kiauras naktis klajoja paniuręs, o ne bando susikurti naują
gyvenimą.
Naujasis lavonas buvo rimta problema. Basimas apie jį neužsiminė. Ar kas nors palaidojo kūną mano žemėse
per pastarąsias dvi naktis, ar Basimas dėl kokių nors priežasčių tiesiog man apie jį nepasakė? Svarstydama šiuos
klausimus spoksojau į Heidę, kol ji galiausiai klausiamai pakėlė antakius.
– Ką gi, ačiū, – ištariau. – Dėkoju už sugaištą laiką.
– Pasirūpink mažyliu, – pasakė ji ir apsisukusi nėrė per galinę verandą ir pro duris. Negirdėjau, kaip ji ėjo
aplink namą savo automobilio link, tačiau to ir nesitikėjau. Vampyrai galėjo judėti nepaprastai tyliai, tačiau
išgirdau, kaip užvedė automobilio variklį ir išvažiavo.
Žinojau, kad mano mintys gali kelti nerimą Hanteriui, todėl prisiverčiau galvoti apie kitus dalykus, o tai
padaryti buvo sunkiau nei galėjo atrodyti. Vis dėlto buvau tikra, jog netruksiu labai ilgai – mano mažasis svečias
buvo pailsęs. Kaip buvo galima tikėtis, jis truputį pasiginčijo, kai pasakiau, kad laikas miegoti, tačiau
neprotestavo taip smarkiai, kai leidau prieš gulantis nusimaudyti žavingoje vonioje su naguotomis kojelėmis. Kol
Hanteris taškėsi ir žaidė, leisdamas įvairiausius garsus, likau skaityti žurnalo vonios kambaryje. Pasirūpinau, kad,
be laivų skandinimo ir antelių lenktynių, jis iš tiesų nusipraustų.
Nusprendžiau, jog plaukų netrinksime. Nujaučiau, kad tai gali tapti tikru išbandymu, o Remis man nebuvo
palikęs jokių nurodymų. Ištraukiau vonios kamštį. Hanteriui labai patiko, kaip bėgdamas į nuotekų vamzdį
gargaliuoja vanduo. Jis išgelbėjo anteles, kol jos nespėjo paskęsti, ir tapo tikru herojumi.
– Aš ančių karalius, teta Suke, – džiūgavo jis.
– Joms reikia valdovo, – pasakiau. Žinojau, kokios kvailos tos antys. Močiutė kadaise augino kelias.
Prižiūrėjau besišluostantį Hanterį ir padėjau jam apsivilkti pižamą. Priminiau, kad nueitų į tualetą, o tada, nors
ir nelabai kruopščiai, jis išsivalė dantis.
Po keturiasdešimt penkių minučių ir poros istorijų Hanteris gulėjo lovoje. Jam paprašius palikau koridoriuje
šviesą ir kelių centimetrų durų plyšį.
Buvau išvargusi ir tikrai neturėjau nuotaikos sukti galvos dėl Heidės praneštų naujienų. Nebuvau pratusi
rūpintis vaiku, nors Hanterį globoti buvo lengva, ypač atsižvelgiant į tai, kad mažasis vyrutis buvo vienas su
nelabai pažįstama moterimi. Tikėjausi, jog jam patiko mintimis kalbėtis su manimi ir kad Heidė jo pernelyg
neišgąsdino.
Neleidau sau sutelkti dėmesio į jos makabrišką biografiją, tačiau kai berniukas jau miegojo, susivokiau
galvojanti apie jos pasakojimą. Buvo siaubingai gaila, kad jai teko grįžti į Nevadą sūnui tebesant gyvam. Tiesą
pasakius, dabar ji tikriausiai atrodė tokio pat amžiaus kaip jos sūnus Čarlis. Kas atsitiko berniuko tėvui? Kodėl
jos kūrėjas pareikalavo, kad ji grįžtų? Kai ji buvo paversta, vampyrai dar nebuvo Amerikai ir likusiam pasauliui
atskleidę, jog egzistuoja. Slaptumas buvo svarbiausias dalykas. Turėjau sutikti su Heide. Išlindimas iš karstų
neišsprendė visų vampų problemų, bet sukūrė naujų.
Beveik mieliau būčiau nesužinojusi apie liūdesį, kurį nuolat jautė Heidė. Buvau auklėjama močiutės, todėl
toks noras, savaime aišku, privertė mane pajusti kaltę. Argi neturime būti pasiruošę bet kada išgirsti liūdnas kitų
žmonių istorijas? Jeigu jie pasiryžę pasakoti, argi neprivalome jų išklausyti? Dabar jaučiausi taip, tarsi mudvi su
Heide būtų susieję jos liūdnu gyvenimu paremti santykiai. Ar jie tikri? Ar manyje buvo tai, kas jai patiko, kas
sukėlė norą pasipasakoti? O gal ji nuolat pasakoja kiekvienam naujam pažįstamam apie savo sūnų Čarlį? Sunku
buvo tuo patikėti. Spėjau, kad ji manimi pasitikėjo dėl Hanterio.
Žinojau (nors nenorėjau to pripažinti sau), kad jeigu Heidės dėmesį ir toliau taip blaškys sūnaus narkomano
bėdos, vieną naktį pas jį apsilankys koks nors negailestingas padaras. Tada ji galės sutelkti visą dėmesį į tai, ko
nori darbdavys. Suvirpėjau.
Nors tikrai nemaniau, kad Viktoras nors akimirką sudvejotų prieš taip pasielgdamas, pagalvojau: „Ar taip
padarytų – galėtų padaryti – Erikas?“
Jeigu net sugebėjau savęs paklausti, žinojau, jog atsakymas teigiamas.
Kita vertus, Čarlis buvo puikus įkaitas, galintis užtikrinti deramą Heidės elgesį. Na, maždaug: „Jeigu
nešnipinėsi Eriko, mes aplankysime Čarlį.“ Vis dėlto jeigu tai kada nors pasikeistų...
Visos šios meditacijos Heidės tema buvo būdas išvengti svarbesnio klausimo. Kas tas šviežias lavonas mano
miškuose ir kas jį ten pakišo?
Jeigu namie nebūtų buvę Hanterio, būčiau pakėlusi ragelį ir skambinusi Erikui. Būčiau paprašiusi jo atsivežti
kastuvą ir padėti iškasti kūną. Juk taip turi elgtis tikras vaikinas, tiesa? Vis dėlto negalėjau palikti Hanterio
namuose be priežiūros ir būčiau jautusis siaubingai prašydama Eriko vieno eiti į miškus, net jei žinojau, kad jis
tam neprieštarautų. Tiesą pasakius, jis tikriausiai pasiųstų Pem. Atsidusau. Regis, negalėjau atsikratyti vienos
problemos, nesukūrusi kitos.
 6 skyrius

Šeštą ryto į mano lovą įsiropštė Hanteris.

– Teta Suke, – pasakė jis – bent jau jo nuomone – pakuždomis. Nors kartą bendravimas mintimis būtų buvęs
geriau, tačiau vaikis, aišku, nusprendė kalbėti garsiai.
– Mmhm? – Aš tikriausiai sapnavau košmarą.
– Naktį sapnavau juokingą sapną, – pradėjo pasakoti Hanteris.
– M? – Galbūt tai sapnas sapne.
– Į mano kambarį atėjo toks aukštas vyras.
– Tikrai?
– Buvo tokiais ilgais plaukais kaip kokia panelė.
Remdamasi alkūnėmis atsisėdau ir pažvelgiau į Hanterį. Neatrodė išsigandęs.
– Štai kaip? – pasakiau beveik rišliai. – Kokios spalvos plaukais?
– Geltonos, – atsakė Hanteris šiek tiek pagalvojęs. Ūmai suvokiau, kad tikriausiai dauguma penkiamečių
sunkiai pažįsta spalvas.
Ooo.
– Ir ką gi jis darė? – paklausiau. Šiaip ne taip atsisėdau. Dangus už lango tik pradėjo šviesėti.
– Pasižiūrėjo į mane ir nusišypsojo, – pasakė Hanteris. – Tada nuėjo į spintą.
– Oho, – ištariau visai nesąmoningai. Nebuvau visiškai įsitikinusi (bent jau kol nesutems), bet atrodė, kad
slaptavietėje po mano spinta dieną miręs gulėjo Erikas.
– Noriu sisiuko, – pareiškė Hanteris ir išsliuogęs iš lovos spruko į mano vonią. Po minutėlės išgirdau, kaip jis
nuleidžia vandenį, o tada plaunasi rankas – ar bent jau minutei atsuko vandenį. Parkritau atgal ant pagalvių ir su
liūdesiu pagalvojau apie tas miego valandas, kurias buvau pasmerkta prarasti. Vien valios pastangomis
išsiropščiau iš lovos ir ant mėlynos pižamos užsimečiau chalatą. Įsispyriau į šlepetes, o kai Hanteris išėjo iš vonios
kambario, nušlepsėjau ten pati.
Po kelių minučių jau buvome virtuvėje, įsijungę šviesas. Pirmiausia patraukiau prie kavavirės ir radau į ją
atremtą raštelį. Iš karto pažinau rašyseną ir kūną užtvindė endorfinai. Užuot begaliniai stebėdamasi, kad esu ant
kojų tokią bedieviškai ankstyvą valandą, jaučiausi laiminga, galėdama šį laiką praleisti su mažuoju savo
pusbroliu. Raštelyje ant vieno iš mano bloknotų, kuriuos laikiau virtuvėje pirkinių sąrašams sudarinėti, buvo
išraityta: „Mylimoji, atvykau vos auštant, kad tave pažadinčiau, nors ši mintis labai gundė. Tavo namai pilni
nepažįstamų vyrų. Viršuje – fėja, apačioje – mažas vaikas, bet kol nėra nė vieno vyro mano damos miegamajame,
galiu tai pakęsti. Privalau atsibudęs pasikalbėti su tavimi.“ Raštelis buvo išraiškingai pasirašytas: ERIKAS.
Padėjau bloknotą į šalį, stengdamasi nepradėti pernelyg nerimauti dėl staigaus Eriko poreikio pasikalbėti.
Įjungiau kavos aparatą su sieteliu, o tada išsitraukiau didelę elektrinę kepimo plokštę ir įjungiau ją.
 – Tikiuosi, tau patinka blynai, – pasakiau Hanteriui ir jo veidas nušvito iš džiaugsmo. Jis su pasitenkinimu taip
trinktelėjo apelsinų sulčių pilną puodelį ant spintelės, kad skystis išsiliejo per kraštus. Kai jau norėjau
sudrausminti jį žvilgsniu, berniukas pašoko ir sugriebė popierinį rankšluostį. Labai energingai ėmė šluostyti
išlaistytas sultis, nors ir nelabai kruopščiai, tačiau vertinau jo pastangas.
– Labai mėgstu blynus, – tarė. – Moki juos ruošti? Jie bus ne iš šaldiklio?
Nuslėpiau šypseną.
– Ne, ne iš šaldiklio. Moku juos kepti.
Man prireikė penkių minučių tešlai užmaišyti, o iki to laiko keptuvė jau buvo įkaitusi. Pirmiausia užmečiau
ant jos keletą šoninės griežinėlių, o Hanterio veide buvo matyti ekstazė.
– Man nepatinka suglebę blynai, – pasakė jis, o aš pažadėjau, kad jie bus traškūs. Aš ir mėgau būtent tokius.
– Nuostabiai kvepia, pussesere, – ištarė Klodas. Jis stovėjo virtuvės tarpduryje, plačiai išskėtęs rankas, atrodė
taip gerai, kaip tik buvo galima atrodyti tokį ankstyvą rytą. Vilkėjo kaštonų atspalvio marškinėlius su užrašu
„Luizianos universitetas, Monrou“ ir mūvėjo juodus sportinius šortus.
– Kas tu toks? – paklausė Hanteris.
– Aš Sukės pusbrolis Klodas.
– Jis irgi turi ilgus plaukus kaip panelė, – mintimis pasakė Hanteris.
– Bet jis vyras, kaip ir tas kitas.
– Klodai, čia dar vienas mano pusbrolis Hanteris, – pristačiau. – Pameni, minėjau, kad jis pas mane viešės?
– Jo motina buvo... – pradėjo Klodas, o aš stabdžiau jį purtydama galvą.
Klodas galėjo leptelėti įvairiausių dalykų. Pavyzdžiui, galėjo pasakyti „biseksuali“ arba „ta, kurią Naujojo
Orleano kapinėse nudėjo albinosas Valdo“. Tiek vienas, tiek kitas teiginys buvo teisingas, tačiau Hanteriui
nebuvo reikalo išgirsti nė vieno iš jų.
– Vadinasi, visi esame giminės, – pasakiau. – Klodai, ar taip bandei užsiminti, kad norėtum papusryčiauti
kartu su mumis?
– Būtent, – maloniai tarė jis, ir neatsiklausęs įsipylė kavos iš kavinuko. – Jeigu liks ir man. Atrodo, kad šis
jaunuolis sugebėtų sudoroti visą kalną blynų.
Hanteriui tokia mintis patiko ir jis pradėjo rungtyniauti su Klodu, kokį skaičių blynų galėtų suvalgyti.
Stebėjausi, kaip gerai Klodas jaučiasi su Hanteriu, tačiau faktas, kad jis be jokių pastangų sužavėjo vaiką, manęs
visiškai nenustebino. Klodas buvo profesionalus žavėtojas.
– Ar tu irgi gyveni čia, Bon Tone? – pasiteiravo Klodas.
– Ne, – juokdamasis iš tokios absurdiškos minties atsakė Hanteris. – Aš gyvenu su tėčiu.
Gerai, pakaks atvirauti. Nenorėjau, kad antgamai sužinotų apie Hanterį ar suprastų, jog jis ypatingas
berniukas.
– Klodai, gal galėtum atnešti sirupo ir melasos? – paprašiau. – Jie ten, podėlyje.
Klodas atnešė Log Cabin ir Brer Rabbit. Netgi atidarė abu butelius, kad Hanteris galėtų pauostyti ir išsirinkti,
kokio padažo norėtų. Išliejau blynus ant keptuvės, užkaičiau daugiau kavos, ištraukiau lėkštes iš spintelės ir
parodžiau Hanteriui, kur padėtos šakutės bei peiliai, kad jis galėtų padengti stalą.
 Keista šeimynėlė buvo susirinkusi virtuvėje: du telepatai ir fėja. Per pusryčius turėjau pasisaugoti, kad nė vienas
iš vyrukų nesužinotų, kas tiksliai yra kitas, o tai buvo tikras iššūkis. Hanteris mintimis man sakė, kad Klodas
tikriausiai vampyras, nes negali girdėti jo minčių, o man teko pasakyti Hanteriui, kad egzistuoja ir kitokių
žmonių, kurių minčių girdėti negalime. Pastebėjau, jog Klodas ne vampyras, nes buvo diena, o tokiu metu
vampyrai negali išeiti iš savo slėptuvių.
– O spintoje yra vampyras, – pareiškė Hanteris Klodui. – Jis negali išlįsti dieną.
– Kokia gi tai spinta? – Klodas paklausė Hanterio.
– Ta, kuri yra mano kambaryje. Nori ateiti pažiūrėti?
– Hanteri, – tariau, – vampyrai mažiausiai trokšta, kad juos kas trukdytų dieną. Tavo vietoje palikčiau jį
ramybėje.
– Tavasis Erikas? – paklausė Klodas. Jį sužavėjo mintis, kad namuose yra mano vaikinas. Po galais.
– Taip, – prisipažinau. – Bet žinai, kad būtų bloga mintis ten eiti? Juk neturiu imtis griežtų priemonių, hm?
Jis išsišiepė.
– Tu ir griežtos priemonės man? – nusišaipė. – Cha, aš fėja. Esu stipresnis nei bet kuris žmogus.
Jau norėjau sakyti: „Tai kaip išėjo, kad aš išgyvenau fėjų karą, o šitiek fėjų – ne?“ Ačiū Dievui, neištariau to
garsiai. Po minutės supratau, kaip gerai padariau nurijusi žodžius, nes iš Klodo veido mačiau, kad jis prisiminė,
kas tame kare mirė. Aš irgi ilgėjausi Klodinos. Taip jam ir pasakiau.
– Tu nuliūdai, – taikliai pastebėjo Hanteris. Jis pagavo daugelį minčių, kurių neturėjo būti ten, kur jis galėtų
išgirsti.
– Taip, prisiminėme Klodo seserį, – tariau. – Ji mirė ir mes jos ilgimės.
– Kaip ir mano mama, – pasakė jis. – Kas yra fėja?
– Taip, kaip ir tavo mama. – Maždaug. Tik ta prasme, kad jos abi nebegyvos. – O fėja yra ypatinga būtybė,
tačiau dabar apie jas nekalbėsime.
Nereikėjo būti telepatu, kad pagautum Klodo susidomėjimą ir smalsumą, todėl kai jis nuslinko koridoriumi į
tualetą, nusekiau iš paskos. Kaip ir buvo galima tikėtis, Klodo žingsniai sulėtėjo ir jis stabtelėjo prie atvirų durų į
miegamąjį, kuriame buvo apsistojęs Hanteris.
– Žingsniuok toliau, – pasakiau.
– Ar negalėčiau bent dirstelėti? Jis niekada nesužinos. Girdėjau, koks jis gražus. Tik akies krašteliu?
– Ne, – nesutikau, žinodama, kad geriau iš akių nepaleisti tų durų, kol Klodas bus namie. Tik akies krašteliu,
kad jį kur velniai nujotų.
– O kur velniai joja, teta Suke?
– Oi. Atsiprašau, Hanteri, pasakiau blogą žodį. – Nenorėjau, kad Klodas žinotų, kad taip tik pagalvojau.
Išgirdau, kaip Klodas juokdamasis uždaro duris į vonios kambarį.
Pusbrolis užtruko vonios kambaryje taip ilgai, kad turėjau leisti Hanteriui dantis išsivalyti savo vonioje. Tik
išgirdusi girgždant laiptus ir viršuje įsijungiant televizorių, sugebėjau atsipalaiduoti. Padėjau Hanteriui
apsirengti, tada tai padariau pati ir pasidažiau; Hanteris nenuleisdamas akių stebėjo procesą. Akivaizdu, kad
Kristena niekada neleido Hanteriui stebėti šios, jo nuomone, stulbinamos procedūros.
 – Teta Suke, turėtum persikelti gyventi pas mus, – pareiškė jis.
– Dėkoju, Hanteri, tačiau man patinka gyventi šioje vietoje. Aš čia turiu darbą.
– Galėtum gauti kitą.
– Būtų ne tas pats. Čia mano namai, man čia labai patinka. Nenoriu niekur išvažiuoti.
Pasigirdo beldimas į priekines duris. Nejaugi Remis taip anksti atvyko sūnaus?
Vis dėlto tai buvo visiškai kitoks ir labai nemalonus siurprizas. Priekinėje verandoje stovėjo specialusis agentas
Tomas Latesta.
Aišku, Hanteris nuskuodė durų link kaip galėdamas greičiau. Argi taip nesielgia visi vaikai? Jis nemanė, kad
atvažiavo jo tėtis, nes nežinojo, kada tiksliai Remis turi pasirodyti. Jam tiesiog patikdavo sužinoti, kas apsilankė.
– Hanteri, – tariau, keldama jį ant rankų, – čia FTB agentas. Jo vardas – Tomas Latesta. Ar įsiminsi?
Hanteris sudvejojo. Keletą kartų pamėgino ištarti nepažįstamą pavardę, kol pavyko.
– Šaunuolis, Hanteri! – pagyrė Latesta. Mėgino būti malonus, tačiau nemokėjo bendrauti su vaikais, todėl
draugiškumas atrodė dirbtinis. – Panele Stekhaus, ar galėčiau minutėlę užeiti? – Dirstelėjau už jo. Nieko
daugiau. Maniau, kad agentai visada keliauja poromis.
– Manyčiau, galėtumėt, – pasakiau be jokio entuziazmo. Nepaaiškinau, kas yra Hanteris, nes tai buvo visai ne
Latestos reikalas, nors jam akivaizdžiai buvo smalsu. Agentas taip pat pastebėjo, jog kieme stovi dar vienas
automobilis.
– Klodai! – šūktelėjau į viršų. – Atvyko FTB. – Visai ne pro šalį pranešti nelauktiems svečiams, kad namie yra
ir kitų žmonių.
Televizorius nutilo, o Klodas bemaž nuslydo laiptais žemyn. Buvo persirengęs: dabar vilkėdamas gelsvai rudus
šilkinius marškinėlius ir rusvai žalsvos spalvos kelnes atrodė tarsi paveikslėlis iš erotinės svajonės. Net
heteroseksuali Latestos orientacija negalėjo apsaugoti jo nuo staigaus susižavėjimo antplūdžio.
– Agente Latesta, susipažinkite su mano pusbroliu Klodu Kreinu, – pasakiau, stengdamasi sulaikyti šypseną.
Aš, Hanteris ir Klodas įsitaisėme ant sofos, o Latesta atsisėdo ant La-Z-Boy krėslo. Nepasiūliau jam nieko
atsigerti.
– Kaip laikosi agentė Vais? – paklausiau. Paskutinį kartą, kai matėmės, agentė iš Naujojo Orleano atsivežė iš
Rodo atvykusį Latestą į mano namus, o siaubingų įvykių grandinė nuvedė prie susišaudymo, per kurį ji buvo
sužeista.
– Grįžo į darbą, – pasakė Latesta. – Kol kas darbuojasi tik kabinete. Pone Kreinai, nepamenu, kad kada nors
būčiau turėjęs malonumo jus sutikti?
Niekas nepamiršta Klodo. Aišku, mano pusbrolis tai puikiai žinojo.
– Jūs neturėjote tokio malonumo, – pareiškė FTB agentui.
Latesta užtruko akimirką, bandydamas suvokti šių žodžių prasmę, tada nusišypsojo.
– Na, taip, – pasakė. – Paklausykite, panele Stekhaus, atvykau šiandien tik pranešti, jog nebesate biuro tyrimo
objektas.
Mane pribloškė užplūdęs palengvėjimas. Susižvalgėme su Klodu. Ačiū Dievui už prosenelį. Susimąsčiau, kiek
pinigų jis išleido, kiek virvelių patraukė, kad tai įvykdytų.
 – Kaip čia dabar? – tariau. – Nesakau, kad ilgėsiuos jūsų dėmesio, tikriausiai patys suprantat, tačiau man labai
įdomu, kas pasikeitė.
– Atrodo, pažįstate labai galingų žmonių, – pasakė Latesta su netikėtu kartėliu. – Kažkas mūsų vyriausybėje
nenori, kad jūsų vardas iškiltų į viešumą.
– Atskridote net į pačią Luizianą, kad man tai papasakotumėte? – ištariau pabrėžtinai abejodama, kad jis
suprastų, jog laikau tai visiška nesąmone.
– Ne, atskridau į pačią Luizianą dalyvauti teismo posėdyje dėl to susišaudymo.
Aišku. Daug įtikėtiniau.
– Nejaugi norite pasakyti, kad neturite mano telefono numerio? Negalėjote paprasčiausiai paskambinti? Jums
tikrai buvo būtina atvykti ir asmeniškai pranešti, jog daugiau manęs nebepersekiosite?
– Su jumis kažkas negerai, – pasakė Latesta ir jo apsimetinėjimas dingo. Koks palengvėjimas. Pagaliau išorė
atitiko vidų. – Sara Vais jus sutikusi patyrė kažkokį... dvasinį perversmą. Ji vaikšto į spiritizmo seansus. Skaito
knygas apie antgamtinius reiškinius. Jos vyras dėl to nerimauja. Biuras nerimauja. Bosas abejoja, ar gali jai leisti
dalyvauti aktyvioje veikloje.
– Apgailestauju, tačiau nežinau, ką galėčiau dėl to padaryti. – Minutėlę susimąsčiau, kol Tomas Latesta piktai
gręžė mane akimis. Jo galvoje sukosi tokios pat piktos mintys. – Net jeigu nuvykčiau pas ją ir pasakyčiau, kad
negaliu daryti to, ką, jos nuomone, galiu, tai nepadėtų. Ji tiki tuo, kuo tiki. Aš esu, kas esu.
– Vadinasi, pripažįstate.
Nors nenorėjau, kad FTB atkreiptų į mane dėmesį, keista, bet jaučiausi įskaudinta. Susimąsčiau, ar Latesta
įrašinėja pokalbį.
– Pripažįstu ką? – paklausiau. Man buvo nuoširdžiai smalsu išgirsti, ką jis pasakys. Pirmą kartą atsidūręs ant
šių namų slenksčio agentas tikėjo mano galiomis. Tada manė, kad padėsiu jam sparčiai kilti karjeros laiptais.
– Pripažįstate, kad net nesate žmogus.
Aha. Jis rimtai tuo tikėjo. Kėliau jam pasibjaurėjimą ir pasidygėjimą. Dabar geriau supratau, kaip turėtų
jaustis Semas.
– Aš stebėjau jus, panele Stekhaus. Mane atšaukė, tačiau jeigu sugebėsiu susieti jus su kokiu nors tyrimu, kuris
atvestų prie jūsų, taip ir padarysiu. Esate kažkokia ne tokia. Dabar važiuosiu ir tikiuosi, kad jūs... – Jis prarado
galimybę baigti sakinį
– Negalvokit blogų dalykų apie mano tetą Sukę! – įniršęs pareiškė Hanteris. – Jūs esate blogas žmogus.
Nebūčiau galėjusi geriau išreikšti minčių, bet dėl Hanterio saugumo gailėjausi, kad jis prasižiojo. Latesta
išblyško kaip paklodė.
Klodas nusijuokė.
– Jis tavęs bijo, – pasakė Hanteriui. Klodas manė, jog tai geras pokštas, o mane apėmė nuojauta, kad jis iš pat
pradžių žinojo, kas yra Hanteris.
Dar maniau, kad Latestos pagieža gali man kelti rimtą pavojų.
– Dėkoju, kad atvykote pranešti gerų naujienų, specialusis agente, – pasakiau kiek įmanoma ramesniu balsu. –
O dabar jau saugiai grįžkite į Baton Ružą ar Naująjį Orleaną, ar iš kur ten atskridote.
 Latesta pašoko ant kojų ir išskubėjo pro duris man nespėjus pasakyti žodžio, o aš palikau Hanterį su Klodu ir
nusekiau iš paskos. Latesta buvo nusileidęs laipteliais prie savo automobilio ir kažko apgraibomis ieškojo
kišenėje, kai suvokė, kad stoviu už jo. Jis mėgino išjungti kišenėje paslėptą įrašinėjimo prietaisą. Staigiai apsisuko
ir įsmeigė į mane piktą žvilgsnį.
– Pasinaudojote vaiku, – iškošė. – Kaip žema.
Akimirką žiūrėjau į jį skvarbiai. Tada tariau:
– Nerimaujate, kad jūsų mažasis berniukas, kuriam dabar tiek pat, kiek ir Hanteriui, kenčia nuo autizmo.
Bijote, kad teismo posėdis, į kurį jūs atvykote, baigsis blogai jums, o gal ir agentei Vais. Bijote, nes sureagavote į
Klodo grožį. Svarstote, ar nepasiprašius pervedamam į VRB Luizianos skyrių. Nirštate, jog pažįstu žmonių,
kurie gali priversti jus nutraukti tyrimą.
Jeigu Latesta būtų sugebėjęs įsispausti į automobilio metalą, taip ir būtų padaręs. Kvailai padariau pasidavusi
išdidumui. Reikėjo jam leisti išvažiuoti nieko nesakius.
– Gaila, negaliu pasakyti, kas privertė FTB padaryti mane nepasiekiamą jums, – tariau. – Tai išgąsdintų jus
taip, kad į kelnes pridėtumėt. – Pasakei A, sakyk ir B, ar ne? Apsisukau ir užkopusi laipteliais grįžau į namus. Po
akimirkos išgirdau, kaip keliuku rūksta automobilis, tikriausiai taškydamas mano dailųjį žvyrą į visas puses.
Radau Hanterį ir Klodą virtuvėje besijuokiančius: jie šiaudeliais pūtė į kriauklėje išplovus indus likusį
vandenį, kuriame vis dar buvo muilo burbulų. Hanteris stovėjo ant taburetės, kuri man padėdavo pasiekti
viršutines pakabinamų spintelių lentynas. Vaizdas buvo netikėtai džiugus.
– Tai kaip, pussesere, jis jau išvažiavo? – pasiteiravo Klodas. – Gerai padirbėta, Hanteri. Manau, po vandeniu
slepiasi ežero pabaisa!
Hanteris papūtė smarkiau ir užuolaidas aptaškė vandens purslai. Jis nusijuokė kiek pernelyg pašėlusiai.
– Nagi, vaikučiai, gana, – pasakiau. Situacija darėsi pavojingai nekontroliuojama. Tik palik vaiką su fėja vienus
keletą minutėlių, ir štai kas atsitinka. Dirstelėjau į laikrodį. Hanteriui taip anksti mane pažadinus, buvo dar tik
devinta ryto. Nesitikėjau, jog Remis atvyks pasiimti Hanterio iki vėlyvos popietės.
– Hanteri, važiuojam į parką.
Klodas atrodė nusivylęs, kad sustabdžiau jų žaidimus, tačiau Hanteris norėjo kur nors nuvykti. Susiradau
mažojo beisbolo pirštinę, kamuolį ir iš naujo užrišau Hanteriui sportbačius.
– Ar aš irgi kviečiamas? – paklausė Klodas. Skambėjo lyg būtų šiek tiek įsižeidęs.
Apstulbau.
– Aišku, gali važiuoti, jei tik nori, – pasakiau. – Būtų puiku. Tik gal vairuok savo mašiną, nes nežinau, ką
veiksime vėliau.
Egoistiškasis pusbrolis nuoširdžiai mėgavosi Hanterio draugija. Niekada nebūčiau numačiusi tokios reakcijos
– tiesą pasakius, nemanau, kad jis pats būtų tai numatęs. Taigi patraukėme į parką, o Klodas sekė iš paskos savo
Impala.
Nuvažiavau į Magnolijos upokšnio parką, kuris driekėsi abipus upelio. Jis buvo dailesnis nei mažas parkelis
šalia pradinės mokyklos. Aišku, ir tas parkas buvo nelabai įspūdingas, nes Bon Tonas tikrai nebuvo turtingas
miestelis, tačiau jame buvo įrengta įprasta žaidimų aikštelė, beveik kilometro ilgio pėsčiųjų takas, buvo daug
atviros erdvės, iškyloms skirtų stalų ir medžių. Hanteris iš karto įsisuko į lipynes, tarsi niekada anksčiau nebūtų
jų matęs. Gal jam ir neteko: Red Dičas buvo dar mažesnis bei vargingesnis ir Bon Tonas.
Netrukus sužinojau, kad Hanteris laipioja it beždžionė. Klodas buvo pasiruošęs bet kada jį pagauti. Jeigu tai
būčiau bandžiusi padaryti aš, Hanteris būtų susierzinęs. Nesupratau, kodėl, bet žinojau, kad taip ir būtų.
Kai mėginau įtikinti Hanterį nusileisti nuo lipynių ir pažaisti kamuoliu, privažiavo automobilis. Iš jo išlipo
Tara ir atėjo pažiūrėti, ką veikiame.
– Kas gi tavo draugas, Suke? – teiravosi ji.
Vilkėdama aptemptą palaidinę Tara atrodė stambesnė nei tą dieną, kai užsuko į barą papietauti. Mūvėjo dar
prieš nėštumą įsigytus šortus, kurių juosmuo buvo po pilvuku. Žinojau, kad du Rono ir Tornton šeimoje pinigų
pastarosiomis dienomis tikrai nebuvo gausu, bet tikėjausi, jog Tara artimiausiu metu sugebės rasti biudžete
pinigų nusipirkti tikrų nėščiosioms skirtų drabužių. Deja, jai priklausančioje parduotuvėje „Taros drabužiai“
nebuvo parduodama motinystei skirtos aprangos.
– Čia mano pusbrolis Hanteris, – pristačiau. – Hanteri, tai mano draugė Tara. – Klodas, kuris sūpavosi
sūpynėse, šią akimirką nuo jų nušoko ir pasileido mūsų link. – Tara, čia pusbrolis Klodas.
Suprantate, Tara visą gyvenimą pažinojo mane ir visus mano šeimos narius. Labai ją gerbiau už tai, kad
įsisavino šį pristatymą greitai ir apdovanojo Hanterį draugiška šypsena, su kuria atsisuko ir į Klodą. Tikriausiai jį
atpažino, tačiau nė nemirktelėjo.
– Kiek mėnesių jau laukiesi? – paklausė Klodas.
– Liko tik šiek tiek daugiau nei trys iki gimdymo, – pasakė Tara ir atsiduso. Ji jau buvo pripratusi, kad beveik
visiškai nepažįstami žmonės klausinėja asmeninių dalykų. Prieš kurį laiką Tara užsiminė, jog pastojus visi
bendravimo barjerai išnyksta. „Žmonės klausia įvairiausių dalykų, – pasakojo ji. – O moterys iš karto pradeda
pasakoti apie savo gimdymo patirtį ir skausmus – tokias istorijas, kad plaukai iš siaubo raitosi.“
– Ar nori sužinoti, ko laukiesi? – paklausė Klodas.
Man atrodo, jis peržengė visas ribas.
– Klodai, – papriekaištavau, – tai tikrai pernelyg asmeniškas klausimas. – Fėjos tiesiog skirtingai nei žmonės
suprato asmeninę informaciją ar asmeninę erdvę.
– Atsiprašau, – pasakė pusbrolis labai nenuoširdžiai. – Maniau, kad tau galbūt patiktų sužinoti, prieš
pradedant pirkti drabužėlius. Kiek žinau, jūs renkatės skirtingas spalvas skirtingų lyčių kūdikiams.
– Žinoma, – ūmai pratarė Tara. – Tai kokios lyties bus kūdikis?
– Abiejų, – išdavė Klodas šypsodamasis. – Turėsi dvynukus – berniuką ir mergaitę.
– Gydytojas girdėjo tik vienos širdies plakimą, – ištarė ji, stengdamasi švelniai pasakyti, kad jis klysta.
– Tada tavo gydytojas tikras idiotas, – linksmai pareiškė fėja. – Turėsi du vaikučius – gyvus ir sveikus.
Tara akivaizdžiai nežinojo, kaip reaguoti.
– Liepsiu jam pasižiūrėti atidžiau, kai kitą kartą apsilankysiu, – pasakė ji. – Ir perduosiu Sukei, kad tau
praneštų, ką gydytojas pasakys.
Laimė, Hanteris ignoravo beveik visą pokalbį. Jis ką tik buvo sužinojęs, kaip mėtyti mažojo beisbolo
kamuoliuką į viršų ir jį pagauti, o dėmesį sutelkė į pastangas užsimauti mano pirštinę ant savo mažos rankytės.
 – Teta Suke, ar jūs žaidėte beisbolą? – paklausė jis.
– Mažąjį beisbolą, – pataisiau. – Gali neabejoti. Stovėdavau toli lauke ir laukdavau, ar kamuolį atmušanti
mergaitė pasiųs jį manęs link. Tada pagaudavau ir mesdavau metikei ar kitai žaidėjai, kuriai labiausiai reikėdavo.
– Tavo tetulė Sukė buvo geriausia dešiniojo krašto kamuoliuko atmušėja Sakalių istorijoje, – pasakė Tara,
atsitūpusi, kad galėtų kalbėtis su Hanteriu akis į akį.
– Neslėpsiu, geri buvo laikai, – pasakiau.
– Ar jūs irgi žaidėte mažąjį beisbolą? – Hanteris paklausė Taros.
– Ne, aš ateidavau palaikyti Sukės, – pasakė Tara ir tai buvo absoliuti tiesa, tebūnie ji palaiminta.
– Ei, Hanteri, – ištarė Klodas ir numetė kamuoliuką visai netoli. – Nagi, bėk ir paimk, o tada mesk jį man.
Neįtikėtina porelė nuklydo parku, mėtydami kamuolį vienas kitam, nelabai taikliai, bet smagiai.
– Nagi, nagi, nagi, – tarė Tara. – Turi įprotį susirasti šeimos narių keisčiausiose vietose. Pusbrolis? Iš kur
ištraukei pusbrolį? Juk jis ne koks nors slaptas Džeisono pavainikis?
– Jis Hedlės sūnus.
– O... dievulėliau. – Taros akys išsiplėtė. Ji pažvelgė į Hanterį, bandydama rasti jo veide panašumų į Hedlę. –
Bet juk ten ne jo tėtis? Neįmanoma.
– Ne, – tariau. – Tai Klodas Kreinas, jis irgi mano pusbrolis.
– Jis tai tikrai ne Hedlės sūnus, – nusijuokė Tara. – O Hedlė vienintelė pusseserė, apie kurią esu girdėjusi.
– E... jis, na, gimęs ne santuokoje, – pasakiau. Buvo neįmanoma visko paaiškinti, nesuabejojus močiutės
dorumu.
Tara pastebėjo, kaip nejaukiai jaučiuosi kalbėdama apie Klodą.
– O kaip sutari su savo aukštuoju blondinu?
– Neblogai, – prisipažinau atsargiai. – Niekur kitur nesižvalgau.
– Ir nepatarčiau! Jokia sveiko proto moteris nepradėtų susitikinėti su kuo nors kitu, jeigu galėtų turėti Eriką.
Gražų ir protingą. – Taros balse nuskambėjo šioks toks pavydas. Na, Džei Bi buvo bent jau gražus.
– Erikas irgi gali būti rakštis sėdynėje, kai nori. Ką jau kalbėti apie jo asmeninį bagažą! – Pabandžiau
įsivaizduoti save, apgaudinėjančią Eriką. – Jeigu pabandyčiau susitikinėti su kuo nors kitu, jis tikriausiai...
– Nudėtų tą kažką?
– Na, jis tikrai nebūtų laimingas, – labai švelniai apibūdinau galimą jo reakciją.
– Gal nori papasakoti, kas ne taip? – Tara uždėjo delną man ant rankos. Ji nemėgo liesti kitų, todėl tai daug
reiškė.
– Žinai, Tara, nesu tikra. – Mane slėgė visa apimantis jausmas, kad kažkas ne taip, kažkas labai svarbaus, tačiau
negalėjau tiksliai pasakyti, kas tai galėtų būti.
– Antgamai? – spėjo ji.
Gūžtelėjau.
– Ką gi, turiu važiuoti į savo parduotuvę, – pasakė ji. – Šiandien ją atidarė Makena, tačiau negaliu prašyti jos
daryti tai nuolatos.
Atsisveikinome patenkintos draugyste – taip nebuvome pasijutusios jau labai ilgai. Staiga suvokiau, kad
privalau surengti Taros kūdikiui „dovanų lietų“, ir negalėjau suprasti, kodėl nepagalvojau apie tai anksčiau.
Turėjau kuo greičiau pradėti planuoti. Jeigu surengčiau netikėtą „lietų“ ir visą maistą paruoščiau pati... Be to,
privalau pranešti kitiems, kad Tara ir Džei Bi laukiasi dvynių. Nė akimirką nesuabejojau Klodo spėjimo
tikslumu.
Pamaniau, jog pati nueisiu į mišką, galbūt rytoj. Tada būsiu viena. Žinojau, kad Heidės nosis ir akys, – o jeigu
apie tai prakalbome, Basimo – taip pat, – daug geresnės už manąsias, tačiau jaučiau neįveikiamą impulsą viską
pamatyti savomis akimis. Vėl kažkas sukrebždėjo atminties užkaboriuose – atsiminimas, kuris buvo ne
atsiminimas. Kažkas, susijęs su miškais... su sužeistu vyru miškuose. Papurčiau galvą, bandydama atsikratyti
miglos, ir suvokiau, kad nebegirdžiu nė vieno balso.
– Klodai! – šūktelėjau.
– Mes čia!
Apėjau aplink krūmų guotą ir išvydau fėją su berniuku pramogaujančius karuselėje. Na, bent jau taip visada
vadindavau šį įrenginį. Jis buvo apvalus, ant jo stovėdavo keli vaikai, keletas kitų bėgdavo pakraščiu ir stumdavo,
tada karuselė sukdavosi aplink savo ašį, kol varomoji jėga išblėsdavo. Klodas stūmė tikrai per greitai: nors
Hanteriui tai patiko, jis šypsojosi kiek įsitempęs. Mačiau jo smegenyse per malonumą besisunkiančią baimę.
– Ei, Klodai, – tariau ramiu balsu. – Vaikui tokio greičio daugiau nei gana. – Klodas liovėsi stūmęs, nors ir
nelabai noriai. Jis smagiai leido laiką.
Hanteris juokais nuleido mano perspėjimą, bet mačiau, kad jam palengvėjo. Berniukas apkabino Klodą, kai
šis pareiškė, kad privalo važiuoti į Monrou atidaryti klubo.
– Kokio klubo? – susidomėjo Hanteris. Turėjau pasiųsti Klodui reikšmingą žvilgsnį, o savo galvą išlaikyti
tuščią.
– Pasimatysime vėliau, drauguži, – pasakė fėja vaikui ir apkabino.
Kaip tik buvo metas ankstyviems priešpiečiams, todėl nusivežiau Hanterį į „McDonald’s“. Jo tėtis neužsiminė
apie jokius greitojo maisto draudimus, todėl pamaniau, kad vienas apsilankymas ten tikrai nepakenks.
Berniukui patiko Happy Meal rinkinys, pavalgęs jis tiek stumdė naująjį žaislinį automobiliuką ant stalo, kad aš
visiškai nuo to pavargau, o tada užsimanė eiti į žaidimų aikštelę. Sėdėjau ant suoliuko ir jį stebėjau, vildamasi,
kad tunelių ir čiuožyklų džiaugsmai užims jį bent jau dešimt minučių. Tada į aptvertą aikštelę pro duris iš
restorano atėjo dar viena moteris, vedina maždaug Hanterio amžiaus berniuku. Nors beveik išgirdau, kaip
grėsmingai dunda būgnai, sėdėjau prisiklijavusi šypseną prie veido ir tikėdamasi geriausio.
Kurį laiką abu berniukai atsargiai stebėjo vienas kitą, tada pradėjo drauge šūkaudami bėgioti po žaidimų
aikštelę, o aš, nors ir atsargiai, atsipalaidavau. Pasiunčiau nežymią šypseną mamytei, tačiau ji niūriai žvelgė į tolį,
ir man net nereikėjo perskaityti jos minčių, kad suprasčiau, jog jai šis rytas labai prastas. (Sužinojau, kad sugedo
jos džiovyklė, o naujai pinigų ji turės tik po mažiausiai poros mėnesių.)
– Ar čia jūsų jauniausias? – paklausiau, bandydama atrodyti linksma ir susidomėjusi.
– Taip, jauniausias iš keturių, – pasakė ji ir tai paaiškino jos neviltį dėl sugedusios džiovyklės. – Kiti dabar
Mažosios lygos krepšinio treniruotėje. Netrukus prasidės vasaros atostogos, ir jie bus namie tris mėnesius.
O. Neturėjau ką ir pridurti.
 Mano bendrauti nenusiteikusi kompanionė nuskendo savo niūriose mintyse, o aš iš visų jėgų stengiausi
nenugrimzti ten su ja. Tai buvo nelengva, nes ji buvo tarsi juodoji nelaimingų minčių skylė, kuri traukė ir mane.
Prisiartino Hanteris ir atsistojęs priešais moterį įsistebeilijo į ją lyg pakerėtas.
– Sveikutis, – pasakė moteris, labai nenoriai prisivertusi tai padaryti.
– Ar jūs tikrai norite pabėgti? – paklausė vaikis.
Tai tikrai buvo „O, velnias“ akimirka.
– Hanteri, mums jau metas keliauti, – greitai išbėriau. – Nagi, paskubėkim. Jau vėluojame, vėluojame! –
Pagriebusi Hanterį išsinešiau iš aikštelės, nors jis spurdėjo ir raitėsi protestuodamas (be to, buvo daug sunkesnis
nei atrodė). Berniukui pavyko įspirti man į šlaunį, todėl vos jo neišmečiau ant žemės.
Motina žaidimų aikštelėje išsižiojusi iš nuostabos stebėjo, kaip tolstame, o jos mažasis berniukas irgi atsistojo
priešais ją, sutrikęs, kad naujasis žaidimų draugas taip staigiai išvyksta.
– Aš taip smagiai leidau laiką! – šaukė Hanteris. – Kodėl dabar turime išvažiuoti?
Pasižiūrėjau jam tiesiai į akis.
– Hanteri, prašau patylėti, kol nesėdėsime automobilyje, – rimtai ištariau kiekvieną žodį. Kol nešiau rėkiantį
ir besispardantį berniuką per visą restoraną, į mus smigo žmonių žvilgsniai; man tas dėmesys visai nepatiko.
Pastebėjau keletą pažįstamų veidų ir supratau, kad vėliau teks atsakyti į keletą klausimų. Tai buvo ne Hanterio
kaltė, tačiau dėl to nesijaučiau meilesnė.
Segdama jam saugos diržą suvokiau, jog leidau Hanteriui pernelyg išvargti, įspūdžių buvo per daug, todėl
mintyse pasižymėjau daugiau to nedaryti. Jaučiau, kaip jo mažos smegenėlės kone šokinėja.
Hanteris žvelgė į mane taip, tarsi jo širdis plyštų iš skausmo.
– Taip smagiai leidau laiką, – vėl pakartojo jis. – Tas berniukas buvo mano draugas.
Pasisukau šonu, kad pažvelgčiau tiesiai jam į veidą.
– Hanteri, tai, ką pasakei, jo mamai leido suprasti, jog esi kitoks.
Jis mąstė pakankamai racionaliai, kad pripažintų, jog mano žodžiai teisingi.
– Ji rimtai supyko, – sumurmėjo berniukas. – Mamos palieka savo vaikus.
Motina paliko Hanterį.
Sekundėlę susimąsčiau, ką jam pasakyti. Nusprendžiau ignoruoti tamsesnę temą. Hedlė paliko Remį ir
Hanterį, o dabar buvo nebegyva ir daugiau niekada nesugrįš. Tokie faktai. Nieko negalėjau padaryti, kad juos
pakeisčiau. Remis norėjo, jog padėčiau Hanteriui nugyventi likusį gyvenimą.
– Hanteri, tau sunku. Žinau kuo puikiausiai. Aš išgyvenau tą patį. Tu išgirdai, ką galvoja ta mama, ir pasakei
garsiai.
– Bet juk ji taip sakė! Savo galvoje!
– Visgi ne garsiai.
– Bet juk ji taip sakė.
– Savo galvoje. – Dabar jis tiesiog demonstravo užsispyrimą. – Hanteri, esi labai jaunas vyrukas, tačiau
norėdamas pasilengvinti gyvenimą privalai pagalvoti prieš kalbėdamas.
Berniuko akys buvo plačiai išplėstos ir kupinos ašarų.
 – Privalai pirmiau pagalvoti ir išmokti laikyti burną užčiauptą, kai reikia.
Rausvais vaiko skruostais nusirito dvi didelės ašaros. O, vargeli mano.
– Negali užduoti žmonėms klausimų apie tai, ką girdi jų galvose. Atsimeni, kai kalbėjomės apie privatumą?
Jis neužtikrintai linktelėjo, o tada dar kartą truputį energingiau. Prisiminė.
– Žmonės – ir suaugę, ir vaikai – labai ant tavęs supyks, jeigu supras, kad gali perskaityti, kas jų galvose. Tai yra
privatu. Juk nenorėtum, kad kas nors pasakytų, jog dabar galvoji, kaip stipriai nori į tualetą.
Hanteris piktai dėbtelėjo į mane.
– Matai? Nelabai malonu, ką?
– Ne, – nenoriai sutiko jis.
– Noriu, kad tavo gyvenimas būtų kiek įmanoma normalesnis, – pasakiau. – Augti tokiam yra nelengva. Ar
pažįsti kitų vaikų, turinčių problemų, kurias visi gali matyti?
Po minutėlės jis linktelėjo.
– Dženė Vasko, – pasakė. – Jai ant veido didelė dėmė.
– Čia tas pats dalykas, tik tu gali paslėpti savo kitoniškumą, o Dženė – ne, – kalbėjau ir jaučiau didžiulę
užuojautą tai Dženei Vasko. Atrodė neteisinga mokyti mažą vaiką slapukauti ir būti uždarą, tačiau pasaulis dar
nebuvo pasiruošęs mintis skaitančiam penkiamečiui, ir tikriausiai niekada toks nebus.
Jaučiausi tarsi sena bjauri ragana, kai pasižiūrėjau į jo nelaimingą, ašarotą veidą.
– Dabar važiuosime namo ir paskaitysime kokią knygelę, – pasakiau.
– Ar tu ant manęs labai pyksti, teta Suke? – paklausė berniukas, slopindamas kūkčiojimą.
– Ne, – tariau, nors buvau nelabai patenkinta tuo, kad jis mane apspardė. Pamaniau, jis ir taip sužinos, todėl
geriau jau iš karto užsiminsiu: – Man nepatiko, kad įspyrei, Hanteri, tačiau daugiau nebepykstu. Nebent ant
pasaulio, nes tau sunku viską suvokti ir elgtis tinkamai.
Visą kelią namo Hanteris tylėjo. Kai užėjome vidun, jis nubėgo į tualetą, o vėliau įsitaisėme ant sofos ir
išsirinkome porą knygų iš krūvelės, kurią ten laikau. Man nespėjus baigti „Šuniuko Pokio“[5], Hanteris jau
miegojo. Švelniai paguldžiau jį ant sofos, nutraukiau batus ir pasiėmiau savo knygą. Kol vaikas snaudė, aš
skaičiau. Retkarčiais vis pakildavau padaryti kokio mažo darbelio. Hanteris miegojo beveik dvi valandas. Man
tai pasirodė nepaprastai ramus laikas, nors jeigu nebūčiau su Hanteriu praleidusi beveik visos dienos, tikriausiai
būtų buvę paprasčiausiai nuobodu.
Įjungiau skalbimo mašiną, vėl nutipenau į kambarį ir, atsistojusi šalia miegančio berniuko, pažvelgiau į jį. Jeigu
susilaukčiau vaiko, ar jis taip pat turėtų tokią pat problemą kaip Hanteris? Tikėjausi, kad ne. Žinoma, jeigu ir
toliau tęsiu santykius su Eriku, niekada neturėsiu vaikų, nebent po dirbtinio apvaisinimo. Bandžiau įsivaizduoti,
kaip teiraujuosi Eriko nuomonės, ar mane galėtų apvaisinti nežinomas vyras, ir, gėda prisipažinti, turėjau
užgniaužti prunkštimą.
Kai kuriais atžvilgiais Erikas buvo labai modernus. Jam patiko mobiliųjų telefonų teikiami patogumai, jis
dievino automatinio durų atidarymo pultelius ir mėgo žiūrėti žinias per televizorių, tačiau dirbtinis
apvaisinimas... ne, nemanau. Jau buvau girdėjusi jo nuosprendį dėl plastinės chirurgijos ir įtariau, kad dirbtinis
apvaisinimas priklauso tai pačiai kategorijai.
 – Kas taip juokinga, teta Suke? – paklausė Hanteris.
– Nieko svarbaus, – atsakiau. – Ką manai apie kelis obuolio griežinėlius ir stiklinę pieno?
– Be ledų?
– Hm, per pietus valgei mėsainį, keptų bulvyčių ir išgėrei kokakolos. Manau, geriau rinkimės tik obuolių
griežinėlius.
Įjungiau „Liūtą karalių“, o Hanteris sėdėjo priešais televizorių ant grindų, kol ruošiau jam užkandį ir kol viską
suvalgė. Maždaug įpusėjus filmui (kurį berniukas, aišku, jau buvo matęs), Hanteriui nusibodo, todėl netrukus
mokiau jį žaisti „Saldainių šalį“[6]. Pirmą kartą jis laimėjo.
Kai žaidėme antrą partiją, pasigirdo beldimas.
– Tėtuk! – suklykė Hanteris ir nėrė durų link. Man nespėjus jo sulaikyti, plačiai jas atvėrė. Džiaugiausi, kad jis
žinojo, kas atvyko, nes akimirką buvau rimtai išsigandusi. Už slenksčio stovėjo Remis, vilkintis ilgarankoviais
marškiniais, kostiuminėmis kelnėmis ir avintis nupoliruotus suvarstomus batelius. Atrodė visai kitoks žmogus.
Jis šypsojosi sūnui, tarsi būtų nematęs keletą dienų. Po akimirkos vaikas atsidūrė jo glėbyje.
Vaizdelis buvo malonus. Jie tvirtai apkabino vienas kitą. Man gerklėje užstrigo nedidelis gumulėlis.
Dar po akimirkos Hanteris jau pasakojo Remiui apie „Saldainių šalį“, „McDonald’s“ ir Klodą, o tėtis klausėsi
jo nepaprastai įdėmiai. Trumpai man nusišypsojo, tarsi sakydamas, kad netrukus pasisveikins ir su manimi, vos
tik sulėtės šis informacijos srautas.
– Sūneli, gal dabar bėk susirinkti savo daiktų? Tik nieko nepalik, – perspėjo Remis. Skubiai pasiuntęs man
šypseną, Hanteris nubėgo į namo galą.
– Ar viskas buvo gerai? – paklausė Remis, kai berniukas nebegalėjo mūsų girdėti. Nors tam tikra prasme
Hanteris niekada nebuvo per toli, kad girdėtų, bet to turėjo užtekti.
– Taip, bent man taip atrodo. Jis buvo labai geras, – pasakiau, nusprendusi nieko nepasakoti apie tą spyrį. –
Susidūrėme su nedidele problema „McDonald’s“ žaidimų aikštelėje, tačiau manau tai vedė prie gero pokalbio.
Remis atrodė, tarsi ant jo pečių vėl būtų užvirtę kažkas sunkaus.
– Atleisk dėl to, – pasakė jis, o aš norėjau sau... na, įspirti.
– Nesijaudink, tai buvo įprasti dalykai. Kad dėl jų padėčiau, Hanterį čia ir atvežei, – raminau. – Nesirūpink
dėl to. Čia buvo mano pusbrolis Klodas, jis pramogavo su Hanteriu parke, nors, aišku, aš irgi visą laiką ten
buvau. – Nenorėjau, kad Remis manytų, jog palikau vaiką svetimam žmogui. – Jis gerai valgė ir kietai miegojo.
Nors nepakankamai ilgai, – pripažinau, o Remis nusijuokė.
– O, kaip tai pažįstama, – pasakė.
Jau norėjau užsiminti, kad mano spintoje miega Erikas, o Hanteris matė jį keletą minučių, bet apėmė keistas
jausmas, jog bus vienu vyru per daug. Papasakojau apie Klodą, ir neatrodė, kad Remį ta mintis itin sužavėjo.
Spėju, tai buvo tipiška tėčio reakcija.
– Kaip praėjo laidotuvės? Jokių paskutinės akimirkos kliūčių? – Visada labai sunku nuspręsti, ko klausti apie
tokį įvykį.
– Niekas nepuolė iš sielvarto į kapo duobę, niekas nenualpo, – sakė Remis. – Tik tiek ir gali tikėtis. Kilo
nesutarimų dėl valgomojo stalo, kurį vaikai norėjo čia pat pasikrauti kiekvienas į savo sunkvežimį.
 Linktelėjau. Per daugybę metų buvau girdėjusi daug niūrių minčių dėl palikimų, be to, pati taip pat turėjau
rūpesčių su Džeisonu, kai mirė močiutė.
– Žmonės ne visada parodo geriausią savo pusę, kai tenka dalytis palikimu, – pasakiau.
Pasiūliau Remiui ko nors išgerti, tačiau jis šypsodamasis atsisakė. Buvo akivaizdu, kad nori kuo greičiau likti
vienudu su sūnumi. Apipylė mane klausimais apie Hanterio manieras, kurias galėjau tik girti, jo valgymo
įpročius, taip pat keliančiais tik pasigėrėjimą. Hanteris buvo neišrankus vaikas – tikra palaima.
Po kelių minučių į svetainę su visais savo daiktais grįžo berniukas, o aš dar greitai perbėgau namus ir radau dvi
kaladėles, kurios buvo nuo jo pasprukusios. Jam labai patiko „Šuniukas Pokis“, todėl įkišau knygelę į kuprinę,
kad galėtų pasidžiaugti namie. Remis dar keletą kartų padėkojo, netikėtai sulaukiau Hanterio apkabinimo, o
tada jie išvažiavo.
Stebėjau, kaip senas Remio sunkvežimiukas tolsta keliu.
Namas atrodė keistai tuščias.
Žinoma, po juo miegojo Erikas, tačiau dar kelias valandas turėjo būti miręs pasauliui, o aš žinojau, kad galiu jį
prikelti tik kraštutinėmis aplinkybėmis. Kai kurie vampyrai iš viso negalėjo atsibusti dieną, net jei kas juos būtų
padegęs. Nustūmiau niūrų atsiminimą šalin – nuo jo mane krėtė šiurpas. Dirstelėjau į laikrodį. Dar buvo likusi
dalis saulėtos popietės, man buvo laisvadienis.
Netrukus (nebūtumėte spėję pasakyti: „Degintis – kenksminga“) jau buvau apsivilkusi juodos ir baltos spalvos
bikinį ir gulėjau lauke ant seno gulto.

_______________
[5] „The Poky Little Puppy“ – 1942 metais išleista Janette Sebring Lowrey knyga vaikams, jau daugelį metų viena populiariausių Amerikoje.
[6] „Candy Land“ – vienas populiariausių stalo žaidimų JAV.
 7 skyrius

Vos tik nusileido saulė, Erikas išlindo iš slėptuvės po svečių miegamojo spinta. Pakėlęs mane jausmingai
pabučiavo. Jau buvau pašildžiusi jam Tikro kraujo; Erikas susiraukė jį išvydęs, bet nugurkė visą butelio turinį.
– Kas tas vaikas? – paklausė.
– Hedlės sūnus, – atsakiau. Erikas susipažino su Hedle, kai ši buvo Sofi Anos Leklerk, dabar jau galutinai
mirusios Luizianos karalienės, mergina.
– Ji buvo ištekėjusi už kvėpuojančiojo?
– Taip, dar prieš susipažindama su Sofi Ana, – patvirtinau. – Už labai mielo vyruko Remio Savojaus.
– Ar tai jį užuodžiu? Su tuo stipriu fėjos prieskoniu?
Vaje.
– Taip, Remis buvo užsukęs Hanterio šią popietę. Berniukas viešėjo pas mane, nes Remiui reikėjo važiuoti į
šeimos laidotuves. Jis manė, kad laidotuvės nelabai gera vieta mažam vaikui. – Nepradėjau pasakoti apie
nedidelę Hanterio problemėlę. Kuo mažiau asmenų (įskaitant ir Eriką) žinos apie ją, tuo bus geriau.
– Ir?
– Norėjau papasakoti prieš porą naktų, – tęsiau. – Atsimeni mano pusbrolį Klodą?
Erikas linktelėjo.
– Jis pasiprašė likti čia kurį laiką, nes, mirus abiem seserims, jautėsi namie vienišas.
– Leidai vyrui gyventi kartu. – Eriko balsas skambėjo nepiktai, veikiau tarsi jis būtų nusiteikęs pykti,
suprantat, ką turiu galvoje? Jo balse buvo girdėti kandi gaidelė.
– Patikėk, jis tikrai nesidomi manimi kaip moterimi, – pasakiau, nors prieš akis šmėkštelėjo kaltės jausmą
žadinantis vaizdelis, kai Klodas užklupo mane vonios kambaryje. – Jį domina tik vaikinai.
– Žinau, kad puikiai išmanai, kaip susidoroti su ramybės neduodančia fėja, – ištarė Erikas reikšmingai
patylėjęs.
Man jau teko nudobti keletą fėjų. Ne itin mėgstu, kai man tai primena.
– Taip, – pripažinau, – o kad jaustumeisi ramiau, ant staliuko šalia lovos nuo šiol laikysiu vandens pistoletą,
užtaisytą citrinų sultimis. – Citrinų sultys ir geležis – silpnosios fėjų vietos.
– Gerai, jausiuos ramiau, – pasakė Erikas. – Ar tai Klodą tavo žemėse užuodė Heidė? Jaučiau tavo
susirūpinimą, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl atvykau praėjusią naktį.
Kraujo ryšys veikė visu pajėgumu.
– Ji sako, kad nė viena iš fėjų, kurių pėdsakus užtiko, nėra Klodas, – atsakiau. – Tai tikrai verčia mane
nerimauti. Bet...
– Man irgi kelia nerimą. – Erikas nuleido akis į tuščią Tikro kraujo butelį ir tarė: – Suke, privalai žinoti keletą
dalykų.
 – O. – Kaip tik žiojausi papasakoti apie naują lavoną. Buvau tikra, kad Erikas būtų tęsęs pokalbį apie kūną,
jeigu Heidė būtų apie jį užsiminusi. Man tai atrodė gana svarbu. Gal kad jam sutrukdžius mano balse pasigirdo
susierzinimas, Erikas pažvelgė skvarbiu žvilgsniu.
Aišku, aš klydau, atsiprašau. Jo nuomone, turėjau springti nuo troškimo sugerti visą informaciją, kuri, kaip
Erikui atrodė, padėtų man įveikti vampyrų politikos minų lauką. Kitomis naktimis su džiaugsmu būčiau
sužinojusi daugiau apie savo vaikino gyvenimą, tačiau šiąnakt po neįprasto streso ir įtampos, kuriuos kėlė
rūpinimasis Hanteriu, labiausiai norėjau (vėlgi atsiprašau) papasakoti apie naujo lavono miškuose krizę, o tada
ilgai ir gerai pasidulkinti.
Paprastai Erikas būtų mielai pritaręs šiai programai.
Regis, ne šiąnakt.
Susėdome vienas priešais kitą prie virtuvės stalo. Pasistengiau neatsidusti per garsiai.
– Juk dar prisimeni suvažiavimą Rode ir kaip ten buvo sukviesti valstijų nuo pietų iki šiaurės rėžio atstovai, –
pradėjo Erikas.
Linktelėjau. Pradžia nežadėjo nieko labai gero. Lavonas buvo daug skubesnis dalykas. Nekalbant apie seksą.
– Kai pagaliau išdrįsome patraukti iš vienos Naujojo Pasaulio pusės į kitą, o baltųjų kvėpuojančiųjų
populiacija taip pat pradėjo migruoti per žemyną, – mes buvome pirmieji tyrinėtojai, – didelė mūsų grupė
susirinko pasidalyti teritorijos, kad galėtume geriau valdyti savo populiaciją.
– Ar jums atvykus, čia jau buvo vietinių indėnų vampyrų? Ei, o gal tu dalyvavai Leifo Eriksono[7]
ekspedicijoje?
– Ne, jis ne mano kartos. Kad ir kaip keista, vietinių Amerikos vampyrų buvo labai nedaug. O ir tie, kurie čia
jau gyveno, skyrėsi nuo mūsų keliais dalykais.
Hm, pasidarė visai įdomu, tačiau aiškiai mačiau, kad Erikas nesiruošia nukrypti į šalį ir užpildyti informacijos
spragų.
– Per tą pirmą visuotinį susirinkimą, maždaug prieš tris šimtus metų, kilo daug nesutarimų. – Erikas atrodė
labai labai rimtas.
– Nejaugi?
Vampyrai ginčijosi? Būčiau galėjusi nusižiovauti.
Erikui mano sarkazmas aiškiai nepatiko. Jis pakėlė savo šviesų antakį, tarsi sakydamas: „Gal jau galėčiau tęsti?
Ar tu ir toliau neduosi man ramybės?“
Išskėčiau rankas: „Tęsk jau, tęsk.“
– Padalijome šalį ne žmonių papročiu, bet įliejome šiek tiek pietų ir šiek tiek šiaurės į kiekvieną sektorių.
Manėme, kad taip išlaikysime dalinę reprezentaciją. Taigi labiausiai į rytus nutolęs sektorius, kurį daugiausia
sudaro pakrančių valstijos, buvo pavadintas Mošupo klanu pagal vietos indėnų mitologinę būtybę, milžiną,
kurio simbolis yra banginis.
Hm, mano akys tą akimirką tikriausiai atrodė kiek apsiblaususios.
– Pasiieškok informacijos internete, – nekantriai tarė Erikas. – Mūsų klanas – jį sudaro Rode susitikusios
valstijos – vadinamas Amonu, kaip saulės dievas iš egiptiečių mitologijos, o simbolis yra plunksna, nes Amonas
dėvėdavo plunksnų karūną. Prisimeni, kad ten visi buvome įsisegę mažus plunksnos formos segtukus?
E. Ne. Papurčiau galvą.
– Ką gi, tai buvo labai įtemptas suvažiavimas, – pripažino Erikas.
Na, taip, su bombomis, sprogimais ir taip toliau.
– Į vakarus nuo mūsų įsikūręs Dzeuso iš romėnų mitologijos klanas, todėl, savaime aišku, jų simbolis yra
žaibas.
Savaime aišku. Palinksėjau išmintingai pritardama. Erikas tuo metu tikriausiai pajuto, jog ne visai rimtai žiūriu
į jo pasakojimą. Pažvelgė į mane rūsčiai.
– Suke, tai svarbu. Kaip mano žmona privalai žinoti.
Net nesiruošiau šiąnakt leistis į kalbas apie šį dalyką.
– Supratau, tęsk, – pasakiau.
– Ketvirtasis klanas Vakarų pakrantėje vadinamas Narajana. Vardas atėjęs iš ankstyvojo hinduizmo, o jo
simbolis yra akis, nes Narajana sukūrė saulę ir mėnulį iš savo akių.
Man kilo keletas klausimų, pavyzdžiui: „Kas, po galais, sugalvojo ar parinko šiuos kvailus pavadinimus?“ Kai
tuos klausimus uždaviau savo vidiniam cenzoriui, jie skambėjo vienas už kitą sarkastiškiau. Garsiai tariau:
– Juk Rode – Amono klano susirinkime – buvo vampyrų, kurie turėtų priklausyti Dzeuso klanui, ar ne?
– Taip, puiku! Susitikimuose būna lankytojų, ypač jeigu jie turi asmeninių interesų dėl aptariamų dalykų,
jeigu yra įsipainioję į teisinius procesus prieš vampyrus kituose sektoriuose arba ketina vesti ką nors iš sektoriaus,
kuriam atėjo laikas rengti suvažiavimą. – Jo akių kampučiuose pasirodė pritariančios šypsenos sukeltų
raukšlelių. „Narajana padarė saulę iš savo akių“, – pagalvojau. Nusišypsojau.
– Suprantu, – tariau. – Kaip tada Felipė nukariavo Luizianą, jei priklausome Amonui, o jis... Ei, o Nevada
priklauso Narajanos ar Dzeuso klanui?
– Narajanos. Jis užėmė Luizianą, nes mažiausiai iš visų vampyrų bijojo Sofi Anos. Jis viską suplanavo, o kai
valdančioji Narajanos klano... taryba... patvirtino planą, įvykdė sumanymą greitai ir tiksliai.
– Felipė privalėjo pateikti planą prieš mus puldamas?
– Taip įprasta. Narajanos karaliai ir karalienės nebūtų norėję, kad jų teritorija susilpnėtų, jeigu Felipei būtų
nepasisekę, o Sofi Ana būtų užėmusi Nevadą. Todėl turėjo apibendrintai nupasakoti planą.
– Ir jie nemanė, kad mums tai gali nepatikti?
– Tai ne jų rūpestis. Jeigu esame pakankamai silpni, kad mus būtų galima nukariauti, visi turi teisę užpulti.
Sofi Ana buvo gera lyderė, labai gerbiama. Jai tapus neveiksnia, Felipė nusprendė, kad esame silpni ir mus galima
pulti. Steno pavaduotojas Teksase ištisus mėnesius nuo to laiko, kai Stenas buvo sužeistas Rode, iš visų jėgų
stengiasi išlaikyti Teksasą. Jam tikrai nelengva.
– Iš kur jie sužinojo, kaip stipriai buvo sužalota Sofi Ana? Ar kaip smarkiai sužeistas Stenas?
– Šnipai. Mes visi vieni kitus šnipinėjame. – Erikas gūžtelėjo pečiais. (Baisaus čia daikto. Cha, šnipai.)
– Kas jeigu vienas iš Narajanos valdovų būtų skolingas Sofi Anai paslaugą ir būtų nusprendęs perspėti ją apie
valstijos užėmimą?
– Esu tikras, kad kai kurie svarstė tokią galimybę, tačiau Sofi Ana buvo sunkiai sužeista, todėl, manyčiau, jie
nusprendė, kad Felipė turi persvarą.
Baugu.
– Kaip tu dar gali kuo nors pasitikėti?
– Aš ir nepasitikiu. Yra tik dvi išimtys. Tu ir Pem.
– O, – tariau. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip jausčiausi jo vietoje. – Erikai, juk tai siaubinga.
Maniau, kad Erikas irgi tik gūžtelės pečiais, bet pažvelgė į mane labai rimtai.
– Taip. Tikrai nemalonu.
– Ar žinai, kas šnipinėja Penktajame regione?
– Savaime aišku, jog Felicija. Ji silpna, ir niekam ne paslaptis, kad jai kažkas moka. Galbūt Stenas iš Teksaso
arba Freida iš Oklahomos.
– Nepažįstu Freidos. – Steną jau buvau sutikusi. – O Teksasas priklauso Dzeusui ar Amonui?
Erikas žvelgė į mane švytėdamas. Buvau tarsi geriausia jo mokinė.
– Dzeusui, – pasakė. – Nors Stenas turėjo būti suvažiavime, nes pasiūlė dalyvauti viename kurortų projekte
kartu su Misisipe.
– Jis rimtai už tai sumokėjo, – pasakiau. – Jeigu visi turi šnipų, mes jų irgi turime, taip?
– Žinoma.
– Kas? Aš juk nieko nepasigedau.
– Jei gerai prisimenu, Naujajame Orleane susipažinai su Rasulu.
Linktelėjau. Rasulas buvo iš Vidurio Rytų ir turėjo neblogą humoro jausmą.
– Jis išgyveno perėmimą.
– Taip, nes sutiko būti Viktoro ir Felipės šnipu. Jie pasiuntė jį į Mičiganą.
– Mičiganą?
– Ten įsikūrusi labai didelė arabų bendruomenė, todėl Rasulas puikiai tinka. Papasakojo jiems, kad pabėgo
gelbėdamasis nuo užpuolimo. – Erikas nutilo. – Juk žinai, kad jo gyvenimas būtų baigtas, jeigu kam nors apie tai
prasitartum.
– O, tu ką! Nesiruošiu niekam nieko išduoti. Jau vien tai, kad jūs pavadinote Amerikos gabalėlius dievų
vardais yra... – Papurčiau galvą. Tikrai kažkas tokio. Net nežinojau, kaip tai pavadinti. Puikybe? Kvailyste?
Keistenybe? – Kita vertus, man Rasulas patinka. – Be to, pagalvojau, kad pasielgė velniškai protingai
pasinaudojęs proga ir pasprukęs nuo Viktoro įtakos, nesvarbu, ką pasižadėjo daryti mainais. – Kodėl taip staiga
sumanei man visa tai papasakoti?
– Manau, privalai žinoti, kas vyksta aplink tave, mylimoji. – Erikas dar niekada neatrodė toks rimtas. – Praeitą
naktį dirbau ir netikėtai susivokiau, kad mane blaško mintis, jog gali nukentėti dėl savo nežinojimo. Pem man
pritarė. Ji jau keletą savaičių norėjo tau papasakoti apie mūsų hierarchiją, bet aš maniau, kad žinios taps tau
našta, juk ir taip turėjai susidoroti su daugybe problemų. Pem man priminė, kad nežinojimas gali tave pražudyti.
Aš pernelyg tave vertinu, kad leisčiau šiai situacijai tęstis.
Pirma mintis buvo, kad man visai patiko nežinoti ir kad būčiau visai nieko prieš ir toliau taip gyventi. Tada
turėjau perlipti per save. Erikas rimtai bandė labiau įtraukti mane į savo gyvenimą, į jo plonybes. Mėgino padėti
priprasti prie to pasaulio, nes laikė jo dalimi. Pajutau jam šiltus jausmus.
Galiausiai ištariau:
– Ačiū. – Bandžiau sugalvoti, kokių protingų klausimų uždavus. – E, aišku. Vadinasi, kiekvienos valstijos
karaliai bei karalienės tam tikrame sektoriuje susirenka priimti sprendimų ir užmegzti santykių maždaug kas
porą metų, ar kaip?
Erikas žvelgė į mane atsargiai. Jautė, kad ne viskas taip jau nuostabu Sukiavoje.
– Taip, – tarė. – Nebent kyla kokia nors krizė, dėl kurios sušaukiamas papildomas susirinkimas. Valstijos
nebūtinai yra atskiros karalystės. Pavyzdžiui, yra atskiri Niujorko ir likusios valstijos dalies valdovai. Florida taip
pat padalyta.
– Kodėl? – Jo atsakymas mane pribloškė, tada viską geriau apsvarsčiau. – O, ten daug turistų. Gausu lengvo
grobio. Didelė vampyrų populiacija.
Erikas linktelėjo.
– Kalifornija padalyta į tris: Sakramento Kaliforniją, San Chosė Kaliforniją ir Los Andželo Kaliforniją. O,
pavyzdžiui, Šiaurės ir Pietų Dakotos valstijos tapo viena karalyste, nes ten mažai gyventojų.
Man tapo paprasčiau žiūrėti į pasaulį vampyro akimis. Jei prie šaltinio susiburs daugiau gazelių, pagausės ir
liūtų. Mažiau grobio – mažiau plėšrūnų.
– O kaip tvarkomi reikalai – na, sakykim, Amono klano – tarp tų kas dvejus metus vykstančių susitikimų? –
Juk turėtų kilti įvairių klausimų ir problemų.
– Daugiausia per interneto forumus. Kai būtina susitikti akis į akį, susirenka šerifų komitetai – priklauso nuo
situacijos. Jeigu nesutarčiau su kito šerifo vampyru, paskambinčiau šerifui, o jei jis nebūtų pasiruošęs patenkinti
mano prašymo, jo dešinioji ranka susitiktų su mano dešiniąja ranka.
– Kas jeigu ir tai nesuveiktų?
– Tada nesutarimus pastūmėtų aukščiau hierarchijos laiptais iki pat didžiojo suvažiavimo. Be to, tais metais,
kai nėra suvažiavimo, vyksta neformalus susitikimas, be jokių ceremonijų ar šventimų.
Mano galvoje sukosi daug klausimų, bet visi jie buvo iš „kas, jeigu“ kategorijos, ir nebuvo didelės būtinybės
sužinoti atsakymus dabar pat.
– Tvarkelė, – pasakiau. – Ką gi, buvo tikrai įdomu.
– Tu neatrodai susidomėjusi. Veikiau susierzinusi.
– Ne to tikėjausi, kai sužinojau, kad miegi mano namuose.
– O ko gi tikėjaisi?
– Kad atvykai pas mane, nes nebegalėjai ištverti daugiau nė minutės be pasakiško, stulbinamo sekso su manimi.
– Šį sykį po galais tą lavoną.
– Papasakojau viską dėl tavo gerovės, – rimtai kalbėjo Erikas. – Na, o dabar aš net labai pasiruošęs su tavimi
pasimylėti ir tikrai galiu parūpinti stulbinamą seksą.
– Tada liaukis trypčiojęs, o tai teks gaudyti vėją laukuose, brangusis.
Vienu judesiu, kuris buvo per greitas mano akims, Erikas nusimetė marškinius, o kol gėrėjausi vaizdu, nuo
kūno dingo ir kiti drabužiai.
 – Aš mieliau gaudysiu tave, – pasakė vampyras, demonstruodamas jau išlindusias iltis.
Spėjau pasiekti svetainės vidurį, kai jis mane pagavo. Likusį kelią iki miegamojo mane nešė.
Buvo puiku. Nors vis dar graužė nesiliaujantis nerimas, jis buvo sėkmingai nuslopintas labai malonias
keturiasdešimt penkias minutes.
Erikui patiko gulėti pasirėmus ant alkūnės, o kita ranka glostyti man pilvą. Kai užprotestavau, kad jis nėra
visiškai plokščias ir dėl to jaučiuosi stora, vampyras nuoširdžiai nusikvatojo.
– Kam reikalingas kaulų maišas? – tarė visiškai nuoširdžiai. – Tikrai nenoriu užsigauti į moters, su kuria guliu
lovoje, aštrius kampus.
Šie žodžiai privertė pasijusti daug geriau nei bet kas, ką jis buvo pasakęs pastaruoju metu.
– Ar moterys... Ar moterys buvo apvalesnių formų, kai tu buvai žmogus? – paklausiau.
– Mes ne visada turėjome pasirinkimą, kokie stori galime būti, – sausai atkirto Erikas. – Blogais metais
būdavome liesi, vien oda ir kaulai. Gerais metais, kai galėdavome valgyti, taip ir darydavome.
Jaučiausi sugėdyta.
– O, atleisk.
– Šis amžius yra nuostabus, – sakė Erikas. – Galima valgyti, kai tik užsimanai.
– Jeigu turi pinigų susimokėti už maistą.
– Jei neturi, gali pavogti, – atsakė jis. – Svarbiausia, kad maisto visada kur nors yra.
– Ne Afrikoje.
– Žinau, kad daugybėje pasaulio vietų žmonės vis dar badauja, tačiau anksčiau ar vėliau šis klestėjimas pasieks
visus. Tiesiog čia atėjo pirmiausia.
Man jo optimizmas pasirodė nuostabus.
– Tikrai taip manai?
– Taip, – tarė jis paprastai. – Suke, sušukuok man plaukus, gerai?
Išsitraukiau plaukų šepetį ir gumytę. Gal tai ir kvaila, bet man tikrai patikdavo jį šukuoti. Erikas atsisėdo ant
taburetės priešais mano tualetinį staliuką, o aš apsivilkau jo dovanotą chalatą – gražų, šilkinį, baltos ir persikų
spalvos. Pradėjau šukuoti ilgus vampyro plaukus. Kai pasakė neprieštaraująs, paėmiau plaukų gelio ir glosčiau
šviesias sruogas atgal, kad vaizdo negadintų jokie laisvi plaukeliai. Lėtai ir kiek įmanoma tvarkingiau supyniau
kasą, tada užrišau gumelę. Kai plaukai nesiplaikstė aplink veidą, Erikas atrodė rūstesnis, bet toks pat gražus.
Atsidusau.
– Koks čia garsas iš tavęs sklinda? – paklausė jis, sukiodamasis į šalis, kad geriau apžiūrėtų save veidrodyje iš
visų pusių. – Ar tu nepatenkinta rezultatu?
– Manau, atrodai puikiai, – atsakiau. Tik tas faktas, kad jis gali apkaltinti mane apsimestiniu kuklumu sulaikė
nuo klausimo: „Tik ką, po galais, tu veiki su manimi?“
– O dabar aš sušukuosiu tau plaukus.
Viduje krūptelėjau. Tą naktį, kai pirmą kartą mylėjausi, Bilas tol šukavo man plaukus, kol šio judesio
juslingumas virto visai kitokio tipo juslingumu.
– Kad ačiū, nereikia, – pasakiau guviai.
 Ūmai suvokiau, kad jaučiuosi labai keistai.
Erikas staigiai apsisuko ir pažvelgė į mane.
– Suke, kodėl tu tokia nervinga?
– Ei, o kas atsitiko Aliaskai ir Havajams? – paklausiau nei iš šio, nei iš to. Vis dar laikiau rankoje šepetį ir visai
to nenorėdama išmečiau jį ant žemės. Jis kaukštelėjo į medines grindis.
– Ką? – Erikas nuleido akis į šepetį, tada pakėlė jas ir pasižiūrėjo į mano veidą kiek sutrikęs.
– Kokiam sektoriui jie priklauso? Ar jie abu Nakamura?
– Narajana. Ne. Aliaska susidėjo su kanadiečiais. Jie turi savo sistemą. Havajai autonomiški.
– Tai tiesiog kvaila. – Buvau nuoširdžiai pasipiktinusi. Tada prisiminiau, kad turiu pasakyti Erikui labai
svarbų dalyką. – Spėju, Heidė tau raportavo šniukštinėjusi mano žemėse? Papasakojo apie kūną? – Ranka
nevalingai trūktelėjo.
Erikas stebėjo kiekvieną mano judesį primerktomis akimis.
– Mes jau kalbėjomės apie Debę Pelt. Jeigu labai nori, galiu perkelti ją kitur.
Visa suvirpėjau. Troškau papasakoti jam apie šviežią lavoną. Jau žiojausi, tačiau kažkodėl buvo sunku
suformuluoti sakinį. Jaučiausi visai neįprastai. Erikas palenkė galvą į šoną, akys įsmigo man į veidą.
– Suke, elgiesi labai keistai.
– Kaip manai, ar Alsidas galėtų iš kvapo atpažinti, kad tas lavonas yra Debės? – paklausiau. Kas su manimi
darėsi?
– Ne iš kvapo, – atsakė jis. – Lavonas yra lavonas. Jis neišlaiko išskirtinio kvapo, leidžiančio atskirti kiekvieną
asmenį, ypač po tiek laiko. Ar nerimauji dėl to, ką mano Alsidas?
– Ne taip smarkiai, kaip anksčiau, – toliau vapėjau. – Ei, o šiandien per radiją girdėjau, kad vienas iš
Oklahomos senatorių prisipažino esąs vilkolakis. Pareiškė, kad užsiregistruos valstybiniame biure tik tada, kai iš
seno, atšalusio lavono bus išrautos jo iltys.
– Manau, kad nepalanki reakcija į šį įstatymo projektą padės vampyrams, – pasakė Erikas su šiokiu tokiu
pasitenkinimu. – Žinoma, mes visada suvokėme, kad vyriausybė vienaip ar kitaip norės mus stebėti. Dabar
atrodo, kad jeigu vilkolakiai laimės kovą nebūti nuolat stebimi, mums pavyks padaryti tą patį.
– Tu geriau jau renkis, – pasakiau. Netrukus atsitiks kažkas blogo, ir Erikui reikėjo būti apsirengusiam.
Jis apsisuko ir paskutinį kartą dirstelėjo į savo atspindį veidrodyje.
– Gerai, – pasakė šiek tiek nustebęs. Vis dar buvo nuogas ir nuostabus, tačiau šią akimirką nejaučiau jokio
geidulio. Buvau susierzinusi, susinervinusi ir sunerimusi. Rodės, tarsi mano oda būtų ropoję šimtai vorų.
Nežinojau, kas darosi. Bandžiau prabilti, bet supratau, kad negaliu. Priverčiau pirštus parodyti Erikui, kad
paskubėtų.
Vampyras be žodžių dar kartą sunerimęs dirstelėjo į mane ir pradėjo ieškoti drabužių. Rado kelnes ir jas
užsitempė.
Susmukau ant grindų, spausdama rankas prie veido. Jaučiausi taip, tarsi mano kaukolė netrukus atsiskirs nuo
stuburo. Suinkščiau. Erikas metė savo marškinius.
– Ar gali pasakyti, kas negerai? – tarė jis, atsiklaupęs ant grindų šalia manęs.
 – Kažkas ateina, – pasakiau. – Jaučiuosi taip keistai. Kažkas ateina. Jau beveik čia. Kažkas, turintis tavo
kraujo. – Suvokiau, kad toks pat nežymus keistumas buvo apėmęs, kai susidūriau su Bilo kūrėja Lorena. Su Bilu
kraujo ryšio neturėjau ar jis buvo bent jau ne toks stiprus ir saistantis, kaip su Eriku.
Man nespėjus mirktelėti, Erikas pašoko ant kojų, išgirdau, kaip giliai krūtinėje jis skleidžia kažkokį garsą.
Rankos buvo sugniaužtos į baltus kumščius. Susiriečiau prie lovos, o jis stovėjo tarp manęs ir atviro lango. Dar
kartą mirktelėjau ir suvokiau, kad už lango kažkas stovi.
– Apijau Livijau Okela, – ištarė Erikas. – Šimtas metų praėjo.
Po paraliais. Eriko kūrėjas.

_______________
[7] X ir XI amžių sandūroje gyvenęs norvegų keliautojas, kuris, manoma, buvo pirmasis europietis, aplankęs Šiaurės Ameriką beveik 500 metų prieš
Kristupą Kolumbą.
 8 skyrius

Pro tarpą tarp Eriko kojų išvydau vyrą, labai randuotą, raumeningą, tamsiomis akimis ir plaukais. Supratau,
kad jis neaukštas, nes mačiau tik galvą ir pečius. Mūvėjo džinsus, vilkėjo marškinėlius su grupės Black Sabbath
logotipu. Nesusivaldžiusi sukikenau.
– Nejaugi manęs nepasiilgai, Erikai? – Romėnas kalbėjo su tokiu akcentu, kurio iššifruoti negalėjau – jis buvo
toks daugiasluoksnis.
– Okela, tavo apsilankymas visada didelė garbė, – pasakė Erikas. Pradėjau kikenti dar garsiau. Erikas melavo.
– Kas atsitiko mano žmonai? – paklausė.
– Jos juslės sutriko, – paaiškino senasis vampyras. – Tu turi mano kraujo. Ji turi tavo kraujo. Čia yra dar
vienas mano vaikas. Mūsų visų ryšys sujaukė jos mintis ir jausmus.
Nejaugi? Kaip aš pati nesupratau.
– Štai mano naujasis sūnus Aleksejus, – Erikui pristatė Apijus Livijus Okela.
Atidžiau dirstelėjau pro tarpą tarp Eriko kojų. Naujasis „sūnus“ buvo ne vyresnis nei trylikos ar keturiolikos
metų vaikinukas. Tiesą pasakius, negalėjau gerai įžiūrėti jo veido. Sustingau, stengdamasi nereaguoti.
– Broli, – pasveikino naująjį savo šeimos narį Erikas. Ištarė tą žodį ramiu ir šaltu tonu.
Užteks, nusprendžiau stotis. Tikrai nesiruošiau čia ilgiau kiūtoti. Erikas įstūmė mane į labai ankštą tarpą tarp
lovos ir naktinio stalelio. Durys į vonios kambarį buvo man iš dešinės. Erikas taip ir nepajudėjo iš gynybinės
pozicijos.
– Atsiprašau, – ištariau vargais negalais, o Erikas žengė žingsnį į priekį, suteikdamas man daugiau erdvės, tačiau
nesitraukdamas iš pozicijos tarp manęs ir savo kūrėjo su berniuku. Pakilau ant kojų, remdamasi į lovą, kad
išlaikyčiau pusiausvyrą. Vis dar jaučiausi lyg iščirškintomis smegenimis. Pažvelgiau tiesiai į tamsias ir drėgnas
Eriko kūrėjo akis. Akimirką jis atrodė nustebęs.
– Erikai, turėtum nueiti prie paradinių durų ir juos įleisti, – pasakiau. – Kažkodėl atrodo, kad jiems kvietimo
nė nereikia.
– Erikai, ji retenybė, – pasakė Okela keistai kirčiuodamas angliškus žodžius. – Kur tu ją radai?
– Kviečiu užeiti iš pagarbos, nes esate Eriko tėtis, – tariau. – Galėčiau jus tiesiog palikti lauke. – Man gal ir
nepavyko kalbėti tokiu tvirtu balsu kaip norėjau, tačiau bent jau neatrodžiau išsigandusi.
– Mano vaikas yra šiuose namuose, tad jeigu čia laukiamas jis, laukiamas ir aš. Argi ne? – Tankūs, juodi
Okelos antakiai pakilo. Jo nosis... Na, buvo galima aiškiai matyti, kodėl atsirado posakis „romėniška nosis“. –
Laukiau prieš užeidamas iš pagarbos. Būčiau galėjęs pasirodyti jūsų miegamajame vos užsigeidęs.
Po akimirkos jie jau buvo viduje.
Nė nesiteikiau kaip nors į tai atsakyti. Paskersakiavau į berniuką, jo veidas buvo visiškai bejausmis. Jis tikrai
nebuvo joks senovės romėnas. Nusprendžiau, kad ir vampyru tapo prieš mažiau nei šimtmetį, atrodė turintis
germaniškų šaknų. Jo plaukai buvo šviesūs, apkirpti lygiai ir trumpai, akys – mėlynos, o kai jos susidūrė su
manosiomis, berniukas palenkė galvą.
– Tavo vardas Aleksejus? – pasitikslinau.
– Taip, – atsakė jo kūrėjas, o berniukas stovėjo nepraverdamas burnos. – Čia Aleksejus Romanovas.
Nors berniukas, kaip ir Erikas, nesureagavo, mane ištiko absoliutaus siaubo akimirka.
– Negali būti, – tariau Eriko kūrėjui, kuris buvo maždaug mano ūgio. – Juk tu to nepadarei.
– Bandžiau išgelbėti ir vieną iš jo seserų, tačiau tai jau buvo nebeįmanoma, – niūriai pasakė Okela. Jo dantys
buvo balti ir lygūs, nors trūko vieno greta kairiojo iltinio danties. Jeigu dantų netenkama prieš tampant
vampyru, jie neatauga.
– Suke, kas atsitiko? – Nors kartą Erikas žinojo mažiau už mane.
– Jis juk Romanovas, – pasakiau vos ne pakuždomis, tarsi berniukas nebūtų galėjęs – jei tik užsigeistų – išgirsti
manęs ir už dvidešimties metrų. – Iš paskutinės Rusijos karališkosios šeimos.
Erikui tikriausiai Romanovų išžudymas atrodė lyg įvykęs vakar, o gal net nebuvo labai reikšmingas per
tūkstantį metų matytų mirčių fone. Vis dėlto jis suprato, kad kūrėjas padarė kažką neįtikėtino. Keletą
sekundžių žvelgiau į Okelą be pykčio ir baimės: mačiau vienišu atstumtuoju tapusį vyrą, kuris ieško pačių
išskirtiniausių „vaikų“, kokius tik gali rasti.
– Ar Erikas buvo pirmas vampyras, kurį sukūrei? – paklausiau Okelos.
Kūrėją linksmino ir glumino, jo nuomone, įžūlus požiūris. Eriko reakcija buvo stipresnė. Pajutusi, kaip per
mane ritasi jo baimė, supratau, jog Erikas privalo fiziškai daryti viską, ką liepia Okela. Anksčiau man tai atrodė
abstraktus dalykas. Dabar suvokiau, kad jeigu Okela įsakytų Erikui mane nužudyti, jis privalėtų paklusti.
Romėnas nusprendė man atsakyti:
– Taip, jį pirmą man pavyko sėkmingai transformuoti. Visi kiti, kuriuos mėginau paversti vampyrais, mirė.
– Prašau, gal galėtume eiti į svetainę? – tariau. – Miegamasis tikrai ne pati geriausia vieta svečiams priimti. –
Matote? Stengiausi būti mandagi.
– Taip, manyčiau, galėtume, – pasakė senasis vampyras. – Aleksejau? Kaip manai, kur toji svetainė?
Aleksejus pasisuko šonu ir parodė tinkama kryptimi.
– Tad mes ten ir trauksime, brangiausiasis, – pasakė Okela ir išėjo iš kambario paskui Aleksejų.
Ištaikiusi akimirką dirstelėjau į Eriką; žinojau, kad mano veido išraiška klausia: „Kas, po galais, čia daros?“,
tačiau jis atrodė apstulbęs ir bejėgis. Erikas. Bejėgis. Man galvoje viskas virė.
Akimirką susimąsčiau ir mane stiprokai supykino, nes Aleksejus buvo vaikas, o aš buvau beveik įsitikinusi, kad
Okela su berniuku turėjo seksualinių santykių kaip kadaise su Eriku. Vis dėlto nebuvau tokia kvaila, jog
manyčiau, kad galiu tam sutrukdyti ar kad mano protestai turėtų nors mažiausią įtaką. Tiesą pasakius, tikrai
nebuvau įsitikinusi, jog Aleksejus padėkotų už įsikišimą, kai prisiminiau Eriko pasakojimus, kaip desperatiškai
jis buvo prisirišęs prie savo kūrėjo pirmaisiais vampyriškosios egzistencijos metais.
Aleksejus su Okela kartu buvo jau senokai, bent pagal žmogiškas normas. Tiksliai negalėjau prisiminti, kada
buvo išžudyta Romanovų šeima, tačiau maniau, kad tai įvyko maždaug 1918 metais, ir buvo akivaizdu, jog
Aleksejų nuo tikros mirties išgelbėjo būtent Okela. Kad ir kas juos siejo, tai tęsėsi jau daugiau nei
aštuoniasdešimt metų.
Visos šios mintys šmėsčiojo galvoje viena po kitos, kol sekėme paskui savo svečius. Okela teigė, kad būtų
galėjęs užeiti į mano namus be perspėjimo. Būtų buvę malonu, jeigu Erikas būtų apie tai papasakojęs anksčiau.
Aišku supratau, kad jis tikėjosi, jog Okela niekada čia neapsilankys, todėl buvau linkusi atleisti Erikui... tačiau
negalėjau liautis galvojusi, kad būtų buvę daug praktiškiau pranešti man, jog jo kūrėjas gali pasirodyti
miegamajame, nei skaityti paskaitą apie tai, kaip vampyrai dalijosi mūsų šalį.
– Prašom sėstis, – pasakiau, kai Okela ir Aleksejus jau buvo įsitaisę ant sofos.
– Tiek daug sarkazmo, – tarė Okela. – Ar tu neparodysi mums svetingumo? – Jo žvilgsnis slydo mano kūnu
aukštyn žemyn ir, nors jo akių spalva buvo sodriai ruda, jos buvo visiškai šaltos.
Sekundėlę nepaprastai džiaugiausi, kad apsivilkau chalatą. Mieliau būčiau suvalgiusi šunų maisto nei atsidūrusi
nuoga šių dviejų vampyrų akivaizdoje.
– Nesu labai laiminga, kad taip netikėtai išdygote prie mano miegamojo lango, – pasakiau. – Galėjote ateiti
prie durų ir pasibelsti, kaip daro mandagūs žmonės. – Nesakiau jam nieko, ko jis ir taip nežinojo: vampyrai
puikiai skaitė žmonių mintis, o seniausieji paprastai geriau nei patys žmonės galėjo pasakyti, ką šie jaučia.
– Taip, tačiau tada nebūčiau galėjęs pamatyti tokio žavaus vaizdelio. – Okela leido savo žvilgsniui nuslysti
bemarškiniu Eriko kūnu beveik apčiuopiamai. Pirmą kartą Aleksejus parodė kažkokią emociją. Atrodė
išsigandęs. Ar bijojo, kad Okela jį atstums, išmes pasaulio malonei? O gal baiminosi, jog kūrėjas jį pasiliks?
Gailėjausi Aleksejaus iš širdies gelmių, bet lygiai taip pat stipriai ir bijojau jo.
Berniukas buvo bejėgis kaip ir Erikas.
Okela stebėjo Aleksejų taip dėmesingai, kad net baugino.
– Jis jaučiasi daug geriau, – sumurmėjo Okela. – Erikai, pabuvus šalia tavęs jam nepaprastai pagerėjo.
Jau buvau nusprendusi, kad reikalai negali pasirodyti dar keblesni, tačiau trumpas beldimas į galines duris, po
kurio pasigirdo: „Suke, ar tu namie?“, bylojo man, kad, tiesą pasakius, naktis gali būti dar blogesnė.
Mano brolis Džeisonas įėjo vidun nesulaukęs atsakymo.
– Suke, atvažiavęs pamačiau, jog šviesos įjungtos, tai nusprendžiau, kad nemiegi, – pareiškė jis, o tada ūmai
sustojo, suvokęs, kiek svečių turiu ir kas jie tokie.
– Oi, atsiprašau, kad sutrukdžiau, Suke, – ištarė jis lėtai. – Erikai, kaip sekasi?
Erikas pradėjo:
– Džeisonai, čia mano... Tai Apijus Livijus Okela, mano kūrėjas, ir jo kitas sūnus Aleksejus. – Erikas ištarė
savo kūrėjo vardą deramai dėliodamas kirčius: Apijus LiVIjus OKEla.
Džeisonas linktelėjo abiem atvykėliams, tačiau vengė žvelgti tiesiai senajam vampyrui į akis. Geri instinktai.
– Labas vakaras, O’Keli. Labutis, Aleksejau. Tai tu mažasis Eriko broliukas? Ar tu irgi vikingas, kaip Erikas?
– Ne, – pagaliau prabilo berniukas. – Aš rusas. – Aleksejaus akcentas buvo ne toks ryškus kaip romėno.
Berniukas žvelgė į Džeisoną susidomėjęs. Tikėjausi, kad dabar nesvarsto, kur jam galėtų įkąsti. Džeisonas toks
jau yra – labai patrauklus žmonėms (ypač moterims), nes tiesiog spinduliuoja gyvenimą. Jis tiesiog atrodo
turintis tą papildomą energijos ir gyvybingumo užtaisą, o dabar, kai žmonos žūties sukeltas liūdesys baigė
išblėsti, viskas grįžo su kaupu. Taip reiškėsi jo venomis tekantis fėjų kraujas.
 – Ką gi, malonu su jumis visais susipažinti, – pasakė Džeisonas, o tada liovėsi kreipęs dėmesį į svečius. – Suke,
atvažiavau pasiimti to šoninio staliuko iš palėpės. Buvau užsukęs kartą, bet tavęs nebuvo, o aš nebuvau pasiėmęs
savo rakto. – Džeisonas turėjo mano namo raktą, jeigu kas atsitiktų, o aš saugojau atsarginį raktą nuo jo namų.
Jau buvau pamiršusi, kad per praėjusią mūsų bendrą vakarienę jis teiravosi apie apvalų staliuką. Šią akimirką,
jeigu būtų paprašęs mano miegamojo komplekto, būčiau sutikusi atiduoti, kad tik atitolinčiau brolį nuo
pavojaus. Tariau:
– Man jo tikrai nereikia. Lipk viršun. Nemanau, kad bus labai toli nuo durų.
Džeisonas atsiprašė, o kol liuoksėjo laiptais į viršų, jį sekė vampyrų žvilgsniai. Erikas tikriausiai mąstydamas
stengėsi kažkuo užimti savo akis, tačiau Okela atvirai žvilgsniu bandė vertinti mano brolį, o Aleksejus stebėjo su
keistu ilgesiu.
– Gal pageidautumėte Tikro kraujo? – sukąstais dantimis pasiteiravau vampyrų.
– Tiks ir jis, jeigu nepasisiūlysi pati ar nepasiūlysi brolio, – tarė senasis romėnas.
– Nepasiūlysiu.
Apsisukau eiti į virtuvę.
– Jaučiu tavo pyktį, – pasakė Okela.
– Lyg man tai rūpėtų, – atkirtau neatsisukdama. Išgirdau, kaip Džeisonas leidžiasi laiptais šiek tiek tyliau, nes
dabar nešė staliuką. – Džeisonai, gali užsukti į virtuvę? – šūktelėjau per petį.
Brolis labai džiaugėsi, kad gali palikti tą kambarį. Nors su Eriku elgėsi civilizuotai, žinodamas, kad jį myliu,
Džeisonas nejaukiai jautėsi vampų draugijoje. Stalelį pastatė virtuvės kampe.
– Suk, kas čia dedasi?
– Užeikime į kambarį sekundėlę, – pasakiau ištraukusi butelius iš šaldytuvo. Būčiau jautusis daug geriau, jeigu
būčiau apsirengusi draugiau drabužių. Džeisonas nusekė iš paskos. Vos tik atsidūrėme mano kambaryje,
užtrenkiau duris.
– Saugok duris. Nepasitikiu tuo senuoju, – pasakiau, o Džeisonas paklusniai nusisuko nuo manęs ir laukė
įsmeigęs akis į duris, kol aš nusimečiau chalatą ir apsirengiau bene greičiausiai gyvenime.
– Ei ei, – ištarė Džeisonas ir aš pašokau vietoje. Apsisukusi išvydau, kad Aleksejus atidarė duris ir būtų įėjęs į
kambarį, jeigu Džeisonas nebūtų prilaikęs durų.
– Apgailestauju, – ištarė Aleksejus. Jo balsas atrodė kaip menkas kitados turėto aidas. – Atsiprašau tavęs,
Suke, ir tavęs, Džeisonai.
– Džeisonai, gali jį įleisti. Aleksejau, dėl ko apgailestauji? – paklausiau. – Nagi, eime visi, pašildysiu Tikro
kraujo. – Vorele nukeliavome į virtuvę. Dabar buvome šiek tiek toliau nuo svetainės, todėl buvo tikėtina, kad
Erikas ir Okela mūsų negirdės.
– Mano šeimininkas ne visada toks. Amžius jį keičia.
– Keičia į ką? Visišką subingalvį? Sadistą? Vaikų tvirkintoją?
Šmėstelėjo blanki berniuko šypsena.
– Kartais į visus tris iš karto, – tarstelėjo. – Nors, turiu pasakyti tiesą, aš ir pats nesijaučiau gerai. Štai kodėl
atvykome čia.
 Džeisonas pradėjo niršti. Jam visada patiko vaikai. Net jeigu Aleksejus būtų galėjęs akimirksniu nužudyti,
brolis galvojo apie jį kaip apie vaiką. Ėmė kunkuliuoti stiprus pyktis, Džeisonas net pradėjo svarstyti galimybę
lėkti į svetainę ir užsipulti Apijų Livijų Okelą.
– Paklausyk, Aleksejau, neprivalai likti su tuo šmikiu, jeigu nenori, – ištarė Džeisonas. – Gali apsistoti pas
mane ar Sukę, jeigu Erikas nenorės su tavimi prasidėti. Niekas neprivers tavęs likti su tuo, su kuo nenori būti. –
Ak, ta jautri Džeisono širdelė, jis nė neįsivaizdavo, apie ką šneka.
Aleksejus nusišypsojo blankia, tiesiog širdį veriančia šypsena.
– Tikrai, sakau jums, jis ne toks ir blogas. Atrodo, geras vyras, bet iš tokių tolimų laikų, kad jums sunku
įsivaizduoti. Jau esate pripratę prie vampyrų, kurie mėgina... įsilieti į mases. Šeimininkas visiškai nesistengia. Jis
daug laimingesnis šešėlyje. Privalau likti su juo. Prašau, nesijaudinkite taip, bet dėkoju už rūpestį. Geriau
jaučiuosi, pabuvęs su broliu. Neatrodo tarsi staiga imsiu ir padarysiu ką nors... dėl ko paskui galėsiuos.
Mudu su Džeisonu susižvalgėme. To pakako, kad abu sunerimtume.
Aleksejus dairėsi po virtuvę, tarsi jam būtų retai tekę tokias matyti. Pagalvojau, kad tai gali būti visiška tiesa.
Ištraukiau šiltus butelius iš mikrobangų krosnelės ir papurčiau. Išrikiavau ant padėklo, padėjau ten keletą
servetėlių. Džeisonas iš šaldytuvo išsitraukė kokakolos butelį.
Nežinojau, ką ir galvoti apie Aleksejų. Jis atsiprašė už Okelą, tarsi tas būtų buvęs koks irzlus seniokas, tačiau
buvo akivaizdu, kad berniukas priklauso nuo Okelos. Na, žinoma, Apijus Livijus turėjo jam milžinišką įtaką:
Aleksejus buvo senojo vampyro vaikas labai realia prasme.
Situacija buvo siaubingai keista – mano svetainėje sėdėjo tikra istorinė figūra. Susimąsčiau apie baisybes, kurias
berniukui teko patirti tiek prieš mirtį, tiek po jos. Galvojau apie jo vaikystę, kai buvo caraitis, ir žinojau, kad
nepaisant sunkios kraujo ligos – hemofilijos – anuomet patyrė ir nuostabių akimirkų. Nežinojau, ar jis dažnai
ilgisi meilės, atsidavimo, prabangos, kuri supo jį nuo pat gimimo iki revoliucijos, o gal (atsižvelgiant į tai, jog
buvo sušaudytas kartu su visa šeima) būti vampyru jam atrodė geriau nei būti palaidotam duobėje Rusijos
miškuose.
Kita vertus, dėl hemofilijos jo gyvenimo trukmė tais laikais būtų buvusi velniškai trumpa.
Džeisonas įmetė į stiklinę ledukų ir dirstelėjo į sausainių stiklainį. Daugiau nebelaikiau namie sausainių, nes
kaipmat visus būčiau suvalgiusi. Brolis su liūdesiu uždarė tuščią indą. Aleksejus sekė kiekvieną Džeisono judesį,
tarsi būtų stebėjęs niekada anksčiau nematytą gyvūną.
Vaikas pamatė, kad jį seku akimis.
– Du vyrai rūpinosi manimi, du jūreiviai, – pasakė, tarsi būtų perskaitęs klausimus mano galvoje. – Jie
nešiodavo mane ant rankų, kai skausmas būdavo nepakeliamas. Pasauliui apsivertus aukštyn kojomis, vienas iš jų
prievartaudavo mane kai tik galėdavo. O kitas mirė tik dėl to, kad vis dar buvo geras man. Tavo brolis šiek tiek
primena jį.
– Apgailestauju dėl šeimos, – ištariau nerangiai, nes jaučiau būtinybę ką nors pasakyti.
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Apsidžiaugiau, kai juos rado ir tinkamai palaidojo, – pasakė Aleksejus, tačiau pamačiusi jo akis supratau,
kad žodžiai – tik plonas ledo sluoksnis virš skausmo bedugnės.
 – Kas gulėjo tavo karste? – pasiteiravau. Gal toks klausimas buvo netinkamas? Apie ką, po galais, dar galėjome
kalbėtis? Džeisonas sutrikęs dairėsi tai į mane, tai į Aleksejų. Jis istoriją išmanė tik tiek, kad prisiminė gėdingąjį
Džimio Karterio brolį[8].
– Kai buvo aptikta didžioji kapavietė, Šeimininkas žinojo, kad netrukus ras ir mudu su seserimi. Galbūt
pervertinome ieškotojus. Jiems prireikė dar šešiolikos metų. O per tuos metus keletą kartų apsilankėme vietoje,
kur buvau palaidotas.
Jaučiau, kaip akyse kaupiasi ašaros. „Vieta, kurioje buvau palaidotas...“
Berniukas tęsė:
– Privalėjome parūpinti mano kaulų, nes jau žinojome apie DNR tyrimus. Kitaip, žinoma, būtume
paprasčiausiai radę mano amžiaus berniuką...
Tikrai negalėjau sugalvoti nieko bent kiek normalaus pasakyti.
– Tai jūs išėmėte kelis tavo kaulus ir sudėjote į kapą, – tariau klampiu ir virpančiu balsu.
– Palaipsniui, per ilgą laiką. Viskas ataugo, – patikino jis. – Turėjome šiek tiek apdeginti mano kaulus. Prieš
užkasdami, jie ant Marijos ir manęs dar užpylė rūgšties.
Galiausiai sugebėjau išspausti:
– Ar tai tikrai buvo neišvengiama? Ar būtinai reikėjo ten padėti tavo kaulų?
– Šeimininkas norėjo, kad mane paliktų ramybėje, – pasakė berniukas. – Nenorėjo, jog kas nors sakytųsi
mane matęs. Samprotavo, kad jeigu bus rasti mano kaulai, daugiau nebus jokių prieštaringų teorijų. Žinoma,
dabar jau niekas nesitikėtų, jog aš likau gyvas, juolab kad atrodyčiau taip pat, kaip tada. Galbūt mes galvojome
neaiškiai. Kai esi taip atitolęs nuo pasaulio... Per pirmuosius penkerius metus po revoliucijos mane pamatę
atpažino keletas žmonių. Šeimininkui teko jais pasirūpinti.
Kad suvokčiau šiuos žodžius, prireikė minutėlės. Atrodė, jog Džeisoną kiek supykino. Man irgi nedaug trūko.
Mūsų pašnekesys ir taip ilgai užsitęsė. Be to, nenorėjau, kad „Šeimininkas“ imtų manyti, jog rezgame prieš jį
sąmokslą.
– Aleksejau! – skardžiu balsu pašaukė Apijus Livijus. – Ar tau viskas gerai?
– Taip, pone, – atsakė vaikas ir nuskubėjo atgal pas romėną.
– Jėzau Kristau, Judėjos piemenie, – iškvėpiau ir apsisukusi nunešiau padėklą su buteliais į svetainę. Džeisonas
buvo akivaizdžiai nelaimingas, tačiau nusekė paskui mane.
Erikas stebėjo Apijų Livijų Okelą taip atidžiai, tarsi 7-Eleven pardavėjas pirkėją, galintį turėti ginklą. Vis dėlto
jis lyg ir mažumėlę atsipalaidavo, kai turėjo šiek tiek laiko atsigauti nuo šoko, kurį sukėlė netikėtas kūrėjo
pasirodymas. Per mus siejantį ryšį pajutau nuo Eriko sklindantį visa apimantį palengvėjimą. Šiek tiek
pagalvojusi, lyg ir supratau kodėl. Erikui buvo kur kas ramiau, kad vyresnysis vampyras atsivedė kitą lovos
partnerį. Erikas, kuris sugebėjo gan neblogai imituoti esąs abejingas dėl daugelio metų, praleistų būnant
seksualiniu Okelos partneriu, akimirką, kai vėl išvydo savo kūrėją, pajuto beprotišką nenorą. Dabar vampyras
buvo atgavęs savitvardą ir tarsi iš naujo apsišarvavęs. Vėl panėšėjo į Eriką, šerifą, į save, po to, kai ūmai buvo tapęs
Eriku, nauju vampyru ir meilės vergu.
Mano suvokimas apie Eriką daugiau niekada nebus toks pat. Dabar jau žinojau, ko jis bijo. Kiek galėjau
suprasti iš Eriko, tai buvo ne tiek fizinis, kiek mentalinis aspektas: labiausiai jis nenorėjo vėl būti
kontroliuojamas savo kūrėjo.
Dalijau vampyrams butelius, atsargiai statydama priešais juos ant servetėlių. Bent jau neturėjau nerimauti,
kokios užkandos patiekti... nebent Okela būtų nusprendęs, kad visi trys užkąs manimi. Tokiu atveju neturėjau
vilties išgyventi, nes nebūtų buvę nė minties, kad sugebėsiu pasipriešinti. Tai turėjo paversti mane atsargumo
pavyzdžiu. Turėjau būti pasiryžusi sėdėti romiai sukryžiavusi kulkšnis ir suokti saldžiai, lyg man iš burnos
trykštų medus.
Vis dėlto mane ši situacija paprasčiausiai siutino.
Eriko ranka trūktelėjo; žinojau, kad jis pajuto mano nuotaiką. Norėjo pasakyti, kad sušvelninčiau toną,
apsiraminčiau, neprovokuočiau. Gal ir netroško vėl patekti Okelos įtakon, tačiau vis dar mylėjo vampyrą.
Prisiverčiau atsitraukti. Nesuteikiau romėnui galimybės susidaryti geresnę nuomonę apie save. Gerai jo
nepažinojau. Žinojau tik keletą dalykų, kurie man nepatiko, bet turėjo būti ir kitų, kuriais būčiau galėjusi
susižavėti. Jeigu jis būtų buvęs tikras Eriko tėvas, būčiau suteikusi daug galimybių įrodyti savo vertę.
Pasidarė įdomu, kaip aiškiai Okela gali jausti mano emocijas. Jis vis dar buvo susijęs su Eriku, jautė jį, ir taip
bus visada, o mudu su Eriku buvome susieti kraujo ryšiu. Vis dėlto atrodė, kad mano jausmai senojo vampyro
nepasiekia: romėnas nė nežvilgtelėjo į mano pusę. Nuleidau akis. Privalėjau išmokti būti atsargesnė ir tuoj pat.
Paprastai man labai gerai sekėsi slėpti, ką jaučiu, tačiau senojo vampyro ir jo naujo protežė artumas, jų kraujas,
toks panašus į Eriko, išmušė mane iš vėžių.
– Nelabai žinau, kaip jus vadinti, – pasakiau, susidūrusi su romėno akimis. Mėginau pamėgdžioti geriausią
močiutės draugijai skirtą toną.
– Gali vadinti mane Apijumi Livijumi, – pasakė senasis vampyras, – nes esi Eriko žmona. Erikui prireikė šimto
metų, kad užsitarnautų teisę vadinti mane Apijumi, o ne Šeimininku. Ir daugelio šimtmečių, kad galėtų vadinti
mane Okela.
Vadinasi, tik Erikas galėjo vadinti jį Okela. Na ir puiku. Pastebėjau, kad Aleksejus vis dar „Šeimininko“
stadijos. Sėdėjo taip tyliai, tarsi būtų išgėręs didelę dozę raminamųjų, sintetinis kraujas stovėjo priešais jį ant
kavos staliuko beveik nepaliestas – trūko tik mažo gurkšnelio.
– Dėkoju, – ištarusi suvokiau, kad mano balse neskamba dėkingumas. Dirstelėjau į brolį. Džeisonas manė
turįs puikią idėją, kaip galėtų pavadinti romėną – aš nežymiai, tačiau griežtai papurčiau galvą.
– Erikai, papasakok man, kaip tau sekasi pastaruoju metu, – tarė Apijus Livijus. Atrodė nuoširdžiai
susidomėjęs. Ranka siekė Aleksejų ir pamačiau, kaip jis glosto berniuko nugarą, tarsi šis būtų buvęs šuniukas. Vis
dėlto negalėjau paneigti ir to, kad judesyje buvo justi meilė.
– Labai gerai. Penktasis regionas klesti. Buvau vienintelis Luizianos šerifas, kuris išgyveno, kai Felipė de Kastro
užkariavo mūsų teritoriją. – Erikas sugebėjo kalbėti visiškai kasdieniškai.
– Kaip tai įvyko?
Erikas glaustai papasakojo senajam vampyrui apie politinę situaciją ir Viktorą Madeną. Kai nusprendė, kad
Apijus Livijus jau pakankamai informuotas apie Felipę de Kastro ir Viktorą Madeną, Erikas paklausė:
– O kaip jūs atsidūrėte ten laiku, kad išgelbėtumėte šį jaunuolį? – Erikas nusišypsojo Aleksejui.
 Šios istorijos buvo verta paklausyti, ypač kai jau buvau girdėjusi šiurpų Aleksejaus pasakojimą, kaip „slėpė
pėdsakus“ savo kape. Kol Aleksejus Romanovas sėdėjo šalia jo atitolęs, paskendęs tyloje, Apijus pasakojo Erikui,
kaip susekė rusų karališkąją šeimą 1918 metais.
– Nors aš kažko panašaus tikėjausi, turėjau veikti daug greičiau, nei buvau numatęs, – kalbėjo Apijus. Jis baigė
savo kraujo butelį. – Sprendimas įvykdyti mirties bausmę buvo priimtas nepaprastai greitai ir taip pat skubiai
įvykdytas. Daugeliui kareivių tai, ką jie darė, buvo siaubingas dalykas.
– Kodėl nusprendei išgelbėti Romanovus? – pasidomėjo Erikas, tarsi Aleksejaus kambaryje nebūtų buvę.
Apijus Livijus nusijuokė. Juokas buvo neįtikėtinai malonus.
– Nekenčiau sušiktų bolševikų, – pasakė. – Be to, turėjau ryšį su berniuku. Rasputinas daugelį metų girdė jį
mano krauju. Tuo metu jau buvau Rusijoje: dar prisimeni Sankt Peterburgo žudynes?
Erikas linktelėjo.
– Neabejotinai. Nebuvau tavęs matęs daugelį metų, o tada pastebėjau iš tolo. – Erikas man anksčiau pasakojo
apie Sankt Peterburgo žudynes. Vampyras vardu Gregoris pasidavė beprotystei, kurią jam sukėlė kerštinga
mainadė, ir prireikė dvidešimties vampyrų, kad jį priremtų prie sienos, o paskui nuslėptų rezultatus.
– Po tos nakties, kai tiek daug mūsų dirbo išvien, kad išvalytų vietą, kur buvo sutramdytas Gregoris, pamilau
rusų vampyrus ir Rusijos žmones dar labiau. – Kalbėdamas apie rusus jis maloningai linktelėjo į mane ir
Džeisoną, kaip žmonių rasės atstovus. – Prakeikti bolševikai nužudė tiek daug mūsiškių. Buvau apimtas
sielvarto. Fedoro ir Velislavos mirtys ypač prislėgė. Jie buvo puikūs vampyrai, kelių šimtmečių senumo.
– Pažinojau juos, – tarė Erikas.
– Pasiunčiau jiems žinią nešdintis iš ten dar prieš pradėdamas ieškoti karališkosios šeimos. Galėjau susekti
Aleksejų, nes jis buvo gėręs mano kraujo. Rasputinas žinojo, kas esame. Kai tik imperatorienė kviesdavo jį gydyti
paūmėjusios berniuko hemofilijos, Rasputinas išmelsdavo šiek tiek mano kraujo ir berniukas pasveikdavo.
Išgirdau gandą, kad jie ketina išžudyti karališkąją šeimą, todėl pradėjau sekti savo kraujo kvapą. Tikriausiai
įsivaizduoji, kad jaučiausi tikru kryžiaus žygio dalyviu, kai išsiruošiau jų gelbėti!
Juodu nusijuokė, o aš staiga suvokiau, kad abu vampyrai savomis akimis regėjo kryžiaus žygio dalyvius,
pirmuosius krikščionis kryžiuočių riterius. Kai pabandžiau suvokti, kokio jie amžiaus, kiek daug regėjo, kiek
patyrė to, ko beveik niekas kitas, vaikščiojantis žeme, neatsimena, man net galvą suskaudo.
– Suk, tu sulauki pačių įdomiausių svečių, – sumurmėjo Džeisonas.
– Paklausyk, žinau, kad nori keliauti sau, bet gal galėtum dar truputį užsibūti. Labai tuo džiaugčiausi, –
pasakiau. Tikrai nesijaučiau laiminga, jog čia yra Eriko kūrėjas ir vargšelis Aleksejus, o šis buvo akivaizdžiai
patenkintas, būdamas su Džeisonu, todėl brolis galėjo palengvinti šią nejaukią situaciją.
– Tada tik nunešiu staliuką į pikapą ir paskambinsiu Mišelei, – tarė brolis. – Aleksejau, nori eiti su manimi?
Apijus Livijus net nesujudėjo, tačiau tikrai įsitempė. Berniukas pažvelgė į senąjį romėną. Po ilgos pauzės
Apijus Livijus linktelėjo.
– Aleksejau, tik nepamiršk bendravimo manierų, – tyliai įspėjo Okela. Aleksejus kelis kartus palinksėjo.
Gavęs leidimą, Rusijos caraitis išėjo į lauką, kad padėtų kelių remonto tarnybos darbuotojui įkelti stalą į
pikapo priekabą.
 Likusi viena su Eriku ir jo kūrėju, pajutau nerimo dūrį. Tiesą pasakius, tas jausmas plaukė tiesiai per ryšį su
Eriku. Aš ne vienintelė kambaryje nerimavau. Atrodė, kad jų pokalbis taip pat pasiekė aklavietę.
– Atleiskite, Apijau Livijau, – prabilau atsargiai. – Jūs buvote reikiamoje imperijoje reikiamu metu, man
įdomu, ar kada nors matėte Jėzų?
Romėnas sėdėjo įsmeigęs akis į prieškambarį, tarsi trokšdamas, kad vėl pasirodytų Aleksejus.
– Dailidę? Ne, nemačiau, – pasakė Apijus. Jam reikėjo pasistengti, kad parodytų mandagumą. – Žydas mirė
maždaug tuo metu, kai aš buvau transformuotas. Tikiuosi, suprantate, kad tada turėjau kitų rūpesčių. Tiesą
pasakius, tą mitą išgirdau tik po kurio laiko, kai pasaulis po jo mirties ėmė keistis.
Būtų buvę tikrai įstabu pasikalbėti su padaru, kuris matė gyvą Dievą... net jei vadino jį „mitu“. Vėl grįžo
romėno keliama baimė: ne dėl to, ką jis padarė man ar Erikui, net ne dėl to, ką darė Aleksejui, bet dėl to, ką
b ū tų galėjęs padaryti mums visiems vos užsimanęs. Visada stengdavausi įžvelgti teigiamas savybes, tačiau
geriausia, ką galėjau pasakyti apie Apijų, buvo tai, kad pagal tai, ką pavertė vampyrais, turėjo gerą skonį.
Kol aš niūrojau, Apijus aiškino Erikui, kaip sėkmingai viskas susiklostė rūsyje Jekaterinburge. Aleksejus jau
buvo beveik nukraujavęs dėl gausybės žaizdų, todėl vyras turėjo duoti didelį gurkšnį savo kraujo. Judėti teko
ypač greitai, kad liktų nematomi egzekutorių būriui. Tada stebėjo iš šešėlių, kol kūnai buvo sumesti į šulinį. Kitą
dieną karališkoji šeima vėl buvo iškasta, nes žudikai baiminosi pasipiktinimo bangos, kuri galėjo kilti po
Romanovų šeimos mirties.
– Kitą dieną nusekiau juos vos saulei nusileidus, – pasakojo Apijus. – Jie sustojo perlaidoti. Aleksejus ir viena
iš jo seserų...
– Marija, – tylutėliai ištarė Aleksejus, o aš net pašokau. Tyliai išdygęs svetainėje, jis stovėjo už Apijaus kėdės. –
Tai buvo Marija.
Stojo tyla. Apijui, regis, smarkiai palengvėjo.
– Taip, žinoma, brangus berniuk, – sugebėjo ištarti Okela taip, tarsi jam rūpėtų. – Tavo sesuo Marija buvo
visiškai užgesusi, tačiau tavyje vis dar žioravo mažytė kibirkštėlė. – Aleksejus uždėjo ranką Apijui Livijui ant
peties, o šis pakėlė savo, kad patapšnotų jam plaštaką.
– Šovė į jį daugybę kartų, – aiškino jis Erikui. – Du kartus į galvą. Įlašinau savo kraujo tiesiai į kulkų paliktas
skyles. – Okela pasuko galvą, kad galėtų matyti už nugaros stovintį berniuką. – Mano kraujas suveikė, nes jau
buvai netekęs tiek daug savojo. – Jis kalbėjo taip, tarsi būtų dalijęsis laimingais prisiminimais. Oi, oi, oi.
Romėnas vėl atsigręžęs į Eriką ir mane išdidžiai nusišypsojo, tačiau aš galėjau matyti Aleksejaus veidą.
Apijus Livijus nuoširdžiai manė tapęs Aleksejaus išgelbėtoju. Nebuvau tikra, ar berniukas jaučia tą patį.
– Kur tavo brolis? – ūmai paklausė Apijus Livijus, ir aš kaipmat pašokau ant kojų, kad bėgčiau jo ieškoti. Man
buvo nesunku pridėti du prie dviejų ir suprasti, jog Eriko kūrėjas nori įsitikinti, ar Aleksejus neišgėrė Džeisono
iki paskutinio lašo ir nepaliko jo mirti kieme.
Tą akimirką į svetainę įžengė Džeisonas, kišdamas mobilųjį telefoną į kišenę. Prisimerkė. Džeisonas nebuvo
vyrukas, kuris gerai skirtų niuansus, tačiau jausdavo, kai būdavau nelaiminga.
– Atsiprašau, – pasakė jis. – Kalbėjau su Mišele.
– Hmmm, – numykiau. Mintyse pasižymėjau, jog Apijus Livijus nerimavo palikęs Aleksejų vieną su
žmonėmis, ir žinojau, kad tai turėtų mane dar labiau gąsdinti. Naktis vis trumpėjo, o man dar reikėjo sužinoti
keletą dalykų.
– Ką, Suke? – paklausė Erikas, žvelgdamas tiesiai į mane pirmą kartą nuo to laiko, kai netikėtai pasirodė
senasis Šeimininkas. Jis skleidė atsargumą per mus siejantį ryšį.
– Tik turiu porą klausimų, – pasakiau šypsodamasi taip saldžiai, kaip tik sugebėjau. – Ar jūs jau seniai mūsų
kraštuose?
Vėl susidūriau su tamsiomis senovinėmis akimis. Buvo sunku suvokti Apijų kaip visumą, supratau, kad negaliu
į jį žiūrėti kaip į vientisą individą. Jis mane velniškai gąsdino.
– Ne, – švelniai atsakė jis. – Neseniai. Keliavome čia iš pietvakarių, iš Oklahomos. Ką tik atvykome į Luizianą.
– Vadinasi, nieko nežinote apie naują kūną, palaidotą mano miško užkampyje?
– Ne, nieko. Ar norėtum, kad padėtume jį iškasti? Nemalonus reikalas, bet galime tai padaryti. Nori sužinoti,
kas ten palaidota?
Pasiūlymas buvo tikrai netikėtas. Erikas žvelgė į mane labai keistai.
– Atleisk, brangusis, – pasakiau. – Mėginau tau pasakyti, kai pasirodė netikėti svečiai.
– Ne Debė? – tarė jis.
– Ne, Heidė sakė, kad yra nauja laidojimo vieta. Reikia sužinoti, kas ten palaidotas ir kas tą kūną pakasė.
– Vilkolakiai, – iš karto pasakė Erikas. – Taip jie tau atsidėkojo už tai, kad leidai pasinaudoti savo žemėmis.
Paskambinsiu Alsidui ir mes surengsime susitikimą. – Erikas atrodė visiškai sužavėtas galimybe padaryti ką nors
bosiško. Jis kaipmat išsitraukė mobilųjį telefoną ir, man nespėjus nieko atsakyti, surinko Alsido numerį.
– Erikas, – pasakė jis į telefoną užuot prisistatęs. – Alsidai, mums reikia pasikalbėti. – Girdėjau gaudesį kitame
linijos gale. Po akimirkos Erikas tarė: – Alsidai, to nepakanka ir, nors man labai liūdna girdėti, kad tave
kamuoja rūpesčiai, turiu kitų reikalų. Ką jūs padarėte Sukės žemėse?
O, šūdukas ant pagaliuko.
– Tada turėtum atvažiuoti ir pasižiūrėti pats. Atrodo, tarp taviškių buvo keletas blogų berniukų ir mergaičių.
Labai gerai. Pasimatysime po dešimties minučių. Aš jos namuose.
Jis baigė pokalbį su triumfo išraiška.
– Alsidas Bon Tone? – nusistebėjau.
– Ne, bet važiuoja valstijas jungiančiu greitkeliu, dabar jau beveik prie pat įvažiavimo į miestelį, – paaiškino
Erikas. – Grįžta iš kažkokio susitikimo Monrou. Luizianos vilkolakių gaujos nori demonstruoti vieningą frontą
vyriausybei. Niekada anksčiau nemėgino susiorganizuoti, todėl jiems tai nepavyks. – Erikas prunkštelėjo su
akivaizdžia panieka. – Vilkolakiai visada... kaip tu kartą sakei apie FNPVA[9], Suke? „Viena diena per vėlai ir
vienu doleriu per mažai“, taip? Na, jis bent jau netoliese, o kai čia pasirodys, pasistengsime viską išsiaiškinti iki
galo.
Atsidusau, stengdamasi padaryti tai diskretiškai ir tyliai. Negalėjau nė įsivaizduoti, kad reikalai pajudės taip
toli ir taip greitai. Pasiteiravau Eriko, Apijaus Livijaus ir Aleksejaus, ar jie norėtų dar Tikro kraujo, tačiau visi
atsisakė. Džeisonas atrodė nuobodžiaujantis. Dirstelėjau į laikrodį.
– Bijau, kad namie yra tik viena vampyrui tinkama vieta. Kur ketinate miegoti, kai ateis aušra? Aš tik noriu
žinoti, jeigu kartais reikėtų rasti daugiau vietų.
– Suke, – švelniai tarė Erikas, – pasikviesiu Okelą ir jo sūnų į savo namus. Ten jie galės miegoti svečiams
skirtuose karstuose.
Paprastai Erikas miegodavo savo lovoje, nes jo miegamajame nebuvo langų. Svečių miegamajame, po lovomis,
stovėjo pora karstų – dailūs stiklo pluošto daikčiukai, kurie kažkuo priminė kajakus. Jeigu Aleksejus ir Apijus
Livijus apsistos pas Eriką, tuomet aš tikrai ten nenakvosiu.
– Manau, tavo brangioji su malonumu ateitų dieną ir suvarytų kuolus mums į krūtines, – prabilo Apijus
Livijus, tarsi tai būtų buvęs puikus pokštas. – Jeigu manai, kad sugebėsi tai padaryti, jaunoji moterie, maloniai
prašom pamėginti.
– O, visai ne, – pasakiau nenuoširdžiai. – Nė nesvajočiau to padaryti Eriko tėčiui. – Nors visai nebloga mintis.
Šalia manęs Erikas sutrūkčiojo visu kūnu; juokingas judesys, tarsi šuniui bėgant per miegus.
– Būk mandagi, – tarė, o jo balse nebuvo linksmumo užuominų. Tai buvo įsakymas.
Sunkiai įkvėpiau. Ant liežuvio galo sukosi noras atšaukti Eriko kvietimą. Tada jis turėtų išeiti, tikėtina, tai
turėtų padaryti ir Apijus Livijus bei Aleksejus. Tas „tikėtina“ mane ir sulaikė. Mintis nors sekundę likti vienai su
Apijumi Livijumi sugadino mielą vaizdelį, kaip trys vampyrai atbulomis palieka mano namus.
Mums tikriausiai visiems pasisekė, kad kaip tik tada suskambėjo durų skambutis. Pašokau iš kėdės, tarsi mane
būtų iššovusi raketa. Bus geriau, kai aplink sukiosis daugiau kvėpuojančių padarų.
Alsidas vilkėjo kostiumu. Greta stovėjo Anabelė, apsivilkusi tamsiai žalią aptemptą suknelę ir apsiavusi
aukštakulnius, ir Džianalina, naujasis Semo susižavėjimo objektas. Pastaroji turėjo stiliaus jausmą, nors jis mane
kiekvieną kartą priblokšdavo. Šį vakarą ji buvo su blizgia sidabrine suknele, kuri vos dengė jos privalumus, avėjo
sidabrines aukštakulnes basutes, suvarstomas priekyje. Šį įvaizdį baigė sidabriniai akių šešėliai virš ryškiai apvestų
akių. Ji atrodė puikiai, nors drauge savitai ir baugiai. Semas neabejotinai susitikinėjo su neįprastomis moterimis
ir nebijojo stiprių charakterių – šią mintį turėjau pasilaikyti ateičiai. Galbūt tai dviesmių bruožas? Alsidas – irgi
toks pat.
Trumpai apkabinau gaujos vadą, pasisveikinau su Anabele ir Džianalina, o šios man atsakė trumpais
linktelėjimais.
– Kokia ta problema, dėl kurios man skambino Erikas? – pasiteiravo Alsidas, kai atsitraukiau į šalį, leisdama
jiems praeiti. Vos tik vilkolakiai suvokė, kad atsidūrė kambaryje su trimis vampyrais, visi trys įsitempė. Tikėjosi
čia rasti tik Eriką. Dirstelėjusi per petį į vampyrus, išvydau, jog jie taip pat atsistoję, net Aleksejus atrodė
pasirengęs pavojui.
Džeisonas tarė:
– Alsidai, smagu tave matyti. Damos, šiąnakt nepaprastai puikiai atrodote.
Aš iš karto nusprendžiau griebti jautį už ragų.
– Sveiki visi! – išpyškinau išsišiepusi. – Kaip smagu, kad galėjote atvažiuoti taip staiga. Erikai, tu pažįsti Alsidą.
Alsidai, tai senas Eriko draugas Apijus Livijus Okela, kuris atvyko jo aplankyti su savo, e, protežė Aleksejumi.
Erikai, nežinau, ar jau teko susitikti su Alsido drauge Anabele, nauja gaujos nare, ir Džianalina, kuri jau labai
seniai priklauso Ilgajai ilčiai. Džianalina, mums niekada neteko pabendrauti artimiau, tačiau Semas, žinoma,
kalba apie tave visą laiką. Manau, visi pažįstate mano brolį Džeisoną.
Uf. Jaučiausi tarsi nubėgusi pristatymų maratoną. Vampai rankų pasisveikindami nespaudžia, todėl pristatymo
ceremonija tuo ir baigėsi. Visus svečius susodinau ir pasiūliau ko nors išgerti, bet visi atsisakė.
Erikas nusprendė eiti tiesiai prie reikalo:
– Alsidai, vienas iš mano pėdsekių patikrino Sukės valdas, kai Basimas al Saudas perspėjo ją apie
nepažįstamuosius, kuriuos užuodė jos miškuose. Mūsų pėdsekė užtiko naują lavoną, palaidotą visai neseniai.
Alsidas pasižiūrėjo į Eriką taip, tarsi tas būtų pradėjęs kalbėti paukščių kalba.
– Tą naktį nieko nenužudėme, – pasakė Alsidas. – Basimas sakė, kad jis perdavė Sukei užuodęs seną kūną,
svetimą fėją, ir vampyrą, tačiau neminėjo naujo lavono.
– Vis dėlto dabar miške yra šviežias kapas.
– Bet mes su juo neturime nieko bendro, – gūžtelėjo Alsidas. – Praėjo trys naktys po mūsų apsilankymo, kai
tavo pėdsekė užuodė naują kūną.
– Ar tau tai neatrodo pernelyg akivaizdus sutapimas? Kūnas Sukės žemėse iš karto po tavo gaujos
apsilankymo? – Erikas kalbėjo erzinamai protingai.
– Gal dar didesnis sutapimas, kad Sukės žemėse jau buvo lavonas.
O, brolyti, aš tikrai nenorėjau, kad pokalbis pakryptų ta linkme.
Džianalina tiesiogine to žodžio prasme urzgė ant Eriko. Tai buvo įdomus vaizdas dėl jos makiažo ir aprangos.
Anabelė stovėjo šiek tiek atitraukusi rankas nuo kūno, laukdama, kol paaiškės, į kurią pusę šokti.
Aleksejus spoksojo į erdvę, o tai, regis, buvo jo laukimo būsena, Apijus Livijus atrodė paprasčiausiai
nuobodžiaujantis.
– Sakau, gal geriau eikime ir pažiūrėkime, kas ten, – netikėtai pasiūlė Džeisonas.
Pasižiūrėjau į jį pritariamai.
Taigi taip visi išėjome į mišką išsikasti lavono.

_______________
[8] William Alton „Billy“ Carter III (1937–1988) – jaunesnysis JAV prezidento James Earl „Jimmy“ Carter, Jr. (g. 1924) brolis, kai kuriais savo
veiksmais (alaus reklamos kampanija, afera Libijoje, dėl kurios net buvo kilęs „Biligeito“ skandalas) užtraukęs gėdą vyresniajam broliui ir tuometei jo
administracijai.
[9] Federalinė nepaprastųjų padėčių valdymo agentūra (Federal Emergency Management Agency, kitaip – FEMA) – JAV saugumo departamento
agentūra, kuri yra atsakinga už veiksmų koordinavimą įvykus didelėms nelaimėms ir gali pajungti visus vietinius ar valstybinius valdžios organus,
resursus.
 9 skyrius

Alsidas persiavė darbo batus, kuriuos turėjo pikape, nusirišo kaklaraištį ir nusimetė švarką. Džianalina
apdairiai nusiavė aukštakulnius sandalus, o Anabelė – kiek kuklesnius aukštakulnius. Daviau joms po savo
sportinių batelių porą ir pasiūliau Džianalinai senus marškinėlius, kad galėtų pridengti blizgią sidabrinę suknelę
ir ji nekliūtų miškuose. Mergina užsimovė juos per galvą. Netgi padėkojo, nors neatrodė, kad būtų labai
dėkinga. Iš įrankių pašiūrės atnešiau du kastuvus. Alsidas su Eriku juos pasidalijo. Džeisonas nešė vieną iš tų
didelių prožektorių, kurie vadinami žibintais, – buvo sužvejojęs jį savo sunkvežimiuko įrankių dėžėje. Žibintas
buvo skirtas man. Vampyrai tamsoje mato puikiai, kaip ir vilkolakiai. Džeisonas buvo panterlakis, todėl taip pat
puikiai matė naktį. Buvau vienintelė akla.
– Ar žinome, kur eiti? – paklausė Anabelė.
– Heidė minėjo, kad kapą rado į rytus nuo čia, proskynoje netoli upelio, – man pasakius nuklampojome rytų
kryptimi. Vis kliuvinėjau už šaknų ir šakų, todėl po kurio laiko Erikas perdavė savo kastuvą Džeisonui ir
pritūpė, kad galėčiau užsiropšti jam ant nugaros. Pasislėpiau už jo kūno, kad šakos netrankytų į veidą. Vėliau
žygis vyko daug sklandžiau.
– Aš jį užuodžiu, – ūmai pareiškė Džianalina. Ėjo priekyje, tarsi jos darbas vilkų gaujoje būtų skinti kelią
vadui. Miškuose ji buvo visiškai kitokia moteris. Gal aš ir nelabai gerai mačiau tamsoje, bet tai tikrai pastebėjau.
Ji judėjo greitai, užtikrintai ir ryžtingai. Dabar nėrė į priekį, o po akimirkos pasigirdo šūktelėjimas: – Jis čia!
Nusigavome ten ir išvydome ją sustingusią virš žemių nedidelėje proskynoje. Neseniai kažkas ten kasė ir
pasistengė pridengti savo darbą.
Erikas nuleido mane ant žemės, o Džeisonas nukreipė žibintą į išraustą vietą.
– Tai juk ne... – sukuždėjau, nors žinojau, kad visi aplinkui gali mane girdėti.
– Ne, – tvirtai pareiškė Erikas. – Pernelyg šviežias.
Vadinasi, ne Debė Pelt. Ji buvo kažkur kitur, senesniame kape.
– Yra vienintelis būdas sužinoti, kas čia, – pasakė Alsidas. Džeisonas ir Alsidas pradėjo kasti. Jie abu buvo
nepaprastai stiprūs, todėl darbas ėjosi labai greitai. Prisiartino Aleksejus ir atsistojo šalia manęs, o man staiga
dingtelėjo, kad kapo duobė viduryje miškų turėtų jam kelti blogus prisiminimus. Apkabinau viena ranka, tarsi
jis vis dar būtų buvęs žmogus, ir pastebėjau, kad Apijus dirstelėjo į mane pašaipiu žvilgsniu. Aleksejus stovėjo
įsmeigęs akis į duobkasius, ypač – į Džeisoną. Žinojau, jog vaikas galėtų iškasti kapą plikomis rankomis ne
lėčiau, nei tai darė tuodu su kastuvais, tačiau Aleksejus atrodė toks trapus, kad buvo sunku galvoti, jog yra
stiprus kaip bet kuris kitas vampyras. Pagalvojau, kiek žmonių padarė tą pačią klaidą per pastaruosius keletą
dešimtmečių ir kiek iš jų žuvo nuo mažų Aleksejaus rankyčių.
Džeisonas ir Alsidas kasė taip, kad purvas lakstė į visas puses. Kol jie darbavosi, Anabelė ir Džianalina
slankiojo po proskyną, tikriausiai bandydamos sugauti kuo daugiau kvapų. Nors prieš porą naktų buvo
prašniokštęs lietus, šis tas galėjo užsilikti medžių saugomose vietose. Heidė neieškojo žudiko; ji tik bandė
nustatyti, kas vaikščiojo mano žemėse. Pagalvojau, kad vieninteliai padarai, kurie nebuvo valkiojęsi po mano
miškus, buvo paprasti eiliniai žmonės. Jeigu vilkolakiai melavo, žudikas galėjo būti vienas iš jų. Be to, tai galėjo
būti viena iš fėjų, kurios, kiek teko pastebėti, buvo žiauri ir smurtauti linkusi rasė. Žudikas galėjo būti ir Bilas,
nes Heidė manė, kad jos užuostas vampyras yra mano kaimynas.
Kol kūnas vis dar buvo po žeme, neužuodžiau jo kaip kiti susirinkusieji proskynoje, nes mano uoslė tik
menkai prilygo jų uoslės jautrumui. Augant žemių krūvai ir gilėjant duobei, jau aiškiai užuodžiau, kad joje guli
lavonas. Ne tas žodis, kaip užuodžiau.
Užspaudžiau nosį ranka, tačiau tai visai nepadėjo. Negalėjau įsivaizduoti, kaip kiti gali iškęsti smarvę, nes jų
juslėms ji turėjo būti daug stipresnė. Galbūt jie buvo praktiškesni arba paprasčiausiai labiau prie to pripratę.
Abu kasėjai liovėsi dirbę.
– Jis į kažką suvyniotas, – tarė Džeisonas. Alsidas pasilenkė ir pradėjo krapštytis duobės dugne.
– Man atrodo, pavyko praplėšti, – po minutėlės pasakė jis.
– Suke, paduok žibintą, – tarė Džeisonas, ir aš numečiau daiktą į duobę. Džeisonas pašvietė žemyn. –
Nepažįstu šito vyro, – pasakė.
– Bet aš pažįstu, – ištarė Alsidas keistu balsu. Anabelė ir Džianalina kaipmat atsidūrė prie duobės krašto. Aš
irgi susikaupiau ir žengusi į priekį pažvelgiau žemyn.
Iš karto jį atpažinau. Trys vilkolakiai užvertė galvas į dangų ir pradėjo kaukti.
– Tai Ilgosios ilties gaujos smogikas, vado dešinioji ranka, – paaiškinau vampyrams. Ėmiau žiaukčioti, todėl
turėjau minutėlę palaukti prieš tęsdama toliau. – Jo vardas Basimas al Saudas. – Per kelias dienas jo išvaizda
buvo stipriai pasikeitusi, tačiau pažinau iš karto. Tos spirales primenančios garbanos, kurių pavydėjau, tas
raumeningas kūnas.
– Šūdas! – sušuko Džianalina, kai kaukimas liovėsi.
Tai maždaug viską apibendrino.
Kai vilkolakiai nusiramino, reikėjo apie daug ką pakalbėti.
– Mačiau jį tik vieną kartą, – pasakiau. – Jis, aišku, buvo sveikas, kai sėdo į automobilį su Alsidu ir Anabele.
– Kai Basimas man pasakė, ką užuodė šiose valdose, liepiau viską papasakoti Sukei, – Alsidas aiškino Erikui. –
Ji turėjo teisę žinoti. Mes nelabai daug kalbėjomės pakeliui į Šrivportą, ar ne, Anabele?
– Aha, – numykė ji. Supratau, kad verkia.
– Pamėtėjau Basimą iki jo buto. Turėjome kartu vykti į susitikimą su mūsų atstove, todėl kitą dieną
paskambinau, o jis pasakė, kad negalės dalyvauti, nes privalo dirbti. Basimas buvo interneto puslapių dizaineris,
turėjo susitikimą su svarbiu klientu. Nebuvau labai patenkintas, kad jis negali važiuoti, bet, savaime aišku,
užsidirbti pragyvenimui reikia, – Alsidas gūžtelėjo pečiais.
Prabilo Anabelė:
– Tą dieną jam dirbti nereikėjo.
Akimirką stojo tyla.
– Buvau jo bute, kai tu skambinai, – pasakė ji; aiškiai mačiau, jog turėjo pasistengti, kad išlaikytų balsą ramų ir
lygų. – Buvau ten keletą valandų.
Oho. Tikrai netikėta išpažintis. Džeisonas buvo jau iššokęs iš kapo duobės, todėl susižvalgėme išpūtę akis.
Visai kaip kokia nors močiutės „pasakėlė“ – muilo opera, kurias ji stebėjo beveik su religiniu įkarščiu.
Alsidas suurzgė. Ritualinis kaukimas už mirusiuosius išlaisvino vilką jame.
– Žinau, – pasakė Anabelė. – Pasikalbėsime apie tai vėliau. Priimsiu bet kokią bausmę, nes jos nusipelniau.
Visgi Basimo mirtis daug svarbesnė nei netikę mano sprendimai. Jaučiu pareigą papasakoti tau, kas atsitiko.
Basimas sulaukė dar vieno skambučio prieš tavąjį, bet nenorėjo, kad klausyčiausi pokalbio. Vis dėlto nugirdau
pakankamai, kad suprasčiau, jog kalbėjosi su kažkuo, kas jam mokėjo.
Alsido urzgimas sustiprėjo. Džianalina stovėjo visai prie pat gaujos sesers, o visa povyza ji buvo nusitaikiusi į
Anabelę. Kelius truputį sulenkusi, pirštus išrietusi taip, tarsi kiekvieną akimirką iš jų būtų galėję išlįsti aštrūs
žvėries nagai.
Aleksejus prisigretino prie Džeisono ir šis, įtampai vis augant, ranka tarsi savaime apkabino berniuką per
pečius. Broliui kaip ir man sunkiai sekėsi atskirti iliuziją nuo tikrovės.
Anabelė krūptelėjo nuo garso, sklindančio iš Alsido gerklės, tačiau nenutilo:
– Taigi, Basimas sumanė kažkokią priežastį, kad išgrūstų mane iš buto, ir išvažiavo. Mėginau jį sekti, bet
netrukus pamečiau pėdsakus.
– Tu kažką įtarei, – prabilo Džianalina, – tačiau nepaskambinai gaujos vadui. Nepaskambinai man.
Nepaskambinai niekam. Priėmėme tave į savo gaują, o tu mus išdavei. – Netikėtai ji trenkė Anabelei į galvą
kumščiu – prieš tai net pašoko į orą, kad stipriau užsimotų ir smogtų. Taip pat netikėtai Anabelė atsidūrė ant
žemės. Aiktelėjau ir buvau ne vienintelė.
Vis dėlto tik aš pastebėjau, kad Džeisonas įsitempęs stengiasi atstumti Aleksejų. Kažkas smurto pritvinkusioje
atmosferoje išmušė berniuką iš pusiausvyros. Jeigu jis būtų buvęs šiek tiek didesnis, Džeisonas būtų atsidūręs ant
žemės. Kumštelėjau Erikui į ranką ir galvos trūktelėjimu parodžiau į nepastebimą kovą. Erikas, vienu šuoliu
atsidūręs prie jų, padėjo Džeisonui suvaldyti berniuką, kuris jų rankose atvirai priešinosi ir šiepė dantis.
Akimirką tamsioje proskynoje tvyrojo tyla, kol visi stebėjo, kaip Aleksejus kovoja su savo beprotybe. Apijus
Livijus atrodė apimtas liūdesio. Jis nužingsniavo prie galūnių bei kitų kūno dalių kamuolio ir apkabino vaiką
vampyrą.
– Ššššš, – pasakė. – Nusiramink, mano sūnau.
Palaipsniui Aleksejus nurimo.
Alsido balsas labiau priminė grumėjimą, kai jis tarė:
– Džianalina, skelbiu tave nauja savo dešiniąja ranka. Anabele, kelkis. Dabar čia jau gaujos reikalas, viską
nuspręsime per gaujos susirinkimą. – Jis atsisuko į mus nugara ir ėmė žingsniuoti tolyn.
Vilkolakiai ketino paprasčiausiai išeiti iš miško ir keliauti sau.
– Gal malonėsite palaukti, – ištariau kandžiai. – Liko tas nereikšmingas reikaliukas su mano žemėse palaidotu
kūnu. Manyčiau, kad tai yra velniškai svarbu.
Vilkolakiai sustojo.
Erikas pridūrė:
 – Taip. – Tas vienas žodis buvo labai svarus. – Alsidai, man atrodo, kad Sukė ir aš turėtume dalyvauti jūsų
gaujos susirinkime.
– Tik gaujos nariai, – atkirto Džianalina. – Jokių vienių, jokių miruolių. – Ji buvo smulkutė kaip ir anksčiau,
tačiau, mūšio metu pakelta į dešiniosios rankos pareigas, atrodė kietesnė ir stipresnė dvasiškai. Be jokios
abejonės, tai buvo velniškai nuožmi mergaičiukė. Pagalvojau, kad Semas arba labai drąsus, arba labai kvailas.
– Alsidai? – tyliai ištarė Erikas.
– Sukė gali atsivesti Džeisoną, nes jis yra dviesmis, – suurzgė Alsidas. – Ji gal ir vienė, tačiau yra gaujos draugė.
Jokių vampų.
Erikas dirstelėjo į mano brolį.
– Džeisonai, ar palydėsi seserį?
– Žinoma, – tarė jis.
Vadinasi, nuspręsta. Akies krašteliu pastebėjau, kad Anabelė svyruodama atsistojo ant kojų ir mėgino
susiorientuoti. Džianalinos smūgis tikrai buvo galingas.
– Ką ketini daryti su kūnu? – šūktelėjau įkandin jau neabejotinai nueinančiam Alsidui. – Nori, kad jį
pridengtume, ar kaip?
Anabelė neryžtingai patraukė paskui Alsidą ir Džianaliną. Jų kelionė atgal į Šrivportą bus tikrai smagi.
– Kas nors atvyks jo paimti šiąnakt! – per petį šūktelėjo Džianalina. – Tavo miškuose bus veiklos. Nekreipk į
tai dėmesio.
Kai Anabelė trumpai atsisuko į mus, pastebėjau, kad jai iš lūpų kampučio sunkiasi kraujas. Pajutau, kaip
vampyrai įsitempia. Aleksejus net atsitraukė nuo Džeisono ir jau būtų sekęs vilkolakiams iš paskos, jeigu Apijus
Livijus nebūtų jo tvirtai laikęs.
– Ar turėtume vėl jį užkasti? – pasiteiravo Džeisonas.
– Jeigu jie ketina atsiųsti ką nors paimti kūno, tai bus tik pastangų švaistymas, – pasakiau. – Erikai, aš taip
džiaugiuosi, kad atsiuntei Heidę. Kitaip... – Rimtai susimąsčiau. – Paklausykit, jeigu lavonas buvo palaidotas
mano žemėse, tai tik tam, kad jį čia būtų galima rasti, ar ne? Visiškai realu, kad kas nors sulauks užuominos jo
čia ieškoti.
Mano minčių eigą, regis, sekė tik Džeisonas, kuris iš karto tarė:
– Aišku, turime kūną iš čia išgabenti.
Pajutau tokį nerimą, kad net rankomis sumosavau ore.
– Privalome kur nors paslėpti, – pasakiau. – Gal reikėtų pakasti kapinėse?!
– Ne, per arti, – tarė Džeisonas.
– O kaip tvenkinys už tavo namo? – tariau.
– Na ne, po galais! Tengi yra žuvų! Niekada nebegalėčiau jų valgyti.
– Aaa, – iškvėpiau. Tikrai?!
– Ar paprastai su ja taip leidžiate laiką? – Apijus Livijus pasiteiravo Eriko, o šis buvo pakankamai protingas,
kad neatsakytų.
– Suke, – tarė jis. – Tai nebus labai malonu, bet, manau, galiu lavoną nuskraidinti, jeigu pasiūlysi gerą vietą,
kur būtų galima jį palikti.
Jaučiausi taip, tarsi mano protas būtų bėgęs labirintu, vis patekdamas į aklavietę. Tiesiogine prasme
trinktelėjau sau per galvą tarsi taip būčiau galėjusi iškratyti iš jos kokią mintį. Suveikė.
– Žinoma, Erikai. Palik jį miškuose kitoje Kolibrių kelio pusėje, kur prasideda keliukas į mano namus. Ten
rasi apaugusį šunkelį, nors nebus jokio namo. Vilkolakiai gali pasinaudoti tuo keliu kaip nuoroda, kai vyks čia
pasiimti lavono. Nes kažkas ketina atvažiuoti jo ieškoti ir pasirodys netrukus.
Nebesiveldamas į diskusijas, Erikas įšoko į duobę ir vėl suvyniojo Basimą į antklodę, ar kas ten buvo. Nors
žibinto šviesoje mačiau, kaip jo veidą iškreipė pasibjaurėjimas, Erikas paėmė yrantį kūną į glėbį ir pašoko į orą.
Po akimirkos vampyro jau nebebuvo matyti.
– Po galais, – tarė Džeisonas. Jį tai tikrai pribloškė. – Geras, ką?
– Dabar užpilkime šį kapą, – pasakiau. Ėmėmės darbo, o Apijus Livijus mus stebėjo. Jam akivaizdžiai
nedingtelėjo, kad jo pagalba būtų smarkiai paspartinusi darbą. Net Aleksejus numetė į kapo duobę šiek tiek
žemių ir atrodė, kad jam visai smagu. Ši veikla tikriausiai buvo normaliai trylikamečio egzistencijai artimiausia
patirtis, kurią vaikis pastaruoju metu buvo patyręs. Pamažu duobė buvo užpildyta. Vis dar atrodė kaip kapas.
Caraitis draskė duobės kraštus mažomis rankytėmis. Aš ruošiausi sulaikyti, tačiau tada supratau, ką jis daro.
Berniukas darkė kapo įdubą žemėje, kol ji ėmė atrodyti netaisyklinga įgriuva, galbūt sukurta lietaus ar įgriuvusio
kurmio tunelio. Baigęs su pasididžiavimu mums nusišypsojo, o Džeisonas patapšnojo jam per nugarą. Tada
brolis susiradęs šaką ja pagrėbė plotą, o galiausiai visi dar apmėtėme lapais ir šakelėmis. Aleksejui ši dalis taip pat
patiko.
Nusprendėme, kad užteks. Negalėjau sugalvoti, ką dar galėtume padaryti.
Purvina ir išsigandusi užsimečiau vieną kastuvą ant peties ir rengiausi prasiskinti kelią atgal per miškus.
Džeisonas paėmė antrą kastuvą dešine ranka, o Aleksejus sugriebė jo kairę, tarsi būtų buvęs dar jaunesnis vaikas
nei atrodė. Mano brolis, nors jo veidas buvo tikrai išraiškingas, vampyro rankos nepaleido. Apijus Livijus
pagaliau pasirodė esąs naudingas gana užtikrintai vesdamas mus tarp medžių ir krūmokšnių.
Kai pasiekėme namus, Erikas jau buvo grįžęs. Sumetęs drabužius į šiukšlių dėžę, maudėsi duše. Kitomis
aplinkybėmis būčiau mielai prie jo prisijungusi, tačiau šiuo metu buvo tiesiog neįmanoma jaustis seksualiai.
Buvau purvina, smirdėjau, tačiau tebebuvau namų šeimininkė, todėl pašildžiau dar šiek tiek Tikro kraujo dviem
svečiams vampyrams ir parodžiau jiems koridoriaus vonios kambarį, jeigu užsimanytų apsišvarinti.
Džeisonas atėjo į virtuvę ir pasakė jau keliausiąs namo.
– Pranešk, kai sužinosi, kada bus susirinkimas, – pasakė jis slopiu balsu. – Juk supranti, kad privalau viską
papasakoti Kalvinui?
– Suprantu, – tariau mirtinai pavargusi nuo visokių rūšių politikos. Įdomu, ar Amerika žino, kas jai gresia po
to, kai pradėjo svarstyti galimybę reikalauti iš dviesmių registruotis? Šaliai tikrai būtų buvę geriau nesivelti į visą
šį mėšlą. Žmonių politika jau ir taip varginanti.
Džeisonas išėjo pro galines duris. Po sekundėlės išgirdau, kaip tolyn riaumoja jo sunkvežimiukas. Vos tik
Apijus Livijus ir Aleksejus išgėrė savo gėrimus, iš mano miegamojo pasirodė Erikas švariais drabužiais (visada
laikydavo jų mano namuose) ir kvepėdamas mano abrikosinę dušo želę labai primenančiu aromatu. Kūrėjo
akivaizdoje Erikas vargu ar galėjo nuoširdžiai su manimi pasikalbėti, jei jis apskritai to norėjo. Dabar, kai jo tėtis
buvo namie, jis nesielgė kaip mano meilutis. Galėjo būti keletas priežasčių. Nė viena jų man nepatiko.
Netrukus trys vampyrai išvažiavo į Šrivportą. Apijus Livijus padėkojo man už svetingumą tokiu bejausmiu
balsu, kad net nesupratau, ar jis kalba sarkastiškai. Erikas tylėjo kaip žuvis. Aleksejus, ramus ir besišypsantis, tarsi
niekada nebūtų netekęs proto, apkabino mane šaltomis rankomis. Buvo sunku priimti jo apkabinimą išliekant
tokiai ramiai.
Praėjus trims sekundėms po to, kai jie išėjo pro duris, jau rinkau telefono numerį.
– „Vamptazija“, kur išsipildo visos kruvinos jūsų svajonės, – pasakė nuobodžiaujantis moters balsas.
– Pem, klausyk.
– Telefonas prispaustas prie ausies. Kalbėk.
– Ką tik buvo pasirodęs Apijus Livijus Okela.
– Sukruštas zombis!
Nebuvau tikra, kad teisingai išgirdau.
– Taip, jis čia buvo. Manyčiau, Okela yra tavo senelis, taip? Be to, drauge buvo ir naujasis jo protežė, o dabar
jie visi keliauja pas Eriką dienos nakvynei.
– Ko jis nori?
– Dar nepasakė.
– Kaip Erikas?
– Labai įsitempęs. Be to, atsitiko daug kitų dalykų, apie kuriuos jis tau papasakos.
– Dėkoju, kad įspėjai. Dabar pat keliausiu pas jį. Tu esi mano mėgstamiausia kvėpuojančioji.
– O. Na... dėkui.
Ji padėjo ragelį. Susimąsčiau, kokių pasiruošimo darbų imsis. Ar vampai ir žmonės, kurie dirbo Šrivporto
naktiniame klube, apimti valymo įkarščio dabar puls Eriko namus? Ten buvau mačiusi tik Pem ir Bobį
Bernhemą, nors galėjo būti, kad kiti darbuotojai taip pat retkarčiais apsilankydavo. Ar Pem nusiųs ten savanorių
žmonių, kurie taps vakarienės užkandėlėmis?
Buvau pernelyg įsitempusi, kad eičiau miegoti. Kad ir ką čia veikė Eriko kūrėjas, buvau tikra, jog man tai
nepatiks. Be to, jau žinojau, kad Apijaus Livijaus viešnagė padarys blogą įtaką mūsų santykiams. Kol maudžiausi
duše, – prieš surinkdama drėgnus rankšluosčius, kuriuos Erikas buvo išmėtęs ant grindų, – aš daug ką rimtai
apsvarsčiau.
Vampyrų intrigos gali būti labai suktos ir įmantrios. Vis tiek pamėginau įsivaizduoti netikėto romėno
apsilankymo reikšmę. Jis tikrai nepasirodė Amerikoje, Luizianos valstijoje, Šrivporte, tik tam, kad pasidalytų
naujausiomis paskalomis.
Galbūt Apijui Livijui prireikė pasiskolinti pinigų. Tai nebūtų taip jau blogai. Erikas visada galės užsidirbti.
Nors neturėjau supratimo, kokia Eriko finansinė padėtis, pati turėjau nedidelį turtelį banke, nes Sofi Anos
palikimo vykdytojai buvo išmokėję pinigus, kuriuos ji man buvo skolinga. Be to, prisidės suma pinigų, – kad ir
kiek ten būtų, – kuriuos Klodina turėjo savo einamojoje sąskaitoje. Jeigu Erikui jų prireiks, galės pasinaudoti.
Kas, jeigu problema – ne pinigai? Gal Apijui Livijui prisireikė pasislėpti, nes kažkur įsivėlė į bėdą? Galbūt
Aleksejų vaikosi kokie nors vampyrai bolševikai?! Būtų įdomu. Galėjau tikėtis, kad jie pasivys ir pagaus Apijų
Livijų... žinoma, jeigu tai neatsitiks Eriko namuose.
O galbūt su Eriko kūrėju susisiekė Felipė de Kastro ar Viktoras Madenas, norintys iš Eriko ko nors, ko jis dar
nebuvo jiems atidavęs, ir planavo pasinaudoti kūrėju, kad patraukiotų Eriką už virvučių?
Štai jums tikėtiniausias scenarijus: Apijus Livijus Okela netikėtai užsuko su savo nauju „berniuku žaisliuku“
tik sujaukti Eriko minčių. Dėl šio spėjimo buvau pasiruošusi net lažintis. Apijų Livijų buvo sunku suprasti.
Kartais atrodydavo visai normalus. Rodės, jam rūpi Erikas ir Aleksejus. Kalbant apie Okelos santykius su
Aleksejumi – berniukas būtų miręs, jeigu nebūtų įsikišęs Apijus Livijus. Vis dėlto, atsižvelgiant į aplinkybes, –
tai, kad Aleksejus regėjo, kaip buvo išžudyta visa jo šeima, tarnai ir draugai, – leidimas mirti galbūt būtų buvęs
palaiminimas caraičiui.
Nė neabejojau, kad Apijus Livijus užsiiminėja su Aleksejumi seksu, tačiau buvo neįmanoma pasakyti, ar
berniukas toks pasyvus dėl to, kad buvo įpainiotas į nepageidaujamus seksualinius santykius ar kad buvo
amžiams traumuotas vaizdo, kai šaudė jo šeimą. Suvirpėjau. Nusišluosčiau, išsivaliau dantis, tikėdamasi, kad
pagaliau sugebėsiu užmigti.
Suvokiau, jog turiu paskambinti dar vienam asmeniui. Labai nenoriai surinkau Bobio Bernhemo, Eriko
patikėtinio dieną, numerį. Mudu su Bobiu niekada nejautėme vienas kitam simpatijos. Bobis keistai man
pavydėjo, nors tikrai nejautė mano mylimajam seksualinio potraukio. Bobio nuomone, aš atitraukiau Eriko
dėmesį ir energiją nuo tikrojo tikslo, o tai buvo Bobis ir verslo reikalai, kuriuos jis tvarkė už Eriką, kol šis dieną
miegodavo. Aš Bobio nemėgau dėl to, kad, užuot tyliai manęs nekentęs, jis aktyviai stengėsi pabloginti man
gyvenimą, o tai jau buvo visai kas kita. Nors nesutarėme, abu buvome įsivėlę į Eriko reikalus.
– Bobi, čia Sukė.
– Matau skambinančiojo numerį.
Ponas Niūrusis.
– Bobi, manau, privalai žinoti, jog atvyko Eriko kūrėjas. Kai važiuosi pas jį naujų nurodymų, būk atsargus. –
Bobis paprastai gaudavo nurodymus prieš pat Erikui užsidarant dieną, nebent šis likdavo pas mane.
Bobis neskubėjo atsakyti – galbūt mėgino suvokti, ar stengiuosi jam iškrėsti kokį nemalonų pokštą.
– Ar tikėtina, kad jis mėgins man įkąsti? – paklausė pagaliau. – Tas kūrėjas.
– Nežinau, ko jis gali užsimanyti, Bobi. Tik jaučiau, kad privalau tave įspėti.
– Erikas jam neleis pakenkti, – užtikrintai pareiškė Bobis.
– Pasakysiu tik tiek, kad, jeigu tas vyrukas palieps šokti, Erikas tepaklaus, kaip aukštai.
– Negali būti, – pasakė Bobis. Jam Erikas – pats galingiausias padaras pasaulyje.
– Gali. Jie privalo klausyti savo kūrėjų. Tai tikrai ne melas.
Bobis turėjo būti girdėjęs apie tai ir anksčiau. Žinojau, kad egzistuoja interneto puslapis ar forumas
mirtingiesiems vampyrų asistentams. Buvau tikra, kad jie mainėsi įvairiais naudingais patarimais, kaip elgtis su
darbdaviais. Kad ir kokia buvo priežastis, Bobis nepradėjo ginčytis ar kaltinti manęs bandymais jį apgauti –
maloni permaina.
– Aišku, – tarė. – Būsiu pasirengęs. Ar... koks žmogus tas Eriko kūrėjas?
 – Jis visai ne žmogus, – atsakiau. – Be to, turi trylikametį vaikiną, kuris kadaise buvo Rusijos karališkosios
šeimos narys.
Po ilgos pauzės Bobis tarė:
– Dėkoju. Gera būti pasiruošusiam.
Tai buvo maloniausias dalykas, kurį jis man kada nors buvo sakęs.
– Nėr už ką. Geros nakties, Bobi, – pasakiau ir baigėme pokalbį. Pavyko visai civilizuotai pasikalbėti.
Vampyrai vienija Ameriką!
Apsivilkau naktinius marškinius ir įsiropščiau į lovą. Privalėjau pamėginti nors šiek tiek pamiegoti, tačiau
miegas neskubėjo ateiti. Prieš akis vis šmėžavo žibinto šviesa, šokinėjanti proskynoje, miškuose, ir žemių krūva,
kuri vis augo aplink Basimo kapo pakraščius. Dar mačiau negyvo vilkolakio veidą. Galiausiai to veido kontūrai
išsitrynė ir mane apgaubė tamsa.
Kitą rytą atsibudau vėlai ir kėliausi sunkiai. Vos atsimerkusi supratau, kad kažkas virtuvėje taiso valgyti. Leidau
papildomam savo jutimui patikrinti ir sužinojau, kad Klodas kepa kiaušinienę su kumpiu. Kavinuke kaito kava,
tačiau tam sužinoti telepatijos nereikėjo – galėjau užuosti. Ryto aromatas.
Apsilankiusi vonios kambaryje, sunkiai iššlepsėjau į koridorių ir nusigavau į virtuvę. Klodas sėdėjo prie stalo ir
valgė; pastebėjau, kad kavinuke yra pakankamai kavos ir man.
– Ten yra maisto, – pasakė jis, rodydamas į viryklę.
Pasiėmiau lėkštę, puodelį ir nusiteikiau gerai pradėti naują dieną. Dirstelėjau į laikrodį. Buvo sekmadienis,
„Pas Merlotę“ atsidarys ne anksčiau kaip vidurdienį. Semas vėl pamažu mėgino dirbti sekmadieniais, nors visi
darbuotojai šiek tiek tikėjosi, kad sumanymas nebus pelningas ir netrukus žlugs. Kol mudu su Klodu valgėme
draugiškai tylėdami, suvokiau, jog jaučiuosi nepaprastai taikiai – Erikas miegojo dienos miegu. Tai reiškė, kad
judėdama nejaučiau jo vaikštant kartu su manimi. Problemiškas Eriko kūrėjas ir naujasis brolis taip pat buvo
„išjungti“. Su palengvėjimu atsidusau.
– Praėjusią naktį mačiau Dermotą, – ištarė Klodas.
Velnias! Ką gi, tiek tos ramybės.
– Kur? – paklausiau.
– Buvo klube. Žvelgė į mane su ilgesiu, – paaiškino Klodas.
– Dermotas gėjus?
– Ne, nemanau. Jis galvojo tikrai ne apie mano miką. Tiesiog trokšta būti kitos fėjos draugijoje.
– Taip tikėjausi, kad jo nebėra. Najalas papasakojo, kad Dermotas prisidėjo prie mūsų su Džeisonu tėvų
nužudymo. Taip norėjau, kad jis atsidurtų fėjų žemėse prieš jas uždarant.
– Ten jį būtų nudėję vos pasirodžiusį. – Klodas neskubėdamas atsigėrė kavos, o tada pridūrė: – Niekas fėjų
pasaulyje negali suprasti Dermoto elgesio. Jis turėjo palaikyti Najalo pusę, nes yra šeimos narys, be to, dar ir
pusiau žmogus, o Najalas norėjo pasigailėti žmonių. Dermoto neapykanta sau, – bent jau aš negaliu įsivaizduoti,
kas kita tai galėtų būti, – nuvedė pas fėjas, kurios tikrai negalėjo jo pakęsti, ir ta pusė pralaimėjo. – Klodas
atrodė laimingas. – Taigi, Dermotas nusipjovė šaką, ant kurios pats sėdėjo. Man patinka šis posakis. Kartais
žmonės labai tiksliai išreiškia mintis.
 – Kaip manai, ar jis vis dar ketina pakenkti broliui ir man?
– Netikiu, kad jis kada nors ketino jums pakenkti, – pasakė Klodas pagalvojęs. – Manau, Dermotas išprotėjęs,
nors prieš daugelį metų buvo visai malonus vyrukas. Nežinau, ar tai jo žmogiškoji pusė kuoktelėjo, ar fėjų pusė
prisigėrė per daug toksinų žmonių pasaulyje. Net negaliu paaiškinti jo vaidmens tavo tėvų nužudyme. Dermotas,
kurį pažinojau, niekada nebūtų padaręs tokio dalyko.
Troškau pasakyti jam, kad tikrai išprotėję žmonės gali pakenkti kitiems to nenorėdami ar net nesuvokdami,
jog daro kažką negera, tačiau to nepadariau. Dermotas buvo senelio brolis ir, visų jį sutikusių asmenų žodžiais,
beveik veidrodinis mano brolio atspindys. Pripažinau sau, jog man smalsu daugiau apie jį sužinoti. Be to,
sudomino Najalo žodžiai, jog būtent Dermotas atidarė pikapo dureles, kad Nivė ir Loklanas galėtų ištraukti
mano tėvus iš automobilio ir nuskandinti. Dermoto elgesys, ar bent tai, ką pastebėjau, nederėjo su tuo siaubingu
įvykiu. Ar Dermotas mane laikytų savo giminaite? Ar mudu su Džeisonu buvome pakankamai tikri fėjos, kad jį
patrauktume? Juk suabejojau Bilo teiginiu, kad, man pabuvus šalia, jis pasijuto geriau būtent dėl mano turimo
fėjų kraujo.
– Klodai, ar tu gali pasakyti, kad aš ne visai žmogus? Kaip mane registruoja fėjų matuoklis? – „Fėjadaras“, cha.
– Jeigu būtum žmonių minioje, galėčiau tave atskirti užrištomis akimis ir pasakyti, kad esi mano kraujo, –
nedvejodamas atsakė Klodas. – Nors jei būtum fėjų būryje, pavadinčiau tave žmogumi. Tavo kvapas yra sunkiai
nusakomas. Dauguma vampų pagalvotų: „Ji skaniai kvepia“, ir jiems būtų malonu būti šalia. Ne daugiau.
Sužinoję, kad turi fėjų kraujo, jie gali priskirti malonumą būtent jam.
Vadinasi, Bilą tikrai galėjo paguosti mažytis šlakelis fėjų kraujo, bent jau dabar, kai jis galėjo tai įvardyti.
Pakilau išsiplauti lėkštės ir įsipilti į puodelį dar kavos, o praeidama paėmiau tuščią Klodo lėkštę. Jis nepadėkojo.
– Labai ačiū už pusryčius, – pasakiau. – Dar neaptarėme, kaip pasidalysime maisto produktų ir kitų namų
apyvokos reikmenų išlaidas.
Klodas atrodė nustebęs.
– Aš apie tai nepagalvojau, – tarė.
Na, bent jau sakė tiesą.
– Papasakosiu, kaip buvome susitarusios su Amelija, – pradėjau ir keliais sakiniais išdėsčiau pagrindines gaires.
Nors atrodė šiek tiek priblokštas, Klodas sutiko jų laikytis.
Atidariau šaldytuvą.
– Šios dvi lentynos tavo, – nurodžiau, – o likusios – mano.
– Supratau.
Kažkodėl aš tuo abejojau. Klodas kalbėjo taip, tarsi paprasčiausiai būtų bandęs apsimesti, kad viską supranta ir
su viskuo sutinka. Egzistavo nemenka galimybė, kad mums teks pakartoti šį pokalbį. Kai pusbrolis užkopė į
viršų, sutvarkiau indus – juk, pagaliau, jis paruošė valgyti, – o apsirengusi pagalvojau, kad metas paskaityti. Vis
dėlto buvau pernelyg susijaudinusi, kad galėčiau sutelkti dėmesį į knygą.
Išgirdau, kaip per miškus kažkas atvažiuoja. Pasižiūrėjusi pro priekinius langus, išvydau du policijos
automobilius.
Buvau visiškai tikra, kad taip atsitiks, tačiau širdis vis tiek nusirito į kulnus. Kartais nekęsdavau, kai būdavau
teisi. Nesvarbu, kas nužudė Basimą ir palaidojo kūną mano žemėje, kad galėtų mane apkaltinti jo mirtimi.
– Klodai! – šūktelėjau į antrą aukštą. – Apsirenk padoriai, jeigu dar to nepadarei. Policija atvažiavo.
Kaip visada smalsus, Klodas atiturseno laiptais žemyn. Buvo su džinsais ir marškinėliais, kaip ir aš. Kartu
išėjome į priekinę verandą. Pirmame automobilyje sėdėjo Badas Derbornas, šerifas (paprastas žmonių šerifas), o
antrame – Endis Belflioras ir Elsis Bekas. Šerifas ir du detektyvai – tikriausiai buvau labai pavojinga nusikaltėlė.
Badas lėtai išsiropštė iš savo automobilio – pastaruoju metu jis viską darė pamažu. Iš vyro minčių žinojau, kad
tapo vis stiprėjančio artrito auka, be to, nerimavo dėl prostatos. Sudribusiame Bado veide nebuvo nė užuominos
apie jo fizinius negalavimus: kai lipo verandon, sunkus diržas girgždėjo nuo visų ant jo kabančių dalykų.
– Badai, kas atsitiko? – pasiteiravau. – Man, aišku, malonu jus visus matyti.
– Suke, sulaukėme anoniminio skambučio, – pasakė šerifas. – Pati žinai, kad įstatymo saugotojai nelabai ką
išspręstų, jeigu nebūtų anoniminių skambučių, bet aš asmeniškai negerbiu vengiančių prisistatyti žmonių.
Linktelėjau.
– Kas tavo draugas? – paklausė Endis. Atrodė išvargęs. Girdėjau, kad jį išauginusi močiutė guli mirties patale.
Vargšas Endis. Jis būtų mieliau buvęs ten, o ne čia. Elsis Bekas, kitas detektyvas, manęs labai nemėgo. Taip buvo
visada, o dabar antipatija buvo radusi puikų pagrindą subujoti – jo žmona buvo užpulta vilkolakio, kuris bandė
pasiekti mane. Nors grėsmės nebeliko, mano atžvilgiu Elsis buvo neigiamai nusiteikęs. Galbūt jis vienas iš tų retų
žmonių, kuriuos atstumia lašelis mano fėjų kraujo, tačiau buvo tikėtiniau, kad jam paprasčiausiai nepatinku.
Nebuvo jokios prasmės bandyti laimėti Elsio palankumą. Linktelėjau, tačiau jis niekaip neatsakė.
– Čia mano pusbrolis Klodas Kreinas iš Monrou, – pristačiau.
– Kaip jis su tavimi susijęs? – paklausė Endis. Visi trys vyrai žinojo bemaž visą apygardą siejančių giminystės
ryšių tinklą.
– Truputį gėdinga istorija, – įsiterpė Klodas. (Niekas nebūtų galėjęs sukelti Klodui gėdos, tačiau jis gerai
imitavo šį jausmą.) – Aš esu, kaip sakoma, gimęs ne santuokoje.
Nors kartą buvau dėkinga Klodui už tai, kad prisiėmė dalį naštos. Nuleidau akis, tarsi man būtų buvę
nepaprastai sunku kalbėti apie tokią nešlovę.
– Mudu su Klodu mėginame geriau vienas kitą pažinti, kai sužinojome, kad esame giminės, – aiškinau.
Mačiau, kaip šis faktas gula jų mentalinėse bylose.
– Kodėl jūs čia atvažiavote? – paklausiau. – Kas buvo pranešta tuo anoniminiu skambučiu?
– Kad tavo miškuose palaidotas kūnas. – Badas nusisuko, tarsi jam būtų buvę truputį gėda kalbėti tokius
neįtikėtinus žodžius, bet aš žinojau tiesą. Po daugelio policijoje praleistų metų Badas tiksliai žinojo, ką sugeba
žmonės, net normaliausiai atrodantieji. Netgi jaunos blondinės su dideliais papais. Ypač tokios.
– Neatsivežėte jokių pėdsekių šunų, – pastebėjo Klodas. Aš lyg ir tikėjausi, kad Klodas stovės užsičiaupęs,
tačiau supratau, jog mano norui nelemta išsipildyti.
– Manau, užteks fizinės paieškos, – tarė Badas. – Vieta buvo nurodyta gan tiksliai. („O pėdsekius šunis
samdyti brangu“, – pagalvojo jis.)
– Dievulėliau, – pasakiau nuoširdžiai nustebinta. – Kaip tas anonimas gali būti į tai neįsipainiojęs, jeigu tiksliai
žino lavono laidojimo vietą? Nesuprantu. – Tikėjausi, kad Badas papasakos daugiau, tačiau jis neužkibo už
jauko.
Endis gūžtelėjo.
– Privalome pasižiūrėti.
– Taip ir padarykit, – pasakiau kupina pasitikėjimo. Jeigu jie būtų atsivežę šunis, būčiau prakaitavusi kaip
pirtyje, kad pėdsekiai gali užuosti Debę Pelt ar buvusią Basimo laidojimo vietą. – Tikiuosi, atleisite man, jeigu
liksiu namie, kol jūs trepsėsite po miškus. Vilsiuos, jog daug erkių neprisirinksite. – Erkės tyko ant krūmų ir
žolių, o reaguodamos į kūno cheminius junginius ir karštį šoka aklai. Stebėjau, kaip Endis sukišo kelnių klešnes į
ilgaaulius botus, o Badas su Elsiu pasipurškė skysčio.
Trijulei dingus tankmėje, Klodas tarė:
– Geriau jau pasakyk man, kodėl visai nebijai?
– Perkėlėme kūną praėjusią naktį, – pasakiau ir apsisukusi atsisėdau prie staliuko, kur buvau įkurdinusi
Hedlės bute rastą kompiuterį. Tegul Klodas užsirašo ant kaktos! Po kelių akimirkų išgirdau, kaip jis piktai
trepsi į viršų.
Vis tiek turėjau laukti, kada iš miško grįš pareigūnai, todėl nusprendžiau, kad galiu pasitikrinti elektroninį
paštą. Radau ten daugybę persiųstų žinučių – daugiausia įkvepiančių ir patriotinių – nuo Maksinos Fortenberi,
Hoito mamos. Ištryniau visas net nepermetusi akimis. Tada perskaičiau elektroninį laišką nuo besilaukiančios
Endžio Belflioro žmonos Helės. Keistas sutapimas, kad sulaukiau iš jos žinių, kai jos vyras miškuose už mano
namo vaikėsi šešėlius.
Helė rašė, kad jaučiasi puikiai. Tiesiog puikiai! Vis dėlto senolės Karolinos sveikata sparčiai prastėjo, ir Helė
baiminosi, jog ponia negyvens pakankamai ilgai, kad išvystų savo provaikaitį.
Karolina Belflior buvo labai sena. Endis ir Poršija augo ponios Karolinos namuose, kai jų tėvai mirė. Ponia
Karolina našlavo ilgiau nei buvo susituokusi. Visai neprisiminiau pono Belflioro ir buvau beveik tikra, kad
Poršija su Endžiu jį taip pat labai neilgai pažinojo. Endis buvo vyresnis už Poršiją, o Poršija – vyresnė vienais
metais už mane, todėl, mano skaičiavimais, poniai Karolinai, kuri kadaise buvo geriausia Renardo apygardos
virėja ir kepė patį skaniausią šokoladinį pyragą pasaulyje, buvo mažiausiai devyniasdešimt metų.
„Kad ir kaip ten būtų, – tęsė Helė, – labiausiai pasaulyje dabar ji nori rasti šeimos Bibliją. Žinai, kokia ji būna,
kai apsėda kokia nors mintis, o dabar užsigeidė rasti tą Bibliją, kuri yra dingusi jau nesuskaičiuojamą galybę
metų. Tad man šovė tokia pašėlusi mintis. Ji mano, kad seniai seniai jos šeima buvo susijusi su kažkuria
Komptonų giminės atšaka. Gal galėtum pasiteirauti savo kaimyno pono Komptono, ar jam nebūtų sunku
paieškoti tos senos Biblijos? Tai atrodo aklas spėjimas, tačiau ji neprarado nė kruopelytės savo asmenybės, nors
fiziškai ir labai nusilpo.“
Tai buvo gražus būdas pasakyti, kad ponia Karolina apie tą Bibliją užsimindavo labai dažnai.
Atsidūriau keblioje padėtyje. Žinojau, kad Biblija saugiai guli Komptonų name ir kad ją patyrinėjusi ponia
Karolina išsiaiškins esanti tiesioginė Bilo Komptono palikuonė. Niekas nežino, kaip senolė dėl to pasijus. Ar
norėjau sujaukti mirties patale gulinčios moters pasaulėvaizdį?
Kita vertus, ar... po velnių, pavargau stengtis visur palaikyti pusiausvyrą, turėjau pakankamai savų rūpesčių.
Beprotybės akimirką persiunčiau Helės elektroninį laišką Bilui. Aš vėlai atradau elektroninį paštą ir dar
nevisiškai juo pasitikėjau. Bent jau jaučiausi taip, tarsi būčiau perdavusi kamuolį į Bilo rankas. Jeigu jis pasirinks
negrąžinti, ką gi, nieko nepadarysi.
Truputį pažaidžiau eBay, negalėdama atsistebėti, kokių dalykų žmonės bando parduoti, kol priešakiniame
kieme išgirdau balsus. Pro langą išvydau Badą, Elsį ir Endį, braukiančius dulkes ir šakeles nuo savo drabužių.
Endis ranka trynėsi įkandimą ant kaklo.
Išėjau į lauką.
– Ar radote kūną? – paklausiau.
– Ne, neradome, – pasakė Elsis Bekas. – Tik matėme, kad ten būta žmonių.
– Hm, aišku, – tariau. – Bet jokio kūno?
– Daugiau tavęs netrukdysime, – tarstelėjo Badas.
Visi išvažiavo paskui save palikdami debesį dulkių. Stebėdama, kaip jie tolsta, suvirpėjau. Rodės, tarsi mano
kaklo link būtų leidęsis giljotinos peilis, bet jis nespėjo nukirsti mano galvos tik todėl, kad virvė buvo per
trumpa.
Grįžau prie kompiuterio ir pasiunčiau Alsidui žinutę. Joje tebuvo parašyta: „Ką tik lankėsi policija.“
Nusprendžiau, kad to visiškai pakaks. Žinojau, kad jis su manimi susisieks tik tada, kai jau turėsiu važiuoti į
Šrivporto gaujos susirinkimą.

Mano nuostabai, prireikė net trijų dienų, kol sulaukiau atsakymo iš Bilo. Tos dienos buvo įsimintinos tik dėl
asmenų, iš kurių nesulaukiau jokių žinučių, skaičiaus. Nepaskambino Remis, nors tai nebuvo labai jau netikėta.
Nesusisiekė nė vienas Ilgosios ilties gaujos narys, todėl galėjau tik manyti, kad jie pasiėmė Basimo kūną iš
naujosios jo poilsio vietos ir kad praneš man, kai bus sušauktas susirinkimas. Jeigu kas nors lankėsi mano
miškuose, mėgindamas išsiaiškinti, kodėl dingo Basimo kūnas, aš apie tai nieko nežinojau. Be to, nesulaukiau
jokių naujienų iš Pem ar Bobio Bernhemo, kas šiek tiek kėlė nerimą, tačiau vis tiek... nieko įstabaus.
O štai faktas, kad nesulaukiau jokios žinios iš Eriko, mane erzino gan stipriai. Na gerai jau gerai, jo (kūrėjas,
pirmtakas, tėtukas) mokytojas Apijus Livijus Okela svečiavosi pas jį... bet dėl Dievo meilės!
Tarp nerimo priepuolių ieškojau informacijos apie romėniškus vardus ir išsiaiškinau, kad „Apijus“ yra
praenomen – asmenvardis, paprastas vardas. „Livijus“ – tai jo nomen – giminės vardas, jo šeimos vardas,
perduodamas tėvo sūnui ir patvirtinantis, kad jis yra Livijų šeimos ar klano narys. „Okela“ buvo jo cognomen –
giminės šakos prievardis, nurodantis, kurioje tiksliai Livijų atšakoje jis gimė, arba suteiktas kaip garbės vardas už
nuopelnus kare. (Net negalėjau įsivaizduoti, kokiame kare tai būtų galėję atsitikti.) Trečia galimybė: jeigu jis
būtų buvęs įvaikintas kitos šeimos, cognomen būtų rodęs gimimo šeimą.
Senovės Romoje vardas galėjo apie žmogų daug ką pasakyti.
Iššvaisčiau galybę laiko, bandydama kuo daugiau sužinoti apie Apijaus Livijaus Okelos vardą. Vis dar
neturėjau supratimo, ko jis nori ar ką ketina daryti su mano vaikinu. Šiuos dalykus norėjau sužinoti labiausiai.
Turiu prisipažinti, jaučiausi kiek suirzusi, kovingai nusiteikusi ir suniurusi (sužinojau keletą žodelių, kol leidau
laiką internete). Ne itin dailus emocijų rinkinys, bet, regis, negalėjau patobulinti jų iki buko nelaimingumo.
Pusbrolį Klodą taip pat mačiau retai. Per tas tris dienas jį namuose tepastebėjau kartą – kai išgirdau
žingsniuojantį per virtuvę galinių durų link; spėjau atsikelti tik tam, kad pamatyčiau, kaip jis lipa į savo
automobilį.
Tai tikriausiai puikiai paaiškina, kodėl taip apsidžiaugiau po vieno saulėlydžio galinėje verandoje išvydusi Bilą,
praėjus trims dienoms po to, kai išsiunčiau jam Helės elektroninį laišką. Jis atrodė ne geriau nei paskutinį kartą,
kai jį mačiau, tačiau buvo apsivilkęs kostiumą, pasirišęs kaklaraištį, o jo plaukai buvo rūpestingai sušukuoti. Po
pažastimi spaudė Bibliją.
Iš karto supratau, kodėl jis taip pasipuošęs ir ką ketina daryti.
– Gerai, – pasakiau.
– Važiuojam kartu, – paprašė jis. – Man labai padėtų tavo draugija.
– Bet jie pamanys... – Tada užsičiaupiau. Nederėjo nerimauti, kad Belfliorai pamanys, jog mudu su Bilu vėl
esame pora, kai Karolina Belflior netrukus turėjo išvysti savo kūrėją.
– Ar tai būtų taip siaubinga? – paklausė jis kupinas įprasto orumo.
– Ne, žinoma, kad ne. Aš didžiavausi, kai buvau tavo mergina, – pasakiau ir apsisukusi nuėjau į savo kambarį.
– Prašau, užeik vidun, kol persirengsiu. – Buvau neseniai baigusi popietinę pamainą, todėl vis dar mūvėjau
šortus, vilkėjau marškinėlius.
Kadangi skubėjau, greitai apsivilkau juodą sijoną iki kelių ir baltą palaidinę trumpomis, tik pečius
dengiančiomis rankovėmis; buvau įsigijusi visa tai per išpardavimą Stage. Per diržo kilpas pervėriau raudoną
odinį diržą ir iš spintos išsitraukiau raudonas basutes. Papurenau plaukus ir buvau pasiruošusi vykti.
Mudu su Bilu važiavome mano automobiliu, kuriam jau reikėjo centravimo.
Kelias iki Belfliorų rezidencijos buvo trumpas – Bon Tone niekur ilgai netrunka nuvažiuoti. Pastačiau
automobilį ant keliuko priešais paradines duris, tačiau, kol artinomės prie namo, galiniame kieme pastebėjau
keletą automobilių. Ten buvo Endžio automobilis, Poršijos – taip pat. Pačiame gale pernelyg nekrisdamas į akis
stovėjo senutėlis pilkas Chevy Chevette, todėl pagalvojau, ar kartais ponia Karolina neturi kiaurą parą dirbančio
slaugytojo.
Prisiartinome prie dvigubų paradinių durų. Bilui atrodė nelabai tinkama (jis pavartojo žodį „nepriderama“)
eiti prie galinių, o atsižvelgdama į susiklosčiusias aplinkybes turėjau sutikti. Bilas ėjo lėtai, vos pavilkdamas kojas.
Ne kartą norėjau pasisiūlyti nešti sunkią Bibliją, tačiau žinojau, kad jis atsisakys, todėl tuščiai neaušinau burnos.
Duris, ačiū Dievui, atidarė Helė. Išvydusi Bilą ji atrodė nustebusi, tačiau tuoj pat susitvardė ir mus pasveikino.
– Hele, ponas Komptonas atvežė šeimos Bibliją, kurią taip nori pamatyti Endžio močiutė, – pasakiau, jeigu
kartais moteris būtų laikinai apakusi ir nepastebėjusi milžiniškos knygos. Helė atrodė kiek nusikamavusi. Rudi
plaukai buvo susivėlę, o žalia gėlėta suknelė – beveik tokia pat pavargusi, kaip ir jos akys. Tikėtina, kad ji užsuko
pas ponią Karoliną po to, kai visą dieną dirbo mokykloje. Jau aiškiai buvo matyti, kad Helė laukiasi. Bilas to
nežinojo, kiek supratau iš trumpos ir netrukus dingusios jo išraiškos.
– O, – ištarė Helė, o jos veidas aiškiai atsipalaidavo iš palengvėjimo. – Pone Komptonai, prašau, užeikite. Jūs
net įsivaizduoti negalite, kaip ponia Karolina dėl jos nerimavo. – Manyčiau, Helės reakcija gan akivaizdžiai
parodė, kaip ponia Karolina nerimavo.
Į prieškambarį žengėme kartu. Priešais mus ir kairėje buvo platūs laiptai, kurie grakščiu lanku kilo į antrą
aukštą. Daugybė vietinių nuotakų fotografavosi ant jų. Net ir man teko jais leistis apsiavus aukštakulnius ir
apsivilkus ilgą suknelę, kai turėjau pakeisti susirgusią pamergę per Helės ir Endžio vestuves.
– Pamaniau, būtų labai gražu, jeigu Bilas galėtų perduoti Bibliją poniai Karolinai, – pasakiau, kol pauzė
netapo nesmagi. – Juos sieja šeimos ryšys.
Net ir Helės puikios manieros susvyravo.
– O... kaip įdomu. – Jos nugara sustingo, o aš pastebėjau, kaip Bilas tiriamai nužvelgia nėštumo išlenktą pilvą.
Sekundėlę jo lūpas iškreipė šypsena. – Na, tai tikrai niekam nepakenks, – pasakė Helė susitelkusi. – Nagi,
kilkime į viršų.
Nusekėme laiptais paskui ją, o man teko pakovoti su impulsu pakišti ranką Bilui po alkūne ir padėti.
Privalėjau imtis ko nors, kad pagelbėčiau Bilui. Jam akivaizdžiai negerėjo. Į mano širdį įsėlino baimė. Toliau
ėjome galerija į didžiausią miegamąjį vedančių durų link, o jos buvo atvertos per keletą diskretiškų centimetrų.
Helė žengė vidun pirma.
– Sukė ir ponas Komptonas atnešė šeimos Bibliją, – pasakė ji. – Ponia Karolina, ar gali ją užnešti?
– Taip, žinoma, tegul neša, – pasakė silpnas balselis, ir mudu su Bilu įžengėme vidun.
Be jokios abejonės, ponia Karolina buvo kambario karalienė. Endis ir Poršija stovėjo lovos dešinėje, abu buvo
sunerimę ir jautėsi nejaukiai. Bilas praleido mane vidun pirmą. Pastebėjau, kad nėra Poršijos vyro Gleno. Ant
kėdės kairėje lovos pusėje sėdėjo vidutinio amžiaus afroamerikietė. Mūvėjo ryškias, laisvas kelnes ir linksmą
tuniką – tokius drabužius dabar buvo labai pamėgusios slaugės. Dėl ryškių drabužių raštų ji atrodė tarsi būtų
dirbusi pediatrijos skyriuje. Pasteline persikų ir rusva spalvomis dekoruotame kambaryje šis spalvų pliūpsnis
buvo tikrai malonus akiai. Slaugė buvo liesa ir aukšta, su neįtikėtinu peruku, kuris man priminė Kleopatrą iš
kino filmų. Kai prisiartinome prie lovos, ji išdidžiai mums linktelėjo. Karolina Belflior, kuri atrodė kaip
plieninė magnolija (tokia ir buvo), gulėjo pasirėmusi ant tuzino pagalvėlių lovoje su keturiais stulpeliais. Po jos
senomis akimis gulė nuovargio šešėliai, ant lovatiesės viršaus tarsi žvėries letenėlės ilsėjosi susirietusios,
susiraukšlėjusios rankos, tačiau akyse, kurias ji pakėlė į mus, vis tiek kibirkščiavo susidomėjimas.
– Panele Stekhaus, pone Komptonai, nemačiau jūsų nuo pat didžiųjų vestuvių, – pasakė senoji dama, sunkiai
tardama žodžius. Jos balsas buvo plonas lyg popierius.
– Tai buvo gražus reginys, ponia Belflior, – pasakė Bilas beveik taip pat sunkiai. Aš tik linktelėjau. Šis pokalbis
buvo ne man.
– Prašau, sėskitės, – pasiūlė senolė, ir Bilas prisitraukė kėdę arčiau lovos. Atsisėdau už kokio metro nuo jų.
– Atrodo, ši Biblija dabar man jau kiek per didelė, kad galėčiau vartyti pati, – pasakė senoji dama su šypsena. –
Kaip malonu, kad ją čia atvežėte. Tikrai norėjau išvysti. Ar ji gulėjo jūsų palėpėje? Žinau, kad neturime per daug
artimų ryšių su Komptonais, tačiau troškau rasti šitą seną knygą. Helė tokia maloni, kad pabandė ją surasti už
mane.
– Tiesą pasakius, ši knyga gulėjo ant mano kavos staliuko, – švelniai pasakė Bilas. – Ponia Belflior, Karolina, –
mano antrasis vaikas buvo duktė Sara Izabelė.
– Štai kaip, – pasakė ponia Karolina, demonstruodama, jog atidžiai klausosi. Neatrodė, kad žinotų, kur nuves
šie išvedžiojimai, tačiau klausėsi išties dėmesingai.
 – Vis dėlto aš tik perskaitęs šeimos puslapį šioje Biblijoje sužinojau, jog mano duktė Sara susilaukė keturių
vaikų, o vienas jų gimė negyvas.
– Taip dažnai atsitikdavo tais laikais, – pastebėjo ji.
Dirstelėjau į Belfliorų anūkus. Poršija ir Endis nebuvo patenkinti, kad Bilas čia, visai nepatenkinti, tačiau
klausėsi taip pat atidžiai. Nesiteikė pasižiūrėti į mane, o taip, tiesą pasakius, buvo dar geriau. Nors juos glumino
Bilo viešnagė, visas mintis buvo sutelkę į juos išauginusią moterį, kuri geso akyse.
Bilas tęsė:
– Saros duktė buvo pavadinta Karolina močiutės... mano žmonos garbei.
– Mano vardu? – Ponia Karolina atrodė patenkinta, nors jos balsas buvo silpnesnis.
– Taip, tavo vardu. Mano anūkė Karolina ištekėjo už savo pusbrolio Metju Filipso Holidėjaus.
– Kaip įdomu, juk tai mano mama ir tėtis. – Ji nusišypsojo ir tai drastiškai išvagojo veidą raukšlelių galybe. –
Vadinasi, jūs esate... Tikrai? – Mano nuostabai, Karolina Belflior nusijuokė.
– Tavo prosenelis. Taip.
Poršija išleido garsą, tarsi būtų paspringusi blake. Ponia Karolina visiškai nekreipė dėmesio į anūkę, nežiūrėjo
ir į Endį, o tai buvo tik į gera, nes jis buvo raudonas lyg kalakuto snarglys.
– Ak, juk tai tikrai juokinga, – pasakė ji. – Aš visa susiraukšlėjusi kaip nelygintas linas, o jūs glotnus tarsi
šviežias persikėlis. – Ji nuoširdžiai linksminosi. – Proseneli?!
Tada mirštančiai damai dingtelėjo mintis.
– Ar tai jūs suorganizavote tą labai laiku vykusį paveldėjimą?
– Pinigai negalėjo būti panaudoti geriau, – galantiškai atsakė Bilas. – Namai atrodo nuostabiai. Kas čia gyvens,
kai tu mirsi?
Poršija aiktelėjo, o Endis atrodė kiek priblokštas, tačiau, kai dirstelėjau į slaugę, ji trumpai linktelėjo.
Paskutinė ponios Karolinos valanda buvo labai arti ir ji puikiai tai žinojo.
– Manyčiau, čia liks Poršija ir Glenas, – lėtai ištarė ponia Karolina. Buvo akivaizdu, kad ji jau pavargo. – Helė
su Endžiu svajoja susilaukti kūdikio naujuose namuose, ir visai jų dėl to nekaltinu. Juk nenorite pasakyti, kad jus
domina namas?
– O, ne, turiu nuosavus namus, – patikino ją Bilas. – Man buvo malonu suteikti šeimai pakankamai lėšų, kad
galėtumėte sutvarkyti šią vietą. Noriu, jog mano palikuonys čia gyventų nuolat ir jų lauktų laimingi laikai.
– Dėkoju, – pasakė Karolina, o jos balsas dabar buvo tylesnis už kuždesį.
– Mes su Suke turime važiuoti, – pasakė Bilas. – O tu dabar ilsėkis.
– Taip ir padarysiu, – tarusi ji nusišypsojo, nors akys jau merkėsi.
Kaip galėdama tyliau pakilau nuo kėdės ir išslinkau iš kambario prieš Bilą. Pagalvojau, kad Poršija su Endžiu
gali užsigeisti pasakyti keletą žodelių Bilui, ir, tikrai, nenorėdami trikdyti močiutės, jie išsekė paskui Bilą į
galeriją.
– Maniau, kad tu dabar susitikinėji su kitu vampyru, – Endžio balsas neskambėjo taip užgauliai kaip paprastai.
– Taip ir yra, – atsakiau. – Bet Bilas vis dar mano draugas.
Poršija trumpai susitikinėjo su Bilu, nors ne todėl, kad manė, jog jis mielas ar panašiai. Buvau tikra, kad tai yra
viena iš priežasčių, kodėl ji pasijuto nepatogiai ištiesusi ranką Bilui. Poršijai reikėjo prisiminti vampyrų etiketo
pradžiamokslį. Nors Bilas atrodė šiek tiek sutrikęs, ranką paspaudė.
– Poršija, – tarė jis, – Endi. Tikiuosi, jums tai neatrodo pernelyg keista.
Aš tiesiog per siūles plyšau iš pasididžiavimo Bilu. Buvo lengva suprasti, iš ko Karolina Belflior paveldėjo
malonias manieras.
Prabilo Endis:
– Nebūčiau priėmęs tų pinigų, jeigu būčiau žinojęs, kad jie nuo tavęs. – Buvo akivaizdu, jog jis ką tik po
darbo, nes dėvėjo pareigūno aprangą: ženkliukas ir antrankiai buvo prisegti prie diržo, kaip ir ginklo dėklas.
Atrodė gana grėsmingai, tačiau negalėjo prilygti Bilui, net tokiam nesveikuojančiam.
– Endi, žinau, kad nemėgsti ilčių, tačiau esi mano šeimos dalis ir buvai išauklėtas gerbti vyresniuosius.
Endis atrodė visiškai priblokštas.
– Tie pinigai buvo skirti padaryti Karoliną laimingą, manau, kad jie savo darbą atliko, – tęsė Bilas. – Vadinasi,
tikslas pasiektas. Man pavyko ją pamatyti ir papasakoti apie mus siejančius ryšius, o dabar ji turi Bibliją. Daugiau
nebevarginsiu jūsų. Norėčiau paprašyti tik viena – surenkite laidotuves vakare, kad ir aš galėčiau dalyvauti.
– Kur tai girdėta, laidotuvės naktį?! – plykstelėjo Endis.
– Gerai, taip ir padarysime. – Poršijos balsas neskambėjo šiltai ir maloniai, tačiau ji kalbėjo neabejotinai
apsisprendusi. – Tie pinigai per pastaruosius keletą metų suteikė jai labai daug laimės. Džiūgavo rūpindamasi
namu, be to, buvo be galo patenkinta galėdama mums čia surengti vestuves. Biblija buvo tarsi saldus glajus ant
torto. Dėkoju.
Bilas linktelėjo jiems abiem ir mudu be didesnio triukšmo palikome „Belle Rive“ rezidenciją.
Bilo proanūkė Karolina Belflior mirė anksti ryte.
Per laidotuves, kurios, didžiai viso miestelio nuostabai, vyko kitą naktį, Bilas sėdėjo su šeima.
Įsitaisiau minios gale greta Semo.
Tai nebuvo proga lieti ašaras: be jokios abejonės, Karolina Belflior nugyveno ilgą gyvenimą, kuriame netrūko
sielvarto, tačiau jis buvo kupinas visa tai atperkančių laimės akimirkų. Buvo likę labai mažai jos bendraamžių, o
ir tie, kurie dar gyveno, buvo per silpni dalyvauti jos laidotuvėse.
Apeigos atrodė gan normalios, kol nenuvažiavome į naktį neapšviečiamas kapines – na, žinoma. Ten
pamačiau, kad aplink Belfliorų kapą išdėliota laikinų šviesų. Vaizdas buvo keistas. Pastoriui sunkiai sekėsi
skaityti pamaldas, kol vienas jo kongregacijos narys neiškėlė savo žibintuvėlio virš lapo.
Ryškios šviesos nakties tamsoje sukėlė nemalonius prisiminimus apie tai, kaip radome Basimo al Saudo kūną.
Buvo sunku šia proga deramai galvoti apie ponios Karolinos gyvenimą ir palikimą, kol galvą kvaršino įvairios
spėlionės. Kodėl iki šiol dar nieko neatsitiko? Jaučiausi taip, tarsi visą laiką būčiau gyvenusi laukdama, kada
nukris antras batas. Nesuvokiau, jog pirštais stipriai spaudžiu Semo ranką, kol jis neatsigręžė į mane sunerimęs.
Priverčiau pirštus atsipalaiduoti ir nulenkiau galvą maldai.
Girdėjau, kad po apeigų šeima ketino važiuoti į „Belle Rive“, kur buvo paruoštas švediškas šermenų stalas.
Pagalvojau, ar jie nupirko Bilui mėgstamiausio kraujo. Šis atrodė siaubingai. Prie kapo atėjo ramsčiuodamasis
lazda. Reikėjo ką nors daryti, kad surastume jo brolį ar seserį, nes jis pats nieko nesiėmė. Jeigu buvo nors
menkiausia galimybė, kad artimojo kraujas gali jį išgydyti, privalėjome pasistengti tai padaryti.
Į laidotuves važiavau su Semu, tačiau mano namai buvo labai arti, todėl pasakiau jam, kad nuo kapo pareisiu
pati. Buvau įsidėjusi į rankinę mažą prožektoriuką, ir priminiau Semui, jog pažįstu kapines kaip savo penkis
pirštus. Susirinkusiesiems, tarp jų ir Bilui, išvykus į šermenis „Belle Rive“, palūkėjau šešėliuose, kol kapinių
darbuotojai pradės užkasinėti duobę, o tada pro medžius nužingsniavau Bilo namų link.
Aš vis dar turėjau raktą.
Na, taip, žinau, elgiausi kaip siaubinga nenuorama, kišanti nosį į kitų reikalus. Gal net dariau bloga, tačiau
Bilas pamažu geso, o aš tiesiog negalėjau to leisti.
Atrakinusi paradines duris, nuėjau į Bilo darbo kambarį, kuris anksčiau buvo oficialus Komptonų valgomasis.
Jis buvo sukrovęs visus savo kompiuterinius įrenginius ant milžiniško stalo, prie kurio stovėjo Office Depot
parduotuvėje įsigyta kėdė su ratukais. Mažesnis stalas buvo naudojamas kaip siuntų skyrius, kur Bilas ruošė
vampyrų duomenų bazės kopijas išsiųsti pirkėjams. Jis plačiai reklamavosi vampyrų žurnaluose – savaime aišku,
„Iltyje“ ir „Mirusiųjų gyvenime“, kurie buvo spausdinami daugeliu kalbų. Naujausias Bilo verslo plėtros planas
buvo pasamdyti daug kalbų mokančių vampyrų, kad jie išverstų visą informaciją, o jis galėtų parduoti duomenų
bazes įvairiomis kalbomis pasaulinio vampyrų sąrašo tarnybai. Prisiminiau, kad anksčiau man čia lankantis šalia
Bilo siuntų skyriaus dėžėse gulėjo tuzinai kompaktinių diskų. Patikrinau, kad mano pasiimta kopija būtų anglų
kalba. Visai nieko nepeščiau išsirinkusi, pavyzdžiui, rusišką.
Aišku, rusų kalba priminė man Aleksejų, o susimąsčiusi apie jį vėl prisiminiau, kokį nerimą ir pyktį jaučiau dėl
Eriko tylėjimo.
Pajutau, kaip lūpos susispaudžia į labai nemalonią išraišką vos pagalvojus apie tą tylą. Vis dėlto dabar turėjau
sutelkti dėmesį į asmeninę problemėlę, todėl išsinešdinau iš namo ir užrakinau duris, tikėdamasi, kad Bilas
neužuos mano kvapo.
Perėjau kapines taip greitai, tarsi būtų buvęs dienos vidurys. Atsidūrusi savo virtuvėje, apsidairiau, ieškodama
geros slėptuvės. Galiausiai nusprendžiau, kad rankšluosčiams ir patalynei skirta spinta koridoriaus vonioje bus
visai nebloga vietelė, ir pakišau diską po švarių rankšluosčių krūvele. Tikrai nemaniau, jog net Klodas galėtų
sunaudoti penkis švarius rankšluosčius prieš man atsikeliant ryte.
Patikrinau telefono atsakiklį ir mobilųjį telefoną, kurio į laidotuves nebuvau pasiėmusi. Jokių žinučių. Lėtai
nusirengiau, bandydama įsivaizduoti, kas galėjo atsitikti Erikui. Nusprendžiau, kad pati jam tikrai
neskambinsiu. Jis žinojo, kur esu ir kaip su manimi susisiekti. Pakabinau juodąją suknelę spintoje, padėjau
juodus batelius ant batų lentynėlės, tada užsimečiau senus mėgstamiausius naktinius marškinius su paukštuku
čiulbuonėliu. Nuėjau į lovą, įsiutusi kaip šlapia višta.
Ir išsigandusi.
 10 skyrius

Naktį Klodas namo negrįžo. Jo automobilio prie galinių durų nebuvo. Džiaugiausi, kad nors vienam iš mūsų
pasisekė. Tada liepiau sau nebūti tokia apgailėtinai niekinga.
– Tau viskas gerai, – sakiau, žiūrėdama į atspindį veidrodyje, kad tuo patikėčiau. – Tu tik pasižiūrėk į save.
Puikus įdegis, Sukyt. – Privalėjau būti darbe popietės pamainai, todėl apsirengiau iš karto po pusryčių.
Išsitraukiau neteisėtai pasisavintą kompaktinį diską iš po rankšluosčių. „Arba sumokėsiu Bilui už jį, arba
grąžinsiu“, – pasakiau sau teisuoliškai. Juk negalima laikyti to tikra vagyste, jeigu planavau susimokėti. Kada
nors. Pasižiūrėjau į permatomą disko dėkliuką rankose. Įdomu, kiek už jį sutiktų mokėti FTB? Nepaisant visų
Bilo pastangų užtikrinti, kad tik vampyrai galėtų nusipirkti šį kompaktinį diską, buvo nelabai įtikėtina, kad
niekas kitas jų neturi.
Taigi atidariau dėklą ir įkišau diską į kompiuterį. Kurį laiką pabirzgus procesoriui, ekrane pasirodė lentelė.
„Vampyrų žinynas“ – raudonas užrašas gotikiniu šriftu ant juodo ekrano. Stereotipas ar tik man taip atrodė?
– Įveskite savo kodo numerį, – pasirodė raginimas.
O-o.
Tada prisiminiau, kad ant dėžutės buvo mažytis lipnus popierėlis, ir iškasiau jį iš šiukšlių dėžės. Taip, ten tikrai
buvo kodas. Bilas niekada nebūtų prilipinęs jo prie dėžutės, jeigu nebūtų tikėjęs, jog jo namai saugūs, todėl
pajutau kaltės dūrį. Nežinojau, kokią procedūrą jis buvo sukūręs, bet įtariau, kad suvesdavo slaptažodį į žinyną
prieš išsiųsdamas diską laimingajam pirkėjui. O gal užrašydavo „sunaikinimo“ kodą ant popieriuko tokiems
kvailiams kaip aš ir manasis netrukus sprogs tiesiai į veidą. Slapta apsidžiaugiau, kad namie daugiau nieko nėra,
nes suvedusi kodą ir nuspaudusi pradžios mygtuką suklupau ant kelių po stalu.
Nieko neatsitiko, tik birzgė garsiau, todėl nusprendžiau, jog esu saugi. Vėl užsikeberiojau ant kėdės.
Ekrane pasirodė pasirinkimo galimybės. Galėjau ieškoti pagal gyvenamąją šalį, kilmės šalį, vardą ar paskutinį
pamatymo atvejį. Paspaudžiau „Gyvenamoji vieta“ ir iš sąrašo turėjau pasirinkti: „Kuri šalis?“ Paspaudusi „JAV“,
gavau kitą užklausą: „Valstija?“ Dar vienas sąrašas. Paspaudžiau „Luiziana“, o tada – „Komptonas“. Štai ir Bilas,
šiuolaikinė nuotrauka, fotografuota jo namuose. Atpažinau sienų spalvą. Bilas šypsojosi įsitempęs ir nė kiek
nepriminė pašėlusio pramogautojo. Pagalvojau, kaip jam sektųsi pažinčių tarnyboje. Pradėjau skaityti biografiją.
Savaime aišku, pačioje apačioje perskaičiau: „Transformuotas Lorenos Bol iš Luizianos 1870 metais.“
Šalia nebuvo jokių „brolių“ ar „seserų“ sąrašo.
Supratau, kad rasti reikiamą informaciją tikrai nebus taip paprasta. Paspaudžiau ant pusjuodžiu šriu
parašyto Bilo pirmtakės, neapraudotos velionės Lorenos, vardo. Buvo įdomu, ką atskleis jai skirtas įrašas, nes
Lorena jau buvo sutikusi galutinę mirtį – bent jau kol niekas nebuvo sugalvojęs, kaip atgaivinti pelenus.
„Lorena Bol“ – buvo užrašyta jai skirto įrašo pradžioje, tačiau nuotraukos nebuvo, tik ranka pieštas portretas.
Palenkusi galvą jį apžiūrėjau ir nusprendžiau, kad atvaizdas tikrai geras. Paversta vampyre 1788 Naujajame
Orleane... gyveno įvairiose vietovėse Pietuose, bet grįžo į Luizianą po pilietinio karo... „sutiko saulę“ nužudyta
„nežinomo“ asmens ar asmenų. Hm. Bilas puikiausiai žinojo, kas nužudė Loreną, bet aš tegalėjau džiaugtis, kad
nenurodė mano vardo šiame žinyne. Įdomu, kas man būtų atsitikę, jeigu būtų tai padaręs? Matote, atrodo, kad
turi pakankamai rūpesčių, bet tada sugalvoji tokią galimybę, kurios net negalėjai įsivaizduoti, ir jų kyla tik dar
daugiau.
Na gerai, štai ir reikiama informacija: „Pavertė vampyrais Bilą Komptoną (1870 metais) ir Juditą Vardamon
(1902 metais).“
Judita. Va ir Bilo „sesuo“.
Dar kurį laiką paspaudinėjusi ir paskaičiusi, sužinojau, kad Judita Vardamon vis dar „gyva“ ar bent jau tokia
buvo, kai Bilas kūrė duomenų bazę. Ji gyveno Litl Roke.
Dar išsiaiškinau, jog galima jai pasiųsti elektroninį laišką. Aišku, ji nebuvo įpareigota atsakyti.
Kurį laiką sėdėjau įsmeigusi akis į rankas ir rimtai mąstydama. Galvojau apie tai, kaip baisiai atrodė Bilas.
Galvojau apie jo išdidumą, faktą, jog dar nesusisiekė su Judita, nors įtarė, kad jos kraujas galėtų pagydyti. Bilas
buvo nekvailas, todėl turėjo būti rimta priežastis, kodėl nepaskambino antrajam Lorenos vaikui. Tiesiog aš to
nenutuokiau. Jeigu Bilas nusprendė, kad susisiekti nereikia, žinojo, ką daro, ar ne tiesa? O, po galais viską.
Suvedžiau Juditos elektroninį adresą. Nuvedžiau žymeklį žemyn ant temos laukelio. Įrašiau: „Bilas serga.“
Pagalvojau, kad užrašas atrodo beveik juokingas. Nusprendžiau pakeisti, bet apsigalvojau. Nuvedžiau žymeklį į
laiško tekstui skirtą laukelį, vėl spustelėjau. Sudvejojau. Tada parašiau: „Esu Bilo Komptono kaimynė. Nežinau,
kaip seniai judu kalbėjotės, tačiau jis gyvena savo senuosiuose namuose Bon Tone, Luizianos valstijoje. Bilas
apsinuodijo sidabru ir negali pasveikti be jūsų kraujo. Jis nežino, kad rašau šį laišką. Mes anksčiau
susitikinėjome ir vis dar esame draugai. Noriu, jog jis pasveiktų.“ Pasirašiau, nes anonimiškumas tikrai buvo ne
mano stilius.
Labai kietai sukandau dantis. Paspaudžiau „siųsti“.
Kad ir kaip norėjau pasilaikyti ir patyrinėti kompaktinį diską, šioks toks mano garbės kodeksas liepė jį grąžinti
nepasimėgavus, nes nebuvau susimokėjusi. Taigi vėl susiradau Bilo raktą, įdėjau diską į plastikinį dėklą ir
nužingsniavau per kapines.
Sulėtinau žingsnį prie Belfliorų plotelio. Ant ponios Karolinos kapo vis dar buvo sukrautos gėlės. Šalia stovėjo
Endis ir žiūrėjo į kryžių iš raudonų gvazdikų. Pamaniau, kad tas kryžius gan siaubingas, tačiau tai buvo būtent ta
proga, kai mintis buvo daug svarbesnė už veiksmą. Nemaniau, jog Endis iš viso suvokia, kas guli priešais.
Jaučiausi taip, tarsi man ant kaktos būtų buvę išdeginta: „Vagilė.“ Žinojau, kad Endžiui būtų visiškai tas pats,
net jeigu nuvažiuočiau į Bilo namus sunkvežimiu ir susikrovusi visus baldus išvažiuočiau toli toli. Buvau
persekiojama savo pačios kaltės jausmo.
– Suke, – pasisveikino Endis. Nesuvokiau, jog jis mane pastebėjo.
– Endi, – ištariau atsargiai. Nebuvau tikra, kur nuves mūsų pokalbis, be to, netrukus turėjau vykti į darbą. –
Ar mieste dar liko tavo giminaičių? O gal jie visi jau išsivažinėjo?
– Išvyks po pietų, – pasakė jis. – Helė turėjo padirbėti šį rytą, kad pasiruoštų pamokoms, o Glenui teko
važiuoti į biurą tvarkyti popierių. Daugiausia naštos užgulė Poršijos pečius.
 – Jai tikriausiai labai palengvės, kai viskas vėl bus kaip įprasta. – Ši tema atrodė gana saugi.
– Aha. Juk turi valdyti savo advokatų kontorą.
– Ar toji ponia, kuri rūpinosi ponia Karolina, gavo kitą darbą? – Patikimos slaugytojos buvo tokios pat retos
kaip vištos dantys ir daug vertingesnės.
– Dorina? Taip, persikėlė tiesiai už sodo pas poną Devitą. – Po nejaukios pauzės Endis pridūrė: – Ji iškaršė
man kailį tą naktį, kai jūs išvažiavote. Žinau, jog nebuvau mandagus su... Bilu.
– Tai sunkus metas jums visiems.
– Aš tik... siutas ima, kad gavome išmaldą.
– Endi, negavote jokios išmaldos. Bilas yra jūsų šeimos narys. Žinau, kad tai tikriausiai keistas jausmas ir kad tu
nekaip vertini vampyrus, tačiau jis yra tavo proproprosenelis ir tiesiog norėjo pagelbėti šeimai. Juk nesijaustum
taip keistai, jeigu jis būtų palikęs tau pinigų, bet dabar gulėtų po žemėmis kartu su ponia Karolina? Vienintelis
skirtumas tas, kad Bilas vis dar vaikšto žemės paviršiumi.
Endis papurtė galvą, tarsi aplink ją ratus būtų sukusios musės. Pastebėjau, jog jam jau slenka plaukai.
– Ar žinai, koks buvo paskutinis močiutės prašymas?
Nė negalėjau įsivaizduoti.
– Ne, – pasakiau.
– Ji paliko savo šokoladinio pyrago receptą miestui, – pasakė Endis ir nusišypsojo. – Prakeiktą receptą. Kai
nunešiau tą receptą į laikraštį, jie visi apsidžiaugė tarsi būtų išaušusios Kalėdos, o aš jiems būčiau atnešęs
žemėlapį, kaip rasti Džimio Hofos[10] kūną.
– Receptas pasirodys laikraštyje? – Jaučiausi džiugiai susijaudinusi ir taip pat skambėjo mano balsas. Galėjau
lažintis, kad dieną, kai pasirodys tas laikraščio numeris, į orkaites bus pašauta mažiausiai šimtas šokoladinių
pyragų.
– Matai, tu džiaugiesi kaip ir jie, – pasakė vyras, o balsas nuskambėjo taip, tarsi jis būtų penkeriais metais
atjaunėjęs.
– Endi, bet juk naujiena džiugi, – patikinau. – Dabar, jeigu tu nieko prieš, turiu šį bei tą grąžinti. –
Nuskubėjau per kapines Bilo namų link. Padėjau kompaktinį diską su prilipintu lapeliu į krūvą, iš kurios buvau
paėmusi, ir kuo greičiau nešiau kudašių.
Suabejojau sprendimu ne vieną, ne du, ne tris ir net ne keturis kartus. „Pas Merlotę“ darbavausi tarsi migloje,
nepaprastai sutelkusi dėmesį, kad atneščiau teisingus pietų užsakymus, sukčiausi sparčiai ir tuoj pat reaguočiau į
bet kokį prašymą. Kitas mano pojūtis sakė, kad, nors dirbau efektyviai, žmonės nebuvo patenkinti matydami
mane artėjančią ir tikrai negalėjau jų dėl to kaltinti.
Arbatpinigių buvo nedaug. Žmonės dažnai būna pasirengę atleisti už neefektyvų darbą, kol padavėja šypsosi,
net jei ji nerangi. Jiems nepatiko, jog nesišypsau, nors ir buvau greita.
Žinojau (tik todėl, jog jis dažnai apie tai pagalvodavo), kad Semas spėjo, jog susipykau su Eriku. Holė manė,
kad man prasidėjo mėnesinės.
Antuanas buvo informatorius.
Mūsų virėjas buvo nugrimzdęs į niūrų savo paties duburį. Suvokiau, kad paprastai jis būdavo labai atsparus
mano telepatijai, nebent užsimiršdavo. Laukiau, kol angoje į virtuvę pasirodys užsakymas, žiūrėdama į Antuaną,
kuris tuo metu vartė mėsą mėsainiui, ir išgirdau tiesiai iš jo galvos: Nė nesiruošiu atsiprašyti iš darbo, kad su juo
susitikčiau, tegul susikiša tai į šikynę. Daugiau jam nieko nebepasakosiu. Tada Antuanas, kurį buvau pradėjusi
gerbti ir kuriuo žavėjausi, įdėjo mėsą į bandelę ir su lėkšte rankose pasisuko į angą. Jo akys susidūrė su
manosiomis. O, velnias, – pagalvojo jis.
– Pasikalbėk su manimi prieš ko nors imdamasi, – pasakė, o aš aiškiai supratau, kad Antuanas yra išdavikas.
– Ne, – atkirtau ir apsisukusi nušiaušiau tiesiai pas Semą, kuris prie baro plovė taures. – Semai, Antuanas yra
vyriausybinis agentas, – tariau labai tyliai.
Semas nepaklausė, iš kur tai sužinojau, ir nesuabejojo mano žodžiais. Jo lūpos susispaudė į kietą liniją.
– Pasikalbėsime su juo vėliau, – pasakė. – Dėkoju, Suke. – Pasigailėjau, kad neprasitariau Semui apie mano
žemėse palaidotą vilkolakį. Rodės, visada gailėdavausi ko nors jam nepapasakojusi.
Nunešiau lėkštę prie tinkamo staliuko nežiūrėdama Antuanui į akis.
Kai kuriomis dienomis nekenčiau savo sugebėjimų labiau nei kitomis. Šiandien buvo viena iš jų. Buvau daug
laimingesnė (nors, gerai pagalvojus, tai buvo kvaila laimė), kai maniau, kad Antuanas yra mano naujas draugas.
Dabar pradėjau abejoti, ar nors vienas jo pasakojimas apie tai, kaip išgyveno „Katrinos“ uraganą „Superdome“
stadione, buvo tiesa, o gal – tik melas. Jaučiau jam užuojautą. Iki pat šios akimirkos nė neįtariau, kad jo persona
netikra. Kaipgi taip?
Pirmiausia, aš nestebiu kiekvienos kiekvieno žmogaus minties. Paprastai stengiuosi daugumą jų blokuoti, o
ypač nedirsčioti į savo bendradarbių mintis. Antra, žmonės ne visada apie svarbius dalykus mąsto aiškiai. Na,
nepradės vyrukas galvoti taip: „Manau, išsitrauksiu pistoletą iš po sunkvežimio sėdynės ir šausiu Džeriui į galvą,
nes jis kruša mano žmoną.“ Labiau tikėtina pagauti niūraus pykčio proveržį su smurto priemaišomis ar net
įsivaizdavimą, koks jausmas apimtų nušovus Džerį. Vis dėlto Džerio nušovimas dar gali būti nepasiekęs
specifinio planavimo stadijos tuo metu, kai šaudytojas bus bare ir aš stebėsiu jo mintis.
Be to, žmonės dažniausiai nieko nedaro, kad įgyvendintų savo smurtinius impulsus; tai sužinojau tik augdama
patyrusi keletą labai skausmingų atsitikimų.
Jeigu visą laiką būčiau leidusi bandydama išsiaiškinti kiekvienos išgirstos minties pagrindą, būčiau neturėjusi
savo gyvenimo.
Na, bent jau turėjau apie ką pagalvoti, be to, kad svarstyčiau, kas, po galais, dedasi su Eriku ir Ilgosios ilties
gauja. Pasibaigus pamainai atsidūriau Semo kabinete su Semu ir Antuanu.
Semas uždarė duris. Jis buvo įsiutęs. Negalėjau jo kaltinti. Antuanas niršo ant savęs, pyko ant manęs ir jautėsi
turįs užimti gynybinę poziciją Semo akivaizdoje. Atmosfera kambaryje kaito nuo pykčio, nerimo ir baimės.
– Paklausyk, žmogau, – pradėjo Antuanas. Jis stovėjo veidu į Semą. Šalia šis atrodė mažytis. – Tik paklausyk,
gerai? Po „Katrinos“ neturėjau kur apsistoti ir ką daryti. Bandžiau susirasti darbą ir kaip nors pragyventi. Net
negalėjau gauti prakeikto FNPVA vagonėlio. Reikalai klostėsi blogai. Todėl aš... pasiskolinau automobilį, kad
nuvažiuočiau į Teksasą pas gimines. Ketinau palikti jį tokioje vietoje, kur „farai“ galėtų lengvai rasti ir grąžinti
savininkams. Žinau, kad pasielgiau neprotingai. Žinau, kad neturėjau to daryti, tačiau buvau beviltiškoje
padėtyje ir iškrėčiau visišką kvailystę.
 – Visgi tu ne kalėjime, – pastebėjo Semas. Jo žodžiai buvo tarsi rimbo smūgis, kuris tik trumpai užkabino
Antuaną, išdrėskė tik truputį kraujo.
Antuanas sunkiai iškvėpė.
– Taip, aš ne kalėjime ir pasakysiu kodėl. Mano dėdė yra vienos Naujojo Orleano gaujos vilkolakis, todėl
žinojau šį tą apie juos. Į kalėjimą pasikalbėti su manimi atvyko FTB agentė Sara Vais. Ji man pasirodė nebloga
moteris. Kartą su manimi pabendravusi, atsivedė tokį vyruką Latestą, Tomą Latestą. Šis pasisakė, kad dirba
Rode, o aš negalėjau suprasti, ką jis veikia Naujajame Orleane. Latesta man pasakė, kad viską žino apie mano
dėdę ir mano, jog anksčiau ar vėliau jūs, kaip ir vampai, viešai pripažinsite savo egzistavimą. Jis žinojo, kas tu esi,
kad yra ir kitų padarų, ne tik vilkai. Žinojo, kad bus daug nepatenkintų, kai išgirs apie žmones, kurie dalinai yra
žvėrys, bet gyvena šalia jų. Tas vyras man apibūdino Sukę. Sakė, kad ji taip pat kitokia, bet nežinojo, kuo skiriasi
nuo žmonių. Pasiuntė mane čia stebėti, kas vyksta.
Mudu su Semu susižvalgėme. Nežinojau, ko jis tikisi, bet tai buvo daug rimčiau, nei aš įsivaizdavau. Tada
atidžiau apmąsčiau išgirstus žodžius.
– Tomas Latesta visa tai žinojo jau šitiek laiko? – tariau. – Kada jis pradėjo manyti, kad man kažkas ne taip? –
O gal tai atsitiko prieš jam išvystant vaizdo įrašus iš viešbučio sprogimo Rode, kuriuos pasitelkė, kad prisiartintų
prie manęs prieš keletą mėnesių?
– Kurį laiką jis buvo įsitikinęs, kad esi apsimetėlė. Vėliau nusprendė, kad tu esi rimtas reikalas.
Pasisukau į bosą.
– Semai, prieš keletą dienų jis buvo užsukęs į mano namus. Tas Latesta. Pasakė man, kad kažkas iš mano
artimųjų, vienas vyresniųjų giminaičių, – nenorėjau išduoti daugiau detalių Antuano akivaizdoje, – privertė jį
nutraukti tyrimą.
– Tai paaiškina, kodėl buvo toks įsiutęs, – pasakė Antuanas, o jo veidas sugriežtėjo. – Tai daug ką paaiškina.
– Ką jis tau liepė daryti? – paklausė Semas.
– Latesta teigė, kad mašinos vagystė bus pamiršta tol, kol stebėsiu Semą ir kitus nevisiškai žmones, kurie užsuks
į barą. Sakė nebegalintis liesti Sukės ir buvo dėl to siaubingai įsiutęs.
Semas pasižiūrėjo į mane sustingęs klausiama išraiška.
– Jis kalba nuoširdžiai, – pasakiau.
– Dėkoju, Suke, – tarė Antuanas. Atrodė nusižeminęs ir apgailėtinas.
– Aišku, – numykė Semas, dar keletą sekundžių pažiūrėjęs į Antuaną. – Tu vis dar turi savo darbą.
– Jokių... sąlygų? – Antuanas žvelgė į Semą negalėdamas patikėti. – Jis tikisi, kad ir toliau tave stebėsiu.
– Jokių sąlygų, tik perspėjimas. Papasakok jam ką nors daugiau, nei kad esu čia ir užsiimu verslu, ir skrisi lauk,
o jeigu sugalvosiu, kaip dar tau pakenkti, taip ir padarysiu.
Antuanui, regis, net kojas pakirto iš palengvėjimo.
– Semai, padarysiu dėl tavęs viską, ką galėsiu, – tarė jis. – Tiesą pasakius, džiaugiuosi, jog viskas išaiškėjo. Tai
labai slėgė mano sąžinę.
– Viskas taip ramiai nesibaigs, – pasakiau, kai mudu su Semu likome vieni.
– Žinau. Latesta jį stipriai spaus, o Antuanui kils pagunda ką nors sugalvoti ir jam papasakoti.
 – Manau, Antuanas geras vyrukas. Tikiuosi, kad neklystu. – Aš jau anksčiau buvau suklydusi dėl žmonių.
Labai smarkiai.
– Taip, viliuosi, jis pateisins mūsų lūkesčius. – Ūmai Semas man nusišypsojo. Jo šypsena buvo puiki, ir
nesusilaikiau neatsakiusi tuo pačiu. – Kartais gera tikėti žmonėmis, suteikti jiems antrą galimybę. Be to, abu
nenuleisime nuo jo akių.
Linktelėjau.
– Supratau. Ką gi, geriau jau trauksiu namo. – Norėjau pasitikrinti mobilųjį telefoną ir atsakiklį. Taip pat –
kompiuterį. Mirtinai troškau, kad kas nors kuo greičiau su manimi susisiektų.
– Ar kas nors atsitiko? – paklausė Semas. Jis ištiesė ranką ir nedrąsiai paplojo per petį. – Ar galiu padėti?
– Tu pats geriausias, – pasakiau. – Bandau ištverti nekokią situaciją.
– Erikas neskambina? – tarė Semas, įrodydamas, kad yra tikrai įžvalgus ir moka taikliai spėlioti.
– Aha, – pripažinau. – Ir jo... giminaičiai atvyko. Nežinau, kas, po galais, dedasi. – Žodis „giminaičiai“ sukratė
man smegenis. – O kaip sekasi tavo šeimai, Semai?
– Skyrybos neabejotinos ir netrukus bus baigtos, – pasakė jis. – Mama gana prastai jaučiasi, bet, tikiuosi, laikui
bėgant jai pagerės. Kai kurie žmonės Vaite elgiasi su ja šaltai. Mama leido Mindei ir Kregui stebėti, kaip ji keičia
pavidalą.
– Kokį pavidalą pasirinko? – Aš pati mieliau būčiau metamorfė nei konkretus žvėriolakis, nes tada galėčiau
pati pasirinkti pavidalą.
– Lyg ir škotų aviganio. Sesuo reagavo labai palankiai. Mindė visada buvo lankstesnių pažiūrų nei Kregas.
Pagalvojau, kad moterys beveik visada būna lankstesnių pažiūrų nei vyrai, tačiau nemaniau, jog turėčiau tai
ištarti garsiai. Tokie apibendrinimai gali apsisukti ir įkąsti į sėdynę.
– Ar Deidrės šeima jau apsiramino?
– Regis, vestuvės vėl planuojamos, bent jau taip buvo nuspręsta prieš porą naktų, – pasakė Semas. – Jos mama
ir tėtis pagaliau suvokė, kad „užkratas“ negali būti perduotas Deidrei, Kregui bei jų vaikams, jeigu jų kada nors
susilauks.
– Vadinasi, manai, kad vestuvės įvyks?
– Taip. Ar tu vis dar pasiryžusi važiuoti su manimi į Vaitą?
Jau norėjau sakyti: „Ar vis dar to nori?“, bet tai būtų buvę pernelyg koketiška, nes Semas buvo ką tik manęs to
paprašęs.
– Kai bus nustatyta data, turėsiu paklausti boso, ar mane išleis iš darbo, – pasakiau. – Semai, gal nederėtų, bet
negaliu susilaikyti nepaklaususi, kodėl nepasikvieti Džianalinos?
Tikrai nepasivaideno, kad nuo Semo pasklido nejaukumas.
– Ji... Na, e... Ji tokia... Tiesiog žinau, kad jos su mano mama nesutartų. Jeigu kada nors ir pristatysiu ją šeimai,
manau, geriau bus palaukti, kol išsisklaidys vestuvių įtampa ir jaudulys. Mama vis dar sukrėsta po šaudynių ir
skyrybų, o Džianalina yra... ji nėra rami. – Mano nuomone, jeigu jau susitikinėji su kuo nors, ką aiškiai gėdijiesi
pristatyti šeimai, galbūt tai netinkamas asmuo. Vis dėlto Semas mano nuomonės neklausė.
– Taip, ji tikrai nėra rami asmenybė, – pasakiau. – O dabar, gavusi tas naujas pareigas, tikriausiai turi labai
sutelkti dėmesį į gaują.
– Ką? Kokias naujas pareigas?
Vaje.
– Esu tikra, kad ji tau viską papasakos, – tariau. – Tikriausiai nematei jos jau keletą dienų, a?
– Nemačiau. Vadinasi, dabar mes abu palikti ant ledo, – apibendrino Semas.
Buvau pasiryžusi pripažinti, kad esu gana prastai nusiteikusi, ir nusišypsojau jam.
– Aha, taip klaikiai jaučiuosi būtent dėl to, – pasakiau. – Kai atvyko Eriko kūrėjas, o jis baisesnis ir už Fredį
Kriugerį iš „Guobų gatvės“, Erikas mane, taip sakant, paliko visai vieną.
– Jeigu mūsų antrosios pusės nepaskambins nė vienam iš mūsų, einam kur nors rytoj vakare. Galime vėl
nuvažiuoti į „Tėtušio užkandinę“, – pasiūlė Semas. – Arba galiu paruošti kepsnių.
– Skamba nuostabiai, – sutikau. Tikrai vertinau jo pasiūlymą. Kurį laiką jaučiausi tarsi dreifuočiau. Džeisonas
akivaizdžiai buvo užsiėmęs su Mišele (be to, juk jis liko su manimi tą naktį, kai beveik tikėjausi, kad neš kudašių
iš mano namų), Erikas buvo užsiėmęs (akivaizdžiai), Klodo beveik niekada nebūdavo namie arba jis miegodavo,
kai aš būdavau atsibudusi, Tara buvo pasinėrusi į kūdikio laukimą, o Amelija turėjo laiko tik retkarčiais pasiųsti
man kokį elektroninį laišką. Nors buvau nieko prieš retkarčiais pabūti viena, – tiesą pasakius, man tai visai
patiko, – pastaruoju metu tokių galimybių turėjau šiek tiek per daug. Vienatvė daug smagesnė, kai gali ją
pasirinkti pats.
Jausdama palengvėjimą, kad pokalbis su Antuanu baigtas, ir svarstydama, kokių dar bėdų gali sukelti Tomas
Latesta ateityje, pasiėmiau rankinę iš Semo stalo stalčiaus ir patraukiau namo.
Buvo graži vėlyva popietė, kai privažiavau galinį savo namų kiemą. Planavau šiek tiek pasportuoti pagal
mankštos DVD, prieš ruošdama vakarienę. Klodo automobilio nebuvo. Nepastebėjau ir Džeisono pikapo,
todėl nustebau išvydusi jį ant galinių verandos laiptelių.
– Ei, broli! – šūktelėjau lipdama iš automobilio. – Klausyk, norėjau tavęs paklausti... – Tada, sugavusi jo
mentalinį signalą, supratau, kad ant laiptelių sėdi ne Džeisonas. Sustingau. Tegalėjau spoksoti į savo pusiau fėją
senelio brolį Dermotą ir svarstyti, ar jis atvyko manęs nužudyti.

_______________
[10] James Riddle „Jimmy“ Hoffa (gimė 1913 m., dingo 1975 m., oficialiai paskelbtas mirusiu 1982 m.) – paslaptingai dingęs galingiausios Amerikos
profsąjungos lyderis.
 11 skyrius

Dermotas galėjo mane nužudyti mažiausiai šešiasdešimt kartų per tas kelias sekundes, kai stovėjau sustingusi.
Nors to ir nepadarė, vis tiek nenorėjau atitraukti nuo jo akių.
– Nebijok, – pasakė Dermotas, pakilęs taip gracingai, kaip Džeisonas niekada nebūtų sugebėjęs. Judėjo tarsi jo
sąnariai būtų nušlifuoti staklėmis ir gerai sutepti.
Pro nutirpusias lūpas išspaudžiau:
– Nieko negaliu sau padaryti.
– Aš tik noriu paaiškinti, – tęsė artindamasis.
– Paaiškinti?
– Norėjau tapti jums abiem artimesnis, – pasakė, įsiveržęs į mano asmeninę erdvę. Jo akys buvo tokios pat
mėlynos, atviros kaip Džeisono ir, rimtai, visiškai beprotiškos. Visai ne kaip Džeisono. – Buvau sutrikęs.
– Dėl ko? – Norėjau tęsti pokalbį, tikrai, nes nežinojau, kas atsitiks, kai liausimės kalbėję.
– Dėl to, kam turiu būti ištikimas, – tarė Dermotas, palenkęs galvą grakščiai lyg gulbė.
– Aišku. Papasakok daugiau. – Ak, jeigu tik būčiau į rankinę įsidėjusi savo vandens pistoletą, užtaisytą citrinų
sultimis! Kai pas mane apsigyveno Klodas, pažadėjau Erikui, kad laikysiu ginklą ant naktinio staliuko, tad ten
dabar jis ir gulėjo, o geležinis kastuvėlis buvo, kur ir priklauso, – įrankių pašiūrėje.
– Būtinai, – pasakė jis, stovėdamas taip arti, kad galėjau jį užuosti. Kvepėjo maloniai. Fėjos visada taip kvepia.
– Žinau, kad buvai sutikusi mano tėvą Najalą.
Linktelėjau labai labai nežymiai.
– Taip, – patvirtinau.
– Ar pamilai jį?
– Taip, – atsakiau nedvejodama. – Pamilau. Tebemyliu.
– Jį lengva mylėti, jis toks žavingas, – tarė Dermotas. – Mano motina Einina taip pat buvo graži. Ne kaip fėjos,
tarkim, Najalas, bet graži, kiek tik tokia gali būti mirtingoji moteris.
– Najalas man irgi taip teigė, – pasakiau. Atsargiai rinkausi kelią per pokalbio minų lauką.
– Ar jis tau minėjo, kad vandens fėjos nužudė mano brolį dvynį?
– Ar Najalas sakė man, kad tavo brolis buvo nužudytas? Ne, tačiau girdėjau apie tai.
– Regėjau Fintano kūno dalis. Nivė ir Loklanas suplėšė jį į gabalėlius.
– Jie taip pat padėjo nuskandinti mano tėvus, – išbėriau, sulaikiusi kvėpavimą. Ką fėja dabar pasakys?
– Aš... – Dermotui pasidarė sunku kalbėti, atsirado nevilties išraiška. – Manęs ten nebuvo. Aš... Najalas... –
Buvo nejauku stebėti, kaip senelio brolis iš visų jėgų stengiasi kalbėti. Neturėjau jausti jam jokios užuojautos,
nes Najalas papasakojo, kokį vaidmenį Dermotas suvaidino, kai mirė mano tėvai. Vis dėlto negalėjau tverti jo
skausmo.
 – Kaip atsitiko, kad per karą tu palaikei Brendoną?
– Jis pasakė, kad tėvas nužudė mano brolį, – nykiu balsu ištarė Dermotas. – Pasiklioviau juo. Aš nepasitikėjau
savo meile Najalui. Prisiminęs motinos liūdesį ir skausmą, kai Najalas liovėsi ją lankęs, pamaniau, kad
Brendonas gali būti teisus ir kad mums nelemta būti kartu su žmonėmis. Regis, tie ryšiai visada baigiasi blogai.
Aš nekenčiau to, kas buvau, – pusiau žmogus. Niekada niekur nesijaučiau savas.
– Vadinasi, dabar nesijauti taip blogai dėl to, kad esi šiek tiek žmogus?
– Susitaikiau su tuo. Žinau, kad anksčiau elgiausi neteisingai, labai sielvartavau, kai tėvas neįleido manęs į Fėjų
kraštą. – Didelės mėlynos akys atrodė liūdnos. Aš buvau pernelyg užsiėmusi stengdamasi susitvardyti, kad
nepradėčiau virpėti, todėl nepajutau viso žvilgsnio poveikio.
Įkvėpti, iškvėpti. Ramiai, ramiai.
– Vadinasi, dabar tu manai, kad Džeisonas ir aš ne tokie jau blogi? Tu nebenori mūsų nuskriausti?
Jis apkabino mane. Tikras „apkabinkime Sukę“ sezonas, bet niekas manęs neįspėjo iš anksto. Fėjos labai
mėgsta liestis, o sąvoka „asmeninė erdvė“ joms nieko nereiškia. Būčiau mielai liepusi senelio broliui atšokti, bet
nedrįsau. Nereikėjo perskaityti Dermoto minčių, kad suprastum, jog bet kokia smulkmena galėjo išmušti jį iš
vėžių, nes jo mentalinė pusiausvyra buvo nepaprastai trapi. Turėjau dar labiau susikaupti, kad išlaikyčiau
kvėpavimą ramų, neimčiau virpėti ir purtytis. Fėjos artumas man kėlė įtampą, o milžiniška stiprybė, kuri gaudė
jo rankose, vėl sugrąžino į tamsią, apgriuvusią trobelę su dviem psichopatėmis fėjomis, kurios tikrai buvo
nusipelniusios mirti. Mano pečiai trūktelėjo ir išvydau panikos blyksnį Dermoto akyse. Ramiai. Ramiai.
Nusišypsojau jam. Žmonės sakydavo, kad mano šypsena graži, nors žinojau, kad ji šiek tiek per ryški, šiek tiek
beprotiška. Puikiai tiko šiam pokalbiui.
– Kai paskutinį kartą matei Džeisoną... – pradėjau, o tada nebesugalvojau, kaip baigti.
– Užpuoliau jo palydovą. Tą žvėrį, kuris buvo sužalojęs Džeisono žmoną.
Sunkiai nugurkiau ir dar plačiau išsišiepiau.
– Gal būtų buvę geriau, jeigu būtum Džeisonui paaiškinęs, kodėl puolei Melą. Žinai, juk tai ne Melas ją
nužudė.
– Ne, pribaigė mano padermės atstovai, tačiau ji vis tiek būtų mirusi. Juk supranti, kad jis neketino drauge su
ja važiuoti ieškoti pagalbos.
Neturėjau, ką pridurti, nes jo pasakojimas apie tai, kas atsitiko Kristalei, buvo tikslus. Pastebėjau, kad iš
Dermoto nesulaukiau suprantamo atsako, kodėl nepapasakojo Džeisonui apie Melo nusikaltimą.
– Vis dėlto nepaaiškinai to Džeisonui, – tarusi lėtai įkvėpiau ir iškvėpiau – tai labai ramino. To ir tikėjausi.
Man atrodė, kad kuo ilgiau liečiu Dermotą, tuo ramesni abu tampame. Be to, svečias akivaizdžiai kalbėjo vis
rišliau.
– Aš patyriau stiprų interesų konfliktą, – sakė jis rimtai, visai netikėtai pavartodamas modernų žargoną.
Galbūt tai buvo geriausias atsakymas, kokio galėjau sulaukti. Nusprendžiau imtis kitos taktikos.
– Ar norėjai pasimatyti su Klodu? – paklausiau viltingai. – Jis dabar gyvena su manimi, nors ir laikinai. Turėtų
grįžti vėliau vakare.
– Juk aš ne vienintelis, – pasakė Dermotas. Pakėliau galvą ir susidūriau su jo akimis. Supratau, kad senelio
brolis mėgina kažką pasakyti. Meldžiau Dievo, kad jo kalba būtų suprantamesnė. Nors kelias minutes. Šiek tiek
atsitraukiau, mėgindama suvokti, ko jam reikia.
– Tu ne vienintelė fėja, likusi žmonių pasaulyje. Žinau, kad Klodas čia. Liko dar kas nors? – Būčiau tikrai
apsidžiaugusi galimybe nors porą minučių pasinaudoti savo telepatija.
– Taip, taip. – Jo akys maldavo manęs suprasti.
Nusprendžiau surizikuoti ir užduoti tiesioginį klausimą:
– Kas dar yra šioje Fėjų krašto sienos pusėje?
– Tu nenorėtum su juo susidurti, – patikino mane Dermotas. – Turi būti atsargi. Jis dar neapsisprendęs.
Draskomas prieštaravimų.
– Aišku. – Tas „jis“ buvo ne vienintelis sutrikęs. O kad būčiau žinojusi, kokiomis žnyplėmis ištiesinti painiavą
Dermoto galvoje!
– Kartais jis lankosi tavo miškuose. – Fėja uždėjo rankas man ant pečių ir švelniai suspaudė. Tarsi būtų bandęs
tiesiai į mano kūną perduoti dalykus, kurių negalėjo pasakyti.
– Girdėjau, – pasakiau sugižusiu balsu.
– Nepasitikėk kitomis fėjomis, – patarė Dermotas. – Nederėjo ir man pasitikėti.
Pasijutau taip, tarsi virš mano galvos būtų užsidegusi lemputė.
– Dermotai, ar prieš tavo valią buvo panaudota magija? Pavyzdžiui, gal tave kas nors apkerėjo?
Palengvėjimas jo akyse buvo beveik juntamas. Jis energingai palinksėjo.
– Ne karo metu fėjos nemėgsta žudyti kitų fėjų. Išskyrus Nivę ir Loklaną. Jiems patiko žudyti visada ir viską.
Nors aš nemiręs. Vis dar yra vilties.
Akivaizdu, kad gal fėjos ir nenoriai žudo saviškius, tačiau yra pasirengusios juos išvesti iš proto.
– Ar galiu ką nors padaryti, kad panaikinčiau tuos kerus? Gal Klodas gali padėti?
– Manau, kad Klodas turi mažai magijos, – tarė Dermotas. – Jis pernelyg ilgai gyveno kaip žmogus. Mano
brangiausioji dukterėčia, myliu tave. Kaip tavo brolis?
Mes ir vėl atsidūrėme beprotystės šalyje. Vargšelis Dermotas. Pasidavusi impulsui, apkabinau jį.
– Brolis laimingas, dėde Dermotai. Susitikinėja su moterimi, kuri jam tinka ir nesitaiksto su jo nesąmonėmis.
Jos vardas Mišelė – kaip mano mamos, tik su viena „l“, o ne dviem.
Dermotas nusišypsojo žvelgdamas žemyn į mane. Sunku buvo pasakyti, kiek šios informacijos jis suvokė.
– Mirę padarai tave myli, – pasakė Dermotas, o aš prisiverčiau nesiliauti šypsojusis.
– Vampyras Erikas? Jis sako, kad myli.
– Ir kiti mirę padarai. Tu juos trauki, o jie traukia jėgas iš tavęs.
Tai buvo ne tokia maloni naujiena. Dermotas buvo teisus. Jaučiau Eriką per mus siejantį ryšį kaip paprastai,
tačiau dabar kaskart sutemus jutau dar dvi pilkas esybes: Aleksejų ir Apijų Livijų. Mane tai sekino, tačiau iki šios
akimirkos pati to nesuvokiau.
– Šiąnakt, – prabilo Dermotas, – sulauksi lankytojų.
Tai dabar jis dar ir pranašas.
– Geranoriškų?
 Senelio brolis gūžtelėjo.
– Tai skonio ir praktinių sumetimų reikalas.
– Ei, dėde Dermotai? Ar dažnai vaikštai po mano valdas?
– Pernelyg bijau to kito, – atsakė jis. – Visgi bandau tave šiek tiek prižiūrėti.
Mėginau susivokti, ar tai geras, ar blogas dalykas, bet Dermotas staiga dingo. Žybt, ir nebėra: prieš akis atsirado
keista migla, o tada neliko nieko. Vieną akimirką jo delnai spaudė mano pečius, kitą – jų jau nejaučiau.
Tikriausiai įtampa, kurią sukėlė bendravimas su kitu asmeniu, pagaliau tapo Dermotui nebepakeliama.
O, brolyti. Labai labai keista.
Apsidairiau pamaniusi, kad gal išvysiu kokį kitą Dermoto apsilankymo pėdsaką. Jis gal netgi nuspręs grįžti. Vis
dėlto nieko neatsitiko. Nebuvo jokio garso, išskyrus labai žemišką mano skrandžio urzgimą, kuris priminė, kad
dar nevalgiau pietų, o jau buvo bemaž vakarienės metas. Grįžau į namą drebančiomis kojomis ir susmukau ant
kėdės prie stalo. Pokalbis su šnipu. Interviu su kuoktelėjusia fėja. O taip, privalau paskambinti Džeisonui ir
pasakyti, kad vėl saugotųsi fėjų. Tai galėjau padaryti ir nepakildama ant kojų.
Pasikalbėjusi su broliu, prisiminiau, kad automobilyje turiu laikraščių. Kai vėl priverčiau kojas judėti,
atsinešiau juos. Kepdama „Marie Callender’s“ pyragą su mėsos įdaru, perskaičiau pastarųjų dviejų dienų
laikraščius.
Deja, pirmame puslapyje buvo per daug įdomių dalykų. Šrivporte buvo įvykdyta žiauri žmogžudystė,
tikriausiai susijusi su gaujų veikla. Auka buvo jaunas juodaodis vyras, apsirengęs gaujos spalvų drabužiais, o tai
policijai buvo tarsi mirkčiojanti, tikslą rodanti žymė, tačiau jis nebuvo nušautas. Daug kartų badyta, o tada jam
perrėžta gerklė. Fui. Man tai atrodė panašiau į asmeninį kerštą nei gaujų susidorojimą. Kitą naktį atsitiko tas
pats, tik šį kartą devyniolikmečiam vaikinukui, vilkėjusiam kitos gaujos spalvų drabužiais. Jis mirė tokiu pat
siaubingu būdu. Palingavau galvą, dėl kokių niekų kartais miršta jauni vyrai, ir pradėjau skaityti straipsnį, kuris
man pasirodė itin reikšmingas ir kėlė stiprų nerimą.
Įtampa dėl vilkolakių registracijos vis augo. Anot laikraščių, vilkolakiai kėlė aistringą polemiką.
Pasakojimuose beveik nebuvo minima kitų dviesmių, nors aš asmeniškai pažinojau bent vieną lapiolakę,
šikšnolakį, du tigrolakius, visą krūvą panterlakių ir vieną metamorfą. Vilkolakiai, gausiausia dviesmių grupė,
patyrė stipriausią neigiamos ir kitokios reakcijos smūgį. Jie nesiruošė to nutylėti – taip ir reikėjo.
„Kodėl turiu registruotis tarsi būčiau nelegalus imigrantas ar koks miręs pilietis? – Laikraščiai citavo Skotą
Vakerį, armijos generolą. – Jau šešta mano šeimos karta gyvena Amerikoje, visi priklausėme ir tebepriklausome
armijai. Mano dukra tarnauja Irake. Ko jums dar iš mūsų reikia?“
Vienos šiaurės vakarų valstijos gubernatorius sakė: „Mes privalome suprasti, kas yra vilkolakis, o kas – ne.
Įvykus nelaimingiems atsitikimams pareigūnai turi tai žinoti, kad būtų išvengta kraujo užkrėtimo ir būtų
lengviau identifikuoti nukentėjusiuosius.“
Įsmeigiau šaukštą į plutą, kad išleisčiau šiek tiek karščio iš mėsos pyrago. Apgalvojau gubernatoriaus žodžius.
„Nesąmonė“, – padariau išvadą.
„Tai visiška kvailystė, – kitoje pastraipoje buvo cituojamas generolas Vakeris. Vadinasi, mudu su Vakeriu
turėjome šį tą bendra. – Visų pirma, mirę mes atgauname žmogišką pavidalą. Pareigūnai jau dabar maunasi
pirštines prieš apžiūrėdami kūnus. Mūsų identifikacija nebus didesnė problema nei vienesmių. Kodėl turėtų?“
„Taip ir toliau, Vakeri“, – pagalvojau.
Anot laikraščių, debatai įtraukė įvairiausius asmenis: nuo žmonių iš gatvės (tarp jų buvo tokių, kurie nebuvo
paprasti žmonės) iki Kongreso narių, nuo kariškių iki ugniagesių, nuo teisės ekspertų iki žymių mokslininkų.
Užuot mąsčiusi globaliai ar bent jau valstybės mastu, pabandžiau įvertinti „Pas Merlotę“ lankytojų reakcijas,
paskelbus žinią. Ar pajamos sumažėjo? Taip, iš pradžių šiek tiek, kai baro lankytojai turėjo galimybę stebėti,
kaip Semas pavirto šunimi, o Trėjus tapo vilku, tačiau netrukus žmonės vėl gėrė kiek ir anksčiau.
Galbūt tai buvo dirbtinai sukurta krizė, neegzistuojanti problema?
Ne tiek, kiek norėčiau, nusprendžiau perskaičiusi dar keletą straipsnių.
Kai kurie žmonės rimtai nekentė minties, kad asmenys, kuriuos pažinojo visą gyvenimą, turi kitą pusę,
slaptingą (puikus žodis, ar ne? Jis buvo mano kalendoriuje „Po žodį kas dieną“ praėjusią savaitę) gyvenimą. Bent
jau toks įspūdis susidarė anksčiau ir vis dar atrodė teisingas. Niekas nė nemanė pajudėti iš savo pozicijų:
vilkolakiai vis labiau pyko, minia vis labiau būgštavo. Bent jau labai gerklinga jos dalis.
Redinge, Kalifornijos valstijoje, ir Lansinge, Mičigano valstijoje, vyko demonstracijos bei riaušės. Įdomu, čia
arba Šrivporte irgi kils kokių neramumų? Man buvo sunku tuo patikėti, dar skausmingiau įsivaizduoti. Pro
virtuvės langą pažvelgiau į tirštėjančias sutemas, tarsi tikėdamasi išvysti minią kaimiečių, apsiginklavusių deglais
ir žingsniuojančių „Pas Merlotę“ link.
Vakaras buvo keistai dykas. Pavalgius nelabai buvo ką plauti, skalbiniai buvo švarūs, per televizorių nerodė
nieko, ką būčiau norėjusi žiūrėti. Pasitikrinau elektroninį paštą – jokio laiško nuo Juditos Vardamon.
Vis dėlto radau Alsido žinutę. „Suke, gaujos susitikimas vyks pirmadienį vakare, aštuntą, mano namuose.
Mėginame rasti šamaną teisėjauti. Laukiame tavęs ir Džeisono.“ Nuo tos dienos, kai miškuose radome Basimo
kūną, buvo praėjusi beveik savaitė, bet Alsidas su manimi susisiekė pirmą kartą. Gaujos „diena ar dvi“ pailgėjo
iki šešių. Tai taip pat reiškė, kad seniai nebuvo jokių žinių ir iš Eriko.
Vėl paskambinau Džeisonui ir palikau balso žinutę. Stengiausi nesijaudinti dėl gaujos susitikimo, tačiau
kiekvieną kartą, kai būdavau su jais visais, įvykdavo koks nors smurto protrūkis.
Vėl pagalvojau apie negyvą proskynoje palaidotą vyrą. Kas jį ten pakasė? Buvo galima manyti, kad žudikas
norėjo nutildyti Basimą, tačiau lavonas mano žemėse tikrai nebuvo palaidotas per klaidą.
Paskaičiau trisdešimt minučių ar panašiai, o kai jau visiškai sutemo, pajutau sustiprėjusią Eriko esybę, o tada,
nors kiek silpniau, tačiau nepaneigiamai, kitų dviejų vampyrų draugiją. Vos tik jie atsibudo, iš karto pasijutau
pavargusi. Tai mane taip sunervino, kad sulaužiau sau duotą pažadą.
Žinojau, kad Erikas jaučia, jog esu nelaiminga ir nerimauju. Neįmanoma, kad jis to nežinotų. Galbūt galvojo,
kad laikydamas toliau nuo savęs mane apsaugos. Galbūt nežinojo, kad tiek jo kūrėjas, tiek Aleksejus yra mano
pasąmonėje. Sunkiai įkvėpiau ir surinkau jo numerį. Pasigirdo kvietimo signalas, prispaudžiau telefoną prie
ausies tarsi būčiau spaudusi prie savęs patį Eriką. Nors prieš kokią savaitę net nebūčiau patikėjusi, kad taip gali
atsitikti, neapleido mintis: „O jeigu jis neatsilieps?“
Telefonas skambėjo, o aš stovėjau sulaikiusi kvėpavimą. Po antro signalo Erikas atsiliepė.
– Buvo paskirtas gaujos susirinkimo laikas, – išpyškinau.
 – Suke, – tarė jis. – Ar galėtum atvažiuoti?
Pakeliui į Šrivportą mažiausiai keturis kartus sudvejojau, ar teisingai elgiuosi, tačiau padariau išvadą, kad ne
taip jau svarbu, ar esu teisi, ar klystu (kad bėgu pas Eriką, vos jam pamojus piršteliu). Mes buvome skirtinguose
vienos tarp mūsų išsitempusios, iš kraujo išaustos gijos galuose. Ji kiekvieną akimirką perduodavo, ką vienas
kitam jaučiame. Žinojau, kad jis pavargęs ir apimtas nevilties. Erikas žinojo, kad esu supykusi, įskaudinta,
jaučiuosi nejaukiai. Vis dėlto nesilioviau mąsčiusi. Jeigu būčiau jam paskambinusi ir pasakiusi tuos pačius
žodžius, ar jis būtų šokęs į savo automobilį (ar į dangų) ir atskubėjęs prie mano durų slenksčio?
Erikas sakė, kad visi susirinkę „Vamptazijoje“.
Apstulbau išvydusi, kiek nedaug automobilių stovi priešais vienintelį Šrivporto vampyrų barą. „Vamptazija“
buvo svarbus turistų traukos objektas mieste, kuris gyrėsi pagausėjusiu lankytojų srautu, todėl tikėjausi, kad
klubas bus perpildytas. Tarnautojams skirtoje aikštelėje stovėjo beveik tiek pat automobilių, kaip ir prie
pagrindinio įėjimo. Taip anksčiau niekada nebūdavo.
Prie galinio įėjimo budėjo Maksvelas Li, afroamerikietis verslininkas, dar ir vampyras, o tai taip pat buvo
pirmas kartas. Galinis įėjimas niekada nebuvo akylai saugomas, nes vampyrai buvo labai įtikėję, kad niekas jiems
negali pakenkti. Štai dabar ten stovėjo vampyras, apsivilkęs įprastą trijų dalių kostiumą, atlikdamas darbą, kurį
paprastai būtų laikęs nevertu dėmesio. Vis dėlto jis neatrodė pasipiktinęs – buvo susirūpinęs.
Paklausiau jo:
– Kur jie?
Staigiu galvos linktelėjimu vyras parodė į pagrindinę klubo patalpą.
– Džiaugiuosi, kad atvažiavai, – pasakė Erikas, ir iš karto supratau, kad kūrėjo vizitas nebuvo nei malonus, nei
sklandus.
Juk taip dažnai būna labai keista turėti iš kito miesto atvykusių svečių, tiesa? Aprodai jiems vietines įžymybes,
bandai juos pamaitinti ir pralinksminti, tačiau tada jau rimtai nori, kad jie važiuotų sau. Buvo nesunku
pastebėti, kad Erikas vos laikosi. Sėdėjo vienoje kabinoje su Apijumi Livijumi Okela ir Aleksejumi. Berniukas,
aišku, atrodė smarkiai per jaunas būti klube, ir tai tik sustiprino akimirkos absurdiškumą.
– Labas vakaras, – pasisveikinau formaliai. – Erikai, norėjai mane matyti?
Erikas pasislinko arčiau sienos, kad man užtektų vietos, ir aš prisėdau šalia. Jo svečiai pasisveikino su manimi:
Apijus buvo pasipuošęs įtampą išduodančia šypsena, o Aleksejus šypsojosi daug labiau atsipalaidavęs. Kai jau visi
buvome kartu, pajutau, kad manyje tarsi atsipalaidavo įtempta styga, kuri mus visus siejo.
– Pasiilgau tavęs, – ištarė Erikas taip tyliai, kad iš pradžių pamaniau išsigalvojusi jo žodžius.
Nesiruošiau prikišti fakto, kad jis jau daugelį dienų visiškai nesistengė su manimi susisiekti. Pats tai žinojo.
Prireikė savitvardos, kad nuryčiau keletą rinktinių žodžių.
– Kaip jau mėginau tau pasakyti telefonu, gaujos susitikimas dėl Basimo numatytas pirmadienį vakare.
– Kur ir kada? – pasiteiravo Erikas, o balse pasigirdo gaidelė, kuri man aiškiai parodė, kad jis kažkuo
nepatenkintas. Ką gi, galėjo stoti į eilę po manęs.
– Alsido namuose, kurie anksčiau priklausė jo tėčiui. Aštuntą.
– O Džeisonas važiuos su tavimi, be jokios abejonės?
 – Dar su broliu nekalbėjau, bet palikau jam žinutę.
– Tu ant manęs pykai.
– Aš dėl tavęs nerimavau. – Negalėjau pasakyti jam nieko naujo apie tai, ką jaučiau, ko jis ir taip nebūtų
žinojęs.
– Taip, – atsakė Erikas. Jo balsas buvo bejausmis.
– Erikas puikiai moka priimti svečius, – pareiškė caraitis, tarsi būčiau tikėjusis jo įvertinimo.
Vargais negalais sugebėjau išspausti šypseną berniukui.
– Malonu tai girdėti, Aleksejau. Ką judu veikėte? Nemanau, kad kada nors anksčiau buvote lankęsi Šrivporte.
– Ne, – ištarė Apijus Livijus savo keistu akcentu. – Mes čia niekada nebuvome užsukę. Malonus miestelis.
Mano vyresnysis sūnus padarė viską, kad būtume užsiėmę ir nepakliūtume į bėdą.
Dėstė visa tai kiek sarkastiškai. Nuo Eriko sklido įtampa ir supratau, kad jam nepavyko iki galo įgyvendinti
„nepakliuvimo į bėdą“ dalies.
– Pasaulinis turgus smagi vietelė, – pradėjau. – Ten galima nusipirkti dalykų iš viso pasaulio. Šrivportas kurį
laiką buvo konfederatų sostinė. – Jėzuli, man reikėjo labiau pasistengti. – Jeigu nuvyksite į koncertų salę,
galėsite apžiūrėti Elvio persirengimo kambarį, – pasakiau perdėtai linksmai. Įdomu, ar jis nors kartą ten
apsilankė dėl senų laikų.
– Praėjusią naktį turėjau labai gerą paauglį, – pareiškė Aleksejus, mėgdžiodamas mano linksmą toną. Tarsi
būtų pasakęs, kad kirto gatvę degant raudonai šviesai.
Atvėriau burną, tačiau iš jos nesklido joks garsas. Supratau, kad, pasakiusi netinkamą dalyką, galiu žūti vietoje.
– Aleksejau, – ištariau daug ramiau nei jaučiausi, – turi saugotis. Čia toks elgesys prieštarauja įstatymams. Dėl
to gali nukentėti tavo kūrėjas ir Erikas.
– Kai buvau su savo žmogiškąja šeima, galėjau daryti viską, ką užsigeidęs, – pasakė Aleksejus. Tikrai negalėjau
perprasti jo balso. – Buvau toks ligotas, kad jie man leisdavo viską.
Erikas sutrūkčiojo visu kūnu.
– Nesunku tai suprasti, – tariau. – Kiekviena šeima jaustų pagundą lepinti sergantį vaiką, tačiau dabar esi
sveikas ir turėjai tiek daug metų subręsti, todėl žinau, kad supranti, jog ne visada geriausia elgtis kaip užsigeidus.
– Galvoje sukosi mažiausiai dvidešimt kitų dalykų, kuriuos norėjau pasakyti, tačiau nutilau, neištarusi jų garsiai.
Ir gerai. Apijus Livijus pažiūrėjo tiesiai man į akis ir beveik nepastebimai linktelėjo.
– Aš neatrodau kaip suaugęs, – pareiškė Aleksejus.
Vėl turėjau per daug galimų atsakymų. Berniukas – labai labai senas berniukas – aiškiai tikėjosi, kad kažką
pasakysiu.
– Neatrodai, ir nepaprastai apgailestauju, kad taip atsitiko tau ir tavo šeimai. Bet...
Tada Aleksejus ištiesė ranką, paėmė mano delną ir parodė man, kas atsitiko jam ir jo šeimai. Mačiau rūsį,
karališkąją šeimą, daktarą, tarnaitę, atsigręžusius į vyrus, kurie buvo atėję jų nužudyti, girdėjau kaip sukaleno
ginklai, kaip kulkos rado savo taikinius ar, kelioms moterims pasisekė, nerado, nes karališkosios šeimos moterys
buvo į drabužius įsisiuvusios brangakmenių, jeigu ateitų pabėgimo diena, kuri taip niekada ir neišaušdavo. Tie
brangakmeniai gelbėjo jų gyvybes kelias sekundes, kol kareiviai nužudė kiekvieną dejuojantįjį, kraujuojantįjį,
klykiantįjį. Caraičio motiną, tėvą, seseris, jo daktarą, motinos tarnaitę, virėją, tėvo kamerdinerį... ir berniuko
šunį. Po šaudymo kareiviai dar praėjo su durtuvais.
Maniau, apsivemsiu. Susvyravau sėdėdama ir pajutau šaltos Eriko rankos apkabinimą. Aleksejus mane paleido,
ir dar dėl nieko gyvenime taip nebuvau džiaugusis. Nė už ką nebūčiau palietusi to vaiko.
– Matai, – pareiškė Aleksejus triumfuodamas. – Matai! Turėčiau būti laisvas daryti ką noriu.
– Ne, – sakiau, didžiuodamasi, kad balsas liko tvirtas. – Nesvarbu, kaip kenčiame, esame įsipareigoję kitiems.
Privalome būti pakankamai nesavanaudiški, kad mėgintume gyventi teisingai, o kiti galėtų gyventi savus
gyvenimus ir mes jų negadintume.
Aleksejus atrodė maištingai nusiteikęs.
– Taip sako ir šeimininkas, – sumurmėjo jis. – Daugiau ar mažiau.
– Šeimininkas teisus, – pasakiau, nors tie žodžiai mano burnoje paliko negerą skonį.
„Šeimininkas“ mostelėjo ranka barmenei, kad prieitų. Felicija atslinko prie stalo. Ji buvo aukšta, daili ir tokia
švelni, kokia tik galėjo būti vampyrė. Jai ant kaklo išvydau šviežių randų.
– Ko galėčiau jums atnešti? – pasiteiravo. – Suke, tau alaus ar...
– Šalta arbata tiktų puikiausiai, Felicija, – pasakiau.
– O jums visiems greičiausiai Tikro kraujo? – paklausė ji vampyrų. – Arba, jeigu norėtumėte, turime butelį
Karališkojo.
Erikas užsimerkė, o Felicija iš karto suprato savo klaidą.
– Aišku, – guviai ištarė vampyrė. – Tikro kraujo Erikui ir arbatos Sukei.
– Dėkoju! – pasakiau, šypsodamasi barmenei.
Prie mūsų stalelio atžingsniavo Pem. Plevėsavo perregimu juodu kostiumu, kurį paprastai vilkėdavo
„Vamptazijoje“, bet niekada nebuvau mačiusi jos tokios apimtos panikos.
– Atleiskite, kad trukdau, – sakė ji, nusilenkdama svečiams. – Erikai, šiąnakt „Vamptaziją“ aplankė Katerina
Bodro. Ji čia su Sale ir keletu draugų.
Atrodė, jog Erikas tuoj sprogs.
– Šiąnakt, – ištarė jis, ir tas vienas žodis pasakė viską. – Okela, labai apgailestauju, tačiau privalau paprašyti
tavęs ir Aleksejaus eiti į mano biurą.
Apijus Livijus pakilo nepaprašęs tolesnių paaiškinimų, o Aleksejus, mano nuostabai, taip pat neuždavė nė
vieno klausimo. Jeigu Erikas būtų turėjęs įprotį kvėpuoti, būčiau pasakiusi, kad iškvėpė su palengvėjimu, kai
svečiai dingo iš akių. Vampyras ištarė keletą žodžių kažkokia senovine kalba, o aš nieko nesupratau.
Tada prie stalo sustojo stotinga, patraukli, maždaug keturiasdešimties metų blondinė, o už jos stovėjo dar
viena moteris.
– Jūs tikriausiai Katerina Bodro, – pasakiau maloniai. – Esu Sukė Stekhaus, Eriko mergina.
– Labas, meilute, aš Katerina, – pasisveikino moteris. – O čia mano partnerė Salė. Atėjome su keliais draugais,
kuriems įdomu, ką aš dirbu. Bandau aplankyti visas vampyrų darbovietes per metus, o „Vamptazijoje“ nebuvau
jau keletą mėnesių. Esu įsikūrusi Šrivporte, todėl turėčiau užsukti čia daug dažniau.
– Mums taip malonu, kad apsilankėte, – sklandžiai įsiterpė Erikas. Priminė savo įprastą „aš“. – Sale, visada
malonu tave matyti. Kaip mokesčių verslas?
Salė, liekna brunetė, kurios plaukai tik neseniai buvo pradėję žilti, nusijuokė.
– Mokesčiai klesti kaip visada, – pasakė ji. – Turėtum ir pats tai žinoti, Erikai, juk nemažai jų sumoki.
– Malonu matyti, kaip mūsų vampyrai piliečiai sutaria su žmonėmis, – nuoširdžiai pasakė Katerina,
žvalgydamasi po klubą, kuriame buvo taip mažai lankytojų, kad jis atrodė beveik tuščias. Šviesūs moters antakiai
akimirką šiek tiek susiraukė, tačiau tai buvo vienintelis ženklas, kad ponia Bodro pastebėjo, jog Eriko verslas
smuktelėjo.
Pem tarė:
– Jūsų staliukas paruoštas! – Plačiu rankos mostu parodė į du stalus, kurie buvo sustumti jų grupelei.
– Atleisk, Erikai. Turiu skirti dėmesį savo draugijai, – tarė valstijos VRB atstovė.
Po mielybių ir „malonu susipažinti“ krušos likome vieni, jeigu sėdėjimas kabinoje vidury klubo gali būti tokiu
laikomas. Pem jau norėjo eiti mūsų link, bet Erikas sustabdė ją iškėlęs pirštą. Paėmė mano ranką ir pasirėmė
kaktą kita.
– Ar gali papasakoti, kas tau atsitiko? – paklausiau tiesiai šviesiai. – Tai siaubinga. Labai sunku išlaikyti viltį
dėl mūsų santykių ateities, jeigu nežinau, kas vyksta.
– Okela turėjo su manimi aptarti reikalus, – pasakė Erikas. – Visai nelauktus. Be to, kaip matei, mano įbrolis
negaluoja.
– Taip, jis pasidalijo tuo su manimi, – atkirtau. Vis dar buvo sunku patikėti, ką mačiau ir iškentėjau su tuo
vaiku per atsiminimus apie visų jo mylėtų žmonių mirtis. Šiam Rusijos caraičiui, vieninteliam išsigelbėjusiam po
masinių žudynių, rimtai būtų pravertusi psichologo konsultacija. Galbūt juodu su Dermotu net galėtų būti toje
pačioje terapijos grupėje. – Negalima patirti kažko tokio ir likti ponu Psichinė Sveikata, tačiau dar niekada
nieko tokio nebuvau patyrusi. Žinojau, kad jam tai greičiausiai buvo tikras pragaras, tačiau, turiu pasakyti...
– Tau nederėtų viso to išgyventi, – pasakė Erikas. – Bet tu ne vienintelė. Mes tai matome aiškiausiai: Okela, aš,
tu. Visgi jis gali pasidalyti atsiminimais ir su kitais. Kaip jie pasakojo, tai būna ne taip detalu. Niekas nenori tokių
atsiminimų. Bijau, kad jis gali neišgyventi kaip vampyras. – Erikas nutilo, bet vis suko Tikro kraujo butelį ant
stalo. – Pasirodė, kad priversti Aleksejų daryti paprasčiausius dalykus yra sunkus kasnaktis darbas. Lygiai taip
pat sunku priversti jį kai ko nedaryti. Girdėjai jo pastabą apie paauglį? Nenoriu pernelyg leistis į smulkmenas,
tačiau... ar pastaruoju metu skaitei laikraščius, Šrivporto naujienas?
– Nori pasakyti, kad Aleksejus gali būti atsakingas už tas dvi žmogžudystes? – Liko tik sėdėti ir spoksoti į
Eriką. – Durtinės žaizdos, perrėžtos gerklės? Juk jis toks mažas ir jaunas.
– Jis išprotėjęs, – pasakė Erikas. – Okela galiausiai pripažino man, kad Aleksejui ir anksčiau pasitaikydavo
protrūkių, nors ne tokių rimtų. Tai privertė Okelą pagaliau apsvarstyti, nors ir labai nenoriai, galimybę suteikti
Aleksejui galutinę mirtį.
– Tarsi užmigdyti? – pasakiau ne visai tikra, ar teisingai jį supratau. – Tarsi kokį šunį?
Erikas pažvelgė man tiesiai į akis.
– Okela myli berniuką, tačiau jam negalima leisti ir toliau žudyti žmonių ar vampyrų, kai kyla priepuoliai.
Tokie įvykiai ir toliau paklius į spaudą. Jeigu jį sugautų? Kas, jeigu koks nors rusas atpažintų jį viešumoje? Kas
atsitiktų mūsų santykiams su Rusijos vampyrais? Svarbiausia, Okela negali stebėti kiekvieno jo žingsnio. Du
kartus berniūkščiui pavyko pasprukti vienam ir turime dvi mirtis. Mano teritorijoje! Jis niekais pavers viską, ką
bandome sukurti Jungtinėse Valstijose. Nors kūrėjui ir nelabai rūpi mano pozicija šioje šalyje, – pridūrė Erikas
su šiokiu tokiu kartėliu.
Stiprokai patapšnojau Erikui per veidą. Netrenkiau, tik stipriai patapšnojau.
– Taip, bet nepamirškime tų dviejų negyvų vaikinų, – pasakiau. – Tų, kuriuos Aleksejus nužudė skausmingu ir
siaubingu būdu. Na taip, suprantu, kad viskas čia sukasi apie jį, tavo kūrėją ir jūsų asmenines nerašytas taisykles,
tačiau skirkime nors kruopelytę dėmesio berniuko nužudytiems vyrukams.
Erikas gūžtelėjo. Buvo susikrimtęs ir sutrikęs, jam nė kiek nerūpėjo dviejų žmonių mirtys. Tikriausiai jautėsi
dėkingas, kad Aleksejus pasirinko tokias aukas, kurios nepatrauks per daug simpatijų ir kurių mirtis bus lengva
paaiškinti. Juk, pagaliau, gaujų nariai žudo vieni kitus nuolatos. Nusprendžiau nebemėginti įrodyti savo
požiūrio. Galbūt iš dalies dėl to, kad man smilktelėjo mintis: jeigu Aleksejus sugeba atsigręžti prieš savo
padermės narius, galbūt mums pavyktų jį užsiundyti ant Viktoro?
Suvirpėjau. Pati save gąsdinau.
– Vadinasi, tavo kūrėjas atsivežė Aleksejų čia, tikėdamasis, kad turėsi kokių nors protingų minčių, kaip
išlaikyti įbrolį gyvą, išmokysi jį savikontrolės ir panašiai?
– Taip. Tai viena iš priežasčių, kodėl jie čia.
– Kad Apijus Livijus užsiiminėja seksu su vaikiu, tikrai neprideda Aleksejui mentalinės sveikatos, – pasakiau,
nes tiesiog negalėjau to nutylėti.
– Prašau, suprask, Okelos laikais tai nebuvo nederama, – pasakė Erikas. – Aleksejus būtų buvęs gana suaugęs
tuo metu. Tam tikros padėties vyrai buvo laisvi tenkinti bet kokias užgaidas beveik be jokios kaltės ar klausimų.
Okela apie tokius dalykus nemąsto moderniai. Be to, Aleksejus tapo toks... Na, jie seksu dabar tikrai
neužsiiminėja. Apijus Livijus garbingas vyras. – Erikas kalbėjo karščiuodamasis ir labai rimtai, tarsi būtų
privalėjęs man įrodyti kūrėjo integralumą. Toks rūpestis dėl vyro, kuris jį nužudė. Vis dėlto jeigu Erikas žavėjosi
Okela ir jį gerbė, argi aš neturėjau reaguoti taip pat?
Man ūmai dingtelėjo, kad Erikas dėl brolio nedarė nieko tokio, ko aš nebūčiau bandžiusi padaryti dėl savojo.
Tada toptelėjo dar viena nepageidaujama mintis, net burna išdžiūvo.
– Jeigu Apijus Livijus nesimyli su Aleksejumi, tai su kuo jis užsiiminėja seksu? – paklausiau plonu balseliu.
– Žinau, kad tai tavo reikalas, nes esame vedę – tai aš primygtinai tvirtinu, o tu vis stengiesi sumenkinti, –
kalbėjo Erikas, o kartėlis vėl skambėjo jo balse. – Galiu pasakyti tik tiek, jog nesimyliu su savo kūrėju, nors taip
daryčiau, jeigu jis to pageidautų. Neturėčiau kito pasirinkimo.
Pabandžiau sugalvoti būdą, kaip baigti šį pokalbį ir išsigelbėti neprarandant orumo.
– Erikai, tu labai užsiėmęs savo svečiais. – Taip, kaip niekada negalėjau net įsivaizduoti. – Pirmadienį
važiuosiu į susitikimą Alsido namuose. Papasakosiu, kas ten atsitiks, kai man paskambinsi, žinoma, jeigu tai
padarysi. Yra dar keletas dalykų, apie kuriuos norėčiau papasakoti, jei galėsi užsukti pas mane pasikalbėti.
Pavyzdžiui, kad ant mano slenksčio pasirodė Dermotas. Šį pasakojimą Erikui būtų buvę įdomu išgirsti, o man,
dievaži, labai norėjosi papasakoti. Vis dėlto dabar buvo netinkamas metas.
 – Jeigu jie čia liks iki antradienio, nesvarbu, ką darytų, atvažiuosiu pasimatyti, – pasakė Erikas. Jis vėl priminė
save. – Mes pasimylėsime. Jaučiuosi taip, tarsi turėčiau tau nupirkti dovaną.
– Man tokie vakaro planai skamba labai puikiai, – tariau, jausdama vilties antplūdį. – Bet dovanos nereikia,
tik tavęs. Vadinasi, pasimatysime antradienį, kad ir kas atsitiktų. Juk taip sakei?
– Taip, tiesa.
– Na gerai, tada susitiksime antradienį.
– Myliu tave, – pasakė Erikas išsunktu balsu. – Esi mano žmona vieninteliu būdu, kuris man rūpi.
– Aš taip pat tave myliu, – pasakiau, praleisdama pro ausis antrą jo baigiamojo sakinio dalį, nes nežinojau, ką
tuo nori pasakyti. Kai pakilau eiti, šalia manęs atsirado Pem ir palydėjo iki automobilio. Akies krašteliu
pastebėjau, kaip Erikas atsistojo ir nuėjo prie Bodro staliuko užtikrinti, jog svarbūs lankytojai liktų patenkinti.
Pem tarė:
– Jis sužlugdys Eriką, jeigu liks čia.
– Kaip suprast?
– Berniukas vėl žudys, ir mes nebesugebėsime jo pridengti. Jis sugeba pabėgti nespėjus mirktelėti. Būtina
nuolat stebėti, o Apijus Livijus vis dar negali apsispręsti, ar reikia nudaigoti Aleksejų.
– Pem, leisk nuspręsti Okelai, – perspėjau. Nusprendžiau, kad, būnant tik dviese, galiu leisti sau vadinti Eriko
kūrėją vardu. – Kalbu rimtai. Erikas privalėtų leisti jam tave nužudyti, jeigu pašalintum Aleksejų.
– Aš tau rūpiu, taip? – Ji buvo netikėtai sujaudinta.
– Tu mano draugužė, – pasakiau. – Žinoma, rūpi.
– Mes draugės, – ištarė Pem.
– Pati žinai.
– Tai nesibaigs geruoju, – sumurmėjo vampyrė, kai lipau į savo automobilį.
Negalėjau sugalvoti, ką atsakyti.
Ji buvo teisi.
Grįžusi namo suvalgiau Little Debbie bandelę su cinamonu, nes paprasčiausiai maniau, jog jos nusipelniau.
Buvau taip susirūpinusi, kad tiesiog negalėjau pagalvoti apie miegą. Aleksejus perdavė man savo asmeninį
košmarą. Niekada nebuvau girdėjusi apie vampyrą (ar kokią kitą būtybę – žmogų ar ne visai), sugebantį tokiu
būdu perduoti atsiminimus. Man pasirodė ypač siaubinga, jog būtent Aleksejus turi „dovaną“ dalytis tokiais
kraupiais atsiminimais. Vėl galvoje iškilo šiurpus susidorojimas su karališkąja šeima. Galėjau suprasti, kodėl
berniukas toks tapo, tačiau taip pat suvokiau, kodėl jį greičiausiai reikės „užmigdyti“. Nepaprastai išvargusi
pakilau nuo stalo, remdamasi rankomis. Jau buvau pasiruošusi eiti į lovą, tačiau planai pasikeitė, kai išgirdau
durų skambutį.
Buvo galima manyti, kad gyvendama užmiestyje, ilgo keliuko per miškus gale, turėsiu pakankamai laiko būti
perspėta apie svečius, tačiau ne visada taip būdavo, ypač kalbant apie antgamus. Neatpažinau moters, kurią
mačiau pro akutę, tačiau žinojau, jog ji vampyrė. Tai reiškė, kad negali užeiti nekviesta, taigi buvo pakankamai
saugu išsiaiškinti, ko ji atvyko. Atidariau duris, daugiausia apimta smalsumo.
– Labas, kuo galėčiau padėti? – tariau.
 Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
– Ar jūs Sukė Stekhaus?
– Taip.
– Jūs man rašėte elektroninį laišką.
Aleksejus buvo visai ištaškęs mano smegenų ląsteles. Šiąnakt tikrai lėtai mąsčiau.
– Judita Vardamon?
– Toji pati.
– Vadinasi, Lorena buvo jūsų pradininkė? Jūsų kūrėja?
– Taip.
– Prašau užeiti, – pakviečiau atsitraukdama į šalį. Galbūt dariau didelę klaidą, tačiau buvau beveik netekusi
vilties, kad Judita iš viso atsakys į mano žinutę. Ji atvažiavo čia iš paties Litl Roko, todėl pamaniau, kad esu jai
skolinga bent tiek pasitikėjimo.
Judita kilstelėjo antakius ir žengė per slenkstį.
– Jūs tikriausiai mylite Bilą arba esate kvailė, – nustatė ji.
– Tikiuosi, nei viena, nei kita. Gal norite Tikro kraujo?
– Ne dabar, dėkoju.
– Prašau, sėskitės.
Judita įsitaisė ant sofos, o aš atsisėdau ant fotelio kraštelio. Pagalvojau, kaip neįtikėtina, kad Lorena „sukūrė“
tiek Bilą, tiek Juditą. Kirbėjo daugybė klausimų, tačiau nenorėjau šios vampyrės įžeisti ar suerzinti, nes ji padarė
man didelę paslaugą.
– Ar pažįstate Bilą? – paklausiau, trokšdama paspartinti pokalbį, kuris vis tiek turėjo įvykti.
– Taip, aš jį pažįstu. – Vampyrė buvo atsargi ir tai atrodė keista, nes buvo kur kas už mane stipresnė.
– Jūs jaunesnioji jo sesutė? – Judita atrodė maždaug trisdešimties – ar bent tokia buvo savo mirties dieną.
Tamsiai rudais plaukais ir mėlynomis akimis, nedidelio ūgio ir maloniai apvalaina. Viena iš negrėsmingiausiai
atrodančių vampyrų, kuriuos man buvo tekę sutikti, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Be to, rodėsi keistai pažįstama.
– Atsiprašau?
– Ar Lorena pavertė jus vampyre, prieš tai transformavusi Bilą? Kodėl pasirinko jus?
– Kiek supratau, keletą mėnesių buvote Bilo mylimoji? Jeigu teisingai perskaičiau tarp eilučių laiške, –
paklausė ji.
– Taip, buvau. Dabar draugauju su kitu.
– Kodėl Bilas tau niekada nepasakojo, kaip susipažino su Lorena?
– Nežinau. Jo pasirinkimas.
– Labai keista. – Jos nepatiklumas buvo gan akivaizdus.
– Gali manyti, kad tai keista, kol sužaliuos lazda, – pasakiau. – Nežinau, kodėl Bilas man to neatskleidė, taip
jau yra. Jeigu nori pati papasakoti – puiku. Pirmyn. Ne tai svarbiausia. Svarbiausia, jog Bilui negerėja. Jam
įkando fėja sidabru kaustytais dantimis. Jeigu gautų tavo kraujo, galbūt jam pagerėtų.
– Ar Bilas bent jau užsiminė tau, kad turėtum pirmiausia atsiklausti manęs?
 – Ne, madam, neužsiminė. Bet negaliu tverti stebėdama jo skausmą.
– Ar jis minėjo mano vardą?
– E, ne. Pati išsiaiškinau, kad galėčiau susisiekti su tavimi. Man atrodo, jeigu esi Lorenos palikuonė, privalai
jausti, kad jis kenčia. Labai įdomu, kodėl anksčiau nepasirodei.
– Aš tau papasakosiu kodėl. – Juditos balsas nuskambėjo grėsmingai.
O, puiku, dar viena kančios ir skausmo kupina istorija. Žinojau, jog ji man nepatiks.
Buvau teisi.
 12 skyrius

Pasakojimą Judita pradėjo nuo klausimo:

– Ar kada nors teko susitikti su Lorena?
– Taip, – atsakiau ir daugiau nieko nepridūriau. Buvo akivaizdu, kad Judita nežino tikslių mano susitikimo su
Lorena aplinkybių. Mes susitikome likus kelioms sekundėms iki akimirkos, kai suvariau kuolą Lorenai į širdį ir
baigiau jos ilgą, bjaurų gyvenimą.
– Vadinasi, žinai, kad buvo nuožmi ir negailestinga?
Linktelėjau.
– Noriu, kad suprastum, kodėl visus šiuos metus vengiau Bilo, nors jaučiau jam labai šiltus jausmus, – pradėjo
Judita. – Lorena nugyveno sunkų gyvenimą. Gal ir netikiu kiekvienu jos žodžiu, tačiau girdėjau pakankamai iš
kitų šaltinių, kurie patvirtino bent kai kuriuos dalykus. – Judita daugiau manęs nebematė: žvelgė kiaurai,
mėgindama praskleisti metų šydą.
– Kiek metų jai buvo? – paklausiau tik tam, kad palaikyčiau pasakojimo giją.
– Kai Lorena sutiko Bilą, buvo vampyrė jau daugelį dešimtmečių. Ją 1788 metais transformavo vampyras
vardu Solomonas Brunšvikas. Susitiko jie viename Naujojo Orleano viešnamyje.
– Sutiko ją akivaizdžiu būdu?
– Ne visai. Jis ten lankėsi, kad gautų kraujo iš kekšės, kuri pildydavo keistesnes vyrų užgaidas. Palyginti su
kitais klientais, vienas kitas įkandimas jai nieko nereiškė.
– Ar tas Solomonas jau seniai buvo vampyras? – Nenoromis mane apėmė smalsumas. Vampyrai buvo tarsi
gyvoji istorija... Nuo to laiko, kai pakilo iš savo karstų, jie tikrai pridėjo žavesio paprastiems aukštųjų mokyklų
kursams ir paskaitoms. Užtenka pasikviesti vampyrą ar vampyrę į klasę arba auditoriją, kad papasakotų savo
istoriją, ir lankomumas iš karto išauga.
– Maždaug dvidešimt metų. Vampyru jis tapo atsitiktinai. Prieš tai buvo keliaujantis skardininkas.
Pardavinėjo naujus puodus ir keptuves, taisė sulūžusius. Turėjo ir kitų prekių, kurių Naujojoje Anglijoje tuo
metu buvo sunku gauti: adatų, siūlų, kitų mažmožių. Keliavo iš miesto į miestą, iš fermos į fermą visiškai vienas,
tik su arkliu ir vežimu. Vampyras Solomoną užklupo, kai šis vieną naktį įsikūrė stovyklą miškuose. Solomonas
man pasakojo, kad išgyveno pirmą susidūrimą, tačiau užpuolikas naktį nusekė iki kitos jo sustojimo vietos ir vėl
puolė. Antra ataka buvo lemtinga. Solomonas buvo vienas iš tų nelaimėlių, kurie transformuojasi atsitiktinai.
Kadangi išgėręs kraują vampyras paliko jį palaikęs mirusiu, nežinodamas apie virsmo procesą, – ar bent jau man
taip patinka galvoti, – Solomonas nebuvo apmokytas ir turėjo viską išsiaiškinti pats.
– Skamba tikrai siaubingai, – pasakiau nuoširdžiai.
Ji linktelėjo.
– Tikriausiai. Nusigavo iki pat Naujojo Orleano, kad išvengtų žmonių, kurie galėjo pradėti svarstyti, kodėl jis
visai nepaseno. Ten susidūrė su Lorena. Kai pasisotinęs kekšės krauju jau ėjo pro galines duris, jis pastebėjo
Loreną tamsiame kieme. Ji buvo su vyru. Klientas mėgino pabėgti nesusimokėjęs, tad moteris akies mirksniu jam
perrėžė gerklę.
Tai labai priminė mano pažinotą Loreną.
– Solomoną sužavėjo jos nuožmumas, o šviežio kraujo kvapas – sujaudino. Čiupo mirštantį vyrą ir iščiulpė jį
sausai, o kai išmetė kūną į gretimo namo kiemą, Loreną tai irgi pribloškė. Ji norėjo tapti tokia pat, kaip jis.
– Labai jai būdinga.
Judita nežymiai nusišypsojo.
– Ji buvo beraštė, tačiau atkakli ir turėjo nepaprastą gebėjimą išgyventi. Solomonas buvo daug protingesnis,
tačiau neįgudęs žudyti. Iki to laiko jau buvo išsiaiškinęs kai kuriuos dalykus, todėl sugebėjo ją transformuoti.
Kartais jie išgerdavo vienas kito kraujo ir tai teikdavo drąsos ieškoti kitų tokių kaip mes, kad išmoktų, ką
privalėjo, ir galėtų gyventi visavertį gyvenimą, o ne paprasčiausiai egzistuoti. Abu mokėsi, kaip būti sėkmingais
vampyrais, bandė naujos prigimties ribas ir buvo puiki komanda.
– Vadinasi, Solomonas buvo tavo senelis, nes pradėjo Loreną, – pasakiau tarsi iš kokios Biblijos. – Kas atsitiko
paskui?
– Galiausiai aistros ugnis išblėso, – pasakė Judita. – Kūrėjai ir jų vaikai lieka kartu ilgiau nei paprasta, vien
seksualinių ryšių siejama vampyrų pora, tačiau ne amžinai. Lorena išdavė Solomoną. Buvo pagauta su pusiau
nugertu mirusiu vaiku, bet sugebėjo gan įtikinamai apsimesti mirtinga moterimi. Ją sučiupusiems vyrams pasakė,
kad būtent Solomonas nužudė vaiką ir privertė nešti lavonėlį, štai kodėl ji buvo visa išsikruvinusi. Solomonui tik
šiaip ne taip pavyko pasprukti iš miesto gyvam – tuo metu jie buvo Načeze, Misisipės valstijoje. Daugiau jis
niekada nematė Lorenos. Niekada nebesutiko ir Bilo. Lorena rado jį po karo tarp valstijų. Kaip man vėliau
pasakojo Bilas, vieną naktį Lorena klajojo po šias apylinkes. Tais laikais buvo daug sunkiau pasislėpti, ypač
kaimo vietovėse. Na, taip, tada nebuvo tiek žmonių, galinčių tave sumedžioti, ir buvo mažai (arba nebuvo jokių)
komunikacijos priemonių. Vis dėlto nepažįstami žmonės tais laikais atrodė įtartini, o populiacija buvo retesnė,
todėl ir aukų pasirinkimas mažesnis. Kiekviena mirtis buvo pastebimesnė. Kiekvieną kūną reikėjo labai atsargiai
paslėpti arba itin kruopščiai surežisuoti mirtį. Tuo metu bent jau nebuvo gerai organizuotų policijos pajėgų.
Priminiau sau, kad nerodyčiau pasibjaurėjimo. Šie dalykai man buvo ne naujiena. Būtent taip visais laikais
gyveno vampyrai, išskyrus pastaruosius keletą metų.
– Lorena išvydo Bilą su šeima pro jų namų langus. – Judita nusuko akis. – Ji įsimylėjo. Keletą naktų klausėsi.
Dienomis išsikasdavo duobę miškuose ir pasilaidodavo. Naktimis stebėdavo. Galiausiai nusprendė veikti.
Lorenai net pačiai buvo aišku, kad Bilas niekada neatleistų, jeigu ji nužudytų jo vaikus, todėl palaukė, kol vieną
vėlų vakarą jis išėjo į lauką išsiaiškinti, kodėl nesiliauja lojęs šuo. Vos Bilui žengus pro duris, prisėlino už nugaros
ir jį pasiėmė, nors Bilas turėjo šautuvą.
Pagalvojau apie Loreną, slankiojusią taip arti mano šeimos, tik už miško lopinėlio... Lygiai taip pat lengvai ji
galėjo prisiartinti ir prie mano proprosenelių namo – šeimos istorija būtų buvusi visiškai kitokia.
– Tą pačią naktį pavertė jį vampyru, palaidojo ir padėjo pakilti iš kapo po trijų naktų.
Buvo sunku net įsivaizduoti, kaip siaubingai turėjo jaustis Bilas. Akies mirksniu neteko visko: iš jo atėmė
gyvenimą, neatpažįstamai pakeitė ir atidavė siaubingai išdarkytą.
– Ji tikriausiai išsivedė jį iš šių vietų, – pasakiau.
– Taip, tai buvo būtina. Net suorganizavo Bilo „mirtį“. Proskynoje pritaškė kraujo, paliko ten jo ginklą ir
drabužių skutų. Bilas man papasakojo, kad atrodė, tarsi jį būtų užpuolusi ir sudraskiusi pantera. Taigi jie keliavo
kartu, bet Bilas nekentė jos, nors ir buvo susaistytas. Jautėsi su Lorena nelaimingas, tačiau ji vis dar buvo apsėsta
meilės. Po trisdešimties metų ji pamėgino padaryti Bilą laimingesnį nužudydama moterį, kuri buvo nepaprastai
panaši į jo žmoną.
– Ojė, – pasakiau, stengdamasi nejausti sunkumo skrandyje. – Tave? – Štai kodėl jos veidas man kažką
priminė. Esu mačiusi senų Bilo šeimos nuotraukų.
Judita linktelėjo.
– Pasirodo, Bilas pamatė mane įeinančią į kaimyno namus, kai traukiau su šeima į vakarėlį. Pasekė namo ir
stebėjo – panašumas traukė jo dėmesį. Kai Lorena sužinojo apie naują Bilo susižavėjimo objektą, pamanė, kad
Bilas liks su ja, jeigu parūpins jam kompanionę.
– Kaip gaila, – pasakiau. – Man labai labai gaila.
Moteris gūžtelėjo.
– Tai buvo ne Bilo kaltė, bet tikriausiai supranti, kodėl turėjau pamąstyti prieš atsakydama į tavo žinutę ir čia
atvykdama. Solomonas dabar Europoje, kitaip būčiau paprašiusi jo vykti kartu. Siaubingai bijojau vėl sutikti
Loreną, bijojau... bijojau, kad ji bus čia, kad jos taip pat būsi paprašiusi padėti Bilui. Arba ji bus sukūrusi šią
istoriją tik tam, kad mane čia atsiviliotų – ką aš žinau. Ar ji... kur nors netoliese?
– Lorena galutinai mirusi. Nejaugi nežinojai?
Apvalainos žydros Juditos akys dar labiau išsiplėtė. Jau nebegalėjo labiau išbalti, tačiau ilgam užsimerkė.
– Aš pajutau stiprų trūktelėjimą prieš pusantrų metų... Ar tai galėjo būti Lorenos mirtis?
Linktelėjau.
– Štai kodėl ji manęs nepakvietė. Bet juk tai nuostabu, nuostabu!
Juditą tarsi kas pakeitė.
– Žinai, aš truputį nustebusi, kad Bilas su tavimi nesusisiekė ir visko nepapasakojo.
– Galbūt tikėjosi, kad pati susiprasiu, juk vampyrų vaikus ir kūrėjus saisto kraujo ryšiai. Nors nebuvau
įsitikinusi. Atrodė per gera naujiena, jog būtų tiesa. – Judita nusišypsojusi staiga pasidarė labai gražutė, net ir su
iltimis. – Kur Bilas?
– Už miškelio. – Parodžiau reikiama kryptimi. – Savo senuosiuose namuose.
– Galėsiu rasti jo pėdsakus, kai tik išeisiu į lauką, – pasakė ji laiminga. – O, kaip bus gera būti kartu, kai
Lorenos nebus šalia!
E. Ką?
Prieš tai Judita atrodė nusiteikusi čia sėdėti ir pasakoti, kol man ausys nulinks, bet ūmai pasiryžo lėkti tarsi
išbarta katė. Sėdėjau įtariamai primerkusi akis, galvodama, ką padariau.
– Išgydysiu jį, esu tikra, jis tau vėliau padėkos, – tarė, o aš jaučiausi taip, tarsi ji būtų mane visai išmetusi iš
galvos. – Ar Bilas buvo šalia, kai mirė Lorena?
 – Aha, – numykiau.
– Ar jis susilaukė baisios bausmės ją nužudęs?
– Jis jos nenužudė, – pasakiau. – Tai padariau aš.
Vampyrė sustingo, įsmeigusi į mane akis, tarsi netikėtai būčiau paskelbusi, kad esu King Kongas. Tada tarė:
– Aš tau skolinga savo laisvę. Bilas tikriausiai tave labai vertina.
– Manyčiau, taip ir yra, – patvirtinau ir labai susigėdau, kai ji pasilenkusi pabučiavo man ranką. Juditos lūpos
buvo šaltos.
– Dabar mudu su Bilu galime būti kartu, – pasakė ji. – Pagaliau! Aplankysiu tave kitą naktį ir papasakosiu,
kokia dėkinga esu, bet dabar turiu skubėti pas jį. – Tada dingo iš namo ir nurūko per miškus pietų kryptimi
man nespėjus nė mirktelėti.
Pasijutau taip, tarsi man į galvą būtų smogę labai dideliu kumščiu.
Būčiau buvusi visiška niekšelė, jeigu būčiau jautusi kokius nors kitus jausmus, o ne džiaugsmą dėl Bilo. Dabar
jis galės šimtmečių šimtmečius praleisti su Judita (jeigu norės). Niekada nesenstančiu savo žmonos dublikatu.
Prisiverčiau nusišypsoti su malonumu.
Kai laiminga išraiška neprivertė manęs pasijusti laimingos, padariau dvidešimt pritūpimų su šuoliuku, tada
dvidešimt atsispaudimų. „Na va, taip daug geriau“, – pagalvojau, gulėdama ant pilvo svetainės viduryje.
Susigėdau, jog mano rankų raumenys taip virpa. Prisiminiau treniruotes, per kurias mus mirtinai nuvarydavo
Sakalių mažojo beisbolo komandos trenerė Piterson; žinojau, kad jeigu ji pamatytų mane dabar, gerai iškarštų
kailį. Kita vertus, man jau seniai ne septyniolika.
Persivertusi ant nugaros, rimtai apsvarsčiau šį faktą. Tai nebuvo pirmas kartas, kai aiškiai pajutau laiko tėkmę,
tačiau tik šį sykį atrodė, jog kūnas pasikeitė į kažką ne tokio efektingo. Negalėjau nepalyginti savęs su daugeliu
vampyrų, kuriuos pažinojau. Mažiausiai devyniasdešimt devyni procentai jų tapo vampais gyvenimo viršūnėje.
Tarp jų buvo keletas, kurie buvo transformuoti jaunesni, pavyzdžiui, Aleksejus, ir keli vyresnio amžiaus, kaip
Senoji Pitija, tačiau daugumos žmogiškasis amžius svyravo nuo šešiolikos iki trisdešimt penkerių, kai jie patyrė
savo pirmąją mirtį. Jiems niekada nereikės sveikatos apsaugos ar socialinės rūpybos tarnybų pagalbos. Neteks
nerimauti dėl klubo sąnario keitimo, plaučių vėžio ar artrito.
Kai sulauksiu vidutinio amžiaus (jeigu pasiseks, nes mano gyvenimą galima apibūdinti kaip „aukšto rizikos
laipsnio“), gan akivaizdžiai pasieksiu viršūnę. Paskui raukšlės tik gilės ir tankės, oda ant mano kaulų atrodys
laisvesnė, bus dėmėta, o plaukai – praretės. Smakras kiek apdribs, kaip ir papai. Sąnarius skaudės ilgesnį laiką
pasėdėjus vienoje padėtyje. Turėsiu įsigyti skaitymo akinius.
Man gali kelti rūpesčių aukštas kraujo spaudimas. Gali užkalkėti kraujagyslės. Širdis gali pradėti plakti
neritmiškai. Kai peršalsiu, jausiuosi labai blogai. Bijosiu Parkinsono, Alzheimerio ligų, insulto, plaučių
uždegimo... Tokie tad baubai slepiasi po senstančiųjų lovomis.
Jeigu pasakyčiau Erikui, kad noriu likti su juo amžinai? Tikėdamasi, jog jis nepradės klykti ir nepabėgs kuo
toliau, kuo greičiau ir tikrai mane transformuos, pamėginau įsivaizduoti, koks būtų vampyriškas gyvenimas.
Matyčiau, kaip sensta ir miršta visi mano draugai. Miegočiau slaptavietėje po spintos grindimis. Jeigu Džeisonas
vestų Mišelę, jai galbūt nepatiktų, jeigu norėčiau paimti ant rankų jų vaikus. Jausčiau nenumaldomą norą pulti
žmones ir jiems įkąsti – man jie būtų tarsi vaikščiojantys kraujainiai iš „McDonald’s“. Galvočiau apie žmones
kaip apie maistą. Spoksojau į lubų ventiliatorių ir bandžiau įsivaizduoti, kaip užsimanau suleisti iltis į Endį
Belfliorą ar Holę. Fui.
Kita vertus, daugiau niekada nesirgčiau, nebent kas nors pašautų sidabrine kulka, įkąstų sidabru kaustytais
dantimis, persmeigtų širdį ar paliktų saulėkaitoje. Galėčiau apsaugoti trapius žmones nuo pavojaus. Būčiau su
Eriku amžinai... išskyrus problemėlę, kad vampyrų poros paprastai neištveria kartu labai ilgai.
Na gerai, vis tiek būčiau su Eriku ne vienus metus.
Kaip užsidirbčiau pragyvenimui? Galėčiau dirbti tik vėlyvoje pamainoje „Pas Merlotę“ ir tik sutemus, jeigu
Semas leistų man likti darbe. Jis taip pat pasentų ir mirtų, o naujajam savininkui galbūt nepatiktų turėti
nuolatinę barmenę, galinčią dirbti tik vienoje pamainoje. Galėčiau stoti į koledžą, lankyti naktines paskaitas ir
kompiuterių pamokas, kol įgyčiau kokį nors laipsnį. Kokios srities?
Pasiekiau vaizduotės ribas. Atsiklaupiau ir pakilau nuo grindų svarstydama, ar nedidelį sąnarių sąstingį aš tik
įsivaizduoju.
Miegas tą naktį neaplankė siaubingai ilgai, nepaisant įvykių kupinos ir labai baisios dienos. Iš visų pusių spaudė
namų tyla. Visai paryčiui švilpaudamas grįžo Klodas.
Kai rytą atsikėliau, gal ir ne vos prašvitus, bet tikrai per anksti, jaučiausi vangi ir be nuotaikos. Eidama į
verandą su kavos puodeliu po paradinėmis durimis radau pakištus du vokus. Vienas laiškas buvo nuo pono
Kataliado, atneštas asmeniškai jo dukterėčios Gvazdikos trečią ryto, kaip ji pati buvo užrašiusi ant voko.
Apgailestavau, kad praleidau progą su ja pasikalbėti, nors buvau dėkinga, jog nepažadino. Vien iš smalsumo
pirmiausia atplėšiau šį laišką. „Brangioji Suke, – rašė ponas Kataliadas, – pridedu čekį su Klodinos Krein
sąskaitoje tuo metu, kai ji mirė, buvusių pinigų suma. Ji norėjo, kad juos gautumėte.“
Trumpai ir konkrečiai, visai nebūdingai asmenims, su kuriais pastaruoju metu kalbėjausi. Apverčiau čekį ir
supratau, jog jame nurodyta šimtas penkiasdešimt tūkstančių dolerių.
– O, Dieve, – pasakiau garsiai. – O, Dieve. – Čekis iškrito iš rankų (ūmai pirštai visai neteko jėgų) ir
nusklendė ant verandos grindų. Skubiai pritūpiau, paėmiau ir dar kartą perskaičiusi įsitikinau, jog nesuklydau.
– O, – tariau. Laikiausi klasikos, nes pasakyti ką nors daugiau tiesiog nesugebėjau. Net negalėjau įsivaizduoti,
ką darysiu su tokia didele pinigų suma. Tiesiog jos nesuvokiau. Turėjau šiek tiek palaukti, kad pajėgčiau
racionaliai apgalvoti tokį netikėtą palikimą ir suplanuoti.
Nusinešiau stulbinamą čekį į namą ir padėjau stalčiuje, staiga pabūgusi, kad jam kas nors gali atsitikti man
nespėjus nukakti į banką. Tik įsitikinusi jo saugumu, pagalvojau, jog reikėtų atplėšti ir antrą laišką. Jis buvo nuo
Bilo.
Vėl išėjau į verandą, atsisėdau ant kėdės ir gurkštelėjau vėstančios kavos. Atplėšiau voką.
„Brangiausioji Suke, nenorėjau gąsdinti tavęs belsdamasis į tavo duris antrą ryto, todėl palieku šį laišką, kad
galėtum perskaityti dienos šviesoje. Nusistebėjau, kodėl lankeisi mano namuose praėjusią savaitę. Žinojau, kad
buvai užsukusi ir kad anksčiau ar vėliau tavo motyvai išaiškės. Tavo dosni širdis padėjo man gauti vaistų, kurių
taip reikėjo.
Niekada net nepagalvojau, kad išvysiu Juditą po to karto, kai išsiskyrėme. Buvo keletas priežasčių, kodėl per
daugelį metų jai nepaskambinau. Kiek suprantu, ji papasakojo tau, kodėl Lorena pasirinko ją paversti vampyre.
Lorena nepaklausė mano nuomonės prieš užpuldama Juditą. Prašau tuo patikėti. Niekada nebūčiau pasmerkęs
kito žmogaus taip gyventi, nebent pati būtų to norėjusi ir man pasakiusi.“
Aišku, Bilas buvo labai geros nuomonės apie mane. Tikrai nemąsčiau taip komplikuotai. Net įsivaizduoti
sunku, jog būčiau pradėjusi įtarinėti, kad Bilas paprašė Lorenos jam rasti velionę žmoną primenančią draugužę.
„Man niekada nebūtų pakakę drąsos susisiekti su Judita, nes bijojau, kad ji manęs nekenčia. Taip džiaugiuosi
vėl ją matydamas. Jos kraujas, duotas laisva valia, jau smarkiai mane pagydė.“
Puiku! Būtent to ir siekėme.
„Judita sutiko pasilikti savaitę ar ilgiau, kad galėtume vienas kitam papasakoti visas naujienas, pabendrauti.
Galbūt prisijungsi prie mūsų kokį vakarą? Juditą labai sužavėjo tavo kilnumas. Su meile, Bilas.“
Prisiverčiau nusišypsoti sulankstytam popieriaus lapui. Paprasčiausiai atrašysiu, kaip džiaugiuosi, kad jam jau
pagerėjo ir kad jis atnaujino santykius su Judita. Žinoma, buvau nelabai patenkinta, kai draugavo su Sela
Pamfrėj, mirtingąja nekilnojamojo turto agente, nes tada buvome tik neseniai išsiskyrę, o aš žinojau, kad jam ji
rimtai nerūpi. Dabar buvau ryžtingai nusiteikusi džiaugtis Bilo laime. Tikrai neketinau būti vienas iš tų
siaubingų žmonių, kurie visai praranda ūpą, kai jų buvusieji susiranda naujus partnerius. Tai būtų buvę
nepaprastai veidmainiška ir savanaudiška, o aš tikėjausi, kad esu geresnė. Bent jau buvau nusiteikusi kurti tokio
žmogaus imitaciją.
– Gerai, – pasakiau kavos puodeliui. – Visai neblogai pavyko.
– Gal mieliau pasikalbėtum su manimi, o ne savo kava? – paklausė Klodas.
Pro atvirą langą girdėjau žingsnius ant girgždančių laiptų, jutau, kad dar vienos smegenys prabudo ir dirba,
tačiau negalėjau numatyti, jog jis prisijungs prie manęs verandoje.
– Vėlai grįžai, – pastebėjau. – Gal nori, kad ir tau atneščiau kavos? Priruošiau jos visą puodą.
– Ne, dėkoju. Po minutėlės gersiu ananasų sulčių. Puiki diena. – Klodas buvo be marškinių. Na, bent jau
mūvėjo sportines kelnes su daugybe Dallas Cowboys žaidėjų atvaizdų iš visų pusių. Cha! Norėtų!
– Taip, – pasakiau su aiškiu entuziazmo trūkumu. Klodas kilstelėjo vieną juodą tobulos formos antakį.
– Ko čia dabar sėdi kaip žemę pardavusi? – paklausė.
– Ne, aš labai laiminga.
– Taip, galiu matyti džiaugsmą tavo veide. Kas atsitiko, pussesere?
– Pagaliau gavau čekį iš Klodinos palikimo tvarkytojų. Dieve, laimink ją. Ji buvo labai dosni. – Pakėliau akis į
Klodą, sutelkusi visą nuoširdumą į veidą. – Klodai, tikiuosi, ant manęs nepyksti. Tai tiesiog... tiek daug pinigų.
Net nežinau, ką su jais daryti.
Klodas gūžtelėjo.
– To norėjo Klodina. O dabar papasakok man, kas blogai.
– Klodai, atleisk, jeigu mane stebina tavo rūpestis. Būčiau pasakiusi, kad tau nusispjaut, kaip aš jaučiuosi,
tačiau buvai toks malonus su Hanteriu, o dar pasisiūlei padėti išvalyti palėpę.
– Galbūt prabudo pusbroliškas rūpestis. – Jis vėl pakėlė vieną antakį.
– O gal kiaulės moka skraidyti.
 Klodas nusijuokė.
– Mėginau atrodyti žmogiškesnis, – prisipažino. – Visą ilgą egzistenciją teks praleisti tarp žmonių, akivaizdu,
aš bandau būti...
– Malonus? – pasiūliau.
– Oi, – pasakė Klodas, nors mano žodžiai jo rimtai neįskaudino. Jeigu iš tiesų būtų jautęsis įžeistas, būtų buvę
galima manyti, kad jam rimtai rūpi mano nuomonė. To tikrai neišmoksi, taip?
– Kur prapuolė tas tavo vaikinas? – paklausė pusbrolis. – Man taip patinka vampyro kvapas namie.
– Praėjusią naktį mačiau jį pirmą kartą per savaitę ir mums visai neteko pabūti vieniems.
– Susipykote? – Klodas klubu atsirėmė į verandos turėklus; supratau, kad jis ryžtingai nusiteikęs parodyti, jog
gali būti susidomėjęs kitų asmenų gyvenimais.
Pajutau neviltį.
– Klodai, dabar geriu savo pirmą puodelį kavos, beveik neišsimiegojau ir praleidau keletą prastų dienų. Ar
negalėtum tiesiog šiaušti sau ir, pavyzdžiui, nusimaudyti po dušu ar panašiai?
Jis atsiduso, tarsi būčiau sudaužiusi jam širdį.
– Na gerai jau, užuominą supratau, – pasakė jis.
– Tai iš tikrųjų buvo ne užuomina, o atviras teiginys.
– Gerai, einu.
Kai Klodas išsitiesė ir žengė žingsnį durų link, suvokiau, kad visgi turiu jam ką pasakyti.
– Atsiimu savo žodžius. Yra šis bei tas, apie ką mums reikia pasikalbėti, – tariau. – Dar neturėjau progos tau
papasakoti, kad čia lankėsi Dermotas.
Klodas įsitempė, tarsi būtų pasiruošęs tuoj pat sprukti.
– Ką jis sakė? Ko norėjo?
– Nesu visiškai tikra. Manyčiau, kaip ir tu, jis tiesiog norėjo pabūti greta kitos būtybės, turinčios nors šlakelį
fėjų kraujo. Be to, norėjo man prisipažinti, kad yra užkerėtas.
Klodas išbalo.
– Kieno magijos? Ar senelis grįžo pro vartus?
– Ne, – atsakiau. – Bet ar negalėjo kokia nors fėja jo užkerėti dar prieš juos uždarant? Be to, privalai žinoti ir
tai, kad šiapus portalo vartų, ar kaip jūs tai vadinate, yra dar viena pilnakraujė fėja. – Kiek supratau fėjų moralę,
jos nebūtų pajėgę man atsakyti tiesioginiu melu.
– Dermotas išprotėjęs, – pasakė Klodas. – Net neįsivaizduoju, ką jis dar iškrės. Jeigu prisiartino prie tavęs
atvirai, turėtų jausti nepaprastą spaudimą. Pati žinai, koks jis neapsisprendęs dėl žmonių.
– Tu neatsakei į mano klausimą.
– Neatsakiau, – tarė Klodas. – Tam yra priežastis. – Jis atsuko man nugarą ir pažvelgė per kiemą. – Man
patinka turėti galvą ant savo pečių.
– Vadinasi, kažkas tikrai šniukštinėja netoliese ir tu žinai, kas jis. Gal žinai daugiau apie kerėjimą nei
pripažįsti?
– Aš apie tai nekalbėsiu. – Klodas nužingsniavo vidun. Po kelių minučių išgirdau, kaip išėjo pro galines duris,
o netrukus jo automobilis pravažiavo pro šalį ir nurūko Kolibrių kelio link.
Taigi gavau vertingos informacijos, kuri buvo visiškai nenaudinga. Negalėjau iškviesti tos fėjos, paklausti,
kodėl jis ar ji vis dar šioje vartų pusėje, kokie jo ar jos ketinimai. Jeigu man būtų reikėję spėti, būčiau pasakiusi,
kad esu beveik tikra, jog Klodas tikrai taip nebijotų fėjos, norinčios skleisti tik gerumą ir šviesą. Be to,
geranoriška fėja nebūtų apkerėjusi vargšo Dermoto, visiškai supainiodama jam protelį.
Sukalbėjau vieną kitą maldelę, tikėdamasi, kad tai padės susigrąžinti įprastą gerą nuotaiką, tačiau šiandien tai
nesuveikė. Galbūt bandžiau melstis netinkamai nusiteikusi. Kreiptis į Dievą tikrai ne tas pats, kaip išgerti laimės
piliulę – toli gražu.
Apsivilkau suknelę, apsiaviau basutes ir nuėjau prie močiutės kapo. Paprastai pokalbiai su ja man primindavo,
kokia rami ir išmintinga ji buvo. Vis dėlto šiandien tegalėjau galvoti apie jai visiškai nebūdingą romanėlį su
pusiau fėja, iš kurio atsirado mano tėtis ir jo sesuo Linda. Močiutė užsiiminėjo seksu (galbūt) su pusiau fėja, nes
senelis negalėjo turėti vaikų. Taip ji pastojo, susilaukė dviejų vaikų ir užaugino juos su meile.
Abu ir palaidojo.
Pritūpiau šalia paminklinio akmens ir žiūrėdama į žolę, kuri buvo sužėlusi ant kapo, susimąsčiau, ar turėčiau
tame įžvelgti kokią nors prasmę. Buvo galima pradėti galvoti, jog močiutė padarė kažką, ko neturėjo... kad gautų
tai, kas gal jai nepriklausė... o tuomet prarado skausmingiausiu būdu. Kas gali būti blogiau nei netekti vaiko?
Netekti dviejų vaikų.
Kita vertus, buvo galima nuspręsti, kad viskas vyko atsitiktinai ir močiutė priėmė geriausią įmanomą
sprendimą, kai to reikėjo, o jis nebuvo visiškai sėkmingas dėl priežasčių, kurių ji negalėjo kontroliuoti. Absoliuti
kaltė arba absoliutus nekaltumas.
Turėtų būti geresnių pasirinkimo variantų.
Aš pasielgiau taip, kaip tą akimirką buvo geriausia. Įsisegiau auskarus ir nuvažiavau į bažnyčią. Velykos jau
buvo praėjusios, tačiau gėlės ant metodistų altoriaus vis dar atrodė gražiai. Langai buvo atidaryti, oras maloniai
šiltas. Vakaruose būriavosi keletas debesų, tačiau nebuvo dėl ko nerimauti artimiausias kelias valandas.
Klausiausi kiekvieno pamokslo žodžio, giedojau giesmes kartu su visais, nors stengiausi tai daryti pakuždomis,
nes dainuoju baisiai. Buvo gera: priminė močiutę, vaikystę, tikėjimą, švarias sukneles ir sekmadieninius pietus,
dažniausiai bulvėmis ir morkomis apdėliotą kepsnį, kurį močiutė pašaudavo į orkaitę prieš išvažiuojant į
bažnyčią. Dar iškepdavo kokį pyragą ar tortą.
Bažnyčioje ne visada lengva, kai sugebi skaityti aplinkui susirinkusių žmonių mintis, todėl labai stengiausi jas
visas užblokuoti ir mąstyti tik apie savąsias, mėginau pasiekti tą auklėjimo dalį, tą savo esybės pusę, kuri buvo
gera bei maloni, ir ryžtingai pamėginti būti geresnė.
Pasibaigus pamaldoms, kalbėjausi su Maksina Fortenberi, kuri buvo devintame danguje dėl Hoito ir Holės
vedybų planų, stebėdama, kaip Čarlsė Tuten rūpinasi anūkėliu, pasišnekučiavau su savo draudimo agentu Gregu
Oberu, kurio visa šeima taip pat buvo kartu. Duktė išraudo, kai į ją pasižiūrėjau, nes žinojau apie ją keletą
dalykų, dėl kurių jos sąžinė turėjo virpėti. Stengiausi neteisti merginos. Visi kartais netinkamai pasielgiame.
Vienus pagauna, kitų – ne.
Nustebau bažnyčioje išvydusi ir Semą. Niekada anksčiau jo čia nebuvau regėjusi. Kiek žinojau, jis nesilankė nė
vienoje Bon Tono bažnyčioje.
– Malonu tave matyti, – pasakiau, stengdamasi neparodyti nuostabos. – Anksčiau vaikščiojai kur nors kitur,
ar tau tai apskritai nauja?
– Paprasčiausiai pajutau, kad jau metas, – prisipažino Semas. – Pirma, man bažnyčios patinka. Antra,
dviesmiams artėja blogi laikai, todėl norėjau, jog visi bontoniečiai žinotų, kad aš visai nieko vyrukas.
– Jie būtų kvailiai, jeigu to nežinotų, – pasakiau tyliai. – Malonu tave čia matyti, Semai. – Nuėjau šalin, nes
pora žmonių jau laukė, norėdami pasikalbėti su mano bosu, o kaip supratau, jis norėjo sutvirtinti savo pozicijas
bendruomenėje.
Likusią dienos dalį stengiausi nepasiduoti nerimui dėl Eriko ar kitų dalykų. Iš Taros ir Džei Bi sulaukiau
kvietimo kartu papietauti – džiaugiausi, galėdama praleisti laiką su jais. Tara privertė daktarą Dinvidį ją labai
atidžiai patikrinti ir, savaime aišku, jis aptiko plakant dar vieną širdį. Juodu su Džei Bi apstulbo, bet maloniai.
Tara buvo paruošusi vištienos užtepėlę su traškučiais, špinatų troškinį ir vaisių salotų. Puikiai leidau laiką jų
mažame namelyje, o Džei Bi patikrinęs mano riešus pareiškė, kad jie beveik išgijo. Tara džiūgavo dėl vaikų
„dovanų lietaus“, kurį Klarise planavo suruošti Džei Bi teta, ir patikino, jog tikrai sulauksiu kvietimo.
Parinkome datą kūdikių „dovanų lietui“ Bon Tone, o ji pažadėjo užregistruoti internete.
Grįžusi namo suskubau sumesti krūvą skalbinių į skalbyklę, išploviau vonios kilimėlį ir pakabinau jį lauke ant
virvės džiūti. Prieš eidama į lauką, įsitikinau, ar kišenėje turiu savo mažą plastikinį vandens pistoletą, užtaisytą
citrinų sultimis. Nenorėjau vėl būti užklupta netyčia. Tiesiog negalėjau suprasti, ką padariau, kad nusipelnyčiau
akivaizdžiai (sprendžiau iš Klodo reakcijos) priešiškai nusiteikusios fėjos, besibastančios po mano valdas,
dėmesio.
Kai niūriai nusiteikusi dyrinau namo, suskambėjo mobilusis.
– Ei, sesut, – pasakė Džeisonas. Jis kepė kažką ant ugnies lauke. Girdėjau, kaip čirška taukai. – Mes su Mišele
ruošiame pietus. Nori atvažiuoti? Turime apsčiai kepsnių.
– Ačiū, bet jau pavalgiau pas Tarą ir Džei Bi. Kada nors tikrai pasinaudosiu jūsų kvietimu.
– Na, žinoma. Tavo žinutę gavau. Rytoj aštuntą, taip?
– Taip. Važiuokim į Šrivportą kartu.
– Gerai. Paimsiu tave iš namų septintą.
– Tada ir pasimatysim.
– Ate!
Džeisonas nemėgo ilgų pokalbių telefonu. Buvo išsiskyręs su keliomis merginomis, kurios norėdavo su juo
plepėti besiskusdamos kojas ar besilakuodamos nagus.
Tikriausiai mano gyvenimas buvo visai nykus, jeigu galimybė susitikti su krūva nepatenkintų vilkolakių man
atrodė kaip geras – ar bent jau įdomus – laiko praleidimas.

Kai kitą dieną atvykau į darbą, prie baro darbavosi Kenedė. Papasakojo, jog Semas turėjo vykti į paskutinį –
„būtinai pasiimkite čekių knygelę“ – susitikimą su savo buhalteriu, kuris išrūpino, kad terminas būtų pratęstas,
nes Semas stipriai vėlavo pateikti visus dokumentus.
 Kenedė atrodė daili kaip visada. Ji atsisakė šortų, kuriuos kitos darbuotojos mūvėdavo karštuoju metų laiku,
ir vietoj jų pasirinko pagal užsakymą pasiūtas rusvai žalsvos spalvos kelnes bei juosėjo prašmatnų diržą; vilkėjo
tik „Pas Merlotę“ marškinėlius. Kenedės makiažas ir šukuosena būtų tikę grožio konkursui. Automatiškai
dirstelėjau į baro taburetę, ant kurios paprastai sėdėdavo Denis Prido. Tuščia.
– Kur Denis? – paklausiau nuėjusi prie baro paimti alaus Šamui Henesiui. Jis buvo Džeisono bosas, todėl
beveik tikėjausi pamatyti brolį kartu su juo, tačiau prie Šamo stalo sėdėjo Hoitas ir pora kitų vyrukų iš kelio
darbų komandos.
– Šiandien turėjo būti kitame darbe, – paaiškino Kenedė, mėgindama apsimesti abejinga. – Aš tikrai vertinu
Semo pastangas pasirūpinti mano saugumu, kol čia dirbu, Suke, tačiau tikrai nemanau, kad kiltų kokių
neramumų.
Su trenksmu atsilapojo baro durys.
– Atėjau protestuoti! – sušuko moteris, kuri galėjo būti bet kurios iš mūsų močiute. Rankose laikė plakatą,
kurį tuoj pat iškėlė aukštyn. JOKIO SANTYKIAVIMO IR BENDRO GYVENIMO SU GYVŪNAIS buvo
parašyta jame, ir aiškiai galėjai matyti, kad žodį „santykiavimas“ ji rašė žiūrėdama į žodyną, nes kiekviena raidė
buvo išraityta nepaprastai atidžiai.
– Pirmiausia skambink policijai, – liepiau Kenedei. – Tada – Semui. Pasakyk jam, kad kuo greičiau čia
atvažiuotų, nesvarbu, apie ką dabar šnekasi. – Kenedė linktelėjo ir nusisuko į telefoną, kabantį ant sienos.
Protestuotoja vilkėjo mėlynos ir baltos spalvos palaidinę bei raudonas kelnes, tikriausiai pirktas Bealls arba
Stage parduotuvėse. Jos plaukai buvo trumpi, chemiškai sušukuoti, nudažyti nuosaikia ruda spalva, ji buvo
užsidėjusi akinius vieliniais rėmeliais ir mūvėjo kuklų vestuvinį žiedą ant artrito išsukinėto piršto. Nepaisant šios
visiškai eilinės išvaizdos, jaučiau, kaip moters mintys dega fanatiška ugnimi.
– Madam, prašyčiau jūsų išeiti lauk. Šis pastatas yra privati nuosavybė, – pasakiau, neturėdama nė menkiausio
supratimo, ar galiu taip teigti. Bare dar niekas niekada nebuvo protestavęs.
– Čia – viešas verslas. Bet kas gali užeiti į vidų, – pareiškė ji, tarsi būtų buvusi tikras autoritetas šiuo klausimu.
Ne daugiau nei aš.
– Negali, nes jeigu Semas nenorėtų ko nors čia matyti, jie turėtų pasišalinti, o kaip jo atstovė prašau jūsų dabar
pat išeiti.
– Tu nesi nei Semas Merlotė, nei jo žmona. Esi ta mergina, kuri susitikinėja su vampyru, – ištarė pagiežingai.
– Šiame bare aš Semo pavaduotoja, – pamelavau, – ir įsakau jums tuoj pat nešdintis arba išmesiu jus pati.
– Tik pabandyk nors vienu pirštu prie manęs prisiliesti ir užsiundysiu policiją, – pagrasino protestuotoja
krestelėdama galva.
Mane užplūdo įsiūtis. Labai labai nemėgstu grasinimų.
– Kenede, – pasakiau ir po akimirkos ji jau stovėjo šalia. – Sakyčiau, abi esame pakankamai stiprios, kad
pakeltume šią damą ir išneštume iš baro. Kaip manai?
– Aš visomis keturiomis už. – Kenedė piktai nudelbė moteriškę, tarsi tik ir būtų laukusi šautuvo signalo
pradėti.
– O tu ta mergina, kuri nušovė savo vaikiną, – tarė moteris, jau kiek išsigandusi.
 – Taip. Buvau ant jo rimtai supykusi, o dabar rimtai pykstu ant jūsų, – pasakė Kenedė. – Todėl geriau neškite
iš čia sėdynę kartu su savo plakatėliu ir padarykite tai dabar pat.
Senutės drąsa išseko, ir ji išskubėjo į lauką; tik paskutinę akimirką prisiminė aukštai iškelti galvą ir ištiesti
nugarą, nes juk buvo viena iš Dievo kareivių. Sugavau tai tiesiai iš jos galvos.
Šamas paplojo Kenedei, prisijungė dar keletas nuolatinių baro lankytojų, tačiau dauguma sėdėjo apstulbinti ir
tylėjo. Tada išgirdome iš automobilių stovėjimo aikštelės sklindantį giedojimą ir visi supuolėme prie langų.
– Jėzau Kristau, Juozapai šventas, – iškvėpiau. Aikštelėje būriavosi mažiausiai trisdešimt protestuotojų.
Dauguma jų buvo vidutinio amžiaus ar pagyvenę, tačiau tarp jų maišėsi keletas paauglių, kurie dabar turėjo būti
mokykloje, be to, atpažinau keletą vyrukų, kuriems visai neseniai buvo sukakę dvidešimt metų. Bemaž
pažinojau didžiąją dalį minios. Jie lankėsi Klariso „charizmatikų“ bažnyčioje, kuri augo nepaprastai greitai
(jeigu galima spręsti iš statymo tempų). Kai paskutinį kartą pro ten važiavau į fizinės terapijos užsiėmimą su
Džei Bi, ten kilo naujas pastatas.
Kad jie taip kuo nors užsiimtų ten, kur jiems ir vieta, o ne čia. Kai jau ketinau padaryti kai ką idiotiško (na,
išeiti į stovėjimo aikštelę), atvažiavo du Bon Tono policijos automobiliai su įjungtais švyturėliais. Išlipo Kevinas
ir Kenija. Kevinas buvo liesas, baltas, o Kenija – apvalaina ir juoda. Jie abu buvo geri policijos pareigūnai, labai
vienas kitą mylėjo... bet neoficialiai.
Kevinas prisiartino prie giedančios grupės pasitikėdamas savimi. Negirdėjau, ką jis šneka, tačiau visi atsisuko į
jį ir pradėjo vienu metu kalbėti. Pareigūnas iškėlė rankas į orą lyg būtų liepęs jiems atsitraukti ir nutilti, o Kenija
apėjusi ratu prisiartino prie grupės iš galo.
– Gal mums irgi ten eiti? – paklausė Kenedė.
Jau buvau pastebėjusi, kad Kenedė nepratusi sėdėti rankas sudėjusi ir leisti įvykiams tekėti sava vaga. Nieko
blogo būti veiklia moterimi, tačiau dabar buvo netinkamas metas susidurti stovėjimo aikštelėje, o būtent tai
būtų sukėlęs mūsų pasirodymas.
– Ne, man atrodo, geriau likti čia, – pasakiau. – Nėra reikalo pilti žibalo į ugnį.
Apsidairiau. Nė vienas iš mūsų lankytojų nevalgė ir negėrė. Visi spoksojo pro langus. Norėjau pasiūlyti jiems
sėsti prie savo staliukų, tačiau nebuvo prasmės prašyti to, ko daryti jie akivaizdžiai neketino, lauke vykstant
tokiai dramai.
Iš virtuvės išėjo Antuanas ir atsistojo šalia manęs. Ilgai stebėjo reginį.
– Aš niekaip nesusijęs su tuo, kas ten darosi, – pasakė.
– Ir nemaniau, kad esi, – ištariau nustebusi. Antuanas atsipalaidavo net mintyse. – Tai tiesiog vienos
beprotiškos bažnyčios veiksmai, – tęsiau. – Jie piketuoja prie „Pas Merlotę“, nes Semas yra dviesmis. Nors ta
moteris, kuri buvo užėjusi į vidų, žinojo apie mane ir tai, kas atsitiko Kenedei. Tikiuosi, tai vienkartinis reikalas.
Būtų labai nemalonu nuolat turėti reikalų su protestuotojais.
– Semas bankrutuos, jeigu tai tęsis, – pasakė Kenedė tyliai. – Galbūt man reikėtų paprasčiausiai išeiti iš darbo.
Semui tikrai nepadės, jeigu čia dirbsiu.
– Kenede, tik nevaizduok kankinės, – pasakiau. – Jie ir manęs nemėgsta. Tie, kurie nemano, kad esu
kuoktelėjusi, tiki, jog manyje yra kažkas antgamtiško. Tada mums visiems reikėtų išeiti iš darbo, pradedant
Semu ir baigiant kitais.
Ji įsmeigė į mane skvarbų žvilgsnį, norėdama įsitikinti, kad kalbu nuoširdžiai. Trumpai linktelėjo. Tada vėl
pažvelgė pro langą ir iškvėpė:
– Ooo.
Į aikštelę įvažiavo Denis Prido savo 1991-ųjų Chrystler LeBaron; Kenedė Kais jam buvo tik šiek tiek
patrauklesnė nei šis automobilis.
Denis sustojo visai minios pakraštyje, iššoko iš automobilio ir nuskubėjo baro link. Žinojau, kad atidūmė
patikrinti, kaip sekasi Kenedei. Arba statybinių medžiagų parduotuvėje jie turėjo policijos radijo stotelę, arba
Denis išgirdo naujienas iš kokio nors kliento. Bon Tone džiunglių būgnai muša greitai ir garsiai. Denis buvo
apsirengęs pilkus berankovius marškinėlius, džinsus ir apsiavęs darbo batus, o jo platūs, tamsiai rudi pečiai
žvilgėjo nuo prakaito.
Kol jis žingsniavo durų link, pasakiau:
– Žinai, man teka seilės.
Kenedė užsispaudė ranka burną, kad nuslopintų spigų kikenimą.
– Aha, jis atrodo tikrai neprastai, – atsainiu tonu pamėgino pasakyti ji. Abi nusijuokėme.
Tada atsitiko baisus dalykas. Vienas iš protestuotojų, supykęs dėl to, kad jį bando nuginti nuo „Pas Merlotę“,
trenkė plakatu į LeBaron kapotą. Išgirdęs tą garsą, Denis apsisuko. Akimirką sustingo, o tada visu greičiu
pasileido atgal prie nuodėmingojo, išdrįsusio sugadinti jo automobilio dažų sluoksnį.
– O, ne, – iškvėpė Kenedė ir puolė iš baro tarsi iššauta kulka. – Deni! – šaukė ji. – Deni! Tuoj pat stok!
Denis sudvejojo ir šiek tiek pasuko galvą, kad pamatytų, kas jį šaukia. Vienu šuoliu, kuriuo būtų didžiavusis ir
kengūra, Kenedė atsidūrė šalia ir apsivijo jį rankomis. Nekantriai pasimuistė, tarsi būtų norėjęs atsikratyti
naštos, o tada pagaliau suvokė, kad jį apkabino Kenedė, kurią stebėdamas ir kuria žavėdamasis jis buvo praleidęs
daugybę valandų. Sustingo įsitempęs, nuleidęs rankas prie šonų, akivaizdžiai bijodamas pajudėti.
Negirdėjau, ką Kenedė jam sako, tačiau Denis nuleido akis į jos veidą, visiškai sutelkęs dėmesį į merginą. Viena
demonstrantė užsimiršo pakankamai, kad nutaisytų svajingą išraišką, tačiau tuoj pat nusikratė trumpo grįžimo į
žmogiškumą ir vėl pradėjo mosuoti plakatu.
– Išvykime žvėris! Palikime žmones! Kongrese, Kongrese, parodyk mums kelią! – skandavo protestuotojas,
vyresnis vyras su kupeta baltų plaukų, man atidarius duris ir žengus į lauką.
– Kevinai, išvesk juos iš čia! – šūktelėjau. Kevinas, kurio liesas, blyškus veidas buvo išraižytas nelaimingų
raukšlių, mėgino išginti nedidelę minią iš stovėjimo aikštelės.
– Pone Barlou, – sakė Kevinas baltaplaukiam vyrui, – tai, kuo jūs užsiimate, yra nelegalu, ir už tai galėčiau jus
uždaryti į areštinę. Tikrai nenoriu to daryti.
– Mes visi pasiryžę būti suimti už savo įsitikinimus, – pareiškė vyras. – Ar ne?
Kai kurie bažnyčios nariai neatrodė tokie atsidavę.
– Gal jūs ir esate, – pasakė Kenija, – bet kaip tik dabar vienoje kameroje sėdi Džeinė Boudhaus. Ji ką tik po
išgertuvių ir vemia maždaug kas penkias minutes. Patikėkite manimi, žmonės, jūs tikrai nenorite sėdėti kartu su
ja.
 Moteris, kuri prieš tai buvo užėjusi į barą, šiek tiek pažaliavo.
– Tai privati nuosavybė, – tęsė Kevinas. – Čia demonstracijų rengti negalite. Jeigu nepaliksite šios aikštelės per
tris minutes, visus areštuosime.
Užtruko maždaug penkias, tačiau kai Semas prisijungė prie mūsų stovėjimo aikštelėje, kad padėkotų Kevinui
ir Kenijai, demonstrantų ten jau nebebuvo. Aš nemačiau, kaip privažiavo jo pikapas, todėl Semo pasirodymas
mane nustebino.
– Kada grįžai? – paklausiau.
– Mažiau nei prieš dešimt minučių, – atsakė Semas. – Žinojau, kad jeigu pasirodysiu, jie vėl įsiaudrins, todėl
pastačiau mašiną Mokyklos gatvėje ir atėjau pėstute.
– Protinga, – pasakiau. Pietų minia jau ėjo iš „Pas Merlotę“, o incidentas tikriausiai netrukus taps vietine
legenda. Tik vienas ar pora nuolatinių lankytojų atrodė sunerimę, likusiems demonstracija atrodė tarsi kokia
šauni pramoga. Praeidamas pro Semą, Šamas Henesis patapšnojo per petį ir nebuvo vienintelis, įdėjęs šiek tiek
pastangų, kad išreikštų savo paramą. Įdomu, kiek laiko tęsis šis tolerantiškas požiūris? Jeigu piketuotojai ir
toliau tęs savo veiklą, dauguma žmonių gali nuspręsti, jog neverta vargintis čia važiuoti.
Man nereikėjo nieko sakyti garsiai. Viskas buvo užrašyta Semo veide.
– Ei, – pasakiau ir užmečiau ranką jam ant peties. – Jie išsinešdins. Žinai, ką turėtum padaryti? Paskambinti
tos bažnyčios pastoriui. Jie visi iš Šventojo Žodžio Tabernakulio bažnyčios Klarise. Pasakyk jam, jog nori
atvažiuoti ir pasikalbėti. Parodyk, kad esi toks pat asmuo, kaip ir visi kiti. Lažinuosi, tai suveiks.
Tada suvokiau, kokie sustingę Semo pečiai. Jis buvo įsitempęs iš pykčio.
– Neprivalau niekam nieko įrodinėti, – tarė jis. – Esu šios šalies pilietis. Mano tėvas tarnavo kariuomenėje. Aš
tarnavau kariuomenėje. Moku mokesčius. Nesu toks pat asmuo, kaip visi kiti. Aš – morfas. Jiems reikia įsikalti
tai į savo kvailas makaules, ir viskas. – Staigiai apsisukęs vietoje nuėjo atgal į barą.
Krūptelėjau, nors žinojau, kad pyktis nukreiptas ne į mane. Stebėdama, kaip Semas rūsčiai žingsniuoja tolyn,
priminiau sau, kad ne aš čia svarbiausia. Vis dėlto negalėjau nejausti, kad turėčiau susirūpinti dėl šio įvykio
pasekmių. Aš ne tik dirbau „Pas Merlotę“; ta moteris, kuri iš pradžių įėjo į barą, mane įvardijo kaip problemos
dalį.
Be to, tebemaniau, kad būtų visai gera mintis susisiekti su bažnyčios atstovu. Protingas ir civilizuotas žingsnis.
Semas nebuvo protingos ir civilizuotos nuotaikos, o man tai buvo nesunku suprasti. Tik nežinojau, kur jis
ketina nukreipti pyktį.
Po valandos atvažiavo laikraščio reporteris ir visus mus apklausė apie „incidentą“, kaip jis tai pavadino. Erolui
Kleitonui buvo apie keturiasdešimt metų, jis rašydavo maždaug pusę mažojo Bon Tono laikraščio straipsnių.
Laikraštis Erolui nepriklausė, tačiau jis sugebėjo jį leisti iš labai skurdaus biudžeto. Neturėjau jokių problemų su
laikraščiu, bet, aišku, daugelis miestelėnų iš jo šaipėsi ir dažnai „Bon Tono trimitą“ vadino „Bon Tono termitu“.
Kol Erolas laukė, kada Semas baigs kalbėti telefonu, pasiteiravau:
– Gal norėtumėte ko nors išgerti, pone Kleitonai?
– Tikrai mielai išgerčiau šaltos arbatos, Suke, – pasakė jis. – Kaip sekasi tavo brolužiui?
– Neblogai.
 – Ar jau apsiprato su žmonos mirtimi?
– Manyčiau, jis su tuo susitaikė, – tvirtinau, o tai apėmė daugelį dalykų. – Tai buvo siaubingas įvykis.
– Taip, išties. Tai atsitiko štai šioje stovėjimo aikštelėje, – pasakė Erolas Kleitonas, tarsi būčiau galėjusi tai
pamiršti. – Ir būtent čia buvo rastas Lafajeto Reinoldo kūnas.
– Taip, tai irgi tiesa. Žinoma, nė vienas iš tų įvykių nebuvo Semo kaltė ar kaip nors su juo susijęs.
– Kiek prisimenu, niekas nebuvo suimtas dėl Kristalės mirties.
Atsilošiau, kad galėčiau užtikrintai pažvelgti į Erolą Kleitoną.
– Pone Kleitonai, jeigu atvykote čia kelti neramumų, galite dabar pat išvažiuoti. Mums reikia, kad reikalai
pagerėtų, o ne prastėtų. Semas geras vyras. Jis dalyvauja Rotary klubo susirinkimuose, publikuoja reklamą
mokyklos metų knygoje, remia beisbolo komandą kiekvieną pavasarį per „Berniukų ir mergaičių klubą“ ir
prisideda prie Liepos ketvirtosios fejerverkų. Be to, jis nuostabus bosas, karo veteranas ir mokesčius mokantis
pilietis.
– Merlote, turi čia tikrą fanų klubą, – pareiškė Erolas Kleitonas Semui, kuris kaip tik prisiartinęs atsistojo
šalia manęs.
– Ji draugė, – tyliai pasakė Semas. – Labai pasisekė, kad turiu draugų ir gerą verslą. Man tikrai nepatiktų, jeigu
kas jį sužlugdytų. – Išgirdau jo balse atsiprašymą ir pajutau, kaip jis ranka tapšnoja man per petį. Pasijutusi daug
geriau, tyliai pasišalinau dirbti savo darbo, o Semą palikau kalbėtis su žurnalistu.
Prieš išvažiuojant namo man taip ir neteko pasikalbėti su bosu. Turėjau pakeliui sustoti prie parduotuvės, nes
reikėjo šį bei tą nusipirkti, – Klodas gerokai buvo aptuštinęs mano bulvių traškučių ir sausų pusryčių atsargas, –
ir man tikrai nepasirodė, kad ji pilna žmonių, kurie nenuilsdami kalbėjosi apie tai, kas per pietus atsitiko „Pas
Merlotę“. Kiekvieną kartą, kai pasukdavau už kampo, stodavo tyla, tačiau man tai, savaime aišku, nieko
nereiškė. Juk galėjau girdėti, ką tie žmonės galvoja.
Dauguma nepalaikė demonstrantų įsitikinimų, tačiau vien faktas, kad įvyko toks incidentas, privertė anksčiau
visai abejingus miestelėnus susimąstyti apie dviesmių padarų reikalus ir įstatymo projektą, kuriuo buvo siūloma
apriboti jų teises.
Kai kurie bontoniečiai būtų jam visiškai pritarę.
 13 skyrius

Džeisonas atvažiavo laiku ir aš įsiropščiau į jo sunkvežimiuką. Buvau apsirengusi mėlynus džinsus ir plonus
melsvus marškinėlius, pirktus Old Navy parduotuvėje. Ant jų auksinėmis raidėmis gotikiniu šriu buvo išraityta
TAIKA. Vyliausi, kad tai neatrodo lyg užuomina. Džeisonas visiems gyvenimo atvejams tinkamais New Orleans
Saints marškinėliais atrodė viskam pasiryžęs.
– Labas, Suke! – Jo smegenys dūzgė iš džiugaus susijaudinimo. Aišku, jis dar niekada nebuvo lankęsis
vilkolakių susirinkime, todėl nežinojo, kokie pavojingi jie gali būti. O gal žinojo ir būtent todėl buvo toks
susijaudinęs.
– Džeisonai, noriu tau kai ką pasakyti apie vilkolakių susibūrimus, – tariau.
– Gerai, – sutiko kiek surimtėjęs.
Aiškiai suprasdama, jog kalbu kaip visažinė vyresnioji sesuo, o ne jaunėlė sesutė, dėsčiau Džeisonui trumpą
paskaitą. Pasakojau, kad vilkolakiai yra išdidūs, greitai įsiplieskia ir skrupulingai laikosi protokolo; aiškinau,
kaip vilkolakiai gali išsižadėti gaujos nario; pabrėžiau faktą, kad Basimas buvo gana naujas narys, kuriam jie
patikėjo didelės atsakomybės reikalaujančią poziciją. Jis nepateisino pasitikėjimo, todėl gauja bus tik dar labiau
linkusi greitai įsiplieksti ir gali suabejoti Alsido sprendimu pasirinkti Basimą savo smogiku. Jam netgi gali būti
mestas iššūkis. Buvo beveik neįmanoma nuspėti gaujos sprendimo dėl Anabelės.
– Jai gali atsitikti kai kas labai baisaus, – perspėjau Džeisoną. – Privalėsime užsičiaupti ir priimti jų valią.
– Nori pasakyti, jie gali skirti fizinę bausmę moteriai, išdavusiai gaujos vadą su kitu gaujos nariu? – pasitikslino
Džeisonas. – Suke, kalbi su manimi taip, tarsi nebūčiau dviesmis, kaip ir jie. Nejaugi manai, jog to nežinau?
Jis buvo teisus. Būtent taip su juo elgiausi.
Sunkiai įkvėpiau.
– Atleisk, Džeisonai. Vis dar galvoju apie tave kaip apie savo žmogiškąjį brolį. Ne visada atsimenu, kad esi kur
kas daugiau nei paprastas žmogus. O kalbant visiškai sąžiningai esu išsigandusi. Jau mačiau, kaip jie žudo, bet
taip pat mačiau, kaip tavo panteros sužaloja ir nugalabija kitus panterlakius, laikydamos tai teisingumo
vykdymu. Mane labiausiai gąsdina ne toks elgesys, nors tai jau savaime blogas dalykas, aš labiau nerimauju, kad
pradėjau laikyti tai tiesiog... įprastu dalyku, normaliu dviesmio elgesiu. Kai šiandien bare buvo tie
demonstrantai, aš taip niršau dėl jų neapykantos vilkolakiams ir kitiems morfams, nors jie iš tikrųjų beveik
nieko apie juos nežino. Štai dabar susimąsčiau, kaip jie jaustųsi, jeigu išties žinotų daugiau apie gaujų
funkcionavimą; kaip jaustųsi močiutė, jeigu nutuoktų, kad esu pasiryžusi stebėti kitą moterį mušamą ar dar
kitaip baudžiamą, gal net žudomą, dėl taisyklių, kuriomis aš nesivadovauju, pažeidimo.
Džeisonas ilgai tylėjo.
– Manyčiau, visai gerai, kad nuo to įvykio jau praėjo keletas dienų. Alsidas turėjo laiko nusiraminti. Tikiuosi,
kiti gaujos nariai taip pat galėjo pamąstyti, – pasakė jis galiausiai. Supratau, jog daugiau nieko lyg ir negalime
pridurti, o aš ir taip buvau prikalbėjusi daugiau nei reikėjo. Dar kiek patylėjome.
– Argi negali pasiklausyti, ką jie galvoja? – paklausė Džeisonas.
– Grynakraujus vilkolakius sunkoka skaityti. Kai kuriuos – net labai. Žinoma, žiūrėsiu, ką galiu padaryti. Kai
prisiverčiu, sugebu daug ką užblokuoti, tačiau jeigu nuleidžiu skydus... – Gūžtelėjau. – Šiuo atveju noriu
sužinoti viską kaip galėdama greičiau.
– Kaip manai, kas nužudė tą vyruką iš kapo?
– Mąsčiau apie tai, – kalbėjau tyliai. – Matau tris pagrindines galimybes, tačiau visų trijų įtarimų raktas tas
pats – jis buvo palaidotas mano žemėse, todėl tikiu, jog tai įvyko neatsitiktinai.
Džeisonas linktelėjo.
– Tai štai, kokios mano prielaidos. Galbūt Basimą nužudė Viktoras, naujasis Luizianos vampų vadas. Jis nori
išversti Eriką iš užimamos padėties, nes Erikas – šerifas. Tai gana svarbi pozicija.
Džeisonas pažvelgė į mane taip, tarsi būčiau idiotė.
– Gal ir nežinau visų jų prašmatnių titulų ar slaptų rankos paspaudimų, – tvirtino brolis, – tačiau akivaizdžiai
matau, kas užima vadovo padėtį, vos išvydęs. Jeigu teigi, kad Viktoro pareigos aukštesnės nei Eriko ir jis trokšta
pašalinti taviškį vampyrą, tikiu tavimi.
Turėjau liautis nepakankamai vertinti brolio įžvalgumą.
– Galbūt Viktoras tikėjosi, kad jeigu būsiu suimta už žmogžudystę, – ypač kai kažkas perspėjo policiją, kad
mano valdose palaidotas lavonas, – Erikas žlugs kartu su manimi. Galbūt Viktoras manė, jog bendram jų bosui
to pakaks, kad atšauktų Eriką iš pareigų.
– Ar tokiu atveju nebūtų buvę geriau palikti kūną Eriko namuose ir iškviesti policiją?
– Taikliai pastebėjai. Nors jeigu kūną būtų radę Eriko namuose, tai būtų buvusi prasta reklama visiems
vampyrams. Man dar kilo mintis, kad galbūt žudikė yra Anabelė, kuri dulkinosi tiek su Basimu, tiek su Alsidu.
Galbūt pradėjo pavydėti, o gal Basimas pasakė, jog viską papasakos. Todėl nužudė jį, be to, tik neseniai buvo
lankiusis mano žemėse, taigi pamanė, kad čia bus gera vieta kūnui pakasti.
– Labai jau ilgą kelią būtų reikėję važiuoti su lavonu bagažinėje, – pastebėjo Džeisonas. Jis aiškiai ketino ir
toliau vaidinti velnio advokatą ir abejoti kiekviena mano mintimi.
– Na, taip, labai lengva kaišioti pagalius visoms mano idėjoms, – subambėjau ir šį kartą žodžiai tikrai
nuskambėjo kaip mažosios sesutės. – Šitiek laiko praleidau kurdama teorijas! Bet tu teisus. Aš tikriausiai
nenorėčiau imtis tokio rizikingo sumanymo, – pridūriau jau brandesniu tonu.
– Tai galėjo padaryti Alsidas, – tarė Džeisonas.
– Na, galėjo, tačiau pats ten buvai. Ar tau bent iš tolo pasirodė, kad jis numano, jog bus atkastas Basimas?
– Ne, – atsakė. – Man atrodė, kad Alsidas patyrė stiprų šoką, tačiau aš nežiūrėjau į Anabelę.
– Aš irgi. Todėl nežinau, kaip ji sureagavo.
– Vadinasi, turi ir kitų minčių?
– O taip, – atsakiau. – Štai, mano pati nemėgstamiausia. Atsimeni, pasakojau tau, kad vampyrė Heidė mano
miškuose užuodė fėjas?
– Aš irgi jas užuodžiau, – tarė Džeisonas.
 – Galbūt reikės paprašyti tavęs reguliariai pauostinėti mano miškus, – juokavau. – Kad ir kaip ten būtų,
Klodas gynėsi, jog kvapas ne jo, o Heidė tai patvirtino, tačiau kas, jeigu Basimas matė Klodą, susitinkantį su ta
kita fėja? Netoli mano namų, kur pusbrolio kvapas būtų atrodęs savaime suprantamas?
– Kada tai galėjo atsitikti?
– Tą naktį, kai mano valdose bėgiojo gauja. Klodas dar nebuvo pas mane persikėlęs, tačiau buvo užsukęs
aplankyti.
Mačiau, kaip Džeisonas mėgina atkurti įvykių seką.
– Taigi, Basimas perspėjo tave apie fėjas, kurias susekė, tačiau nepasakė, kad kažką matė? Suke, man ši teorija
neatrodo labai pagrįsta.
– Tu teisus, – pripažinau. – Be to, vis dar nežinome, kas galėtų būti ta kita fėja. Jeigu jos buvo dvi ir viena iš jų
nėra Klodas, o kita – Dermotas...
– Lieka dar viena, apie kurią nieko nenutuokiame.
– Džeisonai, Dermotui rimtai galvoje pasimaišę.
Džeisonas tarė:
– Man atrodo, jie visi pakvaišę.
– Net Klodas?
– O tu pagalvok, kaip jis čia dabar taip ėmė ir pasirodė, kai tavo miškuose lankosi tos kitos fėjos. Juk tai tikrai
skamba beprotiškai, kai ištari garsiai, ar tik man taip?
Nusijuokiau. Trumpai.
– Taip, skamba visiškai beprotiškai. Suprantu, ką nori pasakyti. Aš iki galo nepasitikiu Klodu, net jeigu jis yra
šioks toks šeimos narys. Jau gailiuosi sutikusi leisti jam čia persikelti. Kita vertus, netikiu, kad nori pakenkti man
ar tau. Be to, jis nėra toks visiškas šunsnukis, kaip anksčiau maniau.
Bandėme sukurpti dar keletą teorijų apie Basimo mirtį, tačiau visose galėjome pradurti dar daugiau skylių. Vis
dėlto taip greičiau prabėgo laikas, kol atvažiavome į vietą.
Namas, į kurį Alsidas persikėlė po tėčio mirties, buvo didelis dviaukštis plytų pastatas milžiniškame žemės
sklype, patobulintame įspūdingomis kraštovaizdžio formavimo priemonėmis. Nežinojau net kaip tiksliai jį
pavadinti. Rezidencija? Dvaro rūmai? Savaime aišku, Alsidas buvo įsikūręs labai prestižinėje Šrivporto vietoje.
Tiesą pasakius, netoliese gyveno ir Erikas. Vos pagalvojus apie mylimąjį, kuris buvo taip arti, bet tokioje didelėje
bėdoje, mane ėmė graužti nerimas.
Su kiekviena naktimi neaiškūs per mūsų kraujo ryšį atsklindantys vaizdiniai vertė mane vis labiau krimstis.
Dabar tuo ryšiu dalijosi tiek daug asmenų, šitiek jausmų sklido mus siejančiomis gijomis pirmyn atgal. Tai
sekino emociškai. Aleksejus buvo blogiausias. Jis buvo „labai miręs“ berniukas, tik taip galėjau tai apibūdinti:
nuolatinėje pilkumoje įkalintas vaikas, kuris tik labai retai patirdavo malonumo ir spalvų pliūpsnius naujame
„gyvenime“. Keletą dienų jausdama galvoje savotišką jo egzistencijos aidą, nusprendžiau, kad berniukas tarsi
kokia erkė, siurbianti gyvastį iš Apijaus Livijaus, Eriko, o dabar – dar ir manęs. Kiekvieną dieną jis iščiulpdavo
nors truputėlį mūsų gyvenimų.
Apijus Livijus tikriausiai buvo taip pripratęs prie to, jog Aleksejus jį sekina, kad priėmė tarsi savaime
suprantamą dalyką. O galbūt – visai tikėtina – romėnas jautėsi atsakingas dėl problemų, kurias kėlė Aleksejus,
nes pats buvo transformavęs berniuką. Jeigu toks buvo Apijaus Livijaus įsitikinimas, laikiau jį visiškai teisiu.
Buvau tikra, jog veždamas Aleksejų pas Eriką ir tikėdamasis, kad kito „vaiko“ artumas nuramins psichozę,
Apijus Livijus paskutinį sykį mėgino išgydyti berniuką. Erikas, mano mylimasis, pakliuvo į įvykių sūkurį; juk
tebeturėjo įsisenėjusių problemų dėl Viktoro ir jas bandė nustumti į šalį.
Su kiekviena diena jaučiau, kad gerumas manyje nyksta. Žengdama keliuku prie Alsido namų paradinių durų,
pati sau pripažinau, jog nuo apsilankymo „Vamptazijoje“ troškau jų visų mirties: Apijaus Livijaus, Aleksejaus,
Viktoro.
Privalėjau visas šias mintis nugrūsti į tolimą kampą, nes reikėjo susikaupti prieš žengiant į vilkolakių pilną
namą. Džeisonas apglėbė mano pečius ir spustelėjo.
– Kada nors turėsi paaiškinti, kaip čia atsidūrėme, – pasakė jis. – Man atrodo, lyg ir pamiršau.
Nusijuokiau, o kaip tik to jis ir siekė. Iškėliau ranką prie durų skambučio, tačiau durys atsivėrė man nespėjus
jo paliesti. Tarpduryje stovėjo Džianalina, apsirėdžiusi tik sportiniu liemenuku ir bėgioti skirtais šortais. ( Ji
visada sugebėdavo apstulbinti mane garderobo pasirinkimais.) Bėgiojimo šortai atidengė įdubas šalia jos
klubikaulių, o aš atsidusau. „Įdubos“ – tikrai ne tas žodis, kurį kada nors bučiau galėjusi pavartoti savo kūnui
apibūdinti.
– Įsivažiuoji į naujas pareigas? – pasiteiravo jos Džeisonas ir žengė į priekį. Džianalina turėjo arba paeiti atgal,
arba užblokuoti jam kelią – pasirinko atsitraukti.
– Aš gimiau šiam darbui, – pasakė jaunoji vilkolakė.
Negalėjau nepritarti. Atrodė, kad Džianalina dievina aplink save sėti smurtą. Buvo sunku nesusimąstyti, kokį
darbą ji galėtų dirbti realiame pasaulyje. Kai pirmą kartą ją išvydau, ji dirbo barmene vilkolakiams
priklausančiame bare Šrivporte, bet žinojau, kad to baro savininkė žuvo gaujų karo metu.
– Kur dabar dirbi, Džianalina? – paklausiau, nematydama prasmės slėpti tokį dalyką.
– Vadovauju „Vilko gerklei“. Nuosavybė atiteko Alsidui ir jis nusprendė, kad pajėgsiu susitvarkyti su šiuo
darbu. Man padeda ir kiti, – pridūrė, o prisipažinimas mane nustebino.
Hemas, apkabinęs dailią brunetę vasarine suknele, laukė kitoje prieškambario pusėje, šalia atvirų durų į
svetainę. Jis patapšnojo man petį ir pristatė savo kompanionę kaip Patriciją Krimins. Atpažinau, kad tai viena iš
moterų, prisijungusių prie Ilgosios ilties, kai jų gauja pasidavė po vilkolakių karo, ir pamėginau sutelkti dėmesį į
ją, tačiau vis kas nors išblaškydavo. Patricija nusijuokė ir tarė:
– Įspūdinga vietelė, tiesa?
Tyliai linktelėjau pritardama. Dar niekada anksčiau nebuvau lankiusis šiame name. Žvilgsnį patraukė
įstiklintos durys kitoje erdvaus kambario pusėje. Šviesos degė už jų, milžiniškame kieme, kuris ne tik buvo
aptvertas mažiausiai poros metrų aukščio tvora, bet ir apsodintas greitai augančiais kiparisais, šaunančiais į
dangų tarsi ietys. Kiemelio viduryje čiurleno fontanas, iš kurio būtų buvę lengva atsigerti, pavirtus vilku. Ant
akmens plokščių stovėjo daug kaltinės geležies baldų. Oho. Žinojau, kad Hervo šeima pasiturinti, tačiau tai vis
tiek mane stebino.
Svetainė labai priminė uždarą „vyrų klubą“ dėl žvilgančios tamsios odos ir medžio apdailos. Židinys buvo toks
didelis, kokius tik šiais laikais buvo galima pastatyti. Ant sienų buvo sukabintos gyvūnų galvos, o tai man
pasirodė šiek tiek ironiška. Atrodė, kad visi susirinkusieji rankose laiko kokį nors gėrimą, o barą pastebėjau
tirščiausio vilkolakių būrelio viduryje. Nemačiau Alsido, kuris ūgiu ir įspūdinga laikysena paprastai išsiskirdavo
bet kurioje minioje.
Vis dėlto pastebėjau Anabelę. Ji klūpėjo kambario viduryje, ant grindų, nors nebuvo niekaip suvaržyta. Ją
supo tuščia erdvė.
– Tik nemėgink prisiartinti, – perspėjo Hemas tyliai, kai žengiau jos link. Sustojau.
– Tikriausiai galėsi su ja pasikalbėti vėliau, – sukuždėjo Patricija. Tas „tikriausiai“ manęs nenuramino, tačiau
tai buvo gaujos reikalas, o aš buvau jų teritorijoje.
– Einu pasiimti alaus, – pasakė Džeisonas, įvertinęs Anabelės situaciją. – Ko tu norėsi, Suke?
– Tau reikia lipti viršun, – ištarė Džianalina labai tyliai. – Nieko negerk. Alsidas turi tau kai ko paruošęs. –
Staigiu galvos mostu parodė laiptus man iš kairės. Suraukiau antakius, o Džeisonas atrodė taip, tarsi ketintų
protestuoti, tačiau ji ir vėl staigiai linktelėjo.
Alsidą radau darbo kambaryje antrame aukšte. Jis žvelgė pro langą. Ant mažo padėkliuko išvydau stiklinę
drumzlino geltono skysčio.
– Na? – tariau. Bloga nuojauta dėl šio vakaro dar labiau sustiprėjo.
Alsidas atsisuko veidu į mane. Jo juodi plaukai buvo susivėlę ir jam visai ne pro šalį būtų buvę nusiskusti,
tačiau ne itin išpuoselėta išvaizda nė kiek neslopino charizmos, kuri siautė jį tarsi kokonas. Nežinojau, ar
vaidmuo taip sustiprino šį vyrą, ar vyras išaugo, kad atitiktų vaidmenį, tačiau Alsidas – gaujos vadas – smarkiai
skyrėsi nuo to žavingo, draugiško vyruko, kurį buvau sutikusi prieš porą žiemų.
– Mes nebeturime šamano, – pareiškė jis be jokios įžangos. – Jau ketvertą metų. Sunku rasti vilkolakį, kuris
sutiktų užimti šias pareigas. Vien tam, kad nuspręstum juo tapti, noro neužtenka: turi turėti talentą.
– Aišku, – tariau, laukdama, kur visa tai nuves.
– Tu esi artimiausias šamanui žmogus, kurį turime.
Jeigu kur nors fone būtų dundėję būgnai, dabar jie būtų pradėję mušti grėsmingu ritmu.
– Aš – ne šamanė, – pasakiau. – Tiesą pasakius, net nežinau, ką daro tas šamanas. Ir jūs manęs neturite.
– Tokį terminą taikome žiniuoniui ar žiniuonei, – pasakė Alsidas, – turinčiam dovaną interpretuoti ir
užsiimti magija. Mums toks pavadinimas skamba geriau nei „ragana“. Taip lengviau suprasti, apie ką kalbama.
Jeigu vis dar turėtume gaujos šamaną ir jis arba ji išgertų šios stiklinės turinį, galėtų padėti mums nustatyti tiesą,
kas atsitiko Basimui, bei kiekvieno į tai įsipainiojusio kaltės laipsnį. Tada gauja galėtų nuspręsti, kokio
teisingumo imtis.
– Kas čia? – paklausiau, rodydama į skystį.
– Tai visa, kas liko iš ankstesnio šamano atsargų.
– Kas čia?
– Narkotikas, – pasakė jis, – tačiau prieš tau pabėgant noriu pasakyti, kad buvęs šamanas keletą kartų jį
vartojo be neigiamų ilgalaikių pasekmių.
– Ilgalaikių.
 – Na, kitą dieną kamuodavo skrandžio spazmai, tačiau dar po paros galėjo grįžti į darbą.
– Jis, aišku, buvo vilkolakis, todėl bet kokiu atveju būtų galėjęs suvalgyti tai, ko aš negalėčiau. Kaip tas skystis
veikia jus? Ar, tiksliau, kaip paveiktų mane?
– Suteikia kitokį realybės suvokimą. Taip man sakė mūsų šamanas, bet aš aiškiai nebuvau sukurtas vienu jų
tapti, todėl tai buvo viskas, ką jis man atskleidė.
– Kodėl aš turėčiau gerti nežinomų narkotikų? – paklausiau apimta nuoširdaus smalsumo.
– Kitaip niekada neišsiaiškinsime visko iki galo, – tvirtino Alsidas. – Dabar aš matau tik vieną kaltą asmenį –
Anabelę. Galbūt ji kalta tik dėl to, kad buvo man neištikima. Man tai labai nepatinka, tačiau ji nenusipelnė
mirti. O jeigu negalėsiu surasti to, kuris nužudė ir tavo miškuose palaidojo Basimą, gauja greičiausiai ją pasmerks
mirti, nes, mūsų žiniomis, ji buvo vienintelė su juo susijusi. Spėju, būtų lengva įtarti, jog tai aš nužudžiau Basimą
iš pavydo, tačiau galėjau tai padaryti visiškai teisėtai ir nebūčiau dėl to apkaltinęs tavęs.
Tikra tiesa.
– Jie pasmerks ją mirti, – kartojo jis, akcentuodamas dalyką, kuris mane galėjo paveikti labiausiai.
Aš buvau beveik atsispyrusi jo įtikinėjimams, tad tik gūžtelėjau. Beveik.
– Ar negalėčiau pamėginti padaryti to savaip? – tariau. – Liesdama juos rankomis?
– Pati man sakei, kad tau sunku pagauti aiškias vilkolakių mintis, – pasakė Alsidas beveik liūdnai. – Suke, juk
kadaise tikėjausi, kad vieną dieną tapsime pora. Dabar, kai esu gaujos vadas, o tu įsimylėjusi tą šaltą šunsnukį
Eriką, spėju, tai niekada neįvyks. Vyliausi, kad mūsų santykiai turi ateitį, nes tu negali perskaityti mano minčių
taip aiškiai, kaip paprastų žmonių. Nemanau, jog dabar galiu patikėti, kad tu uždėsi rankas ir perskaitysi tiksliai.
Alsidas buvo teisus.
– Prieš metus, – tariau, – nebūtum to manęs paprašęs.
– Prieš metus, – sakė jis, – nebūtum taip ilgai dvejojusi prieš išgerdama.
Prisiartinau prie stalo ir išlenkiau stiklinę iki dugno.
 14 skyrius

Nusileidau laiptais įsikibusi Alsidui į ranką. Galvoje viskas plaukė, juk pirmą kartą gyvenime buvau
pavartojusi nelegalių narkotinių medžiagų.
Buvau visiška idiotė.
Vis dėlto buvau vis labiau šylanti ir patogiai besijaučianti idiotė. Įstabiausias šalutinis šamaniškojo gėrimėlio
poveikis buvo tai, kad nebejaučiau Eriko, Aleksejaus ir Apijaus Livijaus taip stipriai. Neįtikėtinas palengvėjimas.
Ne toks malonus šalutinis poveikis pasireiškė tuo, jog kojos visiškai nebeatrodė tikros. Galbūt todėl Alsidas
taip tvirtai laikė mano ranką. Prisiminiau jo išsakytą ankstesnę viltį, kad kada nors tapsime pora, ir pagalvojau,
jog būtų visai malonu jį pabučiuoti, prisiminti tą jausmą. Tada suvokiau, jog būtų geriau sukoncentruoti šiuos
šiltus ir mielus jausmus, kad surasčiau galvosūkių, su kuriais susidūrė Alsidas, atsakymus. Nukreipiau naujus
pojūčius reikiama kryptimi, ir tai buvo puikus sprendimas. Taip didžiavausi savo puikumu, kad tiesiog galėjau
jame maudytis.
Šamanas tikriausiai žinojo keletą gudrybių, kaip išlaikyti šį miglotumą reikiamai nukreiptą. Labai stengiausi
susikaupti. Kol buvau antrame aukšte, grupė svetainėje išaugo: dabar čia buvo susirinkusi visa gauja. Galėjau
jausti jos visumą, baigtumą.
Leidžiantis laiptais, į mus nukrypo visos akys. Džeisonas atrodė sunerimęs, tačiau aš pasiunčiau jam
drąsinančią šypseną. Kažkas joje tikriausiai buvo ne taip, nes susirūpinimo raukšlės jo veide neišsilygino.
Pirmoji Alsido pavaduotoja prisiartino prie klūpančios Anabelės. Džianalina užvertė galvą aukštyn ir
suviauksėjo. Dabar aš stovėjau šalia brolio, mane laikė jis – Alsidas nepastebimai buvo perdavęs mane
Džeisonui.
– Jergutėliau, – sumurmėjo Džeisonas. – Kuo jiems blogai paprasčiausiai pamojuoti ranka ore ar paskambinti
trikampiu? – Galėjau tikėtis, kad viauksėjimas panterų būryje nereiškė kvietimo susirinkti. Nieko tokio.
Nusišypsojau broliui. Jaučiausi visai kaip Alisa Stebuklų šalyje po to, kai atsikando grybuko.
Stovėjau vienoje tuščio ploto, supančio Anabelę, pusėje, Alsidas – kitoje. Jis dairydamasis atkreipė gaujos
dėmesį.
– Šį vakarą čia susirinko visa gauja ir du svečiai, kad nutartume, kaip pasielgti su Anabele, – pasakė jis be jokių
įžangų. – Susirinkome nuspręsti, ar ji kaip nors susijusi su Basimo mirtimi, o gal dėl jos kaltas visai kitas asmuo.
– Kodėl tarp mūsų yra svetimų? – pasigirdo moters balsas. Mėginau surasti jos veidą, tačiau ji stovėjo taip toli
minios gale, kad matyti negalėjau. Mano vertinimu, kambaryje buvo susirinkę maždaug keturiasdešimt asmenų
nuo šešiolikos (vilkolakių virsmas prasideda paauglystėje) iki septyniasdešimties metų. Hemas ir Patricija stovėjo
į kairę nuo manęs, per maždaug pusę rato. Džianalina liko prie Anabelės. Keletas kitų gaujos narių, kurių vardus
žinojau, buvo išsibarstę minioje.
– Atidžiai paklausykite, – sakė Alsidas, žiūrėdamas tiesiai į mane. „Aišku, Alsidai, supratau.“ Užsimerkiau ir
ėmiau klausyti. Žinote, tai buvo absoliučiai nuostabu. Jaučiau, kada jo akys nužvelgdavo susirinkusius gaujos
narius pagal tai, kaip jais nuraibuliuodavo baimė. Galėjau matyti baimę. Ji buvo tamsiai geltona. – Basimo kūnas
buvo rastas Sukės žemėse, – tęsė Alsidas. – Jis buvo ten palaidotas, bandant mirtimi apkaltinti ją. Policija atvyko
ieškoti lavono iš karto, kai perkėlėme jį į kitą vietą.
Pajutau bendrą nuostabos pliūpsnį... beveik iš visų.
– Tu perkėlei kūną? – tarė Patricija. Mano akys plačiai atsivėrė. Kodėl Alsidas nusprendė laikyti tai
paslaptyje? Žinia, kad Basimo kūno nebėra proskynoje, pribloškė Patriciją ir keletą kitų gaujos narių. Džeisonas
atsistojo man už nugaros ir padėjo alų. Žinojo, kad jam gali prireikti laisvų rankų. Brolis gal ir nebuvo proto
milžinas, tačiau jo instinktai buvo išlavinti.
Buvau sužavėta Alsido gudrumu šitaip paruošti sceną. Gal ir negalėjau labai aiškiai pagauti vilkolakių minčių,
tačiau jų emocijos... Štai, ko jis siekė. Pagaliau susikaupusi, nukreipiau dėmesį į kambaryje susirinkusius padarus;
susitelkiau taip stipriai, kad, rodės, tarsi siela būtų palikusi kūną. Alsidas man atrodė lyg raudonos energijos
kamuolys, pulsuojantis ir patrauklus, o aplink jį būrėsi visi kiti vilkolakiai. Pirmą kartą supratau, jog gaujos
vadas yra tarsi planeta, apie kurią sukasi vilkolakių visata. Gaujos nariai buvo įvairių raudonų, violetinių ir
rausvų atspalvių, kurie rodė jų atsidavimą vadui. Džianalina buvo ryškiai šviečiantis raudonos spalvos pliūpsnis:
taip dievindama ji buvo beveik tokia pat ryški, kaip ir pats Alsidas. Net Anabelė buvo skiestos vyšnių spalvos,
nepaisant jos neištikimybės.
Buvo ir keletas žalių taškų. Ištiesiau ranką priešais, tarsi bandydama liepti pasauliui sustoti, kol svarstysiu šią
naują suvokimo interpretaciją.
– Šį vakarą Sukė yra mūsų šamanė, – iš toli pasiekė Alsido balso grumėjimas. Galėjau ramiai jį ignoruoti.
Sekiau spalvas, nes jos išdavė reikiamą asmenį.
Žalia, ieškok žalios. Nors galva liko vietoje ir buvau užsimerkusi, kažkaip sugebėjau pasukti akis, ieškodama
žalių žmonių. Hemas buvo žalias. Patricija buvo žalia. Pasižiūrėjau kitur. Radau dar vieną žalią, tačiau jo spalva
svyravo tarp blyškiai geltonos ir švelniai žalios. Aha! „Neapsisprendęs, – pasakiau sau išmintingai. – Dar ne
išdavikas, bet abejoja Alsido vadovavimu.“ Nepastovus spalvų mirgesys buvo jauno vaikinuko, todėl atmečiau tai
kaip nereikšmingą dalyką. Vėl pasižiūrėjau į Anabelę. Vis dar rausva, tačiau joje blykčiojo gintaro atspalviai,
stipriai baimei gožiant lojalumą.
Atsimerkiau. Ką dabar turėjau sakyti: „Jie žali, gaudykit juos!“? Susivokiau, kad judu, sklendžiu per gaują tarsi
balionėlis tarp medžių. Galiausiai atsidūriau tiesiai priešais Hemą ir Patriciją. Štai čia visai būtų pravertusios
rankos. Aha! Kaip juokinga! Truputį pasijuokiau.
– Suke? – prabilo Hemas. Patricija susigūžusi atsitraukė, paleidusi jo parankę.
– Niekur neik, Patricija, – liepiau šypsodamasi. Ji krūptelėjo, pasiruošusi bėgti, tačiau tuzinas rankų sugriebė
ir tvirtai ją laikė. Pasižiūrėjau į Hemą ir uždėjau pirštus jam ant skruostų. Jeigu būčiau turėjusi dažų ant pirštų,
jis būtų atrodęs kaip į karą išėjęs indėnas iš seno filmo.
– Tiek daug pavydo, – sumurmėjau. – Hemai, tu pasakei Alsidui, kad prie upelio stovyklą įkūrė žmonės, todėl
gaujai reikia pabėgioti mano miškuose. Juk tu pakvietei tuos žmones, ar ne?
– Jie... ne.
 – O, suprantu, – pasakiau ir paliečiau jo nosies galiuką. – Suprantu. – Dabar jo mintis galėjau girdėti taip
aiškiai, tarsi būčiau buvusi jo galvoje. – Vadinasi, jie buvo iš vyriausybės agentūros. Jiems buvo įsakyta surinkti
informaciją apie vilkolakių gaujas Luizianoje, ypač tai, ką blogo tos gaujos galėjo būti padariusios. Jie prašė tavęs
papirkti smogiką, vado pavaduotoją. Kad jis apibūdintų, ką blogo padaręs. Kad jie galėtų prastumti įstatymo
projektą, kuris reikalautų, kad jūs visi registruotumėtės kaip „nelegalai“. Hamiltonai Bondai, kaip tau ne gėda!
Pasakei jiems, kad priverstų Basimą papasakoti visokių dalykų, dėl kurių jis buvo išspirtas iš Hjustono gaujos.
– Alsidai, visi jos žodžiai neteisingi, – teisinosi Hemas. Mėgino kalbėti tarsi didelis rimtas vyras, tačiau man
skambėjo tarsi maža spigi pelytė. – Alsidai, juk pažįsti mane visą gyvenimą.
– Tikėjaisi, kad Alsidas padarys tave savo pavaduotoju, – kalbėjau. – Bet jis ėmė ir pasirinko Basimą, kuris jau
turėjo patirties kaip gaujos smogikas.
– Jį išmetė iš Hjustono, – tvirtino Hemas. – Štai kaip blogai ten buvo. – Prasimušė jo pyktis, pulsavo
auksiniais ir juodais atspalviais.
– Aš jo paklausčiau ir sužinočiau tiesą, bet dabar juk negaliu to padaryti, ką? Nužudei jį ir pakišai po šalta šalta
žeme. – Tiesą pasakius, ta žemė nebuvo tokia šalta, tačiau man atrodė, kad galiu sau leisti šiek tiek meniškai
perdėti. Protas sklandė ir sukosi aukštai virš visų. Galėjau tiek daug matyti! Jaučiausi lyg Dievas. Buvo smagu.
– Aš Basimo nežudžiau! Na, gal ir nužudžiau, bet tik dėl to, kad jis krušo gaujos vado merginą! Negalėjau
pakęsti tokio nelojalumo.
– Pypt! Bandyk dar kartą! – Išskleidžiau pirštus ant jo skruostų tarsi vėduokles. Mums reikėjo sužinoti dar
kažką, hm? Turėjo būti atsakyta į dar vieną klausimą.
– Kasmėnesinio šėlsmo naktį tavo miškuose jis susitiko su kažkokiu padaru, – išspjovė Hemas. – Jie... aš
nežinau, apie ką jie kalbėjo.
– Kokiu padaru?
– Nežinau. Kažkokiu vyruku. Kažkokiu... Dar niekada tokio nebuvau matęs. Jis buvo labai gražus. Tarsi kino
žvaigždė. Ilgais plaukais, labai šviesiais ilgais plaukais, akimirką jis ten buvo, o kitą išnyko. Kalbėjosi su Basimu
vilko kailyje. Šis buvo vienas. Kai suėdėme elnią, aš užmigau už laurų krūmelių. Atsibudęs išgirdau, kaip jie
šnekasi. Tas kitas vyrukas mėgino tave „pakišti“ už kažką, ką tu jam padarei. Nežinau, ką. Basimas ketino
užmušti kokį nelaimėlį ir pakasti tavo žemėje, o tada paskambinti „farams“. Tai būtų buvusi prapultis tau, o
tada fė... – Hemo balsas nutrūko.
– Tu žinojai, kad ten fėja, – pasakiau, šypsodamasi Hemui. – Žinojai. Taigi nusprendei imtis darbo pirmas.
– Alsidas tikrai nebūtų norėjęs, kad Basimas ryžtųsi tokiam dalykui, juk taip, Alsidai?
Gaujos vadas neatsakė, tačiau pulsavo tarsi fejerverkas mano regėjimo paribyje.
– Tu papasakojai Patricijai. O ji tau padėjo, – pasakiau, glostydama jam veidą. Hemas norėjo, kad liaučiausi,
tačiau nedrįso nieko padaryti.
– Patricijos sesuo žuvo kare! Ji negalėjo susitaikyti su nauja gauja. Man sakė, kad esu vienintelis, kuris buvo jai
geras.
– O, kaip kilnu, kad esi malonus su dailia vilkolake, – tariau pašaipiai. – Gerutis Hemas! Taigi saugodamasis,
kad Basimas gali ką nors nužudyti ir palaidoti, tu nužudei ir palaidojai Basimą. Vietoj to, kuris norėjo gauti
apdovanojimą iš fėjos, pamanei, kad pats gali jį užsitarnauti. Juk fėjos turtingos, taip? – Leidau nagams smigti
jam į skruostą. – Basimas troško pinigų, kad galėtų išsivaduoti iš vyriausybės vyrukų įtakos. O tau jų reikėjo tik
iš gobšumo.
– Basimas Hjustone turėjo kraujo skolą, – aiškino Hemas. – Nė už ką nebūtų kalbėjęsis su vilkolakių
priešininkais. Negaliu žengti į mirtį su tokiu melu sieloje. Basimas norėjo išmokėti skolą, nes nužudė žmogų,
kuris buvo gaujos draugas. Tai buvo nelaimingas atsitikimas, įvykęs Basimui esant vilko kailyje. Žmogus
bakstelėjo jam kauptuku, o Basimas jį sudraskė.
– Aš apie tai žinojau, – pasakė Alsidas. Iki šiol jis tylėjo. – Sakiau Basimui, kad paskolinsiu pinigų.
– Spėju, norėjo užsidirbti jų pats, – ištarė Hemas visiškai nusiminęs. (Sužinojau, kad liūdesys yra sodriai
violetinės spalvos.) – Jis manė, kad vėl susitiks su fėja, sužinos, ko tiksliai iš jo nori, paims kokį kūną iš lavoninės
ar girtuoklio lavoną iš kokio nors skersgatvio ir pakiš Sukės žemėse. Taip įvykdys pažodinį fėjos norą. Niekam
nepakenks. Visgi nusprendžiau... – Hemas pradėjo kūkčioti, o jo spalva pasikeitė į nublukusią pilką, nykstančios
vilties spalvą.
– Kur ketinai su juo susitikti, kad gautum savo pinigus? – paklausiau. – Juos tu užsidirbai, nieko nesakau,
tikrai užsidirbai. – Didžiavausi tuo, kokia teisinga buvau. Teisingumas buvo mėlynos spalvos, savaime aišku.
– Turėjome pasimatyti toje pačioje vietoje tavo miškuose, – atsakė Hemas. – Pietinėje kapinių pusėje. Vėliau
šį vakarą.
– Šaunuolis, – sumurmėjau. – Argi dabar nesijauti geriau?
– Taip, – patvirtino be jokios ironijos balse. – Jaučiuosi daug geriau ir esu pasirengęs priimti gaujos
sprendimą.
– O aš – ne! – sušuko Patricija. – Pasidavusi per gaujų karą išvengiau mirties. Leiskite man pasiduoti ir vėl! –
Ji parkrito ant kelių kaip Anabelė. – Maldauju atleidimo. Aš kalta tik dėl to, kad pamilau netinkamą vyrą. –
Kaip ir Anabelė, Patricija nulenkė galvą ir jos tamsi kasa nudryko per petį. Prispaudė rankas prie veido. Buvo
daili it paveiksliukas.
– Tu manęs nemylėjai, – tarė Hemas nuoširdžiai šokiruotas. – Mes krušomės. Tu pykai ant Alsido, kad ne tave
išsirinko į savo lovą. Aš niršau ant jo, nes nepasirinko manęs pavaduotoju. Štai ir viskas, kas tarp mūsų buvo
bendra!
– Jų spalvos dabar tikrai ryškesnės, – pastebėjau. Abipusių kaltinimų aistra išpūtė jų auras ir jos, rodės, tuoj
sprogs. Mėginau sau pačiai susumuoti, ką sužinojau, tačiau galvoje viskas buvo susipainioję. Galbūt Džeisonas
vėliau padės viską išrūšiuoti. Šitas šamaniškas reikalas buvo savotiškai varginantis. Jaučiau, kad netrukus
pasijusiu išsekusi, jau beveik mačiau finišo liniją. – Laikas spręsti, – pasakiau žvelgdama į Alsidą, kuris vis dar
skaisčiai raudonai švytėjo.
– Manau, Anabelė turi būti nubausta, bet neišmesta iš gaujos, – tarė Alsidas, bet pasigirdo protestų choras.
– Nužudyti ją! – išpyškino Džianalina, o jos nuožmus veidukas švytėjo ryžtu. Buvo nepaprastai pasiruošusi
imtis žudymo. Įdomu, ar Semas tikrai suvokė, kokį kąsnį bando atkąsti, pradėjęs susitikinėti su tokia nuožmia
būtybe? Jis dabar atrodė taip toli.
– Štai ką aš manau, – ramiai pareiškė Alsidas. Kambarys nutilo, visa gauja sukluso. – Anot jų, – jis parodė į
Hemą ir Patriciją, – vienintelė Anabelės kaltė yra moralinė, kad miegojo su dviem vyrais vienu metu, nors
vienam iš jų tvirtino esanti ištikima. Mes nežinome, ką ji sakė Basimui.
Alsidas kalbėjo tiesą... bent jau taip, kaip ją suprato. Pasižiūrėjau į Anabelę ir mačiau ją kiaurai: disciplinuotą
moterį, kuri tarnavo oro pajėgose, praktišką moterį, kuri sugebėjo rasti pusiausvyrą tarp gaujos ir likusio
gyvenimo, moterį, kuri prarado racionalumą ir susivaldymą dėl sekso. Dabar Anabelė atrodė tarsi spalvų
vaivorykštė, kurioje nebuvo laimės spalvų, išskyrus vibruojančią baltą palengvėjimo, kad Alsidas neketina jos
užmušti, liniją.
– Dabar pakalbėkime apie Hemą ir Patriciją. Hemas nužudė gaujos narį. Vietoj atviro iššūkio jis pasirinko
klastos kelią. Tai turėtų lemti griežtą bausmę, gal – net mirties. Privalome atsižvelgti, kad Basimas buvo
išdavikas. Ne tik gaujos narys, bet ir vado pavaduotojas, kuris buvo pasiryžęs turėti reikalų su ne gaujos nariu,
rengti sąmokslą, nukreiptą prieš gaujos interesus ir gerą gaujos draugės vardą, – tęsė Alsidas.
– Ei, – sumurmėjau Džeisonui, – tai juk aš.
– O Patricija, kuri pažadėjo būti ištikima šiai gaujai, sulaužė priesaiką, – tęsė Alsidas. – Todėl turėtų būti
išmesta amžiams.
– Gaujos vade, esi pernelyg gailestingas, – aistringai pareiškė Džianalina. – Hemas aiškiai nusipelno mirties už
nelojalumą. Bent jis – tai tikrai.
Stojo ilga tyla, kurią pertraukė garsėjantis diskusijų šurmulys. Apsidairiau po kambarį, stebėdama, kaip kilus
aistroms susimąstymo spalva (savaime aišku, ruda) virsta įvairiais kitais atspalviais. Džeisonas apkabino mane iš
nugaros.
– Turi atsitraukti, – sukuždėjo jis, o aš išvydau, kaip jo žodžiai virsta rausvais ir švelniai gauruotais debesėliais.
Brolis mane myli. Užsispaudžiau ranka burną, kad nenusijuokčiau garsiai. Atsitraukėme kartu: vienas žingsnis,
antras, trečias, ketvirtas, penktas, o tada jau stovėjome prieškambaryje.
– Privalome važiuoti iš čia, – pasakė Džeisonas. – Jeigu jie ketina nužudyti tokias dailias merginas kaip
Anabelė ir Patricija, nenoriu čia būti, kad tai išvysčiau. Nieko nemačius, mums nereikės ir teisme liudyti, jeigu
visa tai jį pasieks.
– Jie diskutuos neilgai. Manau, Anabelė išvys rytojų. Alsidas leis Džianalinai jį įtikinti, kad nužudytų Hemą ir
Patriciją, – pasakiau. – Man taip sakė jo spalvos.
Džeisonas išsižiojęs pažvelgė į mane.
– Nežinau, ko tu ten prisivalgei, prisirūkei ar prisiuostei viršuje, – sakė brolis, – bet privalai tuoj pat iš čia
nešdintis.
– Gerai, – sutikau, ūmai suvokusi, kad jaučiuosi gana prastai. Sugebėjau pasiekti krūmokšnius priešais Alsido
namą, o tada pradėjau vemti. Prieš rizikuodama sėsti į Džeisono pikapą, palaukiau, kol nuslūgs antra pykinimo
banga.
– Ką pasakytų močiutė, kad išvažiavau neišvydusi savo sprendimo rezultatų? – liūdnai paklausiau brolio. – Jau
kartą išvykau po vilkolakių karo, kai Alsidas šventė pergalę. Nežinau, kaip jūs, panteros, tai švenčiate, tačiau,
patikėk manimi, tikrai nenorėjau ten likti, kai jis dulkino vilkolakę. Buvo gana koktu išvysti Džianaliną
daigojant sužeistuosius. Kita vertus... – Pamečiau minties giją vėl supykinus, nors šįkart ne taip stipriai.
 – Močiutė pasakytų, jog tikrai neprivalai stebėti, kaip žmonės žudo vieni kitus, be to, ne tu sukėlei šiuos
įvykius, tai padarė jie patys, – skubriai išpyškino Džeisonas. Jaučiau, kad brolis mane užjaučia, tačiau visai
nesižavi mintimi vežti iki pat namų su tokiu nestabiliu skrandžiu.
– Paklausyk, gal galiu tave palikti pas Eriką? – tarė jis. – Žinau, kad jis tikrai turi vieną kitą tualetą, ir taip
mano pikapas liks švarus.
Kitomis aplinkybėms būčiau atsisakiusi, nes Eriko padėtis buvo įtempta, tačiau jaučiausi netvirtai ir vis dar
mačiau pasaulį spalvomis. Sukramčiau du daiktadėžėje sužvejotus antacidus ir kelis kartus išsiskalavau burną
Sprite, rastu Džeisono pikape. Turėjau pripažinti, kad mieliau naktį praleisčiau Šrivporte.
– Galiu atvažiuoti iš ryto ir parsivežti į Bon Toną, – pasiūlė Džeisonas. – Arba tave galėtų parvežti Eriko
atstovas dieną.
Bobis Bernhemas greičiau pervežtų būrį kalakutų.
Kol sėdėjau dvejodama, suvokiau, kad dabar, kai nebesupo vilkolakiai, per kraujo ryšį manęs link ritosi
nevilties banga. Tai buvo stipriausia, aktyviausia emocija, kurią buvau jautusi iš Eriko per pastarąsias dienas...
Neviltis vis augo, kol ją užgožė nelaimingumas ir fizinis skausmas.
Džeisonas pravėrė burną, kad dar paklausinėtų, ko pavartojau prieš gaujos susirinkimą.
– Vežk mane pas Eriką, – pasakiau. – Džeisonai, paskubėk. Kažkas ne taip.
– Ir ten? – graudžiai ištarė jis ir mes tuoj pat nuriaumojome Alsido įvažiavimo keliuku.
Aš beveik purčiausi iš nerimo, kai pagaliau sustojome prie uždaros bendruomenės vartų, kad sargybinis Denas
galėtų mus apžiūrėti. Jis neatpažino Džeisono pikapo.
– Atvykau pasimatyti su Eriku, o čia mano brolis, – pasakiau, stengdamasi elgtis įprastai.
– Malonėkite įvažiuoti, – ištarė Denas šypsodamasis. – Senokai lankėtės.
Kai įvažiavome į keliuką, vedantį Eriko namų link, pamačiau, kad garažo durys atvertos, nors šviesa jame
nedegė. Tiesą pasakius, visas namas skendėjo visiškoje tamsoje. Galbūt visi „Vamptazijoje“? Na jau ne. Žinojau,
jog Erikas viduje. Tiesiog žinojau.
– Man tai nepatinka, – pasakiau ir atsisėdau tiesiau. Stengiausi atsikratyti narkotikų poveikio. Nors jau labiau
priminiau save negu prieš vėmimą, vis dar atrodė, lyg pasaulį būtų gaubusi migla.
– Jis nepalieka durų atidarytų? – Džeisonas dirstelėjo virš vairo.
– Ne, niekada. Žiūrėk! Virtuvės durys taip pat atvertos. – Išsikeberiojusi iš pikapo, išgirdau, kaip Džeisonas
išlipa savo pusėje. Priekiniai pikapo žibintai keletą sekundžių liko įjungti, todėl gana lengvai pasiekiau virtuvės
duris. Atvykusi netikėtai visada belsdavausi į Eriko namų duris, nes niekada nežinojau, kas pas jį gali lankytis ir
apie ką jie gali kalbėtis, tačiau šį kartą paprasčiausiai pastūmiau duris. Įjungti pikapo žibintai šiek tiek leido
matyti virtuvės gilumą. Jausmas, kad kažkas ne taip, ritosi iš vidaus tarsi gaisro dūmai – tai buvo mano įgimtų
jutimų ir narkotikų suteikto papildomo jutimų sluoksnio mišinys. Džiaugiausi, kad Džeisonas eina už manęs.
Girdėjau jo kvėpavimą, tikrai per greitą ir triukšmingą.
– Erikai, – tariau labai tyliai.
Niekas neatsakė. Iš viso nebuvo girdėti jokio garso.
Įžengiau į virtuvę kaip tik tą akimirką, kai išsijungė Džeisono pikapo žibintai. Gatvėje jie degė, bet apšvietė
menkai.
– Erikai! – pašaukiau. – Kur tu? – Iš įtampos mano balsas trūkinėjo. Kažkas buvo labai rimtai ne taip.
– Čia, – pasakė jis iš tolumos ir mano širdis susispaudė.
– Ačiū Dievui, – iškvėpiau, o ranka pakilo jungiklio ant sienos link. Nuspaudžiau jį ir kambarį užliejo šviesa.
Apsidairiau. Virtuvė atrodė švarutėlė kaip visada.
Vadinasi, siaubingų dalykų atsitiko ne čia.
Iš virtuvės nusėlinau į didelę Eriko svetainę. Iš karto supratau, kad kažkas čia mirė. Visur raudonavo kraujo
dėmės. Kai kurios iš jų vis dar buvo šlapios. Kai kurios – net telkšojo. Išgirdau, kaip Džeisonui užėmė kvapą.
Erikas sėdėjo ant sofos, susiėmęs galvą rankomis. Daugiau kambaryje nebuvo nė vieno gyvo padaro.
Nors bemaž dusau nuo kraujo kvapo, po akimirkos atsidūriau prie jo.
– Brangusis? – pasakiau. – Pažiūrėk į mane.
Kai pakėlė galvą, išvydau siaubingą įpjovimą ant kaktos. Erikas buvo gausiai nukraujavęs iš žaizdos galvoje.
Visas veidas buvo ištepliotas sudžiūvusiu krauju. Kai jis šiek tiek išsitiesė, pamačiau kraujo ant jo baltų
marškinių. Galvos žaizda jau gijo, tačiau kita...
– Kas po marškiniais? – paklausiau.
– Mano šonkauliai sulaužyti ir išlindę pro odą, – pasakė jis. – Sugis, bet tam prireiks laiko. Turėsi juos įstumti
vidun.
– Papasakok, kas atsitiko, – prašiau, iš visų jėgų stengdamasi išlikti rami. Jis, aišku, žinojo, kad aš toli gražu ne
rami.
– Ten kažkoks negyvėlis! – šūktelėjo Džeisonas. – Žmogus.
– Kas ten, Erikai? – Užkėliau jo basas kojas ant sofos, kad galėtų atsigulti.
– Ten Bobis, – atsakė vampyras. – Mėginau jį iš čia laiku išsiųsti, tačiau jis buvo nuoširdžiai įsitikinęs, jog gali
man kuo nors padėti. – Eriko balsas buvo nepraprastai pavargęs.
– Kas jį nužudė? – Aš net nepatikrinau mintimis, ar name yra dar kokių padarų, ir vos neaiktelėjau dėl tokio
nerūpestingumo.
– Aleksejus pratrūko, – tarė Erikas. – Šiąnakt jis pabėgo iš savo kambario, kai Okela atėjo į svetainę
pasikalbėti su manimi. Žinojau, jog Bobis vis dar name, tačiau net nepagalvojau, kad jam gali grėsti pavojus. Dar
buvo Felicija ir Pem.
– Ką čia veikė Felicija? – paklausiau, nes Erikas paprastai nesikviesdavo darbuotojų į namus. Felicija,
„Vamptazijos“ barmenė, užėmė žemiausią vietą vietinėje vampyrų hierarchijoje.
– Ji susitikinėjo su Bobiu. Jis atvežė dokumentus, kuriuos turėjau pasirašyti, o ji tiesiog atvažiavo kartu.
– Vadinasi, Felicija...
– Ten guli vampyro likučiai! – šūktelėjo Džeisonas. – Atrodo, likusi dalis jau išsiskaidė.
– Ji pasitiko galutinę mirtį, – pasakė Erikas.
– O, man taip gaila! – Apglėbiau jį ir po sekundėlės jo pečiai atsipalaidavo. Dar niekada nebuvau mačiusi
Eriko tokio sužlugdyto. Net tą siaubingą naktį, kai mus apsupo Las Vegaso vampyrai ir privertė pasiduoti
Viktorui. Naktį, kai jis manė, kad visi galime mirti, ir jame žaižaravo ryžtingumo bei gyvybingumo kibirkštėlė.
Šią akimirką jis buvo visiškai užvaldytas nevilties, pykčio, bejėgiškumo. Visa tai dėl prakeikto jo kūrėjo, kurio
egoizmas pareikalavo prikelti psichologiškai traumuotą berniuką iš mirties.
– Kur dabar Aleksejus? – paklausiau tokiu žvaliu balsu, kokį tik sugebėjau išspausti. – Kur Apijus? Ar jis dar
gyvas? – Po velnių, tą reikalavimą vartoti du vardus. Pagalvojau, kaip būtų puiku, jeigu Aleksejus būtų buvęs
toks paslaugus ir nudaigojęs senąjį vampyrą. Problemų būtų sumažėję.
– Nežinau. – Erikas kalbėjo lyg būtų buvęs visiškai nugalėtas.
– Kaip suprasti? – Nuoširdžiai nustebau. – Jis juk tavo kūrėjas, vyruti! Žinotum, jeigu jis mirtų. Aš jaučiau jus
visus tris ištisą savaitę, tad esu tikra, kad tu jauti jį daug stipriau. – Judita sakė, kad Lorenos mirties dieną
pajutusi keistą trūktelėjimą, nors tada ir nesuprato, ką jis reiškia. Erikas buvo pragyvenęs tiek daug metų, kad
jeigu Apijus būtų miręs, jis gal net būtų patyręs fizinę žalą. Akimirksniui visiškai pakeičiau mąstymo kryptį.
Būtų geriau, jeigu Apijus dar pagyventų, kol Eriko žaizdos užgis. – Privalai dabar pat bėgti jo ieškoti!
– Jis manęs paprašė nesekti iš paskos, kai nusivijo Aleksejų. Nenori, kad visi mirtume.
– Tai tu paprasčiausiai sėdėsi namie, nes jis taip pasakė? Nežinodamas, kur jie yra, ką ir kodėl daro? –
Nenutuokiau, ko Erikas turėtų imtis. Narkotikai vis dar keliavo kūnu, nors poveikis buvo šiek tiek silpnesnis –
dabar tik retkarčiais mačiau spalvas, kur jų neturėjo būti. Vis dėlto labai menkai galėjau kontroliuoti mintis ir
kalbą. Tiesiog norėjau, kad Erikas elgtųsi kaip Erikas ir liautųsi kraujavęs. Be to, troškau, kad Džeisonas ateitų ir
padėtų sustumti Eriko šonkaulius atgal, nes negalėjau žiūrėti, kaip jie kyšo.
– Okela manęs to paprašė, – sakė Erikas piktai žvelgdamas į mane.
– Vadinasi, jis paprašė? Man tai nepanašu į tiesioginį įsakymą. Labiau primena prašymą. Pataisyk mane, jeigu
esu neteisi, – ištariau kaip įmanydama įžūliau.
– Ne, – iškošė Erikas pro dantis. Jaučiau, kaip auga jo pyktis. – Tai nebuvo tiesioginis įsakymas.
– Džeisonai! – užrikau. Brolis pasirodė su labai niūria veido išraiška. – Prašau, sustumk Eriko šonkaulius
atgal, – pasakiau. Niekada nemaniau, kad išgirsiu save sakančią tokį sakinį.
Netaręs nė žodžio, tačiau sukandęs dantis, Džeisonas prispaudė rankas abiejose žiojinčios žaizdos pusėse.
Įsmeigė akis į Eriko nosį ir, taręs: „Pasiruošęs?“, pastūmė nelaukdamas atsakymo.
Erikas išleido siaubingą garsą, tačiau pastebėjau, kad kraujavimas iš karto liovėsi ir žaizdos pradėjo gyti.
Džeisonas nuleido akis į savo raudonas rankas ir išėjo ieškoti vonios kambario.
– Tai ką? – tariau tiesdama Erikui atidarytą Tikro kraujo butelį, stovėjusį ant kavos stalelio. Erikas susiraukė,
tačiau nugurkė skystį iki dugno. – Ką dabar darysi?
– Pasikalbėsime apie tai vėliau, – pasakė vampyras reikšmingai žvelgdamas.
– Puiku, kaip sau nori! – Atrėmiau jo žvilgsnį piktu savuoju ir staiga perėjau prie kitos temos. – Kol vardysi
dalykus, kuriuos reikia padaryti, kur valymo komanda?
– Bobis... – pradėjo Erikas ir ūmai nutilo.
Bobis būtų iškvietęs valymo komandą už jį.
– Aišku, gal bus geriau, jeigu aš atliksiu šią užduotį, – pasakiau ir susimąsčiau, kur rasti telefonų knygą.
– Jis laikė svarbių numerių sąrašą dešiniajame mano darbo stalo stalčiuje, darbo kambaryje, – aiškino Erikas
labai tyliai.
 Radau valymo tarnybos „Ilčiuotųjų valykla“, įsikūrusios tarp Šrivporto ir Baton Ružo, telefoną. Kadangi ji
priklausė vampyrams, dar dirbo. Telefonu iš karto atsiliepė vyriškas balsas, o aš apibūdinau problemą.
– Atvyksime po trijų valandų, jeigu darbui užtrukus namo savininkas galės garantuoti mums saugią nakvynės
vietą, – patikino jis.
– Jokių problemų. – Buvo sunku pasakyti, kur dabar kiti du čia apsistoję vampyrai ir ar jie išgyvens
pakankamai ilgai, kad grįžtų namo iki saulėtekio. Parvykę galės miegoti didelėje Eriko lovoje arba kitame nuo
saulės šviesos apsaugotame miegamajame, jeigu prireiktų karstų. Prisiminiau, kad skalbykloje stovi dar pora
stiklo pluošto kapsulių.
Taip, kilimais ir baldais pasirūpinta, jie bus išvalyti. Tik reikėjo užtikrinti, kad daugiau niekas kitas nemirtų šią
naktį. Padėjusi ragelį pajutau keistą tuštumą – tikriausiai dėl neseniai prarasto beveik viso skrandžio turinio.
Buvau tokia lengva, kad tiesiog sklendžiau oru, o ne vaikščiojau. Na gerai, galbūt manyje buvo likę kiek daugiau
narkotikų nei maniau.
Tada mane staiga pribloškė kita mintis: Erikas minėjo, kad namie buvo ir Pem. Kur ji?
– Džeisonai, – sušukau, – prašau, prašau, rask Pem.
Grįžau į dvokiančią svetainę ir plačiai atvėriau langus. Apsisukusi ant kulno akimis susidūriau su savo vaikinu,
kuris iki šios nakties buvo visoks: arogantiškas, greitai mąstantis, tvirtos valios, slapukas ir gudrus – tai tik
trumpoji sąrašo versija. Dar niekada jis nebuvo neryžtingas ir netekęs vilties.
– Tai koks planas? – paklausiau.
Erikas jau atrodė šiek tiek geriau, kai Džeisonas padarė savo darbą. Daugiau nebemačiau jokių atvirų kaulų.
– Plano nėra, – pasakė Erikas, bet bent jau atrodė dėl to kaltas.
– Tai koks planas? – pakartojau.
– Jau sakiau. Neturiu jokio plano. Nežinau, ką daryti. Okela jau gali būti miręs, jeigu Aleksejus buvo
pakankamai protingas jį užklupti iš pasalų. – Eriko skruostais riedėjo kruvinos ašaros.
– Bzzz! – Išleidau garsą, primenantį suskambusį zirzeklį. – Žinotum, jeigu Apijus Livijus būtų miręs. Jis tavo
kūrėjas. Tai koks planas?
Erikas šovė ant kojų beveik nekrūptelėjęs. Gerai. Priverčiau jį atsistoti.
– Aš neturiu jokio plano! – užriaumojo jis. – Kad ir ką daryčiau, vis tiek kas nors mirs!
– Ir be plano kas nors mirs. Pats tai žinai. Kažkas galbūt miršta šią akimirką! Aleksejus yra išprotėjęs!
Sugalvokime planą. – Iškėliau rankas į orą.
– Kodėl taip keistai kvepi? – Jis pagaliau pastebėjo mano marškinėlius su užrašu TAIKA. – Atsiduodi
vilkolakiais ir narkotikais. Ir neseniai vėmei.
– Šiandien jau išgyvenau tikrą pragarą, – pasakiau, gal kiek ir perdėdama. – Dabar man tenka jį išgyventi dar
kartą, nes kažkam juk reikia priversti judėti tavo vikingišką sėdynę.
– Tai ką gi man daryti? – tarė jis keistai supratingu balsu.
– Vadinasi, jau susitaikei, kad Aleksejus nužudys Apijų? Noriu pasakyti, aš, aišku, tam visai neprieštaraučiau,
tačiau kažkodėl maniau, jog tu to nenorėtum. Tikriausiai klydau.
Įsvyravo Džeisonas.
 – Radau Pem, – pasakė. Labai staigiai atsisėdo ant krėslo. – Jai reikėjo kraujo.
– Bet ji gali judėti?
– Vos vos. Pem gerokai supjaustyta, šonkauliai suspardyti, o kairė ranka ir dešinė koja sulaužytos.
– O, dievulėliau, – pasakiau ir išskubėjau ieškoti vampyrės. Tikrai negalėjau tinkamai mąstyti dėl tų
narkotikų, nes kitaip Pem man būtų parūpusi, vos sužinojus, kad Erikas gyvas. Ji jau buvo pradėjusi šliaužti
svetainės link iš vonios kambario, kur Aleksejus ją buvo uždaręs. Peilio padarytos žaizdos buvo akivaizdžiausi
sužeidimai, bet Džeisonas neklydo dėl sulaužytų kaulų. Ji atrodė taip baisiai jau išgėrusi Džeisono kraujo.
– Tik nieko nesakyk, – iškošė. – Jis pagavo mane iš pasalų. Aš esu... tokia... kvailė. Kaip Erikas?
– Jam viskas bus gerai. Ar galiu tau padėti atsistoti?
– Ne, – atsakė Pem su kartėliu. – Juk žinai, kaip man patinka ropinėti grindimis.
– Kalė, – ištariau pritūpusi, kad pagelbėčiau jai atsistoti. Tai buvo sunkus darbas, bet Džeisonas davė Pem tiek
daug kraujo, tad nenorėjau jo prašyti padėti. Svyruodamos pasiekėme svetainę.
– Kas galėjo pagalvoti, kad Aleksejus gali padaryti tiek daug žalos? Juk jis toks mažytis, o tu – puiki kovotoja.
– Pagyros šią akimirką neveiksmingos, – sugergždė ji kimiu balsu. – Tai buvo mano kaltė. Mažasis šiknius
sekiojo Bobiui iš paskos, o aš pamačiau, kad jis virtuvėje pasičiupo peilį. Bandžiau užspeisti į kampą, kol Bobis
išvažiuos, o Okela galės nuraminti berniūkštį, tačiau jis puolė mane. Greitas kaip gyvatė.
Pradėjau abejoti, ar man pavyks Pem nuvesti iki sofos.
Erikas svyruodamas pakilo ant kojų ir apglėbė ją. Abu sugebėjome nuvesti ir pasodinti ant sofutės, nuo kurios
vampyras buvo pakilęs.
– Ar tau reikia mano kraujo? – pasiteiravo jis. – Dėkoju, jog padarei viską, kad jį sustabdytum.
– Jis juk ir mano giminaitis, – tvirtino Pem, su palengvėjimu atsirėmusi į pagalvę. – Per tave esu susijusi su tuo
mažuoju žudiku. – Erikas pajudino rankos riešą. – Ne, tau prireiks viso kraujo, jeigu sumanysi jį sekti. Aš jau
sveikstu.
– Gavai kelis litrus mano kraujo, – silpnu balsu ištarė Džeisonas su įprastu pagyrūniškumu.
– Tavo kraujas buvo puikus. Dėkui, pantera, – pasakė ji ir man pasirodė, kad brolis kvailokai šyptelėjo; kaip
tik tada suskambėjo jo telefonas. Pažinau skambučio melodiją: ji buvo iš dainos, kurią Džeisonas labai mėgo, –
Queen „We Are the Champions“. Vargais negalais ištraukęs telefoną iš kišenės atvertė dangtelį.
– Labas, – pasakė jis ir klausėsi. – Tau viskas gerai? – ūmai paklausė.
Dar šiek tiek pasiklausė.
– Gerai. Ačiū, brangioji. Lik viduje, užrakink duris ir neatsakyk niekam, kol neišgirsi mano balso. Ne, palauk!
Kol neišgirsi mano mobiliojo! Gerai?
Džeisonas uždarė telefoną.
– Skambino Mišelė, – pasakė. – Aleksejus ką tik buvo prie namo, ieškojo manęs. Ji priėjo prie durų, bet
pamačiusi, kad ten numirėlis, nepakvietė jo užeiti. Berniukas sakė, jog norėtų rasti vietelę mano gyvenime, kad ir
ką tai galėtų reikšti. Atsekė mane nuo tavo namų pagal kvapą. – Džeisonas atrodė susigėdęs, tarsi išsigandęs, kad
bus pamiršęs pasinaudoti dezodorantu.
– Ar paskui atėjo ir senasis? – paklausiau. Atsirėmiau į visai vietoje pasitaikiusią sieną. Pasijutau tikrai prastai.
 – Taip, praėjus vos minutei.
– Ką jam sakė Mišelė?
– Liepė keliauti atgal prie tavo namų. Nusprendė, kad jeigu jie vampai, tai čia tavo problema.
Tokia jau buvo ta Mišelė.

Mano mobilusis telefonas buvo Džeisono pikape, todėl jo telefonu paskambinau į savo namus. Atsiliepė
Klodas.
– Ką tu ten darai? – paklausiau.
– Pirmadieniais klubas uždarytas, – pasakė jis. – Kodėl skambini, jeigu nenorėjai, kad atsiliepčiau?
– Klodai, namo link artinasi labai blogas vampas. Jis gali užeiti vidun, nes jau yra ten buvęs, – pasakiau. –
Privalai iš ten nešdintis. Sėsk į savo automobilį ir dumk tolyn.
Aleksejaus psichozės protrūkis kartu su Klodo fėjišku patrauklumu – mirtina kombinacija vampyrams.
Akivaizdu, kad naktis nė nesiruošė baigtis. Įdomu, ar kada nors tai įvyks? Siaubingą akimirką žvelgiau į
nesibaigiantį košmarą, kuriame aš iš vienos krizės puolu į kitą, vis atsilikdama per žingsnį.
– Džeisonai, duok man savo raktelius, – pasakiau. – Po kraujo donorystės tikrai negalėsi vairuoti, o Erikas vis
dar gyja. Nenoriu vairuoti jo automobilio. – Brolis sužvejojo raktelius kišenėje ir metė man, o aš buvau dėkinga,
kad nors jis nesiginčija.
– Važiuosiu kartu, – pareiškė Erikas ir vėl sunkiai pakilo ant kojų. Pem buvo užsimerkusi, bet suprato, kad
mes išvažiuojame, ir staigiai atsimerkė.
– Gerai, – pasakiau, nes buvo pravarti bet kokia įmanoma pagalba. Net ir silpnas, Erikas buvo stipresnis už bet
kokį žmogų. Papasakojau Džeisonui apie atvažiuoti turinčią valymo komandą, o tada išskubėjome pro duris ir
sulipome į pikapą. Pem vis dar protestavo, kad jeigu tik ją nuneštume į automobilį pasveiktų pakeliui.
Vairavau aš, važiavau greitai. Nebuvo prasmės klausinėti Eriko, ar galėtų skristi, kad nusigautų ten greičiau, nes
žinojau, jog nepajėgs. Pakeliui mudu nesikalbėjome. Vienas kitam turėjome pasakyti arba per daug, arba
nepakankamai. Kai buvo likusios maždaug keturios minutės iki mano namų, iš skausmo vampyras susirietė.
Skausmas buvo ne Eriko. Pagavau jo aidą. Atsitiko kažkas reikšmingo. Rūkome keliuku mano namų link,
praėjus mažiau nei keturiasdešimt penkioms minutėms nuo išvažiavimo iš Šrivporto, o tai buvo velniškai mažai.
Apsaugos žibintai mano priešakiniame kieme apšvietė keistą vaizdą. Šviesiaplaukis vyras, fėja, kurios dar
niekada nebuvau mačiusi, stovėjo nugara į nugarą su Klodu. Nepažįstamasis turėjo ilgą, ploną kardą. Klodas po
vieną kiekvienoje rankoje laikė du pačius ilgiausius peilius iš mano virtuvės. Aleksejus, regis, beginklis, suko
aplink juos ratus tarsi maža balta žudymo mašina. Jis buvo nuogas, išskyrus įvairių raudonio atspalvių dėmes.
Okela gulėjo išsitiesęs ant įvažiavimo keliuko žvyro. Jo galva buvo visa kruvina. Kraujas buvo nuolatinis
palydovas šią naktį.
Staigiai sustojome ir išsikepurnėjome iš Džeisono pikapo. Aleksejus nusišypsojo, taigi žinojo, kad mes čia,
tačiau nesiliovė sukęs ratus.
– Neatsivežei Džeisono, – pasakė. – O aš norėjau jį pamatyti.
– Jis turėjo duoti Pem daug kraujo, kad ji nemirtų, – pasakiau. – Buvo per silpnas.
 – Turėjo leisti jai nudvėsti! – šūktelėjo Aleksejus ir, pranėręs po kardu, smogė nežinomai fėjai kumščiu į pilvą.
Nors berniukas taip pat turėjo peilį, atrodė nusiteikęs pažaisti. Fėja užsimojo kardu greičiau, nei galėjo sekti
mano akys, ir sugebėjo užkabinti Aleksejų, pridėdama dar vieną srovelę prie kraujo, jau tekančio krūtine.
– Ar galite liautis? – paklausiau. Susvyravau, nes, regis, buvau visai išsikvėpusi. Erikas apglėbė mane.
– Ne, – atsiliepė Aleksejus vaikišku balsu. – Eriko meilė tau plūsta per mūsų ryšį, Suke, tačiau negaliu sustoti.
Taip gerai nesijaučiau jau daugybę dešimtmečių. – Berniukas tikrai laikėsi puikiai – jaučiau tai per kraujo ryšį.
Nors narkotikai buvo laikinai jį prislopinę, dabar man vėl buvo aiškūs visi niuansai, kurių buvo toks
prieštaringas gniužulas, kad, rodės, tarsi stovėčiau vėtroje, vėjui nuolat keičiant kryptį.
Erikas stengėsi nuvesti mus ten, kur guli jo kūrėjas.
– Okela, – tarė jis, – ar tu dar gyvas?
Okela atvėrė vieną juodą akį kruvinoje kaukėje ir tarė:
– Tikriausiai pirmą kartą per daugelį amžių gailiuosi, kad vis dar esu gyvas.
„Aš irgi gailiuosi, kad tu gyvas“, – pagalvojau ir pajutau, kaip jis pasižiūrėjo į mane.
– Ji nužudytų mane nė nemirktelėjusi, šita, – pasakė romėnas beveik linksmu balsu. Ta pačia intonacija
pridūrė: – Aleksejus perkito man stuburą, todėl, kol nesugis, negalėsiu pajudėti.
– Aleksejau, prašau tavęs, nežudyk fėjų! – šūktelėjau. – Vienas iš jų yra mano pusbrolis Klodas, o aš nebeturiu
daug gyvų šeimos narių.
– Kas tas kitas? – paklausė berniukas, neįtikėtinu šuoliu pasiekęs Klodą, kad galėtų timptelėti už plaukų, o
tada peršoko antrą fėją, kurios kardas šį kartą nebuvo pakankamai greitas.
– Nė neįsivaizduoju, – prisipažinau. Jau norėjau pridurti, kad tai tikrai ne mano draugas, o gal net priešas:
supratau, jog čia būtent ta fėja, kuri kūrė sąmokslus su Basimu, tačiau nenorėjau, kad dar kas nors mirtų... na, gal
išskyrus Apijų Livijų.
– Aš esu Kolmanas! – sukriokė fėja. – Vienas iš dangaus fėjų, o mano vaikas mirė dėl tavo kaltės, moterie!
O.
Tai buvo Klodinos kūdikio tėvas.
Kai Eriko rankos mane paleido, turėjau pasistengti, kad išstovėčiau ant kojų. Aleksejus vėl nėrė į ašmenų ratą,
vožtelėjo Kolmanui į koją taip stipriai, jog fėja vos nepargriuvo. Įtariau, kad Kolmanui lūžo koja. Vis dėlto, kol
Aleksejus dar buvo arti fėjų, Klodas sugebėjo atbulas durti ir sužeisti berniuką po petimi. Jeigu šis būtų buvęs
žmogus, tai būtų jį nužudę, tačiau, vos nepaslydęs ant žvyro, jis sugebėjo pašokti ant kojų ir tęsti kovą. Vampyras
ar ne, berniukas pamažu pavargo. Nedrįsau atitraukti nuo jų akių, kad nematyčiau, ką daro ir kur yra Erikas.
Man šovė mintis. Pagauta impulso, įbėgau į namą, nors negalėjau bėgti tiesiai, o, kylant verandos laipteliais,
man teko sustoti atsikvėpti.
Naktinio stalelio stalčiuje gulėjo sidabrinė grandinė, kurią turėjau nuo tada, kai nukraujintojai pačiupo Bilą,
norėdami nuleisti jam kraujo. Pagriebiau grandinę, slėpdama ją už nugaros, nusvyravau atgal per namą ir šonu
prisigretinau prie trijų kovotojų – arčiausiai prie šokančio, besisukančio Aleksejaus. Net po tokio trumpo laiko
jis, regis, jau judėjo lėčiau, tačiau Kolmanas buvo suklupęs ant vieno kelio.
Nekenčiau savo plano, tačiau tai turėjo liautis.
 Kai berniukas lėkė pro šalį, jau buvau pasirengusi ir pakankamai atpalaidavusi abiem rankomis laikomą
grandinę. Staigiai kilstelėjau rankas aukštyn, tada nuleidau, o atpalaiduota grandinės dalis apsivijo Aleksejui
kaklą. Sukryžiavau rankas ir trūktelėjau. Berniukas klykdamas atsidūrė ant žemės, o po akimirkos šalia jo
prisistatė Erikas su nulaužta medžio šaka. Iškėlė rankas ir nuleido. Aleksejus, paskutinis Rusijos caraitis, pasitiko
galutinę mirtį.
Aš susmukau ant žemės sunkiai kvėpuodama, nes buvau pernelyg išsekusi verkti. Abi fėjos pamažu vadavosi iš
savo kovinių pozicijų. Klodas padėjo Kolmanui, ir juodu atsistoję apkabino vienas kitą per pečius.
Erikas stovėjo tarp fėjų ir manęs, įtariai juos stebėdamas. Kolmanas, be jokios abejonės, buvo mano priešas,
todėl Erikas išliko atsargus. Pasinaudojusi faktu, kad jis nežiūri į mane, ištraukiau improvizuotą kuolą Aleksejui
iš krūtinės ir nuropojau prie bejėgio Apijaus. Jis stebėjo mane artėjančią ir šypsojosi.
– Noriu dabar pat tave nužudyti, – pasakiau labai tyliai. – Taip stipriai trokštu, kad būtum miręs.
– Tu sustojai su manimi pasikalbėti, todėl žinau, jog to nepadarysi, – pasakė jis visiškai pasitikėdamas. –
Neišlaikysi ir Eriko.
Norėjau įrodyti, kad jis neteisus abiem atvejais, tačiau tą naktį buvo per daug mirties ir kraujo. Sudvejojau.
Tada pakėliau nulūžusį šakos galą. Pirmą kartą Apijus atrodė šiek tiek sunerimęs, o gal paprasčiausiai buvo
susitaikęs su likimu.
– Nedaryk to, – ištarė Erikas.
Gal būčiau vis tiek tam pasiryžusi, jeigu jo balsas nebūtų skambėjęs taip maldaujamai.
– Žinai, ką galėtum padaryti, kad iš tiesų situacija pagerėtų, Apijau Livijau? – pradėjau. Tada pasigirdo Eriko
riksmas. Apijus Livijus dirstelėjo man per petį, ir pajutau, kaip jis liepia man pasitraukti. Iš visų mano kūne dar
likusių – labai menkų – jėgų mečiausi į šalį. Man skirtas kardas smigo tiesiai į Apijų Livijų, o tai buvo fėjų
ašmenys. Romėną iš karto ėmė purtyti traukuliai, o plotas aplink žaizdą stulbinamai greitai pajuodavo.
Kolmanas, žvelgdamas žemyn į savo atsitiktinę auką nustebusiomis akimis, sustingo, bet staiga jo pečiai tarsi
savaime atsilošė. Fėja ėmė kristi, ir pamačiau, kad jam tarp menčių kyšo durklas. Erikas nustūmė virpantį
Kolmaną šalin.
– Okela! – suklykė Erikas siaubo kupinu balsu. Ūmai Apijus Livijus sustingo.
– O, ką gi, – pasakiau nuvargusi ir pasukau sunkią galvą, ieškodama, kas metė peilį. Klodas žvelgė į du peilius,
vis dar spaudžiamus rankose, tarsi tikėdamasis, kad vienas bus dingęs.
Tarkime, abu buvome nustebę.
Erikas pagriebė sužeistą Kolmaną ir suleido iltis jam į kaklą. Fėjos, – tiksliau, jų kraujas, – nepaprastai
patrauklios vampyrams, o Erikas turėjo puikią priežastį nužudyti šią fėją. Jis visiškai nesivaržė ir atrodė gana
bjauriai. Rijimas, Kolmano kaklu tekantis kraujas, apsiblaususios akys... Suvokiau, kad apsiblaususios jų abiejų
akys. Eriko buvo kupinos kraujo troškimo, o Kolmano – vis labiau pildėsi mirties. Fėja dėl daugybės žaizdų
buvo pernelyg nusilpusi, kad galėtų kovoti su Eriku. Vampyras vis rausvėjo su kiekviena sekunde.
Klodas atšlubavo manęs link ir atsisėdo ant žolytės. Atsargiai sudėjo peilius šalia manęs, tarsi būčiau ilgai
kaulijusi, kad juos grąžintų.
– Aš mėginau įtikinti jį grįžti namo, – prabilo pusbrolis. – Mačiau jį tik kartą kitą. Kolmanas turėjo tokį
įmantrų planą įkišti tave į žmonių kalėjimą. Planavo nužudyti, kol nepamatė tavęs su žmonių vaiku parke. Tada
norėjo pagrobti vaiką, bet net apimtas įsiūčio negalėjo to padaryti.
– Įsikėlei pas mane, kad galėtum apsaugoti, – pasakiau. Tai buvo stulbinama naujiena iš tokio savanaudžio
padaro kaip Klodas.
– Mano sesuo tave mylėjo, – ištarė Klodas. – Kolmanas jautė šiltus jausmus Klodinai ir labai didžiavosi, kad
mano sesuo pasirinko jį savo būsimo vaiko tėvu.
– Spėju, jis buvo vienas iš Najalo šalininkų. – Pats sakė, kad yra iš dangaus fėjų.
– Taip. Kolmanas reiškia „karvelis“.
Dabar jau jokio skirtumo. Man jo buvo gaila.
– Juk turėjo suprasti, kad jokie mano žodžiai nebūtų privertę Klodinos nedaryti to, ką ji manė esant teisinga,
– pasakiau.
– Jis žinojo, – pripažino Klodas. – Štai kodėl negalėjo prisiversti tavęs nužudyti, net ir prieš išvysdamas su
vaiku. Štai kodėl kalbėjosi su tuo vilkolakiu ir išgalvojo tokį netiesioginį planą. – Pusbrolis atsiduso. – Jeigu
Kolmanas būtų buvęs visiškai įsitikinęs, kad tu prisidėjai prie Klodinos mirties, niekas jo nebūtų sulaikęs.
– Aš būčiau, – pasakė naujas balsas, ir iš miško pasirodė Džeisonas. Ne, ne Džeisonas – Dermotas.
– Aišku, vadinasi, tu metei peilį, – tariau. – Dėkoju, Dermotai. Ar tau viskas gerai?
– Tikiuosi... – Dermotas pasižiūrėjo į mus maldaujamu žvilgsniu.
– Kolmanas buvo jį užkerėjęs, – pastebėjo Klodas. – Bent jau aš taip manau.
– Jis sakė, kad tu neturi daug magijos, – pasakiau Klodui. – Papasakojo man apie kerus, kiek tik galėjo
užsiminti. Maniau, tai padarė ta kita fėja, kaip dabar paaiškėjo, Kolmanas, bet šis buvo nebegyvas, o mirtis juk
turėjo išsklaidyti burtus.
Klodas susiraukė.
– Dermotai, vadinasi, ne Kolmanas tave apkerėjo?
Dermotas nusileido ant žemės priešais mus.
– Daug daug seniau, – kalbėjo jis neaiškiai. Akimirką svarsčiau jo žodžius.
– Jis buvo apkerėtas daug seniau, – atkartojau, galiausiai ėmusi virpėti iš jaudulio. – Ar nori pasakyti, kad
buvai apkerėtas prieš daugelį mėnesių?
Dermotas sugriebė mano plaštaką savo kaire, o dešine paėmė Klodo ranką.
Pusbrolis tarė:
– Man atrodo, jis nori pasakyti, kad buvo apkerėtas dar seniau. Prieš daugelį metų. – Dermoto skruostais ėmė
ristis ašaros.
– Galėčiau iš pinigų lažintis, kad tai padarė Najalas, – sumurmėjau. – Tikriausiai buvo viską apgalvojęs.
Dermotas to nusipelnė, nežinau, gal kad turėjo skrupulų dėl savo fėjiškos pusės, ar panašiai.
– Mano senelis labai meilus, tačiau nelabai... tolerantiškas, – tarė Klodas.
– Ar žinai, kaip atkerimi žmonės fėjų pasakose? – paklausiau.
– Taip, esu girdėjęs, kad žmonės seka fėjų pasakas, – tarė Klodas. – Taigi, papasakok, kaip, jų įsivaizdavimu,
galime sulaužyti kerus.
 – Fėjų pasakose užtenka bučinio.
– Tai lengva, – tarė Klodas, ir mes abu, tarsi būtume praktikavęsi sinchroninį bučiavimą, palinkę į priekį
pabučiavome Dermotą.
Tai suveikė. Jis visas suvirpėjo, tada pasižiūrėjo į mus, o į akis grįžo protas. Fėja ėmė nuoširdžiai verkti, o po
minutėlės Klodas atsiklaupė ir padėjo atsikelti Dermotui.
– Netrukus pasimatysime, – pasakė ir nusivedė Dermotą į namus.
Mudu su Eriku likome vieni. Erikas surietęs kojas sėdėjo ant kulnų, truputėlį atsitraukęs nuo trijų kūnų
priekiniame kieme.
– Tikrai šekspyriška, – pasakiau, nužiūrėjusi palaikus ir į žemę besisunkiantį kraują. Aleksejaus kūnas jau
byrėjo, tačiau daug lėčiau negu jo senojo kūrėjo. Dabar, po caraičio galutinės mirties, apgailėtini kauleliai jo
kape Rusijoje taip pat išnyks. Erikas numetė fėjos kūną ant žvyro, kur jis pradėjo virsti dulkėmis, kaip atsitinka
mirus fėjoms. Tai skyrėsi nuo vampyriško irimo, tačiau buvo ir patogu. Suvokiau, jog šį kartą man nereikės
slėpti trijų lavonų. Buvau tokia pavargusi po tikrai siaubingos dienos, kad ši akimirka buvo viena laimingiausių
per pastarąsias kelias valandas. Erikas atrodė ir dvokė kaip padaras iš siaubo filmo. Mūsų žvilgsniai susidūrė. Jis
pirmas nusuko akis.
– Okela išmokė mane visko apie buvimą vampyru, – pasakė Erikas labai tyliai. – Išmokė, kaip maitintis,
slėptis, kada saugu įsimaišyti tarp žmonių. Mokė mylėtis su vyrais, o vėliau išlaisvino, kad galėčiau mylėtis su
moterimis. Jis mane saugojo ir mylėjo. Skaudino mane daugelį dešimtmečių. Jis dovanojo man gyvenimą. Mano
kūrėjas nebegyvas. – Vampyras kalbėjo taip, tarsi negalėtų tuo patikėti, nežinotų, kaip jaustis. Žvilgsnis sustojo
prie byrančios plonų žvynelių masės, kuri neseniai buvo Apijus Livijus Okela.
– Taip, – tariau, stengdamasi neparodyti džiaugsmo. – Jis nebegyvas. Ir aš to nepadariau.
– Vis dėlto būtum, – tvirtino Erikas.
– Svarsčiau tokią galimybę, – prisipažinau. Nebuvo prasmės neigti.
– Ko norėjai jo paprašyti?
– Prieš tai, kai Kolmanas jį nudūrė? – Nors žodis „nudūrė“ čia nelabai tiko. „Pervėrė“ buvo tikslesnis. Taip,
„pervėrė“. Mano protas veikė vėžlio greičiu. – Hm, ketinau jam pasakyti, kad su džiaugsmu leisčiau gyventi,
jeigu jis dėl tavęs nužudytų Viktorą Madeną.
Nustebinau Eriką, kiek tik kas nors, šitaip išsikamavęs kaip jis, galėjo būti nustebintas.
– Tai būtų buvę labai gerai, – ištarė lėtai. – Puiki mintis, Suke.
– Ką gi, deja, taip jau neatsitiks.
– Buvai teisi, – ištarė Erikas vis dar labai pamažu. – Tai tarsi vienos iš Šekspyro pjesių pabaiga.
– Esame vieninteliai likę gyvi. Valio mums.
– Aš esu laisvas, – pasakė Erikas. Užsimerkė. Dėl narkotikų likučių beveik galėjau matyti, kaip jo
kraujagyslėmis zvimbia fėjos kraujas. Mačiau, kaip kaupiasi energija. Visos Eriko fizinės negalios buvo išgijusios,
o Kolmano kraujui sukėlus jėgų antplūdį jis baigė užmiršti sielvartą dėl savo kūrėjo ir brolio, jautė tik
palengvėjimą, kad pagaliau nuo jų išsivadavo. – Jaučiuosi taip puikiai. – Tiesiogine to žodžio prasme Erikas
atsigėrė nakties oro, vis dar užteršto kraujo ir mirties kvapais. Atrodė, mėgaujasi aromatu. – Tu esi mano
brangiausioji, – ištarė, o jo akys buvo maniakiškai mėlynos.
– Džiugu tai girdėti, – pasakiau visiškai nesugebėdama šypsotis.
– Privalau grįžti į Šrivportą, patikrinti, kaip jaučiasi Pem, pasirūpinti kai kuriais reikalais Okelai mirus, –
pasakė Erikas. – Bet vos tik galėsiu, mes būsime kartu ir atsiimsime už prarastą laiką.
– Geras planas, – sutikau. Vėl buvome vieniši, jungiami kraujo ryšio, kuris nebebuvo toks stiprus, kaip
anksčiau, nes jo neatnaujinome. Tikrai neketinau priminti apie tai Erikui, tik ne šiandien. Jis pakėlė veidą
aukštyn, dar kartą įkvėpė ir šovė į naktinį dangų.
Kai visi kūnai visiškai suiro, pakilau ant kojų ir grįžau į namą, jausdama, tarsi mano mėsa ir oda iš nuovargio
nukris nuo kaulų. Pasakiau sau, kad turėčiau jausti tam tikrą triumfą. Nebuvau mirusi, tačiau mano priešai buvo
nebegyvi. Girdėjau koridoriaus vonioje besišnekučiuojančius pusbrolį ir senelio brolį, bėgantį vandenį, o tada
uždariau savo vonios kambario duris. Kai nusimaudžiusi ir pasiruošusi miegoti įžengiau į savo miegamąjį, radau
juos laukiančius manęs.
– Norime į lovą su tavimi, – pasakė Dermotas. – Visi geriau miegosime.
Man tai pasirodė nepaprastai keista ir kraupu, o gal tik maniau, kad taip turi atrodyti. Buvau tiesiog pernelyg
pavargusi ginčytis. Įlipau į lovą. Klodas įsiropštė iš vienos pusės, Dermotas – iš kitos. Kai jau pradėjau manyti,
kad niekada nesugebėsiu taip užmigti, nes situacija pernelyg keista ir nedora, pajutau, kaip kūną užlieja dieviškas
atsipalaidavimas, savotiškas, nepažįstamas pasitenkinimas. Buvau su šeima. Su savo kraujo giminaičiais.
Tada užmigau.