Romanas

Amanda
– Turiu eiti, – pasakiau draugei, nors ji visai nenorėjo manęs išleisti.
– Bet juk tu nieko neveiksi grįžusi, – priekaištavo Saulė.
Ji dirbo vietinėje kaimo parduotuvėje pardavėja. Visada pas ją ateidavau,
turėdama išeiginę. Paplepėdavom, praleisdavom daug laiko kartu. Ji buvo
mano geriausia draugė nuo vaikystės.
–Kaip tai nieko? – apsisukau ir sustojau parduotuvės tarpduryje.
Durysbuvo praviros ir iš lauko į vidų plūdo vasaros popietės karštis. –
Man reikia pradėti ruošti vakarienę.
–Ar galėsiu ateiti pavakarieniauti?

–Žinoma.

Gyvenau viena, tad maisto visada likdavo. Dažniausiai jį suvalgydavau

kitą dieną, bet jausdavausi geriau, kai kas nors vakarieniaudavo kartu su
manimi. Vis dar nebuvau atsikračiusi įpročio gaminti dviem, nes nuo
skyrybų praėjo tik mėnuo. Turėjau atprasti.
– Tuomet iki vakaro.
Kelias nuo parduotuvės iki mano namo buvo trumpas, vos keli šimtai
metrų, tad pas draugę visuomet eidavau pėsčia.
 Kaime visus pažinojau ir visi pažinojo mane. Buvau ta geroji kaimynė,
kuri iškeps pyragą kaimynui ar pašauks negrįžtantį katiną vėlai vakare.
Todėl kai į gatvę, kurioje gyvenau, įvažiavo naujas, nematytas, juodas
BMW, susimąsčiau, kieno jis galėtų būti. Gal kurio nors kaimyno anūkai
nusipirko naują automobilį.
BMW langai buvo tamsinti ir automobilis atrodė gan grėsmingai. Jis lėtai
riedėjo gatve, o pravažiuodamas pro mane dar labiau sulėtino greitį.
Negalėjau matyti, kas sėdi prie vairo, todėl pasijutau baisiai nepatogiai.
Paspartinau žingsnį ir pasiekusi savo kiemą jaučiausi saugesnė.
Automobilis nuriedėjo iki gatvės galo, apsisuko ir
išvažiavo.
Nenutuokiau, kas ten galėjo būti, tad, grįžusi į kambarį, užsirakinau duris.
Vėliau dar gerą pusvalandį dairiausi pro langus, tikėdamasi, o gal greičiau –
ne, išvysti tą patį automobilį, bet nieko nemačiau. Grįžusi paskambinau
savo draugei Saulei ir papasakojau apie neaiškų automobilį mūsų kaime.
Tikiuosi, eidama pas mane ji bus atsargi.
Toks automobilis tikrai buvo naujiena. Viskas šiame kaime tekėjo sava
vaga. Kiekvieną dieną – tas pats ritmas. Ta pati rutina. Tie patys žmonės.
Netgi darbai tie patys. Iš pat ryto vietinis ūkininkas važinėdavo po kaimą su
savo gamybos produktais, tad tie, kurie neaugino gyvulių, visada iš jo
pirkdavo. Per pietus kaimo girtuoklis jau vingiuodavo keliuku parduotuvės
link... O vakare daugelis išeidavo pasivaikščioti. Mūsų kaimą vienoje pusėje
supo miškas, o kitoje – laukai. Buvome puikiai apsaugoti nuo vėjo, o
saulėlydžiai matydavosi kaip ant delno.
Kaime gyveno apie du šimtus žmonių, tad visi visus pažinojo ir sutarė.
Saulė baigdavo darbą aštuntą vakare, tad dar prieš septynias pradėjau
ruošti vakarienę. Nuploviau daržoves, išmušiau kepsnį, nuskutau bulves.
Šiandien tiesiog troškau kažko sotaus.
Sudėjau smidrus į keptuvę ir stebėjau, kaip ištirpęs sviestas skrudina
daržoves. Ant spintelės gulėjęs telefonas apšvietė lubas. Tikėjausi ten
pamatyti Saulės žinutę, tačiau išvydau Giedriaus vardą.
Ilgai dar pyksi? – parašė jis. Tokias žinutes gaudavau bent kelis kartus per
savaitę ir pamažu tai pradėjo mane erzinti.
 Palik mane ramybėje, – atsakiau, nors, vos išsiuntusi žinutę, supratau, kad
reikėjo iš viso nerašyti. Vėliau sekė dar kelios žinutės, spėjau, kad nuo jo,
nes telefono netikrinau. Nenorėjau susigadinti nuotaikos.
Su Saule, kaip visada, paplepėjom ir pasijuokėm, persivalgėm ir išgėrėm
po taurę vyno. Tokie buvo visi mūsų penktadienio vakarai. Ji, kaip ir aš,
buvo vieniša, tad nereikėjo dalintis dėmesiu su antrosiomis pusėmis.
–Nori mane palydėti? – paklausė draugė, kai jau buvau kone užsnūdusiprie
televizoriaus.
–Žinoma, – atsakiau. Ji negyveno toli, vos už dviejų namų, bet
vasarosvakarais man ypač patiko pasivaikščioti, o dabar buvo ne pro šalį
išsibudinti, nes dar anksti eiti miegoti.
Įsispyriau į savo žalius crocks su ramunėmis ir susisiaučiau megztinį.
Žingsniavome lėtai, lyg pirmą kartą eitume šia gatve, knietėjo viską
apžiūrėti. Pradėjo temti ir dangus jau dažėsi ryškiai raudona spalva.
Kvepėjo alyvomis ir ievomis, o kažkur tolumoje kurkė varlės.
– Kitą penktadienį vakarienę ruošiu aš, – pasakė Saulė ir pamojusi
rankapatraukė namo.
Neprieštaravau tokiam jos entuziazmui, nors mintyse jau buvau
sugalvojusi vakarienę kitam kartui. Turbūt idėją reikės atidėti dar kitai
savaitei.
Namo parėjau kur kas greičiau, nei lydėdama Saulę. Vis bijojau pamatyti
tą paslaptingą BMW. Dabar, kai sutemo, toks susitikimas būtų kur kas
šiurpesnis.
Susitvarkiau namus ir nė nepastebėjau, kaip laikrodis jau mušė dvyliktą
valandą. Nuskubėjau į lovą, nes rytoj turėjau nudirbti daug darbų namuose.
Saulė pažadino kur kas anksčiau, nei ketinau keltis. Tai viena iš
priežasčių, kodėl nemėgau vasaros. Regis, tik ką užmigau, o saulė jau
pradėjo kilti virš horizonto. Užsiklojau veidą ir dar kelias akimirkas
apsimečiau, kad miegu.
Rytą, kaip visuomet, pradėjau su muzika ir glotnučiu. Tai visuomet mane
priversdavo išsijudinti.
Namą, kuriame gyvenau, paveldėjau visai neseniai, tad darbų buvo daug.
Norėjau suremontuoti medinę tvorą, atnaujinti veją, pasodinti gėlių ir
naujam gyvenimui prikelti nedidelį šiltnamį. Ir čia tik darbai kieme. Daug
ką reikėjo padaryti ir namo viduje.
Šeštadienio rytą kaimas būdavo tylus. Galėjai girdėti rytinių paukščių
giesmę ir toli autostrada skriejančius sunkvežimius.
Šiandien nusprendžiau, kad pradėsiu nuo šiltnamio. Šiam reikėjo pakeisti
plėvelę, perkasti žemę ir, žinoma, kažką pasėti. Norėjau užsiauginti
pomidorų ir salotų.
Atsinešiau radiją, pastačiau jį tarpduryje, susirišau plaukus į kuodą ir
kibau į darbą. Gerai, kad pirmiausia sugalvojau sutvarkyti šiltnamio vidų ir
tik vėliau jį perdengti, nes priešingu atveju būčiau iškepusi nuo karščio.
Nors žemė buvo minkšta, mano kastuvas visiškai atsisakė bendradarbiauti.
Jo rankena klibėjo, o pats buvo atšipęs. Pagalvojau, kad rankomis viską
išrausti būtų ir greičiau, ir paprasčiau.
Nusprendžiau kiek atsipūsti ir atgauti jėgas. Išėjau į lauką ir malonus vėjo
gūsis atgaivino įkaitusią odą.
Mano dėmesį patraukė keistas šurmulys ir triukšmas. Tokiu metu visur
būna ramu.
Patraukiau triukšmo link. Prie kitoje gatvės pusėje stūksojusio namo
stovėjo gausybė automobilių. Keista. Tas namas negyvenamas. Man
bebandant išsiaiškinti, kas ten vyksta, į gatvę įsuko aukštas sunkvežimis ir
nuvažiavo į tą patį kiemą.
Iš prigimties nebuvau itin smalsi, bet tokios naujovės tikrai sužadino mano
smalsumą. Besislėpdama už tankaus krūmo savo kieme, bandžiau įžiūrėti,
kas vyksta kaimynų kieme. Daugybė žmonių į namą nešė įvairiausias dėžes,
o iš ką tik atvažiavusio sunkvežimio keli vyrai ėmė vieną po kito tempti
baldus. Negi turėsiu naujų kaimynų?
Nusprendžiau daugiau nebežiūrėti. Įsivaizdavau, kaip nauji kaimynai
užtinka mane, tupinčią krūme, ir šį įvykį prisimena iki gyvenimo galo.
Pasidarė gėda ir grįžau atgal prie darbo.
Pailsėjusi ir atsigavusi, darbus pabaigiau labai greitai. Liko tik perdengti
šiltnamį, bet tai padarysiu kitą kartą. Šiandien ir taip didžiavausi savo
pasiekimu.
Namo parėjau, kai saulė jau ruošėsi leistis, o kūnas buvo maloniai
pavargęs. Planavau rytoj paplušėti prie tvoros, bet nebuvau tikra, ar plano
laikysiuosi.
Išsimaudžiau po dušu, įsipyliau taurę vyno, nes jaučiausi velniškai to
nusipelniusi, ir įsijungiau televizorių. Rodė kažkokią laidą apie nuogus
žmones, bandančius išgyventi laukinėje gamtoje. Būtent tokio smegenų
plovimo man dabar ir reikėjo. Patogiau įsitaisiau ant sofos, kojas užsiklojau
mėgstamiausiu pledu ir atsipalaidavau.
Prabudau, kai saulė jau kaitino skruostus. Užmigau prie televizoriaus.
Nugarą skaudėjo nuo nepatogios padėties, ant mano balto, ilgaplaukio
kilimo gulėjo vyno taurė, o šalia puikavosi raudonojo vyno dėmė. Puiku.
Toks vaizdas išbudino kaip niekad greitai. Susivėlusi ir vis dar vilkėdama
vakarykščius drabužius puoliau tempti kilimą laukan. Išvyniojusi vandens
žarną, pradėjau plauti dėmę. Užpyliau indų ploviklio ir žiūrėjau, kaip putoja
mano apynaujis kilimas. Net neabejojau, kad toks putų kiekis puikiai
susitvarkys su tamsiai raudona dėme. Putos galiausiai nusiplovė, o dėmė tik
išsiplėtė. Čiupau netoliese besivoliojantį šveistuką ir suklupusi ant kelių
puoliau trinti dėmę. Vanduo buvo ledinis, net kojas pradėjo gelti, o dėmė nė
neketino išnykti.
–Jei čia vyno dėmė, jos taip neišplausit, – pasigirdo vyro balsas.
Krūptelėjau iš netikėtumo. – Nenorėjau išgąsdinti.
Atsisukau. Vos už kelių metrų nuo manęs stovėjo aukštas, kostiumu
pasipuošęs vyras. Rankoje jis laikė telefoną, o jo ausyje buvo belaidė
ausinė.
–Ką? – paklausiau sutrikusi.

–Vyną reikia valyti su druska, – išsišiepė. Jo šypsena buvo plati, o

dantystokie balti kaip mano kilimas. Dar nebuvau mačiusi to vyro, todėl
sutrikau nežinodama, ką pasakyti. – Aš Geilas, – jis pasilenkė ir ištiesė
ranką pasisveikinti.
–Amanda, – pakilau iš savo šuniuko pozos ir padaviau jam muiluotą,
nuoledinio vandens paraudusią ranką.
–Nesusirkite, – vėl šyptelėjo.

–Pasistengsiu, – atsakiau nepatikliai.

–Aš – jūsų naujas kaimynas, – jis pasisuko į namą kitoje gatvės
pusėje,kuriame vakar buvo toks sujudimas. – Pamačiau jus ir pagalvojau,
kad ateisiu pasisveikinti.
–Malonu susipažinti.

–Man taip pat labai malonu, – jis susikišo rankas į kelnių kišenes.

Turiu pripažinti, pasijaučiau prastai. Aš atrodžiau kaip iš už sofos

ištrauktas susiglamžęs pirkinių maišelis, o jis – kaip iš vitrinos nužengęs
modelis.
–Padėčiau, bet skubu į susitikimą, – jis lengvai mostelėjo galva gatvėslink,
leisdamas suprasti, kad skuba. – Iki greito.
–Nieko tokio, – pagaliau nusišypsojau. – Tai sakote, su druska?

–Taip, – sušuko jau beveik išėjęs iš mano kiemo. – Užberkit ir

palaikykitper naktį, – jis kilstelėjo ranką ir išnyko už namo.
Užsukau vandenį ir nutempiau vandens prisigėrusį kilimą prie suolelio.
Šiaip ne taip užkėliau jį ant atlošo, kad galėtų išvarvėti ir išdžiūti. O naktį
būtinai pamėginsiu pasinaudoti kaimyno patarimu. Blogiau tikrai nebus.
Šiaip ar taip, jau pradėjau galvoti, kad man reikės naujo kilimo, tad kodėl
nepaeksperimentavus.
Džiaugiausi, kad šią vasarą man pavyko išeiti atostogų. Tik pernai
pradėjau dirbti asistente, tad pailsėti neturėjau laiko.
Vakare pasinaudojau kaimyno Geilo patarimu. Kadangi naktį prognozavo
lietų, spėjusį išdžiūti kilimą parsinešiau į kambarį, pabarsčiau druska, kurią
dar šiek tiek įspaudžiau delnais, kad druska prasiskverbtų per ilgus šerius, ir
palikau per naktį.
Ryte atsikėlusi nubėgau tiesiai prie kilimo. Druska buvo nusidažiusi
raudonai, o dėmė daug šviesesnė. Geilas nepasakė, ką reikia daryti toliau,
tad nusprendžiau pakartoti savo vakarykštį planą. Tik šį kartą pasiėmiau
skalbiklį. Tryniau ir šveičiau kilimą gerą pusvalandį ir, mano nuostabai,
dėmės kaip nebūta. Negalėjau patikėti, kad jo patarimas iš tikro padėjo.
Privalėsiu kažkaip atsidėkoti. Visgi kilimas kainavo kelis šimtus eurų ir aš
nenorėjau jo išmesti.
 Dieną darbavausi prie tvoros. Prieš kelias savaites buvau nuvykusi į
lentpjūvę atsivežti išpjautos medienos ir dabar man teliko sulūžusias tvoros
dalis pakeisti naujomis.
Žinojau, kad viso darbo šiandien nenudirbsiu, tad per daug ir nesiplėšiau.
Sutvarkiau beveik trečdalį tvoros ir savimi be galo didžiavausi. Man
visuomet patikdavo darbuotis pačiai ir tokie projektai nebuvo naujiena, bet
kiekvienas sėkmingai padarytas darbas teikdavo tiek pat džiaugsmo, kaip ir
pirmasis.
Bedirbdama pamačiau, kaip į kaimyno namą įriedėjo tas pats juodas
BMW, kurį regėjau aną vakarą. Durelės atsivėrė ir iš jo išlipo Geilas. Tai
tikriausiai jo automobilis.
Kieme įsijungė šviesos ir galėjau matyti, kaip jis, nešinas pirkinių maišais,
nuėjo į namą.
Buvo keista tame name matyti gyvybę. Daugelį metų ten niekas negyveno
ir jau buvau pripratusi, kad kitoje gatvės pusėje nuolatos tamsu ir tylu.
Iki užsibrėžto tikslo liko visai nedaug. Vos kelios lentos, ir būsiu visiškai
įvykdžiusi dienos planą. Svarsčiau, ar verta, nes rankas jau baisiai skaudėjo,
įsivariau ne vieną rakštį, o nugara lūžo per pusę.
–O jūs nesiliaujat dirbusi, – už sutvarkytos tvoros stovėjo Geilas. – Štai, –
jis ištiesė alaus kokteilio buteliuką.
–Teks mane dažnai matyti. Atostogauju, o darbų – visa krūva, –
atsistojauir nugarą nudiegė skausmas.
–Aš nieko prieš, – nusišypsojo ir žengė žingsnį arčiau.

–Ačiū, – pasakiau paėmusi buteliuką.

Gėrimas buvo itin gazuotas ir šaltas. Būtent tai, ko man dabar ir reikėjo.
Net nepastebėjau, kaip pusė buteliuko nugarmėjo į mano tuščią skrandį.
– Namuose turiu ir daugiau.

– Ačiū, ne, – suraukiau antakius nuo tokio pasiūlymo.

– Ne tai turėjau omenyje, – puolė gintis vyras. – Noriu pasakyti, kad

galiuatnešti dar.
 Jis žvilgtelėjo į mano bebaigiantį ištuštėti buteliuką, o štai jo buvo visiškai
pilnas.
–Ne, nereikia, – nusišypsojau, – tikra atgaiva po tokio sunkaus darbo.

–Žavu stebėti dirbančią moterį, – gurkštelėjo savo gėrimo ir jis. –

Betkodėl jums nepadeda vyras?
–Galbūt ir padėtų, – išgėriau paskutinį gurkšnį, – jei toks būtų.

–Jokio vyro? – kilstelėjo antakį.

–Neseniai išsiskyriau su vaikinu, – be reikalo prisiminiau Giedrių.

–Nepasisekė vyrukui. Tiesa, kaip kilimas?

–Jūsų patarimas suveikė. Net nežinau, kaip jums atsidėkoti. Sutaupėteman

nemažai pinigų.
–Malonu girdėti. O dėl atsidėkojimo – gal galime vienas į kitą
kreiptis„tu“?
–Galim, – nusišypsojau. Seniai buvau sutikusi kažką, su kuo taip
lengvabendrauti.
–Tai ar atnešti dar vieną kokteilį?

–Ne, jau turiu baigti, kitaip rytoj neišlipsiu iš lovos. Ir taip daug
padariau,– sudėjau įrankius į krūvą.
–Leisk atspėsiu, rytoj vėl dirbsi?

–Taip.

–Tuomet gerai pailsėk. Nebetrukdysiu, – Geilas dar kartą nusišypsojo

irišėjo, nors aš ir norėjau dar šiek tiek pasikalbėti. Buvo tikra sielos
atgaiva sutikti kažką naujo.
Į lovą griuvau kaip į patogiausius patalus. Neprireikė daug laiko, kad
užmigčiau. Nuovargis padarė savo.
 Geilas
Turėti du darbus buvo sunku. Vienas iš esmės buvo lengvas –
nekilnojamojo turto brokeris. Kitas – kur kas sunkesnis. Prieš trejus metus
mano mylimas dėdė netikėtai žuvo autoavarijoje ir viską paliko man. Jis
neturėjo vaikų, o mūsų santykiai buvo kur kas geresni nei mano su tėvu.
Tad visai nenustebau, kad jis palikimą užrašė man. Bet labai nustebino tai,
kad jis man paliko striptizo klubą. Iš pradžių galvojau, kad jį iš karto
parduosiu ir užsikalsiu nemenkų pinigų, bet vėliau supratau, kad buvimas
striptizo klubo savininku teikia nemažai privalumų. Kad ir merginų
dėmesys. Nemokami pasirodymai ir pelnas, kuris tikrai nemažas.
Sėdėjau savo kabinete virš klubo ir skaičiavau plaukiančius į savo sąskaitą
pinigus. Pasilikti klubą buvo vienas iš geresnių mano gyvenimo sprendimų.
Dabar be vargo galėjau sau leisti naują automobilį ar naują namą. Tokį, kokį
nusipirkau kaime.
Įsigyti namą kaime reikėjo seniai. Man ne tik sutrumpėjo kelias iki darbo,
bet ir galėjau laisviau atsipūsti nuo viso triukšmo. Ilgai svarsčiau, kur
gyventi – mieste ar kaime, bet į miestą nebegrįžčiau. Ten per daug triukšmo.
Gyvenimas kaime atrodė toks paprastas ir natūralus, kad kartais net
nenorėjau iš ten išvažiuoti. Bet taip atrodė tikriausiai dėl to, kad turėjau
pinigų. Įdomu, ar kalbėčiau taip pat, jei man reikėtų važinėti traktoriumi ir
kuistis darže. Nusipurčiau.
Išgirdau beldimą į duris. Įėjo Melisa.
–Ar turi minutėlę? – paklausė mergina, kurios oda blizgėjo nuo
priteptoskosmetikos, o kūną dengė vos kelios audinio atraižos.
–Tau visada turiu, – šyptelėjau. Melisa atsisėdo priešais mane.

–Ar galėčiau šį mėnesį turėti daugiau pasirodymų?

Ji buvo geriausia mano klubo šokėja. Kiekvieną dieną, kai klube būdavo
numatytas jos šou, pelno gaudavau beveik dvigubai. Be to, mus siejo šiokia
tokia praeitis, tad nepadėti tiesiog negalėjau. Juo labiau kad tai bus
naudinga abiem.
–Žinoma, – atsakiau nedvejodamas. – Ar turi kažkokių nemalonumų?
–Ne, ne, – mikliai atsakė ji, – tiesiog neseniai pasiėmiau paskolą
automobiliui ir noriu kuo greičiau ją atiduoti.
Ji nusišypsojo savo išbalintais dantimis. Melisa buvo graži moteris. Tikrai
graži, o su tokia apranga ir labai gundanti.
– Gerai, suderink viską su vadybininku. Pasakyk, kad leidau dirbti kasdien,
jei tik pati tiek sugebėsi.
Melisa atsistojo ir priėjo prie manęs.
–Ačiū tau, – ji atsisėdo man ant kelių.

–Prašau, – mintyse šmėstelėjo jos nuogas kūnas ir mano rankos ant

jo.Mergina palinko ir pabučiavo mane į lūpas. Jos vyšnių skonio lūpų
blizgis buvo skaudžiai pažįstamas. Melisos ranka pradėjo slinkti mano
tarpukojo link. Suėmiau ją ir sulaikiau. – Mes darbo vietoje, – priminiau
jai.
–Atleisk, – ji pirštu nusivalė blizgį aplink lūpas ir mirktelėjusi išėjo
iškabineto.
Vakaras klube buvo įdomus, jei galima taip pasakyti. Vyko net du Melisos
pasirodymai ir čia susirinkę vyrai pametė galvas. Eurų kupiūros tiesiog
mėtėsi jai po kojomis. Vyrai pirko vieną gėrimą po kito, kol galiausiai
visiškai nusitašę ir tuščiomis kišenėmis patraukė namo. Kelis iš jų netgi
turėjo išmesti apsaugininkai, nes norėjo daugiau, nei tik žiūrėti į šokančią
merginą. Mano klube tai buvo griežtai draudžiama. Pats to nei dariau, nei
toleravau tai darančius. Jei turėjau kažkokių santykių su mergina, tai vyko
ne darbe ir merginai sutikus.
Kartą buvau užtikęs besimylinčius apsaugininką ir šokėją. Ir nors jie abu
draugavo, atleidau iš darbo. Nenorėjau, kad mano klubas taptų viešnamiu.
Turėjau daug planų šiam klubui. Kažkada planavau, kad išsiplėsiu į kitus
miestus, bet pagalvojau, kad jei kas nors norės apsilankyti, atvyks ir iš
toliau. Žinojau, kad mano klubas turi gerą reputaciją, tad vyrai čia plūdo iš
visų šalies pakampių. Todėl mintį plėstis greitai atmečiau. Buvau
patenkintas, kaip klostėsi verslas.
Iš klubo namo visada grįždavau toks pavargęs, kad keliaudavau tiesiai į
lovą. Pakeliui nusimesdavau tik batus ir atsilaisvindavau kaklaraištį. Jei
turėdavau dar šiek tiek jėgų, nusimesdavau švarką ir nusiprausdavau, bet
taip būdavo retai. Vieną kartą esu net nepasiekęs lovos – miegojau tiesiog
ant laiptų. Nereikia nė sakyti, kaip skaudėjo kiekvieną kūno centimetrą, kai
rytą pabudau.
Bet rytai kaime buvo kitokie. Čia net oras, atrodė, kad gydo. Todėl
grįždavau žvalesnis, o ir klube praleisti tiek daug laiko nesinorėjo. Norėjosi
grįžti ir palydėti saulę, o rytais ją pasitikti. Atrodė, kad čia visai kitoks
pasaulis nei mieste. Iš dalies taip ir buvo.
Viena šio pasaulio dalis man ypač pradėjo patikti – kaimynė.
Jauna, graži, šmaikšti moteris, kuri nuolatos kuitėsi kieme ir kažką dirbo.
Dar neteko matyti tokios savarankiškos moters. Visos, kurias pažinojau iki
šiol, na, bent jau didžioji dauguma jų, iš manęs norėdavo naudos ir kad
viską padaryčiau už jas. Kaip sakoma, atsisėsdavo ant sprando ir nė krust.
Dabar laikiau rankoje karštos kavos puodelį ir pro langą stebėjau naująją
kaimynę. Žinojau, kad greičiausiai atrodau kaip iškrypėlis, bet nieko
negalėjau padaryti. Ta moteris mane žavėjo. Be to, ji nedarė nieko
nederamo ir buvo visiškai apsirengusi, tad sąžinė graužė mažiau.
Norėjau ilgiau pastovėti ir pažiūrėti, o gal net persimesti vienu kitu
žodžiu, bet skubėjau į susirinkimą klube. Šiandien turėjome aptarti metines
išlaidas ir pajamas bei susiplanuoti ateinančių metų remontą. Tad baigiau
gerti kavą ir paskutinį kartą žvilgtelėjęs į žavią kaimynę išėjau.

Amanda
Naktį sapnavau keisčiausius sapnus. Kai kuriuose iš jų buvo Geilas, kai
kuriuose šmėžavo Giedriaus veidas. Atsibudau vis dar pavargusi.
Šiandien tvoros taisyti nenorėjau. Reikėjo pakeisti darbo pobūdį, kitaip
greitai atsibos ir nebeliks motyvacijos tęsti. Nusprendžiau pabandyti
uždengti šiltnamį. Sinoptikai vėjo nepranešė, tad buvo puiki diena tokiam
darbui.
Susiruošiau viską, ko reikėjo. Vėl atsinešiau radiją ir pradėjau dirbti.
Darbai užtruko kur kas ilgiau, nei planavau. Iki pietų sugebėjau tik
nuplėšti seną plėvelę ir pradėti prikalti naują.
–Visas kaimas aidi nuo tavo plaktuko, – už tvoros stovėjo Geilas.
 –Jei prikėliau, tuomet per ilgai miegi, – nusprendžiau jį šiek tiek paerzinti.

–Ne, tikrai neprikėlei. Dar prieš šešias bėgiojau netoli miško. –

Vaizduotėiš karto nupiešė jo pusnuogio vaizdą. Papurčiau galvą. –
Dažnai dirbi tokius darbus?
–Su šiltnamiu kovoju pirmą karą, – prisipažinau.

–Padėčiau, bet labai skubu į...

–Į susitikimą... taip... tą patį girdėjau ir kai valiau kilimą, – vėl paerzinau.

Suskambo jo telefonas.
– Taip, taip, tuoj būsiu, – pasakė ir iškėlė ranką atsisveikindamas.
Jis išėjo, o aš tęsiau savo darbus. Rankas jau skaudėjo, o aš net nebuvau
įpusėjusi.
–Žinai, velniop tą susitikimą, – netikėtai sugrįžo Geilas. – Jau kad
anąkartą nepadėjau, jaučiuosi prastai. Antrą kartą tokios klaidos
nedarysiu.
Jis priėjo prie manęs, nusirengė švarką ir numetė jį ant suolelio.
Atlaisvinęs kaklaraištį nusimovė jį per galvą. Jaučiausi lyg stebėčiau
sulėtintą striptizo šokį. Jis išsitraukė kruopščiai sukimštus marškinius ir
atsisagstė sagas. Nusukau akis, apsimesdama, kad dirbu, bet ilgai negalėjau
būti nusisukusi. Jo marškiniai jau buvo ten, kur ilsėjosi ir kiti jo drabužiai.
– Kuo galiu padėti? – paklausė priėjęs prie manęs.
Padvelkė švelnus vėjelis ir mano nosį pasiekė jo kvepalai. Nežinojau, kaip
jie vadinasi, bet vos susilaikiau nepasilenkusi arčiau, kad galėčiau geriau
užuosti. Kvapas buvo vyriškai gaivus, miško ir medienos, viskio ir citrusų
kvapo. Net seilės burnoje susikaupė.
Parodžiau jam visas medžiagas, kurias turiu, daviau plaktuką ir pradėjome
darbuotis. Negaliu pasakyti, kiek kartų žvilgčiojau į jo kūną, papuoštą
keliomis tatuiruotėmis. Taip pat negaliu pasakyti, kiek kartų sulėtėjo mano
darbo našumas, nes daugiau žiūrėjau į Geilą, nei dirbau. Bet galiu pasakyti
tik tiek, kad mano kaimynas buvo tikra atgaiva akims. Jau su kostiumu jis
atrodė kaip modelis, o pusnuogis ir su įrankiais jis prilygo amerikietiškuose
filmuose rodomų meistrų stereotipui. Raumeningas kūnas, lengvai
blizgantis nuo prakaito... O aš, tarsi niekada gyvenime nemačiusi vyro,
varvinau seilę. Jei dabar mane matytų Saulė, ji prikaišiotų man tai visą
likusį gyvenimą. Žinoma, jei pati nebūtų užsižiūrėjusi į mano naująjį
kaimyną.
Dirbdami daug nesikalbėjome. Jis buvo taip susikaupęs į darbą, kad man
buvo saugu vis žvilgčioti į jį.
Dviese darbą pabaigėme jau temstant. Geilas bedirbdamas į atsikišusį vinį
susiplėšė kelnes. Visa laimė, kad nesusižeidė kojos. Galvojau, kiek jo
kelnės kainuoja ir ar tik nereikės pasisiūlyti sumokėti už patirtą žalą. Be to,
jis taip daug man padėjo, kad kažkaip atsilyginti privalėjau.
–Jei ne tu, mano šiltnamis dabar stovėtų liūdnas ir be stogo, – žvelgiau
įsavo atnaujintą šiltnamį ir negalėjau atsigrožėti padarytu darbu.
–Niekis. Džiaugiuosi nusprendęs padėti.

–O susitikimas buvo labai svarbus? – pasmalsavau.

–Ne, perkėliau jį į kitą dieną. Šiandien svarbų susitikimą turėjau ryte.

–Žinau, kad šį kartą lengvai neišsisuksiu, tad kviečiu vakarienės.

–Kada? – paklausė nedvejodamas.

–Dabar.

–Tuomet bėgu namo ir greitai išsimaudysiu. Toks sėstis prie stalo

tikrainegaliu.
Norėjau pasakyti, kad aš visai nieko prieš, bet susilaikiau. Man pačiai
buvo keista, kaip jis mano galvoje sukelia tokias išdykusias mintis.
Tikriausiai kaltas per daug gerai sudėtas jo kūnas. Visai kitoks nei
Giedriaus. Nesu iš taip arti mačiusi šitaip gerai ištreniruoto kūno. Netgi
norėjosi paliesti ir sužinoti, koks jausmas glostyti tokius raumenis.
– Gerai, aš padarysiu tą patį.
 Geilas išėjo, o aš puoliau praustis. Privalėjau suktis greitai, nes nenorėjau,
kad jam atėjus aš vis dar būčiau duše.
Išsiploviau galvą ir nesivarginau džiovinti savo plaukų. Išdžius savaime.
Išsimaudžiau ir apsirengiau lengvą vasarinę suknelę. Nors jau ir vakaras,
šiandien buvo karštas oras.
Nulėkiau į virtuvę ir peržiūrėjau šaldytuvo turinį. Nieko skanaus
neturėjau. Sugalvojau pagaminti savo firminių makaronų su faršu.
Atkimšau butelį vyno ir pripyliau dvi taures. Galėsime atšvęsti ir mano
šiltnamio pabaigtuves, ir jo atsikraustymą.
Po kelių minučių pasigirdo durų skambutis, o mano keptuvėje jau čirškėjo
faršas ir puode burbuliavo makaronai.
– Labas, – pasisveikino, nors matėmės prieš dvidešimt minučių, ir
ištiesėvyno butelį.
– Labas, – nusijuokiau, ranka rodydama į ant stalo stovintį butelį.

– Vienodai mąstom, gerai, – jis vėl šyptelėjo.

– Užeik, – plačiau pravėriau duris ir įleidau jį į vidų. Pro mane vėl

prasklendė jo kvepalai.
– Gal galiu padėti? – paklausė pastatęs vyno butelį šalia manojo.
Gerai,kad vynas nebuvo toks pats.
– Gali padaryti padažą, jei nori.

– Žinoma, – jis priėjo prie manęs ir paėmė man iš rankų mentelę.

– Čia dar reikia raudonėlio ir petražolių, – pasakiau ir nuėjau jų paimti.

– Kvepia nuostabiai, – pasakė prisimerkęs.

Atsistojau šalia ir subėriau prieskonius. Geilas atsisuko ir jo veidas

atsidūrė keistai arti manojo.
–Padengsiu stalą, – pasakiau susigėdusi ir nuėjau paimti lėkštučių.

–Skonis dieviškas, – jis paragavo padažo nuo mentelės. – Ko čia įdėjai?

 –Negaliu sakyti, tai mano slaptas receptas, – priėjau prie keptuvės
irpasiėmusi šaukštą paragavau padažo. – Mhm, trūksta dar kai ko, –
pradėjau raustis spintelėje.
–O jei aš gražiai paprašysiu?

–Neišdegs, – nusišypsojau, galvodama apie ypatingąjį ingredientą,

kurisbuvo visiškai paprastas.
–Velnias... – nusikeikė neišgavęs mano paslapties.

Prie stalo susėdome vienas priešais kitą. Net kitoje stalo pusėje jo kvepalai
užgožė mano gaminto maisto kvapą. Jie tikrai mane svaigino. Jo žvilgsnis
taip pat nelengvino situacijos. Ir apskritai, jo išvaizda buvo tokia, prie
kurios nebuvau pratusi. Gal dėl to, kad mano buvęs vaikinas atrodė visiškai
priešingai.
–Nepamenu, kada paskutinį kartą valgiau tokius skanius makaronus. –
Jisservetėle nusišluostė lūpas. – Šiaip nesu didelis jų mėgėjas, bet čia
buvo tikrai skanu.
–Ir tu nesugalvojai man to pranešti anksčiau?

–Na, vos tik įėjau į vidų, kvapas mane užbūrė, todėl buvau tikras, kad
busskanu.
–Na gerai, šį kartą išsisukai, – nusišypsojau.

Jis sėdėjo akis įsmeigęs į manąsias. Paskui atsistojo nuo stalo ir pradėjo
rinkti lėkštes.
–O ne, tu neturi to daryti, – puoliau stotis ir jam padėti.

–Sėdėk, – pasakė ir toliau tęsė darbą. – Tai mažiausia, ką galiu padaryti.

–Tuomet įpilsiu vyno, – nenorėjau sėdėti nieko neveikdama, bet

vaizdas,kaip vyras sukasi virtuvėje, buvo ir keistas, ir gražus. Galėčiau
prie to priprasti.
 Pripildžiau taures, pasiėmiau saviškę ir atsisėdau ant sofos. Valgomojo
kėdės buvo nepatogios.
Geilas išplovė lėkštes ir prisijungė prie manęs. Atsisėdo sprindžio atstumu
ir padėjo ranką ant sofos atlošo. Pajutau keistą norą prisislinkti arčiau, kad
to sprindžio nebeliktų, bet susivaldžiau.
–Apsimovei kitas kelnes...

–Taip. Pas gražią moterį eiti suplyšusiam – tikra nuodėmė. – Man į

skruostus plūstelėjo raudonis. – Negi susigėdai? – jis palenkė galvą
arčiau, kad galėtų įžiūrėti, ar tikrai mano skruostai paraudo.
–Aš nepratusi gauti komplimentų, – karštis vis plūdo ir man
pasidarėkaršta.
–Kažkaip labai tuo abejoju.

–Kodėl?

–Na, pažįstu tave vos kelias dienas, bet turi jau ženkliai geresnį
gyvenimoaprašymą nei daugelis mano pažįstamų žmonių. – Jis
gurkštelėjo vyno ir pastatė taurę ant stalelio. – Pavyzdžiui, man labai
patinka tavo raudoni plaukai. – Geilas paėmė mano plaukų sruogą ir
priglaudė ją prie savo nosies. – Ir kvepia dieviškai...
Širdis pradėjo daužytis smarkiau. Bijojau, kad jis gali išgirsti jos dūžius.
–Tu nežinai mano tamsiosios pusės, – bandžiau šmaikštauti, bet
jaučiau,kad pokalbio nuotaika kinta. Mano kūnas į jo artumą reagavo
atitinkamai.
–Dar neteko matyti moters, kuri taip savarankiškai viską darytų pati.Turiu
pripažinti, kad man tai labai patinka, – tęsė savo monologą,
nekreipdamas dėmesio į mano komentarą, ir palinko šiek tiek arčiau
manęs. – Dar esi labai miela, – jo pirštas apsivyniojo aplink plaukų
sruogą, – šmaikšti, – jis prikando lūpą, o mano širdis pasileido bėgti.
Žiūrėjau tiesiai į jo akis ir jaučiausi, lyg būčiau užhipnotizuota. – Ir
graži. Esi labai graži moteris, Amanda. – Tai, kaip jis ištarė mano vardą,
buvo virš visko. Žemas ir beveik urzgiantis balsas visu kūnu pasiuntė
 šiurpuliuko bangą. Jo ranka atsidūrė ant mano smakro ir aš užsimerkiau.
– Noriu tave pabučiuoti.
Jaučiau jo iškvepiamą orą ant savo lūpų. Jis buvo taip arti, kad galėjau
jausti, kaip kilnojasi jo krūtinė. Nežinojau, ką atsakyti. Aš to taip pat
norėjau.
Nebegalėjau tverti jo artumo. Palinkau tik šiek tiek į priekį ir mūsų lūpos
susitiko. Bučinys nedrąsus, bet tik iš pradžių. Jo lūpos ir liežuvis judėjo
tobulai. Atrodė, kad būtume sukurti vienas su kitu bučiuotis.
Nė nepastebėjau, kada mano kūną užvaldė aistra. Seniai taip jaučiausi.
Atrodė, kad privalau gauti daugiau. Pamiršau visą gėdą ir nepaleisdama jo
lūpų užlipau ant jo. Geilas sučiupo mane už klubų ir padėjo man įsitaisyti.
Mus skyrė tik jo kelnės ir mano kelnaitės. Jaučiau jo sutvirtėjusį tarpukojį ir
tai mane varė iš proto. Lėtai judinau klubus ir jaučiau, kaip Geilo pirštai vis
labiau sminga į mano odą. Jis sučiupo man už sėdmenų ir ėmė spausti
klubus žemyn, kad galėtų pajausti mane kaip įmanoma labiau. Keli jo
pirštai nuslydo po kelnaitėmis. Norėjau dabar pat numauti jam kelnes, bet
drauge norėjau ir pasimėgauti šiuo nuostabiu jausmu. Jo lūpos atsidūrė man
ant kaklo, o mano rankos įsipynė į jo plaukus.
–Tu net neįsivaizduoji, ką papasakosiu, – prasivėrė durys ir į namus
įėjoSaulė. Aš tiesiogine to žodžio prasme nušokau nuo Geilo ir
klestelėjau šalia ant sofos. Saulė sutrikusi sustojo tarpduryje. – Oi, –
teištarė.
Geilas pasičiupo šalia gulėjusią pagalvę ir prisidengė tarpukojį.
Šyptelėjau.
–O labas, – ištariau perdėtai entuziastingai, lyg čia nieko ką tik nevyko. –
Čia Saulė, – pasakiau žiūrėdama į Geilą.
–Labas, aš Geilas, – pasisukęs pasisveikino.

–Labas. Aš ne laiku, užsuksiu kitą kartą, – ji ketino išeiti.

–Ne ne, viskas gerai, užeik, – norėjau pasakyti, ar taip, ar taip jau
įvareimums šoko ir visa nuotaika dingo, tad...
–Aš turiu eiti, – pasakė Geilas.
 –Tikrai? – kiek nuliūdau.

–Tikrai. Pasimatysim rytoj, – jis palinko prie manęs ir pabučiavo į

lūpas.Kūną vėl užplūdo jaudulio banga ir beveik pamiršau, kad už poros
metrų stovi Saulė.
–Iki, – pasakiau svajingu balsu.

Geilas išėjo ir uždarė duris.

– Pasakok man viską! – pribėgusi prie manęs nekantravo Saulė.

Geilas
Jaučiausi itin keistai. Pirmą kartą mane moteris taip traukė, kaip Amanda.
Visos moterys, kurias turėjau prieš tai, buvo greitai perkandamos,
paviršutiniškos. Amandos paprastumas nuginklavo mane, vos tik su ja
susipažinau.
Norėjau ją pažinti, norėjau su ja būti, ją liesti, su ja...
Galvojau, ar gailiuosi, ar džiaugiuosi, kad mums sutrukdė jos draugė. Iš
vienos pusės, norėjau jos visos. Norėjau sužinoti, ką reiškia būti joje, išgirsti
jos aimanas. Iš kitos pusės, man patiko ši nežinomybė ir kaip tai priverčia
mane jaustis.
Kai atsikrausčiau į kaimą, mano rytai visiškai pakito. Jei gyvendamas
mieste pirmiausia nuvažiuodavau espresso kavos, dabar pirmiausia apibėgu
ratą aplink kaimą. Negaliu pasakyti, kaip tai pakeitė mano nuotaiką.
Gyvenimas mieste man netiko. Atrodė, kad laikas bėga per greitai, nes per
dieną nieko nespėju padaryti. Dienotvarkė būdavo tokia užimta, kad
atsipeikėdavau tik vakare, kai reikėdavo važiuoti namo.
Dabar viskas kitaip. Nors atsikeliu taip pat – šeštą valandą ryto, aš spėju ir
pabėgioti, ir išsimaudyti, ir pasidaryti sveikus pusryčius, ir suspėti į darbą.
O grįžęs namo galiu ne tik pažiūrėti televizorių, paskaityti knygą ar užsiimti
kita mėgstama veikla, bet ir praleisti laiką su Amanda. Kaime laikas, regis,
sulėtėjo. Į viską galiu pažiūrėti iš toliau, viską įvertinti ir apsvarstyti.
Nors ir labai norėjau patinginiauti – šiandien buvo darbo diena ir
privalėjau susitikti su keliais klientais aptarti nekilnojamojo turto klausimus.
 Jau penktus metus dirbau nekilnojamojo turto agentu, tad darbas buvo
gerai pažįstamas. Ir pelningas. Niekada nebūdavo nuobodu, nes turėdavau
tiek įvairių objektų, sutikdavau tiek įvairaus plauko klientų.
Žinoma, labiausiai patiko dirbti su turtingais klientais, taip ir pats
gaudavau gerą atlyginimą.
Paveldėjęs striptizo klubą nenustojau dirbti su nekilnojamuoju turtu.
Pirmiausia galvojau, kad būti klubo savininku man niekada nepavyks, ir
darbas, kurį turėjau prieš tai, buvo puikus garantas, kad neliksiu prie
suskilusios geldos. Laikui bėgant išmokau žongliruoti abiem darbais ir
dabar turiu tikrai nemenkas pajamas. Kodėl turėčiau atsisakyti vieno ar kito,
jei spėju visur? Juo labiau kad nė vienas darbas nereikalauja mano
nuolatinio dalyvavimo.
Diena prabėgo greitai. Susitikau su keliais būsto pirkėjais ir pardavėjais,
bet nieko įspūdingo.
Grįždamas namo nusprendžiau užsukti į klubą. Viskas vyko sklandžiai.
Daviau kelis nurodymus vadybininkui, kuris buvo mano dešinioji ranka ir
vadovaudavo klubui, kai manęs nebūdavo. Diena klube praėjo įprastai,
jokių ypatingų renginių, tad nemačiau reikalo pasilikti. Be to, turėjau grįžti
namo, nes manęs laukė kiti planai.
Šiandien vėl norėjau susitikti su Amanda, bet laukiau svečių, tad abejojau,
ar pavyks ją pamatyti. Mano namo dar nematė tėvai ir šiandien jie prižadėjo
atvažiuoti.
Ankstesni šio namo savininkai nebenorėjo gyventi kaime, todėl
išsikraustė. Namas visai neblogai suremontuotas. Mano skoniui, betrūko
pakeisti kelis dalykus ir namas bus visiškai geras gyventi.
Tėvai atvažiavo sutartu laiku. Tik nežinojau, kad jie atsiveš ir staigmeną.
Iš galinės automobilio sėdynės išlipo mano metais jaunesnis brolis ir jo
naujoji mergina. Viskas būtų gerai, jei ta mergina nebūtų viena iš mano
praeities klaidų, apie kurią niekam nepasakojau. Jos vardas Silvija. Jaučiau,
kaip gerkle pradėjo kilti gumulas, prisiminus viską, ką per ją patyriau.
Nemeluosiu, seksas su ja buvo geras. Tikrai geras. Bet jos asmenybė –
pernelyg aikštinga.
–Geilai, – tėvas ėjo link manęs išskėtęs į šonus rankas. Jo nemačiau
galmetus laiko. Vis nerasdavau progos aplankyti tėvus, nors šiemet
 nusprendžiau, kad tai pasikeis.
–Labas, – pasakiau, neslėpdamas šypsenos. Mama atėjo iš paskos ir
apsikabino mane taip, kaip tik ji mokėjo. Akimirkai vėl pasijutau paaugliu,
kuris sutinka mamą, grįžtančią iš darbo namo. – Kaip gyvenat?
Žinojau, kad jiems gerai sekasi, nes kalbėdavau telefonu bent kelis kartus
per savaitę. Jų automobilis taip pat buvo naujas, tad buvau įsitikinęs, kad
sunkumai juos aplenkė.
– Neblogai, tavo motina atidarė nuosavą grožio saloną, o aš rašau
savoseptintą knygą, – pasigyrė tėvas.
– Kokios geros naujienos. Užeikit į vidų, papasakosit plačiau.

Brolis su savo naująja mergina taip pat ėjo aukštai iškėlęs galvą.
Svarsčiau, ar jam reikėtų pasakyti, kad prieš kelerius metus buvau jo
vietoje. Ji tikrai mane prisimena.
Vakarienė pavyko sklandžiai. Mama ir tėtis apžiūrėjo namą, pagyrė už
gerą skonį ir nusiderėtą kainą. Brolis taip pat ištarė kelis gražius žodžius,
bet kažkodėl atrodė, kad jis šiek tiek pavydi. Mūsų santykiai nebuvo
idealūs.
Silvija visą vakarą nepaliaujamai žvilgčiojo mano pusėn. Pasijutau
nepatogiai. Mačiau, kad ji nori man kažką pasakyti, o aš nieko nenorėjau
išgirsti.
Po vakarienės nuėjau į virtuvę patiekti deserto. Nieko prašmatnaus, iš
parduotuvės pirktas tortas ir vynas.
Vos pradėjau pjaustyti tortą, į virtuvę įėjo Silvija.
–Labas, – sumurkė tarsi katė. Anksčiau tai man atrodė visai seksualu,
betdabar buvau kitos nuomonės.
–Labas, – atsakiau nenoriai.

–Pasiilgau tavęs, – ji atsistojo šalia manęs ir uždėjo savo ranką man

anttarpukojo.
–Ką čia darai? – sutrikęs pasitraukiau ir tyliai paklausiau, nenorėdamas,kad
kas nors išgirstų.
–Nejaugi manęs nepasiilgai? – ji vėl bandė ten pat uždėti savo ranką ir
ašspėjau žengti atgal.
–Ne, – atkirtau šaltai, kad mano atsakymas nuskambėtų pakankamai aiškiai.

–Nemeluok, – ji vėl žengė žingsnį artyn.

–Silvija, išeik. Kitaip pasakysiu broliui apie mūsų santykius.

–Žinau, kad nepasakysi. Juk nenori skaudinti savo mažojo broliuko, – jiper
daug gerai mane pažinojo. O dabar žinojo ir kur aš gyvenu. – Aš drėkstu
nuo tavęs.
–Eik drėk kur nors kitur.

Neiškentęs išėjau iš virtuvės nešinas tortu. Šito trumpo pokalbio man

užteko, kad suprasčiau, jog ateityje su ja turėsiu bėdų. Ir tai man labai
nepatiko. Jau tada vos nuo jos ištrūkau. Kaip reikės jos atsikratyti dabar –
nenutuokiau.
Artimieji užsibuvo iki pat vidurnakčio. Mamai teko raginti tėtį, kad jau
važiuotų namo, nes laukė ilga kelionė. Norėjau pasiūlyti jiems nakvynę, bet
jokiu būdu neleisiu Silvijai pasilikti mano namuose. Išeidama ji mirktelėjo
man akį, lyg pažadėdama, kad mes dar susitiksim.
Išvažiavus svečiams, namuose liko tyla ir netvarka. Neturėjau jokio noro
viską palikti rytojui, tad, nors ir buvau išsekęs, susitvarkiau.
Lipdamas į antrą aukštą žvilgtelėjau į Amandos namus. Tikėjausi bent
akies krašteliu ją pamatyti, bet languose buvo tamsu.
Kita savaitė buvo tokia užimta, kad namo grįždavau vėlai vakare ir
nenorėjau nieko, išskyrus kristi į lovą. Jaučiausi blogai, kad negaliu susitikti
su Amanda. Jei anksčiau galvojau, kad man pavyksta suderinti viską savo
gyvenime, tai atsiradus Amandai man reikėjo išmokti geriau planuoti laiką.
Jau ruošiausi jai paskambinti ir pakviesti kavos ar vyno, bet jos kieme
pastebėjau nematytą automobilį. Velnias. Vėl reikės atidėti kitam kartui.
 Amanda
Į Geilo namus pastarąją savaitę buvau užsukusi kelis kartus, bet nė karto
nepavyko jo rasti namuose. Greičiausiai daug dirba, o gal kur nors
atostogauja.
Nesukau sau galvos ir pasinėriau į suplanuotus darbus. Kelis kartus
susitikau su Saule. Ši buvo itin susidomėjusi mano ir Geilo susitikimu.
Viską jai papasakojau, nemačiau reikalo kažko slėpti. Saulė beveik plojo
rankomis dėl manęs. Tai ji buvo pirmoji, kuri atvėrė man akis dėl Giedriaus,
ji buvo pirmoji, kuri sakė, kad man reikia greičiau susirasti kitą. Todėl dabar
ji itin džiaugėsi.
Šiandien nusprendžiau atsiriboti nuo visų darbų ir pailsėti. Nuo pačio ryto
pasidariau namuose SPA, įjungiau kojų vonelę ir įsibėriau druskos,
užsidėjau kaukę ant veido ir plaukų ir įsipyliau vyno. Per televizorių rodė
kažkokią laidą apie pasimatymus. Mano kūnui baisiai reikėjo tokios
atgaivos ir lepinimo.
Nors kaukę reikėjo laikyti tik penkiolika minučių, sutingau ir sėdėjau
mėgaudamasi atsipalaidavimu beveik visą valandą. Galiausiai išsimaudžiau
duše ir išsidžiovinau plaukus. Jaučiausi naujai gimusi.
Vos spėjusi nulipti į pirmąjį aukštą, išgirdau durų skambutį. Net
neabejojau, kad ten Geilas. Buvau jo pasiilgusi, tad su nekantrumu nulėkiau
prie durų.
– Labas, – praverdama duris kone sucypiau, o už jų stovėjo Giedrius.
Mano nuotaika akimirksniu pakito.
– Oho, kaip pasiilgau tokio sutikimo, – pasakė jis, norėdamas žengti
įvidų.
Įrėmiau ranką jam į krūtinę.
–Nenoriu, kad eitum į vidų, – aiškiai pasakiau.

–Nagi, Amanda, – jis vėl bandė žengti žingsnį į priekį. Aš stipriau

laikiauranką ir bandžiau nustumti jį atgal. – Mums reikia pasikalbėti.
Nei jo tonas, nei veido išraiška nebylojo apie lengvą ar malonų pokalbį.
Be to, nenorėjau ir tikrai neprivalėjau su juo kalbėti po to, kai jis su manimi
taip pasielgė.
 –Neturiu ką su tavimi kalbėti. Pamiršk mane. – Stipriau stumtelėjau
Giedrių ir jis žengė žingsnį atgal. Puoliau uždaryti duris, bet jis spėjo
įkišti koją į tarpdurį. – Pasitrauk, – pasakiau.
–Ne.

–Ne? – už Giedriaus nugaros išgirdau Geilo balsą. – Mergina aiškiai

tausako, kad nenori su tavimi kalbėtis.
Giedrius atsisuko į Geilą.
–Eik, žmogau, čia privatus pokalbis tarp manęs ir mano merginos.

–Aš – ne tavo mergina, – iškošiau.

–Čia šeiminis barnis, – patikino Geilą mano buvęs vaikinas ir vėl atsisuko
į mane, mėgindamas prasibrauti į namą.
Geilas čiupo Giedrių už peties ir patraukė jį link savęs.
–Ar mergina tau neaiškiai pasakė? Važiuok iš čia. – Geilo žvilgsnis
buvorimtas. Toks rimtas, kad būdama Giedriaus vietoje, aš jau būčiau
nutolusi dešimt kilometrų nuo čia.
–Arba kas? – paklausė Giedrius.

Buvo akivaizdu, kad jų jėgos nelygios, bet vyriškas ego neleido Giedriui
tiesiog imti ir išvažiuoti.
–Arba aš palydėsiu tave iki automobilio, o tavo valstybinius
numeriusperduosiu policijai. – Geilas žengė žingsnį arčiau Giedriaus.
–Mes dar pasikalbėsim, – pasakė atsisukęs mano buvęs vaikinas,
pakėlęsgalvą įsėdo į savo automobilį ir išvažiavo.
Lengviau atsidusau tik tada, kai jo automobilis išvažiavo iš gatvės ir
nebesigirdėjo jo variklio gausmo. Kūnas pradėjo drebėti ir aš atsisėdau ant
slenksčio. Geilas priėjo prie manęs ir apkabino per pečius.
– Viskas gerai, – tyliai pasakė jis.
Jo kūno šiluma mane nuramino. Pasijutau geriau. Nežinau, ką būčiau
dariusi, jei ne Geilas.
–Ačiū.
 –Nedėkok už tai. – Jo ranka raminamai glostė mano nugarą. – Nori
pasipasakoti?
–Noriu, – prisipažinau. Apie mano buvusįjį viską žinojo tik Saulė.
Pamaniau, kad Geilui taip pat reikėtų žinoti.
Patogiai įsitaisėme ant balto kilimo priešais židinį, užsiklojome mano
mylimiausiu pledu ir atsikimšome butelį vyno, kurį aną kartą atsinešė
Geilas. Tikiuosi, vėl nesuliesiu kilimo.
–Ar čia tavo buvusysis? – paklausė, norėdamas padrąsinti.

–Taip. Giedrius. Su juo išsiskyriau kiek daugiau nei prieš mėnesį.

–Kaip matau, jam nelabai patiko tavo sprendimas.

–Ne, nepatiko. Nuo pat pirmos dienos, kai pasakiau, kad tarp mūsų
viskasbaiga, jis nedavė man ramybės, bet čia pasirodė pirmą kartą. Dėl
to taip ir išsigandau. Tikėjausi, kad niekada daugiau jo nepamatysiu.
–O dėl ko išsiskyrėt?

–Dėl jo neištikimybės. Viskas prasidėjo dar antraisiais mūsų

draugystėsmetais. Draugavome iš viso ketverius. Iš pradžių viskas buvo
gerai. Na, taip, kaip būna visuose santykiuose. Tik vėliau jis pradėjo į
mane kreipti vis mažiau dėmesio, kol galiausiai jam svarbesni tapo
draugai ir linksmybės. Jei aš negalėdavau kažkur važiuoti, jis
važiuodavo vienas. Ir tai nėra blogai. Blogai tai, kad kol jis būdavo
išvykęs, niekada negalėdavau su juo susisiekti. Aš jam nustodavau
egzistuoti. Ilgai save įtikinėjau, kad jam reikia atsipūsti, pailsėti, ir
netrukdydavau. Galiausiai jis pradėjo manęs niekur nebekviesti, nes
kelis kartus man atsisakius, jis tikriausiai pagalvojo, kad aš tiesiog
nenoriu. Kiekvieną savaitgalį jis praleisdavo su draugais, o ne su
manimi. Tame draugų rate labai greitai atsirado viena mergina, dėl
kurios, jis tikino, man nereikia nerimauti. Kol vieną dieną nusprendžiau
imti ir pradėti taisyti mūsų santykius, nes kažkam juk reikėjo tai
padaryti. Nuvažiavau pas jį ketindama pasikalbėti, o bute jį radau su kita
mergina.
Lovoje. Jis dar bandė mane vytis, bet, kol jis apsirengė, aš išvažiavau.
–Gaila, kad to nežinojau anksčiau. Nebūčiau jo taip lengvai paleidęs.

–Baik tu. Nereikia. Noriu jį pamiršti...

–Šituo reikalu galiu padėti, – jis švelniai paėmė mane už smakro ir

pabučiavo. Užsimerkiau iš malonumo. – Kaip man sekasi?
–Gerai, – pasakiau apsvaigusi.

–Puiku, – dar kartą pabučiavo. – Noriu pakviesti tave į pasimatymą.

Rytoj.
– Kur? – nustebau.
– Paslaptis, – jis šyptelėjo.
– Ką man apsirengti?
– Patogiai. Ir būtinai apsiauk sportbačius.
– Tikrai nepasakysi, kur vyksim?
– Tikrai ne. Nenoriu sugadinti staigmenos.
Geilas išėjo, kai tikrai įsitikino, kad man viskas gerai. Jo buvimas šalia
man padėjo kur kas labiau, nei tikėjausi. Vertinau jo džentelmeniškumą.
Vos tik likau viena, užsirakinau duris ir visur išjungiau šviesą. Nenorėjau,
kad Giedrius manytų, jog esu namuose, jei netyčia sugrįžtų. Bet net jei taip
ir nutiktų, iš karto skambinčiau Geilui. Prieš jam išeinant mes apsikeitėme
telefono numeriais.
Mintis apie pasimatymą jaudino ne ką labiau nei buvimas su Geilu.
Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau pasimatyme. Geilas taip mane
suintrigavo, kad net tamsa nesutrukdė man išrausti visos spintos ir susirasti
kuo apsirengti, kuo pasipuošti ir sugalvoti, kaip turėčiau rytoj atrodyti.
Užmigti sekėsi irgi sunkiai. Vis galvojau apie pasimatymą. Apie Geilą.
Kur link veda mūsų pažintis ir kas bus toliau. Tiek įsisvajojau, kad net
pradėjau galvoti, kuriame name gyventume, jei mūsų santykiai pažengtų
taip toli. Pati supratau, kad tiek galvoti nereikia, bet visada mėgau viską per
daug apmąstyti.
Išpurčiau visas mintis ir, kol dar neišaušo, pasistengiau užmigti.
 Nors į pasimatymą mane pakvietė tik vidurdienį, aš pabudau ganėtinai
anksti. Pasimėgauti ilgu ryto miegu taip pat nesugebėjau. Greičiausiai
nebuvau tiek pavargusi.
Valandos bėgo lėtai. Visada, kai kažko labai laukiu, laikrodis, atrodo, tiksi
atgal. Jau devintą valandą ryto buvau pasiruošusi ir nenumaniau, ką veikti
iki pasimatymo pradžios.
Apsirengiau vakar išsirinktą laisvalaikio kostiumėlį, kuris buvo šviesios
chaki spalvos, baltus sportbačius, baltą kepuraitę su snapeliu ir nedidelę
baltą kuprinę. Nenorėjau nešiotis telefono rankoje. Plaukus susikėliau į
uodegėlę, pasidažiau blakstienas ir veidą padengiau lengva kompaktine
pudra. Atrodžiau miela.
Nenorėjau išsitepti drabužių ar kaip nors susigadinti savo minimalistinį
makiažą, tad pasidariau arbatos, įsijungiau televizorių ir žiūrėjau realybės
šou apie išlikimą. Buvo įdomu, tad valandos tiesiog praskriejo. Pagaliau
Geilas parašė žinutę, kad jis jau mano kieme.
Buvo keista matyti tą juodą, grėsmingą BMW savo kieme ir dar keisčiau
buvo eiti jo link ir žinoti, kad jis laukia manęs. Įsėdau į automobilį.
Kiekvieną kartą, kai pamatau Geilą, nuryju seilę. Jis toks gražus vyras. Jo
juodi plaukai visada tvarkingai sušukuoti, veidas švariai nuskustas, o lūpose
– šelmiška šypsena. Svarsčiau, kaip tokia kaip aš galėjau patraukti tokio
vyro dėmesį.
Visas automobilis kvepėjo jo kvepalais, kurie minkštino mano kelius.
Niekada nenorėjau išlipti iš to automobilio.
– Labas, – ištarė jis ir nuo galinės sėdynės paėmęs puokštę gėlių
įteikėman.
– Ačiū, – palinkau prie jo ir pakštelėjau į skruostą. – Bėgu, pamerksiu jas.

Užtrukau vos akimirką ir greitai vėl sėdėjau jo automobilyje. Jo

automobilio vidus buvo toks pat tamsus kaip ir išorė. Užsisegiau diržą ir
pasiruošiau kelionei. Nei nepajudėjus iš vietos, Geilo ranka atsidūrė man
ant šlaunies. Man tai pasirodė labai miela. Gal net šiek tiek erotiška. Gerai,
kad buvau su sportinėmis kelnėmis, o ne suknele. Tuomet mano vaizduotė
įsišėltų kaip reikiant.
 Visą kelią tauškėme niekus. Buvau tokia atsipalaidavusi, kad net
nepastebėjau, kada atvažiavome į vietą.
– Dažasvydis? – nustebusi paklausiau.
– Pamaniau, kad tokiai stipriai moteriai kaip tu jis tikrai turėtų patikti.
– Nesuklydai. Seniai norėjau išbandyti, bet vis atidėliojau.
Eilė prie dažasvydžio buvo gan didelė. Visi stovėjo ir laukė, kada pakvies
į naują žaidimą. Tačiau eilė judėjo gan greitai, nes čia buvo net penkios
aikštelės.
Galiausiai mums pasisekė, nes beveik visi čia buvo atvykę su draugais ir
pašalinių žmonių savo žaidime nenorėjo, o priekyje stovintiesiems kaip tik
trūko poros žmonių į komandą, tad mes maloniai pasisiūlėme prisijungti.
Gavome šautuvus, šovinius, specialią aprangą ir galvos bei veido apsaugas.
Geilas dabar atrodė dar seksualesnis nei su kostiumu.
Žaisti buvo smagu. Iš karto žinojome, kad abu būsime vienoje komandoje.
Tad viso žaidimo metu laikėmės išvien. Negaliu tiksliai pasakyti, kiek
žmonių pataikiau su dažų šoviniu, bet du tikrai pašalinau iš žaidimo, o likus
vos keturiems žaidėjams, iškritau ir aš.
Nors adrenalino ir įspūdžių buvo iki soties, bet jaučiausi tokia kupina
jėgų, kad vos nepasiūliau Geilui visko pakartoti. Susivaldžiau. Supratau,
kad mano geras žaidimas galėjo būti ir naujoko sėkmė, o daugiau dažų
šovinių į savo kūną gauti nenorėjau. Baisiai skaudėjo.
Prieš važiuodami atgal sustojome pavalgyti greitojo maisto užkandinėje ir
pasisotinę patraukėme namo.
Pasimatymas buvo tikrai vykęs. Man seniai nebuvo taip smagu. Net šiek
tiek pykau ant savęs, kad dažasvydžio neišbandžiau anksčiau. Reikės kada
ir Saulę pasikviesti.
– Nori užeiti? – paklausė Geilas, kai jau riedėjome mūsų gatve.
– Taip, – atsakiau ir jis pasuko į savo kiemą.
Jo namuose laukė padengtas nedidelis staliukas su vynu ir keliais
užkandžiais. Jis įjungė grotuvą ir namuose suskambo švelni, lengva muzika.
Vynas buvo skanus. Daug skanesnis, nei gėrėme pastarąjį kartą.
– Praleidau labai nuostabų vakarą, – pasakiau, kai jis priėjo arčiau.
– Vakaras dar nesibaigė.
 Jo ranka apsivijo mane per liemenį ir lengvai prisitraukė prie savęs.
Pasistiebiau ir susiradau jo lūpas. Kūnu nubėgo jaudulio banga. Geilas
nežiūrėdamas padėjo vyno taures ant staliuko ir sučiupęs mane kita ranka,
kilstelėjo aukštyn. Apsivijau jį kojomis, o rankomis laikiausi už jo kaklo. Jis
mane nešė į antrąjį aukštą. Dabar tikrai žinojau, kad Saulė mums
nesutrukdys.
Vos tik įėjome į jo kambarį, Geilas paguldė mane ant lovos ir kažką
pasiėmė iš naktinio stalelio stalčiaus. Ranka suėmė mano riešus ir iškėlė
man virš galvos. Paėmė juodą kaklaraištį ir surišo rankas.
Jo bučiniai buvo karšti ir drėgni. Staiga atrodė, kad nebesuvokiu, kas
vyksta. Jaučiausi tarsi apsvaigusi ir tas jausmas buvo pasakiškai geras.
– Noriu tavęs, – sukuždėjo man į ausį ir nieko nelaukęs pakėlė
manomegztinį į viršų.
Jo rankos švelniai glostė mano krūtis. Liežuvis lėtai ieškojo kelio link
mano spenelių, o kai pagaliau juos rado, sudejavau iš malonumo. Visu savo
kūnu jo troškau. Daug labiau nei aną kartą. Buvau sudrėkusi ir pasiruošusi,
bet Geilas niekur neskubėjo. Atsegęs mano liemenėlę ir dar akimirką
pasimėgavęs mano krūtimis, jis leidosi žemyn. Drėgnas bučinių takas
nuvingiavo mano pilvu iki pat apačios. Nusileidęs iki tarpukojo jis švelniai
pirštais pradėjo masažuoti jautriąją vietą. Norėjau jį liesti, suteikti jam tokį
pat malonumą, kaip ir jis man, bet rankos buvo surištos ir negalėjau nieko
padaryti. Geilo galva atsidūrė man tarp kojų ir užklupta netikėto malonumo
išriečiau nugarą. Jis laikė mane, kad negalėčiau nė kiek pajudėti. Jaučiau,
kad tuoj pajusiu orgazmą. Dar niekada nebuvo taip greitai. Jis liežuviu suko
ratus, o pirštai smaginosi manyje. Dar akimirka, ir iš lūpų pasigirdo garsi
aimana. Pati nepažinau savo balso. Dar nespėjus pasibaigti malonumo
bangai pajaučiau, kaip Geilas įeina į mane. Dar viena aimana. Garsesnė. Jo
judesiai stiprūs ir greiti. Nebesupratau, kas vyksta. Rankos ir kojos pradėjo
tirpti, lūpų pradėjau nebejausti. Jaučiau tik malonumą, kurio nemokėjau
apibūdinti.
– Dar, – pasakiau sukaupusi paskutinius sveiko proto likučius.
Geilas apvertė mane ant pilvo, čiupo man už klubų ir pakelė mano dubenį
į viršų. Vėl įėjo į mane ir, laikydamas mano klubus, judino juos link savęs.
Sudejavau pasitikdama dar vieną malonumo bangą. Dar keli judesiai, ir iš jo
lūpų pasigirdo palaimingas atodūsis. Judesiai sulėtėjo, bet tapo kur kas
smarkesni nei prieš tai, kol galiausiai jis sustojo ir dar kartą ranka paglostė
mano tarpukojį. Jautrus kūnas sutrūkčiojo ir Geilas nusišypsojo.
Apsiverčiau ant nugaros ir bandžiau atgauti kvapą, nors didžiausias darbas
teko ne man.
– Mano, – tyliai pasakė ir pasilenkęs pabučiavo mane į lūpas.
Nusišypsojau nuo tokios replikos. Jis atrišo mano rankas ir numetė
kaklaraištį ant žemės.
Galiu drąsiai teigti, kad tai buvo geriausias seksas mano gyvenime.
Fiziškai nebegalėjau nieko, bet emociškai norėjau dar. Negalėjau palyginti
to jausmo su niekuo, ką esu patyrusi anksčiau.
 Geilas
Vakar Amanda liko nakvoti. Primygtinai jos to prašiau. Ir ne vien dėl to,
kad pasakyti „iki rytojaus“ būtų nemandagu, kai ką tik turėjome galvą
svaiginantį seksą, ar dėl to, kad norėčiau, jog ji pasiliktų, bet ir todėl, jog
man nepatiko mintis, kad jos buvusysis gali bet kada pasirodyti jos kieme.
Labai gaila, kad nežinojau visos informacijos, kai buvau jį sutikęs. Tikrai
būčiau pramankštinęs kumščius ir gerokai jį pagąsdinęs.
Prabudau anksčiau nei Amanda, tad kaip visada pabėgiojau savo įprastu
maršrutu. Grįžęs negirdėjau jokio šurmulio namuose, tad nusprendžiau, kad
ji vis dar miega. Puiku. Išsimaudysiu, pagaminsiu pusryčius ir nukeliausiu
pas ją į lovą.
Duše atsisukau šiltą vandenį ir palindau po srove. Išgirdau trinktelint
duris. Į vonią atėjo Amanda. Ji žiūrėjo tiesiai man į akis. Atsistojusi priešais
stiklinę dušo kabiną, mergina iš lėto nusimetė drabužius. Mano kūnas iš
karto į tai sureagavo. Amandos figūra buvo labai daili, talija liekna, bet
krūtinė ir užpakaliukas tinkamai prisirpę. Taip ir norėjosi į iškilimus suleisti
pirštus arba dantis.
Ji atidarė dušo duris ir vos spėjo įeiti, kai jos kūną pasitiko vandens srovė.
Prisiekiu, ji atrodė kaip undinė. Ištiesiau rankas, norėdamas prisitraukti ją
arčiau savęs, bet ji nusišypsojo ir jas švelniai atstūmė. Atsiklaupė ant kelių,
paėmė sustangrėjusį penį į rankas ir nieko nelaukusi jį apžiojo. Šiurpas
nusirito visu kūnu. Aš atlošiau galvą, mėgaudamasis kiekvienu jos liežuvio
judesiu. Ranka ji atkartojo savo burnos judesius, o vanduo tiško ant mūsų
abiejų. Visas kūnas, rodėsi, yra jautrus bet kokiam prisilietimui. Norėjau
jos. Žūtbūt turėjau į ją įeiti. Paėmiau ją už pečių, norėdamas pakelti, kad
galėčiau pasimėgauti visu jos kūnu, bet mergina vėl patraukė mano rankas ir
ėmė greičiau judinti galvą. Sučiupau ją už plaukų ir padėjau jai judėti. Po
akimirkos užplūdo malonumo banga ir akimirkai aptemo akyse. Dar kelias
sekundes ji glostė mano virpantį kūną ir atsistojusi nusiprausė. Jos akys
žibėjo lyg du žiburiai.
–Tu nuostabi, – pasakiau, vis dar jausdamas jos putlias lūpas ir
išdykusįliežuvį. – Ateik, – užtikrintai pačiupau ją už rankos, kad negalėtų
nuo manęs pabėgti.
–Negaliu, turiu lėkti, – pasakė, trečiąkart išsivadavusi iš mano glėbio. –
Susitinku su drauge. Atleisk, – ji nusišypsojo, lyg ką tik būtų kažką
laimėjusi arba draugiškai atkeršijusi, ir apsisupusi nuostabų kūną
rankšluosčiu išėjo iš vonios.
Po galais, ji mane varė iš proto.
Duše praleidau dar kurį laiką. Atsisukau vėsesnį vandenį, kad greičiau
išblaivyčiau galvą nuo Amandos, bet tai negelbėjo.
Nusprendžiau, kad darbas tikrai padės man susikaupti ir atitraukti mintis
nuo merginos, kuri pamažu, bet užtikrintai pradėjo mane užvaldyti.
Darbo buvo daug. Šiandien, kaip tyčia, potencialiems pirkėjams turėjau
parodyti keturis namus. Kiekvieną iš jų apžiūrėti užtruko daugiau nei po dvi
valandas. Tie patys klausimai, tik skirtingi objektai.
Klube taip pat kilo nesklandumų. Melisa pasitempė čiurną ir turėjo kelias
savaites ilsėtis, kol vėl galės grįžti į darbą. To ir reikėjo tikėtis, kai krūvį
padidino tris kartus.
Melisą, kol ši sveiks, pakeis Railė. Ne itin ją mėgau, nors populiarumu ji
mažai nusileido Melisai. Railė buvo arogantiška ir išpuikusi. Dažnai
erzindavo žiūrovus, o šie tada norėdavo sau leisti daugiau, nei galima, ir jos
pasirodymų metu kildavo daug sumaišties. Apsaugininkai tuo irgi nebuvo
patenkinti.
Dienos pabaigoje jaučiausi išsekęs ir norėjau griūti į lovą.
Grįžau namo, o kieme stovėjo nematytas automobilis. Tikriausiai reikėtų
pasistatyti tvorą, kad jokie nekviesti svečiai negalėtų atvažiuoti kada
panorėję ir be mano leidimo.
Išlipau iš automobilio. Terasoje sėdėjo mano brolis.
–Ką čia veiki, Ryti? – priėjau arčiau. Jis atrodė nusiminęs.

–Silvija, mano mergina, – patikslino, lyg aš jos neprisiminčiau, –

manepaliko... – gurkštelėjo rankoje laikyto alaus.
Nudžiugau, kad jam nebereikės bendrauti su klastinga mergina, bet vėliau
pagalvojau, ar tik nebūsiu čia kaip nors įpainiotas aš?
–Eime į vidų, tu visas girtas. – Padėjau broliui atsikelti ir įeiti į namus.

–Nenoriu, kad ji mane paliktų... – apsvaigęs dejavo.

 –O kodėl tu tada ne pas ją, o pas mane? – Akimirką pamaniau, kad
galbūtsu juo ji kitokia nei su manimi. Galbūt ji pasikeitė.
–Nežinau, kur ji, ir kai skambinau, nekėlė ragelio... – vėl gurkštelėjoalaus.

–Kelintą butelį alaus čia geri?

–Penktą... Kiti buteliai tavo krūme.

Nuostabu.
– Eikim, palydėsiu tave iki lovos.
Brolis nerangiai atsistojo ir užmetė ranką man ant sprando. Laikiau jį už
juosmens ir padėjau nusvirduliuoti iki antrojo aukšto miegamojo.
Mažiausiai reikėjo, kad jis susižeistų risdamasis nuo laiptų.
Vos tik pamatė lovą, Rytis nė nenusiavęs batų griuvo į ją. Nepykau. Žinau,
kaip gali būti sunku, padauginus alkoholio, nors man seniai teko tiek
prisigerti. Noru ir netryškau. Atrodė, kad jau išaugau iš tokių paaugliškų
girtuokliavimų arba tiesiog manęs niekas taip neįskaudino, kad sielvartą
skandinčiau alkoholyje. Kitas reikalas – išgerti vyno su Amanda. Nedidelis
vyno kiekis – puikus būdas sužadinti visas kūno ląsteles.
Palikau brolį knarkti ir patraukiau į savo kambarį ilsėtis. Buvo sunki
diena, o rytojus nepanašu, kad bus kitoks. Tikriausiai reikės padėti broliui
blaivytis. Tikiuosi, kad jo nesupykins.
Šiandien leidau sau patinginiauti. Lovoje varčiausi beveik iki vidurdienio.
Buvau tikras, kad Rytis vis dar lovoje, tad neskubėjau keltis ir aš. Tikrai
nusipelniau kelių valandų poilsio.
Norėjau, kad šalia manęs gulėtų ir Amanda, nors kažin, ar tada ilsėčiausi.
Kai ji šalia, mano galvoje kirba įvairiausios mintys ir ramus poilsis tikrai
nėra sąrašo viršuje.
Kai saulė nebepakeliamai švietė man tiesiai į veidą, nusprendžiau, kad jau
laikas keltis. Praeidamas pro brolio kambarį sušukau, kad ir jam jau laikas
lipti iš lovos. Pasijaučiau, lyg turėčiau vaikų ir juos reikėtų budinti į
mokyklą.
 Nusileidau į pirmąjį aukštą ir užkaičiau kavinuką. Kava tikrai padės
praplėšti akis ir suteiks jėgų. Be to, šiandien broliui jų tikrai reikės.
–Gal ir be reikalo važiavau pas tave, net pamiegoti neleidi.

–Gal blogai, kad vakar tiek gėrei. Dabar nesijaustum, kaip miegojęs
mėšle.
–Cha cha, – pasakė ir pridėjęs prie veido ranką pauostė burnos kvapą. –
Oho... – susiraukė. – Einu valytis dantų. Turi atsarginį šepetėlį? Ai nieko
tokio, pasinaudosiu taviškiu...
–Yra šepetėlis!!! – sušukau taip garsiai ir įsakmiai, kad jis tikrai girdėtų.

Netrukus brolis grįžo. Atrodė šviežesnis, akys šiek tiek mažiau patinusios
ir labiau praplėstos, nors plaukai vis dar panašūs į šarkos lizdą.
– Na, tai papasakosi, kas ten vakar nutiko?
– Ai, nėra ką pasakoti. Bandysiu ją susigrąžinti. Visgi aš ją myliu.
Oho... stipriai pasakyta. Jis ją myli.
–Kiek laiko jūs buvot kartu?

–Pusę metų.

–O tai pasakė, kodėl ji tave palieka? Ar pats žinai, ką prisidirbai?

–Nieko aš neprisidirbau, – mikliai atkirto. Įpyliau kavos ir pastūmiau

jampuodelį. – Pasakė, kad sutiko savo seną meilę ir su manimi būti
nebenori.
Tik ne tai... Negaliu būti ta sena meilė.
– O nemanai, kad geriau palikti tą merginą ir susirasti kažką
vertesniotavęs?
– Vertesnio manęs? Man pasisekė, kad ji vien pažiūrėjo į mano pusę.
Apieką tu kalbi?..
– Nežinau, tik sakau, kad..

– Tai va, nežinai, – pyktelėjęs pasakė.

 Nenorėjau susigadinti mudviejų santykių, juo labiau kad kai jam buvo
sunku, jis atėjo pas mane užuojautos. Tai buvo geras žingsnis gerų santykių
link.
–Žinai ką, palikim moteris nuošalyje. Einu pabėgioti, prisijunk prie
manęs.
–Ne, bėgiojimas – ne man...

–Greitai, – paliepiau. – Tau reikia prajudinti organizmą ir išvaryti

visaspagirias. Ne pro šalį ir grynu oru pakvėpuoti.
–Jei bėgsi daugiau nei du kilometrus, aš neprisijungsiu.

–Nebus daugiau, – pamelavau.

Bet ką jis darys? Net kai supras, kad du kilometrus jau įveikė, pareiti turės
tiek pat, tad ar taip, ar taip, būsiu laimėjęs.
Vos išbėgome iš namų, pamačiau Amandą. Ji pasilenkusi ravėjo savo sodo
gėles. Kilstelėjau jai ranką, kai ši pamatė mane su broliu bėgančius pro šalį.
Ji nusišypsojo.
– Kas ji tokia? – paklausė prisivijęs brolis.

– Kaimynė, – atsakiau, nenorėdamas per daug plėstis į smulkmenas.

– Kodėl su ta močiute taip nepasisveikinai? – paklausė, kai bėgome

prokitos kaimynės namus.
– Koks tavo reikalas?

Paspartinau žingsnį, norėdamas nuo jo atitrūkti, nes žinojau, kad jis visko
taip nepaliks. Ir buvau teisus. Brolis iškamantinėjo mane kaip per kokį
tardymą ir turėjau jam pasakyti, kad mes lyg ir draugaujame. Nežinojau, ar
Amanda jaučiasi taip pat, bet mano akimis viskas atrodė taip.
Jis taip įsijautęs klausinėjo, kad nepastebėjo, kaip į vieną pusę nubėgome
penkis kilometrus. Regis, iš šios situacijos būsiu kažką laimėjęs ir aš.
Grįžęs namo jaučiausi puikiai. Kūnas pasikrovė energijos ir nors buvau
kiek pavargęs, žinojau, kad po dušo jausiuos geriau. Taip ir buvo.
 Atėjus vakarui, su broliu užsisakėme picą ir nusipirkome kolos. Norėjau
pasiūlyti alaus, bet pagalvojau, kad savo normą jis išgėrė vakar. Nereikia
skatinti daugiadienių.
Per televizorių rodė krepšinį, kurį anksčiau su broliu labai mėgome.
Nepamenu, kada paskutinį kartą taip leidome laiką. Gal prieš septynerius
metus, gal seniau. Buvau pasiilgęs tokio mūsų bendravimo ir nujaučiau, kad
jis – taip pat.
Žiūrėdami rungtynes, rėkavom ir šūkavom, kai teisėjas būdavo neteisus, ir
juokėmės, kai nutikdavo kas nors kvailo.
–Buvo labai smagu, bet jau turiu važiuoti, – pasibaigus krepšinio
rungtynėms, Rytis atsistojo ir nuo savo drabužių nusipurtė traškučių
trupinius ant kilimo.
–Rimtai? – negalėjau patikėti žiūrėdamas į byrančius trupinius ant
manoneseniai išsiurbto kilimo.
–Sorry, – šyptelėjo.

Prisiekiu, vieną kartą paspausiu jo galvą po pažastimi ir ištrinsiu kumštį

jam į galvą, kaip vaikystėje. Kaip mažasis brolis, jis tikrai pateisino savo
vardą – buvo įkyrus.
Jis susirinko savo daiktus ir išėjo lauką.
– Ačiū, – pasakė lipdamas į automobilį.
– Visada čia laukiamas, – pakėliau ranką.
Jis išvažiavo iš kiemo. Jaučiausi nuostabiai ir nesulaukiau, kada jis vėl
atvažiuos pas mane.

Amanda
Vis dar negalėjau patikėti, kad kitoje gatvės pusėje gyvenantis vyras
galėjo mane įsižiūrėti. Jaučiausi laiminga. Norėjau visam kaimui sušukti,
kokia esu laiminga. Bet nenorėjau pasirodyti pakvaišusi.
Kaip ir buvau planavusi, puoliau tvarkyti namus, kad galėčiau šiek tiek
nurimti.
Mano gyvenime viskas buvo suplanuota. Nemėgau chaoso ir ne visada
pritariau impulsyviems veiksmams. Žinojau, ką veiksiu rytoj ar poryt.
Žinojau, kada ir kur važiuosiu atostogų, ką pirksiu parduotuvėje ir kur
išleisiu susitaupytus pinigus. Visada viską planuodavau iš anksto. Gal
kitiems tai atrodė nuobodu ar keista, bet man taip patiko.
– Amanda! – sušuko gatvėje stovėjęs Geilas.
– Taip? – pravėriau langą, kad galėčiau geriau jį girdėti ir matyti.
– Išeik į lauką.
Nenorėjau rėkauti, kad išgirstų visi kaimynai, tad padariau, kaip sakė
Geilas.
Ant peties užsimečiau šluostę, kuria valiau langą, ir pasitaisiau
išsitaršiusius plaukus. Priėjau prie Geilo ir šis rankomis uždengė man akis.
– Eime, – pasakė ir ėmė vesti mane į priekį.

– Aš nieko nematau, – pasiskundžiau, bandydama žiūrėti kiaurai pro

jodelnus, deja, nesėkmingai.
– Žinau, – nusijuokė, – pasitikėk manim.

Jis pakštelėjo man į skruostą ir vedė tolyn.

Žingsniavome lėtai ir atsargiai, kad aš netyčia nenugriūčiau. Žinojau, kad
ėjome netoli, bet atrodė, tarsi būtume įveikę kelis kilometrus.
Geilas patraukė rankas nuo mano akių. Prireikė kelių mirktelėjimų, kad
akys apsiprastų prie šviesos ir pagaliau vėl gerai matyčiau.
Stovėjome priešais jo pavėsinę, nedidelę ir apsivijusią vynuogėmis. Jų
šakos sviro nuo stogo iki pat žemės. Viduje pavėsinės garavo du karštos
kavos puodeliai, o viduryje stalo puikavosi nedidelis pyragas su ledais. Net
seilės susikaupė, pamačius tokį vaizdą.
–Tikiuosi, tu nesilaikai kokios nors dietos, dėl kurios negalėtum
valgytimano su meile paruošto deserto.
–Tik nesakyk, kad tą pyragą iškepei tu? – nusijuokiau, bandydama
įsivaizduoti, kaip vyras sukiojasi virtuvėje ir bando kažką kepti. Nesu
mačiusi tokio vaizdo.
–Žinoma, kad aš, – atsakė visiškai rimtai.

–Oho! – nustebau.
 Dabar tikrai norėjau pamatyti tokį vaizdą. Garantuoju, kad jis ir miltuotas
atrodo idealiai.
Tokia pertraukėlė nuo darbo buvo kaip tik tai, ko man dabar ir reikėjo.
Taip įsijaučiau tvarkydamasi, kad nė nepastebėjau, kiek valandų. Ir
pavalgyti pamiršau.
–Ar tavęs buvo aplankyti draugas?

–Ne, čia buvo mano brolis.

–Dažnai susitinkat?

–Ne. Tiesą sakant, mūsų santykiai nėra labai geri. Bet buvau labai
maloniai nustebintas, kad jis nusprendė atvažiuoti pas mane, kai jam
sunku.
–Ar kas nors nutiko? – susirūpinau.

–Susipyko su mergina.

–Aa... Pavyko padėti?

–Nežinau, ar labai padėjau, bet bent jau jis išvyko daug geresnės
nuotaikos, nei atvyko. Ir priverčiau jį pabėgioti, – nusijuokė.
–Manęs bėgioti tikrai nepriversi, – nemėgau sporto.

–Bet bėgioti labai sveika.

–Tikrai nepriversi, – pasakiau užtikrintai ir Geilas iškėlė rankas

aukštyn,lyg pasiduodamas.
–Gerai jau, gerai. O ką manai apie pasivaikščiojimą? – jis kilstelėjo
vienąantakį.
–Pasivaikščioti mėgstu.

–Ką manai, jei važiuotume dabar? Žinau vieną labai gražią vietą.
 –Galim susitikti už pusvalandžio.

–Puiku.

Priėjau prie Geilo ir pasilenkusi jį pabučiavau. Jo lūpos saldžios nuo

cukraus pudros, kuria buvo pabarstytas jo keptas pyragas. Jis praskėtė savo
kojas ir aš priėjau arčiau. Geilas rankomis apglėbė mano šlaunis ir
prisitraukė prie savęs.
–Jei manęs nepaleisi, mes galim ir nenuvažiuoti pasivaikščioti, – pasakiau
kylant mano apetitui ragauti jo vis daugiau ir daugiau.
–Man tinka, – ištarė prislopintu balsu ir rankomis suspaudė mano
sėdmenis.
–Geilai, baik, – lengvai sukikenau.

–Pasakyk dar kartą...

–Nesakysiu, – atsitraukiau nuo jo ir parodžiau liežuvį.

–Noriu įkasti į jį...

–Kitą kartą, – pamojau ranka ir, kol jis nespėjo manęs pasivyti,
išėjaunamo ruoštis. – Už pusvalandžio! – sušukau eidama per gatvę.
Paskubomis išsimaudžiau duše, išsidžiovinau galvą ir pasidažiau, kaip ir
važiuodama į dažasvydį. Apsiaviau tuos pačius sportbačius ir apsivilkau
kelių nesiekiančią laisvą suknelę.
Geilas jau laukė mano kieme. Šį kartą nebebuvo taip keista lipti į jo
automobilį. Atsisėdau, ir jo akys susmigo į mano suknelės sijoną.
– Tu juokauji? – paklausė jis.
– Kas negerai? – sutrikau. Jis atsisegė diržą ir palinko arčiau manęs.
– Aš negalėsiu žiūrėti į kelią, kai tavo suknelė tokia trumpa.
Jo ranka slydo mano šlaunimi aukštyn, kol galiausiai palindo po audiniu.
Karšti pirštai beveik degino odą. Mano krūtinė pradėjo kilnotis smarkiau.
–Galiu persirengti...
 –Ne. Noriu matyti tavo nuostabų kūną. – Jis pasilenkė ir pabučiavo
šlaunįten, kur prasideda suknelės audinys. – Privalau išmokti tvardytis, –
pamerkė akį, dar kartą pažiūrėjo į mano kojas ir užvedė variklį.
Važiavome apie valandą laiko. Kelionė neprailgo, nes visą kelią
šnekučiavomės ir žaidėm visokius kvailus žaidimus. Juokėmės tiek daug,
kad skaudėjo skruostus ir akyse kaupėsi ašaros.
Po ilgos kelionės išvažiavome iš pagrindinio kelio ir įsukome į siaurą
miško keliuką, apgaubtą medžių – atrodė, kad važiuojame tuneliu.
Įvažiavome į nedidelę laukymę, kur neaugo nei medžiai, nei krūmai, net
samanos nežėlė. Lyg nedidelė aikštelė miško viduryje, kurioje tilptų trys
automobiliai. Geilas užgesino variklį. Vos išlipome iš automobilio, mus
pasitiko nuostabi gamtos tyla. Keli paukščiai giedojo savo giesmes, lengvas
vėjelis judino medžių viršūnes ir šios lengvai šnarėjo. O kvapas! Kvapas lyg
iš vaikystės prisiminimų. Žalias, gaivus ir neužmirštamas.
Dar akimirką apsidairę, patraukėm siauručiu takeliu, kuris jau baigė
apželti samanomis ir mažyčiais paparčiais.
Stipriai laikiau Geilo ranką. Nenorėjau parvirsti, mat visa miško paklotė
buvo išausta medžių šaknimis.
Praeidami girdėjome genį, kuris įnirtingai kalė medžio kamieną, bet
niekaip neįstengėme jo pamatyti.
Po valandos išlindome į atodangą. Vingiuota upė mišką dalino per pusę, o
krantas buvo ganėtinai aukštas ir nuogas. Net keista, kaip už kelių metrų
gali pasikeisti kraštovaizdis.
Šalia kranto buvo lentomis išklotas takelis. Ėjome juo ir grožėjomės
gamta.
–Žinai, kai pas mane buvo atvažiavęs brolis, jis paklausė, ar tu esi
manomergina. Ir aš sutrikau, nežinodamas, ką sakyti.
–Tai ką sakei?

–Nieko nesakiau, bet iš galvos vis neišeina ta mintis. Ką manai?

–Apie ką būtent?

–Na, ar nori būti mano mergina? O gal tau nepatinka „etiketės“? O galdar
 neieškai antrosios pusės?
–Noriu, – atsakiau, kol jis nespėjo dar labiau įsijausti ir užduoti dar
dešimties klausimų.
Geilas sustojo ir prisitraukė mane arčiau.
– Jei būtum pasakius „ne“, būčiau pasistengęs pakeisti tavo nuomonę
štaičia, ant šito takelio...
– Čia pilna skruzdėlių, – nusijuokiau.

– Na, gerai, gal ne ant takelio, bet čia. Kažkur čia, – išsišiepęs
paskėsčiojorankomis.
– Tiesą pasakius, ir aš galvojau, koks mūsų statusas, – prisipažinau. –Gerai,
kad abu norim to paties.
Geilas tvirčiau suspaudė mane savo glėbyje. Aš padėjau jam galvą ant
peties ir kurį laiką abu tiesiog stovėjome žiūrėdami į tekantį upės vandenį.
Buvo taip ramu ir gera, kad net bijojau pakrutėti. Norėjau įsiminti šią
akimirką. Norėjau, kad į mano pasąmonę įsigertų kiekviena šios akimirkos
sekundė. Kiekvienas garsas ir kvapas, kiekvienas jo širdies dūžis ir jo piršto
krustelėjimas. Tai buvo tobula akimirka.
Po truputį ėmė niauktis dangus.
–O tu žiūrėjai orų prognozę? – paklausiau sunerimusi, nes ir vėjas pradėjo
kilti, nors miške tai jautėsi tik iš siūbuojančių medžių viršūnių šlamėjimo.
–Ne... – pasakė susimąstęs.

–Manau, turėtume apsisukti ir grįžti.

–Taip, – trumpai atsakė ir mes patraukėme automobilio link.

Kelias buvo ilgas. Iki upės ėjome gal apie valandą, tad grįžti atgal prireiks
tiek pat. Labai skubėti negalėjome. Nenorėjau išsisukti kojos ar nugriūti ir
susižaloti. Tad nors ir pradėjo po truputį lynoti, atgal žingsniavome taip pat
atsargiai, kaip ir į priekį.
Lengvas lynojimas labai greitai perėjo į smarkų lietų. Vėjas nurimo ir iš
dangaus ėmė kristi sunkūs lašai. Po medžiais slėptis buvo beprasmiška, nes
pro retus medžių spyglius ir lapus vanduo be vargo prasisunkė.
 Po keliolikos minučių įsilijo taip smarkiai, kad jau nebebuvo skirtumo, ar
mes skubėsime į automobilį, ar nebe. Mano suknelė kiaurai permirko,
Geilas taip pat buvo šlapias nuo galvos iki kojų. Gerai buvo tik tai, kad
dabar vasara ir lietus nešaltas, o nuotaikos toks nesklandumas tikrai
nesugadino. Priešingai. Lietus pasimatymą tik paįvairino.
Kai galiausiai pasiekėme aikštelę, svarsčiau, ar tikrai reikia sėsti į vidų,
nes automobilio vidus neatrodys geriau nei mano suknelė, bet Geilas
primygtinai reikalavo, kad lipčiau.
Vos atsisėdau į automobilį, kūną užliejo šiluma. Buvo visai malonu, kad
ant galvos nelyja kaip iš kibiro. Nuo plaukų žliaugė vanduo, suknelė buvo
prilipusi prie odos. Geilas atsisuko į mane ir jo akys nuklydo prie mano
krūtinės. Visai buvau pamiršusi, kad nedėvėjau liemenėlės. Nuo vandens
vėsos sustangrėję speneliai dabar puikiai matėsi. Geilas ištiesė ranką ir
pirštu švelniai perbraukė per šlapiu audiniu apgaubtą spenelį. Malonus
jausmas nukeliavo tiesiai iki mano tarpukojo ir ten supulsavo. Nykščiu jis
vedžiojo ratus aplink spenelį, keliaudamas nuo vienos krūties prie kitos ir
vėl grįždamas atgal. Jis prikando lūpą.
– Varai mane iš proto, – pasakė jis ir palinko bučiniui.
Kūnas iš karto pradėjo jo ilgėtis, prisiminęs prisilietimus.
Nedvejodama atsakiau į jo bučinį ir mano ranka nuslydo jo pilvu žemyn.
Drėgni drabužiai buvo prilipę prie Geilo odos ir dabar puikiai jautėsi jo
sustangrėjęs vyriškumas. Pradėjau jį glostyti per visą ilgį ir Geilas sunkiai
atsiduso. Jo ranka leidosi žemyn mano pilvu ir pakėlusi sijoną palindo po
mano kelnaitėmis. Praskleidžiau kojas. Tik akimirką sugebėjau pasimėgauti
jo prisilietimais. Man buvo negana. Atsargiai perlipau į vairuotojo pusę ir
atsisėdau ant jo. Geilas nuleido sėdynę ir man atsirado šiek tiek daugiau
vietos. Judinau savo klubus slysdama per visą jo ilgį, kol Geilo rankos vėl
grįžo prie mano krūtinės. Jo kvėpavimas tapo daug tankesnis nei mano.
Geilas nuleido rankas žemyn ir patraukęs mano kelnaites į šoną įėjo į mane.
Malonumas sudrebino visą kūną. Geilas judėjo lėtai ir užtikrintai. Jo akys
nepaleido mano žvilgsnio ir man tai atrodė labai seksualu. Žinojau, kad
buvau jo. Kitaip ir būti negalėjo.
Lėti judesiai pavirto į smarkų ritmingą seksą. Man vėl pradėjo svaigti
galva. Tik su Geilu taip nutikdavo ir tas jausmas neapsakomai geras. Geilo
lūpos nepaleido mano kaklo, kartais krūtinės, o rankos laikė už sėdmenų ir
padėjo man judėti kartu su juo. Dar keli judesiai, ir kartu su Geilu
pasinėrėm į orgazmo nešamus pojūčius. Jis paskutinį kartą įėjo giliai į mane
ir galėjau jausti, kaip jis pulsuoja. Kaip pulsuoju aš.
– Oho, – teištariau, mėgindama atgauti kvapą ir gulėdama jam ant
krūtinės.
– Tikrai, kad oho... – jis nusišypsojo ir rankomis glostė man nugarą.

Geilas
Kuo toliau, tuo labiau ėjau iš proto dėl Amandos. Nė viena mergina, su
kuria anksčiau buvau, neprivertė manęs jaustis taip, kaip ji. Jau buvau
bepraradęs viltį, kad tos vienintelės aš taip ir nerasiu. Maniau, kad tai tik
mitas, žmonių pramanas, kad jie nustotų ieškoti antrosios pusės ir radę
patenkinamą variantą suaugtų ir prisitaikytų. Ne.
Jaučiausi laimingas. Buvau laimingas. Pilnas. Kiekvieną rytą atsikėlęs
pirmiausia pagalvodavau apie ją. Norėdavau ją pamatyti ir su ja praleisti
laiko. Jaučiausi kaip paauglys. Sunkiausius darbus padarydavau lengvai, jei
žinodavau, kad dienos pabaigoje ją pamatysiu.
Svarsčiau, ar tik ne per daug įsivėliau į šį meilės žaidimą ir ar neliksiu
įskaudintas, bet kitaip negalėjau. Net jei ir išeis viskas ne taip, kaip noriu,
būsiu laimingas, kad galėjau paragauti tikros meilės.
Šiandien buvo šeštadienio rytas ir, kaip jau įprasta, susitarėme, kad Rytis
atvažiuos praleisti savaitgalį mano namuose. Žinojau, kad jam reikia
vyriškos kompanijos. Man taip pat reikėjo. O dar labiau reikėjo brolio.
Kaip visada lengvai apsikuopiau namus ir pasiruošiau maisto bei
užkandžių. Rytis pasirūpino alumi.
Atvyko jis gerokai per anksti.
– Kaip kelionė? – paklausiau, vos Rytis įžengė į namus.

– Puikiai. Galėtum gyventi arčiau, bet, kita vertus, turiu daug laiko
apmąstymams, kol čia važiuoju.
Šiandien jo nuotaika buvo nepalyginamai geresnė nei tada, kai mačiau jį
paskutinį kartą.
–Kaip reikalai su mergina? Susitaikėt? – pasidomėjau ir nežinojau,
kokįatsakymą noriu išgirsti. Nenorėjau, kad jis būtų su Silvija, nes
žinojau, kokia ji yra, bet kai pamačiau, kaip jis elgiasi be jos...
–Sunku pasakyti. Lyg ir bandom viską taisyti. Ji pagaliau su manimišneka,
buvome susitikę.
–Na ir puiku.

–O kaip tau su kaimyne? – jis pasidėjo daiktus ir įsitaisė ant sofos.

–Mums puikiai... – nusišypsojau pagalvojęs apie Amandą.

–Gerai gerai, gailiuosi jau, kad paklausiau. Visas kažkoks apsiseilėjęs, –jis
metė į mane traškučių pakelį.
–Nepavydėk, gerai? – nusijuokiau.

Krepšinio rungtynės nebuvo tokios įdomios, kaip aną kartą. Bet po jų

rodytas filmas buvo įdomus. Kupinas veiksmo ir nežinomybės. Su broliu ne
kartą susiginčijome spėliodami, kaip bus toliau. Dažniausiai teisus būdavau
aš ir dėl to užriečiau nosį.
– Einu į tualetą, – pasakė atsistojęs, kol rodė reklamą.
Tuo metu aš nuėjau į virtuvę papildyti užkandžių lėkštę. Atkimšau dar po
vieną alaus ir pastačiau ant stalo. Rytis jau grįžinėjo iš tualeto. Užsižiebė
mano telefonas, gulėjęs ant stalo. Galbūt Amanda ką nors parašė.
– Kas tau rašo? – erzindamas Rytis paėmė mano telefoną.
Niekada neįvesdavau jokio slaptažodžio telefone. Neturėjau nei ko, nei
nuo ko slėpti savo telefono.
Staiga Rytis nutilo ir telefone pasigirdo kažkokios merginos balsas. Buvo
sunku išgirsti, kadangi Rytis stovėjo svetainėje, o aš virtuvėje.
–Tu, šūdžiau! – pamačiau manęs link artėjančią Ryčio ranką, bet jau
buvoper vėlu kažką pakeisti. Jis kumščiu tvojo man į veidą ir aš išmečiau
rankoje laikytą padėklą.
–Kas čia, po galais?! – surikau. Susiėmiau už nosies ir iš jos
pasipylėkraujas. – Tu gal išprotėjai?
–Eik po velnių! – Rytis šveitė telefoną į mane. Šis pataikė man į koją
 irnukrito ant grindų.
Rytis paskubomis susirinko daiktus ir trenkęs durimis išvažiavo.
Nesupratau, kas ką tik įvyko.
Palinkau virš kriauklės ir pradėjau plauti kraują nuo veido. Pajudinau nosį
į vieną ir į kitą pusę. Skaudėjo. Bet ne taip, lyg ji būtų lūžusi. Bent jau taip
maniau.
Pakėliau telefoną nuo grindų. Ant ekrano buvo Facebook susirašinėjimo
burbulas. Merginos profilio nuotrauka, kurioje kažkokia mergina,
nusisukusi į tolį, stovi vien su maudymosi kostiumėliu. Paspaudžiau ant
burbulo, kad atidaryčiau susirašinėjimą ir iš karto pradėjo rodyti atsiųstą
filmuotą medžiagą.
Nuogas merginos kūnas driekėsi per visą ekraną. Mergina gulėjo ant lovos
baltuose pataluose ir lietė save. Visiškai sutrikau. Žvilgtelėjau, kas galėjo
man atsiųsti tokį vaizdo įrašą. Silvija. Po galais. Kokio velnio ji nepalieka
manęs ramybėje?
Tikriausiai Rytis pagalvojo, kad mes rezgame romaną jam už nugaros.
Bet kaip ji galėjo man kažką atsiųsti, jei puikiai pamenu, kaip ją
užblokavau. Paspaudžiau ant merginos profilio. Jis buvo sukurtas prieš dvi
savaites. Tai viską paaiškina.
Puoliau skambinti Ryčiui, bet šis neatsiliepė, o galiausiai visai išjungė
telefoną. PO GALAIS. Vos pradėjau taisyti savo santykius su broliu,
pasirodė ji ir viską sugadino.
Užblokavau ir šį Silvijos profilį. Ištryniau žinutę. Nenorėjau net žiūrėti.
Juo labiau galvoti apie ją.
Su Amanda taip pat nenorėjau susitikti visas išmuštas iš vėžių, o dar su
skaudančia nosimi. Nenorėjau jos apkrauti savo bėdomis.
Paskambinau savo seniai matytam draugui, kuris puikiai pažinojo Silviją
nuo tų laikų, kai aš su ja buvau kartu. Šis iš karto pasiūlė susitikti.
Susitikome mieste, kavinėje, netoli centro. Užsisakiau kavos, o Mantas
arbatos.
– Na, pasakok, – jis giliai įkvėpė, lyg šimtąjį kartą reikėtų klausytis
tospačios nuobodžios istorijos.
Viską jam papasakojau, o kol kalbėjau, pats negalėjau patikėti, kad Silvija
vėl painiojasi mano gyvenime. Man puikiai sekėsi nuo jos atsiriboti ir
buvau visiškai ją pamiršęs kaip blogą sapną.
–Oho, – pasakė jis. – Tokiom naujienom reikėjo kviesti į barą, o nekavinę.

–Tai jau tikrai.

–O aš jau norėjau paklausti, kas tavo nosiai nutiko?

–Taip baisiai matosi?

–Ryškėja. Ką darysi dėl jos ir dėl brolio?

–Su Ryčiu reikia kažkaip susisiekti. Tikriausiai teks pas jį nuvažiuoti.

Odėl Silvijos – nežinau. Nenoriu jos akyse matyti, bet tiesiog laukti kito
jos ėjimo irgi negaliu. Nenoriu, kad ji sugadintų mano santykius su
Amanda.
–O Amandai ką nors sakysi?

–Kam? Kad panervinčiau? Ne. Turiu viską sutvarkyti tyliai, ir viskas.

–Nežinau, ar tai gera mintis.

–Turi būti gera, nes kitos neturiu.

Su Mantu dar kurį laiką pasėdėjom kavinėj ir pašnekėjom lengvesnėmis

temomis. Jis papasakojo, kaip jam sekasi. Pasirodo, jis vedęs, nors žiedo ant
piršto nepastebėjau. Žmona jau laukiasi pirmagimio, su tuo jį ir
pasveikinau. Gal net šiek tiek baltai pavydėjau. Turi nuosavą verslą,
kuriame gamina reklamas automobiliams ar kažką tokio. Per daug
nesigilinau. Džiaugiausi dėl jo. Visada žinojau, kad tai jis bus tas sėkmingas
vyras iš mūsų abiejų. Ir neklydau. Nors ir keliais metais jaunesnis už mane,
bet jam sekasi kur kas geriau.
Buvo gaila patraukti savais keliais, bet susitarėme vėl netrukus susitikti.
Kitą dieną mano veidas atrodė nekaip. Nors nosis ir nebuvo lūžusi, ir
skaudėjo mažiau, tačiau po akimis pradėjo ryškėti visiškai ne patrauklios
mėlynės. Rytis pataikė kaip reikiant.
Šiandien pasiryžau pas jį nuvažiuoti. Privalėjau jam viską paaiškinti. Ir
kodėl nesugalvojau visko jam papasakoti iš karto, kai tik pamačiau juos
kartu? Galbūt dabar būčiau išvengęs viso šito jovalo.
Sėdau į automobilį ir patraukiau tėvų nurodytu adresu. Kadangi
pastaraisiais metais mes beveik nepalaikėme jokio ryšio, o jis išsikraustė iš
tėvų namų, aš nežinojau, kur jis gyvena.
Įsivedžiau adresą į navigaciją ir pradėjau važiuoti. Visą kelionę jaučiausi
tarsi transo būsenoje. Galvojau, kaip ir ką jam pasakyti. Iškloti visą tiesą ar
dalį pasilikti sau? Nežinau. Tikriausiai nuspręsiu, kai pamatysiu Rytį. Dabar
reikėtų pasiruošti jo netikėtiems smūgiams.
Sustojau naujo namo kieme. Tvoros dar nebuvo, vejos taip pat. Galėjai
suprasti, kad namas neseniai baigtas statyti. Kuo mano brolis užsiima, kad
išgali nusipirkti naują namą naujame rajone?
Jokio automobilio kieme nebuvo. Kelis kartus pabeldžiau į duris, bet
niekam neatidarius nusprendžiau, kad jo namuose nėra. Atsisėdau prie durų
ir laukiau.
Laukiau ir nežinojau, ką tiksliai jam pasakysiu. O gal jis nenorės manęs
klausytis? Gal pamatęs, kad stoviu jo kieme, iš viso negrįš?
Nenorėjau tokių santykių su broliu. Norėjau to, ką turėjau su juo
pastarąsias savaites. Man reikėjo brolio. Esu tikras, kad reikėjo ir jam.
Sutemus, į kiemą įsuko Ryčio automobilis. Mačiau, kaip jis delsia išlipti.
–Mums reikia pasikalbėti, – vos jis išlipo, ėjau iš karto prie reikalo,
nesnežinojau, kiek laiko turiu iki kol jis vėl pradės svaidytis kumščiais.
–Eik po velnių, – pasakė išlipęs.

–Viskas ne taip, kaip tu manai.

–O kaip? Laikyk savo draugus arti, o priešus dar arčiau? Čia tokia
tavotaktika? – rėkė jis.
–Taktika? Ką čia šneki? – sutrikau.

–Kodėl tuomet mano mergina siuntė tau erotinius video?

–Vienaskaita, Ryti, vienaskaita! Tai buvo pirmas kartas, kai ji man
kažkąatsiuntė.
–Koks man skirtumas, ką aš žinau, kiek tu visko esi ištrynęs iš pokalbio...

–Nieko aš netr... Gerai, klausyk. Einam į vidų ir viską aptarsim. Aš tauviską

papasakosiu, nes pasakoti tikrai yra ką.
–Žinau, kad yra, dėl to ir gavai į veidą... Ir viskas po to, kai pasakiau,kaip
man sunku... Tu vis vien nenustojai su ja bendrauti.
–Aš su ja nebendrauju ir nenoriu to daryti! – dabar surikau aš. Nebegalėjau
pakęsti minties, kad brolis gali manyti, jog viliočiau jo merginą.
–Tai ji šiaip tau siunčia savo porno??? – vėl garsiai sušuko.

Gerai, kad rėkavom ne mano kieme, kitu atveju viską išgirstų Amanda.
Rytis staiga apsisuko ir patraukė durų link.
–Ei, sustok, – čiupau jį už peties. Rytis neatsisukdamas išsivadavo išmano
rankų.
–Eik po velnių, – pasakė ir užtrenkė duris man priešais nosį.
Bandžiauatidaryti duris ir įeiti į jo namus, nes pokalbis buvo toli gražu
nebaigtas, bet jis užsirakino.
Susierzinau. Važiavau tokį kelią, laukiau kelias valandas, kad galėčiau jam
viską papasakoti ir paaiškinti, kaip yra ir kaip buvo, o jis net nenori manęs
klausyti.
Atsisėdau į automobilį. Iš daiktadėžės ištraukiau popieriaus lapą ir rašiklį.
Aš su Silvija dabar neturiu nieko bendro. Esame draugavę prieš penkerius
metus, bet tai ilga istorija, kurią turiu tau papasakoti. Gailiuosi, kad
nepapasakojau iš karto.
Paskambink, kai atauš galva ir norėsi išgirsti, ką turiu tau pasakyti.
Sulenkiau lapą ir įkišau jį tarp durų ir staktos. Dar akimirką palaukiau,
tikėdamasis, gal jis persigalvos, kai šiek tiek apsiramins, bet ne.
Išvažiavau namo.
Labas, nori ateiti į svečius? – gavau Amandos žinutę.
Atleisk, esu išvykęs, – atsakiau ir važiavau toliau. Džiaugiuosi, kad ji
parašė būtent dabar, nes jei būčiau buvęs namuose, nežinočiau, ką reikėtų
jai atsakyti. Nenorėjau, kad ji mane matytų tokį. Ir kalbu ne vien tik apie
savo mėlynes. Buvau sumišęs ir piktas. Mane siutino mintis, kad Silvija gali
taip lengvai įsibrauti į mano gyvenimą ir imti jį griauti. Aš to neleisiu.
 Amanda
Šiandien buvau suplanavusi kelionę po parduotuves. Turėjau susitaupiusi
pinigų šiai dienai, nes žinojau, kad reikės pirkti labai daug. Norėjau pasiimti
drauge ir Saulę ar Geilą, bet žinojau, kad jei automobilyje bus dar vienas
žmogus, visko galiu ir nesutalpinti. Mano mažame automobilyje šiandien
buvo svarbus kiekvienas centimetras.
Pirma užsukau į turgų. Prisipirkau daug sodinukų ir gėlių. Saugiai sudėjau
visus į bagažinę ir iš visų pusių parėmiau, kad nenuslystų.
Vėliau nuvažiavau į sodo ir daržo reikmenų parduotuvę. Nusipirkau
durpių, trąšų, pirštinių ir šiaip visokių niekučių, kurių tikriausiai
nepanaudosiu.
Maisto prekių parduotuvėje į vežimėlį kroviau kone viską iš eilės.
Namuose šaldytuvas buvo pustuštis, spintelės taip pat, tad kol priėjau kasą,
mano vežimėlis atrodė kaip Everestas.
Paskutinė stotelė – drabužių parduotuvė. Joje nusipirkau naują suknelę,
batelius ir seksualius apatinius. Net neabejojau, kad Geilui jie patiks. Reikia
suplanuoti susitikimą, nes praėjo jau beveik savaitė, kai mačiau jį paskutinį
kartą, ir buvau be proto jo pasiilgusi. Nors gyvena kitoje gatvės pusėje, bet
per pastarąsias dienas man nepavyko jo nė akies krašteliu pamatyti.
Grįžau namo laiminga ir pavargusi. Radau viską, ko ieškojau, ir pinigų
išleidau mažiau, nei tikėjausi, tad diena buvo tikra sėkmė. Reikėjo nusipirkti
loterijos bilietą.
Atrakinau namų duris ir pradėjau iškrauti daiktus iš automobilio.
Namuose tamsu. Reikėtų įsigyti augintinį. Per daug tuščia.
– Labas, – pasigirdo balsas iš svetainės galo.
Išmečiau laikytus maišus ir jų turinys pažiro ant grindų. Širdis pradėjo
dunksėti kaip pašėlusi, o rankos drebėjo taip, kad nebūčiau galėjusi nieko
jose išlaikyti.
– Kas ten??? – sušukau į tamsą.
– Čia tik aš, mieloji, – iš šešėlių išniro Giedrius.
Man dėl to nepasidarė ramiau. Nuoširdžiai svarsčiau, kas geriau – ar
Giedrius, ar atsitiktinis plėšikas.
–Ko nori? – paklausiau kaip įmanoma švelniau, nors klausimas vis
 viennenuskambėjo švelniai. Nenorėjau jo pykdyti. Žinojau, kad kol jis
negaus, ko nori, neišeis, kad ir kas nutiktų. Pastarąjį kartą jis norėjo
pasikalbėti. Tikiuosi, kad jo noras išliko tas pats.
–Noriu viską išsiaiškinti, – Giedrius sustojo vos per žingsnį nuo manęs,
oaš žengiau vieną atgal.
–Mes neturim ką aiškintis...

–Manau, aš turiu turėti galimybę viską paaiškinti.

–Manau, viskas ir taip tapo aišku, kai užtikau tave su ta mergina.

–Tu nesupranti...

–O aš ir nenoriu suprasti. Jei nesi aktorius ir tuo metu nesifilmavai

jokiaiscenai, tuomet paaiškinimo ir nėra, – susierzinau.
Nors ir nenorėjau nieko iš jo girdėti, būtų buvę įdomu išgirsti jo
paaiškinimą, kodėl mane išdavė su ta mergina.
–Daug karingesnė, nei prisimenu. Man tai patinka, – Giedrius čiupo
maneuž riešo ir truktelėjo arčiau savęs. – Žinai, aš tavęs labai pasiilgau.
Praėjo jau daugiau nei du mėnesiai, kai paskutinį kartą tavęs ragavau.
Jis pagavo mano kitą ranką. Mano kūnas lyg sustingo. Nežinojau, ką
daryti. Gerklė užsivėrė ir aš netekau balso. Giedrius palinko arčiau ir jo
lūpos prigludo prie maniškių. Staiga prisiminiau visus jo ignoravimus,
užgauliojimus, išdavystę ir sukaupusi visą drąsą atgavau sveiką protą.
Kūnas staiga pradėjo klausyti. Sulenkiau kelį ir iš visų jėgų spyriau jam į
tarpukojį. Mane laikiusios rankos atsilaisvino. Giedrius nugriuvo ant kelių ir
aš nieko nelaukusi pasileidau bėgti. Išbėgau lauką ir patraukiau tiesiai pas
Geilą. Jo languose buvo tamsu, bet automobilis stovėjo kieme.
–Geilai? – šaukiau bėgdama durų link. Vos prie jų pribėgau, kaip
pakvaišusi puoliau kumščiais daužyti duris. Tikėjausi, kad jis namuose.
Jei ne, nežinojau, ką reikės daryti. Vis žvalgiausi atgal, bijodama, kad
Giedrius neatsektų iš paskos. Po kelių sekundžių beldimo spyna
brakštelėjo ir durys atsidarė.
–Kas nutiko? – paklausė Geilas, stovėdamas tamsoje.
 –Giedrius, – pasakiau šnopuodama, – jis mano namuose.

Tau viskas gerai? – susirūpino.

Linktelėjau galvą.
Geilui daugiau nieko nereikėjo išgirsti. Daugiau netaręs nė žodžio, jis
patraukė mano namų link. Vien iš jo eisenos buvo galima suprasti, kad jis
siaubingai piktas. Kuo labiau artėjo prie mano namo, tuo jo eisena darėsi
panašesnė į bėgimą.
Staiga mano kieme trinktelėjo automobilio durelės ir garsiai sucypė
padangos. Į gatvę išvažiavo Giedrius. Geilas dar bandė jį sustabdyti, bet šis
nurūko tolyn ir dingo už pastatų.
– Bailys, – pasakė Geilas. – Tau tikrai viskas gerai?
– Jis mane pabučiavo per prievartą...
Skruostais ėmė ristis ašaros. Man taip suspaudė širdį, kad nebegalėjau
daugiau nieko pasakyti. Norėjau atsigulti ant žemės, susisukti į kamuoliuką
ir verkti, kol nebeliks jokio sielvarto ir šleikštulio. Geilas priėjo prie manęs
ir apsikabino. Ašaros liejosi dar smarkiau.
– Dabar tu saugi, – pasakė jis ir tvirčiau suspaudė mane savo glėbyje. –
Eikim namo.
Kol ėjome į Geilo namus, jis nė akimirkai nepaleido manęs iš glėbio.
Buvau jam už tai dėkinga. Dabar kaip niekad man jo reikėjo.
– Nenoriu grįžti namo, – pasakiau.

– Tu ir negrįši namo. Pagyvensi pas mane, kol sugalvosim, ką daryti.

– Nenoriu tau būti našta.

– Tu, – jis paėmė man už veido ir atsuko į save, – man niekada

nebūsinašta.
Prigludau prie jo krūtinės ir kurį laiką stovėjau nejudėdama. Jaučiau, kaip
stresas pamažu išblėsta ir širdis pradeda plakti įprastu ritmu.
Miegojau prastai. Nors Geilas buvo šalia ir šiandien buvo pirmoji naktis,
kai miegame kartu, negalėjau galvoti apie nieką kitą, kaip apie Giedrių, ir
tai mane siutino. Dažnai naktį prabusdavau, išpilta prakaito, ar tiesiog
pašokdavau lovoje nuo susapnuoto košmaro, kaip Giedrius mane pagauna ir
išsiveža.
Atsikėlus akys buvo raudonos ir lengvai patinusios. Norėjau miego, bet
miegoti neįstengiau.
Atsikėliau anksčiau už Geilą, tad padariau kavos ir laukiau, kol jis atsibus.
Kelis kartus patikrinau, ar durys užrakintos, ar už lango niekas nevaikšto...
Jaučiau, kaip pamažu į mane smelkiasi paranoja.
–Labas rytas, – pasakiau Geilui kaip įmanoma įtikinamai linksmiau, kaišis
leidosi laiptais.
–Labas rytas, – pasakė šiek tiek prikimusiu balsu.

–Kas tau nutiko? – paklausiau nustebusi, kai pamačiau mėlynes po

joakimis. Šios buvo geltonai žalios, tokios, kokios būna prieš pat joms
išnykstant. Vakar jų nemačiau. Buvo per daug tamsu, o aš buvau
pernelyg susirūpinusi savo bėdomis.
–Susipykom su broliu, – pasakė nenoriai.

–Ir dėl to reikėjo muštis?

–Niekas nesimušė. Čia aš gavau į veidą, – pavartė akis.

–Už ką?

–Gal galime šį pokalbį atidėti kitam kartui? Nenorėčiau susigadinti

nuotaikos nuo pat ryto.
–Gerai.

Žinojau, kad jųdviejų santykiai įtempti, bet nenumaniau, kad jų barniai

baigiasi kumščiais. Labai knietėjo sužinoti, dėl ko jie susipyko, bet mačiau,
kad Geilas tikrai nenori kalbėti ta tema, tad nespaudžiau.
– Geriau sakyk, kaip pailsėjai?
– Nekaip.
– Sapnavai jį? – Geilo žandikaulis įsitempė.
 – Taip.
Sapnai tikrai nebuvo geri. Tiesą pasakius, abejoju, ar esu sapnavusi ką
nors baisesnio. Bet to aš nenorėjau jam sakyti. Visgi tai – tik sapnai ir dėl jų
nereikia nervinti Geilo.
–Pamiršk jį. Dabar tu pas mane ir čia tau nenutiks nieko blogo.

–O ką man daryti su namu? Jis bet kada vėl gali atvažiuoti. – Apie
taipagalvojus net nupurtė.
–Vakar galvojau apie tai. Manau, būtų protinga įrengti stebėjimo
kamerasir apsaugos sistemą. Jei nori, galiu už viską sumokėti, –
pasisiūlė.
–Nereikia, galiu ir pati. Bet idėja gera.

–Turiu tikrai gerus kontaktus ir man jie padarys pigiau.

–Ačiū tau, – šyptelėjau puse lūpų.

Tai buvo pirmoji mano šypsena per pastarąsias dvylika valandų. Geilas
išėjo į kitą kambarį, girdėjau jį kalbant telefonu. Vos baigdavo vieną, tuoj
pradėdavo kitą pokalbį. Tai truko apie pusvalandį. Nenorėjau per daug kišti
nosį, tad apie ką ar su kuo kalbėjo, aš negirdėjau. Ir nesiklausiau.
Galiausiai Geilas grįžo į virtuvę ir jo veide švietė šypsena.
–Turiu gerų žinių, – pasakė priėjęs arčiau.

–Kokių?

–Stebėjimo kameras tau įrengs visiškai nemokamai, o apsaugos

sistemaigausi nemenką nuolaidą.
–Ir viskas dėl to, kad pakalbėjai telefonu pusę valandos? – nusistebėjau.

–Na, ir tai, kad esu jų partneris beveik penkerius metus, bet čia
smulkmena. Žinai, – nusijuokė jis, – tik yra maža problema, kuri man
visai nėra problema, bet tau gali tai nepatikti.
–Kokia?
 –Darbus gali atlikti tik po dviejų savaičių. Tad tau teks pagyventi
sumanimi, – jis vėl nusišypsojo ir mačiau, kad kažko delsia.
–Jei tau tai nėra problema – man juo labiau, – vėl nusišypsojau.

Buvau neapsakomai dėkinga dėl visko, ką Geilas dėl manęs darė. Jei ne
jis, nežinau, kaip reikėtų susitvarkyti su Giedriumi. Tai, kad jis gali bet kada
pas mane pasirodyti, man kėlė didžiulį stresą.
– Ar galiu tave pabučiuoti? – paklausė.
– Žinoma, kad gal...
Man nespėjus iki galo ištarti paskutinio žodžio, jis jau stovėjo tiesiai
priešais mane ir pirštu glostė mano smakrą.
– Niekam neleisiu tavęs skriausti.
Jo saldžios lūpos prigludo prie maniškių ir krūtinėje suplazdėjo jaudulys.
Dievinau visus jausmus, kuriuos man sukelia Geilas. Nesupratau, kaip jis tai
padaro, bet būnant su juo atrodė, kad kiekviena mano kūno ląstelė atgyja.
Atsakiau į jo bučinį ir akimirkai pasimiršo visi nemalonumai. Atrodė, kad
kelioms sekundėms išnykau iš šio pasaulio ir nukeliavau ten, kur viskas
gerai. Jis atsitraukė ir pirštu paglostė nuo bučinio drėgnas lūpas.
– Tokios saldžios, kad galėčiau bučiuoti ištisas valandas.
Jis dar kartą pabučiavo lūpas ir nuėjo apsirengti, nes vis dar buvo
pusnuogis.
– Kur išeini? – paklausiau, kai Geilas grįžo apsirengęs ir pradėjo
autisbatus.
– Turiu apžiūrėti tavo namą, ar tas bailys ten nieko nepadarė. Juk
kažkaipjis pakliuvo į vidų.
– Man reikėtų pasiimti daiktų. Galbūt galėtume eiti kartu?

– Žinoma, – nesudvejojęs atsakė.

Žinojau, kad dieną Giedrius nepasirodys, o su eiti Geilu iš viso nebijojau.

Mačiau, kaip Giedrius jo bijojo.
 Geilas
Tas bailys išdaužė langą. Visa laimė, kad Amanda nespėjo pasikeisti langų
į plastikinius. Neabejoju, kad jos buvusysis būtų išdaužęs ir šį arba suradęs
kitokį, brangesnį būdą patekti vidun.
Vis svarsčiau, koks supuvęs turi būti žmogus, kad galėtų tiek streso ir
baimės įvaryti kitam. Kad galėtų įsilaužti į namą ir žmogui grasinti. Užpulti.
Naudoti prievartą. O kito vyro akistatoje – pabėgti. Drąsus tik prieš moterį.
Bailys.
Lange žiojėjo didžiulė skylė. Šukės sukritusios į kambarį, kelios
pažirusios ant žemės tarp gėlių. Surinkau visas, kad Amandai nereikėtų
tvarkytis su to bailio jovalu.
Įdomu, ar jis visą jų draugystės laiką buvo toks apgailėtinas, ar jo
„gražioji“ pusė atsiskleidė tik jiems išsiskyrus?
Nekenčiau fakto, kad Amanda tiek per jį prisikentėjo ir netgi dabar turi
kęsti jo nesąmones. Kodėl po išsiskyrimo žmonės tiesiog negali pamiršti tai,
kas buvo, ir gyventi toliau? Kodėl reikia persekioti, neduoti ramybės, lyg
toks atkaklumas ir įkyrumas priverstų vėl susitaikyti. Priešingai.
–Jis išdaužė tavo svetainės langą, – pasakiau merginai, kai ši nusileido
išantrojo aukšto, nešina savo daiktais.
–Ką? – paklausė netikėdama.

–Aukštas lygis, – tarstelėjau ir jau ieškojau telefone langų įmonės numerio.

Pagaliau visos mano pažintys teiks kažkokios naudos.
Padėjau Amandai susinešti daiktus pas mane. Ji naiviai paklausė, kuriame
kambaryje galinti apsistoti, o aš primygtinai reikalavau, kad apsigyventų
mano kambaryje, kartu su manimi. Norėjau jausti jos kūną šalia savęs.
Norėjau žinoti, kad ji saugi. Amanda nusišypsojo ir nuėjo susidėti daiktų.
Netrukdžiau jai. Lai jaučiasi kaip namie.
*
Jau kelios dienos, kai Amanda gyvena pas mane. Miegoti su ja ir gera, ir
sunku. Norėjau jos kūno, jos bučinių... Kiekvieną vakarą užmigdavau
susijaudinęs ir svajodamas bent šiek tiek patyrinėti jos kūną, bet nenorėjau
jos skubinti, juo labiau, kai tas šunsnukis prieš ją panaudojo jėgą.
Nenorėjau, kad mano prisilietimai jai asocijuotųsi su juo. Todėl nelindau ir
laukiau, kada pati pas mane ateis ar parodys kažkokį ženklą, kad yra
pasiruošusi būti liečiama. Mane erzino tai, kad jos buvusysis gali daryti
įtaką mūsų intymumui.
Po vakarienės Amanda pasakė, kad yra pavargusi, ir pasiūlė anksti eiti į
lovą, įsijungti televizorių ir patinginiauti. Sutikau. Kodėl gi ne?
Išsimaudžiau pirmas, kadangi Amanda turėjo kažkokių reikalų prie
kompiuterio, ir laukiau, kol ji išeis iš vonios.
Vieną po kito junginėjau televizoriaus kanalus, ieškodamas, ką galėtume
pažiūrėti. Nieko įdomaus neradau, nors ir buvo šeštadienio vakaras.
Tikriausiai reikės pasileisti kokį filmą.
Vonios durys bilstelėjo ir į kambarį įėjo Amanda. Jos raudoni, šiek tiek
drėgni plaukai permesti per petį. Kūną dengė juodi, laisvi nėriniai. Ji
atsirėmė į durų staktą ir nusišypsojo. Aš akimirksniu susijaudinau,
įsivaizduodamas, kaip mano rankos slysta jos kūnu, kaip pakeliu nėrinius ir
pasilenkęs bučiuoju jos odą. Velnias.
– Nori žiūrėti filmą ar?..
Mergina artinosi prie manęs ir mano širdis ėmė smarkiau plakti. Ji palinko
virš lovos, užlipo ant jos keturiomis ir atsidūrė virš manęs. Nesusivaldžiau.
Uždėjau rankas jai ant liemens ir lengvai kilstelėjau klubus. Kūnai susilietė
ir Amandai iš lūpų išsprūdo lengva aimana. Norėjau jos. Velniškai norėjau.
– Noriu tavęs, – galiausiai atsakiau į jos klausimą.
Ji šyptelėjo, ir tai buvo pakankamas atsakymas, kad galėčiau daryti tai,
apie ką šitaip ilgai svajojau.
Apverčiau merginą ir jau buvau virš jos. Jos plaukai krito ant krūtinės.
Pirštu švelniai patraukiau plaukų sruogą, atidengdamas permatomą audinį.
Ji užsimerkė, o mano kelnės tapo itin ankštos.
–Užsimerk, – paliepiau, ir ji užsimerkė. Pirštais liečiau jos kulkšnį irkilau
aukštyn. Amanda atsimerkė. – Jei nebūsi užsimerkusi, privalėsiu imtis
drastiškų veiksmų. – Ji vėl užmerkė akis. Dabar mano pirštai buvo ant
kelių. Vos pakilau virš jų, merginos kojos lengvai prasiskyrė. Gerai.
Norėjau, kad ji manęs lauktų. Norėjau, kad ji jaustų neapsakomą
troškimą. Palinkęs pabučiavau jos šlaunį. Amanda atsiduso. Svarsčiau,
ką erzinu labiau – save ar ją. Amanda vėl atsimerkė. – Neklausai, ar ne?
 – šyptelėjau. Pasilenkiau ir iš stalčiaus paėmiau pirmą pasitaikiusį
audinį. Rankoje laikiau ploną rankšluostį. Tiks. Užrišau juo merginai
akis, o ji visai nesipriešino. – Laikysi rankas virš galvos ar ir jas pririšti?
– paklausiau.
–Laikysiu virš galvos, – pasakė šypsodamasi. Abejojau jos žodžiais,
betleisiu jai pasitaisyti.
Rankas ji laikė kaip pasakiau, manęs ji nematė, o aš mačiau ją visą.
Nežinojau, nuo ko pradėti. Norėjau dabar pat nutraukti jai kelnaites, bet
negalėjau praleisti galimybės pasimėgauti taip išsiilgtu kūnu. Atsisėdau
arčiau ir tęsiau savo kelionę pirštų galiukais. Pakilau jos pilvu aukštyn link
krūtinės. Sulig kiekvienu mano pirštų sukamu ratu ant jos krūtų mergina
sujudėdavo iš malonumo. Dar akimirką paerzinau, liesdamas ją tik pirštais,
ir suėmiau jos krūtis į delnus. Pasilenkiau ir liežuviu pradėjau erzinti jos odą
per retą audinį. Man buvo negana. Pakėliau jos liemenėlę ir žiūrėjau kaip
keičiasi Amandos veidas man bučiuojant jos odą. Pirštais nuslydau žemyn,
tarp jos kojų po kelnaitėmis ir ši netikėtai sudejavo. Nuslydau dar žemiau ir
Amanda išrietė nugarą. Ji buvo pasiruošusi. Laukė manęs. Užkišau pirštus
už kelnaičių kraštų ir numoviau jas žemyn. Ji kilstelėjo klubus, kad man
būtų lengviau, ir tuo metu panardinau savo veidą jai tarp kojų. Amanda
aiktelėjo ir atsiduso. Slidinėjau liežuviu aukštyn ir žemyn, o Amandos
rankos staiga atsidūrė man ant galvos. Ji laikė mano galvą, kad tik
nepasitraukčiau, ir tai buvo velniškai seksualu. Dar akimirką pažaidęs
liežuviu, pakėliau jos rankas virš galvos ir, laikydamas jas, stumtelėjau
klubus į merginą. Malonumo banga smogė į visą kūną, vos ją pajaučiau.
Mano kūnas judėjo pats. Atrodė, kad net negalėjau sustoti. Privalėjau
pajausti tą malonumą, privalėjau pamatyti, kaip Amandos kūnas dreba. Ir
pamačiau. Kūną užliejo palaima. Pasilikau joje, kad galėčiau jausti jos
pulsavimą. Dar kartą stumtelėjau klubus ir mergina išrietė nugarą. Dievinau,
kai ji taip darydavo.
–Myliu tave, – pasakiau, galvą padėjęs jai ant pilvo. Žodžiai išsprūdo
taipnatūraliai, kad nė pats to nepastebėjau.
–Ką? – ji pakelė galvą ir pažiūrėjo į mane.

–Myliu tave, – pakartojau.

 Amanda pasislinko prie manęs ir prisiglaudė.
– Ir aš tave, – sušnabždėjo į ausį.
Manau, kad nesu jautęsis laimingesnis, nei tą akimirką.
Išaušo nauja diena ir stebuklingi vakar dienos pojūčiai pamažu pradėjo
blėsti. Turėjau važiuoti į darbą. Šiandien susitiksiu su klientu, su kuriuo jau
kuris laikas derinom vieną namą ir net neabejojau, kad jį nupirks, tad
susitikimo atidėti negalėjau.
Vyras dar ilgai mėgino derėtis dėl kainos, bet iš akių mačiau, kad jis jį
pirks, net jei kainos daugiau ir nenuleisiu. Pasitikėjau savo nuojauta ir ji
manęs neapvylė. Dar šiandien pasirašėm sutartį ir pradėjom tvarkyti
dokumentus.
Žinojau, kad šiandieną Amanda praleis su drauge, kuri tada mus užklupo.
Džiaugiausi, kad ji nesėdi namuose. Bet šiek tiek ir nerimavau dėl jos
saugumo. Tad skambinau ir rašiau dažniau negu reikia.
Prieš važiuojant namo reikės nepamiršti nupirkti tikro šampano ir braškių.
Šiandien galėsim atšvęsti, nes nuo to namo nemaža dalis nubyrėjo ir man.
Bet pirmiausia turėjau apsilankyti klube. Pastarosiomis dienomis apleidau
klubą ir tai jautėsi. Man pasirodžius, visi kaip kariuomenėje įsitempė ir
laukė, ką pasakysiu.
– Eikim pasikalbėti, – žvilgtelėjau į vadybininką, kuris sėdėjo prie baro
irplanavo vakaro eigą.
Nenutuokiau, kaip suderinti savo dabartinį gyvenimą. Galbūt reikės mesti
nekilnojamojo turto agento darbą. Klubas per daug pelningas. Bet jį
pardavęs, taip pat gaučiau nemažai pinigų. Kažin ką pasakytų dėdė, jei
žinotų, kad pardaviau klubą. Tikriausiai gaučiau kelis smūgius į pilvą.
– Kas nutiko? – paklausė jis, kai nuėjome į mano kabinetą.
– Man reikia, kad porą savaičių mane pavaduotum.
– Žinoma, – atsakė nedvejodamas.
Linas sukosi puikiai. Jis visuomet mane pavaduodavo, kai negalėdavau
pasirodyti klube, ir dar nė karto nėra manęs nuvylęs.
– Dabar šiek tiek esu užsiėmęs ir ne visur spėju...
– Tau nebūtina teisintis, – pertraukė mane. – Padarysiu, ką reikia.
Nesijaudink.
 – Gerai. Ačiū.
Nesvarbu, kad tai buvo jo darbas ir pavaduodamas mane jis užsidirbs
beveik dvigubai didesnę algą. Aš vis vien buvau dėkingas, kad tai jis daro
be klaidų ir be jokių atsikalbinėjimų.
Išėjęs iš kabineto patraukiau išėjimo link. Melisa, nors ir negalėjo dirbti
savo įprasto darbo, padėjo prie baro. Visiškai ilsėtis ji negalėjo, jai reikėjo
pinigų.
– Geilai, – švelniai sušuko.

– M? – priėjau prie jos, nes nenorėjau, kad ji vaikščiotų daugiau,

neireikia.
– Ačiū, kad leidai dirbti kitą darbą, kol pasveiksiu.

– Nesijaudink, – draugiškai nusišypsojau.

– Galbūt galėčiau kaip nors tau atsidėkoti? – pirštais slinko mano

petimižemyn.
Žinojau, kad jai patinku daugiau nei draugas ar bosas. Manau, tai žinojo
visas klubas. Bet dabar nei norėjau, nei galėjau atsakyti į jos viliones.
– Aš turiu draugę, – pasakiau be užuolankų. Nenorėjau jos skaudinti
arvedžioti už nosies.
– Gaila, – ištarė ji ir atitraukė savo ranką. – Labai gaila.

Grįžęs namo, Amandos neradau. Parašiau žinutę, kad aš jau namie ir kad
ji galės grįžti, kada panorėjusi, ir nebijoti, jog teks pabūti vienai.
Išgirdau, kaip į kiemą įvažiavo automobilis. Puiku, ji jau namie.
Suskambo durų skambutis. Reikės Amandai pasakyti, kad ji gali jaustis
kaip namuose, visgi jau ne pirmą dieną pas mane gyvena. Ir jai tikrai
nereikia naudotis durų skambučiu.
Pravėriau duris, o už jų stovėjo Silvija. Jos peroksidiniai plaukai krito jai
ant akių, kurias dengė akiniai nuo saulės. Nesupratau, kam jai jie, nes saulė
jau leidosi ir akinių tikrai nereikėjo. Galbūt tai stiliaus dalis.
Jos veidas buvo toks, kurio niekada nepamirši, bet kartu ir toks, kurio
nenorėtum matyti, nes žinai, kokia Silvija yra iš tikrųjų.
 – Labas, – melodingai pasisveikino.
– Ko nori?
Išėjau į lauką ir už savęs uždariau namo duris. Mergina nekrustelėjo nė
per centimetrą ir aš vos į ją neatsitrenkiau.
–Taip iš karto prie reikalo. Nei kavos nepakviesi? – ji žvilgtelėjo man
perpetį į duris.
–Ko nori? – pakartojau savo klausimą. Jaučiau, kaip kyla susierzinimas.

–Tavęs noriu. Negi aną kartą neaiškiai pasakiau?

–Aš užimtas. Ir tavęs tikrai nenoriu nė matyti.

–Nagi, nebūk toks šaltas. Nepameni, kaip aistringai mylėdavomės? –

jipirštu braukė man per krūtinę. Suėmiau jos ranką ir patraukiau nuo
savęs.
–Ne. Bet pamenu, kaip per tave buvau paskendęs narkotikų liūne.

–Ai, tik nereikia. Žinau, kad tuo metu tau buvo gerai.

–Na ir kas? Buvome nesubrendę ir kvaili.

–Todėl dabar tavęs noriu dar labiau. Tos rankos... – ji vėl pradėjo
maneliesti.
–Ko tu nesupranti? – žengiau žingsnį į šalį. – Nenoriu, kad čia važiuotum.
Nenoriu tavęs matyti ir nenoriu turėti su tavim jokių reikalų. Patariu
pamiršti mane ir gyventi toliau.
–Gyventi toliau? – pakartojo taip, lyg būčiau pasakęs visišką nesąmonę. –
Gerai. Gyvensiu toliau. Ir labai greitai pasigailėsi, kad pasakei man
šituos žodžius, – Silvija nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų, apsisuko ir
įsėdo į automobilį.
Akimirką pagalvojau, ką ji turėjo omenyje sakydama, kad pasigailėsiu,
jog ji gyvens toliau, bet nusprendžiau, kad tai tik žodžiai, skirti mane
įbauginti.
 Silvijai išvažiavus, buvo proga atšvęsti ne tik parduotą namą, bet ir tai,
kad jos atsikračiau. Džiaugiuosi, kad Amandai nereikėjo dabar sužinoti šios
mano gyvenimo dalies. Galbūt apie tai jai kada nors papasakosiu. Bet dabar
tam neturėjau nei noro, nei jėgų.

Amanda
Buvau pasiilgusi Saulės. Dėl pastarųjų įvykių su Giedriumi ir santykių su
Geilu laikas skriejo taip greitai, kad net nesupratau, jog Saulę paskutinį
kartą mačiau tik prieš dvi savaites. Dėl to ji ant manęs kiek pyko. Ir tai
puikiai suprantama. Bet pas ją atsinešiau vyno ir ledų. Tai padėjo pralaužti
ledus.
Papasakojau jai apie viską, kas nutiko mano gyvenime, o kol pasakojau, ji
žiūrėjo išplėtusi akis, lyg išvydusi vaiduoklį.
–Įsilaužė į tavo namus? – paklausė nepatikėjusi.

–Taip.

–Ar kreipeisi į policiją?

–Ne.

–Kodėl? – nustebo.

–Nenoriu į savo gyvenimą įtraukti ir policijos. Pas Geilą aš saugi,

onamuose greitai įrengs kameras ir apsaugos sistemą, tad viskas gerai.
Nėra ko nerimauti.
–Man vis tiek neramu.

–Nėra ko, – patikinau draugę. Man buvo smagu, kad ji manimi

rūpinasi,bet prisiekiu, kartais ji perlenkdavo lazdą. – Susitiksim rytoj? –
paklausiau audamasi batus.
–Būtinai. Turiu išsirinkti suknelę.
 Išėjau iš Saulės ir patraukiau Geilo namų link. Gatve pravažiavo
nematytas automobilis ir baimė nusirito iki pat kulnų. Sustingau kelkraštyje
ir laukiau, kol automobilis pravažiuos. Kai privažiavo pakankamai arti,
pamačiau prie vairo sėdinčią moterį ir man palengvėjo. Kūnas
atsipalaidavo. Įkvėpiau oro.
Man jau pačiai įgriso, kad krūpčioju dėl bet kokio menkniekio, bet nieko
negalėjau padaryti. Giedrius mane kaip reikiant išgąsdino ir dabar retai kada
jaučiausi saugi.
Nenorėjau grįžti namo išsigandusi. Po kaimą vaikščioti viena taip pat
bijojau, tad sėdėjau prie Geilo kiemo ir laukiau, kol nurimsiu.
Geilas manęs jau laukė. Ant stalo stovėjo šampano butelis, saldainiai ir
degė žvakė. Nusišypsojau.
– Pagaliau, – pasakė jis ir priėjęs pabučiavo mane į lūpas.
Dabar pagalvojau, kad man tiesiog reikėjo pareiti namo ir prisiglausti prie
Geilo. Visa baimė būtų kaipmat dingusi.
– Ką švenčiam?
– Pagaliau pardaviau tą namą.
– Sveikinu, – apsikabinau jį per juosmenį.
– Ačiū, – sušnabždėjo į ausį ir kūnu nubėgo šiurpuliukai. – Nori išgerti?
– Taip, – atsakiau nedvejodama.
Išgerti man tikrai reikėjo. Tik vargu ar šampanas padės užmiršti visas
bėdas.
Šampano butelis pokštelėjo ir kamštis nusirito kitoje svetainės pusėje.
Krūptelėjau nuo garso. Iš butelio virstančios putos bėgo Geilui per ranką ir
šis puolė jas gaudyti burna. Atrodė visai seksualiai.
– Galbūt galėsime suplanuoti kokias atostogas už mano komisinį atlygį?

– Labai norėčiau, – mintyse iš karto iškilo balto smėlio ir žydro

vandensvaizdinys.
– Puiku. Jei turėsi kokių minčių, būtinai atsiųsk man.

Gyventi pas Geilą buvo ir patogu, ir paprasta. Kiekvieną rytą galėjau

pasitikti jo glėbyje ir matyti jo šypseną, o kiekvieną vakarą šalia jo užmigti.
Kada panorėjusi, galėjau jį erzinti arba leistis erzinama pati.
 Jo prisilietimai mane taip veikė, kad nė pati negalėjau to paaiškinti.
Atrodė, kad mano kūnas sukurtas būtent jam. Net ir dabar. Gulėjome ant
sofos, televizorius kažką murmėjo, o visos mano mintys buvo
sukoncentruotos į jo ranką, kuri ramiai sau ilsėjosi ant mano pilvo apačios.
Įsivaizdavau, kaip jo ranka „netyčia“ nuslysta žemyn. Išvaikiau mintis.
Negaliu visą parą galvoti apie seksą. Ką pamanys Geilas?
Lyg išgirdęs mano mintis, Geilas sujudino pirštus ir aš sulaikiau
kvėpavimą. Galiausiai supratau, kad jis užmigo. Nusišypsojau ir stengiausi
nejudėti, kad jo neišbudinčiau.
*
Gimtadienis – tai šventė, kurios visuomet laukdavau. Ir nesvarbu, ar man
sukako septyneri, ar dvidešimt septyneri. Tačiau šiemet visko tiek daug
nutiko, kad apie savo gimtadienį buvau pamiršusi ir prisiminiau tik tada, kai
ryte žvilgtelėjau į kalendorių.
– Norėčiau šiandien nuveikti ką nors įdomaus, – pasakiau Geilui, kai
šisišėjo iš vonios.
Jo juosmuo buvo apvyniotas rankšluosčiu. Kitu rankšluosčiu jis šluostėsi
plaukus. Kūnas vis dar buvo drėgnas. Prisiminiau tą kartą, kai aplankiau jį
duše.
– Šiandien turiu važiuoti į darbą, – atsakė kiek nusiminęs.
Jis priėjo prie manęs ir prigludo. Sugavo mano plaukų sruogą ir ėmė sukti
tarp pirštų.
–Bet šiandien mano gimtadienis...

–Ką??? – atšlijo. – Ir tik dabar man tai pasakei?

–Atleisk, pati buvau pamiršusi per visas bėdas.

–Tuomet būtinai kažką nuveiksim. Bet į darbą vis vien turiu

nuvažiuoti.Bent valandai. Turiu paruošti dokumentus, o tada visas būsiu
tavo. Tinka? – jis pabučiavo mane į lūpas. Neskustas smakras lengvai
dūrė ir, tiesą sakant, jam labai tiko.
–Tinka, – spustelėjau jo sėdmenis.
 Jis šelmiškai nusišypsojo. Žinojau, kad jei jam nereikėtų skubėti į darbą,
viskas tuo nesibaigtų.
Kai Geilas išvažiavo, likau viena. Giedriaus baimė pamažu ėmė nykti. Jau
seniai jį mačiau. Be to, vakar sumontavo kameras visame mano kieme,
šiandien įves apsaugos sistemą, o rytoj pakeis langą. Dar nenorėjau keisti
visų langų, neturėjau tam pinigų, o imti iš Geilo pasirodė nederama.
Visą dieną galvojau, ką būtų galima nuveikti, ir nesugalvojau nieko
geriau, nei nueiti į klubą. Galbūt reikėtų pasikviesti Saulę. Ji lyg irgi su
kažkuo bendrauja. Galėtume surengti dvigubą pasimatymą. Taip, puiki
idėja. Taip niekas neliks nuskriaustas, nes jau kuris laikas savo gimtadienius
švęsdavau su Saule. Nenorėjau jos palikti nuošalyje.
Geilas grįžo namo su didžiule puokšte rožių. Abejoju, ar esu kada gavusi
tokią didelę puokštę. Mano veidą iš karto papuošė šypsena.
– Su gimtadieniu, mieloji, – jis įteikė man rožes.
– Ačiū.
– Pasiruošusi?
– Ne.
Mano plaukai buvo susivėlę, veidas be makiažo. Abejojau, ar turiu ką
apsirengti.
Užbėgau į antrąjį aukštą ruoštis. Geilas pavymais sušuko, kad suspėčiau
pasiruošti per valandą, tad tikrai turėjau paskubėti.
Duše gan greitai išsimaudžiau, nusiskutau visus savo kūno plaukus,
išskyrus galvos srityje, ir puoliau ruoštis.
Plaukus išsidžiovinau ir išsitiesinau – jie laisvai krito ir kuteno nugarą.
Makiažui pasirinkau padūmavusių akių efektą ir šiek tiek pudros.
Apsirengiau juodą blizgančią suknelę. Tikriausiai pasąmonėje visgi
prisiminiau, kad artėja mano gimtadienis, kai rinkausi daiktus iš savo namų,
nes šią suknelę kažkodėl pasiėmiau.
–Oho, – ištarė Geilas, kai lipau laiptais žemyn. Į skruostus kaipmat
plūstelėjo karštis. – Atrodai nuostabiai... tik...
–Kas? – pradėjau apžiūrinėti save ir ieškoti kabančio siūlo ar dėmės.

–Tau kai ko trūksta. – Geilas priėjo arčiau ir atsistojęs man už

nugarospradėjo segti kažką man ant kaklo.
–Kas čia? – paklausiau ir jam baigus nuėjau prie veidrodžio. Ant
kaklokabėjo nuostabus pakabukas. Apvalus ir žalias.
–Jį pamatęs iš karto pagalvojau apie tave. – Geilas patraukė mano plaukus į
šalį ir palinkęs pabučiavo man į kaklą.
–Ačiū, – atsisukau ir apsikabinau jo kaklą. Geilo rankos akimirksniuįsitaisė
ant mano juosmens. – Galbūt niekur neikim?
–Eisim, – pasakė tvirtai ir susirado mano lūpas bučiniui.

Su Saule ir jos draugu susitikome prie klubo. Seniai buvau ją mačiusi su

vyru, tad džiaugiausi ne ką mažiau, nei pati turėdama Geilą.
Susiradome mums rezervuotą staliuką, kuriuo iš anksto pasirūpino Geilas,
ir įsitaisėme vakarui. Saulė sėdėjo savo vaikino glėbyje, o aš savojo.
Užsisakėme kokteilių ir užkandžių. Saulė man ant galvos uždėjo juokingą
plastmasinę karūną, lyg švęstume kokį mergvakarį, ir nufotografavo mudu
su Geilu. Iš karto paprašiau, kad tą nuotrauką atsiųstų man. Dar nebuvome
nusifotografavę kartu.
Nepamenu, kiek kokteilių išgėriau. Penkis, gal daugiau. Žinau tik tiek, kad
vakaras buvo velniškai smagus. Visi susibičiuliavome, lyg būtume
pažįstami dešimt metų ar ilgiau. Prieš tai šiek tiek jaudinausi, ar vyrai
tarpusavyje sutars, bet jie tikrai rado bendrą kalbą.
Su Saule šokome ne vieną ir ne du šokius. Šokome tol, kol grįžusi prie
stalelio panorau nusiauti batelius. Taip ir padariau, man nerūpėjo, ką galvoja
kiti. Visada per daug išgėrusi jausdavausi laisvesnė ir drąsesnė. Dėl to
dažnai ir negerdavau, nes kitą rytą kartais būdavo gėda dėl savo poelgių.
Šįvakar nesibaiminau atsisėsti Geilui ant kelių, nors puikiai žinojau, kad jį
tai jaudina tiek pat, kiek ir mane. Galėjau tai jausti. Vieną kartą net
specialiai atsisėdau aukščiau ir šiek tiek pajudinau klubus. Geilas suurzgė
man į kaklą ir jo pirštai susmigo man į šlaunis.
– Eime pašokti, – Saulė čiupo mane už rankos ir nusitempė į šokių
aikštelę.
Aplink mus šoko minia žmonių. Mano plaukai sklaidėsi tai į vieną, tai į
kitą pusę. Akies krašteliu mačiau, kaip Geilas žiūri į mane ir apsilaižo lūpas.
Nusišypsojau sau ir šokau toliau. Tegu žiūri.
 Mums su Saule bešokant, priėjo du vyrukai. Nieko nesakę jie ėmė šokti
kartu su mumis. Mes abi susižvalgėme ir žengusios į šoną nuo jų tęsėme
savo šokį. Vyrai pasekė mums iš paskos.
Jau ruošiausi jiems sakyti, kad mes norime pašokti dviese, bet prieš mano
akis išdygo Geilas. Jis atsisuko nugara į mane ir veidu į su manimi norėjusį
šokti vyrą. Tą patį padarė ir Saulės vaikinas.
Nemačiau Geilo veido, bet iš jo tvirtos stovėsenos supratau, kad jis
nepatenkintas. Uždėjau ranką jam ant peties, norėdama nuraminti, bet jis
nekrustelėjo. Tarp vyrų tvyrojo didelė įtampa, nei vienas neištarė nė žodžio.
Geilas stovėjo įsmeigęs akis į nepažįstamąjį tol, kol šis apsisuko ir išėjo.
Tada Geilas čiupo mane už rankos ir nusivedė prie staliuko. Saulė liko šokti
aikštelėje su savo vaikinu.
–Atleisk, – pasakiau mums atsisėdus. – Jau ruošiausi jam sakyti,
kadnenoriu...
–Tau nereikia atsiprašinėti, – pertraukė mane Geilas. – Juk ne tavo kaltė,kad
kažkas nori su tavimi šokti. Visi vyrai čia mato, kokia graži esi, – jis
palinko ir pabučiavo mano kaklą.
–Tai tu nepyksti?

–Pykstu? Aš pavydžiu. – Jo ranka nuslydo po mano suknelės sijonu.Geilo

žodžiai buvo lyg balzamas sielai. Niekas manęs nėra pavydėjęs taip
vyriškai. Nepažinojau jokio kito vyro, kuris tokioje situacijoje būtų
apsiėjęs be muštynių, kurios man taip nepatinka. – Visą vakarą varai mane
iš proto su ta trumpa suknele, – jo balsas buvo žemas ir aksominis. Kūnu
nubėgo šiurpas.
–Teks palaukti, kol grįšim namo, – galva vis dar lengvai sukosi, betdidžioji
dalis alkoholio jau buvo išgaravusi nuo intensyvaus šokimo.
–Nenoriu laukti, – pasakė jis ir ranka pasiekė mano kelnaites.

–Geilai, – tyliai išdejavau jo vardą, nors norėjau subarti. Jo pirštai pradėjo

sukti ratus ant mano kelnaičių. Tikriausiai sapnuoju. Negi jis jaudina mane
vidury klubo? Tiesa, čia buvo velniškai tamsu ir per stalą nieko nesimatė,
bet vis vien – čia buvo pilna žmonių.
–Atsipalaiduok, – pasakė man į ausį ir pagreitino savo pirštų judesius.Kūną
 išmušė lengvas karštis, o krūtinėje pradėjo kažkas kirbėti. Jo lūpos
mėgavosi mano kaklu ir pečiais, o ranka nė akimirkai nebuvo nuklydusi
kitur. – Noriu, kad baigtum, – pasakė įsakmiai ir mano kūnas jam pakluso.
Malonumo ir nenumaldomo karščio banga nusirito kūnu ir jo liečiama
vieta tapo itin jautri. – Gera, mergaitė, – sukuždėjo į ausį ir lyg niekur
nieko atsisėdo šalia manęs.
Pasitaisiau suknelę ir plaukus, vis dar jausdama pulsuojantį kūną. Geilas
sėdėjo žiūrėdamas į mane kaip grobuonis į jauką. Jo žvilgsnis buvo
dominuojantis, verčiantis tankiau kvėpuoti. Ir nors mano kūną ką tik
sudrebino orgazmas, aš jo norėjau. Norėjau jausti jo kūną, ne pirštus. Bet to
tikrai teks palaukti. Tai, kas ką tik nutiko, man netilpo į galvą ir vertė
raudonuoti vos apie tai pagalvojus. Nežinau, kodėl jo nesustabdžiau.
Tikriausiai buvo per daug gera.

Geilas
– Ar tikrai nori išeiti?
Amanda jau buvo susikrovusi savo daiktus ir pasiruošusi grįžti į savo
namą. Nemeluosiu, man buvo taip gera, kol ji buvo apsistojusi čia, kad
nenorėjau jos paleisti.
–Man reikia grįžti namo, – ji pakštelėjo man į skruostą ir išėjo. Sulig ta
akimirka namuose tapo tylu. Taip tylu, kad vos neišbėgau paskui ją. Bet
susivaldžiau.
Šiandien bandžiau susisiekti su broliu, bet jis, greičiausiai, užblokavo
mano numerį. Ir nesusisiekė su manimi net perskaitęs raštelį. Negalėjau
visko taip palikti, tad vėl išsiruošiau pas jį.
Šiandien, kad ir kas nutiktų, su juo pasikalbėsiu ir viską papasakosiu.
Pasakiau Amandai, kur išvažiuoju, ir kad negrįšiu visą dieną, kad ji
nesijaudintų.
Važiuodamas vis galvojau, kaip reikės jam viską paaiškinti. Jaudinausi dėl
jo reakcijos, bet kad ir kokia ji būtų, žinosiu, kad brolį įspėjau ir buvau
atviras. Jau dabar graužė sąžinė, kad nepasakiau visko iš karto.
Kieme stovėjo brolio automobilis. Gerai. Jis namuose.
Beldžiau į duris ilgiau nei dešimt minučių, bet niekas neatidarė. Net jei jis
ir labai pyko ant manęs, aš turėjau jį suerzinti tiek, kad būtų išėjęs bent jau
mane pasiųsti tolyn. Truktelėjau už rankenos, bet buvo užrakinta. Kažkas
čia buvo negerai. Nuėjau prie lango ir pridėjęs rankas prie stiklo pažvelgiau
į vidų. Nieko nesimatė. Nuėjau prie kito lango ir pamačiau veikiantį
televizorių. Jis tikriausiai jį žiūri ir nekreipia į mane dėmesio. Nuėjau prie
dar vieno lango, kad galėčiau jam pamojuoti ir priversti išeiti į lauką, bet
pamačiau kūną, gulintį ant grindų. Akimirkai mano širdis sustojo.
Apsidairiau aplinkui ir čiupęs didžiulį statybinį blokelį, gulėjusį krūvoje
atliekų po neseniai pabaigtos statybos, pradėjau daužyti langą. Šis pasidavė
ne iš karto. Plastikinį langą išdaužti be galo sunku, bet blokelis atliko savo
darbą. Keliolika stiprių smūgių, ir stiklas įskilo. Sukaupiau visas jėgas,
kurios jau pradėjo sekti nuo intensyvaus daužymo, trenkiau dar kartą ir
ranka perskrodė stiklą. Raudonu krauju pasidengė mano dilbis. Įkišęs ranką
pro stiklą, atidariau langą ir įšokau į vidų. Puoliau prie brolio ir atverčiau jį
veidu į viršų. Jo akys buvo pabalusios, lūpos lengvai pamėlusios. Šalia jo
gulėjo ir nedidelis švirkštas. Po velnių. Patikrinau jo kaklą ir užčiuopiau
pulsą. Jis gyvas. Paėmiau brolį ant rankų ir beveik išbėgau iš namo.
Užkūriau automobilį ir gerokai viršydamas greitį patraukiau ligoninės link.
Kraujas kapsėjo visur automobilyje, bet į savo ranką neturėjau kada kreipti
dėmesio. Net tinkamai jos neapžiūrėjau.
Ligoninėje mus pasitiko labai operatyviai. Vos priėmime pamatė mane,
apsipylusį kraujais ir ant rankų nešantį žmogų, iš karto prilėkė keturi vyrai
ir dvi moterys.
Pasakiau, kad brolis, greičiausiai, kažko vartojo, ir jį iš karto išsivežė.
Likusi seselė ėmė apžiūrinėti mano ranką. Visas dilbis buvo supjaustytas ir
kai kur dar likę stiklo šukių. Mane paguldė priimamojo palatoje ant lovos ir
akys pamažu pradėjo merktis. Tikriausiai netekau nemažai kraujo.
Atsibudau vienas. Palatoje nieko nebuvo. Šalia manęs kabėjo lašelinė.
Ranka buvo sutvarstyta nuo pat pirštų iki alkūnės. Pro baltus tvarsčius
mačiau besisunkiantį kraują.
Atsisėdau lovoje ir galva lengvai apsisuko. Norėjau atsikelti ir nueiti
išsiaiškinti, kaip laikosi mano brolis, bet galva nenustojo suktis.
–Sėskitės, – pasakė atėjusi seselė.

–Kaip mano brolis? – paklausiau.

 –Būklė stabili. Atvežėte jį laiku.

–Kas jam?

–Jo kraujyje radome stiprios narkotinės medžiagos. Davėme vaistų,

lašelinių ir kelias dienas būtinai stebėsime jo būklę.
–Ar galiu jį pamatyti?

Norėjau jį išbarti. Paklausti, ką, po galais, jis sumanė, ir išplūsti

visokiausiais žodžiais.
–Kol kas būtų geriau, jei pas jį neitumėte. Bent dieną. Jam pačiam
reikiaatsigauti. Be to, jis žino, kad jį atvežėte jūs. – Seselė perrišo mano
ranką.
Visas dilbis buvo nusėtas siūlių. – Kas jums nutiko?
– Išdaužiau langą.
– Gelbėjot brolį?
– Taip.
Seselė nusišypsojo ir išėjo, pasakiusi, kad jau galiu keliauti namo, o rytoj
nuo pat ryto galėsiu aplankyti brolį. Taip ir padarysiu.
Namo grįžau išsekęs. Parašiau Amandai žinutę ir viską trumpai
papasakojau. Neturėjau jėgų net kalbėti. Tikriausiai kraujo netekimas mane
išsekino. Seselė liepė gerti daug vandens ir ilsėtis – nebus sunku tai
padaryti. Išgėriau dvi stiklines vandens, nes gaminti maisto jau nenorėjau, ir
griuvau į lovą. Užmigau greitai.
Rytą jaučiausi šiek tiek geriau. Pavalgiau, nes žinojau, kad mano
organizmui to reikia. Vos mano skrandį pasiekė maistas, pasijutau daug
geriau. Tikriausiai reikėjo pavalgyti ir vakar.
Išvažiavau anksti ryte. Net nežinojau, ar ligoninė taip anksti priima
lankytojus, bet apsigręžti neketinau.
Nežinau kodėl, bet pasiekus stovėjimo aikštelę man pradėjo drėkti delnai.
Bijojau to, ką pasakys Rytis.
Ligoninėje mane pasitiko ta pati seselė, kuri tvarstė ranką. Ji, tikriausiai,
vis dar dirbo tą pačią pamainą. Vargšė.
 Ji palydėjo mane iki brolio palatos ir įspėjo, kad jis dar miega. Patarė
palaukti, kol nubus, ir jo nežadinti. Tad tyliai įėjau į palatą ir įsitaisiau ant
šalia buvusios tuščios lovos.
Rytis gulėjo užsiklojęs ir ramiai kvėpavo. Pro jo rankoje įvestą kateterį
lašėjo lašelinė. Paakiai šiek tiek pamėlę, o plaukai susivėlę. Barzda neskusta
jau kelias dienas. Vakar tokių smulkmenų nepastebėjau. Tik važiuodamas
meldžiausi, kad nebūtų per vėlu, nors nesu labai religingas.
Po geros valandos Rytis pagaliau pajudėjo. Pasitrynė akis, prasimerkė,
pasirąžė, o aš sėdėjau tylėdamas. Rytis atsisėdo lovoje ir pamatė mane. Jo
veido išraiška kaipmat subjuro.
–Džiaugiesi mane matydamas, ar ne?

–Kur tas mygtukas? – jis pradėjo sukiotis ir ieškoti, kaip supratau,

tomygtuko, kurį paspaudus ateina seselė.
–Ką vartojai? – paklausiau nevyniodamas žodžių į vatą.

–Koks tavo reikalas?

–Koks mano... Ar tu suvoki, kad galėjai numirti??? – sušukau tikrai

pergarsiai.
–Neperdėk.

–Neperdėti? Tau iš burnos virto putos, avigalvi tu, – susierzinau

vosprisiminęs tą vaizdą. Norėjau jį papurtyti, gal net į veidą užvožti, kad
jis atsigautų. O šis toliau ieškojo to prakeikto mygtuko.
–Noriu valgyti, – pasakė taip, lyg manęs čia nė nebūtų.

–Tu čia nusižudyti bandei, ar ką?

–Nusižudyti? Ne. Aš linksminausi.

–Oho, – negalėjau patikėti tuo, ką sako mano brolis. – Linksminaisi?

Neblogos linksmybės, – atsisėdau ant lovos. – Vienas?
–Ne.
–Su kuo?

–Koks tavo reikalas? Nevaidink čia mamos.

–Aš tau kaip pavaidinsiu... – atsistojau nuo lovos ir šis sukrutėjo

gulėdamas. – Klausyk, turiu tau papasakoti apie Silviją.
–Nieko nenoriu girdėti.

–Nori, nenori, man nesvarbu. Aš vis vien papasakosiu. – Rytis

pasimuistėir nusisuko į langą, lyg tai padėtų jam negirdėti to, ką sakau. –
Kai buvau paauglys, susipažinau su Silvija. Ji buvo graži, už mane
metais vyresnė mergina. Man buvo keista, kad ji atkreipė į mane dėmesį,
bet neklausinėjau ir mėgavausi jos draugija. Visi klasiokai norėjo su ja
draugauti, o laimė nusišypsojo man. Kiekvieną dieną praleisdavome
kartu. Prieš pamokas, po pamokų, vakarais ir savaitgaliais. Kartais net
pabėgdavome iš pamokų, kad tik galėtume pasiglamžyti nuošalioje
vietoje. Retkarčiais ji man pasirodydavo keista, akys apsiblaususios,
judesiai plastiški, gal kiek lėtoki. Bet pamaniau, kad tai tiesiog tokia
asmenybė ir per daug neklausinėjau. Nenorėjau pasirodyti nemandagus
ar ją atbaidyti. Tad džiaugiausi kiekvienu jos dėmesio lašeliu. Vieno
vakarėlio metu, į kurį pakliuvom nekviesti, ji man pasiūlė tabletę, kurią
ištraukė iš savo liemenėlės. Man tai pasirodė velniškai seksualu ir kieta,
tad sutikau. Po to vakarėlio beveik kiekvienas mūsų susitikimas vykdavo
apsvaigus. Žinojau, kad jei atsisakysiu, ji dings. Todėl su malonumu
ėmiau viską, ką ji man siūlė. Galiausiai pripratau. Pinigų nebeturėjau,
pradėjau pardavinėti savo daiktus, o vėliau ir vogti iš tėvų. Ji žinojo, kad
įklimpau. Dabar galvoju, kad toks jos planas buvo nuo pat pradžių.
Įtraukti mane ir melžti pinigus. Žodžiu, po poros metų vartojimo tėvai
mane įgrūdo į reabilitacijos centrą ir už tai negaliu nebūti dėkingas.
Nieko jiems nesakiau apie Silviją, bet nuo to laiko, kai išėjau iš
reabilitacijos, užblokavau ją ir išsikrausčiau. Iki to vakaro, kai atvažiavai
pas mane su ja, ji nežinojo, kur aš dingau. O dabar žino vėl. Ir sakė, kad
pasigailėsiu, jog ją atstūmiau.
 –Aš dabar turėčiau tavęs gailėti? – paklausė vis dar žiūrėdamas pro langą.

–Tu turėtum pagalvoti, ar nori, kad ji tave nusitemptų į dugną, kaip

buvopadariusi man.
–Aš pats turiu galvą ant pečių.

–Kaip matau, ta galva nelabai veikia.

–Tiesiog palik mane ramybėje.

–Aš dar atvažiuosiu tavęs aplankyti ir parvežti namo, kai tave išleis. Okol
čia guli, pagalvok apie savo gyvenimą ir ko iš jo nori. Tas kelias, kuriuo
ketini eiti dabar, nieko gero nežada.
–Išeik, – pakartojo jis. Žinojau, kad jis girdėjo kiekvieną mano
pasakytąžodį ir tikėjausi, kad apsvarstys viską, ką sužinojo.
Nežinau, ar išvažiavau geresnės nuotaikos, ar prastesnės. Tikėjausi, kad
kai viską jam papasakosiu, nuo širdies nusiris akmuo, bet taip nenutiko.
Greičiau, prisiminus, kiek kvailysčių esu prikrėtęs dėl tos merginos,
pasidarė negera. Jei tik būčiau turėjęs daugiau proto. Jei tik kas nors būtų
man jo įkrėtęs taip, kaip dabar tai ketinau padaryti Ryčiui. Abejojau, ar jis
manęs klausys. Bet rankų nuleisti taip pat negalėjau. Jis mano brolis. Mano.
Ir mano pareiga jį apsaugoti nuo nelaimių, kiek tik leidžia mano jėgos.
Grįžau namo jau temstant. Saulė pamažu slėpėsi už tolumoje augusio
miško. Žvilgtelėjau į Amandos kiemą ir pamačiau ją vaikštančią po veją.
Nuėjau tiesiai pas ją ir apsikabinau. Ji rankomis apsivijo mano juosmenį.
– Ar viskas gerai? – paklausė susirūpinusi, nes įprastai taip nesielgdavau.
– Nežinau.
– Kas nutiko?
– Nemalonumai su broliu, – prisipažinau. Jos glėbys buvo puikūs vaistai.
Galėjau taip stovėti valandų valandas.
–Ar galiu kuo nors padėti?

–Nemanau. Tiesiog laukia nelengvas metas ir sunkūs pokalbiai su juo.

Omanęs klausyti jis nenori. Tai dar labiau apsunkina mano misiją.
 –Tau pavyks, – pasakė ji ir prigludo prie manęs. Prisiekiu, tą akimirką
aštuo patikėjau. Atšlijau nuo jos ir pažiūrėjau tiesiai į akis.
Besileidžiančios saulės spinduliai apšvietė Amandos veidą ir ji atrodė
lyg būtų nutapyta ant drobės. – Kas tavo rankai? – staiga paklausė
apčiuopusi mano sutvarstytą dilbį.
–Ilga istorija. Vakar susižalojau, bet jau viskas gerai. Greitai sugis.Ji
švelniai prisilietė prie tvarsčio.
–Skauda?

–Ne, – nusišypsojau, patvirtindamas savo žodžius. Ir iš tiesų

neskaudėjo,bet todėl, kad ryte išgėriau tabletę nuo skausmo. Susiūtas
vietas maudė ir tempė, o aš nenorėjau to jausti. – Jau eisiu namo.
Pavargau.
Pasilenkiau ir ją pabučiavau. Jos lūpos saldžios ir putlios. Jau praėjo daug
laiko, kai paskutinį kartą ją bučiavau. Kūnas išsiilgo jos prisilietimų,
bučinių ir kvapo.
– Pasimatysim rytoj?
Amanda mirktelėjo, o mano dienotvarkėje iš karto atsirado jai skirto laiko.
Buvo keista, kiek įtakos ji man darė.
– Taip, – atsakiau užtikrintai.
Ir pats buvau siaubingai jos pasiilgęs. Jei dar bent parą negalėsiu pabūti su
ja, man pradės važiuoti stogas.
– Lauksiu, – pasakė švelniai ir ranka brūkštelėjo man per krūtinę.
Jos nagai užkabino mano marškinių sagą ir mintyse šmėstelėjo dalykai,
kuriuos būtinai padarysiu rytoj.

Amanda
Nors ir mėgau nusistovėjusią tvarką, pastaruoju metu rutina pradėjo
įgristi. Kiekvieną dieną žinojau, kad nudirbsiu susiplanuotus darbus, o
vakare ilsėsiuosi. Anksčiau man tai niekada netrukdė, bet dabar pradėjo
erzinti.
Galvoje šmėstelėjo Geilo žodžiai apie atostogas. Atsiverčiau nešiojamąjį
kompiuterį ir pradėjau naršyti atostogų vietas.
Nenumaniau, koks mūsų biudžetas, tad parašiau Geilui.
 Bora Bora, Tailandas, Maldyvai, Tenerifė ar Turkija?
Nesu buvusi nė vienoje iš šių šalių, tad bet koks variantas man tiks.
Žinutės nereikėjo ilgai laukti.
Aš už Maldyvus.
Suspigau mintyse. Į Maldyvus trokšta nukeliauti visi. Kaip galima
nenorėti ten pakliūti, jei tai tiesiog rojus žemėje. Iš karto pradėjau domėtis
nakvynės vieta.
Viskas nebuvo taip paprasta, kaip tikėjausi. Pasirodo, reikėjo išsirinkti
salą, kurioje ilsėsimės. Nenorėjau keliauti į Maldyvų sostinę ir grūstis
siaurose gatvėse, kuriose pilna motorolerių, o vaizdas neprimena atokios
salos su baltu smėliu ir žydru vandeniu. Jei jau keliauti į Maldyvus, tai tik
ant balto smėlio.
Suradau namelį paplūdimyje. Nakvynės kaina stulbinanti. Už vieną parą –
keturi šimtai eurų. Parašiau Geilui apie tai, nes suma iš tikro didelė, bet jis
neprieštaravo. Sakė suplanuoti atostogas savaitei. Įsignybau sau į ranką, kad
įsitikinčiau, jog nesapnuoju, ir tęsiau savo paieškas.
Po geros valandos žinojau viską, ko reikia, ir jau spaudžiau mygtuką
nameliui užsakyti. Vis dar negalėjau patikėti, kad keliausiu į Maldyvus.
Po keliolikos minučių Geilas į mano sąskaitą pervedė pinigų, kad galėčiau
užsakyti lėktuvo bilietus. Nieko nelaukdama, tai ir padariau.
Mintyse perkračiau visą spintos turinį – man tikrai reikėjo atsinaujinti
garderobą. Parašysiu Saulei, kad važiuotų kartu apsipirkti.
Patikrinau banko sąskaitą. Turėtų užtekti visiems pirkiniams. Užverčiau
kompiuterį ir išbėgau ruoštis susitikimui su drauge.
Saulės laukiau jos kieme. Nusprendžiau, kad vairuosiu aš, visgi šio
apsipirkimo reikia man.
Patraukėme į miestą. Per visą dieną aplankėme keturis prekybos centrus ir
visuose radau, ką nusipirkti. Kadangi ieškodama informacijos apie
Maldyvus mačiau daug nuotraukų, norėjau atrodyti kaip viena iš tų merginų
jose. Norėjau didelės skrybėlės, balto maudymosi kostiumėlio ir baltų
drabužių. Suknelių, palaidinių, sijonų ir šortukų.
Saulė paskolins fotoaparatą, kad turėtume kokybiškų nuotraukų.
Aš tiesiog spirgėjau iš noro ten nukeliauti.
 Kadangi į atostogų režimą nėriau stačia galva, pamaniau, kad vertėtų
atsinaujinti ir šukuoseną.
Apsilankiau kirpykloje. Ten patrumpino galiukus ir pašviesino kelias
sruogas, kurių taip seniai troškau. Dabar atrodžiau panaši į roko žvaigždę.
Namo grįžome pirkinių pilnu automobiliu. Suknelių nusipirko ir Saulė.
Tikriausiai užkrėčiau ją savo pirkimo manija.
Vos grįžau namo, ėmiau krautis lagaminą. Tokia jau buvau. Nors išvyksiu
dar tik už kelių dienų, jau pradėjau ruoštis.
Lagaminą susikroviau itin atsakingai. Nenorėjau vežtis nereikalingų
drabužių, tad šį kartą viską susidėjau kitaip, nei įprastai. Sukomplektavau
kiekvienos dienos aprangą ir papuošalus bei pasiėmiau kelis atsarginius
drabužių komplektus, jei netyčia išsitepčiau ar nutiktų kokia nelaimė.
Susidėjusi kruopščiai sulankstytus drabužius, užsegiau lagaminą. Buvau
pasiruošusi.
*
Kelionės rytą atsibudau anksti. Visą naktį sunkiai miegojau. Vis galvojau
apie Maldyvus, apie ilgą skrydį. Skraidyti nebijojau, bet dvidešimties
valandų kelionė tikrai skambėjo varginamai. Įsidėjau kompiuterį, knygų, net
kelis kryžiažodžius.
Išsimaudžiau, apsirengiau patogų laisvalaikio kostiumėlį. Nenorėjau
keliasdešimt valandų praleisti su suknele. Susirišau plaukus. Dažytis taip
pat nenorėjau. Kažkodėl įsivaizdavau, kad lėktuve bus labai karšta.
Geilas atvažiavo anksčiau. Tikriausiai ir jis nekantravo.
Susikroviau daiktus į bagažinę ir įsėdau į automobilį. Palinkau prie Geilo
ir pabučiavau.
– O, kažkas geros nuotaikos.

– Aš tiesiog spirgu, – prisipažinau, negalėdama sulaukti, kada gi

prasidėsmūsų kelionė.
Užrakinau namus ir pakeliui palikau raktus pas Saulę. Norėjau, kad jie
būtų saugūs ir, jei kas nutiktų, ji galėtų įeiti į namus. Be to, paprašiau, kad
palaistytų gėles.
Oro uoste buvo stebėtinai daug žmonių. Atrodė, kad lėktuvo laukėm visą
amžinybę. Vėliau, kai lėktuvas pagaliau pakilo, būčiau atidavusi viską, kad
tik jis greičiau nusileistų. Skrydis buvo varginamai ilgas ir nepakeliamai
nuobodus. Su Geilu pažiūrėjome kelis filmus, kol galiausiai įskaudo akys.
Pasnaudžiau, o atsikėlus atrodė, kad laikas nė kiek nepasistūmėjo į priekį.
Vienintelis kelionės privalumas buvo tas, kad sėdėjau šalia lango. Vaizdas
buvo nepakartojamas, ypač kai artėjome prie Maldyvų. Žydras vandenynas,
kur tik akys mato, o iš vandens išnirusios nedidelės salelės – tarsi maži
taškeliai, kuriuos norėjosi nuvalyti drėgnu pirštu nuo tobulo vandenyno
paveikslo.
Vos tik nusileidome ir išlipome iš lėktuvo, karštis smogė į veidus.
Kaitinanti saulė džiugino skruostus, tad iš karto pasitepiau losjonu.
Nenorėjau nusvilti odos pačią pirmą dieną.
Iki mūsų pasirinktos salos reikėjo keliauti dar kelias valandas. Bet ši
kelionė greitai prabėgo. Visą kelią nenustojau dairytis aplinkui. Vaizdas
buvo toks kerintis, jog stengiausi kaip įmanoma geriau jį įsiminti. Geilas
nepaleido iš rankų fotoaparato – bus smagu pažiūrėti nuotraukas, kai grįšim.
Namelis buvo lyg iš lankstinuko. Visą kelionės laiką negalėjau patikėti,
kad iš tikro gausime tokį namelį, kokį užsisakėme. Galvoje vis kirbėjo
mintis, kad mus apgaus, bet namelis realybėje buvo netgi gražesnis. Geilas
paėmė mane ant rankų ir įnešė per slenkstį į vidų, lyg būtume jaunavedžių
porelė. Man tai pasirodė labai miela. Jo lūpos prigludo prie manęs.
– Nori išsimaudyti? – paklausė nuleidęs mane ant žemės.
– Noriu.
Abu persirengėme ir susikibę už rankų nuėjome prie vandens.
Įkišusi koją į vandenį nepajutau jokios atgaivos. Vanduo atrodė toks pats
karštas, kaip ir oras. Bet prie karščio greitai pripratau. Jis nebuvo
varginantis, greičiau – maloniai primenantis atostogas.
Pirmoji diena buvo sunki. Apžiūrėti norėjome daug ką, bet buvome tokie
išsekę, kad sugebėjome tik tinkamai išsimiegoti.
Saulė mus pažadino anksti ryte. Ryškūs spinduliai, prasiskverbę pro
palmių lapus, budino ir kėlė iš lovos. Žinojau, kad laukia gera diena. Iš pat
ryto su Geilu išėjome pasivaikščioti po paplūdimį. Vanduo skalavo kojas,
baltas smėlis lindo tarp kojų pirštų ir kuteno odą, o švelnus vėjas kedeno
plaukus. Geilas nemažai fotografavo, o aš mielai pozavau.
 Geilas apsivijo mane viena ranka ir prisitraukė arčiau. Jo drėgnos lūpos
prigludo prie maniškių ir nedvejodama atsakiau į jo bučinį. Išgirdau
fotoaparato spragtelėjimą ir nusišypsojau. Šita nuotrauka keliaus tiesiai į
rėmelius.
Šiandien buvome sumanę nardyti. Susitikome su ekskursijos vadovais ir
jie mus su keliais kitais turistais nuplukdė į vietą. Apsivilkome narų
kostiumais, užsidėjome akvalangus ir įšokome į vandenį. Geilas nėrė gilyn
su narais, o aš siaubingai bijojau, tad plūduriavau vandens paviršiuje ir
stebėjau viską iš viršaus.
Buvo neįtikėtina matyti nuostabaus grožio didžiulius koralus, margą
dugną, gėrėtis plaukiojančių žuvyčių gausa. Jaučiausi tarsi filme.
Stebėjau, kaip Geilas plaukioja tarp koralų, ir taip norėjau pati prisijungti,
bet, gaila, labai bijojau gylio.
Po kelių valandų grįžome į salą ir nuėjome į vietinį barą. Šiandien ten
vyko kažkoks šokėjų grupės pasirodymas.
Užsisakėme kokteilių ir žiūrėjome šou. Įsitaisiau Geilo glėbyje, o jo
rankos vis glostė mane. Jaučiausi tarsi čia būtų mūsų medaus mėnesis.
–Myliu tave, – sušnabždėjo, lyg skaitydamas mano mintis.

–Aš tave taip pat myliu, – dar labiau prigludau prie jo. Buvau laiminga.O,
jei tik galėčiau sustabdyti laiką ir visam gyvenimui pasilikti su juo čia,
šitame rojaus kampelyje.
Į namelį grįžome vėlai ir iš karto kritome į lovą ilsėtis. Rytoj bus kiek
laisvesnė diena. Taip buvome suplanavę – aktyviai praleisti kas antrą dieną.
Nenorėjome visas pramogas išbandyti iš karto ir neturėti laiko pailsėti.
Svarbiausia – balansas.
Gerai, kad namelyje buvo kondicionierius. Dieną lauke oras įkaisdavo iki
trisdešimt penkių, naktį – iki dvidešimt penkių laipsnių. Jei tektų miegoti
tokiame karštyje, būčiau tikras bičių avilys. O dabar ilsėtis buvo tikrai
komfortiška.
Kitą dieną susisiekiau su Saule. Ši pasakė, kad namuose viskas gerai. Aš
jai nusiunčiau nuotraukų, vaizdo įrašų ir linkėjimų. Ji šiek tiek pasiskundė
dėl savo vaikino, mat jie kažko nesutarė ir susipyko. Nenorėjau girtis, kad
mano ir Geilo santykiai kaip iš pasakos. Taip tik būčiau užbėrusi druskos
ant žaizdos, tad tylėjau ir guodžiau draugę, mintyse tikėdamasi, kad aš su
Geilu susipyksiu dar negreitai.
 Geilas
Jos suknelė buvo trumpa. Per trumpa. Visas atostogas ji mane erzino ir
varė iš proto su savo permatomais, aptemptais arba atvirais drabužiais.
Tvardžiausi kiek galėdamas, bet jaučiau, kad mano kantrybė ir
džentelmeniškumas senka. Nenorėjau pasirodyti kaip koks ištroškęs sekso,
bet jos kūnas buvo per daug arti manęs ir per daug apnuogintas.
Amanda stovėjo priešais veidrodį ir apžiūrinėjo save. Aš gulėjau ant lovos
ir irgi ją apžiūrinėjau.
– Kaip manai, ar ši suknelė tinka į klubą?
Ji rankomis glostė audinį ant savo kūno, o mano fantazija visai
įsismarkavo.
– Tinka, – atsakiau užhipnotizuotas jos judesių.
– Apie ką galvoji? – paklausė nenuleisdama nuo savęs akių.
– Apie tave.
Ji nusišypsojo, sulaukusi tokio atsakymo.
– Aš apie tave taip pat daug galvoju...
– Ką?
Pakilau nuo lovos ir atsidūriau už jos. Mano ranka pati atsidūrė jai ant
šlaunies.
–Jei pasakysiu ką, mes į klubą nenueisim. – Ji atsisuko į mane,
pasistiebėir pabučiavo. – Eime, – čiupo už rankos ir išsitempė iš namų.
O jau galvojau, kad paragausiu jos kūno ir klubo atsisakysim. Dėl manęs,
mes tiesiog galėjome visą laiką praleisti namelyje ir pasimylėti. Būčiau
nesiskundęs.
Klubas buvo įrengtas vidury paplūdimio. Jis labiau priminė barą su labai
gera garso aparatūra. Nebuvo jokios šokių aikštelės. Tiktai daug smėlio.
Turintiems žalias apyrankes gėrimai nemokami. Mūsų apyrankės kaip tik
tokios. Tad vos atėję užsisakėme kokteilių.
Šokome daug. Tiek daug, kad man greitai įskaudo kojas, bet nenorėjau
pasirodyti silpnas. Amanda šoko priešais mane, bet labiausiai man patiko,
kai jos kūnas liesdavosi prie manęs. Jos klubai judėjo į šonus, o mano
vaizduotė vis nuklysdavo į šalį. Laikiau rankas jai ant juosmens, padėjau jai
šokti priešais mane. Buvo siaubingai sunku sulaikyti rankas. Norėjau pakelti
jos suknelės sijoną ir leisti rankoms išdykauti. Po galais, norėjau atsiklaupti
prieš ją ir pamaloninti ją čia ir dabar. Gerai, kad nebuvau per daug išgėręs,
kitaip tikrai būčiau pabandęs tai padaryti, nors neabejoju, kad ji būtų mane
sustabdžiusi.
Amanda visą vakarą šoko šalia manęs ir rankomis lietė savo kūną, glostė
suknelės audinį, kėlė plaukus į viršų. Atrodė, kad ji daro viską, kad tik
išvestų mane iš proto.
– Tau patinka liesti save? – sušnabždėjau jai į ausį.
– Geilai, – subarė mane, nors žinojau, kad jai patinka, kai taip kalbu.
– Ką?
Laikiau savo ranką Amandai ant pilvo, kol ši lengvai judėjo atsukusi man
nugarą. Ranka pamažu slydo žemyn. Amanda sugavo ją ir priglaudė ties
pilvo apačia.
– Čia daug žmonių, baik, – atlošusi galvą pasakė.
– Aš neturiu tiek valios.
Išvadavau ranką ir netyčia nuslydau žemyn. Tik akimirkai, bet to užteko,
tad čiupčiau ją už rankos ir išsivedžiau iš ten.
Į namelį grįžome greitai, nes vakarėlis vyko netoli. Atrakinau duris ir
leidau Amandai įeiti pirmai. Ji žengė pro duris ir atsisuko į mane. Priėjo ir
ketino mane pabučiuoti. Suėmiau merginą už rankų ir pasodinau ant sofos.
Ji pažvelgė į mane išpūtusi akis, kodėl neleidau manęs pabučiuoti.
– Ar kas nors ne taip? – paklausė susirūpinusi.
Stebėjau jos grakščias kojas, vos pridengtas suknele, ir įsivaizdavau, kaip
priėjęs nukeliu vieną nuo kitos.
–Paliesk save, – paliepiau stovėdamas priešais ją. Mergina nieko
netarusiuždėjo ranką sau ant kaklo ir pamažu pradėjo slysti žemyn. –
Ant krūtinės, – paprašiau.
Atsisėdau priešais ją, kad galėčiau patogiai stebėti visus Amandos
judesius. Jos skruostai nuraudo, bet ranka nuslydo ten, kur prašiau. Stebėjau
jos besikeičiantį veidą. Kaip iš kuklios merginos ji virto į išdykusią ir mano
paliepimai jai atrodė visiškai priimtini. Ji juos vykdė iš karto. Dabar jos
ranka slydo kelnaičių link. Prikandau lūpą trokšdamas, kad ten būtų mano
ranka. Bet stebėti ją, liečiančią save, buvo ne ką mažiau erotiška. Amandos
ranka nedrąsiai palindo po kelnaitėmis ir pro ploną audinį mačiau kaip jos
pirštai suka ratus. Ji atlošė galvą ir tęsė savo judesius. Mano širdis pradėjo
daužytis. Kelnėse pasidarė ankšta ir nejučia pats uždėjau ranką sau ant
tarpukojo.
– Įeik į save, – pasakiau prikimusiu balsu.
Jos pirštai įslydo į vidų. Mergina aiktelėjo ir tęsė žaidimą pirštais. Mačiau,
kaip drėksta jos kelnaitės. Mačiau, kad ji greitai baigs. Ji sėdėjo užsimerkusi
ir mėgavosi visais pojūčiais. Tyliai priėjau prie jos ir pradėjau bučiuoti jos
krūtis. Iš jos lūpų pasigirdo aimana.
– Dar, – sudejavo.
Laisvąja ranka ji įsikibo į mano plaukus ir neleido pasitraukti. Aš nė
neketinau trauktis. Numoviau jos kelnaites ir nieko nelaukęs įėjau į ją.
Amanda apsivijo mane kojomis, o rankomis apglėbė mano nugarą. Jaučiau,
kaip į odą susminga nagai. Tai skatino mane dar greičiau judėti. Buvau taip
susijaudinęs nuo Amandos žaidimų su savimi, jog jaučiau greitai artėjantį
orgazmą. Pirštais pradėjau žaisti jai tarp kojų ir Amanda pasinėrė į
malonumo bangą. Po kelių sekundžių ir aš.
Naktį išgirdau suskambant savo telefoną. Žinutė. Paskaitysiu ją ryte. Dar
viena. Ir dar viena. Telefono ekranas apšvietė lubas ir išblaškė miegus.
Nežinomas numeris, bet iš karto supratau, kas rašė.
Kaip tavo atostogos?
Pasiilgau tavęs.
Manau, norėsi pasimatyti su manimi, kai grįši.
Silvija atsiuntė ir erotinę nuotrauką, kurioje ji buvo visiškai nuoga,
rankomis pridengusi savo krūtis.
Vis dar nesugalvojau, kaip ja atsikratyti. Imsiuosi to po atostogų.
Nenorėjau susigadinti nuotaikos, būdamas čia.
Parašiau broliui žinutę, naiviai tikėdamasis, kad jis man atrašys. Veltui.
Padėjau telefoną ir atsiguliau atgal į lovą. Apsikabinau Amandą ir
apsimečiau, kad viskas gerai.
Jei su Amanda būtume susipažinę kiek anksčiau, čia būtų puiki proga
pasipiršti. Tikras rojus žemėje. Bet ją pažinojau tik kelias savaites ir šitaip
kvailioti dar per anksti.
Be to, ji nieko nežinojo apie mano praeitį su Silvija, apie buvusią
priklausomybę, apie striptizo klubą. Ji matė mane tokį, koks norėčiau būti.
Aišku, klubą galėčiau parduoti, bet savo praeities aš niekaip nepakeisiu. O
meluoti ar nepasakyti visko aš negaliu. Kažkada jai teks sužinoti visą tiesą
apie mane. Visa tai gąsdino.
Atostogos prabėgo per greitai. Dar prieš čia atvykstant galvojau, ką reikės
veikti visą savaitę, nes nemėgstu gulėti paplūdimyje ir nieko nedaryti, o
dabar jau sėdėjau valtyje, plukdančioje atgal į pagrindinę salą, kurioje
įrengtas oro uostas. Amanda buvo gražiai įdegusi, nuo jos veido nesitraukė
šypsena. Nepaleidau jos rankos ir stebėjau, kaip ji grožisi paskutiniais
rojaus vaizdais.
Vos įsėdom į lėktuvą, prisiminiau, kokia ilga kelionė mūsų laukia. Visas
poilsis, kurį turėjome čia, kaipmat išgaruos, nes po skrydžio maus ne tik
užpakalius, bet ir nugarą bei visus raumenis.
Nors dažniausiai kelionė namo atrodo kur kas trumpesnė, nei važiuojant
pirmyn, šį kartą viskas buvo atvirkščiai. Vietoje dvidešimties valandų,
atrodė, kad skridom keturiasdešimt. Kelis kartus pakliuvom į oro duobes ir
lėktuvas pradėjo lengvai kratytis. Amanda čiupo man už rankos ir
užsimerkusi laukė, kada tai baigsis. Prisipažinsiu, vieną kartą išsigandau ir
aš. Bet po kelių minučių kratymas liaudavosi ir Amanda nusijuokdavo iš
savo perdėtos reakcijos.
Lėktuvui nusileidus, į galvą sugrįžo visos problemos. Keista, kad
išvažiavus toli, problemos pasiliko namie, o grįžus, sugrįžo ir jos.
 Amanda
Grįžti namo šiek tiek bijojau. Nesvarbu, kad Saulė prižiūrėjo namą, kol
manęs nebuvo, o kameros ir apsaugos sistema puikiai veikė. Aš vis vien
buvau įsitikinusi, kad Giedrius vėl bus užsukęs ir palikęs kokią nors
„dovanėlę“.
Apžiūrėjau namą. Nedrąsiai apėjau kiekvieną kambarį, bet, supratusi, kad
namuose esu tik aš, atsipalaidavau ir išsikroviau daiktus.
Geilas, vos tik grįžęs, išvažiavo vėl. Tikriausiai sunku sugrįžti į darbą po
daugiau nei savaitės.
Prieš atiduodama fotoaparatą Saulei, iškėliau visas nuotraukas ir nieko
nelaukdama užsakiau jas išspausdinti. Žinojau, kad jei atidėliosiu, galiu jų
niekada ir neišsispausdinti, o kelias nuotraukas norėjau įsirėminti. Buvo
tikrai gražių. Ypač ta, kur Geilas mane pabučiavo. Ši atsidurs ant sienos
svetainėje.
Po keturių dienų pasibaigs mano atostogos. Ir norėjau eiti į darbą, ir ne.
Norėjau, nes visai pasiilgau adrenalino ir užimtos dienotvarkės. Nenorėjau,
nes žinojau, kad rečiau matysiu Geilą ir tiek daug dėmesio nebegalėsiu
skirti namams.
Pamažu pradėjau ruoštis ateinančiai darbo savaitei. Išsiskalbiau drabužius
ir susitvarkiau namus, kad nereikėtų dėl jų rūpintis, kol priprasiu prie darbo
ritmo.
Norėjau paskambinti Geilui ir išgirsti jo balsą, nes nujaučiau, kad šiandien
nepasimatysim, bet telefone radau žinutę. Greičiausiai, nuo jo.
Tavo vaikinas tau neištikimas.
Nežinomas numeris. Persmelkė nemalonus jausmas. Lyg panika ir baimė
būtų pasklidusi po mano kraują ir šį jausmą išnešiojusi į tolimiausius kūno
kampelius.
Kas čia? – paklausiau, nesitikėdama atsakymo. Tikriausiai Giedrius iš
kažkur gavo mano numerį ir nusprendė paerzinti.
Silvija.
Giedriau, žinau, kad čia tu. Nejuokinga.
Daugiau negavau jokios žinutės. Nors ir neturėjau pagrindo manyti, kad
Geilas galėtų būti man neištikimas, šios žinutės vis vien išmušė iš vėžių.
Dar kelis kartus jas perskaičiau ir pasijutau dar blogiau. Nekenčiau tokių
minčių, nekenčiau nepagrįstų abejonių.
 Geilas
Dvi savaitės, kurias Linas mane pavadavo, praėjo. Šiandien buvau
pasiryžęs kibti į darbus. Linas perdavė visus reikalus ir netgi suplanavo
renginį, kurį jau seniai organizavome mūsų klube.
Anksčiau bent kartą per mėnesį rengdavome kaukių vakarą. Visi svečiai ir
darbuotojai turėjo būti su kaukėmis – taip išlaikydavome paslaptį.
Lankytojų sulaukdavome daug, nes buvo galima ateiti nepastebėtiems. Kurį
laiką buvau pamiršęs apie šį renginį, tad džiaugiausi, kad šiandien vėl juo
pasidžiaugsim.
Vakarui viskas buvo paruošta. Linas pasakė, kad šiandien vakare
pasirodys nauja mergina. Džiaugiausi, nes Melisos vietą reikėjo kažkam
užimti. Railė viso krūvio pavežti negalėjo.
Kaip klubo savininkas, stebėdavau kiekvienos naujos merginos
pasirodymą, prieš leidžiant jai pasirodyti miniai žmonių. Ne dėl to, kad man
rūpėtų pažiūrėti į pusnuogę merginą, o dėl to, kad žinočiau, ar ji gali pas
mus dirbti. Įvertindavau jos įgūdžius, lankstumą, drąsą ir galiausiai
išvaizdą. Visgi vyrai čia ateina pažiūrėti ne vidinio moters grožio.
Dabar, kai mano mintis užvaldė Amanda, net ir norėjau žiūrėti jos
pasirodymo, bet darbas yra darbas, o nuo šiandien pasižadėjau dirbti.
Parašiau Amandai, kad susitiksim rytoj ir galėsiu jai skirti visą dieną.
Jaučiausi blogai, kad kartais net vakarais negalėdavau jos pamatyti.
Pasiilgau jos.
Į privatų kambarį nuėjau kiek anksčiau, nei reikėjo. Atsinešiau kompiuterį
ir planavau padirbti, kol mergina raitysis ant stulpo. Turėjau sutvarkyti kelis
su nekilnojamuoju turtu susijusius reikalus, todėl pamaniau, kad nušausiu
du paukščius vienu šūviu.
Ilgai netrukus įėjo mergina ir įjungė kampe stovėjusį muzikos grotuvą.
Mergina buvo su rožiniu peruku, pusę jos veido iki pat akių dengė juoda
kaukė. Blakstienos priklijuotos ir tokios ilgos, kad atrodė, jog jai sunku
mirksėti. Jos apranga buvo mažai dengianti, primenanti maudymosi
kostiumėlį. Aukštakulniai tokie aukšti, jog skaudėjo kojas vien į juos
žiūrint.
 Rankoje ji laikė dvi stiklines. Vieną padavė man, o kitą išgėrė pati.
Pauosčiau. Viskis. Užsiverčiau ir išgėriau. Norėjau jai pasakyti, kad papirkti
manęs nepavyks ir priimsiu ją tik tuo atveju, jei ji gerai pasirodys. Bet
nemokamas gėrimas buvo tai, ko man dabar reikėjo. Nervai šiek tiek
atslūgo.
Mergina užlipo ant pakylos. Aš įsitaisiau ant sofos. Pasidėjau kompiuterį
ant kelių ir retkarčiais žvilgtelėdavau į šokančią merginą. Ji šoko gerai.
Neabejojau, kad turi ne vienus metus patirties.
Pasijutau pavargęs. Užverčiau kompiuterį ir padėjau ant stalo. Patryniau
akis, lyg tai padėtų man įgauti jėgų. Vokai atrodė tokie sunkūs, kad bijojau
juos užmerkti. Jei užsimerksiu, tikrai užmigsiu.
Mačiau merginą, nulipančią nuo stulpo. Ji lėtai nusiėmė peruką ir pasitaisė
plaukus. Bandžiau atsistoti, bet kojos buvo kaip guminės. Ji nusiėmė kaukę
ir numetė ją ant žemės.
– Labas, gražuoli, – pasigirdo Silvijos balsas, nors akys jau nieko
nebematė.
*
–Nagi, paskutinį kartą, – žadėjo Silvija, sau ant krūtinės berdama kokso
miltelius. Ji žinojo, kad tikrai nepajėgsiu atsisakyti. – Juk žinau, kad
nori.
Jos šypsena galėjo užvaldyti bet kurį vyrą. Bent jau mane ji užvaldė iš
karto, vos tik ją pamačiau. Kai išgirdau jos balsą, man buvo galas.
Įsimylėjau iki ausų. Pasilenkiau prie jos dailios krūtinės ir užkimšęs vieną
šnervę įtraukiau baltais milteliais pagardinto oro. Nusivaliau likučius nuo
nosies ir Silvija nusišypsojo.
– Geras berniukas, – pasakė, čiupdama man už kaklo ir
prisitraukdamaprie savęs.
Su manimi ji galėjo daryti bet ką – man būtų patikę. Būčiau ėjęs iš proto.
– Ką nori veikti? – paklausiau, milteliams pradedant veikti.
– Noriu pasivaikščioti.
Abu apsvaigę išėjome į miesto gatves. Buvo tamsu, miestas miegojo.
Gatvėse jokio praeivio. Iš dalies net baugu, kai taip tuščia. Jos ranka vis
nuslysdavo ant mano tarpukojo, o netikėtai priartėjusi ji pabučiuodavo
mane ir uždėdavo mano ranką sau ant krūtinės. Ko daugiau vyrui reikia?
 Ėjome ilgai, bet jokio nuovargio nejaučiau. Priešingai, atrodė, kad visą
miestą galėčiau apeiti kelis kartus, gal net apibėgti. Jaučiau energiją,
plūstančią mano venomis, ir nežinojau, kur ją išlieti.
–Pažiūrėk, – ji čiupo man už marškinėlių ir truktelėjo link savęs, –
kokienuostabūs bateliai! – suspigo, rodydama į parduotuvės vitrinoje
apšviestus juodus batelius raudonu padu.
–Bateliai kaip bateliai. Tavo panašūs...

–Panašūs? – pyktelėjo. – Čia gi „Labutinai“.

–Kas tokie?

–Ai, ką tu išmanai. – Ji paleido mane ir prisiglaudė prie vitrinos stiklo. –

Įsivaizduoji, kaip seksualiai su jais atrodyčiau? Galėtum juos nuauti ir
išbučiuoti mano kojas.
Ji atlošė galvą ir užsimerkė, įsivaizduodama ką tik papasakotą scenarijų.
Man užsimerkti nereikėjo. Vaizdas ir taip stovėjo prieš akis.
– Galėsiu nupirkti, – pasakiau nenutuokdamas, kiek jie gali kainuoti.

– Bet aš noriu jų dabar, – patempė lūpą.

– Dabar? Juk parduotuvė nedirba.

– Labai labai noriu, – ji priėjo prie manęs ir pažiūrėjo stirnos akimis.

– Juk negaliu tiesiog nueiti ir jų paimti.

– Kodėl gi ne? – ji šyptelėjo taip, kad žinojau, jog nieko gero

nebus.Apsisuko ir ėmė dairytis.
Netoliese, prie šaligatvio, buvo pasodintos kelios gėlės ir gražiai
įkomponuoti plytos dydžio akmenys. Vos juos pamačiusi, Silvija nubėgo,
pasilenkė ir pakėlusi akmenį metė į vitrinos langą. Smūgis buvo silpnas, tad
akmuo atšoko, o vitrina liko savo vietoje.
– Ką tu darai? – sušnabždėjau, lyg staiga visas miestas galėtų mus
išgirsti.
 – Velnias, – pasakė ji ir tęsė, ką pradėjusi.

Žengiau žingsnį link jos, norėdamas sulaikyti, bet ji nieko nelaukusi

pasilenkė dar kartą ir pasičiupusi kiek lengvesnį akmenį sviedė jį iš visų
jėgų. Akmuo praskriejo stiklą kiaurai ir šis sutrupėjęs pažiro ant šaligatvio.
Po sekundės pradėjo kaukti signalizacija.
– Greičiau! – sušuko Silvija, ranka rodydama, kad įlipčiau ir
paimčiaubatelius.
Lyg koks paklusnus šunelis, apimtas panikos, įlipau per sudaužytą stiklą,
susižalojau kelį, čiupau batelius ir abu Silvija pasileidom bėgti. Palindom
po dideliu tiltu ir slėpėmės, kol policija kaukiančiomis sirenomis visame
mieste ieškojo vagių. Silvija juokėsi ir glaudė prie savęs pavogtus batus, o
aš bandžiau nuraminti savo besidaužančią širdį.
–Ačiū, – pasakė ji ir prispaudė mane prie tilto atramos. Atsiklaupė
antkelių, numovė man kelnes ir pamalonino mane burna.
Tai buvo beprotiškiausias nuotykis mano gyvenime.
Policijai nurimus, nusprendėm išlįsti iš savo slėptuvės ir traukti namo.
Silvija batelius nešėsi rankoje, vis žvilgčiodama į jų gražų, sodriai raudoną
padą. Būčiau jautęsis saugiau, jei būtume bent kuprinę turėję, o dabar
nebuvo net kur jų paslėpti. Užsukome už kampo. Iki namų buvo likę vos
keliasdešimt metrų, kai priešais pamatėme policijos automobilį.
– Ramiai, – sušnabždėjau.
Automobilis lėtai važiavo gatve. Silvija slėpė batelius už nugaros.
Netikėtai pareigūnai įjungė sireną. Silvija metė batus ir pasileido bėgti.
Likau stovėti kaip didžiausias kvailys. Galva lengvai sukosi ir beveik
nebesupratau, kas vyksta.
Policija mane sučiupo ir nusivežė į komisariatą. Kadangi buvau paauglys,
neturėjau didelių nemalonumų. Tėvai sumokėjo baudą ir buvau paleistas.
*
Atsibudau skaudančia galva. Kambaryje vis dar grojo muzika. Merginos
nebebuvo. Aš gulėjau ant sofos prasegtais marškiniais, taip pat ir kelnėmis.
Nieko nesupratau.
Susitvarkiau drabužius ir išėjau iš kambario. Klube buvo pasirodymo
įkarštis. Vyrai mėtė eurų kupiūras į Reiną ir plojo, kol ši šoko kaip gyvatė. –
Kas nutiko? – paklausė priėjęs Linas.
– O kas yra?
– Pasižiūrėk į veidrodį.
Nuskubėjau į tualetą. Visas mano veidas ir krūtinė buvo nusėti lūpdažio
žymėmis. Po galais, kas man nutiko? Viskas rodėsi lyg per miglą. Pamenu
tik tiek, kad siaubingai užsimaniau miego. Kažkodėl į galvą lindo Silvijos
veidas. Nieko nesuprantu. Negi ta mergina mane apsvaigino?

Amanda
Mano suknelė atrodė nepriekaištingai. Juoda, iki žemės, šone ilgas
skeltukas, apnuoginantis koją iki pat šlaunies. Plaukai papūsti ir sukelti į
viršų. Ilgi auskarai, liečiantys pečius, vakarinis makiažas. Pažiūrėjusi į
veidrodį sunkiai save atpažinau.
Geilas sakė būti pasiruošusiai šeštą. Dabar buvo pusė šešių, o aš jau
neturėjau, ką veikti.
Suskambo durų skambutis. Tikriausiai Geilas pasirodė anksčiau, kaip ir
aną kartą. Nusišypsojau. Pasiėmiau rankinę ir nusileidau laiptais žemyn.
Žvilgtelėjau pro langą, norėdama pamatyti Geilo automobilį, bet ten jo
nebuvo. Atidariusi duris radau ant žemės padėtą voką. Išėjusi į kiemą
nepastebėjau nė gyvos dvasios. Paėmiau voką ir įėjau į kambarį.
Širdis pradėjo smarkiai daužytis – nežinojau, ko laukti. Čia tikrai ne
paštininkas jį paliko.
Atplėšiau voką ir ištraukiau jame buvusias nuotraukas. Adrenalinas sukilo
taip smarkiai, kad atrodė, jog pradėjo spengti ausyse.
Nuotraukoje buvo Geilas. Jo marškiniai prasegti, virš jo – seksuali
mergina. Jie bučiuojasi, gulėdami ant kažkokios sofos. Jaučiau, kad tuoj
mane supykins.
Kitoje nuotraukoje vaizdas labai panašus, tik merginos lūpos jau ant jo
krūtinės. Dar kitoje – jos dar žemiau, kol galiausiai...
Skruostais pradėjo ristis ašaros. Nuotraukos negalėjo būti senos, nes
puikiai matėsi randai ant neseniai sužalotos jo rankos. Nutėškiau jas ant
svetainės grindų ir šios pažiro po visą kambarį. Susmukau ant žemės ir
prapliupau raudoti. Tušas pradėjo griaužti akis, bet dabar tai buvo mažiausia
problema.
 Norėjau išrėkti visą skausmą, kuris susitvenkė krūtinėje, bet tegalėjau
verkti.
Apimta pykčio išsirišau plaukus ir nusidrėskiau suknelę. Paspyriau
nuotraukas kuo tolyn ir užsirakinau namus. Pykau. Niršau. Norėjau trenkti
jam į veidą ir paklausti kodėl, bet kartu ir nenorėjau jo matyti.
Geilas atvažiavo laiku, o mano skruostais vis ritosi ašaros. Jis pabeldė į
duris. Neketinau jų atidaryti.
–Amanda! – pašaukė stovėdamas už durų. Nieko neatsakiau. Tada pabeldė
kiek garsiau. – Amanda! – sušuko jis. – Ar viskas gerai?
–Negerai, šunsnuki tu! – suspigau.

–Ką? Kas nutiko? – jo balse buvo girdėti sumišimas. Neketinau daugiausu

juo kalbėti. Jis puikiai turėjo suprasti, kodėl aš jo nenoriu matyti. –
Amanda! – vėl suriko, nesulaukęs jokio atsakymo. – Aš einu į vidų. – Jis
pasuko durų rankeną, bet durys buvo užrakintos. Pabandė dar kartą. Ir dar
kartą. – Įsileisk mane ir papasakok, kas nutiko.
Norėjau, kad jis išeitų. Norėjau pabūti viena. Paverkti ir išlieti visą
skausmą.
Galiausiai Geilas nurimo. Nežinojau, ar jis išvažiavo. Nenorėjau, kad jis
mane pamatytų.
Pasakyk, kas yra? – parašė jis per Facebook.
Numaniau, kad jis visko taip lengvai nepaliks, o kad sužinojau apie jo
išdavystę, jis nenutuokė. Tad nufotografavau visas ant žemės išmėtytas
nuotraukas ir nusiunčiau jam. Palaukiau, kol jis pamatys, ką atsiunčiau, ir
išjungiau internetą. Dabar jis žino, kas man yra.
Norėjau bent parai tiesiog išnykti. Išjungiau šviesą, užtraukiau užuolaidas.
Patikrinau visus langus ir duris. Ruošiausi lyg kokiai pasaulinei apokalipsei.
Tik ta apokalipsė vyko mano viduje.
Pasiėmiau vyno butelį ir nukeliavau į antrąjį aukštą. Keliais gurkšniais
išgėriau pusę butelio. Norėjau poveikį pajusti greitai.
Blogiausia buvo tai, kad mintyse ne tik mačiau tas šlykščias nuotraukas,
bet mano vaizduotė vis piešė galvoje vaizdus, kas vyko toliau. Kad ir kaip
stengiausi apie tai negalvoti, aš vis vien mačiau Geilo rankas ant tos
merginos kūno... Jo lūpas ant jos odos... Buvo ir šlykštu ir skaudu. Išgėriau
dar vyno. Jo poveikis pamažu pradėjo jaustis. Galva palengvėjo, bet
skausmas – ne. Gal net priešingai. Jaučiausi perdėtai jautri ir kiekvienas
Geilo prisilietimas, kurį taip saugojau atmintyje, dabar dūrė kaip peilis.
Mudviejų nuotrauka kurią tik vakar atsiėmiau iš fotoateljė, dabar kėlė visai
kitokius jausmus, nei vakar. Užverčiau nuotrauką ir gurkštelėjau dar vyno.
Pabaigusi vieną butelį, atsidariau kitą. Pastarasis taip ir liko nepabaigtas.
Užmigau ant grindų, prie lovos, susisukusi į užklotą.
Kitą dieną jaučiausi dar prasčiau. Mane kankino ne tik vaizduotė ir
sudaužyta širdis, bet dar ir galva. Ją siaubingai plėšė nuo vakar išgerto
saldaus vyno. Prarijau dvi tabletes nuskausminamųjų, bet poveikio beveik
nepajutau.
Tikėjausi, kad dušas padės. Atsisukau tokį karštą vandenį, kokį tik galėjau
pakęsti, ir tiesiog stovėjau po tekančiu vandeniu. Troškau, kad jis išdegintų
visas blogas mintis ir nuoskaudas, bet jis degino tik odą.
Interneto įsijungti nenorėjau. Žinojau, kad ten bus krūva Geilo žinučių.
Dar nebuvau pasiruošusi su juo apie tai pasikalbėti. Nežinau, ar iš viso kada
nors būsiu pasiruošusi.
Paskambinau mamai. Ši iš karto pakvietė mane pas ją. Sutikau. Nenorėjau
būti kaime. Nenorėjau laukti, kada Geilas vėl pasibels į mano duris, ar
paprasčiausiai matyti jį pro savo langus. Man reikėjo erdvės.
Išsidžiovinau plaukus, susidėjau nedidelį lagaminą ir išvažiavau.
Kelionė buvo ilga. Mama gyveno pajūryje, tad man teko pravažiuoti pusę
Lietuvos. Nepamenu, kada paskutinį kartą pas ją lankiausi. Tikriausiai prieš
dvejus metus, kai buvo mamos jubiliejus. Dažniausiai ji atvažiuodavo
pailsėti pas mane ir atsipūsti nuo miesto triukšmo.
Vos ją pamačiau, puoliau į glėbį. Jos apkabinimas veikė geriau nei prieš
tai išgertos tabletės.
– Kaip laikaisi? – paklausė.
– Normaliai, – atsakiau.
Nežinojau, ar noriu jai pasakoti apie Geilą. Galbūt mano problemos
stebuklingai išnyks, jei apie jas nekalbėsiu garsiai... Galbūt, galbūt, galbūt.
Norėjau išmesti jį iš galvos bent kelioms valandoms. Pamąstyti apie ką nors
visai kita.
 Mano senasis kambarys atrodė taip pat, kaip jį ir palikau. Mama čia
ateidavo tik nuvalyti dulkes ir palaistyti gėles.
Lagaminą pasidėjau ant fotelio. Ant jo iš karto užšoko senas mamos
katinas Pūkis. Buvau jo pasiilgusi. Paėmiau ant rankų ir šis iš karto pradėjo
murkti.
Kadaise Pūkis buvo geriausias mano draugas. Visada kartu miegodavom,
žaisdavom, eidavom į lauką. Dabar jis sau senas ir man darėsi liūdna
pagalvojus, kad jo gyvenimas jau eina į pabaigą. Padėjau katiną ant
lagamino, kad šis įsitaisytų, jei tik norės, ir išėjau į virtuvę pas mamą.
Mano atvykimo proga mama nusprendė iškepti savo firminį obuolių
pyragą, kurį labai mėgau. Pasisiūliau padėti, ir mama su džiaugsmu padavė
prijuostę.
Pyrago kepimas kartu su mama buvo nauja patirtis. Kad ir kaip ją
mylėjau, ji buvo keista. Niekuomet neleisdavo jai padėti. Ji visuomet
gamindavo viena, namus tvarkydavo viena. Net jei prašydavau, kad leistų
man prisijungti, visuomet išgirsdavau „ne“. Todėl dabar buvau įsitikinusi,
kad išgirsiu tą patį žodį ir maloniai nustebau, kai ji sutiko.
Žinojau, kad prieš metus ar dvejus mama pradėjo susitikinėti su nauju
vyru, ir mačiau, kaip ji pasikeitė. Mamos draugas buvo psichologas ir
tikriausiai jo patarimai buvo jai į naudą. Svarsčiau, ar tik man nereikėtų pas
jį apsilankyti. Kažkodėl pradėjau abejoti, kad su Geilo drama pajėgsiu
susitvarkyti viena. O dar ir Giedriaus nesąmonės.
Kol pyragas kepė orkaitėje, su mama išsivirėm arbatos ir maloniai
šnekučiavomės. Tai buvo pirmas kartas, kai per pastarąją parą negalvojau
apie Geilą.
Man iš tikrųjų buvo malonu klausytis apie mamos ir jos draugo Gintaro
nuotykius. Ir sakydama „nuotykius“ aš turiu omenyje tikrus, adrenalino
kupinus nuotykius, o ne kokius nors pasivaikščiojimus po muziejus.
Nuo draugystės pradžios jie kartu spėjo apkeliauti labai daug šalių, skrido
lėktuvu, vaikščiojo ant ugnikalnio, buvo nusileidę į giliausias olas, šoko su
parašiutu, mokėsi plaukti banglentėmis ir patyrė dar daug kitų nuotykių. Aš,
būdama savo jaunystės pike, nesu tiek išbandžiusi ir aplankiusi, kiek ji. Ir
stebėjausi, ir džiaugiausi, kad ji pagaliau rado savo laimę ir jos gyvenimas
pradėjo keistis į gera.
 Negalėjau jai papasakoti visko, kas dėjosi mano gyvenime. Nenorėjau.
Pirmiausia, man apie tai kalbėti vis dar buvo skaudu ir, neabejoju, jei būčiau
užvedusi tą temą, didžiąją laiko dalį būčiau tiesiog praverkusi. Ir antra,
mūsų pokalbio tema buvo tokia linksma, nuotaikinga ir nesusijusi su Geilu,
kad nenorėjau gadinti nuotaikos nei sau, nei jai. Tad mamai pasakojau tik
apie namo remontą ir darbą.
Ši mane subarė, kad vien tik dirbu ir neturiu kada pailsėti. Akimirką
ketinau jai pasigirti apie Maldyvus, bet tada būčiau turėjusi papasakoti ir
apie Geilą, tad susilaikiau.
Apie mano vizitą sužinojo pusseserė bei keli draugai. Nusprendžiau
šiandien su jais susitikti ir pravėdinti galvą. Praėjo daug laiko, kada
paskutinį kartą juos mačiau. Regis, kai dar mokėmės mokykloje. Tad
atnaujinti ryšius tikrai reikėjo.
Susipyniau plaukus į storą kasą, apsirengiau suknelę ir nuėjau į gretimą
namą, kur vis dar gyveno pusseserė.
Vos tik pabeldžiau į pusseserės buto duris, ši tuoj pat prie jų pribėgo ir
atidarė. Suspigusi puolė man į glėbį.
–Laaaabas, – pasakė išsiilgusi.

–Labas, – šyptelėjau ir taip pat ją apsikabinau.

–Užeik, užeik. Megztinį gali palikti čia, – ji mostelėjo ranka į kėdę

priedurų. – Svetainėje yra dar kai kas. Eik, pasisveikinsi.
Nedrąsiai nuėjau į svetainę. Ant sofos sėdėjo vaikinas ir panarinęs galvą
skaitė žurnalą.
– Ghm, – sukrenkščiau. Jis patraukė žurnalą.

– Amanda? – nustebo jis.

– Pauliau? – nusišypsojau ir nuėjau apsikabinti seniai matyto draugo.

– Eglė sakė, kad šiandien bus ypatingų svečių, bet net nebūčiau
pagalvojęs, kad ji kalba apie tave.
–Man taip pat smagu tave matyti.
 Paulius buvo mano draugas nuo pat ketvirtos klasės. Kai kuriose
pamokose kartu sėdėdavom. Bet, kaip dažniausiai nutinka, po mokyklos
mūsų keliai išsiskyrė. Labai džiaugiausi šiuo susitikimu.
– Sėsk, – jis timptelėjo mane už rankos ir pasisodino šalia savęs.

– Koks vakaro planas? – paklausiau nekantraudama nuveikti ką nors

įdomaus.
– Galim pažaisti kokį stalo žaidimą, – pasiūlė Eglė, atnešusi užkandžius.

– O daugiau mūsų nebus?

– Ne. Martynas atsisakė, Dovilė ir Viktorija negali. O visi kiti seniai

išsibarstę po pasaulį.
Gaila. Norėjau pamatyti visą mūsų būrį. Bet džiaugiausi ir geriausiais iš
jų.
Žaidėme kažkokį strateginį stalo žaidimą. Nesupratau nei taisyklių, nei ką
ten reikėjo daryti. Bet bent jau smagiai praleidau laiką ir prisijuokiau. Eglė
padarė kokteilių ir užkandžių. Paulius nesustodamas pasakojo visokius savo
gyvenimo nuotykius.
Per vieną dieną iš dviejų skirtingų žmonių sužinojau, kiek galima pasiekti
per gyvenimą ir kiek įvairiausių nuotykių patirti. O aš buvau visiška to
priešingybė. Net pasijaučiau nejaukiai, kai teko pasakoti apie savo nuobodų
gyvenimą. Ilgą laiką toks gyvenimo būdas man tiko, bet kai sutikau Geilą,
viskas apsivertė. Aš staiga panorau iš gyvenimo kažko daugiau.
– Einu suplaksiu daugiau kokteilių, – Eglė atsistojo ir nuėjo į virtuvę.
– Reikia pagalbos? – sušukau.
– Ne!
Paulius atsistojo ir pradėjo kažko ieškoti kišenėse.
–Einu į balkoną parūkyti. Nori kartu?

–Žinoma, – atsakiau. Rūkyti neketinau, bet bute buvo tvanku.

Norėjauįkvėpti vakaro gaivos.
–Žinai, aną dieną galvojau apie tave, – jis spragtelėjo žiebtuvėlį ir
 šisužsižiebė. – Dabar net keista, kai apie tai pagalvoju.
–Ką galvojai?

–Kad gaila, jog taip išsiskyrė keliai. Būčiau mielu noru palaikęs su
tavimiryšį.
–Tiesiog reikėjo man parašyti.

–Žinau... Kažkaip neprisiruošiau, o vėliau gyvenimas mane pagavo.

–Žinau, ką tai reiškia. Nors nesu pakvaišusi nuotykių ieškotoja, bet net irį
rutiną galima taip įsisukti, kad nepastebi, kaip praeina vieni, kiti metai...
–Mhm... – jis patraukė dūmą ir cigaretės žarija sužibo raudonai

–Kaip Rasa? – prisiminiau jo merginą, su kuria jis draugavo mums

baigiant mokyklą. Ant piršto žiedo nemačiau, tad spėjau, kad dar
nesusituokė.
–Išsiskyrėm beveik iš karto po mokyklos. Aš likau studijuoti Klaipėdoje,ji
iškeliavo į Vilnių. Supratau, kad draugystė per atstumą – ne man. Juo
labiau kad išvykusi ji visiškai atšalo.
–Nežinau, ar užjausti po tiek metų.

–Neee, nereikia, – nusišypsojo. – Vis pagalvoju, kad mums reikėjo

pabandyti, – Paulius žiūrėjo į tolį.
–Mums? – nustebau.

–Taip, – atsisuko. – Tau tai nerealus scenarijus?

–Ne, taip nesakiau. Tiesiog niekada apie tai nepagalvojau.

–O aš pagalvojau. Ir ne kartą, – jis užgesino cigaretę ir įsistebeilijo įmane.

Paulius buvo gražus vyras. Daug brandesnis, nei mokykloje. Jo

žandikaulis dabar atrodė lyg iškaltas skulptoriaus.
– Išgerkim rytoj kavos? – paklausė žiūrėdamas tiesiai man į akis.
Nežinojau, ką atsakyti.
 Geilas
–Tai gali atkapstyti ar ne? – susierzinau.

–Turiu daug darbo, bet pamėginsiu šią savaitę.

–Šią savaitę netinka! – sušukau į telefoną. – Man reikia šiandien, –

nuleidau balsą, suprasdamas, kad tik nuo seno draugo Justo priklauso,
kaip greitai galėsiu pamatyti apsaugos kameros vaizdą.
–Gerai, gerai, pasistengsiu šiandien. Bet liksi skoloj.

–Ko tik nori, – išjungiau telefoną.

Pastarąsias dienas buvau piktas. Siaubingai piktas.

Santykiai su Amanda buvo visiškai pašliję ir vien dėl tų nuotraukų. Man
vis dar buvo neaišku, kam tai merginai reikėjo mane apsvaiginti ir padaryti
tokias nuotraukas. Kieno nors užsakymas? Kieno?
Gaila, kad nuotraukose nesimatė jos veido. Tikėjausi, kad jis matysis bent
jau filmuotoje medžiagoje. Tikrai ją parodysiu Amandai, kad ji suprastų,
jog aš buvau apsvaigintas ir jos tikrai neišdaviau. Viliuosi, kad ji norės su
manimi kalbėti ir bent jau mane išklausys.
Nežinojau, ar ji tiek supyko, kad daugiau nebenorėtų manęs matyti, net jei
ir esu nekaltas. Todėl įkalčių man reikėjo kaip įmanoma greičiau.
Viskas mano gyvenime dabar buvo blogai ir aš jau nebežinojau, nuo ko
turėčiau pradėti viską taisyti.
Supratau, kad Amanda su manimi dar nenorės kalbėti, todėl ir
nesistengiau jai per daug lįsti į akis. Vos tik gausiu įrodymus, keliausiu pas
ją.
Rytis pamažu pradėjo su manimi kalbėtis. Man jau nebereikėjo pas jį
važiuoti, kad galėčiau persimesti vienu kitu žodžiu. Jis tikriausiai apsvarstė
mano pasakojimą ir suprato, kad neturiu jokio reikalo jam meluoti.
Apie Silviją mes nekalbėjom. Kelis kartus dar bandžiau užsiminti apie ją,
bet Rytis aiškiai pasakė, kad apie tai su manimi kalbėti nenori. Nespaudžiau
jo. Užteko ir to, kad jis vėl įsileido mane į savo gyvenimą.
 Norėjau įsitikinti, kad jis nepaseks mano pėdomis ir nepaklius į Silvijos
pinkles, nors galėjau ir šiek tiek pavėluoti.
Diena slinko sunkiai. Vis tramdžiau norą paskambinti Justui ir pasiteirauti
dėl vaizdo įrašo. Norėjau paskambinti ir Amandai, bet ši eliminavo visas
galimybes su ja susisiekti. Net išvažiavo iš kaimo.
Nežinojau, kur ji yra ar kada grįš, ir tai buvo skaudžiausia. Nežinojau, ar ji
saugi.
Laukti ir žiūrėti pro langą, kada jos automobilis įvažiuos į kiemą,
negalėjau. Neturėjau tiek kantrybės. Man laikas greičiausiai eidavo tada, kai
dirbdavau. Tad persirengiau ir išvažiavau į klubą.
Vos ten nuvykau, mane apėmė slogi nuotaika. Visi linksminosi ir gėrė
alkoholį, o aš buvau kaip nuskriaustas šunytis. Be Amandos jaučiausi
apgailėtinas.
Norėjau jos artumo, šilumos, o viskas, ką gavau, tai nežinomybė.
Iš baro pasiėmiau butelį viskio ir nuėjau į savo kabinetą. Nusimečiau
švarką, atsilaisvinau kaklaraištį ir prisipildžiau stiklinę. Gėrimas skanus,
šiek tiek saldus ir tikrai lengvo skonio. Blogai. Taip išgersiu daugiau.
Po pusvalandžio mano skrandis jau buvo gerai įkaitęs nuo deginančio
gėrimo, įtampa šiek tiek atslūgo, tapau labiau abejingas skausmui.
Nemėgau tiek daug prisigerti, bet nieko kito neliko. Skambučio dėl vaizdo
įrašo taip ir nesulaukiau, tad ta proga vienu gurkšniu išgėriau likusį stiklinės
turinį ir nieko nelaukęs vėl pripildžiau.
Man skaudėjo širdį. Paskutinį kartą taip skaudėjo, kai supratau, kad Silvija
mane apsuko aplink pirštą. Bet tada buvau jaunas paauglys. Kvailas, naivus.
Nežinojau, kas yra meilė. Po to liepiau sau nebepamilti. Ir štai aš sėdžiu
vienas savo kabinete, apsikabinęs viskio butelį, ir sielvartauju dėl merginos,
be kurios nebenoriu įsivaizduoti savo kasdienybės.
Telefono ekranas įsižiebė ir apšvietė kabinetą. Puoliau prie jo tikėdamasis,
kad skambina Amanda arba draugas nori pranešti, kad galiu atvažiuoti
pažiūrėti įrašo, bet skambino brolis.
Nenorėjau atsiliepti girtutėlis ir parodyti jam blogą pavyzdį, kai jis bando
atsigauti nuo perdozavimo, tad palaukiau, kol skambutis nutils, ir gėriau
toliau. Jeigu jau pradėjau gerti, norėjau nusitašyti taip, kad pamirščiau, koks
mano vardas.
 Į kabinetą kelis kartus buvo atėjęs Linas ir kažko teiravosi, bet buvau
neadekvatus suprasti ar juo labiau atsakyti. Supratęs, kad šiandien iš manęs
jokios naudos, jis išėjo ir paliko mane vieną.
Namo grįžti nenorėjau. Bijojau, kad jei Amanda bus grįžusi, būdamas
girtas prikrėsiu dar daugiau kvailysčių. O tada jau negalėsiu kaltinti nieko
kito, kaip tik savo buką galvą.
Išgirdau beldimą į duris. Norėjau pasakyti, kad nieko nenoriu matyti, bet
jos jau atsivėrė, tad nebesivarginau. Išgėręs alkoholio visada tapdavau
apatiškas.
– Geilai? – paklausė švelnus moteriškas balsas.
Melisa.
–M? – užsiverčiau butelį.

–Viskas gerai? Linas sakė, kad geri.

–Linui reikėtų mažiau šnekėti.

–Susipykai su mergina?

–Iš kur žinai?

–Visi vyrai susipykę geria. Tu – ne išimtis, – ji nusišypsojo.

–O galvojau, kad aš ypatingas, – mano sarkazmas dabar nebuvo

patsgeriausias.
–Ir esi. Tik ne visos tai mato, – Melisa priėjo arčiau, paėmė iš manęsbutelį
ir atsigėrė kelis gurkšnius. Susiraukė ir nusipurtė. – Kaip gali jį gerti?
–Kas? Gi skanus viskis.

–Fui, – pasakė ir ėmė dairytis aplinkui.

–Nerasi nieko, kas pagerintų skonį. – Ji žvilgtelėjo į mano lūpas. – Net

jeiir susipykau su savo mergina, nereiškia, kad galiu būti jai neištikimas.
 Žinojau, ko ji nori. Ir žinojau, ko noriu aš. Buvau girtas, bet ne tiek. Vargu
ar iš viso galėčiau būti toks girtas, kad išduočiau Amandą.
–Tikriausiai visada nenustosiu vilties, kad mes galime turėti antrą šansą,–
pasakė Melisa.
–Patariu nustoti. Be to, Linas į tave blizgina akis.

–Linas? Jis man per jaunas.

–Na ir kas? Aš irgi už tave jaunesnis trimis mėnesiais, – nusijuokiau.

–Tai ne tas pats, – šyptelėjo mergina ir gurkštelėjo viskio. – Gal einam

įklubą? Pažiūrėsi į merginas, atsipalaiduosi. Pamirši rūpesčius kuriam
laikui.
–Nenoriu. Noriu pabūti vienas ir pasikalbėti su šituo viskio buteliu. Na,gal
su kitu, nes tas jau baigiasi.
–Tau viskas bus gerai? – paklausė sunerimusi.

–Taip, – atsakiau, nežinodamas, ar meluoju, ar ne.

Miegoti kabinete ant sofos buvo nepatogu ir šalta. Užsiklojau švarku, bet
to nepakako.
Atsibudau vėlai dieną. Susivėlęs ir skaudama galva. Visas kabinetas
smirdėjo alkoholiu ir mane pradėjo pykinti.
Tualete atidaviau visą vakar išgertą alkoholį. Skrandį skaudėjo, nes jau
parą nieko nevalgiau, o išsekęs kūnas pradėjo drebėti. Norėjau susisupti į
antklodę ir gulėti, kol viskas praeis.
Telefone radau kelis praleistus skambučius. Du iš brolio ir vienas iš Justo.
Akimirksniu jam perskambinau.
–Jau turi įrašą? – ėjau iš karto prie reikalo.

–Turiu. Jau vakar turėjau. Dirbau iki pat išnaktų, kad tik kuo
greičiaugalėčiau tau jį parodyti, o tu neatsiliepei, – priekaištavo jis.
–Vakar buvo sunki diena, atleisk. Kada galiu atvažiuoti?
 –Dabar.

Jam nė nespėjus pabaigti žodžio, aš jau ieškojau savo švarko.

Vairuoti dar negalėjau. Buvau įsitikinęs, kad mano kraujyje dar cirkuliavo
nemažas alkoholio kiekis. Išsikviečiau taksi.
Atvažiavau greitai. Beveik nubėgau iki Justo buto durų. Šaltkrėtis praėjo.
Regis, kūnas atsigavo.
–Greitas, – pasakė Justas, įleidęs mane į vidų.

–Man tos medžiagos tikrai labai reikia.

–Štai, – parodė į savo kompiuterį, – pažiūrėk, – jis išėjo iš

kambario,sutekdamas man privatumo, nors abejojau, ar prieš tai
neperžiūrėjo.
Paspaudžiau play mygtuką ir įrašas pasileido. Manęs nedomino pradžia,
kurią ir taip prisiminiau. Prasukau įrašą ir paleidau toje vietoje, kur išgėriau
stiklinę gėrimo.
Stebėjau, kaip po kelių minučių aš atsiguliau ant sofos ir užmigau. Prie
manęs prisiartino mergina ir pradėjo išsirenginėti. Ji nusiėmė rožinį peruką,
kaukę, drabužius ir akimirkai atsistojo priešais mane. Vos pamačiau Silvijos
veidą, mano kūną išpylė šaltas prakaitas. Mergina išsitraukė fotoaparatą ir
priėjusi prie manęs ėmė fotografuoti. Prasegė mano marškinius, pradėjo
mane bučiuoti ir pozuoti. Fotoaparato blykstė vis nušviesdavo kambarį.
Galiausiai, peržiūrėdama nuotraukas, Silvija nusišypsojo ir išėjo iš
kambario, palikusi mane tokį, koks tada atsibudau – nubučiuotą ir pusiau
išrengtą. Mane supykino nuo vaizdo, kurį mačiau. Silvija peržengė visas
ribas ir jai už tai tikrai atsirūgs.
Buvo be galo keista, kad kažkas su manimi daro tokius dalykus, o aš
visiškai nieko neprisimenu. Lyg būčiau žiūrėjęs kokį filmą.
Įsikėliau filmuotą medžiagą į atmintuką. Padėkojau Justui už greitai
suteiktą pagalbą ir išsikvietęs taksi nuskubėjau namo.
Pirmas dalykas, kurį padariau grįžęs – pažiūrėjau, ar Amanda jau namie.
Deja, kiemas buvo tuščias. Nežinojau, kada ji grįš, bet turėjau atrodyti kaip
įmanoma geriau. Nes dabar atrodžiau kaip benamis.
 Įsidėjau atmintuką į piniginę, kad nieku gyvu jo nepamesčiau, ir nuėjau į
dušą.
Jei pasakyčiau, kad dušas mane atgaivino, meluočiau. Jaučiausi švaresnis,
bet savijauta vis vien nebuvo tobula. Ir neturėjo būti. Stebuklas, kad iš viso
galiu gyventi po vakarykščio alkoholio kiekio.
Žiūrėjau pro langą ir laukiau, kada grįš Amanda. Prisiekiau sau, kad
būtinai su ja pasikalbėsiu.
 Amanda
Šiandien buvo paskutinė diena, kai viešiu pas mamą. Rytoj – pirma mano
darbo diena po ilgų atostogų. Išvykti planavau po pietų, tad dar turėjau visą
pusdienį.
Šiandien su Paulium susitarėm išgerti kavos. Buvo keista bendrauti su taip
seniai pažįstamais žmonėmis, su kuriais bendravimas nutrūko beveik prieš
dešimtį metų.
Mama šiandien irgi turėjo planų su naujuoju draugu, tad nesijaučiau
prastai, kad atvykusi paviešėti pas ją, išeinu savais reikalais.
Lengvai pasidažiau, apsimoviau džinsus, apsivilkau palaidinę ir
nuvažiavau į jo pasiūlytą kavinę. Į mašiną buvau susidėjusi ir visus savo
daiktus, nes grįžti į mamos butą neketinau – po pietų iš karto keliausiu
namo.
Kavinė buvo nedidelė, bet jauki. Žmonių vos vienas kitas. Prie nuošalaus
stalelio manęs jau laukė Paulius. Vos mane pamatęs, jis nusišypsojo ir
atsistojo.
–Labas, – pasakė ir puolė atitraukti man kėdę. Džentelmenas.

–Labas.

–Lengvai radai kavinę?

–Negi jau nepameni, kad esam joje buvę.

–Teisingai, – prisiminė. – Per paskutinį skambutį atėjome čia pusryčių.

–Taip. Gera atmintis. – Atsisėdau ir ėmiau vartyti meniu. – Gal ką

norsrekomenduosi?
–Čia labai skanios Cezario salotos, bet mano mėgstamiausias –
vištienoskepsnys. – Jis žvilgtelėjo į meniu ir apsilaižė lūpas.
Kelios merginos, sėdėjusios prie gretimo stalelio, sukikeno, žiūrėdamos į
Paulių, ir kažką viena kitai pašnabždėjo.
–Ar tu jas pažįsti? – paklausiau pasilenkusi, kad merginos nesuprastų,
 jogkalbu apie jas.
–Ne, bet greičiausiai jos pažįsta mane.

–Kaip?

–Laisvu laiku didžėjauju klubuose. Tikriausiai jos mane ten matė.

Praeitąsavaitgalį viename klube buvo pašėlęs vakarėlis. Apie jį visi
šneka.
–Oho, žvaigždė.

–Nori šiek tiek šlovės spindulių? – nusijuokė.

–Ne, ačiū. Man gerai ir taip.

Prie mūsų priėjo padavėja. Paulius užsisakė savo mėgstamiausio vištienos

kepsnio, o aš jo rekomenduotų Cezario salotų.
Netrukus padavėja sugrįžo su mūsų maistu. Suvalgėme beveik tylėdami.
Nemėgau kalbėti pilna burna ir Paulius tai žinojo.
–Tai kada vėl tave išvysiu? – paklausė, kai aš savo tuščią lėkštę pastūmiau
į stalo vidurį.
–Nežinau. Galbūt vėl po dešimties metų.

–Ne ne, aš nesutinku, – jis padėjo rankas ant stalo visai greta manųjų.

–Iki Klaipėdos – tolimas kelias. Kiekvieną savaitgalį negaliu čia lankytis.

–Galbūt aš galėčiau pas tave atvažiuoti? – paklausė, nykščiu

liesdamasmano ranką. Aš instinktyviai patraukiau ją į šalį. – Kas? –
atrodė sutrikęs. – Aš turiu draugą, – pasakiau neužtikrintai, nes vis dar
nežinojau, ar Geilas – mano vaikinas.
–Ar tai rimta?

–Nežinau. Dabar mes lyg ir susipykę. Viskas komplikuota.

 –Tu jį myli?

Žinojau atsakymą į šį klausimą, bet tai mane žeidė lyg peilis. Net ir
žinodama, kad Geilas mane išdavė su kita mergina, aš vis vien jį mylėjau.
–Taip, – atsakiau pykdama dėl savo jausmų.

–Prakeikimas, – tyliai nusikeikė ir atsilošė kėdėje.

–O net jei ir būčiau negrįžtamai su juo susipykusi, nemanau, kad

dabarturėčiau jėgų naujiems santykiams.
Jaučiausi prastai, kad būtent Pauliui turiu pasakyti „ne“. Prisipažinsiu,
mokykloje buvau jį įsižiūrėjusi iki ausų, bet jam to nesakiau. Pasirodo, jis
jautėsi taip pat, gal net ir iki šiol. Todėl jį nuliūdinti buvo skaudu. Paulius
buvo geras vaikinas. Toks, kokio norėtų dauguma moterų, todėl neabejojau,
kad jo kelyje greitai atsiras reikiama mergina.
Su Pauliumi atsisveikinti nenorėjau. Jis grąžino į mano širdį brangius
prisiminimus apie mokyklą ir šiek tiek išblaškė nuo dabartinių dramų.
Norėjau kiek ilgiau pasilikti ir pasišnekėti, bet žinojau, kad jei užtruksiu,
namo grįšiu naktį ir neturėsiu laiko pailsėti. Tad paskutinį kartą apsikabinau
Paulių ir išvažiavau namo.
Vos tik atsisėdau į automobilį ir išvažiavau iš miesto, mane pasivijo
mintys apie Geilą. Prieš akis vėl iškilo nuotraukos ir nuotaika subjuro.
Kelionė prailgo. Sulig kiekvienu kilometru arčiau namų mano širdis vis
smarkiau daužėsi. Aš vis dar buvau neįjungusi interneto – pasilikusi
„lėktuvo“ režimą. Bijojau gauti žinučių iš Geilo. Bijojau praskysti ir jam
atleisti už tokią išdavystę. Bijojau būti silpna ir pati nueiti pas jį, nes be galo
pasiilgau.
Nors išvažiavau, kada planavusi, grįžau jau temstant. Neskubėjau ir
nenorėjau grįžti namo. Jei ne darbas, būčiau pasilikusi pas mamą visai
savaitei.
Įsukau į kiemą ir apsidžiaugiau, kad jame nėra Geilo. Kažkodėl
įsivaizdavau jį laukiantį manęs prie durų.
Galbūt jo norą atsiprašyti aš tik įsivaizduoju, o iš tiesų jam į mane
nusispjaut? Galbūt jis visiškai nepergyvena dėl to, kad sužinojau apie jo
neištikimybę?
Pastačiau automobilį kieme ir nuėjau patikrinti pašto dėžutę. Joje radau
dar vieną laišką.
Prisiminusi pastarojo turinį, šį bijojau atplėšti. Pažiūrėsiu, kai būsiu
pasiruošusi. Jei taip iš viso kada bus. Padėjau jį ant šaldytuvo ir įsitikinusi,
kad rytojui viskas paruošta, nuėjau miegoti.
Naktį sapnavau baisius sapnus ir ne kartą buvau prabudusi, bet vos tik
išaušo rytas ir suskambėjo žadintuvas, nė vieno sapno nebeprisiminiau. Ir
gerai. Nenorėjau mintyse nešiotis košmarų.
*
Pirmoji darbo diena buvo sunki. Per mėnesį susikaupė tiek daug darbų,
kad jų pakaks kelioms ateinančioms savaitėms. Manęs niekas nepavadavo,
tad visa, ką turėjau atlikti, kaupėsi.
Šiandien praleidau pietus, nes tuo metu vyko susirinkimas ir svečių iš
užsienio priėmimas. Tad virdama kavą suvalgiau vieną saldainį, kad pilvas
negurgtų, ir tęsiau darbą, lyg būčiau robotas, kuriam nereikia poilsio.
Važiuojant namo automobilis pradėjo skleisti kažkokius keistus garsus,
kurie man visiškai nepatiko. Savaitgalį reikės nuvažiuoti į autoservisą, kad
jį patikrintų. Mažiausiai norėjau į darbą važiuoti autobusu.
Grįžusi pirmiausia puoliau tikrinti šaldytuvą. Buvau naivi, tikėdamasi rasti
ką nors valgomo, nes visą savaitę nebuvau parduotuvėje. Ištraukiau koldūnų
iš šaldiklio, išsiviriau ir pavalgiau. Kaipmat pasijutau geriau, kai mano
skrandis turėjo ką veikti.
Sunki diena darbe turėjo savų privalumų. Neturėjau nė akimirkos laiko
pagalvoti apie Geilą. Galbūt ir rytoj reikėtų praleisti pietus ir dirbant tiesiog
nežiūrėti į laikrodį.
Užmigau žiūrėdama televizorių. Gerai, kad prieš vidurnaktį prabudau ir
nepatingėjau nueiti į miegamąjį. Kitaip būčiau visiškai nepailsėjusi.
Kita diena prasidėjo lygiai taip pat kaip ir vakarykštė.
Išsimaudžiau, apsirengiau, pasidažiau ir išėjau į kiemą. Atsisėdau į
automobilį ir pasukau raktelį. Automobilis nesureagavo. Pasukau dar kartą.
Vėl nieko. Puiku. Tiesiog puiku.
Paskambinau Saulei, tikėdamasi, kad jai laisva diena ir ji galės pavežti
mane į darbą, bet šiandien ji taip pat dirbo ir padėti negalėjo. Nuostabu.
 Kulniavau žvyrkeliu, apsiavusi savo smailius aukštakulnius, ir stebėjau,
kaip jie pasidengia dulkėmis. Kojas paskaudo, nors dar nenuėjau nė pusės
kelio iki autobuso stotelės. Svarsčiau, ar nevertėtų grįžti namo ir persiauti
kitus batus, bet tuomet nespėsiu į autobusą.
Keli automobiliai, važiavę pro šalį, papypsėjo ir mane išgąsdino.
Paspartinau žingsnį, norėdama kuo greičiau pasiekti stotelę.
Išgirdau, kaip automobilis sulėtina greitį tiesiai už manęs. Atsisukusi
pamačiau Geilo BMW. Apsisukau ir žingsniavau toliau. Jis riedėjo šalia
manęs, o netrukus nusileido langas.
– Nagi, lipk į vidų, – paragino Geilas. Atrodė, kad taip seniai girdėjau
jobalsą.
– Ne, – atsakiau.

– Lipk, po galais, – pasakė garsiau ir jo automobilis suriaumojo.

Kojas tikrai be proto skaudėjo, o jei eisiu toliau, dar ir pėdkelnes

susiplėšysiu. Nusprendžiau lipti į automobilį, bet pasižadėjau sau, kad
netarsiu nė žodžio.
Geilas sustojo ir atidarė dureles. Prisisegiau diržą ir automobilis pradėjo
važiuoti. Džiaugiausi, kad stotelė jau čia pat ir neteks ilgai būti su juo
automobilyje. Pasiruošiau išlipti, o jis stotelę pravažiavo.
– Ką darai? – suspigau.

– Vežu tave į darbą, – pasakė visiškai ramiai.

– Man užteks ir į stotelę.

– Jei tu manai, kad paliksiu tave stotelėje – išprotėjai. Geriau sakyk

adresą.
– Nenoriu, kad žinotum, kur mano darbas...

– Gerai, nesakyk. Galiu tave visą dieną vežioti po miestą.

 Po galais, jis teisus. Juk neiššoksiu iš važiuojančio automobilio.
Nusileidau ir pasakiau jam adresą.
Važiavome tylėdami. Buvo ir keista, ir gera, kad jis nekamantinėja manęs
ir neverčia taikytis ar neperša savo tiesos. Geilas sustojo prieš pat mano
darbovietę. Nenorėjau sakyti ačiū, bet nenorėjau būti ir nemandagi.
Galiausiai nusprendžiau, kad padėkosiu kitą kartą ir jau siekiau durelių
rankenėlės. Geilas mikliai persisvėrė per mane ir sugavo rankeną.
– Palauk, – pasakė. Jo veidas buvo taip arti manęs, kad man
užgniaužėkvapą.
– Leisk man išlipti, – pasakiau, bet nebe taip atkakliai.

– Ar radai voką pašto dėžutėje?

Jo žvilgsnis skrodė mane kiaurai. Negalėjau ištverti akių kontakto.

–Jis ant mano šaldytuvo, – kalbėjau su juo taip noriai, lyg ką tik
nebūčiausau pažadėjusi, kad netarsiu nė žodžio.
–Ar pažiūrėjai, kas jo viduje? – Geilo kvepalai buvo tokie viliojantys,
kadgalvoje iškilo prisiminimai, kaip jis liečia mano kūną.
–Ne. Po paskutinio voko bijau žiūrėti.

–Ten yra įrodymas, kad aš nebuvau tau neištikimas. – Geilo ranka

pakiloprie mano skruosto ir aš pasiruošiau pajausti jo prisilietimą. Oda
buvo išsiilgusi jo karščio, man jo reikėjo. Bet Geilas manęs neprilietė.
Nežinojau, ką jam atsakyti. Buvau visiškai sutrikusi. – Tiesiog atidaryk
voką. Prašau...
Jo ranka galiausiai prilietė mano skruostą ir aš užsimerkiau. Jis atidarė
dureles ir leido man išlipti. Taip ir padariau.

Geilas
Žiūrėjau, kaip Amanda tolsta, ir visa savo esybe norėjau pasivyti ją,
priremti prie sienos ir karštai pabučiuoti. Nežinau, kaip sugebėjau atsilaikyti
ir automobilyje nepriglusti prie jos lūpų. Tikriausiai esu kur kas stipresnis,
nei maniau.
Ji pranyko didžiuliame pastate, o aš nuvažiavau toliau.
 Šiandien reikėjo apžiūrėti vieną namą ir paruošti jį parduoti. Parduodamas
namus mėgstu surengti atvirų durų dieną ir paruošti vaišių. Tada potencialūs
pirkėjai gali ir apsižvalgyti, ir pasivaišinti.
Nuvažiavau į namą ir apžiūrėjau, ar viskas tvarkinga. Dažniausiai tokiuose
namuose nerasdavai nė dulkelės. Čia nebuvo išimtis.
Nusprendžiau, kad atvirų durų dieną surengsiu penktadienį. Iki to laiko dar
ne kartą teks nuvykti į namą ir būtinai reikės pastatyti kameras. Esu kartą
smarkiai nusvilęs, kai iš parduodamo namo dingo brangi vaza ir man už ją
teko sumokėti iš savo kišenės. Tąsyk paklojau penkis tūkstančius eurų ir
tokios klaidos nebekartosiu.
Nuvažiavau į klubą tvarkyti reikalų. Po to, kai sužinojau, kad Silvija
pasinaudojo kaukių vakarėliu, liepiau Linui tokių vakarėlių neberengti. Be
to, aiškiai parodžiau Silvijos nuotrauką, kad jis ją atpažintų ir nieku gyvu
neįleistų į klubą.
Po incidento su Silvija Linas atsiprašė, nors tai ir nebuvo jo kaltė.
Patikinau jį, kad viskas gerai, o pats galvojau, ką turėčiau dėl jos daryti.
Tikriausiai geriausiai būtų su vaizdo įrašu kreiptis į policiją. Liną vėl
palikau atsakingą už klubo reikalus. Nors ir žadėjau pradėti daugiau dirbti
pats, mano gyvenimas man to neleido.
Nuvažiavau į policiją.
Ten mane maloniai priėmė, o kai papasakojau visą istoriją, nedelsiant
pradėjo bylą. Tiesa, sakė, kad viskas užtruks, bet aš džiaugiausi, kad tuo
užsiėmiau. Nors ir buvo šiek tiek nejauku kreiptis dėl seksualinio
priekabiavimo, bet labiausiai norėjau, kad ją nubaustų už mano
apsvaiginimą ir kad ji atstotų nuo brolio.
Beje, rytoj važiuosiu jo aplankyti. Nekantravau pamatyti Rytį. Mūsų
santykiai vis gerėjo ir beveik grįžo į ankstesnes vėžes. Tiesa, norėjau
savomis akimis įsitikinti, kad jis nevartoja.
Darbo dienai einant į pabaigą prisiminiau, kad Amanda iš darbo,
greičiausiai, neturės kuo grįžti.
Be penkiolikos minučių penktą jau laukiau toje pačioje vietoje, kurioje ją
išleidau.
Penkios minutės po penktos ji išėjo iš pastato. Atrodė pavargusi ir be
nuotaikos. Nors ir buvome susipykę, tikėjausi, kad pamačiusi mano
automobilį ji bent kiek nusišypsos, bet taip nenutiko. Gerai buvo bent tai,
kad man neteko jos įtikinėti lipti į automobilį, ji tai padarė neprašyta.
Greičiausiai suprato, kad su manimi ginčytis beprasmiška.
– Labas, – pasakiau, nors atsakymo nesitikėjau.

– Labas, – atsakė ir mano širdis suspurdėjo. Taip, tiek nedaug

tereikėjo,kad pasijusčiau geriau.
– Sunki diena?

– Mhm, – pasakė žiūrėdama pro langą.

– Tavo automobilis sugedo?

– Mhm.

– Galėčiau pažiūrėti, jei nori.

Ji atsisuko į mane.
–Jei nori, – pasakė abejingai, o aš mintyse šokinėjau iš laimės, kad galėsiu
su ja praleisti daugiau laiko.
Namo važiavome tylėdami, bet aš vis vien džiaugiausi, kad ji buvo visai
šalia manęs. Atrodė, tuoj paliesiu jos koją, kai perjunginėjau bėgius. Taip
norėjau uždėti ranką jai ant šlaunies ir svarsčiau, ar užsidirbčiau antausį, jei
taip padaryčiau.
Įvažiavau į jos kiemą ir sustojau.
– Ar norėtum, kad šiandien pažiūrėčiau tavo automobilį?
– Būtų gerai, – atsakė.
Amanda nuvedė mane prie savo automobilio, įdavė raktus, o pati nuėjo
namo. Nuliūdau. Tikėjausi, kad ji lūkuriuos šalia, kol bandysiu išsiaiškinti,
kas nutiko mašinai.
Po gero pusvalandžio supratau, kad sugedo jos starteris. Nebuvau geras
mechanikas, bet pasisiūlęs padėti, privalėjau rasti priežastį. Patyręs meistras
tokią problemą, greičiausiai, būtų aptikęs per porą minučių.
Nuėjau pas Amandą.
 – Turiu gerų ir blogų naujienų, – pasakiau įžengęs į namą.
Amanda virtuvėje gaminosi vakarienę, kuri dieviškai kvepėjo. Neturėjau
vilčių, kad mane pakvies prisijungti. Žvilgtelėjau į šaldytuvą, ant kurio
tikrai ramiai sau ilsėjosi rudas vokas.
– Brangiai kainuos? – paklausė ji, neatsisukdama į mane.
– Ne, bet reikės pakeisti vieną detalę, kurią galiu rytoj tau nupirkti.
– O šiandien neišeina?
– Šiandien niekas nebedirba.
– Velnias, – nusikeikė.
– Galiu pavežti tave ir rytoj, man nesunku.
– Nereikia, – atsakė mikliai. – Rytoj mane paveš Saulė.
Po galais! Aš norėjau ją pavežti. Mums pagaliau reikia pralaužti ledus ir
vėl pradėti bendrauti. Tikrai nepaliksiu visko taip, kaip yra. Norėjau paimti
tą voką ir įduoti jai į rankas, kad ji nepamirštų pažiūrėti, bet ji pati turėjo
norėti išsiaiškinti tiesą, juo labiau kad beveik nereikia įdėti pastangų.
– Na, tuomet rytoj nupirksiu detalę ir ateisiu jos pakeisti.
– Gerai, – pasakė ji ir toliau gamino maistą.
Grįžau namo laimingesnis, nei iš jų išėjau. Tikėjau, kad greitai viskas
pakryps į gera.
 Amanda
Aš kvailė. Aš didžiulė kvailė.
Vos vakar Geilas išėjo iš namų, pavalgiau ir puoliau žiūrėti voko turinio. Ir
bijojau, ir buvo smalsu.
Kai galiausiai pamačiau, kas buvo atmintuke, pasijutau siaubingai. Ir ne
vien dėl to, kas nutiko Geilui. Nesvarbu, kad jis vyras. Jis patyrė seksualinį
smurtą ir, jei gerai supratau, apsvaiginimą. Bet ir dėl to, kad buvau tokia
užsispyrusi, kad neleidau jam net pabandyti paaiškinti, kas nutiko. Buvau
tokia įsitikinusi jo kaltumu, taip aklai pasitikėjau tomis fotografijomis, kad
nė nesvarsčiau, jog viskas gali būti ne taip, kaip atrodo.
O jei tokio įrašo nebūtų buvę? Aš visą laiką ir būčiau maniusi, kad Geilas
buvo man neištikimas, kad jis išdavė mane su kita mergina, ir būčiau
užbaigusi mūsų santykius. Kvailė.
Vienintelis dalykas, kuris man nepatiko toje filmuotoje medžiagoje, – ką
jis iš viso veikė tame kambaryje su mergina? Ir kodėl ši jį apsvaigino, jei jis
neturi su ja nieko bendro?
Dabar pasižadėjau, kad nebūsiu kategoriška ir išklausysiu, ką Geilas nori
pasakyti. Neketinau daryti tos pačios klaidos.
Jau nekantravau, kada ateis darbo pabaiga ir galėsiu grįžti namo. Geilas
prižadėjo šiandien sutaisyti mano automobilį, kurio man trūko kaip oro.
Keista. Anksčiau automobilio neturėjau ir man jo nereikėjo. Bet vos prieš
kelerius metus išsilaikiau teises, savo gyvenimo be automobilio
neįsivaizdavau nė dienos. Tikriausiai viskas būtų kitaip, jei gyvenčiau
mieste ir viskas būtų ranka pasiekiama, o autobusų stotelės viena nuo kitos
nutolusios per kelis šimtus metrų. Priešingai nei kaime, kur iki miesto –
dešimt, o iki artimiausios stotelės – du kilometrai. Atstumą įveikti prailgsta,
kai lyja lietus ar pučia plaukus raunantis vėjas.
Taigi, kai Geilas suremontuos mašiną, būtinai jį pakviesiu vakarienės.
Tada galėsim rimtai pasikalbėti. Svarsčiau, kad reikėtų atsiprašyti dėl savo
elgesio.
Saulė mane parvežė namo ir jau nekantravau paskambinti Geilui ir
pasakyti, kad jis gali ateiti tvarkyti automobilį. Bet to daryti nereikėjo.
Kadangi jis vakar pasiliko automobilio raktelius, jau buvo pradėjęs jį
tvarkyti.
Geilo švarkas ir marškiniai voliojosi prie automobilio. Man užėmė kvapą
pagalvojus, kad jis be drabužių...
Vaizdas pranoko lūkesčius. Geilas darbavosi pusnuogis. Jo tatuiruota oda
buvo tepaluota. Rankų raumenys įsitempę nuo intensyvaus darbo.
Pasijaučiau kalta, kad jį nužiūrinėju, kai vos prieš dieną jį visiškai
ignoravau.
Tiesą pasakius, nežinojau, kaip grįžti į normalius santykius. Tiesiog prieiti
ir pasakyti „ei, mačiau filmuotą medžiagą, žinau, kad nebuvai man
neištikimas. Viskas OK“, o gal turėsime viską pradėti iš naujo? Pastarojo
varianto nenorėjau, bet ir pirmasis skambėjo kažkaip ne taip.
– Labas, – pasisveikinau.
Geilas buvo taip smarkiai įnikęs į darbą, kad nepastebėjo, jog grįžau. Jis
trinktelėjo galvą į kapotą ir susiėmęs už skaudamos vietos atsisuko į mane.
–Labas, – atsakė keistai šypsodamasis.

–Kaip sekasi taisyti? – pasilenkiau pažiūrėti, lyg suprasčiau, kokią detalęjis

keičia ir kur ji apskritai yra.
–Puikiai, tuoj baigsiu.

–Gal norėtum užeiti, kai pabaigsi?

–Žinoma, – atsakė.

Apsisukau ir nuėjau į kambarį, nežinodama, ką daugiau pasakyti.

Vis žvilgčiojau pro langą ir laukiau, kada Geilas baigs darbuotis ir ateis.
Praėjo jau pusvalandis, nors sakė, kad tuoj baigs. Sulig ta mintimi Geilas
uždarė kapotą, nusivalė rankas į skudurėlį ir įsikišo jį į užpakalinę kelnių
kišenę. Dabar jis atrodė kaip iš filmo „Magiškasis Maikas“. Pasitraukiau
nuo lango, kad manęs nepastebėtų. Širdis pradėjo daužytis lyg per pirmą
pasimatymą.
– Jau baigiau, – pasakė įėjęs į kambarį.
– Gali nusiprausti vonioje, – mostelėjau ranka į vonios kambarį, norsGeilas
puikiai žinojo, kur jis yra.
– Ačiū, – jis praėjo pro mane ir aš nesusilaikiau nepalydėjusi jo žvilgsniu.

Po akimirkos Geilas atėjo švarus, bet vis dar pusnuogis. Drabužiai taip ir
liko lauke.
–Galim pasikalbėti? – nervingai paklausiau.

–Taip, – jis atsisėdo ant sofos, o man iš atminties išniro tas vakaras,
kaiSaulė mums sutrukdė.
–Mačiau voko turinį, – pasakiau be užuolankų. Jo antakiai pakilo. – Ir
netnežinau, nuo ko pradėti. Turbūt reikėtų atsiprašyti...
–Nereikia, – pertraukė mane. – Tavo reakcija buvo natūrali. Aš tai suprantu.

–Tu per daug man nuolaidžiauji, – pasakiau kiek supykusi. Norėjau, kadjis
bent šiek tiek mane išbartų dėl mano užsispyrimo.
–Galbūt dėl to, kad per daug tave myliu. – Paskutinis žodis nukeliavotiesiai
į širdį ir aš nusišypsojau. – Kol dar nespėjai ko nors pasakyti, noriu tau
papasakoti apie save. Žinau, kad turėjau tai padaryti anksčiau. Tą pačią
klaidą padariau ir su broliu, ir dabar jis kenčia, nors galėjau tam užkirsti
kelią. Nenoriu, kad tarp mūsų būtų paslapčių ir tamsių praeities šešėlių.
Papasakosiu viską, o tada nuspręsi, ar esu vertas būti su tavimi.
Ir jis viską papasakojo. Apie buvusią merginą Silviją, kuri jį apsvaigino.
Apie priklausomybę ir reabilitaciją. Apie striptizo klubą. Viską. Sėdėjau ir
klausiausi jo istorijos, lyg tai būtų išgalvotas pasakojimas. Iš dalies man
pagailo Geilo. Buvo apmaudu, kad jis susipažino su mergina, kuri jį
nusitempė į šitokį liūną ir po daugelio metų vis dar negali jo paleisti. Iš
kitos pusės, džiaugiausi, kad jis sugebėjo priimti tėvų pagalbą ir sutramdyti
priklausomybę.
Geilas nerimavo, kad man nepatiks, jog jis – striptizo klubo savininkas,
bet, tiesą sakant, man tai buvo nė motais. Žinojau, kad tai jo darbas, ir tikrai
negalėjau jam nurodinėti, kuo užsiimti.
– Ką mąstai? – paklausė, kai galvoje bandžiau visą informaciją sudėlioti
įsavo vietas.
– Kad labai gaila, jog tau teko visa tai patirti, – priėjau arčiau ir
uždėjauranką jam ant krūtinės.
– Viskas praeityje, – jis uždėjo savo ranką ant manosios. – Na,
beveikviskas, – nusišypsojo.
*
Kitą dieną į darbą važiavau jau savo automobiliu – ryte jis puikiausiai
užsivedė. Mintyse padėkojau Geilui. Pati tikrai nesuremontuočiau, o servise
būtų užtrukę kur kas ilgiau ir kainavę brangiau.
Krūvis darbe po truputį mažėjo. Dirbau daug ir sunkiai, kad galėčiau grįžti
į įprastą darbo režimą. Neprireikė nė poros savaičių, ir darbe aš vėl galėjau
laisviau kvėpuoti.
Šiandien norėjau susitikti su Geilu. Parašiau jam žinutę ir šis sutiko
pasimatyti po darbo.
Link automobilio patraukiau išskirtinai geros nuotaikos. Žinojau, kad
laukia puikus vakaras.
Įėjusi į stovėjimo aikštelę pastebėjau, kad mano automobilis keistai
margas. Pribėgusi prie jo išvydau per visą šoną purškiamaisiais dažais
didžiosiomis raidėmis užrašą KEKŠĖ. Apsidairiau aplinkui, tikėdamasi
pamatyti kokius nors įkalčius, bet nieko nepastebėjau. Puiki nuotaika iš
karto sugriuvo ir akyse susikaupė ašaros. Paskambinau Geilui ir
pasiguodžiau tuo, kas nutiko. Jis liepė pasilikti aikštelėje ir palaukti, kol
atvažiuos.
Sėdėjau automobilyje ir verkiau. Taip pasielgti galėjo tik Giedrius arba
buvusi Geilo mergina Silvija. Žvalgiausi aplink, bet stebėjimo kamerų
nemačiau. Gaila.
Geilas greitai atvažiavo. Įdavė man savo automobilio raktelius, o pats
pasiėmė manuosius.
Parvažiavau namo su jo juodu BMW. Man patiko šis automobilis. Ir
vairuoti jį buvo lengva. Pati tokio užsimaniau.
 Geilas
Kuo toliau, tuo absurdiškiau. Mano ir Amandos buvusieji šėlo kaip
reikiant ir ne viską galėjome įrodyti policijai. Mielu noru įduočiau Giedrių,
kaip įdaviau Silviją. Gaila, kad iš policijos dar nebuvo jokių žinių.
Nuvariau Amandos automobilį pas pažįstamą meistrą. Šis pasakė, kad
nuvalyti dažus nebus sunku. Liepė po savaitės pasiimti.
Paskambinau broliui paklausti, ar nesikeičia planai, nes šiandien turėjau jį
aplankyti.
Rytis kalbėjo labai keistai. Fone girdėjau kažką kalbant ir juokiantis. Man
pasidarė neramu.
Pasiėmiau savo automobilį iš Amandos ir nuskubėjau pas brolį. Nesakiau
jam, kad atvažiuosiu, norėjau užklupti netikėtai.
Gal ir blogai, kad sumaniau jį patikrinti, gal reikėjo juo pasitikėti, bet
mano nuojauta kuždėjo kažką negero.
Po geros valandos buvau jo kieme. Ten stovėjo dar du automobiliai.
Paskambinau į duris. Atidarė Silvija. Jos akys buvo balzganos, o vyzdžiai
išsiplėtę.
– O, labas, branguti, – lipšniai pasisveikino.
– Kur mano brolis? – praėjau pro ją ir ėmiau dairytis Ryčio.
Jis sėdėjo ant sofos ir rankoje laikė suktinę. Ant stiklinio stalo matėsi baltų
miltelių likučių. Kambaryje buvo dar keli nematyti vyrai ir merginos. Visi
apsvaigę. Priėjau prie brolio, kuris neatrodė, kad suvokia, jog esu čia.
–Ryti! Ryti! – papurčiau už peties. Šis atsisuko į mane ir žiūrėjo taip,
lygbūčiau permatomas.
–Geilai? – paklausė, kol jo akys stengėsi sufokusuoti vaizdą.

–Ką vartojai? – apsidairiau aplinkui, bet mačiau tik baltų miltelių likučius,
jokių švirkštų.
–Palik jį ramybėje, – pasakė Silvija, atsistojusi už manęs.

–Dink man iš akių, Silvija.

–Ei, ei, – pradėjo ginti ją vienas iš vyrų.

 –Traukis atgal, – pasakiau piktai ir šis sustojo. – Kviečiu policiją, –
sumurmėjau sau po nosimi ir išsitraukiau telefoną. Vyrai, tai išgirdę,
puolė rinktis daiktus. Silvija iš lėto atsistojo ir pradėjo rengtis striukę. –
Tau patarčiau pasilikti. Vis vien turėsi reikalų su policija.
–Negąsdink manęs, – jos balsas skambėjo agresyviai ir arogantiškai. –
Tudar nežinai, kas tavęs laukia.
Silvija apsirengė striukę ir išėjo. Neturėjau noro jos sulaikyti. Tai padarys
policija, kai ateis laikas.
Kadangi visi išsinešdino, iškviečiau greitąją pagalbą ir nufotografavau
visą „vakarėlį“.
Greitoji iš karto pasiėmė Rytį. Pasakiau jiems, ką žinojau, ir palydėjau iki
durų.
Važiuoti kartu neketinau. Žinojau, kad jam vėl valys organizmą. Šįsyk
nebuvo taip prastai kaip pastarąjį kartą, tad aplankyti jį galėsiu rytoj.
Sutvarkiau Ryčio namus. Apieškojau visas įmanomas slėptuves ir radau
stebėtinai nemažą narkotikų kiekį. Numaniau, kad toks greitas jo
atsigavimas negali būti geras ženklas. Niekas taip greitai nesusitaiko su
faktu, kad nebegalima vartoti.
Nuleidau visus narkotikus į klozetą ir užrakinau namus. Padėjau raktą į
slaptą vietą, kad grįžęs namo Rytis galėtų įeiti.
Kitą dieną paskambinau į ligoninę paklausti, kaip Rytis. Slaugytoja
patikino, kad jam daug geriau, ir pasiūlė pasidomėti reabilitacijos centrais.
Aš ir pats apie tai galvojau, bet dar nešnekėjau su Ryčiu.
*
Šiandien – planuota atvirų durų diena parduodamame name. Viskas
paruošta, tereikia sulaukti atvykstančių pirkėjų.
Kaip ir planavau, pirkėjai atvažiavo vienas po kito ir namas greitai
prisipildė šurmulio ir trepsėjimo. Visi susidomėję apžiūrinėjo kiekvieną
namo kampelį, vaišinosi užkandžiais ir manęs klausinėjo įvairiausių dalykų
apie namo būklę ir istoriją. Daug pasakoti nebuvo ką. Namas neseniai
pastatytas, šeima jame spėjo pagyventi vos vienerius metus, o dabar
išsikraustė į užsienį ir būstą parduoda. Viskas.
 Namo kaina įspūdinga. Kiek daugiau nei milijonas eurų. Bet ir pažiūrėti
buvo ką. Pirtis, baseinas, keturi miegamieji – viskas nauja. Nesimatė jokių
nudėvėjimo žymių. Sodas taip pat gražus. Neapkrautas, bet tikrai
tvarkingas.
Svečių buvo tiek, kad net neabejojau, jog ne prie visų priėjau ir ne su
visais pasikalbėjau. Bet tie, kurie buvo suinteresuoti pirkti namą, prie manęs
priėjo patys. Kaip visada, buvo daug tokių, kurie atėjo tiesiog pašniukštinėti
ir pažiūrėti, kaip gyvena kaimynai. O kai kurie galbūt ir dėl nemokamų
užkandžių.
Visiems išsiskirsčius, name liko didžiulė netvarka. Nusirengiau švarką,
pasiraitojau rankoves ir čiupau šluotą.
Besitvarkant paskambino Amanda. Ji su Saule važinėjo po miestą ir
svarstė, ką nuveikti. Kvietė ir mane prisijungti, bet pasakiau, kad turiu
darbo ir negaliu. Amanda primygtinai pasiprašė į pagalbą. Ir nors nenorėjau,
kad ji dirbtų mano darbus, pagalbą priėmiau. Vien dėl to, kad troškau su ja
praleisti daugiau laiko.
Saulė atvežė Amandą, o pati išvažiavo, pareiškusi, kad neva atsirado
skubių reikalų. Nekaltinu jos už melą. Retas kuris norėtų kuopti didelį
svetimą namą.
Įdaviau Amandai šiukšlių maišą ir paprašiau surinkti vienkartinius
puodelius ir lėkštutes. Pats tęsiau sunkesnį darbą – ploviau grindis.
Su jos pagalba darbas vyko kur kas greičiau. Geros dvi valandos, ir namai
buvo sutvarkyti. Prie durų pūpsojo keli šiukšlių maišai ir mano valymo
įrankiai. Iš automobilio atsinešiau du buteliukus alaus, kuriuos buvau
nusipirkęs kaip prizą už tvarkymąsi. Vieną padaviau Amandai, o kitą
atsikimšau sau.
– Mažas atsipalaidavimas po didelių darbų, – pajuokavo Amanda, o
mankilo geniali mintis.
– Nori, kad pasistengčiau labiau? – paklausiau.

– Taip, – kilstelėjo vieną antakį, lyg mestų man iššūkį.

– Aš tuoj, palauk, – padėjau alų ant stalo ir nuėjau į pirtį.

 Kiekviename name, kuriame būna pirtis, sūkurinė vonia, sauna ar kažkas
panašaus, atvirų durų dieną aš jas įjungiu arba pakūrenu, nes noriu, kad
pirkėjai matytų, jog name viskas veikia nepriekaištingai.
Šiandien pirtis kūrenosi visą dieną ir man tereikėjo įmesti kelias malkas,
kad ši labiau įkaistų, nors ir į tokią jau buvo galima eiti. Termometras rodė
šešiasdešimt laipsnių karščio.
– Eikim, – pasakiau paėmęs Amandą už rankos. Ši sutrikusi sekė paskui.
– Tu juokauji? – paklausė, pamačiusi garus pro stiklines pirties duris.
– Ne.
– Aš neturiu maudymosi kostiumėlio, – patempė lūpą.
Norėjau jai pasakyti, kad visiškai neprieštarausiu, jei ji eis į pirtį nuoga,
bet susilaikiau.
– Imk rankšluostį, – vieną padaviau jai, kitą pasiėmiau sau.
Nors labiau mėgau pirtyje būti nuogas, pamaniau, kad ji gali jaustis
nepatogiai, dar pagalvos, kad kažko iš jos tikiuosi. Bet slapčia to norėjau.
Geidžiau jos. Ir nežinojau, kaip pavyks susilaikyti, kai prieš mane ji sėdės
prisidengusi vien tik rankšluosčiu.
Į pirtį nuėjau pirmas. Patikrinau ugnį ir laukiau Amandos. Ši pro garus
įžengė į vidų kaip deivė. Rankšluostis nebuvo ilgas ir vos dengė sėdmenis.
Giliau atsidusau. Savo sprendimo ir gailėjausi, ir juo didžiavausi.
Amanda užlipo ant pirties suolo ir atsisėdo priešais mane. Akies krašteliu
dirstelėjau po rankšluosčiu ir supratęs, kad viską galiu matyti, nusukau akis.
Mano kūnas sureagavo.
– Kaip gera, – pasakė ji atlošusi galvą ir užsimerkusi.
Ant jos odos pradėjo kauptis begalė mažų lašelių, kurie plėsdamiesi
susijungdavo į vieną ir nutekėdavo žemyn jos iškiliomis formomis. Negaliu
pasakyti, kiek lašelių nuriedėjo jos krūtimis, bet ėmiau pavydėti vandeniui.
Jos šlaunys taip pat buvo drėgnos ir netvėriau savo kailyje, kaip norėjau jas
paliesti.
Amanda pasimuistė ant suolo ir nukėlusi vieną koją nuo kitos, apkeitė jas
vietomis. Tą trumpą akimirką aš vėl žvilgtelėjau jai po rankšluosčiu.
Žinojau, kad jei toliau matysiu tokius vaizdus, aš čia ir dabar ją paimsiu.
Atsisėdau šalia jos, kad nematyčiau tokios pagundos. Tikėjausi, kad tai
padės, bet šitaip buvo dar blogiau. Dabar puikiai mačiau jos vos pridengtą
krūtinę. Prisiminiau, kaip idealiai jos krūtis telpa mano delne.
– Kas? – paklausė atsisukusi.
Mano veidas, greičiausiai, atrodė taip, lyg būčiau niekada gyvenime
nematęs moters, o prieš mane sėdėjo Mis Visata.
Nuo jos smakro nubėgo dar vienas lašelis ir pasislėpė jai tarp krūtų.
Nebegalėjau tverti. Palinkau prie Amandos ir pabučiavau ją. Iškvepiamas
karštas oras degino kūną, bet tai buvo taip malonu, kad norėjau dar.
Amanda atsakė į mano bučinį ir tai buvo daugiau nei leidimas tęsti.
Mikliai atsidūriau virš jos, o mergina atsigulė ant suolo. Vieną pirštą
užkišau už surišto rankšluosčio ir šis be vargo pasidavė. Amanda tapo
visiškai nuoga. Priartėjau prie jos odos vos per kelis milimetrus ir pūsdamas
orą lengvai kaitinau jos kūną. Oda pašiurpdavo toje vietoje, kur
papūsdavau. Slinkau žemyn ir mėgavausi kiekvienu jos kūno lopinėliu.
Buvau beprotiškai jos pasiilgęs. Ilgo petingo nenorėjau. Neturėjau tiek
valios. Tad dar šiek tiek paerzinęs ją ir save, įėjau į ją. Mergina sudejavo, aš
taip pat. Buvo beprotiškai karšta ne tik nuo pirties, bet ir nuo Amandos
kūno, nuo trinties, nuo ilgesio. Ilgai negalėjau tverti. Malonumo banga
užklupo netikėtai ir kur kas greičiau, nei norėjau. Žinojau, kad Amandai iki
to dar toli, tad pasislinkau žemyn ir panardinau savo galvą jai tarp šlaunų. Ji
aiktelėjo iš netikėtumo ir įsikibo nagais į mano nugarą. Slidinėjau liežuviu į
visas puses, o Amanda raitėsi iš malonumo. Po kelių minučių jos kūnas
įsitempė ir atsipalaidavo. Bučiniais grįžau prie lūpų.
– Myliu tave, – pasakė Amanda ir mano širdis stabtelėjo.

– Myliu tave, – atsakiau ir pabučiavau į lūpas.

– Ar mums nekils nemalonumų, kad mes esam čia? – sunerimo.

– Ne. Šitas namas yra mano valioje, kol bus parduotas. Tad gali būti
rami.
Mano galva ilsėjosi jai tarp krūtų, o jos rankos glostė mano plaukus. Tai
buvo pirmas kartas per pastarąsias savaites, kai buvau toks ramus. Man to
labai reikėjo.
 Amanda
Mano automobilis buvo sutvarkytas Geilo dėka. Darbe sekėsi gerai. Daug
geriau nei prieš atostogas. Buvau atsigavusi ir pasiruošusi atlikti visas
užduotis. Santykiai su Geilu buvo tokie pat geri, kaip prieš visus
nesusipratimus. Pagrindiniai darbai namuose taip pat nudirbti. Šiltnamyje
viskas puikiai augo, atgaivinau ryšius su mama ir senais draugais. Ko
daugiau galima norėti?
Jaučiausi, lyg būčiau padariusi visus darbus iš darbų sąrašo, ir
nebežinojau, ką veikti. Arba pailsėti, arba imtis kito sąrašo.
Vienintelis dalykas, kuris kėlė nerimą, tai Giedrius. Žinojau, kad jis
nedingo iš mano gyvenimo visam laikui, tad laukimas, ką jis sugalvos
toliau, didino įtampą ir gadino mano kasdienybę.
Geilui taip pat nebuvo viskas gerai. Jo brolis, regis, vis pasiduodavo
narkotikams, o Silvija buvo panaši į Giedrių. Jai reikėjo Geilo ir man tai
nedavė ramybės.
Vis dar nežinojau, kaip sustabdyti ar atsikratyti mūsų buvusiųjų. Jie kaip
reikiant gali apkartinti gyvenimą.
Šiandien Geilui vėl pasisiūliau padėti tame pačiame name. Na, tokia ir
pagalba. Jis ten paliko kelis daiktus ir paprašė juos paimti. Pats išvažiavo
aplankyti brolio.
Važiavau savo atnaujintu automobiliu. Servise ne tik nuvalė tuos
purškiamus dažus, bet ir nupoliravo. Dabar jis blizgėjo labiau, nei išriedėjęs
iš gamyklos.
Pasukau garso ratuką ir radijuje grojusi daina suskambėjo visu garsu.
Atvažiavau greitai. Žinojau kelią, tad nereikėjo ieškoti gatvės ištempus
kaklą. Be to, namas stovėjo ant nedidelės kalvelės, tad pastebėti buvo
nesunku.
Namas buvo stulbinamai gražus. Toks gražus, kaip iš reklamos ar
lankstinuko.
Atsirakinau duris ir įėjau į vidų. Iš karto užuodžiau keistą kvapą. Bet
galbūt čia nuo valiklių, kuriais vakar valėme namą. Prie durų stovėjo
nedidelė kuprinė, kurią ir prašė paimti Geilas. Galėjau tiesiog stverti ją ir
išeiti, bet buvau per daug smalsi. Norėjau kiek iš arčiau viską apžiūrėti.
Abejoju, ar esu buvusi prabangesniame name nei šis.
Nespėjau net pradėti šniukštinėti, kai išgirdau telefono skambutį. Geilas.
–Klausau, – ištariau koketiškai. Džiaugiausi, kad mūsų santykiai judagera
linkme ir sugrįžo taip ilgai lauktas artumas.
–Kur tu? – paklausė susirūpinęs.

–Name, kaip ir prašei.

–Eik iš ten, – sušuko į ragelį.

–Gerai, nebūtina šaukti, – nesupratau, kodėl jis toks piktas.

–Eik iš ten, greitai! – vėl sušuko Geilas.

–Kas yra? Kodėl šauki?

–Name atsuktos dujos. Kuo greičiau iš ten išeik ir važiuok kaip

įmanomatolyn. Aš jau paskambinau policijai ir gaisrinei.
–Kaip tai atsuktos dujos? Geilai, kas vyksta?

Nubėgau link durų. Kūną pamažu užvaldė panika. Tai štai koks čia
kvapas. Mintyse prabėgo visi anksčiau matyti filmai, kai atsukus dujas
būdavo susprogdinami namai. Nenorėjau būti arti tokio įvykio. Išėjau iš
namo ir pamiršau Geilo kuprinę. Pabijojau grįžti jos paimti.
– Ar tu jau išėjai?
– Taip, išėjau.
Lauke, tolumoje, girdėjau kaukiančias sirenas. Greičiausiai, gaisrinė
atvažiuoja.
–Gerai. Vakar prieš ateinant pirkėjams visame name pastačiau kameras
iršiandien pažiūrėjau filmuotą medžiagą. Amanda, vakar name buvo...
Mane kažkas smarkiai truktelėjo už rankos ir telefonas nukrito ant
grindinio. Stipri ranka užėmė mano burną. Nosį užplūdo pažįstami kvepalai.
– Jei tylėsi, man nereikės tavęs skriausti, – pasakė Giedrius į ausį ir
ėmėmane kažkur vesti.
 Negalėjau išsivaduoti. Muisčiausi ir bandžiau rėkti, bet veltui. Giedrius
pargriovė mane ant vejos ir kažkuo sutvirtino rankas už nugaros, o burną
aprišo medžiagos gabalu. Dabar jam buvo kur kas lengviau mane vesti.
Nuėjome prie jo automobilio. Jis įsodino mane į galą ir užrakino dureles,
kad negalėčiau pabėgti. Automobilis pradėjo riedėti, o aš galvojau, kas man
dabar bus. Širdis, rodėsi išlįs per gerklę. Bijojau. Nežinojau, ko jis gali
imtis.
–Jei būtum tylėjusi, man nebūtų reikėję tavęs surišti, – priekaištavo
teisindamasis dėl savo elgesio. – Žinai, niekada negalvojau, kad moteris
gali šitaip susukti man galvą, kad imčiausi tokių dalykų. Matai, ką tu su
manim darai? – Norėjau pasiųsti jį po velnių, bet užkimšta burna
tegalėjau mykti. Jau ir kvėpuoti darėsi sunku. – Nuvažiuosim į nuošalią
vietą, pasikalbėsim. Galbūt dar ką nors nuveiksim. – Pro galinio vaizdo
veidrodėlį mačiau jo kraupią šypseną, kuri nieko gero negalėjo žadėti.
Dabar labiausiai už viską norėjau paskambinti Geilui ir viską papasakoti.
Įvažiavom į pagrindinę gatvę. Mačiau, kaip mūsų automobilis prasilenkė su
keliais policijos ekipažais. Pagalba buvo visai čia pat, ranka pasiekiama, o
aš negalėjau nieko padaryti. Negalėjau duoti jokio ženklo, kad esu laikoma
šitame automobilyje prieš savo valią. Giedrius paspaudė greičio pedalą ir
mes nurūkome gatve tolyn. Netrukus prasilenkėme ir su gaisrine, o mano
skruostais pradėjo ristis ašaros.
– Na štai, mes namuose, – pasakė Giedrius, atvažiavęs prie kažkokio
nuosavo namo.
Niekada nesu čia buvusi. Giedrius atidarė dureles ir padėjo man išlipti,
kadangi pačiai tai būtų sunkiai pavykę.
Namas buvo paprastas, niekuo neišsiskiriantis iš kitų.
– Eikim, – pradėjo mane vesti namo link.
Vos Giedrius atidarė namo duris, išvydau Silviją.
– Kas čia, po galais? – paklausė, pamačiusi mane.
– Viskas vyko ekspromtu.
– Ką tu sau galvojai, bukagalvi? – ji metė kažką į Giedrių.
Iš kur jie vienas kitą pažįsta?
–Nežinau, – Giedrius stumtelėjo mane ant sofos ir aš atsisėdau. –
Norėjausu ja pasikalbėti, bet išgirdau policiją ir supanikavau.
 –O kaip namas?

–Čia dar viena problema, – jie paėjo kiek toliau, kad negalėčiau
girdėti,bet kelis žodžius vis vien nugirdau.
Jei supratau teisingai, tai būtent Silvija ir Giedrius atsuko dujas tame
name. Ir tai padarė per atvirų durų dieną. O šiandien Giedrius turėjo į namą
įmesti kažką degaus. Neįsivaizdavau, kaip žmonės gali jausti tokią
neapykantą ir sugalvoti tokius siaubingus planus. Jaučiausi tikras laimės
kūdikis, kad jie namo nesusprogdino nei vakar, nei šiandien.
–Grįši atgal ir pabaigsi darbą, – įsakmiai pareiškė Silvija ir grįžo atgal
įkambarį.
–Tu juokauji? – nustebo Giedrius. – Ten pilna policijos. Planas nepavyko.

–Sugalvok kitą! – sušuko taip, kad man pradėjo spengti ausyse.

–Tu man nenurodinėsi.

–Nurodinėsiu, jei nori gauti dar vieną dozę. – Ir vėl narkotikai. Negi
tamergina visus aplink save įvelia į narkotikų liūną? Niekaip nesupratau,
kaip ji dar nesėdi kalėjime. – Palik ją čia, – pasakė Silvija, kai Giedrius
norėjo pasiimti mane ir išvažiuoti. Bet jis tik apsisuko ir išėjo iš namo.
Nors Giedriaus ir nekenčiau, buvau įsitikinusi, kad sąmoningai jis manęs
nenuskriaustų. O štai Silvijos aš nepažinojau. Jos akyse aš buvau moteris,
kuri draugauja su jos buvusiuoju, kurio ji vis dar norėjo.
Silvija lėtai artinosi prie manęs. Jau svarsčiau, kaip reikėtų pabėgti. Dabar
man atsirado proga. Prieš du žmones pasipriešinti man būtų beveik
neįmanoma, bet dabar, kai liko tik Silvija, kuri buvo už mane smulkesnė,
pabandyti turėjau.
–Patiko nuotraukos?

–Nemanai, kad kiek per žema elgtis taip, kaip elgiesi tu?

–Žema? – prunkštelėjo. – Tai vadinama karu.

 –Koks dar karas? Geilas tavęs akyse matyti nenori.

–Ar tu tuo įsitikinusi?

–Geriau pasakyk, ko nori, – mano balsas pradėjo drebėti. Neturėčiau

taipakiplėšiškai su ja šnekėti, bet pusė mano bėdų kilo vien dėl to, kad ji
nesugebėjo pamiršti Geilo.
–Maniau, kad tu žinai, ko aš noriu. Turbūt esi kvailesnė, nei maniau.
Ašnoriu Geilo. Jis irgi manęs nori.
Pavarčiau akis nuo jos tokių kliedesių.
–Nori vėl jį nusitempti į narkotikų liūną?

–Jis buvo puikus klientas. Labai puikus. Dėka jo ir dar kelių kitų
susitaupiau šitam namui. Be to, jis puikiai dulkinasi. Pasiilgau jo koto.
–Tau reikia pagalbos, – ištariau galiausiai supratusi, kad man jos gaila.

Jai reikėjo tokios pačios reabilitacijos, kaip ir Geilui, tik, priešingai nei
jam, Silvijai niekas to nepasiūlė. O gal ji tiesiog atsisakė. Dabar mačiau
prieš save liūdną, sutrikusią narkomanę.
– Ne tau man aiškinti, ko aš noriu, – supyko. Tikriausiai pasakiau teisybę.
Mintyse rezgiau planą, kaip Silvijai priėjus arčiau aš netikėtai atsistosiu ir
trenksiu kakta jai į kaktą. Esu mačiusi filmuose, kaip tai daro. Vyliausi, kad
per daug neskauda. Silvija nuėjo už sofos, man už nugaros. Vos tik ji ateis į
priekį, įvykdysiu savo planą.
– Kaip surišta, vaidini labai kietą. – Staigus dūris kaklo srityje mane
išgąsdino.
– Ką tu darai? – sušukau, kai ši man iš kaklo ištraukė tuščią švirkštą.

– Pasilinksminsim, – pasakė ji ir atsisėdo priešais mane.

Visas planas pabėgti išgaravo. Galva pasidarė sunki, kaklas lyg guminis,
kojų nebegalėjau pajudinti. Siaubingai išsigandau. Paskutinis vaizdas, kurį
mačiau, buvo besišypsanti Silvija.
 Geilas
Ėjau iš proto. Pokalbis su Amanda nutrūko labai keistai. Ji nei
atsisveikino, nei išjungė telefoną. Be to, girdėjau kažkokį bruzdesį.
Kaip įmanydamas greičiau nuvažiavau prie namo. Net neabejojau, kad
mano automobilį užfiksavo du greičio matuokliai. Prie namo Amandos
nebuvo. Radau tik policijos ekipažus ir gaisrinę. Pradėjau šaukti jos vardą,
bet radau tik ant vejos numestą telefoną. Apėmė panika.
Filmuotoje medžiagoje mačiau, kaip Giedrius su Silvija vaikšto po namą
ir vienas jų atsuka dujas. Po to abu iškart pasišalina iš namo. Visa laimė,
kad jie nespėjo įvykdyti savo plano.
Dabar net neabejojau, kad Amanda įkliuvo pas juos. Paskambinau Ryčiui.
– Labas, – atsiliepė jis užsimiegojęs.
– Man reikia, kad pasakytum, kur gyvena Silvija.
Tai buvo geriausias planas, kokį tik sugebėjau sugalvoti. Giedriaus adreso
nežinojau ir neįsivaizdavau, kaip jį gauti. Jei jos nėra pas Silviją, galbūt
rasiu kažkokios informacijos. Vienaip ar kitaip, rankų sudėjęs sėdėti
negalėjau. Amandai grėsė pavojus.
– Kam? – sutriko brolis.

– Amanda pavojuje ir manau, kad Silvija prie to prisidėjo.

– Nejuokauk...

– Tiesiog pasakyk jos adresą! – sušukau, praradęs kantrybę.

Neturėjaulaiko jam aiškinti, kas nutiko.
Rytis nenoromis pasakė adresą ir aš iš karto suvedžiau jį į navigaciją.
Prieš išvažiuodamas trumpai papasakojau visą istoriją pareigūnams ir šie
sutiko važiuoti kartu. Sutarėm, kad pasirodysim be jokio garso, kad jie
neišsigąstų ir nepadarytų kokios kvailystės.
Važiavau pirmas ir dabar šiek tiek gailėjausi, kad paskui mane vyko
policija. Aš taip norėjau paspausti greičio pedalą iki dugno, bet bijojau, kad
pats atsidursiu areštinėje ir tuomet Amandos tikrai niekas neišgelbės.
 Visa laimė, kad namas netoli. Atvykome per dešimt minučių. Vyliausi,
kad jie čia.
Vos išlipau iš automobilio, išgirdau iš namo sklindančią muziką. Gerai,
namuose tikrai kažkas yra. Blogiausiu atveju, iškamantinėsiu Silviją ir ji
pasakys, kur Amanda. Neabejojau, kad ji su Giedrium. Tas iškrypėlis seniai
ją persekiojo ir nedavė ramybės.
Nesitikėjau, kad durys bus atrakintos, tad maloniai nustebau, kai palenkus
rankeną jos atsivėrė. Iš vidaus atsklido garsi muzika ir alkoholio kvapas.
Name buvo tamsu. Nenorėjau įjungti šviesos. Norėjau užklupti netikėtai,
tad vis kliuvau už išmėtytų daiktų. Negirdėjau jokio balso, tad svarsčiau, ar
čia tikrai kas nors yra.
Apieškojom visą pirmąjį aukštą, tačiau nieko neradom. Su pareigūnais
patraukėm į antrąjį. Vos pradėjęs lipti pamačiau iš vonios sklindančią
šviesą. Pareigūnai gestais kažką parodė vienas kitam ir toliau lipo laiptais.
Galiausiai pro siaurą durų plyšį pastebėjau praeinančią Silviją. Pareigūnai
vėl kažką parodė vienas kitam ir mostelėjo man, kad eičiau vienas.
Priėjau prie vonios durų. Širdis, atrodė, tuoj išlips iš krūtinės.
Pastūmiau duris ir šios prasivėrė.
Prireikė geros akimirkos, kol supratau, kas vyksta. Silvija buvo
paguldžiusi Amandą į vonią, į kurią bėgo vanduo. Mano mergina gulėjo be
sąmonės.
–Ką čia darai? – sušukau ir Silvija atsisuko.

–Šalinu kliūtį iš mūsų gyvenimo, – pasakė ir tęsė pastangas

atsikratytiAmanda.
–Pasitrauk nuo jos, – pribėgau prie Amandos ir pirmiausiai puoliau tikrinti
jos pulsą. Užčiuopęs lengviau atsidusau ir užsukau čiaupą.
–Netrukdyk man! – suspigo Silvija ir kažkuo trenkė man per nugarą.Tada
dar kartą.
Pro duris įėjo pareigūnai ir nutaikė ginklus į Silviją. Ši neteko žado.
Paleido rankoje laikytą kažkokį metalinį daiktą ir šis nukrito ant grindų.
Silvija dar bandė bėgti, bet pakliuvo tiesiai pareigūnams į glėbį.
Kol pareigūnas dėjo jai antrankius, Silvija spardėsi ir klykė. Galiausiai
policininkas išvedė ją iš namo, o jo kolega iškvietė greitąją pagalbą.
 Iškėliau Amandą iš vonios ir susukau į rankšluosčius. Ji buvo be sąmonės.
Man tai kėlė nerimą.
Greitoji pagalba atvažiavo stulbinamai greitai. O gal man tik taip atrodė.
Jie iš karto pasiėmė Amandą ir užkėlė ant neštuvų.
Primygtinai įsiprašiau važiuoti kartu. Vienas pareigūnas sekė paskui
greitosios automobilį, nes sakė, kad norės su manimi pasišnekėti.
Situacija su Amanda ligoninėje buvo panaši kaip ir su mano broliu. Ją
išsivežė, o man liepė laukti. Bent jau laukimas neprailgo, nes policininkas
uždavinėjo įvairiausių klausimų. Užsirašė mano kontaktus ir liepė atvykti į
komisariatą, kad galėtų tinkamai sutvarkyti bylą.
Vos atėjo Amandą prižiūrintis daktaras, aš atsisveikinau su policininku.
–Nesijaudinkit, – iš karto pasakė jis. Tikriausiai buvo matyti, kad aš
labainervinuosi. – Viskas bus gerai. Mergina gavo stiprių raminamųjų, ir
tiek. Žinoma, dozė didelė, bet ne tokia, kad pridarytų nepataisomos
žalos. Jūsų merginai reikės laiko atsigauti. Toks kiekis migdomųjų ne
greitai pasišalins iš organizmo. Pastatėme lašelinę. Galite ją aplankyti,
jei norit.
–Jokių narkotikų nėra?

–Ne. Padarėme kraujo tyrimus – kraujas švarus.

Atsidusau lengviau. Baiminausi, kad Silvija ir su Amanda bus padariusi tą

patį. Nenorėjau jos kūne to šlamšto.
– Ačiū, – pasakiau eidamas Amandos palatos link.
Keista buvo matyti ją ligoninės lovoje. Į ranką įkištas kateteris, šalia –
krūva pypsinčių ir mirgančių aparatų.
Prisistūmiau fotelį prie lovos ir atsisėdęs paėmiau Amandą už rankos. Ji
buvo šilta ir sausa.
Jaučiausi gerai, žinodamas, kad ji saugi.
 Amanda
Man siaubingai plyšo galva. Jaučiausi taip, lyg kas nors mane žadintų iš
gilaus gilaus miego, o aš nenorėjau prabusti. Taip būdavo, kai reikėdavo
keltis į mokyklą. Man klaikiai norėdavosi miego, o mama mane budindavo.
Dabar jaučiausi labai panašiai, tik tas galvos skausmas buvo nepakeliamas.
Keistas pypsėjimas taip pat buvo neįprastas. Nepamenu, kad savo
kambaryje turėčiau kažką, kas šitaip pypsėtų. Žadintuvo signalas visai
kitoks. Koks čia garsas?
Pabandžiau atsimerkti. Kambaryje per šviesu. Užsidengiau veidą ranka –
kažkas prie jos prilipę. Kas čia vyksta?
Galiausiai praplėšiau akių vokus. Baltos lubos, didelės kvadratinės lempos
ir keistas kvapas. Dar kelis kartus sumirksėjau. Ligoninė. Kodėl aš čia?
Į ranką įvestas kateteris, prie jo prijungta lašelinė. Bandžiau suprasti, kur
man skauda, prisiminti, kas nutiko, bet nieko. Viskas, ką jaučiau, tai
mieguistumas ir galvos skausmas.
Pasisukau į šalį ir pamačiau fotelyje susirangiusį Geilą. Jis miegojo,
užsiklojęs plona paklode.
Pabandžiau atsisėsti. Galva lengvai susisuko. Vėl atsiguliau. Visi
raumenys sustingę. Net kaulai. Atrodė, kad visą amžinybę jų nenaudojau.
Į galvą pamažu pradėjo plūsti prisiminimai. Silvijos veidas ir skausmingas
dūris į kaklą. Susiėmiau tą vietą ranka, tikėdamasi pajausti skausmą ar guzą,
bet nieko nebuvo.
Pasisukau ant šono, lova sugirgždėjo. Geilas pasimuistė ir pramerkė akis.
Vos išvydo, kad aš nemiegu, atsisėdo ir palinko prie manęs.
–Kaip tu? – paklausė, viena ranka trindamas akis.

–Lyg ir viskas gerai, lyg ir keistai jaučiuosi. Kodėl aš ligoninėje?

Kasnutiko?
–Nori, kad pasakočiau ilgai ar tiesiai prie reikalo?

–Tiesiai.

–Silvija bandė tave nužudyti.

 –Ką? Kodėl?

–Na, iš esmės todėl, kad esi su manimi.

–Kur ji dabar?

–Dabar ji areštinėje. Laukia bylos pabaigos, po kurios keliaus į

kalėjimą,tik dar neaišku, kuriam laikui, – Geilas paėmė mane už rankos.
–O kur Giedrius?

–Jį irgi surado.

Išgirdus šiuos žodžius širdį apėmė toks palengvėjimas, kokio seniai

nebuvau jautusi. Nuo pat išsiskyrimo su Giedrium viduje kirbėjo baimė,
įtampa. O dabar, kai žinau, kad jis sulaikytas, galėjau ramiau atsikvėpti.
Atrodė, kad net galvos skausmas pamažu pradėjo slūgti.
–Kas jiems dabar bus?

–Teismas. Abiem. Nes turiu puikios filmuotos medžiagos tiek iš

klubo,tiek iš parduodamo namo. – Negalėjau patikėti, kad pagaliau bus
ramu. Nei man, nei Geilui nebereikės jaudintis dėl buvusiųjų. – Tiesa,
tau dar teks pasikalbėti su policija, bet tada, kai atsigausi. Dabar ilsėkis.
Tavo organizme buvo be galo daug migdomųjų.
–Kiek laiko aš ligoninėje?

–Jau dvi paras.

–Ir visą laiką buvai čia?

–Mhm.

Širdį užplūdo šiluma.

– Važiuok namo, išsimaudyk, pavalgyk, pailsėk. Man viskas bus gerai.
 Geilas dar valandą pabuvo su manimi ir išvažiavo. Jam reikėjo ne tik
pailsėti, bet ir dirbti. Jaučiausi blogai, kad dėl manęs jis tiek laiko praleido
ant to nepatogaus fotelio.
Vėliau atėjo daktarai ir mane apžiūrėjo. Padarė kraujo tyrimus, leido
pasivaikščioti. Galva jau nebesvaigo ir buvo gera šiek tiek prasijudinti.
Kitą dieną mane išleido iš ligoninės. Geilas atvažiavo manęs pasitikti. Jis
atnešė didžiulę puokštę gėlių, bet neleido man jų paimti, bijojo, kad esu per
silpna. Buvo ir miela, ir juokinga.
Vakare į namus atėjo Saulė. Ši nekantravo viską išgirsti apie tą vakarą, kai
Giedrius nusprendė mane pagrobti. Ji atsinešė vyno, bet aš dar nedrįsau jo
gerti, tad apsiribojau vandeniu.
Papasakojau viską su mažiausiomis smulkmenomis. Ši klausėsi manęs
išpūtusi akis, lyg būčiau pasakojusi apie veiksmo filmą. Kartais ir pačiai
buvo keista prisiminti tai, ką patyriau. Tai, ko nežinojau ar praleidau,
papildė Geilas. Visgi nežinia, kas vyko nuo tos akimirkos, kai Silvija man į
kaklą suleido migdomųjų.
Vis dar negalėjau atsidžiaugti, kad galiu ramiai gyventi. Aišku, dar reikės
ne kartą vykti į policiją ir duoti parodymus, bet tai smulkmenos.
Svarbiausia, kad juodu neabejotinai nuteis, tik dar nežinia, kuriam laikui.
Išėjus Saulei, paskambinau mamai. Nors ir labai nenorėjau jai visko
pasakoti, pamaniau, kad slėpti nereikėtų. Ji, žinoma, išsigando ir pradėjo
klausinėti, kaip aš, ar viskas gerai, ar nebijau...
Nuraminau ją, kad dabar viskas taip, kaip ir turi būti. Papasakojau apie
Geilą, kad esu laiminga, suradusi vyrą, su kuriuo noriu dalintis gyvenimu. Ji
pasveikino mane ir paklausė, kada vestuvės. Pasakiau, kad apie vestuves
kalbėti dar per anksti, abejoju, kad Geilas gali taip greitai pasipiršti. Bet ji
vis vien apie tai kalbėjo dar geras penkias minutes. Mane tai pralinksmino.
Buvo gera pagaliau viską pasakyti mamai ir nieko nebeslėpti. Tikėjausi, kad
nuo šiol galėsiu iš karto su ja pasidalinti vargais ir džiaugsmais.

Geilas
Praėjo mėnuo nuo to nelemto chaoso. Amanda atsigavo, aš taip pat. Įvyko
taip ilgai lauktas teismas. Silviją nuteisė aštuoneriems metams kalėjimo,
Giedrių – penkeriems. Su Amanda tą dieną gėrėme šampaną.
 Per pastarąjį mėnesį labai daug bendravau su Ryčiu. Kai pagaliau nebeliko
Silvijos mūsų gyvenimuose, jis atsipeikėjo ir paprašė pagalbos. Su
malonumu jam padėjau – pasiūliau tą pačią reabilitaciją, kurioje išsigydžiau
pats. Dabar jau dvi savaitės, kai Rytis gydosi. Gaila, kad negalima jo
aplankyti ar pabendrauti, bet kalbėjau su jį prižiūrinčiu daktaru ir šis
patikino, kad broliui sekasi puikiai.
Dabar keptuvėje kepinau krevetes, ant stalo laukė vynas ir degė žvakės.
Laukiau, kol Amanda ateis pas mane vakarienės. Šiandien mūsų trijų
mėnesių pažinties sukaktis. Žinau, kad tai nėra daug, bet per tuos tris
mėnesius mes tiek patyrėme ir taip gerai vienas kitą pažinome, jog atrodė,
kad praėjo treji metai.
Maistą paruošiau kaip niekad gerai. Žinoma, Amandai nesigyriau,
nenorėjau pasirodyti pasipūtęs, bet mintyse šį savo patiekalą įvertinau
dešimtuku. Dažniausiai, kai norėdavau ką nors pagaminti be priekaištų,
išeidavo atvirkščiai.
Vynas galėjo būti ir geresnis. Tas, kurį atsinešė Amanda, buvo kur kas
skanesnis.
Namuose grojo tyli, rami muzika. Priėjau prie Amandos, kuri vilkėjo ilgą
suknelę, ir ištiesiau ranką, kviesdamas šokio. Ji grakščiai padėjo savąją ant
manosios ir atsistojo. Jos žvilgsnis kerintis. Toks, į kurį galėčiau žiūrėti
kiekvieną dieną.
Prisitraukiau Amandą artyn ir ji prigludo prie manęs. Jos oda kvepėjo
jazminais. Palinkau arčiau to malonaus kvapo.
– Atrodai dieviškai, – pasakiau jai į ausį.
Ji nusišypso ir prigludo prie mano krūtinės. Tai buvo viskas, ko aš
norėjau. Man nereikėjo nei turtų, nei prabangos. Galėjau su ja gyventi
varganoje trobelėje ir skaičiuoti grašius, vis vien būčiau buvęs laimingas.
Bet kad būčiau toks laimingas ir toliau, negalėjau praleisti tiek daug laiko
dirbdamas, juo labiau kad pinigai nebuvo problema. Turėjau turėti laiko.
Norėjau jo turėti. Reikės rytoj nuvažiuoti į klubą ir pasikalbėti su Linu. Jei
tik jis sutiks, paskirsiu jį generaliniu direktoriumi. Perleisiu jam visą
administravimą, o pats būsiu tik savininkas. Be to, mano sąžinė bus
ramesnė. Pats nebenorėjau žiūrėti į kitas moteris, kai mano glėbyje buvo ji.
Neabejojau, kad Amanda neprieštaraus tokiam sprendimui.
 – Ačiū už vakarienę, – padėkojo.
Jos skruostai buvo lengvai rausvi nuo išgerto vyno, o akys žibėjo žvakių
šviesoje. Susiradau jos lūpas ir pabučiavau. Jos buvo saldžios nuo vyno ir
prisirpusios lyg skaniausia uoga, nokstanti saulės atokaitoje. Mano ranka
apsivijo jos nugarą. Prisitraukiau ją arčiau. Kūnu iš karto nusirito karščio
banga. Ji taip smarkiai mane veikė. Švelniai suėmiau jos smakrą ir
kilstelėjau galvą į viršų. Ji žiūrėjo į mane pasitikėjimo ir geismo kupinomis
akimis. Nenusukdama akių nuo manęs ji prilietė ranka man prie tarpukojo ir
šyptelėjo supratusi, kad esu pasiruošęs paimti ją čia ir dabar. Ji užkišo ranką
man už kelnių ir pasistiebė mane pabučiuoti. Nedvejodamas atsakiau į jos
bučinį ir prispaudžiau ją prie stalo. Kilstelėjau už šlaunų, kad ši ant jo
atsisėstų. Priėjau arčiau, praskyriau jos kojas į šonus ir prigludau prie jos.
Amanda rankomis prisitraukė mane artyn. Aš paklusau.
Pirštais užkabinau jos suknelės petnešėlę ir patraukiau ją žemyn.
Apsinuoginusi krūtis taip ir kvietė ją bučiuoti. Vos tik mano drėgnos lūpos
prisilietė prie jos odos, Amanda atsiduso, o aš išlaisvinau ir kitą krūtį. Kūną
užvaldė aistra ir lūpomis nusileidau žemyn. Dantimis nutraukiau jos
kelnaites, o Amanda atsilošė ant stalo. Liežuviu slinkau šlaunimi aukštyn.
Vos tik pasiekiau jautrią vietą, pasigirdo Amandos dejonė. Šiek tiek pasukęs
liežuviu ratus ir ją paerzinęs, atsistojau ir atsisegiau kelnes. Šios nukrito iki
pat kulkšnių. Amanda apsivijo mane kojomis ir prisitraukė priversdama
mane į ją įeiti. Jausmas buvo nepakartojamas. Čiupau ją už klubų ir
pradėjau smarkiau judėti. Jos krūtys siūbavo kartu su manimi – tai buvo
nuostabus vaizdas. Karštis degino kūną, o nesuvokiamas malonumas
neleido sustoti. Apverčiau Amandą – dabar ji gulėjo ant pilvo. Vėl
įsiskverbiau, o ji išrietė nugarą. Pojūtis buvo visai kitoks. Jaučiau, kad tuoj
baigsiu. Uždėjau ranką jai ten, kur visai neseniai buvo mano liežuvis, ir
ėmiau judinti pirštus. Po akimirkos mergina sudejavo ir atsipalaidavo, o
kartu su ja ir aš.
Atsukau Amandą į save ir vėl pasodinau priešais. Jos skruostai dar
rausvesni, plaukai šiek tiek susivėlę, o veide – plati šypsena.
–Tekėk už manęs, – pasakiau.

–Ką? – paklausė taip, lyg būtų klaidingai išgirdusi.

–Tekėk už manęs, – pakartojau. – Žiedo dar neturiu, bet rytoj pat
jįnupirksiu. Negaliu be tavęs. Nenoriu be tavęs. Tad tekėk už manęs.
–Gerai, – pasakė ji ir dar plačiau nusišypsojo. Suėmiau jos veidą ir
pabučiavau. Nujaučiau, kad mano gyvenimas prasidės tik dabar.