Versta iš:

The Inheritance Games,

Jennifer Lynn Barnes,

Little, Brown and Company,

New York, 2020

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose,
draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2020 by Jennifer Lynn Barnes

Cover images © Shutterstock. Design by Lisa Horton.

Published by arrangement with Penguin Random House Childrens,

a division of The Random House Group Limited.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Dalius Norkūnas, 2021

© Leidykla „Alma littera“, 2021

ISBN 978-609-01-4865-5

E. knygą maketavo Valdas Bautrėnas

Skiriama Samueliui
 1 skyrius

K ai buvau maža, mama nuolat sugalvodavo visokiausių žaidimų.

Žaidimą „Tyla“. Žaidimą „Kas ilgiausiai valgys sausainį“. Niekada
nepabostantį zefyriukų žaidimą – kai valgydavome zefyrus namie apsivilkę
šiltas pūkines striukes, kad nereikėtų jungti šildymo. Kai dingdavo elektra,
žaisdavome prožektorių žaidimą. Niekada nevaikščiodavome – tik
lakstydavome. Grindys mums beveik visada būdavo lava. Pagalvės –
tvirtovėms statyti.
Ilgiausiai trukęs mūsų žaidimas buvo „Mano paslaptis“, nes mama vis
sakydavo, jog visi turi turėti bent vieną paslaptį. Kai kada ji maniškę
atspėdavo. Kitais kartais – ne. Žaisdavome kas savaitę ligi pat tada, kai man
sukako penkiolika, ir per vieną savo paslaptį mama atsidūrė ligoninėje.
Nespėjau nė susivokti – jos nebeliko.
– Tavo ėjimas, princese, – prisiminimus staiga nuvijo gergždžiantis
balsas. – Negi visą dieną gaišiu?
– Ne princesė aš, – atrėžiau ir pastūmiau vieną iš savo žirgų į vietą. –
Tavo ėjimas, seni.
Haris dėbtelėjo į mane iš padilbų. Nenumaniau, kiek jam metų, ir
nenutuokiau, kaip jis tapo benamiu ir kodėl gyvena parke, kur kas rytą
žaidžiame šachmatais. Žinojau tik tiek, kad jis sunkiai įveikiamas
priešininkas.
– Tu, – burbtelėjo jis, apžvelgęs lentą, – baisus žmogus.
Po trijų ėjimų jį patiesiau.
– Šachas ir matas. Supranti, ką tai reiškia, Hari?
 Jis piktai dėbtelėjo į mane.
– Na ką, būsiu priverstas susitaikyti su tuo, kad nupirksi man pusryčius.
Tokia buvo mūsų lažybų sąlyga. Man laimėjus jis neturi teisės atsisakyti
nemokamo valgio.
Nepasikuklinsiu – piktdžiugiavau, bet tik mažumėlę.
– Gera būti karalienei.

Į mokyklą suspėjau, bet tik per plauką. Turėjau įprotį vis bandyti ribas.
Lygiai taip pat balansuodavau ties bedugne ir su pažymiais: kaip gauti
aukščiausią įvertinimą įdėjus mažiausiai pastangų? Ne, tinginė nebuvau –
veikiau praktiška. Kai pasiimi papildomą pamainą, 98 balų siekti nebūtina –
pakaks ir 92.
Per ispanų pamoką buvau beįpusėjanti anglų rašinį, kai mane iškvietė pas
direktorių. Tokios kaip aš paprastai nematomos. Mūsų pas direktorių
nekviesdavo. Eibių krėsdavome tik tiek, kiek galėdavome sau leisti; štai
aš – nekrėsdavau visai.
– Eivere, – direktoriaus Altmano pasveikinimo šiltu nepavadintum, –
prašom sėstis.
Atsisėdau.
Jis sukryžiavo rankas ant stalo.
– Turbūt nutuoki, dėl ko pakviečiau.
Gal dėl tos pokerio partijos kas savaitę mašinų aikštelėje – taip
prisidurdavau Hario pusryčiams, o kartais ir saviems? Jei ne,
neįsivaizdavau, dėl ko dar galėjau patraukti administracijos dėmesį.
– Atleiskite, – kuo nuolankiau atsakiau, – bet nenutuokiu.
Direktorius Altmanas neskubėjo atsakyti, tada galiausiai padavė man
susegtą popierių aplanką.
– Čia tavo vakarykštis fizikos kontrolinis.
 – Aha? – atsakiau. Ne tokio atsakymo jis laukė, bet nieko daugiau
neišstenėjau. Tą kartą buvau gerai pasimokiusi. Negi taip prastai parašiau,
kad teko įsikišti mokyklos vadovybei?
– Pažymius surašė ponas Jeitsas, Eivere. Taviškis kontrolinis –
vienintelis, vertas geriausio balo.
– Tai puiku, – atsakiau tyčia parinkdama kitokį žodį negu vėl „aha“.
– Ne puiku, panele. Ponas Jeitsas tyčia kontrolinius parengia tokius, kad
jie būtų moksleiviams kuo sunkiau įkandami. Per dvidešimt metų jis
niekada nebuvo skyręs aukščiausio balo. Ar supranti, kur šuo pakastas?
Nesusilaikiau neatrėžusi:
– Mokytojas parengia tokius kontrolinius, kad dauguma moksleivių
neišspręstų?
Ponas Altmanas prisimerkė.
– Tu pažangi mergaitė, Eivere. Tikrai neblogai, turint galvoje tavo padėtį.
Bet nesi iš tų, kurie kelia bendrą klasės balą.
Na, taip. Tik kodėl jaučiuosi, lyg gavusi smūgį žemiau juostos?
– Tikrai užjaučiu tave, kad tau taip viskas susiklostė, – tarė direktorius
Altmanas, – bet prašau pasakyti tiesiai šviesiai. – Jis pažvelgė man tiesiai į
akis. – Ar žinojai, kad ponas Jeitsas visus savo kontrolinius darbus laiko
debesijoje? – Jis manė, kad nusirašiau. Spoksojo į mane, o aš jaučiausi
mažutė, beveik nematoma. – Norėčiau tau padėti, Eivere. Tavo puikūs
pasiekimai, nepaisant gyvenimo siunčiamų išbandymų. Baisiai nesinorėtų,
kad žlugtų ateities planai, jei tokių turi.
– Mano ateities planai, jei tokių turiu? – perklausiau. Jei mano pavardė
būtų kitokia ir tėtis būtų odontologas, o mama namų šeimininkė, jis tikrai
elgtųsi kitaip ir neabejotų mano menamais ateities planais. – Aš
priešpaskutinės klasės moksleivė, – iškošiau pro sukąstus dantis. – Mokyklą
baigsiu užsitikrinusi bent dviejų semestrų įskaitas koledžui. Egzaminų
balais varžysiuosi dėl Konektikuto universiteto stipendijos – ši aukštoji
mokykla garsėja viena geriausių aktuarinio mokslo programų šalyje.
Ponas Altmanas susiraukė.
– Aktuarinio mokslo?
– Tai mokslas apie statistinį rizikos vertinimą. – Maniau, kad ten
geriausiai pritaikysiu pokerio ir matematikos žinias. Be to, šios profesijos
diplomai vieni paklausiausių darbinantis.
– Ar jūs linkusi rizikuoti apgalvotai, panele Znaks(1)?
Nusirašinėti? Dabar tai jau rimtai užsiutau. Bet pamėginau įsivaizduoti
save žaidžiančią šachmatais. Mintyse dėliojausi ėjimus. Tokios kaip aš
neprapliumpa iš pykčio.
– Aš nenusirašiau, – ramiai pasakiau. – Išmokau.
Labai taupiau laiką – per kitas pamokas, tarp pamainų, ilgais vakarais, kai
šiaip jau reikėtų miegoti. Žinojau, kad ponas Jeitsas garsėja
neišsprendžiamais kontroliniais, tad panorėjau įrodyti, kad nieko
neišsprendžiamo nėra. Bent kartą siekiau ne priartėti prie maksimumo, o
išbandyti jėgas ir jį pasiekti.
Ir štai kaip įvertintos mano pastangos – nes juk tokios kaip aš
neišsprendžiamų kontrolinių neperkanda.
– Galėsiu kontrolinį perlaikyti, – pasakiau kuo ramiausiai, kad
neprasiveržtų pyktis ar, dar blogiau, įžeista savimeilė. – Ir vėl gausiu tiek
pat.
– O ką pasakytum sužinojusi, kad ponas Jeitsas paruošė naujas užduotis?
Naują kontrolinį – ne ką lengvesnį nei anas?
Nedvejodama išpyškinau:
– Laikysiu.
– Galima suorganizuoti ryt per trečią pamoką, bet aš tikrai labai
nuoširdžiai patarčiau...
 – Dabar pat.
Ponas Altmanas dėbtelėjo:
– Atsiprašau?
Velniop nuolankumą. Nusibodo būti pilkai pelytei.
– Naująjį kontrolinį noriu laikyti dabar pat čia, jūsų kabinete.

(1) Veikėjos pavardė pakeista iš originalo „Grambs“ dėl jos vardų ir pavardės sulietuvinimo
vėliau kūrinyje (vert. past.).
 2 skyrius

-S unki dienelė? – paklausė Libė. Mano sesuo buvo už mane septyneriais

metais vyresnė ir perdėm atjaučianti savo pačios ar mano labui.
– Nieko ypatingo, – atsakiau. Jei pasakosiu apie pokalbį direktoriaus
kabinete, ji tik susierzins, o kol ponas Jeitsas įvertins antrąjį mano
kontrolinį, vis tiek nieko nepakeisi. Nusukau kalbą. – Šįvakar geri
arbatpinigiai.
– Kokio gerumo? – Libės stilių galima apibūdinti kaip pankų ir gotų
derinį, bet iš prigimties ji buvo nepataisoma optimistė, tikinti, kad
užeigėlėje, kur dauguma karštų po 6,99 dolerio, galima laisvai iš arbatos
susirinkti šimtinę.
Įgrūdau jai į ranką pluoštelį sulamdytų dolerio kupiūrų.
– Prisidėti prie nuomos – pats tas.
Libė norėjo grąžinti pinigus, bet sugebėjau atsitraukti.
– Aš tau tuos pinigus atmesiu, – griežtai perspėjo ji.
Truktelėjau pečiais.
– Nepataikysi.
– Su tavimi neįmanoma. – Libė nenoromis įsidėjo pinigus, iš kažkur
išsitraukė skardinę pyragėlių ir pervėrė mane žvilgsniu. – Tada staigiai
paimi pyragėlį.
– Klausau, ponia. – Priėjusi paimti iš ištiestos rankos pyragėlį,
žvilgtelėjau jai per petį ir pamačiau, kad ji ne tik prikepė pyragėlių, bet ir
keksiukų. Man net širdis į kulnus nusirito. – Ak, Libe, Libe...
– Tik nieko neprisigalvok, – ėmė dievagotis Libė. Ji keksiukus kepdavo,
kai reikėdavo dingsties. Ar jausdamasi kalta. Tarsi norėdama pasakyti: „Tik
tu susimildama nepyk.“
– Neprisigalvoti? – švelniai perklausiau. – Tik nesakyk, kad jis vėl grįžta.
– Šįkart tikrai bus kitaip, – dievagojosi Libė. – O keksiukai su šokoladu!
Mano mėgstamiausi.
– Niekada nebus kitaip, – pasakiau, bet nėra ko jos įtikinėti, ji ir pati
puikiai tai supranta.
Ir čia kaip pagal užsakymą įžengė Libės vaikinas, su kuriuo ji vis
išsidrasko ir vėl susieina – jis pasižymėjo polinkiu daužyti sienas ir
ditirambais sau, kad niekada nedaužo Libės. Pačiupęs nuo bufeto keksiuką,
įsistebeilijo į mane.
– Sveika, vilioke.
– Dreikai, – pasakė Libė.
– Juokauju, – šyptelėjo Dreikas. – Taigi žinai, kad juokauju, mano Libe.
Judviem su sese reiktų pasimokyti suprasti juokus.
Nespėjo įžengti pro duris, o jau kaltos mes.
– Taip nėra sveika, – pasakiau Libei. Jis labai troško, kad ji manęs
nepriimtų gyventi, o kai priėmė, nuolat jai tai prikaišiodavo.
– Čia ne tavo butas, – atšovė Dreikas.
– Eiveri mano sesė, – neatlyžo Libė.
– Netikra, – pataisė ją Dreikas ir vėl nusišypsojo. – Juokauju.
Jis nejuokavo, bet ir nebuvo neteisus. Mudviejų su Libe buvo tas pats
velniai žino kur esantis tėvas, o mamos skirtingos. Augdamos
pasimatydavome vos kartą ar porą per metus. Niekas jos neprašė prieš porą
metų imtis mane globoti. Ji buvo jauna. Pati vos galą su galu sudūrė. Bet
tokia ta mano Libė. Mylinti žmones.
– Jei čia apsigyvens Dreikas, – tyliai pasakiau jai, – aš išeinu.
Libė paėmė keksiuką ir pasupo jį delnuose.
 – Aš iš kailio verčiuosi, Eivere.
Ji stengdavosi visiems įsiteikti. Dreikui patikdavo ją vis kur nors velti.
Skaudindavo ją per mane.
Aš negalėjau sėdėti ir laukti, kol jis liausis daužęs sienas.
– Jei manęs prireiks, – pasakiau Libei, – gyvensiu mašinoje.
 3 skyrius

M ano senukas pontiakas buvo tikras kledaras, bet radiatorius veikė

puikiausiai. Bent dažniausiai. Nuvairavau už savo užeigos – iš
kiemo pusės, kur niekam nekristų į akis. Libė parašė žinutę, bet atsakyti
neįstengiau, tik spoksojau į telefoną, ir tiek. Ekranas suskeldėjęs.
Duomenys beveik visi išnaudoti, tad interneto įsijungti negaliu, užtat
žinučių turiu neribotai.
Be Libės, gyvenime turėjau dar lygiai vieną žmogų, kuriam verta rašyti.
Maksei parašiau glaustai ir meiliai: „Grįžo ne paslaptis kas.“
Atsakymo teko palaukti. Maksės tėvai labai vertino „laiką be telefono“,
tad nuolat iš jos atiminėdavo telefoną. Dar jie dažnai skaitydavo jos
žinutes – dėl to nepaminėjau Dreiko vardo ir neparašiau, kur nakvoju. Nei
Liu šeimai, nei mano socialinei darbuotojai nebūtina žinoti, kad esu ne ten,
kur turėčiau būti.
Nuleidusi telefoną pažvelgiau į kuprinę ant keleivio sėdynės, bet
nusprendžiau, kad namų darbus pabaigsiu ruošti iš ryto. Išsitiesiau sėdynę,
užsimerkiau, bet užmigti nesisekė, tad atsidariau mašinos daiktadėžę ir
išsitraukiau vienintelį vertingą mamos paliktą daiktą: šūsnį atvirukų. Kelios
dešimtys jų. Kelios dešimtys kartu planuotų kelionių.
Havajai. Naujoji Zelandija. Maču Pikču. Spoksodama į tas nuotraukas
vieną po kitos, vaizdavausi save kur tik nori, tik ne čia. Tokijuje. Balyje.
Graikijoje. Nežinau, ar ilgai buvau pasinėrusi mintyse, kai pyptelėjo
telefonas. Pakėlusi pamačiau Maksės atsakymą į savo žinutę apie Dreiką.
„Nelemtas katės vaikas.“ Po kurio laiko kita: „Kaip tu?“
 Maksė išsikraustė vasarą po aštuntos klasės. Daugiausia bendraudavome
raštu, ji nerašydavo keiksmažodžių, kad nepamatytų tėvai.
Bet griebdavosi kūrybos.
„Aš gerai“, – atrašiau, ir tada ji pratrūko įniršiu, lyg gindama mane.
„KAD TAS NELEMTAS NUOPEZA TIESIAI GARAŽAN GARMĖTŲ
IR APSIRYTŲ AUKŠTIELNINKAS!“
Po sekundės suskambo telefonas.
– Ar tau tikrai viskas gerai? – atsiliepusi išgirdau Maksės balsą.
Vėl pažvelgiau į tuos atvirukus ir man suėmė gerklę. Mokyklą reikia
pabaigti. Tada kreipsiuosi dėl visų įmanomų stipendijų. Įgysiu paklausią
specialybę ir dirbsiu nuotoliniu būdu už padorią algą.
Keliausiu po pasaulį.
Giliai ir nelygiai atsikvėpiau ir atsakiau į Maksės klausimą:
– Juk tu mane pažįsti, Maksina, aš visada nusileidžiu ant kojų.
 4 skyrius

K itą dieną nakvynė mašinoje man atsirūgo. Sopėjo visą kūną, reikėjo
po sporto salės į dušą, nes popierinių rankšluostėlių užeigos tualete
nepakako. Neturėjau kada išsidžiovinti plaukų, tad į pamoką nuėjau
šlaputėlė. Negeriausiai atrodžiau, bet tą mokyklą su tais pačiais vaikais
lankiau jau daugybę metų. Buvau kaip pilka nematoma peliukė.
Niekas neatkreipė dėmesio.
– „Romeo ir Džuljetoje“ daugybė patarlių – trumpų, bet stiprių išminties
perliukų, nusakančių pasaulio ir žmogaus prigimties esmę. – Mano anglų
mokytoja buvo jauna ir uoli, giliai širdyje įtarinėjau, kad ji per daug kavos
išgėrė. – Kol kas palikime Šekspyrą. Kas galėtų pasakyti kasdienės patarlės
pavyzdį?
„Duoda – imk, muša – bėk“, – toptelėjo man į tvinksinčią galvą, nuo
plaukų nugara lašėjo vanduo. „Vargas – geriausias mokytojas.“ – „Įleisk
kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips.“
Atsivėrė kabineto durys. Raštinės darbuotoja palaukė, kol mokytoja į ją
pažvelgs, tada garsiai, kad visi girdėtų, pranešė:
– Eivere Znaks, pas direktorių.
Sumojau, kad, ko gero, kažkas įvertino mano kontrolinį.

Atsiprašymo nesitikėjau tikrai, bet ir nemaniau, kad ponas Altmanas mane

pasitiks prie sekretorės stalo – švytintis, lyg sulaukęs paties Popiežiaus
audiencijos.
– Eivere!
 Kaipmat suklusau – kažkas čia ne taip. Taip entuziastingai manęs dar
niekas nebuvo sutikęs.
– Prašom čionai. – Jis atidarė duris į savo kabinetą, o jame pamačiau
pažįstamą ryškią mėlynos neono spalvos kaselę.
– Libė? – nustebau. Ji vilkėjo slaugės uniforma su kaukolėlių atvaizdais,
buvo be grimo. Sumojau, kad čia tiesiai iš darbo. Per vidurį pamainos.
Slaugos ligonių sanitarams nevalia nei iš šio, nei iš to pasišalinti nebaigus
pamainos.
Nebent nutiktų kas ypatinga.
– Ar tėtis?.. – klausimo taip ir nebaigiau.
– Jūsų tėvas gyvas ir sveikas. – Tai buvo ne Libės ir ne direktoriaus
Altmano balsas. Staigiai kilstelėjau galvą ir pažvelgiau pro seserį toliau.
Prie direktoriaus stalo sėdėjo vyrukas, ne ką vyresnis už mane. Čia dabar
kas?
Kostiumuotas. Tokie kaip jis paprastai keliauja su palyda, dingtelėjo man.
– Dar vakar, – apgalvotai ir pedantiškai tarė jis žemu, sodriu balsu, –
Rikis Znaksas buvo gyvas, sveikas – atsijungęs viename Mičigano motelio
kambaryje valanda kelio nuo Detroito.
Stengiausi į jį nespoksoti, bet nepavyko. Šviesiaplaukis. Blyškios akys.
Tokių aštrių veido bruožų, nors pjauk.
– Iš kur jūs visa tai žinote? – paklausiau. Net aš pati nežinojau, kur mano
bastūnas tėvas. O jisai?
Kostiumuotasis vaikinukas man į klausimą neatsakė. Tik kilstelėjo antakį.
– Direktoriau Altmanai, – tarė jis, – gal galėtumėte mus palikti vienus?
Direktorius prasižiojo, ko gero, norėjo prieštarauti, kad iš savo kabineto
neišeis, bet vyrukas dar labiau kilstelėjo antakį.
– Juk buvome sutarę.
Altmanas krenkštelėjo.
 – Na, žinoma. – Tada paprasčiausiai atsistojo ir išėjo pro duris. Šios
užsidarė, ir aš vėl įsistebeilijau į direktorių išprašiusį jaunuolį.
– Klausėte, iš kur žinau, kur jūsų tėvas? – Jo akys buvo tokios pat spalvos
kaip ir kostiumas – pilkos, kone sidabrinės. – Kol kas bus geriau, jei
manysite, kad žinau viską.
Jei ne žodžiai, jo balsas būtų visai malonus.
– Tipas, kuris manosi viską žinąs, – sumurmėjau. – Šis tas naujo.
– Mergina aštriu liežuviu, – atrėžė jis ir savo sidabro akim įsispoksojo į
mane, atkišęs lūpas į priekį.
– Kas jūs toks? – paklausiau. – Ir ko jums reikia? – „Iš manęs“, – kirbėjo
pridurti: „Ko jums iš manęs reikia?“
– Aš tik noriu, – atsakė jis, – perduoti žinią. – Pati nesuprantu kodėl, bet
šioje vietoje man ėmė smarkiau plakti širdis. – Pasirodo, įprastais būdais tai
padaryti ne taip paprasta.
– Ko gero, per mane, – droviai šalia manęs tarstelėjo Libė.
– Kas per tave? – sužiurau į ją, džiaugdamasi, kad galima nukreipti
žvilgsnį nuo to pilkaakio, nors knietėjo kaipmat ir vėl į jį atsisukti.
– Pirmiausia noriu prisipažinti, – kuo nuoširdžiausiai pradėjo Libė, ir tas
jos nuoširdumas buvo šiek tiek juokingas, nes ji vilkėjo slaugės aprangą su
kaukolytėm, – kad tikrai maniau, jog tie laiškai netikri.
– Kokie laiškai? – paklausiau. Aš vienintelė tame kabinete vis dar
nenutuokiau, kas dedasi, ir man kuo toliau, tuo vis labiau atrodė, kad ta
nežinia kelia nerimą – lyg stovėtum ant bėgių nežinodama, iš kurios pusės
atūš traukinys.
– Laiškai, – vėl sodriuoju balsu prabilo kostiumuotasis vaikinukas, –
kuriuos mano senelio advokatai registruotu paštu jums siuntinėja jau kone
tris savaites.
– Palaikiau juos afera, – teisinosi Libė.
 – Patikėkite, – lipšniai atsakė vaikinas, – tikrai ne afera.
Aš jau buvau pratusi nepasitikėti gražiais vaikinais.
– Pradėsiu vėl nuo pradžių. – Jis pasidėjo alkūnes ant stalo tarp mūsų,
dešiniuoju nykščiu švelniai sukdamas kairiąją rankovės sąsagą. – Aš
Greisonas Hotornas. Atvykau čia įgaliotas „Maknamaros, Ortegos ir
Džounso“ – Dalaso advokatų kontoros, tvarkančios mano senelio turtą. –
Greisono pilkos akys pagavo mano žvilgsnį. – Mėnesio pradžioje senelis
mirė. – Slogi pauzė. – Jo vardas ir pavardė buvo Tobijas Hotornas. –
Greisonas stebėjo mano reakciją, tiksliau tai, kad niekaip nesureagavau. –
Ar jums ta pavardė ką nors sako?
Vėl grįžo jausmas, lyg stovėčiau ant bėgių.
– Ne, – atsakiau. – O turėtų?
– Mano senelis buvo labai turtingas žmogus, panele Znaks. Pasirodo,
šalia mūsų giminės ir jam daug metų dirbusių žmonių jo testamente
figūruoja ir jūsų pavardė.
Žodžius girdėjau, bet neįstengiau jų sugromuliuoti.
– Kur, kur?
– Testamente, – pakartojo Greisonas, jo lūpomis perbėgo vos pastebima
šypsenėlė. – Nežinau, ką tiksliai jis jums paliko, bet reikia, kad
dalyvautumėte skaitant testamentą. Jau keletą savaičių atidėliojame.
Esu gana nuovokus žmogus, bet Greisoną Hotorną supratau lygiai tiek,
kiek būčiau supratusi, jei jis būtų šnekėjęs švediškai.
– O kodėl jūsų senelis man kažką turėjo palikti? – paklausiau.
Greisonas atsistojo.
– Geras klausimas, ar ne? – Jis atsistojo nuo stalo, ir staiga kuo
aiškiausiai suvokiau, iš kur tas traukinys atūžia.
Iš ten, kur stovi jisai.
– Aš leidau jums suorganizuoti kelionės dokumentus.
 Čia ne kvietimas. Reikalavimas.
– Kodėl manote... – žiojausi sakyti, bet mane nutraukė Libė.
– Puiku! – šūktelėjo ji ir sušnairavo į mane.
Greisonas išsišiepė.
– Gerai, paliksiu jus vienas. – Jo žvilgsnis šiek tiek nepatogiai ilgai
stabtelėjo ties manuoju, o tada netaręs nė žodžio jis išėjo pro duris.
Jam pasišalinus mudvi su Libe visas penkias sekundes nepratarėme nė
žodžio.
– Tu tik nesuprask manęs klaidingai, – galiausiai sušnabždėjo ji, – bet
man atrodo, kad jis – pats Dievas.
Aš prunkštelėjau.
– Bent pats tikrai manosi toks esąs. – Dabar, jam išėjus, buvo lengviau
nekreipti dėmesio į jo man padarytą poveikį. Koks žmogus gali šitaip
absoliučiai savimi pasitikėti? Tas pasitikėjimas savimi sklido iš kiekvienos
jo pozos, iš tariamų žodžių, iš viso bendravimo. Galia tam jaunuoliui buvo
lygiai tokia pat savaime suprantama aksioma kaip Žemės trauka. Pasaulis
lenkiasi Greisono Hotorno valiai. Ko nenupirktų už pinigus, tą gautų
pažvelgęs tomis savo akimis.
– Na, tai pasakok, – pasakau Libei. – Ir be jokių nutylėjimų.
Ji nervingai papurtė savo kasą anglies juodumo galiukais.
– Prieš porą savaičių pradėjome gauti tuos laiškus – parašytus tau, bet
mano adresu. Ten buvo pažymėta, kad paveldėjai pinigų, nurodytas telefono
numeris. Maniau, kokie aferistai. Kaip tie elektroniniai laiškai nuo užjūrio
princų.
– Kodėl tas Tobijas Hotornas, kurio nesu nei mačiusi, nei girdėjusi,
įtraukė mane į savo testamentą? – paklausiau.
– Nežinau, – atsakė Libė. – Bet čia, – ir mostelėjo į tą pusę, kur nuėjo
Greisonas, – tikrai ne apgaulė. Ar matei, kaip jis elgėsi su mokyklos
direktoriumi? Jie kažką sutarė? Gal pažadėjo kyšį? O gal... grasino?
Ir – ir. Nuvijau atsakymą šalin ir išsitraukusi telefoną prisijungiau prie
mokyklos belaidžio tinklo. Įvedusios paieškos laukelin Tobijo Hotorno
pavardę mudvi skaitėme iššokusią naujienų antraštę: „Mirė 78 m. žymus
filantropas“.
– Ar žinai, ką reiškia „filantropas“? – rimtai paklausė Libė. – Ogi
„turtingas“.
– Filantropai aukoja labdarai, – pataisiau ją.
– Na... nes turtingi, – nužvelgė mane Libė. – O jei ta labdara – tu? Negi
jie būtų siuntę to senuko vaikaitį, jeigu jis būtų tau palikęs porą šimtų?
Turbūt kalbame apie tūkstantines sumas. Galėtum pakeliauti, Eivere, arba
pasitaupyti koledžui, arba įsigyti padoresnę mašiną.
Pajutau, kaip vėl suspurdėjo širdis.
– Kodėl visai svetimas žmogus turėtų man palikti pinigų? – neatlyžau
bandydama atsispirti pagundai net trumpai pasvajoti, nes jei tik pradėčiau,
ko gero, nebeįstengčiau liautis.
– Gal pažinojo tavo mamą? – spėliojo Libė. – Nežinau, bet tau reiks
nuvažiuoti susipažinti su tuo testamentu.
– Negaliu viską metusi važiuoti, – nesutikau, – tu irgi ne. – Abi
nenueitume į darbą. Aš praleisčiau pamokų. Tiesa... mažų mažiausiai
išvykusi Libė bent kuriam laikui atitrūktų nuo Dreiko.
O jeigu visa tai tiesa... Darėsi vis sunkiau negalvoti apie atsiversiančias
galimybes.
– Dvi dienas rasčiau su kuo susikeisti, – pareiškė Libė. – Aš jau susitariau
ir dėl tavęs. – Ji paėmė mane už rankos. – Nagi, Eive. Pakeliautume sau abi.
Ji spustelėjo man ranką. Po akimirkos ir aš jai paspaudžiau.
– O kur jie tą testamentą skaitys?
– Teksase! – nusišypsojo Libė. – Ir mums užsakė ne šiaip bilietus, o
pirmąja klase!
 5 skyrius

L igi tol nebuvau skridusi lėktuvu. Skrisdama trijų kilometrų aukštyje

vaizdavausi, kaip keliauju kur kas toliau nei Teksasas. Į Paryžių. Balį.
Maču Pikču – tokie buvo mano svajonių tikslai. Kada nors.
O dabar...
Libė šalimais devintame danguje siurbčiojo nemokamą kokteiliuką.
– Metas nuotraukai, – pareiškė ji. – Slinkis arčiau ir pasiimk savo
riešutus.
Kitapus mūsų sėdinti ponia piktokai dėbtelėjo į Libę. Nelabai supratau, ar
jai kliuvo Libės plaukai, chaki spalvos kariško stiliaus švarkelis, kurį ji
užsimetė nusivilkusi slaugės drabužius, metalu aptrauktas prie kaklo
prigludęs vėrinys, ar tai, kad ji čia sugalvojo pasidaryti asmenukę, ar
pabrėžtinai ištartas raginimas pasiimti riešutus.
Nustačiusi išdidžią povyzą palinkau arčiau sesės ir aukštai iškėliau pakelį
šiltų riešutų.
Libė pasidėjo man ant peties galvą ir čiaukštelėjo nuotrauką. Tada atsuko
telefoną man parodyti.
– Kai nutūpsime, persiųsiu. – Akimirką veide sustingo šypsenėlė. – Tik tu
kol kas į internetą nedėk, gerai?
Dreikas juk, aišku, nežino, kad išskridai. Vos ne vos susivaldžiau
neburbtelėjusi, kad ji gyvena savo gyvenimą.
– Nedėsiu. – Nebaisi man auka. Socialinių tinklų paskyras turiu, bet
daugiausia jas naudoju susirašinėti su Makse.
Beje, tarp kitko... Išsitraukiau telefoną. Buvau jį perjungusi skrydžio
režimu, vadinasi, nieko neišsiųsi. Bet pirmojoje klasėje nemokamas belaidis
internetas. Trumpai Maksei papasakojau, kas nutiko, o visą likusį skrydį
kaip pamišėlė skaičiau apie Tobiją Hotorną.
Turtus jis susikrovė iš naftos, tada ėmė investuoti įvairiose srityse. Iš to,
kad Greisonas velionį senelį vadino „turtingu“, o laikraščiai titulavo
filantropu, įsivaizdavau, kad jis, ko gero, buvo koks nors milijonierius.
Klydau.
Tobijas Hotornas buvo ne šiaip „turtingas“ ar „pasiturintis“. Mandagaus
epiteto Tobijo Hotorno turtams apibūdinti, ko gero, nėra – paprasčiausiai jis
buvo tiesiog nepadoriai turtingas: čia kiekvienas savo nuožiūra dar ir
riebesnį – spaudai netinkantį – žodelį galėtų įterpti. Milijardai. Taigi,
priesaga -ardai. Ir daugiskaita. Jis buvo devintas pagal turtingumą žmogus
Jungtinėse Valstijose ir turtingiausias Teksaso valstijoje.
Keturiasdešimt šeši milijardai ir du šimtai milijonų dolerių. Tokia jo turto
grynoji vertė. Tie skaičiai atrodė nesuvokiami. Pamažu nuo minčių, dėl ko
visiškai nepažįstamas žmogus man kažko užrašė palikimu, perėjau prie
svarstymų kiek.
Prieš pat lėktuvui tupiant Teksase, gavau Maksės žinutę: „Kuo tu mane
laikai, kalve? Nemaustyk.“
Šyptelėjau. „Ne. Aš rimtai dabar skrendu į Teksasą. Tuoj leisimės.“
Į tai Maksė teatrašė: „Eina tikt.“
Vos tik atlikome oro uosto saugos procedūras, prie mūsų su Libe
prisistatė tamsiaplaukė baltutėlaičiu griežtu devintojo dešimtmečio stiliaus
kostiumėliu.
– Panele Znaks, – linktelėjo man, tada Libei ir lygiai tokiu pat tonu
pakartojo: – Panele Znaks. – Tada apsisuko parodžiusi mums sekti iš
paskos.
– Aš Alisa Ortega, – prisistatė, – iš „Maknamaros, Ortegos ir Džounso“
biuro. – Vėl pauzė. Ji dirstelėjo į mane iš šono. – O jus surasti išties
nelengva, panele.
– Gyvenu mašinoje, – gūžtelėjau.
– Nieko panašaus, – greit išbėrė Libė, – prisipažink, kad taip nėra.
– Kaip smagu, kad jums pavyko atvykti, – nelaukdama tolesnių mano
paaiškinimų pasakė Alisa Ortega iš „Maknamaros, Ortegos ir Džounso“
biuro. Buvo toks jausmas, kad man tame pokalbyje galima ir nedalyvauti. –
Kol jūs Teksase, būsite Hotornų giminės viešnios. Aš būsiu jūsų tarpininkė
su bendrove. Jei tik ko prireiks viešnagėje, prašom kreiptis į mane.
Bet juk teisininkai gauna už valandas? – dingtelėjo man. Kiek pasitikti
oro uoste atsiėjo Hotornų giminei? Aš nė neprisileidau minties, kad ta
moteriškė galėtų būti ne teisininkė. Iš pažiūros netoli trisdešimties.
Bendraudama su ja jaučiausi panašiai kaip su Greisonu Hotornu. Ji – šis tas.
– Tai ar galėčiau jums kaip nors būti naudinga? – paklausė Alisa Ortega,
žingsniuodama prie automatinių durų, nė nelėtindama žingsnio, kai
pasirodė, kad jos nespės atsidaryti.
Luktelėjau įsitikinti, kad ji tikrai neatsitrenks į stiklą, tada atsakiau:
– Gal ką nors papasakokite?
– Reikėtų bent kiek aiškiau.
– Ar žinote, kas tame testamente? – paklausiau.
– Nežinau. – Ji mostelėjo į juodą sedaną kelkraštyje. Tada atidarė man
užpakalines duris. Aš įlipau, Libė irgi. Alisa atsisėdo į priekinę keleivio
vietą. Vairuotojas jau buvo mašinoje, bandžiau įžiūrėti jo veidą, bet nelabai
pavyko.
– Kas testamente, jau greit sužinosite, – išbėrė Alisa trumpai ir griežtai,
kaip ir pritinka jos nepriekaištingam baltam kostiumėliui. – Visi
sužinosime. Skaityti numatyta iškart, kai tik atvyksite į Hotornų namą.
Ne Hotorno, o Hotornų namas, tarsi koks anglų dvaras su nuosavu
pavadinimu.
– Ar jame ir apsistosime? – paklausė Libė. – Hotornų name?
Mūsų atgaliniai bilietai užsakyti rytojui. Daiktų įsidėjome dviem
dienoms.
– Miegamuosius galėsite pasirinkti, – patikino mus Alisa. – Ponas
Hotornas žemę ir namą įsigijo daugiau nei prieš penkiasdešimt metų ir
kiekvienais metais vis kaip nors patobulindavo tą savo architektūros
šedevrą. Jau nebepamenu, kiek tiksliai ten kambarių, bet, ko gero, per
trisdešimt. Hotornų namas – išties ypatingas.
Kol kas tiek tesugebėjome iš jos išspausti. Bet aš neatlyžau:
– Turbūt ir ponas Hotornas buvo išties ypatingas.
– Atspėjote, – atsakė Alisa. Tada pažvelgė į mane. – Ponui Hotornui
patiko geri spėliotojai.
Mane persmelkė kažkoks nykokas jausmas, lyg savotiška nuojauta. Štai
kodėl jis mane pasirinko.
– Ar gerai jį pažinojote? – paklausė šalimais Libė.
– Mano tėvas dirbo Tobijo Hotorno advokatu dar iki man gimstant. –
Dabar Alisa Ortega nebekalbėjo taip griežtai, jos balsas pasidarė švelnus. –
Vaikystėje daug laiko praleidau Hotornų name.
Jis jai ne šiaip klientas buvo, dingtelėjo man.
– Ar nutuokiate, dėl ko mane pakvietė čia? – paklausiau. – Kodėl jis iš
viso man kažką paliko?
– Gal jūs iš pasaulio gelbėtojų? – paklausė Alisa, lyg toks klausimas būtų
kuo paprasčiausias.
– Kad lyg ne, – numykiau.
– Tai gal kada koks Hotornas kaip reikiant pagadino gyvenimą? – tęsė
Alisa.
Įsistebeilijau į ją ir šįsyk sugebėjau kur kas tvirčiau atsakyti:
– Ne.
Alisa šyptelėjo, bet tas šypsnis tuoj pat išnyko.
– Jums nuskilo.
 6 skyrius

H otornų namas stovėjo ant kalvos. Didžiulis. Platus. Buvo panašus į

pilį – labiau tinkamas kokiems karaliams, o ne paprastiems
mirtingiesiems. Prie namo stovėjo pustuzinis automobilių ir toks visai
pavargęs motociklas, kurį, atrodė, reikėtų išrinkti ir parduoti dalimis.
Alisa pastebėjo motociklą.
– Na ką, tai ir Našas čia.
– Našas? – paklausė Libė.
– Vyriausias Hotornų vaikaitis, – atsakė Alisa, tada nuo motociklo jos
žvilgsnis vėl nuslydo į tą pilį. – Iš viso jų keturi.
Keturi vaikaičiai. Mintyse vis grįždavau prie to vienintelio jau pažįstamo
Hotorno. Greisono. Nepriekaištingas kostiumas. Sidabro pilkumo akys. Ta
jo puikybė, visažiniška kalbėjimo maniera.
Alisa gudriai pažvelgė į mane.
– Patikėkite žmogumi, išbandžiusiu tai savo kailiu: neaukokite širdies
jokiam Hotornui.
– Nesijaudinkite, – atsakiau šiek tiek susierzinusi dėl tokios jos pastabos
ir suvokusi, kad ji suprato, apie ką pagalvojau. – Mano širdis po devyniais
užraktais.
Vien prieškambaris buvo erdvesnis nei kai kurie namai – mažių
mažiausiai šimto kvadratinių metrų, toks įspūdis, kad jo statytojai būgštavo,
jog tame prieškambaryje kartais reikės rengti pobūvius ir kelti puotas.
Abiejose prieškambario pusėse rikiavosi akmens arkų galerijos, kambarys
driekėsi per du aukštus iki išpuoštų, įmantriai iš medžio išskaptuotų lubų.
Vien pakėlus akis gniaužė kvapą.
– Tai atvykote. – Ant žemės mane nuleido pažįstamas balsas. – Ir pačiu
laiku. Tikiuosi, skrydis pavyko be trikdžių?
Greisonas Hotornas dabar buvo su kitu kostiumu. Šįsyk su juodu. Juodi
buvo ir marškiniai, ir kaklaryšis.
– Tu, – lediniu žvilgsniu pasisveikino Alisa.
– Kaip suprantu, man dar neatleista už įsikišimą? – paklausė Greisonas.
– Tau devyniolika, – atrėžė Alisa. – Negi taip sunku atitinkamai ir elgtis?
– Ką gali žinoti? – nusišypsojo Greisonas, parodydamas baltutėlius
dantis. – Nėra už ką. – Ne iš karto sumojau, kad įsikišimu Greisonas vadino
vykimą pakviesti mane. – Ponios, – pasakė jis, – gal galima paimti paltus?
– Gal pabūsiu su paltu, – atsakiau pajutusi kylant pasipriešinimą. Atrodė,
kad papildomas sluoksnis tarp manęs ir pasaulio tikrai netrukdytų.
– O jūs? – meiliai paklausė Greisonas Libės.
Niekaip negalėdama atsižavėti prieškambario didybe Libė nusimetė paltą
ir padavė jam. Greisonas nuėjo po viena iš akmens arkų. Kitoje pusėje buvo
koridorius. Siena apmušta eilėmis kvadratinių plokštelių. Greisonas pridėjo
ranką prie vienos iš plokštelių ir stumtelėjo. Tada pasuko ranką
devyniasdešimčia laipsnių, įstūmė kitą plokštelę, paskui dar bent porą kitų
taip staigiai, kad nespėjau nė sužiūrėti. Išgirdau pokštelėjimą, tiesiog iš
sienos ėmė ir prasivėrė durys.
– Kas per?.. – žioptelėjau.
Greisonas įkišo ranką ir ištraukė pakabą.
– Drabužių spinta, – nuskambėjo ne šiaip paaiškinimas, o tarsi aksioma –
lyg visuose senuose namuose senos drabužių spintos tokios.
Alisa pasišalino, palikusi mus sumaniose Greisono rankose, o aš
susiėmiau, kad nestovėčiau išsivėpusi kaip žuvis, išmesta į krantą.
Greisonas nuėjo uždaryti drabužinės, bet jį sustabdė keistas garsas iš
vidaus.
Išgirdau girgždant, tada – staigus trenksmas. Iš už drabužių kažkas
sušiureno, paskui iš šešėlių išniro į šviesą figūrėlė. Berniukas, gal mano
metų, gal šiek tiek jaunesnis. Irgi kostiumuotas, bet čia panašumas į
Greisoną baigėsi. Šio berniuko kostiumas buvo suglamžytas, lyg jis būtų su
juo miegojęs – mažiausiai dvidešimt kartų. Švarkas prasagstytas. Kaklaryšis
šleivas, netvarkingas. Vaikis buvo ištįsęs, bet kūdikiško veido ir su tamsių,
garbanotų plaukų kuokštu. Jo akys buvo šviesiai rudos – kaip ir oda.
– Ar vėluoju? – paklausė jis Greisono.
– Pasiūlyčiau šį klausimą nukreipti laikrodžiui.
– Ar Džeimsonas jau yra? – pasitaisė tamsiaplaukis.
Greisonas sustingo.
– Ne.
Anas berniukas nusijuokė:
– Tada dar nevėluoju! – Jis pažvelgė į mudvi su Libe. – O jos turbūt mūsų
viešnios! Greisonas tikras storžievis, kad nesupažindino.
Virptelėjo Greisono žandikaulis.
– Eiveri Znaks, – oficialiai pristatė jis, – ir jos sesuo Libė. Ponios, čia
mano brolis Aleksandras. – Atrodė, kad Greisonas daugiau nieko ir
nebesakys, bet tada kilstelėjo antakį. – Sandras – šeimos pagrandukas.
– Gražuolis, – pataisė Sandras. – Žinau, ką galvojate. Kad tas rimtuolis
šalia manęs puikuojasi savimi ir savo Armanio kostiumu. Bet leiskite
paklausti, ar jis įstengtų vienu šypsniu iš pagrindų sukrėsti senutę Visatą lyg
kokia jauna Merė Tailer Mur, atgimusi mišrios rasės Džeimso Dino kūne? –
Toks įspūdis, kad Sandras tik moka berti greitakalbe. – Ne, – atsakė į savo
klausimą, – neįstengtų.
Pagaliau jis nutilo ir patylėjo tiek, kad spėtų įsiterpti kas kitas.
– Malonu susipažinti, – išstenėjo Libė.
 – Dažnai landžioji po drabužių spintas? – paklausiau.
Sandras nusivalė rankas į kelnes.
– Slaptas takas, – tarstelėjo jis, tada pamėgino rankomis apsivalyti kelnių
klešnes. – Šiame name jų daugybė.
 7 skyrius

M an taip niežėjo pirštus išsitraukti telefoną ir imti čia viską

fotografuoti, bet susitvardžiau. Libė elgėsi nepriekaištingai.
– Panele, – Sandras pasitraukė į šoną ir sugadino Libei vieną kadrą, – ar
galima paklausti, ką manote apie amerikietiškuosius kalnelius?
Jau maniau, kad Libei akys ant kaktos išsprogs.
– Ar čia ir amerikietiškieji kalneliai yra?
Sandras šyptelėjo.
– Ne visai. – Ir staiga tas gerų metro devyniasdešimties Hotornų giminės
„pagrandukas“ nusitempė mano sesę į kitą prieškambario galą.
Aš apšalau. Kaip name gali „ne visai“ būti amerikietiškieji kalneliai?
Greisonas šalimais suprunkštė. Pagavau jį žvelgiantį į mane ir prisimerkiau.
– Kas?
– Nieko, – atsakė Greisonas, nors jo lūpų posvyris bylojo priešingai. –
Tiesiog... jūsų labai išraiškingas veidas.
Ne. Nė velnio neišraiškingas. Libė vis sakydavo, kad neįmanoma manęs
perkąsti. Tuo savo bejausmiu veidu aš be niekieno pagalbos jau keletą
mėnesių uždirbu pusryčius Hariui. Išraiškingumo manyje nulis.
Veidas kaip veidas – nieko ypatinga.
– Atsiprašau dėl Sandro, – pareiškė Greisonas. – Jam nė motais tokios
pasenusios normos, kaip prieš ką nors sakant pagalvoti ar, tarkim, kaip
išsėdėti vienoje vietoje ilgiau nei tris sekundes. – Tada nudelbė akis. – Jis iš
mūsų visų geriausias, net kai jam nesiseka.
– Panelė Ortega minėjo, kad jūs keturiese. – Neištvėriau. Norėjau sužinoti
apie juos daugiau. Apie jį. – Na, keturi vaikaičiai.
– Turiu tris brolius, – atsakė Greisonas. – Motina ta pati, skirtingų tėvų.
Mūsų teta Zara bevaikė. – Jis pažvelgė kažkur už manęs. – O dėl savo
giminaičių tai gal iš anksto dar sykį atsiprašysiu.
– Grėjau, mielasis! – Prie mūsų priėjo audiniais plevenanti moteris. Kai
jos marškinėliai ramiai užkrito ant kūno, pabandžiau atspėti jos amžių.
Vyresnė nei trisdešimties, bet dar ne penkiasdešimties. Daugiau
nepasakysi. – Visi mūsų jau laukia didžiojoje menėje, – pasakė ji
Greisonui. – Arba tuoj lauks. Kur tavo brolis?
– Tiksliau, motin.
Moteris užvertė akis.
– Nevadink manęs „motin“, Greisonai Hotornai. – Ji atsisuko į mane. –
Toks įspūdis, kad jis su tuo kostiumu gimė, – tarė ji tokiu balsu, lyg
atskleistų man didžiausią paslaptį, – bet Grėjus buvo tikras nuogaliukas.
Laisva siela. Iki kol sukako ketveri, negalėdavome jam nieko užvilkti. Tiesą
sakant, ir nesistengdavom, – ji pritilo ir mane nužvelgė, nė nesistengdama
slėpti, ką daro. – Tu turbūt Eiva.
– Eiveri, – pataisė Greisonas. Jei ir pasijuto nesmagiai dėl atskleistos jo
vaikystės nuogybių istorijos, to neparodė. – Ji vardu Eiveri, motin.
Moteris atsiduso, bet ir nusišypsojo, lyg neįstengtų į sūnų žiūrėti
nesimėgaudama jo draugija.
– Aš taip stengiausi išmokyti vaikus kreiptis į mane vardu, – tarė ji
man. – Norėjau auginti kaip lygius sau, supranti? Tiesa, visada maniau, kad
susilauksiu dukrų. O čia – keturi bernai... – Ir grakščiausiai truktelėjo
pečiais.
Objektyviai Greisono motina labai ekstravagantiška. O subjektyviai? Jos
elgesys užkrečiamas.
– Ar būtų galima pasiteirauti, mieloji, kada tavo gimtadienis?
 Klausimas mane išmušė iš vėžių. Burną turiu. Ir visai neblogai
veikiančią. Tik kažkodėl niekaip neįstengiau jai atsakyti. Ji man ant
skruosto uždėjo ranką.
– Skorpionas? Ožiaragis? Kad ne Žuvys, tai tikrai...
– Motin, – pasakė Greisonas, tada pasitaisė: – Skaja.
Ne iš karto suvokiau, kad toks turbūt jos vardas ir jis ją vardu pašaukė,
kad ji nutrauktų tą astrologinę mano apklausą.
– Greisonas geras berniukas, – pasakė man Skaja. – Per geras. – Tada
mirktelėjo man. – Pratęsim vėliau.
– Abejoju, ar panelė Znaks užsibus ir turės kada laiko plepėti prie židinio
ar burtis Taro kortomis. – Prie mūsų pokalbio prisidėjo kita Skajos amžiaus,
o gal šiek tiek vyresnė moteris. Skaja buvo visa šilkinė ir labai atvira, o ta
kita buvo su aptemptu sijonėliu ir perlais.
– Aš Zara Hotorn-Kaligaris. – Ji mane nužvelgė griežtu kaip ir jos
pavardė žvilgsniu. – Gal galima pasiteirauti, iš kur pažinojote mano tėvą?
Arkinį prieškambarį apėmė spengianti tyla. Nurijau seiles.
– Nepažinojau.
Vėl pajutau šalimais stovinčio Greisono žvilgsnį. Po trumpos amžinybės
Zara išspaudė šypsnį.
– Na, mums visiems labai malonu, kad pagaliau atvykote. Šios kelios
pastarosios savaitės buvo išties alinančios. Pati suprantate.
Kelios pastarosios savaitės, sumojau, kol jie niekaip nesugebėjo manęs
surasti.
– Zara, – nutraukė mus vyras aukštyn sušukuotais plaukais,
apkabindamas ją per juosmenį, – ponas Ortega norėtų persimesti pora
žodžių. – Kaip spėju, Zaros vyras į mano pusę nė nežvilgtelėjo.
Užtat Skaja šį stygių atlygino su kaupu.
– Mano sesuo „persimeta pora žodžių“, – pakomentavo ji. – Aš mėgstu
pokalbius. Malonius pokalbius. Tiesą sakant, dėl to ir atsirado mano keturi
sūnūs. Nuostabūs, intymūs pokalbiai su keturiais įspūdingais vyrais...
– Liaukis kalbėjusi, aš tau primokėsiu, – skausmo perkreiptu veidu
paprašė Greisonas.
Skaja patapšnojo sūnui per skruostą.
– Papirkinėjimai. Grasinimai. Išpirkos. Mielasis, tu tikras Hotornas – nei
daugiau, nei mažiau. – Ji šyptelėjo man visažinės šypsniu. – Dėl to jį
praminėme neabejotinu įpėdiniu.
Skajos balsas buvo kažkoks kitoks, ir Greisono veido išraiška tokia
ypatinga, kai motina tarė „neabejotinas įpėdinis“, tad susimąsčiau, kad
turbūt nepakankamai įvertinau, kaip visiems Hotornams svarbu, kad būtų
perskaitytas tas testamentas.
Juk ir jie nežino, kas testamente. Staiga pajutau lyg užlipusi į areną,
kurios žaidimo taisyklių nė nežinau.
– Na ką, – viena ranka apkabinusi mane, kita Greisoną pasakė Skaja, – tai
gal ir eikime į didžiąją menę?
 8 skyrius

D idžioji menė buvo maždaug kaip du trečdaliai prieškambario.

Priekyje stūksojo didžiulis akmeninis židinys. Židinio šonuose –
išskaptuotos chimeros. Pačios tikriausios.
Greisonas mudvi su Libe pasodino ant kėdžių šone, tada atsiprašė ir nuėjo
į menės priekį, kur trys senyvi kostiumuoti ponai šnekučiavosi su Zara bei
jos vyru.
Teisininkai, toptelėjo man. Dar po penkių minučių prie jų prisijungė
Alisa, aš ėmiau apžiūrinėti kitus žmones menėje. Baltųjų pora – vyresnė,
mažiausiai šešiasdešimties. Prie sienos stovi kariškai įsitempęs juodaodis
keturiasdešimtmetis ir stebi abu išėjimus. Sandras, o šalia jo aiškiai dar
vienas Hotornų brolis. Tas vyresnis – įpusėjęs trečią dešimtį. Plaukai
sutaršyti, kostiumas suderintas su kaubojiškais batais, o tie, kaip ir anas
motociklas lauke, yra matę ir geresnių dienų.
Našas, pamaniau, prisiminusi Alisos ištartą vardą.
Galiausiai prie kitų prisidėjo senolė. Našas jai pasiūlė parankę, bet ji
įsikibo Sandrui. Tas ją atvedė tiesiai prie mudviejų su Libe.
– Čia močiutė, – pasakė jis mums. – Ši moteris. Legendinė.
– Ką čia kalbi? – pliaukštelėjo ji jam per ranką. – Aš šito išdykėlio
prosenelė. – Močiutė be jokio vargo klestelėjo ant kėdės šalia manęs. –
Sena kaip pasaulis ir tikra bjaurybė.
– Ji labai miela, – džiugiai patikino mane Sandras. – Aš jos
mėgstamiausias.
– Nė velnio, – burbtelėjo močiutė.
 – Aš visų mėgstamiausias! – nusijuokė Sandras.
– Visai kaip tas nepataisomas tavo senelis, – suniurnėjo močiutė. Ji
užsimerkė, mačiau, kad jai šiek tiek dreba rankos. – Baisus žmogus, –
pridūrė ji kažkaip švelniai.
– Ar ponas Hotornas buvo jūsų sūnus? – tyliai pasiteiravo Libė. Ji dirba
su senukais, tad moka jų klausytis.
Senolė vėl suprunkštė.
– Žentas.
– Irgi jos mėgstamiausias buvo, – pareiškė Sandras. Bet jis tai ištarė su
tam tikru kartėliu. Čia juk ne šermenys. Velionis amžinojo poilsio turbūt
atgulė prieš keletą savaičių, bet aš žinau, kas yra gedulas, – jaučiu, net
užuodžiu.
– Kaip tu, Eive? – paklausė greta sėdinti Libė. Aš mąsčiau apie Greisono
repliką dėl mano veido išraiškingumo.
Geriau jau galvoti apie Greisoną Hotorną, o ne apie laidotuves ir gedulą.
– Gerai, – atsakiau sesei. Nors iš tiesų toli gražu. Kad ir prabėgo dveji
metai, kartais žiauriai ilgėdavausi mamos. – Išeisiu trumpam į lauką, –
išspaudžiau šypsenėlę, – noriu įkvėpti gryno oro.
Mane einančią sustabdė Zaros vyras.
– Kur dabar? Tuoj pradedame. – Jis stipriai suėmė mane už alkūnės.
Aš išsivadavau iš jo gniaužtų. Man nusispjauti, kas jie tokie. Manęs
niekas nelies.
– Man sakė, kad Hotornų vaikaičių yra keturi, – išpyškinau šaltu kaip
plienas balsu. – Kaip suprantu, vieno dar trūksta. Aš tuoj grįšiu. Nė
nepastebėsite, kad manęs nėra.
Galiausiai išėjau ne į priekinį, o į galinį kiemą – jeigu įmanoma pavadinti
kiemu. Teritorija kruopščiausiai iščiustyta. Fontanas. Statulų parkas.
Oranžerija. Ir kiek tik užmatai driekiasi žemės. Kur ne kur medžiai. Erdvūs
laukai. Bet stovint čia ir žvelgiant į tolį galima įsivaizduoti, kad išėjęs
horizonto link gali ir nebegrįžti.
– Jei taip reiškia ne, o kartą – niekad, tada kiek kraštinių turi trikampis? –
Klausimas nuskambėjo iš viršaus. Pakėlusi akis pamačiau vaikiną, sėdintį
ant balkono krašto, pavojingai balansuojantį ant ketaus turėklų. Girtą.
– Tu nukrisi, – pasakiau.
Jis išsišiepė.
– Įdomus pasiūlymas.
– Čia ne pasiūlymas, – atsakiau.
Jis tingiai išsiviepė.
– Visai ne gėda siūlytis Hotornui. – Jo plaukai buvo tamsesni už
Greisono, bet ne tokie juodi kaip Sandro. Jis buvo be marškinių.
Pats tas vidury žiemos, kandžiai pagalvojau, bet negalėjau atitraukti
akių – žemyn nuo veido. Juosmuo lieknas, raumeningas pilvas. Nuo
raktikaulio iki klubo buvo ilgas, plonas randas.
– Tai tu turbūt ta paslaptingoji, – tarė jis.
– Eiveri, – prisistačiau. Išėjau atsikvėpti nuo Hotornų ir jų gedulo.
Vaikinuko veidas – nė menkiausio rūpesčio ženklo, lyg gyvenimas būtų
vieni juokai. Tarsi jis visai neliūdi, kaip jo giminaičiai viduje.
– Kaip pasakysi, panele Pė, – atšovė jisai. – Galima, aš tave vadinsiu
panele Pė? Paslaptingąja.
Sukryžiavau rankas.
– Ne.
Jis užsikėlė ant turėklų kojas ir atsistojo. Susvyravo, mane nudiegė bloga
nuojauta. Jis taip gedi, bet tikrai per aukštai. Kai mirė mama, aš neleidau
sau susinaikinti. Nesakau, kad nebuvo pagundų.
Jis perkėlė svorį ant vienos kojos, kitą ištiesė.
– Nereikia! – Daugiau nieko nespėjau pasakyti. Vaikinas išlinko ir
sugriebė turėklą rankomis, laikėsi statmenai, kojomis ore. Mačiau, kaip
įsitempę jo nugaros raumenys, kokie tvirti pečiai, o jis iš lėto nuleido kojas
ir... nukrito.
Žnektelėjo visai prie manęs.
– Tau nederėtų čia būti, panele Pė.
Juk bemarškinė iš balkono šokau ne aš.
– Kaip ir tau.
Nebuvau tikra, ar jis mato, kaip man daužosi širdis. Kaži, o jo ramesnė?
– Jei darau tai, ko nederėtų, dažniau, negu sakau, ko nederėtų, – atkišo
lūpas jis, – kas tada aš toks?
Džeimsonas Hotornas, dingtelėjo man. Iš arti pamačiau, kad jo akys
nesuvokiamai tamsiai žalios.
– Na, – neatlyžo jis, – tai kas tada aš toks?
Nusukau žvilgsnį nuo jo akių. Ir nuo raumeningo pilvo. Ir nuo želė bet
kaip suteptų plaukų.
– Girtas, – pasakiau, o tada, pajutusi, kad tuo atsakymu jis neapsiribos,
pridūriau dar du žodžius, – ir dvi.
– Kas? – paklausė Džeimsonas Hotornas.
– Atsakymas į tavo pirmąją mįslę, – paaiškinau. – Jei taip reiškia ne, o
kartą – niekad, tada trikampio kraštinių yra... dvi. – Ištęsiau atsakymą
nesibodėdama aiškinti, iš kur toks atsakymas.
– Kaip pirštu į akį, panele Pė, – Džeimsonas praslinko pro mane, švelniai
perbraukdamas plika ranka manąją. – Kaip pirštu į akį.
 9 skyrius

D ar porą minučių pastovėjau lauke. Ta diena atrodė kaip išgalvota. Ryt

grįšiu į savo Konektikutą, tikėkimės, šiek tiek turtingesnė, ir turėsiu
ką papasakoti, o Hotornų daugiau nebepamatysiu.
Niekada nebeišvysiu tokio vaizdo.
Kai grįžau į didžiąją menę, Džeimsonas Hotornas buvo stebuklingai
spėjęs susirasti marškinius ir kostiuminį švarką. Šyptelėjo mano pusėn ir
vogčiom atidavė pagarbą. Šalia jo įtempęs žandikaulį stypsojo Greisonas.
– Na ką, visi jau čia, – tarė vienas iš teisininkų. – Tai pradėkime.
Trys teisininkai stovėjo trikampiu. Kalbantysis buvo panašių į Alisos
plaukų, rusvos odos ir sudarė pasitikinčio savimi žmogaus įspūdį. Sumojau,
kad jis turbūt Ortega iš „Maknamaros, Ortegos ir Džounso“. Kiti du –
greičiausiai Džounsas su Maknamara – stovėjo jam iš šonų.
Nuo kada testamentą skaito keturi teisininkai? – dingtelėjo man.
– Susirinkote čia, – ponas Ortega kalbėjo taip, kad girdėtųsi tolimiausiose
menės kertelėse, – išklausyti Tobijo Tatersolo Hotorno paskutinę valią ir
testamentą. Pagal pono Hotorno pageidavimą, mano kolegos išdalins jums
laiškus, kuriuos kiekvienam iš jūsų paliko.
Kiti vyriškiai nuėjo prie žmonių ir pradėjo po vieną dalinti laiškus.
– Tuos vokus galėsite atplėšti perskaitę testamentą.
Ir aš gavau voką. Ant jo – kaligrafiškai išraitytas mano vardas ir pavardė.
Libė šalia manęs pažvelgė į teisininką, bet jis pro ją praėjo ir nuėjo toliau
dalinti laiškus kitiems žmonėms menėje.
– Pono Hotorno sąlyga – kad skaitant jo paskutinę valią dalyvautų šie
asmenys: Skaja Hotorn, Zara Hotorn-Kaligaris, Našas Hotornas, Greisonas
Hotornas, Džeimsonas Hotornas, Aleksandras Hotornas bei panelė Eiveri
Kaili Znaks iš Niu Kaslo Konektikute.
Jaučiausi taip iškrintanti iš konteksto, lyg stovėčiau visiškai nuoga.
– Kadangi visi esate čia, – tarė ponas Ortega, – tai pradėkime.
Pajutau, kaip Libė įgrūdo man į delną ranką.
– Aš, Tobijas Tatersolas Hotornas, – ėmė skaityti ponas Ortega, –
būdamas sveiko kūno ir proto, pavedu mano žemiškąjį turtą, taip pat ir visą
piniginę ir materialiąją nuosavybę, paskirstyti šitaip:
Endriui ir Lotei Loflinams už daugybę metų nepriekaištingos tarnybos
skiriu kiekvienam po vieną šimtą tūkstančių dolerių bei nemokamą
išlaikymą iki gyvos galvos Veibako namelyje, esančiame mano Teksaso
dvaro vakariniame pakraštyje.
Pirma mano pastebėta pagyvenusi pora susiglaudė. O man mintyse
sukosi: VIENAS ŠIMTAS TŪKSTANČIŲ DOLERIŲ. Loflinai skaitant
testamentą galėjo ir nedalyvauti, būtų tiesiog gavę po šimtą tūkstančių
dolerių. Abu po šimtą gabalų!
Labai stengiausi nepamiršti, kaip kvėpuoti.
– Džonui Orenui, apsaugos tarnybos vadui, gelbėjusiam mano gyvybę
daugiau kartų ir būdų nei beprisiminčiau, palieku visa tai, kas yra įrankių
dėžėje, kuri šiuo metu saugoma „Maknamaros, Ortegos ir Džounso“ biure,
bei trijų šimtų tūkstančių dolerių sumą.
Tobijas Hotornas tuos žmones pažinojo, – sukosi man galvoje, o širdis
daužėsi kaip pašėlusi. Jie jam dirbo. Jie jam buvo brangūs. Aš – niekas.
– Savo uošvei Perlei O’Dei palieku šimto tūkstančių dolerių metinę
pensiją bei fondą sveikatos priežiūros išlaidoms, kaip nurodyta priede.
Visos velionės žmonos Alisos O’Dei Hotorn brangenybės po mano mirties
turi pereiti jos motinos žinion, o ji savo nuožiūra jas galės perleisti kitiems
testamentu.
Močiutė nepatenkinta numykė:
– Tik nepradėkite regzti planų, – iškošė ji susirinkusiesiems. – Visus jus
pergyvensiu.
Ponas Ortega šyptelėjo, bet jo šypsena kaipmat ištirpo.
– Mano... – jis pritilo ir ėmė skaityti iš naujo. – Mano dukroms Zarai
Hotorn-Kaligaris ir Skajai Hotorn palieku lėšų tiek, kad galėtų padengti
visus ligi mano mirties susikaupusius įsiskolinimus. – Ponas Ortega nutilo
ir kietai suspaudė lūpas. Kiti du teisininkai žvelgė tiesiai į priekį,
stengdamiesi nežiūrėti nė vienam Hotornų šeimos nariui į akis.
– Be to, Skajai palieku savo kompasą, kad visada žinotų, kur šiaurė, o
Zarai – vestuvinį žiedą, kad patirtų tokią gražią ir pilnatvišką meilę, kokią
jaučiau jos motinai.
Dar viena pauzė – skausmingesnė nei ana.
– Toliau, – ragino Zaros vyras.
– Abiem savo dukroms, – iš lėto ėmė skaityti ponas Ortega, – be to, ką
jau pasakiau, palieku po vienkartinį penkiasdešimties tūkstančių dolerių
palikimą.
Penkiasdešimt tūkstančių dolerių? Nespėjau mintyse pakartoti tos sumos,
kai ją balsu pakartojo Zaros vyras – netverdamas pykčiu. Tobijas Hotornas
dukroms paliko mažiau nei apsaugos vadovui.
Staiga Skajos pasakymas, kad Greisonas – neabejotinas įpėdinis, įgijo
visai kitokią prasmę.
– Čia tavo darbas. – Zara atsisuko į Skają. Balso nekėlė, jis buvo negyvas
ir duslus.
– Mano? – plykstelėjo Skaja.
– Po Tobio mirties tėtukas liko kaip nesavas, – tęsė Zara.
– Dingimo, – pataisė Skaja.
 – Dieve, ką čia skiedi?! – nebesusitvardžiusi užriko Zara. – Tu susukai
jam galvą, Skaja! Sumirksėjai savo blakstienom ir įtikinai jį apeiti mus ir
palikti viską tavo...
– Sūnums, – ryžtingai nukirto Skaja. – Norėjai pasakyti sūnums.
– Ji norėjo pasakyti benkartams. – Našas Hotornas kalbėjo su riebiausiu
teksasietišku akcentu. – Šimtus sykių girdėta.
– Jei aš būčiau turėjusi sūnų... – Zara nebeįstengė užbaigti.
– Bet neturi, – kirste nukirto Skaja. – Ar ne, Zara?
– Gana, – įsiterpė Zaros vyras. – Vėliau išsiaiškinsime.
– Nėra čia ko aiškintis, – į vaidą įsiliejo ir ponas Ortega. – Pamatysite,
kad testamentas neskundžiamas, jame daugybė saugiklių, nukreiptų prieš
tuos, kurie bandytų jį keisti.
Kitaip sakant, toptelėjo man: nutilkit ir sėskitės.
– Jei leisite, skaitysiu toliau... – ponas Ortega nuleido akis į testamentą
rankose. – Vaikaičiams Našui Vestbrukui Hotornui, Greisonui Davenportui
Hotornui, Džeimsonui Vinčesteriui Hotornui ir Aleksandrui Blakvudui
Hotornui palieku...
– Viską, – burbtelėjo Zara.
Ponas Ortega nekreipė dėmesio ir skaitė toliau:
– ...po du šimtus penkiasdešimt tūkstančių dolerių, kuriuos jie gaus
sukakus dvidešimt penktajam gimtadieniui, o ligi tol jais rūpinsis patikėtinė
Alisa Ortega.
– Ką? – apstulbo Alisa. – Kas per?..
– Velnias, – maloniai tarstelėjo jai Našas. – Mieloji, tu norėjai pasakyti
„Kas per velnias?“
Tobijas Hotornas visko vaikaičiams nepaliko. Turint galvoje, kokie jo
turtai, jiems atiteko pora sudilusių skatikų.
– Kas čia dedasi? – atskirais žodžiais griežtai išbėrė Greisonas.
 Tobijas Hotornas vaikaičiams visko nepaliko. Dukroms nepaliko nieko.
Staiga nustojo veikusios smegenys. Suspengė ausyse.
– Labai prašau, – pakėlė ranką ponas Ortega, – leiskite pabaigti.
Keturiasdešimt šeši milijardai ir du šimtai milijonų dolerių, į krūtinės
ląstą daužėsi širdis, o burna perdžiūvo. Tobijas Hotornas turėjo
keturiasdešimt šešis milijardus ir du šimtus milijonų dolerių, o vaikaičiams
tepaliko milijoną apskritai paėmus. Šimtą tūkstančių dukroms. Dar pusę
milijono tarnams, pensiją močiutei...
Kažko čia šitoje lygtyje trūksta. Niekaip negalėjau suprasti.
Vienas po kito į mane sužiuro kiti patalpoje esantys žmonės.
– Visus kitus turtus, – tęsė ponas Ortega, – tai yra visą nekilnojamąjį
turtą, pinigines lėšas ir materialųjį turtą palieku Eiverei Kailei Znaks.
 10 skyrius

N egali būti.
Tiesiog negali, ir tiek.
Aš sapnuoju.
Aš klejoju.
– Jisai viską paliko jai? – Skajos balsas buvo toks čaižus, kad net mane iš
apstulbimo pažadino. – Kodėl? – Staiga pranyko saldžiabalsė poniutė,
spėliojusi mano zodiako ženklą ir postringavusi apie savo sūnelius ir
meilužius. Šita Skaja, atrodė, tuoj ką nors nužudys. Rimtai.
– Kas ji tokia? – aštriu kaip peilis ir skambiu balsu paklausė Zara.
– Čia turbūt kažkokia klaida. – Greisonas kalbėjo kaip žmogus, pripratęs
prie klaidų. Papirk, pagrasink, išpirk – šmėstelėjo man. Ką tas
„neabejotinas paveldėtojas“ man padarytų? Negali būti. Jaučiau tai sulig
kiekvienu širdies dūžiu, sulig kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu. Negali būti,
nors tu ką.
– Jie teisūs. – Mano žodžiai buvo tylūs, ištarti pašnibždom, grynas
kontrastas pakeltų tonų oktavoms, nukreiptoms į mane. Pamėginau kalbėti
garsiau. – Greisonas teisus, – pakartojau. Į mane susmigo visų ceremonijos
dalyvių žvilgsniai. – Čia turbūt kažkokia klaida, – kalbėjau kimiai.
Jaučiausi lyg iš lėktuvo iššokusi ir laukdama, kol išsiskleis parašiutas.
Visa tai pramanas. Ne kitaip.
– Eivere! – niuktelėjo man Libė į šonkaulius, aiškiausiai liepdama
nebeplepėti apie jokias klaidas.
Bet juk negali būti kitaip. Kažkas čia kažką tikrai supainiojo. Kaip galėjo
nepažįstamas žmogus man palikti keliasdešimties milijardų vertės turtus?
Taip nebūna, ir tiek.
– Matote? – Skaja įsikando mano žodžių. – Net pati Eiva pritaria, kad tai
nesąmonė.
Šįsyk buvau tikra, kad mano vardą ji iškraipė tyčia. Visus kitus turtus, tai
yra visą nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir materialųjį turtą, palieku
Eiverei Kailei Znaks. Dabar Skaja Hotorn mano vardą ir pavardę tikrai žino.
Ir ne tik ji – visi.
– Patikėkite, klaidos nėra. – Pono Ortegos žvilgsnis pagavo manąjį, tada
jis nužvelgė visus kitus. – Galiu jus visus patikinti, kad Tobijo Hotorno
paskutinė valia ir testamentas neatšaukiami. Kadangi didžioji dalis kitų
detalių susijusios tik su Eivere, vaidinimus baigsime. Bet leiskite pasakyti
kuo aiškiau: pagal testamento sąlygas, bet kuris paveldėtojas, jei bandys
užginčyti Eiverės palikimą, praras teisę į savąją palikimo dalį.
Eiverės palikimą. Man sukosi galva, beveik pykino. Tarsi vienu rankos
mostu kas nors būtų perrašęs fizikos dėsnius, pakeitęs Žemės traukos
pagreitį, o mano kūnas nespėjo prisitaikyti. Pasaulis ėmė suktis.
– Neginčijamų testamentų nebūna, – kaip kirviu nukirto Zaros vyras. –
Ypač kai ant kortos šitokios sumos.
– Kalbi taip, – įsiterpė Našas Hotornas, – lyg nebūtum pažinojęs senio.
– Spąstai po spąstų, – murmėjo Džeimsonas. – Mįslė po mįslės. – Jaučiau
į save susmigusias jo tamsiai žalias akis.
– Jums jau metas, – išpyškino man Greisonas. Ne prašymas. Įsakymas.
– Šiaip jau... – prabilo Alisa Ortega, lyg būtų prarijusi arseno. – Namas
jos.
Ji aiškiai prieš tai nenutuokė, kas testamente. Ji ir pati, kaip ir visa
giminė, nieko nežinojo. Kaip Tobijas Hotornas visus juos taip apmovė?
Koks žmogus šitaip elgiasi su savo kraujo giminėmis?
 – Nesuprantu, – garsiai pasakiau apdujusi ir abejinga, nes tikrai ničnieko
nesupratau.
– Mano dukra teisi, – kuo neutraliau stengėsi kalbėti ponas Ortega. –
Viskas čia jūsų, panele Znaks. Ne tik visas turtas, bet ir visi pono Hotorno
turimi objektai, tarp jų ir Hotornų namas. Pagal jūsų palikimo sąlygas,
kurias mielai jums paaiškinsiu, dabartiniai gyventojai gali nemokamai čia
gyventi, nebent atsirastų dingsčių juos išprašyti. Kai tik kas nutiks, jie
neteks teisės čia toliau gyventi. – Tie jo žodžiai tarsi pakibo ore. – Jokiomis
sąlygomis, – sunkiai tęsė jis perspėjamu tonu, – šie nuomininkai negali
pašalinti jūsų.
Menėje staiga tapo tylu ir ramu. Jie mane nužudys. Kas nors iš čia
esančiųjų mane, dievaž, nudės. Vyriškis, kurį pirma palaikiau kariškiu,
priėjo ir atsistojo tarp manęs ir Tobijo Hotorno artimųjų. Jis nieko nepasakė,
susidėjo rankas ant krūtinės, aš likau jam už nugaros, o jis pats atsisuko į
visus kitus.
– Orenai! – apstulbusi sušuko Zara. – Jūs dirbate mūsų šeimai!
– Dirbau ponui Hotornui, – Džonas Orenas nutilo ir iškėlė popieriaus
lapą. Ne iš karto supratau, kad ten tas laiškas. – Jo paskutinis pageidavimas
buvo, kad likčiau dirbti panelei Eiverei Kailei Znaks. – Jis pažvelgė į
mane. – Apsaugos jums tikrai prireiks.
– Ir ne tik apsisaugoti nuo mūsų, – man iš kairės tarė Sandras.
– Prašom per žingsnį atsitraukti, – paliepė Orenas.
Sandras pakėlė rankas.
– Taika, – paskelbė jis. – Niūrias pranašystes darau taikiai!
– Sandras teisus, – šyptelėjo Džeimsonas, lyg viskas čia būtų žaidimas. –
Dabar visas pasaulis gviešis tavo turtų, paslaptingoji panele. Jau matau tikrų
tikriausią amžiaus istoriją.
Amžiaus istorija. Smegeninė vėl įsijungė, nes buvo aišku kaip dieną, jog
čia ne juokas. Aš neklejoju. Nesapnuoju.
Aš – paveldėtoja.
 11 skyrius

I šbėgau. Nespėjau nė susigaudyti, kaip atsidūriau lauke. Man už nugaros

užsitrenkė Hotornų namo durys. Į veidą padvelkė šalto oro. Beveik
neabejojau, kad kvėpuoju, bet buvo toks įspūdis, kad kūnas kažkur ne čia,
apmiręs. Ar čia dėl šoko?
– Eivere! – iš namo paskui mane pasileido Libė. – Kaip tu? – nužvelgė
mane susirūpinusi. – Ir dar: gal išprotėjai?! Kai duoda pinigų, nereikia
bandyti jų grąžinti!
– Tu tai grąžini, – priminiau jai, nors galvoje taip ūžė, kad buvo sunku
susikaupti. – Visada grąžini arbatpinigius, kai palieku.
– Mes čia ne apie smulkmę šnekam! – Libės mėlyni plaukai išsidraikę,
uodegėlės nebelikę. – Taigi čia milijonai!
Milijardai, mintyse pataisiau ją, nes burna tikrąja žodžio prasme atsisakė
atsiverti.
– Eive, – Libė uždėjo man ant peties ranką, – tu pagalvok, ką tai reiškia.
Tau gyvenime nebereikės sukti galvos dėl pinigų. Galėsi pirkti ką nori,
daryti ką nori. Pameni tuos mamos atvirukus? – Ji pasilenkė ir priglaudė
kaktą prie manosios. – Galėsi važiuoti kur nori. Įsivaizduok, kokios
galimybės!
Ir įsivaizdavau, nors vis tiek tai atrodė kaip žiaurus pokštas, tarsi Visata
čia mane taip suviliojo domėtis dalykais, apie kuriuos tokios kaip aš
negalėjo nė...
Su trenksmu atsivėrė Hotornų namo durys. Aš atšokau, pro jas išėjo
Našas Hotornas. Net su kostiumu jis atrodė visai kaip kaubojus, pasirengęs
stoti į kovą su konkurentu patį vidurdienį.
Pasistengiau susiimti. Milijardai. Žmonės dėl mažesnių sumų kariauja.
– Ramiai, vaikeli, – lėta ir ramia kaip viskis teksasietiška tarme prabilo
Našas. – Pinigų man nereikia. Niekada jų nesivaikiau. Mano galva, šitaip
Visata sumanė pajuokauti su tais, kuriems jų reikia labiau.
Vyriausiojo Hotornų brolio žvilgsnis nukrypo nuo manęs prie Libės. Jis
buvo aukštas, raumeningas, įdegęs. Ji – mažutė, liaunutė, balkšva oda
atrodė dar blyškesnė dėl tamsaus lūpdažio ir neoninių plaukų. Atrodė, kad
jiedu niekaip nedera tarpusavyje, tačiau jisai žiūrėjo į ją ir vos pastebimai
šypsojosi.
– Sėkmės, mieloji, – palinkėjo Našas mano sesei. Tada nužingsniavo prie
savo motociklo, užsidėjo šalmą ir po kelių sekundžių dingo iš akių.
Libė spoksojo ton pusėn, kur nurūko motociklas.
– Gal atsiimsiu tuos žodžius apie Greisoną. Ko gero, jis vis dėlto Dievas.
Dabar turėjome svarbesnių reikalų, nei svarstyti apie brolių Hotornų
dieviškumą.
– Negalime čia likti, Libe. Nemanau, kad kiti šeimos nariai dėl
testamento bus tokie abejingi kaip Našas. Važiuojam.
– Aš važiuoju su jumis, – pasigirdo žemas balsas. Atsisukau. Prie laukujų
durų stovėjo Džonas Orenas. Neišgirdau, kaip jis jas atidarė.
– Man nereikia apsaugos, – pasakiau jam. – Tiesiog noriu iš čia ištrūkti.
– Apsaugos jums reikės ligi gyvenimo galo, – jis kalbėjo taip užtikrintai,
kad negalėjau nė ginčytis. – Bet lazda visada turi du galus... – Jis linktelėjo
mašinos, kuri buvo mus atvežusi iš oro uosto, link. – Aš dar ir vairuoju.
Paprašiau, kad Orenas mus nuvežtų į motelį. Tačiau jis mus nuvežė į
prašmatniausią viešbutį, kokį tik įmanoma įsivaizduoti, ir vežė, ko gero,
vaizdingu keliu, nes atvykusių mūsų viešbučio fojė jau laukė Alisa Ortega.
– Turėjau laiko perskaityti visą testamentą. – Ko gero, čia vietoj
pasisveikinimo. – Padariau jums jo kopiją. Turbūt eikime į jūsų
apartamentus ir susipažinkime su detalėmis.
– Apartamentus? – pakartojau. Frakuoti durininkai. Fojė kabo šeši
sietynai. Moteris skambina pusantro metro dydžio arfa. – Ne mūsų kišenei.
Alisa pažvelgė į mane su tam tikru gailesčiu.
– Ak, mieloji, – ištarė ji, bet kaipmat susiėmė, – šis viešbutis jūsų.
Ką? Kiti viešbučio lankytojai į mus žvelgė turbūt galvodami, kas čia
įleido tas prasčiokes. Kaip gali šis viešbutis būti mano?
– Tiesa, – tarė Alisa, – testamentą dar reikia patvirtinti. Praeis šiek tiek
laiko, ir kol kas visas turtas ir lėšos deponuotos tretiesiems asmenims, iki
bus atlikti formalumai, visais jūsų poreikiais rūpinsis „Maknamara, Ortega
ir Džounsas“.
Libė susiraukė, pakėlė antakį.
– O advokatų kontoros tuo verčiasi?
– Ko gero, jau sumojote, kad ponas Hotornas buvo vienas svarbiausių
mūsų klientų, – subtiliai paaiškino Alisa. – Tiksliau sakant, vienintelis mūsų
klientas. Tad dabar...
– Dabar, – pratęsiau suvokusi reikalą, – ta klientė aš.
Tą testamentą turbūt skaičiau kelis kartus kokią valandą. Tobijas
Hotornas buvo nurodęs tik vieną mano paveldėjimo sąlygą.
– Turite metus gyventi Hotornų name, įsikraustykite ne vėliau kaip per
tris dienas nuo dabar. – Alisa tai pabrėžė jau bent du kartus, bet mano
smegenys vis tiek neįstengė to aprėpti.
– Vienintelė sąlyga man paveldėti milijardus dolerių – privalau
įsikraustyti į rūmus.
– Taigi.
– Į rūmus, kuriuose vis dar gyvena daugybė žmonių, kurie tikėjosi tuos
pinigus paveldėti. Ir negaliu jų išvaryti.
 – Jei nesusidarys ypatingų sąlygų, irgi tiesa. Paguoda nebent tokia, kad
namas išties erdvus.
– O jeigu atsisakyčiau? – paklausiau. – Arba jei Hotornų giminė mane
nužudytų?
– Niekas neketina jūsų žudyti, – ramiai tarė Alisa.
– Jūs juk tarp tų žmonių užaugote, – kaip galėdama diplomatiškiau Alisai
pasakė Libė, – bet aš jums sakau: jie tikrai užkapos mano sesę – paminėkite
mano žodį.
– Norėtųsi kaip nors išvengti kirvio, – paantrinau jai.
– Rizikos tikimybė maža, – sududeno Orenas. – Bent jau jei kalbame apie
kirvius.
Ne iškart sumojau, kad jis juokauja.
– Tai labai rimta!
– Patikėkite, – atsakė jis, – aš žinau. Bet ir Hotornų giminę pažįstu.
Berniukai moters nepalies nė pirštu, o moterys jus nebent po teismus
užtąsys, bet be kirvių.
– Be to, – pridūrė Alisa, – pagal Teksaso paveldėjimo įstatymus,
paveldėtojui mirties atveju dar oficialiai neįsiteisėjus testamentui,
paveldimas turtas ne grįžta pirmykščiams savininkams, o tampa paveldėtojo
turto dalimi.
Ar aš turiu turto? – šmėkštelėjo man.
– O jei nesutiksiu kraustytis į vieną namą su jais? – paklausiau jausdama
gumulą gerklėje.
– Su viskuo ji sutiks, – žiebė į mane metalinį žvilgsnį sesė.
– Jei per tris dienas nepersikraustysite į Hotornų namą, – paaiškino
Alisa, – jūsų turto dalis bus išdalinta labdarai.
– Ne Tobijo Hotorno giminei? – paklausiau.
– Ne.
 Alisos neutralumo kaukė sekundėlę sudrebėjo. Ji Hotornus pažįsta
daugybę metų. Dabar gal dirba man, bet nebūtinai patenkinta.
Ar kaip?
– Testamentą surašė jūsų tėvas, taip? – paklausiau bandydama susivokti
šitoje užgriuvusioje beprotybėje.
– Konsultuodamasis su kitais kontoros partneriais, – patvirtino Alisa.
– Ar jis jums sakė?.. – bandžiau ieškoti, kaip tinkamiau paklausti, bet
galiausiai numojau ranka. – Ar pasakė kodėl?
Kodėl Tobijas Hotornas atėmė iš giminaičių paveldėjimo teisę? Kodėl
paliko viską man?
– Abejoju, ar tėvas žino kodėl, – atsakė Alisa. Ji pažvelgė į mane, ir dar
sykį sudrebėjo jos neutralumo kaukė. – O jūs?
 12 skyrius

-E ina šokt! – sušnopavo Maksė. – Kad aš apsivožčiau aukštielninka. –

Tada pašnibždom paleido tikrą keiksmažodį. Man jau buvo po vidurnakčio,
jai – dviem valandom anksčiau. Laukiau, kada įsliūkins ponia Liu ir atims
iš jos telefoną, bet to nenutiko.
– Kaip? – paklausė Maksė. – Kodėl?
Pažvelgiau į laišką ant kelių. Tobijas Hotornas man paliko paaiškinimą,
bet per tas kelias valandas nuo testamento paskelbimo taip ir neprisiruošiau
atplėšti voko. Sėdėjau viena pati man priklausančio viešbučio apartamentų
su mansarda tamsiame balkone, apsivilkusi prašmatnų chalatą iki žemės,
kuris turbūt kainuoja daugiau nei mano mašiniukas, ir tirtėjau iš šalčio.
– Gal, – balsu mąstė Maksė, – tave sukeitė vos gimusią? – Maksė dažnai
žiūri televiziją ir, drąsiai galima sakyti, yra priklausoma nuo knygų. – Gal
tavo mama prieš daugybę metų jį išgelbėjo? Gal jis visus savo turtus
susikrovė kokio nors tavo proprosenelio dėka? Gal tave atrinko įmantrus
kompiuterio algoritmas, kuris bet kurią dieną gali sukurti dirbtinį protą!
– Maksina! – suprunkščiau. Kažkokiu būdu prisirpau žodžiais ištarti
mintį, kurią ligšiol gyniau šalin. – Gal mano tėvas iš tiesų man ne tėvas.
Tai juk buvo racionaliausias paaiškinimas, ar ne? Gal Tobijas Hotornas
artimųjų paveldėjimą perdavė visai ne prašalaitei. Gal ir aš iš tos giminės.
Turiu paslaptį... Vaizdavausi mamą. Kiek sykių girdėta jos frazė?
– Kaip tu? – atskriejo Maksės klausimas.
Pažvelgiau į voką, į kaligrafiškai išraitytą savo vardą. Nurijau seiles.
– Tobijas Hotornas man paliko laišką.
 – Ir tu jo dar neatplėšei?! – negalėjo patikėti Maksė. – Eivere, kad tave
šokančią...
– Maksina! – net per telefoną kažkur fone išgirdau Maksės mamos balsą.
– Šokančią, mama, pasakiau šokančią! Neprisigalvok nieko pagal savo
sugedimo laipsnį!
Čia ji pritilo ir netrukus pridūrė:
– Eivere, nebegaliu kalbėt.
Man net pilvą suspaudė.
– Kada vėl susiskambinsim?
– Labai greit, – prisiekė Maksė. – O kol kas – imi ir perskaitai laišką!
Ir padėjo ragelį. Padėjau ir aš. Jau buvau beužkišanti nykštį už voko
atlapo, kažkas pasibeldė į duris, ir voką padėjau.
Apartamentuose radau prie durų stovintį Oreną.
– Kas ten? – paklausiau.
– Greisonas Hotornas, – atsakė Orenas. Aš įsistebeilijau į duris, o Orenas
tarė: – Jei mano vyrai būtų įvertinę, kad jis bent kiek pavojingas, tikrai
nebūtų praleidę iki mūsų aukšto. Aš Greisonu pasitikiu. Bet jei nenorite su
juo matytis...
– Ne, – atsakiau. Ką aš darau? Vėlus vakaras, o amerikiečiai karaliukai,
galvą guldau, nemėgsta, kai juos išspiria iš sosto. Bet nuo pat pirmojo
susitikimo Greisonas į mane kažkaip keistai žiūrėjo...
– Atidarykite duris, – pasakiau Orenui. Jis atidarė ir atsitraukė.
– Na, ar nepakviesite vidun? – Greisonas nebebuvo paveldėtojas, nors iš
jo balso to nebūtum supratęs.
– Nederėtų jums čia būti, – atsakiau ir smarkiau susisupau į chalatą.
– Aš gerą valandą irgi bandžiau save tuo įtikinti, bet štai atėjau. – Akys
kaip pilki tvenkiniai, plaukai išsitaršę, lyg ne aš viena negalėčiau užmigti.
Jis šiandien prarado viską.
 – Greisonai, – pasakiau.
– Nežinau, kaip jūs taip prasisukote, – pavojingai švelniu balsu nutraukė
jis mane. – Neįsivaizduoju, ko prigrasinote mano seneliui nei kokią čia
apgavystę sumąstėte.
– Aš ne...
– Kalbu dabar aš, panele Znaks! – Jis įsirėmė plaštaka į duris. Dėl jo akių
klydau. Ne kaip tvenkiniai – kaip ledas. – Nenutuokiu, kaip jums pavyko,
bet išsiaiškinsiu. Aš jus pamačiau. Žinau, kas jūs ir ką sugebate. Bet savo
šeimą saugosiu visais įmanomais būdais. Nežinau, ką čia žaidžiate, kokių
apgaulių prisigalvojote, bet tiesą vis tiek išsiaiškinsiu – o jau tada, Dieve
padėk!
Periferiniu matymu pastebėjau Oreną, bet nieko nelaukusi stumtelėjau
duris – pakankamai stipriai, kad jos išstumtų Greisoną į koridorių ir
užsitrenktų. Tankiai mušančia širdimi palaukiau, kol jis vėl pasibels, kol ką
suriks iš kitapus durų. Nieko. Iš lėto nulenkiau galvą, o akys kaip magnetas
prie metalo prilipo prie voko rankose.
Dar sykį pažvelgiau į Oreną ir patraukiau į miegamąjį. Imi ir perskaitai
laišką. Šįsyk ištraukiau iš voko atviruką. Teksto – vienintelis žodis.
Spoksojau į lapelį, dar ir dar sykį skaičiau kreipinį, tekstą ir parašą.

Mieliausioji Eivere,
atsiprašau.
– T. T. H.
 13 skyrius

A tsiprašau. Už ką? Kitą rytą tas klausimas man vis dar sukosi galvoje.
Pirmąsyk gyvenime miegojau ilgai. Mūsų apartamentų virtuvėje radau
tyliai besišnekučiuojančius Oreną su Alisa.
Taip tyliai, kad negalėjau girdėt apie ką.
– Eivere, – pirmas mane pastebėjo Orenas. Kaži ar apie Greisoną jis
papasakojo Alisai, dingtelėjo man. – Norėčiau jus supažindinti su tam
tikromis apsaugos procedūromis.
Pavyzdžiui, neatidaryti durų Greisonui Hotornui?
– Dabar jūs taikinys, – tiesiai šviesiai rėžė Alisa.
Prisiminusi, kaip ji anksčiau tikino, kad Hotornai grėsmės nekelia,
negalėjau nepaklausti:
– Kieno taikinys?
– Taigi paparacų. Kol kas kontora fakto neviešina, bet greit vis tiek
turėsime atskleisti. Be to, yra ir kitų rūpesčių.
– Grobimas. – Orenas niekaip ypatingai šio žodžio nepabrėžė. –
Persekiojimas. Žmonės grasins – visada grasina. Jūs jauna, moteriškos
lyties, ir tai tik apsunkina reikalą. Kai tik grįš jūsų sesuo, jai leidus,
parengsiu procedūras ir jai.
Grobimas. Persekiojimas. Grasinimai. Protu nesuvokiamos sąvokos.
– O kur Libė? – paklausiau jam užsiminus, kad ji iš kažkur grįš.
– Lėktuve, – atsakė Alisa. – Tiksliau, jūsų lėktuve.
– Aš turiu lėktuvą? – Kaip gyva prie to nepriprasiu.
– Keletą, – atsakė Alisa. – Turbūt ir sraigtasparnį, bet jis nei čia, nei ten.
Jūsų sesuo išvyko parvežti jūsų ir savo pačios daiktų. Turint galvoje jūsų
įsikraustymo į Hotornų namą terminą ir rizikas, pamanėme, kad jums
geriausia likti čia. Geriausiu atveju galėsime jus apgyvendinti ne vėliau kaip
šįvakar.
– Vos tik pasklis žinia, – rimtai pasakė Orenas, – jūsų atvaizdas bus ant
visų laikraščių viršelių. Nuo jūsų istorijos prasidės visų didžiųjų naujienų
kanalų žinios, ši tema nustelbs visas kitas socialiniuose tinkluose. Vieni jus
laikys Pelene, kiti – Marija Antuanete.
Vieni svajos apie tokį gyvenimą, kiti manęs nekęs iš širdies gelmių.
Pirmąsyk pastebėjau, kad Orenas prie šono turi užsikišęs pistoletą.
– Geriau nesijaudindama laukite, – ramiai kalbėjo Orenas. – Sesuo turėtų
grįžti šįvakar.

Visą tą rytmetį mudvi su Alisa pražaidėm žaidimą, kurį mintyse praminiau

„Akimirksniu atkirsk Eiverę nuo buvusio gyvenimo“. Išėjau iš darbo. Alisa
sutvarkė formalumus, kad palikčiau mokyklą.
– O mašina? – paklausiau.
– Artimiausiu metu jus vežios Orenas, bet, jei norite, galime atsisiųsti ir
jūsų automobilį, – pasiūlė Alisa. – Arba asmeninėms kelionėms galite
pasirinkti naują.
Ji kalbėjo taip, lyg prekybcentryje rinktumės kramtomąją gumą.
– Ar jums patinka sedanai, o gal visureigiai? – paklausė ji laikydama
telefoną taip, kad buvo aišku, jog automobilį galima užsisakyti vienu
mygtuko spustelėjimu. – Kaip dėl spalvos?
– Prašau man atleisti, – pasakiau. Grįžau į miegamąjį. Lovoje buvo
prikrauta krūva pagalvių. Įsiropščiau į lovą, kritau ant pagalvių krūvos ir
išsitraukiau telefoną.
Puoliau rašyti, skambinti, ieškoti socialiniuose tinkluose Maksės, bet
bergždžiai. Aiškiai iš jos atėmė telefoną – ir, ko gero, kompiuterį, tad ji
negalės man patarti, kaip tinkamiau reaguoti, kai teisininkė pasisiūlo
užsakyti mašiną, lyg ji būtų sušokta pica.
Nerealu. Nė paros nepraėjo, kai nakvojau automobilių aikštelėje.
Kartkartėmis galėdavau sau leisti prabangą: sotų sumuštinį pusryčiams.
Sumuštinis pusryčiams, – toptelėjo man. – Haris. Atsisėdau lovoje.
– Alisa, – pašaukiau, – jei naujo automobilio nenorėčiau, bet verčiau tuos
pinigus skirčiau kam kitam, ar galima?

Finansuoti Hariui tinkamą būstą – ir dar įtikinti jį sutikti – tikrai nelengva

užduotis, bet Alisa liepė dėl nieko nesirūpinti, viskas būsią sutvarkyta. Toks
dabar mano pasaulis. Man tereikia tarti žodį, ir viskas bus sutvarkyta.
Juk ilgai taip nebus. Tiesiog neįmanoma. Anksčiau ar vėliau kas nors
susizgribs, kad čia kažkas ne taip. Tad kol galima, reikia naudotis proga.
Kai išvažiavome pasitikti Libės, man galvoje vis sukosi ta mintis. Sesei
lipant iš mano asmeninio lėktuvo, pagalvojau: gal Alisa galėtų ją įtaisyti į
Sorboną? Ar nupirkti jai nedidukę keksiukų krautuvėlę. Ar...
– Libe...
Staiga nutrūko visas tas minčių srautas, nes išvydau jos veidą. Dešinė
akis su mėlyne užtinusi, vos matyti.
Libė nurijo seiles, bet žvilgsnio nenukreipė.
– Jei sakysi: „Juk perspėjau“, prikepsiu keksiukų su irisais ir kasdien
zirsiu tol, kol imsi juos valgyti.
– Ar turėčiau ką nors žinoti? – apžiūrėjusi patinusią akį stebėtinai ramiai
paklausė Alisa Libės.
– Eiveri nekenčia irisų, – atsakė Libė, lyg čia glūdėtų didžiausias
sunkumas.
– Alisa, – iškošiau pro sukąstus dantis, – ar jūsų kontoroje nėra etatinio
žudiko?
– Ne, – išskirtinai profesionaliu balsu atsakė Alisa. – Bet aš labai
išradinga. Galėčiau pasidomėti.
– Ne, rimtai, nesuprantu, kada jūs juokaujate, – pasakė Libė ir atsisuko į
mane. – Nenoriu nieko pasakoti. Viskas man gerai.
– Bet...
– Sakau, gerai!
Aš prisiverčiau patylėti, ir mes visi parsiradome į viešbutį. Ketinome
baigti pasirengimą ir nieko nelaukę vykti į Hotornų namą.
Bet sumanymo laikytis nepavyko.
– Turime bėdą, – Orenas pernelyg nesijaudino, bet Alisa tučtuojau padėjo
telefoną. Orenas linktelėjo į mūsų apartamentų balkoną. Alisa išėjo į lauką,
pažvelgė apačion ir nusikeikė.
Prasibrovusi pro Oreną išėjau į balkoną pažiūrėti, kas dedasi. Apačioje,
prie įėjimo į viešbutį, apsaugininkai bandė suvaldyti kažkokią minią. Bet tik
plykstelėjus pirmai blykstei supratau, kas tai per minia.
Paparacai.
Akimirksniu visos kameros nukrypo į balkoną. Į mane.
 14 skyrius

-J uk sakėte, kad jūsų kontora kol kas nieko neskelbs, – Orenas piktai
pažvelgė į Alisą. Ji rūsčiai pažiūrėjo į jį, tada greit paskambino trims
žmonėms – su dviem kalbėjosi ispaniškai – ir grįžo prie mano apsaugos
vado.
– Nutekinta ne mūsų. – Tada įsistebeilijo į Libę. – Prabilo jūsų vaikinas.
Libė vos girdimai suvapėjo:
– Buvęs...

– Atsiprašau, – turbūt kelioliktą kartą pakartojo Libė. Ji Dreikui viską

išklojo: apie testamentą, apie mano paveldėjimo sąlygas, apie tai, kur
glaudžiamės. Viską. Puikiai ją pažinodama supratau, dėl ko. Sužinojęs, kad
ji išvyksta, jisai užsiuto. Ji bandė jį nuraminti. Vos tik jai prasitarus apie
pinigus, jis pasiprašė važiuoti kartu. Ir ėmė regzti planus, kaip taškys
Hotorno pinigus. O Libė, telaimina ją Viešpats, jam pasakė, kad tie pinigai
nei jos, nei juo labiau jo.
Jis jai sudavė. Jinai jį paliko. Jis kreipėsi į žiniasklaidą. Ir dabar minia čia.
Orenui mane išvedant pro šonines duris, ant mūsų pasipylė žurnalistai.
– Štai ji! – kažkas suriko.
– Eivere!
– Eivere, čionai!
– Eivere, kaip jauties tapusi turtingiausia paaugle šalyje?
– Koks jausmas, kai esi jauniausia milijardierė pasauly?
– Kaip pažinojai Tobiją Hotorną?
 – Ar tiesa, kad tu nesantuokinė Tobijo Hotorno dukra?
Mane įstūmė į visureigį. Užsitrenkė durelės, nurimo žurnalistų klausimų
lavina. Lygiai mūsų kelionės pusiaukelėje gavau žinutę. Ne nuo Maksės. Iš
nepažįstamo numerio.
Atsidariusi ją išvydau naujienų antraštės nuotrauką. „Eiveri Znaks: kas
toji Hotorno paveldėtoja?“
Ir trumpa žinutė po nuotrauka:
Sveika, paslaptingoji. Štai ir išgarsėjai.

Prie Hotornų namo vartų buvo dar daugiau paparacų, bet kai pro juos
pravažiavome, pasaulis išnyko.
Niekas nepasitiko. Nei Džeimsonas. Nei Greisonas. Nei kokie kiti
Hotornai. Stumtelėjau didžiules laukujes duris – užrakinta. Alisa dingo už
namo. Kai pagaliau grįžo, jos veide buvo matyti susierzinimas. Ištiesė man
didelį voką.
– Teisiškai, – paaiškino ji, – Hotornų šeima turėtų jums duoti raktus.
Praktiškai... – ji prisimerkė, – Hotornų šeima – kaip rakštis subinėj.
– Čia teisinis terminas? – sausai paklausė Orenas.
Praplėšusi voką pamačiau, kad Hotornų šeima man paliko raktus – turbūt
kokį šimtą.
– Ar nutuokiate, kuris būtų nuo laukujų durų? – paklausiau. Tie raktai
buvo tokie neįprasti. Didžiuliai, su visokiais išraitymais. Visi atrodė lyg
senoviniai ir labai savotiški – skirtingų formų, iš skirtingų metalų, skirtingų
ilgių ir dydžių.
– Niekis, įsikirsi, – kažkas pasakė.
Pakėlusi akis supratau spoksanti į namų telefoną.
– Baik žaidimus, Džeimsonai, – paliepė Alisa. – Nei šmaikštu, nei kam
įdomu.
 Jis tylėjo.
– Džeimsonai, – pakartojo Alisa.
Tyla. Galiausiai:
– Aš tavim tikiu, panele Pė.
Ryšys nutrūko, Alisa išleido ilgą, nervingą atodūsį.
– Apsaugok Viešpatie, nuo Hotornų.
– Panelė Pė? – suglumusi pakartojo Libė.
– Paslaptingoji, – paaiškinau. – Kaip suprantu, čia Džeimsono Hotorno
sukurta mano pravardė. – Tada vėl pažvelgiau į raktų ryšulį rankoje.
Greičiausiai reikia bandyti jais rakinti. Vis tiek kuris nors turės tikti
laukujėms durims, tad anksčiau ar vėliau man pavyks. Bet jaučiau, kad
sėkmės negana. Juk aš jau ir taip laimingiausia pasauly.
Norėjosi kažkaip būti to vertai.
Ėmiau apžiūrinėti raktus bei atvaizdus ant jų. Obuolys. Gyvatė. Sūkuriai,
panašūs į vandens. Raktai buvo kiekvienai abėcėlės raidei – puošniu
senoviniu šriftu. Buvo raktų su skaičiais, kiti – su figūrėlėmis, vienas su
undinėle, ant keturių raktų pavaizduotos akys.
– Ne. – Nuo raktų dėmesį nukreipiau į duris. Konstrukcija paprasta,
geometrinė – tikrai joks iš jau peržiūrėtų mano raktų netiks. Būtų pernelyg
lengva, dingtelėjo man. Per paprasta. Po sekundės toptelėjo lygiagreti
mintis. Nepakankamai paprasta.
To buvau pramokusi žaisdama šachmatais: kuo painesnė atrodo žmogaus
strategija, tuo mažiau šansų, kad priešininkas ieškos paprastų išeičių. Jei
įstengsi įtikinti priešininką nuolat saugotis tavo žirgo, nesunkiai jį nuimsi
pėstininku. Nesigilink į smulkmenas. Į painiavas. Tada nuo raktų rankenėlių
dėmesį nukreipiau į šerdis, kuriomis ir rakinamos spynos. Nors patys raktai
buvo skirtingų dydžių, visų jų šerdys panašios.
Ir ne šiaip panašaus dydžio, suvokiau žvelgdama į du iš tų raktų vieną
šalia kito. Jų konfigūracija – mechanizmas, kuriuo ir rakinama spyna –
identiška. Pažvelgiau į trečią raktą. Toks pat. Pradėjau apžiūrinėti visus
ryšulio raktus iš eilės, po vieną lygindama juos tarpusavyje. Toks pat, toks
pat, toks pat.
Ryšulyje tikrai ne šimtas raktų. Kuo greičiau juos verčiau, tuo darėsi
aiškiau. Jų buvo du – netikro rakto dešimtys kopijų skirtingomis
rankenėlėmis, kad skirtųsi vieni nuo kitų, ir tada...
– Šitas. Pagaliau atradau kitokios nei kitų konfigūracijos raktą. Sutraškėjo
namų telefonas, bet, jei aname gale buvo Džeimsonas, nepratarė nė žodžio.
Įkišau raktą į spyną, ir kai jis pasisuko, pajutau adrenalino antplūdį gyslose.
Eureka!
– Kaip susiprotėjai, kuris raktas? – paklausė Libė.
Atsakymas nuskambėjo iš namų telefono.
– Kartais, – kažkaip keistai mąsliai prabilo Džeimsonas Hotornas, – iš
išvaizdos labai skirtingi atrodantys dalykai viduje būna vienodi kaip du
vandens lašai.
 15 skyrius

-S veika atkeliavusi namo, Eivere. – Alisa užėjo į koridorių ir atsigręžė į

mane. Akimirksnį sulaikiau kvapą, tada peržengiau slenkstį. Toks jausmas,
lyg žengtum į Bakingamo rūmus ar Hogvartsą, o tau pasakytų, kad rūmai
tavo.
– Einant koridoriumi, – pasakė Alisa, – yra teatras, muzikos kambarys,
oranžerija, soliariumas... – Nė nežinojau, ką pusė iš tų kambarių
pavadinimų reiškia. – Didžiąją menę, aišku, jau matėte, – tęsė Alisa. –
Formalus valgomasis toliau, tada virtuvė, šefo virtuvė...
– Net šefas yra?! – išsprūdo man.
– Personalo sudėtyje yra sušių, itališkos, Taivano, vegetariškos virtuvių
bei kepinių šefai. – Šią informaciją pateikė vyriškas balsas. Atsisukusi
pamačiau senyvą porą, matytą testamento skaitymo ceremonijoje, stovinčią
prie įėjimo į Didžiąją menę. Loflinai, prisiminiau. – O šiaip virtuvėje
šeimininkauja mano žmona, – gergždžiančiu balsu tarė ponas Loflinas.
– Ponas Hotornas labai vertino privatumą, – nužvelgė mane ponia
Loflin. – Dažniausiai valgydavo mano ruoštus valgius, nes nenorėdavo, kad
į namą kaišiotų nosį daugiau svetimų žmonių, negu reikia.
Nė kiek neabejojau, kad namą ji ištarė iš didžiosios N, o mane čia laiko
kaip tik tokia svetima.
– Prireikus galima iškviesti daugybę personalo, – paaiškino Alisa. –
Visiems mokama po visą etatą, bet dirba tik pagal iškvietimą.
– Jei prireikia ką padaryti, tam yra žmogus, – išpyškino ponas Loflinas. –
O mano rūpestis – kad darbas būtų atliktas kuo diskretiškiau. Dažniausiai
nė nepajusite, kad kur nors kas nors dirba.
– Tik aš, – pareiškė Orenas. – Judėjimas į namą ir iš jo labai griežtai
tikrinamas, be nuodugnios patikros čia niekas nepateks. Statybininkai,
namų tvarkytojai ir sodininkai, kiekviena masažuotoja, virėjas, kirpėjas ar
someljė – visus juos pertikrina mano žmonės.
Someljė. Kirpėjas. Virėjas. Masažuotoja. Mintyse tas profesijas kartojau
atbuline tvarka. Sukosi galva.
– Sporto treniruoklių salė koridoriaus gale, – toliau ekskursiją vedė
Alisa. – Yra krepšinio ir raketbolo aikštynai, kopinėjimo siena, boulingas...
– Boulingas? – pakartojau.
– Tik keturių takelių, – patikino mane Alisa, tarsi būtų visai įprasta namie
turėti nedidelį boulingą.
Bandžiau suformuluoti, ką atsakyti, kai už manęs atsilapojo laukujės
durys. Dieną prieš Našas Hotornas sudarė nečionykščio žmogaus įspūdį, bet
štai jis vis tiek čia.
– Motociklų kaubojus, – man į ausį šnipštelėjo Libė.
Šalia manęs Alisa įsitempė.
– Jei viskas čia sutvarkyta, keliauju į kontorą. – Įkišusi ranką į
kostiumėlio kišenę, ji išėmė ir padavė man naują telefoną. – Įrašiau savo,
pono Loflino ir Oreno numerius. Jei ko prireiks, skambinkite.
Ir netarusi nė žodžio Našui ji išėjo, o šis ją nulydėjo akimis.
– O tu su ja atsargiai, – patarė ponia Loflin vyriausiajam Hotornų broliui,
kai užsidarė durys. – Furija pragare niekis, palyginti su suvedžiota moterim.
Ir tada man staiga pasidarė aišku. Alisa ir Našas. Advokatė man patarė
nepasiduoti jokio Hotorno kerams. Jei būtų manęs paklaususi, ar kuris nors
iš jų man nesudaužė širdies, o aš būčiau atsakiusi, kad ne, ji, galvą guldau,
būtų atsakiusi: jums nuskilo.
– Tik jau nepradėkite vaizduotis, kad Alė susidėjo su priešais, – pasakė
Našas poniai Loflin. – Eiveri čia ne priešė. Nėra čia priešų. Tokia buvo jo
valia.
Jo. Tobijo Hotorno. Net miręs jis visus pranoksta.
– Eiveri čia visai niekuo dėta, – greta manęs prabilo Libė. – Ji dar vaikas.
Našas dėmesį nukreipė į mano sesę. Jaučiau, kaip ji tą akimirką norėjo
pranykti užmarštyje. Našas nužvelgė jos juodus kaip degutas plaukus, tada
žvilgsnis sustojo ties mėlyne po akimi.
– O čia kas? – burbtelėjo jis.
– Et, niekis, – atsakė Libė atkišusi smakrą.
– Matau, – švelniai atsakė Našas. – Bet jei nuspręsi man pasakyti vardą,
aš pasirūpinsiu.
Mačiau, kaip tie jo žodžiai paveikė Libę. Ji nebuvo pratusi, kad ja
rūpintųsi kiti, išskyrus mane.
– Libe, – pakvietė ją Orenas, – jei galima minutėlę dėmesio, pristatysiu
Hektorą. Jis vadovaus jūsų apsaugai. Eivere, galiu asmeniškai laiduoti, kad
Našas jūsų kirviu nepuls, nei leis kam kitam pulti, kol manęs nebus.
Našas tik suprunkštė, aš dėbtelėjau į Oreną. Kam reikia trimituoti, kad
mes jais taip nepasitikime?! Libė nusekė paskui Oreną gilyn į namą, o aš
kaipmat pastebėjau, kaip Hotornų vyresnėlis ją nužvelgė.
– Nelįsk prie jos, – perspėjau Našą.
– O tu ją saugai, – pakomentavo Našas, – ir, atrodo, būtum pasiruošusi
kovoti ne pagal taisykles. Kaip tik toks bruožų derinys man kelia didžiausią
pagarbą.
Tolumoje kažkas trinktelėjo ir šlumštelėjo.
– Dėl to, – mąsliai tęsė Našas, – aš grįžau ir šiuo metu nutraukiau savo
maloniai klajoklišką gyvenimą.
Vėl šlumšt.
Našas susierzinęs užvertė akis.
 – Bus smagu. – Ir nužingsniavo į koridorių šalimais. Tada pažvelgė per
petį. – Ateik ir tu, vaikeli. Žinai, ką sako apie ugnies krikštą?
 16 skyrius

N ašas buvo toks ilgakojis, kad jam slenkant koja už kojos šalia jo
turėjau kone bėgti paknopstom. Eidama pro kambarius žvalgiausi, bet
temačiau juose meno, architektūros ir dienos šviesos žaismą. Ilgo
koridoriaus gale Našas atlapojo duris. Pasiruošiau išvysti kokias nors
peštynes. Bet pamačiau skirtinguose bibliotekos galuose stovinčius
Greisoną ir Džeimsoną. Man net kvapą užgniaužė.
Kambarys buvo apskritas. Lentynos driekėsi penkis ar šešis metrus į
viršų, visose jose nuo pradžios ligi galo pririkiuota knygų kietais viršeliais.
Lentynos buvo iš gero, tvirto medžio. Įvairiose bibliotekos vietose kaip
kokios kompaso rodyklės stūksojo ketverios paslankios ketaus kopėčios
aukštutinėms lentynoms pasiekti. Pačiame bibliotekos viduryje buvo
didžiulis kelmas – mažiausiai trijų metrų skersmens. Net iš tolo buvo matyti
rievės, žyminčios medžio amžių.
Ne iškart suvokiau, kad tas kelmas naudojamas kaip stalas.
Galėčiau čia likti amžinai, – pamaniau. – Šitoje bibliotekoje galėčiau
užsidaryti ir niekada iš jos niekur nebeiti.
– Na, – prabilo Našas šalia manęs, nerūpestingai nužvelgęs brolius, – tai
katram pirma subinę išperti?
Greisonas pakėlė akis nuo laikomos knygos.
– Negi visada būtina muštis?
– Atrodo, pirmas pretendentas gauti į kailį jau yra, – tarė Našas, tada
metė tiriantį žvilgsnį į Džeimsoną, atsirėmusį į vienas iš tų ketaus
kopėčių. – Antras irgi bus?
 Džeimsonas kvailai nusiviepė.
– O tu ir nesusilaikei, brolau?
– Ką, norit, kad palikčiau Eiverę čia su jumis, žiopliai?
Kol Našas neištarė mano vardo, atrodė, kad anie du nė nepastebėjo manęs
už jo, bet dabar staiga vėl tapau kuo aiškiausiai matoma.
– Dėl panelės Znaks nesijaudinčiau, – primerkęs savo sidabrines akis
pasakė Greisonas. – Savimi pasirūpinti ji tikrai sugebės.
Suprask: aš beširdė pasipelnyti sumaniusi apsimetėlė, bet jis kiaurai
mane permato.
– Į Grėjų per daug dėmesio nekreipk, – tingiai paaiškino Džeimsonas. –
Mes jau seniai nekreipiam.
– Džeimi, – subarė jį Našas, – patylėk.
Džeimsonui buvo nė motais.
– Greisonas ruošiasi į pasipūtėlių olimpiadą. Mes visi įsitikinę, kad jis ten
medalių nuskintų, jei tik įsikištų tą lazdą šiek tiek giliau į...
Sūrinę, – dingtelėjo man, prisiminus mūsų su Makse kodą.
– Gana! – iškošė Našas.
– Ar ką praleidau? – pro duris įpuolė Sandras. Jis buvo su privačios
mokyklos uniforma ir trumpu sportiniu švarkeliu, kurį vienu grakščiu
judesiu nusimetė.
– Ogi ničnieko, – atsakė Greisonas. – Panelė Znaks kaip tik jau eina. –
Tada įsistebeilijo į mane. – Juk tikriausiai norite įsikurti.
Milijardierė aš, o jis vis tiek nurodinėja.
– Pala, pala, – staiga susiraukė Sandras, supratęs, kas čia turbūt dėjosi. –
Tai jūs be manęs pešėtės? – Aš tai jokių kovos ar sugriovimo ženklų
nepastebėjau, bet Sandras aiškiai įžvelgė daugiau negu aš. – Štai kas man
už tai, kad nelakstau iš pamokų, – nusiminęs pridūrė.
Paminėjus pamokas, Našas nuo Sandro nusisuko į Džeimsoną.
 – Be uniformos,– pastebėjo jis. – Praleidinėjam pamokas, Džeimi? Gausi
subinėn dusyk.
Išgirdęs, kad gaus subinėn, Sandras pasistiebė ant pirštų galiukų ir be
jokio perspėjimo puolė Našą ir pargriovė ant žemės. Draugiški
pasikumščiavimai tarp brolių.
– Parverčiau! – pergalingai pranešė Sandras.
Našas užkišo kulną Sandrui aplink koją ir patį parvertė ant grindų.
– Šiandien ne, brolyti, – nusijuokė Našas, tada kur kas niūriau nužvelgė
anuodu brolius, – šiandien ne.
Visi keturi buvo kaip vienas vienetas. Hotornai. O aš ne. Tą akimirką tai
pajutau kone fiziškai. Tas jų ryšys nepasiekiamas jokiam prašalaičiui.
– Jau eisiu, – pasakiau. Man čia ne vieta. Jei liksiu ilgiau, tai tik
spoksosiu, ir tiek.
– Tau čia būti visai nederėtų, – atrėžė Greisonas.
– Užsisiūk, Grėjau! – subarė jį Našas. – Kas padaryta, tas padaryta. Ir
pats puikiai supranti: jei senis taip norėjo, niekas to nebeatitaisys. – Tada
Našas pakreipė galvą į Džeimsoną. – O tau pasakysiu štai ką: savižudiškos
tendencijos nėra jau tokios patrauklios, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
– Eiveri raktą rado, – lyg tarp kitko tarstelėjo Džeimsonas, – kur kas
greičiau nei mes.
Pirmąsyk nuo tada, kai įžengiau į kambarį, visi keturi broliai gana ilgam
nuščiuvo. Kas čia dabar? – dingtelėjo man. Akimirka ištįso, buvo jausti
įtampa, kone elektrinė, vos įmanoma laikytis, ir staiga...
– Tu jai raktus davei? – tylą nutraukė Greisonas.
Rankoje vis dar laikiau raktų ryšulį. Staiga jis pasidarė toks be galo
sunkus. Nederėjo Džeimsonui man jų duoti.
– Teisiškai privalėjome įteikti jai...
– Raktą. – Džeimsoną nutraukė Greisonas ir iš lėto patraukė jo link, vienu
mostu užvertęs knygą. – Teisiškai privalėjome jai įteikti raktą, Džeimsonai,
ne tuos raktus.
Man pasirodė, kad su manimi juokauja. Geriausiu atveju, maniau, čia
koks nors išbandymas. Tačiau iš tos jų kalbos – veikiau kaip paprotys.
Kvietimas.
Įšventinimas.
– Man buvo smalsu, kaip jai pavyks, – kilstelėjo antakį Džeimsonas. –
Norit sužinot, per kiek?
– Ne, – nukirto Našas. Nelabai supratau, ar jis čia atsakinėjo Džeimsonui,
ar liepė Greisonui nebesiartinti prie brolio.
– Gal jau galima stotis? – įsiterpė Sandras, vis dar prispaustas Našo, bet
aiškiai kur kas geresnio ūpo nei anie trys kartu paėmus.
– Ne, – atšovė Našas.
– Juk sakiau: ji ypatinga, – sumurmėjo Džeimsonas, o Greisonas buvo jau
visai čia pat.
– O aš liepiau prie jos nesiartinti. – Greisonas sustojo taip, kad
Džeimsonas jo nepasiektų.
– A, tai judu vėl kalbatės! – džiugiai riktelėjo Sandras. – Nuostabu.
Nieko čia nuostabaus, pamaniau negalėdama atitraukti akių nuo vos už
poros metrų bręstančios audros. Džeimsonas aukštesnis, o Greisonas
platesnių pečių. Pirmojo kreivas šypsnys visai tokio pat pilkumo kaip
antrojo plieninis žvilgsnis.
– Sveika atvykusi į Hotornų namą, paslaptingoji, – Džeimsonas tą
pasveikinimą, rodės, skyrė ne man, o Greisonui. Šita jų kova – tikrai ne dėl
išsiskyrusių nuomonių apie naujausius įvykius.
Ne dėl manęs.
– Nebevadink manęs paslaptingąja. – Nuo tada, kai atsilapojo bibliotekos
durys, beveik nekalbėjau, bet man pamažu pabodo būti tykiąja stebėtoja. –
Aš Eiveri.
– Dar visai mielai tave vadinčiau paveldėtoja, – pasiūlė Džeimsonas. Jis
žengė į stoglangio viršuje metamą šviesos spindulį. Dabar jiedu su Greisonu
buvo akis į akį. – Tai kaip, Greisonai? Kokia naujosios mūsų šeimininkės
pravardė tau labiausiai prie širdies?
Šeimininkė. Džeimsonas barstė ant žaizdos druską. Atseit man nieko
baisaus, kad netekau savo dalies – juk pagrindinis paveldėtojas prarado
viską.
– Aš bandau tave apsaugoti, – kukliai tarė Greisonas.
– Manau, abu puikiai žinome, – atrėžė Džeimsonas, – kad apsisaugoti
visų pirmiausia bandai pats.
Greisonas nutilo visiškai, mirtinai.
– Sandrai, – Našas stovėjo, padėjo atsistoti jaunėliui broliui, – palydėk
Eiverę į jos pusę.
Arba Našas taip pabandė sutrukdyti, kad nebūtų peržengta riba, arba
parodyti, kad ta riba kaip tik ir peržengta.
– Eime. – Sandras švelniai stuktelėjo pečiu į maniškį. – Pakeliui
stabtelėsime sausainių.
Jei taip jis mėgino sušvelninti kambaryje įtampą, jam nepavyko, bet
Greisonas bent trumpam nusuko akis nuo Džeimsono.
– Jokių sausainių, – Greisono balsas buvo kimus, lyg jį kas smaugtų sulig
kiekvienu žodžiu. Tarsi pastarieji Džeimsono žodžiai galutinai nutraukė jam
oro tiekimą.
– Puiku, – linksmai atsakė Sandras. – Kieta tavo pozicija, Greisonai
Hotornai. Sausainių nebus. – Sandras mirktelėjo man. – Tada paimsim
bandelių.
 17 skyrius

-P irmąją bandelę paprastai vadinu bandomąja. – Sandras susigrūdo ją

visą į burną, ištiesė vieną man, tada nurijo ir tęsė paskaitą: – Bandelių
valgymo meną perkandi sulig kokia trečia – ne, ketvirta – bandele.
– Bandelių valgymo meną, – pakartojau akmeniniu veidu.
– O tu iš prigimties skeptikė, – pasakė Sandras. – Tau šiose menėse tikrai
pravers, tačiau pasakysiu vieną visuotinę žmogiškosios patirties tiesą:
bandelėms valgyti skirto gomurio per naktį neišpuoselėsi.
Akies krašteliu pastebėjau Oreną ir pagalvojau, ar jis jau seniai mus seka.
– Kodėl mes čia stovime ir kalbame apie bandeles? – paklausiau Sandro.
Orenas pirma patikino, kad broliai Hotornai fizinės grėsmės nekelia, bet vis
tiek! Mažų mažiausiai Sandras turėtų mane uiti ir guiti. – Negi tu nejauti
man neapykantos? – paklausiau.
– Jaučiu, – atsakė Sandras, linksmai rydamas trečią bandelę. – Jei
pastebėjai, bandeles su mėlynių uogienės įdaru pasilikau sau, o tau
palikau, – gūžtelėjo jis, – citrinų skonio bandeles. Štai kokia mano
neapykantos tau išraiška – asmeniškos ir principinės.
– Aš nejuokauju. – Jaučiausi lyg pakliuvusi į kažkokią stebuklų šalį – dar
kartą, giliau ir giliau, į vieną triušio landą po kitos, tarsi užburtame rate.
Spąstai po spąstų, – išgirdau Džeimsono balsą. Mįslė po mįslės.
– Kodėl turėčiau tavęs nekęsti, Eivere? – galiausiai paklausė Sandras. Jo
balse buvo justi ligtol negirdėtų emocijos gaidelių. – Juk ne tu čia visko
pridirbai.
Taip, Tobijas Hotornas.
 – Gal tu ir nekalta, – truktelėjo pečiais Sandras. – O gal pikta genijė,
kokia tave laiko Grėjus, tačiau galų gale net jei manytum suvysčiusi mūsų
senelį, kad palikimą skirtų tau, iš tiesų tave suvystė jisai, patikėk.
Prisiminiau Tobijo Hotorno man paliktą laišką – vienintelį žodį be jokių
paaiškinimų.
– Jūsų senelis buvo ne iš kelmo spirtas, – atsakiau Sandrui.
Jis paėmė ketvirtą bandelę.
– Sutinku. Jo garbei valgau šią bandelę. – Ir suvalgė. – Tai gal jau nori,
kad parodyčiau jūsų kambarius?
Vis tiek turi būti koks nors kabliukas. Sandras Hotornas turbūt
apsimetinėja.
– Parodyk man, kurioj pusėj, – atsakiau.
– Reikalas tas... – jauniausias iš brolių Hotornų nutaisė sopulingą miną. –
Matai, visko gali būti, kad Hotornų name tau bus sunkoka orientuotis.
Įsivaizduok išsiraizgiusį labirintą, susikergusį su galvosūkių „Kur Valdas?“
herojumi. Tik tas Valdas – jūsų kambariai.
Pamėginau išsiversti tą jo sąmojų. „Hotornų namo netradicinis
išplanavimas.“
Sandras sudorojo paskutinę, penktąją, bandelę.
– Ar tau kas nors sakė, kad meistriškai valdai žodžius?

– Hotornų namas – stambiausias privatus gyvenamasis namas Teksaso

valstijoje. – Sandras ėmė lipti laiptais. – Galėčiau pasakyti kvadratūrą, bet
tai būtų tik apytikslis dydis. Hotornų namas nuo kitų begėdiško dydžio į
pilis panašių statinių skiriasi ne tiek dydžiu, kiek prigimtimi. Senelis kasmet
pristatydavo bent po vieną naują kambarį ar sparną. Įsivaizduok, jei M. K.
Ešerio piešinys sulauktų vaiko su kuriuo iš Leonardo da Vinčio geriausių
darbų...
 – Baik, – paliepiau. – Nauja taisyklė: prašom pasakojant apie šį namą ar
jo gyventojus, įskaitant tave patį, nevartoti vaikų pradėjimo terminologijos.
Sandras melodramatiškai prisidėjo ranką prie krūtinės.
– Žiauru.
Truktelėjau pečiais.
– Mano namai, mano taisyklės.
Jis į mane įsistebeilijo. Pati negalėjau patikėti, kad taip pasakiau, bet tasai
Sandras Hotornas buvo toks, kad šalia jo vienintelio nesijaučiau kalta, jog
gimiau.
– Per greit? – paklausiau.
– Aš Hotornas, – oriai mane nužvelgė Sandras, – mane gali ėsti kada
panorėjusi – per greit nebus. – Ir toliau vaidino gidą. – Taigi, kaip sakiau,
rytinis priestatas iš tiesų yra šiaurės rytų priestatas, jį rasite antrame aukšte.
Jei pasiklysite, ieškokite senio. – Sandras linktelėjo portreto ant sienos
link. – Pastaruosius keletą mėnesių čia buvo jo priestatas.
Internete Tobijo Hotorno nuotraukų buvau mačiusi, bet pažvelgusi į
portretą negalėjau atitraukti akių. Jo plaukai buvo sidabro baltumo. Akys
kaip Greisono – beveik vienas prie vieno; Džeimsono sudėjimo, o smakras
kaip Našo. Jei nebūčiau mačiusi judančio Sandro, gal visai ir nebūčiau
pastebėjusi jo panašumo į senį, tačiau panašumo būta – tokio bendro,
surinkus visus Tobijo Hotorno bruožus, kalbu ne atskirai apie akis, nosį ar
burną, o apie visą jų visumą.
– Aš jo nesu mačiusi, – atplėšusi akis nuo portreto vėl pažvelgiau į
Sandrą, – jei būčiau mačiusi, prisiminčiau.
– Ar tikrai? – paklausė Sandras.
Vėl sužiurau į portretą. Ar esu kada sutikusi milijardierių? Ar bent
trumpam buvo susikirtę mūsų keliai? Jokių minčių galvoje, sukosi tik tas
vienintelis žodis: atsiprašau.
 18 skyrius

S andras paliko mane apsižiūrėti savo priestate.

Mano priestatas. Patys žodžiai skambėjo kažkaip paikai. Mano
rūmuose. Pirmosios ketverios durys vedė į apartamentus, kuriuose net pati
didžiausia lova atrodė visai mažutė. Sandėliukuose laisvai būtų galima
įrengti miegamuosius. O vonios kambariai! Dušai su įrengtomis sėdynėmis,
kiekviename bent po tris skirtingas dušo galvutes. Milžiniškos vonios su
valdymo pulteliais. Veidrodžiai su įmontuotais televizoriais.
Kaip apdujusi nuėjau prie paskutinių penktųjų durų savo koridoriuje. Ne
miegamasis, supratau pravėrusi jas. Darbo kambarys. Didžiulės odinės
kėdės – iš viso šešios – sustatytos pasagos forma priešais balkoną. Palei
sienas – stiklinės lentynos. Ant lentynų vienodais tarpais sudėlioti lyg kokio
muziejaus eksponatai – žeodos, senoviniai ginklai, onikso ir akmens
statulos. Priešais balkoną kambario gale – stalas. Priėjusi arčiau pamačiau,
kad į jo paviršių įmontuotas didelis bronzinis kompasas. Perbraukiau per
kompasą pirštais. Jis pasisuko – į šiaurės vakarus – ir atsidarė vienas stalo
stalčiukas.
Šiame priestate Tobijas Hotornas praleido keletą paskutinių gyvenimo
mėnesių, dingtelėjo man. Staiga panorau ne šiaip apžiūrėti, kas
atsivėrusiame stalčiuje, – man kilo noras peržiūrėti visus Tobijo Hotorno
stalo stalčius. Juk kur nors čia galėtų būti kokia užuomina, ką jis galvojo, –
gal suprasčiau, kodėl aš čia, kodėl dėl manęs jis atstūmė savo šeimą. Ar
kaip nors padariau jam įspūdį? Gal ką manyje įžvelgė?
O gal mamoje?
 Atidžiau pažvelgiau į prasivėrusį stalčių. Viduje matyti gilūs grioveliai,
išskaptuoti T raidės forma. Perbraukiau pirštais per tuos griovelius. Nieko.
Patikrinau kitus stalčius. Užrakinti.
Už stalo buvo daug lentynų su dekoratyvinėmis plokštelėmis ir trofėjais.
Žengiau jų link. Ant pirmosios plokštelės aukso fone išraižyti žodžiai
Jungtinės Amerikos Valstijos, po jais spaudas. Geriau įsižiūrėjusi supratau,
kad smulkiu šriftu surašytas patentas – tačiau ne Tobijo Hotorno vardu.
Patento savininkas buvo Sandras.
Ant sienos buvo dar bent pustuzinis patentų, keli pasaulio rekordai, pačių
įvairiausių formų trofėjai. Bronzinis jojikas ant buliaus. Banglentė.
Kalavijas. Daug medalių. Keletas juodųjų diržų. Čempionatų taurės – kai
kurios nacionalinių – nuo motokroso iki plaukimo ir kiniškojo biliardo. Dar
buvo keturių įrėmintų komiksų knygelių serija – apie superdidvyrius,
atpažinau, apie kokius kuriami filmai; knygelių autoriai – keturi Hotorno
vaikaičiai. Nuotraukų albumas su Greisono vardu ant nugarėlės.
Čia ne šiaip ekspozicija. Veikiau lyg šventykla, Tobijo Hotorno odė
keturiems nepaprastiems vaikaičiams. Visai nelogiška, kad keturi žmonės,
trys iš jų dar tik paaugliai, jau šitiek visko nuveikę. Dar mažiau logikos, kad
žmogus, savo darbo kabinete įsirengęs tokią ekspoziciją, nusprendė, jog nė
vienas iš jų nevertas paveldėti jo turtų.
Net jei manytum suvysčiusi mūsų senelį, kad palikimą skirtų tau, –
girdėjau Sandro žodžius, – iš tiesų tave suvystė jisai, patikėk.
– Eivere.
Vos tik išgirdusi savo vardą atšokau nuo tų trofėjų. Paskubomis uždariau
stalčių, kurį buvau atidariusi.
– Aš čia! – riktelėjau.
Tarpduryje išdygo Libė.
– Nerealu, – pasakė ji. – Visi šie namai nerealūs.
 – Tai jau tikrai, – atsakiau. Stengiausi dėmesį sutelkti į nuostabiuosius
Hotornų namus, o ne į sesės mėlynę paakyje, bet nesisekė. Toks įspūdis,
kad ta mėlynė dar didesnė.
Libė apsikabino rankom juosmenį.
– Viskas man gerai, – atsakė pamačiusi, kaip spoksau. – Jau beveik ir
nebeskauda.
– Labai tikiuosi, kad su juo viskas baigta, – išpyškinau nė pati nepajutusi.
Libei dabar reikia paramos, ne priekaištų. Bet aš prisiminiau, kaip Dreiką
jau anksčiau buvau laikiusi jos buvusiuoju.
– Juk aš čia, – atsakė Libė. – Pasirinkau tave.
Norėjau, kad ji išsirinktų pati, taip jai ir pasakiau. Libė užsimetė ant veido
plaukus ir pasuko prie balkono. Kurį laiką patylėjusi prabilo.
– Mane mama mušdavo. Bet tik kai visai išeidavo iš kantrybės. Augino
mane viena, vertėsi sunkiai. Aš ją supratau. Stengiausi, kad jai būtų
lengviau.
Įsivaizdavau ją mažiukę, mušamą ir bandančią padėti savo mušėjai.
– Libe...
– Dreikas mane mylėjo, Eivere. Aš tai žinau, labai stengiausi jį
suprasti... – Ji dar labiau save apsikabino. Nagai juodu laku atrodė ką tik
nulakuoti. Pats tas. – Bet buvai teisi.
Man net širdis sudrebėjo.
– Nors visai nesinorėtų.
Libė pastovėjo dar keletą sekundžių, tada nuėjo prie balkono ir patikrino
duris. Nusekiau jai iš paskos, ir mudvi išėjome į nakties orą. Apačioje
tyvuliavo baseinas. Ko gero, šildomas, nes kažkas jame suka ratus.
Greisonas. Kūnu tai pajutau anksčiau, nei suvokiau protu. Rankos
pliaukši kaip pasiutusios, vandenį jis skrodė plaukdamas peteliške. O
nugaros raumenys...
 – Noriu tau kai ką pasakyti, – šalimais tarė Libė.
Šiaip taip įstengiau atplėšti žvilgsnį nuo baseino ir plaukiko jame.
– Ar apie Dreiką? – paklausiau.
– Ne. Kai ką nugirdau. – Libė nurijo seiles. – Kai Orenas mane
supažindino su apsaugos protokolais, nugirdau šnekantį Zaros vyrą. Jie
ketina tave tirti. Tiksliau, tavo DNR.
Nenutuokiau, iš kur Zara ar jos vyras gavo mano DNR mėginį, bet manęs
žinia nenustebino. Paprasčiausias paaiškinimas, kad į testamentą įtrauktas
visai svetimas žmogus, būtų toks, kad tas žmogus gal ir nėra svetimas.
Paprasčiausias paaiškinimas būtų: kad ir aš iš Hotornų.
Nėra čia ko spoksoti į Greisoną.
– Jeigu Tobijas Hotornas buvo tavo tėvas, – pradėjo Libė, – tada mūsų
tėtis – mano tėtis – ne tavo. Jei mudvi ne to paties tėvo, o vaikystėje ir šiaip
beveik nesimatydavome...
– Tik jau neišvedžiok, kad mes ne seserys, – subariau ją.
– Ar vis tiek norėtum, kad čia gyvenčiau? – paklausė Libė, pirštais
trindama apykaklę. – Jeigu mes ne...
– Norėčiau, – kaip kirviu nukirtau, – kad ir kas paaiškėtų.
 19 skyrius

T ą vakarą ilgiausiai prausiausi po dušu. Karšto vandens nesibaigiančios

galybės. Stiklinės dušo durys sulaikė garą. Buvau tarsi nuosavoje
pirtyje. Apsišluosčiusi didžiuliais pliušiniais rankšluosčiais apsivilkau
nutriušusią pižamą ir kritau į aiškiai egiptietiškos medvilnės patalus.
Nežinau, kiek ten taip gulėjau, kai išgirdau balsą:
– Trauk žvakidę.
Kaipmat pašokau ant kojų ir prisišliejau nugara prie sienos. Instinktyviai
čiupau raktus, paliktus ant naktinio staliuko – jei kartais prireiktų ginklo.
Akimis apmečiau kambarį, ieškodama kalbėjusiojo, bet nieko nepamačiau.
– Truktelėk žvakidę ant židinio, paveldėtoja. Nebent nori, kad taip ir
likčiau čia?
Kovinę parengtį akimirksniu pakeitė susierzinimas. Prisimerkusi
pažvelgiau į akmeninį židinį kambario gale. Ir tikrai ant jo atbrailos stovėjo
kandeliabras.
– Čia tai jau tikrų tikriausias persekiojimas, – tariau židiniui ar, tiksliau,
vaikinui anapus jo. Ir vis tiek nesusilaikiau netruktelėjusi žvakidės. Kas
būtų galėjęs tam atsispirti? Suspaudžiau žvakidės apačią. Pajutau
pasipriešinimą, iš už židinio atskriejo kitas patarimas:
– Ne šiaip trauk, o atlenk.
Taip ir padariau. Kandeliabras pasisuko, ir išgirdau trakštelėjimą, židinio
galas atsiskyrė nuo grindų ir pajudėjo per porą ar trejetą centimetrų. Po
akimirkos tarpelyje išvydau pirštų galiukus, stebėjau, kaip židinio galą
kažkas pakėlė ir sustūmė už atbrailos. Židinio gale žiojėjo skylė. Pro ją
išlindo Džeimsonas Hotornas. Jis išsitiesė, tada žvakidę vėl atlenkė
statmenai ir perėjimas iš lėto užsivėrė.
– Slaptas takas, – visai be reikalo paaiškino jis. – Name tokių pilna.
– Tai mane turėtų nuraminti? – paklausiau. – O gal nugąsdinti?
– Tai tu man pasakyk, paslaptingoji. Nusiraminai ar išsigandai? – Jis
manęs neskubino, aš susimąsčiau. – O gal tave suintrigavo?
Kai pirmąsyk pamačiau Džeimsoną Hotorną, jis buvo girtas. Šįsyk
alkoholio tvaiko nebuvo, bet pamaniau, ar jis bent kiek miegojęs nuo
testamento skaitymo. Plaukai styrojo kas sau, bet jo blizgančios žalios akys
buvo kažkokios keistos.
– Nieko neklausi apie raktus, – Džeimsonas išspaudė kreivą šypsenėlę. –
Maniau, imsi klausinėti apie raktus.
Aš juos pakėliau.
– Čia tavo darbas.
Ne klausimas, jis irgi nesureagavo kaip į klausimą:
– Čia tokia giminės tradicija.
– Kad aš ne giminė.
Jis pakreipė galvą.
– Manai, ne?
Prisiminiau Tobiją Hotorną – ir DNR tyrimą, kurį jau vykdė Zaros vyras.
– Ką aš žinau?
– O juk būtų gaila, – tarstelėjo Džeimsonas, jei paaiškėtų, kad mudu
giminės. – Jis dar sykį man šyptelėjo – lėtai ir aštriai. – Nemanai?
Kas man yra su tais Hotornais? Nebegalvok apie jo šypseną. Nebežiūrėk į
jo lūpas. Baik, ir tiek.
– Man atrodo, tavo giminė ir taip pakankamai didelė, vos susitvarkai, –
susidėjau rankas ant krūtinės. – Be to, tu ne toks ramus, kokiu apsimetinėji.
Tau juk kažko reikia.
 Matematika buvo mano arkliukas. Ir logika. Čia, mano kambaryje, jis
dabar flirtuoja ne šiaip sau.
– Greit iš tavęs visiems ko nors reiks, paveldėtoja, – šyptelėjo
Džeimsonas. – Klausimas tik: ar tai, ko mums visiems taip reikia, tu
pasiruošusi duoti?
Jau vien nuo jo balso, nuo to, kaip formuluoja mintis, pajutau tikrų
tikriausią norą prie jo palinkti. Absurdas!
– Nevadink manęs paveldėtoja, – atšoviau. – O jei į mano klausimą imsi
atsakinėti kelių aukštų mįslėm, iškviesiu apsaugą.
– Čia šuo ir pakastas, paslaptingoji. Kad jokių mįslių man nereikia. Mįslė,
galvosūkis, žaidimas esi tu pati – paskutinė iš daugelio senelio mįslių.
Dabar jis taip įtemptai į mane spoksojo, kad nedrįsau nusukti žvilgsnio.
– Kaip manai, kodėl šiuose namuose tiek slaptų perėjimų? Kodėl tiek
raktų, netinkančių jokioms spynoms? Kiekviename senelio įsigytame stale
yra slaptų stalčiukų. Teatro salėje yra vargonai. Sugrojus tam tikrą natų
seką, atsidaro slaptas stalčiukas. Šeštadienį rytais nuo ankstyvos mano
vaikystės iki pat savo mirties senelis susisodindavo mus su broliais ir
užmindavo mįslę, galvosūkį, duodavo neįmanomą užduotį – ką nors, ką
reikia išspręsti. Ir numirė. O tada... – Džeimsonas žengtelėjo manęs link, –
atsiradai tu.
Aš.
– Greisonas mano, kad tu manipuliuotoja. Mano teta galvą guldo, kad tu
turi Hotornų kraujo. O man atrodo, kad tu – senioko paskutinė mįslė,
paskutinis galvosūkis, kurį turime išspręsti. – Jis žengė dar vieną žingsnį,
dabar jau stovėjome visai vienas šalia kito. – Jis tave pasirinko ne šiaip sau,
Eivere. Tu ypatinga, ir, manau, jis norėjo, kad mes – kad aš – išsiaiškinčiau
kodėl.
– Ne galvosūkis aš, – jaučiau, kaip daužos širdis ir tvinksi kakle. Jisai
buvo taip arti, kad galėjo matyti mano pulsą.
– Anaiptol, – atsakė Džeimsonas. – Visi mes mįslės. Tik nepasakok, kad
ir pati nemėgini mūsų perkąsti. Greisono. Manęs. Gal net Sandro.
– Jums visa tai tik žaidimas? – ištiesiau ranką, kad Džeimsonas daugiau
nebesiartintų. Jis žengė dar žingsnį, kad mano delnas įsiremtų jam į krūtinę.
– Viskas yra žaidimas, Eivere Znaks. Vienintelis dalykas, paliktas mums
gyvenime apsispręsti, yra tai, ar žaisime iki pergalės. – Jis ištiesė ranką
nubraukti man nuo veido plaukus, aš atsitraukiau.
– Išeik, – tyliai pasakiau. – Ir šįkart pro įprastas duris. – Taip švelniai,
kaip ką tik mane palytėjo, dar niekas nebuvo lietęs.
– Tu pikta, – pasakė Džeimsonas.
– Juk sakiau – jei ko nors reikia, klausk. Užuot veržęsis čia ir
postringavęs, kokia aš ypatinga. Neliesk man veido.
– O tu tikrai ypatinga. – Rankų Džeimsonas nebetiesė, bet svaiginantis jo
žvilgsnis liko toks pat. – Aš tik noriu išsiaiškinti kodėl. Kodėl tu, Eivere? –
Jis žengtelėjo atgal, duodamas man erdvės. – Tik nesakyk, kad tau pačiai
neįdomu.
Aišku. Žinoma, įdomu.
– Palieku jį čia. – Džeimsonas iškėlė voką. Tada atsargiai padėjo ant
židinio atbrailos. – Perskaityk ir pasakysi, kad tai ne žaidimas, kurį knieti
laimėti. Ar pasakysi, kad ne mįslė? – Džeimsonas ištiesė ranką į
kandeliabrą, o kai vėl prasivėrė takas už židinio, jis dar sykį į mane įdėmiai
pažvelgė. – Tau jis paliko turtus, Eivere, o mums visiems – tave.
 20 skyrius

D žeimsonas jau seniausiai pranyko tamsoje, židinio takas seniai

užsivėręs, o aš stoviu ir spoksau. Ar čia vienintelis slaptas takas į
mano kambarį? Kaip tokiame name žinoti, kad iš tiesų esi viena?
Pagaliau krustelėjau paimti voko, Džeimsono palikto ant židinio
atbrailos, nors visa savo esybe nenorėjau sutikti su jo žodžiais. Aš ne
galvosūkis. Aš tiesiog mergaitė.
Apvertusi voką pamačiau ant jo greitosiom parašytą Džeimsono vardą.
Čia jo laiškas, dingtelėjo man. Tas, kurį gavo skaitant testamentą. Vis dar
nesuvokiau, kaip suprasti savo pačios laišką, nenumaniau, dėl ko
atsiprašinėja Tobijas Hotornas. Gal iš Džeimsono laiško kas nors paaiškės?
Ištraukiau ir perskaičiau. Jis buvo ilgesnis už maniškį, bet aiškumo tikrai
neįnešė.

Džeimsonai,
iš dviejų blogybių rinksies geresnę, ar ne? Valdžia gadina. Absoliuti
valdžia gadina labiausiai. Ne viskas auksas, kas auksu žiba. Nieko nėra
tikriau už mirtį ir mokesčius. Na, štai, su Dievo pagalba, ir man jau
metas.
Nesmerk.
– Tobijas Tatersolas Hotornas

Iki ryto buvau iškalusi Džeimsono laišką atmintinai. Toks įspūdis, kad jį
rašė žmogus, nemiegojęs daugybę dienų – apsėstas, skrebenantis vieną
banalybę po kitos. Bet kuo ilgiau tie jo žodžiai sukosi man galvoje, tuo
labiau buvau linkusi sutikti, kad gal Džeimsonas vis dėlto teisus.
Kažkas juose yra. Tuose laiškuose Džeimsonui ir man. Atsakymas – ar
bent jau kabliukas.
Išsiritusi iš savo didžiulės lovos nuėjau atjungti nuo įkroviklių telefonus –
taip, daugiskaita – ir pamačiau, kad išsijungęs senasis mano telefonas. Kaip
reikiant pamaigius įjungimo mygtuką man pavyko jį šiaip taip atgaivinti.
Neįsivaizdavau, kaip reiks bandyti nupasakoti Maksei, kas man nutiko per
pastarąją parą, bet reikėjo verkiant su kuo nors išsikalbėti.
Grįžti į tikrovę.
Pamačiau gal šimtą praleistų skambučių ir žinučių. Staiga tapo aišku, dėl
ko Alisa davė naują telefoną. Man ėmė rašyti žmonės, su kuriais jau keletą
metų nesikalbu. Žmonės, kurie tiek metų į mane nekreipė dėmesio, staiga
ėmė geisti mano draugijos. Bendradarbiai. Klasiokai. Net mokytojai.
Neįsivaizduoju, kaip pusė tų žmonių iškasė mano numerį. Čiupau naująjį
telefoną, įsijungiau internetą ir pamačiau, kad mano elektroniniame pašte ir
socialiniuose tinkluose – dar baisiau.
Tūkstančiai žinučių – daugiausia nuo svetimų žmonių. Kai kuriems būsi
Pelenė, kitiems – Marija Antuanetė. Man net pilvą suspaudė. Padėjusi abu
telefonus atsistojau, ranka prisidengiau burną. Kaip aš nesupratau? Juk
turėjau tai numanyti. Bet nebuvau pasiruošusi.
Kaip galima pasiruošti?
– Eivere. – Į mano kambarį atsklido balsas. Moteriškas, bet ne Libės.
– Alisa? – dėl viso pasitikrinau, prieš atidarydama kambario duris.
– Praleidote pusryčius, – atėjo atsakymas. Greitas, dalykiškas – tikrai
Alisa.
Atidariau duris.
– Ponia Loflin nelabai žino, ką mėgstate, tad sudėjo visko po truputį, –
pasakė Alisa. Į kambarį įkandin jos nešina padėklu įėjo man dar nematyta
mergina – ko gero, vos perkopusi dvi dešimtis. Padėjo padėklą ant mano
staliuko prie lovos, žvilgtelėjo į mane pro primerktas akis ir išėjo netarusi
nė žodžio.
– Maniau, patarnaujantis personalas ateina tik prireikus, – kai užsidarė
durys, paklausiau Alisos.
Alisa giliai atsiduso.
– Personalas, – atsakė ji, – nepaprastai lojalus ir šiuo metu labai jaudinasi.
Ten, – Alisa linktelėjo durų link, – viena iš naujesniųjų, jinai Našo.
Aš prisimerkiau.
– Kaip suprasti, Našo?
Alisa nė nemirktelėjo.
– Našas – mūsų klajoklis. Išvyksta. Keliauja. Susiranda kokią užeigėlę,
padirba barmenu, o tada kaip kandis prie liepsnos grįžta – dažniausiai
vedinas kokia paklydusia siela. Kaip turbūt suprantate, Hotornų namuose
darbo visada per akis, tad ponas Hotornas turėjo įprotį tas Našo paklydusias
sielas įdarbinti čia.
– Kaip kad tą merginą, kur buvo įėjusi? – paklausiau.
– Ji čia dirba gal jau kokius metus. – Alisos balso tembras neišdavė
ničnieko. – Ji dėl Našo gyvybę atiduotų. Dauguma jų taip.
– Ar jiedu su Našu... – nežinojau, kaip tinkamiau pasakyti, – draugauja?
– Ne! – kaip kirviu nukirto Alisa. Giliai įkvėpusi ji tarė: – Našas niekada
nesivelia į santykius su žmonėmis, kuriuos vienaip ar kitaip valdo. Jis turi
ydų: viena jų – tas gelbėtojo kompleksas, bet jis ne toks.
Nebegalėjau tverti ir prasitariau apie tai, kas man taip knietėjo:
– Judu su juo buvote pora.
Alisa kilstelėjo smakrą.
– Kurį laiką buvome susižadėję, – pripažino ji. – Buvome jauni. Kilo
sunkumų. Bet, patikėkite, atstovauti jums man tikrai nekils interesų
konfliktų.
Susižadėję? Turėjau iš paskutiniųjų laikytis, kad neatviptų žandikaulis.
Mano teisininkė ketino tekėti už Hotorno ir nė nepamanė, kad tai verta
paminėti?
– Jei jums tai kliudo, – formaliai tarė Alisa, – galiu paieškoti kito
žmogaus iš mūsų kontoros su jumis bendrauti.
Prisiverčiau nuleisti nuo jos akis ir pamėginau susivokti. Alisa –
aukščiausios prabos profesionalė, dirba taip gerai, kad net šiurpas krečia. Be
to, turint galvoje, kad sužadėtuvės žlugo, jai atsirado priežastis nebūti
lojaliai Hotornams.
– Ne, man jūs tinkate, – pasakiau, – naujo žmogaus nereikia.
Ji prisivertė vos lūpų kampeliu šyptelėti.
– Neatsiklaususi jūsų užregistravau jus į Heitso mokyklą. –
Negailestingai dalykiškai Alisa perėjo prie kito dienotvarkės punkto. –
Šioje mokykloje mokosi Sandras ir Džeimsonas. Greisonas pernai baigė.
Norėjau jus ten užregistruoti, kad bent kiek spėtumėt aklimatizuotis iki
paviešinant jūsų paveldėjimą žiniasklaidoje, bet kad jau taip išėjo,
improvizuosime. – Ji žvilgtelėjo į mane. – Jūs Hotornų paveldėtoja, nors
pati ne iš Hotornų. Tai trauks dėmesį – net tokioj vietoj kaip Heitso
mokykla, kur būsite toli gražu ne vienintelė pasiturinti.
Pasiturinti? Kiek būdų turtuoliai turi išvengti žodžio turtingas?
– Esu tikra, kad su vidurinės moksleiviais susitvarkysiu, – pasakiau, nors
visai tuo tikra nebuvau. Nė kiek.
Alisa nužvelgė mano telefonus. Pasilenkusi pakėlė nuo žemės mano
senąjį.
– Aš jį išmesiu.
Jai nė nereikėjo žiūrėti į ekraną – ir taip žinojo, kas dedasi. Kas vis dar
dedasi, sprendžiant iš nepaliaujamo tylaus telefono vibravimo.
– Palaukit, – pasakiau. Paėmiau telefoną, nekreipdama dėmesio į žinutes
susiradau Maksės numerį. Ir perkėliau jį į naująjį telefoną.
– Patarčiau labai griežtai atsirinkti, kam duoti naująjį numerį, – pasakė
Alisa. – Visa tai tikrai greit neaprims.
– Visa tai, – pakartojau. Žiniasklaidos dėmesys. Nepažįstamųjų žinutės.
Man ničnieko nereiškiantys žmonės, nusprendę, kad nuo šiol bus mano
geriausi draugai.
– Heitso mokyklos moksleiviai bus šiek tiek diskretiškesni, – pasakė
Alisa, – bet būkite pasiruošusi. Gal nuskambės negražiai, bet pinigai – tai
valdžia. O valdžia – magnetas. Jūs nebe tokia, kokia buvote užvakar.
Norėjau dar ginčytis, bet mintyse sugrįžau prie Tobijo Hotorno laiško
Džeimsonui, galvoje aidėjo jo žodžiai. Valdžia gadina. Absoliuti valdžia
gadina labiausiai.
 21 skyrius

-P erskaitei mano laišką. – Džeimsonas Hotornas įsliuogė į visureigio galą

ir įsitaisė šalia manęs. Orenas mane jau buvo supažindinęs su automobilio
apsaugos priemonėmis. Langai neperšaunami ir gerokai užtamsinti, Tobijas
Hotornas turėjo keletą identiškų visureigių tiems atvejams, kai reikia
sumėtyti pėdas.
Važiuojant į Heitso vidurinę mokyklą aiškiai nebuvo vienas iš tokių
atvejų.
– Ar Sandro nereikia pavėžėti? – iš vairuotojo vietos paklausė Orenas,
pažvelgęs į Džeimsoną per veidrodėlį.
– Sandras penktadieniais į mokyklą eina anksčiau, – pasakė
Džeimsonas. – Būreliai.
Tada veidrodėlyje Oreno žvilgsnis nukrypo į mane.
– Ar draugija netrukdys?
Ar nekliudo šalia sėdintis Džeimsonas Hotornas – tas pats, kuris aną naktį
į mano kambarį pateko pro židinį? Ir lietė mano veidą...
– Netrukdys, – atsakiau Orenui nugynusi prisiminimą.
Orenas pasuko raktelį, tada atsigręžė per petį.
– Ji – svarbiausia, – pasakė Džeimsonui. – Jei kas nutiktų...
– Ją gelbėsi pirmiausia, – užbaigė Džeimsonas. Užmetęs koją ant
centrinio prietaisų skydelio, jis atsirėmė į dureles. – Senelis vis sakydavo,
kad Hotornai vyrai turi devynis gyvenimus. Saviškių sudeginęs tikrai nesu
daugiau nei penkių.
Orenas vėl nusisuko į priekį ir pradėjo važiuoti. Išvykome. Net pro
neperšaunamus stiklus buvo girdėti sujudimas išvažiuojant pro paradinius
vartus. Paparacai. Anksčiau jų buvo gal tuzinas. Dabar bent dvigubai tiek, o
gal ir daugiau.
Apie tai stengiausi ilgai negalvoti. Nusisukau nuo reporterių į Džeimsoną.
– Štai, – išsitraukusi iš kuprinės įdaviau jam savo laišką.
– Aš tau parodžiau savo, – mėgaudamasis dviprasmybe pasakė
Džeimsonas, – tu parodysi savo.
– Tylėk ir skaityk.
Jis perskaitė.
– Tik tiek? – paklausė.
Linktelėjau.
– Ar nutuoki, už ką atsiprašinėja? – paklausė Džeimsonas. – Ar praeityje
yra nutikę kokių baisių, bevardžių neteisybių?
– Viena. – Nurijau seiles ir nusukau akis. – Jei manai, kad tavo senelis
nėra atsakingas už tai, kad mano mama turėjo nepaprastai retą kraujo grupę
ir dėl to atsidūrė pačioje transplantacijų sąrašo apačioje, tai, ko gero, jis ir
nekaltas.
Norėjau pasakyti sarkastiškai, ne vulgariai.
– Prie tavo laiško dar grįšime. – Džeimsonas buvo gana malonus, kad
nekreipė dėmesio į emocijų niuansus mano balse. – Geriau pamąstykime
apie manąjį. Man smalsu, paslaptingoji, ką tu iš jo supratai.
Pajutau, kad čia dar vienas išbandymas. Proga parodyti, ko aš verta.
Iššūkis priimtas.
– Laiškas tau sudarytas iš patarlių, – pasakiau tai, kas ir taip aišku. – Ne
viskas auksas, kas auksu žiba. Absoliuti valdžia gadina labiausiai. Jis sako,
kad pinigai ir valdžia pavojingi. Pirmoji eilutė: Iš dviejų blogybių rinksies
geresnę, ar ne? – juk akivaizdi, tiesa?
Tobijui Hotornui giminaičiai atrodė kaip didesnė blogybė, o aš –
nepažįstama, todėl geresnė? Bet jei taip, kodėl aš? Jei esu visai svetima,
kaip jis išsirinko mane? Strėliukė žemėlapy? Menamas Maksės
kompiuterinis algoritmas?
Ir dar: jei jau svetima, kodėl tada atsiprašo?
– Toliau, – paragino Džeimsonas.
Aš susikaupiau.
– Nieko nėra tikriau už mirtį ir mokesčius. Man atrodo, jis nujautė, kad
greit mirs.
– Mes nė nežinojome, kad pasiligojęs, – sumurmėjo Džeimsonas. Tai
užgavo jautrią vietą. Tobijas Hotornas buvo paslapčių saugojimo meistras –
kaip mano mama. Gal aš nežinoma blogybė, nors ją jisai pažinojo. Net jei
mama kažkiek pažįstama, aš – visai svetima.
Jaučiau Džeimsoną greta, jis mane stebėjo taip, kad atrodė, jog kiaurai
mintis skaito.
– Na, štai, su Dievo pagalba, ir man jau metas, – vėl grįžau prie laiško
turinio, pasiryžusi išnagrinėti jį ligi galo. – Kitokiomis aplinkybėmis visi
būtume atsidūrę kieno nors kito vietoje, – išverčiau.
– Turtuolis gali likti vargšas. – Džeimsonas nusikėlė kojas nuo mašinos
valdymo pultelio ir atsisuko tiesiai į mane, žaliomis savo akimis taip
įsisiurbė, kad man net visas kūnas sustingo. O mergaitė iš visuomenės
pakraščių gali tapti...
Princese. Mįsle. Paveldėtoja. Žaidimu.
Džeimsonas šyptelėjo. Jei čia išbandymas, tai jį išlaikiau.
– Iš pažiūros, – tarė jis, – atrodytų, kad laiškai nusako tai, ką jau žinome:
senelis mirdamas paliko viską „geresniajai blogybei“ ir sujaukė daugybei
žmonių gyvenimus. Kodėl? Nes valdžia gadina. Absoliuti valdžia gadina
labiausiai.
Net jei būčiau norėjusi, nebūčiau įstengusi atplėšti nuo jo žvilgsnio.
 – O kaip tu, paveldėtoja? – paklausė Džeimsonas. – Ar tavęs nepagadins?
Ar dėl to visus turtus jis paliko tau? – Lūpų kampučiuose formavosi tikrai
ne šypsena. Nesuvokiau, kas tai, mačiau tik, kaip tai nepaliaujamai
traukia. – Savo senelį pažįstu, – įdėmiai žiūrėdamas man į akis tarė
Džeimsonas. – Kažkas čia dar yra. Gal žodžių žaismas. Kodas. Paslėpta
žinutė. Kažkas.
Jis man atidavė laišką. Pasiėmusi nuleidau akis.
– Mano laišką tavo senelis pasirašė tik inicialais, – pastebėjau. – O taviškį
visu vardu ir pavarde.
– Na, ir ką mums tai sako? – nerūpestingai paklausė Džeimsonas.
Mums. Nuo kada Hotornas ir aš – mes? Derėjo man būti atsargesnei. Net
patikinta Oreno – ir Alisos – nereikėjo man pernelyg jų prisileisti. Bet ta
šeima kažkokia ypatinga. Ir tie vaikinai.
– Beveik atvykome, – iš vairuotojo vietos pasigirdo Oreno balsas. Jei ir
girdėjo mudviejų pokalbį, neišsidavė. – Mokyklos administracijai apie
padėtį pranešta. Prieš keletą metų perdaviau apsaugos įgaliojimus
mokyklai, kai įstojo berniukai. Jums ten niekas negresia, Eivere, bet jokiu
būdu neišeikite iš mokyklos teritorijos. – Mūsų automobilis pervažiavo pro
saugomus vartus. – Aš būsiu netoliese.
Mano mintys atitrūko nuo Džeimsono ir mano pačios laiškų, pažvelgiau,
kas laukia lauke prie mašinos. Ar čia vidurinė mokykla? – dingtelėjo man
pažvelgus pro langą. Labiau panašu į koledžą ar kokį muziejų – kaip iš
katalogo, kur visi moksleiviai gražūs ir besišypsantys. Staiga pasirodė, kad
man skirta uniforma visai netinka. Pasijutau kaip persirenginėjantis vaikas –
lyg užsidėjusi ant galvos puodą taptum kosmonaute, o išsiterliojusi pusę
veido lūpdažiu – filmų žvaigžde.
Likusiam pasauliui aš staiga – nauja įžymybė. Manimi žavisi, į mane
taikosi. O čia? Kaip žmonės, užaugę su tiek pinigų, mane laikytų kuo nors
kita negu apgavike?
– Nenoriu užduoti galvosūkio ir pasiplauti, paslaptingoji... – visureigiui
sustojus jo ranka jau buvo ant durų rankenos, – bet pirmąją dieną
mokykloje tau tikrai nereikėtų, kad kas pamanytų, jog bičiuliaujiesi su
manim.
 22 skyrius

D žeimsono neliko akimirksniu. Jis pranyko bordo spalvos uniformų ir

blizgančių plaukų minioje, o aš taip ir sėdėjau prisegta saugos diržu,
neįstengdama nė pasijudinti.
– Čia viso labo mokykla, – padrąsino Orenas. – Jie tik vaikai.
Turtuolių vaikai. Vaikai, įpratę prie tokio gyvenimo, kokį gyvena „tik“
smegenų chirurgų ar garsenybių advokatų vaikai. Kalbėdami apie koledžą,
jie renkasi harvardus ar jeilius. O čia aš su tokiu pat klostuotu sijonėliu ir
tamsiai raudonos spalvos švarkeliu, papuoštu mokyklos emblema su
išsiuvinėtais lotyniškais žodžiais, kurių nė nemoku perskaityti.
Čiupau naująjį telefoną ir nusiunčiau žinutę Maksei. Čia Eiveri. Naujas
numeris. Pasuk.
Dar sykį pažvelgusi į vairuotojo vietą, prisiverčiau atidaryti dureles. Ne
Oreno reikalas mane raminti. Jo darbas – mane saugoti, bet ne nuo
žvilgsnių, kurie vos tik išlipus iš automobilio susmigs į mane.
– Ar po pamokų susitiksime čia pat? – paklausiau.
– Lauksiu čia.
Dar luktelėjau, ar Orenas ko nepridurs, tada atsidariau duris.
– Ačiū už pavėžėjimą.

Patraukiau prie dviejų arkų, žyminčių įėjimą į pastatą. Man buvo toks
jausmas, kad į mane nereaguojama tyčia. Niekas nespokso. Nei kalbina. Tik
vos pastebimi žvilgsniai kas keli žingsniai. Nespėju į ką pažiūrėti, žmogus
ir nusuka akis.
 Pasakiau sau, kad visi turbūt stengiasi nesureikšminti mano pasirodymo,
kad taip atrodo diskretiškumas – bet vis tiek jaučiausi taip, lyg būčiau
įžengusi į šokių salę, kur visi šoka kokį sudėtingą valsą, skrieja, sukasi
scenoje aplink mane, lyg būčiau tuščia vieta.
Kai visiškai priėjau prie tų įėjimo arkų, tą manęs ignoravimo tylą, – kaip
grynaveislis nusipurto nepatyrusio jojiko, – nutraukė mergaitė ilgais
tamsiais plaukais. Ji atidžiai į mane pažvelgė, jos pavyzdžiu pasekė ir kitos
netoliese stovinčios mergaitės.
Kai priėjau prie jų, juodaplaukė atsitraukė nuo grupės ir priėjo prie
manęs.
– Aš Tėja, – šypsodamasi prisistatė. – Tu turbūt Eiveri. – Jos balsas buvo
visai malonus – kone muzikalus, lyg sirenos, žinančios, kad be menkiausių
pastangų suvilios jūreivius į bangas. – Tau parodysiu, kur raštinė.

– Direktorė yra dr. Makgouvan. Ji turi Prinstono daktaro laipsnį. Gerą

pusvalandį ji tau pasakos apie galimybes ir tradicijas. Jei pasiūlys kavos,
nieku gyvu neatsisakyk – pačios skrudintos pupelės, nereali kava. – Tėja
puikiai matė, kad į mudvi dabar susmigusios daugybės moksleivių akys.
Atrodė, kad jai tai net patinka. – Kai dr. Mak tau įteiks tvarkaraštį, įsitikink,
ar kasdien turėsi pietų pertrauką. Heitso mokykloje – vadinamasis
modulinis mokymasis. Tai reiškia, dirbame šešių dienų ciklu, nors
mokyklon einame tik penkias dienas per savaitę. Pamokos dubliuojasi nuo
trijų iki penkių kartų per ciklą, tad jei neapsižiūrėsi, tvarkaraštis gali būti
toks, kad dienom A ir B pamokos nuo ryto ligi vakaro be pietų pertraukos,
o dienom C ir D – beveik tuščia.
– Gerai. – Man ėmė suktis galva, bet dar vieną žodį šiaip taip
išspaudžiau. – Ačiū.
– Šioje mokykloje visi kaip keltų mitologijos fėjos, – tarškėjo Tėja. –
Nereikėtų mums dėkoti, nebent nori būti skolinga malonę.
Nelabai sumojau, ką į tai atsakyti, tad pratylėjau. Tėja, atrodo, irgi
neįsižeidė. Vesdamasi mane ilgiausiu koridoriumi su daugybe senų klasių
nuotraukų ant sienų, ji netylėjo:
– Mes nesame tokie blogi. Bent jau dauguma. Būk šalia manęs, ir tau
viskas bus gerai.
O tai užkabino.
– Ir taip bus viskas gerai, – burbtelėjau.
– Žinoma, – Tėjos balse buvo justi atjauta. Aiškiai dėl tų pinigų. Ne
kitaip. Juk tikrai? Tėjos tamsios akys susmigo į mane. – Ko gero,
nelengva, – pridūrė ji ir taip įtemptai ėmė laukti mano reakcijos, kad nė
šypsena to jos smalsumo nepaslėpė, – gyventi tuose namuose su tais
bernais.
– Kad lyg ir gerai, – atsakiau.
– Ak, mieloji, – papurtė galva Tėja, – su kuo jau su kuo, o su Hotornais
gerai nebūna. Dar ligi tau atsirandant jie buvo sukti ir lengvai pamišę, tokie
bus ir kai tavęs nebebus.
Nebebus. Kaži kur, Tėjos galva, aš pradingsiu?
Kaip tik priėjome koridoriaus galą ir direktorės kabineto duris. Jos
prasivėrė, ir vienas paskui kitą vora išėjo keturi berniukai. Visi keturi
kraujavo. Visi keturi šypsojosi. Ketvirtas buvo Sandras. Jis pamatė mane,
tada mano palydovę.
– Tėja, – pasakė.
Ji pernelyg saldžiai nusišypsojo, tada pakėlė ranką jam prie veido –
tiksliau, prie praskeltos ir kruvinos lūpos.
– Sandrai, atrodo, tu prakišai.
– Robotų kovotojų ligi mirties klube pralaimėtojų nebūna, – stojiškai
išrėžė Sandras. – Būna tik laimėtojai ir tie, kurių robotai ima ir sprogsta.
 Prisiminiau Tobijo Hotorno darbo kabinetą. Visus tuos patentus ant sienų.
Vadinasi, Sandras Hotornas tikrai genijus. Tik ar jam netrūksta antakio?
Tėja tęsė toliau, lyg berniuko atsakymas nereikalautų jokių pastabų.
– Aš čia rodau Eiverei, kur raštinė, ir duodu kasdienių patarimų, kaip
nepražūti šioje mokykloje.
– Žavu! – sušuko Sandras. – Eivere, ar maloningoji – nors prie žaizdos
dėk – Tėja Kaligaris jau užsiminė, kad jos dėdė mano tetos vyras?
Zaros pavardė juk Hotorn-Kaligaris.
– Girdėjau, Zara su tavo dėde ieško būdų užginčyti testamentą. – Sandras
vaidino, tarsi kalbėtų su Tėja, bet pajutau, kad iš tiesų jis taip perspėja
mane.
Nepasitikėk Tėja.
Tėja nesumišo, tik grakščiai truktelėjo pečiais.
– Ką aš žinau?
 23 skyrius

-Į rašiau jus į Amerikos studijas ir į sąmoningumo meditacijos filosofiją.

Tiksliuosius mokslus ir matematiką galėsite tęsti tuo lygiu, kuriuo mokėtės
ligšiol, jei, aišku, mūsiškės užduotys nepasirodys pernelyg sudėtingos.
Dr. Makgouvan gurkštelėjo savosios kavos. Ir aš atsigėriau. Ji buvo išties
labai skani, kaip kad sakė Tėja. Tad ėmiau spėlioti, ar kituose jos žodžiuose
taip pat daug tiesos.
Ko gero, nelengva gyventi tuose namuose su tais bernais.
Dar ligi tau atsirandant jie visi buvo sukti ir lengvai pamišę, tokie bus ir
kai tavęs nebebus.
– Gerai, – toliau kalbėjo dr. Mak, būtent taip ji primygtinai prašė ją
vadinti, – iš pasirenkamųjų dalykų siūlyčiau Prasmės kūrimą – čia
mokomės, kaip per menus perduoti prasmę. Glaudžiai pilietiškai
bendradarbiaujame su vietos muziejais, menininkais, teatro trupėmis, baleto
studija, opera ir panašiai. Turint galvoje, kad Hotornų fondas nuolat remia
šias mūsų pastangas, esu tikra, kad šis kursas jums bus... naudingas.
Hotornų fondas? Vos susilaikiau nepakartojusi šių žodžių balsu.
– Tai štai, o dėl likusių pamokų, man reikėtų, kad papasakotumėte apie
ateities planus ir sumanymus. Kas jus labiausiai traukia, Eivere?
Man taip knietėjo jai pakartoti tai, ką sakiau direktoriui Altmanui. Aš
mergina, planuojanti ateitį, tik tą planą visada diktuoja realybė. Pasirinkau
koledže tokią studijų kryptį, kurią baigusi susirasčiau gerą darbą.
Praktiškiausia dabar būtų nenukrypti nuo kurso. Šioje mokykloje aiškiai kur
kas daugiau išteklių nei senojoje. Jie čia man galėtų padėti išvengti
standartizuotų egzaminų, maksimaliai išnaudoti koledžo įskaitas, gautas
savojoj mokykloj, kad galėčiau be didelio vargo koledžą pabaigti per trejus,
o ne per ketverius metus. Jei elgsiuosi apgalvotai, net jei Zarai su vyru kaip
nors pavyktų panaikinti Tobijo Hotorno testamentą, vis tiek išeičiau
laimėtoja.
Bet dr. Mak teiraujasi ne tik apie mano planus. Jai įdomu, kas man
patinka. Jei Hotornams ir pavyktų sėkmingai užginčyti testamentą, man šis
tas vis tiek nubyrėtų. Kiek milijonų jie man atseikėtų, kad tik aš dingčiau iš
jų gyvenimo? Blogiausiu atveju, galėčiau parduoti savo istoriją
žiniasklaidai už tiek, kad pakaktų susimokėti už koledžą.
– Kelionės, – leptelėjau. – Nuo seno svajoju keliauti.
– Kodėl? – dr. Mak mane pervėrė akimis. – Kuo jus taip traukia svetimi
kraštai? Menu? Istorija? Žmonėmis, jų kultūra? O gal jus keri gamtos
stebuklai? Gal norite išvysti kalnus ir uolas, vandenynus ir milžiniškas
sekvojas, atogrąžų miškus...
– Taip, – aistringai pritariau. Jaučiau, kaip akyse ima tvenktis ašaros, nors
pati nesupratau kodėl. – Noriu patirti viską, taip.
Dr. Mak suėmė man už rankos.
– Surašysiu jums tinkamus pasirenkamuosius kursus, – švelniai pasakė. –
Suprantu, kad studijos užsienyje kitąmet dar nelabai įmanomos dėl jūsų
išskirtinės situacijos, bet yra nepaprastai įdomių programų vėlesniems
metams, jūs pasvarstykite. Galėtumėte net šiek tiek atsidėti abitūrą.
Jei bent prieš savaitę kas man būtų pasakęs, kad yra dalykų, kuriais mane
galima suvilioti likti mokykloje bent minutę ilgiau, nei nustatyta, būčiau
sakiusi, kad tai kliedesiai. Bet čia juk ne šiaip normali mokykla.
Visas mano gyvenimas nebenormalus.
 24 skyrius

M aksė man atskambino maždaug vidurdienį. Heitso vidurinėje dėl

modulinio pamokų išdėstymo susidarydavo langai, per kuriuos
nereikėjo nieko daryti. Galėjau vaikštinėti po koridorius. Ar leisti laiką
šokių studijoje, fotolaboratorijoje, vienoje iš sporto salių. Kada valgyti
pietus, sprendžiau pati. Tad kai paskambino Maksė, o aš šmurkštelėjau į
tuščią kabinetą, niekas nepuolė manęs stabdyti, visiems buvo nė motais.
– Čia rojus, – pasakiau Maksei. – Tikrų tikriausias rojus.
– Ar rūmai? – paklausė Maksė.
– Mokykla, – šnopavau. – Pamatytum mano tvarkaraštį. Ir kabinetus!
– Eivere, – rūsčiai tarė Maksė, – kaip suprantu, paveldėjai trilijardus
dolerių, o pasakoji apie naują mokyklą?
Aš tiek norėjau jai papasakoti. Reikėjo prisiminti, ką ji jau žino, o ko dar
ne.
– Džeimsonas Hotornas parodė man laišką, kurį jam paliko senelis.
Beprotybė, kažkokia mįslių ir užuominų raizgalynė. Džeimsonas įsitikinęs,
kad aš – galvosūkis, kurį reikia išspręsti.
– Kaip tik žiūriu į Džeimsono Hotorno nuotrauką, – pareiškė Maksė.
Išgirdusi fone nuleidžiamą vandenį supratau, kad ji turbūt tualete –
mokyklos, kur į moksleivių laisvą laiką žiūrima kur kas griežčiau negu
čia. – Tu žinai, o jis visai naudotinas.
Akimirką nesupratau, ką ji sako.
– Makse!
– Na, aš tik sakau, kad ko prireikus galima juo pasinaudoti. Galvą guldau,
kad šį bei tą moka. Kaži ar naudojimą per atstumą jau išbandė?
– Visai pamečiau tavo mintį, – atsakiau.
Išgirdau, kaip ji kikena.
– Ir aš nebe! Todėl nebešnekėsiu, nes nebeturime laiko. Mano tėvai dėl
viso šito laipioja sienom. Dabar tikrai ne laikas man praleidinėti pamokas.
– Tėvai laipioja sienom? – susiraukiau. – Dėl ko?
– Eivere, ar nutuoki, kaip man visi skambinėja? Prie mūsų namų išdygo
reporteris. Mama grasina panaikinti mano socialinius tinklus, elektroninį
paštą – viską.
Man mūsų draugystė niekada neatrodė labai jau vieša, bet, aišku, ir ne
paslaptis.
– Žurnalistai nori tave pakalbinti, – bandžiau susivokti, – apie mane?
– Gal nematei žinių? – paklausė Maksė.
– Ne, – nurijau seiles.
Pauzė.
– Tai gal... ir nežiūrėk. – Be galo daug pasakantis patarimas. – Tiek visko,
Eive. Kaip laikaisi?
Nusipūčiau ant veido užkritusius plaukus.
– Kad gerai. Advokatė ir apsaugos vadas mane patikino, kad
pasikėsinimų nužudyti tikimybė visai menkutė.
– Turi asmens sargybinį? – apstulbo Maksė. – Eina sau, tai bent
gyvenimėlis!
– Turiu personalą – tarnų. Tiesa, jie manęs nekenčia. Tokio namo kaip tas
dar nebuvau regėjusi. O šeima! Tie bernai, Makse, jau turi tiek patentų ir
pasaulio rekordų...
– Kaip tik žiūrinėju jų visų nuotraukas, – pasakė Maksė. – Eikšekit pas
mamulę, tyvuliai neraliuoti!
– Tyvuliai? – pakartojau.
 – Grįžulai... – pabandė ji kitaip.
Aš nusikvatojau. Tik dabar suvokiau, kaip esu šito pasiilgusi.
– Atleisk, Eive, man jau metas. Parašyk, tik žiūrėk...
– Ką rašau, – užbaigiau mintį.
– O kol kas nusipirk kokį gražų dalyką.
– Pavyzdžiui, ką? – paklausiau.
– Surašysiu sąrašiuką, – pažadėjo ji. – Myliu tave, ragana.
– Ir aš tave, Makse. – Palaikiau telefoną prie ausies porą trejetą
sekundžių, kol ji padėjo ragelį. Gaila, kad tu ne čia.
Šiaip ne taip radau mokyklos kavinę. Valgė gal per dvidešimt žmonių.
Tarp jų ir Tėja. Ji koja atstūmė gretimą kėdę.
Ji Zaros dukterėčia, priminiau sau. O Zara nori manęs atsikratyti. Bet vis
tiek atsisėdau.
– Atleisk, jei šįryt per daug prišnekėjau. – Tėja pažvelgė į kitas mergaites
prie savo stalo – visos jos buvo neįmanomai susitvarkiusios ir dailios kaip
pati Tėja. – Man tiesiog įdomu sužinoti tavo poziciją.
Kaipmat atpažinau užmestą jauką, bet neatsispyrusi paklausiau:
– Kokią poziciją?
– Dėl brolių Hotornų. Labai ilgai visi berniukai mokykloje lygiavosi į
juos, o tie, kuriuos traukia berniukai, troško su jais draugauti. Dėl išvaizdos.
Dėl elgesio, – Tėja pritilo. – Vos tik atsidurdavai jų aplinkoje, visi į tave
imdavo žiūrėti kitaip.
– Kartais mokydavausi su Sandru, – prabilo viena iš mergaičių. –
Prieš... – ir nutilo.
Prieš ką? Kažko aš čia nežinau. Akivaizdžiai kažko svarbaus.
– Jie buvo stebuklingi. – Tėjos veido išraiška pasidarė labai keista. –
Atsidūręs jų orbitoje ir pats pajusdavai tą magiją.
– Tapdavai nenugalimas, – įsiterpė dar kažkas.
 Prisiminiau, kaip pirmąją pažinties dieną iš antro aukšto balkono
žnektelėjo Džeimsonas. Arba kaip Greisonas, atsisėdęs už direktoriaus
Altmano stalo, vienu antakio kilstelėjimu jį išgujo iš jo paties kabineto. Ir
dar Sandras: metro devyniasdešimties, besišypsantis, kraujuojantis ir
kalbantis apie sproginėjančius robotus.
– Jie visai ne tokie, kokie dedasi esą, – pasakė man Tėja. – Tikrai
nenorėčiau gyventi po vienu stogu su Hotornais.
Ar čia bandymas mane išmušti iš vėžių? Išvykusi iš Hotornų namo –
išsikrausčiusi gyventi kitur – netekčiau palikimo. Ar ji to nežino? Gal
dėdulė ją taip primokė?
Vykdama čia šiandien tikėjausi, kad visi į mane žiūrės kaip į šiukšlę.
Nebūčiau nustebusi, jei šios mokyklos merginos būtų nagais ir dantimis
įsikibusios Hotornų ar jei visi – ir vaikinai, ir merginos – manęs nekęstų,
užjausdami juos. O čia...
Visai kas kita.
– Aš jau eisiu. – Atsistojau, bet kartu pakilo ir Tėja.
– Ką nori, tą apie mane manyk, – tarė ji. – Bet paskutinė mergina iš šios
mokyklos, susidėjusi su broliais Hotornais ir valandų valandas leidusi tame
jų name, nebegyva.
 25 skyrius

V os tik sukirtusi valgį išėjau iš kavinės, nežinodama, kur slėptis iki

kitos pamokos, nei suprasdama, ar Tėja nemeluoja. Paskutinė
mergina, valandų valandas leidusi tame jų name? Mintyse vis sukosi ir
sukosi jos žodžiai. Nebegyva.
Perėjusi vieną koridorių jau sukau į kitą, kai iš vienos laboratorijos išniro
Sandras Hotornas su kažkokiu mechaniniu slibinu rankose.
O man mintyse vis sukosi Tėjos pasakyti žodžiai.
– Atrodai taip, lyg tau verkiant reikia slibino roboto, – pareiškė man
Sandras. – Štai. – Ir įbruko man jį į rankas.
– Ką man dabar su juo daryti? – paklausiau.
– Nelygu, kiek tu prisirišusi prie savo antakių. – Sandras kaip reikiant
kilstelėjo vienintelį likusį savo antakį.
Bandžiau ką nors atsakyti, bet neįstengiau. Paskutinė mergina, valandų
valandas leidusi tame jų name, nebegyva.
– Gal išalkai? – paklausė Sandras. – Valgykla štai ten.
Kad ir kaip netroškau leisti Tėjai laimėti, norėjau pasisaugoti – jo, visko,
kas susiję su Hotornais.
– Valgykla? – kuo atsainiau pakartojau.
Sandras nusišypsojo.
– Taip vidurinėje vadinama kavinė.
– Vidurinė savos kalbos neturi, – pasakiau.
– Dar pasakyk, kad ir prancūzai savo kalbos neturi. – Sandras patapšnojo
slibinui robotui per galvą. Tas atsirūgo. Iš burnos parūko dūmo sruogelė.
 Jie visai ne tokie, kokie dedasi esą, vis sukosi Tėjos perspėjimas.
– Kas tau? – paklausė Sandras, tada spragtelėjo pirštais. – A, tai jau Tėja
ko nors prikalbėjo.
Atidaviau jam slibiną, kol tas nesprogo.
– Nenoriu apie Tėją kalbėt.
– O, žinai, – atsakė Sandras, – ir aš apie Tėją kalbėti nenoriu. Gal
aptarkime jūsų su Džeimsonu vakarykštį tête-à-tête?
Jis žinojo, kad brolis buvo mano kambaryje.
– Ten visai ne tête-à-tête buvo.
– Kodėl taip grieži dantį ant prancūzų? – įsistebeilijo į mane Sandras. –
Ar Džeimsonas tau savo laišką parodė?
Nenutuokiau, ar tai turėtų būti paslaptis, ar ne.
– Džeimsonas mano, kad jame yra kabliukas, – pasakiau.
Sandras kurį laiką patylėjo, tada linktelėjo į priešingą nuo valgyklos pusę.
– Einam.
Nusekiau paskui jį, nes antraip būtų reikėję vėl ieškotis tuščio kabineto.
– Aš vis prakišdavau, – staiga tarė Sandras, kai užsukome už kampo. –
Šeštadienio rytais, kai senelis mums duodavo užduotis, amžiais
susimaudavau. – Nesupratau, dėl ko jis man dabar tai pasakoja. – Buvau
jaunėlis. Varžytis nemėgau. Mane lengvai išblaško bandelės ar sudėtingi
mechanizmai.
– Bet... – užbėgau už akių, nes iš jo balso girdėjau, kad bus „bet“.
– Bet, – atsakė Sandras, – kol broliai bandydavo vienas kitą nugalėti prie
finišo tiesiosios, aš dosniai dalydavausi bandelėmis su senuku. Jis buvo
labai plepus – tiek istorijų, faktų ir prieštarų. Gal nori? Galiu vieną
papasakot.
– Prieštarą? – pasitikslinau.
– Faktą. – Sandras sukrutino antakius. Antakį. – Jis antro vardo neturėjo.
 – Ką? – paklausiau.
– Mano senelis gimė kaip Tobijas Hotornas, – pasakė Sandras. – Be jokio
antro vardo.
Man pasidarė įdomu, ar senis laišką Sandrui pasirašė taip pat, kaip buvo
pasirašęs Džeimsonui. Tobijas Tatersolas Hotornas. Maniškį pasirašė trimis
inicialais.
– Jei paprašyčiau parodyti laišką, ar parodytum? – paklausiau Sandro.
Nors ir tvirtina, kad senelio žaidimuose dažniausiai prakišdavęs, tai dar
nereiškia, kad nežaidžia dabar.
– O koks iš to smagumas? – Sandras mane sustabdė prie storų medinių
durų. – Čia tau nuo Tėjos bus saugu. Kai kur net ji nedrįsta kaišioti nosies.
Pažvelgiau pro permatomą durų stiklą.
– Biblioteka?
– Archyvas, – išdidžiai mane pataisė Sandras. – Vidurinėje taip vadinama
biblioteka – jei nori pabūti viena, visai nebloga vietelė leisti langus tarp
pamokų.
Nenoromis stumtelėjau duris.
– Eini? – paklausiau.
Jis užsimerkė.
– Aš negaliu. – Ir daugiau nieko neaiškinęs nužingsniavo sau. O aš
niekaip negalėjau nusikratyti nuojautos, kad kažkas čia ne taip.
Gal net ne vienas kažkas.
Paskutinė mergina, valandų valandas leidusi tame jų name, nebegyva.
 26 skyrius

A rchyvas atrodė veikiau kaip universiteto, o ne vidurinės mokyklos,

biblioteka. Patalpoje daugybė arkų ir vitražų. Nesuskaičiuojamose
lentynose įvairiausių knygų eilės, patalpos viduryje stovėjo tuzinas
stačiakampių stalų – naujoviškų, su įmontuotom lemputėm ir šonuose
pritaisytais didinamaisiais stiklais.
Visi stalai buvo tušti, tik vienas ne. Prie jo nugara į mane sėdėjo mergaitė.
Kaštonų spalvos plaukai, beveik tamsiai raudoni – tokių dar nebuvau
mačiusi. Prisėdau per kelis stalus nuo jos veidu į duris. Patalpoje buvo tylu,
buvo girdėti tik tai, kaip ana mergaitė sklaido skaitomos knygos lapus.
Išsitraukiau iš kuprinės Džeimsono ir savąjį laiškus. Tatersolas.
Pabraukiau pirštu tą antrą vardą, kuriuo Tobijas buvo pasirašęs laišką
Džeimsonui, tada pažvelgiau į inicialus, suraitytus po mano laišku.
Rašysena ta pati. Kažkas man nedavė ramybės, bet praėjo laiko, kol
supratau kas. Jis ir testamentą pasirašė su antru vardu. Gal čia tas
kabliukas? Gal to pakaks testamentą pripažinti niekiniu?
Parašiau žinutę Alisai. Atsakymas atskriejo kaipmat: Vardas pakeistas
teisėtai prieš daug metų. Mums niekas negresia.
Sandras sako, kad senelis gimė kaip Tobijas Hotornas. Be antrojo vardo.
Kodėl iš viso tai reikėjo man sakyti? Didžiai abejodama, kad kada nors
perkąsiu kurį nors iš Hotornų, pasiėmiau prie stalo pritvirtintą lupą. Ji buvo
mano plaštakos dydžio. Pasidėjau abu laiškus greta vienas kito ir įsijungiau
stale įmontuotą šviesą.
Privačios mokyklos privalumai.
 Popierius pakankamai storas, šviesa nepersismelkia, bet lupa kaipmat
padidino rašyseną dešimt kartų. Prisitaikiau stiklą, kad ryškiai rodytų parašą
ant Džeimsono laiško. Pamačiau tokių Tobijo Hotorno rašysenos detalių,
kokių anksčiau nebuvau pastebėjusi. Jo „r“ su kabliukais. Nesimetriškos
didžiosios „T“. O antrajame varde buvo matyti aiškus tarpelis – dukart
didesnis nei tarp bet kurių kitų raidžių. Padidinus tas tarpelis išskaidė vardą
į du žodžius.
„Tatersolas“ – Taters all – „visi nuskurę“. Tatters, all – „nuskurę, visi“.
Lyg būtų juos visus palikęs nuskurusius, pagalvojau balsu. Gal pritempta,
nors ką gali žinoti? Juk Džeimsonas pasiruošęs galvą guldyti, kad tame
laiške glūdi daugiau nei matyti plika akimi. O dar Sandras kažkodėl
papasakojo, kad senelis neturėjo antrojo vardo. Jei Tobijas Hotornas
įsiteisino antrą Tatersolo – Tattersall – vardą, tuomet labai galimas dalykas,
kad pasirinko tokį pats. Bet kam?
Pakėliau akis, staiga prisiminusi, kad esu patalpoje ne viena, bet
mergaitės tamsiai raudonais plaukais nebebuvo. Parašiau Alisai dar vieną
žinutę: Kada TH pasikeitė vardą?
Ar vardas buvo papildytas tuo metu, kai jis nusprendė palikti šeimą,
milijardierių žargonu, nuskurusią ir atiduoti viską man?
Žinutė atėjo po kurio laiko, tik ne nuo Alisos, o nuo Džeimsono.
Nenutuokiau, iš kur jis gavo mano numerį – naująjį ar seną.
Dabar man jau aišku, paslaptingoji. O tau?
Apsidairiau – gal jis mane iš kokios kertės stebi? Bet ne, sprendžiant iš
visko, aš viena.
Dėl antrojo vardo? – atrašiau.
Ne. Lukterėjau, po minutės atskriejo dar viena žinutė. Dėl prierašo.
Mano žvilgsnis nuslydo į Džeimsono laiško pabaigą. Prieš pat parašą
buvo parašyta: Nesmerk.
 Nesmerkti, kad Hotornų patriarchas mirė nepasisakęs artimiesiems, jog
serga? Nesmerkti, kad net iš kapo tęsia savo žaidimus? Nesmerkti dėl to,
kad jis nieko nepaliko dukroms ir vaikaičiams?
Vėl pažvelgiau į Džeimsono tekstą, tada vėl į laišką. Dar sykį jį visą
perskaičiau. Iš dviejų blogybių rinksies geresnę, ar ne? Valdžia gadina.
Absoliuti valdžia gadina labiausiai. Ne viskas auksas, kas auksu žiba. Nieko
nėra tikriau už mirtį ir mokesčius. Na, štai, su Dievo pagalba, ir man jau
metas.
Įsivaizdavau, kaip Džeimsonas, gavęs tą laišką ir trokštantis atsakymų,
gauna banalybių kratinį. Patarlių – mano smegeninė patikslino terminą, o
akys vėl nušoko žemyn prie prierašo. Džeimsonas mano, kad čia gal koks
žodžių žaismas ar kodas. Visos šio laiško eilutės, išskyrus tikrinius
daiktavardžius, buvo patarlė ar šiek tiek pakeista patarlės atmaina.
Visos eilutės, išskyrus vieną.
Nesmerk. Buvau pamiršusi beveik visas mano buvusio anglų mokytojo
pamokas apie patarles, galvoje buvo likusi vienintelė, prasidedanti tuo
žodžiu.
Ar „Nesmerk knygos dėl viršelio“ tau ką nors reiškia? – paklausiau
Džeimsono.
Jis atsakė akimirksniu. Puiku, paveldėtoja. Tada dar po minutėlės: Dar
kaip reiškia.
 27 skyrius

-G al čia tik pilstome iš tuščio į kiaurą, – po kelių valandų pasakiau.

Mudu su Džeimsonu stovėjome Hotornų namo bibliotekoje ir žvelgėme į
patalpą supančias lentynas, pilnas knygų nuo grindų ligi pusšešto metro
aukščio lubų.
– Ar tu gimęs Hotornu, ar Hotorno padarytas, visada reikia ieškoti
žaidimo, – Džeimsonas kalbėjo, lyg dainuotų vaikišką dainelę, šokinėdamas
per šokdynę. Bet kai nuleido akis nuo lentynų prie manęs, jo veide nieko
vaikiško nebuvo likę. – Hotornų name viskas turi užslėptą prasmę.
Viskas, toptelėjo man, ir visi.
– Ar įsivaizduoji, kiek kartų gyvenime dėl senelio galvosūkių esu buvęs
šioje patalpoje? – Džeimsonas iš lėto apsisuko. – Gal jis dabar kape vartosi
matydamas, kaip ilgai neperkandu šito.
– Kaip manai, ko reikėtų ieškoti? – paklausiau.
– O tu kaip manai, ko derėtų ieškoti, paveldėtoja? – Džeimsonas
meistriškai viską apsuka taip, kad atrodytų lyg iššūkis ar kvietimas.
Arba ir viena, ir kita.
Susikaupk, sakiau sau. Aš čia dėl to, kad man reikia atsakymų ne ką
mažiau nei tam vaikinui šalia.
– Jei nuoroda – knyga pagal viršelį, – pradėjau visaip dėliodama tą mįslę
smegeninėje, – tuomet reikėtų ieškoti arba knygos, arba viršelio – arba
varianto, kai vienas nedera prie kito.
– Knygos, nederančios prie viršelio? – paklausė Džeimsonas tokiu balsu,
iš kurio nesuprasi, ką apie tokią mintį pamanė.
 – Gal aš klystu.
Džeimsono lūpos persikreipė – ne, ne šypsena, ne pašaipa.
– Visi kartais imam ir prašaunam, paveldėtoja.
Ir kvietimas, ir iššūkis. Visai neketinau šalia jo imti ir prašauti. Kuo
greičiau mano kūnas tai įsimins, tuo geriau. Prisiverčiau nusisukti nuo
Džeimsono ir lėtai apžvelgiau visą biblioteką aplinkui. Vien pakėlus galvą į
lentynas pasijunti lyg stovįs Didžiojo kanjono pakrašty. Mus supo vien
knygos – dviem aukštais.
– Čia tų knygų tūkstančiai. – Turint galvoje, kokio dydžio biblioteka ir
kokios aukštos tos lentynos, jei išties reikia ieškoti knygos, įvilktos į
svetimą viršelį... – Užtruksime daug valandų, – pasakiau.
Džeimsonas šyptelėjo – šįkart net dantys pasimatė.
– Nekvailiok, paveldėtoja. Daug dienų.

Dirbome tyloje. Nė vienas nėjome vakarienės. Kaskart suvokusi, kad mano

rankose pirmasis leidimas, net suvirpėdavau. Kartkartėmis atsivertusi knygą
pamatydavau autografą. Stiveno Kingo. J. K. Rouling. Toni Morison.
Ilgainiui prisiverčiau nesistebėti tuo, kas pakliūva į rankas. Visai
nebekreipiau dėmesio į laiką ir visa kita – svarbiausia traukti knygas,
nuvilkti viršelius, tada vėl užvilkti ir padėti knygą į vietą. Girdėjau, kaip
dirba Džeimsonas. Jaučiau, kad jis yra patalpoje, o tarpas tarp mūsų
tikrinamų lentynų palengva mažėjo. Jis tikrino viršuje, aš apačioje.
Galiausiai pažvelgusi viršun pamačiau, kad jis tiesiai virš manęs.
– O jei tik veltui gaištame laiką? – paklausiau. Mano klausimas nuaidėjo
per patalpą.
– Laikas pinigai, paveldėtoja. Tu jų turi į valias.
– Nebevadink manęs taip.
– Kaip nors juk turiu vadinti. Paslaptingąja vadinama nenori būti, nei jos
santrumpa.
Jau buvau besakanti, kad aš jo niekaip nepravardžiuoju. Nuo tada, kai
įėjome į biblioteką, nė karto neištariau jo vardo. Bet kažkodėl, užuot jam
atsikirtusi, pažvelgiau į jį ir iš burnos išsprūdo visai kitas klausimas:
– Kodėl mašinoje šįryt sakei, kad geriau bus, jei niekas mudviejų kartu
nematytų?
Kol sulaukiau atsakymo, girdėjau, kaip jis ir vėl ima knygą, nuvelka, tada
užvelka viršelius ir padeda knygą į vietą.
– O kaip pati manai, kodėl? – klausimu į klausimą atsakė jis. – Juk visą
dieną praleidai šlovingoje Heitso vidurinėje mokykloje.
Jis visada turi viską apsukti, visada turi paklausti paskutinis.
– Tik jau nesakyk, – sumurmėjo Džeimsonas viršuje, – kad negirdėjai
jokių šnabždesių.
Nutirpau išgirdusi tokį dalyką.
– Susipažinau su viena mergina. – Stengiausi toliau tikrinti knygas
lentynoje – paimti knygą, nuvilkti ir vėl užvilkti viršelius, padėti į vietą. –
Su Tėja.
Džeimsonas prunkštelėjo.
– Ne mergina ji, o sūkurys, įvilktas į viesulą, įvilktas į plieną – visos kitos
mokyklos merginos seka jai iš paskos kaip šuniukai, o aš jai jau metus esu
persona non grata, – jis nutilo. – Ką, sakei, pasakė Tėja? – Džeimsono
bandymas kalbėti kuo atsainiau gal mane ir būtų supainiojęs, jei būčiau
mačiusi jo veidą, bet be užtikrinančios veido išraiškos išgirdau jo balse
išdavikišką gaidelę. Jam rūpi.
Staiga pasigailėjau prasitarusi apie Tėją. Ko gero, ji tik ir trokšta pasėti
nesantaiką.
– Eivere.
Kadangi Džeimsonas į mane kreipėsi vardu, supratau, kad ne šiaip
smalsauja – to atsakymo jam reikia.
– Tėja vis pasakojo apie šį namą, – atsargiai rinkdama žodžius
pasakiau. – Ir apie tai, kaip turbūt man čia reikės gyventi. – Ir nemelavau,
juk tai ji ir sakė. – Apie jus visus.
– Ar meluotum, – išdidžiai atkirto Džeimsonas, – stengdamasi užglaistyti
svarbius dalykus, nors iš esmės sakytum tiesą?
Jam reikia tiesos.
– Tėja pasakojo, kad kažkokia mergina nebegyva, – išbėriau taip, lyg
vienu ypu plėščiausi pleistrą nenorėdama, jog liktų abejonių mano žodžiais.
Viršuje Džeimsono tikrinimo tempas prislopo. Suskaičiavau penkias
visiškos tylos sekundes, kol jis prabilo:
– Ji buvo vardu Emilė.
Pati nesuprantu kaip, bet aiškiausiai žinojau, kad į akis man to jis nebūtų
įstengęs pasakyti.
– Ji buvo vardu Emilė. Ir buvo ne šiaip mergina.
Man užėmė kvapą. Prisiverčiau giliai iškvėpti ir toliau grįžau prie knygų,
nes nenorėjau, kad suprastų, kiek daug jis balsu išsidavė. Emilė jam buvo
brangi. Gal dar tebėra.
– Man labai gaila, – pasakiau. Gaila, kad man taip išsprūdo ir kad jos
nebėra. – Gal šįvakar jau ir baikime. – Buvo vėlu, ėmiau būgštauti, kad
prišnekėsiu dar ko nors, dėl ko paskui teks gailėtis.
Džeimsono darbas sustojo, išgirdau žingsnius, kaip jis lipa žemyn įvijais
ketaus laipteliais. Atsistojęs tarp manęs ir durų paklausė:
– Tai ryt tuo pačiu metu?
Staiga pajutau, kad nieku gyvu nevalia pažvelgti į jo gilias žaliąsias akis.
– Darome neblogą pažangą, – pasakiau ir prisiverčiau pajudėti durų
link. – Net jei nesumąstysime, kaip pasitrumpinti darbą, per savaitę
turėtume spėti patikrinti visas lentynas.
 Kai ėjau pro šalį, Džeimsonas palinkęs švelniai sušnabždėjo:
– Nereikia manęs nekęsti.
Kodėl turėčiau tavęs nekęsti? Pajutau, kaip gerklėj ėmė tvinkčioti pulsas.
Ar dėl tų jo žodžių, ar dėl artumo?
– Bet gali būti, kad per savaitę visko neapžiūrėsime.
– Kodėl? – paklausiau užsimiršusi, kad nevalia į jį žiūrėti.
Jo lūpos priartėjo prie mano ausies.
– Nes čia ne vienintelė Hotornų namo biblioteka.
 28 skyrius

K iek šiuose namuose bibliotekų? Ši mintis sukosi einant tolyn nuo

Džeimsono – ne apie tai, kad jo kūnas ką tik buvo visai šalia; ne apie
tai, kad Tėja nemelavo pasakiusi, jog buvo mergina, nei kad ji nebegyva.
Emilė. Visaip bandžiau išmesti iš galvos tą šnabždėjimą. Ji buvo vardu
Emilė. Priėjusi prie pagrindinės laiptinės susvyravau. Jei dabar grįžčiau į
savo pusę, jei bandyčiau užmigti, tai be galo be krašto ir vėl mintyse
kartočiau pokalbį su Džeimsonu. Pažvelgiau per petį, ar jis neatseka iš
paskos, bet pamačiau ne jį, o Oreną.
Apsaugos vadas pasakė, kad čia man saugu. Ir atrodė, kad pats tuo tiki.
Bet vis tiek vaikšto iš paskos nematomas ir pasirodo tik kai pats panori.
– Jau eisite miegoti? – paklausė.
– Ne. – Nieku gyvu dabar neužmigčiau, nė akių nesumerkčiau. Todėl
nusprendžiau apsidairyti. Vieno ilgo koridoriaus gale radau teatro salę. Ne
kino teatro, o veikiau operos. Sienos paauksuotos. Raudono velveto
užuolaidos dengė, ko gero, sceną. Kėdės sumontuotos ant nuolydžio. Lubos
skliautuotos, o kai spustelėjau mygtuką, palei tą skliautą įsižiebė šimtai
švieselių.
Prisiminiau dr. Mak žodžius, kaip Hotornų fondas remia menus.
Kitame kambaryje buvo pilna muzikos instrumentų – kelios dešimtys jų.
Pasilenkiau apžiūrėti smuiko su išgraviruota S raide vienoje stygų pusėje, o
kitoje – veidrodiniu jos atvaizdu.
– Jis Stradivarijaus. – Tie žodžiai nuskambėjo kaip grasinimas.
Atsigręžusi pamačiau tarpduryje Greisoną. Pagalvojau, gal jis mus sekė –
ir ar ilgai? Jis įsispoksojo į mane, vyzdžiai juodi, be dugno, o rainelės
aplink – ledo pilkumo.
– Atsargiai, panele Znaks.
– Kad nieko neketinu nei daužyti, nei laužyti, – atsakiau atsitraukusi nuo
smuiko.
– Patarčiau atsargiau, – pakartojo Greisonas tyliu, bet lediniu balsu, – su
Džeimsonu. Mažiausiai mano broliui dabar reikia jūsų ir to, kas čia užvirė.
Pažvelgiau į Oreną, bet jo veidas buvo abejingas, lyg negirdėtų mudviejų
pokalbio. Jo darbas ne pasiklausyti pokalbių, o mane saugoti – Greisonas
jam ne grėsmė.
– O kas „užvirė“? Aš? – atšoviau. – Ar jūsų senelio testamentas? – Jų
gyvenimus aukštyn kojom apverčiau ne aš. Bet esu čia, o Tobijo Hotorno
nebėra. Tad visai logiškai supratau, kad geriausia man vengti
konfrontacijos, vengti jo. Namai juk erdvūs.
Tačiau stovint visai šalia Greisono ta erdvė staiga susitraukė.
– Mano motina kelias dienas neišeina iš kambario. – Greisonas spoksojo į
mane, toks įspūdis, tiesiai sielon. – Sandras šiandien vos nesusisprogdino.
Džeimsonas balansuoja ties susinaikinimo riba, ir nė vienas negalime
ramiai išvažiuoti iš namų, nes prie vartų minios žurnalistų. Jau vien kaip jie
siaubia aplinką...
Nieko nesakyk. Nusisuk. Nesivelk.
– O man, manot, lengva? – išpyškinau. – Manote, aš labai trokštu būti
persekiojama paparacų?
– Jūs norite pinigų. – Greisonas Hotornas į mane žvelgė iš aukšto. – Kaip
galėtumėte nenorėti, kai augote tokiame skurde?
Jis kalbėjo kaip valdovas su paskutine padugne.
– O jūs tai pinigų nenorite? – atrėžiau. – Augę tviskančioj prabangoj!
Man gal gyvenimas daug ko pagailėjo, bet...
 – Jūs nė neįsivaizduojate, – tyliai pasakė Greisonas, – kokia jūs tam
nepasiruošusi. Mergaitė kaip jūs?
– Jūs manęs nepažįstate, – nutraukiau jį ir pajutau gyslose kylantį įsiūtį.
– Pažinsiu, – pažadėjo Greisonas. – Jau greit viską apie jus sužinosiu. –
Visa esybe supratau, kad šitas žmogus žodžio laikosi. – Prie išteklių šiuo
metu prieiti negaliu, bet Hotornų pavardė vis dar šį tą reiškia. Ir toliau
žmonės nersis iš kailio, norėdami mums padėti. – Jis nejudėjo, nemirksėjo,
nerodė jokios fizinės agresijos, bet visas tiesiog tryško valdžia ir puikiai tai
žinojo. – Jei ką slepiate, išsiaiškinsiu. Visas paslaptis ligi vienos. Per kelias
dienas turėsiu visas jūsų gyvenimo žmonių bylas. Sesers. Tėvo. Motinos...
– Apie mano motiną nekalbėkit. – Įsitempė mano krūtinė. Kvėpuoti
darėsi vis sunkiau.
– Nelįskite prie mano šeimos, panele Znaks. – Greisonas praėjo pro
mane. Galiu būti laisva.
– Arba ką? – šūktelėjau jam pavymui ir, apimta kažkokios vos ne
manijos, kalbėjau toliau: – Arba manęs laukia Emilės likimas?
Greisonas sustojo kaip įbestas, įsitempė visi jo kūno raumenys.
– Nedrįskite minėti jos vardo. – Iš stovėsenos buvo matyti, kaip jis siunta,
bet balsas ėmė drebėti. Lyg būčiau jį perkandusi.
Ne tik Džeimsonui. Man ėmė džiūti burna. Emilė buvo brangi ne tik
Džeimsonui.
Pajutau ant peties ranką. Orenas. Jis ramiai šypsojosi, bet buvo aišku:
nori, kad liaučiausi.
– Jūs šiuose namuose nė mėnesio nepratempsite. – Greisonas gana greit
vėl susitvardė ir paskelbė pranašystę – kaip valdovas skelbia įsaką. – Šiaip
jau lažinuosi, kad iškeliausite iš čia per savaitę.
 29 skyrius

L ibė pas mane užėjo netrukus po to, kai grįžau į kambarį, nešina krūva
elektronikos.
– Alisa patarė tave apipirkti. Sakė, tu nieko neperki.
– Neturiu kada. – Buvau nuvargusi, susijaudinusi, neįstengiau aprėpti, kas
nutiko nuo tada, kai atsikrausčiau į Hotornų namą.
Ir dėl Emilės.
– Tau nuskilo, – atsakė Libė. – O štai aš nieko kito neturiu, tik laiko. –
Nelabai ji dėl to džiaugėsi, bet man nespėjus nieko paklausti, ji ėmė dėlioti
man ant stalo daiktus. – Naujas nešiojamasis kompiuteris. Planšetė. Knygų
skaityklė su daugybe meilės romanų, jei norėtum atsijungti.
– Apsidairyk, – pasakiau. – Mano visas gyvenimas – lyg atsijungimas.
Libei tai sukėlė juoką.
– Ar sporto salę matei? – paklausė ji tokiu balsu, kad supratau, jog ji tai
jau matė. – O šefo virtuvę?
– Dar ne. – Mano žvilgsnis staiga užkliuvo už židinio. Supratau, kad
klausausi ir spėlioju: gal ten vėl kas tūno? Jūs šiuose namuose nė mėnesio
nepratempsite. Nemanau, kad Greisonas man grasino fiziškai – o ir Orenas
nesureagavo taip, lyg man būtų kilęs pavojus. Bet vis tiek drebėjau.
– Eive, noriu tau kai ką parodyti. – Libė atlenkė mano naujosios planšetės
dangtelį. – Iškart pasakau: jei nori rėkti, rėk.
– Ko čia?.. – nutilau išvydusi, ką ji ištraukė. Dreiko vaizdo įrašą.
Jis stovėjo šalia žurnalisto. Iš to, kad jis dailiai susišukavęs, galima
spręsti, kad interviu jo netikėtai neužklupo. Ekrane įsižiebė titras: Znaksų
šeimos draugas.
– Eiveri nuo seno vienišė, – iš ekrano postringavo Dreikas. – Draugų
daug neturėjo.
Maksę juk turėjau – daugiau ir nereikėjo.
– Nesakau, kad ji blogas žmogus. Tiesiog jai baisiausiai stigo dėmesio. Ji
norėjo būti svarbi. Tokia mergina, senyvas turtuolis... – jis pritilo. –
Sakykime, tikrai būta kompleksų, juk mergaitė augo be tėvo.
Čia Libė sustabdė įrašą.
– Parodyk toliau, – paprašiau ir mostelėjau į planšetę, širdy – ir turbūt
akyse – prabudus žudikės instinktui.
– Baisiausia jau išgirdai, – patikino Libė. – Gal jau nori išsirėkti?
Ant tavęs ne. Paėmusi planšetę nusileidau žemyn į susijusius įrašus. Vieni
interviu ar apžvalgos apie mane. Buvę klasiokai. Kolegos. Libės mama.
Nekreipiau į juos visus dėmesio, bet vienas sudomino, negalėjau
neatsidaryti. Pažymėta paprasčiausiai: Skaja Hotorn ir Zara Hotorn-
Kaligaris.
Jiedvi stovėjo ant pakylos, atrodė kaip per spaudos konferenciją. Tiek
verti Greisono žodžiai, kad motina kelias dienas neišeina iš kambario.
– Mūsų tėvas buvo didis žmogus. – Zara buvo susirišusi plaukus, veido
išraiška stojiška. – Verslininkas novatorius, filantropas, kokių pasitaiko sykį
toje kartoje, žmogus, labiausiai iš visų vertinęs šeimą. – Ji paėmė Skają už
rankos. – Gedėdamos velionio tikrai neleisime, kad visas jo gyvenimo
triūsas nueitų šuniui ant uodegos, patikėkite. Hotorno fondas veiklą tęs.
Daugybė tėvo investicijų ir toliau bus tęsiamos be pokyčių. Kol kas
negalime komentuoti susidariusios padėties painių teisinių peripetijų,
patikinu jus, kad bendradarbiaujame su pareigūnais, manipuliacijos
senyvais žmonėmis specialistais bei medicinos ir teisės žinovų komanda, ir
būtinai padėtį išsiaiškinsime. – Ji pasisuko į Skają, šios akys buvo
pritvinkusios ašarų – tobula, išjausta, dramatiška.
– Tėvas mums buvo pavyzdys, – pareiškė Zara. – Neleisime, kad
pasimiręs jis taptų auka. Ir dėl to norime viešai paskelbti genų tyrimo
rezultatus, tvirtai įrodančius, kad, priešingai nei šmeižikiškos paskalos
geltonojoje spaudoje, Eiveri Znaks nėra mūsų tėvo neištikimybės
rezultatas – jis per visą santuoką buvo ištikimas mylimai žmonai, mūsų
motinai. Šios naujienos mus, artimuosius, įsiutino ne mažiau nei jus, bet
genai nemeluoja. Nežinome, kas toji mergina, bet Hotornų kraujo tikrai
neturi.
Ir įrašas baigėsi. Apstulbusi prisiminiau paskutinį Greisono sakinį.
Lažinuosi, kad iškeliausite iš čia per savaitę.
– Manipuliacijos senyvais žmonėmis specialistai? – apstulbo šalia
stovinti Libė.
– Ir pareigūnai, – pridūriau. – Ir dar medikų komanda. Tiesiai šviesiai gal
ji nepareiškė, kad tiriama, ar aš neapgavau senatvine silpnaprotyste sirgusio
seneliuko, bet užuomina gana aiški.
– Kaip ji drįsta! – prapliupo Libė, įsiutusi gotė supintais mėlynais
plaukais. – Nevalia kalbėt, kas užeina ant seilės! Skambink Alisai, juk turi
teisininkus!
Bet man vis labiau sopėjo galvą. To reikėjo tikėtis. Kai ant kortos tokie
turtai, to neišvengsi. Orenas įspėjo, kad moteriškės bandys mane užtampyti
po teismus.
– Alisai paskambinsiu ryt, – atsakiau Libei. – O dabar einu gultis.
 30 skyrius

-J os neturi jokio teisinio pagrindo.

Ryte neprireikė skambinti Alisai. Ji pati pas mane atvažiavo.
– Būkite rami, mes viską sutvarkysime. Mano tėvas šiandien susitiks su
Zara ir Konstantinu.
– Su Konstantinu? – paklausiau.
– Su Zaros vyru.
Tėjos dėdė, toptelėjo man.
– Jie, aišku, supranta, kad užginčydami testamentą gali daug prarasti.
Zara turi nemažų skolų, iškėlusi bylą ji jų grąžinti nebeįstengtų. Zara su
Konstantinu dar nežino, bet mano tėvas tai jiems paaiškins, jog net jei
teismas nuspręstų panaikinti dabartinio testamento galiojimą, turtai būtų
paskirstomi pagal ankstesnį jų tėvo testamentą, o pagal jį Hotornams būtų
atseikėta dar mažiau nei šiame.
Spąstai po spąstų. Prisiminiau, ką Džeimsonas pasakė paviešinus
testamentą, vėliau atmintyje išplaukė pokalbis su Sandru apie bandeles. Net
jei manytum suvysčiusi mūsų senelį, kad palikimą skirtų tau, iš tiesų tave
suvystė jisai, patikėk.
– Prieš kiek laiko Tobijas buvo paruošęs pirmesnį testamentą? –
paklausiau svarstydama, ar anas nebuvo sukurtas tam, kad sutvirtintų
naująjį.
– Rugpjūtį sukaks dvidešimt metų. – Alisa tą galimybę atmetė. – Visus
turtus jis buvo užrašęs labdarai.
– Prieš dvidešimt metų? – pakartojau. Juk prieš tiek metų tebuvo gimęs
vienintelis vaikaitis Našas. – Jis prieš tiek laiko atėmė iš jų palikimą ir nė
nepapasakojo?
– Lyg ir taip. O atsakymas į jūsų vakarykštį klausimą, – Alisa buvo išties
labai dalykiška ir greita, – bendrovės dokumentai rodo, jog ponas Hotornas
teisiškai vardą papildė rugpjūtį prieš dvidešimt vienus metus. Ligi tol antro
vardo neturėjo.
Tobijas Hotornas antrą vardą prisidūrė tuo pat metu, kai iš artimųjų atėmė
palikimą. Tatersolas. Taters, all – „nuskurę visi“. Turint galvoj tai, ką
Džeimsonas su Sandru pripasakojo apie savo senelį, tai labai panašu į
žinutę. Palikti pinigus man, o ligi manęs – labdarai – ne esmė.
Esmė – atimti iš artimųjų.
– Kas per velniava nutiko tą rugpjūtį prieš dvidešimt metų? – paklausiau.
Man pasirodė, kad Alisa renka žodžius, kaip atsakyti. Prisimerkusi
bandžiau atspėti, ar ji bent iš dalies nesijaučia lojali Našui. Ir jo šeimai.
– Tą vasarą ponas Hotornas su žmona neteko sūnaus. Tobio. Jam buvo
devyniolika, jauniausias iš visų vaikų. – Alisa nutilo, tada tarė: – Tobis su
keliais draugais nuvažiavo į vienus iš tėvų vasarnamių. Kilo gaisras. Jame
sudegė Tobis ir dar trys žmonės.
Mėginau suvokti, ką ji čia sako: Tobijas Hotornas iš dukterų atėmė
palikimą po sūnaus žūties. Po Tobio mirties tėtukas liko kaip nesavas. Zara
taip pasakė, kai manė, jog palikimą tėvas skyrė ne jai, o sesers sūnums.
Bandžiau prisiminti, ką tada atsakė Skaja.
Dingimo, atrėžė sesei Skaja, ir Zara nebesusitvardė.
– Kodėl Skaja pasakė, kad Tobis dingo?
Alisą mano klausimas užklupo visai netikėtai – ji aiškiai nebeprisiminė to
pokalbio prieš skaitant testamentą.
– Tą vakarą buvo ir audra, ir tas gaisras, – paaiškino susitvardžiusi
Alisa. – Tobio palaikų taip niekas galutinai ir nerado.
 Iš visų jėgų stengiausi sugromuliuoti, ką išgirdusi.
– O Zaros ir Skajos advokatai negalėtų užginčyti, kad negalioja ir senasis
testamentas? – paklausiau. – Esą parašė palaužtas sielvarto, kieno nors
priverstas ar dar ką panašaus?
– Ponas Hotornas dokumentą kasmet raštu vis patvirtindavo, – paaiškino
Alisa. – Iki jūsų jis nieko jame nekeitė.
Iki manęs. Man visą kūną ėmė dilgčioti vien nuo minties.
– O kada tai įvyko? – paklausiau.
– Pernai.
Kas turėjo nutikti Tobijui Hotornui, kad jis apsisprendė viską atiduoti ne
labdarai, o man?
Gal jis pažinojo mano mamą? Žinojo, kad ji mirė? Gal jam pasidarė
gaila?
– Gerai, jei smalsumą patenkinau, – tarė Alisa, – grįžkime prie svarbesnių
einamųjų reikalų? Su Zara ir Konstantinu mano tėvas, ko gero, susitvarkys.
O mums lieka didžiausias viešųjų ryšių galvos skausmas, – pasiryžo
Alisa, – jūsų sesuo.
– Libė? – Šito tikrai nesitikėjau.
– Visi tik išloš, jei ji kol kas neišsišokinės.
– O kaip jai neišsišokinėti? – paklausiau. Juk visi apie mus tik ir kalba.
– Artimiausiu laiku patariau jai likti teritorijoje, – paaiškino Alisa, o aš
prisiminiau Libės repliką, kad ko jau ko, o laiko ji turinti į valias. – Po kurio
laiko bus galima jai paieškoti kokios labdaringos veiklos, jei norės, bet kol
kas turime kontroliuoti pasisakymus, o jūsų sesuo sugeba... pritraukti
dėmesį.
Nelabai supratau, ar ji turi galvoje Libės mados sampratą, ar gal mėlynę
paakyje. Man sukilo pyktis.
– Mano sesuo rengsis kaip panorėjusi, – ramiai pasakiau. – Ir elgsis kaip
panorėjusi. Jei Teksaso grietinėlei ir purvasklaidai tai nepatinka, nieko
nepadarysi.
– Padėtis gana delikati, – irgi ramiai atsakė Alisa. – Ypač su spauda. O
Libė...
– Ji su žurnalistais nekalba, – pasakiau, nes buvau dėl to šventai
įsitikinusi.
– O buvęs jos draugas kalba. Ir jos motina. Abu aiškiai bando
pasipelnyti. – Alisa metė į mane žvilgsnį. – Turbūt nereikia sakyti, kad
dauguma loterijų laimėtojų labiausiai kenčia bandydami pildyti plūstančius
giminaičių ir draugų prašymus bei reikalavimus. Laimė, nei vienų, nei kitų
daug neturite. O štai dėl Libės – kitas reikalas.
Jei paveldėjusi būčiau ne aš, o Libė, ji tikrai nebūtų įstengusi pasakyti ne.
Būtų dalijusi viską į kairę ir į dešinę – visiems, kas tik įstengtų ją pakabinti.
– Reikėtų pagalvoti apie vienkartinę išmoką motinai, – dalykiškai tarė
Alisa. – Ją ji gautų pasirašiusi konfidencialumo sutartį, kad nekalbės nei
apie jus, nei apie Libę su žurnalistais.
Man vos skrandis nesustojo nuo minties apie išmoką Libės motinai. Ta
moteris neverta nė skatiko. Bet dar mažiau verta, kad Libė vis matytų, kaip
motina nuolat ją bando parduoti kokioms vakaro žinioms.
– Gerai, – pro sukąstus dantis atsakiau, – bet Dreikui tikrai nieko
neduosiu.
Alisa nusišypsojo ir parodė blizgančius baltus dantis.
– Jį nutildysiu dėl smagumo. – Ji iškėlė sunkų aplanką. – O kol kas
surinkau jums pagrindinės informacijos, šiandien po pietų atsiųsiu žmogų
paderinti drabužių ir išvaizdos.
– Ką, ką?
– Libė, kaip sakėte, gali vilktis ką panorėjusi, o štai jūs tos prabangos
neturite, – gūžtelėjo pečiais Alisa. – Viskas sukasi apie jus. Visada visi visur
sutinka pagal išvaizdą.
Visai nesupratau, kaip šis pokalbis, prasidėjęs nuo teisinių ir viešųjų ryšių
dalykų, palietęs Hotornų giminės tragediją, baigėsi teisininkės pamokymais
man, kaip reikia rengtis ir atrodyti.
Paėmiau segtuvą iš ištiestos Alisos rankos, mestelėjau ant stalo ir pasukau
prie durų.
– O kur jūs? – paklausė Alisa.
Jau žiojausi sakyti, kad į biblioteką, bet, prisiminusi vakarykštį Greisono
perspėjimą, paklausiau:
– Ar čia kur yra boulingas?
 31 skyrius

B oulingo salė, pasirodo, yra. Mano namuose. Mano namuose yra

boulingo salė. Kaip mane perspėjo, joje „tik“ keturi takeliai, bet šiaip
yra visko, ko reikia boulingo salei. Kamuolių grąžinimo mechanizmas.
Kiekviename takelyje kėglių pakėlimo mechanizmai. Liečiamas ekranas
žaidimui pasirinkti ir penkiasdešimt penkių colių ekranai viršuje su
rezultatais. Ir ant visko – ant kamuolių, takelių, jutiminių ekranų,
monitorių – puošniai išraižyta raidė H.
Bandžiau vyti šalin mintis, kad tai nuolatinis priminimas man, jog čia
nieko nėra mano.
Stengiausi sutelkti dėmesį, kaip išsirinkti reikiamą kamuolį. Tinkamus
batus – nes lentynėlėje palei kraštą buvo gal keturiasdešimt boulingo porų.
Kam reikia keturiasdešimties boulingo batų porų?
Prilietusi pirštu jutiminį ekraną, įvedžiau inicialus: EKZ. Ekrane kaipmat
atsidarė pasveikinimas:

sveiki atvykę į hotornų namą, eivere kaile znaks!

Man net plaukeliai ant rankų pasišiaušė. Abejoju, ar per pastarąsias keletą
dienų kam nors labai būtų rūpėję įvedinėti mano pavardę šiame įrenginyje.
Vadinasi...
– Ar čia jūs? – balsu paklausiau įsivaizduojamo Tobijo Hotorno. Ar
vienas iš paskutinių jo veiksmų šioje žemėje buvo įrašyti šį pasveikinimą
man?
 Susitvardžiau ir nepradėjau tirtėti. Antrojo takelio gale manęs jau laukė
sustatyti kėgliai. Pakėliau kamuolį – puspenkto kilogramo, su sidabrine H
tamsiai žaliame fone. Pas mus boulingo klubas turėjo pasiūlymą – 99 centai
už sykį per mėnesį. Su mama ten eidavom ir eidavom.
Man pasidarė apmaudu, kad jos čia nėra. Tada pagalvojau: o jei dar būtų
gyva, kaži ar aš čia būčiau? Juk esu ne iš Hotornų. Nebent senukas mane
išties pasirinko atsitiktinai arba kaip nors patraukiau jo dėmesį. Bet jei ne,
jo sprendimas viską palikti man kažkaip turi būti susijęs su ja.
Jei ji būtų gyva, ar pinigus būtumėte palikęs jai? Šįkart bent jau į Tobiją
Hotorną kreipiausi ne balsu. Už ką atsiprašote? Ar jūs jai ką nors padarėte?
Ar nepadarėte?
Turiu paslaptį... Išgirdau mamą sakant. Kamuolį mečiau stipriau, nei
derėtų, ir išmušiau tik du kėglius. Jei čia būtų mama, dabar juoktųsi. Tada
susikaupiau ir mečiau vėl. Po penkių raundų buvau apsipylusi prakaitu,
skaudėjo rankas. Jaučiausi gerai – pakankamai gerai, kad grįžčiau į namą ir
eičiau į treniruoklių salę.
Tinkamesnis jos pavadinimas būtų sporto kompleksas. Išėjau į krepšinio
aikštelę. Patalpa buvo L raidės formos, joje buvo du jėgos ir pustuzinis
kitokių treniruoklių trumpesnėje L atšakoje. Galinėje sienoje – durys.
Kad jau aš vaidinu Dorotę iš Ozo šalies...
Pravėriau jas ir nevalingai pažvelgiau į viršų. Per du aukštus driekiasi
laipiojimo uolomis siena. Beveik statmenoje sienos sekcijoje kokių šešių
metrų aukštyje kybo žmogus. Be jokių apsaugų. Džeimsonas.
Jis kažkaip pajuto, kad aš užėjau.
– Ar kada esi kopusi į tokias? – šūktelėjo man žemyn.
Vėl prisiminiau Greisono perspėjimą, bet šįsyk pasakiau sau, kad man
visiškai nė motais, ką kalba Greisonas Hotornas. Nuėjau prie laipiojimo
sienos, pastačiau koją ant pagrindo, greit apžvelgiau laisvas vietas kojoms ir
rankoms.
– Man pirmas kartas, – šūktelėjau Džeimsonui ir ėmiau lipti, – bet aš
greitai mokausi.
Užlipau kokius porą metrų nuo grindų, tada siena išsikišo tokiu kampu,
kad būtų sunkiau kopti. Vieną koją atrėmiau į atramą kojoms, kita į sieną, o
ranką ištiesiau link kyšulio rankoms, bet kelių centimetrų trūko.
Nepasiekiau.
Nuo iškyšos viršum manęs nusileido ranka ir sugriebė manąją. Kai
pakibau ore, Džeimsonas paikai išsišiepė.
– Arba nukrisi, – pasakė, – arba galiu pabandyt tave užsitraukti į viršų.
Šok, mintyse paraginau save. Oreno aplink nematyti, o aukščiau kopti
šalia Hotorno man išties dabar reikia mažiausiai. Tad paleidusi jo ranką
pasiruošiau smūgiui.
Nukritusi atsistojau, pamačiau, kaip Džeimsonas vėl lipa aukštyn, po
plonais baltais marškinėliais įsitempę raumenys. Tikrai nekokia mintis,
pasakiau sau, daužantis širdžiai. Džeimsonas Vinčesteris Hotornas – visai
nevykusi mintis. Nė pati nenutuokiau, kad pamenu jo antrą vardą, bet ėmė ir
šovė į galvą tarp vardo ir pavardės. Nebežiūrėk tu į jį. Nebegalvok apie jį.
Kiti metai ir taip bus komplikuoti be papildomų... komplikacijų.
Staiga pasijutau stebima. Atsisukau į duris ir pamačiau į mane
įsistebeilijusį Greisoną. Šviesios jo akys primerktos ir susikaupusios.
Neįbauginsi manęs, Greisonai Hotornai. Prisiverčiau nuo jo nusigręžti,
nurijau seiles ir šūktelėjau Džeimsonui:
– Lauksiu tavęs bibliotekoje!
 32 skyrius

K ai penkiolika po devintos įėjau į biblioteką, ji buvo tuščia, bet

neilgam. Pusę dešimtos atėjo Džeimsonas, o minutė po pusės
dešimtos užėjo Greisonas.
– Ką mes šiandien veikiame? – paklausė Greisonas brolio.
– Mes? – atšovė Džeimsonas.
Greisonas kruopščiai susisagstė rankogalius. Po treniruotės jis buvo
persirengęs marškiniais standžia apykakle, panašiais į šarvus.
– Negi be tardymų vyresnėlis negali pabūti su jaunesniu broliu ir neaiškių
kėslų čia velnio atnešta ir pamesta įsibrovėle?
– Jis bijo palikti tave mano draugijoje, – išverčiau.
– Ak, koks aš gležnas žiedelis, – švelniu balseliu tarė Džeimsonas, o jo
akys bylojo ką kita. – Mane reikia saugoti ir nuolat stebėti.
Greisono toks sarkazmas nesuglumino.
– Panašu, kad taip. – Jis šyptelėjo ašmens aštrumo šypsena. – Na, tai ką
mes šiandien veikiame? – pakartojo.
Nežinau kodėl, bet į tą jo balsą tiesiog nebuvo galima nekreipti dėmesio.
– Mudu su paveldėtoja, – kandžiai atkirto Džeimsonas, – tikriname
įtarimą, be abejo, švaistydami gėdingai daug brangaus laiko tam, ką tu
aiškiai palaikytum bereikšmiais niekais.
Greisonas susiraukė.
– Aš taip nešneku.
Džeimsonas nieko nepasakė, tik reikšmingai iškėlė antakius.
Greisonas prisimerkė.
 – Ir kokį gi įtarimą judu tikrinate?
Kai neliko abejonių, kad Džeimsonas neatsakinės, atsakiau aš – ne dėl to,
kad bent menkniekį būčiau skolinga Greisonui Hotornui. Dėl to, kad bet
kurios pergalingos ilgalaikės strategijos esmė – žinoti, kada patenkinti
priešininko lūkesčius, o kada juos sutriuškinti. Greisonas Hotornas iš manęs
nieko nesitikėjo. Nieko gero.
– Manome, jūsų senelio laiške Džeimsonui yra nuoroda į tikrąjį jo
sumanymą.
– Į tikrąjį sumanymą, – pakartojo Greisonas skvarbiomis akimis
stebėdamas mano veido bruožus, – ir kodėl jis viską paliko jums.
Džeimsonas atsirėmė į durų staktą.
– Visai į jį panašu, ar ne? – paklausė jis Greisono. – Paskutinis žaidimas.
Džeimsono balse buvo girdėti, kaip jis iš paskutiniųjų nori, kad Greisonas
atsakytų teigiamai. Jam reikėjo, kad brolis sutiktų ar net pritartų. Gal
pasąmonėje jis norėjo, kad jiedu tos nuorodos ieškotų kartu. Akimirką
pastebėjau ir Greisono akyse žiburėlį, bet jis taip greit išnyko, kad
pamaniau, jog gal apsigavau dėl apšvietimo.
– Jei atvirai, Džeimi, – pareiškė Greisonas, – stebiuosi, kad vis dar
manaisi pažįstąs senuką.
– Imu vis ir nustebinu. – Džeimsonas, ko gero, irgi susitvardė, nes jo
akyse tų žiburiukų irgi nebeliko. – Gali sau eiti kada panorėjęs, Grėjau.
– Kažin, – atsakė Greisonas. – Iš dviejų blogybių renkiesi geresnę, –
pasakė ir nutilo. – Juk taip? Valdžia gadina. Absoliuti valdžia gadina
labiausiai.
Aš sužiurau į Džeimsoną, jis stovėjo kažkaip nenatūraliai ramiai.
– Jis ir tau tą patį parašė, – galiausiai ištarė Džeimsonas, atsistojo nuo
staktos ir ėmė žingsniuoti po patalpą. – Tą pačią nuorodą.
– Ne nuoroda, – atšovė Greisonas, – o požymis, kad buvo ne savo proto.
 Džeimsonas staiga į jį atsisuko.
– Baik, juk tu taip nemanai. – Jis įvertino Greisono veido išraišką,
laikyseną. – Bet teisėją galima įtikinti. – Džeimsonas pažvelgė į mane. – Jei
tik galės, tą laišką panaudos prieš tave.
Ko gero, tą laišką jis jau perdavė Zarai su Konstantinu, toptelėjo man.
Bet iš to, ką man sakė Alisa, tai nepadėtų.
– Buvo ir ankstesnis testamentas, – pradėjau sakyti, žvalgydamasi nuo
vieno brolio prie kito. – Tai tame pirmykščiame senelis giminėms buvo
palikęs dar mažiau. Palikimą jis iš jūsų atėmė ne dėl manęs. – Tuos žodžius
tariau žiūrėdama į Greisoną. – Visą Hotornų giminę jis paliko be nieko dar
ligi jums gimstant – tuoj po jūsų dėdės žūties.
Džeimsonas liovėsi žingsniavęs.
– Meluoji. – Jo visas kūnas įsitempė.
Greisonas atlaikė mano žvilgsnį.
– Ne, nemeluoja.
Jei būčiau spėliojusi, kaip viskas rutuliosis, būčiau galėjusi galvą guldyti,
kad manimi patikės Džeimsonas, o Greisonas bus skeptikas. Kad ir kaip
būtų, dabar abu broliai spoksojo į mane.
Pirmas akis nuleido Greisonas.
– Na, tai malonėk pasakyti, ką tu apie tą nelemtą laišką manai, Džeimi.
– O kodėl turėčiau, – pro sukąstus dantis iškošė Džeimsonas, – atskleisti
tau savo kortas?
Jie buvo pratę vienas su kitu varžytis, eiti iki finišo tiesiosios. Mane slėgė
jausmas, kad man čia, tarp jųdviejų, visai ne vieta.
– Tu juk suvoki, Džeimi, kad galiu čia su judviem likti kiek tik
panorėsiu, – tarė Greisonas. – O pamatęs, ką čia veikiate, taškus ant „i“
susidėliosiu pats. Mane juk užaugino tokiais žaidimais – kaip ir tave.
Džeimsonas įsistebeilijo į brolį, tada šyptelėjo.
 – Tai jau priklausys nuo neaiškių kėslų velnio čia atneštos ir pamestos
įsibrovėlės. – Jo šypsena virto vypsniu.
Jis tikisi, kad išvarysiu Greisoną iš bibliotekos. Gal ir turėčiau išvaryti,
bet juk gali būti, kad mes išties čia tik laiką gaištame. Todėl pamaniau,
pašvaistykim ir Greisono Hotorno laiko.
– Jei dėl manęs, tegu lieka.
Kambaryje tvyrojo tokia įtampa – nors peiliu pjauk.
– Gerai, paveldėtoja, – Džeimsonas vėl man valiūkiškai nusišypsojo. –
Kaip pasakysi.
 33 skyrius

S avaime suprantama, trečia pora rankų paspartina darbą, tik nebuvau

pasiruošusi užsidaryti vienoje patalpoje su dviem Hotornais – ir ypač
tais. Taip ir dirbome – Greisonas už manęs, Džeimsonas viršuje, o aš
svarsčiau, ar tiedu broliai visada riejasi kaip katė su šuniu, ar Greisonas
visada toks rimtas, o Džeimsonas visuomet laido juokelius, kad tik
nepasirodytų pernelyg rimtas. Man buvo įdomu, ar jiedu augo žinodami,
kad vienas bus paveldėtojas, kitas – atsarginis, kai Našas davė suprasti, kad
į Hotornų sostą nepretenduos.
Kaži ar iki Emilės jie sutarė?
– Čia nieko nėra. – Lyg pabrėždamas tuos žodžius Greisonas stumtelėjo
knygą į vietą šiek tiek per stipriai.
– Kad šiaip jau, – pasigirdo Džeimsono balsas iš viršaus, – tavęs čia ir
nereikia.
– Jeigu ji čia, tai ir aš.
– Eiveri nesikandžioja. – Ko gero, pirmą sykį Džeimsonas mane
pavadino tikruoju vardu. – Jei atvirai, kadangi nustatyta, kad ji mums tikrai
ne giminaitė, galėtų ir pasikandžioti.
Net užspringau savo seilėmis ir rimtai užsinorėjau jį prismaugti. Jis
erzino Greisoną, o jaukas – aš.
– Džeimi, – kone per daug ramiai pasakė Greisonas, – tylėk ir ieškok.
Aš taip ir dariau: išimu knygą, nuvelku viršelį, užvelku atgal ir vėl dedu
knygą į vietą. Slinko valandos. Mudu su Greisonu pamažu artėjome vienas
prie kito. Priartėjęs tiek, kad akies krašteliu galėjau jį matyti, jis tylutėliai,
kad neišgirstų Džeimsonas, man pasakė:
– Mano brolis gedi senelio. Tu juk pati supranti.
Žinoma, supratau. Nieko neatsakiau.
– Jam reikia jutimų. Skausmo. Baimės. Džiaugsmo. Nesvarbu. – Dabar
jau rimtai suklusau, ir Greisonas tai puikiai suprato. – Jam skauda, todėl
puola į žaidimus. Jam verkiant reikia prasmės.
– Kur ta prasmė? Senelio laiške? Testamente? Manyje?
– O tau atrodo, kad prasmės nėra? – paklausiau tylutėliai. Greisonui aš
tikrai nesu ypatinga, o šis galvosūkis jam – tik laiko gaišimas.
– Nemanau, kad turi būti šios istorijos blogiukė, kad keltum grėsmę mūsų
šeimai.
Jei nebūčiau sutikusi Našo, būčiau pamaniusi, kad vyriausiasis brolis –
Greisonas.
– Tu vis kalbi apie visą šeimą, – atsakiau. – Bet jie visi niekuo dėti.
Grėsmę aš keliu tau.
Juk paveldėjau jo turtus. Gyvenu jo name. Jo senelis pasirinko mane.
Greisonas dabar stovėjo visai šalia manęs.
– Man grėsmės nėra.
Fiziškai jis nebuvo įspūdingas. Nesu mačiusi, kad jis nesusivaldytų. Bet
juo arčiau jis ėjo prie manęs, tuo labiau įsitempė mano kūnas.
– Paveldėtoja.
Net krūptelėjau nuo Džeimsono žodžio. Nevalingai atsitraukiau nuo jo
brolio.
– Taip?
– Manau, radau.
Stumtelėjau Greisoną skubėdama prie laiptelių. Džeisonas kažką aptiko.
Knygą su svetimais viršeliais. Aš, aišku, tik taip numaniau, bet vos tik
pakilau į antrą aukštą ir pamačiau šypseną Džeimsono Hotorno veide,
supratau, kad neklystu.
Jis iškėlė knygą kietais viršeliais.
Perskaičiau pavadinimą. Plauk tolyn.
– O po viršeliais... – Džeimsonas buvo tikras šoumenas. Vienu grakščiu
judesiu nuvilkęs viršelį mestelėjo man knygą. Tragiškoji daktaro Fausto
istorija.
– Faustas, – pasakiau.
– Iš dviejų blogybių, – atsakė Džeimsonas, – renkiesi mažesnę.
Gal čia tik sutapimas. Gal bandome įžvelgti gilią prasmę, kur jos nėra,
kaip kad žmonės mėgina iš debesų formų nuspėti ateitį. Bet man vis tiek
nubėgo šiurpuliukai. Vis tiek kaip patrakusi daužėsi širdis.
Hotornų name nieko nebūna šiaip sau.
Ta mintis tik dar sustiprėjo, kai atsiverčiau Faustą. Viduje už knygos
viršelio buvo įklijuotas permatomas raudonas kvadratėlis.
– Džeimsonai, – atplėšiau akis nuo knygos, – čia kažkas yra.
Greisonas apačioje, aišku, mus girdėjo, bet nieko nesakė. Džeimsonas
akimirksniu atsidūrė šalia manęs. Perbraukė pirštais per tą kvadratėlį. Jis
buvo plonytis, padarytas iš kažkokio plastiko juostos, jo kraštai buvo
maždaug dešimties centimetrų ilgio.
– Kas čia? – paklausiau.
Džeimsonas atsargiai paėmė knygą man iš rankų ir išėmė iš knygos tą
kvadratėlį. Tada pakėlė jį prieš šviesą.
– Popierinis filtras, – pasigirdo iš apačios. Greisonas stovėjo patalpos
viduryje ir žiūrėjo į mus. – Raudona juostelė. Mūsų senelis ją labai mėgo, ji
ypač naudinga paslėptiems tekstams atskleisti. Tikiuosi, knygos tekstas ne
raudonai parašytas?
Atsiverčiau pirmąjį lapą.
– Juodas rašalas, – pasakiau. Verčiau toliau. Rašalo spalva nesikeitė, bet
už kelių puslapių radau pieštuku apibrauktą žodį. Pajutau adrenalino
antplūdį. – Ar jūsų senelis buvo pratęs rašinėti knygų paraštėse? –
paklausiau.
– Pirmojo Fausto leidimo? – suprunkštė Džeimsonas. Neįsivaizdavau, nei
kiek ta knyga verta, nei kiek ją sumažino tas apskritimukas pieštuku
puslapyje, bet labai aiškiai pajutau, kad kažką aptikome.
– Kur, – balsu perskaičiau apibrauktą žodį. Nė vienas brolis nieko
nepasakė, tad atverčiau kitą lapą, tada dar kitą. Po kokių penkiasdešimties
lapų radau dar vieną apibrauktą žodį.
– Ten... – toliau verčiau. Apibrauktų žodžių dažnėjo, kartais net po porą, –
yra ir...
Džeimsonas nuo lentynos šalimais pačiupo rašiklį. Jis neturėjo
popieriaus, tai ėmė rašytis tiesiog ant rankos.
– Toliau.
Verčiau toliau.
– Vėl yra... – pasakiau. – Ir vėl Ten. – Jau buvau pervertusi beveik visą
knygą. – Kelias, – galiausiai pasakiau. Dabar jau verčiau lėčiau. Nieko.
Nieko. Nieko. Galiausiai pakėliau akis. – Viskas.
Užverčiau knygą. Džeimsonas ištiesė ranką į priekį, aš priėjau arčiau, kad
geriau matyčiau. Savo ranka perbraukiau per jo parašytus žodžius. Kur. Ten.
Yra ir. Yra. Ten. Kelias.
Ką turėtume iš to suprasti?
– Gal pakaitaliokim žodžius vietomis? – paklausiau. Gana įprastas žodžių
galvosūkis.
Džeimsonas net nušvito.
– Kur yra...
– Ten yra ir kelias, – užbaigiau sakinį.
Džeimsonas išpūtė lūpas.
 – Trūksta vieno žodžio, – sumurmėjo jis. – Noras. Vėl patarlė. Kur yra
noras, ten yra ir kelias. – Mąstydamas balsu jis rankoje vartė raudoną
plastikinį kvadratėlį. – Žvelgiant pro spalvotą filtrą, tos spalvos linijos
pranyksta. Taip galima rašyti slaptas žinutes. Sluoksniuoji tekstą skirtingom
spalvom. Knyga parašyta juodu rašalu, todėl juostelė nėra skirta šiai
knygai. – Džeimsonas kalbėjo vis greičiau, jo balso energija buvo
užkrečianti.
Iš patalpos vidurio prabilo Greisonas.
– Dėl to žinutę paliko knygoje, nurodydamas, kur panaudoti juostelę.
Jie buvo pratę žaisti senelio žaidimus. Nuo mažų dienų buvo prie jų
jaukinami. Aš tokios patirties neturėjau, bet jų pokalbis padėjo man
susidėlioti taškus ant „i“. Plastiko juostelė skirta slaptam įrašui atskleisti,
bet ne knygoje. Knyga, kaip ir senelio laiškas, tebuvo nuoroda – šiuo atveju
frazė su praleistu žodžiu.
Kur yra noras, ten yra ir kelias.
– Kaip manote, ar galėtų būti, – iš lėto pasakiau, dėliodamasi mintyse
galvosūkį, – kad kur nors yra jūsų senelio testamento kopija, parašyta
raudonu rašalu?
 34 skyrius

A pie testamentą paklausiau Alisos. Maniau, kad ji mane palaikys

kuoktelėjusia, bet vos tik išgirdusi žodį „raudonas“, ji kaipmat
sukluso. Tada pranešė, kad galima suorganizuoti Raudonojo testamento
apžiūrėjimą, tik pirma ji norinti vienos mano paslaugos. Ta paslauga –
įsileisti į kambarį stiliaus meistrų komandą – brolį ir seserį – su, kaip man
pasirodė, visu „Saks Fifth Avenue“ prekių asortimentu. Moteris stilistė
buvo mažutė ir beveik nekalbėjo.
Vyriškis buvo dvimetrinis ir nuolat šnekėjo.
– Geltonai rengtis nevalia, ir dar siūlyčiau iš žodyno išbraukti žodžius
oranžinė ir kreminė, o visas kitas spalvas galima palikti. – Mes trise
buvome mano kambaryje kartu su Libe, trylika stelažų drabužių, keliomis
dešimtimis padėklų su papuošalais, o vonios kambaryje, toks įspūdis, buvo
įrengtas ištisas salonas. – Šviesiais, pasteliniais, žemės atspalviais
nepiktnaudžiaukite. Linkstate prie grynų?
Pažvelgiau į dabartinę savo aprangą: pilki marškinėliai ir antri pagal
patogumą džinsai.
– Man patinka, kas paprasta.
– Paprastumas apgaulė, – sumurmėjo moteraitė, – nors kartais būna
gražu.
Libė už manęs prunkštelėjo, bet juoką nurijo. Aš dėbtelėjau į ją.
– O tau tai, aišku, patinka, – rūsčiai pasakiau. Tada pamačiau, kaip
apsirengusi ji. Suknelė juoda, visai kaip Libė ir mėgsta, tik stilius toks, kad
nors į užmiesčio klubą eik.
 Prašiau Alisos jos nespausti.
– Tau nebūtina keisti savo... – pradėjau sakyti, bet Libė mane nutraukė.
– Jie mane papirko. Batais. – Ji linktelėjo galva į sieną už jos, prie kurios
buvo išrikiuoti batai – visi odiniai, purpurinių, juosvų ir melsvų atspalvių.
Iki kauliukų, iki kelių, vieni net iki pat šlaunų.
– Ir dar, – ramiai pridūrė Libė, – kraupoki pakabučiai. – Kas jau kas, o
Libė visada rasdavo tokių papuošalų, kad atrodo, jog jie apsėsti.
– Tai ką, parsidavei už penkiolika porų batų ir keletą pakabučių? –
paklausiau ir pasijutau šiek tiek išduota.
– Ir dar už keletą nepaprastai švelnių odinių kelnių, – pridūrė Libė. –
Tikrai verta. Aš ta pati, tik... prašmatnesnė. – Jos plaukai vis dar mėlyni.
Nagai nulakuoti juodai. Ir stilistai visą dėmesį sutelkę ne į ją.
– Pradėkime nuo plaukų, – pareiškė didysis stilistas šalia manęs,
apžiūrinėjantis mano nusikalstamas garbanas. – Ar tau neatrodo? – paklausė
sesers.
Moteris nieko neatsakė, tik pradingo už vieno stelažo. Girdėjau, kaip
tvarko kitą, perkabindama drabužius.
– Vešlūs. Nei labai banguoti, nei labai tiesūs. Galima visaip. – Tas
milžinas atrodė ir kalbėjo kaip futbolininkas, o ne kaip žmogus,
patarinėjantis man, kaip pasikeisti šukuoseną. – Ne trumpiau kaip penki
centimetrai žemiau smakro, ne ilgesni nei iki pusės nugaros. Keli švelnūs
sluoksniai nepakenktų. – Ji pažvelgė į Libę. – O jinai, jeigu užsinorės
karčiukų, išsižadėkite jos.
– Bus apsvarstyta, – iškilmingai pranešė Libė. – Pamatysi, kaip kentėsi,
jei plaukai bus per trumpi, kad galėtum susirišt į uodegėlę, – pridūrė ji man.
– Uodegėlė. – Į mane kaipmat susmigo smerkiantis vidurio puolėjo
žvilgsnis. – Negi nekenčiate savo plaukų, kad juos taip kankinate?
– Nei kenčiu, nei nekenčiu, – gūžtelėjau pečiais. – Man vis viena.
 – Irgi apgaulė. – Iš už stelažų išlindo moteriškaitė, nešina pustuziniu
pakabų su drabužiais. Man stebint ji sukabino juos ant artimiausio stelažo.
Trys skirtingos aprangos.
– Klasika. – Ji linktelėjo į ledo mėlynumo sijoną bei prie jo priderintus
marškinėlius ilgom rankovėm. – Natūralu. – Stilistė perėjo prie antrojo
derinio – laisvos, banguojančios gėlėtos suknelės su mažų mažiausiai
keliolika raudonų ir rausvų atspalvių. – Tvarkinga, bet su cinkeliu. –
Trečiąjį derinį sudarė rudas odinis sijonas – trumpesnis nei anie du ir, ko
gero, siauresnis. Sijoną buvo priderinusi prie baltų marškinių su apykakle
bei viržių pilkumo palaidinės.
– Kuris būtų labiausiai prie širdies? – paklausė stilistas vyras. Libė vėl
prunkštelėjo. Ji aiškiai visu tuo labai mėgavosi.
– Visi neblogi, – apžiūrinėdama gėlėtąją suknelę atsakiau. – O nuo šitos
man nepradės niežėti?
Stilistams, toks įspūdis, vis labiau ir labiau įsiskaudėjo galvą.
– Kasdienių variantų? – sopulingu balsu jis kreipėsi į seserį. Ji įlindo ir
kaipmat vėl grįžo su dar trimis aprangomis ir pakabino jas prie anų trijų.
Juodos tamprės, raudona palaidinukė ir baltas megztinis iki kelių – toks
buvo klasikinis derinys. Nėriniuoti jūros žalumo marškiniai ir tamsesnės
žalios spalvos kelnės šalia anos gėlėtos pabaisos, o prie odinio sijono
atsirado aiškiai per didelis kašmyro megztinis ir paplėšyti džinsai.
– Klasika. Natūralu. Tvarkinga, bet su cinkeliu, – moteris dar sykį
pakartojo variantus.
– Man iš principo nepatinka spalvotos kelnės, – pasakiau. – Tad šitos
netiks.
– O jūs atsitraukite nuo drabužių, – patarė vyriškis. – Žvelkite į visumą.
Pradėti vartyti akis dvigubai už save didesnei žmogystai gal ne pats
protingiausias dalykas.
 Moteris perėjo prie manęs. Ji ėjo labai lengvai – jei pirštų galiukais eitų
pilna gėlių lysve, nė vienos nenulaužtų.
– Nei aprangos stilius, nei šukuosena nėra kvaili dalykai. Nei lėkšti.
Tai... – Ji mostelėjo į drabužių pakabas už nugaros. – Ten ne šiaip drabužiai,
tai žinia. Jūs sprendžiate ne kaip rengsitės, o kokią žinią skleis jūsų
pasirinktas įvaizdis. Būsit naivi, jauna ir miela? Ar rengsitės šiame turtų ir
stebuklų pasaulyje taip, lyg būtumėt jame gimusi, o gal laikysitės aukso
vidurio: ta pati ir visai kita, jauna, tačiau kupina ryžto.
– Negi visada būtina perduoti žinią? – paklausiau.
– Jei pati nieko neperduosi, tai už tave padarys kas nors kitas.
Atsisukusi pamačiau tarpduryje Sandrą su lėkšte bandelių.
– Keiti išvaizdą, – kalbėjo jis, – tai kaip poilsis Rubo Goldbergo gudrių
įtaisų pilname name – paskui visada baisiai norisi valgyti.
Norėjau prisimerkti, bet Sandras su savo bandelėmis nepasidavė jokiems
žvilgsnio pakitimams.
– Ką tu apie išvaizdos keitimą numanai? – sumurmėjau. – Jei būčiau
vaikinas, šiame kambaryje būtų daugių daugiausia dvi drabužių kabyklos.
– O jei aš būčiau baltas, – išdidžiai atrėžė Sandras, – į mane niekas
nežiūrėtų kaip į pusiau Hotorną. Bandelės?
Toks argumentas mane paguldė ant menčių. Būtų paika manyti, kad
Sandras nežino, kaip jaučiasi smerkiamas žmogus ar kaip laviruoti
gyvenime prisitaikant prie skirtingų taisyklių. Staiga pagalvojau, kaži kaip
jis šiuose namuose augo. Kaip augo Hotornu.
– Galima vieną su mėlynėmis? – paklausiau lyg siūlydama taikos sutartį.
Sandras padavė su citrinomis.
– Gal neskubinkime įvykių.

Vos vidutiniškai pagriežusi dantimis apsistojau prie trečiojo varianto. Man

nepatiko nei žodis „tvarkinga“, nei kad būtinai ten reikia to cinkelio. Bet
galų gale negalėjau apsimesti nekalta mergaite didelėm akim. Man ramybės
nedavė jausmas, kad kuo labiau stengsiuosi nuduoti, jog man šis naujas
pasaulis natūralus, tuo tik labiau niežės – ne fiziškai, bet erzins iš vidaus.
Plaukus komanda paliko ilgus, bet padarė keletą sluoksnių ir pavėlė taip,
kad atrodytų, jog aš ką tik iš lovos. Maniau, kad man siūlys pasišviesinti
sruogeles, tačiau profai pasuko priešingu keliu: dryželiais padažė vos
tamsiau ir sodriau nei mano įprastiniai pelenų rusvumo plaukai. Šiek tiek
aptvarkė antakius, bet paliko tankius. Man buvo įtaigiai išaiškinta, kaip
įmantriai prisižiūrėti veidą, buvau apipurkšta savaiminio įdegio purškalu,
bet makiažo jie skyrė minimaliai: akys ir lūpos, nieko daugiau. Pažvelgusi į
save veidrodyje beveik būčiau galėjusi patikėti, kad toji mergaitė iš
atvaizdo – tikra šių namų gyventoja.
– Ir kaip tau? – paklausiau pasisukusi į Libę.
Ji stovėjo šalia lango, apšviesta foniniu apšvietimu. Rankoje maigė
telefoną, akis įbedusi į ekraną.
– Libe.
Ji pakėlė akis, ir pamačiau labai gerai pažįstamą išgąsdinto elniuko
žvilgsnį.
Dreikas. Jai rašo jis. Kaži ar ji atrašo?
– Puikiai atrodai! – kalbėjo Libė nuoširdžiai, nes ir buvo nuoširdi. Gera,
uoli ir pernelyg optimistiškai nusiteikusi.
Jis ją mušė, pasakiau sau. Pardavė mus. Jinai tikrai pas jį nebegrįš.
– Atrodai fantastiškai! – prašmatniai pareiškė Sandras. – Ir tikrai nesi
panaši į tokią, kuri išviliojo iš senuko milijardus – tai gerai.
– Šit kaip, Aleksandrai? – apsireiškė Zara, galima sakyti, visai net ne
pompastiškai. – Niekas ir nemano, kad Eiveri suviliojo tavo senelį.
Jos žinia – jos įvaizdis – buvo kažkas tarp demonstravimo, kieno valdžia,
ir dalykiškumo. Bet mačiau ją ir spaudos konferencijoje. Žinojau, kad tėvo
reputacija jai svarbu, o štai maniškė – nė motais. Kuo blogiau atrodysiu, tuo
jai geriau. Nebent būtų pasikeitęs žaidimas.
– Eivere, – Zara nusišypsojo man vėsia kaip jos šaltų atspalvių drabužiai
šypsena, – gal galėtume šnektelėti?
 35 skyrius

K ai mudvi likome vienos, Zara prabilo ne iš karto. Pamaniau, jeigu jau

ji nepralaužia ledų, pralaušiu aš.
– Tai kalbėjotės su teisininkais. – Akivaizdu, kad ji atėjo dėl to.
– Kalbėjausi, – be užuolankų atsakė Zara. – O dabar kalbuosi su tavimi.
Tikiuosi, atleisi, kad neprisiruošiau to padaryti anksčiau. Kaip turbūt
nesunkiai įsivaizduoji, mums čia visiems šioks toks šokas.
Šioks toks? Aš suprunkščiau ir išrėžiau tiesiai šviesiai:
– Savo spaudos konferencijoje jūs davėte suprasti, kad jūsų tėvas buvo
nukaršęs ir kad įvairios žinybos aiškinasi, ar aš nepasinaudojau bejėgiu
senuku.
Zara pritūpė senovinio stalo gale – vieno iš nedaugelio paviršių
kambaryje, nenukloto drabužiais ar aksesuarais.
– Na, dėl to gali dėkoti savo teisininkams, kad neiškėlė į dienos šviesą
tam tikrų dalykų.
– Jei man nieko – nieko ir jums. – Tikrai neketinau šokti pagal jos dūdelę.
– O tu... visai nieko sau atrodai. – Zara pakeitė temą ir dabar apžiūrinėjo
mano naują aprangą. – Pati gal būčiau parinkusi šiek tiek kitaip, dabar bent
jau išvaizdi.
Išvaizdi, bet su cinkeliu.
– Ačiū, – burbtelėjau.
– Galėsi padėkoti, kai būsiu padėjusi tau ištverti šį nelengvų pokyčių
maratoną.
Aš ne naivuolė, tad nepatikėjau, kad ji staiga iš pagrindų pakeitė
nuomonę. Jei pirma manęs nekentė, tai nekenčia ir dabar. Skirtumas tik tas,
kad dabar jai kažko reikia. Sumojau: jei kantriai lauksiu, ji pati man visą
savo reikalą išklos.
– Nežinau, kiek tau papasakojo Alisa, bet šalia tėvo asmeninio turto tu
paveldėjai ir giminės fondo valdymą. – Prieš tęsdama, Zara pažiūrėjo, kaip
reaguoju. – Tai vienas stambiausių labdaros fondų šalyje. Per metus
išdaliname gerokai per šimtą milijonų dolerių.
Šimtas milijonų dolerių. Ne, niekada prie to nepriprasiu. Tokie skaičiai
tikrai neatrodys tikroviški.
– Kasmet? – apstulbusi perklausiau.
Zara ramiai šyptelėjo.
– Palūkanų kapitalizacija – mielas dalykas.
Šimtas milijonų dolerių palūkanų per metus – ir ji čia kalba tik apie
fondą, ne apie Tobijo Hotorno asmeninį turtą. Aš pirmąsyk mintyse
pabandžiau paskaičiuoti. Net jei pusę turto reiktų sumokėti mokesčių, o iš
pajamų gaučiau vidutiniškai keturis procentus palūkanų, vis tiek per metus
gaučiau kone milijardą dolerių. Nejudindama nė piršto. Taip nesąžininga.
– O kam fondas skiria tuos pinigus? – paklausiau tyliai.
Zara atsistojo nuo stalo ir ėmė žingsniuoti po kambarį.
– Hotornų fondas investuoja į vaikus ir šeimas, sveikatos iniciatyvas,
mokslinius tyrimus, bendruomenių stiprinimą ir į menus.
Tos sąvokos iš esmės apima bet ką. Galėčiau remti bemaž viską.
Galėčiau pakeisti pasaulį.
– Tam fondui vadovauju visą sąmoningą gyvenimą. – Zara įtempė lūpas
palei dantis. – Tos organizacijos gyvena iš mūsų paramos. Jei ketini dėti
pastangas, vienas būdas tinkamesnis, kitas – ne toks geras. – Ji stabtelėjo
visai priešais mane. – Tau manęs reikia, Eivere. Kad ir kaip norėčiau nuo to
nusiplauti rankas, aš per ilgai dirbau ir per daug įdėjau pastangų, kad dabar
palikčiau viską savieigai.
Klausiausi, ką ji šneka ir ko nepasako.
– Ar fondas jums moka? – paklausiau. Atsakymo sulaukiau po kelių ilgų
sekundžių.
– Mano atlygis proporcingas mano įdėtoms pastangoms.
Kad ir kaip knietėjo pranešti, kad jos paslaugų greit nebereikės, nebuvau
nei impulsyvi, nei žiauri.
– Norėčiau ir aš dalyvauti, – pasakiau jai. – Ir ne šiaip dėl akių. Noriu
dalyvauti priimant sprendimus.
Benamiai. Skurdas. Smurtas artimoje aplinkoje. Profilaktinio gydymo
prieinamumas. Ką daryčiau su šimtu milijonų dolerių per metus?
– Tu dar jaunutė, – kažkaip ilgesingai prabilo Zara, – todėl tiki, kad
pinigai sprendžia visas negeroves.
Tai sako tokia turtuolė, kuri turbūt nenutuokia, kaip daug pinigai iš tiesų
gali išspręsti.
– Jei tave rimtai domintų vaidmuo fonde... – Zaros balse pakilumo buvo
lygiai tiek, kiek būtų, jei būtų kalbėjusi apie rausimąsi po šiukšlių
konteinerius ar apie danties nervo traukimą be narkozės. – Aš tau galėsiu
suteikti reikalingų žinių. Pirmadienį. Po pamokų. Fonde. – Pastarąsias tris
frazes ji išbėrė kaip įsakymus atskirais sakiniais.
Man nespėjus paklausti, kur tas fondas, prasivėrė durys. Šalia manęs
atsistojo Orenas. Moteriškės jus užtąsys po teismus, prisiminiau jo
perspėjimą. Tik dabar Zara jau žino, kad teisiškai prie manęs neprisikabins.
O mano apsaugos vadui ramiau manęs vienos kambaryje su ja nepalikti.
 36 skyrius

K itą dieną – sekmadienį – Orenas mane nuvežė į „Maknamaros,

Ortego ir Džounso“ biurą susipažinti su Raudonuoju testamentu.
– Eivere, – biuro koridoriuje mudu su Orenu pasitiko Alisa. Bendrovė
buvo moderni: minimalistinė ir su labai daug chromo. Iš statinio dydžio
atrodė, kad jame dirba koks šimtas teisininkų, bet Alisos vedama pro
sekretorę ir apsaugininką prie liftų neišvydau daugiau nė vieno žmogaus.
– Minėjote, kad aš vienintelė jūsų bendrovės klientė, – pasakiau
pajudėjus liftui. – O kiek žmonių čia, biure?
– Yra keletas skyrių, – nedaugžodžiavo Alisa. – Pono Hotorno aktyvai
buvo investuojami labai plačiai ir įvairiai. Dėl to reikia labai įvairių sričių
teisininkų.
– O tas mane dominantis testamentas čia? – Kišenėje nešiausi Džeimsono
dovaną – raudonos juostos kvadratėlį, kurį aptikome užkištą už Fausto
viršelio. Kai pasakiau, kad ketinu vykti čia, jis man tą kvadratėlį atidavė be
jokių klausimų, lyg manimi pasitikėtų labiau nei broliais.
– Raudonasis testamentas čia, – patvirtino Alisa. Tada nusisuko į
Oreną. – Kiek šiandien draugijos turėjome? – paklausė ji. Draugija ji
vadino paparacus. O mes – iš tiesų aš.
– Šiek tiek apmažėjo, – pranešė Orenas. – Bet nemažai šansų, kad kai
eisime pro duris, jų vėl bus susirinkę.
Jei bent vieną dieną nebūtų nors vienos antraštės, skelbiančios,
pavyzdžiui, kad „Turtingiausia pasaulio paauglė apsistatė advokatais“,
turbūt suvalgyčiau vieną iš tų naujųjų Libės batų porų.
 Trečiame aukšte perėjome dar vieną saugos patikrą ir galiausiai Alisa
mane palydėjo į kampinį kabinetą. Jis buvo apstatytas baldais, bet šiaip
tuščias, išskyrus vieną detalę. Ant masyvaus raudonmedžio stalo gulėjo
testamentas. Kai jį pamačiau, Orenas jau buvo atsistojęs koridoriuje prie
durų. Kai nuėjau prie stalo, Alisa nepuolė sekti man iš paskos. Kai priėjau,
man iškart į akis krito šriftas.
Raudonas.
– Mano tėvui nurodyta šią kopiją saugoti čia ir parodyti jums ar
berniukams, jei kuris nors to pageidautumėte, – paaiškino Alisa.
Atsisukau į ją.
– Nurodyta? – pakartojau. – Ar Tobijo Hotorno?
– Žinoma.
– Ar Našui pasakojote? – paklausiau.
Jai ant veido užslinko šaltumo kaukė.
– Aš Našui nieko nebepasakoju, – piktokai į mane dėbtelėjo ji. – Jei
daugiau klausimų nėra, palieku jus prie dokumento.
Alisa nė nepaklausė, kas čia per testamentas. Sulaukusi, kol užsitrenkė
durys, atsisėdau prie stalo. Išsitraukiau iš kišenės juostelę.
– Kur yra noras... – tarstelėjau dėdama kvadratėlį ant pirmojo testamento
lapo, – ten yra ir kelias.
Ėmiau braukti raudonuoju kvadratėliu per popierių, žodžiai po juo
išnyko. Raudonas tekstas. Raudona juosta. Viskas buvo lygiai taip, kaip
nusakė Džeimsonas su Greisonu. Jei visas testamentas surašytas raudonai,
juostelė padarys tekstą nematomą. Tačiau jei po raudonu tekstu kas nors bus
parašyta kita spalva, ta kitos spalvos teksto dalis liks matoma.
Perskaičiau pirmuosius Tobijo Hotorno testamento punktus Loflinams,
Orenui, jo uošvei. Nieko. Pasiekiau tą vietą, kur kalbama apie Zarą su
Skaja, po raudonąja juostele žodžiai pranyko. Pažvelgiau į kitą sakinį.
 Vaikaičiams – Našui Vestbrukui Hotornui, Greisonui Davenportui
Hotornui, Džeimsonui Vinčesteriui Hotornui ir Aleksandrui Blakvudui
Hotornui...
Uždėjus ant šių žodžių juostelę, žodžiai irgi pranyko, tik ne visi. Keturi
liko.
Vestbrukui.
Davenportui.
Vinčesteriui.
Blakvudui.
Pirmą sykį pagalvojau apie faktą, kad visi keturi Skajos sūnūs turi jos
pavardę, senelio pavardę. Hotornas. Visų vaikinų antri vardai – irgi
pavardės. Gal pavardės jų tėvų? Susimąsčiau. Paskendusi mintyse skaičiau
toliau. Iš dalies vyliausi ką nors aptikti išvydusi savo vardą, bet jis pranyko
kaip ir likęs tekstas – visas, išskyrus Hotornų vaikaičių antruosius vardus.
– Vestbrukas. Vinčesteris. Davenportas. Blakvudas, – kartojau juos balsu,
kad greičiau įsiminčiau.
Tada parašiau žinutę Džeimsonui – pagalvojau, gal jis parašys ir
Greisonui.
 37 skyrius

-E i, ei, vaikeli, ar kas užsidegė?

Buvau grįžusi į Hotornų namą ir skubėjau pas Džeimsoną, kai mane sustoti
kaip įbestą privertė kitas brolis Hotornas. Našas.
– Eiveri ką tik perskaitė ypatingąją testamento kopiją, – pranešė Alisa
man už nugaros. O kas aiškino, kad savo buvusiam draugui nieko
nepasakoja?
– Ypatingąją testamento kopiją? – Našas sužiuro į mane. – Ar nesuklysiu
spėdamas, kad tai kaip nors susiję su senuko man laiške prirašytomis
abrakadabromis?
– Tavo laiške, – pakartojau pusbalsiu, bandydama apraminti siaučiantį
minčių srautą. Anokia čia staigmena. Tobijas Hotornas Greisonui ir
Džeimsonui paliko vienodas užuominas. Tai ir Našui, greičiausiai
Sandrui – irgi.
– Nesuk galvos, – nutęsdamas žodžius pasakė Našas. – Į šituos reikalus
aš nesivelsiu. Juk sakiau, pinigų man nereikia.
– Apie pinigus čia niekas ir nešneka, – kaip kirviu nukirto Alisa. –
Testamentas...
– ...nepajudinamas, – užbaigė mintį Našas. – Porą, trejetą kartų jau tai
girdėjau.
Alisa prisimerkė.
– Kad nepasižymėjai tobulu klausymu.
– Klausytis ir sutikti – ne tas pats, Lili. – Pavartojęs mažybinę pravardę –
o dar su tokia draugiška šypsena ir balsu – Našas tarsi išsiurbė kambaryje
visą deguonį.
– Man metas. – Alisa kaip vijurkas atsigręžė į mane. – Jei jums ko
prireiktų...
– Paskambinsiu, – dabar jau aš užbaigiau jos sakinį; mąsčiau, kaži ar nuo
tokio jų pokalbio mano antakiai neatsistojo statmenai.
Išeidama Alisa smarkokai trinktelėjo laukujes duris.
– Tai ar išduosi, kur taip skubi? – paklausė Našas dar sykį, kai Alisa išėjo.
– Džeimsonas paprašė susitikti soliariume.
Našas kilstelėjo antakį.
– Ar nutuoki, kur tas soliariumas?
Staiga supratau – jau šaukštai po pietų, nenutuokiu.
– Šiaip jau nė nežinau, kas tas soliariumas, – prisipažinau.
– Soliariumai pervertinami, – gūžtelėjo pečiais Našas ir atidžiai pažvelgė
į mane. – Klausyk, vaikeli, ką paprastai veiki per gimtadienį?
Kaip perkūnas iš giedro dangaus. Pajutau, kad čia ir vėl koks nors triukas,
bet vis tiek atsakiau:
– Valgau tortą.
– Kasmet per mūsų gimtadienius... – Našas pažvelgė į tolį. – Senis
pasikviesdavo mus į savo darbo kabinetą ir visada kartodavo tuos pačius tris
žodžius: Investuok. Lavėk. Kurk. Jis mums davė dešimt tūkstančių dolerių
investuoti. Ar įsivaizduoji? Aštuonmečiui liepk išsirinkti akcijas, –
suprunkštė Našas. – Tada turėdavome rinktis kokį gebėjimą ar talentą, kurį
metus turėsime lavinti – kalbą, pomėgį, meno sritį ar sporto šaką. Ir čia jis
netaupydavo. Pasirinkus fortepijoną, jau kitą dieną atsirasdavo geriausias
rojalis, tuoj pat prasidėdavo gabiausių mokytojų pamokos. Metams įpusėjus
tu jau trindavaisi Karnegio holo užkulisiuose ir klausydavaisi grandų
patarimų.
– Tai bent, – pasakiau prisiminusi visus trofėjus, matytus Tobijo Hotorno
darbo kabinete.
Bet Našui, atrodo, tai įspūdžio nedarė.
– Dar senis kasmet mesdavo iššūkį, – tęsė jis, bet jau griežtesniu balsu. –
Užduotį, pagal kurią turėdavome ką nors iki kito gimtadienio sukurti.
Išradimą, sprendinį, muziejaus kokybės lygio darbą. Ką nors.
Prisiminiau ant sienos įrėmintas komiksų knygas.
– Kad lyg nieko baisaus?
– Sakai, lyg nieko baisaus? – mano žodžius pakartojo Našas. – Na, ką
tu. – Jis mostelėjo galva į koridorių šalimais. – Nuvesiu tave prie
soliariumo.
Jis ėmė žingsniuoti, o man reikėjo pabėgėti, kad spėčiau jam iš paskos.
– Ar Džeimsonas pasakojo apie savaitines senio mįsles? – eidamas
paklausė Našas.
– Taip, – patvirtinau, – pasakojo.
– Kartais, – tęsė Našas, – žaidimo pradžioje senis išdėliodavo daiktų
rinkinį. Žvejybinį kabliuką, kainos etiketę, stiklinę šokėją, peilį. –
Paskendęs prisiminimuose jis papurtė galvą. – Ir tą jo galvosūkį buvo
privalu trūks plyš išspręsti panaudojus visus keturis daiktus. – Jis šyptelėjo,
bet akys liko rimtos. – Aš buvau gerokai vyresnis. Turėjau pranašumą.
Džeimis su Grėjumi susivienydavo prieš mane, o pačiame gale apmaudavo
vienas kitą.
– Kodėl tu man tai pasakoji? – paklausiau jo, kai jis sulėtino žingsnį ir
kone sustojo. – Kam man tai pasakoti? – Apie gimtadienius, dovanas,
lūkesčius.
Našas atsakė ne iš karto. Tik linktelėjo galva į šoninį koridorių.
– Soliariumas – už paskutinių durų dešinėje.
– Ačiū, – padėkojau. Pasukau prie Našo nurodytų durų, ir kai jau beveik
buvau jas priėjusi, jis prabilo:
 – Gal tau atrodo, kad čia žaidimas, mieloji, bet Džeimis mano visai
kitaip. – Našas kalbėjo pakankamai švelniu balsu, tačiau griežtais
žodžiais. – Mes nesame normalūs. Ir šis namas nenormalus, o tu ne žaidėja,
vaikeli. Tu ta stiklinė šokėja – arba peilis.
 38 skyrius

S oliariumas buvo didžiulis kambarys su stikliniu skliautu ir stiklo

sienomis. Džeimsonas stovėjo per vidurį, maudėsi šviesoje ir žvelgė į
skliautą viršuje. Kaip ir per pirmąjį mūsų susitikimą, buvo be marškinių.
Kaip ir tada, vėl išgėręs.
Greisono nebuvo matyti.
– Kokia čia proga? – paklausiau rodydama į nugertą burbono butelį.
– Vestbrukas, Davenportas, Vinčesteris, Blakvudas. – Džeimsonas
atbarškino vardus vieną po kito. – Sakyk, paveldėtoja, ką apie tai manai?
– Visi jie – ir pavardės, – atsargiai pradėjau. Pritilau, bet pamaniau, et,
velniai nematė. – Jūsų tėvų?
– Skaja mums apie tėvus nepasakoja, – šiurkštokai atrėžė Džeimsonas. –
Ji įsitikinusi, kad situacija panaši kaip tarp Atėnės ir Dzeuso. Mes tik jos ir
niekieno kito.
Prikandau lūpą.
– Ji man papasakojo turėjusi keturis malonius pokalbius...
– Su keturiais maloniais vyriškiais, – užbaigė Džeimsonas. – Tik ar tokius
malonius, kad susitiktų dar sykį? Kad bent ką mums apie juos
papasakotų? – Dabar jau jis kalbėjo visai piktai. – Ji mums net nesiteikė
papasakoti tų antrųjų vardų kilmės, dėl to, – paėmęs burbono butelį
gurkštelėjo jis, – aš čia geriu. – Padėjęs butelį atgal jis užsimerkė ir dar
pastovėjo saulėje, plačiai išskėtęs rankas. Antrą kartą pastebėjau jam per
visą juosmenį nusidriekusį randą.
Pastebėjau visus jo atodūsius.
 – Na, eime? – pramerkęs akis tarė jis ir nuleido rankas.
– Eime kur? – paklausiau. Aš taip aiškiai jutau jo fizinį artumą, kad
atrodė, jog net skauda.
– Eime, paveldėtoja, – pasakė Džeimsonas, žengdamas prie manęs. – Tu
juk geresnė.
Nurijau seiles ir pati atsakiau į savo klausimą:
– Einame susitikti su tavo motina.

Jis mane nusivedė pro drabužinę į fojė. Šįsyk įsiminiau, kokia seka reikia
paspausti sienos plokštes, kad atsivertų durys. Sekdama paskui Džeimsoną į
drabužinės gilumą, braudamasi pro joje kabančius apsiaustus, stengiausi
kuo greičiau pripratinti akis prie prieblandos, kad matyčiau, ką jis darys
toliau.
Jis kažką palietė. Patraukė? Nepamačiau ką. Staiga išgirdau besisukant
krumpliaračius, ir drabužinės galinė siena nuslydo į šoną. Jau drabužinėje
nebuvo šviesu, o ten, už jos, – dar tamsiau.
– Kojas statyk ten, kur aš, paslaptingoji. Ir saugok galvą.
Kelią Džeimsonas pasišvietė mobiliuoju telefonu. Kažkodėl man buvo
toks jausmas, kad šviečia dėl manęs. Juk pats tų slaptųjų koridorių
kiekvieną posūkį žinojo kuo puikiausiai. Ėjome tylėdami penketą minučių,
tada jis sustojo ir pažvelgė pro kažkokią angelę, o gal akutę.
– Kelias laisvas, – Džeimsonas nepaaiškino, nuo ko laisvas. – Ar pasitiki
manim?
Stovėjau telefonu apšviečiamame koridoriuje, jo kūnas taip arti, kad net
jaučiau jo karštį.
– Tai jau ne.
– Gerai. – Jis čiupo man už rankos ir prisitraukė dar arčiau. – Laikykis.
Apkabinau jį abiem rankomis, mums po kojomis pajudėjo žemė. Už
nugaros ėmė suktis siena, o kartu su ja ir mes. Visu kūnu prigludau prie jo.
Prie Džeimsono Vinčesterio Hotorno kūno. Kai liovėsi judėti, aš
atsitraukiau.
Mes čia leidžiamės su tikslu, tik tas tikslas tikrai nebuvo šitaip glaustytis,
ir dar visu kūnu.
Ligi tau atsirandant jie visi buvo sukti ir lengvai pamišę, tokie bus ir kai
tavęs nebebus. Niekaip negalėjau išmesti iš galvos to priminimo, o mudu
tuo tarpu išėjome į ilgą koridorių su minkštu raudonu kilimu ir auksu
išdabintomis sienomis. Džeimsonas nužingsniavo prie durų koridoriaus
gale. Ir pakėlė ranką pasibelsti.
Aš jį sulaikiau.
– Manęs tau čia nereikia, – pasakiau. – Ir dėl testamento nereikėjo. Alisa
turi nurodymus jį tau parodyti, kada tik paprašysi.
– Man tavęs reikia. – Džeimsonas puikiausiai žinojo, ką daro. Tas jo
žvilgsnis, tos pakreiptos lūpos. – Kol kas nesuprantu dėl ko, bet reikia.
Galvoje sukosi Našo perspėjimas.
– Aš peilis. – Nurijau seiles. – Žvejo kabliukas, stiklinė šokėja – ko tik
reikia.
Džeimsoną tai beveik nustebino.
– Jau su kuriuo nors iš brolių kalbėjaisi, – jis pritilo. – Bet ne su
Greisonu. – Jo žvilgsnis įsmigo tiesiai man į akis. – Su Sandru? – Jo
žvilgsnis trumpam nuslydo man į lūpas, tada vėl pakilo prie akių. – A, su
Našu, – kaip kirviu nukirto.
– O ką, negerai? – paklausiau. Vaizdavausi, kaip Tobiją Hotorną per savo
gimtadienius lanko vaikaičiai. Iš jų buvo tikimasi nepaprastumo. Iš jų buvo
tikimasi, kad jie visada nugalės. – Ar aš tik priemonė jūsų tikslui pasiekti,
kurią verta laikyti tik tol, kol sužinosite, kokia mano vieta šiame
galvosūkyje?
 – Tu ir esi tas galvosūkis, paslaptingoji. – Džeimsonas buvo tuo tikras. –
Gali supasuoti, – pasakė jis, – jei tau nereikia atsakymų į klausimus, bet
pabandyk juos išsiaiškinti kartu su manimi. – Kvietimas. Iššūkis. Aš save
įtikinėjau, kad tai darau ne dėl jo, o pirmiausia dėl savęs.
– Na, paieškokime atsakymų, – atsakiau.
Džeimsonui pabeldus į duris, jos atsivėrė į vidų.
– Mama, – pašaukė, bet kaipmat pasitaisė: – Skaja.
– Čionai, mielasis, – atskriejo tyras kaip skambalėlis atsakymas.
Netrukus paaiškėjo, kad tas jos čia – Skajos apartamentų vonios
kambarys.
– Turi sekundėlę? – Džeimsonas stabtelėjo prieš pat dvigubas stiklines
duris į vonios kambarį.
– Tūkstančius sekundėlių, – su pasimėgavimu atsakė Skaja. – Milijonus.
Užeik.
Džeimsonas neskubėjo.
– Ar tu padoriai atrodai?
– Labai tikiuosi, – atsakė motina. – Bent jau penkiasdešimt procentų
laiko.
Džeimsonas stumtelėjo vonios kambario duris į vidų, ir aš išvydau, ko
gero, pačią didžiausią vonią ant pakylos, kokią tik buvo tekę regėti. Mano
žvilgsnis nukrypo ne į moterį vonioje, o į vonios letenų formos kojas – irgi
auksines kaip ir koridoriaus sienų papuošimai.
– Sakei, kad tu ne nuoga, – be menkiausios nuostabos balse pasakė
Džeimsonas.
– Burbulai mane pridengia, – lengvabūdiškai atsakė Skaja. – Ir daugiau
čia jokio padorumo nereikia. O dabar klok mamai, kas nutiko.
Džeimsonas taip į mane pažvelgė, lyg sakydamas: „O tu dar klausi, kam
man tas burbonas.“
 – Aš pabūsiu čia, – pasakiau ir apsigręžiau, kad nepamatyčiau, ką slepia
burbulai.
– Ak, nebūk jau tokia drovuolė, Abigaile, – iš vonios kambario riktelėjo
Skaja. – Juk mes čia visi savi, tiesa? Aš linkusi susidraugauti su visais, kas
kėsinasi į prigimtinę mano teisę.
Tokios pasyvios agresijos formos dar nebuvau patyrusi.
– Jeigu Eiverei jau pasakei, ką norėjai, – įsiterpė Džeimsonas, – norėčiau
šnektelėti aš.
– Koks rimtas, Džeimi? – balsu atsiduso Skaja. – Na, tai šnektelėkime.
– Dėl mano antrojo vardo. Jau esu tavęs klausęs, ar nepavadinai manęs
tėvo garbei.
Skaja trumpam pritilo.
– Būk gerutis, paduok man dar šampaniuko.
Išgirdau, kaip Džeimsonas vonios kambaryje kažkur nuėjo – greičiausiai
įpilti šampano.
– Na? – paklausė tada.
– Jei būtum gimęs mergaite, – dainingu kaip bardo balsu prabilo Skaja, –
būčiau tave pavadinusi pagal save. Skailere, gal Skaila. – Tada kažko
gurkštelėjo, pamaniau, aišku, šampano. – Tobį, kaip žinai, buvome
pavadinę tėvo garbei.
Jai užsiminus apie seniai mirusį brolį suklusau. Nežinau kaip, nei kodėl,
bet visą šitą istoriją išjudino Tobio žūtis.
– Mano antras vardas, – priminė motinai Džeimsonas. – Iš kur jis toks?
– Mielai atsakyčiau į tavo klausimą, brangusis, – Skaja nutilo. – Tik tu
man prieš tai leisk persimesti pora žodžių su tavo meiliąja drauguže.
 39 skyrius

J ei būčiau žinojusi, kad teks akis į akį šnekėtis su nuoga, tik burbulais
prisidengusia Skaja, ko gero, ir pati būčiau įkalusi burbono.
– Neigiamos emocijos žmogų sendina. – Skaja sujudėjo vonioje, ir jai
palei šonus susiūbavo vanduo. – Ne ką tepadarysi, kai Merkurijus
atsitraukia, bet... – Ji giliai ir teatrališkai iškvėpė. – Aš tau atleidžiu, Eivere
Znaks.
– Kad neprašiau, – atsakiau.
Bet ji tęsė, lyg mano replikos nė nebūtų buvę.
– Tu, aišku, ir toliau man skirsi kuklią rentą.
Pradėjau rimtai abejoti, ar ši moteris gyvena šioje planetoje.
– Kodėl turėčiau jums ką nors skirti?
Jau tikėjausi, kad dabar kils tikra audra, bet išgirdau tik atlaidų
atsidusimą, lyg nesąmones čia kalbėčiau aš.
– Jei neatsakysite į Džeimsono klausimą, – pasakiau, – tada einu.
Ir patraukiau durų link. Pusiaukelėje ji prabilo:
– Tu mane išlaikysi, – guviai pareiškė ji, – nes aš jų motina. Tau į
klausimą atsakysiu, kai tik patenkinsi mano smalsumą. Kokių intencijų turi
mano sūnaus atžvilgiu?
– Atsiprašau? – atsigręžiau į ją ir iškart prisiminiau, dėl ko visą tą laiką,
kol buvau vonioje, stengiausi į ją nežiūrėti.
Burbulai dengė tai, ko nenorėjau matyti, bet tik vos vos.
– Atžingsniuoji į apartamentus su mano gedinčiu pusnuogiu sūnumi.
Motinai neramu. O Džeimsonas išties ypatingas. Nuostabus, koks buvo
mano tėvas. Ir Tobis.
– Jūsų brolis, – pasakiau ir staiga pajutau, kad nė kiek nenoriu niekur iš
čia išeiti. – Kas jam nutiko? – Alisa buvo nupasakojusi tik labai bendrais
bruožais, be jokių smulkmenų.
– Tobį sutriuškino mano tėvas. – Skaja atsakymą nukreipė šampano
taurės pakraščiui. – Išlepino. Juk paveldėtojas būtų buvęs jis. Kai jo
nebeliko... na ką, likome mudvi su Zara. – Jos balsas surimtėjo, bet tada ji
šyptelėjo. – O štai po to...
– Jūs susilaukėte berniukų, – užbaigiau. Man toptelėjo, o gal ji jų ir
susilaukė dėl to, kad žuvo Tobis.
– Ar žinai, kodėl tėtukas buvo pamėgęs Džeimsoną, nors pagal visas
taisykles paveldėtojas turėjo būti tobulasis, paslaugusis Greisonas? –
paklausė Skaja. – Ne dėl to, kad mano Džeimis nuostabus, gražus ar
charizmatiškas. Tiesiog Džeimsonas Vinčesteris Hotornas išalkęs. Vis ko
nors ieško. Nuo pat pirmosios gyvenimo dienos. – Ji vienu mauku ištuštino
šampano taurę. – Greisonas tikra Tobio priešingybė, o Džeimsonas – kone
tiksli jo kopija.
– Kito tokio kaip Džeimsonas nėra. – Šių žodžių balsu ištarti, ginkdie,
neketinau.
– Matai? – nužvelgė mane Skaja panašiai taip, kaip buvo nužvelgusi ir
Alisą, kai pirmąsyk įžengiau į Hotornų namus. – Tu jau jo. – Skaja
užsimerkė ir vėl atsigulė į vonią. – Kai buvo mažiukas, mes vis jį
pamesdavome. Dingdavo kelioms valandoms, kartais net visai dienai. Vos
sekundėlę nusisuksi – jis tarsi kiaurai sienon sulįsdavo. O kai galiausiai
surasdavome, paimdavau jį ant rankų, prisiglausdavau ir visa savo esybe
suprasdavau: labiausiai jis dabar trokšta vėl pranykti mums iš akių. – Ji
prasimerkė. – Dėl to tavęs jam ir reikia. – Skaja atsistojo ir pasiėmė chalatą.
Kol ji rengėsi, aš nusisukau. – Kad galėtų pranykti. Ir jos jam dėl to reikėjo.
 Jos.
– Emilės, – balsu pasakiau.
– Graži mergaitė buvo, – mąsliai kalbėjo Skaja, – bet jei ir būtų buvusi
neišvaizdi, jie ją vis tiek būtų mylėję. Ji buvo išties ypatinga.
– Kodėl man tai pasakojate? – paklausiau.
– Tu, – pabrėžtinai paaiškino Skaja, – ne Emilė. – Ji pasilenkė butelio ir
prisipylė į taurę šampano. Tada atšlepsėjo prie manęs basa, varvanti ir
ištiesė ją man. – Man burbulai – vaistas nuo visų ligų. – Ir įdėmiai
įsistebeilijo. – Nagi, gerk.
Ji ką, rimtai? Žengiau žingsnį atgal.
– Man nepatinka šampanas.
– O aš, – Skaja gurkštelėjo kaip reikiant, – nerinkau sūnums antrųjų
vardų. – Tada iškėlė taurę, lyg norėtų susidaužti ar pasakyti tostą už mano
paveldėjimą.
– Jei vardus sugalvojote ne jūs, – paklausiau, – tai kas tada?
Skaja išgėrė šampaną.
– Mano tėvas.
 40 skyrius

P apasakojau Džeimsonui, ką man pasakė jo motina.

Jis pažvelgė į mane.
– Mums vardus parinko senis. – Mačiau, kaip Džeimsono smegeninėje
sukasi krumpliaračiai, bet – nieko. – Jis mums parinko vardus, – kaip narve
uždarytas žvėris ilguoju koridoriumi žingsniuodamas vis kartojo jis. – Pats
parinko vardus, paskui juos išryškino Raudonajame testamente. –
Džeimsonas vėl stabtelėjo. – Jis prieš dvidešimt metų iš artimųjų atėmė
paveldėjimą ir netrukus po to sugalvojo visiems mums, išskyrus Našą,
antruosius vardus. Greisonui devyniolika. Man aštuoniolika. Sandrui kitą
mėnesį sukanka septyniolika.
Jaučiau, kaip jis bando pagauti kokią nors logiką. Rasti tai, ko mums
nepavyksta apčiuopti.
– Senis planavo toli į priekį, – visas net įsitempęs kalbėjo Džeimsonas. –
Visą mūsų gyvenimą.
– Tie vardai kažką turi reikšti, – pasakiau.
– Gal jis žinojo, kas mūsų tėvai. – Džeimsonas tos galimybės neatmetė. –
Net jei Skaja manėsi išlaikysianti paslaptį, jis sužinodavo visas paslaptis. –
Tuos žodžius Džeimsonas ištarė tokiu sodriu, kandžiu, net kraupoku balsu.
O jis žinojo tavo kokias paslaptis?
– Galime patyrinėti, – pasakiau stengdamasi dėmesį sutelkti į mįslę, o ne
į vaikiną. – Arba paprašykime, kad Alisa pasamdytų privatų seklį ir
paieškotų vyrų su tokiom pavardėm.
– Arba, – atrėžė Džeimsonas, – duok man šešetą valandų galutinai
prasiblaivyti – tada pamatysi, kas nutinka, kai spręsdamas galvosūkį
susiduriu su kliūtimi.

Po septynių valandų Džeimsonas mane išsivedė pro židinio taką ir nuėjome

į tolimąjį namo flygelį – už virtuvės, už didžiosios menės, į didžiausią mano
kada matytą garažą, ar bent man taip atrodė. Gal net veikiau kaip
automobilių saloną. Ant milžiniškos lentynos prie sienos buvo išdėliota
keliolika motociklų, pusračiu sustatyta buvo dar dvigubai tiek mašinų.
Džeimsonas jas po vieną apėjo. Tada sustojo prie automobilio, kuris buvo
tarsi iš mokslinės fantastikos serijos.
– „Aston Martin Valkyrie“, – pareiškė Džeimsonas. – Hibridinis
hiperautomobilis, pasiekiantis trijų šimtų dvidešimties kilometrų per
valandą greitį. – Tada mostelėjo į kitas. – Ten trys „Bugatti“. Mano
mėgstamiausias – „Chiron“. Kone pusantro tūkstančio arklio galių ir visai
manevringas trasoje.
– Trasoje, – pakartojau. – Ar lenktynių trasoje?
– Mano senelio numylėtinės, – pasakė Džeimsonas. – O nuo šiol... – iš
lėto nusišypsojo jis, – jos tavo.
Velniška šypsena. Išties pavojinga.
– Kur ten, – pasakiau Džeimsonui. – Man nė iš namo be Oreno išeiti
nevalia. Be to, nemokėčiau tokių vairuoti!
– Tai bent sutapimas! – atsakė Džeimsonas ir pasuko prie dėžutės
sienoje. – O aš moku. – Dėžutėje, aišku, buvo galvosūkis – kaip Rubiko
kubas, tik sidabrinis, su keistomis figūromis, suleistomis į kvadratėlius.
Džeimsonas akimirksniu ėmė sukinėti kubą, dėlioti tam tikromis linijomis.
Dėžutė prasivėrė. Jis perbraukė pirštais per virtinę raktų ir vieną
nusikabino. – Niekas kitas taip nepadeda prablaškyti minčių ir susikaupusių
problemų kaip greitis. – Ir pasuko prie „Aston Martin“. – Būna, kad lekiant
trijų šimtų kilometrų per valandą greičiu lengviau išsisprendžia galvosūkis.
– O į ją bent du žmonės tilps? – paklausiau.
– O ką, paveldėtoja? – sumurmėjo Džeimsonas. – Jau maniau,
nebepaklausi.

Džeimsonas mašina užvažiavo ant aikštelės, kuri nusileido iki pirmojo

namo aukšto. Prašvilpėme tuneliu, ir man nė nespėjus susigaudyti išnėrėm
per atsarginį išvažiavimą, apie kurį nė nenutuokiau.
Džeimsonas greit nevažiavo. Jo žvilgsnis buvo sutelktas į kelią. Vairavo
tyliai, ir tiek. Aš šalia jo sėdėjau kaip ant adatų ir laukiau, kuo viskas
baigsis.
Tikrai niekam tikus mintis.
Jis turbūt buvo iš anksto sutaręs, nes atvykę radome trasą paruoštą.
– „Martin“ iš esmės ne lenktyninis automobilis, – paaiškino man
Džeimsonas. – Kai senelis jį įsigijo, jo dar nė nebuvo prekyboje.
Iš esmės nederėjo man išvykti iš namo. Nederėjo lėkti automobiliu.
Nederėjo lėkti čia.
Bet maždaug nuo pustrečio šimto kilometrų per valandą greičio
nebegalvoji apie tai, kas „nederėjo“.
Adrenalinas. Euforija. Baimė. Niekam kitkam galvoje vietos nebelikę.
Viską užvaldęs greitis.
Ir dar tas vaikinas šalia.
Nenorėjau, kad jis lėtintų. Nenorėjau, kad sustotų mašina. Pirmąsyk po
testamento paviešinimo jaučiausi laisva. Niekas nekamantinėja. Niekas
neįtarinėja. Niekas nei spokso, nei nespokso. Niekas nesvarbu – tik tai, kas
čia ir dabar.
Svarbu tik mudu su Džeimsonu Vinčesteriu Hotornu.
 41 skyrius

G aliausiai mašina sustojo ir grįžome į rūsčią tikrovę. Atskubėjo Orenas

su visa komanda. Vaje...
– Mudu su tavimi, – mano apsaugos vadas kreipėsi į Džeimsoną, vos tik
išlipome iš mašinos, – turėsime šnektelėti.
– Aš didelė mergaitė, – pasakiau žiūrėdama, kiek Orenas prisivežė
pastiprinimo. – Jei norite ką nors apšaukti, apšaukite mane.
Orenas nešaukė. Jis pats mane parvežė, nulydėjo iki kambario ir
pažymėjo, kad „kalbėsimės“ rytą. Sprendžiant iš jo balso nebuvau tikra, ar
po to pokalbio su Orenu liksiu gyva ir sveika.
Tą naktį negalėjau užmigti, nes niekaip nepajėgiau nuraminti
smegeninėje siaučiančios elektros impulsų audros. Vis dar nenutuokiau
Raudonajame testamente išryškintų vardų prasmės – ar jie nuorodos į
vaikinų tėvus, ar Tobijas Hotornas vaikaičiams antrus vardus parinko dėl
kokios nors visai kitos priežasties.
Žinojau tik tiek, kad Skaja teisi. Džeimsonas išalkęs. Kaip ir aš. Bet dar
Skaja pasakė, kad aš nesvarbi, kad ne Emilė.
Pagaliau užmigusi sapnavau paauglę. Kaip šešėlį, siluetą, vaiduoklį,
valdovę. Kad ir kaip lėkiau koridoriais jai iš paskos, niekaip negalėjau
prisivyti.
Dar prieš auštant suskambėjo telefonas. Užsimiegojusi ir pikta griebiau jį
ir jau buvau besviedžianti telefoną pro artimiausią langą, bet susigriebiau,
kas skambina.
– Makse, taigi pusė šeštos ryto.
 – Čionai pusė ketvirtos. Iš kur tokią mašiną parovei? – Maksė visai
neatrodė apsimiegojusi.
– Iš tokio garažo, – lyg atsiprašinėdama sumurmėjau, bet tada miegai
kaipmat išgaravo, nes suvokiau, ką tas klausimas reiškia. – Iš kur žinai apie
mašiną?
– Mačiau nuotrauką, padarytą iš oro, – atsakė Maksė. – Kažkas iš
sraigtasparnio fotografavo. Ir kaip suprast, iš tokio garažo? Kokio jis
dydžio?
– Kad nežinau. – Sunkiai atsidususi apsiverčiau ant kito šono. Aišku,
paparacai susekė mudu su Džeimsonu. Nenorėjau nė girdėti, ką rašo
paskalų skiltys.
– Ne ką mažiau svarbu, – tarė Maksė, – kad užmezgei audringą romaną
su Džeimsonu Hotornu. Tai gal jau ruoštis vestuvėms pavasarį?
– Ne, – atsisėdau lovoje. – Viskas ne taip.
– Tik jau nereikia.
– Turiu su jais pagyventi metus, – pasakiau Maksei. – Jie manęs jau ir
taip nekenčia. – Tai sakydama galvojau ne apie Skają, Zarą, Sandrą ar Našą.
Galvojau apie Greisoną. Sidabrinių akių, kostiumuotą, grasinimais
besisvaidantį Greisoną. – Susidėjusi su Džeimsonu tik dar žibalo į ugnį
šliūkštelėčiau.
– Tai bent maloni ugnis būtų, – burbtelėjo Maksė.
Tokiom replikom ji man visai nepadeda.
– Aš negaliu, – pakartojau. – Be to, buvo mergina... – prisiminusi tą savo
sapną pagalvojau, kaži ar Džeimsonas ir Emilę vežė pasivažinėti, ar ir ji
žaisdavo Tobijo Hotorno žaidimus. – Ji nebegyva.
– Eina šokt! Kaip, nebegyva? Kas jai buvo?
– Nežinau.
– Kaip gali nežinoti?
 Užsitraukiau aukščiau antklodę.
– Ji buvo vardu Emilė. Ar įsivaizduoji, kiek pasaulyje gyvena Emilių?
– Tai jis niekaip negali jos pamiršti? – paklausė Maksė. Ji kalbėjo apie
Džeimsoną, bet mano mintys nuskriejo į tą akimirką, kai Emilės vardą
pasakiau Greisonui. Tas vardas jį ir nuginklavo. Palaužė.
Kažkas pasibeldė į duris.
– Makse, nebegaliu kalbėti.

Orenas gerą valandą mane pažindino su saugumo taisyklėmis. Jis pabrėžė,

kad mielai kas rytą auštant man jas kals į galvą, kol galiausiai įkals.
– Užuominą supratau, – pasakiau. – Nebekvailiosiu.
– Tikrai ne, – nužvelgė mane jis. – Tik noriu, kad suprastumėt.

Antroji diena – ir pirmosios pilnos savaitės pradžia – privačioje mokykloje

iš esmės buvo tokia pat kaip ir pirmoji. Visi iš paskutiniųjų stengėsi į mane
nespoksoti. Džeimsonas manęs vengė. Aš vengiau Tėjos. Įdomu, kokių,
anot Džeimsono, paskalų kiltų, jei mudu su juo pamatytų drauge. O ką visi
šnabždėjosi mirus Emilei?
Kaži kaip ji mirė?
Tu ne žaidėja. Mane pasivijo Našo perspėjimas – dabar ir vėl sukosi
galvoje, vos tik pamatydavau koridoriuose Džeimsoną. Tu stiklinė šokėja –
arba peilis.
– Tai ką, girdėjau apie tavo greičio pomėgį, – prie fizikos laboratorijos
pareiškė Sandras. Jo nuotaika buvo puiki. – Ačiū Dievui, kad paparacus
sutvėrė, ar ne? Dar girdėjau, kad turėjote išties ypatingą pašnekesį su mano
motina.
Nesupratau, ar jis čia taip bando išpešti iš manęs informacijos, ar
pareikšti užuojautą.
– Jūsų motina – kietas riešutėlis, – tarstelėjau.
– Skaja sudėtinga moteris, – išmintingai linktelėjo Sandras. – Bet jinai
mane išmokė dėlioti Taro kortas ir susidrėkinti epidermį. Tai negaliu skųstis
Juk ne Skaja juos formavo, spaudė, prigalvodavo visokiausių iššūkių, ne
ji iš jų tikėjosi neįmanomo. Ne ji iš jų sukūrė stebuklą.
– Visiems tavo broliams senelis paliko tokį pat laišką, – pasakiau Sandrui
stebėdama, kaip jis reaguos.
– Šit kaip?
Šiek tiek prisimerkiau.
– Žinau, kad ir tu gavai.
– Gal ir gavau, – džiugiai pripažino Sandras. – Bet, tarkim, jei ir gavau, –
jei leisčiausi į šį žaidimą, ir – sakykim – norėčiau bent šįsyk laimėti... –
gūžtelėjo pečiais jis, – turbūt žaisčiau savaip.
– Ar su robotais ir bandelėm?
– O kaipgi be jų?
Išsišiepęs Sandras stumtelėjo mane alkūne į laboratoriją. Kaip ir visa kita
šioje mokykloje, viskas čia atrodė gražiausia, brangiausia, prašmatniausia –
kaip už milijoną, perkeltine prasme. Nes, ko gero, vien ši laboratorija
atsiėjo gerokai brangiau nei milijonas. Kabinete ratu sustatyta daugybė
lenktų laboratorinių stalų. Vietoj langų nuo grindų ligi lubų čia tris
ketvirtadalius ploto užėmė siena. Ant langų buvo prirašinėta įvairiom
spalvom – visokių skaičiavimų skirtingom rašysenom. Bloknotai pastaboms
išties praeities atgyvena. Prie kiekvieno laboratorijos stalo – po didžiulį
monitorių ir skaitmeninę lentą. Ką jau kalbėti apie mikroskopų dydį.
Pasijutau tarsi įžengusi į NASA.
Laisvų vietų tebuvo dvi. Viena – šalia Tėjos. Kita – taip toli nuo jos, kad
toliau jau būti negalėtų, šalia mergaitės, kurią buvau mačiusi archyve.
Tamsius raudonus plaukus ji buvo susisukusi į laisvą uodegėlę prie sprando.
Tos jos spalvos buvo tokios ryškios, kad negalėjai nespoksoti: plaukai tokio
raudonumo, oda tokio baltumo, tik akys dabar nuleistos.
Susidūrus mūsų žvilgsniams Tėja valdingai mostelėjo, kad sėsčiau šalia
jos. Aš vėl pažvelgiau į raudonplaukę.
– Kas ji tokia? – paklausiau Sandro. Su ja niekas nešnekėjo. Niekas į ją
nežiūrėjo. Ko gero, ji vienas gražiausių kada mano sutiktų žmonių, o sėdi
tarsi nematoma.
Kaip fonas.
– Jos gyvenime, – atsiduso Sandras, – buvo ir nelaimingos meilės, ir
nevykusių draugysčių, ir širdgėlos, ir tragedijų, iškreiptų santykių šeimoje,
vargų, būta net visų laikų žygdarbių.
Jį nužvelgiau.
– Tu rimtai?
– Jau turėtum žinoti, – valiūkiškai atrėžė Sandras, – kad aš – ne iš
rimtuolių Hotornų.
Jis žnektelėjo į vietą šalia Tėjos, tad man teko eiti sėstis prie
raudonplaukės. Pasirodo, ji visai padori partnerė laboratorijoje: tyli,
susikaupusi, beveik viską gebanti suskaičiuoti atmintinai. Per visą tą laiką,
kol dirbome poroje, ji man neištarė nė žodžio.
– Aš Eiveri, – prisistačiau, kai viską baigėme ir tapo aišku, jog ji taip ir
neketina pažindintis.
– Rebeka, – atsakė maloniu balsu, – Loflin. – Ji pastebėjo, kaip pasikeitė
mano veido išraiška, kai išgirdau jos pavardę, ir pati nieko nelaukusi
pridūrė: – Mano seneliai dirba Hotornų name.
Jie ne šiaip dirba, o valdo Hotornų namą, ir nei vienas, nei kitas neatrodė
labai laimingi, kad teks dirbti man. Pamąsčiau, ko gero, dėl to Rebeka su
manimi ir nesišneka.
 Bet nesišneka ir su kitais.
– Ar tau kas parodė, kaip pristatyti darbus su planšete? – paklausė
Rebeka. Ji kalbėjo taip nedrąsiai, lyg tikėtųsi sulaukti smūgio atgal. Niekaip
neįstengiau suvokti, kaip šitokio grožio mergina gali būti tokia drovi.
Dėl visko.
– Ne, – atsakiau. – Gal pamokytum?
Rebeka parodė, kaip užkrauti rezultatus keliais spustelėjimais
jutiminiame ekrane. Po akimirkos planšetė vėl rodė įprastinį ekraną. Jo
fonui ji buvo pasirinkusi nuotrauką, kurioje Rebeka nusisukusi į šoną, o kita
mergina gintariniais plaukais juokiasi tiesiai į fotoaparatą. Abi su gėlių
vainikėliais ant galvų, abiejų panašios akys.
Ana mergina už Rebeką nebuvo gražesnė, gal net ne tokia graži, bet
kažkaip buvo sunku nuo jos atplėšti akis.
– Čia tavo sesė? – paklausiau.
– Buvo. – Rebeka uždengė planšetę dangčiu. – Jos nebėra.
Man net ausyse ėmė spengti. Staiga supratau, ką pamačiau. Pajutau, kad
žinojau tai vos ją pamačiusi.
– Emilė?
Rebeka sužiuro į mane savo smaragdinėmis akimis. Supanikavau. Gal
reikėjo ką nors kita sakyti. „Kaip tave užjaučiu“ ar ką panašaus.
Bet mano reakcija Rebekos nei išmušė iš vėžių, nei suerzino. Dėdamasi
planšetę ant kelių ji tik pasakė:
– Jai būtų buvę labai įdomu su tavimi susipažinti.
 42 skyrius

M an prieš akis stovėjo Emilės veidas, nors nebuvau taip atidžiai

įsižiūrėjusi į nuotrauką, kad atsiminčiau visus jos bruožus. Ji buvo
žalių akių. Šviesiaplaukė su vos pastebimu rausvumu – lyg saulės šviesa
pro gintarą skverbtųsi. Prisiminiau tą vainikėlį jai ant galvos, o plaukų ilgio
ne. Kad ir kaip bandžiau prisiminti dar ką nors, sąmonėje atgaminau tik
tiek, kad ji juokėsi ir žiūrėjo tiesiai į fotoaparatą.
– Eivere, – iš priekio pasigirdo Oreno balsas, – jau atvykome.
O atvykome į Hotornų fondą. Atrodė, Zara man viską aprodyti pasisiūlė
jau taip seniai. Kai Orenas išlipo iš mašinos ir atidarė dureles, pastebėjau,
kad bent sykį nematyti nei žurnalistų, nei fotografų.
Gal viskas greit aprims, pamaniau įeidama į Hotornų fondo koridorių.
Sienos buvo šviesiai pilkos, ant jų kabojo dešimtys didžiulių nespalvotų
nuotraukų, jos tarsi kybojo ore. Aplink didžiąsias buvo šimtai mažesnių.
Žmonės. Iš įvairiausių pasaulio kampelių – pagauti judantys ir ramūs, iš
visų kampų, perspektyvų ir kuo įvairiausi: skirtingo amžiaus, lyčių, rasių ir
kultūrų. Žmonės. Besijuokiantys, verkiantys, besimeldžiantys, žaidžiantys,
valgantys, šokantys, miegantys, šluojantys, apsikabinę – visokiausi.
Prisiminiau dr. Mak klausimą, kodėl noriu keliauti. Štai. Dėl to.
– Panele Znaks.
Pažvelgusi pamačiau Greisoną. Kaži kiek jis mane taip stebi
apžiūrinėjančią patalpą. Įdomu, ką jis išskaitė iš mano veido.
– Esu susitarusi susitikti su Zara, – atsakiau bandydama užbėgti už akių
neišvengiamam jo antpuoliui.
 – Zaros nebus. – Greisonas iš lėto patraukė manęs link. – Ji įsitikinusi,
kad jus reikia... užvesti ant kelio. – Šią frazę jis ištarė taip, kad ji
prisiskverbė pro visus mano apsauginius mechanizmus – tiesiai į širdį. –
Kažkodėl mano tetai pasirodė, kad ant to kelio užvesti tinkamiausia būtų
man.
Jis atrodė lygiai taip pat kaip ir pirmąją mūsų pažinties dieną – net
Armanio kostiumo spalva ta pati šviesiai pilkšva kaip ir jo akys, kaip ir visa
ši patalpa. Staiga prisiminiau Tobijo Hotorno darbo kabinete ant staliuko
matytą nuotraukų albumą su Greisono vardu ant šono.
– Čia jūsų nuotraukos? – paklausiau vis dar apžiūrinėdama nuotraukas
aplinkui. Tik spėliojau, nors spėliotoja esu išties nebloga.
– Mano senelis buvo įsitikinęs, kad pasaulį pakeisi tik jį pamatęs. –
Greisonas pažvelgė į mane, tada susigriebė, kad spokso. – Jis vis kartodavo,
kad turiu puikią akį.
Investuok. Kurk. Lavėk. Prisiminiau Našo pasakojimą apie jų vaikystę.
Kaži kokio amžiaus Greisonas į rankas pirmąsyk paėmė fotoaparatą? Kada
pradėjo keliauti po pasaulį, matyti jį, fiksuoti akimirkas nuotraukose.
Menininku jo palaikiusi nebūčiau.
Pyktelėjusi, kad iš viso pradėjau apie jį taip galvoti, prisimerkiau.
– Jūsų teta, ko gero, nepastebėjo, kad mėgstate grasinti. Galvą guldau, ji
nežino, kad išsišniukštinėjote viską apie mano velionę mamą. Nes, jei būtų
žinojusi, tikrai nebūtų pamaniusi, kad man bus malonu su jumis dirbti.
Suvirpėjo Greisono lūpa.
– Zara pagalvoja apie viską. O kad pasidomėjau... – Jis pradingo už stalo,
o grįžo nešinas dviem aplankais. Pažvelgiau į jį, jis kilstelėjo antakį. – Tai
gal nenorite susipažinti su mano surinktais duomenimis?
Jis ištiesė vieną aplanką, aš paėmiau. Jis neturėjo jokios teisės knaisiotis
nei po mano, nei po mamos gyvenimą. Bet pažvelgusi į aplanką rankoje
išgirdau mamos balsą – aiškų kaip gaudžiantį varpą. Turiu paslaptį...
Atsiverčiau aplanką. Išrašai iš darboviečių, mirties liudijimas, kreditų
išrašas, pažyma, kad nebuvo teista, nuotrauka...
Tvirtai sučiaupiau lūpas, kad tik nepradėčiau spoksoti. Nuotraukoje ji dar
visai jauna, su manim maža ant rankų.
Pakėliau akis į Greisoną, pasiruošusi jį pulti, bet jis ramiai ištiesė man
antrąjį aplanką. Kaži ko rado apie mane? Gal tame aplanke iš ko nors
paaiškėtų, ką jo senelis įžvelgė manyje. Atsiverčiau.
Viduje – vienintelis popieriaus lapas. Tuštutėlis.
– Tai sąrašas jūsų pirkinių, gavus palikimą. Taip, jums tam tikrų daiktų ir
paslaugų nupirkta, bet... – Greisonas nuleido akis į lapą. – Nieko.
– Čia jūsų kraštuose taip priimta atsiprašinėti? – paklausiau. Nustebinau
jį. Turtų besigviešiančios aferistės taip nesielgia.
– Kad noriu apsisaugoti, neatsiprašinėsiu. Mūsų šeimai jau ir taip daug
kliuvo, panele Znaks. Jei man tektų rinktis, ar jus, ar juos, patikėkite, nė
nemirktelėjęs kaskart rinkčiausi juos. Tačiau... – Jis vėl pažvelgė į mane. –
Gal nepakankamai jus įvertinau.
Tie jo žodžiai nuskambėjo kažkaip stipriai. Ir ta jo išraiška. Lyg
berniukėlio, pradedančio pažinti pasaulį ir pamačiusio mane.
– Klystate. – Užverčiau aplanką ir nusisukau nuo jo. – Aš bandžiau
išleisti pinigų. Ir nemažai. Paprašiau Alisos rasti būdą, kaip juos perduoti
vienam draugui.
– Kokiam draugui? – paklausė Greisonas. Jo veidas pasikeitė. – Širdies
draugui?
– Ne, – atsakiau. Kas jam darbo, ar turiu širdies draugą? – Žmogui, su
kuriuo parke žaidžiu šachmatais. Jis ten gyvena. Parke.
– Benamis? – Dabar Greisonas į mane žvelgė kitaip, tarsi visose savo
kelionėse nebūtų susidūręs su tuo. Su tokiais kaip aš. Po poros, trejeto
sekundžių jis atsigavo. – Taip, mano teta teisi. Jus verkiant reikia apšviesti.
Jis pakilo eiti, ir man neliko nieko kito, tik sekti jam iš paskos, bet
krypuoti kaip ančiukas paskui mamą tikrai nenorėjau. Jis stabtelėjo prie
pokalbių kabineto, atidarė man duris. Aš praėjau pro jį į vidų. Ir net tą
trumputėlę sąlyčio su juo akimirką man atrodė, kad prašvilpiau trijų šimtų
kilometrų per valandą greičiu.
Nieko panašaus. Taip būčiau telefonu dabar atrėžusi Maksei. Kas man
darosi? Greisonas nuo pat mudviejų pažinties pradžios nuolat man grasina.
Nekenčia manęs.
Jis uždarė pokalbių kabineto duris, tada nuėjo prie galinės sienos. Ant jos
buvo daugybė žemėlapių: viso pasaulio, tada atskirų žemynų, dar kiti
atskirų valstybių, galiausiai valstijų ir miestų.
– Pažvelkite į juos, – paliepė jis man ir linktelėjo galva į žemėlapius, nes
juose – viskas, kas čia ant kortos. Viskas. Nė vieno atskiro žmogaus. Dalyti
pinigus žmonėms – menka paspirtis.
– Paspirtis didžiulė, – tyliai pasakiau, – tiems gavusiesiems.
– Kai gavote tokių išteklių, kokių turite dabar, mąstyti apie individą
nebereikėtų. – Kalbėjo Greisonas lyg kadaise iškaltą pamoką. Kas jį to
išmokė? Senelis? – Jūs, panele Znaks, – tęsė jis, – atsakinga už pasaulį.
Pajutau, kaip tie žodžiai įžiebė degtuką. Kibirkštį. Liepsną.
Greisonas nusisuko į sieną su žemėlapiais.
– Atsidėjau koledžą ir metus mokausi, kaip veikia fondas. Senelis buvo
pavedęs patyrinėti labdaringos veiklos būdus, kad nenukentėtume ir patys.
Po kelių mėnesių turėjau atsiskaityti. – Greisonas įsistebeilijo į žemėlapį,
kabantį jo akių lygyje. – Taip išeina, kad atsiskaityti teks jums. – Atrodė, jis
kalba atidžiai pasverdamas žodžius. – Fondo patikėtinių tarybos sava
biurokratija. Kai jums sukaks dvidešimt vieni, fondas bus jūsų, kaip ir visa
kita.
 Tai jį žeidė labiau nei bet kurie kiti testamento punktai. Prisiminiau, kaip
Skaja jį vadino aiškiu paveldėtoju, nors, anot jos pačios, Tobijas Hotornas
paveldėtoju matė Džeimsoną. Greisonas metus skyrė fondui, atsidėjęs visus
kitus mokslus. Jo nuotraukos iškabintos koridoriuje.
Bet jo senelis pasirinko mane.
– Aš...
– Ne, nereikia atsiprašinėti. – Greisonas dar porą sekundžių pažiūrėjo į tą
sieną, tada atsisuko į mane. – Nereikia atsiprašinėti, panele Znaks. Būkite to
verta.
Čia tas pats, kas prašyti manęs užsiliepsnoti. Kas būtų vertas milijonų?
Tai neįmanoma. Niekam, juolab man.
– Kaip? – paklausiau. Kaip reikia būti ko nors vertai?
Jis nepuolė iškart atsakinėti. Pamaniau, gaila, kad aš ne iš tokių, kurios
moka užpildyti tylą. Kurios nerūpestingai sau kvatojasi su žiedais
plaukuose.
– Kuo nors tapti jūsų neišmokysiu, panele Znaks. Bet jei norite, galiu
pamokyti mąstyti.
Nuvijau šalin vėl prieš akis kylantį Emilės veidą.
– Na, aš juk čia, ar ne tiesa?
Greisonas ėmė žingsniuoti po kabinetą, pro visus tuos sukabintus
žemėlapius.
– Gal ir maloniau paremti pažįstamą žmogų nei svetimą ar paaukoti
pinigų organizacijai, kurios veikla tau išspaudžia ašarą, tačiau tai tėra
smegeninės jums siunčiami triukai. Veiksmo moralumas galiausiai
priklauso tik nuo jo rezultato.
Ta jo kalbėsena ir judėjimas buvo tarsi pritvinkę galios. Net jei būčiau
pabandžiusi, nebūčiau įstengusi nei atplėšti nuo jo akių, nei neklausyti.
– Duoti reikia ne dėl to, kad tuo metu ką nors kam nors jaučiame, –
aiškino Greisonas. – Išteklius reikia nukreipti ten, kur po objektyvios
analizės paaiškėja, kad padarytume didžiausią poveikį.
Ko gero, jis manė, kad nesiklausau jo skambių frazių, bet vos tik išgirdusi
apie „objektyvią analizę“, nusišypsojau.
– Kalbatės su būsimąja statistikos mokslo magistre, Hotornai. Laukiu
grafikų.

Kai Greisonas baigė dėstyti, nuo grafikų ir skaičiukų man sukosi galva.
Puikiai perkandau jo mąstyseną – ir ji buvo nepaprastai panaši į maniškę,
net baugu.
– Suprantu, kodėl neveiktų spontaniško rėmimo būdas, – pasakiau. –
Didelės problemos reikalauja plataus mąstymo ir dar platesnio atsako...
– Išsamaus atsako, – pataisė mane Greisonas. – Strategiško.
– Bet reikia ir rizikas paskirstyti.
– Su empiriniais kaštų ir naudos tyrimais.
Visi turime dalykų, kurie mums nepaaiškinamai patrauklūs. Akivaizdu,
mane traukia kostiumuoti sidabro akių vaikinai, sakantys „empirinis“ ir
esantys tikri, kad suprantu, ką tai reiškia.
Tik jau neprisisvaik, Eivere. Greisonas Hotornas – ne tavo nosytei.
Suskambo jo telefonas. Pažvelgęs į ekraną jis pasakė:
– Našas.
– Tai atsiliepk, – pasakiau. Man visai ne pro šalį atsikvėpti. Nuo jo ir nuo
viso šito. Matematiką kertu. Planavimą irgi. Bet čia?
Čia tikrovė. Čia galia. Šimtas milijonų dolerių per metus.
Greisonas pakėlė ragelį ir išėjo iš kabineto. Aš vaikščiojau po kambarį,
apžiūrinėjau žemėlapius ant sienų, bandydama įsiminti visų valstybių,
didmiesčių ir miestų pavadinimus. Galėčiau visiems jiems padėti – arba nė
vienam. Juk nuo mano veiksmų, ko gero, priklauso daugybės žmonių
gyvybės. Nuo mano veiksmų priklausys, ar jie gyvens geriau, ar prasčiau.
Ir iš viso, kokią teisę turiu tuos veiksmus atlikti?
Paskendusi apmąstymuose sustojau priešais patį paskutinį žemėlapį ant
sienos. Skirtingai nuo visų kitų, šis buvo braižytas ranka. Ne iškart
supratau, kad tai Hotornų namo ir aplinkinio ploto žemėlapis. Pirmiausia
žvilgsnis užkliuvo už Veibako namelio, nediduko statinio, pasislėpusio
namo valdų kamputyje. Iš testamento skaitymo prisiminiau, kad Tobijas
Hotornas šį namuką ligi gyvos galvos buvo palikęs Loflinams.
Rebekos seneliams, toptelėjo man. Ir Emilės. Kaži ar mergaitės vaikystėje
ateidavo aplankyti senelių, kiek iš viso jos būdavo Hotornų namo
teritorijoje ir pačiame name. Kiek Emilei buvo metų, kai ją pirmąsyk pamatė
Greisonas su Džeimsonu?
Ar seniai ji mirė?
Man už nugaros vėl atsivėrė posėdžių kabineto durys. Gerai, kad
Greisonas negali matyti mano veido. Nenorėjau, kad suprastų, jog mąstau
apie ją. Apsimečiau, kad apžiūrinėju žemėlapį priešais, sklypo išdėstymą
nuo šiaurinio miško, vadinamo Juodąja giria, iki upeliūkščio, tekančio palei
vakarinę valdų ribą.
Juodoji giria. Perskaičiau tuos žodžius dar sykį. Ir staiga vėl pradėjo kaip
pašėlusi daužytis širdis. Juodoji giria – Black Wood. Blakvudas. Mažomis
raidelėmis ten pamačiau ir užrašą apie upeliuką. Ne, net ne upelis.
Upokšnis.
Upokšnis – brook – vakariniame – west – valdų pakrašty. West Brook.
Vestbrukas.
– Eivere, – pasigirdo už nugaros Greisono balsas.
– Ką? – paklausiau, nors mintyse sukosi tas žemėlapis – ir jame paslėpti
raktai.
– Skambino Našas.
 – Žinau, – atsakiau. Juk pats prieš atsiliepdamas pasakė.
Greisonas švelniai uždėjo man ant peties ranką. Galvoje kaipmat užgaudė
pavojaus varpai. Kodėl taip švelniai?
– Ko prireikė Našui?
– Skambino dėl jūsų sesers.
 43 skyrius

-J uk žadėjote Dreiku pasirūpinti. – Tvirtai pirštais suėmiau mobilųjį, o

laisvoji ranka prie šono susigniaužė į kumštį. – Juokais.
Vos tik atėjusi ligi mašinos paskambinau Alisai. Paskui mane atėjo
Greisonas ir prisisegė užpakalinėje sėdynėje šalia manęs. Neturėjau nei
laiko, nei jėgų reaguoti į jo artumą. Orenas vairavo. Aš siutau.
– Ir pasirūpinau, – patikino mane Alisa. – Jam galioja teismo draudimas
artintis prie judviejų su seserimi. Jei Dreikas bandys susisiekti ar be
priežasties priartės arčiau nei per tris šimtus metrų, jam grės suėmimas.
Kumštį šiaip taip atgniaužiau, bet telefoną taip ir likau suspaudusi.
– Kodėl jis dabar prie Hotornų namo vartų?
Į Teksasą atvykęs Dreikas. Kai skambino Našas, Libė buvo viduje, o
Dreikas bombardavo ją žinutėmis ir skambučiais, reikalaudamas susitikti
akis į akį.
– Aš viską sutvarkysiu, Eivere. – Alisa akimirksniu pasikeitė. – Bendrovė
turi ryšių vietos policijoje, o pareigūnai moka elgtis diskretiškai.
Diskretiškumas man dabar rūpėjo mažiausiai. Labiau neramu dėl Libės.
– Ar mano sesuo žino apie tą draudimą?
– Pati pasirašė popierius. – Tai bent paguoda, jei galima taip sakyti. – Aš
viską sutvarkysiu, Eivere. Jūs nieko nesiimkite. – Ji padėjo ragelį, o man
ranka, laikanti telefoną, žnektelėjo ant kelių.
– Gal galite greičiau? – paklausiau Oreno.
Libė turėjo savo apsaugą. Dreikui būtų be šansų jai ką nors padaryti –
fiziškai.
 – Našas šalia jūsų sesers. – Greisonas prabilo pirmąsyk nuo tada, kai
įsėdo į automobilį. – Jei tas ponas bent pirštu ją palies, patikėkite, mano
brolis pasimėgaudamas tą pirštą nutrauks.
Nelabai supratau, ar Greisonas kalba apie tai, kad minėtasis pirštas bus
nutrauktas nuo Libės, ar nuo Dreiko rankos.
– Dreikas ne ponas, – pasakiau Greisonui. – Ir nerimauju ne dėl to, kad jis
smurtaus. – Man buvo neramu, kad jis ims meilintis, kad, užuot netekęs
kantrybės, švelniai įsiprašys, o jinai pradės abejoti dėl baigiančios užgyti
mėlynės paakyje.
– Jeigu jums palengvėtų, galiu pasirūpinti, kad jį patrauktų nuo vartų, –
pasiūlė Orenas. – Tiesa, tai gali atkreipti žiniasklaidos dėmesį.
Žiniasklaidos? Mano smegeninė kaipmat sureagavo į šį žodį.
– Juk prie fondo nebuvo paparacų. – Pastebėjau, kai ten nuvykau. – Negi
jie prie namo?
Tvora aplink visą plotą neleidžia niekam patekti į teritoriją, bet niekas
jiems netrukdo teisėtai būriuotis viešoje gatvėje prie vartų.
– Jei mėgčiau lažintis, – pakomentavo Orenas, – spėčiau, kad Dreikas bus
pasikvietęs keletą reporterių.

Prie vartų sulaukėme tikrai toli gražu ne diskretiško pasitikimo, kai Orenas
pristabdė pravažiuoti pro nemažą būrį žurnalistų. Priekyje, prie ketaus
vartų, pastebėjau Dreiko siluetą. Šalia jo stovėjo dar dviese. Net iš tolo
atpažinau policijos uniformas.
Paparacai, aišku, irgi tai matė.
Tiek tatai to Alisos draugų policijoje diskretiškumo. Sukandusi dantis
vaizdavausi, kaip Dreikas bando palenkti Libę vaizdais, kaip jį policininkai
tempia nuo įvažiavimo.
– Stabdykite mašiną, – paliepiau.
 Orenas sustojo, tada atsigręžė į mane.
– Patarčiau jums nelipti iš automobilio. – Tai nuskambėjo ne kaip
patarimas, o kaip įsakymas.
Pačiupau durų rankeną.
– Eivere, – Oreno balsas privertė mane sustingti, – jei jau lipate, turiu
išlipti pirmas.
Prisiminusi ryto instruktažą nusprendžiau nebebandyti jo kantrybės.
Šalimais saugos diržą atsisegė Greisonas. Švelniai suėmė mane už riešo.
– Orenas teisus. Jums nederėtų ten eiti.
Pažvelgiau į jo ranką ant manosios, po akimirkos vėl pažiūrėjau jam į
akis.
– O ką jūs darytumėte, – paklausiau, – kam ryžtumėtės, kad apgintumėte
saviškius?
Pataikiau į dešimtuką. Ir jisai tai suprato. Ranką patraukė – iš lėto, kad
jausčiau, kaip jo pirštų pagalvėlės slysta man per pirštų sąnarius. Ėmiau
greitai šnopuoti, atidariau dureles ir sutelkiau jėgas. Žurnalistams Dreikas
buvo didžiausia Hotornų paveldėtojos epopėjos sensacija, nes nieko
stambesnio jiems nepamėtėjome. Bent kol kas.
Aukštai iškėlusi smakrą išlipau iš automobilio. Žiūrėkite į mane. Aš viso
to sambrūzdžio kaltininkė. Patraukiau keliuku atgal gatvės link. Avėjau
aukštakulniais, buvau su klostuotu mokyklos sijonu. Uniformos švarkas
man einant prigludo prie kūno. Nauja šukuosena. Makiažas. Laikysena.
Kaltininkė čia aš. Šįvakar visi kalbės ne apie Dreiką. Pasaulio žvilgsniai
nukryps ne į jį. Pasiryžau dėmesį atkreipti į save.
– Improvizuota spaudos konferencija? – tyliai paklausė Orenas. – Kaip
jūsų apsaugininkas privalau jus perspėti, kad Alisa jus nužudys.
Tai Eiverės iš ateities problema. Nusibraukiau tobulai sugarbiniuotus
plaukus ir ištiesiau pečius. Kuo toliau ėjome, tuo garsesnis buvo reporterių
šurmulys ir mano vardo riksmai.
– Eivere!
– Eivere, pažiūrėkite čia!
– Eivere, ką atsakytumėte į gandus, kad...
– Šypsenėlę, Eivere!
Stovėjau priešais pat juos. Skyriau jiems dėmesio. Orenas šalimais pakėlė
ranką, ir visi staiga nuščiuvo.
Sakyk ką nors. Reikia ką nors pasakyti.
– Hmm... – atsikrenkščiau. – Man čia didžiulis pokytis.
Keli žmonės sukikeno. Man pavyks. Vos tik taip pagalvojau, Visata man
už juos atsilygino. Už manęs kilo susistumdymas tarp Dreiko ir policininkų.
Pamačiau, kaip nuo manęs nusisuka kameros, kaip tolimojo nuotolio
objektyvai krypsta prie vartų.
Ir ne šiaip kalbėk. Papasakok savo istoriją. Kad suklustų.
– Žinau, kodėl Tobijas Hotornas pakeitė testamentą, – garsiai pasakiau.
Atsakas į tą pareiškimą buvo pribloškiantis. Ne šiaip sau tai dešimtmečio
istorija – visiems taip knietėjo sužinoti tiesą. – Žinau, kodėl jis pasirinko
mane. – Priverčiau juos sužiurti į mane ir tik į mane. – Ir žinau tik aš
vienintelė. Aš žinau tiesą. – Ir kaip visi pakibo ant to mano melo. – O jeigu
kuris nors iš jūsų bent žodžiu prasitars apie tą nupiepėlį man už nugaros, jei
bent žodeliu apie jį užsiminsite, aš pati pasirūpinsiu, kad šios paslapties
niekas niekada nesužinotų – ji atguls su manimi į kapą.
 44 skyrius

S avo pareiškimo mastą suvokiau tik įėjusi į Hotornų namą. Pasakiau

žiniasklaidai, kad žinau jų trokštamus atsakymus. Su žurnalistais
bendravau pirmąsyk, pirmąsyk mane jie nufilmavo. O prikalbėjau melų.
Orenas buvo teisus. Alisa buvo pasiruošusi mane suplėšyti į skutelius.
Libę radau virtuvėje apsistačiusią keksiukais. Šimtais keksiukų –
nemeluoju. Namie ji liūdėdama kepdavosi po keletą, o čia, iš esmės
pramoninėje virtuvėje su triaukštėmis krosnimis, galutinai nutrūko nuo
grandinės.
– Libe, – atsargiai pakviečiau ją.
– Kaip manai, ar kitą partiją kepti ryškiai raudonų, ar sūdytos karamelės
spalvos? – Libė abiem rankomis laikė maišą glajaus. Jos mėlynų plaukų
uodegėlė buvo išsidraikiusi ir dengė veidą. Negalėjau pažvelgti jai į akis.
– Ji jau keletą valandų čia, – paaiškino man Našas. Jis stovėjo atsirėmęs į
nerūdijančiojo plieno šaldytuvą, nykščius užsikišęs už gerai panešiotų
džinsų diržo kilpelių. – Maždaug tiek, kiek nenurimsta jos telefonas.
– Nekalbėk apie mane taip, lyg manęs čia nebūtų. – Libė pakėlė akis nuo
glajumi tepamų keksiukų ir prisimerkusi pažvelgė į Našą.
– Klausau, ponia. – Našas šyptelėjo plačiai ir iš lėto. Kaži kiek jis jau čia
su ja stovi? Ir kodėl?
– Dreiko nebėra, – pasakiau Libei tikėdamasi, kad Našas supras, jog
dabar jau gali pasišalinti. – Aš juo pasirūpinau.
– Rūpintis tavimi derėtų man. – Libė nusibraukė plaukus nuo veido. – Ir
nežiūrėk į mane taip, Eivere. Aš tikrai nesuskysiu.
 – Ko jau čia skysti, mažule, – įsiterpė Našas iš savo vietos prie šaldytuvo.
– O tu... – Libė pažvelgė į jį, o akyse švystelėjo irzlumo kibirkštėlės. – Tu
išvis patylėk.
Dar nebuvau girdėjusi Libės ką nors tildančios, bet įsitikinau, kad ji nei
palaužta, nei trapi, nei tokios būklės, kad pultų atrašinėti Dreikui.
Prisiminiau, kaip Alisa pasakė, kad Našas Hotornas turi gelbėtojo
kompleksą.
– Jau tyliu. – Našas paėmė keksiuką ir atsikando kaip kokį obuolį. –
Nežinau, kaip jūs, o aš užsisakau partiją skaisčiai raudonų.
Libė atsisuko į mane.
– Na ką, bus su sūdyta karamele.
 45 skyrius

T ą vakarą Alisa paskambino skaityti moralo, kaip ji, girdi, per mano
išmones negalinti atlikti savo pareigų, ir neleido man nė žodelio
įterpti. Po trumpo ir atžaraus jos „viso gero“ atrodė, kad čia dar ne galas. Aš
prisėdau prie kompiuterio.
– Tai ar labai prisidirbau? – balsu paklausiau. Pasirodo, prisidirbau. Visa
žiniasklaida tiesiog šniokšte šniokštė.
Hotorno paveldėtoja turi paslapčių.
Ką žino Eiveri Znaks?
Paparacų nuotraukose vos save atpažinau. Mergina nuotraukose tokia
graži, kupina pateisinamo įsiūčio. Ji atrodė ne ką mažiau pasipūtusi ir
pavojinga už pačius Hotornus.
Nesijaučiau, kad ten aš.
Jau tikrai maniau, kad tuoj parašys Maksė – klaus, kas dedasi, bet net
nusiuntusi jai žinutę atsakymo nesulaukiau. Jau norėjau uždaryti
kompiuterį, bet stabtelėjau, nes prisiminiau, kaip sakiau Maksei, kad
nenumanau, kas nutiko Emilei dėl to, kad Emilė – toks dažnas vardas. Juk
anksčiau nieko negalėjau apie ją pasiaiškinti.
O dabar jau žinau ir pavardę.
– Emilė Loflin, – garsiai ištariau. Surinkau jos vardą ir pavardę į paieškos
laukelį, tada prirašiau Heitso vidurinė, kad būtų siauresnė paieška. Pirštas
pakibo virš mygtuko „Trinti“. Po ilgos pauzės vis dėlto nebetryniau.
Paspaudžiau „Įvesti“.
Išmetė nekrologą, bet tik tiek. Jokių naujienų. Jokių straipsnių, peršančių
išvadą, kad geltonplaukė mergina mirė dėl įtartinų priežasčių. Niekur nė
neužsimenama apie Greisoną ar Džeimsoną Hotornus.
Prie nekrologo buvo nuotrauka. Joje Emilė nebe juokėsi, o tik šypsojosi.
Mano smegeninė susiurbė visas įmanomas smulkmenas, kokių nepastebėjau
prieš tai. Plaukai buvo sluoksniniai, ji juos nešiojo ilgus. Galiukai šen bei
ten pasiraitę, bet šiaip tiesūs kaip šilkas. Akys buvo neproporcingai didelės.
Viršutinės lūpos forma priminė širdutę. Ji buvo gana strazdanota.
Tuk. Tuk. Tuk.
Nuo tų dūžių net pašokau, vienu mostu užvožiau kompiuterį. Visai
nesinorėjo, kad kas pamatytų, kuo domiuosi.
Tuk. Šįsyk ne šiaip išgirdau garsą. Įsijungiau lempelę prie lovos, nuleidau
ant grindų kojas ir nuėjau beldimo link. Priėjusi prie židinio supratau, kas
anoje pusėje.
– O per duris niekada nevaikštai? – paklausiau Džeimsono, kandeliabru
atvėrusi taką.
Džeimsonas kilstelėjo antakį ir pakėlė galvą.
– O tu nori, kad ateičiau pro duris?
– Man pasirodė, kad jis klausia, ar norėčiau, kad jis būtų normalus.
Prisiminiau, kaip sėdėjau greta jo skriejančiame automobilyje, pagalvojau
apie kopinėjimo sieną – kaip jis ištiesė ranką, norėdamas mane sugriebti.
– Žiūrėjau tavo spaudos konferenciją. – Ir vėl atpažinau tą Džeimsono
veido išraišką, tarsi mes dabar žaistume šachmatais ir jis padarė ėjimą, kurį
turėčiau suprasti kaip iššūkį.
– Ta vadinamoji spaudos konferencija – gana nevykęs sumanymas, –
nenorom pripažinau.
– Ar aš tau kada sakiau, – sumurmėjo Džeimsonas žvelgdamas į mane
taip, kad buvo matyti, jog kažką sumanęs, – kad labai mėgstu nevykusius
sumanymus?
 Kai jis čia pasirodydavo, aš apsimesdavau, kad pati jį pasikviečiau ką
nors išpešti apie Emilės pavardę, bet šis vidurnakčio apsilankymas atskleidė
visas kortas. Džeimsonas Hotornas čia, mano miegamajame, naktį. Aš su
pižama, jo kūnas geidžia manojo.
Ir jokio atsitiktinumo.
Tu ne žaidėja, vaikeli. Tu stiklinė šokėja – ar peilis.
– Ko tau reikia, Džeimsonai? – mano kūnas troško palinkti prie jo.
Racionalusis protas liepė atsitraukti per žingsnį.
– Pamelavai žiniasklaidai, – nenuleido nuo manęs akių Džeimsonas. Nė
nemirksėjo. Ir aš ne. – Tu juk jiems visiems pamelavai, ar ne?
– Žinoma. – Jei būčiau žinojusi, kodėl Tobijas Hotornas man paliko
turtus, nebandyčiau dabar kartu su Džeimsonu viso to narplioti.
Man nebūtų užgniaužę kvapo, kai fondo patalpose išvydau tą žemėlapį.
– Kartais tave sunkoka perkąsti, – pareiškė Džeimsonas. – Nesi atversta
knyga. – Tada jis įsistebeilijo kažkur apie mano lūpas. Jo veidas priartėjo
prie manęs.
Niekada neatiduok širdies Hotornui.
– Neliesk manęs, – pasakiau, bet net atsitraukusi atgal kažką pajutau – tą
patį dalyką, kaip tada, kai fonde prasilenkiau tarpduryje su Greisonu.
Nors nei vienam, nei kitam nedera puoselėti jokių jausmų.
– Mūsų pasivažinėjimas vakar vakare davė vaisių, – pasakė
Džeimsonas. – Prasipūtęs smegeninę įstengiau į mūsų galvosūkį pažvelgti
iš šalies. Paklausk, ką išsiaiškinau apie mūsų antrus vardus.
– Man nebereikia, – atsakiau. – Ir aš išsiaiškinau. Blakvudas. Vestbrukas.
Davenportas. Vinčesteris. Čia ne šiaip vardai, o vietovardžiai – bent jau
pirmieji du. Blakvudas – nuo Juodosios girios. Vestbrukas – nuo upokšnio
vakaruose. – Stengiausi dėmesį sutelkti į galvosūkį ir negalvoti apie tai, kad
kambarys apšviestas tik naktinės lempelės, o mudu stovim visai greta. – Dėl
kitų dviejų dar nežinau, bet...
– Bet... – kilstelėjo Džeimsono lūpos, pasimatė balti dantys, –
išsiaiškinsi. – Tada jo lūpos priartėjo prie mano ausies. – Mes
išsiaiškinsime, paveldėtoja.
Jokių „mes“ nėra. Tikrai. Aš tau – tik priemonė tikslui pasiekti. Tikrai
taip maniau. Tačiau kažkodėl ėmiau ir pasakiau:
– Pasivaikščiokime?
 46 skyrius

A bu puikiai supratome, kad tai ne šiaip pasivaikščiojimas.

– Juodoji giria didžiulė. Ieškoti ten ko nors neapčiuopiamo
beprasmiška – reikia žinoti konkrečiai. – Džeimsonas sulėtino žingsnį ir
prisitaikė prie mano eisenos. – Dėl upokšnio paprasčiau. Jis iš esmės visas
teka mūsų teritorija, bet jei gerai pažinojau senelį, vandenyje nieko
nereikėtų ieškoti, tik pasidomėti tilteliu arba patilte.
– Koks dar tiltelis? – paklausiau. Akies krašteliu pastebėjau kažką
judantį. Orenas. Jis laikėsi šešėlyje, bet buvo čia.
– Ant to tiltelio, – atsakė Džeimsonas, – senelis pasipiršo močiutei. Prie
Veibako namelio. Anuomet tai buvo visas senelio turtas. Kurdamas savo
verslo imperiją jis supirko aplinkines žemes. Pasistatė didįjį namą, bet
namelį pasiliko.
– Dabar jame gyvena Loflinai, – prisiminiau namelio vietą žemėlapyje. –
Emilės seneliai. – Pasijutau kalta paminėjusi jos vardą, bet labai atidžiai
stebėjau, ką jis atsakys. Ar tu ją mylėjai? Kaip ji mirė? Kodėl Tėja kaltina
jūsų šeimą?
Džeimsono veidas persikreipė.
– Sandras pasakojo, kad šnektelėjai su Rebeka, – galiausiai pasakė.
– Niekas mokykloje su ja nesišneka, – burbtelėjau.
– Pataisysiu, – atsakė Džeimsonas. – Rebeka mokykloje su niekuo
nesišneka. Jau keletą mėnesių. – Čia jis nutilo, kurį laiką buvo girdėti tik
mudviejų žingsniai. – Rebeka visada buvo drovioji. Atsakingoji. Į ją tėvai
dėjo visas viltis, nes ji priimdavo gerus sprendimus.
 – O į Emilę ne? – paklausiau logiškai.
– Emilė... – jos vardą Džeimsonas tarė visai kitaip. – Emilei terūpėjo
linksmybės. Ji sirgo įgimta širdies liga. Tėvai ją liguistai nuo visko saugojo.
Vaikystėje ničnieko neleisdavo. Trylikos jai persodino širdį, paskui ji
tiesiog norėjo gyventi.
Ne šiaip laikytis. Ne stumti laiką. Gyventi. Prisiminiau tą nuotrauką, kur
ji kvatojasi į fotoaparatą – laisva patrakėlė, gal net gudri kaip laputė: lyg
būtų žinojusi, kada fotografuos, ir kad tą nuotrauką vėliau visi mielai žiūrės.
Jos nuotrauką.
Prisiminiau, kaip Skaja apibūdino Džeimsoną. Išalkęs.
– Ar tu ją vėžindavai? – išsprūdo man. Jei galėčiau, atsiimčiau tą paiką
klausimą, bet kad jau pasakiau, nieko nebepadarysi.
– Ko tik su Emile mudu neišbandėme. – Džeimsonas kalbėjo taip, lyg
tuos žodžius jam kas plėšte plėštų iš gerklės. – Buvome vienodi, – kalbėjo
jis ir čia pat pasitaisė: – Maniau, kad vienodi.
Prisiminiau Greisono pasakymą, kad Džeimsonui reikia jutimų. Baimės.
Skausmo. Džiaugsmo. Kokių jutimų jam teikė Emilė?
– Kas jai nutiko? – paklausiau. Interneto paieškose nieko nepešiau. Tėja
kalba taip, tarsi dėl jos mirties kalti Hotornai. Lyg Emilė mirė dėl to, kad
būdavo Hotornų name. – Ar ji gyveno namelyje?
Antrąjį mano klausimą Džeimsonas ignoravo, atsakė į pirmą:
– Jai nutiko Greisonas.
Žinojau – nuo tos akimirkos, kai Greisono akivaizdoje ištariau Emilės
vardą, supratau, kad ji jam brangi. Bet Džeimsonas labai aiškiai davė
suprasti, kad ir pats su ja artimai draugavo. Ko tik su Emile mudu
neišbandėme.
– Kaip suprasti, jai nutiko Greisonas? – paklausiau Džeimsono.
Dirstelėjau atgal, bet Oreno nebemačiau.
 – Pažaiskime žaidimą, – niūriai pasiūlė Džeimsonas, paspartinęs žingsnį į
kalvelę. – Pasakysiu tau vieną tikrą teiginį apie savo gyvenimą ir du
melagingus ir leisiu tau nuspręsti, kas yra kas.
– O neturėtų būti atvirkščiai – du tikri teiginiai ir vienas melas? –
paklausiau. Ligi šiol gal nebuvau vakarėlių liūtė, bet ir ne pirmykščiam urve
gyvenau.
– Žaisti pagal svetimas taisykles neįdomu, – atsakė Džeimsonas. – Jis
pažvelgė į mane tikėdamasis, kad suprasiu.
Kad suprasiu jį.
– Pirmas faktas, – ėmė berti kaip žirnius į sieną jis. – Dar gerokai ligi
pasirodant tau žinojau, kas senelio testamente. Antras faktas: Greisoną tavęs
pasiimti nusiunčiau aš.
Pasiekėme kalvelės viršūnę, tolumoje pamačiau pastatą. Namelį, o tarp
mūsų ir jo – tiltelis.
– Trečias faktas, – tarė Džeimsonas, sekundėlę sustingęs kaip statula. –
Mačiau, kaip mirė Emilė Loflin.
 47 skyrius

D žeimsono žaidimo nežaidžiau. Nespėliojau, kuris iš trijų jo teiginių

tikras, bet jam tariant pastaruosius žodžius aiškiai suspaudė gerklę.
Mačiau, kaip mirė Emilė Loflin.
Iš to neaišku, kas jai nutiko. Nei kodėl jis pasakė, kad jai nutiko
Greisonas.
– Tai gal sutelkime dėmesį į tiltelį, paveldėtoja? – Džeimsonas nedėjo
jokių pastangų, kad spėliočiau. Toks įspūdis, kad to visai ir nenorėjo.
Prisiverčiau sutelkti dėmesį į vaizdą priešais. Labai gražu. Čia buvo
mažiau medžių, ne taip uždengė mėnesieną. Buvo galima įžiūrėti virš
upelio išsirietusį tiltelį, bet vandens apačioje – ne. Tiltelis buvo medinis,
turėklai ir stulpeliai, atrodo, buvo kruopščiausiai raižyti ranka.
– Ar jūsų senelis jį pats ir pastatė?
Nors nebuvau akyse regėjusi Tobijo Hotorno, buvo toks jausmas, kad kuo
toliau, tuo geriau jį pažįstu. Jo buvo visur – galvosūkyje, name, vaikinuose.
– Nežinau, ar pats, – katiniška šypsena perbėgo Džeimsono veidu,
mėnesienoje sublizgo jo dantys. – Bet jeigu mūsų prielaida gera, galvą
guldau, kad bus ką nors įmeistravęs į jį.
Džeimsonas buvo tikras apsimetinėjimo virtuozas. Vaidino, kad jo
neklausiau apie Emilę, apsimetinėjo, kad neišsidavė, jog matė, kai ji mirė.
Jis nudavė, kad tai, kas nutinka po vidurnakčio, lieka tamsoje.
Jis perėjo visą tiltelį. Aš sekiau jam pavymui. Tiltelis buvo senas, šiek
tiek girgždėjo, bet tvirtas kaip akmuo. Priėjęs tiltelio galą, jis grįžo tuo
pačiu keliu, ištiesęs rankas į šonus, pirštų galais braukdamas turėklais.
 – Ar nutuoki, ko mes čia ieškome? – paklausiau.
– Kai pamatysiu, tai ir bus aišku. – Juk galėjo pasakyti: „Kai pamatysiu,
pasakysiu.“ Jis sakė, kad jiedu su Emile vienodi, ir negalėjau nusikratyti
nuojautos, kad jam būtų tikę, jei ji būtų tik pasyvi dalyvė. Ji jam nebuvo
tiesiog paprasta žaidimo dalis – pateikta pradžioje tam, kad atneštų naudos
pabaigoje.
Aš žmogus. Aš įstengsiu. Aš čia. Aš žaidžiu. Išsitraukusi iš striukės
kišenės telefoną įjungiau prožektorių. Grįžau prie tiltelio, perėjau juo,
pasišviesdama turėklus, ieškodama įrantų ar išraižymų – ko nors neįprasto.
Akimis stebėjau vinis medienoje, garsiai jas skaičiavau, mintyse
skaičiuodama atstumus tarp jų.
Baigusi žiūrėti turėklus, pritūpiau apžiūrėti stulpelių. Priešais mane
Džeimsonas padarė tą patį. Buvo toks įspūdis, kad mudu šokame keistą
vidurnakčio šokį dviem.
Aš čia.
– Kai pamatysiu, tai ir bus aišku, – vėl pasakė Džeimsonas – lyg pusiau
mantrą, lyg pažadą.
– Arba aš. – Išsitiesiau.
Džeimsonas pažvelgė į mane.
– Kartais, paveldėtoja, – pasakė jis, – tiesiog reikia pakeisti požiūrio
kampą.
Jis pašoko ir kaipmat liuoktelėjo ant turėklų. Vandens apačioje įžiūrėti
neįstengiau, tik girdėjau šniokščiant. O šiaip nakties oras buvo tykus, kol
Džeimsonas pradėjo žingsniuoti.
Prisiminiau, kaip jis tada balansavo ant balkono krašto.
Tiltelis juk neaukštas, o ir vandenyje seklu. Nukreipiau telefono
prožektorių į jį ir atsistojau. Man po kojomis sugirgždėjo tiltas.
– Reikia ieškoti apačioje, – pareiškė Džeimsonas. Jis nulipo į išorinę
turėklo pusę ir dabar balansavo ant tiltelio krašto. – Laikyk man kojas, –
paliepė jis, bet kol galvojau, už kurios vietos suimti ar ką jis ketina daryti,
jis persigalvojo. – Ne. Aš per sunkus. Neišlaikysi. – Ir akimirksniu vėl
peršoko turėklą. – Laikysiu tave aš.

Po mamos mirties dar nebuvau patyrusi daugybės pirmų bandymų: pirmų

pasimatymų, pirmų bučinių, pirmų kartų. Tačiau šis konkretus pirmas
kartas – kai tave, pakibusią nuo tilto laiko vyrukas, ką tik prisipažinęs, jog
matė, kaip miršta jo mergina, – tikrai ne labiausiai pageidaujamas pirmas
kartas.
Jeigu ji draugavo su tavimi, kodėl sakai, kad jai patiko Greisonas?
– Tik telefono nepamesk, – pasakė Džeimsonas. – O aš laikysiu tave.
Jis buvo rankomis apkabinęs mane per klubus. Buvau veidu žemyn, kojos
tarp tilto stulpelių, juosmuo pakibęs nuo tiltelio krašto. Jei jis paleistų, man
būtų šakės.
Kas ilgiau prakybos? – kone girdėjau, kaip mama skelbia žaidimą.
Džeimsonas svorį paskirstė taip, kad būtų gera atsvara manajam. Jo kelis
liečia manąjį. Jis laiko mane apkabinęs. Kažkaip ypatingai jaučiau visą
savo kūną, savo odą – nepamenu, kad kada būčiau taip jautusi.
Neįsijausk. Ieškok. Nukreipiau prožektorių į tilto apačią. Džeimsonas
laikė toliau.
– Ar matai ką?
– Šešėlius, – atsakiau. – Dar dumblių. – Pasisukau, šiek tiek išriečiau
nugarą. Į galvą tekėjo kraujas. – Apačioje kitos lentos, ne tos, kurios matyti
ant tilto, – pastebėjau. – Yra bent du lentų sluoksniai. – Skaičiavau lentas.
Dvidešimt viena. Dar keletą sekundžių apžiūrėjau, kad lentos pritvirtintos
prie tilto atramų, tada šūktelėjau: – Čia nieko, Džeimsonai. Gali jau traukti.
Patiltėje dvidešimt viena lenta. Ant tilto irgi suskaičiavau dvidešimt vieną.
Viskas sutampa. Nieko netrūksta. Džeimsonas žingsniavo, o aš pamaniau,
geriau pastovėsiu.
Tiksliau, būčiau pastovėjusi, jei būčiau nemačiusi, kaip jis žingsniuoja.
Jis judėjo išties ypatingai – tas nenusakomas veržlumas, nesuvokiamas
grakštumas.
– Darosi vėlu, – pasakiau nusukusi akis.
– Kad nuo pat pradžių buvo vėlus metas, – atsakė Džeimsonas. – Jei ką,
jau būtum pavirtusi moliūgu, Pelene.
Kasdien vis po pravardę. Nenorėjau ieškoti dėsningumų. Neaišku, ką iš
tokių dalykų išskaitysi.
– Ryt pamokos, – priminiau jam.
– Gal ir taip. – Priėjęs tilto galą Džeimsonas apsisuko ir paržingsniavo
atgal. – O gal ir ne. Galima taisyklėms paklusti, o galima pačiam jas kurti.
Aš tai žinau, kas prie širdies man, paveldėtoja.
Kas prie širdies buvo Emilei. Norom nenorom vis atsimušdavau į ją.
Stengiausi galvoti, kas svarbu dabar, kaip išnarplioti galvosūkį. Sugirgždėjo
tiltas. Džeimsonas žingsniavo toliau. Vijau pašalines mintis. Tiltas ir vėl
sugirgždėjo.
– Palauk. – Pakreipiau galvą į šoną. – Stok. – Mano didžiai nuostabai,
Džeimsonas padarė, kaip lieptas. – Paeik atgal. Iš lėto. – Laukiau ir
klausiausi. Ir vėl sugirgždėjo.
– Ta pati lenta. – Džeimsonas priėjo prie išvados tuo pat metu kaip ir aš. –
Vis sugirgžda. – Jis pritūpė atidžiau įsižiūrėti. Priklupau ir aš. Lenta atrodė
kaip visos kitos. Perbraukiau ją pirštais, gal ką užčiuopsiu – pati nežinojau
ką.
Džeimsonas šalimais darė tą patį. Jis lengvai prisilietė. Stengiausi nieko
nejusti ir tikėjausi, kad jis atsitrauks, tačiau jo pirštai pralindo pro
maniškius, ant tos lentos mūsų rankos susivijo.
Jis spustelėjo.
Tada ir aš.
Lenta sugirgždėjo. Aš pasilenkiau arčiau jos, Džeimsonas pradėjo iš lėto
sukti mūsų rankas nuo vieno lentos šono prie kito.
– Ji juda. – Sužiurau į jį. – Vos vos.
– Vos vos negana. – Jis lėtai atitraukė pirštus – lengvus kaip plunksnelės
ir šiltus. – Reikia paieškoti velkės, trukdančios lentai laisvai judėti.
Galiausiai aptikome šakelių gumbelius ant lentos, kur sueina su
stulpeliais. Džeimsonas suėmė kairį, aš dešinį. Vienu metu abu juos
spustelėjome. Kažkas pokštelėjo. Kai vėl susitikome per vidurį ir
pabandėme paklibinti lentą, ji jau judėjo kur kas laisviau. Abu kartu ją
apsukome dugnu į viršų.
Pašviečiau prožektorių į lentą. Džeimsonas padarė tą patį. Lentos
medienoje buvo išraižytas simbolis.
– Begalybė, – pasakė Džeimsonas, nykščiu liesdamas raižinį.
Pakreipiau galvą į šoną ir pasakiau pragmatiškesnį dalyką:
– Arba aštuonetas.
 48 skyrius

R ytas išaušo baisiai anksti. Kažkaip įstengiau išlipti iš lovos ir

apsirengti. Buvau bepradedanti svarstyti, kad neverta šukuotis ir
dažytis, bet prisiminiau Sandro žodžius, jog reikia pačiai būti savo istorijos
pasakotoja.
Po to, ką vakar iškrėčiau žurnalistams, nevalia rodyti silpnumo.
Baigusi dažytis, kaip pati vadinau, kovinę veido kaukę, išgirdau beldimą į
duris. Pakvietusi išvydau tarnaitę, kurią Alisa anąsyk pavadino „iš Našo
merginų“. Ji buvo nešina padėklu su pusryčiais. Nuo pirmojo mano ryto
Hotornų name ponia Loflin man daugiau jų nesiųsdavo.
Nelabai supratau, kuo pelniau tokią malonę.
– Mūsų komanda antradieniais atlieka viso namo generalinį valymą, –
pranešė man tarnaitė, padėjusi padėklą. – Jei neprieštarausite, pradėsiu nuo
jūsų vonios kambario.
– Aš tik rankšluostį pasikabinsiu, – pasakiau, o moteris į mane dėbtelėjo
taip, lyg būčiau pareiškusi, kad čia pat ir dabar pradėsiu nuoga atlikti jogos
pratimus.
– Rankšluostį galite palikti ant grindų. Vis tiek skalbsime.
Nei šis, nei tas.
– Aš Eiveri, – prisistačiau, nors ji aiškiai žinojo, kuo vardu. – O jūs kuo
vardu?
– Meli. – Daugiau ir nebepasakė.
– Ačiū, Mele. – Ji dėbtelėjo į mane. – Už pagalbą. – Prisiminiau, kad
Tobijas Hotornas į savo namus stengdavosi įsileisti kuo mažiau pašalinių.
Tačiau antradieniais jo valyti atvykdavo ištisa komanda žmonių. Juk
neturėtų stebinti. Turbūt labiau netikėta tai, kad jie namą tvarko ne kasdien.
Ir vis tiek...
Nuėjau koridoriumi į Libės kambarį, nes žinojau, kad ji tikrai supras, kaip
visa tai nejauku ir siurrealistiška. Tyliai pasibeldžiau, jei kartais dar
miegotų, ir durys šiek tiek prasivėrė – tiek, kad pamatyčiau kėdę ir plačią
sofą – bei vyriškį, išsitiesusį ant jų.
Ilgos Našo Hotorno kojos ištiestos ant sofos – su visais batais. Ant veido
užmauta kaubojiška skrybėlė. Jis miegojo.
Mano sesės kambaryje.
Našas Hotornas miega mano sesės kambaryje.
Nevalingai aiktelėjau ir išsmukau. Našas sukrutėjo ir pamatė mane.
Nusiėmęs skrybėlę atsistojo nuo kėdės ir išėjo pas mane į koridorių.
– Ką veiki Libės kambaryje? – paklausiau. Ne jos lovoje, bet vis tiek.
Kokio velnio Hotornų vyresnėlis saugojo mano sesę?
– Jai dabar nelengva, – lyg kokią naujieną man pranešė Našas. Tarsi pati
vakar nebūčiau sutvarkiusi Dreiko.
– Libė – ne kuris iš tavo projektų, – pasakiau. Nenumaniau, kiek jie
pastarąsias keletą dienų prabuvo kartu. Virtuvėje man pasirodė, kad jis ją
erzina. Libę sunku suerzinti. Ji – gotų saulės spindulėlis.
– Iš mano projektų? – prisimerkęs pakartojo Našas. – Ko tau prišnekėjo
Lili?
Jis mano teisininkę nuolat vadina pravarde – iškart prisiminiau, kad jiedu
buvo susižadėję. Jis Alisos buvęs vaikinas. „Išgelbėjęs“ velniai žino kiek
personalo narių. Ir naktį praleido mano sesers kambaryje.
Nieko doro iš to nebus. Bet man nespėjus to pasakyti, iš mano kambario
išėjo Meli. Vonios kambario tikrai dar nesutvarkė, vadinasi, išgirdo mus
kalbančius. Išgirdo Našą.
 – Labas rytas, – pasisveikino jis.
– Labas rytas, – šypsodama atsakė ji, tada pažvelgė į mane, į Libės
kambarį, į praviras duris ir jos šypsena išblėso.
 49 skyrius

O renas mane prie mašinos pasitiko su puodeliu kavos. Apie mūsų

naktinį nuotykį su Džeimsonu nepratarė nė žodžio, o aš ir neklausiau,
kiek jis ko matė. Atidaręs dureles, Orenas palinko prie manęs.
– Tik nesakykite, kad neperspėjau.
Nenutuokiau, apie ką jis šneka, bet pamačiau priekyje sėdinčią Alisą.
– O jūs šįryt labai jau romi, – tarstelėjo ji.
Tą jos romi supratau kaip ne tokia impulsyvi ir dėl to gal mažiau linkusi
sukelti dar vieną bulvaro skandalą. Kaži kaip ji reaguotų į vaizdą, kurį
pamačiau Libės kambaryje.
Oi, prasti popieriai.
– Tikiuosi, savaitgaliui planų neturite, Eivere, – pasakė Alisa, kai Orenas
ėmė važiuoti. – Nei kitam savaitgaliui. – Nei Džeimsonas, nei Sandras kartu
nevažiuoja, vadinasi, nebus kas sušvelnintų smūgius, o Alisa išties kaip
reikiant užsiutusi.
Bet juk teisininkė negali man skirti namų režimo, ar kaip? – šmėstelėjo
mintis.
– Ketinau jus šiek tiek ilgiau palaikyti atokiau nuo rampos šviesų, –
kalbėjo toliau Alisa, – bet kad jau tas mano ketinimas nepavyko, šeštadienį
vakare dalyvausite rožinio kaspino labdaros vakare, o kitą sekmadienį –
stebėsite varžybas.
– Varžybas? – perklausiau.
– NFL, – kaip kirviu nukirto ji. – Jūs komandos savininkė. Tikiuosi,
dalyvavimas aukštos prabos renginiuose atneš naudos ir peno apkalboms,
tad galėsime pavėlinti jūsų pirmąjį išskirtinį interviu ir laimėsime laiko jus
tinkamai apmokyti, kaip elgtis su žiniasklaida.
Nespėjau sugromuliuoti žinios apie nuosavą NFL komandą, kai
pareiškimas apie mokymus, kaip elgtis su žiniasklaida, iš siaubo surakino
man gerklę.
– Ar būtina?..
– Taip, – nukirto Alisa. – Ir dėl labdaros renginio šį savaitgalį, ir dėl
varžybų kitą, ir dėl apmokymų.
Daugiau skųstis nemėginau. Pati užkūriau šią ugnį, – kad apginčiau
Libę, – ir žinojau, kad anksčiau ar vėliau išauš atpildo valanda.

Mokykloje į mane visi taip spoksojo, kad suabejojau, ar kartais pastarosios

dvi dienos joje man neprisisapnavo. Tokių reakcijų tikėjausi pačią pirmąją
dieną. Kaip ir tada, prie manęs priėjo Tėja.
– O tu pavarei, – pasakė ji tokiu balsu, lyg būčiau padariusi ką
nešvankaus, bet ir gardaus. Pati nesuprantu kaip, bet mintimis nusikėliau
prie Džeimsono į tą akimirką ant tiltelio, kai susipynė mudviejų pirštai.
– Negi tikrai žinai, kodėl Tobijas Hotornas tau viską paliko? – švytinčiom
akutėm paklausė Tėja. – Visa mokykla apie tai tik ir šneka.
– Tegu šneka apie ką tik nori.
– O tu manęs nemėgsti, – pasakė Tėja. – Ir gerai. Aš pernelyg
konkurencinga perfekcionistė biseksualė, mėgstanti laimėti ir atrodyti
pribloškiamai. Esu pratusi, kad manęs nekenčia.
Susierzinau.
– Nėra ko man tavęs nekęsti. – Juk dar tiek jos nepažįstu, kad imčiau
nekęsti.
– Tai gerai, – atsakė Tėja ir patenkinta nusišypsojo, – nes mudvi tikrai
nemažai bendrausime. Mano tėvai išvyksta. Jiems atrodo, kad palikta viena
galiu prikrėsti kvailysčių, todėl apsistosiu pas dėdę – kaip suprantu, jie su
Zara įsikūrė Hotornų name. Ko gero, jiedu dar nepasiruošę perleisti šeimos
namų svetimam žmogui.
Zara su manimi elgėsi maloniai – bent jau maloniau. Bet nė nenutuokiau,
kad ji apsigyveno name. Kita vertus, Hotornų namas toks milžiniškas, kad
jame galėtų įsikurti ištisa beisbolo komanda, o aš nė nepastebėčiau.
Tik pagalvok – komandos savininkė!
– Kodėl tu nori gyventi Hotornų name? – paklausiau Tėjos. Juk pati mane
nuo to atkalbinėjo.
– Kad ir ką manytų aplinkiniai, aš ne visada darau tai, ką noriu. – Tėja
nusimetė savo tamsius plaukus ant pečių. – Be to, Emilė buvo geriausia
mano draugė. Po visų anos vasaros įvykių esu atspari brolių Hotornų
kerams.
 50 skyrius

K ai pagaliau susiradau Maksę, ji nebuvo linkusi plepėti. Buvo aišku,

kad kažkas nutiko, tik neaišku kas. Išgirdusi, kad atsikrausto Tėja, nė
sykio nepavartojo jokio sušvelninto keiksmo, paskui mūsų trumpą pokalbį
staiga nutraukė, nė neužsiminusi apie brolių Hotornų išvaizdą. Paklausiau,
ar jai viskas gerai. Ji atsakė, kad nebegali kalbėti.
O štai Sandras dar ir kaip noriai aptarinėjo Tėjos atsiradimą.
– Jeigu jau Tėja čia atsikrausto, – tą popietę tyliai, lyg Hotornų namo
sienos turėtų ausis, pareiškė man, – tai ryškiai ką nors sumąstė.
– Kas ji? Tėja? – paklausiau. – Ar jūsų teta?
Zara į fondą man atsiuntė Greisoną, o dabar parsikvietė į namus Tėją.
Iškart supratau, kad kažkas daro kažkokius povandeninius ėjimus, nors
paties žaidimo kol kas nematyti.
– Tu teisi, – pasakė Sandras. – Labai abejoju, kad Tėja savo noru būtų
sutikusi pagyventi su mūsų šeima. Juk ji tik ir laukia, kol man žarnas ištąsys
maitėdos.
– Tau? – paklausiau. Tėjos nesutarimai su broliais Hotornais, kaip man
atrodė, sukasi apie Emilę – išeitų, apie Džeimsoną su Greisonu. – O tu ką
iškrėtei?
– Tai istorija, – giliai atsiduso Sandras, – apie meilę be atsako, nutrūkusią
draugystę, tragediją, bausmę... ir gal maitėdas.
Pamąsčiau, ar verta Sandro klausti apie Rebeką Loflin. Juk jis nė
neužsiminė, kad ji Emilės sesuo. O ką tik vos ne tais pačiais žodžiais
nusakė tai, ką buvo sakęs apie Tėją.
 Sandras man nepaliko daug laiko apmąstymams. Čiupo už rankos ir
nusitempė į, kaip pats sakė, ketvirtą mėgstamiausią namo kambarį.
– Jeigu jau teks susidurti su Tėja, – pasakė jis, – tai ne pro šalį pasiruošti.
– Nenoriu su niekuo susidurti, – tvirtai atsakiau.
– Kaip miela, kad nuoširdžiai taip manai. – Sandras stabtelėjo dviejų
koridorių sandūroje. Tada tas metro devyniasdešimties milžinas pasistiebęs
palytėjo sienos pagražinimą palei kampą. Turbūt suveikė koks nors spynos
mechanizmas, nes kaipmat tą pagražinimą jis truktelėjo į mus, už jo atsivėrė
ertmė. Įkišęs ranką į tą ertmę už pagražinimo kažką padarė, ir staiga lyg
durys mums atsivėrė dalis sienos.
Gyvenime prie to nepriprasiu.
– Sveika atvykusi... į mano urvą! – tuos žodžius Sandras išpyškino
nepaprastai džiugiai.
Užėjau į tą jo „urvą“ ir pamačiau... įrenginį. Gal, tiksliau, keistą prietaisą.
Su daugybe svirčių, skriemulių ir grandinių, sudėtinga serija sujungtų trapų,
keliais kibirais, dviem konvejerio juostomis, laidyne, paukščio narveliu,
keturiais vėjo malūnėliais ir bent keturiais balionais.
– Ar čia koks priekalas? – paklausiau susiraukusi ir palinkusi į priekį
geriau įsižiūrėti.
– Čia, – pasididžiuodamas pareiškė Sandras, – Rubo Goldbergo gudrus
įtaisas. Taip jau išėjo, kad esu triskart pasaulio čempionas – konstruoju kuo
sudėtingesnius įtaisus paprastoms užduotims atlikti. – Jis ištiesė man stiklo
rutuliuką. – Dėk jį į vėjo malūnėlį.
Įdėjau. Malūnėlis pasisuko, pripūtė balioną, pūsdamasis pavertė kibirą...
Stebėjau, kaip vienas mechanizmas sužadina kitą, o akies krašteliu –
Hotornų jaunėlį.
– O kuo tai susiję su Tėjos atsikraustymu?
Jis liepė ruoštis, o paskui atsivedė čia. Ar čia kokia užslaptinta metafora?
Perspėjimas, kad Zaros veiksmai gali atrodyti painūs, nors pats tikslas
paprastas? Įžvalga į Tėjos puolimą?
Sandras dėbtelėjo į mane ir išsišiepė.
– O kas sakė, kad tai susiję su Tėja?
 51 skyrius

T ą vakarą Tėjos atvykimo proga ponia Loflin prikepė burnoje

tirpstančių jautienos kepsnių. Nuo česnakais gardintos bulvių košės
gali apimti orgazmas. Kepti smidrai, brokolių žiedeliai ir trijų rūšių
krembriulė.
Niekaip negalėjau atsikratyti tos akivaizdžios nuojautos, kad dėl Tėjos
ponia Loflin neriasi iš kailio, o dėl manęs ne.
Stengiausi nesigadinti nuotaikos dėl smulkmenų, prisėdau prie formalaus
vakarienės stalo „valgomajame“, kurį derėtų vadinti banketų sale. Didžiulis
stalas buvo paruoštas vienuolikai žmonių. Mintyse suskaičiavau nedidukės
šeimos vakarienės dalyvius: keturi broliai Hotornai, Skaja, Zara su
Konstantinu, Tėja, Libė, močiutė ir aš.
– Tėja, – perdėm lipšniai kreipėsi Zara, – kaip lauko riedulys?
– Šį sezoną mes nenugalimos. – Tėja atsisuko į mane. – Ar jau išsirinkai
kokią sporto šaką, Eivere?
Tik per plauką susilaikiau nesuprunkštusi.
– Aš nesportuoju.
– Heitso vidurinėje visi sportuoja, – man pranešė Sandras, prieš
susigrūsdamas burnon kepsnį. Kramtydamas iš malonumo net užsimerkė. –
Tai tikras, apčiuopiamas reikalavimas, ne šiaip žaviai pagiežingos Tėjos
vaizduotės vaisius.
– Sandrai, – sudrausmino brolį Našas.
– Juk sakiau, žaviai pagiežingos, – nekaltai atsakė Sandras.
– Jei būčiau vaikinas, – atrėžė jam Tėja su pietiečiams būdinga šypsena, –
žmonės sakytų, kad veržli.
– Tėja, – piktai ją nužvelgė Konstantinas.
– Gerai. – Tėja brūkštelėjo servetėle lūpas. – Prie vakarienės stalo jokių
feministinių temų.
Šįsyk nebesusilaikiau ir prunkštelėjau. Šaunuolė, Tėja.
– Tostas, – nei iš šio, nei iš to pareiškė Skaja, iškėlusi vyno taurę ir
veldama žodžius taip, kad visiems būtų aišku, jog ši taurė jai šiandien toli
gražu ne pirma.
– Skaja, mieloji, – tvirtai tarė močiutė, – gal pirma išsimiegotum?
– Tostas, – neatlyžo Skaja nenuleisdama taurės, – už Eiverę.
Bent sykį mano vardą pasakė teisingai. Laukiau nukrintančios giljotinos,
bet Skaja tylėjo. Zara pakėlė taurę. Vienas paskui kitą ja pasekė ir kiti.
Ko gero, visi šios vakarienės dalyviai susitaikė su mintimi: bandyti
užginčyti testamentą beprasmiška. Gal aš ir priešė, tačiau bent labai
turtinga.
Ar dėl to Zara pasikvietė čia Tėją? Susidraugauti su manimi? Ar dėl to ir
fondą atidavė Greisonui?
– Už tave, paveldėtoja, – kairėje burbtelėjo Džeimsonas. Atsisukau į jį.
Nuo vakar vakaro jo nebuvau mačiusi. Buvau beveik tikra, kad praleido
pamokas. Galbūt visą dieną Juodojoje girioje praieškojo dar kokios
nuorodos. Be manęs.
– Už Emilę, – staiga pasakė Tėja iškėlusi taurę, įsistebeilijusi į
Džeimsoną. – Tegu ilsisi ramybėje.
Džeimsonas pastatė taurę. Šiurkščiai atsistūmė nuo stalo kėdę. Šalia jo
Greisonas tik dar labiau suspaudė savo taurės kojelę, net krumpliai pabalo.
– Teadora, – sušnypštė Konstantinas.
Tėja siurbtelėjo gėrimo ir nutaisė kuo nekalčiausią veidelį.
– Ką?
Visa esybe norėjau bėgti Džeimsonui iš paskos, bet keletą minučių
lukterėjau ir tada atsiprašiau. Tarsi tai būtų jiems sutrukdę suprasti, kur
išeinu.
Fojė prispaudžiau delną prie sienos plokščių ir sumušiau seką, kad
atsidarytų drabužinės durys. Einant į Juodąją girią reikėjo apsiausto. Buvau
tikra, kad Džeimsonas tenai.
Jau tiesiau ranką prie pakabų, kai išgirdau iš už nugaros balsą.
– Neklausiu tavęs, ką sumąstė Džeimsonas. Ką sumąstei tu.
Atsigręžiau į Greisoną.
– Ne, neklausi, – pakartojau jo teiginį, nužvelgiau sukąstus žandikaulius
ir skvarbias sidabrines akis, – nes jau ir taip žinai.
– Buvau vakar ten, prie tiltelio, – Greisonas kalbėjo aštrokai – ne
šiurkščiai, bet būtent aštriai. – Šįryt buvau nuėjęs paskaityti Raudonojo
testamento.
– Dešifratorių dar turiu, – pasakiau jam, stengdamasi nesureikšminti
fakto, kad jis matė mudu su jo broliu ant tiltelio ir iš balso atrodo, kad nėra
tuo labai patenkintas.
Greisonas truktelėjo pečiais, jie pakilo ir ištempė kostiumą.
– Raudonų acetato juostelių pilna visur.
Jei skaitė Raudonąjį testamentą, tai žino, kad išryškinti jų antrieji vardai.
Kaži ar ir jis iškart pagalvojo apie visų keturių tėvus. Įdomu, ar ir jį tai
užgavo kaip ir Džeimsoną.
– Tai tu vakar vakare ten buvai, – pakartojau jo žodžius. – Prie tiltelio. –
Kiek jis pamatė? Ar daug sužinojo?
Ką pamanė matydamas, kaip mudu su Džeimsonu susilietėme?
– Vestbrukas. Davenportas. Vinčesteris. Blakvudas. – Greisonas
žengtelėjo manęs link. – Tai ir pavardės, bet ir vietovardžiai. Ant tiltelio
radau nuorodą, kai judu su mano broliu išėjote.
Jis mus ten nusekė. Atrado, ką ir mes.
– Ko tu nori, Greisonai?
– Jei tu sumani, – ramiai perspėjo jis, – laikykis nuo Džeimsono atokiau.
Ir nuo žaidimo. – Jis pažvelgė žemyn. – Nuo manęs. – Jo veidu perbėgo
nevaldoma emocija, bet jis akimirksniu susivaldė, tad nespėjau suvokti, kas
per emocija tai buvo. – Tėja teisi, – kaip kirviu nukirto jis ir nusisukęs
nuėjo šalin. – Šita giminė – prie ko prisiliečiame, tas žūva.
 52 skyrius

I š žemėlapio maždaug žinojau, kur Juodoji giria. Džeimsoną radau jos

pakraštyje, stovintį keistai ramiai, lyg negalėtų pajudėti. Be perspėjimo
jis nutraukė tą ramybę ir ėmė kaip pasiutęs kumščiu daužyti medį šalimais –
smarkiai ir greitai, kad net žievė trūkinėjo.
Tėja užsiminė apie Emilę. Štai kas nutinka vos paminėjus jos vardą.
– Džeimsonai! – buvau jau visai netoli jo. Jis staiga atsisuko į mane, aš
sustojau, nes pajutau, kad nederėjo man čia eiti, kad neturiu teisės stebėti,
kaip kenčia bet kuris iš Hotornų vaikinų.
Man į galvą šovė, kad dabar geriausia pasistengti pažiūrėti į viską pro
pirštus.
– Tai ką, pirštai nelūžo? – kone linksmai paklausiau. Žaidimas
Apsimeskime, kad čia niekis.
Džeimsonas labiau negu noriai pasirašė. Iškėlė rankas, niurnėdamas
sulenkė pirštus per krumplius.
– Visi sveiki.
Atitraukiau akis nuo jo ir apžiūrėjau aplinką. Miškas buvo toks tankus,
kad jei medžiai dar nebūtų numetę lapų, paklotės nebūtų pasiekęs nė
menkiausias saulės spindulėlis.
– Ir ko mes ieškome? – paklausiau. Gal jis manęs visai nelaiko savęs
verta paieškų partnere. Gal nė nėra jokio „mes“. Bet jis atsakė:
– Žinau tiek pat kiek ir tu, paveldėtoja.
Visur aplink virš galvų styrojo plikos šakos – lyg susiraitę griaučiai.
– Šiandien praleidai pamokas, nes kažką sumąstei, – pasakiau. –
Vadinasi, šį tą žinai.
Džeimsonas šyptelėjo, lyg nejaustų, kaip ant rankų tvenkiasi kraujas.
– Keturi antri vardai. Keturi vietovardžiai. Keturios nuorodos –
greičiausiai, raižiniai. Simboliai, jei nuoroda ant tiltelio žymi begalybę,
skaičiai – jei aštuonetą.
Kaži ką jis veikė, kad nusiramintų po vakarykščio ir kelionės į Juodąją
girią? Lipo? Skriejo su mašina? Šokinėjo?
Pranyko tarp sienų?
– Ar žinai, kiek medžių yra pusantro hektaro žemės, paveldėtoja? –
pakiliai paklausė Džeimsonas. – Jei miškas sveikas, du šimtai.
– O Juodojoje girioje? – paklausiau žengdama žingsnį jo link, tada dar
vieną.
– Bent dvigubai tiek.
Ir vėl viskas kaip bibliotekoje. Kaip su raktais. Juk galima nukirsti kelią,
tik nematome kaip.
– Štai. – Džeimsonas pasilenkė, padėjo man ant rankos tamsoje švytinčią
juostą, vėl pirštais perbraukė manuosius. – Patikrintus medžius pasižymiu.
Susitelkiau į jo žodžius, ne į palytėjimą. Bent stengiausi.
– Turėtų būti geresnis būdas, – vartydama rankose švytinčią juostą dar
kartą pažvelgiau jam į akis.
Džeimsonas šyptelėjo, lyg jam būtų vis viena.
– Tai ką siūlai, paslaptingoji?

Praėjo dvi dienos, o mudu su Džeimsonu medžius vis dar tikrinome tuo
lėtuoju būdu ir kol kas nebuvome nieko aptikę. Mačiau, kad jis kuo toliau,
tuo labiau veikia kryptingai. Džeimsonas Vinčesteris Hotornas nenuleis
rankų, kol neras, ko ieško. Nelabai numaniau, kaip šįsyk bandys to siekti,
bet kartkartėmis pagaudavau jį žvelgiantį į mane, lyg būtų šį tą sumąstęs.
 Štai ir dabar taip žvilgtelėjo.
– Tu juk supranti, kad kitos nuorodos ieškome tik mudu, – kai beveik
galutinai sutemo. – Mačiau Greisoną su miško žemėlapiu.
– O mane sekioja Tėja, – pasakiau nuplėšusi juostos atplaišą, kad tik
nebūtų taip kurtinamai tylu. – Atsikratyti jos įmanoma tik tuomet, kai ji
pamato, jog yra galimybė paišdykauti su Sandru.
Džeimsonas švelniai prasilenkė su manimi ir pažymėjo gretimą medį.
– Tėja jaučia nuoskaudą. Jiedu su Sandru išsiskyrė nelabai taikiai.
– Jiedu draugavo? – aplenkusi Džeimsoną apžiūrinėjau kitą medį,
braukiau pirštais per žievę. – Juk Tėja iš esmės jūsų pusseserė.
– Konstantinas – antrasis Zaros vyras. Jie neseniai susituokė, o Sandrą
nuo seno traukia spragos.
Broliai Hotornai tikrai ne iš paprastųjų. Štai kad ir tai, ką dabar veikiame
su Džeimsonu. Jau buvome pasiekę girios vidurį, tad ir medžiai augo šiek
tiek rečiau. Priešais pastebėjau tokią laukymę – vienintelę Juodojoje girioje,
kur ant miško paklotės galėjo želti žolė.
Nusisukusi nuo Džeimsono nuėjau prie kito medžio ir vėl perbraukiau per
žievę. Kone iškart apčiuopiau išdrožą.
– Džeimsonai. – Dar nebuvo visai tamsu, bet ir šviesos miške per maža
įžiūrėti, ką ten radau. Tada priėjo Džeimsonas ir pašvietė. Iš lėto
perbraukiau ant medžio išskaptuotas raides:

tobijas hotornas ii

Skirtingai nuo ano vakarykščio ženklo, šios raidės buvo nelygios. Matyti,
kad skaptuota skubotai. Toks įspūdis, kad vardą skaptavo vaikas.
– Tos dvi I gale – romėniškas dvejetas, – susijaudinęs pasakė
Džeimsonas. – Tobijas Hotornas Antrasis.
 Tobis, toptelėjo man, o tada kažkas trakštelėjo. Ir kurtinantis aidas.
Pasaulis susprogo. Skrieja žievės atplaišos. Mane nubloškė atgal.
– Ant žemės! – suriko Džeimsonas.
Beveik jo negirdėjau. Smegenys nesuvokė, ką jis man rėkia, kas čia
dedasi. Aš kruvina.
Skausmas.
Džeimsonas mane griebė ir prispaudė prie žemės. Tada supratau, kad jis
mane užgulęs, pasigirdo antras šūvis.
Ginklas. Kažkas į mus šaudo. Krūtinę nudiegė veriantis skausmas. Mane
peršovė.
Išgirdau skubius žingsnius miško paklote, tada Orenas sušuko:
– Likite gulėti!
Išsitraukęs ginklą mano apsaugininkas atsistojo tarp manęs ir šaulio.
Atrodė, kad praėjo kelių akimirkų amžinybė. Orenas pasileido bėgti ten, iš
kur šaudė, bet mane apėmė nepaaiškinamas aiškumas, kad šaulys jau bus
pabėgęs.
– Kaip jūs, Eivere? – paklausė Orenas. – Džeimsonai, kaip ji?
– Kraujuoja, – kalbėjo Džeimsonas. Jau buvo atsistojęs ir dabar žiūrėjo į
mane ant žemės.
Mano krūtinė virpėjo – tiesiai po raktikauliu, kur ir pataikė.
– Tavo veidas. – Džeimsonas švelniai palytėjo man odą. Kai jis pirštų
galiukais perbraukė man per smakrą, atgijo veido nervai. Skauda.
– Ar į mane šovė dusyk? – apdujusi paklausiau.
– Užpuolikas visai į jus nešaudė. – Orenas skubiai nustūmė Džeimsoną ir
rankomis patikrino mano kūną, norėdamas įvertinti sužeidimus. – Į jus
atsitrenkė pora žievės skeveldrų. – Jis bakstelėjo į žaizdą po raktikauliu. –
Ana žaizda tik nuobrozda, o čia skeveldra susmigo gilokai. Kol kas nieko
nedarysime, bet reikės žaizdą susiūti.
 Nepatikėjau ausimis.
– Susiūti? – visai nenorėjau kartoti jo ištarto žodžio, bet burna pasakė
nevalingai.
– Jums pasisekė. – Orenas atsistojo, paskubom apžiūrėjo medį, į kurį
pataikė kulka. – Dar keletas centimetrų į dešinę, ir tektų traukti nebe žievę,
o kulką. – Mano apsaugininkas prasėlino pro tą vietą, kur pataikyta į medį,
ir nuėjo prie kito medžio už mūsų. Vienu tiksliu judesiu nuo diržo nusiėmė
peiliuką ir suvarė jį į medį.
Ne iš karto supratau, kad jis nori ištraukti kulką.
– Šaulio dabar jau ir pėdos ataušusios, – pasakė jis vyniodamas kulką į
nosinaitę. – Bet gal pavyks ją atsekti.
Ją – tai kulką. Kažkas bandė mus nušauti. Mane. Pagaliau smegeninė ėmė
susivokti. Šaudė ne į Džeimsoną.
– Kas čia buvo? – Bent kartą Džeimsonas kalbėjo ne kaip žaisdamas.
Atrodė, kad jo širdis daužosi lygiai taip pat pašėlusiai kaip ir mano.
– Čia buvo tai, – atsakė Orenas, nusisukęs į tolį, – kad kažkas judu
pamatė ir nusprendė, jog jūs lengvas taikinys, ir spustelėjo gaiduką. Dusyk.
 53 skyrius

ĮKaip
mane šovė. Jaučiausi... sustingusi – gal ne visai tas žodis. Džiūvo burna.
patrakusi daužėsi širdis. Skaudėjo, tik tas skausmas buvo lyg per
atstumą.
Šokas.
– Siųskite būrį į šiaurės rytų kvadratą. – Orenas kalbėjo telefonu.
Mėginau įsiklausyti, ką kalba, bet neįstengiau sutelkti dėmesio – net į savo
ranką. – Čia šaudyta. Šaulys beveik garantuotai paspruko, bet dėl visa ko
iššukuosime mišką. Atvežkite vaistinėlę.
Orenas baigė pokalbį ir atsigręžė į mudu su Džeimsonu.
– Eime paskui mane. Pabūsime kur tankiau, kol atvyks pastiprinimas. –
Jis mus nusivedė į pietinį miško pakraštį, kur daugiau medžių.
Būrys atvyko netrukus. Atvažiavo dviem keturračiais. Du vyrai, du
keturračiai. Kai tik jie sustojo, Orenas sudiktavo koordinates, kur buvome
šaudymo akimirką, iš kur atskriejo kulkos, jų trajektoriją.
Vyrai nieko neatsakė. Išsitraukė ginklus. Orenas užsiropštė ant keturių
vietų keturračio ir palaukė, kol užlipsime mudu su Džeimsonu.
– Važiuosite atgal į namą? – paklausė vienas iš vyrų.
Orenas pažvelgė pavaldiniui į akis.
– Į namelį.

Pusiaukelėje iki Veibako namelio man vėl užsivedė smegeninė. Skaudėjo

krūtinę. Man buvo duotas kompresas laikyti prie žaizdos, bet Orenas kol
kas jos neaptvarkė. Svarbiausia jam dabar parvežti mus kur saugiau. Jis mus
veža į Veibako namelį. Ne į Hotornų namą. Namelis, aišku, arčiau, bet
negalėjau atsikratyti įkyrios nuojautos, kad Orenas saviškiams davė
suprasti, jog nepasitiki namo gyventojais.
O juk tiek mane ne sykį įtikinėjo, kad name man niekas negresia. Kad
Hotornų šeima pavojaus man nekelia. Visa teritorija – taip pat ir Juodoji
giria – apjuosta tvora. Pro vartus nieko neįleidžia nuodugniai nepatikrinę.
Orenui neatrodo, kad šaudė kas iš išorės. Kai tai suvokiau, pajutau, kaip
užėjo sunkumas – juk įtariamųjų gali būti daugybė. Ir Hotornai, ir
personalas.

Vykti į Veibako namelį man atrodė gana rizikinga. Nedaug su Loflinais

bendravau, bet ir jie kol kas neparodė, kad būtų buvę labai patenkinti mano
atsiradimu. O gal jie fanatiškai atsidavę Hotornų giminei? Prisiminiau
Alisos pasakymą, kad Našo žmonės dėl jo galvą padėtų.
Tai gal ir ryžtųsi žudyti?
Mums atvykus į Veibako namelį ponia Loflin buvo namie. Šaudė tikrai
ne ji, šmėstelėjo man. Juk nebūtų taip skubiai parsiradusi. Ar ne taip?
Senutė pažvelgė į mus su Orenu bei Džeimsonu ir nusivedė į vidų. Jei ir
nebuvo pratusi, kad ant jos virtuvės stalo siūtų sužeistuosius, niekaip
neišsidavė. Pati nesupratau, ar ta jos ramybė mane guodžia, ar kelia įtarimų.
– Užkaisiu arbatos, – pasakė ji. Mano širdis daužėsi kaip pasiutusi. Kaži
ar tokiomis aplinkybėmis iš viso saugu ką nors gerti iš jos rankų?
– Ar nieko, jei apsimesiu mediku? – paklausė Orenas, pasodinęs mane ant
kėdės. – Alisa, aišku, suorganizuotų prašmatnų grožio chirurgą.
Man čia niekas nepatinka. Visi mane taip įtikinėjo, jog manęs niekas
nenužudys, kad aš ir pati atsipalaidavau. Nepagalvojau, kad paprastai
žmones žudo už kur kas menkesnes sumas nei toji, kurią paveldėjau.
Neleistinai arti prisileidau visus brolius Hotornus.
 Sandras tikrai negalėjo. Kad ir kaip stengiausi, niekaip negalėjau nurimti.
Džeimsonas buvo šalia manęs. Našui pinigų nereikia, o Greisonas
negalėtų...
Negalėtų, ir tiek.
– Eivere, – neatlyžo Orenas, žemame jo balse išgirdau nerimo gaidelę.
Visaip stengiausi pažaboti mintis. Pajutau šleikštulį – fizinį blogumą.
Nepanikuok. Man susmigusi medžio skeveldra. Būtų daug maloniau, jei
nebūtų susmigusi. Susiimk.
– Darykite, ką reikia, kad tik nebekraujuotų, – pasakiau Orenui. Mano
balsas šiek tiek drebėjo.
Traukiant žievę skaudėjo. Dezinfekuojant žaizdą skaudėjo kur kas labiau.
Vaistinėlėje buvo vaistų nuo skausmo, bet joks jų kiekis nepajėgė priversti
smegeninės nežiūrėti į adatą, kai Orenas ėmė man siūti žaizdą.
Sutelk dėmesį į tai. Tegu skauda. Po akimirkos nusisukau nuo Oreno ir
ėmiau stebėti, ką daro ponia Loflin. Prieš paduodama man arbatos ji kaip
reikiant šliūkštelėjo į ją viskio.
– Viskas. – Orenas linktelėjo į puodelį. – Gerkite.
Jis mane čia atvežė, nes Loflinais pasitiki labiau nei Hotornais. Dabar
sako, kad gerti saugu. Bet ko tik jis man neprikalbėjęs.
Kažkas į mane šovė. Bandė nužudyti. Galėjau žūti. Tirtėjo rankos. Orenas
rūpestingai jas suėmė. Supratingom akim pakėlė mano puodelį prie lūpų ir
pats gurkštelėjo.
Gerai. Jis man rodo, kad pavojaus nėra. Nesuvokdama, ar iš viso kada
įstengsiu išeiti iš šio kovinės parengties režimo, prisiverčiau atsigerti.
Arbata buvo karšta. Viskis stiprus.
Kaipmat viską nudegino.
Ponia Loflin pažvelgė kone motinišku žvilgsniu, tada rūsčiai nužvelgė
Oreną.
 – Ponas Loflinas pageidaus sužinoti, kas nutiko, – pasakė ji, tarsi pačiai
nė kiek nesmalsu, kodėl aš kruvina ant jos virtuvės stalo. – Ir apvalykite kas
vargšei mergaitei veidą. – Pažvelgė į mane užuojautos kupinu veidu ir
caktelėjo liežuviu.
Prieš tai buvau svetima. O dabar tupinėja aplink mane kaip višta perekšlė.
Pora kulkų – ir viskas gerai.
– Kur ponas Loflinas? – lyg tarp kitko paklausė Orenas, bet tam jo
klausime išgirdau ir potekstę. Namie jo nėra. Ar taikliai šaudo? Gal jis...
Lyg iškviestas ponas Loflinas įžengė pro laukujes duris ir garsiai jas
užtrenkė. Žemėtais batais.
Ar ne iš miško?
– Šis tas nutiko, – ramiai vyrui pasakė ponia Loflin.
Ponas Loflinas pažvelgė į Oreną, Džeimsoną ir mane – tokia pat tvarka,
kokia mus pirma nužvelgė ir jo žmona – ir prisipylė stiklą viskio.
– Apsaugos procedūros? – kimiai paklausė Oreno.
Orenas skubiai linktelėjo.
– Visu pajėgumu.
Jis atsisuko į žmoną.
– Kur Rebeka? – paklausė.
Džeimsonas pakėlė akis nuo savo arbatos puodelio.
– Rebeka čia?
– Ji gera mergaitė, – atsiduso ponas Loflinas. – Aplanko, kaip ir pridera.
Tai kur ji? – šmėstelėjo man.
Ponia Loflin padėjo man ant peties ranką.
– Ten rasi vonios kambarį, mieloji, – tyliai pasakė ji, – gal norėsi
apsivalyti.
 54 skyrius

P onios Loflin nurodytos durys vedė ne tiesiai į vonios kambarį, o į

miegamąjį su dviem lovomis ir dar šiuo tuo. Sienos buvo šviesaus
purpuro spalvos; ant lovų buvo po du vilnonius apklotus, sudygsniuotus iš
violetinių bei levandų spalvų kvadratų.
Vonios kambario durys buvo vos pravertos.
Pasukau prie jų, buvau čia tokia įsitempusi, kad būčiau išgirdusi zyziant
uodą už kilometro. Čia nieko nėra. Saugu. Viskas gerai. Man saugu.
Vonios kambaryje žvilgtelėjau už dušo užuolaidos. Čia nieko, pasakiau
sau dar sykį. Man saugu. Įstengiau iš kišenės išsitraukti mobilųjį ir
paskambinau Maksei. Labai norėjau, kad atsilieptų. Netroškau tokiomis
aplinkybėmis likti viena. Bet įsijungė balso paštas.
Skambinau septynis kartus, ji neatsiliepė.
Gal negali. O gal nenori. Ta mintis mane pribloškė kone labiau nei mano
atvaizdas veidrodyje – kruvinu, žemėtu veidu. Įsistebeilijau į savo atvaizdą.
Ausyse skambėjo šūvių aidas.
Baik. Reikia nusiprausti – rankas, veidą, kraujo dryžius nuo krūtinės.
Atsisuk vandenį, rūsčiai paliepiau sau. Pasiimk plaušinę. Bandžiau
prisiversti pajudėti.
Neįstengiau.
Iš už manęs kažkieno rankos atsuko čiaupą. Turėjau pašokti. Pulti
panikon. Bet kūnas kažkaip suglebo prie to žmogaus už manęs.
– Nieko, nieko, paveldėtoja, – sumurmėjo Džeimsonas. – Čia aš.
Negirdėjau, kaip Džeimsonas užėjo. Nė nežinojau, kiek jau čia stoviu
pastirusi.
Džeimsonas paėmė šviesiai purpurinę plaušinę ir pakišo po vandeniu.
– Aš pati, – tvirtai pasakiau ne tiek jam, kiek pačiai sau.
Džeimsonas pridėjo plaušinę man prie veido.
– Nė velnio nemoki meluoti. – Perbraukė plaušine man per skruostą, tada
žemyn ligi žaizdos. Man net gerklę užspaudė. Praskalavo plaušinę, kriauklė
nusidažė kraujo ir žemių spalva, tada vėl priglaudė plaušinę prie manęs.
Vėl.
Ir vėl.
Jis nuprausė man veidą, paėmė mane už rankų, pakišo jas po vandeniu,
pirštais plovė nuo manųjų purvus. Mano oda reagavo į jo palytėjimus.
Pirmą kartą nebuvo to įsakmaus noro atsitraukti. Jis toks švelnus. Buvo
matyti, kad tai jam ne šiaip įprastas žaidimas – kad aš ne žaidimas.
Pakėlęs plaušinę jis perbraukė man per sprandą iki peties, per raktikaulį ir
toliau. Vanduo buvo šiltas. Atsidaviau jo lytėjimui. Nieko doro nebus.
Žinojau. Jau seniai tai žinojau, bet dėmesį stengiausi nukreipti į Džeimsono
Hotorno lytėjimą, plaušinės mostus.
– Man jau gera, – pasakiau ir beveik pati tuo patikėjau.
– Geriau nei gera.
Užsimerkiau. Juk kartu buvome miške. Jaučiau, kaip visu kūnu užgulė.
Saugojo. Man to reikėjo. Reikėjo ko nors.
Atsimerkiau, pažvelgiau į jį. Sutelkiau dėmesį. Prisiminiau, kaip lėkėme
trijų šimtų kilometrų per valandą greičiu, kaip kopėm į sieną, kaip pirmąsyk
jį išvydau balkone. Negi trokšti jutimų blogai? Negi išties blogai, jei sieki
pasijusti kaip nors kitaip, ne baisiai?
Visi kai kada klysta, paveldėtoja.
Kažkas manyje persivertė. Švelniai prispaudžiau jį prie vonios kambario
durų. Man to reikia. Jo gilios žalios akys sužiuro į mane. Ir jam reikia.
 – Taip? – kimiai paklausiau.
– Taip, paveldėtoja.
Lūpom įsisiurbiau į jį. Jis irgi mane pabučiavo – iš pradžių švelniai,
paskui visai nebe švelniai. Gal tai pašalinis šoko poveikis, bet kedendama jo
plaukus ar kai jis sugriebė mano uodegėlę ir pakreipė mano veidą aukštyn,
išvydau tūkstančius jo versijų: Balansuojantį ant balkono turėklų. Saulės
nutviekstą bemarškinį soliariume. Besišypsantį. Besišaipantį. Mudu
besiliečiančius rankom ant tiltelio. Jį visu kūnu užstojusį mane Juodojoje
girioje. Plaunantį mane plaušine...
Bučiniai veikė kaip liepsna. Jis nebebuvo švelnus ir mielas kaip pirma,
kai plovė nuo manęs kraują ir žemes. Švelnaus ir mielo man ir nereikia.
Reikia kaip tik tokio.
Gal ir jam manęs tokios reikia? Gal tai ne taip ir blogai? Gal verta taip
apsisunkinti gyvenimą?
Jis atplėšė lūpas nuo manųjų. Bet liko vos pora centimetrų nuo mano
veido.
– Žinojau, kad tu ypatinga.
Jaučiau jo šnopavimą. Jaučiau kiekvieną jo žodį. Niekada nesivaizdavau
esanti ypatinga. Ilgiausiai buvau nematoma. Fonas. Net išgarsėjusiai
visame pasaulyje man atrodė, kad niekas į mane nekreipia dėmesio. Į tikrąją
mane.
– Mes jau visai arti, – sumurmėjo Džeimsonas. – Aš jaučiu. – Jo balse
buvo girdėti ligšiol negirdėta energija, lyg neoninės lempos gaudimas. –
Kažkas aiškiai nenorėjo, kad atrastume tą medį.
Ką?
Jis vėl ėmė mane bučiuoti, o aš nusiminusi nusukau galvą į šoną.
Pamaniau... Pati nežinau, ką pamaniau. Kad sakydamas, kokia aš ypatinga,
kalbėjo ne apie pinigus ar... apie galvosūkį.
 – Manai, į mus šaudė dėl medžio? – springdama paklausiau. – Ne,
sakykim, dėl to, kad paveldėjau didžiulius turtus, į kuriuos gviešiasi visa
jūsų giminė? Ne dėl milijono kitų dingsčių, dėl kurių visi Hotornai manęs
dabar nekenčia?
– Apie tai negalvok, – sušnabždėjo Džeimsonas, suėmęs į rankas mano
veidą. – Galvok apie medyje išskaptuotą Tobio vardą. Apie begalybę ant
tilto lentos. – Jo veidas buvo visai šalia manęs, jaučiau jo kvėpavimą. – O
kas, jei galvosūkiu mums bandoma įteigti, kad mano dėdė visai nemiręs?
Negi po šaudymo į mus jis mąstė apie tai? Virtuvėje, kai Orenas siuvo
man žaizdą? Įsisiurbdamas lūpomis į mane? Nes jei jam rūpi tik ta mįslė...
Tu ne žaidėja, vaikeli. Tu stiklinė šokėja – arba peilis.
– Ar girdi, ką pats kalbi? – paklausiau. Man spaudė krūtinę – dar labiau
nei pirma miške visų tų įvykių sūkuryje. Juk Džeimsono reakcija neturėtų
stebinti. Tai kodėl skaudu?
Kodėl leidžiuosi skaudinama?
– Orenas man ką tik ištraukė medžio skeveldrą, – pasakiau tyliu balsu, –
o jei viskas būtų pakrypę šiek tiek kitaip, gal būtų traukęs kulką. – Daviau
Džeimsonui sekundę atsakyti – vieną. Nieko. – Kas bus su pinigais, jei
mirsiu testamentui nespėjus įsiteisėti? – tiesiai šviesiai paklausiau. Alisa
man paaiškino, kad Hotornai tokiu atveju vis tiek nieko nepeštų, tik ar jie
patys tai žino? – Kas, jei tas šaulys mane išgąsdins ir aš išvyksiu nepraėjus
tiems metams? – Ar jie žino, kad man pasitraukus visi pinigai keliautų
labdarai? – Ne viskas yra žaidimas, Džeimsonai.
Pastebėjau, kaip žybtelėjo jo akys. Jis akimirksnį užsimerkė, tada vėl
atsimerkė, palinko prie manęs, jo lūpos taip skausmingai priartėjo prie
manųjų.
– Čia šuo ir pakastas, paveldėtoja. Emilė mane išmokė vieno tikro
dalyko: viskas – tik žaidimas. Net šitai. Ypač šitai.
 55 skyrius

D žeimsonas išėjo, aš iš paskos nėjau.

Tėja teisi, kažkur smegenų kertelėje sušnibždėjo Greisonas. Šita
giminė – naikiname viską, prie ko prisilietę. Nurijau ašaras. Į mane šaudė,
mane sužeidė, mane bučiavo – bet toli gražu nesunaikino.
– Aš juk stipresnė. – Pakreipiau veidą į veidrodį ir pažvelgiau sau į akis.
Jei reiktų rinktis tarp baimės, įskaudinimo ir užsiutimo, iškart žinočiau, ką
rinktis.
Dar sykį pabandžiau paskambinti Maksei, tada parašiau: Mane bandė
nužudyti, bučiavausi su Džeimsonu Hotornu.
Jei jau į tokią žinutę nereaguos, viskas.
Tada grįžau į miegamąjį. Nors buvau šiek tiek aprimusi, dairiausi galimų
pavojų. Ir pamačiau – Rebeką Loflin tarpduryje. Veidas dar blyškesnis nei
paprastai, plaukai raudoni kaip kraujas. Ji atrodė lyg apstulbusi.
Gal nugirdo mus su Džeimsonu? Gal seneliai papasakojo apie šaudymą?
Nebuvau tikra. Ji avėjo storapadžiais batais, mūvėjo apdribusiom kelnėm –
ir batai, ir kelnės aptaškyti purvais. Įsistebeilijau į ją, bet galvoje sukosi
vienintelė mintis: jei Emilė turėjo bent pusę sesers grožio, nenuostabu, kad
Džeimsonas, žvelgdamas į mane, tegalvojo apie savo senelio žaidimą.
Viskas – tik žaidimas. Net šitai. Ypač šitai.
– Močiutė manęs paprašė pažiūrėti, kaip tu, – švelniai, šiek tiek
neužtikrintai prabilo Rebeka.
– Man viskas gerai, – atsakiau, nes beveik taip ir buvo. Privalu laikytis.
– Močiutė sakė, kad į tave šovė. – Rebeka stoviniavo tarpduryje, lyg
bijodama eiti arčiau.
– Pašovė, – pataisiau.
– Smagu, – pasakė Rebeka, tada tarsi suakmenėjo. – Na, nenušovė. Juk
geriau, kai tik pašauna, o ne nušauna? – Jos akys nervingai lakstė nuo
manęs prie tų dviejų lovų, prie antklodžių. – Emilė pasakytų, kad geriau
sakyt paprastai: šovė. – Rebeka jautėsi tvirčiau, sakydama, ką būtų
pasakiusi Emilė, užuot sugalvojusi nuosavą atsakymą. – Juk buvo kulka.
Tave sužeidė. Emilė būtų pasakiusi, kad šiek tiek melodramos nepakenks.
Turiu teisę visus laikyti įtariamaisiais. Ir dėl užplūdusio adrenalino daryti
klaidingus vertinimus. Galų gale turiu teisę gauti atsakymų – čia ir dabar.
– Judvi su Emile gyvenote šiame kambaryje, – pasakiau. Juk akivaizdu –
dvi atskiros lovos. Kai Rebeka su Emile atvykdavo aplankyti senelių,
apsistodavo čia. – Purpurinę spalvą vaikystėje mėgai tu ar ji?
– Ji, – atsakė Rebeka. Ir vos pastebimai gūžtelėjo pečiais. – Jinai man
sakydavo, kad ir mano mėgstamiausia spalva purpurinė.
Mano matytoje jųdviejų nuotraukoje Emilė žvelgė tiesiai į objektyvą,
buvo per vidurį; o Rebeka pakraštėly, nusisukusi.
– Aš tik norėčiau tave perspėti. – Rebeka į mane nebežiūrėjo. Ėjo prie
vienos iš lovų.
– Dėl ko perspėti? – paklausiau ir čia pat sumečiau, kad jos batai
aptaškyti purvais, kad tuo metu, kai į mane šaudė, ji buvo kažkur netoliese,
bet ne su seneliais.
Jei ji neatrodo pavojinga, dar nereiškia, kad tokia ir nėra.
Bet kai Rebeka vėl prabilo, kalbėjo nebe apie šaudymą.
– Turiu pasakyti, kad mano sesuo buvo nuostabi. – Ji elgėsi taip, lyg nė
nebūtų pakeitusi temos, kad perspėti mane nori kaip tik dėl Emilės. – Kai
panorėdavo, būdavo nuostabi. Tokia užkrečiama šypsena. Juokas dar labiau.
Kai sakydavo, kad darom tą ar kitą dalyką, visi paklusdavo. Man ji buvo
gera – beveik visada. – Rebeka pastebėjo, kaip į ją žiūriu. – O tiems
vaikinams tokia gera nebuvo.
Vaikinams – daugiskaita.
– Ką ji darė? – paklausiau. Dabar reikėtų aiškintis, kas į mane šovė, bet
niekaip negalėjau išmesti iš galvos fakto, kad prieš pat nueidamas nuo
manęs Džeimsonas prisiminė Emilę.
– Emė nemėgdavo rinktis. – Rebeka žodžius rinkosi labai apdairiai. – Jai
reikėjo visko labiau nei man kada ko. Bet kai sykį prireikė man... – Ji
papurtė galvą ir sakinio nebaigė. – Man svarbiausia buvo, kad sesė būtų
laiminga. Kai buvome mažiukės, tėvai nuolat tai kaldavo į galvą. Emilė
buvo pasiligojusi, aš sveika. Tad mano užduotis buvo daryti viską, kad tik
sesė kuo daugiau šypsotųsi.
– O vaikinai? – paklausiau.
– Šalia jų ji šypsodavosi.
Šifravau Rebekos žodžius – ką ji norėjo pasakyti. Emė nemėgdavo
rinktis.
– Tai ji draugavo su abiem? – bandžiau susivokti. – O jie ar žinojo?
– Iš pradžių ne, – šnabždėjo Rebeka, tarsi būgštaudama, kad nenugirstų
Emilė.
– Kas nutiko, kai Greisonas su Džeimsonu suprato, kad ji draugauja su
jais abiem?
– Tu taip klausi tik todėl, kad nepažinojai Emilės, – atsakė Rebeka. – Ji
nenorėjo rinktis, o nei vienas, nei kitas netroško jos paleisti. Ji jiems
surengė lyg kokias varžybas. Žaidimą.
Ir po to mirė.
– Kaip Emilė mirė? – paklausiau, nes tokios progos tai išgirsti gali ir
nebepasitaikyti – nei su Rebeka, nei su vaikinais.
Rebeka žiūrėjo į mane, bet pajutau, kad turbūt manęs nė nemato. Kad ji
kažkur kitur.
– Greisonas pasakė, kad širdis, – sušnabždėjo ji.
Greisonas. Nieko nebepridursi. Bet tik kai Rebeka išėjo, susigriebiau, kad
ji man taip ir nepasakė, dėl ko norėjo mane perspėti.
 56 skyrius

O reno komanda leido man grįžti į Hotornų namą tik po trijų valandų.
Parvažiavau keturračiu su trimis apsaugininkais.
Kalbėjo vienintelis Orenas.
– Kadangi Hotornų name įrengtas gana tankus apsaugos kamerų tinklas,
mano komandai pavyko apklausti ir patikrinti visų Hotornų šeimos narių
bei panelės Tėjos Kaligaris alibi.
Jie turi alibi. Ir Greisonas taip pat. Pajutau didžiulį palengvėjimą, bet po
akimirkos vėl suspaudė krūtinę.
– O Konstantinas? – paklausiau. Jis juk ne Hotornas.
– Irgi švarus, – pasakė Orenas. – Pats jis ginklo į jus netaikė.
Pats. Mane sukrėtė tai, kas tarp eilučių.
– Bet galėjo pasamdyti ką kitą?
Pasamdyti šaulį galėjo bet kuris iš jų, toptelėjo man. Prisiminiau
Greisono žodžius, kad yra nemažai žmonių, dėl šios šeimos pasiryžusių
padėti galvą.
– Pažįstu tyrėją kriminalistą, – ramiai pasakė Orenas. – Jis dirba su ne ką
mažiau pasikausčiusiu programuotoju. Jiedu patikrins visų bankų operacijų
bei mobiliųjų telefonų išrašus. O kol kas mano komanda imsis personalo.
Nurijau seiles. Daugumos jų dar nė nesu mačiusi. Nežinau, nei kiek
tiksliai jų yra, nei kas galėjo turėti galimybę ar motyvą.
– Viso personalo? – paklausiau Oreno. – Ir Loflinų? – Kai atėjau
apsipraususi, jie man buvo labai malonūs, bet dabar nevalia pasitikėti nei
savo, nei Oreno nuojautom.
 – Jie švarūs, – pasakė Orenas. – Ponas Loflinas šaudant buvo name,
kamerų vaizdai patvirtina, kad ponia Loflin tuo metu buvo namelyje.
– O Rebeka? – paklausiau. Pasikalbėjusi su manimi, ji iškart išėjo iš
teritorijos.
Mačiau, kad Orenas norėtų pasakyti, jog Rebeka grėsmės nekelia, bet
nepasakė.
– Nepaliksime nė vieno nepatikrinto, – pažadėjo jis. – Bet žinau vieną:
Loflinų merginos niekada nesimokė šaudyti. Kai jos užsukdavo, ponui
Loflinui buvo liepta iš namelio pašalinti ginklą.
– Kas dar šiandien buvo teritorijoje? – paklausiau.
– Baseino priežiūra, garso sistemų technikai, atnaujinantys teatro įrangą,
masažo terapeutė ir viena iš tvarkytojų.
Pabandžiau tą sąrašiuką įsiminti, tada išdžiūvo burna.
– Kuri iš tvarkytojų?
– Melisa Vinsent.
Nepažįstamas vardas. Pala.
– Meli?
Orenas prisimerkė.
– Ar pažįstate?
Prisiminiau, kaip ji pamatė Našą prie Libės kambario.
– Ar turėčiau ką nors žinoti? – paklausė Orenas, nors iš tiesų net
nepaklausė. Papasakojau jam, ką Alisa buvo sakiusi apie Melę su Našu, ką
pamačiau Libės kambaryje, ką pamatė Meli. Tada sustojome prie Hotornų
namo, pastebėjau Alisą.
– Ją vienintelę nurodžiau įleisti pro vartus, – patikino mane Orenas. – Jei
atvirai, artimoje ateityje norėčiau daugiau nieko neįsileisti, tik ją.
Kažkodėl mane tai nelabai tepaguodė.
– Kaip ji? – Alisa paklausė Oreno, vos tik išlipome iš visureigio.
 – Užsiutusi, – užbėgau Orenui už akių. – Sužeista, šiek tiek išsigandusi. –
Matydama ją, o šalia jos stovintį Oreną, nebesusilaikiau ir pažėriau
kaltinimų.
– Jūs abu mane įtikinėjote, man čia niekas negresia! Prisiekinėjote, kad
pavojaus nebus! Kai užsiminiau apie žmogžudystę, elgėtės taip, lyg būčiau
pamišėlė.
– Jei jau tiksliai, – atsakė advokatė, – tik paminėjote kirvį. Tiesą sakant, –
sukandusi dantis tęsė ji, – teoriškai, žvelgiant juridiškai, gali būti, kad
apsirikome.
– Kaip, apsirikote? Juk aiškinote, kad mano mirties atveju Hotornai vis
tiek negautų nė skatiko!
– Ir to neneigiu, – atjausdama patvirtino Alisa. – Tačiau... – Jai aiškiai
buvo nepaprastai neskanu pripažinti kaltę. – Dar sakiau, kad jei mirtumėte
testamentui neįsiteisėjus, paveldėjimas taptų jūsų turto dalimi. Paprastai
taip ir būna.
– Paprastai, – pakartojau. Šią savaitę sužinojau vieną dalyką: nei Tobijas
Hotornas, nei jo paveldėtojai nėra nei paprasti, nei įprasti.
– Tačiau, – tvirtu balsu tarė Alisa, – Teksaso valstijoje velioniui leidžiama
prie testamento pridurti sąlygą, reikalaujančią, kad paveldėtojams turtas
pereitų tik pragyvenus tam tikrą laiką po jo mirties.
Testamentą buvau skaičiusi keletą kartų.
– Esu tikra, prisiminčiau, jei būčiau perskaičiusi, kad siekdama
paveldėjimo turėčiau kažkiek laiko nemirti. Vienintelė sąlyga...
– Buvo metus pagyventi Hotornų name, – užbaigė Alisa. – Pripažinsiu,
jog šią sąlygą patenkinti, jei mirtumėte, nebūtų taip paprasta.
Tai štai ką jie apsižiūrėjo? Kad negyva Hotornų namuose negyvenčiau?
– Tad jei mirčiau... – nurijau seiles, kad sudrėktų liežuvis, – pinigai
keliautų labdarai?
 – Galimas dalykas. Bet tokią interpretaciją dar galėtų užginčyti jūsų
paveldėtojai, remdamiesi pono Hotorno intencija.
– Kad paveldėtojų neturiu, – pasakiau. – Nei testamento.
– Testamentas nebūtinas, norint turėti paveldėtojų. – Alisa pažvelgė į
Oreną. – Ar jos seserį patikrinote?
– Libę? – negalėjau patikėti savom ausim. Negi jie jos nepažįsta?
– Sesuo švari, – Orenas atsakė Alisai. – Šaudant ji buvo su Našu.
Jau verčiau jis būtų susprogdinęs bombą – tokią Alisos reakciją sukėlė tas
teiginys.
Netrukus Alisa susitvardė ir grįžo prie manęs.
– Teisiškai negalite pasirašyti testamento, kol jums nesuėjo aštuoniolika.
Lygiai kaip ir tapti fondo valdytoja, turinti čia parašo teisę. Ir čia dar vienas
neapsižiūrėjimas. Nuo pat pradžių daugiausia dėmesio skyriau testamentui,
bet jeigu negalite ar nepageidaujate imtis fondo valdytojos vaidmens, ši
pareigybė pereitų... – čia ji stabtelėjo, – vaikinams.
Jei mirčiau, fondas – visi pinigai, visa valdžia, visas potencialas – pereitų
Tobijo Hotorno vaikaičiams. Per metus išdalijamas šimtas milijonų dolerių.
Už tokius pinigus galima tiek ir tiek paslaugų nusipirkti.
– Kas žino apie fondo valdymo sąlygas? – baisiai rimtai paklausė Orenas.
– Zara su Konstantinu tai tikrai, – iškart atsakė Alisa.
– Greisonas, – kimiai pridūriau. Vėl pradėjo tvinkčioti žaizdos. Jį
pažinojau pakankamai ir buvau tikra, kad jis tikrai bus pareikalavęs
peržiūrėti fondo valdymo įstatus. Jis manęs neskriaustų. Norėjosi tuo tikėti.
Tik nori perspėti, kad nesikiščiau.
– Per kiek laiko galėtumėte paruošti dokumentus, kad jos mirties atveju
fondo valdymas pereitų jos seseriai? – paklausė Orenas. Jei viskas dėl
fondo valdymo, tai būtų saugiklis man, bet kartu ir grėsmė Libei.
– O manęs niekas neklaus, ko noriu aš? – paklausiau.
 – Dokumentus galiu paruošti iki rytojaus, – Alisa atsakė Orenui,
nekreipdama į mane dėmesio. – Tik Eiveri, kol nesukako aštuoniolika,
teisiškai negalės jų pasirašyti, bet net ir tada neaišku, ar galėtų priimti tokį
sprendimą, kol gaus visus įgaliojimus valdyti fondą, sukakus dvidešimt
vieniems. O ligi tol...
Būsiu vaikščiojantis taikinys.
– Ar būtų sunku aktyvuoti testamento apsaugos išlygą? – pakeitė taktiką
Orenas. – Juk yra aplinkybės, kuriomis Eiveri galėtų atsisakyti Hotornų
kaip nuomininkų, ar ne?
– Reikėtų įrodymų, – atsakė Alisa. – Jei būtų įrodyta, kad koks konkretus
asmuo ar asmenys ją užgaulioja, baugina ar jos atžvilgiu smurtauja; bet ir
tuomet Eiveri galėtų išmesti tik tą konkretų kaltininką, ne visą giminę.
– O laikinai kur nors kitur pati negalėtų gventi?
– Ne.
Orenui tai nepatiko, bet laiko tuštiems komentarams jis nešvaistė.
– Be manęs nuo šiol nė žingsnio, – pareiškė man Orenas geležiniu
balsu. – Nei po teritoriją, nei name. Niekur – suprantate? Visada būsiu šalia.
Teks vykdyti matomą atgrasymą.
Šalia manęs stovinti Alisa sušnairavo į Oreną.
– Ar žinai ką, ko nežinau aš?
Stojo trumputė pauzelė, tada mano apsaugininkas atsakė:
– Maniškiai patikrino ginklų sandėlį. Viskas vietoje. Panašu, kad į Eiverę
šauta ne iš Hotornų ginklo, bet mano vyrai dėl visa ko dabar peržiūrinėja
visus kelių pastarųjų dienų vaizdo įrašus.
Mane taip apstulbino žinia, kad Hotornų name yra ginklų sandėlis, jog
kitko beveik ir neišgirdau.
– Ar kas lankėsi ginklų sandėlyje? – paklausė Alisa.
– Dviese. – Orenas lyg norėjo nutilti, kad man būtų ramiau, bet tarė: –
Džeimsonas ir Greisonas. Abu turi alibi, bet abu apžiūrinėjo šautuvus.
– Hotornų name yra ginklų sandėlis? – tik tiek pralemenau.
– Čia Teksasas, – atsakė Orenas. – Visa šeimyna šaudo, o ponas Hotornas
buvo kolekcininkas.
– Ginklų kolekcininkas, – patikslinau. Ginklų nemėgau dar prieš tai, kai į
mane šovė.
– Jei būtumėte paskaičiusi mano paliktą aplanką apie jūsų turtą, – įsiterpė
Alisa, – žinotumėte, kad ponas Hotornas turėjo didžiausią pasaulyje XIX
amžiaus pabaigos–XX pradžios vinčesterių kolekciją, tarp jų ir yra tokių,
kurių vertė siekia keturis šimtus tūkstančių dolerių.
Jau pati mintis, kad už šautuvą kas nors paklotų tokius pinigus,
neįtikėtina. Bet ta jo milžiniška kaina kaipmat nublanko – man galvoje
sukosi mintis, kad Džeimsonas su Greisonu abu lankėsi ginklų saugykloje
apžiūrėti šautuvų, tik visai ne ketindami į mane šaudyti.
Džeimsono antras vardas – Vinčesteris.
 57 skyrius

N ors jau buvo vėlu, priverčiau Oreną mane palydėti į ginklų saugyklą.
Sekdama jam iš paskos tais painiais koridoriais mąsčiau, kad tokiame
name galima visą gyvenimą slapstytis.
Ką jau kalbėti apie slaptus takus.
Galiausiai Orenas stabtelėjo ilgame koridoriuje.
– Čia.
Jis sustojo priešais įmantrų auksinį veidrodį. Stebėjau, kaip perbraukė
ranka rėmo šonu. Kažkas trakštelėjo, ir veidrodis atsivožė į koridorių kaip
durys. Už jo buvo matyti plieninė siena.
Orenas priėjo arčiau, mačiau, kaip jam veidu iš viršaus į apačią prabėga
raudona linija.
– Veido atpažinimo sistema, – paaiškino jis. – Ji čia įdiegta kaip
pagalbinė apsaugos priemonė. Geriausias būdas apsisaugoti, kad
nepageidaujamas asmuo neįsilaužtų į seifą – pasirūpinti, kad nenutuoktų,
kur jis.
Štai kam veidrodžio ten reikia. Jis stumtelėjo duris į vidų.
– Visas ginklų sandėlis apkaltas grūdintu plienu. – Jis įėjo į sandėlį, aš
nusekiau iš paskos.
Išgirdusi, kad yra ginklų sandėlis, įsivaizdavau jį kaip iš filmo: daugybę
juodų ir Rembo stiliaus dėtuvių ant sienų. O mes čia užėjom kaip į kokį
užmiesčio klubą. Prie sienų – daugybė tamsios vyšnių spalvos medžio
spintelių. Salės viduryje – puošniai išraižytas stalas marmuro paviršiumi.
– Tai čia ginklų sandėlis? – paklausiau. Ant grindų patiestas kilimas.
Ištaigingas, brangus, toks, kokį gali pamatyti prašmatniuose
valgomuosiuose.
– Ne to tikėjotės? – Orenas uždarė duris. Jos užsitrenkė, bet jis vieną po
kito užsklendė dar tris papildomas sklendes. – Visame name yra nemažai
tokių slėptuvių. Šioje galima slėptis ir nuo tornadų. Dėl visa ko vėliau
parodysiu, kur kitos.
Jei kartais kas bandytų mane nužudyti. Bet tos minties toliau
nerutuliojau, o prisiminiau, dėl ko čia atėjusi.
– Kur vinčesteriai? – paklausiau.
– Kolekcijoje mažiausiai trys dešimtys vinčesterių. – Orenas linktelėjo
vitrinų palei sieną link. – Ar jie jus domina dėl kokios konkrečios
priežasties?
Dar prieš dieną gal būčiau nesakiusi, bet Džeimsonas man nepasisakė,
kad ieškojo – ir gal net rado – nuorodą į nuosavą antrą vardą. Tad ir aš jam
nesijaučiau skolinga.
– Aš kai ko ieškau, – pasakiau Orenui. – Tobijo Hotorno žinutės,
nuorodos. Raižinio – greičiausiai skaičiaus ar simbolio.
Tas išbraižymas medyje Juodojoje girioje nebuvo nei skaičius, nei
simbolis. Bučiuodamas mane Džeimsonas atrodė įsitikinęs, kad kita
nuoroda – Tobio vardas. O aš nebuvau tokia tikra. Rašysena buvo visai ne
tokia kaip raižinio ant tiltelio. Nelygios raidės, vaikiškos. Gal vaikystėje
pats Tobis ir išraižė? Gal tikroji nuoroda taip ir liko girioje neatrasta?
Nevalia ten grįžti. Bent kol neaišku, kas šaudė. Patalpą Orenas gali
apžiūrėti ir pasakyti, kad saugu. Viso miško neiššukuos.
Stengdamasi vyti prisiminimus apie šūvių aidus ir visa, kas buvo po to,
atidariau vieną iš vitrinų.
– Gal nutuokiate, kur jūsų buvęs darbdavys būtų galėjęs paslėpti
žinutę? – susikaupusi paklausiau Oreno. – Ant kurio ginklo? Kurioje jo
vietoje?
– Ponas Hotornas man retai ką nors patikėdavo, – atsakė Orenas. – Ne
visada perkąsdavau, ką ir kaip jis mąsto, bet gerbiau jį, ir pagarba buvo
abipusė. – Orenas ištraukė iš stalčiaus staltiesę ir išlankstęs ją patiesė ant
marmurinio stalviršio. Tada nuėjęs prie mano atidarytos spintelės iškėlė
vieną iš šautuvų.
– Nė vienas neužtaisytas, – pabrėžtinai paaiškino Orenas, – bet elgtis
reikia lyg su užtaisytais. Visada.
Padėjęs šautuvą ant staltiesės jis pirštais perbraukė per vamzdį.
– Šitą jis labai mėgo. Buvo tikrai puikus šaulys.
Pajutau, kad apie tai turbūt yra kokia nors istorija ir jos jis man tikrai
nepasakos.
Orenas atsitraukė, man tai buvo ženklas prieiti. Visa savo esybe troškau
bėgti nuo to šautuvo kuo toliau. Dar per gyvi prisiminimai, kaip į mane
šaudo. Žaizdos tvinkčioja, bet prisiverčiau apžiūrėti ginklą iš visų pusių,
ieškojau bent kokios nuorodos. Galiausiai atsigręžiau į Oreną.
– O kur dėti šovinius?

Tai, ko ieškojau, aptikau ant ketvirtojo apžiūrimo šautuvo. Į vinčesterio

šautuvą šoviniai dedami nuo buožės atšovus svirtelę. Ketvirtojo šautuvo
svirtelės apačioje buvo trys raidės: O. N. E. Metale raidės išgraviruotos taip,
tarsi būtų inicialai, bet aš perskaičiau kaip skaičių, pritinkantį prie rastojo
ant tiltelio.
Ten ne begalybė, toptelėjo man. Aštuonetas. O čia – O. N. E. – „one“ –
vienetas.
Aštuoni. Vienas.
 58 skyrius

O renas mane parlydėjo į mano flygelį. Pamaniau, pasibelsiu Libei į

duris, bet jau buvo vėlu – per vėlu, be to, ką jai tokiu metu sakyčiau?
Čia kažkur klaidžioja žudikas, saldžių!
Orenas apžiūrėjo mano kambarį, tada atsistojo už durų, kojos pečių
plotyje, rankos prie šonų. Kada nors juk ir jam reikia miegoti, bet užsidarius
durims buvau tikra, kad šiąnakt tai ne.
Išsitraukiau iš kišenės telefoną ir įsispoksojau. Iš Maksės nieko. Ji pelėda,
be to, dviem valandomis ankstesnėje laiko zonoje negu dabar aš. Nieku
gyvu nemiegotų. Persiunčiau į visas jos socialinių tinklų paskyras tą patį
laiškelį, kurį buvau parašiusi trumpąja žinute.
Būk gera, atsakyk, iš paskutiniųjų mintyse prašiau. Labai prašau, Makse.
– Nieko. – Balsu to ištarti neketinau. Kad nesijausčiau visai viena,
nužingsniavau į vonios kambarį, pasidėjau telefoną ant stalo ir nusimečiau
drabužius. Nuoga pažvelgiau į veidrodį. Jei ne veidas ir tvarsčiai palei
siūles, visur kitur oda atrodo nepaliesta. Nusilupau tvarsčius. Žaizda piktai
raudona, siūlės tolygios ir mažos. Įsistebeilijau į žaizdą.
Kažkas – beveik galvą guldau, kad iš Hotornų giminės – trokšta mano
mirties. Juk jau galėjau būti nebegyva. Vaizdavausi jų veidus – vieną po
kito. Šaudant su manimi buvo Džeimsonas. Našas nuo pat pradžių pareiškė,
kad pinigai jam nė motais. Sandras toks mielas ir šiltas. O Greisonas...
Jei tu sumani, laikykis nuo Džeimsono atokiau. Ir nuo žaidimo. Nuo
manęs. Jis mane perspėjo. Pats pasakė, kad jų šeima naikina viską, prie ko
prisiliečia. Paklausta, kaip mirė Emilė, Rebeka paminėjo ne Džeimsono
vardą.
Greisonas pasakė, kad širdis.
Pasidariau dušą kiek įmanoma karštesnį ir įlipau. Krūtinę nuo srovės
nusukau, kad vanduo bėgtų ant nugaros. Skaudėjo, bet norėjau nusitrinti
visą tą nelemtą vakarą. Tą, kas nutiko Juodojoje girioje. Ir kas buvo su
Džeimsonu. Viską.
Pagaliau neišlaikiau. Verkti duše galima.
Po minutės kitos susitvardžiau ir užsukau čiaupą – kaip tik tada išgirdau
skambantį telefoną. Puoliau prie jo visa šlaputėlė ir varvanti.
– Alio.
– Labai tikiuosi, kad nemeluoji nei dėl pasikėsinimo. Nei dėl
glamžymosi.
Man net atlėgo.
– Makse!
Turbūt ji iš mano balso suprato, kad nemeluoju.
– Kas per painiava, Eivere? Kas per sutraukta painiava ten su tavim?
Aš jai papasakojau: išklojau viską su visom smulkmenėlėm,
pasekundžiui, papasakojau viską, ką taip stengiausi užgniaužti.
– Klausyk, mesk viską ir varyk iš ten, – labai rimtu balsu pareiškė Maksė.
– Ką? – Drebėjau, bet galiausiai įstengiau pagriebti rankšluostį.
– Kažkas norėjo tave nužudyti, – perdėm kantriai paaiškino Maksė, – tad
nešdinkis iš to žudikų krašto. Stokis ir važiuok.
– Išvykti negaliu, – atsakiau. – Jei nepagyvensiu čia metų, viską prarasiu.
– Ir kas čia blogo? Tiesiog gyvenimas grįš į ankstesnes vėžes.
– Taip, – negalėjau patikėti, ką girdžiu. – Gyvenau mašinoje, Makse, be
jokių ateities šansų.
– Svarbiausias žodis: gyvenai.
Stipriau apsigobiau rankšluosčiu.
 – Nori pasakyti, atsisakytum milijardų?
– Na, nebent dar prevenciškai ištratinčiau visą Hotornų vyriją, bet tu, ko
gero, tai suprasi kaip eufemizmą.
– Makse!
– Ei, su Džeimsonu Hotornu glamžiausi juk ne aš!
Norėjau jai paaiškinti, kaip iš tiesų viskas buvo, bet kažkodėl paklausiau:
– Kur buvai?
– Atsiprašau?
– Aš tau skambinau tuoj po to įvykio, prieš Džeimsoną. Man tavęs taip
reikėjo, Makse.
Kitoje pusėje stojo ilga ir slogi tyla.
– Man viskas kuo puikiausiai, – pasakė galiausiai. – Viskas man gerai,
ačiū, kad paklausei.
– Apie ką?
– Taigi. – Maksė nuleido balsą. – Ar bent pastebėjai, kad skambinu ne iš
savo numerio? Iš brolio. Man namų areštas. Visiškas. Per tave.
Jau anąsyk, kai kalbėjom, supratau, kad kažkas ne taip.
– Kaip suprasti, per mane?
– Tikrai nori žinoti?
Kas čia per klausimas?
– Aišku, noriu.
– Kai užvirė visa ta košė, tu juk nė sykio nepasiteiravai, kaip aš. – Ji giliai
iškvėpė. – Kalbėkim atvirai, Eive, ir anksčiau ne ką domėdavaisi.
Man sutraukė pilvą.
– Netiesa.
– Kai mirė mama, tau reikėjo manęs. Paskui užgriuvo Libė su tuo savo
bepročiu, ir vėl tau prireikė manęs. Tada paveldėjai milijardus milijardų.
Aišku, tau ir vėl reikia manęs! Aš mielai tau padedu, Eivere, tačiau ar bent
žinai, kuo vardu mano vaikinas?
Susiėmiau ir pabandžiau prisiminti.
– Džaredas?
– Ne, – patylėjusi atsakė Maksė. – Teisingas atsakymas toks, kad vaikino
nebeturiu, nes pričiupau Džeksoną, bandantį iš mano telefono parsisiųsti
tavo žinutes man. Žurnalistas jam už tai pasiūlė pinigų. – Jos pauzė šįsyk
buvo labai skausminga. – Ar nori žinoti, kiek?
Man širdis į kulnus nusirito.
– Man labai gaila, Makse.
– Ir man, – piktai atsakė Maksė. – Bet labiausiai gailiuosi, kad leidau jam
mane fotografuoti. Intymiai. Nes kai su juo išsiskyriau, jis tas nuotraukas
persiuntė mano tėvams. – Maksė, kaip ir aš, verkia tik duše. Bet dabar jos
balsas drebėjo. – Man net neleidžia su niekuo draugauti, Eivere. Kaip tau
atrodo, jie sureagavo?
Neįstengiau įsivaizduoti.
– Ko tau reikia? – paklausiau.
– Noriu vėl gyventi, – minutėlę nutilo. – O žinai, kas baisiausia? Negaliu
kaip reikiant ant tavęs siusti, nes juk tave mėgino nušauti. – Jos balsas
pritilo. – Ir tau manęs reikia.
Man buvo skaudu, nes tai tiesa. Man tikrai jos reikia. Jos man visada
reikia labiau nei jai manęs, nes ji mano draugė – vienintelė. O aš jai viena iš
daugelio.
– Atleisk man, Makse.
Ji tik purkštelėjo.
– Gerai, kai kitąsyk kas nors į tave šaus, turėsi už bausmę man nupirkti ką
nors gražaus. Kaip antai Australiją.
– Nori, kad nupirkčiau kelionę į Australiją? – pamaniau, jog tai dabar
lengvai įvykdoma.
 – Ne, – šelmiškai atsakė ji. – Nupirk man visą Australiją. Juk gali sau
leisti.
Suprunkščiau.
– Bijau, ji neparduodama.
– Tuomet patarčiau padaryti viską, kad vengtum tolesnių susišaudymų.
– Būsiu atsargi, – pažadėjau. – Tas, kas norėjo mane nudėti, kitos progos
negaus.
– Gerai. – Maksė kelias sekundes patylėjo. – Eive, nebegaliu šnekėt.
Nežinau, kada pavyks iš kur nors pasiskolinti telefoną. Ar pasijungti
internetą. Ar dar kur.
Per mane. Įtikinėjau save, kad čia ne sudie – bent jau ne galutinis.
– Ir aš tave myliu, žiaurybe.
Baigusi pokalbį atsisėdau su rankšluosčiu – jaučiausi taip, lyg kažkas
viduje išskobta. Galų gale grįžau į kambarį, apsivilkau pižamą. Lovoje
prisiminiau Maksės žodžius. Gal aš išties savanaudė? Svarstydama tai
išgirdau krebždesius sienoje.
Sulaikiusi kvapą įsiklausiau. Ir vėl. Take.
– Džeimsonai! – šūktelėjau. Jis vienintelis šiuo taku ateidavo į mano
kambarį. Bent jau nežinau, ar jo naudojasi kiti. – Džeimsonai, visai
nejuokinga.
Atsakymo nebuvo, bet kai atsikėlusi ir nuėjusi tylutėliai pastovėjau prie
pat tako, galėjau galvą atiduoti, kad anoje pusėje kažkas kvėpuoja. Paėmiau
kandeliabrą, pasiruošiau jį pasukti ir pamatyti, kas ten kitapus sienos. Bet
tada nugalėjo sveikas protas, – o gal ir pažadas Maksei. Atidariau duris į
koridorių.
– Orenai, – pasakiau, – turėčiau jums kai ką pasakyti.

Orenas apieškojo taką, tada sugadino įėjimą į mano kambarį. Dar „pasiūlė“,
kad panakvočiau Libės kambaryje, neprijungtame prie tako.
Tai buvo ne pasiūlymas.
Kai pasibeldžiau, sesė miegojo. Beveik ir neprabudo. Įsirangiau į jos
lovą, ji nė nepaklausė kodėl. Po pokalbio su Makse buvau tikra, kad
nereikia jai pasakoti. Per mane aukštyn kojom apsivertė visas Libės
gyvenimas. Dusyk. Pirmąsyk, kai mirė mano mama, dabar vėl. Ji man ir
taip jau viską atidavė. Turi ir savų bėdų. Maniškių tikrai jai nereikia.
Po patalais smarkiai apsikabinau pagalvę ir prisispaudžiau prie Libės.
Reikėjo būti kuo arčiau jos, nors ir negalėjau jai pasakoti kodėl. Suvirpėjo
Libės akys, ir ji prisiglaudė prie manęs. Stengiausi apie nieką kitą
negalvoti – nei apie Juodąją girią, nei apie Hotornus. Panirau į tamsą ir
užmigau.
Sapnavau, kad aš užeigoje. Bet dar maža – penkerių ar šešerių. Ir
laiminga.
Pastatau ant stalo du cukraus maišelius, suglaudžiu juos galais, kad
sudarytų trikampį ir galėtų patys stovėti. „Štai“, – sakau. Tada taip
pastatau kitus du maišiukus, penktąjį uždedu gulsčiai ant jų ir sujungiu
anuos du trikampius.
„Eivere Kaile Znaks! – Prie stalo galo atsiranda mama, šypsosi. – Ar
pameni, ką sakiau apie pilių iš cukraus statymą?“
Aš ją nužvelgiu. „Bet galioja tik aukštesnėms nei penkių aukštų!“
Staiga prabundu. Apsisukusi tikiuosi pamatyti Libę, bet jos lovos pusė
tuščia. Į kambarį pro langą liejasi ryto šviesa. Nueinu į Libės vonios
kambarį, bet ir ten jos nerandu. Jau ketinau grįžti į savo kambarį ir vonią,
bet ant staliuko pastebėjau Libės telefoną. Daugybė praleistų žinučių –
visos nuo Dreiko. Tris naujausias galėjau perskaityti neįvedusi slaptažodžio.
Myliu tave.
Juk žinai, kaip tave myliu, mano Libule.
Žinau, kad ir tu mane myli.
 59 skyrius

V os tik išėjau iš Libės apartamentų, mane pasitiko Orenas. Nežinau, ar

visą naktį budėjo, bet atrodė žvalus.
– Apie įvykį pranešta policijai, – atsiskaitė jis. – Diskretiškai. Prie bylos
priskirtieji tyrėjai dirba su mano komanda. Sutarėme, kad visiems bus
geriau, jei Hotornų šeima apie tyrimą nežinotų. Džeimsonui ir Rebekai
pasakyta, kaip svarbu diskretiškumas. Todėl prašyčiau kiek įmanoma elgtis
lyg niekur nieko.
Apsimesti, kad vakar vakare vos neatsisveikinau su galva. Nuduoti, kad
viskas gerai.
– Ar Libės nematėte? – paklausiau. Libei tikrai sunku.
– Prieš kokį pusvalandį ji nusileido pusryčių. – Oreno balsas nieko
neišdavė.
Prisiminiau tas žinutes, ir man vėl suspaudė pilvą.
– Kaip ji jums pasirodė?
– Nesužeista. Rankos, kojos ir visa kita sveika.
Klausiau ne to, bet tokiomis aplinkybėmis kaip tik to ir reikėjo klausti.
– Ar jai ten, apačioje, apsuptai Hotornų, niekas negresia?
– Jos apsauga padėtį žino. Šiuo metu ji neturi pagrindo manyti, kad jai
kas grėstų.
Ne Libė paveldėtoja. Nei taikinys. Aš.

Apsirengiau ir nulipau žemyn. Drabužius užsitempiau iki kaklo, kad

nesimatytų sužeidimo, nubrozdintą skruostą kaip galėjau paslėpiau po
makiažu.
Valgomajame ant indaujos buvo išdėliota įvairių kepinių. Libė buvo
susiraičiusi ant didelės senovinės kėdės kambario pakraštyje. Našas sėdėjo
ant gretimos kėdės ištiesęs kojas, kaubojiškus batus užsitraukęs iki
kulkšnių. Stebėjo.
Tarp jų ir manęs buvo keturi Hotornų giminės nariai. Visi turi pagrindo
trokšti mano mirties, pagalvojau eidama pro juos. Viename valgomojo stalo
gale sėdėjo Zara su Konstantinu. Ji skaitė laikraštį. Jis – planšetę. Nė vienas
į mane nekreipė nė menkiausio dėmesio. Kitame stalo gale sėdėjo močiutė
su Sandru.
Pajutusi, kad kažkas už manęs, staigiai atsigręžiau.
– O, kai kas šįryt labai nervinasi, – pareiškė Tėja ir įsikibusi man į
parankę nuvedė prie indaujos. Orenas kaip šešėlis nusekė iš paskos. – O tu
tokia užsiėmusi, – sumurmėjo Tėja man tiesiai į ausį.
Žinau, kad ji mane stebi, kad jai turbūt nurodyta paskui mane vaikščioti ir
atsiskaitinėti. Ar ji buvo arti vakar vakare? Ką žino? Remiantis Oreno
pateikta informacija, pati Tėja į mane nešaudė, tačiau jos atsiradimo metas
Hotornų namuose – tikrai ne sutapimas.
Zara dukterėčią čia atsivežė ne šiaip sau.
– Nevaidink nekaltos mergelės, – patarė Tėja ir pasiėmusi atsikando
ragelio. – Man skambino Rebeka.
Vos susiturėjau neatsisukusi į Oreną. Juk jis sakė, kad Rebeka apie
šaudymą niekam nieko nepasakos. Kiek dar jis gali klysti?
– Judu su Džeimsonu? – tarė Tėja, lyg bardama vaiką. – Ir dar senajame
Emilės kambaryje. – Tau neatrodo, kad šiurkštoka?
Apie išpuolį ji nenutuokia, staiga toptelėjo man. Rebeka turbūt matė iš
vonios kambario išeinantį Džeimsoną. Ko gero, girdėjo, apie ką kalbame. Ir
sudėliojo taškus, kad mudu...
 – Tai ką, nespėju nusisukti, ir žmonės pradeda išdykauti? – paklausė
Sandras ir įsispraudė tarp mudviejų, taigi Tėjai teko mane paleisti. –
Neišpasakytas šiurkštumas.
Nenorėjau jo įtarinėti, bet susiklosčius tokioms aplinkybėms tas stresas,
ką įtarinėti, o ko ne, turbūt būtų mane ir pribaigęs.
– Rebeka nakvojo namelyje, – pasigardžiuodama Tėja pasakė Sandrui. –
Pagaliau ji nutraukė metus trukusią tylą ir viską apie tai man parašė. – Ji
elgėsi taip, lyg turėtų svariausią kozirį, tik aš niekaip nesupratau, koks tas
jos koziris.
Rebeka?
– Ir man Beka parašė, – pasakė Sandras Tėjai. Tada lyg atsiprašinėdamas
pažvelgė į mane. – Žinios apie Hotornų žygdarbius plinta greit.
Apie šaudymą Rebeka nutylėjo, bet galėjo ir apie tą bučinį taip visiems
netrimituoti.
Tas bučinys nieko nereiškia. Ne jis čia svarbiausia.
– Ei, mergyt! – močiutė valdingai pamojo lazda į mane, tada į kepinius. –
Negi dabar versi senutę stotis?
Jei į mane taip būtų kreipęsis kas kitas, būčiau nereagavusi, bet močiutė
buvo ir labai sena, ir nuožmi. Tad nuėjau ir nunešiau jai padėklą. Per vėlai
prisiminiau, kad sužeista. Skausmas taip ir nudiegė visą kūną, pro sukąstus
dantis sudejavau, bet įstengiau neišsiduoti.
Močiutė akimirką pažiūrėjo, tada bakstelėjo lazda Sandrui.
– Padėk jai, drimba.
Sandras paėmė padėklą. Aš nuleidau ranką prie šono. Kas pastebėjo, kaip
krūptelėjau? Stengiausi į juos nespoksoti. Kas jau žino, kad aš sužeista?
– Tu sužeista. – Sandras vėl įsispraudė tarp mūsų su Tėja ir palinko prie
manęs.
– Niekis, – pasakiau.
 – Nieko panašaus.
Nepastebėjau, kaip į banketų salę įžengė Greisonas, bet dabar jis stovėjo
tiesiai už manęs.
– Skirtumėte man minutėlę, panele Znaks? – Ir įsistebeilijo man į akis. –
Hole.
 60 skyrius

T urbūt nederėjo niekur eiti su Greisonu Hotornu, bet žinojau, kad man
iš paskos seks Orenas, o man iš Greisono kai ko reikėjo. Norėjau
pažvelgti jam į akis. Norėjau išsiaiškinti, ar jis tai padarė – arba gal
nutuokia kas.
– Jūs sužeista. – Greisonas neklausė. – Turėsite iškloti, kas nutiko.
– Jei turėsiu, tai ir išklosiu, – pažvelgiau į jį.
– Prašom. – Nesuprasi, ar jam tas žodis skausmingas, ar neskoningas – o
gal ir toks, ir anoks.
Aš jam neskolinga. Orenas prašė nepasakoti apie šaudymą. Kai anąsyk
šnekėjausi su Greisonu, jis trumpai ir atžariai mane perspėjo. Man mirus
fondas pereitų jam.
– Į mane šovė. – Išpyškinau tiesą, nes dėl pačiai nesuprantamų priežasčių
turėjau pamatyti jo reakciją. – Tik pašovė, – pasitaisiau.
Įsitempė visi Greisono žandikaulių raumenukai. Nežinojo. Bet man dar
nespėjus pasidžiaugti nuo širdies nusiritusiu akmeniu, Greisonas pasisuko į
mano apsaugininką.
– Kada? – paklausė.
– Vakar vakare, – trumpai atsakė Orenas.
– O kur buvote jūs? – paklausė Greisonas sargybinio.
– Ne taip arti, kaip kad būsiu nuo šiol. – Orenas atlaikė jo žvilgsnį.
– Gal mane pamiršote? – pakėliau ranką ir ją kaipmat nudiegė. – Jūsų
pokalbio subjektą, savarankišką asmenybę.
Greisonas turbūt pastebėjo, kiek skausmo man tas kilstelėjimas sukėlė.
Atsisukęs jis švelniai suėmė mano ranką ir ją nuleido.
– Prašom leisti Orenui atlikti savo darbą, – švelniai nurodė.
Nepasidaviau nei jo tonui, nei prisilietimui.
– Kaip manote, nuo ko jam derėtų mane saugoti? – ir nukreipiau žvilgsnį
į banketų salę. Laukiau, kada Greisonas puls mane gėdinti, kaip drįstu
įtarinėti mylimus jo artimuosius, kurie vėl pakartos, jog pats rinktųsi ne
mane, o bet kurį iš jų.
Bet Greisonas tik nusisuko į Oreną.
– Jeigu jai kas nors nutiks, atsakingas liksite jūs.
– Asmeninės atsakomybės valdovas, – apsireiškė Džeimsonas ir lengvu
žingsniu nuėjo prie brolio. – Žavinga.
Greisonas sukando dantis, bet tada kažką suprato.
– Jūs abu vakar vakare buvote Juodojoje girioje. – Dėbtelėjo į brolį. – Į ją
šovęs žmogus galėjo pataikyti ir tau.
– Tai bent farsas būtų, – atsakė Džeimsonas, sukdamas apie brolį ratu, –
jei man būtų kas nors nutikę.
Įtampa tarp brolių buvo akivaizdi. Tuoj sprogs. Mačiau, kur viskas suka:
Greisonas Džeimsoną vadina neatsargiu, tas įrodinės savo tiesas, gal net
rizikuos. O kada Džeimsonas paminės mane? Bučinį?
– Tikiuosi, nesutrukdžiau, – prisijungė ir Našas. Broliams jis pasiuntė
tingoką, pavojingą šypsenėlę. – Džeimi, šiandien nepraleisk pamokų. Turi
penkias minutes apsivilkti uniformą ir sėsti į mano mašiną, arba ateityje
galėsi kiaules ganyti. – Palaukęs, kol Džeimsonas išėjo, jis apsisuko. –
Grėjau, mūsų motina prašo pas ją užsukti.
Susitvarkęs su broliais, Hotornų vyresnėlis atsigręžė į mane.
– Tavęs, ko gero, į Heitso vidurinę šiandien nereikės pavėžėti?
– Ne, nereikės, – ant krūtinės sukryžiavęs rankas pasakė Orenas. Našas
pastebėjo ir jo stovėseną, ir toną, bet jam dar nespėjus atsakyti, įsiterpiau:
 – Į mokyklą nevažiuosiu. – Orenui tai buvo naujiena, bet prieštarauti
nepuolė.
O štai Našas mestelėjo lygiai tokį pat žvilgsnį kaip prieš minutę
Džeimsonui, kai pagrasino apie kiauliaganio dalią.
– Ar tavo sesuo žino, kad šią mielą penktadienio popietę ketini praleisti
pamokas?
– Mano sesuo – ne tavo nosiai, – atrėžiau jam, bet pagalvojusi apie Libę
prisiminiau Dreiko žinutes. Būna daug baisesnių dalykų, nei kad Libė
susidėtų su Hotornu. Aišku, jei Našas nesiekia mano žūties.
– Mano nosiai visi, kas gyvena ar dirba šiame name, – atsakė man
Našas. – Nesvarbu, nei kiek kartų kur išvykstu, nei kiek ilgai manęs čia
nebūna, žmonėmis vis tiek reikia rūpintis. Tad... – Ir vėl šyptelėjo ta savo
tingoka šypsena. – Ar sesuo žino, kad ketini prabimbinėti pamokas?
– Aš jai pasakysiu, – atsakiau bandydama pažvelgti giliau į tą kaubojų,
pajusti, ką jis mąsto.
Našas mane irgi atidžiai nužvelgė.
– Būtinai pasakyk, brangute.
 61 skyrius

P asakiau Libei, kad pabūsiu namie. Bandžiau kuo aptakiau paklausti jos
apie tas Dreiko žinutes, bet nieko nepešiau. O jei Dreikas ne tik žinutes
siuntinėja? Ta įkyri mintis taip įsikibo ir vis labiau nedavė ramybės. O jeigu
jiedu buvo susitikę? Jeigu jis ją įkalbino įsivesti jį į namą?
Prisiverčiau nuvyti tą mintį. Nepastebėtas į namą niekas nepateks.
Apsauga budriausia, Orenas man būtų pranešęs, jei šaudymo metu Dreikas
būtų buvęs kur nors netoli namo. Jis būtų pagrindinis įtariamasis ar bent jau
arti tokio.
Jei mirsiu, yra šansų, kad viskas pereis artimiausiems mano kraujo
giminaičiams – Libei ir mūsų tėvui.
– Ar nesergi? – paklausė Libė ir pridėjo man prie kaktos ranką. Ji avėjo
naujaisiais purpuriniais auliniais batais, vilkėjo juoda suknele su ilgom
virvelinėm rankovėm. Atrodė, kažkur išsiruošusi.
Susitikti su Dreiku? Man iš siaubo vėl suspaudė pilvą. Ar su Našu?
– Psichikos sveikatos diena, – įstengiau išspausti. Libė patikėjo ir
paskelbė sesių valandą. Jei ir turėjo planų, nė nemirktelėjusi jų atsisakė dėl
manęs.
– Einam į vandens grožio saloną? – nuoširdžiai paklausė Libė. – Vakar
buvau masaže. Nerealu, galą galima gauti.
Vakar vos galo ir negavau. To nepasakiau. Dar nepasakiau, kad nei
šiandien, nei dar ilgai masažų nebus. Vietoj to pasiūliau vienintelę pramogą,
kuri galbūt patiks jai ir man padės atsikvėpti nuo visų tų paslapčių, kurias
nuo jos turiu saugoti.
 – Gal nori padėti man ieškoti Davenporto?

Iš mudviejų su Libe paieškos internete rezultatų žodis davenport vartojamas

dviejų rūšių baldams nusakyti: sofai ir rašomajam stalui. Sofos
apibūdinimas buvo gana abstraktus: kaip „kola“ nusako visą grupę gazuotų
gėrimų ar konteineris – talpyklą šiukšlėms supilti. O štai Davenporto
stalas – konkretus nedidelis rašomasis stalas su daugybe stalčiukų ir
užkaborių bei nuožulniu stalviršiu, kurį atlenkęs aptinki dar vieną erdvę
susidėti daiktams.
Kiek jau buvau spėjusi susipažinti su Tobiju Hotornu, jau-čiau, kad
ieškosime greičiausiai ne sofos.
– Galime užtrukti, – pasakė Libė. – Ar bent suvoki, kokio dydžio šis
namas?
Mačiau muzikos kabinetus, sporto salę, boulingo salę, Tobijo Hotorno
automobilių garažą, soliariumą... ir tai dar nė ketvirtadalio visų patalpų
nesudarė.
– Milžiniški plotai.
– Rūmai, – suspigo Libė. – Kadangi esu visai nereprezentatyvi, visą aną
savaitę ne ką teveikiau, tik visur dairiausi ir šniukštinėjau. – Tas pasakymas
apie reprezentatyvumą – ryškiai Alisos replika. Kaži kiek kartų ji su Libe
kalbėjosi man negirdint? – Yra nedidukė šokių salytė, – tęsė Libė, du teat-
rai – vienas kino, kitas su ložėmis ir scena.
– Tą aš mačiau, – pritariau. – Ir dar boulingo salė.
Tamsia pudra apibarstytos Libės akys suapvalėjo.
– Ar žaidei?
Ta jos nuostaba buvo užkrečiama.
– Žaidžiau.
Libė papurtė galvą.
 – Aš niekada nepriprasiu, kad šiame name yra net boulingo salė.
– Ir mokomoji golfo aikštelė, – pridūrė Orenas už nugaros, – ir raketbolo
aikštė.
Jei Libė ir pastebėjo, kaip jis arti mūsų, to neparodė.
– Kaip tokioje gausybėje rasti nedidelį rašomąjį staliuką? – paklausė ji.
Atsisukau į Oreną. Jeigu jau jis čia, tegu padeda.
– Mūsų flygelyje Tobijo Hotorno darbo kambarį jau mačiau. Gal jų turėjo
daugiau?

Kitame Tobijo Hotorno darbo kambaryje stalas buvo irgi ne toks. Aplink
darbo kambarį buvo dar trys kambariai. Cigarų kambarys. Biliardo
kambarys. Orenas prireikus viską paaiškindavo. Trečiasis kambarėlis buvo
mažas, be langų. Per vidurį – kažkokia didelė balta tarsi ankštis.
– Sensorinės deprivacijos kamera, – paaiškino Orenas. – Kartkartėmis
ponas Hotornas mėgdavo atsijungti nuo pasaulio.

Galų gale mudvi su Libe ėmėme šukuoti visur – panašiai kaip mudu su
Džeimsonu Juodojoje girioje. Flygelis po flygelio, kambarys po kambario
šukavome Hotornų namų koridorius. Orenas sekė per keletą žingsnių.
– O dabar... vandens procedūrų kabinetas. – Libė plačiai atlapojo duris.
Atrodė žvali. Arba kažką slepia.
Nuvijusi tą mintį apsidariau po kabinetą. To staliuko čia tikrai nerasime,
bet pasidairyti visai ne pro šalį. Patalpa buvo L formos. Ilgojoje atkarpoje
grindys medinės, trumpojoje – iš akmens. Akmeninės dalies viduryje į
grindis buvo įmontuotas mažas kvadratinis baseinas. Nuo jo paviršiaus kilo
garas. Už jo – nediduko kambario dydžio dušas, jo čiaupai įrengti lubose,
ne ant sienos.
 – Karšta vonia. Garo kambarys, – pasigirdo mums už nugarų. Atsisukusi
išvydau Skają Hotorn, vilkinčią chalatą ligi žemės – šįsyk juodą. Ji pasuko į
didesniąją kambario atkarpą, nusimetė chalatą ir atsigulė ant pilkos
velvetinės sulankstomos lovelės. – Masažo stalas, – nusižiovavo ir užsimetė
paklodę kūnui prisidengti. – Užsisakiau masažuotoją.
– Hotornų namas šiuo metu lankytojų neįleidžia, – ramiai pasakė Orenas,
nekreipdamas dėmesio į apsinuoginusią Skają.
– Na ką, – užsimerkė Skaja. – Tada teks paskambinti prie vartų ir praleisti
Magnusą.
Magnusas. Kaži, o gal jis vakar irgi buvo? Gal ir į mane šaudė – jos
paprašytas?
– Hotornų namas lankytojų nepriima, – pakartojo Orenas. – Saugumo
sumetimais. Iki atskiro pranešimo mano vyrai pro vartus įleis tik
svarbiausią personalą.
Skaja nusižiovavo kaip katė.
– Patikėk, Džonai Orenai, šis masažas nepaprastai svarbus.
Ant lentynos šalimais degė eilė žvakių. Pro plonas užuolaidas skverbėsi
šviesa, skambėjo tyli maloni muzika.
– Dėl ko tie saugumo sumetimai? – staiga paklausė Libė. – Ar kas
nutiko?
Aš žvilgtelėjau į Oreną taip, kad jis suprastų, jog atsakinėti nereikėtų,
tačiau, pasirodo, tą žvilgsnį reikėjo nukreipti ne į tą žmogų.
– Pasak mano Greisono, Juodojoje girioje dėjosi kažkokie negeri dalykai.
 62 skyrius

L ibė palaukė, kol vėl išeisime į koridorių, ir tada paklausė:

– Tai kas tam miške buvo?
Prakeikiau Greisoną, kad pasakė motinai, o save – jog prasitariau
Greisonui.
– Kam tau sustiprinta apsauga? – paklausė Libė. Po pusantros sekundės
nusisuko į Oreną. – Kam jai sustiprinta apsauga?
– Vakar nutiko incidentas, – atsakė Orenas, – su kulka ir medžiu.
– Kulka? – pakartojo Libė. – Ar šautuvo?
– Nenukentėjau, – pasakiau.
Libė nekreipė dėmesio.
– Kas per incidentas su kulka ir medžiu? – iš susijaudinimo kratydama
savo mėlynų plaukų uodegėlę ji paklausė Oreno.
Mano apsaugos vadovui nebeliko nieko kito, kaip tik atskleisti kortas.
– Aiškinamės, ar šūviais norėta nugąsdinti Eiverę, ar ji buvo tikras
taikinys. Šaulys nepataikė, bet ją sužeidė skeveldros.
– Libe, – primygtinai pakartojau, – tikrai nenukentėjau.
– Šūviais? Tai net ne vienas? – toks įspūdis, kad aš Libei nė motais.
Orenas atsikrenkštė.
– Paliksiu judvi vienas. – Ir paėjo koridoriumi į priekį taip, kad mane
matytų ir girdėtų, bet laisvai galėtų nuduoti, kad negirdi ir nesiklauso.
Bailys.
– Į tave šaudė, o tu man nepasakoji? – nedažnai Libė įširsta, bet kai jau
įširsta, tai laikykis. – Gal Našas teisus. Kad jį kur! Sakiau jam, kad įstengsi
savim pasirūpinti pati. Jis atsakė, kad dar nepažįsta milijardierės paauglės,
kuriai kartkartėm nereikėtų įspirti į subinę.
– Orenas su Alisa viskuo rūpinasi, – pasakiau. – Nenorėjau tavęs jaudinti.
Libė pakėlė ranką man prie skruosto ir iškart pamatė mano užgrimuotą
nuobrozdą.
– O kas rūpinasi tavimi?
Norom nenorom galvoje sukosi Maksės žodžiai: tau manęs reikėjo.
Nuleidau akis.
– Tau ir savų rūpesčių per akis.
– Ką čia skiedi? – paklausė Libė. Išgirdau, kaip ji staiga įkvėpė ir giliai
iškvėpė. – Ar dėl Dreiko?
Ji ištarė jo vardą. Pragaro vartai prasivėrė, ir jokia jėga jau jų
nebeuždarys.
– Jis tau rašinėja.
– Aš jam neatrašau, – gynėsi Libė.
– Bet ir neblokavai.
Į tai atsakymo ji neturėjo.
– Juk galėjai užblokuoti, – kimiai pasakiau. – Gal paprašyti Alisos naujo
telefono. Ar pranešti, kad jis pažeidinėja teismo nurodymą.
– Jokių nurodymų iš jokių teismų aš neprašiau! – vos išpyškinusi šiuos
žodžius Libė, atrodo, pasigailėjo. Nurijo seiles. – Ir naujo telefono man
nereikia. Visi draugai turi senąjį numerį. Ir tėtė.
Įsistebeilijau į ją.
– Tėtė? – Rikio Znakso jau porą metų nebuvau mačiusi. Mano socialinis
darbuotojas su juo susisiekė, bet tėvas man nė nesibodėjo paskambinti.
Neatvažiavo net į mamos laidotuves. – Ar tau skambino tėtė? – paklausiau
Libės.
– Tiesiog... norėjo paklausti, kaip laikomės, ir tiek.
 Jis, aišku, žiūri žinias. Ir naujojo mano numerio tikrai neturi. Dabar jis,
žinoma, atras daugybę dingsčių su manimi bendrauti – kas, kad ligi šiol mes
jam buvome kaip šuniui penkta koja.
– Jis nori pinigų, – ramiu balsu pasakiau Libei. – Kaip Dreikas, kaip tavo
mama.
Užsiminti apie jos mamą – smūgis žemiau juostos.
– O ką Orenas mano, kas į tave šovė? – iš paskutiniųjų bandė tvardytis
Libė.
Aš irgi stengiausi laikytis kuo ramiau.
– Šūviai nuaidėjo iš namo teritorijos, – pakartojau tai, ką man pasakė. –
Šaulys turėjo priėjimą.
– Tai dėl to Orenas stiprina apsaugą, – bandė susivokti Libė, atidžiai
primerkusi savo ryškiai juodai apvedžiotas akis. – Tik būtiniausiam
personalui. – Ji suspaudė tamsias lūpas, kad liko tik plonas brūkšniukas. –
Galėjai ir pasakyti.
Pagalvojau, ko man ji nepasakoja.
– Pasakyk, kad nesusitikinėji su Dreiku. Kad jo čia nebuvo. Kad nebuvai
jo pasikvietusi į namą.
– Aišku, kad ne, – Libė nutilo. Nelabai supratau, ar ji bando ant manęs
nerėkti, ar laikosi, kad nepravirktų. – Aš jau eisiu, – prakalbo ji ramiai ir
šaltai. – Bet, šiaip jau, sesyt, tu nepilnametė, ir aš vis dar esu tavo teisėta
globėja. Kai kitą kartą į tave šaudys, prašau man pranešti, kad tave kur.
 63 skyrius

Ž inau, kad Orenas girdėjo kiekvieną mudviejų su Libe ginčo žodį, bet
buvau tikra, kad to mūsų pokalbio nekomentuos.
– Vis tiek reikia toliau ieškoti davenporto, – pasakiau. – Jau ir prieš tai
reikėjo ko nors griebtis, kad užsimirščiau, bet dabar tas poreikis buvo
tiesiog būtinas. Be Libės pagalbos niekaip nebūčiau prisivertusi šukuoti
kambarį po kambario. Senuko darbo kambarį jau apžiūrėjome. Kur dar
galėtų būti davenporto tipo stalas?
Stengiausi dėmesį sutelkti į šį klausimą, ne į ginčą su Libe. Nei į tai, ką
pasakiau aš, nei ko nepasakė ji.
– Iš patikimų šaltinių žinau, – po akimirkos pasakiau Orenui, – kad
Hotornų name yra ne viena biblioteka. – Tada ilgai ir lėtai iškvėpiau. – Gal
numanote, kur kitos?

Po dviejų valandų, apžiūrėjusi keturias bibliotekas, stovėjau vidury

penktosios. Ji buvo antrame aukšte. Lubos nuožulnios. Prie sienų
pritvirtintos lentynos, kiekviena iš jų kaip tik tokio aukščio, kad tilptų
knygos plonais viršeliais. Knygos tose lentynose buvo gana aptrintos,
išrikiuotos palei visas sienas, išskyrus didelį spalvoto stiklo langą rytų
pusėje. Pro jį krito šviesa, įvairiomis spalvomis nuspalvindama medines
grindis.
Davenporto tipo rašomojo stalo nėra. Pradėjo atrodyti, kad jokios
naudos. Tas takas paruoštas ne man. Tobijas Hotornas savo galvosūkį kūrė
mintyse turėdamas ne mane.
 Reikia Džeimsono.
Kaipmat nuvijau tą mintį šalin, išėjau iš bibliotekos ir nulipau žemyn.
Šiame name suskaičiavau bent penkias laiptines. Ši buvo sukta, lipdama
žemyn iš tolo išgirdau fortepijono garsus. Pasukau į tą pusę, Orenas nusekė
iš paskos. Užėjau į erdvaus, atviro kambario prieangį. Palei tolimąją sieną
buvo daug arkų. Po kiekviena arka – po didžiulį langą.
Visi langai praviri.
Ant sienų kabojo paveikslai, o po jais stovėjo didžiausias koncertinis
rojalis, kokį tik buvau mačiusi. Ant kėdutės šalia rojalio užsimerkusi sėdėjo
močiutė. Maniau, kad moteris skambina, bet priėjusi arčiau suvokiau, kad
fortepijonas groja pats.
Vienu metu garsiau sutrepsėjau, ir ji pramerkė akis.
– Atleiskite, – pasakiau. – Aš...
– Ša, – nutildė mane močiutė. Ir vėl užmerkė akis. Fortepijonas grojo
toliau, melodinė linija vis labiau įsisiūbavo, kurtinamai garsėjo ir... staiga
nutilo. – Ar žinojai, kad čia galima klausytis koncertų? – Močiutė
prasimerkė ir ėmė siekti lazdos. Tada sutelkusi jėgas atsistojo. – Kur nors
pasaulyje skambina didis pianistas, tu spusteli mygtuką, ir klavišai juda
čionai.
Ji dar šiek tiek pažiūrėjo į instrumentą – jos žvilgsnyje galėjai įžvelgti
kažkokį ilgesį.
– Ar jūs grojate? – paklausiau.
Močiutė krenkštelėjo.
– Kadaise jaunystėje grojau. Gal pernelyg įnikau į muzikas, tad vyras
sulaužė man pirštus, ir viskas pasibaigė.
Ji taip atsainiai pasakė, be jokios emocijos, kad tai dar sustiprino pačių
žodžių poveikį.
– Koks siaubas! – surikau susijaudinusi.
 Močiutė pažvelgė į rojalį, tada į išsiklaipiusius laibus savo pirštus.
Pakėlusi galvą žvilgtelėjo pro didžiuosius langus.
– Netrukus po to jį ištiko tragiška baigtis.
Močiutė pasakė taip, lyg pati būtų suorganizavusi tą „baigtį“. Negi ji
nužudė vyrą?
– Močiute, – nuo durų pasigirdo piktokas perspėjimas, – negąsdink
mergaitės.
Močiutė šniurkštelėjo.
– Jei bus tokia baikšti, ilgai čia netvers. – Pareiškusi tai močiutė pasuko iš
kambario.
Vyriausiasis iš Hotornų brolių dabar kreipėsi į mane:
– Ar pasisakei sesei, kad praleidi pamokas?
Užuomina apie Libę vėl sugrąžino mane prie mudviejų ginčo. Ji kalbasi
su tėte. Nenorėjo, kad Dreikui uždraustų prie mūsų artintis. Ir jo
neblokuoja. Kaži kiek apie visa tai žino Našas?
– Libė žino, kur aš, – abejingai atkirtau.
Jis pažvelgė į mane.
– Jai dabar nelengva, vaikeli. Tu – viesulo akyje, kur viešpatauja ramybė.
O ją audra užgriuvo iš visų pusių.
Kokia dar ramybė, kai į tave šaudo?
– Kokios tavo intencijos dėl mano sesers? – paklausiau Našo.
Jį tas mano klausimas aiškiai prajuokino.
– O kokios tavo intencijos dėl Džeimsono?
Tai ką, šiuose namuose apie tą bučinį jau žino visiškai visi?
– Buvai teisus dėl senelio žaidimo, – pasakiau. Jis bandė mane perspėti.
Pasakė, dėl ko Džeimsonas mane taip prisileido.
– Paprastai pataikau. – Našas užsikišo nykščius už kelnių diržo kilpelių. –
Kuo arčiau pabaigos, tuo baisiau.
 Logiškiausia būtų liautis žaidus. Atsitraukti. Bet man reikia atsakymų. Ir
iš dalies – gal dėl to, kad augau su mama, kuri nuolat mane grūdino, gal dėl
to, kad pirmą šachmatų partiją sužaidžiau šešerių, – troškau nugalėti.
– Gal kartais žinai, kur jūsų senelis nukišo davenporto tipo rašomąjį
stalą? – paklausiau Našo.
Jis suprunkštė.
– O tu taip lengvai nepasiduodi, vaikeli?
Gūžtelėjau pečiais.
Našas pagalvojo apie mano klausimą, tada pakreipė galvą.
– Ar tikrinai bibliotekas?
– Žiedinę biblioteką, onikso, tą su spalvoto stiklo langu, su gaubliais, su
labirintu... – Žvilgtelėjau į savo apsaugininką. – Viskas?
Orenas linktelėjo.
Našas vėl palenkė galvą ir pasakė:
– Ne visai.
 64 skyrius

S u Našu užlipome dvejais laiptais, perėjome tris koridorius ir priėjome

užmūrytas duris.
– Kas čia? – paklausiau.
Jis sulėtino žingsnį.
– Čia buvo mano dėdės flygelis. Senis Tobiui mirus jį užmūrijo.
Juk visai įprasta, pamaniau. Lygiai kaip ir atimti iš visų artimųjų
palikimą ir dvidešimt metų apie tai niekam neprasitarti.
Našas vėl paspartino žingsnį, ir galiausiai priėjome panašias į seifo
plienines duris. Ant jų buvo skaičiukų klaviatūra ir penkiadantė svirtis.
Našas lyg niekur nieko susuko reikiamus skaičiukus – kairėn, dešinėn, vėl
kairėn – tokiu tempu, kad neįstengiau atsiminti sekos. Pasigirdo garsus
trakštelėjimas, jis pasuko svirtį. Plieninės duris atsivėrė į holą.
Kokiai bibliotekai reikia tokios apsau...
Nespėjau iki galo sugromuliuoti tos minties, kai Našas įžengė pro duris, ir
supratau, kad už durų ne šiaip kambarys, o ištisas naujas flygelis.
– Šios namo dalies statybas senis pradėjo, kai gimiau aš, – paaiškino man
Našas. Šitame koridoriuje buvo gausybė visokių skridinių, klaviatūrų,
spynų ir raktų – viskas nukabinėta ant sienų kaip meno kūriniai. – Hotornai
spynas pramoksta atrakinti nuo jaunų dienų, – vesdamasis mane
koridoriumi kalbėjo Našas. Pažvelgiau į kambarį kairėje – jame stovėjo
nedidukas lėktuvėlis – ne žaislinis. Tikras vienvietis lėktuvas.
– Čia buvo jūsų žaidimų kambarys? – paklausiau žiūrėdama į kitas duris
koridoriuje ir spėliodama, kas už jų galėtų slypėti.
 – Kai gimiau, Skaja buvo septyniolikos, – gūžtelėjo Našas. – Ji bandė
vaidinti mamą. Bet greit jai pabodo. Tad senis stengėsi tai kompensuoti.
Įrengęs tau... visa tai?
– Eime. – Našas nusivedė mane į koridoriaus galą ir atidarė dar vienas
duris. – Žaidimų galerija, – pasakė jis, nors ir taip buvo aišku. Ten stovėjo
stalo futbolo stalas, baras, trys kiniškojo biliardo automatai ir visa siena
įvairiausių žaidimų automatų.
Priėjusi prie vieno iš kiniškojo biliardo automatų spustelėjau mygtuką, ir
jis atgijo.
Pažvelgiau į Našą.
– Galiu palaukti, – pasakė jis.
Nederėtų blaškytis. Jis juk mane vedėsi į paskutinę biblioteką – o joje gal
ir mano ieškomas rašomasis darbo stalas ir kita nuoroda. Na, bet vienas
žaidimas juk nepakenks. Pakėliau pirmąją svirtelę, ir išriedėjo kamuoliukas.
Daug taškų tikrai nesurinkau, bet kai žaidimas baigėsi, manęs paprašė
įvesti inicialus, o kai tai padariau, ekrane sušvito pažįstamas užrašas:

sveika atvykusi į hotornų namą,

eivere kaile znaks!

Toks pat pasveikinimas kaip ir anąsyk boulingo salėje. Kaip ir tada, dabar
vėl pasijutau persekiojama Tobijo Hotorno vaiduoklio. Net jei manytum
suvysčiusi mūsų senelį, iš tiesų tave suvystė jisai, patikėk.
Našas užėjo už baro.
– Šaldytuvas pilnas cukringų gėrimų. Kokio pageidautum?
Priėjusi arčiau pamačiau, kad jis neperdėjo sakydamas pilnas. Visose
šaldytuvo lentynose – stiklo buteliukai su visų įmanomų skonių limonadu.
– Cukraus vatos skonio? – suraukiau nosį. – Opuncijų? Kumpio su
aitriosiomis paprikomis?
– Kai gimė Grėjus, buvau šešerių, – aiškino Našas. – Senis šį kambarį
pristatė tą dieną, kai namo parvyko naujasis broliukas. – Nusukęs įtartinai
žaliai atrodančio limonado kamštelį gurkštelėjo. – Džeimį pasitikau
septynerių, Sandrą – pusdevintų. – Čia jis pritilo, lyg svarstydamas, ar aš
pakankamai rimta klausytoja. – Tetai Zarai su pirmuoju vyru niekaip
nepavyko pastoti. Skaja keliems mėnesiams išvykdavo ir grįždavo
pastojusi. Nusiplauni, nuskalauji ir kartoji.
Tokio nešvankaus aiškinimo turbūt dar nebuvau girdėjusi.
– Gal ir tu nori? – Našas linktelėjo šaldytuvo link.
Norėjau kokius dešimt išbandyt, bet pasirinkau kreminių sausainėlių
skonio. Pažvelgiau į Oreną, visą tą laiką nebyliai sekantį man iš paskos. Jis
man nedavė suprasti, kad gerti nederėtų, tad atsukusi kamštelį gurkštelėjau.
– O biblioteka? – priminiau Našui.
– Jau čia pat. – Našas įėjo į kitą patalpą. – Žaidimų kambarys, – pranešė.
Kambario viduryje stovėjo keturi stalai. Vienas stačiakampis, vienas
kvadratinis, vienas ovalus ir vienas apskritas. Visi juodi. Visa kita
patalpoje – sienos, grindys ir lentynos – baltos. Lentynos buvo sumontuotos
palei tris iš keturių patalpos sienų.
Knygų lentynų nėra, toptelėjo man. Vien žaidimai. Šimtai, gal net
tūkstančiai stalo žaidimų. Neatsispyriau pagundai ir nuėjusi prie
artimiausios lentynos perbraukiau rankomis per dėžutes. Daugelio tų
žaidimų pavadinimų nė nebuvau girdėjusi.
– Senis, – tyliai prabilo Našas, – galima sakyti, buvo kolekcininkas.
Netekau žado. Kiek dienų mudvi su mama žaisdavome žaidimus, įsigytus
iš žmonių, kuriems jie buvo nebereikalingi? Lietingomis dienomis turėjome
paprotį susidėlioti tris ar keturis į vieną didžiulį žaidimą. Bet čia? Žaidimai
iš viso pasaulio. Pusės iš jų užrašai buvo net ne angliški. Staiga
įsivaizdavau visus keturis brolius Hotornus, susėdusius prie kurio nors iš tų
stalų. Besišaipančius. Vieni kitus erzinančius. Besistengiančius vieni kitus
pergudrauti. Susikibusius dėl valdžios – ko gero, tikrąja žodžio prasme.
Nuvijau tą mintį. Čionai atėjau ieškoti dar vienos nuorodos – davenporto.
Toks mano dabartinis žaidimas. Ne koks nors iš tų dėžučių.
– O biblioteka? – atplėšusi akis nuo žaidimų paklausiau Našo.
Jis linktelėjo kambario galo link – sienos, prie kurios nebuvo lentynų su
žaidimais. Durų ten nebuvo. Užtat buvo gaisrininkų stulpas ir kažkas
panašaus į parašiuto apačią – čiuožykla?
– Tai kur biblioteka? – paklausiau.
Našas atsistojo prie gaisrininkų stulpo ir kilstelėjo galvą lubų link.
– Tenai.
 65 skyrius

O
siūlė.
renas pakilo pirmas, tada nusileido – stulpu, ne čiuožykla.
– Patalpa saugi, – pasakė man. – Bet jei bandysite kopti, gali ištrūkti

Kad jis Našui girdint užsiminė apie mano sužeidimą, man šį tą pasakė.
Arba Orenas nori pažiūrėti, kaip tas reaguos, arba Našu Hotornu pasitiki.
– Kas per žaizda? – užkibo ant jauko Našas.
– Kažkas šovė į Eiverę, – atsargiai pasakė Orenas. – Tu juk apie tai nieko
nežinai, ar ne, Našai?
– Jei žinočiau, – tyliai ir šaltai iškošė Našas, – reikalas jau būtų
sutvarkytas.
– Našai, – Orenas į jį pažvelgė taip, lyg sakydamas nesikišk. Tiesa, ligi
šiol jau spėjau perkąsti, kad Hotornai labai visur mėgsta kišti nosį.
– Aš jau eisiu, – lyg niekur nieko pasakė Našas. – Noriu apie kai ką
šnektelėti su saviškiais.
Saviškiai – tarp jų juk ir Meli. Stebėjau, kaip Našas iš lėto nueina, tada
vėl atsisukau į Oreną.
– Juk žinojote, kad jis išpasakos personalui.
– Žinau, kad jie jam atsivers, – pataisė Orenas. – Be to, jūs šįryt
sugadinote netikėtumo akimirką.
Papasakojau Greisonui. Tas motinai. Ir Libė žino.
– Atsiprašau, – pasakiau, tada nusisukau į patalpą viršuje. – Aš lipsiu.
– Stalo ten nemačiau, – pasakė Orenas.
Nuėjau prie stulpo ir sugriebiau jį.
 – Vis tiek užlipsiu, – pasakiau. Pradėjau sliuogti viršun, bet nudiegė
skausmas. Orenas teisus. Neužsliuogsiu. Atsitraukiau nuo stulpo, tada
pažvelgiau kairėn.
Jei stulpu neužsliuogsiu, teks lipti.

Paskutinė Hotornų namo biblioteka buvo nedidukė. Lubos piramidės

formos. Lentynos atviros, tesiekia man iki juosmens. Jose daugybė vaikiškų
knygelių. Nuskaitytų, pamėgtų, kai kurios tokios iki skausmo pažįstamos,
kad norėjosi atsisėsti ir paskaityti.
Bet neprisėdau, nes stovėdama pajutau vėjuką. Pūtė ne nuo lango – jis
buvo uždarytas. Vėjelis pūtė nuo lentynų prie galinės sienos. Priėjusi arčiau
pamačiau, kad pučia iš įtrūkio tarp dviejų lentynų.
Kažkas ten yra. Man net širdis į kulnus nusirito. Suėmusi lentyną iš
dešinės, prakišau pirštus pro jos viršų ir truktelėjau. Smarkiai traukti
neprireikė. Lentyna buvo ant vyrio. Man patraukus ji atsivėrė į išorę,
pasirodė angelė.
Pirmasis mano savo jėgomis aptiktas slaptas takas. Apėmė kažkoks
keistas džiugesys, lyg stovint prie Didžiojo kanjono krašto ar laikant
rankose neįkainojamą meno šedevrą. Širdis daužyte daužėsi, aš perlindau
pro tą angą ir aptikau laiptus.
Spąstai po spąstų, pagalvojau, mįslė po mįslės.
Nedrąsiai ėmiau lipti laiptais žemyn. Kai švieselė viršuje nutolo,
išsitraukiau telefoną ir įsijungiau prožektorių, kad matyčiau, kur einu.
Reikėtų grįžti prie Oreno. Tai aišku, bet tik paspartinau žingsnį – lipau ir
lipau, pasukdavau, vėl žemyn, – kol galiausiai pasiekiau apačią.
O ten radau Greisoną Hotorną – irgi su prožektoriumi.
Jis pasisuko į mane. Kad ir kaip daužėsi širdis, nesitraukiau. Pažvelgiau
už Greisono ir pamačiau vienintelį baldą slaptųjų laiptų aikštelėje.
 Davenporto tipo stalą.
– Panele Znaks, – pasisveikinęs su manimi Greisonas nusisuko
sėdėdamas prie stalo.
– Ar jau radote? – paklausiau jo. – Nuorodą į Davenportą?
– Laukiau.
Nelabai supratau jo balso tono.
– Ko?
Greisonas pakėlė nuo stalo akis, jo sidabrinės akys tamsoje pagavo mano
žvilgsnį.
– Ko gero, Džeimsono.
Jau kelios valandos, kai Džeimsonas išvyko į mokyklą, Greisono buvau
nemačiusi dar ilgiau. Kiek jisai čia jau laukia?
– Paprastai Džeimis to, kas akivaizdu, pro akis nepraleidžia. Šis žaidimas
svarbus tik mums. Mums keturiems. Nuorodos – mūsų vardai. Šičia tikrai
ką nors rasime.
– Šių laiptų apačioje? – paklausiau.
– Mūsų flygelyje, – atsakė Greisonas. – Mes čia užaugome: Džeimsonas,
Sandras, aš. Našas turbūt irgi, bet jis vyresnis.
Prisiminiau Sandro pasakojimą, kaip Džeimsonas su Greisonu sutelkdavo
pajėgas, kad nugalėtų Našą, o pačiame žaidimo gale apgaudavo vienas kitą.
– Našas žino apie šaudymą, – pasakiau Greisonui. – Aš papasakojau. –
Greisonas mane nužvelgė, bet nesupratau kaip. – Ką? – paklausiau.
Greisonas papurtė galvą.
– Dabar jis norės gelbėti jus.
– Ar tai taip blogai? – paklausiau.
Dar vienas žvilgsnis – ir su emocija, tik puikiai slopinama.
– Gal galite parodyti, kur jus sužeidė? – paklausė Greisonas lyg ir ne
visai įtemptu balsu, bet vis tiek.
 Ko gero, nori apžiūrėti, ar gili žaizda, dingtelėjo man, bet tas jo prašymas
vis tiek mane nukratė kaip elektra. Nepaaiškinamai sunkios pasidarė kojos
ir rankos. Puikiai suvokiau kiekvieną savo atodūsį. Čia ankšta. Stovėjome
vienas prie kito ir šalia staliuko.
Pamoka su Džeimsonu išmokta, bet čia visai kas kita. Lyg Greisonas nori
būti mano gelbėtojas. Tarsi jam to reikia.
Pakėliau ranką prie marškinių apykaklės. Nusmaukiau ją – žemiau
raktikaulio, parodžiau žaizdą.
Greisonas pakėlė ranką prie mano peties.
– Man tikrai labai gaila, kad tau tai teko patirti.
– Ar žinai, kas į mane šaudė? – Negalėjau nepaklausti, nes jis išreiškė
apgailestavimą. Greisonas Hotornas ne iš tų, kurie gaili. Jei jis žino...
– Ne, – prisiekė Greisonas.
Aš juo patikėjau – bent jau norėjau tikėti.
– Jei Hotornų name neištvėrusi metų išvažiuosiu, pinigai keliaus labdarai.
Jei mirsiu – labdarai ar mano paveldėtojams, – nutilau. – Jei mirsiu, fondo
valdymas pereis jums keturiems.
Jis negalėjo nežinoti, kaip visa tai atrodo.
– Senelis turėjo viską palikti mums. – Greisonas pasuko galvą ir
prisivertė atplėšti akis nuo mano odos. – Arba Zarai. Mes nuo mažens
auklėti priimti svarbius sprendimus. O tu...
– Aš niekas, – užbaigiau mintį, kad ir kaip mane tie žodžiai skaudino.
Greisonas papurtė galvą.
– Nežinau, kokia tu. – Net telefonų prožektoriukų šviesoje aiškiai mačiau,
kaip kvėpuojant kilnojasi jo krūtinė.
– Kaip manai, Džeimsonas teisus? – paklausiau. – Ar šis jūsų senelio
galvosūkis galų gale turės atsakymų?
– Kažką turės. Senio žaidimai visi tokie, – Greisonas pritilo. – Kiek jau
turi skaičių?
– Du, – atsakiau.
– Ir aš, – pasakė jis. – Trūksta šito ir Sandro.
Susiraukiau.
– Sandro?
– Blakvudas. Sandro antras vardas. Vakarų upokšnis – Vestbruk –
nuoroda į Našą. Vinčesteris – į Džeimsoną.
Vėl pažvelgiau į staliuką.
– O davenportas – tavo.
Jis užsimerkė.
– Po tavęs, paveldėtoja.
Kai jis pasakė Džeimsono man taikomą pravardę, man pasirodė, kad tai šį
tą reiškia, tik nesupratau ką. Pamėginau dėmesį sutelkti į užduotį. Stalas
pagamintas iš bronzos spalvos medžio. Keturi stalčiai lygiagretūs su
stalviršiu. Patikrinau po vieną. Tušti. Dešine ranka dar apgraibiau stalčių
vidų, bandydama užčiuopti kokių slaptaviečių. Nieko.
Jausdama į mane įsmeigtą Greisono žvilgsnį, žinodama, kad mane stebi ir
vertina, pakėliau stalviršį ir aptikau skyrių po juo. Irgi tuščią. Kaip ir
stalčius, apčiupinėjau to skyriaus dugną ir kraštus. Dešinėje pusėje pasirodė
lyg kažkoks rumbelis. Sprendžiant iš stalo dydžio, jo sienelė bus tarp
pustrečio iki daugių daugiausia penkių centimetrų storio.
Pats tas dydis slaptam skyreliui įrengti.
Nežinodama, kaip jį atrakinti, vėl pabandžiau užčiuopti ten, kur buvau
aptikusi tą rumbelį. Gal ten tik siūlė, kur susikerta dvi medžio plokštelės. O
gal... Kaip reikiant spustelėjau medį į vidų, ir jis atšoko. Pirštais suėmiau ką
tik atšautą blokelį ir truktelėjau jį nuo staliuko, atsidarė angelė. Viduje buvo
grandinėlė raktams. Bet be raktų.
Ta grandinėlė buvo iš plastiko, vieneto formos.
 66 skyrius

A štuoni. Vienas. Vienas.

Tą naktį vėl miegojau pas Libę. Jos nebuvo. Paprašiau Oreno
išsiaiškinti su jos apsauga, kad jai viskas gerai ir kad ji teritorijoje.
Man tai patvirtino, bet kur tiksliai – nepasakė.
Nei Libės, nei Maksės. Likau vienutėlė – dar tokia viena šiame name
nesijaučiau. Nei Džeimsono. Nuo tada, kai ryte išėjo, jo ir nemačiau. Nei
Greisono. Kai aptikome nuorodą, jis beveik iškart ir išėjo.
Vienas. Vienas. Aštuoni. Galvoje sukosi skaičiai. Trys skaičiai – tai tik
patvirtino, kad Tobio medis Juodojoje girioje tebuvo šiaip medis. Jei yra
ketvirtas skaičius, tai dar kur nors ten. Sprendžiant iš grandinėlės raktams,
nuoroda Juodojoje girioje gali būti kokios tik nori formos, nebūtinai medžio
raižinys.
Jau visai panakčiais snūduriuodama išgirdau tarsi žingsnius. Už manęs?
Po manimi? Lauke švilpė vėjas. Mintyse tas šūvių aidas. Nenumaniau, kas
tūno tarp šių sienų.
Pavyko užmigti tik jau visai auštant. O užmigusi sapnavau, kad miegu.
– Turiu paslaptį, – sako mama, linksmai prisėsdama man ant lovos ir
mane prižadindama. – Gal norėtum atspėti, mano naujai iškepta
penkiolikmete dukrele?
– Nenoriu žaisti, – sumurmu ir vėl užsikloju apklotą ant galvos. – Vis tiek
niekada neatspėju.
– Aš tau pasakysiu užuominą, – gerinasi mama. – Tavo gimtadienio
proga. – Ji vėl nutraukia antklodę ir prigula šalia ant mano pagalvės. Jos
šypsena užkrečiama.
Pagaliau pasiduodu ir jai nusišypsau.
– Tiek to, pasakyk užuominą.
– Turiu paslaptį... apie tą dieną, kai tu gimei.
Prabudau skaudama galva, o mano advokatė kaip tik pravėrė medines
žaliuzes.
– Labas rytas, – pasakė Alisa su tokia jėga ir tikrumu balse, lyg vykdytų
teisminį ginčą.
– Išeikite. – Visai kaip ką tik mažiukė sapne, užsiklojau galvą antklode.
– Labai atsiprašau, – pasakė Alisa, nors iš balso neatrodė, kad
apgailestautų, – bet jums iš tiesų reikėtų keltis.
– Nieko man nereikia, – sumurmėjau. – Aš milijardierė.
Aišku, naudos iš to mano pasakymo buvo ne per daugiausia.
– Jei pamenate, – maloniu balsu atsakė Alisa, – bandydama atitaisyti tos
improvizuotos spaudos konferencijos žalą, suorganizavau šį savaitgalį jūsų
debiutą Teksaso aukštuomenėje. Šįvakar dalyvausite labdaros vakare.
– Kad aš beveik nemiegojusi, – bandžiau sukelti gailestį. – Juk į mane
šovė!
– Galėsite išgerti vitamino C ir vaistų nuo skausmo, – nesileido į kalbas
Alisa. – Po pusvalandžio keliausime pirkti drabužių. Pirmą – elgesio su
žiniasklaida pagrindai, kirpėja ir makiažas – ketvirtą.
– Gal perkelkime į kitą dieną, – pasakiau. – Juk mane kažkas medžioja.
– Orenas davė sutikimą išvykti iš teritorijos. – Alisa mane nužvelgė. –
Turite dvidešimt devynias minutes. – Ji pažvelgė į mano plaukus. –
Pasistenkite kaip reikiant pasitempti. Lauksiu jūsų mašinoje.
 67 skyrius

O renas palydėjo mane į visureigį. Alisa su dviem vyrais jau laukė

mašinoje – ir ne tik jie.
– Tu juk be manęs neketinai važiuoti apsipirkti? – toks esą buvo jos
pasisveikinimas. – Kur aukštosios mados salonai, ten ir Tėja.
Pažvelgiau į Oreną, tikėdamasi, kad jis išmes ją iš mašinos, bet neišmetė.
– Be to, – pusiau šelmiškai šnabždėjo Tėja segdamasi saugos diržą, –
reikia šnektelėti apie Rebeką.

Visureigyje trys sėdynių eilės. Orenas su kitu apsaugininku sėdi priekyje.

Alisa su trečiuoju gale. O mudvi su Tėja per vidurį.
– Ką padarei Rebekai? – Tėja luktelėjo, ir šį klausimą uždavė patyliukais
šnopuodama tik įsitikinusi, kad kiti bendrakeleiviai pernelyg atidžiai
nesiklauso.
– Nieko Rebekai nepadariau.
– Tikiuosi, neįkliuvai į Džeimsono Hotorno spąstus tik tam, kad vėl
atgytų Džeimsono ir Emilės prisiminimai. – Tėja aiškiausiai manėsi esanti
didžiadvasiška. – Bet čia mano dosnumas ir baigiasi. Taip, Rebeka iki
skausmo graži, bet kaip pasibaisėtinai ji žliumbia. Žinau, kaip ji atrodo
praverkusi kiaurą naktį. Nežinau, kas jai yra, bet čia kaltas ne vien
Džeimsonas. Kas nutiko namelyje?
Rebeka žino apie šaudymą. Jai buvo uždrausta kam nors pasakoti.
Bandžiau susivokti, kas man sakoma. Kodėl ji verkė?
– Kalbant apie Džeimsoną, – pakeitė taktiką Tėja, – jis galutinai
palaužtas. Ir, ko gero, už tai galima dėkoti tau.
Palaužtas? Net širdis smarkiau suspurdėjo – o jeigu? – bet kaipmat
nuginiau tą mintį.
– Kodėl tu jo taip nekenti? – paklausiau Tėjos.
– O tu kodėl ne?
– Ko tau iš viso čia reikia? – prisimerkiau. – Ne dabar, mašinoje, –
puoliau taisytis, kad ji nepradėtų postringauti apie mados salonus, –
Hotornų name. Ką Zara su tavo dėde tavęs paprašė čia padaryti?
Kodėl ji taip prie manęs priskreto? Ko jiems reikia?
– O kodėl manai, kad jie ko prašytų? – Iš Tėjos tono ir laikysenos buvo
aišku kaip dieną, kad jos žodis visada paskutinis.
Visada būna pirmas kartas, pamaniau, bet man nespėjus nė prasižioti,
automobilis sustojo prie salono, ir mus kaipmat lyg skėrių debesis apipuolė
paparacai.
Susmukau ant savo sėdynės.
– Mano sandėliuke – visas prekybcentris. – Piktokai dėbtelėjau į Alisą. –
Jei galėčiau apsivilkti ką nors iš jau turimų drabužių, šito dabar čia nebūtų.
– Šitai, – pakartojo Alisa, Orenui lipant iš mašinos ir pasigirdus žurnalistų
beriamiems klausimams, – ir yra esmė.
Reikia rodytis viešumoje, kontroliuoti pasisakymus.
– Gražiai šypsokis, – sumurmėjo į ausį Tėja.

Šiam kruopščiai sustyguotam išėjimui Alisa parinko tokį saloną, kuriame

yra tik po vieną suknelių egzempliorių. Dėl manęs uždarė visą parduotuvę.
– Žalia. – Tėja nukabino vakarinę suknelę. – Smaragdo spalvos, kaip
akių.
– Mano akys šviesiai rudos, – abejingai pasakiau. Nusisukau nuo jos
laikomos suknelės į pardavėją. – Gal turite su ne tokiom giliom iškirptėm?
 – Norite negilios iškirptės? – Pardavėjos tonas toks pabrėžtinai liberalus,
kad buvau beveik tikra, jog ji mane smerkia.
– Kad raktikaulį pridengtų, – pasakiau ir žvilgtelėjau į Alisą. Ir siūles.
– Girdėjote, ką panelė Znaks pasakė, – tvirtai tarė Alisa. – Tėja teisi,
atneškit kokią žalią.
 68 skyrius

S uknelę radome. Paparacai pyškino kaip pašėlę, kol Orenas mus skubiai
susodino į visureigį. Kai nuvažiavome nuo kelkraščio, jis žvilgtelėjo į
veidrodėlį ir paklausė:
– Prisisegusios?
Aš buvau prisisegusi. Tėja šalia manęs irgi prisisegė.
– Ar pagalvojai apie plaukus ir makiažą? – paklausė ji.
– Galvoju ir galvoju, – kuo rimčiausiai atsakiau. – Šiom dienom apie
nieką daugiau ir negalvoju. Prioritetai labai svarbu.
Tėja šyptelėjo.
– O man pasirodė, kad tavo prioritetų sąraše figūruoja tik tie, kurių
pavardė Hotornas.
– Tikrai ne, – atsakiau. Bet ar tikrai? Juk apie juos šitiek galvoju. Juk taip
norisi, kad Džeimsonui išties būčiau ypatinga.
Ir taip aiškiai vis dar jaučiu, kaip Greisonas apžiūrinėja žaizdą.
– Tavo apsaugininkas nenorėjo, kad šiandien čia važiuočiau, –
sumurmėjo Tėja, kai įsukome į ilgą vingiuotą kelią. – Nei advokatė. Bet aš
neatlyžau – ir žinai kodėl?
– Nenutuokiu.
– Nei mano dėdė, nei Zara čia niekuo dėti. – Tėja pirštais žaidė su
tamsiųjų plaukų galiukais. – Žinau, kad to būtų norėjusi Emilė. Prašom to
nepamiršti.
Be perspėjimo mašina staigiai pasuko. Man iškart savaime įsijungė
panikos režimas – priešintis arba sprukti, bet nei vieno, nei kito prisegta
mašinoje nepadarysi. Pažvelgiau į vairuojantį Oreną priekyje ir pastebėjau,
kad apsaugininko, sėdinčio šalia jo, ranka padėta ant ginklo – jis budrus ir
reikalui iškilus pasirengęs veikti.
Kažkas ne taip. Nereikėjo čia važiuoti. Nederėjo man nė minutės
atsipalaiduoti ir manyti, kad saugu. Mane išvežė Alisa. Norėjo, kad
išvažiuočiau iš namų.
– Laikykitės! – suriko Orenas.
– Kas dedasi? – paklausiau. Bet žodžiai užstrigo gerklėje ir teįstengiau
sušnibždėti. Pro langą spėjau pamatyti į mus visu greičiu lekiančią kitą
mašiną. Suklikau.
Pasąmonė rėkte rėkė bėgti.
Orenas vėl pasuko, kad išvengtų smūgio visa jėga, bet išgirdau, kaip
trinasi metalas į metalą.
Kažkas bando mus nustumti nuo kelio. Orenas užgulė akceleratorių. Pro
galvoje siaučiančią sumaištį vos prasimušė policijos sirenų gausmas.
Negali būti. Labai prašau, baikime viską.
Nereikia.
Orenas iššovė į kairiąją juostą, priešais mus taranavusią mašiną. Tada
apgręžė visureigį, kirto juostą, skiriančią priešingas eismo kryptis, ir nurūko
į priešingą pusę.
Bandžiau rėkti, bet nelabai kas išėjo. Ėmiau nevalingai raudoti.
Dabar jau buvo girdėti daugiau nei viena sirena. Atsigręžiau į galą
tikėdamasi baisiausio, ruošiausi smūgiui ir pamačiau, kaip mus taranavusio
automobilio vairuotojas jo nesuvaldęs sustojo. Per kelias sekundes jį apsupo
policija.
– Jau viskas gerai, – sušnabždėjau. Negalėjau patikėti. Kūnas rėkte rėkė,
kad gerai nebebus niekada.
Orenas atleido akceleratorių, bet nei sustojo, nei apsisuko.
 – Kas čia per velniava? – surikau taip šaižiai, kad nedaug trūko, ir būtų
suskilę stiklai.
– Čia, – ramiai atsakė Orenas, – kažkas bandė užkibti ant jauko.
Ant jauko? Atsigręžiau į Alisą.
– Ką jis šneka?
Ant karštųjų pamaniau, kad mes čia pakliuvome tik per Alisą. Suabejojau
ja. Bet iš Oreno atsakymo supratau, kad, ko gero, kalti jie abu.
– Šitai, – pasakė Alisa gal šiek tiek pakeltu tonu, bet vis tiek beveik taip
pat ramiai kaip pirma, – yra esmė. – Ji pakartojo tą patį, ką ir tada, kai prie
salono išvydome būrį paparacų.
Paparacai. Kad būtinai mus pamatytų. Svarbiausia – trūks plyš
apsipirkti, kad ir kas nutiko.
Dėl to, kas nutiko.
– Jūs mane pametėte kaip jauką?! – nebuvau iš rėksnių, bet dabar
šaukiau.
Šalia manęs atsipeikėjo ir Tėja – ji irgi ėmė rėkti:
– Kas čia dabar per velniava?!
Orenas nuvažiavo nuo greitkelio ir sustojo prie šviesoforo.
– Taip, – tarsi atsiprašydamas atsakė jis, – ir jūs, ir mes visi buvome
jaukas. – Tada pažvelgė į Tėją ir atsakė jai: – Prieš dvi dienas į Eiverę
kėsintasi. Mūsų draugai policijoje sutiko žaisti pagal mano scenarijų.
– Tas jūsų scenarijus galėjo mus visus pražudyti! – mano širdis ir toliau
daužėsi kaip pašėlusi. Vos galėjau kvėpuoti.
– Turėjome pastiprinimą, – patikino mane Orenas. – Ir mūsų žmonių, ir
policijos. Nesakau, kad jums nebuvo pavojaus, tačiau tokiomis
aplinkybėmis ne visada įmanoma jo išvengti. Kitų gerų išeičių nebuvo.
Jums reikės ir toliau gyventi tame name. Užuot laukę kito išpuolio, mudu su
Alisa surežisavome puikią galimybę pulti viešoje vietoje. Gal pagaliau
sulauksime kokių atsakymų.
Pirma man aiškino, kad Hotornai nepavojingi. Dabar mane panaudojo
kaip jauką.
– Galėjote mane perspėti, – piktokai leptelėjau.
– Geriau,– atsakė Alisa, – kad nežinojote. Kad nežinojo niekas.
Kam geriau? Nespėjau to ištarti, kai Orenui kažkas paskambino.
– Ar Rebeka apie išpuolį žinojo? – šalimais paklausė Tėja. – Ar dėl to ji
taip susijaudino?
– Orenai, – Alisa į mudvi su Tėja nekreipė dėmesio, – ar vairuotoją
sulaikė?
– Sulaikė, – Orenas nutilo. Pastebėjau, kaip žvilgtelėjo į mane per
veidrodėlį, tas žvilgsnis pasidarė švelnus, kad man net skrandis sustojo. –
Eivere, sulaikė jūsų sesers vaikiną.
Dreiką.
– Buvusį, – kimiai pataisiau. Man net gerklę suspaudė.
Į mano pareiškimą Orenas neatsakė.
– Jo bagažinėje rado šautuvą. Išankstiniais duomenimis, iš jo galėjo ir
šaudyti. Policija norės apklausti jūsų seserį.
– Ką? – nesupratau, o širdis vis dar daužėsi taip, jog atrodė, kad iš
krūtinės išlėks. – Kodėl? – Giliai širdyje žinojau atsakymą į šį klausimą, bet
negalėjau su juo susitaikyti.
Nenorėjau.
– Jei šaudė Dreikas, kažkas turėjo slapta jį įsileisti į teritoriją, – pasakė
Alisa jai nebūdingai švelniu balsu.
Tik ne Libė, pamaniau.
– Libė nebūtų...
– Eivere, – Alisa uždėjo man ranką ant peties, – jei tau kas nors nutiktų, –
net be atskiro testamento, – tavo turtą paveldėtų sesuo su tėvu.
 69 skyrius

F aktai tokie: Dreikas bandė nustumti mano mašiną nuo kelio. Jo

automobilyje rastu ginklu galbūt galėjo būti iššautos Oreno rastos
kulkos. Be to, jis teistas.
Policija surašė mano pareiškimą. Klausinėjo apie šaudymą. Apie Dreiką.
Apie Libę. Galiausiai mane nulydėjo į Hotornų namą.
Laukujės durys atsilapojo mums su Alisa dar nė neįžengus į prienamį.
Iš namo išlėkė Našas, mus pamatęs, sulėtino žingsnį.
– Gal teiktumeisi man paaiškinti, kodėl policija išsivežė iš čia Libę? –
išbėrė jis Alisai.
Tokia greitakalbe kalbančio pietiečio dar nebuvau girdėjusi.
Alisa kilstelėjo smakrą.
– Jeigu jos nesuėmė, niekur vykti ji neprivalėjo.
– Taigi jinai nežino! – užvirė Našas. Bet susitvardė ir pažvelgė jai į
akis. – Jei būtum norėjusi, būtum ją apsaugojusi.
Tas sakinys buvo toks daugiasluoksnis, kad nė nemėginau pradėti jo
narplioti, ypač kai mano mintys visai kitur. Libė. Policija išsivežė Libę.
– Ne mano reikalas saugoti kiekvieną čia užsukančią vargšelę, – atkirto
Alisa Našui.
Supratau, kad ji kalba ne tik apie Libę, bet man nė motais.
– Jokia ji ne vargšelė! – pro sukąstus dantis ištariau. – Ji mano sesuo!
– Ir labai galimas dalykas, pasikėsinimo nužudyti bendrininkė. – Alisa
bandė vėl paliesti man petį, bet atsitraukiau.
Libė manęs neskriaustų. Ir neleistų, kad kas kitas skriaustų. Aš tuo
tikėjau, bet pasakyti balsu negalėjau. Kodėl negaliu?
– Tas niekšas jai rašinėja, – pasakė Našas. – Visaip bandau ją įtikinti, kad
jį užblokuotų, bet ji jaučia baisią kaltę...
– Dėl ko? – neatlyžo Alisa. – Dėl ko ji tą kaltę jaučia? Jei neturi ko slėpti
nuo policijos, kodėl tau taip neramu, kad pareigūnai ją apklausia?
Našo akys plykstelėjo.
– Negi dabar čia stovėsi ir apsimetinėsi, kad mūsų abiejų nuo mažens
nemokė, jog su pareigūnais kalbame tik advokato akivaizdoje? Tai mums
kaip Dievo įsakymas.
Galvojau apie Libę. Vieną kameroje. Greičiausiai ji visai ne kameroje, bet
vaizdinys stiprus.
– Nusiųskite ką nors, – netvirtu balsu paprašiau Alisos. – Iš įmonės. – Ji
jau žiojosi prieštarauti, bet neleidau. – Ir greičiau!
Kol kas pinigų srautų nevaldau, bet greit valdysiu. Ji dirba man.
– Bus padaryta, – pasakė Alisa.
– Ir prašom mane palikti, – pridūriau jai griežtai. Jie su Orenu man nieko
nepraneša. Aš jiems – kaip šachmatų figūra ant lentos. – Visi, – atsisukau ir
į Oreną.
Reikia pabūti vienai. Privalau pasistengti nepasiduoti nė menkiausioms
abejonėms, nes jei nebegalėsiu pasitikėti Libe...
Neturiu ničnieko.
Našas krenkštelėjo.
– Ar tu jai pasakysi apie svetainėje laukiančią konsultantę žiniasklaidos
klausimais, Lile, ar pranešti man?
 70 skyrius

S utikau susėsti su Alisos paskirta brangiąja konsultante žiniasklaidos

klausimais. Ne dėl to, kad būčiau ketinusi šįvakar dalyvauti tame
labdaros vakare – tiesiog sutikdama buvau tikra, kad visi kiti bent trumpam
prie manęs nelįs.
– Šiandien aptarsime tris aspektus, Eivere. – Konsultantė, grakšti
juodaodė su prašmatniu britišku akcentu, prisistatė man kaip Landon.
Nenumaniau, ar čia vardas, ar pavardė. – Po šio rytmečio išpuolio kaip
niekad pakils susidomėjimas jumis ir jūsų seserimi.
Libė manęs neskriaustų, iš paskutiniųjų įtikinėjau save. Neleistų ir
Dreikui skriausti. Bet štai: jo numerio juk neblokavo.
– Šiandien pasipraktikuosime tris dalykus: ką sakyti, kaip sakyti, kaip
atsirinkti ko nesakyti ir kaip nesutikti kalbėti. – Landon buvo labai rami,
pedantiška ir kur kas stilingesnė už visus mano stilistus. – Akivaizdžiai kils
susidomėjimas tuo nelemtu šio ryto incidentu, bet jūsų teisininkai
pageidautų, kad ta tema kalbėtumėte kuo mažiau.
Ta tema – antras pasikėsinimas į mano gyvybę per tris dienas. Libė
niekuo dėta. Tiesiog niekuo dėta.
– Prašom kartoti paskui mane, – nurodė Landon. – Labai džiaugiuosi, kad
aš gyva ir sveika, man malonu čia šįvakar būti.
Kaip galėdama stengiausi užgniaužti galvoje besisukančias mintis.
– Labai džiaugiuosi, kad aš gyva, – abejingai pakartojau. – Man malonu
čia šįvakar būti.
Landon į mane dėbtelėjo.
 – Ar girdite, kaip tai nuskambėjo?
– Piktai? – niūriai tarstelėjau.
Landon švelniai patarė:
– Ne pro šalį būtų kalbėti ne taip piktai. – Tada porą sekundžių nutilo,
įvertino mano sėdėseną. – Atloškite pečius. Atpalaiduokite raumenis. Į jūsų
laikyseną auditorija atkreips dėmesį pirmiausia. Jei atrodys, kad tuoj tuoj
sugriūsite, jei gūšitės ir kūprinsitės, tai jau bus žinia.
Pavarčiau akis, bet pabandžiau atsisėsti šiek tiek tiesiau, rankas nuleidau
prie šonų.
– Labai džiaugiuosi, kad aš gyva. Man malonu čia šįvakar būti.
– Ne, – papurtė galvą Landon. – Kalbėkite kaip tikras žmogus.
– Kad ir esu tikras žmogus.
– Pasauliui – ne. Dar ne. Kol kas esate spektaklis. – Landon kalbėjo be
jokių nemalonių gaidelių. – Įsivaizduokite, kad jūs namie. Ten, kur jums
jauku ir saugu.
Kur man jauku? Kalbantis su Makse – juk dabar dievai žino, kada ją
pamatysiu. Įsiropštus į lovą pas Libę?
– Galvokite apie žmogų, kuriuo pasitikite.
Mane nudiegė skausmas. Atrodė, kad išės visą vidų, bet galiausiai
pajutau, kad gali supykinti.
– Labai džiaugiuosi, kad aš gyva. Man malonu čia šįvakar būti.
– Kaip per jėgą, Eivere.
Sugriežiau dantimis.
– Ir yra per jėgą.
– Negi būtina? – Landon man leido tą klausimą apgalvoti. – Negi jūs nė
kiek nedėkinga už tą galimybę? Gyventi šiame name. Žinoti, kad, nepaisant
jokių negandų, jumis ir jūsiškiais visada bus pasirūpinta?
Pinigai neša saugumą. Apsaugą. Kai žinai, kad gali smarkiai susimauti,
bet gyvenimo tau tai nesugriaus. Jei Dreiką į teritoriją įleido Libė, jeigu į
mane šovė jis, ji tikrai negalėjo žinoti, kad taip nutiks.
– Ar jūs nedėkinga, kad po viso to likote gyva? Negi norėjote šiandien
mirti?
Ne. Noriu gyventi. Iš tiesų gyventi.
– Džiaugiuosi, kad aš čia, – pasakiau šįkart šiek tiek labiau įsijausdama į
žodžius, – ir esu dėkinga, kad gyva.
– Geriau, bet dabar... kad skaudėtų.
– Atsiprašau?
– Parodykite, kad jūs pažeidžiama.
Suraukiau nosį.
– Parodykite, kad jūs tiesiog paprasta mergaitė. Kaip visos. Čia mano
amato arkliukas: reikia tuo pat metu būti labai tikroviškai ir pažeidžiamai, ir
nė kiek nepažeidžiamai.
Pažeidžiama – tokiu žodžiu nei savęs, nei savo istorijos nebūčiau
nusakiusi, kai man buvo dėliojama drabužinė. Man liepė būti su cinkeliu.
Bet juk merginos su cinkeliu irgi turi jausmus.
– Aš džiaugiuosi, kad likau gyva. Man malonu čia šįvakar būti.
– Gerai, – linktelėjo Landon. – Dabar pažaiskime tokį žaidimą. Aš
užduosiu klausimus, o jūs turėsite stengtis daryti tai, ką privalėsite prieš šio
vakaro renginį įvaldyti kaip dukart du.
– Ir ką gi? – paklausiau.
– Ogi neatsakyti į užduotą klausimą, – pabrėždama žodžius pasakė
Landon. – Nei žodžiais. Nei veidu. Niekaip – nebent būtų įmanoma į tą
klausimą kaip nors atsakyti mūsų ką tik parepetuota fraze.
– Dėkingumas, – pasakiau. – Ir taip toliau, ir panašiai. – Gūžtelėjau. –
Neturėtų būti sunku.
– Eivere, ar tiesa, kad jūsų motina ilgą laiką turėjo intymių santykių su
Tobiju Hotornu?
Vos nesusimoviau. Jau būčiau spjovusi žodį ne. Bet kažkaip susiturėjau.
– Ar pati surežisavote šio ryto išpuolį?
Ką?
– Valdykite mimikas, – perspėjo ji ir iš karto tarė: – Kokie jūsų santykiai
su Hotornų šeima?
Sėdėjau abejinga ir stengiausi nė negalvoti apie jų vardus.
– Ką ketinate daryti su pinigais? Ką atsakytumėte tiems, kurie jus vadina
apsimetėle vagile? Ar jus šiandien sužeidė?
Tas paskutinis klausimas davė progą.
– Aš gyva ir sveika, – atsakiau. – Labai džiaugiuosi, kad gyva. Man
malonu čia šįvakar būti.
Tikėjausi liaupsių, bet nesulaukiau.
– Ar tiesa, kad jūsų sesuo draugauja su vyriškiu, kuris kėsinosi jus
nužudyti? Ar ji kaip nors prisidėjo prie to pasikėsinimo?
Nežinau, ar dėl tos beriamų klausimų sekos, ar dėl to, kad šito ji paklausė
iš karto po mano ano atsakymo, bet neišlaikiau.
– Ne, – savaime išsprūdo. – Mano sesuo čia niekuo dėta.
Landon mane nužvelgė.
– Pradėkime vėl viską nuo pradžių, – nė neketino atlyžti ji.
 74 skyrius

P o sesijos su Landon ji mane palydėjo iki kambario, kur manęs jau

laukė stilistų komanda. Būčiau galėjusi jiems pasakyti, kad į vakarą
eiti nesiruošiu, bet po pokalbio su Landon dingtelėjo: o kokią žinią
pasiųsčiau?
Kad išsigandau? Kad slapstausi – ir ką nors slepiu? Kad Libė kalta?
Ji nekalta. Aš vis kaliau sau tai į galvą – vėl, vėl ir vėl. Pačiame
šukuosenos ir makiažo darbų įkarštyje į mano kambarį įėjo Libė. Man
suspaudė pilvo raumenis, širdis nusirito į kulnus. Ant jos veido matyti
nutekėjęs makiažas – ji verkė.
Ji juk nieko nepadarė. Nepadarė. Trejetą ar ketvertą sekundžių Libė
dvejojo, tada puolė prie manęs ir stipriai apkabino – taip stipriai, kaip dar
iki šiol nebuvo apkabinusi.
– Atleisk man, sese. Labai tavęs atsiprašau.
Vieną akimirką – bet tik vienintelę – maniau, kad man sustos širdis.
– Reikėjo man jį užblokuoti, – kalbėjo Libė. – Šiaip ar taip, telefoną
įkišau į plaktuvą. Ir įjungiau.
Ji atsiprašo ne už pagalbą ir talkininkavimą Dreikui. O dėl to, kad
neblokavo jo numerio. Kad priešinosi man, kai prašiau blokuoti.
Nuleidau galvą, bet tučtuojau rankos kilstelėjo mano smakrą, stilistai tęsė
darbą.
– Sakyk ką nors, – pasakė Libė.
Norėjau pasakyti, kad ja tikiu, bet tie žodžiai būtų nuskambėję kažkaip
nelojaliai. Tarsi sakyčiau, jog ligi šiol būčiau dėl jos abejojusi.
 – Tau reikės naujo telefono, – pasakiau.
Libė nervingai sukikeno.
– Ir dar naujo plaktuvo. – Ji dešiniu delnu persibraukė akis.
– Be ašarų! – sušuko makiažo specialistas. Jis riktelėjo man, ne Libei, bet
ir ji susiėmė. – Juk norite atrodyti taip, kaip toje nuotraukoje, kur mums
davė? – paklausė vyriškis, vis smarkiau trindamas man plaukus
kažkokiomis putomis.
– Taip, – atsakiau, – kaip pasakysite. – Jei Alisa jiems davė nuotrauką,
man vis vienu rūpesčiu mažiau – bent apie tai nereiks sukti galvos.
Dabar ramybės nedavė naujas klausimas už milijardą: jei į mane šaudė
Dreikas, bet jį įsileido ne Libė – tai kas?

Po valandos stovėjau priešais veidrodį. Stilistai supynė man plaukus, bet ne

šiaip sau supynė. Pirma visus plaukus perskyrė per pusę, tada kiekvieną
pusę – dar į tris dalis. Tuos trečdalius padalijo dar per pusę, vieną pusę
apsuko apie kitą, kad plaukai atrodytų lyg spirale krintanti virvė. Tą jų
kūrinį laikė plonyčiai permatomi kaspinėliai ir nežmoniškai daug plaukų
lako, tada jie iš abiejų pusių ėmė pinti kasas. Neįsivaizduoju, kas dėjosi po
to, tik jaučiau žiaurų pešimą, prireikė visų keturių stilistų rankų ir dar
vienos Libės, bet galutinė kasa apvijo vieną pusę veido. Vijos spalvotos –
mano rusvuose plaukuose buvo matyti tamsiau bei šviesiau dažytų
sruogelių. Įspūdis kerintis – tokio šedevro dar nebuvau regėjusi.
Makiažas nebuvo toks radikalus – natūralus, šviežias, švelnių bruožų,
išskyrus akis. Nežinau, kokius kerus jie pasitelkė, bet mano anglies
juodumo tušu apvedžiotos akys atrodė dvigubai didesnės nei įprastai ir
žalios – tikrai žalios, su dėmelėmis, tik ne rudomis, o veikiau auksinėmis.
– Ir pagrindinis akcentas... – vienas iš stilistų man ant kaklo užsegė
vėrinį. – Baltasis auksas su trimis smaragdais.
 Brangakmeniai buvo nykščio didumo.
– Kokia tu graži, – pasakė Libė.
Buvau visai į save nepanaši. Toks įspūdis, lyg žiūrėčiau į žmogų,
pasiruošusį į iškilmes, o juk taip spyriojausi, kad neisiu į tą labdaros vakarą.
Vienintelė Libė mane palaikė nespjauti į viską.
Na, dabar tai jau tikrai gebėsiu sukontroliuoti pasisakymus.
 72 skyrius

O renas mane pasitiko laiptų viršuje.

– Ar policijai pavyko ką nors išpešti iš Dreiko? – paklausiau. – Ar
prisipažino šaudęs? Kas jo bendrai?
– Giliai įkvėpkite, – atsakė Orenas. – Dreikas nė nemėgina neigti savo
kaltės, tačiau bando kalbą pakreipti, esą viską sumąstė Libė. Ta jo versija
nepasitvirtino. Apsaugos kameros nefiksavo, kad jis būtų įėjęs į namo
teritoriją. Jei, kaip jis tvirtina, Libė būtų jį įsivedusi pro vartus, būtų buvę
nufilmuota. Spėjame, kad greičiausiai jis čia pakliuvo tuneliais.
– Tuneliais? – pakartojau.
– Tai kaip slapti takai name, tik kad po žemėm. Bent man žinomi du
išėjimai į išorę, bet jie saugūs.
Supratau, ką Orenas nutylėjo.
– Jums žinomi du, bet čia juk Hotornų namas. Jų gali būti ir daugiau.

Pakeliui į renginį turėjau jaustis kaip pasakų karalaitė, tačiau sėdau ne į

karietą, o į lygiai tokį pat visureigį, kokį ryte Dreikas bandė taranuoti. Kur
jau ten pasakos, kai į tavo gyvybę kėsinasi.
Kas žino, kur tie tuneliai? Štai kur klausimas iš didžiosios „K“. Jei
Hotornų name yra jų apsaugos vadui nežinomų tunelių, labai abejoju, ar
Dreikas pats vienas būtų juos aptikęs. Libė apie juos irgi nežinotų.
Tai kas tada? Kažkas, kas Hotornų namą pažįsta kaip penkis pirštus. Ar
tas kažkas pats kreipėsi į Dreiką? Kam? Šis klausimas gana aiškus. Galų
gale kam teptis rankas svetimu krauju, kai yra žmogus, mielai sutiksiantis
juodą darbą atlikti už tave? Tam kažkam pakako žinoti, kad toks Dreikas
yra, kad sykį jau pasitelkė smurtą ir kad jis išties turi priežastį manęs
nekęsti.
Hotornų name tai buvo jokia paslaptis.
Gal tas jo bendras dar papylė žibalo į ugnį, pasakęs, jog mano žūties
atveju viskas atitektų Libei.
Juodam darbui atlikti susirado banditėlį – ir dabar jis keliaus už grotų.
Sėdžiu savo neperšaunamame visureigyje su suknele už penkis tūkstančius
ir vėriniu, kuris vertas tiek, kiek atsieitų bent metai koledže, ir svarstau, ar
sulig Dreiko sulaikymu pavojus nuslūgo – juk gali būti, kad tas, kas jį
įsivedė tuneliais, dar rankų nenuleis.
– Fondas šio vakaro renginiui užsakė du stalus, – iš priekio pasakė
Alisa. – Zara labai nenorėjo prarasti vietų, bet kadangi fondas iš esmės jūsų,
neturėjo iš ko rinktis.
Alisa elgėsi lyg niekur nieko. Tarsi galiu ja visiškai pasikliauti, nors vis
daugėjo priežasčių to nedaryti.
– Tai ką, sėdėsiu šalia jų? – abejingai burbtelėjau. – Šalia Hotornų?
Vienas iš kurių – bent vienas – dar siekia mano mirties.
– Jums bus geriau, jei iš pažiūros elgsitės draugiškai. – Alisa ir pati turėjo
suvokti, kaip paikai tame kontekste tai nuskambėjo. – Jei Hotornų šeima jus
priims, bus kur kas paprasčiau numalšinti bent jau mažiau įtikimas teorijas,
dėl ko jūs paveldėjote jų turtus.
– O kaip dėl mažai įtikimų teorijų, kad kažkas iš jų – mažiausiai vienas –
nori mane pakišti po velėna? – paklausiau.
Gal Zara, gal jos vyras ar Skaja, o gal net močiutė – jinai juk beveik
prisipažino nudėjusi savo vyrą.
– Mes neprarandame budrumo, – patikino Orenas. – Bet mums būtų
parankiau, jei Hotornai apie tai nenutuoktų. Jei sąmokslininkai sumanė
viską prikergti Dreikui – ir Libei, tegu mano, kad jiems pavyko.
Anąkart netikėtumo akimirką sugadinau. Šįsyk taip nebebus.
 73 skyrius

-E ivere, pažiūrėkite čia!

– Gal galite pakomentuoti Dreiko Sanderso sulaikymą?
– Ką galite pasakyti apie Hotornų fondo ateitį?
– Ar tiesa, kad jūsų motiną kartą sulaikė dėl priekabiavimo?
Jei ne ta septynių dalių treniruotė prieš kelionę, šis klausimas būtų mane
išmušęs iš vėžių. Būčiau atsakiusi keliaaukščiais keiksmažodžiais.
Daugiskaita. Bet stovėjau prie mašinos ir laukiau.
Ir tada pasigirdo mano lauktas klausimas:
– Kaip jaučiatės po visko, ką teko patirti?
Pažvelgiau tiesiai į klausimą uždavusį žurnalistą.
– Aš labai džiaugiuosi, kad esu gyva, – pasakiau. – Ir malonu čia šįvakar
būti.

Renginys vyko meno muziejuje. Įėjome viršutiniame aukšte ir nusileidome

masyviais marmuro laiptais į parodų salę. Kai buvau jau nulipusi pusę
kelio, žmonių žvilgsniai arba buvo susmigę į mane, arba nemaloniai
demonstratyviai nusukti į šalį.
Laiptų apačioje pamačiau Greisoną. Jis buvo su fraku – lygiai kaip
anksčiau su kostiumu. Rankoje laikė taurę – permatomą su permatomu
gėrimu. Pamatęs mate sustingo – taip staiga, lyg kažkas tą akimirką būtų
ėmęs ir sustabdęs laiką. Prisiminiau, kaip abu stovėjome šalia vienas kito
toje slaptoje laiptinėje, kaip jis į mane žiūrėjo. Man pasirodė, kad dabartinis
žvilgsnis labai panašus į aną.
 Pamaniau, kad užėmiau jam kvapą.
Tada jam iš rankos iškrito taurė. Tėškėsi į grindis ir sudužo, šukės pabiro
į visas puses.
Kas dabar? Ką padariau?
Alisa niuktelėjo, kad nesustočiau. Baigiau lipti laiptais, o aptarnaujantis
personalas suskubo šluoti šukių.
Greisonas įsistebeilijo į mane.
– Ką tu darai? – kažkur iš gomurio suvebleno jis.
– Nesuprantu, – atsakiau.
– Tavo plaukai, – dusdamas tarė jis. Pakėlė ranką prie mano kasos, jau
buvo bepaliečiąs, bet pirštai susigniaužė į kumštį. – Ir vėrinys. Suknelė...
– Ką? – nesupratau.
Jis teįstengė išlementi vardą.

Emilė. Kaip visada, Emilė. Kažkaip įstengiau nusigauti iki tualeto, kad
neatrodytų, jog bėgu. Susigraibiau iš man duotos juodo satino rankinės
telefoną, bet išsiėmusi nebežinojau, ką su juo daryti. Kažkas prie manęs
priėjo prie veidrodžio.
– Gerai atrodai, – pasakė Tėja, metusi žvilgsnį į mane. – Tiesą sakant,
tobulai.
Pažvelgiau į ją, tada man viskas paaiškėjo.
– Ką padarei, Tėja?
Ji žvilgtelėjo į savo telefoną, suspaudė kelis mygtukus ir po akimirkos
man atėjo žinutė. Nė nenutuokiau, kad ji turi mano numerį.
Atsidariau žinutę bei prikabintą nuotrauką ir pajutau, kaip išbalau. Toje
nuotraukoje Emilė Loflin nesijuokė. Šypsojosi į kamerą šelmiška šypsena –
lyg tuoj mirktelės. Jos makiažas natūralus, bet akys buvo nenatūraliai
didelės, o plaukai...
 Buvo lygiai kaip dabar mano.
– Ką padarei? – paklausiau Tėjos dar kartą, tik šįsyk tai nuskambėjo ne
kaip klausimas, o kaip kaltinimas. Ji pati įsibrovė į mano kelionę po
parduotuves. Pasiūlė, kad rengčiausi žaliai – lygiai kaip Emilė toje
nuotraukoje.
Net vėrinys kraupiai panašus į jos.
Kai stilistas paklausė, ar noriu būti kaip toje nuotraukoje, pamaniau, kad
ją buvo davusi Alisa. Maniau, ten kokio modelio nuotrauka. Ne mirusios
merginos.
– Kodėl tu taip padarei? – perklausiau Tėjos šiek tiek kitaip.
– Emilei būtų patikę. – Tėja iš rankinės išsitraukė lūpdažio tūtelę. – Jei
tave tai paguos, – pasidažiusi lūpas tamsaus rubino spalvos lūpdažiu pridūrė
ji, – padariau ne dėl tavęs.
Dėl jų.
– Ne Hotornai nužudė Emilę, – iškošiau pro dantis. – Rebeka sakė, kad
buvo nesveika širdis.
Šiaip ji sakė, kad apie širdį buvo papasakojęs Greisonas.
– O ar tu tikra, kad Hotornai dabar nenusitaikė į tave? – nusišypsojo Tėja.
Ryte juk ji irgi važiavo. Ir buvo sukrėsta. O dabar vaidina, lyg visa tai –
pokštas.
– Tau rimtai kažkas labai negerai galvoje, – pasakiau.
Mano įniršis, atrodo, įspūdžio nepadarė.
– Tądien, kai susipažinome, pasakiau, kad Hotornai – pamišę,
sužlugdyti. – Ji dar šiek tiek pažiūrėjo į veidrodį. – Kad aš kitokia, juk
nesakiau.
 74 skyrius

N usiėmiau vėrinį ir atsistojau su juo rankoje priešais veidrodį. Su

plaukais bus sudėtingiau. Šukuoseną kūrė dviese. Dabar ją išardyti
man padėtų nebent Dievo pirštas.
– Eivere, – į tualetą įkišo galvą Alisa.
– Padėkite, – pasakiau.
– Su kuo?
– Su plaukais.
Pradėjau traukti kaspinėlius, o Alisa griebė man už rankų. Dešiniąja
ranka suėmė man už riešų, o kairiąja užšovė tualeto durų užraktą. –
Nederėjo man jūsų taip spausti, – tyliai pasakė ji. – Visko per daug, per
greit, juk taip?
– Ar suvokiate, į ką aš panaši? – paklausiau. Ir mečiau vėrinį jai į veidą.
Ji paėmė jį.
Ir susiraukė.
– Į ką panaši? – Jos klausimas nuskambėjo labai nuoširdžiai, turint
galvoje, kad ji iš tokių, kurie nemėgsta klausinėti to, ką ir taip jau žino.
– Į Emilę Loflin. – Negalėjau susilaikyti vėl nežvilgtelėjusi į veidrodį. –
Tėja mane aprengė lygiai kaip ją.
Alisa susivokė ne iš karto.
– Aš nežinojau, – ir mąsliai nutilo. – Žiniasklaida nesuuos. Emilė buvo
paprasta mergaitė.
Emilė Loflin buvo kas tik nori, tik ne paprasta mergaitė. Pati nežinau, nuo
kada taip manau. Gal nuo tada, kai išvydau jos nuotrauką? Gal po pokalbio
su Rebeka? Nuo tada, kai jos vardą pirmąkart ištarė Džeimsonas, ar kai
pirmąkart jį ištariau Greisonui?
– Jei dar ilgiau gaišite tualete, žmonės ims nerimauti, – perspėjo Alisa. –
Jau dabar žvalgosi. Bet kokiu atveju, reikėtų eiti.
Atvykau čia šįvakar dėl to, kad kažkaip keistai tikėjausi, jog mano viešas
pasirodymas kaip nors padės Libei. Jei mano pačios sesuo būtų mane
bandžiusi nužudyti, juk nebūčiau čia važiavusi.
– Gerai, – pro sukąstus dantis atsakiau Alisai. – Bet jei savo buvimu
padedu jums, prašom prisiekti kuo nors brangiu, kad visomis išgalėmis
saugosite mano sesę. Man nesvarbu, kas ten tarp jūsų su Našu ar tarp Našo
su Libe. Nuo šiol dirbate ne tik man, bet ir jai.
Mačiau, kaip Alisa nurijo karčią piliulę, kad ir kaip knietėjo kažką man
atkirsti. Iš jos teišgirdau:
– Duodu garbės žodį.

Reikėjo kaip nors ištverti tą vakarienę. Porą trejetą šokių. Gyvą aukcioną.
Lengva pasakyti. Alisa mane nuvedė prie Hotornų fondo išpirktų poros
stalų. Prie stalo kairėje močiutė sėdėjo apsupta maždaug savo amžiaus
grupės žilagalvių. Prie kol kas apytuščio stalo iš dešinės sėdėjo Hotornai:
Zara su Konstantinu, Našas, Greisonas ir Sandras.
Aš pasukau tiesiai prie močiutės stalo, bet Alisa švelniai mane stumtelėjo
prie antro stalo, tiesiai prie Greisono. Ant gretimos kėdės atsisėdo pati
Alisa, liko tik trys laisvos vietos – ant vienos, maniau, atsisės Džeimsonas.
Greisonas šalia manęs sėdėjo tylomis. Man niekaip nepavyko susiturėti,
tad pažvelgiau į jį. Pamačiau, kad jis spokso kažkur į priekį – nei į mane,
nei į kitus stalo kolegas.
– Juk tyčia taip nesipuošiau, – burbtelėjau jam pusbalsiu, stengdamasi
išlaikyti normalią veido išraišką dėl susirinkusiųjų, šventės dalyvių bei
fotografų.
– Aišku, ne, – mechaniškai atsakė Greisonas šaltu balsu.
– Išsipinčiau tą kasą, jei galėčiau, – sumurmėjau. – Bet pati negaliu.
Jis šiek tiek pakreipė galvą, trumpam prisimerkė.
– Žinau.
Ir staiga man prieš akis iškilo vaizdas, kaip Greisonas iš lėto pirštais
padeda Emilei išpinti kasą.
Ranka užkliudžiau Alisos vyno taurę. Ji bandė ją sugauti, bet nespėjo.
Pamačiusi raudoną dėmę ant baltutėlės staltiesės, suvokiau tai, kas turėjo
būti aišku nuo pat pradžių, nuo tos akimirkos, kai perskaitė testamentą.
Man ne vieta šiame jų pasaulyje – nei tokioje šventėje, nei šalia Greisono
Hotorno. Niekada nepritapsiu.
 75 skyrius

V akarienę šiaip taip ištvėriau be jokių kitų pasikėsinimų, Džeimsonas

taip ir nepasirodė. Alisai pasakiau, kad noriu pakvėpuoti grynu oru,
bet į lauką nėjau. Nenorėjau taip greit vėl susidurti su žurnalistais, tad
pasukau į kitą muziejaus šoną. Orenas kaip šešėlis nusekė man iš paskos.
Ši muziejaus dalis buvo uždaryta. Šviesos prigesintos, parodų salės
uždarytos, bet koridorius atviras. Patraukiau ilgu holu, už nugaros girdėjau
Oreno žingsnius. Kažkur priekyje buvo matyti šviesa, apšviečianti visą
aplinką. Vienos parodų salės užtvara buvo patraukta į šalį. Įėjusi į tą salę
pasijutau lyg iš tamsaus teatro įžengusi į saulę. Patalpa buvo šviesi. Net
paveikslų rėmai – ir tie balti. Salėje buvo vienintelis žmogus su fraku, bet
be švarko.
– Džeimsonai, – ištariau jo vardą, bet jis neatsigręžė. Stovėjo priešais
nediduką paveikslą ir susikaupęs į jį žiūrėjo iš metro atstumo, gal kiek iš
toliau. Jis žvilgtelėjo į mane, einančią jo link, tada vėl nusisuko į paveikslą.
Tu mane pamatei, toptelėjo man. Pamatei, kokią jie man šukuoseną
padarė. Patalpoje buvo taip tylu, kad girdėjau, kaip daužosi mano širdis.
Sakyk ką nors.
Jis linktelėjo į paveikslą.
– Sezano „Keturi broliai“, – tarė jis, kai priėjau. – Dėl akivaizdžių
priežasčių pamėgtas Hotornų šeimos.
Prisiverčiau atitraukti akis nuo jo ir pažvelgti į paveikslą. Ant drobės –
keturi žmonės neaiškiais bruožais. Galima įžiūrėti raumenų linijas. Iš esmės
mačiau, kad jie judesyje, bet dailininkas nenorėjo atspindėti realizmo. Mano
žvilgsnis užkliuvo už auksinės lentelės po paveikslu.
Keturi broliai, Polis Sezanas, 1898 m. Pasiskolinta iš Tobijo Hotorno
kolekcijos.
Džeimsonas atsigręžė į mane.
– Žinau, kad atradai davenportą. – Jis kilstelėjo antakį. – Tu mane
aplenkei.
– Ir Greisonas aplenkė, – pridūriau.
Džeimsono veidas apniuko.
– Buvai teisi. Tas medis Juodojoje girioje – medis, ir tiek. O mūsų
ieškoma nuoroda – skaičius. Aštuoni. Vienas. Vienas. Liko paskutinis.
– Mūsų, kaip tokių, nėra, – pasakiau. – Ar tu iš viso į mane žiūri kaip į
žmogų, Džeimsonai? Ar aš tau tik įnagis?
– Ko gero, nusipelniau to. – Jis kurį laiką dar pažiūrėjo man į akis, tada
vėl nusisuko į paveikslą. – Senis sakydavo, kad mano labai skvarbus
žvilgsnis – kaip lazeris. Kad nesu sutvertas rūpintis daugiau nei vienu
dalyku vienu metu.
Kaži ar tas dalykas yra žaidimas – ar jinai?
– Viskas baigta, Džeimsonai. – Mano žodžiai nuvilnijo baltąja sale. –
Tarp mūsų. Jei iš viso kas ir buvo. – Ir apsisukau eiti.
– Man nesvarbu, kad tau supynė kasą kaip Emilės. – Džeimsonas
puikiausiai žinojo, ką pasakyti, kad sustočiau. – Nesvarbu, – pakartojo, –
nes Emilė man nesvarbi. – Ir išvargęs atsikvėpė. – Tą vakarą su ja
išsiskyriau. Man nusibodo tie jos žaidimėliai. Pasakiau, kad viskas tarp
mūsų baigta, o po kelių valandų ji mirė.
Aš atsigręžiau, į mane susmigo žalios, šiek tiek krauju pasruvusios akys.
– Užjaučiu, – tarstelėjau galvodama, kiek kartų jis mintyse kartoja tą
paskutinį jųdviejų pokalbį.
– Eime su manimi į Juodąją girią, – maldavo jis. Jis teisus – jo žvilgsnis
kaip lazeris. – Tau nereikės manęs bučiuoti. Nė nesvarbu, ar aš tau patinku,
paveldėtoja, tik labai prašau nepalikti šioje situacijoje manęs vieno.
Kalbėjo iš širdies, susijaudinęs – taip kalbančio jo dar nebuvau girdėjusi.
Nereikės tau manęs bučiuoti. Pasakė taip, tarsi to norėtų.
– Tikiuosi, nesutrukdžiau.
Abu kaip susitarę su Džeimsonu sužiurome į duris. Ten stovėjo
Greisonas, ir aš supratau, kad vos tik įėjęs pirmiausia pamatė mano kasą.
Broliai kurį laiką spoksojo vienas į kitą.
– Žinai, kur mane rasti, paveldėtoja, – pasakė man Džeimsonas. – Jei,
aišku, panorėsi ieškoti.
Išeidamas per duris, jis perbraukė petimi Greisoną. Šis ilgiausiai žiūrėjo į
nueinantį brolį, tada atsigręžė į mane.
– Ką jis pasakė tave pamatęs?
Pamatęs mano plaukus. Nurijau seiles.
– Kad su Emile jos mirties vakarą išsiskyrė.
Tyla.
Atsigręžiau pažiūrėti į Greisoną.
Jo akys buvo užmerktos. Įsitempę visi raumenys.
– Ar Džeimsonas pasakė, kad ją nužudžiau aš?
 76 skyrius

K ai Greisonas išėjo, dar penkiolika minučių pabuvau galerijoje viena –

spoksojau į Sezano „Keturis brolius“. Tada Alisa atsiuntė parsivesti
manęs.
– Sutinku, – pasakė man Sandras, nors nebuvau nieko pasakiusi, su kuo
būtų reikėję sutikti. – Renginys nuobodus. Pernelyg daug aukštuomenės, o
ir bandelių beveik nėra. Nedovanotina.
Visai nebuvau nusiteikusi juokeliams apie bandeles. Džeimsonas teigia
išsiskyręs su Emile. Greisonas – ją nužudęs. Tėja juos abu baudžia
pasitelkusi mane.
– Einu iš čia, – pasakiau Sandrui.
– Dar nevalia išeiti!
Atsisukau į jį.
– O kodėl?
– Todėl, kad... – Sandras kilstelėjo savo vienintelį antakį, – ką tik
prasidėjo šokiai. Negi nenori žiniasklaidai duoti peno pamąstymams?

Vienas šokis. Daugiau Alisa – nei fotografai – nesulauks. Ir nešiu iš čia

kudašių.
– Įsivaizduok, kad esu pats įdomiausias žmogus, kokį tik kada esi
mačiusi, – patarė Sandras, lydėdamas mane į šokių aikštelę valsui.
Jis ištiesė man vieną ranką, o kita apkabino mane per nugarą.
– Štai aš padėsiu: kasmet per mano gimtadienį pradedant nuo septintojo ir
baigiant dvyliktuoju, senelis duodavo pinigų kur nors investuoti, tai visus
tuos pinigus įdėjau į kriptovaliutas, nes esu genijus, o ne dėl to, kad tos
kriptovaliutos man atrodė patrauklios. – Jis mane apsuko. – Prieš senelio
mirtį pardaviau savo turtą už beveik šimtą milijonų dolerių.
Sužiurau į jį.
– Ką?
– Matai? – atsakė jis. – Nuostabu, ar ne? – Sandras ir toliau šoko, bet
žvelgė žemyn. – Nė broliai to nežino.
– O kur investavo broliai? – paklausiau. Visą tą laiką maniau, kad iš jų
atėmė viską. Našas man buvo pasakojęs apie Tobijo Hotorno gimtadienio
paprotį, bet apie vaikinų „investicijas“ nė nepagalvojau.
– Nenutuokiu, – nerūpestingai pasakė Sandras. – Kalbėtis apie tai mums
neleisdavo.
Mes šokome toliau, fotografai gaudė kadrus. Tada Sandras prikišo veidą
visai prie manojo.
– Žiniasklaida dabar pamanys, kad mudu pora, – pasakiau jam, nors dar
nebuvau atsitokėjusi po to jo pasakojimo.
– Kaip tyčia, – šelmiškai atšovė Sandras, – aš – netikrų pasimatymų
meistras!
– Tai su kuo buvai netikruose pasimatymuose? – paklausiau.
Sandras pažvelgė į tolėliau esančią Tėją.
– Aš tikras žmogus keistenybė, – pareiškė jis. – Ką galima padaryti
paprastai, vis susuku, – jis pritilo. – Kad mudu su Tėja draugautume,
sugalvojo Emilė. Ir ji buvo, sakykime, tikra užsispyrėlė. Nė nežinojo, kad
Tėja jau turi kitą.
– O tu sutikai dėl akių pavaidinti? – negalėjau patikėti.
– Kartoju: aš žmogus keistenybė. – Jo balsas sušvelnėjo. – Ir dariau tai ne
dėl Tėjos.
O dėl ko? Kaipmat nesumojau. Sandras apie tariamas draugystes jau buvo
užsiminęs dusyk: kartą kalbėdamas apie Tėją, o kitą – kai paklausiau jį apie
Rebeką.
– Tėja ir Rebeka? – paklausiau.
– Meilė ligi ausų, – patvirtino Sandras. Tėja ją pavadino ligi skausmo
gražia. – Geriausia draugė ir jaunesnioji sesuo. Ką man reikėjo daryti? Jos
manė, kad Emilė vis tiek nesupras. Ji labai sergėjo mylimus žmones, žinau,
kad Rebekai buvo sunku nepaklusti jos norams. Bent sykį Beka panoro ko
nors ir sau.
Kaži ar Sandras jai ką nors jautė? Gal tariamai draugaudamas su Tėja jis
tai ir norėjo pasakyti savo suktuoju būdu.
– Ar Tėja su Rebeka buvo teisios? – paklausiau. – Ar Emilė to būtų
nesupratusi?
– Ir dar kaip! – Sandras pritilo. – Emė tą vakarą apie jas sužinojo. Jai tai
buvo tikrų tikriausia išdavystė.
Tą vakarą – mirties vakarą.
Muzika baigėsi, Sandras paleido mano ranką, bet kita vis dar laikė mane
apkabinęs per liemenį.
– Šypsokis kameroms, – sumurmėjo jis. – Tegu rašo. Pažvelk giliai man į
akis. Pajusk mano žavesio svorį. Prisimink mėgstamiausius kepinius.
Mano lūpų kampučiai pakilo, o Sandras Hotornas mane nulydėjo nuo
šokių aikštelės prie Alisos.
– Jau galite važiuoti, – patenkinta pasakė ji. – Jei norite.
Kurgi ne!
– Važiuojam? – paklausiau Sandro.
Atrodė, kad tokio kvietimo jis nesitikėjo.
– Negaliu, – pritilo jis. – Išsiaiškinau Juodosios girios nuorodą. – Aš
suklusau. – Bet Džeimsonui su Greisonu jos reikia labiau. Grįžk į Hotornų
namą. Ten tavęs jau lauks sraigtasparnis. Paprašyk lakūno, kad skristų į
Juodąją girią.
Sraigtasparnis?
– Kur tu, – pasakė Sandras, – ten ir jie.
Jie – tai jo broliai.
– O tu nenori laimėti? – paklausiau Sandro.
Jis nurijo seiles. Ir išlemeno.
– Noriu.
 77 skyrius

N elabai patikėjau, kai Sandras pažadėjo, jog manęs lauks

sraigtasparnis, bet ant pievutės prie Hotornų namo pamačiau jį
stovintį išjungtais varikliais. Orenas man neleido į jį lipti, kol nepatikrins. O
ir patikrinęs panoro sėsti į lakūno vietą. Įsiropštusi į galą pamačiau, kad
Džeimsonas jau čia.
– Užsakei sraigtasparnį? – paklausė jis, lyg tai būtų įprastas dalykas.
Prisisegiau vietoje šalia jo.
– Stebiuosi, kad laukei, kol pakilsime.
– Juk sakiau, paveldėtoja, – jis kreivai šyptelėjo, – nenoriu ten leistis
vienas. – Trumpą sekundėlę jaučiausi, lyg mudu ir vėl lenktynių trasoje, iš
paskutiniųjų skubame prie finišo tiesiosios, bet staiga prie sraigtasparnio
kažkas sujuodavo.
Frakas. Į sraigtasparnį Greisonas įlipo nenusakomos veido išraiškos.
Ar Džeimsonas tau pasakė, kad ją nužudžiau aš? Tas jo klausimas man
nedavė ramybės. Lyg jį išgirdęs, Džeimsonas pakreipė galvą į Greisoną.
– O tu čia ką veiki?
Sandras pasakė: kur aš, ten ir jie. Tik Džeimsonas ne iš paskos seka,
priminiau sau kaip galima aiškiau. Jis čia buvo pirmas.
– Galima? – Greisonas linktelėjo į tuščią vietą. Jaučiau, kaip Džeimsonas
spokso į mane, kaip nori, kad pasakyčiau ne.
Aš linktelėjau.
Greisonas atsisėdo už manęs. Orenas patikrino, ar mes saugiai prisisegę,
ir įjungė variklius. Nepraėjus nė minutės kurtinamai sugaudė mentės. Kai
ėmėme kilti į orą, man širdis į kulnus nusirito.
Pirmąsyk man patiko skristi lėktuvu, o čia visai kas kita – visko daugiau.
Ūžesys, virpesiai, suvokimas, kad esi ore – arba ant žemės, ir kad beveik
niekas tavęs nuo jų neskiria. Širdis daužėsi, bet negirdėjau. Negirdėjau nė
savų minčių – kaip sudrebėjo Greisono balsas, kai jis uždavė tą klausimą,
kaip Džeimsonas man sakė, kad man nebūtina jo bučiuoti nei kad nereikia,
jog jis man patiktų.
Dabar svarbiausia žiūrėti žemyn.
Kai priskridome Juodosios girios kraštą, pamačiau apačioje medžių
tankumyną, pro kurį nė saulės spinduliai neprasiskverbia. Bet pažvelgusi
toliau, į miško vidurį, pastebėjau, kad ten medžių rečiau, yra netgi laukymė.
Mudu su Džeimsonu buvome visai nebetoli tos laukymės, kai Dreikas ėmė į
mane šaudyti. Buvau pastebėjusi žolę, bet tada į ją taip neįsižiūrėjau kaip
dabar.
Iš aukšto ta laukymė ir ją juosiantis medžių žiedas bei miško tankmė
aplinkui suformavo pailgą raidę O.
Arba nulį.

Kai sraigtasparnis pagaliau nutūpė, jaučiausi, kad tuoj sprogsiu iš vidaus.

Iššokau, apdujusi nuo užplūdusio adrenalino dar mentėms galutinai
nesustojus.
Aštuoni. Vienas. Vienas. Nulis.
Prie manęs prišoko Džeimsonas.
– Mums pavyko, paveldėtoja. – Jis stabtelėjo tiesiai priešais mane ir
pakėlė rankas delnais į viršų. Apsvaigusi po skrydžio sraigtasparniu ir aš
padariau tą patį, mūsų pirštai susipynė. – Keturi antri vardai. Keturi
skaičiai.
Bučiuotis su juo nederėjo. Nederėtų ir dabar laikytis už rankų, bet man nė
motais.
– Aštuoni, vienas, vienas, nulis, – pasakiau. – Tokia eilės tvarka
išsiaiškinome skaičius, tokia ir nuorodų testamente eilės tvarka. –
Vestbrukas, Davenportas, Vinčesteris ir Blakvudas. – Gal čia koks derinys?
– Name – geras tuzinas seifų, – balsu mąstė Džeimsonas. – Bet gal čia
visai kas kita. Adresas, koordinatės... Be to, negali žinoti, ar ši nuoroda
neužšifruota. Gali būti, kad teks pakaitalioti skaičius vietomis.
Adresas. Koordinatės. Derinys. Kelioms akimirkoms užmerkiau akis, kad
būtų lengviau įvardyti kitas galimybes.
– Data? – visos keturios nuorodos – skaitmenys; ir visi vienaženkliai
skaičiai. Jei tai būtų derinys spynai atrakinti ar koordinatės, ko gero, būtų
dviženklių skaičių derinys. O data...
Priekyje turėtų būti arba vienetas, arba nulis. 1–1–0–8 būtų 11 08.
– Lapkričio aštuntoji, – pasakiau, tada pamėginau padėlioti kitokius
variantus. 08 11. – Rugpjūčio vienuoliktoji. – 01 18. – Sausio
aštuonioliktoji.
Tada sudėliojau paskutinę įmanomą datą.
Net lioviausi kvėpuoti. Tokių sutapimų tikrai nebūna.
– Dešimt ir aštuoniolikta – spalio aštuonioliktoji. – Staiga giliai įkvėpiau.
Visas kūnas virpėte virpėjo. – Juk mano gimtadienis.
Turiu paslaptį, per mano penkioliktąjį gimtadienį prieš dvejus metus
pasakė mama, kelios dienos prieš mirtį, apie dieną, kai gimei...
– Ne. – Džeimsonas paleido mano rankas.
– Taip, – atsakiau. – Gimiau spalio aštuonioliktąją, o mano mama...
– Tavo mama čia niekuo dėta. – Džeimsonas sugniaužė kumščius ir žengė
žingsnį atgal.
– Džeimsonai. – Nesupratau, kas dedasi. Jei Tobijas Hotornas mane
pasirinko dėl kažkokio įvykio, nutikusio tądien, kai gimiau, čia juk
sensacija. Baisi. – Juk gali būti. Gal jo keliai susikirto su mano mamos, kai
ji gimdė. Gal ji ką nors jam padarė, kol manęs laukėsi?
– Baik, – kaip kirviu nukirto jis. Džeimsonas į mane žvelgė, lyg būčiau
kažkokia nenormali, antgamtinė, lyg mane pamačius vemt verstų – ypač jį.
– Ką tu čia?..
– Tie skaičiai – ne data.
Data, įnirtingai galvojau, tikrai data.
– Atsakymas tikrai ne toks, – pasakė jis.
Žengiau į priekį, bet jis metėsi atgal. Pajutau, kaip kažkas švelniai palietė
ranką. Greisonas. Kad ir kaip švelniai jis mane lietė, aiškiai supratau, kad
bando sulaikyti.
Kodėl? Ką padariau?
– Emilė mirė, – tyliu balsu prabilo Greisonas, – pernai spalio
aštuonioliktąją.
– Šlykštus ligonis, – nusikeikė Džeimsonas. – Visa tai – nuorodos,
testamentas, jinai – visa tai dėl to? Surado atsitiktinį žmogų, gimusį tą
dieną, kad pasiųstų žinutę? Ir dar tokią?
– Džeimi...
– Nekalbink manęs! – Džeimsono žvilgsnis nuslydo nuo Greisono prie
manęs. – Velniop. Man jau gana.
Ir nuėjo į nakties tamsą. Jam šūktelėjau:
– Kur eini?
– Sveikinu, paveldėtoja, – atsiliepė Džeimsonas toli gražu nepakiliu
sveikinimo tonu. – Ko gero, tau nuskilo, nes gimei tinkamą dieną. Mįslė
išnarpliota.
 78 skyrius

N egali būti, kad galvosūkis jau ir išnarpliotas. Negali, nors tu ką.

Negali būti, kad esu atsitiktinis žmogus, gimęs tinkamą dieną. Negali
būti, ir viskas. O kaip mano mama? Kaip jos paslaptis? Paslaptis, apie kurią
ji užsiminė per mano penkioliktąjį gimtadienį, visi metai iki Emilės mirties?
O kaip laiškas, kurį man paliko Tobijas Hotornas?
Atsiprašau.
Dėl ko Tobijas Hotornas atsiprašinėja? Jis tikrai nesirinko atsitiktinio tą
dieną gimusio žmogaus. Tikrai yra kokia nors kita sąsaja.
Bet galvoje skamba ir Našo balsas: Tu stiklinė šokėja – arba peilis.
– Atsiprašau, – šalia manęs vėl prabilo Greisonas. – Džeimsonas nekaltas,
kad toks yra. Jis nekaltas... – Nenugalimasis Greisonas Hotornas ieško
žodžių kišenėje? – ...kad žaidimas pakrypo šitaip.
Aš vis dar buvau apsirengusi kaip pokylyje. Ir plaukai su Emilės kasa.
– Reikėjo man susiprotėti, – jausmingai tęsė Greisonas. – Juk pats
žinojau. Tądien, kai skaitė testamentą, žinojau, kad viskas per mane.
Prisiminiau, kaip tą vakarą mano viešbučio kambaryje pasirodė
Greisonas. Piktas, pasiryžęs išsiaiškinti, ko aš pridirbau.
– Ką čia šneki? – Iš jo veido ir akių bandžiau išskaityti atsakymus. –
Kodėl per tave? Ir nepasakok, kad Emilę nužudei tu.
Niekas – net Tėja – Emilės mirties nevadina nužudymu.
– Nužudžiau, – neatlyžo Greisonas, kalbėjo tyliai, bet labai įtikinamai. –
Jei ne aš, ji nebūtų ten ėjusi. Nebūtų šokusi.
Šokusi. Man perdžiūvo burna.
 – Kur nebūtų ėjusi? – tyliai paklausiau. – Ir kaip visa tai susiję su jūsų
senelio testamentu?
Greisonas gūžtelėjo.
– Gal man derėjo tau papasakoti, – po ilgokos tylos tarė jis. – Gal čia ir
yra visko esmė. Tikriausiai tu – ir galvosūkis, ir... bausmė. – Jis nuleido
galvą.
Nesu aš tavo bausmė, Greisonai Hotornai. Nespėjau to ištarti, nes jis vėl
prabilo, – o kai prabilo, tai atrodė, kad nė pats Viešpats jo nenutildytų.
– Mes ją pažinojome nuo kūdikystės. Ponai Loflinai Hotornų name dirba
jau keletą dešimtmečių. Jų dukra ir vaikaitės anksčiau gyveno Kalifornijoje.
Mergaitės aplankyti senelių atvažiuodavo dukart per metus – per Kalėdas su
tėvais, o vasarą atvykdavo vienos trims savaitėms. Per Kalėdas jų beveik
nematydavome, užtat vasarą visi kartu žaisdavome. Čia buvo tokia kaip
vasaros stovykla. Turi stovyklos draugų, kuriuos matai sykį per metus, o
šiaip tavo gyvenime jie nefigūruoja. Tai tokios mums ir buvo Emilė su
Rebeka. Jos buvo visai kitokios nei mes, keturi broliai. Skaja sakydavo, kad
dėl to, jog mergaitės, bet man atrodė, kad taip yra todėl, jog jos tik dviese, ir
Emilė visada pirma. Ji buvo visiškai nenuspėjama, tokia smarki. Jos tėvai
vis bijodavo, kad ji persistengs. Jai leisdavo su mumis lošti kortomis ir
žaisti kitus ramius žaidimus viduje, o lauke lakstyti ir siausti, kaip buvome
pratę mes, neleisdavo. Ji vis mūsų ko nors prašydavo. Buvo net savotiškas
paprotys susiklostęs. Emilė mums duodavo užduotį, ir kuris greičiau ir
įmantriau, neįprasčiau ar geriau tą jos užduotį įvykdydavo, laimėdavo.
– Ką laimėjai tu? – paklausiau.
Greisonas gūžtelėjo.
– Mes broliai. Mums nereikėjo laimėti ką nors konkretaus. Gana, kad
laimi.
Logiška.
 – Ir tada Emilei persodino širdį, – pasakiau. Man tai buvo atskleidęs
Džeimsonas. Ir dar pasakė, kad galų gale ji norėjo gyventi.
– Kad ir kaip tėvai Emilę nuo visko saugojo, jai pabodo gyventi stiklo
narve. Jiems su Džeimsonu buvo po trylika. Man keturiolika. Užgriūdavo
mus vasaromis, tikra nutrūktgalvė. Rebeka vis ragindavo neperlenkti
lazdos, bet Emilė sakydavo, kad daktarai jai nurodę, jog galima viskas, kiek
ji pati ištveria. Jei kas įmanoma, tai kodėl nederėtų? Kai Emilei sukako
šešiolika, jos šeima persikraustė čia. Mergaitės gyveno ne mūsų teritorijoje
kaip vasaromis, bet mūsų senelis mokėjo už jų mokslus privačioje
mokykloje.
Supratau, kur viskas suka.
– Staiga ji pasidarė ne tik vasarų stovyklų bičiulė.
– Ji buvo viskas, – kalbėjo Greisonas, nors tai ir nenuskambėjo kaip
komplimentas. – Visa mokykla šoko pagal Emilės dūdelę. Gal iš dalies ir
per mus.
Jei tu bent iš tolo ir net netiesiogiai susijęs su Hotornais, į tave visi ima
žiūrėti kitaip. Prisiminiau Tėjos pareiškimą.
– O gal, – tęsė Greisonas, – tiesiog dėl to, kad ji buvo Emė. Sumani,
graži, kaipmat gaunanti, ko nori. Tokia bebaimė.
– Ji norėjo tavęs, – pasakiau. – Ir Džeimsono. Ir nenorėjo rinktis.
– Jai tai buvo žaidimas, – papurtė galvą Greisonas. – Ir, Dieve padėk,
kaip mes žaidime. Noriu pasakyti, dėl to, kad ją mylėjome – dėl to, jog tai
ji. Nors nebežinau, kaip ten buvo iš tikrųjų. Hotornams svarbiausia laimėti.
Ar Emilė tai žinojo? Gal tuo naudojosi? Ar pati nuo to nenudegė?
– Esmė ta... – Greisonas pritilo, – kad jai ne šiaip reikėjo mūsų. Ji troško
to, ką jai galime duoti.
– Pinigų?
– Patirčių, – atsakė Greisonas. – Jaudulio. Lenktyninių mašinų ir
motociklų, egzotiškų nuodingų gyvačių. Vakarėlių ir klubų, į kuriuos mums
dar nevalia. Visiems reikėjo adrenalino – ir jai, ir mums, – jis vėl pritilo. –
Man, – pasitaisė jis, – nežinau, ko konkrečiai siekė Džeimis.
Džeimsonas su ja išsiskyrė jos mirties vakarą.
– Vieną vakarą, jau vėlai, man paskambino Emilė. Pasakė, kad su
Džeimsonu viskas baigta, kad trokšta tik manęs. – Greisonas nurijo seiles. –
Norėjo atšvęsti. Yra tokia vietovė „Velnio vartai“. Uola, nuo kurios matyti
visa įlanka – viena įžymiausių vietų šalyje, kur galima nardyti nušokus nuo
uolos. – Greisonas nuleido galvą. – Nujaučiau, kad nieko gero nebus.
Bandžiau parinkti tinkamus žodžius.
– Tai kas nutiko?
Jis ėmė šnopuoti.
– Kai ten nuvažiavome, rinkausi vieną iš žemesniųjų uolų. Emilė
patraukė į viršūnę. Nekreipė dėmesio į užrašus, kad pavojinga. Buvo
vidurnaktis. Mums ten visai nederėjo važiuoti. Nesupratau, kodėl ji niekaip
nesutiko laukti ryto – suvokiau tai tik vėliau, kai tapo aišku, kad pamelavo
pasirinkusi mane.
Džeimsonas su ja išsiskiria. Ji skambina Greisonui ir nėra nusiteikusi
laukti.
– Ji žuvo nerdama nuo uolos? – paklausiau.
– Ne, – atsakė Greisonas. – Ji buvo gyva ir sveika. Abu buvome sveiki.
Nubėgau pasiimti rankšluosčių, o kai grįžau... Emilės net nebebuvo
vandenyje. Gulėjo ant kranto. Negyva. – Jis užsimerkė. – Širdis.
– Tu jos nežudei, – pasakiau.
– Nužudė adrenalinas. Ar aukštis, ar slėgio pokytis. Nežinau. Džeisonui
jos nereikėjo. Geriau būtų, jei ir man būtų nereikėję.
Ji pati apsisprendė. Gebėjo atsirinkti, kas tinkama. Tu neprivalėjai jos
atkalbinėti. Instinktyviai žinojau, kad nieko nepeščiau taip kalbėdama, net
jei tai ir tiesa.
– Ar žinai, ką senelis pasakė po Emilės laidotuvių? Pirmiausia šeima. Esą
Emilei to nebūtų atsitikę, jei pirmiausia būčiau rūpinęsis šeima. Jei
nebūčiau žaidęs, jei būčiau rinkęsis brolį, o ne ją. – Greisono balso stygos
vėl įsitempė, lyg būtų norėjęs pasakyti dar kažką, bet negalėjo. Galiausiai
vis dėlto pasakė. – Viskas apie tai ir sukasi. Vienas, nulis, vienas, aštuoni.
Spalio aštuonioliktoji. Emilės mirties diena. Tavo gimtadienis. Taip senelis
patvirtino tai, ką ir taip giliai širdyje jau žinojau.
– Tai viskas... visa tai... dėl manęs.
 79 skyrius

K ai Greisonas išėjo, Orenas palydėjo mane iki namo.

– Kiek nugirdote? – paklausiau jo, paskendusi taip staiga
užplūdusiose mintyse ir emocijose.
Orenas mane nužvelgė.
– O kiek reikėtų, kad būčiau nugirdęs?
Įsikandau į lūpą.
– Pažinojote Tobiją Hotorną. Ar jis būtų mane pasirinkęs tik dėl to, kad
Emilė Loflin mirė per mano gimtadienį? Ar nusprendė visus savo turtus
palikti žmogui, gimusiam spalio aštuonioliktąją? Surengti loteriją?
– Nežinau, Eivere, – papurtė galvą Orenas. – Vienintelis žmogus, tikrai
žinojęs, kaip mąsto Tobijas Hotornas, buvo pats ponas Hotornas.

Grįžau į Hotornų namus ir pasukau į flygelį, kuriame gyvenome su sese.

Abejojau, ar Greisonas su Džeimsonu dar kada su manimi kalbės.
Nenutuokiau, kas laukia ateityje, bet apniko toks nesmagus jausmas, kad
mane pasirinko dėl paprasčiausios ir banaliausios priežasties.
Kiek dar žmonių pasaulyje gimę tą pačią dieną kaip ir aš?
Stabtelėjau ant laiptų priešais Tobijo Hotorno portretą. Dabar atrodė, kad
Sandras man rodė jį baisiai seniai. Ir vėl ėmiau įtemptai kratyti smegeninę
kaip anąsyk, bandydama prisiminti, ar tikrai mano keliai niekada nebuvo
susikirtę su milijardieriais. Pažvelgiau Tobijui Hotornui į akis – visai kaip į
Greisono sidabrines – ir tyliai paklausiau: kodėl?
Kodėl mane?
 Dėl ko atsiprašinėjate?
Vaizdavausi mamą, žaidžiančią žaidimą „Mano paslaptis“. Ar kas nutiko
tądien, kai gimiau?
Įsistebeilijau į tą portretą, apžiūrinėjau kiekvieną senuko veido raukšlelę,
svarsčiau visas įmanomas nuorodas į jo asmenybę iš laikysenos, net iš
prislopintos fono spalvos. Jokio atsako. Mano žvilgsnis užkliuvo už
dailininko parašo.

Tobijas Hotornas X. X. VIII

Vėl sužiurau į senio sidabrines akis. Vienintelis žmogus, tikrai žinojęs,

kaip mąsto Tobijas Hotornas, buvo pats ponas Hotornas. Čia juk
autoportretas. O tos raidės prie pavardės?
– Romėniški skaičiai, – sušnabždėjau.
– Eivere, – tarė Orenas šalimais, – ar viskas gerai?
Raide X romėnai žymėjo dešimt, V – penkis, I – vieną.
– Dešimt. – Padėjau pirštą po pirmuoju iksu, tada pabrėžiau po likusiomis
raidėmis ir perskaičiau jas kaip visumą. – Aštuoniolika.
Prisiminusi ginklų kolekciją saugantį veidrodį, pačiupinėjau paveikslo
rėmą. Pati nežinau, ko ieškojau, bet kai ką užčiuopiau. Mygtuką. Atidarymo
mygtuką. Spustelėjau, ir paveikslas atsivėrė į išorę.
Už jo – ant sienos klaviatūra.
– Eivere, – pakartojo Orenas, bet mano pirštai jau buvo ant klaviatūros. O
jei tie skaičiai – ne galutinis atsakymas? Mintis tokia įkyri, kad negalėjau
tiesiog atsitraukti. Gal jie mane nuves prie kitos nuorodos?
Bedžiau smiliumi į klaviatūrą ir pabandžiau suvesti akivaizdų derinį.
– Vienas, nulis, vienas, aštuoni.
Pasigirdo pyptelėjimas, man po kojomis kilstelėjo laiptas, po juo atsirado
ertmė. Pasilenkusi įkišau ranką. Tuščiaviduriame laipte buvo vienintelis
dalykas: spalvoto stiklo gabalas. Purpurinis, aštuonkampio formos su maža
skylute viršuje, pro kurią buvo prakištas plonytis mirguliuojantis kaspinėlis.
Tarsi koks kalėdinis žaisliukas.
Pakėlusi spalvotą stiklą už virvelės žvilgtelėjau į plokštę, ant kurios jis
gulėjo. Medyje buvo išraižytas toks posmas.

Kai rodyklės viršuj valandą bes,

Susitikim aukštai –
Pasitiki subrendusią dieną,
O rytui ištarki sudie.
Pasuk ir apverski:
Ką pamatai?
Lipki po dvi –
Ir surasi mane.
 80 skyrius

N eįsivaizdavau, ką daryti su tuo stikliniu žaisliuku, nei ką reiškia tie

žodžiai po anuo laiptu, bet kai Libė man tą vakarą padėjo išsipinti
plaukus, aiškiai supratau vieną dalyką.
Žaidimas dar nebaigtas.

Kitą rytą, lydima Oreno, patraukiau ieškoti Džeimsono ir Greisono. Pirmąjį

radau soliariume, bemarškinį, stovintį saulėje.
– Eik sau, – pasakė jis, kai pravėriau duris, nė nepažvelgęs, kas įėjo.
– Kai ką aptikau, – pasakiau. – Man atrodo, atsakymas – ne data. Bent jau
ne tik data.
Jis neatsakė.
– Džeimsonai, ar klausaisi? Kai ką aptikau. – Per tą trumpą mudviejų
pažinties laiką jis buvo toks veržlus, lyg apsėstas. Tai, ką laikiau rankoje,
turėjo sukelti bent kruopelytę smalsumo, bet kai jis į mane atsisuko, išvydau
tik apsiblaususį žvilgsnį.
– Gali išmesti prie visų kitų, – burbtelėjo.
Pažvelgiau į šiukšliadėžę ir pamačiau gerą pustuzinį spalvoto stiklo
aštuonkampių – lygiai tokių, kokį ir aš dabar laikau už kaspinėlio.
– Visuose šiuose nelemtuose namuose vieni dešimtukai ir
aštuonioliktukai. – Džeimsonas kalbėjo dusliai, lyg abejingai. – Aš juos
aptikau sudėtus ant sandėliuko grindų plokštės. Tas purpurinis buvo po jais.
Jis nei mostelėjo į šiukšliadėžę, nei paaiškino, apie kurį spalvoto stiklo
dirbinį kalba.
 – O kiti? – paklausiau.
– Kai pradėjau ieškoti skaičių, nebegalėjau liautis, o kai jau pamatai, –
tyliai kalbėjo Džeimsonas, – tai šaukštai po pietų – iš atminties neištrinsi.
Senis manėsi esąs toks sumanus, toks gudrus. Jis po visą namą išslapstė jų
gal šimtus. Aptikau kandeliabrą su aštuoniolika akmenukų iš išorės bei
dešimčia viduje – ir su slapta anga apačioje. Lauko fontanas turi
aštuoniolika akmeninių lapelių, o dubuo padabintas dešimčia dailių roželių.
Paveikslai muzikos kambaryje... – Džeimsonas nudelbė akis. – Kur tik
pažiūrėsi, kur tik pasisuksi, visur akis bado.
– Negi nesupranti? – užsidegiau. – Tavo senelis negalėjo visko padaryti
jau po Emilės mirties. Būtumėt pastebėję...
– Darbininkus name? – užbaigė mano pradėtą sakinį Džeimsonas. –
Didysis Tobijas Hotornas kasmet šiame name pristatydavo po kambarį ar
flygelį, ir tokio dydžio name visada vykdavo koks remontas ar apdailos
darbai. Mano motina nuolat perka naujus paveikslus, fontanus,
kandeliabrus. Ničnieko nebūtume pastebėję.
– Dešimt ir aštuoniolika – ne atsakymas, – pakartojau norėdama, kad jis
pažvelgtų man į akis. – Tu pats suprask. Tai nuoroda – ir jis aiškiai siekė,
kad ją pastebėtume.
Mes. Pasakiau mes – ir tyčia. Bet nebesvarbu.
– Dešimt ir aštuoniolika pakankamai aiškus atsakymas, – pasakė
Džeimsonas ir nusisuko. – Juk sakiau, Eivere, aš daugiau nebežaidžiu.

Greisoną surasti buvo ne taip paprasta. Galiausiai nuėjau į virtuvę ir

pamačiau Našą.
– Gal matei Greisoną? – paklausiau.
Našas atrodė susirūpinęs.
– Nemanau, kad jis norėtų tave matyti, vaikeli.
 Aną vakarą Greisonas manęs neapkaltino. Nepuolė. Bet papasakojęs
istoriją apie Emilę, tiesiog išėjo.
Paliko mane vieną.
– Man reikia su juo susitikti, – pasakiau.
– Neskubėk, – patarė Našas. – Kartais žaizdą geriau ne gydyti, o
pašalinti.

Aš vėl atsidūriau prie laiptų rytiniame flygelyje, prie to paties portreto.

Orenui kažkas paskambino, ir jis nusprendė, kad grėsmė nuslūgo tiek, kad
jam nebūtina mane nuolat sekioti po Hotornų namą. Jis atsiprašė, o aš
sustojau ir įsispoksojau į Tobiją Hotorną.
Aptikusi jo portrete nuorodą pirma pamaniau, kad tai likimas, bet
pakalbėjusi su Džeimsonu supratau, kad tai joks ženklas, net ne sutapimas.
Ta mano rastoji nuoroda – viena iš daugybės. O jūs pasirūpinote, kad ji
neliktų nepastebėta, mintyse kreipiausi į milijardierių. Jeigu jis visa tai
padarė jau po Emilės mirties, tas jo atkaklumas išties žiaurus. Ar norėjote
įsitikinti, kad jie nepamirštų, kas nutiko?
Ar visas tas suktas žaidimas – tiesiog įkyrus priminimas, kad šeima
svarbiau?
Negi manęs prireikė tik tam?
Džeimsonas nuo pat pradžių kartoja, kad aš ypatinga. Bet tik dabar
suvokiau, kaip baisiai trokštu, kad taip ir būtų. Kad nebebūčiau nematoma,
pilka pelytė. Norėjau tikėti, kad Tobijas Hotornas manyje kažką įžvelgė,
patikėjo, kad įstengsiu susidoroti su šiomis užduotimis, kad atlaikysiu
žvilgsnius ir viešumą, kad nepalūšiu nuo atsakomybės, kad išnarpliosiu jo
mįsles, ištversiu grėsmes – viską. Norėjosi būti svarbiai.
Nesinorėjo būti nei stikline šokėja, nei peiliu. Norėjau pati sau įrodyti,
kad bent ką sugebu.
Džeimsonui žaisti tikriausiai jau pabodo, o aš troškau laimėti.
 81 skyrius

K ai rodyklės viršuj valandą bes,

Susitikim aukštai –
Pasitiki subrendusią dieną,
O rytui ištarki sudie.
Pasuk ir apverski:
Ką pamatai?
Lipki po dvi –
Ir surasi mane.

Sėdėjau ant laiptų, spoksojau į žodžius, tada bandžiau balsu kartoti

kiekvieną eilutę, vartydama spalvotą stikliuką rankoje. Kai rodyklės viršuj
valandą bes. Mintyse įsivaizdavau laikrodžio ciferblatą. Kuri valanda
viršuje?
– Dvylika, – tarstelėjau pusbalsiu. – Abi rodyklės viršuje būna dvyliktą
valandą. Ir tada kaip domino mintyse kilo grandininė reakcija. Susitiksim
aukštai...
Kur aukštai?
– Vidurdienį. – Spėjau aklai, bet kitos dvi eilutės lyg ir patvirtina.
Vidurdienis – dienos vidurys, kai atsisveikini su rytu ir pasitinki tai, kas po
jo.
Patraukiau prie kitos mįslės pusės... bet nesupratau nieko.

Pasuk ir apverski:
 Ką pamatai?
Lipki po dvi –
Ir surasi mane.

Sutelkiau dėmesį į spalvotą stikliuką. Ar jį čia reikia pasukti? Ir apversti?

O gal mums reikia kažkaip surinkti visus tuos stikliukus?
– Atrodai lyg voverę prarijusi. – Šalia manęs ant laiptų prisėdo Sandras.
Tikrai neatrodžiau kaip prarijusi voverę, bet Sandras čia turbūt taip
klausia, kaip laikausi, tad nesiginčijau.
– Tavo broliams aš nė motais, – tyliai pasakiau.
– Tai, ko gero, sprogo mano kilnus gestas nusiųsti tave atgal į Juodąją
girią. – Sandras išsiviepė. – Jei atvirai, sprogsta dauguma mano gestų.
Prapliupau juokais. Aš atlenkiau pakopą, kad jis pamatytų.
– Žaidimas dar nebaigtas, – pasakiau jam. Jis perskaitė įrašą. – Aptikau jį
vakar vakare, po Juodosios girios. – Pakėliau spalvotą stiklą. – Ką
pasakysi?
– Pala, o kur, – mąsliai tarė Sandras, – aš mačiau kažką panašaus į tai?
 82 skyrius

P o testamento skaitymo didžiojoje menėje daugiau ir nebuvau. Jo

spalvoto stiklo langas buvo aukštas – pustrečio metro aukščio ir vos
metro pločio, apačia buvo maždaug ties mano viršugalviu, forma paprasta,
geometriškai taisyklinga. Aukštutiniuose kampeliuose buvo du
aštuonkampiai – lygiai tokio pat dydžio, tamsumo, atspalvio ir formos kaip
tas, kur mano rankoje.
Ištiesiau kaklą geriau įsižiūrėti. Pasuk ir apverski...
– Kaip tau? – paklausė Sandras.
Pakreipiau galvą į šoną.
– Ko gero, prireiks kopėčių.

Užsilipusi ant Sandro apačioje laikomų kopėčių, prispaudžiau ranką prie

vieno iš spalvoto stiklo aštuonkampių. Iš pradžių nieko nepajutau, bet kai
spustelėjau į kairę, aštuonkampis pasisuko septyniasdešimt laipsnių ir už
kažko užkliuvo.
Ar čia tas pasukimas?
Pasukau kitą aštuonkampį. Spaudžiamas kairėn ir dešinėn jis nejudėjo, o
štai spustelėtas žemyn krustelėjo. Stiklas apsisuko gerų šimto
aštuoniasdešimties laipsnių kampu ir užsifiksavo.
Vėl nulipau prie kopėčias vis dar laikančio Sandro, nelabai suprasdama,
ką čia padariau.
– Pasuk ir apverski, – pacitavau. Ką pamatai?
Atsitraukėme ir pažiūrėjome platesniu kampu. Pro langą švietė saulės
spinduliai, ant didžiosios menės grindų mesdami išsklaidytų spalvų
švieseles. O tie mano pasuktieji aštuonkampiai metė purpurinius šviesos
pluoštus. Vienoje vietoje tie pluoštai susikirto.
Ką pamatai?
Sandras pritūpė toje vietoje, kur ant grindų susikerta spinduliai.
– Nieko. – Jis pabarškino grindlentę. – Tikėjausi, gal atšoks ar su...
Grįžau prie mįslės. Ką pamatai? Pamačiau šviesą. Susikertančius
spindulius... Nieko negalėdama suprasti, perėjau prie kitų posmo eilučių –
tų pirmųjų.
– Vidurdienis, – prisiminiau. – Pirmojoje mįslės dalyje užšifruotas
vidurdienis. – Smegeninė sukosi kaip pasiutusi. – Spindulių kampas bent
šiek tiek priklauso nuo saulės kampo. Galbūt pasukti ir apversti reikia
vidurdienį, kad atsiskleistų tai, kas užšifruota toliau?
Sandras kurį laiką mąstė.
– Galim lukterėti, – pasakė jis. – Arba... – nutęsė jis, – imkim ir
apgaukim.
Mes išsiskyrėme ir ėmėme tikrinti aplinkines grindlentes. Iki vidurdienio
juk nebetoli. Kampas vis tiek smarkiai nepasikeis. Aš delnu barbenau vieną
grindlentę po kitos. Stabili. Stabili. Stabili.
– Randi ką? – paklausė Sandras.
Stabili. Stabili. Kliba. Ne, ta lenta ne tai, kad suklibėjo, bet sudavus ranka
krustelėjo daugiau nei kitos.
– Sandrai, ateik!
Atėjęs prie manęs jis sudėjo ant lentos rankas ir spustelėjo. Lenta atšoko.
Sandras ją išėmė, po ja rado nediduką skridinėlį. Nežinodama, ko tikėtis,
pasukau rankeną. Ir pajutau, kaip mudu su Sandru pradedame grimzti.
Grindys aplink mudu pajudėjo žemyn.
O kai sustojo, mudu su Sandru buvome nebe didžiojoje menėje. Buvome
po ja, o prieš akis stūksojo laiptai. Galėjau galvą guldyt, kad jie veda į vieną
iš tunelių, apie kuriuos nenutuokia nė Orenas.
– Lipk po dvi pakopas, – pasakiau Sandrui. – Tokia kita posmo eilutė:
Lipki po dvi – ir surasi mane.
 83 skyrius

N enutuokiau, kas būtų nutikę, jei nebūtume lipę po dvi pakopas, bet ir
gerai, kad nesužinojom.
– Ar esi buvęs tuneliuose? – paklausiau Sandro, kai be jokių nuotykių
nulipom.
Sandras ilgokai tylėjo, suteikdamas klausimui svorio.
– Ne.
Susikaupusi apsižvalgiau aplink. Tuneliai buvo metaliniai – lyg
milžiniškas vamzdis ar koks kanalizacijos sistemos įrenginys, tik buvo
stebėtinai gerai apšviesti. Dujinės lempos? – toptelėjo man. Nebesuvokiau,
kaip mes giliai nulipę. Priešais tuneliai išsiskyrė į tris atšakas.
– Kur dabar? – paklausiau Sandro.
Susikaupęs jis bedė pirštu priekin.
Susiraukiau.
– Iš kur žinai?
– Nes, – elegantiškai paaiškino jis, – jis taip liepė. – Ir mostelėjo man prie
kojų. Pažvelgusi žemyn aiktelėjau.
Ne iškart suvokiau, kad laiptų apačioje chimeros – lygiai kaip ir tos, kur
didžiojoje menėje, tik dešinioji su viena letena ir vienu pirštu – o jis
ištiestas kryptimi, kur reikia eiti.
Ir surasi mane.
Leidausi eiti. Sandras nusekė iš paskos. Kaži ar jis bent nutuokia, kur mes
čia einame?
Ir surasi mane.
 Prisiminiau, kaip Sandras man sakė, kad jei atrodys, jog suvysčiau Tobiją
Hotorną, senis vis tiek bus suvystęs mane.
Juk jis nebegyvas, pagalvojau. Ar kaip? Ta mintis man nedavė ramybės.
Žiniasklaida juk mano, kad Tobijas Hotornas miręs. Ir jo artimieji tuo lyg
tiki. Bet ar kas matė jo kūną?
Ką dar tai gali reikšti? Ir surasi mane.

Po penkių minučių priėjome sieną. Pasukus šiuo keliu nebuvo jokių

išsukimų nei atsišakojimų.
– Gal chimera pamelavo. – Atrodė, kad Sandras perdėm mėgaujasi tuo
pareiškimu.
Stumtelėjau sieną. Nieko. Apsisukau.
– Gal ko nepastebėjome?
– Galgi, – mąsliai pasakė Sandras, – chimera pamelavo?
Atsigręžiau pažiūrėti į nueitą kelią. Pradėjau lėtai eiti atgal,
apžiūrinėdama visas tunelio smulkmenas. Žingsnis po žingsnio.
– Pažiūrėk! – riktelėjau Sandrui. – Ten!
Į tunelio grindinį buvo įmontuotos metalinės grotelės. Pasilenkiau.
Metale buvo išraižytas prekės ženklo pavadinimas, bet laikui bėgant
dauguma raidžių nusitrynę. Įskaityti buvo įmanoma tik kelias raides: M. A.
N...
Ir E.
– „Ir surasi mane“, – sušnabždėjau. Pritūpusi užkišau už grotelių pirštus ir
truktelėjau. Nieko. Dar sykį patraukiau, šįsyk grotelės atšoko. Griuvau
aukštielninka, bet Sandras mane sugavo.
Abudu sužiurome į duobę apačioje.
– Gali būti, – sušnabždėjo Sandras, – kad chimera vis dėlto sakė tiesą. –
Nelaukdamas manęs jis puolė į tą duobę ir pranyko joje. – Tai eini?
 Jei Orenas sužinotų, ką čia išdarinėju, turbūt mane nudėtų. Nusileidusi į
duobę pamačiau patekusi į nedidukę patalpą. Ar mes dabar jau giliai po
žeme? Kambarėlis su keturiom sienom, trys iš jų identiškos. Ketvirtoji –
betoninė. Betone išraižytos trys raidės.
E. K. Z.
Mano inicialai.
Kaip pakerėta žengiau tų raidžių link ir pajutau, lyg kas šviestų raudona
lazerio šviesele į veidą. Pasigirdo pyptelėjimas, ir betoninė siena prasivėrė
panašiai, kaip atsidaro liftas. Viduje buvo durys.
– Atpažino tavo veidą, – paaiškino Sandras. – Nesvarbu, kuris iš mūsų
būtume aptikę šį kambarėlį. Be tavęs nė vienas nebūtume atvėrę sienos.
Vargšas Džeimsonas. Jis tiek pastangų įdėjo, kad būčiau kuo arčiau, tada
pametė mane prieš pat akimirką, kai galėjau pasitarnauti. Stiklinė šokėja.
Peilis. Mergina, kurios veidas atrakina sieną, slepiančią duris, kurios...
– Kurios ką? – žengiau į priekį ir įsižiūrėjau į duris. Visuose keturiuose
durų kampuose buvo po jutiminę klaviatūrą. Sandras vieną spustelėjo,
netrukus pasirodė švytinčios rankos vaizdas.
– Oi, – aiktelėjo Sandras.
– Kodėl „oi“? – paklausiau.
– Čia su Džeimsono inicialais. – Sandras puolė prie kitos. – Greisono.
Našo. – Prie paskutinės stabtelėjo. – Ir mano.
Jis pridėjo prie ekrano delną. Ekranas pyptelėjo, tada pasigirdo tarsi
atšaunamos įleistinės spynos trakštelėjimas.
Patraukiau durų rankeną.
– Užrakinta.
– Keturios spynos, – susiraukė Sandras. – Keturi broliai.
Iki čia nebūtume priėję be mano veido. Toliau nė iš vietos be jų visų
rankų.
 84 skyrius

S andras mane paliko saugoti kambarį. Pasakė, kad tuoj atsives visus
brolius.
Lengva pasakyti. Džeimsonas atskleidė savo jausmus. Greisonas tyčia
tapo sunkiai randamas. Našas jau nuo pat pradžių nusispjovė į senelio
žaidimą. O jeigu jie neateis? Juk už tų durų tai, ką Tobijas Hotornas norėjo,
kad rastume. Spalio aštuonioliktoji – ne atsakymas. Bent jau ne visas.
Na, bet kodėl aš – juk pasaulyje mano gimtadienį gimusių žmonių
daugybė! Dėl ko milijardierius atsiprašinėja? Per daug dedamųjų, mąsčiau.
Aš jų vis tiek nesudėliosiu. Niekaip. Reikia pagalbos.
Viršuje pasigirdo žingsniai. Staiga viskas nutilo.
– Sandrai! – šūktelėjau. Nieko. – Sandrai, ar ten tu?
Vėl žingsniai – artėja. Kas dar apie šį tunelį žino? Aš taip troškau
išsiaiškinti atsakymus ir išnarplioti tą mįslę, kad visai užmiršau: juk kažkas
Hotornų name įleido Dreiką į tunelius.
Į šiuos tunelius.
Prisišliejau prie sienos. Girdėjau, kad kažkas eina tiesiai virš manęs.
Žingsniai liovėsi. Virš manęs atsirado žmogysta, apšviesta iš nugaros,
užstojusi vienintelį mano išėjimą iš šios erdvės. Moteriškos lyties. Išbalusi.
– Rebeka?
 85 skyrius

-E iveri? – įsistebeilijo į mane Rebeka. – O tu čia ką veiki? – Kalbėjo ji

visai ramiai, bet man galvoje sukosi vienintelė mintis: Rebeka Loflin juk
buvo namo teritorijoje tą vakarą, kai Dreikas į mane šaudė. Ji neturėjo alibi,
nes kai atvykome į Veibako namelį, jos ten nebuvo, ir seneliai nė vienas
nežinojo, kur ji. Juk ji mane dar lyg perspėjo.
Kitą dieną Rebeka – anot Tėjos – atrodė, lyg būtų verkusi. Kodėl?
– Kur buvai, – džiūstančia burna paklausiau jos, – tą vakarą, kai į mane
šaudė?
Rebeka užmerkė akis.
– Tu neįsivaizduoji, – švelniai prabilo ji, – ką reiškia, kai visas tavo
gyvenimas sukasi apie vieną žmogų, ir štai vieną dieną prabudęs sužinai,
kad jo nebėra.
Čia ne atsakymas į mano klausimą. Prisiminiau Tėjos žodžius, kad ji daro
tik tai, ko būtų norėjusi Emilė.
Ko Emilė būtų norėjusi, kad Rebeka man padarytų?
Labai reikia, kad kuo greičiau grįžtų Sandras.
– Viskas per mane, supranti? – viršuje kalbėjo Rebeka vis dar
užmerktomis akimis. – Emilė taip baisiai rizikavo. Aš papasakojau tėvams.
Jie ją uždarė namuose, uždraudė matytis su Hotornais. Bet Emė visada
pasiekdavo, ko nori. Ji įtikino mamą su tėte, kad nebeišsidirbinės. Tada
tėvai draudimo matytis su vaikinais nepanaikino, bet leido vėl susitikinėti
su Tėja.
– Su Tėja, – pakartojau, – slapta draugavai tu.
 Rebeka išpūtė akis.
– Emilė tą popietę mudvi užklupo. Ir... supyko. Vos tik likome dviese, ji
man pareiškė, kad mudvi su Tėja sieja ne meilė, nes jei Tėja iš tiesų mylėtų
mane, nebūtų apsimetinėjusi, kad draugauja su Sandru. Emilė sakė... –
Buvo matyti, kaip Rebeka visa esybe paniro į prisiminimus. – Ji pasakė, kad
ją Tėja myli labiau ir kad ji tai įrodys. Ji paprašė, kad Tėja niekam
nepasakotų, jog ji nardysianti nuo uolų. Maldavau Tėjos to nedaryti, bet ji
atsakė, kad po visų tų įvykių mes Emei skolingos.
Tėja Emilę dangstė jos mirties vakarą.
– Daugelį dalykų, kuriems Emilė buvo įkalbėjusi vaikinus, ji įstengė
atlikti, tačiau net profesionalūs narai nešokinėja nuo Velnio vartų. Ten
pavojinga bet kam, o kai tiek adrenalino, tiek kortizolio, aukščio ir slėgio
skirtumai – su jos širdim? – Rebeka dabar kalbėjo taip tyliai, kad pamaniau,
jog ji nebesupranta, kad aš jos klausausi. – Bandžiau papasakoti tėvams, ką
ji sumanė, bet nepavyko. Mėginau maldauti Tėjos, bet ji pasirinko ne mane,
o Emilę. Tad nusprendžiau kreiptis į Džeimsoną. Prie Velnio vartų vežti ją
turėjo jisai.
Rebeka panardino galvą, jai ant veido užkrito jos raudonos garbanos.
Tėja teisi – Rebeka Loflin tikrai graži. Bet dabar atrodė lyg nesava.
– Turėjau balso įrašą, – tyliai tęsė ji, – Emilės pasakojimą. Ji man
pasakodavo, ką vaikinai daro jai, dėl jos ir su ja. Jai patiko viską
registruoti. – Rebeka pritilo, o kai vėl prabilo, jos balsas buvo aštrus kaip
peilio ašmenys. – Paleidau įrašą Džeimsonui. Įtikinėjau save, kad taip
padėsiu sesei, tai išgirdęs, jis nebeveš jos prie uolų. Bet reikalas tas, kad
jinai nuo manęs nugvelbė Tėją.
Tai ir tu iš jos sumanei kai ką nugvelbti, toptelėjo man.
– Džeimsonas su ja išsiskyrė, – pasakiau. – Pats man papasakojo.
– Jei nebūtų, – atsakė Rebeka, – gal ji nebūtų puolusi į tokius
kraštutinumus. Gal būtų aprimusi ir šokusi nuo kokios žemesnės uolos.
Tikriausiai nieko nebūtų nutikę. – Ji ėmė kalbėti dar tyliau. – Jei Emilė tą
popietę nebūtų mudviejų su Tėja užklupusi, jei mūsų santykiai jai nebūtų
pasirodę išdavystė, gal visai ir nebūtų užsimaniusi šokti.
Rebeka kaltino save. Tėja – vaikinus. Greisonas prisiėmė visą kaltę, o
Džeimsonas...
– Atsiprašau. – Rebekos atgaila sutrikdė mano mintis. Iš jos balso
supratau, kad ji kalba nebe apie Emilę. Ne apie metų senumo įvykius.
– Dėl ko atsiprašai? – paklausiau. Ką išvis čia veiki, Rebeka?
– Aš tikrai nesu nusistačiusi prieš tave, tiesiog žinau, kad to būtų norėjusi
Emilė.
Jai tikrai negerai. Reikia kaip nors iš čia ištrūkti. Reikia nuo jos bėgti.
– Emilė tavęs nekęstų, kam nugvelbei jų pinigus. Jai nepatiktų, kaip jie į
tave žiūri.
– Tad nusprendei manęs atsikratyti, – pasakiau bandydama išlošti laiko. –
Dėl Emilės.
Rebeka įsistebeilijo į mane.
– Ne.
– Žinojai apie tunelius ir kažkaip pranešei Dreikui...
– Ne, – neatlyžo Rebeka. – Eivere, aš taip negalėčiau.
– Pati pasakei: Emilė būtų norėjusi, kad manęs neliktų.
– Aš ne Emilė. – Žodžiai atėjo iš gomurio.
– Tai dėl ko tada atsiprašinėjai? – paklausiau.
Rebeka nurijo seiles.
– Ponas Hotornas apie tunelius man papasakojo vieną vasarą, kai buvau
dar mažiukė. Parodė visus įėjimus, sakė, kad ir aš turėčiau turėti savų
paslapčių. Nusileidžiu čia, kai prireikia pailsėti nuo visų ir nuo visko –
kartais lankydama senelius, bet po Emilės mirties namie išties nekas. Tad
kartais įlendu čia iš išorės.
Aš laukiau.
– Ir?
– Tą vakarą, kai šaudė, tuneliuose pastebėjau dar kai ką. Niekam nieko
nesakiau, nes taip būtų norėjusi Emilė. Juk buvau jai skolinga, Eivere. Po
to, ką padariau, aš jai skolinga.
– Ką pamatei? – paklausiau. Ji neatsakė. – Dreiką?
Rebeka pažvelgė man į akis.
– Jis buvo ne vienas.
– O kas buvo su juo?
Laukiu. Nieko.
– Rebeka, kas dar buvo tunelyje su Dreiku?
Ką Emilė būtų norėjusi apsaugoti?
– Kuris nors iš vaikinų? – paklausiau ir pajutau, kaip po kojom susvyravo
žemė.
– Ne, – tyliai atsakė Rebeka. – Jų motina.
 86 skyrius

-S kaja? – bandžiau susivokti. Palyginti su Zara, ji tikrai neatrodė

pavojinga. Agresiją slepianti po ramybės kauke – taip. Ribota – taip. Bet
kad griebtųsi smurto?
Mes juk visi draugai, ar ne? – girdėjau jos balsą. – Stengiuosi
susidraugauti su visais, kas gviešiasi į prigimtines mano teises.
Prieš akis stovėjo vaizdas, kaip ji tiesia man šampaną ir liepia išgerti.
– Šaudymo vakarą su Dreiku čia buvo Skaja, – bandžiau susigaudyti ir
suprasti. – Jinai jį įsivedė į teritoriją, ko gero, net parodė, kur Juodoji giria.
Kur aš.
– Derėjo man kam nors pranešti, – tyliai tarstelėjo Rebeka. – Po
šaudymų, kai suvokiau, ką pamačiau, turėjau iškart papasakoti.
– Taip, – kaip kirviu nukirto balsas, bet ne mano. – Turėjai. – Viršuje
pasirodė Greisonas.
Rebeka nusisuko į jį.
– Bet juk ji tavo mama, Grėjau. Kaip galėjau?..
– Galėjai pasakyti man, – tyliai pasakė Greisonas. – Aš būčiau viską
sutvarkęs, Beka.
Abejoju, ar tas jo „būčiau sutvarkęs“ reiškė, kad jis būtų įdavęs motiną
policijai.
– Dreikas bandė dar kartą, – pasakiau įsistebeilijusi į Rebeką. – Juk žinai?
Jis bandė mus nustumti nuo kelio. Galėjo nužudyti ir mane, ir Alisą, ir
Oreną, ir Tėją.
Vis dėlto paminėjau Tėjos vardą, Rebeka sugargaliavo.
 – Rebeka, – tyliai ištarė Greisonas.
– Na, taip, – atsakė Rebeka, – bet juk Emilė būtų norėjusi...
– Emilės nebėra. – Greisonas kalbėjo ne griežtai, bet po tų jo žodžių
Rebekai užėmė kvapą. – Beka. – Jis privertė ją sužiurti į jį. – Rebeka, aš
viskuo pasirūpinsiu. Pamatysi, viskas bus gerai.
– Viskas tikrai nėra gerai, – pasakiau Greisonui.
– Eik, – sumurmėjo jis Rebekai. Ji išėjo, mudu likome dviese.
Greisonas iš lėto įlipo į slaptąjį kambariuką.
– Sandras pasakė, kad tau manęs reikia.
Vis dėlto atėjo. Gal tai reikštų daugiau, jei nebūčiau dabar pasikalbėjusi
su Rebeka.
– Tavo motina bandė suorganizuoti mano nužudymą.
– Mano motina, – pasakė Greisonas, – sudėtinga moteris. Bet ji iš savų.
Šeima jam svarbiau už mane – ir visada bus.
– Jei paprašyčiau leisti šį reikalą sutvarkyti man, – tęsė jis, – ar sutiktum?
Galiu tave patikinti, kad nei tau, nei taviškiams daugiau nieko nenutiks.
Buvo visai neaišku, kaip jis iš viso ką nors užtikrintų, bet buvo akivaizdu,
kad jis pats mano, jog užtikrins. Visas pasaulis lenkiasi Greisono Hotorno
įgeidžiams. Prisiminiau pirmąją dieną, kai tik jį išvydau. Koks savimi
pasitikintis, koks nenugalimas.
– O jei pasiūlyčiau užduotį? – nesulaukęs mano atsakymo paklausė
Greisonas. – Juk žinau, tau patinka iššūkiai. – Jis žengė arčiau manęs. –
Būk gera, Eivere. Suteik man progą viską pataisyti.
Visko pataisyti neįmanoma, bet jis manęs prašo progos. Aš jam
neskolinga. Ničnieko neskolinga. Bet...
Gal mane paveikė jo veido išraiška. Ar suvokimas, kad sykį jau viską dėl
manęs prarado. Galbūt noriu, kad jis pamatytų mane ir liautųsi galvojęs apie
spalio aštuonioliktąją.
 – Gerai, tebūnie, – atsakiau. – Koks žaidimas?
Mūsų žvilgsniai susitiko.
– Sugalvok skaičių, – pasakė jis. – Nuo vieno iki dešimties. Jei atspėsiu,
leisi su motina susitvarkyti pačiam. O neatspėsiu...
– Įduosiu ją policijai.
Greisonas žengė pusę žingsnio manęs link.
– Sugalvok skaičių.
Man šansų daugiau. Jis turi tik dešimt procentų šansų atspėti mano
skaičių. Aš – 90 procentų, kad jis neatspės. Rinkausi ilgokai. Tam tikrus
skaičius žmonės renkasi dažnai. Pavyzdžiui, septynis. Galima rinktis
kraštutinius – vieną ar dešimt, – bet ir tie atrodė pernelyg lengvi. Mintyse
sukosi aštuoni – nuo tada, kai bandėm dėlioti skaičių seką. Keturi buvo
Hotornų brolių skaičius.
Jei noriu, kad jis neatspėtų, teks rinktis ką nors netikėta. Be rimo, be
priežasties.
Du.
– Ar tą skaičių užrašyti? – paklausiau.
– Ant ko? – švelniai paklausė Greisonas.
Nurijau seiles.
– Kaip žinosi, ar nepameluosiu, jei mano skaičių atspėsi?
Kelias sekundes Greisonas patylėjo, tada pasakė:
– Aš tavimi pasitikiu.
Visa savo esybe žinojau, kad Greisonas Hotornas lengvai nepasitiki –
gana dažnai. Nurijau seiles.
– Tai pirmyn.
Savo spėjimą jisai svarstė kone taip pat ilgai kaip kad aš, kol sugalvojau
skaičių. Greisonas į mane pažvelgė, jaučiau, kaip bando suvokti mano
mintis ir impulsus, perkąsti mane kaip vieną iš savo mįslių.
 Ką matai į mane žiūrėdamas, Greisonai Hotornai?
Ir spėjo:
– Du.
Nusukau galvą į petį, nutraukiau akių kontaktą. Galėjau pameluoti.
Pasakyti, kad neatspėjo. Bet nepamelavau:
– Atspėjai.
Greisonas giliai atsikvėpė, tada pajutau, kaip jis švelniai suima mano
veidą ir atsuka į save.
– Eivere, – jis beveik niekada į mane nesikreipia vardu. Švelniai
perbraukė man palei žandikaulį, – tikrai daugiau neleisiu tavęs skriausti.
Duodu garbės žodį.
Jam atrodo, kad gali mane apsaugoti. Nori tuo tikėti. Jis mane lietė, o aš
troškau, kad liestų dar ir dar. Kad saugotų. Kad liestų. Kad...
Žingsniai. Išgirdusi viršuje kaukšėjimą atsitraukiau nuo jo, o po kelių
akimirkų į kambarį sulindo Sandras su Našu.
Įstengiau pažvelgti į juos, atitraukti akis nuo Greisono.
– O kur Džeimsonas? – paklausiau.
Sandras atsikrenkštė.
– Galiu pranešti, kad paprašęs jo dalyvavimo sulaukiau išties spalvingų
epitetų.
Našas suprunkštė.
– Ateis ir jis.
Laukėme. Penkias minutes, tada dešimt.
– Jūs jau galite atrakinti savuosius, – pasakė Sandras kitiems. – Prašyčiau
rankų.
Pirmas nuėjo Greisonas, paskui jį Našas. Nuskenavus jų rankas,
išgirdome būdingą įleistinių spynų cvaktelėjimą – vieną po kito.
– Trys spynos atrakintos, – sumurmėjo Sandras, – liko viena.
 Dar penkios minutės. Aštuonios. Nebeateis, pamaniau.
– Džeimsonas neateis, – pareiškė Greisonas, lyg būtų nukėlęs man nuo
pečių sunkiąją mintį – taip lengvai, kaip kad pirma atspėjo mano skaičių.
– Ateis, – pakartojo Našas.
– Aš juk visada paklūstu nurodymams.
Sužiurome į viršų, o Džeimsonas šoko. Nušoko tarp brolių ir manęs ir
žemai pritūpė, kad sušvelnintų šuolio smūgį. Tada atsistojo ir visus po vieną
nužvelgė. Našą, Sandrą, Greisoną.
Tada į mane.
– O tu nežinai, kada liautis, ar ne, paveldėtoja?
Nepasakyčiau, kad nuskambėjo kaip kaltinimas.
– Aš kietesnė, nei atrodau, – pasakiau. Jis dar į mane paspoksojo, tada
pasisuko į duris. Padėjo delną ant skaitytuvo su savo inicialais. Pokštelėjo
paskutinė spyna, ir durys prasivėrė gal porą centimetrų ar šiek tiek daugiau.
Maniau, kad Džeimsonas sieks durų, bet jis apsisuko ir nuėjo prie angos
viršuje ir pašokęs sugriebė rankom jos šonus.
– Kur tu dabar? – paklausiau. Po tiek pastangų pasiekęs šį tašką, negi
dabar eis savais keliais?
– Ko gero, galų gale į pragarą, – atrėžė Džeimsonas. – O kol kas – iki
vyno rūsio.
Ne. Negi taip ir išeis? Juk pats mane į visa tai įtraukė, tad dabar tikrai
nesupasuos. Šoktelėjusi įsikabinau į angą viršuje. Stiprios kažkieno rankos
suėmė mane iš apačios. Greisonas. Stumtelėjo mane viršun, aš įstengiau
išlipti ir atsistoti ant kojų.
– Neišeik, – pasakiau Džeimsonui.
Bet jis jau ėjo. Išgirdęs mano balsą sustojo, bet neapsigręžė.
– Nenutuokiu, kas ten už tų durų, paveldėtoja, žinau tik tiek, kad senis
tuos spąstus paspendė man.
 – Tik tau? – pyktelėjusi paklausiau. – Ar dėl to jas atidaryti prireikė jūsų
visų keturių rankų ir mano veido? Tobijas Hotornas norėjo, kad užeitume
ten visi.
– Jis žinojo, kad žaisiu visus jo paliktus žaidimus. Našas numos ranka,
Greisonas įklimps į teisines vingrybes, Sandras prisigalvos dar tūkstantį ir
vieną dalykų, o aš žaisiu. – Mačiau, kaip jis šnopuoja, kaip jam skauda. –
Tad, taip, žaidimą jis skyrė man. Kad ir kas ten bus už tų durų... –
Džeimsonas gana staigiai įkvėpė. – Jis žinojo. Žinojo, ką padariau, ir
pasirūpino, kad to niekada nepamirščiau.
– Ką žinojo? – paklausiau.
Prie manęs atsirado Greisonas ir pakartojo mano klausimą:
– Ką senis žinojo, Džeimi?
Išgirdau, kaip už nugaros į tunelį lipa Našas su Sandru, bet nekreipiau į
juos dėmesio. Visą dėmesį sutelkiau į juodu – Greisoną ir Džeimsoną.
– Ką žinojo, Džeimi?
Džeimsonas vėl atsisuko į brolį.
– Tai, kas nutiko spalio aštuonioliktąją.
– Kaltas dėl to aš. – Greisonas žengė į priekį ir uždėjo rankas Džeimsonui
ant pečių. – Pats Emilę ten nuvežiau. Nors žinojau, kad nevalia, numojau
ranka. Norėjau laimėti, ir tiek. Norėjau, kad ji mylėtų mane.
– Aš jus tą vakarą pasekiau, – pareiškė Džeimsonas ir keletą sekundžių
patylėjo. – Mačiau, kaip judu šokote, Grėjau.
Staiga mintimis nusikėliau ten, kai su Džeimsonu ėjome prie vakarinio
upokšnio. Jis man pasakė du melagingus teiginius ir vieną teisingą. Mačiau,
kaip mirė Emilė Loflin.
– Tu mus sekei? – niekaip negalėjo suprasti Greisonas. – Kodėl?
– Gal mazochizmas, – gūžtelėjo pečiais Džeimsonas. – Buvau supykęs, –
jis nutilo. – Galiausiai tu nubėgai rankšluosčių, o aš...
 – Džeimi, – Greisonas nuleido rankas, – ką padarei?
Greisonas man pasakojo, kaip jis nuėjo paimti rankšluosčių, o kai grįžo,
Emilė gulėjo ant kranto. Negyva.
– Ką padarei?
– Ji mane pastebėjo. – Džeimsonas atsisuko nuo brolio į mane. –
Pastebėjo ir nusišypsojo. Manė, kad laimėjo. Manė, kad esu vis dar jos, bet
aš apsisukau ir nuėjau. Pašaukė mane vardu. Aš nesustojau. Girdėjau, kaip
gaudo orą. Jau duso, negalėjo kvėpuoti.
Iš siaubo prisidengiau burną ranka.
– Maniau, kad tik vaidina. Išgirdęs pūkštelėjimą neatsigręžiau. Nuėjau
gal šimtą metrų. Daugiau ji manęs nebekvietė. Pažvelgiau atgal. –
Džeimsono balsas neišlaikė. – Emilė buvo susikūprinusi, ropojo iš vandens.
Maniau, kad vaidina.
Jis manė, kad jinai su juo žaidžia.
– Stovėjau sau, – abejingai pasakojo Džeimsonas. – Ir nė piršto
nepajudinau, kad jai padėčiau.
Mačiau, kaip mirė Emilė Loflin. Man pasirodė, kad mane tuoj supykins.
Taip ir mačiau, kaip jis stovi, stengiasi ją įtikinti, kad jis nebe jos, bando
laikytis.
– Ji susmuko. Nurimo ir daugiau nebejudėjo. Tada grįžai tu, Grėjau, o aš
išėjau. – Džeimsonas trūkčiojo. – Nekenčiu tavęs, kam ją ten vežeisi, bet
savęs nekenčiu dar labiau, kam leidau numirti. Stovėjau ir žiūrėjau.
– Jai neatlaikė širdis, – pasakiau. – Ką būtum?..
– Galėjau bandyti gaivinti. Na, ką nors. – Džeimsonas nurijo seiles. – Bet
nebandžiau. Nežinau, kaip sužinojo senis, bet po kelių dienų jis mane
prirėmė prie sienos. Pasakė, kad žino, jog aš ten buvau, klausė, ar jaučiuosi
kaltas. Norėjo, kad papasakočiau tau, Grėjau, bet nepasakojau. Atšoviau
jam, jeigu jau jis toks tikras, kad tu žinojai, jog aš ten buvau, tegu pats tau ir
pasako. Bet nepasakė. Užtat paliko... visa tai.
Laiškas. Biblioteka. Testamentas. Antrieji vardai. Mano gimimo data – ir
Emilės mirties. Skaičiai, išbarstyti po visą teritoriją. Spalvotas stiklas,
mįslė. Takas į tunelį. Grotelės, pažymėtos „M. A. N. E.“ Slaptas kambarys.
Judanti siena. Durys.
– Jis norėjo būti tikras, – tarė Džeimsonas, – kad to niekada
nepamirščiau.
– Ne, – suriko Sandras. Kiti sužiuro į jį. – Viskas iš tiesų ne taip, –
dievagojosi jis. – Senasis Hotornas netroško nieko pabrėžti. Tiesiog norėjo,
kad mes visi keturi susirinktume. Čia.
Našas uždėjo Sandrui ant peties ranką.
– Senukas, kai ko nors užsigeisdavo, būdavo tikras bjaurybė, Sandrai.
– Viskas ne taip, – pakartojo Sandras taip įtikinamai, kaip dar nebuvau jo
girdėjusi kalbant. Lyg ne svarstytų, o tiksliai žinotų.
Pagaliau prabilo Greisonas, po Džeimsono išpažinties netaręs nė žodžio:
– Ką tu tuo nori pasakyti, Aleksandrai?
– Judu slankiojote kaip kokie vaiduokliai. Tu kaip robotas, Grėjau, –
Sandras bėrė kaip žirnius į sieną, kad mes vos galėjome jį suprasti. – O
Džeimis – kaip bomba su laikrodžio mechanizmu. Jūs vienas kito
nekentėte.
– Savęs nekentėme dar labiau, – šaltu, gergždžiančiu balsu atrėžė
Greisonas.
– Senis žinojo, kad serga, – pripažino Sandras. – Prieš pat mirtį man
pasisakė. Ir paprašė vienos paslaugos.
Našas prisimerkė.
– Ir kokios gi?
Sandras neatsakė. Prisimerkė ir Greisonas.
– Kad pasirūpintum, jog visi įsitrauktume į žaidimą?
 – Manęs paprašė užtikrinti, kad žaistumėte ligi galo. – Sandro žvilgsnis
šokinėjo nuo Greisono prie Džeimsono. – Judu. Jei katras nors liausitės,
turėjau jus vėl paskatinti.
– Tai tu žinojai? – paklausiau. – Visą tą laiką žinojai, kur veda nuorodos?
Tunelį man padėjo atrasti Sandras. Ir Juodosios girios nuorodą buvo radęs
jis. Ir net nuo pat pradžių...
Jis man pasakė, kad senelis neturėjo antro vardo.
– Tu man padėjai, – pasakiau. Jis manimi manipuliavo. Aš jam buvau
kaip jaukas.
– Juk sakiau, aš – žmogus keistenybė. – Sandras nudelbė akis. – Tai
perspėjau. Savotiškai. – Prisiminiau, kaip jis mane vedėsi parodyti savo
sukurtą prietaisą. Tada klausiau, kaip jis susijęs su Tėja, o jis atrėžė: O kas
sako, kad susijęs?
Įsistebeilijau į Sandrą – jauniausią, aukščiausią ir, ko gero, sumaniausią iš
visų Hotornų. Kur tik eisi tu, sakė jis man labdaros vakare, jie seks tau iš
paskos. Visą tą laiką maniau, kad manimi naudojasi Džeimsonas. Buvau
tikra, kad jis ne šiaip sau nuo manęs neatstoja.
Bet nė sykio netoptelėjo, kad savų paskatų turi ir Sandras.
– Ar žinai, kodėl jūsų senelis pasirinko mane? – paklausiau. – Ar visą tą
laiką žinojai atsakymą?
Sandras ištiesė rankas į priekį, lyg būgštaudamas, kad pulsiu jį smaugti.
– Žinau tik tiek, kiek jis man pasakė. Kas už tų durų, neįsivaizduoju.
Mano užduotis buvo atvesti iki jų Grėjų su Džeimiu. Abu kartu.
– Mus visus keturis, – pataisė Našas. – Kartu. – Prisiminiau jo žodžius
virtuvėje. Kartais žaizdą geriau ne gydyti, o pašalinti.
Tai štai kur šuo pakastas. Ar toks buvo senuko užmojis? Atvesti čia
mane, priversti juos veikti tikintis, kad žaidžiant išlįs yla iš maišo?
– Ne, ne keturis, – Našui paprieštaravo Greisonas. Jis pažvelgė į mane. –
Šis žaidimas aiškiai kurtas penkiems.
 87 skyrius

V ėl vienas po kito sušokome į kambarėlį apačioje. Džeimsonas

priglaudė delną prie durų ir stumtelėjo jas vidun. Kambarėlis už jų
buvo tuščias, stovėjo tik nedidukė medinė dėžutė. Ant dėžutės buvo
auksinės raidės, įrėžtos į aukso plokšteles, jos atrodė lyg iš prašmatniausio
stalo žaidimo pasaulyje.
Raidėmis ant dėžutės buvo išraižyti mano vardai ir pavardė: eiveri kaili
znaks.
Keturios plokštelės buvo tuščios: viena prieš pirmąją vardo raidę, kita po
paskutinės pavardės raidės ir dar po vieną tarp vardų bei pavardės. Po visų
šių įvykių – Džeimsono išpažinties, tada Sandro – atrodė nei šiaip, nei taip,
kad viskas staiga susiveda į mane.
Kodėl aš? Šiuo žaidimu gal siekta vėl sutaikyti Greisoną su Džeimsonu,
atskleisti visas jų paslaptis, išleisti nuodą, kol jis nesunaikino viso kūno,
tačiau kažkodėl visa tai atsirėmė į mane.
– Na ką, dabar tavo eilė, vaikeli. – Našas stumtelėjo mane prie dėžutės.
Nurijau seiles ir priklaupiau. Bandžiau atidaryti dėžutę, bet ji pasirodė
užrakinta. Nei rakto skylutės, nei kokios klaviatūros.
Iš viršaus pasigirdo Džeimsono balsas:
– Raidės, paveldėtoja.
Negali susilaikyti. Net po viso to, kas nutiko, jam vis tiek knieti žaisti.
Nedrąsiai paliečiau Eiverės E. Raidė atšoko nuo dėžutės. Vieną po kitos
nukrapščiau kitas raides bei tuščias plokšteles ir supratau, kad tai ir yra
dėžutės spynos užrakto mechanizmas. Pažvelgiau į tas plokšteles – jų buvo
devyniolika. Mano vardai ir pavardė. Tik čia tikrai ne dėžutės atrakinimo
seka. Kokia tada ji?
Šalia manęs pritūpė Greisonas. Jis sudėliojo raides: abėcėlės tvarka
balses, tada priebalses.
– Čia anagrama, – pareiškė Našas. – Perdėliokite raides.
Nuojauta rėkte rėkė, kad mano vardai ir pavardė – ne anagrama, bet
mintyse jau bandžiau dėlioti įmanomus variantus.
Vardą visai paprasta paversti žodžiais – tiesiog skeli jį iš priekio perkėlęs
tuščiąją plokštelę ir dėlioji toliau. Sudėliojau plokšteles ant dėžutės viršaus,
visos jos būdingai trakštelėjo.
Ei velniska...
Dar vienas tarpelis po velniska. Liko dvi tuščios plokštelės ir likusios
mano vardų ir pavardės raidės.
Likusios raidės, sudėliotos pagal Greisono sistemą, atrodė taip: A, I, I, K,
R, Z.
Ak.... Kari... Kazir... Pradėjau visaip dėlioti raides, žiūrėdama, kokios
lieka nepanaudotos. Ir supratau.
Pamačiau ir kaipmat supratau.
– Ką? Negali būti, – burbtelėjau.
– Kas? Džeimsonas stačia galva metėsi į galvosūkį, net jei prieš tai sakė,
kad jam nė motais. Priklaupė prie mudviejų su Greisonu, o aš ėmiau po
vieną kilnoti raides.
Eiveri Kaili Znaks – man gimimo dieną atitekę vardai ir pavardė, tie,
kuriuos Tobijas Hotornas užprogramavo boulingo salės ekrane ir kiniškojo
biliardo aparate ir dar nežinia kiek namo vietų – perdėliojus raides, pavirto į
„Ei, velniška rizika“.
– Jis nuolat tai kartodavo, – sumurmėjo Sandras. – Jog visi jo
sumanymai, kad ir kruopščiausi, gali sužlugti. Kad...
 – Ei, velniška rizika, – užbaigė Greisonas, ir susitiko mudviejų žvilgsniai.
Mano vardai ir pavardė? Bandžiau tai suvokti. Pirmiausia gimtadienis,
dabar vardai ir pavardė. Juk taip ir yra? Bet kodėl? Ir iš viso, kaip Tobijas
Hotornas mane surado?
Įdėjau paskutinę tuščią plokštelę ir dėžutės spyna atsišovė. Atšoko
dangtelis. Dėžutėje buvo penki vokai su mūsų visų vardais.
Stebėjau, kaip vaikinai atplėšia ir skaito savuosius. Našas po nosim
nusikeikė. Greisonas spoksojo į savąjį. Džeimsonas kažko sukikeno.
Sandras įsikišo laišką į kišenę.
Tada nuo jų keturių sužiurau į savo voką. Aname Tobijo Hotorno laiške
jokio paaiškinimo nebuvo. Atplėšus šį tikėjausi paaiškinimo. Kaip mane
suradote? Kodėl atsiprašinėjate? Ir už ką atsiprašinėjate?
Mano voke nebuvo nei popieriaus, nei jokio laiško. Tebuvo vienintelis
cukraus pakelis.
 88 skyrius

P astatau ant stalo du cukraus maišelius, suglaudžiu juos galais, kad

sudarytų trikampį ir patys galėtų stovėti.
– Štai, – sakau. Tada taip pastatau kitus du maišiukus, penktąjį uždedu
gulsčiai ant jų ir sujungiu anuos du trikampius.
– Eivere Kaile Znaks! – Prie stalo galo atsiranda mama, šypsosi. – Ar
pameni, ką sakiau apie pilių iš cukraus statymą?
Ją tik nužvelgiu.
– Bet galioja tik aukštesnėms nei penkių aukštų!
Šioje sapno vietoje prisiminimas nutrūksta, o šįsyk, laikydama cukraus
pakelį rankoje, prisiminiau dar vieną tolesnę anų įvykių grandį. Atsisuka
prie gretimo stalo valgantis vyriškis. Paklausia manęs, kiek man metų.
– Šešeri, – atsakau.
– Keli mano vaikaičiai irgi panašaus amžiaus, – pasako. – Klausyk,
Eivere, ar moki parašyti savo vardą? Bet visą, su pavarde, kaip kad mama
ką tik pasakė?
Galiu, ir parašau.
– Buvau jį susitikusi, – tyliai pasakau. – Vienintelį kartą, prieš daugybę
metų. Vos kelias minutes prasilenkdami pabendravome. – Tobijas Hotornas
išgirdo, kaip mama sako mano vardus ir pavardę. Ir paprašė juos užrašyti.
– Anagramos jam patiko labiau už viskį, – pasakė Našas. O gerą škotišką
viskį jis išties mėgo.
Ar Tobijas Hotornas iškart tą akimirką sumėtė į tą pamėgtąją frazę mano
vardų ir pavardės raides? Jam patiko? Prisiminiau, kaip Greisonas samdėsi
žmones, kad ieškotų apie mane kompromato. Ar apie mamą. Ar Tobijas
Hotornas mumis domėjosi? Gal irgi buvo ką pasamdęs?
– Nemanyk, jis tave tikrai stebėjo, – šiurkščiai pasakė Greisonas. –
Mergaičiukę su įdomiais vardais ir pavarde. – Jis pažvelgė į Džeimsoną. –
Kažkaip turėjo žinoti jos gimimo datą.
– O kai mirė Emilė... – Džeimsonas dabar žiūrėjo į mane ir nieką kitą, –
pagalvojo apie tave.
– Ir nusprendė visą turtą užrašyti man tik dėl mano vardo? – paklausiau. –
Tai beprotystė.
– Pati pasakei, paveldėtoja: ne dėl tavęs jis atėmė iš mūsų turtus. Ir taip
pinigų nebūtume gavę.
– Jie būtų skirti labdarai, – paprieštaravau. – Tai nori pasakyti, kad
užsigeidęs ėmė ir pakeitė prieš dvidešimtį metų sudarytą testamentą?
Taigi...
– Jis norėjo patraukti mūsų dėmesį, – pasakė Greisonas. – Padaryti ką
nors netikėto, gluminančio, kad atrodytų kaip...
– ...kaip galvosūkis, – užbaigė mintį Džeimsonas. – Kad negalėtume
nekreipti dėmesio. Kad pagaliau atsikvošėtume. Kad susirinktume čia – visi
keturi.
– Kad liautųsi veikę nuodai, – sunkiai apibūdinamu balsu pridūrė Našas.
Jie pažinojo senį. Aš – ne. Tai, ką jie šneka, logiška jiems. Iš jų varpinės
žiūrint, tai ne koks įgeidis. O velniška rizika. Aš – toji velniška rizika.
Tobijas Hotornas nuspėjo, kad atsiradusi Hotornų name kaip reikiant jį
supurtysiu, kad į paviršių išplauks senos paslaptys, kad kažkaip tas
paskutinis galvosūkis viską apvers aukštyn kojom.
Kad, jei Emilės mirtis juos baisiai supriešino, aš juos įstengsiu vėl
sutaikyti.
– Juk sakiau, vaikeli, – tarstelėjo Našas šalimais, – tu ne žaidėja. Tu –
stiklinė šokėja, arba peilis.
 89 skyrius

O renas mane pasitiko vos tik atsidūrusią Didžiojoje menėje. Kad jau
laukia, kodėl tuomet iš viso nuo manęs pasitraukė? Ar jam tikrai kas
nors skambino, ar Tobijas Hotornas buvo nurodęs palikti mus penkis
vienus, kad išnarpliotume tą galvosūkį?
– Ar žinote, kas ten yra? – paklausiau savo apsaugos vado. Seniui jis kur
kas ištikimesnis negu man. Ką jis dar jums nurodė?
– Be tunelio? – atsakė Orenas. – Ne. – Tada nužvelgė mane, vaikinus. –
O turėčiau žinoti?
Prisiminiau, kas nutiko apačioje, kol nebuvo Sandro. Rebeką, jos
pasakojimą požemiuose. Skają. Pažvelgiau į Greisoną. Mūsų žvilgsniai
susitiko. Jo akyse buvo klausimas ir viltis, ir dar kai kas nenusakomo.
Orenui teatsakiau:
– Ne.

Tą vakarą atsisėdau už Tobijo Hotorno darbo stalo savo flygelyje. Rankose

laikiau jo man paliktą laišką.

Mieliausioji Eivere,
atsiprašau.
– T. T. H.

Man buvo įdomu, dėl ko jis atsiprašo, bet vis labiau atrodė, kad viskas
atvirkščiai. Galbūt pinigus jis man paliko ne kaip atsiprašymą. Gal kaip tik
atsiprašė, kad juos paliko. Kad manimi pasinaudojo.
Jis mane susirado dėl jų.
Sulenkiau laišką per pusę, tada dar per pusę. Visa šita istorija su mama
ničniekaip nesusijusi. Visos jos paslaptys buvo dar prieš Emilės mirtį.
Įvertinus visas aplinkybes, visa šita gyvenimą aukštyn kojom apsukusi, viso
pasaulio antraštes apskriejusi, iš padų verčianti įvykių grandinė su manimi
niekaip nesusijusi. Aš – tiesiog smagi mergaičiukė su įdomiais vardais ir
keistoka pavarde, gimusi tą dieną, kada reikia.
Keli mano vaikaičiai, taip ir girdžiu jo žodžius, irgi panašaus amžiaus.
– Jums rūpėjo tik jie, – pasakiau balsu. – Ką man dabar daryti? –
Žaidimas baigtas. Galvosūkis išnarpliotas. Savo užduotį atlikau. Tokia
nereikšminga dar gyvenime nesijaučiau.
Mano žvilgsnis užkliuvo už kompaso, įmontuoto į stalviršį. Kaip ir pirmą
kartą šiame darbo kambaryje, pasukau kompasą, ant stalo iššoko plokštelė,
o po ja atsivėrė tarsi stalčiukas. Pirštu švelniai perbraukiau medyje išraižytą
raidę T.
Tada pažvelgiau į savo laišką – į Tobijo Hotorno parašą

T. T. H.

Tuomet žvilgsnis vėl sugrįžo prie stalo. Džeimsonas minėjo, kad senelis
niekada nepirkdavęs stalo be slaptaviečių. Kadangi jau buvau šiokia tokia
žaidėja, mažumėlę pagyvenusi Hotornų name, į viską žiūrėjau truputėlį
kitaip. Pajudinau medinę plokštelę su išraižyta raide T.
Nieko.
Paskui spustelėjau raidę T pirštais. Medis pasidavė. Trakšt. Ir vėl sugrįžo
į savo vietą.
– Tė, – pasakiau balsu. Tada padariau tą patį. Vėl trakšt. – Tė. – Ilgai
apžiūrinėjau plokštelę, galiausiai pamačiau tarpelį tarp medžio ir stalo
viršaus, raidės T apačioje. Paspaudusi pirštais apačioje aptikau dar vieną
griovelį, o virš jo velkę. Atšoviau tą velkę, ir plokštelė pasisuko prieš
laikrodžio rodyklę.
Kai pasisuko devyniasdešimties laipsnių kampu, raidė T virto raide H.
Vienu metu spustelėjau visas H linijas. Trakšt. Užsivedė kažkoks
varikliukas, plokštelė vėl nusileido į stalą, o apačioje atsivėrė kita
slaptavietė.
T. T. H. Tobijas Hotornas šį flygelį paruošė man. Laišką pasirašė
inicialais, ne pavarde. Ir tie inicialai padėjo atverti šį stalčių. Jame buvo
aplankas, visai toks pat, kokį Greisonas man buvo rodęs tą dieną fonde.
Aplanko viršuje buvo parašyti mano abu vardai ir pavardė.
Eiveri Kaili Znaks. Kadangi mačiau anagramą, dabar man ji nedavė
ramybės. Nebuvau tikra, ką pamatysiu, nei ko tikėtis, bet ištraukiau tą
aplanką ir atsiverčiau. Pirmiausia pastebėjau savo gimimo liudijimo kopiją.
Tobijas Hotornas buvo pasižymėjęs mano gimimo datą – ir mano tėvo
parašą. Data – kaip ir aišku. O parašas?
Turiu paslaptį, girdėjau mamos balsą. Apie dieną, kada gimei.
Neturėjau žalio supratimo, kaip čia viskas susiję. Atsiverčiau kitą lapą,
tada dar kitą, ir dar. Juose buvo nuotraukos – po keturias ar penkias per
metus, pradedant nuo tada, kai buvau šešerių.
Nemanyk, jis tave tikrai stebėjo, skambėjo Greisono balsas. Mergaičiukę
su įdomiais vardais ir pavarde.
Nuotraukų padaugėjo po mano šešioliktojo gimtadienio. Po Emilės
mirties. Jų buvo tiek, tarsi Tobijas Hotornas būtų siuntęs seklius sekti
kiekvieną mano žingsnį. Juk viskuo nerizikuosi dėl visiškai svetimo
žmogaus, dingtelėjo man. Formaliai svetimam viską ir paliko, bet
sklaidydama tas nuotraukas stebėjausi, kaip metodiškai Tobijas Hotornas
atliko savo namų darbus.
Jam buvau ne tik atsitiktinis vardas ir data.
Čia nuotraukos, kaip mašinų aikštelėje lošiu pokerį ir nešu per daug
puodelių užkandinėje. Štai mudviejų su Libe nuotrauka, kur labai
juokiamės, o čia kita, kur stoviu tarp jųdviejų su Dreiku. Vienoje
nuotraukoje matyti, kaip parke žaidžiu šachmatais, kitoje – kaip su Hariu
stovime eilėje prie pusryčių, bet šviečia tik mudviejų pakaušiai. Net buvo
mano nuotrauka mašinoje, kur laikau krūvą atvirukų.
Fotografas užfiksavo mane svajojančią.
Tobijas Hotornas manęs nepažinojo, bet žinojo, kad tokia esu. O juk
galėjau būti išties velniška rizika. Galėjau būti galvosūkio objektas, ne
žaidėja. Bet tas milijardierius suprato, kad moku žaisti. Jis ne šiaip aklai
pasirinko, tikėdamasis geriausio. Jis rezgė, planavo, o aš buvau visų tų jo
išskaičiavimų centre. Ne šiaip Eiveri Kaili Znaks, kurios gimtadienis
sutampa su Emilės Loflin mirties diena, o mergina iš tų nuotraukų.
Prisiminiau, ką Džeimsonas man pasakė tą pirmąjį vakarą išlipęs į mano
kambarį iš židinio. Kad man Tobijas Hotornas paliko turtus, o jiems
visiems – mane.
 90 skyrius

A nkstų rytojaus rytą Orenas man pranešė, kad Skaja Hotorn išvyksta iš
Hotornų namo. Ji išsikrausto, o Greisonas pavedė apsaugai jos
nebeįleisti į teritoriją.
– Gal nutuokiate kodėl? – Orenas pažvelgė taip, kad buvo akivaizdu, jog
jam aišku: aš kažką žinau.
Pažvelgiau į jį ir sumelavau:
– Neįsivaizduoju.

Greisoną radau slaptoje laiptinėje prie davenporto staliuko.

– Išvarei motiną iš namų?
Kai jis laimėjo mūsų lažybas, nesitikėjau tokio jo poelgio. Galų gale juk
Skaja jo motina. Šeima pirmiausia.
– Motina išsikrausto savo noru, – ramiai atsakė Greisonas. – Jai buvo
paaiškinta, kad taip bus geriau.
Geriau nei atiduoti policijai.
– Lažybas laimėjai, – pasakiau Greisonui. – Bet nebuvo būtina...
Jis atsisuko ir palypėjo viena pakopa aukščiau, kad būtų šalia manęs.
– Buvo.
Jei man tektų rinktis jus ar juos, tada pareiškė, patikėkite, nė
nemirktelėjęs kaskart rinkčiausi juos.
O šįkart padarė kitaip.
– Greisonai. – Stovėjau visai šalia jo. Pastarąjį kartą, kai stovėjome ant
šių laiptų, atidengiau jam savo žaizdas – tikrąja žodžio prasme. Šįkart jutau,
kad mano rankos tiesiasi prie jo krūtinės. Jis pasipūtęs, bjaurus, pirmąją
mūsų pažinties savaitę stengėsi žūtbūt man paversti pragaru. Ir vis dar myli
Emilę Loflin. Bet nuo pat pirmos akimirkos, kai tik jį išvydau, beveik
neįmanoma buvo nuo jo atplėšti akių.
Galų gale jis juk irgi pasirinko mane. Ne saviškius. Ne motiną.
Nenoromis ranką nuo jo krūtinės kilstelėjau prie žandikaulio. Sekundėlę
jis leidosi liečiamas, bet paskui nusuko galvą šalin.
– Aš tave nuolatos saugosiu, – tarė jis tvirtai sukandęs žandikaulį,
žvilgsnis apsiblausęs. – Savo namuose tu turi jaustis saugi. Tau padėsiu
tvarkytis fonde. Išmokysiu visų tokio gyvenimo vingrybių, kad jaustumeisi
lyg tam gimusi. Bet tai... mudu... – Jis nurijo seiles. – To nebus, Eivere.
Mačiau, kaip Džeimsonas į tave žiūri.
Jis nepasakė nenorįs, kad tarp jųdviejų stotų dar viena mergina. Ir
nereikėjo sakyti.
 91 skyrius

N uėjau į mokyklą, o grįžusi namo paskambinau Maksei, nors žinojau,

kad iš jos turbūt ir telefonas atimtas. Skambutį nukreipė į balso paštą:
„Čia Maksina Liu, man apribotos naudojimosi internetu teisės, esu tarsi
virtualiame vienuolyne. Geros jums dienos, pašlemėkai neraliuoti.“
Pabandžiau pasukti jos broliui, bet ir vėl įsijungė balso paštas:
„Paskambinote Aizakui Liu.“ Maksė buvo nusavinusi ir jo balso paštą: „Jis
visai pakenčiamas jaunylis brolis, jei paliksite jam žinutę, ko gero, jis jums
atskambins. Eivere, jei čia tu, pasistenk, kad tavęs nenudėtų. Tu man dar
Australiją skolinga!“
Žinutės nepalikau, bet sumąsčiau pabandyti paprašyti Alisos išsiųsti visą
Liu šeimą į Australiją pirmąja klase. Pati negaliu keliauti, kol neišbuvau
Hotornų name metų, o Maksė galėtų.
Aš jai skolinga.
Jaučiausi atitrūkusi nuo tikrovės. Šiek tiek skaudėjo širdį po Greisono
žodžių, dar sunkiau, kad negaliu tuo pasidalyti su Makse. Tad leidausi
ieškoti Libės. Jai verkiant reikia naujo telefono, nes šituose rūmuose rimtai
galima pasiklysti.
Nebenoriu prarasti daugiau žmonių.
Gal būčiau jos ir neberadusi, bet eidama pro muzikos kabinetą išgirdau
skambinant fortepijonu. Įėjusi pamačiau Libę, sėdinčią ant fortepijono
kėdutės šalia močiutės. Abi sėdėjo užsimerkusios ir klausėsi.
Libės mėlynė pagaliau užgijo. Pamačiusi ją prie močiutės staiga
prisiminiau jos darbą namie. Negaliu jos prašyti, kad ji čia kiurksotų
Hotornų name ir dienų dienom nieko neveiktų.
Įdomu, o ką pasiūlytų Našas Hotornas? Paprašyčiau jos sudėlioti verslo
planiuką. Gal virtuvės ant ratų?
O gal ir ji norėtų pakeliauti. Kol neįsiteisėjęs testamentas, mano veiksmų
laisvė gana suvaržyta, tačiau malonieji žmonės iš „Maknamaros, Ortegos ir
Džounso“ juk turbūt nenorės gadintis su manimi santykių. Galiausiai
pinigai pereis man. Be to, galėsiu juos pasiimti iš fondo.
Pagaliau tapsiu viena iš turtingiausių ir galingiausių pasaulio moterų.
Fortepijonas baigė skambinti, mano sesuo su Libe atsimerkė ir išvydo
mane. Libė tuoj ėmė motiniškai manim rūpintis.
– Kaip tu? – paklausė. – Kažko nekaip atrodai.
Prisiminiau Greisoną. Džeimsoną. Tai, dėl ko mane čia pasikvietė.
– Viskas man gerai, – pasakiau Libei tvirtu, beveik pačiai sau įtikinamu
balsu.
Bet jos neapmausi.
– Aš tau ką nors paruošiu, – pasakė ji. – Ar kada ragavai apkepo su įdaru?
Niekada nesu kepusi.
Kepinių tikrai nenorėjau, bet kepdama Libė išreiškia meilę. Ji patraukė į
virtuvę. Norėjau sekti jai iš paskos, bet mane sustabdė močiutė.
– Pabūk, – įsakė.
Neliko nieko kito, tik paklusti.
– Girdėjau, mano vaikaitė išsikrausto, – atžariai išpyškino ji, kad mane
net prakaitas išpylė.
Pamaniau, reikėtų ką sumeluoti, bet senolė jau buvo parodžiusi, kad
saldžios kalbos – ne jai.
– Ji bandė mane nužudyti.
Močiutė prunkštelėjo.
– Pati Skaja niekada nesitepa rankų. Mano galva, jeigu jau prireikia
nužudyti žmogų, bent jau turėk garbės tai padaryti pats ir profesionaliai.
Ko gero, keistesnio pašnekesio neturėjau gyvenime. Ir tai jau šis tas.
– Šiais laikais žmonės nebevertina garbės, – tarė močiutė. – Nei
pagarbos. Anei savigarbos. Nei ištvermės. – Ji atsiduso. – Jei mano vargšė
Alisė dabar matytų savo vaikus...
Pagalvojau, kaip Zara su Skaja augo Hotornų name. O Tobis?
Kas juos pavertė tokiais?
– Jūsų žentas testamentą pakeitė po Tobio mirties. – Stebėjau močiutės
veido išraišką, bandžiau išsiaiškinti, ar ji ką žino.
– Geras vaikis buvo tas Tobis, – šiurkščiai atrėžė močiutė. – Paskui
pagedo.
Nelabai supratau, ką ji tuo norėjo pasakyti.
Ji rankomis suėmė medalioną ant kaklo.
– Koks mielas vaikelis buvo, o jau sumanus, o gudrus. Kaip tėvelis, visi
sakydavo. Bet tas berniukėlis turėjo ir mano genų.
– Kas nutiko? – paklausiau.
Močiutės veidas apniuko.
– Jis sudaužė mano Alisei širdį. Visus mus palaužė. – Ji tvirtai sugriebė
medalioną, sudrebėjo ranka. Pakėlusi smakrą atvožė medalioną. – Pažvelk į
jį, – pasakė. – Pažiūrėk, koks mielas buvo. Čia jam šešiolika.
Pasilenkusi, kad geriau įsižiūrėčiau, mąsčiau, ar Tobijas Hotornas
Antrasis panašus į savo sūnėnus. Tai, ką išvydau, man užėmė kvapą.
Ne.
– Čia Tobis? – dusdama paklausiau. Nebeįstengiau mąstyti.
– Geras vaikis buvo, – gergždžiančiu balsu pakartojo močiutė.
Beveik jos nebegirdėjau. Negalėjau atplėšti akių nuo nuotraukos.
Negalėjau prakalbėti, nes pažinojau tą žmogų. Nuotraukoje jis kur kas
jaunesnis, bet veido su niekuo nesupainiosi.
 – Paveldėtoja, – pasigirdo nuo durų. Pažvelgusi pamačiau stovintį
Džeimsoną. Jis buvo kitoks nei pastarąsias kelias dienas. Kažkoks
atsipalaidavęs. Ne toks piktas. Net šypsnį puse lūpų man pasiuntė.
– Ko čia tokia susijaudinusi?
Dar sykį pažvelgiau į medalioną ir giliai įkvėpiau, kad net plaučiai
paskaudo.
– Tobis, – pralemenau. – Aš jį pažįstu.
– Ką? – Džeimsonas žengė prie manęs. Močiutė šalimais sėdėjo kaip
pelytė po šluota.
– Parke su juo žaisdavau šachmatais, – pasakiau. – Kas rytą. – Haris.
– Negali būti, – drebančiu balsu atsakė močiutė. – Tobis jau dvidešimt
metų kaip miręs.
Prieš dvidešimt metų Tobijas Hotornas iš saviškių atėmė palikimą. Ką tai
reiškia? Kas čia per velniava?
– Ar tu tikra, paveldėtoja? – Džeimsonas jau buvo šalia manęs. Mačiau,
kaip Džeimsonas į tave žiūri, sakė Greisonas. – Ar tu tuo tikra?
Pažvelgiau į Džeimsoną. Jaučiausi kaip sapne. Turiu paslaptį, girdžiu
mamos balsą, apie dieną, kada gimei.
Paėmiau Džeimsoną už rankos ir suspaudžiau.
– Taip, tikra.
 epilogas

S andras Hotornas spoksojo į laišką, kaip kad kasdien spokso jau visą
savaitę. Iš pažiūros parašyta labai nedaug.

Aleksandrai,
šaunuolis.
Tobijas Hotornas

Šaunuolis. Kad atvedė brolius užbaigti žaidimo. Ir Eiverę atvedė. Padarė

viską, ką buvo pažadėjęs, bet senis ir jam kai ką prižadėjo.
Kai baigsis jų žaidimas, prasidės tavo.
Sandras niekada nesivaržė kaip broliai – užtat kaip to troško! Sakydamas
Eiverei, kad bent kartą norėtų laimėti, nemelavo. Kai visi jau buvo
paskutiniame kambaryje ir ji atvožė dėžutę, kai jis atplėšė voką, tikėjosi...
ko nors.
Mįslės.
Galvosūkio.
Nuorodos.
O gavo tik štai ką: šaunuolis.
– Sandrai, – šalia tyliai tarė Rebeka, – ką mes čia veikiame?
– Teatrališkai dūsaujame, – tarstelėjo Tėja. – Akivaizdžiai.
Kad jam pavyko jas abi pasikviesti į vieną kambarį, jau laimėjimas. Jis ir
pats nežinojo, dėl ko taip padarė, tiesiog jam reikėjo liudininko. Liudininkų.
Jei atvirai, Sandras pasikvietė čia Rebeką, nes to norėjo, o Tėją paėmė dėl
to, kad jei nebūtų paėmęs...
Būtų likęs vienas su Rebeka.
– Nematomo rašalo yra daugybė rūšių, – pareiškė joms Sandras.
Pastarąsias kelias dienas jis degtuku kaitino laiško popierių, apžiūrėjo laišką
ultravioletinėje šviesoje, išbandė viską, kas tik įmanoma, kad paaiškėtų
popieriuje paslėpta žinia. Tik vieno būdo ne. – Bet tik viena rūšis, – ramiai
tarė jis, – kaipmat sunaikina išaiškintąją žinutę.
Jei jis klysta, baigtas kriukis. Nebus nei žaidimo, nei laimėjimo. Sandras
nenorėjo to daryti vienas.
– O ką tu tikiesi atrasti? – paklausė Tėja.
Sandras paskutinį kartą žvilgtelėjo į laišką.

Aleksandrai,
šaunuolis.
Tobijas Hotornas

Gal senis paprasčiausiai apgavo. Galbūt Tobijui Hotornui Sandras tebuvo

neplanuotas priedas. Bet pabandyti verta. Jis nusisuko į vonelę šalimais. Ir
prileido ją vandens.
– Sandrai, – pakartojo Rebeka, jos balsas vos jo nenuginklavo.
– Kas bus, tas. – Sandras atsargiai padėjo laišką ant vandens paviršiaus ir
spustelėjo žemyn.
Iš pradžių jam pasirodė, kad padarė nedovanotiną klaidą, pamanė, kad
nieko nebus. Tada iš lėto atsirado užrašas abiejose senelio parašo pusėse.
Tobijas Hotornas, buvo pasirašyta, be antrojo vardo. Ir staiga paaiškėjo,
kodėl jis praleistas.
Lape išryškėjo nematomas rašalas. Parašo dešinėje buvo tik dvi raidės,
atitinkančios romėnišką skaičių: II. O kairėje – vienintelis žodis: Surask.
Surask Tobiją Hotorną II.
 padėkos

Rašyti šią knygą buvo išbandymas ir džiaugsmas, ir esu be galo dėkinga

nepakartojamoms komandoms (taip, daugiskaita!), rėmusioms ir
padėjusioms man įvairiuose to proceso etapuose. Dirbau su dviem
fantastiškomis šio sumanymo redaktorėmis. Esu be galo dėkinga Kieran
Violai – ji suprato, kad dabar turiu parašyti kaip tik šią knygą, ir padėjo man
sukurti Eiverę, brolius Hotornus ir visą jų pasaulį. O Lisa Yoskowitz
parengė knygą leidybai – su tokia aistra ir įžvalgomis šiam sumanymui, o
kur dar jos rinkos nuojauta bei taktas. Visa tai kūrybinį procesą pavertė
svajone. Bet kuriam rašytojui labai nuskiltų dirbti su kuria nors iš šių
redaktorių; jaučiuosi nepaprastai laiminga, kad teko padirbėti su jomis
abiem!
Nuoširdžiausia padėka visai „Little, Brown Books for Young Readers“
komandai, ypač Janellei DeLuise, Jackie’ei Engel, Marisai Finkelstein,
Shawnui Fosteriui, Billui Graceui, Savannah’ai Kennelly, Hannah’ai
Koerner, Christie’ei Michel, Hannah’ai Milton, Emilie Polster, Victoriai
Stapleton ir Megan Tingley. Dar norėčiau išskirti savo viešųjų ryšių agentą
Alexą Kehellerį-Nagorskį, kurio entuziazmas šiuo sumanymu ne sykį
pakėlė man ūpą; Michelle’ei Campbell už jos neįtikėtinus ryšius su
bibliotekininkais ir mokytojais; Karinai Grandai už tai, kad sukūrė patį
gražiausią viršelį, kokį tik man yra tekę regėti! Dar žaviuosi ir jaučiuosi
skolinga menininkui Kattui Phattui, sukūrusiam nepaprastą viršelio meninį
apipavidalinimą. Ačiū Anthea’ai Townsend, Phoebe’ei Williams ir visai
„Penguin Random House UK“ komandai už aistrą ir įdirbį prie šio
sumanymo, taip pat „Disney Hyperion“ komandai, įžvelgusiai knygos
potencialą dar 2018 m., kai ji buvo vos keturių puslapių pasiūlymas.
Elizabeth Harding, – mano agentė nuo studijų koledže laikų, –
neįsivaizduoju išmintingesnės, labiau neįtikėtinos palaikytojos! Visai mano
„Curtis Brown“ komandai – ačiū, ačiū, ačiū! Holly Frederick iškovojo šiai
knygai televizijos teises. Sarah Perillo labai pasistengė tarptautinių teisių
srityje (ką jau kalbėti – pačiame pandemijos įkarštyje!). Dar dėkui Nicolei
Eisenbraun, Sarah’ai Gerton, Maddie’ei Tavis ir Jazminai Young. Esu jums
visoms dėkinga!
Nepaprastai dėkoju artimiesiems ir draugams, padėjusiems man rašant šią
knygą. Rachel Vincent kartą per savaitę prisėsdavo prie manęs „Paneroje“,
skatindavo mane, palaikydavo, visuomet buvo pasirengusi generuoti naujų
minčių ir priversdavo šypsotis, net kai iš įtampos norėdavosi pravirkti.
Dėkoju Ally Carter už buvimą šalia rengiant knygą leidimui ir leidžiant –
šviesiomis ir sunkesnėmis akimirkomis. Mano kolegos ir studentai iš
Oklahomos universiteto mane visokeriopai rėmė. Labai visiems ačiū!
Galiausiai ačiū tėvams ir vyrui už neišsemiamą paramą ir vaikams, kad
leisdavo išsimiegoti, kad galėčiau rašyti šią knygą.